Norkus KokiaDemoKoksKapitalizmas

KO K I A D E MO K R AT I JA , KO K S K A P I TA L I Z M A S ?
Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu
V ILNIAU S U NIV E R SIT E TA S
Zenonas Norkus
KOK IA D EM OKR AT I JA, KOK S K APITALI ZMAS?

M O K SL I N M O N O GR AF I JA
Vilniaus universiteto leidykla 2008
Lietuvos Sjdio krimo dvideimtmeiui
UDK 317.3 No-79
Apsvarst ir rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedra (2007 m. rugsjo 12 d.) ir VU Filosofijos fakulteto taryba (2007 m. rugsjo 14 d., protokolas Nr. 34)
Recenzavo: Prof. dr. Vaidutis Laurnas (Klaipdos universitetas) Prof. (HP) dr. Vylius Leonaviius (Vytauto Didiojo universitetas) Prof. habil. dr. Arvydas Virgilijus Matulionis (Socialini tyrim institutas) Prof. (HP) dr. Gediminas Vitkus (Generolo Jono emaiio Lietuvos karo akademija)
Rmjai: JAV Valstybs departamento Fulbrighto stipendij usienio mokslininkams programa Lietuvos Respublikos vietimo ir mokslo ministerija
Virelyje panaudotas Liudo Parulskio fotomontaas
ISBN 978-9955-33-231-2
Zenonas Norkus, 2008 Vilniaus universitetas, 2008
Tur iny s
vadas / 13
DA LI S
SOCIOLOGINS KOMPARATYVISTIKOS KATEGORIJOS IR RAIDOS BRUOAI / 39
1 skyrius. Apie lituanistin ir nelituanistin sociologij (ir ne tik) / 41 1.1. Komparatyvistika gamtotyroje / 41 1.2. Komparatyvistika socialiniuose moksluose ir humanistikoje / 43
1.3. 1.4. 1.5. 1.6.
Visuomen, kultra, civilizacija, imperija kaip sociologins komparatyvistikos kategorijos / 45 Komparatyvistika ir etnocentrikumas / 50 iuolaikins socialini moksl disciplinins struktros genealoginiai bruoai / 53 Evoliucionistin komparatyvistika klasikinje sociologijoje / 57
2 skyrius. Tarp evoliucijos laipt ir istorijos tinklo: lyginamosios sociologijos raidos bruoai / 67
2.1. 2.2. 2.3. 2.4. 2.5. 2.6.
XIX a. pabaigos XX a. pradios vokiei istorin sociologin komparatyvistika / 67 JAV region studijos ir modernizacijos teorija / 72 Lyginamj tarptautini kiekybini tyrim europeizacija ir istorinis poskis JAV lyginamojoje sociologijoje / 79 Lyginamoji istorin sociologija ir pasaulins kapitalistins sistemos analiz / 88 Postmodernioji didij metanaratyv pabaiga ar modernizacijos teorijos renesansas? / 95 Didioji konvergencija ir lyginamosios sociologijos pabaiga / 100
KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?
II
D A LI S
KOMPARATYVISTINS METODOLOGIJOS DILEMOS / 107
3 skyrius. Kas yra lyginamasis metodas? / 109

3.1. 3.2. 3.3. 3.4. 3.5.
Adamo Przeworskio ir Henryo Teuneo paradoksas / 109 Arendo Lijpharto lyginamojo metodo charakteristika / 114 Lyginimo form klasifikacijos / 118 Johno Stuarto Millio kanonai kaip lyginamojo metodo taisykls / 123 Lyginamasis ir atvejo tyrimo metodai / 131
4 skyrius . Vidurio kelio paiekos iuolaikinje komparatyvistikos metodologijoje / 139

4.1. 4.2. 4.3. 4.4. 4.5.
Fraktaliniai komparatyvistins metodologijos aspektai / 139 Dvi atvejo sampratos / 143 Sintetin lyginamojo tyrimo strategija ir daugeriopo bei konjunktrinio prieastingumo problema / 149 Kokybin lyginamoji analiz kaip sintetins lyginamojo tyrimo strategijos login technika / 153 K sintetin lyginamojo tyrimo strategija sintezuoja ir ko ne? / 159
5 skyrius. Palyginamumas, svok daryba, matavimas / 166 5.1. Palyginamumo problema / 166 5.2. Ekvivalentikumo problema / 170 5.3. Taksonominiai konstruktai / 174 5.4. Tipologiniai konstruktai: su epitetais ir be j / 177
III
D A LI S
KOMUNIZMAS KAIP LYGINAMOSIOS ISTORINS SOCIOLOGIJOS PROBLEMA / 183
6 skyrius. Marksistin socialin teorija ir komunistin socialin santvarka / 185 6.1. Marksizmas kaip socialinis mokslas ir kaip utopija / 185 6.2. Marksistinio komunizmo istorijos ironija ir paradoksai / 193 6.3. SSRS isigimusi darbinink klass valstyb? / 201 6.4. SSRS valstybinio kapitalizmo alis? / 204
6.5.
Komunizmas kaip antiutopija: nuo Levo Trockio prie Georgeo Orwello / 206
7 skyrius. Komunizmas kaip totalitarizmas / 209

7.1. 7.2. 7.3. 7.4.
Komunizmas ir faizmas: giminingi prieai / 209 Totalitarizmas: perversyvi modernyb ar udaros visuomens recidyvas? / 213 Totalitarizmas be epitet ir su jais / 218 Komunizmo kaip totalitarizmo teorijos nuosmukis ir renesansas / 224
Turinys
8 skyrius. Komunizmas kelias (kitoki?) modernyb ar neotradicionalistin aklaviet? / 229 8.1. Modernizacijos teorija ir sovietologija / 229
8.2. 8.3. 8.4. 8.5.
Barringtono Mooreo komunistins valdios dilem ir raidos alternatyv analiz / 237 Realus socializmas kaip neubaigta modernizacija: konvergencijos teorijos poiris / 240 Konvergencija ... su treiuoju pasauliu? Komunistinio neotradicionalizmo teorijos poiris / 247 Kas i tikrj buvo komunizmas? / 256
IV
D A LI S
IJIMAS I KOMUNIZMO KAIP LYGINAMOSIOS ISTORINS SOCIOLOGIJOS PROBLEM A / 261
9 skyrius. Ar sovietinio komunizmo lugimas buvo socialini moksl neskm? / 263 9.1. Komunizmo lugimo prognozs / 263 9.2. Sovietinio komunizmo osmanizacija ar palaipsn transformacija? / 269 Michailo Gorbaiovo pertvarka sovietologijos veidrodyje / 269 9.3. Kodl niekas nenumat, kaip ir kada lugs sovietinis komunizmas? / 272 9.4. Ar sovietinio komunizmo lugimas 19891991 m. buvo neivengiamas? / 275 9.5. Paskutin sovietinio komunizmo krykel / 284 10 skyrius. Kinikojo komunizmo transformacija / 289
10.1.
Kinikojo kelio i komunizmo etapai ir laimjimai / 289 10.2. Ar Kinijoje sukurta socialistin rinkos ekonomika? / 295 10.3. Kinijos komunizmo transformacijos problemos ir perspektyvos / 304 10.4. Kin kelias i sovietinio komunizmo kaip ivengta Lietuvos nepriklausomybs atkrimo tragedija / 309
11 skyrius. Ijimas i sovietinio ir jugoslavikojo komunizmo: orientacijos, bdai, keliai, baigtys / 317 11.1. Du ijimo i komunizmo paradoksai / 325
Pokomunistins transformacijos keli tipologijos konceptualiniai pagrindai / 325 Restitucin ijimo i komunizmo orientacija / 333 11.4. Imitacin ijimo i komunizmo orientacija ir didiojo uolio rinkos ekonomik programa / 336
11.2. 11.3.
12 skyrius. Ijimo i komunizmo politins ekonomins baigtys ir makroekonomin dinamika / 345 12.1. Ijimo i komunizmo politins ekonomins baigtys / 345
12.2. 12.3. Transformacins
Kapitalizmo restauracijos pasekms: poveikis makroekonomikai ir gerovei / 354 ekonomikos recesijos prieasi problema / 360
10
12.4. 12.5.
Pokomunistins transformacijos keli tipai / 368 Pokomunistins transformacijos keliai ir pradins slygos / 378
D A LI S
LIBERALIOJI VAKAR DEMOKRATIJA: IDJOS IR POKOMUNISTIN TIKROV / 393
13 skyrius. Liberaliosios demokratijos idja ir tipologijos / 395

13.1.
Pokomunistins transformacijos socialini kat problema / 395 13.2. Vartotojo gerov ir pilieio gerov / 400 13.3. Prievarta, valstyb, demokratija / 404 13.4. Ginijami demokratijos svokos aspektai ir dedukcins tipologijos / 407 13.5. Liberalioji demokratija kaip matavimo objektas / 414 13.6. Arendo Lijpharto kiekybin indukcin liberaliosios demokratijos tipologija / 420
14 skyrius. Naujoji Lotyn Amerika ar naujieji Vakarai?

14.1.
Pokomunistins liberaliosios demokratijos konsolidacijos problemos / 427
Kodl visas pokomunistinis pasaulis netapo naujja Lotyn Amerika? / 427 14.2. Revoliucija, reforma ir refoliucija Lotyn Amerikoje bei Ryt ir Vidurio Europoje / 432 14.3. Konsoliduotos demokratijos svoka / 437 14.4. Liberaliosios demokratijos konsolidacijos slyg problema / 441
15 skyrius. Naujieji laukiniai Vakarai? Pokomunistins liberaliosios demokratijos kokybs klausimai / 448 15.1. Demokratijos kokybs svoka / 448
15.2. 15.3. 15.4.
Kokiam tipui priklauso pokomunistins liberaliosios demokratijos? / 458 Pokomunistini liberalij demokratij kokybs problemos / 464 Autoritarizmas ir demokratija su epitetais: pokomunistins demokratizacijos neskms / 472
VI
D A LI S
KAPITALIZMAS: TEORIJA IR ISTORIJA / 483
16 skyrius. Kapitalizmo kaita ir vairov kaip klasikins ekonomins sociologijos problema / 485 16.1. Karlas Marxas: kapitalizmas kaip gamybos bdas / 487
Maxas Weberis: kapitalizmas kaip ekonominis veiksmas ir kaip ekonomin sistema / 490 16.3. Nuosavybs atomo skilimas: Adolfas Berle ir Gardineris Meansas apie vadybin korporacin kapitalizm / 498 16.4. Josephas A. Schumpeteris: kapitalizmas kaip krybikas naikinimas / 504 16.5. Karlas Polanyi ir Johnas Maynardas Keynes: laisvos rinkos kapitalizmas utopija ar antiutopija? / 507
16.2.
Turinys
11
17 skyrius. Fordistinio kapitalizmo ikilimas ir nuosmukis / 515 17.1. Fordistinis kapitalizmas ir jo gerovs reimai / 515 17.2. Globalizacija ir vadybinio kapitalizmo pabaiga / 520 17.3. Kieno kapitalizmas gyvybingiausias ir geriausias? / 530
18 skyrius. Racionalaus antrepreneriko kapitalizmo vairov
18.1. 18.2. 18.3.
kaip iuolaikins lyginamosios ekonomins sociologijos problema / 537

Koordinuotas ir liberalus kapitalizmas / 537 Kapitalizmo tip stabilumo slygos / 545 Kiek yra kapitalizmo tip? / 551
VII
D A LI S
POKOMUNISTINIS KAPITALIZMAS: DABARTIS IR ATEITIS / 561
19 skyrius. Koks kapitalizmas Baltijos ir Vidurio Europos alyse? / 563

19.1.
I komunizmo periferin kapitalizm ir feodalizm? Pesimistins diagnozs ir prognozs / 563 19.2. I komunizmo geresn kapitalizm? Nuviltos pokomunistinio mesianizmo viltys / 566 19.3. Pokomunistinis kapitalizmas neoklasikins sociologijos veidrodyje / 573 19.4. Pokomunistinio kapitalizmo kiekybins indukcins tipologijos metodiniai keblumai ir radiniai / 580 19.5. Pokomunistinis kapitalizmas Vidurio Europoje: naujas stabilus tipas ar pereinamoji bsena? / 587 Baltijos ali politins ir ekonomins transformacijos iaurs ir piet atotrkis kaip aikinimo problema / 593 20.2. Ekonominiai Lietuvos atsilikimo aikinimai / 597 20.3. Politinis-ekonominis aikinimas: ar kalti Lietuvos ekskomunistai? / 600 20.4. Kultristinis aikinimas: Weberio tez Baltijos alims? / 605 20.5. Kultristinio Estijos skms aikinimo keblumai / 612
20.1.
20 skyrius. Kodl estai mus lenk? / 592
21 skyrius. Tarp Estijos ir Slovnijos: pokomunistinis kapitalizmas Lietuvoje ir jo perspektyvos / 617

21.1. Estija,
Slovnija, Lietuva: dvi pokomunistins transformacijos empions antipods ir viena vidutiniok / 617 21.2. Kodl kapitalizmas Lietuvoje yra estikas, o ne slovnikas? / 629 21.3. K vytis Estij ar Slovnij? / 643 21.4. Koks bus eurokapitalizmas neoliberalus ar socialinis? / 654
Literatra / 661 Summary / 723
vadas
i knyga yra lyginamosios istorins sociologijos studija apie iuolaikin Lietuv iuolaikiniame pasaulyje. Turime savo nacionalin lietuvik sociologij, istorij, ekonomik ir kitas socialini bei humanitarini moksl disciplinas, kurias privalu turti kiekvienai moderniai tautai. i srii tyrintojai nenuilstamai gausina inias apie ms alies kultr, visuomen, politik ir j istorij. Lietuvos socialiniai ir humanitariniai mokslai tradicikai yra etnocentriki, ir tokia j orientacija ligi iol buvo skatinama valstybins mokslo politikos priemonmis. Taiau iuolaikiniame globalizuotame pasaulyje netgi labai didelje alyje vykstani socialins ir kultrins kaitos proces nemanoma nei adekvaiai aprayti, nei paaikinti, nei tuo labiau numatyti j ilgalaiki pasekmi, apsiribojant tomis prieastimis, kuri veikimo lauk nubria dabartins alies sienos. Maa to, net ir labai svarbios (gal net paios svarbiausios) vietins reikms prieastys gali likti nepastebtos ir deramai nevertintos, kol j veikimo lauk nepavelgsime i platesns perspektyvos. uvis gali ir nesuinoti, kad ji yra vandens gyvis, nes ji vis laik yra vandenyje. Tai dar aktualiau tokios maos, tarptautini vj ir usienio tak kiaurai perpuiamos alies, kaip Lietuva, atveju. Paradoksalu, kad kuo alis didesn, tuo labiau jos tyrintojai yra link papildyti etnocentrin tyrim lyginamuoju, mgindami pavelgti savo alies gyvenim kaip platesnio masto proces ir tendencij atskir atvej. Ir atvirkiai: kuo alis maesn ir silpnesn, tuo rykesnis tyrintoj polinkis apriboti vilgsn savo alies sienomis. Lietuvos socialini ir humanitarini moksl atveju tas polinkis ypa stiprus. Jis gali bti paaikintas ir pateisintas ne vien t moksl jaunyste, bet ir tuo, kad nuo pat institucionalizacijos ir profesionalizacijos nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje pradios j atvira arba latentika (jau sovietmeiu) misija buvo liudyti pasauliui t fakt, kad Lietuva yra ne vien geografin, bet ir sociokultrin kategorija: atskira visuomen su savita kultra. i misij skmingai vykdius ir prasidjus Lietuvos integracijai Europos valstybi ir taut bendrij, Lietuvos humanistikai ir socialiniams mokslams metas atnaujinti savo darbotvark bei iekoti nauj bd painti Lietuv. i knyga yra valgomasis tyri-
14
mas, kuriuo iekoma keli neetnocentrins lituanistikos link. T keli gali bti daug, bet knygos autorius savo pastangas sutelkia vienam i j ivalgyti. Tai yra lyginamasis istorinis sociologinis tyrimas, kurio objektas yra naujausioji (pokomunistin) socialin Lietuvos transformacija. Apie ia svoka apibendrinamus ekonominius, demografinius, politinius, kultrinius procesus lietuvi tyrintojai yra para daug reikming darb (Adomnas ir kt. 2007; Aidukait 2004; Aliauskien, Dobryninas ir ilinskien 2005; Bernotas ir Guogis 2003; 2006; Bielinis 2003; Dobryninas 2001; Gaidys 2000; Geien, Jukneviius ir kt. 2001; Genzelis 1999; 2005; Gylys 2002; Grigas 1995; 1998; 2001; 2004; Gruevskis 2001; Guogis 2000a; 2000b; Grigas ir Ruas 2007; Jukneviius, Mitrikas ir kt. 2003; Krupaviius ir Lukoaitis 2004; Kuzmickas 2007; Kuzmickas ir Astra 1996; Laurnas 2001; Lazutka ir kt. 2004; Leonaviius 2002; Leonaviius ir Keturakis 2002; Leonaviius, Baltruaityt ir Naujokaityt 2007; Lopata ir Matonis 2004; Maniokas 2003; Maniokas ir Vitkus 1997; Matonyt 2001; Matulionis. 2005a; Matulionis 2005b; Melnikas 2002; Mitrikas 2000; Novagrockien 2001; Povilinas 2003; Rakauskien 2006; Ramonait 2007; Stanknien ir kt. 2003; Stanknien, Jasilionien ir Janaityt 2005; Socialiniai pokyiai 2000; abajevait 1999; aulauskas 1996; 1998a; 1998b; 2000; Vilpiauskas 2001; Vitkus 2006; Vitkus ir Pugaiauskas 2004; iliukait, Ramonait, Nevinskait, Beresneviit ir Vinogradnait 2006). J ypa pagausjo paskutiniuoju metu, kai artjant Lietuvos ijimo i komunizmo dvideimtmeiui, atsiranda laiko perspektyva, kuri ir sudaro slygas platesniems apibendrinimams, ir j primygtinai reikalauja. Autorius savo knyga mgina atsiliepti laiko reikalavim. Remdamasis k tik nurodytais ir kitais lietuvi autori darbais, jis siekia juose pateikiam mediag pavelgti per pasaulinje sociologinje, politologinje, politinje ekonominje komparatyvistikoje vykusi ir tebevykstani diskusij ir teorij prizm, tokiu bdu sujungdamas abu vietin ir pasaulin diskursus. Siekdamas io tikslo, autorius visus keturis probleminius knygoje atliekamos lyginamosios istorins sociologins analizs mazgus siekia suregzti ir atmegzti, keldamas du klausimus: kuo tarptautins komparatyvistikos dirbis yra reikmingas Lietuvos atvejui painti? Kuo Lietuvos atvejis yra domus ir reikmingas lyginamajam tyrimui, siekianiam platesni apibendrinim? Paius tuos keturis mazgus galima nuymti iomis svokomis: (1) komunizmas; (2) ijimas i komunizmo; (3) pokomunistin demokratija; (4) pokomunistinis kapitalizmas. Pirmam mazgui skirta treioji, antram ketvirtoji, treiam penktoji, ketvirtam etoji ir septintoji knygos dalys. Visus juos autorius nagrinja sukonkretindamas du k tik pamintus klausimus: kuo ypatingas Lietuvoje egzistavs komunistinis reimas? kuo jis domus ar svarbus lyginamiesiems komunizmo tyrimams? kuo ypatingas Lietuvos ijimas i komunizmo? kuo jis domus lyginamj tranzitologini tyrim poiriu? kuo ypatinga pokomunistin demokratija Lietuvoje? kuo ji domi lyginamiesiems pokomunistins demokratijos ir demokratijos apskritai tyrimams? koks kapitalizmas susiformavo Lietuvoje?
vadas
15
kuo jis, kaip vienas i daugelio pokomunistinio kapitalizmo atvej, yra domus ir svarbus lyginamiesiems kapitalizmo tyrimams? Pirmj dviej mazg klausimai turt bti aktuals ir svarbs Lietuvos istorikams, vos tik pradedantiems tirti komunistin Lietuvos istorijos period (r., pavyzdiui, Anuauskas 2006; Anuauskas ir kt. 2005; Bubnys 1998, Genzelis 1999; 2005; Jakubionis, Knezys ir Streikus 2006; epetys, N. 2006; Tininis 1994; 1995 ir kt.). Kit dviej mazg klausimai turt bti doms ne vien istorikams. Jie (ypa treiasis) yra tas traukos centras, aplink kur sukasi iuolaikins Lietuvos vieasis diskursas. Autoriaus nuomone, adekvatus ms alies dabartins politins-ekonomins bkls, aktuali demografini, ekonomini, socialini, politini problem ir tendencij suvokimas nra manomas be palyginimo su tais rezultatais, kuriuos prajusiais nuo komunizmo lugimo deimtmeiais pasiek Lietuv panaaus istorinio likimo alys. Tik tokio palyginimo pagrindu manoma atsakyti klausimus, kuo ms alies raida yra skminga ar neskminga, o vien ar kit socialinio gyvenimo srii bkl normali ar apokaliptikai katastrofika. ie klausimai nuolat keliami vieosiose diskusijose, bet danai j svarstymas yra urnalistinio impresionizmo lygio. Jeigu nuo pagrindins sociologins, politologins ir politins ekonomins lituanistikos srovs knyga skiriasi savo komparatyvistine orientacija, tai nuo besiformuojanios lietuvikos komparatyvistikos ji skiriasi ne vien dmesiu aktualiai vieojo socialinio politinio diskurso problematikai. Ji silo ne tik kitoki (neetnocentrin) lituanistik, bet ir kitoki (labiau sociologin, negu filosofin) komparatyvistik. I tikrj komparatyvistika Lietuvoje turi gana gilias tradicijas. Jau tarpukario Kauno Lietuvos (19181940) kultros filosofai Stasys alkauskis ir Antanas Maceina daug dmesio skyr Vakar ir Ryt kultr lyginimo problematikai, diskutavo i kultr sintezs, j laikytos Lietuvos istorine misija, klausim (alkauskis 1995 (1917); 1995 (1933); Maceina 1991 (1939)). Knygos autorius seka j pavyzdiu tiek, kiek j gal gale labiausiai domina Lietuva ir aplinkiniai regionai. Nuo i lietuvikosios komparatyvistikos pionieri darb skaitytojui siloma knyga skiriasi pirmiausia laiko aprptimi. Knyga apsiriboja atuoniasdeimia met laikotarpiu tarp 1914 m. ir 2004 m. J rmina Pirmojo pasaulinio karo pradia ir stojimas ES ir NATO. Pirmasis pasaulinis karas buvo politin katastrofa, viena vertus, sudariusi slygas pamginti gyvendinti Karlo Marxo utopij. To mginimo padarinys buvo socialin sistema, kuri savo ekspansijos virnje pajung tredal pasaulio gyventoj. Kita vertus, ji atvr geopolitin galimybs lang nepriklausomai Lietuvos valstybei atsirasti bei moderniai etnopolitinei lietuvi tautai konsoliduotis. 2004 m. enklina ios 1914 m. prasidjusios naujosios Lietuvos istorijos ainio laiko epochos pabaig1, kai ms alis stodama Europos Sjung (ES) ir NATO pagaliau pasiek tuos politinius ir ekonominius vandenis,
1
Skaitytoj vertt spti, kad ioje vietoje knygoje daroma prielaida, kad senj Lietuvos istorij, pasibaigusi su jungtins Lietuvos ir Lenkijos valstybs padalijimu 1795 m., tikslinga skirti nuo naujosios, kuri iuo vykiu tik prasideda (plg. Bumblauskas 2005). Senosios Lietuvos istorijoje Karlo Jasperso (1952 (1949)) ainio laiko svok geriausiai atitinka laikotarpis tarp Lietuvos krikto 1387 ir Kazimiero privilegijos 1447 m.
16
kuriuose nebepavojingi visus tuos atuoniasdeimt met lietuvi tautos ilikimui grs rifai ir vjai, nors juose ir laukia ne tik naujos, anksiau tik svajotos galimybs, bet ir nauji ikiai bei pavojai. Antrasis skaitytojui silomos knygos skirtumas nuo lietuvikos komparatyvistikos klasikos yra kitokios konceptualins linzs svokos, teorijos, odynas. Tyrimai, kuri rezultatai dstomi ir svarstomi 37 knygos dalyse, remiasi sociologine modernizacijos teorija, o taip pat politins bei ekonomins sociologijos, politins ekonomijos teorijomis. Tuo tarpu Kauno Lietuvos komparatyvist darbuose taikomas tuometins filosofijos istorijos ir kultros filosofijos svokinis aparatas. Todl skiriasi ir lyginimo vienetai (atvejai). Kauno Lietuvos komparatyvistai lygino civilizacijas, o ioje knygoje tokie vienetai yra valstybs, politins tautos, kurios aptariamu laikotarpiu buvo ir kol kas tebra svarbiausi socialins organizacijos vienetai. Kauno Lietuvos kultros filosof pradt lietuvikj lyginamj civilizacijos tyrim tradicij emigracijoje ir pokomunistinje Vilniaus Lietuvoje (1990 m. atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje) prats Antanas Andrijauskas, Leonidas Donskis, Vytautas Kavolis (Andrijauskas 2001a; 2004; Donskis 1994; 1996; 2005a; 2005b; Kavolis 1995; 1996; 1998; Kavolien ir Kuolys 2000). Antano Andrijausko energijos ir pastang dka (Andrijauskas 2001b; 2002a; 2002b; 2005; Andrijauskas ir Stanien 2002) galima kalbti jau ir apie akademin lyginamj civilizacijos studij institucionalizacij. ie tyrimai yra ir iki pat kontakto su neemikomis civilizacijomis bus tas pats ikiliausias komparatyvistikos auktas, kuriame dirbantys tyrintojai nagrinja maksimaliai plaiausias laiko ir erdvs poiriu konfigracijas, kokias tik i viso galima iskirti socialinje ir kultrinje tikrovje, ir operuoja laiko skale, aprpiania tkstantmeius. Ta problematika, kuri nagrinjama skaitytojui silomoje knygoje, yra auktuose, uimaniuose tarpin padt tarp io paskutinio aukto, kuriame dirbantys tyrintojai siekia aprayti monijos istorijos landaft, koks jis atsiveria vilgsniui i paukio skrydio, ir t emutini aukt, kuriuose vykdomi etnocentrikai lituanistiniai, etnocentrikai polonistiniai, etnocentrikai germanistiniai ir t.t. istorijos, ekonomikos, politologijos ir pan. tyrimai. Skaitytojo dmesiui siloma knyga yra ne lyginamj civilizacij tyrim, neivengiamai plaukiani istorijos filosofijos vandenis, bet btent lyginamosios sociologijos, kaip savo akas aprpianios lyginamj politin ir ekonomin sociologij, darbas. Tai nereikia, kad knygos autorius ignoruoja civilizacijas ir j skirtumus. Kaip skaitytojas gals sitikinti, ten, kur jis, sijungs tranzitologines diskusijas, reikia tok poir, kuris nukrypsta nuo dominuojani (mainstream) nuomoni, t nuokryp paprastai lemia kritikas poiris tranzitologijai bding europocentrizm, pasireikiant sitikinimu, kad Vakar ali (vis pirma anglosaks) bdingos politins ir ekonomins institucijos yra neivengiamas iuo metu pasaulyje egzistuojanios kultrins ir institucins vairovs konvergencijos takas (r., pavyzdiui, 10 ir 18 sk.). Autorius tiesiog siekia i to paskutinio komparatyvistikos aukto, i kurio atsiveriantis vaizdas primena tai, k per kosminio laivo iliuminatori mato besisukantis orbitoje astronautas, nuosekliai, per visus tarpinius
vadas
17
auktus, grti Lietuv su jos dabartinmis problemomis ir rpesiais, kurie lyginamojo civilizacij tyrimo poiriu gali pasirodyti tiesiog efemeriki. Siekiant pavelgti XX amiuje Lietuvoje vykusias ir tebesitsianias permainas i kuo daugiau poirio ir atskaitos tak, knygoje apsukami keli vis siauresni ratai: nuo lyginamosios civilizacij problematikos, kuri aptariama pirmos dalies pabaigoje, pereinama prie lyginim, aprpiani visas komunistines (treioji dalis) ir pokomunistines (ketvirtoji dalis) alis. Toliau lyginamosios analizs akiplotis susiaurinamas, apribojant j Baltijos ir Vidurio Europos alimis (penktoji dalis ir septintosios dalies pradia), o paioje pabaigoje (20 ir 21 skyriai) Lietuva lyginama su Estija ir Slovnija, nes toks palyginimas daugiausiai duoda iekant atsakymo klausim, kur yra dabartin Lietuva ir kur ji eina? Klausimas, ar iuolaikin pasaulio civilizacin, kultrin, institucin vairov iliks ir dids (vyks divergencija), ar mas ir nyks (vyks konvergencija), yra tas leitmotyvas, kuriuo autorius siek persmelkti vis knygoje nagrinjam mediag, pradedant pirmomis dviem knygos dalimis, skirtomis pamatini socialini moksl ir humanistikos lyginamj tyrim kategorijoms, t tyrim istorijai bei metodologijai aptarti. Jeigu filosofij laikysime mokslo metodologijos sinonimu (plg. Mekauskas 1990; 1998), tai ios dvi knygos dalys apima tai, k galima bt pavadinti filosofiniais komparatyvistikos prolegomenais. Parayti tokius prolegomenus autori paskatino pastebjimas, kad, nepaisant k tik aptart gili komparatyvistikos tradicij Lietuvoje bei didjanio komparatyvistini tyrim populiarumo, mginim irykinti lyginamojo tyrimo savitum bei aptarti jo metodologines problemas lietuvikoje literatroje ligi iol nebuvo. Kaip gals sitikinti skaitytojas, iais klausimais nra vienos nuomons ir pasaulinje literatroje. Todl pirmame pirmos dalies skyriuje aptars pamatines komparatyvistinio tyrimo kategorijas (kultros, visuomens, civilizacijos, imperijos, tarptautins sistemos, istorijos, evoliucijos ir pan.) ir svokas, autorius antrame skyriuje apvelgia sociologins komparatyvistikos krypi diferenciacijos ir vairovs istorin kait. Komparatyvistikos vidin diferenciacija, aptariama iame skyriuje, kyla i socialins ir kultrins tikrovs samprat skirtum, kurie apibendrinami identifikuojant dvi konkuruojanias komparatyvistins vaizduots metaforas. Tai yra evoliucijos kaip laipt vaizdinys, bdingas evoliucionistinei komparatyvistikai, ir istorijos kaip rizominio tinklo idja, kuri aptinkame jos istoristinje atmainoje. i metafor konkurencija lemia ir modernybs bei modernizacijos svok, kurios nuo XX a. vidurio daniausiai teorikai rmina lyginamuosius socialini moksl tyrimus, ambivalentikum. Modernyb gali bti suprantama arba kaip abstrakti socialins evoliucijos pakopa, kuri ukopusios alys gali isaugoti savo civilizacin savitum (modernybi gali bti daug), arba kaip konkreti, istorin visuomens ir kultros kokyb, kuri suteikia priklausomyb Vakar civilizacijai arba tam tikr jos idj bei institucij importas. Jeigu pirmoje knygos dalyje, kuri apima iuos du skyrius, lyginamuosius socialinius tyrimus velgiama socialini moksl istorijos ir inojimo sociologijos poiriu, tai antroji
18
dalis, kuri sudaro 35 skyriai, yra skirti komparatyvistinei metodologijai grietja ir siaurja prasme. Joje atskleidiami tie lyginamj tyrim diferenciacijos altiniai, kurie yra susij su lyginamojo tyrimo dizaino (projektavimo) bei jo strategij skirtumais. Tokie tyrimai gali bti kiekybiniai, kai statistins analizs metodai taikomi duomenims apie dideles atvej (valstybi, kultr) populiacijas ir siekiama aptikti kovariacijas tarp kintamj, nusakani t atvej apibrtis. Tokios statistins analizs rezultatai gali bti interpretuojami kaip tam tikr universalaus pobdio prieastini hipotezi paneigimas arba patvirtinimas. Taiau lyginamasis tyrimas gali bti ir kokybinis, kai aprpia nedaugel atvej, apie kuriuos tyrintojas gali gyti detal, gilumin inojim, ir kur atliekant vadovaujamasi brit filosofo Johno Stuarto Millio suformuluotais eliminacins indukcijos kanonais. Treiame skyriuje pristatoma ir kritikai aptariama takinga amerikiei komparatyvisto Arendo Lijpharto lyginamojo metodo koncepcija, kurioje maas atvej populiacijos dydis ir Millio kanon taikymas laikomi skiriamaisiais lyginamojo metodo poymiais. Ji lyginama su platesne Charleso Ragino lyginamojo tyrimo samprata, kai svarbiausiu jo poymiu laikomas aikinamj vaidmen atliekani makrosociologini (nurodani tam tikras didelio masto sociokultrini sistem savybes) kintamj buvimas tokiu tyrimu artikuliuojamose arba empirikai kontroliuojamose prieastinse hipotezse. i lyginamojo tyrimo samprata kiekybins (orientuotos kintamuosius) ir kokybins (orientuotos atvejus) lyginamojo tyrimo strategij dichotomij pakeiia kiekybins, kokybins ir sintetins (orientuotos vairov) trichotomija, kurioje sintetins strategijos vizija technikai sukonkretinama kokybins lyginamosios analizs (KLA) logini algoritm pavidalu (4 sk.). Paskutinis (5-asis) antros dalies skyrius, kuriuo baigiasi metodologini lyginamojo tyrimo pagrind aptarimas, pristato tas metodines priemones, kurios taikomos toliau einaniose penkiose empirinse knygos dalyse (621 skyriai). Didioji dauguma tyrim, kurie ia pristatomi bei aptariami, yra tipologiniai. J tikslas yra atskleisti komunizmo, ijimo i komunizmo keli, jo baigi, demokratijos ir kapitalizmo vairov, o ioje vairovje identifikuoti vieno ypatingo atvejo Lietuvos viet ir savitumus. Skiriamos dvi tipologini svok darybos strategijos dedukcin (i viraus) ir indukcin (i apaios). Pirmuoju atveju tipologins svokos artikuliuojamos tam tikros teorijos kontekste, iskiriant nagrinjamo reikinio poymi aibs dimensijas, apibrianias login galim to reikinio atvej vairovs erdv. Palyginus logini galimybi erdv su empirikai stebima vairove, logini galimybi erdv redukuojama kelet tip, kuri atskira atmaina yra Maxo Weberio sureikminti idealieji tipai, kuriuos apibria tam tikros ribins, arba kratins, poymi kombinacijos. Indukcin tipologini svok darybos strategija yra taikoma, kai tyrintojas disponuoja tokia standartizuot duomen baze, kuriai yra pritaikoma statistin faktorins ir klasterins analizs technika. Faktorin poymi (kintamj) aibs analiz iskiria implicitines konceptualines dimensijas (faktorius), o klasterin sugrupuoja stebtus atvejus grupes (klasterius) pagal j panaumo laipsn. Tie klasteriai ir yra indukciniai tipai. Esminis ir vie-
vadas
19
nos, ir kitos technikos taikymo elementas yra interpretacijos aktas, kur tyrintojas atlieka vardydamas statistins analizs priemonmis irykintus faktorius arba klasterius. Tokios interpretacijos svarbiausias iteklius yra teorins idjos. Kita vertus, indukcini tipologini procedr pritaikymas padeda vertinti dedukcikai ipltotos tipologijos empirin turiningum (plg. 13 ir 18 sk.). Taigi tipologikai tiriant kok nors reikin, optimalu taikyti abi strategijas, nes jos papildo viena kit ir kontroliuoja viena kitos rezultat validum. Treioji knygos dalis yra pirmoji i keturi empirinei analizei skirt knygos dali. Ji apima 68 skyrius, kuriuose analizuojamas komunizmas kaip ekonomin, socialin ir politin sistema. Vadindami santvark, po 1917 m. atsiradusi Rusijoje, o vliau iplitusi kitose alyse, komunizmu, norime pasakyti, kad komunizmas iuo atveju reikia realiai egzistavusi visuomens santvark, kuri atsirado kaip mginimo gyvendinti Karlo Marxo komunizmo (beklass visuomens) utopij padarinys. Taiau toks apibrimas dar nieko nepasako apie to padarinio vidin pobd, jo panaumus ir skirtumus kit socialini sistem atvilgiu. O jeigu k nors ir pasako, tai tik tiek: komunizmas yra santvarka, kurioje politin valdia priklauso komunistams. Kaip inoma, patys komunistai neman, kad ta santvarka, kuri egzistuoja j valdomose alyse, yra komunizmas, nukeldami komunizmo idjos realizacij ateit. Gilesnis santvarkos, realiai egzistavusios j valdomose alyse, apibdinimas yra sociologins analizs udavinys. Jos ivados priklauso nuo teorini ir lyginimo pozicij, kurios pasirenkamos tyrimo objektui konceptualizuoti, o apie j adekvatum galima sprsti pagal t ivad prognostines implikacijas apie vienokias ar kitokias empirikai stebimas tyrimo objekto raidos tendencijas. Knygoje skiriami eminiai ir etiniai komunizmo aikinimai (kultrinje antropologijoje priimta odi etinis (angl. etic) ir eminis (emic) prasme) (Goodenough 1970: 104119; Harris 1980: 2945)). Eminiai komunizmo aikinimai yra jo aikinimai komunizm kaip socialin santvark pagimdiusios teorijos marksizmo poiriu. Jie aptariami 6-ame skyriuje. Eminiai aikinimai bna apologetiniai ir kritiniai. Apologetiniai eminiai aikinimai tai oficialios ideologins komunistini ali doktrinos, kurios aprao i ali santvark kaip socializm pirmj komunizmo, kaip aukiausios ir paskutins socialins evoliucijos pakopos, faz. Kritiniai eminiai aikinimai tai alternatyvios marksistins komunizmo, kaip visuomens santvarkos, koncepcijos, kurios j kvalifikuoja kaip valstybin kapitalizm, biurokratin kolektyvizm ir pan. 78 skyriai skirti etinms, t.y. nemarksistinms, komunizmo teorijoms. Skiriami trys pagrindiniai j tipai: komunizmo kaip totalitarizmo, komunizmo kaip kelio modernyb ir komunizmo kaip neotradicionalizmo bei neopatrimonializmo koncepcijos. i tipologija remiasi idja, kad etini komunizmo teorij pobdis labiausiai priklauso nuo lyginimo strategijos, pasirenkamos komunizmo konceptualizacijai ir aikinimui. Komunizmo kaip totalitarizmo teorijose raktu jo prigimiai suvokti laikomas lyginimas su nacizmu Vokietijoje (ir atvirkiai), abu juos traktuojant kaip patologinius modernios visuomens rei-
20
kinius, istorini precedent neturini valdymo form (Hannah Arendt, Zbigniewas Brzezinskis, Carlas J. Friedrichas). Taiau egzistuoja ir kita, prieinga, totalitarizmo teorijos versija (Karlas R. Popperis, Karlas A. Wittfogelis), kai komunizmas ir nacizmas laikomi giliai archaik socialins organizacijos form udaros, gentins, visuomens ar rytietiko despotizmo recidyvu. Modernizacinse teorijose, kurios komunizm laiko vienu i keli modernyb, alternatyvia arba neibaigta (strigusia) modernybe, kaip raktas komunizmo savitumui atskleisti yra jo lyginimas su moderni, ar isivysiusi, Vakar ali tikrove. Lyginant komunistini ali socialins tikrovs reikiniams aikinti taikomos interes grupi, korporatizmo, biurokratins politikos ir kitos teorijos, kurios buvo ipltotos tiriant modernias Vakar visuomenes. Komunizmo kaip neotradicionalizmo ir neopatrimonializmo teorijose komunizmo veidrodiu laikoma ikimoderni ir neisivysiusi (treiojo pasaulio) ali socialin tikrov. Knygos autorius etini komunizmo teorij kontroversij silo sprsti atsivelgiant vidin komunistinio pasaulio diferenciacij, kuri buvo ypa ryki komunizmo lugimo ivakarse. Komunistinms diktatroms buvo pajungtos alys, besiskirianios ir savo civilizacine priklausomybe, ir komunizmo sigaljimo ivakarse pasiektu socialiniu-ekonominiu lygiu. Nuo i pradini slyg pobdio priklaus ir tas vaidmuo, kok komunistiniai reimai suvaidino atskir ali istorijoje, ir tas pavidalas, kok komunistinis reimas, kurio ankstyvosios fazs bruous tiksliausiai atspindi totalitarizmo teorija, gijo savo lugimo ivakarse (r. Kitschelt, Mansfeldova et al. 1999). alyse, kurios komunizmo sigaljimo ivakarse jau buvo ekonomikai, socialiai, kultrikai ir net politikai modernios, t.y. buvo industrins, urbanizuotos, j gyventojai visuotinai ratingi bei tur gyvenimo liberalios demokratijos slygomis patirt (ekijoje, Ryt Vokietijoje, Latvijoje, o i dalies ir Estijoje), komunistinis totalitarizmas transformavosi biurokratin autoritarin komunizm. iose alyse komunizmas reik normalios modernybs pakeitim jos patologine atmaina. alyse, kuriose modernizacijos procesai komunizmo sigaljimo metu buvo jau sibgj, bet netoli paeng, komunistinis totalitarinis reimas transformavosi tautin komunizm (Lenkijoje, Vengrijoje, Lietuvoje). Jo slygomis toliau vyko i ali ekonomin, socialin ir kultrin modernizacija. alyse, kuriose komunizmui sigalint modernizacija buvo vos prasidjusi arba neprasidjusi, komunizmas tapo savitu (turbomodernizaciniu) j keliu modernyb, po savo totalitarins fazs transformuodamasis patrimonin komunizm, kurio socialinje organizacijoje svarbiausi vaidmen vaidino partikuliaristiniai patron ir klient tinklai. i vlyvojo komunizmo forma dominavo beveik visose buvusios Soviet Sjungos respublikose bei komunistinse Balkan alyse. N viena i etini komunizmo teorij nepajg numatyti tikslaus sovietinio komunizmo lugimo laiko ir aplinkybi, nes jas lm kontingentiki bei subjektyvs veiksniai, neivedami i bendrj prieasi, kurios yra socialinio mokslinio painimo objektas. Taiau jos teisingai identifikavo struktrinius veiksnius, lmusius komunistins sistemos nepaj-
vadas
21
gum konkuruoti su isivysiusiomis liberaliomis demokratinmis kapitalistinmis valstybmis bei i to kylani sistemos legitimikumo stok. Ji ir buvo svarbiausia struktrin komunizmo lugimo prieastis. Trumpalaik politins komunizmo sistemos dezintegracijos dinamik geriausiai paaikina pirmenybi falsifikacijos teorija, atskleidianti prieastis, dl kuri politiniai reimai, ribojantys odio laisv, yra trapesni ir nestabilesni, palyginus su liberalija demokratija. 11-ame skyriuje pateikiama pokomunistins transformacijos keli klasifikacijos logini pagrind analiz, kuria remiantis kitame, 12-ame, skyriuje pltojama t klasifikacij redukuojanti tipologija. Skiriami penki pokomunistins transformacijos aspektai: transformacijos orientacija (dominuojanti ideologija ar filosofija), kuri gali bti imitacin, restitucin, kontinuacin, inovacin (plg. aulauskas 2000), politikos transformavimo bdas (reformos, revoliucija arba refoliucija), ekonomikos transformavimo bdas (palaipsns reformos arba oko terapija), politins baigtys (liberalioji demokratija ar viena i neliberalios demokratijos arba autoritarizmo atmain), ekonomins baigtys (racionalus antreprenerikas kapitalizmas arba politinis oligarchinis, valstybinis monopolistinis ar valstybinis kapitalizmas). Kintamj, apibriani iuos aspektus, veri kombinacijos leidia iskirti daugyb transformacijos keli, i kuri vieni yra logikai negalimi, kiti logikai galimi, bet empirikai nepastebti, treti faktikai realizuoti, bet besiskiri savo lyginamaisiais daniais. Lyginamojo pokomunistins transformacijos tyrimo udavinys yra nustatyti veiksnius, kurie paaikint i pokomunistins transformacijos keli variacij. Knygoje kritikai vertinama teleologin transformacijos samprata, kai dmesys sutelkiamas vien iskirtin politin-ekonomin baigt, kuri apibria racionalaus antrepreneriko kapitalizmo (RAK) ir liberaliosios demokratijos kombinacija, o tyrim laukas apribojamas klausimu, kokios pradins slygos buvo palankios arba nepalankios iam transformacijos tikslui pasiekti. Mginama konceptualizuoti alternatyvias transformacijos baigtis ir aptikti veiksnius, kurie paaikint, kas lm konkrei ali pokomunistins transformacijos kelio pobd. Pagrindiamas poiris, kad vlyvojo komunizmo paveldo skirtumai kartu su ankstesni laik civilizacinio paveldo savitumais buvo svarbiausi veiksniai, nulm taip pat ir ijimo i komunizmo orientacij, bd bei pokomunistins ekonomins ir politins transformacijos baigi vairov. Biurokratinio autoritarinio komunizmo alyse dominavo restauracin, tautinio komunizmo alyse imitacin, patrimoninio komunizmo alyse kontinuacin socialins kaitos orientacija (aulauskas 2000). Tik Slovnijos ir Kinijos kelyje i komunizmo ryks inovacins orientacijos bruoai. Slovnijos atveju ios orientacijos dominavim galima aikinti jugoslavikojo komunizmo savitumu, kuris pasireik liberalumu ir revizionistiniu polinkiu palaipsnius socialinius eksperimentus. Kinijos komunizmo, isiskyrusio kairuoliku egalitarizmu, transformacijos inovacin orientacij geriau paaikina i gilios senovs paveldtos civilizacins tradicijos.
22
Abiejose iose alyse pokomunistin transformacija buvo vykdoma dalins socialins ininerijos metodais ir vyko kaip augs palaipsni permain procesas. Imitacin ir restauracin pokomunistin transformacija buvo vykdoma dviem bdais arba palaipsni reform, arba, anot Karlo Raimundo Popperio, holistins socialins ininerijos (oko terapijos) bdu. Daugelyje pokomunistini ali ji baigsi RAK ir liberaliosios demokratijos sukrimu, kur sertifikavo j primimas tokias Vakar pasaulio ekonomines, politines ir karines organizacijas, kaip ES ir NATO. Taiau daugelyje posovietins erdvs ali oko terapija bei palaipsns reformos atved oligarchin bei valstybin monopolistin kapitalizm ir autoritarin arba pusiau autoritarin reim, kurio pobd konkreiau nusako delegatyviosios demokratijos, hegemoninio elektorinio autoritarizmo, konkurencinio elektorinio autoritarizmo svokos. Kai kuriose posovietins erdvs alyse (Baltarusijoje, Turkmnistane, Uzbekistane), kur socialins kaitos procesai vyko kontinuaciniu keliu, pokomunistin transformacija baigsi valstybinio kapitalizmo bei udaro autoritarinio arba sultoninio politinio reimo susiformavimu. ie skirtingi pokomunistins transformacijos rezultatai yra tebevykstani kart diskusij objektas: ar autoritarinse bei pusiau autoritarinse valstybinio ir oligarchinio kapitalizmo alyse pokomunistin transformacija yra tik strigusi (ios alys vluoja ir atsilieka), palyginus su alimis pirmnmis (naujosiomis ES ir NATO narmis)? ar jose susiformavusios politini ir ekonomini institucij konfigracijos yra santykikai stabilios ir iliks tokios artimiausioje ateityje? Knygos autoriui tikinamesnis atrodo antrasis poiris, nes jis labiau atsivelgia apribojimus, kuriuos pokomunistinei transformacijai udjo ne tik lugusio reimo pobdis, bet ir civilizaciniai skirtumai, kurie yra istorijos ilgojo laiko paveldas. ie skirtumai svarbs ir vertinant tolesns socialins kaitos Kinijoje ir Vietname perspektyvas. Komunistin nomenklatra, Kinijoje inicijavusi ekonomines reformas i viraus, viena vertus, galjo pasinaudoti konfucins tradicijos suformuotos socialins ir ekonomins etikos kultriniais itekliais, o kita vertus, uzurpuotu savito kin civilizacijai mandarin luomo statusu ir socialinmis funkcijomis. Dl Kinijos civilizacinio savitumo demokratijos perspektyva ia gali bti kur kas labiau nutolusi, palyginus su RAK, kuris ioje alyje jau yra nebe siekiamyb, bet faktas. O priartjusios kinikosios demokratijos tikrov gali skirtis nuo vakarietik liberaliosios demokratijos pavyzdi netgi dar labiau, negu kin ir kitos Azijos RAK atmainos skiriasi nuo savo vakarietik atitikmen. Civilizaciniai skirtumai yra svarbs atsakant ir kitus du tranzitologinje literatroje aktyviai diskutuojamus klausimus: ar Soviet Sjunga galjo ieiti i komunizmo kinikuoju palaipsni reform keliu ir kodl neoliberalios oko terapijos reformos Rusijoje ir daugumoje kit posovietins erdvs ali nedav toki vaisi, koki i j buvo tikimasi? Vis dlto atsakant pirmj klausim civilizaciniai skirtumai nra svarbiausi. Kur kas reikmingesni yra ekonominio lygio skirtumai ir tas faktas, kad Soviet Sjunga buvo imperija. Industrializuota (ar net superindustrializuota), ji nebeturjo t ekstensyvaus vys-
vadas
23
tymosi itekli, kurie sudar slygas Kinijos ekonomikos uoliui ikart po privataus verslo legalizavimo (vis pirma ems kyje). Dl ekonominio lygio skirtum kinikos ekonomins reformos Soviet Sjungoje, netgi vykdytos autoritarinio reimo slygomis (tokio reimo vedimas buvo reali galimyb 1991 m. rugpjt), nebt davusios toki rezultat, kaip Kinijoje. Jos tik bt pratsusios sovietins imperijos agonij, pastmdamos j smurtiniu jugoslaviku dezintegracijos keliu, ir nepaprastai padidindamos ijimo i komunizmo socialinius katus. Neoliberaliosios oko terapijos neskm Rusijoje lm Rusijos reformatori bei j patarj i tarptautini finansini organizacij klaidos (pirmiausia pavluotas rublio zonos likvidavimas, sulugds makroekonomins stabilizacijos politik Rusijoje 19921993 metais), o taip pat Vakar vyriausybi delsimas suteikti finansin pagalb lemiamu reform skmei laiko momentu (1992 m.). T delsim tikriausiai nulm Rusijos, kaip civilizacinio kito, kuris gali bti tik geopolitinis Vakar varovas, suvokimas. Penktoji, etoji ir septintoji knygos dalys pratsia ir sukonkretina ketvirtoje dalyje pradt pokomunistins transformacijos keli ir ypa baigi vairovs analiz. Jeigu ketvirtoje knygos dalyje ji aprpia vis komunistin ir pokomunistin pasaul, tai toliau lyginam atvej aib tik atskirais atvejais traukiamos alys, kurios nepriklauso irinktj pokomunistins transformacijos pirmni (t. y. priimt ES ir NATO) klubui. Antra, bendrieji modernizacijos teorijos konstruktai pakeiiami labiau specifiku konceptualiniu aparatu, perimtu i vidutinio spindulio teorij, pltojam lyginamojoje politinje sociologijoje bei lyginamojoje ekonominje sociologijoje ir politinje ekonomijoje. Penktoji knygos dalis (sk. 1315) skirta pokomunistini ali demokratizacijos proces ir j padarini lyginamajam tyrimui. i padarini analiz labai svarbi skirting pokomunistins transformacijos keli lyginamiesiems socialiniams katams vertinti. Jeigu atsivelgtume vien ekonominius katus, kinikj ijimo i komunizmo keli tekt pripainti pranaesniu, nes tas kelias yra optimalus pagal Pareto: vis kin pajamos iaugo, tik labai nevienodai. Tuo tarpu ne maiau gili socialin-ekonomin nelygyb pokomunistinse Vidurio Europos, Baltijos alyse bei buvusioje Soviet Sjungoje susidar dl ekonominio nuosmukio slygomis vykusio valstybs turto dalyb, kuriose j dalyviams teko labai skirtingo dydio ir verts gabalai. Todl tik maumos piliei ekonomin padtis po komunizmo lugimo ikart pagerjo, tuo tarpu kai daugumos pablogjo. Tik daliai j (nes mons sensta, serga ir mirta) t pablogjim spjo kompensuoti vliau prasidjs ekonomikos augimas. Kiti tapo absoliuiais pokomunistins ekonomins transformacijos pralaimtojais (lzeriais), nes, ir prajus 15 met nuo komunizmo lugimo, kai kuri pokomunistini ali ekonomika (vis pirma buvusioje Soviet Sjungoje) vis dar nepasiek 1989 m. BVP lygio. Todl penktj knygos dal autorius pradeda (13 sk.) argumentu, kad vertinant pokomunistins transformacijos laimjimus ir netektis, btina atsivelgti ne vien vartotojik gerov, kurios pokyiai pokomunistins transformacijos metu pasiskirst labai nevienodai.
24
Tose alyse, kur politiniai pokomunistins transformacijos procesai pasibaig liberalaus demokratinio reimo konsolidacija, vartotojikos gerovs netektis kompensavo vis pokomunistini valstybi piliei naujai gytos civilins (civil) bei politins teiss ir laisvs2, kuriomis galjo naudotis ir absoliuts pokomunistins transformacijos ekonominiai pralaimtojai. Tokias kompensacijas suteikia ne bet kokia demokratija. Demokratija knygoje suprantama kaip politin santvarka, kurioje aukiausius valstybs valdios postus uima pilieiai, nugalj laisvuose konkurencinguose rinkimuose. Civilines ir politines piliei teises nuo j pai isirinktos valdios patikimai apsaugo ne kiekviena, o tik liberalioji demokratija. i apsaug institucikai utikrina valstybins valdios dalijimas tris akas ir j tarpusavio kontrol (horizontali atskaitomyb), o taip pat ipltotas nevyriausybini organizacij tinklas (pilietin visuomen) ir laisva iniasklaida. Priklausomai nuo to, kokiai vertybei negatyviai suprantamai laisvei ar lygybei bei solidarumui teikia pirmenyb piliei bendruomens nariai, galima iskirti dvi liberaliosios demokratijos, kaip politinio reimo, atmainas: libertarin liberalij demokratij, kurioje pilieiai turi tik civilines ir politines teiss, ir socialin liberalij demokratij, kurioje j teiss apima taip pat ir socialines teises. Tokios vidins liberaliosios demokratijos diferenciacijos, kokia aptinkama istorins Vakar politinio diskurso analizs, buvim patvirtina Arendo Lijpharto kiekybin indukcin liberaliosios demokratijos tipologija. A. Lijphartas aptinka dvi realiai egzistuojani liberalij demokratij diferenciacijos dimensijas (jungtins atsakomybs/galios ir padalytos atsakomybs/galios), o taip pat iskiria du j klasterius (indukcinius tipus). Tai maoritarins demokratijos ir konsenso demokratijos. ie du indukciniai liberaliosios demokratijos tipai apytikriai koreliuoja su libertarine liberalija ir socialine liberalija demokratija kaip dviem dedukciniais liberaliosios demokratijos tipais. Mginimai A.Lijpharto metodais nustatyti pokomunistini liberalij demokratij tipologin priklausomyb (Fortin 2005; Roberts 2006) vienareikmik ivad padaryti neleidia kai kuriais atvilgiais (stipri teism valdia, nepriklausomi centriniai bankai) pokomunistins liberaliosios demokratijos labiau panaios konsenso, o kitais (pliuralistin interes grupi sistema, auktas rinkim neproporcingumo lygis, silpnos vietos savivaldos) maoritarines demokratijas. Kokteilin pokomunistins liberaliosios demokratijos pobd daugiausiai paaikina jos importas dauguma institucij buvo sivestos sekant komunizmo lugimo metu Vakar ali konstitucinje teisje dominavusiomis madomis, kur tuo metu ton dav konsenso demokratija. Todl daugelis pokomunistini liberalij demokratij formalij institucij yra konsensins, nors pokomunistin politika yra konfliktin politins partijos tbtinai
2
Pilieio teiss apima politines, socialines ir pilietines siaurja prasme teises. Pilietins siaurja prasme teiss tai privataus gyvenimo ir nuosavybs nelieiamumo, sins laisvs ir kitos teiss, kurias pilietis turi kaip privatus asmuo. Siekiant ivengti terminologins painiavos, jos knygoje vadinamos civilinmis teismis, o pilieio teiss suprantamos plaiau, traukiant j sudt taip pat ir politines bei socialines teises.
vadas
25
kovoja dl ilikimo, o efektyvi politini partij sudtis greitai keiiasi. Pokomunistini ali politins sistemos raidos perspektyvos kol kas yra atviros ta raida gali vykti ir libertarins bei maoritarins, ir socialins bei konsenso liberaliosios demokratijos linkme. Stabilios politini partij sistemos nebuvimas skatina kai kuriuos politologus abejoti, ar demokratizacijos procesas pokomunistinse alyse yra usibaigs ir ar pokomunistin liberalioji demokratija jau yra konsoliduota. Knygos autorius mano, kad ias abejones gali padti isklaidyti aikesnis i klausim skyrimas: (1) kuo konsoliduota liberalioji demokratija skiriasi nuo nekonsoliduotos ir kokios yra liberaliosios demokratijos konsolidacijos slygos? (2) Kuo kokybika liberalioji demokratija skiriasi nuo nekokybikos ir kokie yra liberaliosios demokratijos kokybs kriterijai? Abejoti dl pokomunistins liberaliosios demokratijos konsoliduoto pobdio nra jokio pagrindo, nes liberalioji demokratija tose alyse, kurios buvo priimtos ES ir NATO, jau seniai tapo vieninteliu aidimu mieste (Juan Linz): vyksta laisvi, siningi, konkurencingi rinkimai; pralaimjusios vyriausybins partijos tvarkingai perduoda valdi opozicijai; nra bent kiek stipresni (kai kur net joki) antisistemini politini jg, kurios siekt ateiti valdi ar joje isilaikyti nekonstituciniais bdais. Ir kartu beveik pagal visas liberaliosios demokratijos kokybs analitik iskiriamas demokratijos kokybs dimensijas (procedrin, turinio bei rezultat) bei visais t dimensij aspektais pokomunistins liberaliosios demokratijos kokyb yra prasta. Prieingai negu teigia kai kurie Lietuvos politiniai apvalgininkai bei politikai, situacija Lietuvoje iuo atvilgiu niekuo ypatingu nesiskiria ( blogj pus) nuo tos, koki matome kitose liberaliosiose pokomunistinse demokratijose. Procedrins dimensijos, kurios aspektai yra statymo valdia, konkurencingumas, vertikali ir horizontali atskaitomyb, poiriu didesni problem nekyla tik dl konkurencingumo bei horizontalios atskaitomybs. Ir vieno, ir kitos lygis pokomunistinse liberaliosiose demokratijose yra auktas. Utat plaiai paplitusi korupcija, dani civilini teisi paeidimai byloja apie silpn statymo valdi. Dl nestabilios partij sistemos menka vertikali irinkt pareign atskaitomyb rinkjams prarad pasitikjim politikai ivengia rinkj bausms bgiodami i partijos partij; irinktiems pareignams prastai sekasi pajungti savo kontrolei administracin valstybs aparat, ir is atsiduria niekieno nerinkt ir niekam neatskaiting valstybinink, manipuliuojani rinkj irinktais politikais, valdioje. Prast pokomunistini demokratij kokyb pagal turinio ir padarini dimensij rodo maas piliei pasitenkinimas savo irinkt politik veikla bei menkas irinkt vyriausybi politikos responsyvumas jos valdo, nesiskaitydamos su vieja nuomone. Aikiausiai apie itin menk pokomunistini demokratij responsyvum byloja tas faktas, kad vyriausybi politika i esms nesikeiia netgi po rinkim: nauja vyriausyb daniausiai vykdo t pai politik, u kuri rinkjai nubaud ankstesnij. Vis dlto i pokomunistins liberaliosios demokratijos trkum nedert suabsoliutinti. Pirma, kai kurios i i liberaliosios demokratijos kokybs problem (pirmiausiai
26
majantis responsyvumas) yra bdingos ne vien jaunoms liberaliosioms demokratijoms, bet ir senosioms. Majantis responsyvumas yra viena i t alutini stiprjanios eurointegracijos negatyvi pasekmi, kuri neutralizacija yra neisprsta teorin ir praktin politin problema. Antra, nemanoma demokratijos kokyb gerinti vienu metu pagal visas jos dimensijas bei visais t dimensij aspektais. Antai didinti horizontali atskaitomyb padeda teismins valdios ir kit nemaoritarini agentr galios augimas, taiau dl to gali nukentti vertikali atskaitomyb. Hipertrofuotas responsyvumas gali kirstis su statymo valdios utikrinimu arba netgi baigtis liberaliosios demokratijos isigimimu populistin. Autorius 15-ame skyriuje daro dvi ivadas i ios prietaravim, su kuriais susiduria pastangos gerinti demokratijos kokyb, analizs. Pirma, toks pat liberaliosios demokratijos kokybs lygis gali bt pasiektas keliais alternatyviais bdais. Antra, demokratijos kokybs gerinimo bdai, kurie yra efektyviausi trumpalaikje perspektyvoje, nebtinai yra tokie ilgalaikje perspektyvoje (ir atvirkiai). Politin klas, nesiskaitanti su rinkj pirmenybmis, gal gale gali isiugdyti tok elektorat, kurio pirmenybs atitinka jos vykdom politik. Taigi, treia, didiausia klitis auktai liberalios demokratijos kokybei pokomunistinse alyse yra i komunistini laik paveldti nekokybiki, t.y. nepilietiki, pilieiai. Sakant kiek diplomatikiau: participacins (dalyvio) politins kultros stoka. Vis dlto nra pagrindo manyti (kaip daro kai kurie autoriai), kad tokie pilieiai yra btini ir liberalios demokratijos konsolidacijai. Viena i dviej svarbi pokomunistins demokratizacijos pamok, prietaraujani tiesoms, kurios anksiau buvo visuotinai pripastamos lyginamojoje politologijoje, yra ta, kad esant palankioms iorinms slygoms, liberalioji demokratija (kad ir prastos kokybs) gali konsoliduotis ir tose alyse, kuriose nra toki anksiau btinomis laikyt struktrini slyg, kaip platus vidurinysis sluoksnis (buruazija), stabili partin sistema, dalyvio politin kultra. Antroji pokomunistins transformacijos pamoka yra ta, kad galima vienu metu vykstanti skminga demokratizacija ir marketizacija. Neoliberalieji oko terapijos daktarai nebuvo tikri dl tokios dvigubos transformacijos galimybs. Jie rekomendavo vykdyti visas rinkos reformas vienu metu ir maksimaliu greiiu kaip tik dl to, kad komunistin komandin admininistracin kio sistema per trump laik bt tiek suardyta, jog gr valdi neokomunistai arba kairieji populistai nebestengt jos atkurti. Dl tos paios prieasties jie teik pirmenyb prezidentinei demokratijai, jos privalumu laikydami galimyb operatyviai (prezidento dekretais), be vilkinimo parlamentinmis diskusijomis bei gadinimo pataisomis, atspindiniomis atskir grupi interesus, priimti tokius sprendimus, kuriuos ekonomini technokrat komanda laik geriausiais. O i tikrj vienu metu vykstanti demokratizacija ir marketizacija dav sinergetin efekt, kuris stipriausias buvo parlamentins demokratijos slygomis. Dana vyriausybi kaita trukd ankstyvj laimtoj grupuotms, suinteresuotoms utsti reformas ir pelnytis i politiniais sprendimais sukurt rent, paimti nelaisv valstyb ir pasukti kapitalizmo restauracij oligarchinio kapitalizmo linkme, kaip tai atsitiko Rusijoje, Ukrainoje ir dauge-
vadas
27
lyje kit pokomunistini ali. Jeigu neskaitysime ambivalentiko Slovnijos atvejo, kur lemiamu momentu rinkos reformas vykd ekskomunisto prezidento ir antikomunistins vyriausybs tandemas, sklandiausiai rinkos reformos vyko tose alyse, kuriose pirmus laisvus rinkimus laimjo antikomunistins jgos. Tai yra buvusios autoritarinio biurokratinio ir tautinio komunizmo alys. Daugumoje buvusi patrimoninio kapitalizmo ali liberalios demokratijos konsolidacija arba dar nesibaig, arba baigsi neskme (Baltarusijos ir Rusijos atvejai), arba komunistinis reimas ikart virto pokomunistiniu autoritariniu reimu (Vidurins Azijos atvejis). Ne maesn ir buvusioje sovietinio bei jugoslavikojo komunizmo erdvje besiformuojani ekonomini sistem vairov, kuri yra naujas ikis lyginamajai ekonominei sociologijai. Palyginus su iuolaikinmis politologinmis teorijomis, kuri pradmenys nuodugniai idstomi jau gimnazijos suole, iuolaikins ekonomins sociologijos problematika yra maiau inoma lietuvi skaitytojui. Taip atsitiko dl to, kad reali ekonomini problem mokslin analiz Lietuvoje pakeit ekonominio neoliberalizmo propaganda, kuri bet kok ekonominio gyvenimo tikrovs ir laisvos rinkos idealo neatikim skelbia tik apmaudiu kliuviniu, ir todl neskatina gilintis tai tikrovei bdingos vairovs istorines prieastis bei toje vairovje slypint institucini inovacij, suteikiani lyginamj pranaum tarptautinje konkurencijoje, potencial. i vairov, skaitant ir paios rinkos ekonomikos (kapitalizmo) form vairov, ir yra lyginamosios ekonomins sociologijos dmesio centre. Todl visa etoji knygos dalis yra skirta pristatyti klasikines (16 sk.) ir iuolaikines (1718 sk.) ekonomins sociologijos koncepcijas. Pokomunistins transformacijos eigos ir institucini baigi ekonominei sociologinei analizei vartojama kapitalizmo svoka, ipltota Karlo Marxo, Maxo Weberio, Josepho Aloiso Schumpeterio, Adolfo Berles ir Gardinerio Meanso, Karlo Polanyi darbuose. M.Weberio ekonomin sociologija pabria kultrines ir institucines slygas, nuo kuri priklauso realios ekonomins veiklos bei realaus kapitalizmo ir jo neoklasikinio idealo (tobulai konkurencing rink sistemos) atitikimas, ir skiria dvi pagrindines kapitalizmo atmainas: produktyv racional kapitalizm ir neproduktyv politin kapitalizm, kur reprezentuoja siekiantys rent verslininkai. Atskira racionalaus kapitalizmo, kaip ekonomins veiklos, atmaina M.Weberis laiko spekuliacij finans rinkose, nes tokios rinkos yra btina kapitalizmo kaip ekonomins sistemos, apimanios vartojimo reikmen, darbo jgos, ems, kapitalo ir rizikos rinkas, posistem. Spekuliant veiklos dka atsiranda ir veikia rizikos rinkos, kurios galina verslininkus, dirbanius realios ekonomikos srityse, veikti santykinai stabilioje, apskaiiuojamoje (parametrinje) aplinkoje. Svarbiausias J. A. Schumpeterio indlis kapitalizmo tyrimus yra kapitalizmo, kaip krybiko naikinimo proceso, analiz. io proceso varomoji jga yra privats antrepreneriai, siekiantys trumpalaiki monopolistini rent, kurias jie gauna kaip verslininkai novatoriai, dieg naujas technologijas bei gamybos organizacijos naujoves. Skirtingai nuo M. Weberio ir neoklasikins ekonomins teorijos, J. A. Schumpeteris svarbiausiu skiriamuoju kapitaliz-
28
mo bruou laiko ne optimal itekli panaudojam ir kiekybin augim, bet nepaliaujam technologins bei organizacins inovacijos proces bei kokybin raid. Realiai egzistuojanios kapitalistins ekonomikos, kurioms bdingi ir M. Weberio bei neoklasikins ekonomins teorijos, ir J. A. Schumpeterio kapitalizmui priskiriami bruoai, ioje knygoje yra vadinamos racionaliu antrepreneriku kapitalizmu (RAK). Epitetas racionalus nurodo j vberikuosius ir neoklasikinius, o antreprenerikas umpterikuosius bruous. Nepaprastai paspartindamas technologin ir ekonomin kait bei padarydamas moni pragyvenim visikai priklausom nuo skms rinkoje, kapitalizmas tampa ir nauj gyvenimo rizik altiniu. iuo poiriu kapitalizmas analizuojamas remiantis ne vien K.Marxo kapitalizmo, kaip gamybos bdo ir visuomenins ekonomins formacijos, samprata, bet ir Karlo Polanyi ekonomine antropologine kapitalizmo teorija, lyginania j su ikikapitalistinmis ekonomikos organizacijos formomis, pagrstomis abipusikumo ir redistribucijos principais. Knygoje pristatoma taip pat ir heterodoksin Johno Maynardo Keyneso neoklasikins makroekonomins ekonomins teorijos versija, pasak kurios, rinkos neskmi negali ivengti netgi visikai laisva ir tobulai konkurencinga rinkos ekonomika. Adolfo Berles ir Gardinerio Meanso vadybinio kapitalizmo teorija pateikia alternatyvi neoklasikinei ekonomikai mikroekonomin kapitalistins firmos veikimo analiz, siekiani irykinti stambi korporacij, kuriose samdomi vadybininkai turi galios persvar prie isisklaidiusius kapitalistus (akcininkus), ekonomins veiklos ypatumus. J. M. Keyneso ir K. Polanyi teorijas inspiravo pirmosios trumpojo dvideimto amiaus (19141989 metai) puss (ji baigsi 1945 m.) patirtis, o ypa isivysiusi Vakar ali 19291933 met pasaulins ekonomins krizs ekonominiai sunkumai, galutinai sulugd iki tol egzistavusi pasaulio ekonomin tvark (aukso standarto reim). Jie, kaip tuo metu atrod, negrtamai sukompromitavo klasikin ekonominio liberalizmo filosofij, kuri vis kapitalizmo blogybi altiniu laik jo nepakankam isivystym (rink nebuvim arba oligopolin bei monopolin esam rink pobd) ir matomos valstybs rankos kiimsi nematomos, visk savaime sureguliuojanios rinkos judesius. Dominuojania ekonomins politikos paradigma nuo XX a. ketvirtojo deimtmeio tapo J. M. Keyneso teorija, pasak kurios be valstybinio reguliavimo, kurio tikslas yra sumainti ekonominio aktyvumo cikl amplitud, kapitalizmas efektyviai funkcionuoti negali. Kairiojo radikalizmo grsm jau XIX a. pabaigoje (anksiausiai Otto von Bismarcko laikais Vokietijoje) paskatino socialins apsaugos sistem, inom gerovs valstybs bei gerovs reimo pavadinimais, pltr. Ji buvo ypa sparti pokario deimtmeiais, kai Vakar alyse susiformavo kapitalizmo forma (kaupimo reimas ir reguliavimo reimas), iuolaikinje ekonominje sociologijoje vadinama fordistiniu kapitalizmu. Jo skiriamieji bruoai yra masin gamyba ir masinis vartojimas, kapitalo ir darbo interes derinimas neokorporacinje interes grupi sistemoje, valstybinis makroekonominis reguliavimas. Tuo paiu metu isiskyr ir keli gerovs valstybs bei fordistinio kapitalizmo tipai, kuri savitu-
vadas
29
m lm atskir ali ir region kultrins tradicijos, uimama padtis pasaulinje rinkoje ir tarptautinje politinje sistemoje bei vidaus socialini ir politini jg galios santykis. Dar iki sovietinio komunizmo lugimo lyginamojoje ekonominje sociologijoje prasidjo diskusijos apie skirting RAK tip lyginamuosius pranaumus. Jas inspiravo skirtingi isivysiusi kapitalistini ali augimo tempai bei nevienodas j ekonomik atsparumas stagfliacijos (tai infliacija nebeaugant ekonomikai bei didjant nedarbui) imginimams atuntajame prajusio amiaus deimtmetyje. 7-ajame XX a. deimtmetyje daugiausia dmesio ir pagyr peln Pranczijos diriguojamasis kapitalizmas, utikrins spari technologin ir ekonomin alies modernizacij pokario metais; atuntajame deimtmetyje Vokietijos ir Skandinavijos ali neokorporacinis kapitalizmas, kuris skmingiausiai susidorojo su pasaulin ekonomik sukrtusiais naftos kain uoliais. Devintojo deimtmeio pradioje geriausias ir gyvybingiausias atrod Japonijos kapitalizmas, skmingiausiai konkuravs pasaulinse auktos kokybs masinio vartojimo gamini rinkose. Taiau jau antroje 9-ojo deimtmeio pusje priek isiver JAV kapitalizmas, kur nuo 1980 m., irinkus prezidentu respublikon Ronald Reagan, neokeinsikj ekonomins politikos paradigm pakeit ekonominis neoliberalizmas, paiose JAV daniau vadinamas neokonservatizmu. Tokia pat politika buvo pradta vykdyti ir Didiojoje Britanijoje, kurios ekonomika pokario metais vystsi liausiai. tikinamiausiu fordistinio kapitalizmo krizs bei neoliberaliojo kapitalizmo ikilimo ir skms aikinimu knygoje laikomas tas, kuris j sieja su naujos ekonominio aktyvumo ilgosios (Kondratjevo) bangos pradia. Kaip ir ankstesnes keturias pramoninio kapitalizmo istorijoje aptinkamas ilgsias bangas, penktj (ir iuo metu dar nesibaigusi) bang sukl technologin revoliucija. Tai buvo revoliucija, kuri lm skaiiavimo technikos ir informacini technologij paanga, sudariusi slygas naujajai ekonomikai, kitaip dar vadinamai ini ekonomika, atsirasti. Finansins sistemos reformos, sugriovusios vadybin kapitalizm ir pakeitusios j akcinink kapitalizmu, JAV suformavo kapitalo rink su didesne negu kitose alyse rizikos kapitalo pasila, kuri leido iai aliai pirmai realizuoti tas radikalios inovacijos galimybes, kurias atvr informacini technologij paanga, bei gyti pionieriaus padties teikiamus pranaumus. Svarbi vadybinio kapitalizmo griuvimo prieastis buvo galios kapitalist (akcinink) santyki su vadybininkais ir darbininkais pokyiai pirmj naudai. Juos sukl finansini, o vliau ir akcij bir internacionalizacija, prasidjusi 1971 m., kai sugriuvo Bretton Woodso tarptautin finansin sistema, iki tol sudariusi slygas veiksmingam makroekonominiam nacionalini ekonomik reguliavimui. Knygoje dstomu poiriu, globalins kapitalo rinkos atsiradimas yra pagrindinis reikinio, vadinamo ekonomine globalizacija, turinys. Kapitalui tapus paiu judriausiu gamybos veiksniu, jo savininkai gali diktuoti savo slygas kit veiksni savininkams, o taip pat nacionalinms vyriausybms, versdami jas mainti mokesius, demontuoti socialins apsaugos sistemas ir mainti viej grybi pasil, kartu atverdami erdv naujoms rinkoms atsirasti.
30
Neoliberalij ekonomist, teigiamai vertinani visus iuos pokyius, poiriu, ekonomin globalizacija yra jga, kuri veria vis ali vyriausybes, konkuruojanias dl kapitalo, vykdyti toki pai neoliberali ekonomin politik. Tai yra jga, kuri lemia bsim iuo metu dar esam skirtum kapitalistini ali ekonomikos organizacijoje niveliacij, visoms joms konverguojant neoliberal kapitalizm, koks jau dabar egzistuoja JAV ir kitose anglosaks alyse. iuo poiriu, neoliberalus JAV kapitalizmas yra pats paangiausias, nes jis yra konkurencingesnis, o todl ir gyvybingesnis u kitas kapitalizmo atmainas. Visi kiti empirikai stebimi kapitalizmo tipai yra arba nebrandus, arba nenormalus (pavyzdiui, skandinavikasis socialdemokratinis) kapitalizmas, kuris yra pasmerktas lugti ir inykti, spaudiant globalins konkurencijos jgoms. Alternatyvi kapitalizmo ir jo perspektyv analiz pateikia istorinis institucionalizmas, kurio ekonominms sociologinms koncepcijoms skirtas 18-as skyrius, ubaigiantis etj knygos dal. I plataus i koncepcij rato detalesniam supaindinimui pasirenkamos dvi paios takingiausios koncepcijos: amerikiei tyrintoj Peterio Hallo ir Davido Soskices kapitalizmo vairovs (variety of capitalism) koncepcija, pateikianti dedukcin racionalaus antrepreneriko kapitalizmo tipologij, ir prancz sociologo Bruno Amables tyrimai, kuriuose kombinuojami dedukcins ir indukcins statistins tipologijos metodai. P.Hallas ir D.Soskice skiria du idealius RAK tipus liberali rinkos ekonomik (LRE) ir koordinuot rinkos ekonomik (KRE). Jie skiriasi penkiais atvilgiais: (1) finansinmis ir korporacij valdymo sistemomis; (2) industriniais santykiais; (3) firm santykiais su savo darbuotojais; (4) ugdymo ir profesinio parengimo sistemomis; (5) firm tarpusavio santykiais, t.y j veiksm koordinacijos metodais. LRE firm nuosavybs teiss yra plaiai isklaidytos tarp akcinink ir danai eina per rankas, nes akcininkai jautriai reaguoja informacij apie trumpalaikius (ketvirtinius) firm ekonomins veiklos rezultatus. KRE firmos turi pagrindin savinink arba jungiasi krymins nuosavybs santykiais sucementuotus konglomeratus, o taip pat turi savo nam bank, utikrinant joms kantr kapital. LRE bdingos silpnos profsjungos, individualios darbo sutartys, jose galima greitai ir pigiai (be dideli ieitini imok) atleisti darbuotojus. KRE darbo umokesio tarifai nustatomi susitarimais tarp akini darbdavi susivienijim ir profesini sjung, kuri sutikimas btinas ir atleidiant darbuotojus. instrumentin poir, bding LRE firmoms, darbuotojus, ie atsako tuo paiu, irdami darb tam tikroje firmoje kaip priemon savo tikslams siekti, ir be svyravim persisamdo pasisiliusiai juos perpirkti firmai. Tuo tarpu KRE firmos darbuotojai yra su firma besitapatinanti bendruomen Ferdinando Tnnieso prasme, o j motyvacijos gerai dirbti neriboja utilitariniai iskaiiavimai. KRE firmabendruomen gali laukti, kad sunkiais laikais jos darbuotojai pasiaukojamai dirbs, kad j igelbt; LRE firm panaioje situacijoje visi, kas gali, kuo skubiau palieka. Turdama tokius lojalius darbuotojus, KRE firma gali investuoti dal savo itekli j kvalifikacijos klim, per kur jie gyja specifin mogikj kapital, reikaling auktos
vadas
31
kokybs, diversifikuotai, technologikai paangiai produkcijai gaminti. LRE firmai tokios investicijos yra pernelyg rizikingos. Todl LRE profesinis parengimas vyksta formaliose institucijose, kurios yra orientuotos bendrj kompetencij ugdym, tuo tarpu kai KRE formalioji vietimo sistema yra glaudiai integruota gamybos sfer. Pagaliau LRE firmas sieja klasikiniai konkurencijos santykiai: viena firma nuo kitos laikosi per atstum, grindia tarpusavio santykius sutartimis, kuriose siekiama kuo isamiau specifikuoti abipusius sipareigojimus, daug ir danai bylinjasi tarpusavyje, sprsdamos konfliktus teismuose. Tuo tarpu KRE firm sutartys yra maai specifikuoti kontraktai dl santyki, kurie papildomi ir sukonkretinami situaciniais neformaliais susitarimais. Toki praktik daro galim didelis tarpusavio pasitikjimas, kur palaiko rpestis dl patikimo partnerio reputacijos. Svarb vaidmen sprendiant interes konfliktus ir koordinuojant veiksmus vaidina diskusijos, vykstanios paiose vairiausiose deliberacinse asociacijose. P. A. Hallas ir D. Soskice rodinja, kad KRE yra ne maiau stabili ir gyvybinga u LRE. Kiekvieno i i dviej RAK tip stabilum utikrina, pirma, kiekvieno i j, kaip tam tikros institucij konfigracijos, sudt einani institucij tarpusavio papildomumas (komplementarumas): viena institucini praktik aib papildo kit, jeigu kiekviena i j padidina kitos gr (Hall ir Gingerich 2004: 22). Firma (Japonijos atvejis) gali samdyti savo darbuotojus visam gyvenimui (mainais usitikrindama j lojalum, o tai gali bti svarbus pranaumas konkurencinje kovoje), tik jeigu jos finansavimo sistema nra jautri trumpalaikiams pelningumo svyravimams turi tokius kantrius savininkus, kurie neskuba parduoti firmos akcij, kai tik sumaja jos pelningumas arba kai ji patiria nuostoli. Firma, neturinti kantraus kapitalo, turi bti iauri su savo darbuotojais. ie savo ruotu neturi pagrindo tapatintis su ja ar bti jos patriotais, investuoti specifin mogikj kapital bei dalyvauti veikloje, kurios prototipai yra kokybs rateliai Japonijoje. Svarbi institucij papildomumo idjos implikacija yra tai, kad egzistuoja institucij importo klitys, kurios kyla dl institucij nesuderinamumo. Institucija, kuri yra efektyvi viename instituciniame kontekste, gali bti disfunkcionali kitame. Mginimas i geriausi praktik sukurti tobul kapitalizm, perimant i vedijos jos gerovs valstyb, i Vokietijos jos profesinio parengimo sistem, i Japonijos firmos-bendruomens princip, i Pranczijos industrin politik ir t.t., susiduria su tokiais paiais keblumais, kuri nemat tie XX a. septintojo deimtmeio konvergencijos teoretikai, kurie pie vizij visuomens, sujungsianios socialistins ir kapitalistins sistemos privalumus, o taip pat komunistai-reformistai, kr demokratinio socializmo visuomens projektus. Antras abiej RAK tip stabilumo altinis yra j lyginamj pranaum skirtumai, kuriuos lemia btent j savitum apibriantys institucins organizacijos bruoai. Nors kapitalizmo tipo (modelio) ilgalaik tvarum utikrina jo didesnis konkurencingumas, nra taip, kad tam tikras institucij rinkinys utikrint j turiniai aliai konkurencin pranaum visose gamybos ir paslaug teikimo srityse. Tos kapitalistins ekonomikos institucins organizacijos ypatybs, kurios aliai utikrina pranaum vienose srityse, yra prieastis, ko-
32
dl ji pralaimi kitose. Todl globalizacija nereikia, kad LRE istums ir nukonkuruos KRE. Ilgalaikje perspektyvoje svarbiausias konkurencingumo veiksnys yra ne kuo pigesn darbo jga, bet inovacinis pajgumas gebjimas kurti ir ileisti rink naujus produktus arba tobulinti jau esam produkt technologinius gamybos procesus. LRE konkurencingiausios radikali inovacij reikalaujaniose srityse, o KRE palaipsni ar potruputini inovacij srityse. Radikali inovacij dka atsiranda naujos pramons akos bei paslaugos, o palaipsnmis inovacijomis gerinama jau egzistuojani (kad ir neseniai irast) produkt ir technologij kokyb, didinama j vairov, sukuriant j atmainas, pritaikytas tam tikr vartotoj grupi specifiniams poreikiams. alies, kurios pramon pirmoji pradjo gaminti tam tikr nauj produkt, gamintojus ilgainiui gali nukonkuruoti gamintojai i kitos alies, kurioje nauja pramon sukuriama svetur pirkt patent pagrindu, taiau sugeba utikrinti auktesn produkt kokyb ir lanksiau reaguoti vartotoj poreikius. Globalizacija ne niveliuoja ekonomini sistem organizacij, bet irykina esam kapitalizmo tip skirtumus, skatindama specializuotis tose srityse, kuriose j institucijos utikrina joms pranaum. Tarptautiniu mastu veikianios korporacijos inaudoja tuos skirtumus instituciniam arbitraui, perkeldamos savo padalinius tas alis, kuri institucin aplinka geriausiai atitinka j veiklos ir gaminam produkt specifik, o ne tiesiog ten, kur darbo jga yra pigiausia. Abu P. A. Hallo ir D.Soskices iskiriami kapitalizmo tipai yra ideals tipai M. Weberio vartota prasme idealizuoti modeliai, kurie nra tiksls (empirinio adekvatumo prasme) tikrovje egzistuojani atvej atvaizdai. Tinkamiausia LRE iliustracija yra JAV kapitalizmas, o KRE Japonijoje ir Vokietijoje egzistuojantis kapitalizmas, taiau tai nereikia, kad ie konkrets atvejai visikai atitinka aptartus idealius racionalaus antrepreneriko kapitalizmo modelius. Panaiai kaip A. Lijpharto indukcin liberaliosios demokratijos tipologij galima laikyti dedukcins liberaliosios demokratijos tipologijos, iskirianios dvi jos atmainas (libertarin ir socialin liberalij demokratij), empirinio turiningumo kontrole, taip ir kiekybin indukcin B. Amables tipologija, konstruojama faktorins ir klasterins analizs priemonmis i statistini duomen apie 21 Ekonominio bendradarbiavimo ir pltros organizacijos (EBPO; angl. Organisation for Economic Development and Cooperation; OECD) alies nars produkt ir darbo jgos rinkas, finansines, socialins apsaugos ir vietimo sistemas, papildo ir sukonkretina P. A. Hallo ir D. Soskices iuolaikinio isivysiusi ali kapitalizmo dedukcin tipologij. B. Amable aptinka penkis kapitalizmo tipus: (1) anglosaks rinka pagrst kapitalizm; (2) skandinavikaj socialdemokratin kapitalizm; (3) kontinentin europin kapitalizm; (4) azijin kapitalizm; (5) Viduremio jros kapitalizm. Pirmasis tipas atitinka P. A. Hallo ir D. Soskices LRE, o kiti B. Amables tipai gali bti siejami su KRE arba yra nestabils mirs ar pereinamieji tipai, dl kuri tolesns raidos P.Hallo ir D. Soskices teorija prognozuoja, kad jie, veikiant globalizacijos jgoms, evoliucionuos arba grynesns LRE, arba nuoseklesns KRE linkme.
vadas
33
Paskutin, septintoji, knygos dalis (sk. 1921) skirta klausimui, koks kapitalizmas formuojasi buvusioje sovietinio ir jugoslaviko socializmo erdvje, pagrindin dmes skiriant lietuvikojo kapitalizmo specifikai. iai problemai skirtoje literatroje pirmajame pokomunistiniame deimtmetyje isiskyr dvi kryptys. Vien j reprezentuoja skeptikai ir pesimistai (pavyzdiui, Michaelis Burawoyus ir Katherine Verdery), kurie pabr destruktyvius socialinius-ekonominius pokomunistins transformacijos padarinius ir velg pokomunistinio pasaulio tikrovje primityvi kapitalizmo form (prekybinio, kompradorinio, periferinio) genez ar netgi feodalizacijos procesus. Kiti, pokomunistins transformacijos optimistai (Davidas Starkas, Laszlo Brusztas), kai kuri pokomunistini ali (ekijos, Lenkijos, Vengrijos) socialinje tikrovje mat naujos kapitalizmo atmainos, kuri gal net yra ar bus pranaesn u senj Vakar alyse egzistuojant kapitalizm, uuomazgas. Ir antrajame pokomunistins transformacijos deimtmetyje isiskyr dvi tyrim kryptys. Vien i j rykiausiai reprezentuoja save neoklasikiniais sociologais vadinani tyrintoj grup (Ivanas Szelenyi, Lawrenceas P. Kingas, Gilis Eyalis ir kt.). Jie mano, kad skirtumai tarp pokomunistinio kapitalizmo ir kapitalizmo, egzistuojanio isivysiusiose Vakar alyse, vis dar yra didesni u j panaumus. Kiti (Davidas Lane, Markas Knellis, Martinas Srholecas, Clemensas Buchenas, Vladas Mychnenko, Magnus Feldmannas ir kt.) pokomunistinio kapitalizmo vairovje mgina aptikti tas paias linijas, kurios vien nuo kito skiria isivysiusi ali RAK tipus. Neoklasikiniai sociologai ioje vairovje skiria, pirma, i iors vet kapitalizm Vidurio Europoje, kuris i vis pokomunistini kapitalizmo atmain yra pats panaiausias Vakar RAK, bet kartu i esms skiriasi nuo jo tuo, kad yra kapitalizmas be kapitalist. Dl labai aktyvaus usienio kapitalo dalyvavimo privatizacijoje iose alyse nesusiformavo stipri nacionalin kin buruazija (savinink kapitalist klas). Jose socialiai dominuoja kultrin buruazija sluoksnis, kur sudaro ieiviai i komunistini laik technins ir humanitarins inteligentijos. Komunizmo lugimo metu ikil valdi, jie sutrukd nacionalinei partinei nomenklatrai prichvatizuoti valstybs turt, pusveliui ipardav j usienio kapitalui ir sitvirtino jo vietini atstov, patiktini, tarpinink pozicijose. Tose alyse, kur nomenklatrin prichvatizacija vyko skmingai, kapitalizmas formavosi i viraus, ir gijo bruo, kuriuos apibendrina M. Weberio politinio kapitalizmo idealusis tipas. Dl to vaidmens, kur jame vaidina patron ir klient tinklai, I. Szelenyi j vadina taip pat ir patrimoniniu kapitalizmu. ioje knygoje tas antrasis pokomunistinio kapitalizmo tipas yra diferencijuojamas tris atmainas oligarchin, valstybin monopolistin ir valstybin kapitalizm.3 Treiasis kapitalizmo formavimosi kelias yra i apaios, kai jis iauga i privataus sektoriaus, veikianio alia valstybinio sektoriaus, ir palaipsniui pastarj nustelbia. iuo bdu kapitalizmas formuojasi Kinijoje ir Vietname. Kadangi i ali ekonomikoje svarbus vaidmuo (vis dar) priklauso valstybiniam sektoriui, I. Szelenyi kapitalizmo tip vadina hibridiniu.
3
r. sk. 12.
34
Diskutuojamu klausimu (ar pokomunistinis kapitalizmas jau yra palyginamas su senuoju vakarietiku?) knygos autorius uima toki pozicij: nors oligarchinis, valstybinis monopolistinis ir valstybinis kapitalizmas daugelyje posovietins erdvs ali i esms skiriasi nuo vakarietiko RAK, tam kapitalizmui, kuris egzistuoja Baltijos ir Vidurio Europos alyse, 2004 m. priimtose ES ir NATO, jau gali bti vaisingai taikomos tipologins svokos, kurios buvo ipltotos istorinje institucionalistinje isivysiusi ali racionalaus antrepreneriko kapitalizmo tipologijoje. Pristatomi Jean-Philippeo Berrou, Christopheo Carrincazeaux, Iaino McMenamino kiekybini indukcini tipologini tyrim rezultatai, kurie rodo, kad stojimo ES ivakarse trij Vidurio Europos ali ekijos, Lenkijos, Vengrijos ekonomini institucij architektra daugiausiai panaum turjo su Viduremio jros kapitalizmo alimis. Tarp pokomunistini ali galima aptikti vien al su labai rykiais KRE bruoais, kurie gali bti apibendrinti ir socialinio arba korporacinio kapitalizmo svokomis. Tai yra Slovnija, kuri kartu yra alis, nuosekliausiai ir skmingiausiai ijusi i komunizmo palaipsni reform bdu, kuriam bdingi ryks inovacins socialins kaitos orientacijos bruoai. Prieingame poliuje neoliberalioji Estija. Nors abiej ali ijimo i komunizmo keliai bei bdai ir dabartin ekonomini institucij architektra rykiai skiriasi, abi jos yra pokomunistins ekonomins transformacijos pirmns, tad gali bti laikomos atvejais, kurie patvirtina P. Hallo ir D. Soskiceo valg, kad panaius makroekonominius rezultatus galima pasiekti alternatyviais institucins organizacijos bdais. Paskutinij dviej knygos skyri centras yra Lietuvos kapitalizmo tipologin priklausomyb. Pagrindin priemon tai priklausomybei nustatyti yra Lietuvos lyginimas su dviem ribiniais pokomunistinio kapitalizmo vairovs atvejais neokorporacine Slovnija ir neoliberalia Estija. 20-ame skyriuje autorius pagrindia ivad, kad kapitalizmas Lietuvoje reprezentuoja t pai (neoliberalij) kapitalizmo atmain, kaip ir kapitalizmas Estijoje, bei ieko atsakymo klausim, kodl neoliberalios reformos Lietuvoje vyko ne taip nuosekliai kaip Estijoje, ir kodl t reform makroekonominiai rezultatai buvo prastesni, palyginus su est. Knygoje kritikuojamas aikinimas, kalt u Lietuvos atsilikim nuo Estijos priskiriantis ekskomunistins Lietuvos demokratins darbo partijos (LDDP), permusios valdi paiame rinkos reform kartyje (1992 m.), ekonominei politikai. dmesn pirmojo Lietuvos pokomunistinio deimtmeio istorijos analiz leidia teigti, kad btent ekskomunistin LDDP vykd neoliberali ekonomin politik, tuo tarpu kai pagrindins deiniojo flango jgos (konservatori) ekonomins politikos iniciatyvos (referendumas dl neteisingos privatizacijos, indli grinimas, socialin antrosios Gedimino Vagnoriaus vyriausyb politika 19961999 metais) labiau atitiko kairiosios orientacijos politik. Autorius mgina pagrsti kultralistin (vberik) hipotez, kuri Estijos neoliberaliojo pasirinkimo didesn skm sieja su Estijos kultrinio paveldo, kuriam XVIII a.XIX a. pirmoje pusje didel tak padar asketinio protestantizmo srov, inoma hernhutiei
vadas
35
sjdio pavadinimu, ypatumais. io paveldo dka estai kiek greiiau u lietuvius, kuri kultrai stipriausi poveik dar barokins katalikybs antspaudu paymtos kaimietiko gyvenimo bdo tradicijos, prisitaik prie reformomis i viraus, staiga (oko terapijos bdu) pakeist ekonomins veiklos slyg. I pirmo vilgsnio gali pasirodyti, kad teiginiui apie neoliberal Lietuvoje besiformuojanio kapitalizmo pobd prietarauja faktas, kad daugelis Lietuvos institucini sfer turi bruo, rodani giminyst su kitais kapitalizmo tipais. Antai socialins apsaugos sistema iuo metu Lietuvoje labiau panai ne anglosaksik gerovs likui valstyb (residual welfare state), bet klientin korporatyvin Piet Europos ali model. Susumavus visas Lietuvos socialins apsaugos savybes, ji panaiausia Piet Europos modelio alis, ypa Graikij ir Portugalij, maiau Italij ir Ispanij (Bernotas ir Guogis 2006: 161). Taiau netgi pokomunistinio neoliberalizmo empionje Estijoje neaptinkame ipltotos, aktyvios ir likvidios akcij biros, kuri yra esminis LRE atributas. Nustatant jauno lietuviko pokomunistinio kapitalizmo tipologin priklausomyb svarbiausias dalykas yra alies institucins architektros kaitos tendencijos, kuri logik atskleidia P. A. Hallo ir D. Soskiceo skirting institucini sfer papildomumo teorema. Netgi pai radikaliausi oko terapij pasirinkusios alys negaljo vienu metu reformuoti vis visuomens gyvenimo institucini sfer. vietimo, sveikatos, socialins apsaugos (vis pirma pensij) sistem reforma buvo atidta vlesniam laikui, i pradi paliekant maai pakeist tvark, paveldt i komunistini laik. Todl pokomunistini ali institucin architektra yra margas konglomeratas, kuriame skirtingos institucins sferos veikia pagal skirtingas logikas, tad j prietaravimai turi disfunkcionali pasekmi. Btent ie prietaravimai veria tsti reformas ir pokomunistiniam kapitalizmui transformuotis labiau vientiso kapitalizmo modelio (LRE arba KRE) linkme. Stebint i institucini sfer reform krypt Lietuvoje, nesunku pastebti, kad ji veda btent neoliberalios LRE linkme. i reform pobd ir turin daugeliu atvej paaikina toli grau ne tie vieai deklaruojami motyvai, kuriais tos reformos legitimuojamos, taiau btent vientisesnio neoliberaliojo kapitalizmo krimo funkciniai poreikiai bei su tais poreikiais susij interesai. Antai pensij sistemos reforma ne tik ir ne tiek padeda kelti pensinink gerov, kiek sukurti aktyvi ir likvidi akcij bir. Mokamo auktojo mokslo vedimo svarbiausia pasekm yra ne jo kokybs gerinimas (auktosios mokyklos negaus daugiau itekli studijoms ir moksliniams tyrimams), bet kredito santyki, kuri laipsniu pokomunistins alys dar enkliai atsilieka nuo isivysiusi LRE ali, pltra, atverianti naujas verslo galimybes finansiniam sektoriui. Paskutiniajame, 21-ame, skyriuje lyginimo laukas prapleiamas Slovnija, kuri yra svarbi, pirma, kaip atvejis, kuris rodo, kad katalikikas kultrinis paveldas nra fatalika klitis ekonominei ijimo i komunizmo skmei. Antra, Slovnijos atvejis parodo, kad egzistavo alternatyva ir neoliberaliajam ijimo i komunizmo bdui (per oko terapij), ir kryp-
36
iai, kuria nujo Estij besivejanti Lietuva. Keliamas klausimas, ar Lietuva galjo ieiti i komunizmo ne paskui Estij, bet paskui Slovnij, transformuodamasi ne anglosaksiko neoliberalaus, bet skandinaviko socialdemokratinio ar kontinentinio europinio neokorporacinio kapitalizmo linkme? Knygoje pagrindiamas neigiamas atsakymas klausim, analizuojant pradini pokomunistins transformacijos slyg Lietuvoje, Estijoje ir Slovnijoje panaumus ir skirtumus. Nagrinjamas ir kitas klausimas apie dabartins Lietuvos institucij kaitos tako pasukimo slovnika kryptimi galimyb. Nors tokia galimyb neatmetama i principo, ji laikoma maai tiktina. Lietuvai drauge su kitomis Vidurio Europos ir Baltijos alimis tapus ES nare, Europos integracijos ir europeizacijos procesai tampa svarbiausiomis jgomis, lemianiomis Lietuvos institucij kaitos krypt. i proces ideologijos dalis yra vadinamasis Europos socialinis modelis, kur galima interpretuoti kaip nacionalini ekonomini sistem konvergencijos KRE program. Taiau tie pokomunistini ali institucins tvarkos pokyiai (stojant ES), kuriuos slygojo nacionalins teiss suderinimas su acquis communitaire bendr europin gali turiniais ES normatyviniais aktais buvo veikiau naujas postmis tsti ir gilinti neoliberalias reformas, o ne pakeisti j krypt socialinio kapitalizmo ar KRE linkme. Taip atsitiko todl, kad ES raida ligi iol labiau atitiko neoliberalius, o ne socialdemokratinius idealus, nes jos turin vis pirma sudar negatyvi integracija klii laisvam preki, kapitalo, darbo jgos judjimui alinimas. ES socialin politika yra orientuota minimalius standartus ir neskatina pokomunistinio kapitalizmo reform, vedani j skandinaviko arba kontinentinio socialinio kapitalizmo linkme. Prieingai, ES isipltimas Rytus eurokapitalizmo istorijoje gali tapti lemtingu vykiu, pasukaniu taip pat ir senj ES nari institucij kait kryptimi, vedania LRE. Vis dlto nra pagrindo abejoti, kad velgiamoje ateityje, kurios horizont nubria Lietuvos ir kit naujj nari socialinioekonominio lygio suartjimas su senja Europa, eurokapitalizmo savitumas, pasireikiantis jo rykesne (palyginus su JAV kapitalizmu) socialine orientacija, iliks, nubrdamas t rib, kuri vargu ar perengs lietuvikojo pokomunistinio kapitalizmo raida, iuo metu vykstanti vientisesns LRE linkme. iais laikais maai kas skaito storas knygas nuo pradios iki galo. Todl autorius nesiek t bt ivengti pasikartojim tais atvejais, kai tai suteikia atskiroms knygos dalims tam tikr autonomij, o kartu daro knyg patogesn naudotis skaitytojui, kur domina tik atskiros temos, skyriai, dalys. Todl knygoje yra daug krymini nuorod, kurios skaitytojui leidia pasirinkti knygos skaitymo marrut, atitinkant individualius interesus. Autorius viliasi, kad jos gali pakeisti dalykin rodykl, kurios knygoje nra btent dl tokio studij ir mokslo finansavimo Lietuvoje, kad universiteto profesorius priverstas visus su tyrimo ir dstymo procesu susijusius darbus (skaitant kopijavim, skaitini dstomiems kursams rengim ir t. t.) daryti pats. Todl t darb bna tiek daug, kad atlikti dar vien, kuris padaryt knyg kiek patogesn skaitytojui, autorius tiesiog nebeturjo laiko.
vadas
37
Lietuvos knyg rinka nra didel. Todl autorius stengsi j rayti taip, kad ji bt naudinga ne vien mokslininkams, tyrinjantiems knygoje nagrinjam problematik, bet ir studentams, kurie su ia problematika susiduria pirm kart. Studentai ir doktorantai yra ir ta auditorija, kuriai knygos idjos buvo idstytos anksiausiai. Pirm dviej, metodologini, knygos dali mediag autorius panaudoja kasmet nuo 2001/2002 mokslo met Vilniaus universiteto Istorijos fakultete istorijos specialybs magistrantros studentams dstydamas iuolaikins lyginamosios istorins sociologijos kurs, kurio empirin dalis skirta klasikinei istorins sociologins komparatyvistikos problemai Vakar ikilimo prieastims. Vis monografijos rankrat pirmieji perskait ir vertino 20072008 m. ruden ir iem Vilniaus universiteto doktorantai, pasirinkusieji autoriaus kurs Tapatumo problema sociologijoje: pokomunistin transformacija Vidurio ir Ryt Europoje lyginamosios sociologijos poiriu. is kursas buvo parengtas, vykdant ES struktrini fond kofinansuojam projekt Nacionalinio tapatumo isaugojimas globalizacijos slygomis: socialini humanitarini moksl doktorantros studij program atnaujinimas ir podiplomini studij modelio sukrimas (projekto kodas BPD2004-ESF-2.5.0-03-05/0058; vadovas: prof. Marius Povilas aulauskas). Dkoju VU TSPMI doktorantui Liutaurui Gudinskui ir VU Filosofijos fakulteto doktorantams Vigintai Ivakaitei-Tamoinei bei Eugenijui Dunajevui u vertingas dalykines ir redakcines pastabas. Monografija yra beveik septyni met darbo vaisius. darb autorius pradjo 2000 m. metais, 2001/2002 mokslo metams laimjs Centrins Europos universiteto Budapete Curriculum Research Center vykdomos programos Curriculum Development Competition grant parengti jau mint kurs iuolaikin lyginamoji istorin sociologija Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentams. Monografijos pamatai buvo pakloti 20032004 m.m. devynis mnesius trukusios stauots JAV Berkeleyio universiteto Slavistikos, Ryt Europos ir Eurazijos tyrim institute (Institute of Slavic, Eastern European, and Eurasian Studies; ISEEES) metu. Tai vienas i t JAV region studij centr, kurie sovietmeiu buvo vadinami sovietolog irtvomis, o iuo metu, bendradarbiaujant sociologams, ekonomistams, istorikams, vykdo pokomunistinse alyse vykstani socialins, kultrins, ekonomins kaitos proces socialin mokslin monitoring, aprpinant informacija JAV usienio politik. Labai naudingas buvo ir stauots Berkeleyio universitete ivakarse (2003 m. lieposrugpjio mn.) vyks vizitas Cambridgeo universiteto Darwino koled, kur Atviros Lietuvos fondo administruotos Cambridge Colleges Hospitality Scheme programos dka pavyko gerai padirbti Cambridgeo universiteto bibliotekoje bei aptarti knygos projekt su ymiu Didiosios Britanijos istoriniu sociologu prof. Bryanu S. Turneriu. U galimyb dirbti Berkeleyio universitete autorius dkoja JAV Valstybs departamento Fulbrighto stipendij usienio mokslininkams programai, skyrusiai autoriui tyrintojo stipendij, o taip pat vizito mokslinei globjai profesorei Viktorijai Bonnell (Berkeleyio universitetas) bei Richardui Biernackiui (San Diego universitetas), Andrejui S. Markovitsui
38
(Michigano universitetas), Lawrence A. Scaffui (Wayneo universitetas). Stauots metu autorius galjo vieai idstyti daugel knygos idj ISEEES reguliariai rengiamuose Rudojo krepio seminaruose (Brown Bag Talk), o taip pat aptarti jas pokalbiuose su daugeliu ymi JAV tyrintoj (Andrew Janos, Michaelis Mannas, Rogeris Petersenas, Danielius Chirot, Ronald G. Suny ir kt.). Dkoju ir Andrew Robertsui (Norhwesterno universitetas) u galimyb perskaityti jo knygos rankrat. Tsiant pradt darb, labai svarbs ir vertingi buvo akademinis bendravimas bei informaciniai itekliai, kuriais autorius pasinaudojo kaip Socrates/Erasmus dstytoj main programos dalyvis 2006 m. balandio mn. Uppsalos universitete (vizito mokslinis globjas prof. Jukka Gronowas), o taip pat vizitas Europos universiteto institute (European University Institute) Florencijoje (prof. Michaelis Keatingas) 2006 m. liepos mn., kur autorius nuvyko, vykdydamas jau minto ES projekto Nacionalinio tapatumo isaugojimas globalizacijos slygomis uduot. Paskutinio (treio) knygos varianto rankratis buvo baigtas Dsseldorfo Heinricho Heines universitete 2007 m. birelioliepos mn., kur autorius nuvyko gavs Socrates/Erasmus dstytoj main programos ir Aleksandro von Humboldto fondo param. Dkoju Dsseldorfo universiteto profesoriui Michaeliui Baurmannui u puikias darbo slygas. Knygos variant galjo bti ir daugiau. U aikiai nubrt darbo pabaigos chronologin rib ir papildom (finansin) jo prasminim autorius dkingas vietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir studij departamentui, 2006 metais paskyrusiam autoriui aukiausio laipsnio valstybs stipendij, kuri tapo ir pareigojimu darb laiku ubaigti. U laisv, krybik atmosfer autorius dkingas kolegoms Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete ir dar atskirai jo Sociologijos katedroje, o taip pat knygos recenzentams. Dkoju taip pat daugybei kit tolimj ir artimj, kurie inojo apie raom knyg ir vienaip ar kitaip autori palaik, o taip pat knygos redaktorei Gemai Jurknaitei, Vidai Vaidakaviienei bei kitiems VU leidyklos darbuotojams. U vaizdin mediag knygos vireliui dkoju Liudui Parulskiui, o u patarimus, kaip j panaudoti, VU bibliotekos Grafikos kabineto vedjui Linui Jablonskiui. Jau rengdamas knyg spaudai rpindamasis gauti teises panaudoti dal knygos vaizdins ir kitos mediagos, autorius galjo sitikinti, kad knygoje briama neoliberalaus JAV ir europinio socialinio kapitalizmo perskyra tikrai nra tik teorins vaizduots fikcija: JAV leidykloms u leidimus reikjo mokti (iimtys Yale University Press ir Annual Review of Sociology redakcijos, kurioms autorius dkoja), o Europos ali (skaitant Didij Britanij) tokias teises suteik be atlygio. U tai autorius dkoja Cambridge University Press, Oxford University Press, CEU Press, Edwardo Elgaro, Reinholdo Krmerio leidykloms, urnalo Comparative Economic Studies redakcijai, o taip pat Jean-Philippe Berrou, Jensui Blom-Hansenui, Christophe Carrincazeaux, Markui Knelliui, Vladimirui Popovui, Martinui Srholecui.
I
D A L I S
S O C I O LO GIN S KO M PA R AT Y VISTIKO S K AT E G O RIJOS I R R A I D O S B RUO A I
skyrius
Apie lituanistin ir nelituanistin sociologij (ir ne tik)

1.1.
Komparatyvistika gamtotyroje
j internet ir susirad legendinio Thompsono mokslins informacijos instituto puslap (http://www.isinet.com/), langelyje master journal list surinkime od comparative. Iekykl mums imes 41 urnalo, kuri pavadinime yra odis lyginamasis, sra.4 Jame aptiksime 4 fiziologijos, 4 biochemijos, 7 kit biologijos krypi, 10 medicinos, 3 psichologijos ir neurologijos, 9 socialini moksl, 3 humanitarini moksl ir 1 teiss urnal. Apsilank sra traukt biologijos srities urnal svetainse, netruksime suvokti, kuo usiima lyginamoji fiziologija, lyginamoji biochemija, lyginamoji zoologija, lyginamoji genomika. Esmin i specializuot tyrimo ak egzistavimo prielaida yra biologini ri vairov. Nors egzistuoja tam tikri universals biocheminiai ir fiziologiniai mechanizmai (genetinis kodas, baltymo sintez, nervinio impulso perdavimas ir pan.), skirtingose gyvn ryse jie turi savit pavidal, kurio sistemingas tyrimas yra biologini komparatyvistik tikslas. Chemini element (atom ri) yra vir imto, taiau chemini mediag jau deimtys, jeigu ne imtai tkstani. Audini vairov yra didesn, negu jas sudarani lsteli, o organizm vairov pranoksta audini vairov. Didjant vieneto mastui ir komplikuojantis jo sandarai, auga ir jo individuacijos potencialas. Nors du vandens laai skiriasi ne k daugiau u dvi vandens molekules, vargu ar rasime du visikai panaius vienas kit eerus ar jras. Ypa jeigu suvoksime juos ne vien kaip didelius vandens molekuli telkinius, bet kaip ekologines sistemas daugelio sudtingais tarpusavio priklausomybs ryiais susijusi biologini ri buveines. Evoliucikai artim gyvn ri genetinis kodas, audini mikrostruktros ir biocheminiai procesai gali bti
4
irta 2007 12 28.
42
beveik identiki, taiau j ivaizda, gyvenimo bdas (ekologija) ir pan. i esms skirtis. Tarp kit gebjim, kuriais iskiria gyvieji organizmai, vienas i svarbiausi yra atmintis ir gebjimas mokytis i patirties. i gebjim dka tas pats gyvas organizmas dviejose panaiose situacijose gali elgtis skirtingai, o tos paios ries atstovai skirtingai elgiasi skirtingose aplinkose. Biologin r apibria ne vien jai priklausani organizm sandara, bet ir ta ekologin nia, prie kurios ji yra prisitaikiusi egzistuoti. Kai kurias gyvuosius organizmus tyrinjanias lyginamj tyrim sritis yra gana keblu vienareikmikai klasifikuoti. Antai lyginamj endokrinologij ir lyginamj imunologij (kiekvienai skirti du urnalai) galima laikyti ir biologijos, ir medicinos moksl kryptimis arba akomis. Krinta akis tai, kad t lyginamj tyrim, kuriuos atlieka medicinos mokslininkai, centre yra vienos ypatingos biologins ries homo sapiens sveikatos problemos. Tiktai vienas i komparatyvistini urnal yra skirtas veterinarinei medicinai, visi kiti nagrinja mogaus medicinos problematik. Kaip paaikinti tok antropocentrin medicinins komparatyvistikos pobd? Apsilankymas keli toki urnal svetainse padeda rasti atsakym. Medicininei komparatyvistikai kitos rys yra domios vis pirma kaip nauj gydymo metod ir vaist, skirt gydyti mogaus ligas, bandomieji poligonai. Veterinarija tokias naujoves gali ibandyti, eksperimentuodama su paiais gyvnais galutiniais i naujovi vartotojais. Medicinoje eksperiment su monmis galimybes riboja medicinins ir tyrim etikos reikalavimai, todl juos pakeiia eksperimentai su kit ri atstovais. Medicinins komparatyvistikos dmesio centre keli iskirtini (artim homo sapiens) gyvn ri atstovai, kuri fiziologija ir biochemija yra tiek panaios mogaus biochemij ir fiziologij, kad eksperiment su j atstovais rezultatus bt galima ekstrapoliuoti mogui, t.y. savai riai tai, kuriai priklauso pats tyrintojas. Toki antropocentrin orientacij galima aptikti ir daugelyje kit (nemedicinini) biologins komparatyvistikos urnal: vairi gyvn ri anatomijos, fiziologijos ir pan. ypatumai eksplicitikai arba implicitikai lyginami su vienos iskirtins (savos) ries bruoais. Krinta akis ir tai, kad gamtos moksl komparatyvistini periodini leidini srae nra fundamentalij moksl fizikos ir chemijos urnal. Kodl? Viena vertus, i moksl tikslas yra dsni universali apibendrinim, kurie galioja nepriklausomai nuo konteksto (vis pirma laiko ir vietos slyg), paiekos. Kita vertus, termin, einani i apibendrinim sudt, referentams individualyb suteikia tik padtis laike ir erdvje. Dvi vandens molekuls negali uimti tos paios vietos, taiau visais kitais atvilgiais jos niekuo nesiskiria. Biologines ris vien visum sieja bendra kilm. Visos jos yra vieno biologins evoliucijos medio akos, ir tam tikrai riai individual apibrtum suteikia jos vieta iame medyje (Hull 1980). Nors ir chemines mediagas, mineralus ar elementarias daleles galima lyginti vienas su kitomis, grupuojant j ris gimines pagal panaumo laipsn, nra pagrindo tuos panaumus ir skirtumus traktuoti kaip tolimesns ar artimesns giminysts iraik. Visada, kai yra tam tikros slygos, deguonies ir vandenilio duj miinys
Sociologins komparatyvistikos kategorijos ir raidos bruoai
I DALIS
43
pavirsta vandeniu. Taiau kiekvienos biologins ries atsiradimas yra vienkartinis vykis, ir tos ries pavidalas (genotipas ir fenotipas) priklauso nuo tam tikro slyg komplekso, kuris visomis savo detalmis yra unikalus ir nepakartojamas. Biologins evoliucijos medio rekonstrukcija yra vienas i lyginamosios biologijos tiksl. To tikslo ypa skmingai siekiama paskutiniaisiais trimis deimtmeiais. Pagrindin problema, kuri ikyla jo siekiant, yra tokia: kaip atskirti panaumus gyvn morfologinje sandaroje, kuriuos slygoja panas iorins aplinkos ikiai (analogijas), nuo t, kurias lemia bendra kilm (homologij)? i problema yra pagrindin, kuri nagrinjama gana gausioje literatroje, skirtoje lyginamosios biologijos metodologiniams klausimams (Bell 1989; Brooks ir McLennan 1991; Coyne ir Orr 2004; Felsenstein 2004; Harvey ir Pagel 1991; Pagel 1999). Naujas jos sprendimo galimybes atvr genetinio kodo iifravimas. Jau egzistuoja kompiuterins statistins analizs programos, kurios duomen apie skirting ri genom ir morfologij pagrindu gali (su didesne ar maesne statistine paklaida) nustatyti j evoliucins giminysts laipsn (Hall 2004). ios trumpos valgybos gamtamokslinje komparatyvistikoje rezultatus galima reziumuoti tokiu tarpiniu apibendrinimu: 1. Gamtos moksluose komparatyvistika kaip subdiscplina egzistuoja tik moksl apie gyvyb sudtyje. 2. Biologini komparatyvistik isiskyrimo atskiras subdisciplinas pirmoji prielaida yra biologini ri vairov, o paios rys yra pagrindinis lyginamosios analizs vienetas. 3. Antroji biologini komparatyvistik isiskyrimo atskiras subdisciplinas prielaida yra vienos ries homo sapiens iskirtinis statusas, savos ir svetimos (ar kitos) ries perskyra (antropocentrizmas).
1.2. Komparatyvistika socialiniuose moksluose ir humanistikoje
Kuo panas ir kuo skiriasi lyginamieji tyrimai biologijoje, socialiniuose bei humanitariniuose moksluose? Pirmiausiai reikia konstatuoti, kad daugiausiai komparatyvistini urnal leidia tyrintojai, dirbantys socialini moksl srityje. tai sraas t i j, kuriuos galime aptikti Thompsono instituto informacijoje: Comparative Political Studies, Comparative Politics, Comparative Studies in Society and History, Comparative Education, Comparative Education Review, Comparative Education Review, International Journal of Offender Therapy and Comparative Criminology, Journal of Comparative Economics, Studies in Comparative International Development. Maiau j psichologijoje, kuri daugelyje pasaulio ali (skirtingai nuo Lietuvos) nepriskiriama socialiniams mokslams. Problemikas yra ir psichologijos santykis su labiau biologinmis disciplinomis, dl ko kai kuri urnal priklausomyb gali bti ginijama: Journal of Comparative Psychology, Journal of Comparative Neurology and Psychology,
44
Journal of Comparative Neurology. Kiek netiktai maai j aptinkame humanitarini moksl srityje: Comparative Literature, Comparative Literature Studies, Comparative Drama. Vienintelis Mokslins informacijos instituto leidiniuose referuojamas teiss urnalas yra American Journal of Comparative Law. inoma, galima abejoti dl i bibliografini duomen informacins verts. Pirma, dl tos prieasties, kuri ypa danai nurodo Lietuvos mokslininkai, kai i j moksl administruojanios instancijos reikalauja skelbti kuo daugiau straipsni, traukt Thompsono mokslins informacijos instituto sraus: j traukti toli grau ne visi specialist auktai vertinami leidiniai. Kad taip atsitinka ir su komparatyvistiniais urnalais, rodo faktas, kad Thompsono institutas netrauk urnalo Comparative Civilizations Review, kur ilg laik redagavo ms tautietis Vytautas Kavolis. Kit (trauktj) komparatyvistin orientacija gali nebti afiuota jos pavadinime. Pavyzdys specialist labai vertinamas lyginamosios politikos urnalas World Politics. Be to, komparatyvistiniai straipsniai gali bti spausdinami urnaluose, kurie oficialiai nra komparatyvistiniai, arba atvirkiai: komparatyvistiniuose urnaluose galima aptikti straipsni, kuriuose keblu velgti k nors bendra su komparatyvistika. Taigi svarbiausias klausimas, kur reikia atsakyti iame skirsnyje: kaip atpainti socialini arba humanitarini moksl komparatyvistin studij? Tok pat konstitucin vaidmen, kok biologinje komparatyvistikoje atlieka ries svoka, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose vaidina visuomens, kultros, civilizacijos, imperijos ir panai socialini arba kultrini sistem svokos. Tyrimas yra komparatyvusis (lyginamasis) tada, kai tyrimo objektas yra bent vienas socialinis ar kultrinis reikinys maiausiai dviejose skirtingose visuomense, kultrose, civilizacijose, imperijose ar kitokiose socialinse arba kultrinse makro ar megasistemose. Tyrimas, nagrinjantis futuristin poezij XX a. Lietuvos literatroje, nra komparatyvinis. Taiau jeigu autorius tyrinja Latvijos ir Lietuvos futuristin poezij, iskirdamas jos bendrus arba ypatingus bruous tai jau lyginamosios literatrologijos studija. Privatizacijos pokomunistinje Lietuvoje tyrimas nra lyginamasis, net jeigu tokio tyrimo autorius daro ekskursus apie proces kitose alyse. Taiau tyrimas, kuris tolygiai aprpia dvi, tris ar juolab visas pokomunistines alis, iskirdamas privatizacijos bendruosius ar skiriamuosius bruous bei juos aikindamas tai jau neabejotinai lyginamosios tranzitologijos tyrimas. Tyrimas, kurio objektas yra teisininkai kaip profesin grup JAV, nra lyginamasis, taiau tyrimas, tolygiai apimantis teisinink profesijas JAV ir Vokietijoje, yra lyginamosios sociologijos studija. XIX a. emaii vestuvini paproi tyrimas nra komparatyvinis. Bet jeigu tie paproiai yra sistemingai ir plaiai lyginami su auktaii vestuviniais paproiais, kartu (galbt) mginant tuos skirtumus paaikinti tai jau lyginamoji etnografin (arba kultrin-antropologin) studija. Lyginamojo tyrimo objektas gali bti ne vienas, bet ir daugiau socialini ar kultrini reikini (pavyzdiui, ne vien XX a. Lietuvos ir Latvijos literatra, bet ir dail bei kiti
I DALIS
45
menai). Kuo daugiau priklausani dviem ar kelioms visuomenms (kultroms, civilizacijoms) reikini toks tyrimas aprpia, tuo labiau jis darosi tiesiog socialini arba kultrini sistem (visuomeni, kultr, civilizacij) lyginimu. Apimdamas vis daugiau visuomeni (kultr), toks tyrimas susiduria su gylio ir ploio dilema, kuri detaliai aptarsime kitame skyriuje: komparatyvistas gali arba maksimizuoti lyginim traukiam visuomeni ar kultr (atvej) skaii, arba lyginam savybi (kintamj) kiek, taiau negali vienu metu lyginti vis visuomeni (kultr) visais manomais atvilgiais. Vartojant atvejo ir kintamojo terminus, sociokultrins komparatyvistikos savitum galima nusakyti ir tokia, iek tiek tikslesne u anksiau pateikt, formuluote: tyrimas yra komparatyvusis, jeigu jo objektas yra kintamieji atvejuose, kurie (atvejai) priklauso skirtingoms socialinms arba kultrinms makro ar megasistemoms arba jeigu jo objektas yra makro ar megasistemos (visuomens, kultros, civilizacijos, imperijos ir pan.). iam apibrimui paaikinti pravers keli pavyzdiai: Lietuvos student eim tyrimas (atvejai eimos) nra komparatyvusis io apibrimo prasme; bet tyrimas, kuriame dalis atvej yra student eimos Lietuvoje, o kita dalis Estijoje, yra toks; Lietuvos pensij reformos tyrimas nra komparatyvusis, bet vis trij Baltijos ali pensij reformos tyrimas (atvejai Lietuva, Latvija, Estija) tai jau lyginamasis tyrimas (inoma, jeigu tai nra tik t atvej trys atskiri tyrimai, paskelbti su vienu vireliu); migracijos Lietuvoje tyrimas (atvejai migrantai) ne komparatyvusis; taiau jos tyrimas posocialistinse Ryt Vidurio Europos ir Baltijos alyse jau toks. Pirmojo ir treiojo pavyzdio tyrim komparatyviu daro tai, kad nagrinjami atvejai priklauso skirtingoms visuomenms; antrojo tai, kad tie atvejai patys yra skirtingos socialins makrosistemos (Lietuvos, Latvijos, Estijos visuomens su j pensij sistemomis).
1.3. Visuomen, kultra, civilizacija, imperija
kaip sociologins komparatyvistikos kategorijos

Didiausias pateikto apibrimo trkumas yra neaikumai, susij su visuomens, kultros, civilizacijos svokomis. Kaip atskirti, ar turime reikal su dviem skirtingomis, ar su viena ir ta paia visuomene, kultra, civilizacija? Literatroje nra visuotinai priimt i (kaip ir daugelio kit) pamatini socialini moksl svok, kurios yra i esms ginijamos svokos (essentially contested concepts), apibrim (Gallie 1956). ios knygos autorius nei gali, nei ketina pasilyti nauj, geresn ar iskirti i j teising. Pakaks keli pastebjim, kurie skirti irykinti j turin, o kartu ir parodyti, kad jos yra btinos socialiniams ir humanitariniams mokslams, kad ir kokios bebt dedamos pastangos ias svokas dekonstruoti. Visuomens svoka nurodo individuali veikj tarpusavio priklausomyb, kuri atsiranda dl to, kad vieno elgesys daro tak kit veikj nor ir poreiki patenkinimui. mogikieji individai priklauso tai paiai visuomenei tiek ir todl, kiek juos sieja darbo pasidalijimo, main (ne vien prekmis ar paslaugomis, bet ir, pavyzdiui, vedyb partne-
46
riais) santykiai bei socialiniai ryiai, sudarantys tinklus, o taip pat bendros veiksmingos elgesio taisykls (institucijos) bei j kompleksai, turintys daugiau ar maiau sudting struktr. Ribas tarp visuomeni nubria institucij (vis pirma politini) skirtumai bei main santyki tinkl pertrkiai ar praretjimai (Stark ir Bainbridge 1987: 5677). Nors ne visos visuomens bna sslios, paprastai visuomen bna lokalizuota tam tikroje teritorijoje. Galima kalbti ne vien apie moni, bet ir kai kuri gyvn ri visuomenes (tiksliau, protovisuomenes, t.y. dar ne visai visuomenes), kurias nuo tikr visuomeni skiria institucij (normatyvinio elgesio reguliavimo) nebuvimas. Kitaip yra su kultros svoka. Kultra bdinga tik btybms, kuri kalba jau yra tokia sudtinga, kad gali tapti kolektyvins atminties, kurios turinys perduodamas i kartos kart, terpe ir instrumentu. Kultra, kaip ir kalba, savo prigimtimi yra kolektyvi ir intersubjektyvi: j sudaro bendros (tokia pat prasme, kokia bendra yra antklod, kuria yra usikloj keli mons, ar valtis, kuria jie plaukia) prasms ir reikms, kurios savo turiniu yra mstymo ir elgesio pavyzdiai, o savo kilme yra kolektyvinio mokymosi i patirties produktas. Tokios prasms ir reikms yra ypatingos tuo, kad ne tik yra vienodos, tokios paios daugelyje skirting galv ar smoni, bet ir sismoninamos pai j turtoj ar subjekt kaip bendros, vienodos bei pripastamos tokiomis taip pat ir kit veikj. Tai reikia, kad tam tikras teiginys ar idja yra ne subjektyvi tam tikro individo nuomon, bet kultros reikinys, jeigu kokios nors grups nariai mano, kad j ino ar turt inoti ne tik jie, bet ir kiti tos grups nariai. Tad toki idj subjektas yra ne tik pavieniai a, bet ir tam tikras kolektyvinis mes (Gilbert 1989; Gilbert 2000; Tuomela 1984; Tuomela 1995; Tuomela 2002). Gyvuli elges determinuoja gimtos elgesio programos (instinktai) ir per individual gyvenim imoktos reakcijos. moni elges determinuoja vis pirma i bendros praeities paveldta ir i kit moni gauta informacija apie aplinkin pasaul ir igyvenimo jame bdus bei elgesio pavyzdius (Geertz 2005: 97256). Tai ir yra kultra: bendros reikms, prasms, simboliai, kuriuos galima ireikti ir perduoti su kalbos pagalba bei materialiai knyti (objektyvuoti) pai vairiausi mogikosios veiklos produkt (artefakt) pavidalu. Tokios informacijos visuma, objektyvuota kalbins veiklos produktuose (tekstuose) ir kituose kolektyvins veiklos artefaktuose, yra objektyvi kultra. J XIX a. vokiei filosofai vadino objektyvios dvasios vardu. J tikslinga skirti nuo pavienio individo subjektyvios kultros, kuri sudaro jo sisavinta objektyvios kultros dalis (Simmel 2007 (1916): 354357). Lyginamasis kultros, individualios patirties ir prigimties (biologikai paveldim elgesio program ar instinkt) vaidmuo mogaus elgesio determinacijoje bei tos determinacijos mechanizmai tebra kartai diskutuojami. Kur laik dominavus poiriui, pabrianiam mogaus prigimties plastikum (tabula rasa teorija), paskutiniuoju metu vis takingesns darosi pairos tyrintoj (vadinamj sociobiolog ir evoliucini psicholog), kurie pabria universali, genetinje mogaus organizmo atmintyje ukoduot elgesio determinacijos mechanizm vaidmen (Nielsen 1994).
I DALIS
47
Kalba, kaip kultros egzistavimo prielaida, kartu yra ir kultr diferenciacijos pagrindas. Kultra egzistuoja kalboje ir per kalb. Kiekvienoje kalboje slypi atskira kultra. mons aptinka savo priklausomyb skirtingoms kultroms, susidr su bendravimo sunkumais, kylaniais dl kalb skirtumo. Kalbin unifikacij lydi ir kultros suvienodjimas. Vis dlto tos paios kalbos pagrindu gali egzistuoti kelios skirtingos kultros (bet gali bti ir dvikalbs bei daugiakalbs kultros), nors kultrin diferenciacija anksiau ar vliau pasireikia ir kalbini skirtum (dialekt, argon) pavidalu. Klausimas apie rib tarp visuomeni ir kultr santyk tebra diskutuojamas. Vieni socialiniai teoretikai mano, kad kultros bendrumas yra btinas visuomens vienybs (ar integracijos) veiksnys. Tokio poirio laiksi Emilis Durkheimas, vadins visuomen cementuojant kultros bendrum kolektyvine smone (Durkheim 1960 (1893)). Kitu poiriu, visuomenei su giliu ir plaiu darbo pasidalijimu (funkcine diferenciacija) kultrinis bendrumas nra btinas (Luhmann 1984). Tokia visuomen yra integruota ne socialiai (per bendras vertybes, t.y. vienod gero gyvenimo samprat), bet tik sistemikai (Lockwood 1964; Habermas 1981, 2:173181) per dalykin moni tarpusavio priklausomyb, kuri sukuria per rinkos mainus realizuotas darbo pasidalijimas ir to paties tiekjo (valstybs) teikiam viej grybi (vis pirma saugumo) vartojimas. iuo poiriu, daugiakultrin visuomen gali bti tokia pat gyvybinga, kaip ir visuomen su viena dominuojania kultra.5 Kaip ir kalb skirtumai, kultr skirtumai gali bti nevienodo laipsnio. Gimining kultr grups ar eimos yra civilizacijos (Andrijauskas 2001; Arnasson 2004). jas grupuojamos kultros, pasiekusios tam tikr technologinio isivystymo lyg, kuris daniausiai siejamas su rato, raytins komunikacijos ar bent jau j uuomazg atsiradimu. Bdingas civilizacijos atributas tam tikra jai priklausanioms kultroms bendra raytin tradicija. Civilizacijos yra patys stambiausi analizs vienetai ar atvejai, kuriuos galime iskirti, analizuodami socialins tikrovs istorin kait. Aukiau u civilizacijas yra tik monija kaip visas civilizacijas, visuomenes ir kultras aprpiantis atvej atvejis. Galima fantazuoti, kad usimezgus kontaktams tarp ems ir kit civilizacij, atsiras ir nauja mokslo aka emikosios ir neemikj civilizacij lyginamieji tyrimai. Tokiu atveju tikriausiai atsirast ir naujas odis vardinti sociokultrinius darinius, analogikus emikajai civilizacijai bei tai socialinei sistemai, kuri sudaryt emikoji civilizacija ir jos partners. Taiau iuo metu lyginamieji emikj civilizacij tyrimai yra ta komparatyvistikos aka, kurioje ji pasiekia savo lubas. J galima pavadinti megakomparatyvistika, skiriant nuo makrokomparatyvistikos, kurioje lyginami atvejai yra visuomens ar kultros arba atvejai, priklausantys skirtingoms visuomenms ir kultroms.
5
Pats E. Durkheimas teig, kad pltojantis darbo pasidalijimui i jo kylantis organinis solidarumas pakeiia mechanin solidarum, pagrst kultros bendrumu. Vis dlto E. Durkheimas man, kad tam tikras mechaninio solidarumo minimumas yra btinas ir visuomenei, egzistuojaniai dl i darbo pasidalijimo kylanios jos nari tarpusavio priklausomybs.
48
Keblumai, kurie ikyla mginant sudaryti tam tikru metu emje egzistuojani civilizacij sra, yra, ko gero, netgi didesni u tuos, kurie ikyla, mginant sudaryti analogik visuomeni ar kultr sra. Atsakydami klausim, kiek 2006 m. sausio 1 d. pasaulyje egzistavo visuomeni, galime visuomenes apytikriai tapatinti su suvereniomis teritorinmis valstybmis. Tai organizacijos, kurios daugiau ar maiau skmingai pretenduoja teistos prievartos vykdymo tam tikroje teritorijoje monopol (Weber M. 1976 (1922)): 29). Tokio visuomeni skaiiavimo metodo trkumai akivaizds. Jis netinka tiems laikams ir regionams, kai suverenios teritorins valstybs neegzistavo. J nuosekliai taikydami, atskiromis visuomenmis tursime laikyti nyktukines valstybes (tokias, kaip Monakas arba Andora), bet negalsime traukti sra visuomeni, prievarta inkorporuot arba savanorikai susijungusi vien valstyb. Tursime visuomenmis vadinti ir alis, kuriose valstyb lugo arba kur jai dar nepavyko suburti visuomens (Afganistanas, Irakas, Liberija, Siera Leon ir kt.). Tai, inoma, nereikia, kad iose alyse visuomens nra. Prieingai, tarp tokios fiktyvios valstybs sien yra daug visuomeni, taiau jos yra lokalins (vietins). Per vis monijos egzistavim didels visuomens, kuri nariai asmenikai vieni kit nepasta ir sudaro sivaizduojam bendruomen, yra palyginti vlyvas reikinys. Pirmosios moni visuomens buvo palyginti maos pirmins grups, kurias sudaro tikri ar tariami giminaiiai, vieni kitus pastantys asmenikai, inantys savo giminysts ry su kiekvienu kitu visuomens (klano ar gimining klan grups) nariu ir besielgiantys vienas su kitu pagal paproius, kurie nustato, kokios yra dds pareigos snnui, antros eils pusbrolio pusseserei ir t.t. Didelse ir todl neivengiamai anoniminse visuomense tokius asmeninius santykius nustelbia, ugoia ir istumia dalykiniai santykiai, kurie sieja mones kaip tam tikr funkcij atlikjus. T funkcij turin apibria j vieta darbo pasidalijimo sistemoje, kuri ir tampa didels visuomens visuomenikumo pagrindu, tuo tarpu visuomenje be gilaus darbo pasidalijimo t visuomenikum gali sukurti tik bendros normos ir vertybs (mechaninis solidarumas). Taiau mgindami suskaiiuoti civilizacijas, pirmiausia tursime rodyti, kad tam tikra kultr arba visuomeni grup tikrai sudaro vien civilizacij. Bdingi lyginamiesiems civilizacij tyrimams ginai yra tokie: ar tam tikra civilizacija i viso egzistuoja, ar ne (pavyzdiui, ar egzistuoja atskira japonikoji civilizacija, ar ji yra Vakar civilizacijos dalis?); kokios yra tam tikros civilizacijos ribos, pavyzdiui, kuriai civilizacijai priklauso Bosnija ir Albanija Vakar? Islamo? Ar pasikeis Turkijos civilizacin priklausomyb, jai stojus Europos Sjung? klausim keblu atsakyti teigiamai, jeigu svarbiausiu, skiriamuoju, civilizacijos poymiu laikysime jos ry su tam tikra pasauline ar kosmopolitine religija, k links daryti ir Samuelis Huntingtonas, ikls garsij tez, kad pasibaigus altajam karui civilizacij konfliktas taps pagrindiniu pasaulins politikos turiniu (Huntington 1996). Makrokomparatyvistikai galima priskirti ir lyginamuosius tyrimus, kuri objektas yra imperijos (r., pavyzdiui, Beissinger 2005; Doyle 1986; Motyl 1999; 2001)). Im-
I DALIS
49
perijos tai ukariavimo bdu atsirad politiniai junginiai, kuri sudt tokiu bdu patekusioms kultrinms grupms ir visuomenms priklausomyb jiems yra nesavanorika. Tas j skiriamasis bruoas taikliai nusakomas metafora, kad imperijos tai taut kaljimai. Imperijos sukuria politin erdv, kurioje vyksta kultr main, suartjimo, susiliejimo procesai: arba ukariautojai asimiliuojasi pavaldini mas, arba asimiliuoja ukariautuosius, arba per kultr sintez atsiranda nauja kalba ir kultra. ia prasme imperijos yra taip pat ir taut bei kultr kapins. Keiiantis kartoms, priklausomyb imperinei valstybei i nesavanorikos gali virsti savanorika, visuomeni konglomeratas tapti viena visuomene, kultr mozaika viena kultra, o kaljimas kartai mylimais gimtaisiais namais. Jeigu taip atsitinka, tai imperija tampa tiesiog nacionaline didvalstybe, kurios imperines itakas jos istorikai itrina i atminties, raydami jos istorij kaip tautos krimo(si) (nation-building) ar feodalinio susiskaldymo veikimo, o ne etnocido ar nutautjimo istorij. Istorin imperij misija dideli, kultrikai homogenik populiacij sukrimas. Taiau daugelis imperij io udavinio neisprend ir lugo, o kai kurios kitos (pavyzdiui, Romos imperija) su juo susidorojo per anksti j suburtos kultrikai homogenikos populiacijos vl isiskirst kalbikai ir kultrikai savitas tautas ir etnines grupes. Didels, kompaktikai tam tikroje teritorijoje gyvenanios populiacijos yra suvereni nacionalini teritorini valstybi pagrindas. Tokioms valstybms tapus dominuojania politins organizacijos forma, imperijos virsta istoriniu anachronizmu. Taiau yra mokslinink (imperiolog), teigiani, kad ir iuo metu egzistuoja kai kurios imperijos, turinios savit form, pavyzdiui, JAV, ES, Rusija ir pan. (r. Lopata ir Statkus 2006; Norkus 2007). iuolaikinje sociologinje komparatyvistikoje naudojamas dar vienas konstruktas pasaulin sistema (world system). Juo vadinamos socialins megasistemos, kurias sudaro grups tai paiai ar skirtingoms civilizacijoms priklausani, politikai nepriklausom ali, tarpusavyje susijusi ekonominiais, politiniais, kultriniais santykiais. Vienas tokios sistemos tipas yra tarptautin sistema, kuri sudaro besivaranios dl galios valstybs (Buzan ir Little 2000). Viena i socialini moksl akos, vadinamos tarptautini santyki teorija, mokykl, inoma neorealizmo pavadinimu, siekia suformuluoti dsnius, kuriems paklsta galios pusiausvyros santykiai tokioje sistemoje (Waltz 1999). Nuo XVI amiaus daugelis ligi tol ems rutulyje egzistavusi tarptautini sistem susijung vien globalin tarptautini santyki sistem. Tuo pat metu prasidjo ir kiek kitokio tipo pasaulini sistem, kurias garsusis prancz istorikas Fernandas Braudelis (19811984 (1979)); (1994 (1985)) pavadino ekonominiais pasauliais (pranc. economie monde), jungimasis vien globalin ekonomin pasaul, pasibaigs XIX amiuje. Ekonominius pasaulius konstituoja translokaliniai prekybos ryiai, tarptautines sistemas valstybi kova dl galios (r. 2.4).
50
1.4.
Komparatyvistika ir etnocentrikumas
Taigi pirmoji komparatyvistikos isiskyrimo atskir subdisciplin prielaida yra kultr ir visuomeni vairov, o visuomens ir kultros yra svarbiausi lyginamosios sociologins ir kultrologins analizs vienetai. Konceptualiniai keblumai, su kuriais susiduriame, pamgin paluktenti ias pamatines lyginamj sociologini tyrim kategorijas, dar nerodo, kad tokie tyrimai neturi patikim svokini pagrind. Komparatyvistas sociologas ar humanitaras gali pasiguosti, kad jo padtis nra kuo nors blogesn (bet ir nra geresn) u situacij lyginamojoje biologijoje, kur jau daug deimtmei netyla biologins ries svokos kritika bei ginai, kokia gyvybs vairovs klasifikacijos sistema yra geriausia (r., pavyzdiui: Estabrook 1972, Ridley 1983, 1986, 1989), pagal kokius operacionalius poymius skirti biologines ris (Sites ir Marshall 2004) ir pan. Padtis, kurioje yra atsidrusi ries svoka biologijoje, yra gana panai t, kurioje atsidr visuomens, kultros, civilizacijos, etnoso ir pan. svokos: pateikta gausyb argument, kurie atskleidia esam i svok apibrim trkumus ir ydas. Taiau jas ir toliau be didesni skrupul vartoja tyrintojai praktikai. Turbt praktik pozicija ir yra svarbiausia i svok likimui jas verta isaugoti ir vartoti toliau. valgydami komparatyvistikos padt gamtotyroje, aptikome, kad biolog pastang ir joms skiriam itekli pasiskirstymui tikrai nemenk tak turi tas faktas, kad patys biologai yra tam tikros biologins ries atstovai. Jeigu homo sapiens ris neturt iskirtinio statuso gamtamoksliniame painime, nebt atskir medicinos fakultet, urnal, draugij, o medicinos mokslininkai savo skaiiumi nepranokt vis likusi biomedicinos moksl (B000) atstov. Taip pat ir socialini bei humanitarini moksl struktros deramai nesuvoksime, kol neatsivelgsime t aplinkyb, kad ie mokslai yra tam tikros nacionalins kultros dalys, o patys mokslininkai tam tikros visuomens nariai ir valstybs pilieiai. Antroji komparatyvistikos, kaip socialini ir humanitarini moksl subdisciplinos, isidiferencijavimo prielaida ir yra savos ir svetimos kultros ar visuomens perskyra bei iskirtinis savos kultros ar visuomens statusas, kur galima bt vadinti etnocentrikumu, jeigu is odis nebt gijs neigiamos vertinamosios prasms savos kultros pranaumo prie kitas kultras teigimo, absoliutaus savos visuomens ar grups interes prioriteto teigimo, dar vadinamo ovinizmu (msikiai visada teiss). I tikrj mons, priklausantys skirtingoms visuomenms ir kultroms, dar iki bet kokio socialinio mokslo uuomazg atsiradimo save lygindavo (ir lygins) su kit kultr ir visuomeni atstovais. Taiau tokio palyginimo ivada juk ne visada yra savos visuomens ir kultros pranaumo teigimas ar prieingas jam kratutinumas reliatyvizmas, kuris reikia vis kultr vienodos verts teigim. Kultra vis pirma yra tam tikr aikinim, kaip gali ir turi bti sprendiamos gyvenimo ir igyvenimo pasaulyje problemos, visuma. Ne visi tie aikinimai vienodai gerai dirba, t.y. utikrina vienodai gerus rezultatus (Stark ir Bainbridge 1987: 6769). I principo
I DALIS
51
<...> egzistuoja apibendrinta rmin konstrukcija (framework), kuri slypi po lengviau pastebimais ir krintaniais akis kultrinio reliatyvumo faktais. Visos kultros savyje talpina daugyb iek bei tiek skirting atsakym (so many somewhat distinct answers) i esms tuos paius klausimus, kuriuos kelia mogaus biologija ir bendrieji mogaus situacijos bruoai <...>. Kiekvienos visuomens gyvenimo tvarka turi pateikti aprobuotus ir sankcionuotus kelius, k daryti su tokiomis universaliomis aplinkybmis, kaip dviej lyi egzistavimas; vaik bejgikumas; poreikiai patenkinti elementarias reikmes, kaip maistas, iluma ir seksas; skirtingo amiaus individ su skirtingais fiziniais ir kitokiais pajgumais buvimas (Kluckhohn 1962: 317318). Netgi suabejoj Clydeo Kluckohno nurodytu lyi skaiiumi, ir papriekaitav, kad jis nra pakankamai dmesingas lyties (sex) ir gimins (gender) skirtumui, vis dlto turime sutikti, kad ignoruoti jo nurodom bendr mogaus situacijos bruo sociologui tikrai neverta. Kai kalbama apie konkret tam tikros kultros element, tos kultros atstovams vis pirma rpi ne tiek klausimas, ar jis savas, ar svetimas, taiau ar jis yra teisingas, efektyvus, tikrai geras ir pan. Kiekvienos kultros pasaulio samprata yra pasaulio tvarkos anticipacija jai duotomis priemonmis (Stagl 1992: 157). Danai pasitaiko, kad viena kultra pripasta kitos kultros pranaum jeigu ne absoliut, tai bent jau tam tikrose srityse. Toks buvo, pavyzdiui, senovs Korjos ir Japonijos santykis su Kinijos kultra. Pripaindama svetimos kultros pranaum, viena kultra mokosi i kitos, atsisakydama kai kuri sav tikjim ar vertybi ir perimdama svetimas. Analizuodami bet kuri konkrei kultr, ne tiek ir daug rasime joje toki element, kuriuos be joki abejoni ar ilyg galtume laikyti visikai originaliais vietiniais iradimais, o ne skoliniais bei adaptacijomis. Iskirtinis savos visuomens ar kultros statusas socialiniams ir humanitariniams mokslams reikia tai k: savos visuomens ar kultros tyrimai turi prioritetin status toje visuomenje gyvenani ir toje kultroje socializuot tyrintoj darbotvarkje. T tyrim rezultatai yra konkreios kultros dalis (indlis Lietuvos, Lenkijos ir t.t. moksl). T tyrim galimybs bei mastai labiausiai priklauso nuo itekli, kuriais disponuoja tyrintojai. T (visada maesni u poreikius) itekli skirstytojai laukia, kad paintins problemos, kurias sprendia tyrintojai, bt vienaip ar kitaip susijusios su praktinmis sav visuomeni problemomis. O ir tyrintojai, kaip savo ali patriotai, patys siekia prisidti prie savoms visuomenms aktuali problem sprendimo, nelaukdami itekli skirstytoj dalijam meduoli. O dar svarbiau, kad duomenys, kurie tyrintojams yra lengviausiai prieinami, yra duomenys apie t socialins tikrovs gabal, kuris yra paties tyrintojo socialin aplinka. Jau to pakanka, kad tyrintojo dmesys vis pirma bt nukreiptas t tiesiogin aplink. Todl nenuostabu, kad didioji konkreios visuomens itekliais atliekam socialini ir humanitarini mokslini tyrim dalis yra btent apie j pai ir su ja susijusi kultr. Vieni ie tyrimai (tai labiau bdinga socialiniams mokslams) yra labiau apie dabartin bkl ir jos kaitos tendencijas, kiti (tai labiau bdinga istorijai ir humanitariniams mokslams) apie
52
jos praeit. Lietuvos istorija, sociologija, ekonomika ir kiti socialiniai bei humanitariniai mokslai yra daugiausiai lituanistiniai; Lenkijos polonistiniai; Vokietijos germanistiniai ir t.t. Kitos kultros, kit visuomeni praeitis arba socialiniai procesai tyrintojus domina arba kaip laboratorija, kurioje atlikti stebjimai ir padaryti atradimai gali bti pravarts savoje visuomenje bei kultroje vykstantiems procesams suvokti, arba todl, kad tose visuomense ir kultrose vykstantys procesai yra suvokiami kaip galimybi arba grsmi savai kultrai ar visuomenei altinis. Nesunku pastebti, kad visuomens dydis ir itekliai pozityviai koreliuoja su tuo lyginamuoju svoriu, kok jos socialini ir humanitarini mokslinink darbotvarkje uima lyginamieji tyrimai. Ma ir palyginti silpn visuomeni, kurios yra veikiau plaiajame pasaulyje vykstani proces objektai negu subjektai, kontekste vykdomas socialinis ir humanitarinis painimas paprastai bna introvertikai orientuotas, lyginamieji tyrimai pasitaiko palyginti retai, o j perspektyva bna siaura, instrumentikai orientuota tam tikr savos praeities bruo irykinim ar tam tikr sav dabartini socialini problem sprendim. Kuo didesnis visuomens svoris bei iorinis politinis ir ekonominis aktyvumas, kuo didesnis jos pajgumas ir kuo stipresnis siekis paveikti kitose valstybse vykstanius procesus, tuo labiau ekstravertikai ir plaiau orientuota jos socialini ir humanitarini moksl darbotvark. Jos mokslininkai domisi ne vien savo kiemo, bet ir kaimyn, o kartais ir geografikai bei kultrikai tolim visuomeni gyvenimu ir problemomis. Bdinga, kad visa, arba beveik visa, Lietuvos sociolog ar ekonomist mokslin produkcija (iskyrus palyginti negausius auktosios teorijos darbus) yra lituanistin. Taiau to jau negalima teigti apie toki ali, kaip Vokietija, Didioji Britanija ar (ypa) JAV mokslinink darbus. Juose kur kas didesnis mokslins produkcijos, kurios nepavadinsi germanistika, anglistika ar amerikanistika, lyginamasis svoris. Tai, inoma, dar nereikia, kad visi (pavyzdiui) JAV sociolog ar istorik neamerikanistiniai tyrimai yra lyginamieji arba kad amerikanistinis tyrimas negali bti lyginamasis. Gali bti amerikiei lituanist, germanist, rusist. Tai yra vienos svetimos visuomens ar kultros specialistai. Kita vertus, ir amerikanistinis tyrimas bus lyginamasis, jeigu joje gretinami JAV ir bent vienai kitai kultrai ar visuomenei priklausantys reikiniai. Lietuvos mokslo politika, kuri lituanistikai suteikia prioritetin status, turi ne tik akivaizdi pozityvi, bet ir abejotin, gal net negatyvi, pasekmi. Jie skatina bei tvirtina ir taip jau stipri introvertik, o kartu ir lokaliai parapijin, Lietuvos socialini moksl ir humanistikos orientacij bei ireikia pasyvi, gynybin laikysen plaiajame pasaulyje vykstani proces atvilgiu. Tautai ir jos valstybei, kuri rpinasi ne vien ilikimu, bet ir imperijos darymu (Beresneviius 2003), jos socialiniuose ir humanitariniuose moksluose reikalingi taip pat ir ekstravertiki, taigi ir lyginamieji, tyrimai.
I DALIS
53
iuolaikins socialini moksl disciplinins struktros genealoginiai bruoai

1.5.
Pats iuo metu egzistuojantis humanitarini ir socialini moksl pasidalijimas disciplinas paaikinamas vis pirma praktini problem, kurias sprend tuos mokslus ipuoseljusios Vakar visuomens, pobdiu bei tuo metu (XIX a. XX a. pradioje) pasaulinje politikoje egzistavusiais galios santykiais. XIX a. buvo labai aikios trys socialini moksl skirstymo disciplinas takoskyros: (1) modernaus/civilizuoto (istorija ir nomotetiniai socialiniai mokslai) ir nemodernaus pasaulio tyrinjimai (antropologija ir Ryt studijos); (2) studijuojant modern pasaul aikiai skirta praeitis (istorija) ir dabartis (nomotetiniai socialiniai mokslai); (3) nomotetiniuose socialiniuose moksluose iskirtos rinkos (ekonomika), valstybs (politologija) ir pilietins visuomens (sociologija) studijos (Atverkime... 2002: 42). ios perskyros isaugo savo pamatin reikm ligi iol. Taip pat ir iuolaikini socialini moksl klasifikacija pagrsta dviem antinomijomis, kurios dabar nebe tokios populiarios kaip anksiau: praeities ir dabarties antinomija bei ideografini (orientuot konkrei atvej individuali bruo painim. Z.N.) ir nomotetini (orientuot dsni ir kit bendrybi painim. Z.N.) disciplin antinomija. Apie treij tarp civilizuoto ir barbariko pasaulio antinomij dabar vieai beveik nekalbama, taiau ji vis dar tebeveikia daugelio mokslinink mstym (Atverkime ... 2002: 93). Socialinis probleminis kontekstas, kuriame atsirado antropologija ir Ryt studijos (orientalistika), buvo Vakar valstybi kolonijin ekspansija, prasidjusi XVI a. ir pasibaigusi XIX a. pabaigoje beveik viso likusio pasaulio ekonominiu ir politiniu pajungimu. i ekspansija, viena vertus, atvr nevakarietikas visuomenes ir kultras Vakar ali tyrintoj painimui; kita vertus, to painimo vaisiai tarnavo kolonijini krat gyventoj pajungimui ir kontrolei. Sociologija atsirado i socialini reform sjdio, kurio aktyvistai buvo susirpin socialiniu klausimu paiose Vakar visuomense. Taip buvo vadinamos socialins problemos, kylanios dl sparios urbanizacijos ir spartaus darbinink klass augimo. Akademinei istorijos, kaip atskiros akademins disciplinos, institucionalizacijai slygas sudar tas socialinis usakymas, kurio subjektas buvo suvereni teritorin nacionalin valstyb, XX a. tapusi standartine ir privaloma politins organizacijos forma visoms alims, siekianioms tapti visateismis tarptautins visuomens, sudarytos i suvereni (vestfalik) politini jungini, narmis. Taiau valstybing visuomeni, kurias yra terpti socialiniai ir humanitariniai mokslai, problem pobdis bei t visuomeni tarptautinis svoris nra vieninteliai veiksniai, nuo kuri priklauso lyginamj tyrim santykin (lyginamoji) reikm tyrintoj darbotvarkje. Netgi galingos ir takingos alies su globaliniais ar bent jau regioniniais interesais socialini ir humanitarini moksl disciplinos smarkiai skiriasi viena nuo kitos tuo svoriu, koks jose tenka ekstravertikai orientuotiems lyginamiesiems tyrimams. Tai galime pastebti ir lygindami komparatyvistini urnal pasiskirstym tarp atskir disciplin.
54
Galime konstatuoti tok kiek paradoksal dsningum: komparatyvistin orientacija yra maiausiai bdinga disciplinoms, kurios yra nuosekliausiai ideografikos, ir toms, kurios yra nuosekliausiai nomotetikos. Prie pirmj priklauso iuolaikin antropologija (apie XIX a. antropologij to teigti negalima!), istorija ir humanitarins disciplinos apskritai. Prie antrj priklauso psichologija ir ekonomika. Neturt klaidinti palyginti nemaas komparatyvistini psichologini urnal skaiius: juose lyginami homo sapiens, kaip biologins ries, ir kit biologini ri psichiniai procesai ir j neurofiziologiniai mechanizmai. I tikrj ipltoti komparatyvistiniai istorik darbai yra veikiau iimtis, negu taisykl. Istorijos inios yra organizuotos pagal geografin ir chronologin princip: istorikai vienas kit vertina kaip tam tikros alies tam tikro laikotarpio specialistus (Tilly 1990a). Istorijai yra ypa bdingas etnocentrikumas anksiau paaikinta prasme: visi lietuvi istorikai yra lituanistai, dauguma rus rusistai, vokiei germanistai ir t.t. Net tais atvejais, kai istorija bna ekstravertikai orientuota, t.y. kai istorikas yra svetimos alies tam tikro laikotarpio istorijos specialistas (Lietuvoje toki beveik neturime), jis daniausiai rao vien apie t period, o ne lygina j su kitos alies analogiku istorijos laikotarpiu. Pagal nuo seno nusistovjusi istorik ceche tradicij i specialisto reikalaujama nuodugnaus pirmini istoriko temos altini imanymo. Tam danai btinos geros senj (danai jau mirusi) kalb inios bei kiti specials gdiai, kuri reikia i tolimos praeities ilikusiems dokumentams perskaityti ir suprasti. Asmenys be toki ini ir gdi yra traktuojami tiesiog kaip diletantai ar net arlatanai. Kad istorikas pasidaryt pajgus neti nauj, original indl tam tikros temos ar problemos painim, reikia ilg specialaus pasirengimo met. Retai pasitaiko, kad istorikas tok pasirengim turt dviej ar daugiau skirting ali lyginam istorijos period atvilgiu. Net kai taip atsitinka, vienos alies vieno periodo specialistas turs prie j santykin pranaum. i tradicin istorijos mokslo orientacija gyl nra palanki komparatyvistinei istorik orientacijai netgi tada, kai jie tiria svetim istorij. Su gana panaiomis klitimis susiduria antropologin komparatyvistika. Nuo XX a. pradios grietai moksliko antropologinio tyrimo etalonu ia yra laikomas lauko tyrimas: antropologas apsigyvena jo tiriamoje kultrinje aplinkoje, umezga glaudius kontaktus su jos atstovais ir sigyvena tos kultros vaizdini bei rpesi pasaul. Savaime suprantama, kad i jo reikalaujama kalbins kompetencijos, kuri bt pakankama tiesiogiai bendrauti (be vertjo) su tos kultros atstovais. Dl griet lauko tyrim metodologijos kanon gana retai pasitaiko situacija, kad vienas ir tas pats tyrintojas bt vienodai kompetentingas daugelio skirting kultr inovas, apie kiekvien i j nusimanantis ne blogiau u tuos kolegas, kurie specializuojasi vienoje i j. Skirtumas nuo istorijos tik tas, kad jeigu tikras istorikas daniausiai yra tam tikro savos alies periodo specialistas, tai tobulas antropologas tam tikros vienos svetimos (daniausiai egzotikos) kultros inovas. O dar gal net svarbiau, kad ios istorijos ir antropologijos cechins tradicijos daro j atstovus ypa imlius radikalioms hermeneutinms ir istoristinms socialini moksl fi-
I DALIS
55
losofijos idjoms, pabrianioms kiekvienos kultros ar istorins situacijos unikalum, nepalyginamum, vis svok radikal kontekstualum ir kultrin terptum, dl kuri kokie nors netrivials transkultriki empiriniai apibendrinimai yra nemanomi. Dl i idj populiarumo t moksl specialist bendruomens nra itin svetinga aplinka lyginamiesiems tyrimams. Usimojs jais usiimti tyrintojas visada rizikuoja susilaukti kaltinim, kad jis nemoka kalb, naudoja tik antrin literatr ir iaip yra diletantas. Tai, inoma, nereikia, kad istorikai ir antropologai nelygina. Implicitinis lyginimas yra prastinis istorinio tyrimo struktrinis elementas. Taiau jis, kaip ir istorik darbuose pasitaikantys lyginamieji ekskursai, daniausiai reprezentuoja t lyginimo tip, kur komparatyvistikos metodologai vadina individualizuojamuoju (r. 3.3): jie padeda irykinti tos kultros ar periodo, kurie yra profesin antropologo ar istoriko tema, savitum, o ne pagrsti apibendrinimus. Kodl komparatyvistika nra ipltota psichologijos ir ekonomikos subdisciplina? Atsakymo klausim reikia iekoti nuosekliai nomotetinje i moksl orientacijoje ir individualistinse prielaidose. Abiej disciplin tikslas yra suformuluoti tam tikrus universaliai galiojanius apibendrinimus ir j sistemas teorijas. Svarbu, kad to universalumo iekoma ne makro (visuomeni ir kultr), bet mikrolygmenyje. Psichologija ieko transkultrikai ir transistorikai galiojani juslinio suvokimo, mokymosi ir panai individualaus elgesio dsningum arba mechanizm, kuriais pasireikia istorikai nekintanti ir kultrikai nevarijuojanti mogikoji psichofiziologin prigimtis. Nors dominuojanios (mainstream) iuolaikinje psichologijoje paradigmos siekia empirikai kontroliuoti savo apibendrinamuosius teiginius eksperimentais, j tikrinamos hipotezs absoliuiai daugiausiai yra tokios, kad visikai nesvarbu, i kokios kultros ar visuomens nari yra verbuojami eksperiment dalyviai. Neoklasikin ekonomika, kuri yra dominuojanti iuolaikinio ekonomikos mokslo paradigma, tiesiog postuluoja arba apriorikai taria, kad ekonominiai veikjai visada ir visur (visose visuomense ir kultrose) yra instrumentikai racionalios, savo materialin gerov maksimizuojanios btybs. Remdamasi ia prielaida, ji konstruoja dedukcinius modelius, kurie vaizduoja kolektyvines daugelio toki veikj elgesio pasekmes. Ji tiria, kaip tos pasekms kinta, varijuojant prielaidoms apie pasirinkimo situacij, kuriose veikia jos postuluojami tobulai racionals veikjai, bruous. Tokiam tyrimui empiriniai faktai apie konkreiai istorikai egzistuojani kultr ir visuomeni skirtumus tiesiog nra relevantiki. Tam tikra (dalin) iimtis yra tik ekonomikos aka, egzistuojanti politologijos ir ekonomikos sandroje ir vadinama politine ekonomija, kuri nagrinja, kaip rinkos kontekste veikiani veikj elgesys priklauso nuo jo institucins aplinkos, kuriai didiausi tak daro valstyb, kaip galinti j keisti jga. Jeigu neimtume domn lyginamosios politins ekonomijos (jai galima priskirti ir daugum publikacij, skelbiam abiejuose komparatyvistiniuose ekonomikos urnaluose Journal of Comparative Economics ir Studies in Comparative International Development
56
i Thompsono mokslins informacijos instituto srao) tai ekonomikoje tiek, kiek joje lyginimas vis dlto yra praktikuojamas susiduriame tik su ta jo forma, kuri komparatyvistikos metodologai vadina lygiagreia teorijos iliustracija (r. 3.3). Tai toks lyginimas, kai tam tikra dl kitoki sumetim jau priimta teorija ar aikinamasis modelis yra iliustruojami konkreiais atvejais kaip j atitinkaniais stilizuotais pavyzdiais. Lyginamj tyrim pozicijos ir tradicijos yra stipriausios politologijoje ir sociologijoje. Nuo politikos mokslo tv Platono ir Aristotelio laik politikos filosofai, lygindami skirtingas politines santvarkas, iskyr tam tikrus j tipus (monarchij, tironij, aristokratij, oligarchij, demokratij ir pan.), aptar j privalumus bei trkumus ir iekojo idealios arba geriausiai tinkamos konkreioms tam tikros alies slygoms santvarkos. Lyginamoji orientacija ne tik iliko, bet dar labiau sustiprjo, kai XX a. politologija i apraomosios ir normatyvins (filosofins) disciplinos pamgino transformuotis empirikai orientuot politikos moksl. Pagrindiniu io mokslo udaviniu tapo politini santvark variacijos aikinimas: kodl skirting ali politins santvarkos skiriasi ir kodl jos keiiasi? Tiek, kiek politikos tyrimas neapsiriboja savos alies problematika, o aprpia ir kitose (usienio) alyse vykstanius procesus, jis gyja lyginamosios politikos tyrimo format (Eckstein 1992: 59115). Visai neatsitiktinai i politologijos subdisciplin ar ak reprezentuojantys urnalai (Comparative Political Studies, Comparative Politics, World Politics) priklauso prie pai respektabiliausi politologini urnal. inoma, teigin apie ypating lyginamosios politikos reikm btina papildyti ilyga, kuri jau buvo anksiau suformuluota: tai bdinga vis pirma dideli, turini tarptautin svor ali politikos mokslui, kurio darbotvark yra labiau ekstravertikai, o kartu ir kosmopolitikai, orientuota. Politologija nra nei teorikai, nei metodologikai savarankikas mokslas. Apvelgdami politikos mokslo raid ilgalaikje retrospektyvoje, galime pastebti, kad joje ikildavo tos paios metodins orientacijos bei viena kit keisdavo tos paios teorins mados, kaip ir sociologijoje. Nerasime toki teorini ar metodini tyrimo naujovi, kurios bt atsiradusios politologijoje ir i ia bt eksportuotos kitas disciplinas. Savo turiniu politikos mokslas yra taikomoji ekonomikos arba sociologijos aka ekonomikos ir sociologijos teorij ir metod pritaikymas politiniams reikiniams tirti. Politologijos egzistavim atskiros disciplinos pavidalu lemia, pirma, institucin inercija, ypa bdinga akademini institucij raidai: kur kas lengviau kurti naujas mokslo disciplinas, negu likviduoti jau egzistuojanias. Antra, politologijos kaip atskiros disciplinos egzistavimo prieastis yra ypatinga politikos reikm visuomens (ypa demokratins) gyvenime. Politologai tiria viej sprendim primimo procesus, o tais sprendimais skirstomi ir vieieji itekliai mokslui. Nenuostabu, kad profesionals politikai nepamirta atsivelgti interesus ir poreikius t tyrintoj, kuriems politika yra profesionalaus tyrimo objektas. Treias veiksnys yra tarptautini santyki kaip tyrim objekto, kuris nesutelpa kit, labiau introvertikai orientuot socialini moksl tradicin darbotvark, egzistavimas.
I DALIS
57
Ma maiausiai nuo vadinamojo biheivioralizmo (behavioralism) sigaljimo politologijoje laik (JAV tai vyko XX a. 6-ame deimtmetyje) lyginamoji politika, kaip politikos mokslo aka, yra ne kas kita, kaip lyginamoji politikos sociologija arba lyginamoji politin ekonomija. XX amiaus 7-8-ame deimtmetyje JAV lyginamojoje sociologijoje vyks istorinis poskis, kur aptarsime kitame skyriuje (2.3), savo orbit trauk taip pat ir lyginamj politik. Todl ioje knygoje lyginamoji sociologija suprantama plaiai, traukiant jos sudt ir darbus toki tyrintoj, kurie pagal savo formali priklausomyb (kokiose katedrose jie dirba) yra lyginamosios politikos, kaip politologijos akos, specialistai, o taip pat tuos tyrimus, kuri autoriai savo darbus vadina lyginamja politine ekonomija.
1.6. Evoliucionistin komparatyvistika klasikinje sociologijoje
Aptariant komparatyvistik sociologijoje, btina skirti dvi jos tradicijas amerikietikj ir europin, o europinje evoliucionistin ir istorin-sociologin. Amerikietikoji sociologijos tradicija iki pat 1945 m. buvo introvertika ir orientuota iskirtinai paios JAV visuomens problemas, t.y. amerikanistin. Prie ios tradicijos itak stovi kokybiniais bendruomeni tyrimais igarsjusi ikagos sociologin mokykla (Abbott 1999), kurios dmesio laukas apsiribojo problemomis, susijusiosiomis su sparia JAV iaurs urbanizacija, kuri komplikavo imigracija i JAV Piet ir i usienio, sukrusi t sudting etnini ir rasini grupi mozaik, kuri ligi iol yra bdingas daugelio JAV miest bruoas. XX amiaus ketvirtame deimtmetyje j pradjo nustelbti Kolumbijos mokykla, kurios etikete tapo kiekybiniai apklaus tyrimai. Naujo sociologinio tyrimo stiliaus, kuris po Antrojo pasaulinio karo iplito kitas alis, ikilim skatino dideli korporacij, orientuot nacionalin rink, atsiradimas. Rinkodaros sprendimams pagrsti joms reikjo patikimos informacijos apie potenciali paklaus. Tokie pat lkesiai ir poreikiai buvo bdingi naujoms masins informacijos priemonms (radijui ir televizijai), kurios transliavo masinms auditorijoms (Coleman 2005 (1990): 534537). ie nauji lokaliai amerikietiki poreikiai bei problemos stiprino ir skatino siaurai amerikanistin ir net izoliacionistin JAV socialini moksl orientacij, kol Antrojo pasaulinio karo metais j nepradjo veikti jgos, pasukusios juos atsivrimo ioriniam pasauliui linkme. Europietikoje tradicijoje sociologija formavosi kaip istorijos teorija ar teorin istorija, kuri su istorijos tyrim rezultatais turjo daryti t pat, k Charleso Darwino (18091882) evoliucijos teorija padar su zoologijos, botanikos ir kit apraomj disciplin sukaupta mediaga: paaikinti socialinio gyvenimo form vairov ir kait nedaugeliu sociologini dsni, analogik biologins evoliucijos dsniams. Taip sociologij suprato A. Comteas (17981857), H. Spenceris (18201903), Emilis Durkheimas (18581917), o i dalies ir Karlas Marxas (18181883). ia turima galvoje tos K. Marxo idjos, kurias marksologai priskiria antrajam jo mokslins krybos etapui, skirdami jas nuo vadinamj jaunojo Marxo idj, kur centrinis vaidmuo priklaus susvetimjimo svokai. Suprantant socio-
58
logij kaip socialins evoliucijos moksl, jos sprendiami udaviniai turjo bti analogiki tiems, kuriuos sprendia biologins evoliucijos tyrjai. iais tyrimais mginama, pirma, iaikinti varomsias evoliucijos proceso, suprantamo kaip biologini ri atsiradimas ir kaita, jgas; antra, atsekti biologini ri genealogij, rekonstruojant evoliucijos med, o taip pat nustatyti evoliucinius biologini ri tipus. Kaip inoma, varomosiomis evoliucijos proceso jgomis biologai laiko atsitiktines mutacijas, natrali atrank ir prisitaikym prie aplinkos (suprantam kaip gebjim palikti po savs kuo didesn palikuoni skaii) gerinani poymi paveldjim. Orientuotoje evoliucins biologijos pavyzd sociologijoje lyginamieji tyrimai yra ne atskira sociologijos aka, bet pati teorin sociologija kaip tokia. Klasikiniu pavidalu poir ireik E. Durkheimas: kiekvien kiek sudtingesn socialin fakt galima paaikinti tik ityrus vis jo raidos proces visose socialinse ryse. Lyginamoji sociologija nra atskira sociologijos aka, tatai pati sociologija, nes paliauja buvusi grynai apraomoji ir stengiasi aikinti faktus (Durkheim 2001 (1895): 138). Nuosekliai laikantis biologins ir socialins evoliucijos analogijos, atskiros visuomens turt bti laikomos pavieni tam tikros ries egzempliori analogais socialiniais organizmais ar knais, kurie gimsta, auga, brsta, reprodukuoja save (dauginasi), konkuruoja su savo ir svetim ri atstovais dl itekli ar gyvybins erdvs, sta arba mirta. Visuomeni ir kultr vairov turt bti aikinama kaip prisitaikymo prie aplinkos skirtum ir tos aplinkos pokyi rezultatas. I tikrj tokio poirio nuosekliai laikytis nepavyksta, nes keblu nurodyti tikslius socialinius daugelio biologini proces analogus. Darbo pasidalijimo pltr ir funkcini (profesini) grupi isiskyrim visuomens sudtyje galima lyginti su audini ir organ diferenciacija biologinio organizmo sudtyje, o visuomenes, kaip ir biologinius organizmus, skirstyti paprastesnes ir sudtingesnes, priklausomai nuo j vidins struktros diferenciacijos laipsnio ir integracijos lygio. Kolonizacijos procesus, kuriais visuomens steigia savo filialus geografikai nutolusiose teritorijose, ilgainiui galinius tapti savarankikais socialiniais knais, galima laikyti biologini organizm dauginimosi analogu. Kebliau visuomens dauginimusi vadinti jos suskilim dvi ar daugiau visuomeni, kurio pavyzdiais XX amiuje galt bti Korjos pasidalijimas iaurs ir Ryt Korj ar Vokietijos Ryt ir Vakar Vokietij. Socialinje tikrovje neaptinkame ko nors panaaus lytin dauginimsi (kurio dka kiekviena visuomen turt turti motin ir tv); visuomens yra belyts (tiesa, neverta pamirti, kad ir ne visi gyvieji organizmai dauginasi lytiniu bdu); keblu pasakyti, kaip nustatyti visuomeni ami, j gimimo ir mirties datas. Dl i keblum sociologai evoliucionistai nuolat svyruoja tarp ontogenetins ir filogenetins analogijos. Ontogenetin analogija tai socialins evoliucijos kaip individualaus organizmo vystymosi nuo jaunysts iki mirties supratimas, skiriant visuomeni raidoje tam tikrus j amiaus tarpsnius, kuriuos visos visuomens, kaip socialiniai organizmai, nuosekliai pereina, jeigu io proceso nesutrukdo kokie nors ioriniai atsitiktinu-
I DALIS
59
mai, lemiantys t organizm pirmalaik mirt. Toli grau ne visada i analogija mstoma iki galo (kaip tai dar, pavyzdiui, Oswaldas Spengleris), teigiant, kad ir socialini organizm senatv bei mirtis yra natrals j raidos etapai. ioje keblioje vietoje ontogenetin analogij evoliucionistinje sociologinje vaizduotje pakeiia filogenetin, kur socialin evoliucija mstoma kaip nauj socialini organizm ri atsiradimas. Paviens visuomens (socialiniai organizmai) yra mirtingos, taiau j rys, arba evoliuciniai tipai, pergyvena savo individualius atstovus. I senesnms rims priklausani visuomeni gali atsirasti naujos visuomeni rys. Jeigu naujos ries visuomens yra pranaesns u savo motininio tipo visuomenes, jos jas istumia, kaip kakada induoliai istm roplius. Taigi evoliucionistinje sociologinje vaizduotje konkuruoja dvi laipt ir medio metaforos. Pirmu atveju evoliuciniai visuomeni tipai tapatinami su btinomis raidos pakopomis, kurias turi pereiti atskiros visuomens. Pagal bendr ios analogijos logik, jos turt bti gretinamos su individualaus organizmo amiaus tarpsniais, su tuo skirtumu, kad vienos visuomens gali vystytis ar kopti evoliucijos laiptais greiiau, o kitos liau. Taiau tuo pat metu tas perjimas i vienos pakopos kit suprantamas ir kaip visuomens rins priklausomybs pasikeitimas, o tai neturi analog gamtoje (tai i kat negali virsti unimi) ir reikia ontogenetins analogijos suplakim su filogenetine. Laikydamiesi filogenetins analogijos, neturtume pagrindo teigti, kad ta pati visuomen gali keisti rin priklausomyb. Naujos ries visuomeni atsiradimas turt bti lyginamas su naujos evoliucijos medio akos atsiradimu. Tai akai priklauso naujos, anksiau neegzistavusios visuomens, panaiai kaip nauj biologins evoliucijos medio ak (r) reprezentuoja nauji biologiniai organizmai, kuriuos su j evoliuciniais pirmtakais gali sieti kilms ir giminysts, bet ne individualaus tapatumo ryys toks, koks sieja Jon Petrait jaunystje su Jonu Petraiiu senatvje arba toks, koks sieja iuolaikin Lietuvos visuomen su 1939-j met Lietuvos visuomene. Svarbiausias keblumas, su kuriuo susiduria sociologinis evoliucionizmas, yra socialins tikrovs bruoai, kylantys i to vaidmens, kur jos konstitucijoje vaidina kultra. Dl jos socialiniai pokyiai vyksta veikiau ne pagal Ch. Darwin, bet pagal Jean-Baptist Lamarck (17441829), kuris teig, kad individuali organizm per gyvenim gyti poymiai yra paveldimi. Svarbiausi socialins ir darvinikosios evoliucijos skirtumai yra ie: pirma, naujovs kultroje ir visuomenje (mutacijos) atsiranda ne kaip klaidos atsitiktiniai nukrypimai nuo egzistuojani elgesio pavyzdi, bet kaip smoningos ir tikslingos veiklos, kuria siekiama isprsti tam tikras problemas, produktai; antra, naujovi iplitim lemia ne tik novatori lyginamasis reprodukcinis pranaumas (gebjimas palikti daugiau lytins brandos amiaus sulaukiani palikuoni), bet ir mokymasis bei mgdiojimas, kurio susilaukia naujovs, rodanios savo, kaip tam tikr problem sprendimo bd, pranaum. Treia, ir svarbiausia, tas mokymasis ir mgdiojimas neapsiriboja vienos kultros ar visuomens rmais. Galima teigti, kad svarbiausi socialins kaitos prieasi reikia iekoti
60
ne visuomeni ir kultr viduje, bet j kontaktuose ir sveikose. Skirting kultr susitikimas yra ne tik istorijos, bet taip pat ir visuomens raidos bei socialins diferenciacijos realusis laukas ir tikroji varomoji jga (Tenbruck 1992: 25). iuo atvilgiu ir kultros (arba kultrins sistemos), ir visuomens (arba socialins sistemos) i esms skiriasi nuo biologini organizm (biologini sistem), kuriems kitas organizmas gali bti tik maisto altinis ar partneris poravimuisi. Visuomeni ir kultr imunitetas skoliniams i svetur nra toks stiprus, koks bdingas gyviems organizmams svetim lsteli ar audini atvilgiu. i valga buvo pagrindas tos sociologinio evoliucionizmo kritikos, kuri prie j jau XIX a. pabaigoje nukreip vadinamojo difuzionizmo geografijoje, kultros istorijoje ir antropologijoje alininkai (Franzas Boasas (18581942), Leo Frobenius (18731938), Fritzas Graebneris (18771934), Friedrichas Ratzelis (18441904)). Socialinje tikrovje aptinkame tok neturint gyvojoje gamtoje analog reikin, koks yra kultr sintez ir visuomeni susiliejimas ar susijungimas (anastomoz). Biologins evoliucijos medio akos gali tik akotis, bet niekada nesusijungia. Nors artim ri atstovai gali turti bendr palikuoni (pavyzdiui, mulas kaip asilo ir arklio hibridas), taiau jie yra nevaisingi ir negali pradti naujos ries. Tuo tarpu socialinje tikrovje naujos kultros atsiradimas i kultr sintezs yra prastas, jeigu ne svarbiausias, nauj kultr atsiradimo mechanizmas. Pavyzdys gali bti krikionikoji Vakar kultra, atsiradusi i antikins kultros ir vienos i senovs yd kultros atak susiliejimo. Taip pat ir visuomeni susiliejimas vien neturi tikslaus analogo biologiniame pasaulyje, kur vienas biologinis organizmas gali susti ir suvirkinti kit, bet netapti su juo vienu knu, kaip kadaise atsitiko su skirtingomis lietuvi gentimis ir emmis, kai jas prie savo domeno prijung Mindaugas. iuos skirtumus tarp gyvosios gamtos ir socialins tikrovs kaitos galime apibendrinti, skirdami evoliucij ir istorij. Savo pamatine sandara istorija nra laiptai, kuriais lenktyniaudamos ygiuoja visuomens, kultros ar tautos, kaip tam tikri substancionals, amius ir net tkstantmeius ilaikantys savo tapatum organizmai. Nra ji ir medis, kur sudaryt nuo bendro kamieno atsiakojanios akos, i kuri vienos laikui bgant nudista ir nulta, o kitos stiebiasi auktyn, usibaigdamos viena tokia aukiau u kitas ikilusia, kurios maa lstel yra ir evoliucinis antropologas ar sociologas, mginantis atkurti tiksl viso medio pavidal. Pamatin istorijos sandar geriausiai nusako tinklo su netaisyklingomis akimis metafora (plg. McNeill ir McNeill 2003). Atskiri silai iame tinkle tai atskir kultrini tradicij ar kintani laike visuomeni atitikmenys, o mazgai reikmingi ir lemtingi istoriniai vykiai, susij su atskir visuomeni ir kultrini tradicij susidrimu bei sveika, kuri gali reikti konflikt, sintez, asimiliacij. Tie silai mazguose danai persipina taip, kad nra objektyvi kriterij, kurie leist pasakyti, ar ieinantis i tam tikro mazgo silas yra vienos i tame mazge susipinani gij tsa, ar tai naujas, prasidedantis tame mazge silas, t.y. nauja kultrin tradicija ar sociumas. Daugelio mazg i viso nemanoma atnarplioti atskirus, vienas alia kito padtus silus.
I DALIS
61
I kai kuri mazg atsiakoja silai, kurie niekur neveda. Tai be pdsak (jei neskaitysime archeolog aptinkam likui) inykusios kultros ir sociumai (pavyzdiui, tas, kur Grenlandijoje X a. buvo kr vikingai, arba tas, kuris egzistavo Velyk saloje). Kai kuo is istorijos tinklas labiau primena ne paprast vejybos tinkl, bet Gilleso Deleuzeo rizom (Deleuze ir Guattari 1987). Mat atskiras jo gijas ir mazgus gali sieti ne tik vertikals (vedantys i dabarties praeit, o i jos dar tolimesn praeit) ryiai, bet ir horizontals, kurie reikia tuo paiu metu egzistuojani visuomeni ir kultr sveik. Kai kurios (ypa iuolaikins, reprezentuojanios globalizuot pasaul) io tinklo dalys yra tokios, kad kiekvienas takas jame (kaip ir Deleuzeo rizomoje) gali bti susijs su bet kuriais kitais. G. Deleuzeas rizomos prototipu laik kai kuri augal sandar, bet ne blogesniu rizomins struktros modeliu galt bti kai kuri upi deltos, kurias sudaro gausyb tarpusavyje persikertani ir kitaip susisiekiani atak bei j jungiam eer ir eerli. Be abejo, stebtojui, egzistencikai susijusiam su tam tikru io tinklo silu (ar eeru), ne visi tinklo mazgai ir juos vedantys silai yra vienodai svarbs. Jam svarbiausi tie silai ir mazgai, kurie glaudiausiai yra susij su jo paties silu ar mazgu, paskui kaimyniniai mazgai, o viso tinklo, kiek jis i viso yra matomas i jo stebjimo tako, vaizdas yra neivengiamai sucentruotas apie jo tinkl ir mazg. Svarbus evoliucionistinio socialins tikrovs ir jos kaitos vaizdo elementas buvo tos kaitos kryptingumo idja, kurios savaime suprantamas sukonkretinimas XIX a. buvo paangos svoka. To meto socialiniai teoretikai skirst evoliucijos pakopas ar evoliucijos medio akas auktesnes ir emesnes, o su jomis siejamas visuomenes ir kultras labiau ir menkiau isivysiusias. Jie man, kad egzistuoja tam tikri objektyvs skirtumo tarp pirmaujani ir atsilikusi kultr bei visuomeni kriterijai, kuriuos mokslas gali atrasti taip pat, kaip ir bet kokias kitas tiesas apie pasaul. i socialins evoliucijos vizij mgina perteikti pav. 1, kuris vaizduoja ant evoliucijos laipt isidsiusias visuomenes arba kultras (jas reprezentuoja laisvieji linij galai) bei j giminysts ryius (juos vaizduoja linijos, vedanios t gal link). Linij gal padtis reprezentuoja visuomeni arba kultr iuo metu pasiekt lyg. Tai reikia, kad panaiai kaip gamtoje koegzistuoja labiau isivysiusi (pavyzdiui, primatai) ir menkiau isivysiusi (pavyzdiui, viagyviai) ri atstovai, taip ir socialinje tikrovje koegzistuoja skirtingoms socialins evoliucijos pakopoms (evoliuciniams tipams) priklausanios visuomens ir kultros, kur atsilikusios visuomens ar kultros gali bti dl vien ar kit prieasi emesnje evoliucijos pakopoje strig paangesni visuomeni ir kultr filogenetiniai protviai. Tai nereikia, kad visi evoliucijos laiptai vis laik yra uimti. monijos istorijos pradioje visos visuomens ir kultros telksi pirmoje pakopoje, reprezentuodamos t pat pirmj, pat primityviausi, visuomens ar kultros evoliucin tip, o auktesns pakopos liko tuios iki to laiko, kol ant jos neusiropt viena i istorijos rizominio vijoklio at-
62
1.1 pav. Istorijos rizoma ir evoliucijos laiptai.
ak. Ilgainiui emutins pakopos tutja, kai jas atitinkanios kultros ir visuomens arba inyksta, arba transformuojasi auktesnio evoliucijos tipo visuomenes ir kultras. Jeigu socialin evoliucija turi pabaig, tai gali bti, kad visos istorijos vijoklio atakos atsidurs ant tos paios (aukiausios) jos pakopos, o kitos ituts. Ir evoliucijos medio akas, ir istorijos tinklo silus galima suskirstyti tipus pagal vidin j kokyb. Tai yra socialins tikrovs (visuomeni ir kultr) taksonai, analogiki taksonams biologijoje. Tradicinje (morfologinje) klasifikacijoje, kurios pagrindus padjo ved gamtininkas Carlas Linnaeus (17071778), rys yra grupuojamos gentis, gentys eimas, eimos brius ir eiles, briai ir eils klases, klass tipus, tipai karalystes (augalai, gyvnai, grybai, protistai, moneros). Morfologinje klasifikacijoje ries priklausomyb taksonui lemia tam tikri tos ries atstov organizm sandaros panaumai, kurie gali bti bdingi ir rims, kurios nra artimi evoliuciniai giminaiiai. iuolaikinse (filogenetinse) klasifikacijose reikalaujama, kad gyvybs form suskirstymas taksonus atspindt ri kilms ir giminysts santykius (tam paiam taksonui turi priklausyti rys, turinios bendr evoliucin protv). Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose toks klasifikacijos principas taikomas kalbotyroje. Jis taikomas ir civilizacinse visuomeni ir kultr tipologijose, kur visuomeni ir kultr priklausomyb tam paiam tipui lemia j bendra istorin kilm, suderinama su j priklausomybe skirtingiems evoliuciniams tipams (evoliucijos pakopoms).6 Taiau tipologijos, kurias kr XIX a. sociologai evoliucionistai, buvo ne istorins-genetins, bet morfologins, labiau primenanios tradicin biologini ri klasifikacij, negu iuolaikinius filogenetinius (kladistinius) naujos biologini ri tipologijos pasilymus, kai vieninteliu
6
Vizualinis civilizacijos modelis bt atskira evoliucijos medio aka su visomis savo atakomis (kultromis ar visuomenmis). Taiau dl anksiau nurodyt ontologini socialins tikrovs ypatybi istorija labiau panai btent rizom, o ne med.
I DALIS
63
svarbiu dalyku ri santykiams nustatyti laikomi ne j sandaros ypatumai, bet vieta evoliuciniame gyvybs medyje (Hennig 1950). Morfologinmis klasifikacijomis paios vairiausios kultrins kilms ir civilizacins priklausomybs visuomense ir kultrose siekiama aptikti tam tikrus j struktros ar turinio panaumus, kuriuos lemia ne j bendra kilm, bet j sprendiam problem bei slyg, kuriose jos sprendiamos, panaumas. Nuo konkretaus teoretiko poirio, kokie visuomeni ir kultr bruoai paaikina daugiausiai kit bruo vairovs, priklauso, kas btent pasirenkama klasifikacijos pagrindu: pasaulvaizdio bruoai (Augusteo Comteo skiriamos religins, metafizins, pozityvios kultros), gamybos priemoni nuosavybs santykiai (K. Marxo formacin visuomeni tipologija) ir pan. (r. Lensky 1994). Nuo klasifikacijos kriterijaus pasirinkimo priklauso ir tai, kiek evoliucini tip (laipt pakop) skiriama. Daniausiai trys, o kartais tik du. Tokios yra dichotomins visuomeni ir kultr tipologijos: visuomen (Gesellschaft) ir bendruomen (Gemeinschaft); civilizacija ir barbarai ar primityvios kultros; moderni ir tradicin visuomen ar kultra ir pan. Jeigu istorikui rpi atsekti vis kultr ir visuomeni horizontali (genetini ar diachronini) bei vertikali (sinchronini ar sveikos) ryi ir santyki pinklum ir sudtingum, inarplioti istorijos tinklo gij painiav, tai sociologas evoliucionistas klausia, kiek gi yra evoliucijos laipt, ir ant kurios i i laipt pakopos turt bti padtas vienas ar kitas to tinklo segmentas. ios knygos autoriaus poiriu, i daugelio morfologini visuomeni bei kultr klasifikacij laiko ir kritikos ibandym geriausiai ilaik ta, kurios pagrindin idj aptinkame jau socialini moksl pionieriais laikom kotijos vietj Adamo Fergusono ir Johno Millaro darbuose (Lensky 1994: 45). Joje visuomens skirstomos pagal joms bding pragyvenimo bd (mode of subsistence). Pirmiausiai iskiriamos rankiotoj (mediotoj, vej) ir gamintoj visuomens, o ios savo ruotu skirstomos agrarines (su atskira atmaina, kur dominuoja gyvuli auginimas) ir industrines. Perjimas prie gamybos reikia ir civilizacijos su tokiais jos atributais, kaip miestai, ratas, valstyb, atsiradim. Skirtumas tarp rankiotoj ir gamintoj, tarp agrarini ir industrini visuomeni yra aptinkamas grynai empirinio tyrimo priemonmis. Taiau ar gamybos atsiradimas bei industrin revoliucija reikia paang? Atsakymas klausim priklauso nuo vertybini nuostat, koks mogaus gyvenimo bdas laikomas geru, geriausiai mogui tinkamu ar jo vertu. Visuomense, kuriose mokslas (skaitant socialinius mokslus) egzistuoja kaip atskira institucin sfera bei visuomeninio darbo pasidalijimo aka, absoliuti dauguma j nari ger gyvenim tapatina su kuo didesniu vartojimu, nors ir jose pasitaiko alternatyvi gero gyvenimo filosofij skelbj, propaguojani asketik gyvenimo bd bei kuo didesnio nor ribojimo idealus. iuo metu dominuoja poiris, kad emdirbysts ir ypa pramons atsiradimas reikia paang, nes toje paioje gamtinje aplinkoje galjo pragyventi daugiau moni, ir jie galjo daugiau vartoti. Panaiai samprotavo ir XIX amiaus evoliucionistai, kurie civilizuot ir ypa industrini visuomeni paangumo poymiais
64
laik tai, kad jos ne tik savo dydiu, bet vidins sandaros sudtingumu pranoksta necivilizuotas. Toks mstymo bdas nesvetimas ir daugeliui biolog, kurie iuo pagrindu bakterijas ar dumblius laiko nepaangiomis, primityviomis ar atsilikusiomis gyvybs formomis, palyginus su induoliais, o ypa su ta biologine rimi (homo sapiens), kuriai jie patys priklauso. Jiems odiai paprastas, pirmyktis, primityvus reikia t pat. Taiau kiti biologai (ypa tie, kurie specializuojasi ekologijoje kaip biologijos akoje) ri paangum silo matuoti j sandaros ir gyvenimo bdo adekvatumu tam tikros ekologins nios atvilgiu bei sugebjimu joje kuo ilgiau ilikti. yms XX a. amerikiei antropologai Julianas Stewardas (1955), Marshallas Sahlinsas ir Elmanas Service (Sahlins ir Service 1960; Gendrolis 1984) i argumentacij pritaik kultros paangos problemai, skirdami daugialinijin specialij ir vienalinijin bendrj evoliucij. Specialioji evoliucija pasireikia visuomeni ir kultr prisitaikymu prie tam tikros aplinkos, sukuriant tokias institucijas (jos nari bendradarbiavimo tvark) ir gyjant toki kultr (technologijas, pasaulvaizd, vertybes), kurios jas galina neapibrtai ilgai ilaikyti pusiausvyr ir harmonij su ta aplinka. Pavyzdiai poliarins iaurs tautos bei Australijos aborigen gentys. Specialioji evoliucija i principo yra daugialinijin, nes optimalus prisitaikymo prie aplinkos bdas priklauso ir nuo tos aplinkos pobdio, ir nuo paios prisitaikanios sistemos pobdio. Ar bendroji evoliucija perjimas prie gamybos bei jos industrins formos reikia paang, iais laikais garsiausiai abejoja vadinamosios giliosios ekologijos atstovai, kurie silo irti em (Gaia) kaip vien didel gyv organizm, kuriame mons kaip ris negali pretenduoti iskirtin status ar teises kit gyvnijos ri atvilgiu. J poiriu, tas staigus gyventoj skaiiaus padidjimas, kur sukl neolitin (emdirbysts ir gyvulininkysts atsiradimas), o vliau industrin revoliucija negali bti laikomas paanga, nes dl to staigiai pradjo mati gyvn ri vairov emje, o svarbiausia prasidjo negrtami ekologins pusiausvyros sutrikimai, kurie netolimoje (geologiniu poiriu) ateityje didij ems dal ar net j vis padarys nebetinkama vieta gyventi ir patiems monms, kaip biologinei riai (r. Kaczynski 1995; Jensen 2006; Zerzan 2002). Taigi, radikalaus ekologinio fundamentalizmo poiriu, visuomens ir kultros raida nuo civilizacij atsiradimo veda ne tik monijos, bet ir visos ems ekologins sistemos sunaikinim, todl ji negali bti kvalifikuojama kaip paanga. Veikiau tai yra engimas laiptais nebt. Tobula socialin santvarka esanti gentin, kur nra atotrkio tarp objektyvios ir subjektyvios kultros, nra i bendros moni veiklos kilusi, bet jiems nebepavaldi ir kaip prieika bei svetima jga t veikl valdani anonimini jg (susvetimjimo), hierarchijos bei prievartinio moni santyki koordinavimo ir pan. O kartu pirmyktis rankiotojo gyvenimo bdas visai nra paprastas ar primityvus, kuo civilizuotas mogus netrunka sitikinti, po lktuvo katastrofos ar tiesiog dl automobilio gedimo atsidrs vienas dykumoje ar miko gldumoje, kuri pirmyktei geniai yra gimtieji namai.
I DALIS
65
Kaip pirmykiai rankiotojai civilizuotose visuomense tebegyvena vadinamieji marginalai mons, kurie pragyvenimui reikmenis susirenka iuklynuose ar gatvse, kaip kadaise pirmykiai rankiotojai juos rasdavo gamtoje. mons, gyvenantys iuklynuose ar alia j, besisukiojantys prie iukli konteineri, yra ms iukiai ir nencai. Jiems nepakeliamas ar nepriimtinas civilizuotas gyvenimo bdas. J poiris turt, laik ir gyvenim apskritai yra kitoks panaus t, koks buvo bdingas pirmykiams valkatoms mediotojams ar vejams. Kaip teigia akmens amiaus ekonomikos tyrintojas M. Sahlinsas (1972), darbas ta prasme, kokia jis suprantamas civilizacijoje, rankiotoj kultrose neegzistuoja (i tikrj ar mediokl yra darbas?), mons turi daug laisvalaikio, kuris skiriamas bendravimui, niekur neskuba ir nekaupia turto, bet saugo gamt, nes floros ir faunos gausa bei vairov yra j pragyvenimo altinis ir svarbiausias turtas. iais bruoais pirmyktis, natralus gyvenimo bdas nuo Jeano-Jacqueso Rousseau (17121778) laik buvo ir tebra patrauklus civilizacijos kritikams. Optimistins (progresistins) ir pesimistins socialins evoliucijos samprat konfliktas yra metafizinis, nes kyla i radikalaus pamatini vertybini nuostat skirtumo. Jis skiriasi ir nuo poiri tam tikrais istorijos klausimais (pavyzdiui, ar kultroje A emdirbyst buvo irasta savarankikai, ar perimta i kultros B?), ir nuo makrosociologini ar antropologini koncepcij (pavyzdiui, kokiam evoliuciniam tipui priklauso kultros A ir B?) susidrim. Jis yra socialini filosofini koncepcij konfliktas, kuriame nesutarianios puss skirtingai atsako tai tok klausim: kurioje visuomenje A ar B geriau gyventi? Kurioje i j nortume gimti, rinkdamiesi reinkarnacij u neinios ydo? (plg. Jokubaitis ir Norkus 2006). Svarbu paymti, kad teoretikai, besilaikantys diametraliai prieing pair iuo klausimu, gali sutarti ir dl istorijos tinklo sandaros detali, ir netgi dl evoliucijos laipt skaiiaus. Radikalus ekologinis fundamentalistas ar anarchoprimityvistas tiesiog pasilys istorijos tinkl ant evoliucijos laipt apversti: ukelti jo pradi ant aukiausios pakopos, o jo numanom pabaig nuversti civilizacijos bedugn, kuri po neolitins evoliucijos vis giliau garma monija (r. 1.1 pav.). Kokia kryptimi i tikrj juda monija auktyn (geryn) ar emyn (blogyn), empirini argument pagrindu atsakyti nemanoma. Priimdamas ir reikdamas vienok ar kitok poir iuo klausimu, individas tiesiog atskleidia savo nuostat tos kultros ir visuomens, kurioje jis gyvena, atvilgiu. Anarchoprimityvistams, neotribalistams, ekologiniams fundamentalistams bloga nuo civilizacijos, ir jie netiki, kad j galima padaryti geresn. Klausimas apie sociokultrini tip (evoliucijos laipt) skaii nebuvo vienintelis, kur ikl jau sociologijos klasikai. Ir pesimistin, ir optimistin socialins evoliucijos vizij kaip dalis ar prielaida eina ir kultr bei visuomeni konvergencijos ar supanajimo prognoz, kuri pagrindiama didjanios j tarpusavio priklausomybs ir sveikos stebjimais. Vienas i gilij ekolog priekait civilizacijai yra biologins gyvojo pasaulio vairovs, galinios tarpti tik natraliuose landaftuose, naikinimas. Geologinje ems istorijoje lai-
66
kotarpis, prasidjs staigiu moni skaiiaus padidjimu po neolitins revoliucijos, iuo atvilgiu gali lygintis su ordoviko pradios (inyko 60% tuometini biologini ri) ir pabaigos, devono pabaigos (70% ri), permio pabaigos (inyko 96% vandens gyvn ir 70% vis ri) vykiais (Cowen 2000). Taiau kultr ir visuomeni vairov perjimas prie civilizacijos (ar nuo prieistors prie istorijos) ne sumaino, bet smarkiai padidino. Pati civilizacija, grietai kalbant, atsirado ir iki iol egzistuoja tik daugiskaita. Nors ir tarp gentini visuomeni pastebime didel vairov, susijusi su kalb, giminysts sistem, mitologij skirtumais, visi ie skirtumai yra tam tikr princip, kuriuos pretenduoja atskleisti struktrin antropologija, variacijos. Tradicinis istorijos mokslas ne be pagrindo perjim prie civilizacijos interpretavo kaip istorijos tikrja to odio prasme, skiriamos nuo prieistors, pradi. Agrarins visuomens isiskiria ypa didele kultr ir institucini organizacijos form vairove. Jose dominuoja socialins bei kultrins diversifikacijos ir divergencijos tendencijos. Nutolusiuose bei netinkamuose agrarinei kolonizacijai Eurazijos bei Afrikos regionuose, o taip pat Amerikoje iki europiei invazijos iliko ir toliau egzistavo kultros ir visuomens, reprezentuojanios ikicivilizacin j tip. K iai vairovei reikia industrini visuomeni atsiradimas, jeigu pavelgtume monijos istorij ilgo laiko perspektyvoje? Industrini visuomeni atsiradimas kultr ir visuomeni vairov padidino dar labiau. Kai kurioms visuomenms tapus industrinmis, dauguma liko agrarins, kai kurios rankiotojos, o j kultros akimirksniu neinyko. Gal niekada socialinis ir kultrinis pasaulis nebuvo toks vairus ir margas, kaip k tik pasibaigusiame XX amiuje. Taiau kas bus toliau? Vienas i iuolaikins sociobiologijos autoritet Edwardas O. Wilsonas (g. 1929 m.) teigia, kad iki 2100-j met inyks iki puss iuo metu emje egzistuojani biologini ri (Wilson 2002). Gal jis pernelyg dramatizuoja, nes po 100 met genetin ininerija bus jau tiek paengusi, kad mons, kaip koks Dievas, bet kuriuo momentu gals susikurti tiek nauj ri, kiek tik nusprs esant reikaling. Bet kiek tuo metu bebus lik i iuo metu egzistuojani kalb ir kultr? Evoliucins tipologijos poiriu, visos didiosios iki paskutinij dviej trij imt met emje egzistavusios civilizacijos buvo agrarins. Ar civilizacij ir kultr vairov iliks taip pat ir industrinio bei postindustrinio (Bell 1976) visuomens evoliucinio tipo dominavimo slygomis? Ar anksiau dominavusias icentrines istorijos jgas, lmusias visuomeni ir kultr didjani divergencij bei diversifikacij, nustelbia centrins, ir dl to visuomens, kultros, civilizacijos konverguos ir suvienods?
skyrius
Tarp evoliucijos laipt ir istorijos tinklo: lyginamosios sociologijos raidos bruoai

XIX a. pabaigos XX a. pradios vokiei istorin sociologin komparatyvistika
2.1.
Klausimus, kuriais ubaigme pirm skyri, galime priskirti antrajai istorinei-sociologinei Europos sociologijos tradicijai. Plaiausiai iuo metu inomas jos atstovas yra Maxas Weberis (18641920), taiau jis yra tik vienas i gausaus brio XIX a. pabaigos XX a. pirmos puss vokiei sociolog, reprezentuojani i krypt. Be M. Weberio, iam briui dar priklaus Werneris Sombartas (18631941), Franzas Oppenheimeris (18641943), Karlas Mannheimas (18931947), Norbertas Eliasas (18971990), Hansas Freyeris (18871969), Eduardas Heimannas (18891967), Alfredas von Martinas (18821979), Alfredas Mlleris-Armackas (19011978), Maxo Weberio brolis Alfredas Weberis (19011978), Otto Hintze (18611940), Oswaldas Spengleris (18801936) ir daugelis kit. iuolaikinis vokiei sociologijos istorikas Volkeris Kruse sil vadinti i krypt Weimaro istorins sociologijos vardu, taip pabrdamas t aplinkyb, kad dauguma jos atstov rykiausiai pasireik ar itin plai tarptautin tak gijo trumpu (19181933) demokratins santvarkos Vokietijoje gyvavimo laikotarpiu (Kruse 1993). Sociologin komparatyvistika ios tradicijos atstov yra suprantama kaip vidurio kelias tarp istorijos ir nomotetinio mokslo: tarp ideografinio pavieni istorijos tinklo gij atkarp (istorini individ) tyrimo ir universali socialins tvarkos ir jos kaitos dsni paiek, kurias jie laik bergdiomis ir prilygino XIX a. pradios istorijos filosof (toki, kaip Georgas Hegelis (17701831) spekuliacijoms. Savo tikslu jie laik bendr bruo, bding atskiriems istorijos tinklo gabalams, kuriuos i vidaus sieja daugiau ar maiau glauds kultrins sveikos ryiai, atskleidim. ie sociologins komparatyvistikos, reprezentuojanios antrj europin sociologins teorijos tradicij, objektai yra panas tiriamus istorik tuo,
68
kad suprantami ne kaip tam tikr visuomeni ri egzemplioriai, kai vienas gali bti pakeistas kitu (kaip vienas katinas kitu katinu ar vienas uo kitu unimi), bet kaip istoriniai individai tam tikros erdvje lokalizuotos ir besitsianios visumos. Skirtingai nuo evoliucionistins sociologins komparatyvistikos, vokiei istorin sociologija neieko universali socialins tvarkos dsni, galiojani visoms arba visoms tam tikros ries (evoliucinio tipo) visuomenms, bei tos tvarkos kaitos princip (socialins evoliucijos dsni). Hipotezes apie tuos dsnius evoliucionistai formuluodavo svokomis (pavyzdiui, industrin visuomen, agrarin visuomen), i kuri bdavo ivdintas istorijos kvapas; jose nebra laiko ir erdvs konotacij, gal tik iskyrus t, kad jos yra apie tai, kas vyksta emje ir su monmis, tam tikra laiko ir erdvs apibrta biologine rimi. Vokiei istorin sociologija taip pat ieko apibendrinim, bet jie yra riboti laiko ir erdvs poiriu, nes formuluojami svokomis, kuri turin eina nuorodos tam tikr region (pavyzdiui, Vakarai, Rytai) ar epoch (viduramiai, antika). jos savitum amininkai nusakydavo, skirdami abstraki (tokia buvo vadinama ne tik evoliucionistin sociologija, bet ir neoklasikin ekonomika) ir konkreiai vaizdi (vok. konkret-anschauliche) teorij. Btent todl i komparatyvistika yra ne tik sociologin, bet ir istorin. Joje vienodai svarb vaidmen vaidina ir vien istorini individ (atvej) lyginimas su kitais, ir to paties atvejo ankstesni ir vlesni bsen lyginimas. Nuo konvencins istoriografijos objekt jos nagrinjami istoriniai individai skiriasi ne tiek savo pobdiu, kiek savo dydiu ir mastu. Tai modernus kapitalizmas (W.Sombartas), Renesansas (A. von Martinas), Vakar kapitalizmas (M.Weberis) (r. Takebayashi 2003). Todl ios sociologins komparatyvistikos atmainos atstovai gali bti vadinami ir tiesiog makroistorikais ar megaistorikais (Collins 1985). Juo labiau, kad daugelis i j formaliai institucikai buvo istorikai. Savo profesin reputacij jie gijo tyrimais, atitinkaniais klasikins istoriografijos paradigmos istorizmo (r. Norkus 1996: 3843, 5178) kanonus, o sociologais tapo ne tiek savo iniciatyva, kiek buvo pakriktyti istorik cecho daugumos, kai i pamat juos keliant tokius klausimus ir problemas, kuri nemanoma isprsti tuo bdu, kuris klasikinje (istoristinje) istoriografijoje buvo laikomas vieninteliu tikrai moksliku istorijos painimo metodu: nauj archyvini altini paiekomis ir j tyrimu. Viena i toki problem, kuri istoristin istoriografija paalino i savo kompetencijos srities, tarsi atiduodama lyginamajai istorinei sociologijai, buvo dabarties sociologin diagnostika: to socialinio kno (visuomens ar visuomeni grups) ir tos kultros, kuriai priklauso pats tyrintojas, savitumo ir vietos istorijoje (kiek tik j galima apvelgti i istorijos jam suteikto poirio tako), nustatymas. Kokioje epochoje, kokioje visuomenje mes gyvename? Jos klasikiniu pavyzdiu gali bti garsioji O. Spenglerio Vakar saullydio diagnoz ir prognoz (Spengler 1990 (19181922)). Kit didij istorins-sociologins komparatyvistikos problem klasikiniu pavidalu suformulavo M. Weberis: modernaus europietiko kultros pasaulio snus, nagrindamas visuotins istorijos problemas, neivengiamai ir teistai kels tok klausim: kokia aplinkybi grandin lm tai, kad kaip tik
I DALIS
69
Vakaruose, ir tik ia, atsirado kultros reikiniai, kuri raidos kryptis gyja bent jau mes mielai taip sivaizduojame universali reikm ir gali? (Weber M. 1997 (1905): 7). Palyginimas vokiei istorinje lyginamojoje sociologijoje (Elias 2004 (1939); Freyer 1930; 1955; Heimann 1963; 1980 (1929); Martin 1932; Mller-Armack 1932; 1981 (1959); Sombart 1902 ir kt.) bdavo naudojamas, pirma, tam tikro istorinio individo (istorijos tinklo gabalo) savitumui irykinti. Antra, juo bdavo atskleidiamas vis maesnio masto istorini individ, patenkani didiojo individo sudt, panaumas, nulemtas j bendros kilms ir tarpusavio sveikos. Skirtingai negu evoliucionistinje sociologijoje, tos panaybs ir bendrybs suprantamos ne kaip analogijos, kurias paaikina slyg ir problem, kurias sprendia paios vairiausios kultros, panaumas, bet kaip homologijos panaumai, kylantys i bendros kilms bei vien visuomeni ir kultr takos kitoms (difuzijos). Treia, palyginimai buvo naudojami ir tam tikriems prieastiniams teiginiams pagrsti. Pavyzdiui, garsioji M. Weberio tez apie prieastin protestantizmo ir Vakar kapitalizmo ry, kuri M. Weberis pagrindia vien su kita lygindamas i judaizmo kilusias religijas, o visas jas dar ir su religijomis, priklausaniomis civilizacinms tradicijoms, inomoms budizmo, induizmo, konfucionizmo, daoizmo pavadinimais (Weber M. 2000 (1922); Norkus 1990; 2003 (2001): 299357). Tos tipologins svokos, kurios apibendrina tokius homologinius panaumus, tai ne morfologiniai, bet istoriniai-genealoginiai tipai. Tokio genealoginio tipo (pavyzdiui: Vakar kapitalizmas, Europos vidurami miestas ir pan.) visuomenes ir kultras vienija ne tiek ir ne tik tam tikr bendr bruo turjimas, bet ir genetinis ryys, dl kurio jos santykiauja tarpusavyje kaip centrins ir periferins, pirmins (chronologijos ir originalumo prasme) ir antrins ar ivestins. Taip konceptualizuojant socialin-istorin tikrov, ji mstoma kaip kultros rat (vok. Kulturkreis), anglosaksikoje ios idjos recepcijoje perkriktyt civilizacijas, vairov. Tokius ratus sudaro kultros, kuri tapatum ir panaumus lemia j kilm i kultros ar kultr, kadaise isiskyrusi savo krybine jga, originalumu, patrauklumu, ir todl kai kurias savo sukurtas vertybes perdavusi kitoms, vlesnms, savojo rato kultroms. Weimaro istorini sociolog pasaulvaizdis formavosi XIX a. pab. XX a. pradioje, kai usibaig ekonominis ir teritorinis pasaulio pasidalijimas tarp didij Vakar valstybi, o ilikusi nepriklausom Azijos ali intelektualai bei politikai nacionalistai (Irane, Turkijoje, Kinijoje) ariai kritikavo vietines kultrines bei religines tradicijas (pavyzdiui, konfucionizm Kinijoje) ir savo ali ateit siejo su kuo greitesne ir radikalesne europeizacija. Kemalio revoliucija Turkijoje po Pirmojo pasaulinio karo gali bti rykiu tokio poirio vietines tradicijas pavyzdiu, kuris pai europiei akyse buvo tik dar vienas europocentrinio pasaulio istorijos vaizdo patvirtinimas. Visos io meto aplinkybs pirte piro tok (europocentrin) pasaulio ateities vaizd, kad visos nevakarietikos kultros bei civilizacijos silies universali reikm ir gali turini
70
Vakar civilizacij ir kartu ukops ant aukiausios istorijos pakopos. Tik nedaugelis ios tradicijos atstov buvo tokie radikals, kaip O. Spengleris, kad atmet ir optimistin istorijos kaip paangos, ir pesimistin jos kaip regreso supratim bei mgino velgti j nuosekliai reliatyvistikai: istorij jie traktavo kaip udar, i dalies koegzistuojani, i dalies viena po kitos einani kultrini ar civilizacini monad ciklik kait, kur kiekviena i j pakartoja tuos paius vystymosi etapus, analogikus biologinio organizmo amiaus tarpsniams. Numatydama Vakar kultros saullyd, tokia istorijos vizija palieka atvir nauj kultr atsiradimo galimyb. Taiau dauguma vokiei istorins sociologijos atstov genetin visuomeni ir kultr tipologij derino su pakopiniu istorijos modeliu, vienam (savajam Vakar) kultros ratui priskirdami universali reikm ir gali (M. Weberis). Prielaida apie Vakar civilizacijos iskirtinum M.Weberis pagrind tyrim program, kurios svarbiausias klausimas buvo to ekonomins veiklos tipo bei kio sistemos, kuri jis pavadino racionaliu kapitalizmu, atsiradimo Europoje prieastys (r. Collins 1980; Norkus 2003 (2001): 299357).7 Retrospektyviai (ir kontempliatyviai) buvo orientuoti ir kit vokiei istorins sociologijos atstov darbai. Btent dl ios orientacijos daugiau ar maiau nutolusi praeit, o ne dabart, ji kadaise ir buvo iskiriama kaip istorin. iuo atvilgiu ji skyrsi ir nuo futuristikai radikal socialins esamybs pertvarkym orientuotos marksistins socialins teorijos. O kai vokiei istorins sociologijos atstovams parpdavo ateitis, j vizijas labiausiai paveik j politins ir ideologins pairos, kurios itin skyrsi. Daugelis buvo konservatoriai, nepatenkinti tradicij, pagarbos autoritetams erozija, minios valdia, masine kultra ir kitais dabartins socialins tikrovs reikiniais. Jie sielojosi, kad didjant iorinei karinei ir ekonominei Vakar civilizacijos galybei, ji smunka ir isigimsta dvasikai, nostalgikai lygino dabart su kitomis, auktesnmis Vakar civilizacijos arba jos pirmtak epochomis (antikine Graikija, Renesansu, auktaisiais viduramiais XIXIII a.). Kai kurie i j buvo rasistai, kurie nuogstavo dl geltonojo pavojaus grsms, kad baltoji ras gali itirpti tarp kit rasi. Dauguma (taip pat ir M.Weberis) buvo vokiei nacionalistai. Laikydami Vakar civilizacijos viepatavim neabejotinu ir ateityje, jie baiminosi dl to, kad angl (o ne vokiei) kalba ir kultra dominuos sueuropintame pasaulyje, bijojo, kad pasaul pasidalys JAV ir Rusija, ir t.t. Vis dlto vokiei istorins sociologijos atstov darbuose aptinkame svokas ir perskyras, kurios atveria ir toki istorijos tinklo perspektyv, kurioje jo gijos taip ir nesueina vien kamien, arba kitaip, bet irgi metaforikai tariant, joje pirmyki kultr upeliai susilieja didij, auktj, kultr ar civilizacij upes, taiau jos taip neteka t pagrindin up, kuri vadinasi Vakar kultra ar civilizacija. Skirdami kultros ratus, vokiei lyginamosios istorins sociologijos atstovai vis pirma koncentravo dmes j pasaulvaizdio ypatumus, religijos, meno, filosofijos ir kit neutilitarini mogikosios
7
r. taip pat 16.2 sk. ioje knygoje.
I DALIS
71
veiklos produkt bruous. Btent vokiei lyginamojoje istorinje sociologijoje atsirado savita, tik vokiei kalbai bdinga terminologin tradicija tik ias objektyviosios kultros dalis vadinti kultra, skiriant jas nuo instrumentini, technologini ir utilitarini dalyk, apibendrintai vadinam civilizacija (Weber A. 1920). Kultros gali perimti viena kitos civilizacinius pasiekimus (technologij, gyvenimo patogumus), taiau savo jg ir gyvybingum parodo juos savaip adaptuodamos ir pritaikydamos savo tikslams. Btent taip (o ne kaip paprast suvakarjim) jau XX a. pirmoje pusje kai kurie stebtojai interpretavo, pavyzdiui, Japonijos kultros santyk su Vakar kultra. Tad galime klausti, ar negali technologin ir ekonomin pasaulio homogenizacija neapibrtai ilg laik koegzistuoti su jo kultriniu heterogenikumu, pasireikianiu skirtingomis gero gyvenimo ir geros visuomens sampratomis? Kita svarbi kultr ir civilizacij vairovs perspektyv klausimui idja yra M. Weberio siloma instrumentinio ir vertybinio racionalumo perskyra (Weber 1990 (191719)). Instrumentinis racionalumas: kokios priemons yra efektyviausios ikeltam tikslui pasiekti? koks esam ribot itekli paskirstymo bdas yra optimalus, siekiant tarpusavyje konkuruojaniu tiksl, kai visiems pasiekti t itekli nepakanka? Vertybinis racionalumas: koki tiksl turime siekti, kokia j lyginamoji svarba (hierarchija)? Instrumentinis (technologinis ir ekonominis) racionalumas yra monistikas: konkreiam technologiniam ar ekonominiam udaviniui (jeigu jis adekvaiai suformuluotas) egzistuoja vienas, ir tik vienas, teisingas sprendimas, kur galima rasti mokslinio tyrimo priemonmis.8 Kitaip yra su vertybiniu racionalumu: ginai, kuri dalyviai gina prieingus vertybinius poirius (pavyzdiui, kas svarbiau laisv ar lygyb?) grynai empiriniais argumentais neisprendiami. i racionalumo samprata leidia mstyti tok pasaul, kuriame neapibrtai ilgai koegzistuoja daug vienodai instrumentikai racionali, bet skirtingoms vertybinio racionalumo idjoms sipareigojusi kultr. Vokiei istorins sociologijos raida nutrko XX a. ketvirtame deimtmetyje, kai nacistams atjus valdi dl pernelyg ydiko sociologijos pobdio daugelis jos atstov buvo priversti emigruoti, o likusij darbotvarkje didiesiems klausimams apie savosios visuomens viet tarp kit visuomeni, kurie buvo ir tebra lyginamosios istorins sociologijos firminis enklas, vietos nebeliko (Smith 1991: 13). Totalitarini reim slygomis tokie klausimai sprendiami nebe mokslinmis diskusijomis, taiau valdaniosios partijos politiniais nutarimais. Kai po Antrojo pasaulinio karo socialinis ir akademinis gyvenimas Europoje normalizavosi, ne tik Vokietijos, bet ir kit Europos ali universitetuose sitvirtino sociologija, kuri buvo importuota i JAV. i sociologija buvo introvertikos ar etnocentrikos, savo paintinius interesus savosios visuomens dabartine bkle apribojanios empirini tyrim praktikos ir nuosekliai nomotetikai orientuotos struktrinio funkcionalizmo teorijos derinys. ymiausias ios teorijos
8
Iskyrus kai kurias ypatingas situacijas, kuriose instrumentikai racionalaus pasirinkimo svoka lieka neapibrta.
72
atstovas Talcottas Parsonsas (19021979) smoningai siek sukurti tok sociologins teorijos odyn, kuris vienodai gerai tikt visiems veikjams (veiksmo sistemoms) ir visuomenms (socialinms sistemoms) nesvarbu, kur ir kada jos bt egzistavusios (Parsons 1968 (1937); 1951). Amerikiei sociologas C. Wrightas Millsas (19161962) iems dviems pokario JAV eksportins sociologijos bruoams vardinti nukal dvi simenanias formuluotes (Mills 1959): abstraktus empirizmas (abstracted empiricism) ir didioji teorija (grand theory). J knijimais gali bti laikomi (atitinkamai) dviej JAV pokario sociologijos garsenybi Paulo F. Lazarsfeldo (19011976) ir k tik minto T. Parsonso tyrimai. Empirini tyrim praktikos nuosekli orientacij savosios visuomens dabartin bkl ypa skatino reprezentatyvi apklaus, kaip duomen rinkimo metodo, sureikminimas ioje sociologijoje. Sociologas gali apklausti tik savo amininkus, o tarp aminink jam lengviausia (ir pigiausia) apklausti savo bendrapilieius. sigaljus poiriui, kad tik reprezentatyviomis apklausomis paremti tyrimai yra rimti, daugelis europinje sociologijos klasikoje ikelt didij klausim atsidr u savo mokslikumu susirpinusios sociologijos (ir politologijos) rib kaip metafiziniai, neisprendiami empirinio tyrimo priemonmis. Didiosios teorijos santykis su introvertika ir aktualistine (ar prezentistine) abstrakiai empiristine tyrim praktika visada buvo neaikus ir problemikas tiek vienos, tiek kitos atstovams. Taiau struktrinis funkcionalizmas pretendavo bti tik bsimos universalios nomologins vis (bet kada ir bet kur egzistavusi) socialini sistem (tarp j ir visuomeni) teorijos pradia ar prolegomenais. O ibaigta, tokia teorija socialiniams mokslams adjo ne k maiau, negu anksiau gamtotyrai dav Newtono mechanika. Tokia perspektyva skatino toleruoti neaikumus dl abstrakiai universalistinio tos teorijos odyno santyki su amerikanistine empirini kiekybini santyki tyrimo praktika, kai tyrintojams rpjo tokie klausimai, kaip veiksniai, lemiantys iuolaikini (tiksliau, XX a. etojo deimtmeio) amerikiei paklaus pieno produktams ar dant pastos radijo reklamos veiksmingum. Buvo tikimasi, kad jie savaime isisklaidys vliau, struktrinio funkcionalizmo teoretikams itesjus savo paad pateikti ne tik nauj odyn, kurio priemonmis galima abstrakiai aprayti ir klasifikuoti socialinius reikinius vis laik visose visuomense, bet ir suformuluoti empirikai patikrinamas ir universaliai galiojanias nomologines hipotezes.
2.2.
JAV region studijos ir modernizacijos teorija
Struktrinio funkcionalizmo paadai taip ir neisipild. Utat tuo pat metu, kai dl JAV sociologijos takos kit ali (vis pirma Europos) socialiniai mokslai apsiribojo savj visuomeni dabartimi, darydamiesi labiau germanistiniais, skandinavistiniais ar romanistiniais, pai JAV socialini moksl darbotvarkje vyko svarbios permainos, kuri padari-
I DALIS
73
nys buvo lyginamosios sociologijos, kaip atskiros sociologijos subdisciplinos, konsolidacija bei lyginamosios politikos atsinaujinimas ir prasipltimas neamerikanistine problematika. Taikliu Willfriedo Spohno pastebjimu, tuo metu, kai Europos sociologija suamerikonjo, pai JAV sociologija sueuropjo (Spohn 1996: 364). Taip vyko ne tik dl to, kad JAV sociologij siliejo imigrant i Europos, bgani nuo nacist bei komunist persekiojim, srov. ias permainas vis pirma lm naujas JAV, kaip valstybs su globaliniais interesais ir laisvojo pasaulio lyders, kurios usienio politika tapo lemiamu tarptautini santyki veiksniu, statusas. JAV auktojo mokslo sistemos atsakymas ik buvo greitas itisos region studij (area studies) sistemos sukrimas (Szanton 2004). ios studijos buvo akademikai institucionalizuotos, t.y. prie vis elitini universitet (tokiais JAV laikomi universitetai, kuriuose atliekami moksliniai tyrimai, o ne vien mokoma) buvo kurti specials institutai. J darbuotojai atliko globalin mokslin visose pasaulio alyse vykstani socialini, ekonomini ir politini proces monitoring, utikrindami adekvat informacin pagrind globalinei JAV usienio politikai, o taip pat organizavo studijas, kuriose buvo rengiama nauja tam tikr region inov karta. I pradi didel ekspert, dirbusi tokiuose institutuose (vis pirma skirtuose regionams, kuriuose sitvirtino komunistiniai reimai) dal sudar imigrantai, kuri pagrindinis privalumas buvo atitinkamos alies kalbos ar kalb mokjimas bei asmenin gyvenimo iose alyse patirtis. Ilgainiui juos pakeit imtaprocentiniai amerikieiai, kurie ne vien mokjo vietines kalbas tiek, kad galt dirbti su altiniais j tyrinjamo regiono kalbomis ir be vertjo pagalbos imti interviu i vietini gyventoj, bet ir buvo gij daug socialini moksl ini dl JAV universitetams bdingos mokymo sistemos, skatinanios studijuoti daugiau nei vien disciplin. Interdisciplinikum skatino ir kitas unikalus region studij centr bruoas ia susitikdavo ir tuose paiuose tyrimo projektuose dalyvaudavo skirting disciplin atstovai istorikai, filologai, antropologai, sociologai, ekonomistai, nes dalyvi atrank lemdavo ne specialyb, bet konkreios alies ar regiono problematikos imanymas. Ilgainiui lyginamasis tyrimas, aprpiantis dvi ar daugiau (daniausiai to paties regiono) ali tapo standartine region studijoms pasiventusio tyrintojo daktaro disertacijos forma. Region studijos ir tapo ta institucine bei intelektualine terpe, kurioje JAV po Antrojo pasaulinio karo atsirado ir konsolidavosi lyginamoji sociologija. Pirmieji du jos raidos deimtmeiai tai, viena vertus, modernizacijos teorijos atsiradimo ir dominavimo, o kita vertus, tarptautini lyginamj kiekybini tyrim ikilimo epocha. Modernizacijos teorija buvo originalus, nors ir eklektikas, amerikiei sociologins minties produktas, dl kurio amorfikumo jai gal net geriau tikt ne teorijos, bet modernizacijos diskurso ar viso labo didiojo pasakojimo arba metanaratyvo (Lyotard 1993 (1979) pavadinimas. Taiau btent tas amorfikumas tapo vienu i jos gyvybingumo bei ilgaamikumo veiksni (Knbl 2001).
74
Konstrukciniais modernizacijos teorijos elementais tapo svokos, perimtos i abiej evoliucionistins ir istoristins Europos klasikins sociologijos tradicij. Dar prie Antrj pasaulin kar ymiausias amerikiei sociologas Talcottas Parsonsas savo veikale Socialinio veiksmo struktra (1968 (1937)) pateik universalios sintetins sociologins teorijos, mginanios sujungti i tradicij idjas, apmatus. Jis juos toliau detalizavo pokaryje paskelbtame veikale Socialin sistema (Parsons 1951). T. Parsonsas universali sociologin teorij i pradi suprato tik kaip socialins tvarkos teorij ir skeptikai irjo mginimus jos pagrindu konstruoti taip pat ir bendrj socialins kaitos teorij, teigdamas, kad jis tokios teorijos neturi (Parsons 1951: 534). Tik 7-ajame XX amiaus deimtmetyje, kai jau pradjo kilti modernizacijos teorijos kritikos banga, jis pateik savj modernizacijos teorijos versij (Parsons 1964; 1966; 1971). Tuo metu jau pasaulins sociologijos garsenyb, jis sukr labai patog taikin modernizacijos teorijos kritikams ir net spjo gyti pirmojo ir ymiausio modernizacijos teoretiko reputacij, nors grietai istoriniu poiriu jis toks ir nebuvo (Knbl 2001: 170173). I tikrj modernizacijos teorijos pagrindus padjo Mariono Levy 1963 (1952) ir Berto F. Hoselitzo 1963 (1952) darbai, o j vairiais aspektais detaliau ipltojo Danielius Lerneris 1965 (1958), Seymouras M. Lipsetas (1988 (1959); 1963), Neillas J. Smelseris 1959, Waltas Rostow 1971 (1960), Davidas McClellandas (1961), Gabrielius Almondas ir Sidneyus Verba 1963 (1989). Lyginamojoje politinje sociologijoje j spdingiausiai reprezentuoja G. A Almondo vadovaujamo Lyginamosios politikos komiteto prie Amerikos socialini moksl tyrim tarybos (Committee on Comparative Politics of the American Social Science Research Council) inicijuota serija kolektyvini tyrim, kuri rezultatai paskelbti devyniuose Politins raidos tyrim (Studies in Political Development) tomuose. Pirmasis buvo paties G. A Almondo su Jamesu S. Colemanu ileistas tomas The Politics of the Developing Areas (1960), po kurio ijo veikalai apie vairius politins raidos aspektus: komunikacijas (Pye 1963), biurokratijas (LaPalombara 1963), politin kultr (Pye ir Verba 1964), ugdym (Coleman 1965), politines partijas (LaPalombara ir Weiner 1966), valstybs formavimsi (Tilly 1975), politins raidos krizes (Binder et al. 1971). Bendruomens ir visuomens (Gemeinschaft ir Gesellschaft; Ferdinandas Tnniesas), mechaninio ir organinio solidarumo (Emilis Durkheimas), racionalaus (instrumentikai arba vertybikai) ir tradicinio veiksmo (Maxas Weberis) bei kitas antitezes, perimtas i klasikini Europos sociologini teorij, T. Parsonsas interpretavo kaip universali socialinio veiksmo orientacij apraymus, iskirdamas penkis (vliau keturis) vadinamuosius pavyzdio kintamuosius (pattern variables), kuri kiekvienas gali turti du verius: (1) partikuliarizmas-universalizmas, (2) difuzikumas-specifikumas, (3) afektyvumas-instrumentin orientacija, (4) priskyrimas-pasiekimas (ascription-achievement), (5) kolektyvizmas-individualizmas. Marionas Levy (1963 (1952)) ias svokas panaudojo dichotominei visuomeni klasifikacijai tradicines ir modernias, tradicines visuomenes apibdindamas pirmaisiais T. Par-
I DALIS
75
sonso pavyzdio kintamj veriais, o modernias antraisiais.9 Tai reikia, kad socialin veikla tradicinse visuomense esanti orientuota partikuliaristikai, difuzikai, afektyviai, nulemta veikjo kilms ir kolektyvistin, tuo tarpu kai modernios visuomens veikjai orientuoj savo veiksmus universalistikai, specifikai, instrumentikai, sieki ikilti ir es individualistai. i tradicini ir moderni visuomeni charakteristik jis ir kiti modernizacijos teoretikai sukonkretino, laisvai ir eklektikai pasitelkdami kitas idjas i klasikins sociologijos arsenalo. Pavyzdiui, modernias visuomenes jie apibdina kaip industrines, tradicines kaip karines arba agrarines (pagal A. Comte ir Herbert Spencer); tradicines kaip kaimikas, modernias kaip miestietikas (pagal Robert Redfield); tradicines kaip religines, modernias kaip sekuliarias arba pasaulietines. Daugelis teoretik modernios visuomens charakteristik dar labiau sukonkretino, apibrdami j kaip liberali demokratin (Lipset 1988 (1959)) ir masinio vartojimo visuomen (Rostow 1971 (1960)).10 Kiti teoretikai i makrosociologin moderni visuomeni charakteristik papild mikrosociologine, konstruodami ypating socialin-psichologin modernios asmenybs tip (McClelland 1961; Lerner 1965 (1958), Inkeles ir Smith 1974). Tas asmenybs tipas isiskiris individualizmu, mobilumu, stipria motyvacija ikilti arba laimti (achievement motive), empatija, vartotojikumu ir pan. Kai kurie modernizacijos teoretikai (Lerner 1965 (1958), Pye 1963) dar anksiau u i idj vliau intensyviai eksploatavusius nacionalizmo tyrintojus (Anderson 1999 (1983), Gellner 1996 (1983)) itin pabr masins komunikacijos priemoni reikm modernizacijoje. Tik jos leidia sukurti tautas ar nacijas translokalines (sivaizduojamas) bendruomenes moni, kurie gyvena ne vien vietiniais interesais. I pradi ratingi buvo tik valdantys elitai maos grups mobili moni, danai etnikai svetim valdomai daugumai, valdymo ir sakralinms reikmms vartojantys kalb (danai mirusi), palengvinani translokalin bendravim, bet atskiriani juos nuo valdom vietini daugum. Atsiradus iniasklaidai (i pradi tai buvo laikraiai) ji, siekdama padidinti tira ir maksimaliai iplsti auditorij, turjo kreiptis skaitytojus jiems suprantama kalba, taip skatindama literatrini nacionalini kalb atsiradim. Modernizacijos tyrintojai tikjosi, kad modernizacijos procesus atsilikusiose alyse paspartins nauj komunikacijos priemoni radijo ir televizijos atsiradimas, kuris leis modernioms (vakarietikoms) idjoms bei patrauklaus (modernaus) gyvenimo vaizdams pasiekti plaisias mases ir jas mobilizuoti ar ijudinti. Taip dids moderni moni, troktani
9 10
Pats Parsonsas savj modernizacijos teorijos versij pateik kiek vliau (Parsons 1964; 1966). Tiesa, taip daro ne visi ne vien dl keblum, susijusi su vadinamj komunistini visuomeni tipologine charakteristika (apie tai r. 78 sk.), bet ir t, kurie ikyla, aikinant XX a. Italijos, Japonijos ir ypa Vokietijos istorijos vingius. Keblu neigti, kad nacionalsocialistin Vokietija buvo moderni alis, o Holokaust traktuoti kaip nereikming vyk, kur galima bt ignoruoti, iekant, kaip XX a. istorijos tinkl ukloti ant modernizacijos teorijoje projektuojam evoliucijos laipt.
76
kitokio gyvenimo, skaiius. Juos nuo parapiniais interesais gyvenani tradicionalist es ir galima atskirti pagal tai, kad jie imls iniasklaidos platinamai informacijai, yra panir visos alies rpesius (kuriuos vliau postmodernizmo teoretikai pavadins virtualija realybe). Toki nauj moni, savo aktyvumu isklaidani tradicionalistin snaudul, atsiradim modernizacijos teoretikai siejo su kultrine revoliucija pokyiais kultroje, kuriuos sukelia modernios (t.y. vakarietikos kilms) idjos, siskverbusios moni protus. Ji pasireikia tradicins kultros, tradicins morals (vis pirma lyi santykiuose), tradicinio gyvenimo bdo kritika ir atmetimu. Kultrin modernizacija sukuria prielaidas ekonominei, politinei ir socialinei modernizacijai. Ekonomin modernizacija tai ekonomikos marketizacija ir komercializacija; politin privaiosios ir vieosios sferos atsiskyrimas, profesionalaus ir pajgaus valstybs administracinio aparato (tokio, kok vaizduoja M. Weberio biurokratijos idealus tipas) sukrimas ir demokratizacija; socialin urbanizacija ir stiprios viduriniosios klass susiformavimas. Vengdami sivelti gin tarp istorinio idealizmo ir istorinio materializmo, modernizacijos teoretikai daniausiai vengia kelti apibrtus prieastinius teiginius apie i proces sek bei prieastin ry, apsiribodami teze apie j tarpusavio priklausomyb bei apipus slygotum. Tai j kritikams suteikia pagrind kaltinti modernizacijos teorij eklektikumu (Knbl 2001: 203218). Eklektinis modernizacijos teorijos pobdis pasireik ir tuo, kad jos pradininkai nesigilino klausim, kaip is procesas turi bti suprantamas ar kaip evoliucinis, ar kaip istorinis, ir ar moderni visuomen yra morfologinis, ar genetinis-istorinis tipas, vien odi ko suplakdami predikatus, kuriais ji apibdinama ir kaip btina, dsninga socialins tikrovs kaitos pakopa, ir kaip visuomen, panai pokario JAV ar kuri nors kit industrin Vakar civilizacijos visuomen. Pirmoji modernizacijos teorijos versija remiasi prielaida, kad visoms visuomenms bdinga vidin j kryptingos kaitos potencija, kuri ir pasireikia visuomens transformacija i tradicins moderni. itaip interpretuojamas modernumas neturi laiko ir vietos konotacij. Nevakarietik visuomeni modernizacija suprantama pirmiausiai kaip vidini prieasi nulemtas (endogenikas) atsilikusi visuomeni socialins transformacijos procesas, kuris kiek pavluotai pakartoja Vakar visuomeni keli taip, kaip savo raida vluojantis ar atsiliekantis gulbs jauniklis pakartoja kiek anksiau prakutusio savo ries nario brand nuo bjauriojo aniuko iki gulbs. Tokia morfologin evoliucionistin modernumo, kaip abstrakiomis, antlaikikomis ir antistorikomis svokomis apibriamo visuomens ir kultros tipo, samprata dominavo ankstyvajame modernizacijos diskurse. Modernyb suprantant kaip genetin-istorin idealj tip, jos apibrim eina tam tikras laikas ar istorin epocha (Naujieji laikai) ir tam tikra vieta, kurioje ji atsirado (Vakar Europa), o taip pat ryys su tam tikra civilizacija (gimining kultr grupe). Tai yra Vakar civilizacija. iuo poiriu, nevakarietik visuomeni modernizacija yra difuzins prigimties procesas, kuriame lemiam vaidmen vaidina iorins prieastys. Svarbiausia jos
I DALIS
77
prieastis tai ekonominis bei karinis-politinis Vakar ali ikis, pasireiks j kolonijine ekspansija. Modernizacija tai Vakar (XX a. antroje pusje vis pirma JAV) technologijos, institucij, kultros vertybi permimas, vykdomas arba mginani t ik atsakyti vietini valdani elit iniciatyva, arba tiesiogiai kolonijins Vakar ali administracijos pastangomis. iuo poiriu, tam tikros konkreios visuomens modernizacija reikia jos didesn ar maesn suvakarjim, kurio analogu (ar precedentu) gali bti laikoma Ryt ali helenizacija IIII amiuje pr. m. e., Senovs Romos ukariaut krat romanizacija ar Kinijos civilizacijos poveikis Korjai bei Japonijai. Tokios istorins-sociologins modernizacijos sampratos pavyzdiu gali bti vieno i istorinio poskio JAV lyginamojoje sociologijoje (r.2.3) pionieri Reinhardo Bendixo (19161991) pateikiamas modernizacijos apibrimas: modernizacija a vadinu t socialins kaitos tip, kuris atsirado Anglijos pramonins revoliucijos 17601830 ir Pranczijos politins revoliucijos 17891794 metu (Bendix 1988: 300). Vadinasi, modernizacija yra tam tikros unikalios istorini prieasi konsteliacijos nulemtas vienkartinis istorinis vykis, o ne evoliucinis procesas, kuriame reikiasi tam tikra universali socialins kaitos logika. i istorin-sociologin modernizacijos samprata turi svarbi implikacij, kad tradicini visuomeni nevalia traktuoti kaip homogenikos mass. Tradicija tradicijai nelygu: moderni visuomen gali atsirasti ne i bet koki, bet i tam tikro tipo tradicini visuomeni Vakar visuomeni, o modernyb visada yra paymta savo kilms i Vakar kultrins tradicijos (kuri pati yra ankstesni iskirtini kultrini tradicij sintez) enklu. Visuomen gali bti industrin, urbanizuota, bet toli grau ne moderni: taip tokios modernizacijos sampratos alininkas interpretuot, pavyzdiui, Saudo Arabijos, Jungtini Arab Emyrat ir kit turting arab ali socialin tikrov iuolaikiniame pasaulyje. Prieastis, kodl modernizacijos teoretikai nepastebjo arba ignoravo iuos neaikumus arba dviprasmybes, gldinias paiuose modernizacijos teorijos pamatuose, buvo ta, kad jiems labiau rpjo ne pirm moderni visuomeni atsiradimo prieastys ir aplinkybs, bet visai kitoks klausimas: kokias reformas ir kaip reikia vykdyti atsilikusiose Piet Europos, Azijos, Afrikos, Lotyn Amerikos ir kitose alyse, kad jos kuo greiiau supanat su JAV ir Vakar Europos alimis, o kartu bt apsaugotos nuo socialistini revoliucij, kurios gali jas traukti komunistinio bloko sudt? Skirtingai nuo vokikosios istorins sociologijos, amerikietikoji modernizacijos teorija buvo ne kontempliatyvi ir retrospektyviai orientuota, bet aktyvistika, instrumentalistika ir futuristika. Ji siek bti socialins ininerijos teoriniu pagrindu. iuo atvilgiu ji buvo panai savo konkurent marksistin socialin teorij, kurios takingiausia versija, inoma marksizmo-leninizmo pavadinimu, neisivysiusioms alims sil savo receptus, kaip kuo greiiau veikti atsilikim. Pasak marksizmo-leninizmo, pagrindins vystymosi klitys yra feodaliniai, pusiau feodaliniai (gamybos priemoni nuosavybs) ar netgi vis dar pirmyk-
78
iai bendruomeniniai gamybiniai santykiai bei politin ir ekonomin priklausomyb nuo isivysiusi kapitalistini ali. Joms veikti reikia vesti revoliucin-demokratin diktatr, sutelkiant gali monolitikai organizuotos revoliucionieri partijos rankose, ir panaudoti j privai gamybos priemoni savinink ekspropriacijai. Tokiu bdu perj valstybs inion ekonominiai itekliai toliau turjo bti koncentruojami forsuotai industrializacijai, pasiremiant Soviet Sjungos ir jos satelit patirtimi ir pagalba. Modernizacijos teorija turjo pateikti alternatyvi klii, stabdani ekonomikos augim, blokuojani politinio gyvenimo demokratizacij (kurios komunistai nelaiko savaimine vertybe), trukdani efektyviai panaudoti isivysiusi ali param, analiz ir suformuluoti tinkamus politikos pasilymus. Tie pasilymai irgi buvo tam tikra socialins ininerijos priemoni sistema, tik, skirtingai nuo komunistins, ta ininerija turjo bti ne utopin ir holistin, bet palaipsn ir dalin (piecemeal) (Popper 1992 (194445). ie paintiniai udaviniai turjo bti sprendiami toli grau ne vien kabinetiniu teoretizavimu. Alternatyvios hipotezs apie neisivysiusi ali modernizacijos sunkum prieastis turjo bti tikrinamos metodais, kurie buvo ipltoti introvertikai orientuotuose empiriniuose sociologiniuose tyrimuose. Tai buvo kiekybiniai metodai, vis pirma statistin anketini apklaus duomen analiz. Taip JAV vyriausybs susirpinimas kuo adekvaiau painti ali, galini tapti skmingos komunistins infiltracijos aukomis, socialin tikrov sudar slygas tarptautiniams lyginamiesiems kiekybinams tyrimams atsirasti. Modernizacijos teorija buvo vienas i dviej svarbi JAV sociolog indli lyginamosios sociologijos raid pirmaisiais pokario deimtmeiais. Antrasis indlis buvo tarptautini lyginamj kiekybini tyrim pradia. Nei sociologinio evoliucionizmo pradininkai, nei vokiei istorins sociologijos atstovai toki tyrim nevykd. Jei mgino savo teorijas tikrinti, taik kokybinius metodus vis pirma analizavo istorines, etnografines, antropologines monografijas ir straipsnius, kur iekojo fakt, patvirtinani j pai keliamas koncepcijas ir prietaraujani toms, kurias gyn j prieininkai. Rinkti duomenis, tinkamus sistemingai statistinei analizei, bei apdoroti juos ne vien deskriptyvins, bet ir analitins statistikos priemonmis, pirmieji pradjo JAV sociologai, kiekybin metodologij amerikanistiniuose sociologiniuose tyrimuose m plaiai taikyti dar tarpukario metais (Platt 1996). Vienas i pirmj kiekybini metod panaudojimo u JAV kultros, kurios aplinkoje jie buvo sukurti, rib pavyzdi buvo 9 alis aprps Williams Buchanano ir Hadley Cantrillo taut tarpusavio suvokimo tyrimas, kuriame tarp kit instrument pirm kart panaudotas garsusis bdvardi srao testas (Adjective Check List) (Buchanan ir Cantril 1956). Pirmieji plataus atgarsio susilauk tokio tipo tyrimai, o kartu ir aptariamo lyginamosios istorins sociologijos raidos laikotarpio svarbs paminklai, yra 1963 m. paskelbta G. A. Almondo ir S. Verbos knyga Pilietin kultra, 5 metus trukusio tyrimo galutinis produktas (Almond ir Verba 1989 (1963)), ir D. C. McClellando (19171998) veikalas Laiminti visuomen (1961).
I DALIS
79
Tai buvo laikai, kai dar nebuvo personalini kompiuteri ir kompiuterini statistins duomen analizs program, todl anketinmis apklausomis pagrsti tyrimai kainuodavo kur kas brangiau, negu iais laikais. Dar nebuvo fakso aparat bei interneto, todl tyrintoj, dirbani skirtingose alyse, veiklos koordinavimas, btinas tokiems tyrimams atlikti, reikalaudavo kur kas daugiau pastang, laiko ir kitoki snaud, negu iais laikais. Todl ie ir kiti pionieriki tarptautiniai kiekybiniai tyrimai kartu yra ir j iniciatori iskirtins energijos, antreprenerik ir vadybini gebjim paminklai. J problematika sukasi modernizacijos teorijos (ar diskurso) orbitoje. Ta teorija inspiravo tyrimo problemas, nagrinjamas iose abiejose klasikiniais tarptautins lyginamosios statistins sociologijos veikalais tapusiose knygose. G. A. Almondui ir S. Verbai rpjo slygos, nuo kuri priklauso demokratijos konsolidacija (r. 14.34 ioje knygoje). Svarbiausia i j tyrintojai laik tam tikro tipo politin kultr, kuri jie vadino participacine (dalyvio) ir skyr nuo pavaldinikosios bei parapins, kaip kit grynj politins kultros tip. Pai politin kultr jie suprato kaip tam tikr paintini, afektyvi ir vertybini orientacij kompleks, kuri savitum irykino, pam po 1000 standartizuot interviu penkiose alyse: JAV, Didiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Meksikoje. Tokiu bdu irykintais politins kultros ypatumais jie aikino demokratijos stabilumo bei kokybs skirtumus iose alyse. D. C. McClellandas klaus, nuo ko priklauso skirtingi ali ekonominiai laimjimai, ir kl hipotez, kad jie gali bti paaikinti motyvacijos laimti (achievement motivation) stiprumo skirtumais. iai motyvacijai matuoti tyrintojas panaudojo ne vien anketines apklausas, palygindamas duomenis apie JAV, Italijos, Turkijos, Lenkijos vadybinink ir profesional motyvacij laimti, bet ir populiariosios kultros (pavyzdiui, vaikams skirt knyg) turinio (content) analiz. Taikydami matavimo instrumentus, ipltotus vienos kultros aplinkoje, u jos rib, komparatyvistai-kiekybininkai susidr su naujomis metodologinmis ir metodinmis problemomis, susijusiomis su t instrument validumu ir patikimumu. Ar galime bti tikri, kad klausimynas, kuris buvo sukurtas ir imgintas Kalifornijoje, iverstas ispan kalb ir naudojamas rinkti duomenims Meksikos kaime, tikrai matuoja t pat dalyk, kur jis matavo Kalifornijoje, ir ar i viso jis k nors matuoja? is ir panas klausimai inspiravo itis metodologins literatros sraut, kurio problematika detaliau aptariama antroje knygos dalyje (35 skyriuose).
Lyginamj tarptautini kiekybini tyrim europeizacija ir istorinis poskis JAV lyginamojoje sociologijoje
2.3.
Jau prajusio imtmeio septintojo deimtmeio pabaigoje ir atuntajame deimtmetyje lyginamj tarptautini kiekybini (statistini) tyrim centras persikl ir sitvirtino Vakar Europoje (Scheuch 1989: 149). Prielaidas iam poslinkiui sudar besipleianti
80
ir giljanti Europos integracija, jos slygoti nauji socialiniai ir politiniai poreikiai ir dl j atsivr europiniai finansavimo altiniai, kuriuos skirstant pirmenyb buvo teikiama tyrimams, apimantiems daugiau negu vien al bei traukiantiems daugelio ali tyrintojus. Su iais Europos mokslo politikos principais dabar turi galimyb praktikai susidurti ir lietuvi tyrintojai, sijungiantys, pavyzdiui, ES nuo 1984 m. finansuojamas rmines tyrimo ir technologins pltros programas (Framework Programmes for Research ir Technological Development). Labai svarbi naujov buvo reguliariai kartojamos visas ES bei su jomis bendradarbiaujanias alis apimanios apklausos, kurios sukr vis didjant platesniems tyrintoj sluoksniams prieinam duomen rezervuar, skatinant kreipti juos savo tyrim problematik tarptautine lyginamja linkme. Nuo 1974 met kasmet du kartus metus (pavasar ir ruden) atliekamos Eurobarometro (Eurobarometer) apklausos, kuri iniciatoriai ir pradininkai buvo Pranczijos sociologai.11 Po keleri met grup tyrintoj (Janas Kerkhofsas, Ruud de Moor, Gordonas Healdas, Juanas Linzas, Elisabeth Noelle-Neumann, Jacques Rabier, Helene Riffault ir kt.) kr Europos vertybi sistem tyrimo grup (European Value Systems Study Group; vliau pavadinimas buvo sutrumpintas iki Europos vertybi tyrimo European Values Studies grups), kuri inicijavo 1981 m. visose tuometinse ES alyse ir Ispanijoje (kuri tuomet dar nebuvo ES nar) atlikt apklaus. Ji buvo pakartota 199091 metais, kart aprpdama ir Centrins bei Ryt Europos alis, o taip pat JAV ir Kanad. Paskutiniajame prajusio amiaus deimtmetyje is tyrintoj konsorciumas globalizavosi, iaugo amerikiei sociologo Ronaldo Ingleharto (Ann Arboro universitetas, JAV) pirmininkaujam Pasaulio vertybi tyrim (World Values Survey) grup.12 19951996 ir 19992001 metais buvo atliktos dar dvi apklausos, o 2005 m. liepos mn. buvo pradta jau penktoji io tyrimo apklaus banga. 1984 m. savo veikl pradjo kitas Europos tyrintoj steigtas tarptautinis konsorciumas Tarptautin socialini tyrim programa (International Social Survey Programme; ISSP), kuri kasmet atlieka po vien tarptautin temin apklaus. iuo metu tos apklausos aprpia 39 alis (Lietuva dar neeina j skaii).13 Daniausiai atliekamos apklausos, skirtos socialinei nelygybei (atliktos 3 iai temai skirtos apklausos), darbo orientacijoms (3), vyriausybs vaidmeniui (4), eimai ir lyi vaidmen pokyiams (3), religijai (2), tautiniam identitetui (2), poiriui aplinkos apsaug (2) tirti. 2002 m. pradtas vykdyti kas dveji metai kartojamas Europos socialinis tyrimas, kur finansuoja Europos Komisija, Europos mokslo fondas ir projekte dalyvaujanios alys. Tarp j yra ne tik ES nars, bet ir kai kurios tuometins alys-kandidats, o taip pat Norvegija, veicarija, Izraelis.14
11 12 13 14
r. http://europa.eu.int/comm/public_opinion/index_en.htm. irta 2006 01 07. r. http://www.worldvaluessurvey.org/. irta 2006 01 07. r. http://www.issp.org/homepage.htm. irta 2007 12 11. r. http://www.europeansocialsurvey.org/. irta 2006 01 11. Lietuva nei pirmame (2002), nei antrame (2004) tyrimo raunde nedalyvavo.
I DALIS
81
iuolaikinius tarptautinius lyginamuosius kiekybinius tyrimus rykiai reprezentuoja gerai inomi Ronaldo Ingleharto darbai apie vertybi kait isivysiusiose alyse, apie tos kaitos prieastis bei poveik politinio proceso darbotvarkei (Inglehart 1977; 1990; 1997). Taiau jie tra tik vienas plataus io tipo tyrim srauto pavyzdys (Arts ir Halman 1999; Ashford ir Timms 1992; Deth ir Scarbrough 1995; Moor 1995; Ester, Halman ir Moor 1994; Kluegel, Mason ir Wegener 1995 ir kt.). Turtjant statistini duomen bazms bei lengvjant (interneto dka) jose sukaupt duomen prieinamumui, majant tarptautini tyrim koordinacijos katams, o ES institucijoms skatinant vairi ali mokslinink bendradarbiavim, tokio tipo tyrim vis gausja, o juos palaipsniui sitraukia taip pat ir Lietuvos tyrintojai. Tiesa, tarp darb, kurie skelbia tarptautini tyrim rezultatus, dar labai gausu toki, kurie tik nominaliai yra lyginamieji, o i tikrj yra vienus virelius sudtos atskir ali vieno atvejo studijos. Taiau toks pseudokomparatyvizmas nra tik europiei liga is bruoas yra bdingas ir daugeliui JAV paskelbt region tyrintoj darb, skaitant ir tuos, kurie paskelbti jau mintoje (2.2) prestiinje devyni tom serijoje Politins raidos tyrimai. Paradoksalu, bet Europos sociologijoje ir politikos moksluose palyginti reiau pasitaiko darb, reprezentuojani antrj kokybin ir istorin tarptautini lyginamj sociologini tyrim stili, kuris JAV socialiniuose moksluose atskir lyginamosios sociologijos srov isiskyr 8-ajame ir 9-ajame prajusio amiaus deimtmetyje, kaip tik tuo metu, kai Europos tyrintojai tapo kiekybins lyginamosios sociologijos lyderiais. Tai paradoksalu, nes, pirma, i nauj JAV sociologijos srov galima laikyti to sociologijos tipo, kur reprezentuoja XIX a. pabaigos XX a. pirmos puss vokiei istorin sociologija, tsiniu arba restauracija. Antra, vienas i istorinio (ir kokybinio) poskio JAV lyginamojoje sociologijoje pionieri buvo europietis: norveg sociologas Steinas Rokkanas (19211979), ypa daug nusipelns organizuodamas Europos socialini mokslinink, o taip pat j ir JAV tyrintoj bendradarbiavim. Kaip tyrintojas S. Rokkanas igarsjo Europos konceptualiniu emlapiu, kuriame iskiriami jos istoriniai regionai (Rokkan 1999), bei politikos sociologijos darbais, kuriuose iuolaikinms Vakar Europos alims bding politini takoskyr (cleavages) skirtumai aikinami j palyginti senos (siekianios Reformacijos laikus) istorins praeities ypatumais. Tai yra lyginamojoje politinje sociologijoje gerai inoma alusios partij struktros iuolaikini Vakar Europos ali politinse sistemose hipotez (freezing hypothesis): takoskyros tarp politini partij atspindi ne tiek dabartini interes grupi susidrimo linijas, kiek tas fronto linijas, kurios iskyr dabartini rinkj tvus, senelius ar net protvius (Lipset ir Rokkan 1967). Vienas i JAV lyginamosios istorins sociologijos pionieri ir ymiausi atstov Reinhardas Bendixas j aprao kaip tyrim, kuris makrosociologiniame lygmenyje siekia isaugoti pusiausvyr tarp didiosios teorijos ir region studij apraomj tyrim (Bendix 1963: 539). Sukonkretindamas apibdinim, jis nurodo, kad lyginamieji istoriniai
82
tyrimai yra mginimas ipltoti svokas ir apibendrinimus lygmenyje, kuris yra tarp to, kas yra teisinga vis visuomeni atvilgiu, ir to, kas yra tiesa apie vien visuomen tam tikru laiko momentu ir tam tikroje vietoje (Bendix 1963: 532). Tokie tyrimai operuoja tipologinmis svokomis. Tai riboto pritaikomumo svokos (concepts of limited applicability), kurios gali bti naudingai pritaikytos daugiau negu vienai visuomenei laikotarpiu, kurio apytiksl pradia ir pabaiga patys yra tyrimo objektas (Bendix 1988: 288). Pagrsdamas tokios strategijos privalumus, jis nurodo, kad svokos praranda savo pajgum mums k nors apie k nors pasakyti, jeigu j apimtis yra per plati, bet jos negali pranokti individualaus atvejo, jeigu j apimtis yra pernelyg siaura. A manau, kad mums reikia tipologini visuomeni grupuoi, kaip bebt sunku dirbti su tokiomis grupuotmis. Mums reikia apibdinimo, kuris parodyt, kas skiria Europos raid, palyginus su Ryt Azijos arba Lotyn Amerikos raida (Bendix 1984: 17). Istorinio poskio JAV lyginamojoje sociologijoje simboline data galima laikyti 1966 m., kai ijo didelio dmesio ir plataus atgarsio susilauks Barringtono Moore Jr. veikalas Socialins diktatros ir demokratijos itakos. emvaldys ir valstietis iuolaikinio pasaulio atsiradimo procese (Moore 1966). posk paskatino, pirma, besivystani ali, tuomet vadint dar ir treiojo pasaulio alimis (skiriant jas nuo antrojo pasaulio komunistini ali), raida, kuri stebtojai suvok kaip modernizacijos teorijos prognozi paneigim, o taip pat jomis pagrstos JAV vystymosi pagalbos politikos neskm (r. toliau, 8.18.5). Ekonomins statistikos duomenys rod, kad 7-ojo deimtmeio pabaigoje skirtumas tarp isivysiusi Vakar ali ir treiojo pasaulio ali, matuojamas bendruoju vidaus produktu (toliau: BVP) vienam gyventojui, ne tik nesumajo, bet ir padidjo, lyginant su 6-ojo deimtmeio pradia. Taip atsitiko todl, kad nors i ali ekonomika augo, dar greiiau augo gyventoj skaiius, kai, pritaikius kad ir elementarius Vakar medicinos laimjimus, mirtingumas besivystaniose alyse smarkiai sumajo, o gimstamumas nepakito. Industrializacija smarkiai atsiliko nuo urbanizacijos, todl daugelio besivystani ali didmiesiai virto megapoliais, kuri gyventoj didioji dalis buvo bedarbiai arba pusiau bedarbiai migrantai i kaimo, gyven didiuliuose lnyn kvartaluose. Beveik visose dekolonizuotose Azijos ir Afrikos alyse, kurios savo nepriklausom politin gyvenim pradjo su vakarietiko pavyzdio konstitucijomis, numataniomis demokratin politin santvark, vyko kariniai perversmai ir sigaljo autoritarins diktatros. Vietinio elito atalos, imokslintos Vakar universitetuose vystymosi pagalbos fond lomis, buvo tokios pat korumpuotos, kaip ir j tvai, prieingai nei buvo tikimasi, kad grusios namo, jos ir bus tie naujieji mons, kurie suks modernizacijos smagrat (Huntington 1968; Portes 1973; 1976). Taiau svarbiausias veiksnys, nulms modernizacijos teorijos diskreditacij, buvo politins ir kultrins permainos paiose Vakar alyse. Tai, vis pirma, naujj kairij sjdio, kurio socialin terp buvo maitaujanti studentija, ikilimas 7-ojo deimtmeio pabaigoje, rasiniai neramumai JAV, protestai prie kar Vietname (Alexander 1999 (1994)).
I DALIS
83
ie ir kiti vykiai paskatino kritikiau irti pai Vakar visuomeni socialin tikrov, iekoti j pranokstani (kaip pasirod, utopini) alternatyv. Lyginamojoje sociologijoje i kritin nuostata transformavosi modernizacijos teorijos prielaid revizij, skatino traukti akademin apyvart politikai neteising teoretik (vis pirma Karlo Marxo) paveld, ir perkelti pat tyrim darbotvarks centr temas ir problemas, kurios anksiau buvo laikomos antraeilmis. Kaip jau buvo paymta, modernizacijos teoretikams labiausiai rpjo nevakarietik ali iuolaikin socialin tikrov ir bdai, kuriais bt galima pagreitinti ar paskatinti jos taiki transformacij bsen, analogik pirmojo pasaulio santvarkai, kartu ivengiant j patekimo komunistinio antrojo pasaulio (kurio socialins tvarkos pobdis bei jos kaitos perspektyvos buvo kart diskusij objektas)15 takos orbit. Dl ekstravertikos socialins-ininerins ios teorijos orientacijos pai Vakar ikilimo konkrei aplinkybi (kodl btent Vakaruose atsirado pirmos modernios visuomens?) tyrimas nebuvo laikomas paios sociologijos reikalu, buvo atiduodamas istorijos mokslo iniai. Taiau tuo metu istorijos moksle dominavusi istoristini metodologini nuostat poiriu, Vakar ikilimo aplinkybs buvo pernelyg platus objektas, kad galt bti priimtas rimto, mokslinio, istorinio tyrimo darbotvark, kurios kontrus nubr istorijos kaip mokslo apie tam tikros (savos) nacionalins valstybs praeit idja. i idja tuo metu priklaus prie absoliui ties ar prielaid, apibriani istorijos mokslo objekt (Appleby, Hunt ir Jacob 1998 (1994): 23128; Norkus 1996: 117130) Istorikams vis pirma rpjo savo alies istorijos detals, istorini asmenybi darbai ir nuopelnai lemtingose nacionalins istorijos eigai situacijose, kuri turinys daniausiai bdavo karai ir kitokios varybos su artimiausiais kaimynais paties Vakar pasaulio ribose. Esant tokiai nacionalistinei istorijos mokslo paintini interes orientacijai, evoliucionistins pakraipos modernizacijos teoretikai ne tik dar prielaid, kad kitos alys (gal bt pagreitintu ir palengvintu bdu dl iorins vystymosi pagalbos) pakartos Vakar keli modernyb, kuris buvo tiesiog pirmasis universalios socialins kaitos atvejis, bet ir sivaizdavo pai Vakar keli labai idealizuotai, ignoruodami modernizacijos aukas, katus, konfliktus ir prietaravimus. Jie tarsi velg Vakar modernizacij i pozicijos t, kurie tuose konfliktuose nugaljo ir daugiausiai i modernizacijos laimjo. ios prielaidos revizuojamos ir kvestionuojamos istoristinje (ar istorinje-sociologinje) modernizacijos teorijos versijoje, kuri aptinkame jau minto amerikiei sociologo Reinhardo Bendixo darbuose. Jie sudaro savotik lyginamosios istorins sociologijos trilogij, kurios bendra tema yra teistos valdios (angl. authority) fenomenas: antrepreneri ir vadybinink valdia moni darbininkams (1977 (1956)); pilietybs institucijos raida (1977 (1964)); ir teiss valdyti galutinio altinio transformacijos (1978). Svarbi R. Bendixo valga yra ta, kad pats visuomeni skirstymas isivysiusias (modernias) ir atsilikusias
15
r. toliau 7- ir 8- skyrius.
84
atsirado tik tada, kai viena i j (Didioji Britanija) tapo pavyzdiu, kur lygiuojasi kit visuomeni valdantieji elitai arba prieiki jiems kontrelitai. Pltodamas i valg, jis teig, kad po pirmos modernios nacijos ikilimo kaip pagrindinis modernizacijos mechanizmas veikia tarptautinis demonstracinis efektas, kurio esm yra technologij, institucij, kultros vertybi importas. Kartu R. Bendix domino ne tikros ar tariamos modernizacijos evoliucins universalijos, bet modernizacijos keli ir rezultat vairov, kuri priklaus ne tik nuo praeities paveldo, bet ir nuo referencins alies (reference country) pasirinkimo. Antai XIX a. pabaigos XX a. pradios Japonijos istorijos nesuprasime, jeigu neatsivelgsime t aplinkyb, kad tuo metu jai tokios alies vaidmen atliko jau nebe Anglija, bet Vokietija. Tokia modernizacijos samprata turi dvi svarbias implikacijas: pirma, vliau modernjanios alys negali kartoti anksiau sumodernjusi kelio, nes pioniers savo iaugusia ekonomine ir karine-politine galia pakeiia tarptautin aplink, kurioje reikia veikti j sekjoms. Antra, j pavyzdiu sekanios alys turi tam tikr pranaum, kuriuos galima vadinti atsilikimo pranaumais: jos gali ivengti pirmtaki klaid, o kartu ir ivengti mokymosi i j kat; perimti (kartais pavogti) paias naujausias technologijas ir t.t. (Gerschenkron 1962). R. Bendixo darbus galima laikyti jungiamja grandimi tarp naujosios (amerikietikosios) ir senosios (vokikosios) lyginamosios istorins sociologijos. Nors R. Bendixas anksti (atuoniolikos met) emigravo i Vokietijos, jis buvo socializuotas vokiei kultroje, o savo neakivaizdiniu mokytoju laik Max Weber: para vokiei sociologo intelektualin biografij su jo pair interpretacija (Bendix 1960), kuri tapo takinga alternatyva T. Parsonso interpretacijai, idstytai Socialinio veiksmo teorijoje. Sociologins teorijos darybos bei tyrimo stili, kuris atrod heterodoksikas dominuojanios prezentistins amerikanistins sociologijos atvilgiu, jis mokslikai legitimuoja, apeliuodamas (taip sakant, per T. Parsonso ir modernizacijos teoretik galvas) sociologijos klasik palikim ir sureikmindamas tuos to palikimo aspektus, kurie liko u borto didiojoje T. Parsonso sintezje. Tok pat judes galima velgti ir kit istorinio poskio lyginamojoje sociologijoje pradinink darbuose. Tiktai j veikaluose palyginti didesn taka K. Marxo, kuris akademin apyvart JAV buvo trauktas ir galutinai sociologijos klasiko status gijo tik 7-ajame deimtmetyje. Tai vis pirma tinka jau mintam B. Mooreo Jr. (19132005) veikalui (Moore 1966), kurio ijimo metus slygikai galima laikyti amerikietikosios lyginamosios istorins sociologijos gimimo data. Kaip ir R. Bendixas, B. Mooreas pabria keli modernyb vairov, taiau, skirtingai nuo R. Bendixo (ir panaiai kaip evoliucionistins modernybs ir modernumo sampratos atstovai), moderni visuomen tapatina tiesiog su industrine visuomene, nes modernizacijos erdimi laiko industrializacij. Todl jis ne tik Pranczij, Didij Britanij, JAV, bet ir tuometin SSRS bei Vokietij ir Japonij iki 1945 m. klasifikuoja kaip modernias alis. Kartu jis atmeta modernybs sutapatinim su liberaliuoju demokratiniu kapitalizmu, ir implicitikai teigia jos daugialypum, lyg numatydamas ymiai vliau
I DALIS
85
Shmuelio Eisenstadto pasilyt modernizacijos teorijos versij, kuri aptarsime kiek vliau (r. 2.6). Iskirdamas tris kelius modernyb liberalj demokratin, faistin ir komunistin, B. Mooreas klausia, kaip paaikinti i ali bei Kinijos ir Indijos, kurias jis taip pat traukia savo tyrimo akirat, raidos keli skirtum, o atsakymo ieko i ali agrarins istorijos ypatybse bei klasi galios santykiuose. B. Mooreo teigimu, ten, kur ems kio komercializacija, lydima valstiei ekspropriacijos, vyko sklandiai, o buruazija buvo stipri, ten sitvirtino demokratin politin santvarka. Tai JAV ir Didioji Britanija, o i dalies ir Pranczija, kurioje ie procesai vyko sunkiausiai, utat ir politin istorija buvo pati audringiausia. Vokietijoje ir Japonijoje buruazija buvo silpna, o politin valdi savo rankose ilaik emvaldi klas, kuri buvo pakankamai stipri ilaikyti valstiei kontrol. Ji vykd dalines reformas i viraus, o industrializacija vyko valstybs iniciatyva bei itekliais, fiskalins valstiei eksploatacijos sskaita. Tokios vidaus politikos sukeltus prietaravimus emvaldi klas mgino isprsti iorine ekspansija, kurios vidin pasekm ir kaina buvo faizmo sigaljimas. Reform i viraus bei valstybs finansuojamos industrializacijos keliu mgino eiti taip pat ir Rusijos valdanioji (emvaldi) klas, taiau ia klasi jg santykis kaime buvo kitoks, ir j nulav valstiei revoliucija i apaios. Ant ios revoliucijos bangos ikilusi komunistin diktatra Rusijoje eksproprijavo valstieius ir j sskaita vykd alies industrializacij. Lygindamas skirtingus modernizacijos kelius, B. Mooreas iskiria penkias btinas demokratinio kapitalistinio modernybs varianto susiformavimo slygas: (1) pusiausvyros, ivengianios ir pernelyg stiprios karnos, ir pernelyg nepriklausomos emvaldi aristokratijos, susidarymas <...>; (2) arba emvaldi aristokratija, arba valstieiai pasuka tinkamos komercinio ems kio formos link (Moore 1966: 430); (3) emvaldi aristokratija nusilpsta <...>; (4) ivengiama aristokrat ir buruazijos koalicijos prie valstieius ir darbininkus <...>; (5) revoliuciniu bdu nutraukiamas ryys su praeitimi (Moore 1966: 431). Rykiausiai ios slygos matomos modernizacijos pioniers Anglijos istorijoje. Svarbus B. Mooreo pateikiamos analizs aspektas, nukreiptas prie ankstyvj modernizacijos teorijos versij, labiausiai besirpinusi taikios tradicini visuomeni transformacijos modernias (liberaliai demokratines ir kapitalistines) galimybe, yra pozityvaus revoliucinio smurto (violence) vaidmens istorijoje iklimas. Jis rodinja, kad be smurtini revoliucij Anglijoje ir Pranczijoje demokratijos pergal bt buvusi nemanoma. iuo atvilgiu B. Mooreas labiausiai priartja prie K. Marxo, kuris laik tokias revoliucijas istorijos lokomotyvais. Tik K. Marxui labiausiai rpjo bsimoji socialistin revoliucija, o B. Mooreas pabria, kad be revoliucinio smurto nemanoma sukurti kokybiko liberalaus demokratinio kapitalizmo.16
16
B. Mooreo pateikta SSRS komunistinio reimo prigimties bei jo perspektyv analiz aptariama 8-o skyriaus 2-ame skirsnyje.
86
i tez jis taiko taip pat ir JAV istorijai. Skirtingai nuo daugelio istorik, kurie Pilietin kar laiko apmaudia politikos neskme, kurios buvo galima ivengti, taikiai, palaipsniui panaikinus juodaodi vergov, B. Mooreas rodinja, kad be jo antroje XIX a. pusje JAV vidaus politin istorija galjo pasukti tuo paiu keliu, kuriuo ji tuo metu nujo kaizerinje Vokietijoje, kur politin valdia atsidr rugi ir plieno (t.y. Prsijos junkeri ir stambij Ruhro pramonink) rankose, ir alies demokratizavimas buvo ublokuotas. Jeigu JAV Pilietiniame kare Piet vergvaldiai nebt buv sutriukinti, ten galjo susidaryti medvilns ir plieno sjunga su analogikomis pasekmmis politinei alies raidai. Nevykusi arba neskming revoliucij i apaios Vokietijoje ir Japonijoje kaina buvo dviej pasaulini kar aukos, o kelias demokratijai iose alyse buvo atvertas tik politikai sutriukinus emvaldi klas smurtiniu sikiimu i iors, kai po pralaimto Antrojo pasaulinio karo demokratij ved okupantai (JAV). Smurto ir prievartos vaidmens Vakar modernizacijoje tema yra svarbi ir kit JAV istorini sociolog, vis pirma B. Mooreo mokini, darbuose. Plaiai suprantamai Mooreo mokyklai galima priskirti Hal Berenson, Victorij Bonnell, Edward Friedman, Peter A. Gourevitchi, David Plotk, George Ross, Rebecc J. Scott, Thed Skocpol, Tony Smith, Din Spechler, Martin Spechler, Charles Tilly, Judith Eisenberg Vichniac, Martin Walzer, Jon Wiener (Skocpol 1998; Smith 1983). ymiausi i j yra Ch. Tillys (g. 1929), pripaintas JAV socialins istorijos lyderis, ir Th. Skocpol (g. 1947). Ch. Tillyo ankstyvj tyrim centre modernizacijos pralaimtoj (looseri) pasiprieinimas plataus masto socialins kaitos procesams, i kuri kilo iuolaikin centralizuota biurokratin valstyb ir fabrikin pramon (Tilly Ch. 1967 (1964); Tilly Ch. ir Shorter 1974; Tilly Ch.; Tilly L.; Tilly R. 1975). Tai visoki istorijos pasmerkt maitinink (toki, kaip Vandjos kontrrevoliucionieri XVIII a. pabaigos Pranczijos revoliucijos metu) sukilimai bei bruzdjimai, nukreipti prie centrins valdios stiprinim ir senovini vietini teisi naikinim, o ypa prie laisvos rinkos tvirtinim, kuris paeid tradicinius vietinius interesus. Pavyzdiu gali bti labai dani XVIXVIII a. duonos maitai: miesto varguomen sukildavo prie komersantus (spekuliantus), kurie, ruden supirk derli, laikydavo sandliuose iki pavasario, laukdami kain padidjimo, arba ivedavo kitur, kur kainos buvo didesns (Tilly Ch. 1975: 380455). Nors tai visikai normali moderniai rinkos ekonomikai praktika, ji prietaravo plaij masi supratimui apie teisingum. Ne maiau svarbus u B. Mooreo darbus i Ch. Tillyo tyrim inspiracijos altinis buvo brit istoriko marksisto Edwardo P. Thompsono knyga Anglijos darbinink klass formavimasis (Thompson 1963), kuri netruko tapti jaun JAV istorini sociolog parankine knyga. Pirmiausia Ch. Tilly domino i reakcini, smurtinio pobdio lokalini protesto akcij transformacija taikias nacionalinio masto politines ir socialines akcijas socialinius sjdius (Tilly Ch. 1986; 1995). iuo metu jie yra pagrindin amerikiei sociologo tema (Tilly Ch. 2004a; 2004b; Tilly Ch. ir Tarrow 2007). Antra ankstyvj tyrim tema buvo
I DALIS
87
centralizuot biurokratini valstybi formavimosi vlyvaisiais viduramiais ir naujaisiais laikais mechanizmai (Tilly Ch. 1975; 1990b). iuose darbuose, kurie padjo pagrindus atskirai lyginamosios istorins sociologijos krypiai, vadinamai karine-politine prieiga (Barbera, 1998; Downing 1992; Ertman 1999; Steinmetz 1999; Thomson 2006 (1994)), teigiama, kad karai tarp Europos valstybi buvo pagrindinis jos socialins bei ekonomins raidos variklis ir jos politins organizacijos suvienodjimo, nacionalins valstybs tapimo standartiniu tos organizacijos vienetu Europoje, o vliau ir u jos rib, prieastis. Valstybs ir politikos autonomijos iklimu Ch. Tillys priartja prie Maxo Weberio ir nutolsta tiek nuo savo mokytojo B. Mooreo, tiek nuo Karlo Marxo, kuris politik aikino kaip ekonomini interes slygotos klasi kovos iraik, o valstyb laik viso labo vienos klass viepatavimo kitoms rankiu. Maxo Weberio, Ch. Tillyo ir karins-politins prieigos poiriu, valdantieji gali turti savo atskir interes ir vykdyti politik, kurios nra pagrindo tapatinti su kokios nors klass interesais. i idja yra tarp pagrindini bene garsiausioje JAV lyginamj istorin sociologij reprezentuojanioje knygoje Thedos Skocpol Valstybs ir socialins revoliucijos: lyginamoji Pranczijos, Rusijos ir Kinijos analiz (1979). ios knygos skm gausias tyrintoj pajgas pritrauk dar vien lyginamosios istorins sociologijos srit lyginamuosius valstybs lugim (state breakdown) ir revoliucij tyrimus (Goldstone 1991; Goodwin 2001; McDaniel 1991; Wickham-Crowley 1992). Th. Skocpol pabria t aplinkyb, kad valstybs ir jos vaidmens visuomens gyvenime stiprjimas naujaisiais laikais Europoje nebuvo tolygus ir sklandus procesas. Daugelyje ali jis vyko uoliais, pertraukiamas socialini revoliucij. Pasak T. Skocpol pateikto apibrimo, socialins revoliucijos yra greitos, pamatins (basic) visuomens valstybins ir klasins struktros transformacijos, kurias lydi ir i dalies gyvendina turintys klasin pagrind sukilimai (class-based revolts) i apaios (Skocpol 1979: 33). Tokios revoliucijos kyla, kai vis dar agrarinms valstybms sitraukus geopolitines varybas su modernizacijos pioniermis (i pradi su Anglija, vliau ir su jos sekjomis), tolydio atrja konfliktas dl i valstiei nusavinamo pridtinio produkto paskirstymo tarp emvaldi ir valstybs, kuri didina mokesi plauk dal karinms ilaidoms ir industrializacijai, o kartu maina emvaldiams tenkani dal. Pralaimjus kar, valstybs aparatas dl io valdanio elito vidaus konflikto gali pasidaryti neveiksnus ir sulugti, nebegaldamas nuslopinti valstiei bruzdjim, kurie virsta masiniu maitu, nuluojaniu tiek emvaldius, tiek valstybs aparato likuius. Susiklosiusia situacija pasinaudoja radikali kontrelit atstovai, konkuruojantys tarpusavyje dl valdios porevoliucinje situacijoje. Ta kova veikia kaip natrali atranka, utikrindama pergal tai kontrelito grupuotei, kuri pasirodo turinti geriausius organizacinius, taigi ir valstybs atkrimo, gebjimus. A rodinjau, kad (1) valstybs organizacijos administracinis ir karinis lugimas, sustiprjus labiau ivystyt usienio valstybi spaudimui, ir (2) agrarins socialins-politins struktros, palengvinusios plaius valstiei maitus prie emvaldius,
88
kartu pamus, buvo pakankamos socialini-revoliucini situacij, prasidjusi Pranczijoje 1789, Rusijoje 1917, ir Kinijoje 1911 metais, prieastys (Skocpol 1979: 154).
Lyginamoji istorin sociologija ir pasaulins kapitalistins sistemos analiz

2.4.
Paskutiniaisiais prajusio imtmeio deimtmeiais pasirod daug veikal, spdingai reprezentuojani lyginamj istorin analiz JAV socialiniuose moksluose (Abbot 1988, Biernacki 1995; Brubaker 1998 (1992); Katznelson 1986; Lachmann 1999, Lamont 1992; Luebbert 1991; Mahoney 2001; Markovits ir Hellerman 2001; Marx 1998; Paige 1978; Paige 1997; Rueschemeyer D., Stephens E., Stephens J. 1992; Silberman 1993; Traugott 2001 (1985) ir kt.). Stipriausias pozicijas ji isikovojo lyginamojoje politikoje, kaip politikos mokslo subdisciplinoje. Theda Skocpol eina pirmj JAV politikos moksl periodikoje daniausiai cituojam autori deimtuk (Goodin ir Klingemann 1992: 32). Taiau politikos moksluose ji netapo nauja subdisciplina, o veikiau iliko tam tikru lyginamosios politikos, kaip jau seniai egzistuojanios ir garbingos politologijos subdisciplinos, tyrim stiliumi, skirtingu nuo kiekybini tarptautini lyginamj tyrim, kuri raid jau aptarme (r. 2.3). Kitaip buvo sociologijoje, kur sipareigoj iam stiliui tyrintojai isiskyr ir organizacikai. Instituciniais lyginamosios istorins sociologijos centrais sociologijoje tapo dvi Amerikos sociolog asociacijos (American Sociological Association) sekcijos. Tai Lyginamosios ir istorins sociologijos sekcija (American Sociological Association Section on Comparative ir Historical Sociology; ASACHS), sikrusi 1982 m., ir Pasaulins sistemos politins ekonomijos sekcija (Political Economy of the World System Section; PEWS), kurta jau 1977 m. Joje susivienijo Immanuelio Wallersteino (g. 1930), kur drsiai galima laikyti paiu garsiausiu ir takingiausiu JAV istoriniu sociologu, sekjai. 1984 m. Theda Skocpol ileido rinkin Vizija ir metodas istorinje sociologijoje (Skocpol 1984), kuris buvo plaiai pastebtas kaip naujos sociologins subdisciplinos manifestas. R. Bendixui, B. Mooreui, Ch. Tillyui, Th. Skocpol ir daugeliui kit JAV lyginamosios istorins sociologijos atstov labiausiai rpjo pateikti tikrovikesn Vakar ikilimo (istorijos tinklo odynu) arba pirmojo endogenikos modernizacijos atvejo (evoliucijos pakop odynu) vaizd. Neisivysiusi ali bd diagnostika ir j raidos perspektyvos juos palyginti maiau domino, nors i j analizs iuo klausimu ir buvo galima padaryti svarbi ivad: t ali dabartin ir bsima istorija negali bti Vakar kelio pakartojimas, nes savo laimjimais ir pavyzdiu Vakar alys pakeit t aplink, kurioje tenka veikti besivystanioms alims. Juos domino palyginti siauro masto, pririti prie tam tikr region ir epoch apibendrinimai, kurie socialins kaitos analizei duot t pat, k Robertas K. Mertonas laik paiu perspektyviausiu empirikai vaisingos socialins tvarkos analizs keliu vidutinio nuotolio (middle range) teorijas (Merton 1968 (1949): 3972).
I DALIS
89
Immanuelis Wallersteinas silo didij teorij, kuri savo umojais nenusileidia modernizacijos teorijai ir gali bti laikoma svarbiausia jos alternatyva lyginamojoje makrosociologijoje. Ji inoma pasaulins sistemos (world-system) teorijos pavadinimu ir gali bti laikoma istorizuotu ir atnaujintu marksistins kapitalizmo teorijos (r. 6.1; 16.1), kuriai kaip buruazin alternatyva ir buvo ipltota modernizacijos teorija, pavidalu (Wallerstein 1974; 1980; 1989; 1991; 1998; 1999; 2000; 2004; 2005; Chase-Dunn ir Hall 1998; Chase-Dunn ir Grimes 1995; Chirot ir Hall 1982; Shannon 1996). Dar Pirmojo pasaulinio karo ivakarse kai kurie teoretikai marksistai (anksiausiai Rosa Luxemburg 1913) ikl idj, kad isivysiusiose kapitalistinse alyse K. Marxo numatyta socialistin revoliucija nevyksta dl to, kad tos alys kolonij ir priklausom ali eksploatacijos sskaita sugeba utikrinti savo ali darbininkams auktesn gyvenimo lyg. Jau po Antrojo pasaulinio karo grup radikali Lotyn Amerikos ekonomist ir vokiei kilms amerikiei ekonomistas Andre G. Frankas (19292005) i idj ipltojo priklausomybs, vliau priklausomo vystymosi teorij (Apter 1987; Cardoso 2001; Frank 1969; Ghosh 2001; Oman ir Wignaraja 1991; Packenham 1992; Peet ir Hartwick 1999; So 1990). i teorija nukreipta prie dar Davido Ricardo (17721823) pasilyt lyginamj pranaum teorij, anot kurios, i tarptautinio darbo pasidalijimo, pagrsto kiekvienos alies specializacija tam tikroje gamybos srityje, gal gale iloia visi tokio pasidalijimo dalyviai. D. Ricardo kritik poiriu, tie lyginamieji pranaumai nra vienodai palanks visoms alims, trauktoms tarptautin darbo pasidalijim. I jo daugiau iloia isivysiusios alys, kurios specializuojasi kvalifikuotos darbo jgos reikalaujanioje bei auktj technologij pritaikymu pagrstoje gamyboje, negu neisivysiusios alys, eksportuojanios aliavas bei ems kio produkcij. Pats j, kaip neisivysiusi ali, apibdinimas nra tikslus. ios alys i tikrj nra neisivysiusios ar atsilikusios, bet savaip priklausomai isivysiusios. is ikreiptas j isivystymo pavidalas yra j vietos tarptautinio darbo pasidalijimo sistemoje padarinys. i sistem I. Wallersteinas ir vadina capitalist world-system pasauline kapitalistine sistema (toliau: PKS). Kol egzistuoja PKS, isivysiusios alys yra tokios neisivysiusij ali sskaita, o neisivysiusios alys yra tokios arba deformuotai isivysiusios tiek ir todl, kad kitos yra isivysiusios. Vystymasis nra tokios lenktyns, kurios tik atskleidia dalyvi dar iki j pradios turtus pranaumus. Tie pranaumai yra gyti dl iek ar tiek atsitiktini aplinkybi dka gyto pionieriaus vaidmens ir ilaikomi kit sskaita, pajungiant kit ali raid galingiausij lenktyni dalyvi interesams. PKS yra dviej tip ekonomini ir politini ryi tinklas, kurio struktroje isiskiria trij tip padtys: branduolys, periferija ir pusiau periferija. Branduoliui priklauso alys, besispecializuojanios kvalifikuotos darbo jgos reikalaujanioje gamyboje. Jose yra svarbiausi tarptautiniai finans centrai, o plaiosioms gyventoj masms yra utikrintas aukiausias tuo metu manomas pragyvenimo lygis. Darbo jgos kontrol yra pagrsta
90
laisvos samdos santykiais. Periferijai priklauso alys, kurios specializuojasi aliav ir emos kvalifikacijos reikalaujanios produkcijos gamyboje. Bdingas j bruoas vairios neekononomine prievarta pagrstos darbo jgos kontrols formos baudiava, skolin vergija ir pan., kurias K. Marxas klasifikavo kaip vairias nekapitalistini gamybini santyki formas. I. Wallersteino poiriu, nustatant gamybini santyki tarp tiesiogini gamintoj ir gamybos priemoni savinink pobd, svarbs yra ne santykiai atskir gamybos vienet viduje, bet gamybos paskirtis. Jeigu gaminama produkcija yra skirta parduoti bei eksportuoti, o gamybos orientacij diktuoja pasaulins rinkos kainos, tai ir emvaldio dvaras (palivarkas), kuriame pono lauk savo padargais apdirba baudiauninkai, ir verg darb inaudojanti medvilns plantacija yra kapitalistins mons. Kai tam tikra alis yra traukiama tarptautinio darbo pasidalijimo sistem, tai vergvaldiniai, feodaliniai ir kitokie nekapitalistiniai gamybos santykiai virsta kapitalistiniais. Ir ta alis yra taip pat kapitalistin, kaip ir kitos, einanios PKS, tiktai jos kapitalizmas yra ypatingas periferinis. Taip I. Wallersteinas traktuoja ir XVIXVIII a. LenkijosLietuvos valstybs (epospolitos) socialin-ekonomin santvark, nes ji (kartu su Amerika) I.Wallersteino veikalo pirmame tome, kuriame aptariamas PKS atsiradimas XVI imtmetyje bei jos ankstyvoji raida, traktuojama kaip tuometins PKS periferija (Wallerstein 1974). Analizuodamas i raid, I. Wallersteinas pasinaudoja ir jau paminto (1.3) prancz Anal istoriografijos mokyklos intelektualinio lyderio F. Braudelio (19021985) idjomis bei autoritetu (r. taip pat Norkus 1996: 162166). F. Braudelis igarsjo novatoriku veikalu, kurio objektas yra Viduremio jros, kaip tam tikro ekonominio ir geopolitinio regiono ar pasaulio, istorija XVI amiuje (Braudel 1972 (1949)). is veikalas buvo naujovikas net trimis atvilgiais: pirma, jis pranoko prast (bent jau tuo metu jo ileidimo laikais) nacionalins istoriografijos form, nes yra ne alies, bet itiso regiono istorija. Antra, jis gyvendino totalins (ar visumins) istorijos projekt, nes nagrinjo savo objekt daugeliu vienas kit papildani ir prapleiani pjvi: klimato ir geografins aplinkos, demografijos, technologijos, ekonomini ryi, geopolitikos ir pan. poiriais. Treia, prancz istorikas iskyr kelis istorinio laiko lygmenis. Tai ilgasis geoekonomini struktr, vidutinis ciklikai besikartojani proces (vis pirma ekonomini konjunktr) ir trumpasis politini vyki laikas. Savo vlesniuose darbuose, kuriuos jau minjome (r. 1.3), F. Braudelis iplt io savo ankstyvojo veikalo problematik, pateikdamas keli XVXVIII a. egzistavusi ekonomini pasauli (toki, kaip Rusija, Kinija, Indijos vandenynas) lyginamj analiz (Braudel 19811984 ((1979)). I. Wallersteino pagrindin veikal Modernioji pasaulio sistema (Wallerstein 1974; 1980; 1989) galima laikyti pasakojimu apie PKS, kaip vieno tokio ekonominio pasaulio, ilgojo ir vidutinio laiko istorij.17 Tai, k modernizacijos teoretikai vadina modernizacija,
17
Veikalas kol kas nebaigtas. Yra ij trys tomai.
I DALIS
91
I. Wallersteino poiriu, yra vienkartinis istorinis vykis, kurio esm PKS atsiradimas ir globalizavimasis. Bdvardis modernioji veikalo pavadinime turi btent t prasm, kuri j deda istorikai tai naujieji laikai epocha Vakar civilizacijos istorijoje, prasidjusi po vidurami, o ne t, kuri suteikiama evoliucionistinje modernizacijos teorijos versijoje (tam tikras evoliucinis visuomens tipas). Iki XIX a. PKS buvo pasaulin, bet dar nebuvo globali, nes egzistavo teritorijos ir itisi ekonominiai pasauliai, kurie liko u PKS rib. Ekonominiai pasauliai translokalini prekybos ryi tinklai monijos istorijoje susidarydavo ir egzistuodavo ir iki PKS atsiradimo XVI a., kai po Amerikos atradimo iaurs Vakar Europa sitvirtino persistruktravusio main tinklo centre, istumdama i jo pusiau periferijos padt Piet Europ bei kaip periferij traukdama Vidurio, dal Ryt Europos (iskyrus Rusij), o taip pat Amerik. Skiriamuoju ekonomini pasauli bruou F. Braudelis laiko prekyb didelio svorio ir apimties prekmis (pavyzdiui, javais, mediena). Prekybos prabangos prekmis (pavyzdiui, gintaru) nepakanka ekonominiam pasauliui susidaryti; be to, tokio pobdio prekybos ryiai gali sieti ir skirtingus pasaulius. Taiau iki PKS atsiradimo daugelio lokalini minivisuomeni ar minisistem sitraukimas translokalinius prekybos mainus tiesiog sukurdavo ekonomin pagrind tam tikr region smurtu politikai suvienyti imperij. Imperij politiniai elitai galdavo pajungti, o ilgainiui ir eksproprijuoti kartu su ekonominiu pasauliu ikylani komercin (kapitalist) klas, apddami politikai pajungt teritorij gyventojus didjaniais mokesiais, reikalingais imperijos karinei mainai ilaikyti. Kapitalist ekspropriacija, viena vertus, suardydavo rinkos mainus, utikrinanius ekonominio pasaulio po imperijos pamatais vienyb, o kita vertus, sukeldavo pajungt imperijai gyventoj maitus, kuriems slopinti reikdavo toliau stiprinti karines pajgas, ir dl to dar didinti imamas i pajungt gyventoj duokles. is ydingas ratas anksiau ar vliau sulugdydavo visas imperijas iki PKS atsiradimo. PKS nuo anksiau ir kur laik (XVIXVIII a.) lygiagreiai su ja egzistavusi ekonomini pasauli skiriasi ne tik gilesniu darbo pasidalijimu, bet ir kitokia politine organizacijos forma. Tai yra nacionalini didij valstybi sistema, kurioje viena i j atlieka hegemono vaidmen, taiau taip ir netampa pasauline imperija. Habsburg neskm XVI a. viduryje sukurti toki imperij I. Wallersteinas laiko lemtinga ankstyvosios PKS istorijos takoskyra, kuri galutinai tvirtino jos savitum, palyginus su kitais ekonominiais pasauliais. Didij valstybi galios varybas is amerikiei istorinis sociologas laiko esmine slyga kapitalist klass politiniam viepatavimui, nes ios varybos kapitalui utikrina manevro laisv, o kartu priveria valdaniuosius sluoksnius skaitytis su jo interesais. Kol jokia valstyb politikai nekontroliuoja visos ekonomins PKS erdvs arba jos branduolio, tol kapitalas, su kurio interesais nebesiskaito kurios nors vyriausybs politika, turi kur pasitraukti, kartu ir nubausdamas al-skriaudj sumaindamas jos skms ansus galios varybose su kitomis didvalstybmis i PKS branduolio.
92
Tos varybos vyksta, pirma, tarp pai PKS branduolio valstybi dl hegemonijos. Po PKS susiformavimo XVI a. I. Wallersteinas jos istorijoje iskiria tris dideles epochas, kurias sieja Olandijos (XVII a.), Didiosios Britanijos (XIX a.), JAV (XX a.) hegemonija. Jis ieko ekonomini tai didesnio, tai maesnio PKS branduolio valstybi kovos dl hegemonijos intensyvumo prieasi, siedamas jas su ilgalaikiais ekonomins konjuktros svyravimo ciklais (vadinamosiomis Kondratjevo bangomis), kuriuos savo ruotu aikina revoliucinmis permainomis gamybos technologijoje (r. toliau 17.2). Antra, kova PKS viduje vyksta tarp pusiau periferini valstybi ir jau sitvirtinusi branduolyje dl auktesnio statuso. Atskiros alys gali nusmukti i branduolio pusiau periferij. Kita vertus, kai kurioms i j gali pasisekti prasiskverbti i pusiau periferijos (Vokietija iki XIX a. vidurio) arba net i periferijos (JAV iki XIX a.) branduol. Nors PKS analiz galima interpretuoti kaip vieno atvejo tyrim pasakojim apie PKS istorij, kurio siuet sudaro PKS globalizacija, ilgesni ir trumpesni konjunktrini cikl kaita bei branduolio valstybi kovos dl hegemonijos, ne maiau ryks yra tie jos bruoai, dl kuri ji priklauso lyginamajai istorinei sociologijai. Komparatyvistin pobd PKS analiz gyja dl to vaidmens, kur joje atlieka PKS susikirstymas branduol, pusiau periferij ir periferij. Ji vienu metu yra ir skirtingas struktrines padtis PKS sudtyje uimani ali geopolitins bei ekonomins sveikos, ir j tipologini skiriamj bruo analiz. i padi skirtum, kuris vienas alis daro proletarais (periferija), kitas vidurinija klase (pusiau periferija), o treias stambiaisiais kapitalistais (branduoliu), I. Wallersteinas laiko tokiu pat esminiu PKS bruou, kokiu klasikin marksistin teorija laik visuomens susiskirstym samdomuosius darbininkus ir kapitalistus, kylant i kapitalistini gamybini santyki esms ir vieniems utikrinant privilegijuot inaudotoj padt, o kitus pasmerkiant inaudojimui. PKS i esms yra poliarizuojanti nelygybs ir hierarchijos sistema. Atsakymas klausim kiek klasi yra pasaulinje sistemoje, skiria I. Wallersteino PKS analiz nuo priklausomybs teorijos, pagal kuri yra ne trys, o tik dvi padtys: branduolio ir periferijos. I. Wallersteino alinink poiriu, toks dichotominis pasaulio ali skirstymas pernelyg supaprastina tikrov, neatsivelgia t aplinkyb, kad nra tiesaus kelio i periferijos, kuri sudaro inaudojamos alys, branduolin ali-inaudotoj lyg. Pusiau periferij sudaro alys, kurios yra inaudotojos, bet tuo paiu metu yra inaudojamos dar galingesni ir labiau isivysiusi ali (Piana 2004). Christopheris Chase-Dunnas ir Thomas D. Hallas (1997) teigia, kad btent pusiau periferija yra pokyi PKS altinis. Sustiprjusios pusiau periferins alys meta ik branduolinms ir net mgina perimti hegemono padt. Tokie veiksmai nebtinai pasiekia usibrt tiksl, kaip atsitiko Vokietijai, kuri pirmoje XX a. pusje mgino paverti hegemono padt i Didiosios Britanijos, taiau tik atvr keli i iskirtin pozicij JAV. Taiau ir JAV hegemonija nra garantuota jai gali mesti ik kylanios Ryt Azijos valstybs (Kinija), kaip tai po Antrojo pasaulinio karo mgino
I DALIS
93
padaryti SSRS. Vienintelis dalykas, kuris nesikeiia ir negali pasikeisti, kol ilieka PKS, tai pati joje egzistuojanti nelygybs sistema. Panaiai kaip bet kurioje hierarchikai organizuotoje struktroje, virutini pozicij talpa yra ribota. Hegemonas gali bti tik vienas, branduoliui gali priklausyti tik mauma, ir dl i privilegijuot viet pasaulyje vyksta ir vyks nuomi konkurencija ir kova. Kadangi PKS yra socialins ir ekonomins nelygybs reprodukcijos sistema, tai pasaulio vairovei jokie pavojai negresia, kol PKS ilieka. Taiau I. Wallersteino visikai nedomina kultrin ir civilizacin vairov, o tik socialin-ekonomin, kuri reikia globalin nelygyb: didiulius pajam ir gyvenimo lygio skirtumus atskirose pasaulio alyse ir regionuose (Milanovic 2005). K. Marxo pavyzdiu kultr jis tapatina su ideologija, neteikdamas jos vairovei jokios savaimins verts ir traktuodamas kultr skirtumus tik j funkcionalumo PKS reprodukcijai poiriu. Jis teigia, kad formuojasi kosmopolitin kapitalist klas, kuri neturi tvyns, o didiul inaudojamj mas nacionaliniai, religiniai ir kitokie skirtumai iskaido ir trukdo susivienyti prie pasaulinio kapitalizmo jgas. Kadangi tie skirtumai padeda ilaikyti PKS, tai didjanti ekonomin atskir pasaulio ali priklausomyb nei kultrinei, nei civilizacinei pasaulio vairovei jokios grsms nesudaro, nors diaugtis ta vairove amerikiei sociologas jokio pagrindo nemato. K. Marxas neneig to fakto, kad kapitalizmui bdingas kur kas intensyvesnis vertikalus socialinis mobilumas, negu ankstesnms formacijoms. Kai kurie kapitalistai bankrutuoja ir smunka, o pavieniai darbininkai gali ikilti stambiuosius kapitalistus. Taiau j domino ne klausimas, kokia gyvenimo strategija utikrina didiausius vertikalaus mobilumo ansus pavieniam darbininkui. J domino kiti klausimai: ar egzistuoja alternatyva kapitalistinei socialinei-ekonominei sistemai? ar kapitalizmo kaip sistemos viduje egzistuoja jgos, kurios yra suinteresuotos, o kartu ir pajgios, j likviduoti? iuos du klausimus i klasikinio marksizmo perima ir I. Wallersteinas, laikydamas PKS alternatyva pasaulins socialistins vyriausybs valdom pasaul, kuriame nebebus pasidalijimo nacijas-proletares ir nacijaskapitalistes. Tokio pertvarkymo varomosiomis jgomis jis laiko antisistemines jgas, i kuri svarbiausios, jo nuomone, yra periferini ali nacionalistiniai sjdiai. Taiau jo teorija susiduria su ta paia problema, su kuria susidr jau klasikinis marksizmas, ir kuri yra inoma kaip klasins smons problema (Lukacs 1970 (1923)): darbininkai, kuriuos K. Marxas laik svarbiausia bsimos socialistins revoliucijos jga, gali visai nenorti likviduoti kapitalizmo kaip sistemos, o apsiriboti savo interes toje sistemoje gynimu ir kovoti tik dl auktesnio darbo umokesio, geresni darbo slyg ir pan. i problem gal gale radikaliai isprend Vladimiras Leninas, teigdamas, kad geriau u paius darbininkus j interesus ino komunist partija, kuri (vis pirma jos aukiausi organai, o gal gale jos vadovas) ir yra realus klasins smons subjektas. Tokio inojimo dka komunist partija pretenduoja teis vykdyti diktatr ne tik darbinink klasei prieik klasi atvilgiu, bet ir prie nesmoningus, t.y. nesutinkanius su partijos pozicija, darbininkus. Panaiai ir I. Wallersteinas susiduria su keblumu, kad
94
nacionalistiniai sjdiai nesiekia likviduoti PKS su jos susiskirstymu privilegijuotas ir inaudojamas nacijas, o tik pagerinti savo tautos padt PKS rmuose. Kitaip sakant, j siekiai yra ne revoliuciniai, bet reformistiniai. I. Wallersteinas nedaro i savo teorijos leninini ivad ir nieko apibrto neturi pasakyti apie tai, kaip ir kokiais bdais gali vykti pasaulin socialistin revoliucija, panaikinsianti PKS. Jis nesigilina ir klausim, kaip bus sudaroma bsima pasaulin socialistin vyriausyb ir kokiomis priemonmis ji isprs i PKS paveldtas socialines problemas, vis pirma isivysiusi ir neisivysiusi ali nelygybs problem. Utat jis turi k patarti reformistinms antisisteminms jgoms. Jis teigia, kad egzistuoja prieastinis ryys tarp alies padties tarptautiniame darbo pasidalijime ir jos politins santvarkos. Branduolio alys turi stiprias valstybes su efektyviais ir skvarbiais administraciniais aparatais, o j politinis reimas paprastai bna demokratinis. Periferijos alys bna kolonijos, pusiau kolonijos arba neokolonijiniai politiniai reimai su silpnomis ir korumpuotomis valstybs mainomis. Stiprius ir efektyvius valstybs valdios aparatus gali turti pusiau periferijos alys, kurioms itin bdingi autoritariniai reimai. Tokios alys turi didiausius ansus pakilti PKS branduol. Taigi pirmas ingsnis, kur turi padaryti tam tikra tautin bendrija i PKS periferijos, siekianti uimti auktesn padt, yra sukurti stipri ir skvarbi valstyb. Antr ingsn tokioms alims I. Wallersteinas (kartu su Lotyn Amerikos priklausomybs teoretikais) nurod ryi su PKS minimizavim, vystant vietin pramon ir jos produkcija pakeiiant importuojamus gaminius. Kaip pusiau periferijos valstyb, su tokios strategijos pagalba siekiani patekti PKS branduol, I. Wallersteinas traktavo ir SSRS, kuri tebeegzistavo jo teorijos didiausio populiarumo (XX a. 8-ojo deimtmeio antroji 9-ojo deimtmeio pirmoji pus) laikais. Kvalifikuodamas j kaip kapitalistin al, I. Wallersteinas tik nuosekliai vadovaujasi savo teorijos logika, kad tam tikros alies santvarkos pobdis priklauso ne nuo ideologini jos elito ar plaij masi vaizdini, bet nuo jos vietos PKS, kuri savo ruotu parodo jos eksporto ir importo struktra. Kadangi SSRS buvo traukta tarptautin darbo pasidalijim kaip aliav (vis pirma energetini itekli) tiekja, importavo ar siek importuoti pirmiausia produkcij, kuri paiai pasigaminti jos technologijos lygis buvo per emas, o darbo jgos kontrolei jos monse buvo bdingi ryks autoritariniai elementai, tai to, I. Wallersteino poiriu, pakanka, kad galtume pripainti j pusiau periferinio kapitalizmo alimi, nepriklausomai nuo idj, valdaniojo elito panaudojam plaij masi ideologinei kontrolei, turinio ar pobdio. Tokia kontrol reikalinga, siekiant plaisias mases tikinti prisiimti tam tikras aukas vardan viesaus rytojaus sumainti vartojim, kad daugiau l bt skiriama kaupimui. i funkcij gali atlikti ir marksizmo idjos.
I DALIS
95
Postmodernioji didij metanaratyv pabaiga ar modernizacijos teorijos renesansas?

2.5.
Labai greitai susilaukusi plataus dmesio ir pripainimo politolog, ekonomist ir sociolog, profesionaliai usiimani vystymosi problematika, PKS teorija taip pat greitai j ir prarado, per kelet met i intelektualins lyders tapdama marginaliniu socialins minties reikiniu. Tokia ji tebra iki iol. Ir jos ipopuliarjim, ir jos nuosmuk lm ne vien (ir netgi ne vis pirma) intelektualinio pobdio prieastys. PKS teorijoje pateikiama pasaulio bvio diagnostika gana tikinamai atrod XX a. atuntajame deimtmetyje, kai po 1973 m. Izraelio-arab karo Naft eksportuojani ali organizacija (Organization of the Petroleum Exporting Countries OPEC) smarkiai pakl naftos kainas, ir isivysiusi ali ekonomika keleriems metams pateko vadinamosios stagfliacijos situacij: sustojo j ekonomikos augimas, o kartu spariai augo infliacija (r. 17.2). Tok vyki posk norint buvo galima interpretuoti kaip PKS krizs enkl. spd stiprino JAV usienio politikos neskms pralaimtas karas Vietname, islamo revoliucija Irane 1978 m., sandinistin revoliucija Nikaragvoje 1980 m. bei jos paskatintas kairij revoliucini judjim suaktyvjimas kitose Centrins Amerikos alyse. Taiau devintojo deimtmeio pradioje situacija radikaliai pasikeit. Stagfliacija baigsi, vl atsinaujino PKS branduolio ali ekonomikos augimas. Chronologikai is poskis sutapo su neokonservatyvi (taip jos vadinamos JAV) ar neoliberali vyriausybi Didiojoje Britanijoje (Margaret Thatcher) ir JAV (Ronaldas Reaganas) valdymo pradia, kuri paenklino valstybinio rinkos reguliavimo bei ilaid gerovs valstybei finansuoti mainimas. ias priemones daugelis stebtoj laik ekonomikos pagyvjimo prieastimi, nors svarbiausi vaidmen suvaidino nauja technologin revoliucija, kurios variklis buvo informatikos paanga ir informacini technologij diegimas (r. 17.2). PKS branduolio alyse prasidjo pokyiai, apibendrinami ini ekonomikos, paslaug ekonomikos, informacins visuomens, postindustrins visuomens pavadinimais (r. Castells 2005 (1996); Webster 2006 (2002)). Jiems geriausiai pasirengusios buvo liberalios rinkos ekonomikos alys (r. toliau, 17.23 ir 18.1). OPEC alys, nepajgianios panaudoti jas staiga upldusio pajam i naftos eksporto srauto, jas laikydavo isivysiusi ali bankuose, taip nupigindamos tarptautinius kreditus. Jais savo tikslams (taip pat ir vietins pramons, kurios produkcija pakeist import, pltrai) naudojosi tiek kitos besivystanios, tiek komunistinio pasaulio alys. Jau devintojo deimtmeio pradioje paaikjo, kad dauguma j ias las panaudojo neefektyviai ir nesugeba grinti paskol. Jos visais atvilgiais atsiliko nuo PKS branduol sugebjusi prasiverti Ryt Azijos ali (Piet Korja, Taivanas, Singapras), kuri vyriausybs vykd kitoki ekonomin politik, negu rekomendavo priklausomybs teorijos alininkai ir PKS teoretikai. Savo aktyv vaidmen ekonomikoje bei (laikinai) atpigusius
96
kreditus i ali vyriausybs panaudojo ne pakeiianioms import pramons akoms, bet orientuotoms eksport globoti ir pltoti. Tuo paiu metu galutinai irykjo ir planins ekonomikos, kaip alternatyvaus laisvai rinkai ekonomins organizacijos modelio, neskm, kuriai iliustruoti paia spdingiausia vaizdine mediaga tapo iaurs ir Piet Korj, Ryt ir Vakar Vokietij socialiniai ir ekonominiai kontrastai. Sunkiai PKS silom pasaulio raidos model tilpo ir turting, naft eksportuojani ali (toki, kaip Kuveitas) fenomenas: daugelis j vienais atvilgiais panaios branduolio, kitais pusiau periferijos, treiais periferijos alis. Prasidjus (XX a. devintojo deimtmeio pradioje) siskolinim bei j lydimai bendrai besivystani ali ekonominei krizei, PKS branduolio ali (vis pirma JAV) kontroliuojamos ekonomins ir finansins organizacijos Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) ir Pasaulio Bankas (PB) kartu su bank-kreditori susivienijimais mainais u dalies skol nuraym arba mokjim atidjim primet ioms alims neoliberalias ekonomines reformas. Esminis t reform elementas buvo vidaus rink atvrimas laisvam preki ir pinigini sraut judjimui, vadinamas rinkos liberalizavimu (isamiau r. 11.4). Nauj pagreit gijo seni, dar XVIXVIII a. prasidj (Robertson 2003), ir m reiktis nauji procesai, kuriuos amininkai netruko apibendrinti globalizacijos pavadinimu: atsirado globalin finans rinka, pagiljo tarptautinis darbo pasidalijimas, iplts ir suintensyvins prekybos ryius, vyko daugumos nacionalini valstybi (iskyrus JAV) suvereniteto erozija, kartu augant tarptautini organizacij galiai, didjo angl kalbos ir holivudins masins kultros vaidmuo (isamiau r. 17.2). ie ir kiti procesai ypa suintensyvjo po komunizmo lugimo Centrinje ir Ryt Europoje 19891991 metais bei dar anksiau prasidjusi rinkos ekonomini reform Kinijoje, giliau traukusi i al su jos miliniku ekonominiu potencialu pasaulins rinkos mainus. ie pokyiai sudar slygas modernizacijos teorijos renesansui. Tiesa, dabar modernizacijos teorija atgim nauju globalizacijos teorijos ar globalizacijos diskurso pavidalu. Skirtingai nuo ankstyvosios modernizacijos teorijos versijos, kuri buvo sukonstruota sociologinio evoliucionizmo idj pagrindu, svarbiausias naujo jos varianto teorinis orientyras yra neoklasikin ekonomika. Tai yra dominuojanti iuolaikiniame ekonomikos moksle tos disciplinos paradigma, kurios atstovai dar didiausi tak parengiant ir vykdant neokonservatyvias (neoliberalias) ekonomines reformas paiose Vakar alyse bei spaudiant jas vykdyti treiojo pasaulio bei pokomunistini ali vyriausybes. Kaip jau buvo nurodyta (r. 1.5), i paradigma, remdamasi postulatu, kad ekonominiai veikjai visada ir visur (visose visuomense ir kultrose) yra instrumentikai racionalios, savo mediagin gerov maksimizuojanios btybs, konstruoja dedukcinius modelius, kurie vaizduoja kolektyvines daugelio toki veikj elgesio pasekmes. Btent devintajame prajusio amiaus deimtmetyje ios prielaidos bei aikinimo metodologija buvo pradta taikyti u tradicini ekonomikos mokslo rib atsirado racionalaus pasirinkimo prieiga,
I DALIS
97
kaip tarpdisciplininis sjdis, kuris tviriausias pozicijas isikovojo JAV politikos moksle, nors susilauk atgarsio taip pat ir sociologijoje, netgi antropologijoje. Dedukcikai sukonstruoto tobulos rinkos visuomens vaizdo (vadinamojo visuotins pusiausvyros modelio) analize neoklasikin ekonomika pagrindia ivad, kad mons savo pastangomis sukuria daugiausia turto (kuris tuo paiu metu gali bti labai nelygiai paskirstytas) tada, kai kuo didesniam gamybos veiksni, vartojimo reikmen, paslaug skaiiui egzistuoja laisvos rinkos su vadinamja tobula konkurencija (neribotu pardavj ir pirkj skaiiumi), o valstybs vaidmuo apribojamas nuosavybs apsauga ir sutari vykdymo prieira. Vaizdas visuomens kaip darnios laisv ir tobulai konkurencing rink sistemos, kurioje konkuruoja siekiantys maksimizuoti savo turt (iteklius) savanaudiai veikjai, kad toliau galt maksimizuoti savo vartojim, yra tas neoliberalusis (neokonservatyvusis) socialinis idealas, kuriuo eksplicitikai ar implicitikai vadovavosi R. Reagano ir M. Thatcher patarjai. Jis ir tapo vadinamojo Washingtono konsenso pagrindu (Williamson 1990; Stiglitz 2002). Tai rinkinys ekonomini reform recept, kuri vykdymo vadovaujantys tarptautini finansini organizacij (vis pirma jau mint TVF ir PB) pareignai ir turtingj pasaulio ali lyderiai nuo 9-ojo deimtmeio vidurio m reikalauti i prasiskolinusi treiojo pasaulio bei pokomunistini ali vyriausybi (isamiau r. 11.3). Btent i neoklasikin (ar neoliberali) utopija tapo pagrindine intelektualine galia, formuojania didj globalizacijos metanaratyv ar diskurs, kuris gali bti laikomas pokarins modernizacijos teorijos tsiniu bei viena i svarbiausi alternatyv kitai paskutiniojo XX amiaus deimtmeio intelektualinei madai. Ta mada yra pasakojimas apie vis didij pasakojim pabaig, inomas postmodernizmo pavadinimu (Anderson 1998; Bertens 1995; Bielskis 2005; Harvey 1989; Jameson 2002 (1998); Rubaviius 2003; Welsch 2004 (1987)). Pati didiojo pasakojimo svoka yra viena i io postmodernistinio didiojo pasakojimo (metanaratyvo) svarbiausi idj (Lyotard (1993 (1979)). Didysis pasakojimas yra didysis, nes yra totalizuojantis siekia aprpti vis socialin bv. Jis kartu yra metanaratyvas, nes ne tik pateikia rmus, kurie orientuoja specialius klausimus nukreiptus tyrimus, bet ir pagrindia tam tikras socialines praktikas. Toki metanaratyv vaidmen gali atlikti ne tik teologins doktrinos (antai Vidurami krikionys tikjo gyven pasaulyje, kurio laukia Apokalips ir paskutinis teismas), bet ir makrosociologins socialins kaitos teorijos, kaip antai komunistini ali oficialia ideologija paverstas marksizmas. Komunistini ali valdantys elitai stengsi tikinti (o kur laik ir patys tuo tikjo) savo valdom ali gyventojus, kad jie gyvena socializm ar komunizm statanioje visuomenje, kuri dalyvauja tam tikrame nepermaldaujam istorijos dsni nulemtame socialini pokyi procese, vedaniame globalins komunizmo, kaip aukiausios ir galutins formacijos, pergals link. Toks pasakojimas pagrindia konkreius politikos ingsnius (pavyzdiui, represijas prie klasinius prieus ar nacionalistus), kaip btinas didiajame pasakojime nubriamiems tikslams pasiekti priemones.
98
Postmodernist poiriu, ir modernizacijos teorija taip pat yra tam tikras didysis pasakojimas ar diskursas, kurio intrig ireikia pats skirting ali suskirstymas isivysiusias ir besivystanias. Prim i klasifikacij ir apibr savo alis kaip besivystanias ar treiojo pasaulio alis, t ali intelektualai ir valdantieji elitai kartu priima tam tikr isivysiusiomis save laikani ali mokslinink bei intelektual diktuojam jiems situacijos apibrim, kuris spraudia j politin vaizduot tam tikrus rmus ir teisina (legitimuoja) tam tikrus politinius veiksmus kaip priemon ios klasifikacijos nubrtam tikslui pasiekti: pasivyti isivysiusias alis (Escobar 1994). Didij pasakojim, arba metanaratyv, pabaiga reikia tikjimo bet kokiais didiaisiais pasakojimais pabaig. J postmodernistais save vadinantys ar kit taip vadinami socialiniai teoretikai laik svarbiausiu iuolaikinio socialinio bvio skiriamuoju bruou. Taiau prajus jau beveik dvideimiai met nuo j paskelbtos didij pasakojim ir istorijos apskritai pabaigos, galime teigti, kad toks tikjimo praradimas buvo labiau bdingas tam tikrai intelektual grupei: kairiesiems, kuriems dl vienoki ar kitoki motyv buvo nepriimtina isivysiusi Vakar ali socialin tikrov. Jie svajojo apie kitoki, geresn visuomen, kurios vizija ar perspektyva buvo vienaip ar kitaip susijusi su K. Marxo paveldu ir kritins teorijos (Geuss 1981) tradicija. Pasauliros problemos, kurias jiems sukl 19891991 met vykiai Ryt Europoje, sulugd viltis, kad tokia alternatyva Vakar socialinei tikrovei gali tapti reformuotas ir sumogintas socializmas, buvo labai panaios tas, kurios kankino daugyb pai Ryt Europos ali intelektual, kurie savo visuomeni ateit komunizmo lugimo ivakarse sivaizdavo kaip geresn (demokratin) socializm, o ne kaip kapitalistins santvarkos restauracij. Todl btent ia, pokomunistinse alyse, postmodernistins idjos susilauk atgarsio ir gijo toki intelektualin tak, kokios jos niekada neturjo tose alyse, kur jos buvo irastos ir paleistos plaij apyvart, nors ir nebuvo tiek stiprios, kad galt nustelbti neoliberalj globalizacijos diskurs. Istorin distancija leidia (paties postmodernizmo dvasia!) istorikai lokalizuoti ir sureliatyvinti pat postmodernizm kaip vien i daugelio diskurs, kuris paiuose Vakaruose niekada nevaidino dominuojanio vaidmens. Tai ypa tinka ekonomikai ir politologijai toms socialini moksl disciplinoms, kurioms atstovauja dauguma ekspert, kuri nuomon daugiausiai reikia Vakar valstybi vyriausybms parengiant ir priimant svarbius politinius sprendimus. Btent iose disciplinose ipltotas globalizacijos diskursas, o ne postmodernist pasilytas didysis pasakojimas apie vis didij pasakojim pabaig ir tapo iuolaikinje sociologinje vaizduotje dominuojaniu vienus (kosmopolitus) kvepianiu, o kitus (nacionalistus ir kitokius lokalistus) bauginaniu didiuoju pasakojimu apie iuolaikinio pasaulio bkl. Jis skiriasi nuo dabar jau klasikini XX a. vidurio modernizacijos teorij tuo, kad pabria egzogenik veiksni (sveik, iorini tak) lemiam vaidmen lokalini visuomeni raidoje, o paias visuomenes, valstybes, tautas, civilizacijas traktuoja kaip laikinus ir istorikus darinius pakeliui Didij Konvergencij. J reprezentuoja visikai
I DALIS
99
laisva pasaulin rinka, kurioje be joki apribojim juda preki, finans ir darbo jgos srautai, o politin organizacija bendrais bruoais knija vokiei filosofo Immanuelio Kanto dar 1795 m. traktate aminj taik nupiet vizij (Kantas 1996). Tai bkl, kurioje i to paties daigo iaugusios monijos istorijos akos vl suaugs vien kamien: visos kultros ir civilizacijos susilies t pai globalins civilizacijos jr (ar dvokiani bal, kaip i perspektyv turt suvokti nacionalistas). Neoliberaliosios globalizacijos teorijos ivados apie globalizuoto kapitalizmo poveik socialineiekonominei pasaulio vairovei (nelygybei) yra radikaliai prieingos PKS teorijos ivadoms. i j laiko pagrindine globalins nelygybs prieastimi, o neoliberalioji teorija j laiko pagrindine jga, kuri t nelygyb maina, ilygina, kartu atvesdama ir kultrikai homogenikesn pasaul. Ne industrin (o dabar jau ir postindustrin) technologija, bet laisva rinka, kaip ekonominio gyvenimo organizacijos forma, yra ta jga, kuri naikina vietin udarum, o kartu ir socialinius, ekonominius, kultrinius skirtumus tarp moni populiacij skirtinguose pasaulio regionuose ir alyse. Kapitalas, kai jam niekas netrukdo, plsta ten, kur didel pigios darbo jgos pasila. Darbo jga, kai jai niekas netruko, migruoja ten, kur didesni darbo umokesiai. Jeigu nebt valstybi sien sukuriam klii, pasaulyje netrukt nusistovti globalin rinkos pusiausvyra, kurioje toks pat darbas visur gaut tok pat darbo umokest, o kapitalas tok pat peln. Tai ir bt globalinis teisingumas. Kultr ateit bsimame globalizuotame pasaulyje geriausiai parodo iuolaikins Jungtins Amerikos Valstijos, kurios yra pats didiausias pasaulyje jau veikiantis kultr lydymosi puodas, ateityje pradsiantis veikti globaliniu mastu. Svarbiausia klitimi, stabdania konvergencij ios globalizuotos neoklasikins utopijos link, jos neoliberalieji alininkai laiko paiais vairiausiais argumentais ir sumetimais motyvuotus atskir valstybi, kultr, civilizacij ir kit bendruomeni mginimus usidaryti ir atsiriboti, pradedant importo muitais, ginaniais savus gamintojus nuo svetim preki importo, ir baigiant mginimais apsaugoti nuo istmimo i vis platesnio komunikacijos srii rato bei uterimo svetimodiais sav kalb. U daugelio toki pastang es slypi siauri, grupiniai interesai. Antai ma ali mokslinink reikalavimai utikrinti tautins kalbos ilikim, leidiant tik ja dstyti auktosiose mokyklose, slepi baim prarasti darbo vietas, susidrus su dstytoj imigrant, mokani tik anglikai, bet sutinkani dirbti u maesn darbo umokest, konkurencija. Bene vienintelis, utat paprastas receptas alims, kurios siekia ieiti i tos bkls, kuri modernizacijos teorijos odynu yra apraoma kaip atsilikimas, yra nuoseklus atsivrimas ioriniam pasauliui, mainant ir naikinant bet kokias klitis kapitalo, preki, moni, idj judjimui. Tiesa, ne visi io recepto silytojai prisimena pridurti, kad j rekomenduojamos politikos skm priklauso ne vien nuo paios besivystanios alies atsivrimo, bet ir nuo atitinkam isivysiusi ali ingsni, atveriani rinkas besivystani ali eksportui ir perteklins darbo jgos imigracijai. Globalizacijos tikrov yra tokia, kad isivysiusios alys spaudia besivystanisias atverti rinkas savo kapitalui ir prekms, toli grau neskubdamos atverti savo pai rink besivystanij produkcijai bei darbo jgai (imigracijai).
100
2.6. Didioji konvergencija ir lyginamosios sociologijos pabaiga?
Pirmajame skyriuje mginome pagrsti tez, kad komparatyvistikos isiskyrimo atskir socialini moksl subdisciplin prielaida yra visuomeni, valstybi, imperij, civilizacij, ekonomini pasauli ir kitoki pasaulini sistem vairov, todl skyri reikia ubaigti klausimu, ar k tik aptartos tikros ar tariamos pasaulio ekonomins, politins ir kultrins konvergencijos bei unifikacijos tendencijos, mainanios ar netgi naikinanios i vairov, nepaveria komparatyvistikos intelektualiniu projektu, neturiniu ateities? Btent toki ivad savo paskutiniuosiuose darbuose daro, pavyzdiui, Ch. Tillys, teigiantis dideli atvej (big cases) lyginimo pabaig (Tilly Ch. 1997; r. taip pat: Brubaker 2003). Dideli atvejai tai vis pirma visuomens, kurias sociologijos klasikai smoningai ar intuityviai tapatindavo su nacijomis ar nacionalinmis valstybmis (nation states). Jos buvo prasta, normali teritorins socialinio gyvenimo organizacijos forma nuo XIX a. vidurio iki XX a. pabaigos. Taiau kai kurie ms laik sociologai (pavyzdiui, Luhmann 1997) teigia, kad iuolaikiniame pasaulyje, grietai kalbant, egzistuoja viena vienintel pasaulin visuomen (vok. Weltgesellschaft), kurios bent kol kas (iki kontakt su civilizacijomis i kit vaigdi) nra su kuo lyginti. Egzistavo tkstaniai paprast arba segmentini visuomeni, keletas tuzin auktj kultr (Hochkulturen), saujel ainio laiko kultr (Achsenzeitkulturen), o iandien yra tik viena pasaulin visuomen (Schwinn 2004: 529). Formuojasi regioniniai politiniai, ekonominiai ir kultriniai vienetai tokie, kaip ES, kuri taip pat nra su kuo palyginti, nes jie tiesiog neturi analog.18 Nebra atskir ekonomini pasauli, kuriuos savo monumentaliame veikale lygino Fernandas Braudelis (198184 (1979)). Taip pat spariai, kaip gyvosios gamtos (ypa pauki ir stambij induoli) vairov, menksta kalb, o su jomis ir kultr vairov. Daugelis j vis dar ilieka tik speciali priemoni, analogik draustini ir rezervat krimui nykstanioms rims apsaugoti, dka, o buvimas nykstanios kultros atstovu danai virsta pragyvenimo altiniu i darbo, kuris savo turiniu yra analogikas zoologijos sodo ar muziejaus eksponato bviui. Atrodo, kad panaiai kaip majant gyvosios gamtos vairovei gal gale geriausiai sekasi igyventi ir daugintis iurkms, taip kultrini ir civilizacini mogaus tip vairov istumia vienas vienintelis homo oeconomicus, tas savo pinigin naud darbe maksimizuojantis bedvasis profesionalas, kuris kartu yra ir savo vartotojik pasitenkinim laisvalaikiu maksimizuojantis beirdis hedonistas. Toki bedvasi profesional ir beirdi hedonist pavirtim dominuojaniu globaljanioje Vakar kultroje asmenybs tipu dar XX a. pradioje pranaavo Maxas Weberis (1997 (1905): 164). Tiek, kiek socialinje tikrovje, judanioje neoklasikins (ar neoliberalios) utopijos link, kultr vairov vis dlto ilieka, ji, regis, apsiriboja toki beirdi hedonist aidim bei pramog sfera ir pati tampa komercins eksploatacijos objektu.
18
Tiesa, nuomon, kad ES yra neprecedentinis darinys, nra visuotinai priimta. r. Zielonka 2006.
I DALIS
101
Taiau ir i likutin vairov kuo toliau, tuo labiau reikia ne vairov, skiriani vien al ar visuomen nuo kitos, bet vairov tos paios alies, visuomens, miesto viduje, nusakom multikultrikumo terminu. Ta vairov darosi vis labiau efemerika ir pavirutinika, nes tampa privataus skonio ir pasirinkimo dalyku, tuo tarpu kai visos nesusijusios su pramogomis ir laisvalaikio praleidimu kultros sritys darosi vis labiau globalios, universalios, unifikuotos. Rykiausias pavyzdys yra mokslas. Nors, pavyzdiui, vokikas istorijos mokslas vis dar skiriasi nuo prancziko ne vien tuo, kad istorikai pranczai daniausiai rao pranczikai, o vokiei vokikai, fizikoje ar biochemijoje nra nieko kiniko, rusiko ar lietuviko. Ar visa tai reikia, kad komparatyvistika kartu su savo objektu juda link pabaigos? Vis pirma reikia pastebti, kad net jeigu viskas pasaulyje vykt taip, kaip vaizduoja neoliberalusis globalizacijos diskursas, jai likt pakankamai platus ir svarbus darbo baras: istorin praeitis. iuolaikiniame pasaulyje vykstantys pokyiai leidia ir skatina pranokti tradicinio nacionalins istoriografijos standarto ribas, atveria naujus poirio takus jau inomus istorijos faktus ir sudaro galimyb atrasti naujus j sryius, ssajas. Tarp j ir tokius, kurie atsiveria tik lyginant ir gali bti ireikti tik ribotais, priritais prie tam tikros epochos bei regiono apibendrinimais. Artimiausioje ateityje iuolaikins Europos ali praeities tyrintojus eiti iuo lyginamojo istorinio sociologinio tyrimo keliu skatina ir skatins tos naujos tarptautinio mobilumo bei bendradarbiavimo galimybs, kurias atveria ES institucij vykdoma mokslo politika. Taiau ar tikrai pasaulis keiiasi pagal neoliberalj globalizacijos metanaratyv? Panaiai kaip modernizacijos teorijos aukso amiuje dominavusi evoliucionistin jos versija, akcentavusi vis visuomeni raidos logikos vienodum ir numaiusi j bsim konvergencij, koegzistavo su istoristine modernizacijos samprata, pabriania modernizacijos keli vairov bei i jos kylanius moderni ali skirtumus, taip ir iuolaikiniame globalizacijos diskurse alia dominuojanios neoliberaliosios srovs aptinkame heterodoksin, kuri sureikmina globalizuoto pasaulio civilizacij vairov ir teigia, kad skirtum tarp civilizacij reikm pasaulio politikoje ne mas, bet dids. Nuo XIX a. pab. XX a. pirmos puss vokiei istorins sociologijos ji skiriasi pastangomis veikti europocentrizm, ir kritikuoja hegemonikas ir homogenizuojanias ortodoksins (dominuojanios) globalizacijos teorijos prielaidas. i alternatyvi globalizacijos teorijos srov, kuri pripasta didjani ir didsiani ekonomin pasaulio ali tarpusavio priklausomyb, bet neigia j kultr konvergencij, daniausiai yra siejama su amerikiei politologu Samueliu Huntingtonu, dramatiko civilizacij konflikto prognozuotoju (Huntington 1996). S. Huntingtonas reikalauja skirti modernizacij ir vesternizacij. Modernizacij jis supranta kaip Vakaruose atsiradusios, bet i esms kosmopolitikos, matematins gamtotyros atradimais pagrstos technologijos permim bei jo socialinius-ekonominius padarinius. O vesternizacija reikia recepcij t Vakar civilizacijos vertybi, kurios i prigimties nra kosmopolitikos, nors savo alinink
102
irgi gali bti suvokiamos ir pateikiamos kaip turinios universali reikm ir gali. Pagrsdamas kultrini skirtum reikm, amerikiei sociologas atkreipia dmes, kad netgi JAV, kurias homogenizuojanios globalizacijos teoretikai laiko jos socialine laboratorija, parodania, kas ateityje laukia visos monijos, taut lydymosi puodas jau seniai nebeveikia taip, kaip jis veik anksiau. Augant imigracijai i Piet Amerikos ali, gilja perskyra tarp anglikai ir ispanikai kalbani amerikiei (Huntington 2004; Berger ir Huntington 2002). Taiau dar iki S. Huntingtono modernizacijos ir vesternizacijos netapatumo idj ipltojo Izraelio sociologas Shmuelis Noahas Eisenstadtas (g. 1923), pasils daugeriopos ar daugiskaitins modernybs (multiple modernities) koncepcij (Eisenstadt 1992; 1996; 1999; 2002; 2003; 2004). S. Eisenstadto poiriu, iuolaikiniame pasaulyje nebra tradicini visuomeni. Visos jos yra modernios, taiau savaip skirtingai modernios. Su vakarietika modernybe koegzistuoja japonika, kinika, islamika ir t.t. Panaiai kaip nebuvo vienos tradicins visuomens, taiau daug skirting dideli ir ma kultrini tradicij, taip nra ir vienos monolitins modernybs. Panaiai kaip gelminiai skirtumai tarp tradicini visuomeni buvo didesni ir svarbesni u pavirutinikus j panaumus, taip yra ir su moderni visuomeni tarpusavio panaumais ir skirtumais. Toki pavirutinik panaum daugiausiai aptinkame tose kultros sferose, kurias XIX a. pabaigos XX a. pradios vokiei kultros filosofai bei istoriniai sociologai priskyr instrumentinio racionalumo arba civilizacijos (vokika prasme) sriiai, tuo odiu vadindami tas kultros grybes, kurios yra materialios, profanikos ir turi vert tik kaip priemons tam tikriems tikslams pasiekti (r. 2.1). Kuo daugiau toki grybi, tuo civilizacija yra turtingesn ar ekonomikai isivysiusi. Taiau turtas arba itekliai gali bti paskirstomi ir panaudojami skirtingais bdais. Vidutinio vartotojo pasitenkinimo maksimizavimas ne vienintelis galutinis tikslas, kuriam tas turtas gali bti panaudotas. Galimos skirtingos gero gyvenimo sampratos, skaitant ir toki (asketin), kurioje yra smerkiamas turto siekimas (godumas) ir ypa jo panaudojimas paties turiaus emikiems malonumams, o ne labdarai (vidurami krikionybje) ar savo polio kolektyvinms reikmms patenkinti (antikoje) (r. M. Weber 2000 (1922): 236252). Klausimai apie galutinius gyvenimo tikslus arba ventus, savaime vertingus dalykus, tai tradicin religijos sfera. Kartu su vokiei istorins sociologijos atstovais S. Eisenstadtas tuos skirtumus tarp kultr, kurie kyla dl skirting atsakym iuos klausimus, laiko svarbesniais u panaumus, nulemtus tos paios technologijos panaudojimo. Svarbiausios i i perskyr atsirado epochoje, Karlo Jasperso (18831967) pavadintoje ainiu laiku (800200 metais pr. Kr.) (Jaspers 1952 (1949); Eisenstadt 1982; 1986; Arnason, Eisenstadt, ir Wittrock 2004). K. Jasperso istorijos vizija yra paremta M. Weberio pasaulini religij lyginamosios sociologijos idjomis. Ainis laikas tai biblini ir kit prana (Budos, Konfucijaus, Zaratustros) bei pirmj graik filosof epocha. Jos metu atsirado iganymo religijos (M. Weberio terminas), kuri skiriamasis bruoas yra iapuss (fenomenalios) rea-
I DALIS
103
lybs ir transcendencijos atskyrimas ir suprieinimas, o galutiniai mogaus gyvenimo tikslai bei ventumo altiniai buvo susieti btent su transcendencijos sfera. I tuometini profetini sjdi tiesiogiai ar netiesiogiai kyla visos iuo metu egzistuojanios pasaulins religijos, takoskyros tarp kuri apytikriai sutampa su ribomis tarp t dideli sociokultrini vienet, kurie daniausiai vadinami civilizacijomis. ios religijos yra universalistins jos perengia gentinius ir tautinius skirtumus, pretenduodamos bti tiesa, kuri apreikta visiems monms. i j pretenzija universali ties lemia pasaulini religij santyki konfliktin pobd. Tas, kas jauiasi ins ties (ypa pai svarbiausi vardan ko ir kaip gyventi), jauia ir pareig praneti j ir visiems kitiems. Ainio laiko epochoje atsiradusios civilizacijos yra didels tikjusi ta paia tiesa moni bendrijos, apimanios skirtingas etnines grupes ir tautas. Jas vienija sipareigojimas tai paiai didiajai (translokalinei) tradicijai, kurios konkreti iraika yra senovini tekst, turini vent ar klasikini tos civilizacijos knyg status, rinkinys. S. N. Eisenstadtas ir jo sekjai svyruoja tarp dviej radikalios ir ne tokios radikalios daugeriopos modernybs idjos versij ar redakcij. Pirmoji redakcija teigia, kad yra daugyb modernybi (multiple modernities), kad modernyb yra daugiskaitin, o antroji kad yra viena modernyb, kuri yra daugeriopa: egzistuoja keli tos paios modernybs variantai viena ir ta pati modernyb skirtinguose pasaulio regionuose skiriasi savo civilizacine dimensija (Eisenstadt 2004: 4866).19 ia prasme modernyb Japonijoje ir modernyb JAV tai dvi tos paios modernybs versijos. Modernizuotis tai reikia prisijungti prie modernios civilizacijos, kuri yra viena, nors jos viduje galime iskirti kelias regionines ar nacionalines atmainas. Kita interpretacija civilizacijos ilieka (ir iliks velgiamoje ateityje) atskiromis civilizacijomis, visos bdamos jau modernios. Modernizuotis tai reikia civilizacijai pereiti i ikimodernus bvio modern, virsti atskira ir savita modernybe. Taiau kas sudaro t bendr joms modernum? Kuo skiriasi modernus civilizacijos bvis nuo ikimodernaus? Akivaizdi to j bendro modernumo iraika yra tokios paios, pagrstos matematins gamtotyros laimjimais, technologijos naudojimas. Taiau iuo atvilgiu situacija nesiskiria nuo tos, kuri aptinkame ikimoderniose civilizacijose: savo technologija ar instrumentinio racionalumo sfera jos skyrsi kur kas maiau, negu kultra vokika prasme, t.y. vertybinio racionalumo sfera. Vis dlto S. N. Eisenstadtas (skirtingai nuo S. Huntingtono) modernybs daugeriopumo teze nori pasakyti ne tik tiek, kad visos civilizacijos jau yra industrins bei urbanizuotos ir ia prasme modernios civilizacijos. Jis skiria struktrin (industrializacija, urbanizacija, masins komunikacijos priemoni atsiradimas), institucin (skvarbios biurokratins valstybs, tautos, rinkos ekonomikos atsiradimas) ir kultrin modernizacijos
19
Thomas Schwinnas atkreipia dmes (Schwinn 2006: 21), kad pirmoji redakcija bdinga anglikiems tekstams, tuo tarpu antroji vokikiems j vertimams. S. N. Eisenstadto sudarytos knygos pavadinimas anglikai skamba Multiple Modernities (Eisenstadt 2002), jos vertimo (be abejo, autorizuoto) Vielfalt der Moderne (Eisenstadt 2000).
104
matmen (Eisenstadt 1999: 197). Pirmieji du sutampa su tuo, kas vokiei istorinje sociologijoje buvo vadinama civilizacija, o treiasis yra daugma tas pats, kas joje buvo vadinama kultra. Jis teigia (skirtingai nuo S. Huntingtono), kad nevakarietikos civilizacijos jau yra ir kultrikai modernios, tik savaip. Vakar civilizacijoje materialinio gyvenimo permainas, susijusias su industrializacija, lydjo vertybinio racionalumo pokyiai: atsirado laisvo ir autonomiko individo kultas (kurio erdis mogaus teisi koncepcija), emancipacijos idja. ie pokyiai siejami su vietimu, kaip tam tikra Vakar kultros epocha bei jos paveldu. vietimas ir buvo Vakar civilizacijos kultrin modernizacija. S. Huntingtonas kultrin modernybs ir modernizacijos matmen ignoruoja, o S. N. Eisenstadtas btent j sutelkia savo dmes, iekodamas atsakymo klausim, koks turt bti neeuropocentrikos kultrinio modernumo svokos turinys. Jis kelia klausim, kiek vietimas yra esmingas modernybei? Ar jis yra dar viena, bdinga tik Vakarams, nors ir pretenduojanti visuotin reikmingum (kaip jau nuo seno j pretenduoja pasaulins religijos), didioji tradicija, ar jis i tikrj perengia ribas tarp atskir civilizacij? Vakar civilizacijoje kultrins modernizacijos (vietimo) pasekm buvo sekuliarizacija, religijos istmimas i tos dominuojanios ir centrins padties, kuri ji iki tol um kultroje, turdama gero gyvenimo ir geros visuomens apibrimo monopol. Iki vietimo Vakar civilizacija buvo tiesiog krikionika (tiksliau, katalikikai-protestantika) civilizacija, besiskirianti nuo islamikosios, induistins ir kit. vietimas reik Vakar krikioniko tapatumo kriz bei erozij, refleksyvumo, kaip kritins distancijos savo tradicijos (kaip ir bet kokios tradicijos) atvilgiu, atsiradim; tikjimo tiesomis, anksiau laikytomis absoliuiomis, nykim. Todl kultrin modernyb galima apibdinti ir kaip permanentins dvasins krizs bkl, lydim fundamentalistini sjdi, kuri alininkai trokta to vertybinio tikrumo, kur sulugd vietimas. Modernyb prasideda, kai suskyla ligi tol socialin tikrov gaubs ventybs skliautas praranda tikinamum ligi tol galiojusi prielaida, kad pasaulis yra prasminga, Dievo valdoma visuma (Vakar civilizacijose), arba kad jame veikia nuopelno ir likimo atitikim utikrinanti etin tvarka, kuri Ryt civilizacijose apibdinama dao ir karmos svokomis. S. N. Eisenstadtui ir jo sekjams rpi parodyti, kad analogiki pokyiai nuo XVI amiaus vyksta ne vien Vakar civilizacijoje (Eisenstadt ir Schluchter 1998; Wittrock 1998). Modernizacij jie traktuoja kaip antrj ain laik, kuris apima visas Senojo pasaulio civilizacijas ir reikia pirmojo ainio laiko metu susiformavusi kultrini program revizij bei transformacij. Tiek, kiek civilizacija yra kritika ir refleksyvi savosios, i pirmojo ainio laiko kylanios, tradicijos atvilgiu, ji yra moderni arba gali bti laikoma sijungusia nauj moderni civilizacij, kuri yra daugeriopa dl iliekanios vietini tradicij galios, veikianios kaip diferenciacijos veiksnys. S. N. Eisenstadto komentatoriai atkreipia dmes, kad kultrins modernybs svokos nuvakarietinimas nuperkamas ta kaina, kad ji lieka be konkretaus kultrinio turinio, ir
I DALIS
105
reikia tik tam tikr refleksyvi ir kritik laikysen savos tradicijos atvilgiu (Arjomand ir Tiryakian 2004; Martinelli 2005; Schwinn 2006: 21). Modernumas ia prasme reikia tos tradicijos kritik, taiau nereikia koki nors bendr visoms civilizacijoms pozityvi alternatyv, kurios pakeist krikionikas, islamikas, budistines ir pan. vertybes. Nors senosios (religins kilms) idjos praranda savj absoliui ties status, j taka ilieka gyva, nes kasdieniame gyvenime tebra gyvybingos jomis pagrstos etikos normos, kaip ir atitinkami ritualai. Todl ilieka ir ribos tarp civilizacij. Kadangi nra pagrindo laukti, kad velgiamoje ateityje situacija pasikeist (atsirast kokios nors bendros, pozityvios vis civilizacij modernistams ar juolab postmodernistams priimtinos idjos), tai nra pagrindo laukti civilizacij susiliejimo vien ar tiktis, kad civilizacinis20 modernybs matmuo inyks. Tokios bendros alternatyvos savj civilizacij tradicijoms tuo kebliau tiktis dar ir dl to, kad ir paioje Vakar civilizacijoje modernistai ar apviestieji yra susiskald lygybs ir laisvs alinink stovyklas. Skirtingai nuo ankstyvosios modernizacijos teorijos, kuri modernyb suprato kaip tradicijos antitez, paneigim ar atitrkim nuo jos, S. N. Eisenstadtas modernyb suvokia kaip kritik (specifikos savai civilizacijai) tradicijos ts. Modernizuojam civilizacij tradicij daugeriopumas lemia ir modernybs daugeriopum ar daugiskaitinum. Ginas tarp civilizacij divergencijos ir konvergencijos alinink nebaigtas. Kol jis nebaigtas, komparatyvistika iliks ta iuolaikins sociologijos aka, kuri nagrinja paias domiausias ir aktualiausias sociologijos problemas. Tiesa, lyginamieji civilizacij tyrimai yra tik jos paskutinis (iki kontakto su neemikomis civilizacijomis...) auktas, nagrinjantis paius didiausius, kokie tik manomi, atvejus, ir operuojantis laiku, aprpianiu tkstantmeius. domu, kad btent i komparatyvistikos aka susilauk daugiausiai ymi Lietuvos sociolog ir kultrolog dmesio (Andrijauskas 2001a; 2001b; 2002 a; 2002b; 2004; 2005; Andrijauskas ir Stanien 2002; Donskis 1994; 1996; 2005a; 2005b; Kavolis 1995; 1996; 1998; Kavolien ir Kuolys 2000). Tai nra atsitiktinumas, nes jau tarpukario Kauno Lietuvos kultros filosofai daug dmesio skyr Vakar ir Ryt kultr lyginimo problematikai, diskutavo i kultr sintezs, j laikomos Lietuvos istorine misija, klausim (alkauskis 1995 (1917); 1995 (1933); Maceina 1991 (1939)). Tai viena i prieasi, kodl autorius netrukus nusileis i io megapalyginim aukto emiau, o kartu ir ariau to ypatingo atvejo, kuriam priklauso jis pats. Tai Lietuva ir aplinkinis regionas XX amiuje Lietuvos istorija, kultra, visuomen. i problematika priklauso sociologinei makrokomparatyvistikai, kurios analizuojami atvejai yra ymiai maesnio masto, kaip ir jiems taikoma laiko skal. Toks analizs mastelio pakeitimas reikalauja ir kitoki konceptualini linzi svok, teorij, odyno, kuris skiriasi priklausomai nuo to, koks i atvej aspektas ar pjvis ana20
Skaitytojui, pratusiam prie vokikosios civilizacijos ir kultros priestatos, verta priminti, kad iame kontekste civilizacinis matmuo turi prasm, kuri vokikojoje tradicijoje apibriama odiu kultra.
106
lizuojamas, kokiomis teorinmis prieigomis ir kokia specialia sociologijos aka remiamasi. Tai, kas ioje knygoje dstoma pradedant treija dalimi, yra lyginamoji politin ir ekonomin sociologija arba politin ekonomija, o ne civilizacij analiz. Taiau svarbu paymti, kad tie bendri probleminiai kontrai, kuriuos nusako divergencijos ir konvergencijos svokos, irykjantys lyginant jau labai didelius paius didiausius atvejus, kaip fraktalin struktra kartojasi ir emesniuose lyginamojo tyrimo lygmenyse nepriklausomai nuo to, kok konceptualin aparat ar odyn taikome. Grynieji ekonomistai klausia: maja ar ilieka ekonominio produktyvumo ir pajam skirtumai tarp atskir pasaulio ali bei region? kodl jie maja (ar ilieka)? Lyginamosios ekonomins sociologijos tyrintojai klausia: ar egzistuoja vienas kapitalizmas (rinkos ekonomika, pagrsta privaia gamybos priemoni nuosavybe), ar keli jo tipai (kapitalizmas su skirtingais epitetais)? nuo ko priklauso kokioje nors konkreioje alyje dominuojanios kapitalistins santvarkos tipas? ar institucins kapitalizmo organizacijos formos vienodja, ar j vairov ilieka, gal net didja? kodl ji vienodja (ilieka, didja)? kokie yra gerovs reim tipai ir nuo ko priklauso j vairov? ar vyksta skirting gerovs reim konvergencija? Lyginamosios politins sociologijos atstovai klausia: ar vyksta pasaulio valstybi politins santvarkos konvergencija liberaliosios demokratijos link? kokios yra io proceso varomosios jgos? ar egzistuoja viena vienintel liberaliosios demokratijos forma, ar kelios (demokratija ir liberalioji demokratija su skirtingais epitetais)? nuo ko priklauso politins santvarkos form (skaitant ir demokratij) kaita atskirose alyse ir jos vairov atskirose alyse? iai divergencijos ir konvergencijos logikai paklsta ir dar siauresnio masto lyginamoji problematika, kuriai skirsime ypa daug dmesio: ar egzistuoja vienas, ar daugiau komunistins visuomens transformacijos keli? ar tie keliai veda t pat rezultat (konverguoja), ar skirtingus (diverguoja)? nuo ko priklauso konkreios alies raida vienu ar kitu pokomunistins transformacijos keliu? kuo ypatingas posocialistinse alyse atsikrs kapitalizmas ir demokratija? ar jie sudaro atskir kapitalizmo ir demokratijos tip? gal toki tip vadinamosiose pokomunistinse alyse egzistuoja keletas? Atsakydami iuos klausimus vis siauresnio masto palyginimais, kaip kokiais sraigtiniais laiptais ir nusileisime achtos dugn, kur tikkims ir rasime atsakym klausim, ikelt knygos pavadinime: kokia demokratija ir koks kapitalizmas susiformavo Lietuvoje pirmaisiais pokomunistins transformacijos deimtmeiais? Taiau prie pereinant prie i substancini klausim, btina socialini moksl komparatyvistik pristatyti dar vienu metodologiniu aspektu ir atsakyti klausim, kas yra lyginamasis metodas? Kaip jis gali padti rasti ir pagrsti atsakymus k tik ikeltus ir panaius juos klausimus, kuriuos toliau svarstysime?
II
D A L I S
KO M PA R AT Y VISTIN S M E TO D O LOGIJ OS DILEMOS
skyrius
Kas yra lyginamasis metodas?

3.1. Adamo Przeworskio ir Henryo Teuneo paradoksas
Kartu su lyginamosios sociologijos isiskyrimu atskir subdisciplin pirmaisiais pokario deimtmeiais atsirado ir plati metodologin literatra, skirta jos savitumui bei joje taikomiems tyrimo metodams aptarti. Pirmuosiuose dviejuose skyriuose komparatyvistik velgme i mokslo istorijos ir sociologijos pozicij kaip tam tikr socialini moksl disciplin atak (subdisciplin), kurios savitum apibria jos dalykas: tai, kas nagrinjama. Kaip jau nurodme, iuo poiriu tyrimas yra komparatyvistinis, jeigu jis aprpia atvejus, kurie priklauso skirtingoms visuomenms (kultroms, civilizacijoms ir pan.), arba jeigu tie atvejai yra paios visuomens (kultros, civilizacijos) kaip visumos, o lyginimo objektas yra j savybs (r. 1.2). Priklausomai nuo to, kokie toki atvej aspektai yra tyrintojo dmesio centre (kas yra lyginama), lyginamasis tyrimas gali bti priskiriamas lyginamajai ekonomikos sociologijai, lyginamajai politikos sociologijai, lyginamajai kultros sociologijai ir t. t. Taiau komparatyvistik galima apibdinti bei tam tikras jos atmainas galima iskirti ir kitaip pateikiant joje naudojamo metodo charakteristik. J pateikiame aikindamiesi, kas, kaip ir kokiu tikslu yra lyginama. Komparatyvistins metodologijos raida bendrais bruoais atspindi pagrindinius lyginamosios sociologijos raidos etapus. Pirmaisiais trim pokario deimtmeiais ijusi literatra buvo skirta daugiausiai tarptautini ir tarpkultrini kiekybini tyrim metodinms problemoms. Tai problemos, kurios ikyla, (1) renkant duomenis skirting kultr kontekste ir (2) analizuojant tuos duomenis statistikos metodais. ioje literatroje galima iskirti du srautus. Vienam priklauso darbai, kuriuose kiekybins (statistins) analizs objektas yra duomenys apie savybes atskir individ bei socialini sistem, kurios yra emesnio lygio arba smulkesnio masto nei itisos visuomens ar kultros (pavyzdiui, eimos, firmos, nevyriausybins organizacijos). Daniausiai tai bna pavienis individas, atsakantis anketos
110
ar interviu klausimus (r. toliau iame skirsnyje). Antram srautui priklauso vadinamieji holonacionaliniai ir holokultriniai tyrimai. Juose statistikai analizuojami duomenys apie itisas valstybes arba kultras. Abiej tip tyrimuose duomen rinkimo etapo produktas yra parengt statistinei analizei duomen matrica, kurios eiluts nurodo stebtus atvejus (daniausiai apklaustus individus), o skiltys kintamuosius, kurie yra t atvej savybs. i duomen statistine analize siekiama patikrinti tam tikr hipotez ar hipotezes apie kintamj, apibdinani tyrimo atvej savybes, ry. Svarbu pabrti, kad tyrintoj domina ne klausimas, ar toks ryys egzistuoja tarp jo stebt atvej savybi, bet tarp vis atvej, kuriuos reprezentuoja stebtieji. Visi atvejai sudaro tyrimo generalin visum, o stebtieji atvejai jos imt, kuri socialini tyrim metodologijos vadovliuose prasta nurodyti raide N, kartu nurodant ir stebt atvej skaii (N=1000, N=100, N=20 ir pan.). Metodins problemos, kurios ikyla renkant duomenis pirmo tipo lyginamiesiems kiekybiniams tyrimams tai vis pirma vairs keblumai, su kuriais susiduria tarptautini apklaus organizatoriai. Su tokio tipo problemomis susiduria taip pat ir tyrintojai, kurie teigin, jau patikrint viename nacionaliniame ar kultriniame kontekste, siekia patikrinti ir kitame tokiame pat kontekste. Tai vis pirma klausimai, susij su tam tikr teorini svok operacionalizavimu, surandant ias svokas ar j dimensijas matuojanius indikatorius ir ireikiant juos anketos klausimais. Kaip yra tek patirti kiekvienam sociologui, dalyvavusiam tarptautiniame anketiniame tyrime, kai kuriuos i usienio atsistos anketos klausimus gali bti keblu vienareikmikai iversti vietin kalb. Tie keblumai bna tuo didesni, kuo tolimesns viena kitai yra vietin ir usakovo kultra. Gali bti net taip, kad vietinje kalboje i viso nra tiksli atitikmen originalo odiams. Kai kurie originalioje anketoje pateikti klausimai vietiniame kontekste gali bti nesuprantami respondentui. Kita vertus, jeigu klausimynas adaptuojamas prie vietinio konteksto, operacionalizuojamoms svokoms parenkant lokaliai specifikus indikatorius, ikyla validumo problema ar tikrai jie matuoja t pai svok? i problema gali bti parykinta: ar matuojama svoka apskritai gali bti pritaikyta kelioms skirtingoms kultroms bei visuomenms ar jos yra palyginamos? ie klausimai ikilo jau pirmosiose tarptautinse apklausose 6-ame ir 7-ame deimtmetyje (Rokkan 1966; Merritt ir Rokkan 1966; Rokkan 1968; Holt ir Turner 1970; Vallier 1971; Armer ir Grimshaw 1973; Warwick ir Osherson 1973) Nuo t laik jie tebesvarstomi vis pasirodaniuose metodini ir metodologini studij rinkiniuose (Berting, Geyer, ir Jurkovich 1979; Armer ir Marsh 1982; Dogan ir Pelassy 1984; Kohn 1989; Ooyen 1990; Przeworski 1987; Ragin 1991; Dogan ir Kazancigil 1994; Inkeles ir Sasachi 1996; Vijver ir Leung 1997; Bowen ir Petersen 1999; Ember ir Ember 2001; Mahoney ir Rueschemeyer 2003) bei mokslo periodikoje (Elder 1976; Bollen 1980; Jackman 1985; Jasper 1987; Dion 1998; King, Murray, Salomon ir Tandon 2004).
Komparatyvistins metodologijos dilemos
II DALIS
111
Su kita grupe problem, ikylani tyrimuose, operuojaniuose tarptautini apklaus duomenimis, susiduriame tuos duomenis statistikai analizuodami. iam problem ratui vis pirma priklauso klausimai, susij su vadinamja kauzalins ivados problema: kaip atskirti tuos statistinius ryius (juos ireikia koreliacijos ir regresijos koeficientai), kurie byloja apie prieastin kintamj priklausomyb, nuo t, kurie tokios priklausomybs neireikia? Toks klausimas ikyla bet kokiame statistiniame tyrime, kuris neapsiriboja deskriptyviu duomen apibendrinimu (Winship ir Morgan 1999; McKim ir Turner 1997; Shadish, Cook ir Campbell 2002; Frendreis 1983). Tarptautiniuose ir tarpkultriniuose tyrimuose i problema specifin pobd gyja dl to, kad statistinio kintamj ryio pobdis gali bti nevienodas skirtingose nacionalinse ir kultrinse generalins visumos subpopuliacijose. K galt reikti, pavyzdiui, tas statistinis faktas, kad vienose alyse statistinis ryys tarp rinkj amiaus ir balsavimo u deinisias partijas yra pozityvus (kuo rinkjas vyresnis, tuo didesn tikimyb, kad jis balsuos u deiniuosius), kitose negatyvus, o treiose tarp i kintamj nra ryio (statistins kovariacijos)? Ar tai reikia, kad tarp i kintamj prieastinio ryio nra, ar tai, kad vienuose kontekstuose jis egzistuoja, o kituose ne? Kitas tarptautinio ir tarpkultrinio kiekybinio tyrimo specifikos altinis yra vadinamoji ekologin problema, kuri ikyla, kai skiriasi statistinio ryio pobdis tarp vadinamj agreguot (makrolygmens) duomen ir individualaus lygio duomen (Dogan ir Rokkan 1969; King 1997; King, Rosen, ir Tanner 2004). Pavyzdiui, dar Emilis Durkheimas pastebjo, kad neturtingose alyse saviudybi bna maiau, negu turtingose (Durkheim 2002 (1897): 226228). Tai statistinis faktas apie agreguoto lygmens duomenis. I j E. Durkheimas dar prieastin ivad, kad skurdas apsaugo nuo saviudybs. Taiau ne visi neturtingj ali gyventojai yra neturtingi, ir ne visi turtingj ali gyventojai yra turtingi. Gali bti ir taip, kad neturtingj ali neturtingieji udosi daniau u turtingj ali neturtinguosius. Tai bt individualaus lygmens duomen statistinis faktas, kuris prietaraut E. Durkheimo tezei. alyse, kuriose gyventoj daugum sudaro katalikai, saviudybi gali bti maiau, negu tose, kur dauguma yra protestantai, taiau kiekvienoje i j katalikai gali udytis daniau u savosios alies protestantus. K tik nurodytos kauzalins ivados bei ekologin problema kartu su matavimo metodologijos klausimais giliai inagrintos Adamo Przeworskio ir Henryo Teuno veikale Lyginamojo socialinio tyrimo logika (1970), kuris ligi iol yra nuodugniausia tarptautinio lyginamojo kiekybinio tyrimo metodologini problem studija. Taiau io veikalo akiratis yra per siauras: jis apsiriboja problematika toki tyrim, kuriuose tyrintojas disponuoja ir agreguotais (makrolygmens), ir individualaus lygmens duomenimis. Taip bna toli grau ne visada: danai tyrintojas disponuoja tik agreguotais duomenimis. A. Przeworskis ir H.Teuneas teigia, kad tokiu atveju lyginamasis tyrimas yra nemanomas. paradoks ir atkreipia dmes io skirsnio antrat. Nors lyginimas gali pasirodyti toks pat elementarus ir paprastas dalykas, kaip skaiius ar laikas, keblumai, su kuriais susiduriame, pasiov tiks-
112
liau apibrti lyginamojo metodo svok, yra ne k maesni u tuos, kurie kyla, pamginus atsakyti klausim, kas yra skaiius ar laikas. Ivada, kad lyginamasis tyrimas, turint tik agreguotus duomenis, yra nemanomas, plaukia i i autori priimto itin siauro lyginamojo metodo apibrimo. Lyginamaisiais jie vadina tik tokius tyrimus, jeigu vienoje i tyrimo stadij nagrinjama platesni sistem taka, kuri jos daro vienet j viduje charakteristikoms. Todl lyginamieji tyrimai apima ma maiausiai du analizs lygmenis (Przeworski ir Teune 1970: 74). I io apibrimo plaukia ir kita paradoksali ivada, kad ne visi tarpsisteminiai arba tarptautiniai tyrimai yra lyginamieji, bet visi lyginamieji tyrimai yra tarpsisteminiai (cross-systemic). Jeigu nacionalins socialins, politins arba ekonomins sistemos yra vienas i analizs lygmen, tai tyrimas yra tarptautinis lyginamasis tyrimas. Bet jeigu tyrimas yra vykdomas vien taut (nations) lygmeniu, tai pagal apibrim jis nra lyginamasis (Przeworski ir Teune 1970: 74). is apibrimas keblus ir nepriimtinas todl, kad palieka u borto itis tarptautini ir tarpkultrini tyrim krypt, kuri btent septintajame ir atuntajame deimtmetyje igyveno aukso ami, ir paliko savit metodologins refleksijos tradicij, kuri rykiausiai reprezentuoja ymaus amerikiei antropologo Raoulio Narollio (Naroll ir Cohen 1973; Naroll, Michik ir Naroll 1976) ir Thomaso Schweizerio (1987) darbai. Tai tyrimai, kuri kiekybins (statistins) analizs objektas yra duomenys apie itis visuomeni ir kultr savybes. Duomen rinkimo fazs produktas iuo atveju yra duomen matrica, kurioje eiluts nurodo tam tikras visuomenes ar kultras, o skiltys kintamuosius, kurie yra i kolektyvini darini savybs. Kai kurie i i kintamj gali bti duomen apie pavieni individ ar kit smulkesnio masto socialini sistem savybes agregatai (pavyzdiui, vidutins pajamos vienam gyventojui), o kiti nurodyti savybes, kurias galima predikuoti tik visai visuomenei (pavyzdiui, gyventoj tankumas ar politin santvarka) ar kultrai. Statistikai reikmingi koreliacijos ir regresijos koeficientai, kaip statistins analizs produktas, iuo atveju parodo statistin ry, kuris sieja tokias kultr ar visuomeni makrocharakteristikas (pavyzdiui, ekonomin pajgum ir politins santvarkos pobd). io tipo tyrimus R. Narollis sil vadinti hologeistiniais (angl. hologeistic), tokiu pavadinimu nurodydamas, kad juose generalin visuma ar populiacija yra visoje emje egzistuojani ar kada nors egzistavusi kultr ar visuomeni aib (Naroll 1972). Jis skyr dvi i tyrim akas holonacionalinius (holonational) ir holokultrinius (holocultural) tyrimus (Naroll 1972: 211212; r. taip pat Sigelman 1989). Pirmajai priklauso tyrimai, kuri objektas nuo 1800 m. egzistavusios ar egzistuojanios valstybingos visuomens. Antrajai visi kiti socialiniai makrodariniai, vadinami kultromis ar kultriniais vienetais (cultunits). Tyrintojas, pasiovs atlikti hologeistin tyrim, atsitiktins atrankos ar kitokiu statistins metodologijos toleruojamu bdu i kultr ar visuomeni generalins visumos atrenka imt, surenka duomenis apie j patekusias kultras ar visuomenes ir
II DALIS
113
atlieka j statistin analiz, kuria siekia patikrinti tam tikr hipotez ar hipotezes apie kintamj, nusakani visuomeni ar kultr i generalins visumos savybes, ry. Kultriniai antropologai, kurie specializavosi holokultrini tyrim srityje, iems tikslams daniausiai naudoja tarpuniversitetinio konsorciumo moni santyki srities bylos (Human Relations Area Files (HRAF)) duomen bazes. i tyrim organizacija 1949 m. buvo steigta prie Yaleio universiteto (JAV) tarpkultriniams ir tarptautiniams duomenims kaupti ir sisteminti.21 Sociologai hologeistai daniausiai apsiribodavo holonacionaliniais tyrimais, kuri pavyzdiai gali bti Roberto B. Textoro (1967), Tedo Gurro (1970), Rudolpho J. Rummelio (1972) veikalai, taiau kai kuriais atvejais kaip generalin visum imdavo vis visuomeni ir kultr populiacij. Tokia buvo 1967 m. ijusi Roberto Marsho knyga Lyginamoji sociologija (Marsh 1967), kuri jis pats kartu su kolega po penkiolikos met nepasikuklino pavadinti vykiu, kuris daugeliu aspekt reik lyginamosios sociologijos, kaip atskiro specializacijos lauko disciplinos viduje, krim (establishment) (Armer ir Marsh 1982: 21). Taigi iuo atveju, prieingai A.Przeworskio ir H.Teuneo nuomonei, lyginamaisiais laikomi vis pirma tokie tyrimai, kuriuose kaip visumos lyginamos visuomens ir kultros masto socialiniai dariniai. Panaiai 7-ojo prajusio amiaus deimtmeio pabaigoje samprotavo ir I. Wallersteinas, kuris kartu su Terenceu K. Hopkinsu paraytame straipsnyje skyr tikrus tarptautinius tyrimus (cross-national studies), kuri analizs vienetai yra visumins sistemos, nuo daugianacionalinio bet tarpindividualaus tyrimo (multi-national but cross-individual research) (Hopkins ir Wallerstein 1967: 2733). Holonacionaliniai, o ypa holokultriniai tyrimai itin atriai susiduria su didele problema, kuri jau aptarme pirmame skyriuje: kaip identifikuoti ir suskaiiuoti kultras, o tai reikia ir nustatyti, kas gi yra tokio tyrimo generalins visumos nariai. i problema ikyla jau duomen rinkimo metu, ir jos svarbiausias altinis yra difuzinis socialini, o ypa kultrini, pokyi pobdis. I to paties altinio kyla kitas keblumas, inomas Galtono problemos pavadinimu, su kuriuo hologeistinis tyrimas susiduria kitoje jau surinkt duomen analizs fazje. Tai problema, kuri kyla todl, kad, statistins metodologijos poiriu, rodomj gali turi tik vienas nuo kito nepriklausomi stebjimai, o atvej, kurie yra difuzijos proceso produktai, stebjimai nra vienas nuo kito nepriklausomi (r. Schaefer 1974; Schweizer 1987: 4367; Ross ir Homer 1976). i problem dar aptarsime vliau, lygindami j su alternatyvia kokybine lyginamojo tyrimo strategija (r. 4.2). Taiau pirmiausia btina irykinti vis lyginamojo metodo form arba jo taikymo strategij vairov.
21
HRAF taip pat leidia labai autoriteting komparatyvistin socialini moksl urnal Cross-Cultural Research: The Journal of Comparative Social Science.
114
3.2. Arendo Lijpharto lyginamojo metodo charakteristika
Tai, kad vieni tyrintojai (Michaelis J. Armeris ir R.Marshas) galjo vienus ir tuos paius (hologeistinius) tyrimus vadinti lyginamj tyrim etaloniniais pavyzdiais, tuo tarpu kai kiti (A.Przeworskis ir H. Teuneas) galjo neigti j lyginamj pobd, liudija apie neaikumus ir konceptualin painiav paiuose j pagrinduose. Tie neaikumai kyla dl to, kad lyginim galima interpretuoti ir kaip atskir socialini bei humanitarini moksl metod, ir kaip universali bei elementari mstymo operacij, neatsiejam nuo jo esms. Kiekvien kart, kai fiksuojame bet koki dviej ar daugiau objekt panaumus ar skirtumus, mes juos lyginame. Kadangi nebna mstymo be tokio palyginimo, mstymas be lyginimo yra nepamstomas (thinking without comparison is unthinkable) (Swanson 1971: 145). iuo pagrindu galima neigti, kad apskritai egzistuoja lyginimas, kaip atskiras painimo metodas, kur apibria tam tikr taisykli visuma. iuo klausimu labai ikalbingi vieno i ymiausi JAV sociolog Neillo Smelserio svyravimai: 1973 m. paskelbtame straipsnyje jis kalba apie ypating lyginamj metod (Smelser 1973), o vliau paraytoje knygoje, kuri vadinasi Lyginamieji metodai socialiniuose moksluose (Smelser 1976), jis rodinja, kad tokio metodo nra btent tuo pagrindu, kad lyginimas yra elementari ir universali mstymo bei painimo operacija. Komparatyvistins metodologins minties raid paskutiniaisiais trimis deimtmeiais galima laikyti pastangomis isprsti keblum. Viena vertus, lyginamasis metodas turt bti apibdintas kaip tam tikra speciali, technika paintin operacija. Kita vertus, jo charakteristika neturt pernelyg nutolti nuo t intuicij, kurias apibendrina poiris, kad mstyti tai ir reikia lyginti, svokomis ir teiginiais pagaunant mstom dalyk panaumus bei skirtumus. A. Przeworskio ir H. Teuneo paradoksas kyla dl to, kad ie tyrintojai antrj lyginamojo metodo apibdinimo adekvatumo slyg ignoruoja, pateikdami tok siaur ir special io metodo apibrim, kad daugyb tyrim, kuriuos socialini moksl praktikoje priimta vadinti lyginamaisiais, j jau nebetelpa. Lyginamojo metodo savitumo problem ypa aktualizavo istorinis poskis sociologinje komparatyvistikoje. Lyginamosios istorins sociologijos atstovai naudojasi statistika, taiau tik deskriptyvine, bet ne kaip statistins analizs instrumentu. Kaip reikalauja A. Przeworskis ir H. Teuneas, tokiuose tyrimuose analizuojami duomenys turi apimti daugiau negu vien socialins tikrovs lygmen, taiau, skirtingai nuo hologeistini tyrim, paprastai j imtis (N) bna maa, apima maiausiai dvi kultras ar visuomenes (N=2) ir retai priartja iki 10 (N=10). iai aplinkybei suteikiama daugiausiai reikms Arendo Lijpharto straipsniuose, kuriuose pateikiamas bene plaiausio pripainimo susilauks atsakymas klausim, kas yra lyginamasis metodas (Lijphart 1971; 1975). A.Lijpharto poiriu, lyginamasis metodas yra vienas i keturi prieastini hipotezi kontrols (tikrinimo) metod, kuri bendr klasifikacij vaizduoja pav. 3.1. Pats geriausias
II DALIS
115
ar kokybikiausias tarp i metod yra eksperimentinis, atliekantis etalono funkcij kit metod atvilgiu. Tikrindamas prieastin hipotez eksperimentu, tyrintojas kontroliuoja visas slygas (nepriklausomus kintamuosius), kurios gali veikti j dominanio proceso rezultat (priklausom kintamj) ir manipuliuoja viena i t slyg, stebdamas, kaip priklausomai nuo jos jungimo ar ijungimo bei jos laipsnio ar dydio keiiasi proceso rezultatas. Paties paprasiausio eksperimento atveju objektai suskirstomi eksperimentin grup, kuriai taikomas tam tikras poveikis, ir kontrolin grup, kuriai toks poveikis nra taikomas. Pavyzdiui, tikrindamas nauj vaist poveik (t.y. hipotez, kad tie vaistai gydo tam tikr susirgim), biochemikas jais veikia eksperimentini gyvuliuk grup ir lygina tos grups nari sveikatos bkl su kontrolins grups sveikatos bkle. iai grupei priklauso ta paia liga apkrsti gyvuliukai, kurie negavo tikrinamo preparato injekcij. Jeigu eksperimentins ir kontrolins grupi sveikatos bkl nesiskiria, tai prieastin hipotez, kuri priskiria preparatui gydomj poveik, gali bti laikoma falsifikuota. Tiesa, toki ivad galima padaryti tik tuo atveju, jeigu vykdyta vis kit slyg kontrols ar nekintamumo ilyga (pavyzdiui, kontrolin grup nepateko gyvuliukai, turintys imunitet ligai, kuria jie apkreiami). Todl eksperimento patikimumui utikrinti atranka grupes randomizuojama, siekiant padaryti taip, kad visi eksperimento objektai turt vienod tikimyb patekti eksperimentin ir kontrolin grup. Randomizacija yra pagrindin slyg, galini paveikti eksperimento rezultat, kontrols priemon. Kita yra kuo panaesni objekt, toliau randomizuotai paskirstom eksperimentin ir kontrolin grupes, atrinkimas. Kitas slygas kontroliuoti padeda eksperimento kartojimas. Juo siekiama, kad lik nesukontroliuoti objekt priskyrimo kontrolinei ir eksperimentinei grupms metu poveikiai, vadinami atsitiktiniais trukdiais, paaliniais poveikiais ar matavimo klaidomis, ilgoje eksperiment serijoje vieni kitus statistikai neutralizuot. Ribotas eksperimentinio metodo pritaikymo galimybes A.Lijphartas drauge su daugybe kit tyrintoj (jiems priklauso ir beveik visi gamtotyrininkai) laiko bene pagrindine klitimi socialini moksl paangai. Bent kiek plaiau metod taiko tik psichologai ir socialiniai psichologai, tyrinjantys moni elges vadinamosiose maose socialinse grupse. Taiau net ir juos gana grietai riboja etikos reikalavimai. O dideli grupi, organizacij, visuomeni tyrintojams sociologams, antropologams, ekonomistams pasinaudoti eksperimentiniu metodu nepavykt netgi tokiu fantastiniu atveju, kur toki reikalavim paisyti nereikt (jie turt toki pat totalitarinio diktatoriaus valdi savo eksperimento objektams, koki biochemikas turi eksperimentiniams gyvuliukams), nes eksperimentuojant su socialiniais makroobjektais nemanoma utikrinti vis kit slyg kontrols. Nors dvi Korjos, dvi Vokietijos ir panaios situacijos danai vadinamos eksperimentais, paneigusiais tam tikras socialines teorijas, mokslinio eksperimento svokos jos neatitinka, nes vis kit slyg kontrols ar pastovumo reikalavimas iuose socialiniuose eksperimentuose nra vykdytas.
116
Mokslinis metodas Eksperimentinis metodas Statistinis metodas Neeksperimentinis metodas Lyginamasis metodas Atvejo tyrimo metodas
3.1 pav. A. Lijpharto mokslinio metodo tipologija.
Kain ar bereikia pridurti, kad eksperimentiniu metodu negali pasinaudoti ir istorikas, kuriam rpi tam tikro praeities vykio prieastys. Juk jis turt turti gali, kuri retas teologas pasiryt priskirti paiam Viepaiui Dievui: i naujo prasukti j dominant praeities epizod taip, kad jis skirtsi nuo faktinio epizodo vien tuo, kad jame nebt veiksnio, kur istorikas hipotetikai laiko faktins to epizodo baigties prieastimi (ar bt Napoleonas prie Borodino kaimo 1812 m. sutriukins Kutuzovo kariuomen, jeigu nebt mio ivakarse susirgs sloga?) (plg. Norkus 1998a). Antrasis pagal gerum (A. Lijpharto poiriu) yra statistinis prieastini hipotezi kontrols metodas, kuris kartu su lyginamuoju metodu ir atvejo tyrimu yra viena i trij neeksperimentinio metodo atmain. Tyrintojas metod taiko duomenims apie verius kintamj, kuri jis nekontroliuoja. Tie kintamieji nusako tam tikrai populiacijai ar jos daliai (imiai) priklausani atvej (pavyzdiui, Lietuvos gyventoj, Lietuvos miest ar pasaulio valstybi) savybes (pavyzdiui, pajamas ir ami; miesto gyventoj skaii ir nedarbo lyg; valstybs ekonomin lyg ir jos politin reim). Kaip jau minjome, statistins toki kintamj analizs produktas yra koreliacijos ir regresijos koeficientai, kurie rodo (jeigu yra statistikai reikmingi), ar, kaip ir kiek kintamj veriai kovarijuoja. Tyrintojas pirmiausia turi vertinti, ar ta kovariacija nra atsitiktinio sutapimo dalykas (tai yra vadinamoji nulin hipotez). Atmets nulin hipotez ir konstatavs statistin ry tarp kintamj, tyrintojas toliau turi nustatyti, kuri i keli alternatyvi prieastini hipotezi geriausiai paaikina ias kovariacijas, nes koreliacija pati savaime dar nereikia prieastingumo. Jeigu turime tik du kovarijuojanius kintamuosius X ir Y, tai t kovariacij gali paaikinti (atmetus nulin hipotez) net trys hipotezs: (1) X prieastingai slygoja Y; (2) Y prieastingai slygoja X; (3) X ir Y slygoja Z (bendra j prieastis). Kuri i j yra teisinga? Tai yra vadinamoji prieastins ivados (causal inference) problema (Blalock 1961; McKim ir Turner 1997; Pearl 2000; ekanaviius ir Murauskas 2000). Sumainti svarstytin prieastini hipotezi skaii bei nustatyti prieastingumo krypt tyrintojui padeda jau turimos inios apie prieastin tikrovs struktr. Kartu su statistiniais duomenimis (kintamj kovariacijos koeficientais) tos jau turimos, santykikai apriorins (sprendiamos problemos atvilgiu), inios yra prieastins ivados pagrindas. Reali manipuliacij vieno i kintamj (nepriklausomo) veriu, stebint, kaip dl jo keiiasi kito (priklausomo) kintamojo veriai (visus kitus verius kontroliuojant, t.y. lai-
II DALIS
117
kant fiksuotus), statistinio prieastins ivados metodo atveju pakeiia konceptualins manipuliacijos su stebtais kintamj veriais, vadinamos daugiavariacine analize. i analiz remiasi prielaida, kad priklausomo kintamojo Y variacija gali turti tris altinius. Tai (1) matavimo klaidos; (2) kintamojo X prieastinis poveikis; (3) kit kintamj A, B, C poveikis. Dl matavimo klaid, netgi tuo atveju, kai X bna vienintel Y prieastis, koreliacija tarp X ir Y nebna tobula (lygi vienetui). Kita vertus, jeigu koreliacija tarp X ir Y inyksta (pasirodo esanti tariama; angl. spurious), kai kontroliuojame j tam tikru treiu kintamuoju, tai parodo, kad X ir Y ryys nra prieastinis. Jeigu, pavyzdiui, statistin analiz rodo koreliacij tarp asmens isilavinimo ir politinio aktyvumo, tai pagrindo laikyti vis auktesn isilavinim vis didesnio politinio aktyvumo prieastimi nebelikt, jeigu minta kontrol parodyt, kad toje paioje amiaus grupje labiau isilavinusi ir menkiau isilavinusi asmen politinio aktyvumo laipsnis nesiskiria. Amius gali bti bendra ir auktesnio isilavinimo, ir didesnio politinio aktyvumo prieastis. Jeigu atlikus toki kontrol su visais kintamaisiais, kurie (kiek galima sprsti, remiantis jau turimomis iniomis apie prieastin pasaulio struktr) gali pretenduoti alternatyvi prieasi vaidmen, koreliacija tarp X ir Y neinyksta, tai galima daryti ivad, kad X yra Y prieastis. Ilyga, kad kontroliuoti reikia tik tuos kintamuosius, kurie jau turim ini apie prieastin pasaulio struktr pagrindu gali pretenduoti priklausomojo kintamojo Y prieasi vaidmen, yra btina, nes prieingu atveju tekt atsivelgti begalin aib kintamj, o tai padaryt statistin ivad nebegalim. Reikalas tas, kad kiekvienas papildomas kintamasis, kur atsivelgiama prieastins ivados kontrolje, sumaina duomen, paliekam kit kintamj kontrolei, vairov arba, statistikos terminais sakant, laisvs laipsni skaii. Todl statistin daugiavariacin kauzalins ivados pagrindimo technika yra pritaikoma tik tada, kai generalin visuma N arba jos stebt atvej imtis n yra pakankamai didel,22 t.y. stebt atvej skaiius turi ymiai pranokti kintamj, kuri prieastiniai ryiai yra analizuojami, skaii. Prieingu atveju analizs rezultatai nustoja bti statistikai reikmingi, o kartu nebegali pagrsti prieastins ivados. Svarbus statistinio metodo privalumas yra jo santykinis nejautrumas matavimo klaidoms. Jeigu skaiius atvej, kuriuo operuoja tyrintojas, yra pakankamai didelis, daugiavariacin analiz yra pajgi identifikuoti prieastin struktr, kurios padariniai yra ir tyrintojo statistikai analizuojami stebiniai, net jeigu daugelio kintamj reikms buvo ufiksuotos su klaidomis. Kita vertus, ji gali pagrsti tik statistinius prieastinius teiginius, kuriuose prieastis suprantama kaip veiksnys, padidinantis padarinio tikimyb. Tokie teiginiai gali bti interpretuojami ir ta prasme, kad tikimybinis prieasties ir pasekms santykis yra objektyvus (paios tikrovs reikini tarpusavio santyki bruoas), ir ta prasme, kad jie
22
Lyginamasis tyrimas (ypa kokybinis) paprastai aprpia vis atvej populiacij. Todl keblumai, kylantys dl mao stebjim skaiiaus, komparatyvistikos kontekste vadinami maos N, o ne maos n problema, kur N reikia populiacijai ar generalinei visumai, o n jos imiai priklausani atvej skaii.
118
ireikia tik dalin veiksni, deterministikai veikiani padarin (priklausomojo kintamojo variacij), inojim. Antroji interpretacija implikuoja, kad tas padarinys turi ir kit prieasi, kurias tyrime nebuvo atsivelgta. Nesvarbu, kuri i i dviej interpretacij pasirinktume, statistiniai prieastiniai teiginiai negali bti nomologinis pagrindas paaikinti pavienius atvejus (kodl iuo konkreiu atveju priklausomas kintamasis turi tok, o ne kitok vert?). Be to, statistikai pagrindiant prieastin ivad reikia priimti prielaid, kad tas pats prieastinis veiksnys daro tam tikr poveik nepriklausomai nuo aplinkos arba konteksto, kuriame jis veikia, pobdio. Maindami tiriam atvej skaii, pasiekiame rib: tai yra vieno atvejo atvejis. Pagrindin A. Lijpharto lyginamojo metodo charakteristikos idja yra ta, kad jis uima tarpin padt tarp didelio atvej skaiiaus neeksperimentinio tyrimo statistiniais (kiekybiniais) metodais ir atskiro atvejo tyrimo metodais, kurie socialini moksl metodologijoje apibendrintai vadinami kokybiniais metodais. Taip daniausiai vadinami tam tikri duomen apie tyrimo objektus rinkimo metodai, kuri produkcija netinka statistinei analizei dalyvaujamasis stebjimas, lauko tyrimai, giluminiai interviu, anketos su atvirais klausimais, dokument analiz ir pan. (r. 3.4). Nuo eksperimentinio metodo lyginamasis, A. Lijpharto manymu, skiriasi tuo, kad tyrintojas neturi galimybs realiu sikiimu manipuliuoti kintamj veriais, tad pakeiia tok sikiim konceptualinmis manipuliacijomis. Taiau lyginamojo metodo atveju tos manipuliacijos nra statistins. Naudodamas lyginamj metod, tyrintojas taiko tas paias prieastins ivados taisykles, kuriomis vadovaujasi prieastini ryi tyrintojas eksperimentuotojas. Tai taisykls, kurias apra dar Francis Baconas (15611626), o vliau susistemino Johnas Stuartas Millis (18061873). Lyginamasis metodas, kaip j apibdina A.Lijphartas, prieastinei ivadai pagrsti arba priklausomo kintamojo variacijai aikinti yra taikomas tada, kai stebim atvej skaiius yra per maas statistiniam metodui pritaikyti. emutin riba yra akivaizdi du atvejai, o virutin priklauso nuo kintamj, kuriais operuoja tyrintojas, skaiiaus bei nuo ivados statistinio reikmingumo lygio, kuris yra laikomas priimtinu toje episteminje bendruomenje, kurios nariai yra tyrim usakovai bei vertintojai. Tos bendruomens gali labai stipriai skirtis iuo atvilgiu, taiau sunku rasti toki, kur statistin analiz bt laikoma pritaikoma, kai N<10. Daniausiai reikalaujama, kad imtis bt bent 40100 atvej. Taigi, pasak A. Lijpharto, lyginamj metod galtume apibrti kaip orientuot J. S. Millio kanonus prieastini hipotezi kontrol neeksperimentinje nedaugelio atvej (mao N) analizje.
3.3.
Lyginimo form klasifikacijos
Panaiai kaip A. Lijphartas lyginamj metod suprato ir tokie garss lyginamosios istorins sociologijos praktikai, kaip T. Skocpol ir Ch. Tillys, kurie skyr daug dmesio metodologiniams klausimams. Antai T. Skocpol rao: Lyginamoji istorin analiz ypa tinka pltoti
II DALIS
119
makroistorini reikini, kuri tra keli atvejai, aikinim. Tuo jie skiriasi nuo gausesni ir lengviau manipuliuojam reikini, tinkam eksperimentiniams tyrimams, ir nuo t reikini, kuri egzistuoja didelis skaiius, reikalingas statistinms analizms. I ties lyginamoji istorin analiz yra daugiavariacins analizs atmaina, kuri taikoma, kai yra per daug kintamj ir nepakankamai atvej (Skocpol 1979: 36). Tiesa, vliau kartu su Margaret Somers paraytame straipsnyje ji nurodo, kad tokia lyginamojo metodo samprata yra per siaura, nes prieastini hipotezi kontrol ar variacijos aikinimas nra vienintelis tikslas, kuriam gali bti pritaikytas lyginamasis metodas (Skocpol ir Somers 1980). Priklausomai nuo lyginimo tikslo, lyginam atvej atrankos bdo, o taip pat tyrimo rezultat pobdio ios autors skiria tris grynsias lyginamojo metodo formas: lygiagret teorijos iliustravim (parallel demonstration of theory), kontekst kontrast (contrast of contexts) ir makrokauzalin analitin palyginim (macrocausal analysis) (r. 3.2 pav.). Taigi M. Somers ir T. Skocpol (kaip ir Ch. Tilly) A. Lijpharto pateikt lyginamojo metodo charakteristik laiko per siaura, nes joje neatsivelgiama vis tiksl, kuriems gali bti panaudotas nedaugelio dideli atvej (toki, kaip visuomens ar kultros) lyginimas, vairov. Makrokauzalinio analitinio lyginimo pavyzdiu amerikiei sociologs laiko paios T. Skocpol garsij studij apie socialines revoliucijas (Skocpol 1979). Tai lyginamojo tyrimo tipas, kuris atitinka A. Lijpharto pateikt lyginamojo metodo charakteristik. Taiau jos neatitinka, pavyzdiui, jau mintos (r. 2.3) amerikiei sociologo Reinhardo Bendixo knygos apie moderni taut krims ir pilietybs institucijos raid (Bendix 1977 (1964)), apie idj, kas yra teiss valdyti galutinis altinis, transformacij (Bendix 1978), ar ymaus amerikiei antropologo Cliffordo Geertzo studija Islamo stebjimai, kurioje lyginami islamo religijos vietiniai stiliai Indonezijoje ir Maroke alyse, kurios yra atitinkamai rytiniame ir vakariniame islamo religijos regiono pakraiuose (Geertz 1968; r taip pat Geertz 1995). iuos ir panaius juos darbus amerikiei sociologs laiko irykinanio kontekst kontrast arba individualizuojamojo lyginimo pavyzdiais. Tokiu palyginimu, kuris danai apima lygiagreias, klasikinio istorinio naratyvo priemonmis reprezentuojamas dviej ar daugiau ali istorijas, nra siekiama rodyti tam tikrus prieastinius teiginius ar ribotus apibendrinimus, taiau mginama irykinti lyginam atvej savitum, o taip pat parodyti tam tikr bendr svok bei apibendrinim ribas. Taip, pavyzdiui, nurodytoje knygoje daro C. Geertzas, kai teigia, kad Maroke civilizacijos pagrindas buvo nervai, o Indonezijoje uolumas (Geertz 1968: 10); Indonezijoje islamas nesukr civilizacijos, bet pasisavino jau egzistuojani (Geertz 1968: 11); apvelgiant vis istorij, nekyla abejoni, kad islamas Indonezijoje savo dvasia buvo reformistinis, o Maroke utopinis (Geertz 1968: 16). A. Lijpharto pateiktos lyginamojo metodo charakteristikos rmus netelpa ir kita, ir T. Skocpol, ir M. Somers nurodoma jo forma, kai lyginimas naudojamas tam tikrai bendrai teorijai iliustruoti. Kaip pavyzdius autors nurodo ankstyvj S. N. Eisenstadto veikal
120
LYGIAGRETUS ILIUSTRAVIMAS
Hipotezs ipltojamos bendr teorij MAKROANALITINIS LYGINIMAS
Atskleidia pernelyg bendros teorijos ribas
KONTEKST KONTRASTAS
Kontrastai sugestionuoja patikrinamas prieastines hipotezes
3.2 pav. Th. Skocpol ir M. Somers lyginimo form sistema. altinis: Skocpol T., Somers M. The Uses of Comparative History in Macrosocial Inquiry, Comparative Studies in Society and History, 1980, Vol. 22(2): 197. 1980 Cambridge UP. Skelbiama leidyklai sutikus be atlygio.
Politins imperij sistemos (Eisenstadt 1963) ir ymaus JAV istorins lyginamosios istorins agrarins sociologijos specialisto Jefferyo M. Paigeo knyg Agrarins revoliucijos (Paige 1978). Pirmajame struktrinio funkcionalizmo pagrindu sukuriamas abstraktus centralizuot biurokratini imperij, gyvavusi ikiindustrins epochos laikais, politins santvarkos modelis. J. M. Paigeo knygoje marksistins klass ir klasi kovos teorijos pagrindu sukonstruojama agrarini konflikt tipologija. Analizuodami konkreius istorinius agrarini biurokratini imperij ar agrarini klasini konflikt atvejus, i knyg autoriai siekia ne pagrsti ar paneigti tam tikrus prieastinius teiginius, bet irykinti tokius j tarpusavio panaumus, kurie prieingu atveju bt buv nepastebti. Analizuojami tik atitinkantys teorinius modelius atvejai, siekiant parodyti, kad tie modeliai yra naudingi gilesniam pavieni atvej supratimui. Autors isilygsta, kad dauguma komparatyvistini tyrim savo pobdiu yra mirs juos keblu priskirti kuriam nors vienam i trij grynj tip, nors ne visos grynj tip kombinacijos pasitaiko vienodai danai ar gali bti vienodai skmingos. Tokio komparatyvistikos anr maiymosi prieastis yra tam tikri loginiai santykiai tarp skirting lyginimo form, kuriuos autors mgina atskleisti. i santyki dka j analizuojamos lyginimo formos sudaro tam tikr sistem, kuri vaizduoja 3.3 pav.. Orientuoti kontrast kontekst ar individualizuojamieji lyginimai irykina bendr teorij ir svok ribas, ir kartu sugestijuoja tam tikras prieastines hipotezes apie pastebt skirtum prieastis. Tos hipotezs yra tikrinamos makroanalitinio lyginimo priemonmis ir gali bti susistemintos ir apibendrintos platesns apimties socialini teorij pavidalu, kurios pritaikomos naujai nuviesti kitus individualius atvejus, teorij iliustruojant naujais konkreiais atvejais. Toks teorijos
II DALIS
121
Viena Vienas Individualizuojamasis
Form skaiius
Daug Aprpiamasis (encompassing)
Atvej skaiius
Universalizuojamasis Visi
Atrandantis variacij (variation-finding)
3.3 pav. Ch. Tillyo lyginimo form sistema. altinis: Tilly Ch. Big Structures, Large Processes, Huge Comparisons. New York: Russell Sage 1984, p. 81. 1984 Russell Sage Foundation, 112 East 64th Street, New York, NY 10021. Skelbiama fondui sutikus.
pritaikymas gali virsti irykinaniu kontrast kontekst palyginimu, kuris atskleidia tos teorijos ribas, ir taip padaryti pradi naujam komparatyviniam ciklui. Ne maiau sisteming ir dar detalesn lyginimo form tipologij silo Ch. Tillys darbe su labai iraikingu pavadinimu Didels struktros, stambs procesai, miliniki palyginimai (Tilly Ch. 1984), kuris labai taikliai perteikia istorinio poskio JAV lyginamojoje sociologijoje umojus bei j reprezentuojani darb dvasi. Ch. Tillys iskiria net keturias grynas makrosociologinio bei makroistorinio dideli struktr ir stambi proces lyginimo formas (r. 3.3 pav.) Jis taiko i klasifikacij jau pamint ymiausi lyginamosios istorins sociologijos atstov tyrimo strategijoms tipologizuoti (r. 3.4 pav.). j jungia ir savo paties masini liaudies veiksm (vis pirma streik ir kolektyvini smurto akcij) Italijoje, Pranczijoje ir Vokietijoje tarp 1830 ir 1930 met lyginamuosius istorinius tyrimus (Tilly Ch.; Tilly L.; Tilly R. 1975). Ch. Tillyo poiriu, makrolyginimai skiriasi, pirma, priklausomai nuo to, ar jais siekiama atskleisti individualius, ar bendrus lyginam atvej bruous (r. vertikali a 3.3 ir 3.4 pav.). Antra, jie skiriasi priklausomai nuo to, ar jais siekiama aprpti vis tam tikro kintamojo veri variacijos diapazon, ar dmesys sutelkiamas kok nors vien jo vert (r. horizontali a pav. 3.3 ir 3.4). Paprasiau kalbant, priklausomai nuo to, ar tyrintojui rpi konkreti tam tikro bendro bruoo (pavyzdiui, demokratijos) forma, ar visa tipologin to bruoo form vairov. Ta vairov gali bti vidin tam tikro didelio ar stambaus atvejo atvilgiu. Antai jau minti S. Rokkano ir I. Wallersteino tyrimai yra, grietai kalbant, nukreipti vien vienintel atvej Europ, kaip tam tikr geografin politin region (S. Rokkanas), ar PKS, kuri kaip tokia gali egzistuoti tik vienaskaita. Lyginamasis i darb pobdis pasireikia tuo, kad j autoriai sutelkia savo dmes vidins i objekt
122
Viena Vienas
Form skaiius
Daug Rokkanas
Bendixas Atvej skaiius Tilly Skocpol Visi
Wallersteinas Moore Paige
3.4 pav. Ch. Tillyo lyginimo form sistema. altinis: Tilly Ch. Big Structures, Large Processes, Huge Comparisons. New York: Russell Sage 1984, p. 84. 1984 Russell Sage Foundation, 112 East 64th Street, New York, NY 10021. Skelbiama fondui sutikus.
diferenciacijos analiz. Tai yra Ch. Tillyo taip vadinamas aprpiamasis (encompassing) palyginimas. Kai tyrintoj domina ir tam tikros formos tipologin vairov, ir jis stengiasi aprpti visus t vairov knijanius atvejus, susiduriame su atrandania variacij (variation-finding) lyginimo forma. Pastebtina, kad virutinis ir apatinis kairieji kampai Ch. Tillyo makrosociologins lyginamosios istorins sociologijos morfologinje schemoje (3.4 pav.) palikti tuti. Galima nuspti kodl: toks tyrimas, kai nagrinjamas vienas vienintelis atvejis ir viena vienintel forma (virutinis kairysis kampas), komparatyvistikai priklauso tik kaip tam tikras ribinis (nulinis) atvejis, ieinantis u jos rib. Tai, grietai kalbant, jau nebe komparatyvistika, bet grynoji istoriografija ar (vieno) atvejo tyrimas. Net R. Bendixas, kurio darbuose istoristin ir ideografin orientacija yra rykiausia, visada nagrinja daugiau negu du (makro) atvejus. Tas pats pasakytina ir apie deinj apatin kamp: tyrimas, kuriam visi atskiri tam tikros ries atvejai yra vienodai svarbs (ar nesvarbs) kaip vienos ir tos paios universalijos ar j komplekso (teorijos) atvejai, taip pat priklauso komparatyvistikai kaip ribinis bei tas ribas transcenduojantis (statistinio metodo link) atvejis. Paradigminiai lyginamojo metodo pritaikymo atvejai beveik visi yra ariau Ch. Tillyo tipologinio keturkampio vidurio, o tai rodo, kad tyrintojams komparatyvistams paprastai nerpi nei isemti vis i principo galim tam tikro reikinio form vairov (istorija, kaip i savs vis priaugantis rizominis tinklas, visada gali sukurti naujas, i anksto nenumatomas formas), nei aprpti visus galimus atvejus. Tai, kad istorija nebaigta, reikia, kad ateityje atsiras ne tik nauj form, bet ir atvej. Iimtis bt toks tyrimas, kai komparatyvistas savo dmesio lauk apriboja tam tikra epocha, kuri visuotinai laikoma ubaigta arba nebepasikartosiania, arba tam tikru regionu, kuris yra ribotas. Taiau tokiu atveju jis keliauja dein virutin Ch. Tillyo keturkampio kamp.
II DALIS
123
Geriau suprasti tas valgas, kurias ireikia Ch. Tillyo klasifikacija, padeda ios amerikiei istoriko Raimondo Grew pastabos: apskritai kalbant, atrodo, kad istorinis palyginimas labiausiai efektyvus yra vidutinio spindulio (at a kind of middle range) istorinis palyginimas. is terminas yra netikslus, bet akivaizdu, kad lyginimas nuvieia daugiausiai tada, kai sprendimas, k lyginti, yra daromas bendr ir reikming problem terminais, kai lyginami elementai yra aikiai skiriami, o dmesys yra nukreipiamas painius santykius tarp lyginam element ir t visuomeni, kuriose jie yra. Labiausiai tiktina, kad ie kriterijai bus patenkinti tada, kai turime reikal su modeliais arba teorijomis. kurie gali bti konkreiai pritaikyti, kai duomenys yra gauss ir istorikai kontekstualizuoti <...>, ir kai atvej skaiius yra ribotas. Tokiu atveju iekoma aikinim ir apibendrinim, bet ne universali dsni (Grew 1980: 773). ios R. Grew pastabos primena jau cituot (2.3) R. Bendixo lyginamj istorini tyrim charakteristik, kad lyginamieji istoriniai tyrimai yra mginimas ipltoti svokas ir apibendrinimus lygmenyje, kuris yra tarp to, kas yra teisinga vis visuomeni atvilgiu, ir to, kas yra tiesa apie vien visuomen tam tikru laiko momentu ir tam tikroje vietoje (Bendix 1963: 532).
3.4. Johno Stuarto Millio kanonai, kaip lyginamojo metodo taisykls
Viena i prieasi, kodl daugelis tyrintoj, kurie daro tai, kas visuotiniu sutarimu yra lyginamasis tyrimas, nenoriai kalba apie lyginamj metod, kaip atskir mokslinio painimo metod, yra ta, kad keblu nurodyti io metodo taisykles. A. Lijpharto ir T. Skocpol nuomone, tos taisykls nesiskiria nuo eksperimentinio metodo, kaip etaloninio prieastini hipotezi kontrols metodo, taisykli. Tos taisykls tai eliminacins indukcijos taisykls, kurias apra dar Francis Baconas, o vliau susistemino Johnas Stuartas Millis. Jo garbei jos danai vadinamos Millio kanonais. ioms taisyklms vis pirma paklsta ta lyginimo forma, kuri M. Somers ir T. Skocpol klasifikuoja kaip makroanalitin arba kauzalin-analitin palyginim (r. 3.1 pav.). J. S. Millis suformulavo penkias taisykles, pagal kurias turi bti pasirenkama tarp konkuruojani prieastini hipotezi, atmetant tas, kurios neatitinka bent vienos i i taisykli (Mill 1916 (1843): 253266 (Book 3, ch. 8); r. taip pat Nekraas 1979: 121123). 1 . V i e n i n t e l io p a n a um o ta i s y kl . Jeigu koks nors reikinys (slyga, aplinkyb) nuolat lydi tiriam reikin, o kiti reikiniai (slygos, aplinkybs) kinta, tai tas reikinys yra tiriamojo prieastis arba pasekm. Jeigu tiriam reikin bei j lydinias aplinkybes apibdina nominalus dichotominis kintamasis, tai tyrintojas, taikantis panaumo taisykl, pirmiausiai atrenka i populiacijos visus tuos atvejus, kurie turi tam tikr j dominant bruo Y. Toliau jis ieko kit bruo (kintamj) X1, X2, X3, , Xn, kuriais dar yra panas tokie atvejai (r. lent. 3.1). Apie tuos atvejus, kurie tuos bruous turi, galime sakyti, kad jiems tie kintamieji turi vert taip (+), o apie tuos, kurie j neturi, vert ne (). Visi tie kintamieji X, kurie turi vert ne, kai tyrintoj dominantis (priklauso-
124
3.1 lentel. Vienintelio panaumo taisykl. Ivada: eliminuojami X1, X3 ir X4.
Atvejai Nr. 1 Nr. 2 Nr. 3 Nr. 4 Nr. 5
X1 + +
X2 + + + + +
KINTAMIEJI
X3 + + +
X4 +
Y + + + + +
mas) kintamasis Y turi vert taip, eliminuojami i srao kintamj, kuriuos su Y gali sieti prieastinis ryys. i taisykl J. S. Millis laik geriausiai tinkama tyrimui, pagrstam grynu stebjimu, kai tyrintojas turi daug ir vairi stebjimo duomen apie aplinkybes, lydinias j dominant reikin, bet negali jas kitis bei kontroliuoti. 2. V i e n i n t e l io s kir tum o ta i s y kl . Jeigu atvejo, kai tiriamas reikinys vyksta, ir atvejo, kai jis nevyksta, visos slygos sutampa, iskyrus vien, esani tik pirmuoju atveju, tai i slyga yra tiriamo reikinio prieastis arba pasekm, arba btina prieasties dalis (r. 3.2 lent.). i taisykl nurodo tyrintojui atsirinkti i populiacijos tuos atvejus, kurie neturi j dominanio bruoo, ir lyginti juos su kuo panaesniais juos atvejais, kurie t bruo turi. iuolaikine kintamj ir j veri terminija, tyrintojas lygina tuos atvejus, kuriuose j dominantis (priklausomas) kintamasis Y turi vert ne, su tais atvejais, kuriuose jis turi vert taip. Kintamieji, kurie turi vert taip ir tais atvejais, kai j dominantis (priklausomas) kintamasis turi vert taip, ir tais atvejais, kai jis turi vert ne, yra eliminuojami i srao kintamj, kurie galt bti tyrintoj dominanio kintamojo prieastys. Jame lieka tik tie atvejai, kurie turi vert ne, kai tyrintoj dominantis kintamasis turi vert ne. Pats J. S. Millis iai taisyklei teik ypa didel reikm, laikydamas j pagrindine eksperimentinio metodo taisykle, nes ji geriausiai tinka dirbtinio eksperimento (artificial experiment) metu (Mill 1916 (1843): 256), kai tyrintojas savo sikiimais situacij (slyg kontrole, randomizacija) gali padaryti taip, kad lyginami atvejai skirtsi vienu vieninteliu atvilgiu: vien veikia eksperimentinis poveikis (atvej Nr.1 pateiktame pavyzdyje), o kito ne.
3.2 lentel. Vienintelio skirtumo taisykl. Ivada: eliminuojami X2, X3, X4.
Atvejai Nr. 1 Nr. 2
KINTAMIEJI
X1 +
X2 + +
X3 + +
X4 + +
Y +
II DALIS
125
3. Ju n g t i n p a n a um o ir s ki r tum o t a i s y k l . Jeigu du ar daugiau tiriamo reikinio atvej turi tik vien bendr slyg, o du ar daugiau atvej, kai tiriamas reikinys nevyksta, neturi tarp savs nieko bendra, iskyrus tai, kad jie visi neturi mintos slygos, tai ji yra tiriamo reikinio prieastis arba pasekm, arba btina prieasties dalis (r. lent. 3.3). i taisykl, kitaip dar vadinam netiesiogine skirtumo taisykle, J. S. Millis rekomendavo taikyti, kai tyrintojas gali manipuliuoti tiriamais reikiniais, bet nra pajgus padaryti taip, kad du to paties reikinio atvejai skirtsi tik vienu reikmingu atvilgiu. i taisykl nurodo pakartotin panaumo taisykls pritaikym. Pirmiausiai lyginame tuos atvejus, kurie panas tuo, kad jiems mus dominantis (priklausomas) kintamasis Y turi vert taip, ir eliminuojame tuos nepriklausomus kintamuosius, kurie tokiems atvejams turi vert ne. Toliau lyginame tuos populiacijos atvejus, kurie panas tuo, kad jiems kintamasis Xn turi vert taip ir juos eliminuojame, jeigu tokiam kintamajam yra atvej, kuriuose Y turi vert ne. Pirmu palyginimu nustatome, ar tikrinama slyga yra btina; antru palyginimu ar ji yra ir pakankama (Ragin 2000: 9293).
3.3 lentel. Netiesiogin skirtumo taisykl (jungtin panaumo ir skirtumo taisykl). Ivada: eliminuojami X1, X3, X4
Atvejai Nr. 1 Nr. 2 Nr. 3 Nr. 4 Nr. 5 Nr. 6 Nr. 7 Nr. 8 Nr. 9
X1 + +
X2 + + + + +
KINTAMIEJI
X3 + + + + + + +
X4 + + +
Y + + + + +
4. L i e k an t a is y kl . I reikinio atmus t jo dal, kuri, kaip inoma i ankstesni tyrim, yra tam tikr prieastini slyg (antecedent) pasekm, reikinio liekana yra likusi slyg pasekm. Schematikai: tegul priklausomas kintamasis Y yra trij kintamj konjunkcija: Y=Y1 & Y2 & Y3. inoma, kad X1 yra Y1, o X2 yra Y2 prieastis. Tada turimi duomenys neprietarauja ivadai, kad Y3 prieastimi gali bti X3. 5. Lydimj kitim taisykl. Jeigu vienas reikinys visada kinta tam tikru bdu, kai tam tikru bdu kinta kitas reikinys, tai pirmasis reikinys yra arba antrojo reikinio prieastis, arba pasekm, arba jie abu turi bendr prieast. Skirtingai nuo 14 taisykli, i taisykl yra pritaikoma tik tuo atveju, kai tiriamus reikinius apibdina kintamieji, kuri veriai gali bti imatuoti auktesniu nei nominalin skal lygiu. Vadinasi, jeigu pastebime, kad visada, kai X intensyvja, didja ar stiprja, Y taip pat intensyvja, didja
126
arba stiprja, tai tokie stebiniai neprietarauja ivadai, kad jie yra tiesiogiai arba netiesiogiai susieti prieastiniu ryiu. Tas pats galioja ir tam atvejui, kai X ir Y pokyiai yra prieingo enklo arba krypties. Nagrindami garsius lyginamosios sociologijos veikalus, galime rasti gausyb prieastini argument, kuriuose implicitikai arba eksplicitikai taikomi J. S. Millio kanonai. Taiau keblumas tas, kad pats J.St. Millis laik jo suformuluotas taisykles nepritaikomomis socialiniuose moksluose, kuriuos jis vadino senovikai moraliniais mokslais (moral sciences) Politikoje ir istorijoje <> daugeriop prieasi (Plurality of Causes) beveik neribotas perteklius, o pasekms daniausiai neatskiriamai persipynusios tarpusavyje. O dar labiau padidina keblumus tai, kad dauguma politikos moksl tyrim sukasi apie prieastis padarini, kurie apraomi tokiomis bendromis svokomis, kaip visuomens turtas (public wealth), vieasis saugumas (public security), vieoji moral (public morality) ir jas panaiomis; tokius padarinius tiesiogiai arba netiesiogiai, pozityviai arba negatyviai paveikia beveik visi faktai, kurie egzistuoja, arba vykiai, kurie atsitinka moni visuomenje (Mill 1916 (1843): 298). Vis dlto J. S. Millio nuomon iuo klausimu negali bti laikoma svarbiausia ar galutiniu odiu. Ne vien todl, kad socialiniuose moksluose, o ypa lyginamojoje istorinje sociologijoje, nagrinjamos ne vien problemos, kuri formuluotse vartojamos tokios bendros svokos, bet ir kur kas specifikesni klausimai apie tam tikr vyki ar tam tikrame socialiniame ir kultriniame kontekste lokalizuot proces prieastis. Svarbiausia yra tai, kad netgi eksperimentiniame tyrime J. S. Millio kanonai yra efektyvs tik tinkamame teoriniame kontekste. Nekelia didesni abejoni, kad jais vadovavosi ir filosofinio akmens iekoj vidurami alchemikai. Jiems nesisek todl, kad jie netinkamai klasifikavo j tiriamus reikinius (apra j netikusiu odynu) ir kl netinkamus klausimus (tokius, kurie rmsi klaidingomis teorinmis prielaidomis). Tos teorins prielaidos yra btinos (taip pat ir eksperimento metu), kad galtume atskirti galinias daryti tak tiriamam reikiniui aplinkybes nuo t, kurios jo negali paveikti. iaip toki aplinkybi visada egzistuoja begalin aib, o atvej, kurie skirtsi tik vienu vieninteliu atvilgiu (kaip reikalauja vienintelio skirtumo taisykl), i viso nebna, kaip ir atvej, kurie bt panas vienu vieninteliu atvilgiu (kaip reikalauja vienintelio panaumo taisykl). Atsivelgti visas skirtybes ir panaybes apskritai nemanoma: tyrimas, kuriame bt mginama tai padaryti, i viso negalt pajudti i vietos. Tyrim galina teorins prielaidos, kurios leidia sumainti skirtum ir panaum, kuriuos reikia atsivelgti, skaii, o taip pat atskirti svarbius ar reikmingus nuo nesvarbi. Dl to tos prielaidos turi bti stiprios ir gerai artikuliuotos. Nra jokio iankstinio pagrindo manyti, kad vaisingam socialini reikini lyginimui neeksperimentiniame tyrime negalima rasti toki pat stipri teorini arba konceptualini prielaid, kokios galina eksperimentin tyrim gamtotyroje.
II DALIS
127
Be toki prielaid nemanoma identifikuoti ir prieasties bei pasekms, nes Millio kanonai patys savaime leidia konstatuoti tik reikini kovariacij. Taigi, viena vertus, pasirinkdamas priklausom ir nepriklausom kintamj, o taip pat skirdamas prieast ir pasekm, tyrintojas, besivadovaujantis Millio kanonais eksperimentiniame tyrime, yra priklausomas nuo iankstini prielaid tam tikro teorinio inojimo pavidalu ne maiau u tyrintoj, kuris neeksperimentiniame tyrime operuoja statistiniu metodu. O kita vertus, nra jokio pagrindo manyti, kad tokios prielaidos, sudarydamos pagrind vaisingai taikyti Millio kanonus eksperimentuojant, negali to padaryti neeksperimentiniame tyrime, kai lyginami keli stambs ar dideli atvejai. J atvilgiu tam tikra makrosociologin teorija taip pat gali iskirti tam tikr ribot svarbi panaum ir skirtum (kintamj) skaii. Samprotaudami pagal vienintelio panaumo kanon, padaryti ivad, kad X2 yra Y prieastis (r. 3.1 lent.) galtume tik bdami tikri, kad galim Y prieasi sra traukme visus teistus kandidatus prieasi vaidmen, t.y. pastebjome visus tikrai svarbius panaumus. Tas pats tinka ir samprotavimui pagal vienintelio skirtumo kanon (r. 3.2 lent): jeigu kintamj, kurie gali daryti tak Y, sraas yra isamus (atvejai Nr. 1 ir Nr. 2 neturi joki kit svarbi skirtum, kurie galt paaikinti, kodl pirmuoju atveju Y turi vert +, o antruoju ), tai X1 yra Y prieastis. Jeigu sutiksime su K. R. Popperiu, kad bet koks teorinis inojimas yra hipotetikas ir preliminarus, ir kad be teorini prielaid negalime bti tikri, jog kandidat prieastis sraai yra isams, tai reikia padaryti ivad, kad J. S. Millio kanonai vertingi vis pirma ne kaip prieastini hipotezi rodymo, bet kaip j kritikos ar eliminacijos taisykls. Socialiniai mokslininkai niekada nieko nerodo, netgi su paiais sudtingiausiais ms metodais (Coppedge 1999: 465). Neeliminuotos J. S. Millio kanon pagrindu prieastins hipotezs yra ne rodytos, bet tik priimtinos. Tokios jos yra tol, kol priimtinos tos teorins prielaidos, kuri pagrindu buvo atlikta atranka tikrintin hipotezi sraus. Paios teorins prielaidos priimtinos tol, kol j pagrindu pavyksta suformuluoti naujas prieastines hipotezes, kurios yra gana tiksliai suformuluotos, t.y. gali bti patikrinamos empirikai, ir taip gali darbinti tyrintojus (vis pirma jaunus, iekanius disertabilios temos). Kai tam tikra teorija toki nauj prieastini hipotezi generuoti jau nebepajgia, tyrintojai daro ivad, kad ji isism, ir ieko naujos. Nors kokia nors prieastin hipotez ir ilaik J. S. Millio kanon kritik, ji gali bti klaidinga, pavyzdiui, tokiu atveju, jeigu teisinga hipotez n vienam tyrintojui neatjo galv, nes negaljo ateiti, kol tiriami reikiniai buvo apraomi neadekvaiu odynu (toks buvo vidurami alchemijos atvejis). inoma, tai nereikia, kad Millio kanonai, kaip tiesos painimo instrumentai, yra visikai beveriai. Eliminuodami klaidingas hipotezes, jie susiaurina lauk, kuriame gali bti atrastos teisingos hipotezs. Ir netgi ten, kur iais metodais nepavyksta eliminuoti vis nerelevantik aplinkybi, jie mus su tam tikru aproksimacijos laipsniu galina nustatyti slygas, kuriomis reikinys vyksta: taigi mes galime pasakyti, jog hipotezei teiktina login pirmenyb jos varovi atvilgiu (Cohen ir Nagel 1934: 267).
128
Ne didesns, bet ir ne maesns yra ir tos paslaugos, kurias J. S. Millio kanonai gali padaryti ir socialini moksl komparatyvistui, neeksperimentiniame kontekste tikrinaniam kelias alternatyvias hipotezes apie kokio nors reikmingo vykio ar proceso baigties prieastis. Jie pateikia tam tikrus rmus, su kuri pagalba tyrintojas gali organizuoti produktyv dialog tarp savo teorini prielaid, alternatyvi prieastini hipotezi bei jam prieinam duomen. Palyginti retai pasitaiko, kad lyginamosios istorins sociologijos atstovai gali pritaikyti liekan kanon. Jamesas Mahoneys pateikia kelet makrosociologini lyginim pavyzdi, kai tyrintojai remiasi lydimj kitim taisykle. J taikydamas, tyrintojas surikiuoja savo lyginamus atvejus sekas priklausomai nuo j savybi, nurodom priklausomu ir nepriklausomu kintamuoju, laipsnio, ir daro ivad apie prieastin j kovariacijos pobd i t kintamj variacijos vienakryptikumo (Mahoney 1999; 2000). Vis dlto lyginamojoje istorinje sociologijoje dominuoja ne tokie ranginiai palyginimai (J. Mahoneyo terminas), bet nominaliniai tokie, kai svarbs tam tikr teorini ir konceptualini prielaid poiriu bruoai yra apibdinami nominaliniais arba dichotominiais kintamaisiais. Daniausiai lyginamojoje istorinje sociologijoje yra taikomi pirmi du J. S. Millio kanonai. A. Przeworskis ir J. Teuneas skiria du lyginamojo tyrimo dizaino tipus pai panaiausi sistem (most similar systems) ir pai skirtingiausi sistem (most different systems) dizain (Przeworski ir Teune 1970: 3139). Pirmasis yra orientuotas vienintelio skirtumo, o antrasis vienintelio panaumo taisykl (Collier 1993: 117). Kai taikomas pirmas tipas, tyrintojas ieko kuo panaesni vienas kit atvej, kartu eliminuodamas bruous, kuriais lyginami atvejai yra panas, i kandidat nepriklausomo kintamojo variacijos prieastis srao. Antruoju atveju tyrintojas elgiasi prieingai: ieko kuo skirtingesni atvej ir tikrina, ar jo pastebtas ryys tarp kintamj ilieka nepriklausomai nuo to, kokie yra kiti lyginam atvej bruoai. Btent pai skirtingiausi sistem dizainui teikia pirmenyb A. Przeworskis ir H. Teuneas. Kaip jau inome (3.1), jie tapatina lyginamj tyrim su tarptautiniu kiekybiniu tyrimu, kuriame tikrinamos hipotezs apie smulkesni u visuomenes ir kultras tyrimo vienet (daniausiai mogikj individ) elges bent dviejose skirtingose socialinse ar kultrinse makrosistemose. Tyrintojui, kurio tyrimo projektas reprezentuoja pai skirtingiausi sistem dizain, rpi patikrinti, ar tam tikras apibendrinimas (daniausiai statistinis) apie mogikj individ, organizacij (pavyzdiui, politini partij) elges galioja nepriklausomai nuo socialinio ir kultrinio konteksto, o jeigu ne, tai koki tak tas kontekstas daro. Tuo tikslu jis ieko duomen apie tyrimo vienet elges paiose vairiausiose alyse ar kultrose. Tokiame tyrime paios visuomens ar kultros nra tyrimo vienetai, kaip tai bna paiuose rykiausiuose lyginamosios istorins sociologijos darbuose (r. 2.3). Juose daniau pasitaiko pai panaiausi sistem dizainas, o A. Lijphartas vlesniame straipsnyje netgi susiaurina savo pateikt lyginamojo metodo apibrim, su juo asocijuodamas tik
II DALIS
129
tokius tyrimus, kurie yra projektuojami pagal pai panaiausi sistem princip: lyginamasis metodas gali bti dabar apibrtas kaip hipotetini empirini ryi tarp kintamj tikrinimo (testing) metodas, pagrstas tokia pat logika, kaip ir ta, kuria vadovaujasi statistinis metodas, taiau kuriame atvejai yra parenkami taip, kad bt maksimizuota nepriklausom kintamj variacija ir bt minimizuota kontrolini kintamj variacija (Lijphart 1975: 164). Jam antrina Guy Petersas, formuluojantis tris lyginamojo metodo euristines taisykles (maksimas): maksimizuok eksperimentin variacij, minimizuok i klaidos kylani variacij ir kontroliuok paalin variacij (Peters 1998: 30).23 Eksperimentins variacijos maksimizavimas reikia parinkim toki atvej, kuriems hipotetiniai nepriklausomi kintamieji turt kuo skirtingesnius verius. Paalins variacijos kontrol tai kuo panaesni atvej parinkimas, kur A. Lijphartas vadina kontrolini kintamj variacijos minimizavimu. I klaidos kylanios variacijos minimizavimas reikia klaid identifikuojant kintamj verius ivengim. Paskutinioji maksima yra itin svarbi, nes viena i dviej silpn lyginamojo metodo, suprantamo kaip orientuota J. S. Millio kanonus prieastini hipotezi kontrol neeksperimentiniame nedaugelio atvej (mao N) analizs kontekste, viet yra prielaida, kad prieasties ir pasekms ryys yra deterministinis. Kaip jau buvo minta, statistinis metodas klausim apie to ryio pobd gali palikti neatsakyt, nes statistin ivada yra santykikai tvirta ar stabili (angl. robust) atskir matavimo klaid atvilgiu. Kitaip yra A. Lijpharto prasme suprantamo lyginamojo metodo atveju vienos vienintels klaidos nustatant, ar tam tikras nominalus dichotominis kintamasis lyginamam atvejui turi vert taip ar ne, pakanka, kad klaidinga ivada bt pripainta teisinga, arba atvirkiai, teisinga ivada bt atmesta kaip klaidinga. Kaip inoma, statistikoje pirmas atvejis vadinamas pirmo tipo klaida, o antras antro tipo klaida (ekanaviius ir Murauskas 2000: 138). Statistiniame tyrime beveik nepasitaiko, kad vienokia ar kitokia klaida bt padaryta dl vienos vienintels matavimo klaidos, nustatant vieno i daugelio kintamj vert. Be to, statistiniame tyrime galima kiekybikai vertinti tokios klaidos tikimyb. Nei viena, nei kita nra bdinga lyginamajam tyrimui dl jo deterministini prielaid: ia vienos vienintels matavimo klaidos (i klaidos kylanios variacijos) pakanka, kad tyrimo ivada bt klaidinga, o tokios klaidingos ivados tikimyb galima vertinti tik intuityviai, individualios sprendimo galios pagrindu. Antroji silpna lyginamojo metodo vieta statistikos terminais vadinama laisvs laipsni problema. Jos sukeliami nepatogumai lyginamajam metodui, suprantamam kaip orientuota J. S. Millio kanonus prieastini hipotezi kontrol neeksperimentiniame nedaugelio atvej (mao N) analizs kontekste, prilygsta ar net pranoksta tuos, su kuriais holokultriniuose ir holonacionaliniuose tyrimuose dl jau mintos (3.1; r. taip pat 4.1) Galtono
23
Angl. Maximize experimental variance, minimise error variance, and control extraneous variance.
130
problemos susiduria statistinis metodas. Ji kitaip dar vadinama daug kintamj, maai atvej (many variables, small N) problema (plg. Collier 1993: 106). Kaip jau buvo nurodyta, kiekvienas papildomas kintamasis, kur atsivelgiama statistinje prieastins ivados kontrolje, sumaina duomen, liekani kit kintamj kontrolei vairov arba, statistikos terminais kalbant, laisvs laipsni skaii. Jie skaiiuojami, i atvej skaiiaus atimant kintamj skaii ir dar vienet.24 Todl statistin daugiavariacin kauzalins ivados pagrindimo metodika yra pritaikoma tik tada, kai stebt atvej skaiius enkliai pranoksta kintamj, kuri prieastiniai ryiai yra analizuojami, skaii. Kadangi lyginamuoju metodu analizuojam atvej skaiius yra nedidelis (paiame metodo apibrime yra nuoroda ma N), tai kintamj, kuriuos gali bti svarbu atsivelgti, skaiius beveik visada pranoksta stebt atvej skaii. Tyrintojai, teikiantys pirmenyb statistiniam metodui, laiko tai viena i lyginamojo metodo yd, duodani pagrind abejoti jo moksline verte (Goldthorpe 2000: 4564; Lieberson 1991; 1994). ioms abejonms isklaidyti A. Lijphartas silo keturias metodines rekomendacijas, kurias galime laikyti treiosios G. Peterso maksimos (kontroliuok paalin variacij!) konkretizacijomis (r. 3.1 pav.). Svarbiausia (a): pasirink palyginti kuo panaesnius atvejus j, kaip k tik minta, A. Lijphartas netgi traukia savo patikslint (jau cituot) lyginamojo metodo apibrim (Lijphart 1975: 164). Kita rekomendacija (b) didinti lyginam atvej skaii. j A. Lijphartas iri rezervuotai, nes (1) paioje tikrovje aptinkam atvej skaiius gali bti ribotas, o nuoseklus vadovavimasis ja (2) transformuot lyginamj metod kitok statistin, kuriam didelio atvej skaiiaus (N) slyga kaip tik yra esmin. Ir dar dvi (c) mainti kintamj skaii sujungiant (aglomeruojant) du ar daugiau specifikesni kintamj vien bendresn, ir (d) apsiriboti svarbiausiais kintamaisiais (key variable). Praktin i nurodym vert labai priklauso nuo tyrintojo nagrinjamos konkreios problemos pobdio. Taiau vienas principinis dalykas, kur anksiau jau iklme, neturi bti pamirtas: paintin J. S. Millio kanon, taikom nedaugeliui atvej neeksperimentiniame tyrime, vert priklauso nuo teorinio konteksto ir nagrinjamos problemos pobdio ne maiau, negu nuo i slyg priklauso t pai kanon nauda eksperimentiniame tyrime. Nei vienu, nei kitu atveju jie negali bti taikomi kaip automatiki prieasi atradimo algoritmai. Neeksperimentiniame tyrime jie gali padti enkliai sumainti paintin situacijos neapibrtum, jeigu problemai formuluoti panaudojama teorini ini atsarga yra pakankama i problem artikuliuoti taip, kad atsakymui klausim reikming kintamj skaiius bt apribotas ir sumaintas iki minimumo. Teorins prielaidos tuo geriau atlieka darb,
24
Jeigu turime vien atvej ir du kintamuosius, tai laisvs laipsni skaiius yra lygus 2. Tokioje situacijoje jokia hipotez apie kintamj prieastin ry patikrinta bti negali. Laisvs laipsniai turi bti pozityvs, ir j turi bti kuo daugiau.
II DALIS
131
kuo tiksliau ir eksplicitikiau jos paios yra suformuluotos. Turint didel N, didelis laisvs laipsni skaiius gali i dalies kompensuoti teorijos, kuria remiamasi, neapibrtum, taiau kai N yra maas, stebim atvej vairov gali bti nepakankama prieastiniam tyrintoj dominanio kintamojo vaidmeniui vertinti. Eksplikuojant ir artikuliuojant prieastins analizs prielaidas naudinga gali bti kontrafaktin (mintin eksperimentin) situacijos analiz (Fearon 1991; Norkus 1998a).
3.5. Lyginamasis ir atvejo tyrimo metodai
Nors A. Lijpharto pateikta lyginamojo metodo charakteristika yra vientisa ir nuosekli, ji nepadjo tako diskusijoms apie metodologin komparatyvistikos savitum. Ji nepateik adekvataus to keblumo, kur pavadinome A. Przeworskio ir H. Teuneo paradoksu, sprendimo. Toks sprendimas turi ne tik pateikti pakankamai turining lyginamojo metodo, kaip savitos painimo procedros, charakteristik (tai A. Lijphartas tesi), bet ir atitikti komparatyvistikoje nusistovjusi termin lyginamasis tyrimas bei lyginamasis metodas vartosen. Matuojant iuo masteliu, A. Lijpharto siloma lyginamojo metodo koncepcija yra per siaura. Tas siaurumas pasireikia tuo, kad ji ignoruoja kitokius nei prieastini hipotezi kontrol tikslus, kuriems gali bti naudojamas palyginimas, pavyzdiui, lygiagretus teorijos iliustravimas arba kontekst kontrastas. Be to, j netelpa tarptautiniai statistiniai tyrimai, kuri analizs ir stebjimo vienetai yra individai ir kiti smulkesni u visuomenes, kultras ir dar stambesnes socialines ir kultrines makrosistemas atvejai. j taip pat visikai netelpa hologeistiniai (holokultriniai ir holonacionaliniai) tyrimai, kuriuose stebjimo ir analizs vienetai yra itisos socialins ar kultrins makrosistemos. Btent tokius tyrimus daugelis sociolog ir antropolog 6-ajame ir 7-ajame XX a. deimtmeiuose laik pagrindiniu kultrins ir sociologins komparatyvistikos anru. Abiem atvejais lyginamasis tyrimas yra statistinis, o statistins analizs metodai yra taikomi dideliam atvej (N) skaiiui. A. Lijpharto prielaida, kad maas atvej skaiius yra btina lyginamojo metodo taikymo slyga, yra kontraintuityvi. Argi tyrimas negali bti ir statistinis, ir lyginamasis, bdamas lyginamuoju ne vien ta trivialia prasme, kad mstymas be lyginimo yra nepamstomas? Pagaliau daugeliui tyrintoj nepriimtinas ir lyginamojo metodo prieinimas atvejo tyrimui (case study) ar atvejo tyrimo metodui, ypa jo kaip blogiausio metodo kvalifikacija, kuri aptinkame A. Lijpharto tyrimo metod klasifikacijoje. iuo atveju A. Lijpharto pateikta lyginamojo metodo charakteristika yra nepatenkinti antipozityvistikai ir antinatralistikai orientuoti socialiniai tyrintojai. Antipozityvistin socialini moksl filosofija, kurios argumentai nuodugniai dstomi Algimanto Valantiejaus knygoje Kritinis sociologijos diskursas (2004), atmeta natralistin ir pozityvistin socialinio mokslo tiksl samprat, pagal kuri sektinu pavyzdiu socialiniams ir humanitariniams mokslams laikomi gamtos mokslai, diagnozuojamas socialini ir humanitarini moksl santykinis atsilikimas nuo
132
gamtos moksl, o tolesns j paangos slyga laikomas gamtos moksl metodologini ir metodini standart permimas. Natralizmo ir pozityvizmo kritikams rpi pabrti ir ikelti socialini moksl metodologin ir metodin savitum gamtos moksl atvilgiu. Toki kritik daugiausiai yra btent tarp t, kurie praktikuoja t tyrimo metod, kuris A. Lijpharto klasifikacijoje vadinamas atvejo tyrimu (case study; toliau trumpinsime AT). AT, kaip tam tikra tyrim praktika, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose turi senas ir garbingas tradicijas. Btent AT usiima dauguma istorik. Klasifikuojant istoriko, nagrinjanio Lietuvos valstybs atsiradim, Mindaugo gyvenim ir valdym, yd genocid Lietuvoje ir pan. tyrimus socialini moksl metodologijos terminais, jie yra ne kas kita, kaip AT, o patys istorikai yra tam tikr atvej specialistai (plg. Tilly Ch. 1990a). Atvejo tyrimai taip pat yra itin dani ir populiars kultrinje bei socialinje antropologijoje. Tai, k daro antropologas, atliekantis lauko tyrim tam tikroje bendruomenje, kaime, subkultroje yra btent atvejo tyrimas. Btent ia aplinkybe bent i dalies galima paaikinti abipuses istorik ir antropolog simpatijas. Nors sociologijoje ir politologijoje dominuoja introvertiki (Lietuvoje lituanistiniai; Vokietijoje germanistiniai; JAV amerikanistiniai ir t.t.) kiekybiniai tyrimai, kuriuose dominuoja statistinis metodas, bet ir iose disciplinose AT nra retas reikinys. Paminsiu vien kit io tipo tyrim, tapus i disciplin klasika. Tai amerikiei politologo Grahamo T. Allisono knyga Sprendimo esm (1971), kurioje detaliai analizuojami Soviet Sjungos ir JAV vyriausybi sprendim primimo procesai 1962 m. Kubos krizs metu; Roberto S. Lyndo ir Helen Merrell Lynd knyga Middletown (ioje ir kitose toliau nurodomose knygose AT tyrimo objekto tapatyb yra slaptinta fiktyviais pavadinimais ir vardais), vaizduojanti XX a. pradios JAV Vidurinij vakar provincijos miesto gyventoj gyvenimo bd pragyvenimo altinius, buit ir eimynin gyvenim, jaunosios kartos aukljim, religin gyvenim (Lynd R. ir Lynd H. 1929); Williamo F. Whyteo Gatvs kampo visuomen 1955 (1943), nagrinjanti ital imigrant kolonijos (vieno JAV didmiesio lnyne 19361940 metais) vidaus socialinius santykius; Cliffordo Shaw knyga, skirta nepilnameio nusikaltlio kriminalinei karjerai (Shaw 1931; r. taip pat Snodgras 1982). Skiriamasis AT bruoas yra vadinamj kokybini metod dominavimas. itaip daniausiai vadinami tam tikri duomen apie tyrimo objektus rinkimo metodai, kuri produkcija netinka statistinei analizei. Tai nestruktruotas ir pusiau struktruotas interviu (Fontana ir Frey 1994; Mishler 1986), fokuso grups (Stewart, Shamdasani, ir Rook 2007 (1990)), dalyvaujamasis stebjimas arba lauko tyrimai (Lincoln ir Guba 1985; Lofland ir Lofland 2006 (1971)), diskurso, teksto (Reinharz 1992) arba naratyvo analiz (Gergen M. 1992; Riessman 1993). Vien i t metod daniausiai ir taiko istorikas: tai dokument analiz, kurios pagrindiniai elementai yra j iorin bei vidin kritika, o taip pat interpretacija. Istoriko padtis (palyginus su sociologo ar politologo situacija) ypatinga tik tuo, kad jo analizuojami dokumentai danai bna seni, negauss, o jiems perskaityti reikia mirusi kalb ini. AT naudoja ir statistin metod, taiau tai yra daugiausiai deskriptyvin sta-
II DALIS
133
tistika, kuri yra neivengiama didelio atvejo (valstybs, miesto ir pan.) apraymo priemon (statistinmis lentelmis ir statistiniais indikatoriais, pavyzdiui, gyventoj tankumas, gimstamumas, vidutins pajamos ir t.t.), bet ne analitin statistika, kuri naudojama prieastinms hipotezms testuoti. Svokos, kuriomis operuojama tyrimuose, naudojaniuose kokybiniais metodais gautus duomenis, daniausiai operacionalizuojamos nominalini (tarp j ir dichotomini) kintamj pavidalu. Kitas skiriamasis toki metod bei jais surinkt duomen poymis yra tai, kad jie perteikia subjektyv tiriamj poir, galindami pamatyti tiriam reikin t reikin traukt veikj akimis. Todl kokybiniai metodai bei tyrimai ir gali bti siejami su hermeneutine ar supratimo socialins teorijos tradicija, kuri ikilo kaip alternatyva dominuojaniai natralistinei ar pozityvistinei srovei. Vieni metodologai atskiro atvejo tyrim vadina tyrimo strategija (Yin 2003 (1984)), kiti tyrimo prieiga (Lamnek 1995, Bd. 2: 57), o A. Lijphartas, kaip inome, j laik vienu i keturi metod (Lijphart 1971: 691) ir iskyr eis jo idealius tipus: (1) ateorinius, arba grynai apraomuosius; (2) interpretuojamuosius; (3) generuojanius hipotezes arba valgomuosius; (4) patvirtinanius teorij (theory-confirming case studies); (5) paneigianius teorij (theory-infirming case studies); (6) nukrypstanio atvejo (deviant case) (Lijphart 1971: 691). Kaip jau nurodme, pozityvistins ar natralistins metodologijos poiriu, kuriuo implicitikai vadovaujasi ir A. Lijphartas savo tyrimo metod klasifikacijoje, AT yra pats silpniausias i vis keturi metod. ioje klasifikacijoje tyrimo tikslu laikoma prieastini hipotezi kontrol, o AT kontrolin galia, ios metodologijos poiriu, atrodo esanti minimali, jeigu ne nulin (dl negatyvi laisvs laipsni). Pozityvistins metodologijos poiriu, jeigu atskiras atvejis atitinka prieastin hipotez, jis teturi iliustracijos vert; jeigu atskiras atvejis prietarauja teorinei hipotezei, jis arba gali bti ignoruojamas (ypa jeigu ta hipotez yra tikimybin), arba gali bti stimulas t teorin hipotez patikslinti. Atskir atvej tyrim pozityvistin metodologija rekomenduoja vis pirma kaip valgomj ar bandomj (exploratory) priemon, kai tyrintojas dar tik brandina savo tyrimo projekt: generuoja hipotezes, tikslina populiacijos, kurios tyrimais tos hipotezs galt bti kontroliuojamos, ribas, bei tikrina konstruojam matavimo instrument (anket, indikatori) validum ir patikimum. Pozityvistins metodologijos poiriu, AT turi tik pagalbin, euristin, reikm ir priklauso atradimo konteksto sferai, kuri ioje metodologijoje priimta grietai skirti nuo pagrindimo kontekstui priklausani klausim. Gindami AT nuo epistemologinio nuvertinimo, antipozityvistai bei kokybini tyrim apskritai entuziastai pateikia argument, kurie silo kitaip pavelgti ir nedaugelio atvej lyginamojo tyrimo tiksl ir vert. Tie argumentai vienaip ar kitaip sukasi aplink idj, kad svarbiausias socialini moksl tikslas yra ne turini numatomj gali empirini apibendrinim paiekos, bet reikming (dl j ryio su praktiniais moni interesais) socialins tikrovs bruo interpretacija (danai dar ir kritika), o taip pat j kultrikai veiksmin-
134
ga reprezentacija verbalins ir neverbalins komunikacijos priemonmis. iuo poiriu, fundamentalus socialinio mokslo tikslas yra interpretuoti reikmingus socialinio pasaulio bruous ir tokiu bdu pagerinti supratim, kaip atsirado iuo metu egzistuojanti socialinio pasaulio tvarka ir kodl mes gyvename taip, kaip gyvename. Apytikriai bendri reguliarumai (rough general patterns), kuriuos gali pajgti identifikuoti socialiniai mokslininkai, tiesiog padeda suprasti specifinius atvejus; jie nra laikomi turiniais numatomj gali (predictive). Be to, udavinys interpretuoti ir po to reprezentuoti socialiai reikmingus reikinius (arba udavinys padaryti pasirinktus socialinius reikinius reikmingais, juos reprezentuojant) yra kur kas labiau tiesioginis ir apiuopiamas tikslas (Ragin 2000: 24). Skirtingai nuo zoologo ar botaniko, tyrinjanio skirtingoms gyvn rims atstovaujanius pavienius gyvnus, ne visi socialins tikrovs (kultros, visuomens) atvejai tyrintojui yra vienodai svarbs ar reikmingi, nes vieno i j dalis yra jis pats. Metodologin AT bei kokybini tyrim apskritai apologija gali pasiremti senomis ir garbingomis filosofinmis tradicijomis. Klasikins antinatralistins ir antipozityvistins socialini moksl filosofijos idjas visokiausiais rakursais jau nagrinjo gausyb tyrintoj (r. vis pirma Valantiejus 2004), o taip pat ir ios knygos autorius (Norkus 1996). Priminsiu tik svarbesniuosius ios tradicijos argumentus. Vien i j suformulavo dar vokiei Badeno neokantins mokyklos teoretikai Wilhelmas Windelbandas (18481915) ir Heinrichas Rickertas (18631936), kurie skyr du mokslo tipus individualizuojanius (istorinius) ir generalizuojanius mokslus. iuolaikiniai metodologai, tsiantys i tradicij, nurodo (Sayer 1992: 241251), kad egzistuoja du tyrimo projekt tipai: orientuotas plot (ekstensyvus, arba kiekybinis) ir orientuotas gyl (intensyvus, arba kokybinis). Pirmu atveju tyrintojas siekia suinoti nedaug apie daug atvej, o antru daug apie nedaug atvej, o j pasirinkimo kriterijus yra atvej kultrinis, socialinis, politinis ir pan. reikmingumas. Kitas idj kompleksas, kur panaudoja AT bei kokybini tyrim apskritai apologetai, yra susijs su hermeneutins filosofijos tradicija, kuri suprieina interpretacij (supratim) ir aikinim. itos prieprieos neisemia klausimas, ar mogikojo elgesio aikinimas vadovaujasi ta paia logika, kuri galioja gamtos vyki aikinime (tokiu susiaurintu pavidalu i problema buvo nagrinjama analitinje istorijos ir veiksmo filosofijoje (r. Norkus 1996)), taiau aprpia taip pat ir ypatingo tyrintojo santykio su tyrimo objektu problematik. Jau ioje neokantin ir hermeneutin filosofines tradicijas reprezentuojanioje literatroje aptinkame idjas, kuriomis iuolaikinje socialini tyrim metodologijoje nusakomas kokybini tyrim (o kartu ir AT) savitumas. Tam savitumui irykinti taikomi idealizuojamieji-tipizuojamieji kontrastai, i kuri svarbiausi pateikti lent. 3.4 (plg. Bryman 1988: 94). Nauja, taip aikiai neokantinje ir hermeneutinje filosofijoje nesuformuluota, yra gal tik treioji opozicija, susijusi su jau minta atradimo ir pagrindimo kontekst perskyra. Kiekybinio tyrimo udaviniu laikomas tam tikros hipotezs, kuri turi bti suformuluota i anksto, tikrinimas. Taip pat turi bti visikai tiksliai ir aikiai apibrta ir tyrimo atvej populiacija arba generalin visuma.

3.4 lentel. Kai kurie kiekybinio ir kokybinio tyrimo skirtumai
II DALIS
135
(1) Santykis tarp tyrintojo ir tyrimo objekto (2) Tyrintojo pozicija tyrimo objekto atvilgiu (3) Santykis tarp teorijos/svok ir tyrimo (4) Tyrimo apimtis (scope)
Kiekybinis tyrimas Tolimas Iorin (outsider)
Kokybinis tyrimas Artimas Vidin (insider) Teorija formuojasi tyrimo procese Ideografin, arba orientuota atvejus Tikrov procesuali, ambivalentika, veikj socialiai konstruojama Minkti (soft), turtingi, gils, kokybiniai
Tikrinama i anksto suformuluota teorija Nomotetin, arba orientuota kintamuosius (5) Socialins tikrovs sam- Tikrov ibaigta ir apibrta kaip prata daiktas savyje, iorin ir objektyvi jos apimt veikj atvilgiu (6) Duomen pobdis Tvirti (hard), patikimi, kvantifikuojami
Kokybiniame tyrime tarp hipotezs formulavimo bei generalins visumos apibrimo ir hipotezs tikrinimo grietos perskyros nra. Tyrintojas pradeda tyrim, turdamas tik palyginti neapibrtas ir nelabai aikias svokas bei teiginius, kuriuos jis tuo tyrimu siekia patikrinti. Teorija formuojasi paties tyrimo metu surinkt ir ianalizuot duomen pagrindu. Tyrimo metu taip pat i naujo apibriamos tyrintojo vartojamos svokos, tikslinama tyrimo atvej populiacija. Patikslins svokas ir teiginius, tyrintojas renka naujus duomenis. Tam jis taiko ne atsitiktins, bet teorins atrankos princip ieko toki nauj atvej ir duomen, kurie atrodo es reikmingiausi arba ikalbingiausi jo turimos teorijos poiriu. Tie nauji duomenys panaudojami tolesnei svok, teigini, teorijos, populiacijos revizijai, tsiant t proces tol, kol teorija prisotinama, pasiekiama savotika pusiausvyra tarp teorijos ir duomen. Pastebti, kad jis artja prie tokio prisotinimo ar pusiausvyros tako, tyrintojas gali i to, kad nauji duomenys reikalauja vis maesni patais teorijoje, kuri iaugo ar ikilo paiame tyrimo procese. Todl tokia teorija dar vadinama pagrsta ar eminta (grounded theory; r. Glaser ir Strauss 1967). Svarbus dl savo metodini pasekmi yra ir penktoje eilutje nurodomas kiekybini ir kokybini tyrim skirtumas. Kokybini tyrim metodolog poiriu, pagrindin kiekybins metodologijos yda yra atvejo apraymo problemos ignoravimas. Kiekybin metodologija remiasi prielaida, kad socialini moksl nagrinjam atvej populiacijos yra analogikos un, briedi ar kitoki gamtini objekt populiacijoms. Jos egzistuoja nepriklausomai nuo tyrintojo kaip tam tikros natralios rys, kaip atradimo objektas. Kokybins metodologijos poiriu, socialini moksl atvejai yra artefaktai, konstrukcijos, kurios yra kuriamos kalbiniais apraymo, klasifikacijos veiksmais ir egzistuoja tik t apraym ir komunikacini veiksm dka. Tuos veiksmus atlieka, pirma, patys tiriami atvejai mons, identifikuodami save ir kitus kaip tam tikr grupi narius ar vyki dalyvius. Kartu jie socialiai konstruoja savo
136
gyvenam socialin tikrov. Antra, tuos veiksmus atlieka patys tyrintojai, priimdami vienokius ar kitokius apibrimus, kurie konstituoja j tiriamas populiacijas. Pavyzdiui, kas sudarys revoliucij, valstybi, kar ir pan. socialini reikini populiacijas, i esms priklauso nuo to, kok revoliucijos, valstybs, karo, nusikaltlio apibrim pasirinks tyrintojas. i problem kiekybinis tyrintojas daniausiai sprendia, perimdamas tam tikras konvencines klasifikacines schemas (kurios gali bti priimtos tam tikr institucij arba bti savaime suprantamos tam tikroje kultroje) arba darydamas arbitralius sprendimus. Ir viena, ir kita gali bti kvestionuojama. Pavyzdiui, tyrintojas, nusprends tirti jaunimo nusikalstamumo problem kiekybiniais metodais, tikriausiai sutapatins savo atvej populiacij su asmenimis, kurie rayti teissaugos organ skait. O jeigu tie organai savo apskait traukia asmenis, kuri nusikaltimas yra ilgi plaukai ar stileivikos kelns? Kokiame amiuje jaunyst pasibaigia ir prasideda? Ar egzistuoja atskiras vaik ir paaugli nusikalstamumas? Kokybins metodologijos ir AT privalumu jos alininkai laiko jos gali iklibinti, dekonstruoti tokias prastines, reifikuotas klasifikacines schemas, suprobleminant pai tiriamo reikinio svok. Pavyzdiui, gilindamasis konkrei asmen biografijos detales, tyrintojas gali aptikti, kad kai kurie asmenys pradeda nusikaltlio karjer btent todl, kad daugiau ar maiau atsitiktinai patenka teissaugos akirat, yra atitinkamai paenklinami (stigmatizuojami) ir susigadina sau gyvenim (skirtingai nuo analogikas praangas padariusi bendraami, kurie nepilnamei nusikaltli sraus nepateko). O kartais, gilindamasis konkreius atvejus, tyrintojas gali parodyti (ar siekti parodyti), kad tam tikras terminas yra visai netinkamas ar tuias ir j tokiu bdu dekonstruoti. Svarb vaidmen tokioje dekonstrukcijoje atlieka ir paties termino kilms bei istorijos analiz, padedanti parodyti, kad jo dabartin vartosena yra arbitrali ir kontingentika, nors iki tokios analizs atrod savaime suprantama, akivaizdi, atitinkanti natralias perskyras tarp socialini reikini. Tokios dekonstrukcijos pavyzdys gali bti amerikiei sociologo Williamo H. Sewello Jr. pateikiama materiali ir ideali reikini opozicijos sociologiniame ir kultrologiniame diskurse analiz (Sewell 1993: 2123). Kai operuojama ia opozicija, tam tikri socialiniai reikiniai kvalifikuojami kaip materials (taigi ir labiau tikroviki, reals, pirminiai ir pan.). Pavyzdiu gali bti materialios ir dvasins kultros, ekonomikos kaip materialios bazs ir ideologinio antstato perskyra. W. H. Sewellas ias tarsi savaime suprantamas, akivaizdias priestatas kompromituoja ir dekonstruoja, nurodydamas j aknis tradiciniame krikionikos teologijos diskurse, kuriame buvo sukonstruota kno ir sielos priestata. iame diskurse siela (ar idealyb) buvo dominuojantysis, privilegijuotasis (ir pozityviai vertinamas) terminas, o knas jo papildinys (Jacqueso Derrida (1974 (1967): 141164) supplement prasme). XIX amiuje privilegijuotasis terminas ir papildinys susikeit vietomis, o materialyb (marksistiniame diskurse) buvo sutapatinta su ekonomika. T sutaptinim, kaip ir vis
II DALIS
137
materiali ir ideali prad visuomenje ir kultroje santykio problematik, W. Sewellas skelbia visikai arbitraliais. Gilindamasis atskir atvej, tyrintojas gali aptikti prastos, nusistovjusios jo klasifikacijos ar apraymo keblumus (Ragin ir Becker 1992). Daugelis istorik, kurie yra atvej tyrintojai par excellence, diskutuojam problem yra btent tokio pobdio: kaip teisingai aprayti tam tikr atvej, kaip j atriboti nuo kit? Kitaip sakant, kokios ries yra tai is konkretus atvejis? Ar tikrai tos, kuriai j priimta priskirti? Pavyzdiui, ar 1917 m. spalyje Rusijoje vyko revoliucija, ar perversmas? Jeigu revoliucija, tai kokia? Kokios jos chronologins ribos? Ar 19401990 metais Lietuva buvo aneksuota, ar okupuota? Ar Lietuvos komunist partijos (LKP) nariai vis t laik buvo kolaborantai? Jeigu ne, tai nuo kelint met jau buvo galima stoti LKP, netampant kolaborantu? Ar Lietuvos nepriklausomyb bt buv manoma atkurti 1990 m., jeigu visas arba beveik visas vadov pareigas tuo metu bt um nelietuvi tautybs asmenys, lietuviams vieningai atsisakius kolaboruoti? Ar kolaborantai buvo asmenys, dirb vokiei administracijos organuose 19411944 metais? siirj AT praktik, galime konstatuoti, kad ji danai reikia ne i anksto specifikuot hipotezi tikrinim duomenimis apie atvejus, kurie, kaip kokie daiktai savyje, egzistuoja iki tyrimo, bet pai atvej konstravim, interpretuojant tam tikrus duomenis ir faktus kaip priklausanius tam tikram atvejui (reformacija Lietuvoje; pramons revoliucija Anglijoje ir pan.). Btent i valg ireikia terminas sintez, kuris istorijos metodologijoje tradicikai naudojamas baigiamajai istorinio tyrimo fazei vardinti. i konstravimo procedr keblu aprayti kaip hipotezi tikrinim; veikiausiai tai yra idj ir duomen dialogas, kurio tikslas yra parodyti, kad tam tikras fakt ir duomen masyvas sudaro viening visum, kurioje skirtingi aspektai ar bruoai susiderina konkrei konfigracij. Atvejo tyrintojui (taigi ir istorikui) vis pirma rpi t atskir aspekt ar bruo santykiai atvejo viduje, o ne klausimas, kaip tas faktas, kad jo tiriamas atvejis turi kok nors konkret bruo, patvirtina ar paneigia tam tikr bendr teigin apie tam tikros ries bruo santykius visuose tos paios ries atvejuose. A. Lijpharto metod klasifikacijoje lyginimas, suprantamas kaip orientuota J. S. Millio kanonus prieastini hipotezi kontrol neeksperimentinje nedaugelio atvej (mao N) analizje, traktuojamas kaip nevisavertis, tik i bdos tinkamas mokslinio tyrimo metodas, pranokstantis tik atvejo tyrimo metod. Paradoksalu, bet neprielankiai taip suprantam lyginamj metod iri ir antinatralistai bei antipozityvistai. Antropolog ir istorik neprielankumo tyrimui, kuriame operuojama duomenimis i skirting kultr ar visuomeni, motyvus jau aptarme. Istorikas, kuris neapsiriboja vienos alies (ir, be to, tam tikro jos laikotarpio) istorija, rizikuoja susilaukti kaltinim, kad nemoka kalb, naudoja tik antrin literatr ir iaip yra diletantas (r. 1.5). Pavyzdiui, kad parayt lyginamj studij, aprpiani tik trij atvej Lietuvos, Latvijos, Estijos XIX a. antros puss nacionalinio sjdio istorij, atitinkani visus istorik cecho reikalavimus, kurie keliami pridtin mokslin vert sukurianiam tyrimui (tai
138
vis pirma pirmini, pageidautina nauj, archyvini altini panaudojimas), tyrintojas turt mokti bent 6 kalbas (est, latvi, lietuvi, lenk, rus, vokiei) ir padirbti ma maiausiai 4 ali archyvuose (dal svarbi dokument istorikas rast tik Rusijos archyvuose, sauganiuose Rusijos imperijos centrini inyb dokumentus). Nors toki tyrintoj kol kas nra, tok superistorik vis dlto galima sivaizduoti. Taiau kai atvej (skirting kultr ar visuomeni) skaiius pasiekia 6, 7, ..., 10, reikalavimai tyrintojui, kuris siekia, kad jo darbas atitikt antipozityvistinius ar antinatralistinius standartus, darosi jau nemoniki. Jam reikia pradti standartizuoti savo tyrimo instrumentus ir skaiiuoti matavimo rezultatus. O tai (antipozityvisto akimis) ir reikia, kad tas tyrimas neivengiamai darosi lktas, pavirutinikas. Taigi, atrodyt, komparatyvisto padtis yra itin nepavydtina. J pliekia ir i kairs, ir i deins, ir u pozityvizm arba nepakankamai radikal jo veikim, ir u jo stok. Ar tai reikia, kad ji yra beviltika? Taip teigia ymus iuolaikinis JAV sociologas Andrew Abbottas, kuris apibdina lyginamj nedidelio N analiz kaip strategij, kuria iekoma kompromiso tarp kiekybins, pozityvistikai orientuotos didelio N analizs ir kokybins, antipozityvistikai orientuotos vieno atvejo analizs. Kaip ir dauguma kompromisini strategij, maos N analiz danai pasibaigia nugridama tarp tarp abiej kdi (Abbott 2004: 75).
skyrius
Vidurio kelio paiekos iuolaikinje komparatyvistikos metodologijoje

4.1. Fraktaliniai komparatyvistins metodologijos aspektai
Ryt imintis ragina tose savybse ir bruouose, kurie dominuojaniu poiriu yra silpnybs ir trkumai, iekoti stiprybi ir privalum. Toks alternatyvus poiris galimas ir t tarpin padt, kuri lyginamasis metodas, suprantamas kaip prieastini hipotezi kontrol neeksperimentinje nedaugelio atvej (mao N) analizje vadovaujantis Millio kanonais, uima kiekybini (statistini) didels N ir kokybini atvejo tyrim metod atvilgiu. is alternatyvus poiris ragina irti lyginamj metod ne kaip abiej metod silpnybi, bet, atvirkiai, kaip jiems bding stiprybi derin, kaip i metod sintez arba hibrid. Kaip rao jau mintas A. Abbottas, dstydamas io poirio alinink argumentus, mao N lyginimas isaugo bding etnografijai bei pasakojimui interpretacin ir naracin subtilum (Abbott 2004: 58), priddamas prie jo analitin jg, bent jau primenani t, kuri bdinga kiekybiniams metodams. Kaip ir kokybiniai metodai, lyginamasis metodas yra kontekstualizuotas, pateikia informacij, kuri yra reikminga ir svarbi tam tikros situacijos atvilgiu, tuo pat metu atskirdamas bendrus procesus, pranokstanius pavienius atvejus, nuo bding tik tiems atvejams detali. Todl juo gaunamas inojimas ess ir situacinis, ir transcendentikas situacijos, kurioje yra tyrintojas, atvilgiu (Abbott 2004: 59). Radikaliausiai ir nuosekliausiai poir, kad lyginamasis metodas ne tik nra antraris ar treiaris, bet kai kuriais atvilgiais netgi pranoksta statistin (kokybini metod element traukimo dka), gina amerikiei sociologas Charles C. Raginas. Trumpai tariant, lyginamasis metodas nra statistinio metodo nesantuokinis pusbrolis. Jis kokybikai skiriasi nuo statistinio metodo, ir yra vienintelis tinkamas tiems klausimams, kuriuos kelia kompa-
140
ratyvistai (Ragin 1982: 113). i idja detaliai pltojama knygoje Lyginamasis metodas (1987) ir 2000 m. j papildiusiame veikale Neryki aibi socialinis mokslas (2000). ios knygos yra svarbiausi sociologins komparatyvistikos metodologins savimons dokumentai paskutiniaisiais dviem deimtmeiais (r. taip pat Ragin 1994; 1999). Jose ne tik aptinkame atsakym klausim, kas yra lyginamasis metodas, kur galima laikyti paiu skmingiausiu A. Przeworskio ir H. Teuneo paradokso (r. 3.1) sprendimu, bet ir pateikiama originali to metodo versija, artikuliuota kaip tam tikra login technika, vadinama kokybine lyginamja analize (toliau KLA, angl. qualitative comparative analysis). Ch. Ragino idjos tapo tarptautinio tyrintoj tinklo COMPASSS (Comparative methods for the Advancement of Systematic Cross-case analysis and Small-n Studies santrumpa) kristalizacijos centru.25 Viena i io tinklo nari aktyvumo apraik yra tyrintoj, besidomini KLA ir jos pritaikymo galimybmis, konferencijos bei vasaros mokyklos. Vienas toks renginys (2003 m. spalio mn.) vyko ir Lietuvoje, Kauno technologijos universitete. Svarbiausiu skiriamuoju socialinio lyginamojo tyrimo bruou Ch. Raginas laiko tai, kad jame kaip aikinimo arba analizs vienetai (nors nebtinai taip pat ir kaip stebjimo ar duomen vienetai) panaudojamos makrosocialins sistemos vis pirma visuomens. Tai, kas iskiria lyginamj socialin moksl, yra makrosocialini sistem atribut traukimas aikinamuosius teiginius (Ragin 1987: 5). tai pora tokio teiginio pavyzdi: JAV visuomenje tarp asmens isilavinimo ir profesinio mobilumo egzistuoja reikminga pozityvi koreliacija, nes JAV yra meritokratin visuomen (Ragin 1982: 105); Didiojoje Britanijoje tarp priklausomybs socialinei klasei ir partini preferencij egzistuoja glaudus ryys, nes Didioji Britanija yra industrin visuomen (Ragin 1987: 5). iuose ir panaiuose aikinimuose tam tikras mikro arba makrolygmens faktas yra aikinamas, nurodant tam tikr socialins makrosistemos (visuomens), kurioje tas faktas yra stebimas, bruo, skiriant j nuo kit socialini makrosistem. Svarbu pabrti, kad tokios aikinamosios galios neturi tiktai tos makrosocialins sistemos identifikavimas tikriniu vardu, pavyzdiui: Didiojoje Britanijoje tarp priklausomybs socialinei klasei ir partini preferencij egzistuoja glaudus ryys, nes tai yra Didioji Britanija. itaip modifikuotas teiginys aprao paaikinimo reikalaujant fakt, taiau pats aikinamosios galios neturi. Aikinamj gali jam suteikia nuoroda t socialins makrosistemos, kurioje yra lokalizuotas aikinamasis faktas, bruo arba kintamj, kuris j skiria nuo kit makrosistem: t, kurioms to paties arba emesnio lygmens aikinamasis faktas nra bdingas. Fakt, kad skirtumas tarp komparatyvist ir nekomparatyvist yra metateorinis skirtumas, pagrstas ypatingais lyginamojo socialinio mokslo tikslais, utemd vis socialini mokslinink polinkis teigti, kad jie tiria visuomenes arba kad socialinis mokslas yra visuomens tyrimas. Taiau nekomparatyvistams makrosocialiniai vienetai daniausiai yra abstrakcijos. Nekom25
r.: http://www.compasss.org. irta 2007 12 27.
II DALIS
141
paratyvistai gali bti tikri, kad formos (patterns) ir procesai, kuriuos jie tiria, egzistuoja visuomenje; jiems nereikia tos svokos operacionalizuoti eksplicitikai. Taiau komparatyvist darb makrosocialiniai vienetai veikia fundamentaliai (Ragin 1987: 56). Taiau gali sujungti ir kokybini, ir kiekybini metod privalumus Ch. Raginas priskiria ne kiekvienam lyginamajam tyrimui, bet tik vienai ypatingai jo versijai, kurio strategijai ipltoti jis ir nukreipia savo pastangas. Jis teigia, kad galimos trys lyginamojo tyrimo strategijos, kurias galima bt pavadinti ir trimis lyginamojo metodo socialiniuose moksluose versijomis. Tai kiekybin, kokybin ir sintetin strategijos. Pirmosios dvi jau yra praktikai gyvendintos, o treioji logikai galima, bet nerealizuota dl reikiamos analitins technikos stokos. Tokios technikos (tai jau minta KLA) sukrim ir pritaikym amerikiei sociologas laiko savo asmeniniu nuopelnu. Kiekybin strategij rykiausiai reprezentuoja hologeistiniai (holonacionaliniai ir holokultriniai) tyrimai, kur makrosocialiniai vienetai yra ir aikinimo, ir stebjimo vienetai, o taip pat tarptautiniai tyrimai, kai aikinimo vienetai yra makrosocialiniai, taiau pagrindiniai stebjimo vienetai yra individai arba smulkesnio masto socialiniai vienetai, o informacija apie juos renkama ir analizuojama kiekybiniais metodais (vis pirma apklausomis). Kokybin strategij rykiausiai reprezentuoja nedaugelio ali (kultr, visuomeni) tyrimai, kai dominuoja kokybiniai duomen rinkimo bei analizs vienetai. Sintetin strategij Ch. Raginas sieja su N, kuri yra per maa statistinei analizei pritaikyti, taiau per didel, kad tyrintojas galt gyti tok gil ir intym inojim apie kiekvien jo nagrinjam atvej, koks vis dar yra manomas, kai lyginam socialini makrosistem skaiius yra labai maas. Kokybikai orientuoti lyginamieji tyrimai isiskiria bdingu kokybiniams tyrimams apskritai svok bei teorij dialoginiu santykiu su duomenimis. Kiekybinio tyrimo slyga yra i anksto apibrta populiacija ar generalin visuma. Kartu daroma prielaida, kad klausimas, kaip turi bti aprayti ir klasifikuoti tie atvejai, kurie yra analizs ar aikinimo vienetai, jau yra isprsta, o populiacija egzistuoja jau gatava. Keblum gali kilti tik dl vieno ar kito nepatogaus atvejo spraudimo jau gatav klasifikacin sistem. Kiekybini tyrintoj polink traktuoti savo atvej populiacijas kaip gatavas skatina ir tai, kad jie danai priima kaip objektyvi realyb tas populiacijas, kurias konstituoja valstybini institucij (vis pirma valstybins statistikos inyb), o nuo XX a. ir tarptautini organizacij naudojamos institucins klasifikacijos sistemos. Kiekybinio tyrimo atvejai daniausiai egzistuoja kaip konvencionalizuotos bendros kategorijos, kurias tyrintojas turi priimti kaip duotyb. Kokybinio tyrimo atvejai paprastai susijungia specifines kategorijas tyrimo metu. Kas per atvejis is tyrimo objektas yra? (what is this the research subject a case of?) tai klausimas, kur geriausia kelti kokybiniame socialiniame moksle (Ragin 1992: 9). Iekodamas atsakymo klausim, tyrintojas sprendia ne savo stebjimo duomen aikinimo, bet j teisingos ar geriausios interpretacijos problem: kokiai svokai juos subordinuoti? Sprsdamas i problem, jis konstituoja savo atvej populiacij.
142
Atvej konstitucija apima ne tik paiekas, kokiai ar kokioms svokoms i tyrintojo turim svok atsarg nagrinjami atvejai galt bti subordinuoti, bet ir pai t svok revizij, nauj, patikslint, apibrim. iuo poiriu, kokybiniam tyrintojui ypa doms sunks, nenormals, nukryp (deviant) atvejai, kurie skatina ir veria j perirti savo turimas idjas apie tai, kas yra, pavyzdiui, demokratija, kapitalizmas, terorizmas ir pan. Kai tyrintojai ginijasi, pavyzdiui, ar tam tikras politinis sjdis yra teroristinis, jie ginijasi ne tik dl to, ar to sjdio veiklai bdingi bruoai, kurie sudaro terorizmo svokos designat (apibrimu nurodom reikm), bet ir dl to, kaip teisingai apibrti i svok, kuo vienas apibrimas yra geresnis u kit. Ginydamiesi jie apeliuoja implikacijas, kurias vienokio ar kitokio terorizmo apibrimo primimas turt kit su ia svoka siejam atvej klasifikacijai ir aikinimui. Sprsdami i problem, kokybin tyrim orientuoti tyrintojai sureikmina t apibrimo adekvatumo slyg, kuri siejama su M. Weberio metodologiniais darbais bei vadinamosios interpretuojamosios ar supratimo sociologijos tradicija: apibrimas turi atsivelgti ir t reikm, kuri atitinkamas odis turi socialins veiklos subjekt svokiniame aparate ( Alfredo Schtzo pirmos eils konstruktus). Tai reikia, kad tas apibrimas turi bti jeigu ne priimtinas, tai bent jau suprantamas patiems apibriamiesiems. Populiacij konstitucija lyginamajame atvej tyrime yra krautas teorija (theory-laden), konceptualiai intensyvus procesas, kuris danai apima sudting idj ir duomen dialog (Ragin 2000: 61). Lygindami Ch. Ragino pateikiamas dviej lyginamojo tyrimo strategij charakteristikas su metodologinje literatroje aptinkamais kiekybins ir kokybins tyrimo metodologijos apibdinimais, aptinkame, kad jos daug kuo panaios ar netgi vienos kitas pakartoja. iai probleminei situacijai suvokti naudinga yra fraktalins struktros svoka, paskutiniaisiais deimtmeiais i gamtos moksl (r., pavyzdiui, Mandelbrot 1982) aktyviai perkeliama socialinius mokslus. Svarbiausias tokios struktros bruoas yra vadinamasis panaumas save (self-similarity), kuris bna tais atvejais, kai dalis turi toki pai arba panai sandar, kaip ir visuma. Fraktalins struktros yra snaigs: pavelg snaig per didinamj stikl, matome, kad j sudaro geometrins figros, kurios paios turi geometrin snaigs form; i didelio aukio matomos kranto linijos pieinys atpastamas jos fragmento vaizde, kuris atsiveria i maesnio aukio, ir t.t. Aptardamas skirting disciplin sintezs ir tarpdisciplinini tyrim problemas, A. Abbottas atkreipia dmes, kad tokiose sintezse fraktalins struktros pavidalu atsikartoja pirmin perskyra, kuri ia sinteze siekiama veikti. Pastang veikti praraj tarp sociologijos (kaip apibendrinamosios ar nomotetins disciplinos) ir istorijos (kaip individualizuojamosios ar ideografins) vaisiai yra socialin mokslin istorija (social science history), kuri pltoja istorijos sociologizavimu besirpinantys istorikai, ir istorin sociologija, kuri yra siekiani suistorinti sociologij sociolog krinys. Pirmasis socialins mokslins istorijos
II DALIS
143
apibrimas yra toks, kad tai yra sritis, kurioje naratyviai ikeltos problemos yra sprendiamos kauzaliniais metodais, o tuo tarpu istorin sociologija yra sritis, kurioje kauzaliai ikeltos problemos, t.y. bendri klausimai (pavyzdiui, kodl vyksta revoliucijos) yra atsakomi (iek tiek) naratyvine atvejo analize (Abbott 2001: 14). dmesn i nauj tarpdisciplinini tyrimo srii (o ypa jose vykstani diskusij) analiz parodo, kad kiekvienoje i j galima aptikti takoskyr tarp labiau istorikai (ar ideografikai) ir labiau sociologikai (arba nomotetikai) orientuot sparn. Panaiai yra ir lyginamj tyrim atveju: komparatyvistinse vairi socialini moksl disciplin atakose (lyginamojoje politikoje, sociologijoje, antropologijoje ir pan.) pasikartoja kiekybikai ir kokybikai orientuot j sparn priestata. Kiekybinis komparatyvistikos sparnas yra tiesiog statistini metod pritaikymas dideli N, kurias sudaro visuomens, kultros ar kitos didels socialins sistemos, analizei. Kokybin sparn reprezentuoja tie tyrimai, kuriuos A. Lijphartas tapatina su lyginamuoju metodu apskritai: prieastini hipotezi kontrol neeksperimentinje nedaugelio atvej (mao N) analizje pagal Millio kanonus. Kokie yra tie barjerai, kurie skiria dvi komparatyvistinio tyrimo strategijas ar lyginamojo metodo versijas? Klausim apie tas klitis, su kuriomis susiduria mginimas sintezuoti abi lyginamojo tyrimo strategijas, nagrinsime kitame skirsnyje (4.2). Toliau apvelgsime to mginimo jas suvienyti, kur silo Ch. Raginas, vaisius (4.3 ir 4.4), ir baigsime klausimu, ar tja sinteze pavyksta ivengti pirmins problemins situacijos fraktalinio pasikartojimo (4.5)?
4.2. Dvi atvejo sampratos
Pat svarbiausi kiekybins ir kokybins lyginamojo tyrimo strategij skirtum amerikiei sociologas irykina, vadindamas kokybin strategij orientuota atvejus (case-oriented), o kiekybin orientuota kintamuosius (variable-oriented). Kiekybin strategij jis nusako dar ir taip: tai esanti didels N (large-N), ekstensyvi (orientuota plot) strategija. Ne maiau taigi ir iraikinga dar viena jo siloma terminologin antitez: kiekybin strategij jis vadina orientuota bendrum (generality-oriented), o kokybin orientuota sudtingum (complexity-oriented). Tuo amerikiei sociologas vis pirma nori pasakyti, kad i esms skiriasi i strategij atvejo samprata. Kiekybinje, arba ekstensyvioje (orientuotoje plot), strategijoje atvejis yra suprantamas tik kaip eilut parengt statistinei analizei duomen matricoje, kaip tam tikr kintamj reikmi agregatas. Orientuotoje sudtingum, arba kokybinje, strategijoje atvejis suprantamas kaip tam tikr daugiau ar maiau organikai tarpusavyje susijusi bruo konfigracija. iuo atvilgiu kokybinis lyginamasis keli atvej tyrimas nesiskiria nuo vieno atvejo tyrimo: atvejo tyrimo logika yra i esms konfigracin <...>. Pagrindinis tikslas paprastai yra parodyti, kaip skirtingos atvejo dalys yra tarpusavyje susijusios <...>. Dalys, kurias atvejo tyrin-
144
tojai nagrinja, gali bti labai vairios: institucijos, priklausomybs nuo tako (path-dependencies), socialins struktros, istorins formos (historical patterns) ir tendencijos, rutinins praktikos, pavieniai vykiai, vyki sekos, ryiai su kitais vykiais, platesn atvejo aplinka ir t.t. (Ragin 2000: 68). Tokia strategija yra stipriausia ten, kur ekstensyvi, arba orientuota bendrum, strategija yra silpniausia, ir atvirkiai. Silpnj ekstensyviosios strategijos viet nurodo jau minta (3.1) Galtono problema: jai dideli keblum kelia socialins ir kultrins difuzijos procesai poveikis, kur vykiai vienuose makrosocialiniuose vienetuose (visuomense) daro pokyiams kituose. Dl to poveikio atskir vyki ar pokyi stebjimai negali bti laikomi nepriklausomomis viena nuo kitos tikrinamos hipotezs kontrolinmis instancijomis (r. Schaefer 1974; Schweizer 1987: 4367; Ross ir Homer 1976). Giljant ems rutulyje egzistuojani visuomeni ekonominei, politinei, kultrinei tarpusavio priklausomybei, i problema darosi vis keblesn. Palyginti didel N, kuri ekstensyviosios strategijos alininkai laiko, pavyzdiui, holonacionalini lyginamj tyrim privalumu, pasirodo esanti tik tariama, nes daugelis bruo, kurie bdingi pasaulio visuomenms nuo naujj laik pradios, yra btent difuzijos ar bendros kilms produktas. Vis naujais difuzijos santykiais susiet atvej stebjim kontrolin galia, tikrinant tam tikr bendr hipotez, yra tokia pat niekin, kaip ir vis gausesnio apie tam tikr vyk pasakojani autori brio tekst informacin vert, jeigu paaikja, kad j informacija gal gale kyla i vieno ir to paties altinio. rodomj gali turi tik vienas nuo kito nepriklausomi atvej stebjimai. Tokios nepriklausomybs nra, kai stebjimo objektas yra tie atvej bruoai, kuriuos jie gijo vienas i kito difuzijos bdu. Tai ir yra Galtono problema: kaip atskirti tikrus (nepriklausomus vienas nuo kito) ir netikrus (priklausomus) stebinius? Bene rykiausiu difuzijos pavyzdiu gali bti suverenios teritorins (vliau ir nacionalins) valstybs tapimas universalia iuolaikinio pasaulio politins organizacijos forma. Ji buvo irasta Europoje ir upatentuota 1648 m., sudarant Vestfalijos taikos sutart. Vakar kolonijins ekspansijos ir ypa pokolonijinje epochoje (po 1945 m.) ji buvo teisinta kaip normali ir privaloma politins organizacijos forma. Jos gritys (Somalis, Siera Leon, Liberija, Afganistanas, Irakas) laikomos pavojais regioninei arba globalinei tvarkai, tad j lokalizavimas ir likvidavimas tampa kolektyvini kit pasaulio valstybi ir tarptautini organizacij pastang objektu. i ekstensyvios lyginamojo tyrimo strategijos silpnoji vieta nekelia joki keblum kokybinei, arba orientuotai sudtingum, strategijai, nes tam tikro atvejo sudtingumo analizs dalis yra to atvejo (makrosocialins sistemos) sveikos (main, tarpusavio priklausomybs ir kitokios takos) su kitais atvejais proces tyrimas. Vienas i svarbiausi, jeigu ne pats svarbiausias, klausimas, kur turi atsakyti is tyrimas, yra toks: koks buvo lyginamasis vidini ir iorini prieasi indlis tyrintoj dominanio reikinio (pavyzdiui, socialins revoliucijos, nacionalizmo, gerovs valstybs) prieastin determinacij?
II DALIS
145
Pavyzdiui, tam tikr 1917 m. Rusijos revoliucijos ir 19111949 met Kinijos revoliucijos bruo bei ypatum nesuprasime, neatsivelgdami t aplinkyb, kad Rusijos revoliucionieri ir kontrrevoliucionieri elges veik inios apie Pranczijos revoliucijos 17891794 metais peripetijas, o jgos, tarpusavyje kovojusios Kinijoje, dar savo ivadas i Rusijos revoliucijos patirties. Statistinei analizei tai yra per daug sudtingos problemos, dl to daugelis kiekybins strategijos alinink, kurie j laiko vienintele mokslika, daro ivad, kad jos yra nekandamos mokslinei analizei apskritai. Taiau tyrintojas, apribojantis savo dmesio lauk nedidelio skaiiaus makrosocialini vienet analize ir besigilinantis detales, gali manyti, kad galima gana tiksliai vertinti ir pasverti iorini ir vidini prieastini veiksni indl. Kaip jau buvo minta (r. 3.2), silpnja kokybins, arba maos N, lyginamosios analizs vieta socialinio tyrimo metodologai, manantys kiekybin strategij esant pranaesn, laiko laisvs laipsni arba daug kintamj, maai atvej problem, dl kurios kokybine strategija pagrstas tyrimo dizainas lieks neapibrtas, nes menka stebjim vairov palieka neeliminuotas daugiau negu vien prieastines hipotezes. Jau buvo nurodyta (r. 3.4), kad ir eksperimentinio, ir statistinio tyrimo dizainui tok apibrtum utikrina tik stiprios teorins prielaidos, leidianios iki minimumo sumainti alternatyvi hipotezi skaii. Nra jokio pagrindo manyti, kad teorins prielaidos ios funkcijos negali atlikti taip pat ir neeksperimentinio tyrimo metu lyginant nedaug atvej. Taiau toki funkcij teorins prielaidos gali atlikti tik tada, kai jos yra tiksls ir grietai suformuluoti teiginiai. Dauguma teorij, kuriomis remiasi kokybiniai tyrimai, iais privalumais nepasiymi jos yra palyginti menkai apibrtos (vague) teorijos. Kai kurie kiekybin metodologij orientuoti tyrintojai (Western 1996; 2001; Western ir Jackman 1994) mano, kad i problem gali padti isprsti statistins analizs pagrindimas statistine teorine metodologija, kuri yra alternatyvi (o kartu ir heterodoksin) iuo metu dominuojaniai (Fisherio-Neymano-Pearsono) statistins analizs mokyklai (Desrosieres 1998). ioje klasikinje statistins analizs mokykloje hipotezs yra tikrinamos atmetant vadinamj nulin hipotez, pasak kurios, stebimas statistinis ryys yra tariamas, paaikinamas atsitiktiniu sutapimu (statistiniu poiriu, nra nemanoma, kad prie kompiuterio klaviatros pasodinta bedion atspausdins Immanuelio Kanto Grynojo proto kritikos tekst). Ta hipotez yra atmetama, vertinus tokio atsitiktinio sutapimo tikimyb turim stebini skaiiui. Tokio vertinimo patikimumui turim stebini (atvej) skaiius (imties dydis) kaip tik ir yra lemiamas dalykas. Alternatyvioje statistins metodologijos mokykloje (Lee 2004; Norkus 2003a), kuri yra vadinama bejesikja (Bayesian), lemiamas hipotezs vertinimui dalykas yra jos iankstin tikimyb, o taip pat nauj duomen (stebini) netiktumas, kuris priklauso nuo j pai iankstins tikimybs. Nauji duomenys, kuri iankstin (apriorin) tikimyb buvo maa, maai tiktinai hipotezei prideda svorio daugiau, negu nauji duomenys, kuri iankstin tikimyb buvo didel, suteikt hipotezei su didele iankstine tikimybe. Kalbama btent
146
apie tam tikros hipotezs subjektyvios tikimybs, suprantamos kaip tikjimo ja laipsnis, padidinim ar sumainim. Bejesikojoje statistikoje svarbiausiu veiksniu, lemianiu hipotezs vertinim, tampa nebe stebini skaiius, bet j pobdis kiek jie yra netikti, nauji. Svarbiausias ortodoksins ir bejesikosios statistins analizs mokykl skirtumas ir yra susijs su skirtinga tikimybs samprata: tikimybs, kuriomis operuoja ortodoksin mokykla, yra empirins ir logins tam tikr stebini lyginamieji daniai ir vien teigini (hipotezi) patvirtinimo kitais teiginiais (duomenimis) laipsniai. Tikimybs, kuriomis operuoja bejesikoji statistika, yra subjektyvios. Kartu su keblumais, kurie ikyla mginant kiekybikai vertinti hipotezi ir duomen iankstin tikimyb, is subjektyvistinis atspalvis, bdingas bejesikajai statistinei analizei, yra bene svarbiausia prieastis, kodl dauguma kiekybin metodologij orientuot komparatyvist skeptikai iri mginimus isprsti laisvs laipsni problem jos priemonmis. I tikrj skirting tyrintoj prielaidos apie tikrinam hipotezi bei duomen, kuriais jos yra tikrinamos, iankstines tikimybes gali smarkiai skirtis. Tiesa, viena i bejesikosios statistins teorijos teorem sako, kad tam tikromis slygomis tyrintoj su skirtingomis iankstinmis prielaidomis tikimybiniai lkesiai gali suartti. Tarp i slyg yra reikalavimas, kad stebjim serija bt pakankamai ilga. Taigi N dydis vl pasidaro svarbus, ir bejesikoji statistika ia praranda savo lyginamj pranaum prie ortodoksin statistin analiz. Taiau tie socialini moksl metodologijos darb autoriai, kurie atmeta poir, kad vieno atvejo arba lyginamoji nedaugelio atvej analiz yra nevisavert, palyginus su eksperimentine ir statistine analize, nesieja laisvs laipsni problemos sprendimo su revoliucija statistins analizs metodologijoje (Mahoney ir Rueschemeyer 2003; Brady ir Collier 2004; George ir Bennett 2005). Jie tiesiog laiko j pseudoproblema. itoks j iuo metu populiarjantis poiris remiasi kitokia (konfigracine ir holistine) atvejo samprata, besiskiriania nuo jau mintos statistins jo sampratos, kad atvejis tai tiesiog eilut duomen matricoje arba tam tikr kintamj sankirta. J poiriu, atvejai egzistuoja ne vienokiu ar kitokiu bdu surinktuose duomenyse, bet ioriniame pasaulyje (tikrovje) ir yra tsios bei trunkanios visumos. Tos visumos gali bti stebimos i skirting poirio tak bei skirtingais vaizdo masteliais tyrintojas t mastel gali kaitalioti, stebti i arti, stambiu ar mikroskopiniu planu, pristatydamas tuos atvej aspektus ar fazes, kurios yra svarbios bei reikmingos jo nagrinjam klausim poiriu. Jis gali tok detalizuojant vilgsn kombinuoti su teleskopine ar panoramine perspektyva, kai visas atvejis aprpiamas kaip visuma, apvelgiama per jos santykius su kitais atvejais. Tyrintojo hipotezi vertinimui yra reikmingi ne pavieniai stebiniai, bet tie pavidalai (patterns), kuriuos jie susidlioja, bei nauj stebini ir tyrintojo hipotezs ar koncepcijos prognostini implikacij atitikimas. Sistemingi neatitikimai tarp laukt duomen ir faktikai gaut yra pagrindas koncepcij ar hipotez koreguoti tol, kol nepasiekiamas emintos teorijos (grounded theory) metodolog apraomas prisotinimo efektas (r. 3.5). Visa tai
II DALIS
147
es manoma ir tada, kai tyrintojas nagrinja vien atvej, t.y. jeigu jo tyrimas yra vieno atvejo studija (Campbell 1975). Tokia kiekvieno atvejo vidin analiz (within case analysis) ess esminis taip pat ir kokybins keli atvej lyginamosios analizs aspektas (Collier, Brady, ir Seawright 2004; George ir Bennett 2005: 151181; Mahoney 1999; 2000). Labiausiai provokuojantis ir kontroversikas io laisvs laipsni problemos tikro ar tik tariamo sprendimo aspektas yra kai kuri kokybinio lyginamojo tyrimo metodologijos apologet tez, kad toks tyrimas disponuoja savita priemone prieastinms hipotezms pagrsti, kuriai palyginimas nra reikalingas. Tai vadinama proceso atsekimu (process tracing) (George ir Bennett 2005: 205232; Norkus 2005: 361369). Implicitik ar pusiau implicitik (smoning) tikjim tokios procedros egzistavimu rodo, pavyzdiui, tie istorikai, kurie mano, kad kilus abejonms dl tam tikros prieastins hipotezs e prieastis buvo c pagrstumo, jas gali isklaidyti tik nauji duomenys, detaliau nuvieiantys t proces, kurio dka i c atsirado e. Kitaip sakant, bdas isklaidyti abejones dl prieastinio e ir c ryio yra pavelgti t ry su didinamuoju stiklu, irykinaniu jo mikromechanizm, kaip, kokiu bdu c sukl e, panaiai kaip abejones dl prieastinio ryio tarp Jono persialdymo ir mirties gali isklaidyti detali atvejo analiz (ligos istorija), valandos tikslumu rekonstruojanti vykius tarp to etadienio vakaro, kai Jonas igrs umigo ant suoliuko parke, ir kitos savaits penktadienio ryto, kai dl vis nauj peralimo komplikacij ugeso jo gyvyb. Bdas, kuriuo tyrintojas organizuoja ir pristato naujus duomenis, gautus sigilinus ar pavelgus i ariau jungiamsias grandis tarp pirmojo ir paskutinio prieastinio proceso epizod, yra pasakojimas. Jeigu kokio nors epizodo ar bruoo apraymas ar pristatymas iame pasakojime palieka koki nors neaikum (provokuoja klausimus kodl...?, kaip...? ir pan.), tai geriausias atsakymas tokius klausimus yra dar detalesnis to epizodo ar bruoo apraymas, pagilinantis jo supratim, mikropasakojimo terpimas pasakojim ir t.t. Yra autori, kurie teigia, kad naratyvin (pasakojamoji) fakt idstymo forma pati savaime turi aikinamj efekt (Gallie 1964; Mink 1987). Toks poiris kelia keblum dl iuolaikinje mokslo filosofijoje ir metodologijoje dominuojanios prieastinio ryio sampratos, kuri vadinama himistine (Grenda 2006): du pavienius vykius ar faktus c ir e prieastinis ryys gali sieti tik tokiu atveju, jeigu egzistuoja dsnis, kad po C ries vyki ar fakt visada seka E ries vykiai (faktai), arba jeigu egzistuoja (kol kas galbt dar neatrastas) mokslinis aikinimas, kuriame teiginys, apraantis fakt arba vyk e, gali bti ivestas i tam tikr nomologini teigini (ireikiani iuo metu galbt dar neatrastus dsnius) ir teigini apie pavienius vykius (faktus), tarp kuri yra ir teiginys, apraantis (galbt kitokiais negu dabar terminais) vyk (fakt) c. iuo poiriu, eksperimentinio, statistinio ar lyginamojo tyrimo tikslas yra pagrsti nomologines hipotezes, kurios turi bendr teigini pavidal (paprasiausiu atveju: visada, jeigu C, tai E). Jeigu tyrimo tikslas yra nustatyti atskir prieastin ry (kaip tai daro, pavyzdiui, paciento lig diagnozuojantis medikas), tai teiginys apie iuo konkreiu
148
atveju egzistuojant prieastin ry tarp c ir e turi bti pagrstas nomologinmis iniomis, pasisemtomis i ankstesni tyrim. Vadinasi, proceso atsekimas tra tik jau sukaupt nomologini ini pritaikymas atskiriems vykiams ar faktams aikinti, taiau nra tinkama procedra naujoms nomologinio pobdio (bendroms) hipotezms pagrsti, o tai, himistiniu (tebedominuojaniu iuolaikinje mokslo filosofijoje) poiriu, yra svarbiausias mokslo tikslas. Himistine prieastingumo samprata remiasi proceso atsekimo interpretacija, kuri pateikia amerikiei filosofas Claytonas Robertsas knygoje apie istorinio aikinimo logik (1996). Ja pasiremia ir kai kurie socialinio tyrimo metodologai, ikeliantys kokybins lyginamojo tyrimo strategijos privalumus (George ir Bennett 2005). C. Robertsas proceso atsekim vadina mikrokoligacija (microcolligation). Jis teigia, kad pasakodamas vis detalesnes (sub)istorijas, upildanias properas tarp atskir vyki grandins nari, tyrintojas gal gale pasiremia bendrais nomologiniais teiginiais, kurie yra lkti (platitudinous), trivials, ir todl neproblemiki. Istorikas atseka iki paties mikroskopikiausio, koks tik yra manomas, lygmens t vyki eig, kuri veda prie reikinio, kuris turi bti paaikintas. Toliau jis naujai aprao (redeskribuoja) tuos mikroskopinius vykius taip, kad galt juos subordinuoti aprpianiam dsniui (covering law), ir taip nutiesia tiltus per ios sekos properas (Roberts 1996: 66). Taiau i kur tyrintojo ini atsargoje atsiranda ie neproblemiki dsniai ir kodl jie yra neproblemiki? Galima alternatyvi proceso atsekimo bei mikrokoligacij, kaip galutins i atsekim instancijos, interpretacija, atmetanti himikj prieastingumo samprat ir teigianti, kad socialinje tikrovje egzistuoja ir veikia vienetinis prieastingumas (Ducasse 1993 (1926); Grenda 2006: 3133), kurio painimui nereikia inoti dsni, o kartu ir paintini operacij, kuri esminis elementas yra lyginimas paia bendriausia ir abstrakiausia prasme. iuo nehimistiniu poiriu, aptikti elementar prieastin ry socialinje tikrovje gali pakakti pavienio atvejo stebjimo, kurio turinys yra veiksm atliekanio veikjo nuoirdaus liudijimo apie savo veiksm motyvus iklausymas: kai veikjas pateikia liudijim, kad jis arba kiti padar B dl A, ir norima nustatyti prieastin grand A sukl B, tai ivados validumas yra ne lyginamasis, bet, taip sakant, vidinis (internal) (Ragin 1997). Standartinis (statistinis) prieastingumo modelis mums primeta nelanksi trejyb: nra prieastinio aikinimo be lyginamojo metodo ir apibendrinimo. Kitaip sakant, lyginimas ir apibendrinimas abu yra btinos slygos (prieastiniam) aikinimui. <...> moni reikaluose mes galime (su deramu apdairumu) pateikti duomenis (galbt tik tikimybinius) tam tikro prieastinio aikinimo naudai, nesiremdami jokiu palyginimu arba apibendrinimu. iuo poiriu, aikinimas yra logikai pirminis (logically prior) lyginimo arba apibendrinimo atvilgiu (Abell 2001: 67).
II DALIS
149
Sintetin lyginamojo tyrimo strategija ir daugeriopo bei konjunktrinio prieastingumo problema

4.3.
Kaip konkreiai atrodo abiej lyginamojo tyrimo strategij sintez ir jos vaisiai? Sintetin strategij Ch. Raginas apibdina kaip orientuot vairov (diversity-oriented). Svarbiausiu jos privalumu jis laiko gebjim inarplioti tokias prieastins priklausomybs sraizgas, kurios yra nekandamos nei neeksperimentiniame tyrime taikomiems J. S. Millio kanonams, nei daugiavariacinei statistinei analizei. Apibdindamas sintetin lyginamojo tyrimo strategij, Ch. Raginas nurodo, kad su orientuota kintamuosius strategija bendra tai, kad ji leidia inagrinti didel atvej skaii. Su orientuota atvejus strategija bendra tai, kad leidia vertinti sudtingus daugeriopo (multiple) ir konjunktrinio (conjunctural) prieastingumo pavidalus (patterns). i jungtis pateikia vidurio kelio galimyb. Vienoje pusje yra ryiai, siejantys kintamuosius ir struktrini aikinim akcentavimas. Kitoje pusje yra chronologins atskirybs bei mogikojo veiksnumo iklimas (Ragin 1987: 71). Su daugeriopu prieastingumu susiduriame tada, kai tokia pati pasekm gali bti sukelta daugiau negu vienu alternatyviu bdu. Konjunktrinio prieastingumo atveju tam tikro prieastinio veiksnio pasekms priklauso nuo to, kokios yra kitos slygos (to paties chemikalo tokia pat doz, priklausomai nuo organizmo bkls, gali bti arba vaistas, arba nuodas). Problemos, kuri ikyla, susidrus su daugeriopo ir konjunktrinio prieastingumo apraikomis, esm geriausia atskleisti, analizuojant konkret pavyzd. Tai garsiausio iuolaikinio lyginamosios istorins sociologijos veikalo Valstybs ir socialins revoliucijos argumentacija, kuri jos autor T. Skocpol naudoja savo silomam socialini revoliucij aikinimui pagrsti.26 i argumentacija remiasi anksiau jau paaikinta (r. 3.4) jungtine panaumo ir skirtumo taisykle. Taikydama i taisykl, amerikiei sociolog pirmiausiai sukritikuoja kelet socialini moksl literatroje aptinkam revoliucij aikinim. Tai (1) klasikinis marksistinis socialini revoliucij aikinimas gamybini santyki nebeatitikimu gamybinms jgoms; (2) socialin psichologin revoliucijos teorija, kuri revoliucijas aikina santykine deprivacija neatitikimu tarp to, k mons gauna, ir to, k mano tur teis gauti; (3) itekli mobilizacijos teorija, kuri lemiam vaidmen teikia grupi, kovojani dl valdios, itekli dinamikai (revoliucijas sukelia organizuotos grups, turinios pakankamai itekli, vis pirma organizacini); (4) sistemos vertybi teorija, kuri revoliucijas aikina neatitikimais tarp socialini sistem vertybi ir pasikeitusios j egzistavimo aplinkos. Toliau amerikiei sociolog pateikia alternatyv (jos paios silom) struktrin aikinim, kad socialini revoliucij prieastis yra valstybs aparato dezintegracija (state breakdown) ir valstiei sukilimai. Valstybs aparato dezintegracij lemia tarptautins politikos neskms (vis pirma kariniai pralaimjimai) ir emvaldi pasiprieinimas fiskalinms reformoms, kurios btinos valstybs karinei galiai padidinti. emvaldiai prieinasi tokioms
26
Toliau panaudojama J. Mahoneyo pateikiama login io aikinimo analiz (Mahoney 1999).
150
reformoms, nes jos reikia dalies j i valstiei gaunamos rentos perskirstym valstybs naudai. Kita vertus, kai valstybs aparatas subyra, vis laik vykstantys valstiei bruzdjimai virsta masiniais sukilimais, nuluojaniais emvaldius. Tikrindama savo hipotez, T. Skocpol analizuoja tris pozityvius atvejus (tai visuomens, kuriose socialins revoliucijos vyko), ir penkis negatyvius atvejus (tai visuomens ir situacijos, kurios daugeliu atvilgi yra panaios pozityvius atvejus, taiau skiriasi nuo j tuo, kad nesibaig socialinmis revoliucijomis). Pozityvs atvejai tai XVIII a. pabaigos Pranczija, Rusija 1917 m. ir Kinija 19111949 metais. Negatyvs atvejai tai XVII a. Anglija (T. Skocpol teigia, kad tenykiai socialiniai pokyiai nebuvo tokie gils, kad nusipelnyt socialins revoliucijos pavadinimo), 1905 m. Rusija, XIX a. pradios (18061813 metai) Prsija, 1848 m. Vokietija, 1868 m. Japonija. ios analizs rezultatus reziumuoja 4.1 lent. (plg. Mahoney 2001: 1159).
4.1 lentel. Jungtin panaumo ir skirtumo taisykl T. Skocpol socialini revoliucij prieasi analizje. altinis: Mahoney J. 1999. Nominal, Ordinal, and Narrative Appraisal in Macrocausal Analysis, American Journal of Sociology, 1999, Vol. 104(4), p. 1159. 1999 Chicago University Press. Skelbiama leidyklai sutikus.
T. Skocpol nurodomi prieastiniai faktoriai (kintamieji) Atvejai Valstybs apValstiei arato dezintesukilimai gracija Pranczija 1 1 Rusija 1917 m. 1 1 Kinija 1 1 Anglija 1 0 Rusija 1905 m. 0 1 Vokietija 1848 m. 0 0 Prsija 18061813 m. 0 0 Japonija 0 0
Eliminuot kintamj (prieastini faktori) pavyzdiai Miesto Santykin darbinink deprivacija sukilimai 1 1 1 1 1 0 1 1 1 1 1
Rezultatas Socialin revoliucija 1 1 1 0 0 0 0 0
Ivada: socialin revoliucija vyksta, kai ir dezintegruojasi valstybs aparatas, ir maitauja valstieiai. i slyg kombinacija yra btina ir pakankama socialinei revoliucijai vykti. Lentelje pateikti tik du konkuruojani teorij nurodomi kintamieji; vieno i j miesto darbinink sukilim verius T. Skocpol aptaria ne visais nagrinjamais atvejais.
siirj lentel, turime konstatuoti, kad taikydama jungtin panaumo ir skirtumo taisykl kiekvienam i kintamj atskirai, T. Skocpol bt turjusi eliminuoti visus kintamuosius. Valstybs aparato dezintegracija ir valstiei sukilimai eliminacijos ivengia tik todl, kad valstybs aparato dezintegracijos ir valstiei sukilim kombinacij ji traktuoja kaip vien slyg (prieingu atveju ji turt eliminuoti jas abi: pirmj dl Anglijos atvejo, o antrj dl 1905 m. Rusijos atvejo). Taikant i taisykl, igyvenimo ans (nebti
II DALIS
151
eliminuotoms) turi tik tokios prieastins hipotezs, kurios nurodo btinas ir pakankamas Y slygas. Taip yra todl, kad ji yra dviej panaumo ir skirtumo taisykli kombinacija. Panaumo taisykl eliminuoja aplinkybes, kurios negali bti Y prieastys btinos slygos prasme. Skirtumo taisykl eliminuoja aplinkybes, kurios negali bti Y prieastys pakankamos slygos prasme. Valstybs aparato dezintegracija ir valstiei sukilimai, jei juos matuojame Millio kanonais pavieniui, nra nei btinos, nei pakankamos slygos. Tik j abiej kombinacija gali bti kvalifikuota kaip prieastis btinos ir pakankamos slygos prasme. Taiau gana akivaizdu, kad jos yra prieastingai reikmingos socialinei revoliucijai ir paios savaime, nors to Millio kanonai ir nepagauna. Jie padeda ufiksuoti tik visos konjunktros (slyg derinio), bet ne jos element prieastin vaidmen. j vaidmen irykint statistin analiz, jeigu aptikt (po vis statistins kontrols procedr), kad valstiei sukilimai padidina socialins revoliucijos tikimyb. Taiau reikaling tokiai analizei atvej skaiius gali bti tiesiog per maas. Taip pat jeigu Y turi dvi ar daugiau alternatyvi pakankam slyg A arba B (t.y. jis gali bti sukeltas dviem ar daugiau alternatyvi bd), tai abi jos bus eliminuotos, jeigu kiekvienai atskirai bus taikoma jungtin panaumo ir skirtumo taisykl. Tai yra daugeriopo prieastingumo atvejis. Pavyzdiui, mirtis: yra daugyb alternatyvi bd nutraukti mogaus gyvyb (suaudyti, nunuodyti, nukirsti galv ir t.t.), i kuri kiekvienas yra pakankama, nors ir nebtina mirties slyga (bna ir taip, kad mirtis turi daugiau negu vien pakankam slyg). Kita vertus, Y gali turti toki prieasi, kurios nra nei pakankamos, nei btinos Y slygos, o prieasties vaidmen atlieka tik tam tikrame kontekste kaip nepakankamos (insufficient), bet btinos (necessary), nebtinos (unnecessary), taiau pakankamos (sufficient) Y slygos dalys. Tokias prieastis priimta vadinti (pagal k tik ivardint anglik bdvardi pirmsias raides) INUS slygomis (Mackie 1974: 2987). Jeigu, pavyzdiui, Y vienu atveju sukelia prieasi kompleksas (konjunktra) ABC, o kitu DEF, tai kiekvienas i i konjunktr komponent (A, B, C ir t.t.) yra Y prieastis btent ia, INUS slyg, prasme, tuo tarpu kai ABC ir DEF yra prieastys kaip pakankamos (bet nebtinos) slygos. Jei Y turi dvi alternatyvias pakankamas slygas, turime reikal su daugeriopu prieastingumu, jei kiekvieno atskiro pakankamos slygos komponento prieastingumas priklauso nuo kit slyg buvimo, turime reikal su konjunktriniu prieastingumu. J. S. Millio taisykls eliminuoja hipotezes, nurodanias konjunktrines arba daugeriopas prieastis (Ragin 1987: 3942).27 Bet juk, pavyzdiui, istorik tekstuose daniausiai
27
Tai tikriausiai nereikia, kad Millio kanon negalima patobulinti, kad jie duot labiau diferencijuotus rezultatus. Toki patobulint Millio taisykli redakcij silo Johnas L. Mackies (1974: 296321). Kita vertus, ir toliau nagrinjam Ch. Ragino kokybin lyginamj analiz galima interpretuoti kaip Millio kanon patobulinim.
152
kalbama apie tokio tipo prieastis. Tai prieastys, kurios yra veiksmingos tik tam tikrame kontekste kaip tam tikr konjunktr elementai. Tos konjunktros, nors ir nebtinos, gali bti pakankamos paaikinti istorik dominant reikin (r. Lorenz 1997: 193206). Jeigu istorikas teigia, kad prieastis, kodl Alyras tapo nepriklausoma valstybe, buvo ginkluota partizanin vietini arab ir berber kova prie Pranczijos valdi, tai jis nenori pasakyti, kad ta kova pati savaime yra pakankama nepriklausomybs ikovojimo ar apgynimo slyga (plg. pasiprieinimo kar Lietuvoje 19441953 metais). Jis taip pat neteigia, kad tokia kova yra btina slyga (plg. Lietuv 19891991 metais). Jo teigin galima suprasti taip, kad Alyro atveju ginkluota partizanin kova buvo nepakankama, taiau btina nebtinos, bet pakankamos slygos dalis. Ji buvo nepakankama, nes ginkluota kova galino Alyro arabus ir berberus isikovoti nepriklausomyb savo aliai tik dl io faktoriaus sveikos su kitais arab ali parama, politine vidaus situacija Pranczijoje ir t.t. Ji buvo btina, nes be ginkluotos partizanins kovos Alyras nebt taps nepriklausomu 1962 metais. Kita vertus, tas slyg kompleksas, kurio pakako Alyro nepriklausomybei ikovoti 1962 m., pats savaime nebuvo btinas. Mes galime gana pagrstai splioti, kad Alyras bt taps nepriklausomu (tiesa, gal kiek vliau) ir kitokiu bdu, kitokio pakankamo slyg komplekso (be ginkluotos partizanins kovos) dka. Alyras priklaus Pranczijai ujrio departamento teismis, todl vietiniai gyventojai galjo nevaromai imigruoti europin Pranczij. 197080 metais arab ir berber imigracija bt jau pasiekus tok mast, kad patys ariausi prancz nacionalistai, kurie 19541962 metais nuomiai prieinosi Alyro nepriklausomybei, 1970 ar 1980-aisiais tikriausiai bt jos taip pat aistringai reikalav. Kita vertus, kylant naujai globalinei demokratizacijos bangai (plg. Huntington 1991), Pranczijos vyriausybei bt buv keblu atidlioti pilietybs teisi suteikim visiems vietiniams gyventojams. Isikovojusios daugum vietins savivaldos organuose, nacionalistins alyriei politins jgos bt galjusios per juos pradti taik politin proces, kuris bt usibaigs nepriklausomos valstybs paskelbimu (galbt utikrinant prancz kolonist, kurie po 1962 m. visi turjo bgti i Alyro, teises). Vienu i svarbiausi (gal net paiu svarbiausiu) sintetins ar orientuotos vairov lyginamojo metodo versijos pranaumu (palyginus su Millio kanonais) Ch. Raginas laiko pajgum aptikti daugeriopas ir konjunktrines prieastis. Jis mano, kad iuo atvilgiu sintetin lyginamojo tyrimo strategija pranoksta ir statistin. Esminis prieastins ivados pagrindimo statistins analizs priemonmis bruoas yra prielaida, kad tam tikro prieastinio veiksnio poveikis yra nepriklausomas nuo konteksto. Analizuojant tam tikro reikinio prieastis statistins analizs priemonmis, galima nustatyti tik tam tikro prieastinio veiksnio indl priklausomo kintamojo variacijos aikinim. io indlio standartinis matas yra R2 determinacijos koeficientas, kuris paprastosios tiesins regresijos atveju sutampa su Pirsono koreliacijos koeficiento kvadratu (ekanaviius ir Murauskas 2002: 137). rodikl galima interpretuoti ir kaip informacij, kiek danai bna, kad tas veiksnys
II DALIS
153
vienas sukelia tam tikr pasekm (tai bt daugeriopo prieastingumo atvejis), ir kaip informacij, kiek tas veiksnys yra svarbus kaip pakankamos tai pasekmei sukelti slyg kombinacijos elementas. Taigi is rodiklis neleidia atskirti daugeriopo prieastingumo situacijos nuo konjunktrinio prieastingumo situacijos. Kaip statistin konjunktrinio prieastingumo svokos ekvivalent galima interpretuoti statistins sveikos svok. Kai tarp dviej kintamj egzistuoja statistin sveika, vieno kintamojo poveikis kitam kintamajam skiriasi priklausomai nuo to, koks yra treiojo kintamojo vertis. Keldamas ir tikrindamas hipotez, kad jo kintamieji sveikauja, ir statistin metod taikantis tyrintojas mgina atsivelgti prieastinio ryio priklausomyb nuo konteksto. Deja, tyrim praktikoje tai padaryti ne visada manoma. Viena klitis yra vadinamasis kolinearumas keli nepriklausom kintamj stipri kovariacija. Kita klitis yra per maas hipotezms apie sveik tikrinti atvej (N) skaiius. Pavyzdiui, ei skirting prieastini slyg skirting kombinacij inagrinjimas pareikalaut lygties su eiasdeimt keturiais dmenimis <>.(Ragin 1987: 66). Atvej, naudojam, pavyzdiui, hologeistiniuose tyrimuose, skaiius yra tiesiog nepakankamas gauti statistikai reikmingus rezultatus, kontroliuojant hipotezes apie kintamj sveik ortodoksinmis statistins analizs priemonmis. Sintetins lyginamojo tyrimo strategijos branduolys yra login duomen analizs technika, kuri Ch. Raginas vadina kokybine lyginamja analize (KLA). i technika egzistuoja taip pat ir kompiuterio program, kurias galima (nemokamai) parsisisti i interneto, pavidalu.28
Kokybin lyginamoji analiz kaip sintetins lyginamojo tyrimo strategijos login technika
4.4.
Taikydami KLA, sudarome lentel, kuri traukiamos visos galimos nepriklausom kintamj veri (nominalinje skalje) kombinacijos. Ta matrica yra panai tiesos lenteles, kurios teigini logikoje naudojamos loginms formulms analizuoti. Tas panaumas nra atsitiktinis ir vienos, ir kitos lentels yra Booleio algebros pritaikymai. Tarp j egzistuoja du skirtumai. Pirma, tiesos lentelje tas vertis, kur ivesties skiltyje gauna tam tikra logins formuls sudt einani kintamj veri kombinacija (eilut), priklauso nuo logini funktori, kuriais tie kintamieji sujungiami subformules, reikms. KLA lentelse ivesties skiltyje nurodomi faktikai stebimi priklausomo kintamojo veriai atitinkamoje eilutje nurodytai nepriklausom kintamj veri kombinacijai. Antra, KLA lentelse yra viena papildoma skiltis, kurioje yra nurodomas atvej skaiius. Tarkime, turime 38 atvej populiacij, tris priklausomus kintamuosius A, B, C ir nepriklausom kintamj S. Tokiu atveju KLA lentel gali atrodyti taip (Ragin 1987: 96):
28
r. http://www.u.arizona.edu/~cragin/fsQCA/software.shtml. irta 2007 12 14.
154
4.2 lentel. Hipotetinis KLA lentels pavyzdys. altinis: Ragin Ch. C. The Comparative Method: Moving Beyond Qualitative and Quantitative Strategies. Berkeley: University of California Press, 1987, p. 96. 1987 University of California Press. Skelbiama leidyklai sutikus.
Nepriklausomi kintamieji (slygos) A 1 0 1 1 1 0 0 0 B 0 1 1 1 0 0 1 0 C 1 0 0 1 0 1 1 0
Priklausomas kintamasis S 1 1 1 1 0 0 0 0
Atvej skaiius 6 5 2 3 9 6 3 4
Duomen pateikimas toki lenteli pavidalu galina pritaikyti j analizei formalias Booleio algebros transformacijos ir analizs procedras. Tai vis pirma Booleio sudtis (jos loginis atitikmuo yra disjunkcija) ir Booleio daugyba (jos loginis atitikmuo yra konjunkcija). Tai, k rodo lentel, pirmiausiai galima reziumuoti tokia formule (ia ir toliau didioji raid reikia nominalinio kintamojo vert taip, o maoji vert ne):
(1)
S = AbC + aBc + ABc + ABC
ios sumos dmenys yra Booleio sandaugos, kur kiekviena nurodo tam tikr slyg derin, po kurio seka S. i formul galime supaprastinti, pritaikydami jai Booleio minimizacijos procedr. i procedra leidia bet kurias dvi Booleio iraikas su tuo paiu priklausomojo kintamojo veriu (1), besiskirianias tik vienu elementu, pakeisti paprastesne, i kurios tas elementas yra paalintas. i formali manipuliacija ireikia toki idj: jeigu du slyg deriniai sukelia t pai pasekm, tai tas elementas, kuriuo jie skiriasi, yra nerelevantikas. Tarkime, turime dvi Booleio iraikas ABC ir ABc, kurios nurodo dvi slyg konjunktras, kurioms S turi vert 1. Jos skiriasi tik C, taigi C galime eliminuoti, palikdami AB. Pritaik minimizacijos procedr (1) formulei, j galime supaprastinti
(2)
S = AC + AB + Bc
Kaip buvo gauti ios Booleio sumos dmenys, kurie vadinami pirminiais implikantais (prime implicants)29? AC gautas i ABC ir AbC (jie skyrsi tik B); AB gautas i ABC ir ABc (jie skyrsi tik C); Bc gautas i ABc ir aBc (jie skyrsi tik A). Boole'io iraika, kuri sudaro pirminiai implikantai, gali bti toliau minimizuota, transformuojant j iraik, kuri sudaro vien tik logikai esminiai pirminiai implikantai (angl. logically essential prime implicants). Joje paliekamas logikai minimalus pirmini implikant skaiius. Jo iekant, yra sudaroma lentel, kurioje pirminiai implikantai kryminami su pradinmis Booleio
29
Viena Booleio iraika implikuoja kit, jeigu antrosios iraikos nurodomos klass elementai yra pirmosios klass element poaibis. Implikuojanti iraika ir yra vadinama implikantu.
II DALIS
155
sandaugomis. Langeliai, kurie yra pirminio implikanto ir pradins iraikos sankirtoje, yra paymimi, jeigu implikantas t iraik implikuoja. Galutinje Booleio iraikoje paliekami tik tie pirminiai implikantai, kurie vienas kito nedubliuoja (neturi t pai pirmini sandaug kaip savo implikant). Nagrinjamo pavyzdio atveju pirmini implikant lentel atrodo taip (r. lent. 4.3):
4.3 lentel. Pirmini implikant lentel. altinis: Ragin Ch. C. The Comparative Method: Moving Beyond Qualitative and Quantitative Strategies, p. 97. 1987 University of California Press. Skelbiama leidyklai sutikus.
Pradins Booleio sandaugos Pirminiai implikantai AC AB Bc ABC X X AbC X ABc X X aBc
Kaip matome, visas pirmines sandaugas implikuoja du implikantai. Taigi galiausiai Booleio formul, apimanti tik logikai esminius pirminius implikantus, analizuojamam pavyzdiui atrodo taip:
(3)
S = AC + Bc
Dmuo AB i (2) formuls eliminuojamas, nes jo implikuojamas pirmines Booleio sandaugas (ABC ir ABc) implikuoja kiti pirminiai implikantai. Kam visos ios transformacijos reikalingos? Minimizuota Booleio iraika apibendrina pradinius duomenis. Be to, supaprastinta Booleio iraika galina suinoti tam tikr svarbi dalyk apie analizuojam situacij. Pirma, minimizuota Booleio iraika leidia pasakyti, kokio tipo prieastis turi S. Btent (3) formul parodo, kad n viena i keturi S prieastini slyg A, C, B,c nra nei btina, nei pakankama. Prieastin vaidmen jos vaidina tik tam tikr konjunktr AC ir Bc sudtyje. Tos konjunktros AC ir Bc yra pakankamos, bet nebtinos S slygos. Palyginimui pateiksime dar kelet hipotetini Booleio minimizacijos rezultat:
(4) (5) (6) (7)
S = AC + BC; S = AC; S = A + Bc; S = B.
(4) formul rodyt, kad C yra btina, bet nepakankama S slyga (btina slyga turi kartotis visuose logikai esminiuose pirminiuose implikantuose); i (5) formuls galima bt suinoti, kad A ir C btinos, bet nepakankamos S slygos; (6) formul bylot, kad A yra pakankama, bet nebtina S slyga; (7) formul rodyt, kad B yra S btina ir pakankama slyga (vienintel S prieastis). Antra, turdami pakankamai paprast Booleio iraik, galime su ja atlikti tam tikras tolesnes transformacijas ir igrti papildomos informacijos i turim duomen. Pavyzdiui, (3) formulei galima pritaikyti Booleio algebros DeMorgano
156
dsn ir nustatyti s prieastis. Kitaip sakant, identifikuoti tas slygas, kurios lemia neigiam proceso ar reikinio baigt (pavyzdiui, kokios prieastys lemia karini perversm, streik ir pan. neskm). Kad skaitytojui visa tai nepasirodyt tuiu aidimu simboliais, pateiksime ir vien konkret jos pritaikymo pavyzd, kuriuo Ch. Raginas siekia pademonstruoti ios technikos vaisingum (Ragin 1987: 133149). Tai yra Vakar Europos etnini teritorini maum politins mobilizacijos teorini aikinim empirin kontrol. Etnins teritorins maumos tai tam tikrose teritorijose susikoncentravusios maumos. Politin etnins maumos mobilizacija pasireikia etnins politins partijos krimu, politiniu atstovavimu nacionaliniuose arba regioniniuose statym leidybos organuose etniniu pagrindu, etninmis demonstracijomis ir politine prievarta. Kodl vienos etnins maumos politikai mobilizuojasi, o kitos ne? Kada galima laukti, kad tam tikra etnin mauma politikai mobilizuosis? Socialini moksl literatros, skirtos iai problemai, analiz rodo, kad tyrintojai daniausiai iskiria keturis kintamuosius, kurie turi takos etninei mobilizacijai (M). Tai, pirma, etnins maumos dydis (D). Vakar Europos valstybi gyventoj statistikos analiz rodo patog sutapim: maumos grupuojasi du klasterius. Vienam priklauso maumos, kuri dydis nesiekia 100 000 gyventoj, o kitam didesns nei 100 000 gyventoj. Pirmj D turi vert 1 (arba tiesiog D), antrj 0 (arba tiesiog d; taip pat ir kitus kintamuosius galima koduoti iuo alternatyviu bdu, didij raid skaitant kaip taip, o maj kaip ne). Antras veiksnys yra kalbin kompetencija (K): vienos teritorins maumos yra umirusios savo kalb, o kitos j aktyviai vartoja. Jeigu dauguma etnins maumos nari moka ir kalbti, ir rayti savo kalba, tai K turi vert 1, jeigu ne 0. Treias veiksnys yra maumos turtas (T). Jeigu maumos pajamos vienam gyventojui yra tokios paios arba didesns u likusios gyventoj dalies pajamas, tai T turi reikm 1, jeigu ne 0. Ketvirtas veiksnys yra maumos gyvenamos teritorijos ekonomin bkl ar ji kyla, ar smunka (A). Geriausias io kintamojo indikatorius yra migracijos saldo: jeigu imigracija teritorij pranoksta emigracij, tai ji kyla 1, jeigu yra atvirkiai, tai teritorij yra apms ekonominis sstingis arba ji ekonomikai smunka 0.30 Literatros analiz leidia iskirti tris pagrindinius politins etnins mobilizacijos aikinimus. Vystymosi teorija jos prieastimi laiko didjant lingvistikai kompetentingos (K) ar kultringos maumos (daniausiai gyvenanios periferiniame, palyginti izoliuotame, alies regione) ekonomin atsilikim nuo kitos gyventoj dalies: (8) V=Ka.31 Reaktyvaus etnikumo (reactive ethnicity) teorija akcentuoja kultrin darbo pasidalijim, kuris pasireikia etnini ir klasini perskyr sutapimu. Politikai mobilizuojasi mauma, kuri yra neturtinga, nes jos nariams tenka blogai apmokami, neprestiiniai darbai (t), ir kuri nra kalbikai kompetentinga (daugumos akimis, ji atrodo nekultringa, nes neturi savo literatros ir
30 31
Paliekame skaitytojui paiam pasidaryti ivadas apie naujausi emigracijos i Lietuvos bang. ia ir toliau raids kairje lygybs enklo pusje nurodo etnins mobilizacijos teorijas: V vystymosi, R reaktyvaus etnikumo, E etnins konkurencijos.
II DALIS
157
ipltoto kultrinio gyvenimo): (9) R=tk. Treia etnins konkurencijos teorija politin mobilizacij laiko dideli (D) ir turting (T) maum reakcija dl tam tikr prieasi (struktrini iki) paatrjusi konkurencij su dauguma dl atlygi ar itekli (struktrinis ikis daniausiai bna ekonomini permain sukelta kultrinio darbo pasidalijimo, kuris ligi tol patenkino maum, destabilizacija): (10) E=DT. Empirinius duomenis apie Vakar Europos teritorines maumas (36 atvejai) pateikia lentel 4.432:
4.4 lentel. Duomenys apie Vakar Europos teritorines etnines maumas. altinis: Ragin Ch. C. The Comparative Method: Moving Beyond Qualitative and Quantitative Strategies, p. 141. 1987 University of California Press. Skelbiama leidyklai sutikus.
Mauma Lapiai, Suomija Suomiai, vedija Lapiai, vedija Lapiai, Norvegija Albanai, Italija Graikai, Italija iaurs frizai, Vokietija Danai, Vokietija Baskai, Pranczija Ladinai, Italija Vengrai, Austrija Kroatai. Austrija Slovnai, Austrija Grenlandai, Danija Aland vedai, Suomija Slovnai, Italija Valdensai, Italija Sardinieiai, Italija Galisieiai, Ispanija Vakar frizai, Olandija Katalonai, Pranczija Provansalai, Pranczija Velsieiai, D.Britanija Bretonai, Pranczija Korsikieiai, Pranczija Friulai, Italija Provansalai, Italija Baskai, Ispanija
32
D 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1
K 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 1 1 1 1 1 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
T 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 1 1 1 0 0 0 0 0 0 0 0 1 1 1
A 0 0 0 0 0 0 1 1 1 0 0 0 0 0 0 1 1 0 0 1 1 1 1 1 1 1 1 1
M 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 1 1 0 0 1 1 1 1 1 1 1 1 1
Ch. Ragino duomen lentel pateikiama kiek modifikuotu pavidalu, politin mobilizacij koduojant taip arba ne. Ch. Raginas skiria du mobilizacijos laipsnius ir toliau t atvej, kurie turi tas paias D, T, K, A reikmes, bet skiriasi mobilizacijos lygiais, M rekoduoja 1, jeigu bent pus toki atvej pasiymi auktu mobilizacijos lygiu. Jeigu atvej su auktu mobilizacijos lygiu nra, M koduojamas kaip 0, net jeigu tam tikr etninio politinio aktyvumo apraik esama. Pavyzdiui, kadangi Austrijos vengrai ir kroatai nra etnikai politikai aktyvs, Austrijos slovn ir Danijos grenland M koduojamas kaip 0, nors jiems politins mobilizacijos apraikos yra bdingos.
158

4.4 lentels tsinys
Mauma Katalonai, Ispanija Flamandai, Pranczija Valonai, Belgija vedai, Suomija Piet Tirolio austrai, Italija Elzasieiai, Pranczija Vokieiai, Belgija Flamandai, Belgija
D 1 1 1 1 1 1 1 1
K 0 1 1 1 1 1 1 1
T 1 0 0 1 1 1 1 1
A 1 0 1 0 0 1 1 1
M 1 0 1 1 1 1 1 1
Toliau iuos duomenis galima suglaustai reprezentuoti KLA lentels pavidalu. Ji skiriasi nuo to pavyzdio, kur pateikia 4.2 lent., tuo, kad ia atramos takas yra ne faktikai stebimi atvejai, bet logikai galimi D, K, T, A veri pasiskirstymai. I viso j yra 16 (24).
4.5 lentel. Duomen apie Vakar Europos teritorines maumas KLA lentel. altinis: Ragin Ch. C. The Comparative Method: Moving Beyond Qualitative and Quantitative Strategies, p. 143. 1987 University of California Press. Skelbiama leidyklai sutikus.
Eiluts Nr. 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16
D 0 0 0 0 0 0 0 0 1 1 1 1 1 1 1 1
K 0 0 0 0 1 1 1 1 0 0 0 0 1 1 1 1
T 0 0 1 1 0 0 1 1 0 0 1 1 0 0 1 1
A 0 1 0 1 0 1 0 1 0 1 0 1 0 1 0 1
M 0 0 0 ? (0) 0 ? (0) 1 1 0 1 ? (0) 1 0 1 1 1
Atvej skaiius (N) 6 3 1 0 4 0 1 2 2 6 0 4 1 1 2 3
I lentels matome, kad etnins maumos politin mobilizacij gali slygoti septynios prieastini faktori konjunktros:
(11)
M = dKTa + dKTA + DktA + DkTA + DKtA + DKTa + DKTA.
(11) lygtis tra kitoks 4.4 ir 4.5 lentelse pateikt duomen uraymas. Ji tiesiog aprao vis tikrovs sudtingum: tok, kok rodo turimi duomenys. Pritaik (11) Booleio minimizacijos procedras (iuo atveju pakanka tik pirmosios, nes pirminiai implikantai kartu yra ir logikai esminiai), gauname
(12)
M = DA + KT.
II DALIS
159
Dabar galime pastebti, kad etnin politin mobilizacij M gali slygoti dvi pagrindins minimalios prieasi kombinacijos (DA arba KT). Btin slyg M neturi. N vienas i etnins mobilizacijos teorijose iskiriam M prieastini veiksni nra nei pakankama, nei btina M prieastis, ir sukelia M tik sveikos su kitais prieastiniais veiksniais dka. Antra, prieastini konjunktr ar konfigracij vairovje galima iskirti du pagrindinius etnins politins mobilizacijos tipus ar kelius (M = DA ir M = KT). Treia, galime vertinti esamas etnins politins mobilizacijos teorijas tiksliai nustatydami j galiojimo srit (scope), tas sritis palyginti, o taip pat nurodyti, k ir kaip tose teorijose galima patobulinti. Kiekvienos i i teorij galiojimo srit nustatome identifikuodami j ir (12) sankirt. Btent vystymosi teorijos V = Ka ir M = DA + KT sankirta yra
(13)
V(M) = KTa; R(M) = DtkA; E(M) = DTA + DKT.
(9) ir (12) sankirta yra

(14)
(10) ir (12) sankirta yra

(15)
ios formuls parodo vis trij teorij netobulumus ir reikiamus papildymus. Visos trys teorijos neisamiai nurodo kintamuosius, kurie lemia etnin politin mobilizacij. Vystymosi teorijos iskiriami veiksniai kalbin kompetencija ir gyvenamos teritorijos ekonominis nuosmukis tik tada sukelia politin mobilizacij etniniu pagrindu, jeigu mauma ligi iol buvo turtingesn u kitus alies gyventojus. Reaktyvaus etnikumo teorij galima ir reikia patobulinti nurodant dar dvi slygas, be kuri neturtas ir menka kalbin kompetencija nra pakankami, kad sukelt politin mobilizacij: tai dydis ir gyvenamos teritorijos ekonominis augimas. Pagaliau etnins konkurencijos teorij btina papildyti ilygomis, kad maumos dydis ir turtas tik tada nulemia etnin politin mobilizacij, kai juos papildo arba aukta kalbin kompetencija, arba gyvenimas ekonomikai auganioje teritorijoje. Na, o (13)(15) formuls leidia nustatyti kiekvienos i vertinam teorij apimt. Tam pakanka 4.5 pav. lentelje rasti eilutes, kurios atitinka ias formules, ir kratutinje deiniojoje skiltyje pasiirti atvej skaii. Plaiausia yra etnins konkurencijos teorija ji apima tris eilutes (12 ir 1516), paaikindama 9 atvejus (Belgijos vokieiai ir flamandai, Suomijos vedai, elzasieiai, friulai, Italijos provansalai, piet tirolieiai, baskai ir katalonai Ispanijoje). R paaikina 6 atvejus (10 eilut), o V neginijamai tinka tik Aland ved elgesiui aikinti, nes kontinentins Suomijos ved ir Piet Tirolio austr elges (15 eilut) yra pajgi paaikinti ir teorija E.
4.5. K sintetin lyginamojo tyrimo strategija sintezuoja ir ko ne?
Pagrindinis KLA privalumas yra jos pajgumas inarstyti sudtingas prieastines konjunktras, maksimaliai atsivelgiant realaus socialinio ir istorinio prieastingumo (tiksliau, turim duomen) sudtingum. Sudarydami KLA lentel, t sudtingum apraome, o
160
toliau formaliomis transformacijomis supaprastiname (redukuojame), iskirdami tam tikrus esminius gausybs skirting prieastini konjunktr bruous, t. y. suformuluodami tam tikrus ribotus apibendrinimus. Labai svarbus KLA privalumas yra jos pajgumas vienu metu lyginti daug vairiais atvilgiais besiskiriani atvej (konfigracij). Tiesa, kai lyginamos konfigracijos yra labai sudtingos (kintamj skaiius didelis), KLA lentels darosi sunkiai apvelgiamos, ir sunku isiversti be kompiuterio (nepamirkime, kad lyginam kombinacij skaiius yra 2n, kur n yra kintamj skaiius!). Dar vienas KLA privalumas yra tinkamumas vertinti ir lyginti kelias alternatyvias, tarpusavyje konkuruojanias teorijas (tuo jis pranoksta AT metod). Skaitytojui galjo susidaryti spdis, kad KLA yra supermetodas, kuriuo ginkluotas tyrintojas greitai ir lengvai gali isprsti sudtingas prieastinio aikinimo problemas, net jeigu jis su jomis susiduria pirm kart. T spd gali dar labiau sustiprinti paintis su KLA kompiuterinmis duomen analizs programomis. Tas spdis yra klaidingas. Kad KLA bt vaisingai pritaikyta, nepakanka suprasti, kaip veikia Booleio algoritmai. Reikia bti susipainusiam su tiriamais atvejais ir su teorijomis, kurios tikrinamos ar tobulinamos taikant KLA. Be teorijos, tiksliau, be tiriamo dalyko literatroje aptinkam aikinim analizs, nemanoma specifikuoti kintamj, t.y. atvilgi, kuriais turi ir gali bti lyginami atvejai, priklausantys tam tikrai populiacijai. Kad bt sukonstruota naudinga tiesos lentel, btina susipainti su relevantikomis teorijomis, su relevantika literatra, ir, kas svarbiausia, su relevantikais atvejais (Ragin 1987: 121). O dl KLA kompiuterins duomen analizs program, tai jos palengvina ma N tirianiojo darb ne daugiau (bet ir ne maiau), negu SPSS, SAS ir kitos kompiuterins statistins analizs programos palengvino didelio N tyrintojo gyvenim. Patarimas sigilinti tiriamus atvejus bei dalykin literatr galioja ir susidrus su dviem praktikoje beveik visada ikylaniais KLA taikymo keblumais. Pirma, tai yra ribotos vairovs (limited diversity) problema. Su ja susiduriame, kai ne visi logikai galimi atvejai egzistuoja tikrovje. Tokie yra tie 4.5 lent. atvejai, kuriems M skiltyje raytas klaustukas. Galimos dvi ios problemos sprendimo strategijos: (a) arba daryti prielaid, kad tokiais atvejais kintamasis turi vert 0 (kaip buvo padaryta ianalizuotame pavyzdyje), arba (b) daryti prielaid, kad jis turi vert 1. Abiem atvejais turime daryti prielaidas apie tai, kas bt stebima tik grynai hipotetiniais, kontrafaktiniais, atvejais. Jeigu darome prielaid (b), tai turime didesn pradini Booleio sandaug skaii, o atlik Booleio minimizacijos procedr gauname maiau pirmini implikant, ir todl galime suformuluoti labiau ekonomikus ar graktesnius (su maesniu kintamj skaiiumi) apibendrinimus. ia prasme prielaida (b) yra supaprastinanti. Jeigu remiams prielaida (a), tai tie apibendrinimai yra labiau gremzdiki. Kadangi strategija (a) isaugo daugiau pradinio duomen sudtingumo, ji yra konservatyvesn. Atrodyt, ji yra ir tikrovikesn, nes tokiu atveju minimizuojame tik faktikai egzistuojanius atvejus atspindinias Booleio sandaugas. Taiau tai ne visai teisingas spdis, nes ir
II DALIS
161
(a) remiasi kontrafaktine prielaida: jeigu trkstami atvejai egzistuot, jie bt neigiami (priklausomas kintamasis turt vert 0). Kai tikrovs vairov yra ribota (ne visi galimi atvejai egzistuoja ar yra stebimi), tokios kontrafaktins prielaidos yra neivengiamos. J pobd lemia tyrintoj teoriniai lkesiai ir vertybins prielaidos. ia mes susiduriame su objektyvia, duomen bazs ribotumo slygota, lyginamojo metodo eliminacins galios riba. Ten, kur tikrovs vairov nra pakankama, KLA privalumas yra tas, kad ji tyrintoj veria formuluoti prielaidas apie neegzistuojanius atvejus eksplicitikai. Be to, KLA galina j atlikti mintinius eksperimentus, lyginant analizs rezultatus, gautus skirting kontrafaktini prielaid pagrindu. Su kitu KLA taikymo keblumu susiduriame prietaring KLA lentels eilui pavidalu: vieni t eilut patenkantys atvejai yra teigiami (su ivesties ar priklausomo kintamojo veriu 1), o kiti neigiami. K tik nagrintame pavyzdyje ji bt ikilusi, jeigu, pavyzdiui, vienos kalbikai kompetentingos, turtingos, gyvenanios kylaniuose regionuose maumos (plg. 16- eilut i 4.5 lent.) politikai mobilizuotsi, o kitos ne. Jeigu tokios prietaringos eiluts egzistuot, tai jos liudyt, kad ne visi politin mobilizacij lemiantys veiksniai buvo specifikuoti. Pats geriausias (nors tyrimo praktikoje ir labai skausmingas) ios problemos sprendimas yra grti prie duomen ir juos dar kart (dmiau) ianalizuoti (galbt papildant duomen baz naujai surinktais duomenimis). Tos analizs rezultatas turt bti KLA lentels revizija, papildant j naujais kintamaisiais (skiltimis) arba naujai (tiksliau) apibriant anksiau naudotus kintamuosius. Jeigu prietaring eilui nedaug, o jose dominuoja vienos ries atvejai (tarkime, 9 teigiami ir vienas neigiamas), patenkinamu problemos sprendimu gali bti intensyvi (gelmin) t nukrypstani atvej analiz, atskleidianti j nenormalumo ar iskirtinumo prieastis. Visi kiti (formals) problemos sprendimai koduoti ambivalentik KLA lentels eilut kaip 1, kaip 0, arba ignoruoti prietaring atvej yra iaip ar taip abejotini. Prietaring eilui problema yra tuo atresn, kuo didesnis atvej N. Kuo jis didesnis, tuo didesn tikimyb, kad toki prietaring eilui bus. Kita vertus, didinant kintamj skaii komplikuojasi ribotos vairovs problema: didja galim, bet faktikai nestebim atvej skaiius. Jeigu N yra gana didelis (kelios deimtys atvej ir daugiau), galima problem sprsti papildant Booleio metod statistiniu. Btent galima nusprsti koduoti tam tikros eiluts (slyg konjunktros) ivest kaip 1, tik jeigu teigiam atvej danis joje pranoksta tam tikr slenkstin dan, kuris io dydio populiacijai nustatomas, pasiremiant tikimybi teorija ir priimant tam tikr statistinio reikmingumo lyg. prietaring atvej problemos sprendimo bd Ch. Raginas rekomenduoja savo naujesniuosiuose darbuose (Ragin 1999; 2000). Juose KLA modifikuojama, papildant j tikimybiniais elementais. i modifikacij galima laikyti atsakymu pirmj i kit dviej kritini priekait, kuriuos KLA adresuoja jos kritikai. Btent kiekybins statistins metodologijos socialiniuose moksluose alininkai nurodo dar dvi silpnybes ar trkumus, kurie
162
yra bdingi tiek tradicinei (orientuotai Millio taisykles) lyginamojo metodo versijai, tiek KLA (Goldthorpe 2000: 4564; Lieberson 1991; 1994; 1998). Pirma, ir J. S. Millio taisykli, ir KLA taikymas remiasi deterministine prieastingumo samprata. Prieastins hipotezs, tikrinamos pagal J. S. Millio taisykles arba KLA priemonmis, yra teiginiai apie vienareikmik, btin kintamj veri ry. Kiekybiniam statistiniam tyrimui artimesn prielaida, kad socialini proces prigimt geriau atitinka probabilistin prieastingumo samprata (r. anksiau 3.2). Jos poiriu, teiginys, kuris sako, kad A yra B prieastis, reikia, kad A veikia (didina) B tikimyb: P(B/A) > P(B/A). Tai, kaip jau buvo nurodyta, reikia, kad atskiri nukrypstantys atvejai negali falsifikuoti hipotezs, kuri yra suformuluota statistikos kalba. Tuo tarpu lyginamojo metodo atveju, kur prieastins hipotezs likim lemia ne atvej su tam tikrais kintamj veriais lyginamieji daniai, bet atvej su tam tikrais kintamj veriais buvimas ar nebuvimas, pakanka vieno vienintelio nukrypstanio atvejo, kad tam tikra prieastin hipotez bt falsifikuota. Toks nukrypstantis atvejis gali bti tikras, bet jis gali bti ir matavimo klaidos artefaktas. Tokiu atveju dl vienos vienintels klaidos teisinga hipotez gali bti atmesta. Arba atvirkiai, ji gali bti priimta, bet tik todl, kad vieno i kintamj vertis buvo imatuotas neteisingai (r. 3.4). Taigi dl deterministini prielaid lyginamasis metodas yra labai jautrus matavimo klaidoms. Kad KLA veikt, btinas absoliuiai patikimas matavimas. Prieingu atveju matavimo klaidos virsta klaidingomis prieastinmis ivadomis. Probabilistini element inkorporavimas KLA leidia i problem jeigu ne isprsti, tai bent suvelninti. Antra, taikydamas KLA, tyrintojas operuoja kintamaisiais, imatuotais nominaline skale. Kartu jis turi tikrov dichotomizuoti, o toje tikrovje vyrauja mirs ir pereinamieji atvejai. Pavyzdiui, jau idstytos etnins politins mobilizacijos KLA rezultatai labai priklauso nuo tos mobilizacijos ir jai darani tak reikini operacionalizacijos bdo. Tikrovje maumos bna iek ar tiek politikai mobilizuotos, iek ar tiek kalbikai kompetentingos ir t.t.. Tyrintojas gali pasirinkti arba grietesnius, arba velnesnius etnini maum dalijimo mobilizuotas ir nemobilizuotas ir t. t. kriterijus. Bet koks j pasirinkimas gali bti apkaltintas arbitralumu ir paaikintas noru gauti pageidaujamus rezultatus. Net neymiai pakeit politins mobilizacijos, kalbins kompetencijos ir pan. kriterijus arba suabejoj atskir atvej matavimo tikslumu, turtume padaryti kitokias kauzalines ivadas. i problem Ch. Raginas mgina sprsti, ir savo naujausiuose darbuose pateikia nauj KLA versij, kurioje kintamieji yra ne ryki kontr (crisp) aibs ar klass, kurioms atskiri atvejai arba priklauso (1), arba ne (0), bet iskydusios ar nerykios (fuzzy) aibs, kurioms atvejis gali priklausyti labiau ar menkiau (valstyb gali bti labiau ar maiau demokratika, lietuvis gali bti didesnis ar menkesnis katalikas ir t.t.).33 Kit ios proble33
io KLA varianto kompiuterin program (fs/QCA 2.0; Fuzzy-Set/Qualitative-Comparative Analysis Version 2.0) galima nemokamai sirayti i interneto. r. http://www.u.arizona.edu/~cragin/fsQCA/software.shtml. irta 2007 12 14.
II DALIS
163
mos sprendim silo Lasse Cronquistas. Jis pateikia KLA variant, kuriame panaudojami daugiareikms logikos elementai. Egzistuoja ir ios KLA versijos kompiuterin programa (TOSMANA; Tool for Small-N Analysis).34 Sintetins lyginamojo tyrimo strategijos sintetinis pobdis nereikia, kad ji gali pakeisti ar atstoti tradicines strategijas kokybin (orientuot atvejus ar sudtingum) ir kiekybin (orientuot bendrum). Viena vertus, dl kokybinio kintamj, kuriais ji operuoja, pobdio bei dl deterministini prielaid ji yra kur kas artimesn pirmajai ir netgi gali bti laikoma tam tikra jos atmaina ar ataka. Kita vertus, jos pritaikomumas irgi priklauso nuo populiacijos dydio ar atvej skaiiaus. Kai komparatyvistas nagrinja du tris atvejus, toks skaiius yra per maas KLA technikai pritaikyti. Taiau btent iuo atveju tradicin kokybin lyginamoji strategija yra pati stipriausia, nes komparatyvistas gali bti taip gerai susipains su kiekvienu i i atvej, kad vieno atvejo tyrintojai jau nebedrst apkaltinti j diletantizmu. is pavojus beveik visai inyksta, kai komparatyvistas yra tiesiog vieno atvejo tyrintojas, nusprends praplsti savo tyrim akirat. Tokie komparatyvistai paprastai bna pajgs panaudoti savo tyrimuose ne vien antrinius, bet ir pirminius altinius, o proces atsekti iki pat dugno iki mikroistorins pavieni veikj veiksm lemtingose situacijose analizs. Toki komparatyvistini darb, kur koks nors reikinys nagrinjamas dviej skirting ali kontekste taip, kad io tyrimo altinotyriniai pagrindai ilaiko paius grieiausius klasikins (istoristins) istoriografijos standartus, daugja. Vis pirma JAV sociologijoje ir istorijoje, kur region studij centruose dirbantiems tyrintojams sudaromos slygos nuodugniai padirbti dviej ar net keli usienio ali archyvuose bei tyrimo centruose (r., pavyzdiui, Biernacki 1993; Haydu 1991; Pomeranz 2000). Todl sintetins lyginamojo tyrimo strategijos ipltojimas bei reikalingos jai technins aparatros sukrimas nepaveria pasenusia ir nereikalinga tradicins, orientuotos atvejus, lyginamosios analizs. Ji negali atstoti ir kiekybins (statistins) analizs, nes, didjant atvej skaiiui, dl vis labiau pavirutinikos painties su kiekvienu i atvej didja ir matavimo klaid rizika, kuri santykinai maiau paeidia statistin analiz. Sintetins lyginamojo tyrimo strategijos reikm yra veikiau ta, kad ji komparatyvistik galina uimti ni, kuri ligi iol egzistavo tarp tradicinio, orientuoto atvejus, kokybinio lyginamojo tyrimo ir kiekybini tarptautini bei hologeistini tyrim. Apie tokios nios egzistavim byloja bibliometrin komparatyvistins socialini moksl literatros analiz, kuri parodo, kad pagal lyginamj atvej skaii joje isiskiria du masyvai, i kuri vienam priklauso tyrimai su labai mau atvej skaiiumi (daniausiai N=2), o kitam su dideliu (r. Ragin 2000: 25).35
34 35
r. http://www.tosmana.org/. irta 2007 12 14. Kitas bibliometrinis iuolaikinje socialini moksl literatroje naudojamos imties dydio tyrimas pateikia kiek kitok, sudtingesn vaizd, kuriame bimodalinio pasiskirstymo nra. Isiskiria didel 24 atvej lyginamosios analizs grup, o kitokio N dydio tyrimai yra pasiskirst daugma tolygiai (taiau su properomis). r.: Bollen; Entwisle, ir Alderson 1993: 326329.
164
Statistinis metodas Eksperimentinis metodas Lyginamasis metodas
Kiekybin (orientuota kintamuosius) strategija
Mokslinis metodas Neeksperimentinis metodas
Sintetin (orientuota vairov; Ch. Ragino) strategija
Atvejo tyrimo metodas
Kokybin (orientuota atvejus; A. Lijpharto) strategija
Kiekybiniai metodai
Kokybiniai metodai
4.1 pav. Lyginamasis metodas ir jo atmainos socialini moksl tyrimo metod sistemoje
Jeigu matuotume sintetins lyginamojo tyrimo strategijos skm pagal tai, ar jai pavyksta sujungti kiekybini ir kokybini metod privalumus ir ivengti j silpnybi, tai turtume atsakyti neigiamai. Tos strategijos login vieta yra ne tarp lyginamojo metodo, kaip j apibria A. Lijphartas (prieastini hipotezi kontrol neeksperimentinje mao N analizje pagal Millio kanonus) ir vieno atvejo tyrimo, kuriame geriausiai atsiskleidia kokybini metod privalumai, bet tarp lyginamojo metodo A.Lijpharto prasme ir statistins analizs metodo. Statistins analizs metodas gyja kiekybins lyginamojo tyrimo strategijos pavidal, kai yra taikomas didelms populiacijoms, sudarytoms i socialini ir kultrini makrosistem (holonacionaliniuose ir holokultriniuose tyrimuose). Tikrasis Ch. Ragino laimjimas yra tas, kad jis ipltojo dar vien prieastini hipotezi kontrols neeksperimentinje analizje metod, kuris siterpia tarp kiekybini (statistins analizs) metod ir lyginamojo metodo, kaip j apibr A. Lijphartas (r. 4.1 pav.). is metodas yra labiau panaus kokybinius negu statistinius metodus (tai sako jau pats kokybins lyginamosios analizs pavadinimas), ir gali bti laikomas atskira lyginamojo metodo versija. Kartu su dar A. Lijpharto aprayta orientuota atvejus lyginamojo metodo senja versija KLA yra kokybini metod pusje tos perskyros ar netgi prarajos, kuri skiria kiekybinius ir kokybinius metodus, atvilgiu. Ch. Ragino metodas turi savo specifin pritaikymo sfer ir nra statistins analizs bei atvejo studij ar orientuotos atvejus lyginamojo metodo versijos sintez ta prasme, kad galt juos pakeisti ar atstoti, kaip duodantis geresnius rezultatus. Tokia sinteze jis bt tik tokiu atveju, jeigu bt pritaikomas ir didelio N, ir mao N analizei, ir duot geresnius rezultatus ir u statistinius metodus, taikomus dideliam atvej skaiiui, ir u Millio kanonus, taikomus maam atvej skaiiui, ir u vieno atvejo tyrimus.
II DALIS
165
Taiau taip nra: metodologai (Johnas H. Goldthorpe, Stanley Liebersonas), matuojantys socialini moksl metodus pozityvistiniais ir natralistiniais kriterijais, laiko j silpnesniu u statistinius metodus, o 23 atvejams36(tiek daniausiai analizuoja orientuoti atvejus komparatyvistai) jis yra nepritaikomas dl per maos t atvej vairovs. Tuo labiau jis netinka vieno atvejo tyrimams, o tie dichotomizuojantys supaprastinimai, be kuri nemanoma sudlioti atvejus KLA lenteles, daugiau negu tartinai atrodo pasinrusiems vien atvej tyrintojams, kuri ideologija yra antipozityvistin ir antinatralistin socialini moksl filosofija. Sintetin lyginamojo tyrimo strategija yra stipriausia btent toje tarpinje zonoje, kai atvej skaiius yra per maas netgi paprastoms statistinms prieastinms hipotezms tikrinti (o apie hipotezes, teigianias statistin sveik, n kalbos negali bti), ir per didelis, kad tyrintojas galt gyti gil kiekvieno atskiro atvejo inojim. Tas gilus reikia inojim, galinant tyrintoj savo ribotus prieastinius apibendrinimus kontroliuoti vieno atvejo tyrim metodolog propaguojama atvejo vidine analize (vis pirma proceso atsekimu). Nors nerealu laukti, kad taikantysis KLA apie visus savo analizuojamus atvejus gyt tok gil inojim, kad jis nebeatrodyt lktas ir pavirutinikas vieno atvejo specialist akyse, vis dlto tas atvej skaiius, kuriuo operuoja KLA, vis dar yra toks, kad orientuotas vairov tyrimas ilaikyt t skiriamj kokybinio tyrimo bruo, kur sureikmina jo metodologiniai apologetai: jame nagrinjami atvejai nra i anksto duoti, bet yra konstituojami tyrimo procese. Tyrintojas, susidrs su neklusniais ar nukrypstaniais atvejais, gali ir turi suprobleminti savo svokas, j apibrimus. Kruopti konceptualin analiz sintetins strategijos pagrindu atliekamame tyrime yra ypa svarbi, nes KLA ivados danai priklauso nuo to, koks dichotominio kintamojo vertis yra priskiriamas vienam vieninteliam atvejui. Tokia analiz gali bti raktas ir prietaring eilui problemai sprsti. Paiu vertingiausiu produktu, kok gali sukurti abi kokybins lyginamojo tyrimo strategijos (orientuota sudtingum ir orientuota vairov), kombinuojamos su pavieni atvej vidine analize, kai kas (George ir Bennett 2005: 233262) laiko tipologin teorij tam tikr reikinio tip ir jo raidos keli ityrim. Tokios teorijos skm labiausiai priklauso nuo konceptualizacijos ir operacionalizacijos (matavimo) problem, ikylani lyginamajame tyrime, isprendimo. J aptarimu ir ubaigsime metodologini komparatyvistikos problem apvalg.
36
Tokio tipo (orientuotos atvejus) lyginamosios analizs pavyzdiu gali bti pokomunistins transformacijos ir jos baigi Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje ir Slovnijoje palyginimas baigiamuosiuose 2021 ios knygos skyriuose.
skyrius
Palyginamumas, svok daryba, matavimas

5.1.
Palyginamumo problema
Nors ubaigiame lyginamojo metodo problematikos aptarim svok darybos klausimais, nuo i klausim buvo galima ir pradti, nes svok daryba komparatyvistikos tiksl ir j gyvendinimo galimybs klausimu yra svarbiausia. Antrj skyri ubaigme klausimu, k iam projektui reikia globalizacija, intensyvinanti kultrins difuzijos procesus bei pakertanti tradicin komparatyvistins analizs metodologin nacionalizm (Chernilo 2006): prielaid, kad nacionalin valstyb yra svarbiausias, natralus lyginamosios sociologins analizs vienetas. Taiau tas projektas gali bti kvestionuojamas ne vien tuo pagrindu, kad pasaulis virsta viena visuomene bei nyksta kultriniai skirtumai. Pagrindas abejoti komparatyvistikos vaisingumu gali bti prieingas. Lyginam vienet skirtumai gali bti tokie dideli, kad vaisingas j palyginimas darosi nebemanomas. Tokias abejones skatina kai kurie atvejo tyrim bei kokybini metod apologet argumentai (r., pavyzdiui, McIntyre 1978 (1971); Winch 1958). Gindami ias tyrimo praktikas nuo natralistinio ir pozityvistinio nuvertinimo, jie griebiasi radikali hermeneutini ir istoristini argument. Tie argumentai teigia kiekvienos originalios kultros (arba civilizacijos) udar, monadin pobd; vis socialinei tikrovei taikom svok radikal kontekstualum ir kultrin terptum. Todl bet kokie palyginimai, taigi ir netrivials, transkultriki, empirikai galiojantys apibendrinimai, es nemanomi. Vienintelis realistikas udavinys, kurio gali imtis tyrintojas tai aprayti tam tikr kultr ar visuomen i vidaus. Tokia socialinio ir humanitarinio mokslinio painimo galimybi ir tiksl samprata neneigia, kad vienos kultros atstovas gali painti svetim kultr, taiau pirma reikia toje svetimoje kultroje akultruotis, tapti joje savu, imokti dalyvauti jos praktikose, aisti jos
II DALIS
167
kalbinius aidimus. Taiau kai tyrintojas pamgina tokiu bdu gyt inojim praneti savos kultros atstovams, toki pastang produktas panaus eilrat, parayt viena kalba, ir iverst kit kalb: tai yra vienos kultros svok ir vaizdini interpretacija kitos kultros svokomis ir vaizdiniais. Kuo didesni skirtumai tarp tos kultros, kuriai priklauso tyrintojas bei kurios atstovams jis adresuoja savo tyrimo rezultatus, ir tos, kuri yra jo tyrim objektas, tuo kebliau tok vertim atlikti, ir tuo rykesnis to vertimo interpretacinis momentas, dl kurio vertimo adekvatum visada galima uginyti, konstatuojant, kad kokia nors svoka yra pernelyg plaiai taikoma, pertempta (overstretching). Svoka, atsiradusi ir gerai tinkanti vienos kultros kontekste, gali bti neadekvati, kai nukeliauja kit ir yra taikoma tos kultros realijoms konceptualizuoti (Sartori 1970). is keblumas gerai inomas istorikams, vadinantiems anachronizmu senovs socialinio gyvenimo apraym iuolaikiniu odynu. Antai yra daug literatros, skirtos lyginamosioms Ryt ir Vakar filosofijos studijoms. Tokie tyrimai remiasi prielaida, kad filosofija yra tokia kultrin universalija, kuri bdinga ne vien Vakarams, kuri kultros atstovai yra i knyg autoriai bei skaitytojai, bet ir kitoms (galbt visoms) civilizacijoms. Taiau ar vakarietika filosofijos svoka tinka savitiems kitos kultros reikiniams? Ar ji nra pertempiama, kai nukeliauja kitos kultros kontekst? Netrksta autori, kurie btent tai ir teigia. O kartu neigiama pati lyginamosios Ryt ir Vakar filosofijos istorijos, kaip intelektualinio projekto, galimyb ar vaisingumas. iuo poiriu, Ryt tradicijose nra nieko, kas galt bti vadinama filosofija, todl kritiniai Vakar mokslo metodai neva negali bti tiesiogiai taikomi, nes tai bt tik beprasmis laiko vaistymas (Beinorius 2002: 8290). Ar galima k nors vertingo suinoti apie Vakar filosofij, lyginant j su Ryt imintimi, kuri nra filosofija, arba apie Ryt imint, lyginant j su tuo, kas yra ne imintis, bet kakas kita? Kita vertus, to kako kita Rytuose atstovai sidrsin gali pradti neigti, kad tai, kas Vakaruose su pasididiavimu vadinama filosofija, visai nra filosofija ar tikroji filosofija. tai iuolaikinje Indijoje teigiama, kad Vakar filosofija yra materialistin, sausa, spekuliatyvi akademin scholastika, ileidianti i aki esmin filosofijos aspekt mok, dvasin individo transformacij, kuri yra ind tradicijos summum bonum (Beinorius 2002: 84). Panaios problemos ikyla diskusijose dl universalaus ar tik tam tikroms civilizacijoms savito valstybs, demokratijos, religijos ir kitomis svokomis nurodom reikini pobdio. ios svokos kyla i Vakar kultros odyno ir savo pradine reikme nurodo savitus tai kultrai reikinius. Taikant jas u Vakar civilizacijos rib, ikyla lyginamosios religijotyros, politikos, menotyros ir kit komparatyvistikos ak specialistams gerai inomos problemos. Ar budizmas ir konfucianizmas yra filosofija ar religija? O gal nei viena, nei kita? Ar gali bti laikomas religingu mogus, kuris be joki vidini problem reguliariai lanko renginius (kulto apeigas), kuriuos atlieka keli skirting to, kas Vakaruose vadinama religijomis, profesionals specialistai (dvasininkai)?
168
Tokios problemos nekyla, jeigu tas pats asmuo vaikto labai skirting muzik grojani grupi koncertus. Taiau ar asmuo, vienu metu praktikuojantis dvi ar kelias religijas, gali bti laikomas religingu? Su tokiu juos itin erzinusiu sinkretiniu poiriu religij (Weber 2000 (1922): 75) susidr krikioni misionieriai Kinijoje. Ar tai, kas vadinama politika, egzistuoja visose visuomense, ar tik tose, kurios vienaip ar kitaip yra susijusios su Vakar demokratijos tradicija? Ar kartais nra nesusipratimas to, kas vadinama menu iuolaikinje Vakar civilizacijoje (tai jokios utilitarins paskirties neturintys, vien individo saviraikai tarnaujantys, o kitiems vien estetin pasitenkinim keliantys objektai bei veiklos), iekoti kitose civilizacijoje bei epochose? Grynai loginiu poiriu, dviej ar daugiau reikini, priklausani skirtingoms kultroms, visuomenms ar civilizacijoms lyginimas logikai nra manomas, jei nedaroma prielaida apie j priklausomyb vienai ir tai paiai gimininei kategorijai ar dimensijai, nes tik tada manomas palyginamumas bei bendramatikumas. inoma, tam tikra bendra dimensija yra btina lyginamajai analizei, nes kitaip tyrintoj sukausto reliatyvizmo principas, kuris draudia jam ieiti u vieno individualaus socialinio vieneto rib (Smelser 1973: 67-68). Tokias bendras dimensijas danai pavyksta aptikti. Obuoliams ir kriaums bendra tai, kad jie yra vaisiai, obuoliams ir futbolo kamuoliams tai, kad jie yra apvals, materials daiktai. Taiau pasakyti, kas yra bendra kvadratinei akniai ir futbolo kamuoliui, obuoliui ir demokratijai, jau kur kas kebliau. Net ir istorinis socialins tikrovs kintamumas bei vairov netrukdo aptikti bendras, net labai vienas nuo kito nutolusi reikini savybes. Tas bendras savybes, kuri dka tam tikri socialiniai reikiniai yra palyginami, galima mginti irykinti naujomis svokomis ir terminais, taip atremiant kaltinimus, kad dabar vartojama terminologija es pernelyg etnocentrika ar europocentrika, ir todl netinkanti svetimai socialinei ir kultrinei tikrovei. iuo keliu septintajame XX a. deimtmetyje pasuko JAV lyginamoji politikos sociologija, kai kritikai atkreip dmes europocentrikai parapijin jos svok pobd. Taigi vietoje valstybs svokos, apribotos jos teisinmis ir institucinmis reikmmis, mes pirmenyb teikiame politinei sistemai; vietoje gali (powers) svokos, kuri savo konotacija yra teisin, mes pradedame teikti pirmenyb funkcijoms; vietoje pareigybi (offices), kurios taip pat yra teisin svoka vaidmenims; vietoje institucij, kurios mus vl nukreipia formali norm linkme, struktroms, o vietoje formali ir racionali vieosios nuomons bei pilietybs ugdymo (citizenship training) termin mes teikiame pirmenyb politinei kultrai ir politinei socializacijai (Almond 1960: 4). Ypa rykiai i svok daryb socialini moksl komparatyvistikoje reprezentuoja vis dar gyva sociologins ir antropologins teorijos tradicija, inoma funkcionalizmo pavadinimu (Dowse 1966; Huaco 1986; Lane 1994). Lyginamasis tyrimas <> turi vykti abstrakiame lygmenyje, kur socialiniai procesai yra ivelkami (stripped off ) i j kultrins idiomos ir redukuojami funkcinius terminus. Toliau atskleidiami struktriniai panaumai, kuriuos nuslepia kultr skirtumai, o u kultrini panaum udangos irykinami
II DALIS
169
struktriniai skirtumai (Fortes ir Evans-Pritchard 1940: 3). Funkcionalistinis tyrimas remiasi prielaida, kad tyrintojas, pradjs nuo savo kultros svok ir kopdamas abstrakcijos laiptais (kiekvieno auktesnio abstrakcijos lygmens svokos apimtis darosi vis platesn), gal gale aptinka svokas, kurios yra universaliai pritaikomos. ios svokos aprao btinas vis socialini sistem (taip pat ir visuomeni) ilikimo arba reprodukcijos slygas. Jos jau yra nebra priritos (culture bounded) prie jokios kultros (Elder C. 1989). Gentys, vadijos (chiefdoms), imperijos, valstybs, nauji transnacionaliniai politiniai dariniai (tokie, kaip Europos Sjunga) visi yra subordinuojami politins sistemos svokai, kuri gali bti konkretus tokios nepriritos prie kultros svokos pavyzdys. Tyrintojas, analizuojantis toki sistem, yra pareigojamas iekoti jos i kit socialini sistem (ekonomikos, kultros) gaunam vesi (inputs) bei toms kitoms sistemoms tiekiam produkt (ivesi), o taip pat nagrinti jos vidin struktr bei procesus, apraydamas juos abstrakiais, nepriritais prie kultros terminais, kuri pavyzdys gali bti G. Almondo silomos svokos. Kitas nepriritomis prie jokios kultros svokomis operuojanios teorijos pavyzdys galt bti racionalaus pasirinkimo teorija.37Tokiomis svokomis mgina operuoti ir evoliucionistin sociologija bei evoliucionistin modernizacijos teorijos versija, kurias jau glaustai aptarme ankstesniuose ios knygos skyriuose (r. 1.6; 2.2). Vis dlto galima abejoti, ar i svok darybos strategija yra pati vaisingiausia ir skmingiausia (Sartori 1970). Pirma, ji importuoja tam tikras teorines prielaidas, kurias galima kvestionuoti. Tai vis pirma pati sistemos, kaip santykinai udaro vieneto, samprata, apriorikai suponuojanti vidini prieastini veiksni primat. Antra, operuojant tokiomis svokomis, taip gal gale ir nepavyko atrasti joki netriviali empirini nomologini apibendrinim, kuri paiekas pozityvistin bei natralistin socialini moksl filosofija laiko pagrindiniu komparatyvistikos udaviniu. Treia, toki aukiausio abstrakcijos lygio svok vartojimas tik i pirmo vilgsnio leidia isprsti palyginamumo problem. I tikrj jis palyginamumo problem i svok darybos, arba konceptualizacijos, lygmens perkelia kit t svok matavimo, arba operacionalizacijos, lygmen. Kopiant abstrakcijos laiptais link pai abstrakiausi svok, ne tik didja j apimtis, bet ir menksta turinys. Darosi vis kebliau pasakyti, kas yra ir kas nra tos svokos atvejis, ir kokie stebjimai paneigia tokiomis svokomis suformuluotus teiginius, o kokie ne. Ar galime, pavyzdiui, politins sistemos svok taikyti atskirai eimai, sportinei komandai, verslo korporacijai? Juk iais atvejais irgi susiduriame su galios ir valdios fenomenais, kurie asocijuojasi su politika. O gal galime taikyti G. Almondo rekomenduotas vaidmen, funkcij, struktr bei kitas prie kultros nepriritas svokas tokias, kaip integracija, mobilizacija, pliuralizmas, participacija (dalyvavimas), diferenciacija.
37
Neoklasikiniai ekonomistai nepririta prie jokios kultros, pritaikoma netgi neemik civilizacij problemoms laiko ir racionalaus pasirinkimo teorija pagrst neoklasikin ekonomin teorij.
170
Kas svarbiausia, ios svokos empiriniam tyrintojui praveria tik tuo atveju, jeigu egzistuoja bdas jas operacionalizuoti ireikti empiriniais indikatoriais ir j kompleksais indeksais. Pavyzdiui, kad galtume palyginti, kuri i dvej politini sistem yra labiau pliuralistin ar participacin, turime turti indikatorius bei indeksus atitinkamiems kintamiesiems matuoti.
5.2.
Ekvivalentikumo problema
Su operacionalizacijos problema komparatyvistas susiduria ir tada, kai operuoja svokomis, kurios yra paioje abstrakcijos laipt virnje, ir tada, kai jos yra kur nors emiau. Taiau kuo svoka abstraktesn, tuo kebliau j operacionalizuoti ir imatuoti. Du privalumai, kuriuos turi turti geras indikatorius, yra validumas ir patikimumas. Indikatorius yra validus, jeigu jis tikrai matuoja, k turi matuoti. Indikatorius yra patikimas, jeigu j pakartotinai taikydami tam paiam objektui ir matuodami t pai svok, gauname t pat matavimo rezultat. iaip jau joks matavimo instrumentas, pakartotinai juo matuojant t pat objekt, neduoda to paties rezultato. Tas skirtumas gali atsirasti dl to, kad tarp pirmo ir antro matavimo gali pasikeisti pati matuojama savyb (kartais j pakeiia ir pats matavimo aktas). Jeigu matuojama savyb lieka nepakitusi, tai matavimo rezultat skirtumai rodo esant matavimo paklaid, o tos paklaidos dydis yra atvirkiai proporcingas matavimo patikimumui. Socialiniuose moksluose menk tam tikro indikatoriaus patikimum parodo vis pirma rezultat, kuriuos gauna skirtingi tyrintojai, nepriklausomai vienas nuo kito taikantys t pat indikatori tiems patiems objektams, skirtumai. Svok operacionalizacijos problema yra universali su ja susiduria vis empirini moksl ir socialini, ir gamtos atstovai. Socialiniuose moksluose j sprendia ir tie tyrintojai, kurie naudoja vienos ir tos paios visuomens (kultros) duomenis, ir tie, kurie matuoja reikinius, priklausanius skirtingoms kultroms (visuomenms). Todl ji labai nuodugniai nagrinjama socialini tyrim metodo vadovliuose (r., pavyzdiui, KempfLeonard 2005). Tad apsiribosiu tik tais ios problemos aspektais, kurie specifiki btent lyginamiesiems tyrimais. Tai vis pirma ekvivalentikumo problema, i esms ta pati palyginamumo problema, tik ikylanti kitu pavidalu. Anksiau (5.1) aptarme, kaip ji ikyla konceptualizacijos, arba socialini teorij svok darybos, kontekste. Mediaga, kuria operuojama tame konceptualizacijos procese, yra tam tikrai kultrinei ar civilizacinei tradicijai savito socialinio-politinio diskurso svokos, su kuri pagalba jos nariai suvokia socialin tikrov, kurioje gyvena. ios tikrovs atvilgiu jos yra vidins, arba emins. Palyginamumo problema iuo atveju ikyla, kai vienos kultros ar civilizacijos svokos taikomos socialinei tikrovei, kuri artikuliuota pagal kitokias emines svokas, ir kai vienos (konkreiau, Vakar) kultros ar civilizacijos svok pagrindu mginama sudaryti etines (etic), arba nepriritas prie kultros svokas, kurios yra iori-
II DALIS
171
ns tomis svokomis konceptualizuojamai socialinei tikrovei. Tas iorikumas reikia, kad ios svokos nra pai mogikj veikj, kuri socialin tikrov jos aprao, gyvenimo form, odyno, konceptualins aparatros, kultros dalis. i etini ir emini svok perskyra, kurioje odis etin turi reikm, neturini nieko bendra su etika, kaip mogikojo elgesio normomis, btent k tik paaikinta prasme yra vartojama kultrinje ir socialinje antropologijoje (r. pavyzdiui, Goodenough 1970: 104-119; Harris 1980: 2945). Tokias nepriritas prie kultros, paties tyrintojo susidarytas svokas prasta vadinti taip pat ir konstruktais. Su ekvivalentikumo problema tyrintojas susiduria, kai jis tokius konstruktus, kurie gali bti vienokiu ar kitokiu mastu abstrakts, mgina ireikti empiriniais indikatoriais ir indeksais. Tai yra tarpkultrikai arba tarptautikai validi ir patikim instrument sukrimo problema. Jeigu mes, viena vertus, ms svokoms naudojame indikatorius, specifikus kiekvienai kultrai arba nacionalinei valstybei, mums ikyla problema, kaip atsekti tarpkultrinius ir tarptautinius skirtumus. Jeigu, kita vertus, mes sukonstruojame identikus instrumentus vairiems kontekstams, maai tiktina, kad mes gausime tinkam nacionalini arba kultrini reikini mat. Kaip mes galime ilaviruoti tarp Scils, tai yra nacionalinio arba kultrinio validumo praradimo, ir Charibds, kuri reikia pavoj tarpkultriniam arba tarptautiniam palyginamumui (Deth 1998: 2)? Bene rykiausiai i problema ikyla, kai tyrintojas naudoja instrument, kuris turi bti ssaja (interfeisu) tarp etins (iorins) ir emins (vidins) perspektyv. Tokio instrumento pavyzdys gali bti anketos klausimas ar blokas klausim, kuriuos atsakydamas respondentas pateikia informacij apie tam tikro indikatoriaus vert. Jeigu tai yra anketa, kuri turi atsakyti skirtingose alyse gyvenantys respondentai, priklausantys skirtingoms kultroms, tai klausimynas, kuris yra validus tam tikros svokos matavimo instrumentas vienoje kultroje, nebtinai bus toks kitoje. Vienos kalbos odis kitoje kalboje gali turti konotacijas, kuri jis neturi kitoje. Aptardamas garsj G. Almondo ir S. Verbos lyginamj politins kultros tyrim (1989 (1963)), Alasdairas McIntyreas nurodo, kad jeigu mginsime palyginti, kas italai ar britai yra didesni alies patriotai, praydami respondent ivardyti dalykus, kuriais jie labiausiai didiuojasi, tai susidursime su keblumu, kad a didiuojuosi... angl kalba (I am pride...) reikia ne t pat, k jis reikia italams (si sente piu orgoglioso...). Pasididiavimo svoka Italijos kultroje, ypa iaurje, taiau taip pat ir Pietuose, vis dar yra neatsiejamai susijusi su garbs svoka. Didiuojamasi su tuo, kas siejasi su garbe. Paprayti ivardyti dalykus, kurie palieia j garb, daugelis ital srao viruje spontanikai nurodys savo moterikos lyties giminaii skaistyb asociacija, kuri ateit galv labai nedaugeliui angl (McIntyre 1978 (1971): 268). Instrumento (anketos) klausimas gali minti institucijas ir realijas, kurios egzistuoja vienoje kultroje arba alyje, taiau nra kitos alies gyventoj kasdiens patirties dalis. A. Przeworskis ir H. Teuneas kaip pavyzd nurodo keblumus, su kuriais XX a. septintajame
172
deimtmetyje susidr tyrintojai, pirm kart gav galimyb traukti tarptautines apklausas kai kurias tuometines socialistines alis ir pand palyginti vien ir kit ali gyventoj politin aktyvum (Przeworski ir Teune 1970: 103-104). Keblumas tas, kad politinis aktyvumas komunistinio politinio reimo ir liberaliosios demokratijos slygomis reikia skirtingus dalykus. Demokratinje visuomenje politinis aktyvumas pasireikia naryste partijoje, savanorika veikla partijos naudai rinkimins kampanijos metu, partijos politini simboli vieu demonstravimu, politikai skirt skyri laikraiuose skaitymu ir kitais veiksmais, kurie totalitarinio arba pototalitarinio reimo kontekste gali turti visikai kitoki reikm. Grietai antitarybikai nusiteikusio asmens politinis aktyvumas iame kontekste pasireik kaip tik vis i veiklos form, kurios reikt lojalumo egzistuojaniam reimui vie (visai nebtinai nuoird) demonstravim, boikotu. Kitos tokio asmens politinio aktyvumo formos gali bti usienio radijo stoi laid reguliarus klausymas, politini anekdot patikimiems asmenims pasakojimas ir pan. veiksmai. Jeigu tyrintojas rytsi iuos dalykus traukti anket, jie greiiausiai bt nesuprantami demokratins alies gyventojui. Panas keblumai ikyla operacionalizuojant korupcijos svok. Vakar alyse giminaii protegavimas (nepotizmas) yra laikomas korupcijos forma. Taiau daugelyje Azijos ir Afrikos ali korumpuotu (pagedusiu) bt laikomas valdininkas, kuris, ijs mokslus ir ums aukt post, nusigria nuo savo giminaii, gentaini, emiei ir atsisako j labui inaudoti savo padties teikiamas galimybes. Taigi naudojant t pat, nepritaikyt prie konkreios alies realij instrument, ikyla grsm matavimo validumui. Ta pati problema ikyla ir naudojant kitokius nei anketins apklausos bdu surinktus duomenis. Antai kaip tam tikros alies ekonominio isivystymo indikatorius daniausiai imamas bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui, kuris apskaiiuojamas tam tikros alies pateikiam statistini duomen pagrindu. Keblum dl io indikatoriaus validumo ir patikimumo kyla todl, kad j naudojant, skaitomos tik tos ekonomins grybs, kurios patenka (1) rinkos main sfer bei (2) valstybs statistini inyb akirat. Taiau rinkos mainai ne visose alyse yra vienodai paplit daugelyje ali didel BVP dalis pagaminama nam kio sferoje. Kita vertus, valstybs aparatas atskirose alyse labai skiriasi savo pajgumu ir skvarbumu, todl netgi didel rinkos main dalis priklauso neformalios ekonomikos sferai ir nra apskaitoma. Kaip alternatyvs ekonominio lygio rodikliai gali bti, pavyzdiui, energijos suvartojimas arba suaugusi gyventoj dalis, dirbanti ne ems kyje. Taiau didels energijos snaudos gali labiau atspindti klimatini slyg skirtumus arba t fakt, kad alis turi daug gamtini energetini itekli ir nenaiai juos naudoja, negu jos ekonomin lyg. O nereikmingas ems kio vaidmuo gali bti nulemtas gamtini slyg, o ne rodyti ekonomin lyg. Intelekto matavimo instrumentas yra rinkinys uduoi, kurias nevienodai skmingai sprendia beraiai ir tie, kurie moksi mokykloje. Kiek tokio testo rezultatai atspindi testuojamojo isilavinim ir kiek intelekt? Ar besimokydamas individas tiesiog gyja daugiau ini, ar mokymasis pakeiia (ilavina ir pagerina) taip pat ir jo intelekt?
II DALIS
173
Atrodyt, kad ieitis paprasta kiekvienai aliai sukurti prie jos sociokultrins specifikos pritaikyt matavimo instrument. Pavyzdiui, anketoms parinkti klausimus, specialiai pritaikytus tai aliai. Taiau tada ikyla matavimo tokiais kultrikai specifikais indikatoriais rezultat palyginamumo problema. Ar toks lyginimas nra tas pats, kas lyginti metrus ir kilogramus, amperus ir temperatr pagal Celsij? Neigti skirtingais matavimo instrumentais gaut rezultat palyginamum turi tyrintojas, kuris vadovaujasi metodologine nuostata, vadinama operacionalizmu. Ji tapatina tam tikros svokos turin su jos operaciniu apibrimu (pavyzdiui: laikas yra tai, k matuoja laikrodis; intelektas yra tai, k matuoja intelekto matavimo testas). iuo poiriu kadaise rekomendavo vadovautis kai kurie radikals pozityvistai ir natralistai, sutinkantys pripainti realiais tik tuos dalykus, kuriuos manoma kiekybikai imatuoti (Bridgman 1927; Skinner 1945). Paradoksalu, bet toks radikalus pozityvizmas socialiniuose moksluose atveda prie tos paios ivados, kuri visai kitoki prielaid pagrindu daro radikals antipozityvistai ir antinatralistai: lyginamasis socialins tikrovs tyrimas nra manomas, nes socialiniai reikiniai, priklausantys skirtingoms kultroms ar visuomenms nra palyginami. Jeigu turime kelias intelekto testo versijas su uduotimis, pritaikytas prie skirting ali kultrini ypatum, tai turtume daryti ivad, kad viena i j matuoja, pavyzdiui, anglik, kita rusik, o treia lietuvik intelekt: taigi Dono, Ivano ir Jono intelektai yra nepalyginami. Taiau pati i ivada dl savo absurdikumo gali bti panaudota kaip argumentas prie operacionalizm. Nra pagrindo tapatinti svokos operacionalizacij su jos apibrimu. Operacionalus apibrimas viso teorins svokos turinio neisemia. Savyb, kuri t svoka nurodo, galima imatuoti keliais skirtingais bdais panaiai, kaip egzistuoja keli skirtingi bdai matuoti kno mas, ilg ar laik (mechaninis, vandens, kvarco ir t.t. laikrodis). Jeigu tarsime, kad tai tinka ir socialinei bei kultrinei tikrovei, tai reikia, kad egzistuoja tokios tos tikrovs savybs, kurias galima matuoti keliais alternatyviais instrumentais, besiskirianiais savo tikslumu (Trout 1998). Ta pati realistin prielaida leidia teigti, kad skirtingi instrumentai ar j dalys indikatoriai skirtingose kultrose ir visuomense gali matuoti t pai svok, arba kad to paties instrumento, taikomo skirtingose visuomense ir kultrose, parodymai gali skirtis savo paklaida. Galime prisiminti jau mint ekonominio lygio matavimo problem: nors BVP vienam gyventojui, apskaiiuojamas oficialios statistikos duomen pagrindu, matuoja ekonomin lyg, jis tai daro nevienodai tiksliai arba su nevienodo dydio paklaida. Dl to tokiam matavimui kai kuriais atvejais gali bti tikslinga sukonstruoti pritaikytus prie konkretaus regiono ar alies specifikos alternatyvius matus. Paprasto ir universalaus recepto, kaip nustatyti, ar tam tikri du matavimo instrumentai yra ekvivalentiki, k daryti, aptikus j neekvivalentikum, nra. Kai kuriais atvejais tos procedros gana paprastos. Antai jeigu ta pati anketa yra pateikiama skirtingose alyse skirtingomis kalbomis kalbantiems respondentams, tai patartina ne tik iversti j svetim kalb, bet ir keliems vertjams duoti uduot nepriklausomai vienas nuo kito iversti j atgal
174
originalo kalb. Irykj sistemingi tam tikr viet vertimo skirtumai byloja apie vertimo arba klausimo formuluots netikslumus, kuriuos galima pamginti paalinti, tobulinant anketos tekst. Dar anketoje galima pamginti iskirti branduol, kur sudaro indikatoriai, dl kuri tarpkultrinio ar tarptautinio validumo kyla maiausiai klausim, ir papildyti j kiekvienai kultrai specifikais blokais, kuri ekvivalentikum galima kontroliuoti statistinmis procedromis, inomomis kaip diskriminantinio/konvergentinio bei kriterinio validumo nustatymo bdai (r., pavyzdiui, Vivjer ir Leung 1997) . Svarbu pabrti, kad tokiu bdu irykint matavimo instrument ar j atskir element (indikatori) neekvivalentikum galima mginti veikti ne vien instrument tobulinimu, bet ir pai matuojam svok revizija. Po tokios revizijos turi bti pakeisti ir i svok matavimo instrumentai. Teorijos ir empirijos santykis nra vienakryptis nuo teorijos prie empirijos, nuo netiksli matavimo instrument prie tikslesni. Matavimo rezultatai gali paskatinti pakeisti svok apibrimus bei modifikuoti matavimo instrumentus, jeigu jie kelia tarim, kad teorin svoka yra tuia (neturi reali referent) arba yra nekoherentika (r. Goertz 2006).
5.3. Taksonominiai konstruktai
Kaip ir kitais atvejais, kai taikomi statistiniai metodai, k tik mintos technikai sudtingos ir rafinuotos matavimo instrument ekvivalentikumo statistins kontrols procedros duoda vaisi tik tada, kai duomenys (imties ir populiacijos dydis, kintamj bei laisvs laipsni skaiius) atitinka statistins technikos keliamus reikalavimus. Taiau toki duomen buvimas ar nebuvimas tai veikiau tyrimo pragmatin, nei metodologin problema. Kita vertus, kai tyrintojas disponuoja duomenimis, kurie yra pakankami ir tinkami statistinei analizei, jos procedros gali bti pritaikytos ne vien tarpkultrikai arba tarptautikai validaus tam tikr etini svok matavimo problemai (turinio validumo (content validity) problemai) sprsti, bet ir pai svok darybai. Mat galimos dvi konstrukt darybos strategijos dedukcin, kitaip vadinama teorine (nuo viraus apai), ir indukcin (nuo apaios vir). Pirmuoju atveju konstruktai apibriami teorins analizs pagrindu, o toliau operacionalizuojami. Antruoju atveju konstruktai igaunami i pai duomen su faktorins, klasterins, daugiamats skals sudarymo ir kitos statistins analizs technikos pagalba. Priklausomai nuo to, kuriuo bdu konstruktai yra sudaromi, Kennethas Baileys silo skirti tipologines ir taksonomines svokas (Bailey 1994). Tipologins svokos tai dedukcins, ar teorins, konstrukt darybos produktai, o taksonomins yra sudaromos indukciniu bdu, taikant statistins duomen analizs metodus.38
38
Pats K. Baileys i perskyr taiko tik tarp dedukcikai sudaryt svok ir t, kurios sudarytos su klasterins analizs pagalba. Taiau taksonomini svok pavadinimas gerai tinka ir toms svokoms, kuri daryboje yra naudojami kiti statistins analizs metodai (pavyzdiui, faktorin analiz).
II DALIS
175
Taksonomin svok daryba labiau bdinga kiekybiniams tyrimams (tarp j ir orientuotai kintamuosius komparatyvistikos akai), kur tyrim danai inspiruoja parankaus duomen masyvo, kuriam apdoroti gerai tinka tyrintojui inomi matavimo instrumentai, atsiradimas. Tai gali bti, pavyzdiui, tam tikr inyb surinktos statistins mediagos paskelbimas. Tyrintojas iuo atveju kartais pirma pritaiko tuos instrumentus iai mediagai apdoroti, ir tik po to mgina suvokti, k jis imatavo ar aptiko (r. Goertz 2006).39 aliava, ar mediaga, kuriai taikoma i technika, yra duomen matrica apie kintamj, apraani pakankamai didels populiacijos atvejus, verius. Klasterin analiz leidia sugrupuoti grupes (klasterius) atvejus pagal kintamj kovariacijos laipsn: atvejai, kuriems vis kintamj kovariacijos koeficientas yra ne maesnis u tam tikr slenkstin dyd, priklauso tam paiam klasteriui. Kitaip sakant, priklausantys tam paiam klasteriui atvejai turi daugiausiai bendr bruo, nors ir ne visi to paties klasterio nari bendri bruoai yra tie patys. Tokiu bdu sugrupavs savo atvejus tam tikras natralaus panaumo grupes, tyrintojas gali iekoti gelminio atvej, priklausiani tam paiam klasteriui, panaumo pagrindo ir apimti juos jau inoma arba nauja svoka. Daugiamats skals sudarymo ir faktorins analizs atveju tos gelmins bendros savybs igaunamos tiesiai i kintamj kovariacijos koeficient (koreliacij matricos). Daugiamats skals analiz iskiria tam tikras dimensijas, paaikinanias atskir kovarijuojani kintamj kovariacijos dal. Faktorinje analizje toki aikinani instancij vaidmen atlieka faktoriai arba kovariacijos pagrindins komponents. Tai yra nauji kintamieji, kuri skaiius yra ymiai maesnis u pradioje turt kintamj skaii, taiau j pakanka visuminei pradins kintamj matricos variacijai paaikinti. Aptiks tokius kovariacijos veiksnius, tyrintojas turi mginti juos vardinti (interpretuoti), o tai danai bna keblu. Faktorins analizs rezultat vert labai priklauso nuo naudojam duomen. Jeigu koreliacij matric sudaro menkos informacins verts kintamieji (iukls), tai faktoriai, kuriuos tie kintamieji krauna, yra beveriai jie tra statistiniai artefaktai, neturintys joki referent empirinje tikrovje. Faktorine analize pagrstos svok darybos pavyzdys gali bti plaiai inoma Geerto Hofstedeo siloma universali kultros dimensij koncepcija (Hofstede 2001 (1980)). ioje koncepcijoje skiriamos penkios dimensijos arba atvilgiai, kuriais gali bti lyginamos atskir ali kultros.40 ias penkias kultros savitum apibrianias dimensijas matuoja galios distancijos indeksas (Power Distance Index; PDI), individualizmo indeksas (Individualism Index; IDV), vyrikumo indeksas (Masculinity Index; MAS), netikrumo vengimo
39
40
Socialini tyrintoj argonu tai vadinama duomen kasinjimu (angl. data mining). Tai nra reikinys, iskirtinai bdingas kiekybiniams tyrimams. Atvej tyrimuose irgi danai pasitaiko, kad konkret tyrim inspiruoja tiesiog naujos mediagos atsiradimas (pavyzdiui, islaptinus archyvus). Penkios dimensijos skiriamos dabartiniame koncepcijos variante. I pradi G. Hofstede skyr tik keturias kultros dimensijas (PDI, IDV, MAS, UAI). Apie lyginamuosius tarptautinius kiekybinius tyrimus, kuri tikslas yra nustatyti etines kultros dimensijas, r. taip pat Mockaitis 2002.
176
indeksas (Uncertainty Avoidance Index; UAI), trumpalaiks arba ilgalaiks orientacijos indeksas (Long- Versus Short-Term Orientation; LTO). Kultros su emu PDI yra maiau linkusios priimti hierarchijas ir nelyg galios paskirstym organizacijose ir visuomense. emi IDV veriai bdingi kultroms, kuriose individai save identifikuoja per priklausomyb tam tikroms grupms. Aukti IDV veriai reikia, kad individai savo grupin priklausomyb iri veikiau instrumentikai. Akcentuojama individo nepriklausomyb ir atsakomyb u save. Aukti MAS veriai reikia, kad grietai skiriami vyriki ir moteriki vaidmenys, o taip pat daroma prielaida, kad vyrai yra pranaesni u moteris. Be to, vyrikos kultros pirm plan ikelia savs tvirtinim ir konkurencij, o moterikos kooperacij ir nuosaikum. UAI veriai parodo, kiek yra paplitusi rizikos ir netikrumo situacij vengimo tendencija. Kultroms su emu UAI bdingas santrus jausm reikimas, reliatyvizmas, tolerancija, formali taisykli skaiiaus ir reikms minimizavimas. Kultros, kurios bijo rizikos, pabria emocionalum, socialin saugum, formalias taisykles, planavim. LTO kultras diferencijuoja pagal tai, ar j atstovai savo pastangas orientuoja ateit, ar dabart. Dimensijas, matuojamas individualizmo ir vyrikumo indeksais, G. Hofstedeas iskyr analizuodamas 1967-1973 metais atlikt apklaus rezultatus. Buvo apklausti tarptautins kompanijos IBM (International Business Machines) filial darbuotojai 72 alyse ir sukaupta daugiau negu 116 000 anket, upildyt 20 kalb (Hofstede 2001 (1980): 41). Anketos buvo skirtos IBM personalo vadybos reikalams, taiau tuo metu kompanijos sociologu dirbs oland sociologas galjo anket papildyti klausimais, kuriuos inspiravo moksliniai interesai. Klausimai, skirti galios distancijai bei netikrumui matuoti, klausimyn buvo traukti tam tikr iankstini teorini prielaid pagrindu. Taigi G. Hofstedeas naudoja miri etini svok (konstrukt) darybos strategij, vienas dimensijas vesdamas dedukciniu, o kitas indukciniu bdu. T pat reikia pasakyti ir apie kito garsaus (jau minto 2.3) vertybi tyrintojo, komparatyvisto tarptautininko R. Ingleharto konstruktus. Materialistini ir postmaterialistini vertybi perskyra, kuri operacionalizuoja garsusis R. Ingleharto postmaterializmo indeksas41, yra teorins analizs produktas. Amerikiei sociologas i dimensij kultroje iskyr, remdamasis amerikiei psichologo Abrahamo Maslow mogikj poreiki teorija (Maslow 1954). Vliau R. Inglehartas, atliks 47 kintamj vidutini veri faktorin analiz, aptiko du faktorius, paaikinanius 51% i kintamj variacijos. Amerikiei tyrintojas juos interpretavo kaip gyvenimo kokybs (wellbeing) versus ilikimo (ji paaikina 30% variacijos) ir sekuliariai racionalios versus tradicins valdios (paaikina 21% variacijos) dimensijas, ir patikslino savo garsij ver41
Respondent praoma pasirinkti du teiginius i keturi, kurie sako, kokie turt bti prioritetiniai valstybs tikslai: (1) tvarkos alyje palaikymas; (2) leidimas monms ireikti nuomon, kai vyriausyb priima svarbius sprendimus; (3) kova su kain kilimu; (4) odio laisvs gynimas. Du i i teigini tvarkos alyje palaikymas ir kova su kain kilimu matuoja materialistines, o kiti du postmaterialistines vertybines orientacijas. Respondentai, pasirink 1 ir 3 teiginius, priskiriami materialistams; pasirinkusieji 2 ir 4 postmaterialistams; visi kiti vardijami miriais. r.: http://www.worldvaluessurvey.org/. irta 2007 02 10.
II DALIS
177
tybinio poslinkio nuo materialistini link postmaterialistini vertybi tez. T poslink jis apra kaip vertybi postmodernizacij, kurios esm yra kartu su ekonomins gerovs augimu vykstantis perjimas nuo ilikimo prie gyvenimo kokybs ir nuo tradicins link sekuliariai racionalios valdios vertybi (Inglehart 1997). Statistin konstrukt darybos technika nra pritaikoma kokybins (orientuotos sudtingum bei orientuotos vairov) lyginamojo tyrimo strategijos atveju. Jam geriausiai tinka dedukcinis ar tipologinis konstrukt darybos metodas. Sudarant konstruktus, netikslinga lipti iki paties abstrakcijos laipt viraus, o tik iki tos i laipt pakopos, kuri ukopus, vis dar galima suformuluoti ribotus apibendrinimus, kuriuos galima bt kontroliuoti J. S. Millio eliminacins indukcijos bei KLA metodais. Kadangi iais metodais manoma atmesti tik kai kurias hipotezes, paaikinanias tyrintoj dominanio kintamojo variacij, j taikym turi papildyti vidin atskir atvej analiz, kurioje taikoma anksiau minta proceso atsekimo procedra (4.2). J taikaniam tyrintojui btina detali faktin informacija apie konkrei vyki eig jo nagrinjamo atvejo kontekste, kuri ireikiama ir artikuliuojama pai t vyki dalyvi vartojamomis eminmis svokomis. Todl konstruktai, naudojami tyrintojo tikrinamuose teiginiuose, neturi bti pernelyg nutol nuo t abstrakcij, kurios yra jo atsekam proces bei vyki dalyvi galvose. Prieingu atveju t teigini ryys su juos ribojaniais duomenimis darosi problemikas, ir jie praranda t konkret empirin turin, kuris yra savitas kokybiniam tyrimui. aliava, kuri panaudojama dedukcinje svok daryboje, paprastai bna svokos, vartojamos tam tikros kultros vieajame diskurse. Tos svokos yra visuomens socialins tikrovs reprodukcijos ir konstravimo instrumentai. Dl to kokybinio (orientuoto atvej sudtingum bei vairov) lyginamojo tyrimo konstruktai danai bna palyginti maai nutol nuo emini svok ir yra ireikiami tais paiais odiais, kurie vartojami vieajame diskurse. U tai reikia mokti ir tam tikr kain: tokiose svokose danai yra ilikusios vertybins krovos, kuri konotaciniai likuiai gali apsunkinti mokslin komunikacij.
5.4. Tipologiniai konstruktai: su epitetais ir be j
Priklausomai nuo sudaromos svokos pobdio, galima iskirti tris dedukcins svok darybos metodus. Tai yra (1) formalizacija, (2) klasifikacini svok daryba, (3) idealij tip daryba (idealizacija). Formalizacija, kaip dedukcins svok darybos metodas, socialiniuose moksluose nuosekliai taikoma neoklasikinje ekonomikoje ir racionalaus pasirinkimo prieigoje (r. Norkus 2003 (2001)). Elementarios svokos apibriamos tam tikr aksiom sistema, o kitos yra vedamos tokiu bdu apibrt svok pagrindu. Atskira svoka savo turin gyja logini ryi, siejani j su kitomis svokomis tam tikroje loginje matematinje struktroje, dka. Teiginiai, formuluojami su i svok pagalba, artikuliuoja analitinius modelius dedukcines struktras, kuriose konkretesni, su empirine tikrove
178
sugretinami teiginiai plaukia i aibs prielaid, kuri dalis gali bti idealizacijos, ir dl to tas sugretinimas negali bti tiesioginis. Panaiai kaip takai, tiess, trikampiai, kaip geometrijos svokos, nra tapaios danguje stebimoms vaigdms, stal briaunoms ar trikampms figroms, o geometrijos teiginiai nra i stebim objekt savybi apraymai, taip ir neoklasikins ekonomikos prielaida tobulai racionals ir savanaudiki vartotojai ar verslininkai negali bti be ilyg tapatinami su realiais vartotojais ar verslininkais. Dl to teoremos, kurias neoklasikin ekonomika rodo apie tobulai racionalij elges bei jo kolektyvines pasekmes, negali bti paneigtos stebjimais bei matavimais, kurie rodo, kad realij elgesys ioms teoremoms prietarauja. is svok darybos metodas lyginamojoje sociologijoje yra antraeilis, nors ir tarp komparatyvist netrksta tyrintoj, kurie identifikuojasi su racionalaus pasirinkimo prieiga (Goldthorpe 2000, Kiser ir Hechter 1991; Root 1994).42 Daniausiai (ypa tuose tyrimuose, kurie yra kokybikai orientuoti) naudojami klasifikaciniai konstruktai, kurie yra sudaromi arba tradiciniu aristotelikuoju apibrimo per gimin ir rin skirtum bdu, arba poymi erdvs redukcijos bei substrukcijos bdu. Atskira iuo antruoju bdu sudaryt konstrukt atmaina yra idealieji tipai. termin socialini moksl metodologijoje ipopuliarino M. Weberis, ir j ligi iol danai vartoja komparatyvistai savo naudojam konstrukt savitumui nusakyti. Problema ta, kad tradicins, ar aristotelikosios, logikos priemons (o kitokios paiam M. Weberiui nebuvo inomos) nra adekvaios visiems mokslini svok darybos bdams analizuoti. Vberikoji termino idealus tipas vartosena per maai diferencijuoja idealiais tipais vokiei sociologas vadino labai skirtingos prigimties konceptualius darinius, tarp j ir konstruktus, sudarytus su formalizuojanios abstrakcijos pagalba, bei i j sukomponuotus modelius. Todl idealaus tipo svoka socialini moksl metodologijos tikslams gali bti naudinga tik tuo atveju, jeigu ji yra vartojama siauresne bei specifikesne (palyginti su paiu M. Weberiu) prasme (r. Norkus 1999; 2003 (2001): 5664). Kokybinio tyrimo kontekste, kur dominuoja svokos, kurias galima apibdinti kaip nominalins skals lygio kintamuosius, idealaus tipo pavadinimas geriausiai tinka konstruktams, kurie uima kratutin padt poymi erdvje. Procedra, per kuri gali bti irykinta i erdv, vadinama substrukcija ir reikia elementari kintamj arba dimensij, kuri sankirtoje yra tas konstruktas, kuriam taikoma substrukcija, iskyrim, o kartu isamios tipologijos, galimos i dimensij pagrindu, sudarym.43 Pavyzdys gali bti amerikiei sociologo Stanley Udy pasilyta M. Weberio konstrukto racionali administracija substrukcija (Udy 1958; 1959), kaip j pateikia K. Baileys (1994: 2426). iame kons42 43
Tiesa, i tyrintoj praktika maai kuo primena neoklasikins ekonomikos tyrim stili, dl kurio j galima apibdinti kaip tam tikr matematikos ak, o ne empirin moksl (plg. Rosenberg 1992). Sisteming ios procedros taikym vairov orientuotam kokybiniam lyginamajam tyrimui rekomenduoja ir Ch. Raginas (2000: 74-82).
II DALIS
179
trukte jis aptinka keturis poymius arba dimensijas, i kuri kiekviena gali bti traktuojama kaip dichotominis kintamasis, galintis turti vert 1 (yra) arba 0 (nra).44 Tai (A) kompensacinis atlyginimas (compensatory rewards): ar taikoma taisykl, kad kuo auktesn post administracinje hierarchijoje uima tam tikras asmuo, tuo didesnis jo atlyginimas? (B) Specializacija: ar administracinio aparato darbuotojai specializuojasi atlikti tam tikras uduotis, ar kiekvienas i j gali gauti atlikti bet koki uduot? (C) Darbo rezultat akcentavimas (performance emphasis): ar atlyginimas yra proporcingas atliktam darbui? Ar taikoma taisykl, kad tok pat post uimantiems darbuotojams atlyginama nevienodai taip, kad tas, kuris pasiek geresni rezultat, gauna maiau u t, kurio pasiekimai menkesni? (D) Segmentinis dalyvavimas: ar darbuotojo darbinimas pagrstas sutartimi, apibriania jo teises ir pareigas ir atskiriania tai, kas priklauso jo darbo sferai, nuo jo privataus gyvenimo, kur darbdavys neturi teiss kitis? Ideal racionalios administracijos tip knyt tokie valdymo aparatai, kuriems bdingi visi keturi poymiai. Taiau tai tik ribinis atvejis visoje administracini aparat tipologijoje, kuri sudaro 16 tip, o kiekvien tip apibria tam tikra poymi kombinacija. I j du kratutiniai (1,1,1,1) ir (0, 0, 0, 0) gali bti laikomi racionalios ir neracionalios administracijos tipais, o kiti gali bti vadinami miriais tipais. Dvimats poymi erdvs geometrinis modelis yra kvadratas ploktumoje, trimats kubas, o keturmat modeliuot figra keturmatje erdvje. Kadangi popieriaus lapas yra dvimatis, vis administracijos tipologij galima pavaizduoti tik vien ant kitos ukrovus po du kintamuosius horizontalje ir po du vertikalje, kaip tai padaryta 5.1 lentelje. Dedukcins tipologijos privalumas yra tas, kad ji galina atsivelgti ne vien realiai egzistuojanius ar empirikai aptinkamus, bet taip pat ir galimus atvejus, o taip pat leidia irykinti galimas realiai egzistuojani atvej alternatyvas. To nepajgi padaryti indukcin arba taksonomin konstrukt daryba, kuri i principo gali atsivelgti tik realiai egzistuojanius atvejus. Kai kurios poymi kombinacijos gali bti logikai prietaringos (analogikos apskritam kvadratui ar medinei geleiai) ir turi bti eliminuotos. Kita vertus, ne visi logikai galimi tipai, irykinti substrukcija, gali turti reali referent, gali likti tuti. Tai tinka ir idealiems tipams pats M. Weberis teig, kad ideals tipai danai bna utopijos, neturinios referent realioje tikrovje. Be to, visa tipologija gali bti tiesiog nepatogi, kai tip skaiius yra labai didelis. Todl tam tikrais atvejais gali bti tikslinga atlikti operacij, prieing substrukcijai. Tai yra redukcija tip skaiiaus sumainimas. Dar Paulas F. Lazarsfeldas (1937) iskyr funkcin ir pragmatin redukcij. Atliekant funkcin redukcij, eliminuojami tuti, t.y. neturintys empirini referent, tipai. Atliekant
44
iaip tie poymiai gali bti matuojami ir auktesniais lygiais. Taiau objekt sekos, kurios yra tokio matavimo objektas, visada gali bti supaprastintos klases, vedus skal padalos takus. Pavyzdiui, galima postuluoti, kad lietuviai vyrai, kuri gis 160 cm ir maiau, yra emagiai, tie, kuri gis tarp 160 ir 190 cm, vidutinio gio, o tie, kuri gis didesnis nei 190 cm, yra auktagiai.
180
5.1 lentel. Maxo Weberio administracijos svokos substrukcija (pagal Udy 1958; 1959). altinis: Bailey K. Typologies and Taxonomies. An Introduction to Classification Techniques. Thousand Oaks: Sage, 1994, p. 25. 1994 Sage. Skelbiama leidyklai sutikus.
1-as kintamasis: kompensacinis atlyginimas Yra (1) 2-as kintamasis: specializacija Yra (1) Nra (0) Nra (0) 2-as kintamasis: specializacija Yra (1) Nra (0)
3-as kintamasis: darbo rezultat akcentavimas Yra (1) Nra (0) 4-as kintamasis: segmentinis 4-as kintamasis: segmentinis dalyvavimas dalyvavimas Yra (1) Nra (2) Yra (1) Nra (0) (1,1,1,1) 1 (1,0,1,1) 5 (0,1,1,1) 9 (0,0,1,1) 13 (1,1,1,0) 2 (1,0,1,0) 6 (0,1,1,0) 10 (0,0,1,0) 14 (1,1,0,1) 3 (1,0,0, 1) 7 (0,1,0,1) 11 (0,0,0,1) 15 (1,1,0,0) 4 (1,0,0,0) 8 (0,1,0,0) 12 (0,0,0,0) 16
pragmatin redukcij, vien sujungiami keli kaimyniniai tipai. Tokiu bdu gauti tipai vadinami politetiniais ir yra skiriami nuo monotetini tip. Monotetinio tipo atvejai visi turi turti tam tipui bdingas ypatybes. Politetinio tipo atvejai gali neturti vienos ar daugiau ypatybi, bding tam tipui. Jeigu politetinis tipas yra toks, kad nra toki ypatybi, kurias turi turti visi jam priklausantys atvejai, tai jis yra visikai politetinis. Kitaip jis yra ne visikai politetinis. Vadinasi, visikai politetin racionalios administracijos tip gautume, sujung su idealiuoju racionalios administracijos tipu (1) kaimyninius tipus 2 (1, 1, 1, 0), 3 (1, 1, 0, 1), 5 (1, 0, 1, 1) ir 9 (0, 1, 1, 1). iam politetiniam tipui priklauso administraciniai aparatai, kurie turi bent tris i keturi ypatybi. Verta atkreipti dmes, kad tokiam tipui du atvejai gali priklausyti, net jeigu turi tik dvi jiems abiems bendras ypatybes (pavyzdiui, tokie bt atvejai, patenkantys 2- ir 9- neredukuotos tipologijos langelius). Ne visikai politetiniame tipe ypatybs, kurias turi turti visi jam priklausantys atvejai, sudaro jo branduol. Du pagrindiniai udaviniai, kurie ikyla lyginamajame tyrime, orientuotame tiriam atvej sudtingum arba vairov, yra (1) tiriam atvej tipologin charakteristika ir (2) ribot prieastini apibendrinim pagrindimas. Tokie udaviniai ir bus sprendiami kituose ios knygos skyriuose. Tie epitetai, kuriais bus atsakyta knygos pavadinime ikelt klausim (kokia demokratija? koks kapitalizmas?), yra pagrindins iuose skyriuose atliekamos
II DALIS
181
tipologins analizs priemons. Todl ia svarbu paymti, kad jie gali reikti skirtingus dalykus. Vienu atveju charakteristika pateikiama nurodant bruo, kuris iskiria tam tikr tos gimins r. Tas bruoas papildo giminins svokos turin, konkretizuodamas j iki rins svokos, ir kartu susiaurina jos apimt. iuo atveju epitetas parodo, koks bruoas buvo prijungtas prie svokos, reikiamos daiktavardiu, turinio, ir padeda iskirti tam tikr terminu be epiteto nurodomo tipo atmain (subtip). Antru atveju charakteristika pateikiama nurodant t svokos turinio bruo, kurio naujai sudaromos svokos apimami atvejai neturi, palyginus su akninei svokai (root concept) subordinuotais atvejais. Tokios aknins svokos vaidmen gali atlikti ir idealus tipas, ir giminin svoka. Taigi antruoju atveju svok sudarome ne papildydami kitos svokos turin naujais bruoais, bet atimdami i to turinio tam tikrus bruous ir epitetu nurodydami, koki bruo ji stokoja. Tokiu bdu iskiriamas tipas yra vadinamas sumaintu subtipu (diminished subtype), kur btina skirti nuo klasikinio subtipo, kuris yra iskiriamas akninio tipo (giminins svokos) sudtyje (r. Collier ir Mahon 1993; Collier ir Levitsky 1997; Collier ir Adcock 1999). Pavyzdiu gali bti demokratijos svokos daryba (Collier ir Adcock 1999). Prezidentin demokratija, parlamentin demokratija, dvipartin demokratija yra klasikiniai demokratijos subtipai. Jie sudaromi pridedant prie demokratijos, kaip politinio reimo svokos, tam tikrus papildomus poymius, kuriuos ir nurodo epitetai. Vyr demokratija, etnin demokratija, oligarchin demokratija, apribota demokratija, neliberali demokratija, elektorin demokratija yra sumainti demokratijos subtipai, kuriuos galima vadinti ir pusiau demokratijos atmainomis. iuo atveju epitetai nurodo, kurio i demokratijos, kaip politinio reimo, atribut trksta. Vyr, etnins ar oligarchins demokratijos atveju nra visuotini rinkim balsuoti ar bti renkamos negali moterys (vyr demokratija), tam tikr etnini grupi atstovai (etnin demokratija) ar suaugusi gyventoj dauguma (oligarchin demokratija). Ribotos demokratijos atveju rinkimai nra visikai laisvi ar konkurencingi juose neleidiama dalyvauti kai kurioms (udraustoms) partijoms ar politikams. Neliberalioje demokratijoje danai paeidiamos piliei politins teiss ir laisvs vis pirma odio ir susirinkim laisvs, nors rinkimai yra konkurencingi, o rinkj balsai skaiiuojami be didesni (galini paveikti rinkim rezultatus) sukiavim. Vadindami tam tikr politin reim elektorine demokratija, norime pasakyti, kad, nors iam politiniam reimui bdingi santykikai atviri ar laisvi rinkimai, per juos irinkti pareignai neturi galios valdyti arba ta galia yra ribota. Tai buvo ar tebra bdinga, pavyzdiui, kai kurioms Lotyn Amerikos alims, kur kariuomen yra valstyb valstybje, o irinkta valdia tam tikrais klausimais neturi realios galios priimti sprendim be aukiausios kariuomens vadovybs pritarimo. Panaiai gali bti diferencijuojama
182
ir kapitalizmo, kaip tam tikro ekonomins sistemos tipo, svoka: laisvos rinkos kapitalizmas, koordinuotas kapitalizmas, socialinis kapitalizmas ir t.t. Tokiu pat bdu gali bti iskirtos ir kelios skirtingos komunistins sistemos atmainos bei jos savilikvidacijos keliai. Tipologini svok daryba ir j taikymas XX a. XXI a. pradios komunistini ir pokomunistini ali tikrovei analizuoti ir sudaro pagrindin kit penki ios knygos dali turin.
III
D A L I S
KO M U N I ZM A S K AI P LYG I N A M OSIO S I S TO R I N S S O C IOLO GIJ OS P RO B L E MA
skyrius
Marksistin socialin teorija ir komunistin socialin santvarka

6.1.
Marksizmas kaip socialinis mokslas ir kaip utopija
Lyginamj sociologin ekonomini, socialini ir kultrini kaitos proces, apibendrinam pokomunistins transformacijos svoka, analiz neivengiamai turime pradti nuo atsakymo klausim, kas buvo tas socialinis bvis, kuris yra ios transformacijos pamatas? Pradti i analiz galime nuo vilgsnio komunizm kaip pasaulins istorijos, kokia ji atsiveria jos stebtojui ir dalyviui XXI a. pradioje, epizod. velgdami komunizm kaip tebesiraizganios istorijos rizomos (r. 1.6) reikin i io stebjimo tako, galime pasakyti, kad komunizmo ikilimas ir lugimas buvo pagrindinis XX a. istorijos turinys. Kai kurie istorikai netgi silo XX a. pradia laikyti 1914 m. rugpjt, kai prasidjo Pirmasis pasaulinis karas, atvrs keli marksistins visuomens pertvarkymo programos gyvendinimui, o pabaiga 1991 metus, kai komunist partijos neteko valdios Ryt ir Centrinje Europoje ir lugo Soviet Sjunga (Hobsbawm 2000 (1994)). i trumpojo XX amiaus koncepcija dabar jau atrodo kiek skubota (Ericas Hobsbawmas ra kartais 1989-1991 met pdsakais) ir europocentrika, nes 1989 m. isivadavo tik maesnioji komunist valdomos monijos dalis. Kol kur kas daugiau negu milijardas moni (Kinijoje ir Vietname) tebegyvena valdomi komunist, per anksti traktuoti komunizm jau kaip grynai istorin reikin, kokiu faizmas bei nacionalsocializmas tapo po 1945 met. Vis dlto centrin komunizmo vieta XX a. pasaulinje istorijoje abejoni nekelia ypa, jeigu atsivelgsime argumentus t istorik, kurie teigia, kad faizmas ir nacionalsocializmas buvo antriniai, reaktyvs komunizmo atvilgiu reikiniai (Furet 1999 (1995); Nolte 1987; 1991). Nors ir labai svarbi bei reikminga, ta nauja socialinio gyvenimo santvarka, kuri Rusijoje pradjo formuotis po 1917 met, lyginamojo sociologinio tyrimo objektu tapo tik po
186
Antrojo pasaulinio karo. Tarpukario metais Vakar ali socialini moksl akademini disciplin dmesio ji nepatrauk. Viena vertus, kol i santvark reprezentavo vienas vienintelis (nors ir labai didelis, netgi gigantikas) atvejis, ji nebuvo patrauklus lyginamojo tyrimo objektas. Kita vertus, tas atvejis tiesiog netilpo tuometins socialini moksl disciplinins organizacijos rmus. Vakar ali sociologijos ir politikos mokslai buvo introvertikos ir etnocentrikos disciplinos, susirpinusios vis pirma sav visuomeni socialiniu bviu. Soviet Sjunga nebuvo prieinama tirti klasikiniais antropologiniais metodais. Be to, nekolonijin, ne Ryt alis, negaljo bti laikoma tinkamu antropologijos mokslo, kuriam buvo patiktas svetim ar kit visuomeni bei kultr tyrimas, objektu. Tad iki 1945 socialiniai mokslininkai veng komunist valdymo kaip objekto ir beveik be iimi paliko j urnalistikai ir istoriografijai (Janos 1991: 8182). Todl iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos socialiniai pokyiai buvusioje Rusijos imperijoje buvo nors ir labai takingos, bet tuo metu vis dar nesitvirtinusios akademinje apyvartoje socialins teorijos, inomos marksizmo pavadinimu, problema. Tai buvo tokia problema, kuri gali bti vadinama marksizmo anomalija ymaus XX amiaus mokslo filosofo Thomo Kuhno (2003 (1962)) prasme: keblus atvejis, kur sunku paaikinti su ios teorijos pagalba. Palyginus su tomis anomalijomis, su kuriomis susiduria gamtos moksl paradigmos, i anomalija buvo unikali, nes ji buvo paios teorijos padarinys. Ta tikrov, kuri siekia aprayti ar numatyti gamtamokslins teorijos, paprastai nra pai i teorij krinys. Gamtos painimas nekuria tos tikrovs, kuri yra painimo objektas.45 Taiau apie t socialin tikrov, kuri po 1917 met atsirado Rusijoje, o vliau ir kitose alyse, tikrai galima pasakyti, kad jos nebt buv, jeigu nebt buv paties marksizmo, kaip socialins teorijos. Pirmasis pasaulinis karas ir marksistin socialin teorija yra dvi pagrindins komunizmo, kaip socialins santvarkos, atsiradimo prieastys. Karlo Marxo (18181883) sukurt socialin teorij sudaro trys dalys.46 Pirmosios dvi priklauso socialini moksl istorijai. Tai istorinis materializmas ir kapitalizmo visuomenins ekonomins formacijos teorija. Treioji dalis yra komunizmas utopin bsimos tobulos visuomens vizija bei doktrina. K. Marxo istorinis materializmas tai bendroji istorinio
45 46
iam teiginiui reikia tam tikr ilyg po to, kai atsirado sintetin chemija ar gen ininerija. Kai kurios chemins mediagos (o ateityje gal bt ir gyvn rys) yra gamtos painimo, o ne paios gamtos kriniai. inoma, K. Marxo paveldas priklauso taip pat ir filosofijos istorijai. Taiau iuo atvilgiu labiau reikmingi yra jo ankstyvieji darbai (vis pirma 1844-j met ekonominiai filosofiniai rankraiai), kurie buvo paskelbti tik 1932 metais. O tai, kas filosofijos istorikams yra inoma dialektinio materializmo pavadinimu, labiau yra K. Marxo draugo ir bendradarbio F. Engelso (1820-1895), negu paties K. Marxo krinys. Marksologin literatra yra sunkiai aprpiama. Geriausi K. Marxo istorinio materializmo idj analiz pateikia Geraldas A. Cohenas (1978). K. Marxo ekonomin teorij bei kitas jo socialini moksl idjas iuolaikiniu poiriu nuodugniausiai igvildeno Jonas Elsteris (1985). Gili K. Marxo komunizmo analiz pateikia Andrzejus Walickis (2005 (1995)). Marksizmo, kaip idjins srovs, istorija puikiai nuvieiama Leszeko Kolakowskio veikale (2005 (1978)), kuris dabar jau yra kiek sensteljs, nes neapima naujausi marksistins minties reikini vis pirma vadinamojo racionalaus pasirinkimo teorijos marksizmo (kitaip dar vadinamo analitiniu marksizmu), kuriam atstovauja ir G. A. Cohenas bei J. Elsteris (r. Norkus 2000).
Komunizmas kaip lyginamosios istorins sociologijos problema
III DALIS
187
proceso teorija. i teorija yra evoliucionistin, nes socialin kaita joje suprantama kaip procesas, kurio pagrindinis turinys yra nauj visuomeni ri atsiradimas. Visuomeni rys, arba evoliuciniai tipai, ioje teorijoje skiriami pagal ekonomin baz, t.y. dominuojant gamybini santyki tip. Galutine socialins kaitos prieastimi ioje teorijoje laikomas gamybini jg natralus augimas, kiekybikai matuojamas pasiektu darbo naumo lygiu. Tam tikro tipo gamybiniai santykiai, suprantami kaip gamybini jg kontrols bei nuosavybs santykiai, kartu su tam tikr technologins paangos pakop pasiekusiomis gamybinmis jgomis sudaro tam tikro tipo gamybos bd. Teis, valstyb, moni dvasinio aktyvumo formas K. Marxas traktuoja kaip visuomens, suprantamos kaip tam tikras socialinis knas, antstat. To antstato savitum paaikina visuomens priklausomyb tam tikram evoliuciniam visuomens tipui (vadinamam visuomenine ekonomine formacija), o pokyius gamybini jg paangos sukeltos gamybos bdo bei visuomens socialinio susisluoksniavimo (socialins nelygybs) permainos. Marksistin tos sistemos analiz savita ne tuo, kad joje svarbiausiomis visuomens socialinmis kategorijomis laikomos klass, bet tuo, kaip klass suprantamos: tai yra grups moni, besiskiriani savo vieta gamybini santyki struktroje, atliekamu vaidmeniu materialios gamybos organizacijoje bei gaunama produkto dalimi ir forma. K. Marxas nepateik nei isamios gamybini santyki, nei gamybos bd, nei visuomenini ekonomini formacij (evoliucini visuomens tip) sistematikos. Svarstymai ir pasisakymai iais klausimais buvo veikiau darbins hipotezs: juolab kad daugel j aptinkame neskelbtuose rankraiuose ir laikuose (vis pirma Friedrichui Engelsui). Kitaip yra su antrja K. Marxo teorijos dalimi kapitalizmo, kaip visuomenins ekonomins formacijos, teorija, kuri dstoma pagrindiniame ir garsiausiame K. Marxo veikale Kapitalas. Tiesa, antrojo (visikai ubaigto) ir treiojo (nebaigto) io veikalo tomo pats autorius nepaskelb, ir tai byloja apie tam tikras jo abejones dl savo teorijos vidinio nuoseklumo bei darom ivad. Vis dlto pagrindiniai ios teorijos kontrai pakankamai ryks jau pirmame io veikalo tome, paskelbtame 1867 m. (Marx, K. 1957 (1867)). Nors K. Marxas j ipltojo tik vieno atvejo XVIIIXIX a. Didiosios Britanijos socialins-ekonomins raidos analizs pagrindu, taiau laik j pritaikoma daugybei kit (skaitant ir bsimus) atvej: kiekvienai visuomenei, kurios bazje dominuoja kapitalistiniai gamybiniai santykiai. i santyki pagrindiniai skiriamieji bruoai yra tokie: (1) gamybos priemons yra privati nuosavyb; (2) tiesioginiai gamintojai neturi jokios gamybos priemoni nuosavybs, iskyrus savo darbo jg, kuri jie yra priversti parduoti daiktini gamybos priemoni savininkams, kad galt igyventi; (3) gamybos tikslas yra kapitalo kaupimas per rinkos apyvart. K. Marxo istorinis materializmas rykiai reprezentuoja XIX a. evoliucionizm sociologijoje ir antropologijoje, nuo gimining teorij skirdamasis savo technologiniu ir ekonominiu produkcionistiniu determinizmu pokyi gamybos technologijoje ir gamybos organizacijoje prieastinio vaidmens sureikminimu. Btent taip i savo teorij XIX a.
188
mokslo raidos kontekste pozicionavo artimiausias K. Marxo bendraygis F. Engelsas (18201895), kuris gretino savo draugo ir mokytojo nuopelnus socialiniams mokslams su Charleso Darwino nuopelnais biologijos mokslui. Jis pats djo pastang praplsti istorin materializm ikiklasini visuomeni analize, kurioje sujungiamos K. Marxo ir ymaus XIX a. evoliucionisto antropologo Lewiso Henryo Morgano (18181881) idjos (Engels 1948 (1884)). Antroji K. Marxo teorija (kapitalizmo kaip visuomenins ekonomins formacijos) gali bti rayta plaiai suprantamo ekonomikos mokslo istorij kaip iki XIX a. 8-o deimtmeio dominavusios klasikins jo paradigmos (kartais dar vadinamos brit klasikine ekonomika) atskira ataka. Kaip ir jos artimiausi giminaiiai Davido Ricardo bei Johno Stuarto Millio politins ekonomins teorijos, K. Marxo kapitalistinio gamybos bdo analiz remiasi darbo, kaip ekonomins verts altinio, teorija, o pagrindinis dmesys skiriamas veiksniams, lemiantiems pagaminto produkto paskirstym, bei ekonomins raidos ilgalaikms tendencijoms analizuoti. Brit klasikini ekonomist poiris tos ekonomins sistemos, kuri K. Marxas vadino pramoniniu kapitalizmu, ateit pesimistikas. Ta ateitis ekonomikos stacionari bkl, nulinis ekonominis augimas. Neperengiamas ribas iam augimui es nubria ribota vieno i gamybos veiksni ems pasila bei gyventoj skaiiaus augimas, kuris lemia nuolatin darbo jgos pasilos pertekli ir neleidia darbo umokesiui pakilti vir minimumo, btino biologiniam egzistavimui utikrinti. K. Marxas vargan darbinink klass bkl XIX a. pramonins revoliucijos laik Anglijoje aikino privaiasavininkika gamybos organizacija, o po jos panaikinimo numat neribot gamybini jg augim, sukursiant ekonomin pagrind visuomenei, kurioje visiems pakaksi itekli krybikai savirealizacijai. K. Marxo istorinis materializmas yra veikiau orientacini hipotezi (nurodym, kokius makrosociologinius kintamuosius laikyti nepriklausomais) rinkinys, o ne empirikai patikrinama (falsifikuojama teorija).47 Bet jo pateikta kapitalizmo, kaip visuomenins ekonomins formacijos, teorija yra empirikai patikrinama. Nors pamatin jos svoka visuomenikai btinos darbo snaudos nra empirikai operacionalizuojama (imatuojama), K. Marxas i savo teorijos ived kelet empirikai patikrinam, riziking prognozi, ir tai teorijai suteikia empirin pobd. Svarbiausios i i prognozi yra: vidurinij sluoksni nuskurdimas bei visuomens poliarizacija vis majani kapitalist klas ir absoliui visuomens daugum sudarani darbinink klas; absoliutus ir santykinis darbinink klass nuskurdimas; vidutins pelno normos smukimas ir kt. Tuo paiu metu K. Marxo pateikiam kapitalizmo, kaip tam tikro evoliucinio visuomens tipo, ekonomins dinamikos analiz persmelkia radikali jo kritika. Kapitalizmo tikrov yra matuojama komunizmo, kaip alternatyvios, tobulos socialins santvarkos, masteliu.
47
Nors kai kuriuos istorijos faktus (vis pirma paties marksizmo poveik istorijos eigai) keblu suderinti su istorinio materializmo postulatais (r. toliau 6.5).
III DALIS
189
Kapitalizmas ir kitos klasins visuomens kritikuojamos kaip susvetimjusios. iose visuomense moni bendros veiklos produktai ikyla vir jos ir pradeda viepatauti jai kaip svetimos ir nesuprantamos jgos religija, valstyb, pasaulin rinka. Kapitalizm K. Marxas laik paskutiniu susvetimjusios visuomens evoliuciniu tipu, kuriame sukuriamos materialins slygos susvetimjimui veikti bei atsiranda socialin jga, kuri yra ir suinteresuota, ir pajgi vykdyti revoliucin perversm (socialistin revoliucij), darbinink klas (proletariatas). Socialistin revoliucij K. Marxas suprato kaip uol laisvs karalyst: vykusi tinkamu laiku (kai gamybins jgos jau pakankamai ivystytos) bei tinkamu bdu (viso pasaulio mastu), ji po palyginti trumpo pereinamojo laikotarpio atvesianti komunizm aukiausi ir paskutin visuomenin ekonomin formacij. ios pokapitalistins formacijos kontrai K. Marxo darbuose nuymti gana punktyrikai (r. vis pirma: Marx, K. 1975 (1875)), bet pagrindiniai bruoai gana aiks. Komunizmo slygomis nebebsi ne tik privaios nuosavybs, bet ir prekini main (rinkos santyki). Bsis iugdytas naujas mogus kolektyvistas, kurio pagrindinis poreikis bus krybika savirealizacija visuomens labui, o ne vartojimo maksimizavimas. Jis nesieks kuo maiau visuomenei (kitiems) duoti ir kuo daugiau i jos gauti. Pagal kai kuriuos K. Marxo teiginius, nebebsi ir paties darbo, jeigu darbas apibriamas kaip veikla, turinti iorin jos paios atvilgiu tiksl itekli tikrajam gyvenimui, tapatinamam su vartojimu, gijim (r. Marx ir Engels 1974 (1932): 29, 34). Prometjika mogaus krjo vizija vert j tikti, kad dl gamybos priemoni masinio suvisuomeninimo atsiras naujos, auktesns, ries mogik btybi, visikai kitoki, nei degradav, egoistiki kapitalistins dehumanizacijos laikotarpio individai (Walicki 2005 (1995): 115). Taigi komunizmas K. Marxui buvo ne tik paskutin visuomenin ekonomin formacija, bet ir nauja, auktesn civilizacija su nauju, praktikai veiksmingu gero gyvenimo supratimu. Tokioje civilizacijoje, kuri sudaro prometjiki kolektyvistai, praranda savo vert bei prasm bendrosios (vieos) ir privaios sferos perskyra, o kartu nunyksta ir tokios bdingos klasinms civilizacijoms institucins sferos, kaip valstyb bei teis. Socialinis gyvenimas atgauna bding ikicivilizaciniam bviui, marksistinje teorijoje vadinamam pirmykte bendruomenine formacija, skaidrum ir paprastum. Dl to pasidarysi nebereikalingi ir patys socialiniai mokslai, nes socialini reikini esm nustosis maskuoti ideologins regimybs ydas, dl kurio susvetimjusi visuomeni nariai socialin tikrov sismonina ikreiptu pavidalu taip, kad j suvokiami socialini fakt santykiai skiriasi nuo tikrj ne maiau, kaip mokslikai naivaus stebtojo akims atsiveriantis dangaus kn judjimo geocentrinis vaizdas skiriasi nuo j tikrj trajektorij. XXI a. pradioje utopinis komunizmo doktrinos pobdis aikus kaip niekada. Tiesa, klausimas, koks yra santykis tarp gimt ir aukljimu diegiam (ir todl kultrikai bei civilizacikai reliatyvi) individualaus mogiko elgesio determinacijos mechanizm, tebra iki galo neisprstas. Taiau paskutinij deimtmei sociobiologijos ir evoliucins psichologijos laimjimai (r. Barkow 2006; Nielsen 1994) suteikia pagrind teigti, kad
190
K. Marxo prognozuotos moni elgesio permainos nemanomos be genetikai paveldim elgesio prad pokyi. Tai pokyiai, kurie paverst mones, pagal Ch. Darwino atrastus dsnius vykusios antroposociogenezs produktus, kitokia biologine rimi. Tos ries atstovai vienais atvilgiais (poreikiu krybikai save realizuoti) bt panas Friedricho Nietzsches (18441900) antmogius, o kitais (kolektyvizmu) skruzdlyn gyventojus. mogaus, kaip biologins ries, prigimiai K. Marxo sivaizduotos socialins santvarkos principai (pavyzdiui, i kiekvieno pagal sugebjimus, kiekvienam pagal poreikius) prietarauja, o gamybos priemoni masinis suvisuomeninimas tos prigimties pakeisti negali. Todl tokia santvarka yra negyvendinama, o mginimai j gyvendinti pasmerkti baigtis rezultatais, kurie yra prieingi sumanymui. Taiau komunistins visuomens projektas yra utopija ne vien dl jo prieingumo mogaus prigimiai, kurios pati svoka yra itin kebli dl to vaidmens, kur mogikojo elgesio determinacijoje atlieka istorikai besikeiiantys socialiniai ir kultriniai veiksniai. Itin svarb (jeigu ne svarbiausi) vaidmen tame perversme, kuris kapitalistines visuomenes turt paversti komunistinmis, K. Marxas skyr prekins gamybos, pirkimo ir pardavimo santyki panaikinimui. Mginim praktikai gyvendinti K. Marxo idjas patirtis vienareikmikai parod, kad be rinkos santyki moni kins veiklos efektyvus koordinavimas bent kiek didesnse socialinse sistemose yra nemanomas. K. Marxas siek padti pagrindus moksliniam socialins tikrovs painimui. Daugelis jo valg apie kapitalizmo, kaip ekonomins sistemos, veikimo mechanizmus neprarado savo verts iki iol (r. 16 sk.). Taiau jis rimtai nesigilino klausim, kokios gali bti mginimo panaikinti rinkos santykius pasekms, ar gali efektyviai funkcionuoti ekonomins makrosistemos, kai nra kainas nustatani rinkos main. inodami vis komunistinio eksperimento kain (nesvarbu, kad tas eksperimentas buvo vykdomas ne ten, kur j numat K. Marxas), galime j kaltinti intelektualins ir moralins atsakomybs stoka. Dl utopins komunizmo doktrinos K. Marxo mokymas yra ne tik socialini moksl istorijos, bet ir religij istorijos dalis, o pats jo krjas yra figra, palyginama su didij iganymo religij pranaais Zaratustra, Buda, Mahometu ir kitais. Galima neperlenkiant pasakyti, kad taip suprantamas komunizmas buvo supasaulietinta, imanentizuota kolektyvinio iganymo emje milenaristins vizijos versija. Jis turjo tvirtinti ne tik tobul asmeninio ir visuomeninio gyvenimo vienyb, bet ir tobul mogaus esencijos ir egzistencijos harmonij, kas bt tolygu suteikti monms Dievo atribut (Walicki 2005 (1995): 71). Krikionybs skm ugoia t aplinkyb, kad i pradi ji buvo tik viena i daugelio Romos imperijos centrus i rytins periferijos importuojam religij, kuri turjo tbtinai konkuruoti su kitomis (daugiau ar maiau giminingomis). Keblu sivaizduoti pasaulio istorij be krikionybs, bet tokia alternatyvi istorija iki pat Romos imperatoriaus Konstantino reform vis dar buvo galima. Ta didiul taka, kuri marksizmas turjo XX a. istorijos eigai, trukdo suvokti, kad XIX a. jis turjo stipri konkurent. Bet ir marksizmo
III DALIS
191
atveju nra pakankamo pagrindo teigti, kad XIXXX a. istorijos nemanoma sivaizduoti be jo. XIX amius tai radikalaus visuomens pertvarkymo, tobulos visuomens projekt krimo amius. Ir K. Marxas turjo ne tik pirmtak (Charles Fourrier (17721837), Henry Saint Simonas (17601825), Charles Owenas (17711858), bet ir konkurent. Tai Michailas Bakuninas (18141876), Ferdinandas Lassalleis (18251864), Pierreas Josephas Proudhonas (18091865), Karlas Eugenas Dhringas (18331921), Wilhelmas Weitlingas (18081871). Visiems jiems yra bendras socialini permain, kurias paspartino industrin bei Didioji Pranczijos revoliucija, suadintas sitikinimas, kad tobul socialin bv, kur iganymo religijos adjo aname pasaulyje (o milenaristai siejo su stebuklingu Dievo sikiimu emik visuomeni gyvenim), galima sukurti iapusiame pasaulyje pai moni pastangomis. Laiko ir pastang literatrinei ir politinei kovai su kiek kitokias io tikjimo versijas skelbianiais konkurentais K. Marxas ir F. Engelsas skyr ne k maiau negu moksliniams tyrimams. Tos kovos baigtis toli grau nebuvo nulemta i anksto. Tarp Paryiaus komunos (1871), kuri buvo bene ymiausias XIX a. mginimas praktikai gyvendinti radikalias socialistines idjas, vad marksist nebuvo visai (dominavo P. J. Proudhono alininkai), o I Internacionale (1864 m. kurtame tarptautiniame profesini sjung susivienijime) gal gale vir pam M. Bakunino alininkai. Dl idjins takos Vokietijos socialdemokratams F. Engelsui ir K. Marxui teko kovoti su F. Lassalleiu. Dar neinia, kaip ta kova bt pasibaigusi, jeigu j konkurentas prie pat lemiamus susirmimus nebt uvs (dvikovoje). Galima gana utikrintai teigti, kad jeigu K. Marxas ir F. Engelsas bt mir vaikystje arba uv per 184849 met revoliucij, XIXXX a. radikalaus socialistinio visuomens pertvarkymo idja Europoje bt buvusi ne maiau populiari, o daugelyje ali bt ikilusios politins partijos, kalbanios darbinink vardu ir jusios istorij socialdemokratijos pavadinimu. iuo atvilgiu labai ikalbingas Darbo partijos (Labour Party) ikilimas Didiojoje Britanijoje XIX a. pab.XX a. pradioje. Jos gretose marksistai visada buvo tik mauma, o marksizmas niekada nebuvo taps oficialia partijos ideologija. Tai reikia, kad jeigu XIX a. antroje pusje K. Marxo komunizmo doktrina nebt pasirodiusi radikali socialistini idj rinkoje, jos viet bt umusi kuri nors su ja konkuravusi gimininga idj sistema. Marksizmas nesukr darbinink sjdio ir socialdemokratijos, kaip politins jgos. J ikilim slygojo industrializacijos nulemtos permainos Europos visuomeni socialinje struktroje. Naujausi socialini istorik tyrimai rodo (Welskopp 2000), kad ta socialin terp, kurioje XIX amiaus viduryje komunistins idjos anksiausiai susilauk atgarsio, buvo keliaujantys amatininkai (ypa siuvjai). Fabrikin gamyba kl grsm j tradiciniams pragyvenimo altiniams bei gyvenimo bdui. Jie nuo seno knijo t socialin tip, kur M. Weberis apibdino kaip proletarin bei parij intelektualizm (Weber 2000 (1922): 145146, 155). Be to, dalyvavimas socialistinse ir
192
komunistinse draugijose (danai slaptose ar pusiau slaptose) keliaujantiems amatininkams teik ir socialin kapital, kur jie galjo panaudoti savo amato reikalams susirasti nakvyn pas vienminius naujose vietose, klient ir pan. Marksizmo skm gal gale lm tai, kad jis susilauk atgarsio ne tik tarp savamoksli, plebjik intelektual, bet ir tarp tikr siekiani auktojo isilavinimo bei j gijusi intelektual, o taip pat tarp kvalifikuot fabrikins pramons darbinink. Kokie buvo K. Marxo teorijos lyginamieji pranaumai laisvoje konkurencinje kovoje su kitomis socialistinmis teorijomis? Intelektualams svarbiausias jos pranaumas buvo tai, kad K. Marxo komunistin utopija buvo susieta su originalia ir stipria sociologine bei ekonomine teorija. Toki intelektualiai stipri pried konkuruojanios radikalaus visuomens pertvarkymo doktrinos tiesiog neturjo. K. Marxo sociologin ir (iki paskutinio XIX a. tredalio, kai atsirado ribinio naudingumo teorija pagrsta neoklasikin ekonomika) ekonomin teorija rmsi aukiausiais XIX a. filosofins bei socialins mokslins minties laimjimais, juos knijo. Kai XIX a. pabaigoje F. Engelsas pagaliau ileido nebaigt treiaj K. Marxo Kapitalo tom, neoklasikine ekonomine teorija besiremiantys kritikai atskleid loginius K. Marxo kapitalistinio gamybos bdo teorins analizs defektus bei parod darbins verts teorijos nevaisingum. Iki to laiko mint pried dka K. Marxo teorija galjo gana tikinamai pretenduoti intelektualin pranaum prie oficial ar akademin socialin moksl, kur patys marksistai kvalifikavo kaip buruazin ideologij. K. Marxas ir F. Engelsas sugebjo gerai inaudoti pranaum, pozicionuodami savo idjas apie kapitalizmo ateit kaip mokslin socializm ir diskvalifikuodami savo konkurent sistemas kaip utopin socializm ar komunizm. i idj marketingo strategija ypa gerai atitiko XIX a. viduryje nusistovjusi laiko dvasi su jai bdingu scientizmu, tikjimu mokslo visagalybe. Savo teorijos mokslikum K. Marxas grind, pirma, tuo, kad socializmas ir komunizmas buvo pateikiamas ne kaip etinis idealas, bet kaip neivengiamas socialins evoliucijos, istorijos dsni, padarinys, kurio atjim mons savo veikla gali tik pagreitinti, kartu sumaindami jo socialinius katus. Antra, savo teorijos privalumu jis laik jos gebjim identifikuoti kylani ir gausjani socialin jg, kuri jos padtis kapitalistinje gamybos sistemoje ne tik daro suinteresuot revoliuciniu perversmu, panaikinsianiu kapitalistinius gamybinius santykius, bet ir verste veria sukilti prie kapitalizm. Tokia jga jis laik samdom darbinink klas, arba proletariat, vis pirma fabrikins pramons darbininkus. Toks j socialinio vaidmens sureikminimas negaljo nepatikti bent jau ios socialins grups maumai, net jeigu j gyvenimo slygos neleido, o motyvacija ar isilavinimas buvo per menki istudijuoti bent jau pirmj Kapitalo tom bei savo protu patikrinti jo autoriaus argument pagrstum.
III DALIS
193
6.2.
Marksistinio komunizmo istorijos ironija ir paradoksai
Ketvirtis amiaus, apimantis laikotarp nuo 1889 m., kai keliolika Europos socialistini partij, pasirinkusi marksizm savo ideologija, susivienijo II Internacional, iki Pirmojo pasaulinio karo pradios 1914 m. tai marksizmo aukso amius (Kolakowski 2005 (1978)). Kartu tai epocha, kai vis labiau m rykti ir klasikins politins ekonomijos, ir K. Marxo kapitalizmo teorijos makrosociologini ir makroekonomini prognozi neadekvatumas. Kaip jau buvo sakyta, K. Marxas Kapitale numat, kad labiausiai isivysiusi kapitalistini ali visuomens ateityje poliarizuosis vis majani (dl kapitalo koncentracijos ir centralizacijos) kapitalist maum ir proletariato daugum, o ta dauguma vis labiau santykikai ir absoliuiai nuskurs. Kiekviena nauja ciklikai pasikartojanti perprodukcijos kriz bsianti vis gilesn. Nuolatos didsianti ta darbinink klass dalis, kuri negals rasti darbo netgi ekonominio pakilimo metu. I tikrj darbinink klass pajamos ir pragyvenimo lygis kilo. Prie to daug prisidjo pai socialistini partij skminga veikla. i partij aktyvistai padjo darbininkams organizuotis profsjungas, ir tokiu bdu padidinti savo gali derybose su darbdaviais dl darbo umokesio ir darbo slyg. Ten, kur socialistai tapdavo takingomis parlamentinmis partijomis, jie panaudodavo savo politin gali, kad bt priimti palanks darbininkams darbo ir socialins apsaugos statymai. Danai tokias reformas inicijuodavo ir nesocialistins politins jgos, konkuruojanios su socialistais dl darbinink bals. Irykjo paradoksas: kuo skmingesn buvo socialistini partij veikla, ginant darbinink klass interesus, tuo labiau i klas integravosi kapitalistin visuomen; tuo labiau silpo jos revoliucins nuotaikos, o kartu majo ir tikimyb, kad revoliucinio perversmo, panaikinanio kapitalistin gamybos bd, prognoz pasitvirtins. is paradoksas rykiausiai pasireik labiausiai isivysiusiose kapitalistinse alyse kaip tik tose, kuriose darbinink klas sudar didel gyventoj dal ir kuriose K. Marxas numat socialistin revoliucij. io paradokso, kilusio i paios marksistins teorijos poveikio tiems socialiniams procesams, kuriuos ji siek paaikinti ir numatyti, K. Marxas nenumat. Jeigu ne Pirmasis pasaulinis karas, socialistin revoliucija galjo taip ir likti praktikai neimginta radikalios socialins kaitos galimybe (r. Ferguson 1999). Vis Vakar ali ekonomin, politin ir socialin raida greiiausiai bt jusi tuo keliu, kuriuo nuo XX a. pradios pasuko Skandinavijos alys. Nors XX a. pradioje pasaulio politikoje daugjo tampos idini, buvo daug atvir ir latentini konflikt tarp didij pasaulio valstybi, pakankamo pagrindo Pirmj pasaulin kar laikyti neivengiamu nra. Besivienijanios Europos amininko retrospektyviu poiriu, Pirmasis pasaulinis karas tai beprasmikos skerdyns, o j atved 1914 m. vasaros vykiai bene paios lemtingiausios visoje XX a. pasaulio istorijoje politins klaidos. Jie reik ne vien didij to meto Europos valstybi politini elit, bet ir kontrelit II Internacionalo partij vadovybi politin bankrot. Priekariniuose II Internacionalo kongresuose ios partijos buvo pasia-
194
djusios bendromis pastangomis ir visomis priemonmis prieintis mginimams sukelti kar tarp didij Europos valstybi. Karui prasidjus, j vadai pamiro apie K. Marxo skelbt principin internacionalizm (vis ali proletarai, vienykits!) ir paskelb, kad bendri savos tautos interesai yra auktesni u visus kitus. is poskis bylojo, viena vertus, apie nuo XIX a. vidurio pasiekt darbinink klass ir jos politini atstov integracijos kapitalistines visuomenes paang. Kita vertus, jis apnuogino dar vien K. Marxo teorijos defekt, kur jos dmesni kritikai galjo pastebti ir anksiau. Tai yra jos nesugebjimas konceptualizuoti ir paaikinti nacionalizm kaip socialin reikin ir politin jg, kuri XIX a. ikilo lygiagreiai su darbinink sjdiu ir socialistine ideologija. XIXXX a. istorija parod, kad nacijos yra tokios moni bendrijos, kuri svarba socialinei kaitai ir moni elgesiui gali pranokti susiskirstymo klases svarb. 1914 m. vasara buvo savotikas, ironikas, rodymas: mons, vis gyvenim skelb internacionalin darbinink klass solidarum, kai j reikjo paversti praktine politika, pasielg kaip nacionalistai. Baim tapti tautos prieais ir dl to nukentti ia ir dabar (kad ir koks bt tos kankinysts dka gytas politinis kapitalas ateityje) pasirod stipresn u baim tapti darbinink klass reikalo idavikais bei pagund tapti Jungtini Europos Valstij socialistins vyriausybs vadovais. Taiau ne maiau ironika buvo ir tai, kad internacionalizmo idjai likusi itikima socialist mauma Pirmojo pasaulinio karo situacij bei padarinius panaudojo politinms iniciatyvoms, kurios Pirmj pasaulin kar pavert iki pat trumpojo XX amiaus pabaigos utrukusiu pasauliniu pilietiniu karu, kuriame svarbiausias takoskyros linijas tarp kariaujani pusi nubr jau nebe (kaip bdavo anksiau) didij valstybi galios santykiai, taiau socialini-politini ideologij, arba vertybi, skirtumai. Dar Pirmojo pasaulinio karo ivakarse irykjo socialistini partij diferenciacija nuosaik (reformistin) ir radikal (revoliucin) sparn, ir tai buvo bsimojo II Internacionalo skilimo du socialistin ir komunistin (treij) pradia. Nuosaikieji man, kad dl rykjani K. Marxo prognozi ir isivysiusi kapitalistini ali ekonomins ir socialins raidos reali tendencij neatitikimo socialistins revoliucijos perspektyva yra nebereali. Jie sil sutelkti socialistini partij pastangas kapitalizmo tobulinim (humanizavim, socializavim ir pan.), inaudojant demokratinio politinio proceso teikiamas galimybes, palaipsni reform keliu. Taiau tik nedaugelis reformist (pavyzdiui, Eduardas Bernsteinas) tuo metu jau ragino atsisakyti ir paties komunistins visuomens idealo, nors tebelaik j jeigu ne politikai, tai bent jau etikai reikmingu reform politikos orientyru. Dauguma kontinentins Europos socialistini partij nuo marksizmo galutinai atsiribojo tik po Antrojo pasaulinio karo. Radikalai tebelaik komunistin visuomen politinio veiksmo siekiamybe ir man, kad keli jai sukurti gali tik revoliucinis perversmas. Taiau reikjo iekoti atsakymo klausim, kodl socialiniai pokyiai isivysiusiose kapitalistinse alyse neatitinka K. Marxo prognozi. atsakym pateik Rozos Luxemburg (1913), Nikolajaus Bucharino (1973
III DALIS
195
(1917)), Vladimiro Lenino (1952 (1915)) darbuose suformuluota imperializmo teorija. Joje atmetama prielaida, kad kapitalizmas egzistuoja nacionalins ekonomikos pavidalu, ir todl galima abstrahuotis nuo poveikio, kur jo raidai daro pasaulinis politinis-ekonominis kontekstas. Imperializmo teorija ikelia atskir pasaulio ali nevienodo ekonominio lygio ir pai isivysiusi kapitalistini valstybi netolygaus vystymosi fakt. Dl to netolygumo menkiau isivysiusios alys tampanios labiau isivysiusi ekonomins ir kolonijins ekspansijos aukomis. Kolonij ir pusiau kolonij inaudojimas leidia laikinai isprsti vidines isivysiusi kapitalistini ali socialines bei ekonomines problemas ir nukelti t revoliucin sprogim, kuris kitaip jau bt turjs vykti. Pirma, kolonijos ir pusiau kolonijos tai papildomos pramons produkcijos realizavimo rinkos, kuri egzistavimas leidia velninti perprodukcijos krizes ir neutralizuoti kapitalizmui dl gamybos technins paangos es bding nuolatin nedarbo augim. Antra, pigios darbo jgos inaudojimas bei aliav altini monopolizavimas leidia isivysiusi ali kapitalistams usitikrinti virpelnius ir daryti nuolaidas savo ali darbininkijai, kvalifikuotj jos dal paversti darbinink aristokratija, kuri ir tampa socialistinio sjdio reformistini tendencij socialine atrama. Taiau kapitalizmo globalizacija ir kolonijin ekspansija galinti tik laikinai atitolinti pasaulin revoliucin sprogim. Pirma, kolonijin ekspansija pasibaigia, kai pasaulyje nebelieka laisv plot kai jis visas pasidalijamas kolonijas ir takos sferas. Antra, kapitalizmo raida paiose kolonijose ir pusiau kolonijose sukuria ten vietines kapitalist ir darbinink klases, kurios tampa nacionalinio isivadavimo judjimo socialine baze. Treia, paios isivysiusios alys pltojasi netolygiai vienos savo ekonomine ir politine galia atsilieka, kitos isiveria priek. Kai pasaulis jau visas padalytas kolonijas ir takos sferas, naujai ikilusios alys gali sukurti kolonijines imperijas bei gyti j ekonomin svor atitinkanias takos sferas tik atimdamos jas i jau gijusi. Prasideda imperialistiniai karai dl pasaulio perdalijimo. Tokiu karu radikalieji socialistai, po 1917 m. tap komunistais, laik ir Pirmj pasaulin kar, kartu traktuodami j kaip neivengiam, o po jo pabaigos (jeigu jis nesibaigs pergalinga pasauline socialistine revoliucija) numat dar vien pasaulin kar. Daugelis radikal (vis pirma, Rusijos radikalij socialist (bolevik) lyderis V Leninas (18701924)) kar laik istoriniu ansu, kai socialistin revoliucija gali pagaliau vykti ir laimti. Jis ir kiti radikals socialistai skelb pasaulin socialistin revoliucij vienintele priemone ivengti kar, analogik Pirmajam pasauliniam karui. Ta revoliucija turjo bti paskutinis, tegul gigantiko masto, prievartos aktas, po kurio monija gals pamirti, kas tai yra karas. Tikr, o ne iaudini socialist siekis turs bti savos vyriausybs pralaimjimas kare ir imperialistinio karo pavertimas pilietiniu, siekiant nuversti j suklusi vyriausyb ir pakeisti j socialistine. Tokios vyriausybs pareiga yra paversti pergaling vidaus pilietin kar tarptautiniu revoliuciniu karu, kuriame ji turi padti kit ali revoliuciniams socialistams nuversti savo ali buruazines vyriausybes.
196
Rusija buvo ta alis, kurioje i strategija buvo pritaikyta praktikai. Pirma, joje radikals socialistai (bolevikai, 1919 m. pasivadin komunistais) dl keleto prieasi buvo stipresni negu kitose alyse. Antra, ji pirmoji buvo sumuta Pirmajame pasauliniame kare. 1917 m. vasar joje prasidjo revoliucija. Carin, pusiau autokratin, reim pakeit demokratin Laikinoji vyriausyb, kuri savo pagrindiniu udaviniu laik rinkim Steigiamj susirinkim surengim. Iki j ji susilaik nuo esmini reform (i j svarbiausia buvo ems reforma), laikydama jas vyriausybs, kuri sudarys Steigiamasis susirinkimas, prerogatyva. Parengiamiesiems Steigiamojo susirinkimo suaukimo darbams usitsus, didjaniu masi nepasitenkinimu pasinaudojo bolevikai, kuri taka buvo ypa stipri alies sostinje Petrograde. 1917 m. lapkrit jie ia vykd perversm, kurio lozungas buvo valdios perdavimas taryboms klasiniu pagrindu renkamiems darbinink, kareivi ir valstiei savivaldos organams. Bolevik skm visoje kitoje alies dalyje lm karo nuvargint plaij kareivi (buvusi valstiei) masi palaikymas ar palankus neutralumas, kur bolevikams utikrino tai, kad jie vieninteliai i Rusijos taking politini partij adjo pradti vienaalikas taikos derybas su Vokietija ir sudaryti separatin taikos sutart, o taip pat nedelsdami paskelb ems reform, kuria dvarinink ems buvo atiduotos pasidalyti valstiei bendruomenms. Tai buvo grynai taktinis politinis jimas, kad sitvirtint k tik paimtoje politinje valdioje. Taikos sutartis su Vokietija ir jos sjungininkais buvo pasirayta 1918 m. kovo mnes Brest-Litovske. Ja Taryb Rusijos vyriausyb isiadjo Baltijos gubernij ir Ukrainos, sukeldama didiarusi nacionalist pasipiktinim ir plieksdama pilietin kar. iame kare bolevikai nugaljo, bet visos j viltys, kad Rusijos revoliucija virs pasauline, lugo, o marksistin socialin teorija susidr su dar viena anomalija. Atsilikusioje agrarinje alyje, kurioje dominavo natrin ir smulkiaprek gamyba, diktatorik politin valdi gijo pramons darbinink (kuri dl Pilietinio karo sukeltos ekonomins suiruts maai beliko) interes atstove besiskelbianti partija, veiklos orientyru laikanti marksistin socialin teorij. Taiau kokiai formacijai marksistas turt priskirti al, kurios bazje dominuoja ikikapitalistiniai gamybos bdai, politinis reimas yra vienos partijos diktatra, o ideologija yra socialistin? Ir koki politik tokioje alyje turt vykdyti marksistin partija? Pats K. Marxas teig, kad socialistin revoliucija gali nugalti tik kaip pasaulin revoliucija. Jeigu kartais atsitikt taip, kad revoliucinis proletariatas ar jo politiniai atstovai paimt savo rankas valdi vienoje atskirai paimtoje alyje, joje anksiau ar vliau bt restauruota kapitalistin santvarka. Toki galimyb jis aptar dar 1845 m. kartu su F. Engelsu paraytame veikale Vokiei ideologija: antra vertus, is gamybini jg isivystymas (kai kartu su juo jau yra empirikai gyvendinta pasaulin istorin, o ne lokalin moni btis) yra absoliuiai btina praktin prielaida dar ir todl, kad be jo neturtas tik virsta visuotiniu, o esant skurdui, vl turt prasidti kova dl pragyvenimo reikmen, vadinasi, turt atgyti visos senosios lyktybs. Toliau, is universalus gamybini jg isivystymas
III DALIS
197
yra btina prielaida dl to, kad tik jam esant, atsiranda universalus moni bendravimas, todl, i vienos puss, toks reikinys, kaip nuosavybs neturinios mass, vienu metu pasirodo visose tautose (visuotin konkurencija), kuri kiekviena pasidaro priklausoma nuo perversm kitose tautose, ir pagaliau lokalinius individus pakeiia pasauliniai istoriniai, empirikai universals individai. Be ito 1) komunizmas galt egzistuoti tik kaip vietinis reikinys, 2) paios bendravimo jgos negalt isivystyti kaip universalios, todl ir nepakeniamos jgos: jos likt namini prietar aplinkybmis, ir 3) bet koks bendravimo isipltimas panaikint lokalin komunizm. Empirikai komunizmas yra galimas tik kaip viepataujani taut veiksmas, atliktas i karto, vienu metu, o to prielaida yra universalus gamybins jgos isivystymas ir su juo susijusio pasaulinio bendravimo isivystymas (Marksas ir Engelsas 1974 (1845): 31). iuo pagrindu kai kurie teoretikai, iki iol isaugoj itikimyb marksizmui, (yra ir toki) teigia, kad 19171991 metais Rusijos ir kit Ryt Europos ali istorijos vykiai K. Marxo teorijos nepaneigia, bet j patvirtina, nes ia tik atsitiko tai, k K. Marxas buvo teorikai numats dar XIX am. viduryje: socializmas, nesiremiantis pakankamai ivystytomis gamybinmis jgomis, negals bti tikras socializmas ir yra pasmerktas vl pavirsti tikru kapitalizmu. 19891991 metai tai tik istorijos kertas u tikrojo K. Marxo mokymo nepaisym (Callinicos 1991). To tikrojo mokymo atstovu porevoliucinje Rusijoje Alexas Callinicos ir panaiai galvojantys laiko artimiausi V. Lenino bendrayg, Raudonosios Armijos organizatori ir jos faktin vyriausij vad Rusijos pilietiniame kare Lev Trock (18791940). L. Trockis man, kad socializmas vienoje alyje neturi ateities, ir pasisak u pastangas eksportuoti revoliucij. Tuo tikslu sil inaudoti 1919 m. kurt III Internacional tarptautin komunist partij susivienijim, grietai centralizuot, i dalies slaptai veikiani tarptautin revoliucionieri organizacij, kai kuriais atvilgiais primenani i laik Al-Kaid. L. Trockis buvo nuoseklus internacionalistas ir man, kad tarptautinio revoliucinio judjimo interesai turi bti aukiau u Rusijos valstybinius ar valdaniosios partijos interesus. Tokia kairuolika politika nebuvo patraukli platesniajam Rusijos komunist partijos vadov ratui, nes atrod gresianti karu, kuris pralaimjimo atveju bt reiks komunistins valdios grit ir j pai inaikinim. Nacionalizmo ir internacionalizmo drama pasikartojo jau paties komunizmo viduje. Ir vl nacionalizmas pasirod ess stipresnis. Vidaus kov dl valdios laimjo atrods nuosaikesnis Josifas Stalinas (18791953), kuris paskelb socializmo statybos vienoje alyje kurs. J bolevikai msi praktikai gyvendinti 1929 metais. Tos statybos pagrindinis elementas buvo industrializacija, vykdoma valstiei sskaita. Valstieiai buvo suvaryti kolkius, kuri produkcij nusavindavo valstyb ir didij dal eksportuodavo. Labiausiai pasiturintys buvo ibuointi ir itremti atkampias iaurs, Sibiro, Tolimj Ryt vietoves, kur buvo sukurtas Vyriausios lageri valdybos (Gulago) administruojamas priverstinio darbo stovykl tinklas ekonomin sankloda,
198
kuri marksistine terminologija geriausiai tinka pavadinti valstybine vergvaldine. U pajamas i grd ir aliav eksporto buvo perkami rengimai sunkiajai pramonei, kurios gamyba smarkiai iaugo per pirmuosius du penkmeius (19291937) metais. Antrojo pasaulinio karo ivakarse Soviet Sjunga jau galjo gaminti ginklus, atitinkanius naujausius to meto technikos laimjimus. Spariai vyko urbanizacija. 1929 m. tik 1/5 alies gyventoj gyveno miestuose. 1939 m. j buvo jau tredalis, o pokario metais Soviet Sjunga galutinai tapo alimi, kur dauguma gyventoj gyveno miestuose (r. Lewin 1991: 3031). 1936 m. J. Stalinas paskelb socializmo statyb Soviet Sjungoje i esms baigta, o kartu ir pirmos monijos istorijoje visuomens, priklausanios komunistinei formacijai, atsiradim. Soviet Sjunga esanti komunistin visuomen, nes joje nebra inaudotojik klasi, kurioms buvo priskiriami asmenys, samdantys darbuotojus; beveik visos gamybos priemons yra kolektyvin valstybs arba gamintoj susivienijim nuosavyb; nebra rinkos stichijos gamyba organizuojama penkmetini ir metini liaudies kio vystymo plan pagrindu. Tiesa, toje visuomenje nebuvo daugelio dalyk, kuriuos K. Marxas ir F. Engelsas laik esminiais komunistins visuomens poymiais. Svarbiausias nukrypimas buvo tas, kad iliko prekiniai-piniginiai santykiai. Mginimas juos pakeisti natrine gamyba ir paskirstymu pilietinio karo metais, inomas kaip karinio komunizmo ekonomin politika, usibaig katastrofa. Pamokyta ios patirties, J. Stalino valdia centralizuotos planins skirstomosios ekonomikos rmuose paliko kai kuriuos rinkos ekonomikos elementus (pavadintus kiskaita) ir rpinosi, kad apyvartoje esani pinig mas neaugt spariau u pagaminam vartojimo reikmen mas (Gregory 2004). Tarp kit priemoni pasilos ir paklausos pusiausvyrai vartojimo reikmen rinkoje palaikyti buvo priverstinai platinamos paskolos valstybei obligacijos, buvo vykdomos konfiskacins pinig reformos. Be vartojimo reikmen rinkos, iliko ir veik taip pat ir darbo jgos rinka. Valstieiai buvo baudiavinti kolkiuose: iki pokario laik jiems nebdavo iduodami pasai, todl jie negaljo ivykti i kaimo iekoti geriau apmokamo darbo. Taiau miest gyventojai galdavo palyginti laisvai keisti darbovietes. Nors valstyb buvo vienintelis darbdavys, apmokjimas u tok pat darb, darbo slygos bei nepiniginiai priedai prie atlyginimo (galimybs naudotis inybiniais poilsio namais, vaik prieiros staigomis ir pan.) labai skyrsi skirtingose monse bei regionuose. ie skirtumai skatino darbininkus keisti darbovietes bei migruoti. Svarbus migracijos stimulas buvo labai dideli regioniniai valstybinio prekybos tinklo aprpinimo prekmis skirtumai. Didiausiais traukos centrais tapo Maskva ir kai kurie kiti didmiesiai, kurie buvo aprpinami geriausiai. Maisto ir vartojimo reikmen buvo galima sigyti ne tik valstybinje prekyboje, bet ir turguje, kur kainos buvo laisvos. Nauj socialins nelygybs form atsiradim rod speciali parduotuvi, kuriose teis apsipirkti turjo tik tam tikrose staigose bei monse dirbantieji (vis pirma nomenklatra spe-
III DALIS
199
ciali partini organ skait rayti vadovaujantys darbuotojai), sistema (Fitzpatrick 1999; Osokina 2001 (1998)). Svarbiausias socialins ininerijos ir socialins kontrols svertas pirmaisiais komunizmo deimtmeiais buvo iaurios masins represijos valstybs vykdomas teroras. Iki J. Stalino mirties 1953 m., netgi u nedidelius nusiengimus (pavyzdiui, daugiau negu 20 minui pavlavus darb) grsdavo ilgi kalinimo prievartinio darbo stovyklose metai, o u didesnius suaudymas (tiesa, po Antrojo pasaulinio karo mirties bausm Soviet Sjungoje kelet met buvo panaikinta). Savo nemonikumu stalinins represijos gali lygintis tik su nacist nusikaltimais monijai. Per 19301931 met kolektyvizacij i gimtj viet Sibir ir iaurinius rajonus buvo itremti 1 803 392 buos (turtingesnieji valstieiai), i kuri didel dalis uvo nuo bado ir alio (Courtois ir kt. 2000 (1997): 214). Nuo kolektyvizacijos sukelto 193233 met bado labiausiai nukentjo Ukraina: badavo apie 40 milijon moni, i kuri apie 6 milijonus mir (Courtois ir kt. 2000 (1997): 230). Plaiausiai inomas stalinini represij epizodas 19361938 met didysis teroras, sunaikins iki 700 000 moni (Courtois ir kt. 2000 (1997): 281), i kuri didel dalis buvo komunistai ir valdios elito atstovai. O Antrojo karo ivakarse represijos pradtos taikyti ne tik tam tikroms socialinms grupms, bet ir itisoms tautoms. Dar karui nesibaigus, bausdami u kolaboravim su vokieiais, specialieji sovietins kariuomens daliniai i ivaduot emi itrm Krymo totorius, enus, karaiajus, inguus, kalmukus, balkarus. 1953 m. Gulage buvo apie 2 750 000 kalini, prie kuri reikia pridti antra tiek tremtini ir buvusi kalini, kuriems buvo udrausta grti gimtsias vietas (Courtois ir kt. 2000 (1997): 328329). 1940 m. komunistinio teroro pragar pateko ir Lietuva. Lyginant pagal gyventoj skaii, ms alies nuostoliai dl io teroro enkliai pranoko tuos, kuriuos patyr kit Soviet Sjungos krat ir Vidurio Europos ali gyventojai, nes Lietuva buvo viena i t, palyginti nedaugelio, ali, kuriose komunistinis totalitarizmas susidr su stipriu pasiprieinimu. Todl didel komunistinio teroro auk Lietuvoje dalis buvo tikri kovotojai prie komunizm, o ne asmenys, kurie buvo represuoti vien dl to, kad priklaus tam tikrai socialinei kategorijai. Kovodami prie okupantus, nelygioje kovoje krito per 20 000 partizan (Anuauskas ir kt. 2005: 360), patys spj sunaikinti daugiau negu 10 000 kolaborant (Anuauskas ir kt. 2005: 325).48 Per 80 000 Lietuvos gyventoj perjo kaljimus ir lagerius (Anuauskas ir kt. 2005: 295), 132 000 buvo itremti (Anuauskas ir kt. 2005: 310). I j apie 28 000 uvo (Anuauskas ir kt. 2005: 325). Komunizmo aukoms priklauso ir deimtys tkstani moni, 1944 m. pasitraukusi priverstin emigracij.
48
skaii eina ir kolaborant eim nariai bei civiliai asmenys, nubausti mirties bausme dl klaid, kuri dl aktyvios sovietinio saugumo organ veiklos, danai dezorientuodavusios partizanus, pasitaikydavo gana daug.
200
Tokiais pasibaistinais metodais sukurtos santvarkos ir K. Marxo ir F. Engelso darbuose pieiamo komunistins visuomens vaizdo, kuriame nra vietos jokiems prekiniams-piniginiams santykiams, neatitikim ideologai aikino apeliuodami paties K. Marxo nubrt (Marx, K. 1975 (1875)) perskyr tarp dviej komunistins visuomens raidos fazi, ir nukl rinkos santyki nunykim tolesn ateit. Realiai egzistuojanti socialin santvarka, atsiradusi po stalinins industrializacijos ir kolektyvizacijos, buvo pavadinta socializmu, skiriant j nuo komunizmo, kurio sukrimo slyga buvo laikomas toks gamybini jg isivystymas, kuris leist gyvendinti paskirstymo pagal poreikius princip. Tokiu pat bdu buvo aikinami ir kiti utopijos ir tikrovs neatitikimai iliekanios bei naujos socialins nelygybs formos, o taip pat valstybs nunykimo vizij paneigiantis valdios bei jos vykdomos prievartos stiprjimas. Be to, sovietinio reimo ideologai dar ilyg, kad socializmo pergal Soviet Sjungoje nesanti galutin. Kol pasaulyje egzistuoja viena vienintel socialistin alis, ilieks realus pavojus, kad socialistin santvark joje sunaikins upuolusios susivienijusios kapitalistins alys. Galutin socializmo pergal Soviet Sjungoje jos vadovyb paskelb tik 1959 m., kai sovietinio pavyzdio socialin santvarka konsolidavosi eilje Vidurio ir Ryt Europos ali, o taip pat Kinijoje, kuri tuo metu dar buvo Soviet Sjungos sjunginink. Soviet Sjungos apsiginklavimas branduoliniu ginklu bei 7-ajame deimtmetyje pasiektas strateginis paritetas su JAV pareikim padar gana tikinam. Vyko aktyvi karin-politin Soviet Sjungos ekspansija treiojo pasaulio alyse. Reim, sukurt pagal sovietin pavyzd, skaiius vis didjo (Kuba, Vietnamas, Angola, Etiopija ir t.t.), ir, labai norint, tai buvo galima interpretuoti kaip liauiani pasaulin socialistin revoliucij. Kita vertus, 1956 m. Soviet Sjungos sutelkt karin-politin blok sukrt sukilimas Vengrijoje, kur numalino Sovietin armija. Panaios krizs pasikartojo 1968 m. ekoslovakijoje ir 198081 metais Lenkijoje. Jos niekaip netilpo tos marksizmo versijos, kuri sovietinio bloko alyse buvo institucionalizuota kaip oficiali ideologija, rmus. I kur alyje, kurioje nebra inaudotojik klasi, gali atsirasti tokios galingos antisocialistins jgos? Koki klasi interesams jos atstovauja? Kaip gali atsitikti (kaip buvo Lenkijoje), kad darbininkija vieningai stoja prie valdi partijos, kuri laiko save darbinink klass interes gynja ir valdo jos vardu? Kodl gamybini jg pltra iose alyse vis ltja, o j pramon negali savo gyventojams utikrinti pakankamos vartojimo preki pasilos? Kodl socialistinmis save vadinanios valstybs alys kariauja tarpusavyje, kaip tai atsitiko 1979 m., Vietnamui upuolus Kampuij, o Kinijai Vietnam? Nei iuos, nei daugyb kit klausim apie tos socialins tikrovs, kuri atsirado mginant praktikai gyvendinti K. Marxo teorij, pobd, J. Stalino kanonizuota marksizmo teorija nedav. Realus socializmas, kaip socialin santvarka, buvo tiesiog neskaidri, neperprantama j legitimuojaniai teorijai. Dl to i teorija gal gale dezorientavo ir paius valdaniuosius. Tikjimas savo skelbiamomis mantromis apie j valdioje esanios visuomens pobd, kartais juos skatindavo daryti saviudikus politinius sprendimus. Pavyzdiu gali
III DALIS
201
bti mintoji ekspansija treiojo pasaulio alyse paskutiniais Soviet Sjungos gyvavimo deimtmeiais. Ji sekino vis labiau kriz klimpstanios sovietins ekonomikos iteklius, taiau bent kai kuriems Soviet Sjungos vadovams galjo atrodyti, kad socializm statani Afrikos ali gausjimas rodo, kad marksistin-leninin prognoz apie artjant pasaulinio kapitalizmo ir imperializmo lugim yra teisinga. Tik ideologine autointoksikacija galima paaikinti ir kai kuriuos Michailo Gorbaiovo veiksmus pertvarkos laikais. Panau, kad valdydamas politin darin, kuris savo pobdiu buvo imperija (taut kaljimas), jis nuoirdiai tikjo, kad gyvena socialistinje visuomenje, kurioje galutinai isprstas nacionalinis klausimas. Svarbiausias komunistinio reimo ramstis tebebuvo i J. Stalino masinio teroro laik likusi masin baim bei konformizmas, kurie tik ald, uslp gausyb socialini konflikt ir problem. Ritualizuota, ideologiniais kvaialais paversta marksistin socialin teorija nebegaljo padti adekvaiai jas suvokti. Tad dar vienas marksizmo istorijos paradoksas yra tas, kad visose alyse, kur jo idjomis besivadovaujanios politins jgos isikovojo politins valdios monopol, o pats marksizmas tapo vienintele, privaloma socialine teorija, kuri leidiama dstyti ir taikyti socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, jis i mokslins teorijos virto dogma, savo socialinmis funkcijomis niekuo nesiskiriania nuo religini dogm. Partijos vadovaujantys organai tapo ta vienintele instancija, kuri galiota daryti kokius nors pakeitimus paveldtame kanone. Naujovikos negaliot asmen K. Marxo idj interpretacijos buvo kvalifikuojamos kaip revizionizmas, o j iniciatoriams grs sankcijos, panaios tas, kuriomis katalik banyia viduramiais tramd atskalnus-eretikus. Tapusi dogma, marksistin socialin teorija ne tik pati nustojo pltotis mokslui bdingu keliu, bet ir sustabd socialini bei humanitarini moksl raid prie XX a. pradios lygio. Labiausiai dl savo idj pavirtimo oficialia Soviet Sjungos valstybs, kuri yra taip pat ir Rusijos imperinio valstybingumo istorijos dalis, ideologija bt nusteb patys K. Marxas bei F. Engelsas. Jie buvo rusofobai ir kreivai irjo (su tam tikromis ilygomis dl lenk tautos) slav tautas apskritai (r. Walicki 2005 (1995): 187204).
6.3.
SSRS isigimusi darbinink klass valstyb?
Visos reikmingos naujos marksistins idjos po 1917 m. atsirado kapitalistinse alyse, tose, kur tebebuvo gyva odio ir tyrim laisv. takingiausia ir plaiausiai inoma Vakar marksizmo srov yra vadinamoji Frankfurto mokykla, kurios idjos buvo svarbiausias naujj kairij sjdio, 1968 m. sukrtusio Vakar ali universitetus, inspiracijos altinis. Naujieji kairieji kritikai irjo sovietinio bloko ali socialin santvark, taiau tos santvarkos pobdis ir ateitis jiems tiesiog nerpjo. Svarbiausias jiems buvo emancipacijos Vakar alyse klausimas: k ji galt reikti visuomenje, kurioje pagrindiniai plaij
202
masi materialiniai poreikiai patenkinti? Kas ir kodl tos emancipacijos galt siekti, jeigu darbinink klas yra visikai integruota esam santvark? ymiausi Frankfurto mokyklos atstovai (Teodoras Adorno (19031969), Maxas Horkheimeris (18951973), Erichas Frommas (19001980), Herbertas Marcuse (18981979) ir kt.) ra daugiausiai filosofijos ir estetikos klausimais, domjosi ankstyvojo K. Marxo filosofins antropologijos idjomis (jo mokymu apie krybik savirealizacij kaip mogaus rin paskirt, kuriai realizuotis neleidia kapitalistinis susvetimjimas), jung jas su Sigmundo Freudo psichoanalizs idjomis, o marksistins politins ekonomijos ir sociologijos problematik apleido. i problematik rutuliojo daugiausiai autoriai, vienokiu ar kitokiu mastu susij su L. Trockio internacionalistinio komunizmo tradicija. Dauguma j tam tikrais savo biografijos tarpsniais buvo susij su trockizmu, kaip tarptautiniu politiniu sjdiu, kurio koordinacine forma tapo 1938 m. kurtas IV Internacionalas. Btent i autori darbuose randame daugiausia idj apie ali, kurias vald partijos, savo tikslu skelbianios socializmo ar komunizmo statyb, santvarkos tikrj pobd bei raidos perspektyvas. Pats L. Trockis pripaino J. Stalino kolektyvizacij ir industrializacij realiais indliais komunizmo statyb ir apibdino Soviet Sjung kaip isigimusi darbinink klass valstyb (Trotsky 1957 (1937)).49 Tas isigimimas pasireikis tuo, kad reali valdia ioje alyje priklausanti ne darbinink klasei, bet biurokratijai darbinink vardu, bet i tikrj savo interesais veikianiam partini, kini, karini vadov sluoksniui, pasipildaniam kooptacijos bdu, traukiant kadrini darbuotoj sraus (nomenklatr) pasiymjusius eilinius partijos narius. Kad tokia valstyb virst tikrai socialistine, reikalinga nauja revoliucija, kuri biurokratijos valdi pakeist demokratika pai darbinink valdia. Tikras socializmas tai demokratinis socializmas, nors ta demokratija ypatinga, socialistin: ji esanti skirta tik darbininkams ir j organizacijoms. Ji nereikianti laisvs veikti buruazinms politinms jgoms ir j atvilgiu yra diktatra. Socialistin demokratija reikianti, pirma, demokratij paioje Komunist partijoje real vis lygi vadov renkamum ir atskaitomyb, o ne i anksto auktesniosios vadovybs parinkt kandidat patvirtinim pareigas partijos susirinkimuose ir suvaiavimuose. Antra, ta demokratija reikianti pai darbinink savivald monse per moni vadov rinkimus, vadov atskaitomyb darbininkams ir darbinink atstov dalyvavim priimant sprendimus. Prasidjus Antrajam pasauliniam karui, L. Trockis tikjosi, kad jis baigsis tuo, kuo taip ir nesibaig Pirmasis pasaulinis karas pasauline socialistine revoliucija. Jos dalis bsianti ir demokratin revoliucija Soviet Sjungoje, kuri nuvers J. Stalin ir grins valdi L. Trock. inoma, i socializmo demokratizacijos koncepcija nra tikinama, nes
49
Ezoterinse trockist diskusijose daroma perskyra tarp isigimusios (degenerated) ir deformuotos (deformed) darbinink valstybs. Isigimusia vadinama SSRS, kartu pabriant, kad ji kur laik (V. Lenino ir L. Trockio laikais) buvo tikra darbinink valstyb. Deformuotomis darbinink valstybmis vadinami Ryt ir Vidurio Europos ali reimai, susikr Soviet Sjungos intervencijos pokario metais dka.
III DALIS
203
palieka be atsako du svarbiausius klausimus: kas sprs, kuri politin jga yra buruazin, o kuri ne, ir k komunistams daryti, jeigu darbininkai nubalsuot u btent toki jg atstovus? L. Trockio prognozms neisipildius, dalis trockist tebelauk pasaulins revoliucijos arba bent antrosios, demokratins, revoliucijos Soviet Sjungoje bei Ryt ir Vidurio Europoje. Tokia buvo ortodoksin L. Trock pergyvenusio trockistinio IV Internacionalo vadovybs pozicija trimis pokario deimtmeiais. Ilgainiui kai kurie trockininkai pradjo manyti, kad manoma ir taiki, palaipsn deformuot darbinink klasi valstybi demokratizacija. Vienas i j Isaacas Deutscheris (19071967), plaiai inom J. Stalino (Deutscher 1967 (1949)) ir L. Trockio biografij (Deutscher 1954; 1959; 1963) autorius netgi mgino reabilituoti J. Stalin, iekodamas analogij tarp XX a. Rusijos ir XVIII a. Pranczijos revoliucij. Tokias analogijas mgo ir pats L. Trockis, kuris J. Stalin skelb revoliucijos idaviku, o jo reim lygino su termidoro laikotarpiu Didiosios Pranczijos revoliucijos laikais. I. Deutscherio poiriu, J. Stalinas ne revoliucijos idavikas, bet jos tsjas kitomis priemonmis. J. Stalin geriausiai tink lyginti su Napoleonu I. I. Deutscheris teig, kad egzistuoja bendras revoliucij dsnis, kurio esm ta, kad po fazs, kurios metu mobilizuojamos plaiosios mass, bna kita, kai vyki eiga priveria maum vesti savo diktatr, kad isaugot revoliucijos ikovojimus. Tos diktatros kaina kratutins kairs (toki veikj, kaip Maksimiljenas Robespjeras arba Levas Trockis) nuslopinimas. Napoleonas I t buruazin revoliucij, kuri Pranczijoje vyko i apaios, prats grobiamaisiais karais, kuri alutinis produktas buvo buruazins reformos kitose Europos alyse, vykdytos brutalia intervencija i iors ir i viraus (primetus joms marionetinius propranczikus reimus). I. Deutscheris teig, kad tok pat paang istorin vaidmen ilgainiui suvaidinsi ir J. Stalino po Antrojo pasaulinio karo Ryt ir Vidurio Europos alims primesti marionetiniai komunistiniai reimai. Vis dlto be demokratizacijos revoliucija Rusijoje ir kitose Ryt bei Vidurio Europos alyse esanti neubaigta: taip skelb ir paskutins I. Deutscherio knygos pavadinimas (Deutscher 1967). Tos demokratizacijos perspektyvas I. Deutscheris siejo su reformistikai nusiteikusi komunistini ali lyderi palaipsniui vykdomomis reformomis, kurios stalinin socializm transformuosianios demokratin. I. Deutscheris nesuprato, kad centralizuotai planuojamo kio sistema, kuri jis laik socializmo pranaumu, o jos sukrim istoriniu J. Stalino nuopelnu, gali veikti tik vienpartins diktatros slygomis. Net jeigu politinje sistemoje veikt tik socialistins partijos, konkuruodamos dl rinkj bals alternatyviomis programomis (pavyzdiui, penkmeio planais), jos netrukt dezorganizuoti ekonomik ir sugriaut planin sistem (r. Nove 1986 (1977) ir toliau 9.1 sk.). Panaiai realaus socializmo ateit sivaizdavo kitas garsus trockistins marksizmo tradicijos tsjas, ilgametis takingo marksistins minties urnalo New Left Review redaktorius Perrys Andersonas (g. 1938). Jis buvo ir vienas i istorinio poskio brit bei amerikiei
204
istorinje sociologijoje pionieri, kuris savo darbuose skirtingas Vakar ir Ryt Europos istorijos trajektorijas aikino itak (feodalizmo genezs ir absoliutizmo epochos) vietiniais ypatumais (Anderson 1974 a; 1974b). P. Andersonas ir daugyb panai j intelektual marksist su entuziazmu sutiko M. Gorbaiovo pertvark, laikydami j seniai lauktos ir numatytos realaus socializmo demokratizacijos pradia. Nelauktas jos rezultatas ne deformuoto socializmo demokratizacija, bet jo lugimas daugumai j tapo postmiu galutinai isiadti marksizmo.
6.4. SSRS valstybinio kapitalizmo alis?
Taiau tokias ivadas i 19891991 met vyki pasidar ne visi trockininkai. Kai kurie i j tuos vykius suvok kaip istorijos kert u K. Marxo spjimo, kad komunistin revoliucija gali laimti tik kaip pasaulin revoliucija, nepaisym (Callinicos 1991). Lokali revoliucija tikro socializmo sukurti negali. Dar L. Trockiui tebesant gyvam, kai kurie jo alininkai pradjo ginyti jo ginam SSRS kaip deformuotos darbinink klass valstybs charakteristik. Trockizmo revizionist poiriu, J. Stalino inicijuota socializmo vienoje alyje statyba SSRS sukr santvark, kuri priklauso kapitalistinei formacijai kaip jos ypatinga atmaina valstybinis kapitalizmas. Nuo tradicinio privaiasavininkiko kapitalizmo jis skiriasi tuo, kad gamybos priemons yra ne individuali, bet kolektyvin naujos inaudotoj klass, sudarytos i biurokrat-vadybinink, daniausiai vadinamos nomenklatra, nuosavyb. Nomenklatra inaudoja darbinink klas, pasisavindama darbinink sukuriam pridtin vert. Tai, kad darbinink gyvenimo lygis socialistinmis save vadinaniose alyse yra emesnis u t, kuris bdingas privaiasavininkiko kapitalizmo alims, rodo, kad j inaudojimo laipsnis, matuojamas pridtinio ir btinojo darbo laiko santykiu, valstybinio kapitalizmo alyse ess didesnis u t, kuris bdingas daugeliui privaiasavininkiko kapitalizmo ali. SSRS ir kit komunistini ali, kaip valstybinio kapitalizmo atvej, samprat pltojo Cyrilas L. R. James (19011989); Cornelius Castoriadis (19221997), teiks pirmenyb biurokratinio kapitalizmo terminui, ilgainiui atsisaks marksizmo ir sukrs savo originali socialin teorij; Tonys Cliffas (19172000), o taip pat jau mintas Alexas Callinicos (g. 1950). Nuodugniausiai ji irutuliota Palestinoje imigrant sionist eimoje gimusio T. Cliffo (tikroji pavard Ygaelis Glucksteinas) darbuose Valstybinis kapitalizmas Rusijoje (1955 (1948)), Rusija: marksistin analiz (1964).50 T. Cliffas ir kiti SSRS santvarkos kaip valstybinio kapitalizmo koncepcijos alininkai ypa pabr t aplinkyb, kad darbinink santykiai su moni vadovais realaus socializmo slygomis i esms nesiskyr nuo t, kuriuos matome kapitalistini ali monse, ypa tada, kai joms vadovauja samdomi vadybininkai. Vadovai nra atskaitingi darbininkams, kuriems vadovauja. Tad nei vienur, nei kitur nra gamybins demokratijos. Be jos nes
50
r. taip pat: http://www.marxists.org/archive/cliff/. irta 2007 02 16.
III DALIS
205
pagrindo vadinti SSRS ir panaias j alis darbinink klass valstybmis. Toks pavadinimas tikt tik tokiu atveju, jeigu darbininkai savivaldos pagrindais bt K. Marxo numatytos proletariato diktatros subjektai, o ne dideli ir ma virinink prieiros ir kontrols objektai. Valstybinio kapitalizmo svok marksistai vartodavo ir anksiau, bet j taikydavo konkurencinje rinkos aplinkoje veikianioms valstybinms monms. Jos taikymas J. Stalino laik ir postalinins Soviet Sjungos monms neatrodo logikas, nes tos mons vykd centralizuotai sudarinjam plan uduotis, o ne konkuravo rinkoje. Ar galima kalbti apie kapitalizm, kai moni nebesieja rinkos santykiai, veriantys jas konkuruoti dl pirkj ir maksimizuoti peln? Sprsdamas keblum, T. Cliffas argumentavo, kad kapitalistine SSRS ekonomik daro tai, kad ji kaip viena gigantika korporacija veikia kapitalistins pasaulins rinkos ir didvalstybi geopolitins rinkos kontekste, ir tai priveria jos vadovus veikti pagal t pai logik, kuriai paklsta didels korporacijos vadovai (nesvarbu, ar jie yra samdyti vadybininkai, ar savininkai), veikiantys laisvojoje rinkoje. Atmet ortodoksikai trockistin SSRS ir jos satelit santvarkos pobdio samprat, T. Cliffas ir kiti trockistai-revizionistai tebeman, kad labiausiai tiktina t ali ateitis yra darbinink klass revoliucija, kuri gyvendins reali darbinink savivald monse, o taip pat ilaisvins ekonomik nuo pajungimo ginklavimosi varyb reikmms, perorientuos j vartojimo reikmen gamyb. Darbinink savivalda, gamybin demokratija leisianti veikti susvetimjim, o vartojimo reikmen gamyba pagaliau utikrinsianti darbininkams tok pragyvenimo lyg, kuris pranoksis t, kuris jiems pasiekiamas privaiasavininkiko kapitalizmo slygomis. ias viltis reikia pripainti utopinmis, nes T. Cliffas tikinamai nepaaikina, kaip gali pavykti savivaldiems darbinink kolektyvams koordinuoti savo gamybin veikl visos ekonomikos mastu be rinkos santyki ir be diktatorikus galiojimus turinio centro? Kaip ir kiti trockistai, rinkos socializmo idj (kuri, tiesa, yra labai problemika (r. 10.2) T. Cliffas atmet kaip deinj nukrypim ar revizionizm, laikydamas prekinius-piniginius santykius prieingus socializmo ir komunizmo prigimiai. iuo atvilgiu jis liko itikimas pradinms K. Marxo idjoms. (Kitu atvilgiu ne: K. Marxas man, kad socialistin revoliucija yra manoma tik kaip pasaulin. Ir jos tikrasis pirmasis udavinys (kaip nurod dar L. Trockis) yra revoliucinis karas bei pasaulins revoliucijos gaisro kurstymas, o ne taikios ekonomins lenktyns su privaiasavininkiku kapitalizmu.) Bet kokiu pagrindu galima laukti, kad tikram socializmui seksis geriau, negu jos seksi stalininiam valstybiniam kapitalizmui? Vis dlto SSRS ir kit komunistini ali santvarkos kaip valstybinio kapitalizmo koncepcijai galima pripainti bent jau t privalum, kad i jos pozicij 19891991 met pokyiai Ryt ir Vidurio Europos alyse retrospektyviai (arba ex post) neatrodo netikti ar nepaaikinami. Daugumos i ali (iimtis bt Ryt Vokietija, kur nomenklatrinis valdios elitas buvo eliminuotas) pokyiai galt bti aprayti kaip vienos kapitalizmo atmainos transformacija kit, kurios esm yra kolektyvins biurokrat nuosavybs pasidalijimas
206
tarp viepatavusio sluoksnio nari, daniausiai lydimas perjimo nuo autoritarinio politinio reimo prie demokratinio. Laikant vis vyki raid Ryt Europoje nuo 1917 m. neskminga socialistine revoliucija, kurios lokalus pobdis nulm neivengiam kapitalizmo restauracij, tokia 19891991 met vyki interpretacija yra gana logika marksistinio pasaulvaizdio poiriu. Taiau vis dlto trockistai revizionistai ex ante tikjosi visai ne to. Verta paymti, kad kai komunistinse alyse prasiddavo atlydiai ideologin socialini ir humanitarini moksl kontrol susilpndavo, vietiniai socialiniai teoretikai savo etnocentrikose socialinse teorijose daniausiai keldavo idjas, kurios pakartodavo trockistinio marksizmo teiginius. Tai vis pirma bdinga teorijoms, kuriose dmesys sutelkiamas naujos viepataujanios klass Ryt ir Vidurio Europoje paiekas. Toki teorij pionierius buvo jugoslav marksistas, vienu metu buvs Josipo Broz Tito pavaduotoju, Milovanas Djilas (19111995). Jis dar 1955 m. paskelbtoje knygoje Naujoji klas: komunistins sistemos analiz (Djilas 1957 (1955)) tokia klase paskelb politin ir technokratin komunistini ali elit. Naujosios klass teorija remiasi ir plaiai inoma buvusio sovietinio diplomato, sociologo ir nesugrlio Michailo Voslenskio knyga Nomenklatra (Voslensky 1984 (1980)), kuri isiskiria sodria faktine etnografine mediaga, nes, kaip buvs nomenklatrininkas, autorius gerai paino dalyk i vidaus. Vliau vengr sociologas Ivanas Szelenyi tokia klase laik intelektualus (Konrad and Szelenyi 1979; Szelenyi 1982). Taiau iose ir panaiose koncepcijose kuo toliau, tuo labiau tolstama nuo marksistins klass sampratos, kurioje klas susiejama su tam tikru gamybos bdu ir apibriama per jos viet gamybiniuose santykiuose, vaidmen gamybos organizavime bei jos gaunam pagaminto produkto dal bei pavidal.
6.5.
Komunizmas kaip antiutopija: nuo Levo Trockio prie Georgeo Orwello
Polinkis veikti realaus socializmo marksistins analizs keblumus, atsisakant pamatini marksistini tos analizs atskaitos tak bei marksistinio odyno, anksti pasireik trockizmo raidoje. Dar Antrojo pasaulinio karo metais ital trockistas Bruno Rizzi (19011977) ir amerikiei trockistas Maxas Shachtmanas (19041972) apibdino SSRS santvark kaip biurokratin kolektyvizm (Rizzi 1985 (1939); Shachtman 1962 (1958)). Tai ess naujas visuomens tipas, kuris nieko bendro neturs su socializmu ar komunizmu, nes darbinink padtis joje daug kuo esanti panai verg padt vergvaldinje formacijoje. Palyginus su kapitalizmu, biurokratinis kolektyvizmas ess netgi didesnis blogis, todl kapitalistini ir socialistini valstybi konfliktuose didesni simpatij nusipelnanios pirmosios, juolab kad iuose konfliktuose (kaip klaidingai atrod mintiems autoriams, raiusiems komunizmo ekspansijos metais) kapitalistins alys yra silpnesn ir pralaiminti pus.
III DALIS
207
Panaiai J. Stalino sukurt santvark analizuoja kitas garsus to meto trockistinis marksistas James Burnhamas (19051987) knygoje Vadybinink revoliucija (Burnham 1941). Radikalizuodamas ir absoliutizuodamas prie deimtmet amerikiei sociolog Adolfo A. Berleo ir Gardinerio C. Meanso paskelbt klasikinio privaiasavininkiko kapitalizmo transformacijos vadybin kapitalizm (managerial capitalism) tez (Berle and Means 1991 (1932))51, J. Burnhamas teig, kad Soviet Sjungos santvarka yra rykiausia globalinio proceso, kurio metu vadybin visuomen (managerial society) pakeiia kapitalistin visuomen, iraika. Vadybinje visuomenje reali galia i individuali gamybos priemoni savinink (kapitalist) rank pereinanti technokrat-vadybinink, kontroliuojani tiek valstybs aparat, tiek gigantikas korporacijas, ir kartu su kitais ekspertais bei kariniais biurokratais sudarani nauj viepataujani klas, rankas. Nei su demokratija, nei su socializmu ta vadybin visuomen neturinti nieko bendra. J. Burnhamo idjos (tarp j ir ateities vizija, kad pasaulis bsis padalytas tarp trij be paliovos tarpusavyje kariaujani supervalstybi) buvo vienas i svarbiausi Georgeo Orwello (19031950), kuris jaunystje taip pat buvo trockistas, garsiosios antiutopijos 1984 inspiracijos altini (Orwell 1984 (1948)). i knyga vaizduoja bsimos biurokratins kolektyvistins arba vadybins visuomens Didiojoje Britanijoje kasdienyb, kurioje skaitytojas nesunkiai gali atpainti svarbiausius kasdienio gyvenimo stalininje Rusijoje bruous. Tiesa, stalininje Rusijoje nebuvo televizori ir videokamer funkcijas derinanios technins aparatros. Utat iandien videokameros spjo tapti laisvojo pasaulio kasdienybs dalimi. G. Orwellas nenumat toki informacini technologij, kaip internetas bei mobilusis telefono ryys. Tos technologijos jo vaizduojam totalinio sekimo visuomen padar realiai galim, ir ta galimyb lengvai gali virsti tikrove. Pesimistins (ar negatyviai futristins) trockistinio marksizmo revizijos alininkai pabria bendrus stalinins Rusijos ir nacistins Vokietijos socialins organizacijos bruous. Todl j darbai ilgainiui siliejo t visuomeni, atsiradusi i pastang pagreitinti K. Marxo numatytos pokapitalistins visuomens atsiradim, traktuot (r. kit skyri), kuri tokias visuomenes apibdina kaip totalitarines. Trockistinis (ar internacionalistinis) marksistas gali mginti tuos atgrasius realaus socializmo bruous, kuriuos hiperbolizuoja G. Orwello antiutopija bei totalitarizmo teorijos, aikinti btent lokaliu, ribotu, ir todl neskmingu j pagimdiusios revoliucijos pobdiu, primindamas jau cituot paties K. Marxo prognoz apie tokios revoliucijos neivengiam neskm. Taiau nra pagrindo manyti, kad socialin tikrov tos Pasaulins Sovietini Socialistini Respublik Sjungos, kurios sukrim savo programiniu tikslu skelb III Internacionalas, bt buvusi kitokia. Galimybs lang pasaulins revoliucijos pergalei buvo, o pats didiausias buvo atsivrs 1920 m. vasar, kai L. Trockio vadovaujama Raudonoji Armija priartjo prie Varuvos.
51
Detaliau r. toliau, 16.3 sk.
208
Mginimai gyvendinti utopin visuomens be rinkos vizij, nugriauti t perskyr tarp privataus asmens ir pilieio, kuri nubria liberalioji mogaus teisi doktrina, knijanti individualistin laisvs samprat, bt pasibaig dar baisesniais rezultatais technologikai ir ekonomikai labiau u carin Rusij paengusiose visuomense, kur komunistins vyriausybs bt turjusios daugiau itekli kurti nauj mog. Svarbiausia trumpojo XX amiaus istorijos pamoka yra ta, kad, prieingai negu teigia istorinis materializmas, idjos turi savo savarankik istorij, gali daryti poveik makrosocialiniams procesams ten ir taip, kur ir kaip jos negalt ar neturt daryti, jeigu bt vien tik bazs padarinys ir atspindys. Marksistin filosofija, knijama iuolaikins komunistins Rusijos praktikos bei socialini form, yra vienas spdingiausi monijos istorijoje pavyzdi, kaip filosofin ir labai spekuliatyvi teorija, kuri suformulavo vienas vienintelis individas Karlas Marxas vliau determinavo socialinius faktus bei institucijas ir i dalies slygojo visuomens ekonomins struktros pobd (Northrop 1946: 246). Tad paskutinis ir bene didiausias marksizmo istorijos paradoksas yra tas, kad jo paties idj poveikis istorijos eigai yra pats tikinamiausias istorinio materializmo paneigimas. Tiesa, istorijos ironijos neivengia ir G. Orwello bei panaios j antiutopijos, o taip pat biurokratinio kolektyvizmo teorijos. J pateiktos isivysiusi pasaulio ali socialins raidos prognozs pasirod pernelyg pesimistins ir neisipild, o jau egzistuojanios biurokratins kolektyvistins (ar totalitarins) visuomens pasirod esanios toli grau ne tokios tvirtos ir ultrastabilios. Tokios jos daug kam galjo pasirodyti 1949 m. gruod, kai septyniasdeimtmet venianio J. Stalino pasveikinti atvyko k tik paskelbtos komunistins Kinijos lyderis Mao Dzedunas. Tada galjo atrodyti, kad kylanios raudonosios bangos sustabdyti nepavyks. Btent t met nuotaikas ir atspindi G. Orwello kriniai. Taiau kas gali paneigti, kad jos neisipild taip pat ir dl to, kad biurokratinio kolektyvizmo, totalitarizmo ir kitos antikomunistins teorijos tikino daugyb moni ir paskatino juos veikti taip, kad G. Orwello komaras netapt tikrove? Tad tai, kas pasakyta apie paradoksal marksizmo santyk su socialine tikrove, galioja ir totalitarizmo koncepcijoms, kurias aptarsime kitame skyriuje: keblu nubrti rib, kur jos nustoja bti tikrovs atspindiais ir tampa skatinaniais veikti aliarmo signalais, savo poveikiu moni elgesiui sugriaunaniais ar sukurianiais savo tiesos slygas.
skyrius
Komunizmas kaip totalitarizmas

7.1.
Komunizmas ir faizmas: giminingi prieai
Kai po Antrojo pasaulinio karo Soviet Sjunga tapo viena i dviej pasaulio supervalstybi, o joje priekario metais susikrusi socialin santvarka su Sovietins Armijos pagalba buvo tvirtinta u jos sien52, sudarydama jos iorin imperij, ji pagaliau tapo ir Vakar ali akademinio mokslo objektu. Btent praktinis reikalas painti prieinink jau paioje altojo karo pradioje paskatino JAV, o vliau ir kit Vakar ali universitetuose, sukurti jau aptart region studij sistem (r. 2). Jos pagrindu susikr nauja akademin disciplina sovietologija, kurios specialistai usim ne vien Soviet Sjungos, bet ir kit Ryt bei Vidurio Europos ali, kuri socialin santvarka buvo pertvarkyta pagal sovietin pavyzd, tyrimais (Szanton 2004). Pirmaisiais jos gyvavimo deimtmeiais i tyrim teorinis pagrindas buvo totalitarizmo koncepcija, kurios pamatin totalitarizmo svoka sukonstruota, irykinant bendrus komunistini ir faistini ali (vis pirma hitlerins Vokietijos) santvarkos bruous. Faizmo svoka (kaip ir komunizmo) i pradi buvo emin: iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos faistais (ital. fascio sjunga) save ididiai vadino politini sjdi, i kuri pirmj kr Benito Mussolini (18831945) Italijoje, nariai. ioje alyje faistai 1922 m. pam valdi, ir kr autoritarin politin reim, tapus pavyzdiu deiniesiems radikalams kitose Europos alyse (taip pat ir Lietuvoje (r. Jankauskas A. 1994; Norkus 1993)). Faistiniai sjdiai atsirado kaip reakcija pasaulins socialistins revoliucijos galimyb, kuri atvr Europos didij valstybi politikai, nesugebj ivengti 1914 m. ka52
Iimtys buvo Albanija, Jugoslavija, o vliau Kinija, Vietnamas, Kampuija bei Kuba, kur komunistins santvarkos susikrim lm vidaus veiksniai. Todl ios alys tik trumpai priklaus ar visai nepriklaus Soviet Sjungos iorinei imperijai, o j reimai turjo ryki nacionalini bruo, skiriani juos nuo sovietinio prototipo.
210
tastrofos. Bolevik pradta revoliucija Rusijoje suskald Europos ali visuomenes maum, troktani analogik perversm vykdyti namuose, ir igsdint tokios perspektyvos daugum. Pats K. Marxas socialistins revoliucijos perspektyv siejo su spontanika darbinink saviorganizacija i apaios, numatydamas galimyb, kad j interesams gali atstovauti kelios skirtingos politins jgos.53 Laukiantys socialistins revoliucijos marksistai netruko sitikinti, kad darbininkai nesiekia likviduoti kapitalizmo, kaip ekonomins sistemos, o apsiriboja savo interes tos sistemos viduje gynimu: kovoja dl auktesnio darbo umokesio, geresni darbo slyg ir pan. Spontanika darbinink saviorganizacija apsiriboja vienijimusi profsjungas, siekdama padidinti derybin gali santykiuose su darbdaviais. V. Leninas keblum isprend teigdamas, kad geriau u paius darbininkus j interesus ino komunist partija, kuri (vis pirma jos aukiausi organai, o gal gale jos vadovas) ir yra realus klasins smons subjektas. Tokio inojimo dka ji pretenduoja teis vykdyti diktatr ne tik darbinink klasei prieik klasi atvilgiu, bet ir prie nesmoningus, t.y. nesutinkanius su partijos pozicija, darbininkus, prisiimdama tikrojo (arba metafizinio) proletariato vaidmen (Leninas 1966 (1902)). V. Lenino sukurtos naujo tipo partijos, kurios branduol sudar profesionals revoliucionieriai, vidaus tvarka buvo panai ne demokratini politini partij (kokios buvo ir dauguma II Internacionalo partij), bet karini dalini ir katalikik vienuoli ordin tvark. Auktesni partijos organ sprendimai buvo privalomi emesniems, auktesnieji organai turjo teis pasipildyti naujais nariais savo pai nuoira (kooptacija), o taip pat skirti bei nualinti emesnius partinius pareignus. Nors formaliai aukiausias partijos organas buvo suvaiavimas, o partijos pareignai buvo renkami, tie rinkimai kuo toliau, tuo labiau tapo i anksto virni parinkt kandidat pareigas patvirtinimo formalia procedra, kuri atlikdavo taip pat virni parinkti delegatai. Nesutardami dl V. Lenino pasilyt partijos vidaus tvarkos princip, Rusijos socialdemokratai dar 1903 m. II partijos suvaiavime skilo V. Lenin parmusi daugum (bolevikus) ir jam nepritarusi maum (menevikus). velgiant retrospektyviai, galima teigti, kad btent leninin partijos vidaus tvarka tapo tuo organizaciniu ginklu (Selznick 1952), kuris lm bolevik pergal Rusijos revoliucijos ir pilietinio karo metu. Kartu ji ir buvo tas embrionas, i kurio iaugo visa sovietin santvarka. Priekario metais polemikoje su menevikais V. Leninas aikino, kad jo siloma partijos vidaus tvarka yra laikina: ji esanti reikalinga todl, kad carinje Rusijoje socialdemokrat partija yra draudiama, ir jai tenka veikti nelegaliai ar pusiau legaliai. Taiau kai bolevikai tapo valdanija partija, buvo panaikinti ne partins demokratijos apribojimai, bet, atvirkiai, jos likuiai.
53
Taip dauguma marksolog interpretuoja Komunist partijos manifeste (Marx, K. ir Engels, F. 1970 (1847)) aptinkam pareikim, kad komunistai nepretenduoja darbinink klass politinio atstovavimo monopol.
III DALIS
211
1921 m. paties V. Lenino iniciatyva partijos nariams buvo udrausta jungtis frakcijas netgi partijos suvaiavim ivakarse ar j metu. i V. Lenino irastos naujo tipo partijos vidaus tvark, paveriani jos lyder darbinink klasins smons neju ar siknijimu ir tokiu bdu suteikiani jam absoliui valdi, perm faistai, tik jie tapatino vado ir tautos vali. Todl faizm galima pavadinti ir leninizmu be marksizmo, nors toli grau ne visos faistins partijos savo partine drausme bei organizuotumu galjo lygintis su bolevikais bei j organizacinius principus permusiomis komunist partijomis. Bene pirmieji komunist ir faist kovos dl valdios metod panaumus pastebjo patys komunistai. Kalbdamas XII Rusijos komunist partijos suvaiavime (1923 m. balandio mn.), N. Bucharinas sak: faistai labiau negu kurios nors kitos partijos atstovai knijo ir praktikai pritaik Rusijos revoliucijos patirt. Jeigu mes velgiame juos formaliu poiriu, tai yra j politini metod strategijos poiriu, mes matome tobul bolevik taktikos pritaikym: greit jg koncentracij ir energing tvirtos bei kompaktikos karins organizacijos veikim (cit. pagal: Losurdo 2004: 44). 1926 metais ital katalik politikas Luigis Sturzo pavadino bolevizm kairiuoju faizmu, o faizm deiniuoju bolevizmu (Jesse 1996: 13). Genetin faizmo ry su komunizmu, kaip politiniu sjdiu, bei morfologinius faistini ir komunistini politini organizacij panaumus akcentuoja takingo iuolaikinio vokiei istoriko Ernsto Noltes faizmo charakteristika, kurioje taikomas idealiai tipizuojamasis (r. 5.4) svok darybos metodas. E. Noltes poiriu, faizmas yra liberaliosios sistemos atsakymas bolevikin 1917 m. ik priemonmis ir metodais, kuriais imituojamas to ikio subjektas bolevizmas (lenininis komunizmas): faistinmis vadinamos visos partijos, sjdiai ir tendencijos, kurios yra akivaizdiai daug deinesns ir pirmiausia radikaliau antikomunistins negu visos deinios partijos, inomos i priekario (iki I Pasaulinio karo. Z.N.) laik, ir kuriose tuo paiu metu yra kur kas daugiau kairij element negu kitose deiniosiose partijose. Pragmatikai ir iorikai jas galima atpainti i uniform pomgio, polinkio vado princip ir simpatijos Musoliniui arba Hitleriui, arba jiems abiems. Jeigu ryks tik kai kurie i i poymi, galima kalbti tik apie filofaizm arba pusiau faizm. Jeigu partijai, turiniai visai kitokias aknis, bdingas tik vienas vienintelis i i poymi (pavyzdiui, ginkluotos partins armijos principas), tam tikromis aplinkybmis tinka pseudofaizmo pavadinimas. O kur aptinkami visi esminiai elementai, bet tik uuomazg pavidalu, patartinas protofaizmo terminas (Nolte 1968: 434). B. Mussolinis (kartu su ital filosofu Giovanniu Gentile, tapusiu faistinio reimo ideologu (Gentile 1993(1932)) yra ir totalitarizmo termino iradjas (Mirsky 2003: 35).54 Kaip ir faizmo terminas, jis i pradi jo iradjams ir vartotojams turjo pozityvaus vertinimo
54
Kiek anksiau u B. Mussolin totalitarizmo termin pavartojo ital liberalas Giovannis Amendola, teikdamas jam panai deskriptyvin, bet prieing emotyvin reikm. r. Jesse 1996: 12.
212
konotacij. B. Mussolinis ir kiti faizmo ideologai totalitarine arba totaline vadino j kuriam valstyb, kuri bsianti ypatinga tuo, kad nebebsianti atskira nuo visuomens: viskas bsi valstybje, nieko nebebsi u valstybs rib, ir ta valstyb neleisianti nieko, kas bt nukreipta prie j. Tai reik, kad, skirtingai nuo liberalios valstybs, kuri siekia minimizuoti savo veiklos sfer, palikdama kuo didesnio problem rato sprendim privaiai iniciatyvai, totalitarin valstyb rpinsis visais socialinio gyvenimo klausimais, vadovaudamasi tautos ar valstybs, kaip pavien individ pranokstanios visumos, interesais. Totalitarizmas, B. Mussolinio ir kit faizmo ideolog supratimu, yra radikalus etatizmas, valstybs paskelbimas savaimine vertybe (skirtingai nuo liberalios jos, kaip neivengiamo maesnio u anarchij blogio, sampratos). Etatizm papildo vadizmo doktrina idja, kad paios valstybs interesus geriausiai ino neribot valdi turintis diktatorius. i totalitarizmo samprata yra emin. Toliau aptariamos mokslins (etins) totalitarizmo koncepcijos su ja siejasi, bet nebtinai j atitinka. Kaip pamatysime (r. 7.3), daugelis totalitarizmo tyrintoj teigia, kad faistin Italija nebuvo totalitarin alis (tai, be abejo, B. Mussolin labai skaudint). Faist svoris atskir ali politikoje priklaus nuo komunistinio perversmo grsms laipsnio. Italija ir Vokietija buvo tos Europos alys, kur ta grsm buvo didiausia. Nenuostabu, kad btent ia deinieji radikalai atjo valdi. Vokietijoje tai padaryti jiems padjo pati Vokietijos komunist partija, kurios vadovai, J. Stalino nurodymu, veng koordinuoti savo veiksmus su Vokietijos socialdemokratais, laikydami juos socialfaistais, niekuo i esms nesiskirianiais nuo Adolfo Hitlerio nacionalini socialist.55 A. Hitleriui 1933 m. atjus valdi, Vakar liberalai ir demokratai dabar jau faizm pradjo laikyti didesniu pavojumi negu komunistai ir sanitarinio kordono izoliuota Soviet Sjunga. i dabar jau atrod nepamainoma sjunginink stabdant hitlerins Vokietijos ekspansij. Pats A. Hitleris savo didiausiu prieu skelb komunizm, o komunistai 1935 m. pagaliau pareik, kad btent faizmas yra pats didiausias j prieas, ir pakviet vis ali demokratus jungtis su jais viening antifaistin front (iki tol pavojingiausiais darbinink klass reikalo prieais buvo laikomi socialdemokratai). ios aplinkybs trukd pastebti ne tik faistini ir komunistini partij organizacijos bei veiklos metod, bet ir nacistins Vokietijos bei stalinins Rusijos santvarkos panaumus, nors daugelis liberali ir konservatyvi publicist juos atkreip dmes dar priekario metais, ir abi pavadino totalitarinmis diktatromis (r. Gleason 1995). Tai ypa bdinga 193941 met laikotarpiui, kai hitlerin Vokietij ir stalinin Rusij jung MolotovoRibbentropo paktu sudarytas strateginis aljansas. Kai 1941 m. birelio 22 d. jis iiro, A. Hitleriui pradjus prevencin kar prie besirengiani pulti Sovie55
A. Hitlerio partija vadinosi Nacionalistin vokiei darbinink partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei; NSDAP). Taigi Weimaro Vokietijoje veik net trys stiprios partijos, pretenduojanios ginti darbinink interesus.
III DALIS
213
t Sjung56, pastaroji tapo pagrindine demokratini Vakar valstybi sjungininke. Rayti apie esmin nacizmo ir stalinizmo (ar juolab komunizmo) panaum kur laik buvo politikai nekorektika.
7.2.
Totalitarizmas: perversyvi modernyb ar udaros visuomens recidyvas?
Situacija pasikeit, kai 1947 m. prasidjo altasis karas. Nuo jo pradios iki pabaigos poiris Soviet Sjung ir jos satelitus kaip totalitarines alis, prieingas laisvajam pasauliui, buvo ta prizm, per kuri savo gyvenam pasaul suvok Vakar valstybi politiniai lyderiai bei laisvos iniasklaidos urnalistai. Informacija, kad neva statanti komunizm Soviet Sjunga, kurios vadovai savo nelygstamu nuopelnu monijai skelb lemiam indl hitlerins Vokietijos sutriukinim, i tikrj tra tik kitas tokios pat santvarkos egzempliorius, komunistams buvo labai skaudus dris, o laisvojo pasaulio ali gyventojams veiksmingas skiepas nuo komunistins ideologijos. plaij akademin apyvart totalitarizmo svok viena i pirmj ved Hannah Arendt (19061975), kuri savo klasikiniame veikale Totalitarizmo itakos (2001 (1951)) apibr j kaip valdymo form, kurios esm yra teroras ar kurios veiksmo principas yra ideologinio mstymo logikumas (Arendt 2001 (1951): 474). ie abu skiriamieji totalitarizmo, kaip socialins sistemos, bruoai yra tarpusavyje susij. Tokios sistemos atsiranda i socialini sjdi, kurie siekia radikaliai pertvarkyti socialin tikrov, gyvendindami tam tikr utopij: beklass arba rasikai grynos visuomens vizij, kurioje gyvent naujas mogus. Jo sukrim ar iugdym totalitarinis sjdis laiko savo ilgalaike misija. Totalitarizmas yra ideokratin visuomen. Tikjimas tam tikra utopine ideologija yra svarbiausia tokio sjdio valdi ikeltos grupuots ir ypa totalitarinio diktatoriaus veiksm varomoji jga. Kuo tos ideologijos programuojamo pertvarkymo umojis radikalesnis, tuo platesni sluoksni pasiprieinim jis sukelia. iam pasiprieinimui palauti vykdomas masinis teroras. Masinis teroras (daniausiai genocido pavidalu) pats savaime nra istorikai naujas ar unikalus reikinys. H. Arendt nuomone, totalitarinis teroras ypatingas, pirma, tuo, kad j nukreipia btent tam tikros ideologins sistemos logika: jo taikiniais tampa ne tik reals totalitarizmo prieininkai (planuojantys ir vykdantys prie totalitarines politines jgas nukreiptus veiksmus), bet ir tam tikr rasini, etnini bei socialini grupi atstovai (ydai, buos), kuriuos prieais laikyti pareigoja totalitarinio sjdio ideologija. Todl teroras vykdomas ir tada, kai jau niekas nebeigali ar nebedrsta totalitarinei valdiai pasiprieinti, ir gali bti nukreiptas net prie tuos, kurie nuoirdiai tiki totalitarinio sjdio ideologija
56
Istorik diskusij objektu tebra klausimas, ar J. Stalinas rengsi pulti hitlerin Vokietij jau 1941 met vasar, ar tik kitais, 1942, metais.
214
(pavyzdiui, prie ydus antisemitus, turinius ydiko kraujo nacius arba netinkamos socialins kilms komunistus). Antra, totalitarinis teroras taikomas ne tik prieams, bet ir saviems, kaip priemon palaikyti gret monolitikum ir dinamizm. Treias totalitarinio teroro bruoas yra organizuotas, industrinis pobdis. Jis nra spontanikai i apaios kylantys ir trumpai trunkantys kolektyvinio smurto afektiniai veiksmai, kaip daniausiai bdavo senovje genocido atvejais. Jis yra valstybinis, instrumentikai racionaliai apskaiiuotas, suplanuotas ir industrikai organizuotas. Centrin totalitarizmo institucija yra koncentracijos stovykla. Totalitarin visuomen tai koncentracijos stovykl visuomen. Koncentracijos stovykla yra tas socialinis mikrokosmas, kuriame jau gyvendintas toks totalins kontrols ir numoginimo idealas, kok totalitarins valstybs vadovai siekia gyvendinti visos visuomens, o galiausiai globaliniu mastu. H. Arendt priskiria totalitarizmui globalinio viepatavimo siek, susiedama j su ideokratiniu jo pobdiu: totalitarizmo agresyvumas kyla ne i valdios geismo, ir jei jis siekia kartligikai plstis, daro itai ne dl ekspansijos ir ne dl pelno, o tik dl ideologini prieasi: jis siekia pasaul padaryti nuosekl ir rodyti, kad jo superprasm yra teisinga (Arendt 2001 (1951): 441). i H. Arendt pateikiama totalitarizmo charakteristika implikuoja, kad skirtinga ideologija besivadovaujantys totalitariniai sjdiai yra nesutaikomi prieai, pasmerkti tbtinei tarpusavio kovai. Dl savo ideokratinio pobdio totalitarizmas remiasi ne vien prievarta. Prieingai, jis stiprus tiek ir tol, kol jo skelbiama ideologija pajgia mobilizuoti, ijudinti plaisias mases. Totalitarizmas nesivaizduojamas be toki masins informacijos priemoni, kaip spauda, radijas, kinas, o vliau ir televizija. Kai kurios i j atsirado ir buvo pradtos plaiai naudoti btent totalitarizmo ikilimo laikais. Nauj masins informacijos priemoni (vis pirma radijo ir kino) monopolis kartu su danai krybiku ir iradingu j panaudojimu buvo svarbus plaij masi mobilizacijai. Savo ruotu btent i mobilizacija padar totalitarin teror tok veiksming. Kai totalitarinis reimas susidurdavo su tikru ir stipriu pasiprieinimu (kaip tai buvo Lietuvoje 19441953 metais), jis remdavosi plaiu slapt agent tinklu. Taiau daugiausiai (tai ypa bdinga nacistinei Vokietijai) teroro main maitino vis pirma idjini reimo alinink arba tiesiog asmen, siekusi inaudoti situacij ir suvesti sskaitas su asmeniniais prieais, skundai. Slaptj tarnyb kadrai buvo palyginti negauss, ir jie sunkiai susidorodavo su i apaios masikai plstani skund lavina. is entuziazmo, tikjimo ir baims miinys sukuria savotik, bding tik totalitarizmui, socialin-psichologin atmosfer. H. Arendt veikale totalitarizmas ikyla kaip savotikai modernus fenomenas, kur tas modernumas reikia arba priklausomyb specifinei pasaulio istorijos epochai (trumpajam XX amiui), arba tai, kad totalitariniai sjdiai gali atsirasti ir nugalti tik alyse, kuri ekonomika ir visuomen yra moderni sociologine prasme (industrin ir urbanizuota). Didioji H. Arendt veikalo dalis skirta btent tiems socialins atomizacijos procesams, kurie XIX a. pab. XX a. pradioje Europos klasines visuomenes pavert imlia radikalios visuo-
III DALIS
215
mens pertvarkos idjoms mase. Ji tsia t socialins teorijos tradicij, kurios itakos siekia prancz istoriko ir sociologo Alexio de Tocquevilleio (18051859), veicar istoriko Jacobo Burckhardto (18181897) ir kit konservatyvi modernybs kritik valgas. ios tradicijos atstovai atkreipia dmes senosios europietikos hierarchins socialins tvarkos suirimo, tradicini autoritet (monarchijos, religijos) grities tamsij pus, kuri nusako masins visuomens, minios valdios, populizmo terminai. Pltodama ias valgas, H. Arendt tiesioginmis XX a. totalitarizmo itakomis laik XIXXX ami sandros Europos imperializm bei antisemitizm, o prototipiniu atveju nacistin Vokietij. poir totalitarizmo modernum po H. Arendt tsia tie teoretikai, kurie totalitarizm laiko ne svetimu ir atsitiktiniu modernios visuomens nukrypimu ar anomalija, sukelta iskirtini istorini aplinkybi, taiau jos gilumine potencija ir apoteoze. Pavyzdys ymaus iuolaikinio sociologo Zygmunto Baumano darbai, kuriuose tokiu bdu aikinamas Holokaustas ir Auvicas (Bauman 1989). Taiau prim poir, kad totalitarizmas yra dsningas modernybs padarinys, turtume laikyti j neivengiamu: net jeigu V. Leninas, J. Stalinas ir A. Hitleris bt negim arba mir vaikystje, totalitarins santvarkos vis tiek bt atsiradusios. Vis dlto H. Arendt iuo klausimu nra nuosekli, nes mano, kad totalitarizmo buvo galima ivengti. Dl jo gal gale es kalti tie XX a. pradios didiausi pasaulio valstybi politinio elito atstovai, kurie pasirod es ne savo vietoje ir padar lemting istorini klaid, kurios anaiptol nebuvo neivengiamos. Anot jos, jeigu 1914 m. rugpjt prie Vakar didij valstybi vair bt stovj kiek stambesnio kalibro valstybs vyrai, vis totalitarizmo komar bt buv ivengta. Totalitarizmo kaip patologikos modernybs samprata susiduria su tam tikrais keblumais, taikant j Soviet Sjungai. Ikirevoliucin ir porevoliucin Rusija nebuvo industrin alis su atomizuotomis masmis. Didij jos gyventoj dal sudar kaimo bendruomenes susivienij neratingi valstieiai. Komunistin ideologija jiems buvo svetima. Komunistin santvarka Rusijoje neatsirado kaip masinio totalitarinio sjdio produktas. Masins paramos bolevikai Rusijoje neturjo. Jie buvo siaura sekta, kuri atjo valdi perversmo bdu ir sugebjo j ilaikyti savo organizacinio ginklo dka. Tuo tarpu Vokietijoje nacistus valdi tikrai ikl platus totalitarinis sjdis. Nors A. Hitlerio nacionalsocialist partija per paskutinius laisvus rinkimus Vokietijos reichstag ir nesurinko absoliuios daugumos (jie laimjo tik 43% rinkj bals), priekario met naci reimo ekonominiai bei usienio politikos laimjimai (iki 1939 m.) plaij masi paramos naci valdiai tikrai nesumaino. Daugelio Holokausto istorik teigimu, naikinamoji antisemitin nacist politika, kuri buvo pirmas ingsnis kuriant rasikai gryn arij visuomen, atitiko plaij vokiei masi lkesius ir didino valdios bei gyventoj sanglaud (Goldhagen 1996). Tuo tarpu Soviet Sjungoje nuo kolektyvizacijos itin skaudiai nukentj valstieiai sudar gyventoj daugum, ir todl galima abejoti, ar iki Antrojo pasaulinio karo (tiksliau, tos jo dalies, kuri
216
rusai vadina Didiuoju Tvyns karu) met, kai kur laik pavojuje buvo atsidrs Rusijos, kaip valstybs, ilikimas, komunist valdia naudojosi bent kiek enklesns gyventoj dalies parama. Mgindama vis dlto pritaikyti savj totalitarizmo itak koncepcij Rusijai, H. Arendt totalitarizmo pradi ioje alyje sieja ne su 1917 m. Spalio perversmu, bet su 1929 m. J. Stalino pradta kolektyvizacija, kuri ir pavertusi Soviet Sjungos gyventojus atomizuotomis masmis. Taigi ji stengiasi atskirti V. Lenin nuo J. Stalino, o stalinizm nuo leninizmo, kaip tam tikros marksizmo interpretacijos. Toks leninizmo ir stalinizmo atskyrimas nra pagrstas. Sovietins santvarkos embrionas buvo V. Lenino sukurta naujo tipo partija, ir jau pilietinio karo metais susiformavo bdingi jai iki pat lugimo institucins struktros bei praktikos bruoai: paraleli valstybs organ ir j veikl kontroliuojani partijos organizacij hierarchija, masinis teroras, siekis vykdyti vis visuomens gyvenimo sfer kontrol. J. Stalino iplstins socializmo statybos (nuo 1929 m.) pirmtak buvo V. Lenino vykdyta karinio komunizmo politika, kuria buvo mginama gyvendinti visuomens be prekini main ideal. ios politikos atsisakymas, perjimas prie vadinamosios naujosios ekonomins politikos (privaios ekonomins veiklos legalizavimo) buvo priverstinis taktinis ingsnis, kur pats V. Leninas laik tik laikinu atsitraukimu, siekiant ilaikyti valdi. Sovietin santvarka buvo ne stalinin, bet leninin, ir J. Stalinas teistai laik save V. Lenino reikalo tsju ir gyvendintoju. Primus totalitarizmo kaip perversyvios ar patologikos modernybs samprat, bt keblu kvalifikuoti kaip totalitarin valstyb ir Kinij Mao Dzeduno valdymo metais, nes ji tuo metu tebebuvo agrarin ir kaimika visuomen. Toks apibdinimas netikt ir daugeliui kit maesni komunistini ali, pavyzdiui, ir Pol Poto Kampuijai (19751979). Jos vadovai vykd ne bding kitoms komunistinms alims pagreitintos industrializacijos, bet, atvirkiai, deindustrializacijos ir deurbanizacijos politik. Kita vertus, ideokratinis bei teroristinis i reim pobdis yra ne maiau rykus, kaip sovietins Rusijos bei nacistins Vokietijos atveju. Vienas i galim bd sprsti iuos totalitarizmo koncepcijos keblumus yra atsisakyti prielaidos, kad totalitarizmas tai istorikai beprecedentis (iki XX a.) reikinys, manomas tik modernaus arba tokiu tampanio socialinio gyvenimo kontekste. Keleriais metais anksiau u H. Arendt studij ijusiame, bet gal net dar labiau pagarsjusiame veikale Atvira visuomen ir jos prieai (Popper 1998 (1845)) vienas i ymiausi XX amiaus filosof Karlas Raimundas Popperis totalitarizmo tvu paskelb senovs graik filosof Platon, knygoje Valstyb pateikus filosof valdomos tobulos valstybs model. Platono utopija turjo real prototip Spart, kuri todl K. R. Popperis ir laik totalitarine valstybe. Kiti autoriai tokia laik Ink imperij arba apskritai visas valstybes, kurioms bdinga teokratija kai tas pats asmuo yra ir aukiausias valstybs pareignas, ir dvasininkas (pavyzdiui, Bizantija, Kalvino laik eneva (15551564)) (r. Moore 1958). K. R. Popperio nuomone, XX a. totalitarizmas yra gyvenimo atviroje visuomenje tampos sukeltas
III DALIS
217
mginimas grti udar gentin (tribalistin) visuomen. Ta tampa kyla dl nuolatins kaitos, bdingos atviroms visuomenms. Toks atvirumas ess bdingas ne vien modernioms (atsiradusioms Vakaruose naujaisiais laikais) visuomenms. Viena i pirmj atvir visuomeni K. R. Popperis laiko V amiaus pr. Kr. Atnus. Totalitaristai, Platono pavyzdiu, svajoja apie tobul visuomen, kurioje nebra socialins kaitos btent todl, kad ji yra tobula (tobula visuomen pagal apibrim yra tokia, kurioje nebra ko pagerinti; o jeigu jos tvarka gali palyti, tai ji dar nra tobula). ymus orientalistas sinologas (jaunystje buvs komunistas) Karlas A. Wittfogelis (18961988) pasil marksistin totalitarizmo teorij, kurioje totalitarinmis laikomos tokios visuomens, kuri ekonominje struktroje dominuoja dar paties K. Marxo taip pavadintas azijinis gamybos bdas (Wittfogel 1957). K. Marxas teig, kad jis susiformuoja tose agrarinse visuomense, kur ems kio gamybai yra reikalingi plataus masto irigacijos darbai (melioracija, drkinimo sistem statyba ir prieira). Skiriamasis azijinio gamybos bruoas yra menkas individualios nuosavybs isivystymas. ems nuosavyb yra bendruomenin ir valstybin, o valstyb plaiu mastu organizuoja vieuosius darbus irigacijos renginiams statyti bei priirti. Tiesiogini gamintoj pagaminam pridtin produkt inaudotoj klas pasisavina ne individualiai, bet kolektyviai kaip politikai viepataujanti grup, komplektuojanti valstybs valdymo aparat. Menkas individualios nuosavybs isivystymas leidia tokios valstybs valdovui gyti ir ilaikyti despotik valdi pavaldiniams (skaitant ir valdininkus bei karikius), traktuojamiems kaip verg mas. Tokios totalitarins valdios paminklai yra Egipto piramids ir Didioji kin siena. Azijinis gamybos bdas ir juo pagrsta azijin formacija bdavo minima taip pat ir Soviet Sjungoje iki 4-ojo deimtmeio ileistuose istorinio materializmo vadovliuose, kai buvo nustatyta istorikams marksistams privaloma 5 formacij, kaip nuosekliai istorijoje vienas kit pakeiiani visuomens evoliucini tip, schema. Soviet Sjungoje ji buvo prisiminta 7-ajame deimtmetyje, kai sipliesk konfliktas su maoistine Kinija, o sovietinio reimo ideologai susidr su problema: kaip paaikinti neteising Kinijos, besiskelbianios socialistine alimi, politik? Vienas i galim sprendim buvo laikyti Kinijos revoliucij ne socialistine, bet restauruojania azijin gamybos bd. Keblumas buvo tas, kad K. A. Wittfogelis jau daug anksiau toki interpretacij sil taikyti paiai Soviet Sjungai bei kitoms alims. Todl azijinio gamybos bdo koncepcija po ilg diskusij buvo atmesta. Juolab kad j primus bt reikj itin pesimistikai irti maoistins Kinijos evoliucijos teisinga kryptimi galimyb. Jau K. Marxas azijinei formacijai priklausani visuomeni skiriamuoju bruou laik j socialins-ekonomins santvarkos stagnacin, o kartu ir ultrastabil pobd. Dl bdingos ioms alims j socialini lsteli kaimo bendruomeni ekonomins autarkijos bei tokios politinio anstato organizacijos, kai valdanios klass nariai patys yra tik beteisiai valstyb knijanio autokratinio valdovo tarnai, jose negal atsirasti pajgi pakeisti i ali santvark i vidaus jg.
218
Taiau is mginimas marksistikai konceptualizuoti ir paaikinti totalitarizmo fenomen susiduria su sunkumais. j netelpa kitas paradigminis totalitarizmo atvejis Vokietija, kurios socialins ekonomins, politins ir kultrins istorijos europinis ar vakarietikas pobdis abejoni kelti negali. Marksistui keblu nacistin Vokietij ir stalinin Rusij priskirti tam paiam visuomens tipui, nes, jo poiriu, svarbiausias dalykas visuomens rinei priklausomybei nustatyti yra gamybiniai santykiai, gamybos priemoni nuosavyb. Nors jau Antrojo pasaulinio karo meto ivakarse nacistins Vokietijos ekonomika buvo pajungta grietai valstybs kontrolei ir veik pagal Soviet Sjungos pavyzdiu sudaryt 4 met plan, nacizmas savo ideologijoje niekada nesiksino privai gamybos priemoni nuosavyb, tuo tarpu kai komunistinje visuomens pertvarkymo programoje is reikalavimas yra pats svarbiausias. Todl nacistins Vokietijos ir stalinistins Soviet Sjungos politins santvarkos panaumus marksistas turt laikyti pavirutinikais, slepianiais gelminius j skirtumus. Tai ir yra pagrindinis totalitarizmo koncepcijos marksistins kritikos argumentas. Kita vertus, subordinuodami abu iuos atvejus tai paiai svokai, turime atmesti istorinio materializmo teigin apie lemiam gamybos priemoni nuosavybs santyki reikm visuomens tipologinei priklausomybei nustatyti. Jeigu skirting gamybini santyki pagrindu gali egzistuoti labai panas politiniai reimai, kaip tai suderinti su pamatine istorinio materializmo teze, kad politinis antstatas keiiasi arba varijuoja priklausomai nuo ekonomins bazs pobdio?
7.3. Totalitarizmas be epitet ir su jais
Komunistins ir nacionalsocialistins ideologijos skirtumas yra akivaizdus. Pirmoji yra nuosekliai internacionalistin, antroji ovinistin ir rasistin. Taiau skirting tiksl galima siekti tomis paiomis priemonmis. Kai tikslai yra utopiniai (tai vis pirma tinka komunizmui), realiems veiksm, kuriais j siekiama, padariniams didesns takos turi taikom priemoni panaumas, o ne galutini tiksl skirtumai. Pagrindinis totalitarizmo koncepcijos nuopelnas yra tas, kad ji irykino, jog labai skirtingas utopijas gyvendinant tokiomis pat priemonmis padariniai bna panas. T panaum daugiausia toje visuomens socialinio gyvenimo sferoje, kuri nusako politikos bei politinio reimo svokos. Todl totalitarizmo svoka vaisingiausia lyginamojoje politinje (o ne, pavyzdiui., ekonominje) sociologijoje. Pati H. Arendt apibria totalitarizm kaip valdymo form, taiau jos (ir K. R. Popperio) darbuose ryki tendencija vartoti totalitarizmo svok kaip integrali socialinio gyvenimo charakteristik. Ta tendencija rykiausia H. Arendt mginant susieti totalitarizm su masine visuomene. Kaip jau minta, totalitarizmas, jos poiriu, atsiranda arba kaip klasins visuomens savaiminio suirimo, pavirtimo masine visuomene padarinys (Vokietijos atvejis), arba kai diktatorika valdia klasin visuomen tikslingai suardo. i masins
III DALIS
219
visuomens kaip vieni, atomizuot individ minios, su kuria vir jos ikilusi valdia gali elgtis kaip tinkama, vizija yra impresionistika ir sociologijos poiriu naivoka. Todl vlesni totalitarizmo teoretikai nuo io H. Arendt totalitarizmo koncepcijos aspekto atsiriboja. Tai bdinga ir tam totalitarizmo apibrimui, kur H. Arendt koncepcijos pagrindu suformulavo amerikiei politologai Carlas J. Friedrichas ir Zbigniewas Brzezinskis (1956). Dalyko literatroje jis laikomas klasikiniu. Jie nurodo tokius skiriamuosius totalitarizmo bruous: (1) viena visiems privaloma ideologija, kuri skelbia, kad monijos istorija turi galutin tiksl sukurti tobul socialin bsen, o dl to btina radikaliai pakeisti esam socialin tvark; (2) al valdo vieno mogaus vadovaujama hierarchikai organizuota partija, kuriai priklauso palyginti nedidelis procentas gyventoj; ta partija, viena vertus, yra suaugusi su valstybine biurokratija, o kita vertus, yra aukiau jos; (3) alyje veikia slaptosios policijos vykdomo teroro sistema; (4) valstyb turi ginkl monopol; (5) valstyb turi masins komunikacijos priemoni monopol; (6) yra pajungusi ekonomik centralizuotai kontrolei (nors nebtinai yra nacionalizavusi gamybos priemones). H. Arendt labiausiai rpjo totalitarizmo ideologins aknys, skiriamieji totalitarinio pasaulio suvokimo ypatumai. Tai vis pirma prieikumas tikrovei: totalitariniai sjdiai bei valstybs siekia pakeisti esam tikrovs apibrim, priversti savo narius ir pavaldinius patikti totalitarinio sjdio skelbiam ideologini fikcij realumu, i fikcij neatitinkani tikrov tiesiog sunaikinti, o tai reikia sunaikinti mones, tas fikcijas atmetanius. C. J. Friedrichas ir Z. Brzezinskis dmes sutelkia totalitarins valdios institucin srang bei viepatavimo technik. H. Arendt poiriu, tas ingsnis bt abejotinas, nes ji skiriamuoju totalitarizmo bruou laiko siek itirpdyti valstyb totalitariniame sjdyje. Totalitarizmas ess prieikas institucionalizacijai, tai yra moni socialins veiklos sureguliavimui apibrtomis taisyklmis, kuri dka jos eiga yra numatoma, i anksto apskaiiuojama.57 Aikiai apibrta ir nuosekli valstybs valdymo tvarka (biurokratija ir biurokratizmas) riboja totalitarinio diktatoriaus laisv, todl diktatoriai j be paliovos keiia, tokiu bdu laikydami j nuolatinio institucinio neapibrtumo bklje. Tad gal gale niekas neino, kokios yra taisykls. H. Arendt svarbu buvo parodyti, kad totalitarinis reimas netelpa tradicines politikos mokslo kategorijas, ir todl ji pabr jo skirtumus nuo ankstesni laik despotij, diktatr, tironij. C. J. Friedrichas ir Z. Brzezinskis, prieingai, irykina totalitarizmo panaumus bei ssajas su istoriniais precedentais, ir apibria totalitarizm kaip moderni autokratinio politinio reimo form. H. Arendt totalitarizme mato vis pirma tuos bruous, kuriuos M. Weberis savo klasikinje valdios form tipologijoje priskyr charizmatinei valdiai. C. J. Friedrichas ir Z. Brezinskis velgia j kaip M. Weberio
57
Jeigu sovietinio totalitarizmo embrionu laikytume bolevik naujo tipo partij, tokiu poiriu tekt abejoti, nes ji kaip tik isiskyr grieta tvarka ir institucionalizacija. H. Arendt t keblum mato, ir todl atskiria V. Lenino laik vienpartin diktatr nuo stalinistinio totalitarizmo, kai J. Stalino ikelta slaptoji policija buvo aukiau u komunist partij.
220
biurokratins valdios tip ir vis pirma siekia irykinti totalitarins biurokratijos skiriamuosius bruous. M. Weberio pavyzdiu, C. J. Friedrichas ir Z. Brzezinskis supranta totalitarizm kaip ideal tip, o tai reikia, kad totalitarine galima laikyti ir al, kuriai nebdingi vienas ar keli i iame apibrime nurodyt bruo. I tikrj be didesni ilyg j apibrimas tinka gal tik Soviet Sjungos socialinei tikrovei 19291953 metais bei hitlerinei Vokietijai Antrojo pasaulinio karo metais.58 Taiau tai nereikia, kad ta svoka negali bti taikoma ir kitiems politiniams reimams, tik tokiu atveju reikalingi epitetai (payminiai, bdvardiai, priedliai), nurodantys bruo ar bruous, kurio tam tikras empirikai stebimas atvejis (dar) neturi arba (jau) nebeturi. Pavyzdiui, Nikitos Chruiovo laikais Soviet Sjungoje egzistavs reimas galt bti pavadintas totalitarizmu be teroro arba populistiniu totalitarizmu, o tas, kuris gyvavo Leonido Brenevo laikais galbt totalitarizmu ne tik be teroro, bet ir be ideologijos, arba tiesiog pototalitarizmu. Nors ideologins formuls tebebuvo kartojamos tomis progomis, kai tai reikjo daryti, taiau jomis niekas nebetikjo, o pats L. Brenevas veikiausiai netgi nebuvo skaits K. Marxo rat. Kvalifikuojant totalitarizmo svok tinkamais epitetais arba priedliais (r. 5.4), j galima pritaikyti ir kai kuriems seniems bei iuolaikiniams teokratiniams politiniams sjdiams (ms laikais tai vis pirma radikaliajam politiniam islamizmui). Klasikiniai totalitarizmo atvejai (komunistinis ir nacistinis) nuo islamikojo neototalitarizmo skiriasi sekuliariu, iapusiu savo ideologini utopij pobdiu, taiau kitais atvilgiais politiniai reimai, susikr alyse, kur radikalieji islamistai buvo valdioje (Afganistane, Irane, Sudane) yra tiek panas tuos klasikinius atvejus, kad galt bti subordinuoti tai paiai svokai. Kitas totalitarizmo su epitetais atvejis yra faistin Italija. Faistinje Italijoje masinio teroro, kaip ir reali pastang radikaliai transformuoti visuomen, vadovaujantis tam tikra tobulos visuomens vizija, nebuvo. B. Mussolinis totalitarizm labiau deklaravo, inscenizavo ir stimuliavo, negu realiai gyvendino. Banyia, karaliaus valdia, armija ir daugelis kit ikifaistins Italijos institucij isaugojo savo autonomij. Pati faist partija buvo pajungta valstybs aparatui, o ne ikelta vir jo, kaip tai bdinga nacistinei Vokietijai ir komunistinms alims. Todl H. Arendt, kaip ir beveik visi iuolaikiniai totalitarizmo tyrintojai, B. Mussolinio sukurto reimo, kur jis pats su pasididiavimu vadino totalitariniu, tokiu nelaiko, taigi atskiria faizm nuo totalitarizmo. ymaus iuolaikini nedemokratini reim analitiko Juano Linzo apibdinimu, Italijos faizmas tai sustabdytas totalitarizmas (arrested totalitarism) (Linz 2003 (2000)). J. Linzui priklauso ir bene reikmingiausias (po C. J. Friedricho ir Z. Brezinskio) indlis totalitarizmo koncepcijos ipltojim. H. Arendt ir jos koncepcijos kodifikatoriai
58
domu, kad H. Arendt, kuri totalitarine be ilyg laiko tik Antrojo pasaulinio karo met Vokietij, teig, kad Didiojo Tvyns karo laikais (19411945 metais) Soviet Sjunga buvo nustojusi bti totalitarine. i keist garsiosios teoretiks impresionistin idiosinkrazij keblu paaikinti kitaip nei jos kairiosiomis politinmis simpatijomis.
III DALIS
221
C. J. Friedrichas ir Z. Brzezinskis labiau pabria totalitarizmo unikalum, jo skirtumus nuo t nedemokratini valdymo form, kurios vadinamos diktatros, despotizmo, tironijos ir pan. vardais. H. Arendt iuo keliu nueina toliausiai, teigdama totalitarizmo unikalum, nepalyginamum ir nebendramatikum su anksiau egzistavusiomis valdymo formomis. J. Linzas, prieingai, siekia irykinti implicitines konceptualias dimensijas, sudaranias login erdv, kuri upildo daugyb nedemokratini (autoritarini) reim (sultonizmas, organin valstyb, karinis-biurokratinis autoritarizmas ir pan). i erdv telpa ir totalitarizmas, atsiskleisdamas joje kaip ribinis autoritarizmo atvejis. I viso J. Linzas iskiria tris ios logins erdvs dimensijas. Vien j apibria monizmo ir pliuralizmo priestata. Demokratinis reimas yra pliuralistinis: jame koegzistuoja daug skirting interes grupi, institucini sfer su savo aidimo taisyklmis bei joms atstovaujani politini jg (partij). Netotalitariniai autoritariniai reimai pliuralizm (ypa politin) iek tiek apriboja, taiau nemgina jo likviduoti. Ilieka religijos, mokslo, meno institucin autonomija. Tai reikia, kad valstybs valdia nesikia meninink konkurencij ar mokslinink ginus, gerbdama krybos, tyrimo ir juolab religijos ipainimo laisv. Totalitariniai reimai isiskiria savo siekiu gyvendinti monizm vis visuomens sfer politin ir ideologin kontrol i vieno centro. Tai, inoma, dar nereikia, kad t siek jiems pavyksta gyvendinti. Antai daugelyje komunistini totalitarini ali tokiai kontrolei taip ir nepakluso dauguma religini organizacij. Kita dimensija yra reimo ideologizacija. Istorijoje gausu pavyzdi, kai prie valstybs vairo atsidurdavo psichopatai ir sadistai, su pasimgavimu udydav, kankindav ir net valgydav (pavyzdiui, Ugandos diktatorius Idi Aminas) savo politinius prieus ar tiesiog niekuo dtus mones. Taiau daugeliu atveju tokie reimai neturi jokios ideologijos ir neturi joki kit tiksl, iskyrus diktatoriaus ir jo klano ilikim valdioje. Toki autoritarini reim, kuriuos J. Linzas vadina sultoniniais, ypa daug bta Lotyn Amerikos ir Afrikos alyse. Dauguma autoritarini reim vienoki ar kitoki ideologij skelbia, taiau ji yra minimali. Nra specialiai ideologijai skirt mokslo staig, kurs mokyklose ir pan. Be to, ir ta minimali ideologija gali maai k bendro teturti su praktine politika, bdama tam tikr valstybs veni dienomis ritualikai pakartojam frazi rinkinys, pavyzdiui, Ispanijoje Francisco Franco (18921975) reimo paskutiniaisiais gyvavimo deimtmeiais. Totalitarizmui be epitet bdingas kratutinis ideologizacijos laipsnis. Praktikuojama sisteminga ideologin plaij gyventoj masi ir ypa valdaniosios partijos nari indoktrinacija. Ideologini tekst yra daug, ir i partijos nari reikalaujama ne tik fides implicita (iankstinio to, kas tuose tekstuose parayta, pripainimo absoliuia tiesa, netgi j neskaiius), bet ir fides explicita t tekst studij arba ma maiausiai j pagrindu sudaryto katekizmo ties inojimo. Totalitarizmo be epitet atveju tos tiesos yra taip pat ir tikjimo objektas ir per t tikjim daro tak ir reimo virni, ir eilini partijos nari bei platesni masi elgesiui.
222
Treioji dimensija yra mobilizacija: totalitariniai reimai siekia, kad tomis tiesomis patikt visi visuomens nariai ir tapt aktyviais, idjikais reimo alininkais. Tuo tikslu kuriamas platus moter, jaunimo ir pan. organizacij tinklas, kuris turi traukti visus alies gyventojus. Totalitarizmas be epitet veikia pagal formul kas ne su mumis, tas prie mus. Tam, kas siekia ivengti represij, nepakanka vengti prieik reimui veiksm ir kalb. Btina vieai demonstruoti savo aktyv pritarim, dalyvauti reimo struktr einani organizacij veikloje, renginiuose (demonstracijose, talkose ir pan.). Tuo tarpu netotalitariniams autoritariniams reimams pakanka paprasto gyventoj klusnumo. Jie skatina plaij masi apolitikum, pasitraukim privat gyvenim, paliekant viej reikal tvarkym specialistams technokratams bei politins valdios virnei. Atskira komunizmo kaip totalitarizmo teorijos ataka yra kultrin-istorin prieiga, kuri komunizmo politin skm Rusijoje aikina ios alies istorijos bei jos suformuotos kultros ypatumais. Nenuostabu, kad jos alinink daugiausia tarp sovietolog istorik, tuo tarpu kai tarp kamienins jos versijos alinink daugiausia politolog. ymiausi kultrins-istorins prieigos atstovai yra Richardas Pipesas (Pipes 1990; 1993; 1995; 1995 (1974)) ir Aleksandras Janovas (Yanov 1981; 1995; 2001). Su politologins (ar socialins mokslins) totalitarizmo teorijos alininkais istoristinio jos varianto alininkai labiausiai nesutaria tuo klausimu, koki reikm ideologija (marksizmo-leninizmo idjos) turjo J. Stalino politikai. Istoristai mano, kad jis bei vlesni Soviet Sjungos vadovai vis pirma vadovavosi ne marksizmo-leninizmo idjomis, bet savaip suprantamais Rusijos didiavalstybiniais interesais, ir ts Rusijos car imperialistins, grobikikos politikos tradicijas. Jie neneigia totalitarinio sovietins santvarkos pobdio, taiau mano, kad jos atsiradimui bei sovietins vadovybs vykdytai politikai paaikinti svarbesn yra ne K. Marxo komunizmo utopija, bet Rusijos istorijos savitumai ir j suformuotos kultrins ir politins tradicijos. Tai vis pirma bizantikasis (cezarepapistinis) banyios ir pasaulietins valdios santyki modelis, kai banyia pajungiama valstybs valdiai, kartu j sakralizuojant taip, kaip tai nebuvo bdinga Vakar Europai, kur anksti (dar ventosios Romos imperijos imperatori bei Romos popiei kov laikais) banyia ir pasaulietin politin valdia buvo aikiai atribotos. Antra, tai i priklausomybs totori Aukso Ordai (XIIIXV a.) laik paveldtas rytietikas valdovo ir pavaldini santyki modelis. io paveldo pagrindu jau XVI a. susiformavo rusikoji absoliutins monarchijos atmaina. Jos skiriamieji bruoai visuotinis pavaldini baudiavinimas, kai visi alies gyventojai traktuojami kaip valstybs, kuri valdo atskaitingas tik Dievui caras, tarnai, o taip pat kolektyvins atsakomybs principas, taikomas valstiei bendruomenms: jos yra kolektyviai atsakingos u mokesi iiekojim i savo nari bei u prievoli valstybei vykdym. Rusija neinojusi nei individualios valstietikos, nei privaios dvarinink ems nuosavybs. Tik nuo XVIII amiaus antrosios puss prasidjusi socialin ir ekonomin Rusijos transformacija vakarietika linkme, kai i pradi asmenin laisv bei teis disponuoti savo turtu, kaip privaia nuosavybe, gavo bajorai (1762 m. buvo panaikinta valstybins tarnybos prievol),
III DALIS
223
o dar po imto met (1861 m.) ir valstieiai. Taiau bendruomenin valstiei ems nuosavyb buvo pradta ardyti tik po 190507 met revoliucijos. Kai, pasinaudoj Rusijos pralaimjimo Pirmajame pasauliniame kare sukelta suirute, valdi pam bolevikai, j siekis bet kokiomis priemonmis toje valdioje isilaikyti gal gale baigsi alies vesternizacijos (ar modernizacijos) laimjim likvidacija ir sugrimu prie rus civilizacins tradicijos. Bolevizmas galutinai transformavosi nacionalbolevizm, kai po V. Lenino mirties kovoje dl valdios J. Stalinas veik nevykl internacionalist L. Trock. Stalinin nomenklatra tai i esms toks pat reikinys, kaip Ivano Rsiojo i apai ikeltas tarnybinink (oprinik) sluoksnis, buvs tai represij rankiu, tai j objektu. Kolektyvizacija tai tiesiog 1861 m. panaikintos baudiavos (ir valstiei bendruomeni) restauracija, siekiant gauti itekli industrializacijai, vykdomai tais paiais metodais ir tose paiose vietose, kur j vykd dar Petras I, sukrs Uralo pramon. Taip pat ir tikslas buvs tas pats: sukurti karin-pramonin baz, atgauti po 1917 m. prarastas teritorijas ir dar labiau iplsti Rusijos imperijos sienas. Kultrinio-istorinio totalitarizmo teorijos varianto alininkai (kaip ir trockistai) mano, kad J. Stalinas bei vlesni Soviet Sjungos vadovai savo vidaus ir usienio politikoje vadovavosi ne marksizmo-leninizmo idjomis, bet savaip suprantamais Rusijos didiavalstybiniais interesais, ir ts imperialistins, grobikikos, Rusijos car politikos tradicijas.59 Vis dlto pakankamai stipri argument turi ir tie autoriai, kurie mano, kad J. Stalinas niekada nebuvo isiadjs pasaulins revoliucijos idjos, tik kitaip negu L. Trockis sivaizdavo jos gyvendinimo kelius: ne per darbinink revoliucij labiausiai isivysiusiose alyse, bet karine jga pleiant Soviet Sjungos takos sfer. Tokiu poiriu lidnai pagarsjs 1939 met MolotovoRibbentropo paktas, dl kurio Soviet Sjunga prarado daugybs kairij intelektual simpatijas Vakar alyse, buvo ne oportunistinis ingsnis, kuriuo J. Stalinas siek inaudoti palankiai susiklosiusi situacij didiavalstybiniais Rusijos interesais, o plano panaudoti A. Hitlerio Vokietij kaip pasaulins revoliucijos ledlau gyvendinimo priemon: vlus j kar su Vakar demokratijomis, vliau palankiu momentu upulti, ir ant Raudonosios Armijos durtuv atneti komunizm ne vien Vokietijos, bet ir jos jau ugrobt Europos ali gyventojams (Suvorov 1995 (1990); epetys 2006). Nepavykus plan gyvendinti 1941 m. (A. Hitleris keliomis savaitmis anksiau atakavo puolimui jau baigiam idstyti Raudonj Armij) ar 1942 m., J. Stalinas to paties sieks po 1945 m., praddamas altj kar ir rengdamasis Treiajam pasauliniam karui. Pasirengti pergalei tokiame kare buvusi pajungta visa Soviet Sjungos politika pokario metais. Pergal jame bt reikusi ir pasaulins revoliucijos pergal, u kurios isiadjim J. Stalinui visai nepagrstai priekaitav L. Trockis ir trockininkai.
59
Kita vertus (totalitarizmo Vokietijoje atveju), aptinkame mginimus atsekti vokiko nacizmo itakas iki pat Martyno Liuterio Reformacijos. Tai yra vadinamojo ypatingojo Vokietijos kelio (Sonderweg) teorija. io tipo aikinim pltojo ir R. Bendixas, kuris totalitarizmo fenomen Rusijoje ir Vokietijoje siejo su i ali kultrai bdingomis stipriomis absoliutizmo tradicijomis (r. Bendix 1977 (1964)).
224
7.4. Komunizmo kaip totalitarizmo teorijos nuosmukis ir renesansas
Diskusijos iais klausimais tebevyksta.60 Toliau gilintis jas nra reikalo, nes jos svarbios tik klausimui, kuri i keli totalitarizmo teorijos versij yra priimtiniausia. Svarbesnis u klausim yra kitas: ar totalitarizmo teorija yra pakankamai adekvati paaikinti socialin tikrov, kuri atsirado kaip mginimo lenininiais metodais (masiniu teroru) gyvendinti komunistin utopij padarinys? Panaiai kaip tai jau kart buvo (marksistins kapitalizmo teorijos atveju), tokios abejons kilo, kai totalitarizmo teorijos objekto raidoje irykjo tendencijos, neatitinkanios ar ne visai atitinkanios tos teorijos numatymus, o taip pat atsirado pakankamai stipri alternatyvi tame objekte (komunistinse alyse) vykstani socialini proces konceptualizacij. Tai koncepcijos, kurios aptariamos 8-ame knygos skyriuje. Jeigu, H. Arendt pavyzdiu, svarbiausiu totalitarizmo poymiu laikysime masin teror, tai iais chronologiniais rmais turime apriboti ir paties totalitarinio reimo egzistavimo iose alyse laikotarp. Jeigu tokiu poymiu laikysime platesni gyventoj sluoksni arba ma maiausiai paios komunist partijos nari gyv tikjim komunizmo idjomis, tai j reikt pratsti iki 1956 met, kai XX-ajame Soviet Sjungos Komunist Partijos (SSKP) suvaiavime tuometinis jos vadovas Nikita Chruiovas perskait J. Stalino asmenybs kult demaskuojant praneim, o vis socializmo stovykl sukrt 1956 m. sukilimas Vengrijoje. Galutinai tas tikjimas mir 7-ajame deimtmetyje, kai lugo paties N. Chruiovo paskelbta iplstins komunizmo statybos programa, kurioje buvo paadta K. Marxo numatyt visuomen baigti kurti iki 1980 m. Kadangi totalitarizmo svoka yra idealus tipas, pakitusi socialin tikrov galima j sprausti, kvalifikuojant totalitarizmo svok vis naujais epitetais, kaip tai parodme ankstesniame skirsnyje. Taiau iuos pokyius, dl kuri totalitarizmui reikia vis nauj epitet, totalitarizmo koncepcijos rmuose galima suvokti tik kaip palaipsn, lt tota60
Jose ypa aktyviai dalyvauja altojo karo istorijos tyrintojai. Jeigu aikindami J. Stalino politik pokario metais lemiam vaidmen teiksime ideologijai, tai altj kar teks laikyti neivengiamu. Jeigu tarsime, kad J. Stalinas buvo pragmatikai msts didiarusis nacionalistas, kuris cinikai inaudojo tarptautin komunistin sjd Rusijos interesams ginti ir rimtai neirjo pasaulins komunizmo pergals siekin, tai altojo karo prieastimi reikia laikyti neaikumus ir nesusipratimus dl Soviet Sjungos ir JAV bei Didiosios Britanijos takos sfer, nustatyt Jaltos ir Potsdamo susitarimais 1945 m., atribojimo detali. Jeigu JAV ir Didiosios Britanijos vadovai bt buv kiek lankstesni ar nuovokesni, altojo karo bt buv galima ivengti. io poirio alininkai atkreipia dmes, kad iki 1947 m. Soviet Sjunga toli grau nesikabino kiekvien teritorij, kur buvo engusi Raudonoji Armija arba kur komunistai, gav jos pagalb, galjo uimti valdi. Antai J. Stalinas liep nusiginkluoti Graikijos komunistams partizanams, kurie 1944 m., pasitraukus vokieiams, buvo um i al, ir paklusti ia isilaipinusiems britams bei j remiamai vyriausybei, grusiai i emigracijos. 1946 m. Soviet Sjunga ived kariuomen i Irano, kur kartu su Didija Britanija (po pus) buvo okupavusi 1941 m., ir leido acho valdiai susidoroti su vietos komunistais bei likviduoti j atliktus pertvarkymus. iuo poiriu, altasis karas prasidjo, kai J. Stalinas prijo ivad, jog Vakar alys nevykdo Jaltos ir Potsdamo konferencijose prisiimt sipareigojim taip, kaip jis juos suprato. r.: Haslam 2003.
III DALIS
225
litarizmo nuosmuk (decay) arba isigimim (degeneration). Nemanoma pasakyti, kuo ir kada tas nuosmukis pasibaigs, k totalitarizmas gal gale isigims. Tas komunistini ali socialins tikrovs vaizdas, kur pateikia totalitarizmo teorijos, yra statikas ir nenumato galimybs, kad ta tikrov galt i vidaus pasikeisti pozityvia (liberali ir demokratini vertybi prasme) kryptimi. Soviet Sjungos lyginimas su nacistine Vokietija buvo galingas ideologinis ginklas altajame kare, bet kartu skatino itin pesimistikai velgti jos savaiminio lugimo galimyb. Nacistinis reimas buvo sutriukintas tik ginklo jga, o vokiei kariuomen bei dauguma Vokietijos gyventoj iki pat paskutinij jo gyvavimo savaii buvo jam lojals. Darant prielaidas, kad socialinis totalitarinio reimo pagrindas yra atomizuota mas, kad slaptoji policija yra visagal, ir kad nra laisv nuo valstybs kontrols visuomens gyvenimo sfer, nebuvo manoma atsakyti klausim, kas tokioje visuomenje galt tapti socialine atrama politinei opozicijai ir kaip tokia opozicija galt gyti pakankamai galios iam reimui nuversti. Juolab kad komunistiniai reimai savo karini ir represini aparat gali pademonstravo nuslopindami 1953 m. Ryt Vokietijoje, 1956 m. Lenkijoje ir Vengrijoje kilusius sukilimus bei susidorodami su pasiprieinimo sjdiais Baltijos alyse ir Vakar Ukrainoje. Beliko laikyti tam tikros alies patekim komunist valdion negrtamu procesu, o toki reim nuvertimo viltis sieti (kaip nacistins Vokietijos atveju) su j sutriukinimu kare. Taiau karas nustojo atrodyti priimtina priemone isprsti laisvojo pasaulio ir totalitarizmo konflikt po to, kai Soviet Sjunga pasigamino branduolin ginkl. Buvo autori, kurie permain komunistinse alyse viltis siejo su pdinysts krize, J. Stalino mirties metais prognozuodami pilietin kar, kur sukels susipe dl valdios jo pdiniai, besiremiantys skirtingomis jgos struktromis (Rostow 1953). Kai ie lkesiai neisipild, sovietologai m iekoti nauj sociologini idj postalinini sovietinio bloko ali socialinei tikrovei konceptualizuoti ir aikinti (r. 8- skyri). 7-ajame deimtmetyje totalitarizmo teorijos alininkai sovietologijoje jau sudar maum. Jai priklaus tie tyrintojai, kurie teig, kad permainos, prasidjusios komunistinse alyse po J. Stalino mirties, yra tik tariamos, kad totalitarinis reimas pats savaime nra pajgus reformuotis i vidaus, o jeigu reformos vis dlto vyksta, tai jos yra pasmerktos lugti dl esamos sistemos totalitarins esms. Totalitarizmo teorijos alinink dar labiau sumajo 7-ojo deimtmeio pabaigoje, kai Soviet Sjungos ir Vakar ali santykiuose prasidjo vadinamasis tarptautins tampos mainimo laikotarpis, kurio kulminacija buvo Helsinkio susitarim pasiraymas 1975 metais. Tuo metu i teorija kuriam laikui buvo tapusi ir politikai nekorektika. Jai itikimi liko tik tie politikai ir sovietologai, kurie kritikavo tarptautins tampos mainimo politik. Totalitarizmo teorija nustojo bti politikai nekorektika, kai i politika lugo po Soviet Sjungos invazijos Afganistan (1979 m.). Vis dlto daugumos sovietolog nuomon apie j nepasikeit. Tuo paiu metu totalitarizmo teorija i etins (r. 5.2) i-
226
orini stebtoj, mokslinink Vakar alyse, teorijos m transformuotis emin pai komunistini ali gyventoj teorij, tapdama disidentinio sjdio idjiniu ginklu. Ilgainiui ji siskverb ir platesni gyventoj sluoksni smon: svoka totalitarizmas tapo alternatyviu oficialiajai ideologijai, kuri skelb komunist partij valdomas visuomenes socialistinmis, j gyvenamos socialins tikrovs apibdinimu. Savo populiarumo apogj totalitarizmo koncepcija pasiek komunistinio reimo lugimo metais, kai ji pavirto komunistini bei pokomunistini ali liaudies sociologija, bendru plaij masi suvokimu, kas per istorijos periodas baigiasi. Bene didiausio tos teorijos triumfo valanda atjo, kai apmstydami netolimos praeities pamokas i svok m vartoti ir buv komunist partijos vadovai (net ir atsakingi u ideologij Centro Komitet sekretoriai). Kaip savo teorijos teisingumo patvirtinim netikt komunizmo lugim Soviet Sjungoje bei Vidurio Europoje suvok ir ios teorijos veteranai sovietologai. Taiau vargu ar tokia interpretacija priimtina. Jeigu tam tikras politinis reimas yra totalitarinis, tai jame i principo negali bti jokios opozicijos, nes totalitarizmas todl ir yra totalitarizmas, kad jis tutuojau sunaikina ne tik reali, bet ir sivaizduojam opozicij. Taiau jeigu politinis reimas yra toks, kad jame egzistuoja nors ir persekiojama, bet nesunaikinama opozicin mauma, tai ar tas reimas tikrai tebra totalitarinis? Kitaip sakant, disidentinio sjdio savo prieininkui taikyta totalitarizmo koncepcija negali paaikinti savs paties, t.y. disidentinio sjdio atsiradimo, ilikimo ir pergals galimybs. Totalitarizmo teorijos alininkai savo oponentus kaltina tuo, kad jie nesugebjo numatyti komunistinio reimo lugimo, bei aiposi i j prognozi, kad totalitarinis (ar jau vis dlto pototalitarinis) komunizmas transformuosis rinkos ekonomik bei liberalij demokratij palaipsni reform keliu. Totalitarizmo svoka plaiai vartojama istoriniuose veikaluose, skirtuose Soviet Sjungos ir jos klon istorijai. Tad galima kalbti apie tam tikr totalitarizmo teorijos renesans ar neototalitarizmo teorijos atsiradim (Conquest 1993; Malia 1994; r. taip pat Mller 2001; Siegel 1998). Taiau negalima pripainti, kad totalitarizmo teorijos alininkai dramatik 19891991 met vyki ivakarse buvo valgesni. Skeptikai vertindami Michailo Gorbaiovo pertvarkos ansus sustabdyti totalitarizmo nuosmuk, jie vis dlto nesitikjo, kad ta pertvarka gali baigtis greitu ir beveik bekrauju totalitarizmu j vadintos socialins santvarkos inykimu. Tyrintojai, skelbiantys 19891991 met vykius totalitarizmo teorijos triumfu, nelabai mgsta prisiminti, kad daugelis j kiek anksiau djo pastangas tikinti plaij opinij, kad sovietin blogio imperija esanti kaip niekada anksiau pavojinga laisvajam pasauliui. Realiausiomis degeneruojanio totalitarizmo ateities perspektyvomis jie laik ne jo evoliucin ar revoliucin transformacij liberalij demokratij, bet arba neapibrtai ilg jo konservacij, lydim tolesns iorins ekspansijos, arba grim prie stalinistinio teroro. I tikrj toks scenarijus buvo labai tiktinas totalitarizmo koncepcijos vidins logikos poiriu.
III DALIS
227
Dar Z. Brzezinskis teig, kad valymo poreikis nesumas didjant totalitarinio reimo stabilumui. <...> Visuomet reiks priemoni paalinti ssting ir korupcij (Brzezinski 1956: 170). ie odiai ireikia institucionalistinio (C. J. Friedricho ir Z. Brzezinskio) totalitarizmo koncepcijos varianto valg, kad prie pat valdantj elit nukreiptas teroras yra btina totalitarizmo gyvybingumo ir dinamikumo slyga, kad totalitarinio reimo slygomis teroras atlieka toki pat funkcij, koki demokratijos slygomis atlieka rinkimai. Tai yra valdaniojo elito cirkuliacijos utikrinimas. Liberaliosios demokratijos slygomis rinkimai yra bdas paalinti i valdios korumpuotus arba nekompetentingus vadovus. Totalitarizmo slygomis toki cirkuliacij utikrina periodikai pasikartojantys valymai ir teroras. Jeigu jie ilgesniam laikui sustoja, tai elitas, o kartu ir visa sistema, pradeda pti ir griti. Tiems, kurie Soviet Sjungos ir jos satelit reim laik totalitariniu, buvo belik laukti (ir nuogstauti), kad jis, reaguodamas naujus tarptautins politikos ikius, tuoj vl pademonstruos savo tikrj, teroristin, esm (vrik veid), kurios nenor matyti tie sovietologai, kurie teig, kad sovietinis reimas palaipsniui transformuojasi velnesn ir humanikesn socialin sistem. Taip kai kurie stebtojai, suvokiantys Soviet Sjungos tikrov per totalitarizmo teorijos prizm, buvo link interpretuoti trump buvusio KGB vadovo Jurijaus Andropovo valdym (19821984). Stebdami tokius to meto tarptautins politikos reikinius, kaip SSRS ir Kubos parama kairij revoliuciniams judjimams Centrinje Amerikoje, Afganistano okupacija, totalitarizmo teorija besivadovaujantys Vakar analitikai skambino pavojaus varpais, kad Maskva rengiasi pasinaudoti tikru ar tariamu JAV atsilikimu ginklavimosi varybose, kad greitu ir pergalingu pasauliniu karu pagaliau pasiekt komunistins ideologijos nubrtus tikslus (r., pavyzdiui, Bialer 1986; Castoriadis 1981; Luttwak 1983). Totalitarizmo teorijos puikiai parodo, kuo blogi ir atgrass buvo nacistinis bei komunistiniai reimai. Jos pateikia daug ir domi valg apie j istorines, idjines ir kitokias itakas. Taiau i reim kaitos analizei totalitarizmo teorijos nepateik tinkamos metodologijos. Komunistini ali pokyius jos traktavo tik kaip dalin ir galbt tik laikin nutolim nuo idealaus totalitarizmo tipo. Jos negaljo atsakyti klausim, kuo ir kada is procesas baigsis, o po komunizmo lugimo itin pesimistikai velg kapitalizmo bei demokratijos perspektyvas pokomunistinse alyse: liksianti tik griuvsi ar iukli (rubble) krva (Malia 1990). I tikrj, laikant sovietin reim totalitariniu, o paiam totalitariniam reimui priskiriant totalins socialinio gyvenimo kontrols gali, keblu buvo ivengti ivados, kad tas reimas sugadino mones, iugd homo sovieticus mogaus, nesugebanio gyventi ir veikti rinkos ekonomikos bei liberalios demokratijos slygomis, tip. Tad nenuostabu, kad tarp neototalitarist daugiausia buvo toki, kurie skeptikai irjo liberalij demokratini reform perspektyvas Rusijoje ir nuogstavo, kad jos baigsis totalitarinio reimo (tik kart deiniojo) atkrimu (plg. Yanov 1995). Toks poiris ypa logikas kultrinio-istorinio to-
228
talitarizmo teorijos varianto alininkui: jeigu totalitarizmo grdas gldi Rusijos kultrinje tradicijoje, reikia ypating slyg, kad i alis negrt prie savo natralios santvarkos. Laikantis ios teorijos, M. Gorbaiovo pertvarka buvo nelauktas, netiktas ir netiktinas reikinys. Kaip totalitariniame reime gali atsirasti totalitarinis diktatorius, skmingai t reim demontuojantis? Kaip gali neva totalins prieiros, visuotins kontrols bei jos neva sukeltos dorovins degradacijos aplinkoje atsirasti politins jgos, sugebanios t totalitarin sistem per labai trump laik sugriauti? Totalitarizmo koncepcijos nutapytas sovietins visuomens bei jos klon Ryt Europos alyse paveikslas buvo toks juodas ir vienalytis, kad toki gausi ir stipri viesos ir grio jg atsiradimas i jos gelmi atrodo kaip koks stebuklas arba veria tarti, kad t jg skleidiama viesa ir gris yra netikri.
skyrius
Komunizmas kelias (kitoki?) modernyb ar neotradicionalistin aklaviet?

8.1. Modernizacijos teorija ir sovietologija
Nuviesdami sociologins komparatyvistikos raid JAV pokario metais (r. 2.22.3), jau aptarme pagrindines modernizacijos teorijos idjas. Totalitarizmo teorija ir modernizacijos teorija buvo po Antrojo pasaulinio karo JAV universitetuose kurt region studij centr tyrim teorinis pagrindas. Totalitarizmo teorija i pradi dominavo tuose centruose, kuri objektas buvo komunist jau valdomos alys. Modernizacijos teorija vadovavosi tyrintojai, kurie gilinosi socialines ir ekonomines problemas t besivystani ali, kurios buvo potencialus komunistins ekspansijos objektas, taiau galjo bti igelbtos, laiku suteikus joms laisvojo pasaulio ali pagalb, kurios dka jos galt pagreitintai nueiti t keli, kur Vakar alys nujo, i tradicini visuomeni virsdamos moderniomis. Kai XX a. 6-ajame deimtmetyje Afrikoje ir Azijoje sibgjo dekolonizacijos procesai, varybos dl takos naujai susikrusioms arba atgavusioms nepriklausomyb alims tapo vienu i altojo karo front. Paiose iose alyse irykjo takoskyra tarp politini jg, kurios orientavosi Vakarus, ir t, kurios vystymosi politikos pavyzdi bei pagalbos iekojo komunistinse alyse (tik 8-ajame deimtmetyje islamo civilizacijos alyse ikilo treioji fundamentalistin alternatyva). velgiant totalitarizmo ir ankstyvosios modernizacijos teorijos poiriu, nuo tos kovos baigties priklaus, ar tos alys taps liberaliomis demokratijomis, ar totalitarinmis. Tos marksistins socialins teorijos versijos, kuri buvo komunistini ali oficialioji ideologija (marksizmo-leninizmo), poiriu, nuo kovos baigties priklaus, ar tos alys taps kapitalistinmis, ar socializmo ali padedamos (beveik stebuklingu bdu) peroks kapitalizm, kaip socialins evoliucijos pakop. Taiau buvo galimas dar vienas treiojo pasaulio situacijos apibdinimas, anot kurio, konfliktas tarp prokomunistini ir antikomunistini jg yra tiesiog kova dl moderni-
230
zacijos kelio pasirinkimo. Jau minjome (2.3) B. Mooreo veikal Socialins diktatros ir demokratijos itakos. emvaldys ir valstietis iuolaikinio pasaulio atsiradimo procese (1966), kurio ijimo metus slyginai galima laikyti amerikietikosios lyginamosios istorins sociologijos gimimo data. Jame skiriami trys keliai modernyb: demokratinis kapitalistinis (Didioji Britanija, JAV, Pranczija), faistinis (Japonija ir Vokietija), komunistinis (Rusija ir Kinija). Tiesa, pripainus ir A. Hitlerio Vokietij, ir stalinin bei postalinin Soviet Sjung, ir JAV moderniomis alimis, reikia revizuoti pai modernybs svok, apribojant jos turin industrializacija, urbanizacija, sekuliarizacija, valstybe su pajgiu ir efektyviu administraciniu aparatu (vberikja racionalia biurokratija). Utat atsiveria nauja perspektyva aikinti komunizmo viet ir vaidmen istorijoje paios modernizacijos teorijos priemonmis (r. Black 1966; Gati 1974; Field 1976; Jones 1976 ir kt.). Pamatins reikms dalyku tokiai modernizacijos interpretacijai jos alininkai laiko fakt, kuris yra pati didiausia anomalija pirminei paties K. Marxo kapitalizmo teorijai. i teorija numat socialistin revoliucij labiausiai ekonomikai paengusiose alyse. Tarp komunist valdom ali buvo ir toki, kurios komunistinio reimo vedimo ivakarse buvo pasiekusios tok lyg, kad jos galjo bti kvalifikuotos kaip modernios alys btent modernizacijos teorijos prasme. Tai ekoslovakija (tiksliau, jos vakarin dalis ekija), Ryt Vokietija, kai kurie Lenkijos rajonai, o su tam tikromis ilygomis ir Latvija bei Estija (r. 20.2). Taiau visas ias alis komunistiniai reimai buvo atneti ant sovietins kariuomens durtuv, o visos tos alys, kuriose vietiniai komunistai valdi pam ir ilaik savo jgomis (Rusija, Kinija, Jugoslavija, Vietnamas) priklaus neisivysiusi ar menkai isivysiusi ali kategorijai. Komunizmo kaip kelio modernyb koncepcijos poiriu, totalitarizmo teorija neskiria reikiamo dmesio iam faktui ir todl yra sociologikai pavirutinika, nes ignoruoja skirting visuomeni, kuriose ilgesn ar trumpesn laik egzistavo totalitariniai reimai, socialin ir civilizacin kokyb. Nacistinis totalitarizmas tai jau neabejotinai modernios visuomens tam tikra patologija (kaip teig ir H. Arendt), tuo tarpu komunistinis totalitarizmas politin hiper ar turbomodernizacija (prievarta pagreitinti kultriniai, socialiniai, ekonominiai pokyiai, kurie sugriauna tradicins visuomens struktras) (r. aulauskas 1996; 1998b). Nekvestionuodami nei komunistinio teroro iaurumo, nei komunistins ideologijos utopikumo, komunizmo kaip modernizacijos kelio koncepcijos alininkai silo pavelgti komunizmo praktik kaip mginim radikaliai ir pagreitintai isprsti tas problemas, su kuriomis susiduria atsilikusi alis, konkreiomis XX amiaus pirmosios puss tarptautins politikos slygomis siekianti pavyti ir pralenkti technologikai ir ekonomikai pirmaujanias pasaulio valstybes. Dar R. Bendixas savo tarptautinio demonstracinio efekto teorijoje teig, kad kiekviena i vliau u industrializacijos pionieres besimodernizuojani ali pasirenka kaip pavyzd vien ar kit labiau isivysiusi al, kuri ji imituoja, o kartais ir siekia pranokti (r. 2.4). Nuo pat J. Stalino inicijuotos forsuotos industrializacijos laik Soviet
III DALIS
231
Sjungos politinje vaizduotje tokios referencins alies viet um JAV. Komunizmo statyba ilgainiui pradjo reikti pavyti ir pralenkti JAV. Nepriklausomai nuo to, kokie buvo komunistins ideologijos skelbiami galutiniai (utopiniai) tikslai, daugumoje uvaldyt ali komunistai susidr su tokiais pat ikiais, su kokiais susiduria visos atsilikusi ali vyriausybs: veikti technologin atsilikim, utikrinti ekonomikos augim, likviduoti neratingum, epideminius susirgimus, sumainti vaik mirtingum ir pan. Prie to prisidjo udavinys isaugoti alies vientisum ir politin nepriklausomyb, kuris imperializmo epochoje (iki XX a. vidurio) toli grau nebuvo lengvas. Tam buvo btina stipri, iuolaikiniais ginklais apginkluota kariuomen. Tose ekonomikai atsilikusiose alyse, kurios iki XX a. pradios steng isaugoti politin nepriklausomyb, btent tokios kariuomens krimo reikms priversdavo j vyriausybes, nepriklausomai nuo j ideologins orientacijos, imtis modernizacins politikos. ios politikos standartini priemoni arsenal tuo metu sudar industrializacija ir visuotinio pradinio vietimo sistemos sukrimas, taip pat politins reformos, kuri tikslas buvo sugriauti tradicines (feodalines, gentines, klanines ir pan.) vietins valdios struktras ir pajungti vis alies teritorij skvarbiai centrins administracijos valdiai, pajgiai igauti kuo daugiau fiskalini resurs nacionalinei pltrai. iomis reformomis taip pat siekta sukurti politin taut, kaip sivaizduojam bendruomen, kad lojalumas jai (patriotizmas ar nacionalizmas) pranokt lokalin, gentin, etnin ar religin lojalum. Toki politik vykd Rusijos carai, Persijos achai, Turkijos sultonai (bei juos po Pirmojo pasaulinio karo pakeits Kemalio Atatiurko (18811938) reimas), ing dinastija (16441912) Kinijoje paskutiniaisiais gyvavimo deimtmeiais. i politika susilaukdavo stipraus vairi vidaus socialini jg pasiprieinimo, o nepalankiai susiklosius tarptautinei situacijai (pralaimjus kar), baigdavosi centrins valdios lugimu, politine suirute bei pilietiniais karais, kaip tai atsitiko Rusijoje ir Kinijoje (plg. Skocpol 1979). Kad pilietiniai karai iose alyse baigsi komunist pergale, i dalies lm tas pranaumas, kur jiems suteik lenininis organizacinis ginklas. Taiau i V. Lenino moksi ir faistai (r. 7.1), V. Lenino mokiniai buvo ir Kinijos komunist prieininkai ian Kai-i (18871975) vadovaujama Gomindano partija (Brzezinski 1989: 152). Po pergals pilietiniame kare bet kuriam i nugaltoj bt tek sprsti tas paias ekonomins, socialins ir kultrins modernizacijos problemas. Tas, su kuriomis nepajg susidoroti lugs senasis reimas. Keblu pasakyti, ar skmingai jas Rusijoje bt isprends bolevikus nugaljs autoritarinis arba faistinis baltj generol reimas. Apie galim Kinijos istorijos eig (pilietin kar laimjus Gomindanui) leidia sprsti ian Kai-i valdioje likusio Taivano skminga ekonomin ir socialin raida grieto autoritarinio, represyvaus reimo slygomis, kuris demokratizavosi tik po diktatoriaus mirties. Nors Taivano pavyzdys veikiausiai rodo, kad nekomunistin (tikriausiai faistin) Rusija ir nekomunistin autoritarin Kinija ekonomins, socialins ir kultrins modernizacijos udavinius bt
232
isprendusios su maesnmis aukomis, kai kuriuos i i udavini savaip isprend ir faktiniai nugaltojai komunistai. velgiant komunizm kaip vien i modernizacijos keli, neatrodo svarbu, kad patiems komunistams ekonomins, politins ir kultrins modernizacijos udavini sprendimas (vis pirma industrializacija) buvo tik priemon utopiniam tikslui beklasei visuomenei be susvetimjimo sukurti. Komunizmas yra ne pirmas istorijoje atvejis, kai politinis sjdis siekia utopini tiksl. Tiksl utopikumas reikia tik tiek, kad to sjdio faktiniai veiklos padariniai skiriasi nuo usibrt tiksl, taiau taip atsitinka ir realistikas idjas skelbianioms politinms jgoms. Komunizmo idjos utopikumas neturi trukdyti kai kuriuos padarinius pripainti realiais laimjimais net ir tuo atveju, kai tuos padarinius vertiname visai kitoki politini idj ir socialini ideal pagrindu. Interpretuodami komunistini ali istorij kaip savit modernizacijos keli61, galime taip pat klausti, ar kai kuri i i padarini (pavyzdiui, itin greit industrializacijos temp) nesieja prieastinis ryys kaip tik su tais komunistins ideologijos bruoais, kurie j, kaip utopin, skiria nuo kit galim modernizacini ideologij. Soviet Sjungoje santykikai atsilikusi visuomen per totalin socialin mobilizacij teroristinmis priemonmis tam tikru mastu industrializavo ir modernizavo (kartais pamirtama, kad Soviet Sjunga vis dar yra tik tarsi-isivysiusi (quasideveloped) visuomen) labai disciplinuotas ir motyvuotas politinis elitas (Brzezinski and Huntington 1963: 421422). Nagrindami ekonominio augimo klitis, su kuriomis susiduria ekonomikai atsilikusi ali industrializacija, modernizacijos analitikai vis pirma nurod yding skurdo rat (Singer 1949). Skurdui veikti btinas greitas ir stabilus ekonomikos augimas. Impuls augimui duoda investicijos, kuri altinis yra taupymas. Sutaupyta BVP dalis virsta naujomis gamybos priemonmis, kurios leidia iplsti gamyb, padidinti darbo naum, o kartu ir BVP. Taiau alyje, kurioje plaij gyventoj masi pajamos nedaug tepraoka biologin igyvenimo minimum, taupyti nra i ko. Be to, paioms skurdiausioms alims daniausiai bdinga ir pati didiausia socialinekonomin nelygyb. ems ir kit itekli nuosavyb bna socialinio, politinio ir kultrinio elito, gyvenanio i rentos, rankose. Jos altinis yra labai nelygus nuosavybs teisi pasiskirstymas. Btent su iuo sluoksnio interesais susikerta mginimai padidinti valstybs fiskalinius iteklius modernizacins politikos reikmms. Konfliktai tarp valstybins biurokratijos bei emvaldi rentinink krizinse situacijose paralyuoja ar net sulugdo valstyb, nes didioji paios biurokratijos dalis yra rekrutuojama i to paties (emvaldi-rentinink) sluoksnio (Skocpol 1979). Palankiomis tarptautinmis slygomis kaupimo problem gali padti isprsti kapitalo importas (paskolos, usienio investicijos, kurioms alis turi kuo plaiau atsiverti, sudaryti
61
Lietuvikoje literatroje Marius Povilas aulauskas j vadina hipermodernizacija (aulauskas 1996) bei turbomodernizacija (aulauskas 1998b); Vylius Leonaviius, Giedr Baltruaityt ir Ingrida Naujokaityt tiesiog sovietine modernizacija (Leonaviius, Baltruaityt ir Naujokaityt 2007: 25).
III DALIS
233
usienio investuotojams kuo palankesnes slygas) bei ekonomin politika, skatinanti smulkj versl. Tok pirminio kapitalo kaupimo problemos sprendim neisivysiusioms alims jau pokario metais rekomendavo modernizacijos teoretikai, j ir dabar pataria tarptautini finansini organizacij ekspertai (plg.17.2). Taiau ne tik pirmaisiais pokario deimtmeiais daugeliui besivystani ali politik ir ekonomist (priklausomybs teorijos alinink) atrod, kad toks kelias yra per ltas, o svarbiausia juo einant, vyksta tik deformuota, priklausoma pltra, tvirtinanti ir konservuojanti besivystani ali ekonomin, politin ir kultrin priklausomyb nuo pasaulins kapitalistins sistemos branduolio ali. Atrod, kad Soviet Sjungos ir kit komunistini ali istorija rodo, jog yra ir kitas pirminio kaupimo problemos sprendimo bdas: ne tik rentinink, bet ir plaij valstiei masi ekspropriacija, koncentruojant valstybs rankose pramons sukrimui reikalingus iteklius.62 J. Stalino pirmj dviej penkmei metais kratutinio plaij masi (vis pirma valstiei, kurie buvo priversti badauti) vartojimo apribojimo sskaita buvo pasiekti Naujj laik istorijoje precedento neturintys kaupimo ir investavimo rekordai.63 Toks staigus kaupimo ir investicij padidinimas paveikia ekonomik kaip didysis postmis (big push), kur daugelis ekonomikos augimo analitik laiko btina slyga siekiant pralauti yding skurdo rat ir nukreipti ekonomik tvaraus augimo (sustained growth) trajektorija (Rosenstein-Rodan 1963 (1943); Nurkse 1953; Leibenstein 1957). Be utopins ideologijos, pateisinanios ir paaikinanios tokios politikos sukelt pragyvenimo lygio smukim kaip auk vardan ranka pasiekiamo komunistinio rojaus, ie pirminio kaupimo rekordai vargu ar sivaizduojami. Tikjimas komunistine idja veik kaip stipri masi (ypa jaunosios kartos, neturjusios gyvenimo kitokioje santvarkoje patirties) mobilizacijos priemon ir opiumas liaudiai ar kompensatorius, artjanio komunistinio rojaus paadu padjs pakelti nepriteklius. Tol, kol tikjimas komunizmo idja buvo gyvas, jis modernizacijos procese atliko protestantikosios etikos funkcinio ekvivalento vaidmen (Zingerle 1972). Panaiai kaip M. Weberio vaizduojami predestinacija tikintys kalvinistai jautsi irinktaisiais Dievo rankiais, kuriais jis naudojasi nuodmingam pasauliui pajungti ir disciplinuoti, taip ir idjiniai bolevikai jautsi rankiais Partijos, kuri savo politika gyvendina istorin btinum. Tokia savijauta leido pateisinti t beatodairik prie62
63
Paioje Soviet Sjungoje kolektyvizacijos ivakarse bolevik partijoje vyko vidaus kovos tarp grupuoi, kurios planavo vykdyti industrializacij valstiei sskaita, ir N. Bucharino deinij, gynusi rinkos socializmo projekt, pagal kur industrializacijos tempai bt buv ltesni, o finansuojama ji turjo bti i itekli, sukaupt per rinkos mainus tarp suvalstybintos pramons ir privataus ems kio. r. Cohen S. 1973. Antai 1937 m. investicijoms buvo skirta net 21,1% BVP (Wheatcroft; Davies; Cooper 1986: 274). Utat paties BVP augimas (prieingai, negu skelb sovietin propaganda) toli grau nebuvo rekordinis. Tiksls jo dydiai tebra diskusijos objektas. Danai cituojamame Guro Ofero straipsnyje nurodoma, kad net 19281940 metais, kai kaupimo mastai buvo didiausi, o SSRS ekonomika turjo didiuli ekstensyvaus augimo rezerv, vidutinis metinis BVP augimo tempas tebuvo 5,8% (Ofer 1987: 1778). Tai reikia, kad investicijos buvo panaudojamos neefektyviai.
234
vartos, kaip socialini pertvarkym instrumento, taikym, ir tai buvo dar vienas skiriamasis komunistinio modernizacijos kelio bruoas. Be io tikjimo, kuriuo bolevikai panas ankstesni laik religinius fanatikus ir tuos, kurie kadaise sukl vykius, istorij jusius XVII a. Anglijos revoliucijos pavadinimu,64 tokio masto komunistinis teroras nebt buvs manomas. Matuojant modernumo kriterijais komunistines visuomenes po J. Stalino teroro pabaigos, keblu buvo neigti, kad joms daugelis moderni visuomeni bruo ities buvo bdingi. ia turimi omenyje tie bruoai, kuriuos jau aptarme, pristatydami pagrindines modernizacijos teorijos idjas (r. 2.2). Jos urbanizavosi ir industrializavosi, o kai kurios netgi tapo labiau industrinmis negu Vakar alys: komunistinse alyse pramonje dirbo didesn gyventoj dalis, nes paslaug sektorius buvo menkas. Nors jos buvo kolektyvistins, specifikumas (r. 2.2) ir instrumentin orientacija (efektyvumo ir mokslins darbo organizacijos kulto pavidalu) buvo pakankamai ryks j socialinio gyvenimo bruoai. Su tam tikromis ilygomis (vartai vir atsiverdavo tik stojus komunist partij) jose veik meritokratiniai socialinio mobilumo kriterijai. Palaipsniui nustojant taikyti klasins kilms kriterij, atsirado vis daugiau pagrind komunistines visuomenes laikyti taip pat ir universalistinmis, tiesa, su ilygomis dl ypatingo teisinio statuso, kur suteikdavo priklausomyb nomenklatrai (anot G. Orwello, vidinei partijai) ir netgi vien tik eilinio partijos nario statusas. J ekonomikos buvo komandins arba planins, taiau iki 7-ojo deimtmeio pabaigos savo augimo tempais lenk daugum rinkos ekonomik, ir daugelis Vakar ekonomikos autoritet man, kad is pranaumas gali bti isaugotas, radus bd suderinti plan ir rink rinkos socializmo (r. toliau 10.2 sk.) rmuose. Jeigu kalbsime apie sekuliarizacij ir sekuliarum, kaip modernybs bruous, tai dl tradicini religij persekiojimo sekuliarumo komunistinse visuomense buvo per daug. Tiesa, pati komunizmo ideologija ir praktika turjo pseudoreligini bruo. Pats rykiausias gyv ir mirusi vad kultas. Na, o stebdami procesus, pirmaisiais pokario deimtmeiais vykusius besivystaniose alyse, daugelis Vakar analitik ilgainiui pradjo abejoti, ar t ali modernizacijos ekonomines, kultrines bei politines problemas manoma isprsti be revoliucinio smurto ir netgi teroro, ar manoma kitaip nualinanti tradicinius korumpuotus ir nekompetentingus valdios elitus. Juk jiems labiau rpjo ne modernizuoti al, bet isaugoti privilegijuot padt. I Vakar ali gaunama parama danai atsidurdavo t ali vadov sskaitose veicarijos bankuose. Kaip jau rame, ie ir kiti ankstyvosios modernizacijos teorijos lkesi ir realios besivystani ali raidos neatitikimai buvo vienas i svarbiausi istorinio JAV lyginamosios sociologijos poskio, kurio esm buvo konstruktyvi istorin savikritika, postmi (r. 2.3).
64
Bolevikus ir Anglijos revoliucionierius puritonus lygina Michaelis Walzeris (1965).
III DALIS
235
Lygindamas Indijos ir Kinijos raid pokario metais, B. Mooreas savo garsiajame pionierikame veikale (Moore 1966) labiau vertino revoliucins Kinijos pasiekimus ir ateities perspektyvas. Jis teig, kad Indijos socialin-ekonomin paanga pasparts tik Kinijos pavyzdiu prievarta eliminavus emvaldi klas bei kitas feodalins santvarkos liekanas. Jam ir daugeliui kit 78-ojo deimtmei istorini sociolog komparatyvist, tyrinjusi prievartos vaidmen istorijoje, rpjo parodyti, kad ir demokratinis kapitalistinis modernizacijos kelias paiuose Vakaruose iuo atvilgiu nebuvo iimtis: be revoliucins prievartos stabils demokratiniai reimai nebt susikr nei Anglijoje, nei Pranczijoje. B. Mooreo nuomone, autoriai, smerkiantys komunistus u teror, yra link umirti pai Vakar ali istorij: Karlo I nukirsdinim Anglijoje 1649 m., jakobin teror Didiosios Pranczijos revoliucijos laikais, o svarbiausia itin kruvin 18611865 met Pilietin kar JAV, kuris paalino didiausi klit alies demokratizacijai juodaodi vergij (r. 2.3). Komunizmas yra utopija, bet ne maiau utopikas ess sivaizdavimas, kad ekonomin ir politin modernizacija manoma be revoliucins prievartos bei diktatros, kurios viena i form esanti ir komunistin diktatra. Demokratija kaip politinis reimas gals skmingai funkcionuoti tik tada, kai isprsti kiti du pamatiniai politins modernizacijos udaviniai: sukurta politin tauta sivaizduojama bendruomen, ir lojalumas jai pranoksta lokalinius, etninius, religinius ir kitokius tradicinius prieraiumus, o taip pat efektyvus valstybins valdios aparatas. Neisprendus i dviej politins modernizacijos problem, rinkimin demokratija lieka fasadin ir nestabili. Lygindami komunistini ali ir Treiojo pasaulio ali raid, kai kurie stebtojai teig, kad komunistams pavyksta skmingai sprsti ne tik ekonomines, bet ir mintas dvi pamatines politins modernizacijos problemas.65 Tik ias problemas isprendus, gali pavykti ir treias politins modernizacijos udavinys demokratizuoti politin reim. Taip samprotavo ne kas kitas, o bsimas demokratizacijos ir civilizacij konflikto teoretikas Samuelis Huntingtonas. 1968 m. ileistoje knygoje Politin tvarka kintanioje visuomenje (Huntington 1968) jis ra, kad komunistiniai reimai skmingiau u besiorientuojanias Vakar pavyzdius bei j ekspert rekomendacijas treiojo pasaulio alis sprend institucionalizacijos (jo terminas) problem. Besivystaniose alyse ji ikyla, kai vakarietikos idjos bei vartotojiko gyvenimo bdo vaizdai suadina plaij masi geresnio gyvenimo lkesius ir mobilizuoja jas modernizacijos teorijos prasme. Nerad pakankamai vertikalaus mobilumo galimybi ekonominje sferoje, nauji mobils, ambicingi, moderns mons savo lkesius adresuoja politinei valdiai, destabilizuodami politin sistem (r. taip pat Portes 1973).
65
inoma, iandien su iais 7-ajame deimtmetyje isakytais kai kuri sovietolog teiginiais keblu sutikti. alyse, kurios nebuvo nepriklausomos (tai vis pirma buvusios Soviet Sjungos respublikos), komunizmas politini taut konsolidacij stabd. Tiesa, iuo atveju keblu pasakyti, ar tos konsolidacijos stabdis buvo komunistinis, ar imperinis Soviet Sjungos, kaip valstybs, pobdis. Be to, netgi Soviet Sjungos nacionalin politika pirmuoju porevoliuciniu deimtmeiu enkliai skyrsi nuo tos, kokia buvo vykdoma vliau. r. taip pat toliau 9.1 bei 8.48.5.
236
Taigi, viena vertus, vyriausybs besivystaniose alyse perkraunamos reikalavimais, kuri jos nra pajgios vykdyti, o kita vertus, ikilimas politin valdi, siekiant nors trumpam pasinaudoti ja korupciniais tikslais, darosi tiesiausiu vertikalaus mobilumo keliu. Dl valdios kovojama demagogikai apeliuojant tam tikrus savo dalies laukianius mobilizuot masi segmentus ir be paliovos keiiant aidimo taisykles stipresniojo naudai. Vienas po kito seka perversmai, vyriausybs krizs, kaitaliojasi karinio perversmo ir rinkim (paprastai nesining) keliu valdi atj valstybs vadovai. Valstyb dl to darosi praktikai nebevaldoma, o vyriausyb nei siekia, nei yra pajgi vykdyti koki nors nuosekli modernizacijos politik. Toki nestabili politin sistem S. Huntingtonas vadino pretorine politija, skirdamas j nuo pilietins politijos, kurios dvi stabilios iuolaikins atmainos yra liberali demokratija ir ... komunistinis reimas. Istorija tikinamai parodo, kad komunist vyriausybs nra kuo nors geresns u laisvsias vyriausybes, kai reikia gelbti nuo bado, pagerinti sveikatos apsaug, padidinti nacionalin produkt, sukurti pramon ir maksimizuoti gerov. Bet vienas dalykas, kur komunist vyriausybs gali padaryti, yra tas, kad jos gali valdyti (govern); jos utikrina efektyvi valdi (effective authority). J ideologija suteikia teistumo pagrind, o partijos organizacija suteikia institucin mechanizm mobilizuoti param ir vykdyti politik (Huntington 1968: 8). Be tokios valdios keblu pajudinti i vietos ir ekonomins modernizacijos veim. Ypa didel spd S. Huntingtonui dar komunistini vyriausybi gebjimas pajungti ir kontroliuoti ginkluotsias pajgas. Tai buvo bruoas, kuris jas itin rykiai skyr nuo politikai nestabili treiojo pasaulio ali, per kurias 7-ajame deimtmetyje nusirito tikra karini perversm lavina. Prireik bent poros deimtmei, kol galutinai paaikjo, kad treiojo pasaulio alys negali pakartoti ne tik isivysiusi Vakar ali nueitojo, bet ir sovietinio kelio modernyb. Azijos (Piet Jemenas) ir Afrikos (Angola, Beninas, Etiopija, Mozambikas ir kt.) alyse susikr sovietinio pavyzdio reimai, mgin imituoti stalinin socializmo statybos politik, patyr visik fiasko. Nedav laukt rezultat ir mginimai perimti i komunistini ali kai kuriuos j industrializacijos laikais vykdytos ekonomins politikos elementus planavim (Indijoje) bei valstybs finansuojamos ir proteguojamos import pakeiianios (import substituting) pramons pltr (kai kuriose Lotyn Amerikos alyse). Komunistinio kelio modernyb patrauklumas iblso dar labiau, kai nuo 7-ojo deimtmeio paios komunistins alys m susidurti su didjaniais ekonominiais sunkumais, kurie skatino abejones, ar jis neveda aklaviet. Tarus, kad komunistin revoliucija bei socializmo statyba yra ne bdas pereiti i kapitalistins ekonomins formacijos auktesn komunistin (kaip man patys komunistai), o tiesiog vienas i daugelio (gal bt pats greiiausias, bet utat ir iauriausias) keli, kuriuo tradicin agrarin visuomen transformuojasi moderni industrin, ikyla klausimas, k tokia samprata leidia pasakyti apie j perspektyvas? Btent ia
III DALIS
237
modernizacijos teorijos alininkai velg pat didiausi savo pranaum prie totalitarizmo teorij, apsiribojani vieno komunistinio reimo politini institucij raidos tarpsnio statiku vaizdu ir nepateikiani gilesns per komunistin revoliucij sukurtos visuomens sandaros bei jos kaitos varomj jg sociologins analizs.
8.2.
Barringtono Mooreo komunistins valdios dilem ir raidos alternatyv analiz
Tokios analizs vienas i pionieri buvo istorinio poskio JAV sociologinje komparatyvistikoje 7-jame XX a. deimtmetyje iniciatorius B. Mooreas, kuris tuo metu jau turjo vieno ir valgiausi JAV sovietolog reputacij. Sovietologijai skirtos dvi B. Mooreo knygos Soviet politika (1950) ir Teroras ir progresas SSRS (1954). Pirmojoje knygoje B. Mooreui rpjo du klausimai: kurios i ikirevoliucini bolevik idj buvo Soviet Sjungoje gyvendintos, kurios atmestos ir kodl? Antra, kuo i istorin patirtis yra pamokoma apie idj vaidmen apskritai? (Moore 1950: 9) Nors viena i pamatini istorinio materializmo tezi yra idj (kaip antstato elemento) nepriklausomybs neigimas, paties marksizmo likimas yra bene pats geriausias atvejis, patvirtinantis prieing poir, kuris teigia autonomik idj vaidmen. O kartu politikos, pagrstos marksizmo idjomis patirtis parodo, kad ta idj autonomija turi ribas. Tas ribas B. Mooreas atskleidia, irykindamas kelet valdios dilem, su kuriomis bolevik partija susidr, mgindama gyvendinti komunizmo kaip laisv ir lygi moni visuomens, kurioje nebra valstybs, vizij. Tai dilemos, kurios ikyla dl prietaravimo tarp tikslo ir priemoni. Pirmoji dilema ikyla dl prietaravimo, kuris ikyla, mginant prievarta sukurti visuomen be prievartos. Nors komunistins ideologijos skelbiamas tikslas yra visuomen be prievartins, t.y. valstybs valdios, taiau to tikslo siekiama, panaudojant valstybs valdi kaip priemon. Nei paimti, nei ilaikyti jos nemanoma be prievartos, o tokioje alyje kaip Rusija, kurioje didioji gyventoj dauguma buvo valstieiai, abejingai ar prieikai irintys bolevik galutinius tikslus, ir be teroro, kuris ilgainiui tampa priemone ir paiai valdaniajai grupuotei disciplinuoti. ia paaikja, kad prievartin (politin) valdia, pasirodo, turi savo dsnius ar funkcinius reikalavimus, su kuriais negalima nesiskaityti, jeigu norima j ilaikyti. Taiau valdios ilaikymas netrunka pavirsti tikslu sau: kad bt sukurta visuomen be valstybs ir prievartos, sukuriama biurokratin policin valstyb, kurioje prievarta ir teroras savo mastais toli pranoksta tai, k galime stebti toje socialinje tikrovje, kuriai marksizmas prieina savo (utopin) socialin ideal. Kitas galutinis komunizmo kaip ideologijos skelbiamas tikslas tai visuomen be socialins nelygybs. Taiau kaip priemon iam tikslui pasiekti tenka naudoti atlyginim diferenciacij, nes kitaip nepavyksta moni motyvuoti dirbti. Dl to atsiranda ir sitvirtina
238
pajam nelygybs ir paveldim pranaum sistema, kai skirtumai tarp atskir grupi gali bti net didesni u bdingus visuomenms, kurias marksistai kvalifikuoja kaip klasines ir inaudotojikas. Marksizmo idj gyvendinimo patirtis parod, kad galima panaikinti privatin gamybos priemoni nuosavyb, ir kad tokia nuosavyb nra btina industrins visuomens funkcionavimo slyga. Taiau visuomen be socialins nelygybs yra nemanoma (Moore 1950: 406). Dar vienas dalykas, kur komunistinis eksperimentas parod apie idj autonomijos ribas, buvo tai, kad objektyvius dsnius, su kuriais turi skaitytis kiekviena politin jga, siekianti ilikti valdioje ir prisiimanti politin atsakomyb u jos valdom valstyb, turi ir tarptautinis galios santyki balansas, kur ta valstyb yra traukta. Taip pat ir bolevikai, siekdami ilikti valdioje, turjo prisitaikyti prie dominuojanio pasaulins politikos modelio. Tai i esms nestabilios pusiausvyros sistema, kuri aprao galios balanso svoka. Jos pagrindiniai principai: reikia prieintis stipriausiai galybei arba tai, kuri stiprdama sukelia grsm tavo saugumui; tai darant, tenka iekoti sjunginink bet kur, nepriklausomai nuo kultrinio ar ideologinio artumo (Moore 1950: 408). Analizuodamas komunistins revoliucijos sukurtos santvarkos ateities perspektyvas, B. Mooreas pasirm M. Weberio idjomis, kurias is ipltojo, nagrindamas charizmatins valdios bei jos transformacijos (sukasdieninimo; vok. Veralltglichung) fenomen (Weber M. 1976 (1922): 140148, 654687). I tikrj politinius sjdius bei reimus, kuriuos H.Arendt ir kiti totalitarizmo teoretikai vadino totalitariniais, galima laikyti atskiru kur kas universalesnio charizmatins valdios (vok. Herrschaft) fenomeno atvejais arba atmaina. M. Weberis pabr, kad grynai charizmatin valdia yra nekasdienikas, o todl ir trumpalaikis bei labai nestabilus darinys. B. Mooreo nuomone, tas politinis reimas Soviet Sjungoje, koks egzistavo J. Stalino mirties ivakarse, jau nebuvo grynai charizmatinis. Tai buvo veikiau valdios sistema, kuri buvo prietaringas charizmatins, racionalios ir (tuo metu vis dar maesniu mastu) tradicins valdios element derinys. Kiekvien i i element B. Mooreas sieja su tam tikrais institutais, grupmis, interesais, o jo savitum konkreiau nusako tam tikru tam elementui savitu sprendim darymo kriterijumi. Charizmatins valdios atveju tai yra grynoji valdia ar galia (power), racionalios instrumentinis racionalumas, tradicins tradicija. Tie kriterijai taikomi, sprendiant penkias universalias socialinio gyvenimo problemas: (1) valdios ir atsakomybs paskirstymas; (2) gamybos organizacija; (3) produkcijos ir paslaug paskirstymas; (4) moni paskirstymas atlikti vairias uduotis gamybos procese; (5) nusikaltim kontrol. J. Stalino valdymo metais dominavo charizmatinis elementas. Jo iraika buvo ne vien vadinamasis asmens kultas, bet ir periodikai pasikartojantis visos valdios hierarchijos perkratymas teroru. Su iuo elementu B. Mooreas sieja dinaminius, ekspansionistinius bei kitus sovietins sistemos bruous. Tuos bruous ir sureikmina koncepcijos, apibendrinanios i sistem totalitarizmo svoka. Paeidiamiausia charizmatins valdios vieta yra
III DALIS
239
valdios paveldjimo problema, kuriai M. Weberis, analizuodamas i valdios atmain, skyr daugiausiai dmesio. Charizmatiniam lyderiui mirus ar uvus, reimas susiduria su paveldjimo krize, kuri gali bti isprsta arba ikilus naujam charizmatiniam lyderiui, arba paiam reimui transformuojantis kit tip, kuriame dominuoja racionalusis arba tradicinis elementas. B. Mooreas neatmet galimybs, kad paveldjimo kriz po J. Stalino mirties bus veikta pirmuoju bdu, kaip kart jau atsitiko mirus V. Leninui.. Tai bt tolygu totalitarizmo tsai. Taiau charizmatiniai valdymo metodai yra nesuderinami su industrins visuomens apskritai bei biurokratins administracins hierarchijos funkcionavimo reikalavimais. Be tokios taisyklingai veikianios valdymo mainos tiesiog nemanoma kontroliuoti dideli gyventoj masi, traukt sudting darbo pasidalijim, bding industrinei visuomenei. Diktatoriaus ar slaptosios policijos galia arbitraliai sikiti bet kuri biurokratins hierarchijos grand gali tiesiog paralyiuoti jos veikim ir sukelti visos sistemos lugim. Pavaldinys nepaklus savo virininkui, jeigu tai darydamas jis nujaus, kad is paklusimo faktas netrukus bus panaudotas prie j kaip rodymas, kad jis dalyvavo giliai ukonspiruotame smoksle prie valstyb. Teroras gal gale sugriauna stabili lkesi apie kit moni veiksmus tinkl, kuris yra bet kokios moni santyki organizuotos aibs branduolys (Moore 1954: 175176). Nors slaptoji policija ir atskiros partijos aparato dalys gali bti suinteresuotos grynosios galios, kaip vienintelio sprendim kriterijaus, isaugojimu, netgi joms visuotinis ir permanentinis nesaugumas yra per aukta kaina, kuri tekt sumokti u tolimesn charizmatinio prado dominavim. Todl labiausiai tiktina B. Mooreas laik stalininio reimo transformacij jo racionalizacijos arba tradicionalizacijos linkme. Formalaus ir techninio racionalumo, kaip sprendim primimo kriterijaus, atstovais, o kartu ir meritokratinio galios bei atsakomybs paskirstymo alininkais B. Mooreas laik technokratus, kuriuos kaip grup sovietins visuomens struktroje ikl J. Stalino forsuota industrializacija. Jai amerikiei sociologas priskyr pramons vadybininkus, ininierius, t partijos funkcionieri dal, kuri buvo sitraukusi technini administratori vaidmenis, o taip pat mokslininkus, kuriuos jis graiai vadina profesionaliais tikrovs testuotojais (professional reality-testers) (Moore 1954: 213). Taiau B. Mooreas toli grau nra links idealizuoti technokrat. Ta pati grup atstovauja ir kitam sprendim primimo principui tradicijai. Teikti pirmenyb iam principui juos skatina interesas konsoliduoti savo socialin padt ir kaip paveldjim perduoti j savo palikuonims. <...> Aukti valdininkai savo vaikams perduoda daug apiuopiam ir neapiuopiam pranaum: geresn isilavinim, maitinim, aprang, o vis pirma paintis rate t, kurie turi valdi. Sunku suvokti, kaip galima bt ivengti i pranaum perdavimo, nesugriaunant eimos, kaip pirminio socialinio vieneto, ko sovietai nusprend negal padaryti dl kit prieasi (Moore 1950: 407). it ilikus, o gal net sustiprjus eimos
240
vaidmen kartu su nemajania ryi bei narysts asmeninse klikose ar pastam tinkluose, o taip pat giminysts svarba skmingai karjerai, latentinius centrinio ir vietini elit interes konfliktus B. Mooreas laiko pagrindiniais tradicionalizmo altiniais sovietinje visuomenje. Tradicionalistin, konservatyvi orientacija esanti ypa bdinga profesionaliems karikiams. Tradicionalistini ir technokratini grupi (kurios i dalies sutampa) suinteresuotum asmeniniu saugumu B. Mooreas laik pagrindine klitimi totalitarini tendencij tsai ar sustiprjimui ateityje. Aptardamas galimus sovietinio reimo ateities scenarijus, jis paymjo: btinas vienas bendras pastebjimas pabriant, kad kratutinis vystymasis bet kuria i i trij krypi yra nemanomas. N vienas i i trij kriterij galia, techninis racionalumas arba tradicija jokioje visuomenje negali kada nors tapti vieninteliu vis sprendim ir elgesio pagrindu. <...> Daugiausia, k galime pasakyti, yra tai, kad kurio nors i i kriterij akcentavimas neleidia pabrti kur nors i likusi dviej. is abipusio nesuderinamumo santykis yra visikai aikus totalitarins galios ir tradicijos atveju (Moore 1954: 222). Tuo atveju, jeigu vir paimt tradicionalistins tendencijos, jis numat technins paangos sultjim ir ssting, rigidikos klasins sistemos su rykiais isilavinimo ir kultriniais skirtumais (Moore 1954: 226) konsolidacij. Laikant socialins sistemos paangumo kriterijumi jos gebjim spariai keistis ir adekvaiai atsakyti socialins aplinkos metamus ikius, ios tendencijos sigaljimas bt tolygus pototalitarinio reimo nuosmukiui. Pats B. Mooreas man, kad iai tendencijai siviepatauti trukdo globalins supervalstybs statusas, kuris SSRS trauk ginklavimosi varybas su JAV. Btinyb atsakyti vis naujus ir naujus i varyb ikius skatina technokratines tendencijas, utikrinanias industrinio bei socialinio dinamizmo ts, taiau taip pat palieka atvir ir totalitarizmo atgimimo galimyb.
8.3.
Realus socializmas kaip neubaigta modernizacija: konvergencijos teorijos poiris
velgiant B. Mooreo prognozes i daugiau negu 50 met retrospektyvos, galima konstatuoti, kad jis i esms teisingai numat pagrindines sovietins visuomens raidos tendencijas, o taip pat adekvaiai nuviet jos pagrindines dilemas. Negana to, jis anticipavo takoskyros linijas sovietolog debatuose laikotarpiu nuo J. Stalino mirties iki pat Soviet Sjungos lugimo. Juose galima iskirti tris pagrindines kryptis. Pirmj stovykl sudar vis majanti totalitarizmo teorijos alinink grup. Jai priklausantys tyrintojai pabr socialins tikrovs, kuri atsirado kaip mginimo gyvendinti komunistin utopij vaisius, beprecedent kitonikum. Bdama sui generis, ji turinti bti aikinama i jos paios, o ne remiantis palyginimais ir analogijomis su lengviau prieinamomis empiriniam tyrimui moderniomis Vakar
III DALIS
241
visuomenmis, besimodernizuojaniais sociumais arba ikimoderniomis visuomenmis. Totalitarizmo teorijos alininkai man, kad komunistin ideologija yra svarbiausias veiksnys komunistini reim politikai suprasti (jie tebes ideokratiniai). Todl jie tebra ir tokie pat ekspansyvs ir agresyvs, kaip ir V. Lenino ar J. Stalino laikais. Jie laik savo misija spti Vakar ali visuomenes, kad tampos mainimo politika yra tik manevras ar taktin priemon, siekiant to paties nekintamo galutinio tikslo pasaulins revoliucijos ir pasaulinio viepatavimo. Kadangi t reim totalitarin esm nesikeiia, tai ir i ali vidaus politikoje realia galimybe ilieks ir grimas prie teroro, kaip politikos priemons, o kartu ir charizmatinio elemento sovietinje santvarkoje reaktyvacija. Soviet Sjungos modernumas ess tik tariamas sovietin visuomen yra industrin, bet karin. Joje viskas es pajungta karo mainos krimui ir tobulinimui, ruoiantis lemiamam miui dl pasaulinio viepatavimo, kuriame labiau tiktina yra btent totalitarizmo pergal, nes demokratins alys esanios taikingesns ir linkusios nuolaidiauti, kaip kad kadaise jos nuolaidiavo A. Hitleriui tikdamosi tokiu bdu ivengti karo. Bene daugiausiai totalitarizmo teorijos alinink paskutiniais Soviet Sjungos deimtmeiais buvo tarp prancz politolog ir socialini teoretik (Besanon 1978 (1976); 1981; Castoriadis 1981; Thom 1989). Tuo tarpu absoliuti dauguma anglosaks ali sovietolog skeptikai irjo totalitarizmo teorij, laikydami j altojo karo atgyvena, o jos netikt ipopuliarjim Pranczijoje aikino psichologinmis prieastimis: daugelis jos pranczikj neofit jaunystje buvo marksistai ar netgi komunistai. Daugelis totalitarizmo teorijos kritik neig tos teorijos mokslikum. Totalitarizmo teorija neskatinanti empirikai tirti komunist valdom visuomeni realios tikrovs, o tiesiog pakartojanti apie jas tas ideologines frazes, kurias tirauoja komunistin propaganda. Ji tas frazes paverianti antikomunistine propaganda, tiesiog pakeisdama prieinga t frazi vertinamj krov, taiau kartu nejuiomis priimdama j deskriptyvin turin. Antai teigdama beprecedent ir iskirtin komunistini totalitarini visuomeni socialins tikrovs pobd, totalitarizmo teorija pripastanti komunistini reim ideolog tez, kad jose nebeveiki bdingi kapitalistinms ar net visoms klasinms visuomenms sociologiniai ir ekonominiai dsniai. Teigdama, kad i visuomeni skiriamasis bruoas yra viso socialinio gyvenimo kontrol i vieno centro, ji kitais odiais atkartojanti komunistins propagandos klies, kad iose visuomense rinkos stichij, klasi ir kitoki grupi interes konfliktus pakeit monolitin liaudies vienyb bei smoningas socialini proces valdymas, kur vykdo komunist partija, kakokiu stebuklu ivengianti t organizacijos ir vadybos teorijos atskleidiam keblum, su kuriais susiduria mginimas centralizuotai valdyti sudtingas socialines sistemas. Teigdama, kad komunistinis totalitarizmas nepaliaujamu smegen plovimu iugd homo sovieticus, totalitarizmo teorija pripasta realybe tai, k pai komunistini ali propaganda laiko vis dar nerealizuota siekiamybe naujo mogaus iugdym, ir t. t.
242
Dauguma profesionali socialini tyrintoj Vakaruose btina socialinio tyrimo mokslikumo slyga laiko laisv nuo vertinim. metodologin princip kadaise pagrind M. Weberis (1990 (19171919)). Tiksli jo prasm ir gyvendinamumas tebra diskusij objektas (Norkus 2001). Taiau pripainus jo pareigojani gali, reikia konstatuoti, kad totalitarizmo teorija iam principui nusiengia ne maiau u marksistin ar kritin socialin teorij (Geuss 1981), kurios atvirai skelbia atitinkamai partikumo ir painimo pajungimo emancipacijos interesui principus. Nors socialinio mokslo laisvs nuo vertinim principo kritikai (tiek kairieji, tiek deinieji) savo ruotu turi pakankamai gana svari argument abejoti, ar komunizmo ir jo padarini analiz gali tam principui nenusiengti, dauguma sovietolog, nuslgus altojo karo tampai, laik savo, kaip mokslinink, pareiga kiek galima nuosekliau laikytis minto principo. Jie man, kad is principas nenustoja savo normatyvins galios dl to, kad jo sunku laikytis, ir jis mokslo praktikoje yra danai paeidinjamas. Panaiai ir dorovins normos ar teisins nenustoja galioti dl to, kad jos yra paeidinjamos. Totalitarizmo teorijos kritikai man, kad atvirai atmesdami princip, totalitarizmo teorijos alininkai (kaip ir marksistai-leninieiai) tuo paiu diskvalifikuoja save kaip mokslininkus ir pavirsta tiesiog ideologais. Abiej opozicini totalitarizmo teorijai sovietologijos krypi atstovus vienija lojalumas laisvs nuo vertinim principui ir socialins tikrovs, kurios atsiradime iskirtin prieastin vaidmen suvaidino komunizmo idjos, beprecedentikumo bei palyginamumo tik su nacionalsocializmo ideologijos padariniais neigimas (r. Almond and Roselle 1993). Jie teigia, kad komunist valdom ali lyginimas su hitlerine Vokietija yra maiau vaisingas u palyginimus, kuriuose komunistins santvarkos prigimiai ir raidos tendencijoms atskleisti kaip tos santvarkos veidrodis panaudojamos kitokios visuomens. Lygindami komunistinius reimus su nacistine Vokietija, perdedame j vidin stabilum, monolitikum, agresyvum ir darome klaiding ivad, kad juos galima sunaikinti tik nugaljus kare, kur anksiau ar vliau sukels t reim prigimtinis agresyvus ekspansyvumas. Alternatyvi totalitarizmo teorijai sovietologijos krypi keliai isiskiria klausimu, kuris palyginimas veda giliau u komunistini ali lyginim su nacistine Vokietija. Vieni mano, kad, siekdami irykinti svarbiausius j socialins tikrovs bruous, turime jas lyginti su isivysiusiomis pai Vakar visuomenmis. Ir vienos, ir kitos esanios modernios visuomens, tik atjusios modernyb skirtingais keliais. Tas keli modernyb skirtumas paaikina, kodl alys, vadinanios save socialistinmis, skiriasi nuo ali, vadinam isivysiusiomis kapitalistinmis. Taiau tie skirtumai yra antraeiliai, neesminiai, palyginus su jau esamais panaumais, ir ateityje turt dar labiau nusitrinti, socialistini ali raidoje toliau reikiantis toms tendencijoms, kurias B. Mooreas vardino racionalizacijos ir technokratijos terminais. is komunistini ali supanajimo ar suvienodjimo su isivysiusiomis kapitalistinmis alimis procesas buvo pavadintas konvergencija. Todl sovietologins teorijos,
III DALIS
243
silanios velgti komunistini ali tikrov per svok ir teorij, sukurt moderni visuomeni socialinei tikrovei aprayti bei aikinti, prizm bei numatanios komunistini ali supanajim su isivysiusiomis kapitalistinmis, toliau bus vadinamos konvergencinmis arba tiesiog konvergencijos teorija. ymiausi ir nuosekliausi tokio poirio atstovai buvo Cyrillas E. Blackas (1966), Jerry Houghas (1969; 1977; 1980; 1988; 1997; Hough and Fainsod 1979) ir Stephenas Cohenas (1985a; 1985b), Moshe Lewinas (1974; 1991 (1988). Konvergencijos teorija dominavo pirmuosius du postalininius deimtmeius, kai ekonominio augimo Soviet Sjungoje ir kitose komunistinse alyse tempai vis dar lenk Vakar pasaulio alis. Btent i iliekanti ekonomins raidos dinamika pastmjo Soviet Sjungos vadovyb 1961 m. paskelbti ultraoptimistin treij SSKP program, kuri numat 1980 m. ubaigti komunizmo statyb. Tuometiniai komunizmo kritikai jo lemtingu trkumu laik anaiptol ne jo sukurtos santvarkos negal utikrinti ekonomikos augim ir technologin paang, bet tik civilini ir politini mogaus teisi66 paeidimus. Vienas i j ra: inoma, jeigu ekonominis augimas bt vienintelis tikslas, silogizmu ar kokia nors kita logikos figra bt sunku rodyti natral Vakar sistemos, kaip pavyzdio neisivysiusioms alims, pranaum (Bowles 1962: 504). Stebdami tebevykstant Soviet Sjungos ekonomin augim bei technologin paang, kurios simboliu tapo sovietins kosmonautikos laimjimai, daugelis sovietolog prognozavo bsim sovietinio tipo visuomeni ir Vakar pasaulio konvergencij, vyksiani sovietinio reimo palaipsns evoliucijos keliu. Teorinis i lkesi pagrindas buvo jau aptarta modernizacijos teorija, kurios dauguma variant teig btin modernybei, kaip socialinio gyvenimo evoliuciniam tipui, bding funkcin vertybi ir organizacini princip, o taip pat skirting socialinio gyvenimo sfer diferenciacij. Kuo visuomen labiau technologikai ir ekonomikai isivysiusi, tuo labiau ji funkcikai ir socialiai diferencijuota, ir tuo sunkiau es utikrinti jos funkcionavim ir tolimesn raid centralizuoto koordinavimo bei planavimo metodais. is didjantis komunistini ali socialins organizacijos sudtingumas priversiantis valdantj sluoksn vykdyti reformas i viraus, palaipsniui tas visuomenes liberalizuoti bei demokratizuoti, diegti pliuralistinius pradus j ekonominiame bei politiniame gyvenime. Per i sociologins modernybs ir modernizacijos teorijos idj prizm Vakaruose buvo suvokiamos 7-jame deimtmetyje Vidurio Europoje bei Soviet Sjungoje isipltojusios ekonomist diskusijos dl rinkos socializmo (r. toliau, 10.2), kurios reik faktin svarbiausio K. Marxo komunizmo utopijos siekinio sukurti visuomen be prekini-pinigini santyki isiadjim Kai kurias rinkos socializmo teoretik idjas kiskaitos princip pavadinimu buvo mginama gyvendinti ekoslovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir netgi (pirmaisiais L. Bre66
Apie ias svokas r. toliau, 13.4.
244
nevo valdymo metais) Soviet Sjungoje. Ypa optimistikai konvergencijos teorijos alininkus nuteik 1968 m. Prahos pavasaris, kai valdi ekoslovakijoje atjus komunist reformatori grupuotei, ioje alyje buvo intensyviai diskutuojami ekonomini ir politini reform planai, kuri programinis tikslas buvo humanizuoti socializm, suteikti jam mogik veid. Konvergencijos teorijos alininkai tikjosi, kad tos reformos ilgainiui atves socialistines alis miri arba rinkos socializmo ekonomik ir reali demokratij, bendrais bruoais primenani, o kai kuo gal ir pranaesn u iuo metu realiai egzistuojani Vakar liberalij demokratij bei kapitalizm. Daugelis ios teorijos alinink kritikai vertino pai isivysiusi Vakar ali socialin tikrov ir tikjosi, kad i ateityje savo ruotu keisis socialistine linkme, kai bus dar plaiau taikomas valstybinis ekonomikos reguliavimas bei programavimas, pleiamos gerovs valstybs teikiamos socialins paslaugos bei garantijos, o demokratija gilinama ols akn demokratijos, industrins demokratijos ir kit dalyvaujanmosios demokratijos form linkme, ir tokiu bdu bus ibaigta modernyb, kuri ne tik komunistinse, bet ir Vakar alyse ess nebaigtas vykdyti projektas (Habermas 2002 (1988)). Toki pokyi paiuose Vakaruose idja buvo siejama su socializmo su mogiku veidu idja ir netgi su marksikuoju humanistiniu visuomens be susvetimjimo socialiniu idealu.67 Tas idealas, o ne realiai egzistuojanti ir empirikai stebima isivysiusi Vakar ali socialin tikrov, ir buvo laikomas bsimos socializmo ir kapitalizmo konvergencijos taku. Skirtingai nuo totalitarizmo koncepcijos alinink, konvergencijos teoretikai pabr ne laisvajam pasauliui save priskyrusi ir socialistinmis save vadinani ali skirtumus, bet j panaumus, teigdami, kad jos knija tiesiog kiek skirtingus modernybs, kaip evoliucinio visuomens tipo, variantus. Tie skirtumai yra laikini ir gali bti paaikinti vluojania ir besivejania modernizacija socialistinse alyse. Remdamiesi ia prielaida apie esmin ar gelmin i ali socialins tikrovs panaum, konvergencijos teoretikai siek parodyti, kad svarbiausi socialistini ali tikrovs bruoai gali bti aprayti sociologini teorij, kurios taikomos Vakar ali kontekste, kategorijomis (ir atvirkiai). Antai aikinant politinius procesus, vykstanius iuolaikiniuose demokratiniuose reimuose, Vakar ali politikos moksluose 67-ame deimtmeiuose susidr dvi pagrindins teorins prieigos valdaniojo elito teorija (Mills 1956) ir pliuralizmas (Dahl 1961). Pirmosios alininkai teig, kad ir socializmo, ir liberaliosios demokratijos slygomis reali valdia galia priimti sprendimus, nulemianius valstybs politik priklauso valdios ar galios elitui (power elite), t.y. valdaniajai maumai. Toki valdanij maum itin lengva identifikuoti socialistinse alyse, nes ia egzistuoja net jos formals sraai. Tai yra vadinamoji nomenklatra sraai partijos nari,
67
Nepastebint ar ignoruojant principin marksikojo humanizmo prieikum rinkos santykiams su j prekiniu fetiizmu.
III DALIS
245
kuriems patikima uimti vadovaujanias pareigas. Tiesa, tokie sraai bna slapti. Taiau valdanio elito branduolys nra paslaptis jis sutampa su komunist partijos Centro Komiteto nari srau. Taiau savo neformali nomenklatr ir netgi neformalius centro komitetus turinios ir liberaliosios demokratijos. Palyginimo tikslais galima sukonstruoti hipotetin Amerikos Centro komitet i 200 nari, kur sudaro: vyriausybs nariai, valstij gubernatoriai, Kongreso vadovai, Kongreso komitet pirmininkai, Aukiausio Teismo teisjai, 50 didiausi korporacij vyriausieji vadybininkai, ginkluotj pajg politikos tarybos nariai ir dar 5 kariniai pareignai, ir 30 subvyriausybini valdinink i Baltj Rm personalo, vykdomj departament ir nepriklausom agentr (Hough 1977: 41). Pliuralistins prieigos alininkai politik aikino daugelio skirting interes grupi varybomis dl takos politini sprendim procesui ir neig, kad demokratinje politinje sistemoje galima aptikti elit toki interes grup, kuri iose varybose visada laimi (r. Norkus 1998b). Interes grupi reikalavimai valstybs valdiai yra politinio proceso vestis (input), kuri tas procesas transformuoja ivest (output) politinius sprendimus. T sprendim pobdis priklauso ne tik nuo grupi, kuri interesai susikerta, santykins galios, bet ir nuo j suinteresuotumo tam tikru konkreiu sprendimu laipsnio. Nuo suinteresuotumo laipsnio priklauso, kiek savo itekli ta grup skirs sprendim proceso baigiai paveikti. Totalitarizmo teorijos alininkai politikos model laiko pritaikomu tik politiniams procesams, vykstantiems demokratinse politinse sistemose (politijose). J poiriu, jis netinka politiniams procesams totalitarinse politijose. Pagal totalitarizmo teorijos pateikiam vaizd, jose politiniai sprendimai kyla i vieno ikilusio vir visuomens ir j sudarani socialini grupi reikalavimais nepaveikaus centro. Totalitarinje politikoje politinio proceso vestis yra ne grupi interesai, taiau to centro valia, kuri siekia transformuoti visuomen, vadovaudamasi tam tikra utopine tobulos visuomens vizija. Politinis procesas totalitarinje visuomenje yra ypatingas tuo, kad jis turi tik ivest, bet neturi vesties jeigu tokia nelaikysime totalitarinio reimo ideologijos. Jau B. Mooreas abejojo io modelio adekvatumu net ir J. Stalino laik Soviet Sjungai, kuri totalitarizmo teoretikai laik ir tebelaiko beveik tobulu totalitarizmo siknijimu. Jis atkreip dmes tuos bdus, kuriais J. Stalino reimas utopin komunistin ideologij pritaik, adaptavo prie nepaklusnios tikrovs. Tai kai kuri galutini tiksl atsisakymas, nuklimas neapibrt ateit arba j ritualizavimas. B. Mooreas neneig, kad ideologija kaip stiprus autonomikas veiksnys takojo io reimo politik. Taiau jis reikalavo skirti sovietins valdios formali ar oficiali ideologij nuo to, k jis vadino operacine ideologija (operating ideology). Pirmj sudaro vieai paskelbti ar ispausdinti pareikimai apie tikslus ir priemones, kurie yra suformuluoti simboliais, bdingais pradinei doktrinai arba jos oficialiai sankcionuotoms adaptacijoms (Moore 1950: 420). Neformali arba operacin ideologija tai keletas fundamentali ir danai neisakyt prielaid, dl kuri daugiau ar maiau sutaria (Moore 1950: 420) reimo lyderiai.
246
Apie tokios ideologijos egzistavim ikalbingiausiai byloja tie atvejai, kai sovietinis reimas grdavo prie politikos, kurios jau buvo atsisaks, spaudiamas aplinkybi. Pavyzdiais gali bti J. Stalino antroji revoliucija 1929 m., atsisakant vadinamosios naujosios ekonomins politikos; grimas prie agresyvios antireligins politikos po to, kai Rusijos staiatiki banyiai Antrojo pasaulinio karo metais buvo padaryta dideli nuolaid ir pan. i operacin ideologija yra kompromisas tarp tiksl ir priemoni arba, kitaip sakant, tarp galios sumetim ir pirmins doktrinos (Moore 1950: 420). Demokratinio kapitalizmo ir valstybinio socializmo gelminio panaumo tezs alininkai teig, kad po J. Stalino mirties ideologijos taka politiniam procesui dar labiau sumajo, o jo eiga atsivr socialini grupi, sudarani sovietin visuomen, spaudimui. Kaip ir liberaliosios demokratijos atveju, taip ir Soviet Sjungos atveju valstybs politika turinti bti aikinama kaip interes grupi kovos iraika, o tos politikos pokyiai gal bti paaikinti galios santyki tarp t grupi pokyiais. Tai vis pirma nauj socialini grupi ikilimas ir sustiprjimas, o tai veria valstybs valdi labiau atsivelgti j interesus. Kai kurie sovietologai (Jerry Houghas) postalinines sovietinio tipo visuomenes laik jau i esms pliuralistinmis. J poiriu, po vienpartins politins sistemos, kurioje taip pat ir teisikai buvo tvirtintas Komunist partijos vadovaujantis vaidmuo, fasadu slypjo politin realyb, savo bendrais bruoais primenanti t, kuri aptinkama ir liberalios demokratijos alyse. Visuomen save jau trauk komunist partij, paversdama j tiesiog arena, kurioje vyksta skirting interes grupi kova, ir kartu atimdama i jos gali kaip kokiai iorinei jgai pertvarkyti visuomen pagal savo ideologij (plg. Hill and Frank 1981; Stark and Bruszt 1998: 111115). Tiesa, priklausomai nuo to, kaip konkreiau buvo suprantamos interes grups, ilgainiui isiskyr kelios pliuralistins prieigos versijos. Viena i j tas interes grupes tapatino su tam tikrais socialiniais sluoksniais arba klasmis. Kita, kuri patys sovietologai savo vidaus diskusijose kvalifikavo kaip korporatistin, tokiomis grupmis laik funkcines interes grupes, kurias galima tapatinti su profesijomis (r. taip pat 13.5). tai kaip Valerie Bunce, kuri buvo pagrindin sovietinio reimo kaip korporatizmo atmainos teorijos atstov, interpretavo ideologin isivysiusio socializmo koncepcij, kuri 8-ajame XX a. deimtmetyje tapo tuometins Soviet Sjungos vyriausybs valdymo formule: tai buvo vizija konsensu pagrstos visuomens, kurioje konflikt kontroliuot aktyvi valstyb per kontraktus, sudarytus tarp valstybs ir funkcini interes (functionally-based interests). ie sandriai, kuriais itekliai ir prijimas prie politikos proceso buvo mainomi politin param, ekonomin bendradarbiavim ir patikim informacij, buvo suprantami kaip mechanizmai, kurie padidins ne vien stabilum, bet ir augim, sumaindami ekonominius konflikto katus (Bunce 1983: 134).68
68
r. taip pat Bunce 1980; 1981.
III DALIS
247
Treia vadinamoji biurokratins politikos mokykla toki grupi iekojo paties valdaniojo elito viduje, aikindama Soviet Sjungos politikos vingius interes konfliktais tarp skirting inyb atstov. Tokie konfliktai vis pirma kildavo dl nepakankam itekli paskirstymo tarp inyb. Karikiai siekdavo gauti nauj ir moderni ginkl, mokslininkai nauj laboratorij ir eksperimentins aparatros, kiekviena i daugybs pramon tvarkani ministerij daugiau investicij ir lengvesni planini uduoi ir t.t. i pliuralizmo versija buvo konservatyviausia, nes ji lengviausiai suderinama su totalitarizmo teorija. Jau ios teorijos krjai atkreip savo dmes tok totalitarizmo bruo, kaip vienas kit dubliuojani (tas paias funkcijas atliekani) inyb krim. Diktatoriai tai darydavo, dirbtinai skatindami varybas ir konfliktus tarp inyb, kad jos kovot dl diktatoriaus, atliekanio galutinio arbitro vaidmen, palankumo. Taigi tai buvo bdas ilaikyti gali diktatoriaus rankose. Biurokratins politikos teorijoje teigiama, kad postalininje Soviet Sjungoje vyko galios ir valdios dispersija: jeigu grynojo totalitarizmo laikotarpiu vis gali akumuliavo arba koncentravo diktatorius, tai dabar atsirado daug skirting galios centr. Aukiausias partijos vadovas ess ne visagalis, bet tik vienas i daugelio galios centr. Jis atlieks tarpininko ar moderatoriaus vaidmen, ir gals isaugoti valdi tik tol, kol sugeba ilaviruoti tarp daugelio skirting interes. Tuo galjs sitikinti Nikita Chruiovas, kai jo reformos vienu metu paeid daugelio taking inyb interesus ir paskatino j vadovus sudaryti prie j sjung. Pliuralistinis pototalitarins politikos modelis laik galios dispersijos proces negrtamu ir implikavo optimistines prognozes apie socialistinmis save vadinusi ali ateit: ilgalaikje perspektyvoje jos turjo palaipsniui transformuotis vakarietiko tipo liberalias demokratijas.
8.4.
Konvergencija ... su treiuoju pasauliu? Komunistinio neotradicionalizmo teorijos poiris
Taiau jau 7-ojo deimtmeio pabaigoje (po Soviet Sjungos ir jos satelit Varuvos pakto ali invazijos ekoslovakij) Soviet Sjungos ir daugelio kit Vidurio Europos ali gyvenime m rykti tendencijos, labiau atitikusios B. Mooreo prie por deimtmei suformuluot sovietinio reimo tradicionalizacijos scenarij. Pagrindin tuo metu irykjusi ir iki pat Soviet Sjungos lugimo ilikusi takoskyros linij sovietologijoje nuymi 1966 metais paskelbto Zbigniewo Brzezinskio straipsnio pavadinimas: Tarybin politin sistema: transformacija ar degeneracija? (Brzezinski 1966). Konvergencijos tezs alininkai ra apie jau vykstani jos transformacij liberalios demokratijos ar netgi u j pranaesns sistemos linkme. Degeneracijos tezs alininkai teig jos suakmenjim (petrification), o stebimus pokyius traktavo kaip isigimim ar nuosmuk. Degeneracijos tezs alininkai teig, kad destalinizacija, tiek daug vili suadinusi konvergencijos teorijos alininkams, buvo pavirutinika ir nenuosekli. Ji nepaliet pagrin-
248
dini J. Stalino laikais susiformavusi institucij (toki, kaip centralizuotas kio planavimas, demokratinis centralizmas ir t.t.), kurios gijo ventos ir todl nelieiamos tradicijos status. Sovietinio tradicionalizmo koncepcijos alininkai teig, kad ateityje ios tradicins sovietins institucijos vis labiau stabdys Soviet Sjungos ir jos satelit socialin ir ekonomin paang, nulemdamos didjant santykin j atsilikim nuo Vakar ali bei nuosmuk. Itikimiausi totalitarizmo teorijos alininkai sovietologijoje buvo senieji ir naujieji emigrantai i komunistini ali ar j palikuonys, turintys asmenini sskait su komunistais. Didiausi konvergencijos teorijos entuziastai buvo imtaprocentiniai amerikieiai ir britai, savo akademin karjer pradj naujj kairij idj veikiamo student protesto sjdio, savo kulminacij pasiekusio 1968 m., laikais. Degeneracijos tezs alininkai buvo arba kiek atau totalitarizmo teorijos alininkai, arba nusivyl konvergencionistaimodernizatoriai. Nuo t nedaugelio komunizmo analitik, kurie liko imtaprocentiniai totalitaristai (t.y. komunizmo kaip totalitarizmo koncepcijos alininkai), juos skiria kritikas poiris j aliarmizm totalitarizmo teorijos alinink nenuilstamai skelbiamus spjimus, kad komunizmas ilieks toks pat agresyvus ir pavojingas Vakar pasauliui, kaip ir savo jaunysts laikais. Dl Soviet Sjungos pergali Afrikoje, kur keletas ali paskelb marksizm-leninizm savo oficialia ideologija bei JAV pralaimto karo Vietname tokie spjimai atrod gana tikinamai. Degeneracijos tezs alininkai teig, kad Soviet Sjungos keliama grsm maja, nes komunistiniai reimai silpnja ir isigimsta, virsdami popieriniais tigrais. Svarbiausias degeneracijos ir totalitarizmo teorijos skirtumas tas, kad degeneracijos tezs alininkai pamgino pozityviais terminais (ne vien epitetais, kurie sako, kuo empirikai stebimi komunistiniai reimai vis labiau nukrypsta nuo idealaus totalitarizmo tipo) apibrti t socialin bv, kur smukdamas ir isigimdamas pereina totalitarinis reimas. Kaip ir konvergencijos teoretikai, jie iam tikslui pasitelk socialines teorijas, kurios buvo ipltotos analizuojant nekomunistini ali socialin tikrov, ir deklaravo itikimyb laisvs nuo vertinim principui bei pozityvaus socialinio mokslo idjai. Nuo konvergencijos teoretik juos skyr poiris, kokie palyginimai gali giliausiai atskleisti komunistini ali tikrov. J poiriu, tam geriausiai tinka palyginimas su ikimodernia tradicini visuomeni socialine tikrove bei tomis iuolaikinmis alimis, kuriose modernizacija patyr neskm. Jeigu komunizm ir galima laikyti keliu modernyb, tai buvo toks kelias, kuris baigsi neskme, atvesdamas juo nujusias alis aklaviet, kuriai nusakyti geriausiai tinka neotradicionalizmo ir neopatrimonializmo terminai. Komunistins alys ne strigusios ar nebaigtos, bet lugusios modernizacijos atvejai. Komunistinio neotradicionalizmo (neopatrimonializmo) teorijos alininkai neneig, kad iose alyse vykstantys socialiniai pokyiai gali bti nusakyti konvergencijos terminu. Taiau tai konvergencija ne su isivysiusiomis Vakar alimis, taiau su neskmingai besivystaniomis treiojo pasaulio alimis. Tos konvergencijos metu Soviet Sjunga virsta
III DALIS
249
Burkina Faso su branduoline bomba. Vadinasi, daugiausiai apie komunistini ali ekonomik ir politik galime suinoti, jos analizei panaudodami tas sociologines, politologines, ekonomines vidutinio spindulio teorijas bei teorinius modelius, kurie buvo ipltoti, nagrinjant besivystani ali (ypa Afrikos) ar netgi pai Vakar ali ikimodernij socialin tikrov. Pat neotradicionalizmo termin nukal ymus JAV sovietologas Kennethas Jowittas (1983; 1992). Komunistinio neotradicionalizmo koncepcij galima laikyti B. Mooreo postalininio sovietinio reimo tradicionalizacijos prognozs konkretizacija: K. Jowittas ir kiti neotradicionalistai (Walder 1986; Walder 1995; Lupher 1992; Lupher 1996) esamuoju laiku ra apie t pat, apie k B. Mooreas ra bsimuoju. Tie patys yra ir j teoriniai altiniai. Tai yra M. Weberio valdios tipologija. Neotradicionalist poiriu, komunistini reim evoliucija tai ne kart istorijoje pasikartojs charizmatins valdios tradicionalizacijos, o kartu ir j palydinios politins korupcijos isikerojimo bei nuosmukio atvejis. Apibendrinant, poiriai Soviet politik/ekonomik, pabriantys jos modern, rusik ar svetim pobd, pateikia klaidingus vaizdus (false accounts). Sovietin reim geriausiai laikyti institucikai nauja charizmatins, politins, socialins ir ekonomins organizacijos forma, kuri rutinizuojasi neotradicine kryptimi (Jowitt 1992: 127). Pabrdamas lemiam V. Lenino naujo tipo partijos doktrinos ir jo asmeninio indlio vaidmen, K. Jowittas 1917 m. Rusijoje atsiradusi ir vliau kitas alis iplitusi valdios sistem vadina leninizmu. Palyginus su M. Weberio apraytais charizmatins valdios atvejais leninizmas ypatingas tuo, kad ia charizmatinis herojus yra ne genialus individas, bet kolektyvas Partija. Nors daugelio partijos vadov valdia buvo faktikai neribota ir jie bdavo neabotai auktinami, netgi J. Stalinas kartodavo privalomas frazes apie kolektyvin vadovavim, o asmens kultas buvo suvokiamas kaip ne visai korektikas dalykas. iuo atvilgiu leninizmas, kaip charizmatinis impersonalizmas, skyrsi nuo nacizmo, kur aukiausia valdia buvo atvirai suasmeninta. Lenininis reimas turi tris jo pobd apibrianius bruous: (1) socialini kautyni, klasinio karo su savo socialiniu eimininku (valdoma visuomene Z. N.) pirmenyb; (2) istorins-politins valgos, kuri kiekvienu atskiru momentu knija teisinga linija, monopolis; ir (3) Partijos, kaip vienintels instancijos, kuriai priklauso politin lyderyst bei politins teiss (enfranchisement), koncepcija (Jowitt 1992: 259). Tol, kol nesibaig charizmatinis leninizmo periodas, partija buvo karin organizacija, vykdanti klasin kar prie savo socialin eiminink. Bdingas leninizmo bruoas politikos vykdymas viena po kitos sekani kampanij pavidalu, kurios planuojamos ir vykdomos pagal karini kautyni pavyzd. Partijos nario elgesys buvo modeliuojamas pagal tobulam kareiviui deramo elgesio pavyzd, ir kol partijos karas prie visuomen tssi, j sudar bet koki uduot atlikti pasireng agentai (deployable agents). Leninizmo neotradicionalistin transformacija prasidjo, kai po J. Stalino mirties partija nutrauk kar prie
250
visuomen. Ideologin io ingsnio iraika buvo galutins socializmo pergals paskelbimas bei deklaravimas, kad sovietin valstyb turi visaliaudin pobd. M. Weberis svarbiausiu charizmatins valdios tradicionalizacijos proceso varikliu laik charizmatinio valdovo palydos nari suinteresuotum t socialini pranaum, kuriuos jie gijo susiej savo asmenin likim su valdovu, tvirtinimu, perduodant juos vaikams. Pagrindiniu jos turiniu jis laik rutinizacij ir asmenins charizmos virsm institucine (posto ar pareigybs) charizma. Tradicionalizacija skminga, jeigu organizacijos kadrini darbuotoj materialin gerov utikrinama, isaugant organizacijos kompetencij ir integralum. Taiau galima ir tokia rutinizacija, kai pareigybs charizma yra pajungiama jas uimani asmen partikuliariniams ar privatiems interesams. Konkreiau tai reikia, kad pareigyb yra pasisavinama ir inaudojama asmeniniais interesais. Tuos partijos ir visuomens santyki pokyius, kuriuos konvergencijos teorija aprao kaip partijos pavirtim skirting interes grupi kovos lauku, anticipuojaniu lenininio reimo demokratin transformacij, K. Jowittas traktuoja kaip partijos politin korupcin tradicionalizacij, dl kurios ji atsiduria madaug tokioje bsenoje, kokioje katalik banyia atsidurdavo simonijos (prekybos banytinmis pareigybmis) laikais. Amerikiei sovietologo pateikiam leninizmo tradicionalizacijos analiz galima konkretizuoti, panaudojant taip pat ir M. Weberio valdios sociologijoje pateikiam vienos i vokiei sociolog iskirt tradicins valdios atmain patrimonializmo analiz bei jos pagrindu iuolaikinje politologijoje ipltot neopatrimonializmo teorij, taikom treiojo pasaulio ali politinio vystymosi problemoms analizuoti.69 Vokiei sociologas patrimoninmis (arba tvoninmis) valstybmis vadino ikimodernius teritorinius politinius darinius, kuriuos j valdovai traktavo kaip savo gimins paveldim nuosavyb (Weber M. 1976 (1922): 580624, 641653). Patrimonins valstybs sampratos paminklas yra pasakos apie valdovus, kurie gali pus ar tredal savo karalysts atiduoti kaip savo dukros krait jauniki varybose savo aunumu visus konkurentus pranokusiam pretendentui. Ankstyvaisiais Naujaisiais laikais ikyla alternatyvi valstybs, kaip vieos staigos su savo interesais, kurie gali skirtis nuo valdanios dinastijos interes, samprata (Meinecke 1963 (1924)). ia pats valdovas suprantamas kaip vyriausias valstybs tarnas, kurio nualinimas gali bti kit valstybs tarn (valstybinink) pareiga, kai jis vykdo aling valstybs interesams politik. Tokios valstybs sampratos ir ja pagrsto valdinink etoso bta ir kitose civilizacijose. Antai senovinje Kinijoje pavyzdingas valstybs valdininkas mandarinas, pastebjs valdovo klaidas, privaldavo parayti ir pateikti imperatoriui u ias klaidas j kritikuojant memorandum, netgi inodamas, kad u tai jo laukia paeminimas tarnyboje arba netgi mirties bausm (taip daniausiai ir atsitikdavo su tais, kurie paklusdavo iai pareigai).
69
r. taip pat Bunce 1980; 1981.
III DALIS
251
Neopatrimonializmu iuolaikinje lyginamojoje sociologijoje priimta vadinti reim, kuriame patrimonin valdios struktra egzistuoja po modernios biurokratins valstybs mainos luobu (Eisenstadt 1973; Roth 1968; Bratton and Walle 1994; 1997; Robin 1982; Snyder 1992). Neopatrimonializmo svok pasil pokolonijini ali politikos tyrintojai, kurie atkreip dmes, kad formalios, nuo Vakar ali nukopijuotos vieosios administracijos struktros daugelyje treiojo pasaulio ali yra tik fasadas, kuris slepia i esms ikimoderni politins valdios tikrov. Ta tikrov yra neformals patron ir klient tinklai arba klanai, susidar etnins ar gentins priklausomybs, kilms i tam tikros vietovs, mokymosi tam tikrame universitete, tarnybos tam tikroje vietovje arba kokiu nors kitokiu pagrindu. Reali gali tokioje struktroje suteikia neformals ryiai, o ne aukiausias postas, kuo gali sitikinti i centro periferij, kur valdios organizacija neopatrimonin, paskirtas pareignas. Kita vertus, ir oficialaus valdios posto umim arba paalinim i jo lemia ne meritokratiniai kriterijai (isilavinimas, kompetencija, laimjimai ir klaidos ligiolinje tarnyboje), bet ryiai bei asmenin patrono malon. Ikildamas patronas paskui save vir tempia ir kitus savo tinklo narius, atlygindamas jiems priklausomai nuo asmeninio lojalumo. Neopatrimonin arba klanin valdios organizacijos sistema yra prieinga teisins valstybs ir vieosios administracijos, atitinkanios vberikj biurokratijos idealj tip, principams. Jos palydovas yra plaiai sikerojusi korupcija, kuri yra praktin patrimonins valdios sampratos realizacija: uimantis tam tikr pareigyb pareignas traktuoja j kaip asmenin arba grupin savj klano nuosavyb, ir inaudoja tos pareigybs teikiamas galias k nors drausti arba leisti kaip papildom arba net svarbiausi pajam, kurios toliau gali bti perskirstomos tinklo viduje, altin. Neopatrimoninei valdios sistemai nra svetimas ir pliuralizmas, taiau jo esm yra patron-klient klan varybos dl galios, labiausiai primenanios mafijos grupuoi (su kuriomis neopatrimonialiniai klanai atskirais atvejais gali bti susij arba netgi persipyn) kovas. J. Stalino valdymo laikais neopatrimonins tendencijos valdios aparate buvo slopinamos teroro priemonmis sparti to aparato personalo kaita trukd patron-klient tinklams konsoliduotis bei socialiai atomizavo partinius ir valstybinius funkcionierius. Mat po vieno i j areto sekdavo represijos prie visus artimai su juo bendravusius kolegas. Paskutinis garsus tokio tipo valymas jo istorij Leningrado bylos pavadinimu, kai po Andrejaus danovo mirties buvo inaikinti visi partini ir valstybini valdinink tinklo, kurio patronai buvo A. danovas bei jam artimas Andrejus Voznesenskis, nariai. J. Stalinas mir paiame naujos plataus masto valymo bangos rengimo kartyje. Anot taiklaus Z. Brzezinskio apibdinimo, iki J. Stalino mirties Soviet Sjunga buvo permanentinio valymo visuomen (Brzezinski 1956). Su neopatrimoninmis tendencijomis kovojo ir N. Chuiovas, tik jis i aukiausios vadovybs paalint patron klientros tinklus ardydavo ne represijomis, bet pareig pa-
252
eminimu, ileidimu pensij arba nepaliaujamu kilnojimu i pareig pareigas po visas neaprpiamas Soviet Sjungos platybes. Kita priemon, kurios jis griebsi antroje savo valdymo pusje, buvo mginimas pasiremti eiliniais partijos nariais (visuomenininkais) kaip atsvara jos kadrams (Jowitt 1992: 182183, 233234). Btent ie populistiniai mginimai vesti realius (plebiscitins) demokratijos elementus bent partijos viduje labiau negu usienio ir vidaus politikos avantir neskms jam ir kainavo aukiausio partijos ir valstybs vadovo kd. Po 1964 m. perversmo, kuris valdi ikl L. Brenev, paskelbus kadr stabilumo politik, valdaniojo elito cirkuliacija jo asmenins sudties atsinaujinimo, horizontalaus ir vertikalaus mobilumo prasme smarkiai sultjo. Jeigu 19561961 met laikotarpiu pasikeit 70% SSKP CK Politinio biuro nari, 50% CK nari, 75% CK sekretori, 67% SSRS Ministr Tarybos nari, 79% sjungini respublik pirmj sekretori, 86% paios didiausios Rusijos respublikos srities komitet (obkom) sekretori, tai 19711976 met laikotarpiu atitinkami skaiiai buvo 27%, 16%, 20%, 17%, 29%, 21%. O 19661971 met laikotarpiu joki personalini permain SSKP CK Politinio biuro sudtyje i viso nebuvo (Hough 1977: 2829). I esms naryst CK ir Politiniame biure tapo iki gyvos galvos gyjamu statusu, analogiku lordo ar pero statusui. Todl smarkiai iaugo vidutinis aukiausi pareign amius, ypa paioje valdios piramids virnje, ir tai suteik visam vlyvojo periodo sovietiniam reimui ryki gerontokratijos bruo. Aukiausiose valdios pareigose susitelk mons, kurie buvo socializuoti J. Stalino iplstins socializmo statybos metais ir gyveno i savo jaunysts aukso laik bei herojik Didiojo Tvyns karo met prisiminimais, per j prizm velg spariai bekintant pasaul ir buvo intelektualiai nepajgs inicijuoti kokias nors, kad ir saikingas, reformas. tradicionalistin L. Brenevo valdymo pobd kaip svarbiausi jos bruo pabria ir sstingio epochos pavadinimas, kuriuo is laikotarpis buvo pakriktytas trumpai trukusiu M. Gorbaiovo pertvarkos metu. Nebebuvo praktikuojama vadovaujani kadr kilnojimo i periferijos centr (ir atvirkiai), o taip pat i vieno Soviet Sjungos regiono kit praktika. Jeigu anksiau vyriausieji srii administratoriai bdavo atsiuniami i centro, tai dabar vietins valdios virn bdavo ikopiama, darant karjer tame paiame regione. 19561961 met laikotarpiu Rusijoje (arba, kaip ji tada vadinosi, Rusijos Taryb Federacinje Socialistinje Respublikoje; RTFSR) tik 26% naujai paskirt jos srii partijos komitet pirmj sekretori iki paskyrimo ilgiau nei 5 metus buvo dirb savo srityse. O 19661971 met laikotarpiu toki buvo net 75%, o daugelis j ia pat vietoje buvo padar vis karjer (Hough 1977: 30). it vietini elit galios pozicij stiprjim atspindjo ir jo stipresn reprezentacija paioje valdios hierarchijos virnje Politiniame biure. Kai 1971 m. 24-ajame partijos suvaiavime buvo padidintas Politinio biuro nari skaiius, 3 i keturi nauj viet buvo atiduotos region didiausi miest ir respublik atstovams (Hough 1977: 30). i
III DALIS
253
kadr stabilizacija buvo dar rykesn maesnse respublikose, kur praktikai visi partiniai ir valstybiniai funkcionieriai darydavo karjer vietoje, iskyrus i centro atsiuniam rus tautybs vietinink, uimdavus respublikins komunist partijos CK antrojo partijos sekretoriaus post. Tos paios tendencijos buvo bdingos ir takingoms sjunginms ministerijoms, kuri vadovai nesikeisdavo deimtmeiais, prasdami traktuoti savo administruojamas inybas kaip iki pensijos arba net gyvos galvos duot vald (tenure). i proces dka po i J. Stalino laik paveldto grietai centralizuoto komandinioadministracinio aparato fasadu m rykti valdios struktra, savo veikimo bdu ir dvasia primenanti senovs Rusios pasidalijimo dalines kunigaiktystes ar feodalizmo vidurami Europoje laikus. Jeigu anksiau (8.1) pacituotas S. Huntingtono teiginys, jog komunistiniai reimai moderns bent jau savo gebjimu isprsti institucionalizacijos problem (efektyviai administruoti) 1968 m. ir buvo teisingas, tai jau po deimties met daugelyje Soviet Sjungos region jis nustojo toks bti. Bdami auktesni patron klientais, emesnio lygio vadovai br savo pai klient tinklus, panaudodami savo gali paauktinti tarnyboje, skirstyti butus, paskyras automobiliams ir kitoms deficitinms prekms pirkti. Suklestjo korupcija, pradjo spariai augti neformalus sektorius, kuriam priklaus u sovietinio legalumo rib vykstanti vairi ekonomin veikla tokia, kaip deficitini preki perpardavinjimas (spekuliacija), privaios paslaugos panaudojant valstybini moni iteklius arba tiesiog gatavos produkcijos grobstymas. ie reikiniai buvo bdingas sovietins tikrovs bruoas ir auktojo totalitarizmo laikais, nes be neformaliojo sektoriaus ir juodosios rinkos pagalbos suvalstybinta ekonomika tiesiog nepajg patenkinti vartotoj paklausos ir net ne visada galjo utikrinti pai valstybini moni darb. Vlyvuoju realaus socializmo gyvavimo laikotarpiu i reikini toleravimas tapo nebylios socialins sutarties (kurios branduolys buvo klusnumas mainais u pastovaus pajam lygio bei tam tikro viej, tarp j ir socialini, paslaug rinkinio pasil) tarp valdaniojo reimo ir plaij gyventoj masi dalimi (plg. Pejovich 1987; Cook 1993). Vis lygi vadovams pradjus naudoti j kontroliuojamus iteklius savo asmeniniais tikslais, taip pat su gamyboje naudojamais itekliais bei produkcija pradjo elgtis ir darbininkai. Buvo neformaliai teisintas (nebaudiamas) saikingas valstybins nuosavybs grobstymas. Skirtingai nuo savo analog pokolonijinse alyse, sovietinis neopatrimonializmas buvo taip pat ir paternalistinis, kadangi valstybs valdia prisim atsakomyb u vis manom gyventoj masi vartotojik ir socialini poreiki tenkinim. Vlyvuoju sovietinio reimo ir jo klon Vidurio Europoje gyvavimo laikotarpiu isiplt socialini paslaug tinklas, kai darbo kolektyvai buvo paskelbti visuomens lstelmis, o mons savo darbuotojams turdavo teikti vairias socialines paslaugas (organizuoti j laisvalaik, poils atostog metu ir pan.). Tad sovietinis neopatrimonializmas gali bti kvalifikuotas ir kaip autoritarin gerovs valstyb (Rothman and Breslauer 1978).
254
Galima nurodyti ir daugiau bruo, kuriais socialin tikrov, atsiradusi kaip mginimo gyvendinti komunistin beklass visuomens utopij padarinys, labiau primena tradicini (ikimoderni), o ne moderni visuomeni realijas. Analizuodamas tradicini visuomeni kio istorij, M. Weberis skiria dvi pirmykio natrinio nam kio, gaminanio jo nari vidiniam vartojimui, raidos tendencijas. Viena i j rinkos main vystymasis, paiam nam kiui diferencijuojantis firm (pelno per gamyb ar paslaug teikim rinkai siekiani mon) ir nam k kaip vien tik vartojimo vienet. Antra tai to nam kio transformacija oikos (r. Weber M. 1976 (1922): 212233; Norkus 2003 (2001): 347349). Tai autoritarikai valdomas didelis kunigaikio, valdovo, patricijaus nam kis, kurio galutinis leitmotyvas yra ne kapitalistinis piniginis pasipelnymas, o organizuotas natrinis pono poreiki tenkinimas. (Weber M. 1976 (1922): 230). Oikoso principu gali bti organizuotas ir valstybs kis, kai valstybs reikms yra tenkinamos ne perkant prekes ir paslaugas rinkoje u pinigines mokestines plaukas, bet tiesiog apdedant pavaldinius natrini tiekim ir darbo prievolmis. Dalis tokiu bdu gaut itekli gali bti parduodama usienio rinkose, kad bt gauta l pirkti produktams, kuri nepavyksta pasigaminti alies viduje, tuo paiu metu siekiant i priklausomyb nuo rinkos minimizuoti. Taip savo reikmes tenkinant politin darin M. Weberis vadina baudiavine valstybe (Fronstaat; Weber M. 1976 (1922): 592594, 607608). Rykesni tokios ekonomikos organizacijos pavyzdiai yra senovs Egiptas Ptolemj valdymo laikais bei XVIXVIII a. Rusija. Toje ekonominje organizacijoje, kuri inoma centralizuotos planins ekonomikos pavadinimu, sunku neatpainti M. Weberio ir kit ekonomikos istorik nurodomo oikoso bruo (Jowitt 1992: 128, 252) Tai nenuostabu, nes mginimas panaikinti prekinius-piniginius santykius, padarant tiesioginiu gamybos tikslu ne pelno maksimizavim, bet poreiki tenkinim, negali baigtis kuo nors kitu, kaip vienos i ikikapitalistini ekonominio gyvenimo form restauracija. Kaip ir senoviniame, taip ir socialistiniame oikose nemanomas efektyvus (optimalus) itekli panaudojimas. Planavimo orientyras yra natrinis esam kio ak vesi (panaudojam itekli) ir ivesi (pagaminamos produkcijos) subalansavimas, o ne naudos, kuri galima igauti i esam itekli maksimizavimas. Senovinio oikinio kio bruous atpastame ne tik makrolygmenyje. Oikinis ekonomins organizacijos principas su jam bdinga orientacija natrinius mainus bei autarkij pagal fraktalins fragmentacijos logik pasikartojo ir emesniuose socialistins ekonomikos lygmenyse. Oikosai buvo ar tokiais taiksi tapti mons su prie j susispietusiais darbo kolektyvais. Kiekviena statsi savus vaik darelius, poilsio namus, steigsi savus pagalbinius kius ir kitokius padalinius, gaminanius produkcij ar teikianius paslaugas saviems darbuotojams. Kai N. Chruiovas pamgino racionalizuoti sovietins ekonomi-
III DALIS
255
kos valdym, perduodamas ias funkcijas regioninms liaudies kio taryboms, Soviet Sjungos ekonomin erdv pradjo fragmentuotis daugyb regionini oikos, krypstani autarkij, besiginani nuo i svetur atvykusi pirkj, kurie gali ipirkti saviems skirt produkcij. is sovietins ekonomikos oikinis pobdis ypa irykjo jau Soviet Sjungos agonijos metais, kai ne tik siekianios atsikovoti kuo daugiau suverenumo sjungins respublikos, bet ir sritys, miestai, rajonai suskato sivedinti paralelinius pinigus (talonus) bei stichikai pereidinti prie natrinio paskirstymo sistemos, kad saviems skirtos produkcijos ir preki neipirkt svetimi. Teigiamas prekybos balansas (kai eksportas virija import) rinkos ekonomikos slygomis yra rodiklis, parodantis ekonomikos sveikat. Tuo tarpu sovietinje ekonomikoje, kuri buvo tiesiog skirtingo masto oikos konglomeratas, vienas i altini, maitinusi nacionalines trintis, buvo kiekvienos i sovietini respublik gyventoj jausmas, kad jie yra inaudojami, nes i j respublikos daugiau iveama, negu veama. Du pagrindiniai udaviniai, kuriuos turjo sprsti senovini oikos kvediai, buvo valdovo rm dvaro poreiki patenkinimas ir kariuomens aprpinimas. I esms nesiskyr ir Gosplano prioritetai. Nuo J. Stalino forsuotos industrializacijos laik karins pramons sukrimas ir pltojimas buvo didiausias komunistini ali vyriausybi rpestis. Todl daugeliui j labiau tinka ne moderni industrini, bet pusiau moderni karini-industrini visuomeni pavadinimas. Dl autarkini tendencij ir privilegijuotos karinio-pramoninio komplekso padties, vartojimo reikmenis gaminanios pramons akos, iraikingai vadinamas B sektoriumi, itekli gaudavo pagal likutin princip. Socialistins visuomens taip ir netapo vartojimo visuomenmis. altojo karo pradioje abi puss skatindavo perbgimus Soviet Sjungos ir jos satelit pilieiai buvo viliojami pasilikti Vakar alyse, Vakar ali gyventojai vykti socialistines alis. Paprastai perbgliai i Vakar netrukdavo pasiprayti ileidiami atgal (kaip, pavyzdiui, JAV prezidento Johno Kennedyo udikas Lee Harvey Oswaldas, 19591962 metais gyvens Minske ir dirbs Horizonto elektronikos gamykloje). Dviej sistem rungtyni rezultatas buvo akivaizdus jau 1961 m., kai Ryt Vokietijos valdiai teko pastatyti garsij Berlyno sien, kad nelikt be pavaldini. Pagaliau svarbi panaum tarp ikimoderni visuomeni ir komunistini ali aptinkame ir politins organizacijos srityje. Tai ne vien autoritarinis, represyvus, nedemokratinis politins valdios pobdis. Soviet Sjungoje komunist sitvirtinimas valdioje reik dar ir imperijos, kaip archaikos, nemodernios, nedemokratins valstybingumo formos, atkrim bei ukonservavim.
256
8.5. Kas i tikrj buvo komunizmas?
Kuri i etini komunizmo teorij komunizmo kaip totalitarizmo, kelio modernyb, neotradicionalizmo ir neopatrimonializmo yra teisinga? Knygos autoriaus nuomone, visose jose slypi tiesos grdas, kur irykinti geriausiai padeda tikslesnis kiekvienos i j galiojimo geografins ir chronologins srities apibrimas. N viena i j nra teisinga, jeigu yra taikoma visiems komunistiniams reimams per vis j gyvavimo laik. Taiau kiekvienai i j galima nurodyti alis ir j istorijos laikotarpius, kuriuos ji taikliausiai aprao arba giliausiai paaikina. Kiekvieno komunistinio reimo istorijoje galima iskirti pradin, totalitarin, faz, kurios puiki fenomenologij pateikia komunizmo kaip totalitarizmo teorija. Taiau ji nebuvo vienodos trukms vis komunistini ali istorijoje. Ilgiausiai ji truko Soviet Sjungoje, apimdama ma maiausiai 19291953 mer laikotarp, kai tuo tarpu daugelio Vidurio Europos ali istorijoje truko vos kelet met (19481953). Po totalitarizmo laikotarpio matome vis gilesn komunistinio pasaulio vidin diferenciacij, kuri numat jau B. Mooreas, o tarp iuolaikini autori taikliausiai konceptualizuoja vokiei kilms amerikiei sociologas Herbertas P. Kitscheltas (r. Kitschelt et al. 1999: 1942; Kitschelt 2003). Ta diferenciacija buvo ypa ryki komunizmo lugimo ivakarse. Ji vyko dl to, kad komunistinms diktatroms buvo pajungtos alys, besiskirianios ir savo civilizacine priklausomybe, ir socialinio-ekonominio isivystymo lygiu komunizmo sigaljimo ivakarse. Nuo i pradini slyg pobdio priklaus ir tas vaidmuo, kok komunistiniai reimai suvaidino atskir ali istorijoje, ir tas pavidalas, kok komunistinis reimas gijo savo lugimo ivakarse. alyse, kurios komunizmo sigaljimo ivakarse jau buvo ekonomikai, socialiai, kultrikai ir net politikai modernios (konkreiau tai reikia, kad jos buvo industrins, urbanizuotos, j gyventojai visuotinai ratingi bei tur gyvenimo liberalios demokratijos slygomis patirt), komunistinis totalitarizmas transformavosi biurokratin autoritarin komunizm. iose alyse komunizmas reik normalios modernybs pakeitim jos patologine atmaina. Komunizmo kaip modernizacijos kelio teorija akivaizdiai netinka ekijai ir Ryt Vokietijai, nes jos buvo modernios jau iki komunizmo. Savaip paradoksalu, bet iai teorijai labiausiai prietarauja faktas, kad tarp komunistini ali buvo toki, kurios buvo pribrendusios socialistinei revoliucijai ortodoksinio (ikilenininio) marksizmo poiriu, pasak kurio, industrinis kio pobdis ir darbinink klass kiekybinis dominavimas yra btinos socialistins revoliucijos slygos. Vis dlto tai nereikia, kad komunizmo kaip modernizacijos kelio teorij dl to visikai reikt atmesti. Galima tiesiog apriboti, tiksliau apibrti jos taikymo srit. alyse, kuriose modernizacijos procesai komunizmo sigaljimo metu buvo jau sibgj, bet netoli paeng, komunistinis totalitarinis reimas transformavosi tautin komunizm. Jo slygomis toliau vyko i ali ekonomin, socialin ir kultrin modernizacija. alyse, kuriose komunizmui sigalint modernizacija buvo vos prasidjusi arba neprasidjusi, komunizmas
III DALIS
257
tapo savitu joms (turbomodernizaciniu) keliu modernyb ir po savo totalitarins fazs transformavosi patrimonin komunizm, kurio socialinje organizacijoje svarbiausi vaidmen vaidino partikuliaristiniai patron ir klient tinklai. Biurokratiniai autoritariniai komunistiniai reimai buvo patys dogmatikiausi, represyviausi, bet utat ir maiausiai korumpuoti, ir labiausiai efektyvs gebjimo valdyti ekonomik, gaminani palyginti aukto lygio technologin produkcij, prasme. Biurokratinis autoritarinis komunizmas labiausiai priartjo prie totalitarinio partins valstybs su visagale, taisyklmis besivadovaujania biurokratine maina modelio, kur valdo planuojanti technokratija ir disciplinuota, hierarchikai stratifikuota komunist partija (Kitschelt et al. 1999: 2526). Tokie reimai bekompromisikai slopina opozicines jgas, deiniuosius, kairiuosius ir nacionalistinius nukrypimus pai komunistini partij gretose. O tautiniam komunizmui bdingas polinkis deiniuosius ir nacionalistinius nukrypimus. Kaip ir autoritarinio biurokratinio komunizmo atveju, jam bdingos palyginti ipltotos formaliai racionalaus biurokratinio valdymo struktros, kurios i dalies atskyr partijos valdi ir technin valstybs administravim (Kitschelt et al. 1999: 24). Kaip ir autoritarinio biurokratinio komunizmo atveju, komunistin vyriausyb ia susiduria su opozicikai nusiteikusia visuomene, taiau ji jos beatodairikai neslopina, o ieko su ja kompromiso, mainais u apolitik pasyvum utikrindama tam tikras civilines teises ir susilaikydama nuo smulkmenikos vis be iimties socialinio gyvenimo srii kontrols. Paliekamos sritys (daniausiai susijusios su istorinio tautinio paveldo, liaudies kultros puoseljimu), kur visuomen gali atsikvpti nuo upildanios viej erdv propagandins retorikos. Komunistin valdia siekia nebylaus kompromiso su visuomene ir mgina save legitimuoti kaip jga, kuri susiklosiusioje istorinje ar geopolitinje situacijoje yra pats geriausias (ar vienintelis manomas) nacionalini interes gynjas. Paios visuomens branduol sudar miesto vidurinioji klas (nacionalin inteligentija), ilikusi nuo ikikomunistini laik. Tuo tarpu patrimoninis komunizmas remiasi vertikaliomis asmenins priklausomybs tarp vadov ir j aplinkos valstybiniame ir partiniame aparate grandinmis, kurias sutvirtina plats patronainiai ir klientistiniai tinklai. Patrimonini reim virnse politin galia yra sutelkta maoje klikoje arba individualiame valdove, kuris yra asmens kulto objektas. Racionalios biurokratins institucionalizacijos lygis valstybje ir partijoje lieka emas, nes valdanioji klika persmelkia aparat nepotistiniais paskyrimais (Kitschelt et al. 1999: 23). Patrimoninio komunizmo alyse nra rimtos opozicijos, nes visos grups, kurios potencialiai gali bti tokios opozicijos atrama (vis pirma krybin inteligentija), yra kooptuojamos, paperkant jas materialinmis ir kitokiomis privilegijomis (pavyzdiui, suteikiant iltnamio slygas vadinamj krybini sjung nariams). Biurokratinio autoritarinio komunizmo alyse ikikomunistiniais (tarpukario) laikais egzistavo stiprios komunist partijos, kuri socialin baz buvo dalis darbinink klass. i socialin atrama ir iorini jg ikeltiems valdi komunistams leido nuosekliai slopinti
258
opozicij bei prieintis bet kokiems mginimams liberalizuoti reim. I vis komunistini reim jie liko labiausiai stalinistiki, utat juos maiausiai paliet ankstesniame io skyriaus skirsnyje aptartas patrimoninio tradicionalistinio komunizmo nuosmukio tendencijos (r. 8.4). Tautinio komunizmo ali ikikomunistiniai politiniai reimai buvo pusiau autoritariniai, o tuometin j politin darbotvark apibr kaimo ir miesto priestata bei klausimai, susij su tautini maum problemomis. Komunist partijos buvo palyginti silpni miesto intelektual susivienijimai. Juose buvo itin daug tautini maum, kurias komunizmas trauk savo internacionalistine ideologija, atstov. Soviet Sjungos ikeltos valdi, komunist partijos ubaig savo ali socialin ir ekonomin modernizacij, taiau neturjo pagrindo priskirti j sau kaip istorin nuopeln. Prasidjus komunizmo nuosmukiui, iose alyse susiformavo palyginti stiprios opozicins pilietins visuomens struktros, kurios trukd stipriau reiktis komunizmo patrimonins tradicionalizacijos tendencijoms. Komunistini reim sutautjim lm komunistins nomenklatros tautins sudties pasikeitimas, kai senj internacionalistin kart, kurioje dominavo tautini maum (vis pirma yd maumos) atstovai, nustelb etninei gyventoj daugumai priklausantys pragmatikai, technokratai, kuriems priklausomyb nomenklatrai buvo vienintelis manomas susidariusiomis slygomis bdas daryti profesin karjer. Patrimoninis komunizmas sigaljo alyse, kurios ikikomunistiniu laikotarpiu buvo agrarins, kaimikos, ir buvo valdomos autoritarini reim. Komunist partijos buvo siauros miesto intelektual grupuots, konkuravusios dl takos valstieiams su kairiosiomis ir deiniosiomis populistinmis jgomis. sitvirtinusios valdioje, komunist partijos gyvendino savo ali turbomodernizacij, kurios viena i pasekmi buvo miesto viduriniosios klass susikrimas. Skirtingai nuo tautinio ir biurokratinio autoritarinio komunizmo ali, kur miesto viduriniosios klass branduol sudar asmenys, jai priklaus jau ikikomunistiniais laikais, arba j palikuonys, patrimoninio komunizmo alyse j sudar ieiviai i kaimo, kurie savo vertikal socialin mobilum siejo su komunizmo istoriniais nuopelnais j aliai. Toks socialinis tipas dominavo ir i ali inteligentijoje, kuri, skirtingai nuo senosios inteligentijos, dominuojanios kit dviej komunizmo tip alyse, nesudar socialins terps stipriai antikomunistinei opozicijai ar pilietins visuomens pradams susiformuoti. Utat prasidjus komunizmo nuosmukiui dl itin stipri iose alyse kaimikos, tradicins, kultros partikuliaristini tradicij jose itin stipriai pasireik komunizmo patrimonins tradicionalizacijos tendencijos, dl kuri iam komunizmo tipui taip gerai tinka patrimoninio komunizmo pavadinimas. H. Kitscheltas biurokratiniu autoritariniu laiko komunizm ekijoje ir Ryt Vokietijoje; tautiniu Vengrijos, Slovnijos, Kroatijos komunizm, o komunizm Lenkijoje kvalifikuoja kaip biurokratinio autoritarinio ir tautinio komunizmo miin. Gausiausia patrimoninio komunizmo atvej populiacija. Jai amerikiei politologas priskiria Bulgarij,
III DALIS
259
Rumunij ir visas buvusios Soviet Sjungos respublikas, iskyrus Baltijos alis, kurias jis kartu su Serbija ir Slovakija priskiria miriam tautinio-patrimoninio komunizmo tipui. Tokiai lietuvikojo komunizmo klasifikacijai galima tik pritarti. Taiau komunizmo Estijoje ir Latvijoje atvilgiu tokia klasifikacija nra tiksli. Jis buvo (Latvijoje po 1959 m.) kur kas panaesnis t vlyvojo komunizmo atmain, kuri egzistavo ekijoje ir Vokietijoje, t.y. buvo biurokratinis autoritarinis komunizmas. inoma, kadangi Baltijos alys tebuvo provincijos didiulje imperijoje, kur didioji valdymo reikal dalis buvo tvarkoma tiesiogiai i centro, komunistinio reimo Lietuvoje negaljo nepaveikti dominuojanti sovietinio komunizmo degeneracijos patrimoninio komunizmo linkme tendencija. Be to, erdv, kuri Lietuvoje buvo palikta tautini jausm raikai, buvo kur kas siauresn, palyginus su ta, kokia Lenkijoje, Vengrijoje (juo labiau Kroatijoje ir Slovnijoje) atsivr, pasibaigus totalitarinei komunizmo fazei. Taiau istorikai netikslu bt ignoruoti tas naujas tendencijas, kurios Lietuvos vietins administracijos veikloje pradjo reiktis nuo 6-ojo deimtmeio vidurio, kai m keistis Lietuvos komunist partijos tautin sudtis. Tiesa, skirtingai nuo Lenkijos ar Vengrijos, Lietuvoje tie pokyiai nebuvo susij su internacionalistins yd komunist maumos atstov (toki, koks Lietuvoje buvo Henrikas Zimanas) istmimu i vadovaujam pozicij. Simbolins politikos lygmenyje komunizmo sulietuvjimo simboliu tapo Trak pilies atstatymas. 7-ajame deimtmetyje Lietuva pereng ekonomins ir socialins modernybs slenkst ir tapo industrine urbanizuota alimi. Dar iki Antano Sniekaus mirties 1974 m. ir Lietuvoje m vis labiau reiktis patrimonins tradicionalizacijos tendencijos. Vis dlto, palyginus su, pavyzdiui, Vidurins Azijos ir Ukaukazs respublikomis, kuriose patrimonin korupcija spjo persmelkti visas socialinio gyvenimo sritis, Estijos, Latvijos ir netgi Lietuvos komunistini nomenklatr administracins praktikos galjo pasirodyti vos ne kaip vberiko formaliojo technokratikai biurokratinio racionalumo etalonai. Ignoruodami labai nevienod komunistinio laikotarpio paveld, negaltume paaikinti, kodl, lugus komunizmui, pokomunistini ali ekonomin ir politin raida buvo tokia skirtinga. ie skirtumai bei j prieastys ir yra pagrindin ios knygos tema.
IV
D A L I S
I JI M A S I KO MUN IZ M O K AI P LYG I N A M OSIO S I S TO R I N S S O C IOLO GIJ OS P RO B L E MA
skyrius
Ar sovietinio komunizmo lugimas buvo socialini moksl neskm?

9.1.
Komunizmo lugimo prognozs
Negali sakyti, kad paskutiniais komunizmo gyvavimo Soviet Sjungoje bei Ryt ir Vidurio Europoje deimtmeiais niekas nebt skelbs jo lugimo prognozi. Taiau j buvo daug maiau, negu tuo paiu metu paskelbt kapitalizmo lugimo prognozi ar pasaulio pabaigos 2000-aisiais metais pranaysi. Bene garsiausia i j disidento ir emigranto i SSRS Andrejaus Amalriko 1969 m. paskelbta prognoz, kad SSRS lugs iki 1984 met (Amalrik 1970 (1969)). ymus amerikiei sociologas Randallas Collinsas 1986 m. paskelb prognoz, kad SSRS lugs po 3050 met (Collins 1986: 187203; Collins 1995). Madaug tiek pat laiko SSRS paliko egzistuoti ir prancz sovietolog Helen Carrere dEncausse (1979 (1978)). Visais iais atvejais turime reikal ne su pranaystmis, bet prognozmis, nes autoriai savo teiginius apie SSRS ateit parm tam tikrais argumentais. A. Amalrikas SSRS lugim siejo su bsimu karu prie Kinij, kuris 7-ojo deimtmeio pabaigoje atrod reali galimyb. A. Amalrikas numat, kad karas sukels vidaus kriz, kurios svarbiausia apraika bus tarpnacionaliniai konfliktai, kurie ir sugriaus Soviet Sjung. R. Collinsas SSRS lugim numat, remdamasis geopolitiniu argumentu, kad vykdanti ekspansyvi politik imperin valstyb per daug isipleia (overextension), nualina savo iteklius, pradeda pralaimti lokalinius karus savo varovms, dl to jos vyriausyb praranda legitimikum. H. dEncausse SSRS lugim grind demografiniais procesais: kad musulmonik SSRS krat gyventoj skaiius auga spariau u kit alies gyventoj skaii. Kai musulmonai sudarys daugum, kilsianti vidaus kriz, kuri ir sugriaus SSRS. ioms prognozms bendra tai, kad jose bsimas SSRS lugimas siejamas su ios valstybs imperiniu pobdiu. Kaip jau buvo rayta, skiriamasis imperij bruoas yra tai, kad jos yra taut kaljimai prievarta vien politin jungin sujungt kultrikai ir etnikai skir-
264
ting grupi konglomeratai (r. 1.3). Jeigu imperija nesuspja asimiliuoti jai pavaldi taut, tai kilus usienio politikos neskmi sukeltai vidaus krizei ji suyra. Tai galima pritaikyti ne vien SSRS. Geopolitiniais argumentais, analogikais tiems, kuriais operavo R. Collinsas, Paulas Kennedy keleriais metais vliau (bet iki SSRS lugimo) bestseleriu tapusioje knygoje pagrind artjanio JAV nuosmukio prognoz (Kennedy 1987). Kuriam laikui pamirt, j vis daniau prisimena JAV vykdomo karo prie teror kritiki stebtojai paioje taikos ir grio imperijoje. Kiti pesimistai bsim JAV nuosmuk ir galim dezintegracij sieja su gausjania (dl didels, daniausiai nelegalios, imigracijos i Meksikos ir kit Lotyn Amerikos ali) ispanikai kalbani amerikiei populiacija (Huntington 2004). Taiau n vienas tyrintojas pesimistini JAV galios lugimo prognozi pasitvirtinimo nelaiko labai artima perspektyva. Panaiai ir didiausi optimistai tarp sovietolog, vliau didiavsi savo valgumu, nelauk, kad j prognozs isipildys taip greitai. Retrospektyviai galima konstatuoti, kad valgiausi buvo tie sovietologai, kurie atkreip dmes ikimodernius (imperinius) sovietinio valstybingumo aspektus. Todl jie teisingai identifikavo vien i dviej pagrindini SSRS griuvimo struktrini prieasi: Soviet Sjunga buvo bolevik atkurta Rusijos imperija, o po to, kai XX a. 7-ajame deimtmetyje Azijoje bei Afrikoje i esms pasibaig dekolonizacijos procesai, ir vienintel pasaulyje ilikusi imperija be kabui. Tiesa, tautinio smoningumo lygis atskirose jos sjunginse, autonominse respublikose ir kituose nacionaliniuose teritoriniuose dariniuose labai skyrsi. Toki darini bolevikai ikart po revoliucijos pristeig daug buvusios Rusijos imperijos platybse, kad pademonstruot Didiosios Britanijos, Pranczijos ir kit Vakar valstybi kolonij gyventojams marksistinio-lenininio bdo sprsti nacionalin klausim privalumus ir taip paskatint sukilti prie kolonizatorius (r. Martin T. 2001; Slezkine 1994). Daugelis buvusios Rusijos imperijos taut kaip tik tuo metu pirm kart savo istorijoje gijo bent jau simbolin valstybingum j vardais buvo pavadintos sritys, apygardos, respublikos. Siekiant sustiprinti bolevik valdi, i vietini nerus tautybs gyventoj buvo ugdoma nacionalin komunistin nomenklatra. Siekiant pelnyti Lenkijos sudtyje atsidrusi Vakar Ukrainos ukrainiei ir Vakar Baltarusijos baltarusi simpatijas, sovietinmis respublikomis tapusiose rytinse i ali dalyse pirmuoju komunizmo deimtmeiu buvo sudarytos gana palankios slygos pltoti kultr nacionalinmis kalbomis. Po 1930 m. J. Stalinas pradjo vykdyti rusifikacijos politik, taiau M. Gorbaiovo reform pradia parod, kad ji toli grau dar nedav laukt vaisi neiugd rusakalbio tarybinio mogaus, savo tvyne laikanio Soviet Sjung, o ne vien i jos respublik. Nacionalin savimon buvo ypa stipri Baltijos alyse, kurios buvo okupuotos 1940 m., Vakar Ukrainoje, o taip pat Ukaukazs respublikose (vis pirma Armnijoje ir Gruzijoje). Taiau nedert ignoruoti ir gana dideli sovietins imperijos laimjim siekiant galutinio jos nacionalins politikos tikslo, kuris buvo atvirai deklaruojamas pro-
Ijimas i komunizmo kaip lyginamosios istorins sociologijos problema
IV DALIS
265
graminiuose SSKP dokumentuose visiko taut susiliejimo, kuris praktikai reik surusinim. Per R. Collinso numatytus dar 3050 Soviet Sjungos egzistavimo met is procesas bt pasistmjs dar toliau. Baltijos alis vyko intensyvi ekonomin imigracija i slavik respublik, o paiose slavikose respublikose dl imigracijos i musulmonik SSRS region bt buv galima laukti trini ir konflikt, panai tuos, kuriuos sukelia islamikoji imigracija iuolaikin Europ. Taiau galima abejoti, ar j sprogstamosios galios bt pakak sunaikinti t valstybin darin, kuris apie 20102030-uosius metus bt tebeegzistavs SSRS su 1990-j ar 1991 met (be Baltijos ali) sienomis. Skirtingai negu prognozavo R. Collinsas, SSRS sugriuvo ir be pralaimjimo kare, kuris turjo sukelti reimo legitimumo kriz. Tokio postmio neprireik, nes legitimumo SSRS bei kiti komunistiniai reimai ir taip neturjo (Chirot 1991). Legitimumo deficitas ir buvo antroji struktrin SSRS kolapso ir komunizmo lugimo Ryt bei Vidurio Europoje prieastis. SSRS atveju legitimumo stok i dalies lm jau aptarta pirmoji prieastis imperinis SSRS pobdis. Legitimumas yra daugialypis reikinys: legitimumo gali stokoti arba valstyb, arba jos santvarka, arba alies vyriausyb (r., pavyzdiui, Beetham 1991). Vyriausyb nustoja bti legitimika, kai praranda selektorato gyventoj dalies, turinios gali paveikti aukiausi valstybs pareign atrank, pasitikjim. Vyriausybs legitimumo kriz isprendiama rinkimais (demokratijos slygomis) arba perversmu (autokratijos slygomis). Taiau vyriausybs legitimumo krizs (pavyzdiui, garsusis Watergateo skandalas JAV 19721974 metais, usibaigs prezidento Riardo Nixono atsistatydinimu, arba Rolando Pakso apkalta Lietuvoje) nebtinai virsta reimo ar visos santvarkos legitimumo krizmis prieingai, jos gali t reim tik sustiprinti, parodydamos jo pajgum atsikratyti netikusi pareign. Sunkiausiai isprendiamos yra politins bendruomens, arba valstybs, legitimumo krizs, kurios kyla, kai enkli gyventoj dalis neteistu laiko pat politin jungin, kuriam priklauso, teikdami pirmenyb egzistavimui atskiroje valstybje, arba prieingai, trokdami prisijungti prie kitos arba susijungti vien (kaip buvo XIX a., kai ma Vokietijos ir Italijos valstybi gyventojai nustojo laikyti jas legitimiomis). Politins bendruomens legitimumo krizs yra chronika imperij, kurios i esms yra prievartiniai, nesavanorikai sudaryti valstybiniai junginiai, problema. Jos gali bti isprstos arba imperij transformuojant federacij, arba asimiliuojant prievarta jos sudt jungtas tautas bei tautines maumas. Komunistiniame pasaulyje io tipo legitimumo kriz buvo bdinga SSRS, kuri daugelis jos gyventoj suvok kaip Rusijos imperij, o po Josipo Broz Tito mirties taip pat ir Jugoslavijai, kai Serbijos lyderis Slobodanas Miloeviius msi politikos, kuri kit Jugoslavijos respublik gyventojai suvok kaip mginim paversti Jugoslavij Serbijos imperija. io tipo legitimumo problemos destabilizavo komunistinius reimus ir tose Vidurio Europos alyse (Lenkijoje, Ryt Vokietijoje, ekoslovakijoje, Vengrijoje), kur plaiosios
266
gyventoj mass savo vyriausybes laik svetimos valstybs (SSRS) statytinmis, o jos i tikrj tokios ir buvo. Kai kuri ali (Albanijos, Rumunijos, iaurs Korjos, Kinijos) komunistins vyriausybs i problem sprend vykdydamos (kartais tik demonstratyviai) savarankik usienio politik bei ne tik toleruodamos, bet ir skatindamos etnin nacionalizm, kuris iaip jau yra visikai nesuderinamas su principiniu K. Marxo skelbtos doktrinos internacionalizmu bei kosmopolitizmu. Taiau netgi ultranacionalistikas komunistinis reimas negaljo isprsti paios didiausios komunistins santvarkos legitimumo problemos. Didiausia tos santvarkos silpnyb buvo ta, kad j legitimavo ideologija, pagrsta materialins gerovs sukrimo paadu. Ta ideologija numat netolim rojaus emje komunizmo, kur bus gyvendintas principas i kiekvieno pagal sugebjimus, kiekvienam pagal poreikius, sukrimo perspektyv (SSKP treiojoje programoje buvo nurodyta netgi konkreti data 1980 metai). Kur laik tokia ideologija galjo veikti kaip mobilizuojanti jga, prasminanti pasiaukojim ir kasdienio gyvenimo nepriteklius, kurie paenklino pirmuosius socializmo statybos penkmeius. Skirtingai nuo tikr religini doktrin, kurios tobul gyvenim ada anapus, komunizmas sipareigoja tiksl pasiekti ia, emje, per tam tikr laik. O kiekvienu atskiru laiko momentu, skirianiu dabart nuo galutinio tikslo, naujoji santvarka turjo rodyti savo pranaum, utikrindama auktesnius nei isivysiusiose Vakar alyse ekonomikos augimo tempus. Mgindama pajungti ir kontroliuoti visas socialinio gyvenimo sritis, valdanioji komunist partija kartu prisim ir atsakomyb u visas jos valdomos visuomens socialines, ekonomines, ekologines, moralines ir kitas problemas, ko nra visuomense, kuriose valstybs aktyvumo, o kartu ir atsakomybs sfera yra apribota. Tol, kol Soviet Sjungos ir Vidurio Europos ali ekonomikos raidos tempai lenk isivysiusi Vakar ali tempus, visus tuos sunkumus, u kuri veikim ji prisim atsakomyb, komunist partija galjo aikinti kaip laikinus. Nra taip svarbu, ar komunistams bent vienoje alyje kada nors buvo pavyk ideologikai indoktrinuoti bent kiek didesn gyventoj dal. Nedemokratinio reimo stabilumas labiausiai priklauso nuo to, ar vyriausybei pavyksta isaugoti legitimikum realaus selektorato administracinio aparato, valdaniosios grupuots akyse. Kol komunistini ali ekonomikos augo, bent jau komunist partijos nariai galjo tikti savo gyvenimo prasmingumu, o taip pat rasti pateisinim toms aukoms ir represijoms, kuriomis nauja santvarka buvo sukurta, tvirtinta, ginama. Kai is pranaumas buvo prarastas, komunistin santvarka prarado savo legitimikum netgi paios komunist partijos nari daugumos akyse. Geriausiai informuoto apie tikrj dalyk padt sovietinio tipo visuomeni sluoksnio nomenklatros daugum jau 7-ajame bei 8-ajame deimtmetyje sudar pragmatikai ir cinikai, kuriems naryst komunist partijoje buvo tik priemon daryti karjer. Palyginus su grybmis, prieinamomis Vakar auktuomenei, su kuria negaljo savs nelyginti komunistini ali elitas, tos privilegijos, kuriomis naudojosi komunistin no-
IV DALIS
267
menklatra (didesnis valdikas bstas, teis apsipirkti specialiose parduotuvse, gydytis specialiose poliklinikose ir pan.) neatrod tokie privalumai, dl kuri esam santvark reikt ginti iki paskutinio kraujo lao. Juolab kad tas privilegijas reikjo slpti, dl j reikjo gdytis, nes jos buvo nesuderinamos su komunistins ideologijos propaguojamomis egalitarinmis idjomis. Dauguma vidins partijos (komunistins nomenklatros) nari buvo lojals esamam reimui tik tiek ir tol, kol turjo pagrindo nuogstauti, kad lugus komunistiniam reimui jie praras gyt socialin padt ir taps antisocialistini jg baltojo teroro aukomis. Tokius nuogstavimus ypa sustiprino 1956 m. vykiai Vengrijoje, kur tusios minios kor komunistus ant medi ir gatvi ibint stulp. Taiau toki nuogstavim galjo turti tik komunist partijos nariai. Plaij gyventoj masi lojalumas esamai santvarkai buvo atvirkiai proporcingas j informuotumui apie kasdien gyvenim isivysiusiose Vakar alyse. Kadangi lyginimsi skatino pati komunistin propaganda, skelbdama komunist partijos tikslu pavyti ir pralenkti isivysiusias kapitalistines alis, Vakar alys kuo toliau, tuo labiau komunistinms alims darsi pavojingos paiu savo egzistavimu. Nors Soviet Sjunga gana skmingai rungtyniavo su JAV kosmonautikoje, jos pramon nepajg upildyti parduotuvi lentyn prekmis, atitinkaniomis nuolat besikeiiant vartotoj skon. Subsidijuodamos emas maisto produkt kainas, komunistini ali vyriausybs nepajg utikrinti j kokybs ir pakankamos pasilos: taip, kad nebt deficitini preki, kuri nusipirkti bt galima tik atstovjus ilg eil parduotuvje arba turint pastam prekybos sistemoje (blato). Geriausia propaganda kapitalizmo naudai buvo ta vartotojo pasirinkimo vairov ir gausa, su kuria susipainti pakakdavo vieno vienintelio apsilankymo Vakaruose. Nors toki galimyb turjo tik kai kuri Vidurio ali (vis pirma Lenkijos ir Vengrijos) gyventojai, bet gana plats Soviet Sjungos gyventoj sluoksniai (pirmiausiai jaunimas) galjo susipainti su patraukliomis vakarietiko vartotojiko gyvenimo bdo pusmis per populiarij Vakar kultr (kino filmus, lengvj muzik, radijo laidas), nuo kurios komunistin valdia negaljo arba nebegaljo izoliuoti savo gyventoj tarptautins tampos mainimo politikos slygomis. Mginimai t informacijos sraut suvaryti dav kaip tik prieing efekt skatino idealizuoti vakarietik gyvenimo bd, apriorikai atmesti bet koki negatyvi informacij apie Vakar ali socialinio gyvenimo tikrov. Komunist sukurta santvarka negaljo patenkinti kultrikai modernaus (modernizacijos teorijos prasme) individo poreiki. Patrimoninio komunizmo alyse, kurios iki komunistins revoliucijos nebuvo modernios, ji pati tuos poreikius suadino, sukurdama plat sluoksn isilavinusi, orientuot skm ir troktani buruazini laisvi moni. Ten, kur tas sluoksnis egzistavo anksiau (biurokratinio autoritarinio ir tautinio kapitalizmo alyse), ji toki sieki ir trokim nepajg ugniauti. Konsolidacijos perspektyv komunistini reim vadovai siejo su kart kaita jie tikjosi, kad nauja karta, iaugusi socializmo slygomis ir nemaiusi kitokio gyvenimo, bus lojalesn u i kapitalizmo paveldt mogikj mediag.
268
I tikrj komunistinei indoktrinacijai palyginti imli buvo ta karta, kurios jaunyst (gyvenimo tarpsnis tarp 16 ir 30 met) sutapo su didiausi komunist inicijuot ekonomini ir socialini pokyi metais. Patrimoninio ir tautinio komunizmo alyse, kurios komunist valdymo pradios laikais buvo labiau atsilikusios, sparts socialiniai pokyiai daugeliui jaun moni, ypa kilusi i kaimo bei emutini sluoksni, atvr isilavinimo ir vertikalaus socialinio mobilumo galimybes. Taiau absoliuti dauguma jaun moni, kurie socializavosi bei pradjo savarankik gyvenim 8-ajame ir 9-ajame deimtmetyje, jau isismusios komunistins turbomodernizacijos sukurtoje socialinje tikrovje pasigedo platesni savirealizacijos ir vertikalaus mobilumo galimybi. Jie bodjosi skurdia sovietine buitimi, svajojo apie keliones usien, troko Vakar vartotojikose visuomense prieinam paslaug ir pramog. Visi ie dalykai jauniems monms, iaugusiems jau komunist valdymo metais, asocijavosi su rinkos ekonomika. Ne maiau patrauklios jiems buvo ir su demokratijos svoka asocijuotos laisvs vis pirma laisv skaityti, irti, klausyti, kalbti ir rayti, kas tik patinka. Sovietinis komunizmas netapo legitimia socialine sistema, nes jis nesukr naujos civilizacijos su savita gero gyvenimo samprata tokia, kurios vertybs i esms skirtsi nuo vidutinio buruazini Vakar mogaus vertybi.70 Po unifikuot (nukopijuot nuo stalininio prototipo) institucij ir vienodos ideologijos luobu iliko i ikikomunistini laik paveldti kasdienio gyvenimo praktik kultrini ir civilizacini tradicij skirtumai. Vienus i ikikomunistinio laikotarpio paveldtus elgesio orientyrus ir pavyzdius komunizmo laikotarpis ukonservavo, kitus modifikavo, o treius netgi sustiprino (pavyzdiui, etnin nacionalizm Lietuvoje). O ten, kur jis sukr ar dieg naujus elgesio orientyrus ir pavyzdius, tai su komunistiniu naujojo mogaus-kolektyvisto idealu juos siejo tik karikatrinis panaumas. Biurokratinio autoritarinio komunizmo alyse vienintelis modernizacinis komunizmo laimjimas buvo gyventoj sekimo, prieiros bei represij aparato, savo jga ir skvarbumu toli pranokusio istorinius precedentus bei analogus Vakar alyse, sukrimas. Iki pat dabartini karo prie teror laik, kai ir labiausiai isivysiusiose Vakar alyse pradtos sistemingai varyti ir siaurinti tradicins piliei civilins teiss ir laisvs, Michelio Foucault modernybs kaip panoptikumo vizija buvo nuodugniausiai siknijusi btent komunistini ali socialinje tikrovje. Bdinga, kad moderniausioje ekonomine ir socialine prasme
70
Tai nereikia, kad legitimumo problem neturi isivysiusios kapitalistins Vakar visuomens. Tiesa, yra teoretik (Niklas Luhmannas), teigiani, kad ios visuomens yra ypatingos tuo, kad jos gali skmingai egzistuoti ir be bendr vertybi (socialins integracijos). Kiti ra apie bding vlyvajam kapitalizmui legitimumo kriz (Jrgenas Habermasas, Clausas Offe). Taiau netgi jeigu ta kriz ir egzistavo, ji buvo skmingai veikta lugus sovietiniam komunizmui. Nors minti kapitalizmo kritikai j velg ne maiau kritikai (kritikuodami realiai egzistuojant komunizm u tai, kad jame ness veiktas susvetimjimas), komunistini ali egzistavimas teik pagrind manyti, kad kapitalizmui gali bti alternatyv. Tokiam pagrindui inykus, iaugo ir kapitalizmo legitimikumas. Tam tikras naujas jo delegitimacijos altinis gali bti vadinamj postmaterialistini vertybi sklaida bei ekologinio fundamentalizmo idj populiarjimas.
IV DALIS
269
komunistinje alyje Ryt Vokietijoje didiausia gyventoj dalis buvo traukta slaptosios policijos veikl kaip oficials bendradarbiai, slaptieji agentai ir informatoriai. Btent matydami ne kart pademonstruot (1953 m. Vokietijoje, 1956 m. Vengrijoje, 1968 m. ekoslovakijoje, 1981 m. Lenkijoje) komunistini valstybi represinio aparato jg, Vakar analitikai ir atmet galimyb, kad komunizmas gali lugti dl masinio nepasitenkinimo proverio i apaios, o jo ateit siejo arba su palaipsne transformacija, vykdoma paios komunistins valdios reformomis i viraus demokratin kapitalizm, arba su karini pralaimjim sukeltu administracinio ir represinio aparato paralyiumi. Toki permain pradia ir greitis priklaus nuo to, kada jos prasids ir vyks komunizmo citadelje Soviet Sjungoje, nes Vidurio ir Pietryi Europos komunistini ali suverenum ribojo vadinamoji Brenevo doktrina, paskelbta 1968 m. lapkriio mn. Joje teigiama, kad Soviet Sjunga vardan bendr socializmo stovyklos interes, kurie es aukiau u kiekvienos atskiros jos nars suverenitet, pasilieka sau teis jga sikiti bet kurios alies Varuvos pakto nars vidaus reikalus, kai tik vyki eiga toje alyje sukels grsm iems interesams. Nors komunistins santvarkos kriz kai kuriose alyse (vis pirma Lenkijoje po 1980 m.) buvo akivaizdi, jos likimas gal gale priklaus nuo vyki raidos Soviet Sjungoje. Taiau komunizmo lugimo netolimoje ateityje paioje jo citadelje Soviet Sjungoje devintojo XX amiaus deimtmeio pradioje nenumat n vienas akademinis sovietologas.
9.2.
Sovietinio komunizmo osmanizacija ar palaipsn transformacija? Michailo Gorbaiovo pertvarka sovietologijos veidrodyje
Panaiai kaip ir klasikin totalitarizmo teorija, neotradicionalistinis sovietins socialins tikrovs modelis nenurodo koki nors vidini ios santvarkos jg, kurios bt ir suinteresuotos, ir pakankamai stiprios i santvark sugriauti. Prieingai, jis irykina klitis, su kuriomis susiduria mginimai j i vidaus pakeisti, numato galutin toki reform neskm bei akcentuoja visos sistemos vidin stabilum. Neotradicionalizmo koncepcija, taikoma komunistinms alims, neleidia vienareikmikai atsakyti klausim, kiek ilgai gali tstis ir kuo gali baigtis komunizmo nuosmukis ar isigimimas. Kaip ir totalitarizmo koncepcijai, taip ir neotradicionalizmo teorijai M. Gorbaiovo pertvarka buvo nelauktas reikinys. Kai ji prasidjo, abiej koncepcij alininkai neig, kad tos reformos gali pakeisti pamatines sovietinio komunizmo institucijas: sugriauti partijos politins valdios monopol bei komandin ekonomik. Totalitarizmo teorijos alininkai pertvark iki paskutinij dien laik eiline propagandine kampanija, skirta Vakarams apmulkinti. Pertvarkos amininkai, velg j per neotradicionalizmo teorijos prizm, laik j bsimos ilgos Soviet Sjungos osmanizacijos pradia, lygindami Soviet Sjungos nuosmuk su tuo, kuris Osman imperijoje usits nuo XVII a. iki XX a. pradios (Garton
270
Ash 1989: 252255; Jowitt 1992: 158). valdi kartais ikildavo energingi sultonai arba viziriai, kurie mgindavo patrimonin valdios struktr terpti kai kurias europietikas institucijas (pavyzdiui, karybos arba finans sektoriuose) bei likviduodavo (kartais labai brutaliomis priemonmis) itin disfunkcikas, atgyvenusias institucijas (pavyzdiui, janyar korpus). i reform dka turkams netgi pavykdavo laikinai sustiprti ir kartais laimti karus. Taiau jos nepaliet pamatini visos sistemos institucij ir nesustabd visos sistemos smukimo ir degeneracijos. Ji pasireik, pirma, palaipsniu Osman imperijos karins galios nykimu: j jau pajg veikti netgi palyginti nedidels ir kitais atvilgiais silpnos alys, kaip atsitiko 1912 m. Pirmajame Balkan kare, kai j visikai sutriukino Juodkalnijos, Serbijos, Graikijos ir Bulgarijos koalicija. Antra, io nuosmukio apraika buvo centro pajgum kontroliuoti periferij sunykimas nutolusi Osman imperijos srii (pavyzdiui, Tuniso, Libijos, Egipto ir kt.) vietininkai, nominaliai likdami pavalds Stambului, tapdavo faktiniais i srii valdovais. Analitikai, velg M. Gorbaiovo pastangas isaugoti Soviet Sjung nauja sjungine sutartimi, perskirstania valdios galias sjungini respublik naudai, numat panai j baigt. Sovietinio neotradicionalizmo koncepcijos poiriu, toliau stiprjant dar L. Brenevo laikais irykjusiai vietini valdios elit galiai, Baltijos, Ukaukazs ir kitos Soviet Sjungos respublikos, kuriose icentrins tendencijos buvo stipriausios, ilgainiui turjo tapti nominaliai pavaldiais Maskvai, taiau beveik savarankikais kratais, kuriuose j vadovai tvarkysis taip pat savarankikai, kaip kadaise tai dar Alyro bjai ir Egipto paos. Ne kas kitas, o Z. Brzezinskis toki M. Gorbaiovo pertvarkos baigt laik labiausiai tiktina 1989 metais. I viso jis skyr penkias galimas jos baigtis: (1) skming reimo pliuralizavim (t.y. pertvarkos skm); (2) usitsusi kriz; (3) nauj ssting; (4) kariuomens ar KGB perversm; (5) komunistinio reimo lugim. Z. Brzezinskis man, kad 5-oji alternatyva yra kur kas maiau tiktina, negu 3-oji. Komunizmo lugimo jis lauk tolimoje ateityje ir teig, kad komunizmo egzistavimo 2017 m. (t.y. po dvideimties met) tikimyb yra tik iek tiek maesn negu 50%. Be to, jis numat, kad komunizmo lugimas veikiausiai bus audringas (turbulent) (r. Brzezinski 1989: 105, 242255). Kitaip situacij suvok modernizacins arba konvergencins teorijos alininkai. Pirma, jie pabr, kad egzistuoja tradicionalistins arba stagnacins sovietinio reimo tendencijos apribojimai, kurie kyla i SSRS, kaip supervalstybs, statuso. Technologins ir ekonomins paangos sultjimas, kuris globalini geopolitini varyb, kurias buvo sitraukusi SSRS, kontekste jau pats savaime reik nuosmuk, grs io statuso praradimu. J poiriu, grimas prie reform, kuriomis sovietinis reimas bt transformuojamas konvergencijos su isivysiusiomis Vakar alimis linkme, buvo tik laiko klausimas. Antra, skirtingai nuo neopatrimonializmo koncepcijos alinink, jie man, kad tokios reformos turi pakankamai stipri ir plai socialin atram plai interes grupi koalicij. Tai vis pirma sluoksnis, kur jie vadino naujaisiais miesto profesionalais arba tarybine vidurinija klase (r. Hough 1980; 1988; 1997; Lewin 1991 (1988) Garcelon 1997). Tai auktj ir auktesnj spe-
IV DALIS
271
cialj isilavinim gij specialistai: ininieriai, technikai, mokytojai, gydytojai ir tie, kurie um emutinio ir vidutinio lygio nomenklatrines pareigas. ie sovietologai nurod, kad pats nomenklatros sluoksnis nra vienalytis. Aukiausius jo eelonus vis dar sudar mons, ikil J. Stalino represij laikais (daniausiai ieiviai i kaimo), tebegyven i t laik atsinetomis baimmis ir vertybmis. Taiau emesniuose ir viduriniuose jos lygmenyse jau dominavo ambicingiausi ir energingiausi i miesto kil tarybins viduriniosios klass nariai, kurie stojo Komunist partij ir tapo nomenklatros dalimi tik todl, kad esamomis slygomis tai buvo vienintelis bdas daryti karjer. enkli j dalis vis pirma tie, kurie gijo ininerin-technin isilavinim ir dirbo moni vadovais bei j veikl koordinuojaniose centrinse inybose (biurokratai-technokratai), oficiali reimo ideologij irjo kritikai arba cinikai, buvo gerai informuoti apie Vakar ali auktj klasi gyvenimo bd. Dl neivengiamos kart kaitos btent io nomenklatros sluoksnio atstovai anksiau ar vliau turjo atsidurti valdios hierarchijos virnse, o kartu turjo pajudti ir laikinai sustojs sovietinio reimo modernizacijos bei racionalizacijos procesas. Todl nei M. Gorbaiovo ikilimas, nei jo paskelbta pertvarka ios koncepcijos poiriu nebuvo nei nelaukti, nei netikti dalykai.71 Nenumatyta ir netikta buvo pertvarkos baigtis revoliuciniu perversmu, po kurio prasidjo skausmingas kapitalistins rinkos ekonomikos, o daugelyje pokomunistini ali ir liberaliosios demokratijos krimasis. Tiesa, ir pokomunistini ali marketizacija, ir demokratizacija atitinka ilgalaikes konvergencijos teorijos prognozes. Raidos ia kryptimi buvo logika tiktis, jeigu komunistini revoliucij makrosocialiniai padariniai interpretuojami kaip neibaigta modernyb. Atuntajame deimtmetyje smarkiai sultjo komunistini ali ekonomikos augimo tempai. Taiau dl naftos kain uolio sukelto oko iame deimtmetyje su labai rimtomis makroekonominmis problemomis susidr ir isivysiusios Vakar alys (r. taip pat 2.5 ir 17.2). Joms praeityje (pavyzdiui, 19291933 m. pasaulins ekonomins krizs metais) jau buvo tek susidurti su ekonominiu nuosmukiu, kuriam komunistini ali problemos dl ltjanio ekonomikos augimo neprilygo n i tolo. Skirtingai nuo komunistinio neotradicionalizmo koncepcijos alinink, konvergencionistai (modernizacionistai) man, kad jau kelet deimtmei diskutuojami rinkos socializmo projektai gali bti skmingai gyvendinti, palaipsniui transformuojant centralizuot komandin ekonomik miri, kurioje veikia rinkos kainodara, bet valstybinis (vieasis) sektorius isaugo dominuojanias pozicijas. Toki reform pavyzdi buvo ir ne itin skming (Vengrijoje nuo 1968 m.), ir skmingesni (Kinijoje nuo 1978 m.). kvp ir naujosios ekonomins politikos Rusijoje 19211928 metais pavyzdys, kai privaios ekonomins veiklos legalizavimas leido greitai atkurti pilietinio karo sugriaut alies k.
71
Bsimus pokyius Soviet Sjungos politikoje dl kart kaitos aukiausioje vadovybje dar 1980 m. numat Jerry Houghas, tarp galim t permain iniciatori pamindamas ir M. Gorbaiov. r.: Hough 1980: 154.
272
Didiausia modernizacijos ubaigimo problema atrod demokratizacija, kur lemtingas slenkstis buvo perjimas nuo neformalaus pliuralizmo (kuris, daugelio konvergencionist poiriu, jau egzistavo skirting interes grupi kovos paioje komunist partijoje pavidalu) prie institucionalizuotos atstovaujamosios demokratijos su laisvais konkurenciniais rinkimais. Kaip artimiausi perspektyv sovietologai, tikj sovietins sistemos gebjimu reformuotis ir transformuotis, numat politin sistem. kuri galima pavadinti valdoma demokratija (r. 13.3 ir 15.4). Jos slygomis dalis valdios pareign renkami konkurenciniuose rinkimuose, taiau juose leidiama dalyvauti tik kandidatams, nekvestionuojantiems pamatini ideologini vertybi (analogik ariato normoms Irano islamikoje demokratijoje), o pat politin proces tebekontroliuoja politin jga, kuri nra kontroliuojama rinkim keliu. Pavyzdys gali bti kariuomens vaidmuo iuolaikins Turkijos politinje sistemoje. Ji kariniu perversmu nualina kiekvien vyriausyb, kuriai pernelyg didel tak pradeda daryti islamistins jgos bei idjos, o taip pat gali priversti anuliuoti rinkim rezultatus, jeigu juos laimt islamistin partija. Tik ilgainiui, kai ne vien tik sustiprjusi ir isipltusi vidurinioji klas, bet ir plaiosios mass perims demokratijos vertybes (tolerancij, pagarb maum teisms), i sistema supanasianti su Vakar liberalija demokratija. 19891991 m. vykiai sovietologijai tapo savotiku juoduoju penktadieniu, nes to, kas i tikrj tais metais vyko Soviet Sjungoje ir Vidurio Europoje, nenumat nei viena i konkuruojani teorij. Taiau dl to klausimai, dl kuri ginijosi sovietologai, t vyki amininkai, savo aktualumo neprarado. Kartu su visa to meto socialine tikrove jie tiesiog perjo kito mokslo istorijos inion. Atsakymas klausim, kodl gi komunizmas lugo 19891991 metais, nra visikai aikus. Iekoti jo geriausiai pradti nuo atsakymo kit klausim kodl gi niekas nenumat, kad komunizmas netrukus (o ne po keli deimtmei) lugs? (r. Lee Ray and Russett 1996; Lipset and Bence 1994; Kalyvas 1999; Rutland 1993).
9.3.
Kodl niekas nenumat, kaip ir kada lugs sovietinis komunizmas?
Tai, kad 1985 m. joks sovietologas nenumat, kad jau po 6 met komunizmo Ryt Europoje ir Soviet Sjungos nebebus, veria susimstyti apie socialinio mokslinio painimo realias galimybes ir ribas. Jeigu taip staigiai ir netiktai lugo viena i dviej pasaulio supervalstybi, ar to paties negali atsitikti su antrja? Ar panaus katastrofikas lis negali sugriauti ir bet kurios kitos isivysiusios ir sudtingos visuomens, kaip istorijoje ne kart atsitiko daugeliui civilizacij ir imperij (plg. Tainter 1988)? Vis dlto laikyti komunizmo lugim socialini moksl fiasko pagrindo nra. Sovietologai adekvaiai identifikavo realaus komunizmo struktrines silpnsias vietas, lygindami Soviet Sjung su kitomis imperijomis, o visas komunistines valstybes su kitomis valstybmis bei politiniais reimais, kurie susiduria su legitimacijos problemomis. Taiau
IV DALIS
273
tokia struktrin analiz nra pakankama vykiams prognozuoti numatyti, kur ir kada vyks revoliucija, prasids karas, smarkiai smuks akcij kursas biroje. Makrostruktrinio socialinio mokslo prognostinis potencialas yra panaus iuolaikinio geologijos mokslo prognostines galimybes. Ityr ems plutos sandar, geologai gali nustatyti, kokio tipo geologins struktros didina, o kokios maina ems drebjimo tikimyb bei lemia jo dyd. Taiau vien tik struktr inojimo nepakanka nustatyti tiksli ems drebjimo viet ir dat. Tam reikia informacijos apie mikrostruktras, o jai gauti reikt daugybs brangiai kainuojani grini bei aparatros, utikrinanios operatyv informacijos sraut. Komunizmo lugimo atveju tai yra, viena vertus, informacija apie asmen, sudarani reimo lyderi grupuot, politines pirmenybes, sveikatos bkl, tarpusavio santykius, tak. Kita vertus, tai informacija apie plaij gyventoj masi nuotaikas ir j svyravimus. Demokratinio politinio reimo slygomis pirmo tipo informacij atskleidia iniasklaida (politiniai lyderiai yra priversti gyventi ir dirbti jos nuvieiami), o taip pat nuolatins vieos diskusijos. Tiesa, ir demokratijos slygomis iniasklaida ne tik ir ne tiek atskleidia viej nuomon, bet ir formuoja j. Taiau kai iniasklaida nra monopolizuota, ji pateikia gana adekvat vieosios nuomons bkls vaizd, kur galima toliau tikslinti ir detalizuoti reprezentatyviomis sociologinmis apklausomis. N vienu i i informacijos altini sovietologai negaljo pasinaudoti. Tuo j situacija skyrsi nuo padties socialini mokslinink, kurie tiria Vakar ar kitas atviras visuomenes, padties. iniasklaida komunizmo slygomis buvo propagandos rankis, ir jos turinio pokyiai ireik tik jau vykusius partijos generalins linijos pasikeitimus. Reprezentatyvios sociologins apklausos bdavo atliekamos tik tais klausimais, kurie nebuvo politikai jautrs. Jeigu bdavo kitaip, tai j rezultatai bdavo slaptinami. O usienio tyrintojai arba vietiniai tyrintojai pagal j usakymus ivis toki apklaus negaldavo atlikti. Komunistins alys buvo udaros, usislaptinusios, o j oficialioji statistika ne tiek informavo (tegul ir dozuotai), kiek dezinformavo apie tikrj dalyk padt. Operatyvios informacijos apie visuomens nuomon, apie greitai kintanias subjektyvias masines percepcijas sovietologai iki tam tikro laiko momento tiesiog neturjo. O ji btina, siekiant prognostikai pritaikyti mikroanalitines teorijas, aikinanias vieosios nuomons dinamik bei jos pasekmes. Taiau tai nereikia, kad tokios teorijos neturi aikinamosios galios, kai jas taikome retrospektyviai. Tai analitiniai modeliai, vieosios nuomons tyrintoj vadinami pirmenybi falsifikacijos, pliuralistinio neinojimo, tylos spirals teorijomis ar modeliais (r. Kuran 1991; 1995a; 1995b; Lohmann 1994; Noelle-Neumann 1980). Totalitarinse ir autoritarinse visuomense reikiniai, kurie yra i teorij objektas, yra itin plaiai paplit. J analiz yra raktas iose visuomense vykstantiems masiniams nepasitenkinimo proveriams paaikinti. Bet kokioje visuomenje individas, vieai reikiantis nuomon, kuri skiriasi nuo socialiai priimtin nuomoni, rizikuoja patirti vienokias ar kitokias sankcijas. Individai toki nukrypstani nuomoni tol neisako, kol vieo nuomons pareikimo nauda nepranoksta jos isakymo kat. Vis dlto tikrai demokratinje
274
visuomenje netgi isakantys itin radikalias ir netgi akivaizdiai neteisingas nuomones (pavyzdiui, neigiantys yd holokaust, Lietuvos okupacij 1940 m. ar sovietinius nusikaltimus) asmenys nra valstybs persekiojami, ir todl (1) maa toki nuomoni, kuriomis kas nors netikt, ir (2) tarp tikinij atsiranda gana kiet rieutli, pasiruousi vieai isakyti ir ginti netgi itin nepopuliarias nuomones. Autoritarinse ir totalitarinse valstybse, kuriose nra odio laisvs, vieo neteisingos nuomons ireikimo katai itin dideli, o paskatos vieai reikti nuomones, kuriomis jas reikiantys mons patys netiki, t.y. meluoti, yra stiprios. Btent is gyvenimas mele yra tas sovietinio pavyzdio visuomeni bruoas, kuris daugeliui j gyventoj ir tyrintoj atrod atgrasiausiai. Gyvendami tokioje visuotinio melo ir nepasitikjimo vienas kitu aplinkoje, opozicikai nusistat i visuomeni nariai negali inoti, ar j poiris atitinka daugumos, ar maumos nuomon. Todl netgi tuo atveju, kai j poiris atitinka daugumos nuomon, jie gali laikyti save izoliuota mauma, o savo nuomons reikim bei vieus protestus pasmerktais neskmei veiksmais, kuri katai nepateisina j potencialios naudos. Nors, lugus komunizmo statybos programai, komunistinis reimas galutinai prarado legitimikum, vien suvokimas (kad ir visuotinis), jog tas reimas nesugeba ir nesugebs utikrinti materialins gerovs, prilygstanios isivysiusi Vakar ali gerovei, toli grau nebuvo tokia jga, kuri pati savaime bt galjusi prasiverti masiniais protestais. Tokie protestai nebuvo galimi, kol atskiri potencials j dalyviai, viena vertus, galjo bti tikri, kad j veiksmai susilauks rytingo valdios atkirio, o kita vertus, negaljo bti tikri, kad jie susilauks kit protestuotoj paramos. Legitimumo deficitas neturi praktini politini pasekmi tol, kol jis negali pasireikti viea kritika. Nekeniama imperija skmingai gali egzistuoti neapibrtai ilgai, kol jos nekeniantys pavergt taut atstovai bijo pasakyti, kad valstyb, kurioje jie gyvena, yra imperija, nes politikai neteisingai kalbantys yra tuoj ir grietai nubaudiami. Nuogas karalius gali neapibrtai ilgai vaikioti tarp savo pavaldini nuogas, kol idrs pasakyti ties berniukai tuoj gauna ryki nuo savo tv arba yra baudiami u politin aklum. Be postmio i viraus komunistinis reimas bt galjs ilikti neapibrtai ilg laik. Pokomunistin revoliucija, tarsi pratsdama dar K. Marxo pradt dialektins akrobatikos tradicij, lydini komunistinio bendrabvio raidos peripetijas, atrodo lyg bt apversta auktyn kojomis: ji radosi ne apaioms spaudiant virnes, o atvirkiai virnms veriant apaias jas spausti (aulauskas 2000: 13). Tas postmis i viraus buvo 1985 m. irinkto SSKP CK Generalinio sekretoriaus M. Gorbaiovo 1987 m. pradta vieumo, t.y. ribotos odio laisvs politika. Sustabdius represijas u vie nepasitenkinimo komunistine valdia reikim, dauguma galjo sitikinti esanti dauguma, patraukti paskui save ir tuos, kurie iki tol neturjo apibrtos nuomons, o ilgainiui priversti nutilti ir komunistinio reimo alininkus.
IV DALIS
275
Ta pati dinamika reiksi ir besipleianiose vieose manifestacijose: prasidjusios nuo nebeturini ko prarasti disident grupi susibrim, jos traukdavo kaskart vis didesnes moni mases. Pamat, kad u dalyvavim vieose manifestacijose nebebaudiama, kit demonstracij jau ateidavo asmenys, kuriems ligi tol dalyvavimas vieoje protesto akcijoje reik pernelyg didel rizik. Gal gale jas pradjo vaikioti netgi bailesni reimo alininkai, bijantys po reimo lugimo bti nubausti u jo palaikym ar pasyvi laikysen revoliucini vyki metu. Dl io pirmenybi falsfikacijos fenomeno tikslios revoliucij (ne vien antikomunistini) pradios bei aplinkybi i anksto numatyti nemanoma. Soviet Sjungos lugimo pavyzdys rodo, kad geriausia visuomens apsauga nuo staigaus kolapso ar maesnio masto netiktum yra gyvenimas tiesoje odio ir tyrim laisv bei nuomoni pliuralizmas, kai isakomos ir vieai diskutuojamos paios vairiausios (taip pat ir paios radikaliausios) nuomons, ir kai tyrintojams bei visuomenei yra prieinama kuo daugiau informacijos kebliais socialinio gyvenimo klausimais. Ir prieingai, vienos nuomons diktatas bei perdtas politinis korektikumas trukdo pastebti besikaupiant plaij masi nepasitenkinim, kuris gali prasiverti netiktais rinkim rezultatais, riaumis, stichiniais streikais ir kitokiais destabilizuojaniais demokratin politin reim veiksmais. Tai ne paradoksas, kad odio laisv bei vieumas, revoliucini siurpriz altiniai autokratinio reimo slygomis, yra didieji socialins tvarkos stabilizatoriai tikrai liberalios demokratijos slygomis.
9.4.
Ar sovietinio komunizmo lugimas 19891991 m. buvo neivengiamas?
Nuo atsakymo klausim bene labiausiai priklauso, koks turt bti atsakymas io skyriaus antratje ikelt klausim. Jeigu sovietinio komunizmo lugimas 19891991 metais buvo neivengiamas, tai j bent i principo buvo galima numatyti, ir sovietologus galima kaltinti u tai, kad jie ignoravo kai kurias slygas ar aplinkybes. Atkreipus jas deram dmes ir pasirmus tam tikromis sociologinmis teorijomis, bt buv galima numatyti, kad paioje artimiausioje ateityje komunizmas lugs. Jeigu jis nebuvo neivengiamas, tai sovietolog atsakomyb ar netgi kalt kur kas maesn netgi kur kas geriau u juos informuotas stebtojas nebt turjs pakankamo pagrindo teigti, kad 1992 m. Soviet Sjungos nebebus. rodyti, kad tokia baigtis buvo neivengiama, reikt parodyti, kad alternatyv faktinei vyki eigai nebuvo arba kad jos buvo maai tiktinos, palyginti su ta, kuri tapo tikrove. Teigdami sovietinio komunizmo lugimo 19891991 metais neivengiamum, sakytume, kad Soviet Sjungos situacija 1985 m. buvo analogika tai, kurioje po MolotovoRibentropo pakto sudarymo atsidr Lietuva kad ir k bt bedariusi Lietuvos vyriausyb, ji savo veiksmais negaljo pakeisti Antrojo Pasaulinio karo eigos 1940 m. ir ivengti sovietins Lietuvos okupacijos (plg. epetys 2006). Jeigu sovietinio komunizmo situacija
276
1985 m. buvo analogika tai, kurioje atsidr Lietuva prasidjus Antrajam pasauliniam karui, tai likt kaltinti sovietologus profesiniu nekompetentingumu negebjimu pastebti akivaizdi dalyk. Ta kalt ar atsakomyb dar labiau sumat, jeigu rastume argument, kurie parodyt, kad tai, kas vyko Soviet Sjungoje bei Ryt ir Vidurio Europoje 19851991 metais kaip tik buvo maiau ar net maiausiai tiktina vyki eiga, palyginti su jos alternatyvomis. Antai jeigu sutiktume, kad prieastingumas socialinje tikrovje turi tikimybin (stochastin) pobd, tai turtume pripainti, kad tai, kas faktikai vyksta, gali bti maiausiai tiktina baigtis. Netgi tobulai informuotas stebtojas iki tam tikro vykio neturt pagrindo jo laukti, nors ir neturt stebtis jam vykus (pavyzdiui., kai deimt kart i eils metame monet, ir kiekvien kart ikrinta skaiius). Atsakymas skirsnio pavadinime ikelt klausim pats savaime pradeda aikti, pamginus isiaikinti jo tiksli prasm. J atskleidia alternatyvos, kurios sudaro io klausimo kontrastin klas (r. Van Fraassen 1980: 134152). Tai kontrafaktins vyki eigos (galimi pasauliai), kurios yra alternatyvos faktinei vyki eigai. Tos kontrastins klass sudt geriausia nustatyti, identifikuojant galimybs langus (windows of opportunity) lemtingus slyg derinius (konjunktras), kuriais reiksi vadinamasis netiesinis prieastingumas. Tiesinio prieastingumo atveju pasekmi dydis yra proporcingas prieasi dydiui: maos prieastys sukelia maas pasekmes, didels dideles. Netiesinio prieastingumo atveju mai pradini slyg skirtumai lemia didiulius pasekmi skirtumus (r. Kuran 1995a: 15351537). Lemtingos istorins konjunktros todl ir yra lemtingos, kad palyginti nedideli jas einani slyg pakitimai galjo tapti dideliais ar didiuliais baigi skirtumais ir pasukti vyki raid keliais, smarkiai nutolstaniais nuo faktins j raidos. Tie lemtingi skirtumai pirmiausiai gali bti siejami su kitokiu veikj, tose konjunktrose turjusi pakankamai galios lemti vyki eig, pasirinkimu bei su kitokiais atsitiktinumais. Ypa rimt pagrind svarstyti kitokios vyki raidos scenarijus turime tada, kai patys takingiausi veikjai turjo galimyb pasirinkti, svarst alternatyvas ir turjo svari argument pasirinkti kitaip. Lemtingajam (bifurkaciniam) istorijos laikui pasibaigus, veikia galingos jgos, stabilizuojanios tam tikr istorins kaitos trajektorij bei anuliuojanios atsitiktinumus. Teorinje literatroje is nepaprastj ir ordinarini socialins kaitos situacij bei laikotarpi skirtumas yra konceptualizuotas kaip priklausomyb nuo tako (path dependence) (r. Mahoney 2000; Pierson 2000; r. taip pat 18.2). Pagrindines alternatyvas sovietinio komunizmo lugimui 19891991 metais jau aptarme. Tai tos vyki eigos, kuri tikjosi skirting sovietologijos krypi atstovai. Viena i j tai sovietinio komunizmo osmanizacijos scenarijus, kuris atrod labiausiai tiktinas komunizmo kaip totalitarizmo ir komunizmo kaip neotradicionalizmo teorij alininkams. Jie laik komunizm nereformuojamu, prognozavo M. Gorbaiovo reform neskm, bet nesitikjo, kad jos greitai baigsis revoliuciniu perversmu ir visos sistemos griuvimu. Jie
IV DALIS
277
lauk, kad anksiau ar vliau arba pats M. Gorbaiovas, arba j nuvert komunistai konservatoriai reformas sustabdys ir pamgins atkurti anksiau buvusi tvark. Totalitarizmo teorijos alininkai nuogstavo, kad t restauracij gali lydti teroro prie antikomunistines jgas (ko dar tiktis i kietakaki komunist?) banga, tuo tarpu kai neotradicionalizmo koncepcijos alininkai tikjosi labiau konservatyvaus (aldanio sistem reform sustabdymo metu), o ne reakcingo (grinanio j prie stalinins tvarkos) reform eros finalo. Komunizmo kaip modernizacijos teorijos alininkai vylsi, kad tos reformos transformuos komunistin santvark socialin sistem, artim kai kuriose Vakar alyse egzistuojaniam socialiniam kapitalizmui (r. toliau, 18.3). J nuomone, netgi komunist konservatori pergal tebt reikusi tik laikin ios transformacijos pristabdym, nes jau vykdytos reformos bt jau suklusios negrtamus pokyius. Kodl atsitiko taip, kad n vienas i i vyki raidos scenarij netapo tikrove, o isipild tai, k vis trij sovietologijos krypi atstovai laik maiausiai tiktina raida? Kokie buvo tie galimybs langai, istorins krykels, kuriose vyki eiga galjo pasukti labiau tiktina kryptimi? Pirmoji tokia krykel buvo 1985 m., kai SSKP Generaliniu sekretoriumi buvo irinktas M. Gorbaiovas. Be jo, valdi pretendavo Maskvos miesto partijos komiteto sekretorius Viktoras Griinas (1914-1992) ir Leningrado komunist vadovas Grigorijus Romanovas (g. 1923). Stipriausias M. Gorbaiovo varovas buvo G. Romanovas. Jis ir M. Gorbaiovas buvo jauniausi SSKP CK Politinio biuro nariai, o jaunas amius susiklosiusioje situacijoje (po trij per trejus metus partijos vadov miri) reik svarb pretendento pranaum. M. Gorbaiovo pergal lm takingojo SSRS usienio reikal ministro Andrejaus Gromykos parama. Selektoratas, nuo kurio priklaus, kas bus naujasis gensekas, buvo labai siauras, o M. Gorbaiovo persvara minimali. SSKP Generaliniai sekretoriai faktikai bdavo renkami iki gyvos galvos. Taigi G. Romanovas 2000-j met pradioje dar tebebt Soviet Sjungos vadovas, o V. Griino pergals atveju jau po penkeri met jos prieakyje bt stojs kitas vadovas, bet ne M. Gorbaiovas. Abu savo konkurentus M. Gorbaiovas tutuojau paalino i partijos vadovybs. Tad toks pat likimas bt itiks ir j pat, jeigu jis bt pralaimjs. V. Griino pergals atveju veikiausiai bt toliau ilikusios ir stiprjusios komunizmo neotradicionalistins ir neopatrimonialistins tendencijos (r. 9.1 pav.). G. Romanovo irinkimo atveju veikiausiai i pat pradi bt buvusi vykdoma politika, analogika tai, kuri trumpu savo valdymo laikotarpiu vykd Jurijus Andropovas (j galima apibdinti kaip grim prie stalinini metod), arba tokia, koki vykd pats M. Gorbaiovas pirmuoju savo valdymo laikotarpiu (iki 1987 m.). Nei viena, nei kita negaljo isprsti svarbiausios problemos, su kuria susidr Soviet Sjungos ir kit komunistini ali ekonomika nuo XX a. 7-ojo deimtmeio. Tai buvo augimo temp sultjimas ismus ekstensyvaus ekonomikos augimo galimybes. Kaip jau rame, btent ltjantis ekonomikos augimas lm didjant komunistins santvarkos legitimumo deficit.
278
G. Romanovo SSRS: neototalitarizmas, toliau tiktinas poskis kiniku transformacijos keliu M Gorbaiovo nualinimas; grimas prie komunistinio neotradicionalizmo Kinikas kelias; SSRS ilikimas ir dalies iorins imperijos isaugojimas Dalies SSRS federalizacija, marketizacija, demokratizacija 1991 m. rugpjio puas Sovietinio komunizmo ir SSRS lugimas SSRS lunga jugoslavikuoju bdu
V. Griino SSRS: neotradicionalizmo tsa
1985 m. kovas; Naujo SSKP vadovo rinkimai
1987 m. sausis: pertvarkos pradia
1-oji krykel
2-oji krykel
3-oji krykel
(Neskmingas) mginimas transformuoti komunizm kiniku keliu, vidins imperijos isaugojimas
9.1 pav. Trys komunizmo SSRS ir Vidurio Europoje krykels 19851991 metais.
Ekstensyviai ekonomika auga inaudojant naujus darbo jgos bei kitokius (vis pirma gamtinius) iteklius, statant daugiau to paties technologinio lygio moni, dirbant naujas emes (Kazachstano ir Altajaus plini sisavinimo kampanija 6-ajame deimtmetyje). Intensyvus augimas paremtas nuolatinmis technologinmis bei gamybos organizacijos inovacijomis.72 7-ajame deimtmetyje iaikjo, kad centralizuota planin ekonomika nra pajgi tok augim utikrinti. Paskutins Soviet Sjungos vadov iliuzijos dl jos galimybi tai padaryti isisklaid lugus vadinamajai pagreitinimo politikai, kuri M. Gorbaiovas paskelb atjs valdi. Ji buvo vykdoma 198587 metais. Ekonomikos augim buvo mginama pagreitinti, centralizuotai perskirstant iteklius toms pramons akoms, kurios gamino mokslikai ir technikai paangi produkcij, bei keiiant atsaking u ekonomik inyb vadovus. Nusen vadovai, sdj savo kdse itisus deimtmeius, buvo keiiami naujais, energingesniais. Tai nepadjo. Pasukti ekonomik intensyvaus vystymosi keliu buvo nemanoma be rinkos reform. Taiau centralizuotas ekonomikos planavimas buvo viena i dviej (antrasis tai komunist partijos valdios monopolis) komunistins santvarkos atram, kuri keitimas ar klibinimas reik deinj revizionizm. Dar Alecas Nove, garsus sovietins ekonomikos tyrintojas, nurod, kad ekonomin sistema, pagrsta planavimu bei centralizuotu administravimu, ir vienpartin politin sistema
72
Dar galima iskirti dvi inovacij atmainas radikalias ir laipsnikas (inkrementines). r. 18.12.
IV DALIS
279
yra neatsiejamos viena nuo kitos. Nesant rinkos main, valdanioji partija atlieka ekonomikos integracijos funkcij tiek nacionalins ekonomikos mastu, tiek srities, miesto ar rajono mastu. Tik esant vienpartinei sistemai centralizuotai planuojamas ir administruojamas kis gali stabiliai funkcionuoti: politin kova tarp daugelio partij, kai jos populistikai apeliuoja plaisias mases, silydamos alternatyvius penkmeio arba metinius planus, netrukus centralizuot planin k sugriaut (Nove 1986 (1977)). Kita vertus, centralizuoto planinio kio sistema yra efektyvi priemon partijos politins valdios monopoliui tvirtinti. Tokioje sistemoje nra kit vertikalaus mobilumo keli, tik naryst valdaniojoje partijoje ir patekimas nomenklatros sraus. Kai egzistuoja stiprus privatus sektorius, politikai nelojals asmenys gali pasiekti ne maiau ir gyventi ne blogiau u politikai lojalius, o opozicins jgos turi kur gauti itekli savo veiklai. Vadinasi, rinkos mechanizm bei privaios iniciatyvos vaidmens ekonominiame gyvenime lyginamojo svorio augimas maina partijos gali. iuo pagrindu komunizmo tyrintojai, kuriems artimos totalitarizmo ir neotradicionalizmo teorij pozicijos, teig, kad planinio kio sistemos i viso nemanoma reformuoti: bet kokios reformos baigiasi arba sugrimu pradin padt, arba jos sugriovimu. Kai tik likviduojamas centrinis tos santvarkos elementas vienos partijos valstybs valdios monopolis suyra ir centralizuotai administruojamo kio sistema. Tad prie rinkos ekonomikos nemanoma pereiti, neatmus i komunist partijos valdios. i ivad ymiausias komunizmo politins ekonomijos analitikas Janoas Kornai 1992 m. paskelb pagrindine mginim palaipsnmis reformomis transformuoti planinio kio socializm rinkos socializm pamoka (Kornai 1992: 360379; 564567). Kadangi iki 19891991 m. komunizmo kaip totalitarizmo ir komunizmo kaip neotradicionalizmo teorij alininkai negaljo sivaizduoti, kad komunistini ali elitas, savo rankose turintis galing represin aparat, galt savo noru atsisakyti valdios monopolio, jie neig, kad komunist vykdomos kio reformos gali baigtis veikianios rinkos ekonomikos sukrimu. Taip pat problemin situacij suvok ir komunizm kaip modernizacijos keli traktuojantys sovietologai, taiau jie dar ivad, kad tokio perjimo slyga yra kartu vykstanti reimo liberalizacija ir demokratizacija. Kadangi jie man, kad komunist partija i vir visuomens ikilusios jgos jau tapo skirting interes grupi kovos arena, kad joje slypi daugelio skirting partij embrionai, kad pati nomenklatra nevienalyt, jie laik liberalizacijos ir demokratizacijos skm tiktina. SSKP skilus dvi ar daugiau dali, tokios dukterins partijos, j poiriu, galjo ir turjo tapti demokratins politins sistemos (galbt su tam tikrais valdomos demokratijos bruoais) pagrindu (r. Hough 1997). Atrodo, kad panaiai mst ir pats M. Gorbaiovas, kuris i ankstesni rinkos reformos neskmi tiek SSRS (7-ojo deimtmeio pabaigoje), tiek kitose komunistinse alyse padar ivad, kad pagrindinis j prieininkas yra partin biurokratija, kuriai neutralizuoti btina perkelti valdios centr i partijos organ valstybs struktras (tarybas),
280
kartu jas demokratizuojant. Tai reik, kad aukiausi valstybs pareignai turjo bti ne parenkami ir skiriami partijos organ, bet renkami i dalies laisvuose ir konkurenciniuose rinkimuose. Po J. Stalino mirties SSKP CK Generaliniai sekretoriai jau nebebuvo absoliuts diktatoriai. Kol valdios hierarchijos virn buvo SSKP CK Politinis biuras, kur rinko SSKP CK, tol M. Gorbaiovas turjo nuogstauti, kad jo ekonominms reformoms paeidus daugelio biurokratinje kriptopolitikoje dalyvaujani grupi interesus, j nualins SSKP CK plenumas, kaip tai 1964 m. atsitiko N. Chruiovui. Savo politines reformas M. Gorbaiovas pradjo gyvendinti 1987 m. sausio mn. J pradia buvo vieumas ribota odio laisv ir tokia pat ribota organizacij laisv leidimas legaliai burtis politiniams ir kitokiems susivienijimams, nepavaldiems ir neatskaitingiems valdaniajai partijai. Toliau buvo surengti palyginti atviri ir laisvi rinkimai sovietini respublik aukiausias tarybas bei SSRS Liaudies deputat suvaiavim. Btent iems demokratikai irinktiems aukiausiems valdios organams, o ne SSKP CK ir jo Politiniam biurui nuo iol turjo bti atskaitingi aukiausi vykdomosios valdios pareignai. Retrospektyviai galima teigti, kad 1987 m. sausis buvo antroji lemtinga krykel pakeliui komunizmo lugim. M. Gorbaiovo pasirinktas rinkos reform kelias nebuvo vienintelis. Pradedant pertvark, komunistinje Kinijoje jau buvo gana toli paengusios dar 1978 m. pradtos rinkos reformos, kurias aptarsime paskutiniame io skyriaus skirsnyje. Jos buvo vykdomos ilaikant politins valdios monopol komunist partijos rankose, represyvaus politinio reimo slygomis. Galimyb pasukti iuo keliu Soviet Sjungoje buvo iki pat 1991 m. rugpjio, todl i istorin alternatyv aptarsime vliau. Pasukusi iuo keliu anksiau, SSRS veikiausiai bt ne tik ilikusi, bet ir isaugojusi bent dal iorins imperijos Ryt Europoje, kur ekonomins reformos tikriausiai bt vykusios sovietiniu pavyzdiu. Kodl M.Gorbaiovas 1987 m. ignoravo kinikj keli? Tikriausiai dl to, kad jis jam atrod pernelyg ltas. Leninizmo duobkasys vienu atvilgiu liko tikras leninietis, nes teik pirmenyb radikaliems, revoliuciniams, holistiniams problem sprendimo bdams (herojikiems projektams) ir tikjo politini kampanij, kaip priemoni ekonominms bei socialinms problemoms sprsti, veiksmingumu (Hanson 1991; Lvesque 1997: 1622). Lengvai atpaindami leninin M. Gorbaiovo politikos brai, daugelis usienio stebtoj (ypa t, kurie velg M. Gorbaiovo veiksmus per totalitarizmo teorijos prizm) ilgai (kai kurie iki pat galo) negaljo patikti ir jo pertvarkos, ir tarptautinje politikoje paskelbto naujojo mstymo autentikumu. M. Gorbaiovo pertvarkos politika buvo vykdoma bdingu komunist partijai su jos impersonaliniu charizmatizmu (Jowitt 1992: 410) karins kampanijos stiliumi (r. taip pat 8.4). Ji primin daugyb anksiau SSRS vidaus ir usienio politikoje vykdyt i viraus orkestruot kampanij pradedant ankstyvaisiais komunist valdymo Rusijoje laikais vykdytomis kovos prie religinius prietarus ir baigiant kovos su girtavimu
IV DALIS
281
bei nedarbinmis pajamomis kampanijomis, kurias inicijavo jau pats M. Gorbaiovas pirmaisiais savo valdymo metais. Skeptins indukcijos principas nedav jokio pagrindo manyti, kad vieumas ir pertvarka yra kas nors daugiau, nors kart tai tikrai buvo ingsniai, kurie ved u komunistins sistemos rib (inoma, tai dar nereikia, kad pats M. Gorbaiovas to ir siek). Paradoksalu, bet btent ie bolevikiniai pertvarkos bruoai gerokai lm jos rezultatyvum. Kelios komunistins nomenklatros kartos buvo ugdomos demokratinio centralizmo principo, draudianio frakcijas partijos viduje ir aukiausios partijos vadovybs kritik, dvasia. Itikimyb iems principams tradicikai buvo tas lakmuso popierlis, kuris skyr komunistus ortodoksus ir komunistus reformistus. Kai prie partijos vairo atsidr bolevikiniais metodais veikiantis reformistas, ortodoksai atsidr paradoksalioje padtyje: M. Gorbaiovo politikai jie nepritar, bet viea jos kritika bt reikusi pat baisiausi komunistui nusiengim partins drausms paeidim. Todl M. Gorbaiovas palyginti greitai ir lengvai galjo prastumti per aukiausius komunist partijos organus savo konstitucini reform projektus, kuri gyvendinimas reik kompartijos valdios monopolio likvidavim. tiksl jo pertvarkos politika pasiek. Kitaip buvo su antruoju rinkos reformomis. Jas M. Gorbaiovas vis atidliojo, apsiribodamas priemonmis, kurios tik destabilizavo makroekonomin pusiausvyr. ia pamintinas leidimas steigti kooperatyvus, kuriuos valstybini moni vadovai inaudojo moni turtui grobstyti (aprpindami juos deficitinmis aliavomis arba per juos rinkos kainomis realizuodami valstybini moni produkcij). Buvo paeistas vienas i svarbiausi komandins ekonomikos administravimo princip grynj pinig, kuriais buvo mokami darbuotoj atlyginimai, ir negrynj, naudojam moni tarpusavio atsiskaitymuose, sraut atskyrimas. Dl to pradjo greitai augti infliacija, smarkiai iaugusi jau pagreitinimo laikotarpiu, kai dl antialkoholins kampanijos valstybs biudetas neteko itin didels dalies pajam. Svarbiausia prieastis, kuri M. Gorbaiov vert vilkinti rinkos reformas, buvo prasidjusi kova dl valdios su Borisu Jelcinu, kuris i pradi buvo M. Gorbaiovo komandos narys. 1987 m. paalintas i aukiausios partijos vadovybs, jis pasinaudojo tegul ir ribotos liberalizacijos bei demokratizacijos atvertomis galimybmis ir met ik M. Gorbaiovui. Ieivis i aukiausio nomenklatros eelono, B. Jelcinas tapo k tik pradedani legaliai veikti Rusijos antikomunistini jg vienijimosi centru. Jis kritikavo M. Gorbaiovo ekonomini reform planus u nepakankam radikalum ir apeliavo didiarusi masi nacionalistinius jausmus, aikindamas, kad ir jie yra sovietins imperijos aukos, nes kit respublik (pavyzdiui, Pabaltijo) gyventojai juos inaudoja per neekvivalentikus ekonominius mainus tarp respublik. Netiktai M. Gorbaiovui, B. Jelcinas 1990 m. gegus mn. buvo irinktas Rusijos (oficialus tuometinis pavadinimas: Rusijos Taryb Federacin Socialistin Respublika; RTFSR) Aukiausios Tarybos prezidiumo pirmininku. Ums post, jis m telkti Ru-
282
sijos respublikos valdios institucijose savo alininkus ir pradjo kov su M. Gorbaiovu bei jo atstovaujamomis sjunginmis institucijomis dl valdios gali perdalijimo. i kova dezorganizavo valstybs aparato veikl. M. Gorbaiovas buvo priverstas pradti iki pat SSRS lugimo usitsus deryb su sutikusiais jose dalyvauti sovietini respublik vadovais maraton, kurio tikslas buvo sudaryti nauj sjungin sutart, pertvarkani sovietin vidin imperij federacij. Svarbi gair M. Gorbaiovo ir B. Jelcino konflikte buvo B. Jelcino pergal pirmuosiuose 1991 m. birelio 12 d. RTFSR prezidento rinkimuose. Tiesiogiai irinktas (57% rinkimuose dalyvavusi rinkj bals) paios didiausios SSRS respublikos prezidentu, B. Jelcinas galjo pretenduoti didesn savo valdios demokratin legitimikum negu pats M. Gorbaiovas, kur prezidentu irinko tik i dalies laisv rinkim pagrindu suauktas SSRS Liaudies deputat suvaiavimas. Derybose dl naujos sjungins sutarties M. Gorbaiovas buvo priverstas daryti nuolaid, kuriomis dar daugiau valdios turjo bti perduota respublikoms. iose derybose gal gale gim toks naujos sjungins sutarties projektas, kuriuo nebuvo patenkinti konservatyviai nusiteik sjungini (vis pirma jgos) inyb vadovai, velg jame faktin SSRS likvidacij bei transformacij konfederacin darin. M. Gorbaiovui ivykus atostogauti Krym, jie susibr Valstybin nepaprastosios padties komitet ir 1991 m. rugpjio 19 d. paskelb, kad perima valdi savo rankas. Komunizmo autodestrukcija pasiek savo paskutin krykel. Sovietologai (dabar jau tik naujausios Rusijos istorijos specialistai), kurie velgia M. Gorbaiovo valdymo laik vykius per komunizmo kaip modernizacijos kelio teorijos prizm, pertvarkos istorijoje tarp 1987 m. sausio ir 1991 m. rugpjio velgia dar kelet maesni krykeli ar galimybs lang, kuri panaudojimas galjo utikrinti M. Gorbaiovo pertvarkos skm. Ta skm suprantama kaip centralizuotai planuojamos ekonomikos transformacija socialin kapitalistin rinkos ekonomik (kuri oficialiai bt buvusi vadinama socialistine) su stipriu vieuoju sektoriumi (r. 18 sk.); komunist partijos diktatros transformacija daugiapartin demokratij; dalies vidins imperijos (slavikj bei Centrins Azijos respublik) federacij; vieosiose ceremonijose isaugoma pagarba tai tradicijai, kurios pradia buvo 1917 m. Spalio vykiai Petrograde, bei kai kuriems bolevik veikjams (V. Leninui, N. Bucharinui ir galbt kai kuriems kitiems stalinizmo kankiniams), o taip pat paiai socializmo idjai, suprantamai madaug taip pat, kaip j supranta iuolaikins Europos socialdemokrat partijos (r. Brown 2004; Cohen 2004; Derluguian 2004; Hanson 2004; Kramer 2004). Tie galimybs langai bt atsivr, jeigu M. Gorbaiovas bt rytingiau eliminavs i politinio aidimo savo varov B. Jelcin, po jo paalinimo i SSKP Politinio biuro nepaliks jo Maskvoje, bet pagal dar N. Chruiovo laikais nusistovjus paprot isiunts j pasiuntiniu koki nors tolim (Afrikos ar Lotyn Amerikos) al.
IV DALIS
283
yms politologai J. Linzas ir Alfredas Stepanas lemtinga M. Gorbaiovo klaida laiko toki rinkim rengimo eils tvark, kai pirmiausiai buvo surengti ne visai laisvi rinkimai SSRS Liaudies deputat suvaiavim, o tik po met kur kas laisvesni, ir todl suteik juose irinktiems deputatams didesn legitimikum, respublikini parlament rinkimai. Ypa stiprias pozicijas jie utikrino tiems respublik vadovams, kurie irinkti tiesioginiais rinkimais. Net jeigu i rinkim eils tvarka bt buvusi ta pati, kovoje su B. Jelcinu M. Gorbaiovo pozicijos bt buvusios kur kas stipresns, jeigu jis bt surengs (pavyzdiui, kartu su Liaudies deputat suvaiavimo rinkimais 1989 m. kovobalandio mn.) tiesioginius prezidento rinkimus ir taps pirmuoju tiesiogiai irinktu SSRS prezidentu, galiniu pretenduoti demokratin legitimum. Iki B. Jelcino ikilimo M. Gorbaiovo pergals tokiuose rinkimuose tikimyb buvo gana didel (Linz and Stepan 1996: 379386). Vis dlto tyrintojai, aikinantys M. Gorbaiovo neskm iomis ir panaiomis jo politinmis klaidomis, padarytomis tarp 1988 m. sausio ir 1991 m. rugpjio, per maai dmesio skiria tam SSRS valstybingumo bruoui, kuris rodo ios valstybs ikimodernum jos imperiniam pobdiui. Jie kartoja pai didiausi paties M. Gorbaiovo klaid, kuris lauk biurokratijos pasiprieinimo, bet ne nacionalizmo ir nacionalinio isivadavimo sjdi proverio ne tik nerusikose respublikose, bet ir paioje Rusijoje, naiviai tikdamas sovietins propagandos klimis apie pavyzding nacionalinio klausimo isprendim Soviet Sjungoje, apie harmoningus ir taikius jos taut santykius. I tikrj Soviet Sjunga buvo imperin valstyb, sudaryta i vidins (jai priklaus SSRS respublikos), ir iorins (satelit Ryt ir Vidurio Europoje) dalies. Respublikose, kuriose tautin savimon buvo ypa stipri (Baltijos alyse, Gruzijoje, Armnijoje, Moldovoje) vienas po kito krsi masiniai sjdiai, kurie i pradi skelbsi sieki M. Gorbaiovui i apaios padti veikti konservatyvaus vietins nomenklatros sparno pasiprieinim pertvarkai. Sustiprj ir mobilizav plaisias etnini est, latvi, lietuvi mases, jie pasuko valstybins nepriklausomybs atkrimo link. M. Gorbaiovo silomas imperijos federalizavimo planas j visikai netenkino. 1990 m. pavasar jos viena po kitos (pirmoji, kaip inoma, 1990 m. kovo 11 d. tai padar Lietuva) m skelbti valstybin nepriklausomyb. Pertvarkos iniciatorius susidr su dilema: karine jga nuslopinti iuos sjdius, ir kartu ubaigti k tik pradt demokratizacij bei federalizacij, ar susitaikyti su nepaklusni pakrai atsiskyrimu. Paskelbs vienu pertvarkos tiksl teisins valstybs sukrim, M. Gorbaiovas dabar turjo laikytis konstitucini teisini norm tarp j ir t, kurios deklaravo federacin SSRS, kaip valstybs, pobd. Anksiau jos buvo priimtos propagandiniais tikslais ir SSKP politins vienvaldysts slygomis realios reikms neturjo. Paskelbus kurs teisin valstyb ir politinio proceso demokratizacij, jos staiga tapo centrins valdios paniais, apribojaniais jos veikimo galimybes, o respublikoms teisiniais ginklais, kuriais naujos j vyriausybs galjo pasinaudoti, plsdamos savo savarankikum arba net siekdamos nepriklausomybs.
284
Svarbiausias tarp i norm buvo sovietins konstitucijos straipsnis, paliks sjunginms respublikoms teis ieiti i SSRS sudties. Remiantis iuo straipsniu, nauj politini jg, savo galutiniu tikslu laikiusi atskir respublik nepriklausomyb, veikla buvo legali, o karins jgos panaudojimas prie demokratikai irinktas respublik vyriausybes, siekianias realizuoti savo suverenitet, neteistas. M. Gorbaiovas atidliojo ios dilemos sprendim, tikdamasis po sjungins sutarties su tomis respublikomis, kuri tuometiniai vadovai pritar SSRS isaugojimui, pasiraymo taip pat ir neklusnisias respublikas vienokiais ar kitokiais bdais (ekonomine blokada, respublikose kompaktikai gyvenani maum etninio separatizmo skatinimu, interfrontini sjdi rmimu ir pan.) priversti sijungti reformuot SSRS sudt, labiausiai usispyrusioms suteikiant vienok ar kitok ypating status. Panau, kad jam anksiau ar vliau bt tek susitaikyti su bent dalies i j (vis pirma Baltijos ali) rytu siekti visikos nepriklausomybs. Be jgos panaudojimo j SSRS sudt sugrinti buvo nemanoma, o jga prie demokratikai irinktas respublik vyriausybes buvo tas slenkstis, kurio M. Gorbaiovas taip ir nesiryo perengti. Panau, kad po 1989 m. rudens jo ir kai kuri jo bendradarbi pasauliroje vyko svarbios permainos i komunist jie tapo socialdemokratais, kuriems demokratija yra savaimin (absoliuti) vertyb, o ne vien instrumentas tam tikriems ioriniams jos atvilgiu tikslams pasiekti (r. Lvesque 1997: 207212). Beveik netiktina, kad tokia permaina bt galjusi itikti kur nors kit sovietin lyder, jeigu jis bt ums M. Gorbaiovo viet. Toje kontrafaktinje istorijoje, kurioje nra nei B. Jelcino, nei 1991 m. rugpjio puo, labiausiai tiktina SSRS transformacija toki Suvereni Respublik Sjung, kurioje nra nei Baltijos ali, nei Gruzijos, nei (galbt) Moldovos. Taiau atsikovojusios nepriklausomyb alys veikiausiai bt buvusios priverstos pasirayti su SSRS pdine ekonomines ir politines sutartis, panaias tas, kurias po Antrojo pasaulinio karo SSRS primet Suomijai. Jos bt apsunkinusios ir sultinusios Baltijos ali integracij tarptautines Vakar pasaulio struktras (Europos Sjung ir NATO).
9.5.
Paskutin sovietinio komunizmo krykel
Nesulaukdami ryting veiksm prie nepaklusnias respublikas, konservatyvs veikjai i M. Gorbaiovo aplinkos organizavo perversm, istorij jus kaip 1991 m. rugpjio puas. Pagrindinis puist tikslas buvo isaugoti i sovietins imperijos tai, k buvo galima dar buvo galima isaugoti vidin imperij. Iorin imperija, kuriai priklaus Soviet Sjungos satelitai komunistins Ryt ir Vidurio Europos alys tuo metu jau buvo negrtamai prarasta. Pagal nuo pokario laik sigaljusi tvark i ali vyriausybi politika nuo politins linijos permain Kremliuje priklaus labiau negu nuo vietins politins situacijos. Kai SSRS
IV DALIS
285
prasidjo pertvarka, tai buvo pavyzdys, kuriuo turjo sekti ir nuo vyresniojo brolio priklausom ali komunist partijos. Kai kuriose alyse jos jau buvo subrendusios arba aplinkybi priverstos paios pradti reformas, panaias Soviet Sjungos pertvark. Tokioje situacijoje komunistai buvo vis pirma tautinio komunizmo alyse Lenkijoje ir Vengrijoje. ios alys isiskyr palyginti aukta pilietins visuomens branda, kuri reprezentuoja nuo valstybs nepriklausomos pilietins ir socialins institucijos, masins informacijos priemons bei vieosios nuomons autoritetai. Lenkijoje, kur komunistiniam reimui niekada nebuvo pavyk pajungti arba korumpuoti katalik banyios, po Solidarumo profsjungos sutriukinimo 1981 m. jos lyderiai bei su jais susij intelektualai buvo didiausi vieosios nuomons autoritetai. Lenkij vis labiau slegiant usienio skolos natai, komunistin vyriausyb buvo priversta iekoti kompromiso su Solidarumo vadovybe, kad, leidusi jai dalyvauti valdioje, gaut politin param ekonominms reformoms, kurias kitaip dar kart bt sulugdiusi nauja nepatenkint darbinink streik banga. Tokiu pat keliu dl panai prieasi jo ir Vengrijos komunistin vyriausyb, leidusi legaliai veikti antikomunistinei opozicijai ir pradjusi derybas dl valdios pasidalijimo. Lenkijoje ios derybos jau 1989 m. baigsi susitarimu surengti pirmus po daugiau negu 40 met konkurencinius rinkimus. Susitarimo slygos, bet kokios rinkim baigties atveju garantavusios komunistams daugum parlamente ir prezidento post, M. Gorbaiovui galjo pasirodyti socialistinio pliuralizmo receptu, pritaikomu taip pat ir tose alyse, kuri vyriausybs tviriau kontroliavo situacij, o kartu realistikiau suvok potencialias esamo reimo liberalizacijos pasekmes Bulgarijoje, ekoslovakijoje, Ryt Vokietijoje (Vokietijos Demokratinje Respublikoje; VDR), Rumunijoje. Kai 1989 m. birel Lenkijos komunistai triukinamai pralaimjo rinkimus, opozicija i pradi kur laik dar laiksi balandio mnes pasirayt susitarim dl valdios pasidalijimo ji baiminosi, kad prieingu atveju M. Gorbaiovas panaudos Soviet Sjungos po invazijos ekoslovakij 1968 m. lapkrit paskelbt vadinamj Brenevo doktrin, kuri skelb, kad Soviet Sjunga vardan bendr socializmo stovyklos interes, kurie es aukiau u kiekvienos atskiros alies suverenitet, pasilieka sau teis jga sikiti bet kurios Varuvos pakto nars vidaus reikalus, kai tik vyki eiga joje sukels grsm iems interesams. Iorin imperija pradjo byrti, kai 1989 m. rugpjio mnes Vengrija atidar sien su Austrij leisdama i alies Vokietijos Federacin Respublik ivykti tkstaniams turist i Ryt Vokietijos, kurios vyriausyb dar 1961 m. pastat lidnai pagarsjusi Berlyno sien, tapusi komunizmo ekonominio ir moralinio-politinio bankroto simboliu. Ryt Vokietijos komunistinio reimo vadovas Erichas Honeckeris kreipsi M. Gorbaiov, praydamas sudrausti Vengrij, taiau is atsisak tai padaryti. Tai reik faktin Brenevo doktrinos isiadjim. Ryt Vokietijos gyventoj bgimas Vakarus nesiliov VDR pilieiai, atvyk kaimynines socialistines alis, brovsi VFR pasiuntinybes, praydamiesi prieglobsio, o pats M. Gorbaiovas, atvyks jubiliejines VDR 40-meio ikilmes, ragino Ryt Vokietijos
286
vadovus pagaliau pradti pertvark, kuri padaryt socializm nebe tok atgras jos pilieiams. Padrsinti tokios Soviet Sjungos vadovo laikysenos, vis daugiau Ryt Vokietijos gyventoj jo gatves, dalyvavo demonstracijose, reikalavo reform. inodama, kad nesulauks Soviet Sjungos pritarimo ar karins paramos (o Ryt Vokietijoje buvo dislokuota galinga sovietins kariuomens grupuot, kurios sudt jo paios geriausios sovietins kariuomens divizijos), Ryt Vokietijos komunist partijos vadovyb taip ir nepasiryo pasekti Kinijos komunist partijos, 1989 m. birel surengusios reform reikalavusi student udynes, pavyzdiu. E. Honeckeris atsistatydino. Per televizij paskelbus informacij apie rengiam sprendim liberalizuoti sienos su Vakar Vokietija perjimo tvark (tuo metu i tikrj dar nepriimt), tkstaniai Ryt Berlyno gyventoj patrauk sienos su Vakar Berlynu link. Neturdami aiki nurodym i viraus ir nenordami tapti atpirkimo oiais, pasienieiai leido jiems pereiti pasienio ukardas. Dabar jau atsistatydino visa Ryt Vokietijos vyriausyb, perdavusi valdi pereinamajai vyriausybei, paskubomis sudarytai i reformist reputacij turini kompartijos veikj ir opozicijos atstov. Tarp j buvo nemaai VDR valstybingumo isaugojimo alinink, taiau niekas negaljo pasakyti, kaip antroji vokiei valstyb gals tvarkytis, kai Vakar Vokietij papls dabar jau nebevaromos emigracijos srautai. Platieji Ryt Vokietijos gyventoj sluoksniai spontanikai pradjo reikalauti susivienijimo (mes esame viena tauta) su VFR, kurios kancleris Helmutas Kohlis 1989 lapkriio 28 d. paskelb abiej Vokietij suvienijimo plan, nesuderins jo nei su Soviet Sjunga, nei su savo sjungininkmis NATO ir Europos Sjungoje. Per du mnesius, prajusius nuo Berlyno sienos griuvimo, komunistiniai reimai lugo ir likusiose io bloko alyse ekoslovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje. sitikinusi, kad Brenevo doktrina tikrai nebetaikoma, antikomunistin opozicija nebemat reikalo laikytis (Lenkijoje) arba iekoti (Vengrijoje) kompromiso su komunistine valdia, ir pasuko visiko esamos santvarkos demontavimo link. Prasidjo politins ir ekonomins permainos, kurios vliau vardintos kaip pokomunistin transformacija. Rugpjio perversmui lugus, reali valdia SSRS atsidr pasiprieinim puui organizavusio Rusijos prezidento B. Jelcino rankose. Jo saku SSKP, kuriai buvo priskirta politin atsakomyb u lugus perversm, veikla Rusijos federacijoje buvo sustabdyta, o vliau (1991 m. lapkriio mn.) ir udrausta. Komunizmas Soviet Sjungoje lugo, o po keturi mnesi nustojo egzistuoti ir pati Soviet Sjunga. B. Jelcinas nebuvo principinis naujos sjungins sutarties pasiraymo prieininkas. Taiau po SSKP likvidacijos radikaliai pasikeit politin situacija netgi tose respublikose (Centrinje Azijoje), kuriose komunistin nomenklatra tvirtai tebelaik valdi savo rankose. Udraudus SSKP, i respublik vadovai staiga tapo nelegalios organizacijos respublikini padalini vadais. Jiems skubiai reikjo iekoti naujo savo valdios legitimumo pagrindo, ir jie paskelb savo respublik nepriklausomybs deklaracijas. T pat padar
IV DALIS
287
ir Baltarusija bei Ukraina. Keitsi ir plaij masi nuotaikos 1991 m. gruodio 1 d. Ukrainoje vykusiame referendume u nepriklausomyb pasisak daugiau nei 90% respublikos gyventoj. U j nubalsavo dauguma rinkj netgi rusakalbse Ryt Ukrainos srityse. Derybas dl sjungins sutarties reikjo pradti i naujo, kai tuo tarpu ekonomin padtis spariai blogjo. Dabar jau B. Jelcinas atsidr prie dilem mginti isaugoti bent dal vidins imperijos (Baltijos ali nepriklausomyb vis dar tebeegzistavusi SSRS pripaino 1991 m. rugsjo 6 d.), taiau atidlioti ekonomini reform pradi, ar paleisti imperij ir nedelsiant pradti ekonomines reformas Rusijos Federacijoje (Walker 2003). B. Jelcinas pasirinko antrj sprendim: 1991 m. gruodio 8 d. mediotoj namuose Beloveo girioje susitik Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos prezidentai pasira susitarimus, istorij taip ir jusius Beloveo susitarim pavadinimu. Jais SSRS egzistavimas buvo nutraukiamas, vietoj jos kuriant Nepriklausom Valstybi Sandraug (NVS), neturini bding valstybei bruo ir funkcij. 1991 m. gruodio 31 d. vir Kremliaus buvo nuleista Soviet Sjungos vliava. Po rugpjio puo pralaimjimo ir komunizmo lugimas, ir paios SSRS iirimas pasidar nebeivengiamas. Taiau nra pagrindo manyti, kad pats puas negaljo pasibaigti kitaip. aipantis i ortodoksini komunist tikjimo istorijos dsniais, kurie neva garantuoja neivengiam j reikalo pergal, bei j polinkio iek ar tiek atsitiktinio aplinkybi sutapimo nulemt (kaip pasirod laikin) politin skm laikyti t dsni veikimo rodymu, nevertt mstyti pagal t pai (retrospektyvaus determinizmo) schem. Tai darytume, jei laikytume t vyki baigt, kuri buvo nepaprastai skminga Lietuvos tautos ilikimo ir Lietuvos valstybingumo atkrimo interes poiriu, istorijos ar koki nors auktesni u j jg garantuota, neivengiama, dsninga. Puas galjo baigtis ir kitaip. Iskyrus Maskv, masini manifestacij ir kit prie puistus nukreipt veiksm nebuvo. Netgi paioje Maskvoje Rusijos respublikos vyriausybs bstins atjo ginti santykikai nedidel gyventoj dalis. Beveik vis Rusijos miest ir srii vadovai nedelsdami pripaino puist valdi (tai vliau B. Jelcinui suteik pagrind visus juos nualinti). B. Jelcino kvietim pradti visuotin streik niekas neatsiliep (Cohen 2004: 466467). Puas lugo dl jo organizacijos nesklandum, kuriuos keblu pavadinti kitaip negu atsitiktinumais. Perversmininkai paskyr faktin nam aret M. Gorbaiovui, taiau nepasirpino aretuoti B. Jelcino, be kurio nebt buv kam organizuoti pasiprieinimo perversmui. Jie taip pat neturjo aikaus veiksm plano ir apsiribojo kariuomens ivedimu gatves. Negaudami aiki nurodym, k daryti toliau, kai kuri dalini vadai pradjo derybas su B. Jelcinu. Ikilus pilietinio karo perspektyvai, kiti kariuomens vadai pasirinko neutralitet. Jeigu pasiprieinimas puui nebt turjs tokio aikaus ir rytingo vadovo, kokiu tapo Rusijos prezidentas, puistai galjo laimti. Pirmojoje ir antrojoje vyki raidos krykelje, kuri at-
288
ved SSRS ir komunizmo lugim, didiausi vaidmen suvaidino Gorbaiovo veiksnys. Treiojoje krykelje tokiu veiksniu tapo B. Jelcinas. Tokie veiksniai yra atsitiktiniai socialiniuose moksluose nagrinjam socialins tikrovs stabilumo ir kaitos jg atvilgiu. Todl nesugebjimas i anksto numatyti sovietinio komunizmo lugimo bei M. Gorbaiovo pertvarkos baigties parodo tik socialini moksl galimybi ribas bei pozityvistins socialinio painimo filosofijos neadekvatum, taiau nra j, kaip socialini moksl, neskm. Tas struktrinio pobdio prieastis, kurios lm sovietinio komunizmo trapum bei nuo kuri priklauso demokratinio kapitalizmo stabilumas, jie identifikavo teisingai, nors diskusija dl j pobdio ir lyginamosios reikms dar toli grau nebaigta. Aptardamas sovietinio komunizmo lugimo prieasi problem, Adamas Przeworskis vartoja toki metafor (Przeworski 1991: 1): daugelis sergani viu pacient mirta nuo plaui udegimo, bet retas jaunuolis, nesergantis kitomis ligomis, mirta nuo plaui udegimo. Socialiniai mokslai gana tiksliai diagnozavo sovietinio komunizmo chronikus susirgimus, taiau i anksto nebuvo galima numatyti, nei koks bus tas susirgimas, kuris komunizm pribaigs, nei kada tai atsitiks. Klausimas, kur atsakymas dar nra visai aikus, yra toks: ar paciento chroniko susirgimo stadija jau buvo tokia, kad tas susirgimas jau buvo nebepagydomas?
10
skyrius
Kinikojo komunizmo transformacija

10.1.
Kinikojo kelio i komunizmo etapai ir laimjimai
K komunizmo lugimas Soviet Sjungoje ir Ryt bei Vidurio Europoje reikia komunizmo kaip modernizacijos, komunistinio neotradicionalizmo ir totalitarizmo teorij ginui? Kuri i komunizmo etini teorij jis paneig, kuri patvirtino? Komunizmo kaip modernizacijos teorijai M. Gorbaiovo pertvarka nebuvo netikta (prieingai, ji buvo laukta), taiau netikta buvo jos baigtis. Pokomunistinius pertvarkymus tautinio ir patrimoninio komunizmo alyse, jos poiriu, galima laikyti paskutiniaisiais komunizmo gyvavimo deimtmeiais (po 1968 m.) strigusi modernizacijos proces tsa ir ubaigimu. Netiktas ir nelauktas jai buvo revoliucinis perjimo prie pokomunistins modernizacijos fazs pobdis M. Gorbaiovo pertvarkos neskm. M. Gorbaiovo reformoms prasidjus, modernizacininkai irjo jos perspektyvas optimistikai. Komunistinio neotradicionalizmo ir totalitarizmo teorij alininkai, prieingai, buvo pesimistai man, kad ji baigsis taip pat, kaip ir ankstesni mginimai reformuoti komunistin sistem arba status quo atkrimu (totalitaristai), arba tolesniu jos nuosmukiu, iliekant dviems svarbiausiems jos organizaciniams principams komunist partijos politins valdios monopoliui ir centralizuotam administraciniam itekli perskirstymui ir planavimui. Kaip realistai, jie pertvarkos pradioje nedrso tikti, kad pati didiausia j svajon gali isipildyti sistema virs griuvsi krva, i kurios gali pradti kurtis liberalioji demokratin visuomen. Taiau kai scenarijus, kuris pradioje atrod maiausiai tiktinas, vis dlto virto tikrove, komunizmo gritis retrospektyviai atrod patvirtinanti pamatin komunizmo kaip neotradicionalizmo ir komunizmo kaip totalitarizmo tez, jog komunizmas nra pajgus transformuotis i vidaus. Sustabarjusi, nelanksti, ir gerokai aptriuusi sistema tiesiog pasirod kur kas netvirtesn, negu atrod i pradi. Kaip jau minjome (r. 9.4), netrukus po
290
19891991 met vyki ymiausias komunizmo politins ekonomijos autoritetas J. Kornai j pagrindine pamoka laik, kad perjimas prie rinkos ekonomikos nemanomas, nelikvidavus komunist partijos valdios monopolio. 1992 m. ta ivada galjo atrodyti gana tikinamai ir turjo svarbi prognostini implikacij. Komunizmas lugo tik Europoje ir buvusioje SSRS. Komunistiniai reimai iliko Kuboje, iaurs Korjoje, Vietname, Laose ir, svarbiausia, Kinijoje. Rinkos reformos Kinijoje prasidjo kur kas anksiau (jau 1978 m.) u M. Gorbaiovo pertvark ir per deimtmet spjo pasistmti toliau, negu jos iki tol buvo nujusios bet kurioje kitoje komunistinje alyje (skaitant ir Vengrij, kur jos buvo vykdomos nuo 1968 m.). Taiau 1989 m. Kinijoje komunist valdia brutaliai nuslopino demokratin student sjd, kurio dalyviai ragino alies vadovyb pasekti Soviet Sjungos pavyzdiu pradti reimo demokratizacij. Laikantis tezs apie komunizmo negebjim reformuotis, buvo logika laukti, kad prasidjus politinei reakcijai ne tik sustos, bet ir bus atauktos ligi tol vykdytos rinkos reformos, ir Kinija sugr prie administracins planins ekonomikos. Taiau taip neatsitiko. Reformos tssi. Kinijos atvejo pamoka yra ta, kad kai kurios komunizmo atmainos gali pereiti nuo komandins ekonomikos prie rinkos konkurencijos, nepakeisdamos politini aidimo taisykli. Komunistin valdia pati savaime nra neveikiama ekonomins transformacijos klitis (Shirk 1993: 334). Prajus beveik 30 met nuo reform pradios, jau galime teigti, kad jos negrtamai transformavo Kinij veikianios rinkos ekonomikos al. Nors pokomunistins transformacijos eiga Kinijoje (ir Vietname) prietarauja komunizmo kaip totalitarizmo ir komunistinio neotradicionalizmo teorij tezei apie komunizmo negebjim reformuotis, taiau ji tik i dalies patvirtina komunizmo kaip modernizacijos koncepcij. i koncepcija numato ne tik ekonomikos marketizacij, bet ir politins sistemos liberalizacij bei demokratizacij. Taiau kalbti apie demokratizacij Kinijoje pagrindo kol kas nra. Tad gin tarp komunizmo etini teorij dar anksti skelbti baigt. Gali bti, kad perjimas prie demokratijos pasirodys ess nemanomas palaipsns evoliucijos bdu, ir komunistin Kinijos reim sugriaus demokratin antikomunistin revoliucija, panai t, kuri 19891991 metais sunaikino sovietin komunizm. Gali bti ir taip, kad Kinijos komunistams pavyks tai, kas nepavyko M. Gorbaiovui palaipsniui, per valdomos demokratijos stadij, transformuoti autoritarin reim visavert liberalij demokratij. Iki tol alyje turi susiformuoti pilietin visuomen, turi bti legalizuota opozicin politin veikla. inoma, liberaliosios demokratijos perspektyva Kinijoje priklauso ne vien nuo komunist, bet ir nuo to, kokia bt legalizuot antikomunistini jg laikysena: ar jos legalum panaudot revoliucinei masi mobilizacijai, ar iekot kompromiso ir dialogo su komunist partija, kuri pati tokioje situacijoje veikiausiai diferencijuotsi ir skilt. Taiau gali atsitikti ir taip, kad ijimas i kinikojo komunizmo gis modernizacijos be konvergencijos pavidal ir atves kinik modernyb su savita kapitalizmo (privaiasavi-
IV DALIS
291
ninkkos rinkos ekonomikos) forma ir politiniu reimu, tik i dalies atitinkaniu vakarietik liberaliosios demokratijos idj. Tokie kinikojo komunizmo transformacijos rezultatai atitikt S. N. Eisenstadto daugeriopos modernybs (ar daugelio modernybi) koncepcij, pagal kuri skirtingose civilizacijose modernyb gyja savit pavidal (r. 2.5). Patrauklus kinikojo kelio i komunizmo rinkos ekonomik bruoas yra tas, kad planins administracins sistemos transformacija rinkos ekonomik vyko nepaliaujamo ekonomikos augimo slygomis. Tuo tarpu buvusioje sovietinio ir jugoslaviko komunizmo erdvje makroekonomin dinamika gijo J, U arba L kreivs pavidal (r. taip pat 12.3). Pirmaisiais dviem atvejais rinkos reform laikotarpiu ekonomika smuko vienokio ar kitokio gylio duob, t.y. patyr ilgesn ar trumpesn recesij, po kurios prasidjo gana spartus ekonominis augimas. Priklausomai nuo recesijos gylio, trukms ir porecesinio augimo tempo, prireik nuo 9 iki 15 met, kol metinis BVP pasiek paskutinij komunistinio laikotarpio met lyg. J ir U pavidalo makroekonomin dinamika bdinga toms alims, kurios laikomos pokomunistins revoliucins transformacijos pirmnmis arba skmingais atvejais.73 Tuo tarpu daugelyje kit pokomunistini ali (vis pirma Rusijoje) pokomunistin makroekonomin dinamika gijo L kreivs pavidal. Prasidjus rinkos reformoms, BVP smarkiai sumajo ir toks buvo vis pirm reform deimtmet. Kinijos perjimo i komandins administracins rinkos ekonomik kelyje pasiekti makroekonominiai rezultatai ypa spdingai atrodo, kai yra lyginami su rinkos reform deimtmeio rezultatais Rusijoje (r. 9.1 pav.). Su smukusiu ekonomikos produktyvumu susij ir pokomunistins transformacijos socialiniai katai (isamiau r. 13.1). Jie ypa dideli pokomunistinse alyse su L kreivs makroekonomine dinamika: tai nepaprastai iaugusi socialin nelygyb, sumajusi vidutin gyvenimo trukm, iaugs nedarbas bei su juo susijusi socialin degradacija, nusikalstamumas, emigracija ir pan. Makroekonomin situacija iose alyse pradjo gerti tik po 19971998 met pasaulins ekonomikos sukrtim, jusi istorij kaip Azijos kriz ir Rusijos kriz. Taiau netgi po 19971998 met ekonomin situacija bloga iliko liko tose pokomunistinse alyse, kurios daugiau pralo, negu ilo dl energetini itekli ir kit aliav pabrangimo spartaus pasaulio ekonomikos augimo slygomis. Augant vis arba beveik vis pasaulio ali ekonomikai, jos bkl geriausiai parodo stabilus augimas auktesniais negu vidutiniai tempais bei konkurencingumas, kur geriausiai atskleidia eksporto augimo tempai. Visais iais atvilgiais Kinijos ekonomika per paskutiniuosius trisdeimt met neturjo arba beveik ne73
i kreivi skirtumas yra reliatyvus, nes priklauso nuo laiko: j aikiausiai matome, apsiriboj pirmuoju pokomunistins transformacijos deimtmeiu. Bet koks ekonominis nuosmukis anksiau ar vliau baigiasi. Antrajame pokomunistins transformacijos deimtmetyje visose pokomunistinse alyse ekonomika vl pradjo augti, o kai kuriose beviltikomis laikytose alyse (Rusijoje, Ukrainoje) jos augimo tempai netgi aplenk anksiau pirmnmis laikyt Vidurio Europos ali ekonomikas. Tai jau laikoma nauja tranzitologijos msle. r. Aslund 2007, taip pat toliau 12.1.
292
9.1 pav. BVP dinamika Kinijoje ir Rusijoje 19892005 m. milijardais 2000 m. JAV doleri, skaiiuojant pagal paritetin perkamj gali. altinis: World Bank: World Development Indicators 2007. (http://www.worldbank.org).
turjo sau lygi. Nuo 1978 m. jos BVP iaugo daugiau negu 10 kart. Nors atskirais metais ekonomikos ir eksporto augimas sultdavo, ir buvo infliacijos proveri (ypa 19881992 metais), aliai per vis laik pavyko ilaikyti makroekonomin stabilum 810% metinio ekonomikos prieaugio slygomis. Jei ilaikys tokius tempus ir ateityje, Kinija iki 2040 met bendra BVP apimtimi (toli grau ne jo dydiu vienam gyventojui) susilygins su didiausia iuolaikine pasaulio ekonomine galybe JAV.74 Reformos, kuriomis planin-administracin Kinijos ekonomika buvo transformuota veikiani rinkos ekonomik, prasidjo 1978 m., kai, mirus Mao Dzedunui (18931976) po dvej met kov dl pdinysts valdioje sitvirtino vienas i Kinijos revoliucijos vad Den Siao-pinas (19041997), iki Mao mirties buvs jo nemalonje. Tos reformos i pat pradi apsiribojo (ir ligi iol tebeapsiriboja) ekonomikos sfera, ir vyko K. R. Popperio apraytu dalins (arba potruputins) socialins ininerijos bdu (plg. Popper 1992 (194445): 8389). Jos buvo vykdomos neturint globalins galutinio tikslo vizijos, o tiesiog vienas po kito darant atskirus ingsnius, kurie ijudint Kinijos ekonomik taip, kad ji galt lygintis su
74
Toki prognoz pateikia autoritetingos Goldmano Sachso bankininkysts, vertybini popieri ir investicij valdymo korporacijos ekspertai (Goldman Sachs Group, Inc. 2005). r. http://www2.goldmansachs. com/insight/research/reports/99.pdf. irta 2007 08 27.
IV DALIS
293
Pietryi Azijos tigrais Piet Korja, Singapru, Honkongu ir vis pirma su Taivanu. Nenusileisti Taivanui komunistins Kinijos vadovams buvo ypa svarbu dar ir dl tos prieasties, kad j vald Gomindano partija, prie 30 met pralaimjusi komunistams pilietin kar, taiau tebepretenduojanti bti teista visos Kinijos vyriausybe (oficialus Taivano pavadinimas tebra Kinijos respublika). Kai kurias reformas Kinijos komunistai nuo Azijos tigr nukopijavo (vis pirma laisvj ekonomini zon idj bei j veikl reglamentuojanius teisinius aktus). Kitas, prie gyvendindami visos alies mastu, i pradi imgindavo atskirose vietovse arba provincijose, o paskui plsdavo j mast, leisdami ar nurodydami vykdomus socialinius eksperimentus sijungti kitiems. Pirmenyb buvo teikiama greit efekt duodanioms priemonms, o kiti ingsniai buvo daromi tada, kai priversdavo ankstesni ingsni pasekms. i reform strategij be strategijos vienas i Kinijos lyderi vaizdingai apibdino lygindamas reformas su bridimu per kaln up, kai viena koja stovima ant povandeninio akmens, o kita koja apgraibomis iekoma kito, nuo kurio galima bt atsispirti kitam ingsniui. Kinija tapo kone vienintele (kartu su Slovnija)75 komunistinio pasaulio alimi, kurios pokomunistinei transformacijai bdinga ne kontinuacin, restitucin ar imitacin, taiau inovacin orientacija (plg. aulauskas 2000: 1819). Tai reikia, kad reform metu ikylanios problemos buvo sprendiamos ne vien konservuojant esamus, atkuriant anksiau egzistavusius ar perimant i svetur institucinius veiklos pavyzdius, bet ir irandant savus, naujus, originalius. Ijimas i planins-administracins ekonomikos Kinijoje prasidjo nuo kinikj kolki komun panaikinimo. Komunos kuriam laikui iliko vietins savivaldos vienetais ir ems savininkais, kuriuos su buvusiais komunarais individualiai kininkaujaniais valstieiais dabar siejo tik ems nuomos sutartys. Taiau ilginant sutarties laik bei suteikiant nuomininkui vis daugiau teisi (pavyzdiui, inuomoti ems sklyp tretiesiems asmenims), nuominink ekonominis elgesys pradjo vis maiau skirtis nuo privai savinink elgesio (r. Oi 1989). Buvo paskelbta atvir dur politika usienio kapitalui vis pirma pajrio provincijose steigtose laisvosiose ekonominse zonose, kuriose veik atskira teisin tvarka. Po komun likvidacijos ems kio gamyba smarkiai iaugo, o kartu iaugo kaimo (padidjus kinink pajamoms) ir miesto (padidjus maisto produkt pasilai) vartojimas bei gerov. Taiau ems kio gamyba nepajg absorbuoti viso kaimikuose regionuose susikaupusio darbo jgos pertekliaus. Antrja (po komun likvidacijos) tos raketos nejos, kuri Kinijos ekonomik gal gale ived spariai auganios rinkos ekonomikos orbit, pakopa tapo beveik tuo paiu metu prasidjusi staigi kaimo pramons miesteliams ir kaimams priklausani moni (angl. township- and village-owned enterprises (TVE)) pltra (toliau jas vadinsime miesteli ir kaim monmis, naudodami santrump MK). J
75
r. 21- sk.
294
nominals savininkai yra buvusios komunos ir j padaliniai, kurie po dekolektyvizacijos nustojo bti ems kio gamybos vienetais. Situacij, kuri Kinijos kaime susiklost po dekolektyvizacijos, galima palyginti su ta, kuri bt susidariusi Lietuvos kaime, jeigu kininkams bt buvusi grinta j iki kolektyvizacijos turta em, kartu palikus neiardyt kolki valdymo aparat bei sujungus j su kaimo savivaldybi aparatu. Kinijoje atskir nuo kolki apylinki ar seninij, kuri vadovai nedisponavo jokiais itekliais ir buvo visikai priklausomi nuo kolki pirminink, nebuvo. K daryt buv kolki pirmininkai, tap seninais, bet tebeatsakingi u bendrsias reikmes (mokyklos, medicininis aptarnavimas, keliai ir pan.), kurios anksiau buvo tenkinamos kolki lomis, bet kolki nebeliko, o auktesn valdia tiems reikalams l nebeduoda? J kolegos kinai usim verslu m steigti komunalines (vietins kolektyvins nuosavybs) mones. Toki moni steigimui palankias slygas sudar centrins valdios vykdyta mokesi reforma, kuri nustat tvirt atskaitym i vietins valdios surenkam mokesi centrin biudet kvot, diferencijuojam pagal provincijas. Toks pat apmokestinimo principas taikomas ir centrins provincij administracijos santykiams su emesnio lygio savivaldybmis. Likusiomis po atskaitym auktesns valdios biudet pajamomis, skaitant ir tas, kurios gaunamos i vietins valdios kurt moni veiklos, galjo disponuoti vietin valdia, kuriai vienai teko ir finansin atsakomyb jos kurt moni neskms atveju. Skirtingai nuo centrinei valdiai priklausani moni, MK visas gamybai reikalingas aliavas ir kitus gamybos iteklius turjo pirkti u rinkos kain, utat ir vis pagamint produkcij jos galjo parduoti rinkoje. Dauguma j naudojo vietines aliavas, o konkurencin pranaum (ypa tarptautinje rinkoje) joms utikrino labai pigi darbo jga. Prasidjo neregtas vietins pramons bumas (devintajame deimtmetyje atskirais metais MK produkcijos metinis prieaugis siekdavo iki 25%). iuo metu didij Kinijos kaimo gyventoj pajam dal jau sudaro atlyginimas u darb tokio tipo monse. MK dka Kinija jau tapo industrine (ir iuo atvilgiu modernia) alimi, nors dauguma jos gyventoj tebegyvena kaime. ios mons yra bene svarbiausia ir domiausia kinikojo kelio i komunizmo sukurta institucin inovacija. J skminga veikla ligi iol lieka mslinga daugeliui teoretik, kurie teigia, kad be privaios nuosavybs bei privataus intereso skmingo verslo bti negali. Ekonometriniai tyrimai rodo, kad savo veiklos efektyvumu MK nenusileidia privataus sektoriaus monms ir pranoksta valstybinio sektoriaus (centrins valdios inioje esanias) mones. Kai kurie tyrintojai teigia, kad MK patirtis (lyginant su posovietinio pasaulio ali reform keliu, kur svarbiausia grandis buvo valstybinio sektoriaus moni masin privatizacija) parod, kad besireformuojaniose komunistinse sistemose privatizacija neturi bti vienintelis kelias ekonomin augim, ir pagaliau ji niekur nedav toki rezultat, kurie galt lygintis su tais, koki buvo pasiekta Kinijoje (Oi 1999: 10).
IV DALIS
295
Tai nereikia, kad Kinijoje nra privataus sektoriaus. Privaias mones buvo leista steigti jau 9-ajame deimtmetyje, ir j skaiius pradjo spariai augti vis pirma laisvosiose ekonominse zonose. Kapitalo altiniais tapo usienio investicijos, kuri didij dal i pradi sudar plaios kin diasporos pasaulyje los bei eimynins kooperacijos principu sutelktos asmenins santaupos. Ir, viena, ir kita padaryti labai padjo plats Kinijoje tradicikai labai stipri giminysts ryi tinklai. Visos ios mons buvo plyno lauko steiginiai, o ne privatizuotos valstybins mons. Tai yra svarbiausias kinikojo ir posovietinio kelio i komunizmo skirtumas. Valstybinio sektoriaus moni privatizacija prasidjo tik XX a. paskutiniojo deimtmeio antroje pusje ir vykdoma tik u realius pinigus (kuriuos per prajus deimtmet spjo sukaupti skmingai veik privats verslininkai), bet ne u investicinius ekius ir pan. iuo metu stambios valstybinio sektoriaus mons palaipsniui pertvarkomos viesias korporacijas, kuri akcijos parduodamos fond birose, ir tokiu bdu pritraukiami ir nauji privataus usienio kapitalo srautai. Prasidjus valstybinio sektoriaus privatizacijai, Kinija ijo pirmaujanias pozicijas pasaulyje pagal usienio kapitalo investicij apimt. Prasidjo treiasis (ir paskutinis) Kinijos transformacijos rinkos ekonomik etapas. iuo metu i transformacija yra i esms baigta. Kinijos vartotojams jau seniai nebeinoma vartojimo preki deficito problema, su kuria taip ir nesugebjo susidoroti planin komandin ekonomika. Vartotojas tapo ekonomikos suverenu (r. Norkus 2003b), o kasdieniam spariai gausjani vidutinij ir auktesnij sluoksni gyvenimui bdingi tie patys vartojimo visuomens bruoai, kokius matome pokomunistinse ir senosiose kapitalistinse alyse. Kita vertus, nors Kinija tapo alimi su veikiania rinkos ekonomika, taiau jos politins institucijos i esms nepakito, o pirmininko Mao krybikai pritaikytas prie Kinijos slyg marksizmas-leninizmas tebra oficiali ideologija. Apibdinant Kinijos santvark sovietinio marksizmo-leninizmo terminais, reikt j laikyti keistu ir nemanomu kapitalistins bazs ir komunistinio (ar socialistinio) antstato deriniu. Kokia gi ekonomin Kinijos santvarka? Gal tai rinkos socializmas, apie kurio sukrim svajojo daugelis komunizmo reformatori paskutiniaisiais jo gyvavimo deimtmeiais, skaitant ir M. Gorbaiov?
10.2.
Ar Kinijoje sukurta socialistin rinkos ekonomika?
Bdingas kin kelio i komunizmo bruoas pragmatizmas, pasireikiantis itin laisvu poiriu komunistins ideologijos dogmomis tapusius marksizmo-leninizmo klasik bei Mao Dzeduno, kuris Kinijoje trauktas komunistini ventj panteon, teiginius. Kinijos komunist vadovai veng ideologines aistras galini sukurstyti teorini gin apie reform pobd, i pradi skelbdami j tikslu socializmo tobulinim, vliau socialistins rinkos ekonomikos krim. Kas tai yra? Pagal Den Siao-pino priemirtin iaikinim, socialin-ekonomin sistema yra socialistin, jeigu ji (1) utikrina produktyvumo augim; (2) didina ir stiprina nacijos
296
gali; (3) utikrina nepaliaujam alies gyventoj gerovs augim (r. Lin 2004: 28). Jeigu priimtume i socializmo samprat, tai turtume socialistinmis rinkos ekonomikomis laikyti taip pat ir JAV bei kit isivysiusi Vakar ali ekonomines sistemas. Taiau jeigu Den Siao-pino iaikinimas nra priimtinas, kas galt vadintis ir kaip turt atrodyti socialistin rinkos ekonomika? Kaip jau buvo minta, pats K. Marxas komunizm siejo su visiku prekini-pinigini santyki, kuriuos jis laik svarbiausia moni susvetimjimo prieastimi, panaikinimu (r. 6.1). Taiau jis savo darbuose rimtai nenagrinjo klausimo, kokiu bdu sudtingoje, plaiu ir giliu darbo pasidalijimu pagrstoje ekonomikoje gali bti optimaliai paskirstomi itekliai, kai nra t orientyr, kuriuos suteikia konkurencins rinkos kainos. Planins administracins ekonomikos patirtis parod, kad nemanomas optimalus (racionalus) natrinis itekli paskirstymas. i problema atriausiai ikyla skirstant iteklius gamybos priemonms gaminti. Ketvirtajame XX a. deimtmetyje vyko garsi lenk ekonomisto Oskaro Langes (19041965) ir ymaus austr ekonomikos mokyklos atstovo Friedricho A. Hayeko (18991992) diskusija apie racionalaus itekli paskirstymo galimybes socialistinje ekonomikoje (r. Hayek 1935; Stiglitz 1994). Socialistine ekonomika abu teoretikai vadino toki, kurioje nra privaios gamybos priemoni nuosavybs, ir kur u gamybos itekli paskirstym atsako centrin planavimo inyba. O. Lange rodinjo, kad i principo racionalaus itekli panaudojimo iomis slygomis problema yra isprendiama centrinei planavimo inybai bandym ir klaid metodu simuliuojant rinkos mechanizm. Tokiose simuliuotose gamybos priemoni rinkose valstybins firmos konkuruoja, pateikdamos centrinei plano inybai savo pirkimo ir pardavimo pasilymus, o inyba juos apibendrina, nustatindama gamybos itekli ir kapitalo kainas. Jeigu paaikja, kad tam tikram itekliui nustatyta per maa kaina (itekliaus trksta), ji padidinama; jeigu paaikja, kad itekliaus pagaminama arba igaunama per maai, ji yra padidinama. Konkurencija yra simuliuota, nes ir likutins pajamos (tos, kurios lieka, firmai atsiskaiius su tiekjais, kreditoriais ir savo darbuotojais), ir likutin rizika tenka valstybei (valstyb padengia nuostolius, kurie atsiranda ilaidoms virijus plaukas). Kapitalistins rinkos ekonomikos slygomis ir likutins pajamos, ir likutin rizika atitenka privatiems mons savininkams (investuotojams). O. Langei rpjo rodyti, kad jo sukonstruotame ekonomikos modelyje centrins planavimo inybos nustatomos kainos ilgainiui atitiks tikrsias itekli lyginamsias kainas, o itekliai bus panaudojami optimaliai (Vilfredo Pareto prasme). Kaip tai paprastai daroma neoklasikini ekonomist konstruojamuose modeliuose, jis dar tam tikras netikrovikas prielaidas, kartu abstrahuodamasis nuo daugybs praktikai svarbi klausim, kurie ikilt mginant t model gyvendinti tikrovje. Pavyzdiui: kaip pasiekti, kad moni vadovai, pateikdami informacij centrui bei priimdami sprendimus, vadovautsi mons arba valstybs, o ne savo pai asmeniniais interesais? Vis dlto daugelis ekonomikos ekspert aminink man, kad O. Lange rod racionalios socialistins ekonomikos galimyb, o jo
IV DALIS
297
idjos buvo svarbus orientyras kuriant praktinius rinkos reform gyvendinimo projektus, kuri tikslas buvo sukurti rinkos socializm. Visi ie mginimai buvo neskmingi. Analizuodamas neskmi prieastis, J. Kornai kaip svarbiausi socialistins ekonomikos defekt nurod silpn biudeto suvarym (soft budget constraint) (Kornai 1992: 261301; Kornai, Maskin and Roland 2003). Kapitalistinje rinkos ekonomikoje biudeto suvarymai yra stiprs, nes firma negali ileisti daugiau, negu udirba i pardavim. Kitaip ji bankrutuoja. Socialistinje ekonomikoje mon yra valstybs nuosavyb, todl ji bankrutuoti negali. mons vadovai ino, kad jei nesuves gal su galais, jie gaus valstybs subsidij. Planins administracins ekonomikos slygomis vadovo karjera priklauso nuo plano vykdymo. Todl jis siekia gauti kuo maesnes plano uduotis ir kuo daugiau itekli. Planinje ekonomikoje, einanioje rinkos reform keliu, vadovo gerov priklauso jau ir nuo mons pelno. Taiau j paprasiausia padidinti tiesiog spaudiant centr nustatyti palankias monei jos produkcijos pardavimo bei aliav pirkimo kainas. Abiem atvejais siekiama gauti, sukaupti atsargai (tiekimo sutrikim atveju) ir panaudoti kuo daugiau gamybini itekli. Makroekonomin tokio mikroekonominio elgesio pasekm yra visuotinis itekli stygius (deficitas). Jis yra rykiausias ne tik planini, bet ir mginani simuliuoti rink ekonomik bruoas. Dl jo J. Kornai socialistines ekonomikas taikliai vadina deficito ekonomikomis. Mginimai simuliuoti rink io j bruoo nepaalina, nes silpnas biudeto suvarymas ilieka. Savarankikum mons inaudoja vis pirma savo vadov ir darbuotoj atlyginimams kelti, taip ne tik didindamos stygi vartojimo reikmen rinkoje, bet ir sukeldamos infliacij, kurios slygomis kain signalai nustoja veikti. Ypa destruktyvi makroekonomini pasekmi turdavo moni laisv veikti usienio rinkose, kur joms paprastai nesisekdavo, o nuostolius tekdavo dengti savininkui, t.y. valstybei, vis labiau klimpstaniai siskolinimo usienio kreditoriams lin. Be sijungimo pasaulin rink centrins planins inybos nustatomos kainos bdavo ikreiptos, neatitikdavo itekli ir produkcijos reali lyginamj kain. Tad, viena vertus, be sijungimo pasaulin rink socialistins rinkos ekonomikos negaldavo tapti tikromis rinkomis ekonomikomis, taiau, kita vertus, atsivrimas pasaulinei rinkai sutrikdydavo makroekonomin pusiausvyr, nes socialistins mons joje nebuvo pajgios konkuruoti. ios dilemos iki pat reform Kinijoje pradios komunistini ali vyriausybms n karto nepavyko isprsti. Irykjus iems ir kitiems rinkos ekonomikos reform keblumams, konservatyviai nusiteik komunistai praddavo skambinti aliarmo varpais ir reikalauti grti prie komandini-administracini ekonomikos valdymo metod. Taiau tais metodais galdavo pavykti tik laikinai isprsti ar suvelninti trumpalaikes makroekonominio disbalanso problemas, bet ne pagydyti chronikas socialistins ekonomikos ydas negebjim optimaliai inaudoti iteklius (isprsti statinio ekonominio efektyvumo problem) bei utikrinti intensyv ekonomikos augim, kurio altinis yra nepaliaujamos technologins inovacijos.
298
Su tokiomis paiomis problemomis susidr ir ekonomikos reformos Kinijoje, taiau, skirtingai nuo Europos komunistini ali, Kinijoje (ir Vietname) jas pavyko isprsti ir padaryti reform proces negrtam (r. Shirk 1993). Kaip ir kitose komunistinse alyse, pati sunkiausia problema buvo (ir tebra) valstybinio sektoriaus, kuriam Kinijoje reform pradioje priklaus visos pramons mons, reforma. Ji prasidjo nuo dviej vi kain sistemos vedimo. Dal produkcijos valstybins mons turjo pagaminti vykdydamos plano uduotis. i produkcij jos turjo parduoti pagal valstybs administraciniu bdu nustatytas kainas gaudamos (arba bent jau turdamos gauti) gamybai reikaling itekli i kit valstybini moni ir sumokdamos u juos taip pat valstybs nustatytomis kainomis. Kit produkcijos dal mons galdavo parduoti u rinkos kain, o tos produkcijos gamybai panaudodavo arba sutaupytus gaminant planin produkcij iteklius, arba pirkdavo juos taip pat rinkos kainomis. Kaip ir tose Vidurio Europos alyse, kur buvo eksperimentuojama su rinkos reformomis (Lenkijoje, Vengrijoje), Kinijos valstybinio sektoriaus darbuotoj gerov ankstyvajame reform etape labiausiai priklaus nuo j vadov gebjimo pramuti palankias sau administracines kainas bei planini uduoi dydius. Kitokia buvo MK ir juo labiau privataus sektoriaus moni padtis. Jos visus reikalingus gamybai iteklius turjo pirkti rinkos kainomis, bet utat galjo ir vis pagamint produkcij realizuoti savo nuoira. Skirtingai nuo valstybini moni, kuri vadovai galjo bti tikri, kad nuostolius padengs reformos pradioje tebebuv valstybiniai bankai (gav atitinkamus politini vadov nurodymus), ne tik privaios mons, bet ir MK galjo naudotis tik komerciniu kreditu, o kins neskms atveju tokios mons lauk bankrotas. Veikdamos stipriai suvaryto biudeto slygomis, privataus sektoriaus ir MK mons kininkavo efektyviau ir netruko sudaryti konkurencij valstybinio sektoriaus monms, priversdamos taip pat ir jas dirbti geriau ir paioms siekti didesnio savarankikumo. Pagal valstybin plan gaminam produkt sraai pradjo trumpti, o irkls tarp valstybs nustatyt ir laisvos rinkos kain mati. Kartu m velnti ir problema, kuri ypa atriai ikilo pradjus veikti dviej vi kain sistemai: rentos paiekos ir korupcija. Valstybini moni vadovams dviej vi sistema atvr daugyb galimybi pasipelnyti i arbitrao, t. y. rinkos kaina perparduodant u valstybs nustatytas kainas pirktas aliavas ir kitoki produkcij. Komunizmo komercializacij kaip koks elis lydjo jo korumpavimasis. Su korupcija buvo kovojama ir partinmis bausmmis, ir represinmis kriminalins politikos priemonmis. Kinija pirmauja pasaulyje pagal vykdyt mirties nuosprendi milijonui gyventoj skaii. Didel j dal sudaro bausms u vadinamuosius baltj apykakli (t.y. korumpuot valstybini moni vadov padarytus) nusikaltimus. Tyrintoj nuomons dl i priemoni veiksmingumo ir dl korupcijos mast Kinijoje labai skiriasi. Galima apsiriboti konstatacija, kad bent ligi iol plaiai isikerojusi korupcija nesulugd Kinijos ekonomikos bei valstybs ir nesustabd ekonomikos augimo. Tai tikriausiai reikia, kad dominuoja korupcijos formos, kurias tyrintojai kvalifikuoja kaip tepanias ekonominio mechanizmo
IV DALIS
299
smagraius, o ne pilanias j sml. Kitas paaikinimas problem velnina su Kinijos civilizacinmis tradicijomis (vis pirma konfucionizmo paveldu) sietinos ekonomins etikos normos, kurios skatina valdininkus nepaprastai rpintis savo vieuoju veidu. Per tris reform deimtmeius abi kain sistemos vs i esms jau susiliejo vien iuolaikinje Kinijoje valstyb dotuoja ir reguliuoja kainas ne daugiau, nei tai daroma daugelyje ali, dl kuri ekonomikos kapitalistinio pobdio niekas neabejoja. Tai daroma i dalies politiniais, i dalies ekonominiais sumetimais (atimant galimyb gauti monopolininko rent), kaip yra ir Lietuvoje valstybinio ilumos ir energijos kain reguliavimo atveju. Lemiamas slenkstis buvo perengtas 1994 m., kai inyko irkls tarp valstybs nustatyto (oficialaus) ir juodosios rinkos usienio valiutos keitimo juan (nacionalin Kinijos valiut) kurso, o i Kinijos didmiesi gatvi dingo nelegals prekiautojai valiuta. Tai dar nereik galutinio Kinijos atsivrimo pasaulinei ekonomikai. Tai vyko tik po to, kai 2001 m. Kinija buvo priimta Pasaulio prekybos organizacij. Vykdydama deryb metu priimtus sipareigojimus, Kinija alyje leido veikti usienio bankams, paaddama iki 2007 m. paalinti tuos apribojimus, kurie utikrino konkurencinius pranaumus valstybiniams bankams. Taiau alis plaiau atsivr usienio kapitalo srautams jau XX a. devintojo deimtmeio viduryje, kai prasidjo valstybinio sektoriaus moni privatizacija. Palyginti su ikireforminiais laikais, io sektoriaus mons pradjo veikti ymiai efektyviau, taiau jos vis tiek nuolatos pralaimi konkurencinje kovoje su MK ir privataus sektoriaus monmis. Nuo tredalio iki puss valstybinio sektoriaus moni dirba nuostolingai. Tai vis pirma stambios sunkiosios pramons mons, kurios buvo pastatytos pirmaisiais komunistins Kinijos gyvavimo deimtmeiais, Soviet Sjungos pavyzdiu vykdant alies industrializacij. Privatizacija yra tas bdas, kuriuo Kinijos vyriausyb mgina sprsti i struktrin ekonomikos problem. Ji vyksta ltai, siekiant ivengti socialini komplikacij, kurias sukelt masinis perteklins darbo jgos atleidimas restruktrizuojant privatizuotas mones. Utat utikrinamas produktyvus ios restruktrizacijos pobdis (ivengiama privatizacijos, kurios tikslas yra aktyv iplimas). Valstyb u parduodamas mones gauna j rinkos kain, nes i privatizacija (skirtingai nuo tos, kuri vyko SSRS ir Ryt bei Vidurio Europoje pokomunistins transformacijos pradioje) vyksta veikiant rinkos ekonomikai, kuri atskleidia tikrj privatizuojamo valstybs turto vert. K tik aprayta pokomunistins transformacijos Kinijoje ingsni seka leidia suvokti, kaip ir kodl ijimas i komunizmo ioje alyje pavyko be ekonomins recesijos. Koks Kinijoje egzistuojanios ekonomins sistemos pobdis? Ar Kinijoje tikrai egzistuoja ir veikia socialistin rinkos ekonomika, apie kuri svajojo daugyb komunist, kuriuos ortodoksai vadindavo deiniaisiais nukrypliais bei revizionistais? Jeigu socialistins rinkos ekonomikos etalonu laikytume O.Langes model, tai ta ekonomin santvarka, kuri atved kin kelias i komunizmo, negali bti vadinama socialistine rinkos ekonomika, nes joje itekliai paskirstomi ne centrins planavimo inybos vienokiu ar kitokiu bdu simuliuot, bet reali rinkos kain pagrindu. Valstybs vaidmuo joje
300
vis labiau apsiriboja makroekonominiu reguliavimu bei industrine politika, kurios tikslas yra pramons ak, susijusi su Kinijos didiavalstybinmis ambicijomis (kosmonautika, karin pramon, atomin energetika ir pan.) pltojimas. iuo atvilgiu Kinijos situacija nesiskiria nuo tos, kuri aptinkame ir tose privaiasavininkikos rinkos ekonomikos (kapitalistinse) alyse, kuri vyriausybs remia ekonomikos akas, su kuriomis siejamos pasaulinio technologinio pirmavimo viltys (r. 17.3 ir 18.1). Socialistine rinkos ekonomika Kinijos laikyti nra pagrindo ir todl, kad valstybinis sektorius joje jau seniai prarado dominuojanias pozicijas. 2005 m. jis gamino tik 30% BVP, ir jo dalis toliau maja. Laikydami valstybinio sektoriaus dyd socialistinio ekonomikos pobdio indikatorimi, Pranczij, Italij ir daugel kit ali turtume laikyti labiau socialistinmis. Tiesa, nurodyt skaii neeina MK pagaminama produkcija. Kaip jau sakyta, labai ipltotas MK sektorius gali bti laikomas tuo bruou, kuris suteikia Kinijos pokomunistinei transformacijai savit ir inovacin pobd. Ar MK kartais nra socialistin institucija? Galime klausti, ar kartais MK kartu su kompasu, ilku, porcelianu, paraku, popieriumi ir popieriniais pinigais nra vienas i didij Kinijos indli pasaulin civilizacij: institucinis iradimas, isprendiantis mikroekonomikai efektyvios socialistins mons problem? I ties MK fenomenas yra ligi iol nesibaigusi politini-ekonomini diskusij objektas. Centralizuotas ekonomikos planavimas bei visuomenin gamybos priemoni nuosavyb nra vieninteliai poymiai, pagal kuriuos socialistins ekonomins sistemos gali bti skiriamos nuo nesocialistini. Skiriamieji sistem bruoai gali bti ne gamybos organizacijos, bet pagaminto produkto paskirstymo principai. Socializmas gali bti siejamas su egalitarizmu, sistemingu pajam ilyginimu, socialinio saugumo bei plaios viej grybi pasilos utikrinimu. Socializmas reikia, kad vieosios grybs yra ne tik asmens bei nuosavybs saugumas, taiau ir medicinos paslaugos, isilavinimas, bstas ir kiti dalykai, kurie politikos filosofijoje ir konstitucinje teisje nusakomi kaip piliei socialins teiss (r. 13.4). toki socializmo samprat orientuoja takinga Karlo Polanyi (18861964) ekonomins sociologijos koncepcija (r. 16.5). Jos poiriu, tos visuomens, kurios atsirado i mginimo pagreitinti istorijos eig, vadovaujantis K. Marxo idjomis, yra atskira atmaina visuomeni, kuri ekonomin organizacija yra pagrsta perskirstymo (redistribucijos) principu (Polanyi 2002 (1944): 5163). Redistribucines ekonomikas ir visuomenes K. Polanyi skiria nuo kapitalistini, kuriose itekliai paskirstomi per savireguliuojamuosius rinkos mainus, o kiekvieno main dalyvio gaunamos produkto dalies dyd lemia konkurencin kova, kurios rezultatams bdinga itin didel nelygyb. Socialistinse ekonomikose ie rezultatai arba koreguojami, valstybei perskirstant pajamas per apmokestinimo mechanizm tam tikr socialini sluoksni naudai, arba valstyb prisiima ekonominio gyvenimo organizatoriaus funkcijas. iuo (sovietinio pavyzdio socializmo) atveju dirbama valstybei, o ji i gamintoj nusavint produkt paskirsto, teikdama pirmenyb tam tikriems sluoksniams, kuriuos nuskriaust laisv rinkos main nulemtas pajam paskirstymas.
IV DALIS
301
ia socializmo samprata vadovaujasi kai kurie amerikiei sinologai, kurie teigia, kad reformos Kinijoje nereikia ijimo i socializmo, o tik jo pobdio pasikeitim. Jeigu maoistinje Kinijoje dominavo centralizuotas perskirstymas, kur vykd vyriausyb Pekine, tai pomaoistinje Kinijoje j pakeit decentralizuotas perskirstymas, papildytas rinkos mechanizmais. J vykdo provincij vyriausybs ir vietins savivaldybs (komunos), panaudodamos MK pelnus. Vietins vyriausybs perskirsto dideles las, subsidijuodamos maist, vietim, sveikatos apsaug, senatvs pensijas ir aprpinim bstu (Oi 1992: 125). Jean C. Oi vadina i socializmo atmain vietiniu valstybiniu korporatizmu (local state corporatism; r. Oi 1992; 1999: 1114, 94139, 198199). Panaiai kinikosios transformacijos esm supranta ir Andrew G. Walderis: tai nuosavybs teisi persiskirstymas, t. y. j perjimas i centrins vyriausybs vietins valdios kontrol (Walder 1992; 1994; r. taip pat Oi and Walder 1999). Taiau kol Kinijoje neprasidjo komunalini moni privatizacija, Kinijos ekonomin sistema vis dar esanti nekapitalistin. Ivanas Szelenyi ir Ericas Costello kin ekonomin sistem sil vadinti miria socialistine ekonomika (Szelenyi and Costello 1996: 10891992). Vis dlto labiau tikina j oponento Victoro Nee nuomon, kad Kinijoje vyksta ne perjimas nuo centralizuotai prie lokaliai redistribucins ekonomikos, bet redistribucins ekonomins sistemos transformacija privaiasavininkik rinkos ekonomik arba tiesiog kapitalizm (Nee 1989; Nee and Lian 1994). velgiant itaip, MK yra nestabili pereinamoji institucin forma, kuri ateityje, toliau augant privaiam sektoriui ir vykstant privatizacijai, istums ekonomins institucijos, labiau primenanios klasikines kapitalistins ekonomins organizacijos formas. I tikrj, daugelis moni, turini teisin MK status, yra privaios mons, kurias j savininkai registravo kaip MK dl tam tikr tokio statuso teikiam mokestini ir kitoki lengvat. Kinijoje jos vadinamos privaiomis monmis su raudonomis kepurmis. Daugelio MK vadov faktins teiss ir galios ne kuo skiriasi nuo t, kurias turi tikri savininkai. Besipltojanti privatizacija savo sfer anksiau ar vliau trauks ir MK. Jos metu MK eiminink faktin gamybos priemoni kontrol bus teisinta kaip privati nuosavyb, arba jos bus pertvarkytos viesias korporacijas (akcines bendroves, kuri nuosavybs teismis prekiaujama akcij birose). Tuo tarpu MK nominaliai lieka komunalin nuosavyb. Pritarti poiriui, kad Kinijos ekonomin transformacija reikia perjim nuo vienos socializmo, kaip redistribucins ekonomins sistemos, atmainos prie kitos trukdo ir spariai didjanti socialin-ekonomin nelygyb, kuri yra bene labiausiai krintantis patiems kinams akis dabartins Kinijos socialins tikrovs skirtumas nuo Mao laik.76 Maoisti76
Vien 19881995 metais Gini koeficiento, matuojanio pajam nelygyb, vertis Kinijoje iaugo nuo 0,23 iki 0,32 (r. Gustafsson and Shi 2001: 610). Taigi pajam nelygyb Kinijoje augo taip pat spariai, kaip ir posovietins erdvs alyse tuo paiu laikotarpiu (r. Havrylyshyn 2006: 102103). Esminis skirtumas yra tas, kad Kinijoje nelygyb didjo dl nevienod vis gyventoj pajam augimo temp, tuo tarpu posovietinje erdvje vien pajamos augo kit pajam smukimo sskaita. r. 12.1 ir 13.1.
302
nis komunizmas skyrsi nuo sovietinio komunizmo egalitarizmo princip sureikminimo laipsniu. 7-ajame deimtmetyje siplieskusioje maoist ir sovietini komunist polemikoje vienas i pagrindini maoist priekait buvo sovietins sistemos orientacija materialinio suinteresuotumo princip, kuris darbininko atlyginim dar priklausom nuo idirbio. Ir Kinijos komunose, ir pramons monse buvo nuosekliai taikomas lygiavinis atlyginimo u darb principas. Atlyginimas buvo diferencijuojamas tik priklausomai nuo darbuotojo amiaus (stao). Be to, komunose buvo plaiai praktikuojamas ir lygiavinis vartojimas, valgym i bendro katilo i liaudikos metaforos komunizmo esmei nusakyti paveriant komun darbuotoj kasdiens buities organizavimo principu. Komunizmas Mao Dzedunui (skirtingai nuo K. Marxo) reik ne emik roj, kur prometjiki komunarai panaios Renesanso genijus, visapusikai isivysiusios asmenybs gyvendami materialins gausybs slygomis usiims krybika savirealizacija visuomens labui, o tiesiog tok kasdienio gyvenimo sutvarkym, koks jis buvo Kinijos raudonj partizan bazse (komunose) pilietinio karo metais. Panau, kad K. Marxo komunizmo vizijai gali bti imli tik socialin vaizduot, i krikionikosios tradicijos paveldjusi dualistin pasaulio suvokim, paskutinio teismo ir rojaus idjas. Kinijos kultrinei tradicijai, kuriai bdinga veikiau iapus orientacija, tokie vaizdiniai yra svetimi. Komunizmas Kinijoje asocijavosi tiesiog su idealia valstiei bendruomene, kur visi yra sots, laimingi, iltai aprengti ir nelaiko vienas prie kit akmens uantyje. Realiame kin kaimo gyvenime kaip tik i dalyk itin trkdavo. Todl kinikojo komunizmo legitimikumui komunizmo statybos tobulos visuomens sukrimo per kelet penkmei neskm neturjo toki dramatik delegitimuojani pasekmi, kaip Soviet Sjungoje, kai paaikjo, kad pasiekti rezultatai (nuolatinis kasdienio vartojimo reikmen stygius prekyboje) niekaip neprilygsta sudtoms aukoms. Kinijoje sukurta santvarka atitiko Mao Dzeduno samprat, kad komunizmas vis pirma reikia lygyb, net jeigu tai skurdo lygyb. Sovietins interpretacijos komunizmas reik komfortu ir gyvenimo kokybe pranokstani Vakarus gausos visuomen, kurioje pati lygybs problema nebeaktuali btent dl visuotinio pertekliaus ir gausos. Kin komunizme gausa reik asketik, bet soi visuomen toki, kurioje kiekvienam garantuotas ryi davinys. Mginimas isiskirti rbais, ukuosena ir pan. buvo suprantamas kaip buruazins psichologijos apraika, tuo tarpu sovietinis komunizmas individualizacij per vartojim kuo toliau, tuo labiau toleravo. Taiau tai nereikia, kad komunistin Kinija buvo tikrai egalitarin visuomen. Kaip ir Soviet Sjungoje, socialiai privilegijuotas buvo komunistins nomenklatros sluoksnis. Kita diferenciacijos linija skyr emdirbius, suvienytus komunas, ir miesto gyventojus (vis pirma stambij pramons moni darbininkus). Skirtingai nuo Soviet Sjungos, kuriai buvo bdingas gana didelis darbo jgos mobilumas, Kinijos darbininkas vis savo gyvenim susiedavo su tam tikra mone. Gyventoj pertekliaus slygomis darbo vieta tokioje monje garantavo ne tik gelein ryi duben, bet ir senatvs pensij bei nemoka-
IV DALIS
303
m medicinin aptarnavim grybes, kuri neturjo kaimo gyventojai. iuos pranaumus utikrino perskirstymo politika, privilegijuojanti darbininkus kaimo gyventoj sskaita, nes reikalingi tokiai politikai itekliai buvo gaunami nustatant labai maas ems kio produkcijos supirkimo kainas ir tokiu bdu dotuojant miesto gyventoj vartojim. Rinkos reformos reik egalitaristini paskirstymo princip atsisakym. Jos labai padidino socialin-ekonomin diferenciacij tarp atskir Kinijos provincij ir vietovi. Didiausi ekonomin paang jos atne pajrio provincijose, kur komunos, turinios daug skmingai dirbani MK, dal j pelno panaudojo viej grybi pasilai plsti. Tuo tarpu vakarines (kontinentines) Kinijos provincijas ekonomin paanga paliet kur kas maiau. Jos tapo intensyvios emigracijos klestint pajr zona. Atvykliai pajrio provincijose savo ruotu dar labiau padidino socialinius kontrastus, kurie ia pradjo rykti dl socialiai diferencijuojamojo rinkos santyki, sudariusi slygas viduriniajai klasei atsirasti bei verslo elitui ikilti, poveikio. Svarbios maoistinio socializmo liekanos iuolaikinje Kinijoje yra iskirtinis valstybini pramons moni darbinink ir nomenklatros statusas. Nors savo mikroekonominiu efektyvumu ios mons atsilieka ir nuo MK, ir nuo privataus sektoriaus moni, jas valstyb iki pat XXI a. pirmojo deimtmeio antrosios puss globojo per valstybin bankininkysts sektori. Valstybins mons turjo pirmumo teis gauti kreditus, o neisimoktos skolos bdavo tiesiog nuraomos. i moni darbininkai naudojasi valstybs socialinmis garantijomis, kuri neturi privai moni bei daugumos MK darbuotojai. Vengdama paeisti ios politikai reikmingos socialins grups interesus, Kinijos vyriausyb privatizacij vykdo labai ltais tempais ir taip, kad pirkjai ilaikyt kuo didesn darbuotoj skaii. Tai toli grau ne visada atitinka makroekonominio efektyvumo reikalavimus. Kita vertus, tarp besiformuojanios kin verslinink klass yra daug ieivi i komunistins nomenklatros. Nuo 9-ojo deimtmeio Kinija pradjo sisti daug savo jaunimo JAV ir kitas Vakar alis. Tarp j vyrauja nomenklatros atalos, kuri raudona kilm garantuoja politin patikimum. Gr i studij, jie papildo naujj Kinijos verslo elit (r. Pearson 1997). Prasidjus deryboms (1997 m.) su Didija Britanija dl Honkongo grinimo Kinijai, Den Siao-pinas paskelb lozung: viena alis dvi sistemos. Prajus dar vienam reform deimtmeiui, tas kis nebeaktualus alyje egzistuoja viena sistema, ir tai yra Honkongo sistema kapitalizmas. Belieka klausimas, koks epitetas ar epitetai geriausiai tinka iam Kinijos kapitalizmui kvalifikuoti. Tai pamginsime padaryti vliau, aptardami koncepcijas, kuriose Kinijos komunistinis kapitalizmas lyginamas su vairiomis pokomunistinio kapitalizmo formomis Soviet Sjungoje ir Ryt bei Vidurio Europoje (r. 19.3). Taiau pokomunistin transformacija tai ne tik ekonomins sistemos, bet ir politinio reimo, kultros bei ideologijos pokyiai. Kuo jie ypatingi Kinijoje?
304
10.3.
Kinijos komunizmo transformacijos problemos ir perspektyvos
iuolaikins Kinijos ekonomika susiduria su daugeliu sunki problem, dl kuri galima abejoti danai girdimomis prognozmis, kad netrukus Kinija taps ne tik spariausiai ir stabiliausiai augania, bet ir didiausia pasaulio ekonomika.77 Sparti industrializacija atrina Kinijos ekologines problemas, su kuriomis i alis dl didelio gyventoj skaiiaus ne kart jau buvo susidrusi ikiindustrinje epochoje. alies ekonomin raida vyksta netolygiai spariausiai auga pajrio, Piet ir Pietryi regionai, o vidiniai (ypa iaurs ir Vakar) regionai atsilieka. Palyginti silpna Kinijos ekonomikos vieta ilieka bankininkysts sektorius, kuriame iki Kinijos stojimo Pasaulio prekybos organizacij veik tik valstybiniai bankai, danai turdav gelbti nuo bankroto neefektyviai dirbanias valstybinio sektoriaus mones, ir todl sukaup didelius blog paskol portfelius. Nors situacij gali pakeisti prasidjusi bank privatizacija, kurioje aktyviai dalyvauja usienio bankai, sisenjusios bankininkysts sektoriaus problemos tebra didiausias tolydios Kinijos ekonomikos pltros rizikos faktorius. Kitas grsmi altinis yra prasidedantis gyventoj senjimas dl nuosekliai vykdomos politikos viena eima vienas vaikas. Tikriausiai ekonomikos paang stabdo ir plaiai isikerojusi korupcija, nors iuo atvilgiu situacija Kinijoje nra blogesn u daugumos Ryt ir Vidurio Europos ali, o pagrindinis Kinijos vyriausybs rpestis yra ne per lti, bet per greiti ekonomikos augimo tempai, nuolat gresiantys jos perkaitimu. domiausias, teoriniu poiriu, Kinijos pokomunistins transformacijos bruoas yra jos dalinis pobdis. Jeigu ekonomines reformas lydt politin sistem liberalizuojanios ir demokratizuojanios reformos, Kinijos atvejis reikt bent dalin komunizmo kaip modernizacijos kelio reabilitacij. Garsiuosius 1989 m. vykius Pekino Tiananmenio aiktje, kai kin studentai pareikalavo reform, analogik M. Gorbaiovo vieumo ir demokratizacijos politikai, daugelis analitik laik konflikto tarp komunist partijos ir pilietins visuomens pradia. Ir baltieji marksistai (tyrintojai, taikantys marksistin sociologins analizs metodologij, taiau atmetantys komunistinius vertybinius idealus), ir modernizacijos teorijos atstovai, ir totalitarizmo teorijos alininkai sutar, kad tolesn rinkos santyki, o ypa privataus sektoriaus, pltra sukuria slygas demokratinei revoliucijai toliau silpnindama komunist valdi bei sukurdama ekonomin buruazij sluoksn moni, kurie suinteresuoti j nualinti. Gal gale komunistins institucijos nepergyvens socialistins ekonomikos marketizacijos. Komunist partija be konstitucins reformos nepajgs patenkinti nauj socialini reikalavim, stimuliuojam ekonomins transformacijos, o ypa kolektyvinio ir privataus verslo tikr nuosavybs teisi reikalavimo. Soviet Sjungoje ir Ryt Europoje komunizm nuvert politiniai elito antrepreneriai, tikdamiesi paalinti politines klitis ekonominei reformai. Kai priarts Kinijos komunizmo galas, j gals likviduoti tikra re77
r. pvz.: http://www2.goldmansachs.com/insight/research/reports/99.pdf. irta 2007 12 18.
IV DALIS
305
voliucija, sukelta ekonomins reformos skms (Shirk 1993: 350). Prajus 15 met nuo ios prognozs paskelbimo, ji vis dar neisipild. Turtjantis ir gausjantis naujasis Kinijos verslo elitas yra apolitikas arba stoja komunist partij, kuri 2002 m. atvr savo gretas kapitalistams klasiniams proletariato prieams, o 2004 m. paskelb privai nuosavyb venta ir nelieiama (Wilson 2007: 239). Tai, inoma, liudija apie toki gili komunizmo ideologijos erozij, kuriai galt prilygti nebent nacist sprendimas pradti priiminti savo partij ydus. Kitas puikus erozijos pavyzdys yra ankstesnio skirsnio (9.2) pradioje pateiktas iuo metu Kinijoje oficialiai priimtas socializmo esms iaikinimas. I komunizmo ideologijos liko ne daugiau nei kelios mintinos kalendoriaus datos bei j metu atliekamos oficialios ceremonijos, turistiniai marrutai, susij su didvyrika Komunist partijos istorija (ypa su 19341935 met Ilguoju ygiu), Mao Dzeduno paminklai bei atvaizdai. Kaip komunistin valdios sistema, kuri priimta laikyti ideokratine, sugebjo pergyventi komunizmo ideologijos mirt? Kodl komunizmo gritis sustojo (?) ties Didija Kinijos siena? Kodl kapitalistins ekonomins reformos Kinijoje komunist partijos valdios nenusilpnino, bet (panau), atvirkiai, sustiprino? Iekodami keisto Kinijos komunistinio reimo stabilumo prieasi, turime deramai atsivelgti t fakt, kad 50 komunizmo met tai tik trumpas epizodas dviej su puse tkstantmei Kinijos civilizacijos istorijoje. I ios istorijos paveldt praktik ir tradicij atvilgiu komunizmo paveldas tra tik dar vienas ir gana plonas sluoksnis, kur kuo toliau, tuo labiau perkeiia rinkos ekonomikos bei atsivrimo ioriniam pasauliui atneta patirtis. alies, kurioje skmingai kapitalizmo statybai vadovauja komunist partija, vaizdas nebeatrodo toks keistas ir nesuprantamas, jeigu prisiminsime t vaidmen, kur ikimodernij laik Kinijos socialinje ir politinje organizacijoje nuo Han dinastijos laik (206 m. pr. Kr. 220 m.) vaidino mandarin luomas. Tai buvo literatai, kuri isilavinimas apm Kinijos klasikins kultros kanono (vis pirma kin senovs iminiaus Konfucijaus (551479 m. pr. Kr.)) veikal imanym. To luomo nariu galdavo tapti kiekvienas kinas, ilaiks specialius egzaminus, kuri metu buvo tikrinamas is imanymas, o taip pat gebjimas rayti rainius ir eiles, dailyraiu pieti hieroglifus ir pan. (r. Elman and Woodside 1994). Asmuo, taps mandarin luomo nariu, tapdavo kandidatu emiausioms pareigoms valstybs valdymo aparate uimti. Kelias auktyn atsiverdavo ilaikius dar sunkesnius egzaminus ir gavus auktesn isimokslinimo laipsn (i viso j buvo keturi). Tokiu bdu Kinijoje atsirado pirmoji pagal meritokratinius principus papildoma biurokratija, kuri, kaip mokyt moni valdia, kl susiavjim XVIII a. Europos vietjams (ypa Voltaireui). XIX a. irykjs Kinijos ekonominis ir technologinis atsilikimas diskreditavo klasikin isilavinim. Nuo XX a. pradios mandarin egzaminai nebebuvo rengiami, o keli vir nuo iol atverdavo tik modernus (europietikas) isilavinimas. Klasikins tradicijos atmetimas vakarietikos kultros permimo vardan buvo bendra kin nacionalist (Gomindano
306
partijos) ir komunist nuostata. Taiau ir vieni, ir kiti (ypa komunistai, kurie i Vakar importavo intelektualiai sudting doktrin) sukr politines sistemas, kuriose politin partija, pretenduojanti tapti Kinijos civilizacijos modernizacijos avangardu, tiesiog um t viet, kuri tradicinje valdios sistemoje priklaus mandarinams. Kadriniai komunist partijos darbuotojai (ganbu) tapo politiniu luomu. Tas atotrkis tarp K. Marxo ir kit marksizmo klasik rat, kuri imanymo vis dar reikalaujama i Kinijos komunist partijos nari, ir realaus kin komunist, kaip politik ir administratori, veiklos turinio, maai skiriasi nuo tos situacijos, kai mandarin klasikins literatros, poezijos imanymas bei kaligrafijos gdiai ne itin giliai informavo j praktin kasdien administracin veikl. K. Markso mokymas iuolaikins Kinijos komunist partijos politinje kultroje yra panaus senovin poezij, kurios imanymas (bei gebjimas j ezoterikai komentuoti) yra priklausomybs savj ar irinktj ratui poymis (panaiai kaip tikras teisinink klano ar luomo narys turi bent truput mokti lotynikai), ir todl yra reikalaujamas i nauj kandidat j, taiau neturi nieko bendra su praktine komunist partijos veikla. Kinijos komunistai tai savotiki neomandarinai, kuri isilavinime seni K. Marxo ratai pakeit dar senesnius Konfucijaus ir kit senosios Kinijos imini kanoninius ratus. Tradicini laik Kinijoje nuolatos kildavo sukilimai ir maitai, taiau jie bdavo nukreipti prie atskirus korumpuotus pareignus ar sugedusi dinastij, bet ne prie mandarin luom. Panai reikini galima matyti ir iuolaikinje Kinijoje. Nors gana dani nepasitenkinimo proveriai pastebimi, j taikinys paprastai bna blogi vadovai. Idja, kad bloga gali bti pati sistema, kurioje valdym monopolizuoja atskiras politini yni, saugani tam tikr vent tradicij, luomas, vis dar sunkiai telpa kin masins politins vaizduots rmus. Su panaiu autoritarini politini tradicij pasiprieinimu vakarietikos liberaliosios demokratins idjos susidr ir Rusijoje, kur masins politins vaizduots horizont nubria grieto, bet gero ir teisingo valdovo (caro, generalinio sekretoriaus ar prezidento), skiriamo nuo blog valdinink, vaizdinys. Nors Mao Dzeduno valdymo laikais Kinija pergyveno ne vien Konfucijaus kritikos kampanij, daugelis paios partijos vidaus gyvenimo aspekt yra labiau orientuoti tradicines konfucins tradicijos suventintas normas, o ne oficialiai galiojanias leninines demokratinio centralizmo taisykles. Bene rykiausias pavyzdys yra sen, atsistatydinusi ir ijusi pensij partijos vadov taka partijos sprendimams. Soviet Sjungos vadov ileidimas pensij bdavo tolygus j pasitraukimui politin nebt, todl jie i paskutinij laikydavosi sikib valdios kdi. Utat paskutiniaisiais Soviet Sjungos gyvavimo deimtmeiais ioje alyje stipriai reiksi gerontokratijos tendencijos. Jos bdingos ir komunistinei Kinijai, taiau ia gerontokratija reikiasi specifikai: paius svarbiausius sprendimus formals partijos ir vyriausybs vadovai (daniausiai palyginti jauno amiaus) priima tik po neformali konsultacij su partijos veteranais.
IV DALIS
307
Tad nors paskutiniuoju savo gyvenimo deimtmeiu Den Siao-pinas nebeum joki formali post, faktikai buvo pats takingiausias Kinijos politinje hierarchijoje asmuo. Taiau ia savo politine galia jis naudojosi itin irankiai ir atsargiai. is senoli, neuimani joki oficiali post, autoritetas, sprendim primimo orientacija konsenso princip kyla i giliausi Kinijos civilizacijos tradicij. Jos stipriai veikia Kinijos komunist partijos vidaus tvark, politik ir santykius su visuomene. Tas politinis reimas, kur transformuojasi komunistin politin sistema, vis labiau primena kitose Ryt Azijos alyse (Piet Korjoje, Taivane, Singapre, Malaizijoje, Indonezijoje ir netgi i dalies Japonijoje) egzistuojanius ar egzistavusius autoritarinius politinius reimus. Juose verslinink sluoksnio (kins buruazijos) santykiai su politine klase labai panas tuos, kurie nusistovi iuolaikinje Kinijoje tarp komunistins nomenklatros ir kins buruazijos. Tiesa, skirtingai nuo kit Ryt Azijos ali, Kinijoje nra laisvos iniasklaidos, ribojama religijos ipainimo laisv, kontroliuojamas interneto naudojimas. velgiant i Vakar, galimybs balsuoti u vien i besivarani partij bei naudotis odio, susirinkim ir kitomis politinmis laisvmis nebuvimas daro gyvenim Kinijos (ir Vietnamo) visuomense blogesn u t, kok po 1989 m. gali gyventi daugumos Ryt ir Vidurio Europos ali gyventojai. Jiems, skirtingai nuo kin, nebereikia gyventi mele (r. 13.3). Taiau ilgainiui laisvs sfera gali ir didti, palikdama u savo rib tik teis vieai kvestionuoti Kinijos kompartijos (neomandarin luomo) teis valdyti. Neverta ignoruoti ir kai kuri demokratijos daig iuolaikinje Kinijoje. Vis daniau pasitaiko konkurenciniai (i daugiau negu vieno kandidato) rinkimai emiausio lygio administracini padalini postus. Tiesa, visi kandidatai turi bti komunist partijos nariai. Paioje komunist partijoje renkant vadovaujanius partijos organus (skaitant ir Centro Komiteto nari rinkimus partijos suvaiavimuose) kandidat bna daugiau negu viet, kurias reikia upildyti, ir dalis kandidat ibalsuojami. inoma, iuos demokratijos pradmenis Kinijoje nuo tikros rinkimins demokratijos su laisva rinkimine konkurencija dl aukiausi valdios pareigybi skiria labai tolimas kelias. Ar rinkimin (o juo labiau liberalioji) demokratija yra labiau tiktina Kinijos politins sistemos ateitis XXI amiuje negu jos civilizacines tradicijas pratsiantis autoritarinis reimas? Be galo nepaliaujamai augti ekonomika negals ir Kinijoje. Kiek rimtesn ir ilgesn ekonomin kriz gali sukelti ir politin kriz, kuri suteikt nauj ans ir Vakar tarptautini organizacij palaikomoms demokratinms jgoms, iuo metu veikianioms emigracijoje. Be to, ir iuolaikinje Kinijoje yra daug pasiaukojamai kovojani ir reimo persekiojam disident, nors jie ir susilaukia kur kas maesnio Vakar iniasklaidos dmesio bei paramos, palyginus su ta, kokia tekdavo SSRS disidentams. Kilus politinei krizei, kuri prasidt suskilus reimo virnei ir tarpusavyje kovojanioms vadovybs grupuotms pradjus iekoti masi paramos, prasidt ir kinikasis vieumas. Susidaryt slygos kin oraninei revoliucijai.
308
Tada tylos spiral (r. 9.3), iuo metu nutildiusi visus, iskyrus paius drsiausius opozicinius balsus, galt pradti suktis kit pus. staiga ilaisvjusios iniasklaidos vies ikilt vakarykiai, iuo metu Vakaruose maai kam inomi, reimo kankiniai, savo kaniomis teistai peln visuomens simpatijas bei pasitikjim, kuris gal gale juos ikelt valdios auktumas. Taip ar madaug taip Kinijoje galt prasidti ir nugalti demokratin revoliucija, jeigu anksiau idstyti spliojimai apie komunizmo absorbavim Kinijos civilizacin tradicij yra klaidingi. Tokios absorbcijos galimyb prie 20 met numat Z. Brzezinskis, raydamas dar iki Tiananmenio aikts vyki: jeigu Kinijos komunist lyderiams pasiseks j dabartinis kursas, jie Kinijoje gali gyvendinti tikr kultrin revoliucij: sulydyti savo tautos tradicines vertybes su kultriniais modernybs reikalavimais. <...> Taiau iame procese Kinija naujai apibr savo komunizmo esm, ir jos simbolinis idealas bus nebe pramons darbininkas, prakaituojantis valstybinje plieno liejykloje, bet auktj technologij komercinis antrepreneris, aktyviai konkuruojantis tarptautinje Ramiojo vandenyno apvado rinkoje (Brzezinski 1989: 185186). Kinijos politins transformacijos perspektyvas galima sieti ir su ios alies faktins federalizacijos tendencijomis (Weingast 1995; Montinola, Qian and Weingast 1996; Qian and Weingast 1997). Formaliai Kinija yra unitarin valstyb (su autonomijos teismis, suteiktomis nacionaliniams pakraiams). Taiau dar Mao Dzeduno laikais provincij vyriausybs turjo kur kas daugiau savarankikumo negu nominaliai federacins Soviet Sjungos respublik vyriausybs. Provincij vyriausybi galios administruoti ekonomik gali bti lyginamos su tomis, kurias Soviet Sjungoje turjo N. Chruiovo valdymo laikais steigtos regionins liaudies kio tarybos (sovnarchozai). Prasidjus rinkos reformoms, Kinijos provincij vyriausybi kontroliuojami itekliai bei galia santykiuose su centru dar labiau iaugo. Kartu susiformavo regioniniai verslo elitai, glaudiai persipyn su vietinmis komunistinmis virnmis. Nereti atvejai, kai aukti provincij pareignai atsisako paskyrimo pareigas centrinje vyriausybje Pekine. Mao laikais tai bt visikai nesivaizduojamas dalykas. iuose pokyiuose galima velgti didjanias Kinijos subyrjimo galimybes, kaip jau ne kart yra buv ios alies istorijoje revoliucini politini krizi metu (Shaoguang and Angang 1993). Ar revoliucija Kinijoje, kaip bdavo ir anksiau, neprasids nuo provincij mait? Tokia vyki raida suteikt istorin laisvs atgavimo ans ir alies nacionaliniams pakraiams. Vis pirma Tibetui, kurio faktin nepriklausomyb (1950 m.), o vliau ir autonomij (1959 m.), vos sitvirtin valdioje, sutryp komunistins Kinijos vadovai. Kita vertus, dl Kinijos ekonomins ir karins galios augimo tokios krizs geopolitins pasekms globaliniam saugumui gali sukelti kur kas daugiau grsmi ir pavoj, negu SSRS lugimo atveju. Vykstant komunistins ideologijos erozijai, Kinijoje stiprja nacionalizmas, kuris tampa vienintele jga, galinia suvienyti kinus su skirtinga istorine pilietinio karo atmintimi, o taip pat patraukti diasporoje gyvenanius kinus. Btent nacionalizmas iuolaikinje Kini-
IV DALIS
309
joje bra vienintel ideologija, pajgi mobilizuoti mases. Taiau demokratijos ir nacionalizmo santykiai netgi dar labiau ambivalentiki negu kapitalizmo ir demokratijos ryys. Todl kartu su S. Huntingtonu (1996) ir jo bendraminiais galima nuogstauti, kad net ir revoliuciniu bdu nualinus nuo valdios komunist partij, antroje pagal BVP dyd pasaulio valstybje visai nebtinai siviepataus jgos, permusios Vakar vertybes bei draugikai nusiteikusios JAV bei Vakar pasaulio atvilgiu. Taigi yra dvi ekonomins ir politins Kinijos raidos alternatyvos: supanajimas su Vakarais (vesternizuojamoji modernizacija) versus savita modernyb, tsianti kin civilizacijos tradicij.
10.4.
Kin kelias i sovietinio komunizmo kaip ivengta Lietuvos nepriklausomybs atkrimo tragedija
Aptar kin keli i komunizmo, galime grti prie klausimo, kuriuo baigme 9- skyri: ar Soviet Sjunga galjo ieiti i komunizmo kinikuoju keliu? Tai toli grau ne tuias klausimas, nes tos Rusijos politins jgos, kuri atstovai apgailestauja dl 1991 m. rugpjio puo neskms, ir kurios jo ivakarse sudar proimperin stovykl, btent kin keli nurodo kaip alternatyv ir M. Gorbaiovo pertvarkai, ir toms neoliberalioms ekonominms reformoms, kurias po SSRS lugimo pradjo B. Jelcinas. I tikrj, jeigu puistai bt nugalj, tai po nacionalini sjdi imperijos pakraiuose smurtinio numalinimo bei represij prie demokratines jgas paioje Rusijoje jie bt turj iekoti priemoni, kaip stabilizuoti ibalansuot ir lungani SSRS ekonomik. Netgi sustabd infliacij konfiskacine pinig reforma bei atkr darbo drausm J. Andropovo taikytomis priemonmis, jie bt buv priversti imtis vienoki ar kitoki ekonomini reform. Kokios iaurios bebt buvusios prie demokratines ir nacionalistines jgas nukreiptos represijos, po M. Gorbaiovo vieumo epochos grimas prie sovietins ideologins ortodoksijos bt buvs nemanomas. Todl ideologini klii rinkos reformoms popuinje Soviet Sjungoje bt buv netgi dar maiau, palyginti su tomis, kurias turjo apeiti Den Siao-pinas ir kiti, reformas pradj vos dvejiems metams prajus po gyvojo dievo Mao Dzeduno mirties. Puistai bt turj tik vien vienintel Kinijos skming planins-administracins ekonomins sistemos reform pavyzd, ir anksiau ar vliau bt mgin bent i dalies juo pasekti. Tokioje pat situacijoje anksiau ar vliau bt atsidr ir M. Gorbaiovo varovai G. Romanovas ir V. Griinas (arba j pdiniai), jeigu jie bt ikil valdi 1985 m. kov. Kinikasis kelias buvo ir viena i M. Gorbaiovo politikos alternatyv, kai 1987 m. iaikjo pastang pagreitinti ekonomikos raid kadr pakeitimu bei itekli perskirstymu neskm. Taiau vienas dalykas yra atsakyti klausim, ar puistai bt mgin pakartoti Kinijos reformas Soviet Sjungoje, o visai kitas kokie bt reals tokio mginimo padariniai? Ar tas kelias, kuriuo einant pavyko transformuoti komandin-administracin ekonomik
310
efektyvi rinkos ekonomik (kapitalizm) Kinijoje, bt atveds prie to paties rezultato Soviet Sjungoje? Kinijos ekonomini reform skm parodo, kad komunizmo kaip totalitarizmo ir komunistinio neotradicionalizmo teorij atstovai klydo, teigdami, kad komunizmas nra pajgus transformuotis i vidaus. Taiau tai, k rod gebs padaryti kinikasis komunizmas, galjo negebti arba jau nebegebti sovietinis. inoma, atsakymai iuos klausimus gali bti tik hipotetiniai. Taiau j svarstymas yra itin pravartus siekiant isiaikinti tam tikrus labai svarbius klausimus apie reformas paioje Kinijoje: ar (ir kokiu mastu) i reform skm lm pasirinkta evoliucin, eksperimentin, potruputin (incremental), palaipsni reform strategija, ar tai skmei palankios pradins bei ribins slygos, kuriomis jos vyko? Atsakymas klausim turi ne vien teorin reikm. Tuo metu, kai autorius rao sakin, pasaulyje vis dar yra bent dvi alys, kur tebeegzistuoja stalinin ekonomikos centralizuoto planavimo ir komandinio-administracinio valdymo sistema: Kuba ir iaurs Korja. Ar Kinijos reform patirtis yra pritaikoma u Kinijos rib? Kokia reform strategija patartina toms alims, kurios dar neijo i komunizmo, oko terapija ar kinikoji? Kaip jau buvo sakyta, patrauklus kinikojo kelio bruoas yra tas, kad juo einant ekonomikos transformacija vyksta be ekonominio augimo pertrki. Taiau ar iuo keliu manoma ieiti ne tik i kinikojo komunizmo? Diskusija iuo klausimu tebevyksta. Vieni autoriai Kinijos ijimo i komunizmo skm sieja su unikaliomis, vien Kinijai bdingomis ekonominmis, politinmis ir kultrinmis to ijimo pradinmis bei ribinmis slygomis (Sachs and Woo 1997; Woo 1994; 1999). Kiti Kinijos reform istorijoje velgia pamok, kurios gali bti naudingos dar nepradjusioms rinkos reform alims, arba kurios bt padariusios keli i komunizmo ne tok skausming, jeigu jas bt buv atsivelgta sovietinio komunizmo alyse (McMillan and Naughton 1992; Naughton 1995; 1997; Rawski 1999). tai dar keli klausimai, dl kuri iuo metu vyksta neoliberali ekonomist ir j oponent diskusijos: kiek kin kelio institucins naujovs bei iradimai (tokie, kaip MK) prisidjo prie j ekonominio rezultatyvumo? ar Kinijos ekonominiai pasiekimai nebt dar didesni, jeigu likviduojant komunas em nebt buvusi perduota ilgalaikei nuomai, bet privatizuota?78 ar neaikios MK nuosavybs teiss trukd, ar buvo neutralios, ar netgi prisidjo prie j ekonomins skms? ar privatizacija i tikrj yra raktas Kinijos sunkiosios pramons mikroekonominiam efektyvumui padidinti? o gal t palyginti menk efektyvum lemia prigimtinis Kinijos sunkiosios pramons moni negyvybingumas dl to, kad jos buvo sukurtos aplenkiant laik, t.y. ignoruojant Kinijos ekonomin lyg bei savitus jo lyginamuosius pranaumus? (r. Lin, Cai, and Li 1996). ar valstybs pastangomis atsilikusioje alyje sukurta pirmaujani technologij pramon gali bti konkurencinga tarptautinje
78
Tiesa, nelabai aiku, kaip jie galt bti didesni alyje, kurioje metiniai ekonomikos augimo tempai jau kelintas deimtmetis yra apie 10%. Tie patys neoliberals ekonomistai, kurie ragina Kinijos vyriausyb spartinti rinkos reformas, tuo paiu metu jai sako, kad tokie tempai yra per aukti, nes kelia ekonomikos perkaitimo pavoj.
IV DALIS
311
rinkoje ir igyventi be vyriausybs apsaugos muit tarifais bei subsidijomis? o jeigu toki pramon pltoti skatina ne ekonominio efektyvumo, bet politiniai sumetimai (dl neisprsto Taivano klausimo Vakar valstybs yra vedusios embarg ginkl eksportui Kinij) sumetimai, ar valstybin jos nuosavyb nra optimali? Kinijos kelio i komunizmo (o kartu ir i ekonominio atsilikimo) pamokoms detaliai aptarti reikt itisos knygos. Apsiribosime klausimu, ar tokios reformos, kokios buvo vykdytos Kinijoje, bt davusios toki pat rezultat Soviet Sjungoje arba Rusijoje (juk ir B. Jelcinas po SSRS lugimo galjo pasirinkti kinikj keli): ekonomikos pakilim be recesijos bei su ja susijusi socialini kat? Ar pasilius Rusijos kolkieiams ilgalaikes kolki emi nuomos sutartis bei individual kininkavim, jie bt pasinaudoj ia galimybe taip pat masikai ir entuziastingai, kaip ir Kinijos valstieiai? Ar lik be darbo kolki pirmininkai, kadriniai partini organizacij sekretoriai bei gauss rajoninio lygio vadovaujantys darbuotojai bt pradj kurti vietin pramon ir verslus, teisinus steigini, analogik KM, krim? Ar Rusijos miest gyventojai taip pat masikai ir energingai bt pasinaudoj leidimu steigti privaias mones (vis pirma paslaug sektoriuje), kaip tai atsitiko Kinijoje? Daugeliui skaitytoj ie klausimai gali pasirodyti grynai retoriniai, o atsakymai juos akivaizds. Taiau net jeigu tuos klausimus atsakytume teigiamai, reikia konstatuoti, kad Soviet Sjungoje tokios reformos netgi j skms (ems kio produktyvumo padidinimo bei vietins smulkiosios pramons sukrimo) atveju nebt galjusios tapti lokomotyvu, i vietos ijudinaniu valstybin pramon. Pagrindinis skirtumas tarp Kinijos ir buvusios Soviet Sjungos yra tas, kad Kinija tai besivystanti, t.y. agrarin ir kaimika, alis, o Soviet Sjunga pertvarkos pradios laikais buvo jau industrin alis. spdingo iuolaikins Kinijos ekonominio augimo paslaptis yra galimyb vienu metu panaudoti dviej tip ekonominio augimo altinius tuos, kurie bdingi ekstensyviam augimui, ir tuos, kurie maitina intensyv ekonomin augim. Kinija turi didiulius pigios ir kartu disciplinuotos darbo jgos iteklius, kurie utikrina jos pramons akoms, gaminanioms produkcij, nereikalaujani auktos darbo jgos kvalifikacijos, konkurencin pranaum prie kitas analogik produkcij gaminanias pasaulio alis. Tuo pat metu atvir dur politika kartu su ekonomikos globalizacijos procesais sudaro Kinijai galimyb tapti alimi, eksportuojania taip pat ir produkcij, pagamint taikant auktsias technologijas. Pirmo tipo ekonominio augimo altiniai yra inaudojami kaimo rajonuose pltojant pramon, kuri yra vietini savivaldybi nuosavyb. Antro tipo produkcija gaminama daugiausia laisvosiose ekonominse zonose: monse, sukurtose usieninmis plyno lauko investicijomis, kuriose pirmaisiais reform deimtmeiais dominavo kin tautybs verslinink (vadinamj chuaciao) i Pietryi Azijos ali, JAV ir netgi Taivano kapitalas. Galimybi pakartoti kin stebukl (makroekonomini rezultat prasme) j ekonomins reformos priemonmis nei Soviet Sjungoje, nei kitose Ryt Europos alyse ne-
312
buvo, nes ia ekonomikos struktra buvo visai kitokia negu Kinijoje. Soviet Sjungos ekonomikoje dominavo fizikai arba moraliai pasenusi rang naudojanios ir pasaulini standart nebeatitinkani produkcij gaminanios tradicins pramons akos. Ekstensyvaus augimo altiniai buvo isemti. Darbo jgos itekli, reikaling naujoms ekonomikos akoms kurti ir plsti, buvo galima gauti tik likviduojant pasenusias industrinio sektoriaus akas, o tai reik tegul ir laikin, bet neivengiam bendr ekonomikos nuosmuk. Soviet Sjunga, o vliau Rusija savo chuaciao neturjo. Prieingai, tvynje praturtj rus verslininkai skubjo pervesti savo kapital usienio bankus. Daugumoje Soviet Sjungos region dl industrinio ems kio pobdio, dl kolektyvizacijos sukelt negrtam kaimo socialins organizacijos pokyi, nei gyventoj demografin struktra, nei kaimo gyventoj mentalitetas nesudar galimybi padidinti ems kio produktyvum taip, kaip Kinijoje tiesiog padalijant kolki emes kolkieiams (arba grinant jas buvusiems savininkams) ir leidiant jiems individualiai kininkauti. Rinkos reform ivakarse Kinijoje ems kio sskaita buvo vis dar subsidijuojama pramons pltra bei miesto gyventoj vartojimas. Soviet Sjungoje ir daugelyje kit Ryt ir Vidurio Europos ali situacija buvo atvirkia: ia jau miestas subsidijavo kaim. Tokie pat ar panas ekonominiai pokyiai (pagreitjs ekonomikos augimas bei jos restruktrizacija be pereinamojo laikotarpio recesijos), kuriuos sukl ekonomins reformos Kinijoje po 1978 m., Soviet Sjungoje galjo vykti tik XX a. ketvirtajame deimtmetyje: jeigu vidaus kovose dl valdios bei socializmo statybos keli, kurios vyko 192429 metais, bt nugaljusi deinij bolevik grupuot, kurios lyderis buvo Nikolajus Bucharinas. Tikriausiai dar ne vlu pasukti iuo keliu buvo ir 1953 m., ikart po J. Stalino mirties. Soviet Sjungos Den Siao-pinu galjo tapti Lavrentijus Berija arba net Georgijus Malenkovas. iaur ir cinik, bet pragmatik L. Berij tuo metu veik idjikesnis paskutinis komunizmo romantikas N. Chruiovas, nuoirdiai tikjs galimybe iki 1980 m. gyvendinti K. Marxo utopij Soviet Sjungoje. L. Berijos vykdom N. Chruiovo iplstins komunizmo statybos politik kakaip sunku sivaizduoti. Tik kai kuriuose Soviet Sjungos regionuose tuose, kurie buvo aneksuoti 19391940 metais, ir galbt Ukaukazje bei kai kuriose Vidurins Azijos respublikose po kolki likvidacijos bei privaios ekonomins veiklos teisinimo galjo bti ekonominiai pokyiai, analogiki tiems, kurie prasidjo Kinijoje po 1978 m.: ems kio gamybos produktyvumo pakilimas ir vietins pramons suklestjimas. Taiau j bt tikrai nepakak ijudinti visos Soviet Sjungos ekonomikos, kurioje dominavo karin pramon, o konkurencinga tarptautinje rinkoje buvo tik aliav ir energetini itekli sektoriaus produkcija. Kas svarbiausia, tie Soviet Sjungos regionai, kuriuose Den Siao-pino stiliaus reform pozityvi ekonomini pasekmi tikimyb buvo pati didiausia, kartu bt ilik ir didiausios politins tampos zonomis, nes btent ia nacionalinio isivadavimo sjdiai buvo patys stipriausi. Intensyvios politins represijos nacionaliniuose pakraiuose bt
IV DALIS
313
slopinusios ir j ekonomin pakilim. Imperijos isaugojimo politika bt pakirtusi rinkos reform politik. Tai antras svarbus Kinijos ir Soviet Sjungos skirtumas, dl kurio maai tiktina, kad kin pavyzdio reformos popuinje Soviet Sjungoje bt davusios toki pat rezultat, koki jos atne Kinijoje. Nors Kinija taip pat imperija, taiau didiulje jos populiacijoje tautikai ir kultrikai heterogenik pakrai gyventojai yra maumos, o patys tie pakraiai ekonomikai ir socialiai yra kur kas silpnesni u imperin centr. Kitokia buvo Soviet Sjungos situacija, kur rusai nesudar absoliuios gyventoj daugumos, o daugelis pakrai buvo labiau isivyst u imperijos centr. Tokiomis slygomis imperinis sovietinio valstybingumo pobdis bt taps klitimi i komandins administracins ekonomikos pereiti kapitalizm. Dl to popuin sovietin imperija bt susidrusi su legitimumo problemomis, kurios toli pranoksta tuos keblumus, kuriuos Kinijai kelia Tibeto okupacija. Savo valdi Tibetui ir kitiems nacionaliniams pakraiams Kinija teisina ir pagrindia neva jos teikiama pagalba j ekonominei ir kultrinei pltrai. Toks argumentas bt visikai nepritaikomas Rusijos valdiai Ukaukazs ar Baltijos alims pagrsti. Nors Soviet Sjunga buvo fasadas, po kuriuo buvo restauruota Rusijos imperija, ji buvo kurta dar neiblsus pasaulins revoliucijos viltims kaip Pasaulins Sovietini Socialistini Respublik Sjungos pradia. Ja SSRS turjo tapti socialistinei revoliucijai nugalint vis naujose alyse, kaip ir buvo numatyta paskutinje (1928 m.) Kominterno programoje. Viena i prieasi, kodl Soviet Sjungos vadovyb sikibusi laiksi marksizmo-leninizmo dogm, buvo ta, kad jos buvo vienintelis sovietins valstybs legitimumo pagrindas. J atsisakius, neklusnij respublik inkorporacij pateisinti buvo galima tik nuorodomis istorines carins Rusijos teises, gytas ukariavimo bdu. Yra ir kit 1978 m. Kinijos ir 1991 m. priepuins Soviet Sjungos skirtum, kurie veria abejoti galimybe transformuoti Soviet Sjungos planin-administracin ekonomik rinkos ekonomik evoliuciniu bdu, ivengiant pereinamojo laikotarpio recesijos. Reformos Kinijoje prasidjo esant makroekonominiam stabilumui, ir tai yra viena i prieasi, kodl sistemin transformacija vyko be gamybos ir gyventoj gerovs nuosmukio. Puo ivakarse Soviet Sjungos ekonomika jau buvo dezorganizuota, infliacijos smagratis jau sukosi visu greiiu, ir jo sustabdyti nebt buv manoma be griet makroekonomins stabilizacijos priemoni (labiausiai tiktina konfiskacin pinig reforma). Jos bt buvusios manomos tik vedus nepaprastj padt, bet bt suklusios ekonomin recesij, kuri bt buvusi ne k maesn u t, kuri Rusijoje prasidjo po oko terapijos pradios. kin kelio Soviet Sjungoje kain btina skaityti ir politines represijas prie nacionalinio isivadavimo ir demokratinius sjdius. Orientyr j katams vertinti suteikia enijos nepriklausomybs kar tragedija bei Serbijos vadov mginim Jugoslavijos griuvsiuose sukurti Didij Serbij pasekms. Popuinje Soviet Sjungoje, valdomoje Nepaprastosios padties valstybinio komiteto ar jo pdinio, nepriklausomos Lietuvos
314
vadov bei Lietuvos persitvarkymo sjdio vadov ir aktyvist bt lauks fizinis sunaikinimas, represijos, emigracija, mgiamo darbo praradimas, pasiprieinimo karo, primenanio pokario rezistencij, agonija, daugelio Lietuvos miest pavirtimas landaftais, primenaniais i dien enijos sostins Grozno (Dochargalos) vaizdus. Vl bt sustiprjusi rusifikacija tiek lietuvi kalbos stmimo i vieojo gyvenimo erdvi, tiek vl Lietuv i Ryt papldusio imigrant srauto pavidalu. Negalima atmesti ir nauj masini trmim rytinius Soviet Sjungos rajonus tikimybs. Lietuvai ir lietuvi tautai visa tai bt reik didiul istorin tragedij. iuo atvilgiu 1991 m. rugpjio vykiai Lietuvos istoriniam likimui buvo ne maiau reikmingi u t pai met sausio vykius. Net jeigu 1991 m. saus sovietin kariuomen bt palauusi nepriklausomybs gynj pasiprieinim, nepaprastosios padties reimas bt truks tik atuonis mnesius, o po puo lugimo Lietuva bt atgavusi nepriklausomyb ir bt galjusi pradti demokratins santvarkos krim kur kas palankesnmis slygomis. Lietuvos demokratins darbo partijos (LDDP) veikjai ir j rmusi nacionalistin sovietins lietuvikos nomenklatros dalis tarp 1991 m. sausio ir rugpjio bt turjusi pasirinkti tarp nepriklausomybs siekio ir prastos tarnysts Maskvai tautos ilikimo vardan. Todl po galutinio nepriklausomybs atkrimo 1991 m. ruden atsiribojimas nuo sovietins praeities Lietuvoje bt vyks kur kas radikaliau ir rytingiau, nes Mykolo Burokeviiaus vadovaujam kolaborant gretas bt spj sijungti ir daug toki veikj, kurie nepriklausomoje Lietuvoje sugebjo isaugoti vadovaujanias pozicijas. Kaip inoma, ir Kinijoje transformacija neprajo be praradim ir auk. Devintojo deimtmeio pabaigoje Kinijoje prasidjo palyginti trumpa ir negili ekonomin kriz, sukelta auganios ekonomikos perkaitimo. 1989 m. Pekine prasidjo student demonstracijos, per kurias i komunistins Kinijos vadov buvo reikalaujama Soviet Sjungos pavyzdiu liberalizuoti ir demokratizuoti alies politin santvark. Deja, student protestai nesusilauk atgarsio nei platesniuose visuomens sluoksniuose, nei provincijoje. 1989 m. birelio 4 d. sostin vesti Kinijos Liaudies Armijos daliniai kruvinai susidorojo su Tiananmenio aiktje susibrusiais demonstrantais. Lik gyvi buvo alinami i auktj mokykl, sodinami kaljimus, tremiami provincij. Vakar iniasklaidoje kilo didiul pasaulio demokratins visuomens pasipiktinimo banga, o Vakar liberalij demokratini valstybi vyriausybs ved sankcijas Kinijai. i atri pasaulio visuomens ir Vakar valstybi reakcija buvo svarbus veiksnys, prisidjs prie Ryt Europos komunistini vyriausybi (ypa Ryt Vokietijos ir ekoslovakijos) paralyiaus, kai iose alyse taip pat prasidjo masiniai antikomunistiniai protestai: j vadovai turjo nuogstauti, kad jie susilauks dar grietesns Vakar iniasklaidos bei valstybi vadov reakcijos. Studentai, uv po tank vikrais Tiananmenio aiktje, savo gyvybs auka apsaugojo nuo susidorojimo protestuotojus Drezdene, Leipcige, Prahoje, Vilniuje. Deja, n viena i Vakar valstybi nebuvo tokia principinga, kad nutraukt bet kokius prekybinius ryius su Kinija arba udraust ioje alyje investuoti: galimi verslo nuostoliai
IV DALIS
315
takingiems Vakar ali politiniams sluoksniams pasirod nepriimtinai dideli. Sparius Kinijos ekonomikos raidos tempus enkliai lm btent skm konkuruojant dl usienio kapitalo investicij. Taiau keblu sivaizduoti, kaip hipotetin Soviet Sjunga, smurtu nuslopinusi Baltijos ir kit ali nacionalinius sjdius, bt galjusi tapti patrauklia Vakar kapitalo investicijoms vieta. Prieingai, tiktina, kad Valstybinis nepaprastosios padties komitetas arba jo pdiniai bt susilauk kur kas grietesni ir ilgiau trukusi sankcij, kurios bt sulugdiusios Soviet Sjungos pastangas pasiekti, kad Vakar valstybs ataukt draudimus parduoti modernias technologijas, bei pritraukti usienio kapital. Nacionalinio isivadavimo sjdius nuslopinus jga, juos suklusios prieastys nebt buvusios likviduotos. Prieingai, prisiminimai apie 19881991 met tautin atgimim bei jo ugniauim bt palaik tuos sjdius ir tose respublikose, kuriose tautinis smoningumas iki tol buvo menkas. Tautin priespauda egzistuoja ir planinio-administracinio socializmo (plg. Soviet Sjung), ir rinkos socializmo (plg. Jugoslavij), ir autoritarinio kapitalizmo slygomis. Apie tai byloja ir paios Kinijos atvejis, kur nerimsta kompaktikai gyvenani nacionalini ir religini maum bruzdjimai, o tvirtinti alies tarptautin presti trukdo Tibeto okupacijos gda. Po ilgesns ar trumpesns pertraukos Baltijos, Ukaukazs ir kit taut kova u nepriklausomyb bt atsinaujinusi, tik autoritarinio reimo slygomis ji bt vykusi jau ne taikiais demokratiniais metodais, bet tokiais, kokius naudojo ar naudoja iaurs Airijos airiai nacionalistai, palestinieiai ar tamil tigrai ri Lankoje. Siekiant vertinti galimus proimperini jg pergals padarinius, buvusi Soviet Sjungos respublik ekonomin ir socialin raid 19912004 m. reikia lyginti ne tik su Kinijos raida tuo paiu laikotarpiu, bet ir su ali, anksiau sudariusi Jugoslavij, istorija ir atsivelgti Rusijosenijos kar pamokas. Rugpjio puo lugimas igelbjo Soviet Sjung nuo pavirtimo antrja Jugoslavija, o Lietuv nuo likimo, primenanio t, koks itiko enij. Kaip tik suvokimas, kad tai, kas nuo 1995 m. vyksta enijoje, galjo vykti ir Lietuvoje, 1991 m. rugpjt Maskvoje laimjus puistams, skatina ms alies gyventojus su simpatija ir uuojauta velgti en tautos kovas ir kanias. Jeigu sovietin blogio imperija ir nusipelno bent vieno gero odio, tai tik u savo greit agonij ir palyginti nesmurtin mirt. Vis dlto kart pradtos kiniko stiliaus reformos, vykdomos karins-policins diktatros slygomis, ir Soviet Sjungoje bt nuvedusios planins-administracins sistemos transformacij kapitalistin ekonomik. Nors prasidjusi kolki gritis, skirtingai nuo Kinijos, nebt suklusi greit, pozityvi ekonomini pasekmi (ems kio produktyvumo padidinimo), leidimas privaiai verstis ekonomine veikla bt utikrins privataus sektoriaus atsiradim. Jam sustiprjus, bt pradjs keistis ekonomins sistemos pobdis. Tik visi ie pokyiai bt vyk ne ekonominio augimo, bet sstingio bei recesijos slygomis. Ne tokia gili, kaip po neoliberali reform starto 1992 m. Rusijoje, ji bt utrukusi ne trumpiau, o gal ir ilgiau.
316
Kaip bt atrodiusi puo igelbtos sovietins imperijos ekonomin sistema 2007 ar 2008 metais, gana gerai parodo t buvusi respublik, kuriose ekonomins reformos po Soviet Sjungos lugimo vyko autoritarinio reimo slygomis, iandieninis ekonomikos vaizdas. Tai Baltarusija, Uzbekija, o i dalies Kazachstanas. J vadovai ne be pagrindo skelbiasi Den Siao-pino mokiniais. Taiau skirtingos pradins ir ribins slygos daugel Kinijos ekonomins politikos priemoni neleido pritaikyti, o tos, kurios buvo pritaikytos, dav kitokius (toli grau ne Kinijos) ekonominius rezultatus. Taigi klausimas apie kinikojo kelio i komunizmo galimyb buvusioje Soviet Sjungoje bei Ryt ir Vidurio Europoje atveda prie kito klausimo. Tai klausimas apie ijimo i sovietinio komunizmo keli vairovs bei jais einant pasiekt skirting rezultat prieastis.
11 s k y r i u s
Ijimas i sovietinio ir jugoslavikojo komunizmo: orientacijos, bdai, keliai, baigtys
11.1.
Du ijimo i komunizmo paradoksai
Apmstyti ir vertinti pokomunistin transformacij galima dviem bdais. Pirma, galima mstyti kaip apie proces, kuriuo artjama prie tam tikro tikslo atliekant tam tikrus pertvarkymus (nam darbus), kol pagaliau nepadaryt darb nebelieka. Kalbant metaforikai, iuo atveju paangos matas yra tas kelias, kur dar reikia nueiti iki paskirties tako. Antra, galima mstyti kaip apie proces, vis labiau nutolinant nuo tam tikros pradins bkls. iuo atveju matu galima laikyti pokyi, kuriuos pokomunistin alis patiria, atitoldama nuo pirmins (komunistins) bkls, mast (plot) ir gyl (plg. aulauskas 2000). Kalbant metaforikai, matas yra kelias nuo pradinio tako, nesvarbu, kuria kryptimi tie pokyiai vest. Kuo labiau tam tikros alies ekonomin, politin sistema, jos socialin struktra, kultra ir ideologija skiriasi nuo jos komunistins bkls, tuo ta transformacija yra gilesn ir platesn. Tai pradinei bklei apibdinti gerai tinka J. Kornaio silomas klasikins komunistins sistemos idealusis tipas, kurio bruoai yra marksistine-leninine ideologija legitimuota vienos partijos monopolin valdia, valstybs ir valstybins nuosavybs dominavimas ekonomikoje, biurokratin (komandin-administracin) ekonomikos koordinacija ir centralizuotas planavimas, silpni biudeto apribojimai monms, vartojimo preki ir darbo jgos deficitas, paslptas nedarbas, gigantomanija, moni polinkis autarkij, forsuotas augimas, kiekybini rodikli perdtas sureikminimas, gamintoj skatinimas priklausomai nuo plano uduoi vykdymo, siekis maksimaliai inaudoti visus gamybinius pajgumus, grieta kain kontrol ir kt. (Kornai 1992: 359380; r. taip pat Ericsson 1991; Winiecki 1988). ideal tip atitinka Soviet Sjungos politin-eko-
318
nomin sistema, kuri baig formuotis Antrojo pasaulinio karo ivakarse kaip J. Stalino forsuotos kolektyvizacijos bei industrializacijos padarinys. J. Kornais mini ir tos sistemos skiriamuosius institucinius bruous, ir jos chronikas negales. Taiau negals galutinai irykjo tik nuo XX a. septintojo deimtmeio, kai m ltti iki tol buv dieli sovietins ekonomikos augimo tempai. Iki tol Soviet Sjungos vadovai neturjo n maiausi abejoni dl sovietins sistemos lyginamj pranaum prie pvant ir merdint valstybin-monopolistin kapitalizm (taip sovietiniai ideologai kvalifikavo isivysiusi Vakar ali socialin-ekonomin santvark). Po Antrojo pasaulinio karo Soviet Sjungos institucij kompleksas bei j formuojanios ir palaikanios politikos priemons tapo prievartinio eksporto (Ryt ir Vidurio Europoje) arba savanorikos imitacijos (Jugoslavijoje iki 1948 m., Kinijoje iki 195758 met) objektu. Paskutin autoriteting privalom kiekvienai komunist partijai, usimojusiai savo valdomoje alyje pastatyti socializm, pertvarkym sra suderino ir pasira 1957 m. lapkrit Maskvoje 1917 m. Spalio perversmo Rusijoje (Didiosios Spalio socialistins revoliucijos) 40-meio proga susirink 64 ali komunist partij atstovai. t sra jo kapitalistins nuosavybs likvidavimas ir visuomenins pagrindini gamybos priemoni nuosavybs vedimas, planingas ekonomikos vystymas, socialistinis ems kio pertvarkymas (kolektyvizacija), proletariato diktatra (komunist partijos politins valdios monopolis) ir t.t. Tas sraas apibendrino J. Stalino pertvarkym Soviet Sjungoje metais sukurto ekonomins ir politins santvarkos modelio pagrindinius bruous. Nukrypti nuo to modelio reik deinj arba kairj revizionizm. Komunistai diaugdavosi ir sveikindavo, kai treiojo pasaulio alys, kurios nebuvo komunist partij valdomos, i j silomo politikos meniu perimdavo atskiras priemones, interpretuodami tok tarybins patirties panaudojim kaip dar vien marksizmo-leninizmo teisingumo rodym. I viso sovietins patirties lobyno didiausio populiarumo susilauk valstybs finansuojamas pakeisianios import nacionalins pramons (ypa sunkiosios) krimas bei penkmetiniai planai. I J. Stalino moksi 1947 m. nepriklausomyb isikovojusi Indija, kuri tarp besivystani ali yra unikali savo demokratinio politinio reimo stabilumu. Pirmaisiais nepriklausomybs deimtmeiais jos ekonomin raida vyko sovietinio pavyzdio penkmetini plan pagrindu, prioritet teikiant nacionalins sunkiosios pramons krimui. Nors to ir neafiuodamos (kad neerzint JAV, kurios tradicikai laik Lotyn Amerik savo takos zona), i Soviet Sjungos moksi ir daugelio Lotyn Amerikos ali kairiosios vyriausybs, kuri ekonomin politik formavo priklausomybs teorij pltojantys ekonomistai. Jie Soviet Sjungos ekonominius laimjimus 19301960 metais laik pavyzdiu, rodaniu autarkij orientuotos industrins politikos veiksmingum tokioje alyje, kuri siekia pagreitintais tempais veikti atsilikim (kaip Soviet Sjunga tarpukario metais) bei padti ekonominius pagrindus tikrai nacionalinei nepriklausomybei (jos ir siek Lotyn Amerikos alys pokario metais). Panaiai Soviet Sjung ir jos patirt irjo ir taking
IV DALIS
319
nacionalistini partij arab alyse lyderiai ir ideologai (tokie, kaip Gamalis A. Naseras ir Sadamas Huseinas), iekoj arabikojo socializmo sukrimo keli bei iam tikslui pasiekti noriai inaudoj Soviet Sjungos teikiam ekonomin ir politin pagalb. Sovietini pavyzdi permimas pirmaisiais pokario (po Antrojo pasaulinio karo) metais lm politins ir ekonomins tvarkos homogenizacij (suvienodjim) didiulje erdvje, besidriekianioje nuo Elbs Vakaruose iki Vietnamo diungli Azijos pietryiuose. j pateko alys, smarkiai besiskirianios savo ekonominiu lygiu bei kultrinmis-civilizacinmis tradicijomis. Visose jose buvo skelbiami tie patys lozungai, gyvendinami tokie patys ekonominiai ir politiniai pertvarkymai. Kur laik pavirutinikam stebtojui i alies visas komunistinis pasaulis galjo atrodyti kaip monolitinis kolosas. Taiau jau labai anksti pradjo rykti vidin io pasaulio diferenciacija. Anksiausiai (1948 m.) nuo jo atskilo Jugoslavija, kurios lyderis Josipas Broz Titas pasiprieino J. Stalino mginimams pajungti alies usienio politik imperiniam Soviet Sjungos diktatui. Iki konflikto su J. Stalinu Jugoslavijos komunistai nuosekliausiai ir entuziastingiausiai kopijavo sovietinius pavyzdius, pertvarkydami j valdioje atsidrusias alies institucijas. Taiau ir po konflikto su Soviet Sjunga Jugoslavija kur laik pltojo savo ekonomik pagal sovietin pirmj penkmetini plan pavyzd. Taiau jau 6-ajame deimtmetyje prasidjo savojo, jugoslaviko, socializmo modelio paiekos, kurios nuved i al deiniojo revizionizmo (pagal 1957 m. komunist partij Maskvos deklaracij, kurios Jugoslavijos atstovai nepasira) keliu. Jugoslavija tapo bene vienintele pasaulio alimi, kurioje egzistavo ir veik ekonomin santvarka, kuri gali bti pavadinta rinkos socializmo arba socialistins rinkos ekonomikos vardu. Tiesa, ji neatitiko jau aptarto (r. 10.2) O. Langes 4-ajame deimtmetyje sukonstruoto teorinio rinkos socializmo modelio, kai gamybos priemons priklauso valstybei, o ekonominio planavimo inyba simuliuoja gamybos priemoni bei kapitalo rinkas. Jugoslavijoje gamybos priemons buvo perduotos savivaldi moni darbuotoj kolektyvams, kuriems nominaliai buvo atskaitinga j vadovyb (r. Kornai 1992: 461470; Ward 1958; Ottolenghi and Steinherr 1993). Paius kolektyvus siejo rinkos santykiai mons turjo pirkti gamybos priemones bei aliavas rinkoje, konkuruodamos su kitomis monmis, bet utat galjo laisvai parduoti savo produkcij. moni darbinink umokestis priklaus nuo mons veiklos tokioje konkurencinje aplinkoje rezultat. Nuo j priklaus ir moni vadov (vadybinink) umokestis bei karjera. Bet dar labiau ji priklaus nuo komunist partijos (Jugoslavijoje ji buvo pervadinta komunist sjung) teritorini organ vadov (partini biurokrat) vertinim. Kaip ir Soviet Sjungoje, Jugoslavijoje veik nomenklatros sistema vadovaujamas pareigas galjo uimti tik specialius kadr rezervo sraus traukti komunistai. Todl, nors moni vadovai nominaliai buvo atskaitingi savo darbuotoj kolektyvams ir galjo savarankikai priimti visus ekonominius sprendimus, i tikrj jie turdavo atsivelgti ir partini virinink nurodymus. Su tais nurodymais ypa turdavo skaitytis
320
pagrindiniai kapitalo rinkos aidjai valstybiniai bankai. Iduodami kreditus dl t pai prieasi jie negaldavo vadovautis vien ekonominiais sumetimais. Partiniams vadovams nurodius, bank vadovyb turdavo atidti mokjimus nuostolingai dirbanioms monms arba suteikti joms naujus kreditus. Kapitalo rinka realiai neveik, nes bank kreditai buvo skirstomi vadovaujantis ne tiek ekonomine, kiek politine logika. T logik visos Jugoslavijos mastu ireik partijos linija perskirstyti iteklius menkiau isivysiusi Jugoslavijos respublik (Serbijos, Makedonijos, BosnijosHercegovinos) naudai labiau paengusi respublik (Kroatijos ir Slovnijos) sskaita. O atskirose respublikose t politin logik diktavo kriptopolitins kovos dl galios vietini komunistini valdios elit viduje. Mainais u lojalum partiniai patronai atsilygindavo savo klientams didiausi ir politikai reikmingiausi moni vadovams spaudimu bankams priimti palankius jiems sprendimus. Todl biudeto apribojimai Jugoslavijoje daugumai moni taip iki galo ir nesustiprjo. Makroekonomin tokios situacijos pasekm buvo Jugoslavijos ekonomik vis sukrsdav infliacijos proveriai, kurie ilgainiui paralyavo, nors ir ikreipto, taiau vis dlto realiai veikianio rinkos kainodaros mechanizmo funkcionavim. Tai buvo silpnoji makroekonomin savivaldos socializmo pus. Kitas (mikroekonominis) jugoslaviko socializmo defektas buvo trumpalaik, vartotojika moni udirbt pajam paskirstymo orientacija, kuri savivaldias mones skyr nuo kapitalistini firm, veikiani konkurencinje aplinkoje. Atskaitinga ne ioriniams savininkams, kuriems rpt tik mons pelningumas arba jos akcij vert biroje, taiau savo darbuotojams, skmingai dirbanios mons administracija sunkiai galjo atsilaikyti prie j spaudim panaudoti peln atlyginimams kelti, o ne investicijoms gamybai atnaujinti. Dl to ilgainiui smukdavo moni konkurencingumas. Be to, siekdamos ilaikyti savo darbuotoj atlyginim kuo didesn, savivaldi moni administracijos veng jas plsti ir nesamd naujos darbo jgos. Todl Jugoslavijai buvo bdingas auktas nedarbo lygis, nuo kurio gelbjo tik intensyvi emigracija (vis pirma Europos Sjungos alis). Emigrant udirbt pinig pervedimai tapo svarbiu altiniu alies usienio mokjim balansui palaikyti. Kur laik (kol nebuvo isemti ekstensyvaus ekonomikos augimo altiniai) savivaldos socializmo sistema ne tik sugebjo utikrinti didelius ekonomikos augimo tempus (19601980 metais vidutinis metinis BVP prieaugis buvo 6,1%), bet ir (skirtingai nuo sovietins sistemos) patenkino moki vartojimo reikmen paklaus ir netgi gamino konkurencing tarptautinse rinkose pramons produkcij. Taiau nuo 9-ojo deimtmeio pradios Jugoslavijos ekonomika igyveno usitsusi makroekonominio stabilumo kriz, kuri buvo netgi gilesn u t, kokia Soviet Sjungoje sisibavo prasidjus M. Gorbaiovo pertvarkai. alis ne maiau u Vengrij bei Lenkij prasiskolino usienio bankams ir Tarptautiniam valiutos fondui (TVF). Prasidjus hiperinfliacijai, mainais u naujas paskolas TVF pareikalavo pradti reformas, kuri gyvendinimas bt reiks jugoslavikojo socializmo likvidacij, nes viena i t reform turjo bti savivaldi moni privatizacija.
IV DALIS
321
Labiausiai nutols nuo sovietinio modelio dein, jugoslavikasis socializmas, atrodyt, buvo ir labiausiai pribrends sklandiai ir laipsnikai transformacijai kapitalistin rinkos ekonomik tokiai, koki j sivaizdavo bsimos socializmo ir kapitalizmo konvergencijos teoretikai. Kaip socialistins rinkos ekonomikos alis, Jugoslavija jau turjo didij dal kapitalistinei rinkos ekonomikai reikaling institucij, o jos kis jau buvo gana giliai ir plaiai integruotas pasaulin rink. Tai vis pirma tinka tokioms Jugoslavijos respublikoms, kaip Kroatija ir Slovnija, apibdinti (r. 21.1). alies vidaus rinkos kainos nebuvo itin toli nuo pasaulins rinkos lyginamj kain, o tai reikia, kad alies ekonomikos struktra daugma atitiko jos lyginamuosius pranaumus. Tad perjimas prie antrepreneriko laisvos rinkos kapitalizmo ia, atrodyt, turjo ir galjo vykti be dideli sukrtim. Tam reikjo palyginti nedaug: (1) paversti darbuotoj teis kolektyviai valdyti savo mon j dalinmis individualios nuosavybs teismis, kurias jie turt kaip akcij savininkai, galintys jas parduoti akcij biroje; (2) likviduoti komunist partijos vadybini pareigybi monopol ir pakeisti j laisvai samdom vadybinink darbo rinka. Vienas i dviej didij ijimo i komunizmo paradoks yra tas, kad btent Jugoslavijoje labiausiai iam ingsniui pribrendusioje alyje tas perjimas vyko skausmingiausiai, su didiausiais ekonominiais ir socialiniais nuostoliais. Tik viena i Jugoslavijos respublik Slovnija sugebjo realizuoti mint sklandios socialins-ekonomins sistemos transformacijos galimyb. Ji, ko gero, vienintel visoje Ryt ir Vidurio Europoje skmingai laipsnikai perjo prie kapitalistins rinkos ekonomikos (r. 21.12). Taip atsitiko dl to, kad ji vienintel i Jugoslavijos respublik iveng ios valstybs griuvsiuose siliepsnojusio karo, kuris paeid taip pat ir kaimynini pokomunistini Balkan ali (vis pirma Bulgarijos ir Rumunijos) ekonomikas.79 Lemtinga klitimi sklandiai ieiti i komunizmo tapo karas, prasidjs yrant federacinei valstybei. Skirtingai nuo Soviet Sjungos, komunistin Jugoslavija buvo ne imperin, bet federacin valstyb. Taiau, kaip ir Soviet Sjungos atveju, jos valstybin vienyb utikrino ir tvirtino Jugoslavijos komunist partijos politins valdios monopolis. Internacionalizmas tapo tuo komunizmo ideologijos aspektu, kuris buvo pritaikytas Jugoslavijos, kaip valstybinio darinio, legitimumui pagrsti. Istorikai tebesiginija, ar io valstybinio darinio delegitimacija ir lugimas buvo neivengiama komunizmo ideologijos diskreditacijos pasekm (r. Allcock 2000, Gligorov 1994; Lampe 2000 (1996); Parenti 2002; Ramet 2005; Ramet 2002 (1992); Woodward 1995 ir kt.). Ir Jugoslavijoje, ir Soviet Sjungoje komunistin ideologija legitimavo valstyb, o valdanios komunist partijos vienyb laidavo jos, kaip nominalios etnofederacijos, sudtini dali sanglaud.
79
Slovnijai taip pat teko kariauti savo nepriklausomybs kar, taiau jis truko tik deimt dien (2001 06 2607 06) ir nepadar dideli nuostoli.
322
Ar nekomunistin Jugoslavija yra sunkiau sivaizduojama u nekomunistin Soviet Sjung ar toki jos pdin, koki Suvereni valstybi sjungos pavadinimu 19901991 metais projektavo M. Gorbaiovas? Po Jugoslavijos suirimo kilusi kar aukos skatina daugel analitik ios alies lugim vertinti kitaip negu Soviet Sjungos suirim, kuris Vakaruose buvo sutiktas su diaugsmu ir palengvjimu. Skirtingai nuo Soviet Sjungos, po 1948 m. Jugoslavija niekada nebuvo karini grsmi Vakarams altinis80, o jos gritis irykino t Balkan stabilizatoriaus vaidmen, kur ji iki tol atliko tarptautini santyki sistemoje. Todl Jugoslavijos kaip valstybs ilikimo galimybs lang klausimas yra netgi dar domesnis u Soviet Sjungos lugimo prieasi pobdio klausim (r. vis pirma Ramet 2005). Tas galimybes galima sieti ir su konstitucins politikos alternatyvomis, kurios buvo atviros iki Josipo Broz Tito, turjusio diktatoriaus valdi, mirties 1980 m., ir su Jugoslavijos vidaus politikos vingiais paskutiniuoju jos egzistavimo deimtmeiu, ir su kitokia tarptautini finansini institucij politika 9-ojo deimtmeio ekonomins krizs metu bei Vakar ali (vis pirma Vokietijos ir Austrijos) elgesiu 19901991 metais. Jugoslavijos lugimas prasidjo, kai didiausios respublikos Serbijos komunist partijos vadovu tapo Slobodanas Miloeviius, pradjs vykdyti politik, kuri kit respublik valdios elitai suvok kaip mginim transformuoti Jugoslavij Serbijos dominuojam imperij. Ir Jugoslavijos ilikimo galimybs, ir S. Miloeviiaus ikilimo prieasi bei jo politikos poski analiz nuvest toli al nuo ios knygos temos. ios temos aspektu jugoslavikojo komunizmo lugimas svarbus tik kaip atvejis, kuris parodo, kad sklandus evoliucinis ijimas i komunizmo pasirod nemanomas netgi esant ypa palankioms tokiam ijimui rinkos socializmo paliktoms pradinms bei ribinms slygoms, jeigu vienu metu su ekonomins ir politins sistemos transformacija vidaus ar iorinio karinio konflikto slygomis reikjo kurti nepriklausom nacionalin valstyb (taip buvo ne tik buvusioje Jugoslavijoje, bet ir daugelyje buvusi Soviet Sjungos respublik). Ir prieingai, taika ir valstybs aparato administraciniai pajgumai vis pirma tie, kurie yra susij su pamatinmis valstybs funkcijomis (vieosios tvarkos apsauga, mokesi administravimas) buvo veiksnys, mainantis ijimo i komunizmo ekonominius ir socialinius katus. Tas dsningumas galioja ir Kinijai bei Vietnamui vienintelms alims, kurioms i komunizmo pavyko ieiti be ekonomini ir socialini nuostoli. Tai reikia, kad perjimas nuo kiniko komunizmo prie kiniko kapitalizmo vyko kaip pagerinimas pagal Pareto n vieno kino padtis nepablogjo. Prieingai, visi kinai pasidar turtingesni. (r. Lau, Qian and Roland 2000. r. taip pat toliau, 12.2 ir 13.1). Sumajo gyventoj su pajamomis emiau skurdo ribos. Tiesa, vien ekonomin padt (disponuojam itekli kiek) 1978 m. prasidjusios reformos pagerino labiau, o kit maiau. Dl to nepaprastai iaugo turto, pajam ir pragyvenimo lygio diferenciacija (r. 10.2). Taiau ji buvo ne to paties (ar suma80
Iki pat Jugoslavijos lugimo ios alies karin doktrina rmsi prielaida, kad labiausiai tiktinas Jugoslavijos prieininkas galimame kariniame konflikte yra Soviet Sjunga.
IV DALIS
323
jusio) turto perskirstymo rezultatas, kai vieni pagerina savo padt kit sskaita, taiau nelygaus naujai sukurto turto paskirstymo rezultatas. iuo atvilgiu kinikoji pokomunistin transformacija unikali ne tik lyginant su kitomis pokomunistinmis alimis, bet ir platesniame pasauliniame-istoriniame kontekste. Toki atvej, kai pamatin ekonomins sistemos transformacija neturi redistribucini aspekt vyksta be ekonomini itekli kontrols gali ir teisi paskirstymo prievartinio81 pakeitimo, istorijoje nra daug. Antrasis pokomunistins transformacijos paradoksas yra tas, kad tokia radikali transformacija sklandiausiai ir neskausmingiausiai vyko alyje, kuri nuo klasikinio (stalininiosovietinio) komunistins socialins-ekonomins sistemos modelio buvo toli nukrypusi ne dein, bet kair. Tas nukrypimas, kuris reik tolesn komunistinio pasaulio vidin diferenciacij, jo vidins vairovs didjim, prasidjo 195758 metais, kai Mao Dzedunas atsisak pritarti N. Chruiovo 1956 m. XX SSKP suvaiavime inicijuotam Stalino asmens kulto pasmerkimui, ir m kaltinti j deiniuoju revizionizmu. Deinij revizionist vard sovietiniai komunistai peln ne vien u taikaus sambvio su JAV ir j sjungininkmis politik po J. Stalino mirties, bet ir u materialinio suinteresuotumo principo taikym socialistinei ekonomikai valdyti. Kaip jau sakme (10.2), maoistiniam komunizmui buvo bdinga nuosekli egalitaristin orientacija, ko negalima pasakyti apie sovietin komunizm. Ji buvo praktikai realizuota komunose, kuri smulkiausius padalinius (brigadas) 19571958 metais, Didiojo uolio laikais, maoistai mgino padaryti ne tik kolektyvaus darbo, bet ir bendro vartojimo vienetais (Oi 1989). Didysis uolis buvo mginimas vykdyti komunistin ekonomin stebukl per kelerius metus paversti Kinij industrine alimi. Tuo tikslu k tik kurtos komunos buvo pareigotos usiimti ne vien ems kio gamyba, bet ir masins mobilizacijos metodais kurti kaimo pramon statyti auktakrosnes ir lydyti plien. Jis usibaig ekonomine katastrofa: 19591961 metais sukl bad, praudius nuo 20 iki 43 (!) milijon moni gyvybi (Courtois ir kt. 2000 (1997): 676677). Antras didysis uolis buvo 19661969 met kultrin revoliucija, kai buvo mginama per kelerius metus padaryti kultrin-ideologin stebukl: perauklti plaisias mases iugdyti nauj mog, kolektyvist, kuris dirbt vis pirma dl idjini motyv, o ne (kaip egoistikas ir individualistikas buruazinis individas) siekdamas sau materialins naudos. Baigiamasis kultrins revoliucijos akordas buvo auktj mokykl udarymas ir student isiuntimas kaim mokytis i darbinink ir valstiei bei komunistikai persiauklti fiziniu darbu. Kinikj eksperiment dar radikalesnmis priemonmis ir didesniu mastu 19751979 metais pamgino pakartoti Kampuij vald komunistai, per nepiln penkmet sunaikin penktadal alies gyventoj. Pirmiausiai buvo naikinami deportuoti kaimus miest
81
Prievarta (coercion) nra tapati smurtui (violence). r. Norkus 2006a. ir 13. 3.
324
gyventojai, kurie buvo laikomi nepataisomai buruazins kultros sugadintais, ir todl nebeperaukljamais. Didiojo uolio ir kultrins revoliucijos fone Soviet Sjungos vadovai po J. Stalino mirties atrodo kaip palyginti nuosaiks veikjai. Dl ios kairuolikos Kinijos komunizmo praeities ir palikimo vis pirma polinkio didij uoli politik palaipsn ir skminga jo sukurtos socialins-ekonomins sistemos transformacija savit kinik kapitalizm yra tokia pat paradoksaliai nelaukta, kaip ir tiek auk, kiek komunizmo mirtis pareikalavo Jugoslavijoje, labiausiai nuo klasikinio stalininio modelio nutolusioje alyje.82 Ijimas i komunizmo sovietinje komunistinio pasaulio dalyje (buvusioje Soviet Sjungoje ir jos iorins (neformalios) imperijos alyse) skyrsi nuo jugoslavikojo komunizmo lugimo savo palyginti taikiu pobdiu. Tai vis pirma tinka Ryt ir Vidurio Europai. Visur komunist valdia buvo nuversta be moni auk, iskyrus Rumunij, kur Nicolaes Ceauescu reim nuvert kariuomens paremtas masi sukilimas, kur neskmingai mgino numalinti valstybs saugumo tarnybos pajgos. Tokia pokomunistins transformacijos eiga nra savaime suprantama. Komunistins nomenklatros nariai, o ypa slaptosios policijos bendradarbiai, turjo svari pagrind nuogstauti, kad, islydus i j rank valdiai, prasids vykiai, panas tuos, kokiais isiliejo 1956 m. antikomunistinis sukilimas Vengrijoje, kai tusios minios lino teismu susidorodavo su nekeniamo reimo pareignais. Komunistai, tvirtin savo valdi raudonojo teroro priemonmis, neturjo pagrindo tiktis, kad jie ivengs baltojo teroro atpildo. Taiau jokio baltojo teroro nebuvo. Tik nedaugelyje ali buvo vykdyta liustracija apribotos auktj komunistinio reimo pareign ir slaptj tarnyb bendradarbi pilietins teiss. Rytingiausiai tai buvo padaryta ekoslovakijoje, kur komunistini represij banga buvo nusiritusi visai neseniai. Daugyb moni, dalyvavusi 1968 m. Prahos pavasario vykiuose ir dl to praradusi vadovaujant darb arba kitaip nukentjusi, reikalavo teisingumo. Primus griet liustracijos statym, ortodoksai, oportunistai ir kolaborantai susilauk atpildo, nors daugeliu atveju jo objektu tapo ne aukiausi reimo vadovai, bet tik vykdytojai. Taiau net pati grieiausia (ek) liustracija n i tolo neprimena t repre82
Maoistinio laikotarpio paveldu, palengvinusiu Kinijos ijim i komunizmo, galima laikyti maesn (palyginus su sovietiniu komunizmu) politins sistemos institucionalizacijos laipsn. Tai buvo Mao Dzeduno smoningai vykdytos permanentins revoliucijos politikos, kuri trukd jo charizmatinei valdiai transformuotis stabilesn tradicionalistin arba biurokratin reim, rezultatas (r. Dittmer 1988). Mao Dzedunui mirus, Kinijos bkl buvo panai t, kokioje Soviet Sjunga buvo 1953 m. po J. Stalino mirties. Tada palaipsn sovietins sistemos transformacija kiniku keliu bt buvusi kur kas lengvesn, palyginus su laikotarpiu po L. Brenevo mirties. Be to, Kinijoje ekonomikos valdymas buvo ne toks centralizuotas. Kinijos centrinis planavimas buvo primityvesnis ir aprp maiau, palyginus su sovietiniu centriniu planavimu; netgi palyginti didels centralizacijos periodais Kinijos centrin biurokratija (planavimo komisija ir ministerijos) kontroliavo maiau kaip 600 produkt gamyb ir paskirstym, tuo tarpu sovietai centralizuotai kontroliavo apie 5500 produkt (Oi 1993: 13).
IV DALIS
325
sij, kurias komunistai taik savo reimui konsoliduoti. Daugelyje pokomunistini Ryt ir Vidurio Europos ali nra politini kalini. Tai bruoas, rykiausiai skiriantis dabartin situacij nuo tarpukario, ir kartu pats tikinamiausias dabartini reim liberalaus demokratikumo rodymas. Kita vertus, sovietinio komunizmo lugimas nuo kinikojo komunizmo transformacijos skyrsi dideliais ekonominiais ir socialiniais nuostoliais. Skirtingai nuo Kinijos, kurios BVP jau daugiau kaip deimt kart pranoko t, koks buvo pasiektas reform pradios metais (1978 m.), daugelio pokomunistini ali i buvusios sovietins sferos ekonomik sukuriamas BVP ir prajus 15 met po komunizmo lugimo dar nepasiek to lygio, koks buvo paskutiniaisiais komunist valdymo metais (r. taip pat 12.2). Kaip paaikinti pokomunistins transformacijos socialini, ekonomini ir politini rezultat nevienodum? Ar visos aukos, kuri pareikalavo ijimas i sovietins sferos komunizmo, buvo neivengiamos? Tai yra pagrindiniai klausimai, kurie ikyla lyginamuosiuose pokomunistins transformacijos tyrimuose.
11.2.
Pokomunistins transformacijos keli tipologijos konceptualiniai pagrindai
Siekiant atsakyti iuos klausimus, vis pirma btina susigaudyti ijimo i komunizmo krypi, bd, keli, baigi vairovje. Kebli jau pati ijimo ar neijimo i komunizmo fakto konstatacija. Tyrintojas, kuris svarbiausiu tokio ijimo poymiu laiko komunizmo ideologijos atsisakym, Kinij ir Vietnam turt laikyti tokiomis pat komunistinmis alimis kaip ir iaurs Korj bei Kub, ignoruodamas didiulius i ali institucins ekonomins organizacijos skirtumus. Kita vertus, ne maiau akivaizdu, kad Kinija yra ijusi i komunizmo kitaip ir kitur, negu Lietuva, Lenkija ar Rusija. ioje knygoje priimamas toks problemos sprendimas: alis nustoja bti komunistine (ieina i komunizmo), jeigu joje arba marksizmas-leninizmas praranda oficialios ideologijos status, arba komunist partija praranda valdi, arba pradeda veikti kapitalistin rinkos ekonomika. odis arba iame apibrime suprantamas negrietosios disjunkcijos prasme. Tai reikia, kad ijimui i komunizmo pakanka permain vienoje i trij srii: ideologijoje, politinje ar ekonominje sistemoje, nors kur kas daugiau pagrind kalbti apie ijim i komunizmo yra tada, kai pokyiai apima dvi ar net visas tris sritis. Taikant apibrim, Kinija ir Vietnamas jau nebra komunistins alys, nes jose veikia kapitalistin rinkos ekonomika, nors politin valdia tebra komunist partijos, slopinanios bet koki jos nekontroliuojam politin veikl, monopolis, o oficiali (institucionalizuota) ideologija yra sinizuotas arba vietnamizuotas marksizmas-leninizmas. Nra komunistins alys ir Turkmnistanas, Uzbekistanas ar Baltarusija, nors ekonomin i ali tikrov yra kur kas maiau nutolusi nuo klasikins stalinins ekonomins sistemos, negu Kinijos ar Vietnamo ekonomika. Jose svarb vaidmen tebevaidina komandin-administra-
326
cin ekonomikos koordinacija, apimanti kain reguliavim bei valstybs usienio prekybos monopol. ios alys nra komunistins, nes jose nebra nei komunizmo, nei socializmo ideologins statybos, o jas valdantys diktatoriai bent jau nominaliai nebra atskaitingi komunist partijoms. Ten, kur komunist partijos pakeistu pavadinimu iliko (pavyzdiui, Turkmnijoje), jos isiadjo komunistins ideologijos. Tokias komunist partij pdines toliau vadinsime ekskomunistinmis, skirdami jas nuo neokomunistini, isaugojusi itikimyb komunizmo ideologijai. Tokios neokomunistins partijos veikia daugelyje pokomunistini ali (stipriausios ekijoje ir Rusijoje), taiau n vienoje i j nra valdaniosios.83 Uzbekistano ir Baltarusijos politins sistemos formaliai yra daugiapartins, taiau be klii veikti gali tik tos partijos, kurios remia prezidento, faktikai turinio diktatoriaus valdi, politik, tad daugiapartin sistema yra tik marionetinis autoritarinio reimo fasadas. ios valdios kadrai yra buvusi komunistin nomenklatra arba (Vidurins Azijos alyse) jos atskira grupuot, kuri su diktatoriumi sieja priklausomyb tam paiam giminaii ar emiei klanui (r. Luong 2002). Nei ideologija, kuria i ali vyriausybs legitimuoja savo valdi, nei reali j politika nieko bendra su K. Marxo ar V. Lenino doktrina nebeturi. inoma, tos alys, kuri su komunistine praeitimi nebesieja nei oficiali (institucionalizuota) ideologija, nei ekonomins, nei politins sistemos organizacijos principai, nujo i komunizmo (pasikeit) daug toliau, negu tos, kuri pokomunistin transformacija apsiribojo pokyiais vienoje i trij sfer. Taiau konstatavus pat ijimo fakt, dar lieka neatsakytas kitas klausimas apie to ijimo krypt: kuo virsta, k (ir kaip) transformuojasi komunistinis sociumas? Atsakant klausim, tikslinga skirti keturis dalykus: ijimo (1) orientacij, (2) bd, (3) keli ir (4) baigt. Ijimo orientacij apibria ijimo ideologija (ar filosofija), kurios pobd lemia to ijimo galutini tiksl samprata bei praeities vertinimas. Komunistins ideologijos viet gali uimti daug skirting tarpusavyje konkuruojani idj ir vertybi pradedant kosmopolitiniu liberalizmu ir baigiant integralistiniu nacionalizmu ar religiniu fundamentalizmu (pavyzdiui, radikaliu islamizmu). Ijimo i komunizmo orientacij analizei labai praveria Mariaus Povilo aulausko siloma pokomunistinio socialinio kismo orientacij klasifikacija: kontinuacin, restitucin (restauracin), imitacin ir inovacin orientacija (aulauskas 2000). Toliau vartosime M. P. aulausko terminus, nors tai nebtinai reikia, kad j vartosena ioje knygoje tiksliai atitinka t prasm, koki jie turi jo darbuose.84
83 84
Iimtis yra Moldova, taiau ir ios alies nominaliai neokomunistin partija vykdo politik, bding ekskomunistinms partijoms. ioje knygoje orientacijos terminas turi siauresn reikm, nes orientacija M. P.aulausko prasme apima ir t problematik, kuri ioje knygoje nagrinjama su transformacijos bdo, kelio ir baigties kepurmis. Kitaip sakant, ioje knygoje M. P.aulausko vynmaiius pilamas vynas, u kurio kokyb mint termin autorius neatsako.
IV DALIS
327
Pokomunistin transformacija yra kontinuacin, jeigu svarbiausiu jos tikslu laikomas tam tikr pozityvi komunistinio laikotarpio laimjim isaugojimas ir komunistins sistemos trkum ar perlenkim (pavyzdiui, tautikumo ar rinkos reikms ignoravimo) itaisymas. Kontinuacin pokomunistins transformacijos ideologija tai ekskomunistinio ar neokomunistinio konservatizmo ideologija. Ji dominuoja Baltarusijoje bei daugelyje Vidurins Azijos respublik. Kontinuacin orientacija i pradi dominavo ir tokiose Pietryi Europos alyse, kaip Bulgarija ir Rumunija, bet vliau j nustelb ir istm neoliberalioji imitacin transformacijos ideologija. Inovacin orientacija panai kontinuacin tuo, kad joje atsisakoma visus komunistinio laikotarpio aspektus vertinti vien neigiamai. Su kontinuacine ir imitacine orientacija j vienija kritikas poiris ikikomunistin laikotarp. is bruoas jas skiria nuo restauracins orientacijos. Taiau jeigu, kontinuacins ideologijos poiriu, komunistiniais laikais buvo daugiau ger negu blog dalyk, tai inovacins ideologijos poiriu, yra atvirkiai: blog dalyk buvo kur kas daugiau negu ger. Nuo imitacins orientacijos ji skiriasi kritiku poiriu Vakar ekspert silomus neoliberalius ijimo i komunizmo receptus bei sav, nauj ir originali, transformacijos metu ikylani problem sprendimo bd paiekomis. Gali bti kritikai vertinama ir pai senj Vakar ali kultra ir socialin tikrov. Pavyzdiu gali bti kritikas poiris vakarietik individualizm, kuriam Kinijoje prieinamos azijins kolektyvistins bendruomenins vertybs. Atskira inovacins orientacijos forma yra pokomunistinis mesianizmas tikjimas, kad komunistinio laikotarpio patirties dka pokomunistins alys gali neti nauj, original indl Vakar ar pasaulin civilizacij, sukurti naujas institucines politins ir ekonomins veiklos formas, vienais ar kitais atvilgiais pranokstanias vakarietiksias (r. toliau 19.2). Inovacinei orientacijai bdingas pragmatizmas85 bei atvirumas treiojo kelio tarp kapitalizmo ir socializmo paiek idjai. Praktikai tai reikia simpatijas tam kapitalizmo modeliui, kuris ioje knygoje vadinamas socialiniu kapitalizmu (r. 18 sk.). Inovacin orientacij galima velgti pokomunistins transformacijos procesuose Slovnijoje (r. 21 sk.), Kinijoje bei Vietname (r. 10 sk.). Restitucin orientacija pokomunistins transformacijos tikslu laiko ikikomunistini laik (aukso amiaus) ekonomins ir politins sistemos atkrim, o imitacin jos beslygiku orientyru ir idealu laiko isivysiusi Vakar ali politin ir ekonomin sistemas kad viskas bt kaip Vakaruose. Komunistinis laikotarpis vertinamas labai kritikai, o vieninteliu pozityviu dalyku laikomas antikomunistinis pasiprieinimas. Negatyvus komunistinio laikotarpio vertinimas yra restitucins ir imitacins ideologijos slyio takas, nors imitacinje orientacijoje jis gali bti ne toks kategorikas. Kadangi ios dvi pokomunistins transformacijos ideologijos tai konkuruodamos, tai papildydamos viena kit dominavo
85
Chrestomatikai toki pragmatizmo filosofij ireikia garsusis Den Siao-pino pasakymas, kad jeigu katinas laikomas gaudyti pelms, tai jo kailio spalva (raudona ar balta) visikai nesvarbi.
328
Vidurio Europos ir Baltijos alyse (skaitant ir Lietuv), mes jas atskirai aptarsime kituose dviejuose io skyriaus skirsniuose. Ijimo bd skirtumus nusako reformos ir revoliucijos svokos, kuri turinys skiriasi priklausomai nuo to, ar taikomos ekonominiams, ar politiniams pokyiams. Vienas ijimo i planins administracins ekonomikos bdas yra palaipsns, dalins, potruputins (incremental) reformos, kai nuosekliai, viena po kitos sprendiamos atskiros problemos ir mokamasi i sprendimo metu irykjusi klaid. ijimo bd nusako gerai inoma K. R. Popperio dalins (piecemeal) socialins ininerijos (Popper 1992 (194445)): 8389) svoka, o taip pat ne maiau gerai inoma Otto Neuratho metafora, kuri reformas lygina su laivo, esanio atviroje jroje, perstatymu, nuosekliai, vien po kitos, pakeiiant visas jo detales. Prieing ijimo bd nusako K. R. Popperio holistins socialins ininerijos svoka. iuo atveju siekiama vis senj ekonomin sistem kuo nuodugniau ir greiiau sugriauti, kad ilaisvintos privaios iniciatyvos proverio dka komunizmo griuvsiuose galt iaugti beveik tobulos, privaiasavininkikos, laisvos rinkos ekonomikos rmas. Rinkos reformos iuo atveju suprantamos kaip didysis uolis i komunizmo kapitalizm. Politikoje vienas i dviej prieing ijimo i komunistins sistemos bd yra reformos i viraus, kuriomis autoritarinis reimas yra demokratizuojamas arba transformuojamas autoritarin arba pusiau autoritarin pokomunistin reim (r. 15.4). Kitas demokratin revoliucija i apaios, kai masi aktyvumo protrkis nuluoja senj valdantj elit, ilaisvindamas viet ikilti naujam. Elit cirkuliacija bna dar intensyvesn, kai kartu su politine revoliucija arba po jos holistins socialins ininerijos metodais vykdoma ekonomin transformacija. Tuo tarpu reformomis i viraus vykdoma politin transformacija (ypa, kai j papildo potruputin (incremental) ekonomin transformacija) slygoja kur kas didesn politinio ir ekonominio galios elito tstinum. Jis pasipildo naujais monmis, taiau jo branduolys ilieka. Kelio svoka nusako faktin ijimo i komunizmo trajektorij arba marrut, kuris irykja retrospektyviai tyrinjant pokomunistins transformacijos eig. ios svokos turinys sutapt su transformacijos orientacijos ir transformacijos bdo svok turiniu, jeigu faktiniai pasirinkto transformacijos bdo padariniai sutapt su lauktaisiais. Taiau, kaip inoma, socialiniame gyvenime taip bna retai, patys geriausi sumanymai lunga arba sukelia pasekmes, prieingas pradiniams planams. Geriausias pavyzdys yra paties komunizmo istorija, taiau nuo io, anot M. Weberio, veikimo prie nuosav vali paradokso (r. Norkus 2003 (2001): 365366) nebuvo apdrausti ir komunizmo likvidatoriai. Reikalo esm puikiai atskleidia Andrejaus Shleiferio ir Danieliaus Treismano metafora, kad pokomunistins reformos tai ygis per kalnus be emlapio arba su emlapiu, kuris, kaip paaikja kelionje, yra netikslus. Net jeigu ir turime kompas (tai bt orientacijos ar ideologijos atitikmuo), ir inome krypt, kuria turime judti, kad pasiektume t viet, kuri norime patekti, tai dar visikai nereikia, kad ten ir atsidursime, jei tik kuo didesniu greiiu (holistins ininerijos revoliu-
IV DALIS
329
ciniais metodais) judsime tikslo link. Ekonomikos reformos (su tam tikromis ilygomis tai tinka ir politikos reformoms Z.N.) yra panaios kelion per staius, neityrintus kalnus. Ar takas egzistuoja, ar ne, priklauso nuo istorins konjunktros ir politini institucij, o krizs kontekstas lemia, kiek atkakliai alpinistai jo ieko. Bet netgi jeigu takas egzistuoja ir alpinistai yra pasireng jo iekoti, jie vis dlto gali jo nerasti. Pasibaigus ekspedicijai, studijuojant kontrin emlap galima nustatyti, ar buvo takas, kur jie galjo rasti kitaip tariant, ar egzistavo politikai gyvendinamas (politically feasible) reform paketas (Shleifer and Treisman 2000: 67). Pratsiant i metafor, reikia paymti, kad skirtingos pokomunistins alys kelion leidosi i skirting pradini tak ir susidr su skirtingu vietovs reljefu vienoms reikjo veikti auktus kalnus, o kitoms reikjo keliauti tik kiek kalvota vietove ar netgi lyguma, kur judjimas tiesia kryptimi kuo didesniu greiiu ir garantavo skm, jeigu ja laikysime kuo greitesn kelions pradioje usibrto tikslo pasiekim (nors labai skubant galima susilauyti koj ir lygioje vietoje). Pradinio tako ir kelions reljefo o kartu ir faktinio kelions marruto pobd lm komunistini ir ikikomunistini laik paveldas, kuris buvo labai nevienodas biurokratinio autoritarinio, tautinio ir patrimoninio komunizmo alyse; arba alyse, kurios nuo seno priklaus Vakar civilizacijos ratui, ir tose, kuri kultr paenklino bizantikai staiatikikos, konfucins ar islamo tradicijos; arba ekonomikai labiau ir menkiau isivysiusiose ir t.t. Dl vietovs reljefo (t.y. nevienodai palanki ar nepalanki pokomunistins transformacijos vidini ir iorini slyg) skirtingi buvo pokomunistins transformacijos keliai ir baigtys. Skirti pokomunistins transformacijos kelius ir baigtis reikia todl, kad skirtingos baigtys reikia ir skirtingus kelius, taiau skirtingi keliai ir kelions bdai (revoliucija arba reforma) gali atvesti t pat paskirties tak. alys, judanios labai pavojinga ir sunkia vietove, galjo t pat paskirties tak patekti anksiau, negu tos, kurios susidr su maesnmis klitimis, bet dl per didelio skubjimo ar kit subjektyvaus faktoriaus nulemt klaid ilgesniam ar trumpesniam laikui griuvo tarpeklius ar duobes. Nors pokomunistins transformacijos pradioje galjo atrodyti, kad tas paskirties takas vienas ir tas pats (rinkos ekonomika ir liberalioji demokratija), prie jo artjant, aikiau matosi naujos krykels, nes egzistuoja skirtingi ir rinkos ekonomikos (r. 18 sk.), ir liberalios demokratijos (r. 13.46) variantai. Pokomunistins transformacijos keli apibria transformacijos orientacijos, bdo ir baigties kombinacija. Nuo komunistins transformacijos pradios prajus jau beveik 20 met, galima konstatuoti, kad daugeliu atveju faktiniai atvykimo takai (kur i tikrj atvyko viena ar kita alis) labai skyrsi nuo pradini lkesi. Pakanka prisiminti kad ir Lietuvoje 19891990 metais plaiai paplitus sitikinim, kad po keleri met Baltijos alys i esms niekuo nebesiskirs nuo vedijos ir kit Skandinavijos ali. Dabar matome didel pokomunistins transformacijos baigi vairov pokomunistins alys po 20 transformacijos met viena nuo kitos skiriasi kur kas daugiau negu jos ivakarse.
330
Kai eidami link tam tikro tikslo patenkame ne ten, kur norjome nueiti, kartais problem galima isprsti tiesiog pakeiiant jos tiksl ar krypt. Antai jeigu jome banyi, o pakeliui usukome smukl ir joje usibuvome iki udarymo, po to nebenorsime banyi, bet galbt panorsime aplankyti draug arba ubaigti vakar kitoje smuklje. Taip ir kai kuriose pokomunistinse alyse, kuriose pasirinktas ijimo bdas atved ne ten, kur buvo tiktasi patekti, transformacijos metu (kelyje) pasikeit dominuojanti jos orientacija (ideologija). Rykiausias pavyzdys Rusija. Jos valdios elito sluoksniuose pirmaisiais pokomunistins transformacijos metais dominavo imitacin neoliberalioji ideologija. Ijimo i komunizmo tikslas buvo paversti Rusij normalia vakarietika alimi. iuo metu i ideologija Rusijoje yra jau marginali. J istm kontinuacin ir restauracin orientacijos suverenios demokratijos doktrina bei Rusijos imperins didybs atkrimo tikslai. Rusijos pavyzdys parodo ir empirinius keblumus, su kuriais susiduriame taikydami k tik paaikintas pokomunistins transformacijos orientacijos, bdo, baigties, kelio svokas. Jos yra ideals tipai, kuri santykis su empirine tikrove yra problemikas dl to, kad tikrovje daniausi mirs, pereinamieji atvejai, ypa kai kalbame apie orientacijos ir transformacijos bd. Liberaliosios demokratijos slygomis vieojoje erdvje tuo pat metu paprastai reikiamos idjos, reprezentuojanios visas arba beveik visas transformacijos ideologines orientacijas. Vis dlto viena i j yra dominuojanti, pavyzdiui, neoliberalioji imitacin orientacija Baltijos ir Vidurio Europos alyse. Net jeigu vienos absoliuiai dominuojanios orientacijos nra, kitos nra vienodai takingos. Vienos ideologijos atstovai vieajame diskurse atlieka pagrindin partij, kiti groja antruoju smuiku, o dar kiti j siterpia tik kaip pokomunistin tiesos reim destabilizuojantys (ir todl tildomi, vienaip ar kitaip stumiant juos i vieosios erdvs) disidentai, kurie daniausiai kalba apie tokius ar anokius negatyvius ar net pragaitingus nueito transformacijos kelio padarinius. Pavyzdiu gali bti ir Lietuvoje pasitaikanti globalizacijos ir europeizacijos kritika dl jos tikr ar tariam grsmi lietuvikam tautiniam ar doroviniam identitetui (r. pavyzdiui, Balius 2005). Analogiki keblumai ikyla (bei panaiai gali bti sprendiami) ir taikant pokomunistins transformacijos bd svok. Pokomunistins ekonomins transformacijos tyrintojai tebesiginija, kuri ali ekonomin politika labiau atitiko radikalaus (oko terapijos) bdo svok (j atskirai aptarsime jau paskutiniame io skyriaus skirsnyje), o kurioms labiau tinka laipsnik reform konceptas (r. 12.3). Keblumai, kurie ikyla, atsakant klausim, ar 19891991 met politiniai vykiai Vidurio ir Ryt Europoje bei kitose buvusios SSRS respublikose gali bti pavadinti revoliucija, paskatino kai kuriuos tyrintojus sukurti nauj refoliucijos (reforma+revoliucija) svok, kad tinkamai atsivelgt j savitum (r. 14.2). Diskusijos objektu yra ir klausimas, kiek buvo pokomunistins transformacijos keli ir baigi. Visi ie klausimai detaliau aptariami tolesniuose knygos skyriuose, kur k tik vestos ir paaikintos svokins perskyros pritaikomos empirikai.
IV DALIS
331
Taikant ias svokas, mus pirmiausiai domins klausimas apie transformacijos orientacij, bd, keli ir baigi santyk. Kiek baigtys priklauso nuo orientacij ir bd, o kiek nuo pradini vidini bei iorini slyg? Nuo ko priklaus vienokios ar kitokios orientacijos dominavimas bei transformacijos bdo pasirinkimas? (r. 12.5). iuos klausimus galima atsakyti tik empirinio lyginamojo tyrimo pagrindu. i tyrim rezultatams, j aptarimui ir yra skirti tolesni ios knygos skyriai. Taiau prie tai dar tikslinga pateikti transformacijos tipologij, kuri irykina tos transformacijos tip erdv (r. 5.4). Pagrindines ios erdvs dimensijas apibria k tik paaikintos orientacijos, bdo, baigties svokos. Tai kintamieji, kurie gali turti daugiau ar maiau veri. Kiekviena atskira i kintamj kombinacija apibria vien i daugelio galim transformacijos tip. Galima sivaizduoti imitacikai orientuot ijim i komunizmo, kuris vyksta ir palaipsni reform, ir revoliuciniu bdu. Taip pat ir inovacin bei restitucin orientacija gali bti realizuojama arba reformomis, arba revoliucija. Kaip ribin atvej galime sivaizduoti ir revoliucin kontinuacin bd. Tai bt komunistin kontrrevoliucija, kuri daugelis pokomunistins transformacijos aminink laik realia galimybe: pasinaudoj rinkos reform sukelto masi nepasitenkinimo socialiniu sprogimu, valdi gr komunistai ir prastomis priemonmis (masiniu teroru) atkurs komunistin santvark. Kadangi moni veiksm reals padariniai tik i dalies priklauso nuo j veiksm, orientacijos ir bdo ryys su baigtimis yra kontingentikas. Keblu sivaizduoti, kad dalins potruputins reformos, vykdomos vadovaujantis kontinuacine ideologija, atvest racional antreprenerik kapitalizm bei liberalij demokratij (nebent taip apraytume Kinijos raid). Taiau ne tik galima sivaizduoti, bet ir faktikai taip yra vyk, kad revoliuciniais metodais vykdoma imitacikai orientuota pokomunistin transformacija baigiasi autoritarinio arba pusiau autoritarinio reimo bei kapitalistins ekonomins sistemos, smarkiai besiskirianios nuo vakarietikosios, kuri buvo orientuojamasi transformacijos pradioje, sukrimu. Taip vyko ir taip baigsi pokomunistin transformacija Rusijoje. Jeigu tarsime, kad revoliucinis politins sistemos pakeitimo bdas yra suderinamas su laipsniku, potruputiniu ijimu i komunizmo, kaip ekonomins sistemos, bdu, tai galima iskirti net 16 (422) grynj ijimo i komunizmo pradios tip: (1) imitacikai orientuotas, politikoje evoliucinis, ekonomikoje revoliucinis; (2) imitacikai orientuotas, politikoje evoliucinis, ekonomikoje evoliucinis; (3) imitacikai orientuotas, politikoje revoliucinis, ekonomikoje revoliucinis; (4) imitacikai orientuotas, politikoje revoliucinis, ekonomikoje evoliucinis; (5) restitucikai orientuotas, politikoje evoliucinis, ekonomikoje revoliucinis; (6) restitucikai orientuotas, politikoje evoliucinis, ekonomikoje evoliucinis; (7) restitucikai orientuotas, politikoje revoliucinis, ekonomikoje revoliucinis; (8) restitucikai orientuotas, politikoje revoliucinis, ekonomikoje evoliucinis; (9) ts orientuotas, politikoje evoliucinis, ekonomikoje revoliucinis; (10) ts orientuotas, politikoje evoliucinis, ekonomikoje evoliucinis;
332
(11) ts orientuotas, politikoje revoliucinis, ekonomikoje revoliucinis; (12) ts orientuotas, politikoje revoliucinis, ekonomikoje evoliucinis; (13) inovatyviai orientuotas, politikoje evoliucinis, ekonomikoje revoliucinis; (14) inovatyviai orientuotas, politikoje evoliucinis, ekonomikoje evoliucinis; (15) inovatyviai orientuotas, politikoje revoliucinis, ekonomikoje revoliucinis; (16) inovatyviai orientuotas, politikoje revoliucinis, ekonomikoje evoliucinis.
Jeigu trauksime ir skirtingas galimas baigtis, tai ijimo i komunizmo tip (keli) galsime iskirti dar daugiau. Tikslus j skaiius priklauso nuo to, kiek iskirsime galim jo baigi ekonomikoje ir politikoje, ir ar darysime prielaid, kad ekonomins ir politins baigtys yra vienos nuo kit nepriklausomos. Net jeigu skirsime tik du kapitalizmo tipus, o politines sistemas skirstysime tik demokratines ir nedemokratines, tai padar i prielaid tursime skirti 64 (1622) ijimo i komunizmo tipus (kelius). Taikydami labiau diferencijuot baigi analiz, kuri vien buvusioje sovietinio ir jugoslaviko komunizmo erdvje leidia iskirti maiausiai 5 kapitalizmo tipus, dvi liberaliosios demokratijos atmainas ir maiausiai 4 nedemokratinio (autoritarinio) reimo tipus, kombinatorikai galim ijimo i komunizmo tip (keli) skaii tursime padidinti iki maiausiai 480 (1656).86 Tai enkliai pranoksta pokomunistini ali skaii. Kai kuriuos tokiu bdu gautus pokomunistins transformacijos atvejus galima diskvalifikuoti kaip logikai negalimus (prietaringus). Antai, ar galima tokia imitacikai (neoliberaliai) orientuota revoliucin ekonomikoje ir politikoje pokomunistin transformacija, kuri usibaigt valstybiniu kapitalizmu ir sultoniniu politiniu reimu? Toki pat abejoni dl jo loginio galimumo gali kelti k tik mintas ts orientuotos, evoliucins politikoje ir ekonomikoje pokomunistins transformacijos, usibaigianios liberalaus kapitalizmo ir libertarins liberaliosios demokratijos sukrimu, kelias. Jeigu revoliucin, ts orientuot pokomunistin transformacij tapatinsime su komunizmo atkrimu, tai logikai nemanoma tursime laikyti bent jau ts orientuot, revoliucin politikoje ir ekonomikoje pokomunistin transformacij, usibaigiani liberalaus kapitalizmo ir libertarins liberaliosios demokratijos sukrimu. Pokomunistin empirin tikrov yra ymiai skurdesn u jos vairovs galimybes, kurias atskleidia dedukcin tipologin analiz. Toje tikrovje aptinkame tik nedaugel logikai galim pokomunistins politins ir ekonomins transformacijos tip. Tie tipai, kuri atvej tikrovje yra daugiausiai, daniausiai ir atsiduria tranzitologini tyrim akiratyje. Kitus io skyriaus skirsnius ir vis 12-t skyri ir paskirsime iems buvusioje sovietinio ir jugoslaviko komunizmo erdvje realiai aptinkamiems pokomunistins transformacijos tipams. i analiz pradsime detalesniu dviej orientacij, kurios dominavo tame ios erdvs segmente, kuriam priklauso ir Lietuva Baltijos ir Vidurio Europos alyse, aptarimu.
86
Kinijoje ir Vietname besiformuojant kapitalistins sistemos tip iskyr atskir racionalaus antrepreneriko kapitalizmo atmain, t tip gautume dar daugiau (576).
IV DALIS
333
11.3.
Restitucin ijimo i komunizmo orientacija
Kaip k tik nurodme, restitucin ir imitacin pokomunistins transformacijos orientacij (ideologij) vienija grietai neigiamas poiris komunistin laikotarp. Vieninteliu pozityviu dalyku laikoma antikomunistin rezistencija. O skiriasi jos pokomunistins transformacijos tiksl samprata. Restitucin (restauracin) orientacija bdinga toms politinms jgoms bei programoms, kurios tikslu laiko ikikomunistins santvarkos atkrim. Toki politini jg 19891991 metais nebuvo arba jos buvo labai silpnos tose alyse, kuriose iki komunizmo sigaljimo modernizacija dar nebuvo prasidjusi ar bent kiek toliau paengusi, o komunistiniai reimai atliko t ali turbomodernizatori vaidmen sugriaudami arba nusilpnindami ikimodernias tradicines (patriarchalines, feodalines, pusiau feodalines) socialines struktras. Tai patrimoninio komunizmo alys (r. 8.5). Vidurinje Azijoje restitucin transformacija bt reikusi socialinio gyvenimo tvarkos, pagrstos islamikja ariato teise, atkrim. Rusijoje carins autokratijos, egzistavusios iki 1905 m. ar net 1917 m., restauracij. Ilgainiui politins jgos su tokiais siekiais ikilo ir sustiprjo. Pirmiausiai Vidurinje Azijoje, kuri tapo islamikojo fundamentalizmo (arba politinio islamo) idj takos sfera (r. Naumkin 2003). Taiau konkreiomis 19891991 met aplinkybmis alyse, kuriose komunistinis reimas sigaljo nustelbdamas arba sunaikindamas ikimodernius socialinio gyvenimo sanklodos bruous, restitucin transformacija nebuvo patraukli perspektyva ir todl negaljo mobilizuoti plaios politins paramos. Kitaip buvo Baltijos, Vidurio, o i dalies ir Pietvakari Europos alyse, kurioms komunizmo sigaljimas po Antrojo pasaulinio karo reik j prievartin atplim nuo Vakar pasaulio, bding Vakar civilizacijai moderni institucij arba bent jau j uuomazg sunaikinim. Joms pokomunistin transformacija gijo sugrimo Europ, natral j istorins raidos keli prasm. Kalbant politins ekonomijos terminais, iose alyse pokomunistin transformacija reik kapitalizmo, o kai kuriais atvejais ir demokratijos, restauracij. Nors bta iimi (antai Vengrijoje aukso amiumi kai kurios restitucins politins jgos labiau linkusios laikyti dualistins AustrijosVengrijos monarchijos er 18661918 metais), daugumoje i ali atstatytino socialinio bvio etalonu tapo j ekonomin, politin santvarka ir kultrinis gyvenimas trumpu tarpukario deimtmeiu (19181938/40). io laikotarpio idealizacija itin bdinga Baltijos alims, nes kai kuri i j (Estijos ir Latvijos) gyventoj etnins daugumos tik iuo laikotarpiu pirm kart pasaulio istorijoje pasireik kaip valstybingos tautos. Todl ia transformacijos produktai ir yra skubotas ekonomikai negyvybingo smulkiojo valstiei kio atkrimas (r. Alanen 2001; 2004) bei pilietybs statymai Estijoje ir Latvijoje, kuriais i valstybi pilietyb automatikai gavo tik asmenys, buv j pilieiais iki 1940 m., bei j palikuonys. Probleminiai tokios pokomunistins transformacijos aspektai netruko irykti. Tai ne vien tos socialins ir ekonomins problemos, kurios ikilo, susidrus senj savinink arba j palikuoni ir dabartini komunist nacionalizuoto turto naudotoj interesams
334
bei pristigus viej itekli, reikaling tiems konfliktams neutralizuoti. Komunistiniu laikotarpiu daugumoje ali i esms pasikeit ekonomikos struktra i agrarini jos virto industrinmis alimis. Todl nuosavybs grinimas ankstesniems savininkams nebegaljo reikti to kapitalizmo, kuris egzistavo priekario metais, atkrimo. O daugumoje buvusi Soviet Sjungos respublik, kur komunistams valdant spjo pasikeisti kelios kartos, jos tiesiog nebebuvo kam grinti. Netgi tose alyse, kuriose kolektyvin atmintis apie ikikomunistinius laikus iliko gyva, nepaisant vis komunistins propagandos pastang juodinti ikikomunistin laikotarp ir ipsti komunistinio laimjimus, tos atminties turinys buvo ambivalentikas. Neatsitiktinai ir daugelis iuolaikini amerikiei bei Vidurio Europos ali istorik, kuri pair politinis korektikumas nekelia joki abejoni, tarpukario laikotarp vadina krizs dekadomis (Berend 1998; r. taip pat Janos 1982; 2000). Visose Ryt ir Vidurio Europos alyse tarpukario metais veik kapitalistin rinkos ekonomika, ir jos tuo metu padar enkli ekonomin, socialin ir kultrin paang. Taiau ketvirtajame XX a. deimtmetyje j ilgam pristabd 1929 m. prasidjusi pasaulin ekonomin kriz, vliau peraugusi usitsusi depresij. Vyriausybs mgino j veikti ekonominio aktyvumo stimuliavimo, dirigavimo, autarkij orientuotos industrins politikos priemonmis, sav gamintoj globa muit barjerais bei eksporto premijomis. iuo atvilgiu j politika nesiskyr nuo kit Vakar valstybi ekonomins politikos, kurios ekonomin kriz mgino veikti stiprindamos valstybin ekonomikos reguliavim, kuris apm ir vis ekonominio aktyvumo skatinimo priemoni kompleks (r. Berend 2006). Valstybinis ekonomikos reguliavimas ypa sustiprjo, prasidjus Antrajam pasauliniam karui. Taip pat ir Lietuva, kuri j i pradi nebuvo traukta, dl tradicini prekybos ryi nutrkimo buvo priversta vykdyti ekonomin politik, kuri retrospektyviai atrodo kaip priemoni, kuriomis 1940 m. sovietin okupacin administracija panaikino rinkos ekonomik, uvertira (r. Vaskela 2002). Panai situacija susiklost ir tose Ryt bei Vidurio Europos alyse, kurios Antrajame pasauliniame kare dalyvavo kaip Vokietijos sjungininks. Karo metais visas ekonominis gyvenimas buvo valstybs grietai administruojamas ir reguliuojamas, o enkli privaios nuosavybs dalis buvo eksproprijuota. Tai buvo yd maumos, kuri iose alyse tradicikai aktyviai reiksi versle, o kai kur netgi dominavo, nuosavyb. Kai po karo komunistai, Sovietins Armijos ikelti valdi, karo met valstybin ekonomikos reguliavim ir administravim pavert planine-administracine kio sistema bei nacionalizavo ne vien buvusi yd, bet ir vokiei, o vliau ir sav kapitalist nuosavyb, jie tik ubaig savo pirmtak deinij radikal pradtus darbus. Neatsitiktinai vieno i ymiausi tarpukario Rumunijos kratutini deinij intelektual, ekonomisto Michailo Manoilescu (18911950) darbuose buvo dauguma bsimosios priklausomybs teorijos idj (r. Manoilescu 1931; 1937; taip pat 2.4 ioje knygoje). ios paskutini-
IV DALIS
335
j deimtmei iki komunizmo sigaljimo Ryt ir Vidurio Europoje bei Baltijos alyse ekonomins politikos orientacijos ir tendencijos veikiau buvo prieingos, negu rezonavo su neoliberaliomis ekonominmis idjomis, kuriomis XX a. priepaskutiniajame deimtmetyje vadovavosi Vakar ali ekspertai, konsultav pokomunistini ali vyriausybes ekonomins reformos klausimais. Dar didesni keblum kl restitucin orientacija pertvarkant politin sistem. Tik ekoslovakija (iki jos padalijimo 1938 m., vykdyto su didij Vakar Europos demokratini valstybi pritarimu) buvo ilikusi liberali demokratin, o visose kitose Baltijos, Vidurio Europos ir Balkan alyse po trumpo demokratins raidos laikotarpio sigaljo autoritariniai reimai. Bulgarijoje tai atsitiko jau 1923 m., Lenkijoje ir Lietuvoje 1926 m., Jugoslavijoje 1929 m., Estijoje ir Latvijoje 1934 m., Rumunijoje 1938 m., o Vengrijoje autoritarinis reimas egzistavo nuo pat komunistins revoliucijos nuslopinimo 1919 m. Vieajame diskurse dominavo etninis nacionalizmas ir antisemitizmas, buvo engiamos tautins maumos. ios prieastys prisidjo ir prie ekoslovakijos ios demokratijos oazs tarpukario Ryt ir Vidurio Europoje lugimo, nes gausios vokiei, vengr, ukrainiei maumos, o galiausiai ir slovak tauta nustojo bti lojalios jungtinei valstybei. Separatistins (slovak) ir iredentistins (vokiei ir vengr) politins jgos skelb ekoslovakij dirbtiniu dariniu, kuris ess kurtas paeidiant demokratin taut apsisprendimo princip. Itikimyb demokratiniams principams neleido prievarta ugniauti ios propagandos ir agitacijos, pakertanios valstybingumo pamatus. i ekoslovakijos demokratinio valstybingumo tragedija papildomai prisidjo prie demokratins santvarkos diskreditavimo kaimyninse alyse, kur tautini maum teiss tebebuvo problema, ir n viena didesnioji Ryt ir Vidurio Europos valstyb tarpukario metais taip ir nepajg jos isprsti. Taigi, prie patekdamos komunistini diktatr valdi, visos Ryt ir Vidurio Europos alys tapo autoritarinmis valstybmis su nedemokratinmis konstitucijomis. Dl vis i prieasi ijimas i komunizmo tiesiog atkuriant priekarin konstitucij buvo nemanomas. Nors pokomunistini ali vyriausybs, ypa Baltijos ali, praradusi prie kar ir formali valstybin nepriklausomyb, pabr naujai kuriamos politins santvarkos perimamj ry su ikikomunistini laik valstybs santvarka, n vienoje i j naujj konstitucini pagrind problema nebuvo isprsta tiesiog sugrtant prie paskutins ikikomunistiniu laikotarpiu galiojusios konstitucijos.87
87
Lietuvos Atkuriamojo seimo posdyje 1990 m. kovo 11 d., kuriame buvo atkurta Lietuvos nepriklausomyb, buvo atstatytas 1938 m. gegus 12 d. Lietuvos Respublikos konstitucijos galiojimas. Taiau tai buvo tik simbolinis veiksmas, turjs suteikti atkuriamai nepriklausomai Lietuvos valstybei daugiau legitimumo. Iki 1992 m. spalio 25 d., kai LR piliei referendume buvo priimta iuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija, atkuriama Lietuvos valstyb tvarksi pagal tame paiame posdyje priimt Laikinj Pagrindin statym.
336
Ikikarins socialins-ekonomins santvarkos ir politinio reimo visikas restauravimas bt buvs anachronizmas, trukds sugrti Europ, nes ji buvo jau nebe ta, priekarin, Europa, kurios realijas kreip restitucin orientacija. iuo atvilgiu ikalbinga mginim atkurti istorines politines partijas (tokias, kaip tautininkai ar krikionys demokratai Lietuvoje) neskm. Nors kai kurios i j ir sugebjo mobilizuoti savo priekarini nuopeln (danai ambivalentik) prisiminimus, daugumoje pokomunistini demokratij pokomunistins partins sistemos branduol sudar nauji steiginiai (neskaitant ekskomunistini partij). Todl Vidurio Europoje ir Baltijos alyse netruko sigalti imitacin pokomunistins transformacijos orientacija (ideologija), kuri antroje paskutiniojo XX a. deimtmeio pusje sustiprjo ir Bulgarijoje bei Rumunijoje, bet blso ir silpo Rusijoje alyje, kurioje ji buvo itin stipri 19911993 metais. Imitacinje ideologijoje pokomunistin transformacija suprantama kaip toks procesas, kurio tikslas yra perimti ekonomines ir politines iuolaikini Vakar ali institucijas, kuo tiksliau ir greiiau gyvendinant autoriteting (tai reikia tarptautini finansini organizacij akredituot) ekspert nurodymus. Kuo toliau alis buvo paengusi modernizacijos keliu jau ikikomunistiniu laikotarpiu, tuo maesn buvo tampa tarp restitucins ir imitacins orientacijos. Pavyzdiui, ekijoje, be joki ilyg modernioje jau ikikomunistiniu laikotarpiu, isprendus valstybingumo problem (po ekijos ir Slovakijos skyryb 1993 m. sausio 1 d.), tos tampos i viso nebeliko. Ijusi i komunizmo alis atgavo iki 1948 met turt liberaliosios demokratins kapitalistins santvarkos pavidal. Visose kitose pokomunistinse Vidurio Europos ir Baltijos alyse pokomunistin transformacija reik ekonomins ir politins sistemos, kuri vienokiu ar kitokiu mastu nutolo nuo ikikomunistins, susikrim, vadovaujantis Vakar ekspert rekomendacijomis bei nurodymais.
11.4.
Imitacin ijimo i komunizmo orientacija ir didiojo uolio rinkos ekonomik programa
Btent tokia imitacin pokomunistins transformacijos samprata dominuoja tranzitologijoje akademinje subdisciplinoje, kuri paskutiniajame prajusio amiaus deimtmetyje um t ni, kurioje anksiau tarpo sovietologija. I visos logikai galim pokomunistins transformacijos keli (tip) vairovs ji iskiria kelet, kuriems suteikiama normatyvinio pavyzdio galia. Tokie teisingi keliai yra tie, kurie baigiasi liberalios demokratijos ir racionalaus antrepreneriko kapitalizmo sukrimu. Kiti keliai laikomi nenormaliais, patologikais, neskmingais. Pati pokomunistin transformacija suprantama kaip perjimas (transition) i komunizmo liberalj demokratin kapitalizm. ioje knygoje nekvestionuojamas tokios pokomunistins transformacijos baigties pranaumas. Prieingai, dedamos didels pastangos j pagrsti (r. ypa 13.113.2). Taiau mginama ivengti tokios pernelyg teleologikos transformacijos sampratos, teikiant pirmenyb ne
IV DALIS
337
perjimo, bet ijimo i komunizmo ir transformacijos svokoms, irykinant j keli vairov. Pagrindinis tranzitologijos klausimas prasidjus ijimui i komunizmo buvo toks: koks ijimo i komunizmo bdas revoliucinis (didiuoju uoliu) ar evoliucinis leidia sukurti liberalij demokratin kapitalistin santvark su maiausiais socialiniais katais? Prajus keleriems metams nuo transformacijos pradios, j papild, o ilgainiui ir nustelb kitas: kokie buvo tie veiksniai, nuo kuri priklaus pokomunistins transformacijos skm? Ta skm suprantama kaip racionalaus antrepreneriko kapitalizmo, utikrinanio stabil ekonomikos augim dideliais tempais, ir konsoliduotos liberaliosios demokratijos sukrimas. Tai klausimas, kokios prieastys lm, kad vienos alys nujo teisingu keliu, o kitos klystkeliais, atvedusiais kitokias baigtis nei liberalioji demokratija ir racionalus antreprenerikas kapitalizmas. Dl to didiulio kontrasto, kuris skyr komunistines alis nuo Vakar ali tikrovs, skirtumai tarp pai Vakar ali politins ir ekonomins santvark, kurios imitacija tranzitologijoje laikoma savaime suprantamu transformacijos tikslu, i pradi neatrod reikmingi. Tuo metu tranzitolog diskusijos vyko tik klausimu, koks Vakar kapitalizmo ir demokratijos transplantacijos pokomunistin dirv bdas yra optimalus. Pokomunistins transformacijos ivakarse dominavo poiris, kad optimalus yra revoliucinis bdas, kuris metaforikai buvo pavadintas oko terapija. Nors dauguma buvusi sovietolog tapo tranzitologais, intelektualiai joje dominavo ne jie, bet ekonomistai bei politikos mokslininkai, kurie savo intelektualin kapital sukaup kaip Lotyn Amerikos ir Piet Europos tyrintojai. velgiant i politikos mokslinink pozicij, sovietinio ir jugoslavikojo komunizmo lugimas buvo globalins demokratizacijos treiosios bangos dalis. Taip jas kvalifikavo jau ne kart mintas ymiausias iuolaikinis JAV komparatyvistas Samuelis Huntingtonas, kuris pirm (ir pai ilgiausi) demokratizacijos bang datuoja 18281926 metais, antr (trump) 19431962 metais, o treios pradi skaiiuoja nuo 1974 met, kai usitsusio kolonijinio karo Afrikoje ivarginti ir radikalizuoti karikiai nuvert Portugalijoje civilin autoritarin reim (r. Huntington 1991). Tais paiais metais pralaimjusi karin-politin konflikt dl Kipro, buvo priversta atsistatydinti autoritarikai Graikij nuo 1967 m. valdiusi kariki vyriausyb. 1975 m. lapkrit mir Ispanijos diktatorius Francisco Franco. iais vykiais prasidjo kelerius metus utruk liberalizacijos ir demokratizacijos procesai, kurie baigsi i ali primimu Europos Sjung (Graikijos 1981 m.; Ispanijos ir Portugalijos 1986 m.). Devintajame deimtmetyje sibgjo demokratizacijos procesai Lotyn Amerikoje: Argentinoje, Brazilijoje, ilje, Peru, Centrins Amerikos valstybse, kurias ligi tol vald karins diktatros. Demokratizacijos proces Lotyn Amerikoje ypatyb buvo ta, kad jie vyko lygiagreiai su ekonominmis reformomis. Jomis ios alys mgino susidoroti su ekonominmis problemomis, kuri tiesiogin prieastis buvo jau minta siskolinim kriz (r. 2.5), nusiritusi
338
per pasaul devintojo prajusio amiaus deimtmeio pradioje ir traukusi savo orbit ne tik daugum treiojo pasaulio ali, bet ir kai kurias komunistines alis (vis pirma Lenkij ir Vengrij). Didel usienio skola susidarydavo dl t valstybi ekonomins pltros politikos, kuri rmsi priklausomybs teorijos idjomis ir kaip kvepiant pavyzd orientavosi Soviet Sjungos bei XIX a. pabaigos Japonijos ir Vokietijos industrializacij. Jos tikslas buvo sukurti pramon, gaminani produkcij, kuri pakeist importin ir taip sukurt pagrind j ekonominiam bei politiniam savarankikumui tvirtinti. Tokia ekonomin politika klampindavo Lotyn Amerikos alis usienio skolas ambicingiems industriniams projektams finansuoti, nes, skirtingai nuo komunistini reim, net labiausiai diktatorikos Lotyn Amerikos vyriausybs neturjo pakankam svert apriboti vidaus vartojim ir mobilizuoti vidinius kaupimo altinius. Prieingai, demokratiniu bdu valdi atjusios kairiosios populistins vyriausybs, siekdamos ilaikyti savo rinkj (valstybs subsidijuojam pramons ak darbinink bei miesto viduriniosios klass, kurios daugum sudar valstybs tarnautojai) param, keldavo atlyginimus bei subsidijomis palaikydavo emas svarbiausi plataus vartojimo preki kainas (r. Dornbusch and Edwards 1991). i politika sukeldavo hiperinfliacijos proverius ir iprovokuodavo kariuomen, kuri daugumoje Lotyn Amerikos ali tradicikai yra konservatyvi deinij politini jg bastionas, paimti valdi savo rankas ir vesti tvark, tai ilgesniam, tai trumpesniam laikui sustabdant demokratinio politinio proceso veikim. Taiau bdamos valdioje ir kariki vyriausybs vykdydavo nacionalistin ekonomin politik, kurios tikslas buvo importo pakeitimas. Iimtis buvo tik ils ekonomin politika, kuri pradjo vykdyti generolas Augustas Pinoetas (19152006), atjs valdi po karinio perversmo 1973 m., nualinusio kairij populistin Salvadoro Aljends vyriausyb. A. Pinoeto vyriausyb pirmoji Lotyn Amerikoje gyvendino ekonomini reform, vliau pavadint neoliberaliomis, paket (r. Foxley 1983). Reform program pareng ir gyvendino grup ils ekonomist, igarsjusi ikagos berniuk vardu mat dauguma j ekonomin isilavinim gavo ikagos universitete, kur j pairoms didiausi tak padar JAV ekonomistas Miltonas Friedmanas (19122006), nuosekliai gyns liberalios ekonomins politikos principus tuo metu, kai Vakar ali ekonomikos moksle ir politikoje dominavo Johno Meynardo Keyneso idjos, kurios pagrind aktyvaus valstybinio ekonomikos reguliavimo politik (r. 16.5). il tapo neoliberali ekonomini reform bandomuoju lauku. Po kelerius metus usitsusios depresijos, kai atviro nedarbo lygis 1976 m. siek 20% darbo jgos (Foxley 1983: 57), devintojo deimtmeio pradioje ils ekonomika stabilizavosi ir pradjo augti. Kai tuo pat metu kitas Lotyn Amerikos alis itiko siskolinim kriz, tarptautins finansins organizacijos (vis pirma Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas), kuri politikai didiausi tak daro JAV vyriausyb, pradjo spausti Lotyn Amerikos ir kit besivystani ali vyriausybes mainais u naujas paskolas, sen skol nuraym bei mokjim atidjim vykdyti ilietiko pavyzdio reformas. Skirtingai nuo ils,
IV DALIS
339
kitose Lotyn Amerikos alyse neoliberalios reformos vyko vienu metu su demokratizacija. Dl visuotin nepasitenkinim kelianios hiperinfliacijos toki reform planai susilaukdavo plaios paramos, bet, pradjus jas gyvendinti, danai kildavo streikai ir netgi maitai, kurie versdavo reform vykdytojus atidlioti tolesni priemoni gyvendinim arba net ataukti jau priimtus sprendimus. Neoliberali reform Lotyn Amerikoje rezultatai dar toli grau nebuvo aiks88, kai 1989 m. lapkrit kaip tik pai dramatikiausi vyki Ryt ir Vidurio Europos dienomis Vaingtone konferencij susirink tarptautini finansini organizacij ir JAV vyriausybs ekspertai apibendrino neoliberali reform patirt vieno i j (Johno Williamsono) pasilytu Vaingtono konsenso pavadinimu (r. Williamson 1990b; r. taip pat Marangos 2007). Tai savotikas neoliberali ekonomini reform katekizmas, kuris nurodo, kokias reformas turi vykdyti alis, siekianti pasaulio finansini organizacij paramos. Tai pirmiausia makroekonomin stabilizacija infliacijos sustabdymas. Neoliberalai priima vadinamj monetaristin infliacijos prieasi aikinim, kad pagrindin infliacijos prieastis yra nesubalansuotas valstybs biudetas skirtumas tarp gaunam pajam ir ilaid, kur valstyb dengia, apyvart leisdama naujus pinigus. Vadinasi, infliacij galima sumainti arba didinant valstybs biudeto plaukas, arba mainant ilaidas. Ekonominiai neoliberalai pasisako u antrj keli. Jie pabria, kad mokesi didinimas slopina paskatas daugiau dirbti, taupyti ir investuoti. Antrj neoliberalij ekonomini reform grup sudaro vidin ir iorin ekonomikos liberalizacija. Vidin liberalizacija reikia kain reguliavimo administraciniais metodais bei valstybs subsidijomis panaikinim. Iorin liberalizacija reikia alies ekonomikos atvrim panaikinant barjerus, skirianius vidaus rink nuo usienio ali rink. Tokio atvrimo priemons yra valstybs monopolio usienio prekybai panaikinimas, vieningo nacionalins valiutos keitimo usienio valiutas kurso vedimas panaikinant senj tvark, kai alia juodosios rinkos kurso egzistavo vienas ar keli oficials kursai; eksporto ir importo licenzij panaikinimas arba bent jau j idavimo tvarkos supaprastinimas; eksporto ir importo muit panaikinimas arba enklus j sumainimas. Nesant iorins liberalizacijos, vietiniai gamintojai (vis pirma monopolistai) pasinaudoja kain kontrols panaikinimu ir jas pakelia tiek, kad gaut monopolinius ir oligopolinius virpelnius. Taiau pigesni ir geresns kokybs gamini importas veria juos mainti kainas, racionalizuoti gamyb, o jei ne bankrutuoti. Pagrindinis liberalizacijos tikslas taip pakeisti lyginamj kain struktr, kad ji atitikt nusistovjusi pasaulinje rinkoje ir
88
Jie lieka ambivalentiki ir ligi iol. Daugelis analitik, atkreipdami dmes toli grau ne spdingus daugelio Lotyn Amerikos ali ekonomikos augimo rodiklius, toliau didjani socialin-ekonomin nelygyb, nemajant skurd bei makroekonominio stabilumo krizes, kurios itiko alis, uoliai vykdiusias TVF ir kit tarptautini finansini organizacij nurodymus, rao apie ekonominio neoliberalizmo politikos neskm (r., pvz. Gray 2002 (1998); Stiglitz (2002)). Tam tikr pagrind tokiam vertinimui suteikia ir stiprjantis Lotyn Amerikos alyse kairysis populizmas.
340
tokiu bdu sudaryt aplink, kurioje ir gamintojai, ir vartotojai galt priimti racionalius sprendimus. Treiajai neoliberali ekonomini reform grupei priklauso valstybini moni privatizavimas, kuris ypating reikm gijo tik pokomunistiniame pasaulyje, todl jas aptarsime kiek vliau. Vaingtono konsensas remiasi neisivysiusi ali socialini ir ekonomini problem prieasi aikinimu, kuris yra diametraliai prieingas marksistinei-lenininei imperializmo, priklausomybs ir kapitalistins pasaulio sistemos teorijoms, kurias jau esame aptar (r. 2.4). Neoliberal poiriu, neisivysiusios alys yra tokios ne dl priklausomybs nuo isivysiusi ali, bet dl per maos priklausomybs nepakankamos integracijos pasaulin rink. Vyriausybi, susirpinusi savo ali ekonomine ir politine nepriklausomybe, pastangos pltoti iuolaikines, prestiines pramons akas, kurioms j ekonomika dar nra priaugusi, trukdo inaudoti j tikruosius lyginamuosius pranaumus specializuotis tose kins veiklos akose, kuriose j alys yra konkurencingiausios. J pastangos reguliuoti kainas ikraipo vidaus rinkos kainas, priversdamos jas nukrypti nuo tikrj lyginamj, t.y. pasaulins rinkos, kain; mginimai reguliuoti kapitalo sraut judjim skatina vietinio kapitalo bgim usien ir trukdo kompensuoti vidini kaupimo altini nepakankamum usienio investicijomis. Vaingtono konsenso sigaljimas reik radikal dominuojanios pltros paradigmos ekonomikoje ir sociologijoje pasikeitim. Vaingtono konsensas tapo privaloma ekonomini reform programa pokomunistinms alims, kuri dauguma susidr su sunkiomis makroekonominio stabilumo problemomis ir nesugebjo j isprsti be finansins Vakar ali paramos. Taigi sovietinio ir jugoslavikojo komunizmo ali pokomunistin transformacija buvo imitacin ne tik ta prasme, kad jos tikslas buvo sukurti Vakar ali ekonomins ir politins santvarkos kopij, bet ir ta, kad reformoms buvo taikomi receptai ir rekomendacijos, kurie apibendrino politini ir ypa ekonomini reform treiojo pasaulio alyse vis pirma Lotyn Amerikoje patirt. Istorijos ironija: pirmin i recept paskirtis buvo isprsti tas ekonomines problemas, kurios kilo, mginant perimti ir pritaikyti sovietin forsuot industrializacij orientuotos modernizacijos patirt. Dabar tomis paiomis priemonmis turjo bti gydomas ir sovietinis tokios modernizacijos prototipas ir jo klonai Ryt ir Vidurio Europos alyse. Neoliberalioji ekonomini reform programa remiasi teorine ekonomini proces analize, kuri pateikia neoklasikin ekonomika. Jos konstruojami modeliai remiasi prielaida, kad ekonominiai veikjai yra isamiai informuoti ir tobulai racionals, egoistiki naudos maksimizuotojai. I tos prielaidos plaukia, kad pakeitus slygas, kuriomis jie veikia, tutuojau pasikeiia ir ekonomini veikj elgesys. Kaip ir anksiau (planins-komandins sistemos slygomis), kiekvienas gamintojas siekia maksimizuoti savo naud, taiau kai silpnus biudeto apribojimus pakeiia stiprs ar grieti (neefektyviai dirbanios mons nebegauna subsidij, j skolos nebenuraomos), jie jau nebegali veikti tokiais pat bdais, kaip anks-
IV DALIS
341
iau, ir yra priversti gaminti tai, kas i tikrj reikalinga vartotojams (utikrindami vartotojo suverenitet), o kartu minimizuoti gamybos katus, diegti paangias technologijas (r. Norkus 2003b). Ekonominis neoliberalizmas traktuoja rinkos mainus kaip natral, spontanik moni veiklos koordinavimo bd, kuriam veikti truko tik dirbtins klitys, vis pirma valstybs, kaip teistos prievartos monopolists, kiimasis moni santykius. Todl reform skm jie siejo pirmiausia su valstybs pasitraukimu i kuo platesnio moni veiklos srii rato ir laisvs erdvs atvrimu privaiai iniciatyvai. Rinkos atsiranda, vos tik centrinio planavimo biurokratai uleidia joms lauk (Markets spring up as soon as central planning bureaucrats vacate the field; Sachs 1994: xii). Neoliberalioji perjimo prie rinkos ekonomikos programa ne visose pokomunistinse alyse buvo usienio ekonomikos ekspert padiktuota. Tose alyse, kuriose veik stipri antikomunistin politin opozicija, besirengianti perimti i komunist valdi, jai talkino vietiniai ekonomistai, kurie staavosi JAV universitetuose ir buvo gerai susipain su neoklasikine ekonomika ir neoliberalija ekonomine doktrina. Neoliberalisias ekonomines idjas reikjo adaptuoti prie specifini pokomunistins transformacijos aplinkybi ir paversti konkreiu ekonomins reformos planu. Lenkijoje darb nuveik grup vietini ekonomist, kuriems vadovavo Leszekas Balcerowiczius, 1989 m. paskirtas pirmosios Lenkijos nekomunistins vyriausybs finans ministru ir tokiu bdu gavs galimyb pritaikyti savo idjas praktikai (r. Balcerowicz 1998 (1995)). Jam talkino grup Vakar ekonomist, tarp kuri didiausios garsenybs buvo Davidas Liptonas ir Jeffrey Sachsas (Lipton and Sachs 1990a; Lipton, Sachs, and Summers 1990b; Sachs 1993; 1994), prie tai kur laik konsultavs taip pat neoliberalias ekonomikos reformas gyvendinusi Bolivijos vyriausyb, o ikart po Lenkijos ivyks konsultuoti reformatori Rusijoje. Taiau paioje Lenkijoje jo vaidmuo apsiribojo vietoje sukurt reform papildoma legitimacija, kuri joms utikrino Vakar ekonomikos autoritet pritarimas, padjs gauti ir finansin Vakar ali pagalb. J sudar 1 mlrd. USD fondas zlotui stabilizuoti, dalies skol nuraymas ir likusi skol mokjimo atidjimas. Piet Amerikoje ir kitose alyse, kur buvo gyvendintos Vaingtono konsenso idjos, reform tikslas buvo transformuoti vien kapitalizmo atmain kit valstybs grietai reguliuojam kapitalistin rinkos ekonomik pertvarkyti toki, kuri labiau atitikt teorin tobulos rinkos ekonomikos, kaip laisv ir tobulai konkurencing rink sistemos, ideal. Kapitalo, gamybos priemoni, rizik (draudimo) ir kitos rinkos ia egzistavo ir veik, tad ekonomini reform tikslas buvo sustabdyti infliacij bei paalinti apribojimus toms rinkoms veikti. Tuo tarpu Ryt ir Vidurio Europoje kapitalistin ekonomin santvark reikjo sukurti pereiti nuo centralizuotos planins-administracins ekonomikos prie kapitalistins rinkos ekonomikos. Tai reik, kad visa daugyb rink, be kuri rinkos ekonomika negali veikti, turjo paios susikurti (kaip tikjosi neoliberalieji reformatoriai) reform metu.
342
Be to, daugumoje Ryt ir Vidurio Europos ali bei daugelyje buvusi Soviet Sjungos respublik radikali ekonomin reforma, pakeiianti ekonomins sistemos veikimo principus, vyko vienu metu su politins sistemos pertvarkymu (demokratizacija), o kai kuriais atvejais ir vienu metu su nacionalins valstybs atkrimu ar sukrimu. Pokomunistin kaita gali bti apibdinta kaip visuminis perjimas (total transition), kuris vienu metu paveikia j traukt ali politik, ekonomik, visuomen ir tarptautinius santykius (Sakwa 1999: 37). Ne maiau taikliai esmin skirtum tarp neoliberali reform Lotyn Amerikoje ir pokomunistins transformacijos nusako jos kaip naujos didiosios transformacijos, palyginamos tik su pirmuoju kapitalistins rinkos atsiradimu Vakar Europoje, apibdinimas (r. Kornai 2006; Polanyi 2002 (1944)). Neoliberalij ekonomini reform gyvendinimo pokomunistinse alyse planas, pritaikytas prie specifini vietos slyg, istorij jo oko terapijos pavadinimu. Nors ne visi j propagav ekonomikos ekspertai tokiam pavadinimui pritaria, jis yra geras tuo, kad irykina pagrindin io plano idj: visas neoliberalisias ekonomines reformas jame siloma gyvendinti vienu metu ir per maksimaliai trump laik, t.y. maksimaliai greitai. i reform filosofij oko terapijos teoretikai mgsta ireikti tokiais palyginimais bei metaforomis: bedugns nemanoma perokti dviem uoliais; gaisr reikia gesinti greitai; chirurgin operacij reikia atlikti kuo greiiau. Todl jai taip gerai tinka didiojo uolio pavadinimas, kuriuo kadaise Mao Dzedunas pavadino savo vienu metu vykdyt komunizmo statybos pagreitinimo politik (r. 11.1). Reform temp (greit) laikyti pagrindiniu skms garantu juos skatino btent dvejopas transformacijos pobdis politin ir ekonomin transformacija vienu metu. iuo atvilgiu ekonomikos reformatori pokomunistinse alyse situacija skyrsi nuo tos, kokioje buvo generolo A. Pinoeto ikagos berniukai. Jie autoritarins diktatros slygomis galjo nesiskaityti su socialini grupi, kuri trumpalaikius interesus reforma paeid, protestais. Tose Lotyn Amerikos alyse, kuriose Vaingtono konsenso numatytas reformas gyvendino atsikuriantys demokratiniai reimai (Argentinoje ir Brazilijoje), politines slygas reformoms sudar prezidentin demokratijos forma, suteikusi beveik diktatorikus galiojimus (valdyti dekretais) demokratikai irinktiems prezidentams. Reform Lotyn Amerikos alyse ir kitur patirtis rod, kad makroekonomins stabilizacijos (staigus valstybs ilaid sumainimas) ir liberalizacijos (subsidij emam kain lygiui palaikyti panaikinimas) priemons kuriam laikui sukelia plai gyventoj sluoksni pragyvenimo lygio nuosmuk. Dl to kyla stichins masins smurtins protesto akcijos, specialioje literatroje pavadintos Tarptautinio valiutos fondo maitais (IMF riots; r.: Walton and Ragin 1990; Walton and Seddon 1994). Neoliberalieji reformatoriai nuogstavo, kad j nepasitenkinimu pasinaudos populistins politins jgos, adanios reformas sustabdyti arba pasukti jas atgal. Pagrindin oko terapijos kaip didiojo uolio rinkos ekonomik idja buvo gyvendinti kuo daugiau ir kuo gilesni reform per kuo trumpesn laik, pasinaudojant iskirtinmis nepaprastosios politikos laikotarpio slygomis. itaip L. Balcerowiczius vadina
IV DALIS
343
laikotarp, kuris prasideda komunizmo lugimu, valdi atjus pirmajai pokomunistinei vyriausybei. iuo laikotarpiu alies isilaisvinimas nuo usienio viepatijos bei vidaus politinis liberalizavimas sukelia ypating masi psichologij ir tuo bdu atveria ypatingas politines galimybes kai naujos politins struktros dar tik kuriasi, o senasis politinis elitas jau yra diskredituotas. Ir lyderiai, ir eiliniai pilieiai iuo periodu yra labiausiai link mstyti ir veikti vadovaudamiesi bendros gerovs siekiais (Balcerowicz 1998 (1995): 135136). Entuziazmui nuslgus, nepaprastj politik pakeiia prastoji tarpusavyje besivarani partij bei interes grupi politika (Balcerowicz 1998 (1995): 136). Plaiosios piliei mass nepaprastosios politikos laikotarpiu itin pasitiki savo politiniais lyderiais, ir tai jiems suteikia politin kapital, btin radikalioms ekonominms reformoms vykdyti. Pasitikjimo kreditas, kur nepaprastosios politikos laikotarpiu turi politiniai lyderiai, leidia jiems gyvendinti reformas, kuri tikslingumas plaiosioms masms nra akivaizdus arba kurias pradjus didels j dalies padtis pablogja vis pirma dl iaugusio nedarbo. Galimybs lang skmingam perjimui i komunizmo racional antreprenerik kapitalizm (o galbt net ir liberalij demokratij) atveria antikomunistin politin revoliucija. Atjusi valdi, antikomunistin vyriausyb turi suspti per trump nepaprastosios politikos laikotarp gyvendinti visas anksiau nurodytas neoliberalias reformas. Greitas reform tempas turjo utikrinti j negrtam pobd padaryti taip, kad mginim atkurti senj tvark socialiniai katai pranokt jos panaikinimo katus. iame probleminiame kontekste oko terapijos teoretikai ypating reikm teik kuo greitesnei valstybins nuosavybs privatizacijai, kuri turjo sukurti plat suinteresuotum negrtamu reform pobdiu. Privatizuojant vieojo sektoriaus mones jau veikianioje kapitalistinje rinkos ekonomikoje, neoliberalai teoretikai rekomenduoja tiesiog parduoti j akcij kontrolinius paketus nacionalinse arba usienio fond birose (r. Frydman ir Rapaczynski 1996 (1994)). Pokomunistinse alyse is metodas galjo bti pritaikytas tik ribotai, nes nacionalini vertybini popieri rink dar nebuvo, tad nebuvo ir galimybs nustatyti parduodam moni tikrj, t.y. rinkos, vert. moni pardavimas usienio rinkose taip pat turjo keblum, kadangi parduodam moni pasila dl vienu metu daugelyje ali vykdomos privatizacijos buvo tokia didel, kad vis j nebuvo manoma per trump laik parduoti nesusilaukus politins opozicijos kritikos u nacionalinio turto ipardavim pusveliui ar atidavim veltui. Be to, iam privatizacijos metodui pritaikyti reikjo brangiai kainuojani parengiamj darb, kuriems pokomunistins valstybs neturjo nei pakankam l, nei administracini gebjim. Neoliberaliuoju problemos sprendimu tapo vadinamoji ekin privatizacija nuosavybs teisi valstybs turt idalijimas pilieiams ar nuolatiniams alies gyventojams vadinamj investicini eki pavidalu. Nepaprastosios politikos laikotarpiu turjo bti padti ne tik ekonominiai, bet ir politiniai konstituciniai naujos santvarkos pagrindai. Atsivelgdami neoliberali reform Lotyn Amerikoje patirt, oko terapijos daktarai teik pirmenyb prezidentinei atstovau-
344
jamosios demokratijos formai, kuri labai didelius galiojimus suteikia tiesiogiai renkamam vykdomosios valdios vadovui, galiniam valdyti ir be parlamento paramos (r. Greskovits 1998: 1952). Tokios prezidentins demokratijos privalumu jie laik btent galimyb greitai ir be vilkinim priimti gausyb nauj teiss akt, reikaling oko terapijai gyvendinti. Daugelis sprendim (vis pirma susijusi su kain liberalizacija ir makroekonomine stabilizacija) geriausi rezultat duoda, jei paskelbiami staiga, netiktai. Vadinasi, jie turi bti parengti slaptai, siaurame ekonomist technokrat, kuriam stipri prezidento valdia utikrina politin priedang, rate. Tai nemanoma, jeigu kiekvienas toks sprendimas reikalauja parlamento pritarimo ar plataus politini jg konsenso. Be to, pirmasis laisvai irinktas pokomunistinis parlamentas, sudarytas i nieko neimanani apie rinkos ekonomik deputat, bt tiesiog nepajgus per trump laik kaip reikiant apsvarstyti ir priimti daugyb reikaling teiss akt, o pradjs diletantikai svarstyti profesional ekonomist ir teisinink parengtus aktus juos tik sugadint visokiomis pataisomis, kuriomis siekiama apsaugoti tam tikr grupi interesus ir kurios prietarauja vien tik specialistams iki galo suprantamai visuminio reform plano logikai. Pagaliau tik i tvirtos ilgam laikui irinkto prezidento valdios galima tiktis, kad ji atsispirs anksiau ar vliau (kaip atrod) kilsiantiems masiniams nuo reform kuriam laikui nukentjusij (vis pirma bankrutuojani moni darbuotoj) protestams. oko terapijos krjai baiminosi, kad jeigu vyriausyb bus atskaitinga ne prezidentui, bet parlamentui, tai, nesant nusistovjusios partins sistemos, kilus tokiems protestams nebus stabili vyriausybi. Kartu nebus ir politikos, kuria siekiama gyvendinti (j pai sukurt) priimt reform plan, tstinumo. Dl savo visuminio dvejopo ar trejopo pobdio oko terapijos metodais vykdoma pokomunistin transformacija turjo holistins socialins ininerijos pobd, ir iuo atvilgiu buvo panai tas revoliucines permainas, kuri produktas buvo pati komunistin santvarka. Taiau, skirtingai nuo komunistins revoliucijos, ta ininerija, bdama holistin, nebuvo utopin. Mat jos tikslas buvo ne sukurti tam tikr niekur neegzistavusi ir nemanom visuomen (be valstybs, klasi ir susvetimjimo), bet nors ir revoliucingai, taiau pagal realiai egzistuojani visuomeni pavyzdius transformuoti planin-komandin ekonomik kapitalistin rinkos ekonomik, o pototalitarin politin reim liberalij demokratij. Nei efektyviai veikianti kapitalistin rinkos ekonomika, nei liberalioji demokratija nra utopijos prasidjus pokomunistinei transformacijai jos egzistavo ma maiausiai Vakar Europos ir iaurs Amerikos alyse, o taip pat Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Japonijoje. Vis dlto ir okoterapin transformacija neiveng bendros revoliucij ir tikslingos mogikosios veiklos apskritai lemties: toli grau ne visus reformatori sumanymus pavyko realizuoti, o gyvendint reform rezultatai toli grau ne visada sutapo su lauktaisiais.
12 s k y r i u s
Ijimo i komunizmo politins ekonomins baigtys ir makroekonomin dinamika
12.1.
Ijimo i komunizmo politins ekonomins baigtys
Gali bti, kad komparatyvistai, kurie teigia bding globalinei socialinei kaitai ilgalaik konvergencijos bei unifikacijos tendencij (r. 2.6), gal gale pasirodys teiss: prasidedanio imtmeio pabaigoje sociologai ir ekonomistai gals konstatuoti vis pasaulio ali ekonominio lygio, ekonomins bei politins organizacijos form bei kultr suvienodjim. Taiau rykiausia Soviet Sjungos formaliai ir neformaliai imperijai priklausiusi bei Jugoslavijos sudt jusi ali raidos pirmaisiais dviem pokomunistins eros deimtmeiais tendencija buvo kaip tik prieinga: pokomunistinio pasaulio vairov nepaprastai padidjo. Jeigu pokomunistin transformacij konceptualizuosime teleologikai kaip perjim (transition), kurio pabaig ymi racionalaus antrepreneriko kapitalizmo ir konsoliduotos liberaliosios demokratijos sukrimas, tai j galima laikyti usibaigusiu tik daugumoje Vidurio ir Ryt Europos ali bei Baltijos valstybse.89 Liberaliosios demokratijos svok, jos konsolidacijos bei kokybs problemas aptarsime 1315 skyriuose. Racionaliu antrepreneriku kapitalizmu (RAK) vadinsime toki ekonomikos organizacijos form, kuri aprobuoja iuolaikiniai tarptautini finansini organizacij ekspertai ir labiausiai isivysiusi, politikai ir ekonomikai galingiausi pasaulio valstybi (vis pirma JAV) lyderiai. Konkreios alies ekonomin organizacija gali bti klasifikuota kaip racionalus antreprenerikas kapitalizmas, jeigu ji pernelyg toli nenutolsta nuo to idealizuoto efektyviai veikianios ekonomikos modelio, kuris pateikiamas neoklasikins ekonomikos vadovliuose.
89
Azijoje bene vienintel pokomunistin alis, kuri gali pretenduoti sukrusi konsoliduot liberalij demokratij, yra Mongolija. Mongolijos kapitalizmo bkls vertinimas yra pernelyg specialus udavinys, kad galt bti ia nagrinjamas.
346
Tokia ekonomika yra palyginti atvir, laisv ir todl konkurencing rink sistema, kurioje gamintojai veikia stipri biudeto apribojim slygomis, t.y. bankrutuoja, jeigu gaminamos produkcijos gamybos katai yra didesni u jos rinkos kain, kuri nustato daugiau ar maiau laisva konkurencija. Daugumos toki moni principalai veikjai, kuriems tenka likutins toki moni pajamos bei nuostoliai yra privats asmenys, o ne valstyb, kuri apriboja savo funkcijas rinkos neskmi koregavimu. Varomoji ekonomikos raidos jga yra daugelio tarpusavyje konkuruojani privai antrepreneri veikla, kuri yra orientuota peln maksimizuojani gamybos veiksni kombinacij bei technologini inovacij paiekas, o ne kov dl politins valdios (tai bt politin antrepreneryst) ar palankiais valstybs valdios sprendimais (monopolinmis teismis, lengvatomis ir t.t.) sukuriamos rentos paiekas (tai bt politinis kapitalizmas). i RAK charakteristika yra preliminari. Ji taip pat abstrahuojasi nuo skirtum tarp teorini variant, sureikminani tai vienus, tai kitus jo bruous bei skirtingai traktuojani pai antrepreneryst (r. 16 sk.). Neoklasikin ekonomin teorija antrepreneryst sieja su gebjimu rasti optimalias gamybos veiksni kombinacijas; Josephas A. Schumpeteris su technologini naujovi paiekomis, diegimu ir ekonomins atsakomybs u su tokiomis naujovmis susijusi rizik prisimimu; austrikoji mokykla su gebjimu pirmam pastebti ir inaudoti naujas pasipelnymo galimybes. Ji abstrahuojasi ir nuo vidins paties racionalaus antrepreneriko kapitalizmo vairovs, kuri irykja, gilinantis jo struktros detales bei galim institucini form vairov. Prie vis i klausim dar sugrime 1618 skyriuose, kurie skirti kapitalizmo teorins konceptualizacijos bei raidos problemoms. Tik isiaikin iuos dalykus, galsime atsakyti klausim, ar (ir kuo) yra savitas Ryt ir Vidurio Europos bei Baltijos alyse susiformavs kapitalizmas, kuo jis yra ypatingas, palyginus su ekonomikai labiau paengusiose alyse egzistuojaniomis RAK atmainomis, kokios jo raidos perspektyvos, ir ar jis yra vienalytis paiose pokomunistinse alyse (ar, pavyzdiui, estikas pokomunistinis kapitalizmas yra toks pats, kaip yra lietuvikas ar slovnikas?). ie klausimai bus aptarti baigiamuosiuose ios knygos skyriuose. Dalyje pokomunistini ali ekonomin ir politin transformacija jau usibaig tarptautini finansini organizacij ir galingiausi pasaulio valstybi klubo standartus atitinkanios politins ir ekonomins santvarkos sukrimu. Kadangi Europos Sjung priimamos tik tos alys, kuriose veikia jos senbuvms priimtina rinkos ekonomika ir demokratin politin sistema, tai ekijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovnijos primim Europos Sjung 2004 m. gegus mn. galima laikyti simboline liberaliosios demokratijos ir RAK sukrimo sertifikacija. Tai yra pakankamas pagrindas laikyti pokomunistin transformacij, suprantam kaip perjimas (transition), iose alyse jau usibaigusia. Toki pat reikm turi ir i ali primimas NATO, nors ios organizacijos santykis su paramos liberaliajai demokratijai ir RAK reikalais yra labiau ambivalentikas. Anksiau,
IV DALIS
347
konfrontacijos su sovietinio komunizmo alimis metais, i organizacija labai griet reikalavim savo nari ekonominei ir politinei santvarkai nekl.90 Tuo metu ios organizacijos prioritetas buvo komunizmo sulaikymas, o ne parama liberaliosios demokratijos pltrai. Kai sulaikyti komunizm bdavo galima tik autoritarins valdios priemonmis, liberaliosios demokratins Vakar alys tokius reimus remdavo, kaip jos daro ir dabar islamo civilizacijos pasaulyje, kai vienintel reali alternatyva yra arba parama autoritariniam reimui, arba radikalaus islamizmo pergal. 2007 m. saus tokius pat simbolinius sertifikatus gavo Bulgarija ir Rumunija, tapusios dar dviem naujomis ES narmis. Netrukus tarptautines sjungas, kuri naryst institucikai tvirtina priklausomyb RAK ir liberaliosios demokratijos pasauliui, gali silieti ir Kroatija. Jai pasiekti tiksl iki iol sutrukd tik kar, kilusi lugus Jugoslavijai, politins ir ekonomins pasekms. Kroatija nra vienintel alis, kurioje komunizmo lugimo metu arba ikart po jo kil karai buvo svarbiausias veiksnys, nulms ekonomini ir politini pokyi iose alyse dinamik. Tokioms alims priklauso ne tik buvusios Jugoslavijos respublikos (Kroatija, Serbija, Juodkalnija, BosnijaHercegovina, Makedonija), bet ir Albanija. Jos naujausiuose ES dokumentuose iskiriamos atskir Vakar Balkan region.91 Karo sugriovimai pirmaisiais pokomunistins eros metais buvo svarbiausias veiksnys, paveiks taip pat Moldavijos, Ukaukazs ali (Armnija, Azerbaidanas, Gruzija) bei Tadikijos raid. iuo pagrindu transformacijos analitikai alis, i komunizmo ijusias per karo ok, pirmuoju pokomunistiniu deimtmeiu iskirdavo atskir grup.92 Taiau kai ankstyvj pokomunistini laik karai vis labiau nutolsta ir virsta istorija, toks klasifikacinis sprendimas vis maiau tikina, nes karo oko poveik i ali raidai vis labiau nustelbia
90
91
92
Portugalija buvo NATO nar nuo pat ios organizacijos krimo 1949 m., nors joje iki 1974 m. egzistavo autoritarinis reimas. 1952 m. NATO buvo priimtos Graikija ir Turkija, ir jos nebdavo alinamos i ios organizacijos, kai civilines, demokratikai irinktas i ali vyriausybes nuversdavo karikiai. Graikij karin diktatra vald 19671974 metais. Turkijoje kariniai perversmai vyko 1960, 1971, 1980, 1997 m. Nors Albanija Balkan karuose nedalyvavo, jos raidai didel tak padar Kosovo krate (Serbija), kur gyventoj daugum sudaro etniniai albanai, tarp j ir Serbijos valdios kils smurtinis konfliktas, kuris 1999 m. sudar pagrind NATO ali karinei intervencijai. 1997 m. Albanij itiko anarchiniu smurtu virtusi ekonomin ir politin kriz, prie kurios prived TVF padiktuota finans sferos reforma, sudariusi slygas steigtis piramids principu veikianioms investicinms firmoms. Jos i gyventoj surinko 2 mlrd USD 80% metinio Albanijos BVP verts. Albanija, skirtingai nuo kit Europos komunistini ali, nedalyvavo 1956 m. N. Chruiovo pradtoje destalinizacijos kampanijoje, ir todl 1960 m. nutrauk politinius ir ekonominius ryius su Soviet Sjunga. Albanijos globja tapo maoistin Kinija, bet su ja Albanijos vadovai susipyko, kai i atuntojo deimtmeio pabaigoje pasuko rinkos reform keliu, ir paliko Albanij visikai izoliuot. Todl iki pat 1989 m. Albanijoje iliko ukonservuotas stalininio stiliaus komunistinis reimas. Pokomunistini reform ioje alyje patirtis yra domi ir pamokoma tyrintojams, svarstantiems paskutinij komunizmo relikt pasaulyje Kubos ir ypa iaurs Korjos bsimo ijimo i komunizmo problemas, nes Albanijos ir iaurs Korjos komunizmas daugeliu atvilgiu yra labai panas. Isamesnje (u pateiktj 11.2) pokomunistins transformacijos keli klasifikacijoje ijim i komunizmo per kar reikt priskirti arba revoliuciniam politins transformacijos bdui, arba iskirti kaip atskir bd.
348
ilgalaiks struktrins prieastys ir pokarin vidaus politin dinamika bei nuo jos priklausoma vyriausybi ekonomin politika. Jeigu transformacij tapatintume su perjimu prie RAK ir liberalios demokratijos, o paangos matu laikytume marketizacijos ir demokratizacijos laipsn, tai maiausiai transformuot ali grupei tekt priskirti Baltarusij, Turkmnij ir Uzbekij, kuriose egzistuoja autoritariniai politiniai reimai, o valstyb grietai kontroliuoja usienio prekybos bei finans srautus, reguliuoja didij kain dal, o buvusi socialistin pramon tebra valstybs nuosavyb. Vis dlto nebt tikslu ias alis laikyti komunistinmis ar socialistinmis. Nors sovietin praeitis mokykliniuose vadovliuose bei oficialij istorik darbuose vertinama pozityviai, ios alys isiadjo komunistins ideologijos. Svarbiausia io isiadjimo apraika teis usiimti privaia ekonomine veikla. Ta teis yra suvaryta, ribota ir dalin palyginus su RAK alimis, taiau ji egzistuoja, ir tai yra esminis skirtumas, palyginus su sovietinio socializmo laikais, kai privati gamybos priemoni nuosavyb bei privati verslo veikla buvo udrausta i principo ir kriminalizuota (kaip spekuliacija). i ali ekonomin politika daug kuo primena kin strategij atidti valstybini moni privatizacij, leidiant kurtis plyno lauko privaioms monms. Tiesa, privaios ekonomins veiklos suvarymai bei mokesi nata yra kur kas didesni negu Kinijoje, o plaiai isikerojusi korupcija didina verslinink veiklos katus. Kita vertus, ji leidia mintus suvarymus ir apeiti. Nebra penkmetini plan, o valstybini moni vadovai yra kur kas savarankikesni, palyginus su plan ir komand vykdytoj vaidmeniu, kur jie atliko sovietins sistemos slygomis. Jos veikia nors ir ikreiptos, bet rinkos aplinkoje, nebevykdo visaaprpianio plano uduoi, bet siekia pelno. Tiesa, didioji jo dalis yra nusavinama valstybs biudet, kuris, kita vertus, padengia ir nuostolius, neleisdamas toms monms bankrutuoti. Veiksnys, darantis didiausi tak moni veiklos rodikliams, yra valstybs reguliuojamos itekli kainos. Vis dlto moni vadov sprendimus gal gale diktuoja rinkos, bet ne plano vykdymo logika, o privatus sektorius stiprja ir auga. Bent jau Islamo Karimovo Uzbekija ir savo politine, ir ekonomine santvarka yra kur kas panaesn tarpukario laik (Kemalio Atatiurko) Turkij, negu tokius komunizmo reliktus, kaip iaurs Korja ar Kuba. Nereikt ignoruoti ir t lt, bet negrtam ekonomins santvarkos pokyi, kurie vyksta kaimyninje Baltarusijoje, ir vaizduoti j (kaip tai daro Lietuvos iniasklaida ir kai kurie politikai) kaip sustingusio laiko al, kur gyvenimas niekuo nesiskiria nuo 1985 ar 1989 met. Istorijos ironija yra tai, kad dabartinei Rusijos ekonominei santvarkai apibdinti bene geriausiai tinka valstybinio monopolistinio kapitalizmo svoka, kuri sovietiniais laikais buvo taikoma Vakar alims apibdinti. Rusijos ekonomins sistemos, B. Jelcino valdymo metais gijusios politinio oligarchinio kapitalizmo (r. toliau iame skyriuje) pavidal, raida pakrypo valstybinio-monopolistinio kapitalizmo linkme valdi ikilus Vladimirui Putinui. Epiteto monopolistinis Rusijos kapitalizmas nusipelno dl to, kad didiausi tak ekonomikos bklei bei vyriausybs ekonominei politikai daro keli stambiausi monopo-
IV DALIS
349
lini moni ar kio ak (daniausiai susijusi su aliav gavyba, pirminiu apdirbimu ir eksportu) veikla ir interesai. Taiau tie interesai nra vienintelis tos politikos formavimo veiksnys. Nors didioji i moni kapitalo dalis yra privaiose rankose, tais klausimais, kurie Rusijos vyriausybei turi principin reikm (pavyzdiui, usienio politikos), stambios privaios kompanijos vadovaujasi ne ekonomine, bet politine logika, paklusdamos Kremliaus signalams.93 Nepaisantys i signal (nebtinai tiesiogini nurodym) verslininkai rizikuoja tapti iskirtinio teissaugos ir fiskalini organ pareign dmesio ir netgi susidorojimo aukomis. Taiau kadangi pagrindins ekonomikos auktumos yra privaiose rankose, Rusijos ekonomin sistema neabejotinai yra kapitalizmas valstybs kontroliuojamas ir koordinuojamas monopolistinis kapitalizmas (plg. Lane 2006). Tuo tarpu Baltarusijos ir Uzbekijos ekonomin santvarka veikiau yra valstybinis kapitalizmas (r. Korosteleva 2007), nes stambiosios mons iose alyse dar tik pradedamos privatizuoti, o ir privatizuojant valstyb siekia pasilikti sau kontrolin akcij paket arba kontroliuoti auksin akcij. Politinio oligarchinio kapitalizmo (kur aptarsime kiek vliau) alyse valstybs valdia kartu su iniasklaida yra ugrobta ar paimta nelaisv (angl. captured) stambi privai verslinink. Tuo tarpu valstybinio monopolistinio kapitalizmo alyse veikiau pats kapitalizmas yra valstybs belaisvis. Valstybiniam kapitalizmui galima priskirti ir Turkmnijos ekonomik, nors ji labai panai ir Pers lankos ali naftos rentininki ekonomikas. ia kryptimi transformavosi ir posovietinio Azerbaidano ekonomika. Principin problema, dl kurios tyrintoj nuomons isiskiria, yra tokia: ar iose alyse susiformavusi ekonomin ir politin sistem autoritarinio reimo ir valstybinio arba monopolistinio kapitalizmo jungin galima laikyti stabiliu dariniu, o kartu baigta ir pai pokomunistin transformacij? Ar jos yra tiesiog labiausiai atsilikusios i vis pokomunistini ali, judanio to paties bendro tikslo, kur jau pasiek pokomunistins transformacijos pirmns, link? iuo poiriu, liberalioji demokratija ir RAK yra bendras vis pokomunistins transformacijos keli paskirties takas, tik ne visos pokomunistins alys j jau pasiek. Kitaip sakant, ar pokomunistin transformacija jau baigta, ar tra laikinai strigusi valstybinio, valstybinio monopolistinio, politinio oligarchinio kapitalizmo bei vienokios ar kitokios autoritarizmo bei dalins demokratijos tarpstotse? (plg. Vitkus ir Pugaiauskas 2004). Taip situacij suvokia politins jgos, kurios iose alyse oponuoja jose sitvirtinusiems politiniams reimams, pavyzdiui, kaimynins Baltarusijos demokratai, kurie iandienins Lietuvos ar Lenkijos ekonomin ir politin santvark mato kaip tokios bsimos Baltarusijos, u koki jie kovoja, ateities veidrod.
93
Pavyzdiu gali bti Rusijos vyriausybs orkestruota ios alies verslinink reakcija vykius Estijoje 2007 m. baland (bronzinio kareivio istorija), virtusi faktine (nors formaliai nepaskelbta) ios alies ekonomine blokada.
350
Toki jg yra ir Uzbekijoje bei Turkmnijoje, nors ia esamiems reimams kur kas didesn pavoj kelia ne Vakarus orientuoti demokratai, bet radikals islamistai, kurie pokomunistin transformacij taip pat laiko nebaigta, taiau visikai kitaip sivaizduoja jos ubaigimo krypt ir baigt kaip radikali ankstyvojo islamo laikais egzistavusios idealios socialins santvarkos restitucij. Joms i ali transformacija taip pat yra laikinai strigusi. Kadangi viskas iame pasaulyje laikina, kyla klausimas, kiek turi trukti tas strigimas, kad nustot bti laikinas ir galt bti traktuojamas kaip stabili bsena (pusiausvyra) net jeigu dl vertybini motyv j btume link laikyti bloga (emo lygio) pusiausvyra? Gal gale ir nedaugeliui ilikusi sitikinusi komunist (pavyzdiui, trockist), pasaulinio kapitalizmo transformacija socializm yra tik laikinai strigusi, o pokomunistinis kapitalizmas tra tarpstot prie nauj uol laisvs karalyst... Taigi ar pokomunistinis valstybinis bei valstybinis monopolistinis kapitalizmas yra stabili kapitalizmo atmaina, ar tik tarpin pereinamoji bsena pakeliui tikrj kapitalizm? Tokia pat teorin problema ikyla ir dl kitos pokomunistini ali grups, kuri kartu su Rusija yra pati didiausia buvusioje sovietinio ir jugoslavikojo komunizmo erdvje. Jai, be valstybinio monopolistinio kapitalizmo keliu pasukusios Rusijos, priklauso Ukraina, Kazachija, Kirgizija, Azerbaidanas, Armnija, Serbija, Makedonija, Albanija, Moldova, Gruzija. Tai alys, kuriose buvo vykdyta plati valstybinio sektoriaus moni privatizacija, todl kapitalistinis j ekonomini sistem pobdis nekelia abejoni. Taiau po privatizacijos vertingiausia buvusios valstybins nuosavybs dalis atsidr siauros grups asmen, vieajame diskurse pavadint oligarchais, rankose. iose alyse vyksta santykikai siningi (j rezultatai nra klastojami) konkurencingi rinkimai, taiau su vairi svert pagalba j rezultatai yra nulemiami i anksto. Svarbiausias i i svert yra kapitalist oligarch kontroliuojama iniasklaida. Kitas svertas yra vyriausybs administraciniai itekliai, kuriais ji naudojasi, sudarindama rinkim komisijas, kliudydama nepageidaujam kandidat rinkiminei agitacijai ir pan. (isamiau r. 15.4). oligarchus ikilo asmenys, kurie privatizacijos metu priklaus valdaniajam elitui arba buvo su juo glaudiai susij asmeniniais ryiais. Tarp j buvo daug buvusi komunistins nomenklatros nari, nors, inoma, tik nedaugelis buvusi nomenklatrinink tapo oligarchais, ir ne visi oligarchai yra buv nomenklatrininkai. Antai Rusijoje tarp j santykikai daug buvusi mokslinink, kurie sovietiniais laikais dirbo akademiniuose mokslinio tyrimo institutuose, o prasidjus reformoms savo intelektualinius gebjimus panaudojo iradingoms kombinacijoms bei machinacijoms, kurios leido greitai praturtti. Daugelis akademinio pasaulio atstov nujo politik, pateko pirmj pokomunistini administracij sudt ir korupcikai inaudojo pareigas savo tikslams. Nauj verslo magnat ir politik sluoksniai ir toliau yra taip glaudiai persipyn, kad susidariusi situacij geriausiai apibdina paimtos nelaisv valstybs (captured state) svoka. Tai reikia, kad kapitalist oligarch grupuot yra tas realus selektoratas, nuo kurio priklauso aukiausios valdios asmenin sudtis, o j vykdoma politika yra pajungta oli-
IV DALIS
351
garch interesams. iose alyse susiformavus politin reim galima apibdinti kaip rinkimin demokratij, delegatyvij demokratij, konkurencin elektorin autoritarizm (r. 15.4), o ekonomin sistem kaip politin oligarchin kapitalizm (POK; r., pavyzdiui, Havrylyshyn 2006).94 Kadangi galimyb paveikti vyriausybs sprendimus bei teissaugos organ veikl vaidina lemiam vaidmen ikylant oligarchus bei isaugant gyt padt, tai is kapitalizmas yra ne tik oligarchinis, bet ir politinis. Vieni tyrintojai laiko POK nestabilia, pereinamja politini ir ekonomini institucij konfigracija, nes, prisigrob turto, patys oligarchai es darosi teisins ir demokratins valstybs, utikrinanios vienod visiems nuosavybs teisi saugum, alininkais (Aslund 1995; Shleifer 1997). Kiti, prieingai, laiko j stabiliu dariniu ir konstruoja dedukcinius POK modelius, su kuri pagalba tokio kapitalizmo stabilumas yra aikinamas ir numatomas. Anot j, oligarchai dl savo asimetrikai didels ekonomins galios savo pai nuosavybs teises gali apsaugoti individualiai, daugiausiai naudos gaudami i tokios situacijos, kai jie pajgia per valstybs politikos kontrol usitikrinti monopolinius pelnus bei rentas. Tokia politika bt nemanoma tikros liberaliosios demokratijos ir teisins valstybs slygomis, todl jie nes nei vienos, nei kitos alininkai (Hellman 1998; Durnev, Li, Morck, and Polischuk and Yeung 2004; Polischuk and Savvateev 2004; Sonin 2003; Havrylyshyn 2006: 233254). Rimt pagrind laikyti POK ir pusin demokratij nestabilia pereinamja bkle pakeliui konsoliduot liberalij demokratij ir RAK suteikia antrojo pokomunistinio deimtmeio pradioje per alis su tokio tipo reimais nusiritusi vadinamj spalvotj revoliucij banga. Tai roi revoliucija Gruzijoje (2003 m.), oranin revoliucija Ukrainoje (2006 m.), tulpi revoliucija Kirgizijoje (2005 m.), nuvertusios autoritariniais metodais valdiusias pokomunistines vyriausybes, bei dar anksiau (2000 m.) Serbijoje vykusi revoliucija, nuvertusi Slobodan Miloevii. Taiau tikroji i vyki reikm gali irykti tik ilgalaikje perspektyvoje. Visos ios revoliucijos vyko panaiomis aplinkybmis opozicinms politinms jgoms, veikianioms su tikrosios demokratijos vliavomis, uprotestavus palankius vyriausybei rinkim rezultatus. Slygas tokiems protestams kilti sudar btent ne visikai udaras i reim pobdis. Tie reimai buvo hegemoniniai autoritariniai arba konkurenciniai elektoriniai autoritariniai (r. 15.4). Tai reikia, kad opozicija buvo persekiojama, taiau galjo legaliai ar pusiau legaliai veikti. Slygas revoliucij pergalei sudar konfliktai valdanios oligarch grupuots viduje. Btent nesiliaujanti oligarch tarpusavio kova, kurios arena danai pavirsta skirting j grupuoi kontroliuojamos iniasklaidos priemons (pavyzdiui, televizijos kanalai), yra svarbiausias konkurencini elektorini autoritarini reim nestabilumo, kuriuo gali pasinaudoti demokratins jgos, altinis. Toki iniasklaidos prie94
O. Havrylyshynas i kapitalizmo atmain vadina oligarchiniu kapitalizmu. ios knygos autoriaus nuomone, politinio oligarchinio kapitalizmo (POK) terminas yra geresnis, nes rykiau pabria pirmojo ios kapitalizmo atmainos analitiko M. Weberio indl (r. 16.2)
352
moni nra posovietinse autoritarinse ir pusiau autoritarinse valstybinio ir valstybinio monopolistinio kapitalizmo alyse, todl j politiniai reimai yra daug stabilesni. Spalvotosioms revoliucijoms vertinti didiausi reikm turi iuo metu dar neaikios ilgalaiks t revoliucij pasekms, o ypa valdi atjusi politini jg praktika: ar naujosios vyriausybs naudosis tais paiais autoritariniais metodais valdiai ilaikyti, ar jos gerbs odio laisv, nepersekios opozicijos? Ar j pai surengti rinkimai bus siningesni u tuos, kuri baigtis sukl protestus, virtusius revoliucija ir iklusius ias jgas valdi? Ar jos bus pasirengusios taikiai perduoti valdi, jeigu bsimuose rinkimuose nugals opozicija? Atsakymus iuos klausimus gali atskleisti tik ateitis. Vis pirma keli i eils vyksiani rinkim aplinkybs ir rezultatai. Jeigu pasirodyt, kad nugaltoj metodai i esms nesiskiria nuo t, kokius naudojo j pirmtakai, tai bt rodymas, kad vis kitokios spalvos viena po kitos vykstanios revoliucijos yra tik i ali pusiau demokratiniam (ar pusiau autoritariniam) reimui bdinga normali vyriausybi kaitos forma, primenanti Lotyn Amerikos ir kit besivystani ali nekonsoliduotoms demokratijoms bdingas valdios perdavimo krizes, kuriomis danai usibaigia rinkimai. Tokios krizs nepalieia esmins i reim ekonomini sistem prigimties (POK). Prieingu atveju, valstybei isivadavus i oligarch nelaisvs bei vykus procedrikai nepriekaitingam vyriausybs pasikeitimui bent dvejuose i eils laisvuose ir konkurencinguose rinkimuose, galima bt teigti, kad spalvotosios revoliucijos buvo ingsniai pakeliui t tiksl, kur Vidurio Europos bei Baltijos alys jau pasiek. Netgi padarius ivad, kad politinis oligarchinis pusiau autoritarinis kapitalizmas yra nestabili institucin konfigracija, verta atsivelgti t aplinkyb, kad ijimas i ios nestabilios pusiausvyros gali vykti ir kryptimi, prieinga RAK ir liberalios demokratijos perspektyvai. Pusinis autoritarizmas gali transformuotis visik, o POK valstybin monopolistin kapitalizm. Btent taip galima interpretuoti tuos pokyius Rusijoje, kurie ten prasidjo, V. Putinui atjus valdi. Nuosavybs teiss gali bti pakankamai saugios ir autoritarinio reimo slygomis, tad oligarchams gali bti visai priimtina eksplicitika ar nebyli sutartis, kuria jie mainais u nuosavybs teisi garantijas susilaiko nuo mginim daryti tiesiogin tak politiniam procesui per iniasklaid ir kitais nepriimtinais autoritarinei vyriausybei bdais. Svarstant pokomunistinio POK bei valstybinio monopolistinio kapitalizmo ateities perspektyvas, svarbu paymti, kad pats alies ekonominio isivystymo, ekonominio ir socialinio modernumo lygis gali bti traktuojamas ne vien kaip nepriklausomas kintamasis. Vienos politini (antstato) ir ekonomini (bazini) institucij konfigracijos, kurias vadiname kapitalizmo tipais, sudaro slygas spariam ekonomikos (gamybini jg) augimui bei j lydiniai socialinei bei kultrinei kaitai. Kitos, prieingai, stabdo ekonomikos augim ir socialin modernizacij. Apie tas institucines konfigracijas, kurios utikrina stabil ekonomikos augim bei sugeba susidoroti su jo socialinmis bei kultrinmis pase-
IV DALIS
353
kmmis, galima teigti, kad jos yra santykikai stabilios ma maiausiai vidutins trukms (vienos kartos apie 30 met) laiko tarp. Ir atvirkiai, apie tas institucines konfigracijas, kurioms nepavyksta utikrinti stabilaus ekonomikos augimo, galima numatyti, kad j ateityje laukia nauji sukrtimai. Jeigu spart ekonomikos augim ir jo socialini pasekmi stabilizacij gali utikrinti tik viena vienintel ekonomini ir politini institucij konfigracija, tai galima numatyti, kad ilgainiui valstybinis kapitalizmas ir POK transformuosis RAK. Bet jeigu pasirodyt, kad ir posovietinio valstybinio monopolistinio bei POK instituciniuose rmuose gali vykti ne maiau sparti ekonomikos raida (pavyzdiui, inaudojant atsilikimo pranaumus), nra pagrindo neigti realiai egzistuojani buvusioje Soviet Sjungoje ir (galbt) Vakar Balkanuose nevakarietik kapitalizmo atmain bei politini sistem stabilumo ir gyvybingumo, ir traktuoti juos visus tik kaip ustrigusio perjimo atvejus. Nevalia pamirti, kad daugelio ali (Piet Korjos, Taivano, XIX a. Japonijos ir kt.) ekonomin ir socialin modernizacija spariai vyko btent autoritarinio reimo slygomis. Toks vyki raidos scenarijus gali pasikartoti ir posovietinje erdvje. inomas pokomunistins ekonomins transformacijos analitikas, buvs B. Jelcino patarjas Andersas Aslundas, inomas ir kaip vienas i nuosekliausi neoliberaliosios oko terapijos apologet, savo naujausioje knygoje tiesiai teigia, kad POK alys grynai ekonominiu poiriu yra pranaesns u Vidurio Europos alis (Aslund 2007).
12.1 lentel. BVP augimas po 1998 m. pagal pokomunistini ali grupes (vidutiniai metiniai dydiai %). altinis: World Bank: World Development Indicators 2007. (http://www.worldbank.org)
1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 Vidurio Europa (ekija, Lenkija, Slovakija, Slovnija, Vengrija) Baltijos alys (Estija, Latvija, Lietuva) Pietryi Europa (Bulgarija ir Rumunija) Buvusios Soviet Sjungos respublikos, iskyrus Baltarusij, Turkmnij ir Uzbekij Baltarusija, Turkmnija ir Uzbekija 3,4 0,6 0,5 2,9 8 4 6,7 3,75 6,7 9 2,9 7 4,9 8,1 4,4 3 6,8 5 7,3 4,5 3,6 8,1 4,8 9,5 5,6 4,9 7,8 7 8,9 9,5 4,7 9,1 4.8 9,1 8,1
I tikrj, ekonomins statistikos duomenys rodo (r. 12.1 lent.), kad po 1998 m. Rusijos krizs recesija ir POK alyse pagaliau pasiek dugn, ir jose kelerius metus i eils BVP augo spariau negu Vidurio Europos alyse, kurias tarptautins finansins organizacijos jau tradicikai laiko pokomunistins transformacijos pirmnmis. Tai apima ir Rusijos, kuri po pralaimto pirmojo enijos karo (19941996 m.) ir ypa po 1998 m. krizs daugelis Vakar stebtoj paskubjo nurayti kaip didij valstyb (r. Ahrend 2006), ekonomik. Pagrstai didiuodamiesi spariais Lietuvos ekonomikos augimo tempais po naujojo tkstantmeio pradios, neturtume ignoruoti fakto, kad jie nra auktesni u daugelio t
354
buvusi sovietini respublik, kurias iniasklaida ir netgi solidios politologins studijos nuvertino kaip beviltikas atsilikls. Be to, tvirtinus liberalij demokratij ir RAK, toli grau ne visos tolesns i ali raidos orientacijos problemos bna isprstos. Jeigu ijimo i komunizmo pradioje j tikslu galjo bti laikomi rinkos ekonomika ir kapitalizmas kaip Vakaruose, tai prie io tikslo artjant vis kebliau ignoruoti t fakt (detaliai aptariama 13 ir 1718 skyriuose), kad paiuose Vakaruose egzistuoja kelios demokratijos ir kapitalizmo atmainos, kuri santykinio gyvybingumo klausimas tebra problemikas (r. 18 skyri). Atmetus komunizm vardan RAK ir liberaliosios demokratijos, toliau ikyla klausimas, kuri j atmain pasirinkti? ioms naujoms pokomunistini ali raidos dilemoms yra skirtos kitos trys ios knygos dalys. Taiau pirma turime atsakyti klausim, kas gi lm, kad (bent jau iki to momento, kai raoma i knyga) tik nedaugeliui pokomunistini ali pavyko skmingai veikti perjimo kalnagbrius ir tarpeklius?
12.2.
Kapitalizmo restauracijos pasekms: poveikis makroekonomikai ir gerovei
Kapitalizmo restauracija ar sukrimas pokomunistinse alyse nra savaiminis tikslas nebent btume kratutiniai libertarai, kurie privaia nuosavybe ir main laisve pagrst kio santvark laikytume absoliuia vertybe netgi tuo atveju, jeigu ji pasmerkt visuomen ekonominiam sstingiui, skurdui ir badui (panas tuos fanatikus komunistus, kurie yra principiniai privaios nuosavybs prieininkai ir laiko nuosavybs bendrum savaimine vertybe. Galutinis ekonominis reform skms kriterijus gali bti tik tai, ar alis vl pradjo augti esant stabiliam ir saikingam infliacijos lygiui (Pereira, Maravall, and Przeworski 1993: 2). Kaip iuo atvilgiu skiriasi trys anksiau iskirtos pokomunistini ali grups? Lyginant skirting ali ekonomin ir socialin gerov, ekonominje ir sociologinje komparatyvistikoje daniausiai naudojami trys indeksai bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui (kartais vietoje jo naudojamas labai panaus nacionalini pajam vienam gyventojui indeksas), Gini koeficientas, matuojantis pajam nelygyb, ir mogaus isivystymo indeksas (Human Development Index, HDI), kur sudaro trys indikatoriai: vidutin tiktina gyvenimo trukm, suaugusi rating gyventoj procentas ir BVP vienam gyventojui (r. Norkus 2004: 1218). Svarbs ekonominei gerovei vertinti indeksai yra nedarbo ir infliacijos lygis, o socialinei kdiki mirtingumas, vidutin gyvenimo trukm, emiau skurdo ribos gyvenani moni dalis i bendro gyventoj skaiiaus. Operuodami iais indikatoriais, tyrintojai susiduria su statistini duomen prieinamumo, patikimumo bei palyginamumo problemomis. Pavyzdiui, galima tarti, kad dl bdingos valstybiniam socializmui prirainjim praktikos j statistikoje gerokai perdti ekonominiai ir socialiniai buvusi komunistini ali laimjimai. Be to, ia ikyla dar ir tas keblumas, kad tuo metu i ali statistins inybos naudojo metodikas, kurios skyrsi nuo
IV DALIS
355
priimt Vakar alyse. Jos buvo orientuotos natrin apskait, tuo tarpu kai Vakar ali ekonomin statistika yra orientuota apskait pinigins verts terminais. Todl sovietins ekonomins statistikos duomen palyginimas su Vakar ali rodikliais (arba vertimas j kalb) negali isiversti be iek ar tiek arbitrali prielaid. Dl to tiek komunistinio laikotarpio ekonominiai laimjimai, tiek pokomunistini ali ekonomikos bkl ijimo i komunizmo ivakarse metu tebra ir dar ilgai bus ekonomikos istorik diskusij objektas (r., pavyzdiui, Ofer 1987). Pirmaisiais pokomunistins transformacijos metais, pasikeitus aidimo taisyklms, rengiam privatizacijai ir jau privatizuot moni vadovai bei nauji savininkai jau buvo suinteresuoti vaizduoti reikal padt blogesn, negu ji buvo i tikrj, nes tik tokiu atveju galjo tiktis, kad j vadovaujamos mons gaus mokestini lengvat ar subsidij. Taip pat elgsi ir naujai besisteigianios mons. Daugelis i j (ypa smulkios) apskritai kur laik liko neformaliame sektoriuje arba nuslpdavo nuo apskaitos didij savo kins veiklos dal. Dl to galima tarti, kad pirmj pokomunistini met socialinsekonomins statistikos duomenys perdeda tuometinio nuosmukio mastus bei socialinius katus. Itin nepatikimi statistini inyb duomenys t ali, kuri socialin gyvenim dezorganizavo karo veiksm protrkiai (pavyzdiui, Gruzijoje, Moldovoje), o taip pat t, kur egzistuoja autoritariniai reimai (pavyzdiui, Baltarusijoje, Turkmnijoje). Ten, kaip ir komunizmo laikais, statistins inybos tebevykdo valdios ideologinius-propagandinius usakymus. Vis dlto, tarptautins finansins organizacijos, nors ir su tam tikru nepasitikjimu, bet vis dlto priima taip pat ir i ali (iskyrus gal tik Turkmnij) pateikiamus socialins-ekonomins statistikos duomenis, o pokomunistins transformacijos tyrintojai juos naudoja. Sekdami j pavyzdiu, t darome ir ioje knygoje. Pav. 12.1 ir 12.2 vaizduoja pokomunistini ali BVP dinamik 19892006 metais. Baltijos ali duomenys pateikiami du kartus kad j raid galima bt palyginti ir su buvusi SSRS respublik raida, ir su Ryt ir Vidurio Europos ali laimjimais. Kaip matome, skirtingai nuo Kinijos ir Vietnamo, n viena i buvusi sovietins imperijos bei Jugoslavijos ali neiveng ekonominio nuosmukio, kuris truko nuo 2 (Lenkijoje) iki 12 (Moldovoje) met. Nuosmukis skyrsi ir savo gyliu. ia absoliuti antirekordinink yra Gruzija (tiesa, jos statistiniai duomenys pirmuoju pokomunistins transformacijos deimtmeiu priklauso prie maiausiai patikim), kurios BVP giliausio nuosmukio metais sumajo iki vieno ketvirtadalio 1989 m. BVP dydio (r. 12.1 pav.). Maiausiai nukentjo ekija, kurios BVP didiausio nuosmukio metais sudar 85 % 1989 m. lygio (r. 12.2 pav.). Tarp pokomunistini ali, kurios i komunizmo ijo be smurtini konflikt, prasiausiai seksi Ukrainai, kuriai pirmasis pokomunistins transformacijos deimtmetis buvo tuioji dekada (Prizel 2002). Daugumos pokomunistini ali ekonominiai nuostoliai pranoksta tuos, kuriuos kapitalistini ali ekonomika patyr 19291933 didiosios pasaulins ekonomins krizs metais. Net ir prajus
356
Vidurio Europa Uzbekija Baltarusija Kazachija Estija Turkmnija Azerbaidanas Latvija Lietuva Tadikija Rusija Kirgizija Armnija Ukraina Gruzija Moldova
12.1 pav. BVP dinamika 19892005 m.m. (% 1989 m. dydio atvilgiu) buvusiose SSRS respublikose ir Baltijos alyse. altinis: Popov V. Shock Therapy versus Gradualism Reconsidered: Lessons from Transition Economies after 15 Years of Reforms, Comparative Economic Studies, 2007, Vol. 49 (1), 8. Vladimir Popov. Skelbiama autoriui ir urnalo redakcijai sutikus be atlygio.
penkiolikai met nuo transformacijos pradios, toli grau ne vis BVP pasiek 1989 m. lyg. Tai padar tik Lenkija, Slovnija, Slovakija, Vengrija, Uzbekija, ekija, Turkmnija, Estija, Baltarusija, Kazachija (r. pav. 3.3). Tokie pat enkls ir pajam nelygybs pokyiai, kuriuos atskleidia Gini koeficiento dinamika (r. 12.2 lent). Jo veriai varijuoja nuo 0 (visika pajam lygyb) iki 1 (visos pajamos atitekt keliems superoligarchams). Komunistinse alyse Gini koeficiento vertis bdavo tarp 0,200,25. Isivysiusiose RAK alyse Gini veriai svyruoja tarp 0,30 ir 0,40, o besivystaniose tarp 0,35 ir 0,45 (Havrylyshyn 2006: 97). Tiesa, komunistini ali atveju Gini koeficientas tik itin apytikriai parodo tikrj ekonomins nelygybs vaizd, nes realaus socializmo slygomis pinigai nebuvo universalus raktas asmenin gerov (r. Bergson 1984). Tos paios pinig sumos gerovs vert priklaus nuo gyvenamosios vietos, darboviets, vietos politinje hierarchijoje ir kit veiksni (turim socialini ryi, paini ir pan.), atveriani nelygias galimybes gyti u pinigus vartojimo reikmen ir paslaug. Valstybins prekybos tinklai skirtingose vietovse buvo nevienodai gerai aprpinami prekmis, egzistavo atskiros parduotuvs nomenklatrai, privilegijuotos mons ir staigos turdavo udaras parduotuves ir valgyklas, nuo darboviets priklaus stovjimo eilje trukm laukiant bsto ar paskyros lengvajam automobiliui, aldytuvui ir pan. pirkti,
IV DALIS
357
Lenkija Slovnija Slovakija ekija Vengrija Mongolija Estija Rumunija Latvija Lietuva Bulgarija
12.2 pav. BVP dinamika 19892005 m. (% 1989 m. dydio atvilgiu) pokomunistinse Vidurio, Pietryi Europos, Baltijos alyse ir Mongolijoje. altinis: Popov V. Shock Therapy versus Gradualism Reconsidered, p. 8. Vladimir Popov. Skelbiama autoriui ir urnalo Comparative Economic Studies redakcijai sutikus be atlygio.
galimyb pasinaudoti sanatorija ar poilsiaviete atostog metu ir t.t. Visi ie ekonomins ir socialins diferenciacijos veiksniai prarado savo reikm restauravus kapitalizm, kurio slygomis prieinam preki ir paslaug kokyb ir kiekyb priklauso tik nuo individo pinigini pajam. Ne tokie dramatiki mogaus isivystymo indekso pokyiai. Vidurio Europos alyse jo veriai tik augo, o Baltijos alyse po laikino nuosmukio ne tik pasiek ankstesnius dydius, bet ir juos pranoko (r. 12.3 lent.). ie ir kiti duomenys leidia teigti, kad net ir labiausiai nuo pokomunistins ekonomins recesijos nukentjusiose alyse vartotoj gerov sumenko kur kas maiau negu BVP. Taip atsitiko todl, kad pokomunistin transformacija visur reik ekonomikos perorientavim nuo gamybos vartojim. Visur sumajo investicijoms skiriama nacionalini pajam dalis. Vertinant ilgalaiki ekonomins raidos perspektyv poiriu, tokia permaina nra pozityvi, nes kapitalo, be kurio nemanomas spartus ekonominis augimas, kaupimo altinis yra taupymas, vartojimo atidjimas.
358
Moldova Gruzija
Ukraina
Tadikija Azerbaidanas Kirgizija Rusija Lietuva Bulgarija Latvija Kroatija Armnija Rumunija Kazachija Baltarusija Estija Turkmnija ekija Uzbekija Vengrija Slovakija Slovnija
Lenkija
12.3 pav. BVP dydis 2004 m. (% 1989 m. dydio atvilgiu) pokomunistinse alyse. altinis: Popov V. Shock Therapy versus Gradualism Reconsidered, 8. Vladimir Popov. Skelbiama autoriui ir urnalo Comparative Economic Studies redakcijai sutikus be atlygio.
Taiau recesijos metu staigus persiorientavimas nuo taupymo pravalgym (skaitant ir dal to turto, kuris buvo sukauptas komunistiniu laikotarpiu) i dalies kompensavo t smg gerovei, kur turjo suduoti BVP apimties sumajimas. Dl usienio prekybos liberalizacijos net ir nepasiturintiems gyventojams pasidar prieinamos vartojimo preks, anksiau vadintos deficitinmis: tropiniai ir subtropiniai vaisiai, madingi rbai (tegul ir jau paneioti), asmeniniai automobiliai (kad ir seni bei padvti). Nebeliko eili kasdienio komunizmo laik atributo. Nenuostabu, kad ali, kur ijimas i komunizmo buvo susijs su karo sukrtimais, ekonominis nuosmukis buvo giliausias ir utruko ilgiausiai. Taiau kaip paaikinti, kodl n vienai lugusio komunizmo aliai nepavyko pakartoti Kinijos ir Vietnamo transformacijos makroekonomins trajektorijos pereiti prie kapitalistins rinkos ekonomikos be gamybos nuosmukio? Jeigu planin-administracin sistema bei su ja susij gamybos priemoni nuosavybs santykiai buvo paniai, trukd gamybini jg raidai, tai kodl ekonomika ikart neoko auktyn, vos tik juos nusimetusi? Pasklaid 19891991 met spaud, perskait antikomunistini revoliucij lyderi ir vietini ekonomist kalbas bei straipsnius apie perjimo rinkos ekonomik problemas, toki prognozi, kuriose bt adekvaiai numatyta pokomunistini ali ekonomikos raida per artimiausius deimt met randame ne daugiau, negu 19801987 met sovietologinje literatroje aptinkame teising artimiausios komunizmo ateities numatym. Jeigu komunizmo lugimas 19891991 metais buvo siurprizas (tiek pat malonus, kiek ir netiktas), tai ne maesnis siurprizas (tik jau tiek pat nemalonus, kiek netiktas) buvo
IV DALIS
359
12.2 lentel. Komunistini ir pokomunistini ali Gini koeficientai. Heyns B. Emerging Inequalities in Central and Eastern Europe, Annual Review of Sociology, 2005, Vol. 31, p. 174. 2005 Annual Reviews www. annual.reviews.org. Skelbiama leidjams sutikus be atlygio. B. Heyns naudoja UNICEF 2004: 97 (Lent. 10.12), Milanovic 1999: 41 (Lent. 4.1), World Bank 2003 duomenis. Nd reikia nra duomen.
Nam kio pajamos vienam mogui ekija Vengrija Lenkija Slovakija Slovnija Estija Latvija Lietuva Albanija Bulgarija Kroatija Makedonija Rumunija Serbija ir Juodkalnija Armnija Azerbaidanas Baltarusija Gruzija Kazachija Kirgizija Moldova Rusijos federacija Tadikija Turkmnija Ukraina Uzbekija
Data 19891990 19941995 Vidurio Europa 19,8 21,6 22,5 24, 2 27,5 32,1 Nd 23,7 26,5 26,4 Baltijos alys 28,0 39,8 26,0 Nd 26,3 34,7 Pietryi Europa Nd Nd 23,3 38,4 36,0 Nd Nd 29,5 23,7 30,6 Nd Nd Buvusi Soviet Sjunga 25,1 42,0 30,8 Nd 22,9 25,3 30,1 Nd 28,1 33,0 27,0 Nd 25,1 36,0 26,5 38,1 28,1 Nd 27,9 Nd 22,8 47,0 28,0 Nd
20012002 23,4 26,7 35,3 26,7 24,4 39,3 35,8 35,7 28,2 37,0 Nd 33,2 35,3 37,8 Nd 37,3 24,5 45,8 Nd 37,7 43,5 45,6 47,0 Nd 36,4 26,8
ir tas gilus bei ilgas ekonominis nuosmukis, kuris prasidjo po jo lugimo. Ar politiniai lyderiai bei ekonomistai, adj nedelsiam ekonomins gerovs augim vos tik ijus i komunizmo, apgaudinjo mones, ar patys nuoirdiai klydo? Paaikinti reikia ir t fakt, kad pokomunistinio valstybinio kapitalizmo alyse, kur ekonomins reformos buvo minimalios, nuosmukis buvo maesnis negu POK alyse, o jam pasibaigus, j ekonomikos pasiek geresni rezultat, negu kai kurios RAK alys. Kaip jau
360
12.3 lentel. HDI (mogaus socialins raidos indekso) dinamika pagal pokomunistini ali grupes (vidutiniai dydiai). altinis: UNDP (United Nations Development Programme) statistin mediaga. htpp://hdr.undp.org/en/media/ hdr_20072008_tables.pdf. irta 2008 01 09. alims, apie kurias tais metais nra duomen, skaiiuojant panaudotos vidutins grups verio reikms.
1990 Vidurio Europa (ekija, Lenkija, Slovakija, Slovnija, Vengrija) Baltijos alys (Estija, Latvija, Lietuva) Pietryi Europa (Bulgarija ir Rumunija) Buvusios Soviet Sjungos respublikos, iskyrus Baltarusij, Turkmnij ir Uzbekij Baltarusija, Turkmnija ir Uzbekija 0,828 0,815 0,786 0,763 0,74
1995 0,838 0,785 0,776 0,712 0,72
2001 0,864 0,826 0,79 0,724 0,735
2005 0,883 0,86 0,819 0,748 0,74
sakyta, i ali (ypa Turkmnijos) ekonomin statistik reikia irti labai atsargiai, taiau ji rodo, kad i vis buvusios Soviet Sjungos ali transformacin recesija maiausiai paliet Uzbekij, o autoritarinje Baltarusijoje ji nebuvo gilesn u ekonomikos nuosmuk liberaliojoje Estijoje, kuri yra neoliberal pamgtas skmingos oko terapijos pavyzdys. Skirtingai nuo demokratins Lietuvos, 2004 m. autoritarins Baltarusijos BVP jau buvo gerokai pranoks 1989 m. lyg.
12.3. Transformacins ekonomikos recesijos prieasi problema
Nors daugumai komunizmo lugimo euforijos apimt pokomunistini ali gyventoj ekonomikos recesija buvo nelaukta, Vakar ekspertams pats transformacins ekonomins recesijos faktas nebuvo netiktas. Nenumatyta ir netikta taip pat ir jiems buvo tik jos trukm ir gylis. J prieastys ligi iol tebra diskusij objektas. Gana tikinamas paaikinimas, kad nuosmukis buvo mokestis u t ikreipt form, kokia iose alyse vyko ekonomin modernizacija: nesiskaitant su ali skirtingu isivystymo lygiu, i to plaukianiais lyginamj pranaum skirtumais, ir visoms joms primetant t pai forsuotos industrializacijos su prioritetine sunkiosios pramons pltra formul. ali, jusi Soviet Sjungos ir jos neformaliosios imperijos sudt, padt papildomai komplikavo per kelet deimtmei nusistovjusi tarpregioninio ir tarptautinio darbo pasidalijimo bei main sistema, kuri diktavo ne ekonomin, bet politin logika. Todl per komunistins sistemos gyvavimo deimtmeius vis kaupsi makroekonomins deformacijos. Pavyzdiui, superindustrin ekonomikos struktra hipertrofuotas pramons, pirmiausia sunkiosios ir karins, pltojimas. Kadangi planinje-administracinje sistemoje planuotojams rpjo ne gaminti efektyviai, o iki galo inaudoti esamus gamybinius pajgumus, gaminama buvo tol, kol gamybin ranga ne tik moralikai pasendavo, bet ir fizikai nusidvdavo. Todl pokomunistini ali ekonomikoje buvo daug pramons moni ir itis gamybos ak, kurios gamindavo (matuojant snaud ir
IV DALIS
361
produkcijos vert pasaulins rinkos kainomis) produkcij su negatyvia pridtine verte. Kitaip sakant, nustojus t produkcij gaminti ir kitaip sunaudojus aliavas (pavyzdiui, pardavus pasaulinje rinkoje), ekonominis efektas bt buvs didesnis, negu realizavus pagamint produkcij. Vis krybiko naikinimo darb (r. 16.4) pasenusi, nebeproduktyvi ir todl negyvybing (konkurencingumo pasaulinje rinkoje prasme) moni likvidacij, kuri nevyko komunizmo laikotarpiu, dabar teko atlikti per kelerius pokomunistins transformacijos metus. Neivengiama io krybiko naikinimo pasekm buvo staiga smarkiai iaugs nedarbas su visu jo negatyviu poveikiu gerovei ir socialinei bklei. Neefektyvi moni ir itis pramons ak likvidacija sudar slygas paalinti kit pokomunistini ali ekonomikos struktrin deformacij nepakankam paslaug sektoriaus ipltojim. Vien paslaug (pavyzdiui, teisini) komunistinje sistemoje tiesiog beveik nereikjo, kitoms (prekybai, aptarnavimo sferai) reikaling itekli planuotojai skirdavo per maai, laikydami paslaugas neproduktyvia veikla (produktyvia buvo laikoma tik materialin gamyba). oko terapijos autoriai prognozavo, kad darbo jg, isilaisvinusi bankrutavus neefektyvioms pramons monms, netruks absorbuoti naujai besisteigianios privaios paslaug mons bei tos, kurios gamina produkcij, inaudojani alies lyginamuosius pranaumus tarptautinio darbo pasidalijimo slygomis. Visa pokomunistinio laikotarpio ekonomin dinamika turjo gyti J raids pavidal. Atsinaujins po palyginti trumpos recesijos ekonomikos augimas per trump laik didesnmis pajamomis, didesne preki ir paslaug pasila turjo greitai ir su kaupu kompensuoti recesijos metu patirtus vartotojikos gerovs nuostolius. I tikrj tik nedaugelio pokomunistini ali (iskyrus gal tik Lenkij ir Slovnij, kuri politika kaip paaikinsime toliau iek bei tiek skyrsi nuo oko terapijos daktar rekomenduojamo scenarijaus) makroekonomin dinamika daugma atitiko teorines prognozes, kurias oko terapijos specialistai ived i savo dedukcini modeli, pagrst neoklasikins ekonomikos prielaidomis. Kit Vidurio Europos bei Baltijos ali makroekonomin dinamika buvo U formos: nuosmukis buvo gilus, grimas pradines pozicijas palyginti ltas, nors ir prasidjo ikart po to, kai buvo pasiektas recesijos dugnas. Kit ali BVP makroekonomin dinamika gijo L raids pavidal: pasiekus dugn, prasidjo ilgai trukusi depresija. Ekonomika pradjo atsigauti tik prajus penkeriems, o kai kuriose alyse tik deimiai ar net daugiau met nuo transformacijos pradios. Kaip paaikinti transformacinio ekonominio nuosmukio trukms ir gylio variacij j skirtumus atskirose pokomunistinse alyse (r. Blanchard 1998; Lavigne 1999 (1995); Pomfret (2002))? Pokomunistins makroekonomins dinamikos skirtum alternatyviems aikinimams palyginti ir vertinti reikalingi analitiniai rmai, kurie padt lyginim organizuoti, atskirti prieastingai reikmingus pokomunistins transformacijos slyg skirtumus nuo ne-
362
Pradins slygos Ekonomika (E) Sociopolitin sritis (SP) E0 SP0
Perjimas {E1 E2, E3, {SP1 SP2, SP3, } }
Padariniai En santykyje su E0 SPn santykyje su SP0
Politikos pobdis (P) Iorins aplinkybs (IA) 12.4 pav. Analitin ekonomins transformacijos schema. altinis: Balcerowicz L. Socializmas, kapitalizmas, transformacija. Vilnius: Algarv, 1998, p. 128. 1995 Central European University Press. Skelbiama CEU Press sutikus be atlygio.
reikming, o taip pat nustatyti t reikming skirtum tarpusavio santykius. Kaip tokius rmus pritaikysiu analitin schem, kuri silo pokomunistins transformacijos politins ekonomins analizs klasikas (o kartu ir vienas ymiausi jos praktik) L. Balcerowiczius (r. 12.4 pav.). ioje schemoje skiriamos ekonomin ir socialin-politin visuomens sritys. ias sritis sieja (schemoje neparodyti) prieastiniai sveikos ryiai. Taiau pokyius kiekvienoje i i srii ir t pokyi padarinius vis pirma lemia pradins slygos. Ekonomini ir socialinipolitini pokyi eig ir rezultatus taip pat veikia iorins (tarptautins) slygos ir, inoma, vyriausybs ekonomin politika. Pradins ir iorins slygos, o taip pat jau vykusios permainos ekonominje bei socialinje-politinje srityse i politik ir apriboja (nubria rib tarp to, k galima, ir ko ne(be)galima padaryti), ir atveria jai tam tikras galimybes. Jeigu pastebime, kad vyriausybs, siekianios to paties tikslo (sukurti veikiani rinkos ekonomik), jo siekia skirtingomis priemonmis, arba/ir ta politika turi nevienod makroekonomini padarini, tai i skirtum prieasi galime iekoti arba pradini, arba iorini slyg skirtumuose. oko terapijos alinink poiriu, pradinms ekonominms slygoms esant toms paioms (ceteris paribus), nuosmukio trukm ir gylis yra atvirkiai proporcingi reform tempui. Jie teig, kad kuo greiiau gyvendinamos oko terapijos priemons ekonomika stabilizuojama, liberalizuojama, valstybs nuosavyb privatizuojama, tuo trumpesnis ekonomikos nuosmukis, maesnis jo gylis ir tuo spariau auga i jo ikopusi ekonomika. Ir prieingai: ten, kur reformos bna palaipsns, ten ekonominis nuosmukis usitsia ir gilja, nors to buvo galima ivengti. J poiriu, svarbiausia ilgo ir gilaus nuosmukio prieastis ltos ir nerytingos reformos, reform atidliojimas, nes taip bereikalingai itsiamas neivengiamos chirurgins operacijos skausmas. Isamiausiai tok (neoliberal) poir pa-
IV DALIS
363
grindia Andersas Aslundas, dirbs B. Jelcino patarju (r. Aslund 2002). J dsto ir kiti ekonomistai, projektav oko terapij nuo komunizmo. Kiek tok poir atitinka faktai? Kaip rykiausius skmingos pokomunistins ekonomins transformacijos atvejus pagal oko terapijos scenarij jos apologetai nurodo Lenkij, o taip pat ekij ir Estij. Taiau tik Estijos ir Ryt Vokietijos (kurios jie dl prieasi, kurios toliau bus paaikintos, daniausiai nemini) perjimas prie rinkos ekonomikos beveik be ilyg atitinka neoliberalj didiojo sprogimo kanon. Lietuvos ir Latvijos ekonomins reformos taip pat daugma atitinka oko terapijos scenarij. Lietuvoje jis buvo ypatingas tuo, kad prasidjo nuo privatizacijos, o makroekonomin stabilizacija buvo atidliojama (r. 20.3 ir 21.12). Taiau Lenkijoje kain liberalizacija buvo derinama su grieta darbo umokesio augimo kontrole: mons, kuriose darbo umokestis augdavo spariau, negu tam tikru procentu nuo infliacijos tempo, turdavo mokti baudas. O svarbiausia Lenkijoje kartu su kain makroekonomine stabilizacija ir liberalizacija nebuvo vykdoma stambi ir vidutini moni privatizacija. J ublokavo kaip jokioje kitoje pokomunistinje alyje stiprus darbinink (vis pirma Solidarumo profsjungos) pasiprieinimas vyriausybs siekiui kuo greiiau atsikratyti atsakomybs u valstybini moni veikl ir likim, kaip to reikalavo neoliberalieji ekspertai. Kadangi reformas vykdiusi vyriausyb buvo priklausoma nuo Solidarumo politins paramos, L. Balcerowicziui stambij moni privatizacij teko atidti. iuo atvilgiu rinkos reform scenarijus Lenkijoje buvo prieingas lietuvikajam, kur vietini reform architekt vaizdinius apie kapitalizm stipriausiai veik ikikolkinio kaimo reminiscencijos ir auktyn galva apverstos marksistins-leninins politins ekonomijos schemos. Kadangi pagal jas komunizmas tai vis pirma privaios gamybos priemoni nuosavybs panaikinimas, tad reform architektai Lietuvoje svarbiausiu dalyku kapitalizmui atkurti laik valstybins ir ypa kolkins nuosavybs privatizacij. Kartu jie man sunaikin ir komunistins nomenklatros galios ekonomin pagrind (i tikrj tos nomenklatros atstovai geriausiai pasinaudojo privatizacijos atvertomis galimybmis). Lenkijoje privatizacija buvo pradta vykdyti jau valdant Lenkijos ekskomunist vyriausybei, kurios finans ministru tapo kitas garsus pokomunistins ekonomins transformacijos teoretikas ir praktikas Grzegorzas Kolodko, kritikuojantis savo pirmtak u ok be terapijos. G. Kolodko nuosekliai gina alternatyvi laipsnik perjimo prie rinkos ekonomikos strategij. Btent jai (tai yra savo paties vyriausybs valdymo metais vykdytai ekonominei politikai) jis priskiria Lenkijos ekonominio stebuklo nuopeln (r. Kolodko 2000). Dviej Lenkijos ekonomins reformos tv L. Balcerowiciaus ir G. Kolodko ginas, kas vyko Lenkijoje: oko terapija ar palaipsns reformos, ir kurio i j politika labiau prisidjo prie Lenkijos reform skms, dar nebaigtas (r. Orenstein 2001). Kritikuodami Lenkij u nepakankamai nuosekli oko terapijos politik, tarptautini finansini organizacij ekspertai pavyzdiu jai ir kitoms pokomunistinms alims tuo metu kl greit ekin privatizacij ekijoje, kuri buvo vykdyta ir Lietuvoje. Taiau jau 1996 m. ekijoje kilo ekonomin kriz, kurios viena i prieasi buvo silpna, savinink
364
neatliekama moni veiklos kontrol. Dabar jau ekijos ekonomines neskmes neoliberalieji ekspertai aikino nepakankamai nuosekliu ir rytingu oko terapijos priemoni vykdymu, paskelbdami Vaclavo Klauso ekonomines reformas netikra oko terapija ir velgdami joje anksiau kakodl nepastebtus paslptus laipsnikumo bruous. Taip pat oko terapijos daktarai aikina jos neskm Rusijoje, kur neoliberalias reformas 1992 m. pradjo vykdyti Jegoro Gaidaro vyriausyb. Po ilg konvulsij jos baigsi 1998 m. krize, sulugdiusia didiulmis pastangomis stabilizuot Rusijos rubl. Dl jos Rusija taip ir neperjo nuo POK RAK, bet pasuko valstybinio monopolistinio kapitalizmo linkme. Ir ia oko terapija buvo paskelbta nepakankamai rytinga, ir todl neskminga. Ar ie retrospektyvs oko terapijos daktar argumentai, aikinantys jos neskmes, yra pagrsti? oko terapijos efektyvumui vertinti labai svarbus tas faktas, kad galima nurodyti vien perjimo prie rinkos ekonomikos atvej, kurio nei radikalus (okinis) pobdis, nei jo rezultat suboptimalus pobdis nekelia abejoni. Tik Ryt Vokietijoje radikali institucins transformacijos strategija buvo nuosekliai gyvendinta (Pickel and Wiesenthal 1997: 17). Suvienijant abi Vokietijas, Ryt Vokietijos ekonomin erdv buvo tiesiog jungta Vakar Vokietijos, o kartu ir Europos Sjungos, rink. Rezultatas Ryt Vokietijos ekonomikos katastrofa: per dvejus metus nuo Vokietijos susivienijimo pramons gamyba smuko iki 27% 1989 m. lygio, o nedarbas daugelyje region iaugo iki 30%, kaip visoje Vokietijoje buvo A. Hitlerio atjimo valdi ivakarse (Windolf 2001: 396). Ryt vokieiai tiesiog nustojo pirkti savo pramons gaminamas prekes, o pirko Vakar Vokietijos firm produkcij, upldusi alies rink. Transformacinis nuosmukis Ryt Vokietijoje buvo kur kas gilesnis, negu kitose Vidurio Europos alyse ir netgi Rusijoje. Tiesa, dl to didiosios daugumos Ryt vokiei pajamos nenukentjo, nes jie galjo gauti bedarbi paalpas, daug kam leidianias pragyventi netgi geriau negu iki susivienijimo. Nors Ryt Vokietijos ekonomikos nuosmukis buvo daug didesnis u t, kur patyr Lenkijos, Lietuvos ar Rusijos ekonomika, didij dal jo kat sumokjo ne Ryt, bet Vakar vokieiai, apsidj papildomais mokesiais. Taiau ar dl to Ryt vokieiams galima tik pavydti? Nepaisant didiuli investicij, atotrkis tarp Ryt ir Vakar Vokietijos ilieka. Nors darbo umokestis Ryt Vokietijos monse yra maesnis, jos vis dar maiau efektyvios ir konkurencingos u Vakar Vokietijos pramon (Funke and Rahn 2002). Prajus daugiau negu deimtmeiui nuo transformacijos pradios, kai kurie analitikai rao apie ilgalaik struktrin Vokietijos socialin-ekonomin problem, panai Italijos, kur niekaip neveikiamas socialinio ir ekonominio lygio atotrkis tarp iaurs ir Piet Italijos (r. Schmidt R. 2007). Ryt Vokietijos atvejo reikm galima paaikinti ir tokiu mintiniu eksperimentu: sivaizduokime, kad nuo 1992 m. sausio pirmos dienos Lietuv 51-os valstijos teismis savo sudt prim Jungtins Amerikos Valstijos, o visas bent kiek atsakingesnes pareigas valstybs valdymo aparate perm isiilgt tvyn pagaliau sugr dori, siningi ir visaip kitaip
IV DALIS
365
geri Amerikos lietuviai, pakeisdami sovietizmo dvasia persismelkusius vietinius lietuvius, kuriems u bent kiek atsakingesni vadovaujani pareig praradim buvo kompensuota dosniomis bedarbi paalpomis. Amerikos lietuviai taip pat um ir visas teisj bei nors kiek atsakingesnes teissaugos aparato darbuotoj vietas. Autorius rizikuoja teigti, kad Ryt Vokietijos patirtis rodo, jog tokiu atveju Lietuvos ekonomikos transformacinis nuosmukis nebtinai bt buvs maesnis u faktikai patirtj, o ekonomika nebtinai bt pradjusi atsigauti greiiau, negu tai faktikai atsitiko. Reikalas tas, kad tokie geri atvykliai naujoje aplinkoje orientuotsi nedaug adekvaiau u ateivius i Marso ar Mnulio. Pai geriausi ketinim vedami, jie danai priimt sprendimus, kurie dl jiems neinom vietini aplinkybi itin danai turt netikt, destruktyvi pasekmi. Tokios danai bdavo ir tarptautini finansini organizacij ekspert ablonini rekomendacij pasekms. O kita vertus, galima nurodyti bent dvi Ryt ir Vidurio Europos alis, kuriose perjimas prie rinkos ekonomikos vyko ne pagal oko terapijos receptus, taiau priklauso prie t atvej, kurie laikomi skmingais ta prasme, kad jo metu ekonomikos nuosmukis buvo palyginti nedidelis, trumpas, o socialiniai perjimo katai (nedarbo ir skurdo lygis bei pajam nelygybs pokyiai) palyginti nedideli. Tai Vengrija ir Slovnija, kuriose vidin ir iorin liberalizacija vyko keliais ingsniais. i ali (ir Lenkijos, kurios reform strategijos pobdis yra ginijamas) pavyzdiais pasiremia neoliberaliosios oko terapijos kritikai palaipsni reform alininkai, i kuri pats garsiausias yra buvs Pasaulio banko vyriausias ekonomistas Josephas E. Stiglitzas (1999; 2002; r. taip pat Amsden, Kochanowicz, and Taylor 1994; Pereira, Maravall, and Przeworski 1993; Poznanski 1995, 1996 ir kt.). Skirtingai nuo neoliberalij oko terapijos daktar, kuri idealas yra laisvosios rinkos kapitalizmas, dauguma palaipsninink yra socialdemokratai, j politinis ekonominis idealas yra socialin rinkos ekonomika arba socialinis kapitalizmas, kaip bdinga daugeliui Europos ali RAK atmaina (r. 17.3). XX a. pradioje socialdemokrat ir komunist keliai isiskyr diskutuojant keli i kapitalizmo socializm (kurio, kaip programinio tikslo, socialdemokratai tuo metu dar neneig), lyginamuosius privalumus. Komunistai (bolevikai) buvo revoliucionieriai, o socialdemokratai reformistai (ar socialreformistai, nes buvo u perjim prie socializmo palaipsni reform keliu). Socializmui lungant, bolevik vaidmuo atiteko neoliberalams, o socialdemokratams liko j prastas reformist vaidmuo. socialdemokratinius idealus orientuot rinkos reform ekspert nuomone, dl anksiau aptart struktrini deformacij komandinse administracinse ekonomikose nuosmukis pokomunistinse alyse buvo neivengiamas. Taiau oko terapijos politika j ne sutrumpinusi ir suvelninusi, bet, atvirkiai, utsusi ir pagilinusi. Daugelio palaipsninink pairos rinkos transformacijos klausimais remiasi heterodoksini iuolaikins ekonomikos srovi vadinamosios evoliucionistins ir institucionalistins ekonomikos idjomis. Bendras j bruoas yra prielaidos apie mogikj veikj tobul racionalum atmetimas.
366
Evoliucionist poiriu, sprendimai, kurie yra regimai optimals tam tikromis slygomis, nra individualaus racionalaus pasirinkimo padarinys, o veikiau ilgos, natralios atrankos produktas. Taiau ta atranka gali veikti tik santykikai stabilioje aplinkoje, nes jos esm yra ta, kad tie atsitiktini paiek (mginim ir klaid) metodu rasti sprendimai, kurie pasirod skmingi, yra kartojami ir toliau, perimami (mgdiojami) kit veikj, o nedav laukiamo rezultato atmetami. Jeigu aplinka yra labai nepastovi, trksta laiko natraliai optimali sprendim atrankai. Institucionalistai neneigia, kad tam tikromis slygomis mons gali veikti racionaliai neoklasikins ekonomikos teorijos prasme. Tas slygas sukuria rinkos institucijos, kurios (kaip ir bet kokios institucijos) savotikai kompensuoja mogaus ribot racionalum suteikdamos apibrtum pasirinkimo situacijoms. Institucijos yra taisykls, kurios yra bendro inojimo dalis. Jos ir paveria netikrum dl kit veikj elgesio apskaiiuojama rizika, galindamos mones veikti maksimizuojant savo naud. Netikrumo slygomis racionals veikjai yra link ne maksimizuoti naud, bet veikti pagal maksimino taisykl rinktis veiksmus, kurie nepalankiausiu atveju leist ilikti. Kol nra rinkos institucij ir j duodamo tikrumo, visos kitos reformos negali garantuoti t rezultat, koki i j laukiama. Svarbia netiktai gilaus ir ilgo transformacinio ekonominio nuosmukio prieastimi jie laiko ekonominio gyvenimo dezorganizacij, kuri sukl staigs ligi tol galiojusi aidimo taisykli pokyiai. Ir centralizuotoje planinje ekonomikoje gamyba yra pagrsta labai plaiu ir sudtingu darbo pasidalijimu, kurio funkcionavim utikrina j dalyvi sukauptas organizacinis kapitalas. J i dalies sudaro socialinis kapitalas (dalyvi tarpusavio pasitikjim utikrinantys socialiniai ryiai, kylantys i j ankstesnio bendradarbiavimo istorijos), o i dalies mogikasis kapitalas skmingai veiklai tam tikro tipo aplinkoje reikalingi gebjimai ir gdiai. Antai socialistinse monse nebdavo marketingo, arba pardavim, skyriaus, nes jos gamindavo produkcij, kuri reikdavo patiekti plano numatytiems partneriams. Utat jos turdavo didelius tiekimo skyrius. Juose dirbdavo mons, kurie turdavo utikrinti, kad plano numatyti tiekjai nevluot pristatyti aliav arba tarpini produkt, arba kakur imuti ar suorganizuoti neplanuot, bet planui vykdyti btin itekli, atsargini dali ir t.t. Tai danai bdavo labai versls mons, taiau tai buvo visai kitoks verslumas nei tas, kuris atnea skm rinkos ekonomikos slygomis. Staigiai pasikeitus ekonominei aplinkai, j gdiai ir ryiai staiga pasidar nebereikalingi, tuo tarpu kai specialist, mokani surasti pirkjus ir su maksimaliu pelnu parduoti produkcij, mons tiesiog neturjo. Gradualistai teig, kad palaipsn transformacija sudaro slygas gyti naujo organizacinio kapitalo be ekonomini nuostoli, kuriuos sukelia turimo organizacinio kapitalo nuvertjimas. Palaipsn liberalizacija reikia, kad nuo valstybinio reguliavimo ilaisvinamos ne vienu metu visos, bet tik dalis kain, vliau palaipsniui mainant valstybs tebereguliuojam kain skaii. Kai kurios kainos gali bti tik padidintos, paliekant valstybin j reguliavim, ir tik vliau paleidiamos laisvai plaukioti. Taip
IV DALIS
367
pat palaipsniui vykdomas usienio prekybos dereguliavimas, tolydio mainant eksporto ir importo muitus, siaurinant preki, kurioms eksportuoti ir importuoti btinos licenzijos, rat. oko terapijos alininkai prietarauja, kad valstybinis kain bei usienio prekybos reguliavimas sukuria dirbtinius kain skirtumus, o kartu erdv rentos paiekoms (politiniam kapitalizmui). Atsirads ankstyvj laimtoj sluoksnis (r. 12.4) toliau deds pastangas uvilkinti reformas, kad ie rent altiniai ilikt kuo ilgiau. Palaipsnininkai atsako, kad gal gale n viena pokomunistin alis (netgi Estija) netaik vis kain reguliavimo ir subsidij panaikinimo. Reguliuojamos ir subsidijuojamos iliko ne tik toki paslaug ir preki, kuri gamintojai ir tiekjai buvo natrals monopolistai, kainos, bet ir kai kuri politikai svarbi (daugeliu atveju ir viena, ir kita sutapdavo) vieojo transporto ir komunalini paslaug, elektros, duj kainos. Kaip jau buvo sakyta (11.3), udaroje ekonomikoje vidin liberalizacij gamintojai inaudoja taip, kad keldami kainas gaut monopolisto arba oligopolisto rent. oko terapijos alininkai geriausiu vaistu laiko tuo paiu metu vykdom iorin liberalizacij. Tuo tarpu palaipsnininkai pabria, kad i tendencij gali neutralizuoti ir aktyvi valstybs antimonopolin politika, kuri gali i dalies atstoti iorin liberalizacij. okins iorins liberalizacijos slygomis lunga (bankrutuoja) ir daugelis potencialiai gyvybing moni, nespjusi atnaujinti savo organizacin kapital bei gyti gebjim, reikaling konkuruoti su usienio firmomis, utvindaniomis staiga atsivrusi nauj rink savo produkcija. Negyvybing moni bankrotas ekonominiu poiriu yra pozityvus reikinys, nes ilaisvina iteklius (darbo jg ir gamybin infrastruktr) j produktyvesniam inaudojimui. Taiau tokiam naujam panaudojimui reikalingos ir naujo kapitalo investicijos, kuri yra tiesiog per maai, kai vienu metu bankrutuoja daug moni. Ilaisvinama daugiau nauj itekli, negu esama kapitalo ir vadybini bei antreprenerik gebjim pasila leidia juos produktyviai inaudoti. Btent todl ekonominis nuosmukis bna gilesnis bei trunka ilgiau, negu palaipsns liberalizacijos atveju. Ilaisvinti itekliai lieka be paklausos ir yra tiesiog sunaikinami arba sunyksta. Kalbant J. A. Schumpeterio terminais, transformacija tampa tiesiog turto naikinimu, o ne krybiku naikinimu (r. 16.4). Ironika, kad modernioji utopins socialins ininerijos kritika buvo nukreipta prie bolevik bd pereiti nuo kapitalizmo prie komunizmo, o oko terapija mgino panaudoti tuos paius principus perjimui atvirkia kryptimi. Viskas yra beveik taip, lyg daugelis Vakar patarj manyt, jog bolevikai tiesiog naudojo neteisingus vadovlius, o ne klaiding poir. sidj teisingus vadovlius portfelius, rinkos bolevikai galjo skristi posocialistines alis ir pritaikyti taiki Lenino metod versij prieingam perjimui gyvendinti (Stiglitz 1999: 20). Sutikdami su radikalios strategijos alininkais, kad nei efektyvus ekonomikos veikimas, nei stabilus jos augimas nra manomas didels infliacijos, o tuo labiau hiperinfliacijos slygomis, nes didel infliacija nuslopina kain signalus apie lyginamj itekli vert,
368
reformistai palaipsnininkai nelaiko infliacijos absoliuiu blogiu, sakydami, kad infliacija yra neivengiama ekonomikos augimo pasekm. J nuomone, grieta monetarin politika yra veiksnys, kuris padidina potransformacinio ekonomikos nuosmukio gyl ir j dirbtinai utsia. Kita pamoka yra ta, kad antiinfliacins politikos tikslai neturt bti pernelyg ambicingi ir turt bti pasverti sumajusios produkcijos/nedarbo katais: atlygis, kur gauname u infliacijos sumainim nuo 100 iki 10 yra kur kas didesnis u t, kur gauname, j toliau maindami nuo 10 iki 1 (Rosati 1993: 245). Palaipsnininkai teikia pirmenyb privatizacijos kokybei prie jos temp. Jie mano, kad optimali reform seka yra tada, kai ji prasideda nuo institucinio-organizacinio karkaso, kuris btinas rinkos ekonomikai funkcionuoti, sukrimo. T karkas sudaro teisini akt, reguliuojani vairias rinkos santyki sritis (pavyzdiui, bankininkyst, fond bir, draudimo bendrovi veikl) kodeksai, ir atitinkamos institucijos (komerciniai bankai, biros, draudimo bendrovs), kuri planinje-administracinje ekonomikoje tiesiog nebuvo. Rinkos institucij sukrim arba atkrim jie laiko pagrindine reformos slyga, nes tik jos galina netikrum, kur sukelia senj valstybinio socializmo ekonomini institucij gritis, transformuoti apskaiiuojam rizik, o tai padaro galim racionali ekonomin veikl. J. Stiglitzo pavyzdiu, ironikai apraant rinkos reformas marksistiniu odynu, palaipsni reform ir oko terapijos alinink nesutarimus galima bt apibendrinti taip: oko terapijos alinink poiriu, ijimo i komunizmo metu gamybins jgos smuko duobn todl, kad reformos buvo vykdomos negreitai ir neradikaliai. Dl to es iliko daug senj, socialistini, gamybini santyki liekan, kurios stabd ir slopino nauj, paangi, kapitalistini, gamybini santyki atsiradim ir sitvirtinim. Palaipsninink poiriu, ta duob atsivr todl, kad atgyvenusi gamybini santyki pakeitimas buvo per greitas: kapitalistini gamybini santyki formavimosi proces, kuris j tvynje Vakar Europoje truko imtmeius, rinkos bolevikai pamgino suspausti dvejus trejus metus.
12.4.
Pokomunistins transformacijos keli tipai
Kas gi teisus reformist palaipsninink ir oko terapijos alinink gine? Ar teiss palaipsnininkai, kai teigia, kad alyse, kurios vykd oko terapij (pavyzdiui, Rusija), ekonomin recesija, kuri apskritai buvo neivengiama, bt trukusi trumpiau ir nebt buvusi tokia gili, jeigu kapitalizmas bt buvs kuriamas palaipsni reform keliu, pradedant nuo makroekonomins stabilizacijos ir rinkos institucij krimo, palaipsniui vykdant liberalizacij, o stambisias mones privatizuojant reform pabaigoje? Vertinant laipsniko ir okinio pokomunistins transformacijos keli poveik gerovei klaidina ios diskusijos dalyvi prielaida, kad t keli buvo tik du gradualistinis ir okoterapinis. Kaip pamginome parodyti 11 skyriaus antrame skirsnyje, i tikrj t keli buvo kur kas daugiau. Priklausomai nuo to, kiek pokomunistins transformacijos aspekt iskiriame, galime iskirti ir daugiau ar maiau pokomunistins transformacijos keli, kuri
IV DALIS
369
kiekvien apibria tam tikra tuos aspektus apibdinani kintamj veri kombinacija. Palaipsnio ir revoliucinio komunistins ekonomins sistemos likvidacijos bdo perskyra yra tik viena i daugelio transformacijos kelio apibri. Tai nereikia, kad visos jos yra vienodai svarbios. Aib logikai galim ijimo i komunizmo keli galime redukuoti kelis tipus (r. 5.4). Redukcijos bdo, t.y. tipologijos, pasirinkimui didiausi reikm turi klausimas, kokios kintamj veri kombinacijos daniausiai pasitaiko faktikai egzistuojaniuose ir todl empirikai stebimuose pokomunistins transformacijos atvejuose, kuri vairov aprpia tik nedidel logikai galimos pokomunistins transformacijos atvej vairovs poaib.95 Svarbiausia perskyra iame poaibyje yra ta, kuri skiria skmingus ir neskmingus pokomunistins transformacijos atvejus, kai skm reikia RAK ir liberalios demokratijos sukrim. Net jeigu (kaip tikjosi Vakar ekspertai, rekomendav visoms pokomunistinms alims oko terapij) oko terapija visais atvejais bt garantavusi skm, o palaipsns ekonomins reformos bt usibaigusios neskme, oko terapijos (ar didiojo uolio) ir palaipsni reform perskyra bt tik antra pagal svarb. Kaip parodme ankstesniame skirsnyje, taip nra: kai kuriose pokomunistinse alyse (Rusijoje, Ryt Vokietijoje) oko terapija buvo neskminga, tuo tarpu kai kuriose kitose (Slovnijoje, Vengrijoje) RAK ir liberalij demokratij atved ir palaipsns reformos, kurios daugeliu kit atvej ved POK arba valstybin kapitalizm. Turint galvoje paskutinij dviej knygos dali problematik, verta jau ia paymti, kad alyse, skmingai (tranzitologine prasme) vykdiusiose palaipsnes reformas, susiformavo ekonomin sistema, labiau panai Vakar alyse egzistuojant socialin (koordinuot) RAK, tuo tarpu oko terapijos padarinys buvo ekonomini institucij konfigracija, labiau primenanti liberalij RAK atmain. Klausimui apie pokomunistins transformacijos skms slygas kur kas svarbesn perskyra tarp t ali, kuriose vyko antikomunistins revoliucijos ir sigaljo imitacin bei restitucin orientacija, ir t, kur iliko autoritarinis reimas arba demokratizacija vyko reformomis i viraus, isaugant valdi ekskomunist rankose, o vieajame diskurse dominavo kontinuacin arba inovacin orientacija. Beveik visos pirmosios grups alys skmingai plauk RAK ir liberaliosios demokratijos uost, nors vienos pasirinko palaipsni reform, o kitos oko terapijos marrut. Vienintel iimtis yra Rusija (Ryt Vokietij nuo ekonomins katastrofos igelbjo Vakar Vokietija, kuri t katastrof ir sukl). Antros grups alis galima suskirstyti tris pogrupius. Pirmam priklauso tos, kuriose sitvirtino autoritariniai politiniai reimai, o planin-administracin ekonomikos sistema buvo transformuota valstybin kapitalizm (Baltarusija, Turkmnija, Uzbekija). Jose dominavo kontinuacin orientacija: valdantieji elitai rinkos reformas vykd ne tik palaipsniui, bet ir konservatyviai, siekdami isaugoti i senosios sistemos kuo daugiau, o atskirus jos aspektus pertvarkydami rinkos ekonomikos dvasia tik dl forsmaorini (neveikiam)
95
Tai nereikia, kad dmesio neverti ir kai kurie tikrovje realiai nepasitaik atvejai. Tai vis pirma tam tikri ribiniai atvejai logikai galim erdvje, kurie gali bti tapatinami su M. Weberio idealiaisiais tipais (r. 5.4).
370
aplinkybi. ios alys tiek nedaug tenutolo nuo pradinio tako, kad j ijimo i komunizmo negalima laikyti negrtamu, nes tarp valstybinio kapitalizmo, kuris yra j dabartin ekonomin santvarka, ir valstybinio socializmo tarpini grandi (kaip mok dar V. Leninas) nra. Atsakydami kritik, kad nra paangos gyvendinant liberaliosios demokratijos vertybes, Vidurins Azijos ali ir Baltarusijos vadovai apeliuoja Kinijos pavyzd, kur reformos vyko autoritarinio reimo slygomis ir atved nauj originali RAK atmain (jos tipologinio savitumo klausimas ioje knygoje nesvarstomas, nes jos kontrai dar nra iki galo irykj).96 Tokie argumentai yra nepagrsti, nes Kinijos reformoms bdinga visai kitokia inovacin orientacija, kuriai pasireikti erdv atvr sinizuoto marksizmo (maoizmo) diskreditacija kultrins revoliucijos metais. Kinijoje i orientacija remiasi ir naudojasi kin civilizacins tradicijos kultriniais itekliais. Tuo tarpu kito iskirtinio pokomunistins transformacijos atvejo Slovnijos, kur ne tik RAK, bet ir liberalioji demokratija buvo sukurti be antikomunistins revoliucijos politikoje, tranzitologin skm galima aikinti krybiku kai kuri jugoslavikojo savivaldos komunizmo tradicij pritaikymu. Apie inovacin pokomunistins transformacijos, kuri Slovnijoje vyko valdant ekskomunistams, orientacij galima kalbti ne tik dl santykinio ios alies vieojo diskurso imuniteto neoliberalioms idjoms, bet ir dl institucini inovacij ne tik ekonomikoje (originali privatizacijos strategija), bet ir politins sistemos reformoje (antai Slovnijos politinje sistemoje konstitucikai tvirtinti tam tikri neokorporatizmo, kuris daugelyje kit liberalij demokratini ali praktikuojamas neformaliai, elementai).97 Be io komunist ir ekskomunist valdom, bet inovacikai orientuotas palaipsnes reformas vykdiusi ali pogrupio, antroje grupje galima iskirti ir treij, kur dalins reformos atved POK ir pusin autoritarizm ar neliberali demokratij (apie ias svokas r. 15.4). Pirmaisiais transformacijos metais i ali politinis reimas buvo nekonsoliduota demokratija, arba pusiau demokratija, antiekskomunistin opozicija galjo atvirai veikti. Kai kuriose alyse ilgainiui ji netgi istm i valdios ekskomunistus. Tai Bulgarija, Rumunija, Moldova, Ukraina, Gruzija, Armnija, o su tam tikromis ilygomis ir Azerbaidanas
96
97
Be to, tada dar labiau reikt padidinti ios knygos apimt. Kadangi Kinija, lietuvi skaitytojui kur kas maiau pastama u Ryt ir Vidurio Europos alis, yra didiul alis su dideliais skirtumais tarp atskir savo region, pokomunistinio kiniko RAK tipologinei analizei reikia atskiros monografijos. Reikt Kinijos lyginim ne tik su JAV ir Europos, bet ir su kitomis azijinio RAK alimis, o tai dar labiau komplikuoja udavin. Teiginiui, kad antikomunistins revoliucijos (ar bent refoliucijos; r. 14.2) Slovnijoje nebuvo, reikia tam tikr ilyg, nes lemiamais ekonomini reform metais Slovnij vald ekskomunisto prezidento ir plaios, bet trapios ,antikomunistini partij sudarytos, vyriausybs tandemas. Toks tandemas tuo metu buvo nesivaizduojamas kitose pokomunistinse Europos alyse, kur politik pirmaisiais transformacijos metais paenklino (kaip tada atrod) nesutaikom ekskomunistini ir antikomunistini politini jg konfrontacija. Apie Slovnij isamiau r. 21 sk.
IV DALIS
371
bei Kazachija. oko terapijos alininkai ias alis nurodo kaip atvejus, kurie rodo laipsnikos rinkos reform strategijos pratingum, nes jose transformacin recesija buvo giliausia ir truko ilgiausiai. I tikrj valdi atjusios ekskomunistins vyriausybs skelbsi vykdanios palaipsn perjim prie rinkos ekonomikos. Taiau realioje j ekonominje politikoje neaptinkame dviej esmini palaipsni reform strategijos element nedelsiamos makroekonomins stabilizacijos, kurios tikslas bt sumainti metin infliacij iki 1415% (bet ne iki nulio, kaip liepia siekti neoliberalai) ir rinkos ekonomikos institucij krimo, po kurio eit privatizacija. i ali ekskomunistins vyriausybs tiesiog atidliojo reformas, o jas vykdyti pradjo nuo dalins liberalizacijos ir selektyvios privatizacijos, danai tiesiog oportunistikai reaguodamos vien ar kit vidaus ir iors jg spaudim. Iorins jgos buvo tarptautins finansins organizacijos, o vidaus politiniai kapitalistai oligarchai: veikjai, kurie pirmieji sugebjo pasinaudoti savo interesais pirmosiomis reformomis skaitant (ypa buvusioje Soviet Sjungoje) ir tas, kurios buvo vykdytos dar iki komunizmo lugimo. iai politikai apibdinti geriau tinka ne palaipsni, potruputini (gradual, incremental), bet Joelio S. Hellmano silomas alik dalini reform (partial reforms) politikos pavadinimas (r. Hellman 1998).98 Tai bt ketvirtasis kapitalizmo restauracijos kelias, kuris ias alis kartu su Rusija, kurioje oko terapija patyr neskm, atved POK. K tik idstyt pokomunistins transformacijos keli tipologij grafikai apibendrina pav. 12.5. Iorikai alik dalini reform politikos kelias yra panaus laipsnik rinkos reform keli. Tuo ir naudojasi oko terapijos alininkai, neigdami maiau skausming socialdemokratin alternatyv neoliberaliajam revoliuciniam kapitalizmo restauracijos keliui. Taiau vis dlto alik dalini reform politikos kelias yra atskiras ijimo i komunizmo kelias, kurio skirtum lemia btent pradinio tako pobdis bei reform nuoseklumo stoka. Jos vyksta zigzagais, reaguojant prietaringus vidaus ir iorini jg impulsus. Jau padarytos reformos ataukiamos, paskui vykdomos i naujo; grietos fiskalins politikos tarpsnius keiia liberalesni, vl sukantys infliacijos smagrat; priimtos liberalizacijos priemons ataukiamos, vl vedant valstybin kain reguliavim ar importo bei eksporto licenzijavim; privatizuota nuosavyb renacionalizuojama ir pan. Tokia trkiojanti (angl. stop-go) reform eiga yra bdingas alik dalini rinkos reform kelio, i komunizmo atvedanio POK, bruoas. Ten, kur pirmuosiuose laisvuose rinkimuose nugaljo antikomunistins jgos, marketizacijos ir demokratizacijos nesuderinamumas, kurio taip bijojo oko terapijos daktarai, ir rekomendavo prezidentin demokratij, kaip optimali ieinanios i komunizmo visuomens politins organizacijos form (r. 11.4), nepasireik (r. Fish 1998; Bunce 1999a;
98
Anglikame t reform pavadinime (partial market reforms) slypi odi aismas, nes partial reikia ne tik dalinis, bet ir alikas. ios dalins reformos buvo alikos, nes daliai j apimtj sukr galimybes gauti rent kit sskaita, arba taip ikreip rinkos mechanizmo veikim, kas jis veik ne vis gyventoj, bet tik tam tikros irinktj grups naudai.
372
Neoliberalus RAK; konflikto (maoritarin) demokratija (?)
Socialinis RAK; konsenso demokratija (?) Valstybinis monopolistinis kapitalizmas (V. Putino Rusija)
Racionalus antreprenerikas kapitalizmas (RAK)
Politinis oligarchinis kapitalizmas (B. Jelcino Rusija, Ukraina, Kazachija)
Palaipsns inovacins ekonomins ir politins reformos
Valstybinis kapitalizmas (Baltarusija, Uzbekija) alikos dalins imitacins ekonomins reformos (Ukraina, Vidurins Azijos alys, Bulgarija iki 1997m.; Rumunija iki 1996 m.)
Skminga (Baltijos alys, ekija, Lenkija (?)) Neskminga (Rusija) Palaipsns imitacins ekonomins reformos (Vengrija, Lenkija (?), Slovakija (?))
Palaipsns konservatyvios ekonomins reformos
oko terapija
Inovacin orientacija (Kinija, Slovnija, Vietnamas )
Kontinuacin ir restauracin orientacija (Ukraina, Baltarusija, Vidurins Azijos alys, Bulgarija iki 1997m.; Rumunija iki 1996 m.)
Revoliucija arba refoliucija politikoje; Valdia atitenka antikomunistams; imitacin arba restauracin orientacija
Reforma, refoliucija, komunistinis arba pokomunistinis autoritarizmas politikoje; valdioje ekskomunistai arba komunistai reformistai
12.5 pav. Pokomunistins transformacijos keli tipologija
1999b; 2000; 2001). Prieingai, galima kalbti apie Vidurio Europos ir Baltijos alyse pasireikus j sinergetin efekt: demokratizacija sudar slygas, kuriomis rinkos reformos greiiau dav pozityvi makroekonomini rezultat, o rinkos reformos spartino demokratijos konsolidacij (r. 14.1). io sinergetinio efekto mechanizm atskleidia Joelis S. Hellmanas (1998). Prieingai negu man marketizacijos ir demokratizacijos nesuderinamumo tezs alininkai (r. 11.4 ir 14.1), didiausi pavoj pokomunistinms ekonominms reformoms sukl ne labiausiai nuo t reform nukentjusios grups (netek darbo darbininkai, pensininkai, menkai finansuojam valstybini staig darbuotojai) ir socialins kategorijos. Rinkos reformoms labiausiai prieinosi j ankstyvieji laimtojai tie, kurie pirmieji sugebjo gauti i j naudos, kai privatiems asmenims buvo leista usiimti ekonomine veikla.
IV DALIS
373
Tai asmenys, kurie pirmieji gavo eksporto arba importo licenzijas, steig firmas, teikianias vis dar valstybinms monms tarpininkavimo paslaugas, o sisukus infliacijai galjo gauti bank (kuri dauguma tebebuvo valstybiniai) kreditus. J pajam altinis buvo monopoliniai pelnai ir rentos, kurias sukuria iliekantis kain reguliavimas, vykdomas neva dl labiausiai socialiai paeidiam sluoksni apsaugos, ir iliekantys barjerai, skiriantys vidaus rink nuo usienio rink, ir sudarantys slygas pelnytis i kain arbitrao. Tose alyse, kur politin valdia liko ekskomunist rankose, tarp ankstyvj laimtoj buvo ypa daug komunistins nomenklatros atstov. Taiau tai nereikia, kad ta nomenklatra buvo principin rinkos reform prieinink. Nomenklatra kaip tik anksiausiai suprato neivengiam ir negrtam perjimo prie rinkos ekonomikos pobd. Be to, ne visa nomenklatra priklaus ankstyviesiems laimtojams ir turjo reali galimybi daryti tak vyki eigai. Daugiausiai laimjo kininkai. Ideologams rasti viet naujoje santvarkoje buvo kur kas kebliau. Tarp ankstyvj laimtoj buvo daug ir niekaip arba labai menkai su komunistiniu reimu susijusi asmen, kurie isiskyr antreprenerikais polinkiais ir gebjimais, pritaikydami juos tokioje veikloje, kuri susiklosiusiomis aplinkybms adjo daugiausiai pelno. Svarbiausia, kad nei ankstyvieji laimtojai su nomenklatrinmis aknimis, nei tie, kurie j neturjo, nebuvo suinteresuoti senosios santvarkos atkrimu ar isaugojimu, nes toks vyki raidos poskis bt reiks prichvatizuoto turto ir kit k tik gyt pranaum praradim. Nors daugumai pokomunistini ali gyventoj infliacija buvo blogis, sunaikins j santaupas, ir jie buvo suinteresuoti kuo greitesniu ir rytingesniu jos sustabdymu, egzistavo ir mauma, kuriai ji buvo pelno altinis, ir kuri todl buvo suinteresuota, kad nestabili pereinamoji ekonomikos bkl nusitst kuo ilgiau. Bankininkai, kurie laimjo i finansins liberalizacijos, buvo galinga jga, besiprieinanti makroekonominei stabilizacijai. Privaiais savininkais tap valstybiniai vadybininkai, kurie buvo didieji laimtojai i privatizacijos, neleido sukurti veiksming korporacini valdymo struktr ir tuo udels moni perstruktrinim, kurio labai reikjo. Kylantys finansiniai-pramoniniai konglomeratai, veikiantys naujai atsirandaniose vertybini popieri birose, panaudodavo savo gali ublokuoti keli engti rink naujiems aidjams. Nauji su mafija susij verslininkai, nepaprastai daug pasipeln i vidaus ir usienio prekybos liberalizacijos, trukd susiformuoti gyvybingai teisinei struktrai, palaikaniai rinkos ekonomik (Hellman 1998: 203). Kadangi ankstyvj laimtoj buvo mauma, jiems buvo kur kas lengviau organizuotis negu pralaimtojams. Ankstyvieji laimtojai sukaup savo rankose iteklius, galinanius kontroliuoti iniasklaid ir daryti tak politikams. Btent jie tapo bdingo pokomunistinms alims reikinio politins korupcijos svarbiausiais interesantais ir vykdytojais. Tai yra palanki siauroms interesant grupms sprendim pirkimas i valdioje esani politik. Vis i pranaum ir itekli paveikti politin proces neturjo plaiosios pralaimtoj mass. Svarbiausias, o daugeliu atvej (tai vis pirma pasakytina apie pensininkus)
374
vienintelis j galios iteklius buvo balsas, kuriuo jie, tiesa, galjo pasinaudoti tik kart per ketverius ar penkerius metus vykstanius rinkimus. Taiau j svoris ir vert priklaus nuo politinio proceso demokratizacijos masto. Ten, kur demokratizacija paeng toliau, ankstyvj laimtoj galimybs ginti savo interesus pakreipiant rinkos reformas sau tinkama linkme buvo santykikai maesns. Ten, kur demokratijos buvo daugiau, ankstyviesiems laimtojams buvo sunkiau paveikti viej nuomon per nuperkamas iniasklaidos priemones. Kadangi veikianios demokratijos slygomis iniasklaidos vairov atspindi dl valdios kovojani politini partij vairov, laisvai veikianti opozicija siekia inaudoti valdaniosios partijos nusiengimus vieajam interesui jai diskredituoti. Taigi didesnis vieumas slopina politin korupcij. Todl alyse, kur demokratizacija buvo nuoseklesn, ankstyvj laimtoj galimybs stabdyti ir ltinti reform proces buvo santykikai siauresns. alyse, kurios i pat pradi pasirinko radikalj oko terapijos keli, institucini utvar, sukuriani galimyb gauti rent, buvo maiau. Todl ia erdv, kurioje galjo suklestti ankstyvieji laimtojai, buvo siauresn, o laikas trumpesnis. Jie turjo maiau itekli daryti poveik demokratiniam procesui, o paios demokratijos konsolidacija buvo greitesn ir sklandesn. Tose alyse, kurios RAK jo palaipsni reform keliu (Vengrijoje ir Lenkijoje, kuri galima traktuoti kaip mir, ar tarpin, atvej), buvo daugiau rentos siekimo galimybi, kuriomis galjo pasinaudoti ankstyvieji laimtojai. Taiau ia politin korupcij slopino ir palaipsnms reformoms neleido isigimti dalines trys aplinkybs. Pirma, ia daugiau pareigybi valstybs aparate (ypa jo virutiniuose laiptuose) um ieiviai i antikomunistins opozicijos, nesusij su ankstyvaisiais laimtojais ieiviais i komunistins nomenklatros glaudiais socialiniais ryiais. Antra, iose alyse dl antikomunistins rezistencijos tradicij buvo stipri pilietin visuomen bei takinga vieoji nuomon. Treia, prieingai oko terapijos daktar rekomendacijoms, ios alys pasirinko parlamentins demokratijos form, kuri dl didesnio politinio proceso vieumo pasirod esanti atsparesn politinei korupcijai negu prezidentin demokratija, daniausia alyse, restauravusiose kapitalizm alik dalini reform keliu. ie du veiksniai apsaugojo palaipsni reform proces nuo isigimimo dalines reformas taip pat ir Slovnijoje, kur valdi lemiamu reform metu buvo pasidalij ekskomunistai ir antikomunistai (r. 21 sk.). Taigi toks palaipsni reform kelias buvo skmingas tik tuo atveju, jeigu reformas vykd vyriausyb, veikianti aktyvaus demokratinio politinio proceso aplinkoje, ir tik ten, kur gyvendinant neskmingus rinkos socializmo krimo projektus vis dlto buvo sukurtos kai kurios elementarios rinkos ekonomikos institucijos (pavyzdiui, komercin bankininkyst). Tokios alys buvo Lenkija, Vengrija, Slovnija (kitoms buvusios Jugoslavijos respublikoms savo privalum tinkamai inaudoti sutrukd karas). Ten, kur ijimo i komunizmo metu valdioje atsidr ekskomunistai, veik silpno demokratinio proceso (anksti rminto prezidentins demokratijos konstitucinmis formomis) slygomis, paskelbtos palaipsns
IV DALIS
375
reformos nuved alik dalini rinkos reform keliu, kuris labiausiai atitiko ankstyvj laimtoj interesus. Visikai netiktai prie politins korupcijos slopinimo labai prisidjo dar nekonsoliduotai pokomunistini ali parlamentinei demokratijai bdinga dana vyriausybi ir valdani partij kaita, kuri labai apsunkino mginimus paimti valstyb nelaisv. Tokie mginimai buvo skmingiausi kaip tik alyse, kurios pasirinko prezidentins demokratijos form. Ji daniausia valstybinio monopolistinio ir POK alyse (r. 11.3, 14.1). Btent politin korupcin valstybs pamim nelaisv kartu su paios oligarch ugrobtos valstybs nusilpimu, atvedusiu j prie lugimo krato, reikia laikyti ypa gilaus ir ilgo alik dalini reform politikos keliu nujusi ali ekonominio nuosmukio prieastimi. Tai buvo ir viena i keli (isamiau r. 12.5) oko terapijos neskms Rusijoje prieasi. teigin galima pagrsti, palyginus Rusijos (neskmingos oko terapijos atvejis), ali, jusi alik dalini reform keliu, ir ali, vykdiusi minimalias reformas (perjusi i komunizmo valstybin kapitalizm), makroekonomin dinamik kapitalizmo restauracijos laikotarpiu. Ir oko terapijos alinink, ir palaipsninink silomi recesijos prieasi aikinimai priimtini tik tuo atveju, jeigu jie pajgia paaikinti deviantin pokomunistinio valstybinio kapitalizmo ali atvej. Kaip rodo anksiau (12.2) pateikti duomenys, alyse, kurios vykd tik minimalias (nedaug kuo pranokstanias tas, kuri msi dar M. Gorbaiovas) rinkos reformas, ekonominis nuosmukis buvo maesnis, o jam pasibaigus ekonomika pasiek geresni rezultat negu POK ir netgi kai kuriose RAK alyse. Nors i ali ekonomin statistik reikia irti labai atsargiai, taiau ji rodo, kad i vis buvusios Soviet Sjungos ali transformacin recesija maiausiai paliet Uzbekij, o autoritarinje Baltarusijoje ji nebuvo daug gilesn u t, koki patyr liberalioji Estija (r. 12.1 pav.). oko terapijos apologetai iuos atvejus, netelpanius j koncepcij (kad radikalios reformos yra vienintelis bdas ieiti i komunizmo be ekonomins ir socialins katastrofos), aikina (kaip ir Kinijos bei Vietnamo atvejus) nepaprastai palankiomis pradinmis slygomis. Turkmnijos atveju tai pajamos i duj eksporto, nors priklausomyb nuo jo kartu yra ir ios alies ekonomikos Achilo kulnas: kai po 1998 m. Rusijos krizs duj importuotojai Rusijoje kelis mnesius negaljo sumokti u dujas, smuko ir ios alies ekonomika. Uzbekijos atveju tai aukso, paklausios pasaulinje rinkoje medvilns bei energetiniai itekliai, o taip pat atsilikimo pranaumai: skirtingai nuo europini sovietini respublik, Uzbekija nebuvusi socialistikai superindustrializuota, buvusi agrarin alis, todl ji (panaiai kaip Kinija ar Vietnamas) dar turjusi itekli ekstensyviam augimui. Taiau to niekaip negalima pasakyti apie ne itin turting gamtiniais itekliais Baltarusij. Ji priklaus prie labiausiai industrializuot sovietini respublik. Palyginti gerus Baltarusijos makroekonominius ir socialinius rodiklius priimta aikinti jos ypatingais santykiais su Rusija, utikrinusiais galimyb sigyti energetini aliav ir kit itekli u emesnes nei pasaulio rinkose kainas. Taiau is aikinimas neatsako klausim, kodl makroekonomi-
376
niai (iskyrus infliacij) ir socialiniai rodikliai buvo blogesni paioje Rusijoje, kuri vykd radikalias neoliberalias reformas (skaitant masin privatizacij, iklusi siaur oligarch grup), o Baltarusija suteik tik gana ribot laisv privaiai kinei veiklai ir tok pat ribot kins veiklos savarankikum valstybini moni vadovams. I vis io paradokso aikinim labiausiai tikina argumentas, kad svarbiausias pokomunistinio valstybinio kapitalizmo ali pranaumas (palyginti su POK alimis) buvo administracini valstybs pajgum isaugojimas (r. Popov 2000; 2007).99 Neturinti i pajgum valstyb negali pasiekti, kad vyriausybs sprendimai bt gyvendinami. Rusijoje ir daugelyje kit buvusi sovietini respublik ekonomin transformacij lydjo valstybs lugimas arba nusilpimas. Neoliberalieji socialiniai ininieriai, ipltoj oko terapijos doktrin, pervertino valstybini moni kuo skubesns privatizacijos reikm rinkos reform skmei. Ne tik Kinijos, bet ir Vidurio Europos ali patirtis parod, kad svarbiausias ekonomikos atsigavimo veiksnys yra naujai besisteigianios plyno lauko maos ir vidutins privaios mons (neturinios paveldto i komunistinio laikotarpio organizacinio kapitalo, trukdanio efektyviai veikti naujomis slygomis), o ne privatizuotos valstybins mons. Btent jos yra tas lokomotyvas, kuris itraukia ekonomik i duobs, utikrindamos didiausi BVP prieaugio dal. Ten, kur valstyb lugo ar nusilpo, nebuvo slyg tokioms monms masikai kurtis ir skmingai veikti. ia dominuojania kapitalizmo forma tapo POK, kuris ilg laik orientuodavosi rentos paiekas bei redistribucij, o ne naujo turto krim. Tik kai visos arba beveik visos tokios pelno siekimo galimybs buvo isemtos, jo veiklos sfer pateko ir gamybos organizavimas vis pirma aliav ir energetini itekli gavybos srityje, ir pagaliau prasidjo ekonomikos augimas. Kodl skminga smulkaus ir vidutinio verslo pltra priklauso nuo skvarbios ir pajgios valstybs isaugojimo? Klaidinga buvo neoliberal prielaida, kad rinka yra natrali daugelio veikj ekonomins veiklos koordinacijos forma, kuri savo privalumus atskleidia tuo geriau, kuo maiau jos veikim kiasi valstyb. J. Sachsas tik i dalies teisus, kai teigia, kad rinkos atsiranda, vos tik centrinio planavimo biurokratai uleidia joms lauk (Sachs 1994: xii). I tikrj be valstybs utikrinamos tvarkos gali veikti tik maos, lokalins rinkos. Didels, translokalins rinkos be valstybs dirbtinai sukuriam ir saugom institucini slyg skmingai veikti negali. Ten, kur valstyb yra silpna, t.y. nesugeba apginti nuosavybs teisi, utikrinti kontrakt vykdymo ir pan., ten liberalizacija, grieta monetarin politika ir privatizacija negali duoti t rezultat, koki i j buvo laukiama. Prieingai, tos reformos gali dar labiau nusilpninti ir dezorganizuoti valstybs aparato veikl. Taip, pavyzdiui, atsitinka, kai dl grietos makroekonomins stabilizacins poli99
Daugiausia dmesio susilauk Uzbekijos fenomenas: nepaisant nuolatinio tarptautini finansini organizacij barimo u j rekomendacij nepaisym bei niri prognozi, alies makroekonomin situacija atrodo visai neblogai. Tarp vis pokomunistini ali posovietinje erdvje Uzbekijos ekonomins transformacijos kelias labiausiai primena Kinijos keli i komunizmo. r. Pomfret 2000a; 2000b; Ranaweera 2003; Zettelmeyer 1998.
IV DALIS
377
tikos valstyb nebeturi itekli netgi savo minimalioms funkcijoms atlikti: pakankamai finansuoti policijos ir teissaugos organ veikl. Galima situacija, kai mokesi mainimas, kur rekomenduoja ekonomistai neoliberalai, ne maina, bet didina valstybs biudeto plaukas, taiau tik tokiu atveju, jeigu kartu stiprinami valstybs administraciniai pajgumai juos iiekoti. Maesni mokesiai kartu su geresniu fiskalini inyb darbu skatina verslininkus, veikianius neformaliame sektoriuje, savo veikl legalizuoti, ir todl biudeto plaukos padidja. Taiau Rusijoje ir alyse, kurios vykd alik dalini reform politik, spiral sisuko prieinga kryptimi. Reformos ia enkliai ir staigiai sumaino valstybs biudeto plaukas, ir valstyb nusilpo tiek, kad pasidar nepajgi vykdyti savo funkcijas, kuri reikia produktyviems rinkos santykiams utikrinti. Verslui svarbias nuosavybs apsaugos, sutari vykdymo prieiros paslaugas i valstybs paver nusikalstamos grupuots, kartu i valstybs atimdamos ir teistos prievartos monopol. Vien visiems verslo subjektams teisins valstybs stog pakeit daugelio tarpusavyje konkuruojani nusikalstam grupuoi, danai persipynusi su korumpuotu teissaugos aparatu, stogai (r. Volkov 2002). Nors ilgainiui privatus apsaugos verslas, kompensuojantis valstybs negal, legalizavosi kaip apsaugos firmos, ten, kur valstyb nepajg sukurti saugios privataus verslo iniciatyvai aplinkos, labai iaugo ekonomins veiklos sandori kat lygis. Dl to daugyb potencialiai produktyvi (sukuriani pridtin vert arba nauj turt) sandori negaljo bti realizuoti, o potransformacinis ekonomikos nuosmukis virto ilgalaike depresija. Nepaprastai didelis ekspropriacijos, kuri grs ir i nusikaltli, ir i korumpuot valstybs pareign, pavojus gausyb verslinink antrepreneri atgras nuo socialiai produktyvios veiklos, kitus sulugd, o treius paskatino paius usiimti kriminaline, socialiai neproduktyvia veikla: tapti jgos verslininkais antrepreneriais, gauj vadais ir nariais. Todl rinkos santyki pltra daugelyje pokomunistini ali (ypa Rusijoje ir Ukrainoje) nebuvo tokia sparti ir produktyvi, kaip buvo tiktasi (r. Ericson 2001). Valstybinio kapitalizmo alyse slygos smulkiajam ir vidutiniam verslui vystytis buvo ne tokios palankios, kaip bsimo Vidurio Europos ir Baltijos RAK alyse. Kaip ir Rusijoje bei kitose POK alyse, ia verslininkams teko veikti susiduriant su valdinink savivale ir korupcija. Kaip ir POK alyse, valstybinio kapitalizmo alyse verslinink (kapitalist) nuosavybs teiss nra apsaugotos valstyb gali eksproprijuoti (ir kartais tai i tikrj daro) atskirus neteisingai besielgianius verslininkus. Taiau tokios akcijos bna inicijuotos i paties viraus, o eilini valdinink korupcija valstybinio kapitalizmo alyse yra maesn, negu POK alyse, kur smulkiajam ir vidutiniam verslui reikia veikti po dvigubu korumpuot valdinink ir organizuot nusikaltli presu. Ilaikiusi savo rankose didiosios ekonomikos dalies kontrol, valstyb ia galjo geriau surinkti mokesius ir finansuoti vietim bei sveikatos apsaug, kuri kokyb itin enkliai smuko POK alyse. Todl perjimo prie rinkos ekonomikos socialiniai katai ia buvo maesni negu POK alyse. Be to, valstyb buvo pajgi vykdyti industrin politik investuo-
378
dama prioritetini pramons ak pltojim Ryt Azijos ali pavyzdiu. Dl auktesnio kaupimo ir investicij lygio j ekonomika atsigavo ir augo spariau negu POK alyse ir netgi kai kuriose RAK valstybse.100
12.5.
Pokomunistins transformacijos keliai ir pradins slygos
Gausu literatros, kurioje skirting keli i komunizmo lyginamj privalum problem mginama sprsti kiekybins (ekonometrins) analizs priemonmis. Populiariausia tokios analizs priemon yra regresijos lygtys, kurios parodo kiekvieno nepriklausomo kintamojo i pasirinktos j aibs lyginamj indl tyrintoj dominanio priklausomo kintamojo (pavyzdiui, BVP) variacijos determinacij. Taiau toki tyrim rezultatai yra ambivalentiki. Atvej populiacija nra tokia didel, kad statistins analizs metod taikymas bt metodologikai nepriekaitingas: priklausomai nuo to, ar j traukiama Kinija ir Vietnamas, j sudaro arba 28, arba 26 atvejai.101 Tiesa, j galima padidinti, kaip atskirus atvejus traktuojant al tam tikrais metais (pavyzdiui, Lietuva-1989, Lietuva-1990, Lietuva-1991 ir t.t.). Jeigu analizuojami 5 met duomenys, tai atvej skaiius padidja 5 kartus (iki 130 arba 140 atvej), o to jau pakanka, kad kiekybins analizs rezultatai bt statistikai reikmingi. Taiau tokiu bdu praplstos atvej aibs analizs rezultatai labai priklauso nuo to, kokiu laiku apribojama su kiekviena atskira alimi susijusi atvej serija. Ubaigus j, pavyzdiui, Ukraina-1999 ar Rusija-1999, galima padaryti vienokias ivadas, o pratsus iki
100
101
Pagrstai didiuojantis pokomunistins transformacijos ekonominiais laimjimais Lietuvoje, ne pro al atkreipti dmes, kad Lietuvos makroekonominiai ar socialiniai rodikliai nra geresni u jos kaimyns Baltarusijos rodiklius. Baltarusija bent jau ligi iol nesusidr ir su masins emigracijos sukeliamomis socialinmis bei ekonominmis problemomis. dmus skaitytojas gali pastebti, kad ekonometrinse analizse daniausiai atsivelgiama ne visas pokomunistines alis. U borto paliekamos alys, apie kurias tyrintojas tiesiog neranda reikaling statistini duomen arba toki, kuriuos pripaint pakankamai patikimais. Ignoruojamos ir alys, dl kuri egzistavimo, tapatumo ir rib nra konsenso (ne vien tarp pai tyrintoj). Daniausiai taip atsitinka su Bosnija ir Hercegovina, kurioje 19921995 metais vyko pilietinis karas, ir todl bet kok patikimum galini pretenduoti duomen tiesiog nra. Taip atsitinka ir su Serbija, kuri iki 2006 m. kartu su Juodkalnija vis dar sudar likutin Jugoslavij, o iki tol 1999 m. faktikai prarado Kosov. traukdamas (arba netraukdamas) Kosovo duomenis Serbijos (Jugoslavijos?) statistik, tyrintojas rizikuoja sitraukti dar nebaigt byl, ir bti apkaltintas, kad stoja vienon ar kiton pusn. Panai keblum kyla ir dl toki, neturini tarptautinio pripainimo, valstybini darini, kaip Abchazija, Piet Osetija, Transnistrija (Padniestr). Tyrinjant tarptautini organizacij leidiamus statistinius altinius, danai neaiku, ar duomenys apie Gruzij ir Moldov apima i darini statistik, ar ne. Net jeigu juos atsivelgiama, informacin toki duomen vert yra labai abejotina dl elins ekonomikos dominavimo bei prasto statistini inyb darbo. U pokomunistinio pasaulio rib ekonometriniai tyrintojai visada palieka Afrikos alis. Tuo tarpu kai kurios i j (Etiopija, Angola, Mozambikas) buvo gana toli pasistmjusios, kurdamos sovietinio pavyzdio socializm. Tai lieia ir Kampuij bei Laos. traukus ias alis, ekonometrini tyrim rezultatai bt kitokie, taiau juos vertinti bt kur kas kebliau negu tuo atveju, kai nauji ekonometriniai tyrimai apima t pai atvej aib, kaip ir jau atliktieji, bet panaudoja patikimesnius duomenis arba patobulintus matavimo instrumentus.
IV DALIS
379
Ukrainos-2003, 2004 ir t.t., reikia revizuoti ir daryti visai kitokias. Todl ginas dl ekonomins politikos (oko terapija versus palaipsns reformos), vidini pradini socialini, politini, ekonomini ir kultrini bei iorini slyg lyginamosios reikms determinuojant pokomunistins transformacijos keli ir makroekonomini rezultat dinamik (kodl vienose alyse BVP dinamika turjo J, kitose U, o treiose L raids pavidal (r. 12.3) vargu ar bus kada nors vienareikmikai isprstas kiekybins analizs priemonmis. Vieni autoriai aptinka, kad daugiausia priklausomo kintamojo variacijos paaikina (statistine prasme) ekonomins politikos pobdis (Fischer and Sahay 2000; Havrylyshyn and van Rooden 2000; Falcetti, Raiser, and Sanfey 2002), kiti aptinka, kad svarbesns buvo pradins slygos (Heybey and Murrell 1999; Radulescu and Barlow 2002), o tai Jeffrey S. Kopsteinas ir Davidas A. Reilly (2000) atkreipia dmes, kad i vis kintamj, kurie naudojami pokomunistini reform eigos ir rezultat variacijai aikinti, didiausi determinacijos koeficient turi turting liberalios demokratijos ali kaimynyst, kuri galima priskirti prie iorini slyg skirtum. I tikrj vien vilgsnio emlap pakanka, kad pastebtume, jog visos alys, kurias tarptautini finansini organizacij apmokami ekspertai vertina kaip transformacijos pirmnes, yra susitelkusios vakarinje buvusio komunistinio pasaulio dalyje. Kaip iorini slyg indikatorius daniausiai naudojamas atstumas, skiriantis pokomunistins alies sostin nuo vieno i Vakar Europos miest (daniausiai nuo Briuselio ar Dsseldorfo). Kebliau yra su pradini slyg palyginimu. Tuo tikslu kiekybinje lyginamojoje analizje naudojami indeksai, sukonstruoti faktorins analizs priemonmis. Vienos tokios analizs, kuri atliko grup tyrintoj (Martha de Melo, Cevdetas Denizeris, Alanas Gelbas ir Stoyanas Tenevas (2001)), o juos finansavo Pasaulio bankas (World Bank), rezultatai pateikiami 12.6 pav. Vienuolikos kintamj analiz pagrindini komponeni metodu leidia iskirti du faktorius (tiksliau, pagrindines komponentes), kurie gali bti panaudoti pokomunistini ali ekonomikos bkls pokomunistins transformacijos pradioje lyginamajai analizei. Pirmasis faktorius (PRIN1; j 12.6 pav. vaizduoja horizontali ais), kuris paaikina (statistine prasme) 39% visumins pradini slyg variacijos, turi didelius teigiamus planinio kio egzistavimo alyje trukms, prekybos su kitomis komunistinmis alimis dalies usienio prekybos balanse ir kintamj, matuojani makroekonomins pusiausvyros sutrikimus transformacijos pradios momentu (paslpta infliacija ir skirtumas tarp oficialaus ir juodosios rinkos kurso, kuriuo nacionalin valiuta buvo keiiama tvirtas usienio valiutas), verius. J galima interpretuoti kaip makroekonomins pusiausvyros ir painties su rinkos procesais stokos indeks. Antrasis faktorius (PRIN2; j vaizduoja vertikali ais) paaikina 28% kintamj variacijos. Jis turi didelius teigiamus svori verius pajamoms vienam gyventojui, urbanizacijai, pramons produkcijos daliai BVP sudtyje ir didelius neigiamus svori verius apsirpinimui gamtiniais itekliais bei ekonominio augimo tempams komunizmo lugimo
380
PRIN2 ekija Slovakija Slovnija Bulgarija Kroatija Rumunija Vengrija Lenkija Makedonija 1,6 Estija Latvija Armnija Baltarusija Lietuva Ukraina Rusija Moldova Gruzija PRIN1 1,9
Albanija
Azerbaidanas Kirgizija Tadikija Kazachija Turkmnija Mongolija Uzbekija
Vietnamas Kinija 3
12.6 pav. Pokomunistins ekonomins modernizacijos pradins slygos. altinis: De Melo M., Denizer C., Gelb A., Tenev S. Circumstances and Choice: The Role of Initial Conditions and Policies in Transition Economies, The World Bank Economic Review, 2001, Vol.15 (1), p. 12. 2001 Oxford University Press. Skelbiama leidyklai sutikus be atlygio.
ivakarse. Jis gali bti interpretuojamas kaip isivystymo lygio ir kartu kaip ekonomikos struktros deformacijos (dl socialistins superindustrializacijos ir menkai ipltoto paslaug sektoriaus) indeksas. 12.6 pav. rodo, kad pagal pradines ekonomines slygas pokomunistins alys susiskirsto keturias grupes. Kuo tos slygos palankesns, tuo maesns abiej faktori veri reikms. Taigi alys su palankiausiomis pradinmis slygomis ir su maiausiais makroekonomins pusiausvyros sutrikimais, ir su maiausiomis struktrinmis deformacijomis grupuojasi kairiajame apatiniame grafiko sektoriuje. Tai Kinija ir Vietnamas Azijoje bei Albanija Europoje. Antr ir trei vietas pagal pradini ekonomini slyg palankum dalijasi alys, kurios yra deiniajame apatiniame ir kairiajame virutiniame grafiko sektoriuje. Nepalankiausia buvo ali deiniajame virutiniame sektoriuje situacija: tai alys, kuriose silpna (arba nebuvo jokios) rinkos ekonomikos atmintis; kurios buvo socialistikai superindustrializuotos; giliai trauktos mainus su kitomis komunistinmis alimis arba sovietinmis respublikomis; be to, jos buvo makroekonomikai destabilizuotos transformacijos ivakarse. Kiek kitoki pokomunistins ekonomins transformacijos pradini slyg faktorins analizs versij pateikia dan tyrintojas Ole Nrgaardas (r. 12.8 pav.). Jis analizavo statistinius duomenis apie 9 kintamj verius ir iskiria du faktorius, kuriuos interpretuoja kaip modernizacij (tai pozityvus valstybinio socializmo epochos paveldas) ir deformacijas (distortion) (tai negatyvus io laikotarpio paveldas). Modernizacija turi didelius teigiamus
IV DALIS
381
1,5 1,0 0,5 0,0
Vengrija ekija Slovnija
Estija
Latvija
Lietuva
Rusija Slovakija Lenkija Bulgarija Rumunija -0,5 MODERNIZACIJA

102
Baltarusija Moldova Mongolija Ukraina Kazachija Turkmnija Kirgizija Uzbekija
-1,0 Albanija
-1,5 -2,0
-1,5
-1,0
-0.5
0.0
0.5
1.0
1.5
DEFORMACIJOS
12.7 pav. Pokomunistins ekonomins transformacijos pradins slygos. altinis: Nrgaard O. Economic Institutions and Democratic Reform. A Comparative Analysis of Post-Communist Countries. Cheltenham: Edward Elgar, 2000, p. 92. Ole Nrgaard. Skelbiama leidyklai ir O. Nrgaardo literatrinio palikimo tvarkytojui prof. Jensui Blom-Hansenui sutikus be atlygio.
svori verius iems indikatoriams: (1) telefono aparat 1000 gyventoj skaiius; (2) vidutin mokymosi trukm, (3) televizori 1000 gyventoj skaiius, (4) miesto gyventoj dalis i bendro gyventoj skaiiaus. Deformacij reprezentuoja ie kintamieji: (5) monopolija: labai dideli moni procentin bendro moni skaiiaus dalis. Buvusioje Soviet Sjungoje tokiomis laikomos vadinamosios sjunginio pavaldumo mons, o Vidurio Europos alyse mons, turinios daugiau nei 5000 darbuotoj; (6) prekybos su Ekonomins savitarpio pagalbos tarybos (ESPT)102 alimis dalis; (7) centralizuoto planavimo laikotarpio trukm; (8) paslpta infliacija; (9) juodosios rinkos premija skirtumas tarp valiutos oficialiojo ir juodosios rinkos kurso. Sugrupavus pokomunistines alis pagal i faktori svori verius, gauname vaizd, kuris labai panaus t, kok pateikia M. de Melo ir jos bendradarbiai (plg. 12.6 ir 12.7 pav.). i dviej vienas nuo kito nepriklausomai atlikt tyrim rezultat koreliacija liudija, kad jie yra valids irykina realiai egzistuojanius pokomunistini ali ekonomins transformacijos pradini slyg skirtumus.
Taip vadinosi ekonominis Soviet Sjungos satelit blokas. Kinija, Jugoslavija, Albanija jam nepriklaus.
382
Galime pastebti apytikr koreliacij tarp pradini slyg, pasirinkt ekonomins transformacijos strategij (oko terapija, palaipsns imitacins reformos, inovacins reformos, alikos dalins imitacins reformos, minimalios konservatyvios reformos), jos eigos, makroekonomini bei institucini padarini (besiformuojanio kapitalizmo tipo). Beveik visos alys kairiajame virutiniame ir apatiniame sektoriuje pasirinko vien i pirm trij ekonomini reform gyvendinimo bd ir tapo RAK alimis. Tuo tarpu alys deiniajame virutiniame ir apatiniame sektoriuje (iskyrus Baltijos alis) vykd alikas dalines reformas, atvedusias POK, arba nujo valstybinio socializmo transformacijos valstybin kapitalizm keliu. Toks vaizdas paremia aikinimus, kurie oko terapijos neskm alyse, priklausaniose superindustrializuot ir makroekonomikai destabilizuot (Rusija), bei destabilizuot ir menkiau isivysiusi ali klasteriams (Kirgizija), sieja su nepalankiomis vidinmis pradinmis ekonominmis slygomis. Pasinaudodami oko terapijos kaip didiojo uolio apraymu, galtume pasakyti, kad perokti bedugn vienu uoliu, kaip sil jos alininkai, palyginti nesunku, kai tarpeklis, kur reikia perokti, yra siauras. Kai kuriose alyse j susiaurino dar komunist vykdytos reformos neskmingai kuriant rinkos socializm. Taiau daugelyje ali tas tarpeklis, skiriantis planin-administracin sistem nuo RAK, galjo bti tiesiog per platus, kad j bt galima perokti vienu uoliu. Kai kur pradins slygos tikriausiai buvo tokios nepalankios, kad bet kokia reform politika buvo bejg prie objektyvias aplinkybes, pasmerkusias al giliam ir ilgam nuosmukiui, kaip savotikai skaistyklai u usitsus komunizmo laikotarp, palikus itin sunk savo paties paveld arba spjus sunaikinti palank kapitalizmo atkrimui ikikomunistini laik paveld. Paradoksalu, bet tokiomis nepalankiomis slygomis btent konservatyvi minimali reform politika, orientuota administracini valstybs pajgum isaugojim, gali minimizuoti transformacijos ekonominius katus. Pamokanti iuo atvilgiu yra pokomunistins transformacijos Kirgizijoje istorija (Radnitz 2006). Pirmaisiais transformacijos metais Kirgizija spjo gyti Vidurins Azijos veicarijos reputacij. M. Gorbaiovo pertvarkos metais iek ar tiek atsitiktinai susiklosiusi aplinkybi dka ios sovietins respublikos valdios virnje atsidr ne vienas i vietins partins nomenklatros atstov (kaip kitose Vidurins Azijos respublikose), bet paalaitis i Rusijos grs ymus fizikas Oskaras Akajevas. Kai Kirgizija po Soviet Sjungos suirimo netiktai gavo nepriklausomyb, jis tapo prezidentu ir vienintelis Vidurinje Azijoje gyvendino ekonomines ir politines reformas, tiksliai atitinkanias tas rekomendacijas, kurias jam dav tarptautins finansins ir demokratijos sklaid skatinanios organizacijos. Taiau dl nepalanki vidini pradini ekonomini ir iorini slyg neoliberalios ekonomins reformos neatne laukto ekonomikos augimo. Nepakankamai finansuojant valstybs aparat, iaugo korupcija. Mgindamas j paaboti bei isilaikyti valdioje, O. Akajevas gal gale griebsi autoritarini valdymo metod, nors ir naudojo juos ne taip nuosekliai ir rytingai, kaip kaimynini Vidurins Azijos ali vadovai, ir pagaliau buvo nuverstas
IV DALIS
383
tulpi revoliucijos metu. Tolesns alies raidos perspektyvos neaikios btent dl nepalanki valstybs, kuri pajgt palaikyti rinkai veikti reikaling institucin infrastruktr, krimo vidini ir iorini slyg. Utat alims su geru komunistinio laikotarpio paveldu jo dka mintoje skaistykloje teko bti trumpiau ir patirti maesni imginim. Tokiu geru paveldu gali bti laikomas mginim kurti rinkos socializm palikimas elementari rinkos institucin infrastruktra; pilietins visuomens struktros, kurias sukr antikomunistin opozicija; palyginti auktas gyventoj isilavinimo lygis. Esant tokioms palankioms pradinms slygoms, aktyvaus demokratinio proceso slygomis palyginti skland perjim RAK galjo utikrinti ir labiau orientuota oko terapij (ekijos atvejis), ir palaipsn (Slovnijos, Vengrijos, i dalies ir Lenkijos) rinkos reform strategija. Taiau negalima teigti, kad palankios pradins slygos nepriklausomai nuo ekonomins politikos pobdio garantuoja sklandi makroekonomin transformacij (negil ir trump nuosmuk bei greit atsigavim). Antai Rumunija buvo alis, kuri turjo itin palankias pradines slygas, nes neturjo usienio skol, kurios sunkia nata slg Vengrijos ir Lenkijos biudet. Taiau dl to, kad valdioje sitvirtino ekskomunistai, kurie vykd alik dalini reform politik, alies ekonominis nuosmukis buvo kur kas didesnis negu kit ali, ir tik antiekskomunistini jg pergal 1996 m. prezidento rinkimuose, o ypa prasidjs stojimo Europos Sjung procesas, j igelbjo nuo tapimo POK alimi. Panaiai susiklost ir kapitalizmo restauracijos Bulgarijoje istorija, kur pradins slygos taip pat buvo palyginti palankios. Jeigu tiksime M. de Melo ir jos bendradarbi bei O. Nrgaardo rezultatais, labai palankios pradins pokomunistins transformacijos slygos buvo Albanijoje, taiau kaip tik ioje alyje ji strigo labiausiai ir pasibaig ekonomikos katastrofa 1997 m., tad reformas teko pradti i naujo. O tai Estija, nepaisant kur kas nepalankesni vidini pradini ekonomini slyg, sugebjo pasiekti, kad jos makroekonomins dinamikos kreivs atrodyt geriau u mint Balkan ali makroekonomin dinamik (r. 12.1 ir 12.2 pav.). Tiesa, Latvijai, kur pradins ekonomins slygos dl socialistins superindustrializacijos buvo ypa nepalankios, ekonomin politika, maai kuo nukrypstanti nuo neoliberali rekomendacij (r. Nissinen 1999) padti negaljo. Jai (kaip ir Lietuvai) isikapstyti labiausiai padjo laiku suteikta tarptautini finansini organizacij bei Vakar valstybi finansin pagalba valiutos stabilumui ilaikyti, kai ir vienos, ir kitos alies ekonomik 19951996 metais sukrt bankininkysts krizs. Taigi, nors pokomunistins ekonomins transformacijos keli ir j gerovs rezultat priklausomyb nuo pradini vidini ekonomini slyg neabejotina, kai kurios alys pasirod blogiau, negu buvo galima tiktis remiantis vien informacija apie j ekonomikos bkl ijimo i komunizmo ivakarse, o kitos geriau, negu buvo galima laukti. Kaip paaikinti tokius lkesi nuvylimo ar j pranokimo atvejus (nemalonius ir malonius siurprizus?)
384
Kaip jau rame, J. S. Kopsteinas ir D. A. Reilly (2000) aptiko, kad i vis kintamj, kurie naudojami pokomunistini reform keli ir ekonomini rezultat variacijai aikinti, didiausi determinacijos koeficient turi kaimynyst su turtingomis liberaliosiomis demokratinmis alimis. statistin atradim galima interpretuoti kaip argument, paremiant hipotez apie lemiam iorini slyg vaidmen. Taiau i koreliacij galima paaikinti labai skirtingais geografins padties poveikio mechanizmais. Tai gali bti ir grynai ekonominis pranaumas, kur utikrina mai transporto katai, nes tai gali paskatinti Vakar ali kompanijas perkelti savo gamyb kaimynines postkomunistines alis ir inaudoti pigesns darbo jgos teikiam pranaum. Tokiu atveju kitoms slygoms esant toms paioms, labiau nutolusios pokomunistins alys gali tiktis susilaukti didesnio usienio kapitalo dmesio, tik pabrangus darbo jgai artimiausiose pokomunistinse alyse. Geografins padties privalumai gali pasireikti ir palankesne artimiausioms kaimynms isivysiusi ali politika. Kadangi jos suinteresuotos kaimyni politiniu ir ekonominiu stabilumu, tai ios gali tiktis susilaukti daugiau ir palankesnmis slygomis suteikiam kredit ir kitokios paramos. Ta parama buvo svarbus veiksnys siekiant makroekonomins stabilizacijos. Ji buvo itin enkli Lenkijai, kur Vakar alys nura didel dal komunistins vyriausybs prisidaryt skol, o kit skol mokjimus atidjo. Be usienio finansins paramos Lietuva vargu ar bt pajgusi sustabdyti hiperinfliacij, sivesti lit, o 199596 metais veikti bank kriz. Taiau Ukraina, Ukaukazs ir Vidurins Azijos respublikos tokios pagalbos susilauk maiau. Rusija jos negavo kritiniu oko terapijos skmei metu 1992 m. Kai ji buvo pradta teikti, tai dl pasikeitusios situacijos ji nebedav toki rezultat, koki galjo turti anksiau. Nors dl savo dideli gamtos turt ir eksportinio (tegul tik ir vien aliav) potencialo Rusija turjo tam tikrais atvilgiais palankesnes pradines ekonomines slygas, palyginus su daugeliu kit buvusi respublik (pavyzdiui, Baltarusija), ir iki pat 1998 m. vykd teising (JAV kontroliuojam tarptautini finansini organizacij ekspert poiriu) neoliberali radikali ekonomini reform politik, vyriausybei taip ir nepavyko sustabdyti infliacijos. Nepavykus to padaryti, negaljo sustoti ir ekonomikos smukimas su visomis jo socialinmis pasekmmis. Rinkos reformoms nedavus adt vaisi, m keistis ir Rusijos gyventoj nuotaikos. is procesas vyko ir didmiesi (Maskvos, Sankt-Peterburgo), ir intelektualinio elito sluoksniuose, kuri ideologins orientacijos tradicikai labai skiriasi nuo Rusijos provincijos gyventoj mentaliteto. Nors ios grups sudaro gyventoj maum, jos vaidina lemiam vaidmen kritikais Rusijos istorijos momentais. Orientacij pokyiai, kuriuos sukl neoliberalios oko terapijos neskms, sudar slygas pakreipti Rusijos raid autoritarinio valstybinio monopolistinio kapitalizmo linkme, kaip ir atsitiko po 1998 m. Rusijos krizs. Ji paenklino galutin neoliberali ekonomini reform Rusijoje bei pastang konsoliduoti besikuriant liberalj demokratin politin reim neskm.
IV DALIS
385
Anderso Aslundo nuomone103, lemting vaidmen suvaidino Vakar valstybi nepasirengimas ir nenoras paiu lemtingiausiu momentu 1992 m. suteikti Rusijai finansin pagalb rubliui stabilizuoti, panai t, koki analogikomis aplinkybmis gavo Lenkija ir Baltijos alys (Aslund 2002: 396411). Humanitarin pagalba maisto produktais, kuri lemiamais 1992 m. buvo teikiama Rusijai, ne padjusi, o veikiau trukdiusi rinkos reformoms, nes ikreip rink. Kai Vakar alys pagaliau isijudino, tinkamas momentas jau buvo praleistas. Pasikeitus Rusijos vyriausybei (kai buvo atstatydintas Jegoras Gaidaras), Vakar finansin pagalba buvo naudojama reformoms atidlioti, ir tai gale atved 1998 m. Rusijos kriz. Po jos vakarietikai orientuota Rusijos politinio elito dalis buvo galutinai nualinta nuo valdios. Tiesa, galima abejoti, ar laiku suteiktos Vakar pagalbos bt pakak Rusijos finansams stabilizuoti. 1992 m. rublis buvo ne vien Rusijos, bet ir kit buvusios Soviet Sjungos respublik naudojama valiuta. Rusija negaljo viena vykdyti pinig politikos, kol egzistavo rublio zona. Rublio infliacij pavyko pristabdyti tik tada, kai rublio zona buvo suardyta: 19931995 m. Rusija pati privert kitas NVS alis sivesti savo valiutas. Taiau i principo tai buvo galima padaryti ir anksiau 1992 m., atlikti pinig reform ir iimti i apyvartos sovietinius rublius. Ankstyva valiutos reforma Rusijoje bt privertusi ir kitas buvusias Soviet Sjungos respublikas greiiau vykdyti ekonomines reformas. Taiau TVF ekspertai patar valiutos reform atidti. Pratsiant A. Aslundo apmstymus, galima spti, kad ji buvo atidliojama ir todl, kad net Rusijos neoliberaliesiems reformatoriams buvo nesvetimas imperinis mstymas. Jie tikriausiai tikjosi, kad rublio zona pads isaugoti Rusijos tak buvusioje SSRS erdvje. I tikrj rublio zonos egzistavimas tik leido kitoms NVS alims kur laik ekonomikai eksploatuoti buvus centr: kadangi rublio zonoje nebuvo vykdoma vieninga pinig politika, i jos egzistavimo daugiausiai laimdavo tos respublikos, kurios vykd neabot infliacin pinig politik ir parazitavo kit sskaita. Savo ruotu galima suprasti, kodl Vakar alys udels finansin pagalb Rusijai. altojo karo metai neprajo be pdsak. Galingiausi Vakar ali (vis pirma JAV) politinis elitas prato irti Rusij pirmiausia kaip pavojing geopolitin varov, kurio gali reikia visokeriopai silpninti, riboti, varyti. Mintis, kad Rusija gali bti vertingas laisvojo pasaulio strateginis partneris arba net jo dalis, buvo pernelyg nauja, kad su ja greitai galt apsiprasti netgi toliaregikiausi Vakar valstybi politikai, o k jau bekalbti apie eilinius pilieius. Po Antrojo pasaulinio karo JAV politikus atsisakyti plan taip nusilpninti buvusius prieininkus, kad jie niekada nebegalt net ekonomikai konkuruoti su JAV, paskatino komunizmo keliama grsm. Dl jos Vokietija ir Japonija buvo traktuojami kaip strateginiai sjungininkai ir gavo param ekonomikai atkurti. lugus Soviet Sjungai,
103
Tarp vis rinkos reform Rusijoje istorijos analitik jis yra bene aistringiausias ir nuosekliausias neoliberalizmo apologetas.
386
globalinis JAV dominavimas atrod ir taip garantuotas. Geopolitini varov ar kitoki prieinink, prie kuriuos atgimusi Rusija galt bti vertingas sjungininkas, Vakar ali vadovai tiesiog nemat. Nemaai Vakar politik (taip pat ir Lietuvos bei kit pokomunistini ali, su Rusija turjusi istorini sskait) vylsi, kad SSRS subyrjim prats daugiatauts Rusijos fragmentacija daug europinio dydio politini vienet. Ypa daug peno tokioms viltims dav 1994 m. prasidjs neskmingas karas su enija. Puoseljant tokius lkesius, toli grau nebuvo akivaizdu, kas Vakarams geriau: Rusijos ekonomin stabilizacija ir atsigavimas, kuris sustiprint j ir kaip pasaulins geopolitikos aidj, ar usitsusi ekonomin kriz, skatinanti joje icentrines jgas ir piktdiugikai laukiam subyrjim. Kritiki Rusijos demokratijos likimui 1992-ieji metai sutapo su JAV prezidento rinkim ivakarmis. Plaiosios JAV rinkj mass tiesiog diaugsi blogio imperijos lugimu, kuris, atrod, visiems laikams panaikino bet kokias iorines grsmes JAV saugumui, ir vargu ar bt pritarusios politikai, reikalaujaniai enklios viej itekli mobilizacijos pokarin Marshallo plan primenaniai ekonominei programai finansuoti. Vis dlto galima pakankamai pagrstai teigti, kad jeigu trumpu nepaprastosios politikos laikotarpiu (19921993 metais) Rusijoje bt buvusi vykdyta valiutos reforma, greitai ir rytingai demontuojant rublio zon, o Vakar alys bt nedelsusios suteikti finansin param Rusijos makroekonomins stabilizacijos politikai, tai ir Rusijos ekonomini reform, ir jos politins transformacijos baigtys bt buvusios kitokios. Ir i alis i komunizmo galjo ieiti RAK ir konsoliduot liberalij demokratij, o tai bt turj daugiau ilgalaiki pozityvi (Vakar civilizacijos interes poiriu) negu negatyvi pasekmi pasaulio raidai. Dl Rusijos praradimo gal gale kaltos paios Vakar valstybs j usits svyravimai, ar pripainti Rusij savu, ar kitu dariniu, sutrukd reikiamu laiko momentu suteikti pakankam pagalb reform procesui. Geografinis ir civilizacinis artimumas Vakar alims veik pokomunistins transformacijos eig ir rezultatus ne vien per Vakar ali viej nuomon, diferencijuojani tas alis labiau savas ir labiau svetimas. Geografinis ir civilizacinis artimumas dar diferencijuot poveik pai pokomunistini ali elito ir plaij masi elgesiui. Tik Vakar ali kaimyns galjo tiktis bti priimtos ES ir NATO. i perspektyva, tapusi grimo Europ, kur dar 1989 m. antikomunistins opozicijos lyderiai Vidurio ir Ryt Europos alyse paskelb savo programiniu tikslu, konkreia institucine iraika, labai stipriai veik i ali plaij masi, o ypa politinio elito, elges, slopino autoritarines tendencijas. Ta perspektyva nebuvo nei tokia reali, nei tokia kvepianti buvusios Soviet Sjungos respublikose, ir todl neveik i ali vyriausybi ekonomins politikos. Iekant prieasi, kurios lm pokomunistini ali transformacijos keli skirtumus, reikia taip pat atkreipti dmes (tai rodo ir strl L. Balcerowicziaus schemoje, kuri eina nuo pradini slyg sociopolitinje srityje link kintamojo politikos pobdis; r. 12.4 pav.), kad pati ekonomin politika gali bti traktuojama ne tik kaip nepriklausomas, bet ir kaip
IV DALIS
387
priklausomas kintamasis. Galime klausti, kiek vienokios ar kitokios reform strategijos pasirinkimas priklauso nuo pradini slyg? Pradins ekonomins slygos gali paveikti liberalizacijos, makroekonomins stabilizacijos ir privatizacijos rezultatus tiesiogiai nulemdamos j padarinius: esant skirtingoms pradinms ekonominms slygoms, tokios paios reformos gali turti skirting padarini. Taiau jos gali paveikti tuos padarinius taip pat ir netiesiogiai, nulemdamos vienokios ar kitokios ekonomini reform strategijos pasirinkim. Kuo pradins ekonomins slygos nepalankesns, tuo labiau tiktina, kad vyriausyb nesiry griebtis radikali reform, net jeigu jos ideologin orientacija yra vienareikmikai imitacin. Kita vertus, jeigu pradins slygos yra palankios (nra i komunistinio laikotarpio paveldtos didels infliacijos), tai vyriausybei nra reikalo vykdyti greit ir ryting makroekonomins stabilizacijos priemoni, ir ji gali pasirinkti labiau palaipsn (neokin) ekonomini reform politik, kokia bebt jos ideologin orientacija. Nors oko terapijos tikimyb didesn valdi atjus antikomunistinei vyriausybei, esant palankioms makroekonominmis slygomis (kaip buvo, pavyzdiui, Vengrijoje) ir radikali antikomunistin vyriausyb galjo pasirinkti palaipsni reform strategij. Vis dlto svarbiausias veiksnys, nulms vienokios ar kitokios ekonomins politikos pasirinkim, buvo transformacijos orientacija (ideologija) ijimo metu. Kokia orientacija kurioje alyje dominavo, geriausiai parodo pirmj santykikai laisv rinkim (jeigu tokie i viso vyko) rezultatai. alys, kur tuos rinkimus laimjo antikomunistins jgos, su labai negausiomis iimtimis rinkosi revoliucin oko terapij. Jos nepasirinko n viena alis, kur tuose rinkimuose nugaljo ekskomunistai arba kur toki rinkim i viso nebuvo. Nuo ko priklaus dominuojani ideologini orientacij pobdis? Nesunku pastebti, kad alys, kurios pagal savo pradines ekonomines slygas yra artimos (r. 12.612.7 pav.), labai skyrsi priklausomai nuo to, kokios politins jgos atsidr valdioje ikart po komunizmo lugimo. Baltijos alyse, kurios savo socialiniu-ekonominiu lygiu ir pobdiu buvo artimos europinms buvusios SSRS respublikoms, nugaljo antikomunistai su imitacinmis (labiau liberaliomis ir provakarietikomis) bei restitucinmis (nacionalistinmis bei konservatyviomis) orientacijomis, Baltarusijoje, Ukrainoje ekskomunistai su kontinuacinmis nuostatomis, o Rusijos atvejis buvo ambivalentikas. Nors prezidento rinkimus laimjo populistas antikomunistas B. Jelcinas, rinkimuose RTFSR Aukiausij Taryb nugaljo komunistai, neokomunistai ir ekskomunistai, kurie daugum sudar ir 1993 m. (jga isprendus B. Jelcino ir Aukiausios Tarybos konflikt) irinktoje Valstybs dmoje. Bulgarijoje ir Rumunijoje, kurias kintamj, atskleidiani pradini slyg skirtumus, faktorin analiz leidia priskirti tai paiai ali grupei, kuriai priklauso antikomunistins (pagal pirmj laisv rinkim rezultatus) Vengrija, Lenkija ir ekija, pirmuosiuose laisvuose rinkimuose nugaljo ekskomunistai. Reikia padaryti ivad, kad dominuojani ijimo metu ideologini orientacij pobd lm prieastys, susijusios su tokiais pokomunistini ali skirtumais, kuri anksiau
388
aptarti faktorins analizs rezultatai nepagauna. Jie fiksuoja tik grynai ekonomini ir socialini struktrini slyg skirtumus ekonomini reform, kuriomis buvo atkurtas kapitalizmas, ivakarse. Taiau t skirtum buvo ir kitoki, tik juos sunkiau pagauti kiekybins analizs priemonmis. O. Nrgaardas silo skirti pirmos eils pradines slygas, kurios yra komunistinio laikotarpio socialinis-ekonominis paveldas (Nrgaard 2000: 1415), ir antros eils pradines slygas, kurios yra ikikomunistini laik paveldas. io tipo slygos priklauso kultros sferai, kuriai L. Balcerowicziaus analitinje schemoje (12.4 pav.) vietos visai neatsiranda. Tai kolektyviniai prisiminimai, identifikacijos fokusai ir vertybs, kurios pergyveno komunistin er, atspinddamos ilgalaikes istorines trajektorijas. iose antros eils slygose gldjo simboliai, apie kuriuos mons galjo susiburti, kai mobilizavosi prie egzistuojani komunistin santvark. Jos rod, kokiu mastu tradicins vertybs ir elgesio pavyzdiai bus suderinami su demokratinio kapitalizmo institucijomis (Norgaard 2000: 163). ias slygas pats O.Nrgaardas laiko svarbiomis ne tik atsakant klausim, kodl skirtingos pokomunistins alys ekonomines reformas vykd skirtingais bdais, bet ir sprendiant jau mint maloni ir nemaloni pokomunistins transformacijos siurpriz problem: kodl vienos alys savo makroekonominiais rezultatais (BVP, nedarbo ir kitais rodikliais) pasirod geriau, nei buvo galima laukti sprendiant vien pagal pirmos eils pradines slygas, o kitos blogiau. Taiau ar antros eils pradins slygos nra tik kitas dominuojani komunizmo lugimo metu ideologini orientacij pavadinimas? Jeigu j skirtumai vienaip ar kitaip susij su gilesne i ali praeitimi, kokia yra ta praeitis, kuri slygojo skirtingas ideologines ijimo i komunizmo ideologines orientacijas? Kai kurie tyrintojai atkreipia dmes, kad riba tarp t pokomunistini ali, kurioms pokomunistin transformacija nusisek geriau (Vidurio Europos ir Baltijos alys), ir t, kuri rezultatai yra labiau ambivalentiki, vakarietik standart poiriu (buvusios Soviet Sjungos respublikos ir Balkan alys), daugma sutampa su riba, skiriania lotynikos (katalik ir protestant) krikionybs alis nuo graikikos (staiatiki) krikionybs paplitimo srities (r. Winiecki 2004). J galima tapatinti ir su riba, skiriania Vakar civilizacijos areal nuo to, kur galima sieti su Bizantijos (arba staiatiki krikioni) civilizacijos paveldu. Dar Nikolajus Berdiajevas teig, kad egzistuoja atrankin giminyst tarp komunizmo ir rusikos staiatikybs ( 1955 (1937)). Antros eils pradini slyg reikm pokomunistins transformacijos eigai ir rezultatams parodo ir kokybin lyginamoji Baltijos ali analiz (r. 20 sk.). Kita vertus, stebint agresyviai nacionalistin ir antivakarietik V. Putino Rusij, bt pernelyg patogu pamirti tuos kelet met (apie 19891995 metus), kai bent jau Rusijos didmiesi ir inteligentijos nuotaikos buvo visai kitokios, o j pokyius keblu sieti su neva nekintanios rusikos sielos ypatumais. Kiti autoriai pokomunistins transformacijos pradioje dominavusi ideologini orientacij skirtumus sieja ne su tokia tolima (ikikomunistine) praeitimi, bet su komu-
IV DALIS
389
nistinio laikotarpio paveldo skirtumais. iems skirtumams ypa didel reikm teikia H. Kitscheltas, kuris skiria gilius ir lktus ijimo i komunizmo keli bei j baigi skirtum aikinimus (r. Kitschelt 2003). Lkti apsiriboja ekonomine situacija ijimo i komunizmo ivakarse. Gils eina toliau praeit, iekodami galutini ar gelmini i skirtum prieasi, ir suranda juos ikikomunistinje epochoje. Pats H. Kitscheltas perspektyviausiais laiko vidutinio gilumo aikinimus, kurie irykina paties komunistinio laikotarpio paveldo skirtumus bet ne ekonominje ir socialinje struktroje, o socialinje-politinje sferoje. Tuos paveldo skirtumus atskleidia jo vlyvojo komunizmo tipologija (r. 8.5). Biurokratinio autoritarinio komunizmo alyse politinis komunizmo lugimas gijo sprogio (implosion) pavidal (Kitschelt, Mansfeldova et al. 1999: 39) pasikeitus tarptautinms slygoms, ankstesnysis valdantis elitas buvo nuluotas nuo valdios, o naujoji valdia msi radikali (oko terapijos stiliaus) reformos priemoni (ekija, Ryt Vokietija, Estija, Latvija). Tautinio komunizmo alyse politinis komunizmo lugimas virto derybomis tarp opozicijos ir komunist, kurios utikrino dalies ankstesnio valdaniojo elito integracij naujojo sudt. Ekonomines reformas iose alyse pradjo vyriausybs, kurias suformavo pirmuosius laisvus rinkimus laimjusios antikomunistins politins jgos, jas ts ir ubaig jau ekskomunistins partijos, besiskelbianios laipsniko kapitalizmo restauracijos kelio alininkmis (Lenkija, Vengrija, Slovnija, Lietuva). Kadangi ekskomunist grimo valdi metu ekonomins reformos jau buvo pradtos vykdyti revoliucins oko terapijos bdu (iskyrus Slovnij ir Vengrij), tai ekskomunistams, spaudiant taip pat ir tarptautinms finansinms organizacijoms, jas reikjo tokiu pat bdu tsti, nors ir ne taip rytingai ir nuosekliai. ia aplinkybe galima paaikinti t jau aptart (r. 12.3) Lenkijos (tam tikru mastu ir Lietuvos) atvejo ambivalentikum, kai ten vykdytas ekonomines reformas reikia klasifikuoti oko terapijos ir palaipsni reform opozicijos terminais. Kai kuriose patrimoninio komunizmo alyse (Bulgarijoje ir Rumunijoje) dalis valdaniojo komunistinio elito msi iankstini reform (preemptive reforms), nualino anksiau valdiusius lyderius bei su jais asmenikai susijusi auktj nomenklatrinink klan ir sugebjo laimti pirmuosius laisvus rinkimus. Kitur (daugumoje buvusi sovietini respublik) senasis politinis reimas iliko kitu pavadinimu, jo pirmiesiems asmenims komunistin ideologij pakeitus nacionalistine (kai kuriais atvejais ji buvo tam tikslui skubiai irasta). Ekskomunistins jgos ia vykd ir ekonomines reformas, arba minimalias, arba alikas dalines, sudarydamos slygas buvusiai komunistinei nomenklatrai tapti pokomunistins oligarchins kapitalist klass branduoliu (r. 19.3). Diskusija dl prieasi, nuo kuri priklaus pokomunistins transformacijos skm, reikianti liberaliosios demokratijos ir RAK sukrim su maiausiais socialins gerovs nuostoliais (dar geriau su maksimaliu jos prieaugiu), toli grau nebaigta. Ji ir negali bti baigta, kol neatsakytas klausimas, kaip traktuoti tas alis, kuriose nei RAK, nei liberaliosios
390
demokratijos nra: ar tai strigs perjimas t pat paskirties tak, kur jau pasiek skmingosios alys, ar jos keliauja kakur kitur? Manau, didiausios takos pokomunistins ekonomins transformacijos eigai ir politinms ekonominms baigtims turjo dvi aplinkybs. Pirma, tai jau minta Vakar ali nuostata: vienos alys buvo traktuojamos kaip kultrikai ir geopolitikai savos ir artimos, tik dl Antrojo pasaulinio karo pabaigos aplinkybi atskirtos nuo Vakar pasaulio, o kitos kaip labiau tolimos, svetimos, kitonikos. iuo atvilgiu itin ikalbingas labai ankstyvas ES ali paramos pokomunistinms alims program atskyrimas. Vidurio Europos ir Baltijos alims buvo skirta PHARE programa; kitoms buvusios Soviet Sjungos respublikoms TACIS programa. Vienos buvo traktuojamos kaip potencialios irinktj Vakar pasaulio ali klubo nars, o kitos kaip svetima ir ambivalentika eurazin geopolitin mas. Antras lemtingiausias tolesniam ijusi i komunizmo ali likimui veiksnys buvo pirmj laisv rinkim rezultatai, kuriems savo ruotu didiausi reikm turjo priklausomyb vienam i trij H. Kitschelto iskiriam vlyvojo komunizmo tip. Buvusios biurokratinio autoritarinio ir tautinio komunizmo alys, kuriose nugaljo antikomunistins jgos, nuosekliai vykdiusios arba labiau socialdemokratinio stiliaus (palaipsnes), arba neoliberalias (oko terapijos) rinkos reformas, patyr palyginti trump (J ir U tipo) recesij ir i komunizmo ijo RAK bei konsoliduot liberali demokratij. io apibendrinimo apie ekonomin transformacij iimtys yra Latvija ir Lietuva, kur dl ypa nepalanki pradini slyg makroekonomin dinamika vis pirmj transformacijos deimtmet turjo veikiau L kreivs pavidal. Politins transformacijos dalins iimtys yra Estija ir Latvija, kuri liberaliosios demokratijos dl rusakalbi imigrant pilietybs teisi problemos tebeturi etnokratini bruo. Ypatingas atvejis yra ir Slovnija, kur palaipsnes inovacines reformas vykd neokorporacins konsenso demokratijos (r. 13.6) dvasia veikusios ekskomunistins ir antikomunistins jgos bei Kinija ir Vietnamas, kurioms H. Kitschelto vlyvojo komunizmo tipologija vargu ar pritaikoma. Buvusiose patrimoninio komunizmo alyse laisv rinkim arba i viso nebuvo, arba juose nugaljo komunist ar ekskomunist partijos. ia palaipsniui vykdomos ekonomins reformos vyko nenuosekliai (alik dalini reform kelias) arba minimaliai. ie du ekonomini reform keliai per gili ir ilg (L pavidalo) arba ilg, bet palyginti sekli ekonomin recesij atved arba POK, arba valstybin bei valstybin monopolistin kapitalizm. i ali politin transformacija ved nekonsoliduot demokratij, dalin demokratij, konkurencin elektorin autoritarizm, elektorin hegemonin autoritarizm bei visik (udar) autoritarizm arba sultonizm (r. 15.4). Ypatingas atvejis tarp buvusi patrimoninio komunizmo ali yra Rusija. Ijimo i komunizmo pradioje ia valdi atjo ekskomunistins savo socialine kilme, taiau neabejotinai antikomunistins savo ideologija politins jgos, kurios imitacikai orientuotas ekonomines reformas vykd oko terapijos bdu. i politika lugo, taiau, ios knygos
IV DALIS
391
autoriaus nuomone, ji nebuvo i anksto pasmerkta. Jeigu vl pasinaudotume A. Shleiferio ir D. Treismano metafora (r. 12.2), tai tas klitis, kurias Vidurio Europos ali reformatoriams reikjo veikti pakeliui RAK ir liberalij demokratij, galima bt palyginti su klitimis, kurias turi veikti alpinistas, kopdamas Tatr ar Karpat kalnus. Tuo tarpu Rusijai teko tikri Himalajai ar Pamyras. Reformos lugo dl klaid, padaryt keliaujant ypa sunkiu marrutu. Tas marrutas kirto daug toki plai tarpekli, jog mginimas juos perokti vienu didiuoju uoliu buvo susijs su tokia didele rizika, kad jai pasiryti galjo nebent neblaivs mons, kuriems (prieingai, nei byloja rus liaudies imintis) irgi ne visada pasiseka. Net jeigu is poiris yra empirikai klaidingas, jis yra labiau politikai korektikas, palieka vietos viltims, kad is neskmingas Rusijos ygis liberalij demokratij ir RAK nebuvo paskutinis. Kitose knygos dalyse bendra preliminari ijimo i komunizmo politini ir ekonomini baigi charakteristika bus konkretizuojama ir detalizuojama, ypating dmes skiriant tai pokomunistini ali grupei, kuri yra tipologikai artimiausia Lietuvai naujosioms ES ir NATO narms.
V
D A L I S
L I B E R A L IOJI VAK AR D E M OK R ATIJ A : I D J O S IR P O KO M U N ISTIN T I K ROV
13
skyrius
Liberaliosios demokratijos idja ir tipologijos

13.1.
Pokomunistins transformacijos socialini kat problema
Kaip jau nurodme (10.1), patrauklus kinikojo (ir vietnamietikojo) inovacinio kelio i komunizmo, lyginant j su restituciniu-imitaciniu bei kontinuaciniu buvusi SSRS bei Jugoslavijos respublik, Baltijos ir Vidurio Europos ali keliais, bruoas yra tas, kad pirmuoju atveju administracins ekonomins sistemos transformacija rinkos ekonomik vyko nepaliaujamo ekonomikos augimo slygomis. Bet ir Kinijoje, ir Vietname viena i io perjimo pasekmi buvo staigiai ir smarkiai iaugusi socialin ir ekonomin nelygyb Gini koeficiento veriai Kinijai yra kur kas didesni u tuos, kuriuos tyrintojai pateikia apie Vidurio ir Ryt Europos alis (r. Havrylyshyn 2006: 102103; Gustaffson ir Shi 2001). Taiau Kinijoje i socialin-ekonomin diferenciacija vyko kaip dalis proceso, kuris atitinka pagerinimo pagal Pareto svok: per beveik tris dar nebaigt reform deimtmeius n vienos socialins grups ar kategorijos padtis nepablogjo. Atvirkiai, i reform laimjo visi, iskyrus tuos, kurie norjo, kad jos vykt dar spariau bei kitokiai (antikomunistinei) vyriausybei vadovaujant, kurie 1989 m. ijo Tiananmenio aikt ir tapo kankiniais vardan demokratijos. Ekonomin nelygyb iaugo dl to, kad vien asmen pajamos padidjo daugiau, o kit maiau. Tuo tarpu buvusio sovietinio ir jugoslavikojo komunizmo erdvje perjimas prie privaiasavininkikos rinkos ekonomikos buvo toks procesas, kad dalies gyventoj ekonomin gerov (pajamos) iaugo, o kitos dalies sumajo. Taip vyko ne vien dl gamybos smukimo ir BVP sumajimo, bet ir dl nuosavybs teisi perskirstymo privatizacijos metu. Greiiausiai ir labiausiai pagerjo ankstyvj laimtoj (r. 12.4), kurie pirmieji pasinaudojo ekonomins liberalizacijos bei privatizacijos galimybmis, padtis. Nors ne
396
visi buv nomenklatros nariai tapo ankstyvaisiais laimtojais, ioje socialinje grupje santykin ekonomikai laimjusi i kapitalizmo (at)krimo dalis tikriausiai yra didiausia. Btent tas faktas geriausiai paaikint taik, nesmurtin ijimo i komunizmo pobd ir sklandi reform eig. Prieingai, negu nuogstavo daugelis oko terapijos daktar (rinkos bolevik), kapitalizmo atkrimas nesusidr su tokiu tbtiniu pasiprieinimu, kok daugelyje ali reikjo veikti tikriesiems bolevikams socialistini pertvarkym metais. Antros ar treios kartos komunistins nomenklatros narius, j ikilusius jau po komunistins sistemos sitvirtinimo, var reimo sudaromos klitys gauti rent i auktesni nei vidutiniai gabum bei isilavinimo, kurie, pasibaigus revoliucinei komunistinio reimo fazei, jau buvo btini vertikaliam mobilumui (politinio lojalumo nebepakako). Dar labiau juos slg nuolatinis mogikojo orumo paeminimas dl to, kad nebuvo asmenins laisvs erdvs, kuri suteikia privati nuosavyb bei teisin privataus gyvenimo apsauga. Ta laisvs erdv tai laisv keliauti, laisv parodomuoju vartojimu demonstruoti savo iskirtin socialin status, laisv tvarkyti intym gyvenim nebijant partini bausmi u palaidum ir pan. Tokios laisvs buvo itin patrauklios virutinio, privilegijuoto sluoksnio nariams, kurie turjo pakankamai itekli graiam gyvenimui (arba galjo bti tikri, kad turs j ir po komunizmo lugimo), bet negaljo jais pasinaudoti dl principinio privataus ir vieo mogaus gyvenimo perskyros neigimo, bdingo komunistinei ideologijai. Daugelio nomenklatrinink lkesiai, kad komunizmo likvidacija tik pagerins j padt, isipild, o komarai, kad praradus valdi komunist laukia baltasis teroras ne, nors daugelyje ali (pavyzdiui, Lietuvoje), kur prisiminimai apie komunizmo raudonj teror buvo labai gyvi, tokie nuogstavimai turjo labai real pagrind.104 Net Ryt Vokietijoje, kur senasis valdios elitas buvo gana radikaliai nualintas, buv vadovaujantys darbuotojai gavo visai neblogas valstybines pensijas. Pokomunistins redistribucijos ir restitucijos metu laimjo ir nuo komunistinio teroro bei ekspropriacijos nukentj asmenys. Pirmieji gavo valstybs pensijas, antrieji atgavo komunist atimt nuosavyb. Tiesa, tokia itekli redistribucija vyko tik alyse, kurios komunizmo gniautus pateko po 1940 arba 1945 met. Rusijoje ir kitose alyse, kurios anksiau jo SSRS sudt, komunizmo metais spjo pasikeisti trys kartos, o socialins dislokacijos buvo tokios gilios, kad restitucinis itekli perskirstymas buvo nebemanomas. Rinkos reformos atvr vertikalaus socialinio mobilumo galimybes jauniems, isilavinusiems, turintiems antreprenerik gebjim monms. Btent j pastangomis ir iniciatyva buvo steigta daug nauj plyno lauko moni, kuri skminga veikla tapo
104
19911992 metais Lietuvoje gana garsiai buvo reikalaujama susidoroti su lugusio komunistinio reimo pareignais, ypa politines represijas vykdiusi struktr darbuotojais, tokiais pat bdais, kokiais partizanai bausdavo kolaborantus arba asmenis, tariamus bendradarbiaujant su sovietinmis specialiosiomis tarnybomis.
Liberalioji vakar demokratija: idjos ir pokomunistin tikrov
V DALIS
397
tuo varikliu, kuris galiausiai pradjo traukti pokomunistini ali ekonomikas i recesijos duobs. Dl infliacijos pirmaisiais transformacijos metais ypa nukentjo pensininkai ir kiti fiksuoto dydio pajamas gaunantys asmenys, dirbantys vieajame sektoriuje, kurio finansavimas smarkiai sumajo dl makroekonomins stabilizacijos politikos priemoni. Labai nukentjo didioji darbinink, dirbusi monse, kurios pasirod negyvybingos rinkos ekonomikos slygomis, dalis. Jie prarado darb ir pajamas. Ten, kur ekonomins reformos bei kitos palankios aplinkybs sudar slygas augti ir plstis privaiai verslininkystei, atsirado ir nauja darbo jgos paklausa. Taiau ja negaljo ar nebemokjo pasinaudoti vyresnio amiaus darbininkai, prat prie socialistinio darbo didelse valstybinse pramons monse. Daugelyje miest ar miesteli tokios mons buvo vieninteliai darbdaviai, kurie savo darbuotojams teik ir vairias socialines paslaugas ilaik vaik darelius, vasaros poilsio stovyklas, sanatorijas, kultros namus, bibliotekas ir pan. Toki moni lugimas daugelyje vietovi sukeldavo socialin ir ekonomin katastrof, ir vienintelis isigelbjimas buvo persikelti gyventi kit vietov arba emigruoti. Taiau tokia ieits daugeliui vyresnio amiaus, ligot, neversli, nepajgiani mokytis darbuotoj buvo nemanoma, tad kartu su infliacijos nuskurdintais pensininkais jie klimpo skurdo lin ir tapo absoliuiais pokomunistins transformacijos pralaimtojais. i problem Lietuvoje taigiai ir tiksliai sukonkretina Vaidutis Laurnas: penkiolikos met raidos rezultatas neturtingas kapitalizmas su visomis jo problemomis ir pasekmmis: struktriniu nesuderinamumu, socialine segmentacija ir periferizacija, abejotinu gyvenimo gerjimu, neteisingumo pojiu, sitikinimu, kad nieko negali pakeisti, negaljimu mokti u papildomus vaik usimimus, negaljimu naudotis mokamomis vietimo ir medicinos paslaugomis, negaljimu lankytis kultros staigose ir keliauti, neturjimu galimybi prenumeruoti spaudos ir pirkti knyg, negaljimu priimti svei ar patiems sveius nuvykti. Ginijamasi tik dl to, kiek Lietuvos moni paliet neturtingas kapitalizmas 60 ar 40 procent. Jeigu tai yra kaitos tikslas, tai ar vertjo j pradti? (Laurnas 2003: 3). Gerovs ekonomikos poiriu, tokios ekonomins reformos, kurios nra optimalios pagal Pareto (tai bt reformos, kurios nepablogina n vieno padties ir bent vieno padt pagerina), vis dlto padidina alies ekonomin gerov, jeigu jos padidina laimjusij gerov tiek, kad j papildomai gyti itekliai yra pakankami kompensuoti pralaimjusij nuostolius. io kolektyvins gerovs kriterijaus, j suformulavusi ekonomist garbei vadinamo KaldoroHickso kriterijumi, autoriai nesako, kad tokios kompensacijos i tikrj turi bti sumoktos pralaimtojams, t.y. kad turi bti surinktos los i laimtoj ir paskirstytos pralaimtojams (r.: Rothenberg 1961: 6179). Ar kompensacijos i tikrj yra mokamos, ar ne, yra politinio sprendimo dalykas. Jos yra mokamos, jeigu pralaimjusieji yra pakankamai galingi, kad pasiekt, jog toks politinis
398
sprendimas bt priimtas. Prieingu atveju jos lieka nesumoktos, bet grynai ekonominiu poiriu reformos yra optimalios, jeigu jos galino sukurti daugiau turto (tegul ir nelygiau paskirstomo), negu jo bt buv sukurta nereformuotoje ekonomikoje. Galima tai pasakyti ir paprastesniu marksistiniu odynu: gamybiniai santykiai keistini, jeigu po to (ir dl to) gamybini jg raida paspartja ir galina sukurti daugiau turto (itekli vartotoj norams ir poreikius patenkinti), negu jo bt sukurta ilikus seniesiems gamybiniams santykiams. Konstatavus, kad pokomunistin ekonomin transformacija buvusioje sovietinio ir jugoslavikojo komunizmo erdvje nebuvo optimali pagal Pareto, lieka itirti, ar ji buvo optimali pagal Kaldoro-Hickso kriterij? Kaip rodo ekonomins statistikos duomenys, daugelyje ali BVP (t.y. sukuriamo turto kiekis) net po 15 met yra maesnis u jo dyd ijimo i komunizmo pradioje. Tokiose alyse turto pakankamai kompensacijai (vis dar) nra. Taiau ir tose alyse, kurios dabar jau yra turtingesns nei komunizmo laikais, kompensacijos nukentjusiems ir pralaimjusiems politika nra vykdoma. Nuvertjusi nuo infliacijos rublini indli grinimo politika Lietuvoje yra viena i nedaugelio (viesi) iimi. Dl to, kad transformacin recesija daugelyje ali utruko ilgai, daugeliu atvej tokia kompensacija tapo nemanoma i principo. Niekas neturi teiss ignoruoti nusivylusi individ negatyvi vertinim. Niekas neturi teiss kaltinti j trumparegyste arba nesugebjimu suprasti didiuosius istorinius sryius. Tam, kuriam 50 arba 60 met ir kuris yra vargas, o galbt ir bedarbis, nekompensuoja paadas, kad kitos kartos gyvens geriau, nes jis neturs galimybs tuo pasinaudoti (Kornai 2006: 240). Taiau koks tas (tegul ir grynai teorinis) kompensacijos dydis, kur galt pretenduoti pokomunistins transformacijos pralaimtojai? Atsakymas klausim priklauso nuo to, kokias prielaidas darysime apie kontrafaktin komunistini ali ekonomin dinamik: kaip bt kitusi j ekonomikos bkl, jeigu (a) joki reform nebt buv daroma arba (b) jeigu bt buvs pasirinktas kitoks ijimo i komunizmo kelias? Nra jokio pagrindo manyti, kad nevykdant joki reform 1990 ar 1991m., kitais, 1993, ..., 2000, ..., 2007 metais BVP lygis bt iliks toks pat, koks jis buvo 1989 ar kitais (paskutiniais komunist valdymo) metais. O btent toki prielaid daugelis pralaimtoj ir daro, kai mano, kad komunistinei sistemai nelugus, j pajamos ir vartojimo lygis bt buvs ma maiausiai ne emesnis u t, koks buvo paskutiniais komunizmo metais. I tikrj kai kuriose komunistinse alyse (Bulgarijoje, ekoslovakijoje, Rumunijoje) paskutiniais komunist valdymo metais ekonomika (neymiai) augo, ir netgi galima t augimo tendencij kelerius metus ekstrapoliuoti ateit. Taiau Soviet Sjungoje paskutiniais M. Gorbaiovo valdymo metais ji jau smuko, ir nekyla abejoni, kad i alis jau riedjo ekonomins krizs duob. Olehas Havrylyshynas mano, kad ji bt buvusi tokia pat gili kaip ir ta, koki Rusijos ekonomika griuvo 1992 m., nors (galbt) bt atsivrusi vliau, o slydimas j bt buvs ltesnis (Havrylyshyn 2006: 118120). Ats-
V DALIS
399
kaitos taku pokomunistins transformacijos katams vertinti pasirinkus ne 1989 m. ekonomikos lyg, bet vien i kontrafaktini komunistini ali raidos scenarij, pagrst prielaida, kad komunistai liko valdioje ir po 1989 m. (Rusijoje ir kitose posovietins erdvs alyse po 1991 m.), galima teigti, kad joki ekonomini transformacijos kat i viso nebuvo arba kad jie buvo kur kas maesni, negu mano pralaimtojai. Teiginys, kad joki ekonomini kat nebuvo, yra teisingas, jeigu tiesa, kad (1) nekeiiant planins-administracins sistemos ekonomikos nuosmukis buvo neivengiamas, (2) jis bt buvs toks pats arba gilesnis u faktikai vykus ir (3) nebuvo geresnio u pasirinktj pokomunistins transformacijos kelio. Teiginys, kad ekonominiai katai yra maesni, negu atrodo pralaimtojams, ekstrapoliuojantiems 1989 m. gerovs lyg t ateit, kurios taip ir nebuvo, yra teisingas, jeigu tiesa, kad nors (1) ekonomikos nuosmukis buvo neivengiamas, taiau (2) be reform jis bt buvs maesnis, negu faktikai buvo, o (3) pasirinktam ekonomini reform keliui nebuvo geresni alternatyv. Atsakymas klausim, kokie tikrieji pokomunistins transformacijos ekonominiai katai, priklauso nuo to, kok alternatyv pasirinktajam raidos scenarij laikysime tikruoju. Taiau aiki pagrind iskirti tik vien i j nra. Ypa keblu atsakyti klausim, ar buvo geresni alternatyv faktikai vykdytai politikai. Pokomunistins ekonomins transformacijos kritikai niekada neteigia, kad joki reform daryti nereikjo. Jie tik daro prielaid, kad vykdant jas kitaip, ekonominio nuosmukio buvo galima arba ivengti, arba pasiekti, kad jis bt maesnis arba trumpesnis. Galbt kada nors ekonomikos istorikai atsakys iuos klausimus taikydami sofistikuotus ekonometrinius modelius, analogikus taikomiems makroekonominiam prognozavimui. Tuo tarpu galime bti tikri tik dlto, kad nei M. Gorbaiovui, nei juo labiau valdioje sitvirtinusiems 1991 m. rugpjio puistams SSRS nebt pavyk pakartoti kin stebuklo laipsnikai pereiti prie rinkos ekonomikos be ekonominio nuosmukio (Pareto pagerinim keliu). is teiginys jau buvo pakankamai pagrstas 4-ame deimto skyriaus skirsnyje. Galima taip pat teigti, kad tik delsiant pradti reformas, valstybini administracini struktr dezintegracijos slygomis ekonominis nuosmukis Rusijoje tikriausiai bt buvs dar gilesnis, palyginus su tuo, koks jis buvo B. Jelcino prezidentavimo laikais. Tiesa, vargu ar bt buvs gilesnis, negu tokiose pokomunistins transformacijos antirekordininkse, kaip Moldavija ar Gruzija, kuri ijim i komunizmo sukomplikavo kariniai konfliktai. Pamginus vykdyti kiniko tipo reformas politinmis autoritarinio reimo slygomis, bet nesant toki pat pradini bei ribini ekonomini slyg (atsilikimo pranaum), kokiomis vyko reformos Kinijoje, labiausiai tiktina tokia makroekonomin dinamika, koki matome ali, ijusi i komunizmo valstybin monopolistin kapitalizm, atveju. Baltarusijos ir Uzbekijos raida 19912007 metais pateikia labiausiai tiktin vaizd tos ateities, kokia lauk visos buvusios Soviet Sjungos tuo atveju, jeigu B. Jelcinui ir kitoms demokratinms jgoms nebt pavyk sustabdyti 1991 m. rugpjio puist.
400
Tokiu atveju grynai ekonominiai ijimo i komunizmo katai daugelyje buvusi sovietini respublik bt buv maesni u faktinius. Maesn bt buvusi ir pokomunistins visuomens pajam diferenciacija. Taiau didel klaida bt sutapatinti ekonominius pokomunistins transformacijos katus su jos visuminiais socialiniais katais. Pokomunistin transformacij pateisina ne vien tik naujai sukurt arba atkurt kapitalistini gamybini santyki pranaumas j gebjimas utikrinti spartesn gamybini jg raid tegul ir didesns socialins-ekonomins nelygybs kaina. Juo labiau, kad tas pranaumas daugumoje pokomunistini ali pradjo reiktis tik prajus geriems deimiai met nuo komunizmo lugimo, kai visose pokomunistinse alyse vl prasidjo ekonominis augimas, kurio tempai yra enkliai didesni, palyginus su tais, kokie buvo bdingi komunistini ali ekonomikai paskutiniu j gyvavimo deimtmeiu.
13.2. Vartotojo gerov ir pilieio gerov
Visi idstytieji svarstymai ijimo i komunizmo laimjim ir kat klausimu atsivelgia tik t visumins socialins gerovs sudedamj dal, kuri galima pavadinti grynai ekonomine, arba vartotojika, gerove, kurios lygio apytikris rodiklis yra BVP dydis, tradicikai sureikminamas ekonomist, gerov tapatinani su vartotoj nor patenkinimu (r. Norkus 2003b). Kuo didesnis BVP vienam gyventojui, tuo daugiau savo nor gali patenkinti vartotojai. Problema ta, kad vartotoj norai potencialiai yra beribiai, o dl daugelio j galima abejoti, ar j patenkinimas tikrai didina vartotoj gerov (pavyzdiui, alkoholio, tabako ir kit narkotik vartojimas). Dl kit nor galima abejoti, ar juos tenkinantys vartotojai nra krypting manipuliacij, kurias vykdo iniasklaidoje reklam usakantys gamintojai, aukos. Dar Frankfurto mokyklos atstovai (Teodoras Adorno, Maxas Horkheimeris, Herbertas Marcuse) ir artimas jiems Erichas Frommas teig, kad btent ta taka, kuri gamintojai ir masins informacijos priemons daro moni norams, udaro juos savotikame vovers rate: juo daugiau nor vartotojai gyja gamintoj ir reklamos specialist pastangomis, tuo didesni pajam jiems reikia tiems norams patenkinti, tuo daugiau jiems tenka dirbti. Vartojama vis daugiau, gyvenimo tempas ir tampa vis didja, bet vovers rat sukti mons nesijauia laimingi, nes sistema visada spja vartotojams diegti nor daugiau, negu jie igali j patenkinti (r. Norkus 2004). Galima klausti, ar gerovs sutapatinimas su vis didesniu vartojimu yra suderinamas su visuomens tvarios pltros (sustainable development) perspektyva (r. iegis 2002; 1997). Btent klausim dar 1993 m. ikl vokiei sociologas Wolfgangas Zapfas: ar moderni visuomen su masiniu vartojimu ir gerovs valstybe gali iplisti globaliniu mastu? Ar visos, ar bent daugelis Azijos, Lotyn Amerikos ir Afrikos visuomeni gali tapti moderniomis? Pavyzdiui, ar galima i principo sivaizduoti, kad Kinijoje kada nors vaiuos 600 milijon automobili arba bent tiek (pagal gyventoj skaii), kiek buvusioje Vo-
V DALIS
401
kietijos Demokratinje Respublikoje 250 milijon: dvigubai daugiau, negu iandien j yra JAV? (Zapf 1993: 171). Vartotoj gerov, sukuriama su tokiais pat resursais, priklauso ne tik nuo vartotoj turim itekli, bet ir j nor. Toks pats itekli kiekis vartotojui su nedideliais ir pigiai patenkinamais norais utikrina aukt, o vartotojui su dideliais, brangiai kainuojaniais norais tik nedidel vartotojik gerov. Su ia aplinkybe yra susijs ir skurdo svokos kultrinis-socialinis reliatyvumas. Tik tar, kad yra galimas interpersonalus vartotoj pasitenkinimo palyginimas, vartotojikos gerovs rodikliu galime laikyti taip pat ir pajam paskirstymo lygyb. i prielaida, ekonomikos moksle dominuojanios neoklasikins paradigmos poiriu, yra problemika, nes galutiniu vartotojo gerovs matu ji daro subjektyvi naud, kuri traktuojama kaip dydis, matuojamas tik interval skals lygiu. Duomenys, gauti matuojant tokia skale, nra interpersonaliai palyginami. Interpersonalus palyginamumas reikalauja prielaidos, kad nauda yra matuojama santyki skals lygiu, o tokio matavimo operacionali procedr nra (r. Norkus 2004). Jeigu vis dlto vardan argumento toki prielaid priimtume (kad pasiirtume, kas i jos plaukia), tai atsakym apie didesns pajam lygybs teigiam poveik kolektyvinei vartotojikai gerovei galtume pagrsti tokiu samprotavimu: ribin nauda, kuri vargui vartotojui teikia papildomas pajam doleris ar litas, pranoksta ribin al, kuri patiria turtingas vartotojas, prarasdamas t doler ar lit. Jeigu atmus i turtingojo lit ir atidavus j vargui, vargo paskatos dirbti, o turtingojo dirbti ir investuoti nesumaja, tai toks pajam perskirstymas padidina kolektyvin gerov. Taigi BVP vienam gyventojui ir vienas i pajam nelygyb visuomenje matuojani indeks (pavyzdiui, Gini koeficientas) turt bti laikomi svarbiausiais visuomens vartotojikos gerovs rodikliais. Taiau mons yra ne vien vartotojai, bet ir pilieiai tokie veikjai, kuriems rpi ne vien j asmenin gerov. Ekonomin gerovs analiz remiasi prielaida, kad monms rpi tik j pai ir j eim gerov. Realiems mogikiesiems veikjams rpi taip pat ir kit moni, vis pirma t, kuriuos jie laiko savais, t.y. tautieiais, tvynainiais, bendrapilieiais, gyvenimas bei gerov. Tas susirpinimas kit gyvenimu ir kit gerove turi dvi formas. Pirma, tai alikas susirpinimas, kuris pasireikia pavydu arba diaugsmu, keliamu konkrei asmen padties. Antra, tai nealikas susirpinimas, kur kelia kit moni nor, gyvenimo bdo, pajam pasiskirstymo visuomenje ar jos politins santvarkos ir pan. ir tam tikros gero gyvenimo ar teisingos visuomens sampratos neatitikimas. iuo atveju monms kelia pasipiktinim ar susirpinim tai, kad kiti mons nenori to, ko jie turt norti, arba nori to, ko jie turt nenorti. Taigi mons turi ir toki nor, kuri objektas yra ne vartojimo reikmenys ar paslaugos, bet j pai ar kit moni norai arba gyvenimo bdas. Tokius nor norus arba to, ko reikia norti, vaizdinius (conceptions of the desirable) sociologai vadina vertybmis. Visumin socialin gerov apima visuomens nari gyvenimo bdo, pajam paskirstymo, jos politins santvarkos ir kit jos gyvenimo aspekt ir tos visuomens nari ben-
402
dr vertybi, jai bdingos gero gyvenimo sampratos, kuri nebtinai remiasi filosofija, gyvenimo kokybs matu laikania kuo didesn vartotojik nor patenkinim, atitikim. Tokia gyvenimo filosofija dominuoja iuolaikiniuose Vakaruose, taiau ilgus tkstantmeius takingos iganymo religijos (r. Weber 2000 (1922)) propagavo asketizm nuvertindamos materialin gerov (kuri ir taip absoliuiai moni daugumai buvo nepasiekiama). Pamoksle nuo kalno idstytos etikos alininkas galt pasakyti, kad nors iandien Vakar ali gyventoj ekonomin gerov yra puiki, j socialin gerov prasta, nes mons nori ne to ir myli ne tai, ko liep norti ir mylti Kristus. Panaiai samprotaut ir aliasis fundamentalistas, nepatenkintas savo bendrapiliei neteisingais norais (r. taip pat 1.6). Visumin socialin gerov prasta, kai atotrkis tarp visuomens nari vertybi ir faktini moni nor bei elgesio, o taip pat tarp visuomens vertybi ir jos politins santvarkos yra didelis.105 i socialins gerovs samprat galima paaikinti pavyzdiu, kuris daugumai lietuvi skaitytoj turt bti itin suprantamas. sivaizduokime, kad ma al, kurioje gyvena branginantys savo alies nepriklausomyb bei jos demokratin politin santvark mons, okupuoja ar aneksuoja didel kaimynin alis. Po aneksijos realios gyventoj pajamos padidja dvigubai (tarkime, vartojimo preki pasila lieka ta pati, taiau viskas atpinga dvigubai). Kadangi ios alies gyventojai gali dvigubai daugiau vartoti, j vartotojika gerov iauga. Taiau ar padidjo j socialin gerov? Ne, jeigu j vertybs (vis pirma noras gyventi nepriklausomoje demokratinje valstybje) tebra tos paios. Autoritarins diktatros, kurios atjusios valdi stabilizuoja ekonomik ir utikrina spart jos augim, padidina visuomens vartotojik gerov, bet sumaina jos socialin gerov, jeigu tos visuomens politinje kultroje demokratija turi savaimins vertybs status. Vidurio Europoje bei Baltijos alyse tuos vartotojikos gerovs nuostolius, kuriuos jos patyr pokomunistins ekonomins transformacijos metu, su kaupu kompensuoja nepriklausomybs atkrimas bei demokratins politins santvarkos sukrimas. Baltijos alyse, kurios komunizmo slygomis neturjo netgi formalios valstybins nepriklausomybs, kuri isaugojo Vidurio Europos alys, visumins socialins gerovs uolis buvo ypa didelis. Nekelia abejoni, kad dauguma i ali moni, kurie su entuziazmu pasitiko 19891991 met vykius, su tokiu pat entuziazmu bt dar t pat (j mitingus, taip pat balsav rinkimuose kaip balsavo) ir inodami tikrj ekonomin kain. Jie stojo prie komunizm ne dl didesns vartotojikos gerovs, ne dl specialiai kai kuriems i j u patirtas komunizmo metais skriaudas skirt kompensacij, ne dl komunist atimtos nuosavybs sugrinimo.
105
Toks atotrkis gali bti bdingas ir pavieniam mogui, kai tenkinami didiausi norai, taiau dl j patenkinimo padaryti poelgiai laikomi blogais, pavyzdiui, soiai pavalgiusio, bet norinio sulieknti mogaus, arba asmens, gyvenanio aktyv lytin gyvenim, bet laikanio idealu skaist gyvenim, bkl.
V DALIS
403
Todl tose alyse, kurios komunizmo metais isaugojo demokratines, liberalias, nacionalistines vertybes, ir i komunizmo ijo (arba gro) ne tik RAK, bet ir liberalij demokratij, visumins socialins gerovs prieaugis yra neabejotinas. Tuo tarpu tose alyse, kurios i komunizmo ijo autoritarin valstybin kapitalizm, tas perjimas visumin socialin gerov sumaino netgi tais atvejais, kai vartotojikos gerovs nuosmukis buvo maesnis, negu sukrusiose liberalj demokratin reim alyse. Lietuviai gyvena u baltarusius geriau ne todl, kad daugiau vartoja, bet todl, kad gyvena liberaliosios demokratijos slygomis, kurios neturi baltarusiai, nors (jeigu tiktume lietuvi politologais) jos labai trokta. Tiesa, Lietuva i kit pokomunistini ali isiskiria itin menku pasitenkinimu demokratija, menku pasididiavimu savo alimi. Pirmaisiais po stojimo ES metais Lietuva neigiamu migracijos saldo lygiu aplenk kitas naujsias nares. Taiau emigracija vyksta ne alis, kuriose demokratijos nra, taiau tas, kuriose ji veikia geriau. demokratij ir jos utikrinamas mogaus teises, kaip socialins gerovs altin, btina atsivelgti ir vertinant kin kelio i komunizmo privalumus. Dalyko esm labai tiksliai nusako J. Kornai: a jauiu gili antipatij argumentams, kurie lygina Kinijos laimjimus (performance) su Vidurio Ryt Europos laimjimais ir kurie tendencingai ir alikai pabria jos daug greitesn ekonomin augim. Tai tiesa, kad Vidurio Ryt Europoje augimo tempas yra daug maesnis u Kinijos temp. Bet jis yra enklus (respectable) ir, kaip a nurodiau anksiau, jis jau yra auktesnis negu buvo per pirmj ankstesnio reimo dekad. A esu pasirengs susitaikyti su maesniu augimo greiiu, palyginus su nepaprastai dideliais Kinijos tempais, jeigu j palydi pagarba demokratijai ir mogaus teisms! A pripastu, kad yra toki, kurie pasaulio nesuvokia tokiu bdu ir mano, kad galima neapibrtai ilgam laikui atsisakyti demokratijos arba j atidti (Kornai 2006: 226). Kaip parod Tiananmenio aikts tragedija 1989 m., ir Kinijoje yra moni, kurie demokratijos (pilietini) ir ekonomini (vartotojik) vertybi santyk supranta taip pat, kaip ir J. Kornai. Jeigu toki moni Kinijoje daugja, tai Kinijos visumins socialins gerovs augimas yra kur kas ltesnis u t, apie kur byloja jos ekonomins statistikos skaiiai, atspindintys tik vartotojikos moni, kaip privai asmen, gerovs augim. Tik toks mstymo bdas, kuriam liberalioji demokratija bei neatsiejamos nuo jos mogaus pilietins ir politins teiss bei laisvs (rinkim, odio, susirinkim ir pan.) yra savaimins vertybs, pridera tikram demokratui bei liberalui tokiam, kuris laiko liberalij demokratij geriausia politine santvarka ir nelygstamu socialins gerovs altiniu bet kokiu oru nepriklausomai nuo jos ekonomini laimjim. Tik todl, kad toki moni bent jau kai kuriose alyse buvo gana daug, liberalioji demokratija galjo igyventi pasaulyje sunkiausiais jais 4-uoju ir 5-uoju XX amiaus deimtmeiais, kai daugeliui intelektual autoritarizmo ir totalitarizmo ekonominis ir karinis pranaumas atrod neabejotini.
404
13.3.
Prievarta, valstyb, demokratija
Kas yra ta liberalioji demokratija, kaip neprilygstamas socialins gerovs altinis? Atsakym klausim reikia pradti nuo atsakymo kit, bendresn: o kas yra demokratija apskritai, t.y demokratija be joki epitet? Paia bendriausia prasme demokratija reikia toki kolektyvini sprendim procedr, kai dauguma yra priversta paklusti maumai. Kai sprendimas yra priimtas, maumos atstovai turi daryti tai, ko nori ne jie, bet dauguma. Daugumos vali atitinkantis veiksmas maumai yra ne savanorikas, bet priverstinis. Demokratijos be epitet svarbiausias privalumas prievartos vaidmens socialiniame gyvenime sumainimas. Jeigu atsiribotume nuo prievartos paiam sau problemos, tai prieitume prie ivados, kad jokios prievartos socialiniame gyvenime nebt gal tik tuo atveju, jeigu mons nesusidurt su kolektyvinio veiksmo problema. Ji ikyla visada, kai vieno veikjo veiksmai, kuriais jis tenkina savo interesus, turi alutini pasekmi (daro iorin poveik) kit veikj gerovei (Coleman 2005(1990): 4347). Galima iskirti ir loim teorijos priemonmis sumodeliuoti daugyb toki konflikto situacij. Tai ir situacija, kai kokio nors itekliaus visiems nepakanka, o j dalijant iaikja, kad jeigu daugiau gauna vienas, tai maiau lieka kitam (tai bt grynojo konflikto situacija); ir tokia situacija, kai veikjai gali pasigerinti padt bendradarbiaudami, taiau kiekvienas siekia ivengti bendradarbiavimo kat u dyk pasinaudodamas kit bendromis pastangomis sukurta kolektyvine grybe (Coleman 2005(1990): 219233). Prievartos nepadt ivengti netgi principinis (konstitucinis) sprendimas gyvendinti tik tokius kolektyvinius projektus, kuriems visi vienbalsiai pritaria. Toks sprendimas palikt neatsakyt klausim, k daryti dalyb, t.y. gryno konflikto, situacijose; k daryti su isisukintojais tais, kurie pritaria projektui, bet paskui sulauo paad savo itekliais prisidti prie jo gyvendinimo. Pagaliau nesunku pastebti, kad kai kolektyviniam sprendimui btinas vienbalsis pritarimas, gali susidaryti situacijos, kuriose mauma arba net vienas veikjas savo veto teiss dka gali prievartauti kitus, grasindamas ja pasinaudoti, jeigu negaus nuolaid kitais sau svarbiais klausimais. Tad ir vienbalsio kolektyvini sprendim primimo principas neleidia ivengti prievartos (plg. Shapiro 2003: 1619). Tai bt manoma tik tuo atveju, jeigu tarp kolektyvinio veiksmo dalyvi nebt joki interes konflikt arba jeigu jie visi mylt vienas kit, o taip gali bti (kaip jau nurodyta) tik iskirtinmis aplinkybmis. Kalbame apie tas situacijas, kuriose loim teorija, kaip analitinis instrumentas, su kuriuo analizuojama veikj tarpusavio priklausomybs logika, yra nepritaikoma, nes jose negalioja veikj savanaudikumo prielaida. I tikrj, jeigu mons mylt vienas kit arba bt pozityvs, neegocentriki, veiksmingieji altruistai (plg. Norkus 1994; Norkus 1995), nereikt ne tik valstybs, bet ir demokratijos. Jzus Kristus nebuvo demokratas, o ir toje bendruomenje, kuri sudar jo apatalai ir kiti mokytiniai, nebuvo demokratijos (apatalai n karto nebalsavo dl Jzaus silym). Buvo santarv,
V DALIS
405
kylanti i meils artimui, kai kiekvienas kitu rpinosi labiau negu pats savimi. Nereikia demokratijos ir angelams. Nra ir nebus demokratijos rojuje. Taiau pragare demokratija gali bti, bent jau tarp tikrj pragaro piliei ar tono pavaldini, t.y. velni. Politika, valstyb, demokratija yra moni ir velni reikalas. Tai dar 1788 m. paprastai ir aikiai konstatavo Jamesas Madisonas: jeigu mons bt angelai, jokia vyriausyb nebt btina (Madison 1788). Galima teigti, kad tuo atveju, kai dauguma paklsta maumai, prievartos bna maiau, negu tuo atveju, kai mauma paklsta daugumai. Kai dauguma iprievartauja maum, tai tikriausiai geriau negu tas atvejis, kai mauma iprievartauja daugum arba vienas iprievartauja visus ir visas. Nors demokratija leidia sumainti prievart, nra pagrindo manyti, kad ji yra manoma be prievartos, nes ji yra ne kas kita, kaip daugumos prievarta maumai. Tik vis meil visiems, o ne demokratija gali ilaisvinti pasaul nuo prievartos. Juolab kad be prievartos negali bti ir valstybs, nes politiniai sprendimai, o kartu ir valstybs valdia i esms yra prievartiniai. Kolektyvizuoti sprendimai yra politiniai, kadangi jie yra (a) suverens, (b) be galimybs ieiti, ir (c) sankcionuojami (Sartori 1987: 215). Prievartinis valstybs valdios pobdis kyla i suverenumo kaip valstybingumo atributo. Suverenumas reikia tai, kad valstybs nustatomos taisykls yra aukiau u kitas taisykles ar potvarkius. Veikjas turi paklusti valstybs, kurios teritorijoje yra, statymams arba pareign nurodymams nepriklausomai nuo to, ar su jais sutinka, ar ne, nes kitaip jam gresia sankcijos, kurios gali bti ir smurtins. Mindamas galimybs ieiti nebuvim, kaip skiriamj politini sprendim bruo, Giovanni Sartori turi omenyje garsij Alberto Hirschmano protesto form tipologij, pagal kuri nesutikim su kokios nors korporacijos veikla jos narys arba klientas gali ireikti dviem bdais balsu (reikalaudamas keisti politik, perirti jau priimtus sprendimus) arba ijimu tiesiog pasitraukdamas i jos (Hirschman 1970). Tiesa, pilietyb arba pavaldinyst galima keisti, bet tas keitimas visada bna susijs su itin didele kaina. O ir nebeturintis jokios pilietybs arba pavaldinysts asmuo turi paklusti statymams tos valstybs, kurios teritorijoje jis tuo metu yra. Jeigu nepaklsta, tai tampa sankcij objektu. Politin demokratija yra vienas i reim, bding valstybei, kaip i esms prievartiniam moni junginiui. Nors prievarta visada buvo ir bus viena i socialinio gyvenimo riamj mediag, lyginamasis skirting prievartos form svoris prievartinje socialinio gyvenimo srangoje yra istorikai apibrtas ir kintamas dydis. Dar Thomas Hobbesas pagrindiniu visuomenins sutarties, kuria pereinama i natralios (ar gamtins) visuomenin bkl, turiniu laik sudarani t sutart veikj sipareigojim nebenaudoti smurto, kaip priemons savo tikslams pasiekti, ir perduoti ios priemons taikymo monopolin teis suverenui arba valstybei (Hobbes 1999 (1651): 135141, 179195). Taigi kaip svarbiausia jos funkcija ikyla vidaus taikos palaikymas, valstybs piliei (pavaldini) saugumo utikrinimas. Prievarta ir smurtas nra tas pat. Pavart angl kalba parayt politins teorijos tekst vertimus lietuvi kalb, galime pastebti, kad prievarta veriami odiai coercion, com-
406
pulsion, violence, kurie anaiptol nra sinonimai. Taip pat ir vokiei kalbos odiai Gewalt ir Zwang reikia ne t pat. Violence arba Gewalt vartojami tada, kai vieni veikjai prie kitus veikjus naudoja fizin jg eisdami, alodami, naikindami j knus ir turt. iuo atvilgiu yra ikalbinga angl kalbos odio violence etimologija veiksmaodis violate, i kurio kyla daiktavardis violence reikia btent eisti ar paeisti. Taigi su violence ar Gewalt turime reikal tada, kai vienas mogus kit mog mua, skandina, audo, degina jo namus ar sprogdina jo automobil, kai vienos valstybs karins pajgos bombarduoja kitos valstybs miestus arba skandina jos laivus (Keane 2004: 3541; Rule 1988: 12). Prievartos prieingyb yra laisv, o smurto prieingyb yra taika. Taika dar nereikia laisvs, nes yra daug bd, kaip vienas mogus gali taikiai iprievartauti kit. odis prievarta tinka tais atvejais, kai vienas veikjas nedaro to, k jis padaryt, arba daro tai, ko jis nedaryt todl, kad jam kakas kitas grasina sankcijomis, kurios gali sumainti jo gerov (Nozick 1969; Taylor 1982: 1025). Atskirais atvejais tos pasekms gali reikti ir fizin smurt. Taiau ir be smurto yra daugyb kit negatyvi sankcij, kuriomis vienas veikjas gali grasinti kitam ir taip spausti, versti ir priversti j elgtis sau tinkamu bdu. inoma, prievarta nra vienintelis bdas, kuriuo vienas veikjas gali paveikti kit veikj elges. Tai galima padaryti silant kitam veikjui atlyg, kur jis gaut padars tai, ko nori pirmasis (taigi silant jam jo padt pagerinanius mainus); tikinant t kit veikj, kad tam tikras veiksmas geriausiai atitinka jo paties interesus, ir kitais bdais. Valstyb veria savo pilieius arba pavaldinius vienas prie kit nebenaudoti smurto, nors smurtas gali tebebti priemon, kuri pilieiams arba pavaldiniams leidiama naudoti prie tuos, kurie yra nuo j asmenikai priklausomi monas, vaikus, vergus, baudiauninkus. Taiau ilgainiui smurtas prie kitus vis labiau ribojamas, vis nuosekliau gyvendinant valstybin smurto monopol (plg. Weber 1976 (1922): 2930; Giddens, 1985; Thomson, 1994; Barzel 2002). Garsus vokiei sociologas Norbertas Elias, raydamas apie civilizacijos proces kaip apie tam tikr evoliucin socialinio gyvenimo kaitos tendencij, svarbiausiu jo bruou laiko smurto istmim i socialinio gyvenimo kasdienybs, jo pavirtim nekasdieniu, iskirtiniu, probleminiu reikiniu (r. Elias 2004 (1969): Elias 1992 (1939)). Real istorin valstybi, kaip smurto monopolisi, atsiradimo mechanizm taikliausiai apibdina v. Augustino valstybs, kaip didels plik gaujos (magnum latrocinium), apibdinimas, pateikiamas jo garsiojo veikalo De civitate dei ketvirtos knygos ketvirtojo skirsnio pradioje.106 Prielaidos valstybei atsirasti susidaro, kai atsiranda abeliai ssls mons, emdirbiai, pagaminantys daugiau, negu reikia igyventi iki sekanio derliaus. Tada pasidaro manomas Kaino profesionalaus pliko, smurtautojo parazitinis gyvenimo bdas. Tipin realiai istorin valstybs uuomazga yra reketinink gauja, kuri reikalauja mokti mokest u apsaug nuo kit reketinink gauj. Maksimal to mokesio dyd nubria tas minimumas, kur btina palikti saugomajam, kad jis galt ilikti ir tsti gamyb (plg.
106
r. http://www.ccel.org/ccel/schaff/npnf102.iv.IV.4.html. irta 2007 08 27.
V DALIS
407
Tilly 1985; McNeill 1992; Olson 1993). Smurtautojai, atimantys daugiau, sunaikina ir savo pai gerovs pagrind, nes i visikai nuskurdinto arba i bado mirusio gamintojo nebra ko atimti. Kai tas maksimumas pasiekiamas, vienintelis bdas padidinti gaujos arba kariaunos pajamas yra plsti reketuojam teritorij. Smurtins reketinink gauj, siekiani plsti savo monopolikai reketuojamas teritorijas, kovos yra karai, upildantys vis raytin istorij. Taiau paios reketuojamos teritorijos viduje organizuot reketinink pastangos gyvendinti plimo monopol turi alutin pasekm sukuria t viej gryb, kuri vadinasi vidaus taika. Savindamiesi smurtavimo monopol, jie baudia reketuojamuosius, kai ie spontanikai naudoja smurt tarpusavio konfliktams sprsti, ir taip apsaugo juos vienus nuo kit, o ilgainiui pradeda versti juos laikytis vienas su kitu sudaryt sutari, paddami sprsti kolektyvinio veiksmo problemas tarp moni, kurie nra gimins ar draugai. Taip valstyb sukuria prielaidas rinkos mainais pagrsto darbo pasidalijimo platjimui bei giljimui. Plik gauja, tvirtinusi smurto naudojimo tam tikroje teritorijoje monopol, tampa toje teritorijoje tokiu bdu susikrusios valstybs valdaniuoju elitu su paveldima i kartos kart naryste bei tos narysts teikiamais pranaumais. Jeigu tos valstybs nevirsta didiulmis imperijomis, jos ilgainiui turi pradti skaitytis ir su pavaldini interesais, kurie gali tuos interesus ginti ne vien balsu odiniais protesto veiksmais, bet ir ijimu pabgdami kit valstyb, kur maesni mokesiai ir geresn valstybs kuriam viej grybi pasila. Tai pirmiausia mobilaus kapitalo, lengvai nuslepiamo ir palyginti nesunkiai perkeliamo i vienos vietos kit, savinink, o taip pat karo prievolinink interesai. Vieno kunigaikio kariauninkai gali pereiti tarnauti pas kit, geresn, kaip ir vieno pono valstieiai gali pabgti pas kit (plg. Jones 1987: 104126). Valstybi pliuralizmas ir konkurencija dl pavaldini riboja valstybi valdov gali, o ilgainiui skatina paios valstybs transformacij i valdovo eimos tvonijos (nuosavybs), kurios dal galima atiduoti dukrai kaip krait, viej staig su savo raison detat,107 kurio tarnu laikomas ir pats valdovas.
Ginijami demokratijos svokos aspektai ir dedukcins tipologijos

13.4.
Valstybs sukuriamos vieosios grybs taika bei prievarta laikytis sutari yra trapios. Raytin istorija tai ne tik valstybi tarpusavio kar, bet ir vidaus arba pilietini kar istorija. Viena i pilietini kar prieasi yra konkurencija ir konfliktai paties valdaniojo elito viduje kas bus pirmesnis, kas uims aukiausi padt valstybs valdios hierarchijoje, kas valdys. Priklausomai nuo to, kaip sprendiami ie klausimai, egzistavo ir tebeegzistuoja didiul istorin valstybs form arba politini reim vairov. Politinis reimas, kuris dominuoja iuolaikiniame pasaulyje, yra atstovaujamoji demokratija.
107
Valstybs interesais (pranc.).
408
Perjimas nuo autokratinio (autoritarinio) politinio reimo prie demokratinio yra politins sistemos modernizacija. Svarbiausiu valstybs valdios legitimumo altiniu tampa jos valdom piliei rinkimuose pareikta valia. Dinastijos, valdanios Dievo valia, suverenitet pakeiia tautos suverenitetas; pavaldiniai, kuriems valstybs valdia savo malone gali suteikti tam tikras teises ir privilegijas, tampa prigimtines teises turiniais valstybs pilieiais, kurie suteikia terminuot teis save valdyti savo pai irinktiems ir atskaitingiems pareignams (Bendix 1978). Skiriamasis demokratinio politinio reimo bruoas yra galimyb taikiai pakeisti aukiausius valstybs pareignus periodikai rengiam santykikai laisv konkurencini rinkim keliu ir tokiu bdu padaryti valstybs valdi atskaiting jos valdomiems pilieiams. is skiriamasis demokratijos bruoas ir fiksuojamas garsiuoju demokratijos apibrimu, kur suformulavo Josephas A. Schumpeteris: demokratinis metodas yra tokia institucin politini sprendim primimo tvarka, kai tam tikri individai per konkurencin kov dl rinkj bals gyja sprendimo gali (Schumpeter 1998 (1942): 297). Jis ireikia politins atstovaujamosios demokratijos samprat, kuri literatroje vadinama procedrine arba minimalia (r. taip pat Dahl 1994 (1989); Held 2002 (1987): Sartori 1987; Shapiro 2003). Periodikai rengiami, laisvi ir konkurencingi rinkimai yra bdas utikrinti aukiausios valstybs valdios atskaitomyb pilieiams (demui, liaudiai). Procedrins demokratijos sampratos alternatyva yra vadinamoji substancin demokratijos samprata. Valstybs valdios demokratinis pobdis yra siejamas su tam tikrais skiriamaisiais valstybs valdios priimam sprendim poymiais, kaip antai ireikti demo (piliei) vali, ginti bendr gr ar interes. Ankstyvieji demokratijos teoretikai (pavyzdiui, Jean-Jacques Rousseau) man, kad pagrindinis demokratinio politinio reimo, t.y. valstybs su laisvuose konkurenciniuose rinkimuose renkama valdia, privalumas yra btent tas, kad tokios valdios priimami sprendimai daniau pasiymi nurodytomis savybmis negu nedemokratins, t.y. autokratins, autoritarins, diktatorikos, despotikos ar tironikos, valdios sprendimai. iuo poiriu, bendros valios reikimas valdios sprendimais yra svarbesnis demokratijos poymis, negu procedra, per kuri vyriausyb gyja arba praranda valdi. Btent iuo pagrindu demokratijos (ar tikrosios demokratijos) vard XX amiuje galjo pretenduoti totalitariniai reimai, kuriuose nra laisv konkurencini rinkim. Pagal i logik, jeigu fiureris savo genialumo dka arba komunist partijos CK istorijos dsni painimo pagrindu savo sprendimais ireikia tautos arba liaudies vali, tai j valdia yra demokratin, nors tautos vadui kas 5 ar 4 metai nereikia varytis rinkimuose su konkurentais, o komunist partijai kovoti dl daugumos parlamente (plg. Talmon 1952). Teoretikai, kritikuojantys substancin demokratijos samprat, nurodo, kad visi tokie bdai iaikinti bendros valios turin realiai reikia vieno mogaus arba maumos diktatr toki valdi, kuri nra atskaitinga valdomiesiems. Komentuodami nediktatorikas bendros valios turinio atradimo procedras, jie nurodo tokius socialinio ar kolektyvinio
V DALIS
409
pasirinkimo teorijos atskleistus kolektyvinio pasirinkimo bruous, kaip ciklins daugumos bei vadinamasis Arrow barjeras. Jie teigia, kad kolektyviniai sprendimai i principo negali bti racionals (nuoseklumo ar neprietaringumo prasme), tad bendro grio ar demoso valios svokos yra tuios (r. Riker 1982; Norkus 1996). Geriausiu atveju galima teigti, kad demokratikai irinktos valdios politika negali ilgam nutolti nuo vadinamojo medianinio rinkjo pozicijos, nors yra autori, kurie teigia, kad galima rasti ir stipresni argument demokratijos, kaip kolektyvini sprendim procedros, substanciniam racionalumui apginti (Mackie 2003). Kiti priduria, kad net jeigu toks daiktas, kaip liaudies valia arba bendrasis gris ir egzistuot, tai vis dlto kolektyvini politini, t.y. priverstinai vykdytin, sprendim sfera turi bti apribota taip, kad jais negalt bt paeistos tam tikros pamatins individo laisvs ir teiss. Tik ten, kur tos teiss ir laisvs yra apsaugotos nuo daugumos arba didiausios i maum balsais irinktos valdios, turime reikal ne iaip sau su demokratija ar atstovaujamja demokratija, bet su liberalija demokratija, kurios antipodas yra populistin demokratija (Riker 1982, Meny ir Surel 2002). Tiesa, apie kai kurias i i pamatini laisvi, kaip antai odio, susirinkim ir susivienijim laisv, galima pakankamai pagrstai teigti, kad jos yra neatsiejamos nuo procedrikai suprantamos demokratijos, nes be j laisvi, siningi, konkurencingi rinkimai yra nesivaizduojami. Be j, toki pamatini teisi, kuri valstybs valdia jokiomis aplinkybmis negali paeisti, sra tikslinga traukti taip pat asmens, privaios nuosavybs ir privataus gyvenimo nelieiamum, sins laisv ir kitas teises, kurios apibendrintai vadinamos civilinmis teismis (civil rights)108 Daugelio liberal poiriu, demokratijos privalumas ir pateisinimas yra tas, kad jos slygomis patikimiau nei kitoki politini reim slygomis gali bti utikrintos individo civilins teiss. Civilini teisi apsauga yra tas modernios liberaliosios demokratijos bruoas, kuris j skiria nuo antikinio polio demokratijos, kurioje dalyvavimas vieajame gyvenime buvo ne pilieio teis, kuria jis gali nesinaudoti apsiribodamas savo privai interes tenkinimu, bet pareiga. Vykdydamas i pareig, pilietis, reikalui esant, privaljo vardan bendr polio interes, kuriuos apibr demo daugumos sprendimai, paaukoti savo privaius interesus. Tokia neliberali demokratijos forma, nepripastanti pilieio privataus ir vieo gyvenimo perskyros bei neturinti nelieiam civilini teisi svokos, vadinama respublikonika demokratija (r. Held 2002 (1987): 5490). Respublikonikoje demokratijoje valstybei priskiriama pareiga ugdyti dorus ir aktyvius pilieius. Liberaliojoje demokratijoje pilieiui leidiama likti pasyviu, o valstybei priskiriama pareiga netrukdyti savo pilieiams gyventi pagal savj gero gyvenimo samprat, kol toks gyvenimas neturi negatyvaus alutinio poveikio kitiems pilieiams.
108
Kaip paaikinta dar ios knygos vade, civilini teisi terminas vartojamas dl to, kad bt ivengta painiavos su platesne pilietini teisi svoka. Pilietins teiss apima ne tik civilines, bet ir politines, o taip pat socialines teises.
410
Apskritai pamus, civilins teiss (vis pirma asmens ir privaios nuosavybs nelieiamumas) gali bti utikrintas (ir istorikai bdavo utikrinamas) ir nedemokratinio reimo slygomis, kai jis turi teisins valstybs pavidal (r. Zakaria 2003). Pavyzdiais gali bti XVIIIXIX amiaus Prsijos ir Austrijos monarchijos, Piet Korja, Taivanis ir Singapras prajusio imtmeio 79-ajame deimtmetyje. Taigi ir autokratin valstyb gali bti liberali ypa tuo atveju, kai ji apriboja savo kompetencijos sfer. Kita vertus, jeigu vyriausyb, atjusi valdi per laisvus konkurencinius rinkimus, savo politika paeidinja piliei civilines tieses (pavyzdiui, nacionalizuoja j nuosavyb, dorovs apsaugos sumetimais veda spaudos ir kitos iniasklaidos cenzr bei kitus odio laisvs apribojimus ir pan.), tai turime reikal su politiniu reimu, kuris yra demokratinis, bet nra liberalus. Pagaliau vadinamosios socialins liberaliosios demokratijos alininkai svarbiausiu atstovaujamosios demokratijos privalumu laiko btent tai, kad ji leidia pamau mainti turtin ir socialin nelygyb (Rothstein 1998). Kadangi turtingieji visada yra mauma, valstybje, kuri valdo piliei daugumos irinktieji, daugiausia ans laimti daugumos balsus turi tie, kas ada tai daugumai pagerinti jos padt maumos sskaita. Todl pleiant elektorat suteikiant balsavimo teis neturtingiesiems valstyb i naktinio sargo transformuojasi visuotin gerovs valstyb.109 Jos alininkai teigia, kad valstybs pilieiai turi ne tik civilines ir politines, bet ir socialines teises: teis gauti isilavinim, medicinin aptarnavim ir kitas grybes netgi tuo atveju, jeigu jie arba j tvai neturi l sumokti u jas rinkos kain. Valstybs funkcijos neturi apsiriboti gynyba, vieosios tvarkos apsauga bei privai asmen sudarom sutari (kontrakt) gyvendinimo prieira, bet turi aprpti ir visuotins gerovs utikrinim. Tokios socialins liberaliosios demokratijos alininkai pabria, kad skurdas ir socialin-ekonomin nelygyb neleidia pilieiams pasinaudoti ir politinmis teismis. Pilieiai, kuriems neutikrintas pragyvenimo minimumas, yra pasmerkti kovai u bv, ir negali pasinaudoti savo politinmis teismis, nes neturi pinig nusipirkti laikrai, politikai apsiviesti ir kompetentingai dalyvauti politiniame procese: stebti, ar j irinkti valstybs valdios pareignai vykdo savo paadus, finansikai remti partijas bei kitas visuomenines (nevyriausybines) organizacijas ir dalyvauti j veikloje. Taigi socialiniai liberalai demokratai neneigia civilini ir politini teisi svarbos, bet mano, kad j utikrinimo nepakanka tikrai demokratijai. Demokratizacij jie yra link traktuoti kaip proces, kuris nra ubaigtas (ir galbt i principo negali bti ubaigtas) netgi labiausiai paengusiose pasaulio alyse, nes apskritai nra principini rib socialini teisi bei j sferos pltrai (Held 2002 (1987); Srensen 1998 (1993)). Demokratija, kuri nesuteikia ir neutikrina savo pilieiams socialini teisi, nra tvari demokratija.
109
Visuotin gerovs valstyb yra toks gerovs valstybs tipas, kai visiems pilieiams utikrinamos lygios, nepriklausanios nuo j turtins padties ar socialinio statuso, teiss gauti tam tikras valstybs teikiamas viesias paslaugas (isilavinim, medicinin aptarnavim ir pan.). Apie gerovs valstyb isamiau r. sk. 16.1.
V DALIS
411
Socialini liberal ir socialdemokrat oponentai libertarai teigia, kad valstyb chronikai nepajgi efektyviai panaudoti itekli rinkos trkumams itaisyti. Rinkos trkumai (market failures) yra rink neisivystymo arba dirbtinio ribojimo padariniai. Jos yra maesnis blogis u valstybinio valdymo (government failures) trkumus. Valstybs valdia vaisto i mokesi moktoj surinktas las, o valstybs globa mones demoralizuoja, todl pats geriausias dalykas, k gali padaryti politikas, atjs valdi, yra mainti mokesius bei viej paslaug pasil, ir kuo didesn problem rat patikti rinkai bei privaiai iniciatyvai, o kartu mainti valstyb, t.y. biurokratij (Buchanan 1975; Nozick 2003 (1974)). Liberalai libertarai kartu su anarchistais pai valstybs valdi dl jos prievartinio pobdio yra link laikyti savaiminiu blogiu (bet, skirtingai nuo anarchist, neivengiamu). Jie ne maiau u demokratin procedros, kuria irenkami aukiausi valstybs valdios pareignai, pobd vertina valstybs veiklos sferos ir galios apribojim. Bdas to pasiekti yra konstitucinis liberalizmas valstybs valdios gali padalijimas tarp trij jos ak vykdomosios, statym leidiamosios ir teismins, o taip pat statym leidiamosios bei vykdomosios valdios gali apribojimas pagrindiniu statymu Konstitucija, kurios keitimui reikalaujama kvalifikuotos daugumos. Tokio valdios padalijimo ir konstitucinio suvarymo idja yra savitas liberalizmo indlis, kurio tikslas yra apriboti demokratikai irinkt pareign valdi bei utikrinti j atskaitomyb. Kitas jos apribojimo bdas yra gali suteikimas delegacinms, arba nemaoritarinms, institucijoms ar agentroms, kuri pareignai nra tiesiogiai renkami, bet skiriami. Svarbiausios i toki institucij yra centrinis bankas ir konstitucinis teismas. Kandidatai toki agentr narius ar vadovus nekelia savo kandidatr ir nekonkuruoja dl elektorato ar selektorato bals daugumos. Modernioji liberalioji demokratija siekia paversti taut suverenu (seeks to make people sovereign), bet kad apsaugot individ ir maum teises, ji taip pat udeda enklius suvarymus tam, k gali daryti vyriausybs. Liberaliojoje demokratijoje visada egzistuoja tampa, beveik izofrenija, nes ji tuo paiu metu mgina ir tvirtinti, ir apriboti liaudies valdi (popular rule) (Plattner 2004: 107). Liberaliosios demokratijos slygomis nepatenkinti vyriausybe pilieiai gali j nebaudiami kritikuoti, skelbti savo nuomon per iniasklaid, organizuotis asociacijas ir sudaryti opozicij. Per rinkimus i opozicija gali kelti savo kandidatus, o patys rinkimai vyksta siningai. Atstovaujamoji demokratija yra vienintel demokratijos forma, kuri yra technikai manoma bent kiek didesn teritorij uimanioje ir daug piliei turinioje valstybje. Tiesiogins demokratijos elementas atstovaujamojoje demokratijoje yra referendumas. Tikroje tiesioginje demokratijoje visi kolektyviniai sprendimai turt bti priimami referendumu, tad keblu netgi sivaizduoti, kaip ji galt veikti bent kiek didesnje bendruomenje. Tiesiogins demokratijos reminiscencijos maitina dalyvaujamosios (participacins) demokratijos idj, kur atstovaujamosios demokratijos kokybs kriterijumi laikomas jos nuotolis nuo tiesiogins demokratijos.
412
Laisvi konkurenciniai ir siningi rinkimai tra tik viena i trij liberaliosios demokratijos dimensij (Srensen 1998 (1993): 1213). Antroji kokia valstybs gyventoj dalis turi teis balsuoti ir bti renkama. Visuotin balsavimo teis, prasta iuolaikinse liberaliosiose demokratijose, yra palyginti naujas reikinys. Senesni laik valstybse (pavyzdiui, XVIIXVIII amiaus LenkijosLietuvos valstybje) balsavimo teis apribojo luomin priklausomyb, turto ir sslumo cenzas (XVIIIXIX amiuje Didiojoje Britanijoje), lytis: tik palyginti neseniai (XX amiuje) rinkim teis buvo suteikta moterimis. Ir po vergijos panaikinimo JAV Piet valstijose teis balsuoti turjo tik ilaikiusieji ratingumo test, o tai reik, kad balsuoti negaljo didioji juodaodi dalis. Jeigu norime ivengti ivados, kad pirmieji demokratiniai politiniai reimai atsirado tik XX amiuje, i demokratijos dimensij matuojanius indikatorius turime formuluoti laisviau, kaip tai ir silo daryti autoritetingas iuolaikinis demokratijos teoretikas Robertas Dahlis: pilietyb apima santykikai didel suaugusij dal (Dahl 1994 (1989): 296). Treioji liberaliosios demokratijos dimensija yra politins ir civilins teiss, be kuri utikrinimo rinkimai gali bti konkurenciniai, bet ne laisvi, atviri ir siningi. Visas ias tris dimensijas aprpia literatroje plaiai pripaintas R.Dahlio sudarytas poliarchijos poymi sraas, kur galima laikyti iplstiniu minimalios ar procedrins demokratijos apibrimu. j eina: (1) renkami pareignai; (2) laisvi ir siningi rinkimai; (3) inkliuzyvi balsavimo teis, kuri galima interpretuoti ir grieiau reikalaujant j suteikti visiems suaugusiems, ir laisviau apsiribojant santykikai didele suaugusij dalimi;110 (4) teis balotiruotis; (5) odio laisv; (6) alternatyvi informacija (pilieiai turi teis iekoti alternatyvi informacijos altini. Be to, alternatyvi informacijos altini egzistavimas yra saugomas statym (Dahl 1994 (1989): 296)); (7) teis jungtis asociacijas.111 Svarbiausias taip apibrtos demokratijos privalumas yra galimyb ivengti pilietinio karo keiiant vien vyriausyb kita. Rinkimai yra funkcin pilietinio karo alternatyva, pakaitalas (erzacas) (Przeworski 1999). Toks poiris leidia suvokti, kodl absoliuios arba santykins daugumos taisykl yra pamatin demokratijai; kodl taikomas principas, kad vienas mogus turi tik vien bals; kodl neleidiama prekiauti balsais. Per rinkimus tikrinamas jg santykis galimame pilietiniame kare. Paprastai nugali ta armija, kuri yra dides110 111
Pats R. Dahlis, beje, svyruoja tarp i dviej interpretacij, gretimuose puslapiuose pasisakydamas u abi. r. Dahl 1994 (1989): 295296. Vis dlto nurodyt poymi nepakanka minimaliai demokratijos svokai apibrti. Politinis reimas gali vadintis demokratija tik tuo atveju, jeigu pagal santykins arba absoliuios daugumos taisykl irinkti pareignai turi galimyb valdyti, t. y. i tikrj yra aukiausia valdia valstybje. Reimas nra demokratinis, jeigu svarbiais (galbt netgi svarbiausiais) klausimais sprendimus priima ne jie, bet asmenys, organizacijos arba jgos, kurios nra atskaitingos piliei bendruomenei. Tai gali bti kariuomen, kuri yra pasirengusi surengti perversm ir nuversti demokratikai irinktus valstybs vadovus, jeigu jie priims netinkamus sprendimus; teroristin organizacija (tokia, kaip Hezbollah Libane), kuri yra pakankamai stipri, kad nesiskaityt su irinktja valdia ir diktuot jai savo vali. Pagaliau ir tas atvejis, kai valstybs politin proces kontroliuoja kita valstyb irinktoji valdia joki svarbi sprendim nepriima negavusi kitos valstybs ambasadoriaus ar kokio kitokio atstovo pritarimo.
V DALIS
413
n. Vienas rinkjas tai vienas karys. Partija, kuri ligi tol buvo valdioje, taiau surinko bals maum, sutinka taikiai uleisti valdi, nes mato, kad jos karins pajgos pilietiniame kare bt maesns ir ji tikriausiai pralaimt.112 A. Przeworskio argumentacij galima sustiprinti ir prisiminus Vilfredo Pareto elit cirkuliacijos teorij (Pareto 1984 (1920)): demokratija yra politinis reimas, kai valdantysis elitas gali bti taikiai atnaujinamas arba, tiksliau, gali save taikiai atnaujinti, o kartu ir paiu tikinamiausiu bdu legitimuoti savo viepatavim.113 Prieingu atveju ustrigusi elito cirkuliacij gali ijudinti tik arba smurtin revoliucija, kuri nuluoja senj elit ir pakeiia j kontrelitu, arba perversmai, valymai ir kitokios danai smurtins priemons, kuriomis viena valdaniojo elito frakcija istumia i valdios kit. Demokratijos slygomis valdaniojo elito atnaujinimas (cirkuliacija) vyksta taikiai. Net jeigu demokratikai irinkta valdia reiau u autokratin vykdyt racionali minimalia prasme (t y. nuosekli) politik, net jeigu ji bt labiau savanaudika ir korumpuota u autoritarin, net jeigu piliei privatus gyvenimas ir asmens nelieiamyb (civilins teiss) demokratijos slygomis bt apsaugota silpniau, negu autokratijos slygomis, net jeigu demokratija visada didint, o autokratija maint turtin ir socialin nelygyb, galimyb rinkimais keisti vien valdi kita bt pakankamas pagrindas teikti pirmenyb demokratijai. Kai pilieiai, nusivyl vienos, kitos, treios demokratikai irinktos korumpuotos valdios iracionalia, antiliaudine politika, nustoja vaikioti rinkimus ir pritaria perversmui, kuriuo vedamas autoritarinis reimas, jie yra neteiss, nes tok reim reikia keisti jga. Demokratikai irinkt vyriausyb kas 4 ar 5 metai galima umtyti popieriniais akmenimis balsavimo biuleteniais. Demokratija iuolaikinje politinje teorijoje tebra ginijama svoka. Didiausi diskusij objektas yra treioji demokratijos dimensija kiek ir koki teisi valstyb turi utikrinti pilieiams, kad pelnyt demokratijos vard. iuo klausimu tebevyksta libertarins liberaliosios demokratijos alinink, siekiani i teisi sra apriboti civilinmis bei po112
113
Tok pat demokratijos pagrindim pateik vokiei sociologas Georgas Simmelis: maumos paklusim pirmiausia gali lemti tas faktas, kad dauguma yra stipresn negu mauma. Nors (arba veikiau kadangi) pavieniai asmenys balsuojant yra vienas kitam lygs, dauguma, nesvarbu, ar ji bt susidariusi dl pradinio balsavimo, ar reiktsi dl atstovaujamos aplinkos, turi fizin jg, galini priversti maum. Paties balsavimo tikslas yra neleisti prieiti prie tokio tiesioginio jg ibandymo, bet skaiiuojant balsus nustatyti galim jo rezultat, kad mauma sitikint realaus pasiprieinimo netikslingumu. Taigi grupje viena prie kit yra dvi alys kaip dvi grups, ir lemiamas dalykas yra balsavimo reprezentuojami j galios santykiai. Balsavimas atlieka tok pat metodin vaidmen kaip ir diplomatins bei kitokios derybos, vykstanios tarp dviej ali, kurios nori ivengti kovos kaip ultima ratio. Galiausiai ir ia, nors ir esama kai kuri iimi, kiekvienas mogus nusileidia tik tada, jeigu prieininkas gali jam aikiai parodyti, kad kratutinis atvejis atnet jam bent jau ne maesni nuostoli. Balsavimas, kaip ir derybos, yra reali jg projekcija ir j pasvrimas dvasinje plotmje, konkreios kovos ir prievartos baigties anticipacija abstrakiame simbolyje (Simmel 2007: 74). Tiesa, tokia argumentacija turi remtis tam tikra politine-sociologine demokratijos koncepcija, kuri inoma konkurencinio elitizmo pavadinimu. Skirting politini-sociologini demokratijos koncepcij palyginim r. Held 2002 (1987).
414
litinmis teismis, ir socialins bei krikionikos liberaliosios demokratijos alinink, siekiani traukti j taip pat ir socialines teises, ginas. Bdinga, kad pats anksiau pateikto demokratijos poymi srao autorius R. Dahlis teigia, kad jie apibria ne demokratij, bet poliarchij. Vadinasi, kartu sugestijuojama, kad politinis reimas, kuris i svok atitinka, dar nra tikra demokratija ir gali bti toliau demokratizuojamas, pritaikant demokratines pareign atrankos ir sprendim primim procedras ten, kur jos paprastai nebna taikomos (pavyzdiui, moni valdyme) (r. (Dahl 1994 (1989): 427452)). Vis dlto empirin lyginamj politin-sociologin analiz tikslingiausia orientuoti procedrin demokratijos samprat, kai politinio reimo demokratikumas ar nedemokratikumas siejamas tik su procedr, kuriomis gyjama ir prarandama aukiausia valstybs valdia, o ne tiksl, kuriems gyta valdia panaudojama (t.y. politikos turinio) pobdiu (Munck 2001: 127130). Vyriausybs, kurias sukuria rinkimai, gali bti neefektyvios, korumpuotos, trumparegs, neatsakingos, jas gali vairuoti specials interesai, ir jos gali bti nepajgios vykdyti politik, kurios reikalauja vieasis gris (Huntington 1991: 10), taiau dl to jos nenustoja bti demokratins. Ginas tarp demokrat libertar ir socialini demokrat tai ginas liberaliosios demokratijos alinink stovykloje. Jis diferencijuoja demokratij su vienu epitetu liberalij demokratij demokratij su dviem epitetais: libertarin liberalij demokratij ir socialin liberalij demokratij.
13.5.
Liberalioji demokratija kaip matavimo objektas
iuos du liberaliosios demokratijos tipus galima iskirti grynai teorins analizs ir intelektualins istorijos priemonmis tiriant demokratijos idjos sklaid Vakar civilizacijos istorijoje. Pagrindinis ios analizs duomen altinis yra Vakar civilizacin tradicij reprezentuojantys politins filosofijos tekstai, kuriuose demokratijos problema nagrinjama normatyviniu aspektu, o jos objektas demokratijos idjos istorin raida. Toki kokybin dedukcin analiz, judani i viraus apai, toliau pratsime ir patikrinsime empirine indukcine analize, kurios marrutas veda i apaios vir. Indukcin analiz pradedama nuo atvej (ali), kuriuos neabejotinai galime laikyti demokratinmis valstybmis, bei kintamj (indikatori), apraani vairius j institucins organizacijos aspektus. Toliau faktorins analizs priemonmis iekoma i kintamj tarpusavio koreliacij, kurios leidia aptikti tam tikras gelmines demokratini valstybi tarpusavio panaum ir skirtum dimensijas bei sugrupuoti tiriamus demokratij atvejus klasterius, kurie yra indukciniai demokratijos tipai (r. 5.4). Jeigu paaikt, kad dedukcinio ir indukcinio demokratij tipologizavimo rezultatai rykiai skiriasi, tok neatitikim galima bt interpretuoti kaip filosofinje demokratins politikos teorijoje diskutuojamos demokratijos idjos atotrkio nuo empirins tikrovs rodym kad ji nieko bendra neturi su t politini reim, kuriuos daniausiai vadiname demokratiniais, institucine realybe. inoma, filosofas galt indukcins tipologijos rezulta-
V DALIS
415
tus ignoruoti teigdamas, kad demokratijos tikrov yra (vis dar?) pernelyg nutolusi nuo jos idjos. Apriorins demokratijos tipologijos rezultatus taip pat galima pamginti igelbti tarus, kad buvo pasirinkti nevalids indikatoriai ir pamginus pakeisti juos geresniais. O jeigu aptiktume, kad dedukcins ir indukcins tipologijos ivados konverguoja, tai reikt dedukcins tipologijos empirinio adekvatumo ir indukcins tipologijos turinio validumo patvirtinim. Bene garsiausi ir plaiausiai pripaint indukcin demokratijos tipologij pasil A. Lijphartas, kurio darbais jau rmms aptardami metodologin komparatyvistikos problematik (r. 3.2). i tipologij jis pirm kart paskelb 1984 m. ijusioje knygoje Demokratijos, kurioje analizuojam atvej populiacij sudar 21 alis (Lijphart 1984). 19961998 metais A. Lijphartas pakartojo savo tyrim, panaudodamas 19801996 met duomenis ir iplsdamas analizuojam atvej aib iki 36 ali (Lijphart 1999). Pokomunistini ali A.Lijpharto atvej aibje nra, nes j jis trauk tik alis, kuriose demokratija skmingai veik ilgesn laik, ir todl galjo bti laikoma konsoliduota. Be to, tuo metu demokratiniai reimai pokomunistinse alyse egzistavo tiek trumpai, kad duomen apie daugelio indikatori verius tiesiog nepakako statistinei analizei. 1996 m. A. Lijpharto atvej aibje daugiausia Europos ali. Tai Airija, Austrija, Belgija, Danija, Didioji Britanija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Pranczija, Suomija, vedija, veicarija, Vokietija ir Izraelis, kuris Azijai priklauso tik geografikai. Azijos alys yra tik dvi: Indija ir Japonija. Amerik reprezentuoja Bahamai, Barbadosas, Jamaika, JAV, Kanada, Kolumbija, Kosta Rika, Trinidadas ir Tobagas, Venesuela; Afrik Botsvana bei Indijos vandenyno sala valstyb Mauricijus. A. Lijpharto atvej aib eina ir Australija bei dvi Ramiojo vandenyno sal valstybs: Naujoji Zelandija ir Papua Naujoji Gvinja. Analizuodamas i ali demokratinio politinio proceso institucinius rmus bei veikim, amerikiei mokslininkas taiko deimt indikatori. Pirmasis (1) rinkim sistemos neproporcingumas. iuo atvilgiu isiskiria daugumos, arba maoritarins, ir proporcins sistemos. Maoritarinse sistemose balsuojama u asmenis (daniausiai vienmandatse rinkiminse apygardose), o laimi kandidatas, surinks absoliui arba santykin bals daugum. Proporcinse sistemose rinkjai renkasi tarp partij sra daugiamandatse rinkiminse apygardose, kartais turdami galimyb (kaip yra Lietuvoje) juos reitinguoti. Daugelyje ali taikomos miriosios sistemos, kuriose dalis kandidat irenkama vienmandatse apygardose pagal santykins arba absoliuios daugumos maoritarin formul, o kita daugiamandatse pagal vien i proporcini formuli. Taiau paios miriosios sistemos skirstosi kompensacines ir paralelines. Kompensacinse miriosiose sistemose (Italija nuo 1994 m., Naujoji Zelandija, Venesuela, Vokietija) mandatai daugiamandatje apygardoje yra paskirstomi taip, kad bt itaisytas rinkim vienmandatse apygardose slygotas neproporcingumas. Paralelinse sistemose kiekviename i rinkim sistemos komponent balsai skaiiuojami ir mandatai skirstomi visikai atskirai.
416
Proporcin sistema utikrina atstovavimo proporcingum, ko nra maoritarinje sistemoje. Kita vertus, proporcin sistema skatina partins sistemos fragmentacij, kuri savo ruotu formuojant vyriausyb gali maoms partijoms suteikti gali, kuri yra neproporcinga j surinkt bals skaiiui. Taisant defekt, vedamas irinkimo slenkstis, kuris mandat pagal proporcin formul neleidia gauti partijoms, nesurinkusioms minimalaus bals nuoimio. Partij, neveikusi io slenksio, rinkj balsai perskirstomi tarp j veikusi partij, bet tai vl sukelia atstovavimo neproporcingum, kuris bna tuo didesnis, kuo auktesnis irinkimo slenkstis. Kompensacines mirisias rinkim sistemas A. Lijphartas laiko atskira proporcins sistemos atmaina, o paralelines priskiria maoritarinei sistemai. Paralelin mirioji yra ir Lietuvos rinkim sistema. Be A. Lijpharto nurodomos Japonijos, tokios yra ir Rusijos, Ukrainos, Makedonijos rinkim sistemos (Krupaviius ir Lukoaitis 2004: 250). Rinkim neproporcingumo dyd parodo Gallagherio indeksas Gh=[0.5(sivi)2]0.5, kur si yra tam tikros partijos viet, o vi jos bals procentin bendro parlamento viet ir bals skaiiaus dalis (Lijphart 1999: 158; Taagepera 2003: 2). Kai turime keli i eils rinkim rezultatus, visos rinkim sekos neproporcingum parodo Gh vidurkis. Nra ir negali bti proporcingi prezidento rinkimai, kuriuose gali bti tik vienas laimtojas, renkamas pagal vien i maoritarini formuli. ali, kur ir parlamentas, ir prezidentas renkami visuotiniu balsavimu, rinkim sistem neproporcingumo indeksu A. Lijphartas silo laikyti parlamento ir prezidento rinkim neproporcingumo indeks geometrin vidurk (i dviej skaii sandaugos kvadratin akn). Antrasis (2) A. Lijpharto indeksas, apibdinantis partij gaus, yra efektyvusis parlamentini partij skaiius (EPPS), skaiiuojamas pagal formul EPPS=1/si2, kur si yra tam tikros partijos procentin mandat dalis (Lijphart 1999: 68; Krupaviius ir Lukoaitis 2004: 256). Dvipartinje sistemoje, kur yra dvi vienodai stiprios partijos, jis lygus 2; jeigu balsai po lygiai pasidalija tarp trij partij, tai EPPS=3; jeigu viena partija turi 70%, o kita 30% viet, jis lygus 1,7 ir t.t.. Taikant kriterij, keblum gali kelti partijos-sjungininks, kurios nekonkuruoja tarpusavyje dl bals veikdamos skirtinguose geografiniuose regionuose arba sudarydamos jungtin frakcij parlamente (pavyzdiui, Krikioni demokrat sjunga ir Krikioni socialin sjunga Vokietijoje), ir partijos, kurios yra giliai susikaldiusios frakcijas (pavyzdiui, JAV Piet ir iaurs valstij demokratai). Kiekvien toki partij por arba dvi frakcijas susiskaldiusi partij A. Lijphartas silo skaiiuoti kaip pusantros (1,5) partijos. Treiasis (3) indeksas yra vykdomosios valdios koncentracija, kuri matuoja dviej vyriausybs modeli vienpartini ministr kabinet ir minimaliai laiminios koalicijos kabinet procentin bendro per nagrinjam laikotarp al valdiusi kabinet skaiiaus dalis. t bendr skaii eina dar du kabinet tipai tai perteklins koalicijos ir maumos vyriausybs. Pirmo tipo (vienpartinms ir minimaliai laiminios koalicijos) vyriausybms A. Lijphartas priskiria ir vyriausybes, kurias prezidentins demokratijos alyse sudaro pre-
V DALIS
417
zidentai (tai JAV, Kosta Rika, Kolumbija, Venesuela ir su tam tikromis ilygomis Pranczija). Egzistuoja glaudi koreliacija tarp EPPS ir (3) indikatoriaus: dvipartinse sistemose daniausiai pasitaiko vienpartins vyriausybs; EPPS didjant, auga ir perteklini koalicij bei maumos vyriausybi tikimyb. Ketvirtasis (4) indeksas parodo vykdomosios ir statym leidiamosios valdios galios santyk. A. Lijphartas argumentuoja, kad lyginamj vienos ir kitos valstybs valdios akos gali geriausiai atskleidia vidutin vyriausybs egzistavimo trukm. Jeigu vykdomoji valdia turi galios persvar, tai vyriausybs yra ilgaams; jeigu stipresn yra statym leidiamoji valdia, tai vyriausybs keiiasi danai. Keblum ikyla sprendiant, kaip skaiiuoti tos paios vyriausybs gyvavimo trukm? manomas platus poiris, kad vyriausyb pasikeiia, jeigu keiiasi valdanioji partija arba valdaniosios koalicijos sudtis. Vadinasi, viena ir ta pati vyriausyb gali pergyventi kelerius rinkimus i eils, jeigu tai paiai partijai (arba j koalicijai) pavyksta juos visus i eils laimti. Pasak prieingo (paties siauriausio) poirio, kad konstatuoti vyriausybs pasikeitim turime, jeigu vyksta vienas (arba keli) i i vyki: rinkimai; pasikeiia vyriausybs vadovas; pasikeiia ministr kabineto partin sudtis. A. Lijphartas silo 4-ojo indekso verius skaiiuoti, ivedant pirmu ir antru bdu paskaiiuot vyriausybs egzistavimo vidutini trukmi aritmetin vidurk (Lijphart 1999: 131132). Penktasis indeksas (5) matuoja interes grupi pliuralizm (IP), kurio prieingybe A. Lijphartas laiko interes grupi korporatizm. Korporacins visuomens organizacijos idj ikl dar sociologijos klasikas Emilis Durkheimas, kuris viena i modernios visuomens patologij laik tarpini grandi tarp atomizuot individ ir vir j ikilusios valstybs nebuvim (Durkheim 2002 (1897): 363370). E. Durkheimas man, kad i yd galt paalinti korporacij, kurias jis suprato kaip piliei susivienijimus pagal profesij, sukrimas ir atitinkamas valstybs santvarkos pertvarkymas. Korporacinje demokratijoje aukiausi statym leidiamosios valdios organ turjo sudaryti ne deputatai, atstovaujantys politinms partijoms ir renkami teritorinse rinkiminse apygardose, bet korporacij atstovai. E. Durkheimo korporacijos labiau primin ne profesines sjungas, bet vidurami cechus (tik organizuotus nacionaliniu mastu), nes jie turjo suvienyti ne tik darbdavius (kapitalistus), bet ir darbininkus. Panaias idjas pltojo ir kai kurie katalikikos orientacijos socialiniai mstytojai, o praktikai jas gyvendinti pamgino B. Mussolinis Italijoje, taiau gal gale jo kurtos korporacins institucijos tebuvo tik fasadiniai autoritarins diktatros papuoalai, nes realios valdios ir galios negijo. iuolaikiniuose socialiniuose moksluose korporatizmu (arba neokorporatizmu siekiant atsiriboti nuo B. Mussolinio sukompromituoto termino) vadinama arba (a) tokia interes grupi sistema, kai jos yra organizuotos nacionalines, specializuotas, hierarchines organizacijas, monopolizuojanias tam tikr interes atstovavim santykiuose su valstybs valdia ir kitomis interes grupmis, arba (b) toks valstybs politikos (vis pirma ekonomins) formavimo mechanizmas, kai j traukiamos nacionaliniu mastu
418
organizuotos interes grups, kurios ieko visiems priimtin sprendim deryb ir kompromis paiekos keliu. Bdingas XIX amiaus ir pirmosios XX amiaus puss kapitalizmo bruoas buvo industriniai konfliktai, kai nesutarianios dl darbo umokesio ir kit darbo slyg puss griebdavosi toki spaudimo priemoni, kaip streikai ir lokautai. Korporatizmas prasta praktika daugelyje Vakar ali tapo po Antrojo pasaulinio karo. Jeigu anksiau darbdaviai kovodavo prie darbinink brimsi profesines sjungas, persekiodavo j narius ir aktyvistus, tai pokarinje fordistinio kapitalizmo sistemoje (r. 16 sk.) darbinink vienijimasis profesines sjungas yra skatinamas ir pageidaujamas. Korporatizmo slygomis vienijasi ir darbdaviai. Ir vieni, ir kiti susivienijimai savo gretas traukia didij dal atitinkam interes grupi nari. Susitarimai dl darbo umokesio augimo ir darbo slyg sudaromi tarp nacionalini darbdavi sjung ir profesini sjung susivienijim aktyviai dalyvaujant vyriausybei, kuri tokiose derybose ir susitarimuose dalyvauja kaip treioji alis. Todl kartais korporatizmas dar vadinamas trialiu derinimu arba koncertavimu (concertation) (r. Molina ir Rhodes 2002; Siaroff 1999). Taiau tokia praktika (gryniausi jos atvejai aptinkami Austrijoje ir vedijoje bei Norvegijoje) ne visur sigaljo vienodu mastu. Korporatizmo pirmja prasme prieingyb yra interes grupi pliuralizmas, kai interes grups yra silpnai organizuotos: tik nedidel darbuotoj, darbdavi ar emdirbi dalis yra siekiani jiems atstovauti organizacij nariai, o paios ios organizacijos nekoordinuoja savo veiksm ir tarpusavyje kovoja taip pat ariai, kaip ir su prieingos puss interesams siekianiomis atstovauti organizacijomis. Vis i organizacij tarpusavio santyki stilius yra konfliktikas (adversary). Jos viena kit suvokia ne kaip socialinius partnerius, bet kaip konkurentus, prieininkus. Vyriausyb tokiomis slygomis neturi dmesio vert socialini partneri, ir todl ekonomins politikos sprendimai yra priimami ir gyvendinami be institucionalizuoto profesini sjung ir verslo organizacij dalyvavimo. A. Lijpharto naudojam interes grupi pliuralizmo (IP) indeks sukonstravo Kanados politologas Alanas Siaroffas (1999). Jis apibendrina atuonis indikatorius: (1) streik mastas (darbo dienomis tkstaniui darbuotoj per metus); (2) profesini sjung pobdis ir tikslai; (3) veikiani statym ir valstybs palankumas profesini sjung organizacijai ir veiklai; (4) firm tarpusavio santyki pobdis ar toks, koks yra bdingas liberaliai rinkos ekonomikai, ar toks, kaip koordinuotoje rinkos ekonomikoje114; (5) darbuotoj traukimo mons valdym mastas; (6) industrini konflikt ir darbo umokesio nustatymo bdai; (7) apibendrint politini main (generalized political exchange) mastas industriniuose santykiuose bei formuojant nacionalin politik; (8) privaios ir vieos sferos santyki pobdis (Siaroff 1999: 194). Kiekvienas indikatorius turi verius nuo 1 iki 5, o paties IP indekso vertis yra lygus vis atuoni indikatori veri aritmetiniam vidurkiui.
114
ios svokos detaliai aptariamos toliau, 17-ame skyriuje.
V DALIS
419
etasis (6) indeksas parodo federalizmo ir decentralizacijos laipsn. Jo veriai varijuoja nuo unitarini ir centralizuot (1 balas) iki federacini ir decentralizuot demokratij (5 balai). Pirmj pavyzdiai yra Airija, Portugalija, Malta; antrosioms priklauso Australija, Kanada, JAV, veicarija, Vokietija, o nuo 1993 m. ir Belgija. Tarp j siterpia unitarins ir decentralizuotos (2 balai; tai Danija, Japonija, Norvegija, Suomija, vedija), pusiau federacins (3 balai; tai Ispanija, Izraelis, Nyderlandai, Papua Naujoji Gvinja) ir federacin centralizuota (Venesuela) demokratija. Kai kurias alis A. Lijphartas vertina nurodydamas deimtsias balo dalis. Antai Pranczija gauna 1,2 balo; Italija 1,3; Austrija ir Indija po 4,5 balo. Septintasis (7) indeksas, kur A. Lijphartas vadina bikameralizmo indeksu, rodo statym leidiamosios valdios koncentracijos laipsn. Ta koncentracija yra didiausia, kai parlament sudaro tik vieneri rmai, pavyzdiui, Lietuvos Seimas. Taiau madaug tredalyje pasaulio ali parlamentus sudaro dveji emieji ir auktieji rmai, o A. Lijpharto nagrinjam atvej populiacijoje ta proporcija yra netgi atvirkia tik tredalyje ali parlamentus sudaro vieneri rmai. Parlamentai, sudaryti i dvej rm, skiriasi priklausomai nuo to, kiek galios suteikiama auktiesiems rmams, ir kokiu bdu renkami j nariai. Jeigu abej rm galia yra vienoda, o auktj rm narius tiesiogiai renka rinkjai, tai parlamentas yra simetrikas. Jeigu auktj rm nariai yra renkami netiesiogiai (pavyzdiui, juos renka federacijos subjekt parlamentai) arba skiriami (kaip Didiojoje Britanijoje), tai parlamentas yra asimetrikas. Kita dviej rm parlament skirtum dimensija yra kongruencija. Auktieji ir emieji rmai yra nekongruentiki, jeigu rinkimai auktuosius ir emuosius rmus skiriasi proporcingumu. Nekongruencija daniausiai pasitaiko tose federacinse valstybse, kuri subjektai skiriasi gyventoj skaiiumi, bet nuo kiekvieno subjekto auktuosius rmus yra renkamas tas pats atstov skaiius. Kratutinis nekongruencijos laipsnis bdingas rinkimams JAV Senat, kur 10% gyventoj, gyvenani maiausiose valstijose, irenka apie 40% senatori. Pagal bikameralizmo indekso verius A. Lijpharto nagrinjamos demokratijos susirikiuoja sek, kurioje maiausi vert (1) turi valstybs su vieneri rm parlamentais, o didiausi alys su dvej simetrik ir nekongruentik rm parlamentais. Tai Australija, JAV, veicarija, Vokietija ir Kolumbija po 1991 m. Jos gauna 4 balus. Kitos alys su dvej rm parlamentais bal gauna maiau u jas, taiau daugiau u alis su vieneri rm parlamentais. Atuntas indeksas (8) parodo demokratini ali pamatini statym konstitucij lankstum. Lanksios yra tos konstitucijos, kurias parlamentas gali pakeisti paprasta bals dauguma. Joms priklauso ir tos alys, kurios apskritai neturi raytins konstitucijos (Didioji Britanija, Izraelis). J konstitucij lankstumo indeksas turi vert 1. Prieing poli reprezentuoja alys, kuri konstitucijos pakeitimui reikia superdaugumos (daugiau negu dviej tredali bals). iais atvejais indekso vertis yra 4. Daugiausia A. Lijpharto nagrinjamoje atvej populiacijoje yra toki ali, kuri konstitucijai pakeisti reikia
420
dviej tredali daugumos. Joms skiriami 3 balai. alys, kuri konstitucijai pakeisti reikia didesns negu paprastoji dauguma, bet maesns u dviej tredali daugum, gauna 2 balus. Devintuoju (9) indeksu vertinama, kas interpretuoja konstitucij, kai tarp jos ir parlamento priimam statym velgiami prietaravimai, pats parlamentas, teismai, ar specialiai tokioms situacijoms nagrinti steigtas konstitucinis teismas, kuris nra atstovaujamoji staiga, nes jo nariai yra ne renkami, bet skiriami. Pirmas atvejis bdingas alims, kurios neturi raytins konstitucijos arba kuri konstitucijai pakeisti pakanka paprastos bals daugumos. alys, kuriose konstitucij interpretuoja teismai, labai skiriasi priklausomai nuo to, kiek danai tai jie daro. Teism aktyvum galima matuoti arba absoliuiu statym, per metus pripaint nekonstituciniais, skaiiumi, arba tokiais pripaint statym procentine bendro statym skaiiaus dalimi. alys, kuriose statym konstitucingumo prieir atlieka pats parlamentas, vertinamos 1 balu. alys, pasiyminios paiu didiausiu teism aktyvumu, vertinamos 4 balais (Indija, JAV, Vokietija, Kanada po 1982 m.). Daugiausia ali, kuriose teismai turi teis interpretuoti konstitucij, bet ia teise naudojasi retai (2 balai). Paskutiniu, deimtuoju (10), indeksu matuojama centrinio banko nepriklausomyb. Nepriklausomybs laipsniui vertinti svarbs dalykai yra banko valdytojo kadencijos trukm, vykdomosios valdios galios j nualinti, centrinio banko funkcijos, apribojimai paskol teikimui. Kadangi centrinio banko nepriklausomyb yra itin intensyviai ekonomist nagrinta problema, A. Lijphartas gali pasinaudoti net trimis specialioje literatroje aptinkamais indeksais, savo paties indekso verius konstruodamas kaip i indeks veri aritmetinius vidurkius. Indeksas rodo, kad Vokietija, veicarija ir JAV yra trys alys, kuriose centrinis bankas yra labiausiai nepriklausomas, o Norvegija, Naujoji Zelandija, Ispanija, Japonija, Italija yra alys, kuriose ta nepriklausomyb yra itin maa.
13.6.
Arendo Lijpharto kiekybin indukcin liberaliosios demokratijos tipologija
Deimties indeks koreliacij matrica rodo, kad pirmj penki i k tik aptarto srao kintamj veriai glaudiai koreliuoja. Tokia pat koreliacija sieja ir kintamuosius i kito penketuko. T pat rodo ir faktorin analiz, kuri leidia iskirti du faktorius, i kuri pirmasis turi didelius svorio verius pirmiems penkiems kintamiesiems, o antrasis kitiems penkiems. Daugelis i koreliacij nra netiktos. Koreliacijos tarp pirm keturi kintamj galima laukti remiantis politikos moksle gerai inomu Duverger dsniu. Pagal j maoritarin rinkim sistema skatina dvipartins, o proporcin daugiapartins partij sistemos susiformavim: rinkim sistema formuoja partij sistemas, kurios savo ruotu daro stipr prieastin poveik kabinet formavimui, o kabinet tipai yra prieastingai susij su kabinet trukme (Lijphart 1999: 181).
V DALIS
421
Netiktas yra tik atradimas, kad dvipartin sistema koreliuoja su pliuralistine interes grupi sistema, o daugiapartin sistema su dualistine korporacine interes grupi sistema. Panai situacija yra ir kit penki kintamj koreliacijos atveju. Federacin valstybs santvark keblu sivaizduoti be dvej rm ir raytins konstitucijos, nes tik sunkiai pakeiiama, nelanksti konstitucija gali utikrinti realias savarankikumo garantijas federacijos subjektams. O tokiai konstitucijai interpretuoti reikalingi aktyvs konstituciniai teismai. Tik glaudi centrinio banko koreliacija su federacine valstybs santvarka yra teorikai nelauktas empirinis atradimas. Atsivelgdamas k tik mintus du galimus kintamj abiejose j grupse koreliacijos aikinimus, A. Lijphartas pirmj faktorins analizs priemonmis iskiriam demokratij gelmini panaum dimensij vadina vykdomosios valdios-partij, o antrj federacineunitarine dimensija. Alternatyvs pavadinimai galt bti atitinkamai jungtin atsakomyb (joint-responsibility), arba jungtin galia (joint-power), pirmajai ir padalyta galia (dividedpower), arba padalyta atsakomyb (divided-responsibility), antrajai dimensijai. ie pavadinimai yra netgi tikslesni (nors ir sunkiau simenami) dl to, kad aprpia ir t jungtin atsakomyb ar gali, koki matome korporacins interes grupi sistemos atveju, ir t padalyt atsakomyb ar gali, koki utikrina centrinio banko nepriklausomyb. Tuo tarpu vykdomosios valdios-partij dimensijos pavadinimas yra asocijuotas su pirm penki kintamj koreliacijos aikinimu rinkim bei partij sistem ypatumais, kuris palieka nepaaikint korporacins interes grupi sistemos koreliacij su daugiapartine sistema ir kitais demokratijos bruoais, kuriuos nurodo pirmi keturi kintamieji. Atitinkamai federacins-unitarins dimensijos pavadinimas yra asocijuotas su federalistiniu aikinimu, kuris neaprpia 59 kintamj koreliacijos su centrini bank nepriklausomybe. i dimensij pagrindu A. Lijphartas sudaro konceptualin emlap (r. 13.1 pav.), analogik tiems, kurie vaizduoja pokomunistins transformacijos ekonomini pradini slyg panaumus ir skirtumus (12.6 ir 12.7 pav.). Kairje io emlapio pusje atsiduria demokratijos, kurias A. Lijphartas pavadina konsenso demokratijomis, o deinje maoritarins. Tai ir yra du pagrindiniai jo skiriami demokratijos tipai. Maoritarinms demokratijoms bdinga maoritarin rinkim ir dviej partij sistema, aukta vykdomosios valdios koncentracija (vienpartins vyriausybs), ilgaams vyriausybs, pliuralistin interes grupi sistema, unitarin centralizuota valstybs sandara, vieneri rm parlamentai arba parlamentai su silpnais auktaisiais rmais, lanksios konstitucijos, jose nra konstitucini teism arba jie yra neaktyvs, o centriniai bankai yra priklausomi nuo centrins valdios. Konsenso demokratijos isiskiria proporcine rinkim ir daugiapartine sistema, perteklini koalicij formuojamomis vyriausybmis, kurios danai keiia viena kit, korporacine interes grupi sistema, federacine arba decentralizuota valstybs sandara, jos turi raytines konstitucijas, kurioms pakeisti reikia ne maiau kaip 2/3 ar didesns daugumos, aktyvius konstitucinius teismus ir nepriklausomus centrinius bankus.
422
2

AUL Australija AUT Austrija BAH Bahamai BAR Barbadosas BOT Botsvana BEL Belgija CAN Kanada COL Kolumbija CR Kosta Rika DEN Danija FIN Suomija FRA Pranczija GER Vokietija GRE Graikija ICE Islandija IND Indija IRE Airija ISR Izraelis ITA Italija JAM Jamaika JPN Japonija LUX Liuksemburgas MAL Malta MAU Mauricijus NET Nyderlandai NOR Norvegija NA Naujoji Zelandija PNG Papua Naujoji Gvinja POR Portugalija SPA Ispanija SWE vedija SWI veicarija TRI Trinidadas ir Tobagas UK Jungtin Karalyst (Didioji Britanija) US Jungtins Amerikos Valstijos VEN Venesuela
NZ ICE SWE ITA PNG LUX POR IRE MAU JPN GRE COL CR VEN SPA AUT SWI -2 GER -3 US IND AUL CAN MAL
1 FIN
ISR
UK BOT FRA TRI
Federacin-unitarin dimensija
DEN BEL NET
BAR JAM BAH
-1
Vykdomosios valdiospartij dimensija
13.1. pav. Dvimatis konceptualinis liberaliosios demokratijos emlapis. altinis: Lijphart A. Patterns of Democracy: Government Forms and Performance in Thirty-Six Countries. New Haven: Yale UP, 1999, p. 248. 1999 Yale University Press. Skelbiama Yale UP sutikus be atlygio.
Tiesa, toki demokratij, kurios turt visus nurodytus maoritarins demokratijos bruous arba visas konsenso demokratijos savybes, nra daug. Vis k tik nurodyt bruo bei atitinkam indeks maksimali veri konjunkcija apibria konsenso demokratij ir maoritarin demokratij kaip idealius tipus, o tokias svokas visikai atitinkani atvej tikrovje gali visai nebti (r. 5.4). Taip yra su konsenso demokratija. veicarijos politin santvarka labai artima iam tipui, taiau ji neturi konstitucinio teismo, kur numato konsenso demokratija. Visikai atitinkani konsenso demokratijos idealj tip ali yra palyginti maai todl, kad auktas decentralizacijos laipsnis arba federacin valstybs sandara nra bdinga nedidelms valstybms, kuri daug yra btent tarp konsenso demokratij. Todl dauguma i demokratij konceptualiniame demokratijos emlapyje yra susitelkusios ne kairiajame apatiniame (kur joms priklausyt bti), bet kairiajame virutiniame emlapio sektoriuje. Utat dauguma maoritarini demokratij yra savo vietoje deiniajame virutiniame sektoriuje. Maoritarins demokratijos idealj tip visikai arba beveik visikai atitinka toki ali, kaip Didioji Britanija, Naujoji Zelandija, Barbadosas, santvarka. Didiosios
V DALIS
423
Britanijos politin santvarka yra ir istorinis maoritarins demokratijos prototipas didioji dalis maoritarini demokratij yra buvusios Didiosios Britanijos dominijos, kolonijos arba Didioji Britanija buvo tas pavyzdys, kur jos orientavosi, kurdamos savo valstybingumo pagrindus (svarbi iimtis yra Pranczija). Todl A.Lijpharto iskiriam maoritarini demokratij grup daugma sutampa su ta, kuri jau anksiau politologinje literatroje buvo vadinama Westminsterio demokratija. Maoritarini demokratij privalumas yra gebjimas greitai priimti sprendimus. Taiau greiti sprendimai nebtinai yra imintingi sprendimai (Lijphart 1999: 259). Konsenso demokratijose priimami sprendimai yra imintingesni pirmiausia ta prasme, kad jie atsivelgia platesn interes rat. Konsenso demokratijai bdingos institucijos geriau apsaugo maum interesus, todl jos ypa gerai tinka alims, kurioms bdingas susiskaidymas etniniu ar kultriniu pagrindu. A. Lijphartas nurodo, kad konsenso demokratijos linkme juda ir Europos Sjunga (kaip politin sistema). Apie konsensin besiformuojanios bendros ES demokratijos pobd byloja tai, kad netgi tose alyse, kuriose priimta maoritarin sistema (pavyzdiui, Didiojoje Britanijoje), Europos parlamento rinkimai (pirm kart 1979 m.) vyko pagal proporcin rinkim sistem. O mandatai tarp ali yra skirstomi taip, kad bt utikrintas ma ali peratstovavimas. Tokiu bdu vienuose rmuose derinami proporcingo atstovavimo ir lygaus federacijos subjekt atstovavimo principai, kuri standartinis derinimo bdas yra dvej rm parlamentas su skirtingomis rinkim sistemomis. Tai nereikia, kad ES politinje sistemoje nra auktj parlamento rm atitikmens. Toks atitikmuo yra Europos Sjungos Taryba (Council of the EU), kurioje kiekvienai aliai narei atstovauja po vien atstov (r. Hix 2006 (1999): 130138). Palyginus su Europos parlamentu, jos galios yra ymiai didesns, o nacionaliniuose parlamentuose emj rm galia beveik visada persveria auktj rm gali. Jeigu, sekdami A. Lijphartu, laikysime ES Taryb ES statym leidimo valdios auktaisiais rmais, tai galsime teigti, kad ES politinei sistemai yra bdingas ir tas konsenso demokratijos bruoas, kad statym leidiamosios valdios galia persveria vykdomj valdi. ES vykdomja valdia A. Lijphartas laiko Europos Komisij115, kuri yra palyginti nepriklausoma nuo Europos parlamento, galinio atstatydinti Europos vyriausyb tik dviej tredali bals dauguma.
115
Vis dlto Europos Komisij keblu laikyti tik vykdomja valdia, nes ji turi ES teiskros iniciatyvos monopol. Kita vertus, ES Taryba daug kuo skiriasi nuo t institucij, kurias prasta vadinti parlamento auktaisiais rmais nacionalinse valstybse. Nuo j ES Taryba skiriasi ir sudarymo principu, ir funkcijomis, ir galiojimais. ES Taryb knija atskiros jos formacijos, kurias sudaro u tam tikras sritis (finansus, usienio reikalus ir pan.) atsakingi ali nari ministrai, kurie savo alyse yra vykdomosios valdios atstovai. Todl ES Taryba turi ir vykdomosios valdios bruo. Apskritai, A. Lijphartas irykina tik tuos ES, kaip politins sistemos, bruous, kuriais ji primena klasikines liberaliosios demokratijos institucijas, kuri skiriamasis bruoas yra valdios padalijimas tris akas. K tik paminti ES srangos bruoai j netelpa ir gali bti laikomi ES demokratijos anomalijomis, neturiniomis joki analog pasaulyje (u ias pastabas apie ES politins sistemos skirtumus nuo A. Lijpharto konstruojamo konsenso demokratijos idealaus tipo dkoju Liutaurui Gudinskui).
424
Utat pati i vyriausyb yra sudaroma pagal principus, kurie atitinka perteklins koalicijos svok: iki iol j sudarantys ministrai (Europos komisarai) atstovauja visoms ES alims116, o j partin priklausomyb paprastai apima plat politini jg spektr (iskyrus deiniuosius ir kairiuosius radikalus). Toks pat platus ir politini jg, reprezentuojam Europos parlamente, spektras, kur n viena europin partija neturi absoliuios daugumos. Europin partij sistema yra daugiapartin, o jos fragmentacijos laipsnis yra kur kas didesnis, negu galima bt sprsti pagal skaii partij, kurias yra susivienij Strasbre posdiaujantys europarlamentarai. Mat kiekvienos i j sudtis daug margesn u nacionalini partij su panaiais pavadinimais sudt, o j sanglauda ir partin drausm yra menka. Kol nesigaliojo formali ES konstitucija117, jos ekvivalentu galima laikyti keliolika sutari (skaitant ir 2007 m. Lisabonos sutart, pasirayt jau po formaliosios ES konstitucijos ratifikacijos proceso neskmi), kurias pasira alys steigjos bei vliau ES stojusios nars. Kadangi jas galima pakeisti tik bendru vis ali sutarimu, tai ji savo nelankstumu pranoksta vis ES ali nari nacionalines konstitucijas. ES turi ir tokias konsenso demokratijoms bdingas institucijas, kaip Europos Teisingumo Teism, atliekant konstitucinio teismo funkcijas, ir nepriklausom Europos Centrin Bank (nuo 1998 m.). Europos Teisingumo teismas turi teis skelbti ES ir nacionalinius statymus nekonstituciniais, jeigu jie paeidia ES sutartis. Savo aktyvumu ir krybingumu jis pranoksta visus (gal iskyrus Lietuvos ir Vokietijos) nacionalinius ES ali konstitucinius teismus ir yra viena i svarbiausi (jeigu ne pati svarbiausia) ES integracijos varomj jg (r. Hix 2006 (1999): 144180). Ko i konsenso demokratijos institucij vis dar trksta ES politinje sistemoje tai bendros europins interes grupi korporacins sistemos. Svarbiausi socialiniai ekonominiai sprendimai, palieiantys toki grupi interesus, vis dar priimami nacionaliniu lygmeniu, o tais atvejais, kai tokius sprendimus priima Europos Komisija ar kitos europins institucijos, interes grupi tarpusavio santykiai bei j santykiai su europinmis institucijomis labiau primena interes grupi pliuralizmo sistem. Vis dlto iokios tokios bendros europins korporacins interes grupi sistemos uuomazgos jau egzistuoja (r. 21.4). Lygindamas konsenso ir maoritarini demokratij socialinius ir ekonominius laimjimus, A. Lijphartas aptinka, kad konsenso demokratijose vidutiniai metiniai ekonomikos augimo tempai nra maesni u maoritarini demokratij rodikl. O j vidutins metins infliacijos, nedarbo lygio, dl streik prarast darbo dien, biudeto deficito dydio rodikliai yra geresni u atitinkamus maoritarini demokratij rodiklius. Tai vis pirma tinka infliacijos kontrolei nepriklausom centrini bank dka vidutin metin infliacija konsenso demokratijos alyse yra enkliai maesn. Ypa reikmingi konsenso demokratij ir maoritarini demokratij skirtumai yra susij su sfera, kuri A. Lijphartas vadina smurto
116 117
2007 m. Lisabonos sutartyje (raant knyg dar nesigaliojusioje) numatyta princip panaikinti. Po 2005 m. ratifikavimo referendumais neskmi Nyderlanduose ir Pranczijoje formalios ES konstitucijos sigaliojimo perspektyva nutolo neapibrt ateit.
V DALIS
425
kontrole. Konsenso demokratijose maiau mait, smurtini nusikaltim, jose ne tokia grieta baudiamosios justicijos sistema palyginus su maoritarins demokratijos alimis. Vienas i jos rodikli yra kalini skaiius 100 000 gyventoj. iuo atvilgiu demokratins alys labai skiriasi: JAV 199293 metais ir 1995 m. vidurkis buvo 560 kalini 100 000 gyventoj, Indijoje tik 24. iuos skirtumus amerikiei tyrintojas sieja su auktesne demokratijos kokybe, kuri jis supranta kaip bendr vieosios politikos orientacij. Konsenso demokratija esanti geresn, velnesn (kinder, gentler). Maoritarins demokratijos ali politika yra konfliktika, agresyvi, turi nepaliaujamo, bekompromisio pozicijos ir opozicijos karo pavidal, nuo tikro karo skirdamasi tik nesmurtiniu pobdiu. Paliaubos tame kare bna tik kilus karui su kita valstybe ir ikilus grsmei pamatiniams nacionaliniams alies interesams kaip buvo Didiojoje Britanijoje Antrojo pasaulinio karo metais, kai i al vald visas didesnes partijas vienijanti koalicija. Konsenso demokratijos ali vidaus politika labiau taikinga, orientuota kompromisus bei santarv, nes prieininkas gali tapti koalicijos partneriu, o maoritarinje demokratijoje jis yra aminas varovas. Be kriminalins justicijos, A. Lijphartas iskiria ir aptaria dar tris vieosios politikos sferas, kuriose reikiasi malonesnis ir velnesnis konsenso demokratijos pobdis. Tai socialin gerov, aplinkos apsauga ir pagalba kitoms alims. Aptardamas pirmj sfer, A. Lijphartas pasiremia ymaus iuolaikinio gerovs valstybs tyrintojo Gstos Esping-Anderseno darbais (r. 16.1). Juose gerovs valstybs rodikliu laikomas darbo jgos iprekinimo (decommodification) mastas laipsnis, kuriuo valstybs vieoji politika nedarbo, negals, ligos, senatvs atvilgiu leidia monms ilaikyti prideramus gyvenimo standartus (decent living standards) nepriklausomai nuo gryn rinkos jg (Lijphart 1999: 294). Tarp isivysiusi ali iuo atvilgiu pirmauja vedija, o srao gale yra JAV ir Australija. inoma, ilaid socialinei gerovei mastas labai priklauso nuo alies ekonominio lygio turtingos alys gali socialinei gerovei skirti daugiau l, palyginus su neturtingomis. Taiau kai ekonominis lygis yra statistikai kontroliuojamas, pasirodo, kad koreliacija tarp demokratijos pobdio ir socialins politikos pobdio tik sustiprja. is atradimas leidia paaikinti ir statistin ry tarp baudiamosios justicijos pobdio ir demokratijos pobdio: kuo socialins gerovs politika yra dosnesn, tuo maiau rinkos jg imest urib moni, kurie ima kovoti u bv kriminalins justicijos persekiojamais bdais. Kai mainamos ilaidos socialinei rpybai, tenka grietinti baudiamj justicij, stiprinti policijos pajgas, statyti kaljimus. Nedarbas sumainamas dal bedarbi udarant kaljimuose. Konsenso demokratijos lenkia maoritarines (vlgi kontroliuojant ekonomin lyg) aplinkos apsauga bei neisivysiusioms alims teikiamos pagalbos pltrai dydiu. Toki pagalb teikia ir maoritarins demokratijos alys, taiau tai daniau bna karin pagalba. Kiti statistins analizs priemonmis aptinkami konsenso demokratijos pranaumai yra platesn moter reprezentacija parlamentuose ir vyriausybse, auktesnis dalyvavimo rinkimuose bei pasitenkinimo demokratija lygis, maesn korupcija, didesn vyriausybi
426
atskaitomyb bei reiau pasitaikanios situacijos, kai valdioje atsiduria vyriausyb, atstovaujanti tik santykinei balsavusi rinkj daugumai. Maoritarinse demokratijose tokios situacijos yra gana danos btent dl j rinkim sistemos, kuri leidia absoliui daugum parlamento mandat gyti partijai, laimjusiai tik santykin bals daugum. Kartu su auktesniu dalyvavimo rinkimuose lygiu is konsenso demokratij bruoas leidia teigti, kad j partijos ir vyriausybs yra reprezentatyvesns, o kartu, kad i demokratij kokyb yra auktesn (r. 14.4). Toli grau ne viskas, k A.Lijphartas teigia apie demokratijos kokyb, yra priimtina. Jo vartojama demokratijos kokybs svoka yra tendencinga, nes ji traukia vieosios politikos turinio dalykus. Jeigu demokratijos kokybs rodikliu laikysime socialini teisi apsaugos lyg, tai libertarin liberalioji demokratija i principo negali bti kokybika. Todl demokratijos kokyb tikslinga sieti vien su procedrikai suprantamos demokratijos (kaip aukiausi valstybs pareign atrankos bdo) bruoais. Prie io klausimo dar sugrime kitame skyriuje, svarstydami demokratijos kokybs pokomunistinse alyse problem. O skyri galima baigti konstatacija, kad dviej liberaliosios demokratijos tipologij dedukcins ir indukcins ivados konverguoja. Konsenso demokratijos ali aib apytikriai sutampa su demokratini ali, kuri vyriausybs daniausiai vykdo socialin liberali politik, aibe, o maoritarins demokratijos ali vyriausybs labiau linkusios vykdyti libertarin politik. Tiesa, is atitikimas yra tik apytikris daugelyje maoritarins demokratijos ali (pavyzdiui, Didiojoje Britanijoje ir Naujojoje Zelandijoje) ilgus laiko tarpsnius vald socialdemokratins vyriausybs, kurios stengsi sukurti iose alyse visuotin gerovs valstyb. Taiau gerovs valstyb iose alyse pasirod esanti negyvybinga pasikeitus vyriausybei, ji palyginti greitai buvo sumainta ar paversta likutine (residual) gerovs valstybe, kaip tai atsitiko Didiojoje Britanijoje Margaret Thatcher valdymo laikais. Tokie staigs poskiai yra maiau tiktini konsenso demokratijos slygomis ia politika, siekianti gyvendinti socialines teises, turi veikti daugiau veto tak. Taiau, kai tie veto takai yra veikti, sugriauti tai, kas buvo sukurta, yra sunkiau, negu maoritarins demokratijos slygomis. Todl konsenso demokratijos alyse judjimas socialins liberaliosios demokratijos kryptimi yra labiau kumuliatyvus, sunkiau apgriamas negu maoritarins demokratijos slygomis. Jis atspindi plat visuomens konsens, o ne tik visuomens dalies (pavyzdiui, darbinink klass), kuri tra santykin dauguma, pirmenybes. Apriorins kokybins demokratijos idjos analizs rezultat sugretinimas su kiekybins indukcins tipologijos ivadomis leidia pastebti dar vien svarb dalyk. Konsenso demokratijoms priklauso ne vien tos alys, kuriose veikia stiprios politins partijos, vadinanios save socialdemokratinmis. Socialini teisi gyvendinimas gali bti politikos, turinios visai kitokius ideologinius pagrindus (pavyzdiui, krikionikos demokratijos idjas), rezultatas. Todl tai liberaliosios demokratijos atmainai, kurioje demokratins politikos turin traukiamas ir socialini teisi gyvendinimas, geriau tinka socialins liberaliosios demokratijos, o ne socialins ar socialdemokratins demokratijos pavadinimas.
14
skyrius
Naujoji Lotyn Amerika ar naujieji Vakarai? Pokomunistins liberaliosios demokratijos konsolidacijos problemos
14.1.
Kodl visas pokomunistinis pasaulis netapo naujja Lotyn Amerika?
Paioje Ryt ir Vidurio Europos ijimo i komunizmo pradioje ileistoje knygoje Demokratija ir rinka. Politins ir ekonomins reformos Ryt Europoje ir Lotyn Amerikoje vienas i ymiausi tranzitolog (o kartu ir vienas ymiausi iuolaikini politikos mokslinink) Adamas Przeworskis apibendrino per du pirmuosius treiosios demokratijos bangos deimtmeius sukaupt perjimo i autoritarizmo demokratij patirt, suformuluodamas demokratizacijos ir marketizacijos dilem (Przeworski 1991). Ilgainiui perjimas prie rinkos ekonomikos (marketizacija) galina ieiti i tos aklaviets, kurioje atsiduria komandin-administracin ekonomika, ismusi ekstensyvaus augimo altinius, taiau dl t struktrini deformacij, kurias po savs paliko komunistin ekonomin turbomodernizacija, o daugelyje ali ir dl i paskutinij komunistini vyriausybi paveldt makroekonomins pusiausvyros problem (didels infliacijos bei usienio skol), marketizacija buvo nemanoma be ilgesnio ar trumpesnio ekonomikos, o kartu ir gerovs, nuosmukio. i (laikina) aar pakaln, kai kuriama rinkos ekonomika, sutampa su demokratins politins santvarkos krimo metu. Reformas vykdo pirmosios demokratikai irinktos, tai yra atskaitingos juos irinkusiems pilieiams bei reaguojanios j reikalavimus, vyriausybs. Daliai gyventoj pirmiausia jauniems, energingiems asmenims, turintiems tinkam gdi ir ini senosios sistemos sugriovimas atveria greito praturtjimo ir vertikalaus mobilumo perspektyv. Daliai nomenklatros ji reikia galimyb tapti ligi tol j, kaip valstybs agent, valdyto turto savininkais. Taiau darbininkams, dirbantiems pramons mo-
428
nse, kurios naujomis slygomis buvo pasmerktos bankrutuoti, pensininkams ir priepensinio amiaus monms rinkos reformos kur laik (o daugeliui tai vis likus gyvenim) reikia j pragyvenimo lygio smukim. Lotyn Amerikos ali patirtis rod, jog nra pagrindo laukti, kad i itin didel elektorato dalis, nusivylusi rinkos ekonomikos reformomis, per artimiausius rinkimus balsuos u politines jgas, inicijavusias reformas. Dar blogiau, ta patirtis rod, kad nra pagrindo tiktis, jog pralaimtojai lauks rinkim, kad nubaust tuos, kuriuos laiko savo bd kaltininkais (neklausydami aikinim, kad tie kaltininkai yra tik gydytojai, skausmingai gydantys kit sukelt lig). Reikjo nuogstauti, kad pralaimtojai, nelaukdami rinkim, ieis gatves ir pastatys demokratines vyriausybes prie dilem: arba jga nuslopinti protestus (streikus, keli blokadas, sankcionuotus ir nesankcionuotus mitingus, perauganius masines riaues, ir pan.), arba paklusti protestuotoj reikalavimams (subsidijuoti bankrutuojanias pramons mones, vesti apsauginius muitus usienio prekybos liberalizacijos lugdomoms ekonomikos akoms, kelti vieojo sektoriaus darbuotoj atlyginimus, pensijas ir t.t.) Tai bt tolygu makroekonomins stabilizacijos ir liberalizacijos, kaip esmini rinkos reform priemoni, atsisakymui. Ekonomikos reformavimas nepaisant enklios visuomens dalies protest, juolab smurtu slopinant pralaimtoj pasiprieinim, yra nedemokratikas. Jeigu vienintele galima perjimo nuo planins administracins sistemos prie rinkos ekonomikos strategija laikysime oko terapij118, tai atrodo, kad ir reform stabdymas nieko gera neada demokratijai, nes jis tik utsia jau prasidjusi transformacin ekonomin kriz ir sudaro slygas laimti rinkimus demagogams populistams. A. Przeworskis man, kad tose Ryt ir Vidurio Europos alyse, kuriose masi antikomunizmas buvo itin stiprus, usitss ekonomikos nuosmukis daugiausiai ans suteiks deiniesiems populistams, kurie panaudos nacionalistin ir klerikalin retorik laimti tiek reformomis nusivylusi pralaimtoj, dl savo nelaimi kaltinani nepribaigt komunistin nomenklatr, tiek laimtoj, suinteresuot stipria valdia, gebania apsaugoti j naujai gyt turt bei padt, balsus. Nugalj rinkimuose deinieji populistai ves autoritarin, klerikalin nacionalistin reim, pana tuos, kurie Ryt ir Vidurio Europoje egzistavo tarpukario laikais. Lenkijoje realiausiu kandidatu tokios deiniosios autoritarins diktatros krjus A. Przeworskis laik Lech Wals, o bsimos Lenkijos politins santvarkos prototipu priekarin Juzefo Pilsudskio reim. Tokia raidos perspektyva buvo gana reali ir 19911992 met Lietuvoje, tik ia realiausias kandidatas tapti antruoju Antanu Smetona buvo Lietuvos vedlys nepriklausomyb Vytautas Landsbergis. Deiniojo autoritarinio reimo sigaljimas bt reiks demokratizacijos neskm, nors tikriausiai nebt sutrukds RAK sukrimui. Tad labiausiai tiktinu pokomunistins trans118
19891998 m. tokia buvo dominuojanti tarptautini finansini organizacij ekspert nuomon. Kinijos, o i dalies ir Slovnijos, reform skm rodo, kad jie klydo. Taiau tuo metu abi alys buvo nuolatos kritikuojamos u reform vilkinim.
V DALIS
429
formacijos Vidurio Europos alyse keliu A.Przeworskis laik t, kuris, prasidjs didiuoju uoliu rinkos ekonomik, atves RAK ir autoritarin politin reim. Tuo tarpu dl ali, kurios susikr buvusios Soviet Sjungos griuvsiuose, buvo pagrindo nuogstauti, kad pralaimtoj nepasitenkinimu pasinaudos kairieji populistai arba neokomunistai, kurie, gr valdi, restauruos komunistin santvark ir planin-administracin kio sistem, ir represyv politin reim. Nuogstauti dl tokios ijimo i komunizmo baigties ypa skatino tas faktas, kad ekonomins reformos, kurias turjo vykdyti Ryt ir Vidurio Europos alys, savo radikalumu ir mastais toli pranoko neoliberaliuosius precedentus Lotyn Amerikoje. Jeigu to, k neoliberalieji ekonomistai laik rinkos ekonomikos deformacijomis, itaisymas Lotyn Amerikoje pasirod ess negalimas be socialini ir politini sukrtim, keliani pavoj demokratijai, tai tuo sunkiau buvo tiktis, kad gali pavykti tuo paiu metu vykstantis rinkos ekonomikos ir liberaliosios demokratijos krimasis. Papildomo peno pesimizmui teik ir ta aplinkyb, kad dauguma pokomunistini ali, skirtingai nuo Lotyn Amerikos ir Piet Europos, neturjo arba beveik neturjo gyvenimo demokratijos slygomis patirties. Skirtingai nuo Piet, Rytuose demokratizacija daniausiai reik ne demokratijos atkrim, bet jos sukrim i naujo. Ypa skeptikai dl demokratijos ateities pokomunistinse alyse nuteik komunizmo kaip totalitarizmo teorija. Juk i teorija pagrindiniu i ali bruou laik visuomens socialin atomizacij, o paias jas laik didelmis koncentracijos stovyklomis. Kaip elgsis laisv paleisti kaliniai, kai praeis laisvs svaigulys, ir prasids kova u bv laisvoje rinkoje? Daugelis reformatori nuogstavo, kad dauguma j netrukus prads ilgtis staiga dingusios tvarkos bei pilko, bet utat saugaus gyvenimo, kur visiems garantuota pigi lapia dera. Be to, atomizuota mase gals manipuliuoti iniasklaid kontroliuojantys demagogai. tai kaip i marketizacijos ir demokratizacijos dilem formulavo Marius Povilas aulauskas, bene labiausiai i Lietuvos sociolog pasiymjs tranzitologijos baruose ankstyvuoju pokomunistins transformacijos laikotarpiu: viena vertus, demokratiniu bdu tokios radikalios (ekonomins rinkos Z.N.) reformos pritarimo nesusilaukia ir susilaukti negali. Itin smarkiai keisdamos susiklosius socialin audin ir jo organizacijos principus, jos yra pernelyg skausmingos, o j atsisakymas, net jeigu ir bt politikai manomas, sukelt dar sunkesni socialini padarini, kadangi jau pradt ekonomini reform sustabdymas reikt dar didesn socialin suirut ir dar ilgiau trunkant ekonomin nuosmuk. Kita vertus, toki fundamentali bendrabvio norm kaita btinai reikalinga kuo platesnio visuomens dalyvavimo ir palaikymo be tokios paspirties i apaios sunku net sivaizduoti laisvosios rinkos princip paplitim ir sigaljim bei skming liberalios kapitalistins demokratijos, reikalaujanios masinio valdios sprendim palaikymo, raid. Vadinasi, marketizacijos ir demokratizacijos procesai yra ir vienas kitam prietaraujantys, ir btinai reikalingi vienas kito paspirties: artikuliuot permain institucionalizacija yra reikalinga ir vieno, ir kito ji ex necessitate rei yra to, kas tarpu-
430
savyje nedera, darinys ir derinys. <...> Marketizacija, arba socialistins distributyvins ekonomikos transformacija laisvos rinkos ekonomik yra ir btinai reikalinga demokratizacijos, ir negalima su ja suderinti (aulauskas 1998a: 8283). Kaip jau nurodme, marketizacijos ir demokratizacijos dilemos sprendimu neoliberaliosios oko terapijos daktarai laik maksimal reform temp (r. 11.4), t.y. ijim i komunizmo vienu didiuoju uoliu. Toks tempas turjo utikrinti, pirma, reform negrtamum: komunistin sistema turi bti kuo greiiau paversta tokia griuvsi krva, kad net patys radikaliausi reform prieininkai, gr valdi, nebegalt atkurti senosios tvarkos ir bt priversti prisitaikyti prie savaime pradjusios veikti rinkos ekonomikos slyg. Laikydami rinkos mainus natralia ir spontanika ekonomine santvarka, jie optimistikai tikjo, kad rinkos ekonomika prads veikti ir rodys savo privalumus, vos tik i atitinkam ekonomins veiklos srii pasitrauks valstyb. Apibendrindami savaip suprastas neoliberali ekonomini reform Lotyn Amerikoje pamokas, neoliberalai optimalia forma, kuri turt gyti besikuriantis komunizmo griuvsiuose politinis reimas, laik prezidentin demokratij, kurioje valstybs galva kartu yra ir vyriausybs vadovas. i demokratijos forma jiems atrod optimali, nes prezidentins demokratijos slygomis visi btini reformai teiss aktai gali bti priimti prezidento dekretais. Tuos dekretus kuria reform generalinis tabas, kur sudaro ekspertai technokratai (ekonomistai). Jiems prezidento valdia turt utikrinti btin reform metui politin priedang. Neoliberalai vylsi, kad prezidento valdia bus atsparesn taking interes grupi spaudimui atskiesti rinkos reformas iimtimis bei lengvatomis ir utikrins j didesn nuoseklum. Tokia valdia bsianti ir labiau rytinga, kai prireiks panaudoti jg pralaimtoj bruzdjimams numalinti. Tiesa, ne visi man, kad jgos prireiks visose pokomunistinse alyse. Daugelyje j lungant komunizmui prasidjo nepaprastosios politikos laikotarpis, kai absoliui gyventoj daugum (skaitant ir nenuovokius pralaimtojus) uvald tikjimas ir viltis, kad rinka tuoj atne tai, k adjo, bet netesjo komunistai: vartojimo lyg, neatsiliekant nuo to, kok jau yra pasiek Vakar ali gyventojai. L. Balcerowiczius tikjosi, kad bent jau Lenkijoje, kur didiul tak darbininkams turjo antikomunistinis Solidarumo sjdis, valstybini pramons moni darbinink (o jie kur laik ir turjo labiausiai nukentti nuo reform) bruzdjim pavyks ivengti bent per nepaprastosios politikos laikotarp, kurio metu bus gyvendinta tiek ir toki reform, kad perjimas rinkos ekonomik tapt nebegrtamas (Balcerowicz 1998 (1995): 132139). Nors politinio korektikumo sumetimai to jiems ir neleido vieai teigti, taiau daugelis oko terapijos alinink man, kad marketizacija turi prioritet demokratizacijos atvilgiu. Taip manyti juos skatino ir istorin pai Vakar ali patirtis, kur stabils liberals demokratiniai reimai susikr kur kas vliau u kapitalizm. Iki tol tos alys gyveno liberali (patikimai apsaugani civilines teises) autoritarini reim arba demokratij, kur balsavimo teiss buvo ribojamos turto, sslumo, ratingumo ir panaiais
V DALIS
431
cenzais, slygomis. Tik kai buvo pasiektas tam tikras ekonomins gerovs lygis, kur utikrino skmingai veikiantis RAK, liberalioji demokratija tapo savaime suprantama ir nekvestionuojama politine santvarka. Beliko tiktis, kad greitos ir rytingos ekonomins reformos sutrumpins transformacin recesij, o nuosavybs teisi restitucija bei privatizacija sukurs sluoksn moni, suinteresuot naujos santvarkos ilikimu. I tikrj tas nuosmukis buvo daug gilesnis ir truko ilgiau, negu numat didiausi pesimistai. Taiau didiausia staigmena buvo tai, kad tos grsms demokratijai, dl kuri buvo tiek nuogstavim, taip ir netapo tikrove. Maa to, pasirod, kad marketizacijos ir demokratizacijos dilema egzistuoja tik tranzitolog vaizduotje. Vidurio Europos ir Baltijos alys tapo ne Pietumis ar Lotyn Amerika, bet naujja Europa konsoliduotos liberalios demokratijos ir RAK alimis. Maitai ir neramumai, kurie Lotyn Amerikos ir kitose buvusio treiojo pasaulio alyse lyddavo neoliberalias ekonomines reformas, sukrt tik Albanij, kai lugo finansins piramids ir kitoms pokomunistinms alims bdingas reikinys, kurio dka plaiosios gyventoj mass gijo rinkos ekonomikos pradiamoksl. Netgi POK alyse, kuriose ekonominis nuosmukis buvo labai gilus (pavyzdiui, Rusijoje ir Ukrainoje) plaiosios gyventoj mass pasirod esanios nepaprastai kantrios, be bruzdjim itvr daugiau negu deimt met utrukus ekonomin sunkmet. Negana to, daugumoje pokomunistini ali (tose, kur pirmuosiuose laisvuose rinkimuose nugaljo antikomunistins politins jgos ir buvo pasirinkta parlamentin demokratija kaip konstitucin demokratinio politinio reimo forma) marketizacijos ir demokratizacijos nesuderinamumas ne tik nepasireik, bet, prieingai, reiksi j sinergetinis efektas, kur jau aptarme (r. 12.4). Kaip tik oko terapijos daktar rekomenduota prezidentins demokratijos forma sudar palankias slygas politinei korupcijai, o galiausiai ir valstybs pamimui nelaisv (state capture), kuris daugel pokomunistini ali nuved POK bei valstybinio monopolistinio kapitalizmo linkme, o pati tapo reim, kuriems trksta daugelio esmini liberalios demokratijos bruo, fasadu (Linz ir Valenzuela 1994). Kaip paaikinti i daugeliui tranzitolog netikt socialin ir politin taik bei itin spari demokratijos konsolidacij vakarinje pokomunistinio pasaulio dalyje? I komunistinio laikotarpio ios alys paveldjo gana egalitari visuomens struktr. Skirtingai nuo Lotyn Amerikos, prasidedant pokomunistinei transformacijai ia beveik nebuvo skurdo, o enkli gyventoj dalis turjo santaup ir kitokio turto, kuris padjo itverti pradinio transformacijos laikotarpio nepriteklius. Lotyn Amerikos ir kitose vadinamojo treiojo pasaulio alyse labai didels skurdi mass buvo sukoncentruotos t ali megapolinse sostinse, kuri gyventoj elgesys kritinse situacijose, kai kyla masiniai neparlamentiniai veiksmai, turi ypa didel reikm. Pokomunistinse alyse kaip tik j sostins nuo ekonomini sunkum nukentjo maiausiai, jose anksiausiai prasidjo ekonominis pagyvjimas. Ekonominis nuosmukis ia labiausiai apm kaimo vietoves, kuri gyventojams sunkiau susiorganizuoti masiniams protesto veiksmams. Nors miest darbininkai buvo organi-
432
zuoti profesines sjungas, dl glaudi ryi su ankstesniu komunistiniu reimu jos buvo politikai ir ideologikai diskredituotos, neturjo darbinink pasitikjimo, o j vadovyb labiau rpinosi organizacij turto privatizacija negu statutini profesini sjung funkcij vykdymu.119 Veikliausia ir energingiausia (vadinasi, politikai potencialiai pavojingiausia) darbinink dalis sijung spontanik privatizacij arba perjo besikuriant privat sektori, taip sumaindama masini protesto veiksm baz. Itin svarbi reikm tokiems veiksmams inicijuoti turi pakankama politini antrepreneri asmen, prisiimani pradinius toki veiksm organizavimo katus, pasila. Taiau j labai sumaino staiga atsivrusios kur kas patrauklesns emigracijos ir veiklos privaiame versle (skaitant ir nusikalstam) galimybs. Labiausiai nuo pokomunistins transformacijos pradinio laikotarpio sunkum nukentjo pensininkai ir kiti i fiksuot imok gyvenantys asmenys. Bene vienintelis bdas, kuriuo jie galjo ginti savo interesus, buvo balsavimas. Taiau protestas popieriniais balsais elito konsenso dl strategini pokomunistins transformacijos tiksl situacijoje veikiau tarnavo demokratijos konsolidacijai, nei jai trukd.
14.2.
Revoliucija, reforma ir refoliucija Lotyn Amerikoje bei Ryt ir Vidurio Europoje
Neoliberalieji oko terapijos daktarai buvo ne vieninteliai tranzitologai, kuriems rpjo marketizacijos ir demokratizacijos suderinamumo problema. Demokratijos konsolidacija yra viena i dviej pagrindini svok kitos tranzitolog mokyklos, kurios branduol sudar grup politolog, atuntojo deimtmeio pabaigoje musi tirti tuo metu Portugalijoje ir Ispanijoje prasidjusius demokratizacijos procesus. Kitame, devintame, deimtmetyje i tyrim akirat pateko ir Lotyn Amerikos alys, kurias tuo metu taip pat apm (S. Huntingtono taip pavadinta) treioji demokratizacijos banga. Paiose komunizmo lugimo ivakarse ios mokyklos, kuri toliau vadinsime demokratizacine tranzitologija, atstovai apibendrino ilgamei demokratijos lugimo bei atkrimo Piet Europoje bei Lotyn Amerikoje tyrim rezultatus (ODonnell, Schmitter ir Whitehead 1986a; 1986b; 1986c; 1989d; ODonnell, Schmitter 1986; Jankauskas ir Gudinskas 2007). i mokykl reprezentuoja ir minta A. Przeworskio knyga, kurioje iekoma, ko i Piet demokratizacijos gali pasimokyti Ryt demokratizacija (Przeworski 1991). Pokomunistins transformacijos pradia tranzitologams demokratijos tyrintojams reik tiesiog staig jos tiriam atvej populiacijos padidjim. Prajus vos keleriems metams po komunizmo lugimo ijo ios mokyklos atstov darbai, kuriuose lyginama Piet ir Ryt demokratizacija (Linz ir Stepan 1996). Jie sukl gyv diskusij tarp ios mokyklos atstov, kuri dauguma buvo Lotyn Amerikos politikos specialistai, ir buvusi sovietolog, dirbusi Ryt Europos ar slavistikos region studij
119
Iimtimi galima laikyti Lenkij, kuri i komunistini laik paveldjo antikomunistin Solidarum, tad konkurencija su juo vert ir i komunistini laik ilikus oficialij profesini sjung susivienijim principingiau atlikti savo funkcijas.
V DALIS
433
centruose. Diskusijos centre buvo klausimas: ar Piet ir Ryt demokratizacijos yra palyginamos, ar manoma bendroji demokratizacijos teorija, kuri abstrahuojasi nuo regionini Ryt ir Piet skirtum? (Karl ir Schmitter 1991; Schmitter ir Karl, 1994; Bunce 1995a; Bunce 1995b; Karl ir Schmitter 1995; Bunce 1995c). Politologin tranzitologijos mokykla skiria perjim (transition) ir konsolidacij kaip dvi demokratizacijos fazes. Perjimu joje vadinamas autoritarinio arba totalitarinio reimo demontavimo ir jo pakeitimo demokratiniu laikotarpis, kur ubaigia pirmieji laisvi ir konkurenciniai rinkimai bei tokiais rinkimais legitimuotos vyriausybs sudarymas. Perjimas gali vykti skirtingais bdais, kuri pagrindinius tipus tranzitologai iskyr tyrindami jau 8-ojo ir 9-ojo deimtmei demokratizacijos procesus Piet Europoje ir Lotyn Amerikoje (Bowa 1991). Ankstyvojoje modernizacijos teorijoje ir toje jos istorizuojanioje savikritikoje, kuri pateik istorinio poskio JAV lyginamojoje sociologijoje pradininkai (R. Bendixas, Ch. Tilly ir ypa B. Moore; r. 2.3), pagrindinis dmesys skiriamas ekonominms, socialinms ir kultrinms demokratizacijos slygoms. Demokratizacins tranzitologijos tyrintojai sureikmino elit vaidmen demokratizacijoje traktuodami j kaip sudting aidim, kuriame dalyvauja keturi pagrindiniai lojai: (1) liberali valdaniojo elito frakcija; (2) konservatyvi valdaniojo elito frakcija; (3) radikali kontrelito politins opozicijos frakcija; (4) saikinga kontrelito frakcija. Jiems labiausiai rpjo klausimas, koks perjimo bdas utikrina greiiausi demokratinio reimo konsolidacij paveria j vieninteliu aidimu mieste (Linz 1990: 156), t.y. padaro taip, kad n viena takinga politin jga nekvestionuoja demokratinio proceso taisykli ir jo rezultat. Tai reikia, kad nebra toki bent kiek takingesni politini jg, kurios, pralaimjusios rinkimus, atsisakyt uleisti valdi opozicijai arba imtsi organizuoti perversm demokratikai irinktai valdiai primus sprendimus, paeidianius jos arba jos atstovaujam socialini grupi interesus. Kitaip sakant, tai tokia situacija, kai visos bent kiek takingesns politins jgos, kurios dalyvauja politiniame procese, yra pasirengusios pripainti rinkim, kaip valdios paskirstymo procedros, rezultatus taip pat ir tuo atveju, jeigu jie yra joms nepalanks. Todl demokratija gali bti apibrta tiesiog kaip netikrumo institucionalizacija, kaip silo padaryti A. Przeworskis (1991: 1037; 1999). Kalbama apie netikrum, kas valdys po rinkim. Kai demokratija tampa vieninteliu aidimu mieste, apie j galima teigti, kad ji yra konsoliduota. Skirtingai nuo tranzitolog neoliberalij ekonomist, jie didesne vertybe laik demokratij, o ne laisvos rinkos ekonomik, ir sil rinktis toki ekonomini reform sek bei temp, kuris iki minimumo sumaint ijimo i komunizmo autoritarin diktatr (tegul ir skmingai vykdani rinkos reformas) rizik. Esmin ivada, kuri demokratizaciniai tranzitologai padar i Piet patirties, buvo ta, kad didiausius tvarumo ansus turi demokratinis reimas, kuris atsiranda valdaniojo autoritarinio elito iniciatyva i viraus vykdom reform dka arba kaip liberaliosios val-
434
daniojo elito dalies ir opozicijos nuosaikiosios dalies sandrio ar pakto rezultatas. Pirmj perjimo bd J. Linzas vadina reforma, o S. Huntingtonas transformacija. Klasikinis tokio perjimo pavyzdys Ispanijos perjimas prie demokratijos. Kaip reforma prasidjo ir Vengrijos perjimas demokratij, vliau virts toliau aptariama refoliucija. Reform keliu demokratinis perjimas prasideda nuo pokyi valdaniojo elito politikoje, toliau eina institucij pokyiai nustatomi bsimo demokratinio reimo konstituciniai pagrindai, o j ubaigia pirmieji laisvi rinkimai, kurie atnaujina valdaniojo elito sudt. domu, kad Vengrija tebegyvena pagal dar komunistiniu laikotarpiu priimt konstitucij; ji buvo tiesiog pritaikyta prie demokratinio proceso realij, pereinamuoju laikotarpiu primus keliolika esmini patais. Ispanijoje ikidemokratinio ir demokratinio periodo ry knija monarchija ir jos institucijos. Tokiu pat bdu vyko ir A. Pinocheto inicijuotas perjimas prie demokratijos ilje. Taip vyko ir demokratinis perjimas SSRS M. Gorbaiovo inicijuotos pertvarkos metais.120 Prieingas reformai perjimo demokratij bdas yra revoliucija, kuri J. Linzas vadina trkiu (ispanikai: ruptura), o S. Huntingtonas pakeitimu (replacement). Revoliucijos atveju perjimas prasideda senojo valdaniojo elito kapituliacija dl esam reim itikusios katastrofos, arba lugimo. Tai gali bti pralaimjimas kariniame konflikte arba stichiniai masi maitai, kuri valdantysis elitas dl vienoki ar kitoki prieasi negali arba nesiryta nuslopinti jga. Toliau nustatomi konstituciniai naujos santvarkos pagrindai bei vyksta pirmieji laisvi konkurenciniai rinkimai. iuo bdu demokratizacija vyko Graikijoje, Argentinoje, Brazilijoje, o pokomunistiniame pasaulyje ekoslovakijoje ir Ryt Vokietijoje. Tai alys, kuriose susiformavo ta komunizmo atmaina, kuri H. Kitscheltas vadina biurokratiniu autoritariniu kapitalizmu (r. 8.5). iuo keliu vyko ir demokratinis perjimas ir Estijoje bei Latvijoje tose SSRS inkorporuotose Baltijos alyse, kurioms buvo labiausiai bdingi biurokratinio autoritarinio komunizmo bruoai. S. Huntingtonas iam perjimo tipui priskiria ir Rumunij (Huntington 1991: 145146). Taiau toks priskyrimas ginytinas, nes po revoliucijos valdia ioje alyje atsidr tiesiog kitos senojo valdaniojo elito grupuots, kurios branduol sudar diktatoriaus N. Ciausescu nemalonje buv veikjai, rankose. Tokiose alyse, kaip Bulgarija ir ypa Rumunija iki perversmo, nualinusio diktatori ir jam artim asmen klik, tiesiog nebuvo opozicijos arba kontrelito, su kuriuo autoritarinis elitas bt galjs dertis ir sudaryti pakt. Asmenys, galintys bti toki deryb partneriai, turi turti autoritet arba politin kapital, kuris pagrst j pretenzijas atstovauti visuomenei.
120
Soviet Sjung keblu sutalpinti demokratizacins tranzitologijos ipltot demokratizacijos teorij todl, kad ios teorijos objektas yra demokratizacija, vykstanti konsoliduotoje nacionalinje valstybje. Soviet Sjungos atveju sutapo demokratizacijos ir imperijos lugimo procesai. Vis dlto Rusijos (gal gale neskmingoje) demokratizacijoje galime aptikti bdingus reform kelio bruous. Nors 1991 m. rugpjio vykiai primena revoliucij, valdioje po jos atsidr ne demokratin opozicija, bet ta (eks)komunistins nomenklatros dalis, kuri dar 1991m. rugpjio vyki ivakarse savo tolesn karjer susiejo su B. Jelcinu, kuris ir tapo jos lyderiu. Po 1991 m. rugpjio ji pasipild kai kuriais veikjais i demokratins opozicijos M. Gorbaiovui.
V DALIS
435
Kai kuriose alyse (ekoslovakijos atvejis) antikomunistinis kontrelitas iliko kaip palyginti nesen antikomunistinio pasiprieinimo epizod paveldas. Kitur (pavyzdiui, Lietuvoje) jis ikilo palyginti trumpu autoritarinio reimo liberalizacijos metu. alyse, kur tokio laikotarpio nebuvo, valdi savo rankose galjo ilaikyti senasis (eks)komunistinis elitas, usitikrindamas sau pergal pirmuosiuose bent jau santykikai laisvuose rinkimuose. Vis dlto pamatins demokratins valstybs institucijos buvo sukurtos, ir jomis sustiprjusi antikomunistin opozicija galjo pasinaudoti, kad antruosiuose laisvuose rinkimuose istumt ekskomunistus i valdios. Todl ir Rumunija (kaip ir Bulgarija) priskirtina pirmam demokratinio perjimo tipui, kai jis vykdomas reformomis i viraus. Toks demokratizacijos kelias labiausiai bdingas toms patrimoninio (ar neopatrimoninio) komunizmo alims, kuriose demokratines reformas inicijavo valdaniojo elito dalis, kad ubgt u aki neivengiamoms permainoms. Pradti liberalizacij j skatina politin ar ekonomin kriz, dl kurios sprendimo bd kyla nesutarimai valdaniojo autokratinio elito viduje. Jis skyla konservatyvij ir liberalij frakcij. Kai vidaus kovoje vir paima liberalioji frakcija, ji pradeda reimo atvrim arba dekompresij. Trkio atveju liberalizacijos fazs nra. Todl opozicinis elitas arba patenka valdi jai nepasirengs, arba, nebeturdamas savo prastinio oponento (autoritarins valdios arba jai atstovaujani partij), susiskaido tarpusavyje konkuruojanias partijas kaip tik tuo metu, kai reikia padti konstitucinius naujo reimo pagrindus. ekoslovakijoje antikomunistini jg, staiga atsidrusi valdioje, ir nebeturini oponento, prie kur joms reikt vienytis, nesutarimai sutrukd isaugoti jungtin ek ir slovak valstyb. Tarpinis demokratinio perjimo bdas vardijamas odiais translokacija (transplacement; Huntington 1991: 114), ruptforma (ruptura+reforma; Linz ir Stepan 1978), refoliucija (reforma+revoliucija) (Ash 1989), isipainiojimas (extrication; Share 1987), suderta revoliucija ar sudertas perjimas.121 iuo bdu demokratizacija vyko Urugvajuje, Piet Korjoje, Piet Afrikoje. Komunistiniame pasaulyje is demokratinio perjimo tipas bdingas alims, kurias H. Kitscheltas priskiria tautinio komunizmo tipui. Tai Lenkija, Lietuva (r. Krupaviius ir Lukoaitis 2004: 45), Vengrija, nors Vengrijos ijime i komunizmo itin ryks ir reformos bruoai. Klasikiniu pavidalu refoliucija vyko Lenkijoje, kur iki demokratinio perjimo pradios egzistavo stipri, pogrindyje veikianti politin jga, pajgi mobilizuoti plaisias mases. Refoliucijos keliu demokratizacija prasideda, kai liberali autoritarinio reimo valdanioji grupuot gyja persvar prie konservatyvij ir pradeda iekoti bd, kaip ubaigti usitsus konflikt. Kaip ir reformos atveju, refoliucijoje bna liberalizacijos faz, kai
121
Atskiras demokratinio perjimo tipas yra primetimas i iors (imposition from abroad), kai demokratizacij vykdo autoritarin valstyb kariniame konflikte sutriukinusios valstybs okupacin administracija. Skmingos tokio tipo demokratizacijos pavyzdiai yra Japonija ir Vakar Vokietija po Antrojo pasaulinio karo, neskmingos Irakas po Saddamo Husseino reimo nuvertimo 2003 m.
436
opozicijai leidiama veikti legaliai, o ji ta laisve pasinaudoja mobilizuoti masin param. Lietuvoje ir Vengrijoje organizuot antikomunistini politini jg iki reimo liberalizacijos nebuvo. Jos susiformavo jau prasidjus liberalizacijai. Kad tokia antikomunistini jg organizacija pavykt, liberalizacijos laikotarpis turi bti gana ilgas (to, kaip jau nurodme, nebuvo nei Bulgarijoje, nei Rumunijoje). Skirtingai nuo reformos, kuri vyksta i viraus, kontroliuojant liberaliajai viepataujanio elito daliai, ir revoliucijos, kuri vyksta i apaios, refoliucijoje viepataujantis ir opozicinis elitas sveikauja kaip lygiaveriai partneriai. Reformos atveju didiausi tak demokratinio perjimo baigiai kokie bus naujo, demokratinio politinio reimo pagrindai turi vidiniai paties komunistinio ir ekskomunistinio elito konfliktai. Revoliucijos atveju tuos pagrindus lemia konfliktai dl valdios demokratins opozicijos viduje. Refoliucijos atveju jie yra komunistinio (ar autoritarinio) reimo vadov ir opozicijos lyderi deryb objektas. Liberalioji viepataujanio elito frakcija pasinaudoja opozicijos inspiruojamais masi veiksmais konservatoriams izoliuoti ir nualinti nuo taking valdios post, o nuosaikioji opozicinio elito dalis apeliuoja konservatyvios reakcijos grsm, kad izoliuot opozicinio kontrelito radikalij grupuot. Refoliucijos atveju naujo demokratinio reimo konstituciniai pagrindai nustatomi paktu arba sandriu (nebtinai eksplicitiku) tarp senojo (viepataujanio) ir naujojo elito. Bdingas reformos ir refoliucijos atributas yra vadinamosios apskrito stalo derybos, kur valdaniojo elito ir opozicijos atstovai susitaria dl konstitucini naujo politinio reimo pagrind. Tokie renginiai atskirais atvejais (Ryt Vokietija, ekoslovakija) gali bti bdingi ir revoliuciniams perjimams, taiau iuo atveju j funkcijos apsiriboja esamos valdios kapituliacijos primimu bei santyki opozicijos viduje aikinimusi. Nors reformos arba refoliucijos bdu vykstantys perjimai sklandesni, u tai danai tenka sumokti. Daniausiai tai bna formalus arba neformalus opozicijos sipareigojimas susilaikyti nuo teisminio buvusio valdanio elito nari (skaitant ir represini organ vadovus) persekiojimo. Daugelis Lotyn Amerikos demokratij atsikr palikdamos kariuomenei plai vidaus autonomij, o i demokratikai irinkt aukiausi valdios organ atimdamos teis skirti naujus aukiausius kariuomens vadus be anksiau tuos postus umusi generol pritarimo. Kariuomen ten pasiliko teis (ji nra statymo fiksuota, bet egzistuoja kaip vietinei politinei kultrai bdingas bendras inojimas, kad kariuomen to neleis) sikiti ir civilini reikal tvarkym skaitant ir demokratikai irinktos valdio nualinim, jeigu demokratikai irinktas prezidentas imtsi politikai jiems nepriimtin veiksm. Daugumoje Lotyn Amerikos ali kariuomen yra deinij ir konservatyvij jg bastionas, tad jose udrausta traukti politinio proceso darbotvark tas reformas, u kurias paprastai pasisako kairiosios jgos (pavyzdiui, ems reforma). Taiau tokiu pat bdu apribota demokratija egzistuoja ir Nikaragvos respublikoje Centrins Amerikos alyje, kuri iki 9-ojo XX amiaus deimtmeio vald artimi komunistams sandinistai, gal gale atkr alyje demokratij mainais u paad palikti jiems alies ginkluotj pajg kontrol.
V DALIS
437
Turkijos konstitucijoje numatyta ginkluotj pajg teis nualinti demokratikai irinkt valdi, jeigu ji savo veiksmais paeis valstybs pasaulietikumo princip. Panas demokratikai irinktos valdios gali apribojimai buvo numatyti ir 1989 m. pavasar Lenkijos komunist ir Solidarumo paiektame susitarime dl bsimos valdios sudarymo princip bei pasidalijimo. Pasikeitus politinei situacijai, daugelis j liko popieriuje, taiau vis dlto jie padar didel tak tai krypiai, kuria toliau vyko politiniai procesai ioje alyje. Btent susitarimai dl konstitucini naujos politins santvarkos pagrind tapo tais lemtingais vykiais, kurie pagal priklausomybs nuo tako logik (r. 9.4, 18.2) nulm j vlesns politins istorijos peripetijas. Vienoki ar kitoki konstitucini politins santvarkos pagrind pasirinkim labiausiai lm ne nacionalini ar Vakar ali konstitucins teiss ekspert rekomendacijos ar filosofiniai argumentai, bet politini jg isidstymas pirmj laisv rinkim ivakarse, galios santykis bei ali nuomons apie savo ansus laimti tuos rinkimus. Tos politins jgos, kurios turjo populiarius lyderius, apie kuriuos man, kad jie tikriausiai laims prezidento rinkimus, pasisak u prezidentin demokratij ir maoritarin balsavimo sistem, o j oponentai gindavo parlamentin demokratij ir proporcin sistem (r. 13.5). Kai kuriose alyse prezidentins demokratijos alininkai buvo antikomunistai (pavyzdiui, Lietuvoje), taiau ten, kur savimi labiau pasitikjo ekskomunistai (pavyzdiui, Vengrijoje), u i demokratijos form, kuri rekomendavo ekonomistai neoliberalai, jie kariausiai ir kovojo. Gana danai ir vieniems, ir kitiems tekdavo nusivilti pageidaujama politins santvarkos forma pasirodydavo paranki j pikiausiems oponentams (ir atvirkiai). Taiau nepaprastosios politikos slygomis priimti sprendimai jau bdavo tap nebepakeiiamomis normalios demokratins politikos taisyklmis.
14.3.
Konsoliduotos demokratijos svoka
Pirmj demokratizacijos etap demokratin perjim ubaigia pirmieji laisvi konkurenciniai rinkimai. Tolesn jaunos (arba atkurtos senos) liberaliosios demokratijos gyvavimo laikotarp demokratizacinje tranzitologijoje priimta vadinti jos konsolidacija. Kaip jau nurodyta, liberalioji demokratija gali bti laikoma konsoliduota, kai ji tampa vieninteliu aidimu mieste, nebelieka taking antisistemini politini jg, kurios siekt valdios, nepaisydamos demokratinio reimo taisykli. Problema, inoma, yra ta, kad antidemokratins politins jgos nebtinai deklaruoja savo antisisteminius siekius: tol, kol jos neturi pakankamai galios sunaikinti demokratin reim, j vadovai gali kalbti kaip karti demokratijos alininkai. Juk ir antidemokratinms jgoms yra naudingos tos politins laisvs, kurias pilieiams suteikia demokratinis reimas: jos suteikia galimyb mobilizuotis ir organizuotis. Taip pat ir daugelis aiki liberalios demokratijos prieinink (vis pirma komunistai), prie j kovoja auktesns, tikrosios (socialistins, liaudies ir pan.) demokratijos vardu. Autoritariniai perversmai danai organizuojami demokratijos gelbjimo vardu.
438
Vadinasi, politinio diskurso analizs nepakanka, kad bt galima pasakyti, ar tam tikroje alyje liberalioji demokratija jau yra konsoliduota, ar ne. Kur kas svarbesnis u viej retorik yra taking politini partij faktinis elgesys kritinse arba ribinse situacijose, kuri svarb politinio gyvenimo tikrovs vertinimui atskleid inomas vokiei politikos teoretikas Carlas Schmittas (1996 (1932)). Tai vis pirma valdanij partij elgesys rinkim metu, o ypa juos pralaimjus: ar jos yra pasirengusios taikiai perduoti valdi nugaljusiai opozicijai, ar jos antikonstitucinmis priemonmis siekia ilikti valdioje? ia valga yra paremtas literatroje danai minimas S. Huntingtono pasilytas dviej rotacij kriterijus: demokratija gali bti laikoma konsoliduota, jeigu partija arba grup, kuri gyja valdi pirmuose rinkimuose perjimo metu, pralaimi kitus ir perduoda valdi rinkim nugaltojams, ir jeigu ie rinkim nugaltojai po to taikiai perduoda valdi vlesni rinkim nugaltojams (Huntington 1991: 267). Kad pritaikytume S. Huntingtono kriterij, turime turti galimyb stebti bent trejus rinkimus i eils, nes pirmieji laisvi ir konkurenciniai rinkimai neskaiiuojami. Lietuvos atveju lemtinga takoskyra bt 1996 m., kai LDDP, 1992 m. laimjusi antruosius laisvus ir siningus rinkimus (pirmaisiais turtume laikyti 1990 m. Aukiausios tarybos (Atkuriamojo seimo) rinkimus), uleido valdi konservatori ir krikioni demokrat partijoms, kurios arba kuri pirmtakai buvo 1992 m. pralaimjusi politini jg branduolys. Taiau taikydami kriterij ne visada gauname tikinam rezultat. Keblum kelia tie atvejai, kai pirmuosiuose laisvuose ir sininguose rinkimuose nugaljusi partija sugeba laimti kelerius rinkimus i eils arba likti valdioje, sudarindama koalicijas su kitomis partijomis. Pavyzdiai pokario Japonijos, Italijos, o i dalies ir Vokietijos (iki 1969 m.), politin istorija. Kadangi Japonijoje valdanioji liberal demokrat partija per vis pokario laikotarp tik vien kart pralaimjo rinkimus, turtume padaryti ivad, kad joje demokratija (skirtingai nuo Lietuvos) vis dar nra konsoliduota ar tvari. S. Huntingtono kriterij keblu taikyti ir konsenso demokratijose, kai vyriausybes sudaro partij koalicijos, o pergals rinkimuose svoka yra problemika. Partija, enkliai padidinusi savo turim mandat skaii, gali neeiti valdaniosios koalicijos sudt, o daug j praradusi ilikti jos nare. Partijos gali deimtmeiais ilikti valdioje nuolat keisdamos savo koalicijos partnerius. Be to, netgi tais atvejais, kai i keblum taikant dviej rotacij kriterij nra, dviej rotacij i eils stebjimas dar nesuteikia pakankamo pagrindo laukti, kad tokia rotacija vyks ir po ketvirtj rinkim: valdanioji partija juos gali falsifikuoti arba po pralaimjimo atsisakyti uleisti valdi, toliau valdydama jga arba perduodama valdi karikiams (prastas treiojo pasaulio alyse scenarijus). Bene isamiausi ir kartu grieiausi (daugiausiai reikalaujant) demokratijos konsolidacijos slyg sra dar 1996 m. pateik pirmosios demokratinio perjimo bei konsolidacijos sintezs autoriai J. Linzas ir A. Stepanas. Jie iskyr 3 demokratijos konsolidacijos, kaip jos pavirtimo vieninteliu aidimu mieste, dimensijas elgesio, nuostat ir konstitucin (ar institucin) ir penkias arenas: pilietin visuomen, politin visuomen,
V DALIS
439
statymo valdi, valstybs aparat, ekonomin visuomen. Be to, btina demokratijos konsolidacijos slyga jie laiko skmingai isprst valstybingumo problem: kad demokratija veikt, jau turi egzistuoti pati valstyb vberika organizacijos, skmingai pretenduojanios teisto smurto panaudojimo tam tikroje teritorijoje monopol, prasme, o taip pat tai valstybei lojali politin tauta (Linz ir Stepan 1996: 1637). Pagal elgesio dimensij demokratinis reimas yra konsoliduotas, kai nebra reikming socialini jg, kurios dt pastangas nuversti reim arba naudot smurt bei iekot usienio pagalbos atskirti dal alies teritorijos nuo valstybs. Demokratijos konsolidacija pagal nuostat dimensij reikia madaug t pat, k kiti autoriai vadina demokratins politins kultros dominavimu: demokratija yra konsoliduota, kai dominuoja vieoji nuomon, jog demokratins procedros ir institucijos yra tinkamiausios priemons valdyti kolektyvin tokios visuomens, kokia yra j visuomen, gyvenim ir kai parama antisisteminms alternatyvoms yra visikai maa arba vienokiu ar kitokiu mastu izoliuota nuo prodemokratini jg (Linz ir Stepan 1996: 6). Pagaliau demokratinis reimas yra konsoliduotas konstitucikai, kai vyriausybins ir nevyriausybins jgos valstybs teritorijoje tampa pavaldios ir pranta (become subjected to, and habituated to) sprsti konfliktus tam tikr statym, procedr ir institucij, kurias sankcionuoja naujasis demokratinis procesas, rmuose (Linz ir Stepan 1996: 6). Be to, (1) turi egzistuoti gyva ir laisva pilietin visuomen; (2) santykikai autonomika ir vertinama politin visuomen (jai autoriai priskiria tas pamatines politines institucijas, su kuri pagalba pilieiai gali kontroliuoti vyriausyb politines partijas, rinkimus, rinkim taisykles, politin lyderyst, partij aljansus ir statym leidybos valdi); (3) statymo valdia; (4) valstybs biurokratija, tinkama panaudoti (usable) demokratikai irinktai valdiai; (5) institucionalizuota ekonomin visuomen (j autoriai skiria ir nuo komandins ekonomikos, ir nuo visikai laisvos rinkos ekonomikos, apibdindami kaip socialiai ir politikai reguliuojam rink) (Linz ir Stepan 1996: 13). Tokia plati demokratijos konsolidacijos slyg samprata kebli ne vien dl to, kad ji stokoja loginio nuoseklumo. Neaiku, koks dimensij ir aren santykis. Antai galima tarti, kad statymo valdia kaip konsolidacijos arena pakartoja tai, kas jau pavadinta konstitucine konsolidacijos dimensija. Aren skaiius arbitralus kodl, pavyzdiui, t sra nepapildius iniasklaida, kuri ypa svarbi iuolaikinse visuomense? Ar gali bti pripaintas konsoliduota liberalija demokratija toks politinis reimas, kur didel iniasklaidos dal kontroliuoja viena privataus verslo grup, kaip yra Italijoje? Ar neverta traukti aren sra ir vietini savivaldybi teises, rinkimus ir veikl? Ne maiau keblum kyla dl to, kad kai kurios slygos suformuluotos taip grietai, kad nebegalime laikyti konsoliduotomis demokratijomis ali, kuri demokratijos tvarumas vargu ar gali kelti abejoni. Antai jeigu konsolidacijos kriterijumi laikysime politini jg (partij), kurios savo tikslu laiko radikal esamos politins ir ekonomins santvarkos pakeitim, nebuvim, tai negalsime laikyti konsoliduotais t politini reim, kurie po Antrojo
440
pasaulinio karo sitvirtino Pranczijoje ir Italijoje, nes ten egzistavo stiprios komunist partijos, kurios savo programiniu tikslu laik btent santvarkos pakeitim (socialistin revoliucij ir proletariato diktatr). Daugelyje Vakar demokratij (Didiojoje Britanijoje, Italijoje, Izraelyje) kai kuriais j pokario istorijos tarpsniais rimta politikos problema buvo terorizmas, su kuriuo kovojant danai bdavo apribojamos piliei civilins ir politins teiss. Su ia problema Vakar alys vl susiduria po 2001 m. rugsjo 11 d. vyki. Keblu pasakyti, kokia politin jga yra reikmingesn politin partija, kuri surenka 10% rinkj bals ir dl partins sistemos susiskaidymo pajgia eiti efektyvi partij skaii, ar i keli deimi asmen susidedanti terorist grup, kuri sugeba savo veiksmais pritraukti ir ilaikyti iniasklaidos dmes bei nebyl ne k maesns religins ar kitokios maumos pritarim? Kai kuri konsoliduotos demokratijos kriterij formuluotms trksta tikslumo, kur joms suteikt tam tikros svarbios ilygos. Tai vis pirma pasakytina apie gyvos ir laisvos pilietins visuomens reikalavim. Pilietins visuomens, kaip ir demokratijos svoka, priklauso prie t, dl kuri turinio i esms ginijamasi. Daniausiai pilietin visuomen tapatinama su visuomeninmis nevyriausybinmis organizacijomis (NVO). Tai profesins sjungos, darbdavi susivienijimai, profesins asociacijos (tokios kaip Lietuvos filosof draugija ar Lietuvos politolog asociacija), kaimo bendruomens ir pan. Nors toki organizacij tinklo susikrimas demokratijos konsolidacijai ne maiau svarbus u partij sistemos susiformavim, pilietins visuomens hipertrofija gali bti socialiai disfunkcionali, skaitant ir poveik demokratijos konsolidacijai. Nevyriausybins organizacijos daniausiai atstovauja tam tikr grupi interesams, kurie yra nevienodai plats. Kolektyvinio veiksmo tyrintojai teigia, kad maoms interes grupms yra lengviau organizuotis negu didelms (Olson 1965). Todl siauri toki grupi interesai demokratinio politinio proceso slygomis paprastai atstovaujami kur kas stipriau u aprpianius (encompassing) dideli grupi interesus. Btent tokie siauri interesai daro didiausi tak demokratins vyriausybs ekonominei politikai, pavyzdiui, nepaprastai stipri NVO, atstovaujani emdirbi interesams, taka demokratinse Vakar Europos alyse. Nors ems kio sektoriuje ia dirba tik 36% gyventoj, Europos Sjungos alys j interesus atsivelgia kur kas labiau negu vartotoj interesus, nes jiems atstovaujanioms grupms kur kas kebliau organizuotis ir mobilizuoti iteklius, kuri reikia tiems interesams veiksmingai atstovauti. Hipertrofuota NVO sektoriaus pltra slygoja neproduktyvi rentos paiek, t.y. kov dl socialinio produkto perskirstymo, intensyvjim ir veda institucin skleroz, kuri Mancuras Olsonas laiko pagrindine daugelio isivysiusi demokratini ali ekonominio augimo sultjimo prieastimi. Dl to jas gali aplenkti alys, kuriose pilietins visuomens institucij pltra ir branda yra maiau paengusi (Olson 1982; 2000). Taip pat ir kiti J. Linzo ir A. Stepano silomi kriterijai yra nepakankamai tiksliai suformuluoti arba sunkiai operacionalizuojami. Galima sutikti, kad demokratinis reimas, kuris remiasi ekonomine visuomene, t.y. toks, kai pilieiams yra utikrintos ne vien civilins ir
V DALIS
441
politins, bet ir socialins teiss, yra tvaresnis u t, kur rinkos mechanizmai veikia visikai nereguliuojami, isviedia dal piliei socialin atskirt ir palaipsniui didina ekonomin ir socialin nelygyb: moderni konsoliduota demokratija niekada neegzistavo ir beveik tikrai niekada neegzistuos grynoje rinkos ekonomikoje (Linz ir Stepan 1996: 11). Taiau koks socialini garantij lygis yra pakankamas demokratijos tvarumui utikrinti? Tas lygis vis pirma priklauso nuo alies ekonominio pajgumo. Taiau ekonomikai silpnesni ali demokratijos konsolidacijos perspektyva nusikelt gana tolim ateit. Tai bt tolygu sugrimui prie ekonominio determinizmo, nuo kurio J. Linzas ir A. Stepanas mgina atitrkti visokeriopai ikeldami elit ir politini lyderi reikm demokratijos konsolidacijai.122 Demokratijos konsolidacijos kriterijai, kurie yra itin grieti arba neapibrti, veria pokomunistini ali demokratizacijos proces laikyti neubaigtu ir i principo neubaigiamu, manyti, kad jos niekada nebus demokratikos, neapibrtai ilg laik bus nebrandios ir nekonsoliduotos. Demokratins konsolidacijos (paradigma Z.N.) neleidia mums manyti, kad demokratizacijos procesas gali bti baigtas, o demokratinis reimas konsolidavosi. Paradigma nuteikia daryti prielaid, kad nesvarbu koki politin sistem mes studijuotume, jos bkl yra nuolatinis perjimas (Clark 2002: 6). Kartu ji darosi klitimi pastebti kokybinius Ryt ir Vidurio Europos demokratij pokyius po j stojimo ES ir NATO.
14.4. Liberaliosios demokratijos konsolidacijos slyg problema
Nors rasti patenkinamus demokratizacijos proceso pabaigos (kada liberalus demokratinis reimas galutinai konsoliduojasi?) kriterijus yra sunku, tai nereikia, kad nemanoma identifikuoti slyg ar veiksni, kurie yra palanks liberalios demokratijos konsolidacijai, ir atskirti juos nuo t, kurie veikia prieinga kryptimi sukelia jos erozij, o ilgainiui ir j sulugdo (r. Schedler 2001). Aptik pirmo tipo slygas ar veiksnius, galime optimistikai velgti jauno demokratinio reimo ateit, net jeigu jis vis dar netenkina dviej rotacij (ar kito formalaus) konsoliduotos demokratijos kriterijaus, arba jeigu senoje demokratijoje jau treias deimtmetis (kaip buvo vedijoje, kuri socialdemokratai be pertrauk vald 19401976 metais) ta pati politin partija per ilgai bna valdioje viena arba kaip valdaniosios koalicijos nar. Kita vertus, turime pagrindo nerimauti dl senos, neabejotinai konsoliduotos demokratijos ateities, jeigu matome antro tipo veiksnius net jeigu niekas joje garsiai nekvestionuoja demokratijos verts. Kokios yra ios demokratijos konsolidacijos slygos arba jos erozijos veiksniai? Vis pirma esmin demokratijos konsolidacijos slyga yra didiosios alies gyventoj daugumos pasirengimas gyventi vienoje ir toje paioje valstybje, t.y. bti jos pilieiais. Jie
122
Naujausiuose demokratijos konsolidacijos slyg tyrimuose galima konstatuoti ekonominio determinizmo renesans. Pradi jam padar A. Przeworskio, Michaelio E. Alvarezo, Jos Antonio Cheibubo ir Fernando Limongi knyga, kurios autoriai aikina, kad nors perjimas demokratij yra galimas ir skurdiose alyse, demokratija jose ilgai netrunka, t.y. nra konsoliduota ar tvari. r.: Przeworski, Alvarez, Cheibub ir Limongi 2000.
442
turi pripainti valstyb, kurioje gyvena, teista, legitimia, sava valstybe, o save laikyti viena politine tauta (nacija). Etninis (kalbos ir kultros bendrumas) nra vienintelis pagrindas, kuriuo gali remtis tokios tautos ir jas sukuriantys nacionalistiniai sjdiai. Taiau Ryt ir Vidurio Europoje dl daugelio prieasi, kuri analiz yra atskira didel tema, politins tautos susidar btent etninio bendrumo pagrindu. Tokiu atveju demokratijos konsolidacij komplikuoja kompaktikai gyvenanios etnins maumos, jeigu jos laiko save neteistai jungtomis esamos valstybs sudt. Politines laisves, kurias suteikia demokratija, jos gali inaudoti mobilizacijai, kurios tikslas yra atsiskyrimas ir savos valstybs sukrimas arba prisijungimas prie kitos valstybs, kaip tai atsitiko M.Gorbaiovui pradjus SSRS demokratizacij. Jeigu tokie separatistiniai siekiai prievarta nuslopinami, tai kai kurios politins laisvs (odio, asociacij ir pan.) yra apribojamos. Problema ta, kad reimas, kuriame tokie apribojimai taikomi, gali bti vadinamas demokratiniu, bet ne liberaliu. io tipo klitys demokratijos konsolidacijai gali bti veiktos arba padalijant daugiataut valstyb tautikai monolitikas valstybes (ekoslovakijos atvejis), arba maum asimiliacija ir integracija, arba valstybs pertvarkymu federacij (nors tai gali bti tarpstot valstybs padalijim), o taip pat vadinamosios konsociacins demokratijos sukrimu. iuo atveju formaliai (konstitucikai) arba neformaliai (politinio proceso praktikoje) tvirtinamas dviej ar daugiau etnini, religini arba etnoreligini grupi paritetas dvi arba daugiau valstybins kalbos; paritetas arba tvirtos proporcijos skiriant valdininkus aukiausias valstybs pareigybes ir pan. io tipo demokratijos konsolidacijos problemos lieka neisprstos daugumoje ali, kurios anksiau jo Soviet Sjungos sudt (ypa Ukaukazs alyse ir Rusijoje), o taip pat Kroatijoje, Serbijoje, Makedonijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje). Jos lieka neisprstos ir dviejose Baltijos alyse Estijoje ir Latvijoje, kur enklios rusakalbi gyventoj dalies lojalumas ioms valstybms yra abejotinas. Dl to i dviej Baltijos ali, skirtingai nuo Lietuvos, negalima pripainti konsoliduotomis demokratijomis. Ypa nerim keli, kad toks nelojalumas, kaip parod 2007 m. balandio vykiai Estijoje, bdingas ir rusakalbiam jaunimui, socializuotam jau nepriklausomybs metais. Nors Estijos ir Latvijos vertinimas kaip nekonsoliduot etnokratini demokratij daug kam pasirodys politikai nekorektikas, dar didesn politin klaid padarytume umerkdami akis prie i jau sisenjani ms iaurini kaimyn valstybingumo silpnyb, kuri daro jas paeidiamas agresyvjaniai Rusijai. Kartu reikia paymti, kad panaios problemos nra svetimos ir daugeliui Vakar Europos demokratij (pavyzdiui, Ispanijai, kur aktyviai tebeveikia bask separatistai).123 Intensyvi imigracija (ypa i islamo civilizacijos ali) kelia netikt demokratijos erozijos pavoj tokioms iaip jau seniai konsoliduotoms demokratijoms, kaip Didioji Britanija,
123
Lietuvoje tarpetnini santyki padtis kur kas geresn u situacij Pranczijoje, Vokietijoje, Didiojoje Britanijoje. Tiesa, Lietuva dar nesusidr su maum integracijos problemomis, kurias sukelia imigracija i kultrikai tolim region.
V DALIS
443
Pranczija, Vokietija. Kalbant tik apie pokomunistin pasaul, alys, kuriose gyveno jau ikikomunistiniais laikais susidariusios sivaizduojamos bendruomens (politins tautos) ir kuriose nebuvo dideli etnini maum, turjo palankesnes slygas demokratijos konsolidacijai, palyginus su tomis, kurioms vienu metu reikjo sprsti politins tautos bei valstybs ir demokratijos krimo udavinius. Bdinga, kad Centrinje Azijoje, kur politini taut pradmenys atsirado tik sovietmeiu, taip ir neatsirado n vienos konsoliduotos demokratijos (jeigu neskaitysime Mongolijos). Iki treiosios demokratizacijos bangos pradios dominavo poiris, kad, be nacijos (politins tautos) susikrimo, kitos demokratizacijos konsolidacijos slygos yra ekonominis isivystymas ir jo sukurta moderni socialin struktra (Lipset 1959; Lipset 1988 (1959)), o taip pat moderni (dalyvio) politin kultra, besiskirianti nuo ikimodernios parapins politins kultros bei maiau palankaus demokratijos suklestjimui, bet modernaus pavaldinio politins kultros tipo (Almond ir Verba 1989 (1963)). Moderni socialin struktra yra ypatinga tuo, kad joje socialinio susisluoksniavimo principas yra jau nebe luomai, bet klass, suprantamos K. Marxo (kaip grups, besiskirianios santykiu su gamybos priemonmis bei vaidmeniu gamybos organizacijoje) arba M. Weberio (kaip socialins kategorijos, kurioms priklauso asmenys, uimantys panai padt rinkoje) prasme. Kitaip sakant, tvari demokratija manoma tik klasinje, bet ne luominje visuomenje.124 Dalis tyrintoj i demokratijos tvarumo slyg konkretizavo, teigdami, kad demokratijos konsolidacijai turi egzistuoti stipri buruazija (tai marksistin ios slygos formuluot) arba vidurinioji klas (vberika formuluot) (Moore 1966). Tai sluoksnis, kuris yra isilavins bei turi tiek atliekam nuo kovos u bv laiko ir kitoki itekli, kad gali domtis vieaisiais reikalais, t.y. kam ir kaip vyriausyb ileidia i mokesi moktoj surinktus pinigus. Kitas poiris demokratijos konsolidacij siejo su darbinink klass politiniu aktyvumu, kurio iraika yra stipri socialdemokratini partij susiformavimas (Rueschemeyer, Stephens ir Stephens 1992). Buruazijai labiau rpinios civilins, o ne politins teiss, be kuri darbininkai negal isikovoti socialini teisi gyvendinimo. Tyrintoj, besiremiani iomis teorijomis, poiris demokratijos perspektyvas pokomunistinse alyse priklauso nuo to, kaip jie traktavo komunistini ali socialin struktr. Tie, kurie komunistini ali gyventojams priskyr tok pat valstybs tarnautoj status, laikydami juos tiesiog totalitarinio teroro atomizuot individ mase, sankaupa, negaljo rasti pagrindo vertinti tvarios liberalios demokratijos perspektyv optimistikai. Tokios demokratijos galimyb jie nukl tolim ateit. J poiriu, tvari liberalioji demokratija pokomunistinse alyse susikurs, jeigu i amorfikos pokomunistins socialins mass isikristalizuos bdinga isivysiusioms kapitalistinms alims socialin struktra, grafiniame modelyje turinti svogno pavidal (gyventoj dauguma priklauso viduriniajai klasei, o skurdioji ir turtingoji gyventoj dalis yra maumos).
124
Tokiam poiriui itin prietarauja Indijos demokratijos tvarumas. Indijoje dominuojantis socialinio susisluoksniavimo principas tebra pasidalijimas kastas, o kastos yra luom atmaina.
444
Tuo atveju, jeigu kapitalistins rinkos separatorius i pokomunistins mass iseparuos ne svogn, bet piramid (gyventoj dauguma priklauso emutinei klasei arba liumpenproletariatui, anglikai vadinamam underclass), kaip Lotyn Amerikos alyse, pagal i demokratijos konsolidacijos slyg samprat numatomas politinis nestabilumas, svyravimas tarp populistins pusiau-demokratijos ir autoritarizmo (plg. Offe 1991; Offe, Elster, ir Preuss 1998). Taiau egzistavo ir kitoks poiris ali, ieinani i komunizmo, socialin struktr. Kaip jau inome (r. 9.2), komunizmo kaip savito modernizacijos kelio alininkai vienu i komunistins turbomodernizacijos padarini laik plaios viduriniosios klass, kuri jie tapatino vis pirma su auktj ir auktesnj isilavinim gijusiais miesto profesionalais, susidarym. Btent j daugelis tranzitolog laik socialine M. Gorbaiovo pertvarkos atrama ir socialine baze (Lewin 1991 (1988)); Garcelon 1997). Taiau ta vidurinioji klas buvo veikiau kultrin buruazija, disponuojanti tam tikru mogikuoju ir simboliniu kapitalu, o ne kapital sukaupusi kin buruazija, kuri pirmiausia turjo galvoje tyrintojai, skelbiantys buruazij konsoliduotos demokratijos atrama (r. 18.3). Rinkos reformos, per kurias pokomunistins alys griuvo ekonomins recesijos aar pakaln, tik daliai ios viduriniosios klass (vis pirma tiems, kurie msi privaios verslininkysts) suteik vertikalaus mobilumo ansus. Daugelio socialistinio laikotarpio miesto profesional (pirmiausia t, kurie liko dirbti vieajame sektoriuje) ekonomin padt ji smarkiai pablogino. Taiau is socialinis sluoksnis liberaliai demokratin kapitalistin santvark vertino dl kit jos privalum. Tarus, kad pokomunistinse alyse vidurinioji klas jau egzistuoja, liberaliosios demokratijos perspektyvas buvo galima velgti optimistikiau. Daugiau nuogstavim kl darbinink klass laikysena, nes ji buvo tas sluoksnis, kuris labiausiai nukentjo nuo pokomunistins ekonomins recesijos. Dauguma demokratizacins tranzitologijos atstov, velg pokomunistines alis per Piet Europos ir Lotyn Amerikos demokratizacijos pamok prizm, ias skmingos demokratizacijos btinj slyg koncepcijas, kuriose tos slygos apibriamos socialins struktros ir ekonominio lygio terminais, irjo kritikai. Jie man, kad demokratijos likimui didiausi reikm turi elit strateginis pasirinkimas, o demokratizacijos skm ar neskm nra struktrini slyg i anksto nulemta. Ta skm labiausiai priklauso nuo valdaniojo elito ir kontrelit pasirinkimo, ar siekti visikos valdios, ar sudaryti pakt, kurio esm yra laikytis tam tikr aidimo taisykli, nustatani varyb dl valdios per laisvus konkurencinius rinkimus tvark. Galima iskirti dvi ios elitologins sampratos versijas. Vien i j pltoja tyrintojai, kurie orientuojasi racionalaus pasirinkimo prieigos metodologij. Jie pabria, kad valdaniajam elitui demokratija, kaip aukiausi valdios pareign atrankos procedra, kurios pritaikymo rezultatai yra i principo nenumatomi, yra antras pagal gerum pasirinkimas. Kiekvienas elitas siekia sitvirtinti valdioje ir pasirenka demokratij, tik jeigu galios santykis yra toks, kad jis negali paimti valdios arba j ilaikyti be nepriimtinai di-
V DALIS
445
deli kat. Tie katai gali bti ir tarptautin reakcija galing demokratini valstybi, tarptautini organizacij, vieosios nuomons sankcijos. Jeigu valdantysis elitas jga mgina ilaikyti valdi, jis gali susilaukti tik tarptautins vieosios nuomons pasmerkimo. Jo valdoma alis gali negauti kredit, atsidurti tarptautinje izoliacijoje. Tokia kaina gali netgi tok elit, kurio ideologijoje demokratija nra vertyb, paskatinti laikytis demokratinio aidimo taisykli. Kita vertus, netgi tokias vertybes propaguojantis kontrelitas gali neatsispirti pagundai pasinaudoti staiga jo rankose atsidrusia valdia ir tvirtinti j demokratine diktatra. Tokiu atveju pasikeiia tik personalin elito sudtis ir jo valdios legitimacijai vartojama frazi sistema (ideologija), bet ne politin praktika. Kita elitologin demokratijos konsolidacijos slyg samprata yra kultristin. Jos alinink poiriu, idjos yra ne tik frazi sistemos (Vilfredo Pareto terminu derivacijos), tarnaujanios galios gijimo ar tvirtinimo legitimacijai, bet ir reali savarankika jga, veikianti tomis idjomis operuojani elit elges. Kaip galjome sitikinti (r. sk. 67), paties komunizmo fenomeno nemanoma paaikinti nepripastant idjoms savarankiko prieastinio vaidmens. Daugelio demokratizacins tranzitologijos atstov nuomone, taip yra ir komunizmo lugimo bei pokomunistins transformacijos atveju: lemiam demokratizacijos skmei vaidmen turi valdi ateinanio elito mstysena, vertybs, mentalitetas: ten, kur valdi pirmj laisv rinkim metu atjo demokratinis antikomunistinis kontrelitas, sitvirtino demokratija; ten, kur nugaljo eks- ir neokomunistai, sigaljo pusiau-demokratiniai (arba pusiau-autoritariniai) ir autoritariniai reimai. Tiesa, demokratus rinkjai, patyr pokomunistins ekonomins recesijos nepriteklius, beveik visur nubaud (dalin iimtis yra rinkimai ekijoje 1996 m.). Daug kur valdi gro ekskomunistins partijos. Anksiausiai tai vyko Lietuvoje (1992). Tai, kad jos rinkiminio revano nepanaudojo savo diktatrai tvirtinti (kai atjo j eil bti rinkj nubaustoms, jos taikiai perdav valdi opozicijai, taip utikrindamos antrj rotacij), racionalaus pasirinkimo prieigos alininkai turt aikinti pernelyg dideliais katais, kuriuos bt reikj patirti, paeidus implicitinio elit pakto, suvienijusio juos valdios kartel, slygas. Kultristinio poirio alininkai ekskomunist lojalum demokratijai aikina j vertybi arba politins kultros pokyiais: i komunist jie tapo tikrais, o ne apsimestiniais socialdemokratais, kuriems liberalioji demokratija yra savaimin vertyb. Abi elitolog prieigas vienija poiris, kad pakankama demokratijos tvarumo slyga yra elito konsensas dl demokratini aidimo taisykli. Jeigu toks konsensas yra, tai demokratija gali konsoliduotis ir tose alyse, kuriose nra t ekonomini ir socialini struktrini slyg, kuri reikm ikl tyrintojai, pirmieji pradj demokratijos tvarumo slyg tyrimus. Nereikia laukti, kol pokomunistins alys savo ekonominiu lygiu pasivys paengusias alis ir jose susiformuos analogikos socialins struktros. Konsoliduota demokratija yra manoma ir neturtingoje alyje, jeigu jos elitas yra gana vieningas ir sipareigojs demokratijos vertybms, arba jeigu tarptautins slygos yra tokios, kad ta elito frakcija, kuri paeid demokratinio aidimo taisykles, gali bti tikra, kad u tuos paeidimus bus skaudiai nubausta.
446
Vis dlto toks superoptimistinis poiris demokratizacijos tvarumo slygas netikina. Demokratija kaip politinis reimas kaip tik tuo ir ypatinga, kad apie tai, kas valdys, gal gale sprendia elektoratas, o politini jg, kurios gali pretenduoti jo balsus, klubas nra udaras j gali prasiverti naujos politins partijos, kurios pasiima balsus t rinkj, kuri nepatenkina valdioje esani ir buvusi partij politika. Ar nuo pokomunistins ekonomins recesijos nukentjusij balsai negali tapti tramplinu valdi politinms jgoms, kuri lojalumas demokratijai dar labiau abejotinas negu buvusi komunist? Vienas i ymiausi JAV sovietolog K. Jowittas paioje pokomunistins transformacijos pradioje plaij mokslin apyvart paleido lenininio paveldo (Leninist legacy) svok, kuria jis vardijo tas komunistinio laikotarpio institucijas, vertybes ir mstymo gdius, kurie kliudo demokratijos konsolidacijai (Jowitt 1992). Svarbiausia i j politin kultra, kurios bdingi bruoai yra tolerancijos stoka, oponent demonizavimas, sitikinimas, kad prievarta yra greiiausias ir efektyviausias problem sprendimo bdas. Nors tie bruoai gali bti svetimi elito (senojo ir naujojo) politinei kultrai, jie bdingi komunistiniu laikotarpiu socializuot plaij masi politinei kultrai. Ar galima kalbti apie demokratijos stabilizacij, kol egzistuoja atotrkis tarp elito ir plaij masi politins kultros? I tikrj apklaus duomenys rodo, kad plats gyventoj sluoksniai daugelyje pokomunistini ali vertina demokratij neigiamai ir pasisako u stipri rank, kuri vest tvark. Tarp staig, kuriomis maiausiai pasitikima, yra kertin demokratins santvarkos institucija parlamentas. Tolydio maja dalyvaujani balsavime piliei dalis. I tikrj gali pasirodyti, kad didiausia klitis demokratijos konsolidacijai patys pokomunistini ali gyventojai, kuriuos jaunos pokomunistini ali demokratijos paveldjo i praeities. Su sigrusia juos parapine bei pavaldinio politine kultra jie tiesiog per blogi tokiai gerai santvarkai, kokia yra liberalioji demokratija. iuolaikiniai vertybi tyrintojai teigia, kad pamatins individo orientacijos priklauso nuo jo patirties socializacijos metais, pirmiausia vaikystje (r. Inglehart 1977; 1990). Atrodyt, belieka prisiminti yd prana Moz, kuris, iveds savo taut i Egipto, vediojo j po dykum 40 met, kol iaugo nauja, gyvenimo vergijos slygomis nemaiusi karta, ir demokratijos konsolidacijos perspektyv nukelti tolesn ateit, kai panas demografiniai pokyiai utikrins persvar dalyvio politinei kultrai pokomunistinse alyse. Taiau nra pagrindo laikyti tokios kultros susiformavim i anksto garantuot. Ar jaunoji karta, auganti pusiau demokratinio reimo ar nekonsoliduotos demokratijos slygomis, gali gyti demokratin politin kultr? Ten, kur tokia kultra egzistuoja, ji yra ilgai trukusio skmingo demokratijos veikimo paveldas. Galima numatyti, kad i savo autoritarikai mstani tv jaunoji karta greiiau perims ne dalyvio, bet pavaldinio arba parapins politins kultros stereotipus. Tol, kol jaunoji karta gals matys atotrk tarp to, ko juos moko, ir j ali politikos praktikos, keblu tikti, kad i eimos tak atsvers mokykla su savo pilietinio ugdymo pamokomis. Kodl turtume manyti, kad pilietinio ugdymo mokytoj pastangos skie-
V DALIS
447
pyti demokratin politin kultr bus skmingesns u komunistini reim ideolog ir pedagog mginimus iauklti nauj mog? Net jeigu politins kultros pokyiai demokratins (dalyvio) politins kultros linkme kart kaitos ir kolektyvinio politinio mokymosi dka galt vykti ir nekonsoliduotos demokratijos slygomis, demokratinis politinis reimas turt gyvuoti gana ilgai bent jau 2030 met, kad politin kultra i esms pasikeist, ir demokratija sigalt negrtamai. Madaug tok laiko tarp savo darbuose minjo vienas i ymiausi iuolaikini sociolog Ralphas Dahrendorfas (1990) ir plaiai inomas sovietologijos grandas Z. Brzezinskis (1994). Vis dlto nra pagrindo abejoti, kad dalyje pokomunistini ali liberalioji demokratija jau yra konsoliduota (r Clark 2002: 76-80).125 Esant palankioms iorinms slygoms, konsoliduota demokratija gali greitai susiformuoti ir alyje, kurioje nra toki literatroje btinomis laikom (toli grau ne neginytin) konsoliduotos demokratijos vidini slyg, kaip plati vidurinioji klas ar pilietin visuomen. Tai nereikia, kad ateityje ios ir kitos slygos negali susiformuoti. Jos formuojasi ir susiformuos. Taiau tokiu atveju demokratija iose alyse bus ne iaip sau konsoliduota, bet superkonsoliduota, nes jos konsoliduotas bvis turs daugiau negu vien (kaip yra dabar) pakankam prieast. Svarbiausias ankstyvos ir greitos liberaliosios demokratijos konsolidacijos enklioje pokomunistinio pasaulio dalyje veiksnys patraukli elitui ir plaiosioms gyventoj masms sitraukimo Vakar pasaulio karines-politines (NATO) ir ekonomines struktras (ES) perspektyva, o taip pat t perspektyv realizuoti galin didij Vakar valstybi geopolitiniai sprendimai. Apibendrindamas plataus lyginamojo tyrimo, kurio tikslas buvo itirti iorini veiksni reikm demokratijos konsolidacijai Ryt Europoje, rezultatus, Janas Zielonka apibdina Ryt Europos ali demokratij kaip pagamint usienyje (foreign made): vaizdas, inoma, yra sudtingas, bet atrodo, kad demokratija Ryt Europoje enkliu mastu yra pagaminta usienyje (Zielonka 2001: 511). Simboline pokomunistins ekonomins ir politins transformacijos pabaigos data galima laikyti 2004 m. gegus 1 d., kai jos buvo priimtos Europos Sjung. Naryst NATO ir ES yra toks liberaliosios demokratijos j priimtose pokomunistinse alyse garantas ir saugiklis, kuris su kaupu kompensuoja ekonomini, socialini struktrini bei kultrini demokratijos tvarumo slyg deficit. Liberaliosios demokratijos lugimas ES priimtoje pokomunistinje alyje nra sivaizduojamas nebent ji lugt visoje ES. Priimt ES pokomunistini ali ir Lotyn Amerikos bei kit besivystani demokratini ali lyginimas, kaip j politini sistem bkls diagnostin priemon, nustojo bti produktyvus. Tam geriau tinka j lyginimas su senosiomis demokratijomis, kur ta demokratija jau seniai konsoliduota. Tokiam lyginimui geriau tinka demokratijos kokybs svoka, kuri taikytina vis pirma konsoliduotoms demokratijoms.
125
Tam tikr ilyg (k tik nurodyt iame skirsnyje) reikia tik dviej Baltijos ali Estijos ir Latvijos atvilgiu.
15
skyrius
Naujieji laukiniai Vakarai? Pokomunistins liberaliosios demokratijos kokybs klausimai

15.1. Demokratijos kokybs svoka
Daug neaikum diskusijose dl konsoliduotos liberaliosios demokratijos svokos bei jos konsolidacijos slyg kyla dl to, kad i svoka suplakama su kita demokratijos kokybs svoka. Toki painiav galima aptikti ir jau aptartoje J. Linzo ir A. Stepano demokratijos konsolidacijos slyg analizje: nors ie autoriai nurodo, kad demokratijos kokybs ir jos konsolidacijos svokas reikia skirti, jie kaip demokratijos konsolidacijos slygas kai kuriais atvejais nurodo tai, kas veikiau yra demokratijos kokybs rodikliai. i dviej svok skyrimas yra svarbus tyrim, kuri objektas buvo treiosios bangos (S. Huntingtonas) sukurtos demokratijos, rezultatas. Geriausias konsoliduotos demokratijos apibrimas tebra pusiau metaforika J. Linzo formuluot, kad demokratija virsta konsoliduota, tapusi vieninteliu aidimu mieste (Linz 1990: 156). Nepaisant vis ios formuluots keblum, kuriuos jau aptarme, nekelia joki abejoni, kad politinei situacijai pokomunistinse Ryt ir Vidurio Europos alyse, priimtose Europos Sjung ir NATO, ji visikai tinka. Jose nra joki enklesni antisistemini politini partij. Nors politinse varybose kai kurioms gana populiarioms politinms jgoms kartais tokia etiket klijuojama (Lietuvoje daniausiai partijai Tvarka ir teisingumas), sunku patikti, kad tokios partijos rytsi organizuoti valstybs perversm arba po pralaimt rinkim atsisakyt pasitraukti ir vykdyt valstybs perversm. Tuo patikti sunku ir todl, kad nemanoma sivaizduoti, kaip antisisteminmis vadinamos partijos galt surinkti tiek bals, kad vienos sugebt
V DALIS
449
suformuoti vyriausyb bei uvaldyti visas tris valdios akas, o tai btina siekiant vesti autoritarin valdym be konstitucijos paeidim (valstybs perversmo). Liberalioji demokratija daugelyje pokomunistini ali neturi joki reali alternatyv, yra vienintelis aidimas mieste ir yra visikai konsoliduota. Jeigu tai prietarauja anksiau aptartoms konsolidacijos slyg teorijoms, tai yra tiesiog fakto prietaravimas teorijai, tad teorij reikia arba atmesti, arba pakoreguoti (pavyzdiui, apriboti jos taikymo srit). Greita liberaliosios demokratijos konsolidacija Ryt ir Vidurio Europoje rodo, kad esant palankioms iorinms (tarptautinms) slygoms tvari demokratija gali egzistuoti ir vidutinio ekonominio lygio alyje, kur nra nei stiprios viduriniosios klass, nei demokratins politins kultros. Jeigu tai anomalija, tai tokia pat anomalija, kokia yra bet kokie nauji faktai, prietaraujantys senoms teorijoms. Taiau liberalioji demokratija gali neturti alternatyv ar rimt prie, bet bti prastos kokybs ir kelti difzik plaij rinkj masi nepasitenkinim. Be demokratijos kokybs svokos nemanoma adekvaiai interpretuoti ir daugelio apklaus, kuri tikslas yra isiaikinti, ar pilieiai palaiko demokratij kaip politin reim, rezultatus. I tikrj tokie tyrimai (dl netikslios klausim formuluots ir kit prieasi) daugeliu atveju (nors ne visada) leidia sprsti tik apie j pasitenkinim arba nepasitenkinim demokratijos kokybe, o ne pritarim ar nepritarim demokratijai, kaip aukiausios valdios formavimo procedrai. Nepatenkinti demokratijos kokybe, respondentai kartu gali puikiai suvokti, kad joki reali alternatyv ji neturi. Lietuva yra tarp t ali, kuriose itin didel respondent dalis reikia nepasitenkinim demokratija (r. Krupaviius ir Lukoaitis 2004: 96100; Ramonait 2007: 117123). Taiau dauguma nepatenkintj (tarp j ir t, kurie pasisako u tvirt rank), visai nebtinai pritaria arba pritart, kad ta tvirta ranka atsirast kitaip nei per rinkimus ir nebegalt bti kitais rinkimais nualinta, pati viena sprst, kiek ilgai valdys ir kam perduos savo valdi. Plaij piliei masi pasitenkinimas arba nepasitenkinimas demokratijos kokybe priklauso nuo demokratikai irinkt pareign politikos turinio ir rezultat, nuo j ir piliei vertybini nuostat bei kitoki pirmenybi atitikimo. Pilietis, nepatenkintas demokratikai irinktos valdios politika, nebtinai yra prieikas tokiai jos skyrimo tvarkai, kai teis valdyti gauna tie, kas rinkimuose laimi daugiausiai bals. Nepasitenkinimas dl prastos demokratijos kokybs nebtinai reikia prieikum liberaliai demokratijai arba param prieikoms jai politinms jgoms (nors ir gali tokiu pavirsti). Taip pat ir maas dalyvaujani rinkimuose skaiius gali reikti protest ne prie liberalij demokratij, bet prie prast jos kokyb, arba tiesiog rinkjo, suvokianio, kad jo balsas rinkim baigiai jokios takos nedaro, racional pasirinkim. Demokratijos kokybs svokos eksplikavimas yra sudtingas ir ligi iol patenkinamai neisprstas teorinis udavinys (ar. Diamond ir Morlino 2005; Przeworski, Stokes ir Manin 1999; Rose-Ackerman 2005; Mansbridge 2003; 2004; Powell 2000; 2004; Roberts spaudoje). Pats paprasiausias apibrimas sako, kad demokratijos kokyb yra
450
demokratinio politinio reimo veikms (performance) apibrtis: kaip gerai tas reimas veikia? Kai nra joki alternatyv, ir blogai veikianti demokratija gali gyvuoti neapibrtai ilg laik, taiau utruks blogas veikimas ilgainiui demokratij delegitimuoja. Kas gi skiria gerai veikiani demokratij nuo blogai veikianios? Pats paprasiausias bdas atsakyti klausim yra panaudoti demokratijos kokybs matavimui vien i keli literatroje aptinkam demokratijos (arba demokratikumo) skali, kuri kratiniai takai yra visika demokratija ir visika ne-demokratija. Toki skali politinje sociologijoje naudojama ne viena. Bene inomiausia yra tarptautins organizacijos Freedom House sudaromas ir atnaujinamas rang skals lygio indeksas.126 Maiau inomi, utat kur kas sudtingiau sukonstruoti ir auktesnio matavimo lygio demokratikumo matai yra Bolleno, Vanhaneno ir kiti indeksai (r. Munck ir Verkuilen 2002; Berg-Schlosser 2004). Toki skali privalumas yra tas, kad jos leidia atsivelgti t aplinkyb, jog autoritariniai ir netgi totalitariniai reimai nra vienodai grieti, ir kad tas j grietumas gali kisti, kaitaliojantis atlydi ir verli usukimo laikotarpiams. Nors visi komunistiniai reimai buvo vienpartins diktatros, skirtumai tarp J. Stalino ir L. Brenevo laik Soviet Sjungos ar tarp J. Kadaro Vengrijos ir N. Ciausescu Rumunijos ar Kim Il Sungo iaurs Korjos yra dideli ir reikmingi. Tos skals leidia ufiksuoti ir skirtumus tarp pai demokratij (pavyzdiui, Suomijos ir Lietuvos arba Irako ir Lietuvos). Vis dlto labiau tikina argumentai, kad skirtumas tarp demokratijos ir ne-demokratijos yra kategorinis, analogikas skirtumui tarp moters ntumo ir ne-ntumo bsenos: moteris negali bti truput nia ji arba yra tokia, arba ne. Taip pat ir skirtumas tarp demokratijos ir ne-demokratijos yra principinis: tam tikra alis arba jau yra liberalioji demokratija, arba ne. Demokratijos kokybs indeksai ir kriterijai turi leisti palyginti politinius reimus, kurie yra iapus liberaliosios demokratijos slenksio, ir ignoruoti tuos, kurie lieka anapus, nes tokiems reimams nepritaikomi btent todl, kad jie nra demokratiniai, nors kai kurie i j gali bti pritaikomi ir nedemokratiniams reimams. Vienas i toki demokratijos kokybs kriterij, kuris tinka ne vien demokratiniams politiniams reimams, yra statymo valdia. Tai skiriamasis teisins valstybs bruoas. statymo valdia reikia vis lygyb prie statym: valstybs staigos (vis pirma teistvarkos institucijos teismai ir policija) su visais pilieiais ir juridiniais asmenimis elgiasi vienodai. Teisins valstybs administracija veikia kaip maina vis jos grandi veiksmus galima numatyti i anksto, inant statymus taisykles, kurios programuoja jos judesius. demokratijos kokybs aspekt geriausiai atskleidia vairs indikatoriai ir indeksai, kuriais yra matuojama politik ir vieosios administracijos korupcija. I j bene populiariausias yra tarptautins organizacijos Transparency International rengiamas ir nuolatos at126
r. http://www.freedomhouse.org/. irta 2007 07 24.
V DALIS
451
naujinamas korupcijos suvokimo indeksas (Corruption Perceptions Index).127 Demokratija nekokybika, kur egzistuoja plaiai paplitusi korupcija arba organizuotas nusikalstamumas; ribota teism nepriklausomyb; ilgi teismini gin sprendimo atidliojimai; ir brangus (todl ir ekskliuzyvus) teism sistemos prieinamumas (Morlino 2004: 2223). Teisine gali bti ir autoritarin valstyb neatsitiktinai M. Weberis, pateiks klasikin teisins valstybs (formaliai racionalios valdios) apraym, jos prototipu laik XVIIIXIX amiaus Prsij, kuri buvo autoritarin monarchija. Efektyviai valdoma autoritarin valstyb visais Leonardo Morlino nurodomais atvilgiais gali pranokti demokratin al. Taiau tokie bruoai, kaip piliei dalyvavimas savo valstybs valdyme, rinkim konkurencingumas ir renkam pareign atskaitomyb rinkjams yra bruoai, kurie yra bdingi tik demokratiniams politiniams reimams. Bet paios demokratins valstybs visais iais atvilgiais gali smarkiai viena nuo kitos skirtis, ir tie skirtumai reikia demokratijos kokybs skirtumus. Kitoms slygoms esant toms paioms, demokratijos kokyb yra auktesn, jeigu pilieiai yra labiau traukti valstybs valdym. Maksimali j traukimo forma bt tiesiogin demokratija, bet ji nemanoma, kai demas yra didelis. Atstovaujamosios demokratijos slygomis minimali to traukimo forma yra dalyvavimas rinkimuose. Aktyvesnis piliei dalyvavimas rinkimuose liudija apie auktesn demokratijos kokyb. Taip pat galima interpretuoti aktyv, savanorik piliei dalyvavim partij ir kitoki nevyriausybini organizacij, sudarani vadinamj pilietin visuomen, veikloje, o taip pat vietinje savivaldoje. Nors galima abejoti, ar dani nacionaliniai referendumai laikytini auktos demokratijos kokybs rodikliais, nekelia abejoni, kad vietins savivaldos klausim sprendimas tokiu bdu demokratijos kokyb didina. Auktos kokybs liberalioji atstovaujamoji demokratija, kaip ir gerai veikianti rinka, yra konkurencinga. Rinkos konkurencingum utikrina didelis konkuruojani firm skaiius ir nedideli nauj aidj engimo rink katai. Analogikus politins rinkos bruous utikrina proporcin rinkim sistema, kuri yra palanki atsirasti didesniam efektyvi partij skaiiui. Taiau is privalumas yra nuperkamas tik alos kitam, ir tikriausiai paiam svarbiausiam, reprezentatyvios demokratijos kokybs aspektui sskaita. Tas aspektas yra irinkt pareign vertikali atskaitomyb (accountability) elektoratui (demui). Pati atskaitomyb yra daugiaplan svoka. Pats svarbiausias jos elementas yra rinkj galia atlyginti j lkesius pateisinusiems j irinktiems atstovams ir nubausti tuos, kurie t lkesi nepateisino. Atlyginama irenkant tuos paius atstovus naujai kadencijai, o baudiama balsuojant u kitus. atskaitomybs sand utikrina stabili partij sistema, o maksimizuoja dvipartin sistema, kuriai susiformuoti palankesn yra maoritarin rinkim sistema. Partins sistemos fragmentacija, kuri skatina proporcin politin sistema, leidia ir partijoms, prarandanioms rinkj pasitikjim, likti valdanios daugumos sudtyje (r. 14.3).
127
http://www.transparency.org/policy_research/surveys_indices/cpi. irta 2007 07 24.
452
Taiau partins bei rinkim sistemos pobdis nra vieninteliai atskaitomybs veiksniai bei rodikliai. Atskaitomyb tai ne tik tiesiogiai renkam pareign (parlamento ir vietins savivaldos atstovaujamj organ nari, prezidento ir pan.) atskaitomyb rinkjams, bet ir vykdomosios valdios atskaitomyb rinkj atstovams. i atskaitomybs grandis nutrksta, kai demokratikai irinkti pareignai ir j patiktiniai (politiniai valdininkai) yra tiesiog nepajgs ar nekompetentingi kontroliuoti t valstybs aparato ak, kurioms jie skiriami vadovauti. Gynybos ministras, uuot gyns piliei (mokesi moktoj) interesus, gali veikti kaip kariki statytinis; vietimo ministras gali tapti pedagog ir dstytoj, o ne viej vietimo ir lavinimo paslaug vartotoj (o kartu ir mokesi moktoj) interes gynju. Svarbus ios atskaitomybs grandies utikrinimo instrumentas yra parlamentins tyrimo komisijos, kuri reikm kadaise pabr dar M. Weberis (1991 (1919)). Kad visa atskaitomybs grandin veikt, btinas kuo didesnis vis valstybini institucij (tiek renkam, tiek nerenkam) veiklos vieumas ir kuo maesnis slaptint veiklos srii skaiius. Nors valstybs paslapi rato pltimui pateisinti galima rasti vairi argument, svarbiausias jo variklis yra nerenkam valstybs pareign siekis padidinti savo gali, kuri suteikia jau pats disponavimo tam tikra informacija monopolis. Kokie bebt slaptinimo privalumai, jo neivengiama alutin pasekm yra maesn valdinink, kuri veikla slaptinama, atskaitomyb. Valstybins paslapties sferos pltimas yra vienas i patikimiausi demokratijos kokybs smukimo indikatori. Slaptumas yra vienas i skiriamj autoritarinio valdymo bruo, o maksimaliai manomas slaptumo lygis pasiekiamas totalitarinio reimo slygomis, kai monopolinei kontrolei pajungiama ir iniasklaida, kuri i informavimo priemons virsta masins indoktrinacijos ir propagandos priemone (r. Jokubaitis 2006: 9192). Liberaliosios demokratijos, neatsiejamos nuo odio ir spaudos laisvs, slygomis demokratijos kokyb priklauso ne vien nuo valstybs institucij atvirumo, bet ir nuo iniasklaidos darbo kaip ir kiek jos nuvieia valstybs institucij veikl, sukuria erdv vieai diskusijai, kurioje atstovaujamas visas diskusijos dalyko palieiam interes bei juos atspindini nuomoni spektras. Demokratijos kokyb smunka, kai iniasklaida patenka vienos ar nedaugelio verslo grupuoi monopolin arba oligopolin kontrol, kai jose nusistovi savicenzros reimas, teisinamas politinio korektikumo sumetimais. Majant iniasklaidos pliuralizmui bei stiprjant politinio korektikumo diktatui, ir liberaliojoje demokratijoje gali pradti reiktis jau aptartas (r. 9.3) pirmenybi falsifikacijos fenomenas, svarbiausias autoritarini ir totalitarini reim nestabilumo veiksnys (Kuran 1995b; Noelle-Neumann 1980). Panaiai kaip liberaliosios demokratijos kokybs klimas didinant konkurencingum gali kirstis su jos klimu per vertikalios atskaitomybs didinim, konflikt gali kilti ir tarp vertikalios bei horizontalios atskaitomybs didinimo. Kaip nurodo Marcas F. Plattneris, is konfliktas ireikia prietaravim tarp dviej liberaliosios demokratijos, kaip liberalizmo ir demokratijos sintezs, aspekt (Plattner 2004). Vertikalios atskaitomybs dka liberalioji demokratija yra toks politinis reimas, kuriame suverenas (aukiausia valdia) yra demas
V DALIS
453
piliei bendruomen. Tas suverenumas reikia, kad vis valstybs institucij teistumo altinis yra piliei daugumos sprendimas, ireiktas balsavimu. Liberalioji demokratija tuo skiriasi nuo antikinio polio demokratijos, kad ji tvirtina tam tikras nelieiamas mogaus ir pilieio teises apribodama valstybs valdios sfer. Be toki apribojim dauguma galt priimti bet kokius sprendimus, kuriems turt paklusti mauma. Maumos teisi apsaug utikrina ypatingas konstitucini valstybs teisini norm statusas (kvalifikuotos daugumos reikalavimas siekiant jas pakeisti) ir valdios padalijimas tris akas (statym leidimo, vykdomj ir teismin), kurios viena kit apriboja ir kontroliuoja. i valdios ak tarpusavio kontrol ir gyvendina horizontali atskaitomyb. Horizontali atskaitomyb reikia, kad formalios institucijos turi gerai apibrtas, statymu nustatytas tinkamas j teistos valdios ribas, ir kad egzistuoja valstybs agentros, kurios turi gali kontroliuoti ir atitaisyti bet kokio valdininko arba agentros padarytus i rib paeidimus (ODonnell 1996: 44). Svarbiausi ios kontrols vaidmen atlieka teismai, o ypa konstituciniai, vertinantys tiesioginiu balsavimu irinkt statym leidiamosios ir vykdomosios valdios organ sprendim ir konstitucijos bei joje tvirtint mogaus ir piliei teisi atitikimo poiriu. Teismai yra nemaoritarins valstybs valdios institucijos, kadangi teisjai nra piliei tiesiogiai renkami, o paskirti nebegali bti nualinti, pasikeitus valdaniajai daugumai. Bdinga liberaliosios demokratijos raidos tendencija XX amiuje, kuri Europos alyse pagreitino bendr europini institucij krimasis, yra didjantis valdios gali perdavimas nemaoritarinms institucijoms, i kuri svarbiausios yra autonomiki centriniai bankai (r. Maniokas 2003: 115116, 122127). Daugeliu atvej tokiu bdu didinama horizontali atskaitomyb, taiau tai vyksta vertikalios atskaitomybs (demo suverenumo) sskaita. Danai bna keblu pasakyti, ar ir kiek demokratijos kokybs gerinimas padidinus horizontali atskaitomyb atsveria jos nuostolius dl maesns vertikalios atskaitomybs. Horizontalios atskaitomybs nebelieka, kai visa valdia susitelkia vienos valdios akos daniausiai tiesiogiai renkamo prezidento rankose. Tokiu atveju liberalioji demokratija isigimsta populistin arba delegatyvij demokratij (ODonnell 1994; Diamond 1999: 3134). statymo valdia, konkurencingumas, vertikali ir horizontali atskaitomyb priklauso pirmajai i trij demokratijos kokybs dimensij, kuri yms demokratijos analitikai Larrys Diamondas ir Leonardo Morlino silo vadinti procedrine, ir skiria nuo jos kitas dvi: turinio ir rezultat dimensijas (Diamond ir Morlino 2004: 22). Liberaliosios demokratijos turin apibria pamatins demokratijos vertybs: laisv ir lygyb. Kartais sra traukiama ir treioji solidarumas. Tai yra iuolaikinis, maiau liberali aus riantis tos vertybs, kuri Didiosios Pranczijos revoliucijos laikais buvo vadinama brolybe, pavadinimas. Taiau pamatini demokratijos vertybi sra galima sutrumpinti iki dviej, jeigu laisvs svokos turinys neapribojamas vadinamja negatyvia laisve, o lygyb yra traktuojama plaiai ne vien kaip vis lygyb prie statym bei visiems lygi teis balsuoti ir bti renkamam, bet ir kaip socialin lygyb.
454
K reikia socialin lygyb, yra ginytinas dalykas, bet daniausiai ji yra suprantama kaip galimybi lygyb (equality of opportunity), nors ir ios formuluots tiksli prasm yra gili filosofini diskusij objektas. Tokia pat ginijama yra ir laisvs svoka j galima interpretuoti arba grynai negatyviai, arba apibrti pozityviai. Pirmuoju atveju ji reikia laisv nuo kit moni prievartos (coercion). Tokia laisv reikia ir laisv nuo vieosios valdios kiimosi arba globos (paternalizmo) bei teis elgtis kaip patinka, jeigu toks elgesys neturi negatyvi alutini pasekmi kit piliei gerovei. Pozityviai laisv apibriama kaip tam tikr pajgum ir itekli veikti turjimas (r. Sen 1999; 2002). Nesiveliant ias gilias ir sudtingas filosofines diskusijas, galima apsiriboti teiginiu, kad laisvs kaip vertybs turin konkreiau apibria civilins ir politins piliei teiss, o lygybs turin, be civilini ir politini teisi lygybs, eina ir socialini teisi lygyb. Konfliktas tarp negatyviai suprantamos laisvs ir plaiau suprantamos lygybs yra dar vienas vidinis liberaliosios demokratijos prietaravimas. Jis nra tapatus k tik aptartam liberalizmo ir demokratijos konfliktui, kuris sprendiamas iekant kompromiso tarp horizontalios ir vertikalios demokratins valstybs valdios atskaitomybs. Konfliktas tarp laisvs ir lygybs nubria 13 skyriuje jau aptart takoskyr tarp dviej liberaliosios demokratijos libertarins ir socialins interpretacij. Libertarinei interpretacijai priimtina tik negatyvi laisvs samprata, o lygyb reikia tik civilini ir politini teisi lygyb. Socialin liberaliosios demokratijos interpretacija remiasi pozityvia laisvs samprata, o lygybs svok traukia ir socialini teisi lygyb. Lygyb joje reikia vienod laisv visiems pilieiams, o laisv suprantama ne vien tik kaip lygus saugumas nuo kit veikj prievartos (vis pirma smurtins), bet ir lygios galimybs siekti savo tiksl. Kadangi valstybs valdia i esms yra prievartin, negatyviai suprantamos piliei laisvs sfera pleiasi ribojant valstybs funkcijas bei per mokesi sistem vykdom itekli perskirstym. Kartu auga demokratijos kokyb. Taiau keblu pasakyti, koks demokratijos kokybs prieaugis platesns negatyviai suprantamos laisvs sferos dka pateisina jos nuostolius dl socialini teisi apribojimo arba joms skiriam valstybs itekli sumainimo, o taip pat dl iaugusios socialins nelygybs. Formalioji (procedrin) liberaliosios demokratijos dimensija yra glaudiai susijusi su turiningja: socialins nelygybs augimas negali nepaveikti dalyvavimo bei atskaitingumo, nes nuskurd arba atskirt patek pilieiai turi maiau itekli dalyvauti vieajame gyvenime. Didel turtin nelygyb suteikia galimyb turtingajai maumai daryti neproporcingai didel tak valstybs valdymui usitikrinus iniasklaidos kontrol. Konflikt tarp abiej pamatini demokratijos vertybi bei j interpretacij padeda velninti ekonomikos augimas, nes socialini teisi utikrinimas labiausiai priklauso nuo to, kiek visuomen yra turtinga. Kitoms slygoms esant toms paioms, turtinga alis, perskirstydama ir maesn BVP dal per valstybs biudet, gali utikrinti geresn visiems pilieiams konstitucijos suteikt socialini teisi (pavyzdiui, gyti vidurin arba net auktj isilavinim, medicinin aptarnavim) realizacij, palyginus su neturtinga, nes i tokiam
V DALIS
455
pat socialini teisi utikrinimui turt perskirstyti kur kas didesn BVP dal. Taiau ekonomikos augimas automatikai neutikrina auktesns liberaliosios demokratijos kokybs, nes turtingoje alyje, kurios konstitucija pilieiams socialini teisi nesuteikia, ta kokyb gali bti didinama tik negatyviai interpretuojamos laisvs vertybs dka, o tokio didinimo ribinis produktyvumas tolydio maja. Kita vertus, neturtingoje alyje aukt demokratijos kokyb utikrinti yra kur kas sunkiau negu turtingoje, nes netgi konstitucijos garantuotos socialins teiss negali bti realizuotos dl to, kad skurdiais itekliais nemanoma utikrinti geros viej grybi ir paslaug pasilos. Optimal demokratijos kokybs lyg jos turinio dimensijoje apibrt takas, kuriame lygios visiems negatyvios laisvs pltimo ribinis produktyvumas yra lygus socialini teisi realizavimo ribiniam produktyvumui, taiau nra aiku, kokiu bdu is takas galt bti empirikai identifikuotas. Keblumas dar ir tas, kad tas lygios visiems negatyvios ir lygios visiems pozityvios laisvs pusiausvyros takas gali bti savitas kiekvienai atskirai aliai. Konstatav, kad kurioje nors turtingoje alyje konstitucija jos pilieiams nesuteikia socialini teisi, laikyti tai liberaliosios demokratijos bkls ioje alyje trkumu galtume tik tokiu atveju, jeigu ji prietaraut ios alies politinei kultrai, kurios lengviausiai pasiekiamas empiriniam stebjimui aspektas yra vieoji nuomon. Demokratijos kokyb tokioje alyje yra aukta, jeigu jos pilieiai tokiu liberaliosios demokratijos turiniu yra patenkinti, nes j vertybes atitinka laisvs apribojimas negatyvia laisve, o lygybs lygybe prie statym bei lygia teise balsuoti bei bti renkamiems. Vis dlto piliei pasitenkinimo arba nepasitenkinimo objektas yra ne vien alies, kurioje jie gyvena, politins sistemos principai, bet ir pagal tuos principus veikianio demokratinio politinio proceso produktai priimami statymai, vyriausybs sprendimai ir j ekonominiai bei socialiniai padariniai, tarp kuri visada bna toki, kuri t sprendim rengjai nenumat, o kartais ir negaljo numatyti, nes faktinius politini sprendim padarinius itin danai lemia niekieno nenumatomos ir nekontroliuojamos aplinkybs. Tie demokratinio politinio proceso padariniai ir yra demokratijos kokybs treioji rezultat, arba baigi, dimensija (Diamond ir Morlino 2004: 22). Sprendimai, kurie sukels bendruomens, kurioje dominuoja libertarins vertybs, entuziazm, papiktins bendruomenes su dominuojaniomis egalitarinmis vertybmis (arba atvirkiai). Politikos priemons, sulaukianios visuomens, kurioje dominuoja sekuliarios vertybs, pritarimo, kels pasipiktinim, kur daugum sudaro giliai religingi kokios nors vienos konfesijos mons. Jeigu laikysime dviej libertarins ir socialins (socialins demokratijos) liberaliosios demokratijos interpretacij konflikt neisprstu arba neisprendiamu, tai tiems padariniams vertinti neturime ir negalime turti mato, kuris bt iorinis paties demokratinio politinio proceso atvilgiu. Vieninteliu orientyru demokratijos kokybei vertinti pagal demokratinio politinio proceso rezultatus belieka pai piliei bendruomeni pasitenkinimas (arba nepasitenkinimas) savo irinkt valstybs pareign vykdoma politika (skaitant sugebjim
456
i viso vykdyti koki nors politik, t. y. suvaldyti biurokratin valdios aparat) bei jos vaisiais ir to pasitenkinimo arba nepasitenkinimo daromas poveikis irinktj pareign elgesiui. Auktos kokybs demokratijoje statym leidiamoji ir vykdomoji valdia yra responsyvi (atliepi) ji valdo, atsivelgdama valdomj nuomon apie savo veiksmus ir j padarinius, net jeigu iki rinkim, kai nepatenkinti ja rinkjai gali j nubausti, yra dar daug laiko. Visikai responsyvi (atliepi) demokratija yra vieosios nuomons valdia. Neresponsyvios demokratijos vyriausyb gali valdyti arba visai ignoruodama viej nuomon, arba klausydama tik nedaugelio pilietins visuomens sferai priklausani korporacini veikj, kurie nebtinai atstovauja platiems interesams, taiau savo organizuotumo ir kit itekli kontrols dka gali organizuoti kolektyvinius protestus bei viej ryi akcijas, balso. Kaip ir kitos demokratijos kokybs dimensijos ir kriterijai, responsyvumas negali bti absoliutizuojamas. Vieoji nuomon moderniose visuomense yra sudtingas reikinys, kurio negalima tapatinti su sociologini apklaus rezultatais. Ne maiau svarbus jos raikos pavidalas yra iniasklaidoje reikiamos nuomons ir vertinimai, kurie ne tik totalitarinse bei autoritarinse, bet ir demokratinse valstybse toli grau nra to, k galvoja mons i gatvs, atspindys. Keblu laikyti kokybiku liberalj demokratin reim, jei vyriausyb ir reaguoja populiariausiuose spaudos leidiniuose ar televizijos kanaluose reikiam nuomon, taiau ie leidiniai ar kanalai yra monopolizuoti ir kontroliuojami verslo grupuoi ar kit siauriems interesams atstovaujani jg, kurioms dirba gerai finansuojami viej ryi profesionalai. Kitos problemos dl responsyvumo yra susijusios su kolektyvinio (socialinio) pasirinkimo teorijos itirtomis problemomis, kurios kyla dl ciklini daugum balsuojant, strategikai motyvuoto savo nuomons reikimo ar balsavimo ir pan. (r. Riker 1982; Norkus 1996b). Dl i problem perdm responsyvi vyriausyb pasmerkta vykdyti nenuosekli, t.y. iracionali, politik. Dl to daugelis demokratijos kritik j ir atmeta kaip minios valdi. Tokia ji netampa tik tuo atveju, jeigu responsyvi vyriausyb valdo ne mini, o piliei bendruomen. Responsyvi vyriausyb nevykdys iracionalios politikos, tik jeigu piliei bendruomenje egzistuoja santarv, kuri kolektyvinio pasirinkimo teorijos terminais yra nusakoma kaip toks jos nari pirmenybi pasiskirstymas, kuriam bdingi vienvirniai (single-peaked) individuali pirmenybi profiliai (r. Black 1958: 1942). i slyga negali bti vykdyta, jeigu bendruomen yra susiskaldiusi ir joje trksta sanglaudos. Tokioje blogoje, nekokybikoje piliei bendruomenje vyriausybs responsyvumas ne didins, bet mains demokratijos kokyb. ia svarbu paymti, kad piliei pirmenybs (taip pat ir vertybins, susijusios su lyginamaisiais negatyvios laisvs ir lygybs vertinimais) nra absoliuti duotis jos keiiasi. alis, kurioje dominuoja egalitarins nuostatos, laikui bgant, gali pavirsti libertar alimi. Svarbu, kad jos keiiasi ne tik dl ilgalaiki socialins kaitos proces, kuri niekas nra pajgus valdyti ar kontroliuoti. Jos gali bti performuojamos valdaniojo elito, kurio frakcijos keiia viena
V DALIS
457
kit valdioje, bet ilaiko konsens dl tam tikr strategini tiksl, kryptingos politikos (vis pirma vietimo politikos) dka. Kadangi valstybin vietimo sistema moderniose visuomense vaidina itin svarb vaidmen nauj kart socializacijoje, kryptinga vietimo politika galima pasiekti, kad naujos kartos vertybs enkliai skirtsi nuo j tv ir seneli vertybi. Piliei vertybi keitim pritariantieji tokiam keitimui vadina vietimu, o nepritariantys manipuliacija. politik galima velgti kaip paklausos ir pasilos santykius. Dl t galimybi, kuri renkama valdia turi paveikti piliei vertybes, tiems santykiams politikoje galioja tie patys dsningumai, kuriuos galima aptikti vartojimo reikmen rinkoje. Trumpalaikje perspektyvoje vartotojo pirmenybs yra duotis, prie kurios prisitaiko tarpusavyje konkuruojantys gamintojai ir pardavjai. Vartotojai bna nepatenkinti, negav nusipirkti to, ko jie nori. Taiau ilgalaikje perspektyvoje nauji produktai, sukuriami irading gamintoj, pakeiia vartotoj pirmenybes. Gamintojai reklamos priemonmis suadina vartotoj poreik tiems produktams. Taip pat yra ir politikoje: trumpalaikje perspektyvoje piliei pirmenybs, arba vienokios ar kitokios politikos paklausa, yra duotis (politinio proceso vestis), bet ilgalaikje perspektyvoje ji yra endogenika politinio proceso atvilgiu, gali bti formuojama bei keiiama kryptingos, nuoseklios ir iradingos valdaniojo elito politikos dka. Rinkj pasitenkinimas demokratija, o kartu ir demokratijos kokyb, gali iaugti ir nekeiiant paios politikos strategini gairi, bet laukiant, kol pasikeis patys rinkjai blogus pilieius pakeis kiti, geresni, o dl to iaugs ir demokratijos kokyb. inoma, jeigu tik yra galimybi, neverta tiek laukti galima mginti pilieius pakeisti aikinant, kokios blogos, netinkamos liberaliajai demokratijai suklestti yra j vertybs ir lkesiai. I tikrj ger, pilietik piliei isiugdymas yra pati patikimiausia auktos liberaliosios demokratijos kokybs garantija. Jeigu atsiribotume nuo t komplikacij, kurios svarstant responsyvumo, kaip demokratijos kokybs kriterijaus, problem kyla dl valdaniojo elito bei piliei masi vertybi skirtum bei vertybi kintamumo, ir apsiribotume trumpalaike perspektyva rinkiminio ciklo trukme, tai tuomet galtume daryti ivad, kad responsyvumas yra svarbus demokratijos kokybs kriterijus tik tiek, kiek jis ireikia demokratikai irinkt vyriausybi strategini tiksl, j pasirinkimo kriterij (vertybi) ir piliei pirmenybi atitikim. Vyriausybs orientacija dominuojanius vieosios nuomons poirius, kokios priemons yra optimalios tiems tikslams siekti, bt btina responsyvumo slyga tik tuo atveju, jeigu vieosios nuomons daryba ir kaita vykt slygomis, kurios bent jau bendrais bruoais atitikt J. Habermaso ideali komunikacin situacij (r. Habermas 1992: 187207, 349398). I tikrj tik labai nedaugelio ali (Skandinavijos bei kai kuri kit nedideli liberalij demokratij) vieosios diskusijos bent i tolo atitinka deliberacins demokratijos standart. Netgi tokios idealios vieosios diskusijos slygomis priimti sprendimai sudtingais ekonomins politikos klausimais gali bti suboptimals. Nesant toki slyg, didesnis demokratikai irinktos vyriausybs responsyvumas didina suboptimali sprendim primimo tikimyb, maina jos gali priimti nepopuliarius sprendimus, didina valstybs pa-
458
mimo nelaisv (state capture) rizik. Toks pamimas nelaisv gali atsitikti tam tikroms verslo grupms kontroliuojant iniasklaid ir priveriant responsyvi vyriausyb okti pagal gerai orkestruotos vieosios nuomons (t.y. gerai organizuot viej ryi) ddel. Tad kokybika demokratija nebtinai responsyvi demokratija, kaip ir atvirkiai. Apie demokratijos kokyb byloja vis pirma aukti procedrins dimensijos rodikliai, o taip pat tie, kuriais matuojama jos atskaitomyb. Taiau auktus i rodikli verius turintis demokratinis reimas nebtinai yra responsyvus, o responsyvi gali bti ir populistin demokratija, kur masikai paeidinjamos piliei maumos civilins teiss, persekiojama opozicija, bet kartu vykdoma tokia populiari ekonomin ar (avantiristin) usienio politika kuri bent jau kur laik tai vyriausybei utikrina masin param, bet ilgainiui sukelia ekonomin kriz ar baigiasi pralaimtu karu. Nra vieno recepto tokios pat kokybs liberaliajai demokratijai pasiekti. Dviejose ar keliose alyse ta kokyb gali bti madaug vienoda, bet vienoje i j tas lygis (pavyzdiui) pasiektas didesne vertikalia atskaitomybe ir maesniu responsyvumu, o kitoje alyje responsyvumo gali bti daugiau, bet vertikalios atskaitomybs maiau (pavyzdiui, jeigu vyriausyb yra jautri vieajai nuomonei, taiau partin sistema yra tokia fragmentuota, kad, net praradusi per rinkimus daug bals, partija gali tiktis likti valdanios koalicijos sudtyje).
15.2.
Kokiam tipui priklauso pokomunistins liberaliosios demokratijos?
Kokia yra ta liberalioji demokratija, kuri jau konsolidavosi dalyje pokomunistini ali? Kuriam i dviej teorins dedukcins ir empirins indukcins (A. Lijpharto) tipologijos priemonmis iskiriam liberaliosios demokratijos tip ji yra artimesn? Ir kaip galima vertinti naujj liberalij demokratij kokyb, lyginant j su senesniosiomis (arba vyresniosiomis) demokratijomis tomis, kurios jo A. Lijpharto atvej aib? Pats tiesiausias bdas rasti atsakym pirmuosius du klausimus tai pritaikyti A. Lijpharto tyrimo metodik pokomunistinms alims. Tiesa, jeigu laikysime liberaliosios demokratijos konsolidacijos Baltijos ir Vidurio Europos alyse pabaiga 2004 metus, kai jos buvo priimtos ES ir NATO, tai tursime konstatuoti, kad toks pritaikymas kol kas per ankstyvas, nes neturime pakankamai duomen statistinei analizei (A.Lijphartas operuoja duomenimis, aprpianiais maiausiai 2030 jo nagrint demokratij gyvavimo met). Taiau kai kurias ivadas galime daryti ir pritaik A. Lijpharto metodus tam naujj liberalij demokratij konsolidacijos laikotarpiui, kurio pradi galima skaiiuoti nuo pirmj laisv rinkim, vykusi nustaius naujus konstitucinius politins santvarkos pagrindus. Tiesa, taip darydami, iek tiek rizikuojame, nes toli grau ne visose liberaliosios demokratijos keliu pasukusiose alyse konsolidacija pavyko, kaip tai atsitiko Rusijoje. traukdami nagrinjam populiacij daugiau atvej (ali) pasiekiame, kad analizs rezultatai turt tvirtesn statistin pagrind, taiau paliekame daugiau vietos abejonms dl j validumo ar visi nagrinjami atvejai yra tikros liberaliosios demokratijos, ar autoritariniai reimai su liberaliosios demokratijos fasadu?
V DALIS
459
ios knygos autorius akademinje literatroje aptiko du mginimus nustatyti pokomunistini liberalij demokratij tipologin priklausomyb A. Lijpharto metodais. Pirmasis Jessicos Fortin (2005) tyrimas, kuriame ji maksimaliai ipleia nagrinjam atvej populiacij. Antrasis Andrew Robertso (2006) darbas, kuriame atvej populiacija apribojama sertifikuotomis liberaliosiomis demokratijomis (alimis, priimtomis ES ir NATO). J. Fortin netraukia tik neabejotinai nedemokratini ali Azerbaidano, Baltarusijos, Kazachijos, Tadikijos, Turkmnijos, Uzbekijos, o taip pat t, apie kurias jai nepavyko surinkti reikaling duomen. Tai Bosnija ir Hercogovina, Mongolija, Serbija ir Juodkalnija (Fortin 2005: 4). Nors daug abiej tyrintoj ivad sutampa, toliau orientuosims A. Robertso rezultatus, nes jie tiksliau atitinka anksiau ikelt klausim: kokie yra jau konsoliduot naujj liberalij demokratij skiriamieji bruoai? Kokie bebt i demokratij kokybs defektai, jau vien dl politinio korektikumo sumetim keblu abejoti, kad naujj ES ir NATO nari liberalieji demokratiniai reimai yra negrtamai konsoliduoti, tuo tarpu kai liberaliosios demokratijos ateitis netgi nugaljusi spalvotj revoliucij alyse (Gruzijoje, Ukrainoje, o k jau bekalbti apie Kirgizij) vis dar su klaustuku. Dl mao atvej skaiiaus (A. Robertso populiacij sudaro tik deimt ali) rezultatai, gauti analizuojant tik naujsias demokratijas, vargu ar gali pretenduoti statistin reikmingum (jo lygis p tra 0,1). Taiau statistikai reikmingi rezultatai gaunami nagrinjant naujosiomis demokratijomis papildyt A. Lijpharto 36 ali populiacij. Beveik visos pirminje populiacijoje aptinkamos koreliacijos yra silpnesns, kai kurios nustoja bti statistikai reikmingos, o faktorin analiz leidia iskirti ne du, bet tris faktorius. Kaip ir A. Lijpharto analizje, pirmj penki kintamj (rinkim sistemos, partins sistemos, ministr kabineto pobdio, vykdomosios ir statym leidiamosios valdios galios santykio, interes grupi pliuralizmo) svorio veriai dideli pirmam faktoriui. Taiau antroji A. Lijpharto iskirta dimensija skyla antrasis faktorius susieja bikameralizm ir federalizm, treiasis didel teismins valdios gali ir centrinio banko nepriklausomyb, o konstitucijos lankstumas atsiduria tarp i dviej faktori. Kai atliekama tik naujj demokratij faktorin analiz, taip pat isiskiria trys faktoriai, taiau jie kintamuosius sugrupuoja kitaip. Pirmasis faktorius jungia nepriklausom centrin bank, stiprius teismus ir dviej parlamento rm (bikameralizmo) nebuvim; antras efektyvi partij skaii ir vykdomosios valdios gali, o treias susieja kabineto pobd ir interes grupi pliuralizm (Roberts 2006: 48). Naujosios demokratijos taip sujaukia A. Lijpharto klasifikacij todl, kad dauguma j turi bruo, bding ir konsenso, ir maoritarinms (konfliktinms) demokratijoms, ir gali bti kvalifikuotos kaip hibridai, kai yra matuojamos ios klasifikacijos masteliu. Jos elgiasi ne taip, kaip jos turt elgtis, jeigu j politini sistem struktrai bei veikimui didiausi tak daryt tie veiksniai, kurie atrodo es geriausi aikinti A.Lijpharto aptiktas koreliacijas. Kaip jau nurodme (r. 13.6), pirm keturi kintamj kovariacij galima sieti su garsiuoju Duvergero dsniu, teigianiu partins sistemos priklausomyb nuo rinkim sistemos pobdio.
460
Visos konsoliduotos pokomunistins demokratijos pasirinko proporcin rinkim sistem. Dalin iimtis yra Lietuva ir Vengrija, kuri rinkim sistemos yra mirios dalis parlamentar yra renkami vienmandatse balsavimo apylinkse. Kaip ir numato Duverger dsnis, visose jose aptinkame daugiapartin sistem su dideliu efektyvi partij skaiiumi. Ten, kur efektyvi partij skaiius pokomunistinio laikotarpio pradioje buvo nedidelis (Bulgarijoje ir Lietuvoje), jis ilgainiui padidjo. Kaip ir turi bti, aptinkame ir dan vyriausybi kait, kuri A. Lijphartas interpretuoja kaip statym leidiamosios valdios galios persvaros iraik, bei danas maumos bei superdaugumos vyriausybes, kurias A. Lijphartas laiko bdingomis konsenso demokratijoms. Vertinant pokomunistines demokratijas pagal vykdomosios valdios-partij matmen, kur A.Lijphartas alternatyviai vadina jungtins atsakomybs dimensija, irykja dvi anomalijos: didelis Gallagherio indeksu matuojamas rinkim neproporcingumas, iaip jau labiau bdingas alims su maoritarine rinkim sistema, ir menkai isipltojs interes grupi pliuralizmas. neproporcingum paaikina didelis partij, pretenduojani mandatus, bet nestengusi veikti irinkimo slenksio, skaiius. Toki partij rinkj balsai nueina vjais, nes yra padalijami tarp j laimingj konkureni. Savotikas neproporcingumo rekordas (arba veikiau antirekordas) buvo pasiektas per antruosius laisvus Seimo rinkimus Lenkijoje 1993 m. rugsjo mn., kai daugiau negu 34,44% rinkj balsavo u partijas, kurios nepateko Seim, o 37,10% Seimo mandat gavo ekskomunistai, u kuriuos balsavo tik 20,41% balsavusi rinkj (Linz ir Stepan 1996: 289). Panai situacija susiklost Lietuvoje 1992 m., kai LDDP daugiamandatje (proporcinje) rinkim apygardoje gavo 51,43%, o vienmandatse (maoritarinse) apygardose 56,34% mandat, nors u j balsavo atitinkamai tik 43,98% ir 34,98% rinkj (Krupaviius ir Lukoaitis 2004: 253). Rinkj bals isibarstym savo ruotu paaikina nestabili partij sistema per kiekvienus naujus rinkimus dalis partij praranda didel dal rinkj bals, o tuos balsus pretenduoja naujos partijos, kurioms danai taip ir nepavyksta veikti irinkimo barjero. Todl ir susiklosto paradoksali situacija, kai esant proporcinei rinkim sistemai rinkimai bna neproporcingi. Proporcingumas padidt sumainus irinkimo barjer, bet tada dar labiau padidt ir taip didel partins sistemos fragmentacija. Bdingas daugiapartinei sistemai, kuriai atsirasti palankios pokomunistini Baltijos ir Vidurio Europos ali pasirinktos rinkim sistemos, konsenso demokratijos potencialas negali bti realizuotas be stabilios partij sistemos. Skaitlingos, bet efemerikos partijos yra linkusios vienos kitas suvokti kaip mirtinus prieus, bet ne kaip potencialius koalicijos partnerius. Kooperacijai tarp partij reikia politinio tikrumo ir stabilumo, kurio nra, kai partijos nra tikros, ar jos igyvens per kitus rinkimus (r. Mair 1997). Kai kiekvieni rinkimai yra kaip ems drebjimas, radikaliai pakeiiantis politin landaft, politikai artjant rinkimams elgiasi taip pat, kaip elgtsi pajrio miesto gyventojai, suinoj, kad prie miesto artja tuoj j nuluosianti cunamio banga: kiekvienas gelbjasi individualiai ir maiausiai galvoja apie viej interes. Jeigu kalbsime apie interes grupes, tai korporacinei interes grupi sistemai bdingos
V DALIS
461
ekonomins politikos formavimo procedros pokomunistinse liberaliosiose demokratijose formaliai egzistuoja ir veikia (Iankova 2002; Kohl und Platzer 2004; Krupaviius ir Lukoaitis 2004: 179212). Tai reguliars trialiai vyriausybs, darbdavi susivienijim ir profesini sjung atstov susitikimai. Taiau pokomunistinis neokorporatizmas yra veikiau iliuzinis arba ceremoninis negu tikras (Ost 2000). Taip yra todl, kad tie susitikimai yra daugiau konsultacinio ir parodomojo pobdio renginiai vyriausybs viej ryi akcijos, rengiamos prie paskelbiant jau nusprstas (daniausiai neoliberalias) ekonomins politikos priemones. Sudaryti tikro neokorporatizmo sistemai bdingus trialius susitarimus pokomunistinse alyse nemanoma todl, kad jose egzistuojanti interes grupi sistema yra pliuralistin tokia, koki A. Lijphartas aptinka maoritarins demokratijos alyse (r. 13.5). Jose nra nacionalini darbdavi ir darbuotoj interesams atstovaujani susivienijim. Jie labiau varosi tarpusavyje negu derina veiksmus, o vyriausybs gali savo nuoira pasirinkti partnerius nepareigojanioms konsultacijoms. Silpniausia alis neokorporaciniame trikampyje yra profesins sjungos, kurios komunistiniu laikotarpiu buvo valstybs organai ir kartu su kitomis komunistinmis institucijomis buvo delegitimuotos ijimo i komunizmo metu. Visur labai sumajo j nari skaiius, o paiu didiausiu j vadovybs rpesiu tapo i komunistinio laikotarpio paveldto turto dalybos. Ten, kur profesins sjungos iliko, jos apm tik vieojo sektoriaus bei privatizuot moni darbuotojus. Naujai steigt moni darbuotojai liko neorganizuoti. Lietuva ir Estija 20012002 m.m. buvo antirekordininks tarp pokomunistini ali, 2004 m. priimt ES: Lietuvoje tik 15% (Estijoje 14%) vis darbuotoj buvo profesini sjung nariai (Feldmann 2006: 838).128 Palyginti silpnai (lyginant su europinmis konsenso demokratijomis) naujosiose liberaliose demokratijose yra organizuoti ir darbdaviai. Ir vien, ir kit menk organizuotum geriausiai paaikina beveik visika pilietins visuomens atrofija komunistiniu laikotarpiu, kai buvo persekiojama savaveiksmi interes organizacija, o gyventojai buvo mobilizuojami jaunimo, profesines ir kitokias organizacijas, kurios veik kaip valstybs priedliai. i priverstin mobilizacija didelei gyventoj daliai skiepijo alergij ir prieikum viskam, kas vienaip ar kitaip susij su visuomenine veikla (Howard 2003).129 ios dvi anomalijos pokomunistines liberalisias demokratijas, turinias konsenso demokratijos alims bding rinkim ir partij sistem, vienija su maoritarinmis (konf128
129
Heribertas Kohlis ir Hansas Wolfgangas Platzeris pateikia kiek kitokius duomenis: 2003 m. Lietuvoje profesini sjung nariai buvo 14%, Estijoje 15%, Latvijoje 20%, Lenkijoje daugiau nei 18%, ekijoje 30%, Slovakijoje 35%, Vengrijoje 25%, Slovnijoje 42% dirbanij. r. Kohl und Platzer 2004: 237. Silpna pilietin visuomen gali bti laikoma ne tik pokomunistini demokratij trkumu, bet ir j privalumu. Kaip jau minjome, kai kurie vieojo pasirinkimo teoretikai (Olson 1982) teigia, kad organizuot interes grupi tinklo pltra skatina neproduktyvi veikl, vadinam rentos paiekomis, bei sukelia institucin skleroz, kuri trukdo operatyviai ir dinamikai reaguoti naujus rinkos ekonomikos ikius (r. 14.3). Kaip iimt M. Olsonas nurodo visikai ipltot neokorporacin interes grupi sistem, kuri sudaro didiausias interes grupes aprpianios t interes atstovs. Tokioje sistemoje kalinio dilemos situacijos logika nebeveikia, nes lobistas nebeturi pagrindo tiktis, kad jo siaur interes patenkinimo nauda enkliai pranoks al bendrai gerovei, kaip yra pliuralistins interes grupi sistemos atveju.
462
likto) demokratijomis. Toki pai mirain aptinkame ir taikydami kit federacinunitarin (padalytos atsakomybs) dimensij. Visos pokomunistins demokratijos yra unitarins ir centralizuotos. Unitarin pobd lemia j palyginti maas dydis ir etninis homogenikumas. Taiau ir unitarins valstybs gali bti decentralizuotos, pavyzdiui, tokios yra vyresniosios liberaliosios demokratijos, kaip Danija, Japonija, Norvegija, Suomija, vedija, kur dideles valdios galias turi vietins savivaldos. Taiau tai nebdinga pokomunistinms alims, kurios i komunistini laik paveldjo centralizuot valdios sistem. Vykdant rinkos reformas, daugeliu atveju ta centralizacija dar labiau sustiprjo. Jeigu A. Lijpharto nagrinjam atvej populiacijoje tik tredalio ali parlamentus sudaro vieneri rmai, tai tarp deimties naujj liberalij demokratij tik ekija, Lenkija, Slovnija ir Rumunija turi parlamentus, kuriuos sudaro dveji rmai. Taiau auktesnij rm galia (iskyrus Rumunij, kur abej rm galios yra lygios) yra menka: jie gali tik uvilkinti statym, u kuriuos balsuoja emesnieji rmai, primim (Roberts 2006: 44). iais dviem bruoais naujosios liberaliosios demokratijos yra panaios maoritarines demokratijas. Taiau likusiais trimis jos labiau panaios konsenso demokratijas. Visos jos turi palyginti nelanksias konstitucijas. ekijoje, Estijoje ir Slovakijoje pakeisti konstitucij reikia trij penktadali parlamento daugumos, o daniausiai tam pakanka dviej tredali daugumos. Bulgarijoje ilgiausiai iliko partin sistema, bendrais bruoais labiausiai primenanti dvipartin, kuri A. Lijphartas laiko bdinga maoritarinei demokratijai. Taiau joje konstitucij pakeisti sunkiausiai tam reikia trij ketvirtadali daugumos. Rumunijoje ir Latvijoje konstitucijos pakeitimai dar turi bti patvirtinti referendumu. Pokomunistini demokratij giminyst su konsenso demokratijomis ypa ryki tuo, kad yra nepriklausomi centriniai bankai ir stiprs bei aktyvs konstituciniai teismai. iuos du pokomunistini liberalij demokratij bruous galima aikinti pirmiausia iorinmis takomis demokratizacijos procesams (Roberts 2006: 5354). Suteikti centriniams bankams kuo didesn nepriklausomyb pokomunistini ali vyriausybes spaud tarptautins finansins organizacijos, kurios iuo klausimu vadovavosi paskutiniaisiais XX amiaus deimtmeiais finans ekspert sluoksniuose sigaljusia nuomone, kad tokia nepriklausomyb yra veiksminga priemon palaikyti makroekonomin stabilum. Tokia pat intelektualin mada buvo poiris, kad stiprs ir aktyvs teismai bei kitos nemaoritarins institucijos padeda palaikyti liberaliosios demokratijos kokyb, nes stiprina jos liberalj prad. Taigi pokomunistines liberalisias demokratijas galima laikyti miriomis, hibridinmis (kokteilinmis) (plg. Cernat 2006: 164170). Tok j pobd lm tak heterogenikumas. Veiksniai, kuriuos galima sieti su komunistini laik paveldu (pavyzdiui, daugumos ali etninis homogenikumas130, silpna vietos savivalda), persipyn su iorinmis
130
Etnin homogenikum galima laikyti komunistinio laikotarpio paveldu Vidurio Europos alyse. ekija tapo etnikai homogenika, po Antrojo pasaulinio karo itrmus vokiei maum, o Lenkija J. Stalinui naujai nubrus jos sienas bei perklus buvusias Vokietijos teritorijas didel lenkikai kalbani Vakar Baltarusijos, Vakar Ukrainos ir Vilniaus krato gyventoj dal. Nepaisant didels imigracijos i kit sovietini respublik, etnini lietuvi dalis tarp Lietuvos gyventoj 1989 m. buvo didesn negu 1940 m. Tik Estijoje ir Latvijoje etninis homogenikumas enkliai sumajo.
V DALIS
463
takomis, kylaniomis i tarptautini finansins ir politins galios centr (spaudimas steigti nepriklausomus centrinius bankus bei stiprius konstitucinius teismus). Svarb vaidmen suvaidino politini jg galios santykis priimant sprendimus dl konstitucini naujj demokratij pagrind bei t jg iskaiiavimai (daniausiai klaidingi), kokia rinkim sistema ir kitos demokratinio valstybingumo institucijos joms yra parankiausios (r. 14.2). ios sveikos produkt galima laikyti arba krybika abiej liberaliosios demokratijos atmain maoritarins ir konsenso sinteze, arba nestabiliu dariniu, kuris ateityje keisis, evoliucionuodamas arba maoritarins (konfliktins) ir libertarins, arba konsenso ir socialins liberaliosios demokratijos linkme. Kol kas neatsakytas ir klausimas, ar visos pokomunistins liberaliosios demokratijos keisis ta paia kryptimi, ar veikiau stebsime j diferenciacij dvi grupes, vienai i kuri priklauso konsenso, o kitai maoritarins demokratijos. Tos formalios konstitucins institucijos, kurios susikr iose alyse, yra palankios socialins liberalios demokratijos formavimuisi, nors ir ia reikia tam tikr ilyg. Federacin decentralizuota valstybs sranga, nelanksios, sunkiai pakeiiamos konstitucijos ir stiprs konstituciniai teismai stiprina priklausomybs nuo tako efekt, didindami reform sandori katus.131 Jeigu alis yra toli pasistmjusi gerovs valstybs, tvirtinanios socialines savo piliei teises, krimo linkme, tai konsenso demokratijai bdingos institucijos apsunkina gerovs valstybs institucij demontavim. Bet jeigu liberaliosios demokratijos pltra apsiriboja civilini ir politini teisi apsauga, tai konsenso demokratijai bdingos nemaoritarins institucijos bei federalizmas gali bti sunkiai veikiami barjerai reformoms, kuriomis siekiama sukurti arba sustiprinti socialinio saugumo apsauginius tinklus. Kaip veiksnius, kurie galt pastmti pokomunistini demokratij raid socialiai liberalios konsenso demokratijos linkme, galima nurodyti stabilios partij sistemos susiformavim (ji sumaint rinkim nepropocingum), o taip pat pilietins visuomens raid neokorporacins interes grupi sistemos linkme. Taip situacij yra links suvokti A. Robertsas, kurio atlikto A. Lijpharto tipologini procedr pritaikymo pokomunistinms demokratijoms rezultatais iame skyriuje buvo remiamasi. Taigi mes galime preliminariai teigti, kad Ryt Europos alys reprezentuoja nauj valdios model (governing model), bent jau laikinai. Joms daugiausia bdinga konsenso vyriausyb (consensus government), taiau joms stinga partij sistemos stabilumo, kuris sukuria tokius konsenso bruous, kaip atstovavimas ir kompromisas. Mes galime jas pavadinti besikurianiomis konsenso vyriausybmis (consensus governments in the making). Kai partij sistema taps stabilesn, o komunistinis paveldas nutols, jos tikriausiai taps nuosekliau konsensinmis (Roberts 2006: 5960).
131
Atskirais atvejais gali atsitikti ir prieingai aktyvs konstituciniai teismai gali tapti revoliucini pokyi ledlauiais. Rykiausias pavyzdys JAV Aukiausiojo Teismo vaidmuo naikinant rasin diskriminacij (dkoju u i nuorod Liutaurui Grudinskui). Vis dlto (kitoms slygoms liekant toms paioms) konstituciniams teismams tokias permainas inicijuoti sudtingiau, palyginus su kitomis valdios akomis, nes liberalusis demokratinis valdios padalijimo principas iai valdios akai numato atstovauti konservatyviajam pradui.
464
Ar turime pagrindo manyti, kad pokomunistini liberalij demokratij raida btent ia kryptimi ir vyks? Senosiose liberaliosiose demokratijose neokorporacin interes grupi sistema susiformavo keinsikojo arba fordistinio kapitalizmo laikais, kai egzistavo institucins slygos bei svertai nacionaliniam valstybiniam makroekonominiam reguliavimui (r. toliau, sk. 17). Tokios galimybs sumenko sibgjus globalizacijos procesams. Jie labiau palanks tolydio stiprjanios pilietins visuomens evoliucijai pliuralistins, o ne korporacins interes grupi sistemos linkme, nes suteikia konkurencini pranaum alims, kuri darbo jgos rinkos yra lanksios. Vis dlto ir neokorporacins interes grupi sistemos isirutuliojimo arba sustiprjimo perspektyvos visikai atmesti negalime. Taiau ji labiausiai priklauso nuo to, kok turin gis europeizacijos procesas, kur pokomunistins liberaliosios demokratijos sitrauk jau stodamos ES. Jeigu europins integracijos procesai vyks socialinio kapitalizmo (arba koordinuotos rinkos ekonomikos), linkme (r. 18 sk.), tai tokia raida yra visai tiktina. Jeigu vyks daugelio analitik prognozuojama nacionalini ir regionini kapitalizmo atmain konvergencija liberalaus kapitalizmo, kaip JAV ir kitose anglosaks alyse, linkme, tokia perspektyva kur kas maiau tiktina (r. toliau, 21.4). Stabilios partins sistemos susiformavimo galimybes verta aptarti atskirai, nes ji yra ta pokomunistini demokratij kokybs problema, kuri iuo metu aktualiausia.
15.3.
Pokomunistini liberalij demokratij kokybs problemos
Pokomunistins liberaliosios demokratijos raidos alternatyvs keliai tai ir jos kokybs gerinimo skirtingos strategijos. Kaip parodyta pirmame io skyriaus skirsnyje, liberaliosios demokratijos kokyb yra sudtingas, daugiaplanis reikinys, kurio atskiri aspektai yra susij taip, kad keldami jos kokyb vienais atvilgiais, turime sumokti jos nuosmukiu kitais atvilgiais. Su ia problema susiduriame netgi analizuodami t jos kokybs aspekt, kuriuo liberalij demokratij gali pranokti autoritariniai reimai, t.y. statymo valdi. Kaip jau minta (r. 13.4, 15.1), kai kuri civilini teisi apsaug gali utikrinti ir autoritarikai valdomos valstybs aparatas. Konsoliduota, bet prastos kokybs demokratija kai kurias i i teisi gali apsaugoti netgi prasiau, negu autoritarin valstyb. Pokomunistin transformacij visur lydjo staigus nusikalstamumo uolis, kurio poveik demokratijos kokybs vertinimui dar labiau sustiprino demokratins valstybs vieajam gyvenimui bdingas nuvietimo efektas: iniasklaidos priemons, kurios autoritarins kontrols slygomis vis pirma turjo vieinti komunizmo statybos laimjimus, dabar daugiausiai dmesio skyr kriminalinei kronikai ir valstybs aparato korupcijai. Menki demokratini reim laimjimai ukardant nusikaltimus ir ypa valdinink korupcij kartu su transformacine ekonomine recesija lm gana staig pasitenkinimo demokratija nuosmuk po nepaprastosios politikos laikotarpiui bdingos visuotins euforijos. Kai kurioms naujoms socialinio gyvenimo reikmms valstybs aparatas, kur alys paveldjo i komunistini reim, buvo visikai nepasirengs ir nepritaikytas. Efektyvi eko-
V DALIS
465
nominio gyvenimo organizacija per rinkos mainus nemanoma be valstybs utikrinamos kontrakt vykdymo prieiros bei nuosavybs teisi apsaugos, kurios dalis yra turtini gin tarp rinkos main dalyvi sprendimas. Paveldtoji i komunistinio laikotarpio teissaugos sistema neturjo tam nei tinkam organ, nei specialist, nei itekli. Jeigu sovietiniu laikotarpiu pilieiai negaljo tiktis nealiko teismo todl, kad j nesaugojo konstitucija, Rusijos laikais pilieiai galjo nesulaukti teisingumo todl, kad teismai neturjo kuro apildymui (Laitin 2000: 142). Susidarius paklausos vakuum upild mafija pavadintos nusikalstamos grupuots (r. Volkov 2002), kuri pagrindin veiklos sfera buvo privai kontrakt vykdymo prieiros paslaugos (kriminaliniu argonu vadinamos stogu) verslininkams. Besinaudojaniam iomis paslaugomis verslininkui danai nebdavo paliekama galimybs pasirinkti (tokiu atveju stogas tapdavo reketu) (r. 12.4). Kaip rodo klestintis pokomunistinse alyse legalus privai apsaugos paslaug verslas, valstyb ia taip ir nepajg pati viena patenkinti nuosavybs teisi apsaugos poreiki. Pagrindine pokomunistins demokratizacijos pamoka Davidas Laitinas, kur k tik citavome, laiko btent tai, kad, ieinant i totalitarizmo, nepakanka tiesiog duoti pilieiams tas laisves, kuri jie totalitarizme neturjo; reikia pakankamai pajgios valstybs, kuri tas teises apsaugot ir apgint. Prieingu atveju pokomunistin visuomen gali atsidurti ant vis karo su visais, anot T. Hobbeso, slenksio ar netgi j perengti (r. Laitin 2000: 142). Btent taip, daugelio tyrintoj nuomone, atsitiko B. Jelcino valdomoje Rusijoje, ir tai sukl plaij masi nusivylim demokratija, kuri daugumai rus (kaip, beje, ir daugeliui lietuvi) tapo tiesiog netvarkos sinonimu. Taiau i netvarka buvo sunkiai ivengiama vykdant neoliberalj valstybs pasitraukimo i kuo didesnio socialinio gyvenimo srii plan, kuris turjo atverti erdv spontanikam rinkos jg augimui. Traukdamasi valstyb prarado ir finansinius iteklius, btinus administraciniams pajgumams kurti ir atnaujinti. Vis dlto Vidurio Europos ir Baltijos alyse is procesas nepereng tos kritins ribos, kai valstybs nepajgumas atlikti savo elementarias funkcijas sukelia demokratijos kaip politinio reimo delegitimacij. Padedamos senj demokratij, Vidurio Europos bei Baltijos alys skmingai reformavo (depolitizavo, profesionalizavo ir racionalizavo) vieosios administracijos sistemas, nors daugelyje i ali (ypa Lietuvoje) korupcijos arba korupcijos suvokimo lygis tebra auktas (r. Aliauskien, Dobryninas, ilinskien 2005). Taiau, skirtingai nuo pokomunistini POK ali, Vidurio Europos ir Baltijos alyse verslo grupuotms (danai persipynusioms su organizuotais nusikaltliais) nepavyko paimti nelaisv valstybs, nors pastang buvo ir tebededama taip pat ir Lietuvoje. Vertikalios atskaitomybs grandin, siejanti rinkjus, j irinktus atstovus, vyriausybes ir administracinio aparato funkcionierius nebuvo nutraukta ir veik. Pati domiausia, teoriniu lyginamosios politins sociologijos poiriu, naujj Vidurio Europos ir Baltijos ali demokratij ypatyb (palyginus su senosiomis (klasikinmis)
466
Vakar demokratijomis) yra ta, kad daugelyje j konsoliduota demokratija egzistuoja be stabilios arba alusios partij sistemos. Tai kartu yra svarbiausias demokratijos kokybs klimo jos procedriniu aspektu probleminis mazgas. Stabili partij sistem skiriamieji bruoai yra palyginti maas rinkj paslankumas (volatility) ir reta partij kaita (replacement). Esant maam rinkj paslankumui, kiekviena politikai reikminga arba efektyvi partija (o tokia laikoma partija, pajgi daryti tak vyriausybs sudarymui) turi savo pastov elektorat, o nuo vien rinkim iki kit partijos, u kuri jie balsuoja, pasirinkim keiia palyginti nedidel rinkj dalis. Esant ltai partij kaitai, efektyvi partij sudtis lieka ta pati retai pasitaiko, kad j siskverbt partija-naujok. Maas rinkj paslankumas byloja apie tai, kad partin sistema yra siaknijusi visuomenje. Partin sistemos sandara atspindi svarbiausias socialines takoskyras (cleavage), bdingas tam tikrai visuomenei. Tokios takoskyros turi socialin pagrind (priklausianius skirtingoms jos pusms visuomens narius galima atskirti pagal tam tikras charakteristikas), pasireikia tam tikru kolektyviniu identitetu (skirtingoms takoskyros pusms priklausantys nariai turi tokios priklausomybs smon, kuri daro tak j veiklai). Tos takoskyros taip pat turi organizacin iraik, kuri demokratinio politinio reimo slygomis gyja tapatinimosi su tam tikra politine partija pavidal. 1967 m. norveg sociologas Steinas Rokkanas ir amerikiei sociologas Seymouras Lipsetas ikl labai garsi lyginamosios politins sociologijos hipotez, kad Vakar Europos ali partini sistem struktr galima paaikinti keturiomis takoskyromis, kuri kiekviena yra tam tikro pamatinio socialinio konflikto tam tikru istorijos laikotarpiu paveldas: (1) centro-periferijos takoskyra, atsiradusi centralizuotos valstybs susidarymo laikais; (2) banyios-valstybs perskyra, atsiradusi Reformacijos laikais; (3) kaimo-miesto ir (4) samdytoj-darbinink takoskyros, atsiradusios industrializacijos ir darbinink socialistinio sjdio ikilimo laikais (Rokkan ir Lipset 1967). Tiesa, partins sistemos struktra beveik niekada nebna tikslus i takoskyr atspindys. Pirma, atskirais atvejais dl nacionalins istorijos ypatybi kai kuri i takoskyr gali nebti. Antra, vienais atvejais kai kurios i i takoskyr gali sutapti, viena kit sustiprindamos, o kitais atvejais persikryiuoti, viena kit nusilpnindamos arba neutralizuodamos. Treia, partins sistemos struktr veikia ne vien tam tikrai aliai bdingos takoskyros, bet ir joje priimta balsavimo sistema. Jau ne kart minta Duverger hipotez, kad maoritarin rinkim sistema skatina dvipartins, o proporcin daugiapartins sistemos susidarym, yra ne maiau garsi u Lipseto-Rokkano hipotez. Pagaliau partins sistemos pavidal paveikia ir pai partij vadov praeityje padaryti sprendimai vienaip ar kitaip pozicionuoti savo partij politinse varybose. Jie apriboja bsim pasirinkim galimybes. Vis dlto btent S. Lipseto ir S. Rokkano nurodytos takoskyros iki pat prajusio amiaus 89-ojo deimtmeio buvo tas veiksnys, kuris stipriausiai paveik ir partij struktr, ir rinkj elges senosiose demokratijose. Tai reikia, kad kintamieji, nusakantys bdingas tam tikrai aliai takoskyras, paaikindavo daugiausia kinta-
V DALIS
467
mj, apibdinani jos partin struktr, variacijos, o kintamieji, apibdinantys rinkj viet tam tikros alies takoskyr struktroje, paaikindavo daugiausia kintamj, nusakani j pasirinkim rinkim metu, variacijos. Normatyvins politins teorijos poiriu, nra pagrindo vertinti rinkj paslankum vien neigiamai. Juk tik dl to, kad yra paslanki rinkj, kurie nebna itikimi savo partijai nepriklausomai nuo to, k ji beidarint, atsidrusi valdioje, yra manoma partij kaita valdioje ir politik atskaitomybs rinkjams gyvendinimas. Nors paslankumas gali bti suprastas kaip viena i funkcionuojanios demokratijos lig, jis taip pat rodo, kad rinkimai yra konkurenciniai ir kad rinkjai tikrai pasirenka (Birch 2003: 133). Kita vertus, jeigu rinkjai baudia valdioje esani partij labai stipriai, tai gali mainti pai toje partijoje susibrusi politik lojalum savo partijai. Matydami, kad partija ateityje nebeturi ans sugrti valdi, jai atstovaujantys irinkti pareignai arba visai nebesirpina vieaisiais, o tik savo privaiais interesais, arba taikosi perbgti kitas, perspektyvesnes, partijas. Toks perbgimas yra lengviausias, kai partinei sistemai yra bdinga greita efektyvi partij kaita. iuo atveju dauguma rinkj, nusivylusi valdioje esania partija, balsuoja ne u anksiau valdioje buvusi, o dabar opozicijoje atsidrusi partij, bet u partij-naujok. Toki partij skm rodo, viena vertus, menk demokratijos responsyvum (esamos partijos, vykdydamos savo politik, ignoruoja rinkj lkesius), o kita vertus, trukdo gyvendinti demokratikai irinktos valdios vertikali atskaitomyb. Politikai, nesiskaitantys su rinkj lkesiais, gali ivengti rinkj bausms (imetimo i valdios) laiku perbgdami perspektyviausi partij. Politinje sistemoje su greita efektyvaus partij rinkinio kaita patraukliausios tokio perbgimo vietos yra partijos-naujoks. Tai ir be politikos moksl studij suvok ir kai kurie Lietuvos Seimo senbuviai, kurie tapo bgiojim po partijas empionais. Rinkim statistika rodo, kad partins sistemos nestabilumu Vakar Europos alis enkliai lenkia ir tos pokomunistins alys, kuriose jau egzistuoja konsoliduota demokratija, ir tos, kuriose demokratija dar nekonsoliduota arba egzistuoja pusiau-demokratija (Bielasiak 2002: 199; Tworzecki 2003: 197208; Kreuzer ir Pettai 2003). Lietuva iuo atvilgiu vl yra antirekordinink tarp naujj ES nari: 200 bal skalje Lietuvos rinkj balsavimo paslankumo indeksas 19932000 metais buvo aukiausias tarp Vidurio ir Ryt Europos valstybi ir siek net 178 punktus, kai Latvijoje 19932002 m. 171, ekijoje 19902002 m. 152, Lenkijoje 19912001 m. 148, Estijoje 19931999 m. 100 (Krupaviius ir Lukoaitis 2004: 322). Tai nereikia, kad pokomunistins alyse nra socialini takoskyr ir su jomis susijusios partins sistemos uuomazg. Tiesiog tos perskyros, kurios yra svarbiausios Vakar Europos alyse, yra maiau rykios arba visai nebdingos pokomunistinms alims, o pokomunistinse svarbiausi vaidmen vaidina takoskyra, kurios neaptiksime Vakar Europoje, nes ji yra specifinis komunistinio laikotarpio paveldas (r. Kitschelt 1995; Ramonait 2007: 1849; Tworzecki 2003). Tai takoskyra tarp tos elektorato dalies, kuri vertina komunistin laikotarp ne vien negatyviai, ir tos, kurios poiris j yra grietai ir nuosekliai neigiamas (r. Ramonait 2007: 3949).
468
Pirmajai priklauso ne tik buvusi komunistin nomenklatra, bet ir didioji dauguma buvusi komunist partijos nari; asmenys, kuriems komunistinis laikotarpis atvr vertikalaus socialinio mobilumo perspektyvas; tie, kuri i komunistinio laikotarpio isinetas mogikasis ir socialinis kapitalas nebuvo tinkamas skmingai adaptuotis rinkos aplinkoje. Daugumai j kitoks poiris komunistin laikotarp reikt j profesins ir socialins veiklos nuvertinim, kvalifikuojant j kaip kolaboravim, gyvenim mele ir pan. Antrajai grupei priklauso vis pirma ieiviai i socialini sluoksni, labiausiai nukentjusi nuo komunistinio laikotarpio represij ar socialini pertvarkym, o taip pat dauguma t, kurie daugiausiai laimjo pokomunistini reform metais. Kitos takoskyros, kurias galima aptikti Ryt ir Vidurio Europos alyse, statistikai analizuojant keli rinkim i eils rezultatus, yra bendros su Vakar Europos alimis: tai kaimomiesto ir sekuliarios-religingos elektorato dalies takoskyros. Kaimo gyventojai yra labiau link balsuoti u ekskomunistines partijas negu miesto; sekuliars labiau u religingus; taiau religingi kaimo gyventojai nuosekliau balsuoja u politines partijas, pretenduojanias atstovauti deiniajai politinio spektro daliai (Tworzecki 2003: 178188, 238239). Kur kas maesn reikm, palyginus su Vakar Europos alimis, turi perskyra tarp tos elektorato dalies, kurie yra samdytojai, ir t, kurie samdo. Jeigu Vakar Europos alyse samdytojai beveik niekada nebalsuoja u tas partijas, u kurias balsuoja samdomieji, Ryt ir Vidurio Europos alyse tokio skirtumo nra arba dar nra. Reikia paymti, kad ne visos i mint takoskyr visose pokomunistinse liberaliosios demokratijos alyse yra vienodai reikmingos. domiausia ir svarbiausia, kad t takoskyr skirtumai glaudiausiai koreliuoja su t ali priklausomybe vienam i trij H. Kitschelto iskirt komunistinio reimo atmain, egzistavusi jose komunistiniu j istorijos laikotarpiu (r. Kitschelt et al. 1999, o taip pat ios knygos 8- ir 12 sk.). Perskyra tarp ekskomunist ir antikomunist dominuoja tose alyse, kurios priklaus patrimoninio komunizmo tipui. alyse, kuriose egzistavo tautinis komunizmas (Lenkija, Vengrija) su ja savo reikme konkuruoja takoskyra tarp konservatyvi, religing nacionalist tradicionalist ir liberali kosmopolit, ir ia ekskomunistai ir deinieji liberalai sudaro bendr front prie tautinius konservatorius. Tik ekijoje labiausiai ekonomikai ir socialiai modernioje bei sekuliarioje alyje, kuri taip pat ir grieiausiai atsiskait su savo komunistine praeitimi, svarbiausia yra takoskyra, kuri dominuoja ir vyresniosiose Vakar Europos demokratijose. Tai takoskyra tarp deiniojo rinkos liberalizmo ir kairiojo ekonominio populizmo (r. Kitschelt 1995). Nors didels pokomunistini liberalij demokratij elektorato dalies politins orientacijos yra gana aikiai ireiktos, o jas galima susieti su tam tikromis socialinmis rinkj charakteristikomis, nra pakankamo pagrindo teigti, kad partins sistemos nestabilumas yra tik pirmajam pokomunistins transformacijos deimtmeiui bdingas reikinys, kur galima paaikinti menku nauj ekonomini ir socialini struktr isikristalizavimu ir su tuo susijusiu rinkj nesusivokimu, kokie yra j tikrieji interesai, kokia politika juos
V DALIS
469
geriausiai atitinka, ir kuri partija jiems geriausiai atstovauja. I tikrj bdingas pirmj demokratizacijos met bruoas yra daugybs partij atsiradimas. Vienos i j atsirado kaip antikomunistini sjdi fragmentacijos produktai; kitos sisteig kaip tarpukario metais egzistavusi partij pavadinim ir ideologini nuostat permjos ir tsjos; treios kaip nominals Vakar alyse taking partij vietiniai klonai. Ypa atri konkurencija vyko dl pavadinim ir programini nuostat, kurios konsoliduotose demokratijose siejamos su centriniu ir deiniuoju politinio spektro flangu. Nors ir ekskomunistams teko susigrumti su pretendentais tikrj socialdemokrat vard su grupuotmis, pretenduojaniomis politins kairs ideologemas ir simbolik, kova dl viet centre ir deinje buvo ypa nuomi. Nors kai kuriose Vidurio Europos ir Baltijos alyse partij, skmingai konkuruojani dl rinkj bals, skaiius sumajo (i dalies ir dl rinkim teiss pakeitim nustatant gana aukt minimalaus bals, kuriuos turi surinkti patenkanti parlament partija, slenkst), vis dlto nei rinkj paslankumas, nei partij kaita nesumajo. Kitaip sakant, partin sistema neleido gili akn sociokultrinje struktroje. Tai reikia, kad pokomunistinse alyse elektorato segmentas, kur apibria aptartos jos takoskyros, per vienus rinkimus gali balsuoti u vien partij, o per kitus jau u kit. Maa duomen, kad paslankumas bt enkliai sumajs po treij rinkim, ir atrodo, kad jis didja kai kuriose Vidurio Europos alyse. Dramatiki paslankumo okteljimai tarp treij ir ketvirtj rinkim tokiose valstybse, kaip Lenkija ir Rumunija, sugestijuoja, kad pokomunistins rinkimins sistemos dar toli grau nenusistovjo. Paramos partijoms turbulencijos aikiai nebuvo reikinys, bdingas tik pirmiesiems perjimo metams, bet, atrodo, yra bendras rinkimini tendencij iame regione bruoas (Birch 2003: 130). Konstatavus pokomunistini demokratij bruo, verta pabrti, kad jis nereikia, jog i ali rinkjai neturi stabili ideologini orientacij ar nesugeba suvokti savo interes, yra iracionals. Nra tik senosioms Vakar demokratijoms bdingo tapatinimosi su partijomis, kai prisiriimas prie vienos i j tampa rinkjo tapatumo dalimi. Didiosios pokomunistini ali rinkj (kaip, beje, ir politik) dalies santykis su partijomis instrumentikai racionalus. Kokie siauri bebt rinkjo interesai, nra pagrindo j smerkti u tai, kad jis siekia juos gyvendinti naudodamasis demokratins politikos sudaromomis galimybmis. U partij, kuri nevykd paad, antr kart nebebalsuojama tikintis, kad kita (paprastai nauja) partija bus patikimesn. Be abejo, tai leidia enkli dal bals laimti partijoms ir politikams, kuriuos partij-senbuvi propagandistai vadina populistais. Taiau tokios partijos nebna pajgios vienos sudaryti vyriausyb ir vykdyti savo rinkiminius paadus, kurie gali sukelti makroekonomin destabilizacij, kaip tai paprastai atsitikdavo Lotyn Amerikoje (r. Dornbusch ir Edwards 1991). Taip pat svarbu, kad giljant Vidurio Europos ali integracijai bendras europines struktras ir todl menkjant nacionalini vyriausybi suverenioms galioms, realios makroekonomini avantir gyvendinimo galimybs yra labai ribotos. Todl partini sistem nestabilumas Vidurio Europos ir Baltijos alyse pavojaus demokratijos konsolidacijai nekelia, nors ir yra klitis demokratijos kokybei.
470
Galima numatyti, kad aptartieji pokomunistini ali demokratijos bruoai iliks ir velgiamoje ateityje. Kitaip sakant, nra pagrindo laukti, kad majant ekonominiam atotrkiui tarp senj ir naujj ES ali, naujosiose demokratijose susiformuos tokios pat stabilios partins sistemos, kokios buvo bdingos Vakar Europos demokratinms alims XX amiuje. Mes galime aptikti, kad Vakar Europos partij sistemos stabilumas yra iimtis, o ne taisykl (Birch 2003: 135). Jeigu ir vyks vakarins bei rytins Europos emyno dali politini sistem konvergencija, tai ji veikiausiai vyks Vakar Europos partini sistem suartjimo su Vidurio Europos ir Baltijos ali politinmis sistemomis, o ne atvirkia kryptimi. Vakar Europos ali politikos tyrintojai paymi, kad iose alyse auga partij finansin priklausomyb nuo valstybs, silpsta viea partij savigarba, propaguojamos antipartins programos, ypa smunka piliei tapatinimasis su partijomis (r. Schmitter 2001). ias tendencijas i dalies paaikina pokario metais vykusi Vakar Europos partij transformacija vadinamsias visuotines (angl. catch-all) partijas. Skirtingai nuo ankstesni partij, kurios orientavosi tam tikros klass, sluoksnio ar socialins kategorijos interesus ir siek laimti vis pirma j balsus, visuotins partijos medioja balsus visuose visuomens sluoksniuose ir grupse. Todl partij ideologijos darosi amorfikos, programos supanaja, o savo tapatum ilaiko tik politizuodamos ir sureikmindamos antraeilius klausimus (pavyzdiui, seksualini maum ar gyvn teises). Kita partij reikms nuosmukio prieastis jau buvo minta. Tai Europos integracijos procesai, dl kuri ymi dalis suvereni nacionalini valstybi gali perduodamos europiniams valdios organams. Tai sumaina nacionalins politikos pasirinkimo erdv, o kartu ir klasikini nacionalini programini partij konkurencijos reikm. Ta konkurencija tebra svarbi tik klausimais, kurie bdingi vietins savivaldos bei patronaini partij darbotvarkei. Tokios partijos yra patron ir klient ryi tinklai, kuri centre yra takingi politikai-patronai, u param atsiskaitantys su savo klientais subsidijomis, viej pirkim kontraktais, garbs titulais ir pan. Tokie klientai gali bti verslo grupuots, nevyriausybins organizacijos, takingi urnalistai, autoritetingi politologai ir kitokie nuomoni formuotojai (opinion makers), kurie u jiems ar j pai klientams naudingus sprendimus prireikus gali atsilyginti palankiu komentaru ar kitokia viej ryi paslauga. Literatroje tokio tipo tinklai daniausiai vadinami socialiniu kapitalu ir teigiama, kad jie yra svarbus demokratijos konsolidacijos bei jos kokybs gerinimo veiksnys (r. Putnam 2001 (1993). I tikrj toki tinkl reikm ambivalentika, nes ir politins korupcijos ryiai jais susietiems asmenims yra j socialinis kapitalas. Demokratinio proceso darbotvarks siaurjimas trukdo stiprti programinms partijoms, kuri dominavimas partinje sistemoje politolog laikomas auktos demokratijos kokybs poymiu. Vertikali ir horizontali atskaitomyb yra svarbs liberaliosios demokratijos kokybs procedrins dimensijos aspektai. Be j, t kokyb apibria turinio ir rezultat dimensijos (r. 15.1). Turinio aspektu pokomunistini ali demokratijos kokyb augo pleiant civilines ir ypa politines teises. Politini teisi komunistini ali gyventojai visai neturjo, o civilins
V DALIS
471
teiss buvo smarkiai suvarytos dl draudim ir ribojim verstis privaia ekonomine veikla. Taiau komunistiniai reimai didelius iteklius skirdavo gyvendinti gana plat socialini teisi spektr ir paskutiniaisiais savo gyvavimo deimtmeiais tapo autoritarinmis gerovs valstybmis (Breslauer 1978). Tos teiss buvo tvirtintos ir pokomunistini demokratij pagrindus padjusiuose konstituciniuose aktuose. Transformacinio nuosmukio slygomis pokomunistini valstybi itekliai gyvendinti ias teises buvo visikai nepakankami (Standing 2000). Socialini teisi apsaugos ir gyvendinimo nuosmuk geriausiai atspindi visose alyse smarkiai sumajs gimstamumas, nors is svarbus demografinis pokytis turjo ir kit prieasi (Stanknien ir kt. 2003; Stanknien ir kt. 2005). Atsinaujinusio ekonominio augimo slygomis klausimas, kuris liberaliosios demokratijos turinio modelis socialinis ar libertarinis bus pasirinktas, vl darosi aktualus. Kaip maoritarins ir konsenso demokratij hibridai, pokomunistins liberaliosios demokratijos tebestovi pasirinkimo tarp libertarins ir socialins liberaliosios demokratijos krykelje. Kaip jau buvo sakyta, demokratijos kokyb gali bti keliama ir vieno, ir kito liberaliosios demokratijos modelio pagrindu. Svarbu tik, kad bt pasirinktas tas, kuris geriausiai atitinka piliei vertybes, nepamirtant, kad jos nra nekintama duotis. O jeigu apsiribojame trumpalaike perspektyva, tai esmin ir paskutin liberaliosios demokratijos kokybs dimensija yra responsyvumas. Pokomunistini liberalij demokratij responsyvumas buvo ir tebra menkas. gyvendinant makroekonomins stabilizacijos priemones, vyriausybms reikjo priimti daug nepopuliari sprendim, ignoruojant itis protestuojani bals chor. Vengr politologas Bela Greskovitsas, ianalizavs iuos pirmojo pokomunistinio deimtmeio politins istorijos ypatumus, apibdina pokomunistin demokratij kaip fragmentuot ir ekskliuzyvi demokratij su neoliberalia ekonomika (Greskovits 1998: 183), ir teigia, kad menkas pokomunistins demokratijos responsyvumas (taigi prasta jos kokyb) buvo svarbus neoliberali rinkos reform skmingo gyvendinimo veiksnys. Prieingai nei nuogstavo neoliberalieji oko terapijos daktarai, demokratija ne trukd, bet padjo vykdyti neoliberalias rinkos reformas (r. Hellman 1998 ir sk. 12.4 ioje knygoje). Taiau tok pozityv vaidmen pokomunistin liberalioji demokratija suvaidino ne savo geros kokybs, bet btent savo trkum vis pirma menko responsyvumo ir menkos vertikalios atskaitomybs dka (Greskovits 1998: 177187). Menk pokomunistins demokratijos vertikali atskaitomyb ir responsyvum rodo tai, kad neveik ir pats stipriausias, koks tik manomas demokratijos slygomis, demokratins kontrols rankis rinkimai, nes per juos pilieiai gali nualinti vyriausyb, kurios politika neatitinka j lkesi. Kaip jau minta, pirmuoju pokomunistiniu deimtmeiu valdioje esanios partijos beveik visus rinkimus pralaimdavo, uleisdamos savo viet kitoms, nominaliai atstovaujanioms prieingai politinio spektro daliai. Taiau dl to vyriausybs vykdoma politika i esms nesikeisdavo. Ir antikomunistins, ir ekskomunistins vyriausybs vykd t pai neoliberali ekonomin politik.
472
Situacija i esms nepasikeit ir padjus rinkos ekonomikos pamatus, kai strateginiu Vidurio Europos ir Baltijos ali tikslu tapo stojimas NATO ir ES. Jeigu pirmuoju klausimu i ali vyriausybs galjo pasiremti plaiu vieosios nuomons pritarimu, antruoju klausimu ta nuomon buvo kur kas labiau susikaldiusi, o kai kuriems reikalavimams, kuriuos ES kl alims kandidatms, plaioji pokomunistini ali visuomen nepritar. Rykiausias pavyzdys mirties bausms panaikinimas. Ir reikalavim visos alys-kandidats vykd, nesiskaitydamos su plaios piliei daugumos nepritarimu. Vertinant pokomunistini demokratij kokyb demokratins politikos sprendim ir rezultat (responsyvumo) aspektu, svarbu paymti, kad su demokratijos kokybs problemomis, kylaniomis dl menko demokratikai irinkt vyriausybi responsyvumo, susiduria ir turtingosios Vakar demokratins alys, vis pirma ES nars. Vis daugiau gali deleguojant ES vykdomosios valdios organams bei koordinuojant atskir ali politik, nacionalinms vyriausybms beliekanti suverenios nuoiros erdv reaguoti savo ali piliei pozicijos pasikeitimus darosi vis siauresn. Todl stiprja plai rinkj masi nepasitenkinimas, pasireikiantis didjania dalimi bals, kuriuos per rinkimus surenka populistins partijos bei tos, kurias bt galima vadinti antisisteminmis, jeigu bt rimt pagrind manyti, kad jos taikiai nebeuleist valdios, i pradi laimjusios rinkimus, o po to juos pralaimjusios. Kadangi Europos Sjungos krimasis yra beprecedentis istorinis vykis, keblu pasakyti, kaip ir kokiais bdais ios demokratijos kokybs sumenkimo problemos bus isprstos. Jos tikrai sunkios, nes maoje piliei bendruomenje ger demokratijos kokyb utikrinti lengviau negu didelje, o homogenikoje lengviau negu heterogenikoje (r. Schmitter 2000; 2003). Prasta demokratijos kokyb responsyvumo aspektu Vidurio Europos ir Baltijos alyse gali bti siejama ir su jau aptartu (r. 11.3) holistiniu pokomunistins transformacijos pobdiu. Ir radikalios, ir palaipsns reformos paeid daugyb interes ir sukl plat nepasitenkinim demokratikai irinktos valdios politika bei jos rezultatais. Taiau, skirtingai nuo Lotyn Amerikos, is nepasitenkinimas ia labai retai virsdavo masinmis riaumis. Vidurio Europoje ir Baltijos alyse jis buvo reikiamas demokratini procedr rmuose, daniausiai gydamas protesto balsavimo pavidal, kuris nekl grsms nei reform tsai, nei demokratijos stabilumui, kur utikrino skirting elito grupuoi paktas arba kompromisas. Liberalioji demokratija iliko, veik ir labai greitai konsolidavosi.
15.4.
Autoritarizmas ir demokratija su epitetais: pokomunistins demokratizacijos neskms
Nors liberaliosios demokratijos laimjimus Vidurio Europos ir Baltijos alyse j gyventojai vertina kritikai, juos galima pavelgti ir kaip precedento neturini skm. Taip situacij reikt velgti prisiminus, k apie demokratizacijos perspektyvas jos pradioje ra daugelis tranzitolog (r 14.1). Dar labiau tuos laimjimus turime vertinti, atsivelg tai, kad ta skm toli grau nebuvo visuotin. Ir ekonomins, ir politins pokomunistins
V DALIS
473
transformacijos rykiausias bruoas buvo jos keli ir baigi divergencija, skirting politini reim susiformavimas. Stebtojui i Vidurio Europos ir Baltijos ali i vairov domi vis pirma tuo, kad parodo, kas lauk Vidurio Europos ir Baltijos ali neskmingos arba ne tokios skmingos demokratizacijos atveju. Ji svarbi ir sivaizduoti, kuo gali pavirsti lunganti ir lugusi liberalioji demokratija. Komparatyvistui ji domi tomis galimybmis, kurias ji suteikia tikrinant hipotezes, kodl skyrsi pokomunistini ali transformacijos keliai. Baltijos ali ir j rytini kaimyni politins raidos palyginimas rodo, kad skmingo perjimo demokratij ir greitos konsolidacijos prieastimi negalime laikyti tik auktesn ekonomin ar socialins modernizacijos lyg, pasiekt ar ilaikyt komunizmo laikais. Nors esmini skirtum tarp Baltijos ali ir Baltarusijos, Ukrainos bei Rusijos iais atvilgiais nebuvo, taiau demokratizacijos laimjim skirtumai ryks ir dideli. Todl i skirtum prieasi reikia iekoti politins kultros (ypa istorins atminties) srityje arba nevienodai palankiose iorinse slygose. Taiau negalime laikyti ekonomins ir socialins modernizacijos skirtum visikai nereikmingais. J svarb demokratijos raidai rodo Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos palyginimas su Vidurins Azijos alimis. Nors iuolaikin Baltarusija yra tokia pat autoritarin alis, kaip ir Uzbekija, Baltarusijos autoritarizmas yra neskmingos demokratizacijos padarinys, tuo tarpu kai Uzbekijoje ji netgi nebuvo prasidjusi. Netgi lygindami paias Vidurins Azijos alis tarpusavyje, aptinkame, kad jose susikr autoritariniai reimai yra nevienodai grieti. Turkmnijos autoritarinio reimo prieininkams netgi V. Putino Rusija atrodo palyginti liberali alis. Todl paskutiniaisiais deimtmeiais politikos mokslininkai nebesitenkina klasikine totalitarini, autoritarini ir demokratini politini reim triada, kuri papild konsoliduot ir nekonsoliduot demokratij perskyra, bet daug dmesio skiria nedemokratini reim analizei. Per prajus nuo demokratizacijos pradios laik pokomunistins alys isidiferencijavo (1) konsoliduotas liberalisias demokratijas, (2) demokratijas su epitetais (Collier ir Levitsky 1997), ir (3) autoritarinius reimus, kuri savo ruotu galima iskirti kelet atmain (r. Carothers 2002; Diamond 2002; Howard ir Roessler 2006; Levitsky ir Way 2002 ir kt.). Tad jeigu ankstesniuose knygos skyriuose aptarinjome liberaliosios demokratijos epitetus, kuriais nusakomos jos atmainos (socialin ir libertarin liberalioji demokratija, maoritarin (konfliktin) ir konsenso demokratija), toliau mums rps epitetai, nurodantys trkstamus bruous i minimalaus liberaliosios demokratijos poymi rinkinio. Tokios demokratijos yra pusins, arba nevisikos, demokratijos (angl. semi-democracy). Pusins demokratijos gali atsirasti arba kaip liberalios demokratijos neskmingos konsolidacijos, arba kaip konsoliduotos demokratijos erozijos produktas. Staigus ir greitas demokratijos lugimas retai pasitaikantis reikinys; paprastai jis prasideda nuo demokratinio proceso sutrikim (disfunkcij), kurie ir reikia demokratijos erozij (r. Linz ir Stepan 1978). Demokratijos erozija tai visuma proces, kurie liberalij demokratij
474
be papildom epitet paveria daline demokratija, arba pusiau-demokratija. O demokratijos lugimas tai vyki grandin, kuri toki pusiau demokratij paveria autokratiniu, arba autoritariniu, reimu. Demokratinis perjimas, kaip pirmoji demokratizacijos faz, usibaigianti pirmaisiais laisvais konkurenciniais rinkimais, yra procesas, prieingas demokratijos lugimui, o konsolidacija yra procesas, prieingas demokratijos erozijai. Pusiau demokratija (ir autoritarizmas taip pat) tai visai nebtinai nestabili ar trumpai trunkanti politins sistemos bkl. Prieingai, ji gali bti ilga ir ia prasme stabili (Carothers 2002). Taip daug stebtoj nusako treiosios demokratizacijos bangos rezultatus daugelyje pasaulio ali, vis pirma Lotyn Amerikoje, ir skiria kelet tokios demokratijos atmain, priklausomai nuo to, ko konkreiai tai demokratijai trksta iki procedrinio minimumo. T minimum apibria tokie kriterijai: (1) aukiausia vykdomoji (prezidentinse demokratijose) ir statym leidiamoji valdia yra renkamos atviruose, laisvuose ir sininguose rinkimuose; 2) visi suaug abiej lyi gyventojai, nepriklausomai nuo tautybs, religijos ir kit askriptyvi skirtum, turi teis balsuoti ir bti renkami; (3) civilins ir politins laisvs vis pirma spaudos, asociacij ir vyriausybs kritikos laisv yra gerbiamos; (4) irinkti pareignai turi reali valdi ir nra globojami kariuomens vadovybs, religini lyderi arba kit valstybi pasiuntini (Collier ir Levitsky 1997; Schmitter ir Karl 1991).132 Jeigu pilietybs teiss nesuteikiamos tam tikr etnini, rasini, religini, klasini grupi atstovams, ir tokiu bdu utikrinamas vienos i j dominavimas, turime reikal su dalins demokratijos formomis, kurios vadinamos etninmis (arba etnokratinmis), konfesinmis, rasinmis, klasinmis demokratijomis. iais laikais taip daniausiai apribojamos etnini, rasini, religini maum teiss. Taiau tokiu bdu gali bti tvirtintas ir maumos dominavimas kaip, pavyzdiui, buvo Piet Afrikos Respublikos apartheido reimo laikotarpiu. Rasin buvo JAV liberalioji demokratija Piet valstijose ne tik iki juodj vergijos panaikinimo po 18611865 met pilietinio karo, bet ir iki pat judjimo u pilietines teises XX amiaus 6-u ir 7-u deimtmeiais. Tik XX amiuje buvo panaikinta moter pilietin diskriminacija iki tol visos Vakar demokratijos buvo vyr demokratijos, balsavimo teis suteikusios tik asmenims, atlikusiems karin prievol. Jeigu rinkimai yra laisvi ir konkurenciniai, tokie, kad esantieji valdioje tikrai gali juos pralaimti, taiau tokiu bdu irinkta valdia yra apribota institucij arba jg, turini gali vetuoti jos sprendimus tam tikrais klausimais, tai tokia demokratija yra tik elektorin, arba rinkimin. Tai demokratijos, kuriose aukiausi pareignai renkami atviruose, konkurenciniuose bei pakankamai sininguose rinkimuose (pakankamai sininguose reikia, kad, nors prie rinkimus arba rinkim metu bna piliei politini teisi paeidim bei gali bti sukiaujama skaiiuojant balsus, ie ir panas paeidimai nelemia rinkim baigties). Kita elektorins demokratijos atmaina yra delegatyvi demokratija. Laimjs rinkimus (paprastai prezidento), politikas gyja valdi, kuri iki kit rinkim yra praktikai ne132
r. taip pat anksiau (13.3) aptart R. Dahlio (1994 (1989): 296) poliarchijos poymi sra.
V DALIS
475
kontroliuojama. Kaip jau minjome (r. 15.1), tokioje delegatyvioje demokratijoje veikia tik vertikalios irinkto aukiausio pareigno atskaitomybs principas, taiau neveikia horizontali atskaitomyb, kuri utikrina skirting valdios ak tarpusavio kontrol. Delegatyvioji demokratija bdinga daugeliui Lotyn Amerikos ali, kur ji daniausiai pasireikia nepaprastai didels valdios koncentracija demokratikai irinkto prezidento rankose.133 Delegatyviojoje demokratijoje prezidentas valdo dekretais, vykdydamas krypting teism, politini partij, parlamento silpninimo, skaldymo, marginalizavimo politik. Pavyzdiai gali bti Alano Garca ir Alberto Fujimorio prezidentavimas Peru, Carloso Menemo Argentinoje, Hugo Chaveso Venesueloje, o pokomunistinse alyse Franjo Tudmano Kroatija, Slobodano Miloeviiaus Serbija, Vladimiro Meijaro Slovakija, B. Jelcino (po 1993 m.) superprezidentin Rusija. Tiktina, kad Lietuvoje delegatyviosios demokratijos perspektyv bt atvrusi Rolando Pakso apkaltos neskm, o ypa perrinkimas prezidentu, kuriam keli ukirto 2004 m. gegus 25 d. Lietuvos Konstitucinio teismo sprendimas. Delegatyvioji demokratija kiek primena M. Weberio aprayt plebiscitins demokratijos, kaip charizmatins valdios atmainos, idealj tip (Weber 1991 (1919), bet skiriasi nuo jo parlamentins kontrols, kurios reikm vokiei sociologas ypa pabr, nebuvimu. Delegatyviosios demokratijos sigaljimui ypa palanki prezidentin demokratija, kai vykdomajai valdiai vadovauja tiesiogiai renkamas prezidentas, kurio galiojimai pranoksta parlamento valdi. Kartais jis yra ir ministr kabineto vadovas, o kartais jam bna tiesiogiai pavaldios jgos (gynybos, vidaus reikal) ir usienio reikal ministerijos, paliekant atskaitingo parlamentui ministro pirmininko inioje ekonomikos ir kitas civilines ministerijas. iuolaikinje lyginamojoje politinje sociologijoje plaiau diskutuojama J. Linzo hipotez, kad prezidentin demokratija yra maiau tvari u parlamentin (Linz ir Valenzuela 1994). Taip yra todl, kad prezidentins demokratijos slygomis daniau pasitaiko statym leidiamosios ir vykdomosios valdios konflikt, kurie gali isisprsti valstybs perversmu. Be to, ji neskatina stipri partij susidarymo, nes svarbiausiais politinio gyvenimo vykiais tampa prezidento rinkimai, kurie yra labiau asmenybi, o ne partij susirmimai. Pagaliau prezidentinje demokratijoje politin kova yra labiau panai nulins sumos loim, kuriame nugaltojas laimi visk. Tai didina valdanios partijos paskatas inaudoti administracin resurs, t.y. paeidinti rinkim statymus. Delegatyviosios demokratijos paprastai bna ir populistins bei neliberalios. ie epitetai geriausiai tinka politiniams reimams, kur vyriausybs, valdi gijusios pergals laisvuose ir konkurenciniuose rinkimuose dka, vykdo politik, kuri, nors ir turi masi param, bet paeidinja maum politines ir civilines teises, o taip pat persekioja politinius oponentus. Tiesa, ne visos delegatyviosios demokratijos yra tokios. Sutelkt savo rankose valdi pre133
Bna ir kitoki delegatyvios demokratijos atvej, kai tarpusavyje nesusitaria parlamentas su prezidentu, ir tada al itinka institucinis paralyius.
476
zidentai gali inaudoti nepopuliariai politikai vykdyti, taip pat ir neoliberalioms ekonominms reformoms gyvendinti. Pavyzdiai gali bti A. Fujimorio prezidentavimas Peru, C. Menemo Argentinoje, B. Jelcino Rusijoje (r. Weyland 2001). Stebint jaun, k tik susikrusi ar atsikrusi demokratij, gali bti keblu konstatuoti, kas vyksta jos politikoje: demokratijos erozija, stabilios pusiau demokratijos (emo lygio demokratins pusiausvyros) reprodukcija, demokratijos konsolidacija ar erozija. Danai tik retrospektyviai galima pasakyti, ar tos peripetijos, kurias matome tam tikros alies gyvenime, yra populistins ir neliberalios demokratijos epizodas, ar jos jau reikia demokratinio politinio reimo transformacij autoritarin. Pirmj ivad galima daryti tada, kai demokratijos procedrins dimensijos kokyb vl pakyla, o antrj, kai ji ir toliau smunka, paskatindama ir persekiojam opozicij griebtis nedemokratini kovos priemoni. Tokio tipo situacija ypa danai pasikartodavo Lotyn Amerikoje ir Piet Europoje, kur demokratikai atjus valdi kairiosioms politinms jgoms, deinioji opozicija, igsdinta tikros ar tik tariamos tokio reimo radikalizacijos komunistinio totalitarizmo linkme, iekodavo isigelbjimo ragindama kariuomen atlikti patriotin pareig paimti valstybs valdi savo rankas. Persekiojim objektu gali tapti ir pralaimjusi rinkimus kairioji opozicija. Tie persekiojimai gali paskatinti radikalius kairiuosius opozicionierius griebtis smurto (revoliucinio teroro), kuris savo ruotu gali pastmti vyriausyb dar labiau uverti verles, riboti odio, susirinkim laisves. iomis slygomis stiprja policijos, kariuomens, slaptj tarnyb vadov galia bei ambicijos, ir sisukusi smurto spiral gali baigtis valstybs perversmu, kai arba valdioje esanti vyriausyb pradeda valdyti nebesiskaitydama su konstitucija, arba kai valdia atitenka kariuomens ir kit jgos struktr vadams. Karin diktatra yra tik viena i daugelio autoritarizmo atmain. Kartu su kai kuriose arab alyse (Jordanijoje, Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arab Emiratuose ir kt.) usilikusiomis tradicinmis monarchijomis jos reprezentuoja autoritarizmo tip, kur L. Diamondas (2002: 25) silo vadinti politikai udaru autoritarizmu (politically closed authoritarianism; r. taip pat Howard ir Roessler 2006: 365367). Karinio ir monarchinio autoritarizmo slygomis demokratins procedros (rinkimai), kurias atlieka netgi totalitariniai reimai, kur vairs balsavimai (rinkimai, plebiscitai) ir j proga rengiamos kampanijos buvo viena i pamgt masi mobilizacijos priemoni, netaikomos reimo legitimacijai. Karins diktatros paleidia parlamentus, udraudia visas politines partijas. Jeigu vliau rinkimai ir surengiami, tai jie nebna laisvi ir yra tik perversmo keliu atsiradusio reimo legitimacijos priemon. Viena i politikai udaro autoritarizmo atmain yra J. Linzo taip pavadinti sultoniniai reimai (Chehabi ir Linz 1998). Ten kaip legitimacijos ceremonija panaudojami rinkimai arba plebiscitai, taiau valdia yra sutelkta neturinio nei tradicinio, nei charizmatinio legitimikumo diktatoriaus bei jo klano rankose. Skiriamieji sultonini reim bruoai yra j kratutin personalizacija, korupcija, nepotizmas, arbitralumas, groteskiko masto diktatoriaus asmens kultas, u statymo rib veikiani, diktatoriui asmenikai lojali teroristini grupuoi (mirties eskadron) pa-
V DALIS
477
naudojimas politinei opozicijai slopinti. Lotyn Amerikos ir Afrikos alyse tokie reimai daniausiai atsirasdavo kaip po karinio perversmo prasidjusios smokslinink vidaus kovos padarinys, vienam i perversmo lyderi nualinus savo konkurentus ir visus aukiausius valstybs postus pasodinus savo giminaiius, gentainius, emieius. Dosnios JAV ir kit Vakar valstybi, gausi privai labdaros fond paramos dka iuolaikiniame pasaulyje veikia stiprios ir takingos tarptautins organizacijos, kuri darbuotoj profesija yra liberaliosios demokratijos eksportas politinis vietimas, demokratijos auditas, politini represij auk rmimas, finansin ir organizacin pagalba politinms jgoms, su kuriomis (danai nepagrstai) siejamos autoritarikai valdom ali demokratins ateities viltys. Tokio tarptautinio spaudimo slygomis autoritarini ali (ypa t, kuri vadovai priklauso nuo Vakar ali bei tarptautini finansini organizacij ekonomins pagalbos) vyriausybs yra priverstos bent jau simuliuoti demokratij reguliariai rengti rinkimus ir sukurti demokratijos fasad. Dl io fasado tikras liberalisias demokratijas atskirti nuo autoritarini reim XXI amiaus pradioje atskirti yra kur kas sunkiau, negu tai buvo, pavyzdiui, tarpukario laikais, kai autoritariniai reimai neusiimdavo demokratijos mimikrija, kurios svarbiausios formos yra rinkimai ir marionetins opozicins partijos. Kita vertus, dl ios btinybs simuliuoti demokratij autoritariniuose reimuose atsiveria nios, kuriose gali legaliai vegetuoti ir reali politin opozicija. Pokomunistinse alyse politikai udaras sultoninis autoritarinis reimas susiformavo Turkmnijoje Saparmurado Nijazovo valdymo laikais. Politikai udaras yra ir maiau personalizuotas I. Karimovo reimas Uzbekijoje. Nedaug nuo j tesiskiria ir autoritariniai reimai Azerbaidane bei Kazachijoje. Vis dlto juos jau galima priskirti kitai autoritarinio reimo formai rinkiminiam (elektoriniam) hegemoniniam autoritarizmui (Diamond 2002: 2526). iam autoritarizmo tipui galima priskirti ir kaimyninje Baltarusijoje egzistuojant Aleksandro Lukaenkos reim. Politikai udaro autoritarizmo slygomis apskritai draudiama ir persekiojama bet kokia opozicin politin veikla. Jeigu partij veikla leidiama, tai visos jos yra marionetins netgi tada, kai yra nominaliai pasidalijusios pozicij ir opozicij, nes tikrasis valdios centras yra ne balsavimu renkami valdios organai, o vienintelis opozicins politins veiklos turinys yra pozicijos kritika u nepakankam uolum ar klaidas gyvendinant tikrojo valdios centro briam politin linij. Hegemoninio rinkiminio autoritarizmo slygomis gali legaliai veikti reali, o ne tik fasadin opozicija. Taiau jos veikla yra grietai ribojama ir persekiojama. Svarbiausias i t apribojim odio laisvs suvarymai, nes vyriausyb turi radijo ir televizijos monopol. Kitas varoma realiosios opozicijos laisv dalyvauti rinkimuose. Kandidatams, apie kuriuos vyriausyb mano, kad jie gali tapti rimtais konkurentais, trukdoma dalyvauti rinkimuose, prie juos sukurpiamos kriminalins bylos dl korupcijos ar buitini nusikaltim, dl j partij finans apskaitos paeidim, o kartais griebiamasi prie juos ir smurto, kur vykdo reimo slaptosios tarnybos arba j kontroliuojami kriminalinio pasaulio atstovai. Kartu valstybs kontroliuojamoje iniasklaidoje vykdoma taking opozicijos lyderi
478
diskreditacija ir jie pastatomi prie alternatyv tapti emigrantais, politiniais pabgliais arba ssti kaljim. Nualinus nuo dalyvavimo rinkimuose tikrus opozicionierius, nebereikia falsifikuoti ir rinkim rezultat, nors vyriausyb tam turi daug galimybi ir kartais jomis pasinaudoja paskelbdama tokius rinkim rezultatus, kokius laiko politikai teisingais. Nuo hegemoninio rinkiminio autoritarizmo tikslinga skirti konkurencin rinkimin autoritarizm, kuris nuo pirmojo skiriasi k tik aptartais dviems atvilgiais (Diamond 2002: 2526). Konkurencinio autoritarizmo slygomis vyriausyb neturi monopolins iniasklaidos kontrols. Veikia bent vienas nepriklausomas televizijos kanalas ar radijas, leidiami nepriklausomi dienraiai. Vyriausyb mokesi inspekcijos priekabmis, teisminiu persekiojimu (u valdioje esani asmen garbs ir orumo bei privataus gyvenimo nelieiamumo paeidimus) baudia toki neklusni iniasklaid, siekia j sulugdyti finansikai. Taiau tol, kol ios pastangos yra neskmingos, turime reikal ne su hegemoniniu, bet su konkurenciniu rinkiminiu autoritarizmu. J skirtumus geriausiai irykina rinkim situacija: rinkiminio autoritarizmo slygomis vyriausybei nepavyksta pasiekti, kad kandidatai bt registruoti tik savi (skaitant ir parodomj opozicij) kandidatai. Vis dlto vyriausyb, kontroliuodama rinkim eig (ypa bals skaiiavim), gali usitikrinti reikiam rinkim baigt. Rinkim rezultat numatomumas (kas nugals?) yra svarbiausias autoritarinio reimo (koks liberalus jis bebt) skirtumas nuo demokratijos (kad ir neliberalios ar populistikos). Demokratija gyva, jeigu rinkim metu vyriausyb ar tos politins jgos, kurios j formuoja, susiduria su realia pralaimjimo rizika. jos aspekt ypa sureikmina A. Przeworskis, apibdindamas demokratij kaip netikrumo (uncertainty) institucionalizacij (Przeworski 1991: 14). Rinkiminio autoritarizmo slygomis opozicijos pralaimjimas rinkimuose yra nulemtas i anksto, ji j negali laimti i principo. Pats pavojingiausias konkurenciniam rinkiminiam autoritarizmui momentas ateina pasibaigus balsavimui, kai opozicija (daniausiai visikai pagrstai) kvestionuoja rinkim siningum ir kvieia savo alininkus masinius protesto renginius. Susidarius tokiai situacijai autoritarinis reimas gali ir lugti kaip ir atsitiko 12.1 sk. jau aptart spalvotj revoliucij Gruzijoje, Kirgizijoje, Serbijoje, Ukrainoje atveju. Tokio tipo revoliucijos gali kilti tik konkurencinio, bet ne hegemoninio (o tuo labiau politikai udaro) autoritarizmo slygomis. Kaip jau rame (r. 12.1), vertinti i revoliucij padarinius dar per anksti, nes nra garantij, kad dabartins vyriausybs per bsimus rinkimus nesielgs taip pat, kaip ir j pirmtaks. Tokiu atveju spalvotoji revoliucija bus tik pakeitusi vien autoritarin vyriausyb kita, vien autoritarin reim (prorusik) kitu (provakarietiku). Taiau reali ir kitokia perspektyva liberaliosios demokratijos konsolidacija. Kaip ir Vidurio Europos bei Baltijos ali atveju, lemiamas veiksnys yra senj Vakar liberalij demokratij pozicija, j pasirengimas priimti savj klub naujus narius. Naryst iame klube neivengiamai padaro liberalij demokratij vieninteliu aidimu mieste, kad ir kokia prasta bt to aidimo kokyb.
V DALIS
479
Kaip ir pokomunistins ekonomins transformacijos rezultat atveju, pagrindin problema, kuri ikyla, konstatavus pokomunistins politins transformacijos baigi vairov, yra tokia: ar pokomunistinio pasaulio diferenciacija konsoliduotas (nors ir prastos kokybs) demokratijas ir skirtingo tipo autoritarinius reimus reikia tik tai, kad dalis pokomunistini ali vluoja ir atsilieka, bet juda link to paties paskirties tako, kur jau pasiek Vidurio Europos ir Baltijos alys? Ar ta diferenciacija iliks ir ateityje, nes susijusi su tam tikromis gelminmis civilizacinmis ilgojo laiko takoskyromis, kurios atsirado dar ikikomunistinje epochoje, tik buvo kuriam laikui ugotos ir nustelbtos tos pavirins unifikacijos, kurias lm Soviet Sjungoje J. Stalino laikais sukurto institucij komplekso priverstinis importas? (plg. Carothers 2002). Modernizacijos teorija skatina liberaliosios demokratijos perspektyvas autoritarinse pokomunistinse alyse velgti optimistikai. Jiems pritaria tie demokratizacins tranzitologijos teoretikai, kurie pabria, kad, palyginus su demokratijomis (ypa liberaliosiomis), autoritariniai reimai yra kur kas nestabilesni, labiau paeidiami, nes ekonomins raidos ar usienio politikos neskms greiiau sugriauna j legitimum (r. Huntington 1991: 4658, 258259). Demokratijos slygomis per rinkimus u tas neskmes nubaudiama tuo metu valdioje buvusi politin partija arba partijos: jas pakeiia opozicins arba (kaip labiau bdinga pokomunistinms alims) naujos, k tik susikrusios partijos. Tik ilgai usitsusios, chronikos, sistemingai besikartojanios neskms sprendiant vidaus ir usienio politikos problemas gali delegitimuoti ir pat demokratin politin reim. Tuo tarpu autoritarinio reimo slygomis ios perskyros tarp reimo legitimumo ir vyriausybs (kuri daniausiai personifikuoja autoritarinis lyderis) legitimumo nra. Nepasitenkinimas vyriausybe automatikai nukrypsta prie vis reim. Dl tos paios prieasties autoritariniams reimams sunkiai sekasi sprsti valdios perdavimo ar paveldjimo problemas, kurios kyla pasenus ar mirus j lyderiams. Kova dl valdios tada yra tbtin, nes pralaimjusioji pus (skirtingai nuo rinkimus pralaimjusi politini jg liberaliosios demokratijos slygomis) gali prarasti visk. Todl tokios kovos gali greitai eskaluotis, pavirsti pdinysts krizmis, kurios savo ruotu autoritarinius reimus sulugdo. I pirmo vilgsnio autoritariniai reimai, kur politini sprendim procesas yra slaptintas, atrodo es kur kas stabilesni ir tvirtesni u liberalisias demokratijas, kur tokie sprendimai atsiranda kaip atviro nuomoni, interes, gali konflikto rezultatas. Taiau tai tra regimyb, nes autoritariniai reimai i tikrj yra kur kas trapesni. Dl odio laisvs suvarym jie labiau paeidiamesni tylos spirals efektais (r. 9.3). odio laisv leidia nuleisti gar, sumainti tamp, kuri kyla dl ekonomini, politini, socialini problem, kurios nesprendiamos arba sprendiamos neskmingai. Autoritariniuose reimuose vieai neisakytas nepasitenkinimas virsta latentikomis tampomis, kurios gali isilieti netiktais socialiniais ir politiniais sprogimais, kurie tuos reimus nelauktai sulugdo (r. 9.3 apie vieai reikiam pirmenybi falsifikacijos fenomen). alyje, kuri yra moderni ekonominiu ir socialiniu atvilgiu (dauguma gyventoj yra isilavin miesto gyventojai, dirbantys ne ems kyje, o ekonomikoje dominuoja rinkos
480
santykiai), slygas stabiliam autoritariniam reimui susiformuoti sudaro tam tikro tipo ekonomikos, vadinamos rentos ekonomika, susidarymas (r. Karl 1997). Tai ali, gaunani dideles pajamas i naftos, duj ar kit paklausi pasaulinje rinkoje aliav eksporto, ekonomikos. Klasikiniai j pavyzdiai naft eksportuojanios Pers lankos alys. Tokiomis slygomis plai viej paslaug pasil savo pilieiams arba pavaldiniams (bet ne visiems alies gyventojams, kuri daugum sudaro beteisiai imigrantai) galima finansuoti ne i vidaus apmokestinimo plauk (mokesi nata lieka minimali), bet aliav eksporto rentos sskaita. Tokiu bdu papirkindamos savo pavaldinius ar pilieius, autoritarins vyriausybs pakerta j suinteresuotum bti valdomiems atskaitingos jiems valdios ir sustabdo pilietins visuomens pltr. Ribos, skirianios politikai udarus autoritarinius reimus nuo hegemonini rinkimini, pastaruosius nuo konkurencini rinkimini, o iuos nuo neliberalij, nekonsoliduot liberalij, igyvenani erozij liberalij demokratij, yra gana rykios, taiau kiekvienu konkreiu atveju gali bti sunku pasakyti, kurioje i perskyr pusje alis yra konkreiu laiko momentu ir kuria kryptimi vyksta jos politins sistemos evoliucija. Apytikriai orientuotis padeda Vakar tarptautini organizacij, besirpinani liberaliosios demokratijos paanga pasaulyje, reguliariai atliekamas demokratijos auditas bei jo pagrindu skelbiami demokratijos reitingai.134 Taiau tikroji dalyk padtis geriausiai irykja tiktai per palyginti retai vykstanius rinkimus, nes jie yra tos ribins situacijos, kurios atskleidia, ar tam tikra alis yra iapus ar anapus t slenksi, kurie skiria demokratij nuo autoritarizmo, o vien autoritarizmo atmain nuo kitos. Su iais keblumais susiduriame vertindami demokratijos bkl bei raidos perspektyvas Rusijoje, kuri dl savo reikms pasaulinje politikoje pritraukia bene daugiausiai tyrintoj dmesio. Lemtingas poskis ios alies raidoje vyko 2000 m., kai Rusijos prezidento poste B. Jelcin pakeit V. Putinas, kuris netrukus buvo paskirtas Rusijos vyriausybs ministru pirmininku, o iki tol dirbo Rusijos Federalins Saugumo Tarnybos lidnai pagarsjusio sovietinio Valstybs Saugumo Komiteto pdins vadovu. Iki tol Rusijoje egzistavus politin reim su tam tikromis ilygomis galima kvalifikuoti kaip nekonsoliduot demokratij, nors gana svari argument galima rasti ir konkurencinio rinkiminio autoritarizmo diagnozs naudai. V. Putinui atjus valdi, prasidjo nekonsoliduotos Rusijos liberaliosios demokratijos erozija autoritarizmo linkme. Nors ligi iol Rusijoje vykusi rinkim siningumo stebtojai nekvestionuoja135, labai sumajo odio laisvs erdv. Valstyb visikai kon134 135
Tarp j bene patys autoritetingiausi yra tarpautins organizacijos Freedom House skelbiami vertinimai. r. http://www.freedomhouse.org/. irta 2007 07 24. Jeigu neskaitysime 2007 m. gruodio mn. Rusijos Dmos rinkim, per kuriuos kai kuriose srityse ir respublikose (pavyzdiui, enijoje) rinkj aktyvumas bei balsavimas u Kremliaus partijas buvo netiktinai didelis. Taiau taip veikiausiai atsitiko ne vykdant centrins valdios nurodymus, bet vietos valdinink iniciatyva. Neturtume stebtis sulauk praneim, kad kai kurie i j nubausti u vis dar pasitaikanius perlenkimus. Lenktyns, kas daugiau suaudys liaudies prie, pass kukurz, nubalsuos u Putin ir t.t. yra Rusijos politins kultros konstanta.
V DALIS
481
troliuoja televizij, o odio laisv iliko tik internetinje iniasklaidoje. Sutardami, kad Rusija jau nra liberalioji (kad ir nekonsoliduota) demokratija, tyrintojai nra vienos nuomons dl V. Putino Rusijoje egzistuojanio reimo pobdio ir jo raidos perspektyv: jis apbdinamas ir kaip valdoma demokratija (Colton ir McFaul 2003), ir kaip valdomas pliuralizmas (Balzer 2003), ir kaip delegatyvi demokratija (Hale, McFaul ir Colton 2004), ir (pabriant ypa svarb jgos inyb vaidmen V. Putino reimo valdios struktroje) kaip militokratija (Kryshtanovskaya ir White 2003) Toks pat diskusij objektas yra ir Rusijos demokratizacijos neskms prieastys, o taip pat klausimas, ar tos neskms buvo galima ivengti. Kai kurie tyrintojai Rusijos demokratizacijos neskm sieja su autoritariniais ios alies politins kultros bruoais, kurie gali bti nulemti arba i staiatikikos krikionybs takos kilusio civilizacinio savitumo, arba ypa sunkaus lenininio paveldo. Nors per 70 met, pasikeitus kelioms alies gyventoj kartoms, ir nebuvo suformuotas ar iugdytas toks, kaip Pavlas Koriaginas, naujas mogus, apie kok svajojo komunizmo Rusijoje pradininkai, vis dl to ioks toks tarybinis mogus iugdytas buvo. Jis tapo dominuojaniu (medianiniu) socialiniu tipu, padarydamas Rusij netinkam (per blog) tokiai gerai santvarkai, kokia yra kapitalistin rinkos ekonomika ir liberalioji demokratija. Keblumas, kylantis i tokio aikinimo, inoma, yra tas, kad jis per stiprus: jeigu su juo sutiktume, tai mslingas ir nepaaikinamas pasidaryt pats komunizmo lugimas Soviet Sjungoje. Be to, reikt paaikinti, kodl planin-administracin ekonomin sistema Rusijoje po 1998 m. krizs taip ir nebuvo atkurta. Bt mslingas ir palyginti ilgas, truks beveik deimtmet, liberaliosios demokratijos (tiesa, labai prastos kokybs) egzistavimas Rusijoje. Labiau tikinamas atrodo voliuntaristinis demokratijos neskms Rusijoje aikinimas, kuris t neskm sieja su tam tikrais kontingentikais politiniais sprendimais ir kartu daro prielaid apie demokratizacijos proceso kitokios baigties galimyb. Jeigu Vakar valstybs laiku (ne per vlai) bt suteikusios finansin param Rusijai, o neoliberalioji J. Gaidaro vyriausyb nebt atidliojusi (su TVF ekspert pritarimu) rublio zonos likvidacijos, tai ne tik ekonomins, bet ir politins transformacijos baigtis Rusijoje galjo bti kitokia (r. 12.5). Taip usidar lemtingas galimybs langas, kai Rusija galjo pasukti keliu, kuriuo eidama ji galjo ilgainiui atsikratyti nedemokratini ir antidemokratini savo kultros (kuri vis dlto nra vienalyt) tradicij taip pat skmingai, kaip tai padar Japonija ir (ypa) Vokietija pokario metais. Nuo to laiko (ypa po 1998 m.) politin raid m lemti priklausomybs nuo tako logika, kuri daro jos grim RAK ir liberaliosios demokratijos keli vis maiau tiktin bent jau iki tol, kol pasaulins ekonomikos konjunktra sudaro slygas pltoti Rusijos ekonomik rentos ekonomikos keliu.
VI
D A L I S
K API TAL I Z M A S: T E O R I JA I R I S TO R IJ A
16
skyrius
Kapitalizmo kaita ir vairov kaip klasikins ekonomins sociologijos problema

Sovietins sistemos amininkams jos atsiradimas sukr dvipolio pasaulio, kaip dviej prieing socialini-ekonomini sistem konfrontacijos arenos, vaizd. Konkretesnis to vaizdo turinys priklaus nuo konfrontacijos dalyvi simpatij ir antipatij. Komunistai i bifurkacij suvok kaip naujos, paangesns socialins-ekonomins sistemos socializmo, kuris netolimoje ateityje globaliniu mastu pakeis atgyvenusi kapitalistin santvark, atsiradim. Antikomunistini jg frontas buvo labai platus radikals deinieji, konservatoriai, liberalai, socialdemokratai. Ne visi komunist oponentai atmet pai socializmo idj. Komunistams kaip kairiesiems radikalams, pasirengusiems vardan socializmo sukrimo paaukoti demokratij, oponavo nuosaiks kairieji socialdemokratai. Jie kaltino komunistus u idjos ikraipym, u revoliucinius jos gyvendinimo metodus ir tikjo galimybe sukurti socializm taiki, palaipsni reform keliu, o kai kuriose alyse (vis pirma Skandinavijoje) ir gana toli pasistmjo ia kryptimi. Socializmo idja XX a. viduryje buvo itin populiari vadinamojo treiojo pasaulio alyse, o kapitalizmo net ir odio buvo vengiama, toks jis tuo metu atrod sukompromituotas. vardydami alternatyv centralizuotai planinei ekonomikai jos oponentai vartojo rinkos ekonomikos termin. Daug tyrintoj rink laik ekonomins veiklos koordinavimo mechanizmu, kuris gali veikti ir kapitalizmo, ir socializmo slygomis. Ginas dl socialistins rinkos ekonomikos galimo ir realaus egzistavimo taip ir liko nebaigtas (r. Stiglitz 1994). Kai kurie tyrintojai teigia, jog ji realiai egzistavo Jugoslavijoje, o kiti j velgia iuolaikinje Kinijoje (r. 10.2 ir 11.1) Pokomunistin transformacij apraydami kaip perjim prie kapitalistins ekonomins sistemos, ivengiame reikalo toliau gilintis vis i diskusijos dl socialistins rinkos ekonomikos problematik. Svarbiau tai, kad terminas kapitaliz-
486
mas, palyginus su rinkos ekonomika, turi t privalum, kad jis yra ne grynai ekonomin, bet ekonomin sociologin svoka, galinanti ir pareigojanti analizuoti kinio gyvenimo tikrov jos instituciniame, socialiniame, kultriniame kontekste. Slygas reabilituoti ir vaisingai darbinti kapitalizmo termin sudaro ne vien jo opozicijos (socializmo) kompromitacija, kuri iuo atvilgiu vos ne simetrikai atspindi situacij, kurioje XX a. viduryje buvo atsidrs kapitalizmas. Komunizmo lugimas irykino pai kapitalistini ali vairov. Jeigu iki komunizmo lugimo rinkos ekonomikos termino visikai pakako nusakyti t siekiamyb, kuri buvo bendras antikomunistini jg tikslas, tai vliau kur kas svarbesni tapo skirtumai tarp pai realaus kapitalizmo ali, kuriuos iki tol buvo nustelbusi abstrakti socializmo ir kapitalizmo antitez. Kai po komunizmo lugimo platusis antikomunistinis blokas iiro, ir prasidjo pokomunistin transformacija, daugumoje ali gijusi restitucin-imitacin pobd, takoskyros linijas ideologijoje tarp politini jg, dalyvaujani demokratiniame politiniame procese, vis labiau m brti orientacija skirtingus kapitalizmo modelius. Tiesa, t modeli pliuralizmo faktas nebuvo itin reikmingas pirmaisiais pokomunistins transformacijos metais, kai buvo vykdomos ekonomikos liberalizacijos bei makroekonomins stabilizacijos priemons. Taiau pasirinkimo btinyb ikilo vykdant privatizacij. Ji pasidar dar aktualesn reform procesui pleiantis tokias sritis kaip vietimas, sveikatos ir socialin apsauga, pensij sistema. Btent iose srityse skirtumai tarp Vakar ali, kuri ekonomin ir socialin tikrov pokomunistini ali gyventojams reprezentuoja geidiam siekiamyb, yra didiausi. Visos pokomunistins alys jau yra kapitalistins. Todl apibdindami j socialinius-ekonominius pokyius teiginiu, kad jose buvo atkurtas kapitalizmas arba sukurta rinkos ekonomika, apie t pokyi rezultatus nebepasakome nieko domaus ar prognostikai reikmingo. Dabar jau btina atsakyti kit klausim: koks kapitalizmas susiformavo iose alyse ir kokios jo tolesns raidos tendencijos? Pokomunistins ekonomins transformacijos baigi vairov preliminariai jau aptarme 12 skyriuje, iskirdami racional antreprenerik kapitalizm (RAK), politin oligarchin kapitalizm (POK), valstybin ir valstybin monopolistin kapitalizm. Ten pradt analiz pratsime dmes sutelkdami tos kapitalizmo atmainos, kuri pavadinome RAK, vairov, kokia atsiskleidia lyginant labiausiai isivysiusias kapitalistines alis. I pradi, 16 skyriuje, aptarsime pagrindines kapitalizmo, kaip ekonomins sistemos, koncepcijas, aptinkamas ekonominje-sociologinje literatroje. Toliau, 17 skyriuje, jas taikysime isivysiusi Vakar ali socialins-ekonomins tikrovs ir jos kaitos pokario metais, kai vyko globalin kapitalizmo ir socializmo konfrontacija, analizei. 18 skyrius skirtas tipologinms koncepcijoms, kuri tikslas irykinti isivysiusi kapitalistini ali dabartin ekonomini sistem vairov ir diferenciacij. ie skyriai sudaro etj knygos dal. Paskutin, septintoji, knygos dalis apie pokomunistin kapitalizm. 19 skyriuje nagrinjama naujj ES ir NATO nari kapitalizmo tipologinio savitumo problema: ar tai atskira kapitalizmo atmaina, ar naujj Vakar ali ekonomins sistemos diferenci-
Kapitalizmas: teorija ir istorija
VI DALIS
487
juojasi pagal tas paias, 18 skyriuje irykintas, takoskyros linijas, kaip ir isivysiusios alys? Paskutiniai du skyriai yra apie kapitalizmo Lietuvoje tipologin tapatum, kuris irykinamas lyginant su Estija (20 skyrius) ir Slovnija (21 skyrius). is, paskutinis, skyrius baigiamas kapitalizmo perspektyv aptarimu.
16.1.
Karlas Marxas: kapitalizmas kaip gamybos bdas
Teigin, kad kapitalizmo ir socializmo opozicija iki pat komunizmo lugimo ugo vidin paties kapitalizmo vairov, btina papildyti ilyga, kad jis taikomas XX a. pabaigos ir XXI a. pradios kapitalizmui, bet ne visai istorinei bei evoliucinei kapitalizmo vairovei. Kaip teigia J.A. Schumpeteris, kapitalizmas savo prigimtimi yra ekonomins kaitos forma, arba metodas, ir jis ne tik niekada nra, bet ir negali bti statinis (1998 (1942): 95). Komentuodamas i didiojo ekonomisto ir sociologo valg, Danielius Bellas nurodo, kad nekintantis feodalizmas yra istorinis faktas, nekintantis socializmas istorin galimyb, o nekintantis kapitalizmas istorinis termin prietaravimas (Bell 2003 (1976): 339). Jau pats K. Marxas, kuris ved kapitalizmo problematik teorin apyvart, skyr prietvanines kapitalo formas, egzistavusias ikikapitalistinse formacijose pirklik ir lupikik kapital, besireikiant main (apyvartos) sferoje, nuo kapitalistinio gamybos bdo tokios gamybos organizacijos, kur tiesioginiai gamintojai yra neturintys gamybos priemoni laisvai samdomi darbininkai, gaminantys su privaia nuosavybs teise j samdytojams kapitalistams priklausaniomis gamybos priemonmis (Marx 1957 (1867): 77, 150152).136 Tok gamyb organizuojant ir laisv darb inaudojant kapital K. Marxas vadino pramoniniu ir skyr dvi jo formas manufaktrin ir fabrikin. Manufaktros darbininkai dirba tokiais pat rankiais, kaip ir amatininkai, taiau kiekvienas i j specializuojasi tam tikrai vienai gamybinei operacijai atlikti. Fabrike pagrindines gamybines operacijas atlieka mainos, o darbininkai jas priiri ir aptarnauja. Fabrikinio pramoninio kapitalizmo atsiradim K. Marxas siejo su pramonine revoliucija, kuri anksiausiai (XVIII amiaus pabaigoje) prasidjo Didiojoje Britanijoje (r. 6.1). Greta pramoninio kapitalo ilieka istorikai anksiau atsiradusios kapitalo formos pirklikas (prekybinis) ir finansinis (bankinis), kurios iki pat pramons revoliucijos buvo dominuojanios. Po pramonins revoliucijos jos pajungiamos pramoniniam kapitalui, padeda realizuoti gamybos sferoje kuriam pridtin vert. Bendras visoms kapitalistins ekonomins veiklos formoms bruoas yra jos orientacija kapitalo kaupim. Kapital K. Marxas tapatino su pinigais, todl kapitalizmo atsiradimo prielaida jis laik prekini main ir prekins gamybos (kai gamybos produktai gaminami parduoti), atsiradim.
136
K. Marxo darbuose kapitalizmo terminas nevartojamas. Taiau kai K. Marxas rao apie kapital, kapitalistin gamybos bd ir pan., kalbama btent apie kapitalizm kaip apie tam tikr ekonomins ir socialins organizacijos form, kuri K. Marxas vadino kapitalistine visuomenine ekonomine formacija, tam tikru evoliuciniu visuomens tipu.
488
Ikikapitalistinse formacijose prekybinis ir finansinis kapitalas realizuoja dal pridtinio produkto, kur sukuria tiesiogini gamintoj darbas, inaudojamas neekonomins prievartos dka. Prekybinis ir finansinis kapitalas skatina ir tenkina viepataujani klasi paklaus prestiinio vartojimo reikmenims, veria jas didinti valstiei duoklinink bei prievolinink inaudojim, taigi ardo ikikapitalistinius gamybos bdus bei vis tradicin gyvenimo sanklod, kurios stabilum utikrina poreiki, patenkinam natrins gamybos priemonmis, santykinis pastovumas. destruktyv kapitalo vaidmen atspindi neigiamas prekybos ir finansini operacij (lupikavimo) vertinimas, bdingas agrarini visuomeni ekonominei etikai. siskverbs gamybos sfer, kapitalas tsia savo destruktyv darb, sulugdydamas smulkij amat gamyb, taiau kartu pradeda veikti kaip technologini inovacij, o kartu ir ekonominio augimo, variklis. Ikikapitalistinse formacijose socialiniai sluoksniai, turj nuosavybs teis pagrindin agrarini visuomeni gamybos priemon em, vis arba beveik vis tiesiogini gamintoj sukurt pridtin produkt suvartodavo arba panaudodavo karo reikmms. Kapitalistinse visuomense konkurencija veria gamybos organizatorius, K. Marxo tapatinamus su kapitalo savininkais kapitalistais ar buruazija, didij dal pelno investuoti gamybos pltim ir atnaujinim. Todl po pramonins revoliucijos ekonomins ir socialins permainos gyja iki tol neregt temp. Buruazija negali egzistuoti tolydio nedarydama gamybos ranki perversm, vadinasi, nerevoliucindama gamybini santyki, o kartu ir vis visuomenini santyki. Prieingai, pirmoji vis ankstesnij pramonini klasi gyvavimo slyga buvo isaugoti nepakeist senj gamybos bd. Nuolatiniai gamybos perversmai, nesiliaujantis vis visuomenini santyki sukrtimas, aminas netikrumas ir judjimas skiria buruazijos epoch nuo vis kit. Visi nusistovj, aprdij santykiai ir su jais susijusios ami paventintos svokos bei pairos suardomi, visi naujai atsirandantys santykiai pasensta, nespj sukaulti. Visa, kas luomika ir susting, inyksta, visa, kas venta, iniekinama, ir mons pagaliau yra priversti blaiviomis akimis pavelgti savo gyvenimo padt, savo tarpusavio santykius (Marx ir Engels 1970 (1848): 6869). K. Marxas prognozavo, kad velgiamoje ateityje ios permainos labiausiai isivysiusias kapitalistines alis subrandins socialistinei revoliucijai, kurios svarbiausias padarinys bus privatins gamybos priemoni nuosavybs panaikinimas. Jis numat tokius jo laik kapitalizmo pokyius, parengianius ekonomikai isivysiusi ali ekonomikas bsimai socialistinei revoliucijai: (1) dids kapitalo koncentracija ir centralizacija, kuri gamybos priemoni nuosavyb sutelks vis maesnio kapitalist skaiiaus rankose; (2) nunyks i ikikapitalistini visuomeni paveldtos klass (valstieiai, amatininkai) ir kiti vidurinieji sluoksniai; (3) technologin gamybos paanga didins nedarb; (4) dl to absoliuiai nuskurs vis didesn darbinink klass dalis, o santykikai ir visa darbinink klas, o tai pasireik didjania socialine nelygybe. Paios socialistins revoliucijos, kaip tam tikro socialinio ir politinio sprogimo, nuluojanio senj ekonomin
VI DALIS
489
ir politin santvark, tikimyb jis siejo su viena i bsim perprodukcijos krizi, kurios XIX amiuje kas 1011 met pertraukdavo kapitalistini ali ekonomik augim, paatrindamos kapitalistinms visuomenms bdingas socialines problemas. Jau XX amiaus pradioje paaikjo, kad labiausiai isivysiusi kapitalistini ali reali socialin-ekonomin raida K. Marxo prognozi neatitinka. Dauguma marksist iuos neatitikimus atsak ipltodami imperializmo, kaip naujos ir aukiausios (taigi paskutins) kapitalizmo stadijos, teorij, kuri jau ne kart minjome (r. 2.4, 6.2). i stadij kapitalizmas engia, kai (1) dl kapitalo koncentracijos nacionalines rinkas uvaldo monopolijos; (2) bankinis kapitalas susilieja su pramoniniu kapitalu, ir dominuojania kapitalist klass grupe tampa finansin oligarchija finansinis kapitalas; (3) ypating reikm (palyginus su preki eksportu) gyja kapitalo eksportas; (4) atsiranda tarptautins kapitalistins monopolijos (transnacionalins korporacijos), kurios pasidalija pasaul ekonomikai; (5) ubaigiamas teritorinis pasaulio pasidalijimas tarp galingiausi pasaulio valstybi. Skirtingai nuo klasikinio ar laisvosios konkurencijos laik kapitalizmo, kuriame dominuoja pramoninis kapitalas, imperializmo slygomis dominuojania kapitalo forma tamps bankinis ar finansinis kapitalas, kuris glaudiai bendradarbiaujs su valstybs aparatu (r. Leninas 1952 (1917); Bukharin 1973 (1917); Hilferding 1981 (1910)). ios idjos toliau buvo pltojamos valstybinio monopolistinio kapitalizmo teorijoje, kuri pagrind oficialiai Soviet Sjungos ir jos satelit visuomens moksluose priimt laisvojo pasaulio socialins-ekonomins tikrovs interpretacij. Svarbiausiu i ali ekonominio ir socialinio stabilumo veiksniu ji laik valstybin ekonomikos reguliavim, kuris buvo pradtas taikyti po 19291933 met ekonomins krizs ir buvo teorikai pagrstas garsaus XX amiaus ekonomisto Johno Maynardo Keyneso (18831946) idjomis (r. 16.5 ir 17.1). Treiojo pasaulio alyse i teorija skyr santykikai paang, bet silpn nacionalin kapital, besirpinant i ali industrializacija, kuriai trukdanti isivysiusi ali produkcijos konkurencija, ir usienio kapitalui tarnaujant kompradorin kapital, su kuriuo susijusi buruazija danai ir etnikai skiriasi nuo tokios alies gyventoj daugumos. Jai buvo priskiriami verslininkai, kurie pelnosi i usienio ir tarptautinio kapitalo vietini agent vaidmens. Marksistins politins ekonomijos susidomjimas kapitalizmo form vairove buvo ribotas, nes j labiau domino ne j skirtumai, bet gelminis panaumas, kur atskleidia kapitalistinio inaudojimo, kaip pridtins verts pasisavinimo, analiz. T form skirtumai j domino tik tuo poiriu, kuri i j labiau priartina bsim pokapitalistin ekonomin organizacij, siejam su centralizuotai planuojama ekonomika arba rinkos socializmu, arba atveria revoliucinio veiksmo galimybes periferijoje. Marksistai valstybinio reguliavimo stiprjim, bding Vakar ali ekonominei raidai po 19291933 met pasaulins ekonomins krizs, laik laipsniku perjimu prie socialistins ekonomikos (toks poiris buvo bdingas tiems socialdemokratams, kurie tuo metu dar buvo isau-
490
goj itikimyb marksizmui) arba slyg bsimam revoliuciniam perjimui parengimu (taip situacij vertino komunistai), kuris kaip tik dl jau paties kapitalizmo slygomis labai iaugusio valstybs vaidmens ekonominiame gyvenime bsis lengvas, greitas ir neskausmingas. Pritardami tokiam poiriui, revoliuciniai komunistai (trockistai) dar ilyg, kad jeigu toks perjimas negysis pasaulins revoliucijos pavidalo, tai jis usibaigsis ne tikru socializmu, o bsis tik privaiasavininkiko kapitalizmo transformacija valstybin kapitalizm, kuriame dominuojanti klas bsianti biurokratija (r. 6.4).
16.2.
Maxas Weberis: kapitalizmas kaip ekonominis veiksmas ir kaip ekonomin sistema
M. Weberio darbuose aptinkame dvi kapitalizmo svokas. Viena i j yra mikrosociologin ar mikroekonomin. Joje kapitalizmas apibriamas kaip ekonominio socialinio veiksmo tipas. Kapitalistiniu ekonominiu veiksmu vadinsime pirmiausia tok veiksm, kuris grindiamas lkesiu pasipelnyti inaudojant main galimybes, tok, kuris remiasi (formaliai) taikiomis galimybmis pasipelnyti. <...> Ten, kur kapitalistinio pelno siekiama racionaliai, ten atitinkama veikla orientuojama kapitalo apskait. Tai reikia, jog ta veikla stengiamasi planingai panaudoti daiktines ir asmenines priemones pelnui gauti taip, kad, apskaiiavus atskiros verslo operacijos galutin balans ir pinigais vertinus gautas pajamas, jos (arba, esant pastoviam verslui, periodikai apskaiiuojama ir vertinama turto balansin vert) viryt (esant pastoviam verslui, nuolatos viryt) kapital, t.y. balansin pasipelnymui mainais panaudot daiktini priemoni vert (Weber 1997 (1905): 1112). Taigi bendri arba gimininiai kapitalistins ekonomins veiklos bruoai yra orientacija pasipelnym, inaudojant rinkos main teikiamas galimybes bei tam tikslui naudojam itekli (kapitalo) apskait. Skirtingai nuo K. Marxo, M. Weber labiau domino ne universali kapitalizmo esm (j K. Marxas apibr kaip pridtins verts pasisavinim), taiau viena specifin jos atmaina, kuri jis vadina racionaliu, moderniu, buruaziniu moniniu, vakarietiku kapitalizmu. ioje knygoje ji vadinama racionaliu antrepreneriku kapitalizmu (RAK), nes siekiame papildyti M. Weberio charakteristik J. A. Schumpeterio valgomis (r. kit io skyriaus skirsn). Epitetu vakarietikas M. Weberis nurodo, kad i kapitalizmo atmaina yra susijusi su tam tikru kultros pasauliu ar civilizacija ir yra priklausoma nuo kultros vertybi bei institucij, susiformavusi tam tikros kultrins tradicijos rmuose tam tikroje epochoje Vakar Europoje Naujj ami pradioje. Epitetu racionalus M. Weberis pabria kapitalistins ekonomins veiklos tip iskiriani orientacij kuo tikslesn kiekybin apskait ir jos nuolatin racionalizacij, siekiant ne tik teigiamo snaud ir pajam balanso, bet ir maksimalaus pelno. Skirtingai nuo K. Marxo, kurio kapitalizmo teorija rmsi klasikinje ekonominje teorijoje ipltota darbine verts teorija, M. Weberis ra jau po 8-ajame deimtmetyje ekonomikos moksle vykusios marginalistins revoliucijos, kurios produktas yra ligi iol tebedominuojanti ekonomin teorija, vadinama neoklasikine ekonomika. Jos
VI DALIS
491
pagrindas yra elgesio teorija, iuo metu vadinama racionalaus pasirinkimo teorija. Jos pritaikymai vartotojo pasirinkimo ir gamintojo pasirinkimo teorijos sudaro t neoklasikins ekonomikos dal, kuri vadinama mikroekonomika. Nors patys neoklasikiniai ekonomistai mikroekonominius modelius laiko universaliai pritaikomais, M. Weberis man, kad iki t pokyi Europos ekonominiame gyvenime, kurie vyko naujaisiais laikais, jie turjo daugiau euristin, o ne empirin reikm, nes jie bent apytikriai atitinka empirin ekonomin tikrov tik tada, kai joje susidaro tam tikros kultrins ir institucins slygos. M. Weberio poiriu, neoklasikinje ekonomikoje ipltota racionalaus gamintojo pasirinkimo teorija yra idealus tipas, kuris vaizduoja, kaip sprendimus priima racionalus kapitalistas. Tas idealus tipas yra utopija, nes sprendimus priimantiems gamybos vadovams priskiriamos savybs, kuri reals moni vadovai neturi: tobulas racionalumas ir isamus informuotumas. Neturi i savybi ir reals vartotojai. M. Weberiui labiausiai rpjo kultrins ir institucins slygos, kuriomis reali (tik ribotai racionali) ekonomini veikj elgesys gali aproksimuoti arba simuliuoti tobulai racional, maksimizuojant naud elges. Viename i keli jo ratuose aptinkam toki slyg sra jos nusakomos taip: 1. Visos daiktins gamybos priemons (em, mainos, aparatai, rankiai ir t.t.) prisavintos kaip laisva nuosavyb autonomikoms privaioms pelno verslamonms <>. 2. Rinkos laisv, t.y. rinka, laisva nuo vis iracionali apyvartos svar <>. 3. Racionali, t.y. kuo tiksliausiai apskaiiuojama, ir todl mechanizuota technika ir apskaiiuojama ne tik gamyba, bet ir transportas, ne tik preki pagaminimo, bet ir j klybos katai. 4. Racionali, t.y. numatoma, teis. <> 5. Laisvas darbas, t.y. moni, kurie ne tik teisikai gali, bet ir ekonomikai priversti laisvai parduoti rinkoje savo darbo jg, buvimas <>. 6. kio komercializacija; ia turimas galvoje vertybini popieri, ymini teis verslamons dalinius arba turto dalinius, visuotinis vartojimas. Apskritai iimtinio poreiki tenkinimo orientavimo rinkos ansus ir rentabilum galimyb (Weber 1929 (1923): 221222).137 M. Weberis skiria dvi ekonomins veiklos, reprezentuojanios racional kapitalizm, atmainas: (1) produkcijos, skirtos parduoti laisvoje rinkoje, gamybos organizavimas panaudojant formaliai laisv darb; (2) spekuliacija rinkoje, prekiaujant moni akcijomis bei kitais vertybiniais popieriais. Antrajai atmainai priklauso orientavimasis udarbio ansus a) i grynai spekuliacini transakcij, kuri objektas yra tipizuotos preks arba garantuoti vertybiniai popieriai; b) i viej korporacij nuolatinio kreditavimo; c) i bendrovi steigimo, parduodant vertybinius popierius reklama prisitrauktiems investuotojams; d) i spekuliacinio kapitalistini versl ir visokios ries kini bendrij finansavimo, siekiant rentabiliai reguliuoti udarb arba gyti galios (Weber 1976 (1922): 96). i antrj kapitalistins ekonomins veiklos form jis laiko tik formaliai, bet ne substancikai, arba materialiai, racionalia. Tik formalus racionalumas bdingas veiklai, kurios subjektas siekia savo sprendimus atremti kuo tikslesn apskaiiavim dalyk, kurie i principo yra neapskaiiuojami.
137
J. Pajaujo vertimas kiek pataisytas.
492
M. Weberis skiria ans (Chance) ir atsitiktinum (Zufall). ansas yra racionaliai apskaiiuojama (stebt statistini dani pagrindu) rizika. Tokio tipo skaiiavim pavyzdiu gali bti tie, kuriais remiasi draudimo bendrovs, diferencijuodamos gyvybs ar sveikatos draudimo mokas priklausomai nuo kliento amiaus, sveikatos bkls, profesijos ir pan. Atsitiktinumas yra rizika, susijusi su neapskaiiuojamais vykiais. Nors veikjas juos gali laikyti daugiau ar maiau tiktinais, tos tikimybs yra tik subjektyvios, labiau atspindinios veikjo vidin bsen, jo didesn ar maesn polink rizikuoti, o ne objektyvi tam tikro tipo vyki dani pasiskirstym paioje tikrovje (r. taip pat Norkus 2003 (2001): 201209). Veikjo, kuris, nors ir maksimizuoja bei kalkuliuoja, taiau pasikliauja tokiais atsitiktinumais, veiksmus M. Weberis kartu su tokiomis kalkuliacijomis vadina spekuliaciniais. Veiklos kalkuliacij reikia vadinti spekuliacine tokiu laipsniu, kokiu ji orientuota ansus, kuri realizavimas vertinamas kaip atsitiktinis ir ia prasme neapskaiiuojamas, ir todl reikia atsitiktinumo rizikos primim (Weber 1976 (1922): 92). Tokios veiklos buvim galima paaikinti polinkio rizikuoti netolygiu pasiskirstymu populiacijoje joje visada egzistuoja mauma, isiskirianti ypa stipriu polinkiu rizikuoti. Nuo institucinio ir kultrinio konteksto priklauso, kokio pavidalo ir turinio veiksmais tokia mauma gali save realizuoti. Ji gali jungtis gaujas, plianias savo emieius, arba kaimynus puolanias kariaunas. Ta ekonomin sistema, kuri pirm kart atsirado Vakar Europoje, isiskiria institucijomis, kurios sudaro slygas avantirizmui reiktis taikiomis formomis spekuliacija biroje. Gali pasirodyti paradoksalu, bet tokio avantiristinio, taiau kalinto biroje kapitalizmo egzistavimas yra btinas, kad galt veikti kita racionalaus kapitalizmo atmaina gamyb organizuojantis kapitalizmas, orientuotas apskaiiuojam rizik. Spekuliacinio kapitalo aktyvumas padeda paversti neapskaiiuojamus atsitiktinumus apskaiiuojama rizika, kuri yra btinas orientyras kapitalistams, planuojantiems tik per ilg laik galinias atsipirkti investicijas, gamybos apimtis ir pan. Ypa svarb vaidmen stabilizuojant ekonomin aplink, paveriant atsitiktinumus apskaiiuojama rizika atlieka vadinamieji terminuoti sandriai, kai spekuliuojama dar nepagamintomis prekmis (futures) bei valiut kursais, kurie galina gamintojus apsidrausti nuo nuostoli, susijusi su aliav, pagamintos produkcijos kain bei valiutos kurs svyravimais. Perpardavindami vienas kitam dar nepagamintas prekes (spekuliuodami), link rizik kapitalistai sukuria stabilesn (apskaiiuojam) aplink gamyb organizuojantiems kapitalistams, kuriems M. Weberis priskiria neutralesnes rizikos atvilgiu nuostatas138. Abu ir spekuliantas, ir gamybos organizatorius atstovauja dviem racionalaus kapitalizmo formoms, nes viena be kitos negali egzistuoti.
138
Sunku nepastebti, kad intuityvios M. Weberio terminuot sandri reikms tautos kyje valgos yra panaios daugel t analitini ivad, kurios abstrakioje kio teorijoje buvo rodytos tik po daugelio deimtmei. Pasak M. Weberio, grietai racionali kin veikla galima tik ten, kur neapskaiiuojami pavojai terminuotais sandriais yra transformuojami objektyviai teisingas apskaiiuojamas rizikas. Garsioji Arrow-Debreu teorema, vainikuojanti neoklasikins ekonomins teorijos pastat, rinkos kio efektyvum laiko priklausom nuo rink visoms dar nepagamintoms prekms (futures) buvimo (grietai racionals investiciniai sprendimai be toki rink nra galimi).
VI DALIS
493
Nuo racionalaus kapitalizmo M. Weberis skiria kelet jo ne toki racionali arba tiesiog iracionali atmain, kuri galima aptikti ir tose alyse, kur jau dominuoja racionalusis kapitalizmas. Tai tradicionalistinis kapitalizmas, isiskiriantis rizikos vengimu. J reprezentuojantys verslininkai orientuojasi ne maksimaliai galimo tam tikroje situacijoje, bet pakankamo, prasto, tradicinio arba bet kokio (minimalaus) pelno gavim. Racionalieji, ateit velgiantys, proaktyvs kapitalistai nepaliaujamai racionalizuoja gamyb, siekdami iki galo inaudoti savo moni gamybin potencial, nepalikti nepanaudot darbo naumo ir efektyvumo didinimo itekli. J laikysena rinkoje agresyvi, puolamoji. Jie nesitenkina status quo, ieko galimybi, kaip sumainti produkcijos savikain ir veikti konkurentus siningoje konkurencijoje didesnio darbo naumo arba principo didesns pardavim apimtys, maesns kainos taikymo dka. Kapitalistai tradicionalistai savo moni darb imasi racionalizuoti tik tada, kai gauna emesn negu prasta peln arba dl nuostoli gali patirti bankrot. J laikysena rinkoje yra gynybin, orientuota turim pozicij isaugojim. Jie jau patenkinti, jeigu pavyksta galus suvesti su galais ir ubaigti metus be nuostoli (r. Weber 1997 (1905): 5458). Su orientacija maksimal peln, bdinga racionaliajam kapitalizmui, M. Weberis sieja ir kuo tikslesns kapitalo apskaitos siek, panaudojant paangiausias informacijos saugojimo ir apdorojimo technologijas. O tradicionalistinis kapitalistas, nesiekdamas maksimalaus pelno, nesiekia ir optimaliai panaudoti prieinam informacij ir pasitenkina apytiksliu ir apytikriu kapitalo apskaiiavimu. Tok tradicionalistin kapitalizm galima aptikti ne vien tik tarp karta i kartos savo usimim ir socialin padt paveldini pirkli luomo atstov apsndusiuose vlyvj vidurami ar ankstyvj Naujj laik provincijos miestuose. Juos nusistovj vietins moralins ekonomijos paproiai pareigojo pirkti ir parduoti pagal teisingas (t.y. tradicines) kainas bei pasitenkinti pelnu, pakankamu gyvenimo bdui, prideraniam j luominei padiai. Iki pat ms dien, kol aplinkybs neveria skaiiuoti tiksliai, vis form kapitalistiniame versle isiveriama be tikrai tikslaus skaiiavimo ir vertinimo: vertinama i akies arba tiesiog tradicikai ir konvencionaliai (Weber 1997 (1905): 13). Kur aplinkybs neveria, ir moderniose kapitalistinse ekonomikose gali atsirasti ir ilikti tradicinio kapitalizmo salos. Jos netgi yra funkcionalios modernios kapitalistins ekonomikos kaip visumos funkcionavimo reikmi atvilgiu: dideli emisijos bank reikalai netgi negali bti tvarkomi kitaip (Weber 1997 (1905): 55). To M. Weberis negali pasakyti apie kit kapitalistins ekonomins veiklos atmain, kuri iuolaikinse kapitalistinse ekonomikose koegzistuoja su racionaliuoju kapitalizmu. Tai yra politinis kapitalizmas, kur su antrja racionalaus kapitalizmo atmaina vienija ypa stiprus polinkis rizik, dl ko M. Weberis politin kapitalizm dar kitaip vadina avantiristiniu kapitalizmu. Skirtingai nuo racionaliojo spekuliatyviojo kapitalizmo, kuris orientuojasi pelno ansus, kuriuos teikia spekuliacija specialiai tam sukurtose vertybini popieri birose, politinis kapitalizmas siekia pasinaudoti tomis pasipelnymo
494
galimybmis, kurias rinkoje sukuria valstybs egzistavimas ir veikimas. Valstyb gali apsiriboti rinkos santyki subjekt sudaryt kontrakt vykdymo ir vienodai visiems joje konkuruojantiems veikjams galiojani aidimo taisykli paisymo prieira. Taiau turdama teistos smurtins prievartos monopol, valstyb gali taip pat dalyti ir ginti monopolines tam tikro tipo ekonomins veiklos teises (privilegijas), tokiu bdu alia natraliai atsirandani arba technologikai slygot monopolij sukurdama dirbtines. I tikrj verslininkas, siekiantis pasipelnyti i rinkos main teikiam ans, gali tai padaryti panaudodamas kapital valstybs valdiai paveikti. Tai gali reikti politini jg, siekiani pakeisti esam savo arba svetimos alies vyriausyb (iuo atveju jis gali tai daryti ir spausdamas savo alies vyriausyb vykdyti atitinkam usienio politik) finansavim, o taip pat paprastj ir politin korupcij, kai jis nusiperka i valdinink palank sau sprendim, paeidiant galiojanius statymus, arba statym, suteikiant galimyb gauti monopolin rent. M. Weberis nurodo ir daugiau politins kapitalistins ekonomins veiklos pavyzdi, kuri dauguma iuo metu turi tik istorin reikm. Tai vis pirma mokesi atpirkimas, kuris buvo plaiai praktikuojamas ir daugelyje Vakar Europos valstybi Naujj laik pradioje, kai jos dar neturjo administracini pajgum apskaityti vis savo pavaldini turt bei pajamas. ios politinio kapitalizmo apraikos buvo bdingos tiems laikams ir socialiniams kontekstams, kai kapitalizmas nebuvo dominuojanti ekonomins veiklos forma, taiau politinis kapitalizmas buvo dominuojanti, o kartais ir vienintel ten aptinkama kapitalizmo atmaina. Asmenys, sitrauk toki veikl, danai priklausydavo etninms ir religinms maumoms (vidurami Europoje tai buvo ydai), nes dl destruktyvaus poveikio tradicinms gyvenimo formoms religin etika drausdavo ja usiimti dominuojaniai gyventoj daugumai. Tokiu atveju politinis kapitalizmas bdavo parij kapitalizmas, kur M. Weberis mini ir kaip atskir kapitalizmo form. Jo atstovai bdavo visuomenje smerkiami ir niekinami. Kapitalist parij trapi ekonomin gerov buvo visikai priklausoma nuo politini valdov apsaugos, kuri jie teik mainais u paskolas ir kitas ekonomines finansines paslaugas. Bet politinis kapitalizmas neinyko ir po racionalaus kapitalizmo atsiradimo bei sitvirtinimo. iuolaikinje politins ekonomijos literatroje jis inomas rentos paiek (rent seeking) pavadinimu (r. Krueger 1974; Tullock 1967). Taip vadinami veiksmai, kuriais individuals verslininkai arba korporacijos siekia gauti pajam manipuliuodami institucine ekonomins veiklos aplinka. Skiriamasis jos bruoas yra neproduktyvumas ja socialinis produktas nra pagausinamas, o tik perskirstomas. Kovose dl perskirstymo bendras socialinio produkto kiekis sumaja, nes paiai kovai u tam tikr vienaalikus pranaumus utikrinani teiss akt arba vyriausybs sprendim (pavyzdiui, apsaugini muit tarif, subsidij, mokestini lengvat ir pan.) primim reikia itekli. Tai ne tik suinteresuot asmen laiko ir energijos snaudos, bet ir los viej ryi kampanijoms, lobizmui, sav politik ir nevyriausybini organizacij rmimui. Kai rentos paiekos yra plaiai paplitusios, tai tie patys asmenys ir korporacijos, kurios isikovot
VI DALIS
495
privilegij dka laimi kaip tam tikr preki pardavjos ar tiekjos, tuo paiu metu pralaimi kaip kit preki, kuri gamintojai turi savas privilegijas, pirkjos, ir maa toki, kurie gauna tik naudos (daugiau laimi, negu pralaimi). Todl politinis kapitalizmas yra iracionalus ir ta prasme, kad ten, kur jis yra paplits, turto sukuriama maiau, negu galima bt sukurti. Racionalus kapitalizmas M. Weberiui tai ne tik tam tikras ekonomins veiklos tipas. Jis vartoja kapitalizmo svok ir kaip makroekonomin ar makrosociologin. Kapitalizmas ia prasme tai tam tikra ekonomin makrosistema, turinti kelet atmain priklausomai nuo to, kiek yra isivysts darbo pasidalijimas ir kokiu bdu koordinuojami skirtingose gamybos bei paslaug srityse besispecializuojani veikj veiksmai. Neoklasikins ekonomikos ipltot bendrosios ekonomins pusiausvyros model, kuris ekonomik vaizduoja kaip tarpusavyje susijusi laisv ir tobulai konkurencing rink sistem, M. Weberis interpretuoja kaip tobulos rinkos ekonomikos ideal tip, prie kurio realiai egzistuojanios ekonomins makrosistemos gali iek ar tiek priartti. Toks priartjimas pirm kart atsitiko Europoje XIX amiuje, kai racionaliai kapitalistikai organizuotos mons pradjo gaminti didij produkcijos dal. Visais laikotarpiais randame vairi form kapitalizmo, taiau kasdiens reikms kapitalistiniu bdu yra tenkinamos tik Vakaruose ir ia tik nuo antros XIX imtmeio puss (Weber 1929 (1923): 221). Minimal kapitalistins rinkos ekonomikos poymi rinkin sudaro ie: (1) ipltotos interlokalins rinkos masins paklausos prekms ir masin toki preki gamyba; vartotojai visus arba beveik visus savo kasdienius poreikius patenkina per rinkos mainus (ikimoderniaisias laikais tokios rinkos egzistavo daugiausiai tik prabangos prekms, o per mainus vietinse rinkose vartotojai tenkino tik palyginti nedidel kasdieni poreiki dal, kitus vartojimo reikmenis pasigamindavo patys). (2) ipltotos gamybos priemoni, ems, darbo jgos rinkos. (Gamybos priemoni rinkos nra centralizuotai planuojamoje ekonomikoje. em nebuvo rinkos main objektas viduramiais, kai su emvalda buvo susijusios ir tam tikros politins galios. Darbo jgos rinka neipltota visuomenje, kur dauguma ekonomikai aktyvi nari yra smulkieji gamintojai, gaminantys sau, arba nra laisvi ir savaveiksmiki veikjai civilins teiss prasme vergai, baudiauninkai, peonai ir pan.) (3) ipltotos kapitalo rinkos ir rinkos dar nepagamintoms prekms (tokios rinkos yra ta institucin erdv, kurioje gali veikti antroji spekuliacin racionaliojo kapitalizmo forma, kurios (netyinis) alutinis padarinys yra slyg gamybinio ar pramoninio kapitalo veiklai sudarymas). Kuo labiau tam tikroje konkreioje makroekonominje sistemoje ipltotos rinkos ir kuo labiau jose vykstanti konkurencija priartja prie tobulos konkurencijos, tuo joje efektyviau inaudojami gamybiniai pajgumai bei kitokie itekliai. Tai ir reikia kapitalizmo, kaip ekonomins sistemos, veikimo racionalum. Kapitalizmui vystantis gyl, pateiktasis rink sraas gali pasipildyti ir kitomis rinkomis. Pirmiausia draudimo nuo visoki verslo ir gyvenimo rizik rinkomis. Kuo daugiau ir kuo vairesni itekli eko-
496
nominje makrosistemoje yra skirstoma per rinkas, tuo daugiau toje visuomenje kapitalizmo, tuo labiau ji priartja prie neoklasikinio visuotins pusiausvyros modelio vaizduojamos tobulos rinkos ekonomikos utopijos, idealaus tipo. Taiau daugel reikmi, kurias gali patenkinti privati iniciatyva ir rinka, per viesias paslaugas gali patenkinti ir valstyb, kurios funkcijos i pradi apsiriboja tik vidaus taikos utikrinimu ir rinkos santyki subjekt sudaryt sutari vykdymo prieira. Apibendindamas valstybs atliekam funkcij rato pltr, M. Weberis pateik savo garsij biurokratinio valdymo, kaip racionalaus valdios tipo, analiz. Biurokratinis valdymas yra alternatyvaus rinkai hierarchinio moni veiksm koordinavimo bdo racionali forma. Rinkoje veiksmai koordinuojami mainais ir sutartimis. Valdios hierarchijose veiksmai koordinuojami sakymais ir potvarkiais. Biurokratins hierarchijos racionalum M. Weberis sieja su funkcine specializacija, centralizacija, special isilavinim gijusi valdinink darbo panaudojimu, funkcionieri veiksm programavimu taisyklmis, instrukcijomis, standartinmis veikimo procedromis. J tikslus paisymas paveria i hierarchij valdymo struktra, kurioje kiekvieno pareigno veiksmus tipinse situacijose galima i anksto patikimai numatyti taip pat, kaip ir didels mainos mao sraigtelio judesius. iuos ir kitus bruous M. Weberis apibendrino biurokratinio valdymo idealiu tipu. Makroekonomini sistem empirins tikrovs supanajim su neoklasikine laisv ir negailestingai efektyvi rink sistemos utopija M. Weberis laik trumpalaike istorine anomalija, ateiiai prognozuodamas biurokratini hierarchij triumf. Btent i biurokratijos valdios geleinio narvo prognoz M. Weberiui peln teoretiko, savo valgumu pranokusio K. Marx, lov. Prognozuodamas triumf, M. Weberis rmsi XIX amiaus klasikinje politinje ekonomijoje plaiai priimtu ilgalaiks ekonomins dinamikos modeliu, kuriame prognozuojama stacionari ekonomikos bsena. Svarbiausios io modelio prielaidos yra garsusis Thomaso Roberto Malthuso (17661834) suformuluotas gyventoj skaiiaus augimo dsnis ir vieno i gamybos veiksni ems ribotumo faktas (kiti veiksniai tai darbas ir kapitalas). Pagal model ekonomika gali augti tik tol, kol kapitalistai gauna peln, kuris yra vienintelis investicij altinis. Didjant gyventoj skaiiui, dirbamos vis blogesns kokybs ems. Dl to, skirstant pagamint produkt, didja io gamybos faktoriaus savinink gaunama dalis (ems renta), o kapitalo ir darbinink dalys (pelnas ir darbo umokestis) maja. Pelnas maja iki nulio, o darbo umokestis smunka iki biologinio egzistavimo minimumo. Ekonomika sustoja, i ios bkls j gali ivesti tik katastrofos, sunaikinanios perteklinius gyventojus. Priimdamas pagrindines io modelio prielaidas, M. Weberis racionalaus kapitalizmo ikilim XIX amiuje siejo su tuo metu dar neinaudotomis iorins ekspansijos galimybmis naujomis rinkomis Azijoje ir kolonizacijai tinkam emi gausa (JAV, Australija, Argentina). Simptomu, rodaniu, kad i galimybi ribos jau pasiektos, M. Weberis laik besibaigiani, o kartu ir atrjani, didij valstybi kov dl pasaulio pasidalijimo kolonijas bei takos sferas ir j posk protekcionistin muit politik. Bet kartu
VI DALIS
497
jis mat ir stebjo kapitalo koncentracijos bei centralizacijos reikinius, ypa irykjusius XIX amiaus pabaigoje XX amiaus pradioje, kai radosi tokios naujos hierarchin koordinacijos princip ireikianios ekonominio gyvenimo organizacijos formos, kaip trestai, sindikatai, karteliai ir pan. Pagrindine j ikilimo prieastimi M. Weberis (kaip ir K. Marxas) laik stambiosios gamybos pranaumus, palyginus su smulkija. Dl to laisva konkurencin rinka i savs gimdo savo antipod biurokratines hierarchijas; racionalus individualistinis kapitalizmas nauj racionalaus kapitalizmo atmain biurokratin kapitalizm, vis glaudiau persipinant su politiniu kapitalizmu. Kapitalistai, nugalintys konkurencinje kovoje, gali suvaldyti didjanias firmas tik pasitelkdami samdytus vadybininkus ir biurokratinius valdymo aparatus. Taip tobulas konkurencines rinkas su daugybe pardavj ir pirkj keiia monopolistins ir oligopolistins rinkos, kuriose smulkios firmos dl galios asimetrijos neturi skms ans. ias racionalaus kapitalizmo savigriovos tendencijas valstybinis reguliavimas ir intervencin kio politika tik pratsia ir atveria vis platesnes erdves atgimti ir reiktis politiniam kapitalizmui. Ekstrapoliuodamas ias tendencijas ateit, M. Weberis klaidingai prognozavo, kad laisvos rinkos ekonomika velgiamoje ateityje transformuosis socialin-ekonomin santvark, kuri bus panai ankstesni laik didiuosius oikosus, kuriuos vald patrimonins biurokratijos, o visi pavaldiniai buvo valstybs prievolininkai-baudiauninkai. Oikoso svok M. Weberis vartojo savo ekonomins istorijos tyrimuose, kuriems didiausi tak padar garsaus jo amininko vokiei ekonomisto Karlo Bcherio (18471930) idjos (r. Takebayashi 2003). K. Bcheris ipltojo evoliucin kio raidos tipologij: nam kis (vok. Hauswirtschaft) natrinis kis, gaminantis sau vartoti, miesto kis (vok. Stadtwirtschaft) lokalinis main kis ir nacionalinis ar liaudies kis (vok. Volkswirtschaft). Nam k K. Bcheris laik bdingu antikai, miesto k viduramiams, liaudies k naujiesiems laikams (r. Bcher 1893). Skirtingai nuo K. Bcherio, M. Weberis skyr ne vien, bet dvi alternatyvias kryptis, kuriomis gali vykti nam kio transformacija. Viena j veda prie K. Bcherio miesto kio. Jam bdingos vietins rinkos, kuriose kasdienio vartojimo reikmen mainams susitinka tiesioginiai j gamintojai. I miesto kio, susiklosius tam tikroms istorinms slygoms, ir atsirado kapitalizmas, kaip ekonomin nacionalinio kio sistema. Kita kryptis, kuri M. Weberis laik istorikai universalesne, veda prie oikoso didelio nam kio (dvaro) atsiradimo. Jame valdovo reikmes natrinmis prievolmis tenkina asmenikai nuo jo priklausomi amatininkai ir emdirbiai, kurie patys yra ma nam ki eimininkai. Ikimodernij laik politiniai dariniai kiniu poiriu buvo toki oik junginiai. Kai kuriais atvejais (pavyzdiui, Ptolemj laik Egiptas) dideli politiniai junginiai bdavo organizuoti didiulio oikoso (dvaro, kuriame visi pavaldiniai yra valstybs baudiauninkai) pavidalu. Ptolemj Egipt M. Weberis laik tos santvarkos, kuri transformuojasi jo laik kapitalizmas, prototipu. Todl jis i besikuriani santvark dar vadino naujuoju Egiptu
498
ar naujja Egipto baudiava, o jos gyventojus naujaisiais felachais. Nuo senovs oikos ji skyrsi didesniu stabilumu, nes pirmieji galdavo ilikti tik tol, kol kio natralizacija nesunaikindavo pinigins apyvartos, btinos biurokratinio aparato ilaikymui. T stabilum lemia racionalus naujosios biurokratijos pobdis. Tas racionalumas reikia, viena vertus, mokslo ini pritaikym, o kita vertus, formaliai racional (taisykling, apskaiiuojam, mainal) jos funkcionavimo pobd, kaip j k tik apibdinome. Skirtingai nuo senovini laik valdios pareign, kartais taip pat vadinam biurokratais (pavyzdiui, senovs Kinijos mandarin ar Rusijos carams tarnavusi valdinink), iuolaikiniai biurokratai yra technokratai-ekspertai j gali lemia ne vien padtis valdios hierarchijoje, bet ir tam tikros technins inios, gyjamos specialaus isilavinimo dka, tikrinamos egzaminais bei kitokiais testais ir sertifikuojamos auktojo mokslo dokumentais. Ko biurokratijos geleiniame narve nebus tai asmenins judjimo laisvs, kuri M. Weberis velgia verslininko antreprenerio veikloje. Ateities visuomense, sustingusiose biurokratijos diktatros gniautuose, atgims visuomens susiskirstymas luomus, kur kapitalizmo ekspansijos ir su ja susijusi spari socialini-ekonomini permain laikais buvo ugos pasidalijimas klases. Tai nereik technologins paangos ar bet kokios socialins kaitos pabaigos, tik jos variklis bus biurokratijos valdom valstybi karins-politins varybos dl gyvybins erdvs takos sfer su aliav altiniais ir kolonizacijai tinkamomis teritorijomis perdalijimo, sukelsianios vis pasikartojanius pasaulinius karus, panaius Pirmj pasaulin kar. M. Weberis toki ateit laik gal gale neivengiama, o pasiprieinim jai liberali pair mogui (branginaniam asmens autonomij ir judjimo laisv) pareiga, kuri reikia vykdyti net ir suvokiant, kad tas pasiprieinimas pasmerktas pralaimti. i herojiko pesimizmo dvasia ypa bdinga vlyviesiems tekstams, paraytiems Europ sukrtusi revoliucij laikais (191820 metais). M. Weberis teig, kad socialistini revoliucij pergal tik pagreitint ir taip neivengiamos valdinink diktatros (ji M. Weberiui buvo socializmo sinonimas) atjim (r. Weber 1918).
16.3.
Nuosavybs atomo skilimas: Adolfas Berle ir Gardineris Meansas apie vadybin korporacin kapitalizm
Aikindamas kapitalizmo genez, M. Weberis nelaik svarbiu K. Marxo ypa sureikmint pradin kapitalo kaupim, pabrdamas, kad patikimo partnerio reputacij turintis kapitalistas savo sumanymams gyvendinti gali pasinaudoti skolintu kapitalu. Jo nuomone, reikia skirti ekonominio veikjo padt ar vaidmen rinkoje ir jo turtin padt. Padtis ir vaidmuo rinkoje priklauso nuo to, ar veikjas samdo darbuotojus, ar pats yra samdomas; ar jis organizuoja gamyb arba kitoki ekonomin veikl, ar yra vykdytojas. O turtin padt apibria veikjo turtas, kuris rinkos ekonomikos kontekste gali turti kapitalo pavidal. Kapitalo savininkas gali nedalyvauti mons, kurioje investuotas jo kapitalas, reikal tvarkyme. Kita vertus, mon kurti ir jos veikl organizuoti galima naudojantis skolintu
VI DALIS
499
kapitalu. iuo atveju jos krjas ir organizatorius yra verslininkas antrepreneris, kuris (dar) nra kapitalistas. Kapitalistai yra jo pasiskolinto kapitalo savininkai, gaunantys u paskolint kapital procentus, o verslininkas antrepreneris u prisiimt rizik gauna atlyginim pelno pavidalu. Verslininkas kapitalistas yra verslininkas, rizikuojantis savo paties kapitalu. Savo klasi teorijoje M. Weberis skiria turto ir rinkos klases. (Weber 1976 (1922): 177179, 531534). Kapitalistai tai turto klas: priklausomyb jai apibria kapitalo nuosavyb, kuri (jeigu kapitalo daug) jo savininkui suteikia galimyb pasitraukti i verslo ir gyventi rentininko gyvenim i dividend, procent u banko indlius ir kit investicij. Verslininkai tai rinkos klas: priklausomyb jai lemia darbdavio, vadovo, organizatoriaus vaidmuo. Nors dauguma verslinink yra kapitalistai, daugyb kapitalist nra verslininkai, o daugelis verslinink neturi jokios kitos nuosavybs, tik skol. Auksin daugumos verslinink svajon tapti tokiais stambiais kapitalistais, kad galt pasitraukti i verslo. Vadinasi, M. Weberio darbuose jau nuymtas antrepreneriko verslo ir kapitalo skirtumas, kurio nra K. Marxo kapitalistinio gamybos bdo analizje. K. Marxui kapitalistas tai gamybos priemoni savininkas, kuris pats organizuoja gamyb ir rpinasi pagamintos produkcijos realizacija. Toks vaizdinys atitiko XIX amiaus vidurio Didiosios Britanijos kapitalizmo realijas, kai dominavo palyginti smulkios eimynins firmos. Taiau jis nebetiko XIX amiaus antros puss Vokietijos kapitalizmui, kai kapitalas stambioms monms bdavo mobilizuojamas steigiant akcines bendroves, kuri vadovai ne visada bdavo kontrolinio akcij paketo savininkai. Netiko ji ir XX amiaus pradios JAV stambiajam verslui, kurio organizacij ianalizavo amerikiei sociologai Adolphas Berle (18951971) ir Gardineris Meansas (18961988) knygoje Modernioji korporacija ir privati nuosavyb (1932). Joje pateikta vadybinio (managerial) korporacinio (corporate) kapitalizmo analiz padar gili tak jau mintai (r. 6.5) James Burnhamo vadybinink revoliucijos teorijai (o netiesiogiai ir Georgeo Orwello krybai). A. Berle ir G. Meansas nurod, kad iuolaikiniame kapitalizme teiss privatins nuosavybs gamybos priemones, kuri K. Marxas laik esminiu kapitalizmo poymiu, atomas yra suskils. Privaios nuosavybs teis sudaro paketas (arba ryulys) teisi, kaip antai teis nuosavybs objekt parduoti, dovanoti, keisti, valdyti, naudotis, gauti tuo naudojimu ir valdymu sukuriamas pajamas, o taip pat pareiga atsakyti u neskmingo nuosavybs objekto panaudojimo atveju kitiems padaryt al kitu savininko turtu. iuolaikinio kapitalizmo slygomis, kai svarbiausiais veikjais ekonomikoje tampa verslo korporacijos, reali galia naudotis dauguma i teisi atsiduria samdom vadybinink, kurie nominaliai tra savinink (principal, atstovaujamj) agentai (atstovai), rankose (r. Coleman 2005 (1990): 369407). Pai savinink funkcijos apsiriboja teise gauti mons likutines pajamas (jeigu jos veikla skminga) bei pareiga prisiimti jos nuostolius (jeigu jos ekonomin veikla buvo neskminga).
500
Istorikai vis su nuosavybe susijusi teisi ir pareig subjektai i pradi buvo tik fiziniai asmenys. Verslo korporacija buvo dar viduramiais Europoje tolimosios prekybos pirkli padarytas teisinis iradimas, kur jau M. Weberis laik vienu i tik Vakar civilizacijos kontekste endogenikai atsiradusio racionalaus kapitalizmo specifikos atribut.139 itas iradimas padjo sumainti individuali rizik bei galinti verslo operacijas, kurias kitaip (individualiai) bt galj vykdyti tik patys turtingiausi pirkliai, nes joms reikjo didelio kapitalo. Susidj krv, korporacij kuriantys verslininkai sukurdavo itekli fond, kurio savininku buvo laikomas ne kiekvienas individualiai, bet jie kaip grup korporacija, kuri teisikai buvo traktuojama kaip atskiras nuo jos krj veikjas (teisinis asmuo). Tokiam fiktyviam veikjui atstovaujantys asmenys (agentai) galjo jo vardu sudarinti visus prastus tarp fizini asmen rinkos sandrius (pirkti, parduoti, skolinti bei skolintis ir pan.). kins neskms (bankroto) atveju korporacijos krjai prarasdavo tik t turt, kur jie buvo perdav kaip savo dal korporacinio veikjo nuosavybn (dalins atsakomybs principas). Skirtingai nuo bankrutavusios individualios privaios verslo mons savinink arba kompanijos (visos atsakomybs pagrindu kurtos bendros verslo mons) bendrasavininki, bankrutavusios korporacijos dalininkams negrs pavojus prarasti vis turt ar netgi atsidurti skolinink kaljime. Nors jie buvo laikomi korporacijos savininkais, ta j nuosavybs teis tebuvo dalin apribota kit bendrasavininki dalins nuosavybs teise, ir buvo proporcinga j investuotai korporacijos kapital daliai. Jeigu ta dalis bdavo maesn negu 50%, tai realios tokio savininko teiss apsiribodavo teise gauti proporcing likutini pajam dal. Bendrasavininki pasidalijamas likutines pajamas (dividendus) sudarydavo ta korporacijos pajam dalis, kuri lieka, atsiskaiius su jos samdomais darbuotojais bei kreditoriais ir atmus investicijas. Ilgainiui isiskyr vieosios korporacijos, kuri dalins nuosavybs teises sertifikuojaniais vertybiniais popieriais (akcijomis) prekiaujama specialiai steigtose akcij birose, ir udarosios, kuri akcijomis biroje neprekiaujama. Vieosios korporacijos, kuri akcijos auktai kotiruojamos (vertinamos) biroje, gali prireikus (pavyzdiui, gamybai iplsti ar atnaujinti) lengvai ir greitai pritraukti naujo kapitalo pakanka ileisti ir parduoti biroje nauj akcij emisij. Udarosioms korporacijoms tokiu atveju reikia skolintis i bank (Fligstein and Feeland 1995; Gourevitch and Shinn 2005; Kang and Srensen 1999). Daugelis garsi viej korporacij atsirado i eimynini firm, j savinink pdiniams pertvarkius paveldtas privaias verslo mones: j valdym perdavus samdomiems vadybininkams, o akcijas ipardavus biroje. Kitos atsirado kaip naujai steigtos akcins bendrovs (ventures), kurtos didelio kapitalo reikalaujantiems projektams (i pradi, XIX amiuje, tai daniausiai bdavo geleinkeli tiesimas) vykdyti. Tas kapitalas sutelkiamas akcij biroje ipardavus naujai steigtos korporacijos akcijas. J pirkjai, o kar139
Jam skirtas pirmasis M. Weberio mokslinis darbas daktaro disertacija Prekybos bendrovi istorija viduam ramiais (1889).
VI DALIS
501
tu ir nauji savininkai (kapitalistai), gali bti ne tik privats asmenys, bet ir instituciniai investuotojai kitos korporacijos, draudimo bendrovs, bankai, pensij fondai. Tarp akcij savinink gali bti daug smulki akcinink, nes infliacijos slygomis akcij pirkimas ir laikymas gali bti patrauklus bdas apsaugoti santaupas nuo nuvertjimo. Tokiais akcininkais gali bti ir samdomi darbininkai. Dividendai gali nebti enklus j pajam altinis, taiau, sigij akcij, jie nominaliai tampa ir kapitalistais. Tokia j padtis sukomplikuoja marksistinio klasins priklausomybs kriterijaus taikym. Marksistiniu poiriu, svarbiausi klass poymiai yra nuosavybs teisi gamybos priemonms turjimas arba neturjimas ir samdomo darbo inaudojimas. Kaip samdomas darbuotojas, individas yra inaudojamas (jeigu tiksime darbine verts teorija) darbininkas arba proletaras. Kaip pensij fondo klientas, jis yra kapitalistas, inaudojantis moni, kuri akcijas investuotos jo mokos senatvs pensijai gauti, darbininkus. Taigi tapdamas korporaciniu, kapitalizmas kartu pradeda transformuotis liaudies kapitalizm (vok. Volkskapitalismus). Jau XIX amiaus pabaigoje korporacijos (kontinentinje Europoje daniau vadinamos akcinmis bendrovmis) tapo dominuojania stambaus verslo organizacijos forma. A. Berle ir G. Meansas pagrindia tez, jog dl didjanios nuosavybs teisi sklaidos samdomi vadybininkai korporacijose gyja vis daugiau j veiklos kontrols gali. Didjant korporacijos akcinink (savinink) skaiiui ir majant kiekvieno i j turim akcij daliai, maja ir j pavien galia paveikti administracijos sprendimus. Didioji j dalis neturi nei laiko, nei pakankamai kompetencijos, kad sigilint mons situacij. Vienintelis dominantis dalykas yra akcij kaina biroje jeigu ji auga, tai kartu didja ir j turtas; jeigu ji smunka, tai jie patiria nuostoli ir skuba turimas akcijas parduoti, kad ivengt dar didesni nuostoli. Pagal anglosaks alyse veikiani korporacij teis, akcinink interesams atstovauja direktori taryba, kuri turi teis nualinti vyriausius korporacij vadybininkus ir paskirti naujus. A. Berle ir G. Meansas teig, kad kai n vienas i investuotoj neturi kontrolinio akcij paketo, vadybininkai gali savo nuoira manipuliuoti direktori tarybos sudtimi ir tapti faktiniais mons eimininkais. Tai vis pirma reikia, kad akcinink teis keisti vyriausius mons administratorius praktikoje taikoma vis reiau, nes akcininkai praranda gali juos nualinti. Nauji administratoriai skiriami kooptacijos arba saviatrankos (self-selection) bdu i esms tokiu paiu, kokiu sovietinse alyse darydavo karjer nomenklatrininkai. Neatsitiktinai vienoje valgiausi sovietins sistemos analizi, kuri XX amiaus septintajame deimtmetyje pateik ymus JAV sovietologas Alfredas G. Meyeris, amerikietikos korporacijos struktra ir veikimas panaudojamas kaip raktas Soviet Sjungos ekonomins santvarkos esmei atskleisti. A. G. Meyeris j traktavo kaip superkorporacij USSR incorporated, kuri valdo vadybininkai, neatskaitingi savo nominaliesiems virininkams (akcininkams) (Meyer 1961; 1965). Kai dl vienoki ar kitoki prieasi korporacijos hierarchijos virnje atsirasdavo vakansija, j uimdavo tas vadybininkas, kuris sugebdavo usitikrinti didiausios vady-
502
binink dalies param asmenini ryi, dalykins reputacijos ir kitoki savybi dka. Taiau nauji aukiausi stambi korporacij vadovai galdavo bti kvieiami ir i alies. Aukiausi vadybinink sluoksnis darsi korporacij elitu (corporate elite) komunistin nomenklatr primenaniu sluoksniu, kurios nariai savo dalykins ir kitokios reputacijos dka um tam tikr viet neformalioje prestio hierarchijoje bei palaik tarpusavyje socialinius ryius bdami t pai prestiini universitet alumnais, elitini klub nariais, giminiuodamiesi ir pan (Berg and Zald 1978; Useem 1980; Glasberg and Schwartz 1983). ias socialines vadybinink ikilimo pasekmes garsus amerikiei sociologas C. Wrightas Millsas apibendrino galios elito (power elite) koncepcijoje, ypa pabrdamas t aplinkyb, kad i tos paios socialins aplinkos yra komplektuojami ir aukiausi vieosios valdios pareignai (Mills 1956; r. taip pat Mintz and Schwartz 1985). Tokios situacijos, kai agent ar atstov efektyviai nebekontroliuoja principalai ar atstovaujamieji, pasekms yra ambivalentikos. A. Berle ir G. Meansas teig, kad vadybinink kontroliuojamos stambios korporacijos yra ypa linkusios koordinuoti savo veiksmus su verslo partneriais bei potencialiais konkurentais, susitarti dl bendros kain ir darbo umokesio politikos, usiimti lobistine veikla valstybs agentrose. Tokiai veiklai palankias slygas sudaro jau mintas personalinis privaiosios ir vieosios biurokratijos persipynimas technokratas, pradjs savo karjer kaip valstybs pareignas, gali j tsti ir ubaigti kaip auktas korporacijos vadybininkas. Kieto vadybininko reputacij gijs korporacijos vadovas gali bti pakviestas aukiausius vykdomosios valdios postus, o po kurio laiko grti atgal privat versl, pasididins savo rinkos vert valstybs tarnyboje gyt ini ir nauj ryi dka. Todl vadybinis kapitalizmas kartu yra ir labiau organizuotas kapitalizmas, nes rinkos mainai ir konkurencija nustoja bti vieninteliai jos santyki su kitomis firmomis mechanizmai, o valstyb nustoja bti neutralus arbitras, apsiribojantis konkurencijos siningumo prieira. Tokiomis slygomis vadybininkams nebra reikalo orientuoti j moni veikl pelno maksimizavim. Utenka, kad j vadovaujamos mons gaut patenkinam arba apskritai kok nors peln nebt nuostolingos. Plaiosios akcinink mass, kurios neturi kompetencijos sigilinti mons reikalus, laiko mons akcijas tol, kol j kaina kyla arba bent nesmunka, ir skuba jas parduoti, kai jos pradeda pigti. Postm mons akcij kain smukimui daniausiai duoda inios apie tai, kad mon dirbo nuostolingai. Taiau nuostoliai gali bti ir blogo mons valdymo, ir nuostoli, patirt dl novatorik, bet todl ir riziking, verslo sprendim, padarinys. Rizikingi sprendimai todl ir rizikingi, kad palyginti reiau yra skmingi. Nuostolius gali patirti ir inovatyviai dirbanti mon, kuriai kart nepasisek. Suvokti neskms prieastis galima sigilinus mons veikl, o tam dauguma akcinink (ypa smulkieji) neturi nei kompetencijos, nei laiko. Tik i dalies i problem gali padti isprsti reitingavimo bei audito agentros, kurios turt vertybini popieri rinkos aidjams pateikti nealikus moni padties vertinimus.
VI DALIS
503
I pirmo vilgsnio atrodo, kad samdomas vadybininkas turi maiau paskat vengti rizikos, nes jis rizikuoja ne savo turtu. I tikrj jis toki paskat turi daugiau. Savininkasvadybininkas yra geriausiai informuotas apie tikrj mons reikal bkl, ir gali orientuotis ilgalaik perspektyv ir surizikuoti vienais nuostolingais ir nepelningais metais vardan didesnio pelno ateityje. Tuo tarpu vadybininkas, kuris vairavo mon duob, net jeigu nerizikuoja savo kde, jis rizikuoja savo reputacija, kuri yra svarbiausias dalykas jo karjerai bei rinkos kainai. Netgi pateisinamas ilgalaiks strategijos sumetimais laikinas mons rodikli pablogjimas (ar negerjimas) gali sukelti akcinink panik. Kratutiniu atveju (iki priepaskutinio XX amiaus deimtmeio taip atsitikdavo labai retai) korporacija gali tapti prieiko permimo auka, kai atpigusias vieosios korporacijos akcijas pusveliui superka akcij biros spekuliantai, kurie gali korporacij netgi likviduoti iparduodami jos turt pagal rinkos vert (tai vadinasi aktyv iplimu asset stripping), o vadybininkus kartu su darbuotojais tiesiog atleisdami. Siekdami toki situacij ivengti, samdomi vadybininkai daniau u vadybininkuskapitalistus (tokius, kurie yra savo vadovaujam moni savininkai) elgiasi kaip M. Weberio aprayti tradicionalistiniai kapitalistai: jie esant galimybms daniau orientuojasi ne pelno maksimizavim, bet rizikos bei nuostoli minimizavim. Tai ypa bdinga tuo atveju, kai vadybininko atlyginimas nepriklauso ar nedaug tepriklauso nuo mons darbo rezultat tada vadybininkas, priimantis rizikingus sprendimus, skms atveju gali tiktis iloti maiau, negu jis rizikuoja praloti (bti perkeltas emesnes pareigas ir gyti nevyklio reputacij) nepasisekus. Todl maksimizuojant savo asmenin naudos funkcij jam optimalu monei vadovauti taip, kad ji tik ilikt, kad ir neinaudodama vis pelno padidinimo galimybi, vis mons rezerv. Tyrintojai, nagrinjantys vadybinink revoliucijos sukeltus pokyius kapitalistins ekonomikos organizacijoje neoklasikins ekonomikos prielaid pagrindu, yra link ikelti su jais susijusias rizikas ir pavojus. Vadinamosios naujosios institucij ekonomikos teorijos atstovai siekia paaikinti tos organizacijos form tarpakin bei nacionalin variacij bei raid (r. Williamson 1975; 1985). I neoklasikins ekonomikos jie perima prielaid, kad visi ekonominiai veikjai yra savanaudiai egoistai bei oportunistai, visada pasinaudojantys proga pasipelnyti vienas kito sskaita. Vadybininkai, inaudodami nuosavybs teisi sklaidos situacij, didina savo atlyginimus ir maiau stengiasi darbe, taip pakenkdami savinink, o netiesiogiai (dl maesnio produktyvumo) ir visos visuomens interesams. Tyrintojai, kurie asmenins mediagins gerovs siek laiko tik vienu i daugelio ekonomins veiklos motyv, yra link iekoti pozityvi nuosavybs atomo suskaldymo pasekmi, nes vadybinink galios bei j diskrecins erdvs pltra sudaro slygas taip pakreipti didij korporacij veikl, kad ji atsivelgt ne vien akcinink (stockholders), bet ir platesnio interesant (stakeholders) rato ar net visos visuomens interesus. Tokios interes grups gali bti paios korporacijos darbuotojai; vietins bendruomens ar net itisos alys,
504
kur idstyti jos gamybiniai ir kiti pajgumai; nevyriausybins organizacijos bei socialiniai antrepreneriai, inicijuojantys projektus visokiausioms socialinms problemoms sprsti ir iekantys reikaling jiems itekli; mecenat iekantys menininkai bei mokslininkai ir pan. is nuosavybs atomo suskaldymo dka atsirads didesnis korporacij jautrumas savo socialinei atsakomybei reikis kapitalizmo suetinim. Vadybinis korporacinis kapitalizmas tokiu bdu ess ne vien labiau organizuotas, bet ir etikesnis, o kartu ir socializuotesnis (r. Etzioni 1988; Carroll 1999; Garriga and Mel 2004; Mizruchi 2004). Iki komunizmo lugimo ra konvergencijos teoretikai i kapitalo socializacij laik kapitalizmo artjimu prie mirios (jau nei kapitalistins, nei socialistins) ekonomins sistemos, o jo atitikmeniu sovietinio bloko alyse jie laik moni vadov-technokrat galios stiprjim partini biurokrat sskaita (Galbraith 1952; 1967).
16.4.
Josephas A. Schumpeteris: kapitalizmas kaip krybikas naikinimas
Svarb indl kapitalizmo analiz ne garsus XX amiaus ekonomistas ir sociologas Josephas A. Schumpeteris (18831950). Kaip matme, M. Weberis (kaip ir neoklasikin ekonomika) verslinink tapatino su firmos vadovu ar vyriausiu vadybininku (nebtinai jos savininku), kuris ieko optimalios (peln maksimizuojanios) gamybos veiksm kombinacijos esamos technologijos nubrtose ribose, siekia racionaliau panaudoti turimus iteklius, isemti visas turimos technologijos suteikiamas galimybes. J. A. Schumpeteris versle (business) iskyr du aspektus vadyb ir antrepreneryst (Schumpeter 1961 (1911); 1998 (1942); 1991). Jam verslininkas tai pirmiausia novatorius, labiau primenantis paties M. Weberio valdios sociologijoje vaizduojam charizmatin lyder o ne privengiant neapskaiiuojamos rizikos racional kapitalist. Tok verslinink (businessman) jis vadina antrepreneriu (entrepreneur). Tai ne iaip sau ekonominis mogus, kaip j vaizduoja neoklasikin ekonomika, o veikiau ekonominis antmogis Friedricho Nietzsches prasme. Antreprenerio funkcija reformuoti arba revoliucinti gamybos struktr naudojantis iradimu arba neimginta technologijos galimybe naujai prekei gaminti, arba nauju bdu gaminti sen prek, arba j gaminti panaudojant nauj aliav altin, arba sukuriant nauj rink produktams, reorganizuojant pramon ir t.t. (Schumpeter 1998 (1942): 148).140 M. Weberio racionalus kapitalistas ir neoklasikins ekonomins teorijos verslininkas siekia nurungti konkurentus emesnmis kainomis jau esamiems produktams arba geresne j kokybe, o J. A. Schumpeterio verslininkas antrepreneris pasilydamas vartotojui visikai naujus produktus, sukurdamas jiems rink ir kuriam laikui gydamas joje monopolisto padt. Ta padtis laikina, nes dideli pelnai nauj produkt rinkose pritraukia naujas gamybos akas maiau inovatyvius verslininkus. Ekonominis pakilimas sustiprina verslinink polink rizikuoti. Matydami, kaip aplinkui j konkurentai udirba didelius pinigus, investuodami naujo paklausaus produkto gamyb, sukrunta netgi atsargieji
140
Vertimas pataisytas. Z. Norkus.
VI DALIS
505
tradicionalistai. Jie ima kreditus gamybai plsti arba atnaujinti. Tai sukelia perprodukcijos krizes ir recesijas, kuri metu atsargs pasidaro netgi avantiristai, o kredit negauna netgi tokie verslo projektai, kuri perspektyvumas pakilimo slygomis jokiam bankui nebt kls n menkiausios abejons. Utat vyksta blogiau dirbani moni atranka ilieka tik tos, kurios laiku padar optimalius sprendimus, utikrinanius j gyvybingum ir recesijos slygomis. Austr ekonomistas ir sociologas apibendrino iuos ekonomikos raidos bruous, kuriuos jai suteikia ekonomini antmogi veiksmai, krybiko naikinimo terminu (1998 (1942): 93). Ne vis gamybini pajgum panaudojim bei efektyv esam itekli paskirstym, bet sugebjim utikrinti ekonomikos vystymsi kokybin jos atsinaujinim, kur reikia skirti nuo paprasto kiekybinio jos augimo austr ekonomistas laik pagrindiniu kapitalizmo, kaip ekonomins sistemos, privalumu. Tok vystymsi lemia vis pirma nauj mokslo atradim pritaikymas, i principo nauj technologij sukrimas ir diegimas. Tokios naujovs pakeiia ekonomikos struktr, nes moraliai pasendina ir padaro nebekonkurencingas esamas mones ir itisas pramons akas, padaro nebereikalingas itisas profesijas. Pavyzdiui, personalini kompiuteri atsiradimas sunaikino raomj mainli pramon bei spaustuvininko rinkjo profesij. Dl tokio vystymosi dalis esam gamybini pajgum yra ne panaudojami, bet sunaikinami, net jeigu jie yra nauji fizine prasme, ir jais galima gaminti reikaling monms produkcij. Svarbi tik ekonomin reikalo pus: technologini proveri staiga pasendinta ranga yra pasmerkta, nes ja gaminama produkcija nebeturi paklausos arba negali konkuruoti su moni, naudojani naujas technologijas, produktais. Todl nauja fizine prasme gamybos ranga staiga gali tapti verta tik tiek, kiek u j galima gauti kaip u metalo lau. Neoklasikins ekonomikos, kuri ekonominius reikinius analizuoja dalins ar visuotins ekonomins pusiausvyros slyg poiriu, trkumu J. A. Schumpeteris laik statik poir, kai ekonominis racionalumas tapatinamas su efektyviu itekli panaudojimu esamiems vartotoj norams patenkinti. Austr ekonomistas pabria, kad inovatyvs verslininkai (antrepreneriai), sukurdami naujus produktus, sukuria ir vartotoj paklaus jiems priversdami vartotojus pamirti savo senuosius norus. J. A. Schumpeteris naujai pavelg ir stambias verslo korporacijas, uimanias monopolin padt rinkose, kuri ikilim ne vien marksistai laik kapitalizmo krizs apraikomis. Jis teig, kad didels firmos yra inovatyvesns u maas ir kad inovacij daniau pasitaiko tose pramons akose, kurios yra monopolins arba oligopolins, palyginus su tomis, kuriose veikia daug smulki firm slygomis, artimomis tobulai konkurencijai: kai n vienas i rinkos veikj negali paveikti kain ir kit ribojani slyg (1998 (1942): 101105, 110111, 117122). Taip yra todl, kad tik didels firmos, gaunanius monopolinius pelnus, turi pakankamai itekli finansuoti tyrimus, kurie gali vesti technologinius proverius, bei prisiimti tas ilaidas bei rizik, su kuria susijs tikrai nauj produkt diegimas rinkoje.
506
Jis nurodo ir kitus pozityvius padarinius tos laikinos monopolins padties, kuri usitikrina verslininkai antrepreneriai, sukurdami didiules privaias verslo imperijas. Didjant stambi verslo korporacij vaidmeniui, vyksta inovacijos institucionalizacija, nes jos kuria mokslini tyrim ir eksperimentins pltros skyrius, kuri udavinys yra naujovi paiekos ir diegimas. Inovacija i pavieni verslo heroj, veikiani savo rizika ir atsakomybe, misijos pavirsta vadybinink-biurokrat valdoma stambiojo verslo funkcija. Dl to ekonominio aktyvumo cikl amplitud gali sumati: kai rinkas kontroliuoja stambios korporacijos, institucionalizuotos inovacijos dka sugebanios isaugoti technologin lyderyst, jas sunkiau siskverbti konkurentams mgdiotojams, kuri veiksmai gal gale sukelia perprodukcijos kriz. J. A. Schumpeterio poiriu, joki grynai ekonomini prieasi, dl kuri kapitalizmas turt lugti, nra. Vis dlto jo transformacij socialistin (valstybin-planin) kio sistem austr ekonomistas laik neivengiama dl kultrini bei politini prieasi: dl kapitalizmo paeidiamumo moraliniais argumentais bei dl valstybs vaidmens didjimo demokratinio politinio proceso slygomis. Lenktyniaudami dl rinkj bals, politikai pleia valstybs teikiam viej paslaug pasil. Bet dl to reikia didinti mokesius. Kadangi rinkjai prieinasi mokesi padidinimui, politikai t pasil finansuoja infliacins pinig politikos priemonmis bei didindami valstybs skol. Infliacija griauna tradicines buruazines vertybes (vis pirma, diskredituoja taupumo doryb) ir pleia elektorat, iml socialistinei propagandai (Schumpeter 1998 (1942): 335346). J. A. Schumpeteris kur kas optimistikiau u M. Weber vertino socialistins (valstybinsplanins) ekonomikos galimybes egzistuoti ir utikrinti ekonomikos paang. M. Weberis buvo links sutikti su daugeliu ankstyvojo planins ekonomikos kritiko Ludwigo Miseso argument (Mises 1922; Degutis 1998: 253263). Skirtingai nuo L. Miseso, M. Weberis neneig, kad planin ekonomika gali egzistuoti ir augti bei vystytis, apsiribodamas teiginiu, kad formalaus racionalumo (ekonominio efektyvumo) tokioje ekonomikoje bsi maiau negu kapitalistinje. Socializmas, pagrstas planine ekonomika, galsis pranokti kapitalizm tik materialiu racionalumu ekonomikos veikimas atitiksis socialistams svarbius materialius etinius postulatus (pavyzdiui, utikrinsis didesn pajam ir gerovs lygyb), kurie paiam M. Weberiui atrod nepriimtini, nes jis man, kad j nemanoma gyvendinti nepaaukojus tradicini liberalij vertybi (Weber 1976 (1922): 45, 5658). Panaios buvo ir J. A. Schumpeterio vertybins nuostatos. Taiau jis, skirtingai nuo 1920 m. mirusio M. Weberio, buvo stalinins industrializacijos amininkas, kurios realius, nors komunistins propagandos ir smarkiai perdtus (kartu nuslepiant j kain), laimjimus jis drauge su daugeliu aminink laik planinio kio gyvybingumo rodymu. nemalon fakt pripainti jis reikalavo ir i t, kurie (kaip ir jis pats) buvo pasireng iki paskutinij kovoti prie socialistus ir socializm dl kitokios gero gyvenimo sampratos. Jis nevelg joki principini klii, kodl tos institucionalizuotos inovacijos,
VI DALIS
507
kuri jau kapitalizmo slygomis vykdo ne pavieni verslinink antrepreneri, bet vadybinink valdomos stambios korporacijos, socializmo slygomis negalt tsti valstybini moni funkcionieriai. Gyventi tokioje santvarkoje, kurioje visi yra valstybs tarnautojai, gali bti atgrasu mogui, kuris, gims ir iaukltas (socializuotas) nesocialistinje visuomenje, vertina tas laisves, kurias kapitalizmo slygomis utikrina udirbta arba paveldta privati nuosavyb (pavyzdiui, laisv nedirbti ir tiesiog diaugtis gyvenimu eikvojant turim turt). Taiau dl socialistins ekonomikos pajgumo utikrinti ekonomikos vystymsi bei patenkinti moki kasdienio vartojimo preki paklaus J. A. Schumpeteris neabejojo.
16.5.
Karlas Polanyi ir Johnas Maynardas Keynes: laisvos rinkos kapitalizmas utopija ar antiutopija?
Aptartosios kapitalizmo teorijos irykina du jo, kaip ekonomins sistemos, privalumus: (1) gebjim efektyviai paskirstyti iteklius ir (2) utikrinti kio (kiekybin) augim ir (kokybin) vystymsi. Bet kartu kapitalizmas tokia santvarka, kuri niekada nestokojo ir niekada nestokos kritik. Daniausiai besikartojantys ios kritikos leitmotyvai yra inaudojimas, ciklikas ekonomins raidos pobdis, nedarbas bei jo slygojamas skurdas, nelygus pajam paskirstymas. Nuo kapitalizmo kritik vertybi priklauso, kokia tvarka ivardijamos ios kapitalizmo ydos ir (ar kaip) tas yd sraas pratsiamas. Danai sra traukiamas susvetimjimas, kultrinio gyvenimo komercializacija bei vartotojikumas, pasireikiantis gero gyvenimo tapatinimu su vartojimo maksimizacija. ie kapitalizmo kritikos motyvai garsiausiai skamba jo sklandios raidos laikais. Kai kapitalistin augimo maina usikerta, kultrin kapitalizmo kritik nustelbia ekonomin. Taiau bene daugiausia kritikos kapitalizmas susilauk u savo negebjim utikrinti socialin saugum. i kapitalizmo yda yra jo, kaip krybiko griovimo proceso, utikrinanio spari gamybini jg pltr, privalum ivirkioji pus. Technologin paanga lemia spari kio struktrin kait, o kartu sunaikina udarbio ir pragyvenimo galimybes itisoms profesijoms. Kita kapitalizmui kaip ekonominei sistemai bding socialini rizik grup kyla i ciklikos dinamikos, kuri reikia ir darbo jgos paklausos svyravim. Ekonominio nuosmukio tarpsniais dalis samdom darbuotoj lieka be darbo umokesio, taigi ir be pragyvenimo altini. Smukus aldytuv paklausai, jie gali gulti sandlyje iki tol, kol prasids ekonomikos pagyvjimas ir pakils kainos. Perteklins braks ar kiti greitai gendantys produktai gali bti iparduoti smarkiai sumainus kain, nors tai ir reikt nuostolius jos gamintojui ar pardavjui. Nei viena, nei kita ieitis netinka nebepaklausiai darbo jgai. Darbo jga yra tokia prek, kuri genda ir degraduoja nevartojama, ir ji negali bti igelbta nuo sugedimo parsisamdant u maesn darbo umokest, nes tas umokestis gali bti nepakankamas pragyventi, ilaikyti vaikus ir nedarbingus eimos narius. Net jeigu jo pakanka nemirti i
508
bado, jo gali nepakakti utikrinti pragyvenim, atitinkant bent minimalius iuolaikinse visuomense priimtus standartus: nealkti, pajgti be gdos priimti sveius, rodytis vieoje vietoje, bti ratingam (iais laikais ir naudotis kompiuteriu) ir pan. (Sen 1998 (1984)). Mintosios socialins rizikos yra naujos ir bdingos tik kapitalizmui, nes jos kyla i darbo jgos suprekinimo, kai darbo umokestis tampa vieninteliu pajam altiniu, o civilini teisi sulyginimas visiems suaugusiems gyventojams suteikia ne tik vienodas teises (nors ir ne vienodas galimybes) siekti vertikalaus mobilumo per konkurencij rinkoje, bet ir ukrauna vienod atsakomyb u savo likim neskms atveju. Gyvenimas ikikapitalistinse visuomense buvo kur kas skurdesnis ir vargingesnis. Kaip ir kapitalizmo slygomis, jose mons susidr su tokiomis visiems laikams bdingomis gyvenimo rizikomis, kuri altinis yra darbingumo praradimas dl senatvs, liga ir negal, sutuoktinio ar maitintojo praradimas, vienia motinyst ar tvyst. Taiau atskiro gamintojo gerov ikikapitalistinse ekonominse sistemose labiau priklaus ne nuo rinkos konjuktros svyravim, bet nuo oro slyg, nes didij gyventoj dal sudar valstieiai, gamin sau. Taip pat ir kapitalistinse ekonomikose j suprekinimo masto apytikriu rodikliu galima laikyti smulki ems kio produkcijos gamintoj dal i bendro gyventoj skaiiaus (Esping-Andersen 1990: 89). Nuo bado nederliaus atveju ar nuo k tik sumint tradicini individuali gyvenimo rizik ikikapitalistinse ekonominse sistemose apsaugodavo ekonomini ryi formos, pagrstos abipusikumo ir perskirstymo principais, kuriuos savo originalioje kapitalizmo kaip ekonomins sistemos analizje aptaria inomas ekonomins antropologijos teoretikas Karlas Polanyi (18861964). Rinkos main santykiai yra sudalykinti: kiekvienas gali ir turi galvoti tik apie savo naudos maksimizavim gauti kuo daugiau naudos kuo maesniais katais. O paslaug ir daikt mainai pagal abipusikumo ir perskirstymo principus yra rminti tam tikrus socialinius santykius, suasmeninti, paversti tik atskiru platesni mogik santyki, kuri neisemia dalykikas ekonomins naudos siekimas, aspektu. Abipusikumo princip rykiausiai reprezentuoja ikimoderniose visuomense plaiai paplitusios keitimosi dovanomis, gimini bei kaimyn solidarumo (talk, beprocentini paskol nelaims atveju) praktikos, kai mons keiiasi paslaugomis ir daiktais pagal paprotines tradicijas, o ne perka u pinigus, siekdami kuo daugiau gauti u kuo maesn kain (Polanyi 2002 (1944): 5556)). Siekdami usitikrinti soi senatv, mons stengsi usiauginti kuo daugiau vaik ir kuo geriau juos iauklti. Svarb vaidmen atliko banyia ir religins bendruomens, o taip pat cechai, gildijos ir kitokios korporacins luomins institucijos, upildanios eimos paliktas socialins gerovs palaikymo spragas. Nordami sulaukti paramos gaisro, nederliaus, ligos atveju mons palaik plaius ir glaudius giminysts ryius, io savo socialinio kapitalo palaikym investuodavo itin didel savo itekli dal. Tokio rianio socialinio kapitalo prisodrintas vietines visuomenes vokiei sociologas Ferdinandas Tnniesas pavadino bendruomenmis (Gemeinschaft), skirdamas jas nuo atomistini ir individualistini iuolaikini visuomeni (Gesellschaft) (Tnnies 1957 (1887).
VI DALIS
509
Perskirstymo princip rykiausiai reprezentuoja verg, kolon, baudiaunink, klient duokls ir prievols savo ponams bei patronams, su kuriais juos sieja asmenins priklausomybs ryiai. Marksistiniu poiriu, tai yra tiesiog vairios neekonomine prievarta pagrstos inaudojimo formos, kurias kapitalistinje visuomenje pakeiia labiau umaskuotas, tik teorins analizs (pagrstos darbine verts teorija) priemonmis atskleidiamas laisvai samdomos darbo jgos inaudojimas. K. Polanyi pabria, kad duokls ir nemokamas darbas ponams bei patronams yra tik viena i santyki pus. Kita yra pon ir patron pareiga ir atsakomyb u asmenikai nuo j priklausom moni gerov. Ta pareiga ir atsakomyb reikia pon ir patron teis kitis priklausom moni asmenin gyvenim, bausti juos fizinmis bausmmis, taiau kartu ir leidia priklausomiesiems prayti i pono ar patrono pagalbos. Auktas socialinis statusas ikikapitalistinse visuomense udeda dosnumo prievol, kuriai vykdyti to statuso turtojas ir panaudoja didij prievolmis ir duoklmis gyjam itekli dal. Tokiu bdu vyksta itekli perskirstymas, kuris apima ir likimo nuskriaustj minimali poreiki patenkinim (Polanyi 2002 (1944): 5556). Tradicins apsaugos nuo gyvenimo rizik formos nustojo patenkinamai veikti sibgjus didiajai transformacijai. Taip K. Polanyi vadina XVIIIXIX a. vykusius persipynusius nacionalini valstybi ir rinkos visuomeni formavimosi procesus, kuri varikliu jis laiko liberali, vietjik vis moni lygybs ir laisvs ideologij. Skirtingai nuo ekonominio liberalizmo teoretik, K. Polanyi neman, kad rinkos mainai yra natrali socialin tvarka, kuri savaime susikuria ir isprendia visas ekonomines ir socialines problemas, jeigu tik netrukdo dirbtinis valstybs valdios sikiimas. Prieingai, laisva rinka yra ne natrali, bet dirbtin ekonomins organizacijos forma, kurios sukrimui bei veikimui utikrinti btina stipri valstyb (Polanyi 2002 (1944): 7684). Jis teig, kad pirmj nacionalini rink, imli ir erdvi masinei fabrikinei gamybai, atsiradimas buvo kryptingos ir atkaklios valstybs politikos, kuria buvo naikinamos lokalines rinkas viena nuo kitos skyrusios vietins privilegijos, rezultatas, o paties rinkos savireguliacijos mechanizmo veikimas yra priklausomas nuo kryptingos valstybs ekonomins politikos, kurios pagrindinis tikslas iki pat 19291933 met buvo vadinamojo aukso standarto palaikymas. Plats, sofistikuoti rinkos mainai nemanomi be tokios pinigins sistemos, kurios veikim gali utikrinti tik valstyb, o tiksliau valstybi tarptautin sistema, nes prieingu atveju kapitalizmui keblu perengti vienos alies sienas (Polanyi 2002 (1944): 7684, 143150). Aukso standarto politik vykdani ali apyvartoje cirkuliuodavo tiek popieriniai, tiek auksiniai pinigai (monetos), o centrinis bankas laisvai keisdavo bet kok savo alies popierini pinig kiek j nominale nurodyt tauriojo metalo kiek. apyvart jis negaljo ileisti daugiau pinig, negu turjo aukso atsarg, o joms kaupti valstyb turjo skirti dal biudeto plauk. Negaldamos pinig emisija finansuoti savo ilaid, valstybs buvo
510
priverstos riboti jas. Aukso standarto politikos besilaikani valstybi ekonomika kentjo nuo defliacijos dl pinig stygiaus gamybai pleiantis kainos ne kildavo, bet smukdavo. Aukso standarto politika vert subalansuoti valstybs biudet (kad ilaidos neviryt pajam), taiau kartu labai apribojo valstybi galimybes sprsti socialin klausim. Taip XIX amiaus teoretikai pavadino kompleks socialini problem, kurios ikilo atsiradus rinkos visuomenei: joje mons gali gyti pragyvenimo priemoni tik per rinkos mainus, todl tampa nauj socialini rizik, kuri altinis yra ios visuomens technologinis dinamizmas bei cikliki ekonominio aktyvumo svyravimai, aukomis. K. Polanyi nuomone, paioje rinkos visuomens (kaip pilnos tobulai konkurencing rink sistemos) svokoje slyps prietaravimas, nes savireguliuojamieji rinkos mainai ess toks socialins koordinacijos mechanizmas, kuris naikina pat socialum. Jeigu bt leista, kad rinkos mechanizmas vienintelis valdyt moni likimus ir j aplink, netgi tai, kokios ir kiek jie turi perkamosios galios, tai galiausiai sukelt visuomens suirim. <...> Netek apsaugins kultrini institucij udangos, mons us nuo tokio socialinio apsinuoginimo, jie mirs kaip atraus socialinio pairimo aukos nuo yd, perversij, nusikaltim ir bado. Gamta sugr prie savo pirmapradi element, gyvenviets ir kaimai ituts, ups bus utertos, kariniam saugumui kils pavojus, o galia gaminti maisto produktus ir gauti aliav sunaikinta (Polanyi 2002 (1944): 81). iais visuomens egzistavimui keliamais rinkos pavojais K. Polanyi aikino opozicini liberalizmui socialini-politini sjdi socializmo (kurio radikali ataka yra komunizmas), krikionikosios demokratijos, faizmo ikilim. Bendras j bruoas yra reikalavimas pripainti socialines teises visateisiams valstybs pilieiams. T teisi minimumas reikia teis gyventi ir tiems, kurie pralaimi rinkos konkurencijoje arba neturi pasilyti rinkoje nieko paklausaus. Nusilpus arba lugus tradicinms socialins gerovs institucijoms, dauguma i sjdi alinink socialinio saugumo utikrinimo funkcij priskyr valstybei. Ji turjo panaudoti mokesi sistem tam perskirstymui, kurio tradicins gerovs institucijos nebevykd. Kiti pasisak u toki naujai atsiradusi socialins gerovs institucij, kaip profesins sjungos, teisi pltim. Darbinink organizavimasis turjo ilyginti t nepalank darbui derybins galios santyk, kuris laisvos konkurencins rinkos slygomis dl didesnio kapitalo mobilumo ir didesns darbdavi koncentracijos (darbdavi daugiau negu darbo iekani darbinink, o kai kurie darbdaviai gali bti lokaliniai monopolistai, diktuojantys savo slygas) paprastai susiklosto kapitalo naudai. Liberalai laik socialin klausim nepakankamo rink isipltojimo bei kapitalistins rinkos kultros stygiaus reikalu. Rinkos santyki pltra sukurianti ir ypatingas komercines apsaugos nuo tradicini ir nauj socialini gyvenimo rizik formas rizik rinkas, kuriose veikia privatus draudimo verslas. Besirpinantys savo gerove pilieiai gali apsidrausti ir nuo tradicini, ir nuo nauj socialini rizik, sudarydami su draudimo kompanijomis pai vairiausi ri draudimo sutartis, o taip pat tiesiog taupyti juo-
VI DALIS
511
dai dienai. Taigi reikia kuo daugiau dirbti, kuo daugiau taupyti ir i anksto planuoti savo gyvenim imokti gyventi pagal protestantikosios darbo etikos reikalavimus, kaip jie pavaizduoti garsiajame M. Weberio veikale (Weber 1997 (1905)). Tokios protestantikos dorybs ir sudaro erd tos kapitalistins rinkos kultros, kurios stinga paternalistins globos besiilgintiems vakarykiams kaimieiams, dar nepratusiems prie rinkos visuomens autonomijos ir laisvs, kurios ivirkia pus yra atsakomyb u visas savo veiksm (taip pat ir neapdairiai laiku nepadaryt) pasekmes. Viena i tokio neatsakingumo raikos sfer XIX amiaus liberalai laik prokreacin elges: individai, kurie nra socializuoti kapitalistins rinkos kultros dvasia, sudaro eimas ir gimdo vaikus nesukaup tam reikiam itekli. Dl tokio gyvuliko elgesio moni gimins likim tebelemis brit ekonomisto Th. R. Malthuso suformuluotas absoliutaus gyventoj pertekliaus dsnis, pagal kur kiekvienai gyvn riai yra bdingas polinkis gausti geometrine progresija. Tok gyvulik moraliai palaid skurdi dauginims, dl kurio gyventoj skaiius auga spariau u pragyvenimo priemoni gamybos augim, XIX amiaus liberalai laik svarbiausia ir kapitalistinje rinkos ekonomikoje iliekanio nedarbo ir skurdo prieastimi (Polanyi 2002 (1944): 123135). Kita ne maiau svarbia nedarbo ir skurdo prieastimi jie laik profesini sjung veikl bei stiprjani socialist partij ir socialistini idj apskritai tak. Dl to priimami statymai, reguliuojantys darbo laik, reglamentuojantys darbinink atleidim bei pareigojantys darbdavius mokti socialinio draudimo mokas. Liberali ekonomist poiriu, tokiu bdu esanti ikreipiama darbo jgos rinka suvaromas darbo jgos, kaip gamybos veiksnio, mobilumas. Susivienij profesines sjungas ir streikuojantys, kai tik darbdaviai siekia sumainti darbo umokest iki j darbo jgos rinkos verts, darbininkai kolektyviai monopolizuoja turimas darbo vietas ir neleidia gauti darbo pasirengusiems dirbti u maesn darbo umokest savo klass draugams. Dl to negali bti panaudotas visas kapitalas btent ta jo dalis, kurios investavimas bt pelningas darbo jgos kainai smukus iki to dydio, koks jis bt visikai laisvoje ir tobulai konkurencingoje rinkoje. Taip kairij partij veikla trukdo pasiekti makroekonomin pusiausvyr toki visuomens bkl, kurioje efektyviai inaudojami visi itekliai, visi jos gamybiniai pajgumai ir darbinama visa norinti dirbti darbo jga. Silpna (dl nepakankamai isivysiusios rinkos kultros ir dl valstybs pastang paiai utikrinti socialin saugum) komercini draudimo kompanij teikiam paslaug paklausa trukdo atsirasti naujoms rizik rinkoms. J pltra leist isprsti socialins apsaugos ne tik nuo tradicini gyvenimo rizik, bet ir nuo nauj, kapitalistins rinkos ekonomikos sukurt, gyvenimo rizik problem paiai kapitalistinei rinkos ekonomikai savitomis priemonmis. Taip pagaliau neoklasikinis tobulos rinkos visuomens modelis virst tikrove. Didiosios isivysiusi kapitalistini ali galios elito dalies tikjimas iais kapitalistins rinkos ekonomikos neskmi aikinimais palo per 19291933 met didij pasaulin ekonomin kriz, ekonomikai sulugdiusi (masikai bankrutuojant bankams) plaius
512
sluoksnius, kuri darbo etika bei noras dirbti nekl n maiausi abejoni. 1931 m., Anglijos bankui sustabdius svaro sterling keitim auks, galutinai lugo ir aukso standartas, kuris ligi tol buvo liberaliosios ekonomins politikos kelrod vaigd, nes orientacija j reik, kad i keturi tradicini ekonomins politikos prioritet ((1) subalansuotas biudetas, (2) infliacijos minimizavimas, (3) nedarbo mainimas ir (4) stabilaus bei tolygaus ekonomikos augimo utikrinimas) pirmenyb teikiama pirmiems dviems. Nauj neoklasikins teorijos variant, kuris sulauk itin plataus demokratini Vakar ali (vis pirma, anglosaks ir skandinav) politinio ir intelektualinio elito pripainimo, ipltojo garsus brit ekonomistas J. M. Keynesas (18831946) 1936 m. ijusioje knygoje Bendroji uimtumo, procento ir pinig teorija (Keynes 1936). iame veikale jis pateikia makroekonomin model, kur galima kvalifikuoti kaip neoklasikin laisvos ir tobulai konkurencingos rinkos ekonomikos antiutopij. Jis vaizduoja, kaip ir kodl ekonomika, kuri (kaip ir senajame neoklasikiniame tobulos rinkos ekonomikos modelyje) sudaro tobulai konkurencing laisv rink sistema, gravituoja link tokios pusiausvyros bkls, kai nepanaudojamas visas kapitalas ir visa darbo jga. Tok rezultat J. M. Keynesas gavo pakeits kai kurias neoklasikins ekonomikos prielaidas, kuriomis nusakomos ekonominio mogaus (homo oeconomicus) savybs. J. M. Keynesas teig, kad rinkos santyki dalyviai daro tam tikr sisteming kognityvini klaid arba turi tam tikr specifini pirmenybi (preferencij), kuri buvim ignoruoja tobulos rinkos ekonomikos modelis. Svarbiausia i j yra likvidumo preferencija kapitalo savininkai yra link j ne investuoti, o turti likvidia, t.y. pinig, forma. Prieingai negu teig klasikiniai kapitalizmo teoretikai, rinka nra toks moni ekonomini veiksm koordinavimo bdas, kuris be kitoki koordinavimo priemoni pagalbos utikrint efektyv visuomens, pagrstos giliu ir plaiu darbo pasidalijimu, itekli panaudojim. Visikai laisva ir tobulai konkurencinga rinka yra antiutopija, nes tokiai rinkai yra bdingos sistemingos neskms ji nra pajgi inaudoti vis gamybin potencial ir utikrinti stabil, tolyd, ekonomini recesij nepertraukiam kio augim. Neoklasikiniai ekonomistai iki J. M. Keyneso (ir iuolaikiniai neoliberalieji jo kritikai) rinkos neskmes aikina rink neisipltojimu (tam tikro tipo itekliai dar nra rinkos main objektas), dl monopolij ir oligopolij nepakankama konkurencija, o taip pat tais rinkos ikraipymais, kuriuos sukelia valstybs kiimasis. J. M. Keynesas teig, kad ir visikai atitinkanti neoklasikin tobulos konkurencijos ideal ekonomika nra pajgi utikrinti efektyv itekli panaudojim ir negali veikti kartkartmis neustrigdama ekonominio aktyvumo cikl recesinse fazse. Paalinti iuos laisvos rinkos ekonomikos trkumus galima tik valstybiniu jos reguliavimu, kuris j i laisvos paveria reguliuojama arba socialine, o kapitalizm padaro gerovs kapitalizmu. Laisvos konkurencijos kapitalizmas nra socialin rinkos ekonomika arba gerovs kapitalizmas dl to, kad nepajgdamas panaudoti vis esam gamybini pajgum, jis pasmerkia dal visuomens nari skurdui ir nedarbui. Btent nedarbo sumainim
VI DALIS
513
J. M. Keynesas laik svarbiausiu ekonomins politikos prioritetu, infliacij ir ypa biudeto deficito nebuvim nukeldamas jos prioritet srao pabaig. Jis teig, kad nedarb galima sumainti monetarins ir fiskalins politikos priemonmis skatinant paklaus, kai ekonomika yra recesijos bklje arba toki krypsta, ir j slopinant, kai ji igyvena bum. Brit ekonomistas rodinjo, kad dl vadinamojo multiplikatoriaus efekto (paklausa kuria nauj paklaus) palyginti nedideli valstybs intervencij gali pakakti ekonomikos nuosmukiui sustabdyti arba j ivesti i sstingio bkls, pavyzdiui, sumainti centrinio banko paskol procent, investuoti vieuosius darbus ir nutiesti kelius. J. M. Keynesas rodinjo, kad jeigu tai bt daroma aldius darbo umokest, tokios priemons infliacijos nesukelt. Tiesa, tokiu bdu stimuliuojant ekonomik, nemanomas nedeficitinis biudetas. Taiau jis laik biudeto deficit priimtinu, jeigu vyriausybei pakanka politins valios likviduoti valstybs skol ekonominio bumo metu padidinus mokesius. iuo klausimu jo rekomendacijos buvo visikai prieingos toms, kurias teik neoliberalieji laisvos rinkos apologetai, ragin ekonominio pakilimo situacij inaudoti mokesiams sumainti. J. M. Keyneso idjos itin greito populiarumo susilauk todl, kad jos suteik intelektualin pagrind ekonomins politikos priemonms, kuri politini aplinkybi spaudiamos vyriausybs griebsi dar iki jo knygos pasirodymo. Taikydamos tas priemones, jos danai nueidavo kur kas toliau, negu rekomendavo brit ekonomistas. Tokia buvo JAV 1932 m. prezidentu irinkto Franklino Delano Roosevelto Naujojo kurso (New Deal) bei Liaudies fronto vyriausybs Pranczijoje (193638 metais) politika. Stichiki keinsininkai buvo ir nacistai Vokietijoje (Abelshauser 2004: 5759). Taiau apskritai pamus, tokios politikos pirmiausia imdavosi kairiosios partijos, reaguodamos savo elektorato, kurio branduol sudar nuo nedarbo itin nukentj darbininkai, nuotaikas. Deiniosioms partijoms (skaitant tas, kurios anksiau daugiau ar maiau nuosekliai vykd liberalij ekonomin politik) beliko sekti j pavyzdiu, nes prieinimasis gerovs kapitalizmo krimui atrod ir politikai pavojingas, nes didino plaij masi imlum komunistinei propagandai, kuri sil radikaliai isprsti visas socialines problemas sekant Soviet Sjungos pavyzdiu. Antrojo pasaulinio karo metais smurtas ir prievarta buvo tap milijon moni kasdienybe, todl liberalams brangi civilini mogaus teisi paeidimai daugeliui neatrod nepriimtina kaina u greit ir radikal materialini pokario met nepritekli paalinim, adam planins kio sistemos alinink. Plaij masi kairiosios radikalizacijos, kuri buvo ypa didel tose alyse, kur komunistai Antrojo pasaulinio karo metais steng gyti kankini ir tikrj patriot aureol (vis pirma Italijoje ir Pranczijoje), slygomis J. M. Keyneso idjomis legitimuojamai ekonominei politikai alternatyvos nebuvo. Palankias slygas gerovs kapitalizmo idjai gyvendinti sudar ir Antrojo pasaulinio karo metais nepaprastai sustiprj Vakar ali valstybi administraciniai pajgumai, kurie buvo ipltoti ekonomikai mobilizuoti totalinio karo reikmms, o taip pat smarkiai padidj valstybs finansiniai itekliai. Karo metais labai iaug mokesiai po karo jau nebuvo sumainti iki priekarinio lygio.
514
Tie pajgumai bei itekliai buvo panaudojami ne vien greitai padidinti karo technikos gamyb, bet ir patenkinti bent jau minimalias plaij masi kasdienio vartojimo reikmes. Po karo valstyb negaljo kratytis prievols rpintis nalmis, nalaiiais, karo invalidais, perkeltaisiais asmenimis, karo veteranais ir kitais asmenimis, kurie dl karo met auk ir nepritekli laik save nusipelniusiais valstybs dmesio ir globos. Sukrus atitinkamas tarnybas, buvo technikai nesunku iplsti asmen, kurie galjo pretenduoti valstybs glob, rat. Tiesa, tokio ekonominio gyvenimo suvalstybinimo epizod bta ir anksiau. Dar V. Leninas kaizerins Vokietijos karo ekonomikos organizacij laik pavyzdiu ir prototipu, kaip turt bti organizuota planin socialistin ekonomika. Taiau po Pirmojo pasaulinio karo valstybinis ekonomikos reguliavimo aparatas buvo demontuotas, o nuo karo veiksm nukentjusi srii (palyginti nedideli) atstatymas vyko daugiausiai privaios iniciatyvos dka. Po Antrojo pasaulinio karo ir nugaltoj, ir pralaimjusij alyse karo metu sukurti valstybs administraciniai pajgumai bei fiskaliniai itekliai buvo plaiai naudojami taikaus atstatymo ir rekonstrukcijos reikalams. Didiojoje Britanijoje ir Pranczijoje netgi buvo nacionalizuoti energetikos, transporto, kalnakasybos ir kit pramons ak objektai, kad j nusidvj ar moraliai pasen karo metais gamybiniai rengimai bt atnaujinti valstybs lomis. Valstyb nacionalizuodavo pirmiausia tas mones, kurioms grs bankrotas, o j darbininkams nedarbas, ir skirdavo subsidijas j gyvybingumui palaikyti arba kapitalui atnaujinti. Visa tai jau ijo toli u J. M. Keyneso, kuris nebuvo nacionalizacijos alininkas, rekomendacij rib.
17
skyrius
Fordistinio kapitalizmo ikilimas ir nuosmukis

17.1.
Fordistinis kapitalizmas ir jo gerovs reimai
Gerovs kapitalizmo aukso amius, prasidjs po Antrojo pasaulinio karo, tssi iki atuntojo deimtmeio pradios. Simboline io amiaus pabaiga galima laikyti 1973 m., kai po ketvirtojo arab-Izraelio karo susikrs naft eksportuojani ali kartelis smarkiai pakl naftos kainas. Taiau jo krizs poymiai pradjo rykti jau io naftos oko ivakarse, kai pradjo griti tarptautin finansin sistema, inoma Bretton Woodso sistemos pavadinimu. Ji buvo pavadinta JAV New Hampshiro valstijos miestelio, kur 1944 m. ruden susirink antihitlerins koalicijos ali (iskyrus Soviet Sjung) atstovai pasira susitarimus, kuriais buvo kurtas Tarptautinis valiutos fondas bei Pasaulio bankas, o taip pat nustatyta tarptautini atsiskaitym tvarka, vardu (r. Eichengreen 1996: 93135). Tos tvarkos kertinis stulpas buvo JAV vyriausybs sipareigojimas fiksuotu kursu JAV doler laisvai keisti auks, tuo tarpu kai kitos sistemos dalyvs galjo, priklausomai nuo nacionalins ekonomikos bkls, reguliuoti santyk, kuriuo nacionalins valiutos buvo keiiamos doler. ali, sijungusi Bretton Woodso sistem, vyriausybms nauja tvarka rankas dav galingus makroekonomins kontrols instrumentus. Kartu su i Antrojo pasaulinio karo laik ilikusiais kapitalo judjimo apribojimais ji galino tvirtai kontroliuoti tarptautin kapitalo sraut judjim ir utikrino plai erdv vykdyti atskir nacionalin ekonomin politik, savo nuoira reguliuojant nacionalins rinkos parametrus. Kitaip sakant, ji sukr tokias institucines rinkos ekonomikos veikimo slygas, kurios utikrino J. M. Keyneso rekomenduotos aktyvios valstybs anticiklins ekonomins politikos veiksmingum. velgiant i platesns politins ekonomins perspektyvos, Bretton Woodso sistema pakeit darbo ir kapitalo derybins galios santykius darbo naudai ir leido labiausiai nuo kapitalizmo sukeliam socialini rizik nukenianioms gyventoj grupms panaudoti
516
savo balsus, kad vyriausybs vykdyt politik, kuria bt gyvendinamos piliei socialins teiss. Veikiant kapitalo judjimo kontrols sistemai, galimybi be dideli nuostoli perkelti gamyb alis, kuriose darbo jga buvo pigesn, maiau reikli darbo slygoms bei socialinms garantijoms, nebuvo. Kapitalistai, verslininkai, antrepreneriai negaljo diktuoti savo slyg darbo jgai, taiau turjo iekoti su ja kompromiso. Vakar tyrintojai, velgiantys pokario met kapitalizm per marksistins ekonomins sociologijos svok prizm, vadina j fordistiniu kapitalizmu. Jis suprantamas kaip tam tikra kapitalistins gamybos raidos faz, kuri apibria savitas kaupimo reimas bei reguliavimo bdas, utikrinantis iplstin kapitalistinio gamybos bdo reprodukcij. i svok nukal takingos Pranczijos ekonomins sociologijos ir politins ekonomijos krypties, inomos reguliavimo mokyklos pavadinimu, atstovai (r. Aglietta 2000 (1998); Boyer 1990; Boyer and Saillard 2002 (1995); Esser, Grg, Hirsch 1994; Fromm 2004). Fordizmu i kapitalizmo forma vadinama todl, kad jos pirmja kregde, o kartu ir paradigma bei prototipu galima laikyti t gamybos organizacijos ir darbo santyki form, kuri savo automobili fabrikuose dieg JAV milijardierius Henry Fordas (18631947), o taip pat jos slygotas darbinink gyvenimo bdo permainas. Jas aptar jau ital marksistas Antonio Gramsci (18911937), kurio darbus reguliacijos teoretikai laiko vienu i savo tyrim teorini altini. H. Fordas konvejerio iradjas. Konvejerinis gamybos organizacijos bdas leido masikai gaminti automobilius ir daugel kit technologikai sudting ilgalaikio vartojimo reikmen (radijo imtuvus, aldytuvus ir pan.), kurie ligi tol buvo tik nedaugeliui prieinamos prestiinio vartojimo preks. Smarkiai sumajus j kainoms, tokios vartojimo preks pasidar perkamos patiems darbininkams, o j vartojimas pakeit plaij masi kasdien buit. Ypating reikm turjo automobilizacija, atvrusi naujas urbanizacijos erdves atsirado priemiesi Amerika. Konvejerin gamybos organizacija leido gamyboje panaudoti maai kvalifikuot arba net visai nekvalifikuot darbo jg. H. Fordas tokiems darbininkams mokjo kur kas auktesn u minimal darbo umokest, taip skatindamas juos branginti savo darbo vietas ir paklusti grietai vidaus drausmei bei nesiprieinti teiloristini darbo organizacijos metod diegimui. ie metodai buvo pagrsti ergonomine bei darbininko judesi analize, siekiant rasti j optimal derin, o pat darbinink inaudoti kaip gyv robot. Konvejerin gamybos organizacija buvo ne kas kita, kaip teiloristini pavienio darbininko judesi racionalizacijos princip pritaikymas kolektyvinei gamybos organizacijai. O geriau apmokami darbininkai galjo utikrinti paklaus tiems vartojimo reikmenims, kuriuos jie patys ir gamino. Vis dlto H. Fordo socialinio darbo umokesio politika iki pat pokario met netgi JAV buvo veikiau iimtis, o ne taisykl. Dauguma jo gamybos metodus permusi korporacij tas galimybes, kurias konvejerin gamybos organizacija atveria maai kvalifikuotos darbo jgos panaudojimui, iki pat pokario laik inaudojo pelnui didinti, bet veng kelti darbo umokest. Reguliacijos teorijos poiriu, btent dl to, kad dl
VI DALIS
517
ltesnio (palyginus su pasila) paklausos augimo nesusiformavo pakankamai imli rinka ilgalaikio masinio vartojimo reikmenims, gaminamiems masins gamybos metodais, ir kilo didioji 19291933 met ekonomin kriz, kuri dl tos paios prieasties JAV baigsi ne nauju ekonominiu pakilimu, bet usitsusia depresija, pasibaigusia tik prasidjus Antrajam pasauliniam karui. U JAV rib fordistinis kapitalizmas iplito tik po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir egzistavo keli nacionalini variant pavidalu. ie nacionaliniai fordistinio kapitalizmo variantai yra iuo metu tebeegzistuojani kapitalizmo tip, detaliau aptariam kitame skyriuje, pirmtakai. Ibaigt fordistin kapitalizm apibria tam tikras kaupimo reimas ir tam tikras reguliavimo bdas. Skiriamieji fordistinio kaupimo reimo bruoai yra ie: (1) intensyvaus kapitalo kaupimo tipas; (2) paklausos reimas, kuriame dominuojantis paklausos pltimosi veiksnys yra darbo umokesio augimas; (3) ekonomin apyvarta, vykstanti daugiausia nacionalins ekonomikos rmuose. Intensyvaus kapitalo kaupimo tipas skiriasi nuo ekstensyvaus tuo, kad naujos investicijos nukreipiamos technologin gamybos atnaujinim, o gamyba auga didjanio darbo naumo dka, apginkluojant tok pat ar maesn gyvos darbo jgos kiek naesne technika, o ne tiesiog pleiant gamybinius pajgumus esamos technologijos pagrindu ir samdant nauj darbo jg (skaitant ir importin, t.y. imigrantus). Konkreiai tai reik didjani gamybos mechanizacij ir automatizacij. Orientuojamasi masin standartizuotos produkcijos gamyb, kuri leidia inaudoti masto gros efektus (mainti produkcijos savikain). Fordistinis paklausos reimas ypatingas tuo, kad paklausa, reikalinga pagamintos produkcijos realizacijai, yra utikrinama ne tik didjaniomis investicijomis (darbo umokesiui iliekant palyginti pastoviam), bet taip pat ir auganio darbo umokesio dka. Didesnio darbo naumo vaisiais lygiomis dalimis dalijasi darbas ir kapitalas, tuo tarpu kai ikifordistiniame kapitalizme j vis didesn dalis atitekdavo kapitalui, o realizacijos problema buvo sprendiama didinant investicijas, vadinasi, pleiant gamybos priemoni gamyb spariau u vartojimo preki gamyb. iuo atvilgiu ikifordistinio kapitalizmo praktika buvo panai sovietinio valstybinio socializmo ekonomin politik, kuri buvo pagrsta ekonomikos sektoriaus, gaminanio gamybos priemones, prioriteto principu. Btent naujo paklausos reimo dka fordistinis kapitalizmas tapo masinio vartojimo kapitalizmu, o isivysiusi Vakar ali visuomens gijo vartojimo visuomeni socialini fiziognomini bruo. Bdingi io paklausos reimo bruoai yra didjanios snaudos reklamai, vartojimo kredito ekspansija, revoliucionizuojanti plaij masi gyvenimo bd bei bdingus vidutinio j atstovo gyvenimo ciklo bruous. Ikifordistinio kapitalizmo bruoas industriniai konfliktai, kai nesutarianios dl darbo umokesio ir kit darbo slyg puss griebiasi toki spaudimo priemoni, kaip streikai ir lokautai. Ikifordistiniam kapitalizmui bdinga, kad darbdaviai kovodavo prie darbinink brimsi profesines sjungas, persekiodavo j narius ir aktyvistus. Fordistinio kapitalizmo
518
slygomis darbinink vienijims profesines sjungas skatina palanks j veiklai statymai. Vienijasi ir patys darbdaviai, o susitarimai dl darbo umokesio augimo ir darbo slyg sudaromi tarp darbdavi ir darbuotoj susivienijim. Bdinga fordistiniam kapitalizmui praktika yra kolektyvins darbo sutartys, o taip pat periodikai vykstanios derybos ir susitarimai dl darbo umokesio ne tik atskiros mons, bet ir visos pramons akos ar net nacionaliniu mastu, kai kaip treioji alis dalyvauja vyriausybs atstovai. Tiesa, toki nacionalini deryb ir susitarim praktika, pavadinta neokorporatizmu, sigaljo ne visose Vakar kapitalistinse alyse, bet tik tose, kurioms bdinga ta liberaliosios demokratijos atmaina, kuri anksiau aptarme kaip konsenso demokratij (r. 13.5). Maoritarins demokratijos alyse darbdavi ir profesini sjung santykiai liko konfliktiki. Tiems konfliktams sprsti profesines sjungos ia, kaip ir anksiau, danai griebdavosi streik, darbdaviai lokaut, tuo tarpu kai organizuoto, neokorporacinio kapitalizmo alyse, nei streik, nei lokaut (nei j slygot ekonomini nuostoli) beveik neliko. Toks pat netolygus buvo ir valstybs transformacijos i naktinio sargo gerovs valstyb procesas pokario aukso amiaus metais. Gerovs valstybs uuomazgos kai kuriose Vakar alyse egzistavo jau iki Pirmojo pasaulinio karo. Toliausiai iuo keliu buvo spjusi nueiti Vokietija, kur Otto Bismarckas, 1878 m. udrauds socialdemokrat partij, kartu inicijavo statymus, kuriais Vokietijoje anksiau u kitas alis buvo padti gerovs valstybs pagrindai. Jie numat privalom darbinink socialin draudim ligos ir darbingumo praradimo atvejais, o taip pat senatvs pensijas. Taiau ipltot pavidal gerovs valstyb gijo tik pokario metais, o ypa paskutiniuoju kapitalizmo aukso amiaus deimtmeiu, kai itin spariai augo isivysiusi kapitalistini ali ilaidos socialinms reikmms ir daugelyje ali tapo svarbiausia valstybs ilaid eilute. JAV didiausius ingsnius ia kryptimi eng septintojo deimtmeio pabaigoje, kai Lindono Johnsono prezidentavimo metais (19631969) buvo paskelbta ambicinga didiosios visuomens krimo programa, kurios svarbiausi punktai buvo karas skurdui ir juodaodi alies gyventoj atskirties veikimas, taikant vairias pozityvios diskriminacijos priemones juodaodi, o ypa juodaodi moter, naudai. Kai kurie tyrintojai gerovs valstybs atsiradim aikina universaliais, su industrializacija ir urbanizacija susijusiais, socialinio gyvenimo imperatyvais, i kuri pats svarbiausias tradicins (kelias kartas apimanios) eimos irimas bei moter emancipacija, j traukimas profesin darbin veikl. Pagrsdami savo poir, jie pabr t fakt, kad ir komunistins valstybs, pasibaigus industrializacijos laikotarpiui, transformavosi gerovs valstybes, socialini garantij apimtimi ir dosnumu (nemokamos medicinos paslaugos, ankstyvas pensinis amius) kartais netgi pranokdamos labiau u jas isivysiusias Vakar kapitalistines alis (Rimlinger 1971; Wilensky 1974). Daugelis aminink gerovs valstybs ikilimo procesus suvok kaip vien i socialistins ir kapitalistins sistemos konvergencijos apraik (r. 8.3). Kiti nurod, kad ilgainiui vyks ir gerovs valstybs supanajimas skirtingose kapitalistinse alyse. Svarbiausiu jos diferen-
VI DALIS
519
ciacij lemianiu veiksniu jie laik skirting ali ekonomin lyg, taigi ir itekli, kuriuos valstyb galt perskirstyti, kiek. Turtingj piliei visada yra mauma; tad valstybje, kur valdi renka dauguma, rinkimus laimti daugiau ans laimti turi tie, kas ada tai daugumai pagerinti jos padt maumos sskaita. Todl valstybs vykdomo pajam perskirstymo mastas visur didsis, o valstybs teikiam gerovs paslaug diapazonas isiplsis. Vis dlto detalesni ir gilesni tyrimai rodo, kad aukso amiuje Vakaruose susiformavo keli skirtingi gerovs valstybs tipai, ir tie skirtumai ilieka iki iol. Bene pats autoritetingiausias gerovs valstybs raidos tyrintojas G. Esping-Andersenas skiria tris Vakar alyse susiformavusi gerovs reim141 tipus: liberalj, socialdemokratin ir konservatyvj (Esping-Andersen 1990; 1999; r. taip pat Aidukait 2004; Bernotas ir Guogis 2003; 2006; Guogis 2000a; Ebbinghaus and Manow 2001; Huber and Stephens 2001; Iversen 2005; Swaan 1988). Tie reimai skiriasi, pirma, priklausomai nuo to, kokiai institucijai yra skiriamas svarbiausias vaidmuo utikrinant socialin gerov, ir antra, priklausomai nuo darbo jgos iprekinimo (de-commodification) laipsnio. Iprekinimas reikia pajam utikrinim nepriklausomai nuo dalyvavimo rinkoje. Maiausias iprekinimo laipsnis bdingas liberaliajam gerovs reimui, dominuojaniam anglosaks alyse. ia pagrindin vaidmen kuriant socialin gerov atlieka rinka, o pagrindin apsaugos nuo gyvenimo rizik forma yra vairios privataus draudimo formos. Valstyb atlieka likutin vaidmen apribodama savo teikiam (limituot ir ribot) paslaug ir imok gavj rat tais, kurie negali dalyvauti darbo rinkoje ir kuri nuolat testuojam pajam nepakanka minimaliam pragyvenimui. Valstyb veikia kaip paskutin gerovs utikrinimo instancija, kuri sijungia tada, kai nebra joki kit, galini j atstoti, gerovs teikj. Pagrindinis valstybs gerovs politikos priemoni tikslas yra konkurencins kovos nublokiam urib pralaimtoj (looseri) reintegracija darbo jgos rink. Nors is gerovs reimas yra maiausiai suvalstybintas, valstybs vaidmuo yra esminis, nes privaios draudimo nuo rizik rinkos gali aprpti ne vien tik pasiturini gyventoj maum tik valstybei vykdant krypting politik. Tokios politikos turin sudaro gyventoj skatinimas naudotis privataus draudimo paslaugomis, teikiant vairaus pobdio mokestines lengvatas bei atliekant pai draudimo bendrovi veiklos valstybin prieir. Liberaliojo gerovs reimo prieingybe galima laikyti socialdemokratin, susiformavus Skandinavijos alyse. Jam bdingas maksimalus iprekinimo laipsnis. Btent iame gerovs reime valstybei tenka pagrindinis socialins gerovs krjo ir garanto vaidmuo. Valstyb teikia viesias paslaugas ar moka imokas visiems pilieiams, o ne vien tam tikroms probleminms gyvenimo rizik grupms. Gerovs politikos priemoni tikslas yra rinkos mechanizm sukuriamos pajam nelygybs ilyginimas tiek, kad visi pilieiai turt galimybi dalyvauti politins bendruomens gyvenime.
141
G. Esping-Anderseno nuomone, gerovs reimo svoka yra adekvatesn, nes leidia atsivelgti t aplinkyb, kad valstyb yra tik viena i keli socialin gerov kuriani ir palaikani agentr. r.: EspingAndersen 1999: 3236.
520
Skirtingai nuo liberaliojo reimo, socialdemokratinio tikslas yra ne padti skurdiams ivengti mirties nuo bado ir alio, bet veikti skurd ir socialin atskirt visiems valstybs pilieiams padarant prieinamas tokios kokybs vietimo, medicinos ir kitas paslaugas, kokios liberaliojo reimo slygomis yra perkamos tik viduriniosios klass nariams. io reimo veikimo slyga yra stiprios kairiosios (socialdemokrat) partijos, ankstyvuoju io reimo formavimosi laikotarpiu sugebjusios savo pus patraukti ne tik darbininkus, bet ir kaimo gyventojus, o vliau didel miesto viduriniosios klass dal, bei stiprios, vieningos profesins sjungos, o taip pat neokorporacin interes grupi sistema (r. 13.5). Konservatyvusis gerovs reimas egzistuoja Piet Europos alyse, kur stipri katalik banyios taka, o taip pat Austrijoje ir Vokietijoje. Pagrindin gerov teikianti institucija ia yra tradicin eima su tradiciniu patriarchaliniu lyi vaidmen pasiskirstymu (vyras-maitintojas ir mona nam eiminink, motina, vaik aukltoja). Valstyb koncentruoja savo pastangas toki eim, laikom centrine visuomens institucija, isaugoti, globoti, remti. Santykikai didel vaidmen vaidina privatus draudimas, o bendras viso gerovs reimo veikimo rezultatas yra tradicins statuso grupi rang sistemos isaugojimas socialins apsaugos laipsnis yra proporcingas asmens statusui. Lengvat ir pensij sistema skirta apsaugoti asmen nuo rizikos dl ligos, negals ar senatvs prarasti t gerovs lyg, kuriuo jis naudojosi kaip tam tikros profesins statuso grups narys. Ypatingos privilegijos suteikiamos valstybs tarnautojams valdininkams, kurie ir istorikai velgiant buvo pirmieji valstybs mokam pensij gavjai. is reimas yra konservatyvus, nes jame kapitalizmo generuojamas socialines rizikas valstyb mgina neutralizuoti remdama t institucij, kuri buvo pagrindin gerovs institucija ikikapitalistinse visuomense tradicin eim. Nenuostabu, kad is gerovs reimas yra ir pats seniausias. Btent tokio tipo gerovs reim kr O. Bismarckas ir kiti gerovs valstybs pionieriai, kurie savo politinmis ir socialinmis pairomis buvo konservatoriai tradicionalistai, prieiki ir socializmui, ir liberalizmui. XX amiuje io gerovs reimo didiausios alininks buvo politins jgos, kurias vienija krikionikosios demokratijos idja (Kalyvas 1996; van Kersbergen 1995). Kaip ir socialistai, krikionys demokratai (ypa katalikikieji) yra visiko darbo jgos suprekinimo bei rinkos visuomens kaip tokios prieininkai, nes nuosekli vis socialinio ir kultrinio gyvenimo srii komercializacija paeidia mogaus metafizin orum, kurio gynimas yra esminis vertybinis krikionikosios demokratijos sipareigojimas.
17.2.
Globalizacija ir vadybinio kapitalizmo pabaiga
Pokarinis aukso amius baigsi atuntojo deimtmeio pradioje, kai po ketvirtojo Izraelio ir arab ali karo 1973 m. ruden pasaulin ekonomik itikusio naftos oko, prasidjo vadinamoji stagfliacija tuo pat metu ir didjo nedarbas, ir iki dvienkli skaii iaugo metin infliacija, ir sustojo ekonomikos augimas. Tai reik, kad J. M. Keyneso ekonomikos valstybinio makroreguliavimo priemons nebeveik. Jas taikant, kelrod vaigd
VI DALIS
521
buvo vadinamoji Philipso kreiv, kuri rodo, kad egzistuoja atvirktin priklausomyb tarp nedarbo ir infliacijos: siekiant visiko uimtumo, u kiekvien mainamo nedarbo procent tenka mokti didjania metine infliacija. Stagfliacija ugesino i vaigd. i situacija buvo palanki ekonominio neoliberalizmo, JAV pavadinto neokonservatizmu, renesansui, kurio aukliai buvo Miltonas Friedmanas (19122006), Friedrichas A. Hayekas (18991992), Robertas Lucas, Jr. (g. 1937). Jie atuntojo deimtmeio ekonomini sunkum prieastimi laik atsitraukim nuo klasikini liberaliosios ekonomikos princip, dl valstybs socialini sipareigojim augimo didjani mokesi nat ir dl to silpnjanias paskatas dirbti ir investuoti. Neoliberalai rodinjo, kad anticiklin vyriausybs ekonomin politika geriausiu atveju yra neveiksminga, o daniausiai alinga. Taip yra vis pirma dl to, kad rinkos ekonomikos veikjai turi racionalius lkesius, o tai reikia, kad priima svarbius sprendimus panaudodami vis jiems prieinam informacij. Kartu tai reikia, kad jie i anksto numato vyriausybs ekonominius sprendimus ir juos atsivelgia, paversdami jos pastangas reguliuoti ekonomik niekais. Anticiklin ekonomin politik vykdani pareign (reguliuotoj) sprendimai galt pasiekti pageidaujam rezultat, tik jeigu juos priimantys veikjai savo informuotumu ir valgumu nuolatos pranokt reguliuojamuosius. Ne maiau svarbu ir tai, jog nes pagrindo daryti prielaid, kad reguliuotoj politik ir valdinink motyvai i esms skiriasi nuo kapitalist, verslinink, darbinink motyv, kad pirmieji nesavanaudikai rpinasi vieuoju interesu, arba bendruoju griu, o antrieji savo privaia nauda. Ir vieni, ir kiti yra racionals egoistai, dangstantys rpinimosi vieuoju griu retorika savanaudikus tikslus. Kuo aktyviau valstyb reguliuoja rinkos ekonomik, kuo daugiau BVP perskirstoma per valstybs biudet, tuo didesn ta erdv, kurioje gali tarpti dar M. Weberio apraytas RAK juodasis antrininkas politinis kapitalizmas. Pai reguliuotoj veiksmus rinkimins demokratijos slygomis lemia ne tiek makroekonomins bkls stebjimai, kiek politin logika: rinkim ivakarse vyriausyb priima populiarius sprendimus maina centrinio banko palkan procent stimuliuodama ekonomin aktyvum, o nepopuliarius sprendimus atideda naujos kadencijos pradiai (apgaudindama rinkjus), arba palieka (pralaimjimo atveju) opozicijai. Todl valstybinis ekonomikos reguliavimas, uuot sumains cikliko ekonomins konjunktros bangavimo amplitud, j padidins sukurdamas nauj politin verslo cikl. Nors ie argumentai atskleidia svarbias prieastis, dl kuri valstybinis rinkos ekonomikos reguliavimas danai nepasiekia savo tiksl, vis dlto jie patenkinamai nepaaikina atuntojo deimtmeio krizs, utrukusios vos ne deimtmet, prieasi. Jeigu valstybinis rinkos ekonomikos reguliavimas savaime yra alingas, kodl destruktyvus jo poveikis nepasireik jau anksiau, etajame ar septintajame deimtmetyje? Pagal ekonominio neoliberalizmo logik, aukso amiaus ekonominiai laimjimai buvo pasiekti ne keinsikos politikos dka, bet nepaisant jos sudarom klii ekonomikos augimui.
522
Net jeigu sutiktume su iuo teiginiu, likt neatsakytas klausimas, kokios gi buvo tos stiprios, gelmins ekonomikos augimo aukso amiuje jgos, kuri nesugebjo nustelbti iracionali valstybinio rinkos reguliavimo ekonomin politika (jeigu perimsime neoliberalj poir), arba (jeigu velgsime keinsikai) kurioms reiktis valstybinio rinkos reguliavimo politika kaip tik ir sukr palankias slygas? Patenkinamo atsakymo klausim nerasime, jeigu tas laukas, kuriame iekome atsakymo, bus apribotas neoklasikins ekonomins teorijos, orientuotos ekonomins statikos (visuotins pusiausvyros) problematik, teoriniu horizontu. Problema darosi isprendiama, jeigu atuntojo deimtmeio kriz pavelgtume i ilgalaiks perspektyvos, kurioje kapitalizmo raida ikyla vis pirma kaip umpterikasis krybiko naikinimo procesas (r. 16.4). Dar treiojo XX amiaus deimtmeio pradioje rus ekonomistas Nikolajus Kondratjevas (18921938) ikl hipotez, kad, be trumpalaiki ekonominio aktyvumo cikl, egzistuoja ilgalaikiai, kurie ekonominje literatroje jo garbei buvo pavadinti Kondratjevo bangomis (Kondratieff 1926; Lou and Jan Reijnders 1999). Trumpalaikiai ekonominio aktyvumo ciklai buvo inomi nuo XIX amiaus ir stebino amininkus savo reguliarumu (kas 1011 met). i cikl prigimtis ir suvaldymas buvo pagrindinis J. M. Keyneso teorijos rpestis. Kondratjevo bangos yra kitokios trukms (apie 50 met), prigimties ir i esms nra suvaldomos. Ne visi ekonomikos istorikai pripasta j egzistavim ir laiko jas statistiniais artefaktais, kurie gaunami agregavus duomenis apie labai skirtingos prigimties procesus skirtingose alyse. Kita vertus, j buvim teig pats J. A. Schumpeteris ir viename i savo veikal (Schumpeter 1939) aikino j mechanizm. J. A. Schumpeterio bei jo aikinim pltojani ekonomikos istorik (r. pvz. Freeman and Lou 2001) poiriu, ilgsias Kondratjevo bangas sukelia gamybos technologijos bei organizacijos revoliucijos. Slygas naujai bangai kilti sudaro nauji, spieiais (cluster) daromi iradimai, kuriais ne tobulinamos jau esamos, bet sukuriamos i principo naujos technologijos. Tie iradimai daniausiai padaromi dar ankstesniojo, besibaigianio, ciklo metu. Naujas ciklas prasideda, kai J. A. Schumpeterio apraytieji link rizikuoti, inovatyvs, charizmatiki antrepreneriai kuria naujas pramons akas, kurios tampa ekonomikos lydermis ir atlieka jos lokomotyvo vaidmen. Ta j lyderyst pasireikia tuo, kad jos spariausiai auga ir duoda didiausius pelnus. J ikilimas paveikia kitas pramons akas: vien produkcija moraliai pasensta, ir jas gaminanios mons bankrutuoja, kitose vyksta radikalios permainos, kai jos pradeda naudoti naujj lyderi produkcij kaip rang arba vest savo produkcijai gaminti. Kumuliatyvus vis i pokyi padarinys yra ekonomikos struktros pasikeitimas. Nauj lyderiaujani pramons ak paklausos ir pasilos dka atsinaujina infrastruktra (transporto, ryio priemons). Atsiranda nauji vartojimo poreikiai (nauja pasila sukuria sau paklaus), o nauj vartojimo reikmen, transporto ir ryio priemoni dka pasikeiia pats kasdienio gyvenimo bdas. Kai technologini naujovi ekonominis potencia-
VI DALIS
523
las isemiamas (gamybos funkcij trajektorij kaita sultja), prasideda antroji ilgosios bangos faz, kurios metu ekonomikos augimas sultja ar sustoja. perjim paprastai paenklina perprodukcijos krizs, kurios kyla dl kapitalo antpldio naujsias akas, kuri ilgalaikio pelningumo perspektyvos pervertinamos. Priimant umpterikj ilgj bang kilms aikinim, jas gana keblu ekstrapoliuoti ateit. Ekonomikos augimo sultjim ar nuosmuk gali atitolinti nauji mokslo atradimai arba technologiniai proveriai, pritaikius esamas fundamentaliojo mokslo inias. Jie gali vykti dar neismus senosios technins-ekonomins paradigmos potencialo. Bet gali bti ir taip (nors tikimyb nra didel), kad ateityje technologin paanga sults, pavyzdiui, dl vienoki ar kitoki prieasi sultjus ar net pasibaigus mokslinio painimo paangai dl paties mokslinio painimo objekto baigtinio pobdio, etini ir ekonomini slyg nubrt rib (Norkus 2006b; 2006c). Tokiu atveju eilins ilgosios bangos stagnacin faz gali usitsti tiek, kad nekantrs stebtojai gals pradti pagrstai nuogstauti, ar kartais jiems nebuvo lemta bti paskutiniosios bangos amininkais? velgiant i umpterik pozicij kapitalistinio pasaulio ekonomin istorij pokario metais, fordistinis kapitalizmas buvo kaupimo bdas ir reguliavimo reimas, bdingas ketvirtosios Kondratjevo bangos kylaniajai fazei (Freeman and Lou 2001: 256293). I viso kapitalistinio pasaulio ekonomikos istorijoje, pradedant XVIII amiaus paskutiniuoju ketviriu, kai pramoninis garo variklio pritaikymas sukl manufaktrinio kapitalizmo transformacij fabrikin, galima iskirti penkias ilgsias bangas. Antroji technologin revoliucija vyko 18501860 metais, kai Europoje ir JAV masikai nutiesus geleinkelius, labai sumajo transporto katai, ir tai dav postm individualistinio privaiasavininkiko kapitalizmo transformacijai vadybin korporacin kapitalizm: statyti geleinkelius nebuvo manoma pavieni kapitalist lomis, o eksploatuoti be biurokratikai organizuot valdymo aparat. Treioji revoliucija prasidjo XIX amiaus pabaigoje ir buvo susijusi su perjimu nuo garo variklio prie elektros energijos, prie vidaus degimo variklio bei su chemijos pramons laimjimais. Ketvirtoji technologin revoliucija buvo pokarinio aukso amiaus varomoji jga, o jos turin sudar ekonomikos produktyvumo uolis, pasiektas automobili pramons, sintetins chemijos ir mikroelektronikos dka. Skaiiavimo technikos ir informacini technologij paanga (personalinio kompiuterio iradimas bei diegimas ir interneto atsiradimas) sudar slygas vadinamajai naujajai ekonomikai (New Economy), kitaip dar vadinamai ini ekonomika, atsirasti. Produktyvumo uol jos slygomis lemia staiga sumaj komunikacijos ir su ja susij sandori katai. i, penktoji, dar nesibaigusi ilgoji banga prasidjo devintajame XX amiaus deimtmetyje (kaip tik tuo metu, kai M. Gorbaiovas pradjo savo reformas, sulugdiusias komunizm). Atuntasis deimtmetis ir devintojo deimtmeio pradia tai fordistinio kapitalizmo krizs laikotarpis, kuris gali bti lyginamas su tekstils ami ubaigusiu santykiniu Didiosios Britanijos sultjimu 18171844 metais, Didija depresija
524
18731895 metais bei 19141945 met laikotarpiu, kai demokratinio kapitalizmo egzistavimui buvo ikil patys didiausi pavojai per vis jo istorij. Keinsikasis valstybinis rinkos reguliavimas galjo mainti trumpalaik ciklin ekonominio aktyvumo bangavim arba bent jau nedaryti didels alos bendro ekonomikos pakilimo (kol nesibaig kylanioji eilins bangos faz) slygomis. Taiau jis nustojo bti veiksmingas arba net pradjo veikti kaip makroekonomins destabilizacijos veiksnys, kai bendrasis pakilimas baigsi, kaip tai atsitiko po 1973 m. Tiesa, sutapimas su ilgosios bangos kylania faze yra ne vienintel slyga, kad valstybinis rinkos ekonomikos reguliavimas daryt ekonomikai stabilizuojant ir optimizuojant poveik. Kita slyga yra kapitalo judjimo kontrol, be kurios nemanoma veiksminga nacionalin ekonomin politika. iuo atvilgiu tie pokario deimtmeiai, kai veik Bretton Woodso sistema, buvo unikali epocha pasaulins kapitalistins sistemos istorijoje. Aukso standarto sistema diktavo i keturi galim ekonomins politikos prioritet subalansuoto biudeto (ilaidos negali viryti pajam), infliacijos minimizavimo, nedarbo minimizavimo ir stabilaus bei tolygaus ekonomikos augimo utikrinimo visada teikti pirmenyb pirmiems dviems, kaip ir rekomenduoja ekonominis liberalizmas bei neoliberalizmas. Kai apyvartoje cirkuliuoja tiek popieriniai, tiek auksiniai pinigai (monetos), o centrinis bankas laisvai keiia bet kok savo alies popierini pinig kiek j nominale nurodyt tauriojo metalo kiek, jis negali apyvart ileisti daugiau pinig, negu turi aukso atsarg, o joms kaupti valstyb turi skirti dal biudeto plauk. Negaldama finansuoti savo ilaid pinig emisija, valstyb yra priversta riboti savo ilaidas ir neturi itekli J. M. Keyneso rekomenduojamam paklausos skatinimui deficitiniu finansavimu (r. Eichengreen 1996: 2544). Bretton Woodso sistema sudar slygas tarptautinei prekybai atsigauti, o kartu ir sukr savarankikos nacionalins makroekonomins politikos erdves. Taiau tos erdvs pradjo siaurti ir nykti, kai kapitalo tarptautinio judjimo kontrol buvo liberalizuota. Btent i liberalizacija, sibgjusi jau septintajame deimtmetyje, ir sukl Bretton Woodso sistemos grit. 1971 m. rugpjio mn. 13 d., dveji metai iki 1973 m. naftos oko, JAV prezidentas R. Nixonas sustabd JAV dolerio konvertavim auks. vyk galima laikyti simboline proceso, kuris vadinamas globalizacija, pradia. ioje knygoje laikomasi siauros, bet utat ir konkretesns bei istorikai specifikesns globalizacijos sampratos, palyginus su ta plaia ir ne itin apibrta io proceso interpretacija, kuri galima aptikti literatroje (r. Bauman 2002 (1998); Berger 2000; Held, McGrew, Goldblatt, and Perraton 2002 (1999); Gray 2006 (2002); Berger and Huntington 2002; Robertson 2003; Stiglitz 2002; Tomlinson 2002 (1999) ir kt.). Toje literatroje skiriama kultrin, politin, ekonomin globalizacija. Su kultrine globalizacija daniausiai siejama tarptautin populiarioji kultra, kuri rykiausiai reprezentuoja komercin Hollywoodo produkcija, globalin auditorij orientuot, kiaur par transliuojani televizijos kanal (toki, kaip CNN) atsiradimas. Su politine tarptautini organizacij skaiiaus ir galios didjimas kartu su nacionalini valstybi suvereniteto
VI DALIS
525
erozija. Ekonomin globalizacija daniausiai siejama su tarptautini korporacij ekonomins galios augimu ir tarptautins prekybos sraut intensyvjimu, didjania nacionalini ekonomik integracija pasaulin ekonomik (r. 2.5). Kiekvienas i i globalizacijos apibdinim yra kritikos paeidiamas (r. Guilln 2001). Islamo ali, Rusijos, Indijos rinkose Hollywoodo produkcija nra populiari. Daugelyje Azijos ali su Hollywoodo produkcija skmingai konkuruoja Bollywoodo (pagal Indijos miesto Bombjaus, kur sukoncentruota Indijos kino pramon, pavadinim) produkcija, o pats santykikai udar populiariosios kultros rink skaiius bei j ribos stebtinai sutampa su S. Huntingtono nuymtomis ribomis tarp civilizacij. CNN jau seniai nebra vienintelis globalinis transliuotojas, o ateityje telekanal, ireikiani nevakarietik vyki interpretacij (toki, kaip Al-Jazeera) skaiius tik dids. Politins globalizacijos tezei prietarauja vienos i nacionalini valstybi JAV suvereniteto hipertrofija: ios alies vyriausyb i principo ignoruoja tarptautin teis ir tarptautini organizacij sprendimus, kai jie kertasi su nacionaliniais interesais. Ekonomins globalizacijos kritikai nurodo, kad dabartin pasaulio ekonomin integracija nra be precedento XIX amiaus pabaigoje XX amiaus pradioje didij kapitalistini ali ekonomikos netgi buvusios atviresns u dabartines: rodiklio, kur skaiiuojant eksporto ir importo suma yra dalinama i BVP, dydis pranoks jo dabartinius verius (ORourke and Williamson 1999). Neneigdami i veri augimo, kritikai nurodo, kad tie srautai yra intensyviausi tarp kaimynini ar to paties regiono valstybi. Todl pasaulins ekonomikos raidos tendencijas tiksliau apras ne globalizacijos, bet regionalizacijos terminas: nacionalins ekonomikos integruojasi ne pasaulines, bet regionines ekonomikas, kurias pasaulin ekonomika vis rykiau diferencijuojasi formuojantis regioninms laisvosios prekybos zonoms (Fligstein and Merand 2002; Hay 2004; 2006). Rykiausias pavyzdys Europos ali nacionalini ekonomik integracija viening Europos ekonomik. Vis dlto galima nurodyti bent vien nauj, nuo atuntojo XX a. deimtmeio matom reikin, kuris suteikia pagrind kalbti apie paskutiniaisiais XX a. amiaus deimtmeiais prasidjusi ekonomin globalizacij arba jos nauj etap. Nors realioje ekonomikoje (preki srautuose, kuri struktra atspindi tarptautin darbo pasidalijim) vykstanius integracinius procesus tiksliau apibdina regionalizacijos, o ne globalizacijos svoka, ekonomins globalizacijos terminas gerai tinka pokyiams, kurie pradedant atuntuoju deimtmeiu vyko vertybini popieri (kapitalo ir finansinse) rinkose. lugus Bretton Woodso sistemai ir perjus prie laisvai plaukiojani viena kitos atvilgiu valiut kurs sistemos, nacionalins vertybins popieri rinkos susiliejo vien n vienos nacionalins vyriausybs nebekontroliuojam globalin rink. iame procese galima iskirti tris etapus: pirmiausiai (8-ajame deimtmetyje) susiformavo globalin valiut rinka, paskui (9-ajame deimtmetyje) susikr globalin valstybi vertybini popieri rinka, o paskutiniajame deimtmetyje ir globalin paskol privaioms monms rinka, nors apie globalin akcij (nuosavybs teisi korporacijas) rink kalbti vis dar per anksti (Fligstein and Merand 2002).
526
Skirtingai nuo preki sraut, kuri pasiskirstym stipriai tebeveikia transporto katai, pinig ir vertybini popieri srautai elektronini telekomunikacij priemoni dka juda nebepaisydami atstum, o globaliniame bir tinkle nebra vieno dominuojanio centro, koks pirmosios (XIX a. pabaigos XX a. pradios) globalizacijos eros laikais buvo Londonas. Apibdinant globalizacij M. Weberio kapitalizmo (kaip ekonomins sistemos sampratos) terminais (r. 16.2), ji pirmiausia reikia linkusi rizikuoti kapitalist-spekuliant veikimo erdvi susijungim vien globalin erdv (plg. Strange 1986; 1998 (1994)). Staiga padidjs kapitalo mobilumas padidino kapitalo savinink santykin gali kit gamybos veiksni ypa darbinink atvilgiu ir tapo svarbiausia paskutiniaisiais XX amiaus deimtmeiais prasidjusi ir ligi iol tebevykstani kapitalizmo transformacij prieastimi. Naujomis slygomis kapitalo savininkams nebra reikalo prisiimti kolektyvinio veiksmo problemos sprendimo kat, kad balsu per j interesams atstovaujanias partijas spaust savo ali vyriausybes vykdyti palanki politik. Jie gali su palyginti maais nuostoliais perkelti savo kapital i jiems nebepatinkanios alies kit, kur jis atne didesn peln arba atrodo bsis saugesnis. Kai K. Marxas ragino vis ali proletarus vienytis tuo pagrindu, kad proletarai neturi tvyns, jis labai klydo. Prieingai, tvyns veikiau nebeturi kapitalas, nes jis mobilesnis negu darbo jga. Vadybininkai ir ypa darbininkai, mgindami sprsti savo problemas ijimu (emigracija patrauklesn al), susiduria su kur kas didesne rizika ir katais. Todl balsas kova dl savo interes kolektyvinio (vis pirma politinio) veiksmo priemonmis jiems yra patrauklesnis (plg. Hirschman 1970). I tikrj, jie skmingai naudojosi balsu pirmaisiais pokario deimtmeiais, kai tarptautinis kapitalo mobilumas buvo suvarytas ir diktuodavo savo vali nacionaliniam kapitalui arba isiderdavo palank sau kompromis. Kai kapitalo mobilumas staiga padidjo ir jis transnacionalizavosi, derybins galios santykis pasikeit. Dabar jau darbininkai ir vadybininkai turjo taikytis prie kapitalist interes, o vyriausybs juos numatyti, kad ir kokios bebt j oficialiai deklaruojamos ideologins bei vertybins orientacijos (Strange 1998 (1994); 1998). Nors besisukanios globalioje rinkoje vertybs savo fiziniu pavidalu tra elektroniniai informacijos signalai, btent j turinys, kryptis, pasiskirstymas laisvo valiut kurso slygomis tampa svarbiausiu veiksniu, lemianiu kiekvienos nacionalins ekonomikos bkl. Nacionalins vyriausybs politika, kuri finans analitikai vertina kaip neteising, skatina kapital i tos alies bgti bei provokuoja valiutos spekuliant atakas, kurios gali sulugdyti alies finans sistem, o kartu ir jos reali ekonomik. Ir Bretton Woodso sistema taip pat nelugo pati savaime j sulugd tarptautini valiutos spekuliant atakos, kuri pirmaisiais taikiniais tampa alys su dideliu usienio prekybos deficitu ir neigiamu einamosios sskaitos balansu. Nauj ekonomin politik, atitinkani globalizuoto kapitalo interesus ir lkesius, pirmosios pradjo vykdyti Didioji Britanija, kuri 1979 m. pradjo valdyti M. Thatcher vadovaujama konservatori vyriausyb, ir JAV, kur prezidentu 1980 m. buvo irinktas respu-
VI DALIS
527
blikonas R. Reaganas. J vykdomos reformos JAV buvo pavadintos neokonservatyviomis (nes ten jos suvokiamos kaip grimas prie senovins, arba tradicins, iki F. D. Roosevelto vykdytos naujojo kurso ekonomins politikos), o Europoje neoliberaliomis, nes reik btent ekonominio liberalizmo principus atitinkani ekonomin politik. Svarbiausios tos reformos priemons buvo: palankios darbdaviams darbo teiss pataisos, palengvinanios darbuotoj atleidim; profesini sjung veiklos suvarymas (kad darbo jga bt mobilesn ir lankstesn); rink dereguliavimas (kad bt didesn konkurencija tarp joje veikiani firm); korporacij veikl reguliuojani teiss akt pataisos (toki audito taisykli, kurios utikrint didesn j veiklos skaidrum akcininkams, nustatymas); viej moni privatizavimas; pensij fond verslo veiklos dereguliavimas (teis fond vadybininkams daryti ir labai rizikingas investicijas); paalp bedarbiams mainimas bei j skyrimo taisykli sugrietinimas (kad jie sidarbint ir u ma atlyginim); mokesi o kartu ir socialini garantij pasilos mainimas; grieta monetarin politika (makroekonomins politikos perorientavimas infliacijos stabdym bei valstybs skolos mainim). Tai nereikia, kad i politika tiksliai atitiko toki ekonomist, kaip M. Friedmanas, kurie j teorikai pagrind, rekomendacijas (Friedman 1998 (1962)). Geriausiu vaistu nuo infliacijos jie laik valstybs biudeto subalansavim, taiau maindama mokesius ir ilaidas socialins apsaugos programoms, R. Reagano vyriausyb kartu smarkiai padidino ilaidas karo reikalams. Todl valstybs skola ne sumajo, o prieingai, smarkiai iaugo. Tik paskutiniajame XX a. deimtmetyje, jau Billo Clintono prezidentavimo metais, JAV pavyko subalansuoti biudet, ir j valstybs skola pradjo mati. Taiau keblu pasakyti, kiek tai buvo neoliberalios ekonomins politikos nuopelnas, ir kiek altojo karo baigties, leidusios enkliai sumainti JAV karines ilaidas, padarinys. Prasidjus karui su teroru, biudetas vl tapo deficitinis, o valstybs skola iaugo. 1997 m., pasibaigus net 18 met trukusiam konservatori valdymui Didiojoje Britanijoje, analitikai konstatavo, kad gal gale mokesi nata liko tokia pati, kaip ir prie jiems ateinant valdi. Mainant arba naikinant vienus mokesius, teko vedinti kitus, kad bt utikrinti finansavimo altiniai t viej paslaug, kuri valstybei taip ir nepavyko nusikratyti. Antai mainant paalpas bedarbiams ir kitiems atskirtiesiems, augo nusikalstamumas, ir sutaupytas las reikjo leisti policijai stiprinti bei naujiems kaljimams statyti. Taiau ios reformos turjo svarbi pasekmi, kurias galima traktuoti kaip vadybinio kapitalizmo pabaig ir perjim prie akcinink kapitalizmo (stockholder capitalism) (Fligstein 1990; Gourevitch and Shinn 2005; Mizruchi 2004). Kapitalo rink dereguliavimas (iki tol galiojusi teisini akt, reglamentuojani prekyb akcijomis bei korporacij reorganizavim, pakeitimai) sukl jau mint (16.3) prieik permim (hostile takeover) bang. Toki permim aukomis tapdavo korporacijos, kuri akcij kainai kritus jas bdavo galima sigyti pigiau u j kontroliuojam aktyv rinkos vert. Grup verslinink, sigijusi (danai skolintomis lomis) toki korporacij, j daniausiai tiesiog likviduodavo dalims iparduodama jos turt. Po tokio aktyv idras-
528
kymo (asset stripping) darbo netekdavo ne tik dalis eilini (rank and file) korporacijos darbuotoj, bet ir visa vadovyb. Ilgainiui vadybininkams pavyko irasti ir teisinti tam tikrus teisinius saugiklius, apsauganius nuo prieiko permimo. Tai vadinamosios nuod piliuls punktai korporacij statutuose, leidiantys naujiems savininkams atleisti senj administracij tik tam tikromis jai ypa palankiomis finansinmis slygomis. Taiau net ir isigelbjusi tokiais auksiniais paraiutais vadybinink reputacija bdavo sugadinta ir apsunkindavo j tolesn karjer. Geriausia apsauga nuo tokio karjeros poskio yra kuo didesn korporacijos rinkos vert, utikrinanti, kad kontrolinis korporacijos akcij paketas kainuot brangiau u t sum, kuri bt galima gauti, i varytini pardavus jos turt (pastatus, rengimus ir pan.). Bd padidinti korporacijos rinkos vert yra: mokti u akcijas didesnius dividendus, gerinti jos veiklos ekonominius rodiklius (vis pirma peln), gyvendinti tokius organizacinius pertvarkymus, kurie, akcij bir analitik ir makleri nuomone, gali greiiausiai padidinti jos pelningum. Tokia devintajame deimtmetyje ypa ipopuliarjusia korporacij reorganizacijos priemone tapo j mainimas (downsizing): korporacija likviduodavo padalinius, atliekanius pagalbines, su jos pagrindine veikla nesusijusias funkcijas (pavyzdiui, likviduodavo savo autok, saugos tarnyb ir pan.). T padalini gaminami komponentai ar teikiamos paslaugos nuo iol bdavo perkamos rinkoje. Kiti padaliniai bdavo paveriami savarankikomis korporacijomis ir j akcijos iparduodamos rinkoje. Socialin vadybinio kapitalizmo lugimo pasekm buvo vadinamj naujj skurdi atsiradimas. Senieji skurdiai buvo daugiausia getuose gyven rasini maum atstovai. Naujaisiais skurdiais tapo mainim ir kitoki reorganizacij aukomis tap viduriniosios klass atstovai, dl darbo praradimo nebeigalintys isimokti bank kredit. Tiems, kuriems pavyko isaugoti savo darbo vietas, reikjo daugiau ir tempiau dirbti u t pat atlyginim. Kita vertus, vidutiniai aukiausi vadybinink atlyginimai iaugo, nes skmingai dirbani firm vadybininkai bdavo viliojami pereiti geriau apmokamas pareigas kitose korporacijose. Tik tokiu bdu buvo galima prisikviesti paklausi specialist, skaitant ir jaunus, kuriems pasisek sigyti special isilavinim, atitinkant rinkos konjunktr. Todl devintasis deimtmetis JAV tai ne tik naujj skurdi, bet ir gerai udirbani, rafinuot vartotoj, jaunj profesional (youppie) epocha (r. Bauman 2001). Jau devintojo deimtmeio pradioje JAV, o antroje jo pusje taip pat ir Didiosios Britanijos ekonomika pradjo augti. Atuntojo deimtmeio stagfliacijos atveju keblu pasakyti, kiek dl jos kalta keinsika ekonomin politika, o kiek ilgalaiks struktrins prieastys bei tam tikri ioriniai sukrtimai. O ir apie devintajame deimtmetyje JAV prasidjus ekonomin bum sunku pasakyti, koks buvo neokonservatyvij ekonomini reform prieastinis indlis. Juo labiau, kad, smarkiai didindamas karines ilaidas, R. Reaganas i esms vykd keinsik, t.y paklausos skatinimo, politik.
VI DALIS
529
Ir vienu, ir kitu atveju, svarbiausi vaidmen tikriausiai suvaidino ilgalaikiai pokyiai, susij su technologijos raida. Nors pirmosios elektronins skaiiavimo mainos buvo sukurtos dar Antrojo pasaulinio karo metais, o genetinis kodas buvo deifruotas etojo deimtmeio pradioje, tik amiaus pabaig buvo sukaupta kritin mas, kad prasidt revoliucinio (sprogstamojo) pobdio pokyiai gamybos ir komunikacij technologijoje. Jie vis pirma susij su pigi personalini kompiuteri masins gamybos pradia bei interneto atsiradimu (Freeman and Lou 2001: 299335). Kadangi dar altojo karo metais JAV um pirmaujanias pozicijas mokslo ir technologij raidoje, neturi stebinti, kad jos ekonomika pirmoji uoko ant kylanios penktosios Kondratjevo bangos ir tapo paangiausi auktj technologij (informacini ir genetini-ininerini) lydere. Taiau ekonomin i technologij pritaikym paspartino ir tam tikros amerikietiko kapitalizmo ypatybs. Pirmiausia labai ipltotos kapitalo rinkos, palengvinanios nauj korporacij, besikuriani vadinamojo rizikos kapitalo (venture capital) pagrindu, atsiradim. iuo atveju investuotojai perka dar tik steigiam korporacij akcijas, tikdami verslo idj, kurioms realizuoti jos kuriamos, perspektyvumu. Taip atsirado daugelis nauj korporacij, tapusi telekomunikacij ir informacini technologij lydermis. Skirtingai nuo Japonijos ir Europos ali, paskutiniajame XX a. deimtmetyje susidrusi su ekonominiais sunkumais, kuriuos aptarsime kitame io skyriaus skirsnyje, Didiojoje Britanijoje ir ypa JAV tai buvo beveik nepertraukiamo ekonominio bumo, kuris tssi ir naujajame tkstantmetyje, metai. Apvalgininkai m rayti apie pofordistin naujj ekonomik ir informacin kapitalizm, kuriame svarbiausi vaidmen vaidina jau nebe materialini grybi, bet informacijos ir simboli gamyba bei vartojimas (r. Castells 2005 (1996); 2007 (2000); Webster 2006 (2002)). Jie JAV ekonomikos laimjimus interpretavo kaip ia susiformavusio kapitalizmo arba rinkos ekonomikos modelio pranaum rodym. Pasirod vis daugiau knyg, kuri autoriai rodinjo, kad btent amerikietikam arba, bendriau, anglosaks) kapitalizmui priklauso ateitis (Gray 2006 (2002); Ohmae 1990; 1996; Parker 1998; Plender 2003). Visos kitos kapitalizmo formos, spaudiant konkurencijai globalizuotose rinkose, bsianios priverstos perimti JAV nuo 9-ojo deimtmeio sitvirtinusi korporacij valdymo form, kai visa korporacijos veikla vienareikmikai pajungiama akcinink interesams. Akcinink kapitalizmas (stockholder capitalism) skiriamas nuo anksiau praktikuoto vis paliestj (ar interesant) arba socialiai atsakingo kapitalizmo (stakeholder capitalism). Problematika, kuri septintajame ir atuntajame deimtmetyje intensyviai diskutavo sovietologai, svarstydami kapitalizmo ir socializmo konvergencijos perspektyvas, kiek nelauktai atgim nauju pavidalu: kaip klausimas apie kapitalizmo vairovs perspektyvas. J galima suformuluoti taip: ar atuntojo deimtmeio sunkum laikotarpiu irykjusi nacionalini ir regionini kapitalizmo form vairov iliks (gal net dids), ar ilgainiui
530
vyks t form konvergencija amerikietiko, arba anglosaksiko, kapitalizmo, kuris labiausiai primena neoklasikin laisvos tobulai konkurencingos rinkos ekonomikos utopij (antiutopij?), linkme? (Berger and Dore 1996; Garrett 1998; Hall and Soskice 2001a; Kitschelt, Lange, Marks, and Stephens 1999 ir k t.).
17.3. Kieno kapitalizmas gyvybingiausias ir geriausias?
JAV ir kitose anglosaks alyse egzistuojani kapitalizmo form ekonomin skm daugiausiai keblum kelia kairiosios, socialdemokratins (ar socialiai liberalios), pakraipos autoriams. Pokario metais jie prato kapitalizmo paangum matuoti piliei socialini teisi bei socialinio saugumo utikrinimo masteliu. iuo aspektu naujausi kapitalizmo form jie turjo laikyti regresyvia. Bet buvo keblu neigti, kad grynai ekonominiu poiriu nauja kapitalizmo forma yra konkurencingesn u fordistin kapitalizm, kuris buvo gerovs valstybs, iprekinanios darbo jg, ekonominis pagrindas. Naujas kapitalizmo raidos poskis buvo netiktas ir tiems ekonomistams bei ekonomikos sociologams, kuriuos ekonomikos istorijos vadovliuose priimta vadinti institucionalistais, kadangi jie pabria lemiam institucij, reguliuojani ekonomin veikl, bei kultros vaidmen ekonomikos raidoje (marksizmas gali bti laikomas labai plaiai suprantamo institucionalizmo ataka). Pokariniame fordistinio kapitalizmo aukso amiuje kapitalistini ali augimas nebuvo tolygus. 6-ajame deimtmetyje spariausiai augo Vakar Vokietijos ekonomika, 7-ajame j savo augimo tempais pranoko Pranczija, o su ja rungtyniavo Italija. Liausiai augo Didiosios Britanijos ekonomika. ios epochos paminklas yra tyrimai, kuri autoriai siejo tuometini lyderi skms prieastis su j ekonomikos institucins organizacijos, kultros ypatybmis ir iekojo nauding pamok kitoms, atsiliekanioms kapitalistinms alims. JAV j fone atrod veikiau kaip vidutiniok. tikinamiausiai ltesnius pokario met JAV pltros tempus paaikina tas faktas, kad aukso amiaus pradioje (pirmaisiais pokario metais) JAV buvo toli atitrkusi nuo savo varovi, kurios galjo inaudoti atsilikimo pranaumus, gatavu pavidalu perimdamos i JAV bdingas fordistiniam kapitalizmui masins gamybos technologijas, gamybos organizacijos ir vadybos principus. JAV ekonomistams ir politikams 6-ajame XX a. deimtmetyje didiausi susirpinim kl spartesni (tikrai ar tik tariamai) ne kit laisvojo pasaulio ali, bet Soviet Sjungos ekonomikos raidos tempai. Taiau nuo 7-ojo deimtmeio jie pradjo nerimauti ir dl majanio atotrkio tarp JAV ir kit isivysiusi ali, kurios per pokario deimtmeius veik santykin atsilikim nuo JAV ir tapo pajgiomis ios alies konkurentmis pasaulinje rinkoje. Bene svarbiausias ir takingiausias (ligi iol cituojamas) io tipo darbas yra brit tyrintojo Andrew Shonfieldo veikalas Modernusis kapitalizmas (1965), kuriame lyginamos skirtingos kapitalizmo modernizacijos (suprantamos kaip santykinio atsilikimo nuo JAV veikimas) strategijos. Brit tyrintojas daugiausiai dmesio skyr ir palankiausiai
VI DALIS
531
vertino Pranczijos strategij, kur dar nuo Liudviko XIV ir ypa Napoleono I laik egzistavo stipri centralizuoto valstybinio vis gyvenimo srii centralizuoto reguliavimo ir valdymo tradicija ir buvo atitinkama dvasia iaukltas kompetenting valdinink sluoksnis. Pokario metais Pranczija praktikavo visos ekonomikos planavim ir sukr ypating fordistinio kapitalizmo atmain diriguojamj (dirigiste) kapitalizm. Pirmojo plano (19461952) architektas buvo Jeanas Monnet (18881979), vliau taps vienu i Europos Ekonomins Bendrijos tv. Buvo kurtas Generalinis plano komisariatas, kuris glaudiai bendradarbiavo su finans ministerija. Vliau buvo sudaryti dar trys planai, o savo apogj planavimo praktika pasiek pirmuoju Penktosios Respublikos gyvavimo deimtmeiu (19581968), kuris Pranczijos ekonomikos istorijoje buvo ypa verlaus alies ekonominio augimo ir vystymosi laikotarpis. Skirtingai nuo sovietini, prancz planai buvo ne imperatyviniai, bet indikatyviniai. Tokiame plane nurodomos gamybos apimtys buvo ne privalomos vykdyti uduotys, u kuri nevykdym firm vadovams grst kokios nors sankcijos, bet rekomendacijos. Planas jiems pateikdavo informacij apie iorin j vadovaujam moni veiklos aplink artimiausi trej ar penkeri met laikotarpiu (Cohen, S. S. 1969). Skiriamasis diriguojamojo kapitalizmo bruoas yra ne tiek plano komisariato egzistavimas ar nacionalini ekonomikos pltros plan, kuriuose (sovietiniu pavyzdiu) mginama subalansuoti iteklius ir produkcij, sudarymas, kiek vadinamoji industrin politika. Tokia politika, kuri dar XIX amiuje teorikai pagrind vokiei ekonomistas Friedrichas Listas (17891846), reikia valstybs param toms pramons akoms, kurios pripastamos btinomis valstybs karinei galiai bei pajgumui vykdyti savarankik usienio politik utikrinti, o taip pat toms, kurias ekspertai laiko perspektyviomis. Tai pramons ir paslaug akos, kuriose alis turi potenciali lyginamj pranaum, taiau jie negali bti inaudoti koncentruotomis investicijomis nesukrus toki gamybini pajgum, kad bt galima gauti masto ekonomij. Privataus kapitalo itekliai gali bti per menki tokioms investicijoms arba j sutelkimas gali reikalauti itin dideli sandori kat, arba bti susijs su tokia rizika, kuri privatiems verslininkams gali atrodyti per didel (r. 8.1). Sprsdama i problem, valstyb veikia kaip vystymosi valstyb (developmental state): strateginms akoms nustato apsauginius muitus, teikia mokestines lengvatas, kredito garantijas, tiesiogines subsidijas, rengia specialistus, o iskirtiniais atvejais netgi panaudoja savo finansinius iteklius nacionalins svarbos objektams statyti, o vliau juos privatizuoja (r. Evans 1995). Visas is priemoni arsenalas ir buvo naudojamas Pranczijoje planavimo eros metais. Tuometins prancz industrins politikos prioritetais tapo karin (ypa aviacijos), geleinkelio transporto priemoni pramon ir branduolin energetika. Ekonominio liberalizmo poiriu, industrin valstybs politika sudaro slygas politiniam kapitalizmui ar rentos paiekoms (r. 16.2), nes valstybs privilegijos suteikiamos tam tikrai iskirtinei verslinink ir darbinink grupei neprioritetini kio ak sskaita.
532
Raydamas epochoje, kai socializmo ir kapitalizmo konvergencijos idjos buvo itin populiarios, A. Shonfieldas prognozavo skirting kapitalizmo form konvergencij link prancziko kapitalizmo modelio, pasiyminio miria privaija ir valstybine nuosavybe, planavimu ir korporatyviai organizuotu kapitalu bei darbu. Po 1973 m. naftos oko kapitalizmo kokybs ekonominiai kriterijai pasikeit. Gebjim kuo didesniu greiiu vytis pasaulins ekonomikos lyder JAV pakeit gebjimas sustabdyti arba bent sumainti infliacij, ivengti nedarbo, isaugoti ir iplsti eksporto rinkas, t.y. utikrinti tarptautin nacionalins ekonomikos konkurencingum. Atuntajame deimtmetyje u iuos privalumus daugiausiai pagyrim susilauk Vokietija ir tokios maesniosios Europos alys, kaip Danija, Norvegija, vedija, Suomija, Austrija, Olandija (Gourevitch 1985; Katzenstein 1984; 1985). Bendras j bruoas buvo jau aptarta (13.5) neokorporacin ekonomins politikos formavimo praktika, kuri atjus sunkiems laikams buvo aktyviai taikoma priimant kompromisinius sprendimus, galinanius palaikyti alies konkurencingum tarptautinje rinkoje: darbuotoj atstovai (profesins sjungos) sutikdavo susilaikyti nuo reikalavim kelti darbo umokest mainais u darbdavi sipareigojimus isaugoti darbo vietas ir vyriausybi paad dabartines netektis kompensuoti auktesnmis pensijomis bei kitomis lengvatomis, kuriomis ateityje darbuotojams bus atlyginta u j nuosaikum. Kadangi daugumoje mint ali profesins sjungos veik ivien su valdaniosiomis socialdemokrat partijomis, tai t ali didesnis atsparumas oko metu patirtiems imginimams ir atrod kaip organizuoto ar socialinio kapitalizmo pranaum rodymas. Devintajame deimtmetyje paangiausia kapitalistine alimi daugumai ekspert atrod Japonija, kuri atuntajame deimtmetyje greitai stabilizavo naftos kain uolio sukrst ekonomik, skmingiausiai plt eksport ir sitvirtino Europos bei JAV rinkose. Iekodami japon konkurencingumo paslapi, vieni autoriai jo prieastimi laik Japonijos vyriausybs vykdom aktyvi industrin politik (jos prioritetai buvo kitokie, negu Pranczijoje elektronika, automobili pramon, laiv statyba (Johnson 1982)), kiti nurod Japonijos monms bdingus gamybos organizacijos ir pai moni tarpusavio santyki bruous, kurie savo ruotu buvo siejami su vienokiais ir kitokiais Japonijos kultros savitumais, daniausiai apibendrinamais kolektyvizmo svoka (Dore 1987; 1997; 2000). io bendruomeninio kolektyvizmo dka darbininkai identifikuojasi su savo monmis ir elgiasi kaip j patriotai. Taip pat ir vadybininkai: susitapatins su savo firma, vyresnysis vadybininkas, darantis karjer Hitachi, negalt net pagalvoti apie perjim analogikas pareigas tiesiogiai konkuruojanioje firmoje, tokioje kaip Toshiba. Tai bt tas pats, kaip paimtam nelaisv brit karininkui stoti vokiei armij (Dore 1997: 21). Mainais darbuotojas gauna garantuot darbo viet, t.y. samdomas visam gyvenimui. Susidrusi su ekonominiais sunkumais, firmos vadovyb pirmiausiai galvoja ne apie nuostoli sumainim bei pelno padidinim, bet apie savo nuolatini darbuotoj viet isaugojim. Susiedami
VI DALIS
533
vis savo gyvenim su firma, darbuotojai nebeskiria jos interes nuo sav, smulkmenikai nebeskaiiuoja, ar u kiekvien atlikt darb deramai atlyginta. Prireikus dirba virvalandius (ypa administracija), nereikalaudami u tai papildomo atlyginimo. Kadaise vokiei sociologas Friedrichas Tnniesas aikino skirtum tarp asociacijos (Gesellschaft) ir bendruomens (Gemeinschaft), kaip bdingiausi asociacijos pavyzd pateikdamas komercin firm. asociacij mons susivienija vadovaudamiesi savo asmenins naudos iskaiiavimais, ir lieka ten tol, kol negali gauti dar didesns naudos perj kit asociacij, kurioje naryst yra pelningesn (Tnnies 1957 (1887)). Toks grynai instrumentinis darbuotojo santykis su j samdania firma kaip tik nebdingas japon firmoms. Jos kur kas geriau atitinka F. Tnnieso bendruomens idealj tip. Taiau paskutiniajame XX amiaus deimtmetyje vokikojo, japonikojo ir skandinavikojo kapitalizmo entuziast balsai nutilo. 1992 m. kaip tik tuo metu, kai Ryt Europos alyse sibgjo rinkos ekonomikos reformos, pasaulin ekonomik apm recesija. Ta recesija buvo nevienodai gili ir skausminga skirtingose alyse. Japonijoje ji virto ilgalaikiu ekonomikos sstingiu. Vokietijoje ekonomika augo, taiau ymiai ltesniais tempais, palyginus su devintuoju deimtmeiu. Svarbiausia enkliai padidjo nedarbas, okteljo iki dvienkli skaii ir ia vliau ustrigo. Tiesa, reikia paymti, kad didel io nedarbo prieaugio dal sudar nedarbas Ryt Vokietijoje, kur kai kuriuose regionuose jo lygis priartjo prie 19291933 met didiosios ekonomins krizs rodikli. Ekonomin kriz Vokietijoje persimet ir vedij, nes ios alys yra susijusios labai glaudiais ekonominiais ryiais. ia ji sulugd ligi tol pavyzdingai veikusi neokorporacin ekonomins politikos sistem (r. Guogis 2000b; Bernotas ir Guogis 2006: 197203). Tai atsitiko ne tik darbdavi iniciatyva, bet ir paioms profesinms sjungoms nebepajgiant susitarti tarpusavyje. Iki tol maai kvalifikuoti darbininkai vedijoje udirbdavo daugiau, o auktos kvalifikacijos darbuotojai maiau, palyginus su savo kolegomis kitose alyse, nes darbininkiko solidarumo vardan auktos kvalifikacijos darbininkai susilaikydavo nuo didesnio darbo umokesio reikalavim, kad darbdaviai galt daugiau mokti j menkiau kvalifikuotiems draugams. Gal gale geriau udirbani darbinink solidarumas iseko. Tai buvo viena i prieasi, kodl nacionalini deryb ir sutari dl darbo umokesio skali praktika nutrko. Kilus krizei, vedijos socialdemokratai atsisak plan palaipsniui ipirkti privaias stambij korporacij akcijas, taip jas socializuoti ir ubaigti vediko socializmo krim. Atvirkiai, buvo imtasi privatizuoti valstybines mones. Visos ios permainos nepaliet skandinavikojo gerovs reimo, utikrinanio platiems gyventoj sluoksniams lygias galimybes naudotis socialinmis garantijomis vietimo, sveikatos apsaugos ir eimos politikos srityse, pamat. Vis dlto daugelis neoliberalij analitik ias permainas vedijoje ir kitose Skandinavijos alyse paskubjo vertinti kaip neokorporacinio gerovs kapitalizmo mirt bei socialdemokratini idj krach (r. Einhorn and Logue 2003; 2004).
534
Vokikojo, o i dalies ir skandinavikojo kapitalizmo (ypa Suomijoje) sunkumai paskutiniajame dvideimto amiaus deimtmetyje gali bti bent i dalies paaikinti netiktos ir visikos Vakar ali pergals altajame kare alutinmis pasekmmis. Vokietijos patirti sunkumai tai kaina, kuri teko sumokti u nacionalins vienybs, kaip strateginio politinio tikslo, pasiekim. Kitokios buvo Japonijos kapitalizmo krizs, kuri taip pat prasidjo devintojo deimtmeio pradioje ir utruko daugiau negu deimt met, prieastys. Tam tikra prasme jis tapo savo paties skms devintajame deimtmetyje auka, o jos viena i prieasi tapo tie patys igirtieji bendruomeniki ar kolektyvistiniai japon kapitalizmo bruoai, kuriuos daugelis stebtoj laik tos skms pamatu (r. Anchordoguy 2005). Ekonominio bumo slygomis devintajame deimtmetyje nepaprastai suklestjo spekuliacija nekilnojamuoju turtu. Bankai dosniai dalijo kreditus, tokiu bdu darbindami kapital, kuris juose susikaup dl stabiliai didelio pozityvaus usienio prekybos balanso ir tradicinio japon polinkio daugiau taupyti, negu ileisti. is aikiai kultrikai determinuotas bruoas skiria juos nuo pratusi gyventi skolon amerikiei. Kai spekuliacijos ipst kain burbulas 1989 m. pagaliau sprogo, bankus nuo bankroto msi gelbti valstyb alies centrinis bankas daugel met i eils teik bd patekusiems bankams kreditus u nulines palkanas. ie bendruomenikai atidliodavo mokjimus nemokiems, bet saviems klientams, kurie toliau grimzdo skolas. Prasidjo daugiau nei deimt met (iki 2003 m.) utruks Japonijos ekonomikos santykinio sstingio laikotarpis. Kriz pirmiausia paliet orientuotas vidaus rink firmas (vis pirma statybos kompanijas), taiau ilgainiui tarpusavio siskolinim linas m stabdyti ir eksport orientuoto ekonomikos sektoriaus paang. Kaip tik paskutiniajame XX a. deimtmetyje Japonijos pramon susidr su didjania Ryt Azijos tigr (Piet Korjos, Taivanio, Singapro, Honkongo, Malaizijos) bei Kinijos konkurencija. Keblumas buvo tas, kad Japonijos konkurentai versi tas paias akas, kur japonai prie deimtmet rod savo konkurencin pranaum prie Europos ir JAV firmas, perimdami i japon j gamybos organizacijos metodus bei krybikai pritaikydami juos prie vietini slyg. 1997 m. i ali ekonomikos augim pertrauk Azijos kriz, kuri daugel analitik paskatino prabilti ne tik apie japon, bet ir apie azijinio kapitalizmo modelio kriz arba bankrot. Tie j bruoai, kurie prie kelis deimtmeius buvo skelbiami j privalumais arba stiprybmis, dabar buvo laikomi j paeidiamumo prieastimi: Japonijos atveju tai darbo sutarties visam gyvenimui bei su ja susijusi darbuotoj paternalistins globos sistema, trukdanti firmai lanksiai prisitaikyti prie rinkos konjunktros svyravim ir laiku atleisti tuo tarpu nebereikalingus darbuotojus; Azijos kapitalizmo apskritai atveju tai industrin politika ir apskritai pernelyg glauds privai korporacij ir valstybs aparato tarnautoj ryiai, sudarantys slygas rentos paiekoms, viej l grobstymui bei vaistymui (r. Woo, Sachs, and Schwab 2000; Lukauskas and Rivera-Batiz 2001). iuos naujausius poskius kapitalizmo istorijoje neoliberals ekonomistai, sociologai, publicistai, pltojantys globalizacijos diskurs, interpretuoja kaip ingsnius, kurie veda
VI DALIS
535
vis iuo metu egzistuojani kapitalizmo form konvergencij. Jie argumentuoja taip: atsiradus globalinei finans rinkai, kapitalas plsta tas alis, kuriose investicijos ada didiausi peln. Tai alys su santykikai emesniu darbo umokesiu. Apskritai pamus, galima sivaizduoti toki situacij, kai ne kapitalas ateina pas pigi darbo jg, bet atvirkiai, darbo jga veriasi pas kapital, t.y. alis su santykikai didesniu darbo umokesiu. Taip i dalies ir vyksta: po Lietuvos stojimo Europos Sjung ms alyje staiga inyko nedarbas, Europ ir iaurs Amerik vyksta intensyvi legali ir nelegali imigracija. Taiau laisvam darbo jgos judjimui trukdo ne tik valstybi sienos. Kaip jau nurodme (r. 17.2), net nesant teisini barjer, darbo jgos ijimo katai yra kur kas didesni u kapitalo emigracijos katus. Neoliberalai argumentuoja, kad suglobaljusiam kapitalui al patraukli daro ne vien maas darbo umokestis, bet ir palankus kapitalui samdos santyki reguliavimas: galimyb greitai ir lengvai samdyti ir atleisti darbuotojus, nustatyti darbo dienos trukm abiej ali susitarimu, darbuotojo saugum darbo metu laikyti jo paties problema. Palankaus kapitalui darbo santyki sureguliavimo atveju vien darbuotoj problema laikoma ir j sveikatos bei socialinis saugumas. Pats darbuotojas turi imtis iniciatyvos apsidrausti ligos, darbingumo praradimo atvejui, o taip pat susitaupyti senatvei mokdamas mokas privaius pensij fondus. Pagaliau alies patrauklum tarptautiniam kapitalui padidina mai mokesiai. Visi ie privalumai yra tarpusavyje susij: valstyb negali sumainti mokesi, neatsisakydama gerovs valstybei bding funkcij. Vienu i Ryt Azijos naujj tigr privalum neoliberalai laiko btent maas valstybs socialines ilaidas. Papuols bd europietis pagalbos pirmiausia laukia i valstybs, tuo tarpu kai Azijos alyse tinklo, nuo praties gelbstinio bd patekus individ, vaidmen atlieka tvirti ir tanks eimos ir giminysts saitai (r. Lal 1998). Siekdamos sustabdyti migruojant kapital ten, kur investavimo slygos palankesns, gerovs kapitalizmo alys bsianios priverstos mainti mokesius, o kartu ir ilaidas socialinms reikmms, rpest dl socialinio saugumo padarydamos pai piliei privaiu reikalu. Todl vyksianti ne kapitalizmo ir socializmo konvergencija, kuri numat XX a. vidurio socialiniai teoretikai, bet vis pasaulio ali konvergencija laisvos rinkos kapitalizmo (neoklasikins laisv ir tobulai konkurencing rink sistemos) link. Tokio kapitalizmo istorinis prototipas ess XIX a. Didiojoje Britanijoje (tik vienos alies mastu) egzistavs kapitalizmas, o iuolaikiniame pasaulyje j rykiausiai reprezentuojanti JAV, Didiosios Britanijos ir kit anglosaks ali (Australijos, Naujosios Zelandijos) ekonomin santvarka tuo pavidalu, kok ji gijo po neokonservatyvij (neoliberalij) reform. Verta paymti, kad taip pasaulins raidos perspektyv sivaizduoja ir daugelis t, kurie j vertina neigiamai, apgailestaudami dl neivengiamos gerovs kapitalizmo praties (pavyzdiui, Albert 2002 (2001); Gray 2006 (2002)). Kai kuri antiglobalist laikysena primena M. Weberio ir J. A. Schumpeterio herojiko pesimizmo pozicij, kai abu teoretikai numat neivengiam socializmo pergal, kartu laikydami savo par-
536
eiga daryti visk, kad ji ateit vliau. Globalizacijos prieininkai atmeta prielaid, kad tos kapitalizmo formos, kurios rodo savo didesn gyvybingum konkurencinje kovoje, i tikrj yra geros. Tai, kas vyksta, yra greiiau procesas, analogikas apraytam pinig apyvartos Greshamo dsniu: blogi (pagaminti i pigaus metalo) pinigai istumia to paties nominalo gerus (pagamintus i metalo, kuris yra brangesnis u nominal) pinigus (Gray 2006 (2002): 119144). Institucijas, utikrinanias santykikai saug ir harmoning, auktos kokybs visuomens gyvenim, istumia institucijos, kurios t kokyb sulugdo. Tik globalinis finans rink reguliavimas leist isivysiusioms alims isaugoti savo gerovs valstybes, o atsilikusi ali gyventojus galt apsaugoti nuo inaudojimo ir leist isaugoti savo lokalines kultras bei savit gyvenimo bd, kuriam grsm sudaro bedvasis vartotojikumas (r. 2.5). Savo ruotu analitikai, pozityviai vertinantys viso pasaulio ali konvergencijos neoklasikins utopijos kryptimi perspektyv, nurodo, kad politika, kuri motyvuoja susirpinimas lokalini kultr isaugojimu, turi ir toki pasekmi, kaip ekonomikai silpn ali plaij gyventoj masi skurdo bei ekonomins nelygybs tarp atskir pasaulio ali ilikimas. Jie pabria, kad pasaulio ali ekonomins santvarkos konvergencija reikia ir j ekonomini lygi suartjim, o kartu ir veiksmingiausi bd gyvendinti globalin teisingum (r., pavyzdiui, Weede 1996). alys su pigia darbo jga ir nereguliuojamomis darbo rinkomis pritrauks daugiau kapitalo ir augs bei vystysis spariau u jau isivysiusias alis, kol ilgainiui vis pasaulio ali ir ekonominis lygis, ir kio augimo tempai suvienods.
18
skyrius
Racionalaus antrepreneriko kapitalizmo vairov kaip iuolaikins lyginamosios ekonomins sociologijos problema
18.1.
Koordinuotas ir liberalus kapitalizmas
Nesunku pastebti, kad diskusijose dl kapitalizmo ateities ikyla ta pati problema, su kuria susidrme svarstydami pokomunistins transformacijos rezultatus. iuo metu matome didel tos transformacijos padarini vairov: ir racional antreprenerik (RAK), ir politin oligarchin (POK), ir valstybin monopolistin kapitalizm, ir skirtingas demokratijos ir autoritarizmo formas (r. sk. 12). Anot vieno poirio tas pokomunistines alis (pavyzdiui, Rusij), kuriose egzistuoja autoritariniai ir pusiau autoritariniai reimai bei oligarchinis arba valstybinis monopolistinis kapitalizmas, pokomunistin transformacija dar nra pasibaigusi arba ustrigusi, bet ateityje tos alys veiks savo atsilikim ir pasivys pirmnes (pavyzdiui, Lietuv). Anot kito poirio, transformacija yra pasibaigusi visame pokomunistiniame pasaulyje, o jos rezultat vairov yra ne laikina, bet stabili ir iliekama bsena, nulemta ijimo i komunizmo metu atsiradusi priklausomybi nuo kelio, komunistini laik paveldo ir i ikikomunistini laik paveldt civilizacini skirtum, kuriuos nutrinti yra bejgis ir labai ilgas laikas. Su ta paia dilema susiduriame ir svarstydami racionalaus antrepreneriko (ar vakarietiko) kapitalizmo bei liberaliosios demokratijos perspektyv klausim. Vienu poiriu, apie visas kapitalizmo bei liberaliosios demokratijos formas, kurios skiriasi nuo t jos pavidal, kuriuos aptinkame anglosaks alyse (vis pirma JAV), turime teigti, kad jos yra tiesiog maiau isivysiusios ar subrendusios, o skirtum dydis parodo atsilikimo, kur ateityje kitoms alims teks veikti, mast. Taiau galimas ir kitoks poiris, teigis esmin liberaliosios demokratijos bei RAK polimorfikum bei ilgalaik daugiau negu
538
vienos j formos stabilum, utikrinam prieasi, kuri ir velgiamoje ateityje nepanaikins jgos, apibendrinamos globalizacijos svoka. iuo antikonvergenciniu poiriu, panaiai kaip egzistavo keli skirtingi fordistinio kapitalizmo variantai (amerikietikas, japonikas, vokikas, vedikas ir pan.), tokia pat vairov bus bdinga ir pofordistiniam kapitalizmui (r. Harvey 1989). Net jeigu darbo santyki, korporacij valdymo ir kit institucini sfer pokyiai, kurie vyksta skirtingose pasaulio alyse, yra panas tuos, kurie anksiausiai (jau 9-ajame XX a. deimtmetyje) vyko JAV, jie reikia iliekani stabili skirting kapitalizmo form adaptacij prie nauj globalizacijos slyg, bet ne j supanajim su pofordistinio kapitalizmo pionieriumi JAV kapitalizmu. Prieingai, atsiranda nauj skirtum (Kwon 2005), ir galima laukti, kad ne tik iliks jau egzistuojanios kapitalizmo formos, bet ir atsiras nauj. Pirmj poir atstovauja neoliberalai, pltojantys globalizacijos diskurs neoklasikins ekonomins teorijos pagrindu. J poiriu, dabartin kapitalizmo vairov yra laikinas reikinys pakeliui didij konvergencij, kai vis pasaulio region ekonominis lygis suvienods, o raidos tempai isilygins (r. 2.5). Paradoksalu, bet iuo klausimu neoliberal pairos sutampa su j kariausi oponent marksist lkesiais. Marksistins kapitalizmo tipologijos yra evoliucins. Marksistinje ekonominje sociologijoje kapitalizmo tipai suprantami kaip nuosekls laiptai, kurie veda pokapitalistins socialins-ekonomins santvarkos link. Kartu daroma prielaida, kad kiekviena naujai atsiradusi kapitalizmo forma yra paangesn u ankstesn. Kapitalizmo formos skiriasi viena nuo kitos kaip nebrandios nuo brandesni. Neoliberalus ir (neo)marksistus vienija ne tik poiris, kad skirtingos kapitalizmo (arba privaia nuosavybe pagrstos rinkos ekonomikos) formos skiriasi kaip paangios arba atsilikusios. Juos vienija ir vertybin kosmopolitizmo (ar internacionalizmo) nuostata, kad kultrin pasaulio vairov nra savaimin vertyb, o veikiau vietinio ribotumo iraika. Tas ribotumas ateityje bsis veiktas, kai mons nustos identifikuotis su atskiromis tautomis ar valstybmis ir suvoks save pirmiausia kaip vienos ir tos paios moni gimins atstovus. Autoriai, kurie teigia esmin iuo metu egzistuojani kapitalizmo bei liberalios demokratijos form stabilum arba polivariantikum, atstovauja plaiai, gana amorfikai srovei, daniausiai apibendrintai vadinamai institucionalizmu ar istoriniu institucionalizmu (Hall and Taylor 1996; Thelen 1999; Mahoney and Rueschemeyer 2003). J altiniu galima laikyti idjas, pirm kart nuosekliai ipltotas autori, jau apvelgt aptariant vokiei istorins sociologijos koncepcijas (r. 2.1). Tradicinis priekaitas, kur institucionalizmui adresuoja jo kritikai (vis pirma marksistai ir neoklasikins ekonomijos atstovai), yra hipertrofuotas empirizmas, teorins analizs stoka. I tikrj su ja danai susiduriame, kai ikyla klausimas, kiek ir koki kapitalizmo (arba demokratijos) tip turime skirti? Paprasiausias bdas isprsti i problem skirti tiek kapitalizmo atmain, kiek yra nacionalini valstybi. i kapitalizmo vairovs konceptualizacijos strategija susiduria
VI DALIS
539
su dviem keblumais: viena vertus, j gana keblu taikyti maoms valstybms su j atviromis ekonomikomis, danai sudaraniomis vien glaudiai integruot ekonomin vienet (pavyzdiui, Beneliukso alys Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas). Kita vertus, kai kuriose didelse alyse atskiri regionai gali labai skirtis savo ekonomikos institucine organizacija. Antai XIX amiaus JAV galima iskirti tris i esms skirtingus ekonominius pasaulius vergvaldinius Pietus, industrin iaur, reprezentavusi klasikin laisvosios konkurencijos pramonin kapitalizm, ir Vakarus. JAV Vakarai tuo metu buvo agrarin alies periferija, o kartu ir pasienio kratas, isiskyrs savitais, vliau nunykusiais socialinio gyvenimo ir jo organizacijos bruoais, kurie tapo kvpimo altiniu nesuskaiiuojam Hollywoodo vestern krjams (Knbl 2006). iuolaikinje Europoje pavyzdiu gali bti Italija. Dar XIX a. ioje Apenin pusiasalio alyje isiskyr industrin iaur su stipriu fordistiniu kapitalizmu ir agrariniai, atsilik Piets. Antroje XX a. pusje isiskyr dar ir vadinamoji treioji Italija, kuriai priskiriami Toskanos ir Emilijos Romanijos regionai. ia 7-uoju ir 8-uoju deimtmeiais susiklost savita lokalin verslo organizacija, pagrsta neformalius tinklus susijungusi smulki moni, primenani Europos vidurami amatinink dirbtuves, kooperacija ir kitokiu bendradarbiavimu (r. Piore and Sabel 1984: 251280; Regini 1997). Orientacija nacionalinius kapitalizmo tipus kebli ir dl sibgjusios tarptautins ekonomins integracijos nepriklausomai nuo to, ar ji interpretuojama kaip globalizacija, ar kaip ekonomini makroregion formavimasis. Taip pat ir iuolaikinje lyginamojoje ekonominje sociologijoje yra autori, kurie eina iuo keliu (r., pavyzdiui, Schmidt 2002). Jie skiria kapitalizmo atmainas pagal alis, kartu isilygdami, kad toks konceptualizacijos bdas tinka tik didelms valstybms, kurios vis dar lieka ekonomikai santykikai udaros ir kartu viduje gana vienalyts. Ne tik aprayti iuolaikinio kapitalizmo vairov, bet ir pagrsti prognozes apie jo ateit pajgia tik tie, kurie kapitalizmo tipus konstruoja teorikai, kaip mediag panaudodami iuolaikini ekonomini ir sociologini teorij svokas. I j isiskiria tyrintoj grup, kuri iuolaikinje literatroje daniausiai taip ir vadinama kapitalizmo vairovs (variety of capitalism; sutrumpintai VoC) mokykla. Kapitalizmo vairovs krypties (ar prieigos) svoka literatroje traktuojama ir siauriau, ir plaiau. Suprantant i mokykl plaiau, jai priklauso didel grup autori (tarp j: Albert 1992 (1991); Amable 2003; Bornschier 2005; Coates 2001; 2005; Dore 2000; Holingsworth and Boyer 1997; Kenworthy 2004; Streeck and Thelen 2005a; Streeck and Yamamura 2002; Whitley 1999; Wilensky 2002; Yamamura and Streeck 2003; Zysman 1983; Cohen and Zysman 1987 ir kt.; r. taip pat: Valiukonyt ir Zabotkait 2005), kuriuos vienija kritikas poiris neistorik ir abstraki ekonomini proces analiz neoklasikinje ekonomikoje. Bet kartu jie yra itin kritiki vienas kito atvilgiu priklausomai nuo to, kokias klasikins ekonomins sociologijos idjas (K. Marxo. M. Weberio, J. A. Schum-
540
peterio, K. Polanyi; r. 16 sk.) jie labiau orientuojasi, kiek ir kodl kapitalizmo atmain iskiria. Suprantant kapitalizmo vairovs prieig siauriau, j vis pirma reprezentuoja plaiausio atgarsio sulauk amerikiei tyrintoj P. A. Hallo ir D. Soskiceo tyrimai (Hall and Soskice 2001a; 2003; Hall and Gingerich 2004; Hall 2006; r. taip pat Allen 2004; Blyth 2003; Deeg and Jackson 2007; Goodin 2003; Watson 2003), P. A. Hallas ir D. Soskiceas skiria du stabilius kapitalizmo tipus, kuriuos jie vadina liberalia rinkos ekonomika (toliau LRE) ir koordinuota rinkos ekonomika (toliau KRE). J tipologija remiasi dviem prielaidomis: pirmoji kad svarbiausia kapitalizmo ekonomin institucija yra firma, antroji kad yra du firm veiksm koordinavimo bdai. Vienu atveju koordinacija vyksta kiekvienai firmai reaguojant kain signalus, kurie yra traktuojami kaip nepriklausoma nuo kiekvienos atskirai paimtos firmos duotis. Racionalaus pasirinkimo teorijoje sakoma, kad tokiu atveju veikjas yra parametrinje situacijoje arba traktuoja j kaip toki. Tokia tobulos konkurencijos prielaida remiasi firmos elgesio aikinimu neoklasikinje ekonominje teorijoje, kur konkurencijos tobulumas reikia paviens firmos negebjim savo sprendimais paveikti kainas. Antru atveju firma orientuojasi ne kainas, bet kit firm elges, nuo kurio tos kainos priklauso, o jos vadovai ino arba mano, kad tas elgesys priklauso nuo j pai elgesio. Tokiu atveju firma yra arba laiko save esania strategins sveikos situacijoje. Tokio tipo situacijos ir j logika yra sistemingai nagrinjama loim teorijoje, kaip atskiroje racionalaus pasirinkimo teorijos akoje (r. Norkus 2003 (2001): 209220). Nors P. A. Hallas, ir D. Soskiceas vartoja loim teorijos svokas ir odyn antro tipo veiksm koordinacijos savitumui irykinti, jie nemano, kad tokiose situacijose koordinacija visada vyksta taip, kaip vaizduoja loim teorijos teoremos, kad daugumoje tokio tipo situacij kooperacija yra nemanoma. Jie teigia, kad tokio tipo situacijose koordinacijos veiksniu gali tapti ne orientacija kuo didiausi peln trumpalaikje perspektyvoje, bet bendras inojimas apie ankstesn vienas kito elges, formuojantis kiekvieno i j kaip patikimo ar nepatikimo reputacij, apie tam tikras neformalias konvencijas ir aidimo taisykles, kurios gali bti neufiksuotos kaip formalios taisykls, bet vis dlto veikti kiekvieno i j elges. iuo atveju veikjams ne maiau u peln rpi j reputacija ir pasitikjimu pagrst socialini ryi, jungiani j dalyvius tinklus, palaikymas. Skirtingai nuo racionalaus pasirinkimo teorijos, kuri komunikacij traktuoja instrumentinio racionalumo poiriu, P. A. Hallas ir D. Soskiceas pabria savarankik komunikacijos vaidmen ekonominio gyvenimo organizacijoje, kur jai utikrina vairios deliberacins institucijos forumai, kuriuose diskutuoja verslo firm, profesini sjung, valstybs institucij atstovai. Rinkos ekonomikas, kuriose dominuoja toks firm tarpusavio koordinacijos tipas, P. A. Hallas ir D. Soskiceas ir vadina KRE, o tas, kur firmos laikosi viena nuo kitos per nuotol ir renkasi main partnerius tik pagal dabartin j produkt ar paslaug kain LRE. Empirinje tikrovje LRE, kaip ideal tip, labiausiai atitinka anglosaks ali
VI DALIS
541
(vis pirma JAV) ekonomikos, KRE Vokietijos ir Japonijos ekonomins sistemos. Detalesn i tip charakteristik ir galima suprasti kaip idealizuot ir stilizuot amerikietiko kapitalizmo ir vokiko bei japoniko kapitalizmo apraym. ioje charakteristikoje LRE ir KRE yra lyginamos penkiais atvilgiais. Pirma, jos skiriasi savo finansinmis sistemomis arba firmos nuosavybs teisi rinkomis. Dominuojantis LRE firmos tipas yra vieoji korporacija. Jos akcijomis yra prekiaujama akcij birose, nuosavybs teiss yra isklaidytos (firma turi daug savinink) ir danai keliauja i rank rankas priklausomai nuo to, kokie yra naujausi paskelbti firmos ekonomins veiklos rodikliai. Tie rodikliai yra vienintel informacija, kuri yra inoma bei svarbi akcij pirkjams ir pardavjams. Todl egzistuoja grietos tos informacijos pateikimo bei jos rinkimo (audito) taisykls, kurios turi utikrinti firmos veiklos skaidrum. Firma, kurios akcijos auktai vertinamos biroje, savo veiklai iplsti gali gauti kapitalo, ileisdama papildom akcij laid. Naujoms verslo idjoms realizuoti danai naudojamas rizikos kapitalas (venture capital), kuris sukaupiamas parduodant dar tik steigiamos firmos akcijas. Kita vertus, dl tos lemiamos takos, kuri vieai paskelbti naujausi firmos ekonomins veiklos rezultatai turi akcij kainai, firmos vadybininkai gali orientuotis tik trumpalaik perspektyv. Tiems rodikliams pablogjus, savininkai gali paskubti atsikratyti akcij, o firma gali tapti prieiko permimo, kaip j jau aprame (r. 17.2), objektu. Naudodamiesi tokia situacija, kai kontrolin paket galima sigyti u maesn kain negu firmos turto rinkos vert, j gali sigyti tokio tipo permimuose besispecializuojantys akcij bir spekuliantai, kurie vliau atleidia firmos vadovus ir iparduoda jos turt. KRE atveju firma turi vien pagrindin savinink. Tai gali bti ir tam tikras privatus asmuo ar asmenys (eima), turintys kontrolin akcij paket. Tai gali bti kitos firmos, kurios turi viena kitos akcij (krymin nuosavyb, ypa bdinga Japonijai), arba bankas, kuris akcijas gauna kaip ustat arba mainais u kreditus. Tokia bank nuosavyb ypa bdinga Vokietijai ir yra ios alies kapitalizmo tradicija, kurios itakos siekia alies industrializavimo laikus XIX amiaus antrj pus, kai tik aktyvus bank dalyvavimas steigiant naujas firmas leisdavo sukaupti kapital, pakankam naujoms stambioms monms steigti (r. Gerschenkron 1962). ios nuosavybs formos apsaugo firmos administracij nuo prieiko permimo ir utikrina jai kantr kapital savinink, kuris orientuojasi ilgalaik perspektyv. Apie i perspektyv jis sprendia ne tiek pagal vieai skelbiam informacij apie firmos veikl, kurios apimtis ir pobdis gali bti paliktas paios firmos nuoirai, bet pagal konfidenciali, vien tik saviesiems (insiders) prieinam informacij, atskleidiam kontrolinio akcij paketo savininkams, kurie savo ruotu yra suinteresuoti ir pajgs sigilinti technologines ir kitokias su mons veikla susijusias detales. Jeigu banko ekspertai nusprendia, kad firmos sunkumai laikini, ji gauna kredit isigelbti nuo bankroto; jeigu jie padaro ivad, kad firma beviltika, ji likviduojama.
542
Antra LRE ir KRE skirtum sfera yra darbo santykiai. LRE darbo teis leidia greitai ir pigiai (be dideli ieitini imok) atleisti darbuotojus. Administracija neprivalo aikinti atleidimo prieasi. Todl, susidrusi su ekonominmis problemomis dl paklausos jos produkcijai sumajimo, firma gali jas isprsti tiesiog atleisdama perteklinius darbuotojus. Toki pat laisv firmos administracija turi ir dl darbo umokesio jis nustatomas dvialiu darbuotojo ir administracijos susitarimu. Profesini sjung nra arba jos yra tiek silpnos, kad neturi galios nei paveikti mons administracijos sprendimus, nei sudarinti kolektyvines darbo sutartis dl darbo umokesio ir darbo slyg visos alies, akos, net ir mons mastu. KRE alyse darbo teis arba nerayti statymai (kaip yra Japonijoje) suteikia darbuotojams (ypa tiems, su kuriais sudaromos neterminuotos darbo sutartys) tam tikras teises darbo viet. Darbuotojo atleidimo procedra ilga ir brangi. Ne tik priimdama ir atleisdama darbuotojus, bet ir kitais mons valdymo klausimais (pavyzdiui, paauktindama j pareigas) administracija privalo atsivelgti profesins sjungos, darbuotoj tarybos arba j atstov mons taryboje nuomon. Treioji KRE ir LRE skirtum sfera yra firm santykiai su savo darbuotojais, kuriuos galima aprayti, pritaikant naujosios ekonomikos institucij analizs ipopuliarint atstovo, arba agento (agent), ir atstovaujamojo, arba principalo, perskyr (Williamson O. 1975; 1985). Kaip pasiekti, kad firmoje dirbt pakankamai kompetentingi mons, kad jie bt pajgs vykdyti jiems skiriamas uduotis ir inaudot darbo laik, jiems patiktus iteklius ir informacij firmos, o ne savo pai interesais? LRE firmos sutelkia jiems reikalingus mogikuosius iteklius juos tiesiog pirkdamos rinkoje arba perpirkdamos (perviliodamos) i kit firm. Organizuodamos darb, jos labiau pasikliauja iorine prieira, o ne vidine darbuotoj motyvacija. Todl jose santykikai daug emutins grandies vadovaujanio bei kontroliuojanio personalo, nes jos neturi pagrindo tiktis, kad uduoi vykdytojai darys, k privalo. KRE firmos reikalingus mogikus iteklius ugdosi paios, sukurdamos vidin darbo rink ir puoseldamos firmos kultr. Vidins rinkos buvimas reikia, kad darbuotoj gerai dirbti motyvuoja karjeros paioje firmoje perspektyva (o ne lkestis, kad pasiymjus j mgins perpirkti kita firma), o firmos kultros buvimas reikia, kad darbas firmoje darbuotojui reikia ir priklausomyb tam tikrai bendruomenei. Kadangi, firmai bankrutavus, joje ilgiau dirbusiems ir spjusiems pasislinkti karjeros laiptais auktyn darbuotojams keblu tiktis gauti lygiavert darb kitoje firmoje, jie su ja identifikuojasi ir yra prievaizdai sau bei kitiems, o tai firmai leidia sutaupyti prieiros ir administravimo kat sskaita. Ketvirtoji sfera yra ugdymas ir profesinis parengimas. LRE alyse darbuotojai profesin parengim gyja formaliose institucijose, kurios savo pastangas sutelkia tam tikr bendrj kompetencij, o ne pritaikyt konkrei darboviei poreikiams gdi suteikim. toki kompetencij gijim orientuojasi ir bsimieji darbuotojai, inodami, kad savo bsimosiose darbovietse jie ilgai neusibus. Todl jie vengia per daug investuoti specifin mogikj kapital gdius, kurie turi vert tik tam tikroje lokalioje aplin-
VI DALIS
543
koje ar siauroje profesinje nioje. Dl darbo santyki nepastovumo tokios investicijos rizikingos, nes tas kapitalas nuvertja darbinink atleidus. Kita vertus, paios firmos vengia investuoti darbuotoj profesin rengim. Kiekvienam darbuotojui (skaitant administracijos atstovus) labiausiai rpi jo individuali karjera, ir jis iri savo dabartin darboviet kaip potencial tramplin okti dar geresn. Darbuotojas, gijs ini ir gebjim, padidinani jo vert darbo rinkoje, gali bti perviliotas arba pats susirasti didesn darbo umokest jam mokant darbdav tad jo parengimo katai tenka vienai firmai, o naud gauna kita. KRE yra bdinga profesinio parengimo sistema, orientuojanti darbuotojus btent specifinio mogikojo kapitalo kaupim. Toks parengimas vyksta tiesiog gamyboje, kur vyresni ir patyr darbuotojai jaunesniems kolegoms perduoda profesinius gdius metodais, primenaniais tuos, kuriais vidurami amatininkai perduodavo savo amato paslaptis mokiniams ir pameistriams. Formalius reikalavimus, kuriuos turi atitikti kandidat meistrus (o kartu ir auktesn darbo umokesio kategorij) kvalifikacija, nustato akiniai darbdavi susivienijimai drauge su profesinmis sjungomis. Kolektyvini darbo sutari, sudarom visos pramons akos mastu, praktika slopina konkurencij tarp firm dl kvalifikuot darbuotoj: darbuotojas, gijs tam tikr kvalifikacij vienoje firmoje, negali tiktis gauti enkliai didesnio darbo umokesio kitoje, nes visos tam tikros akos firmos darbo umokest turi mokti pagal tuos paius tarifus, nustatytus profesini sjung ir darbdavi bei pai darbdavi tarpusavio susitarimu. Tokie firm tarpusavio susitarimai bei konsultacijos vaidina svarb vaidmen koordinuojant firm veiksmus ir kitose j santyki srityse. Tie firm tarpusavio santykiai yra penktoji sritis, kurioje isiskiria LRE ir KRE bruoai. LRE alyse firmas, gaminanias toki pai produkcij arba teikianias tokias pat paslaugas, sieja klasikiniai rinkos konkurencijos santykiai. Nors tarp firm oligopolisi bna kartelini susitarim dl rinkos pasidalijimo, anglosaks alyse juos grietai draudia statymai ir uoliai persekioja (gavusios pirkj bei j interesams atstovaujani nevyriausybini organizacij skundus) teissaugos agentros. Todl jie bna tik slapti (ir todl keblu sprsti apie j danumo laipsn) bei netvars dl bendros nepasitikjimo ir tarumo atmosferos. Su tiekjais ir pirkjais firmas sieja santykiai per nuotol (arms length): esam partneri lengvai ir greitai atsisakoma, gavus patrauklesn pasilym. Santykius apibria formalios sutartys, kuriose siekiama kuo detaliau specifikuoti ali sipareigojimus kiekvienai manomai situacijai. Kadangi sutartys, atsivelgianios visas manomas aplinkybes, i principo nemanomos, dani firm konfliktai dl j vykdymo, firmos daug ir danai bylinjasi. Todl itin didel j personalo dal sudaro samdomi teisininkai, o itin didel gamybos ilaid dal sudaro bylinjimosi bei draudimosi nuo civilini iekini snaudos. KRE alyse konkurencijos santykius tarp firm i esms papildo koordinacijos mechanizmai, pagrsti komunikacija, neformaliais santykiais bei ekonomins etikos normomis, kurios smerkia beatodairik naudos siekim ir statym bei sutari skyli inaudojim. Sutartys tarp firm ia paprastai turi sutari dl santyki (relational
544
contracts) pobd. Jose nesiekiama specifikuoti partneri teises ir pareigas visoms manomoms situacijoms. Santykiai su nuolatiniais pirkjais ar pardavjais gyja pasitikjimo tinkl pavidal, ir t tinkl nariai ikylanias problemas pirmiausia mgina sprsti neformaliais metodais, labiausiai rpindamiesi ne finansine nauda, bet savo reputacija. Priklausomai nuo to, kokiu lygiu vyksta tokia koordinacija, galima iskirti bent tris KRE atmainas. Vidurio Europos (pirmiausia Vokietijai) ir iaurs Europos alims bdinga akin koordinacija (industry-based coordination). Svarbiausi jos mechanizmai yra tam tikrai pramons akai priklausani firm susivienijimai. J tikslas yra ne vien tos akos darbdavi santyki su tos paios akos profesini sjung susivienijimu arba susivienijimais tvarkymas, bet ir profesinio parengimo organizacija, lobistin veikla santykiuose su vyriausybe, konflikt tarp firm, kylani dl kaltinim nesininga konkurencija, sprendimas, o taip pat standart nustatymas bei kooperacija skleidiant nauj mokslin-technin informacij ir vykdant taikomuosius ir eksperimentins pltros tyrimus. iuo atvilgiu KRE itin rykiai skiriasi nuo LRE, kur viena i paskat steigti naujas firmas, panaudojanias rizikos kapital, yra perspektyva pirmai pradti teikti tam tikr paslaug arba gaminti tam tikr nauj gamin (pavyzdiui, videomagnetofonus). Pionierius gali padiktuoti naujo gaminio bazinius standartus ir usitikrinti ilgalaik rent, gaunam i parduodam patent bei franizs teisi. Koordinatoriaus ar dirigento vaidmen gali prisiimti ir valstyb. Tokiu atveju turime reikal su valstybs vadovaujamu koordinavimu. Klasikinis atvejis yra pokario laik Pranczijos diriguojamasis kapitalizmas, kurio bruous jau glaustai aptarme (r. 17.3). Taiau apie j P. A. Hallas ir D. Soskiceas rao maai, kur kas daugiau dmesio skirdami grupinei koordinacijai (group-based), kuri bdinga tokioms Ryt Azijos alims, kaip Japonija ir Piet Korja. Svarbiausias jos mechanizmas yra tinklo pavidalo finansins-pramonins grups, kuri narius tarpusavyje sieja krymins nuosavybs ir ilgalaiks partnerysts, pasitikjimo ir lojalumo santykiai. Japonijoje jos inomos keiretsu, Piet Korjoje chaebol pavadinimu. Tokias grupes sudaro firmos, priklausanios skirtingoms pramons akoms ar ekonomikos sektoriams. Kiekviename i i sektori veikia daugiau negu viena grup, tarp kuri vyksta nuomi konkurencija. Japonijos keiretsu papildom stabilum utikrina tokio tinklo narius siejantys krymins nuosavybs (cross-ownership) santykiai, kai tam paiam tinklui priklausanios firmos yra viena kitos bendrasavininks. Jie apsaugo firm vadovyb nuo prieiko sigijimo. keiretsu sudt eina ir savas bankas, kurio santykiams su savo nuolatiniais klientais bdingi tokie patys abipusio pasitikjimo ir lojalumo santykiai. Tie santykiai skiriasi nuo neoklasikiniuose mikroekonomikos vadovliuose pateikiamo firmos elgesio vaizdo tuo, kad nei keiretsu sudt einanios firmos, nei bankai tarpusavio santykiuose nesivadovauja trumpalaiks naudos iskaiiavimais. Jie neatsisako tradicinio tiekjo paslaug, vos tik gav geresn jo konkurento pasilym, neiparduoda turim kit firm akcij, pablogjus j finansiniams rodikliams. Kai vienas i keiretsu nari susiduria su sunkumais, kiti stengiasi jam padti ne vien nuolaidomis ir kantrybe, bet ir konsultacijomis, kai bendromis jgomis iekoma problem sprendimo, neskirstant j savas ir svetimas.
VI DALIS
545
18.2.
Kapitalizmo tip stabilumo slygos
Ar abu kapitalizmo tipai yra stabils? Kodl? Kaip apskritai atskirti stabilias kapitalizmo atmainas nuo nestabili, kurios tra pereinamosios bsenos vieno ar kito stabilaus tipo link? Atsakydami iuos klausimus, P. A. Hallas ir D. Soskiceas pateikia tris argumentus. Pirmj i j galima aptikti ir daugelio kit kapitalizmo vairovs tyrintoj veikaluose. Jame pagrindin vaidmen vaidina priklausomybs nuo tako (path dependence) svoka. Taip iuolaikinje istorinje sociologijoje vadinamos tokios istorins sekos, kuriose atsitiktiniai vykiai duoda pradi instituciniams modeliams arba vyki grandinms, kurios turi deterministini savybi (contingent events set in motion institutional patterns or event chains that have deterministic properties; Mahoney 2000b: 507). Tokios sekos gali bti apibdintos ir kaip prieastiniai procesai, kuriems labai didel reikm turi tai, kas atsitiko paioje pradioje. Priklausomyb nuo tako yra dabartini pasirinkimo galimybi priklausomyb nuo ankstesnio pasirinkimo kolektyvini padarini: vien kart padarytas pasirinkimas tolesn raid urakina tam tikroje veikimo erdvje. Nors ioje veikimo erdvje yra galima tolesn paanga, taiau jos rezultatai gali bti chronikai suboptimals, palyginus su tais, koki buvo galima pasiekti einant kitu keliu. Esant priklausomybei nuo tako, atsitiktiniai vykiai pradeda vyki grandin, kurioje kiekvienas vlesnis vykis yra palyginti grietai determinuotas ankstesni, ir j krypt pakeisti galima tik dideliais katais arba ioriniais sukrtimais. vykiai, pradedantys tokias grandines, gali bti lyginami su krykelmis arba (pritaikius garsij M. Weberio metafor) su geleinkelio isiakojimais, kur palyginti nedidele pastanga (iemo perjungimu) sunkiasvor geleinkelio sstat galima nukreipti viena ar kita kryptimi, kuri vliau pakeisti nemanoma be dideli laiko (kurio reikia grti atgal geleinkelio isiakojimo viet) ir energijos snaud. Priklausomybs nuo tako reikinys parodo, jog istorija ities turi reikms (North 2003 (1990): 130). Priklausomybs nuo tako svok pirmas analitikai artikuliavo amerikiei ekonomikos istorikas Paulas Davidas (1985), kuris pateikia ir plaiai igarsjus tokios priklausomybs pavyzd. Jis analizuoja istorikai atsitiktines raidi konfigracijos QWERTY atsiradimo prieastis raomj mainli klaviatrose ir tos konfigracijos ilikimo prieastis, nepaisant esam efektyvesni alternatyv. Kaip kintamuosius, lemianius suboptimalios technologijos konservavim, jis traktuoja didjani masto gr, kuri yra stimulas daryti tolesnius patobulinimus einant kart pasirinktu keliu, o taip pat labai auktus sandori katus, kuriuos tekt patirti, pamginus pakeisti an lemting pasirinkim. Mainink, imokusi spausdinti QWERTY klaviatra, palaipsniui darys paang, imokdama spausdinti vis didesniu greiiu, taiau niekada nespausdins taip greitai, kaip mainink, kuri spausdina klaviatra su geresne raidi konfigracija (pavyzdiui, su Dvorako klaviatra). Sumaniusi klaviatr pakeisti, ji pusmet ar ilgiau turs itin dideli nepatogum darbe tol,
546
kol senieji gdiai isitrins i jos sensomotorins atminties, o j viet uims kiti (r. Arthur 1994; Mahoney 2005b). 142 JAV ekonomistas ir ekonomikos istorikas, 1993 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Douglas C. Northas apibendrino P. Davido analiz (North 2003 (1990)), nurodydamas, kad priklausomyb nuo tako yra reikminga ne tik technologinei, bet ir institucinei kaitai aikinti. Institucij rinkinys, kur tam tikra alis gijo iek ar tiek atsitiktini aplinkybi dka, gali utikrinti jos technologin, ekonomin ir socialin paang. Taiau ta paanga vyks ltesniu tempu negu paanga alies, kuri turi institucij rinkin, utikrinant spartesn paang. alis bus chronika pralaimtoja konkurencinje kovoje. Taiau dl to, kad ekonomin paanga joje vyks ir einant savuoju, nacionaliniu, keliu, t pralaimjim nepakaks, kad jos institucijos bt operatyviai paalintos. Reikalas tas, kad perimti kit ali institucijas, utikrinanias spartesn ekonomin paang, nemanoma be dideli kat ir sukrtim, kuri pavyzdiu gali bti perjimo prie rinkos ekonomikos socialiniai ir ekonominiai katai pokomunistinse alyse. Perjimo nuo vieno kapitalizmo tipo prie kito katai gali bti ne maesni. Kadangi jie pasiskirsto nevienodai, radikalias ekonomines reformas gali ublokuoti galingos interes koalicijos. Demokratijos slygomis keblu laukti, kad susidarys nepaprastosios politikos situacija, kaip Ryt Europos alyse ikart po komunistini reim lugimo, ir sudarys politines slygas radikaliai holistinei socialinei ininerijai, kad i pagrind bt pakeista ekonomini institucij sistema. Jeigu alies politin sistema yra konsenso demokratija (r. 13.56), tai tokios reformos nemanomos be alies konstitucijos pakeitim, kuriems reikia itin sunkiai pasiekiamos superdaugumos. Demokratinio politinio proceso rmuose alies institucijos gali keistis tik palaipsniui, i lto ir konservatyviai taip, kad kai reform nebemanoma atidlioti, pasirenkamas toks variantas, kuris maiausiai nutolsta nuo esamos tvarkos ir tokiu bdu utikrina nacionalins tradicijos tstinum, o tai ir reikia institucij kaitos priklausomyb nuo tako. Priklausomybs nuo tako argument papildo kitas institucij komplementarumo argumentas. i idja apibendrina jau seniai ekonomist suformuluot pastebjim, kad kai kuri preki kainos padidjimas (sumajimas) sumaina (padidina) paklaus kai kurioms kitoms prekms, pavyzdiui, pabrangus duonai, sumaja paklausa ir sviestui, o pabrangus benzinui, sumaja ir automobili pardavimai. Institucij komplementaru142
Esama maiausiai dviej tip analitini priklausomybs nuo tako fenomeno modeli, kuriuos ia tik keliais sakiniais apraysime: (1) modeliai, kurie yra pagrsti didjanios masto gros svoka; (2) modeliai, kurie priklausomyb nuo tako vaizduoja kaip atskir situacij su daugeliu pusiausvyr atmain. Antrosios ries modeliuose situacija, kurioje atsiranda priklausomyb nuo tako, interpretuojama kaip nestabili pusiausvyra, i kurios maos arba atsitiktins prieastys netiesiniu bdu gali vesti prie alternatyvi dideli padarini (stabili pusiausvyr, kurios yra nevienodai efektyvios). Detalesn analiz gali iskirti ir kelet priklausomybs nuo tako form, priklausani vienam ar kitam i i tip. r.: Margolis and Liebowitz 1998.
VI DALIS
547
mas reikia, kad viena institucija gali padidinti kitos institucijos efektyvum (gr), ir atvirkiai (r. Aoki 2001).143 Nesunku pastebti, kad aptarti LRE ir KRE bruoai yra komplementars ia prasme. Firma (Japonijos atvejis) gali samdyti savo darbuotojus visam gyvenimui (mainais usitikrindama j lojalum, o tai gali bti svarbus pranaumas konkurencinje kovoje), tik jeigu jos finansavimo sistema nra jautri trumpalaikiams pelningumo svyravimams turi tokius kantrius savininkus, kurie neskuba parduoti firmos akcij, kai tik sumaja jos pelningumas arba kai ji patiria nuostoli. Firmos gali leisti ilaidas savo darbuotoj kvalifikacijai kelti, tik jeigu bus tikros, kad i to negaus naudos kitos firmos, kurios toki ilaid neprisiima ir tiesiog pervilioja pas save kit firm apmokytus darbuotojus. Firma, neturinti kantraus kapitalo savinink, kurie orientuojasi ilgalaik perspektyv ir sprendia apie mons bkl ne vien pagal paskutinij met ar ketvirio veiklos rezultatus (kurie gali labai priklausyti nuo laikin rinkos konjunktros poslinki), bet ir remdamiesi informacija, kuri prieinama vien saviesiems, turi bti iauri su savo darbuotojais. ie savo ruotu neturi pagrindo tapatintis su ja ar bti jos patriotais, investuoti specifin mogikj kapital, dalyvauti veikloje, kurios prototipai yra kokybs rateliai Japonijoje arba jaun darbinink apmokymas Vokietijoje. LRE firmoms bdingi santykiai su j darbuotojais ir kitais darbdaviais slygoja valdios koncentracij vyriausio firmos vadybininko rankose ir nepalieka vietos jokiems ekonomins demokratijos (plg. Dahl 1994 (1989): 433440) elementams, bdingiems KRE Japonijoje ir ypa Vokietijoje. Jis gali vienas (utat ir greitai bei veiksmingai) priiminti sprendimus, ir gauna atlyginim, kuris daug kart pranoksta jo pavaldini atlyginim. To atlyginimo dydis yra ir vyriausio vadybininko socialinio prestio pagrindas jis matuojamas suma, u kuri j galima bt perpirkti. Tuo tarpu KRE (ypa Japonijoje) kopimas karjeros laiptais vyksta tos paios firmos arba j grups (keiretsu) rmuose, irkls tarp darbuotoj atlyginim yra ymiai maesns, o karjeros laiptais kopti motyvuoja ne tik ir ne tiek su kiekviena pakopa padidjantis piniginis atlyginimas, kiek socialinis prestias bei ta neformali galia platesnje visuomenje, kuri suteikia vadovavimas stambiai, garsiai korporacijai. JAV tokie atlygiai tenka Hollywoodo vaigdms, kai tuo tarpu korporacij vadybinink prestio hierarchija inoma tik tiems, kas priklauso verslo pasauliui. Tokius komplementarumus galima aptikti ir tarp abiems kapitalizmo tipams bding gerovs reim ir j kit institucini sfer (r. 17.1). Tinkamiausi KRE papildiniai yra socialdemokratinis arba konservatyvusis kontinentinis gerovs reimai, kai darbuotojams, praradusiems darb, mokamos palyginti ilgai ir dosnios bedarbi paalpos, kuri dydis priklauso nuo dirbant gauto atlyginimo. Valstyb prisiima didij dal darb
143
Kaip paprastai literatroje, mes komplementarum apibriame taip: viena institucini praktik aib yra komplementari kitai, jeigu kiekviena i j padidina kitos gr (Hall and Gingerich 2004: 22).
548
praradusi darbuotoj perkvalifikavimo kat: mokymosi persikvalifikavimo staigose katus, priemokas darbdaviams, apmokantiems tokius darbuotojus, bei imokas patiems bedarbiams persikvalifikavimo laikotarpiu. Tankus ir tvirtas socialins apsaugos tinklas sumaina rizik, kuri yra susijusi su investicijomis specifin mogikj kapital. Liberaliajame gerovs reime bedarbio paalpa nra susieta su iki darbo praradimo turtu pajam ir pragyvenimo lygiu. Ji mokama patikrinus, ar asmuo neturi kit pajam altini, ir utikrina tik minimal pragyvenim, o praktikai tai reikia, kad ji neapsaugo nuo skurdo. Toks gerovs reimas orientuoja darbuotojus gyti isilavinim, kuris diversifikuot j sidarbinimo galimybes ir leist greitai rasti nauj darb, kai prarastas senasis. Svarbi institucij komplementarumo idjos implikacija yra tai, kad institucij importui yra klii, kurios kyla i institucij nesuderinamumo. Institucija, kuri yra efektyvi viename instituciniame kontekste, gali bti disfunkcionali kitame. Mginimas sukurti tobul kapitalizm perimant i vedijos jos gerovs valstyb, i JAV jos aktyvias, gilias ir likvidias akcij rinkas, i Vokietijos jos profesinio parengimo sistem, i Japonijos firmos-bendruomens princip, i Pranczijos industrin politik ir t.t. susiduria su tokiais paiais keblumais, kuri neirjo tie septintojo deimtmeio konvergencijos teoretikai, kurie pie visuomens, sujungsianios socialistins ir kapitalistins sistemos privalumus, vizij, o taip pat komunistai-reformistai, kr demokratinio socializmo visuomens projektus (r. Amable 2003: 5556). Vis dlto tol, kol apsiribojame iomis dviem idjomis, jos implikuoja tik tiek, kad viso pasaulio ali konvergencija neoklasikins utopijos (antiutopijos?) link nebus sklandus ir tolygus procesus, vykstantis be pertrki veikianio demokratinio proceso rmuose. alys su blogomis (nepritaikytomis prie laisvos rinkos ekonomikos imperatyv) kultrinmis tradicijomis bei netinkamu istoriniu paveldu negals priartti prie tos utopijos (antiutopijos) be dideli politini sukrtim ir kultrini revoliucij, susijusi su radikaliu pasenusi vertybi ir tradicij atsikratymu. Neivengiama i radikali reform kaina gilesns ar ne tokios gilios ekonomins bei socialins krizs, kylanios keiiant istorins raidos trajektorijas. Ta kaina ir gyvenimo keblumai analogiki maininks, pereinanios nuo QWERTY tipo prie paangesns klaviatros, gyvenimo keblumams arba tiems, su kuriais susiduria ininierius, kurio jaunystje sunkiai gyta vertinga specialyb pasidar nebereikalinga, dl technologijos paangos inykus visai tai pramons akai, kurioje jis dirbo. Kitaip sakant, ios dvi idjos galina identifikuoti klitis, su kuriomis susiduria vienos kapitalizmo atmainos transformacija kit, bei parodyti prieastis, dl kuri maai tiktina palaipsn transformacija. Taiau jos nesuteikia pakankamo pagrindo kvestionuoti jos fakto bei galutinio rezultato blogo (irint socialdemokrato ar socialliberalo akimis) kapitalizmo pergals. Taiau toks pagrindas atsiranda, kai P. A. Hallas ir D. Soskiceas jas papildo treija lyginamojo institucij pranaumo idja. Ji apibendrina lyginamj
VI DALIS
549
pranaum apsirpinant gamybos veiksniais idj, kuri suformulavo dar D. Ricardo. Tos idjos esm ta, kad laisva prekyba yra naudinga visoms joje dalyvaujanioms alims, kai kiekviena i j specializuojasi gaminti produkcij arba teikti paslaugas srityse, kuriose ji turi lyginamj pranaum. P. A. Hallas ir D. Soskiceas i idj apibendrina, nurodydami, kad lyginamj pranaum altiniu gali bti ne vien gamtini slyg ar technologiniai ypatumai, taiau ir vienas kit papildani ekonomini ir politini institucij komplekso specifiniai bruoai. Jie teigia, kad skirtingi kapitalizmo tipai turi sav konkurencini pranaum skirtingose srityse. Jie pripasta, kad tam tikro kapitalizmo tipo ilgalaik tvarum (sustainability) utikrina tik jo didesnis konkurencingumas. Taiau nebna, kad tam tikras institucij rinkinys utikrint j turiniai aliai konkurencin pranaum visose gamybos ir paslaug teikimo srityse. Tos kapitalistins ekonomikos institucins organizacijos ypatybs, kurios aliai utikrina pranaum vienose srityse, yra prieastis, kodl ji pralaimi kitose. Todl laisvas kapitalo judjimas, bdingas globalizuotai ekonomikai, visai nereikia, kad ger (socialdemokratin) kapitalizm nukonkuruos blogas neoliberalusis. Taip bt, jeigu pirmasis jokiose srityse neturt konkurencini pranaum. Globalizacija ne niveliuoja ekonomini sistem organizacij, bet irykina esam kapitalizmo tip skirtumus, skatindama specializuotis tose srityse, kuriose j institucijos utikrina joms pranaum. Tarptautiniu mastu veikianios korporacijos naudoja tuos skirtumus instituciniam arbitraui: perkelia savo padalinius tas alis, kuri institucin aplinka geriausiai atitinka j veiklos specifik, pavyzdiui, vokiei farmacijos firmos steigia savo tyrim laboratorijas arti t JAV miest, kuriuose yra universitetai, pirmaujantys pasaulyje mikrobiologijos srityje, o JAV firma General Motors varikli gamyklas automobiliams, surenkamiems naujosiose industrinse alyse, stato Vokietijoje (Dsseldorfe) (Hall and Soskice 2001a: 57). Vadinasi, globalizacija skatina ne kapitalizmo homogenizacij ir konvergencij vieno vienintelio tipo link, bet slygoja esam tip divergencij, irykindama ir tvirtindama kapitalizmo tipologini form vairov. P. A. Hallas ir D. Soskiceas atmeta tezs, kad globalizacijos slygomis blogas (socialiniam liberalui ar demokratui) kapitalizmas istumia ger kapitalizm, implicitin prielaid, jog svarbiausias konkurencingumo veiksnys yra pigi darbo jga. Tokiu veiksniu jie laiko inovacin pajgum. Tai gebjimas kurti ir ileisti rink naujus produktus arba tobulinti jau esam produkt technologinius gamybos procesus. LRE yra konkurencingiausios radikali inovacij reikalaujaniose srityse, o KRE palaipsni, ar potruputini (incremental) inovacij srityse. Radikali inovacij dka atsiranda naujos pramons akos bei paslaugos, palaipsnmis inovacijomis gerinama jau egzistuojani (kad ir neseniai irast) produkt ir technologij kokyb, didinama j vairov, sukuriamos j atmainos, pritaikytos prie tam tikr vartotoj grupi specifini poreiki. Konkurencin pranaum naujose srityse LRE utikrina labai ipltotos kapitalo rinkos, palengvinanios radikali naujovi gyvendinimui reikalingo rizikos kapitalo sutel-
550
kim, o taip pat lanksti darbo jgos su auktu bendruoju isilavinimu pasila. Radikalias naujoves gyvendinani auktj technologij moni darbui yra reikalingi ne tiek specialistai, unikali gdi pavidalu sukaup ilgamet patirt (tokios patirties radikali inovacij atveju tiesiog dar nra), kiek darbuotojai, sugebantys greitai mokytis savo bendrj kompetencij dka. Skm konkurencinje kovoje iuo atveju utikrina gebjimas pirmiems upatentuoti naujus technologinius sprendimus, o taip pat padiktuoti naujai atsirandanios akos standartus. Radikalios naujovs yra palyginti labiau rizikingos, taiau nepaprastai dideli pelnai, kuriuos gauna ta (palyginti nedidel) novatori dalis, kuri inovacijos buvo skmingos, utikrina ger rizikos kapitalo pasil, o paaikjus, kad inovacija pasisek neribotus kapitalo iteklius. XX amiaus pabaigoje tokiomis radikalaus technologinio proverio sritimis buvo informacins technologijos, tapusios naujausios Kondratjevo bangos pasaulinje ekonomikoje pagrindu. Btent ioje srityje LRE alys gijo ir kol kas ilaiko konkurencin pranaum. Taiau tie kapitalistins ekonomikos institucins srangos ypatumai, kurie utikrina tam tikrai aliai konkurencinius pranaumus radikali inovacij srityje, visai nebtinai yra tokie, kai konkurencin skm utikrina gebjimas greiiau gerinti jau sukurto produkto kokyb bei adaptuoti j prie specifini vartotoj grupi poreiki. alies, kurios pramon pirmoji pradjo gaminti tam tikr nauj produkt, gamintojus ilgainiui gali nukonkuruoti gamintojai i kitos alies, kurioje nauja pramon sukuriama svetur pirkt patent pagrindu, taiau sugeba utikrinti auktesn produkt kokyb ir lanksiau reaguoti vartotoj poreikius. Pavyzdiu gali bti Japonijos elektronikos pramons (skaitant firmas, gaminanias kietj kompiuteri rang) skm. iuo atveju lemiamu konkurencingumo veiksniu tampa firmos gebjimas motyvuoti darbuotojus rpintis gaminamos produkcijos kokybe bei teikti smulkius racionalizacinius pasilymus, kuri kumuliatyvus ekonominis efektas gali bti itin svarus. Gebjimas nuolatos gauti tok efekt yra svarbiausias konkurencingumui dalykas, kai auktosios technologijos produktas i radikalios naujovs virsta tradiciniu gaminiu. ioje fazje ar tose pramons akose, kuriose dominuoja tokio tipo produktai, pranaumus turi alys su KRE bdingomis institucijomis. Atsiradus personaliniams kompiuteriams bei internetui, genetins ininerijos laimjimais pagrstoms biotechnologijoms, plaiosioms vartotoj masms nenustojo bti reikalingi automobiliai, buitin elektronika, o paioms vairiausioms pramons akoms stakls ir kitokie rengimai bei j komplektai (gamybins linijos), gaminami pagal individual usakym. Tokio tipo produkt gamyboje KRE konkurencingumas nesumajo. Neoklasikins ekonomikos poiriu, bet kokie realios ekonomikos nukrypimai nuo tobulai konkurencing rink sistem modelio, kur idealiuoju RAK modeliu laik ir M. Weberis, yra neefektyvumo (taigi ir ekonominio iracionalumo) altinis. Ne-rinkos metod taikymas rinkos subjekt santykiams koordinuoti sudaro slygas neproduktyviai
VI DALIS
551
veiklai, vadinamai rentos paiekomis, kurias M. Weberis vadino politiniu kapitalizmu (r. 16.2). Neoklasikiniu poiriu, vienintel racionali ekonomin politika yra bet koki klii kapitalo ir darbo, kaip gamybos veiksni, judjimui alinimas. P. Hallo ir D. Soskiceo kapitalizmo vairovs prieiga remiasi radikaliu realizmu. Jokia ekonomika niekada nepriartjo prie tobulos konkurencijos. Todl bet kokio nukrypimo nuo jos kaip neefektyvumo apraymas neveda toliau. Daug geriau yra apsvarstyti, kodl, matuojant bendrojo ekonominio rezultato poiriu (gemessen an der konomischen Gesamtleistung), kai kurie nukrypimai utikrina auktesn efektyvumo laipsn (Hall 2006: 197). ios prieigos poiriu, yra daugiau nei vienas institucij komplektas, pajgus utikrinti efektyv rinkos ekonomikos funkcionavim. Panaiai samprotauja Wolfgangas Streeckas, kai teigia, kad yra galimi paiam kapitalui naudingi laisvs suvarymai (beneficial constraints), kaip tai atsitiko pokario Vokietijoje (r. Streeck 1997). Negaldamas bti konkurencingas em darbo jgos kat sskaita, vokikasis kapitalizmas buvo priverstas orientuotis auktos kokybs diversifikuotos produkcijos (diversified quality production) gamyb, kuriai slygas savo ruotu sudar auktos kvalifikacijos darbo jga. Naudingais suvarymais suvarytas kapitalizmas vystosi auktuoju savo raidos keliu, kurio skiriamieji bruoai yra didelis darbo umokestis, aukta darbo jgos kvalifikacija, auktos kokybs produkcija.
18.3.
Kiek yra kapitalizmo tip?
Kaip jau isiaikinome vienoje i metodologini knygos dali (r. 5 sk.) ir galjome sitikinti nagrindami demokratijos konceptualizacijos problemas (r. 13 sk.), socialini moksl tipologini svok daryboje galimos dvi strategijos dedukcin teorin (i viraus) ir indukcin (i apaios). Taikant antrj, naudojamos faktorins ir klasterins analizs priemons. Indukcines tipologijas galima interpretuoti ir kaip empirin dedukcini tipologij kontrol, ir kaip j konkretizacij. Kontrols aspektas pasireikia tuo, kad indukcin tipologija leidia patikrinti teorins analizs metodais sudaryt svok empirin relevantikum, ar jos i viso turi empirinius referentus. Kaip nurod dar M. Weberis (r. Norkus 1999), naudingos gali bti ir tokios svokos, kurios toki referent neturi. Tokios svokos yra gryni idealieji tipai. Taiau kai tie tipai neturi nieko bendra su empirinje tikrovje egzistuojani atvej susiskirstymais ir pasidalijimais, ta nauda gali kelti abejoni. Taiau tuo atveju, jeigu indukcins procedros parodo, kad empirikai stebimi atvejai grupuojasi pagal teorins analizs nubrtas linijas, indukcins tipologijos metodai gali padaryti dar vien paslaug konkretizuoti teorins analizs metodais sudaryt tipologij. Netgi tada, kai dedukcins tipologijos ideals tipai turi atitikmen empirinje tikrovje, dauguma empirikai stebim atvej n vieno j neatitinka. Jeigu apsiribotume dedukcine tipologija, tokius j netelpanius atvejus turtume kvalifikuoti tik kaip mirius arba pereinamuosius.
552
Taip yra ir P. Hallo bei D. Soskiceo tipologijos atveju. LRE svok jie daniausiai iliustruoja JAV, o KRE Vokietijos, kartais Japonijos, pavyzdiu. Bet kit ali (o jos ir sudaro isivysiusi kapitalistini ali populiacijos daugum) vieta ioje tipologijoje yra nelabai apibrta. spdingiausi iuolaikins istorins institucionalistins kapitalizmo analizs darbai yra prancz sociologo Bruno Amables tyrimai, kurie yra pats vaisingiausias ios knygos autoriui inomas indukcini statistini metod pritaikymo kapitalizmo tipologinei analizei pavyzdys (Amable 2003). B. Amables indl indukcin kapitalizmo tipologij galima lyginti nebent su A. Lijpharto nuopelnais liberaliosios demokratijos tipologinei analizei (r. Lijphart 1999 ir ankiau, 13.513.6), B. Amables analizuojam atvej populiacij sudaro 21 atvejis. Tai isivysiusios alys, kurios yra Ekonominio bendradarbiavimo ir pltros organizacijos (EBPO; angl. Organisation for Economic Development and Cooperation; OECD) nars. Faktorins analizs vestis yra kintamj, kurie apibdina penki institucini sfer kiekvienoje i i ali bkl, veriai. Tos sferos: (1) produkt rinkos; (2) darbo jgos rinka, kurios pobd apibria (a) darbuotojo turimos darbo vietos garantijos, (b) darbo santykiai ir (c) valstybs uimtumo politika; (3) finansin sistema; (4) socialins apsaugos sistema; (5) vietimo sistema. Pat kapitalizm B. Amable traktuoja kaip socialin gamybos ir inovacijos sistem (Amable 2003: 8592), jo tipus kaip specifines komplementari institucij architektras (Amable 2003: 171). Svarbus B. Amables koncepcijos privalumas, palyginus su P. Hallo ir D. Soskiceo koncepcijomis, yra tas, kad jis iskiria ir pabria dar vien toki institucini architektr stabilumo veiksn (plg. Howell 2003). Jis nurodo, kad j stabilumas priklauso ne tik nuo grynai ekonominio tam tikros institucij kombinacijos efektyvumo, bet ir nuo jos ir dominuojanio socialinio-politinio bloko interes atitikimo (Amable 2003: 4654). Tok blok sudaro socialins grups, kuri interesai nukentt, transformuojant esam institucij kombinacij. Net jeigu socialini grupi galios santykis ir pasikeiia, tie pokyiai nebtinai greitai ir sklandiai virsta esamos institucij architektros pertvarka. Todl savo iskiriamus kapitalizmo tipus jis dar vadina politinmis-ekonominmis pusiausvyromis. Produkt rinkos pobd ir bkl nusako tokie kintamieji, kaip valstybinio sektoriaus dydis, barjer, su kuriais susiduria verslininkas, norintis steigti nauj mon, auktis (kiek reikia gauti valstybs staig leidim ir kiek tai trunka) ir pan. Apie darbo jgos rinkos pobd ir bkl galima sprsti pagal tai, prie kiek laiko statymai reikalauja praneti darbuotojui apie bsim jo atleidim, pagal ieitins kompensacijos dyd, bandomojo laikotarpio trukm ir pan. Finansins sistemos pobd ir bkl atskleidia bankams priklausani akcij dalis, kapitalizacija akcij biroje (r. 21.2), rizikos kapitalo investicij santykis su bendruoju vidaus produktu (BVP). Socialins apsaugos sistemos pobd parodo valstybs ilaid socialinei apsaugai BVP procentin dalis. vietimo sistemos pobd ir bkl atskleidia ilaid pradiniam, viduriniajam ir auktajam mokslui BVP procentin dalis bei ilaidos, tenkanios vidutinikai vienam mokiniui (studentui), stojani
VI DALIS
553
auktsias mokyklas vidurini mokykl absolvent procentas, student pasiskirstymas pagal studij programas ir pan. Faktorin analiz, atlikta pagrindini komponeni metodu, galina iskirti keliolika faktori (i viso 15), paaikinani i kintamj variacij. I i faktori tolimesnei analizei naudojami trys, kurie paaikina daugiausiai variacijos. Tak, reprezentuojani konkreias alis, padtis grafikuose, kuri ays vaizduoja iuos faktorius, galina preliminariai vertinti j institucini sfer (produkt rinkos, darbo rinkos ir t.t.) panaumus ir skirtumus. Juos apibendrina klasterin analiz, kuri B. Amable atlieka du kartus. Pirmiausia ji atliekama kiekvienos institucins sferos lygmeniu. Nors daugelis ali patenka t pat klaster ir savo produkt rinkos, ir darbo rinkos, ir finansins sistemos, ir socialins apsaugos, ir vietimo sistemos bruoais, kai kurios alys vienu atveju atsiduria viename, o kitu atveju kitame klasteryje. Galutin klasterin analiz atliekama penkiais ingsniais pagal vadinamj Wardo algoritm. Pirmuoju ingsniu vedami produkt rinkos kintamieji ir dalis darbo rinkos kintamj. Antruoju prie j prijungiami lik darbo rinkos kintamieji (tie, kurie atskleidia uimtumo politikos pobd), treiuoju finansinio sektoriaus kintamieji ir t.t. (r. Amable 2003: 173). Paskutiniuoju, penktuoju ingsniu traukiami vietimo sistemos kintamieji. Kiekvienu ingsniu iskiriam klasteri skaiius nra tas pats jis priklauso nuo i anksto pasirinkto statistinio kriterijaus, nurodanio t kintamj kovariacijos laipsn, kurio pakanka atvejus priskirti tam paiam klasteriui. 18.1 pav. pateikia faktorins (pagrindini komponeni) analizs, kurios objektas yra agreguoti (neiskirstyti pagal institucines sferas) duomenys, rezultatus. Grafik ays reprezentuoja du faktorius, paaikinanius (statistine prasme) daugiausiai kintamj variacijos. Faktori, kur reprezentuoja horizontalioji ais, B. Amable interpretuoja kaip ireikiant skirtum tarp ali su decentralizuota finansine sistema kairje nuo ali, kuri darbo rinkos yra nelanksios (rigid) deinje (Amable 2003: 176). Antr faktori (vertikalioji ais) jis sieja su gerovs valstybs isipltojimo laipsniu: didesn gerovs valstybs ipltojimo laipsn atspindi vertikaliosios aies apaia, o einant vir gerovs valstybs ipltojimas silpnja. Kaip vilgsnio vaigdt dang giedr nakt pakanka, kad iskirtume regim vaigdi grupes, liaudikai vadinamas vaigdynais, taip ir vilgsnio 18.1 pakanka, kad pastebtume, jog kapitalistins alys grupuojasi spieius. Tiesa, j kontrai nevienodai ryks. Aikiausiai isiskiria grup ali kairje, sudarani kapitalizmo tip, kur B.Amable vadina rinka pagrstu kapitalizmu (toliau: RPK; angl. market-based capitalism), kur, nebijant pleonazmo, galima bt pavadinti ir kapitalistiniu kapitalizmu, nes is kapitalizmo tipas labiausiai panaus neoklasikin laisv ir tobulai konkurencing rink sistemos utopij (ar antiutopij). B. Amables RPK svokos apimtis tiksliai atitinka P. Hallo ir D. Soskices LRE. Utat P. Hallo ir D. Soskices KRE tip B. Amable iskaido keturis tipus, kurie galina nekapitalistinio (ar ne visai kapitalistinio) kapitalizmo vairov atspindti kur kas labiau diferencijuotai.
554
Korja Japonija
JAV
Portugalija Kanada Ispanija Graikija Italija
Australija Didioji Britanija Finans rinkos
Nyderlandai veicarija
Airija Pranczija Vokietija Norvegija
Nelanksios darbo jgos rinkos Austrija
Belgija
vedija
Danija
Suomija Gerovs valstyb 18.1 pav. Ekonominio bendradarbiavimo ir pltros organizacijos (EBPO) ali socialins-ekonomins statistikos faktorins analizs rezultatai. altinis: Amable B. The Diversity of Modern Capitalism. Oxford, Oxford UP, 2003, p. 176. 2003 Oxford University Press. Skelbiama leidyklai sutikus be atlygio.
Be RPK ali pakankamai rykiai isiskiria socialdemokratinio kapitalizmo (Danija, Suomija, vedija) alys apaioje, azijinio kapitalizmo (Japonija ir Korja) alys viruje ir Viduremio jros kapitalizmo (Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija) alys deinje. alies padtis horizontalios faktorins aies atvilgiu gali bti interpretuojama kaip jos nuotolio nuo idealaus kapitalistinio kapitalizmo (LRE) matas, o jos padtis vertikalios aies atvilgiu parodo, kiek ji nutolusi nuo idealaus socialdemokratinio modelio, kur rykiausiai reprezentuoja Suomija. domu, kad alys su stipria gerovs valstybe savo darbo rinkos lankstumu nra labiausiai nutolusios nuo neoklasikinio laisvos rinkos ekonomikos idealo. Tokios veikiau yra alys, kurias B. Amable priskiria Viduremio jros kapitalizmo tipui. Utat gana amorfika grupuot ali, kurias prancz tyrintojas identifikuoja kaip kontinentin europin kapitalizm. Tai rodo ir pav. 18.2 ir 18.3, kurie pateikia klasterins analizs rezultatus. Priklausomai nuo to, koks statistinis kriterijus pasirenkamas, iskiriamos arba penkios (pav. 18.2) arba eios (18.3) kapitalizmo atmainos. Pirmuoju atveju j sudt eina vienas kontinentinio europinio kapitalizmo tipas, antruoju atveju jis isiskaido dvi atmainas: kontinentin europin kapitalizm A (Airija, Belgija, Norvegija, Vokietija, Pranczija, Austrija) ir kontinentin europin kapitalizm B (Nyderlandai ir veicarija). Abu grafikai leidia pastebti tarpin kontinentinio europinio kapitalizmo padt kit kapitalizmo tip atvilgiu. Jis yra tarpinis ir t ypatybi, kurios skiria anglosaks ali kapitalistin kapitalizm nuo Viduremio jros kapitalizmo, atvilgiu, ir t, kurios skiria
VI DALIS
555
Azijos kapitalizmas
Rinka pagrstas modelis Viduremio jros modelis
Kontinentinis europinis modelis
Socialdemokratinis modelis
18.2 pav. EBPO ali socialins-ekonomins statistikos klasterins analizs rezultatai. altinis: Amable B. The Diversity of Modern Capitalism. p. 177. 2003 Oxford University Press. Skelbiama leidyklai sutikus be atlygio.
Azijos kapitalizmas
Rinka pagrstas modelis Viduremio jros modelis
Kontinentinis europinis modelis (B) Kontinentinis europinis modelis (A)
18.3 pav. EBPO ali socialins-ekonomins statistikos klasterins analizs rezultatai. Amable B. The Diversity of Modern Capitalism. p. 178. 2003 Oxford University Press. Skelbiama leidyklai sutikus be atlygio.
556
socialdemokratin kapitalizm su stipria gerovs valstybe nuo azijinio, kur socialins apsaugos tinklo vaidmen atlieka tradicikai stiprs eimos ir giminysts ryiai. 18.3 pav., kur skiriami du kontinentinio kapitalizmo tipai, leidia tuos panaumus ir skirtumus apibdinti labiau diferencijuotai: Nyderlandai ir veicarija reprezentuoja kapitalizmo form, kuri yra tarp socialdemokratinio kapitalizmo ir RPK, o kitas kontinentinio europinio kapitalizmo alis galima lokalizuoti tarp Viduremio jros kapitalizmo ir RPK. Nors skirting ali institucins architektros panaumai ir skirtumai koreliuoja su j geografine kaimynyste (tai ir leidia kapitalizmo tipus susieti su geografiniais regionais bei pavadinti t region vardais), visiko atitikimo ia nra. Toki neatitikim atskleidimas ir yra vienas i B. Amables atliktos analizs privalum. Antai socialdemokratinis kapitalizmas danai kitaip dar vadinamas skandinaviku, taiau Norvegija yra labiau panai kontinentins Europos alis, bet ne savo kaimynes skandinaves (Amable 2003: 179). B. Amable nurodo kiekvieno kapitalizmo tipo rykiausi atvej: kapitalistinio kapitalizmo tai JAV, socialdemokratinio Danija, Viduremio jros Ispanija, kontinentinio europinio Vokietija. Azijin kapitalizm vienodai rykiai reprezentuoja abi jo atstovs, einanios B. Amables nagrinjam atvej populiacij (Japonija ir Piet Korja). Dl tarpinio kontinentinio europinio kapitalizmo pobdio ne itin ryki yra ir ta apibendrinta jo charakteristika, kuri pateikia B. Amable, interpretuodamas statistins analizs rezultatus. B. Amables RPK charakteristika i esms sutampa su P. A. Hallo ir D. Soskiceo pateikiamu LRE apibdinimu. iam kapitalizmo tipui bdinga intensyvi konkurencija emesnmis kainomis, koordinacija per kain signalus, atvirumas usienio konkurencijai ir investicijoms (kaip produkt rinkos bruoai); menka darbo vietos apsauga (darbuotoj paprasta ir lengva darbinti bei atleisti), valstyb nevykdo aktyvios uimtumo politikos, derybos dl darbo umokesio yra decentralizuotos, profesins sjungos yra silpnos (darbo jgos rinkos bruoai); menka nuosavybs koncentracija ir gerai apsaugotos akcinink maumos teiss, svarbus institucini investuotoj vaidmuo, aktyvi korporacij kontrols rinka, sofistikuotos finans rinkos, didel rizikos kapitalo pasila (finansinio sektoriaus bruoai); silpna socialin apsauga, valstyb apsiriboja pagalba skurstantiems, kuri suteikiama patikrinus param gaunaniojo pajamas ir turt (vadinamasis means-tested principas), privaiu draudimu pagrsta pensij sistema (socialin apsauga); maos vieosios ilaidos vietimui, konkurencin auktojo isilavinimo sistema, nehomogenika viduriniojo isilavinimo sistema, silpna profesinio lavinimo sistema, bendrj gdi lavinimo bei lavinimosi vis gyvenim akcentavimas (vietimo sistema). Socialdemokratiniam kapitalizmui bdinga konkurencija auktesne kokybe, koordinacija per kitokius nei kain signalai kanalus, atvirumas usienio konkurencijai ir investicijoms (produkt rinkos bruoai); vidutinika (saikinga) darbo vietos apsauga, koordinuotos arba centralizuotos derybos dl darbo umokesio, stiprios profesins sjungos, kooperaciniai darbo santykiai beveik nebna streik ir lokaut (darbo jgos rinkos bruoai). Finansiniam sektoriui bdinga aukta nuosavybs koncentracija, reikmingas
VI DALIS
557
institucini investuotoj vaidmuo, nra korporacij kontrols rinkos ir sofistikuot finans rink, didel bankininkysts sektoriaus koncentracija. Socialdemokratinis kapitalizmas isiskiria auktu socialins apsaugos lygiu, kuris utikrinamas aktyviu valstybs vaidmeniu. iam tipui bdingos taip pat ir didels valstybs ilaidos vietimui, aukta pradinio ir vidurinio isilavinimo kokyb, dideli auktj mokykl student skaiiai, ipltota profesinio lavinimo sistema, specifini gdi gijimo akcentavimas, puolamoji uimtumo politika siekiant sukurti stimulus ir slygas kelti kvalifikacij, persikvalifikuoti ir lavintis vis gyvenim. Azijiniam kapitalizmui bdinga konkurencija kainomis ir kokybe, platus koordinacijos bd, alternatyvi kain signalams, panaudojimas, auktas vidaus rinkos apsaugos nuo usienio firm ir investicij apsaugos lygis, enklus didij korporacij vaidmuo (produkt rinka). Darbo jgos rinkai bdinga gerai apsaugotos (bet tik atskiros korporacijos rmuose) darbo vietos, darbo jgos rinka duali (samdomi darbuotojai pasidalij tuos, kurie turi darbo vietos garantijas visam gyvenimui, ir tuos, kurie dirba pagal terminuotas sutartis arba nepiln darbo dien), darbo umokesio priklausomyb nuo darbo stao, kooperaciniai darbo santykiai, stiprios profesins sjungos, decentralizuotos derybos dl darbo umokesio. Finansiniam sektoriui bdinga silpna akcinink-autsaideri apsauga, bank sitraukimas korporacij valdym, aukta bankininkysts koncentracija. Nra aktyvios korporacij kontrols rinkos, sofistikuot finansini rink, ribotas rizikos kapitalas. Azijinis kapitalizmas isiskiria emu socialins apsaugos lygiu ir silpna gerovs valstybe (tai rodo maos jos finansavimui skirtos valstybs ilaidos). Maos ir valstybs ilaidos vietimui, nors viduriniojo isilavinimo kokyb aukta, o stojanij auktsias mokyklas abiturient skaiiai dideli. Dominuoja mokslinis ir techninis lavinimas, akcentuojantis specifinius gdius. Kompanijos daug dmesio skiria savo darbo jgos lavinimui, bet vis gyvenim trunkanio lavinimosi galimybi pasilos u korporacijos rib beveik nra. Viduremio jros (arba Piet Europos) kapitalizmui yra bdinga konkurencija kainomis, aktyvus valstybs sitraukimas produkt rink, taiau menka pai firm iniciatyva vykstanti koordinacija kitokiais nei kain signalai bdais, vidutinika vidaus rinkos apsauga nuo usienio prekybos arba investicij, didelis smulki firm vaidmuo. Darbo jgos rinka yra duali ir daliai darbuotoj garantuoja aukt turim darbo viet apsaug. Darbo santykiai yra konfliktiki (palyginti danai pasitaiko streikai ir lokautai), valstyb nevykdo aktyvios uimtumo politikos. Derybos dl darbo umokesio vyksta centralizuotai. Finansiniam sektoriui bdinga menka akcinink-autsaideri teisi apsauga, aukta bankininkysts sektoriaus koncentracija ir aktyvus bank dalyvavimas korporacij valdyme. Nra aktyvios korporacij kontrols rinkos, finansins rinkos nra sofistikuotos, o rizikos kapitalas menkai ipltotas. Socialins apsaugos lygis vidutinis. J utikrinant aktyviai dalyvauja valstyb, orientuojanti savo ilaidas skurdo mainim bei aprpinim pensijomis. Valstybs ilaidos vietimui maos, auktojo vietimo sistema silpna, o joje isilavinim tsiani abiturient dalis palyginti nedidel. Akcentuojamas
558
bendrj gdi ugdymas, nra vis gyvenim trunkanio mokymosi sistemos, silpna profesinio mokymo sistema. Kontinentinio europinio kapitalizmo produkt rinkai bdinga palyginti didel konkurencijos kokybe reikm bei palyginti intensyvi koordinacija per alternatyvius kainoms koordinacijos mechanizmus. Darbo jgos rinkai bdingas auktas darbo viet apsaugos lygis, konfliktiki darbo santykiai, aktyvi uimtumo politika, palyginti stiprios profesins sjungos, koordinuotos derybos dl darbo umokesio. Finansiniam sektoriui bdinga didel nuosavybs koncentracija, silpna akcinink-autsaideri teisi apsauga, didel bankininkysts koncentracija bei svarbus bank investicinis vaidmuo. Rizikos kapitalas vidutinikas, o aktyvios korporacij kontrols rinkos bei sofistikuot finans rink nra. Socialins apsaugos lygis auktas, o pati socialin apsauga yra orientuota dirbanij socialinio statuso apsaug, nedarbo atveju gaunam imok bei pensijos dydis susietas su dirbant gautu atlyginimu. Valstyb aktyviai dalyvauja socialins apsaugos, pirmiausia pensij sistemos, finansuojamos einamosiomis plaukomis (pay-as-you-go), utikrinime. Kontinentinio europinio kapitalizmo vietimo sistemai bdingas geras valstybinis finansavimas, homogenika vidurinio isilavinimo sistema, ipltota profesinio lavinimo sistema, akcentuojanti specifini gdi ugdym. Analizuodamas duomenis apie kiekvienos i nagrinjam ali specializacij moksle (jos indikatorius yra aliai tenkanti tam tikros disciplinos mokslini publikacij bendro skaiiaus procentin dalis, padalinta i jos bendro publikacij skaiiaus procentins dalies), technologijoje (taikomas analogikas indikatorius, parodantis santykin alies tam tikros ries patent skaiiaus dal), o taip pat jos usienio prekybos balanso struktr faktorins analizs priemonmis, B. Amable iskiria bdingas atskiriems kapitalizmo tipams specializacijos sritis, kurias interpretuoja kaip j lyginamj pranaum apraik. Pagrstos rinka ekonomikos turi didel lyginamj pranaum biologijoje; Azijos ekonomikos specializuojasi elektronikoje ir main gamyboje; socialdemokratins ekonomikos yra stiprios mokslu, susijusiu su sveikatos apsauga, ir medienos pramone; Viduremio jros alys specializuojasi tradicinse mokslins veiklos srityse tokiose, kaip fizika ir matematika, o prekybos specializacija orientuota em technologij pramon (Amable 2003: 206). Palyginus trej met vidurkius (198385, 198789, 19931995) paaikja, kad daugumoje ali ios specializacijos kryptys ne tik iliko, bet ir pagiljo. Nors galimi ir alternatyvs lyginamj pranaum, pasireikiani moksline, technologine ir industrine specializacija, aikinimai, B. Amable mano, kad svarbiausia j prieastis yra skirtingiems kapitalizmo tipams bdingi institucij architektros skirtumai. Skirting kapitalizmo tip gyvybingumui vertinti ne maiau svarbs yra ir duomenys apie juos reprezentuojani ali ekonomikos veikms lyginamuosius rodiklius bei j ilgalaik dinamik. Tokie rodikliai yra pramonje per vien valand (vidutinikai) sukuriamos pridtins verts dydis bei BVP vienam gyventojui. Statistiniai duomenys rodo, kad pokario metais pagal pirmj rodikl Europos alys (o k jau bekalbti apie
VI DALIS
559
Japonij) spariai vijosi JAV. Tai ir suteik pagrind daugeliui autori rayti apie amerikinio kapitalizmo nuosmuk bei dalyti patarimus sujaponinti ir sueuropinti JAV kapitalizm. Taiau paskutiniajame XX amiaus deimtmetyje tas vijimasis sultjo ir netgi atsirado prieinga tendencija (kai kurioms alims tokioms, kaip Belgija ir Nyderlandai, jau pasiekus ir pranokus JAV lyg). Vis dlto tai tinka ne visoms Europos alims. Antai socialdemokratinje Suomijoje darbo naumas augo toliau, ir ji iuo rodikliu aplenk JAV (Amable 2003: 215). Dauguma senosios Europos ali ir toliau atsilieka nuo JAV pagal BVP vienam gyventojui. Taiau jeigu lyginame BVP ne vienam gyventojui, bet darbo valandai, paaikja, kad tas atsilikimas yra palyginti neymus, kai kurios alys JAV netgi pranoksta, o absoliutus lyderis yra Pranczija, kuri neoliberals ekonomikos stebtojai itin danai kritikuoja u nerangum sekant JAV pavyzdiu. Todl BVP vienam gyventojui skirtumai turt bti interpretuojami ne tiek kaip maesnis produktyvumas, kiek kaip pirmenybi skirtumai. Panau, kad europieiai teikia pirmenyb trumpesnms darbo valandoms, net ir emesnio gyvenimo lygio sskaita (Amable 2003: 217). Galutins B. Amables ivados sutampa su P. A. Hallo ir D. Soskiceo rezultatais: tikinamo pagrindo kalbti apie kapitalizmo vairovs konvergencij vieno ir to paties kapitalizmo tipo linkme nra. Prieingai negu mgina sugestijuoti ekonominio neoliberalizmo entuziastai, socialdemokratinio socializmo Skandinavijos alyse gyvybingumas abejoni nekelia. Utat diskusij objektas yra to kapitalizmo tipo, kur B. Amable vadina kontinentiniu europiniu kapitalizmu, perspektyvos. Jo institucin architektra maiausiai skiriasi nuo kit tip, ir tai suteikia tam tikr pagrind manyti, kad jo apimt eina tiesiog grup miri atvej, o jis pats gali bti interpretuojamas kaip pereinamasis kit kapitalizmo tip atvilgiu. Abejones dl io tipo dar labiau sustiprina ta aplinkyb, kad statistins analizs priemonmis nepavyksta irykinti bding lyginamj institucini pranaum (nors toki pranaum turi kai kurios alys, sudaranios jo atvej populiacij). Klausimai apie kontinentinio europinio kapitalizmo ateit svarbs ir aktuals dar ir todl, kad btent kapitalizmo tip reprezentuojanios alys (Vokietija ir Pranczija) sudaro ES branduol. Analitikai, kurie mano, kad is kapitalizmo tipas neturi perspektyvos, daniausiai atkreipia dmes santykin io kapitalizmo tipo reprezentani ekonomin ssting bei santykikai aukt (palyginus su anglosaks alimis) nedarbo lyg paskutiniajame prajusio amiaus deimtmetyje. Tos problemos sukl io kapitalizmo savikritikos bang paiose kontinentins Europos alyse bei inspiravo reformas, kurias daugelis stebtoj interpretavo kaip ingsnius LRE arba RPK kryptimi. Pavyzdiu gali bti Vokietijoje vykdytos reformos: pajam palaikymo politikos revizija (sumainta bedarbio paalpa praradus darb bei jos mokjimo trukm); darbo teiss pataisos, supaprastinanios nauj darbuotoj primim; akcini bendrovi steigim ir veikl reguliuojani statym pataisos, nustatanios grie-
560
tesnius (panaius anglosaks viej korporacij) atskaitomybs standartus; mokesi reformos, kuriomis skatinama atsisakyti prastos iose alyse krymins nuosavybs santyki tarp korporacij. Plaiai nuskambjo precedent Vokietijos istorijoje neturj atskiri korporacij prieiko permimo atvejai arba mginimai perimti (r. Streeck und Hpner 2003). Taiau palyginti neryki kontinentinio europinio kapitalizmo specifik galima interpretuoti ir ne kaip jo pereinamojo pobdio enkl, bet prieingai, kad btent jis reprezentuoja t krypt, kuria vyks jeigu ne globalin, tai bent regionin (europin) kapitalizmo vairovs konvergencija. Panaiai kaip senoji (kapitalizmo ir socializmo) konvergencijos teorija teig, kad abiej socialini-ekonomini sistem konkurencija usibaigs mirios socialins sistemos atsiradimu, taip ir apie kontinentin europin kapitalizm galima manyti, ar kartais jis nra bsimojo vieningo eurokapitalizmo prototipas, rodantis ir t buvusi komunistini Ryt ir Vidurio Europos ali, kurios buvo priimtos ES, ateit. Prie eurokapitalizmo ir jo perspektyv sugrime paskutiniame knygos skyriuje (21.4) ir taikysime iame ir ankstesniame skyriuje inagrintas kapitalizmo tipologijos idjas, kad atsakytume klausim, kuris ioje knygoje (kartu su pokomunistins demokratijos bkls problema) yra svarbiausias: kokio tipo RAK formuojasi (ar jau susiformavo?) pokomunistinse alyse, priimtose ES. Kryptis, kuria is kapitalizmas pltosis toliau, labiausiai priklauso nuo to, koks bus eurokapitalizmas. Taiau io pobdis nemenkai priklauso nuo t tak, kurias senj ES ali ekonomini institucij raidai daro ES isipltimas Rytus. Tad kuo ypatingas pokomunistinis Vidurio Europos ir Baltijos ali kapitalizmas?
VII
D A L I S
P O KO M U N ISTIN IS K API TAL I Z M A S: D AB A RTIS I R AT E I T IS
19 skyrius
Koks kapitalizmas Baltijos ir Vidurio Europos alyse?

19.1.
I komunizmo periferin kapitalizm ir feodalizm? Pesimistins diagnozs ir prognozs
Socialins-ekonomins santvarkos, besikurianios pokomunistinse alyse, savitumo klausim tyrintojai ikl dar nesibaigus pirmajam deimtmeiui, kai jose besikurianios socialins tikrovs bruoai dar toli grau nebuvo spj irykti. Pirmj tyrintoj darbuose galima iskirti du prieingus poirius iuo klausimu. Vien reik tyrintojai, skeptikai irj reform perspektyvas. Nenuostabu, kad tok poir aptinkame vis pirma darbuose t tyrintoj, kuri ideologin orientacij galima pavadinti kairija, ir kuri metodologin orientacija vienaip ar kitaip susijusi su marksistins arba, bendriau, kritins teorijos tradicija. Toks skeptikas poiris buvo bdingas Jono Elsterio (Elster, Offe ir Preuss), Richardo Ericsono (2001), Chriso Hanno (2002; 2003), Jadvygos Staniszkis (1992; 1999), Clauso Offes (1991, 1997), Katherins Verdery (1996; 2003), vadinamosios kritins geografijos atstov (Pickles ir Smith 1998) darbams. I j ypa isiskiria inomo JAV sociologo Michaelio Burawoyaus, kuris yra vienas i nedaugelio Vakar akademinio socialinio mokslo atstov, be ilyg tapatinani save su marksizmu (Burawoy 1989; 1998), tyrimai. Iskirtinis jo bruoas yra ir metodinis originalumas. Amerikiei sociologas savo mokslin reputacij susikr kaip industrini santyki tyrintojas, taikantis dalyvaujamojo stebjimo (lauko tyrim) metod. Tyrimo vieta bdavo pramons mon, kurioje jis sidarbindavo paprastu darbininku ir sitraukdavo joje susiklosiusi socialini santyki tinkl. Tokiu bdu M. Burawoyus tyr darbo organizacij ir darbinink santykius Zambijoje (Burawoy 1972) ir ikagoje (Burawoy 1979), o 9-ajame deimtmetyje ir tuo metu dar komunistinje Vengrijoje (Burawoy 1985).
564
lugus komunizmui, jis pakartotinai ityr t pai Vengrijos mon (Burawoy ir Lukacs 1992), o taip pat sidarbino celiuliozs ir popieriaus kombinate Komi autonominje respublikoje Rusijoje (Buravoy ir Krotov 1992). Apibendrindamas i lauko tyrim rezultatus, jis teig, kad Rusijoje neoliberalios ekonomins reformos sukl ekonomins involiucijos proces, kurio esm yra grimas prie primityvi ekonomins organizacijos form, kurios yra regresyvios ne tik oficialaus neoliberali reform tikslo veikianios rinkos ekonomikos sukrimo atvilgiu, bet ir palyginus su j pradiniu taku: planineadministracine kio sistema (r. Burawoy 1998; 2001). M. Burawoyaus poiriu, neoliberalios rinkos ekonomikos reformos ne tik nesukr rinkos ekonomikos, bet sukl prekini-pinigini santyki erozij daugelyje ekonomikos ak. Jos ne paleido J. A. Schumpeterio aprayt krybiko naikinimo mechanizm, bet stm itisus industrinius regionus ilgalaikio merdjimo bsen. Privatizavus stambisias pramones mones, jos taip ir negijo savinink, turini verslo idj ir kapitalo joms restruktrizuoti. Daniausiai tokiais nominaliais savininkais tapdavo patys moni darbuotojai, faktinei j veiklos kontrolei iliekant senosios administracijos rankose. Sutrikus moni tarpusavio atsiskaitymams, darbininkai arba visai nebegaudavo atlyginimo, arba gaudavo j natra mons gaminama produkcija. Svarbiausiu j pragyvenimo altiniu tapo daruose usiauginama (danai su mons pagalba) ems kio produkcija bei pajamos i atlyginimo natra realizacijos, danai irgi natriniais mainais turguje. Tokie natriniai mainai tapo ir pagrindine moni tarpusavio ekonomini ryi forma, patrauklia dar ir tuo, kad, skirtingai nuo pinigins apyvartos, negaljo bti valstybs apmokestinama. Nebesurenkant mokesi, nebebuvo laiku imokami atlyginimai vietimo, sveikatos staig, teissaugos organ darbuotojams, o kai juos pagaliau imokdavo, enkli j dal jau bdavo sudusi infliacija. Todl ir jiems beliko pragyventi i daruose auginamos produkcijos, prisiduriant i rinkliav, kurios, vakarietikos verslo ar profesins etikos standart poiriu, kvalifikuojamos kaip korupcins. velgiant plaiau, iuos reikinius keblu vertinti kitaip kaip ekonomikos suprimityvjim, grim natrinio kio laikus. Vieninteliu gyvybingu ekonomikos sektoriumi iliko aliavas igaunanios mons, dirbanios eksportui. Kova dl i moni kontrols bei j pajam pasisavinimo tapo pagrindiniu vietins ir nacionalins politikos turiniu. Maa kontroliuoti toki mon, btina gauti iveimo licenzijas ir kvotas, kurios ilieka dl kain vidaus ir tarptautinje rinkoje skirtumo. Socialin grup, kuri kontroliuoja ias mones ir j pajamas, M. Burawoyus kvalifikuoja kaip kompradorin buruazij arba pirklik kapital, kur dar K. Marxas laik seniausia, utat ir primityviausia, kapitalo forma. Kompradorin buruazija koncentruoja savo veikl apyvart, siejani degraduojani nacionalin ekonomik su tarptautine rinka. Kita jos aktyvumo sfera vadinamasis aktyv plimas: gyjamos nuosavybs teiss neeksportinio sektoriaus monms, formaliai jos restruktrizuojamos taip, kad atskir ekonomin vienet iskiriamas turtas, kur galima pelningai iparduoti rinkoje, o likusioji dalis (kuriai atitekdavo ir skolos, mons sukaupos iki restruktrizacijos) bdavo paliekama merdti toliau.
Pokomunistinis kapitalizmas: dabartis ir ateitis
VII DALIS
565
Nesant teissaugos sistemos, kuri pajgt utikrinti kontrakt vykdym, btina skmingo verslo tokioje aplinkoje slyga yra vadinamojo stogo usitikrinimas. Tai yra privaios jgos paslaugos, kuri prireikia priversti sumokti skolininkus arba, atvirkiai, apsiginti nuo kyri kreditori. Toki paslaug teikjais gali bti arba korumpuotos oficialios teissaugos struktros, arba nusikalstamo pasaulio grupuots, arba tarpin padt tarp vien ir kit uimanios privaios saugos firmos, kuriose dirba ir susikompromitav teissaugos darbuotojai, ir nusprend legalizuotis nusikaltliai ar artimi jiems mons. Verslo grupuoi konfliktai virsta juos dengiani stog karais. Dl nusikalstamo pasaulio ir verslo, o taip pat politikos persipynimo i po neoliberali reform besikuriani politin-ekonomin sistem galima vadinti ne tik kompradorinio, bet ir mafijinio arba laukinio kapitalizmo vardais. Aptardamas pokomunistinio kapitalizmo ateities perspektyv, M. Burawoyus perm I. Wallersteino pasaulins kapitalistins sistemos (PKS) teorijos svokas ir teig, kad pokomunistini ali, kuriose sigali pirklikas, laukinis ir mafijinis kapitalizmas, laukia ios sistemos periferijos ateitis (r. 2.4). Pozityvia alternatyva planinio-administracinio socializmo revoliucinei transformacijai periferin kapitalizm jis laik Kinijos pasirinkt palaipsni ekonomini reform keli (r. Burawoy 1996). Ne maiau pesimistikai neoliberali reform padarinius vertino ir daugelis kit pokomunizmo tyrintoj, kurie taik antropologinius metodus (r. Hann 2002; 2003). Jiems rpjo ir teberpi prisikasti iki ma moni kasdienio gyvenimo pokomunistiniame pasaulyje tikrovs, kuri slypi u aukt frazi apie laisv, demokratij ir verslininkyst. Bene didiausi rezonans sukl amerikiei antropologs Katherines Verdery tyrimai, atlikti pokomunistinje Rumunijoje (Verdery 1996; 1999; 2003). Kaip ir M. Burawoyus, K.Verdery turjo galimyb palyginti pokomunistin tikrov su jos ankstesniu bviu, nes buvo dariusi lauko tyrimus Rumunijoje ir anksiau dar N. Ciausescu laikais (Verdery 1983). Tik, skirtingai nuo M. Burawoyaus, jos tyrim objektas buvo ne industriniai santykiai socialistinje pramonje, bet kolektyvizuotame Rumunijos kaime. Grusi anksiau tirtus kaimus, ji domjosi, kaip j gyvenimas pasikeit po dekolektyvizacijos. Kartu ji ityr ir reikinius, kuriuos pirmaisiais pokomunistins transformacijos metais igyveno ne vien Rumunija: vadinamj piramidi er, kai neturintys gyvenimo rinkos ekonomikos slygomis patirties gyventojai masikai patikdavo savo santaupas avantiristams; nacionalistin euforij masins komunikacijos priemonse, kuri itin aktyviai skatino buv komunistai, anksiau taip pat uoliai vykdydav partijos inicijuojamas ideologines kampanijas, ir pan. (Verdery 1996; 1999; 2003) K. Verdery ivados dar pesimistikesns (ir labiau provokuojanios) negu M.Burawoyaus teiginiai, nors jas ir suvelnina iuolaikiniams kultriniams antropologams bdinga postmodernistin (auto)ironija bet koki didij naratyv, evoliucini schem bei izm adresu: pokomunistin transformacija esanti ne socializmo transformacija kapitalizm, bet santvarkos, kuri save vadino socialistine (nors tokia ir nebuvo), transformacija ...
566
feodalizm (Verdery 1996: 204-228). i ivada atrod dar labiau tikinama dl to, kad analizuodama komunistins Rumunijos tikrov ji remiasi ta jos koncepcija, kuri anksiau aptarme kaip komunistin neopatrimonializm ir neotradicionalizm (Verdery 1996: 19-38; r. taip pat 8.4). Nuvertus diktatori, tas pagrindinis mechanizmas, kuriuo buvo pagrstas socialistins visuomens gyvenimas patrono ir kliento santykiai, niekur nedingo. Btent naryst tinkamuose patronainiuose tinkluose tapo raktu skm po antikomunistins revoliucijos. Ta naryst utikrino pirmenyb privatizuojant vertingiausi valstybs turt, gaunant vis dar valstybini bank paskolas, paskyrimus pelningas vietas valstybs aparate ir pan. Tiems, kurie nepriklaus jokiems arba ne tiems socialiniams tinklams, grs socialin atskirtis ir smukimas. Feodalizmo enklus K. Verdery mat tokiuose ne tik Rumunijos 19901993 met socialiniam gyvenimui bdinguose reikiniuose kaip alies ekonomins erdvs fragmentacija atskiras kunigaiktystes vedant talonus ir kuponus, kaip paralelin valiut, kad nebt skriaudiami vietiniai (respublikos, srities, miesto ar rajono) vartotojai; ukardos prie rib, skiriani atskirus administracinius padalinius, siekiant to paties tikslo; formali ir neformali jgos struktr, primenani feodalines kariaunas, pavirtimas svarbiausiu galios verslo ir politikos pasaulyje itekliumi. Tai nebtinai bdavo nusikalstamo pasaulio grupuots, vykdanios usakomuosius nuudymus ir kitokius plataus rezonanso nusikaltimus. Masins komunikacijos priemoni informacinei erdvei tapus svarbiausia politins kovos arena, ne maiau svarbiu galios itekliumi tapo galimyb gauti kompromituojanios mediagos apie konkurentus. J paprasiausia gauti buvo tiems, kas priklaus neformaliems tinklams, kuri sudt jo pareignai, dirbantys teissaugos institucijose bei disponuojantys operatyvine informacija. Feodalizacij prognozavo ir tie analitikai, kurie neskming Rusijai pirmj jos kar su enija (19941996 metais) interpretavo kaip Rusijos subyrjimo pradi (Lieven 1998). Tokio subyrjimo enklu jie laik centrins valdios santykin nusilpim ir finansini bei kit galios itekli persiskirstym atskir srii gubernatori, kurie danai elgdavosi kaip senovs laik daliniai kunigaikiai, naudai.
19.2.
I komunizmo geresn kapitalizm? Nuviltos pokomunistinio mesianizmo viltys
Diametraliai prieing (optimistin) pokomunistins transformacijos jau esam ir bsim padarini vaizd pateik tie tyrintojai, kurie tikjosi, kad po 1989 m. Ryt ir Vidurio Europoje prasidjusi permain vyks ne restitucinis-imitacinis, bet inovacinis procesas (r. 11.2). Jie vylsi, kad pokomunistin transformacija bus krybikas procesas, o ne vluojanti t institucij ir elgesio pavyzdi, kurie Vakar Europoje sigaljo jau prie 200 met, recepcija. Vidurio Europos alys tapsianios savotika socialine-eksperimentine laboratorija, kurioje bus sukurtos institucijos ir vertybs, tursianios univer-
VII DALIS
567
sali reikm arba (ma maiausiai) suteiksianios bent jau Vidurio Europai tam tikr civilizacin savitum (r., pavyzdiui, Kumar 2001). Tokioms viltims daugiausiai peno suteik Vidurio Europos intelektual disident puoseljama pilietins visuomens idja bei socialins praktikos, susijusios su profesini sjung susivienijimo Solidarumas veikla Lenkijoje 198081 metais. io susivienijimo veikl kai kurie Vakar stebtojai (o inoma, ir patys lenk intelektualai, aktyviai dalyvav Solidarumo veikloje), laik praktiniu tos idjos pritaikymu. Jeigu neskaitytume Slovnijos, kaip dalins iimties (r. 21 sk.), faktin dominuojanti pokomunistins transformacijos orientacija buvo restauracin ir imitacin (r. 11.34 ir 12 sk.). Buvo restauruojama ikikomunistinio laikotarpio ekonomin ir politin santvarka arba kopijuojamos ir importuojamos usienio ekspert rekomenduojamos kapitalistini valstybi geriausios praktikos. Taiau tai nereikia, kad nebuvo ambicij ir vili sukurti kak savo, originalaus ir geresnio u tas usienines praktikas, kartu paveriant ijim i komunizmo socialins inovacijos procesu. Po 1989 m. Praha, Varuva ir Budapetas kuriam laikui tapo Vakar intelektual ir tyrintoj, kurie tikjosi, kad pokomunistin transformacija virs socialinmis inovacijomis, krybikai modifikuojaniomis senj Vakar idjas pilietins visuomens pagrindu, Meka. Nors Vidurio Europos iabuviui tai gali pasirodyti nuostabu ir keista, bet Vakaruose buvo entuziast, kurie tikjosi, kad btent Vidurio Europoje yra Vakar ateitis (Gil, Szelenyi ir Townsley 1998: 163). Lenkijoje ir Vengrijoje jie rado daug kompetenting ir panaiai mstani partneri vietinse akademinse bendruomense. Dl kur kas platesns (palyginus su kitomis Ryt ir Vidurio Europos alimis144) intelektualins laisvs i ali humanitarini ir socialini moksl atstovai dar komunistiniu laikotarpiu buvo gerai susipain su Vakar socialini moksl idjomis ir galjo bti lygiaveriai akademinio bendradarbiavimo partneriai. Institucine taip mstani socialini tyrintoj ir intelektual priebga tapo garsaus finansininko ir filantropo Georgeo Soroso kurti fondai bei j finansuojamos vieosios ir akademins staigos, ypa Vidurio Centrins Europos Universitetas Budapete su skyriais Varuvoje ir Prahoje. Nors pokomunistini ali vieoji nuomon t retai pastebi, taiau soroiniai tyrintojai i ali situacij ir perspektyvas mat kitaip negu Europos Rekonstrukcijos ir Pltros Banko, Pasaulio Banko, Tarptautinio Valiutos Fondo ir kit JAV vyriausybs kontroliuojam institucij, kuriose daugiausia dirbo neoliberals ekonomistai, ekspertai. Ypa Lietuvoje kai kurios iniasklaidos priemons G. Soros traktuoja kaip savotik neoliberalizmo kryiuot. I tikrj jo tiek politins, tiek socialins filosofins (Soros 1999; 2000), tiek ekonomins pairos (Soros 1987) yra veikiau heterodoksikos, o jo finansuojam fond veikla veikiau orientuota remti socialiai inovatyvias praktikas, kurios prisidt prie geresnio (u senj vakarietik) kapitalizmo ir geresns demokratijos sukrimo. Bene rykiausias tos pokomunistins transformacijos esms ir perspektyv sampratos,
144
inoma, jeigu neskaitysime toki Jugoslavijos respublik, kaip Kroatija ir Slovnija.
568
kuri slygikai galima pavadinti soroine, paminklas yra amerikiei sociologo Davido Starko ir vengr sociologo Laszlo Bruszto darbai, kuri idjos apibendrintos knygoje Posocialistins trajektorijos. Politikos ir nuosavybs transformacija Ryt ir Vidurio Europoje (1998). Tai paiai srovei galima priskirti ir daugel kit opozicini ortodoksinio neoliberalizmo atvilgiu tyrintoj (tarp kuri buvo ir nesusijusi su G. Soroso finansuojamomis institucijomis) darbus (r., pavyzdiui, Poznanski 1995; 1996; Kornai 1995; Amsden, Kochanowicz ir Taylor 1994). D. Starkas ir L. Brusztas (1998) lygina Ryt Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos ir ekijos posocialistin transformacij ir daugiausiai dmesio skiria iose alyse besikurianio kapitalizmo savitumui. T savitum lemia pirmiausia ta mediaga, i kurios jis kuriamas: i socialistinio laikotarpio paveldtos institucijos arba j elementai. Kritikuodami neoliberaliuosius oko terapijos daktarus, jie pabria, kad paios radikaliausios reformos negali suardyti socialistiniu laikotarpiu susiformavusio socialinio audinio pavienius, izoliuotus hobsikus individus, i kuri spontanikai susikurt natrali (o kartu neoliberalizmo poiriu ir tobula) rinkos ekonomikos tvarka. Kaip plytas kapitalizmo statybai reikia naudoti socialistinio laikotarpio institucijas ir kurti i j naujas kombinacijas. Pokomunistinis kapitalizmas neivengiamai yra kuriamas ne ant socializmo griuvsi, bet i socializmo griuvsi. Autorius labiausiai domina tokios kombinacijos, kurios yra krybikos, t.y. sukuria naujas, beprecedentes ir kartu gyvybingas institucijas. Tokiais instituciniais iradimais (institucinmis inovacijomis) jie laiko rekombinacin nuosavyb ir deliberacines asociacijas, kuri daugiausiai aptinka Vengrijoje ir ypa ekijoje. Rekombinacin nuosavyb yra institucins krymins nuosavybs (institutional cross-ownership) santykiai, spontanikai susiklost transformuojant buvusias valstybines mones korporacijas, galinias pirkti ir parduoti kit moni akcijas. Vengrijoje i nuosavybs forma atsirado dar komunist valdymo metais pradjus pertvarkyti valstybines ministerijoms pavaldias mones korporacijas (akcines bendroves), kurios ne tik galjo, bet ir privaljo dal savo akcij parduoti. Tais pirkjais tapdavo kitos mons, su kuriomis jos buvo susijusios kooperacijos ryiais (t.y. tiekjomis ir pirkjomis). Taip pradjo formuotis krymins nuosavybs santykiais susijusi moni tinklai. ie procesai dar labiau suintensyvjo, kai, po rinkos reform prasidjus ekonominiam nuosmukiui, mons susidr su tarpusavio atsiskaitym problema ir klimpo skolas. Veikianios rinkos ekonomikos slygomis i problem isprendia mons bankrotas, taiau pokomunistins transformacijos slygomis i procedra netiko dl to, kad problema buvo masin, o veikianios kapitalo rinkos dar nebuvo. Problema buvo sprendiama kreditoriui u skol sumokant mons skolininks akcijomis arba akcijomis t moni, kurios paios buvo skolingos skolininkei. Susiklost nuosavybs forma, kuri, D. Starko ir L. Bruszto manymu, nutrina rib tarp privaios ir valstybins (public) nuosavybs. Tai nra privati nuosavyb, nes savininkas yra institucija vienos mons (organizacijos) savininkas yra kita mon (organizacija), o pri-
VII DALIS
569
vatiems asmenims priklausani akcij dalis yra pernelyg maa, kad jie galt daryti tak mons valdymui. Tai nra ir valstybin nuosavyb, nes netgi tais atvejais, kai valstyb ilieka nominalia savininke, jos atstovai arba nedalyvauja mons valdyme, arba dl paios valstybs nustatyt apribojim, utikrinani moni autonomij, negali to daryti. Nors vykstant privatizacijai dalis akcij atsidr privai asmen (daniausiai pai t moni darbuotoj, pirmiausia vadov) rankose, dl nuosavybs teisi isisklaidymo ir persipynimo realus moni valdymas liko moni vadov vadybinink rankose. Jiems rekombinacin nuosavyb utikrino privaios nuosavybs teikiamus pranaumus, kartu neukraudama su jos valdymu susijusios rizikos natos. D. Starkas ir L. Brusztas ypa pabria, kad i nauja nuosavybs forma sukr slygas naujai moni koordinacijos formai atsirasti, kurios skiriamasis bruoas yra intensyvi komunikacija, kolektyvins diskusijos (deliberation) tarp krymins nuosavybs santykiais persipynusi moni tinklo dalyvi. ioje sistemoje tikrasis antreprenerysts vienetas (the actual unit of entrepreneurship) yra ne ambicinga individuali asmenyb arba izoliuota firma, bet asmen ir firm tinklai (Stark ir Bruszt 1998: 130). Toks tinklas ir sudaro deliberacin asociacij, bding Vidurio Europos pokomunistiniam kapitalizmui ekonomins organizacijos form, palyginam su Japonijos keiretsu ir Piet Korjos chaebolais (r. 18.1). Ir vienu, ir kitu atveju konkurencija nra vienintelis santykis, kuris sieja mones, j papildo abipusikumas (reciprocity). T abipusikumo princip pokomunistinio kapitalizmo tyrintojai genealogikai sieja su socialistinio laikotarpio paveldu, kai komandavimas ir administravimas toli grau nebuvo vienintelis socialistini moni veiklos koordinavimo metodas. J papild neformals tiekj ir usakov santykiais susijusi moni ryiai. Deliberacins asociacijos uuomazg buvo jau tada, o nuosavybs santyki pokyiai, susij su j pertvarkymu akcines bendroves ir privatizacija, sudar slygas tuos neformalius ryius institucionalizuoti. Viena kitos akcij sigijo mons, kurias jau siejo abipusiki ryiai. Tokiu pat rezultatu deliberacini asociacij, tvirtinani moni vadov tinkl gali, susidarymu pasibaig, D. Starko ir L. Bruszto poiriu, ir ekin privatizacija ekijoje. J daugelis stebtoj laik radikalios rinkos ekonomikos reformos, visikai atitinkanios neoliberalizmo idealus, gyvendinimu. Tyrintojai atskleidia atotrk tarp radikaliai neoliberalios i reform architekto ekijos premjero Vaclavo Klauso retorikos ir jo realios ekonomins politikos, kuri labiau atitiko socialdemokratin neokorporatizm. Toks pat atotrkis egzistuoja ir tarp V. Klauso skelbto ekonomini reform tikslo sukurti rinkos ekonomik be epitet ir faktini jos padarini. Tas padarinys krymins nuosavybs tinklais susijusi deliberacini asociacij susidarymas. Nominaliai didioji valstybs nuosavybs dalis buvo privatizuota, pilieiams idalijus investicinius ekius moni akcijoms pirkti. Kadangi kiekvieno pavienio smulkiojo akcininko akcij dalis yra nykstamai maa, kad jis turt pakankamai galios ir suinteresuotumo dalyvauti moni valdyme, buvo steigti investiciniai fondai, kurie ir tapo realiais instituciniais privatizuot moni savi-
570
ninkais. Kartu buvo nustatytas apribojimas, kad vienas investicinis fondas gali valdyti ne daugiau kaip ketvirtadal mons akcij. monms susiduriant su mokumo problemomis, didiausi faktin gali tvarkant j reikalus gijo valstybiniai bankai, teik tokioms monms kreditus ir deliberacinmis priemonmis tvark j tarpusavio atsiskaitym problemas. Dominuojantis bank vaidmuo, D. Starko ir L. Bruzto manymu, ir skiria deliberacines asociacijas nuo vengrikj. Dl io bruoo ek mezolygio deliberacins asociacijos yra dar labiau panaios jau mintas Azijos kapitalizmo organizacines formas (keiretsu ir chaebolus) negu vengr. Nuosavybs teisi neapibrtum neoklasikin ekonomin teorija laiko beslygiku blogiu (Shleifer 1995). D. Starkas ir L. Bruztas, sociologai, kuri nevaro ortodoksaliosios ekonomins teorijos konvencijos, siekia parodyti, kad j aptiktos institucins formos yra pranaesns, palyginus su privaiasavininkiku kapitalizmu. Pirma, jos leidusios daugeliui moni netapti aukomis to nekrybiko naikinimo, kuris joms grs laikinos ekonomins dezorganizacijos, prasidjus reformoms, slygomis. nekrybik naikinim, kur sukelia iorinis okas, btina skirti nuo J. A. Schumpeterio aprayto krybiko naikinimo, kurio aukos yra nepajgianios inovatyviai veikti mons bei pasenusios pramons akos (r. 16.4). Pokomunistins alys paveldjo daug toki moni i socializmo epochos. Taiau ivada, kad visos tos mons, kurios lugo pirmaisiais pokomunistins transformacijos metais, negaljo skmingai veikti naujomis slygomis, bt pernelyg skubota (r. 12.3). Daugel j sulugd atsiskaitym sutrikim sukelta laikina apyvartini l stoka. Dar daugiau moni lugo tik todl, kad jas pirko tik aktyv iplimo tikslais arba tik tam, kad, j udar, galt perimti jos rinkos ni arba likviduot potencial konkurent. Taip danai elgdavosi tarptautins korporacijos, su kuri atjimu pokomunistini ali gyventojai siejo ekonominio atgimimo viltis. Krymin nuosavyb patikimai apsaugojo mones nuo privatizacijos aktyv iplimo tikslais, kaip tai ji daro ir brandios KRE slygomis. Veikdamos pavieniui, daugelis gyvybing ir perspektyvi moni nebt galjusios ilikti toje ekonominje aplinkoje, kurioje jos atsidr praradusios tradicines rinkas, smukus paklausai vidaus rinkoje bei susidrus su j siverusi usienio moni konkurencija. Naryst deliberacinse asociacijose galino jas perkombinuoti savo iteklius naujais bdais, inovatyviai ir krybingai atsakyti rinkos spaudim. Taiau deliberacini asociacij kapitalizmo privalumai, jo apologet nuomone, neapsiriboja vien gebjimu minimizuoti ekonominius ir socialinius transformacijos katus. Ne nuosavybs teisi aikumas, bet kaip tik j neapibrtumas galins mones lanksiau prisitaikyti prie kintanios ekonomins aplinkos. Svarbiausias tokio prisitaikymo veiksnys yra inovatyvumas, kuris visada susijs su rizika. Kuo didesn mons bankroto, inovacijai nepavykus, rizika, tuo labiau mon linkusi vengti su inovacija susijusios rizikos. Tinklin naryst deliberacinse asociacijose galina t rizik plaiau isklaidyti, o kartu ir sumainti. Dl io deliberacini asociacij kapitalizmo bruoo D. Starkas ir L. Brusztas
VII DALIS
571
ir laiko j perspektyvia ekonomins organizacijos forma, kuri Vidurio Europos alims gali suteikti lyginamj pranaum konkuruojant tarptautinje rinkoje. Dar vienu patraukliu jo bruou tyrintojai laiko atrankin giminyst iplstins atskaitomybs (extended accountability) principui, kur jie sieja su gilesne demokratija. Nors patys autoriai taip neformuluoja, taiau j analiz galima apibendrinti teiginiu, kad j aptartose alyse formuojasi nauja, originali ir gyvybinga koordinuoto kapitalizmo (jis pristatytas 18.12) atmaina. Jau pasibaigus pirmajam pokomunistins transformacijos deimtmeiui paaikjo, kad viltys, jog pokomunistin Vidurio Europa taps laboratorija, kurioje bus sukurta nauja kapitalizmo atmaina, gal net pranaesn u jos prototipus Vakaruose, nepasitvirtino. D. Starko ir L. Bruszto knyga jau buvo leidykloje, kai 1996 m. ekij, kuri jie laik pavyzdine deliberacini asociacij kapitalizmo alimi, sukrt ekonomin kriz, kurios epicentras buvo valstybiniai bankai bei investicini fond valdybos, tapusios korupcijos idiniais. Btent t rekombinacins nuosavybs bruo, ribos tarp privaios ir vieosios nuosavybs neapibrtum, kur D. Starkas ir L. Brusztas laik svarbiausiu ugimstanios naujos kapitalizmo formos privalumu, daugelis ekonomikos analitik laik svarbiausia ios krizs prieastimi (r. Myant 2007; Orenstein 2001; Rao ir Hirsch 2003). Ne k geresni buvo ir Vengrijos laimjimai iai aliai niekaip nesisek ibristi i siskolinimo usieniui lino, kur i alis klimpo dar komunist valdymo metais. Dar svarbiau yra tai, kad tyrintojai, po keleri met pakartoj D. Starko ir L. Bruszto tyrimus, j aprayt nuosavybs form Vengrijos ekonomikoje aptiko kur kas maiau (r. Hanley, King, L. ir Toth 2002). Utat labai iaugo usienio investuotoj nuosavybs bei klasikins privaios nuosavybs dalis. Tai teikia pakankamai rimt pagrind tarti, kad deliberacini asociacij kapitalizmo koncepcijos ufiksuoti bruoai buvo bdingi tiesiog pereinamajai (nuo planins-administracins ekonomikos prie rinkos ekonomikos) bsenai, o ne tam tikrai stabiliai komplementari institucij konfigracijai, kuriai apibdinti tikt pusiausvyros svoka. Vienas i neoklasikini sociolog grups (r. 19.3) atstov Lawrence Kingas, nuodugniausiai empirikai tikrins D. Starko ir L. Bruszto koncepcij (r. King L. 2001a; 2001b), pateik alternatyvi vieno i j nagrinto atvejo Lenkijos kapitalizmo analiz. Pasak L. Kingo, ekonomin Lenkijos skm, kuri neoliberals analitikai mgina priskirti ia vykdytai oko terapijai, geriau paaikina valstybs industrin politika, kuria buvo siekiama apsaugoti perspektyvias mones nuo bankroto (King L., Sznajder 2006). Jos dka lenk kapitalizmui es bdingi bruoai to tipo, kuris literatroje vadinamas vystymosi valstybs (developmental state) kapitalizmu, aptinkamu pavluotai besiindustrializuojaniose (late industrializers) alyse. Galima iskirti du i ali industrins politikos tipus: ji gali bti orientuota arba param pakeiianioms import, arba param gaminanioms eksportui pramons akoms. Pirmj politik (Soviet Sjungos pavyzdiu) pokario metais vykd Lotyn Amerikos alys.
572
Antrj vykd tokios Ryt Azijos alys, kaip Piet Korja ir Taivanas, nuo devintojo deimtmeio igarsjusios kaip Azijos tigrai. L. Kingas ir Aleksandra Sznajder aptinka daug bendr bruo tarp i ali ir Lenkijos vyriausybs (ypa ekskomunistins) ekonomins politikos. Btent tokia politika jie aikina santykikai geresnius (palyginti su kitomis pokomunistinmis Vidurio ir Ryt Europos alimis) Lenkijos ekonominius rodiklius, kuriuos kai kurie analitikai jau skuba apibendrinti kaip lenk ekonomin stebukl (r. Kolodko 2005). Kita vertus, nepasitvirtino ir pesimistins ekonomins involiucijos bei feodalizacijos prognozs. Po 1998 m. ekonomins krizs Rusijos ekonomikos nuosmukis baigsi. Nuo 2000 m., kai B. Jelcin prezidento poste pakeit V. Putinas, prasidjo valstybs aparato stiprinimas, o tai galjo paalinti t elementar valstybins valdios deficit, kuris, daugelio tyrintoj nuomone, buvo prieastis, trukdiusi Rusijos ekonomikai atsigauti B. Jelcino valdymo metais (r. 12.3, 15.4). Palankiai pasaulinje rinkoje susiklosiusi energetini itekli kain konjunktra leido Rusijai atsikratyti priklausomybs nuo tarptautini finansini organizacij bei imtis priemoni, kurios nebeduoda pakankamo pagrindo vadinti Rusijos kapitalizm politiniu oligarchiniu kapitalizmu (POK; r. 12.1, 12.4). Toks jis buvo B. Jelcino prezidentavimo laikotarpiu, kai valstybs valdi kontroliavo siaura pralobusi i privatizacijos milijardieri grupuot, kartu pajungusi sau ir pagrindines iniasklaidos priemones. Vieni oligarchai tapo politini represij ir ekspropriacijos aukomis, kiti savo nuosavyb galjo isaugoti tik atsiriboj nuo dalyvavimo politikoje bei mginim tiesiogiai paveikti vyriausybs sprendimus. Nors Rusijos vyriausyb nustojo klausyti Vakar neoliberalij ekonomikos ir kitoki ekspert patarim, netikslu bt vadinti jos vykdom politik grimu prie socializmo. Kaip jau sakme (r. 12.1), iuolaikins Rusijos ekonomikai kaip retai kuriai nors kitai tinka marksist-leniniei Vakar alims taikytas valstybinio-monopolistinio kapitalizmo apibdinimas. Jos ekonomin politika labai primena t, kuri vykd carins Rusijos finans ministrai, forsav aliav (carins Rusijos laikais grd, iais naftos ir duj) eksport bei rm karins pramons pltr (r. Gerschenkron 1962; Lane 2000). Pradjo augti tiek t buvusi Soviet Sjungos respublik, kurios beveik nevykd rinkos reform, bet utat ir nepatyr su jomis susijusio nuosmukio (Baltarusija bei Uzbekija), tiek t, kurios ias reformas vykd nenuosekli dalini reform keliu (pavyzdiui, Ukraina), ekonomikos (r. 12.1, 12.4). Pirmuose dviejuose io skyriaus skirsniuose aptart koncepcij trkumas yra j orientacija atskirus pokomunistinio pasaulio vairovs atvejus. Pesimistins koncepcijos rmsi reikiniais, bdingais alims, kurias stebtojai laik pokomunistins transformacijos probleminiais atvejais ar netgi neskmmis. j ribotum dar labiau sukomplikuoja antropologiniams tyrimams bdinga orientacija rykius, ikalbingus atvejus, kuriais daniausiai tapdavo patraukls Vakar skaitytoj vaizduotei, egzotiki pokomunistins involiucijos ir feodalizacijos baisumai, ugo platesn perspektyv bei trukd pastebti naujos santvarkos laimjimus.
VII DALIS
573
Optimistai apsiribojo Vidurio Europos alimis pokomunistins transformacijos vitrinomis. Nors ir iose alyse galima aptikti toki laikotarpi, vietovi ar region, kuriuose reiksi involiucijos bei feodalizacijos tendencijos, j atvilgiu M. Buravoyaus ir K. Verdery koncepcijos nra adekvaios. Kita vertus, ir optimistinse koncepcijose Rusija bei kitos alys-nevykls traktuojamos tik kaip negatyvs, kontrastiniai atvejai Vidurio Europos iskirtinumui irykinti. Nei optimistins, nei pesimistins koncepcijos netaiko tos lyginimo formos, kuri Ch. Tillys vadina atrandania variacij (variation finding ; r. 3.3). trkum pamginome itaisyti 12 skyriuje, kur iskyrme kelis pokomunistins transformacijos buvusioje sovietinio komunizmo erdvje keli tipus ir jos institucines baigtis racional antreprenerik (RAK), politin oligarchin (POK), valstybin ir valstybin-monopolistin kapitalizm (r. 12.1, 12.4). Toliau aptarsime dar vien mginim aprpti vis pokomunistinio kapitalizmo vairov ir pereisime prie klausimo, kuris ioje knygoje yra vienas i svarbiausi: ar pokomunistinis racionalus antreprenerikas kapitalizmas yra vienalytis? Jeigu ne, tai ar jo vidins diferenciacijos linijos sutampa su tomis, kurias nubria senj kapitalistini ali tipologijos?
19.3.
Pokomunistinis kapitalizmas neoklasikins sociologijos veidrodyje
Vis pokomunistinio pasaulio vairov mginanias aprpti tipologines kapitalizmo koncepcijas galima suskirstyti dvi grupes. Vienos remiasi prielaida, kad pokomunistinis kapitalizmas yra vis dar nepalyginamas su senuoju (ar vakarietiku) RAK. Tai lemia ne tik kur kas emesnis pokomunistini ali isivystymo lygis. Pokomunistinio kapitalizmo kilm atsiradimas i socialistins visuomens ir tos visuomens paliktas institucinis bei kultrinis paveldas taip giliai paveikia pokomunistini ali socialins-ekonomins santvarkos specifik, kad bet kuri pokomunistin kapitalistin alis vis dar yra ir velgiamoje ateityje bus labiau panai bet kuri kit pokomunistin al, negu koki nors komunist valdios ivengusi kapitalistin al. Kitaip sakant, panaumai tarp bet kuri dviej pokomunistini ali vis dar yra svarbesni u panaumus tarp bet kurios pokomunistins ir bet kurios senosios RAK alies. iose koncepcijose pokomunistinio kapitalizmo savitumas irykinamas lyginant j su nediferencijuotai traktuojamu vakarietiku kapitalizmu, o toliau iskiriamos tam tikros jo atmainos. Antroji strategija daro prielaid, kad vienam ir tam paiam kapitalizmo tipui gali priklausyti alys su labai skirtinga istorija ir tos, kurios praeityje turjo komunistin epizod, ir tos, kurios jo iveng. Tai reikia, kad geriausias bdas tipologizuoti pokomunistin kapitalizm yra taikyti svokas, kurios buvo nukaltos, tiriant kapitalizm komunist valdios nepainusiose alyse. Taikyti tai mginti atskir pokomunistini ali tikrov subordinuoti vienam i jau iskirt tip, arba praplsti jau esam tipologij, papildant j naujais tipais, kuriuos t tikrov galt tilpti. Pirmo tipo strategija vadovaujasi tyrintoj grup, kurios siela yra Yaleio universiteto sociologijos profesorius I. Szelenyi, savo tyrintojo karjer pradjs dar komunistinje
574
Vengrijoje, gijs disidento lov, o kartu ir galimyb tsti pradtus darbus emigracijoje. Savo lyginamuosius pokomunistinio kapitalizmo tyrimus I. Szelenyi ir jo bendradarbiai vadina neoklasikine sociologija, taip siekdamas pabrti, kad jie tsia toki sociologijos klasik, kaip K. Marxas ir M. Weberis, darbus (Eyal, Szelenyi ir Townsley 2001; 2003). Tai, k neoklasikin sociologija pabria, yra atsirandani kapitalizm vairov trumpai tariant, neoklasikins sociologijos objektas yra lyginamieji kapitalizmai (comparative capitalisms) (Eyal, Szelenyi ir Townsley 1998: 3). Ir K. Marxas, ir M. Weberis geriausiu instrumentu tos socialins tikrovs, kuri radosi Vakar Europoje Naujaisiais laikais, savitumui atskleisti laik kapitalizmo svok. Savo darbuose jie daugiausia dmesio ir skyr kapitalizmo atsiradimui, virtimui dominuojania ekonominio gyvenimo sankloda bei jo perspektyvoms. I. Szelenyi ragina sociologus grti prie i klasikins sociologijos klausim, kuriuos iuo metu yra istmusi knikumo, tapatybi, simuliakr, virtualios realybs ir panai postmoderni problematika. Todl jis ir vadina savo koncepcij neoklasikine. M. Weber I. Szelenyi vertina u tai, kad jis pirmasis ikl kapitalizmo vairovs klausim bei pateik jo tipologij (King ir Szelenyi 2006). Su K. Marxu I. Szelenyi ir jo neoklasikin sociologij sieja klass svokos (kuri daugelis iuolaikini sociolog laiko (nebe)adekvaia) taikymas tai vairovei analizuoti. ia svoka paremti dar komunistinio laikotarpio I. Szelenyio tyrimai, kuriuose jis pltojo savit, su trockistinio marksizmo tradicija susijusi, realiai egzistavusio socializmo, kaip naujosios klass valdios, teorij (Konrad ir Szelenyi 1979; Szelenyi 1982). I. Szelenyi teig, kad tai buvo tokia santvarka, kurioje viepataujanti klas buvo intelektualai, o pajungta ir inaudojama klas darbininkai. Analizuodami pokomunistin transformacij neoklasikiniai sociologai taiko socialinio susisluoksniavimo schem, kurios pagrind sudaro trij kapitalo tip ekonominio, politinio ir kultrinio perskyra, perimta i garsiojo prancz sociologo Pierre Bourdieu (19302002). Neoklasikiniai sociologai vartoja ir klass, ir elito svokas. Priklausomyb tam tikrai klasei lemia ekonominio kapitalo kontrol. Elito nariu individ daro jo sukaupto politinio arba kultrinio kapitalo pobdis ir kiekis. Skiriamuoju Vidurio Europos istorijos bruou neoklasikiniai sociologai laiko ypating intelektual vaidmen. Pirm kart istorin avanscen intelektualai ijo XIX amiuje, kai irykjo j ali atsilikimas nuo Vakar Europos. Kadangi iose alyse nebuvo stipraus kapitalo savinink ekonomins buruazijos sluoksnio, intelektualai kultrin, arba isilavinimo, buruazija145 mgino prisiimti t istorin vaidmen, kur Vakar Europos alyse suvaidino ekonomin buruazija, iaugusi i plataus smulkij savinink sluoksnio. Tas istorinis vaidmuo buvo industrializacija. Vakar Europos alyse pirminio kapitalo kaupimo ir industrializacijos procese smulkij savinink sluoksnis sunyko, jo dauguma virto samdomj darbinink klase, o mauma ekonomine buruazija, kurios
145
Ekonomins ir kultrins buruazijos (Wirtschaftsbrgertum ir Bildungsbrgertum) skirt I. Szelenyi perima i ymaus iuolaikinio vokiei socialinio istoriko Jrgeno Kockaos. r.: Kocka 1987; 1988.
VII DALIS
575
galios, prestio ir privilegij pagrindas yra ekonominio kapitalo kontrol. Luomin visuomen transformavosi klasin, kurios skiriamuoju bruou I. Szelenyi ir kiti neoklasikiniai sociologai laiko ekonominio kapitalo, kaip stratifikacijos principo, dominavim. Taiau Vidurio Europos alyse ekonomins modernizacijos procesai vyko taip ltai, kad XX amiaus pradioje daugelis intelektual prarado kantryb ir pradjo iekoti bd, kaip pagreitinti proces. Maitaudami prie kultrins buruazijos projekt, jie perkvalifikavo kultrin buruazij miesionij, o patys suskilo deiniuosius ir kairiuosius radikalus, kuri konfliktas baigsi kairij radikal, pasiskelbusi proletariato avangardu, pergale ir komunistinio reimo sukrimu. is reimas, kur kairieji radikals intelektualai tapo dominuojaniu politiniu-biurokratiniu elitu, isprend tuos istorinius udavinius, kuriuos Vakar Europoje teko sprsti ekonominei buruazijai: eksproprijavo smulkiuosius gamintojus ir transformavo agrarin ekonomik industrin. Susikrusi Ryt ir Vidurio Europos alyse visuomen neoklasikiniai sociologai apibdina kaip luomin, nes svarbiausiu galios, prestio ir privilegij altiniu joje tapo politinis kapitalas. Baigiantis industrializacijai (XX amiaus 7-ajame deimtmetyje), m didti kultrinio kapitalo reikm, o tarp pai intelektual irykjo naujos takoskyros ir konflikt linijos. Jos atskyr politinio kapitalo savininkus nuo t, kuri pretenzijos gali, presti ir privilegijas rmsi sukauptu kultriniu kapitalu. Kultrinio kapitalo savininkai savo ruotu dalijosi palyginti glaudiai su politiniais biurokratais susijus technokratin elit ir humanitarin-humanistin elit, kuris tapo disidentinio sjdio, subrandinusio alternatyvin komunizmui pilietins visuomens ideologij, socialine terpe. Jis prisim antikomunistins revoliucijos intelektualinio avangardo vaidmen, kur neoklasikiniai sociologai lygina su vaidmeniu, kur anksiau buvo uzurpav kairieji radikalai (komunistai). Panaumas tarp j tas, kad ir vieni, ir kiti pretenduoja moralin ir intelektualin pranaum plaij masi, kurias es moraliai suluoino gyvenimas ikreiptoje tikrovje, atvilgiu. Tik jeigu kairieji radikalai ikreipta tikrove laik kapitalizm, deinieji intelektualai antikomunistai tokia tikrove skelbia komunizm, neva iugdius adaptuot iai santvarkai mog, kur dabar vl reikia perauklti (panaiai kaip anksiau komunistai mgino isiugdyti nauj mog). Kaip kairieji radikalai tikjo es intelektualiai pranaesni u mases K. Marxo atskleist istorijos dsni inojimu, taip intelektualai antikomunistai semiasi pasitikjimo savimi ignoruoti destruktyvias neoliberali ekonomini reform pasekmes i tikjimo nematoma rinkos ranka, kuri anksiau ar vliau sukurs materialin gerov. To tikjimo branduolys yra tikjimas monetarizmo doktrina, pasak kurios, subalansuotas biudetas yra ta lemiama slyga, kad iganinga rinkos ranka pradt veikti. Kartu su apsivalymo ir vieos atgailos u komunistin praeit ritualais materialins aukos, patiriamos gyvendinant monetarizmo receptus, yra laikomos ta skaistykla, kuri ieinanti i komunizmo visuomen turi pereiti, kad tapt pilietine visuomene (Eyal, Szelenyi, Townsley 1998: 91106). Vidurio Europos alyse, kur 19891991 met nepaprastosios politikos vykiai valdios virnes ikl i intelektual grup, susiformavo kapitalizmo atmaina, kuri neo-
576
klasikiniai sociologai kvalifikuoja kaip liberalj kapitalizm, taip pat kaip kapitalizm i iors (capitalism from without) bei kapitalizm be kapitalist (King ir Szelenyi 2005: 218220). Kapitalizmo i iors epitetas pabria, kad i ali ekonomikoje santykikai didel vaidmen vaidina tiesiogins usienio investicijos tiek vadinamosios plyno lauko investicijos, tiek tos, kurios ias alis atjo per valstybini moni privatizacij. Patraukliu investicij objektu daugel i moni usienio kapitalui padar santykikai ema kaina, kvalifikuota ir, palyginti su Vakar Europos alimis, pigi darbo jga. Dl i ir kit aplinkybi daugelis tarptautini Vakar korporacij ionai perkl dal savo moni, gaminani produkcij tarptautinms rinkoms (arba dal tokios produkcijos komplektuojamj detali). Nors Vidurio Europos alys neiveng deindustrializacijos proces, kai mons, gaminusios tradicinms rinkoms, turjo nutraukti gamyb, kartu ia vyko ir reindustrializacija, kurios dalis buvo ir nauj paangi technologij bei darbo organizavimo metod diegimas. Analizuodami 1993 m. surinktus duomenis apie aukt komunistinio reimo pareign biografijas ir karjeras po 1989 m. lio, neoklasikiniai sociologai kritikuoja populiar mit, kad politinis biurokratinis Vidurio Europos ali elitas transformavosi kapitalistus, tapo i ali stambija buruazija. Tie duomenys rodo, kad prieingai, didiajai senojo politinio-biurokratinio elito daliai pokomunistin transformacija reik karjeros lugim (daugelis jo atstov, dar palyginti jauni, buvo priversti ieiti pensij) ir socialin smukim, pasitenkinant palyginti kukliu (palyginus su ankstesniuoju) pragyvenimu (r. Szelenyi ir Szelenyi 1995; Eyal, Szelenyi ir Townsley 1998: 113151). Ilikti viruje pajg tik palyginti nedaugelis t, kuri politin kapital papild tam tikro tipo kultrinis kapitalas. Dar reikmingesnis neoklasikini sociolog atradimas, kad tik nedaug kas i technokratins intelektual grupuots, kuriai jie priskiria valstybini moni vyriausius administratorius ir vadybininkus, tapo moni, kurioms jie vadovavo, savininkais. is atradimas prietarauja populiariam prichvatizacijos mitui, kad buv gamykl direktoriai tapo j savininkais. Nors daugelis buvusi socialistini moni direktori i tikrj tapo savininkais kapitalistais, tos nuosavybs objektas daniausiai bdavo naujai steigtos nedidels mons, susijusios su j vadovaujamomis valstybinmis monmis subrangos santykiais (r. King 2001b). Daniausiai direktoriai-technokratai Vidurio Europos alyse siekdavo ne privatizuoti savo valdomas mones, taiau rasti joms ger pirkj usienin korporacij, kuri, mainais u suteikt pagalb (u tik saviesiems prieinam informacij ir kitokias konsultacijas bei paslaugas, galinanias sigyti mon u minimali kain), skirdavo juos gerai apmokamas pareigas (tegul ir emesnes) jau privatizuot moni administracijoje. Panaiomis tarpininkavimo paslaugomis plaiai usiimindavo ir auktas pareigas vyriausybje ilgesn ar trumpesn laik um disidentai-humanistai-humanitarai, ir u tai gaudavo gerai apmokamas vairi tarptautini korporacij, organizacij ar fond vietini skyri vadov ar atstov pareigas.
VII DALIS
577
iuos pastebjimus neoklasikiniai sociologai apibendrina teiginiu, kad Vidurio Europos alyse susiformavo nauja (antroji, jeigu skaiiuosime nuo XIX amiaus vidurio) kompradorin kultrin buruazija (miesionija), taiau nesusiformavo nacionalin kapitalist klas. Tai ir yra kapitalizmas be kapitalist. Kultrin buruazija nra kapitalist klas, nes jos galios, prestio ir privilegij altinis yra ne ekonominis (pagrindins gamybos priemons atsidr usienio kapitalist rankose), bet kultrinis kapitalas tos inios, kompetencijos ir gebjimai, kuri dka technokratinis ir humanistinis-humanitarinis elitas yra pajgus atlikti kompradorines tarptautinio kapitalo vietini agent ir tarpinink funkcijas, kartu perimdamas tikr kapitalist-savinink gyvenimo bd, vertybes, bei utikrindamas reikaling kapitalizmui rinkos ekonomikos institucij funkcionavim. Tokios normaliai veikianios rinkos institucij sistemos neoklasikiniai sociologai neaptinka Rusijoje ir daugumoje kit buvusi Soviet Sjungos respublik, o taip pat Rumunijoje, Serbijoje (King ir Szelenyi 2005: 213). Kita vertus, ia taip pat galima aptikti kapitalist. Tai B. Jelcino laikais visame pasaulyje igarsj vadinamieji oligarchai (tokie, kaip Borisas Berezovskis, Michailas Chodorkovskis, Vladimiras Gusinskis ir kiti), kuri rankose po privatizacijos atsidr didel patraukliausios valstybs nuosavybs dalis aliav gavyba ir eksportas. Apibdin ia susiklosiusi situacij kaip kapitalistai be kapitalizmo, neoklasikiniai sociologai ia pat pasitaiso ir pavadina patrimoniniu bei politiniu kapitalizmu. Savo turiniu ta svoka sutampa su ioje knygoje vartojama politinio oligarchinio kapitalizmo (POK; r. 12.1; 12.4) svoka. Tokiais terminais jie pabria, kad is kapitalizmas krsi i viraus, nomenklatriniam politiniam-biurokratiniam elitui konvertuojant savo politin kapital ekonomin, t.y. paveriant buvusi valstybin nuosavyb privaia. Tokia privatizacija neatne nei naujo kapitalo, nei nauj technologij ar vadybini kompetencij ir sukl jau mintus ekonomikos involiucijos procesus, kuri rykiausios apraikos yra deindustrializacija, barteriniai mainai, darbo umokesio vlavimas arba jo mokjimas natra, kapitalo bgimas usien. Destruktyviausia oligarch eimininkavimo pasekm yra technologin gamybos degradacija, kai tsianios gamyb mons, uuot gaminusios santykikai auktos technologijos gaminius, pajgius konkuruoti tarptautinje rinkoje (pavyzdiui, kosmini palydov rang), ima gaminti palyginti primityvi produkcij, skirt vietinei rinkai (pavyzdiui, krosneles sodo nameliams apildyti), negrtamai prarasdamos gebjimus, reikalingus sudtingai produkcijai gaminti. Vidurio Europos alyse toki raid sutrukd technokratinio ir humanistinio-humanitarinio elito sjunga. i dviej kultrins buruazijos frakcij santykiai yra konfliktiki, tad j varybos tebra pagrindinis iose alyse vykstani politini kov turinys. Technokratus neoklasikiniai sociologai sieja su nominaliai kairiomis partijomis (svarbiausios isirutuliojo i buvusi komunist partij), o humanistus-humanitarus su nominaliai deiniomis politinmis jgomis. Vis dlto iose alyse ir pilietins visuomens svoka turi tam tikr real empirin turin, o j politinms sistemoms bdingi visi esminiai liberaliosios demokratijos poymiai ( jos kokybs problem neoklasikiniai sociologai
578
nesigilina). Palyginti sininga konkurencija rinkoje ir politinje arenoje iose alyse tapo pagrindiniais interes derinimo ir socialins veiklos koordinavimo bdais. Tuo tarpu patrimoninio politinio kapitalizmo alyse i funkcij atlieka patron ir klient tinklai, kuri dauguma iliko i komunist valdymo laik. Komunistinio reimo lugimas ia reik ne perjim nuo plano prie rinkos, bet nuo plano prie klano. Pagrindiniu klan, gijusi parazitini finansini-industrini grupuoi pavidal, varyb turiniu tapo kova dl valstybs aparato kontrols, siekiant usitikrinti tam tikras monopolines teises, mokesi lengvatas ir pan. Todl iose alyse susiformavus kapitalizm neoklasikiniai sociologai ir vadina ir patrimoniniu, ir politiniu. i ali politin reim jie apibdina kaip daugiapartin autoritarizm: nors iose alyse ir rengiami rinkimai, jie nra laisvi arba siningi. Trei pokomunistinio kapitalizmo tip neoklasikiniai sociologai aptinka Kinijoje ir Vietname alyse, kurios nominaliai tebra komunistins. i kapitalizmo atmain jie apibdina kaip kapitalizm i apaios bei hibridin kapitalizm. Pirmasis apibdinimas irykina jo kilms savitum. Skirtingai nuo liberaliojo ir patrimoninio politinio pokomunistinio kapitalizmo, kapitalizmas ia atsiranda ne pardavus valstybs nuosavyb kapitalistams i usienio arba atsiradusiems i ankstesniojo politinio-biurokratinio elito, bet leidus steigti ir plsti privaias mones. Kapitalistai ia atsiranda tuo paiu bdu, kaip ir Vakar Europos alyse, jie ikyla i skmingai veikiani, t.y. sukaupusi ekonomin kapital, smulkij verslinink. Valstybinis sektorius koegzistuoja su spariau u j besipleianiu privaiu sektoriumi. Tik tada, kai iame sektoriuje ikyla sluoksnis kapitalist, rodiusi savo verslo sugebjimus bei sukaupusi pakankamus kapitalus, jiems pradedamos pardavinti (u pinigus, o ne u investicinius ekius) valstybins mons. Dl bdingos iai kapitalizmo formai privataus kapitalistinio ir valstybs proteguojamo vieojo sektoriaus simbiozs neoklasikiniai sociologai i apaios iaugant kapitalizm kitaip dar vadina hibridiniu kapitalizmu. Kapitalizmas i apaios vystsi ir kai kuriose komunistinse Vidurio Europos alyse. Toliausiai jo pltra buvo pasistmjusi J. Kadaro laik Vengrijoje. ia spjo susiklostyti gana gausus smulkij ir vidutini verslinink sluoksnis, kur I. Szelenyi spjo itirti dar prie komunizmo lugim, jau emigravs bendradarbiaudamas su grupe likusi tvynje vengr sociolog (Szelenyi et al. 1988).146 Gilinantis klausim, kaip ir i koki socialini grupi pokomunistins transformacijos metu formavosi verslinink sluoksnis, domus atradimas (Osborn ir Slomczynski 2005), kad (prieingai, negu galima bt laukti) Vidurio Europos alyse senieji verslininkai (t. y. tie, kurie aktyviai reiksi neformaliame, pusiau formaliame arba netgi legaliame versle komunistinio reimo laikais) neum dominuojani auktum pokomunistinio kapi146
Toks bendras mokslinis projektas, kuriame dalyvaut ir emigrantas disidentas, ir oficialiose akademinse staigose dirbantys tyrintojai, nesivaizduojamas SSRS, ekoslovakijoje ar Ryt Vokietijoje. Tai tik vienas pavyzdys, kuris parodo, kokia didel buvo komunistinio pasaulio vairov paskutiniais jo gyvavimo deimtmeiais.
VII DALIS
579
Kapitalizmas Vakar (senasis) kapitalizmas Pokomunistinis kapitalizmas
Kapitalizmas i iors ekija, Lenkija, Vengrija
Kapitalizmas i viraus (politinis, patrimoninis) Rusija, Ukraina, Rumunija
Kapitalizmas i apaios Kinija, Vietnamas
19.1 pav. I. Szelenyi kapitalizmo tipologija
talizmo slygomis. Didiausius vertikalaus mobilumo ansus turjo ne tie asmenys, kurie dar komunistiniais laikais sukaup ekonomin kapital, taiau tie, kurie turjo tinkam kultrin kapital arba tinkam kultrinio ir politinio kapitalo kombinacij. Tose alyse, kur kapitalizmo i apaios raida jau buvo toli pasistmjusi (vis pirma Vengrijoje), 1989 m. prasidjusios permainos reik posk, palyginus su ta kryptimi, kuria ten jau evoliuciniu ar natraliu bdu vyko kapitalizmo genez. Ta galia, prestias ir privilegijos, kurias jau taiksi ikylantys i apaios, nacionaliniai ir todl labiau provincials kapitalistai, atiteko labiau kosmopolitikos ir paslankios kultrins buruazijos atstovams, prisimusiems tarptautini korporacij vietini ekspert ir agent vaidmen. Kai kurias ne vien Vidurio Europos alims bdingas politines trintis, vis pirma tarp senj, arba istorini, deinij, kuri ideologijai bdinga nacionalistini ir klerikalini idj samplaika, ir naujj deinij, kurie yra kosmopolitai, sekuliars liberalai ir aistringi europieiai, galima sieti btent su ia kapitalist i apaios (arba pretenduojani tokiais tapti) ir kompradorins inteligentijos (kultrins buruazijos) interes takoskyra. i takoskyr gilina ir pokomunistins transformacijos eigoje Vidurio Europos alyse atsirads ekonominis, socialinis ir teritorinis dvejopumas (Ehrke 2006). Teritorinis ir socialinis dvejopumas pasireikia tuo, kad ekonomin veikla, orientuota usienio rink, bei usienio investicijos koncentruojasi sostinse, uostamiesiuose bei kaimyniniuose su Vakar Europos alimis (paprastai tai reikia, kad vakariniuose) regionuose. Atsiranda skirtumas tarp moni (daniausiai priklausani usienio kapitalui), gaminani eksportui, ir moni, orientuot daugiausiai vidaus rink. Antrosioms monms kuo toliau, tuo sunkiau reikia konkuruoti dl kvalifikuotos darbo jgos, kuri usienio firm filialai vilioja auktesniu darbo umokesiu. Jos negauna mokestini ir kitoki lengvat, kurios suteikiamos usienio firmoms, siekiant pritraukti usienio investicijas, arba kurias jiems ikovoja lanksts, lands ir slids j vietiniai agentai, priklausantys tam paiam sluoksniui, i kurio komplektuojami ir profesionals politikai bei valdininkai. Tas sluoksnis ir yra kompradorin kultrin buruazija, daugelio pokomunistini ali populiarija socialine-politine leksika tiesiog elitas.
580
19.4.
Pokomunistinio kapitalizmo kiekybins indukcins tipologijos metodiniai keblumai ir atradimai
Taikant kit pokomunistins transformacijos politini ir ekonomini baigi konceptualizacijos strategij, duomenims apie pokomunistines alis tiesiog pritaikoma viena i jau ipltot senj kapitalistini ali tipologij, pavyzdiui, jau aptartos B. Amables ir P. Hallo bei D. Soskiceo tipologijos ir statistins analizs instrumentai (Amable 2003; Hall ir Gingerich 2004). Toks pritaikymas yra svarbus ne tik pokomunistini ali politins, socialins ir ekonomins santvarkos savitumui nustatyti. Taikant jas platesnei populiacijai, galima patikrinti pai i tipologij adekvatum. Taigi, viena vertus, tokiu bdu irykinamas nauj kapitalistini ali populiacijos nari santvarkos savitumas, kita vertus, tokiu bdu yra tikrinamas pai tipologij tinkamumas (r. 13.5). Indukcinms (klasterinms) tipologijoms ypa aktuali j stabilumo problema, su kuria jau susidrme nagrindami A. Lijpharto tipologijos pritaikymo pokomunistinms alims keblumus (r. 15.2). traukus analizuojam populiacij naujus atvejus, jie gali susigrupuoti kitaip panaiai kaip prast vaigdyn danguje galime nebeatpainti, pavelg vaigdt dang per teleskop. Atliekant faktorin analiz su didesne populiacija, ankstesns dimensijos gali iblsti, o vietoje j atsirasti visai kitos. Tokia problema ne tiek aktuali dedukcinei tipologijai, nes j gali eiti ir tokie tipai, kurie empirikai nenustatyti, nors ir yra numatomi kaip galimi. Kitaip yra taikant indukcinius klasifikacijos metodus: jeigu, ipltus populiacij, atvejai visai kitaip susigrupuoja, turi bti arba atmesta pirmins populiacijos analizs rezultat interpretacija, arba reikia daryti ivad, kad seniau ir dabar analizuoti atvejai yra visikai skirting ri, ir nevalia j sujungti vien populiacij. Ms nagrinjamos problemos atveju tai reikt, kad pokomunistinis kapitalizmas i esms skiriasi nuo ligi iol egzistavusi kapitalizmo atmain, gal net visai ne kapitalizmas, o visikai nauja ir nepalyginama su istoriniais precedentais politin-ekonomin santvarka (Staniszkis 1999).147 Tiesa, mginimas pritaikyti esamus indukcins tipologijos metodus, ipltotus tiriant sensias kapitalistines alis, susiduria su rimtais techniniais ir metodologiniais sunkumais. Tyrintojai, pltoj ir taik tuos metodus, daniausiai naudoja duomenis, kuriuos renka ir skelbia Ekonominio bendradarbiavimo ir pltros organizacija (Organization for Economic Cooperation and Development; OECD), kuri kaip tik ir eina labiausiai ekonomikai paengusios pasaulio alys. Tie duomenys aprpia daugel deimtmei, ir todl tyrintojas gali statistins analizs priemonmis atskirti ilgojo laiko (F.Braudelis) ekonomines, socialines, kultrines takoskyras, tendencijas ir trumpalaiki konjunktros pokyi nulemtas cikliko pobdio permainas.
147
Jadwyga Staniszkis to tiesiai neteigia, bet taip stipriai pabria pokomunistinio kapitalizmo savitumus, jog skaitytojui belieka padaryti ivad, kad jis su kapitalizmu vadinama santvarka senj Vakar alyse yra nepalyginamas.
VII DALIS
581
Statistiniai duomenys apie pokomunistines alis yra labai nevienodos kokybs. Maiausiai patikimi duomenys apie alis, kuri politin arba ekonomin gyvenim dezorganizavo kariniai ir politiniai konfliktai bei j padariniai, sukl ir metodini neaikum. K daryti, pavyzdiui, su tokiais separatistiniais valstybiniais dariniais, kaip vadinamoji Padnestrs respublika Moldovoje, ar Abchazija ar iaurs Osetija Gruzijoje? Ar j socialin-ekonomin statistika (jeigu toki galima aptikti) turi bti skaiiuojama, kalkuliuojant i ali standartini ekonominio ir socialinio isivystymo indeks verius? Toki pat keblum kyla ir dl kai kuri ali, kurios anksiau jo Jugoslavijos sudt (vis pirma dl Serbijos). Gana plaios ir patikimos statistins informacijos yra apie pokomunistines alis, jau priimtas tarptautines ekonomines ir politines Vakar pasaulio organizacijas. Taiau nagrinjant pirmojo pokomunistins transformacijos deimtmeio informacij, tyrintojams tenka susidurti su standartizacijos problemomis, kurios ikyla dl informacijos rinkimo ir apdorojimo metodikos skirtum. O tas laikotarpis, apie kur turima informacija jau yra patikima ir vienareikm, yra tiesiog pernelyg trumpas, kad bt galima atskirti tai, kas yra susij su stabiliais, ilgalaikiais transformacijos padariniais, ir tai, kas tra laikini ir greitai inyksiantys pereinamojo laikotarpio bruoai. Tai i esms ta pati problema, su kuria susidrme, teorikai nagrindami ijimo i komunizmo baigi problem: ar pokomunistins transformacijos rezultat vairov paaikinama tuo, kad ji vyko skirtingomis kryptimis, ar tuo, kad ji vyko ta paia kryptimi, taiau skirtingu greiiu ir i nevienodai palanki startini pozicij, ir todl vienos pokomunistins alys yra paengusios toliau, o kitos maiau pakeliui t pat paskirties tak? (r. 12.1). Vadinasi, tyrintojas, kuris mgina pokomunistinio pasaulio vairov analizuoti statistiniais kiekybiniais metodais, susiduria su dilema: arba traukti kuo daugiau atvej ir aprpti kuo ilgesn laikotarp, arba praplsti klasikini tipologij atvej populiacij tik keliais naujais tais, apie kuriuos jis turi daugiausia patikimos statistins informacijos. Einant pirmuoju keliu, nemanoma tiksliai pakartoti metodik, kuri taik autoriai, tyr senojo RAK alis: kai kuri indikatori ir indeks veriams nustatyti tiesiog nra duomen. Be to, rezultatus galima kvestionuoti dl menko dalies naudot duomen patikimumo. i problema atkrinta taikant antrj strategij. Taiau ji leidia nustatyti tik kai kuri pokomunistini ali panaumus ir skirtumus, kurie irykja, kai ias atskiras pasirinktas alis lyginame su senosiomis kapitalistinmis alimis, bet nesuteikia galimybi irykinti viso pokomunistinio pasaulio tipologin vairov. inoma, ilgainiui gauss statistins mediagos duomen bazse, ji aprps vis ilgesn laik, gers jos kokyb, ir ios problemos tikriausiai bus isprstos. Tuo tarpu dabar tenka remtis esam kiekybini tyrim rezultatais ir papildyti juos kokybins lyginamosios analizs ivadomis. Kiekybini indukcini pokomunistinio pasaulio vairovs tipologini tyrim rezultatai apvelgiami paskutiniuose dviejuose io skyriaus skirsniuose. Vienas i t rezultat ribini (ar deviacini) atvej irykinimas. Tokie atvejai yra lyginamosios
582
kokybins analizs, atliekamos paskutiniuose dviejuose knygos skirsniuose, orientyrai (kelrods vaigds).148 Pirm i k tik aptart dviej tipologizacijos strategij taiko Markas Knellis (Norvegija) ir Martinas Srholecas (Knell ir Srholec 2007). Jie taiko matavimo instrumentus, sukurtus empirikai operacionalizuojant P. Hallo ir D. Soskiceo tipologij (Hall ir Gingerich 2004). Tyrintojai ima 20012004 met duomenis apie 12 indikatori: (1) vyriausybs ilaid dalis BVP; (2) didiausias ribinis fizini asmen apmokestinimo tarifas; (3) didiausias ribinis moni apmokestinimo tarifas; (4) Gini koeficientas; (5) darbuotoj samdymo sunkumo indeksas, kurio vertis priklauso nuo to, kaip alies statymais reguliuojamas laikinas darbinimas bei minimalus darbo umokestis; (6) darbuotoj atleidimo sunkumas, kuris apima atuonis komponentus: ar galima darbuotoj atleisti tiesiog todl, kad darbdavys tuo tarpu nebeturi jam darbo; ar tokiu atveju darbdavys privalo informuoti profesin sjung arba ministerij; ar jis tai turi padaryti, kai atleidia grup darbuotoj; ar jis turi gauti ministerijos arba profesins sjungos sutikim atleisti pavien darbuotoj; ar jis turi tok sutikim gauti, kai atleidia grup darbuotoj; ar statymas pareigoja darbdav prie atleidiant pasilyti kitas pareigas bei perkvalifikuoti, darbuotojui sutikus; ar yra pirmumo teis atleidiant (pavyzdiui, pirmiausia atleidiami darbuotojai su maesniu darbo stau); ar yra pirmumo teis pakartotinai priimant darb; (7) darbuotojo atleidimo katai, matuojami atleistajam mokamos ieitins kompensacijos dydiu kiek savaitini darbo umokesi ji apima; (8) darbo laiko reguliavimo grietumas: ar ribojamas naktinis darbas; darbo savaits trukm; ar darbo diena gali bti prailginta iki 12 val. ir daugiau (skaitant virvalandius); metini apmokam atostog trukm (21 diena ar maiau); (9) Procedr naujai verslo monei registruoti skaiius; (10) Vidutin bankroto procedros trukm (remiantis teisinink, besispecializuojani tokiose bylose, vertinimais); (11) Procedr naujai sigytai nuosavybei registruoti skaiius; (12) Akcij rinkos dalis finansinje sistemoje, lyginant su bank dalimi. io indekso vertis skaiiuojamas dalijant firm, kuri akcijomis prekiaujama biroje, akcij vert i bank iduot paskol viso portfelio (iskyrus paskolas centrinei vyriausybei). Statistikai ianalizav i indeks verius, tyrintojai iskiria tris svarbiausius faktorius, kurie paaikina daugiausia ivardyt kintamj kovariacijos. Pirmasis faktorius
148
Tos analizs objektas yra dvi pokomunistins transformacijos pirmns, kurios pasirinko prieingus ijimo i komunizmo bdus oko terapij (Estija) ir palaipsnes reformas (Slovnija), ir sukr skirtingas ekonomines sistemas: Estijos labiausiai atitinka 18 sk. aptart LRE, o Slovnijos KRE.
VII DALIS
583
didiausius verius turi pirmiems keturiems kintamiesiems. Jo pagrindu autoriai konstruoja socialins sanglaudos (social cohesion) indeks, kitaip dar vadinam perskirstymo (redistribution) indeksu. Jo veriai mai, arba neigiami, LRE alims, dideli, arba teigiami, KRE alims. Galima teigti, kad jie daugiau ar maiau adekvaiai atspindi populiacijai priklausani ali socialins gerovs bei socialins apsaugos reim skirtumus. Antrojo pagrindinio faktoriaus veriai didiausi yra 58 kintamiesiems. I io faktoriaus tyrintojai gauna darbo rinkos reguliavimo indeks, kurio veriai yra mai, arba neigiami, LRE, o dideli, arba teigiami, KRE alims. Treiasis faktorius didiausius verius turi paskutiniams keturiems (912) kintamiesiems. I jo autoriai konstruoja verslo reguliavimo indeks, kuris turi didelius, arba teigiamus, verius KRE alims, ir maus, arba neigiamus, LRE alims. Be aptart trij, autoriai i j dar sukonstruoja apibendrinant koordinacijos indeks, kurio veriai yra gaunami tiesiog susumavus trij anksiau aptart indeks verius. Pats svarbiausias senj kapitalistini ali, kurioms savo teorij taiko P. Hallas ir D. Soskiceas, skirtumas nuo naujj (pokomunistini) yra j ekonominio isivystymo lygis. Pagal pokomunistinio ir senojo kapitalizmo nepalyginamumo tez, is kintamasis panaikina tas perskyras, kurios irykja lyginant tarpusavyje isivysiusias kapitalistines alis. Dl lemiamos ekonominio lygio reikms, pokomunistins alys turt susigrupuoti kitaip, negu isivysiusios alys. i galimai lemiam ekonominio isivystymo lygio reikm M. Knellis ir M. Srholecas atsivelgia, kai pasirenka toki grafin savo duomen reprezentacijos form, kur viena ais rodo vieno i indeks reikmes, o kita BVP vienam gyventojui (plg. pav. 19.2). J analizs rezultatai rodo, kad i tikrj egzistuoja ryys tarp ekonominio isivystymo lygio ir socialins sanglaudos: kuo alis turtingesn, tuo sanglauda auktesn. Tokio ryio nra tarp ekonominio lygio ir darbo rinkos reguliavimo indeks. Verslo reguliavimo ir ekonominio lygio ryys yra atvirkias (negatyvus): labiau isivysiusiose alyse verslas yra reguliuojamas silpniau, negu menkiau isivysiusiose. Toks pat (negatyvus) ir ryys tarp koordinacijos ir ekonominio lygio: menkiau isivysiusiose alyse ne rinkos priemons ekonominei veiklai koordinuoti taikomos daniau, negu labiau isivysiusiose (r. pav. 19.2). Taiau is ryys yra labai silpnas. Tai i dalies paaikina to indekso konstrukcija: kaip jau pasakyta, jis gaunamas susumavus anksiau aptart indeks verius. Svarbiausias ms klausimu (ar institucionalistin kapitalizmo vairovs teorija pritaikoma pokomunistiniam kapitalizmui) M. Knellio ir M. Srholeco analizs aspektas yra tas, kad jie pokomunistines alis viena kitos atvilgiu idsto pagal tas paias dimensijas, kaip ir sensias kapitalistines. Diferenciacija labiau ekonomikai liberalias ir koordinuotas strateginmis priemonmis alis pokomunistini ali klasteryje ne maiau ryki u toki pat diferenciacij isivysiusi kapitalistini ali klasteryje: vienoje pusje LRE alys, o kitoje KRE alys.
584
35 30 25 20 15
Jungtins Amerikos valstijos Airija Kanada vedija Austrija
Norvegija
Danija Nyderlandai Suomija Japanija Belgija vedija Austrija Italija Vokietija Ispanija Izraelis Slovnija Portugalija Graikija Pranczija
BVP vienam gyventojui (tkstaniais USD pagal PPG)
Jungtin Karalyst Naujoji Zelandija
Estija
Vengrija Lietuva Lenkija
ekijos Respublika Kroatija
10
Rusija Serbija ir Juodkalnija Kazachija
Latvija Bulgarija
Makedonija Rumunija Turkija Kinija Baltarusija
5 0
Armnija Moldova
Gruzija Mongolija Kirgizija
Bosnija ir Hercogovina Ukraina Albanija Azerbaidanas Vietnamas Uzbekija
10 9 8 7 6 5 4 3 2 1
Rinkos koordinacija
10 11 12
Bendrasis koordinacijos indeksas
Strategin koordinacija
Aukt pajam alys
Naujosios ES nars ir Balkanai
Ryt Europa ir Azija
19.2 pav. Ekonominio isivystymo ir ekonomins veiklos koordinacijos bd santykis. altinis: Knell M., Srholec M. Diverging Pathways in Central and Eastern Europe, in Lane D., Myant M. (Eds). Varieties of Capitalism in PostCommunist Countries. Houndmills: Palgrave, 2007, p. 51. 2007 Mark Knell, Martin Srholec. Skelbiama autoriams sutikus be atlygio. BVP vienam gyventojui paskaiiuotas pagal paritetin perkamj gali.
Tiesa, kai kurie M. Knellio ir M. Srholeco analizs rezultatai kelia ioki toki abejoni. Nestebina, kad Rusija atsiduria tarp menkos socialins sanglaudos ali toki padt jai udirba itin aukti Gini indekso veriai. Nestebina, kai suinome, kad Baltarusija ir socialine sanglauda, ir ne rinkos koordinacijos metod reikme lenkia visas kitas pokomunistines alis. Taiau gali nustebinti, kad ekonominiu rinkos liberalizmu (rinkos koordinacija) Rusija neatsilieka nuo pai liberaliausi turtingj demokratij (Wilensky 2004) ir pirmauja tarp pokomunistini ali. Tas Rusijos vaizdis, kuris tirauojamas ne vien Lietuvos, bet ir kit Vakar ali iniasklaidoje, rodo j kaip al, kur ne tik politinius, bet ir pagrindinius ekonominius sprendimus priima panaus mafij siauras asmen ratas, kur sieja ryiai su sovietins slaptosios policijos (KGB) pdine Federaline Saugumo Tarnyba.149 iniasklaidos akirat vis pirma patenka stambiosios valstybins ar pusiau valstybins korporacijos, veikianios aliav gavybos ir eksporto srityje ir valdomos i esms io rato moni. Kaip jau sakme, jeigu Rusijos eko149
ivil atnien i grup silo vadinti militokratiniu anklavu. r. atnien 2007: 4857.
VII DALIS
585
nomik ir galima vadinti kapitalistine, tai toks kapitalizmas, kuriam apibdinti geriausiai tinka epitetai, kuriuos kitados oficialieji sovietiniai marksistai-leninieiai taik isivysiusi Vakar ali socialinei-ekonominei santvarkai: valstybinis-monopolistinis kapitalizmas (r. 12.1). Kaip teigin suderinti su M. Knello ir M.Srholeco atradimais? Itin enkli Rusijos BVP dal sukuria aliav gavybos ir energetikos sektorius. Paradoksalu (taiau Rusijai paradoksai apskritai bdingi), bet btent is sektorius, kuriam valstyb daro itin didel tak (pakanka prisiminti legendinius koncernus Gazprom ir Lukoil, kurie tapo svarbiausiais Rusijos neoimperins usienio politikos rankiais), udirba Rusijai itin daug tak, matuojant jos ekonomik indikatoriais, kuriais siekiama nustatyti dominuojant ekonomins veiklos koordinacijos bd. Vienu i svarbiausi LRE poymi ir D. Soskiceas su D. Gingerichu (2004), ir M.Knellis su M.Srholecu (2007) laiko akcij biros kapitalizacij kokiu mastu nuosavybs teismis korporacij prekiaujama biroje ir kokia yra ten parduodam akcij santykin vert, palyginus su bank paskol privaiam sektoriui visumine verte (tok rodikl naudoja ek tyrintojai) arba su metiniu BVP (is rodiklis literatroje pateikiamas daniausiai). Nors daugelio Rusijos energetikos ir aliav gavybos korporacij kontroliniai akcij paketai tebepriklauso valstybei, kitomis aktyviai prekiaujama akcij birose. Be to, ios korporacijos yra tarp t nedaugelio Rusijos kompanij, kuri akcijos yra kotiruojamos tarptautinse akcij birose ir kurios gali bti pavadintos transnacionalinmis, nes aktyviai veikia usienio alyse. ia svarbu paymti tik tiek, kad pagal produktyviausi, valstybs labiausiai priirim ir kartu vidaus ir usienio privatiems investuotojams bei politiniams kapitalistams patraukliausi Rusijos ekonomikos sektori nevertt sprsti apie visos Rusijos ekonomikos institucins organizacijos bruous. Pokomunistinje Rusijoje rykja dar priklausomybs teoretik pastebtas bei I. Wallersteino pasaulins kapitalizmo sistemos analizje (r. 2.4) pabriamas dvejopos ekonomikos fenomenas, bdingas periferinio kapitalizmo alims, jos skilimas technologikai paang, dirbant eksportui ir merdint tradicin sektori, orientuot vidaus rink. Apibendrint iuolaikinio Rusijos kapitalizmo charakteristik suformuluoti keblu ir dl Rusijos dydio nulemto jos teritorinio heterogenikumo. Energetikos ir aliav gavybos pramon, sukurianti didiausi Rusijos BVP dal, yra sutelkta palyginti nedaugelyje Rusijos region. Tai retai apgyvendintos iaurs ir Sibiro sritys, kuri gyventojai sudaro palyginti nedidel bendro gyventoj skaiiaus dal, o iame sektoriuje dirbanti (gerai apmokama) darbo jga palyginti nedidel vis darbuotoj dal. Nors pokomunistin transformacija padidino teritorinius socialinius-ekonominius skirtumus visose alyse, Rusija iuo atvilgiu pranoksta jas visas. Metropoliniai miestai bei regionai, kuriuose sukoncentruota aliav eksportui gavybos bei j pirminio apdirbimo pramon, ir periferija bei vadinamoji tolimoji periferija (rus. glubinka) tai
586
skirtingi ekonominiai pasauliai, kuri skirtumai ne maesni, o netgi didesni u tuos, kurie sovietiniu laikotarpiu okupuotas Baltijos alis skyr nuo, pavyzdiui, Vidurins Azijos respublik. Nors, kai operuojama agreguotais skaiiais, nra atspindima ir kit pokomunistini ali regionin diferenciacija, Rusijos atveju paklaidos tikimyb yra itin didel.150 Vis dlto ekonominio liberalizmo empion pokomunistiniame pasaulyje vis dlto yra ne didioji Rusija, o maoji Estija. Taip pat yra ir su kitu poliumi. Be ilyg priimdami M.Knellio ir M.Srholeco analizs rezultatus, Rusijos, kaip neoliberaliosios ekonomikos lyders, antipodu turtume laikyti Aleksandro Lukaenkos Baltarusij (r. pav. 19.2). Tie rezultatai vertingi tuo, kad skatina kvestionuoti ir tas lietuvikos iniasklaidos klies, kuriomis Baltarusija ir Rusija traktuojamos kaip labai panaios alys. I tikrj taip nra, ir per pokomunistins transformacijos laikotarp irykj dideli Baltarusijos ir Rusijos ekonomini sistem skirtumai yra i t klii, kurios trukdo Baltarusijai prijungti prie Rusijos. Vis dlto KRE pokomunistiniame pasaulyje rykiausiai reprezentuoja ne Baltarusija, taiau Slovnija, kuri ir yra tikrasis neoliberaliosios Estijos antipodas pokomunistiniame pasaulyje. Kiekybin analiz nra pajgi apiuopti kai kuri esmini skirtum, kurie yra visikai akivaizds, kai ias alis lyginame kokybins analizs priemonmis. Tie skirtumai lemia Baltarusijos ir Slovnijos priklausomyb skirtingoms kapitalizmo giminms valstybiniam kapitalizmui vienos ir racionaliam antreprenerikam kapitalizmui kitos. Pats svarbiausias ekonominis antrepreneris Baltarusijoje tebra valstybs valdia, kai tuo tarpu Slovnijoje (kaip ir kitose KRE alyse) ekonomins veiklos variklis yra privati verslo iniciatyva, o valstyb tik sudaro slygas, arba kartais ir aktyviai padeda, privaioms monms taikyti strategines j veiklos koordinacijos priemones. Tiesa gine tarp t, kurie mano, kad pokomunistinis kapitalizmas yra visikai kitonikas, palyginus su senuoju RAK (Bohle ir Greskovits 2007), ir t, kurie teigia, kad naujosios pokomunistins kapitalistins alys diferencijuojasi pagal tas paias takoskyros linijas, kaip ir senosios (toki prielaid priima daugumos straipsni, skelbiam rinkinyje Lane ir Myant 2007, autoriai), turbt yra per vidur. P. Hallo, D. Soskiceo, B. Amables tipologins idjos yra pritaikomos daliai pokomunistinio kapitalizmo pasaulio ali naujosioms ES ir NATO narms, kuri kapitalizmo branda buvo institucikai sertifikuota j traukimu Vakar pasaulio tarptautini ekonomini ir karini organizacij sudt.
150
Ties sakant, net jeigu gilesni Rusijos atvejo tyrimai parodyt, kad tokios paklaidos nra, ir Rusija yra ekonomikai liberaliausia pokomunistin alis (vadinasi, Pasaulin Prekybos Organizaciia nepagrstai atidlioja jos primim savo gretas dl nepakankamos ekonominio gyvenimo liberalizacijos), toks teiginys neturt okiruoti lietuvi skaitytojo, pratusio prie Rusijos, kaip neliberalios alies, vaizdio. Ekonominis liberalizmas, laisva, konkurencinga, privaiasavininkika rinkos ekonomika yra visikai suderinami dalykai su politiniu autoritarizmu. Panaiai gali bti ir besiformuojanio i apaios kin kapitalizmo atveju.
VII DALIS
587
19.5.
Pokomunistinis kapitalizmas Vidurio Europoje: naujas stabilus tipas ar pereinamoji bsena?
Ivad, kad kapitalizmo tipologijos, kurios buvo ipltotos tiriant isivysiusias Vakar alis, gali bti taikomos pokomunistinms alims, netiesiogiai patvirtina indukciniai statistiniai tipologiniai tyrimai, kuri autoriai nesiek aprpti visos pokomunistinio pasaulio vairovs, taiau apsiribojo alimis, kuri paanga kuriant RAK bei liberalij demokratij anksiausiai sulauk ekspert pripainimo (ekija, Lenkija, Vengrija). Vien tok tyrim atliko prancz tyrintojai Jean-Philippe Berrou ir Christophe Carrincazeaux, kurie pamgino kuo tiksliau pakartoti B. Amables analiz (Berrou ir Carrincazeaux 2005). Tiesa, dl vairi prieasi j analizuojam atvej populiacijoje nra Norvegijos ir veicarijos ali, kurios buvo B. Amables tirtos populiacijos sudtyje, bet j eina Turkija, Meksika ir trys pokomunistins Vidurio Europos alys ekija, Lenkija ir Vengrija. Toki heterogenik atvej parinkim slygoja vienas i tyrimo tiksl patikrinti, ar B. Amables tipologija yra stabili. patikrinim B. Amables tipologija ilaiko agregavus tarpinius rezultatus apie lyginam ali panaumus ir skirtumus, tie penki kapitalizmo tipai, kuriuos iskyr dar B. Amable, ilieka. Nepasikeiia ir B. Amables api-
Socialin apsauga
Kontinentinis europinis modelis Viduremio jros modelis Produkt rinkos reguliavimas Finansins rinkos
Vidurio ir Ryt Europos modelis?
Azijos kapitalizmas Privati vietimo sistema
Rinka pagrstas modelis
19.3 pav. Vidurio Europos alys J.-P. Berrou ir Ch. Carrincazeux klasterinje analizje pagal B. Amables metodik. altinis: Berrou, J.-Ph., Carrincazeaux Ch. La diversit des capitalismes et les pays dEurope Centrale et orientale. Une analyse statistique, Cahiers du GRES, Cahier n2005-18, p. 31. 2005 JeanPhilippe Berrou, Christophe Carrincazeaux. Skelbiama autoriams sutikus be atlygio.
588
brta tipologin atskir ali priklausomyb (r. pav. 18.1, 18.2 ir 18.3). Turkija lengvai sikomponuoja Viduremio jros kapitalizmo klaster. Kas domiausia, trys pokomunistins Vidurio Europos alys, ianalizavus j socialin-ekonomin statistik B.Amables faktorins ir klasterins analizs metodais, sudaro atskir klaster (r. pav. 19.3). Kaip rodo paveikslas bei analizs duomenys, artimiausi io klasterio kaimynai yra ne rinka pagrstas kapitalizmas (RPK), kur pokomunistinse alyse kurti spaud TVF, Pasaulinio Banko ir kit tarptautini ekonomini ir finansini institucij ekspertai. Dar labiau nuo i ali socialins-ekonomins tikrovs skiriasi socialdemokratinis kapitalizmas, nors, sprendiant pagal nominaliai panai kairij socialdemokrat ir anksiau Vidurio Europos alis valdiusi komunist ideologin orientacij, atrodyt, kad galima tiktis kur kas artimesns j giminysts. Didiausias panaumas Vidurio Europos ali kapitalizm sieja su Viduremio jros kapitalizmo modelio alimis. Daugiausia to panaumo joms duoda palyginti didel vidin ir iorin produkt rinkos reguliacija bei palyginti silpnai ipltota finansin sistema, kaip rodo pirmiausia silpna akcij biros kapitalizacija. Tai reikia, kad palyginti nedidel nuosavybs teisi dalis turi vertybini popieri, kuriais prekiaujama biroje, pavidal. iais bruoais pokomunistins alys rykiausiai isiskiria tarp vis analizuojam ali. Prancz tyrintoj ivadas apie tipologin Vidurio Europos ali santvarkos giminyst su Piet Europos alimis patvirtina klasterin analiz, kuri Wardo metodu atliko airi tyrintojas Iainas McMenaminas. Jo atvej populiacij sudaro 21 alis, i j trys pokomunistins (ekija, Lenkija, Vengrija), o kitos yra EBPO nars Airija, Australija, Austrija, Belgija, Danija, Didioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, JAV, Kanada, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Pranczija, Suomija, vedija, veicarija, Vokietija. I. McMenaminas naudoja politini institucij, socialins gerovs reim ir ekonomini struktr 52 indikatorius. Jis analizuoja i ali 19992000 met statistinius duomenis. Politinms institucijoms palyginti panaudojami 10 A. Lijpharto pasilyt ir pagrst indikatori (r. 13.5). Socialins gerovs reimai matuojami ir lyginami G. Esping-Anderseno indikatoriais, naudojamais jo garsiajame veikale Trys gerovs kapitalizmo pasauliai (Esping-Andersen 1990; r. taip pat 17.1). Matuojami trys ekonomins struktros aspektai: globalizacija (importas, eksportas, usienio kapitalo investicijos bei kapitalo eksportas), uimtumas (pramonje, prekyboje, ems kyje, finans bei kituose paslaug sektoriuose; dalinai uimt ir savarankik (self-employed) darbuotoj dalis i bendro dirbanij skaiiaus ir pridtin vert (ems kio, pramons, paslaug sektoriuose). Atliekant klasterin analiz, pirmiausiai iekoma alies, kuri yra j panaiausia; paskui kiekvienai porai iekoma panaiausios poros ar alies ir t.t., kol lieka tik du klasteriai. Vis procedr ir jos rezultat vaizduoja dendrograma (r. pav. 19.4). Tokiu bdu gaut ali grupi (klasteri) skaiius priklauso nuo populiacijos dydio ir tyrintojo interpretacijos. Klasterins analizs rezultatai leidia skirti ir du, ir tris, ir keturis, ir eis kapitalistins demokratijos indukcinius tipus. Skiriant eis, Vidurio
VII DALIS
589
Valstyb
Austrija Kanada veicarija JAV Austrija Vokietija Danija vedija Suomija Norvegija Belgija Nyderlandai Italija Pranczija Jungtin Karalyst (Didioji Britanija) ekija Vengrija Lenkija Graikija Ispanija Airija Portugalija
0.00
0.05
0.10
0.15 Pusdalinis R2
0.20
0.25
0.30
19.4 pav. I. McMenamino klasterins analizs dendrograma. altinis: McMenamin I. Varieties of Capitalist Democracy: What Difference Does East-Central Europe Make?, Journal of Public Policy, 2004, Vol.24(3), p. 268. 2004 Cambridge University Press. Skelbiama leidyklai sutikus be atlygio.
Europos kapitalistins demokratijos sudaro atskir kapitalizmo tip, o skiriant keturis priklauso tam paiam klasteriui, kur dar eina Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija. klaster airi tyrintojas apibdina kaip vlai isivysiusij (late developers) klaster. Tai jauniausios Europos Sjungos nars, kuri raida po stojimo politin-ekonomin jungin smarkiai paspartjo. Nors I. McMenaminas kapitalistines alis sugrupuoja kiek kitaip, negu B. Amable, trij B. Amables iskiriam europinio kapitalizmo subtip (socialdemokratinio, Viduremio jros ir kontinentinio) kontrai ilieka, o populiacijos beveik sutampa. I. McMenamino rezultatai doms ir tuo, kad ivados tokios pat, kaip ir J.-Ph. Berrou ir Ch. Carrincazeaux, nors taikyti kitokie indikatoriai bei analizs technika. Kaip minjome, I. McMenaminas naudoja ir politini institucij indikatorius, tuo tarpu kai prancz tyrintojai, sekdami B.Amables pavyzdiu, apsiriboja ekonominiais ir socialiniais indikatoriais. Verta dar paymti, kad I. McMenaminas, tikrindamas savo rezultat tvirtum (robustness), t.y. nepriklausomyb nuo prielaid, kurias tenka daryti prie
590
atliekant statistin analiz, tuos paius duomenis analizuoja skirtingomis statistikomis. Visais atvejais trys Vidurio Europos alys arba sudaro t pat klaster, arba vien klaster su Viduremio jros alimis. Ryt Vidurio Europa niekada neaptinkama tame paiame klasteryje, kaip Australija, Kanada, JAV, veicarija arba Jungtin Karalyst (McMenaminas 2004: 268). Visa tai leidia teigti, kad Vidurio Europos ali giminyst su Viduremio jros alimis yra ne statistins analizs artefaktas ar socialin konstrukcija, bet paios socialins tikrovs faktas. J.-Ph. Berrou ir Ch. Carrincazeaux palieka neatsakyt klausim, ar j atliktos analizs pagrindu B. Amables tipologij jau bt galima papildyti dar vienu etuoju (Vidurio ir Ryt Europos) kapitalizmu. Kai kuriose institucinse sferose tarp atskir pokomunistini ali galima pastebti itin enkli skirtum. Pavyzdiui, Vengrijai yra bdingas kur kas maesnis produkt rinkos reguliavimas, palyginus su ekija ir Lenkija. O dar svarbiau, kad B.Amables tipologini svok darybos metodologijoje vien tik statistins analizs priemonmis fiksuojamo (empirinio) atvej panaumo nepakanka, kad juos bt galima priskirti tam paiam tipui. Tas panaumas turi bti taip pat ir teorikai interpretuojamas, bti susietas su tam tikru idealiu tipu teoriniu modeliu, kuris atskleidia tam tikr skirting institucini sfer komplementarumo logik, kaip ekonometrins analizs priemonmis aptinkam lyginamj institucini pranaum konkuruojant pasaulinje rinkoje pagrind. J.-Ph. Berrou ir Ch. Carrincazeaux teigia, kad tam tikras institucinis komplementarumas tarp skirting institucini sfer Vidurio Europos alyse egzistuoja. Pagrindiniai instituciniai komplementarumai pasireikia grietu produkt rinkos reglamentavimu stipria valstybs intervencija ir apsauginiais barjerais, o su juo siejasi silpnas finansini rink ir vietimo sistemos isivystymas (Berrou ir Carrincazeaux 2005: 32). Taiau ar ie ir kiti instituciniai komplementarumai duoda Vidurio Europos ali gamintojams koki nors lyginamj pranaum konkurencijoje su kit ali gamintojais? Nors pokomunistini ali usienio prekybos balanso ekonometrin analiz ir leidia aptikti tam tikras j specializacijos tarptautiniame darbo pasidalijime kryptis, o kartu daryti ivad apie j lyginamuosius pranaumus, keblu tas specializacijos kryptis susieti su tam tikromis i ali institucij sandaros ypatybmis ir traktuoti juos kaip lyginamuosius institucinius pranaumus. Verta pabrti, kad ir B. Amable, ir P. Hallas bei D. Soskiceas tuos pranaumus supranta pirmiausia kaip pranaumus, kurie kyla i komplementari institucij gebjimo sudaryti tos alies gamintojams slygas pirmauti tam tikro tipo (radikaliomis arba palaipsnmis) inovacijomis tam tikrose ekonomikos akose (r. 18.2). Keblu velgti, kokius inovacinius pranaumus vienas kit papildantys (komplementars) pokomunistini ali institucij bruoai utikrina. Tie pranaumai veikiau kyla i lyginamj gamybos faktori (vis pirma darbo jgos) kain skirtum. Todl prancz tyrintojai pagrstai mano, kad bt pernelyg rizikinga j statistini rezultat pagrindu daryti ivad, kad egzistuoja stabilus ir gyvybingas Vidu-
VII DALIS
591
rio Europos kapitalizmo tipas (Berrou ir Carrincazeaux 2005: 6162). Abejonms tokios ivados pagrstumu papildomo peno suteikia ta aplinkyb, kad tyrintojai analizuoja 19972004 met duomenis, kai dar nebuvo pasibaigs i ali stojimo ES procesas. Galima numatyti, kad dl eurointegracini proces artimiausioje ateityje kai kurie j ufiksuoti Ryt ir Vidurio Europos ali savitumai turt sumati, jeigu ne visai nunykti. Tai vis pirma taikytina produkt rinkos reguliacijai, kuri turt mati pasibaigus naujj ES nari isidertiems pereinamiesiems laikotarpiams (r. 21.3 ir 21.4). Taigi galima abejoti, ar tas Vidurio Europos ali socialins-ekonomins organizacijos statistinis skerspjvis, kur pateikia prancz tyrintojai, yra jau nusistovjusios institucins pusiausvyros atspindys. Skirting sfer institucijos sudaro toki pusiausvyr, jeigu jos viena prie kitos yra priderintos taip, kad mginimai kak keisti vienoje sukelia pasiprieinim ir siekim atkurti status quo; o jeigu permainos vienoje i sfer perengia tam tikr kritin slenkst, tai sukeliami negrtami pakitimai kitose. Geras tokios institucins pusiausvyros pavyzdys yra valstybinio socializmo santvarka: centralizuota planin administracin ekonomika negali funkcionuoti be vienos partijos valdios monopolio ir atvirkiai. Pokomunistinse alyse vis dar keblu aptikti toki viena kit organikai papildani institucij sankab. Veikiau galima kalbti apie iliekanius prietaravimus tarp nauj, pokomunistini reform sukurt institucij, ir t, kurios yra paveldtos i komunistinio laikotarpio. Taiau tuos prietaravimus galima sprsti keliais alternatyviais bdais, o pokomunistins alys gali evoliucionuoti link skirting institucini pusiausvyr. Kokios tos pusiausvyros? Svarbus P. Hallo ir D. Soskiceo teorijos teiginys, kad mirs arba tarpiniai LRE ir KRE atvilgiu kapitalizmo atvejai yra maiau stabils tokio institucij atrankos veiksnio, kaip konkurencingumas pasaulinje rinkoje, atvilgiu. Todl ypatingo dmesio nusipelno tie ribiniai pokomunistinio RAK atvejai, kurie buvo iskirti kiekybine pokomunistinio komunizmo vairovs analize, Estija ir Slovnija (r. 19.1 pav.). Jie duoda ir tuos atskaitos takus, kurie leidia tiksliausiai vertinti pokomunistinio kapitalizmo Lietuvoje bkl bei raidos perspektyvas.
20 skyrius
Kodl estai mus lenk?

Lietuviams savo alies lyginimas su Estija prastas dalykas. Tiek, kiek ms alies vieajame ir akademiniame diskurse i viso mginama nagrinti pokomunistins transformacijos eig ir rezultatus, btent Estija pasirenkama kaip atskaitos takas Lietuvos bklei irykinti. Kaip inoma, to lyginimo ivados paprastai bna Lietuvos nenaudai. Toks yra ne vien pai lietuvi poiris. Jau 1994 m. usienio stebtojai Estij vadino rinia Baltijos vaigde (Hansen ir Sorsa 1994), o Lietuva buvo laikoma alimi, kuri nors ir vykdydavo tarptautini institucij uduodamus nam darbus, bet tik vluodama, prastesniais paymiais. 1997 m. ES pripaino Estijos laimjimus ir j vienintel i buvusi sovietini respublik (kartu su ekija, Vengrija, Lenkija ir Slovnija) pakviet pirmj stojimo ES bang. Kaip inoma, vliau stojimo ES ir NATO regatos (lenktyni) strategija buvo pakeista kita didiojo sprogimo strategija, ir Lietuva ias organizacijas buvo priimta kartu su Estija. Po 1998 m. Lietuvos ekonomikos augimas paspartjo, o 2003 m. Lietuva metiniais ekonomikos augimo tempais (9,7%) lenk ne tik Estij, bet ir visas ES alis (tiesa, tais metais ES nare ji dar ir nebuvo). Matuojant BVP vienam gyventojui ir kitais standartiniais makroekonominiais rodikliais, Lietuvos ekonominis atsilikimas nuo Estijos nra didelis. Taiau Estija, viena i pirmj pasaulyje teisinusi elektronin balsavim151 ir nuosekliai diegianti elektronines technologijas viej administravim, spjo gyti ipltot
151
Knygos autorius nemano, kad Lietuva jau pribrendo elektroniniam balsavimui. Jo naudojimas yra labai kontroversikas dalykas tokiose alyse (kaip Lietuva), kuriose demokratijos kokyb yra menka. Galima abejoti, ar balsavimo kat sumainimas savaime pagerina demokratijos kokyb. Ar kelions balsavimo punkt katai nra respublikonikas barjeras, padidinantis pilietikai smoning rinkj balso svor, o kartu ir pasitarnaujantis demokratijos kokybei? Elektroninis balsavimas renkant aukiausios ir vietins valdios pareignus galbt pasitarnaut demokratijos kokybei, jeigu jis bt pirmas ingsnis transformuojant atstovaujamj liberalij demokratij dalyvaujamj, t.y. pleiant referendumu sprendiam klausim rat. Taiau galima abejoti, ar alyse su nekokybikais (menkos politins kultros) pilieiais platesnis tiesiogins demokratijos element taikymas tikrai pagerint demokratijos kokyb.
VII DALIS
593
informacini technologij visuomens reputacij. Tarptautini organizacij bei reitingavimo agentr vertinimais (pavyzdiui, ekonomins laisvs indekso, globalaus konkurencingumo indekso, korupcijos suvokimo indekso veriais) Estija ne tik pranoksta kitas Baltijos alis, bet ir yra pagal iuos vertinimus sudarom ali sra viruje. Pirmi io skyriaus skirsniai ir yra atsakymo klausim, kaip paaikinti Lietuvos atsilikim nuo iaurins kaimyns, paieka. Kartu mginsime isiaikinti, ar tas atsilikimas tai tiesiog vlavimas einant tuo paiu, kaip ir Estija, keliu, ar Lietuvos kelias i komunizmo buvo kitoks, tad ir skiriasi ir to ijimo rezultatas Lietuvoje susiformavusi kapitalizmo forma. is Estijos ir Lietuvos palyginimas pads atsakyti ir klausimus, kuriuos nagrinsime paskutiniajame skyriuje: ar Lietuvoje galjo atsirasti kitoks (geresnis?) kapitalizmas? ir kaip konkreiai galt atrodyti tas geresnis kapitalizmas? ar verta vytis Estij, o gal geriau lygiuotis kuri nors kit al?
20.1.
Baltijos ali politins ir ekonomins transformacijos iaurs ir Piet atotrkis kaip aikinimo problema
Kai tranzitologai lygina Baltijos ali laimjimus politinje sferoje kuriant ir tvirtinant politin santvark, vadinam liberaliosios demokratijos vardu, tai jie visada pastebi ir pabria esmin j skirtum Lietuvoje ir Latvijoje bei Estijoje (r. jau Linz ir Stepan 1996: 401433). Kaip jau nurodme (r. 13.4, 15.4), minimal liberaliosios demokratijos apibrim eina lygi, laisv, visuotini rinkim institucija ir taiki pozicijos ir opozicijos partij kaita valdioje priklausomai nuo rinkim rezultat. Rinkim teiss visuotinumas reikia, kad j, kaip pilietybs teisi dal, turi visi suaug, nuolatiniai alies gyventojai. Matuojant Baltijos alis iais kriterijais, tik Lietuv galima be ilyg pripainti konsoliduota liberalija demokratija (r. 14.3). Atkuriant Baltijos ali nepriklausomyb, tik Lietuvoje teis gyti atkurtos valstybs pilietyb buvo suteikta visiems nuolatiniams alies gyventojams. Latvijoje ir Estijoje pilieiais buvo pripainti tik tie, kurie i ali pilieiai buvo 1940 m., o taip pat j palikuonys. Asmenys, imigrav ias alis sovietins okupacijos laikais, pilietybs teis galjo gyti tik per jos suteikimo procedr, numatani tam tikras asmen, kuriems gali bti suteikta pilietyb, kasmetines kvotas (tik Latvijoje) ir keliani tam tikrus daugiau ar maiau grietus reikalavimus (vis pirma valstybins kalbos mokjimas) asmenims, norintiems gauti pilietyb. Nors dl tarptautinio spaudimo Latvijos ir Estijos pilietybs statymai ilgainiui buvo gerokai suvelninti, abiej ali demokratiniams reimams tebra bdingi etnokratijos bruoai (plg. Juska 1999), kurie negali iblukti savaime, be didesni pastang integruoti piliei bendruomen (dem) rusakalbi gyventoj maumas. Dl prieasi, nulmusi atotrk tarp labiau liberaliai demokratikos Lietuvos ir labiau etnokratikai demokratik Latvijos ir Estijos, gin tarp tyrintoj nekyla: tai etnins i ali gyventoj sudties skirtumai, atsirad kaip ymiai intensyvesns imigracijos Estij ir ypa Latvij sovietins okupacijos metais padarinys.
594
Dl to Latvijoje latvi dalis 1989 m. tesudar 52%, Estijoje est 61% (EBRD 2000: 22). Dideli ir sparts etnins gyventoj sudties pokyiai est ir latvi nenaudai sukl j nuogstavimus, kad gali likti mauma savo alyse. Latvi ir est politinis elitas savo ruotu nuogstavo, kad politins partijos, kurios parlamente atstovaus rusakalbiams, gals kontroliuoti politin proces j alyse, gyti lemiamos reikms sudarant vyriausybines koalicijas, ir pajungti Latvij ir Estij Rusijos takai, tuiu odiu paversdamos atsikovot nepriklausomyb. Nra pagrindo manyti, kad Lietuvos politinis elitas tuo lemtingu metu, kai buvo primami sprendimai, nulm alies politins raidos krypt, turjo kitoki idj apie politikos dsnius. Abiem atvejais buvo vadovaujamasi etnocentriniais ir nacionalistiniais politikos modeliais, kurie etniniams skirtumams suteikia neivengiamai lemiam reikm politikoje. Taiau dl skirtingos gyventoj etnins sudties tie Lietuvos politikai, kurie prim lemtingus konstitucinius sprendimus, neturjo pagrindo projektuoti t blogiausio atvejo scenarij, kuriais vadovavosi latvi ir est politikai. Dl pilietybs statym Estijoje ir Latvijoje etnin perskyra tapo svarbiausiu politin proces iose alyse struktrinaniu veiksniu. Ir velgiamoje ateityje nerealu tiktis, kad iose alyse galt atsirasti toks demokratinio reimo tipas, kuriame konkuruojani partij rinkjai nebt sustruktrinti pagal etnins priklausomybs poym. Raida ia kryptimi gali bti laikoma vienu reikmingiausi jaunos lietuvikos demokratijos laimjim, kokie bebt kiti jos trkumai ir vaikikos ligos. Lenk mauma vieningai tebebalsuoja u Lenk rinkimins akcijos sraus, taiau dauguma rusakalbi rinkj balsuoja ne etniniu pagrindu (u politines grupes, savo pagrindiniu tikslu skelbianias rus maumos teisi apsaug), bet u liberalias, kairisias ar populistines nacionalines politines partijas. iuo poiriu, pozityv aspekt turi net ir populistins Darbo partijos skm rinkimuose Lietuvos Respublikos Seim 2004 m. ruden (nors dauguma politini apvalginink ios mikliai sukurtos partijos skm laik liberaliosios demokratijos silpnumo Lietuvoje iraika). Netgi pavyzdinse Vakar Europos ali demokratijose sunku sivaizduoti, kad tiek daug etnini prancz ar etnini vokiei galt balsuoti u partij, kurios lyderis ne tik nepriklauso valstybs titulinei etninei grupei, bet ir yra imigravs al prie kokius 15 met. Balsuodami u Viktoro Uspaskicho kurt partij, daugyb rinkj lietuvi pademonstravo, koks tolimas tikrovei yra ksenofobiko ir etnocentriko vidutinio lietuvio stereotipas, kur galima aptikti ne vien Vakar iniasklaidoje, bet ir Vakar tyrintoj paraytose analitinse ar pretenduojaniose tokiomis bti studijose (r., pavyzdiui, Lieven 1995 (1994)). Kitok vaizd pamatome lygindami Baltijos ali ekonomin transformacij. Vl aptinkame atotrk, taiau kart jis atskiria Estij, kaip skmingiausiai besivystani Baltijos al, nuo Lietuvos ir Latvijos. Estija labai anksti jau 1990 m. viduryje gijo transformacijos pirmns reputacij. Kaip rodo duomenys apie bendrojo vidaus produkto (BVP) dinamik, pateikti 20.1 lentelje, ir pav. 20.120.2, Estijoje BVP nuosmukis, palyginus su kitomis Baltijos alimis, transformacins recesijos metu buvo maesnis, ekonomika pradjo atsigauti anksiau
VII DALIS
595
20.1 lentel. BVP dinamika Vidurio ir Ryt Europoje, Baltijos alyse ir NVS valstybse. altinis: European Bank for Reconstruction and Development (EBRD). Transition Report 1999. Ten Years of Transition. Paris, 1999, p. 73.
1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 Albanija Bulgarija ekija Estija Vengrija Latvija Lietuva Lenkija Rumunija Slovakija Slovnija Vidurio, Ryt Eu ropa ir Baltijos alys Baltarusija Rusija Ukraina NVS Vidurio, Ryt Eu ropa ir Baltijos alys 10.0 9.1 1.2 8.1 3.5 2.9 5.0 11.6 5.6 2.5 1.8 27.7 11.7 11.5 13.6 11.9 10.4 6.2 7.0 12.9 14.6 4.7 7.2 7.3 3.3 14.2 3.1 34.9 21.3 2.6 8.8 6.5 8.9 9.6 1.5 0.6 9.0 0.6 14.9 16.0 3.8 1.5 3.7 5.5 0.4 7.6 8.7 14.2 9.3 9.4 8.9 9.1 7.0 8.0 1.8 2.1 10.1 7.0 3.5 3.2 6.4 3.8 0.3 2.3 2.0 4.3 3.9 10.6 4.0 2.9 1.5 1.3 4.6 5.1 0.6 0.8 3.3 8.6 3.6 9.5 3.5 4.9 7.4 5.2 5.2 7.0 6.1 6.9 4.8 3.9 7.1 4.1 6.9 7.3 4.9 6.9 6.6 6.5 4.4 2.8 5.3 3.5 4.6 3.9 3.9 12.6 12.7 23.0 13.8 5.5 10.4 4.1 12.2 5.2 4.0 2.8 3.5 10.0 3.5 3.6 10.4 0.8 3.2 0.9 2.4 8.3 4.6 1.7 3.5
BVP 1998 (1989 = 100) 86 66 95 76 95 59 65 117 76 100 104 95 78 55 37 53 65
6.6 10.7 3.6 3.0 1.2 9.6 4.0 5.0 14.5 3.4 11.6 13.7 3.7 6.0 14.2 5.0 8.1
9.5 5.0 6.0 0.5 0.2
2.0 1.2
ir pasiek geresni makroekonomini rezultat. 2004 m. Estija buvo vienintel Baltijos alis, kurioje BVP pranoko lyg, pasiekt 1989 metais (r. EBRD 2004:123, 147, 151). Visos trys Baltijos alys vykd neoliberali oko terapijos politik, apimani makroekonomin stabilizacij, ekonomikos liberalizavim (dereguliavim) ir jos institucin restruktrizacij (r. 11.3). Vis trij Baltijos ali vyriausybs svarbiausias ekonomikos liberalizavimo priemones gyvendino 1991 m. pabaigoje 1992 m. pradioje, kai tik po tarptautinio j nepriklausomybs pripainimo (skaitant ir lunganios TSRS pripainim), j rankose pagaliau atsidr tie valdios svertai, be kuri kontrols savarankika ekonomin politika apskritai nemanoma (sien ir muitini kontrol). Taiau liberalizavimas Estijoje savo radikalumu pranoko visk, k apskritai buvo galima pamatyti transformacijos metu pokomunistinse alyse. Estijos vyriausyb panaikino visus importo muitus ir buvo vl priversta juos sivesti tik spaudiant tarptautinms organizacijoms (ypa stojimo ES metu). Pasiekti lemiam l makroekonomins stabilizacijos politikoje Estijai pavyko jau 1992 m., kai ji pirmoji i buvusi Soviet Sjungos respublik sived nacionalin valiut. Paaboti hiperinfliacij tais paiais metais pavyko ir Latvijai. Lietuvai tai padaryti pasisek tik 199394 metais, aktyviai padedant Tarptautiniam valiutos fondui (TVF)
596
20.1 pav. Estijos BVP 19892004 m. Tamsi kreiv rodo pokomunistini ali vidurk. altinis: European Bank for Reconstruction and Development (EBRD). Transition Report 2004. Infrastructure. Paris, 2004, p. 123.
20.2 pav. Lietuvos BVP 19892004 m. Tamsi kreiv rodo pokomunistini ali vidurk. altinis: European Bank for Reconstruction and Development (EBRD). Transition Report 2004. Infrastructure. Paris, 2004, p. 151.
VII DALIS
597
ir Pasaulio bankui (PB), kurie nuo 1992 m. kontroliavo Lietuvos ekonomin politik rpindamiesi, kad bt gyvendintas standartinis neoliberali kio reform paketas, inomas Vaingtono konsenso (Washington Consensus) pavadinimu (r. 11.4). Kaip galima paaikinti Baltijos iaurs ir Piet ekonomins transformacijos ir eigos, ir jos rezultat skirtumus? Problem verta suformuluoti konkretesniais klausimais: (1) kodl ta duob, kuri transformacins ekonomins recesijos metu nugarmjo Lietuvos ekonomika, buvo gilesn u Estijos ekonomikos duob? (2) kodl Estijoje ekonomika pradjo atsigauti anksiau negu Lietuvoje ir pasiek geresni makroekonomini rezultat? (r. 20.1 ir 20.2 pav.) K tik aptarti Baltijos ali skirtumai tranzitologinje literatroje konstatuoti jau seniai (r. vis pirma Nrgaard et al. 1996: 122168). Joje aptinkame ir nemaai hipotezi apie i skirtum prieastis. Ritsa A. Panagioutou (2001) skirsto jas tris mokyklas pagal tai, kok aikinant veiksn pabria ar sureikmina: (1) Estijos geografin padt (Hansen ir Sorsa 1994; Kala 1994; Kallas 1996; Weber ir Taube 1999); (2) jos ekonomin struktr nepriklausomybs atgavimo metu (Nrgaard et al., 1999; Nrgaard 2000); (3) jos makroekonomin politik atgavus nepriklausomyb (Hansen ir Sorsa 1994; Saavalainen 1995; Budina 1997; Nrgaard et al. 1999). Pirmas ir antras aikinimai gali bti pavadinti grynai ekonominiais, o treiasis politiniu-ekonominiu, nes jis akcentuoja politinius skirtumus. Tai pirmiausia faktas, kad Lietuv transformacijos laikotarpiu (199296) vald ekskomunistin LDDP vyriausyb, kuri buvo linkusi vykdyti palaipsn reform politik. Paties R. Panagioutou nuomone, Estijos skm lm didesnis socialinis ir kultrinis kapitalas, kurio ten sovietiniu laikotarpiu buv sukaupta daugiau, negu Lietuvoje ir Latvijoje. Ypa didel reikm turj parengiamieji darbai prie vykdant IME (ekonomikai savivaldios Estijos) program 19881991 metais. J dka Estija turjusi labiau ekonomikai iprusus, taigi ir labiau kompetenting, elit. R.Panagioutou silom aikinim galima pavadinti kultristiniu.
20.2.
Ekonominiai Lietuvos atsilikimo aikinimai
Lyginant ir vertinant iuos aikinimus, gerai tinka jau aptarta (r. 12.3 ir 12.4 pav.) L. Balcerowicziaus analitin schema: skiriamos iorins ir vidins transformacijos slygos, o vidins slygos diferencijuojamos ekonomines ir socialines-politines. Jei kalbtume apie iorines slygas, tai Estijai tam tikr ekonomin pranaum galjo suteikti geografinis Suomijos artumas. Vis eksporto ir importo muit panaikinimas Estij padar patrauklia vieta savaitgalio kelionei apsipirkti gausybei suomi, o dl liberalios sekso paslaug rinkos politikos Talinas tapo Skandinavijos sekso turizmo sostine. Estija, o ypa Latvija, galjo gauti ymiai daugiau ekonomins naudos i artimojo usienio bei tranzito ali Rusijai vaidmens per pirmj transformacijos deimtmet, negu gavo Lietuva, nes joje bankininkysts, tarpininkavimo ir tranzito paslaug verslas buvo maiau ipltotas.
598
ios aplinkybs vis reikming iorini ekonomins raidos slyg skirtum neisemia (prie j dar grime baigiamajame io skyriaus skirsnyje), taiau galima abejoti, ar i skirtum pakanka, kad paaikintume nevienodus Baltijos ali ekonominius laimjimus. Juk glauds ryiai su rusiku laukiniu kapitalizmu turjo ir neigiam padarini. Tai ypa gerai irykino 1995 m. bankininkysts sektoriaus kriz Latvijoje. Pripaindami Suomijos artumo reikm (prie jos dar grime), turime atsivelgti t aplinkyb, kad kaip tik prajusio imtmeio paskutiniojo deimtmeio pirmoje pusje Suomijos ekonomika igyveno gili recesij, kuri prasidjo po SSRS iirimo nutrkus nusistovjusiems prekybos ir ekonomins kooperacijos ryiams su ia alimi. Todl Suomija, kurioje 1993 m. nedarbas iaugo net iki 18% visos darbo jgos (Alestalo 2000: 58), bent tuo metu vargu ar galjo atlikti ekonominio lokomotyvo vaidmen Estijos atvilgiu. Nukreip vilgsn vidini pradini slyg skirtumus, tarp Baltijos ali pastebime daugiau panaum nei skirtum, tad galime eliminuoti daug galim hipotezi.152 Visos trys alys priklauso tai paiai klimatinei juostai ir turi labai panai gamtini itekli. Vieninteliu svarbiu skirtumu gali bti pripainti degij skaln telkiniai iaurs Ryt Estijoje. i telkini eksploatacija, prasidjusi 1916 m., ne tik leido tarpukario Estijai atsisakyti energetini itekli importo, bet ir tapti benzino, ibalo ir kit vietins chemins pramons produkt eksportuotoja (Valgma 2000). Savo degij skaln pramons dka ir iuolaikin Estija gali iki puss alyje sunaudojamos elektros energijos pasigaminti i vietini energetini aliav, o taip pat apsirpinti dujomis, nors alis jau nebegali isiversti be naftos produkt importo. Taiau galima abejoti, ar degij skaln itekliai bei pramon pokomunistins transformacijos laikotarpiu tikrai buvo Estijos lyginamasis pranaumas. Kai kurie ekspertai i pramon laiko kaip tik ne pranaumu, bet ekonomine problema: skaln naftos gamyba buvo ir dar tebra stabdis (handicap) (EBRD 2000: 28). Vienintelis svarbus ekonominiu poiriu dalykas yra produkcijos konkurencingumas, kur nusako jos rinkos kainos ir savikainos santykis. Kadangi telkiniai, kurie gali bti eksploatuojami maomis snaudomis, jau seniai isemti, Estijos skaln pramon susiduria su majanio ribinio produktyvumo efektu. Skaln eksploatacija yra sunki, ligi iol neisprst ekologini problem prieastis. Jeigu galimyb apsirpinti savos gamybos elektros energija ir reikia kok nors pranaum, tai Estijos tikr ar tik tariam pranaum atsvr Lietuvos i sovietini laik paveldta Ignalinos atomin elektrin. Lietuva gali netgi eksportuoti elektros energij, taiau j gaminanti mon yra pelninga, tik jeigu dirba visu pajgumu, o tai nebuvo bdinga aptariamam laikotarpiui. Lygindami trij Baltijos ali vidines ekonomines slygas, turime konstatuoti ir t svarbi aplinkyb, kad jos labiausiai supanajo btent sovietinio laikotarpio pabaigoje. Dar XIX amiuje reikia kalbti veikiau apie Estijos ir didiosios Latvijos dalies didiulius ekono152
Apie Baltijos ali ekonomikas transformacijos pradioje r: Shen 1994; Van Arkadie ir Karlsson 1992. r. taip pat: Haavisto 1997.
VII DALIS
599
minius skirtumus nuo Lietuvos, negu apie j panaumus. Kai XIX amiaus antroje pusje geleinkelio linijos susiejo Baltijos uostus Narv ir Talin bei Liepoj ir Ryg su vidiniais carins Rusijos regionais, jie tapo svarbiais Rusijos imperijos pramons centrais. Lietuva liko agrarine periferija, kurios ems kyje dominavo valstietika gamyba savo eimai, o miestai pltojosi silpnai. Tuo tarpu didioji kaimynins Latvijos dalis jau 1914 m. buvo viena i t nedaugelio carins Rusijos srii, kurios socialin-ekonomin pltra atitiko daugum modernumo kriterij, formuluojam vystymosi sociologijos (Kahk ir Tarvel 1997: 83102; r. taip pat 2.2). Beveik pus (jeigu neskaitysime Latgalos, tai daugiau negu pus) Latvijos gyventoj gyveno miestuose, kur buvo sukoncentruota pramon, dirbusi visos Rusijos rinkai. Didioji gyventoj dalis (taip pat ir Estijoje) buvo ratinga. ems kis buvo nuodugniai komercializuotas dar XIX amiuje. Todl Latvija XX a. pradioje jau buvo ubaigusi vadinamj demografin perjim (demographic transition), arba kitaip baigiamj modernizacins demografins revoliucijos faz, kurios metu sigali branduolins eimos su mau vaik skaiiumi ir smunka gimstamumas. Pirmojo pasaulinio karo ivakarse Ryga, kuri buvo svarbus imigracijos i Lietuvos traukos centras, garsjo kaip Baltijos Paryius ir buvo viena i tos Europos, kuri sudau 1914 m. rugpjio patrankos, metropolij. Tai i an laik Latvijoje ilieka tas lietuvio stereotipas, apie kur rao Anatolis Lievenas: lietuvio kaip nevalyvo, nesumanaus153, beemio darbininko vaizdis gyvas Latvijoje iki i dien (Lieven 1995 (1994): 191). Atotrkis tarp Estijos bei Latvijos socialinio ekonominio isivystymo ir Lietuvos iliko ir tarpukario metais, kai vis trij Baltijos ali ekonomin raida buvo labiau orientuota agrarins ekonomikos tip, o Estija ir ypa Latvija deindustrializavosi (Nrgaard et al. 1996: 124). Lietuvos industrializacija sibgjo tik sovietiniu laikotarpiu, etajame ir ypa septintajame prajusio amiaus deimtmetyje (19501970 metais). Nacionalkomunistin Lietuvos komunist partijos vadovyb sugebjo skmingai pasiprieinti nauj pramons moni statybai didiuosiuose miestuose (iuo keliu sovietin industrializacija vyko pokario Estijoje ir Latvijoje) ir pasiekti, kad bt priimtas Lietuvos regionins raidos planas, kur gyvendinus atsirado maesni pramons centr iki tol agrarinse ir kaimikose vietovse. Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, Lietuvoje industrializacijos metu iaugus darbo jgos poreik patenkino vis pirma ne imigracija i kit sovietini respublik, bet migracija i lietuvik kaimo vietovi, kur dl palyginti didesnio negu Latvijoje ir Estijoje gimstamumo (j galima sieti ir su katalikikomis lietuvi valstiei nuostatomis reprodukcinio elgesio klausimais) egzistavo santykinis gyventoj perteklius. Taip vluojanti modernizacija ir industrializacija apsaugojo Lietuv nuo etnins gyventoj sudties pokyi, kurie Latvij ir Estij itiko sovietins okupacijos metais. inoma, imigracijos i kit respublik bta, bet vis dlto sovietinio laikotarpio pabaigoje Lietuva buvo lietuvikesn negu
153
Teisingas vertimas turt bti: kvailo. Z. N.
600
bet kada anksiau XIXXX amiuje, tuo tarpu kai est dalis Estijoje sumajo nuo 88% 193435 metais iki 62% 1989 m., o latvi nuo 77% iki 52% (EBRD 2000: 22). Taigi Soviet Sjungos lugimo momentu Lietuva buvo i esms veikusi savo ekonomins ir socialins raidos atsilikim nuo Estijos ir ypa nuo Latvijos. Pagrind tokiam teiginiui sudaro ne tik oficialiosios statistikos duomen apie trij Baltijos ali ekonomik paskutiniaisiais sovietiniais metais palyginimas, bet ir Europos rekonstrukcijos ir pltros banko ekspert atlikta i ir kit duomen faktorin analiz, kurios metodik jau aptarme (r. 12.5). Ji leidia vidines ekonomines Lietuvos, Latvijos ir Estijos pokomunistins transformacijos slygas pavelgti i platesns lyginamosios perspektyvos (r. pav. 12.6). Povilas Gylys teisingai kritikuoja O. Nrgaardo nuomon, kad santykikai menkesni Lietuvos pokomunistins transformacijos laimjimai gali bti paaikinti Lietuvos ekonominiu atsilikimu nuo kit Baltijos ali, agrariniu jos ekonomikos pobdiu (Nrgaard et al. 1996: 123124). O dl privai ir viej grybi gamybos, tai pradins ekonomins slygos Lietuvoje po nepriklausomybs paskelbimo buvo visikai palyginamos su slygomis Latvijoje ir Estijoje (Gylys 2002: 1292).
20.3.
Politinis-ekonominis aikinimas: ar kalti Lietuvos ekskomunistai?
Politiniais-ekonominiais aikinimais toliau vadinsime tuos, kuriuose Lietuvos atsilikimo nuo Estijos prieastimi laikomi politini proces Baltijos alyse skirtumai, o pirmiausia tuos procesus struktruojani pamatini takoskyr (cleavages) skirtumai: kokie klausimai politinio proceso darbotvarkje yra svarbiausi; kuo skiriasi politini sistem partin struktra ir partij galios santykiai? Lietuva vienintel tarp Baltijos ali i sovietmeio ijo su stipria ekskomunistine partija (LDDP), kuri 1992 m. sugebjo grti valdi, nugaljusi Seimo rinkimuose. Btent jos sudaryta vyriausyb vald Lietuv atsakingiausiais rinkos ekonomikos reform metais. Tad savaime praosi hipotez, kad dl santykinio Lietuvos atsilikimo kalti ekskomunistai, vykd ekonomin politik, kuri gal ir atitiko j elektorato trumpalaikius interesus, bet ilgainiui sultino alies raid. tai kaip dan politologas Nielsas Mygindas aikina, kodl Lietuvoje pagrindiniu privatizacijos metodu tapo privatizacija u investicinius ekius ir pirmenyb buvo teikiama pai privatizuojam moni darbuotojams, kad jie galt tapti t moni savininkais: Lietuvos gyventoj populiacija buvo labiau homogenika, su ta paia kultra, ta paia etnine ir religine priklausomybe, palyginus su Estijos ir Latvijos gyventoj populiacijomis, suskilusiomis rusikai orientuot ir titulin populiacij. <>. Kultrinis pasidalijimas reik plaios samdomj darbuotoj grups susilpninim nepriklausomybs atgavimo ir vlesniame ekonomins ir politins transformacijos procese. Tai pagrindinis paaikinimas, kodl Estijoje ir Latvijoje politika pasikeit darbuotoj nenaudai. Tokio
VII DALIS
601
pasikeitimo nebuvo Lietuvoje. ia nebuvo tautinio klausimo, kuris politinius debatus atitraukt nuo ekonomins transformacijos dimensijos. Todl ia per rinkimus ir matome atsakomj reakcij. Darbo partija (LDDP. Z.N.) suformavo vyriausyb, ir padidjo pai darbuotoj nuosavybs palaikymas (Mygind, 1997: 144). Kodl Estijoje ir Latvijoje nebuvo analogik LDDP stipri ekskomunistini partij? Norint rasti atsakym klausim, btina pasigilinti skirting tautinio komunizmo likim skirtingose Baltijos alyse (r. 8.4). Estijos ir Latvijos komunist partijose tautinio komunizmo tendencijos buvo nuslopintos labai anksti. Estijos kompartija nuo nacionalkomunist buvo ivalyta jau 19491950 metais, Latvijoje 1959 m. Po valym partij vadovybje dominavo Rusijos estai ir Rusijos latviai (surusj nominaliai vietins tautybs funkcionieriai, atsisti i centro sustiprinti vietos kadr) bei kiti rusakalbiai, kurie dl kitokios etnins gyventoj sudties sudar ir eilini partijos nari, ir nomenklatros didesnij dal. Todl absoliuti dauguma etnini est ir latvi komunistus ar partij, su jais susijusi perimamumo ryiu, galjo suvokti tik kaip svetimus, kitus, Maskvos agentus. Santykikai didesnio (palyginus su kitomis SSRS respublikomis bei Lietuva) Estijos ir Latvijos visuomeni modernumo slygomis tai suteik komunistiniams reimams Estijoje ir Latvijoje biurokratinio autoritarinio komunizmo (r. Kitschelt et al. 1999: 1942) bruo, tuo tarpu kai Lietuva tapo bene vienintele buvusios SSRS respublika, kurios reimas po J. Stalino mirties (ypa A. Sniekaus vietininkavimo metais) gijo gana ryki tautinio komunizmo bruo (nors ir su enkliomis patrimoninio komunizmo priemaiomis) (r. 8.4 ir 12.5). Nacionalkomunistin LKP vadovyb, laiku (1989 m. gruod) atskyrusi LKP nuo SSKP, sugebjo isaugoti savo tak ir autoritet kaip kairioji ir kartu kaip nacionalin jga. Latvijoje ir Estijoje komunistai po 1991 m. buvo tiesiog eliminuoti i politinio proceso komunist partija buvo udrausta, o po to grieti pilietybs statymai atm balsavimo teis i gyventoj grups, kuri potencialiai buvo ekskomunistini ar populistini kairij elektorato branduolys. Pagrindine politins takoskyros linija tapus rusakalbi imigrant lygiateisikumo klausimui, daugum rinkj est ir latvi savo pus patrauk deiniosios nacionalistins partijos, kurios galjo rytingiau negu LDDP Lietuvoje vykdyti oko terapijos stiliaus rinkos reformas. Estijoje buvo galima vykdyti griet monetarin ir finansin politik, nes i rusakalbs maumos tebebuvo atimta politin taka. <>. Rusakalbiai rinkjai i dideli valstybini moni, kurias labiausiai paliet ekonominiai pertvarkymai, negaljo balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, taigi neturjo tiesiogins galimybs paveikti ekonomin politik. Tokie pat bejgiai buvo ir i moni vadovai (Nrgaard et al. 1996: 146). Politinis-ekonominis aikinimas implikuoja, kad Estij (ir Latvij) nuo ekskomunist valdios ir ekonomini reform uvilkinimo apsaugojo tie j politini sistem trkumai, dl kuri jos yra veikiau etnokratins nei liberaliosios demokratijos. i implikacij galima suformuluoti ir kontrafaktiniu teiginiu: jeigu rusakalbiai imigrantai bt gav pilietybs teises, tai per pirmuosius demokratinius rinkimus iose alyse valdi bt atjusios kairiosios vyriausybs, kurios savo eimininkavimu bt utsusios transformacin recesij,
602
tad jos eiga ir rezultatai bt buv tokie pat, kaip ir Lietuvoje. U kokias kitas, jeigu ne u kairisias ir populistines partijas bt balsavusi dauguma rusakalbi gyventoj, jeigu Estijoje ir Latvijoje bt buv priimti pilietybs statymai, analogiki lietuvikiems? Koki al ekskomunistin vyriausyb padar Lietuvos kiui? Vis pirma, kaip jau buvo sakyta, LDDP vyriausyb pirmenyb teik tam privatizacijos metodui, kai u investicinius ekius sigyti mones pirmumo teis turjo j darbuotojai (Frydman et al.: 1993; Rothacher 2002: 1216). Taikant privatizacijos metod, privatizuot moni valdymas likdavo senj vadov rankose. mons negaudavo reali nauj investicij, naujo kapitalo, technologij. Po privatizavimo jos dirbdavo senovikai, kol nepradavo po prisikaupusi skol kalnais. Didij moni, kurios prarado seniau turtas rinkas ir klimpo tarpusavio siskolinim lin, vadovai buvo senosios nacionalkomunistins nomenklatros dalis. Ekskomunistams grus valdi, jie galjo senus ryius panaudoti ekonomikai neproduktyviai politinei kapitalistinei veiklai, iuolaikinje politinje ekonomijoje vadinamai rentos paiekomis (rent seeking) (r. Aslund 2002: 34, 109112, 191196 ir 16.2). Konkreiau kalbant, jie tuos senus ryius galjo panaudoti gauti kreditams i valstybini bank, kad ilaikyt neefektyviai tvarkomas mones paviriuje. Jie tuos ryius taip pat galjo panaudoti machinacijoms, kai privatizuot moni turtas bdavo dalijamas dvi dalis, i kuri vien sudarydavo didel rinkos vert turintis turtas, o kit maavertis turtas ir visos skolos. Pirmj dal vadovai prichvatizuodavo, o antroji likdavo lunganios mons kolektyvui. Kol mons dar veikdavo, j gaminama produkcija u emesn nei rinkos kain bdavo parduodama arba paskolinama j vadov kurtoms privaioms firmoms. Dl lungani moni kreditavimo ilgesn laik buvo vykdoma infliacin pinig politika, dl kurios Lietuvoje usits makroekonomin stabilizacija. Nors is politinis-ekonominis aikinimas i pirmo vilgsnio atrodo tikinamai, taiau galima nurodyti kelet keblum, kurie veria suabejoti, ar jis nustato tikrsias Lietuvos vlavimo ir atsilikimo prieastis. Viena vertus, ekskomunistins partijos valdioje buvo ne vien tose alyse, kurios buvo pripaintos pokomunistins transformacijos atsiliklmis (Bulgarija, Rumunija), bet ir kai kuriose pirmnse (Lenkija, Vengrija). Ekskomunistinei LDDP 1992 m. atjus valdi, ekonomins politikos pokyiai apsiribojo privatizacijos klausimais, bet nedaug k galjo pakeisti, nes btent privatizacij iki tol valdioje buvusios deiniosios partijos laik rinkos reform prioritetu, ir didel valstybs turto dalis jau buvo privatizuota. LDDP ts antikomunistini Gedimino Vagnoriaus ir Aleksandro Abialos vyriausybi pradt liberalizacijos politik. Jai galima priekaitauti dl udelstos makroekonomins stabilizacijos, taiau tai vis dlto neduoda pagrindo kvalifikuoti jos ekonomin politik kaip palaipsni ar alik dalini reform politik (r. 12.4). Svarbiausius Lietuvos vyriausybs ekonomins politikos sprendimus priirjo usienio ekspertai, spaud ekskomunistin vyriausyb tsti oko terapijos stiliaus reformas. Bronislovo Lubio ir Adolfo leeviiaus vyriausybs gana stropiai vykd j nurodymus (daug stropiau, negu j kolegos ekskomunistai Lenkijoje, valdi gr 1993 m. ruden).
VII DALIS
603
20.3 pav. Latvijos BVP, 19892004. Tamsi kreiv rodo pokomunistini ali vidurk. altinis: European Bank for Reconstruction and Development (EBRD). Transition Report 2004. Infrastructure. Paris, 2004, p. 147.
Taigi, neatrodo, kad katastrofikai prastus makroekonominius Lietuvos rodiklius 19921996 metais galima bt paaikinti tuo, kad valdi sugr ekskomunistai nutrauk j pirmtak pradt didj uol i komunizmo. Matyt, griovys, kur Lietuvoje reikjo veikti, tiesiog buvo kiek platesnis negu Estijoje. Taiau jo plot nubr (kaip toliau pamginsime parodyti), ne tik ir ne tiek maiau palankios grynai ekonomins pradins slygos, bet ir kultros skirtumai, kurie daniausiai ignoruojami. Dl i skirtum plaiosios Lietuvos gyventoj mass ne taip greitai ir ne taip adekvaiai sureagavo t ok, kuris buvo vienodai stiprus visose trijose Baltijos alyse (r. 20.4). Ekskomunist kalt dl Lietuvos neskmi aikinantis labai svarbus yra Latvijos atvejis. Pradins socialins-politins srities slygos Latvijoje buvo panaesns Estijos, o ne Lietuvos, ir todl Latvij per vis radikali reform laikotarp vald antikomunistins vyriausybs. Latvijos pilietybs statymai buvo netgi grietesni u est, o rusakalbiai imigrantai buvo dar nuosekliau nualinti nuo takos politiniam procesui (jiems nesuteikta balsavimo teis). Ir vis dlto panaios est socialins-politins slygos neleido Latvijos deinij vykdomai okoterapinei rinkos reform politikai (r. Nissinen 1999) pasiekti Estijos ekonomini rezultat. Po pirmo reform deimtmeio makroekonominiai Latvijos rodikliai nebuvo geresni u Lietuvos rodiklius (r. 20.3 pav.). Politiniam-ekonominiam aikinimui prietarauja ir kai kurie politini proces, vykusi Lietuvoje aptariamu laikotarpiu, faktai. Kai Lietuvos Persitvarkymo Sjdio bran-
604
duolys transformavosi didiausi ir takingiausi Lietuvos deinij partij (Lietuvos konservatoriai/Tvyns sjunga), i ir bdama opozicijoje (19931996) pasisak, o ir grusi valdi 19962000 metais vykd toki ekonomin politik, kuri enkliai skyrsi nuo jos sesers ir netgi bendravards Estijoje Tvyns sjungos (Isamaaliit), valdiusios Estij lemiamais rinkos reformos metais (19921996), politikos. Lietuvos konservatoriai 1994 m. pasiek, kad bt paskelbtas referendumas, kuris skms atveju turjo pareigoti vyriausyb anuliuoti privatizacijos rezultatus bei grinti dl hiperinfliacijos nuvertjusius rublinius indlius. i populistin konservatori politin akcija, jeigu bt pavykusi, tikriausiai bt sulugdiusi rinkos reform proces Lietuvoje. Nors i akcija lugo, nes balsuoti atjo per maai rinkj, vyriausyb buvo priversta paadti pradti grinti indlius, kai valstybs finansin padtis pagers. i priemon vertintina ambivalentikai. Viena vertus, ji neprisideda prie alies makroekonominio stabilumo palaikymo. Kita vertus, indli grinimo dka Lietuva tapo viena i nedaugelio ali, kur, prasidjus ekonomikos pagyvjimui, nors i dalies buvo realiai kompensuota daliai reform pralaimtoj. Kaip jau nurodme (r. 13.1), gerovs ekonomikos teorijos poiriu, tokios kompensacijos galimyb yra redistribucins ekonomins reformos optimalumo slyga, nors tokios galimybs faktin realizavim ji ir laiko grynai politinio sprendimo klausimu. Indli grinimo kritikams paprastai nekelia abejoni komunist nusavintos nuosavybs grinimas, nors ir j vertinant grynai ekonominiu poiriu (ypa ems nuosavybs grinim), galima bt rasti kritini argument. Ekonominiu poiriu, i naujo privatizuojant kadaise nacionalizuot nuosavyb optimalu bt j perduoti tiems, kas j produktyviausiai panaudot, t. y. sukurt daugiausiai naujo turto. Gana akivaizdu, kad tai visai nebtinai yra buv savininkai ar j palikuonys. Tas, kas mano, kad iuo klausimu grynai ekonominiai kriterijai netaikytini, jei bt nuoseklus, taip pat pozityviai turt vertinti ir dalin hiperinfliacijos sunaikintos asmenins nuosavybs, sukauptos jau sovietiniais laikais, restitucij, kuri ir vykdoma grinant ar kompensuojant nuvertjusius rublinius indlius. Realiai paad pradjo gyvendinti patys konservatoriai, kai 1996 m. suformuota G. Vagnoriaus vyriausyb, nepaisydama tarptautini finansini organizacij prietaravim, iam tikslui galjo panaudoti las, gautas i didij moni privatizacijos. Pirmuosius ekonomikos atsigavimo fiskalinius vaisius i vyriausyb panaudojo gerovs valstybs elementams stiprinti. Estijos konservatoriai buvo neoliberalai, kurie pavyzdiu sau laik Margaretos Thatcher neoliberali ekonomin politik. Jeigu Lietuvoje per vis rinkos transformacijos laikotarp kada nors buvo vykdoma socialdemokratin ekonomin politika, tai daugiausia jos element buvo antrosios G. Vagnoriaus vyriausybs laikais. Galima netgi kalbti apie lietuvikj rinkos transformacijos laik politin paradoks: nominaliai kairioji ekskomunistin (vliau socialdemokratin) partija, bdama valdioje, vykd ekonomin politik, kuri Vakaruose vadinama neoliberalia, o nominaliai deinioji partija, bdama opozicijoje pasisak, o valdydama vykd politik, kuri ten bt vadinama socialdemokratine.
VII DALIS
605
20.4. Kultristinis aikinimas: Weberio tez Baltijos alims? Pasak R. Panagiotou (2001), kultristinio aikinimo alininkai yra autoriai, kurie teigia, kad Estija sovietmeiu socialinio kapitalo, naudingo rinkos reformoms, sukaup daugiau u Latvij ir Lietuv. Ypa 19881991 met diskusijos dl Estijos ekonomins autonomijos (IME) es po savs paliko daug moni ir idj, kurios neva pravert reformuojant ekonomik. i kultristinio aikinimo versija netikina. Vis pirma IME programa buvo pagrsta prielaida, kad Estija liks SSRS dalimi. Tai i esms buvo planas, kaip sukurti rinkos socializm vienoje respublikoje, kuris i esms skyrsi nuo t radikali neoliberali (okoterapini) rinkos reform, kurios vliau (pirmiausia M. Laaro vyriausybs valdymo metais 19921994) buvo gyvendintos. Geriausiu atveju, jeigu iorins slygos bt leidusios gyvendinti IME plan, tai bt reik ijim i komunizmo alternatyviu palaipsni reform keliu, kuris komunistin Estij bt padars lyg ir iaurs Slovnija alimi, kurios ekonomini institucij struktra bt buvusi panai socialinio kapitalizmo (kaip ir Estijos kaimyni Skandinavijoje, kur susiformavo jo gyvybingiausia, socialdemokratin, atmaina) santvark, o ne dabartine Estija, kuri pagrstai laikoma pokomunistine neoliberaliojo kapitalizmo empione (r. 21.22). Dar svarbiau yra tai, kad M. Laaro vyriausyb vykd faktin liustracij, tokiu bdu i esms nualindama t ekskomunistin elit, kuris ir buvo sovietiniais laikais sukaupto socialinio kapitalo nejas. Tuo tarpu Lietuvoje didioji ekskomunistinio elito dalis su visu socialiniu ir kultriniu kapitalu iliko vadovaujamose auktumose. Fredo Arias-Kingas (2003) btent radikali desovietizacij laiko lemiamu Estijos skms veiksniu. Jis teigia, kad naujj Estijos vadov jaunyst, drsa ir menka administracin kompetencija nepaprastosios politikos slygomis veikiau prisidjo prie neoliberali reform skms, o ne joms trukd. Taiau desovietizacija Latvijoje buvo ne maiau radikali, negu Estijoje. ia taip pat buvo vykdyta faktin liustracija. Palanki jai aplinkyb buvo ta, kad Latvijoje didel valstybs aparato pareign ir dar didesn moni vadov dalis buvo nelatviai, kuri daugelis kov dl nepriklausomybs metais rm interfrontines, promaskvietikas politines jgas. Politikai susikompromitav arba negaldami toliau eiti savo pareig dl pilietybs politikos nuostat, jie ikart po lio 1991 m. galjo bti nualinti. Taip atsirado viet jauniems, teisingos politins orientacijos pareignams latviams (pavyzdiu gali bti garsiojo Latvijos valstybs banko direktoriaus Einaro Reps karjera). Taigi, nors Lietuvos ir Latvijos valdaniojo elito kultrinio ir socialinio kapitalo skirtumai yra svarbs, jie vargu ar gali paaikinti santykin Estijos skm. Jeigu Lietuvos kultriniai savitumai iam aikinimui ir yra svarbs, tai tie savitumai, kurie yra ne sovietini, bet gerokai ankstesni laik paveldas. Abejoti j prieastine reikme sunku jau todl, kad jie, skirtingai nuo t pradini ekonomini slyg skirtum, kuriuos (galbt) galt aptikti labiau sofistikuota ekonometrin analiz, yra didiuliai. Nors enklius padarini skirtumus gali paaikinti ir nedideli prieasi bei pradini slyg skirtumai, pirmenyb vis dlto teiktina hipotezms, kurios nurodo didelius ar juolab labai didelius pradini slyg skirtumus.
606
Tuos skirtumus geriausiai atskleidia 1990 m. Baltijos alyse pirm kart atlikto tarptautinio lyginamojo anketinio tyrimo, kur organizavo Europos vertybi tyrim grup (European Value Survey Group) ir tyrintoj tinklas Pasaulio vertybi tyrimas (World Value Survey), duomenys.154 Nagrinjamu Lietuvos atsilikimo prieasi klausimu ie duomenys ypa svarbs tuo, kad parodo skirting Baltijos ali gyventoj vertybini nuostat ypatumus kaip tik paiose kapitalizmo restauracijos ivakarse. Kita vertus, aptiktus skirtumus galime paaikinti tik ilgalaikiais, i gilesns praeities paveldtais kultrins tradicijos ir mentaliteto ypatumais. Kodl? Panaiai kaip ir ekonomins politikos atveju, kai visos trys Baltijos alys buvo traktuojamos kaip vieno ir to paties ekonominio regiono (Pabaltijo) dalys, sovietinio laikmeio patirtis visose Baltijos alyse buvo vienoda, nes komunistin valdia tais paiais metodais propagavo t pai ideologij, siek t pai tiksl (iauklti nauj mog). Tad sovietins okupacijos metai iki tol egzistavusius Baltijos ali kultrinius skirtumus galjo tik sumainti, bet ne padidinti. Todl sovietmeio pabaigoje anketini apklaus priemonmis ufiksuotus skirtumus galima paaikinti tik prieastimis, kurios veik iki sovietmeio pradios. Vokiei socialin tyrintoja Katrin Mattusch (1996; 1997) panaudojo pirmuosius i apklaus rezultatus kultristiniam atotrkio tarp Baltijos Piet ir iaurs aikinimui pagrsti. tai kaip ji apibendrina iuos rezultatus, kuriuos detaliau vaizduoja 20.2 lentel: Jei lietuviai, nepaisydami sovietinio ateizmo spaudimo, iliko labai religingi, eimos santykiuose vadovaujasi tradicinmis vertybmis, yra personalistikai orientuoti ir gana autoritariki, kelia bendruomenei didelius lygybs reikalavimus, tiki, kad maai k galima savo pastangomis pasiekti gyvenime ir visuomenje, ir yra maiau palanks kapitalistinms nuosavybs ir paskirstymo idjoms, tai estai yra labai sekuliarizuoti, ne tiek tradicikai supranta eimyninius vaidmenis, rodo individualistin autonomiko ir laimjim (achievement) orientuoto visuomenje j atliekamo vaidmens supratim, maesniu mastu interiorizavo lygybs reikalavimus (nors ir prato prie socialistins aprpinimo visuomens) ir labiau palaiko kapitalistines vadybos ir diferenciacijos idjas. Latviai beveik vis i pamatini vertybini idj atvilgiu uima vidurin padt tarp lietuvi ir est. Atrodo, kad tai liudija, jog iai kultrai yra bdingas skirting tradicij susimaiymas (Mattusch 1997: 8182). Raydama apie skirtingas kultrines tradicijas Baltijos alyse, K. Mattusch turi galvoje vokiei kultros taka paenklint liuteronikai protestantik tradicij ir lenk kultros taka nuspalvint katalikik tradicij. iuolaikini latvi ir est protvius XIII am. ukariavo ir prievarta pakriktijo vokiei kalavijuoi ordinas ir Danijos karalyst (danai ukariavo iaurs Estij), tuo tarpu kai lietuvi protviai kr Lietuvos Didij Kunigaiktyst, kuri 1569 m. tapo bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybs dalimi.
154
r. sk. 2.3.
VII DALIS
607
20.2 lentel. Lietuvi, est ir latvi vertybini orientacij skirtumai 1990 m. (procentais). altinis: Mattusch K. Weltbilder als Weichensteller fr die Richtung des Wandels. Zur Aktualitt der Protestantischen Ethik am Beispiel des Baltikums, in Sterbling A., Zipprian H. (Hrsg.) Max Weber und Osteuropa. Beitrge zur Osteuropaforschung, Bd. 1. Hamburg: Reinhold Krmer Verlag, 1997, S. 82.
Religija yra svarbus mano gyvenime dalykas A buvau iaukltas religingoje eimoje Tikiu Diev Mirtis neivengiama, todl nereikia apie j galvoti Esu prie abortus Esu prie skyrybas Esant nedarbui, vyrai turi pirmumo teis darb Sunkiu darbu galima kai k pasiekti vyki eig lemia atskiros asmenybs Prie neteising statym mogus yra bejgis Pajamos turi bti paskirstytos lygiau Valstyb seniems monms turi utikrinti aukt gyvenimo lyg monms turi vadovauti valstyb arba darbuotojai
Lietuviai 44.0 68.3 51.9 28.4 69.2 55.1 67.8 41.2 80.1 85.8 75.2 95.3 40.5
Estai 21.8 17.9 14.6 89.6 42.8 29.8 42.7 65.6 50.2 65.7 60.2 70.9 22.9
Latviai 29.6 37.4 20.9 79.2 48.0 38.2 33.2 50.4 61.2 75.7 71.2 87.4 23.3
Taip Estija ir Latvija tapo vokiei auktosios kultros arealo dalimi, o Lietuva pateko lenk auktosios kultros poveikio srit. XVIXVII amiuje Estijoje ir dviejuose dabartins Latvijos teritorijos tredaliuose (Kure ir Videmje) sugebjo sitvirtinti protestantizmas. Reformacija plataus atgarsio susilauk ir XVI amiaus Lietuvoje. Taiau kitame imtmetyje j galutinai veik katalikikoji kontrreformacija. Katalikyb istm liuteronyb ir i Ryt Latvijos (Latgalos), nes nuo XVI amiaus vidurio iki 1772 m. Latgala jo Lenkijos-Lietuvos valstybs sudt. K. Mattusch nauj kapitalistins raidos atotrkio tarp Baltijos iaurs ir Piet atsiradim po 1991 m. aikina remdamasi M. Weberio koncepcija apie protestantikos etikos vaidmen kapitalizmo formavimesi (r. Weber 1997(1905)): protestantizmo etika Baltijos alyse atliko iemininko vaidmen, nes Estijoje pradin situacija buvo palankesn kapitalizmo invazijai ir jo skmingai bei greitai konsolidacijai protestantikos tradicijos pagrindu, negu katalikikos tradicijos suformuotoje Lietuvoje; ta invazija ir konsolidacija galjo pasiremti normatyvine struktra, kuri iliko veiksminga ir atitrkusi nuo savo religini akn bei pergyvenusi 50 socializmo met (Mattusch 1997: 91). Lietuvi ir est vertybi nuostatas Geerto Hofstedes metodika (Hofstede 2001 (1980)) tyr ir lietuvi tyrja Audra Mockaitis (Mockaitis 2002a, Mockaitis 2002b). Galima teigti, kad A. Mockaitis rezultatai veikiau patvirtina Mattusch teiginius negu jiems prietarauja. Lietuviai yra labiausiai tradiciki ir maiausiai interiorizavo kapitalistin kultr, estai yra labiausiai antitradiciki ir jauia stipriausi kapitalistini vertybi trauk (Mattusch 1997: 87). Nors i apklaus duomenys neprietarauja bendram teiginiui, kad naujas ekonomikos raidos atotrkis tarp Baltijos Piet ir iaurs atsiradimas gali bti prieastingai susijs su kul-
608
triniais i ali skirtumais, vis dlto j nepakanka pagrsti tam K. Mattusch teiginiui, kad Estijos pranaumas gali bti paaikintas garsija M. Weberio protestantikos etikos vaidmens koncepcija. M. Weberis teig, kad tam ekonomins veiklos ir kins santvarkos tipui, kur jis vadino racionaliu kapitalizmu, atsirasti palankias slygas sudar ne bet kokio, o asketinio protestantizmo ekonomin etika, kuri vliau gijo pasaulietikos kapitalizmo dvasios pavidal. M. Weberis asketiniam protestantizmui priskyr tik kalvinizm, kai kurias protestantikas sektas (baptistus, menonitus, kvakerius), o taip pat, anot jo, antrines asketinio protestantizmo formas pietistinius kalvinizmo ir liuteronybs sjdius bei anglikon banyios metodizm (Weber 1997 (1905): 83). Ortodoksalios liuteronybs, kuri kaip tik ir buvo dominuojanti konfesija Estijoje ir didiojoje Latvijos dalyje, M. Weberis asketinio protestantizmo forma nelaik. Ir vis dlto detalesn Baltijos ali religins istorijos analiz leidia daryti ivad, kad ir i ali istorija gali bti traktuojama kaip M. Weberio hipotezs bandomasis atvejis; ir toks atvejis, kuris i hipotez veikiau patvirtina, negu paneigia. Pasirodo, Latvijos ir ypa Estijos istorijoje galima aptikti religini sjdi, kurie pasirod es pajgs paveikti kasdien gyvenimo bd jo racionalizavimo ir susisteminimo linkme. Tai sjdiai, kurie savo poveikiu paenklino latvi, o ypa est, liaudies kultr ir ekonomin mentalitet, suteikdami jiems toki bruo, kurie gali bti laikomi i sjdi kultriniu paveldu. Mat latvi ir est christianizacija ir po Reformacijos iliko pavirutinika, kadangi liuteronyb buvo glaudiai susijusi su vietini gyventoj nekeniamais vokiei emvaldiais dvarininkais, kurie kontroliavo paskyrimus pastori pareigybes. Pastoriai faktikai buvo dvarinink patiktiniai. Be to, pastoriai bdavo vokieiai, tad danai ikildavo kalbini barjer bendrauti su savo ganomaisiais. Dl kalb skirtumo ir dl to, kad dvasinink nekamoji latvi kalba danai smarkiai lubuodavo, turdavo bti daug nesusipratim, o kartais veiksmingos komunikacijos ir visai nebdavo (Plakans 1995: 58). 1905 m. revoliucijos metu vokiei pastoriai buvo antras po vokiei dvarinink latvi revoliucionieri taikinys. Pastori namai bdavo deginami, i j pai bdavo vieai tyiojamasi (r. Petersen 2002: 8791). Nieko panaaus nebdavo per revoliucinius neramumus, vykusius 1905 m ruden daugelyje Lietuvos vietovi. Ne tokia gilia christianizacija galima aikinti ir silpnesn iuolaikini est ir latvi religingum, apie kur byloja K. Mattusch pateikiami sociologini apklaus duomenys. Bet oficialioji liuteronyb neisemia visos protestantizmo istorijos Baltijos alyse. Livliandijos ir Estliandijos gubernijos155carins Rusijos sudtyje XVIII amiuje buvo tapusios svarbiu pietistinio sjdio, religijos istorikams inomo hernhutiei arba Moravijos broli pavadinimu, paplitimo rajonu.156 io sjdio itakos siekia XV ami,
155 156
Estliandija ir Livliandija netapati iuolaikinms Estijai ir Latvijai. Estliandijos gubernija apm iaurs Estij, o Livliandijos Piet Estij ir tredal dabartins Latvijos (Videm). Apie hernhutiei istorij Baltijos alyse r.: Harnack 1860; Nerling, 1956; Pivoras 2000: 3031; Tobien 1930: 116-139; Webermann 1956 ir kt.
VII DALIS
609
kai ekijoje ir Moravijoje Jano Huso sekjai sureng generalin Reformacijos repeticij. XVIII amiaus pradioje Moravijos broliai i ekijos ir Moravijos, kur juos persekiojo Habsburg valdia ir katalik banyia, persikl Saksonij. ia jie apsigyveno grafo Nikolajaus Zinzendorfo, tapusio j lyderiu, valdose Herrnhuto vietovje (i ia ir pavadinimas). N. Zinzendorfo vadovaujama evangelin Broli bendruomen (evangelische Brdergemeine tai dar vienas literatroje vartojamas jos pavadinimas) save i pradi laik liuteronikos Saksonijos ems banyios dalimi, taiau ilgainiui buvo priversta isiskirti atskir protestantik banyi. M. Weberis hernhutieius laik viena i antrini asketinio protestantizmo form (Weber 1997 (1905): 117123, 269278). Kaip jau minta, pirmiausia joms priklauso XVII amiaus pabaigoje XVIII amiaus pradioje kalvinist ir liuteron banyiose atsirad pietistiniai sjdiai. Pietistai svarbiausiu dalyku laik ne dogmin tikjimo teisingum, bet pamaldum (i ia ir pietizmo pavadinimas), meil Dievui, individuali religin patirt ir gyvenimo bd. Pietizmas dar toki pai tak kasdieniam gyvenimo bdui (su visomis alutinmis ekonominio pobdio pasekmmis), koki Weberis priskiria protestantikai etikai. Vokietijoje Broli bendruomen buvo treioji svarbi pietistinio sjdio srov (kitos dvi buvo Halles ir Wrttembergo pietizmas). Taiau tik hernhutiei sjdiui, pltojusiam aktyvi misionierik veikl, pavyko tapti ne vien tik vietins reikms religiniu reikiniu. Carinei Rusijai priklausiusiose Baltijos gubernijose Moravijos broliai savo veikl pradjo 1730 m. Volmaro (dabar vadinama Valmiera) apylinkse. ia juos pakviet Magdalene Elisabeth Hallart, Rusijos carui tarnavusio generolo Ludwigo Hallarto nal. 1736 m. Baltijos gubernijose apsilank pats N. Zinzendorfas. 1738 m. Volmare buvo kurta Moravijos broli seminarija, kurioje i vietini gyventoj buvo rengiami pamokslininkai. I ia sjdis iplito Estij ir ten leido kur kas gilesnes aknis, negu Latvijoje (ia jo taka apsiribojo Videme). Apibendrinant galima konstatuoti, kad pietizmas buvo labiau paplits Estliandijoje (kaip ir apskritai toje teritorijoje, kurioje buvo kalbama estikai), negu latvikai kalbanioje Livliandijos dalyje, ir su tuo vlgi yra susijusi jo didesn kultrin reikm Estijoje (Webermann 1956: 156). Dalies liuteron pastori reikalavimu Rusijos vyriausyb 1743 m. Broli bendruomen udraud. Taiau kadangi daugelis dvarinink palankiai irjo hernhutiei veikl, jie galjo j tsti, nepaisydami formalaus draudimo. Dvarininkus palankiai nuteik valstiei elgesio pokyiai tose vietovse, kur hernhutieiai aktyviai reiksi. Ten smarkai sumajo girtuoklysi, nesantuokini gimdym, smulki nusikaltim. Verta pacituoti amininko liudijim. Baltvokiei tapytojas Karlas G. Grossas laike savo draugui, paraytame 1791 m., pranea, kad hernhutieiai pranoksta kitus valstieius ir isilavinimu, ir gerove, o toliau tsia: Netgi geriausi pastoriai su j protingais pamokslais negali pasiekti nieko panaaus tuos rezultatus, koki pasiekia paprastas amatininkas i Zinzendorfo mokyklos. ie pamokslininkai daro nuostabi tak moni dorybms; silpnieji susti-
610
prja, tinginiai atkakliai dirba, pikiurnos pralinksmja, o girtuoliai ir vaistnai taisosi (cit. pagal Abols 2002: 79). Nors daugelis liuteron pastori hernhutiei djakonus ir presbiterius laik savo konkurentais, ir jiems didel spd dar hernhutiei laimjimai kovojant su magikais liaudies paproiais, ilikusiais i pagonybs laik. inoma, tie laimjimai buvo pasiekti tik daugelio tradicins liaudies kultros bruo ir tradicij sunaikinimo kaina (Raun 2001: 53). Bdingi pietist gyvenimo bdo bruoai buvo ne tik saikingumas, vara, bet ir chorinis giedojimas, ir religin savivieta. J iganymo metodikos dalis buvo ir autobiografij raymas. Jos gali bti laikomos seniausiais ilikusiais dokumentais, kurie literatrikai ireikia paprast est ir latvi kaimiei vidaus pasaul, subjektyvius igyvenimus. Broli bendruomens udraudim jau 1764 m. atauk carien Jekaterina II. Hernhutiei sjdis savo kulminacij pasiek XIX amiaus pradioje, kai j asmenikai globojo Rusijos caras Aleksandras I, kuris paskutiniuoju gyvenimo deimtmeiu simpatizavo pietizmui. Jis 1817 m. spalio 27 d. ileido malons manifest, kuris hernhutiei bandruomenei leido statyti maldos namus. Tokie namai, kuriuose rinkdavosi pietist maldinink breliai, tapo bdingu Estijos ir iaurs Latvijos kaimo landafto bruou. Nors ir iuo laikotarpiu bendras bendruomens nari skaiius nevirijo 50 000 moni, j taka buvo kur kas didesn, negu galima bt sprsti pagal t skaii. Hernhutieiai buvo pirmas vieai pripaintas latvi ir est nacionalinis sjdis, kuris turi didel istorin reikm, nes savo aukiausio pakilimo metais, nors ir negijo absoliuios kiekybins daugumos, be jokios abejons, kaimo monms moralikai dominavo (Tobien 1930: 124). Primimas Broli bendruomen, o ypa jos vidin rat (antr ir trei valand (Stunde)) buvo troktamas socialino pripainimo enklas, kuriuo buvo apdovanojami tik tie, kurie to nusipeln savo elgesiu. tai kaip baltvokiei istorikas Alexandras von Tobienas aprao hernhutiei padt Livliandijos kaimo visuomenje: kaimo bendruomense daugiausiai galios turjo Moravijos broliai. Hernhutieiams ne tik kad priklaus labiausiai pasiturintys ir takingiausi kaimo mons, bet jie ir turjo tok didel autoritet, kad niekas nedrso stoti prie Broli bendruomen. Taip pat ir dauguma t, kurie nepriklaus bendruomenei, laik j auktesniu ir nelieiamu junginiu, o jo pairas privalomas ir sau. Kaimo pareignai: bendruomeni teisjai, kaimo mokytojai, priirtojai ir kiti emvaldi dvar valdininkai paprastai buvo hernhutieiai ir jo auktesnes pareigas vietos visuomenje (Tobien 1930: 134135). Dl patikim moni reputacijos vokiei dvarininkai hernhutieiams teikdavo pirmenyb samdydami dvar valdytojus ir kitokius dvar administracijos pareignus. Tai buvo pranaumas, kuriuo j turjusieji galjo pasinaudoti agrarini pertvarkym metu (matinink laikais) XIX amiaus antroje pusje, kai formavosi kapitalistini agrarini verslinink (pilkj baron) sluoksnis i vietini gyventoj. Galima spti, kad ir tarp gijusi kitas modernias ( miestietikas) profesijas, kurios nuo XIX amiaus vidurio pasidar prieinamos ir nesuvokietjusiems estams ir latviams, ieivi i hernhutiei sluoksni procentin dalis ymiai pranoko j bendro gyventoj skaiiaus dal.
VII DALIS
611
Taiau tai jau buvo laikai, kai hernhutiei sjdis igyveno nuosmuk. Viena i prieasi buvo sustiprjs liuteron banytins vyresnybs prieikumas, o kita stiprjanti nauj, pasaulietik dvasini sjdi taka. Apie 1865 m. prasidjo nauja epocha. <> Stiprjo materialiniai interesai, o kartu gausjo ir atsimetusij nuo hernhutiei. Suklestjo tautiniai susivienijimai, pradjo vykti savas abiej pilnametysts sulaukusi taut gyvenimas, visai nustumdamas ankstesn banytin-socialin veikl antr plan (Tobien 1930: 139). Organizavimosi tradicijos ir voliuntaristinio bendruomeni krimo gdiai, gyti pietizmo laikais, buvo pritaikyti sprendiant daugyb viej grybi krimo problem vietiniu ir nacionaliniu lygmeniu. i problem dalykinis turinys galdavo neturti visikai nieko bendra su tais dalykais, kurie anksiau rpdavo hernhutieiams. Pavyzdiui, latvi darbininkai visoje carinje Rusijoje garsjo savo politinio ir profesinio organizavimosi sugebjimais. Latvijos socialdemokrat partija turjo daugiau nari, negu visa socialdemokratija Rusijoje (skaitant ir jos menevikin, ir bolevikin sparn). Visokiausi savanorik susivienijim, kuriuos iuolaikiniai tyrintojai laiko svarbiausiu vadinamosios pilietins visuomens (civil society) siknijimu, klestjimas buvo bdingas Latvijos ir ypa Estijos vieajam gyvenimui nepriklausomybs laikotarpiu ir skyr ias alis nuo labiau autoritarins Lietuvos. is skirtumas tarp Estijos bei Latvijos ir Lietuvos pastebimas ir ms dienomis. Jis primena tuos, kuriuos savo klasikiniame iaurs ir Piet Italijos pilietins kultros (angl. civic culture) palyginime apra Robertas Putnamas (r. Putnam 2001 (1993)). Religinis valstiei masi drausminimas nuo XVII amiaus vyko ir Lietuvoje (r. Bumblauskas 2005: 277429, Raila 2001). Taiau Baroko epocha, kuri Lietuvoje truko iki XVIII amiaus pabaigos, lietuvi liaudies kultroje ir mentalitete paliko visai kitokius pdsakus, negu pietizmo epocha Latvijoje ir Estijoje. I ios epochos Lietuva paveldjo daugyb tais laikais kurt vienuolyn, puoni banyi pastat, jausming v. Mergels Marijos kult, o taip pat daug vent viet, kurios ligi iol yra garsi ir gausi atlaid centrai. Katalikikosios kontrreformacijos epochos paveldu galima laikyti ir polink ceremonijas ir ritualus, puomenas ir neskoning prabang. Visa tai yra ir iuolaikins lietuvi kultros, ir vieojo gyvenimo bruoai, skiriantys juos nuo kiek dalykikesnio ir blaivesnio latvi ir est stiliaus. iuolaikins lietuvi kultros vaizdini pasaulis kyla i krybinio valios impulso, kuris susidar baroko laikais, tuo tarpu kai latvi, o ypa est kultros pasaulio reikiniai kyla i liuteroniko pietizmo dvasios, XVIIIXIX amiais suformavusios est nacionalin charakter. Tiesa, svarbu paymti ir tai, kad pietizmo epochos kultrinis paveldas Estijoje ir Latvijoje dl anksiau prasidjusios modernizacijos patyr gilesnes transformacijas, idildiusias jo religins kilms ymes, negu tai buvo santykin ssting igyvenusioje Lietuvoje. Dl vlyvos urbanizacijos pradios (tik sovietmeiu) absoliuti dauguma etnini lietuvi ir XX amiaus pirmoje pusje buvo kaimieiai, ilaik dar baroko laikais susiformavusio tradicinio mentaliteto bruous ir tradicin kaimik gyvensen. O Estijoje jau XX amiaus pradioje estai sudar gyventoj daugum didesniuosiuose miestuose, Rygoje latvi bendro gyventoj skaiiaus dalis iaugo iki 42% 1897 metais (Mattusch 1996: 122, 127).
612
Nors etninis darbo pasidalijimas buvo bdingas ir iems kratams, jis nebuvo toks rykus kaip Lietuvoje, kur miesto amatai, pramon ir prekyba buvo tradicinis yd maumos, kiekybikai dominavusios alies miestuose ir miesteliuose, verslas. siskverbti ias kio sritis etniniai lietuviai pajg tik tarpukario metais. Taiau ir tuo metu atsilaikyti prie labiau patyrusi ir gudusi verslinink yd konkurencij jie galjo tik kilus valstybs remiamam kooperacijos sjdiui. Parama iam sjdiui, kur teikdama valstyb vykd pozityvios diskriminacijos politik lietuvi verslinink naudai, buvo vienas i nepriklausomos Lietuvos valstybs 19181940 met ekonomins politikos kertini akmen. i politik inspiravo kinink kooperacinio sjdio ekonomins skms Danijoje XIX amiaus antrojoje pusje pavyzdys.157 Gausi Lietuvos yd gyventoj populiacija buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais. Daugum Lietuvos miest gyventoj sovietmeio pabaigoje sudar i kaimo kil mons, kurie savo mentalitetu buvo labiau panas atvyklius i Sicilijos ir Kalabrijos Italijos iaurs pramoninius centrus, negu miestietikesnio ir modernesnio mentaliteto vietinius Estijos ir Latvijos mones. Todl transformacijos rinkos ekonomikos linkme pradioje Lietuva turjo maiau tinkam racionaliam kapitalizmui kurti mogikj itekli negu Latvija ir Estija, kur buvo santykikai daugiau toki moni, kurie buvo socializuoti socialinje aplinkoje, ilaikiusioje gyvenimo rinkos visuomens slygomis patirt ir prisiminimus. Kai lietuviai lyginami su savo iauriniais kaimynais, jie danai vadinami Baltijos italais. I tikrj, lyginant Lietuv ir kitas Baltijos alis kultrini tradicij ir j skatinamo vienokio ar kitokio pobdio socialinio kapitalo darybos poiriu, geriau tikt j sugretinimas su skirtingais Italijos regionais, kur rykiai skiriasi industrin, miestietika, pilietika ir universalistika iaur (vis pirma Lombardija) ir agrariniai, kaimiki, familistiki bei partikuliaristiki Piets (vis pirma Sicilija ir Kalabrija), kur dar visai neseniai buvo plaiai isikerojusi korupcija ir organizuotas nusikalstamumas. Estus galime laikyti Baltijos lombardais, o lietuvius Baltijos sicilieiais. Savaip simbolika, kad tik Lietuvoje atsirado nacionalin lietuvika mafija, isikovojusi tarptautini nusikaltli sluoksni pripainim, o Garinai tapo viso regiono kontrabandins prekybos centru.
20.5.
Kultristinio Estijos skms aikinimo keblumai
Kultristinis aikinimas susiduria su keblumu, kuris analogikas sunkumui, lugdaniam politin-ekonomin aikinim. Tie keblumai kyla dl Latvijos atvejo. Kaip ir Estija, Latvija yra alis su protestantiku kultriniu paveldu. Taiau jos pokomunistins transformacijos ekonominiai laimjimai nra didesni u Lietuvos. ioje knygoje silomu poiriu, aikinant pokomunistins transformacijos eigos ir rezultat skirtumus Lietuvoje ir Estijoje svarbus yra ne protestantikas (liuteronikas)
157
Apie kooperacijos sjd Lietuvoje r. Simutis 1942, S. 32-42. Apie dan pavyzdio reikm ekonomins modernizacijos keli Ryt Europoje paiekoms r. Kingston-Mann 1999.
VII DALIS
613
kultrinis paveldas apskritai, taiau btent pietistikai protestantikas paveldas. Pirma, pietistinis sjdis apm tik tredal iuolaikins Latvijos teritorijos t, kuri nuo XVIII amiaus pradios priklaus carinei Rusijai (Videm). Hernhutiei sjdis neleido akn nei katalikikoje Latgaloje, nei Kure, kuris iki 1795 m. buvo atskira valstyb (hercogyst), formaliai pavaldi Lenkijos ir Lietuvos valstybei. Kuras buvo liuteronikas, taiau liuteron banytin vyresnyb nuo pat pradi nuosekliai slopindavo hernhutiei misionierik veikl sau pavaldioje teritorijoje. Antra (ir dar svarbiau), etnin Latvijos gyventoj sudtis dl kaip niekur kitur intensyvios imigracijos sovietmeiu pasikeit tiek, kad iuolaikin Latvija yra bikultrin alis, kurioje nelatviai gyventojai ekonomikai galbt net dominuoja. Sovietmeiu Latvijoje susiklost unikali padtis, labiau primenanti situacij sovietinse Vidurins Azijos respublikose, negu kitose Baltijos alyse. Isilavinimo palyginimas parodo, kad egzistuoja reikmingas atotrkis tarp latvi ir kit grupi. Tkstaniui moni, vyresni nei 15 met, 1989 metais su auktuoju isilavinimu buvo 96 latviai, 407 ydai, 163 ukrainieiai ir 143 rusai (Dreifelds 1996: 159).158 Imigrantai sudar ne tik emos ir vidutins kvalifikacijos pramons darbinink, bet ir ininerins technins inteligentijos, auktos kvalifikacijos darbinink ir kit moderni profesij atstov daugum. ios etninio darbo pasidalijimo tendencijos dar labiau sustiprjo po 1990 m., kai pilietybs statymai rusakalbiams gyventojams apsunkino galimybes gauti darb valstybiniame sektoriuje, o ypa uimti vadovaujanias pareigas. Kaip apie tokius atvejus ir sako vadinamasis Petty dsnis (apie kur rao ir M. Weberis (Weber 1997 (1905): 2223), siekiantys vertikalaus mobilumo rusakalbiai gyventojai, turintys antreprenerik polinki bei sugebjim, savo energij skyr sitvirtinti privaiame sektoriuje. Kai kuriais duomenimis, net 80% Latvijos verslinink XX amiaus paskutinio deimtmeio viduryje buvo netitulins etnins grups atstovai ( . 2005: 434). ie verslininkai pasinaudojo ir tomis galimybmis, kurias Latvijai suteik jos, kaip tranzito alies ir oforini paslaug tiekjos laukiniam rus kapitalizmui, padtis. Todl Latvijos kapitalizmas perm kai kuriuos bruous, kurie paprastai priskiriami rus kapitalizmui. Antai lyginamieji korupcijos lygio Latvijoje tyrimai rodo, kad iuo atvilgiu situacija ne geresn u Lietuvos.159 Apibendrinti galima kiek paradoksaliu teiginiu, kad dominuojanti Latvijoje ekonomin kultra nra latvika. Todl Latvijos atvejis nra instancija, prietaraujanti teiginiui, kad Estijos ir Lietuvos religins istorijos skirtumai gali turti prieastin reikm pokomunistins transformacijos eigos ir laimjim skirtumams iose alyse aikinti. Taiau kodl Estijoje rusakalb mauma nepajg isikovoti toki pozicij alies ekonominiame gyvenime, kaip Latvijoje? I dalies tai paaikina maesnis rusakalbi gyven158 159
r. taip pat Lieven 1995 (1994): 196. r. duomenis apie Korupcijos suvokimo indekso (Corruption Perception Index) verius 163 alyse 2006 m. Estija iame srae uima 24-, Lietuva 46, Latvija 49, o Rusija 121- viet. r. http://www. transparency.org/policy_research/surveys_indices/cpi. irta 2007 08 02.
614
toj skaiius ir j susitelkimas regione (iaurs Rytuose), kuris (skirtingai nuo Rygos Latvijoje) netapo alies ekonominio gyvenimo centru. Taiau galbt dar didesn vaidmen suvaidino privatizacijos politika, kuri palankesnes slygas utikrino pilieiams-estams. Todl estai po privatizacijos um kur kas didesn vadov pareigybi dal monse, kurios anksiau priklaus valstybei. Tiesa, estams jau priklaus didesn negu neestams vadovaujani pareigybi dalis, bet per privatizacij estai padidino savo dal, o neestai beveik visikai pranyko i vadovaujani pareig visose Estijos apskrityse, kai privatizacija pasibaig (Andersen 2005: 409). Ir Latvijos politinis elitas mgino inaudoti privatizacij piliei (kuri dauguma buvo etniniai latviai) ekonominms pozicijoms sustiprinti. Taiau dl rusakalbi gyventoj dominavimo pramonje (taip pat ir vadov grandyje) bei dl t pranaum, kuriuos verslininkams rusams ir rusakalbiams ydams utikrino naryst tuose tarptautiniuose tinkluose, kuriuose svarb vaidmen vaidino rus kapitalas, udavinys surasti toki institucini reform strategij, kad bt ir perstruktrinta rinkos ekonomikos kryptimi institucin aplinka, ir kartu pakeistas ekonomins galios santykis latvi naudai, pasirod ess rato kvadratra. iuo atvilgiu kai kurie latvi politikai mgino sutrukdyti vadovams rusams perimti pramons kontrol. Taiau atidliojimai ir painiava, kuri ie konfliktai sukl statym leidybos procese, sukr teisin vakuum, kuris baigsi plaia ir nekontroliuojama, spontanika privatizacija (Norgaard et al. 1996: 147).160 Radikali nacionalist nuogstavimai ir nusiskundimai, kad privatizacija usibaigs tuo, jog rusai ugrobs Latvijos ekonomik, sukl svyravimus ir zigzagus ekonominje politikoje, kurie trukd Latvijos ekonomikai atsigauti. Protestantikas kultrinis paveldas buvo ta fonin slyga, be kurios savo prieastinio veiksmingumo nebt gij ir kiti veiksniai, sureikminami autori, pabriani palankesnes pradines vidines bei iorines Estijos slygas. Nra pagrindo abejoti geografinio Suomijos artumo svarba. Taiau svarbios ne vien grynai ekonomins, bet veikiau btent kultrins tokio artumo pasekms. Estai supranta suomikai, o iaurins Estijos dalies gyventojai tarybiniais laikais galjo irti suomi televizijos laidas. Todl Estijos gyventojai buvo ne tiek izoliuoti nuo Vakar takos, kaip kit Baltijos ali mons. Taiau ta taka gal gale buvo veiksminga tiek ir todl, kad stiprino Estijos i jos paios istorins praeities paveldt kultrini tradicij gyvybingum, neleido j ugoti gyvenimo valstybinio socializmo slygomis patiriai. Rusijos gyventoj apvitinimas liberaliosios demokratijos ir kapitalizmo ekonomins kultros idjomis XX amiaus paskutiniajame deimtmetyje revoliucini pokyi alies politinje ir ekonominje kultroje nesukl, nes ia tos idjos pateko kitoki kultrini tradicij dirv. Neabejotinai didel reikm palyginti ankstyvam Estijos ekonomikos atsigavimui turjo usienio investicijos. 19931995 metais Estija j pritrauk 366 milijonus USD, Latvija 143, o Lietuva tik 42 milijonus (Aslund 2002: 436). Taiau kaip paaikinti i
160
r. taip pat Nissinen 1999: 216244.
VII DALIS
615
skm? Ar tiesiog tuo, kad estai daugiau l ir dmesio skyr vieiesiems ryiams, o j specialistai ioje srityje buvo labiau gud? Kai kurios M. Laaro prisiminimuose pasakojamos detals duoda peno tokiam spjimui (Laar 2002: 248249).161 Taiau bet kokios reklamins kampanijos skm priklauso ne tik nuo snaud, bet ir nuo to, ar reklamos specialistams pavyksta rasti ir ugauti jautri styg sielose t, kam ji adresuota. Bet ta styga jau turi egzistuoti. Ir vl galima klausti, ar Estijos skm konkuruojant dl usienio investicij bent i dalies negali bti paaikinta Estijos kultrinio paveldo ypatumais, kuri dka ji ne tik atrodo esanti, bet ir yra kultrikai artimiausia Skandinavijos, anglosaks pasaulio ir Vokietijos alims, i kuri ir atjo daugiausia usienio investicij. Kompanijos, apsisprendusios investuoti vienoje i Baltijos ali, vadovams, i pradi suvokiantiems jas kaip vien visum, galdavo pakakti i pirmo vilgsnio nereikming smulkmen (kad ir labiau germaniko ar skandaviko estik pavardi skambesio, palyginus su sunkiau itariamomis latvikomis, o k bekalbti apie lietuvikas pavardes), signalizuojani apie tai, kad estai yra savesni kiti u kitus kitus Baltijos alyse. Pirmosios investicijos pripild reklamin spindinios Baltijos vaigds vaizd realaus turinio ir paleido suktis save patvirtinani lkesi mechanizm: Estijoje buvo investuojama daugiau todl, kad ji atrod geriau ir patraukliau u kitas Baltijos alis, o ji tokia kuo toliau, tuo labiau atrod todl, kad j buvo daugiau investuojama. Nra pagrindo manyti, kad egzistuoja viena vienintel santykinio Lietuvos atsilikimo prieastis. Bdingas ekonomini ir socialini pokyi bruoas yra daugeriopas konjunktrinis prieastingumas. Tai reikia, kad tam tikras pokytis gali bti daugelio tarpusavyje sveikaujani prieastini slyg padarinys. Viena atskirai paimta prieastin slyga gali sukelti skirtingus padarinius priklausomai nuo to, kokios yra kitos prieastins slygos, su kuriomis ji sveikauja (r. 4.34.5). Tiksliai pasverti kiekvienos prieastins slygos vaidmen galima tik eksperimentu, kai dominani slyg galima izoliuoti, o kitas slygas kontroliuoti. Taiau tai nereikia, kad nra bd, kuriais galima bt kad ir netiesiogiai pasverti kultrini skirtum prieastin reikm Baltijos ali ekonominje raidoje. Vertingos informacijos galt suteikti istoriniai-sociologiniai empiriniai (pagrsti archyvine ir kitokia mediaga) tyrimai, siekiant atsakyti tok klasim: ar XIX amiuje ir XX amiaus pradioje pietist bei i pietist eim kilusi etnini latvi (tik Videmje) ir est buvo daugiau tarp latvi ir est verslinink ir moderni profesij atstov, palyginus su tais etniniais latviais ir estais, kurie buvo ortodoksai liuteronai, staiatikiai, katalikai? Ar verslesni ir mobilesni buvo latviai i Kuro (ten pietizmo nebuvo), ar i Videms? Pai kultristin hipotez reikt ipltoti, specifikuojant socialinius mikromechanizmus, kurie paaikint, kokiu bdu Baltijos ali kultrinio paveldo skirtumai buvo prieas161
M. Laaras pasakoja apie sandr su takingu JAV urnalu Newsweek, 1994 m. paskelbusiu kelet Estij palankiai nuvieiani straipsni.
616
tingai reikmingi rinkos ekonomikos krimosi situacijoje? Pirma, galima spti, kad Estija i savo istorijos paveldjo neformalias institucijas, kurios buvo lengviau negu lietuvikos suderinamos su tuo rinkiniu formali rinkos institucij, kurios visose trijose alyse i viraus buvo vestos ekonominmis reformomis. Toks suderinamumas, kitoms slygoms esant toms paioms, utikrina emesn vadinamj sandri kat lyg (plg. North 2003 (1990)). Antra hipotez yra labiau kognityvinio pobdio. Galima klausti, ar Estijos kultrinis paveldas neturjo pozityvios takos pasirengimui mokytis naujai veikti besiformuojanios rinkos ekonomikos slygomis, o taip pat to mokymosi tempui. Koki padarini turi veiklos naujomis slygomis patirtis, priklauso nuo to, kaip ji yra interpretuojama. Ta interpretacija vyksta jau turim pasaulvaizdi, bendr mentalini modeli (shared mental models) pagrindu. Jie tos patirties subjektams pateikia svokas ir prieastines hipotezes (kas kaltas? k daryti, kad bt geriau?) naujos negatyvios patirties interpretacijai (r. Denzau ir North 1994). Tie modeliai yra ankstesni individualaus ir kolektyvinio mokymosi proces, o galbt ir evoliucins atrankos, produktas. Nuo alies kultroje dominuojani modeli pobdio priklauso, kaip greitai vyksta i lkesi prisitaikymas prie naujos tikrovs (keblumas ia dar ir tas, kad pasikeitus daugumos lkesiams, pasikeiia ir pati socialin tikrov). Pavyzdiui, individualios gerovs smukimas gali bt laikomas arba veikjo asmenine problema, kuri atsirado dl nepakankam pastang, charakterio yd ar gabum stokos, arba jos kaltininke gali bti laikoma valdia ar sistema. Sociologini apklaus duomenis apie lietuvi ir est vertybini nuostat skirtumus galima interpretuoti ta prasme, kad est kultroje dominavo mentaliniai modeliai, kurie kreip interpretuoti negatyvi patirt pirmja kryptimi. Tai lengvino ir greitino mokymosi ir prisitaikymo prie nauj slyg procesus. Ltesn (12 metais vlesn) ekonomini reform eig ir vlesn ekonomikos atsigavimo pradi Lietuvoje galima aikinti ltesniu mokymosi veikti rinkos aplinkoje tempu, kur lm i tradicins, kaimikos, katalikikos aplinkos kilusi mentalini modeli dominavimas lietuvi kultroje. Tokia kultrinio paveldo prieastinio poveikio mechanizm samprata pareigoja ubaigti skyri svarbia ilyga: nra pagrindo manyti, kad kultrinis Lietuvos paveldas su jo katalikikomis barokinmis aknimis spraudia al keli, kuriuo eidama ji gali engti pirmyn, bet yra pasmerkta vis laik vluoti ir laimti maiau, palyginus su alimis, kuri keli lemia kitoks kultrinis paveldas. Apie tai byloja ir Slovnijos pavyzdys. Ji yra katalikika, taiau priklauso prie pokomunistins transformacijos pirmni. Skirtingai nuo Estijos, kuri visada yra Lietuvos vieojo diskurso lauke, Slovnija j pateko tik 200607 metais, kai ji drauge su Lietuva buvo viena i t nedaugelio naujj ES nari, kurios turjo rimt galimybi jau nuo 2007 m. prisijungti prie euro zonos. Kaip inome, tai pavyko tik Slovnijai. Taiau lyginimas su Slovnija yra netgi dar svarbesnis dl kitos prieasties: jis leidia atsakyti ir klausim, ar kapitalizmas Lietuvoje reprezentuoja t pai jo atmain, kaip Estijoje, ar jis yra kitokios ries?
21 skyrius
Tarp Estijos ir Slovnijos: pokomunistinis kapitalizmas Lietuvoje ir jo perspektyvos

21.1.
Estija, Slovnija, Lietuva: dvi pokomunistins transformacijos empions antipods ir viena vidutiniok
Estija ir Slovnija jau patrauk dmes t tyrintoj, kuriems rpi klausimas, ar ir kiek P. A. Hallo ir D. Soskiceo kapitalizmo vairovs teorija yra pritaikoma pokomunistinms alims (r. Buchen 2007; Feldmann 2006). domiausia iuo poiriu aplinkyb yra ta, kad abi alys laikomos pokomunistins transformacijos pirmnmis, nors ir j keliai, ir susikurtos ekonomini institucij konfigracijos enkliai skiriasi. Nors alys geografikai tolimos, jos daugeliu atvilgi panaios, ir dl to yra dkingas lyginamojo tyrimo, kuriam bdingas pai panaiausi sistem (most similar systems) dizainas (Przeworski ir Teune 1970: 3139; r. taip pat 3.4), objektas. Abi ios alys priklauso prie maiausi savo teritorija (Estija 45,226 km2, Slovnija 20,273 km2) ir gyventoj skaiiumi (Estija 1,315 milijono, Slovnija 2,01 milijono) pokomunistini ES ali. Gana panai jas iais atvilgiais yra ir Lietuva. Nors ms alis plotu (65,200 km2) trigubai, o gyventoj skaiiumi (3,575 milijonai) beveik dvigubai pranoksta Slovnij, visos trys alys priklauso maj ali grupei. Didesn Lietuvos teritorij ir gyventoj skaii atsveria didesnis Slovnijos ekonominis pajgumas. 2006 m. Slovnijos BVP sudar 54.9 mlrd., Lietuvos 47.01 mlrd., Estijos 26.85 mlrd. USD, skaiiuojant pagal perkamosios galios paritet.162 Kaip ir Baltijos alims, Slovnijai teko atlaikyti karin konfrontacij su centru, kuris mgino smurtu sutrukdyti gyvendinti aikiai piliei pareikt vali gyventi nepri162
JAV Centrins valgybos valdybos duomenys. r. https://www.cia.gov/library/publications/the-worldfactbook/index.html. irta 2007 08 03.
618
klausomoje valstybje. Slovnai i vali pareik 1990 m. gruodio 23 d., kai 88% alies gyventoj balsavo u nepriklausomyb, ir ji buvo paskelbta 1991 m. birelio 25 d. akt Jugoslavijos kariuomen (Jugoslavijos liaudies armija) jau kit dien atsak karo veiksmais, kuriuos atremti krato teritorins gynybos pajgos, pavaldios respublikos vyriausybei, rengsi i anksto. Deimt dien (2001.06.2607.06) truks karas baigsi slovn pergale. Slovn pajgos perm sien, muitini, oro uost kontrol, o taip pat nuginklavo didel dal Slovnijoje idstyt Jugoslavijos armijos garnizon ir padar prieininkui kur kas didesni nuostoli, negu patyr paios. Tai bene vienintelis (tikriausiai ir paskutinis) karas, kur kada nors Slovnijai kaip valstybei teko kariauti, ir slovnai j spdingai laimjo (r. Niebuhr 2006). sikius ES alims, buvo sudarytos paliaubos, ir per tris mnesius (iki 1991 m. spalio 26 d.) visos Jugoslavijos pajgos paliko alies teritorij. Jeigu daugiau negu metus trukusi nepriklausomos Lietuvos jgos struktr konfrontacija su okupacine sovietine kariuomene 1990 m. kovo 1991 m. rugpjio mn. bt virtusi tikrais karo veiksmais, panaaus rezultato keblu tiktis. 1991 m. sausio 13 d. vykiai Vilniuje buvo tik sovietins kariaunos susidorojimas su taikia civili protesto demonstracija, o 1991 m. liepos 31 d. Rygos OMONo ipuolis Medininkuose civili valdinink skerdyns. Skirtingai nuo Slovnijos, Lietuva savo treiajam nepriklausomybs karui163 pasirinko nesmurtinio pasiprieinimo taktik ir palankiai susiklosiusi aplinkybi dka jame taip pat nugaljo. Kova u Lietuvos nepriklausomyb buvo ir kova u Estij, pasirinkusi labiau oportunistik (pragmatik) taktik ir atidliojusi nepriklausomybs atkrimo paskelbim iki 1991 m. rugpjio puo lugimo. Ijimo i komunizmo pradioje n viena i trij ali neturjo viso suvereniai valstybei btin institucij rinkinio (kariuomens, diplomatini atstovybi, valiutos, sienos apsaugos) ir buvo priverstos jas kurti vienu metu su rinkos reformomis. Be to, jos visos buvo glaudiai integruotos ekonominius organizmus, kurie iiro kartu su valstybmis, kuri organikos dalys jie buvo. Skirtingai nuo Lenkijos ar Vengrijos, kuri ekonomikos buvo nacionalins jau komunistiniu laikotarpiu, Slovnijos, Estijos ir Lietuvos ekonomikos buvo ne nacionalins, bet regionins. Tiesa, transformuodama savo regionin ekonomik nacionalin, Slovnija buvo santykikai palankesnje padtyje, nes jau komunistiniu laikotarpiu net 25% jos iorini ekonomini ryi sudar prekyba su kapitalistinmis alims. Estijos atveju is rodiklis yra lygus 23 % (Feldmann 2006: 843), o Lietuvos dar maesnis. Palankesnmis pradinmis slygomis galima bent i dalies paaikinti ir didesnius Slovnijos laimjimus:
163
Pirmuoju laikytinos 19181920 met kovos su bolevikais, lenkais ir bermontininkais, antruoju 19441953 m. partizaninis pasiprieinimas prie okupacin sovietin reim. J atitikmen Slovnijoje nebuvo. 19181919 m. konfliktuose dl sienos su Austrija u slovnus kariavo Serbijos kariuomen, kurios karins pajgos tapo 1918 m. kurtos Serb, kroat ir slovn karalysts, 1929 m. pervadintos Jugoslavija, karini pajg pagrindu.
VII DALIS
619
transformacin ekonomin recesija buvo palyginti negili ir trumpa, o pradjusi vl augti 1993 m. alies ekonomika anksti (1997 m.) pranoko komunistinio laikotarpio pabaigoje pasiekt lyg (Estijai tai pavyko tik 2003 metais, o Lietuvai 2006). Kita vertus, problemos, kurias sprend Slovnijos ekonomika po Jugoslavijos suirimo, buvo ne lengvesns, bet gal netgi sunkesns u tas, su kuriomis susidr Baltijos ali mons. Dl prasidjusi karo veiksm ekonominiai ryiai su partneriais kitose buvusios Jugoslavijos respublikose (iskyrus Kroatij) nebegaljo bti palaikomi netgi barterini main pagrindu, ir Slovnija turjo rasti alternatyvas prarastoms rinkoms dar greiiau nei Baltijos alys (Lietuvoje persilauimas vyko tik po 1998 m. Rusijos krizs). Taiau Slovnijos laimjimus lm palankesns pradins ne tik ekonomins, bet ir socialins-politins slygos. Visos trys alys komunistiniu laikotarpiu buvo nominaliai (Estija ir Lietuva Soviet Sjungos) arba ir realiai (Slovnija Jugoslavijos) federacini valstybi sudtins dalys, pranokusios kitus j kratus savo ekonominiu lygiu. Visos trys garsjo savo santykiniu vakarietikumu bei liberalumu, nors Estija i tarpukario bei ankstesni laik to vakarietikumo ir liberalizmo dl ankstesniame skyriuje aptart prieasi paveldjo gerokai daugiau u Lietuv. Lietuvos komunistinio laikotarpio paveldas yra labiau panaus slovnikj, negu t, kur sovietmetis paliko Estijoje. Kaip jau sakme, komunistinis reimas, egzistavs Estijoje, gali bti priskirtas tai atmainai, kuri H. Kitscheltas klasifikuoja kaip biurokratin autoritarin komunizm, tuo tarpu kai lietuvikoji jo atmaina priskirtina tautiniam komunizmui (nacionalkomunizmui) su patrimoninio komunizmo priemaiomis (r. Kitschelt et al. 1999: 1942; r. taip pat 8.5). Komunizmas Slovnijoje taip pat buvo tautinis (nacionalinis), tik jis buvo be patrimonializmo priemai ir kur kas tautikesnis u t, koks egzistavo Lietuvoje ar netgi Vengrijoje bei Lenkijoje. Atsakydami kaltinimus, kad jie yra idavikai, Lietuvoje komunistai apeliavo alies ekonomin paang ir Klaipdos bei Vilniaus krat atgavim, kuris lyg ir buvs kompensacija u valstybins nepriklausomybs praradim. Lenkijos komunistai alies visuomen mgino tikinti, kad j valdia bei vasaliniai santykiai su Maskva yra btina naujj vakarini Lenkijos sien stabilumo garantija. Ir vieni, ir kiti savo elges aikino po Antrojo pasaulinio karo Ryt Europoje susiklosiusia geopolitine situacija, prie kuri buv imintinga prisitaikyti ir gauti savo tautai kuo daugiau naudos, o ne lieti jos krauj beviltikoje pasiprieinimo kovoje prie komunistins Rusijos imperializm. Jeigu neimtume domn VIIVIII ami Karantanijos hercogysts164, kurios buvusios teritorijos didioji dalis (Karintija) dabar priklauso Austrijai, Slovnija niekada nebuvo savarankika valstyb. XIX amiaus viduryje pradjus formuotis moderniai slovn tautai, jos politikai niekada nekl ir nesvarst nepriklausomos Slovnijos valstybs idjos.
164
Kadangi j tuo metu vald slav kilms valdovai, kai kurie iuolaikiniai slovn istorikai teigia, kad Karantanija buvo pirmoji istorijoje slav valstyb.
620
Po pralaimto Pirmojo pasaulinio karo lugus AustrijaiVengrijai, jie parm jungtins piet slav valstybs Jugoslavijos sukrimo idj (Arnez 1958; Cox 2005). Tarpukario metais i valstyb destabilizavo serb siekiai transformuoti j imperin Didij Serbij, taiau tie siekiai labiausiai eid ne slovn, bet kroat interesus. Slovnams didesn nerim kl faistins Italijos, kurios valdioje po Pirmojo pasaulinio karo atsidr Vakar Slovnija (Istrijos pusiasalis), o vliau ir 1938 m. Austrij prisijungusios Vokietijos, kuriai simpatizavo didel vokiei tautin mauma paioje Slovnijoje, keliama grsm. Po Jugoslavijos sutriukinimo 1941 m. Slovnijos teritorij pasidalijo Italija, Vengrija ir Vokietija, ikart pradjusios vykdyti agresyvi slovn asimiliacijos politik. Po Antrojo pasaulinio karo slovn lojalum J.Broz Tito atkurtai Jugoslavijai skatino ne tik palyginti liberalus reimo pobdis, bet ir iki pat 1975 m. galutinai neisprstas teritorinis konfliktas su Italija, inomas Triesto klausimo pavadinimu. Slovnija jau tarpukario metais buvo vienas i labiausiai isivysiusi Jugoslavijos krat (iuo atvilgiu buvo labiau panai Estij ar Latvij, bet ne Lietuv), o pokario metais jos atotrkis nuo Serbijos ir kit respublik dar labiau padidjo, nors atskaitymai federalin biudet t respublik (vis pirma Serbijos) ekonomikai pltoti buvo dideli (r. 11.1). Skirtingai nuo toki ali, kaip ekoslovakija, Lenkija, Vengrija, komunizmo laikais Slovnijoje nebuvo bent kiek enklaus disidentinio sjdio ar masinio pasiprieinimo, kurio aplinkoje bt galjs ikilti kontrelitas ar autoritetingi lyderiai, nesusij su komunistiniu valdios elitu. Po Josipo Broz Tito mirties 1980 m. pagrindine Slovnijos politinio gyvenimo intriga tapo pasiprieinimas Serbijos pastangoms tvirtinti savo hegemonij Jugoslavijoje. Augo slovn nepasitenkinimas nacionalini pajam perskirstymu Serbijos naudai. iuo atvilgiu situacija buvo panai kaip Lietuvoje paskutiniaisiais komunizmo deimtmeiais, kai tautines nuotaikas palaik ne tik prisiminimai apie tarpukario nepriklausomybs deimtmeius, bet ir plaiai paplits sitikinimas, kad ekonominiuose mainuose su kitais SSRS kratais Lietuva duoda daugiau negu gauna (r. Anuauskas ir kt. 2005: 535539). Bet jei Baltijos alyse vietins komunist partijos pirmiausia buvo centro politikos rankiai165, tai Slovnijos komunist partija tapo pagrindine pasiprieinimo Serbijos hegemonizmui jga. Skirtingai nuo kit Vidurio Europos (ar juo labiau Baltijos) ali, kuri komunist partijos pelnytai gijo Maskvos statytini vard, Slovnijos komunistams bei j pdiniams ekskomunistams nereikjo rodinti, kad jie nra Belgrado statytiniai, nes federalizmas Jugoslavijoje (ma maiausiai po 1974 m., o tuo labiau po J. Broz Tito mirties) nebuvo fasadinis.166 Kadangi nepriklausomos Slovnijos valstybs tarpukario metais nebuvo, komunizmas ar net kairumas negijo idavysts ir kolaboravimo konotacijos, kaip tai atsitiko Vidurio Europoje ir ypa Baltijos alyse.
165 166
Lietuvos atveju reikia daryti ilyg, kad LKP (kaip paaikjo 1989 m. gruod) vis dlto nebuvo vien tik toks rankis, bet ir tautinio komunizmo substratas. Kai kurie autoriai teigia, kad po 1974 m. Jugoslavija buvo jau konfederacin valstyb. r. Rizman 2006: 26.
VII DALIS
621
Slovn tautos nacionalini interes gynjos politinis kapitalas, kur suyrant Jugoslavijai turjo Slovnijos komunist sjunga, utikrino ekskomunistinms politinms jgoms dominuojant vaidmen pokomunistinje politikoje. Tuo Slovnija itin rykiai skiriasi nuo Estijos, kur komunist partija po nepriklausomybs atkrimo be pdsak inyko, o reformas vykd naujos, radikaliai antikomunistins jgos. iuo atvilgiu Slovnija labiau panai Lietuv, kurioje (vienintelje tarp Baltijos ali) vietins komunist partijos branduolys sugebjo ivengti politins mirties, 1989 m. pabaigoje inicijavs LKP atsiskyrim nuo SSKP. Skirtingai nuo Lietuvos, pokomunistins Slovnijos politikoje egzistuoja ne viena, bet dvi takingos ekskomunistins politins jgos, kurios slygikai gali bti pavadintos ekskomunistais ir ekskomjaunuoliais. Ekskomunistai tai Vieningas socialdemokrat sraas (United List of Social Democrats) partija, kuri yra buvusios Slovnijos komunist sjungos pdin. Ekskomjaunuoliai tai Slovnijos liberaliosios demokratijos (Liberal Democracy of Slovenia) partija, kuri kilo i Slovnijos komunistinio jaunimo lygos (Slovnijos komjaunimo). Ji per pirmuosius santykikai laisvus rinkimus 1990 m. kaip atskira politin jga konkuravo su motinine komunist sjunga. Slovnijos Viening socialdemokrat sra su tam tikromis ilygomis ( j sijung ir kelios smulkesns kairiosios grupuots) galima laikyti Lietuvos demokratins darbo partijos, o Slovnijos liberalij demokratij (SLD) neformalios verslinink, spaudos magnat ir aukt valdinink grupuots Lietuvoje, inomos valstybinink pavadinimu, atitikmeniu. Slovnijos valstybininkams priklauso arba priklaus167 tokie ikiliausi Slovnijos politikai, kaip Janezas Drnovekas (Slovnijos prezidentas nuo 2002 m., iki tol 19922002 metais (su pertrauka 2000-aisiais) jis buvo Slovnijos ministras pirmininkas) ir Milanas Kuanas (paskutinis Slovnijos komunist sjungos vadovas (19861990) ir Slovnijos prezidentas (19922002)). Su ekskomjaunuolikja SLD susijs ir garsus slovn filosofas ir sociologas Slavojus iekas (g. 1949), kur 1990 m. i politin jga buvo iklusi kandidatu Slovnijos prezidentr Jugoslavijos konstitucijoje numatyt kolektyvin organ prie respublikos prezidento (r. iek 2005; Parker 2004). Prasidjus demokratizacijai, Slovnijoje, kaip ir kitose pokomunistinse alyse, atsirado daug nauj antikomunistini ir antiekskomunistini partij (r. Zajc 1998; Rizman 2006; Harris 2002). Kaip ir Baltijos bei Vidurio Europos alyse, svarbiausiu pokomunistins simbolins politikos klausimu tapo ekskomunist atsakomyb u j pirmtak vykdytas pokario met represijas. Ir Jugoslavijoje pirmieji komunist valdymo metai buvo paenklinti masinmis udynmis. Ypa iaurios jos buvo Kroatijoje, kur komunistai naikino asmenis, tarnavusius su vokiei palaiminimu Ante Paveliiaus 1941 metais kurtos Kroatijos valstybs ginkluotose formuotse. Slovnijoje komunistinio teroro aukomis tapo vokiei bei ital maumos, o taip pat slovnai, stoj okupacijos metais
167
2006 m. J. Drnovekas istojo i LDS ir kr nauj politin jg Sjd u teisingum ir pltr.
622
kaimuose kurtus savigynos (domobranci) brius. Karo pabaigoje apie 12 000 juose tarnavusi kovotoj pasitrauk Austrij ir pasidav brit kariuomenei. Taiau i juos perdav komunistiniams partizanams, kurie juos iud (r. Corsellis ir Ferrar 2006). i slovn istorins atminties aizda nra ugijusi ligi iol. Vis dlto savigynos bri kovotoj veikl Antrojo pasaulinio karo metais keblu interpretuoti kaip kov u bsim nepriklausom Slovnij. Likimas, kuris itiko ital ir vokiei pagalbininkus Slovnijoje, yra veikiau palyginamas su tuo, kas atsitiko su naci kolaborantais Belgijoje, Pranczijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, kur taip pat masikai buvo atsiskaitoma su vietiniais kvislingais. Todl istorins atminties politikos problemos Slovnijoje nesudar pagrindo atsirasti tokiai giliai prarajai, kokia kitose Vidurio Europos bei Baltijos alyse atskyr ekskomunistines ir antikomunistines politines jgas, apsunkindama arba net padarydama nemanom j konstruktyv bendradarbiavim, vis pirma koalicini vyriausybi sudarym. Ne maiau svarbi aplinkyb, lmusi ne tok konfliktik Slovnijos pokomunistins politikos pobd, buvo ir tai, kad Slovnijoje aukiausius valdios postus ikilo daug jaunesni mons buv komjaunimo, o ne kompartijos vadai ir j bendraamiai deinje (kaip Algirdas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis Lietuvoje). Pirmus laisvus parlamento rinkimus 1990 m. balandio 8 d. Slovnijoje laimjo antikomunistini jg koalicija DEMOS (Democratic Opposition of Slovenia santrumpa), surinkusi 55% bals. Ji ir suformavo krikionio demokrato Lojzes Peterles (g. 1949 m.) vadovaujam vyriausyb. Taiau prezidentu buvo irinktas ekskomunistas M. Kuanas (g. 1941 m.; 58,6% bals). DEMOS tai Lietuvos Persitvarkymo Sjdio, Liaudies fronto Estijoje ir kitoki masini frontini sjdi, veikusi nepaprastosios ijimo i komunizmo politikos situacijoje daugelyje ali, slovnikasis atitikmuo (Zajc 1998: 284) Taiau, skirtingai nuo Lietuvos Persitvarkymo Sjdio, kurio organizacijos kai kurie bruoai (Sjdio grups monse ir staigose, mginanios kontroliuoti administracijos veikl) 19881992 metais primin jo pagrindinio politinio partnerio ir oponento (LKP) sandar bei veikl, DEMOS tebuvo tik besiformuojani politini partij rinkimin konfederacija. Antikomunistin koalicija buvo netvari. Jau 1992 m. pavasar ji iiro, ir Slovnij beveik deimtmet vald ekskomunist dominuojamos koalicins vyriausybs. Daugumai j vadovavo J. Drnovekas (19502008), kuris buvo ne tik ikiliausia, bet ir simbolin Slovnijos politikos figra. 1989 m. jis nugaljo pirmuosiuose dar komunistins Slovnijos valdios surengtuose demokratikuose Slovnijos atstovo Jugoslavijos federalin prezidentr rinkimuose. Rinkjai tada galjo pasirinkti i keli kandidat, atstovaujani tai paiai politinei jgai Slovnijos komunist sjungai. Tais paiais metais jis tapo priepaskutiniu Jugoslavijos prezidentu pagal tuo metu galiojusius statymus ias pareigas rotacijos tvarka vieneriems metams uimdavo sjungini respublik atstovai, irinkti kolektyvin Jugoslavijos prezidentr. J. Drnoveko (kaip, beje, ir M. Kuano) politin karjera yra to laipsniko ijimo i komunizmo kelio, kuriuo jo Slovnija, simbolis: bet kurioje kitoje Baltijos ar Vidurio Europos alyje toks politinio lyderio, umusio aukiausias valdios pareigas komunistins
VII DALIS
623
eros pabaigoje, politinis gajumas yra tiesiog nesivaizduojamas. Vienintel palyginama figra yra A. Brazauskas Lietuvoje, taiau iuo atveju personalinis tstinumas tokios simbolins reikms neturi, nes Lietuvoje restitucin-imitacin transformacijos orientacija nepasikeit ir ekskomunistams 1992 m. grus valdi, jie joki originali ekonomins politikos idj neturjo ir tiesiog vykd tarptautini finansini organizacij nurodymus. Iekant io skirtumo prieasi, verta atkreipti dmes kit simbolin Slovnijos savito kelio i komunizmo figr. Nei Lietuva, nei kuri nors kita Baltijos alis pasauliui nedav filosofo, sociologo ar ekonomisto, kurio ijimo i komunizmo patirties inspiruota kryba susilaukt tarptautinio pripainimo. Palyginus su kitais revoliuciniais epizodais Vakar istorijoje, stipriai stimuliavusiais intelektualin aktyvum, 1989 m. antikomunistins revoliucijos buvo stebtinai bergdios intelektualiniu atvilgiu. Bene vienintel iimtis yra jau pamintas slovnas S. iekas, bene plaiausio pasaulinio pripainimo susilauks Vidurio Europos filosofas ir sociologas, vienas i takingiausi kairij intelektual savo alyje. Vis Vidurio Europos ir Baltijos ali vieajame diskurse po komunizmo lugimo geram deimtmeiui sigaljo, o daug kur ir iki iol tebedominuoja, deiniosios neoliberalios arba konservatyvios nacionalistins idjos ir vis neubaigiamas sskait suvedinjimas su komunistine praeitimi: niekaip nesibaigianti liustracija, kartais pavirstanti ragan mediokle, intelektual varybos, kas ras dar grietesni odi komunistiniam laikotarpiui pasmerkti arba nuo jo simbolikai atsiriboti. S. iek galima laikyti postmodernistiniu mstymu pagrstos pokomunistins naujosios kairs ideologijos pionieriumi ir apatalu. Ji ireikia kitoki ironiko atsisveikinimo su komunistine praeitimi nuostat, kuri pabria komunizmo praktikos vidinius paradoksus bei prietaravimus, nulmusius santvarkos nestabilum ir greit lugim. Netgi komunistinio totalitarizmo pradinink V. Lenin S. iekas traktuoja su tam tikra empatija, kurios jo akimis nusipelno lenininis tikjimas revoliucins iniciatyvos galia pasukti vyki eig, kai jai, atrodo, nra joki alternatyv (r. iek 2004). Sunku sivaizduoti, kaip, nesusilaukdamas rsi politini kaltinim, tokius politikai nekorektikus, idjikai lengvabdikus ir maikius es galt skelbti Lietuvos ar kurios nors kitos Baltijos ar Vidurio Europos alies takingas vieasis intelektualas. S. ieko atvejis yra to santykinio imuniteto radikaliai neoliberaliai ideologijai, kuris bdingas Slovnijos vieajam diskursui, simbolis. is imunitetas bei anksti susiformavusi konsenso demokratijos praktika (r. 13.6) sudar slygas Slovnijai tapti bene vienintele pokomunistine Europos alimi, kur ijimas i komunizmo gijo ryki inovacinio kelio bruo. Tai ir yra bene svarbiausias pokomunistins transformacijos Slovnijoje skirtumas nuo jos bruo ne tik Baltijos, bet ir Vidurio Europos alyse. Ekskomunistins politins jgos kitose buvusiose tautinio komunizmo alyse Lenkijoje, Vengrijoje, Lietuvoje veik neoliberalizmo idjins hegemonijos slygomis. Todl bdamos valdioje jos vykd arba tebevykdo t pai imitacins kapitalizmo restauracijos politik, kaip ir j konkurents deiniosios neoliberaliosios ir nacionalistins arba klerikalins politins jgos.
624
Lietuvoje konkreiais reform klausimais daugiausiai lm tarptautini finansini organizacij trafaretins rekomendacijos. Slovnijoje situacija buvo visikai kitokia. Nedert neigti tos takos, kuri ekonomistai i akademins sferos padar Slovnijos perjimo modeliui: ir netiesiogiai, dalyvaudami vieuose bei akademiniuose debatuose ir danai atkakliai neigdami usienio patarimus, o taip pat ir tiesiogiai dalyvaudami makroekonomins sistemos (macroeconomic framework) krime naujai aliai. Prieastys, kodl Vakar patarimai buvo usispyrusiai atmetami, vairios. Skirtingai nuo kit socialistini ali, Jugoslavijos Socialistin Federacin Respublika buvo palyginti atvira alis; daugelis ekonomist studijavo usienyje ir gijo solidi dominuojanios Vakaruose ekonomikos mokslo srovs (mainstream economics) ini, tad usienio patarjai jiems nekl baugios pagarbos (Mencinger 2004: 76). Atsakingiausios pareigos, susijusios su ekonomine politika (finans ministro, centrinio banko valdytojo ir pan.), buvo patiktos btent tokiems akademiniams ekonomistams (Velimirui Bolei, Marko Kranjecui, Joei Mencingeriui ir kt.). Be tos idjins orientacijos bei legitimacijos, koki Slovnijoje ekskomunistinms politinms jgoms utikrino anksti susiformavs naujasis kairysis diskursas, ekskomunistins vyriausybs kitose buvusiose tautinio komunizmo alyse (tam tikra iimtis yra Vengrija, kur kairieji intelektualai iliko gana stiprs ir takingi) polinkiu korupcines klanines klientistines praktikas pranoko savo deiniuosius oponentus ir nebuvo pajgios kurti ir vykdyti inovatyvi politik. iuo atvilgiu situacija Lenkijoje ir Lietuvoje nedaug tesiskyr nuo tos, kokia susiklost tokiose buvusiose patrimoninio komunizmo alyse, kaip Bulgarija ir Rumunija, kur ekskomunistai politikai buvo dar stipresni, bet parod visik idjin negalum. i unikali politini ir kultrini slyg dka Slovnija nuosekliausiai ir skmingiausiai vykd palaipsnes rinkos reformas (r. 12.4). Prie palaipsni reform politikos skms labiausiai prisidjo tai, kad rinkos santykiai Slovnijoje buvo ipltoti jau komunistiniu laikotarpiu, nes Jugoslavijoje egzistavo ne valstybinis-administracinis, bet savivaldos socializmas: moni vadovai nominaliai buvo atskaitingi savo darbuotoj kolektyvams ir galjo savarankikai priimti ekonominius sprendimus. Nors vadov karjerai didel tak turjo Jugoslavijos komunist sjungos partiniai biurokratai, tarp moni egzistavo reals rinkos santykiai (t. y. konkurencija), o kartu ir pamatins institucijos, reikalingos rinkai veikti (r. 11.1). Na, o Estija buvo ta pokomunistin alis, kuri radikaliausiai ir nuosekliausiai vykd neoliberalias reformas, danai netgi nueidama kur kas toliau, negu patar arba nurod TVF ir Pasaulio Banko ekspertai (r. 20.1), pavyzdiui, vienaalikai vesdama laisvos prekybos reim. Tada Estija keleriems metams tapo viena i t nedaugelio pasaulio ali, kuriose nebuvo beveik joki ne tik iveimo, bet ir veimo muit (stojant ES ios politikos reikjo atsisakyti). Estija pirmoji tarp pokomunistini ali kaip makroekonomins stabilizacijos priemon panaudojo savo valiutos (Estijos kronos) pririim prie garsjusios stabilumu Vokietijos marks. Slovnija, 1991 m. spalio mn. sivedusi savo nacionalin valiut (toler), pasirinko laisvai plaukiojanio kurso sistem, taiau paabojo hiperinfliacij taip pat skmingai, kaip ir Estija (Rant 2004).
VII DALIS
625
Daugiausiai skirtum aptinkame lygindami Estijos ir Slovnijos privatizacijos strategijas. Estijos privatizacijoje galima iskirti du etapus (r. Andersen 1999; Terk 2000). Pirmajame etape, kuris prasidjo dar iki Estijos nepriklausomybs tvirtinimo po 1991 m. rugpjio puo lugimo, pirmenyb buvo teikiama saviems, t.y. moni darbuotojams, kurie galjo isipirkti arba (pradiai) isinuomoti tas mones, kuriose jie dirbo. Nuo 1992 m. buvo pradta taikyti privatizacijos schema, kurios pagrindinius bruous estai nusikopijavo nuo Ryt Vokietijos privatizacijos: mons buvo perduotos specialiai privatizavimo agentrai, organizuojaniai j tiesioginius pardavimus, kuriuose lygiomis teismis galjo dalyvauti visi suinteresuoti pirkjai. Nors Estijoje gyventojams taip pat buvo idalyti investiciniai ekiai, u juos nebuvo galima sigyti kontrolini privatizuojam moni akcij paket. Pirmenyb juos sigyti turjo pirkjai, mokantys tikrus pinigus, o toki pirkj tarp paios Estijos piliei pirmaisiais pokomunistins transformacijos metais buvo palyginti nedaug. Dl prieasi, kurias mginome atskleisti ankstesnio skyriaus pabaigoje (r. 20.5), Estijai kur kas geriau negu kitoms Baltijos alims seksi sudominti usienio investuotojus parduodamomis stambiomis monmis. Kartu su protestantiko paveldo nulemta greitesne masi adaptacija prie gyvenimo ir kininkavimo rinkos ekonomikos slygomis, ankstyvas usienio investicij atjimas Estij paaikina, kodl transformacin recesija Estijoje baigsi anksiau ir buvo ne tokia gili, kaip Lietuvoje. (r. 20.420.5). Nors Slovnija, kaip ir Lietuva, yra katalikika alis, slovnams mokytis gyventi ir veikti rinkos ekonomikos slygomis nereikjo, nes rinkos praktika ir institucijos jiems buvo gerai pastamos dar i rinkos socializmo laik. Be to, 7-jame ir 8-jame deimtmetyje i Slovnijos, kaip ir i kit Jugoslavijos respublik, vyko emigracija tuo metu ekonomin bum igyvenusias Vakar alis (r. Singleton 1976: 227228). Emigrantams slovnams palyginti gerai sekdavosi kultrikai jiems artimose alyse Austrijoje ir Vokietijoje. Dalis j gro dar nesibaigus socializmo laikotarpiui ir panaudojo sukaupt kapital ir gytus socialinius ryius privataus smulkiojo verslo pltrai. Slovn emigrantams buvo neinoma ta dilema, kuri suskald pokario ieivij i Lietuvos ir kit Baltijos ali: ar ryi su gimtine palaikymas (o jis buvo nemanomas be kontakt su kolaborantine ir okupacine administracija) nereikia tautins idavysts, kolaboravimo, okupacijos teistumo pripainimo? Nors Estijos ir ypa Lietuvos ieivija buvo didesn, j sudar daugiausiai asmenys, palik ias alis iki komunizmo sigaljimo. Iskyrus 19401941 met represij prisiminimus, jie neturjo gyvenimo komunizmo slygomis patirties. Todl daugelis emigrant (ypa vyresns kartos) sugr kalbdavo ir veikdavo kaip atvykliai i Mnulio. Baltijos ali diasporos atstovai buvo aktyvs, kovodami u vietas politikos virnse, o alies ekonominiame atsinaujinime j vaidmuo buvo maesnis, palyginus su tuo, kok suvaidino maesn, bet jau komunizmo laikotarpiu atsiradusi slovn diaspora. Kadangi slovnai komunizmo metais emigravo daugiausiai dl ekonomini motyv, slovn emigrantams buvo svetima mintis prisiskirti sau kolaboravusios, t. y. Slovnijoje gimusios, dirbusios ir gyvenusios, tautos dalies atvilgiu moralinio tribunolo vaidmen.
626
Kaip ir Lietuva, Slovnija pasirinko privatizacijos u investicinius ekius schem (r. Feldmann 2006; Mencinger 2004; Simoneti, Rojec ir Gregori 2004). Svarbiausias jos ypatumas buvo tas, kad 40% privatizuojamos firmos kapitalo buvo perduodama trims valstybs kontroliuojamiems fondams: Nacionaliniam pensij, Restitucijos, Pltros. 20% buvo skirta idalyti darbuotojams. Dl likusi 40% pati privatizuojama firma jos darbinink taryba, o kai kuriais atvejais ir direktori taryba, galjo nusprsti, ar jos bus parduotos saviems u investicinius ekius, ar paaliniams atviruose aukcionuose. Daugumoje moni buvo pasirinktas pirmas kelias. Taip didioji moni dalis atsidr savj ir valstybs nuosavybje, o tai i esms reik ikitransformacins savivaldos socializmo tradicijos ts. Realiai tai reik, kad tvirtinama senosios, t.y. komunistini laik, administracijos kontrol monms. Nors neoliberalij tarptautini finansini institucij ekspertai tok privatizacijos metod ne be pagrindo vertina neigiamai, nes jis neatnea monms naujo kapitalo bei vadybos naujovi (plg. 20.2), Slovnijos firmos sugebjo greitai veikti ok, kur sukl rink buvusioje Jugoslavijoje praradimas, ir rasti nauj rink Vakar Europoje ir kitose alyse. i skm galima paaikinti tuo, kad, skirtingai nuo moni direktori buvusioje Soviet Sjungoje (taip pat ir Lietuvoje), nomenklatriniai slovn vadybininkai turjo veiklos konkurencinje rinkos aplinkoje (taip pat ir Vakaruose) patirt ir iuo atvilgiu buvo labiau panas Vakar ali dideli korporacij vadybininkus. Svarbus buvo ir k tik aptartas slovn diasporos bei reemigracijos vaidmuo. Kaip ir Estija, Lietuva gyvendino neoliberalj ekonomini reform oko terapijos model. Paiame reform kartyje pasikeitus politinei valdiai (1992 m. ruden LDDP laimjus Seimo, o kit met pradioje ir Prezidento rinkimus), reform pobdis nepasikeit, nors ir gavo kai kuri bruo, bding tam alik dalini reform keliui, kuris daugel pokomunistini ali atved politin oligarchin kapitalizm (r. 12.4). Lyginant su Estija, skyrsi reform seka. Estijoje pirmiausia buvo imtasi liberalizacijos ir makroekonomins stabilizacijos priemoni (r. Beyer 2006: 225). Svarbiausia i j nacionalins valiutos vedimas buvo gyvendinta jau 1992 m. vasar. Privatizacija sibgjo tik po makroekonomins stabilizacijos, kuri smarkiai sumaino t hiperinfliacijos sukuriam netikrum, dl kurio nemanomi ekonominiai apskaiiavimai, btini produktyviai ekonominei veiklai. Estijoje gana solidios plaukos u privatizuotas valstybines mones padjo stabilizuoti biudet, kuriam dl radikalios liberalizacijos ir mokesi mainimo labai stigo pajam. Biudeto konsolidacija bei subalansavimas leido anksti gyvendinti vieojo administravimo reform ir sukurti t institucin bei administracin infrastruktr, be kurios laisva rinka virsta laukiniu kapitalizmu, kai kontrakt vykdymo prieir utikrina verslininkus reketuojani bei tarpusavyje kariaujani nusikalstam grupuoi stogai (r. 12.4). Lietuvos rinkos ekonomini reform architekt mstymui didiausi tak dar marksistins politins ekonomijos schema, pagal kuri svarbiausiu skirtumu tarp kapitalizmo ir socializmo laikoma privati gamybos priemoni nuosavyb. Jie apvert auktyn kojomis t schem ir lemiamu dalyku kapitalizmui sukurti laik kuo greitesn ir visuotin valstybins, o ypa kolkins, nuosavybs privatizacij.
VII DALIS
627
Vliau buvo imtasi ir vidins, ir iorins liberalizacijos, tik ne tokios radikalios kaip Estijoje, o makroekonomin stabilizacija buvo atidta iki 1993 m. pradios. Skirtingai negu Estijoje, ji ne ikart dav rezultat: naujai vesto lito kursas smarkiai svyravo iki pat sprendimo pereiti prie valiut valdybos modelio. Jis pradjo veikti nuo 1994 m. balandio 1 d., kai litas buvo susietas su JAV doleriu. Vadinasi, Lietuva beveik dvejus metus atsiliko nuo Estijos stabdydama infliacij, o tai sudar slygas ilgiau veikti ir pelnytis ankstyviesiems laimtojams, vis pirma tiems verslininkams, kurie savo politini ryi dka galjo gauti dar neprivatizuot bank kredit, sparios infliacijos slygomis nesiskiriani nuo valstybs dotacij ar subsidij. Privatizacija atrod tinkamiausia priemon ir atsikrusios Lietuvos valstybs legitimumui tvirtinti. Todl ji buvo pradta rengti jau 1991 m., dar nesibaigusios konfrontacijos su sovietine okupacine kariuomene slygomis. alutiniai politiniai tikslai tikriausiai lm, kad nekilo minties kaip Slovnijoje inaudoti privatizacij pensij reformos tikslams ar konstruktyvesniam restitucijos problemos (kuri Lietuvoje iki galo neisprsta iki iol) sprendimui. Juk komunist eksproprijuotos nuosavybs savininkams arba j palikuonims galjo bti grinama ne atimta nuosavyb, kuri per 50 met spjo smarkiai pasikeisti, bet imoktos kompensacijos investiciniais ekiais. Galimas dalykas, jog kai kurie Lietuvos reform autoriai suprato, kad kapitalizmas gali pats iaugti i apaios tereikia leisti steigti naujas privaias mones, kurios konkuruot su valstybinio sektoriaus monmis. Taiau nuo io (kiniko) kapitalizmo krimo kelio (r. sk. 10) atbaid ne tik ilgo pereinamojo laikotarpio perspektyva, kuri buvo nepriimtina dl ideologini prieasi, bet ir trumpai trukusi M. Gorbaiovo laik reform patirtis, kai buvo leista steigti privaias mones (kooperatyvus). Ta patirtis rod, kad ia teise pirmiausiai pasinaudodavo valstybini moni vadovai bei su jais susij asmenys. Jie panaudodavo kooperatyvus ipumpuoti las i valstybini moni. Tai buvo daroma per pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias valstybins mons pigiai parduodavo produkcij savo vadov ar j statytini steigtiems kooperatyvams, kurie paskui i produkcij realizuodavo u rinkos kain (r. 20.3). Kinijoje ir Vietname u tokius korupcinius veiksmus moni vadovams grs ir tebegresia grietos bausms (net ir mirties bausm). Pokomunistinse sovietins erdvs alyse tokie disciplinuojamieji svertai nebeveik. Slovnijoje j nereikjo, nes i savivaldos laik ji paveldjo toki moni valdymo tvark, kad mons vadovai buvo realiai atskaitingi darbuotoj kolektyvams. Pradinio lietuvikos privatizacijos varianto technins detals buvo nusiirtos nuo ek privatizacijos modelio. Jis buvo orientuotas tuos korporacij valdymo modelius, kuriuos paangiausiais laiko neoliberalieji ekonomistai, idealizuojantys anglosaksikj LRE kapitalizm (r. Frydman, Rapaczynski ir Earle 1993; Frydman ir Rapaczynski 1996 (1994); Frydman, Gray ir Rapaczynski 1996). Kaip jau rame apibdindami LRE, kaip idealj kapitalizmo tip (r. 18.1), jo skiriamieji bruoai yra maa nuosavybs koncentracija, didelis
628
institucini investuotoj vaidmuo ir dana nuosavybs teisi kaita aktyvios prekybos vertybini popieri birose dka. Ta kaita sudaro real prieiko permimo pavoj, o tai ir turi skatinti moni vadybininkus maksimizuoti mons akcij vert rinkose. Esant plaiai nuosavybs teisi dispersijai, kai dauguma darbuotoj kartu yra ir kit moni daliniai savininkai, formuojasi kapitalizmo modelis, kur su tam tikromis ilygomis galima pavadinti liaudies kapitalizmu. Ilygos reikalingos dl to, kad ir liaudies kapitalizmo slygomis gali ilikti didel nuosavybs teisi, tuo labiau ir pajam nelygyb, o enkli piliei dalis gali likti atskirtyje. Siekdami transformuoti valstybin socializm liaudies kapitalizm, rinkos reform architektai ekijoje neleido nuosavybs teisi savo mones sigyti i moni darbuotojams (saviesiems) ir nustat, koki didiausi nuosavybs teisi dal atskiroje monje gali turti vienas investicinis fondas. Kaip netruko paaikti, ekikasis kapitalizmo modelis nebuvo gyvybingas, nes jis eklektikai sujung abiej kapitalizmo modeli KRE ir LRE elementus. Nesant aktyvios ir likvidios akcij rinkos, kuri yra btina efektyviam LRE funkcionavimui, didiausi gali gijo bankai, kuri dauguma vis dar buvo valstybiniai (r. 19.2). moni finansavimo bei valdymo priklausomyb nuo bank yra bdingas KRE bruoas. Taiau skirtingai nuo KRE ali, kur bankai savo gali realizuoja tiesiogiai dalyvaudami moni valdyme bei suteikdami joms kantr kapital, ekijoje ji pasireik bank taka investicini fond valdyb sprendimams. Daniausiai tie sprendimai buvo daromi visikai nesiskaitant su akcinink interesais, o ie savo ruotu nerod to aktyvumo ir susidomjimo investicini fond ir akcij biros reikalais, kok rodo smulkieji investuotojai LRE alyse. Kadangi iose alyse nra ipltotos valstybins socialins apsaugos sistemos, viduriniosios klass sluoksniai naudojasi privai pensij fond paslaugomis ir aktyviai domisi j reikal bkle, o taip pat mgina apsaugoti santaupas nuo nuvertjimo sigydami moni akcij. ekijoje (kaip ir kitose liaudies kapitalizm mginusiose kurti pokomunistinse alyse) privatizacija nebuvo susieta su pensij sistemos reforma, kuri buvo atidta vlesniam laikui. I valstybinio socializmo paveldta pensij sistema labiau atitiko KRE model ir nesiderino su nuosavybs teisi sistema, nukopijuota nuo pirmaujani LRE ali. Lietuvoje ekikas liaudies kapitalizmo projektas buvo modifikuotas, kai 1992 m. balandio 7 d. Seimo priimtas statymas Dl darbuotoj pirmenybs sigyti privatizuojam moni akcij valstybini ir valstybini akcini moni darbuotojams suteik pirmenybs teis sigyti akcij iki 30% mons statinio kapitalo. LDDP vyriausyb t dal dar labiau padidino, Seimui 1993 m. sausio 28 d. papildius statym pataisa, kuri darbuotoj dal padidino iki 50% (abajevait 1997: 7879). Negatyvias ekonomines ios praktikos pasekmes jau aptarme (r. 20.3).168
168
Tai nereikia, kad nemanoma aptikti joki privatizacijos saviesiems pozityvi aspekt. Juos Slovnijos pavyzdiu aptarsime kitame skirsnyje.
VII DALIS
629
Nei ekijoje, nei juo labiau Lietuvoje masin ekin privatizacija liaudies kapitalizmo nesukr. Nepasiteisino, kaip ir reikjo tiktis, kai kuri deputat svajons sukurti liaudin kapitalizm, t.y. visus paversti savininkais, imokyti bizniauti (abajevait 1997: 82). Masin privatizacija Lietuvoje vyko hiperinfliacijos slygomis, kuri sunaikino moni apyvartines las ir neskatino j produktyvios restruktrizacijos. Ekonomin situacija m keistis, tik kai jau baigiantis privatizacijai Lietuvos vyriausyb pagaliau msi makroekonomins stabilizacijos priemoni. J skm utikrino tarptautini finansini organizacij finansin parama, kuri sudar slygas sustabdyti infliacij, taiau paliko vis didjanios valstybs skolos nat.
21.2. Kodl kapitalizmas Lietuvoje yra estikas, o ne slovnikas?
inant, kad neoliberalios ekonomins politikos svarbiausias prioritetas yra kain stabilumas (infliacijos minimizavimas), o u socialiai orientuot valstybs politik danai tenka sumokti btent infliacijos kain, gali pasirodyti paradoksalu, kad ne neoliberaliai Estijai, bet neokorporacinei Slovnijai vienintelei i pokomunistini valstybi pavyko patenkinti vadinamuosius Mastrichto kriterijus ir pirmajai (nuo 2007 sausio 1 d.) prisijungti prie euro zonos. Taiau paradoksas tik tariamas: kaip ne kart nurod neokorporatizmo tyrintojai, btent i ekonomini interes derinimo praktika sudaro optimalias slygas (ypa maose alyse) makroekonominiam stabilumui utikrinti (r. Gourevitch 1986; Katzenstein 1984; 1985). Slovnij ir galima laikyti ta pokomunistine alimi (jeigu neimsime domn Kinijos ir Vietnamo, dl kuri ne visi tyrintojai sutaria, kad ios alys jau ijo i komunizmo), kurioje pokomunistin transformacija vyko su maiausiais socialiniais katais; ne sumaino, bet padidino visuomens socialin sanglaud bei pasiek geriausi makroekonomini rezultat. Slovnija yra pirmoji pokomunistin alis, i Pasaulio banko skolinink tapusi jo donore (2004 m.). O bene svarbiausia, kad Slovnijos ekonomika savo konkurencingumu nedaug tenusileidia Estijai. Jeigu remtumms Pasaulio ekonominio forumo 200607 met praneimu apie globalin konkurencingum, Estija 2006 m. buvo pati konkurencingiausia pokomunistin alis ir um 25- viet pagal Globalinio konkurencingumo indekso vert.169 Galima taip pat teigti, kad Slovnijoje susiklosiusi socialin-ekonomin santvarka labiausiai priartja prie KRE, kaip idealiojo kapitalizmo tipo (Buchen 2007; Feldmann 2006). I tikrj Slovnijos darbo santykiuose, vietimo ir darbo jgos apmokymo sistemoje, finans sistemoje, firm tarpusavio santykiuose, darbuotoj samdos santykiuose galima aptikti visus bdingus KRE poymius. Kas dar svarbiau, jie organikai vienas
169
http://www.weforum.org/pdf/Global_Competitiveness_Reports/Reports/gcr_2006/gcr2006_rankings. pdf. irta 2007 08 10. Slovnija yra 33-ia (j lenkia ekija, kuri yra 29-a). Latvija yra 36-a, o Lietuva 40-a ir atsilieka dar ir nuo 37- viet uimanios Slovakijos.
630
kit papildo pagal skirting sfer institucij komplementarumo logik (r. 18.2). Su tam tikromis svarbiomis ilygomis, kurias suformuluosime toliau, t pat galima pasakyti ir apie LRE Estijoje. Pirmiausiai i eils aptarsime nagrinjam ali skirtumus visose P.A. Hallo ir D. Soskices nurodytose kapitalizmo, kaip socialins gamybos ir inovacijos sistemos, institucinse sferose. lugus komunistiniams reimams, visose Ryt ir Vidurio Europos alyse smarkiai sumajo organizuot profesines sjungas darbinink skaiius. Taiau jeigu Estijoje darbinink, kurie yra profesini sjung nariai, bendro darbinink skaiiaus dalis smuko nuo 93 % 1990 m. iki 14 % 2001 m., tai Slovnijoje ji sumajo tik nuo 69 % 1989 m. iki 41,3 % 2001 m. J dalis lieka didiausia tarp vis Vidurio Europos ir Baltijos ali (Feldmann 2006: 838). Estijoje vis sektori apimanios kolektyvins darbo sutartys sudarinjamos tik vieajame sektoriuje. iuo atvilgiu Lietuva yra beveik tokia pat (neo)liberali, kaip ir Estija joje tik 15 % darbuotoj yra profesini sjung nariai. Darbuotoj, kurie dirba pagal kolektyvines sutartis dl darbo umokesio tarif, procentin dalis (13 %) Lietuvoje 20032004 metais buvo netgi maesn negu Estijoje (20 %). iuo atvilgiu Lietuva yra absoliuti empion tarp Vidurio Europos ir Baltijos ali (Kohl ir Platzer 2004: 237). Kaip paymi Boguslavas Gruevskis ir Inga Blaien, nepakankamas socialinis dialogas Lietuvoje apriboja uimtumo apsaugos teisin reguliavim. Darbo kodekse apytiksliai 40 straipsni yra rayta nustatoma kolektyvinse sutartyse. Turint omenyje fakt, jog, skirtingais vertinimais, tik 1015% alies dirbanij yra aprpti kolektyvinmis sutartimis, galima teigti, kad dalis Darbo kodekso nuostat praktikoje i esms neveikia (Gruevskis ir Blaien 2005: 4). Be to, Lietuvos profesins sjungos veikia tik vieojo sektoriaus monse ir tose, kurios buvo privatizuotos. Profesini sjung veikla monse, kurios atsirado kaip nauji pokomunistinio laikotarpio steiginiai, yra retai pasitaikanti iimtis. Lietuvoje neinoma ir apie privalom darbuotoj atstovavim kompanij valdybose, kuris Vokietijos kodeterminacijos (Mitbestimmung) praktikos pavyzdiu tvirtintas Slovnijos statymuose. iuo atvilgiu Lietuva liberalumu (ar neoliberalumu) vl pranoksta Estij, kur tokio atstovavimo galimyb numato Estijos korporacij valdymo statymai. Taip atsitiko todl, kad siekdama kuo skubiau sukurti institucinius rmus naujai kuriamai rinkos ekonomikai, Estijos vyriausyb 19911992 metais daugel teiss akt naujoms socialinio sritims reguliuoti tiesiog odis odin nusikopijavo nuo Vokietijos. Todl jie, kaip ir apskritai Estijos korporacij valdymo teis, daug kuo skiriasi nuo anglosaks LRE alims bding norm. Estijoje, kaip ir Vokietijoje (ir skirtingai nuo anglosaks ali), korporacijos turi du aukiausius valdios organus prieiros taryb ir direktori taryb. Taiau estai vokik tvark modifikavo: darbinink atstovavimas firmos valdymo organuose yra darbdavi ir darbinink susitarimo dalykas. Daugumoje moni, kur toki galimyb numato statymas, valdymo praktikoje jis nra taikomas. Komunistinio laikotarpio pabaigoje Estija, Lietuva ir Slovnija (tiksliau, Soviet Sjunga ir Jugoslavija) turjo panaias profesinio
VII DALIS
631
parengimo sistemas. enkli jaunimo dalis vidurin isilavinim gydavo profesinse techninse mokyklose. Sudarant j mokymo programas, Soviet Sjungoje didiausi tak darydavo akins ministerijos, kuri monse t mokykl absolventai ateityje turdavo dirbti. Bendrojo lavinimo dalykams jose bdavo skiriamas tik antraeilis dmesys. 1998 m. Estijoje buvo gyvendinta profesinio parengimo reforma, kurios vienas i tiksl buvo profesinio mokymo ir bendrojo lavinimo harmonizavimas labiau akcentuojant bendrj kompetencij ugdym. Tuo tarpu permainos Slovnijoje vyko veikiau prieinga kryptimi, perimant atskirus vokikos darbinink mokymo sistemos elementus ir didinant Komercijos, Amat rm bei profesini sjung tak profesinio mokymo organizavimui. Stebint vietimo sistemos raid Lietuvoje, galima konstatuoti jos kait anglosaksikos sistemos linkme. Tai rodo sumajs profesinio techninio ir nepaprastai iaugs universitetinio auktojo isilavinimo populiarumas. Universitetinis ugdymas yra orientuotas bendrsias kompetencijas (bendrojo mogikojo kapitalo gijim). gytas isilavinimas bna menkai pritaikytas prie konkrei darboviei poreiki. Nors tai yra nuolatini Lietuvos verslinink nusiskundim objektas, jie nenori prisiimti bent dalies ilaid, be kuri auktj mokykl absolventai specifinio mogiko kapitalo, pritaikyto prie konkreios darboviets poreiki, gyti negali. iuo atvilgiu labai ikalbingi darbdavi reikalavimai, kad auktosios mokyklos mokt u absolvent mokomj praktik j monse. Nuo anglosaks ali nukopijuoti ir tie auktojo mokslo Lietuvoje reformos pasilymai, kurie buvo aktyviai diskutuojami masins informacijos priemonse 20072008 metais. Nualinti nuo takos moni reikalams, darbuotojai Lietuvoje ir Estijoje menkai tapatinasi su savo darbovietmis. Atliekant personalo tyrimus, priimta skirti keturis segmentus pagal darbuotoj lojalum darbui, kur dirba, ir monei, kurioje dirba. Tai (1) vedliai, kurie yra lojals ir darbui, ir monei; (2) karjeristai (ar kritikai), kurie yra lojals darbui, bet ne monei,; (3) tiesiog lojalieji (ar gyventojai), kurie lojals monei, bet abejingi dirbamam darbui, ir (4) pakeleiviai (ar atsiskyrliai), kurie nra lojals nei juos samdaniai monei, nei atliekamam darbui. 2007 m. Factum Group ekijoje, Estijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Rusijoje, Slovakijoje ir Ukrainoje atlikto tyrimo duomenimis170, Lietuvoje ir Estijoje pakeleivi daugiausiai (atitinkamai 61 ir 53%). Vedli nuoimtis Lietuvoje yra pats maiausias (tik 19%).171 Kokybinius darbo santyki Estijoje bei Lietuvoje ir Slovnijoje skirtumus gerai atspindi ir toks rodiklis, kaip vidutin darbo vienoje darbovietje trukm. 1999 m. Estijoje ji buvo 6,9, Slovnijoje 12,1, Lietuvoje 7,6 met (r. Cazes ir Nesporova 2001: 20; Gruevskis ir Blaien 2005: 71).
170 171
Lietuvoje tyrim atliko Rinkos analizs ir tyrim grup UAB RAIT. r. http://www.rait.lt/print.php?pid=133&id=62. 2005 m. pana tyrim atliko vieosios nuomons ir rinkos tyrim bendrov TNS Gallup. io tyrimo duomenimis, Estijoje pakeleivi daugiau, negu Lietuvoje. Abi alys vedli nuoimiu (Lietuva 11%, Estija 12%) enkliai atsiliko ir nuo Vidurio Europos (22%), ir nuo Vakar Europos (17%), ir pasaulinio (19%) vidurkio. r.: http://www.tns-gallup.lt:80/lt/disp. php/lt_news/lt_news_166?view=print. irta 2007 11 10.
632
Estijoje silpnai organizuoti ne tik darbuotojai (darbmiai), bet ir darbdaviai. I 28 000 aktyviai veikiani firm tik 1000 yra Estijos centrins darbdavi organizacijos nars (Feldmann 2006: 839). Panau, kad Lietuva iuo atvilgiu pranoksta Estij, taiau joje veikianios darbdavi organizacijos yra ne k maiau susiskaldiusios u profesines sjungas. Tuo tarpu Slovnijoje situacija skiriasi i esms, nes ioje alyje verslinink naryst Komercijos rmuose yra privaloma. Tokia darbdavi organizacija drauge su plaia darbuotoj naryste profesinse sjungose sudaro prielaidas veikti korporatizmui, kaip ekonomini interes derinimo bei ekonomins politikos formavimo praktikai (r. 15.5; Molina ir Rhodes 2002; Krupaviius ir Lukoaitis 2004: 178212). ia tiesiog btina paymti, kad Slovnija yra viena i palyginti nedaugelio liberali demokratini pasaulio ali, kuriose korporatizmas yra ne tik neformali praktika, bet ir valstybs konstitucijoje tvirtintas aukiausi valstybs valdios staig sandaros konstrukcinis elementas. Slovnijos parlament sudaro dveji rmai. 90 atstov emesniuosius rmus (Valstybs susirinkim; Dravni zbor) renkami pagal rinkim tvark, kuri labai panai lietuvikj: dalis vienmandatse apygardose, o kiti daugiamandatje apygardoje pagal proporcin sistem. Utat 40 viet auktesniuosiuose rmuose (Valstybs taryboje; Dravni svet), kuri galios yra panaios Didiosios Britanijos Lord rm, atitenka socialini, ekonomini, profesini ir vietini grupi atstovams. Be to, nuo 1994 m. veikia trial Ekonomin-socialin taryba, kurioje atskir ekonomikos ak mastu deramasi dl kas vieneri ar dveji metai atnaujinamo socialinio pakto slyg (r. Luki 2003: 520). Sudaromos dvi nacionalins sutartys viena valstybiniam, o kita privaiajam sektoriui. iose sutartyse nustatomi minimals darbo umokesio tarifai skirting specialybi darbuotojams, uimantiems tam tikras pareigas. i interes derinimo praktika gali veikti tik gero darbdavi ir darbuotoj organizuotumo dka ir atlieka svarb vaidmen, palaikant alies makroekonomin pusiausvyr. Tuo tarpu Estijoje ir Lietuvoje dl galios asimetrijos (vyriausybs ir verslo naudai) reguliars trialiai vyriausybs, darbdavi susivienijim ir profesini sjung atstov susitikimai tra vyriausybs viej ryi akcijos, rengiamos prie paskelbiant jau nusprstas ekonomins politikos priemones (r. Ost 2000). Taigi ne tik darbo santykiais, bet ir interes grupi sistemomis ir Lietuva, ir Estija demonstruoja rykius (neo)liberalaus kapitalizmo bruous, tuo tarpu kai Slovnijos institucins praktikos iose srityse kai kuo netgi pranoksta klasikin skandinavikj socialdemokratin ir kontinentin europin korporatizm. Labai ryks Estijos ir Slovnijos skirtumai korporacij nuosavybs ir j valdymo santyki srityje. Jie yra skirting abiejose alyse taikyt privatizacijos strategij padarinys, kuriuos jau aptarme ankstesniame skirsnyje. Dl prieasi, kurias jau mginome isiaikinti (r. 20.5), Estijai kur kas geriau negu kitoms Baltijos alims seksi sudominti usienio investuotojus parduodamomis stambiomis monmis. Todl Estija usienio investicijomis lenkia ne tik Lietuv, bet ir Slovnij. Jungtini Taut prekybos ir pltros konferencijos (United Nations Conference on Trade and Development; UNCTAD) duomenimis, 2005 m. Estija buvo sukaupusi 12, 274 mlrd., Lietuva 6, 461 mlrd., Slov-
VII DALIS
633
nija 8, 064 mlrd. USD tiesiogini usienio investicij (Foreign Direct Investment; FDI) (United Nations Conference on Trade and Development 2006). Skaiiuojant vienam gyventojui 9334 USD Estijoje, 1872 USD Lietuvoje ir 4162 USD Slovnijoje. iuo rodikliu Estija yra absoliuti vis pokomunistini ali empion. Taip pat jau aptarta (r. 21.1) Slovnijos pasirinkta privatizacijos schema suvaidino svarb vaidmen dedant slovnikojo pokomunistinio korporatizmo pamatus, taiau nesudar slyg jau paioje transformacijos pradioje pritraukti daugiau usienio kapitalo. Usienio kapitalas Slovnijos ekonomik aktyviau pradjo skverbtis tik po 2000 m., stojimo ES ivakarse liberalizavus kai kuriuos anksiau valstybs kontroliuotus sektorius (vis pirma bankininkyst) (r. Bandelj 2006; Lindstrom ir Piroska 2007). Tai kai kurie analitikai laiko slovn kapitalizmo silpnybe (r., pavyzdiui, Rothacher 2002: 356357). Taiau kiti privatizacijos Ryt ir Vidurio Europoje tyrintojai teigia, kad per kelis pokario deimtmeius sukaupto kapitalo pardavimas usienio korporacijoms u palyginti ma kain yra vienas i labiausiai abejotin privatizacijos ir pokomunistins transformacijos apskritai aspekt. Ne visi ekonomikos analitikai sutinka, kad bet kokios usienio kapitalo investicijos ir bet kokiomis slygomis skatina ekonomikos augim, ir nurodo, kad tam tikromis slygomis gali j netgi slopinti. Vienas ymiausi slovn ekonomist Joe Mencingeris teigia, kad taip bdavo ir tais atvejais, kai usienio investicijos buvo ne plyno lauko investicijos, bet buvo naudojamos privatizuojamoms monms sigyti. Tiesiogins usienio investicijos buvo daugiausiai pirkimai, susij su masine ir danai politikai motyvuota privatizacija. Pirkimai automatikai nebuvo investicijos realius aktyvus (real assets), nes pirkim plaukos buvo sunaudotos vartojimui ir importui (Mencinger 2003: 502). Suskaiiavs Vengrijos alies, kurioje usienio kapitalas itin aktyviai dalyvavo privatizacijoje, biudeto plaukas u usienio firmoms parduotus valstybinio kapitalo aktyvus, ymus privatizacijos tyrintojas Kazimierzas Poznanskis daro ivad, kad jos buvo parduotos tik u 10% j realios verts (Poznanski 2001: 332). K. Poznanskio skaiiavim metodika galima abejoti tuo pagrindu, kad privatizacija vyko dar nesusiformavus veikianiai kapitalo rinkai, kuri viena yra pajgi adekvaiai nustatyti privatizuojam moni vert. Taiau verti dmesio kiti jo argumentai, kad alies gamybini jg padovanojimas usienio kapitalui gali turti ir neigiam pasekmi jos tolesnei socialinei ir ekonominei raidai. Su tokiomis pasekmmis susiduriame ne tik tuo atveju, kai usienio kompanijos sigyja mones tik tam, kad jas udaryt ir perimt j turt vidaus rinkos dal ar likviduot potencial konkurent. Didjant usienio kapitalo (ypa vadinamj kartj pinig) vaidmeniui, alis darosi labiau paeidiama egzogenikos kilms sukrtim, kuri etaloniniu pavyzdiu gali bti 1997 m. Azijos kriz, kai kilus panikai, usienio kapitalas, nesiskaitydamas su nuostoliais, pabgo i ali, staiga praradusi anksiau turt saugi investavimo viet reputacij. Taip pat ir tuo atveju, kai perstruktruotos ir technologikai atnaujintos mons skmingai veikia, didioji pelno dalis yra ne reinvestuojama, bet pervedama usien.
634
Usienio kapitalo importas reikia ir kapitalist import. Nacionalins kapitalist (ar ekonomins buruazijos) klass formavimasis vyksta silpnai ir ltai. Besiformuojanios Lietuvos kapitalist klass kilm netyrinta. Galima pasakyti tik tiek, kad dl vlyvo usienio kapitalo atjimo Lietuv vietini kapitalist rankose ia atsidr didesn buvusios valstybins nuosavybs dalis, negu tai atsitiko kitose Vidurio Europos alyse ir Estijoje. iuo atvilgiu Lietuva neatitinka I. Szelenyio kapitalizmo i iors idealiojo tipo, kuriam jis priskiria ir visas Baltijos alis. I kit Baltijos valstybi Lietuva isiskiria tuo, kad ia susikr stambios nacionalinio kapitalo bendrovs ar bendrovi grups: VP Market, UAB koncernas Achemos grup, UAB Vakar skirstomieji tinklai, UAB Alita ir kt. (Solnykien 2004: 48). Jeigu atsiribosime nuo naujosios kapitalist klass kilms klausimo, nes reikia papildom tyrim172, galsime teigti, kad, nepaisant vis privatizacijos saviesiems trkum, ji vis dlto sudaro palankesnes slygas nacionalinei ekonominei buruazijai formuotis, ir neuveria kelio usienio kapitalui ateiti vliau, kai jau efektyviai veikia kapitalo rinka. Ji utikrina adekvatesn parduodamo turto vertinim, sudarant slygas j realiai parduoti, o ne tiesiog atiduoti usienio savininkams, o tai i tikrj vyko pirmosios pokomunistins dekados pradioje, kai tarptautinje rinkoje staiga iaugo privatizuojamo turto pasila ir numu jo kainas. Slovnijos pasirinktas privatizacijos kelias utikrina, kad ateityje, pagausjus usienio investicij, kapitalas i al ateis kur kas palankesnmis jai slygomis, negu tos, kuriomis jis gijo Estijos, Vengrijos ir kai kuri kit pokomunistini ali ekonomikos kontrol. Tuo tarpu galima konstatuoti, kad Slovnijos ekonomika ligi iol sugebjo utikrinti gana aukt kapitalo kaupimo i savo vidini itekli lyg. Tai rodo tas faktas, kad ji ne tik ilaik, bet ir padidino savo konkurencingum. Kaip rodo usienio prekybos balanso analiz, Estija turi santykini pranaum medienos, tekstils, skaln pramonje. Slovnija pranaum turi ne tik tokiose tipikose Ryt ir Vidurio Europos alims srityse, kaip medienos perdirbimo ir rb pramon, bet ir elektrotechnikos, chemijos (ypa farmacins), varikli gamybos pramonje (r. Buchen 2007: 8082). Ramno Vilpiausko pateikiamais paskutiniojo XX a. deimtmeio pabaigos duomenimis, Lietuva tuo metu turjo santykini pranaum tokiose gamybos srityse, kaip drabuiai ir j priedai, naftos produktai, elektros srov, mediena, tekstil, elektros renginiai ir prietaisai, kitur nepriskirti (Vilpiauskas 2001: 140). Santykini pranaum atspindiu gali bti ir tiesiogini usienio investicij pasiskirstymas. Nors, kaip jau buvo paymta, usienio kapitalo investicijomis (skaiiuojant vienam gyventojui) Estija daugiau nei dvigubai lenkia Slovnij, ioje alyje daugiausia investuojama pramon (ypa farmacijos), tuo tarpu kai Estijoje usienio investicijos koncentruojasi finansinio tarpininkavimo, prekybos nekilnojamu turtu, nuomos srityse. Skiriasi ir to
172
Jau aptarti (r. 19.3) Lawrence P. Kingo tyrimai (kurie, deja, atlikti tik ekijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje; r. King 2001b) rodo, kad toks atvejis, kai mons akcij kontrolinio paketo savininkas yra jos buvs anais laikais direktorius, nra tipikas.
VII DALIS
635
kapitalo kilm. Slovnijoje dominuoja kapitalas i kaimynini KRE ali Austrijos ir Vokietijos, tuo tarpu Estija isiskiria didiausia santykine JAV kapitalo dalimi, palyginus su kitomis pokomunistinmis alimis. Clemensas Buchenas mano, kad tai irgi galima sieti su est kapitalizmo artimumu LRE, o slovnikojo KRE (Buchen 2007: 8384). Kaip inoma, Lietuvos konservatori vyriausybs pastangos pritraukti Lietuv daugiau JAV kapitalo baigsi Maeiki naftos privatizacijos fiasko. 2005 m. pabaigos duomenimis, daugiausia l Lietuvoje yra investav Danijos (15,2% vis tiesiogini usienio investicij), vedijos (13,6%), Rusijos (12,9%), Vokietijos (11,6%) investuotojai. Kaip ir Slovnijoje, Lietuvoje palyginti daug usienio kapitalo (33,1% vis investicij) investuojama apdirbamj pramon (Lietuvos Respublikos Vyriausybs kanceliarija. Ekonomins analizs departamentas 2006: 5, 3).173 Tiesa, io panaumo nedert sureikminti, nes Lietuvoje didel tak iam rodikliui turi vienos mons Maeiki naftos faktorius. Antai Lenkijos kompanijai PKN Orlen sigijus Maeiki naft, jau 2006 m. Lenkija tapo alimi, pirmaujania savo kapitalo investicijomis Lietuvoje (22,6 proc. vis tiesiogini usienio investicij (Lietuvos Respublikos Vyriausybs kanceliarija. Ekonomins analizs departamentas 2007: 15). Galima spti, kad vienas i svarbiausi Slovnijos ekonomikos konkurencingumo veiksni buvo privatizacijos kelio dka konsoliduota darbo santyki sistema, skatinanti darbuotojus identifikuotis su savo monmis, investuoti specifini gdi gijim, ir tokiu bdu galinanti jas skmingai konkuruoti kokybe palyginti aukt technologij produkt rinkose. Jeigu mes priimame prielaid, kad darbuotoj nuosavyb gali juos skatinti gyti specifik firmai gdi ((Blair 1999), tai Estijos ir Slovnijos, kaip prieingybi, palyginimas implikuoja potencialius perjimo institucinius komplementarumus. iuo atveju darbuotojai savininkai pokomunistinse koordinuot rink ekonomikose galt bti funkcinis efektyvios bank sistemos ekvivalentas (Crouch et al. 2005: 375). Kaip matme, Slovnijos bankininkysts sektorius negali pateikti kantraus kapitalo kompanijoms, kuri vadybininkai negali tikinamai paadti, kad jie ilaikys darbo jg pablogjus ekonominei konjunktrai. Tokiu atveju ekvivalentika paskata darbuotojams gyti specifik firmai mogik kapital gali bti kompanijos akcij nuosavyb ir j atitinkanti atsakomyb (Buchen 2007: 7475). Atsivelgus ias aplinkybes, nestebina ir dar vienas kontrastas tarp Estijos ir Lietuvos kapitalizmo i vienos puss bei Slovnijos i kitos, irykinantis j priklausomyb skirtingiems kapitalizmo tipams. Slovnija isiskiria auktu ir darbo vietos apsaugos (employment protection) ir socialins apsaugos praradus darb (unemployment protection) lygiu, kuris matuojamas paalpos, gaunamos praradus darb, dydiu (Buchen 2007: 7578). Slovnijoje prarads darb asmuo iki 24 mnesi gauna 61% gauto atlyginimo dydio paalp. Estija iki 2003 m. reformos (Lietuvoje analogika reforma vykdyta 2005 m.) buvo viena i pokomunistinio pasaulio (anti)rekordinink praradusio darb asmens lauk paalpa, lygi
173
Estijoje investicijos apdirbamj pramon sudaro tik 13,6% vis investicij, Latvijoje 18%.
636
tik 10% vidutinio mnesinio atlyginimo (Buchen 2007: 78). Nors draudimo nuo nedarbo imokos bei bedarbio paalpos buvo kur kas maesns, nedarbo lygis ir Estijoje (10%), ir Lietuvoje (16%) stojimo ES ivakarse (2003 m.) buvo auktesnis negu Slovnijoje (6%). Netrukus nedarbo problem Lietuvoje isprend labai iaugusi po Lietuvos stojimo ES emigracija. Duomen, kad Slovnijos stojim ES bt lydjusi emigracijos banga, nra. Nors Estijos, o taip pat tik kiek menkesniu mastu ir Lietuvos ekonomini institucij architektroje galima aptikti daugel bding LRE bruo, vis dlto bt netikslu teigti, kad ji visikai atitinka LRE idealj tip. Nukrypimai ir neatitikimai kyla, pirma (kaip jau minjome), dl to, kad dauguma Estijos ir Lietuvos statym, reguliuojani versl ir darbo santykius, buvo nukopijuoti nuo Europos ali (Estijos atveju Vokietijos) statym, kurie yra pritaikyti prie KRE, t.y. prie Vakar Europos kontinentinio kapitalizmo realij. Pavyzdiu gali bti Estijos korporacij teis, numatanti prieiros ir direktori tarybas, darbuotoj dalyvavim moni valdyme, kolektyvines darbo sutartis. Nors daugelis i statym norm praktikoje yra ignoruojamos, jos sudaro potencialiai platesnes galimybes profesini sjung ir kitoki darbinink organizacij veiklai reiktis, negu tai bdinga anglosaks LRE alims. Antra, netgi paiose liberaliausiose pokomunistinse alyse palyginti silpnai ipltotas finans sektorius (Lane 2007; 2005). Svarbiausi jo pltros rodikliai yra (1) kapitalizacija akcij biroje (matuojama visumins akcij, kuriomis prekiaujama akcij birose, verts ir BVP santykiu), (2) sandri akcij biroje verts ir BVP dydio santykis, (3) sandri akcij biroje verts ir kapitalizacijos akcij biroje santykis, (4) paskol, iduot privaiam sektoriui, ir BVP santykis. emas kapitalizacijos lygis rodo, kad akcij birose prekiaujama palyginti nedidels moni dalies akcijomis. Tiesa, iuo poiriu smarkiai tarpusavyje skiriasi ir senos bei turtingos kapitalistins alys (plg. Vokietij ir JAV), nes P. A. Hallo ir D. Soskices vadinamose KRE alyse pagrindinis moni finansavimo altinis yra bank kreditai, o ne pajamos i akcij pardavimo. Taiau netgi nuo j pokomunistinio kapitalizmo alys smarkiai atsilieka (r. pav. 21.1). Antras ir treias rodiklis leidia sprsti apie akcij bir aktyvum ir likvidum. Sandri akcij biroje verts ir BVP dydio santykis apskaiiuojamas padalijant metin pirkimo-pardavimo sandri akcij biroje veri sum i atitinkamos alies BVP dydio (r. 21.2 pav.). Sandri akcij biroje vert BVP procentais nustatoma, dalijant metin pirkimo-pardavimo sandri akcij biroje veri sum i vidutins metins kapitalizacijos akcij biroje, kuri savo ruotu yra akcij biroje listinguot moni akcij visumins verts met pradioje ir met pabaigoje vidurkis (r. 21.3 pav.). Nors ir vieno, ir kito rodiklio reikmmis Estija pranoksta ir kitas Baltijos alis, ir Slovnij, tikroji (labai kukli) i rodikli veri reikm paaikja juos palyginus su atitinkamais ali su giliomis ir likvidiomis finansinmis rinkomis rodikliais. 2005 m. JAV biros sandri vert buvo 173%, Didiojoje Britanijoje 190%, Japonijoje 110%, Vokietijoje 63% i ali BVP verts. 21.2-me pav. pateikti duomenys rodo, kad isivysiusiose kapitalistinse alyse nuosavybs teisi, per metus atsiduriani pas kitus savininkus, vert vos ne du kartus pranoksta per t pat laik sukuriamo naujo turto vert. 21.3-me pav. pateikti duomenys apie akcij,
VII DALIS
637
21.1 pav. Kapitalizacija akcij birose 2005 m. altinis: World Bank: World Development Indicators 2007. (http://www.worldbank.org ).
21.2 pav. Sandri akcij birose vert BVP procentais 2005 m. altinis: World Bank: World Development Indicators 2007. (http://www.worldbank.org).
638
21.3 pav. Apyvarta akcij birose kapitalizacijos procentais. altinis: World Bank: World Development Indicators 2007. (http://www.worldbank.org ).
per metus parduot kitiems savininkams, verts santyk su visumine akcij biroje vertint nuosavybs teisi verte, leidia sprsti, kiek danai tai vyksta. Jeigu neskaiiuosime atskir rekordini met, tai paiose paangiausiose pokomunistinio kapitalizmo alyse is rodiklis svyruoja tarp 2050%. Tai reikia, kad akcijos ilgai usibna pas tuos paius eimininkus. Akcijos perkamos, siekiant gyti kontrolin kokios nors korporacijos akcij paket, o ne loiant biroje, kaip bdinga alims su ipltotomis finansinmis rinkomis. Tuo galima paaikinti ir didelius metinius io rodiklio svyravimus pokomunistinse alyse. Kai akcij iplatinimo bdu parduodamas koks nors valstybs nuosavybje usiliks vietinis gigantas, io rodiklio veriai paoka, o paskui vl sustingsta emai. Isivysiusiose kapitalistinse alyse io rodiklio reikms yra keleriopai didesns, o tai byloja apie kur kas didesn nuosavybs teisi judrum. 2005 m. akcij bir apyvartos rodiklis JAV buvo 129%, Didiojoje Britanijoje 142%, Japonijoje 119%, Vokietijoje 145% visumins rinkos kapitalizacijos. Estijoje, o ypa Lietuvoje, itin populiaria mons organizacijos teisine forma tebra udaroji akcin bendrov, kurios savininkai daniausiai yra ir vadybininkai (direktoriai). Tokios bendrovs akcijomis neprekiaujama rinkoje, ir paaliniai negali gyti jos dalins nuosavybs teisi. iuo atvilgiu pokomunistinis kapitalizmas skiriasi ir nuo LRE ali akcinink kapitalizmo (stockholder capitalism), kur korporacij vadybinink prieir
VII DALIS
639
21.4 pav. Privaiam sektoriui iduoti bank kreditai BVP procentais. 2005 m. altinis: World Bank: World Development Indicators 2007. (http://www.worldbank.org ).
utikrina prieiko permimo grsm bei vadybinink siekis pagerinti savo pozicijas vadybinink darbo rinkoje, ir nuo KRE suinteresuotj kapitalizmo (stakeholder capitalism), kur vadybinink prieir vykdo bankai, turintys pakankamai kompetenting iam udaviniui mogikj itekli (plg. Dore 2000). Pokomunistinis Lietuvos, o kiek maesniu mastu ir Estijos, kapitalizmas iuo atvilgiu labiau primena senovin XIX a. kapitalizm, kai savininko ir vadybininko funkcijos dar nebuvo isiskyrusios. Taiau ir tais atvejais, kai firmos yra atviros, t.y. j akcijomis prekiaujama akcij birose, tarp j savinink galima identifikuoti privat arba juridin investuotoj (ne bank), kuris yra kontrolinio akcij paketo savininkas ir kuriam tenka pagrindinis vaidmuo priirint ir kontroliuojant vyriausius firmos vadybininkus. Pokomunistinio kapitalizmo alyse kur kas silpniau ipltoti ir kredito santykiai, kuriuos garsus vokiei istorins mokyklos nacionalinje ekonomikoje atstovas Bruno Hildebrandas (18121878) kadaise netgi laik svarbiausiu kapitalistins ekonomikos bruou ir skyr tris evoliucines ekonominio gyvenimo raidos pakopas natrin, pinigin ir kredito ekonomik (r. Norkus 2003 (2001): 306). Tai parodo duomenys apie bank iduot privatiems klientams kredit bendros apimties santyk su BVP (r. 21.4 pav.).
640
Nesant nei aktyvi, gili bei likvidi akcij bir, nei adekvaios bankinio kredito pasilos, tiesiogins usienio investicijos ir atidjimai i pelno yra svarbiausias gamybos pltros arba atnaujinimo finansavimo altinis. Treiasis pokomunistinio ir senojo Vakar ali kapitalizmo skirtumas ir yra tas, kad pokomunistins alys yra kapitalo importuotojos, o ne eksportuotojos. Usienio investicij dalis iose alyse ymiai pranoksta t dal, kuri jos uima senj kapitalistini ali sukaupto kapitalo struktroje (Lane 2007: 26). iose alyse dominuoja kapitalo kaupimas i vidini altini. Tarp stambiausi transnacionalini korporacij palyginti nedaug toki, kuri pagrindinis kapitalas bt kils i pokomunistini ali. laikraio Financial Times kasmet sudarom 500 pai stambiausi (pagal kapitalo vert) pasaulio privai korporacij sra 2007 m. pateko tik devynios korporacijos i pokomunistini ali (neskaitant Kinijos). Atuonios yra Rusijos kompanijos, usiimanios daugiausia energetini itekli eksportu (Gazprom, Surgutneftegaz, Rosneft, Lukoil, Sibneft ir kt.), ir viena i ekijos (elektros gamybos koncernas EZ).174 Nors kai kurios pokomunistins alys (ekija, Lenkija, Vengrija, Estija) pritraukia dideles usienio kapitalo investicijas, tik nedaugelio j korporacij akcijos yra kotiruojamos tarptautinse birose (New Yorke, Londone ar kituose pasauliniuose finans centruose). Tam btina reguliariai pateikti duomenis apie savo veikl, kurie atitikt grietus audito standartus. Autoriaus turimais duomenimis, 2007 m. vienos vienintels Lietuvos kompanijos (TEO LT, AB)175 akcijos listinguojamos usienio (Londono) biroje. Siekiant sukurti aktyvi ir likvidi akcij rink, btina patikimai apsaugoti smulkij akcinink teises taip, kad akcij pirkimas ir pardavimas besiformuojaniai vidurinei klasei tapt patrauklesne santaup saugojimo forma, negu j laikymas bankuose (r. Gourevitch ir Shinn 2005). Kai kurie tyrintojai nurodo, kad pokomunistinse alyse taikomos teisinio reguliavimo priemons, kuriomis siekiama tas teises apsaugoti vis pirma stambij akcinink pareigojimas ipirkti smulkij akcijas, kai vieno i akcinink valdom akcij dalis pranoksta tam tikr slenkst, veikiau stabdo nei skatina udarj bendrovi transformacij atvirsias bei kapitalizacijos akcij biroje augim (Berglf ir Pajuste, 2003; Olsson, Ham ir Rafferty 2005; r. taip pat Olsson ir Alasheyeva 2001). Aktyvios ir likvidios akcij rinkos susiformavimas manomas tik kaip ilgalaikio proceso padarinys ir yra neatsiejamas nuo bendros ekonomikos paangos. Neoliberalieji LRE kapitalizmo apologetai teigia, kad LRE institucij sivedimas yra trumpiausias ir greiiausias kelias aliai praturtti. Tikrov, panau, yra kitokia alis pirma turi tapti turtinga ir isivysiusi, kad joje atsirast visos bdingos LRE institucijos. Tik tada, kai jos visai sukomplektuotos, gali pradti reiktis tie j komplementarumai, kurie yra LRE lyginamj institucini pranaum altinis. Kaip rao P. Hallas ir D. Soskice, tuos pranaumus suteikia
174 175
r. http://media.ft.com/cms/ac6bbb8c-2baf-11dc-b498-000b5df10621,dwp_uuid=95d63dfa-257b-11dcb338-000b5df10621.pdf . irta 2007 11 14. Iki 2006 m. gegus 5 d. vadinosi AB Lietuvos telekomas.
VII DALIS
641
LRE finansini institucij gebjimas mobilizuoti rizikos kapital investiciniams projektams, kuriais technologikai realizuojami paangiausi mokslo atradimai (r. 18.2). alyse, kuri ekonomin raida ir struktrin branda atsilieka, kai kuri LRE institucij vedimas nebtinai utikrina spartesn ekonomin paang, palyginus su kitomis kapitalizmo formomis, kurios labiau artimos KRE. Reikalas tas, kad vidutinio lygio alys (o k jau bekalbti apie jo nepasiekusias) prieakini technologij difuzijos procese nra pajgios konkuruoti kaip radikaliai nauj technologij krjos ir eksportuotojos. Tam reikia pirmaujani pozicij moksle, kurias ir JAV uima tik todl, kad skiria didiulius valstybs iteklius elitiniams (tyrimo) universitetams. Tuo tarpu technologij importo, j adaptacijos prie vietini slyg ir ypa j laipsniko tobulinimo udavinius gali skmingai sprsti ir korporacijos, kuri veikloje rinkos verts maksimizavimas nra pagrindinis orientyras. Apie Vidurio Europos bei Baltijos alis D. Lane teigia, kad jose susiformavs ar besiformuojantis kapitalizmo tipas yra artimiausias B.Amables iskirtam kontinentinio europinio kapitalizmo tipui (r. pirm io straipsnio skirsn). ios alys yra artimos EBPO ali marketizacijos ir privatizacijos lygiams, ir jos labai pozityviai dalyvauja globalinje ekonomikoje. i grup yra artimiausia kontinentiniam rinkos kapitalizmo tipui, nors joje didesn vaidmen vaidina valstyb. Joms visoms bdingas emas kapitalizacijos akcij rinkoje lygis ir labiau ivystytos gerovs valstybs, ir tai skiria jas nuo anglosaks ali. Jos taip pat turi daug emesn vidaus kaupimo lyg, palyginus su pirmaujaniomis kapitalistinmis alimis. Kai kurios, nors ir ne visos, yra labai atviros globalinei rinkai, kuri veikia kaip egzogeninis ekonomins kaitos altinis. Jos yra panaios, ir tikriausiai identifikuosis (are likely to identify with) su kontinentins Europos sistema, nes jos visos turi gerovs valstybes, kilusias i valstybinio socializmo periodo. Ekonomin koordinacija ia vyksta ne per biros kapitalizm, bet priklauso nuo valstybs, o taip pat nuo tarptautiniu mastu veikiani kompanij (companies with an international presence) (Lane 2007: 35). Labai panaias ivadas daro ir Bela Greskovits su Dorothee Bohle, kurie Slovnijos kapitalizm apibdina kaip neokorporacin, Baltijos ali neoliberal, o Vyegrado ali kapitalizm vadina terptu neoliberaliu (embedded neoliberal), iuo pavadinimu pabrdami jo panaum su senj ES nari kontinentinje Europoje kapitalizmu (r. Bohle ir Greskovits 2004; 2006; 2007a; 2007b; 2007c; Greskovits 2005). J analizs privalumas yra labiau diferencijuojantis poiris naujsias ES nares. ie tyrintojai pokomunistin kapitalizm velgia I. Wallersteino pasaulins kapitalistins sistemos (PKS) teorijos poiriu (r. 2.4)176 ir savo ivadas grindia eksporto struktros analize, jai panaudoja Tarptautinio rekonstrukcijos ir pltros banko duomenis. Priklausomai nuo to, ar eksporte dominuoja (1) paprasta sunkioji (heavy-basic), (2) paprasta lengvoji (light-basic), (3) sudtinga sunkioji (heavy-complex), (4) sudtinga lengvo176
Tarp lietuvi tyrintoj i ios teorijos pozicij Lietuvos ir kit pokomunistini ali, naujai priimt ES, viet Europoje aptaria Gediminas Vitkus (r. Vitkus 2001).
642
ji (light-complex) produkcija, jie skiria keturis ali tipus. Paprasta sunkija produkcija jie vadina ems kio produktus, naft, dujas, elektr, angl, metalus, popierius, kauiuk, plastmas. Paprasta lengvoji produkcija tai mediena ir jos produktai (skaitant baldus), tekstil, avalyn ir pan. Sudtinga sunkioji tai chemikalai (iskyrus farmacins pramons produktus), transporto priemons ir sunkiosios pramons rengimai. Sudtinga lengvoji produkcija tai vaistai, elektronikos ir elektrotechnikos gaminiai, lengvoji main gamybos pramons produkcija (r. Greskovits 2005; Bohle ir Greskovits 2007a). alis, kurios specializuojasi 3-io ir 4-o tipo produkcijos gamyboje, jie klasifikuoja kaip kvazibranduolio (I. Wallersteino prasme) alis. Tokios yra Vyegrado alys ir Slovnija. alis, besispecializuojanias 1-o ir 2-o tipo produkcijos gamyboje, priskiria pusiau periferinms (semi-peripheric) (r. 2.4). Tarp j atsiduria Bulgarija, besispecializuojanti 1-o tipo produkcijos eksporte, ir Rumunija bei Baltijos alys, kuri specializacijos kryptis yra 2-o tipo produkcija. Tiesa, Lietuvos eksporte paprastos sunkiosios produkcijos lyginamoji dalis yra santykikai didiausia (37%; Estijos 29%, Latvijos 26%; r. Greskovits 2005: 115)177, taiau bendros ivados apie pusiau periferin lietuviko kapitalizmo pobd tai nekeiia, nes iai rubrikai priskiriamos ir alys su ir 1-o, ir 2-o tipo specializacija. Gaminant 4-o ir ypa 3-o tipo produkcij, visumini gamybos kat darbo umokesio dalis yra nedidel, darbo jga yra auktos kvalifikacijos, o gamybos procesai yra organizuoti taip, kad streikuodami darbuotojai gali padaryti kapitalui dideli nuostoli, nes kapitalo mobilumas yra palyginti maas dl dideli investicij mediagin gamybos infrastruktr. Tokios slygos palankios darbo ir kapitalo socialiniam kompromisui, analogikam tam, kokio esama kontinentinio ir skandinaviko socialdemokratinio kapitalizmo alyse. Tai ir reikia ia egzistuojanio kapitalizmo socialin terptum, kuris dar nusakomas kaip socialin rinkos ekonomika arba socialinis kapitalizmas (plg. Apeldoorn 2002; Pontusson 2005). Kitokia situacija yra alyse, kur dominuoja 1-o ir ypa 2-o tipo produkcija. ia gamybos snaud didij dal sudaro ilaidos darbo umokesiui, ir jo didinimas tuoj atsiliepia pelningumui. Todl ia slyg kapitalo ir darbo kompromisui nra, o dominuojantis moni tipas yra vadinamosios prakaito sunkyklos (sweatshops), kur darbdaviai siekia mokti samdomiesiems kuo maesn darbo umokest ir i j kuo daugiau ispausti. i ali antipodas yra Slovnija vienintel pokomunistin alis, kurioje rykja KRE, labai artimos skandinavikam bei kontinentiniam kapitalizmui, kontrai. Per vidur yra Vyegrado alys (ekija, Lenkija, Vengrija, Slovakija), kuri ekonomini institucij architektonikoje galima aptikti ir kontinentinio (kurio paradigminiai atvejai yra Pranczija ir Vokietija), ir Viduremio jros kapitalizmo bruo. Todl jas tikslinga iskirti atskir Vidurio Europos kapitalizmo arba Vyegrado kapitalizmo tip. Taip pat ir Baltijos ali panaumus galima apibendrinti, vedant neoliberalaus Baltijos arba tiesiog Baltijos kapitalizmo svok.
177
Pagal 2003 m. duomenis.
VII DALIS
643
21.3. K vytis Estij ar Slovnij?
Apibendrindami pateikt lyginim rezultatus, galime teigti, kad pokomunistinis kapitalizmas Lietuvoje reprezentuoja t kapitalizmo atmain liberalj kapitalizm (LRE), kuri savo brandiu pavidalu egzistuoja anglosaks alyse. Nors lietuvikame kapitalizme galima aptikti atskir Vyegrado kapitalizmo priemai, Lietuva vis tik yra vluojanti Estija, kurios kapitalizmas yra jauna, o todl ir atsiliekanti bei nebrandi, anglosaks kapitalizmo versija. Gali pasirodyti, kad teiginiui apie neoliberal Lietuvoje besiformuojanio kapitalizmo pobd prietarauja faktas, kad daugeliui Lietuvos institucini sfer yra bdingi bruoai, rodantys giminyst su kitais kapitalizmo tipais. Dainius Bernotas ir Arvydas Guogis rao, kad socialins apsaugos sistema Lietuvoje vis dar yra labiau panai ne likutin (residual) anglosaksik gerovs valstyb, bet klientistin korporatyvin Piet Europos ali model (Bernotas ir Guogis 2006: 161163). Kaip k tik parodme, netgi neoliberalizmo empionje Estijoje neaptinkame ipltotos aktyvios ir likvidios akcij biros, esminio LRE atributo. Taiau nustatant jauno lietuviko pokomunistinio kapitalizmo tipologin priklausomyb svarbiausias dalykas yra alies institucins architektonikos kaitos tendencijos, kuri logik atskleidia P. A. Hallo ir D. Soskices skirting institucini sfer komplementarumo teorema. Netgi pai radikaliausi oko terapij pasirinkusios alys negaljo vienu metu reformuoti vis visuomens gyvenimo institucini sfer. vietimo, sveikatos, socialins apsaugos (vis pirma pensij) sistem reforma buvo atidta vlesniam laikui ir i pradi palikta maai pakeista tvarka, paveldta i komunistini laik. Todl ne tik Lietuvos, bet ir kit pokomunistini ali institucijos vis dar yra margas konglomeratas, kuriame skirtingos institucins sferos veikia pagal skirtingas logikas, kuri prietaravimai turi disfunkcini pasekmi. Btent ie prietaravimai veria tsti reformas, pokomunistiniam kapitalizmui transformuotis vientisesnio kapitalizmo modelio (LRE arba KRE) link. Stebint institucini sfer reform krypt Lietuvoje, nesunku matyti, kad ji veda btent neoliberalios LRE linkme. Apie tai liudija ne tik tokios paskutinij met tendencijos, kaip akcij bir ir kredito santyki pltra (r. 21 5 pav.). Lietuviai (ypa jaunoji karta) jau imoko gyventi skolon ir mokosi, kaip perkant vertybinius popierius birose apsaugoti santaupas nuo infliacijos. Apie tai byloja ir vykdom arba rengiam socialins apsaugos, sveikatos apsaugos, auktojo mokslo reform tendencijos. Tai paymi ir k tik cituoti autoriai, lyginantys socialins politikos modelius Europos alyse.178 Ryt Europos (skaitant ir Lietuv) model galima apibrti kaip tarpin tarp Vidurio Europos korporatyvinio ir Piet Europos korporatyvinio-klientelinio modeli, kuris pasiymi stiprjaniomis liberalizacijos tendencijomis (Bernotas ir Guogis 2006). Panaios ir Jolantos Aidukaits ivados, kai ji teigia, kad Baltijos ali socialins apsaugos sistemos
178
ioje knygoje taikomas platesnis lyginimas: socialins politikos modeliai ir socialins apsaugos sistemos traktuojamos kaip viena i kapitalizmo institucini sfer. Miriems ar pereinamiesiems kapitalizmo tipams bdingi neatitikimai tarp atskir institucini sfer funkcionavimo logik.
644
21.5 pav. Kredito santyki pltra Baltijos alyse ir Slovnijoje 20012005 metais. altinis: World Bank: World Development Indicators 2007 duomenys (http://www.worldbank.org).
yra tarpiniai atvejai tarp G. Esping-Anderseno (1990) iskirt liberalaus likutinio ir konservatyvaus gerovs reim (Aidukait 2004: 8283). domu, kad tyrintoja Lietuvos socialins apsaugos sistemoje liberalaus reimo bruo aptinka netgi daugiau, negu j pavyksta rasti Estijos atveju (r. ten pat). i reform pobd ir turin daugeliu atvej giliau paaikina ne tie vieai pareikti argumentai, kuriais tos reformos legitimuojamos, taiau btent vientisesnio neoliberaliojo kapitalizmo krimo funkciniai poreikiai bei su tais poreikiais susij interesai. Antai Lietuvoje vykdoma pensij sistemos reforma (r. Lazutka 2006) ne tik ir ne tiek tarnauja pensinink gerovei kelti, kiek padeda sukurti aktyvi ir likvidi akcij bir, net jeigu tik dalis privai pensij fond l bus investuojama Lietuvoje.179 Mokamo auktojo mokslo vedimo svarbiausia pasekm bus ne jo geresn kokyb (auktosios mokyklos negaus daugiau itekli studijoms ir moksliniams tyrimams), bet kredito santyki, kuriais pokomunistins alys dar atsilieka nuo isivysiusi LRE ali, pltra, atverianti naujas verslo galimybes finansiniam sektoriui. Net jeigu (tikriausiai) ios reformos t tiksl, vardan kuri jos vykdomos, nepasieks, jos bus dar vienas ingsnis nuoseklesnio ir vientisesnio LRE kapitalizmo link. I esms jau atsakme ir kit 20-o skyriaus pradioje ikelt klausim: ar Lietuva galjo tapti vluojania Slovnija, eidama i komunizmo kryptimi, kuri veda KRE, neokorporacinio ar socialinio kapitalizmo link? Tas atsakymas yra neigiamas, ir jis plaukia
179
Kaip rodo 2003 m. atliktos steigiam privai pensij fond valdytoj apklausos duomenys, jie tik 20% l planavo investuoti Lietuvoje (Lazutka 2006: 343344).
VII DALIS
645
i Estijos, Lietuvos ir Slovnijos pradini slyg palyginimo, kur pateikme pirmame io skyriaus skirsnyje. Socialinje-politinje srityje slygas Slovnijos savivaldos socializmui transformuotis socialin kapitalizm sudar kairij jg politinis dominavimas ir idjin hegemonija. Nors komunistinis reimas Slovnijoje ir Lietuvoje reprezentavo t pat tautinio komunizmo tip, Slovnijos komunistai nebuvo sutep kairij politini jg reputacijos nacionalins idavysts dme, kuri, kaip koks prakeikimas, persekioja Lietuvos kairiuosius. Kaip nurodo Vaidutis Laurnas, pasiremdamas Arvydo Guogio, Dainiaus Bernoto, Domo selio atlikto tyrimo (2000) duomenimis, Lietuvoje tik trys marginalins partijos pasisako u socialdemokratin pltots scenarij, o septyniolika u neokonservatyvj, t.y. kapitalistin, ar neturi aikios pozicijos (Laurnas 2005: 3). Kaip inoma, dar ir iandien Lietuvoje bet kokia kairs pakraipos politika tuoj asocijuojama su Maskvos takomis ar Latvi gatvs (t. y. Rusijos pasiuntinybs) manipuliacijomis. Slovnijos politinio gyvenimo kontekste mginimai diskredituoti politin arba ideologin oponent, apkaltinus j ryiais su Belgradu (t. y. Serbija), nebt skmingi. Slovnijoje, kur dl kitokios geopolitins padties labiausiai teko nuogstauti dl grsms i Vakar (Italijos) ir iaurs (Austrijos ir Vokietijos) puss, buvo galima bti komunistu nebnant tautos idaviku. Dl pokario laik, kai LKP buvo SSRS vykdomos teroro politikos rankis, lietuvi tautos kolektyvinje atmintyje palikt aizd, takoskyr ir sskait, konstruktyvus bendradarbiavimas tarp ekskomunistini ir deinij antikomunistini politini jg konsenso demokratijos dvasia ikart po nepriklausomybs atkrimo nebuvo manomas. Atjusios valdi, Lietuvoje deiniosios politins jgos ekonomins reformos klausimus sprend vadovaudamosi ne ekonominio racionalumo, bet ideologiniais ir politins galios kriterijais (tai vis pirma sprendimai, susij su dekolektyvizacija). Tie sprendimai padar pradi pagal priklausomybs nuo tako logik vykstaniam negrtamam reform procesui, kuris nujo radikaliu neoliberaliuoju keliu, bet dl ankstesniame skyriuje inagrint prieasi Lietuva juo judjo liau ir pasiek menkesni makroekonomini rezultat. Taiau net jeigu rinkos reformos Lietuvoje bt buvusios vykdomos slovniku bdu (pirmiausia privatizacija) arba bent jau kitokia eils tvarka masin privatizacija tik po makroekonomins stabilizacijos (o jos gyvendinimo priemoni buvo galima imtis bent vieneriais-dvejais metais anksiau jau 1992 m.), vargu ar ekonominis nuosmukis bt buvs enkliai maesnis. Geriausiu atveju Lietuva nebt atsilikusi nuo Estijos, taiau nebt galjusi lygintis su Slovnija. Vykdant ne estik, bet slovnik ijimo i komunizmo ekonomin politik, Lietuvos atsilikim nuo Slovnijos bt nulm pradini ekonomini slyg skirtumai (r. 12.3 ir 12.4 pav.). Lietuva ijo ne i jugoslaviko savivaldos socializmo, kur jau egzistavo institucin rinkos infrastruktra, bet i sovietinio valstybinio planinio socializmo; ji neturjo toki palyginti plai prekybini ryi su kapitalistiniu usieniu, kokius buvo sitraukusi Slovnija; ji neturjo diasporos bei reemigrant, vienodai gerai besiorientuojani ir Vakar, ir gimtosios alies socialinje ir ekonominje tikrovje. Dl i ir kit jau aptart prieasi
646
net geriausiai apgalvota, inovacin palaipsni ekonomini reform politika, orientuota socialinio kapitalizmo perspektyv, geriausiu atveju bt galinusi ieiti i komunizmo kapitalistin visuomen, kurioje dabar (2008 m.) bt maiau skurdo, nelygybs, socialins atskirties, taiau kuri bt ne k turtingesn (sukuriamo BVP dydio prasme). Atsakius klausim, ar Lietuva galjo tapti ne atsiliekania ar blogesne Estija, bet vluojania arba skurdesne Slovnija, yra dar vienas, kuris yra kur kas svarbesnis: k reikt lygiuotis, k vytis ateityje? Kuri orientacija estik neoliberal (besivejant anglosaks) ar slovnik neokorporacin (besivejant skandinavik arba europin kontinentin) kapitalizm yra perspektyvesn? Neoliberalaus kapitalizmo alininkai teigia, kad tik kuo platesnis socialinio gyvenimo problem perdavimas laisvai rinkai atitinka viej interes. Mat tie, kas t viej interes turt savo veikla gyvendinti (politikai ir biurokratai), i tikrj neivengiamai vis pirma rpinasi savo privaiais interesais. Bet kokios rinkos neskms (market failure), kuri svarbiausia prieastis yra nepakankamas rinkos santyki isipltojimas gyl ir plot, nublanksta prie valdios neskmes (government failure). Todl geriausias bdas patenkinti viej interes ess mokesi bei valstybs teikiam viej paslaug pasilos mainimas (r. 13.4). Taiau neoliberalioji ekonomin politika nra neutrali paskirstymo atvilgiu, nes ne visos socialins grups vienodai laimi i mokesi ir viej paslaug pasilos mainimo. Nuoseklus neoliberalij idj gyvendinimas suteikia vienaalik pranaum turtingiausiai, gabiausiai, iniciatyviausiai visuomens daliai, kuri yra visuomens mauma. i dalis savo gimt ir gyt pranaum dka gauna rent, kuri nusavinama ir perskirstoma kolektyvistinio gerovs reimo slygomis. Neoliberalioji politika tarnauja ios rentos apsaugai, ir tokiu bdu negali bti laikoma nealiku vieojo intereso gynimu. Didioji dalis gyt pranaum yra paveldimi turtingi tvai utikrina geresnes startines galimybes savo palikuonims. Paveldti pranaumai yra nepelnyti, todl netgi tada, kai neoliberalus kapitalizmas yra liaudies kapitalizmas (nuosavybs teiss yra plaiai isklaidytos), jis yra ne meritokratins, bet klasins visuomens ekonominis pagrindas. Nelygyb meritokratinje visuomenje yra lygias galimybes turini individ nevienod pastang ir skirtingo indlio socialins gerovs gausinim padarinys. Klasins visuomens nelygyb yra nelygi paveldim galimybi nelygyb. Klasin nelygyb egzistuoja ir socialinio, ir neoliberalaus kapitalizmo alyse, taiau pastarosiose jos mastai yra kur kas didesni (r. Pontusson 2005). Kadangi kapitalizmas pokomunistinse alyse dar labai jaunas, klasin nelygyb dar neatrodo svarbi problema bdingos kapitalizmui klass Lietuvoje ir kitose pokomunistinse alyse dar tik formuojasi. Kitaip yra su skurdo dl tradicini ir paios rinkos ekonomikos sukurt nauj gyvenimo rizik problema. Neoliberal poiriu, geriausia i problem sprsti paios rinkos priemonmis, puoseljant rinkos kultr: pratinant visuomens narius prie atsakomybs u save, o tai reikia privat apsidraudim nuo nedarbo, darbingumo praradimo, ligos ir pan. (r. 16.5 ir 17.1).
VII DALIS
647
Taiau mginimas patikti gyvenimo rizik problemos sprendim rinkai susiduria ne tik su rinkos neskmi, bet ir su negatyvi iorini poveiki problema. Tos rizikos yra netolygiai pasiskirsiusios. Kai kurioms gyventoj kategorijoms (pvz., sergantiems paveldimomis ligomis) draudimo paslaugos gali bti neperkamos dl dideli draudimo kain. Linkusi smarkiai rizikuoti ir turini trump gyvenimo lkesi horizont asmen atsainus poiris savo sveikat gali turti negatyvi alutini pasekmi niekuo dtiems aplinkiniams, tapti vieja blogybe, kuri likviduoti rinka nra pajgi. Pavyzdiu gali bti tuberkulioz ir kitos ukreiamos ligos (r. Swaan 1988 ir kt.). Be to, be visiems pilieiams suteikiam socialinio saugumo garantij ir be pakankamai plai visiems, nepriklausomai nuo turtins padties vienod socialini garantij (vis pirma, sveikatos apsaugos ir vietimo srityse) nemanoma utikrinti auktos gyvenimo kokybs, kuri priklauso ne vien nuo to, koks yra alies BVP vienam gyventojui (r. Jokubaitis ir Norkus 2006; Norkus 2004). Gamtins aplinkos ir viej erdvi, keli bkl, socialinio solidarumo buvimas arba nebuvimas ir daugyb kit sunkiai imatuojam veiksni sukuria tam tikros vietovs ir visos alies socialin-ekologin atmosfer, dl kurios ji yra daugiau ar maiau tinkama bei patraukli vieta gyventi ar dirbti. Didjanti socialin nelygyb, kuri yra neivengiama nuoseklios marketizacijos pasekm, lemia ir teritorin gyventoj diferenciacij bei segregacij, kurios t tinkamum bei patrauklum menkina. Jeigu atsisakoma ekonomins politikos, skatinanios uimtum, o taip pat socialins apsaugos priemoni, kurios netekusiems darbo asmenims leidia pragyventi nedirbant (ir nevagiant), tai kartu su nedarbu didja ir nusikalstamumas. Dl to pirmiausia kenia vidurinioji klas, kuriai yra per brangios saugos firm, asmens sargybini ir pan. paslaugos. Sutaupytas las reikia ileisti policijai stiprinti ir kaljimams statyti. Kaip svarbiausias LRE (JAV) socialinis privalumas, palyginus su neva eurosklerozs itiktomis senojo kontinento alimis, danai nurodomas kur kas maesnis (nuo paskutiniojo XX amiaus deimtmeio) nedarbo lygis. Bet utat JAV toli pranoksta visas kitas isivysiusias alis kalini skaiiumi, kurie (kartu su didiule kaljim priirtoj armija) yra amerikinis rezervins darbo armijos ekvivalentas (r. Western ir Beckett 1999; Sutton 2004).180 Kiek mokesi moktoj pinig sutaupoma socialins apsaugos sskaita, tiek j reikia ileisti kovai su nusikalstamumu. LRE alims bdingas ir auktesnis skurdo lygis, matuojant j emiau skurdo ribos (kuri, inoma, yra gana reliatyvi ir konvencionali) atsidrusi gyventoj dalimi (r. Guogis 2000b: 7476; Mkinen 1999). Neoliberali gerovs valstyb (kaip anglosaks alyse) skurdo problemos isprsti nepajgia kaip tik todl, kad jos teikiamos paalpos ir pa180
19921993 metais 100 000 gyventoj JAV teko 519 kalini, Pranczijoje 84, Vokietijoje 80, vedijoje 69, Nyderlanduose 49, Japonijoje 36 kaliniai (Western ir Beckett 1999: 1036). 1995 m. Europoje vienas kalinys teko 2050 bedarbi, JAV vienas kalinys tenka trims bedarbiams (Western ir Beckett 1999: 1040). iuos skirtumus galima paaikinti kur kas yktesne parama, kuri JAV gauna bedarbiai, nes taip siekiama priversti juos dirbti ir u labai ma atlyginim.
648
slaugos (skirtingai nuo socialdemokratins visuotins gerovs valstybs) yra skirtos tik skurstantiems, iskiriamiems atskir, socialins apsaugos inyb sertifikuojam, socialin kategorij, priklausomyb kuriai reikia socialin stigm (Rothstein 1998). Skirtingai nuo socialdemokratins universalistins gerovs valstybs, neoliberali gerovs valstyb mokesi moktoj daugumai (vis pirma viduriniajai klasei) yra tik nata, nes jie i jos nieko negauna (turi pasikliauti privaiu draudimu), ir todl yra suinteresuota, kad ji bt kuo maesn ir pigesn. Pripaindami klasin nelygyb neivengiama laisvos rinkos pasekme, neoliberalai teigia, kad didesn socialin-ekonomin lygyb bei socialin saugum galima nupirkti tik maesnio ekonominio produktyvumo kaina. P. A. Hallo ir D. Soskiceo darbai reikmingi tuo, kad jie parodo, kaip ir kodl galimi alternatyvs bdai utikrinti ne maesn ekonomikos produktyvum u t, kuris yra pasiekimas ekonominio neoliberalizmo idealizuojamos laisvosios rinkos slygomis. Matuojant Johno Rawlso suformuluotais socialins santvarkos kokybs kriterijais (Rawls 1971), KRE yra geresn ekonomin sistema, nes ji yra ne maiau produktyvi ekonomikai, ir kartu leidia utikrinti palyginti geresn labiausiai likimo nuskriaust (gamtos ar kilms neapdovanot rentomis) visuomens nari padt. Taigi Slovnij (o tolesnje perspektyvoje ir Skandinavijos alis) vytis yra verta. Panaiai klausim atsako V. Laurnas, optimalia Lietuvos socialins-ekonomins pltots doktrina laikantis socialins demokratijos konsensus su konservatyvaus-korporatyvinio scenarijaus intarpais (Laurnas 2003: 12). Jo pieiamo idealaus lietuviko socialinio-ekonominio modelio bruoai gana tiksliai atitinka dabartins Slovnijos tikrov: stipri, bet socialiai orientuota vyriausyb demokratinje sistemoje, kuri sukonstruota pagal subsidiarumo princip; reguliuojama rinkos ekonomika, atsivelgianti, esant tam tikroms atsargumo priemonms, pasaulinius susitarimus prekybos ir pinig klausimais; progresyviniai mokesiai, dekomodifikacija ir universalesns socialins programos, solidarizuojanios visuomen (Laurnas 2003: 12). Bet ar KRE (socialinis kapitalizmas) gali bti sukurtas Lietuvoje? Ar egzistuoja kokios nors neveikiamos klitys pasukti i dabartins raidos kelio paskui Estij, kit, paskui Slovnij (tai bt minimali programa), o ilgainiui orientuotis Skandinavijos alis (maksimali programa)? Jeigu bsim Lietuvos politin, ekonomin ir socialin raid takot tik vidins slygos, tai pirmj klausim reikt vienareikmikai atsakyti neigiamai, o antrj teigiamai. Socialiniam kapitalizmui Lietuvoje tarpti ms alyje gyvena per maai suomi, ved, dan arba bent jau slovn, o per daug lietuvi. Jeigu rimtai, tai didiausias keblumas, kuris ikyla dl socialinio kapitalizmo perspektyv Lietuvoje yra tas, kad jis, kaip tam tikra pageidaujama bsena, gali bti nepasiekiamas i to pradinio tako, kokiame yra iuolaikin Lietuva. Tyrintojai, kurie nagrinjo KRE etalonini atvej Japonijoje ir Vokietijoje atsiradimo aplinkybes, pabria tam tikr iskirtini slyg bei kultrinio paveldo reikm tokiam kapitalizmui atsirasti (Streeck ir Yamamura 2001). Dl to jis ess veikiau anomalija bendr kapitalizmo raidos tendencij atvilgiu, ir jo ilgalaikio tvarumo galimybmis yra pagrind rimtai abejoti. Apie t pat
VII DALIS
649
byloja ir iame skyriuje aptartas Slovnijos atvejis, kur ijimui i komunizmo socialin kapitalizm egzistavo iskirtinai palankios ekonomins ir socialins bei politins slygos, koki nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio Europos alyse. Socialinis iteklius, nuo kurio labiausiai priklauso KRE gyvybingumas, yra vadinamasis bendrasis pasitikjimas (generalized trust)181, kurio skmingam KRE veikimui reikia ymiai daugiau, negu LRE atveju (Goodin 2003; Svensson ir berg 2005). Tai pasitikjimas tarp firm, firm ir j darbuotoj bei tarp pai darbuotoj. Tas pasitikjimas yra ilgo bendro gyvenimo, kolektyvinio mokymosi produktas. Tai pasitikjimas tarp t, kurie moka mokesius gerovs valstybei ilaikyti, ir t, kurie jos paslaugomis naudojasi. Pasitikjimo nra, kai kiekvienas jos klientas tariamas ess parazitas, smoningai pasirinks tok gyvenimo bd; kiekvienas politikas ar valdininkas kyininkas; dstytojas sukius, simuliantas ir tinginys ir t.t. Lietuvos visuomenje, kur itin gilias takoskyros linijas nubr pasidalijimas tarp komunizmo auk ir t, kuriems komunizmo laikotarpis reik socialinio ikilimo galimybes (Ramonait 2007: 3949, 163165), pasitikjimas yra iskirtinai menkas (r. iliukait ir kt. 2006; iliukait 2005), o kartu nra ir to socialinio-kultrinio elemento, kuris, kaip deguonis gyvybei, reikalingas socialiniam kapitalizmui. Pasitikjimas yra ypatingas tuo, kad j ymiai lengviau sugriauti, negu sukurti (Goodin 2003). T pat galima pasakyti ir apie socialin kapitalizm: jis yra ymiai trapesnis, jautresnis ioriniams sukrtimams negu LRE. Tai dar vienas pagrindas abejoti socialinio kapitalizmo perspektyvomis Lietuvoje. Ar verta kurti slovnik ar vedik kapitalizm Lietuvoje, jeigu slovniko kapitalizmo transformacija laisvosios rinkos kapitalizm yra labiau tiktina, negu estiko ar Vyegrado ali transformacija slovniko kapitalizmo link? Ar verta plaukti prie srov, jeigu ta srov yra tokia greita, kad gal gale atsidursi ten pat, kur ji nea plaukianius pasroviui? Socialin kapitalizm ymiai sunkiau sukurti negu sugriauti, nes pirmuoju atveju reikia isprsti ymiai daugiau ir daug sunkesni kolektyvinio veiksmo problem, negu antruoju. Atrodo, kad neliberalioms reformoms rinkos ekonomikoje reikia politini moment, kuriais pasinaudodamos stiprios vyriausybs sukuria ir gyvendina taisykles, kurioms individai turi paklusti, net jeigu jie bevelyt taip nedaryti. Utat liberalizavimas danai gali vykti be politins mobilizacijos, tiesiog skatinant arba toleruojant egoistik kolektyvini institucij ardym i apaios. <...> Viskas, ko gali prireikti liberalizacijai vykti, tai pasilyti rinkos alternatyv esamai sistemai, pagrstai socialiniu solidarumu, ir po to leisti laisvai veikti privaioms draudimo kompanijoms ir j pardavimo jgoms (Streeck ir Thelen 2005: 33). Tebevyksta ginas, ar vyksta, kiek toli yra paengusi, ir ar yra negrtama socialinio kapitalizmo erozija. Tie analitikai, kurie teigia vykstant toki erozij, sako, kad ji prasidjo paskutiniajame prajusio amiaus deimtmetyje, kai Japonija ir Europos alys ikart po komunizmo lugimo susidr su ekonomine krize, kuri ypa gili buvo Vokietijoje, vedijoje,
181
Tai pasitikjimas asmenikai nepastamais asmenimis, kur priimta skirti nuo partikuliarinio pasitikjimo, adresuoto saviems, asmenikai pastamiems.
650
Suomijoje ir kitose KRE alyse (r. 17.3). Ji iose alyse sukl savojo kapitalizmo neoliberalios kritikos bang bei inspiravo eil reform, kuri padariniai ir yra diskusijos objektas. Neoliberali pair autoriai i paskutiniojo XX amiaus deimtmeio kriz, kuri neapm JAV, laik rodymu, kad KRE isism, o ekonomines bei gerovs reimo reformas, kuri buvo imtasi iai krizei veikti, interpretavo kaip KRE transformacijos normali LRE iraik, jos svarbiausia varomja jga laikydami globalizacij. P. A. Hallo, D. Soskiceo ir kit kapitalizmo bei gerovs reim vairovs teoretik poiriu, ios krizs svarbiausios prieastys ne struktriniai ar gelminiai KRE trkumai, bet tam tikri netikti, atsitiktiniai vykiai, sukrt KRE alis (r. Garrett 1998: 2122, 129158). Svarbiausi i j tai didiuls Vokietijos susivienijimo ilaidos, kurios pasirod nepakeliamos net labai stipriai VFR ekonomikai, o vliau Europos ali, po Mastrichto sutarties pasiraymo 1992 m. pradjusi rengtis vieningos valiutos (euro) vedimui, antiinfliacin politika, kuri Vokietijos susivienijimo oko (r. Schluchter ir Quint 2001) sukelt kriz pavert ilgai trukusia depresija. Reformas, kurias vykd i ali vyriausybs, mgindamos susidoroti su krize, neoliberal oponentai laiko adaptacijomis KRE pamatini institucij rmuose. Tos reformos nepakeiia KRE tapatumo, nereikia jos transformacijos LRE. Socialin rinkos ekonomika (KRE) atsinaujina ilikdama savimi. Nors visos koordinuotos rinkos ekonomikos liberalizavosi, jos, kaip ir anksiau, daugeliu atvilgiu skiriasi nuo liberali rinkos ekonomik. Svarbiausi yra to bdo, kuriuo mons organizuoja savo ekonomin veikl, skirtumai (Hall 2006: 200). KRE stabilumo alininkai atkreipia dmes, kad naujojo tkstantmeio pradioje kontinentins Europos ir Skandinavijos ali ekonomikos atsigavo ir pradjo augti tempais, kurie ne maesni u JAV ir kit anglosaks ali tempus, nors nedarbo lygis jose ir liko auktesnis (jeigu atsiribotume nuo k tik aptarto nepaprastai didelio kalini skaiiaus JAV). Panaius klausimus diskutuoja ir komparatyvistai, tyrinjantys gerovs valstybi ar gerovs reim kait (r. Ebbinghaus ir Manow 2001; Esping-Andersen 1996; Kuhnle 2000a ir kt.). Neoliberali globalizacijos samprata implikuoja prognoz, kad iuo metu egzistuojantys skirtingi gerovs reimai konverguos liberalj anglosaks ali gerovs reim, o paiose anglosaks alyse valstybs vaidmuo socialinje apsaugoje mas, kartu plsis individualaus draudimosi nuo gyvenimo rizik bei privai pensij rinka. Taiau kai kurie autoritetingi gerovs valstybs tyrintojai teigia, kad net JAV ir Didiojoje Britanijoje, kur neoliberalios reformos buvo vykdomos nuosekliausiai (ir kur, kita vertus, gerovs valstyb ir taip buvo finansuojama ykiausiai), valstybs socialins ilaidos sumajo maai arba net visai nesumajo (r. Pierson 1994; Wood 2001). Buvo panaikintos arba apkarpytos programos, kuri tikslas buvo mainti politikai netaking arba pasyvi socialini grupi atskirt. Taiau ilaidos joms ir taip sudar palyginti nedidel visumini valstybs ilaid socialinms reikmms dal. Didij j dal sudar ilaidos sveikatos apsaugai bei senatvs pensijoms. Kadangi i ilaid mainimas bt paliets politikai labai taking grupi interesus, jos ne tik nesumajo, bet dl de-
VII DALIS
651
mografini pokyi (gyventoj senjimo) toliau didjo. Todl dabartin gerovs valstybs situacij isivysiusiose alyse tiksliau bt aprayti kaip jos pltimosi ar augimo iki tam tikr natrali rib pabaig bei jos prisitaikym prie besikeiiani ekonomini ir demografini slyg, bet ne kaip jos nuosmuk. Tas prisitaikymas nereikia G. Esping-Anderseno iskirt gerovs reim (r. 17.1) konvergencijos, bet vyksta bdais, kuri skirtumus lemia i reim specifika. Liberaliajame gerovs reime darbo jga i naujo suprekinama, visokeriopai skatinant ir spaudiant gaunanius bedarbio paalp sidarbinti (welfare pakeisti workfare). Taiau konservatyviojo ir socialdemokratinio gerovs reim atveju j kaitos tendencijas tiksliau nusako kat augimo apribojimo (cost containment) ir esam program rekalibravimo svokos (Pierson 2001: 455456). Rekalibravimas reikia esam program pritaikym, racionalizavim (priemoni esamiems tikslams siekti modifikavim atsivelgiant naujas idjas) ir j atnaujinim pritaikym prie nauj iki ir socialini poreiki. Jeigu liberalus gerovs reimas spaudia bedarbius dirbti u bet kok umokest, tai socialdemokratinis pagrindin dmes skiria j perkvalifikavimui; taip vykdoma aktyvi darbo jgos rinkos politika keiiama darbo jgos pasilos struktra, atnaujinamas mogikasis kapitalas, kuris ini ekonomikos slygomis ir tampa svarbiausiu konkurencingumo veiksniu. Prieingai, negu gali pasirodyti i pirmo vilgsnio, didels Skandinavijos valstybi socialins ilaidos yra ne tik valstybs biudeto nata, bet ir svarbus j ekonominio gyvybingumo ir tarptautinio konkurencingumo altinis. Galima teigti, kad gerai ipltotos gerovs valstybs dka Suomija greitai ir be dideli socialini sukrtim bei vargo (misery) atsigavo, kai jai smog netiktas ir gilus nuosmukis 1990-j pradioje (Kuhnle 2000b: 234). P. A. Hallas ir D. Soskiceas neneigia globalizacijos jg poveikio nacionalini ekonomik institucins struktros kaitai, kuri reikia j konvergencij. Taiau j koncepcija veikiau implikuoja, kad ta konvergencija vyks ne vieno vienintelio sueigos tako (LRE), bet dviej linkme (r. Hay 2004: 235-237). Prieastis yra tie lyginamieji pranaumai, kuriuos abiems P. A. Hallo ir D. Soskiceo iskirtiems kapitalizmo tipams suteikia bdinga kiekvienam i j institucij struktra. Atrjanti konkurencija pasaulinje rinkoje KRE institucinius pranaumus tik irykins, vis labiau diferencijuodama nacionalines ekonomikas dvi grupes: daugum, kuri sudaro alys su LRE tipo ekonomika, ir maum, kuriai priklauso KRE alys (r. 21.6 pav). Mirs atvejai turi problem dl institucij suderinamumo. Pavyzdiui, darbo santykiai gali bti LRE tipo, o finans sistema KRE; gerovs reimas liberalus savo principais, o firm tarpusavio santykiai koordinuojami KRE bdais (ir pan.). Tokios ekonomikos yra maiau konkurencingos ir u grynesnes LRE, ir u grynas KRE ekonomikas. Prisitaikyti prie aplinkos jos gali evoliucionuodamos arba grynesns LRE, arba grynesns KRE linkme. Autoriai, nuodugniai tyr Vokietijos, kaip vienos i ali, kurias P. A. Hallas ir D. Soskiceas laik etaloniniais KRE pavyzdiais, kapitalizmo pokyius per laik, prajus nuo Vokietijos susivienijimo, daro kitokias ivadas (Beyer ir Hpner 2003; Busch 2005; Crouch ir Streeck 1997; Schmidt 2002; Streeck ir Hpner 2003a; Streeck ir Thelen 2005a; Yama-
652
mura ir Streeck 2003 ir kt.). Jie atkreipia dmes, kad daugelis t bruo, kuriuos P. A. Hallas ir D. Soskiceas laik esminiais KRE, iuolaikiniam Vokietijos kaLiberali pitalizmui nebra bdingi. Bankai rinkos ekonomika (LRE) kratosi ankstesniojo su jais susijusi korporacij nam banko vaidmens, o paios korporacijos 21.6 pav. Dvipols konvergencijos perspektyva reikaling naujoms investicijoms (pagal Hall ir Soskice 2001b ir Hay 2004). kapital gauna ne skolindamosi bankuose, bet prekiaudamos vertybini popieri birose. Akcij rinkos labai suaktyvjo, kai 2001 m. Vokietijos vyriausyb panaikino mokest u akcij pardavim. Buvo vykdyta pajam palaikymo politikos revizija (sumaintos bedarbio paalpos praradus darb bei j mokjimo trukm); priimtos darbo teiss pataisos, supaprastinanios nauj darbuotoj primim; padarytos akcini bendrovi steigim ir veikl reguliuojani statym pataisos (nustatyti grietesni ir artimi anglosaksikiems korporacij atskaitomybs standartai); gyvendintos mokesi reformos, skatinanios atsisakyti prastos iose alyse krymins nuosavybs santyki tarp korporacij. Plaiai nuskambjo precedent Vokietijos istorijoje neturj atskiri korporacij prieiko permimo arba mginimo perimti atvejai. Apibendrindami keli didiausi Vokietijos korporacij tyrim rezultatus, Wolfgangas Streeckas ir Martinas Hpneris teigia, kad vokiei moni kontrols sistema per paskutin deimtmet su puse taip smarkiai pasikeit, kad pagrstai galima kalbti apie nacionaliniu mastu organizuoto vokiei kapitalizmo pabaig ir tvari (nachhaltiger) konvergencij su angloamerikietikuoju moni valdymo modeliu Vokietijos korporacij valdymo sistemoje (Streeck ir Hpner 2003b: 9). Panas pokyiai vyksta ir Japonijoje (Pempel 1998; Vogel 2006). Pagal P. A. Hallo ir D. Soskiceo koncepcijos logik tai reikia, kad i ali ekonomini institucij struktroje atsiranda daugiau prietaravim ir nenuoseklum, kurie savo ruotu atveria erdv tolesnei visumos kaitai. Tebeveikiant globalizacijos jgoms, ji labiau tiktina btent LRE kryptimi. Dvipols konvergencijos hipotez galima gelbti tariant, kad ne Vokietija ar kitos kontinentins Europos, bet Skandinavijos alys yra gyvybingiausi KRE atvejai (r. Madeley 2003; Ornston 1996). Su XX amiaus paskutiniojo deimtmeio krize jos susidorojo greiiau ir skmingiau u Pranczij ir Vokietij. Viena i j (Suomija) netgi atsidr paiame konkurencingiausi pasaulio valstybi srao viruje ir 2006 m. nusileido tik veicarijai.182
Koordinuota rinkos ekonomika (KRE)
182
http://www.weforum.org/pdf/Global_Competitiveness_Reports/Reports/gcr_2006/gcr2006_rankings. pdf. irta 2007 08 12.
VII DALIS
653
Nors sumajus finansiniams itekliams, sumajo ir Skandinavijos visuotini gerovs valstybi teikiamos socialins garantijos, lengvatos, imokos, taiau joki kokybini veikimo princip pokyi nevyko (r. Eitrheim ir Kuhnle 2000; Alestalo 2000). Toki dvipols konvergencijos interpretacij, kai KRE etalonu laikomas ne kontinentinis europinis (ir japonikas), bet skandinavikas kapitalizmas, numato B. Amables pltojama kapitalizmo vairovs teorija. Apie kontinentin europin kapitalizm ji teigia, kad jo institucin architektra maiausiai skiriasi nuo kit tip (r. 18.3; Amable 2003). Tai suteikia tam tikr pagrind manyti, kad is tipas aprpia tiesiog grup miri atvej, o pats gali bti interpretuojamas kaip pereinamasis kit kapitalizmo tip atvilgiu. Tokias abejones dar labiau sustiprina ta aplinkyb, kad statistins analizs priemonmis nepavyksta irykinti iam tipui specifik lyginamj institucini pranaum. Laikant Vokietijos ir Pranczijos kapitalizm nestabiliais, miriais ar tarpiniais atvejais, labiau tiktina interpretacija, kuri tuos pokyius laiko konvergencijos su anglosaksiku LRE kapitalizmu iraika. Jeigu i interpretacija teisinga, tai globalizacija reikia toki dvipol kapitalizmo vairovs konvergencij, kurios galutinis rezultatas yra neoliberalus vandenynas (kaip garsiame Holywoodo kino filme Vandens pasaulis (Waterworld))183, i kurio kyo kelios socialinio kapitalizmo salos (Skandinavijoje). Toki sal ilikim utikrint jau mintas institucinio arbitrao mechanizmas (r. 18.2) tarptautins korporacijos koncentruot nedaugelyje ilikusi KRE ali tas gamybos akas ir paslaug sferas, kuriose j institucins architektros, socialinio ir kultrinio kapitalo ypatumai, kakada atsirad priklausom nuo tako proces dka, utikrina joms lyginamj institucin pranaum. Ar Lietuva turi bent koki nors (tegul ir nedideli) ans tapti tokia socialinio kapitalizmo sausuma? Taip, jeigu Europos Sjunga tapt socialinio kapitalizmo kontinentu. Nuo to laiko, kai ms alis tapo ES nare, btent europeizacija yra tas veiksnys, kuris labiausiai veikia ir ateityje veiks lietuviko kapitalizmo kait (plg. Maniokas 2003). XX a. paskutiniojo deimtmeio pradioje Lietuvos politin klas be pasiprieinimo ar svyravim pakluso tarptautini finansini organizacij, kuri vadovybje dominavo neoliberals (daugiausiai JAV) ekonomistai ir politikai, nurodymams pasukti radikaliu neoliberaliuoju oko terapijos keliu, vedaniu amerikietikosios LRE link. Nekelia didesni abejoni, kad ji ne maiau nuosekliai pasukt alies raid socialins rinkos ekonomikos linkme, jeigu susidurt su nuosekliu ir rytingu Briuselio spaudimu
183
is fantastinis postapokaliptinis filmas, (premjera vyko 1995 m.; pagrindiniame vaidmenyje Kevinas Costneris), igarsjs kaip pats brangiausias per vis Hollywoodo istorij (pastatymas kainavo 175 mln. USD doleri), vaizduoja ateities pasaul po to, kai itirpus ledynams beveik visa sausuma atsidr vandenyno dugne. Filmo siuet sudaro plduriuojani veikj, beiekani tos sausumos likui, nuotykiai. Film galima irti kaip neoliberalios visuomens antiutopij, nes vandens pasaulio gyventoj svarbiausias tarpusavio ryys yra (barteriniai) rinkos mainai, o politin organizacija primena i dalies T. Hobbeso vaizduojam prigimtin bkl, i dalies Roberto Nozicko (2003 (1974)) minimali valstyb, o pats vandens pasaulis atsirado kaip negebjimo isprsti kolektyvinio veiksmo problemas klimato atilimui sustabdyti padarinys.
654
transformuoti besiformuojant neoliberalj kapitalizm socialin. velgiant ateit, kapitalizmas Lietuvoje bus toks, koks bus eurokapitalizmas. ES veikimas ir integracijos gilinimas yra tas veiksnys, nuo kurio labiausiai priklausys kapitalizmo Lietuvoje ateitis. Taiau koks bus eurokapitalizmas neoliberalus ar socialinis?
21.4. Koks bus eurokapitalizmas neoliberalus ar socialinis?
Atsakymui klausim ypa svarbs politiniai ir ekonominiai procesai, vykstantys tose alyse, kurias B. Amable klasifikuoja kaip du pagrindinius kontinentinio europinio kapitalizmo atvejus (r. 18.3). Tai Pranczija ir Vokietija tos dvi Europos alys, kuri taka sprendiant ES reikalus yra itin didel. Paskutinij deimtmei istorija rodo, kad parama socialiniam kapitalizmui iose alyse yra itin stipri. Tai ypa rykiai parodo treiojo kelio idj, kuriomis rmsi naujieji leiboristai, po 18 met pertraukos 1997 m. laimj parlamento rinkimus Didiojoje Britanijoje, ligiolins neskms kontinentinje Europoje. Treiojo kelio vardu Tonyo Blairo vadovaujami leiboristai vadino savo silom (tikr ar tik tariam) alternatyv M. Thatcher ir jos pdinio Johno Majoro vadovaujamos konservatori partijos vykdytai neoliberaliai politikai. Treiojo kelio pavadinimas sako, kad siloma alternatyva skiriasi ir nuo konservatori vykdytos neoliberalios, ir nuo senj leiborist klasikins socialdemokratins politikos (r. Giddens 1998; 2000; 2001; 2003). I tikrj ji yra kur kas artimesn neoliberalizmui, negu tradicinms socialdemokrat idjoms, nes svarbiausiu ekonomins politikos prioritetu skelbia kov su infliacija, o svarbiausia priemone nedarbui mainti laiko darbo jgos rinkos dereguliavim, spaudiant darbo jg lanksiai prisitaikyti prie darbdavi reikalavim. Jau pats faktas, kad treiojo kelio idjos ne tik leido leiboristams grti valdi, bet ir joje ilgiau negu deimtmeiui sitvirtinti, rodo, kad netgi tose alyse, kur tebestiprios dar M. Weberio apraytos atsakomybs u save ir individualizmo idjos, nuosekli neoliberali ekonomin ir socialin politika neturi tvirtos atramos. Brit leiborist pavyzdiu mgino pasekti Gerhardo Schrderio vadovaujami Vokietijos socialdemokratai, 1998 m. po 16 met pertraukos laimj rinkimus Vokietijos Bundestag. Taiau nieko, iskyrus neskmes rinkimuose emi parlamentus (landtagus), mginimai perkelti T. Blairo idjas Vokietijos dirv nedav, nes nuo socialdemokrat nusigr j tradiciniai rinkjai. Stebdami ias vokiei eksperimento pasekmes, nuo treiojo kelio idj atsiegnojo ir tie Pranczijos socialistai, kurie i pradi joms reik atsarg pritarim. Pasilymai, kurie Didiosios Britanijos politikos kontekste atrodo kaip kairs, kontinentins Vakar Europos slygomis atrodo es radikaliai neoliberals (r. Amable 2003: 238244). Vis dlto galima teigti, kad treiasis kelias yra labiausiai tiktinas (nors toli grau ne vienintelis) europinio kontinentinio kapitalizmo raidos scenarijus, o kartu ir iuo metu Europoje egzistuojani kapitalizmo atmain konvergencijos marrutas. Tai reikt, kad ilgainiui kontinentinio europinio kapitalizmo, o kandin ir vis dabar Europoje egzis-
VII DALIS
655
tuojani kapitalizmo atmain konvergencija vyks btent treiojo kelio teoretiko Anthony Giddenso nuymta linkme darbo jgos rinka laisvs, o gerovs valstyb siaurins paslaugas ir garantijas, kartu ilikdama kur kas labiau ipltota negu klasikinje LRE alyje JAV. Pagrind tokiai prognozei teikia ir ta aplinkyb, kad dabartiniame neoliberalaus kapitalizmo placdarme Europoje Didiojoje Britanijoje gerovs valstyb yra ipltota kur kas labiau negu JAV. iuo atvilgiu Didioji Britanija smarkiai nukrypsta nuo LRE, kaip idealaus tipo. Btent mginimai gerovs valstyb dar labiau apkarpyti ir atstm nuo konservatori didel dal rinkj, ligi tol palaikiusi M. Thatcher pradtas reformas. Jeigu tuo pat metu neeuropins anglosaks alys (vis pirma JAV) savo institucijas toliau reformuos grynesns ir nuoseklesns LRE linkme, tai gali atsitikti taip, kad bsimasis eurokapitalizmas bus neoliberalesnis, palyginti su dabartiniu kontinentiniu europiniu kapitalizmu, bet ne supanadamas su bsimuoju JAV kapitalizmu, o atvirkiai, skirdamasis nuo jo labiau, negu dabartinis kontinentinis europinis kapitalizmas skiriasi nuo dabartinio JAV kapitalizmo. 21.7 pav. rodo, kaip skirting ali raida ta paia kryptimi (grynesns LRE link) esamus skirtumus gali ne padidinti, bet sumainti, kaip atsitikt, jei vienoje rikiuotje stovintieji engt dein, taiau vieni padaryt tris ingsnius, o kiti tik vien. (plg. Hay 2004: 245). Be to (tai taip pat mginama parodyti pateikiama schema), dl regionins integracijos bendra pasaulin neoliberaljimo tendencija yra suderinama su kai kuri atskir region ingsniais socialinio kapitalizmo linkme. Antai net jeigu dabartinis labiausiai isivysiusi Europos ali socialinis kapitalizmas pltotsi LRE linkme, gali atsitikti taip, kad naujosiose ES narse, paklus kartel socialins politikos srityje, tie pokyiai vykt prieinga socialinio kapitalizmo linkme. Dl skirtingo ekonominio lygio bei socialins gerovs institucij isipltojimo tokios pat reformos, kokios Vokietijoje ar vedijoje bt neoliberalios, Baltijos ar kitose ekonomikai silpnesnse alyse, vykdiusiose rinkos reformas pagal anglosaks neoliberalius pavyzdius, bt ingsniai socialinio kapitalizmo linkme. Todl regionins konvergencijos modelis tuo paiu metu gali bti ir kairiau dabartinio naujj ES ali kapitalizmo ir socialins gerovs reimo, ir deiniau skandinaviko socialdemokratinio kapitalizmo bei visuotins gerovs valstybs. Tviriausi pagrind prognozuoti ilgalaik kontinentins Europos ali dreif LRE linkme, kuris vis dlto gali nesibaigti konvergencija su JAV (gal net atvirkiai, padidinti esamus skirtumus), suteikia didjanti Europos ali vidaus politikos priklausomyb nuo j ekonomins ir politins integracijos, vadinama europeizacijos vardu. Europos Bendrija (EB), po Mastrichto sutarties pasiraymo1992m. tapusi Europos Sjunga (ES), atsirado kaip muit sjunga, kurios tikslas buvo alinti barjerus, trukdanius laisvam preki, kapitalo, o vliau ir darbo jgos judjimui tarp atskir ali. Ilgainiui ias negatyvios integracijos priemones papild pozityvios integracijos priemons: nustatyti bendri visoms EB/ES alims techniniai ir vartotoj apsaugos, sveikatos ir saugos, o taip pat aplinkosaugos standartai.
656
Skandinavikasis kapitalizmas dabar Kontinentinis europinis kapitalizmas dabar Viduremio jros kapitalizmas dabar Pokomunistinis kapitalizmas dabar
Grynoji KRE (idealus tipas)
Bsimasis eurokapitalizmas
JAV kapitalizmas dabar
21.7 pav. Hipotetins dabartini kapitalizmo atmain raidos trajektorijos treiojo kelio realizacijos atveju. Brkniuota linija rodo alternatyvi skandinavikojo socialdemokratinio kapitalizmo perspektyv.
Bsimasis JAV kapitalizmas Grynoji LRE (idealus tipas)
Kita svarbi europins reguliavimo politikos kryptis yra konkurencijos politika, kurios tikslas neleisti susidaryti monopolinms rinkoms bei kitokiems rinkos ikraipymams, kurie atsiranda, kai atskiri rinkos subjektai gauna valstybs subsidij arba sudaro kartelinius susitarimus dl kain. ias funkcijas atlieka nemaoritarins europins agentros, kurias savo atstovus (daniausiai technokratus-ekspertus) deleguoja atskir ali vyriausybs. Atskirai reikia paminti Europos teisingumo teism, kuris yra vienas i aktyviausi Europos integracijos varikli. Augantis bendros Europos teiss knas darosi vis svarbesnis orientyras valstybi nari statym leidybos, teisminei ir vykdomajai valdiai. Auganti bendros Europos teiss taka ES ali vidaus politikai bei stiprjantis nemaoritarini europini agentr poveikis nacionalini valstybi valdymo organ veiklai ir sudaro europeizacijos grietja ir siaurja to odio prasme turin. Nors plaioje europeizacijai skirtoje literatroje (r., pavyzdiui, Cowles, Caporaso, ir Risse 2001; Delanty ir Rumford 2005; Featherstone ir Radaelli 2003; Graziano ir Vink 2007; Maniokas 2003; Menz 2005) vieningos nuomons dl ios svokos turinio nra, j tikslinga skirti nuo Europos integracijos proceso, kur galima suvokti arba kaip platesn reikin, arba kaip europeizacijos prieast. Europeizacija buvo ypa greita ir intensyvi 2004 m. ES naujai priimt pokomunistini ali atveju: pagrindinis stojimo proceso turinys buvo naujai priimt valstybi institucins vidaus tvarkos suderinimas su acquis communitaire ES agentr sukur-
VII DALIS
657
t normatyvini akt masyvu, atitinkamai modifikuojant nacionalins teiss aktus bei postatyminius dokumentus. Kai kurie i i bendr Europos akt j primimo metu daugelyje Vidurio Europos ir Baltijos ali dar net neturjo savo taikymo objekto, nes atitinkamos socialinio gyvenimo praktikos dar nebuvo atsiradusios. Jeigu neskaitytume dviej ypating srii agrarins ir vadinamosios sanglaudos politikos, kuri rmuose vyksta gana platus itekli perskirstymas tarp atskir ekonomikos ak (ems kio naudai) ir ali (menkiau isivysiusi Europos Sjungos ali naudai), tai ir Europos integracija, ir europeizacija savo turiniu ligi iol buvo labiau orientuota negatyvios individo laisvs (neoliberalias), negu solidarumo bei lygybs (krikionikai demokratines bei socialdemokratines) vertybes. Klausimams apie europeizacijos poveik pokomunistiniam kapitalizmui bei bsimojo eurokapitalizmo pobd ypa svarbi ta aplinkyb, kad europin gali turinio acquis communitaire sudtyje akt, reguliuojani ES valstybi socialin politik, lyginamasis svoris yra palyginti menkas. Vieningos socialins politikos ES neturi, iskyrus t jos elementar lygmen, kur sudaro sveikatos ir darbo saugos standartai. Tiesa, vienas galimybs langas tokiai politikai atsirasti buvo prancz socialisto Jacqueso Delorso vadovavimo Europos Komisijai laikais (19851995 metais), kai buvo rengiama Europos Bendrijos transformacija Europos Sjung. Kaip vienas i pamatini naujo politini darinio dokument buvo parengta Darbuotoj pagrindini teisi chartija, dar vadinama Socialine chartija, kuri 1989 m. pasira 11 valstybi nari (iskyrus Didij Britanij). J galima laikyti svarbiausiu vadinamojo Europos socialinio modelio dokumentu. Kas sudaro ios J. Delorso puoseltos idjos turin? J. Delorso politiniame projekte visuomens buvo ne vien rinkos, pilietyb ne vien vartojimas, o vyriausyb ne vien ekonominio eismo reguliuotoj komanda. mons priklaus moralizuotiems kolektyvams, kurie tarsi vieni su kitais dl bendro grio. Pilietyb apm solidarum su kitais. Vyriausyb turt ne tik stimuliuoti ekonomin veikl gerovei utikrinti, bet ir kurti plataus diapazono viesias grybes ne vien dl rinkos neskmi bei iorini poveiki, bet ir atsiliepdama solidarumo reikalavimus (Ross 1995: 46). Europos socialinis modelis pirmiausia numat ES ali socialins politikos koordinacij, kad bt ivengta vadinamojo socialinio dempingo konkurencijos tarp ali dl kapitalo, viliojant j maesnmis socialinio draudimo mokomis, palankesniais darbo statymais, maesniais mokesiais. Nors io modelio turinys nra labai aikiai apibrtas, j galima interpretuoti kaip socialinio eurokapitalizmo krimo program. Rengiant 1992 m. Mastrichte pasirayt ES sutart, dauguma ali reikalavo j traukti k tik mintos Socialins chartijos nuostatas ir rayti nuostat, kad sprendimus dl daugumos socialins politikos klausim ES Taryba priimt kvalifikuota bals dauguma.184 Tam rytingai pasiprieino Didioji Britanija, kuri tuo metu dar vald
184
ia turima galvoje btent Europos Sjungos Taryba, kuri A. Lijphartas kontroversikai laiko ES statym leidiamosios valdios auktesniaisiais rmais (r. 13.6), o ne panaiai vadinama Europos Taryba, visikai kita tarptautin organizacija.
658
konservatoriai, siek apriboti Europos integracij bendros rinkos sukrimu. istorij jo tuometinio Didiosios Britanijos premjero J. Majoro ia proga pasakyti odiai: Europa gali turti socialin chartij. Mes tursime uimtum. <...> Tegul Jacques Delorsas mus kaltina, kad sukrme roj usienio investuotojams. A laimingas pripainti kalt (cit. pagal: Leibfried ir Pierson 1995: 48). 11 kit ES ali pasira Susitarim dl socialins politikos, inom Mastrichto socialinio protokolo pavadinimu. valdi 1997 m. atjus leiboristams, Didioji Britanija prisijung prie Mastrichto protokolo, pasiraydama tais metais sudaryt Amsterdamo sutart, kuria ES sutartis buvo papildyta nauju Socialiniu skyriumi, i esms sutampaniu su anksiau pasiraytu Mastrichto socialiniu protokolu. Europos socialinis modelis minimas ir garsiosios 2000 m. paskelbtos ES Lisabonos strategijos dokumentuose kaip vienas i jos stulp (pillars). Svarbi Mastrichto socialiniu protokolu ir Amsterdamo sutartimi vesta naujov yra bendr europini neokorporacini institucij steigimas, i kuri svarbiausia yra reguliarus Europos darbdavi ir darbuotoj socialinis dialogas. Tiesioginiai to dialogo partneriai yra Europos profesini sjung konfederacija (European Trade Union Confederation (ETUC)), Europos pramons ir darbdavi konfederacij sjunga (Union of Industrial and Employers Confederations of Europe (UNICE)), Europos moni, kurios dalyvauja valstyb, centras (European Centre of Enterprises with Public Participation; CEEP). J atstovai rengia reguliarias konsultacijas socialins politikos klausimais. Pavykus susitarti (o tai vyksta ltai ir retai pavyksta), ie susitarimai paskui gyja nauj ES teiss akt pavidal. Paanga, pasiekta realizuojant Europos socialin model, yra menka, nes ES socialin politika derinama vis pirma vadinamuoju atviro koordinavimo metodu, kuris reikia neprivalom rekomendacij sekti geriausia praktika. Per vis laik, prajus nuo Mastrichhto sutarties pasiraymo, ES prim tik tris su socialine politika susijusias direktyvas: dl tvysts atostog, dl terminuot darbo sutari ir dl darbo nepiln darbo dien (Apeldoorn 2002: 148). Neatsitiktinai autoriai, nagrinjantys ES ali socialins politikos bei gerovs valstybi europeizacijos problemas, paskutiniuoju metu teikia pirmenyb jau nebe vieningo Europos socialinio modelio svokai, bet kur kas kukliau skambaniam Europos bendros socialins erdvs terminui (r. pavyzdiui Kropp ir Gomz 2005). ES isipltimas Rytus toli grau ne skatina bei greitina, bet veikiau stabdo ir ltina tokios vieningos socialins erdvs susidarym, nes primus ES pokomunistines alis vidinis jos heterogenikumas nepaprastai padidjo. Ji nustojo bti isivysiusi ali (su tam tikromis ilygomis dl toki Piet Europos ali, kaip Graikija ir Portugalija) klubu. Naujosios ES nars, smarkiai atsiliekanios savo socialiniu-ekonominiu lygiu nuo ali-senbuvi, nra suinteresuotos aukt europini socialins apsaugos standart nustatymu, nes dl to maja j gebjimas konkuruoti maesniu darbo umokesiu bei maesniais alutiniais darbo umokesio katais, kuriuos sudaro vairs socialinio draudimo mokesiai. Todl bendri Europos socialins apsaugos standartai, kiek j i viso esama, yra orientuoti ne maksimum (kaip yra aplinkosaugos atveju), bet minimum, t. y. nustatyti
VII DALIS
659
pagal labiausiai atsilikusi ioje srityje ali lyg (r. Hix 2006 (1999): 297307, 311). Jie ireikia maiausi vis Europoje egzistuojani gerovs reim (skaitant liberalj) bendr vardikl ir labiau atitinka neoliberalias, negu socialdemokratines idjas. Blokuodamos europini socialins politikos standart klim, naujosios ES nars vykdo toki pat Europos socialinio modelio obstrukcij, koki anksiau vykd Didioji Britanija. Nors tai daroma konkurencingumo utikrinimo vardu, i to konkurencingumo daugiau laimi pozityviai privilegijuoti sluoksniai, o ne darbuotojai, nes tai konkurencingumas pigesns darbo jgos, o ne technologini inovacij ar auktesns kokybs sskaita. Naujosiose ES narse tokia politika skatina emigracij, ir nukreipia kio raid emuoju keliu (r. 18.2; Streeck 1997), kurio bdingi bruoai yra maas darbo umokestis, menka darbo jgos kvalifikacija (ji smunka dl orientacijos bendrj kompetencij, o ne profesinio meistrikumo specialiose srityse ugdym), prastos kokybs arba primityvi technologij produkcija, maa pridtin vert. Ji tvirtina dabartin periferin arba pusiau periferin pokomunistini ali kapitalizmo status (plg. Vitkus 2001). Toliausiai ES integracijos procesai paeng finansinje srityje, keliolikai ES ali sudarius Europos pinig sjung ir nuo 1999 m. sivedus bendr valiut (eur). Bendr europini institucij tinkl papild nauja itin galinga nemaoritarin institucija Europos centrinis bankas. J krus, bendr valiut sivedusios valstybs atsisak savarankikos pinig politikos, t.y. vieno i svarbiausi nacionalins valstybs suverenumo atribut. Europos centrinio banko atsiradimas negrtamai panaikino institucines slygas, kuriomis manoma J. M. Keyneso stiliaus nacionalin makroekonominio reguliavimo politika, ir kaip svarbiausi bendros ekonomins politikos tiksl tvirtino minimali infliacij, t.y. ekonomins politikos orientyr, kuriam tradicikai prioritet teikia neoliberalai. iuo metu ES yra neatpaintas politinis objektas (J. Delorsas), kurio vidaus tvarka skatina vis iuo metu egzistuojani kapitalizmo atmain transformacij neoliberalaus LRE kapitalizmo linkme. Tok pat poveik ES alims senbuvms daro ir naujosios jos nars, kurias kai kurie autoriai ne be pagrindo vadina Europos amerikanizacijos Trojos arkliais (Meardi 2002; Kovcs 2002). Pokomunistinio kapitalizmo ir keli skirting ES alyse senbuvse egzistuojani kapitalizmo tip sveika kol kas vyksta ir artimiausioje ateityje greiiausiai vyks taip, kad pokomunistinis kapitalizmas darys didesn poveik eurokapitalizmui, skatindamas jo evoliucij LRE linkme, negu pats patirs jo socializuojant poveik. Vis dlto programiniuose ES dokumentuose numatoma ir Europos socialinio modelio pltra, ir egzistuoja socialins bei politins jgos (Europos socialdemokratija), kurios yra suinteresuotos arba sipareigojusios j gyvendinti. Kol kas tas modelis labiau primena tui keval be turinio. Taiau tas kevalas egzistuoja, ir todl ilieka atvira ir socialinio eurokapitalizmo galimyb. Visi procesai ir pokyiai, kurie veda glaudesns ES integracijos, jos transformacijos federacin valstyb, europinio solidarumo ir tapatumo formavimosi linkme, didina tikimyb, kad is kevalas ateityje prisipildys realaus turinio, ir susiformuos socialinis eurokapitalizmas. Jgos ir veiksniai, kurie iuos procesus blokuoja, didina tikimyb, kad eurokapitalizmas bus neoliberalus.
Literat ra
Abbot, Andrew. 1988. The System of Professions. Chicago: University of Chicago Press. Abbott, Andrew. 2004. Methods of Discovery. Heuristics for the Social Sciences. New York: W.W.Norton. Abbott, Andrew. 1999. Department and Discipline: Chicago Sociology at One Hundred. Chicago: University of Chicago Press. Abell, Peter. 2001. Causality and Low-Frequency Complex Events: The Role of Comparative Narratives, Sociological Methods and Research, 30(1), pp. 5780. Abelshauser, Werner. 2004. Deutsche Wirtschaftsgeschichte seit 1945. Mnchen: Beck. Abols, Guntars. 2002. Contribution of History to Latvian Identity. Cesis: Nacionalais apgads. Adomnas, Mantas; Augustinaitis, Arnas; Janelinas, Tomas; Kuolys, Darius; Motieka, Egidijus (Sud.). 2007. Lietuvos tauta: bkl ir raidos perspektyvos. Vilnius: Versus aureus. Aglietta, Michel. 2000 (1998). Ein neues Akkumulationsregime. Die Regulationstheorie auf dem Prfstand. Hamburg: VSA Verlag. Ahrend, Rudiger. 2006. Russias Post-crisis Growth: Its Sources and Prospects for Continuation, Europe-Asia Studies, Vol. 15 (1), pp. 124. Aidukait, Jolanta. 2004. The Emergence of the Post-socialist Welfare State: the Case of the Baltic States: Estonia, Latvia and Lithuania. Huddinge: Sdertns hgskola. Alanen, Ilkka. 2004. Mapping the Rural Problem in the Baltic Countryside: Transition Processes in the Rural Areas of Estonia, Latvia and Lithuania. Aldershot: Ashgate. Alanen, Ilkka et al. (Eds). 2001. Decollectivisation, Destruction, and Disillusionment: a Community Study in Southern Estonia. Aldershot: Ashgate. Albert, Michel. 1992 (1991). Kapitalismus contra Kapitalismus. Frankfurt a. M.: Campus. Alestalo, Matti. 2000. The Finnish Welfare Statei in the 1990s. A Long-Term Perspective, in Kuhnle, Stein (Ed.) 2000a. Survival of the European Welfare State. London: Routledge, pp. 5868. Alexanderis, Jeffrey. 1999 (1994) Modernizmas, anti-, post- ir neomodernizmas: socialini teorij pastangos suprasti ms laik naujj pasaul, Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 1 (3), pp. 2239.
662
Aliauskien Rasa; Dobryninas, Aleksandras; ilinskien Laima. 2005. Lietuvos korupcijos emlapis 20012004. Vilnius: Eugrimas. Allcock, John B. 2000. Explaining Yugoslavia. New York : Columbia UP. Allen, Matthew. 2004. The Varieties of Capitalism: Not Enough Variety?, Socio-Economic Review, Vol. 2 (1), pp. 87108. Allison, Graham T. 1971. Essence of Decision: Explaining the Cuban Missile Crisis. Boston: Little, Brown. Almond, Gabriel A. 1960. Introduction. A Functional Approach to Comparative Politics, in Almond, Gabriel A.; Coleman, James S. (Eds.) The Politics of the Developing Areas. Princeton: Princeton UP, pp. 364. Almond, Gabriel A.; Coleman James S. (Eds) 1960. The Politics of the Developing Areas. Princeton: Princeton UP. Almond, Gabriel A.; Verba, Sidney 1989 (1963). The Civic Culture. Political Attitudes and Democracy in Five Nations. Newbury Park, CA: Sage. Almond, Gabriel A.; Roselle, Laura. 1993. Model Fitting in Communism Studies, in Fleron, Frederic Jr.; Hoffmann, Erik P (Eds). Post-Communist Studies and Political Science. Methodology and Empirical Theory in Sovietology. Boulder: Westview Press, pp. 2775. Amable, Bruno. 2003. The Diversity of Modern Capitalism. Oxford: Oxford UP. Amalrik, Andrei. 1970 (1969). Will the Soviet Union Survive Until 1984? New York: Harper and Row. Amsden, Alice H.; Kochanowicz, Jacek; Taylor, Lance. 1994. The Market Meets its Match: Restructuring the Economies of Eastern Europe. Cambridge (Mass): Harvard UP. Anchordoguy, Marie. 2005. Reprogramming Japan: The High Tech Crisis Under Communitarian Capitalism. Ithaca: Cornell UP. Andersen, Erik A. 1999. An Ethnic Perspective on Economic Reform. The Case of Estonia. Aldershot: Ashgate. Anderson, Benedict. 1999 (1983). sivaizduojamos bendruomens: apmstymai apie nacionalizmo kilm ir plitim. Vilnius: Mintis. Anderson, Perry. 1974a. Passages from Antiquity to Feudalism. London: Verso. Anderson, Perry. 1974b. Lineages of the Absolutist State. London: Verso. Anderson, Perry. 1998. The Origins of Postmodernity. London: Verso. Andreski, Stanislav. 1965. The Uses of Comparative Sociology. Berkeley: University of California Press. Andrijauskas, Antanas. 2001a. Lyginamoji civilizacijos idj istorija. Vilnius: Vilniaus dails akad. l-kla. Andrijauskas, Antanas (Sud.) 2001b. RytaiVakarai: komparatyvistins studijos II. Vilnius: Vaga. Andrijauskas, Antanas (Sud.) 2002a. RytaiVakarai: komparatyvistins studijos I. Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas. Andrijauskas, Antanas (Sud.). 2002b. RytaiVakarai: komparatyvistins studijos III. Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas. Andrijauskas, Antanas. 2004. Kultros, filosofijos ir meno profiliai (RytaiVakaraiLietuva). Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas.
Literatra
663
Andrijauskas, Antanas (Sud.). 2005. RytaiVakarai: komparatyvistins studijos IV. Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas. Andrijauskas, Antanas; Stanien, Marija D. (Sud.) 2002. RytaiVakarai: kultr sveika. Vilnius: Logos. Anuauskas, Arvydas. 2006. Teroras ir nusikaltimai monikumui: pirmoji sovietin okupacija (19401941). Vilnius: Margi ratai. Anuauskas, Arvydas; Banionis, Juozas; Baua, eslovas; Brandiauskas, Valentinas; Bubnys, Arnas; Jakubionis, Algirdas; Jonuauskas, Laurynas; Kuodyt, Dalia; Maslauskien, Nijol; Stankeras, Petras; Starkauskas, Juozas; Streikus, Arnas; Tininis, Vytautas; Truska, Liudas 2005. Lietuva, 19401990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventoj genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Aoki, Masahiko. 2001. Toward a Comparative Institutional Analysis. Cambridge (Mass.): MIT Press. Apeldoorn, Bastiaan van. 2002. Transnational Capitalism and the Struggle over European Integration. London: Routledge. Appleby, Joyce; Hunt, Lynn; Margaret, Jacob. 1998. Tiesos sakymas apie istorij. Vilnius: Margi ratai. Apter, David E. 1987. Rethinking Development: Modernization, Dependency, and Postmodern Politics. Newbury Park, Calif.: Sage. Arendt, Hannah. 2001 (1951). Totalitarizmo itakos. Vilnius: Tyto alba. Arias-King, Fredo. 2003. The Centrality of Elites, Demokratizatsiya, Vol.11(1), pp. 15060. Arjomand, Said A.; Tiryakian, Edward. 2004. Rethinking Civilizational Analysis. London: Sage. Armer, Michael J.; Grimshaw, Allen D. (Eds). 1973. Comparative Social Research: Methodological Problems and Strategies. New York: John Wiley. Armer, Michael J.; Marsh, Robert M. (Eds). 1982. Comparative Sociological Research in the 1960s and 1970s. Leiden: E.J.Brill. Arnasson, Johann. 2004. Civilizations in Dispute: Historical Questions and Theoretical Traditions. Leiden: Brill. Arnason, Johann P.; Eisenstadt, Shmuel N.; Wittrock, Bjrn (Eds). 2004. Axial Civilizations and World History. Leiden: Brill. Arnez, John A. 1958. Slovenia in European Affairs. Reflections on Slovenian Political History. New York: League of CSA. Arthur, W. Brian. 1994. Increasing Returns and Path Dependence in the Economy. Ann Arbor: University of Michigan Press. Arts, Will; Halman, Loek (Eds). 1999. New Directions in Quantitative Comparative Sociology. Leiden: Brill. Ash, Timoty Garton. 1989. Refolution in Hungary and Poland, New York Review, 17 August, pp. 915. Ashford, Sheena; Timms, Noel. 1992. What Europe Thinks. A Study of Western European Values. Aldershot: Darthmouth. Aslund, Anders. 1995. How Russia Became a Market Economy. Washington, DC: The Brookings Institution.
664
Aslund, Anders. 2002. Building Capitalism: the Transformation of the Former Soviet Bloc. Cambridge: Cambridge UP. Aslund, Anders. 2007. How Capitalism Was Built: The Transformation of Central and Eastern Europe, Russia, and Central Asia. Cambridge: Cambridge UP. Atverkime socialini moksl gelmes. C. Gulbenkiano socialini moksl pertvarkymo komisijos praneimas. 2002. Vilnius: Knygiai. Augustinas Aurelijus. 1890 (426). De Civitate Dei. http://www.ccel.org/ccel/schaff/npnf102.iv.html. irta 2007 08 07. Bailey, Kenneth D. 1994. Typologies and Taxonomies. An Introduction to Classification Techniques. Thousand Oaks: Sage. Balcerowicz, Leszek. 1998 (1995). Socializmas, kapitalizmas, transformacija. Vilnius: Algarv. Balius, Jonas. 2005. Dorovinio lietuvi identiteto prigimtis ir prasm. Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas. Balzer, Harley. 2003. Managed Pluralism: Vladimir Putins Emerging Regime, Post-Soviet Affairs, Vol. 19 (3), pp. 189227. Bandelj, Nina. 2006. Cultural Understandings of Economic Globalization.Discourse on Foreign Direct Investment in Slovenia. Max-Planck-Institut fr Gesellschaftsforschung Discussion Paper 06/1. http://www.mpi-fg-koeln.mpg.de/pu/mpifg_dp/dp06-1.pdf. irta 2007 08 11. Barbera, Henry. 1998. The Military Factor in Social Change. Vol.12. New Brunswick, N.J.: Transaction Publisher. Barkow, Jerome H. (Ed.). 2006. Missing the Revolution: Darwinism for Social Scientists. Oxford: Oxford UP. Barzel, Yoram. 2002. A Theory of State. Economic Rights, Legal Rights, and the Scope of the State. Cambridge: Cambridge UP. Bauman, Zygmunt. 1989. Modernity and the Holocaust. Ithaca, N.Y.: Cornell UP. Bauman, Zygmunt. 2001. Work, Consumerism and the New Poor. Philadelphia: Buckingham. Bauman, Zygmunt. 2002 (1998). Globalizacija: pasekms mogui. Vilnius: Strofa. Beetham, David. 1991. The Legitimation of Power. Atlantic Highlands, NJ : Humanities Press International. Beinorius, Audrius. 2002. Smon klasikinje Indijos filosofijoje. Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas. Beissinger, Mark. 2005. Rethinking Empire in the Wake of Soviet Collapse, in Barany Z.; Moser R. (Eds) Ethnic Politics and Post- Communism: Theories and Practice. Ithaca, NY: Cornell UP, pp. 1445. Bell, Daniel. 1973. The Coming of Post-industrial Society: a Venture in Social orecasting. New York : Basic Books. Bell, Daniel. 2003 (1976). Kapitalizmo kultriniai prietaravimai. Vilnius: ALK/Alma littera. Bell, Graham. 1989. A Comparative Method, The American Naturalist, Vol. 133 (4), pp. 553571. Bendix, Reinhard. 1977 (1956). Work and Authority in Industry: Ideologies of Management in the Course of Industrialization. 2nd ed. Berkeley: University of California Press.
Literatra
665
Bendix, Reinhard. 1960. Max Weber: an Intellectual Portrait. Garden City, N. Y.: Doubleday. Bendix, Reinhard. 1963. Concepts and Generalizations in Comparative Sociological Studies, American Sociological Review, 28(4), pp. 532539. Bendix, Reinhard.1977 (1964). Nation-Building and Citizenship: Studies of Our Changing Social Order. 2nd ed. Berkeley: University of California Press. Bendix, Reinhard. 1978. Kings or People: Power and Mandate to Rule. Berkeley: University of California Press. Bendix, Reinhard. 1984. Force, Fate, and Freedom. On Historical Sociology. Berkeley: University of California Press. Bendix, Reinhard. 1988. Embattled Reason. Essays on Social Knowledge. Vol.1. New Brunswick: Transaction books. Berend, T. Ivan. 1998. Decades of Crisis: Central and Eastern Europe before World War II. Berkeley: University of California Press. Berend, T. Ivan. 2006. An Economic History of Twentieth-century Europe: Economic Regimes from Laissezfaire to Globalization. Cambridge: Cambridge UP. Beresneviius, Gintaras. 2003. Imperijos darymas. Lietuvikos ideologijos metmenys. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Berg, Ivar; Zald, Mayer N. 1978. Business and Society, Annual Review of Sociology, Vol. 4, pp. 115143. Berglf, Erik; Pajuste, Anete. 2003. Emerging Owners, Eclipsing Markets? Corporate Governance in Central and Eastern Europe, in Kornelius, Peter K.; Kogut, Bruce (Eds) Corporate Governance and Capital Flows in a Global Economy, New York: Oxford UP, pp. 267302. Berg-Schlosser, Dirk. 2004 The Quality of Democracies in Europe as Measured by Current Indicators of Democratization and Good Governance, Journal of Communist Studies and Transition Politics, Vol. 20(1), pp. 2855. Berger, Suzanne. 2000. Globalization and Politics, Annual Review of Political Science, Vol.3, pp. 4362. Berger, Peter L.; Huntington, Samuel N. (Eds) 2002. Many Globalizations : Cultural Diversity in the Contemporary World. New York: Oxford UP. Berger, Suzanne; Dore, Ronald (Eds). 1996 National Diversity and Global Capitalism, Ithaca: Cornell UP. Bergson, Abram. 1984. Income Inequality Under Soviet Socialism, Journal of Economic Literature, Vol. 22 (3), pp.10521099. Berle, Adolf A.; Means, Gardiner C. 1991 (1932). The Modern Corporation and Private Property. New Brunswick, N.J.: Transaction Publishers. Bernotas, Dainius; Guogis, Arvydas. 2003. Socialins politikos modeliai: dekomodifikacijos ir savarankikai dirbanij problemos. Vilnius: Lietuvos teiss universiteto Leidybos centras. Bernotas, Dainius; Guogis, Arvydas. 2006. Globalizacija, socialin apsauga ir Baltijos alys. Vilnius : Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. Berrou, Jean-Philippe; Carrincazeaux, Christophe. 2005. La diversit des capitalismes et les pays dEurope Centrale et orientale. Une analyse statistique, Cahiers du GRES (Groupement de
666
Recherches Economiques et Sociales, Universit Montesquieu- Bordeaux 4 & Universit des Sciences Sociales Toulouse 1), Cahier n 200518. http://beagle.u-bordeaux4.fr/gres/publications/2005/2005-18.pdf. irta 2007 08 12. Bertens, Johannes W. 1995. The Idea of the Postmodern: a History. London: Routledge. Berting, Jan; Geyer, Felix; Jurkovich, Ray. 1979. Problems in International Comparative Research in the Social Sciences. Oxford: Pergamon Press. Besanon, Alain. 1978 (1976) The Soviet Syndrome. New York: Harcourt Brace Jovanovich. Besanon, Alain. 1981. Anatomie dun spectre: leconomie politique du socialisme reel . Paris : CalmannLevy. Beyer, Jrgen. 2006. Pfadabhngigkeit. ber institutionelle Kontinuitt, anfllige Stabilitt und fundamentalen Wandel. Frankfurt a. M.: Campus. Beyer, Jrgen; Hpner, Martin. 2003. The Disintegration of Organised Capitalism: German Corporate Governance in the 1990s, West European Politics, Vol. 26 (4), pp. 179198. Bialer, Seweryn. 1986. The Soviet Paradox: External Expansion, Internal Decline. New York : Knopf. Bielasiak, Jack. 2002. The Institutionalization of Electoral and Party Systems in Postcommunist States, Comparative Politics, vol. 34(1), pp. 189210. Bielinis, Lauras. 2003. Prezidento rinkim anatomija: 2002 met prezidento rinkimai Lietuvoje. Vilnius: Versus aureus. Bielskis, Andrius. 2005. Towards a Post-Modern Understanding of the Political: From Genealogy to Hermeneutics. London: Palgrave. Biernacki, Richard. 1995. The Fabrication of Labor: Germany and Britain 16401914. Berkeley: University of California Press. Binder, Leonard et al 1971. Crises and Sequences in the Political Development. Princeton: Princeton UP. Birch, Sarah. 2003. Electoral Systems and Political Transformation in Post-Communist Europe. London: Palgrave. Black, Cyril E. 1966. The Dynamics of Modernization. A Study in Comparative History. New York: Harper & Row. Black, Duncan. 1958. The Theory of Committees and Elections. Cambridge: Cambridge UP. Blair, Margaret. 1999. Firm-Specific Human Capital and the Theory of the Firm, in Blair, Margaret M.; Roe, Mark J. (Eds). Employees and Corporate Governance. Washington: Brooking Institution Press, pp. 5890. Blalock, Hubert M. Jr. 1961. Causal Inferences in Nonexperimental Research. Chapel Hill: The University of North Carolina Press. Blyth, Mark. 2003. Same as it Never Was: Temporality and Typology in the Varieties of Capitalism, Vol.1 (2), pp. 215225. Bohle, Dorothee. 2002. Europas neue Peripherie: Polens Transformation und transnationale Integration. Mnster: Westphlisches Dampfboot. Bohle, Dorothee; Greskovits, Bela. 2004. Ein Sozialmodell an der Grenze. Kapitalismus ohne Kompromiss, Osteuropa, Jg. 54 (5/6), S. 372386.
Literatra
667
Bohle, Dorothee; Greskovits, Bela. 2006. Capitalism without Compromise: Strong Business and Weak Labor in Eastern Europes New Transnational Industries, Studies in Comparative International Development, Vol. 41 (1), pp. 325. Bohle, Dorothee; Greskovits, Bela. 2007a. Capitalist Diversity in Eastern Europe, Economic Sociology_The European Electronic Newsletter, Vol. 8(2), pp. 39. http://econsoc.mpifg.de/archive/econ_soc_8-2.pdf. irta 2007 08 01. Bohle, Dorothee; Greskovits, Bela. 2007b. The State, Internationalization, and Capitalist Diversity in Eastern Europe, Competition and Change, Vol. 11 (2), pp. 89115. Bohle, Dorothee; Greskovits, Bela. 2007c. Neoliberalism, Embedded Neoliberalism and Neocorporatism: Towards Transnational Capitalism in Central-Eastern Europe, West European Politics, Vol. 30 (3), pp. 443466. Bollen, Kenneth. 1980. Issues in the Comparative Measurement of Political Democracy, American Sociological Review, Vol. 45, pp. 370390. Bollen, Kenneth; Entwisle, Barbara; Alderson, Arthur. 1993. Macrocomparative Research Methods, Annual Review of Sociology, Vol. 19, pp. 321351. Bornschier, Volker. 2005. The Persistence of Varieties of Capitalism in Rich Democracies. London: Routledge. Bowa, Russel. 1991. Political Dynamics of the Post-Communist Transition: A Comparative Perspective, World Politics, 44 (1): 113158. Bowen, John; Petersen, Roger (Eds). 1999. Critical Comparisons in Politics and Culture. Cambridge: Cambridge UP. Bowles, Donald W. 1962. Soviet Russia as a Model for Underdeveloped Areas, World Politics, Vol. 14 (3), pp. 483504. Boyer, Robert. 1990. The Regulation School: a Critical Introduction. New York: Columbia UP. Boyer, Robert; Saillard, Yves (Eds). 2002. Regulation Theory: the State of the Art. London: Routledge. Brady, Henry E.; Collier, David (Eds). 2004. Rethinking Social Inquiry : Diverse Tools, Shared Standards. Lanham, MD : Rowman & Littlefield. Bratton, Michael; Walle Nicolas van de. 1994. Neopatrimonial Regimes and Political Transitions in Africa, World Politics, Vol. 46 (4), pp. 453489. Bratton, Michael; Walle Nicolas van de. 1997. Democratic Experiments in Africa: Regime Transitions in Comparative Perspective. Cambridge: Cambridge UP. Braudel, Fernand. 1972 (1949). The Mediterranean and the Mediterranean World in the Age of Philip II. New York: Harper & Row. Braudel, Fernand. 19811984 (1979). Civilization and Capitalism, 15th18th century. Vol. 13. London : Collins. Braudel, Fernand. 1994 (1985). Kapitalizmo dinamika. Vilnius: Baltos lankos. Breslauer, George W. 1978. On the Adaptability of Soviet Welfare-State Authoritarianism, in Ryavec, Karl W. (Ed.). Soviet Society and the Communist Party. Amherst: University of Massachusetts Press, pp. 325. Bridgman, Percy W. 1927. The Logic of Modern Physics. New York: Macmillan.
668
Brooks, Daniel R.; McLennan Deborah A. 1991. Phylogeny, Ecology, and Behavior: A Research Program in Comparative Biology. Chicago: University of Chicago Press. Brown, Archie. 2004. The Soviet Union: Reform of the System or Systemic Transformation?, Slavic Review, Vol. 63 (3), pp. 489504. Brubaker, Rogers. 1998 (1992). Pilietyb ir tautikumas Pranczijoje ir Vokietijoje. Vilnius: Pradai. Brubaker, Rogers. 2003. Beyond Comparativism?, Department of Sociology, UCLA. Theory and Research in Comparative Social Analysis. Paper 1. http://repositories.cdlib.org/uclasoc/trcsa/1. irta 2007 01 15. Bryman, Alan. 1988. Quantity and Quality in Social Research. London: Unwin Hyman. Brzezinski, Zbigniew. 1956. The Permanent Purge: Politics in Soviet Totalitarianism. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Brzezinski, Zbigniew. 1966. The Soviet Political System: Transformation or Degeneration? Problems of Communism, Vol. 15 (1), pp.115. Brzezinski, Zbigniew. 1989. The Grand Failure. The Birth and Death of Communism in the Twentieth Century. London: Macdonald. Brzezinski, Zbigniew. 1994. Polska scena obrotowa, Polityka, Nr.44, October 29. Brzezinski, Zbigniew. 1998 (1993). Nebevaldomas pasaulis. Globalin sumaitis XXI amiaus ivakarse. Vilnius: Tverm. Brzezinski, Zbigniew; Huntington, Samuel P. 1963. Political Power: USA/USSR. New York: The Viking Press. Bubnys, Arnas. 1998. Vokiei okupuota Lietuva (19411944). Vilnius: Lietuvos gyventoj genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Buchanan, James L. 1975. The Limits of Liberty: Between Anarchy and Leviathan. Chicago: University of Chicago Press. Buchanan, William; Cantril, Hadley. 1956. How Nations See Each Other. Urbana, Ill.: University of Illinois Press. Buchen, Clemens. 2007. Estonia and Slovenia as Antipodes, Lane, David; Myant, Martin (Eds). Varieties of Capitalism in Post-Communist Countries. Houndmills: Palgrave, pp. 6589. Bcher, Karl. 1893. Die Entstehung der Volkswirtschaft. Sechs Vortrge. Tbingen: Verlag der Lauppschen Buchhandlung. Budina, Nina. 1997. Fiscal Policies in Eastern Europe, Oxford Review of Economic Policy, Vol.13 (2), pp. 4764. Bukharin, Nikolai I. 1973 (1917). Imperialism and World Economy. New York: Monthly Review Press. Bumblauskas, Alfredas. 2005. Senosios Lietuvos istorija 10091795. Vilnius: R.Paknio leidykla. Bunce, Valerie. 1980. Soviet Politics in the Brezhnev Era: Pluralism or Corporatism?, in Kelly, Donald (Ed.) Soviet Politics in the Brezhnev Era. New York: Praeger, 1980, pp.126. Bunce, Valerie. 1981. Do New Leaders Make a Difference? Executive Succession and Public Policy under Capitalism and Socialism. Princeton, N.J. : Princeton UP. Bunce, Valerie. 1983. The Political Economy of the Brezhnev Era: The Rise and Fall of Corporatism, British Journal of Political Science, 1983, Vol.13 (2), pp. 129158.
Literatra
669
Bunce, Valerie. 1995a. Should Transitologists Be Grounded?, Slavic Review, Vol.54(1), pp. 111127. Bunce, Valerie. 1995b. Comparing East and South, Journal of Democracy, Vol.6(3), pp. 87100. Bunce, Valerie. 1995c. Paper Curtains and Paper Tigers, Slavic Review, Vol.54(4), pp. 979987. Bunce, Valerie. 1999a. The Political Economy of Postsocialism, Slavic Review, Vol. 58 (4), pp. 756793. Bunce, Valerie. 1999b. Lessons of the First Postsocialist Decade, East European Politics and Societies, Vol. 13 (2), pp. 236243. Bunce, Valerie. 2000. Comparative Democratization: Big and Bounded Generalizations, Comparative Political Studies, Vol. 33 (67), pp. 703734. Bunce, Valerie. 2001. Democratization and Economic Reform, Annual Review of Political Science, Vol. 4, pp. 4365. Burawoy, Michael. 1972. The Colour of Class on the Copper Mines, from African Advancement to Zambianization. Manchester, Manchester UP for Institute for Social Research, University of Zambia. Burawoy, Michael. 1979. Manufacturing Consent: Changes in the Labor Process under Monopoly Capitalism. Chicago : University of Chicago Press. Burawoy, Michael. 1985. The Politics of Production: Factory Regimes under Capitalism and Socialism. London: Verso. Burawoy, Michael. 1989. Two Methods in Search of Science: Skocpol versus Trotsky, Theory and Society, Vol. 18 (6), pp. 759805. Burawoy, Michael. 1996. The State and Economic Involution: Russia through the China lens, World Development 24(No.6), pp. 11051117. Burawoy, Michael. 1997. The Soviet Descent into Capitalism, American Journal of Sociology Vol. 102 (5), pp. 143044. Burawoy, Michael. 1998. The Extended Case Method, Sociological Theory, Vol. 16 (1), pp. 433. Burawoy, Michael. 2001. Transition without Transformation: Russias Involutionary Road to Capitalism, East European Politics and Societies, Vol.15 (2), pp. 269290. Burawoy, Michael; Krotov, Pavel. 1992. The Soviet Transition from Socialism to Capitalism: Worker Control and Economic Bargaining in the Wood Industry, American Sociological Review, Vol. 57 (1), pp.1636. Burawoy, Michael; Lukacs, Janos. 1992. The Radiant Past: Ideology and Reality in Hungarys Road to Capitalism. Chicago : University of Chicago Press. Burnham, James. 1941. The Managerial Revolution: What is Happening in the World. New York: The John Day Company. Busch, Andreas. 2005. Globalisation and National Varieties of Capitalism: The Contested Viability of the German Model, German Politics, Vol.14 (2), pp.125139. Buzan, Barry; Little, Richard. 2000. International Systems in World History. Remaking the Study of International Relations. Oxford: Oxford UP. Callinicos, Alex. 1991. The Revenge of History: Marxism and the East European Revolutions. University Park, Pa.: Pennsylvania State UP.
670
Campbell, Donald T. 1975. Degrees of Freedom and the Case Study, Comparative Political Studies, Vol.8 (2), pp. 178193. Cardoso, Fernando H. 2001. Charting a New Course: The Politics of Globalization and Social Transformation. Lanham, MD: Rowman & Littlefield Publishers. Carothers, Thomas. 2002. The End of the Transition Paradigm, Journal of Democracy, Vol. 13 (1), pp. 521. Carrere dEncausse, Helene. 1979 (1978). Decline of an Empire: the Soviet Socialist Republics in Revolt. New York : Newsweek Books. Carroll, Archie B. 1999. Corporate Social Responsibility. Evolution of Definitional Construct, Business and Society, Vol. 38 (3), pp. 268295. Castells, Manuel. 2005 (1996). Informacijos amius: ekonomika, visuomen ir kultra. T.1. Tinklaveikos visuomens raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika. Castells, Manuel. 2007 (2000). Informacijos amius: ekonomika, visuomen ir kultra. T.3. Tkstantmeio pabaiga. Kaunas: Poligrafija ir informatika Castoriadis, Cornelius. 1981. Devant la guerre. Paris: Fayard. Cazes, Sandrine; Nesporova, Alena. 2001. Towards Excessive Job Insecurity in Transition Economies? ILO Employment Paper 23. http://www.ilo.org/public/english/employment/strat/download/ ep23.pdf. irta 2006 08 26. Chase-Dunn Christopher; Grimes Peter. 1995. World-Systems Analysis, Annual Review of Sociology, Vol. 21, pp. 387417. Chase-Dunn, Christopher; Hall, Thomas D. 1997. Rise and Demise: Comparing World-Systems. Boulder, CO.: Westview Press. Chehabi, Houchang E.; Linz, Juan J. (Eds). 1998. Sultanistic Regimes. Baltimore: Johns Hopkins UP. Chernilo, Daniel. 2006. Social Theorys Methodological Nationalism, European Journal of Social Theory, Vol. 9 (1), pp. 522. Chirot, Daniel. 1991. What Happened in Eastern Europe in 1989?, in Chirot, Daniel (Ed.) The Crisis of Leninism and the Decline of the Left : the Revolutions of 1989. Seattle : University of Washington Press, pp. 332. Chirot, Daniel; Hall, Thomas D. 1982. World-System Theory, Annual Review of Sociology, Vol. 8, pp. 81106. Clark, Terry D. 2002. Beyond Postcommunist Studies. Political Science and the New Democracies of Europe. Armonk: M.E.Sharpe. Clayton, Roberts. 1996. The Logic of Historical Explanation. University Park, Pa. : Pennsylvania State UP. Cliff, Tony. 1955 (1948). Stalinist Russia; a Marxist analysis. London: M.Kidron. Cliff, Tony. 1964. Russia: a Marxist Analysis. London : International Socialism. Coates, David. 2001. Models of Capitalism: Growth and Stagnation in the Modern Era. Cambridge: Polity. Coates, David (Ed.). 2005. Varieties of Capitalism, Varieties of Approaches. New York: Palgrave.
Literatra
671
Cohen, Gerald A. 1978. Karl Marxs Theory of History : a Defence. Princeton : Princeton University Press. Cohen, Morris; Nagel, Ernest. 1934. An Introduction to Logic and Scientific Method. New York: Harcourt, Brace. Cohen, Stephen F. 1973. Bukharin and the Bolshevik Revolution. A Political Biography, 18881938. New York: A. A. Knopf. Cohen, Stephen F. 1985a. Sovieticus: American Perceptions and Soviet Realities. New York: Norton. Cohen, Stephen F. 1985b. Rethinking the Soviet Experience: Politics and History since 1917. New York: Oxford UP. Cohen, Stephen F. 2004. Was the Soviet System Reformable?, Slavic Review, Vol. 63 (3), pp. 459488. Cohen, Stephen S. 1969. Modern Capitalist Planning. The French Model. Berkeley: University of California Press. Cohen, Stephen S.; Zysman, John. 1987. Manufacturing Matters: the Myth of the Post-industrial Economy. New York: Basic Books. Coleman James S. (Ed.) 1965. Education and Political Development. Princeton: Princeton UP. Coleman, James S. 2005 (1990). Socialins teorijos pagrindai. Vilnius: Margi ratai. Collier, David. 1993. The Comparative Method, in Finifter, Ada W. (Ed.) Political Science. The State of the Discipline II. Washington: The American Political Science Association, pp. 105119. Collier, David; Adcock, Robert. 1999. Democracy and Dichotomies: A Pragmatic Approach to Choices about Concepts, Annual Review of Political Science, Vol. 2, pp. 53765. Collier, David; Levitsky, Steven. 1997. Democracy with Adjectives: Conceptual Innovation in Comparative Research, World Politics, Vol. 49(3), pp. 430451. Collier, David; Mahon, James E. 1993. Conceptual Stretching Revisited: Adapting Categories in Comparative Analysis, The American Political Science Review, Vol. 87 (4), pp. 84555. Collier, David; Brady, Henry E.; Seawright, Jason. 2004. Sources of Leverage in Causal Inference: Toward an Alternative View of Methodology, in Brady, Henry E.; Collier, David (Eds). Rethinking Social Inquiry : Diverse Tools, Shared Standards. Lanham, MD : Rowman & Littlefield. Collins, Randall. 1980. Webers Last Theory of Capitalism: a Systematization, American Sociological Review, Vol.45 (6), pp. 925942. Collins, Randall. 1985. The Mega-Historians, Sociological Theory, Vol. 3, pp. 114122. Collins, Randall. 1995. Prediction in Macrosociology: The Case of the Soviet Collapse, The American Journal of Sociology, Vol. 100 (6), pp. 15521593. Colton, Timothy J.; McFaul, Michael. 2003. Russian Democracy under Putin, Problems of PostCommunism, 50 (4), pp. 1221. Conquest, Robert. 1993. Academe and the Soviet Myth, The National Interest, Nr. 31, pp. 9198. Cook, Linda. 1993. The Soviet Social Contract and Why it Failed: Welfare Policy and Workers Politics from Brezhnev to Yeltsin. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Coppedge, Michael. 1999. Thickening Thin Concepts and Theories. Combining Large N and Small in Comparative Politics, Comparative Politics, 1999, Vol.31(4), pp. 465476.
672
Corsellis, John; Ferrar, Marcus. 2006. Slovenia 1945: Memories of Death and Survival after World War II. London: I.B. Tauris. Courtois, Stphane; Werth, Nicolas; Plann, Jean-Louis; Paczkowski, Andrzej; Bartosek, Karel; Margolin, Jean-Louis. 2000 (1997). Juodoji komunizmo knyga. Nusikaltimai, teroras, represijos. Vilnius: Vaga. Cowen, Richard. 2000. History of Life. Boston: Blackwell. Cowles, Maria G.; Caporaso, James; Risse, Thomas (Eds). 2001. Transforming Europe: Europeanization and Domestic Change. Ithaca: Cornell UP. Coyne, Jerry A.; Orr, H. Allen. 2004. Speciation. Sunderland (Mass.): Sinauer Associates. Cox, John K. 2005. Slovenia: Evolving Loyalties. New York: Routledge. Crouch, Colin; Streeck, Wolfgang (Eds). 1997. Political Economy of Modern Capitalism. Mapping Convergence and Diversity. London: Sage. Crouch, Colin; Streeck, Wolfgang; Boyer, Robert; Amable, Bruno; Hall, Peter A.; Jackson, Gregory. 2005. Dialogue on Institutional Complementarity and Political Economy, Socio-Economic Review, Vol. 3(2), pp. 359382. ekanaviius, Vydas; Murauskas, Gediminas. 2000. Statistika ir jos taikymai. 1 knyga. Vilnius: TEV. ekanaviius, Vydas; Murauskas, Gediminas. 2002. Statistika ir jos taikymai. 2 knyga. Vilnius: TEV. iegis, Remigijus. 2002. Tolydios ekonomins pltros alternatyvios teorijos. Kaunas: Naujasis lankas. iegis, Remigijus. 1997. Tolydi ekonomikos pltra. Kaunas: Lietuvos energetikos institutas. Dahl, Robert A. 1961. Who Governs? Democracy and Power in an American City. New Haven: Yale UP. Dahl, Robert A. 1994 (1989). Demokratija ir jos kritikai. Vilnius: Amius. Dahrendorf, Ralf. 1990. Reflections on the Revolution in Europe: in a Letter Intended to Have Been Sent to a Gentleman in Warsaw. NewYork: Times Books. David, Paul. 1985. Clio and the Economics of QWERTY, American Economic Review, Vol. 75 (2), pp.332337. Deeg, Richard; Jackson, Gregory. 2007. Towards a More Dynamic Theory of Capitalist Variety, Socio-Economic Review, Vol.5 (1), pp.149179. Degutis, Algirdas. 1998. Individualizmas ir visuomenin tvarka. Vilnius: Eugrimas. Delanty, Gerard; Rumford, Chris. 2005. Rethinking Europe: Social Theory and the Implications of Europeanization. London: Routledge. Deleuze, Gilles; Guattari, Felix. 1987. A Thousand Plateaus: Capitalism and Schizophrenia. Minneapolis : University of Minnesota Press. Ross, George. 1995. Jacques Delors and European Integration. New York: Oxford UP. De Melo, Martha; Denizer, Cevdet; Gelb, Alan; Tenev, Stoyan. 2001. Circumstances and Choice: The Role of Initial Conditions and Policies in Transition Economies, The World Bank Economic Review, Vol.15 (1), pp. 131. Denzau, Arthur T.; North, Douglass. 1994. Shared Mental Models: Ideologies and Institutions, Kyklos, Vol. 47 (1), pp. 331. Derluguian, Georgi M. 2004. Alternative Pasts, Future Alternatives?, Slavic Review, Vol. 63 (3), pp. 535552.
Literatra
673
Derrida, Jacques. 1974 (1967). Of Grammatology. Baltimore: John Hopkins University Press. Desrosires, Alain. 1998. The Politics of Large Numbers: A History of Statistical Reasoning. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Deth, Jan W. van; Scarbrough, Elinor (Eds). 1995. Impact of Values. Oxford: Oxford UP. Deth, Jan W. van. 1998. Equivalence in Comparative Political Research, in Deth, Jan W. van (Ed.) Comparative Politics. The Problem of Equivalence. London: Routledge, pp. 119. Deutscher, Isaac. 1954. The Prophet Armed: Trotsky, 18791921. New York: Oxford UP. Deutscher, Isaac. 1959. The Prophet Unarmed: Trotsky, 19211929. New York: Oxford UP. Deutscher, Isaac. 1963. The Prophet Outcast: Trotsky, 19291940. New York: Oxford UP. Deutscher, Isaac. 1967. The Unfinished Revolution: Russia, 19171967. New York, Oxford UP. Deutscher, Isaac. 1967 (1949). Stalin: a Political Biography. 2nd ed. New York: Oxford UP. Diamond, Larry. 1999. Developing Democracy. Toward Consolidation. Baltimore and London: The John Hopkins UP. Diamond, Larry. 2002. Thinking About Hybrid Regimes, Journal of Democracy, Vol.13 (2), pp. 2136. Diamond, Larry; Morlino, Leonard. 2004. An Overview, Journal of Democracy, Vol.15 (4), pp. 2031. Diamond, Larry; Morlino, Leonardo (Eds). 2005. Assessing the Quality of Democracy. Baltimore: Johns Hopkins UP. Dion, Douglas. 1998. Evidence and Inference in the Comparative Case Study, Comparative Politics, Vol. 30 (2), pp. 12745. Dittmer, Lowell. 1988. Chinas Continuous Revolution: The Post-Liberation Epoch, 19491981. Berkeley: University of California Press. Djilas, Milovan. 1957 (1955). The New Class: An Analysis of the Communist System. New York: Praeger. Dobryninas, Aleksandras. 2001. Virtuali nusikaltim tikrov. Vilnius: Eugrimas. Dogan, Mattei; Rokkan, Stein (Eds). 1969. Quantitative Ecological Analysis in the Social Sciences. Cambridge (Mass.): MIT Press. Dogan, Mattei; Pelassy, Dominique. 1984. How to Compare Nations; Strategies in Comparative Politics. Chatham, N.J.: Chatham House. Dogan, Mattei; Kazancigil, Ali (Eds). 1994. Comparing Nations. Concepts, Strategies, Substance. Oxford: Blackwell. Donskis, Leonidas. 1994. Moderniosios smons konfigracijos: Kultra tarp mito ir diskurso. Vilnius: Baltos lankos. Donskis, Leonidas. 1996. Tarp vaizduots ir realybs : ideologija ir utopija ndienos civilizacijos teorijoje. Vilnius: Baltos lankos. Donskis, Leonidas. 2005a. Loyalty, Dissent, and Betrayal: Modern Lithuania and East-Central European Moral Imagination. Amsterdam: Rodopi. Donskis, Leonidas. 2005b. Tapatyb ir laisv: trys intelektualiniai portretai. Vilnius: Versus aureus. Dore, Ronald Ph. 1987. Taking Japan Seriously: a Confucian Perspective on Leading Economic Issues. Stanford: Stanford UP.
674
Dore, Ronald. 1997. The Distinctiveness of Japan, in Crouch, Colin; Streeck, Wolfgang (Eds). Political Economy of Modern Capitalism. Mapping Convergence and Diversity. London: Sage, pp. 1932. Dore, Ronald Ph. 2000. Stock Market Capitalism, Welfare Capitalism : Japan and Germany Versus the Anglo-Saxons. Oxford: Oxford UP. Dornbusch, Rudiger; Edwards, Sebastian (Eds). 1991. The Macroeconomics of Populism in Latin America. Chicago : University of Chicago Press. Downing, Brian. M. 1992. The Military Revolution and Political Change. Princeton: Princeton UP. Doyle, Michael. 1986. Empires. Ithaca, N.Y.: Cornell UP. Dowse, Robert E. 1966. Functionalists Logic, World Politics, Vol. 18(4), pp. 607622. Dreifelds, Juris. 1996. Latvia in Transition. Cambridge: Cambridge UP. Ducasse, Curt J. 1993 (1926). On the Nature and the Observability of the Causal Relation, in E. Sosa, Ernest; M. Tooley, Michael (Eds) Causation. Oxford: Oxford UP, pp. 125136. Durkheim, Emile. 1960 (1893). The Division of Labor in Society. Glencoe, Ill.: Free Press. Durkheim, Emile. 2001 (1895). Sociologijos metodo taisykls. Vilnius: ALK/Vaga. Durkheim, Emile. 2002 (1897). Saviudyb. Sociologinis etiudas. Vilnius: Pradai. Durnev, Art; Li, Kan; Morck, Randall; Yeung, Bernard. 2004. Capital Markets and Capital Allocation: Implications for Economies in Transition, Economics of Transition, Vol.12 (4), pp. 593634. Eckstein, Harry. 1992. Regarding Politics: Essays on Political Theory, Stability, and Change. Berkeley: University of California Press. Eichengreen, Barry. 1996. Globalizing Capital: a History of the International Monetary System. Princeton: Princeton UP. Ebbinghaus, Bernhard; Manow, Philip (Eds.). 2001. Comparing Welfare Capitalism Social Policy and Political Economy in Europe, Japan and the USA. London: Routledge. Ehrke, Michael. 2006. Mittelosteuropa die postkommunistische Variante des Kapitalistus, Neue Gesellschaft. Frankfurter Hefte, Jg. 53 (1/2), S. 6164. Einhorn, Eric S.; Logue, John. 2003. Modern Welfare States: Scandinavian Politics and Policy in the Global Age. 2nd ed. Westport, Conn.: Praeger. Einhorn, Eric S.; Logue, John. 2004. Can the Scandinavian Model Adapt to Globalization?, Scandinavian Studies, Vol.76(4), pp. 501534. Eisenstadt, Shmuel N. 1963. The Political Systems of Empires. New York: Free Press. Eisenstadt, Shmuel N. 1973. Traditional Patrimonialism and Modern Neopatrimonialism. Beverly Hills: Sage. Eisenstadt, Shmuel N. 1978. Revolution and the Transformation of Societies: a Comparative Study of Civilizations. New York: Free Press. Eisenstadt, Shmuel N. 1982. The Axial Age: The Emergence of Transcendental Visions and the Rise of Clerics, European Journal of Sociology, Vol. 23(2), pp. 294314. Eisenstadt, Shmuel N. (Ed.) 1986. The Origins and Diversity of Axial Age Civilizations. Albany : SUNY Press. Eisenstadt, Shmuel N. 1992. Jewish Civilization: The Jewish Historical Experience in a Comparative Perspective. Albany, N.Y.: SUNY Press.
Literatra
675
Eisenstadt, Shmuel N. 1996. Japanese Civilization : a Comparative View. Chicago: The University of Chicago Press. Eisenstadt, Shmuel N. 1999. Fundamentalism, Sectarianism, and Revolution: the Jacobin Dimension of Modernity. Cambridge: Cambridge UP. Eisenstadt, Shmuel N. 2002. Multiple Modernities, in Eisenstadt, Shmuel N. (Ed.) Multiple Modernities. New Brunswick: Transaction Publishers, pp. 129. Eisenstadt, Shmuel N. 2003. Comparative Civilizations and Multiple Modernities. Vol.1.2. Leiden: Brill. Eisenstadt, Shmuel N. 2004. The Civilizational Dimension of Modernity, in Arjomand, Said A.; Tiryakian, Edward. 2004. Rethinking Civilizational Analysis. London: Sage, pp. 4865. Eisenstadt, Shmuel N.; Schluchter, Wolfgang. 1998. Introduction: Paths to Early Modernities a Comparative View, Daedalus: Journal of the American Academy of Arts and Sciences, Vol. 127(3), pp. 118. Eitrheim, Pal; Kuhnle, Stein. 2000. Nordic Welfare States in the 1990s: Institutional Stability, Signs of Divergence, in Kuhnle, Stein (Ed.) 2000a. Survival of the European Welfare State. London: Routledge, pp. 3957. Elder, Crawford L. 1989. Realism, Naturalism, and Culturally Generated Kinds, The Philosophical Quarterly, Vol. 39 (157), pp. 425444. Elder, Joseph W. 1976. Comparative Cross-National Methodology, Annual Review of Sociology, Vol. 2, pp. 209229. Elias, Norbert. 1992 (1939). ber den Proze der Zivilisation. Soziogenetische und psychogenetische Untersuchungen. 2 Bde., 17. Aufl. Frankfurt a. M.: Suhrkamp. Elias, Norbert. 2004 (1969). Rm dvaro visuomen: karaliaus ir rm dvaro aristokratijos sociologijos tyrimai. Vilnius: ALK/Aidai. Elster, Jon. 1985. Making Sense of Marx. Cambridge: Cambridge UP. Elster, Jon; Offe, Claus; Preuss, Ulrich K. 1998. Institutional Design in Post-Communist Societies. Rebuilding the Ship at Sea. Cambridge: Cambridge UP. Ember, Carol R.; Ember, Melvin. 2001. Cross-cultural Research Methods. Lanham, MD: AltaMira Press. Engels, Friedrich. 1948 (1884). eimos, privatins nuosavybs ir valstybs kilm : sryyje su L.M. Morgano tyrinjimais. Vilnius: Valst. polit. lit. l-kla. Ericson, Richard. 1991. The Classical Soviet-Type Economy: Nature of the System and Implications for Reform, Journal of Economic Perspectives, 5 (4), pp. 1118. Ericson, Richard. 2001. Does Russia Have Market Economy?, East European Politics and Societies, Vol. 15 (2), pp. 291319. Ertman, Thomas. 1999. Birth of Leviathan: Building States and Regimes in the Medieval and Early Modern Europe. Cambridge: Cambridge University Press. Escobar, Arturo. 1994. Encountering Development: The Making and Unmaking of the Third World. Princeton: Princeton UP. Estabrook, George F. 1972. Cladistic Methodology: A Discussion of the Theoretical Basis for the Induction of Evolutionary History, Annual Review of Ecology and Systematics, Vol. 3, pp. 427456.
676
Esping-Andersen, Gsta. 1990. The Three Worlds of Welfare Capitalism. Princeton: Princeton UP. Esping-Andersen, Gsta (Ed). 1996. Welfare States in Transition. National Adaptations in Global Economies. London: Sage. Esping-Andersen, Gsta. 1999. Social Foundations of Postindustrial Economies. New York: Oxford UP. Esser, Josef; Grg, Christoph; Hirsch, Joachim. (Hrsg.). 1994. Politik, Institutionen und Staat. Zur Kritik der Regulationstheorie. Hamburg: VSA-Verlag. Ester, Peter; Halman, Loek; Moor, Ruud A. de (Eds). 1994. The Individualizing Society. Value Change in Europe and North America. Tilburg: Tilburg UP. Etzioni, Amitai. 1988. The Moral Dimension. Towards a New Economics. New York: The Free Press. Evans, Peter. 1995. Embedded Autonomy: States and Industrial Transformation. Princeton: Princeton UP. European Bank for Reconstruction and Development (EBRD). 1999. Transition Report 1999. Ten Years of Transition. Paris. European Bank for Reconstruction and Development (EBRD). 2000. The Baltic States: A Regional Economic Assessment 1999/2000. Paris. European Bank for Reconstruction and Development (EBRD). 2003. Transition Report 2003. Integration and Regional Cooperation. Paris. European Bank for Reconstruction and Development (EBRD). 2004. Transition Report 2004. Infrastructure. Paris. Eyal, Gil; Szelenyi, Ivan; Townsley, Eleanor. 1998. Making Capitalism Without Capitalists. Class Formation and Elite Struggles in Post-Communist Central Europe. London: Verso. Eyal, Gil; Szelenyi, Ivan; Townsley, Eleanor. 2001. The Utopia of Postsocialist Theory and the Ironic View of History in Neoclassical Sociology, American Journal of Sociology, Vol.106 (4), pp. 112128. Eyal, Gil; Szelenyi, Ivan; Townsley, Eleanor. 2003. On Irony: An Invitation to Neoclassical Sociology, Thesis Eleven, Nr.73, pp. 541. Falcetti, Elisabetta; Raiser, Martin; Sanfey, Peter. 2002. Defying the Odds: Initial Conditions, Reforms, and Growth in the First Decade of Transition, Journal of Comparative Economics, Vol. 30 (2), pp. 229250. Fearon, James D. 1991. Counterfactuals and Hypothesis Testing in Political Science, World Politics, Vol. 43(2), pp. 169195. Featherstone, Kevin; Radaelli, Claudio M. (Eds). 2003. The Politics of Europeanization. Oxford: Oxford UP. Feldmann, Magnus. 2006. Emerging Varieties of Capitalism in Transition Countries. Industrial Relations and Wage Bargaining in Estonia and Slovenia, Comparative Political Studies, Vol. 39 (7), pp. 829854. Felsenstein, Joseph. 1985. Phylogenies and the Comparative Method, The American Naturalist, Vol. 125 (1), pp. 115. Felsenstein, Joseph. 2004. Inferring Phylogenies. Sunderland (Mass.): Sinauer Associates.
Literatra
677
Ferguson, Niall. 1999. The Pity of War: Explaining World War I. New York: Basic Books. Field, Mark. 1976 (Ed.). Social Consequences of Modernization in Communist Societies. Baltimore: The John Hopkins Press. Fischer, Stanley; Sahay, Ratna. 2000. The Transition Economies after Ten Years. International Monetary Fund Working Paper WP/00/30. Washington, DC: IMF. Fish, Steven. 1998. The Determinants of Economic Reform in the Postcommunist World, East European Politics and Societies, Vol.12 (1), pp. 3178. Fitzpatrick, Sheila. 1999. Everyday Stalinism: Ordinary Life in Extraordinary Times: Soviet Russia in the 1930s. New York: Oxford UP. Fligstein, Neil. 1990. The Transformation of Corporate Control. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Fligstein, Neil; Feeland, Robert. 1995. Theoretical and Comparative Perspectives on Corporate Organization, Annual Review of Sociology, Vol.21, pp. 2143. Fligstein, Neil; Merand, Frederic. 2002. Globalization or Europeanization: Changes in the European Economy, 19802000, Acta Sociologica, Vol. 45 (1), pp.722. Fontana, Andrea; Frey, James H. 1994 Interviewing: The Art of Science, in Denzin, Norman K.; Lincoln, Yvonna S. (Eds). Handbook of Qualitative Research. Thousand Oaks: Sage, pp.361376. Fortes, Meyer; Evans-Pritchard, Edward E. 1940. Introduction, in Fortes, Meyer; Evans-Pritchard, Edward E. (Eds) African Political Systems. New York: Oxford UP, pp. 123. Fortin, Jessica. 2005. Patterns of Democracy? Counterevidence from Nineteen Post-Communist Countries. Paper Prepared for Presentation at the ECPR Joint Sessions, Granada, 1419 April 2005, Workshop 9, The Performance of Democracy in Central Eastern Europe. http://www. allacademic.com/meta/p61120_index.html. irta 2007 05 12. Foxley, Alejandro. 1983. Latin American Experiments in Neoconservative Economics. Berkeley : University of California Press. Frank, Andre G. 1969. Capitalism and Underdevelopment in Latin America. New York: Monthly Review Press. Freeman, Christopher; Lou, Francisko. 2001. As Time Goes By: From the Industrial Revolutions to the Information Revolution. Oxford: Oxford UP. Frendreis, John P. 1983. Explanation of Variation and Detection of Covariation, Comparative Political Studies, Vol.16, pp.255272. Friedman, Milton. 1998 (1962). Kapitalizmas ir laisv. Vilnius: Mintis. Friedrich, Carl J.; Brzezinski, Zbigniew. 1956. Totalitarian Dictatorship and Autocracy. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Freyer, Hans. 1930. Soziologie als Wirklichkeitswissenschaft. Leipzig: Teubner. Freyer, Hans. 1955. Theorie des gegenwrtigen Zeitalters. Stuttgart: Deutsche Verlags-Anstalt. Fromm, Sabine. 2004. Formierung und Fluktuation. Die Transformation der kapitalistischen Verwertungslogik in Fordismus und Postfordismus. Wissenschaftlicher Verlag Berlin. Frydman, Roman; Gray, Cheryl W.; Rapaczynski, Andrzej. (Eds). 1996. Corporate Governance in Central Europe and Russia. Vol.12. Budapest: CEU Press. Frydman, Roman; Rapaczynski, Andrzej; Earle, John S. 1993. The Privatization Process in Russia, Ukraine, and the Baltic States: Economic Environment, Legal and Ownership Structure, Institutions
678
for State Regulation, Overview of Privatization Programs, Initial Transformation of Enterprises. Budapest: CEU Press. Frydman, Roman; Rapaczynski, Andrzej. 1996 (1994). Privatizacija Ryt Europoje : ar maja valstybs taka? Kaunas: Litterae Universitatis. Funke, Michael; Rahn, Jrg. 2002. How Efficient is East German Economy?, Economics of Transition, Vol.10 (1), pp.201223. Furet, Franois. 1999 (1995). The Passing of an Illusion : the Idea of Communism in the Twentieth Century. Chicago : University of Chicago Press. Gaidar, Egor. 2003. Recovery Growth and Some Peculiarities of the Contemporary Economic Situation in Russia, Post-Communist Economies, Vol. 15(3), pp. 299311. Gaidys, Vladas. 2000. Vieosios nuomons pokyiai, kn. Socialiniai pokyiai: Lietuva, 1990/1998. Vilnius: Garnelis, pp. 169201. Galbraith, John K. 1952. American Capitalism. The Concept of Countervailing Power. Boston: Houghton Mifflin. Galbraith, John K. 1967. The New Industrial State. Boston: Houghton Mifflin. Gallie, Walter B. 1956. Essentially Contested Concepts, Proceedings of the Aristotelian Society, Vol. 56, pp.167198. Gallie, Walter B. 1964. Philosophy and the Historical Understanding. London : Chatto & Windus. Garcelon, Marc. The Estate of Change: The Specialist Rebellion and the Democratic Movement in Moscow, 19891991, Theory and Society, 1997, Vol. 26 (1), pp. 3985. Garrett, Geoffrey. 1998. Partisan Politics in the Global Economy. Cambridge: Cambridge UP. Garriga, Elisabet; Mel, Domnec. 2004. Corporate Social Responsibility Theories: Mapping the Territory, Journal of Business Ethics, Vol. 53 (1/2), pp. 5171. Garton Ash, Timothy. 1989. The Uses of Adversity: Essays on the Fate of Central Europe. New York : Random House. Gati, Charles (Ed.). 1974. The Politics of Modernization in Eastern Europe. Testing the Soviet Model. New York: Praeger. Geien, Ingrida; Jukneviius, Stanislovas; Matulionis, Arvydas; Mitrikas, Algimantas; Savicka, Aida; Valionis, Artras; iliukait, Rta. 2001. Europa ir mes. Vilnius: Gervel. Geertz, Clifford. 1968. Islam Observed. Religious Development in Morocco and Indonesia. New Haven: Yale UP. Geertz, C. 1995. After the Fact: Two Countries, Four Decades, one Anthropologist. Cambridge, Mass.: Harvard UP. Geertz, Clifford. 2005. Kultr interpretavimas. Sudar Arnas Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos. Gellner, Ernest. 1996 (1983). Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: Pradai. Gendrolis, Edmundas. 1984. Socialin ir kultrin antropologija: pagrindini krypi ir metod apvalga. Vilnius: Mintis. Gentile, Giovanni. 1993 (1932). Faizmas, Politologija, T. 3/4, p. 93. Genzelis, Bronius. 1999. Sjdis: prieistor ir istorija. Vilnius: Pradai. Genzelis, Bronius. 2005. Socialins ir politins minties raida Lietuvoje: bti ar nebti Lietuvai? Vilnius: Margi ratai.
Literatra
679
George, Alexander L.; Bennett, Andrew. 2005. Case Studies and Theory Development in the Social Sciences. Cambridge (Mass.): MIT Press. Gergen, Mary M. 1992. Life Stories: Pieces of a Dream, in Rosenwald, George C.; Ochberg, Richard L. (Eds) Storied Lives: The Cultural Politics of Self-Understanding. New Haven, Conn.: Yale University Press. pp. 127144. Gerschenkron, Alexander. 1962. Economic Backwardness in Historical Perspective. Cambridge, Belknap Press of Harvard University Press. Geuss, Raymond. 1981. The Idea of a Critical Theory: Habermas and the Frankfurt School. Cambridge: Cambridge UP. Ghosh, Baidyanath N. 2001. Dependency Theory Revisited. Aldershot: Ashgate. Gilbert, Margaret. 1989. On Social Facts. London: Routledge. Gilbert, Margaret. 2000. Sociality and Responsibility: New Essays in Plural Subject Theory. Lanham: Rowman & Littlefield Publishers. Giddens, Anthony. 1985. A Contemporary Critique of Historical Materialism. Vol. 2. The Nation State and Violence. Cambridge : Polity Press. Giddens, Anthony. 1998. The Third Way: the Renewal of Social Democracy. Cambridge: Polity Press. Giddens, Anthony. 2000. The Third Way and Its Critics. Cambridge: Polity Press. Giddens, Anthony (Ed.). 2001. The Global Third Way Debate. Cambridge: Polity Press. Giddens, Anthony (Ed.). 2003. The Progressive Manifesto: New Ideas for the Centre-Left. Cambridge: Polity Press. Glasberg, Davita Silfen; Schwartz, Michael. 1983. Ownership and Control of Corporations, Annual Review of Sociology, Vol.9, pp.311332. Glaser, Barney G.; Strauss, Anselm L. 1967. The Discovery of Grounded Theory. Strategies for Qualitative Research. Chicago: Aldine Pub. Co. Gleason, Abbott. 1995. Totalitarianism: the Inner History of the Cold War. New York: Oxford UP. Goertz, Gary. 2006. Social Science Concepts : a Users Guide. Princeton: Princeton UP. Goldhagen, Daniel J. 1996. Hitlers Willing Executioners: Ordinary Germans and the Holocaust. New York : Alfred A. Knopf, 1996. Goldman Sachs Group, Inc. 2005. DreamingWith BRICs: The Path to 2050. Global Economics Paper Nr. 99. http://www2.goldmansachs.com/insight/research/reports/99.pdf. irta 2007 08 27. Goldstone, Jack A. 1991. Revolution and Rebellion in the Early Modern World. Berkeley: University of California Press. Goldthorpe, John H. 2000. On Sociology. Numbers, Narratives, and the Integration of Research and Theory. Oxford: Oxford UP. Goodin, Robert E.; Klingemann, Hans-Dieter. Political Science: The Discipline, in Goodin, Robert E.; Klingemann, Hans-Dieter (Eds). 1996. A New Handbook of Political Science. New York : Oxford UP, pp. 349. Goodenough, Ward Hunt. 1970. Description and Comparison in Cultural Anthropology. Chicago: Aldine Pub. Co.
680
Goodin, Robert F. 2003. Choose Your Capitalism?, Comparative European Politics, Vol. 1 (2), pp. 203213. Goodwin, Jeff. 2001. No Other Way Out: States and Revolutionary Movements, 19451991. Cambridge: Cambridge UP, 2001. Gourevitch, Peter A. 1986. Politics in Hard Times: Comparative Responses to International Economic Crises. Ithaca: Cornell UP. Gourevitch, Peter A.; Shinn, James J. 2005. Political Power and Corporate Control: the New Global Politics of Corporate Governance. Princeton: Princeton UP. Gray, John. 2006 (2002). Apgaulinga viltis. Globalaus kapitalizmo iliuzija. Vilnius: Vaga/ALK. Graziano, Paolo; Vink, Maarten P. (Eds). 2007. Europeanization: New Research Agendas. Basingstoke: Palgrave. Gregory, Paul. 2004. The Political Economy of Stalinism: Evidence from the Soviet Secret Archives. Cambridge: Cambridge UP. Gregory, Paul; Stuart, Robert C. (Eds) 1992. Comparative Economic Systems. 4th ed. Boston, Mass.: Houghton Mifflin. Grenda, Vytautas. 2006. Kas yra nehiumistin prieastingumo teorija?, Problemos, Nr. 69, pp. 2738. Greskovits, Bela. 1998. The Political Economy of Protest and Patience. East European and Latin American Transformations Compared. Budapest: CEU Press. Greskovits, Bela. 2005. Leading Sectors and the Variety of Capitalism in Eastern Europe, Actes du Gerpisa, Nr. 39, pp. 113128. http://www.gerpisa.univ-evry.fr/actes/39/39_5.pdf. irta 2007 08 12. Grew, Raymond. 1980. The Case for Comparing Histories, The American Historical Review, Vol.45(4), pp. 763778. Grigas, Romualdas. 1995. Tautos likimas. Vilnius: Rosma. Grigas, Romualdas. 1998. Socialini tamp Lietuvoje laukai (kritin sociologin XX a. pabaigos panorama). Vilnius: VPU leidykla. Grigas, Romualdas. 2001. Sociologin savivoka: specifika, metodai, lituanizacija. Vilnius: Rosma. Grigas, Romualdas. 2004. Savasties iekojimas, arba Laikai Amerikos lietuviams. Vilnius: Margi ratai. Grigas, Romualdas; Ruas, Albertas. 2007. Lietuvikieji ...izmai: urnalisto ir mokslininko vilgsniu. Vilnius: Gairs. Gruevskis, Boguslavas. 2001. Uimtumo pokyiai: lanksi uimtumo form taikymo galimybi vertinimas. Vilnius: Justitia. Gruevskis, Boguslavas; Blaien, Inga. 2005. Lankstumas ir saugumas darbo rinkoje. Lietuvos patirtis. Flexicurity paper 2004/5. Budapetas: Tarptautinis darbo biuras. http://www.ilo.org/ public/english/region/eurpro/budapest/download/empl/flexibility_lithuania_lithuanian.pdf. irta 2007 08 26. Guilln, Mauro F. 2001. Is Globalization Civilizing, Destructive or Feeble? A Critique of Five Key Debates in the Social Science Literature, Annual Review of Sociology, Vol. 27, pp. 235260.
Literatra
681
Guogis, Arvydas. 2000a. Socialins politikos modeliai. Vilnius: Eugrimas. Guogis, Arvydas. 2000b. vedijos socialdemokrat ideologija 19321994 metais. Vilnius: Eugrimas. Guogis, Arvydas; Bernotas Dainius, selis Domas. 2000. Lietuvos politini partij samprata apie socialin apsaug. Vilnius: Eugrimas. Gurr, Ted R. 1970. Why Men Rebel. Princeton: Princeton UP. Gustafsson, Bjrn; Shi, Li. 2001. The Effects of Transition on the Distribution of Income in China. A Study Decomposing the GINI coefficient for 1988 and 1995, The Economics of Transition, Vol. 9 (3), pp. 593617. Gylys, Povilas. 2002. Die politische konomie der Transformation in Litauen, Osteuropa, Bd. 52 (9/10), S. 12881305. Haavisto, Tarmo (Ed.). 1997. The Transition to a Market Economy: Transition and Reform in the Baltic States. Cheltenham: Edward Elgar. Habermas, Jrgen. 1981. Theorie des kommunikativen Handelns. Bd. 12. Frankfurt a.M.: Suhrkamp. Habermas, Jrgen. 1992. Faktizitt und Geltung. Beitrge zur Diskurstheorie des Rechts und des demokratischen Rechtsstaats. Frankfurt a. M.: Suhrkamp. Habermas, Jrgen. 2002 (1988). Modernybs filosofinis diskursas. Vilnius: Alma littera. Hale, Henry E.; McFaul, Michael; Colton, Timothy J. 2004. Putin and the Delegative Democracy Trap: Evidence from Russias 200304 Elections, Post-Soviet Affairs, Vol. 20 (4), pp. 285319. Hall, Barry G. 2004. Phylogenetic Trees Made Easy: A How-To Manual. 2nd ed. Sunderland (Mass.): Sinauer Associates. Hall, Peter. 2006. Stabilitt und Wandel in den Spielarten des Kapitalismus, in Beckert, Jens; Ebbinghaus, Bernhard; Hassel, Anke; Manow, Philip (Hrsg.). Transformationen des Kapitalismus. Festschrift fr Wolfgang Streeck zum sechzigsten Geburtstag. Frankfurt a. M.: Campus, S. 181204. Hall, Peter A.; Gingerich, Daniel W. 2004 Varieties of Capitalism and Institutional Complementarities in the Macroeconomy: An Empirical Analysis, Max-Plank Institute for the Study of Societies. MpIfG Discussion Paper 04/5. http://www-management.wharton.upenn.edu/guillen/Hall/Hall. MPIfGSpaper.pdf. irta 2007 07 30. Hall, Peter A.; Soskice, David (Eds). 2001a. Varieties of Capitalism: The Institutional Foundations of Comparative Advantage. Oxford: Oxford UP. Hall, Peter A.; Soskice, David. (2001b) An Introduction to Varieties of Capitalism, in Hall, Peter A.; Soskice, David (Eds) Varieties of Capitalism: The Institutional Foundations of Comparative Advantage. Oxford: Oxford UP, pp. 168. Hall, Peter A.; Soskice, David. 2003. Varieties of Capitalism and Institutional Change: A Response to Three Critics, Comparative European Politics, Vol. 1 (2), pp.241250. Hall, Peter A.; Taylor, Rosemary C. 1996. Political Science and the Three New Institutionalisms, Political Studies, Vol. 44 (5), pp. 936957. Hanley, Eric; King, Lawrence P.; Toth, Janos I. 2002. The State, International Agencies, and Property Transformation in Post-Communist Hungary, American Journal of Sociology, Vol.108 (1), pp. 168206.
682
Hann, Chris (Ed.). 2002. Postsocialism: Ideals, Ideologies and Practices in Eurasia. London: Routledge. Hann, Chris (Ed.). 2003. The Postsocialist Agrarian Question: Property Relations and the Rural Condition. Mnster: Lit Verlag. Hansen, John; Sorsa, Pirita. 1994. Estonia: A Shining Star from the Baltics, in Michalopoulos, Konstantine; Tarr, David (Eds). Trade in the New Independent States. Studies of Economies in Transformation 13. Washington, D.C.: The World Bank, pp. 115132. Hanson, Stephen E. 2004. Reform and Revolution in the Late Soviet Context, Slavic Review, Vol. 63 (3), pp. 527534. Harnack, Theodosius. 1860. Die lutherische Kirche Livlands und die Hernhutische Brdergemeinde. Ein Beitrag zur Kirchengeschichte neuerer und neuesten Zeit. Erlangen: Blsing. Harris, Erika. 2002. Nationalism and Democratisation: Politics of Slovakia and Slovenia. Aldershot: Ashgate. Harris, Marvin. 1980. Cultural Materialism: The Struggle for a Science of Culture. New York: Random House. Harrison, David. 1988. The Sociology of Modernization and Development. London: Unwin Hyman. Harvey, David. 1989. The Condition of Postmodernity: An Enquiry into the Origins of Cultural Change. Oxford: Blackwell. Harvey, Paul H.; Pagel, Mark. 1991. The Comparative Method in Evolutionary Biology. Oxford University Press. Harvey, Paul H.; Purvis, Andy. 1991. Comparative Methods for Explaining Adaptations, Nature, Nr. 351, pp. 619624. Haslam, Jonathan. 2003. The Cold War as History, Annual Review of Political Science, Vol. 6, pp. 7798. Havrylyshyn, Oleh. 2006. Divergent Paths in Post-Communist Transformation. Capitalism for All or Capitalism for the Few? Houndmills: Palgrave. Havrylyshyn, Oleh; van Rooden, Ron. 2000. Institutions Matter in Transition but so do Policies. International Monetary Fund Working Paper WP/00/70. Washington, DC: IMF. http://papers. ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=879570. irta 2007 08 12. Hay, Colin. 2004. Common Trajectories, Variable Paces, Divergent Outcomes? Models of European Capitalism Under Conditions of Complex Economic Interdependence, Review of International Political Economy, Vol.11 (2), pp. 231262. Hay, Colin. 2006. Whats Globalization Got to Do with It? Economic Interdependence and the Future of European Welfare States, Government and Opposition, Vol. 41 (1), pp. 123. Haydu, Jeffrey. 1991. Between Craft and Class: Skilled Workers and Factory Politics in the United States and Britain, 18901922. Berkeley: University of California Press. Hayek, Friedrich A. von (Ed.) 1935. Collectivist Economic Planning. Critical Studies on the Possibilities of Socialism. London: Routledge. Heimann, Eduard. 1963. Soziale Theorie der Wirtschaftssysteme. Tbingen: J.C.B.Mohr. Heimann, Eduard. 1980 (1929). Soziale Theorie des Kapitalismus. Theorie der Sozialpolitik. Frankfurt a.M.: Suhrkamp.
Literatra
683
Held, David. 2002 (1987). Demokratijos modeliai. Vilnius: Eugrimas. Held, David; McGrew, Anthony G.; Goldblatt, David; Perraton, Jonathan. 2002 (1999). Globaliniai pokyiai: politika, ekonomika ir kultra. Vilnius: Margi ratai. Hellman, Joel S. 1998. Winners Take All: The Politics of Partial Reform in Postcommunist Transitions, World Politics, Volume 50 (2), pp. 203234. Hennig, Willi. 1950. Grundzge einer Theorie der phylogenetischen Systematik. Berlin: Deutscher Zentralverlag. Heybey, Berta; Murrell, Peter. 1999. The Relationship between Economic Growth and the Speed of Liberalization during Transition, Journal of Policy Reform, Vol.3 (2), pp. 121137. Heyns, Barbara. 2005. Emerging Inequalities in Central and Eastern Europe, Annual Review of Sociology, Vol. 31, pp. 16397. Hilferding, Rudolf. 1981 (1910). Finance Capital: a Study of the Latest Phase of Capitalist Development. London: Routledge. Hill, Ronald J.; Frank, Peter. 1981. The Soviet Communist Party. London: Allen & Unwin. Hirschman, Albert O. 1970. Exit, Voice, and Loyalty; Responses to Decline in Firms, Organizations, and States. Harvard (Mass): Harvard UP. Hix, Simon. 2006 (1999). Europos Sjungos politin sistema. Vilnius: Eugrimas. Hobbes, Thomas. 1999 (1651). Leviatanas, [arba banytins ir pilietins valstybs materija, forma ir valdia ]. Vilnius: Pradai. Hobsbawm, Eric J. 2000 (1994). Kratutinum amius: trumpasis XX amius: 19141991. Vilnius: Mintis. Hofstede, Geert. 2001 (1980). Cultures Consequences. Comparing Values, Behaviors, Institutions, and Organizations Across Nations. 2nd ed. Thousand Oaks. Hollingsworth, J. Rogers; Boyer, Robert (Eds). 1997. Contemporary Capitalism. The Embeddedness of Institutions. Cambridge: Cambridge UP. Holt, Robert T.; Turner, John E. 1970. The Methodology of Comparative Research. New York: Free Press. Hopkins, Terence K.; Wallerstein, Immanuel. 1967. The Comparative Study of National Societies, Social Science Information, Vol.6(1), pp 2758. Hoselitz, Bert F. (Ed.). 1963 (1952). The Progress of Underdeveloped Areas. Chicago: University of Chicago Press. Hough, Jerry F. 1969. The Soviet Prefects. The Local Party Organs in Industrial Decision-making. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Hough, Jerry F. 1977. The Soviet Union and Social Science Theory. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Hough, Jerry F. 1980. Soviet Leadership in Transition. Washington, D.C.: Brookings Institution. Hough, Jerry F. 1988. Russia and the West : Gorbachev and the Politics of Reform. New York : Simon and Schuster. Hough, Jerry F. 1997. Democratization and Revolution in the USSR, 19851991. Washington, D.C. : Brookings Institution. Hough, Jerry F.; Fainsod, Merle. 1979. How the Soviet Union is Governed. Cambridge (Mass.): Harvard University Press.
684
Howard, Marc M. 2003. The Weakness of Civil Society in Post-Communist Europe. Cambridge: Cambridge UP. Howard, Marc M.; Roessler, Philip G. 2006. Liberalizing Electoral Outcomes in Competitive Authoritarian Regimes, American Journal of Political Science, Vol. 50 (2), pp. 365381. Howell, Chris. 2003. Varieties of Capitalism: And Then There Was One? Comparative Politics, Vol. 36 (1), pp. 106124. Huaco, George H. 1986. Ideology and General Theory: The Case of Sociological Functionalism, Comparative Studies in Society and History, Vol. 28(1): 3454. Huber Evelyne; Stephens, John D. 2001. Development and Crisis of the Welfare State : Parties and Policies in Global Markets. Chicago: The University of Chicago Press. Hull, David L. 1980. Individuality and Selection, Annual Review of Ecology and Systematics, Vol.11, pp. 311322. Huntington, Samuel P. 1968. Political Order in Changing Societies. New Haven: Yale UP. Huntington, Samuel P. 1991. The Third Wave: Democratization in the Late Twentieth Century. Norman : University of Oklahoma Press. Huntington, Samuel P. 1996. The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order. New York : Simon & Schuster. Huntington, Samuel P. 2004. Who Are We?: The Challenges to Americas National Identity. New York : Simon & Schuster. Iankova, Elena A. 2002. Eastern European Capitalism in the Making. Cambridge: Cambridge UP. Inglehart, Ronald. 1977. The Silent Revolution: Changing Values and Political Styles among Western Publics. Princeton: Princeton UP. Inglehart, Ronald. 1990. Culture Shift in Advanced Industrial Society. Princeton: Princeton UP. Inglehart, Ronald. 1997. Modernization and Postmodernization: Cultural, Economic and Political Change in 43 Societies. Princeton: Princeton UP. Inkeles, Alex; Smith David H. 1974. Becoming Modern: Individual Change in Six Developing Countries. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. Inkeles, Alex; Sasachi, Masamichi (Ed.) 1996. Comparing Nations and Cultures. Readings in a CrossCultural Perspective. Englewood Cliffs: Prentice Hall. Iversen, Torben. 2005. Capitalism, Democracy, and Welfare. New York: Cambridge UP. Jameson, Fredric. 2002 (1998). Kultros poskis: rinktiniai darbai apie postmodernizm. Vilnius: Lietuvos raytoj s-gos l-kla. Jankauskas, Algimantas. 1994. Organikos valstybs koncepcija Lietuvoje : Tarpukario ir pokario laikotarpis. Socialini moksl daktaro laipsnio disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas. Jankauskas, Algimantas; Gudinskas, Liutauras. 2007. Paradigmatic Transmutation of Transition to Democracy into Transformation of State, in Jankauskas, Algimantas; Lopata, Raimundas; Vitkus, Gediminas (Eds). Transformation of Putins Regime: Why Transitology is Not Applicable to Post-Soviet Russia? Vilnius: Vilnius UP, pp. 924. Janos, Andrew. 1991. Social Science, Communism, and the Dynamics of Political Change, World Politics, Vol. 44 (1), pp. 81112.
Literatra
685
Janos, Andrew C. 2000. East Central Europe in the Modern World: the Politics of the Borderlands from Pre- to Postcommunism. Stanford, Calif.: Stanford UP. Jasper, James M. 1987. Two or Twenty Countries: Contrasting Styles of Comparative Research, Comparative Social Research, Vol. 10, pp. 205229. Jaspers, Karl. 1952 (1949). Vom Ursprung und Ziel der Geschichte. Mnchen: R. Piper. Jackman, Robert. 1985. Cross-National Statistical Research and the Study of Comparative Politics, American Journal of Political Science, Vol.29 (1), pp. 161182. Jakubionis, Algirdas; Knezys, Stasys; Streikus, Arnas. 2006. Okupacija ir aneksija : pirmoji sovietin okupacija (19401941). Vilnius: Margi ratai. Jensen, Derrick. 2006. Endgame. Vol.12. New York: Seven Stories Press. Jesse, Eckhard. 1996. Der Totalitarismusforschung im Streit der Meinungen, in Jesse, Eckhard (Hrsg.) Totalitarismus im 20. Jahrhundert. Eine Bilanz der internationalen Forschung. Baden-Baden: Nomos, S.939. Johnson, Chalmers A. 1982. MITI and the Japanese Miracle: The Growth of Industrial Policy, 19251975. Stanford: Stanford UP. Jokubaitis, Alvydas. 2006. Smokslas kaip politikos mokslo ir liberalios visuomens problema, Problemos, Nr. 69, pp. 8494. Jokubaitis, Alvydas; Norkus, Zenonas. 2006. Socialins gerovs koncepcijos ir pilietybs renta kaip vieosios politikos orientyrai, Sociologija. Mintis ir veiksmas. Nr. 2, pp. 536. Jones, Anthony. 1976. Modernization Theory and Socialist Development, in Field, Mark (Ed.). Social Consequences of Modernization in Communist Societies. Baltimore: The John Hopkins Press, pp. 1949. Jones, Eric. 1987. The European Miracle: Environments, Economies and Geopolitics in the History of Europe and Asia. Cambridge: Cambridge UP. Jowitt, Kenneth. 1983. Soviet Neotraditionalism: The Political Corruption of a Leninist Regime, Soviet Studies, 1983, Vol. 25(3), pp. 275297. Jowitt, Kenneth. 1992. New World Disorder: the Leninist Extinction. Berkeley : University of California Press. Jukneviius, Stanislovas; Mitrikas, Algimantas; Makulaviien, Alg; Savicka, Aida; Matulionis, Arvydas; iliukait, Rta. 2003. Besivienijanti Europa: vertybinis aspektas. Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas. Juska, Arunas. 1999. Ethno-Political Transformation in the States of the Former USSR. Ethnic and Racial Studies, Vol. 22 (3), pp.524553. Kahk, Juhan; Tarvel, Enn. 1997. An Economic History of the Baltic Countries. Acta Universitatis Stockholmiensis. Studia Baltica Stockholmiensia, Vol. 20. Stockholm. Kala, Ants. 1994. Estonian Foreign Trade Relations with Baltic Countries and CIS Member States. Tallinn: Institute of Economics, Estonian Academy of Sciences. Kallas, Siim. 1996. Estonia and the European Union, European Business Journal, Vol. 8 (3), pp. 1320. Kang, David L.; Srensen, Aage B. 1999. Ownership Organization and Firm Performance, Annual Review of Sociology, Vol.25, pp. 121144.
686
Kantas, Imanuelis. 1996. Politiniai traktatai. Vilnius: Aidai. Kaczynski, Theodore J. 1995. The Unabomber Manifesto: Industrial Society and Its Future. Berkeley, CA : Jolly Roger Press. Kalyvas, Stathis N. 1996. The Rise of Christian Democracy in Europe. Ithaca: Cornell UP. Kalyvas, Stathis. 1999. The Decay and Breakdown of Communist One-Party Systems, Annual Review of Political Science, Vol 2, pp.323343. Karl, Terry L. 1997. The Paradox of Plenty: Oil Booms and Petro-States. Berkeley: University of California Press. Karl, Terry L.; Schmitter, Philippe C. 1991. Modes of Transition in Latin America, Southern and Eastern Europe, International Social Science Journal, Vol.43(2), pp. 269284. Karl, Terry L.; Schmitter, Philippe C. 1995. From an Iron Curtain to a Paper Curtain: Grounding Transitologists or Students of Postcommunism?, Slavic Review 54(4), pp. 965978. Katzenstein, Peter J. 984. Corporatism and Change: Austria, Switzerland, and the Politics of Industry. Ithaca: Cornell UP. Katzenstein, Peter J. 1985. Small States in World Markets: Industrial Policy in Europe. Ithaca: Cornell UP. Katznelson, Ira; Zolberg, Aristide (Eds). 1986. Working Class Formation: Nineteenth Century Patterns in Europe and the United States. Princeton: Princeton UP. Kavolis, Vytautas. 1995. Civilization Analysis as a Sociology of Culture. Lewiston: The Edwin Mellen Press. Kavolis, Vytautas. 1996. Kultros dirbtuv. Vilnius: Baltos lankos. Kavolis, Vytautas. 1998. Civilizacij analiz. Vilnius: Baltos lankos. Kavolien, Rita; Kuolys, Darius. (Sud.) 2000. Vytautas Kavolis: asmuo ir idjos. Vilnius: Baltos lankos. Keane, John. 2004. Violence and Democracy. Cambridge: Cambridge UP. Kempf-Leonard, Kimberly. 2005. Encyclopedia of Social Measurement, Vol.13. Amsterdam: Elsevier. Kenworthy, Lane. 2004. Egalitarian Capitalism: Jobs, Incomes, and Growth in Affluent Countries. New York :Russell Sage Foundation. Kersbergen, Kees van. 1995. Social Capitalism: a Study of Christian democracy and the Welfare State. London: Routledge. Keynes, John M. 1936. The General Theory of Employment, Interest and Money. New York: Harcourt, Brace. King, Gary. 1997. A Solution to the Ecological Inference Problem: Reconstructing Individual Behavior from Aggregate Data. Princeton: Princeton UP. King, Gary; Murray, Christopher J.L.; Salomon, Joshua A.; Tandob, Ajay. 2004. Enhancing the Validity and Cross-Cultural Comparability of Measurement in Survey Research, American Political Science Review, Vol.98(1), pp. 191207. King, Gary; Rosen, Ori; Tanner, Martin A. (Eds). 2004. Ecological Inferences: New Methodical Strategies. Cambridge: Cambridge UP. King, Lawrence P. 2001a. Making Markets: a Comparative Study of Postcommunist Managerial Strategies in Central Europe, Theory and Society, Vol.30 (4), pp. 494538.
Literatra
687
King, Lawrence P. 2001b. The Basic Features of Post-Communist Capitalism: Firms in Hungary, the Czech Republic, and Slovakia. Westport CT: Praeger Press. King, Lawrence, 2002. Postcommunist Divergence: A Comparative Analysis of the Transition to Capitalism in Poland and Russia, Studies in Comparative International Development, Vol. 37(3), pp. 334. King, Lawrence P.; Szelenyi, Ivan. 2005. Post-Communist Economic Systems, Smelser, Neill; Swedberg, Richard (Eds). The Handbook of Economic Sociology. 2nd ed. Princeton: Princeton UP, pp. 205229. King, Lawrence and Ivan Szelenyi. 2006. Max Webers Theory of Capitalism and Varieties of Postcommunist Capitalism, Angewandte Sozialforschung, Jg. 24 (3/4), S. 175185. King, Lawrence P.; Sznajder, Aleksandra. 2006. The State Led Transition to Liberal Capitalism: Neoliberal, Organizational, World Systems, and Social Structural Explanations of Polands Economic Success, American Journal of Sociology, Vol. 12 (3), pp. 751801. King, Lawrence P. 2007. Central European Capitalism in Comparative Perspective in Robert Hanke, Mark Thatcher and Martin Rhodes (Eds). Beyond Varieties of Capitalism. Oxford: Oxford UP, pp. 307327. Kingston-Mann, Esther. 1999. In Search of the True West. Culture, Economics, and Problems of Russian Development. Princeton: Princeton UP. Kiser, Edgar; Hechter, Michael. 1991. The Role of General Theory in Comparative-historical Sociology, American Journal of Sociology, Vol. 97(1), pp. 130. Kitschelt, Herbert. 1995. Formation of Party Cleavages in Post-Communist Democracies, Party Politics, Vol. 1 (4), pp. 447472. Kitschelt, Herbert; Mansfeldova, Zdenka; Markowski, Radoslaw; Toka, Gabor. 1999. Post-Communist Party Systems. Competition, Representation, and Inter-Party Cooperation. Cambridge: Cambridge UP. Kitschelt, Herbert; Lange, Peter; Marks, Gary; and Stephens, John D. 1999. Continuity and Change in Contemporary Capitalism. Cambridge: Cambridge UP. Kitschelt, Herbert. 2003. Accounting for Postcommunist Regime Diversity: What Counts as Good Cause, in Ekiert, Grzegorz; Hanson, Stephen E. (Eds). Capitalism and Democracy in Central and Eastern Europe. Cambridge: Cambridge UP, pp. 5186. Kluckhohn, Clyde. 1962 (1953). Universal Categories of Culture, in Tax, Sol (Ed). Anthropology Today: Selections. Chicago: Chicago UP, pp. 304320. Kluegel, James R.; Mason, David S.; Wegener, Bernd (Eds). 1995. Social Justice and Political Change: Public Opinion in Capitalist and Post-Communist States. New York: A. de Gruyter. Knell, Mark; Srholec, Martin. 2007. Diverging Pathways in Central and Eastern Europe, in Lane, David.; Myant, Martin (Eds). Varieties of Capitalism in Post-Communist Countries. Houndmills: Palgrave, pp. 4062. Knbl, Wolfgang. 2001. Spielrume der Modernisierung. Das Ende der Eindeutigkeit. Weilerswist: Velbrck Wissenschaft. Knbl, Wolfgang. 2006. Verwerfungen in der klassischen Moderne der US-amerikanische Sden als Problemfall in der Debatte um die Multiple Modernities, Schwinn, Thomas (Hrsg). Die Vielfalt und Einheit der Moderne. Kultur- und strukturvergleichende Analysen. Wiesbaden: VS Verlag fr Sozialwissenschaften, S. 71100.
688
Kocka, Jrgen (Hrsg.). 1987. Brger und Brgerlichkeit im 19. Jahrhundert. Gttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Kocka, Jrgen (Hrsg.) 1988. Brgertum im 19. Jahrhundert: Deutschland im europischen Vergleich. Bd.13. Mnchen : DTV. Kohl, Heribert; Platzer, Hans-Wolfgang. 2004. Arbeitsbeziehungen in Mittelosteuropa. Transformation und Integration. Die acht neuen EU-Mitgliedslnder im Vergleich. 2., neu bearbeitete und aktualisierte Aufl. Baden-Baden: Nomos. Kohn, Melvin L. (Ed.) 1989. Cross-National Research in Sociology. Newbury Park: Sage. Kolakowski, Leszek. 2005 (1978). Main Currents of Marxism : the Founders, the Golden Age, the Breakdown. New York : W.W. Norton & Company. Kolodko, Grzegorz W. 2000. From Shock to Therapy: the Political Economy of Postsocialist Transformation. Oxford: Oxford UP. Kolodko, Grzegorz W. (Eds). 2005. The Polish Miracle: Lessons for the Emerging Markets. Aldershot: Ashgate. Kondratieff, Nikolai D. 1926. Die langen Wellen der Konjunktur, Archiv fr Sozialwissenschaft und Sozialpolitik, Bd. 56(3), S. 573609. Konrad, Gyrgy; Szelenyi, Ivan. 1979. The Intellectuals on the Road to Class Power. New York : Harcourt Brace Jovanovich. Kopstein, Jeffrey S.; Reilly David A. 2000. Geographic Diffusion and the Transformation of the Postcommunist World, World Politics, Vol. 53 (1), pp. 137. Kornai, Janos. 1992. The Socialist System: The Political Economy of Communism. Princeton, N.J.: Princeton UP. Kornai, Janos. 1995. Highway and Byways: Studies on Reform and Post-communist Transition. Cambridge (Mass.): MIT Press. Kornai, Janos. 2006. The Great Transformation of Central Eastern Europe. Success and Disappointment, Economics of Transition, Vol.14(2), pp. 207244. Kornai, Janos; Maskin, Eric; Roland, Grard. 2003. Understanding the Soft Budget Constraint, Journal of Economic Literature, Vol. 41(4), pp. 10951136. Korosteleva, Julia. 2007. Belarus: Heading towards State Capitalism?, in Lane, David; Myant, Martin (Eds). Varieties of Capitalism in Post-Communist Countries, Houndmills: Palgrave, pp. 221238. Kovcs, Jnos M. Approaching the EU and Reaching the US? Rival Narratives on Transforming Welfare Regimes in EastCentral Europe, West European Politics, Vol. 25 (2), pp. 175204. Kramer, Mark. 2004. The Reform of the Soviet System and the Demise of the Soviet State, Slavic Review, Vol. 63(3), pp. 505512. Kreuzer, Marcus; Pettai, Vello. 2003. Patterns of Political Instability: Affiliation Patterns of Politicians and Voters in Post-Communist Estonia, Latvia, and Lithuania, Studies in Comparative International Development, Vol. 38(2), pp.7698. Kropp, Sabine; Gomz, Ricardo (Hrsg.). 2005. Sozialraum Europa. Sozialpolitik in der erweiterten Europischen Union Ein Werkstattbericht. Mnster: Waxmann. Krueger, Anne O. 1974. The Political Economy of the Rent-Seeking Society, American Economic Review, Vol. 64 (3), pp. 291303.
Literatra
689
Krupaviius, Algis; Lukoaitis, Alvidas. 2004. Lietuvos politin sistema: sranga ir raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika. Kruse, Volker. 1990. Soziologie und Gegenwartskrise. Die Zeitdiagnosen Franz Oppenheimers und Alfred Webers. Ein Beitrag zur historischen Soziologie der Weimarer Republik. Wiesbaden: Deutscher Universitts-Verlag. Kruse, Volker. 1993. Weimarer historische Soziologie als sozialwissenschaftliches Theoriemodell und seine heutige Bedeutung, Geschichte und Gegenwart, Hf.2, S.7793. Kruse, Volker. 1999. Geschichts- und Sozialphilosophie oder Wirklichkeitswissenschaft? Die deutsche historische Soziologie und die logischen Kategorien Ren Knigs und Max Webers. Frankfurt a. M.: Suhrkamp. Kryshtanovskaya, Olga; White, Stephen. 2003. Putins Militocracy, Post-Soviet Affairs, Vol. 19 (4), pp. 289306. Kuhn, Thomas S. 2003 (1962). Mokslo revoliucij struktra. Vilnius: Pradai. Kuhnle, Stein (Ed.) 2000a. Survival of the European Welfare State. London: Routledge. Kuhnle, Stein. 2000b. European Welfare Lessons of the 1990s, in Kuhnle, Stein (Ed.) Survival of the European Welfare State. London: Routledge, pp. 2348. Kumar, Krishan. 2001. 1989. Revolutionary Ideas and Ideals. Mineapolis: University of Minnesota Press. Kuran, Timur. 1991. Now Out of Never: The Element of Surprise in the East European Revolutions of 1989, World Politics, Vol. 44, pp. 746. Kuran, Timur. 1995a. The Inevitability of Future Revolutionary Surprises, American Journal of Sociology, Vol. 100, pp.152851. Kuran, Timur. 1995b. Private Truths, Public Lies: The Social Consequences of Preference Falsification. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Kuzmickas, Bronislovas. 2007. Tautos tapatumo savimon: lietuvi savimons bruoai. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. Kuzmickas, Bronislovas; Astra, Liliana. 1996. iuolaikin lietuvi tautin savimon. Vilnius: Rosma. Kwon, Hyeong-Ki. 2005. National Model under Globalization: The Japanese Model and Its Internationalization, Politics and Society, Vol. 33 (2), pp. 234252. Laar, Mart. 2002. Estonia: Little Country that Could. London: Centre for Research into PostCommunist Economies. Lachmann, Richard. 1999. Capitalists in Spite of Themselves: Elite Conflict and European Transitions. Oxford: Oxford UP. Laitin, David. 2000. Post-Soviet Politics, Annual Political Science Review, Vol. 3, pp. 11748. Lal, Deepak. 1998. Unintended Consequences. The Impact of Factor Endowments, Culture, and Politics on Long-Run Economic Performance. Cambridge, Mass.: The MIT Press. Lamnek, Siegfried. 1995. Qualitative Sozialforschung. Bd.12. 3. korrigierte Aufl., Mnchen: Psychologie Verlag Union. Lamont, Michele. 1992. Money, Morals, and Manners: The Culture of the French and American UpperMiddle Class. Chicago: University of Chicago Press.
690
Lampe, John R. 2000 (1996). Yugoslavia as History. Twice There was a Country. 2d ed. Cambridge: Cambridge UP. Lane, David. 2000. What Kind of Capitalism for Russia? A Comparative Analysis, Communist and Post-Communist Studies, Vol.33 (4), pp. 485504. Lane, David. 2005a. Russias Asymmetric Capitalism in Comparative Perspective, in Pleines, Heiko (Hrsg.). How to explain Russias post-Soviet Political and Economic System. Forschungsstelle Osteuropa Bremen. Arbeitspapiere und Materialien. Nr. 69, S. 4660. http://www.forschungsstelle-osteuropa. de/con/images/stories/pdf/ap/fsoAP69_web.pdf. irta 2008 08 12. Lane, David. 2005b. Emerging Varieties of Capitalism in Former State Socialist Societies, Competition and Change, Vol. 9 (3), pp. 221241. Lane, David. 2006. Was fr eine Wirtschaft hat Russland?, Russlandanalysen, Nr. 107, 07.07.2007. http://www.russlandanalysen.de/content/media/Russlandanalysen107.pdf. irta 2007 08 11. Lane, David. 2007. Post-State Socialism: A Diversity of Capitalisms?, in Lane, David.; Myant, Martin (Eds). Varieties of Capitalism in Post-Communist Countries. Houndmills: Palgrave, pp. 1339. Lane, David; Myant, Martin (Eds). 2007. Varieties of Capitalism in Post-Communist Countries. Houndmills: Palgrave. Lane, Ruth. 1994. Structural-Functionalism Reconsidered: A Proposed Research Model, Comparative Politics, Vol. 26 (4): 461477. LaPalombara, Joseph (Ed.) 1963. Bureaucracies and Political Development. Princeton: Princeton UP. LaPalombara Joseph; Weiner, Myron. (Eds). 1966. Political Parties and Political Development. Princeton: Princeton UP. Lau, Lawrence J.; Qian, Yingyi; Roland, Gerard. 2000. Reform Without Losers: An Interpretation of Chinas Dual-Track Approach to Reforms, Journal of Political Economy, 108(1), pp. 20143. Laurnas, Vaidutis. 2001. Normalios politikos genezs atvejis: Lietuvos politins sociologijos studija. Klaipda: KU l-kla. Laurnas, Vaidutis. 2003. Lietuvos socialins-ekonomins pltots deideologizacijos problemos, Tiltai. Humanitariniai ir socialiniai mokslai. Nr. 1 (22), pp. 114. Laurnas, Vaidutis. 2005. Prokapitalizmo prietaravim veiksnys 20032004 m. politinje krizje Lietuvoje, Tiltai. Humanitariniai ir socialiniai mokslai. Nr. 1 (30), pp. 111. Lavigne, Marie. 1999 (1995). The Economics of Transition: from Socialist Economy to Market Economy. 2nd ed. New York: St. Martins Press. Lazarsfeld, Paul F. Some Remarks on the Typological Procedures in Social Research, Zeitschrift fr Sozialforschung, Bd.6, S.119139. Lazutka, Romas. 2003. Gyventoj pajam nelygyb, Filosofija. Sociologija. Nr.1, pp. 2229. Lazutka, Romas ir kt. (Red.). 2004. Lietuva stojant Europos Sjung: ekonomin, sociologin ir demografin padties analiz. Vilnius: Socialini tyrim institutas. Lazutka, Romas ir kt. (Red.). 2005. Lietuva Europos Sjungoje : pirmieji metai. Vilnius: Socialini tyrim institutas.
Literatra
691
Lazutka, Romas. 2006. Pension Reform in Lithuania, in Fultz, Elaine (Ed.). Pension Reform in the Baltic States. Budapest: International Labour Office, pp. 267350. Lee, Peter M. 2004. Bayesian Statistics : an Introduction. 3d ed. London: Arnold. Leibenstein, Harvey. 1957. Economic Backwardness and Economic Growth. New York: John Wiley and Sons. Leibfried, Stephan; Pierson, Paul. 1995. Semisovereign Welfare States: Social Policy in a Multitiered Europe, Leibfried, Stephan; Pierson, Paul (Eds). European Social Policy: Between Fragmentation and Integration. Washington D.C.: Brookings Institution, pp. 4377. Leninas, Vladimiras I. 1966 (1902). K daryti? Opieji ms judjimo klausimai. Vilnius: Mintis. Leninas, Vladimiras I. 1952 (1917). Imperializmas kaip aukiausioji kapitalizmo stadija. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla. Lenski, Gerhard. 1994. Societal Taxonomies: Mapping the Social Universe, Annual Review of Sociology, pp. 126. Leonaviius, Vylius. 2002. iuolaikins Lietuvos vartotojo profilis, Sociologija. Mintis ir veiksmas. Nr. 1, pp. 515. Leonaviius, Vylius; Baltruaityt, Giedr; Naujokaityt, Ingrida. 2007. Sociologija ir sveikatos prieiros paslaug vartotojas. Kaunas: Vytauto Didiojo universitetas. Leonaviius, Vylius; Keturakis, Saulius. 2002. Sovietin globalioji modernyb ir globalumo-lokalumo suvokimas sovietinje Lietuvoje, Sociologija. Mintis ir veiksmas. Nr. 2, pp. 4049. Lerner, Daniel 1958 (1965) The Passing of Traditional Society: Modernizing the Middle East. Glencoe, Ill.: Free Press. Lvesque, Jacques. 1997. The Enigma of 1989: The USSR and the Liberation of Eastern Europe. Berkeley: University of California Press. Levitsky, Steven; Way, Lucan A. 2002. The Rise of Competitive Authoritarianism, Journal of Democracy, Vol.13 (2), pp. 5165. Levy, Marion J. 1963 (1952) Some Sources of the Vulnerability of the Structures of Relatively Nonindustrialized Societies to Those of Highly Industrialized Societies, in Hoselitz, Bert F. The Progress of Underdeveloped Areas. Chicago: University of Chicago Press, pp. 113125. Lewin, Moshe. 1974. Political Undercurrents in Soviet Economic Debates: from Bukharin to the Modern Reformers. Princeton, N.J., Princeton UP. Lewin, Moshe. 1991 (1988). The Gorbachev Phenomenon: A Historical Interpretation. Expanded edition. Berkeley: University of California Press. Lieberson, Stanley. 1985. Making it Count: the Improvement of Social Research and Theory. Berkeley: University of California Press. Lieberson, Stanley. 1991. Small Ns and Big Conclusions: An Examination of the Reasoning in Comparative Studies Based on a Small Number of Cases, Social Forces, Vol.70 (2), pp. 307320. Lieberson, Stanley. 1994. More on the Uneasy Case for Using Mill-Type Methods in Small-N Comparative Studies, Social Forces, Vol.72 (4), pp. 12251237. Lieberson, Stanley. 1998. Causal Analysis and Comparative Research: What Can We Learn from Studies Based on a Small Number of Cases?, in Blossfeld, Hans-Peter; Prein, Gerald (Eds) Rational Choice Theory and Large Scale Data Analysis. Boulder, CO: Westview Press, pp. 129145.
692
Lietuvos Respublikos Vyriausybs kanceliarija. Ekonomins analizs departamentas. 2006. Lietuvos, Latvijos ir Estijos sukauptosios tiesiogins usienio investicijos 2005 m. pabaigoje. http://www.lrv.lt/ekonom_analiz/Apzvalgos/Lietuvos,%20Latvijos%20ir%20Estijos%202005%20 m..pdf. irta 2007 08 26. Lietuvos Respublikos Vyriausybs kanceliarija. Ekonomins analizs departamentas. 2007. Lietuvos, Latvijos ir Estijos pagrindini makroekonomini rodikli 2006 m. apvalga. http://www.lrv.lt/ekonom_analiz/Apzvalgos/Baltijos%20saliu%20rodikliu%20apzvalga_2006%20m.pdf. irta 2007 08 26. Lieven, Anatol. 1995 (1994). Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva kelias nepriklausomyb. Vilnius: Baltos lankos. Lieven, Anatol. 1998. Chechnya: Tombstone of Russian Power. New Haven: Yale UP. Lijphart, Arend D. 1971. Comparative Politics and the Comparative Method, American Political Science Review, Vol.65(3), pp. 682693. Lijphart, Arend. 1975. The Comparable-Cases Strategy in Comparative Research, Comparative Political Studies, Vol. 8(2), pp.158177. Lijphart, Arend. 1984. Democracies: Patterns of Majoritarian and Consensus Government in Twenty-One Countries. New Haven: Yale UP. Lijphart, Arend. 1999. Patterns of Democracy: Government Forms and Performance in Thirty-Six Countries. New Haven: Yale UP. Lin, Justin Yifu. 2004. Lessons of Chinas Transition from a Planned Economy to a Market Economy, Distinguished Lectures Series, No. 16, Leon Kozminski Academy of Entrepreneurship and Management (WSPiZ), Warsaw. 17. December 2004. http://www.tiger.edu.pl/publikacje/dist/lin. pdf. irta 2007 03 17. Lin, Justin Yifu. 2005. Viability, Economic Transition and Reflection on Neoclassical Economics, Kyklos, Vol. 58 (2), pp. 239264. Lin, Justin Yifu; Cai, Fang; Li, Zhou. 1996. Lessons of Chinas Transition to a Market Economy, Cato Journal, Vol. 16 (2), pp. 200231. Lincoln, Yvonna S.; Guba, Egon. 1985. Naturalistic Inquiry. Beverly Hills, Calif.: Sage. Lindstrom, Nicole; Piroska, Dra. 2007. The Politics of Privatization and Europeanization in Europes Periphery: Slovenian Banks and Breweries for Sale?, Competition and Change, Vol. 11 (2), pp. 117135. Linz, Juan J. Transitions to Democracy, Washington Quarterly, 1990, 13(2):143162. Linz, Juan J. 2003 (2000). Totalitre und autoritre Regime. 2., berarbeitete und ergnzte Aufl. Berlin: Berliner Debatte Wiss.-Verl. Linz, J. Juan; Stepan, Alfred (Eds.) 1978. The Breakdown of Democratic Regimes. Vol. 14. Baltimore: John Hopkins University Press. Linz, Juan A.; Stepan, Alfred. 1996. Problems of Democratic Consolidation. Southern Europe, South America, and Post-Communist Europe. Baltimore: The Johns Hopkins UP. Linz, Juan J. and Valenzuela, Arturo (Eds). 1994. The Failure of Presidential Democracy. Baltimore: The John Hopkins UP.
Literatra
693
Lipset, Seymour M. 1988 (1959). Political Man: The Social Bases of Politics. Baltimore MD: John Hopkins University Press. Lipset, Seymour M. 1963. The First New Nation; the United States in Historical and Comparative Perspective. New York: Basic Books. Lipset, Seymour M.; Bence, Gyorgy. 1994. Anticipations of the Failure of Communism, Theory and Society, Vol. 23 (2), pp. 169210. Lipset, Seymour M. and Rokkan, Stein. 1967. Cleavage Structures, Party Systems and Voter Alignments: an Introduction in Lipset, Seymour M.; Rokkan, Stein (Eds). 1967. Party Systems and Voter Alignments: Cross-national Perspectives. New York: Free Press, pp. 164. Lipton, David; Sachs, Jeffrey. 1990a. Creating a Market Economy in Eastern Poland: the Case of Poland, Brookings Papers on Economic Activity, Nr. 1, pp. 75133. Lipton, David; Sachs, Jeffrey; Summers, Lawrence H. 1990b. Privatization in Eastern Europe: the Case of Poland, Brookings Papers on Economic Activity, Nr. 2, pp. 293341. Lockwood, David. 1964. Social Integration and System Integration, in Zollschan, George K and Hirsh, Walter (Eds) Explorations in Social Change. London: Routledge, pp. 244256. Lofland, John; Lofland Lyn. 2006 (1971). Analyzing Social Settings: A Guide to Qualitative Observation and Analysis. 4th ed. Belmont, Calif.: Wadsworth. Lohmann, Susanne. 1994. The Dynamics of Informational Cascades: The Monday Demonstrations in Leipzig, East Germany, 198991, World Politics, Vol. 47, pp. 42101. Lopata, Raimundas; Matonis, Audrius. 2004. Prezidento suktukas. Vilnius: Versus aureus. Lopata, Raimundas; Statkus, Nortautas. Imperijos, pasaulio tvarka ir maosios valstybs. Lietuvos metin strategin apvalga 2005. Vilnius: Lietuvos karo akademija, pp. 2784. Lorenz, Chris. 1997. Konstruktion der Vergangenheit. Eine Einfhrung in die Geschichtstheorie. Kln: Bhlau Verlag. Losurdo, Domenico. 2004. Towards a Critique of the Category of Totalitarianism, Historical Materialism, Vol. 12 (2), pp. 2555. Lou, Francisko; Reijnders Jan (Eds). 1999. The Foundations of Long Wave Theory. Vol. 12. Cheltenham: Edward Elgar. Luebbert, Gregory M. Liberalism, Fascism, or Social Democracy: Social Classes and the Political Origins of Regimes in Interwar Europe. Oxford: Oxford UP. Luhmann, Niklas. 1984. Soziale Systeme. Grundriss einer allgemeiner Theorie. Frankfurt a. M.: Suhrkamp. Luhmann, Niklas. 1997. Gesellschaft der Gesellschaft. Bd. 12. Frankfurt a. M.: Suhrkamp. Lukacs, Georg. 1970 (1923). Geschichte und Klassenbewusstsein. Studien ber marxistische Dialektik. Neuwied, Berlin: Luchterhand. Lukauskas, John; Rivera-Batiz, Francisko L (Eds). 2001. The Political Economy of the East Asian Crisis and its Aftermath: Tigers in Distress. Cheltenham: Edward Elgar. Luki, Igor. 2003. Corporatism Packaged in Pluralist Ideology: the Case of Slovenia, Communist and Post-Communist Studies, Vol. 36 (4), pp. 509525. Luong, Pauline Jones. 2002. Institutional Change and Political Continuity in Post-Soviet Central Asia: Power, Perceptions, and Pacts. Cambridge: Cambridge UP.
694
Lupher, Mark. 1992. Power Restructuring in China and the Soviet Union, Theory and Society, Vol. 21 (5), pp. 665701. Lupher, Mark. 1996. Power Restructuring in China and Russia. Boulder: Westview Press. Luttwak, Edward. 1983. The Grand Strategy of the Soviet Union. London: Weidenfeld & Nicolson. Luxemburg, Rosa. 1913. Die Akkumulation des Kapitals Ein Beitrag zur konomischen Erklrung des Imperialismus. Berlin: Paul Singer GmbH. Lynd, Robert S; Lynd, Helen M. 1929. Middletown. A Study in American Culture. New York: Harcourt Brace Jovanovich. Lyotard, Jean-Franois. 1993 (1979). Postmodernus bvis : iuolaikin inojim aptariant. Vilnius: Baltos lankos. Maceina, Antanas. 1991 (1939). Kultros sintez ir lietuvikoji kultra, Ratai, t. 1. Vilnius: Mintis, pp.396524. Mackie, Gerry. 2003. Democracy Defended. Cambridge: Cambridge UP. Madeley, John T. S. 2003. The Swedish Model is Dead! Long Live the Swedish Model! The 2002 Riksdag Election, West European Politics, Vol. 26 (2), pp. 165173. Madison, James. 1788. The Federalist No. 51. The Structure of the Government Must Furnish the Proper Checks and Balances Between the Different Departments. http://www.constitution.org/ fed/federa51.htm. irta 2006 07 26. Mkinen, Tiina. 1999. Structural Pressures, Social Policy and Poverty, International Social Security Review, Vol. 52 (4), pp. 324. Mahoney, James. 1999. Nominal, Ordinal, and Narrative Appraisal in Macrocausal Analysis, American Journal of Sociology, Vol. 104 (4), pp.11541196. Mahoney, James. 2000a. Strategies of Causal Inference in Small-N Analysis, Sociological Methods & Research, Vol. 28(4), pp. 387424. Mahoney, James. 2000b. Path Dependence in Historical Sociology, Theory and Society, Vol. 29(4), pp.507548. Mahoney, James. 2001. The Legacies of Liberalism. Path Dependence and Political Regimes in Central America. Baltimore: John Hopkins University Press. Mahoney, James. 2004. Comparative-Historical Methodology, Annual Review of Sociology, Vol. 30, pp. 81101. Mahoney, James; Rueschemeyer, Dietrich (Eds.). 2003. Comparative Historical Analysis in the Social Sciences. Cambridge: Cambridge UP. Maier, Lawrence C. 1972. Comparative Political Inquiry. A Methodological Survey. Homewood, Ill.: Dorsey Press. Maier, Lawrence C. 1989. Redefining Comparative Politics: Promise Versus Performance. Newbury Park, Calif.: Sage Publications. Maier, Lawrence C. 2006. Comparative Politics. The Quest for Theory and Explanation. New York: Sloan. Mair, Peter. 1997. Party System Change: Approaches and Interpretations. Oxford, UK: Oxford University Press. Malia, Martin (Z). 1990. To the Stalin Mausoleum, Daedalus: Journal of the American Academy of Arts and Sciences, Vol. 119(1), pp. 295344.
Literatra
695
Malia, Martin. 1994. The Soviet Tragedy. A History of Socialism in Russia 19171991. New York: Free Press. Mandelbrot, Benoit B. 1982. The Fractal Geometry of Nature. San Francisco: W. H. Freeman and Company. Maniokas, Klaudijus. 2003. Europos Sjungos pltra ir europeizacija: Vidurio ir Ryt Europos valstybi sijungimas Europos Sjung. Vilnius: Eugrimas. Maniokas, Klaudijus; Vitkus, Gediminas (Eds). 1997. Lithuanias Integration into the European Union : Summary of the Study on the Status, Perspectives and Impact. Vilnius: European Integration Center. Manoilescu, Mihail. 1931. The Theory of Protection and International Trade. London: P. S. King & Son. Manoilescu, Mihail. 1937. Die nationalen Produktivkrfte und der Aussenhandel. Theorie des internationalen Warenaustausches. Berlin: Junker und Dunnhaupt. Mansbridge, Jane. 2004. Representation Revisited: Introduction to the Case against Electoral Accountability, Democracy and Society, Vol 2(1), pp. 1213. Mansbridge, Jane. 2003. Rethinking Representation, American Political Science Review, Vol. 97(4), pp. 515528. Marangos, John. 2007. Was Shock Therapy Consistent with the Washington Consensus?, Comparative Economic Studies, Vol. 49 (1), pp. 3258. Margolis, Stephen; Liebowitz, Stan. 1998. Path Dependence, in Newman, Peter (Ed.) The New Palgrave Dictionary of Economics and Law. Vol.3. London: Macmillan, pp.1723. Markovits, Andrei S.; Hellerman, Steven L. 2001. Offside: Soccer and American Exceptionalism. Princeton: Princeton UP. Marsh, Robert M. 1967. Comparative Sociology. A Codification of Cross-Societal Analysis. New York: Harcourt, Brace & World. Martin, Alfred von. 1932. Soziologie der Renaissance. Zur Physiognomik und Rhytmik brgerlicher Kultur. Stuttgart: Enke. Martinelli, Alberto. 2005. Global Modernization: Rethinking the Project of Modernity. London: Sage. Marx, Karl. 1957 (1867). Kapitalas: politins ekonomijos kritika. T. 1. Kapitalo gaminimo procesas. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla. Marx, Karl. 1975 (1875). Gotos programos kritika. Vilnius: Mintis. Marx, Karl; Engels, Friedrich. 1988 (1848). Komunist partijos manifestas. Vilnius: Mintis. Marx, Karl; Engels, Friedrich. 1974 (1932). Vokiei ideologija: naujosios vokiei filosofijos, atstovaujamos Fojerbacho, B. Bauerio ir tirnerio, ir vokiei socializmo, atstovaujamo vairi jo prana, kritika. Vilnius: Mintis. Marx, Anthony W. 1998. Making Race and Nation: A Comparison of South Africa, the United States, and Brazil. Cambridge: Cambridge UP. Maslow, Abraham. 1954. Motivation and Personality. New York: Harper. Matonyt, Irmina. 2001. Posovietinio elito labirintai. Vilnius: Knygiai. Matulionis, Arvydas (Redaktori kolegijos pirmininkas). 2005a. Lietuvos socialin struktra. Vilnius: Firidas. Matulionis Arvydas. 2005b. Lietuvos visuomens struktravimasis, Filosofija. Sociologija, Nr. 4, pp. 4452.
696
Mattusch, Katrin. 1996. Demokratisierung im Baltikum? ber die Begrenzung von Demokratisierungschancen durch politische Kulturen. Frankfurt a. M.: Peter Lang. Mattusch, Katrin. 1997. Weltbilder als Weichensteller fr die Richtung des Wandels. Zur Aktualitt der Protestantischen Ethik am Beispiel des Baltikums, in Sterbling, Anton; Zipprian, Heinz (Hrsg.) Max Weber und Osteuropa. Beitrge zur Osteuropaforschung, Bd. 1. Hamburg: Reinhold Krmer Verlag, S. 7393. McClelland, David. 1961. The Achieving Society. New York: Free Press. McDaniel, Tim. 1991. Autocracy, Modernization, and Revolution in Russia and Iran. Princeton: Princeton UP. McIntyre, Alasdair. 1978 (1971). Is a Science of Comparative Politics Possible?, in Lewis, Paul G.; Potter, David C., and Castles, Francis G. (Eds) The Practice of Comparative Politics. 2nd ed. New York: Longman, pp. 266284. McKim, Vaughn R.; Turner, Stephen P. (Eds). 1997. Causality in Crisis?: Statistical Methods and the Search for Causal Knowledge in the Social Sciences. Notre Dame, Ind. : University of Notre Dame Press. McMenamin, Iain 2004. Varieties of Capitalist Democracy: What Difference Does East-Central Europe Make?, Journal of Public Policy, Vol.24(3), pp. 259274. McMillan, John; Naughton, Barry. 1992. How to Reform a Planned Economy: Lessons from China, Oxford Review of Economic Policy, Vol. 8(1), pp. 13043 McNeill, William Hardy. 1992. The Global Condition: Conquerors, Catastrophes, and Community. Princeton: Princeton UP. McNeill, John R.; McNeill, William H. 2003. The Human Web: a Birds-eye View of World History. New York: W.W. Norton. Meardi, Guglielmo. 2002. The Trojan Horse for the Americanization of Europe? Polish Industrial Relations towards the EU, European Journal of Industrial Relations, Vol.8 (1), pp. 7799. Meinecke, Friedrich. 1957 (1924). Machiavellism. The Doctrine of Raison Detat and its Place in Modern History. New Haven: Yale UP. Melnikas, Borisas. 2002. Transformacijos: visuomens pokyiai, naujas tkstantmetis, valdymas ir savireguliacija, Ryt ir Vidurio Europa. Vilnius: Vaga. Mencinger, Joe. 2003. Does Foreign Direct Investment Always Enhance Economic Growth?, Kyklos, Vol. 56(4), pp. 491508. Mencinger, Joe. 2004. Transition to a National and a Market Economy: A Gradualist Approach, in Mrak, Mojmir; Rojec, Matija; Silva-Juregui (Eds). Slovenia. From Yugoslavia to the European Union. Washington: The World Bank, pp. 6782. Meny, Yves; Surel, Yves (Eds). 2002. Democracies and Populist Challenge. Basingstoke: Palgrave. Menz, Georg. 2005. Varieties of Capitalism and Europeanization: National Response Strategies to the Single European Market. Oxford: Oxford UP. Merritt, Richard L.; Rokkan, Stein. (Eds) 1966. Comparing Nations. The Use of Quantitative Data in Cross-National Research. New Haven: Yale UP. Merton, Robert K. 1968 (1949). Social Theory and Social Structure. Glencoe, Ill.: Free Press.
Literatra
697
Mekauskas, Eugenijus. 1990. Metodologin filosofijos paskirtis, Problemos, Nr.42, pp. 2123. Mekauskas, Eugenijus. 1998. Filosofija ir specialieji mokslai, Problemos, Nr.42, pp. 811. Meyer, Alfred G. 1961. USSR, Incorporated, Slavic Review, Vol. 20 (3), pp. 369376. Meyer, Alfred G. 1965. The Soviet Political System. An Interpretation. New York: Random House. Milanovic, Branko. 1999. Explaining the Increase in Inequality during Transition, The Economics of Transition, Vol. 7 (2), pp. 299341. Milanovic, Branko. 2005. Worlds Apart: Measuring International and Global Inequality. Princeton, N.J. : Princeton UP. Mill, John S. 1916 (1843). System of Logic Ratiocinative and Inductive. London: Longmans.. Mills, Charles Wright. 1956. The Power Elite. Oxford: Oxford UP. Mills, Charles Wright. 1959. The Sociological Imagination. Oxford: Oxford UP. Mink, Louis. 1987. Historical Understanding. Ithaca: Cornell UP. Mintz, Beth; Schwartz, Michael. 1985. The Power Structure of American Business. Chicago: University of Chicago Press. Mirsky, Georgij I. 2003. Did Totalitarianism Disappear Together with the Twentieth Century?, Russian Social Science Review, Vol.44(5), pp. 3258. Mises, Ludwig von. 1922. Die Gemeinwirtschaft: Untersuchungen ber den Sozialismus. Jena: Gustav Fischer Verlag. Mishler, Elliot G. 1986. Research Interviewing: Context and Narrative. Cambridge (Mass.). Harvard UP. Mitrikas, Alfonsas A. 2000. eimos vertybi pokyiai, Kultrologija, T. 6, pp. 215223. Mizruchi, Mark S. 2004. Berle and Means Revisited: The Governance and Power of Large U.S. Corporations, Theory and Society, Vol. 33 (5), pp, 579617. Mockaitis, Audra I. 2002a. The Influence of National Cultural Values on Management Attitudes: a Comparative Study Across Three Countries. Doctoral Dissertation: Social Sciences: Management and Administration (03S). Vilnius: Vilnius University. Mockaitis, Audra I. 2002b. The National Cultural Dimensions of Lithuania, Ekonomika, Nr. 59, pp. 6777. Molina, Oscar; Rhodes, Martin. 2002. Corporatism: The Past, Present, and Future of a Concept, Annual Political Science Review, Vol. 5, pp. 305331. Montinola, Gabriella; Qian, Yingyi; Weingast, Barry. 1996. Federalism, Chinese Style: The Political Basis for Economic Success, World Politics, Vol. 41 (1), pp. 5081. Moor, Ruud A. de (Ed.). 1995. Values in Western Societies. Tilburg: Tilburg UP. Moore, Barrington Jr. 1950. Soviet Politics The Dilemma of Power. The Role of Ideas in Social Change. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Moore, Barrington Jr. 1954. Terror and Progress USSR. Some Sources of Change and Stability in the Soviet Dictatorship. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Moore, Barrington Jr. 1958. Political Power and Social theory. Six Studies. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Moore, Barrington Jr. 1966. Social Origins of Dictatorship and Democracy. Lord and Peasant in the Making of the Modern World. Boston: Beacon Press.
698
Morlino, Leonardo. 2004. Good and Bad Democracies: How to Conduct Research into the Quality of Democracy, Journal of Communist Studies and Transition Politics, Vol. 20(1), pp. 527. Motyl, Alexander J. 1999. Revolutions, Nations, Empires: Conceptual Limits and Theoretical Possibilities. New York : Columbia UP. Motyl, Alexander J. 2001. Imperial Ends: the Decay, Collapse, and Revival of Empires. New York: Columbia UP. Mller, Klaus. 2001. Totalitarismus, Modernisierung und Transformation. Opladen: Leske + Budrich. Mller-Armack, Alfred. 1932. Entwicklungsgesetze des Kapitalismus. Berlin: Junker & Dnnhaupt. Mller-Armack, Alfred. 1981 (1959). Religion und Wirtschaft. Geistesgeschichtliche Hintergrnde unserer europischen Lebensform. Bern: Paul Haupt. Munck, Gerardo L. 2001. The Regime Question. Theory Building in Democracy Studies, World Politics, Vol. 54 (1), pp. 11944. Munck, Gerardo L.; Verkuilen, Jay. 2002. Conceptualizing and Measuring Democracy. Evaluating Alternative Indices, Comparative Political Studies, Vol.35 (1), pp. 534. Myant, Martin. 2007. The Czech Republic: From Czech Capitalism to European Capitalism, in Lane, David.; Myant, Martin (Eds). Varieties of Capitalism in Post-Communist Countries. Houndmills: Palgrave, pp. 105123. Mygind, Niels. 1997. Privatization and Employee Ownership: The Development in the Baltic Countries, in Hood, Neil; Kilis, Robert; Vahlne Jan-Erik (Eds). Transitions in the Baltic States. Micro-Level Studies. London: Macmillan Press, pp. 131147. Naroll, Raoul; Cohen, Ronald (Eds). 1973. A Handbook of Method in Cultural Anthropology. New York: Columbia UP. Naroll, Raoul. 1972. A Holonational Bibliography, Comparative Political Studies, Vol.5(2), pp. 211230. Naroll, Raoul; Michik, Gary L.; and Naroll, Frada. 1976. Worldwide Theory Testing. New Haven : HRAF Press. Naughton, Barry. 1995. Growing Out of the Plan: Chinese Economic Reform, 19781993. New York: Cambridge UP. Naughton, Barry. 2007. The Chinese Economy: Transitions and Growth. Cambridge (Mass.): MIT Press. Naumkin, Vitaly V. 2003. Militant Islam in Central Asia: The Case of the Islamic Movement of Uzbekistan. Berkeley Program in Soviet and Post-Soviet Studies. Paper 2003_06-naum. http://repositories.cdlib.org/iseees/bps/2003_06-naum. irta 2007 04 10. Nee, Victor. 1989. A Theory of Market Transition, American Sociological Review, Vol. 54 (5), pp.663681. Nee, Victor; Lian, Peng. 1994. Sleeping with the Enemy: A Dynamic Model of Declining Political Commitment in State Socialism, Theory and Society, Vol. 23 (2), pp. 253296. Nekraas, Evaldas. 1979. Loginis empirizmas ir mokslo metodologija. Tikimybs ir indukcijos problema. Vilnius: Mintis. Nerling, Mark. 1956. Die Herrnhuterfrage in Livland im Spiegel der livlndischen Synodalverhandlungen, in Wittram, Reinhard (Hrsg.). Baltische Kirchengeschichte. Beitrge zur Geschichte
Literatra
699
der Missionierung und der Reformation, der evangelisch-lutherischen Landeskirchen und des Volkskirchentums in den baltischen Lndern. Gttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, S. 166176. Niebuhr, Robert. 2006. War in Slovenia: Doctrine and Defeat, The Journal of Slavic Military Studies, Vol.19 (3), pp. 489513. Nielsen, Franois. 1994. Sociobiology and Sociology, Annual Review of Sociology, Vol. 20, pp. 267303. Nissinen, Marja. 1999. Latvias Transition to a Market Economy. New York: St Martins Press. Noelle-Neumann, Elisabeth. 1980. Die Schweigespirale. ffentliche Meinung unsere soziale Haut. Mnchen: Langen-Mller. Nolte, Ernst. 1968. Die Krise des liberalen Systems und die faschistischen Bewegungen. Mnchen: Piper. Nolte, Ernst. 1987. Der europische Brgerkrieg, 19171945: Nationalsozialismus und Bolschewismus. Berlin: Propylaen Verlag. Nolte, Ernst. 1991. Geschichtsdenken im 20. Jahrhundert: von Max Weber bis Hans Jonas. Berlin : Propylaen. Nrgaard, Ole. 2000. Economic Institutions and Democratic Reform. A Comparative Analysis of PostCommunist Countries. Cheltenham: Edward Elgar. Nrgaard, Ole with Hindsgaul, Dan; Johannsen, Lars; Willumsen, Helle. 1996. The Baltic States after Independence. Cheltenham: E. Elgar. Norkus, Zenonas. 1990. Racionalizmo sociologija II: Pasaulio atkerjimas ir mogikasis kapitalizmo faktorius, Problemos, Nr. 44, pp. 5562. Norkus, Zenonas. 1993. Faizmo diagnostikos elementai, Politologija, T. 3/4, pp. 9495. Norkus, Zenonas. 1994. Apie A. Smith, A. Meinong ir kontempliatyvj altruizm, Problemos, Nr. 46: 2240. Norkus, Zenonas. 1995. Apie pozityv ir negatyv veiksmingj altruizm, Problemos, Nr. 47: 1539. Norkus, Zenonas. 1996a. Istorika. Istorinis vadas. Vilnius: Taura. Norkus, Zenonas. 1996b. Balsavimo paradoksai, Politologija, 1(7): 5067. Norkus, Zenonas. 1997. Maxo Weberio feodalizmo samprata ir Lietuvos istorija, Lietuvos istorijos studijos, Nr. 4, pp. 144154. Norkus, Zenonas. 1998a. Kontrafaktiniai slyginiai teiginiai istoriografijoje, Problemos. 1998, Nr. 53, pp. 4360. Norkus, Zenonas. 1998b. Du galios veidrodiai, Politologija, Nr.1(11), pp. 103116. Norkus, Zenonas. 1999. Maxo Weberio idealieji tipai ir iuolaikin istorijos ir socialini moksl filosofija, Lietuvos auktj mokykl mokslo darbai. Istorija, t. 42, pp. 4248. Norkus, Zenonas. 2000. Kas yra Jonas Elsteris?, Politologija, Nr. 3(19), pp. 145154. Norkus, Zenonas. 2001. Mokslo vertybinio neutralumo problema XX a. filosofijoje (M. Weberis, analitin mokslo filosofija ir metaetika, kritin teorija), Problemos, Nr. 59, pp. 940. Norkus, Zenonas. 2003 (2001). Max Weber ir racionalus pasirinkimas. Vilnius: Margi ratai. Norkus, Zenonas. 2003a. Tikjimas: racionalaus pasirinkimo prieigos perspektyva. Kn. Tikjimo prieigos : filosofins studijos. Sud. Nerija Putinait. Vilnius: Aidai, pp. 92140.
700
Norkus, Zenonas. 2003b. Consumer Sovereignty: Theory and Praxis, Problemos, Nr. 64, pp.116. Norkus, Zenonas. 2004. Ar galime gyventi geriau? Velfarizmas ir jo alternatyvos, Politologija, Nr. 36, pp. 339. Norkus, Zenonas. 2005. Mechanisms as Miracle Makers? The Rise and Inconsistencies of the Mechanismic Approach in Social Science and History, History and Theory, Vol. 44, pp. 348372. Norkus, Zenonas. 2006a. Apie meil, prievart, smurt ir demokratij, Problemos, Priedas, pp. 1127. Norkus, Zenonas. 2006b. Gamtotyros paangos prognozi epistemologins prielaidos, Problemos, Nr. 69, pp.926. Norkus, Zenonas. 2006c. Apie mokslo paangos ekonomines ir etines klitis bei ribas, Athena: filosofijos studijos, Nr.1, pp. 5070. Norkus, Zenonas. 2006d. Apie Baltijos Sicilij ir Lombardij: postsocialistins kaitos pasiekim Baltijos alyse skirtumai ir prieastys, Politologija, Nr. 41, pp. 71119. Norkus, Zenonas. 2007. Apie antrj Kijev, kurio taip ir nebuvo: Lietuvos Didioji Kunigaiktyst lyginamosios istorins imperij sociologijos ir tarptautini santyki teorijos retrospektyvoje, Politologija, Nr. 1 (45), pp. 378. North, Douglas C., 2003 (1990). Institucijos, j kaita ir ekonomikos veikm. Vilnius: Eugrimas. Northrop Filmer S. C. 1946. The Meeting of East and West: An Inquiry Concerning World Understanding. New York: Macmillan. Novagrockien, Jrat. 2001. The Development and Consolidation of the Lithuanian Political Party System, Journal of Baltic Studies, Vol. 32 (2), pp. 141155. Nove, Alec. 1986 (1977). The Soviet Economic System. 3rd ed. Boston : Allen & Unwin. Nozick, Robert. 1969. Coercion, in Morgenbesser, Sidney; Suppes, Patrick and White, Morton (Eds). Philosophy, Science, and Method: Essays in Honor of Ernest Nagel. New York: St. Martins Press, pp. 440472. Nozick, Robert. 2003 (1974). Anarchija, valstyb ir utopija. Vilnius: Eugrimas. Nurkse, Ragnar. 1953. Problems of Capital Formation in Underdeveloped Countries. Oxford: Oxford UP. ODonnell, Guillermo; Schmitter, Philippe C.; Whitehead, Laurence (Eds). 1986a. Transitions from Authoritarian Rule: Prospects for Democracy. Baltimore: The John Hopkins UP. ODonnell, Guillermo; Schmitter, Philippe C.; Whitehead, Laurence (Eds). 1986b. Transitions from Authoritarian Rule : Prospects for Democracy. Southern Europe. Baltimore: The John Hopkins UP. ODonnell, Guillermo; Schmitter, Philippe C.; Whitehead, Laurence (Eds). 1986c. Transitions from Authoritarian Rule : Latin America. Baltimore: The John Hopkins UP. ODonnell, Guillermo; Schmitter, Philippe C. and Whitehead, Laurence (Eds). 1986d. Transitions from Authoritarian Rule : Comparative Perspectives. Baltimore: The John Hopkins UP. ODonnell, Guillermo; Schmitter, Philippe C. (Eds). 1986. Transitions from Authoritarian Rule: Tentative Conclusions about Uncertain Democracies. Baltimore: The John Hopkins UP. ODonnell, Guillermo. 1994. Delegative Democracy, Journal of Democracy, 1994, Vol.5(1), pp. 5569.
Literatra
701
ODonnell, Guillermo. 1996. Illusions About Consolidation, Journal of Democracy, Vol. 7(2), pp. 3451. Ofer, Gur. 1987. Soviet Economic Growth: 19281985, Journal of Economic Literature, Vol. 25(4), pp. 17671833. Offe, Claus. 1991. Capitalism by Democratic Design? Democratic Theory Facing the Triple Transition in East Central Europe, Social Research, Vol. 58 (4): 864902. Offe, Claus. 1997. Varieties of Transition: the East European and East German Experience. Cambridge (Mass): MIT Press. Offe, Claus; Elster, Jon; and Preuss, Ulrich. 1998. Institutional Design in Post-Communist Societies: Rebuilding the Ship at Sea. Cambridge: Cambridge UP. Offe, Claus. 2003. The European Model of Social Capitalism: Can It Survive European Integration?, Journal of Political Philosophy, Vol. 11 (4), pp. 437469. Ohmae, Kenichi. 1990. The Borderless World. Power and Strategy in the Interlinked Economy. London: Collins. Ohmae, Kenichi. 1996 The End of the Nation State. The Rise of Regional Economies. New York: Free Press. Oi, Jean C. 1989. State and Peasant in Contemporary China: The Political Economy of Village Government. Berkeley: University of California Press. Oi, Jean C. 1992. Fiscal Reform and the Economic Foundation of Local Sate Corporatism, World Politics, Vol.45(1), pp. 99126. Oi, Jean C. 1999. Rural China Takes Off: Institutional Foundations of Economic Reform. Berkeley: University of California Press. Oi, Jean C.; Walder, Andrew G. (Eds) 1999. Property Rights and Economic Reform in China. Stanford, Calif.: Stanford UP. Olson, Mancur. 1965. The Logic of Collective Action. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Olson, Mancur Jr. 1982. The Rise and Decline of Nations (Economic Growth, Stagflation, and Social Rigidities). New Haven and London: Yale UP. Olson, Mancur. 1993. Dictatorship, Democracy and Development, American Political Science Review, 87(3), pp. 567576. Olson, Mancur. 2000. Power and Prosperity. Outgrowing Communist and Capitalist Dictatorships. New York: Basic Books. Olsson, Mikael; Alasheyeva, Julia. 2001. A Survey on Lithuanian Corporate Governance Rules, Statistics and Institutions, European Corporate Governance Network, Brussels, mimeo. http:// www.ecgi.org/research/accession/lithuania_survey.pdf. irta 2007 08 14. Olsson, Mikael; Ham, Roger; Rafferty, Michael. 2005. The Concentration of Ownership and Equity Market Liquidity in the Czech Republic, Slovakia, Estonia, Latvia and Lithuania: a Case of Misguided Regulatory Zeal?, Discussion Paper Presented for the 7th Annual SNEE Conference on European Economic Integration in Swedish Research, Grand Hotel, Mlle, May 24th27th, 2005. http://web. mac.com/mikeswe/iWeb/Olssons%20Webbplats/Olssons%20Reports%20&%20Conference%20 Papers_files/Olsson%20et%20al.,%202005,%20SNEE.pdf. irta 2007 08 14.
702
Oman, Charles P. and Wignaraja, Ganeshan. 1991. The Postwar Evolution of Development Thinking. New York : St.Martins Press. Ooyen. Else (Ed.). 1990. Comparative Methodology: Theory and Practice in International Social Research. London: Sage. Orenstein, Mitchell A. 2001. Out of the Red: Building Capitalism and Democracy in Postcommunist Europe. Ann Arbor: University of Michigan Press. Ornston, Darius. 2006. Reorganising Adjustment: Finlands Emergence as a High Technology Leader, West European Politics, Vol. 29 (4), pp. 784801. Orwell, George. 1990 (1948). Nineteen Eighty four. Harmondsworth: Penguin. ORourke, Kevin H.; Williamson, Jeffrey G. 1999. Globalization and History: the Evolution of a Nineteenth-century Atlantic Economy. Cambridge, Mass. : MIT Press. Osborn, Elizabeth A.; Slomczynski, Kazimierz M. 2005. Open for Business. Persistent Entrepreneurial Class in Poland. Warsaw : IFiS Publisher. Osokina, Elena A. 2001 (1998). Our Daily Bread: Socialist Distribution and the Art of Survival in Stalins Russia, 19271941. Armonk, NY: M.E. Sharpe. Ost, David. 2000. Illusory Corporatism in Eastern Europe: Neoliberal Tripartism and Postcommunist Class Identities, Politics and Society, Vol. 28 (4), pp. 503530. Ottolenghi, Daniel; Steinherr, Alfred. 1993. Yugoslavia: Was it a Winners Curse?, Economics of Transition, Vol. 1 (2), pp. 209243. Packenham, Robert A. 1992. The Dependency Movement : Scholarship and Politics in Development Studies. Cambridge (Mass.): Harvard University Press. Pagel, Mark. 1999. Inferring the Historical Patterns of Biological Evolution, Nature, Nr. 401, pp.87784. Paige, Jeffery. 1978. Agrarian Revolution : Social Movements and Export Agriculture in the Underdeveloped World. Glencoe: Free Press. Paige, Jeffery. 1997. Coffee and Power: Revolution and the Rise of Democracy in Central America. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Panagiotou, Ritsa A. 2001. Estonias Success: Prescription or Legacy?, Communist and Postcommunist Studies, Vol. 34 (2), pp. 261277. Parenti, Michael. 2002. To Kill a Nation: the Attack on Yugoslavia. London: Verso. Pareto, Vilfredo. 1984. The Transformation of Democracy. Ed. with an introduction by Charles H. Powers. New Brunswick: Transaction Books. Parker, Barbara. 1998. Globalisation and Business Practice: Managing Across Boundaries. London: Sage. Parker, Ian. 2004. Slavoj Zizek: a Critical Introduction. London: Pluto Press. Parsons, Talcott. 1968 (1937). The Structure of Social Action. A Study in Social Theory with Special Reference to a Group of Recent European Writers. Vol.12. New York: Free Press. Parsons, Talcott. 1951.The Social System. New York: Free Press. Parsons, Talcott. 1964. Evolutionary Universals in Society, American Sociological Review, Vol. 29(3), pp. 339357.
Literatra
703
Parsons, Talcott. 1966. Societies: Evolutionary and Comparative Perspectives. Englewood Cliffs, N.J. : Prentice-Hall. Parsons, Talcott. 1971. The System of Modern Societies. Englewood Cliffs, N.J., Prentice-Hall. Pearl, Judea. 2000. Causality: Models, Reasoning, and Inference. Cambridge: Cambridge UP. Pearson, Margaret M. 1997. Chinas New Business Elite: The Political Consequences of Economic Reform. Berkeley: University of California Press. Peet, Richard; Hartwick, Elaine. 1999. Theories of Development. New York: Guilford Press. Pejovich, Svetozar (Ed.). 1987. Socialism: Institutional, Philosophical, and Economic Issues. Dordrecht: Kluwer. Pempel, Thomas J. 1998. Regime Shift: Comparative Dynamics of the Japanese Political Economy. Ithaca: Cornell UP. Pereira, Luiz C. B.; Maravall, Jose M.; Przeworski, Adam. 1993. Economic Reforms in New Democracies: a Social-democratic Approach. Cambridge: Cambridge UP. Peters, Guy. 1998. Comparative Politics. Theory and Methods. New York: New York University Press. Petersen, Roger D. 2002. Understanding Ethnic Violence. Fear, Hatred, and Resentment in TwentiethCentury Eastern Europe. Cambridge: Cambridge UP. Piana, Valentino. 2004. Hierarchy Structures in World Trade. http://www.economicswebinstitute.org/ essays/tradehierarchy.htm. irta 2007 01 13. Pickel, Andreas. 1992. Jump-starting a Market Economy: A Critique of the Radical Strategy for Economic Reform in Light of the East German Experience, Studies in Comparative Communism, Vol. 25 (2), pp. 177191. Pickles, John; Smith, Adrian (Eds). 1998. Theorizing Transition: The Political Economy of PostCommunist Transformations. London: Routledge. Pierson, Paul. 1994. Dismantling the Welfare State? Reagan, Thatcher, and the Politics of Retrenchment. Cambridge: Cambridge UP. Pierson, Paul. 2000. Increasing Returns, Path Dependence, and the Study of Politics, American Political Science Review, Vol. 94(2), pp. 25167. Pierson, Paul. 2001. Coping with Permanent Austerity: Welfare State Restructuring in Affluent Democracies, in Pierson, Paul (Ed.). The New Politics of the Welfare State. Oxford: Oxford UP, pp. 410456. Piore, Michael; Sabel, Charles F. 1984. The Second Industrial Divide: Possibilities for Prosperity. New York : Basic Books. Pipes, Richard. 1990. The Russian Revolution. New York: Alfred Knopf. Pipes, Richard. 1993. Russia Under the Bolshevik Regime. New York: Alfred Knopf. Pipes, Richard. 1995. A Concise History of the Russian Revolution. New York: Alfred Knopf. Pipes, Richard. 1995 (1974). Russia under the Old Regime. London; New York: Penguin. Pivoras, Saulius. 2000. Lietuvi ir latvi pilietins savimons raida. XVIII a. pabaiga XIX a. pirmoji pus (Lyginamasis aspektas). Kaunas: VDU. Plakans, Andrejs. 1995. The Latvians. A Short History. Stanford: Hoover Institution Press.
704
Platt, Jennifer. 1996. A History of Sociological Research Methods in America, 19201960. Cambridge: Cambridge University Press. Plattner, Mark F. 2004. A Skeptical Afterword, Journal of Democracy, Vol. 15 (4), pp. 106110. Plender, John. 2003. Going Off the Rails: Global Capital and the Crisis of Legitimacy. Chichester: John Wiley. Polanyi, Karl. 2002 (1944). Didioji transformacija. Politins ir ekonomins ms laik itakos. Vilnius: Algarv. Polichuk, Leonid.; Savvateev, Alexei. 2004. Spontaneous (Non)emergence of Property Rights, Economics of Transition, Vol.12(1), pp. 103127. Pomeranz, Kenneth. 2000. The Great Divergence. China, Europe, and the Making of the Modern World Economy. Princeton: Princeton UP. Pomfret, Richard. 2000a. Agrarian Reform in Uzbekistan: Why Has the Chinese Model Failed to Deliver?, Economic Development and Cultural Change, Vol. 48(2), pp. 269284. Pomfret, Richard. 2000b. The Uzbek Model of Economic Development 199199, Economics of Transition, Vol. 8(3), pp. 733748. Pomfret, Richard. 2002. Constructing a Market Economy: Diverse Paths from Central Planning in Asia and Europe. Cheltenham: Edward Elgar. Pontusson, Jonas. 2005. Inequality and Prosperity. Social Europe vs. Liberal America. Cornell: Cornell UP. Popov, Vladimir. 2000. Shock Therapy versus Gradualism: The End of the Debate (Explaining the Magnitude of the Transformational Recession), Comparative Economic Studies, Vol. 42(1), pp. 157. Popov, Vladimir. 2007. Shock Therapy versus Gradualism Reconsidered: Lessons from Transition Economies after 15 Years of Reforms, Comparative Economic Studies, Vol. 49 (1), pp. 131. Popper, Karl R. 1992 (194445). Istoricizmo skurdas. Vilnius: Mintis. Popper, Karl R. 1998 (1945) Atvira visuomen ir jos prieai. Vilnius: Pradai. Portes, Alejandro. 1973. Modernity and Development: a Critique, Studies in Comparative International Development, Vol.79 (1), pp.1544. Portes, Alejandro. 1976. On the Sociology of National Develpoment: Theories and Issues, The American Journal of Sociology, Vol. 82 (1), pp. 5585. Povilinas, Arnas. 2003. Kaimo atskirties profiliai. Vilnius: Kronta. Powell, G. Bingham. 2000. Elections as Instruments of Democracy: Majoritarian and Proportional Visions. New Haven: Yale UP. Powell, G. Bingham. 2004. Political Representation in Comparative Politics. Annual Review of Political Science, Vol. 7, pp. 273296. Poznanski, Kazimierz (Ed.). 1995. The Evolutionary Transition to Capitalism. Boulder: Westview Press. Poznanski, Kazimierz. 1996. Polands Protracted Transition: Institutional Change and Economic Growth, 19701994. Cambridge: Cambridge UP. Poznanski, Kazimierz. 2001. Building Capitalism with Communist Tools: Eastern Europes Defective
Literatra
705
Transition, East European Politics and Societies, Vol.15(2), pp. 320355. Prizel, Ilya. 2002. Ukraines Hollow Decade, East European Politics and Societies, Vol. 16(2), pp. 363385. Przeworski, Adam. 1987. Methods of Cross-National Research, 19701983: An Overview, in Dierkes, Meinholf; Weiler, Hans N.; and Antal, Ariane B. (Eds). Comparative Policy Research: Learning from Experience. Brookfield, VT: Gower. Przeworski, Adam. 1991. Democracy and the Market: Political and Economic Reforms in Eastern Europe and Latin America. Cambridge: Cambridge University Press. Przeworski. Adam. 1999. Minimalist Conception of Democracy. A Defence, in Shapiro, Ian; Hacker-Cordon, Casiano (Eds). Democracys Value. Cambridge: Cambridge UP, pp. 2355. Przeworski, Adam; Teune, Henry. 1970. The Logic of Comparative Social Inquiry. New York: Wiley Interscience. Przeworski, Adam; Stokes, Susan; Manin, Bernard (Eds). 1999. Democracy, Accountability, and Representation. Cambridge: Cambridge UP. Przeworski, Adam; Alvarez, Michael E.; Cheibub, Jos Antonio; Limongi, Fernando. 2000. Democracy and Development: Political Institutions and Well-Being in the World, 19501990. Cambridge: Cambridge UP. Putnam, Robert D. 2001 (1993). Kad demokratija veikt: pilietins tradicijos iuolaikinje Italijoje. Vilnius: Margi ratai. Pye, Lucian W. 1963. Communications and Political Development. Princeton: Princeton UP. Pye, Lucian W.; Verba, Sidney (Eds). 1965. Political Culture and Political Development. Princeton: Princeton UP. Qian, Yingyi; Weingast, Barry. 1997. Federalism as a Commitment to Market Incentives, Journal of Economic Perspectives 11(4), pp. 8392. Radnitz, Scott. 2006. What Really Happened in Kyrgyzstan?, Journal of Democracy, Vol. 17 (2), pp. 132146. Radulescu, Roxana; Barlow, David. 2002. The Relationship between Policies and Growth in. Transition Countries, Economics of Transition, Vol. 10(3), pp. 71945. Ragin, Charles C. 1982. Comparative Sociology and the Comparative Method, in Armer, Michael J., and Marsh, Robert M. (Eds) Comparative Sociological Research in the 1960s and 1970s. Leiden: E.J. Brill, pp. 102120. Ragin, Charles C. 1987. The Comparative Method: Moving Beyond Qualitative and Quantitative Strategies. Berkeley: University of California Press. Ragin, Charles C. (Ed.) 1991. Issues and Alternatives in Comparative Social Research. Leiden: E.J. Brill. Ragin, Charles C. 1992. Introduction: Cases of What is a Case?, in Ragin, Charles C.; Becker, Howard S. (Eds). 1992. What is a Case?: Exploring the Foundations of Social Inquiry. Cambridge: Cambridge UP, pp. 118. Ragin, Charles C. 1994. Constructing Social Research: The Unity and Diversity of Method. Thousand Oaks, Calif.: Pine Forge Press.
706
Ragin, Charles C. 1997. Case Oriented Research and the Study of Social Action, in Blossfeld, HansPeter; Prein, Gerald (Eds). Rational Choice Theory and Large Scale Data Analysis. Boulder, CO: Westview Press, pp.158168. Ragin, Charles C. 1999. The Logic of Qualitative Comparative Analysis, in Griffin Larry J., van der Linden, Marcel (Eds) New Methods for Social History. Cambridge: Cambridge UP, pp. 105124. Ragin, Charles C. 2000. Fuzzy-set Social Science. Chicago: University of Chicago Press. Ragin, Charles C.; Becker, Howard S. (Eds). 1992. What is a Case?: Exploring the Foundations of Social Inquiry. Cambridge: Cambridge UP. Raila, Eligijus. 2001. Barokas, kn. Aliauskas, Vytautas; Jovaia, Liudas; Paknys, Mindaugas; Petrauskas, Rimvydas; Raila, Eligijus (Sud.). Lietuvos Didiosios Kunigaiktysts Kultra. Tyrinjimai ir vaizdai. Vilnius: Aidai, pp. 5871. Rakauskien, Ona Graina. 2006. Valstybs ekonomin politika (fiskalin, usienio prekybos ir socialin politika). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. Ramet, Sabrina P. 2005. Thinking about Yugoslavia: Scholarly Debates about the Yugoslav Breakup and the Wars in Bosnia and Kosovo. Cambridge, UK: Cambridge UP. Ramet, Sabrina P. 2002 (1992). Balkan Babel: the Disintegration of Yugoslavia from the Death of Tito to the Fall of Milosevic. 4th ed. Boulder, Colorado: Westview Press. Ramonait, Ain. 2007. Posovietins Lietuvos politin anatomija. Vilnius: Versus aureus. Ranaweera, Thilak. 2003. Alternative Paths to Structural Adjustment in a Three-Gap Model: The Case of Uzbekistan, Post-Communist Economies, Vol.15 (4), pp. 595611. Rant, Andrej. 2004. Establishing Monetary Sovereignty, in Mrak, Mojmir; Rojec, Matija; SilvaJuregui (Eds). Slovenia. From Yugoslavia to the European Union. Washington: The World Bank, pp. 8398. Rao, Hayagreeva; Hirsch, Paul M. 2003. Czechmate: The Old Banking Elite and the Construction of Investment Privatization Funds in the Czech Republic, Socio-Economic Review. Vol. 1(2), pp. 247269. Raun, Toivo U. 2001. Estonia and the Estonians. Updated 2nd ed. Stanford: Hoover Institution Press. Rawls, John. 1971. A Theory of Justice. Cambridge, Mass. : Belknap Press of Harvard UP. Rawski, Thomas G. 1999. Reforming Chinas Economy: What Have We Learned?, The China Journal, No. 41, pp. 139156. Regini, Marino. 1997. Social Institutions and Production Structure: The Italian Variety of Capitalism in the 1980s, in Crouch, Colin; Streeck, Wolfgang (Eds). Political Economy of Modern Capitalism. Mapping Convergence and Diversity. London: Sage, pp. 102116. Reinharz, Shulamit. 1992. Feminist Methods in Social Research. New York: Oxford University Press. Ridley, Mark. 1983. The Explanation of Organic Diversity: The Comparative Method and Adaptations for Mating. Oxford: Clarendon. Ridley, Mark. 1986. Evolution and Classification: The Reformation of Cladism. London: Longman. Ridley, Mark. 1989. Why Not to Use Species in Comparative Tests, Journal of Theoretical Biology, Vol. 136: 361364.
Literatra
707
Riessman, Catherine K. 1993. Narrative Analysis. Newbury Park, Calif.: Sage. Riker, William H.. 1982. Liberalism Against Populism. A Confrontation Between the Theory of Democracy and the Theory of Social Choice. San Francisco: W.H. Freeman. Rimlinger, Gaston V. Welfare Policy and Industrialization in Europe, America, and Russia. New York: Wiley. Rinkeviius, Leonardas. 2002. Rizikos bei dvigubos rizikos visuomens teorija ir jos taikymas sociologinei Lietuvos visuomens raidos diagnostikai, Sociologija. Mintis ir veiksmas. Nr. 2, pp. 108115. Rizman, Rudolf M. 2006. Uncertain Path: Democratic Transition and Consolidation in Slovenia. College Station : Texas A&M University Press. Rizzi, Bruno. 1985 (1939). The Bureaucratization of the World. New York: Free Press. Roberts, Andrew. 2006. What Kind of Democracy Is Emerging in Eastern Europe? Post-Soviet Affairs, Vol. 22(1), pp. 3764. Roberts, Andrew, in press. The Quality of Democracy in Eastern Europe: Policy Reforms and Public Preferences. Robertson, Robbie. 2003. The Three Waves of Globalization. A History of a Developing Global Consciousness. London: Zed Books. Robin, Theobald. 1982. Patrimonialism, World Politics, Vol. 34 (4), pp. 548559 Rokkan, Stein. (Ed.) 1966. Data Archives for the Social Sciences. Paris: Mouton. Rokkan, Stein. (Ed.) 1968. Comparative Research Across Cultures and Nations. Paris: Mouton. Rokkan, Stein. 1999. State Formation, Nation-Building, and Mass Politics in Europe : the Theory of Stein Rokkan; based on his collected works. Ed. by Flora, Peter et al. Oxford: Oxford UP. Root, Hilton L. 1994. The Fountain of Privilege: Political Foundations of Markets in Old Regime France and England. Berkeley: University of California Press. Rosati, Dariusz K. 1993. Poland: Glass Half-empty, in Portes, Richard (Ed) Economic Transformation in Central Europe: A Progress Report. London: CEPR, pp. 211273. Rose, Richard. 1991. Comparing Forms of Comparative Analysis, Political Studies, Vol. 39 (3): 446462. Rose-Ackerman, Susan. 2005. From Elections to Democracy: Building Accountable Government in Hungary and Poland. Cambridge: Cambridge UP.. Rosenberg, Alexander. 1992. Economics: Mathematical Politics or Science of Diminishing Returns? Chicago : University of Chicago Press. Rosenstein-Rodan, Paul N. 1963 (1943). Problems of Industrialization of Eastern and South- Eastern Europe, in Agarwala, Amar N.; Singh, Sampat P. (Eds). The Economics of Underdevelopment. London: Oxford UP, pp. 245255. Ross, Marc; Homer, Elisabeth. 1976. Galtons Problem in Cross-National Research, World Politics, Vol.29 (1), pp. 128. Rostow, Walt W. 1953. The Dynamics of Soviet Society. New York: Norton. Rostow, Walt W. 1971 (1960). The Stages of Economic Growth: A Non-Communist Manifesto. Cambridge: Cambridge UP.
708
Roth, Guenther. 1968. Personal Rulership, Patrimonialism, and Empire-Building in the New States, World Politics, Vol. 20 (2), pp. 194206. Rothacher, Albrecht. 2002. Im wilden Osten. Hinter den Kulissen des Umbruchs in Osteuropa. Hamburg: Reinhold Krmer Verlag. Rothenberg, Jerome. 1961. The Measurement of Social Welfare. Englewood Cliffs, N.J.: Prentice-Hall. Rothman, Stanley; Breslauer, George W. 1978. Soviet Politics and Society. St. Paul: West Pub. Co. Rothstein, Bo. 1998. Just Institutions Matter: the Moral and Political Logic of the Universal Welfare State. Cambridge: Cambridge UP. Rubaviius, Vytautas. 2003. Postmodernusis diskursas: filosofin hermeneutika, dekonstrukcija, menas. Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas. Rueschemeyer, Dietrich; Stephens, Evelyne H.; Stephens, John. D. 1992. Capitalist Development and Democracy. Cambridge: Cambridge UP. Rule, James B. 1988. Theories of Civil Violence. Berkeley: University of California Press. Rummel, Rudolph J. 1972. The Dimensions of Nations. Beverly Hills: Sage. Rutland, Peter. 1993. Sovietology: Notes for a Post-Mortem, The National Interest, No. 31, pp. 109122. Saavalainen, Tapio. 1995. Stabilization in the Baltic Countries: A Comparative Analysis, IMF Working Paper 95/44. Washington, DC: International Monetary Fund. Sachs, Jeffrey. 1993. Polands Jump to the Market Economy. Cambridge, Mass.: MIT Press. Sachs, Jeffrey. 1994. Understanding Shock Therapy. London: Social Market Foundation. Sachs, Jeffrey; Woo, Wing Thye. 1997. Understanding Chinas Economic Performance. Cambridge (Mass.): National Bureau of Economic Research. http://ideas.repec.org/p/nbr/nberwo/5935. html. irta 2007 03 18. Sachsenmaier, Dominic; Riedel, Jens; Eisenstadt, Shmuel N. 2002. Reflections on Multiple Modernities: European, Chinese and Other Interpretations. Leiden: Brill. Sahlins, Marshall D. 1972. Stone Age Economics. Chicago: Aldine-Atherton. Sahlins, Marshall D. and Service, Elman R. 1960. Evolution and Culture. Ann Arbor: University of Michigan Press. Sakwa, Richard. 1999. Postcommunism. Buckingham: Open University Press Sartori, Giovanni. 1970. Concept Misformation in Comparative Politics, The American Political Science Review, Vol.64 (4), pp. 10331053. Sartori, Giovanni. 1987. The Theory of Democracy Revisited. Chatham: Chatham House Publisher. Sayer, Andrew. 1992. Method in Social Science. A Realist Approach. 2nd ed. London: Routledge, 1992. Schaefer, James M. (Ed.). 1974. Studies in Cultural Diffusion: Galtons Problem. New Haven: HRAF. Schedler, Andreas. 2001. What is Democratic Consolidation?, in Diamond, Larry; Plattner, Marc F. (Eds). The Global Divergence of Democracies. Baltimore: Johns Hopkins University Press, pp.149164. Scheuch, Erwin K. 1989. Theoretical Implications of Comparative Survey Research: Why the Wheel of Cross-Cultural Methodology Keeps on Being Reinvented, International Sociology, Vol.4 (2), pp. 47167.
Literatra
709
Schluchter, Wolfgang; Quint, Peter E. (Hrsg.). 2001. Der Vereinigungsschock: vergleichende Betrachtungen zehn Jahre danach. Weilerswist : Velbrck. Schmidt, Vivien A. 2002. The Futures of European Capitalism. Oxford: Oxford UP. Schmitt, Carl. 1996 (1932). The Concept of the Political. Chicago and London: The University of Chicago Press. Schmitter, Philippe C.; Karl, Terry. 1991. What Democracy is ... and Is Not, Journal of Democracy, Vol.2 (3), pp. 7588. Schmitter, Philippe C. 2000. How to Democratize the European Union and Why Bother? Lanham, Md. : Rowman & Littlefield. Schmitter, Philippe C. 2001. Parties Are Not What They Once Were, in Diamond, Larry; Gunther, Richard (Eds). Political Parties and Democracy. Baltimore: Johns Hopkins UP, pp. 6789. Schmitter, Philippe C. 2003. Democracy in Europe and Europes Democratization, Journal of Democracy, Vol.14 (4), pp. 7185. Schmitter, Philippe C.; Karl, Terry L.1994. The Conceptual Travels of Transitologists and Consolidologists: How Far to the East Should They Attempt to Go?, Slavic Review 53 (1), pp.173185. Schmidt, Rudi. 2007. Eastern Germanys Incorporation into Federal Republic, in Lane, David; Myant, Martin (Eds). Varieties of Capitalism in Post-Communist Countries, Houndmills: Palgrave, pp. 90104. Schumpeter, Joseph A. 1939. Business Cycles. A Theoretical, Historical, and Statistical Analysis of the Capitalist Process. New York: McGraw-Hill. Schumpeter, Joseph A. 1961 (1911). The Theory of Economic Development: an Inquiry into Profits, Capital, Credit, Interest, and the Business Cycle. Cambridge, Mass.: Harvard UP. Schumpeter, Joseph A. 1998 (1942). Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. Vilnius: Mintis. Schumpeter, Joseph A. 1991. The Economics and Sociology of Capitalism. Princeton: Princeton UP. Schweizer, Thomas. 1987. Methodological Problems of Cross-Cultural Comparison. New Haven: HRAF Press. Schwinn, Thomas. 2004. Von der historischen Entstehung zur aktuellen Ausbreitung der Moderne. Max Webers Soziologie im 21. Jahrhundert, Berliner Journal fr Soziologie, Jg. 14, S. 527544. Schwinn, Thomas. 2006. Die Vielfalt und die Einheit der Moderne Perspektive und Probleme eines Forschungsprogramms, in Schwinn, Thomas (Hrsg). Die Vielfalt und Einheit der Moderne. Kulturund strukturvergleichende Analysen. Wiesbaden: VS Verlag fr Sozialwissenschaften, S. 734. Selznick, Philip. 1952. The Organizational Weapon: a Study of Bolshevik Strategy and Tactics. New York: McGraw-Hill. Sen, Amartya Kumar. 1998 (1984). The Living Standard, in Crocker, David A.; Lindon, Toby (Eds.). Ethics of Consumption. The Good Life, Justice and Global Stewardship. Lanham: Rowman & Littlefield, pp. 287311. Sen, Amartya Kumar. 1999. Development as Freedom. New York: Knopf. Sen, Amartya Kumar. 2002. Rationality and Freedom. Cambridge, Mass.: Belknap Press of Harvard University Press.
710
Sewell, William. H. Jr. 1993. Towards a Post-Materialist Rhetoric for Labour History, in Berlanstein, Lenard R. (Ed.) Rethinking Labor History: Essays on Discourse and Class Analysis. Urbana: Un-ty of Illinois Press, 1993, pp.1538. Shachtman, Max. 1962 (1958). The Bureaucratic Revolution. The Rise of the Stalinist State. New York: Donald Press. Shadish, William R.; Cook, Thomas D.; Campbell, Donald T. 2002. Experimental and Quasiexperimental Designs for Generalized Causal Inference. Boston: Houghton Mifflin. Shannon, Thomas R. 1996. An Introduction to the World-system Perspective. 2nd.ed. Boulder, Colo. : Westview Press. Shaoguang, Wang; Angang Hu. 1993. Report on the State of the Nation: Strengthening the Leading Role of the Central Government During the Transition to the Market Economy. New Haven: Yale UP. Shapiro, Ian. 2003. The State of Democratic Theory. Princeton: Princeton UP. Share, Donald. 1987. Transitions to Democracy and Transition Through Transaction, Comparative Political Studies, Vol.19(4), pp.525548. Shaw, Clifford. 1931. The Jack Roller. A Delinquent Boys Own Story. Chicago: University of Chicago Press. Shen, Raphael. 1994. Restructuring the Baltic Economies: Disengaging Fifty Years of Integration with the USSR. Westport: Praeger. Shirk, Susan L. 1993. The Political Logic of Economic Reform in China. Berkeley: University of California Press. Shleifer, Andrei. 1995. Establishing Property Rights, Proceedings of the World Bank. Annual Conference in Development Economics 1994. Washington, DC: World Bank, pp. 93117. Shleifer, Andrei; Treisman, Daniel. 2000. Without a Map. Political Tactics and Economic Reform in Russia. Cambridge (Mass.): The MIT Press. Shonfield, Andrew. 1965. Modern Capitalism. The Changing Balance of Public and Private Power. New York: Oxford UP. Siaroff, Alan. 1999. Corporatism in Twenty-four Industrial Democracies: Meaning and Measurement, European Journal of Political Research, Vol.36 (2), pp.175205. Sica, Alan (Ed.). 2006. Comparative Methods in the Social Sciences. Vol.14. London: Sage. Siegel, Achim (Ed.) 1998. The Totalitarian Paradigm after the End of Communism. Toward a Theoretical Reassessment. Amsterdam: Rodopi. Sigelman, Lee; Gadbois, George H. Jr. 1983. Contemporary Comparative Politics. An Inventory and Assessment, Comparative Political Studies, Vol.16(3), pp. 275305. Sigelman, Lee. 1989. A Holonational Bibliography, Cross-Cultural Research, Vol.15, pp. 89158. Silberman, Bernard S. 1993. Cages of Reason. The Rise of the Rational State in France, Japan, the United States, and Great Britain. Chicago: University of Chicago Press. Simmel, Georg. 2007 (1908). Sociologija. Socialumo form tyrinjimai, kn. Simmel, Georg. Sociologija ir kultros filosofija. Rinktin. Vilnius: Margi ratai, pp. 7258. Simmel, Georg. 2007 (1916). Kultros kriz, kn. Simmel, Georg. Sociologija ir kultros filosofija. Rinktin. Vilnius: Margi ratai, pp. 354364.
Literatra
711
Simoneti, Marko; Rojec, Matija; Gregori, Aleksandra. 2004. Privatization, Restructuring, and Corporate Governance of the Enterprise Sector, in Mrak, Mojmir; Rojec, Matija; SilvaJuregui (Eds). Slovenia. From Yugoslavia to the European Union. Washington: The World Bank, pp. 224243. Simutis, Anicetas. 1942. The Economic Reconstruction of Lithuania after 1918. New York: Columbia UP. Singer, Hans W. 1949. Economic Progress in Underdeveloped Countries, Social Research, Vol. 16 (1), pp. 111. Singleton, Frederick Bernard. 1976. Twentieth Century Yugoslavia. London: Macmillan. Sites, Jack W., Jr.; Marshall, Jonathon C. 2004. Operational Criteria for Delimiting Species, Annual Review of Ecology, Evolution, and Systematics. Vol. 35, pp.199227. Skinner, Burrhus F. 1945. The Operational Analysis of Psychological Terms, Psychological Review, Vol. 52, pp. 270277, 291294. Skocpol, Theda. 1979. States and Social Revolutions: A Comparative Analysis of France, Russia, and China. Cambridge: Cambridge UP. Skocpol, Theda. 1984 (Ed.). Vision and Method in Historical Sociology. New York: Cambridge UP. Skocpol, Theda. 1994. Social Revolutions in the Modern World. Cambridge: Cambridge UP. Skocpol, Theda; Somers, Margaret. 1980. The Uses of Comparative History in Macrosocial Inquiry, in Comparative Studies in Society and History, Vol. 22 (2), pp. 174197. Skocpol, Theda with the assistance of Ross, George; Smith, Tony; Vichniac Judith E. (Eds). 1998. Democracy, Revolution, and History. Ithaca: Cornell UP. Slezkine, Yuri. 1994. Arctic Mirrors: Russia and the Small Peoples of the North. Ithaca: Cornell UP. Smelser, Neil J. 1959. Social Change in the Industrial Revolution: An Application to the Lancashire Cotton Industry 17701840. London: Routledge. Smelser, Neil J. 1973. The Methodology of Comparative Analysis, in Warwick, Donald P.; Osherson, Samuel (Eds.) Comparative Research Methods. Englewood Cliffs, NJ: Prentice Hall, pp. 4287. Smelser, Neil J. 1976. Comparative Methods in the Social Sciences. Englewood Cliffs, N.J. : PrenticeHall. Smith, Dennis. 1983. Barrington Moore. Violence, Morality and Political Change. London: Macmillan. Smith, Dennis. 1991. The Rise of Historical Sociology. Philadelphia, Pa. : Temple University Press. Snodgrass, Jon. 1982. The Jack-Roller at Seventy. Lexington, MA: D. C. Heath. Snyder, Richard. 1992. Explaining Transitions from Neopatrimonial Dictatorships, Comparative Politics, Vol. 24 (4), pp. 379399. So, Alvin Y. 1990. Social Change and Development: Modernization, Dependency, and World-systems Theories. Newbury Park, Calif.: Sage. Solnykien, Jolanta. 2004. Nuosavybs struktros pokyiai Lietuvos bendrovse, Tiltai. Humanitariniai ir socialiniai mokslai. Nr. 2 (27), pp. 4352. Sombart, Werner. 1902. Der moderne Kapitalismus. Bd. 1. Leipzig: Duncker & Humblot.
712
Sonin, Konstantin (2003). Why the Rich May Favor Poor Protection of Property Rights, Journal of Comparative Economics, Vol. 31 (4), pp. 718731. Soros, George. 1987. The Alchemy of Finance: Reading the Mind of the Market. New York: Simon and Schuster. Soros, George. 1999 (1998). Pasaulinio kapitalizmo kriz : atviroji visuomen pavojuje. Vilnius: Tyto alba. Soros, George. 2000. Open Society: Reforming Global Capitalism. New York: Public Affairs. Srensen, Georg. 1998 (1993). Democracy and Democratization. Processes and Prospects in a Changing World. Boulder: Westview Press. Spengler, Oswald. 1990 (19181922). Der Untergang des Abendlandes: Umrisse einer Morphologie der Weltgeschichte. Ungekrzte Sonderausg. in einem Bd. Mnchen: C.H. Beck. Spohn, Willfried. 1996. Zur Programmatik und Entwicklung der neuen historischen Soziologie, Berliner Journal fr Soziologie, 1996, Bd. 6 (3): 363375. Stagl, Justin. 1992. Eine Widerlegung des kulturellen Relativismus, in Matthes J. (Hrsg.) Zwischen den Kulturen? Die Sozialwissenschaften vor dem Problem des Kulturvergleichs. Soziale Welt, Sonderband 8. Gttingen: Verlag Otto Schwartz & Co, S. 145166. Standing, Guy. 2000. Social Protection in Eastern and Central Europe: a Tale of Slipping Anchors and Thorn Safety Nets, in Esping-Andersen, Gsta (Ed.). Welfare States in Transition: National Adaptations in Global Economies. London: Sage, pp. 225255. Staniszkis, Jadwyga. 1992. The Ontology of Socialism. Oxford: Clarendon Press. Staniszkis, Jadwyga. 1999. Post-communism: The Emerging Enigma. Warsaw: Institute of Political Studies, Polish Academy of Sciences. Stanknien, Vlada; Jonkaryt, Aiva; Mikulionien, Sarmit; Mitrikas, Algimantas A.; Maslauskait, Aura. 2003. eimos revoliucija? Ikiai eimos politikai. Vilnius: Socialini tyrim institutas. Stanknien, Vlada; Jasilionien, Aiva; Janaityt, Raminta. 2005. eima, vaikai, eimos politika : modernjimo prietaros. Vilnius: Socialini tyrim institutas. Stark, David; Bruszt, Laszlo. 1998. Postsocialist Pathways: Transforming Politics and Property in East Central Europe. Cambridge: Cambridge UP. Stark, Rodney; Bainbridge, William S. 1987. A Theory of Religion. New York: Lang. Steinmetz, George (Ed.). 1999. State/Culture: State-formation After the Cultural Turn. Ithaca, N.Y.: Cornell University Press. Steward, Julian. 1955. Theory of Culture Change: The Methodology of Multilinear Evolution. Urbana, University of Illinois Press. Stewart, David W.; Shamdasani, Prem N.; Rook, Dennis W. 2007 (1990). Focus Groups: Theory and Practice. Thousand Oaks: Sage. Stiglitz, Joseph E. 1994. Whither Socialism? Cambridge, Mass: MIT Press. Stiglitz, Joseph E. 1999. Whither Reform? Ten Years of the Transition. Paper Presented at the Annual Bank Conference on Development Economics Washington DC, April 1999. http://www2.gsb. columbia.edu/faculty/jstiglitz/download/1999_4_Wither_Reform.pdf. irta 2007 03 17. Stiglitz, Joseph E. 2002. Globalization and its Discontents. New York: Norton.
Literatra
713
Strange, Susan. 1986. Casino Capitalism. Oxford: Blackwell. Strange, Susan. 1998 (1994). Valstybs ir rinkos. Vilnius: Eugrimas. Strange, Susan. 1998. Mad Money: When Markets Outgrow Governments. Ann Arbor: University of Michigan Press. Streeck, Wolfgang. 1997. Beneficial Constraints: On the Economic Limits of Rational Voluntarism, in Hollingsworth, J. Rogers; Boyer, Robert (Eds). 1997. Contemporary Capitalism. The Embeddedness of Institutions. Cambridge: Cambridge UP, pp. 197219. Streeck, Wolfgang; Hpner Martin (Hrsg.). 2003a. Alle Macht dem Markt? Fallstudien zur Abwicklung der Deutschland AG. Frankfurt a.M.: Campus Streeck, Wolfgang; Hpner Martin. 2003b. Vorbemerkung, in Streeck, Wolfgang; Hpner Martin (Hrsg.) Alle Macht dem Markt? Fallstudien zur Abwicklung der Deutschland AG. Frankfurt a.M.: Campus, S. 710. Streeck, Wolfgang; Thelen Kathleen (Eds) 2005a. Beyond Continuity. Institutional Change in Advanced Political Economies. Oxford: Oxford UP Streeck, Wolfgang; Thelen Kathleen. 2005b. Introduction: Institutional Change in Advanced Political Economies, in Streeck, Wolfgang; Thelen Kathleen (Eds) 2005. Beyond Continuity. Institutional Change in Advanced Political Economies. Oxford: Oxford UP, pp. 139. Streeck, Wolfgang; Yamamura Kozo (Ed.) 2002. The Origins of Nonliberal Capitalism. Germany and Japan in Comparison. Ithaca: Cornell UP. Sutton, John R. 2004. The Political Economy of Imprisonment in Affluent Western Democracies, 19601990, American Sociological Review, Vol. 69 (2), pp. 170189. Suvorov, Viktor A. 1995 (1990). Ledlauis : kas pradjo Antrj pasaulin kar? Vilnius: Mintis. Svensson, Torsten; berg, Perola. 2005. How Are Coordinated Market Economies Coordinated? Evidence from Sweden, West European Politics, Vol. 28 (5), pp. 10751100. Swaan, Abram de. 1988. In Care of the State: Health Care, Education, and Welfare in Europe and the USA in the Modern Era. Oxford: Oxford UP. Swanson, Guy E. 1971. Frameworks for Comparative Research: Structural Anthropology and the Theory of Action, in Valier, Ivan (Ed.) Comparative Methods in Sociology. Berkeley: University of California Press, pp. 141202. Szanton, David L. (Ed.) 2004. The Politics of Knowledge. Area Studies and the Disciplines. Berkeley: University of California Press. Szelenyi, Ivan. 1982. The Intelligentsia in the Class Structure of the State-Socialist Societies, American Journal of Sociology, Vol. 88 (Supplement), S287S326. Szelenyi, Ivan in collaboration with Manchin, Robert; Juhsz, Pl; Magyar, Blint; Martin, Bill. 1988. Socialist Entrepreneurs: Embourgeoisement in Rural Hungary. Madison: University of Wisconsin Press. Szelenyi, Ivan; Kostello, Eric. 1996. The Market Transition Debate: Toward a Synthesis?, The American Journal of Sociology, Vol. 101 (4), pp. 10821096. Szelenyi, Ivan; Szelenyi, Szonja. 1995. Circulation or Reproduction of Elites during the Postcommunist Transformation of Eastern Europe: Introduction, Theory and Society, Vol. 24 (5), pp. 615638.
714
abajevait, Lidija. 1999. Lietuvos socialin transformacija: 19901997 metai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. alkauskis, Stasys. 1995 (1917). Dviej pasauli takoskyroje, Ratai, t. 4. Vilnius: Mintis, pp. 21193; alkauskis, Stasys. 1995 (1933). Lietuvi tauta ir jos ugdymas, Ratai, t. 4. Vilnius: Mintis, pp. 197441. atnien, ivil. 2007. Putins Political Regime and Its Perspective, in Jankauskas, Algimantas; Lopata, Raimundas; Vitkus, Gediminas (Eds). Transformation of Putins Regime: Why Transitology is Not Applicable to Post-Soviet Russia? Vilnius: Vilnius UP, pp. 2577. aulauskas, Marius-Povilas. 1996. Customizing Iron Cage: Postmodern Postcommunism? http:// www.infovi.vu.lt/mps/PASKBERG.htm. irta 2007 02 24. aulauskas Marius-Povilas. 1998a. Postkomunistins revoliucijos elmenys: i revoliucinio tarpsnio postmoderni Lietuv?, Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr.2, pp. 7794. aulauskas Marius-Povilas. 1998b. Lietuva iki ir po 1990-j: apie modernizacij ir galvojimo bd, Problemos, Nr.53, 1998, pp. 525. aulauskas, Marius-Povilas. 2000. Socialin kaita: metodologija ir bendrosios tendencijos, kn.: Socialiniai pokyiai: Lietuva, 1990/1998. Vilnius: Garnelis, pp. 936. epetys, Nerijus. Molotovo Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius: Aidai, 2006. Taagepera, Rein. 2003. Arend Lijpharts Dimensions of Democracy: Logical Connections and Institutional Design, Political Studies, Vol.15 (1), pp.119. Tainter, Joseph A. 1988. The Collapse of Complex Societies. Cambridge: Cambridge UP. Takebayashi, Shiro. 2003. Die Entstehung der Kapitalismustheorie in der Grndungsphase der deutschen Soziologie. Von der historischen Nationalkonomie zur historischen Soziologie Werner Sombarts und Max Webers. Berlin: Duncker & Humblot. Talmon, Jacob Leib. 1952. The Origins of Totalitarian Democracy. London: Secker & Warburg. Taylor, Michael. 1982. Community, Anarchy and Liberty. Cambridge: Cambridge UP. Textor, Robert B. 1967. A Cross-Cultural Summary. New Haven: HRAF Press. Tenbruck, Friedrich H. 1992. Was war der Kulturvergleich, ehe es den Kulturvergleich gab?, in Matthes, Joachim (Hrsg.) Zwischen den Kulturen? Die Sozialwissenschaften vor dem Problem des Kulturvergleichs. Soziale Welt, Sonderband 8. Gttingen: Verlag Otto Schwartz & Co, 1992, S. 1336. Terk, Erik. 2000. Privatisation in Estonia: Ideas, Process, Results. Tallinn : Estonian Institut for Futures Studies. Thelen, Kathleen. 1999. Historical Institutionalism in Comparative Politics, Annual Review of Political Science, Vol. 2, pp. 369404. Thom, Franoise. 1989. The Gorbachev Phenomenon: a History of Perestroika. London: J. Spiers. Thompson, Edward P. 1963. The Making of the English Working Class. London: V. Gollancz. Thomson Janice E. 2006 (1994). Samdiniai, piratai ir suverenai. Valstybs krimasis ir eksteritorin prievarta ankstyvojoje modernioje Europoje. Vilnius: Homo liber. Tilly, Charles. 1967 (1964). The Vende. A Sociological Analysis of the Counterrevolution of 1793. New York: John Wiley & Sons.
Literatra
715
Tilly, Charles (Ed.) 1975. The Formation of National States in Western Europe. Princeton: Princeton UP. Tilly, Charles. 1984. Big Structures, Large Processes, Huge Comparisons. New York: Russell Sage. Tilly, Charles. 1985. War-Making and State-Making as Organised Crime, in Evans, Peter; Rueschemeyer, Dietrich; Skocpol, Theda (Eds). Bringing the State Back. Cambridge: Cambridge UP, 169191. Tilly, Charles. 1986. The Contentious French. Harvard (Mass): Belknap Press of Harvard University Press. Tilly, Charles. 1990a. How (and What) Are Historians Doing?, American Behavioral Scientist, Vol. 33(6): 685711. Tilly, Charles. 1990b. Coercion, Capital, and European States, AD 9901990. Cambridge (Mass): Blackwell. Tilly, Charles. 1993. European Revolutions, 14921992. Oxford: Blackwell. Tilly, Charles. 1995. Popular Contention in Great Britain, 17581834. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Tilly, Charles. 1997. Means and Ends of Comparison in Macrosociology, Comparative Social Research, Vol. 16, pp. 4353. Tilly, Charles. 2004a. Contention and Democracy in Europe, 16502000. Cambridge: Cambridge UP. Tilly, Charles. 2004b. Social Movements, 17682004. Boulder: Paradigm Publishers. Tilly, Charles; Shorter, Edward. 1974. Strikes in France, 18301968. Cambridge: Cambridge UP, 1974. Tilly, Charles; Tarrow, Sidney. 2007. Contentious Politics. Boulder: Paradigm Publishers. Tilly, Charles; Tilly, Louise; Tilly, Richard. 1975. The Rebellious Century, 18301930. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Tininis, Vytautas. 1994. Sovietin Lietuva ir jos veikjai. Vilnius: Enciklopedija. Tininis, Vytautas. 1995. Sniekus. 33 metai valdioje (Antano Sniekaus biografin apybraia). Vilnius: Lietuvos karo akademija. Tobien, Alexander. 1930. Die Livlndische Ritterschaft in ihrem Verhltnis zum Zarismus und russischem Nationalismus. Bd. 2. Berlin: de Gruyter. Tomlinson, John. 2002 (1999). Globalizacija ir kultra. Vilnius: Mintis. Tnnies, Ferdinand. 1957 (1887). Community and Society. East Lansing: Michigan State UP. Traugott, Mark. 2001 (1985). Armies of the Poor: Determinants of Working-Class Participation in the Parisian Insurrection of June 1848. New Brunswick, N.J.: Transaction Publishers. Trotsky, Leon. 1957 (1937). The Revolution Betrayed: What is the Soviet Union and Where is it Going? New York: Pioneer Publishers. Trout, J.D. 1998. Measuring the Intentional World. Realism, Naturalism, and Quantitative Methods in the Behavioral Sciences. New York: Oxford UP. Tullock, Gordon. 1967. The Welfare Costs of Tariffs, Monopolies, and Theft, Western Economic Journal, Vol.5 (3), pp. 22432. Tuomela, Raimo. 1984. A Theory of Social Action. Dordrecht: D. Reidel.
716
Tuomela, Raimo. 1995. The Importance of Us: A Philosophical Study of Basic Social Notions. Stanford: Stanford UP. Tuomela, Raimo. 2002. The Philosophy of Social Practices: A Collective Acceptance View. Cambrige, Cambridge UP. Tworzecki, Hubert. 2003. Learning to Choose. Electoral Politics in East-Central Europe. Stanford: Stanford UP. Udy, Stanley Jr. 1958. Bureaucratic Elements in Organizations: Some Research Findings, American Sociological Review, Vol.23, pp.415418. Udy, Stanley Jr. 1959. Bureaucracy and Rationality in Webers Organization Theory: An Empirical Study, American Sociological Review, Vol.24, pp.791795. United Nations Conference on Trade and Development (UNCTAD). 2006. World Investment Report. FDI from Developing and Transition Economies: Implications for Development. http://www.unctad.org/en/docs/wir2006_en.pdf. irta 2007 08 26. United Nations Childrens Fund (UNICEF). 2004. Innocenti Social Monitor 2004. Firenze: UNICEF Innocenti Res. Cent. Useem, Michael. 1980. Corporations and the Corporate Elite, Annual Review of Sociology, Vol. 6, pp. 4177. Valantiejus, Algimantas. 2004. Kritinis sociologijos diskursas: tarp pozityvizmo ir postmodernizmo. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Valgma, Ingo. 2000. Map of Oil Shale Mining History in Estonia. http://www.ene.ttu.ee/maeinstituut/ MGIS/milos.html. irta 2007 08 01. Valiukonyt, Daiva; Zabotkait, Virginija. 2005. Business Systems: National, Institutional and Cultural Contexts, Socialiniai mokslai, Nr. 2 (48), pp. 2936. Vallier, Ivan (Ed.). 1971. Comparative Methods in Sociology. Essays on Trends and Applications. Berkeley: University of California Press. Van Arkadie, Brian; Karlsson, Mats. 1992 Economic Survey of the Baltic States. New York: New York University Press. Van Fraassen, Bas C. 1980. The Scientific Image. Oxford: Clarendon Press. Vaskela, Gediminas. 2002. Lietuva 19391940 metais: kursas valstybs reguliuojam ekonomik. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Verdery, Katherine. 2003. The Vanishing Hectare: Property and Value in Postsocialist Transylvania. Ithaca : Cornell UP. Verdery, Katherine. 1999. The Political Lives of Dead Bodies: Reburial and Postsocialist Change. New York: Columbia UP. Verdery, Katherine. 1996. What Was Socialism, And What Comes Next? Princeton: Princeton UP. Verdery, Katherine. 1983. Transylvanian Villagers: Three Centuries of Political, Economic, and Ethnic Change. Berkeley : University of California Press, 1983. Vijver, van de Fons; Leung, Kwok. 1997. Methods and Data Analysis for Cross-cultural Research. Thousand Oaks: Sage. Vilpiauskas, Ramnas. 2001. Integracija Europoje: Baltijos alys ir Europos Sjunga. Vilnius: Arlila.
Literatra
717
Vitkus, Gediminas. 2001. Vidurio Europos vieta besipleianioje Europos Sjungoje: poiris i Lietuvos, Europos Sjungos pltros proceso pilietiniai bei ekonominiai ikiai: Pranczijos ir Lietuvos poiriai. Tarptautin konferencija, Vilnius, 2000 m. lapkriio 21 d., Vilnius: Eugrimas, pp. 2130. Vitkus, Gediminas. 2006. Diplomatin aporija: tarptautin Lietuvos ir Rusijos santyki normalizacijos perspektyva. Vilnius: VU leidykla. Vitkus, Gediminas; Pugaiauskas, Virgilijus (Sud.). 2004. Baltarusijos paradoksai: strigusi transformacija ir regioninis saugumas. Vilnius: Generolo J. emaiio Lietuvos karo akademija. Voigt, Peter. 2006. Russias Way from Planning Toward Market: A Success Story? A Review of Economic Trajectories, Transition Progress and Putins Merits, Post-Communist Economies, Vol. 18 (2), pp.123138. Vogel, Steven K. 2006. Japan Remodeled: How Government and Industry Are Reforming Japanese Capitalism. Ithaca: Cornell UP. Volkov, Vadim. 2002. The Monopoly of Force: Violent Entrepreneurs in the Making of Russian Capitalism. Ithaca: Cornell UP. Walder, Andrew G. 1986. Communist Neo-Traditionalism: Work and Authority in Chinese. Industry. Berkeley: Berkeley UP. Walder, Andrew G. 1992. Property Rights and Stratification in Socialist Redistributive Economics, American Sociological Review, Vol. 57 (4), pp.524539. Walder, Andrew G. 1994. The Decline of Communist Power: Elements of a Theory of Institutional Change, Theory and Society, Vol. 23 (2), pp. 297323. Walder, Andrew G. (Ed.) 1995. The Waning of the Communist State: Economic Origins of Political Decline in China and Hungary. Berkeley: University of California Press. Walicki, Andrzej. 2005 (1995). Marksizmas ir uolis laisvs karalyst. Komunizmo utopijos istorija. Vilnius: Mintis/ALK. Walker, Edward W. 2003. Dissolution: Sovereignty and the Breakup of the Soviet Union. Lanham : Rowman & Littlefield. Wallerstein, Immanuel. 1974. The Modern World-System. Vol. l. Capitalist Agriculture and the Origins of the European World-Economy in the Sixteenth Century. New York: Academic Press. Wallerstein, Immanuel. 1980. The Modern World-System. Vol.2. Mercantilism and the Consolidation of the European World-economy, 16001750. New York : Academic Press. Wallerstein, Immanuel. 1989. The Modern World-System. Vol.3. The Second Era of Great Expansion of the Capitalist World-economy, 17301840s. San Diego : Academic Press. Wallerstein, Immanuel. 1991. Unthinking Social Science : the Limits of Nineteenth-century Paradigms. Cambridge: Polity. Wallerstein, Immanuel. 1998. Utopistics: Or, Historical Choices for the Twenty-first Century. New York: New Press. Wallerstein, Immanuel. 1999. The End of the World as We Know It : Social Science for the Twenty-first Century. Minneapolis : University of Minnesota Press. Wallerstein, Immanuel. 2000. The Essential Wallerstein. New York: The New York Press.
718
Wallerstein, Immanuel. 2004. World-systems Analysis: An Introduction. Durham : Duke University Press. Wallerstein, Immanuel. 2005. After Developmentalism and Globalization, What?, Social Forces, Vol.83(3): 12631278. Walton, John; Ragin, Charles. 1990. Global and National Sources of Political Protest: Third World Responses to the Debt Crisis, American Sociological Review, Vol. 55 (6), pp. 876890. Walton, John; Seddon, David. 1994. Free Markets and Food Riots. The Politics of Global Adjustment. Cambridge: Blackwell. Waltz, Kenneth N. 1979. Theory of International Politics. Reading, Mass.: Addison-Wesley. Walzer, Michael. 1965. The Revolution of the Saints. A Study in the Origins of Radical Politics. Cambridge (Mass.): Harvard UP. Ward, Benjamin. 1958. The Firm in Illyria: Market Syndicalism, The American Economic Review, Vol. 48 (4), pp. 566589. Warwick, Donald P.; Osherson, Samuel (Eds.) 1973. Comparative Research Methods. Englewood Cliffs, NJ: Prentice Hall. Watson, Matthew. 2003. Ricardian Political Economy and the Varieties of Capitalism Approach: Specialization, Trade and Comparative Institutional Advantage, Comparative European Politics, Vol. 1 (2), pp. 227240. Weber, Alfred. 1920. Prinzipielles zur Kultursoziologie (Gesellschaftsprozess, Zivilisationsprozess, Kulturbewegung, Archiv fr Sozialwissenschaft und Sozialpolitik, Bd. 37, S. 149. Weber, Max. 1924 (1918). Sozialismus, in Weber, Max. Gesammelte Aufstze zur Soziologie und Sozialpolitik. Tbingen: J.C.B.Mohr (Paul Siebeck), S. 492518. Weber, Max. 1929 (1923). kio istorija. Universalins kio ir visuomens istorijos bruoai. Kaunas: Lietuvos universiteto Teisi fakultetas. Weber, Max. 1976 (1922). Wirtschaft und Gesellschaft. Grundriss der verstehenden Soziologie. 5. rev. Aufl. besorgt von J.Winckelmann. Tbingen: J.C.B.Mohr (Paul Siebeck). Weber, Max. 1990 (19171919). Mokslas kaip profesinis paaukimas, Problemos, Nr. 42, pp. 6982. Weber, Max. 1991 (1919). Politika kaip profesinis paaukimas, Politologija, Nr. 2, pp. 2761. Weber, Max. 2000 (1922). Religijos sociologija. Vilnius: Pradai. Weber, Max. 1997 (1905). Protestantikoji etika ir kapitalizmo dvasia. Vilnius: Pradai. Weber, Ren; Taube, Gnther. 1999. On the Fast Track to EU Accession: Macroeconomic Effects and Policy Challenges for Estonia, Working Paper of the International Monetary Fund. Washington, DC: International Monetary Fund. Webermann, Otto A.. 1956. Pietismus und Brdergemeinde, in Wittram, Reinhard (Hrsg.). Baltische Kirchengeschichte. Beitrge zur Geschichte der Missionierung und der Reformation, der evangelischlutherischen Landeskirchen und des Volkskirchentums in den baltischen Lndern. Gttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, S. 149166. Webster, Frank. 2006 (2002). Informacins visuomens teorijos. Kaunas: Poligrafija ir informatika. Weede, Erich. 1996. Economic Development, Social Order and World Politics. Colorado: Lynne Riemer Publisher.
Literatra
719
Weingast, Barry R. 1995. The Economic Role of Political Institution: Market-Preserving Federalism and Economic Growth, Journal of Law, Economics, and Organization, Vol. 11 (1), pp. 131. Welsch, Wolfgang. 2004 (1987). Ms postmodernioji modernyb. Vilnius: Alma littera. Welskopp, Thomas. 2000. Das Banner der Brderlichkeit: die deutsche Sozialdemokratie vom Vormrz bis zum Sozialistengesetz. Bonn : Dietz. Western, Bruce. 1996. Vague Theory and Model Uncertainty, Sociological Methodology, Vol. 26, pp. 165192. Western, Bruce. 2001. Bayesian Thinking about Macrosociology, American Journal of Sociology, Vol. 107(2), pp. 353378. Western, Bruce. 2002. The Impact of Incarceration on Wage Mobility and Inequality, American Sociological Review, Vol. 67(4), pp. 526546. Western, Bruce; Beckett, Katherine. 1999. How Unregulated is the U.S. Labor Market? The Penal System as a Labor Market Institution, The American Journal of Sociology, Vol. 104 (4), pp. 10301060. Western, Bruce; Simon Jackman. 1994. Bayesian Inference for Comparative Research, American Political Science Review , Vol. 88 (2), pp. 412423. Weyland, Kurt. 2001. Clarifying a Contested Concept. Populism in the Study of Latin American Politics, Comparative Politics, Vol. 34 (1), pp. 122. Wheatcroft, Stephen G.; Davies, Robert W.; Cooper, Julian M. 1986. Soviet Industrialization Reconsidered: Some Preliminary Conclusions about Economic Development between 1926 and 1941, The Economic History Review, New Series, Vol. 39 (2), pp. 264294. Whitley, Richard. 1999. Divergent Capitalisms: The Social Structuring and Change of Business Systems. Oxford: Oxford UP. Whyte, William F. 1955 (1943). Street Corner Society. The Social Structure of an Italian Slum. 2nd ed. Chicago: University of Chicago Press. Wickham-Crowley, Timothy P. 1992. Guerillas and Revolution in Latin America: A Comparative Study of Insurgencies and Regimes since 1956. Princeton: Princeton UP. Wilensky, Harold L. 1974. The Welfare State and Equality: Structural and Ideological Roots of Public Expenditures. Berkeley: University of California Press. Wilensky, Harold L. 2002. Rich democracies: Political Economy, Public Policy, and Performance. Berkeley : University of California Press. Wilkinson, David. 1976. Central Civilization, Comparative Civilizations Review, Vol. 7, pp. 3159. Williamson, John. (Ed.) 1990a. Latin American Adjustment: How Much Has Happened? Washington, DC : Institute for International Economics. Williamson, John. 1990b. What Washington Means by Policy Reform, nn: Williamson, John (Ed). Latin American Adjustment: How Much Has Happened? Washington, DC: Institute for International Economics, pp. 720. Williamson, Oliver E. 1975. Markets and Hierarchies, Analysis and Antitrust Implications : a Study in the Economics of Internal Organization. New York : Free Press. Williamson, Oliver E. 1985. The Economic Institutions of Capitalism: Firms, Markets, Relational Contracting. New York : Free Press.
720
Wilson, Jeanne. 2007. Chinas Transformation towards Capitalism, in Lane, David; Myant, Martin (Eds). Varieties of Capitalism in Post-Communist Countries. Houndmills: Palgrave Macmillan, pp. 239257. Winch, Peter. 1958. The Idea of a Social Science and its Relation to Philosophy. London: Routledge. Windolf, Paul. 2001. Die wirtschaftliche Transformation. Politische und konomische Systemrationalitten, Schluchter, Wolfgang; Quint, Peter E. (Hrsg.). 2001. Der Vereinigungsschock: vergleichende Betrachtungen zehn Jahre danach. Weilerswist : Velbrck, S. 392413. Winiecki, Jan. 1988. The Distorted World of Soviet-Type Economies. London: Routledge. Winiecki, Jan. 2004. Determinants of Catching Up or Falling Behind: Interaction of Formal and Informal Institutions, Post-Communist Economies, Vol. 16(2), pp. 137152. Winship, Christopher; Morgan, Stephen L. 1999. The Estimation of Causal Effects from Observational Data, Annual Review of Sociology, Vol.25, pp. 659707. Wittfogel, Karl. 1957. Oriental Despotism: A Comparative Study of Total Power. New Haven: Yale UP. Wittrock, Bjrn. 1998. Early Modernities: Varieties and Transitions, Daedalus: Journal of the American Academy of Arts and Sciences, Vol. 127(3), pp. 1940. Woo, Wing Thye. 1994. The Art of Reforming Centrally Planned Economies: Comparing China, Poland, and Russia, Journal of Comparative Economics, Vol. 18(3), pp. 276308. Woo, Wing Thye. 1999. The Real Reasons for Chinas Growth, The China Journal, No. 41. pp. 115137. Woo, Wing Thye; Sachs, Jeffrey D.; Schwab, Klaus (Eds.). 2000. The Asian Financial Crisis: Lessons for a Resilient Asia. Cambridge, Mass: MIT Press. Wood, Stewart. 2001. Labour Regimes under Threat? Sources of Continuity in Germany, Britain, and Sweden, in Pierson, Paul (Ed.). The New Politics of the Welfare State. Oxford: Oxford UP, pp. 368409. Woodward, Susan L. 1995. Balkan Tragedy: Chaos and Dissolution after the Cold War. Washington: Brookings Institution. World Bank. 2003. World Development Report 2004: Making Services Work for Poor People. Washington, DC: World Bank. World Economic Forum. 2006. Global Competitiveness Report 20062007. http://www.weforum.org/ en/initiatives/gcp/Global%20Competitiveness%20Report/index.htm. irta 2007 08 10. Worsley, Peter. 2003. Marx and Marxism. London: Routledge. Yamamura, Kozo; Streeck, Wolfgang (Eds) 2003. The End of Diversity?: Prospects for German and Japanese Capitalism. Ithaca: Cornell UP. Yanov, Alexander. 1981. The Origins of Autocracy : Ivan the Terrible in Russian History. Berkeley : University of California Press. Yanov, Alexander. 1995. Weimar Russia and What We Can Do About It. New York : Slovo-Word Publishing House. Yin, Robert K. 2003 (1984). Case Study Research: Design and Methods. 3rd ed. Thousand Oaks: Sage. Zajc, Drago. 1998. Slovenia, in Berglund, Sten; Helln, Tomas; Aarebrot, Frank H. The Handbook of Political Change in Eastern Europe. Cheltenham: Edward Elgar, pp. 275294.
Literatra
721
Zakaria, Fareed. 2003. The Future of Freedom: Illiberal Democracy at Home and Abroad. New York: W.W. Norton. Zapf, Wolfgang. 1993. Wohlfahrtsentwicklung und Modernisierung, in: Glatzer, Wolfgang (Hrsg.) Einstellungen und Lebensbedingungen in Europa. Frankfurt a. M.: Campus, S. 163176. Zerzan, John (2002). Running on Emptiness: The Pathology of Civilisation. Los Angeles: Feral House. Zielonka, Jan. 2001. Conclusions: Foreign Made Democracy, in Zielonka, Jan; Pravda, Alex (Eds). Democratic Consolidation in Eastern Europe. Vol. 2. International and Transnational Factors. Oxford: Oxford UP, pp.511532. Zielonka, Jan. 2006. Europe as Empire: the Nature of the Enlarged European Union. Oxford: Oxford University Press. Zingerle, Arnold. 1972. Max Weber und China. Herrschafts- und religionssoziologische Grundlagen zum Wandel der chinesischen Gesellschaft. Berlin: Duncker & Humblot. Zysman, John. 1983. Governments, Markets, and Growth: Financial Systems and the Politics of Industrial Change. Ithaca: Cornell UP. iliukait, Rta. 2005. Socialinio kapitalo dinamika pokomunistinje visuomenje: socialins ir kultrins efektyvios demokratijos prielaidos. Daktaro disertacija : socialiniai mokslai, sociologija (05 S). Vilnius: Vilniaus universitetas, Socialini tyrim institutas. iliukait, Rta; Ramonait, Ain; Nevinskait, Laima; Beresneviit, Vida; Vinogradnait, Inga. 2006. Neatrasta galia: Lietuvos pilietins visuomens emlapis. Vilnius: Versus aureus. iek, Slavoj (Ed.). 2004. Revolution at the Gates. London: Verso. iek, Slavoj. 2005. Viskas, k norjote suinoti apie iek, bet nedrsote paklausti Lacano. Sud. ukauskait, Audron. Vilnius: Lietuvos raytoj sjungos leidykla, 2005. , . 1955 (1937). . : YMCA-PRESS. , ; , ; , ; , ; , . 2005. . XX . : . , . 2003. . : Academia. , . 2001. , : 14621584: . : .
Which Democracy, Which Capitalism?

Post-communist Transformation in Lithuania from the Viewpoint of Comparative Historical Sociology
S U M M A RY The book is a comparative historical sociological study of the processes of post-communist economical and political transformation, focusing on its course and outcomes in the authors native country Lithuania. Its goal is to provide the synthesis of two bodies of literature: (1) swelling body of native social scientific research work that is published in Lithuanian and is mostly ethnocentric in its methodological orientation (see e.g. Adomnas et al. 2007; Aidukaite 2004; Aliauskien, Dobryninas and ilinskien 2005; Bernotas and Guogis 2003; 2006; Bielinis 2003; Dobryninas 2001; Gaidys 2000; Geien, Jukneviius et al. 2001; Genzelis 1999; 2005; Gylys 2002; Grigas 1995; 1998; 2001; 2004; Gruevskis 2001; Guogis 2000a; 2000b; Grigas ir Ruas 2007; Jukneviius, Mitrikas et al. 2003; Krupaviius ir Lukoaitis 2004; Kuzmickas 2007; Kuzmickas and Astra 1996; Laurnas 2001; Lazutka et al. 2004; Leonaviius 2002; Leonaviius and Keturakis 2002; Lopata and Matonis 2004; Maniokas 2003; Maniokas ir Vitkus 1997; Matonyt 2001; Matulionis. 2005a; Matulionis 2005b; Melnikas 2002; Mitrikas 2000; Novagrockien 2001; Povilinas 2003; Rakauskien 2006; Ramonait 2007; Stanknien et al. 2003; Stanknien, Jasilionien ir Janaityt 2005; Socialiniai pokyiai 2000; abajevait 1999; aulauskas 1996; 1998a; 1998b; 2000; Vilpiauskas 2001; Vitkus 2006; Vitkus ir Pugaiauskas 2004; iliukait, Ramonait, Nevinskait, Beresneviit and Vinogradnait 2006), and (2) Western scholarly work from the fields of comparative politics and comparative political economy. The book is sociological by bridging the disciplinary boundaries, historical by covering time span between 1914 and 2004 (year of Lithuanias accession to the EU and NATO), and comparative by discussing the social change in Lithuania in the comparative frameworks of varying scope, beginning with intercivilizational comparisons and closing with comparisons according to the most similar cases design (i.e. with other Baltic countries). In his use of both bodies of literature, the author answers two questions: (1) how the achievements of the international comparative research help to illuminate Lithuanian case? (2) In which
724
respects is Lithuania an interesting and important case for the comparative research aiming at broader generalizations? These questions involve four research areas: (1) communism; (2) exit from communism; (3) post-communist democracy; (4) post-communist capitalism. The topics from the first area are discussed in the third, those from the second in the fourth, those from the third in the fifth, and those from the fourth in the sixth and the seventh parts of the book. The discussion of all these topics is guided by the two questions put above, formulated more specifically: what were specific features of the communist regime in the Lithuania? In which respects is it of interest for comparative communism studies? What are the specific features of the Lithuanias exit from communism? How and why is it important for transitological research? How should post-communist democracy in Lithuania be classified? In which respects is it important and interesting for the comparative research on post-communist democracy and on liberal democracy generally? What kind of capitalism exists in contemporary Lithuania? How the research on contemporary capitalism in Lithuania can enrich comparative research on capitalism? The discussion of these questions are instrumental to achieve the main goal of this book to provide a macrosociological diagnosis of the present state of Lithuanian society that is a subject of the ongoing public discussion in this country, displaying a broad range of opinions from the triumphant optimism to the apocalyptic pessimism, describing recent transformations in Lithuania as a social catastrophe leading to the extinction of the Lithuania as a distinct state and nation in the wake of the ongoing globalization and europeanization. The book was inspired by authors conviction that creating an objective image of the present state of Lithuanian society is not possible to be made without thorough comparison of processes of economical, political, and social change with other post-communist countries. This is the only way to find out in which respects Lithuanias development is normal, and in which it is not. Although the comparative research in Lithuania has old traditions going back to the works of Lithuanian philosophers of culture Antanas Maceina and Stasys alkauskis in the interwar Lithuania, and it is practised in the contemporary Lithuania (Antanas Andrijauskas, Vytautas Kavolis, Leonidas Donskis), up to this time it was represented only by the work in comparative civilization analysis, working with the civilizations as the biggest possible units of comparison and straggling the line between social science and speculative philosophy of history. To introduce Lithuanian reader into other, more down-to-earth styles of comparative research, author reserves two opening parts of the book for the methodological prolegomena, including discussion of the basic concepts (categories), techniques, and directions of international comparative social research in its historical development. The discussion of the basic concepts of comparative research in the first part of the book is focused on the concepts of modernity and modernization, and involves also concepts of society, culture, empire, international system. This discussion identifies two key metaphors in the comparativist imagination, competing to guide the thinking about the long-time socio-cultural change. One of them directs to conceive this change as evolution ascent or descent along the stages representing evolutionary types of social systems. Another metaphor suggests thinking about social and cultural change as a history growing rhizomatic network where social systems are related by the filiation and cultural diffusion, considered in the book as unique features of socio-cultural change. Competition of these key metaphors accounts for differentiation of the comparative social research
Summar y
725
into two broad directions evolutionist and historicist one, and for the ambiguity in the concepts of modernization and modernity themselves. In the evolutionist framework, modernity is a stage-like evolutionary type of social systems. The emergence of the first social systems of this type in the Western Europe at some specific (modern) time (i.e. in the 1617th centuries) is considered as historically accidental for the very essence or identity of being modern, with sinic or arabic modernities as possible first alternative cases of modern societies and cultures. In the historicist framework, modernity is defined by its origin in one specific Western civilization, with its identity shaped by the unique genealogy of this civilization, worldview and values. In the historicist framework, modernization of non-Western societies and cultures basically means their westernization, leading to the long-time convergence of presently existing civilizations and the extinction of the present diversity of cultures and forms of political and economical organization. Meanwhile, the evolutionist framework is compatible with the idea of multiple modernities, allowing for the emergence of the new lines of the cultural and social diversification despite (or due to) the economic forces of globalization. The subject-matter of the second part of the book is sources of diversity in the comparative research itself deriving from the differences in the design of the research and in the strategies of comparison. Such strategy can be variable-oriented and quantitative, applying methods of statistical analysis to large populations of cases (states, cultures) to detect co-variations, interpreting them as confirmations or falsifications of general causal hypotheses. However, the comparison can also be qualitative, guided by John Stuart Mills canons of eliminative induction, and involving only few cases that are known in depth. This is what comparative method means according to its influential description provided by Arend Lijphart. The author prefers the broader conception of comparative method by Charles Ragin. According to this conception, the distinguishing feature of comparative social research is the presence of macrosocial variables in the causal hypotheses that are articulated or tested, and the use of the populations of cases displaying the variation of such variables across at least two big (macrosocial) cases. In Ch. Ragins description of comparative method, the dichotomy of quantitative (variable-oriented) and qualitative (case-oriented) strategies is replaced by the trichotomy of quantitative, qualitative, and synthetic (diversity-oriented) strategy, with algorithms of Boolean qualitative comparative analysis designed to serve as logical technique of synthetic strategy. The methodological half of the book closes (in the chap. 5) with the discussion of the methods of concept formation applied in the empirical half (chaps. 621) of the book. The bulk of the research surveyed and discussed in this half is typological. Its foremost goal is to classify communist regimes, ways and outcomes of exit from communism, to identify emerging types of postcommunist political regimes and post-communist capitalism, and to detect causes of this diversity. Two strategies of typological concept construction are distinguished and applied: a deductive (from above) and an inductive (from below) one. Applying deductive strategy, typological concepts are articulated in the context of a theory that identifies conceptual dimensions in the phenomenon under consideration. These dimensions define logical space of the possible diversity of this phenomenon. After the comparison of this space with the empirically available diversity, the space of the logical possibilities is reduced to several
726
types. Of special interest for the goals of comparative analysis are ideal types made famous by Max Weber. They are defined by combinations of the values of variables that are located at the limits of the logical space delineated by theory and represented (if at all) by its pure cases, that may be not present in the empirical reality. To apply inductive quantitative strategy, a researcher should have at her disposal a data-set that is appropriate for application of the statistical techniques of factor and cluster analysis. Factor analysis helps to discover implicit conceptual dimensions (factors) in the set of available variables, and cluster analysis helps to group the cases into the clusters according to the degree of their mutual similarity. By act of interpretation, these clusters can then be related to the theoretically constructed types. The empirical half of the book starts with third part, encompassing chapters 68 and dealing with communism as a social system. According to working definition, communism means a really existing social system that emerged as an outcome of an attempt to materialize Karl Marxs utopia of classless society. However, such definition still says nothing about the intrinsic character of this outcome, except that communist countries were ruled by communists. As a matter of common knowledge, the communists themselves did not consider that the societies under their rule already are communist, postponing the realization of the communist idea for the more or less distant future. More informative description and explanation of communism as a really existing social system is the task of the social scientific analysis, with its conclusions dependent on the theoretical and comparative perspectives applied for its conceptualization. The author draws a distinction between etic and emic accounts of communism (in the sense of Goodenough 1970: 104119; Harris 1980: 2945)). Emic are accounts of communism from the standpoint of Marxism as the social theory that has produced communism. These accounts are divided into apologetic and critical ones. Apologetic accounts are represented by the official ideological doctrines of the former communist countries that have described communism as socialism first phase of the communism as the highest and last stage of social evolution. Critical accounts are alternative marxist conceptions of really existing communist regimes as state capitalism, bureaucratic collectivism and so on. Emic accounts of communism are discussed in the chapter 6. Next chapters 78 deal with etic (i.e. non-marxist) theories of communism. Three types of etic theories of communism are distinguished: (1) communism as totalitarianism; (2) communism as a way into modernity; (3) communism as neotraditionalism and neopatrimonialism. This typology is grounded by the idea that the character of the etic theories of communism is determined foremostly by the perspective of comparison used for its conceptualization and explanation. Theory of communism as totalitarianism assumes that the key to understand communism is provided by its comparison with nazist Germany (and vice versa). In one version of this theory (Hannah Arendt, Zbigniew Brzezinski, Carl J. Friedrich) communism and nazism are considered as pathological phenomena peculiar to modern societies, a form of rule without precedents in the former history. Proponents of another version (Karl Popper, Karl A. Wittfogel) discover totalitarianism in the premodern societies, considering nazist and communist totalitarianism as recurrence of deeply archaic forms of social organization characteristic for closed tribal societies or Oriental despotism.
Summar y
727
Theories of communism as a way into modernity, alternative or incomplete (arrested) modernity assume that the key to understand and explain the realities of the (already extinct) communist countries can be provided by their comparison with advanced liberal democratic Western countries. Assumption of their basic similarity was implicit in the numerous attempts of the sovietologists to explain social phenomena in the communist countries by applying theories of interest groups, corporatism, bureaucratic politics and many others ones that were developed targeting social reality of advanced Western countries as their intended scope of application. In the theories of communism as neotraditionalism and neopatrimonialism, the social reality of premodern and underdeveloped (third world) countries is used as communisms mirror. The author advances proposal to solve the controversy between different theories of communism by taking into account internal differentiation in the communist world that was increasing from the very establishment of communist regimes and was greatest at the eve of communisms collapse. The countries that fell under communist rule differed greatly with respect to their civilizational identity and the level of the social-economic development achieved on the threshold of communism. These initial conditions decided both the role of communism in the history of the particular countries, and the shape that the communist regimes took in the late phases. Although theory of communism as totalitarianism provided sharp phenomenological picture of communist regimes in their early phases, it was no more adequate for late communism. At least three pure types of late communism can be distinguished (see Kitschelt, Mansfeldova et al. 1999). In the countries that were economically, socially, culturally and even politically modern before communism (the Czech Republic, East Germany, Latvia, Estonia), communist totalitarianism has transformed itself into the bureaucratic authoritarian communism. In these countries, communism brought just the displacement of the normal modernity with its pathological version. In the countries where the processes of modernization were advanced but unfinished before communism, economic, social, and cultural modernization continued under communist regime that took the shape of national communism in its late phase. In the countries where modernization was in very beginning, the coming of communism initiated a singular way of modernization that can be described as turbomodernization (Marius Povilas aulauskas). After the totalitarian phase of communism, its transformation into the patrimonial communism followed, whose distinguishing feature is the paramount role of particularistic patronclient networks in its social organization. This form of late communism prevailed in almost all republics of the former Soviet Union and in the Balkan countries. None of the etic theories of communism were able to predict exact timing and circumstances under which Soviet communism will collapse, because time and shape of communisms collapse were determined by the contingent conditions and subjective factors that cannot be derived from general causes that are subject matter of social science. However, etic theories have correctly identified structural weak spots of the communist system that thwarted the attempts to win economic competition with advanced liberal democratic capitalist states and to demonstrate to be a superior social system. Losing this competition, communist system suffered from the dwindling legitimacy even in the eyes of the members of communist party. This loss of legitimacy was most important long-term or
728
structural cause why communism had collapsed. Best explanation of the short-term dynamics of this collapse is provided by the theory of preference falsification that discloses the causes why political regimes suppressing or restricting freedom of speech are more fragile or less stable in comparison with liberal democracies. In the chapter 11, the analysis of the conceptual foundations for classification of the pathways out of communism is provided. In this analysis, five conceptual dimensions are distinguished: (1) orientation of the transformation (according to aulauskas 2000) innovative, imitative, continuative, restorative); (2) mode of political transformation (reform, revolution, refolution); (3) mode of economic transformation (shock therapy, gradual transformation); (4) political outcomes (liberal democracy; illiberal democracy or one of the forms of authoritarianism); (5) economic outcomes (rational entrepreneurial capitalism (REC)), political oligarchic capitalism, state monopoly capitalism, state capitalism). The combinations of the values of the variables describing these dimensions define many different kinds of the transition pathways. Some of these combinations are logically impossible (inconsistent); others may be consistent, but did not materialize empirically. Focusing on those ways out of communism that were observable empirically, the conceptual classification is reduced to empirical typology discussed in detail in the chapter 12. This discussion is introduced by the criticism of the mainstream in the post-communist transformation research (so-called transitology) that singles out one particular outcome out of the whole range of possible outcomes (REC + liberal democracy), classifying the diversity of the transformation pathways into successful and unsuccessful ones. To make the criticism of the transitological teleology constructive, the author provides elaborated classification of the transformation outcomes (including distinction between different versions of REC and liberal democracy themselves), and tries to take into account whole range of variation of the outcomes. He singles out six empirical types of the exit ways from communism: (1) innovatively oriented gradual way leading to combination of REC and liberal democracy (Slovenia) or authoritarianism (China); (2) restoratively and imitatively oriented gradual reformist way to REC and liberal democracy (e.g. Hungary); (3) restoratively and imitatively oriented shock therapy revolutionary way to REC and liberal democracy (e.g. Czech Republic, Estonia, Latvia); (4) imitatively oriented shock therapy revolutionary way to semi-authoritarianism and state monopoly capitalism (e.g. Russia); (5) continuatively oriented gradual reformist way to political oligarchic capitalism and illiberal democracy (e.g. Ukraine); (6) continuatively oriented gradual reformist way to state capitalism and authoritarianism (e.g. Belarus, Uzbekistan). Instead of just asking about what causal conditions were crucial for the success of transition (e.g. arrival to station REC+liberal democracy), author focuses on those conditions that were crucial for entering different exit ways from communism. According to his view, different legacies of the late communism together with civilizational differences (legacies of the long duration history) explain why different countries entered exit ways from communism of specific types and arrived at specific outcomes. In the countries of bureaucratic authoritarian communism, the restorative orientation of postcommunist social change was prevailing. Countries with the legacy of national communism displayed most clearly the imitative orientation. In those with patrimonial communism as exit point,
Summar y
729
the continuative orientation dominated. China and Slovenia were the only former communist countries with pronounced innovative orientation. In Slovenian case, innovative orientation of the exit from communism can be related to the traditions of the Yugoslav communism that was the most liberal and bent for revisionist piecemeal social experimentation. In Chinas case, where communism was marked by leftist egalitarianism, innovative orientation may be related to the civilizational traditions from older times. In both cases, post-communist transformation was realized by means of piecemeal social engineering as the process of incremental change. Imitative and restorative transformation was enacted in two modes: by gradual reforms, and by shock therapy marked by revolutionary and holistic features. Success of shock therapy in number of post-communist countries refutes Karl Raimund Poppers theorem that successful holistic social engineering is impossible. The imitational and restorative orientations of exit from communism prevailed in most countries that were admitted in the 2004 to the EU and NATO. Accession of some post-communist countries to these organizations is interpreted as certification of the successful (in the transitological sense) conclusion of the post-communist transformation: the consolidation of rational entrepreneurial capitalism (REC) and liberal democracy. However, in many post-communist countries failures of shock therapy or gradual reforms led them to oligarchic or state monopolistic capitalism and to semi-democratic or semi-authoritarian regimes, whose nature can be described in the more accurate way by concepts of delegative democracy, hegemonic electoral authoritarianism, competitive electoral authoritarianism. In some postcommunist countries where continuative orientation prevailed, the outcome of post-communist transformation was state capitalism and closed authoritarian or sultanistic political regime. These outcomes of post-communist transformation are focus of the ongoing heated discussions: is the post-communist transformation in the authoritarian and half-authoritarian states of political oligarchic capitalism simply arrested, remaining for some time behind the achievers of the post-communist transformation (newly accepted members of the EU and NATO)? Or are configurations of political and economic institutions in these countries relatively stable and will survive in the present shape for the foreseeable future? In authors opinion, the second viewpoint seems to be more compelling, because it seems to be more sensitive for the restrictions that were put on the course and outcomes of post-communist transformation not only by the legacies of the antecedent type of communist regime, but also by the civilizational differences that are legacies of the long duration history. These differences are important also for the evaluation of the further social change in China (and Vietnam). The communist nomenclature that has initiated in China the economic reforms from above, could use the cultural resources of the social and economic ethic inherited from the millennial Confucian tradition, and to usurp the status and social functions of the mandarin estate peculiar to the Chinese civilizational tradition. Because of the Chinese civilizational legacies, outlooks for liberal democracy in China may be much dimmer than those for REC that is already a reality in this country. The prospects of democratization are not null and void in China, but the shape of democracy in China may differ from its Western patterns much more than the Chinese and other Asian varieties of REC deviate from their Western relatives.
730
Do civilizational differences also matter in answering two further questions that are intensively discussed in the transitological literature: could the Soviet Union leave the communism in the Chinese way of gradual reforms? Why neoliberal shock therapy reforms had not brought expected results in Russia and some other post-soviet countries? The author argues that the attempt to apply the Chinese strategy in the Soviet Union most probably was doomed to fail because of two crucial differences between late communist China and the Soviet Union. Firstly, the Soviet Union was an empire in crisis, while imperial features of the communist Chinese state are not sharp enough to become a source of structural weakness. Secondly, differently from agrarian and rural China, the Soviet Union was industrialized (and even over-industrialized), and had no resources for extensive growth that enabled Chinas grand leap just after the legalization of private enterprise (first of all, in the agriculture). Therefore, even if Chinesestyle economic reforms had been implemented under conditions of authoritarian regime (say, in the alternative counterfactual history after the successful coup in the August 1991), they would not have resolved economic crisis and would only have prolonged the agony of the Soviet empire. In this case, the disintegration of the Soviet empire would most probably have gone in the violent Yugoslavian way, enormously increasing social costs of the exit from communism. Most important causes of the failure of the neoliberal shock therapy in Russia were some mistakes of the Russian reformers and their advisers from the international financial institutions. The key mistake was the delay in the liquidation of the rouble zone, that was the cause why the policy of macroeconomic stabilization failed in 19921993. Another important cause of the failure was procrastination of the governments of Western countries to provide Russia with a financial assistance at the precise time when it could have made difference (in 1992). Most probably, this procrastination was determined by the perception of Russia as a civilizational Other bound to remain a geopolitical rival of the West no matter what type of political regime and economic system it has. The parts 57 continue in the depth the analysis of the diversity of the ways and outcomes of post-communist transformation that was started in the fourth part. This is done, firstly, by the narrowing the focus of the analysis. In the third and the fourth parts, it encompasses the whole communist and post-communist world. From the fifth part on, only while discussing some specific problems (to achieve the variation in the dependent variable), the set of cases compared is expanded to include also those states that do not belong to the elite club of the achievers of the post-communist transformation (countries joined to EU and NATO). Secondly, general constructs of the modernization theory that served as theoretical lenses for comparison in previous parts, are replaced by the more specific conceptual constructs from the middle range theories designed and tested in the comparative political economy and comparative economic sociology. The subject matter of the part 5 is the processes of democratization and their outcomes in the post-communist countries. The analysis of these outcomes is of paramount importance for the evaluation of the comparative social costs of different ways of post-communist transformation. Taking into consideration only economic costs and benefits, one should consider the Chinese exit way from communism as superior, because it satisfies the criterion of optimality according to Pareto: incomes of all Chinese have increased, but to different extent, with increasing social-economic inequality as overall outcome. In Central Europe, Baltic countries, and former Soviet Union, similar
Summar y
731
or even greater inequality has emerged as outcome of the redistribution of wealth under conditions of economic recession. While economic situation of the minority of the population markedly improved from the very start of transformation, it has worsened for the large majority. Only part of this losing majority was compensated by the fruits of the resumed economic growth. Many losers did not live long enough to survive the recession or even died because of the worsened living conditions, because even after 15 years from the collapse of the communism the economy of many post-communist countries has not reached its pre-communist level. Significant part of the surviving losers has remained excluded from the benefits of the economic recovery, and they are absolute losers or victims of the postcommunist transformation. Therefore, the author starts the fifth part of the book with the argument, that while assessing the achievements and losses of the post-communist transformation one should take into account not only consumers welfare. In those countries, where processes of the post-communist transformation came to the end with the consolidation of the liberal democratic regime, the losses in the consumers welfare were compensated by the newly acquired civil and political rights (that could be also used by the absolute economic losers). However, not every kind of democracy provides such compensation. Democracy as such is a political regime where top government officials are elected in the free competitive election. Only under conditions of liberal democracy, civil and political rights of the citizens are protected from their own elected government. This protection is achieved institutionally by the division of power between branches of government and their mutual control (horizontal accountability), by the developed network of nongovernmental organizations and free media. Applying discourse analysis, one can distinguish two varieties of liberal democracy: libertarian liberal democracy and social liberal democracy. In the first variety, citizens have only civil and political rights. Under social liberal democracy, citizens have also social rights. Paramount importance of this cleavage is also confirmed by the means of the inductive statistical typological analysis in the work of A. Lijphart. This work discloses two dimensions of differentiation between existing liberal democracies: joint responsibility/power and divided responsibility/power. Next, it detects two clusters (inductive types), called majoritarian democracy and consensus democracy. These two inductive types of liberal democracy approximately correspond to libertarian liberal and social liberal democracy as two deductive types of liberal democracy. Existing attempts (Fortin 2005; Roberts 2006) to gauge typological identity of the post-communist liberal democracies by A. Lijpharts means do not allow to draw unambiguous conclusions. In some respects (strong judicial power, independent central banks) post-communist liberal democracies resemble consensual democracies. However, in other respects (pluralist system of interest groups, high disproportionality of elections, weak local municipalities) they are more similar to majoritarian democracies. Cocktail character of the post-communist democracies can be partly explained by the imported character of its institutions in many countries, they were imported following fashions in constitutional law that have dominated among Western experts in the late 1980s, when independent central banks and strong judiciary were a must. Therefore, many formal institutions of the post-communist liberal democracies are consensual, while political process
732
inside these institutions is strongly adverse: political parties fight do-or-die for survival, and the membership in the set of the politically effective parties is rapidly changing. So although formal institutions of post-communist democracy favor development of the consensual social liberal democracy, libertarian and majoritarian features strongly mark its present real content. Because post communist liberal democracies lack stable systems of political parties, some political scientists doubt whether they can already be qualified as consolidated. To resolve these doubts, the author exhorts to draw clear distinction between two questions: (1) what is the difference between consolidated liberal democracy and unconsolidated liberal democracy? And (2) what is the difference between consolidated liberal democracy of low quality and that of high quality? In authors opinion, there are no reasons to doubt the fact that most of post-communist liberal democracies are consolidated. In those countries that were admitted to NATO and the EU as its new members, liberal democracy is the only game in town (Juan Linz) beyond all reasonable doubt. In all of them, free, fair, and competitive elections have taken place many times, with loosing government parties transferring power in orderly fashion to victorious opposition. There are no strong (and sometimes any) antisystemic political forces that would aspire to come to power and keep it by nonconstitutional ways. At the same time, the quality of democracy is low in almost all dimensions that have been distinguished in the recent work on the quality of democracy. In this respect, the state of the young Lithuanian liberal democracy does not differ much from the situation in other post-communist liberal democracies. In the procedural dimension (including rule of law, competitiveness, vertical and horizontal accountability) there are no significant problems only with respect to competitiveness and horizontal accountability. High corruption and frequent violations of civil rights are symptomatic for weak rule of law. Due to the instability of the system of political parties, vertical accountability is low: after losing trust of voters, politicians manage to avoid punishment by changing political party membership. Elected officeholders are not successful in their attempts to bring public administration under their control, where the influence of the unelected and unaccountable statesmen manipulating elected officials remains widespread. Low quality of the post-communist democracies is also indicated by low voter satisfaction with the activities of the politicians that they have elected and low policy responsiveness: governments rule without taking the public opinion into consideration. Low level of quality in post-communist democracies is manifested most sharply by the fact that the outcomes of the elections did not influence government policies: frequently, the policy of new government did not differ from that of their predecessors. However, these weaknesses of the post-communistic democracy should not be absolutized in an alarmist way. Firstly, some of the problems in the liberal democracies (first of all, decreasing responsiveness) are also characteristic for the old liberal democracies. Decreasing responsiveness is one of the negative collateral effects of the deepening European integration. The problem, how to cope with it, remains unsolved not only in practice, but even in the theory. Secondly, it is impossible to improve the quality of democracy in all dimensions at once. For example, horizontal accountability can be increased by giving more power to judiciary and nonmajoritarian agencies. However, this can lead to the decrease of vertical accountability. On the other
Summar y
733
hand, there can be a hypertrophy of responsiveness, contradicting rule of law and even leading to degeneration of the liberal democracy into the populist democracy. The author makes two conclusions from this analysis. Firstly, the same level of democratic quality can be achieved in alternative ways. Secondly, the methods that work best to increase quality of democracy in the short-term perspective, are not necessary the best ones to achieve this goal in the long-term perspective (and vice versa). Political class that disregards present preferences of voters may succeed in the long-term perspective to educate the electorate with preferences that suit its present policies. Therefore, (and thirdly), the greatest impediment for high quality of democracy in the post-communist countries are their low quality citizens (inherited from the communist times), especially their lack of republican virtues (participatory civic culture). However, there is no sufficient reason to assume that such high quality citizens with republican virtues are needed also for the consolidation of the liberal democracy. One of the two important lessons of the post-communist democratization that contradict influential views in the comparative politics, may be described in the following way: under favourable external conditions, liberal democracy (even if of rather low quality) can also consolidate in countries that lack those structural conditions that were considered as necessary for democratic consolidation in the former research. They include broad middle class (bourgeoisie), stable political party system and participatory civic culture. Another lesson of the post-communist transformation says that dual transition both parallel democratization and marketization can succeed. Some designers of the neoliberal shock therapy were not sure about such success. Their advice was to implement all market reforms with maximal speed simultaneously to the destruction of centrally planed-administrative economic system in order to make left populists and neocomunists unable to re-erect it in the case of their comeback. Fearing that dual transition may fail, they preferred presidential democracy, considering as its advantage the possibility to enact at maximal speed (by presidential decrees) those economic reforms that a team of technocrat experts consider as best, without moving legislation proposals through parliamentary procedures subject to procrastination and spoiling through pork-barreling. As a matter of fact, in many post-communist countries simultaneous democratization and marketization displayed a synergetic effect that was strongest under conditions of parliamentary democracy. Frequent change of governments was the obstacle for the groups of early winners, interested in delaying reforms to appropriate rents created by partial reforms, to capture the state and to direct the restoration of capitalism towards political oligarchic capitalism that occured in Russia, Ukraina, Bulgaria, Romania and in number of other postcommunist states. With exception for ambivalent Slovenian case, where market reforms were started in tandem by post-communist president and anticommunist government, market reforms were most consequential and successful in those countries where first free election was won by anticommunist political forces. These were countries of former bureaucratic authoritarian and national communism. In most countries of the former patrimonial communism, liberal democracy remains unconsolidated (e.g., Ukraine) or broken down (Belarus and most probably, Russia). In some cases, communist regime was continued after dropping communist ideology (countries of Central Asia) without any democratic intermezzo.
734
The diversity of the economic systems that have emerged in the sphere of the former Soviet and Yugoslav communism is even greater, representing a new challenge for comparative economic sociology. Differently from the vulgarized basics of neoclassical economics, preached by influential nongovernmental public education institutions in Lithuania, ideas of classical and contemporary economic sociology are comparatively less known for Lithuanian reader. Therefore, the entire sixth part of the book is reserved for introduction into classical (Karl Marx, Max Weber, Joseph A. Schumpeter, Adolf Berle, Gardiner Means, John M. Keynes, Karl Polanyi) approaches in the economical sociological and political economical sociology. The author uses the work both of M. Weber and of J. A. Schumpeter to construct the ideal type of rational entrepreneurial capitalism (REC) that provides the reference point for analysis of the diversity of post-communist capitalism. To M. Webers work on capitalism, this concept owes the idea that capitalist economic action can be oriented either productively (towards wealth-creation), or unproductively (towards rent-seeking and redistribution), rational capitalism displaying first, and political capitalism second orientation. Along with entrepreneurial and managerial activities directed to the organization of production employing free labour, M. Weber includes into the scope of the rational capitalism the speculation on financial markets, considering them as necessary parts of rational capitalism as economic system consisting of markets for consumers goods, labour, land, capital and risk. The activities of financial speculators help to institute risk markets, enabling entrepreneurs engaged in the real economy to act in the relatively stable and predictable (parametric) environment. For M. Weber, rationality of rational capitalism connotes not only the orientation to the profit-maximization at the micro level, but also tendency to optimal allocation of resources at the macro level due to the workings of the invisible hand of the markets. However, this Weberian (and neoclassical) rationality of the rational entrepreneurial capitalism (REC) stands in tension with the role of private entrepreneurship that is pointed to by the second adjective (entrepreneurial). This role was central topic in J. A. Schumpeters work. To entrepreneurs as managers (bearers of the function of optimising calculation), capitalist economy owes its trend to equilibrium and quantitative growth. Entrepreneurs as agents of organizational and technological innovation are driving force for the change of capitalist economy as qualitative development. They bring capitalist economy out of equilibrium and make out of its working the process of creative destruction, proceeding by leaps and bounds. However, because of this feature, rational entrepreneurial capitalist system is also a source of new life risks. Under conditions of the total dependence of a worker on the market, surges in unemployment during the recession phases of the short and long cycles of economic activity expose broad segments of population to dangers of social degradation. These aspects of capitalist economic dynamics are in focus of the work by K. Marx, K. Polanyi, and J. M. Keynes. Theorizing capitalism as a process of development a process of qualitative change with different regimes of regulation and accumulation is considered in the book as the unique contribution of the comparative economical sociological analysis, complementing the mode of its analysis practiced in the neoclassical economy, that abstracts from the changes and variations in the institutional framework of economic activity or assumes the existence of the single best institutional framework.
Summar y
735
Although some institutional frameworks (for example, political oligarchic capitalism, state capitalism, state monopolist capitalism) may be defective in the sense of providing incentives for unproductive, rent-seeking activities, suppressing technological innovation, leading to misallocation and waste of resources, two or more institutional frameworks can be equally good as different versions of REC. They all display the same basic features of economic rationality microeconomic calculation, orientation of private entrepreneurship to the productive, wealth-creating activities, efficient (in the sense of Pareto optimality) allocation of resources. At the same time, they can strongly differ in their distributive and social consequences (welfare regimes). This is the basic insight in recent work on the varieties of capitalism by Peter A. Hall and David Soskice, that draws upon the former work about Fordist capitalism in the neomarxist French regulation school, upon the research on neocorporatist capitalism in the international political economy, and upon the work on the national versions of capitalism in the institutionalist economics. This work has been focused on the causes of the variations in the macroeconomic performance and international competitiveness among the advanced REC countries. In the varieties of capitalism approach by P. A. Hall and D. Soskice, two ideal types of REC liberal market economy (LME) and coordinated market economy (CME) are distinguished. This typology is grounded by the analysis how main economic agents (firms) in the capitalist economies coordinate their activities. In the LME, this coordination is realized by classical relations of market competition, while in CME various methods of non-market strategic coordination (conditional on the high levels of trust) are used. Detailed analysis of the differences between two types of capitalism includes comparative analysis of their financial systems, industrial relations, relations of firms with their employees, systems of education and professional training. While ownership rights of the LME firms are widely dispersed among stockholders and frequently change their owners, CME firms have main owners or are related by the relations of crossownership, building clusters usually centered around a house bank, providing them a patient capital. In LME, trade unions are weak and divided, both employment and unemployment protection is weak, and wages are settled by the individual agreements between employers and employees. For industrial relations in CME, collective agreements on wages and work conditions at the level of firm, industrial group, branch or even at national level are the norm. Both employment and unemployment protection is strong. Work force builds a community loyal to employing firm. For LME rapid turnover of work force and purely instrumental orientation in the relations between employer and employees are characteristic. Therefore, firms in LME avoid investing into the professional training of their workers, while this is the case in CME economies, where the public education system, focused on the cultivation of general competences, is supplemented by the professional training run by firms or their associations, and focused on the acquisition of special skills. Basic conclusions of the analysis by P. A. Hall and D. Soskice are confirmed by the findings of the inductive statistical analysis by Bruno Amable who used as inputs the data of the OECD states social and economic statistics. However, B. Amable finds not two, but five types of capitalism: (1) Anglo-Saxon market-based capitalism, (2) Scandinavian social-democratic capitalism, (3) Continental European capitalism, (4) Asian capitalism, (5) Mediterranean capitalism. Because LME and CME are ideal types, it stands for discussion which countries approximate them most closely.
736
While contemporary U.S. capitalism is the most unambiguous case of LME, one can recognize characteristic features of CME in the institutional organization of German, Japan, and Scandinavian capitalism. Some types of capitalism can be qualified as transitory or mixed. Important conclusion made by P. A. Hall and D. Soskice says that both pure CME and pure LME are stable types of capitalism. This contradicts the view of the neoliberal economists who maintain, that only LME, most closely approximated by U.S. capitalism, is stable, and who predict the convergence of the present national and regional diversity of capitalism towards LME under relentless pressure of the forces of globalization. Besides the well-known (1) idea of path-dependence, P. A. Halls and D. Soskices arguments for stability of CME are grounded in the theories of (2) institutional complementarity and (3) comparative institutional advantages. Institutional complementarity means mutual fit of institutional practices from different spheres. Institutionally complementary practices increase each others returns. If these spheres function according to contradictory institutional logics, these returns decrease, leading to the loss of international competitiveness and pressure for change in the direction of the more coherent architecture of institutions. Institutional complementarity is an obstacle for construction of perfect capitalism by borrowing best practices from different types capitalism (e.g., social protection from Sweden, venture capital markets from U.S., and professional training system from Germany). Since firms in LME have no patient capital, they are forced to be cruel with their workforce, shedding it when demand slumps. The flexibility of employment has as its collateral consequence lack of loyalty to their firms. By employing disloyal employees, firms avoid investing in their training. Therefore, they do not have at the shop floor level work force with local, largely tacit, knowledge necessary to meet challenges of the high quality diversified production. Another condition of the stability of the type of capitalism as a set of institutional practices is a capacity of these practices to generate institutional advantages in the competition in the world market. These advantages are institutional, because their source are constraints and incentives that institutions provide for entrepreneurial energy and initiative. Because of the crucial role of the sustained innovation for long-term success in the international competition, types of capitalism can be defined as social systems of production and innovation (B. Amable). Institutional architecture characteristic for LME enables a country with such architecture to be successful in the industries and services where radical innovation is a key to success, while CME countries are stronger where incremental innovation leads to success (e.g. diversified quality production of producers and consumers goods). Unlike the mainstream neoliberal views on the consequences of globalization, varieties of capitalism approach predicts not one-, but two-pole convergence, with some of the really existing national capitalisms moving toward purer LME, and another part having a prospect of moving towards CME. Radical innovations bring into life new branches of industry and services. However, as an example of post-war Japan shows, a country that has started to produce products using foreign patents, can outdo inventor countries thanks to the ability to display more flexibility and responsiveness to costumers needs. To put the impact of globalization on the diversity of capitalism in correct perspective, one needs to de-mystify this concept by drawing distinctions between cultural, political, and economic dimensions of globalization.
Summar y
737
As huge parts of the world (e.g. worlds of Islamic, Indian, Chinese civilization) remain immune for the spells of Hollywood pop culture production, there is no sufficient reason for the diagnosis of cultural globalization. The description of political globalization as decline of national state and rise of the power of international organizations is contradicted by the recent choice of most powerful state in the world (U.S.) to pursue its interests by unilateral actions. Of course, one can define political globalization as the rise of U.S. to global domination. However, this state of affairs can be temporary and transitional thanks to the rise of new powers first of all, of the so-called BRIC (Brazil, Russia, India, China) states. As for economic globalization, its real content seems to boil down to the emergence of the global financial market, while ongoing processes of the integration in the real economy (trade and international division of labour) seem to be described in the more precise way by the concept of regionalization. While internationalization of capital markets makes capital more mobile, giving capital the edge in relations with labour, this is not enough to obliterate national and regional differences between the types of capitalism. It is not the case that the cost of labour is only one or the most important factor deciding where capital moves. Instead, transnational corporations use existing differences between capitalist economies for institutional arbitrage, locating their different divisions in countries with institutional environments most fitting for activities and products of these divisions. The author argues that long-time fluctuations in the economic activities known as Kondratieff waves should be taken into consideration when discussing long-term prospects of the convergence versus survival or even increase of the diversity of capitalism. These fluctuations are caused by revolutionary changes in the production technologies (production functions). Most credible explanation of recent success of U.S. capitalism refers to the ability of LME to provide best institutional framework for radical technological innovations. Neoliberal economic reforms in the early 1980s that have destroyed managerial capitalism in U.S., replacing it with stockholder capitalism, provided the capital market of this country with supply of venture capital surpassing that in other countries. This enabled U.S. to be first in realizing opportunities for radical innovation that were opened by the advances of the information and telecommunication technologies, and to reap pioneers advantages. However, present Kondratieff wave is the only one of five waves that can be distinguished since the 18th century. The history of the former waves teaches the lesson that after pioneers advantages (characteristic for the first (ascending) phase of a wave) are exhausted, later developers have good chances to catch-up with them, using non-market methods of coordination of economic activities to accelerate the reception of the leaders know-how. An example of such state-led spurt was the rise of East-Asian tigers in the seventies and nineties that took place during the descending phase of the former (the fourth) Kondratieff wave. While LME provides best institutional environment for radical innovation, countries featuring CME institutions are best performers during the phase when potential for radical innovation in the framework of new technological paradigm becomes exhausted and competitive success becomes conditional on the capabilities of incremental innovation. Hence, one can expect the emergence of new successful national versions of CME during the coming downward phase of the world economy.
738
The discussion of the state and prospects of global capitalism provides the horizon for 7th part of the book that is focused on the question what kind of capitalism is emerging in the post-communist countries, with special attention being paid for the peculiarities of Lithuanian capitalism. This discussion starts with the survey of the body of available literature. In the work on post-communist capitalism during the first post-communist decade, one can discern two approaches. Skeptics and pessimists (e.g. Michael Burawoy and Katherine Verdery) have focused on destructive effects of post-communist transformation, conceiving post-communist realities as economic involution that means the rise of primitive forms of capitalism (trade, comprador, peripheric capitalism) and even processes of (re)feudalization. Optimists (David Stark, Laszlo Bruszt) asserted that in some postcommunist countries new form of capitalism is in making that may be superior to the really existing capitalism in the old West. During the second decade, another cleavage has emerged. Some researchers maintain that differences between post-communist capitalism(s) on the one side and rational entrepreneurial capitalism(s) in advanced countries on another are still deeper than similarities between them. Others argue that in the diversity of post-communist capitalism one can detect the same lines of differentiation that were disclosed between the cases of mature or advanced rational entrepreneurial capitalism by P. A. Hall, D. Soskice and other historical institutionalists. This second line of thinking about post-communist capitalism is represented by the work of David Lane, Mark Knell, Martin Srholec, Clemens Buchen, Vlad Mychnenko, Magnus Feldmann and others. First approach is developed most consistently by neoclassical sociology a group of researchers led by Ivan Szelenyi, and including Lawrence P. King, Gil Eyal, and others. Second approach is represented also by Bela Greskovits, Dorothee Bohle and other researchers who theorize post-communist capitalism from the viewpoint of the Immanuel Wallersteins theory of the capitalist world systems and classify postcommunist capitalism as peripheric (in Eastern Europe and Balkans) or semi-peripheric (in Baltic and Central Europe), Neoclassical sociologists discern in the diversity of the post-communist capitalism(s) three forms of capitalism. The first one is represented by capitalism from without. This form resembles most closely REC in the old West. However, capitalism from without is different from the old Western REC in as much as it is capitalism without capitalists. Because of the very active participation of foreign capital in the privatization, no strong national economic bourgeoisie (class of the capital owners) has emerged in these countries. Instead, cultural bourgeoisie is socially dominant in these countries. It was recruited from the former (in the communist time) technical and humanist intelligentsia. Coming to power after the collapse of communism, intellectuals thwarted national communist nomenclature to privatize public property. Instead, they sold it cheaply to foreign capital and took the positions of its local agents and trustees. In those countries where nomenclature privatization was not blocked, second form of capitalism has emerged that is described by I. Szelenyi as top-down capitalism, or alternatively (because of the role that client-patron networks play in its social organization) as political patrimonial capitalism. Thus, this form includes cases that are classified in the 12th chapter of this book in the more differentiating way as political oligarchic, state monopolist, and state capitalism. Third way for post-communist capitalism to emerge is to grow from below. It grows out of private sector, functioning along with state sector and gradually overshadowing and outdoing it. In this way, capital-
Summar y
739
ism is emerging in China and Vietnam. Because of the important role that state sector still plays in the economies of these countries, I. Szelenyi alternatively names this third form of post-communist capitalism hybrid capitalism. In this book, following view is defended with respect to the question of the comparability between post-communist and old Western capitalism: although there are essential differences between the oligarchic, state monopolist, and state capitalism in most former republics of Soviet Union on the one side, and REC on the another, typological methods and concepts from the historical institutionalist work on the varieties of capitalism in the advanced Western countries are already fruitfully applicable to the Baltic and Central European countries that have joined the EU and NATO in 2004. Findings of the typological quantitative statistical research (Berrou and Carrincazeaux 2005; McMenamin 2004) are presented that provide the evidence that on the eve of joining the EU, the institutional architecture of three Central European (Vyshegrad) countries the Czech Republic, Poland and Hungary displayed most similarity with the Mediterranean capitalism countries. Among post-communist countries, one can find only one case with the marked features of CME. This country is Slovenia that was most consistent and successful in leaving communism by the way of innovationally oriented incremental gradualist reforms, and has arrived at social or corporate capitalism. At the opposite pole, one finds as Slovenias antipode the neoliberal Estonia. Although exit ways from communism and present architectures of economic institutions are very different in these countries, both of them are reputed achievers of post-communist transformation. Therefore, one can use them as corroborating instances for the thesis of P. A. Hall and D. Soskice claiming that different institutional architectures of capitalist institutions can display similar levels of macroeconomic performance. Concluding two chapters of the book are focused on the topic of the typological identity of Lithuanian capitalism. Seeking to find out which type of capitalism is forming in Lithuania, the author compares this country with two antipode cases of the post-communist communism neocorporate Slovenia and neoliberal Estonia. In the 20th chapter, author argues that capitalism in Lithuania represents the same (neoliberal) variety of capitalism that capitalism in Estonia exemplifies, and discusses the question why Lithuanias macroeconomic performance after neoliberal reforms was weaker than in Estonias case. The author criticizes explanation of Lithuanias weaker performance by economic policies of Lithuanias excommunists who came to power in 1992, when market reforms in Lithuania were at the very height. He draws attention to the facts that main, nominally right, political opponent of excommunists Lithuanian conservatives promoted political initiatives that were Leftist populist in terms of Western political discourse both while in opposition and during their comeback to power (in 19961999). He advances a culturalist (Weberian) hypothesis that attributes relative success of Estonias neoliberal choice to peculiarities of the Estonias cultural legacy that was decisively influenced during the 18th-first half of 19th century by the current of ascetic Protestantism known as Herrnhuter movement. Due to this legacy, Estonians were quicker in their adaptation to new conditions of the economic action than Lithuanians, whose culture was marked by the traditions of the rural way of life and by the mentality shaped in times of baroque Catholicism.
740
At the first sight, the thesis that the post-communist capitalism in Lithuania is of LME type, is contradicted by the facts that many institutional spheres in Lithuania have features characteristic for other types. For example, present system of social protection in Lithuania is most similar not to the residual Anglo-Saxon welfare state, but to clientelist corporate model characteristic for countries of Southern Europe (Bernotas and Guogis 2006: 161). Even in that champion of postcommunist neoliberalism Estonia one does not find active and liquid stock market that is crucially important attribute of LME. However, what matters most for the detection of the typological identity of Lithuanian capitalism, are trends of the change in the institutional architecture that are governed by the logic of the complementarity between different institutional spheres. Even those post-communist countries that had chose the most radical shock therapy, were not able to reform all institutional spheres of the social life at once. The reform of the systems of education, health care, social protection (first of all, pension system) was postponed for later time. At the very start of the exit from communism, only minimal changes in the order inherited from the communist time were made. For this reason, institutional architecture of most post-communist countries still remains an unstable conglomerate of institutional spheres working according to contradictory logics with dysfunctional consequences. These contradictions mount the pressure to continue reforms. However, these contradictions may be solved either by reforms leading in the direction of the more consequent neoliberal, or that of social capitalism. Observation of the ongoing reform process in Lithuania during the last decades discloses unambiguous trend leading in the direction of the more consequent LME system. Importantly, in most cases the direction and contents of these reforms are better explained not by arguments that are publicly advanced in their favour, but by functional needs and interests associated with the construction of the more consequent LME. Arguments in favour of privatization of pension system, refering to unsustainability of the present pay-as-you go system, are flawed (Lazutka 2006). However, they will help to construct active and liquid stock market. The reform of higher education in making has as its key element the switch from the public to private (by students fees) financing of higher education, and is legitimated by the argument that it will promote the quality of higher education by pressing universities to be more responsive to the turns and twists of the market demand. It is difficult to believe that this will be real consequence of coming reforms, because total funds at the disposition of the Lithuanian universities will not increase, and desired outcomes cannot be achieved simply by the better use of available resources. However, among the consequences of the reform, there will be the development of the market culture of the self-responsible living. Credit markets will expand, creating new business opportunities for banking sector in Lithuania, and labour market will be refilled by new fungible entrants starting their working lives under the burden of higher education loan. Is (was) there no alternative to the neoliberal capitalism in Lithuania? To answer this question, the comparison of Lithuania and Estonia is supplemented by the comparison of both countries with Slovenia. Slovenias case is important, firstly, as a demonstration that catholic cultural legacy was no fatal impediment for macroeconomically successful exit from communism. Secondly, Slovenias case demonstrates that indeed there was an alternative both to the neoliberal mode of exit from communism (via shock therapy), and to its overall neoliberal imitative orientation, leading
Summar y
741
to the present path of post-communist transformation where Lithuania is presently moving in the steps of Estonia. Could Lithuania make its exit from communism in Slovenian mode and way, transforming itself not in the direction of the Anglo-Saxon neoliberal but that of the Scandinavian social-democratic or neocorporatist continental European capitalism? The author answers this question in a negative way, substantiating his answer by the comparison of the initial conditions of post-communist transformation in Lithuania, Estonia, and Slovenia. The three most important obstacles for Lithuanias exit from communism in Slovenian mode and way are considered (1) lack of the basic market institutions and skills how to govern enterprises under market condition that Slovenia has inherited from Yugoslav market socialism; (2) nearly complete absence of the Lithuanian products at the Western markets before communisms collapse, while nearly quarter of Slovenian export was directed to these markets on the eve of the exit from communism; (3) adversary character of the Lithuanian politics during the early phase of postcommunist transformation, leading to the ideologization of the technical questions of the market reforms. Early establishment of consensus democracy in Slovenia was facilitated by preservation of the intellectual hegemony of the Left in Slovenia, where its reputation was not tainted by the record of antinational policies in the service of the foreign (Soviet) imperialism, as this was the case in Lithuania. Can present pathway of the institutional change in Lithuania change its direction, leading towards social or neocorporate capitalism? The author argues that since Lithuania joined the EU, the single most important factor deciding the future of Lithuanian capitalism is the course that the processes of European integration and europeanization will take during the next decades. Important part of the legitimating ideology driving these processes is so-called European social model that can be considered as a programme for convergence of the European national political economies towards the CME. However, external pressure to harmonize national legal systems with acquis communitaire (body of common European law), led to the continuation and deepening of the neoliberal reforms rather than to the change of their overall direction towards social capitalism or CME. Up to the present time, processes of European integration have corresponded to the greater degree to the neoliberal than to the social-democratic ideals. This was the case because these processes involved mainly negative integration the removal of the obstacles for free movement of the goods, services, capital, and labour. Social policies of the EU were oriented towards the minimal standards. Therefore, they did not work as a stimulus to reform post-communist countries following patterns of Scandinavian or continental social capitalism. Rather than direct the transformation processes in the post-communist countries towards CME, Eastern enlargement of the EU can be the turning point directing institutional change in the EU towards LME, with accession countries acting as Trojan horses for the forces of the neoliberal Anglo-Saxon capitalism. However, it remains beyond the reasonable doubt that in the time horizon closing with the convergence of the Lithuanias level of social-economic development with that of older members of the EU, stronger (in comparison with the U.S.) social orientation of eurocapitalism will remain its distinguishing feature. The book was written in 20012007, with breakthrough achieved in 20032004, when author thanks to Fulbright fellowship grant could work 9 months at Institute of Slavic, Eastern European,
742
and Eurasian Studies (ISEEES), University of California Berkeley, with Prof. Victoria Bonnell as host professor. Significant advances were made during shorter visits to Central European University in Budapest (2001), sponsored by Curriculum Research Center programme Curriculum Development Competition; Darwin College, Cambridge University (2003), sponsored by the Cambridge Colleges Hospitality Scheme of George Soros Open Lithuania Foundation; Uppsala university (2006), sponsored by the Socrates/Erasmus teaching staff mobility programme; European University Institute in Florence (2006), sponsored by the European Union Social Foundation project Preservation of National Identity under Conditions of Globalization (BPD2004-ESF-2.5.0-03-05/0058), Heinrich Heine University in Dsseldorf (2007), sponsored by the Socrates/Erasmus teaching staff mobility programme and Alexander von Humboldt foundation. The author is grateful to Michael Baurmann (Heinrich Heine University in Dsseldorf ), Richard Biernacki (University of California San Diego), Victoria Bonnell (University of California Berkeley), Jukka Gronow (Uppsala University), Michael Keating (European University Institute in Florence), Andrei S. Markovits (The University of Michigan in Ann Arbor), Lawrence Scaff (Wayne universitety), Bryan S. Turner (Cambridge University, U.K.), for attention paid to the authors work and generous help that opened access to the research resources that still are rather scarce in his native country. I also thank Andrew Roberts (Northwestern University) for permission to read his book The Quality of Democracy in Eastern Europe: Policy Reforms and Public Preferences (in print). However, the bulk of the work was done at the authors home institution Department of Sociology at the Faculty of Philosophy, Vilnius University, intermittently with teaching duties, where M.A. and Ph.D. students in Sociology and M.A. students in History served as very first audience for the new pieces of work in making. Cordial thanks for Algis Krupaviius (Kaunas Technological University), Vaidutis Laurnas (Klaipda University), Vylius Leonaviius (Vytautas Magnus University in Kaunas), Arvydas Matulionis (Institute of Social Research), Gediminas Vitkus (The General Jonas emaitis Military Academy of Lithuania), and anonymous reviewers for reading the manuscript and making numerous suggestions how to improve it (including its title). Of course, author remains responsible for all remaining errors and blunders.
743
Norkus, Zenonas
No-79 Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin transformaci-
ja Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2008. 744 psl.
ISBN 978-9955-33-231-2
Monografija pateikia tipologinio lyginamojo tyrimo rezultatus, kurie atskleidia bendruosius ir specifinius Lietuvoje okupacijos metais (po 1940 m.) susiformavusios santvarkos, 1988 m. prasidjusio perjimo prie liberaliosios demokratijos ir rinkos ekonomikos bei per du i proces deimtmeius susiformavusios ekonomins ir politins sistemos bruous. Tyrimas remiasi prielaida, kad tik lyginimas su kitomis panaaus istorinio likimo alimis leidia adekvaiai atsakyti nuolatos vieosiose diskusijose keliamus klausimus, ar/kuo ms alies raida yra skminga ar neskminga, o vien ar kit socialinio gyvenimo srii bkl normali ar katastrofika?
UDK 317.3
Ze n o n a s No rk u s KOKI A DE M O K R AT I J A , KOKS KAPI TA L I Z M A S? Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu Mo k s l in mo n o gr a fi j a Kalbos redaktor Gema Jurknait Virelio dailinink Giedr Sperskait Ileido Vilniaus universiteto leidykla Universiteto g. 1, LT-01122 Vilnius Spausdino AB AURA Vytauto pr. 23, LT-44352 Kaunas

Norkus KokiaDemoKoksKapitalizmas

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Norkus KokiaDemoKoksKapitalizmas

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

KO K I A D E MO K R AT I JA , KO K S K A P I TA L I Z M A S ?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

V ILNIAU S U NIV E R SIT E TA S

KOK IA D EM OKR AT I JA, KOK S K APITALI ZMAS?

Vilniaus universiteto leidykla 2008

Lietuvos Sjdio krimo dvideimtmeiui

UDK 317.3 No-79

Virelyje panaudotas Liudo Parulskio fotomontaas

Zenonas Norkus, 2008 Vilniaus universitetas, 2008

SOCIOLOGINS KOMPARATYVISTIKOS KATEGORIJOS IR RAIDOS BRUOAI / 39

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

KOMPARATYVISTINS METODOLOGIJOS DILEMOS / 107

3 skyrius. Kas yra lyginamasis metodas? / 109

4 skyrius . Vidurio kelio paiekos iuolaikinje komparatyvistikos metodologijoje / 139

KOMUNIZMAS KAIP LYGINAMOSIOS ISTORINS SOCIOLOGIJOS PROBLEMA / 183

7 skyrius. Komunizmas kaip totalitarizmas / 209

IJIMAS I KOMUNIZMO KAIP LYGINAMOSIOS ISTORINS SOCIOLOGIJOS PROBLEM A / 261

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

LIBERALIOJI VAKAR DEMOKRATIJA: IDJOS IR POKOMUNISTIN TIKROV / 393

13 skyrius. Liberaliosios demokratijos idja ir tipologijos / 395

14 skyrius. Naujoji Lotyn Amerika ar naujieji Vakarai?

Pokomunistins liberaliosios demokratijos konsolidacijos problemos / 427

KAPITALIZMAS: TEORIJA IR ISTORIJA / 483

kaip iuolaikins lyginamosios ekonomins sociologijos problema / 537

POKOMUNISTINIS KAPITALIZMAS: DABARTIS IR ATEITIS / 561

19 skyrius. Koks kapitalizmas Baltijos ir Vidurio Europos alyse? / 563

20 skyrius. Kodl estai mus lenk? / 592

21 skyrius. Tarp Estijos ir Slovnijos: pokomunistinis kapitalizmas Lietuvoje ir jo perspektyvos / 617

Literatra / 661 Summary / 723

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

S O C I O LO GIN S KO M PA R AT Y VISTIKO S K AT E G O RIJOS I R R A I D O S B RUO A I

Apie lituanistin ir nelituanistin sociologij (ir ne tik)

irta 2007 12 28.

Pokomunistin transformacija Lietuvoje lyginamosios istorins sociologijos poiriu

KOKIA DEMOKRATIJA, KOKS KAPITALIZMAS?

Sociologins komparatyvistikos kategorijos ir raidos bruoai