Kritinë kriminologija kontinentinëjeEuropoje: iðtakos ir pagrindinës idëjos

ISSN 1392-1592. TEISËS PROBLEMOS. 2007 Nr. 3 (57)

Auðra Gavënaitë
Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto
Sociologijos katedros doktorantë
Universiteto g. 9/1 LT –01513, Vilnius

KRITINË KRIMINOLOGIJA
KONTINENTINËJEEUROPOJE:
IÐTAKOS IR PAGRINDINËS IDËJOS

Straipsnyje pateikiama bendra kritinës kriminologijos apþvalga, aiðkiau ávar-

dijant jos iðtakas Jungtinëse Amerikos valstijose, Didþiojoje Britanijoje ir kontinen-
tinëje Europoje. Pagrindinis dëmesys skiriamas kritiniam kriminologiniam diskur-
sui, susiformavusiam XX a. ðeðtajame ir septintajame deðimtmeèiuose kontinentinëje
Europoje. Straipsnyje iðryðkinamos pagrindinës kritinës perspektyvos mintys, tai –
dekonstrukcija ir abolicionizmas, taip pat pristatomos Olandijos kriminologø:
W.Bongerio, W.Bianchi ir L.Hulsmano, dirbusiø ir dirbanèiø kritinëje perspekty-
voje mintys.

ÁVADAS
Ðiandien Lietuvos vieðajame diskurse neretai girdëti mintys apie neveiks-
mingai vykdomà socialinæ kontrolæ ir nusikaltimø prevencijà. Itin daþnai kriti-
kuojamas formaliø institucijø, privalanèiø uþtikrinti ðià kontrolæ ir prevencijà,
darbas, nepasitenkinimo sulaukia ir ástatymø leidëjai. Ði kritika pagrindþiama
nemaþëjanèiais nusikaltimø skaièiais, kurie kaip nepaneigiamas árodymas turë-
tø byloti apie neveiksmingà bausmiø sistemà. Taèiau tokia situacija ne nauja
Europos istorijoje. Turbût visose Vakarø Europos ðalyse teko ið pagrindø per-
þiûrëti kriminalinës justicijos sistemos efektyvumà ir priimti sprendimus.
Ðiuose debatuose ðalia politikø, teisininkø, dvasiðkiø ir kitø „visuomenës
moralës specialistø“ reikðmingà vietà uþëmë kriminologai. Kriminologija yra
unikali tuo, jog savo prigimtimi bûdama tarpdalykiniu mokslu, gali pademonst-
ruoti meta poþiûrá á deviacijos ir socialinës kontrolës problemà. Nors sàlyginai
tai yra jaunas mokslas, kurio iðtakos siekia XVII – XVIII amþiø, galima bûtø
iðvardinti eilæ jos mokyklø ir teorijø, kurios pateikë savus aiðkinimus apie nusi-

43
 Straipsniai

kaltimø prigimtá ir galimas jø prevencijos priemones. Tai ir klasikinë krimino-

logijos mokykla, pozityvistinë mokykla ir kitos, kuriø teorijos gana plaèiai ir
iðsamiai aptariamos ðiuolaikiniuose kriminologijos vadovëliuose. Taèiau kaip ir
kiekviena teorija, keièiantis socialinei realybei, ilgainiui jos tampa nepajëgios
paaiðkinti vykstanèiø procesø ir pasiûlyti praktiniø sprendimø. Tuomet akade-
minei bendruomenei metamas iððûkis sukurti fundamentaliai naujà socialinës
realybës paaiðkinimà.
Ðiame straipsnyje trumpai apþvelgiama viena ið reèiau Lietuvoje aptariamø
kriminologijos mokyklø – kritinë kriminologija, jos samprata ir iðtakos. Taip
pat didesnis dëmesys yra atkreipiamas á kontinentinës Europos kritinæ krimino-
logijà, pristatant jos pagrindines mintis apie dekonstrukcijà ir abolicionizmà ir
iðkiliausiø olandø kriminologø: W.Bongerio, H.Bianchi ir L.Hulsmano, mintis.
Nors kritinë kriminologija daþnai kritikuojama kaip mokanti puikiai kelti
klausimus, bet retai kada pasiûlanti praktinius problemos sprendimus, dëmesys
ðiomis dienomis jai nuolat auga. Kritinës kriminologijos mintis uþgimë apie
1960 m. ir iki 1970 m. iðgyveno „aukso amþiø“. Vëliau, nuo 1970 m. iki XX a.
devintojo deðimtmeèio kritinë kriminologija buvo kiek primirðta. „Gráþimas
prie normalaus“ – taip 1973 – 1990 m. laikotarpá ávardijo olandø kriminolo-
gas R.Swaaningenas. Taèiau apie 1990 m. akademiniame diskurse vël pradëta
kalbëti apie kritinës minties atgaivinimo reikalingumà.
Kritinë kriminologija literatûroje vadinama ávairiai: kritinë, radikalioji,
naujoji kriminologija. Taèiau tai nëra vienalytë mokykla, uþgimusi vienoje so-
ciopolitinëje erdvëje. Prieðingai, kalbant apie ðios mokyklos atsiradimà ir vysty-
màsi, bûtina iðskirti tris geografines erdves. Ðios erdvës – tai Ðiaurës Amerika
(Jungtinës Amerikos valstijos, Kanada), anglosaksiðkoji Europa (Didþioji Bri-
tanija) ir kontinentinë Europa (Olandija, Vokietija, Prancûzija, Italija ir kt.)
Toks iðskyrimas bûtinas, nes skirtingi sociopolitiniai kontekstai ir akademinës
tradicijos lëmë tai, kad kritinë kriminologija formavosi remdamasi skirtingo-
mis prielaidomis.
Nors ðio straipsnio tikslas detaliau panagrinëti kontinentinæ kritinæ krimi-
nologijà, aiðkumo dëlei bûtina trumpai apþvelgti kritinës kriminologijos iðeities
pozicijas ir pobûdá Jungtinëse Amerikos Valstijose ir Didþiojoje Britanijoje.

KONFLIKTO TEORIJOS POÞIÛRIS Á NUSIKALTIMUS JAV

1950 –1960 m. Jungtinëse Amerikos valstijose deviacijos aiðkinimuose vy-
ravo interakcionistinis poþiûris. Jame aiðkiausiai galima iðskirti etikeèiø teorijà

44
 Kritinë kriminologija kontinentinëjeEuropoje: iðtakos ir pagrindinës idëjos

su tokiais autoriais kaip E.Lemertas ir H.Beckeris prieðakyje. Bûtent ðios etike-

èiø teorijos kritika tapo atspirties taðku kritinës kriminologijos minèiai JAV
1960aisiais [Tierney 1996; 176]. Didþiausi kritikai buvo amerikietiðkos pliura-
listinës konflikto teorijos atstovai. Jø manymu, nors etikeèiø teorija iðkëlë daug
paþangiø minèiø, ji stokojo kritiðkumo ir klaidingai pasirinko mikro analizës
lygmená. Anot kritikø, reikia nagrinëti ne tik, kokie socialinës kontrolës agentai
turi teisæ lipinti devianto etiketes, taèiau bûtina atkreipti dëmesá ir á valstybës
vaidmená deviacijos apibrëþimø formavime, taisykliø kûrime ir jø ágyvendini-
mo procese. Pagaliau buvo iðkeltas galios klausimas. Kas turi galià kurti taisyk-
les ir kieno interesams tarnauja baudþiamasis ástatymas? Atsakymas á ðiuos klau-
simus, anot naujøjø autoriø, buvo toks: valdanèiosios klasës arba elitas yra
pagrindiniai taisykliø kûrëjai. Vëliau jie atkreipë dëmesá ir á selektyvø baudþia-
mojo ástatymo pobûdá, kuris sukonstruotas taip, kad daþniausiai yra „mato-
mas“ þemiausias socialinis sluoksnis. Taip pat ilgainiui buvo prabilta ir apie
galingøjø nusikaltimus bei ydingà kapitalizmo prigimtá.
Nepaisant kalbëjimo apie galinguosius ir deprivuotus sluoksnius, o taip
pat kapitalizmo ydas, reikia pabrëþti, jog amerikieèiø konflikto teorijos atstovai
neturëjo nieko bendro su marksizmo idëjomis. Tik vëliau kai kurios marksistø
mintys buvo integruotos á amerikietiðkàjà kritinæ mokyklà.
Visus JAV kritinës mokyklos autorius galim skirti á dvi stovyklas: pirmieji
analizavo deviacijos ir galios klausimus, antrieji – deviacijà kaip politizuotà pro-
cesà. Pirmajai stovyklai priskiriami: A.Turkas, W.Chamblissas ir R.Quinney
[Tierney 1996; 177]. Nors kai kurios ðiø autoriø idëjos buvo panaðios, ypaè
pradþioje, vëliau kiekvienas jø iðvystë savità poþiûrá á deviacijà ir jos kûrimo
procesà. Taèiau juos vienijanèius bruoþus galima ávardinti, tai: etikeèiø teorijos
kritika, kriminalizacijos proceso, normø kûrimo ir baudþiamojo ástatymo se-
lektyvaus pobûdþio analizë. Antroji autoriø grupë kalbëjo apie individà, kuris
renkasi deviacijà kaip bûdà pasiprieðinti egzistuojanèiai tvarkai. Deviacija èia
suprantama kaip politinis veiksmas. Ðios krypties atstovai: Horowitz ir Lei-
bowitz. Jie praplëtë etikeèiø teorijos ribas teigdami, kad ne tik devianto etike-
tës klijavimas yra politinis veiksmas, bet ir kai kuriuos „socialiai“ deviantinius
veiksmus galima suprasti kaip „politiðkai“ deviantinius. Jø dëmesys krypo á po-
litines maþumas, kurios vis daþniau rinkosi deviantinëms grupëms bûdingus
veiksmus.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad amerikietiðkoji kritinë kriminologija
– tai konflikto teorijø atstovø produktas, atsiradæs ið etikeèiø teorijos kritikos.

45
 Straipsniai

NAUJOJI KRIMINOLOGIJA
DIDÞIOJOJE BRITANIJOJE
Skirtingai nuo Jungtiniø Amerikos Valstijø, kritinës minties Didþiosios
Britanijos kriminologijoje formavimuisi didelæ átakà turëjo marksizmas. Britø
kriminologai kritikavo amerikietiðkàjà kriminologijà sakydami, jog ji atspindi
jø liberalistines tradicijas [Tierney 1996; 181]. Taip pat kaip ir patys amerikie-
èiai, britø kriminologai itin kritikavo interakcionistinæ deviacijos sampratà.
Kritinë kriminologija Didþiojoje Britanijoje – tai marksistinës kriminolo-
gijos sinonimas [Tierney 1996;182]. Pradþioje ji dar buvo vadinama naujàja
kriminologija. Ðios mokyklos pradininkai: Tayloras, Waltonas ir Youngas. Pir-
mosios kritinës kriminologijos versijos buvo radikaliosios etikeèiø teorijos ir
neomarksizmo miðinys. Taèiau, nepaisant skirtingø iðeities pozicijø, britø kri-
minologams turëjo átakos jau minëta JAV kolegø nagrinëjama tematika: devia-
cija ir galia bei deviacijos politizavimas. Jie taipogi nagrinëjo ðiuos klausimus
savo darbuose.
Iki naujosios kriminilogijos pradþios vos keli autoriai JAV ir Didþiojoje
Britanijoje buvo nagrinëjæ „nusikaltimà“ ir „deviacijà“ ið marksizmo perspekty-
vos [Tierney 1996; 182]. Todël patys pirmieji olandø marksistinio kriminolo-
go Willemo Bongerio darbai ankstyvaisiais 1970 m. daugelio buvo laikomi pa-
vyzdiniais.
Vienas iðkiliausiø ðiandieninës kritinës kriminologijos autoriø Didþiojoje
Britanijoje laikomas Stan Cohenas.
Dar vienas reikðmingas faktas, kurá reikia paminëti, kalbant apie britiðkàjà
kriminologijà, yra tas, kad ji formavosi sociologijos mokslo pagrindu. Nusikal-
timø teorijos buvo kuriamos kaip deviacijø sociologija. Bûtent tai yra vienas
pagrindiniø skirtumø nuo kontinentinës Europos kriminologijos, kuri ilgà lai-
kà vystësi baudþiamosios teisës ribose.

KRITINË KRIMINOLOGIJA
KONTINENTINËJE EUROPOJE
Besiformuojanti kritinë mintis kontinentinës Europos kriminologijoje 1960
–70 m. kaip ir Didþiojoje Britanijoje rëmësi marksizmo idëjomis, o tiksliau jø
konflikto perspektyva. Kaip ir marksistai kritinës kriminologijos atstovai kon-
tinentinëje Europoje, analizuodami nusikaltimø problemà, prabyla apie valsty-
bës, o tiksliau valdanèiøjø sluoksniø vaidmená nusikaltimø konstravimo proce-

46
 Kritinë kriminologija kontinentinëjeEuropoje: iðtakos ir pagrindinës idëjos

se. Pagaliau iðdrástama mesti iððûká ne tik ástatymo paþeidëjams, bet ir jø kûrë-
jams. Kvestionuojama valstybës teisë á represyviø priemoniø monopolijà. Pa-
grindinis dëmesys sutelkiamas á galià, kuria disponuoja valstybë kontroliuojan-
ti nusikaltimo apibrëþimà, selektyvià kriminalinës justicijos sistemà ir jos polinká
ginti bûtent galingøjø interesus. Ðioje perspektyvoje nusikaltimas matomas ne
kaip individo problema, bet kaip socialinio ir istorinio proceso, susijusio su
kapitalizmu, produktas. Kitaip tariant, baudþiamasis ástatymas matomas kaip
kapitalistø arba burþuazijos priemonë iðlaikyti esamà status quo. Tokiu bûdu
kritiniai kriminologai labai aiðkiai save prieðpastato pozityvizmui ir atsisako bet
kokiø deterministiniø ir ypaè individualistiniø nusikaltimo aiðkinimø.
Kritinës kriminologijos uþuomazgos kontinentinëje Europoje prasidëjo nuo
tuo metu (XXa.pr. –XX a.vid.) dominavusiø kriminologijos teorijø kritikos.
Kritinës krypties pradininkai kalbëjo apie tai, kad dominuojanèios kriminolo-
gijos tradicijos redukuoja nusikaltimo problemà iki „blogø individø“, tokiu
bûdu netiesiogiai gina konvencinæ socialinæ tvarkà ir absoliuèiai nekvestionuo-
ja valstybës vaidmens nusikaltimø darymo procese. Anot jø, trumparegiðka nu-
sikaltimo iðtakas lokalizuoti paèiame individe (jo laisva valia ar, prieðingai, pa-
tologiniai defektai) arba jo aplinkoje [Swaaningen 1997; 33]. Pirmieji kritiniai
kriminologai atkreipë dëmesá, jog daugiausia nusikaltimø padaroma nuosavy-
bei ir juos ávykdo þemiausiø socialiniø sluoksniø atstovai. Taigi tai yra raciona-
lus pasirinkimas tokiu bûdu reaguoti á susidariusià situacijà. Kapitalistiniai rin-
kos santykiai patys kuria þmoniø poreikius, taèiau ne visiems sudaro vienodas
galimybes juos patenkinti. Taigi nusikaltimas yra logiðka kapitalizmo pasekmë.
Tokiu savo poþiûriu jie priminë marksistus.
Kritiniai kriminologai akcentavo, jog reikia studijuoti ne nusikaltimà kaip
„problemà“, bet visø pirma bûtina atkreipti dëmesá, kas yra apibrëþiama kaip
„deviacija“ ir „norma“. Apibûdinæ nusikaltimus kaip „deviacijà“, kritiniai kri-
minologai atkreipë dëmesá á politinæ jø prieþasèiø prigimtá, á paèià „nusikalti-
mo“ sàvokà ir á nusikaltimø kontrolës politikà. Pagaliau buvo prabilta apie am-
plifikacijos procesà, kurá inicijuoja þiniasklaida ir moraliniai antrepreneriai.
Skvarbus kriminologo þvilgsnis buvo nukreiptas á valstybæ ir visà baudþiamo-
sios justicijos sistemà. Pirmà kartà buvo „pastebëta“, jog oficialioji nusikaltimø
statistika rodo ne kà kità, bet tik ledkalnio virðûnæ. Egzistuoja daugybë „nusi-
kaltimø“, kuriuos ávykdo valstybë (þmogaus teisiø paþeidimai) ar dar E.Suther-
lando ávardintosios „baltosios apykaklës“ (korporacijø nusikaltimai). Taigi „nu-
sikaltimo“ ir „deviacijos“ apibrëþimas yra selektyvus ir pernelyg siauras.

47
 Straipsniai

Kritinë kriminologija kontinentinëje Europoje taip pat þymëjo ðio mokslo

iðsivadavimo ið baudþiamosios teisës valdø pradþià. Iki tol kriminologija kaip
atskiras mokslas ilgà laikà buvo nepripaþinta. Daugiau ji buvo matoma kaip
baudþiamosios teisës atðaka. Tai ir yra pagrindinis jos skirtumas nuo anglosak-
siðkos kriminologijos, kuri buvo vystoma empirinës sociologijos ribose. Ðios
skirtingos istorijos paaiðkina ðiø dviejø kriminologijø (kontinentinës ir anglo-
saksiðkosios) turinio skirtumus.
Kritinës kriminologijos atsiradimas kontinentinëje Europoje nebuvo atsi-
tiktinis. Tai lëmë baudþiamosios sistemos reformos ir jø sàlygoti arba jas inspi-
ravæ judëjimai. Bûtent ðiuo metu europietiðkoji kriminologija pradëjo po tru-
putá atsiskirti nuo teisës mokslø ir perimti mintis ið anglo amerikietiðkos
empirinës sociologijos mokyklos. Taigi JAV akademinë mokykla turëjo nema-
þos átakos kuriant funkcionalistinæ baudþiamojo teisingumo vizijà Europoje.
Kalbant apie paèià Europà, nepaisant esamø panaðumø, skirtingos ðalys
skirtingai sprendë tas paèias problemas ir kûrë skirtingas kritinës kriminologijos
vizijas. Tai nulëmë skirtingos sociopolitinës realijos. Tai buvo ðalys nuo socialde-
mokratø gerovës valstybës iki tradicinës klasinës visuomenës ir pagaliau iki ðaliø,
ið diktatûros persiorientuojanèiø á demokratijà. Taigi Olandija, Belgija, Prancû-
zija, Vokietija, Italija, Ispanija ir kitos kûrë savo kritinæ kriminologijà.
Ðiame kontekste iðsiskiria Olandijos pavyzdys. Skirtingai nuo kitø ðaliø,
olandø kritinës kriminologijos vystymasis buvo nuoseklus. Bûtent olandø kri-
minologai pirmieji prabilo apie ið esmës naujas teisingumo ir abolicionizmo
perspektyvas. Vienu iðkiliausiø olandø kriminologu, atvërusiu kelià kritinei min-
èiai, ávardijamas Willemas Bongeris.

W.BONGERIO MARKSISTINË
NUSIKALTIMØ TEORIJA
Olandø kriminologo Willemo Bongerio darbø svarbà pripaþásta daugelis
ðiuolaikiniø autoriø. Jis buvo Olandijos Darbo partijos narys, daugiau social-
demokratas nei tikrasis marksistas. Kaip ðá kriminologà pavadino van Heerik-
huizenas, jis „buvo socialistas universitete“ ir „profesorius darbo partijoje“ [Swa-
aningen 1997; 51]. Nors savo akademinëse studijose nemaþai rëmësi K.Markso
teorija, kriminologà domino daugiau marksizmo idëjos nei jø pritaikymas prak-
tikoje.
Kaip ir marksistai, Bongeris pastebëjo, jog didelis nusikaltimø skaièius so-
cialiai deprivuotuose sluoksniuose yra ne kas kita, bet logiðka desperacinë reak-

48
 Kritinë kriminologija kontinentinëjeEuropoje: iðtakos ir pagrindinës idëjos

cija á nepakeliamas gyvenimo sàlygas. Ðia prasme Bongeris save laikë determi-
nistu [Swaaningen 1997;51]. Jam labiau buvo priimtinos prancûzø sociologi-
nës kriminologijos mokyklos nei klasikinës kriminologijos mokyklos idëjos.
Taèiau olandø kriminologas siekë ne tik ávardinti nusikaltimø prieþastis, bet ir
spræsti ðià problemà. Galima sakyti, jog Bongerio darbai buvo tas jungiamasis
tiltas tarp klasikinës bei pozityvistinës kriminologijos mokyklos ir kritinës kri-
minologijos uþuomazgø. Dël to pelnytai jis ir laikomas kritinës minties krimi-
nologijoje pirmtaku. Bongeris grieþtai atmetë È.Lombrozo atavizmo teorijà ir
mintá, jog egzistuoja kokie nors kokybiniai skirtumai tarp „nusikaltëlio“ ir „ne-
nusikaltëlio“. Visà dëmesá jis sutelkë á þmogaus gyvenimo sàlygas [Swaaningen
1997; 51].
Savo akademinæ veiklà kriminologas pradëjo nuo moralës evoliucijos anali-
zës. Jis atkreipë dëmesá, kaip primityvios ir ðiuolaikinës visuomenës sprendþia
deviacijos problemà ir taiko socialinæ kontrolæ. Priëjo iðvados, kad primityviose
bendruomenëse su deviacija tvarkomasi kur kas efektyviau nei civilizuotose kapi-
talistinëse visuomenëse. Tarsi atkartodamas marksistø mintis, Bongeris teigë, jog
bûtent kapitalizmas sukûrë palankias sàlygas nusikaltimø plitimui [Ball 1995;
136]. Jis paskatino egoizmà, demoralizavo darbininkø klasæ, kuri sunkiomis so-
cioekonominëmis sàlygomis nerado geresnio bûdo kaip reaguoti, bet nusikalsti.
Sprendimas ðioje situacijoje galëjo bûti ðvietimas. Taip pat, siekiant socialinio
teisingumo, siûlë suvisuomeninti gamybos priemones, o jø turëtojams uþ jas kom-
pensuoti. Dël tokiø siûlymø Bongeris buvo laikomas utilitariniu socialistu.
Bongeriui „nusikaltimas“ – tai vienareikðmiðkai neigiamas socialinis feno-
menas. Jam buvo visai nepriimtina E.Durkheimo nuostata apie teigiamà nusi-
kaltimo funkcijà visuomenei. Bongeris su savo sociopsichologinëmis tezëmis
iðliko gana artimas prancûzø mokyklai, nes jos buvo aktualios jo kûrybos laiko-
tarpiu [Swaaningen 1997;52]. Statistinë analizë ir palyginimai uþëmë svarbià
vietà kriminologo darbuose. Bandydamas tikrinti hipotezæ, ar socializmas pa-
deda maþinti nusikaltimø skaièiø, pastebëjo, jog daugiau nusikaltimø padaro-
ma nesocialistiniuose regionuose. Priëjo iðvados, jog nusikaltimø skaièius tei-
giamai koreliuoja su darbininkø klasës iðnaudojimu [Swaaningen 1997; 52].
Taèiau ko nepastebëjo Bongeris ir dël ko jis gali bûti sukritikuotas ðiuolaikiniø
autoriø, tai baudþiamosios justicijos selektyvaus pobûdþio ir nusikaltimø statis-
tikos konstruojamojo elemento.
Nors Bongerio kritikai daugiausia priekaiðtavo, jog jis nusikaltimø preven-
cijà matë tik socioekonominiø sàlygø gerinime, taèiau jie buvo neteisûs. Viena

49
 Straipsniai

vertus, kriminologas iðties pripaþino, jog socioekonominiø sàlygø gerinimas padës

sumaþinti nusikaltimø skaièiø, taèiau tik tokiø, kurie padaromi darbininkø kla-
sëje ið skurdo. Antra vertus, jis pripaþino, jog pagerëjusi ekonominë situacija
gali paskatinti ekonominius nusikaltimus, kurie padaromi ið gobðumo ar egoiz-
mo. Turto grobstymas, sukèiavimas stambiu mastu – ðiø nusikaltimø padaugë-
ja, kai kyla ekonomika. Taèiau pagrindiniu kriminologo dëmesio objektu vis
tiek iðliko darbininkø klasës nusikaltimai.
Aiðkindamas nusikaltimà, Bongeris atmeta esencializmà. Nors kritikai tei-
gia, jog taip jis pats sau prieðtarauja. Anot jo, galia yra bûtina, norint apibrëþti
tam tikrà veiksmà kaip „nusikaltimà“. Taèiau, paþymi jis, nusikaltimas nëra
vien tik klasiniø interesø kovos rezultatas [Ball 1995, 136]. Anot kriminologo,
net jeigu „nusikaltimo“ apibrëþtis varijuoja priklausomai nuo vietos ir laiko,
„nusikaltimo“ sàvoka apima tam tikrus bendrus elementus. Visose moderniose
valstybëse kriminalizuotos veikos tuo paèiu laikomos amoraliais veiksmais dau-
giau ar maþiau visø visuomenës nariø. Taigi nusikaltimai yra tarsi amoralaus
elgesio poaibis. Amoralumas yra subjektyvioji nusikaltimo pusë. Objektyvioji
nusikaltimo pusë, kuri ir lemia, kad tam tikras amoralus veiksmas yra ávardija-
mas dar ir nusikalstamu – tai jo antisocialumas arba tai, kad jis sukelia socialines
reakcijas. Taigi antisocialumà ávardindamas objektyviàja nusikaltimo puse, Bon-
geris pateikia ið esmës esencialistiná nusikaltimo aiðkinimà, kurá pats ið pradþiø
atmetë [Swaaningen 1997;53].
Ðios olandø kriminologo mintys buvo tik kritinës kriminologijos konti-
nentinëje Europoje pradþia. Vëliau ðis akademinis diskursas ágyja kur kas labiau
iðplëtotà formà. Toliau straipsnyje pristatomos dvi esminës kritinei kriminolo-
gijai idëjos – tai dekonstrukcija ir jos inspiruota abolicionizmo samprata.

DEKONSTRUKCIJA
Dekonstrukcija – tai terminas ar idëja, kuri yra viena ið esminiø kritinës kri-
minologijos perspektyvoje. Todël verta jà aptarti plaèiau. Gana iðsamiai dekonst-
rukcijà yra apþvelgæs vienas iðkiliausiø ðiø dienø kritinës kriminologijos atstovø
britø profesorius Stan Cohenas. Anot jo, jeigu visos iki XXa. septintojo deðimt-
meèio vyravusios kriminologijos teorijos bûtø pavadintos grandnaratyvais, aiðki-
nanèiais nusikaltimø prigimtá, tuomet tai, kà padarë kritiniai kriminologai, – tai
kritiðkai ávertino ðiuos aiðkinimus naudodami „dekonstrukcijos“ principus. Anot
kritinës minties atstovø, ðiuos metateorijos jau nepajëgë paaiðkinti situacijos ir
ilgainiui degeneravo á save ginanèias ir savipakankamas teorijas.

50
 Kritinë kriminologija kontinentinëjeEuropoje: iðtakos ir pagrindinës idëjos

Tad kà reiðkia „dekonstrukcijos“ terminas? S.Cohenas iðskiria tris prasmes.

Kasdiene prasme, dekonstrukcija yra sulauþymas kaþko, kas buvo pastatyta. Ant-
ràja prasme, tai metafora, kuri geriausiai atspindi tø judëjimø dvasià, kurie ban-
dë kritiðkai paþvelgti á dominavusias nusikaltimø teorijas ir socialinës kontrolës
struktûras. Treèiàja prasme, ðie judëjimai akivaizdþiai arba patys to neþinodami
atitiko formalià dekonstrukcionizmo teorijà literatûrinëje kritikoje, kultûros
studijose ir feminizme. Nors tai skamba pretenzingai, bet bûtent paskutinioji
dekonstrukcionizmo prasmë jungia pakankamai izoliuotà kriminologijos pa-
saulá su postmodernizmo debatais [Walton 1998; 101].
Dekonstrukcionizmas ið tikrøjø ir atspindi visà kritinës tradicijos esmæ.
Apie 1960 –70 m. iki tol dominavusiems naratyvams buvo pradëti kurti kontra
diskursai, dar ávardijami kaip „alternatyvûs“, „kritiniai“ ar „radikalûs“. Tuo metu
dekonstrukcionizmas prasidëjo ne tik kriminologijos, bet ir psichiatrijos bei
teisës moksluose [Walton 1998; 52].
S.Cohenas iðskiria du dekonstrukcijos lygmenis: þinojimo arba teoriná ir
galios arba politiná/ praktiná. Kalbëdamas apie þinojimo lygmená, XX a. septin-
tàjá deðimtmetá jis pavadino „intelektualiniu miðiniu“, kurá sudarë kritinë teori-
ja, romantinis utopizmas, naujasis kairysis marksizmas, fenomenologija, inte-
rakcionizmas ir kaþkas panaðaus á tikràjá dekonstrukcionizmà. Tuo metu ásivyravo
skepticisnë nuotaika, kai buvo kvestionuojamos ásigalëjusias disciplinarinës pa-
radigmos, kognityvinës kategorijos, pozityvistiniai tyrimo metodai. Taigi kriti-
ka buvo nukreipta prieð pozityvistinæ kriminologijà ir jos formuluojamà nusi-
kaltimo sàvokà. Tokios pat nuotaikos vyravo politiniame arba galios lygmenyje.
Buvo kritikuojama visa socialinës kontrolës sistema ir poþiûris á deviacijà, kri-
minalinës justicijos sistema ir jos mechanizmai: kalëjimai, kriminalinës justici-
jos agentûros ir pan.
Tuometiniø socialiniø judëjimø tikslas buvo susilpninti, pakeisti ar net
panaikinti konvencines teisëtumo, bausmës, kontrolës ir pataisymo struktûras.
Buvo siûlomos inovatyvios ir pakankamai radikalios alternatyvos. Deviantinës
grupës (pvz., kaliniai) paèios pradëjo rodyti iniciatyvà ir laisvintis ið dominavu-
siø kontrolës technikø ir kategorizacijø.
Kalbant apie dekonstrukcijà galios arba politiniame lygmenyje, jà galima
ávardinti kaip decentralizacijà ir dekriminalizacijà. Buvo kritikuojama valstybës
galia ir jos monopolis, taip pat vadinamøjø „profesionalø“ kompetencija ir su-
sikûræs biurokratinis aparatas „kovai“ su tokiomis socialinëmis problemomis
kaip „nusikaltimai“, „deviacija“ ir pan. Todël buvo renkamasi kita kryptis –

51
 Straipsniai

link deprofesionalizacijos, neformalaus teisingumo, prieð etikeèiø klijavimà ir

stigmatizavimà. Buvo kalbama apie kalëjimø panaikinimà ir pakeitimà ben-
druomenës kontrole [Walton 1998; 103]. Iki tol, nors buvo deklaruojamas
nusikaltëliø perauklëjimas, pataisymas ir integracija á visuomenæ, ið esmës buvo
vykdoma atskirties politika, izoliuojant nusikaltusius asmenis totalinëse insti-
tucijose. Naujoji perspektyva siûlë integracijà vykdyti realiai ir rëmësi átraukties
vizija. Visuomenës kontrolë pagal naujàjá poþiûrá turëjo bûti decentralizuota,
turëjo bûti atsisakyta gniuþdanèios baudþiamosios justicijos sistemos poveikio.
Þinojimo arba teoriniame lygmenyje buvo pradëtos kurti pozityvistinei kri-
minologijai prieðtaraujanèios kontra kriminologijos teorijos, kurios siekë de-
konstruoti paèià nusikaltimo sàvokà. Jos prieðtaravo taip vadinamiesiems „nor-
malizuojantiems“ mokslams. Ðá kontra diskursà sudarë: „etikeèiø teorija“, kritinë
kriminologija ir abolicionizmas.

ABOLICIONIZMAS
Tikraisiais abolicionizmo perspektyvos 1970 m. Europos kriminologijoje
tëvais laikomi norvegai: Niels Christie ir Thomas Mathiesenas bei olandai: Her-
manas Bianchi ir Loukas Hulsmanas. Tai buvo pirmosios kartos kriminologai
subrandinæ abolicionizmo idëjà. Taèiau labiau „abolicionizmo“ terminas tapo
þinomas olandø kriminologø dëka. Tai jø indëlis á kritinæ kriminologijà.
Bendràja prasme, abolicionizmas pasisako prieð, kad á nusikaltimà automa-
tiðkai bûtø atsakoma bausme. Prieðingai, siûloma, jog atlygis uþ padarytà nusi-
kaltimà kiekvienà kartà bûtø nuodugniai iðdiskutuotas ir aptartas [Swaaningen
1997; 116]. Sprendþiant, kaip reaguoti á nusikaltimà, turi bûti vadovaujamasi
atlyginimo, kompensavimo ir socialinio teisingumo principais.
„Abolicionizmo“ terminà europieèiai perëmë ið Ðiaurës Amerikos judëjimo
prieð –kalëjimus (anti –prison). Èia Kanados kvakeriai (Quakers), ðio judëjimo
idëjà paveldëjo dar ið tø laikø, kai buvo kovojama prieð vergovæ. Anot kvakeriø,
kalëjimo institucija atlieka tà paèià socialinæ funkcijà, kurià XIX a. atliko vergo-
vë. Taèiau Europos kriminologø perspektyva turi kiek kitas iðtakas ir orientaci-
jà. Palyginus su Vakarø Europa, Ðiaurës Amerikos abolicionizmas yra greièiau
pagrástas religiniu ákvëpimu nei racionalia baudþiamojo teisingumo analize. Prie-
ðingai, Europos autoriai, atlikæ tokià analizæ, pamatë, jog baudimo sistema duoda
visiðkai prieðingus rezultatus nei ið jos tikimasi. Taip pat Ð.Amerikoje abolicio-
nizmo idëjos greièiau plito tarp eiliniø þmoniø nei tarp akademikø, jie daugiau
kalbëjo apie kalëjimø reformas nei apie bausmës alternatyvas ar socialinës kon-

52
 Kritinë kriminologija kontinentinëjeEuropoje: iðtakos ir pagrindinës idëjos

trolës efektyvinimà bendràja prasme [Swaaningen 1997; 117]. Kiek kitaip bu-
vo Vakarø Europoje. Èia abolicionizmo idëjà plëtojo akademiniai sluoksniai,
turëjæ kaliniø sàjungø ir kitø radikaliø judëjimø paramà. Kitaip tariant, aboli-
cionizmas Europoje ágavo teoriná pavidalà.
Nors tiesioginë paþodinë angliðkojo veiksmaþodþio „abolish“ reikðmë yra
„panaikinti“, visgi europietiðkas abolicionizmas negali bûti suprastas ðia tiesio-
gine prasme. Abolicionistai neteigia, kad policija ar teismai turëtø bûti panai-
kinti. Jø mintis greièiau yra ta, kad „nusikaltimas“ negali bûti atskirtas nuo kitø
nekriminalizuotø socialiniø problemø kaip kokybiðkai kitokia problema. Taip
pat ir nusiþengëliø socialinë atskirtis kaþin, ar gali iðspræsti nusikaltimø proble-
mà. Prieðingai, ji turi bûti sprendþiama tame socialiniame kontekste, kur iðkilo,
todël reikia imtis priemoniø, skatinanèiø deviantø socialiná átrauktumà á visuo-
menæ. Abolicionistai neneigë socialinës kontrolës bendràja prasme, nes be jos
bûtø neámanoma socialinë tvarka. Jie problemà áþvelgë poþiûryje „ið virðaus á
apaèià“, t.y. – represyvioje, nelanksèioje baudþiamosios kontrolës prigimtyje.
Kaip alternatyvà ðiam poþiûriui siûlë neformalø, refleksyvø ir dalyvaujantá tei-
singumà. Jie taipogi këlë klausimà, kiek morali pati valstybë, kuri sàmoningai ir
sistemiðkai suteikia skausmà savo pilieèiams. Pastebëjo, jog baudþiamojo teisin-
gumo sistema yra problematiðka ne tik moraline prasme, bet ir disfunkcinë,
kalbant apie jos galutinius tikslus.
Abolicionizmas apima tiek pozityvø, tiek negatyvø aspektus. Negatyvus as-
pektas yra tas, kad abolicionistai kritikuoja esmines baudþiamojo ástatymo, kuris
turëtø realizuoti socialiná teisingumà, ydas. Teigiamas aspektas – siekiama socia-
linëmis priemonëmis uþkirsti kelià ar kontroliuoti kriminalizuotas problemas.
S. Cohenas ðiuos aspektus perfrazuoja taip: neigiama prasme, abolicioniz-
mas pasireiðkia kaip „destrukciniai judëjimai“: dekarceracija (prieð ákalinimà),
ávairovë (toliau nuo institucijø), dekategorizacija, delegalizacija (toliau nuo vals-
tybës) ir deprofesionalizacija (toliau nuo ekspertø). Pozityviàja prasme, aboli-
cionizmas gali bûti suprastas kaip alternatyvus bûdas suprasti nusikaltimà ir
bausmæ ir kaip veikimo bûdas – t.y. radikalus poþiûris á bausmiø reformà [Swa-
aningen 1997; 117].
Pirmieji abolicionistø depenalizacijos bandymai pasireiðkë kalëjimø siste-
mos kritika apie 1970 m. metus. Nuo 1980 m. prasidëjo diskusijos dël alterna-
tyviø (ne laisvës atëmimo) bausmiø taikymo. Kilo abejoniø, ar ne geriau vietoj
alternatyviø bausmiø tinklo iðplëtimo bûtø apskritai redukuoti baudimo siste-
mà [Swaaningen 1997; 118].

53
 Straipsniai

Nepaisant to, kad abolicionizmo idëjø ðaukliai buvo olandø kriminologai,

paèioje olandø kriminologijoje abolicionizmas uþëmë gana marginalià pozicijà.
Pakilimà jis iðgyveno 1970 m., o vëliau tapo viena ið daugelio kriminologijos
atðakø. Reikia pabrëþti ir tai, kad abolicionizmas greièiau iðaugo ið kritinës kri-
minologijos tradicijø, nei buvo nauja radikali paradigma. Taèiau nepaisant sa-
vo padëties marginalumo tëvynëje, abolicionizmas patraukë daugybës uþsienio
skaitytojø ir akademikø dëmesá.
Toliau pateikiama trumpa dviejø olandø kriminologø – H.Bianchi ir L.Hul-
smano –, dirbusiø ir tebedirbanèiø abolicionizmo dvasioje, idëjø apþvalga.

HERMANO BIANCHI
ETINIS PRIELANKUMAS DEPENALIZACIJAI
Olandø kriminologas Hermanas Bianchi buvo átakotas fenomenologinës
tradicijos ir Utrechto mokyklos. Jis oponavo redukcionistinei empirinei krimi-
nologijai ir pasisakë uþ nepriklausomos kriminologijos vystymà. Bianchi nuo-
mone, kriminologija turi iðsilaisvinti ið baudþiamosios teisës valdø, nes iki ðiol
visos pastangos integruoti ðiuos du mokslus baigdavosi tuo, kad pirmoji buvo
paverèiama pastarosios „tarnaite“. Kriminologija turi turëti savo atskirà studijø
objektà. Formalus teisinis „nusikaltimo“ apibrëþimas kaip baustino veiksmo ski-
riasi nuo labiau normatyvinio apibrëþimo kaip bloga darymo ir yra netinkama
iðeities pozicija kriminologui. Taèiau praktikoje, anot Bianchi, visai nebûtina
atskirti kriminologijos ir baudþiamosios teisës mokslø. Kriminologai turi ávar-
dinti faktorius, kurie apsunkina paþeidëjo reintegracijà á visuomenæ.
H.Bianchi teigia, jog nagrinëdamas nusikaltimø klausimà, kriminologas
neturëtø nukrypti á detales, bet iðlaikyti savo dëmesá metafilosofiniame lygme-
nyje. Anot jo, jei baudþiamasis teisingumas bus ágyvendinamas neatsiþvelgiant á
filosofinius pagrindus, tai galëtø privesti prie kriminologijos kaip nepriklauso-
mos disciplinos eutanazijos. Jei nebus atkreiptas dëmesys, jog „nusikaltimo“
apibrëþimas yra kuriamas konkreèiame laiko ir kultûros kontekste, bus uþkirs-
tas kelias inovacijoms. Norint kritiðkai ávertinti nusikaltimø bûklæ, bûtina iðsi-
laisvinti ið esamos socialinës realybës gniauþtø [Swaaningen 1997; 119].
H.Bianchi buvo vienas ið nedaugelio akademikø, kurie laikësi nuomonës,
kad kriminologija ið esmës neprisidës prie nusikaltimø sumaþinimo. Jis labai
skeptiðkai þiûrëjo á pozityvistinius bandymus apraðyti nusikaltimø bûklæ, prog-
nozuoti jø tendencijas. Tai ne tik kad nepatikima, bet taip ori þmogaus prigim-
tis redukuojama iki moksliniø kategorijø. Kriminologas atmetë bendrosios pre-

54
 Kritinë kriminologija kontinentinëjeEuropoje: iðtakos ir pagrindinës idëjos

vencijos ir socialinio saugumo idëjas. Anot jo, ne tik kad neárodyta, jog ðiuos
siekius galima realizuoti, bet tai dar ir sudaro galimybes naudoti baudþiamàjá
ástatymà politikoje. Baudþiamoji intervencija negali bûti pateisinta funkciona-
listinëmis prielaidomis, taèiau tik iðimtinai savo indëliu ágyvendinant teisingu-
mà klasikine teisine prasme. H.Bianchi atkreipia dëmesá á nusikaltimus, pada-
rytus autoritariniø reþimø, kurie labai daþnai bûdavo paremti idëjomis apie
socialiná saugumà.
Viena fundamentaliausiø H.Bianchi minèiø, iðsakyta jo knygoje „Baudi-
mo etika“ 1964m. Tai moraliniø baudþiamosios sistemos pagrindø kritika. Kaip
alternatyvà egzistuojanèiai sistemai olandø kriminologas siûlo susitaikymo tei-
singumo modelá (reconciliatory justice model). Remdamasis Utrechto mokyklos
prielaidomis, jis kalba apie kaltës dovanojimà ir atgailà. Anot jo, kontinentinës
baudþiamosios teisës logika vis dar remiasi Inkvizicijos laikø ideologija. Bianchi
manymu, Senojo Testamento idëja apie lygø teisingumà turëtø pakeisti ðias
inkvizicijos struktûras. Taip anomijà, kurià sukëlë baudþiamosios represijos,
pakeis eunomija. Eunomijà kriminologas supranta kaip socialiai integruojanèiø
ir normatyviniø orientacijø, kurias gali paskatinti intervencijos, siekianèios ati-
taisymo ir kompensacijos, visumà.
H.Bianchi padarë iðvadà, kad anomijà ið dalies sukelia ne kas kita, o klai-
dinga prielaida. Ta prielaida gerai þinoma pozityvistams ir funkcionalistams. Ji
skamba taip: baudþiamasis ástatymas atspindi bendrà sutarimà dël visiems vie-
nodø normø ir vertybiø. Taèiau ðis teiginys, anot H.Bianchi yra klaidingas, nes
visuomenë nëra homogeniðka, bet partikuliaristinë. Skirtingi þmonës gali turëti
visiðkai skirtingas tos paèios situacijos ar problemos vizijas. Todël taikyti nuosp-
rendþio þmogui, nekeliant klausimo, ar tai atitinka jo paties partikuliaristinæ pro-
blemos vizijà, negalima. Vietoj to H.Bianchi siûlo sutarties (assensus) modelá
[Swaaningen 1997; 120]. Tai á konferencijà panaði sesija, kurioje konfliktuo-
janèios pusës paèios apibrëþia problemos prigimtá ðios procedûros metu, o ne
pradeda nuo penitenciniø kategorijø ir „objektyvios“ tiesos suradimo principo.
Bianchi atmetë tiek funkcionalistinæ, tiek konflikto sociologijà. Vietoj jø
laikësi normatyvinës pozicijos, orientuotos á neformalø teisingumà, ir pasisakë
uþ dalyvaujantá teisingumà. Jis pasiûlë idëjà, kuri, palaikoma akademikø, teisi-
ninkø, prokurorø, teisëjø ir dvasininkø, 1974m. buvo ágyvendinta. Jis pasiûlë
valstybës kaltintojà pakeisti senovës Romos laikø pretoriumi – þmogumi, kuris
dvi konfliktuojanèias ðalis veda link sutartinio teisingumo ir atlieka teisëjo vaid-
mená. Jis taip pat rûpinasi, kad galios skirtumai bûtø sulyginti. Kad bûtø suda-

55
 Straipsniai

rytos galimybës susitarimui, Bianchi siûlë sukurti prieglobstá paþeidëjui, kur jo

nepasiektø valstybës ástatymo galia. Tokia prieglauda turëtø turëti teisiná statu-
sà ir bûtø iðlaikoma baþnyèiø ir ambasadø. Jeigu ðioje institucijoje abidvi pusës
suranda bendrà sprendimà, valstybës kaltintojas neturi teisës daugiau persekioti.
Taèiau ilgainiui visuomenë ðio projekto nepalaikë, nes jis tapo radikalesnis prak-
tine ir politine prasme. Vieðai ði prieglobsèio idëja buvo traktuojama kaip ideolo-
gija, palanki skvoteriams ir imigrantams nelegalams [Swaaningen 1997; 121].
Hermano Bianchi akademinæ veiklà R.Swaaningenas ávardija kaip „vienà
didelæ kaltinamàjà kalbà prieð kalëjimus“ [Swaaningen 1997; 121]. Pradedant
1950 m. nuo daliniø reformø, ávedant probacijos paslaugas, ir baigiant nerefor-
mistiniu abolicionizmu, orientuotu á alternatyvias procedûrines struktûras. Ta-
èiau ðalia politinës baudimo praktikos Bianchi taip pat nagrinëjo teorines kri-
minologijos problemas. Ðios teorinës studijos prasidëjo 1967 m. nuo jo eseistinës
knygos apie tarpusavio sàsajas tarp valdþios, teisës ir tvarkos. Ákvëptas socialiniø
neramumø Amsterdame, Bianchi kalbëjo apie nepasotinamà baudþiamosios sis-
temos prigimtá ir jos tendencijà ávardinti ir izoliuoti ávairias deviantines grupes
nuo visuomenës. Ðias idëjas jis iðgrynino savo knygoje apie stigmatizacijà, kur
apjungë E.Lemerto „antrinës deviacijos“ sàvokà ir H.Garfinkelio „degradacijos
ceremonijø“ analizæ. Nuo tada Bianchi ásijungë á tarptautines diskusijas ir vis
labiau atsiribojo nuo olandø baudþiamosios praktikos. Ávairiose savo publikaci-
jose 1976 –1978 m. jis sekë radikalia akademine mada. Pasisakë prieð termino
„terorizmas“ vartojimà, nes tai yra þinojimo galios produktas. Nors ásijungë á
prancûzø debatus apie struktûralizmà, fenomenologija visuomet sudarë teoriná
jo darbø branduolá.

LOUK HULSMANO
DEKRIMINALIZACIJOS PERSPEKTYVA
Loukas Hulsmanas tapo þinomas ne tiek dël savo akademinës veiklos, kiek
dël dalyvavimo politiniuose debatuose ir savo átakos baudþiamajai justicijai.
Kaip buvæs valstybës tarnautojas olandø saugumo ir teisingumo administraci-
jose jis metë iððûká sistemos vidinei logikai ir biurokratiniams svarstymams.
Anot Hulsmano, baudþiamasis ástatymas – tai ne socioetinio kodekso ákû-
nijimas, bet viena ið socialinës kontrolës priemoniø. Nusikaltimas nuo kitø so-
cialiniø problemø skiriasi tik tuo, kaip jis techniðkai apibrëþiamas ir kokios yra
to apibrëþimo pasekmës. Vietoj to, kad bandyti efektyvinti baudþiamojo ástaty-
mo taikymà, galima ieðkoti kitø socialinës kontrolës priemoniø, ypaè jeigu jos

56
 Kritinë kriminologija kontinentinëjeEuropoje: iðtakos ir pagrindinës idëjos

gali bûti efektyvesnës. Hulsmano manymu, optimali sankcija – tai minimali

sankcija [Swaaningen 1997; 124]. Baudþiamasis ástatymas turi bûti taikomas,
vadovaujantis ekonomiðkumo kriterijumi. Kriminologas sukritikuoja metafizi-
ná bausmës legitimavimà, kuris paremtas retribucija. Kadangi þmogaus kanèia
negali bûti iðmatuota, taigi ir retribucija negali bûti vienodai pritaikyta. Retribu-
cija gali bûti priemonë, bet ne tikslas. Sankcijø tikslas – átakoti nepageidautinà
elgesá. Intervencijos ribas nubrëþia etinis pateisinimas ir praktinës galimybës. Sa-
vo darbuose terminà „bausmë“ Hulsmanas vartojo tik neinstitucionalizuotoms
pataisymo formoms pavadinti. Prieðingai, anoniminës baudþiamosios reakci-
jos, anot jo, nedaro efektyvaus poveikio, kuris ið esmës ir yra reikalingas norint
átakoti þmogaus elgesá skiriant jam bausmæ [Swaaningen 1997; 124].
Hulsmanas siekë prisidëti prie socialinës gerovës kûrimo. Anot jo, kuriant
socialiná saugumà, reikia ávardinti kriterijus, pagal kuriuos baudþiamoji inter-
vencija yra teisëta ir kuriais atvejais valstybë turi teisæ ásitraukti á problemos
sprendimà. Jis pats ir bandë juos sukurti. Visi jo sukurtieji kriterijai rëmësi
principu, jog valstybës intervencija gali bûti pateisinama tik tuomet, kai ji yra
akivaizdþiai efektyvi ir prisideda prie bent kokios rûðies gerbûvio, susitarimo ar
atitaisymo. Hulsmanas akcentuoja ir tai, jog, taikant ástatymà, á socialinës kon-
trolës laukà neturëtø patekti vien tik ekonomiðkai þemesni sluoksniai [Swaa-
ningen 1997; 125]. Jis grieþtai pasisako prieð probacijos paslaugø profesionali-
zavimà, nes tokiu bûdu jos tampa ástatymo taikymo instrumentu, o ne gerovæ
sauganèia institucija.
Olandø kriminologas teigia, jog baudþiamojo teisingumo funkcijos negali
bûti redukuotos iki sankcijø. Ástatymo taikymas turi neatsilikti nuo sociokultû-
riniø pokyèiø ir ástatymdavystës inovacijø. Teisinë „neteisëtumo“ sàvoka turi
kuo labiau atitikti tai, kà visuomenë laiko nepageidautinu dalyku. Hulsmanas
pasisakë uþ „ðvelnias priemones“ arba kuo labiau vengti baudþiamøjø sankcijø.
Anot jo, turi bûti sudaromos sàlygos diskusijoms dël atskirø normø ar vertybiø
turinio, bet ne apriori teigiama, kad viena vizija yra „teisinga“, o kita „klaidin-
ga“. Jis siûlë uþkirsti kelià disfunkcionaliems konfliktams, kalbëjo apie dekri-
minalizacijà ir depenalizacijà: nelabai þalingi ar nepavojingi veiksmai ástatymo
turi bûti vertinami nuosaikiau. Taip pat daugiau dëmesio turi bûti skiriama ne
tiek ástatymø leidybai, kiek jø taikymui.
Dirbdamas simbolinio interakcionizmo dvasioje ir analizuodamas mikro-
sociologiná „gyvenimo pasaulá“, Hulsmanas priëjo iðvados, kad oficialioji statis-
tika atspindi tik maþà dalá visø nusikaltimø. Kai kurie nusikaltimai niekada

57
 Straipsniai

nëra uþfiksuojami ir nepasiekia baudþiamosios justicijos sistemos. Nors ðis faktas

teisininkams kelia nerimà, Hulsmanà jis nuteikia optimistiðkai. Tai reiðkia, anot
jo, kad su daugeliu blogybiø visuomenë efektyviai susitvarko neformaliais savire-
guliaciniais socialinës kontrolës mechanizmais bendruomenëje [Swaaningen 1997;
126]. Taigi èia iðryðkëja paradoksas – baudþiamasis ástatymas yra tik gana nereikð-
mingas socialinës kontrolës instrumentas. Neretai jis veikia disfunkcionaliai, prie-
ðingai, savo skelbiamiems tikslams. Tokiu atveju nelieka nieko kito kaip tik ið
naujo perþiûrëti baudþiamosios justicijos sistemos legitimumà.
Hulsmano orientacija á dekriminalizacijà yra tarpinis þingsnis artëjant link
jo abolicionizmo koncepcijos. Jis pateikë labai detalø dekriminalizacijos iðaiðki-
nimà. Savo tyrinëjimø eigoje ilgainiui ið juristo Hulsmanas tampa antijuristu ir
prieina iðvados, kad fundamentalios reformos negali bûti padarytos esamomis
teisinëmis sàlygomis. Jei ið pradþiø á baudþiamàjà teisæ jis þiûrëjo kaip á proble-
mas sprendþianèià institucijà, tai vëliau – kaip á socialinæ problemà paèià savai-
me. Anot jo, kriminalinës justicijos sistema yra labai uþdara, organizuotà pagal
savà logikà. Kriminologas teigia, jog efektyvi baudþiamosios sistemos reforma
gali bûti tik tokia, kuri prasideda „ið apaèios á virðø“, bet ne „ið virðaus á apaèià“.
Tuo ið esmës ir skiriasi abolicionizmas nuo redukcionizmo. Skirtumas glûdi ne
tiek paèioje praktikoje, kiek ideologiniame atmetime baudimo logikos kaip to-
kios su jai bûdingomis politinëmis bangomis tarp redukcionizmo ir ekspansijos
[Swaaningen 1997; 127].
1980 – aisiais Olandijoje pernelyg sugrieþtëjæs baudimo klimatas reikalavo
kur kas fundamentalesnës kritikos. Ásivyravus represinëms ir ekspansionistinëms
orientacijoms, baudþiamojo teisingumo politika daugiau nebuvo orientuota á
socialiná teisingumà. Reaguodamas á ðià situacijà, Hulsmanas padarë iðvadà,
kad kriminalinë justicijos sistema egzistuoja dël kitø, bet tikrai ne dël raciona-
liø prieþasèiø, todël jà geriau bûtø panaikinti. „Nusikaltimas“ tëra etiketë, se-
lektyviai klijuojama socialinëms problemoms. Be to, „nusikaltimas“ fundamen-
taliai nesiskiria nuo kokiø kitø nekriminalizuotø socialiniø problemø. Ðis teiginys
skiria Hulsmanà nuo Bianchi. Jei Bianchi tam tikrus veiksmus visgi pavadina
„blogiu“ ir ontologinis nusikaltimo aspektas yra jo amoralios savybës, tai Hul-
smanui baudimo racionalumas, kuris blokuoja bet koká bandymà ieðkoti spren-
dimo, prasideda tuomet, kai problema ávardijama „nusikaltimu“. Hulsmano
abolicionizmo pagrindinë mintis yra ta, kad „nusikaltimas“ yra ne kas kita, o
netinkama socialinë konstrukcija. Ðia prasme, Hulsmanas padarë didelá indëlá á
refleksyviàjà kriminologijà ir ið tiesø á kriminologijos dekriminalizavimà.

58
 Kritinë kriminologija kontinentinëjeEuropoje: iðtakos ir pagrindinës idëjos

Hulsmano abolicionizmas prasideda apibrëþimø lygmenyje. Pirmiausia jis

kritikuoja baudþiamajame ástatyme pateikiamà realybës vizijà, kuri uþkerta ke-
lià þiûrëti á socialines problemas bet kokiu kitu bûdu iðskyrus individualizuo-
janèiu ir baudþiamuoju bûdu. Toks poþiûris rodo labai stiprø Hulsmano aboli-
cionizmo lingvistiná pagrindà: kitokie apibrëþimai, ir kitokios kategorijos veda
prie kitokiø sprendimø. Ði vizija nereiðkia, kad þiûrima ið esmës ið kitos per-
spektyvos nei anksèiau, taèiau kitaip dëliojami akcentai ir lûkesèiai, dël tam
tikrø galimø fundamentaliø pokyèiø, yra maþesni. Hulsmanas interpretuoja
baudþiamàjá ástatymà kaip valstybës instrumentà socialinei kontrolei, kuris su-
kuria daugiau problemø nei jø iðsprendþia. Hulsmanas netgi laiko baudþiamàjá
ástatymà didesne socialine problema nei pats nusikaltimas.

IÐVADOS
Kritinës kriminologijos mintis, uþgimusi XX a. ðeðtajame deðimtmetyje, ið
esmës pakeitë màstymo, apie nusikaltimà ir socialinës kontrolës galimybes, lo-
gikà. Nors pati kritinë mokykla nëra vienalytë ir susideda ið skirtinguose socio-
politiniuose ir akademiniuose kontekstuose subrandintø idëjø, jos átaka ðian-
dieninei kriminologijai ne tik kad neblësta, bet vis didëja.
Uþimdama tik marginalià pozicijà visame kriminologijos mokslo kûne, kri-
tinë kriminologija kontinentinëje Europoje paskatino paèios kriminologijos at-
siskyrimà nuo baudþiamosios teisës.
Kritinës kriminologijos idëjos reiðkësi tiek þinojimo, tiek galios lygmenyje.
Þinojimo lygmenyje kritiniai kriminologai ið esmës kvestionavo iki tol vyravu-
siø grandnaratyvø apie nusikaltimus pagrástumà. Ið kritinës perspektyvos buvo
dekonstruoti pozityvistiniai, t.y. funkcionalistiniai ir deterministiniai, nusikal-
timø aiðkinimai ir pati „nusikaltimo“ sàvoka. Skirtingai nuo amerikietiðkosios,
kontinentinës Europos kritinës kriminologijos krypties iðeities taðkas buvo mark-
sistinë kriminologija, akcentavusi valdanèiøjø sluoksniø galià formuoti deviaci-
jos ir nusikaltimø apibrëþimus. Buvo pagaliau atkreiptas dëmesys á baudþiamo-
jo ástatymo selektyvø pobûdá ir nusikaltimø statistikos konstruojamàjá elementà.
Geriausiai ðios kritinës kriminologijos iðeities pozicijos atsispindi olandø kri-
minologo W.Bongerio darbuose.
Analizuodama politiná arba galios lygmená, kritinë kriminologija atsklei-
dþia paradoksalø faktà: baudþiamosios justicijos sistema, turinti vykdyti nusi-
kaltimø kontrolës ir prevencijos funkcijas, ið esmës yra disfunkcionali. Ji ne tik
kad nepasiekia sau keliamø tikslø, bet yra socialinë problema pati savaime. Kri-

59
 Straipsniai

tinëje tradicijoje gimusi abolicionizmo idëja siûlo sumaþinti ar net visai atsisa-
kyti paèios kriminalinës justicijos sistemos. Olandø kriminologai H.Bianchi ir
L.Hulsmanas kalba ne apie „ið virðaus á apaèià“ diktuojamà teisingumo vizijà,
bet apie suisitarimo ir susitaikymo modelio kûrimà, pasisako uþ judëjimà link
dekarceracijos, depenalizacijos ir deprofesionalizacijos.
Ðios kritinës kriminologijos mintys tampa aktualios ðiandien, kuomet ieð-
koma bûdø, kaip didinti socialinës kontrolës ir visos baudþiamosios sistemos
efektyvumà.

LITERATÛRA
1. Christie, N. Nusikaltimø kontrolë kaip pramonë. Vilnius: Eugrimas. 1999.
2. Ball, R.A., Cullen, F.T., Lilly, R.J. Criminological Theory: Context and Consequences.
London: Sage. 1995.
3. Beirne, Piers, Messerschmidt, James. Criminology. New York. 1991.
4. Conclin, J. E. Criminology. New York: Macmillan Publishing Co. 1981.
5. Maguire, M., Morgan, R., Reiver, R. The Oxford Handbook of Criminology.
6. Quinney, R. The Social Reality of Crime. London: Transaction Publishers. 2004.
7. Swaaningen, R. Critical Criminology: Vision from Europe. London: Sage. 1997.
8. Tierney, J. Criminology: Theory and context. London: Prentice Hall. 1996.
9. Walton, P., Young, J. The new criminology revisited. New York: Palgrave. 1998.

Auðra Gavënaitë
Vilnius University

CRITICAL CRIMINOLOGY IN CONTINENTAL

EUROPE: PRECONDITIONS AND MAIN IDEAS
Summary
The article represents general overview of critical criminology. It briefly
shows in what academic context it has emerged in the United States, Great
Britain and continental Europe. The main focus is on critical criminological

60
 Kritinë kriminologija kontinentinëjeEuropoje: iðtakos ir pagrindinës idëjos

discourse of 6th –7th decades in the XXth century in continental Europe. The
article overviews the main ideas of critical criminology: deconstruction and
abolitionism, by representing works of the three eminent Dutch criminolo-
gists: W.Bonger, H.Bianchi and L.Hulsman.

Straipsnis redakcijai áteiktas 2007 m. geguþës 23 d.

61