dr.

Elena Kocai

Sociologija
 1. Įvadas.
2. Sociologijos pagrindai
 Sociologijos sąvoka
lot. societas – visuomenė, gr. logos – sąvoka, mokslas
Sociologija – mokslas apie visuomenę, jos grupes ir
visuomeninį elgesį (L. Broom ir kt.).
Sociologija – tai mokslas, nagrinėjantis socialinių sistemų
sąveiką visuomenėje (A. Matulionis).

A. Giddens: sociologija tiria žmonių socialinį gyvenimą,

grupes bei visuomenes.
Sociologijos tyrimų objektas yra žmonių elgsena (pvz.,
profesijos pasirinkimas, nusikalstamumas).
 Sociologinio požiūrio ypatumai
 Sociologams rūpi ne atskiri atvejai, o sisteminis
vaizdas, t.y. sociologinė vaizduotė reikalauja
matyti asmeninį gyvenimą platesniame kontekste.
 Sociologas turi blaiviai ir kritiškai vertinti situacijas,
negarbinti visuomenėje pripažįstamų vertybių.
 Sociologas turi galimybę įvairiai traktuoti pasaulį.
 Pvz: kavos gėrimo ritualas
 Sociologijos funkcijos

pažintinė,
taikomoji,
sociologinės prognozės,
socialinio planavimo,
humanistinė.
 Sociologijos vidinė struktūra

 Teorinė (akademinė) – mokslinių

žinių kaupimas ir sisteminimas
 Taikomoji (empirinė) – aktualių
problemų tyrimas
Sociologijos specializacijos
 Jaunimo sociologija
 Šeimos sociologija
 Darbo sociologija
 Ekonomikos sociologija
 Politikos sociologija
 Švietimo sociologija
 Miesto sociologija
 Teisės sociologija
 Ugdymo sociologija
 Meno sociologija
 Kultūros sociologija
 Komunikacijų sociologija
 Sveikatos sociologija
 ir kt.
Sociologijos ryšys su kitais mokslais
 Komunikacija
 Psichologija
 Demografija
 Ekonomika
 Politika
 Teisė
 Istorija
 ir kt.
Sociologinės minties atsiradimas ir raida

Sociologija kaip mokslas susiformavo 19 a. vid.

Sociologijos atsiradimą paskatino dvi didžiosios
revoliucijos:

Politinė revoliucija (1789 m., Prancūzija)

Pramoninė revoliucija (18 a. II pusė, Anglija)
Sociologinės minties atsiradimas ir raida

Sociologijos pradininkai:
 Auguste Comte (1798-1857, pranc.)
 Karl Marx (1818-1883, vok.)
 Herbert Spencer (1820-1903, angl.)
 Emile Durkheim (1858-1917, pranc.)
 Max Weber (1864-1920, vok.)
Auguste Comte (1798-1857, pranc.)
 Sukūrė sociologijos terminą – 1838 m.
 Sudarė mokslų hierarchiją, kurioje svarbiausia buvo
sociologija: matematika-astronomija-fizika-chemija-
biologija-sociologija).
 Pozityvizmas: sociologija privalo tirti tik realius
reiškinius, kuriuos galima stebėti, ir turi atskleisti jų
dėsnius. Žmonija, stengdamasi suvokti pasaulį,
perėjo 3 jo pažinimo etapus: teologinį, metafizinį ir
pozityvųjį.
 Sociologiją skiria į 2 dalis: socialinę statiką ir
socialinę dinamiką.
 Karl Marx (1818-1883, vok.)
 Kapitalizmas ir klasių kova. Išskyrė 2 pagrindinius
kapitalistinio verslo elementus: kapitalą (turtas, pinigai,
gamyklos) ir samdomąjį darbą (darbininkai). Kapitalo
savininkai, arba kapitalistai, sudaro valdančiąją klasę, o
samdomieji darbuotojai, arba proletarai, – darbininkų klasę.
Kapitalizmui būdingi konfliktiniai klasių santykiai. Visa
žmonijos istorija yra klasių kova.
 Socialinė kaita: materialistinė istorijos samprata. Aiškino,
jog visuomenės gyvenimo pagrindas yra materialinė gamyba,
kuri nulemia visuomenės sąmonę – moralę, politiką, religiją,
teisę, kultūrą, mokslą, meną. Tai – bazės ir antstato sąveika.
 „Kapitalas“
 Herbert Spencer (1820-1903, angl.)
 Žvelgė į visuomenę kaip biologinį kūną: kaip
kūną sudaro įvairūs jo organai, taip visuomenę
sudaro institutai (šeima, valstybė, religija,
politika, ekonomika, švietimas), atliekantys
tam tikras funkcijas. Taip jis padėjo pagrindus
struktūriniam funkcionalizmui: visuomenė
yra organizmas, kuriam būdingos struktūrinė
diferenciacija ir funkcijų diferenciacija.
 Taikė Ch. Darwino evoliucijos teoriją.
Emile Durkheim (1858-1917, pranc.)
 „Sociologijos metodas“. Socialinį gyvenimą reikia tirti
objektyviai ir tiksliai. Jo garsus sociologijos principas:
„Tirti socialinius faktus kaip daiktus“. Socialinių faktų
požymiai – objektyvus, nepriklausomas nuo individo
egzistavimas ir galėjimas individą paveikti.
 Atkreipė dėmesį į tai, kad visuomenei būdingas
solidarumas (pvz., darbo pasidalijimas).
 Įvedė anomijos sąvoką. Anomija – tai socialinė
patologija, normų ir teisių nebuvimas. Ją sukelia
modernusis socialinis gyvenimas. „Savižudybė“.
 Max Weber (1864-1920, vok.)
 Buvo veikiamas K. Marxo idėjų, bet kai kurias kritikavo: atmetė
materialistinį istorijos traktavimą. Socialiniams pokyčiams ekonominiai
veiksniai yra svarbūs, tačiau idėjos ir vertybės taip pat reikšmingos.
 Sociologijoje įvedė socialinio veiksmo sąvoką. Tai veiksmas, turintis ar
darantis įtaką individui. Veiksmas, apie kurį žmogus nesusimąsto,
nelaikomas socialiniu veiksmu. Žmogaus motyvacijos ir idėjos, vertybės –
tai kaitos, socialinių pokyčių priežastys.
 Socialinio veiksmo racionalizacija. Socialiniame veiksme svarbiausias
vaidmuo priklauso tikslingam racionalumui. Racionalėja žmonių mąstymas,
gyvenimo būdas. Žmonės tolsta nuo įsisenėjusių įpročių, papročių ir vis
dažniau pasitelkia racionalius skaičiavimus (plg., tradicinė visuomenė –
industrinė visuomenė).
 Biurokratija (valdymo sistema/ socialinė grupė/ elgesio būdas). Bruožai:
darbo pasidalijimas, valdžios hierarchija, taisyklės, neasmeniškumas,
kvalifikacija.
 Šiuolaikinės sociologijos teorijos
Pagrindinės teorinės sociologijos koncepcijos –

1. funkcionalizmas, 2. konfliktų teorija,

3. simbolinis interakcionizmas

Auguste Comte Karl Marx Max Weber George Mead

Emile Durkheim

Funkcionalizmas Konfliktų teorija Simbolinis interakcionizmas

 Funkcionalizmas
 Visuomenė – tai sudėtinga sistema, kurios atskiros
dalys veikia drauge, kad sukurtų stabilumą ir
solidarumą (pvz., įvairios žmogaus kūno dalys).
Kiekviena dalis atlieka savo funkciją.
 Disfunkcija. Ne visi visuomenės sluoksniai ir ne
visada palaiko stabilumą. Funkcionalistams
konfliktas yra disfunkcija
 Talcott Parsons, Robert Merton (JAV).
 Konfliktų teorija
 Į visuomenę žiūrima kaip į nuolatinį įvairių
socialinių grupių konfliktą. Plg.: funkcionalistams
konfliktas yra disfunkcija, o konflikto teoretikams –
pagrindinis socialinių pokyčių šaltinis.
 Sutelkia dėmesį į galios, nelygybės, kovos
problematiką. Viešpataujančios ir pavaldžios grupės.
 Ralf Dahrendorf (vok.) „Modernusis socialinis
konfliktas“ (valdžios pasidalijimas).
 Simbolinis interakcionizmas
Į visuomenę žiūrima kaip į nuolatinę, kasdienę
socialinę sąveiką (interakciją). Žmonės
reaguoja ne tiek į tiesioginius veiksmus, kiek į
tai, ką tie veiksmai reiškia arba simbolizuoja.
 Dėmesys lingvistinei ir daiktinei
komunikacijai, simboliams.
 George Herbert Mead (JAV).
Kitos moderniosios sociologijos teorijos
 Fenomenologinė sociologija: E.Huserlis, A.Šulcas ir kt. Tyrinėjimai: kaip
suvokiame patys save, kaip formuojama bendroji pasaulio samprata, žmonės
kaip unikumai, kasdienis žinojimas, „mes santykiai“.
 Žinojimo sociologija: P.Bergeris, T.Lukmanas. analizuojamas socialinės
tikrovės konstravimas. Socialiniams kontekstams būdingas išankstinis
žinojimas.
 Etnometodologija: H.Garfinkelis ir kt. Išeities pozicija – kiekvienas
individas, pradedamas sąveikauti su kitais individais, jau turi išankstinę
nuostatą (supratimą), kaip ši sąveika turėtų vykti.
 Socialinių mainų teorija: G.Homansas, P.Blau. Pirmenybė teikiama ne
sistemai, o žmogui. Žmonėms būtini įvairūs apdovanojimai, kuriuos gali
gauti tik sąveikaudami (apdovanojimai – socialinis paskatinimas, statusas,
praktinė pagalba).