2009 m. kovo 14–28 d.

Malaga > Algeciras > Tangier > Tétouan > Chefchaouen > Fes > Ifran >
Midelt > Errachidia > Erfoud > Merzouga > Erfoud > Todra Gorges > Ouarzazate > Ait
Benhaddou > Marrakech > Essouira > Marakesh

Memuarų apie keliones į Maroką prirašyta daug, ir reikia pasakyti, kad rengdamasis kelionei
norom nenorom galvoje prikaupiau įvairiausių lūkesčių ir mitų. Dalis jų pasiteisino, dalis ne.
Tačiau kaip ten bebūtų, galutinė įspūdžių ir patirties mozaika neprilygsta jokiems pasakojimams
ir nuotraukoms – Maroką reikia pamatyti savo akimis, paragauti savo lūpomis ir pačiupinėti
savais pirštais. Trumpai sakant, man tai buvo viena gražiausių ir įspūdingiausių šalių, kurias iki
šiol teko matyti.

Dviejų savaičių maršrutas gavosi gana ilgas: nuo Malagos iki Marakešo sukorėme beveik 2000
km. Tempas buvo nemažas, bet pamatėme tikrai daug ir turėjome progą gana artimai susipažinti
su Maroku ir jo žmonėmis. Kad ir kaip stengiausi trumpinti šį tekstą, gavosi netrumpas, bet
tikiuosi, kad visi būsimi keliautojai ras jame naudingos ir įdomios informacijos.

Taigi. Kelionę į Magrebą su bičiuliais sumanėme prieš gerus metus. Per tą laiką komandos
sudėtis ne kartą keitėsi, mūsų vyriška komanda pasipildė trim merginom. Galutinį sąstatą sudarė
4 vaikinai ir 3 merginos. Mano akimis daugokai, bet nieko nepadarysi.

Kaunas–Frankfurt–Malaga

Kovo mėnesį maršrutas parengtas, palikta šiek tiek laisvės improvizacijai, ir šeštadienį vakare
visi keliautojai susitinka Kauno (Karmėlavos) oro uoste. Kuprinė, diržas, batai, į atskirą maišelį
sudėti skysčiai ir kita smulkmė keliauja pro rentgeną. Pareigūnas įtariai apžiūri vitaminų dėžutę,
ištraukia iš kuprinės muilinę su muilu ir pareiškia, kad negali manęs įleisti į lėktuvą su muilu.
Kiek pamenu, jokiose ES skrydžių saugos taisyklėse tokio draudimo nėra. Galų gale ir muilą esu
skraidinęs rankiniame bagaže ne vieną dešimtį kartų, todėl nenuostabu, kad tesugebu žagtelėti iš
netikėtumo ir paklausti: „Kodėl?“ Atsakymas ne mažiau pribloškiantis: „O kaip tu man įrodysi,
kad čia muilas? Va dabar taip staigiai.“ [sic!] Čia mano argumentai baigiasi, muilas keliauja į
šiukšliadėžę, o aš pasiimu tuščią muilinę ir keliauju į laukiamąją salę. Tada paaiškėja dar vienas
Kauno oro uosto ypatumas: į Frankfurtą skrendantys keleiviai negali patekti į duty-free
parduotuves, nors skrydžio į Londoną laukiantiesiems tai leidžiama. Nuotaika pakili, todėl einu
ieškoti teisybės. Pro šalį einančios pareigūnės klausiu, kodėl ir kaip. Ji atsako: „Matote, skirtingų
skrydžių keleiviai laukiamojoje salėje negali maišytis.“ Ką?! Nė viename pasaulio oro uoste,
kuriuose teko būti, nemačiau ir negirdėjau tokio absurdo. „Vadinasi mes esame
diskriminuojami?“ – neatlyžtu aš. Mergina gūžteli pečiais ir nueina: „Taip jau yra.“ WTF?

Frankfurte leidžiamės 22:00 vietos laiku, o skrydis į Malagą tik kitos dienos popietę. Žinoma,
galėjome išsinuomoti kambarį netoliese esančiuose B&B, bet nutariame verčiau pataupyti: juk
15 valandų – ne toks jau ilgas laiko tarpas. Kaip paaiškėjo, laukiant skrydžio jis gali atrodyti
labai ilgas. Maistas ir gėrimai oro uoste nepigūs, bet su malonumu prisimenu, kad prieš 10 metų
keliauti po vakarų Europą buvo daug sunkiau ir 4 EUR už kebabą atrodydavo beprotiška suma.

2-oji kelionės diena. Sekmadienio popietę einame pro saugumo vartelius. Duty-free parduotuvėje
nusiperkame kelionei litrą „Jameson“ viskio – čia jis bent 30 % pigesnis nei Lietuvoje. Po poros
valandų jau leidžiamės saulėtoje Malagoje. Karštis nesvilina, bet jau galima pasiraitoti kelnes ir
nusivilkti striukę. Sėdame į autobusą ir už 1,10 EUR važiuojame miesto centro link. Senamiesčio
pakraštyje susirandame iš anksto rezervuotą hostelį „La Casa Mata Backpackers“ (12–15 EUR
už naktį, priklausomai nuo vietų kambaryje). Hostelis tvarkingas, žaismingu interjeru.
Darbuotojai jauni, kalba angliškai, draugiški ir suteikia visą reikiamą informaciją apie miestą:
lankytinas vietas, nebrangius barus ir restoranus. Kaip ir daugelyje hostelių, kambariai nedidukai
su dviaukštėmis lovomis, bet juk ne kambariuose sėdėti atvažiavom. Numetam kuprines,
išsimaudom tvarkingame ir švariame duše. Traukiam paklaidžioti po senamiestį. Siaurame
skersgatvyje suvalgom labai skanių vietinių užkandžių (tapas), pakaštavojam vietinio lagerio
(2,5–3 EUR už puslitrį), o aš nusiperku legendinių juodo tabako cigarečių „Ducados“ minkštame
pakelyje. Ispanijoje tik jas ir rūkysiu. Likusį vakarą be jokių įsipareigojimų ir aiškios krypties
tyrinėjame dailiai apšviestas ir klaidžias senamiesčio gatveles, apžiūrime miesto pilies papėdėje
archeologų atkastą ir rekonstruojamą maždaug 2000 metų senumo romėnų amfiteatrą.
Paragaujam stipraus spirituoto Malagos vyno (10 EUR už 1 litrą), kvepiančio razinomis ir nuo
aikštėje augančio apelsinmedžio pavagiam apelsiną (nevokit, jie neskanūs :)).

3-ioji kelionės diena. Ryte galvoje jaučiu vakarykštes linksmybes, bet papusryčiavę ryžtingai
imamės realizuoti turistinį planą. Deja, pirmasis ir bene labiausiai geidžiamas tikslas
nepasiekiamas: Pablo Picasso muziejus pirmadienį uždarytas. Užsukame į Iglesia del Sagrario
bažnytėlę, aplankome didžiulę, paveikslais, skulptūromis ir interjero stebuklais turtingą Malagos
katedrą (4 EUR). Beprotiškai gardžiai papietaujame „Lechuga“ kavinėje prie Plaza de la Merced
aikštės (8 EUR už kompleksinius pietus). Kadangi nelemtą pirmadienį uždaryta ir žemutinė pilis
(Alcazaba), bandome surasti kelią į aukštutinę Castillo de Gibralfaro pilį (įėjimas 2,10 EUR).
Pasivaikščioti pilies sienomis tikrai verta, nes iš aukštai atsiveria į visas puses besidriekiančio
miesto panorama, uostas, kalnai ir Viduržemio jūra. Nuo pilies kalno nusileidžiame į Malagos
paplūdimį: smėlis čia dulkinas ir purvinas, bet pamirkyti kojas Viduržemio jūroje vis tiek smagu.

Algeciras–(Gibraltar)–Tangier

4-oji diena. Ryte bandome nukulniuoti į Malagos autobusų stotį ir suspėti į 9:30 autobusą į
Alchecirasą, bet bilietų kasoje mums praneša, kad tokio reiso nėra. Švieslentėje autobusas yra,
informacijoje irgi patvirtina, kad reisas yra, bet kasa nepasiduoda. Laukiame perone, autobuso iš
tiesų nėra… Hmn… Planas iki vakaro pasiekti Šefšaueną (Chefchaouen) kiek susvyruoja, bet
tikimės geriausio. Sėdame į 10:45 autobusą (11 EUR). Nuo Malagos iki Algeciras 2 val. kelio,
todėl numingu posmą, o pramerkęs akis pamatau išsvajotąją Gibraltaro uolą.

Išlipame Alchecirase. Uoste informacinėje lentoje prie reisų žybsi užrašai „Delayed“ ir
„Cancelled“. Informacijoje gūžteli pečiais: „Blogas oras. Per stiprus vėjas.“ Blogas oras…
Pamatytumėte jūs blogą orą Lietuvoj… Visiškai neaišku, kada galima tikėtis artimiausio kelto.
Belieka laukti, kramsnoti pošlykštį uosto užkandinių maistą dvigubomis kainomis ir rūkyti saulės
atokaitoje.

Pagaliau kažkurio kelto kapitonas ryžtasi žygdarbiui ir mes perkame bilietus (33 EUR į vieną
pusę). Apie 17:00 prasideda laipinimo procesas. Po begalinio laukimo eilėje patenkame į keltą.
Čia iki pasiekiant Afrikos krantą privalu susitvarkyti Maroko imigracijos dokumentus: užpildyti
imigracijos kortelę ir atstovėti dar vieną begalinę eilę, kad Maroko pasienio pareigūnas įdėtų į
pasą antspaudą su imigracijos numeriu. Ši procedūra nemokama, bet jei jos neatliksite laive,
užgaišite sausumoje, nes jūsų dokumentus sutvarkys tik išlipus visiems kelto keleiviams.

Apie 18:00 keltas atsišvartuoja. Vakarėjančios saulės spinduliuose grožimės Gibraltaro uola iš
jūros – tokio vaizdo tiesiog nevalia praleisti. Jūroje vėjas išties stiprus, o išplaukus iš įlankos,
audra stiprėja, vėjas laivus varto nuo šono ant šono tarsi žaislinius. Išstovėti viršutiniame denyje
galima tik užėmus taktinę poziciją turėklų kampe ir išskėtus kojas.

Ūkana paslepia Ispanijos krantus, saulė leidžiasi, todėl nieko kito nebelieka, kaip tik laukti,
laukti, laukti… Susipažįstame su dviem jaunom kanadietėm. Būdamos Ispanijoje, jos nutarė
aplankyti Maroką, bet kelte joms, matyt, pasidarė baugoka vienoms kelti koją į Afriką, todėl jos
pasiteiravo, ar negalėtų bent kuriam laikui prisijungti prie mūsų. Mes su džiaugsmu sutikome.
Andreanne ir Geraldine gimtoji kalba – prancūzų, o tai labai pravers Maroke, nes nė vienas iš
mūsų komandos prancūziškai nekalba. Ranka ranką plauna…

Paprastai keltai iš Alcheciraso į Tanžerą plaukia 1–2 val. Mūsiškis prieš vėją kapanojosi visas
keturias valandas… Kai pasiekėme Maroką, buvo jau 22:00. Vos išėję iš uosto pastato,
patenkame į pirmojo marokiečio rankas. Mums siūlomas visas servisas: taksi iki miesto (1 km
atstumu…), puikiausias viešbutis ir t. t. Ir visa tai už labai „simbolinę“ kainą. Nors Maroke mes
dar tik pusvalandį, puikiai suvokiame, kad suma absurdiškai didelė. Juolab, puikiai suvokiame,
kad atstumai čia nedideli ir viską galime susirasti patys. Mandagiai padėkojame, tada primygtinai
mandagiai dar ir dar kartą atsisakome „bičiulio“ paslaugų ir kulniuojame ieškoti autobusų stoties.
Kitas autobusas į Šefšaueną tik rytoj ryte. Teks nakvoti Tanžere. Po galais, net pinigų išsikeisti
nėra kur…

(Apie pinigus. 2008 m. kovą 1 Maroko dirhamas buvo vertas 0,31 LTL, o 1 EUR vertas 11
dirhamų. Kiek teko matyti, už valiutos keitimą komisinių mokėti niekur nereikia, todėl eurus be
nuostolio parduoti galima praktiškai bet kuriame banke arba keitykloje. Tuo tarpu mokant eurais
gatvėje kursas apvalinamas iki 10 dirhamų, todėl pinigus verčiau išsikeisti ir nesukti sau galvos.)

Tamsoje į pirmąją savo gyvenime mediną lįsti nesinori (medina – tai marokietiškas senamiestis,
dažniausiai visiškai netaisyklingo ir chaotiško plano ir labai klaidus), todėl patraukiame
viešbučių iškabomis švytinčia naujamiesčio gatve. Kyštelime nosį į vieną kitą viešbutį ir
susiderame nakvynę po 6 EUR „Pension Maiami“. Kambariai labai paprasti, išvietė koridoriaus
gale, dušas pirmame aukšte. Draugui nerekomenduočiau, bet mums tereikia permiegoti. Kažkas
nieko nelaukdamas nugriūna ilsėtis, o kiti sukaupę valios likučius einame vakarieniauti. Gatvėje
palei pajūrį randame libaniečių restoranėlį, užsisakome marokietiškų patiekalų: pažintį su vietine
virtuve pradedu nuo vištienos tadžino (tajine), legendinių marokietiškų apelsinų sulčių ir
beprotiškai saldžios šviežių mėtų arbatos, kuri išsyk pakeri ir neabejotinai lydės mane visos
kelionės metu. Už sočią vakarienę su gėrimais ir desertu sumokame po 5 EUR.

Chefchauen

5-oji diena. Pabundame, mėgaujamės pro langą besiveržiančiu pavasariu, pusryčiaujame ir ilgai
nedelsdami traukiame į stotį. Čia mums pastoja kelią grand taxi vairuotojas ir siūlo nuvežti į
Šefšaueną už 5 EUR vienam asmeniui, bet mes puikiai žinome, kad grand taxi daugiau 6 žmonių
neveža, o mes devyniese. Bėda. Nusiperkame „CTM“ autobuso bilietą už 40 Dh ir 10:00
pajudame Rifo kalnų link. Tikslą pasiekti turėtume po 3 h. Laikas neprailgsta: į Rifo kalnus
vingiuojantis kelias nepaprastai žavingas: neaprėpiamai žali slėniai, šlaituose išsikėtoję maži
kaimeliai. Per kalnų viršūnes ropščiasi balti debesų kamuoliai. Žodžiais sunku apsakyti tai ką
mato akys, o rankos su fotoaparatu bejėgiškai nusvyra.

Šefšaueno stotyje mus pasitinka būrelis vietinių: prasideda tradicinis ritualas laužyta anglų kalba:
„Sveiki. Iš kur jūs? Iš Lietuvos? Aaa… Lietuva. Lietuviai – puikūs žmonės. Pirmą kartą
Maroke? Čia yra toks mielas viešbutukas medinoje…“ Kaip dendis apsirengęs Abdulas kalba
ramiu balsu ir neįkyri. Pasitarę nusprendžiame pasivaikščioti su juo iki medinos ir apžiūrėti jo
viešbutuką – galų gale bet kada galime išeiti, jei nepatiktų kambariai ar kaina.

Pirmą kartą patekus į marokietišką mediną, jau po kelių šimtų žingsnių, dešimčių posūkių ir
laiptelių prarandi viltį savarankiškai išeiti iš senamiesčio, bet iš tiesų Šaueno medina yra
ganėtinai nedidelė ir per dieną dvi ją galima nesunkiai „perkąsti“: pietų kryptimi ji visą laiką
leidžiasi nuo šlaito, o šiaurės kryptimi lipa link dviejų kalno viršūnių. Pasiekiame „Mouretania
Hotel“. Viešbutukas tikrai puikus ir nepaprastai jaukus. Nuostabiai dailus spalvingas interjeras,
dviaukštė terasa ant stogo, nuo kurios matosi beveik visas miestas. Dušai ir tualetai, kaip ir
daugelyje nebrangių viešbučių, bendri visiems kambariams, bet tualetinio popieriaus tėra kas
antrame tualete, todėl rekomenduojama šia higienos priemone pasirūpinti patiems. Švari
patalynė, patogios lovos, virtuvėlė. Kaina – 50 Dh vienam asmeniui… Derėtis net liežuvis
neapsiverčia.

Abdulas nuveda mus pavalgyti į kažkokį restoraną. Maistas neįspūdingas, bet sumokame po
maždaug 60 Dh (kaip vėliau paaiškėjo beveik dvigubai daugiau, nei galėjome sumokėti kitose
vietose – prieš užsisakydami visada peržiūrėkite meniu ir kainas). Pamoka po pamokos: viską
tikrinti du kartus, kryptį ir tikslus spręsti patiems, nes jei jau vietinis kur nors veda, tai
dažniausiai neabejotinai tikisi pelno (pvz., komisinių iš šeimininko už atvestus klientus).

Pagaliau šiaip ne taip atsikratome Abdulo ir patraukiame vieni paklaidžioti po senamiestį.

Šaueno medina tapo mano pirmąja ir, ko gero, ilgalaike meile Maroke. Namų sienos, langinės,
durys ir tvoros išdažytos žydra, violetine, mėlyna ir indigo spalvomis. Vien tai suteikia Šaueno
medinai savitą dvasią. Nekalbant jau apie eiles rankdarbių, drabužių, kilimų, indų ir maisto
parduotuvėlių, siauras klaidžias gatveles, kur galima pravažiuoti nebent motoroleriu ir visur
tvyrančią ramybę. Net prekybinis šurmulys senamiesčio aikštėje ramus ir jaukus. Užsukame į
nedidukę vietinę kasbą (tvirtovę, 10 Dh). Kasbos sodas kiek užleistas, patalpose įrengtos kuklios
istorinių artefaktų ir meno dirbinių ekspozicijos.

Šauenas garsėja savo vilnos dirbiniais, todėl čia turbūt geriausia vieta nusipirkti unikalių vilnonių
kilimų arba dželabų. Kituose miestuose jų taip pat yra, bet tokios vilnos kaip Šauene, manau,
nerasite. Pirmosiomis dienomis Maroke neapleidžia nuojauta, kad visur apgaudinėja, kad už
viską permokame. Šis jausmas, beje, išliko iki pat kelionės pabaigos, tik greta jo atsirado ramybė
žinant, kad apgaulė prekiaujant čia – gyvenimo dalis, kad joje nėra nieko blogo, kad daiktai čia
neturi nominalios vertės, o yra verti tiek, kiek klientas sumoka, kad derybos čia yra kasdienybė ir
būtinybė. Derėtis pradžioje sunkoka, nes tik aplankius kelis miestus, palyginus daiktų kainas ir
„perkandus sistemą“ imi suvokti, kurie daiktai pradžioje įvertinami 10 ar net 20 kartų daugiau,
kurie pabranginami dvigubai, o dėl kurių apskritai nesiderama. Imi pasąmoningai apčiuopti
žemutines kainų ribas, perpranti pardavėjų argumentus ir elgseną, derybų principus. Todėl
rekomenduoju neskubėti pirkti, nes pirmosiomis dienomis Maroke smarkiai permokėsite. Jei
atidėsite pirkinius vėlesniam kelionės etapui, galbūt permokėsite mažiau…

Mėgaujamės galimybe neskubėti. Perkame vaisius, ragaujame vietinius saldumynus, kalbamės su

vietiniais, juokaujame, truputį deramės. Atsisėdę aikštėje priešais kasbą gurkšnojame apelsinų
sultis ir mėtų arbatą, bandome stiprias vietines cigaretes „Marquises“, ant kurių pakelio
puikuojasi ironiškas užrašas „Carpe diem“… Cigaretės čia, beje, nepigios: „Marquises“ pakelis
kainuoja 17,5 Dh, prancūziškų „Galuoises“ 22 Dh, o už „Marlborą“ gali tekti pakloti ir visus 30
Dh.

Fes

6-oji diena. Išvažiuoti iš Šefšaueno visiškai nesinori, bet nutariame laikytis mano sudaryto plano
chuligano ir taikome į 9:15 autobusą į Fesą. Prie stoties laukia keli autobusai ir dėl mūsų būrelio
vairuotojai, regis, pasirengę perkąsti vienas kitam gerkles. Šaukdami vienas per kitą, siūlo
nuvežti į Fesą už 40 Dh, bet užmetę akį į autobusą, verčiau renkamės „CTM“ kompaniją už 70
Dh. Už nugaros girdisi riksmai. Kažkas kažkam kimba į atlapus, pasirodo policininkas, bet mes
jau riedame iš miesto.

4 val. kelias toliau vingiuoja per Rifo kalnus, ir pamažu leidžiasi į Feso upės slėnį. Fesas – vienas
didžiausių Maroko miestų. Be to, tai – vienas iš keturių legendinių karališkųjų miestų (kartu su
Marakešu, Meknesu ir Rabatu). Neskaitant naujamiesčio, Fese yra dvi senosios medinos: Fes
Jdid ir Fes el Bali. Pastaroji laikoma bene didžiausia vientisa miesto vietove, kurioje nėra
automobilių eismo.

Fesas pasitinka triukšmu ir sodria išmetamųjų dujų smarve – „CTM“ stotis (kuri daugelyje
miestų yra atskirai nuo pagrindinės autobusų stoties) yra pietinėje miesto dalyje, naujamiestyje.
Mūsų bendražygės iš Kanados ketina naktiniu autobusu važiuoti į Marakešą, todėl
atsisveikiname su jomis ir patraukiame savo reikalais. Turistų informacijos centre tikėjomės
sužinoti apie automobilių nuomos bendroves, bet tarnautojas tiesiog mosteli į miesto gatves:
„Šiame rajone jų kelios dešimtys.“

Automobilių nuomos firmų naujamiestyje tikrai nemažai: užeinam, domimės kainomis, deramės,
išeinam. Bėga valandos. Maroke kainoraščiai – reliatyvus dalykas, todėl greitai reikalų čia
nesutvarkysi. Vos padėkoji už informaciją ir pakyli eiti, kainos ima kristi, sąlygos tampa
palankesnės ir viskas prasideda iš naujo. Suprantame, kad miniveno septyniems asmenims
negausime. Teks nuomotis du lengvuosius automobilius.

Nuo išmetamųjų dujų smarvės, triukšmo, nuovargio ir alkio ima skaudėti galvą. Galiausiai
nusėdame jauno vaikinuko Badro biure. Kainą pavyksta nusiderėti iki 360 Dh per dieną vienai
transporto priemonei, bet pagal mūsų planą automobilius teks palikti Marakeše, o už tai visos
nuomos bendrovės nori dar 1000 Dh vienai mašinai. Kaina auga beveik dvigubai, bet stumdytis
nėra kur, ir mes su Badru sukertame rankomis. Tada paaiškėja dar viena detalė: Badras nori kaip
užstatą paimti mano pasą. Palikti pasą svetimoje šalyje svetimose rankose man visiškai nesinori.
Netgi paskambinu bičiuliui, kuris prieš kelis metus lankėsi Maroke ir nuomojosi automobilį,
pasiklausti, ar tai įprasta procedūra, bet, deja, jis neprisimena jokių sandėrio aplinkybių…
Mąstau, dūsauju, deruosi. Siūlau Badrui asmens tapatybės kortelę, bet jis nori paso. Giliau
įkvepiu ir dedu pasą ant stalo (galiu iš karto jus nuraminti, viskas baigėsi gerai). Kas nerizikuoja,
tas negeria šampano. 4200 Dh už du automobilius trims dienoms (1100 Dh už vieną 3 dienoms +
1000 Dh už parvežimą į Fesą).

Pagaliau sėdame į petit taxi ir važiuojame prie Bab Boujeloud – vakarinių aukštutinio Fes el Bali
senamiesčio vartų. Pasak „Rough Guide“, šiame rajone yra keli nebrangūs viešbutukai. Be to tai
– senamiesčio pakraštys, todėl nėra didelio pavojaus pasiklysti klaidžioje medinoje ir saugiai ją
patyrinėti. Petit taxi – tai dažniausiai seni raudonai dažyti „Fiat Uno“ automobiliai. Jie neima
daugiau 3 keleivių ir turi skaitliukus, bet vairuotojams reikia priminti juos įjungti. Už kelionę
sumokame apie 9 Dh, o bičiuliai, kurių mašinoje skaitliukas nebuvo įjungtas, sumoka beveik
dvigubai daugiau. Įeiname pro Bab Boujeloud vartus ir lendame į pirmą pasitaikiusį „Hotel
Cascade“ – gana gerai žinomą pigią backpacker‘ių užeigą. Kambariai primena celes, dušas hole,
karšto vandens gausa priklauso nuo viešbučio gyventojų aktyvumo kituose dušuose. Dvivietis
kambarys 150 Dh vienai nakčiai. Komforto ne per daugiausiai, bet mes pavargę kaip šunys ir
daug nesilaužydami sumokam už dvi naktis iš karto.

Terasoje prie mūsų prisigretina jaunas berniokas baltu chalatu ir prisistato esąs kitapus gatvės
veikiančio restorano darbuotoju. Pasak jo, ir restoranas, ir viešbutis priklauso tiems patiems
savininkams ir pažada patiekti mums kompleksinius pietus su nuolaida – už 40 Dh. Pasiūlymas
neblogas, todėl nusileidžiame pavakarieniauti. Užsisakau salotų ir keftą (mažučius mėsos faršo
kukulius) su kiaušiniene. Maistas labai gardus, bet jaučiuosi beprotiškai pavargęs, todėl be
entuziazmo vaikausi mėsgalius po padažą. Mūsų naujasis bičiulis vaišina mus cigaretėmis,
vadina mus draugais, juokauja, kalba, klausinėja. Pavalgę mano bičiuliai dar eina paklaidžioti po
mediną, o aš šiaip ne taip nušliaužiu į dušą ir išsijungiu lovoje. Kaip vėliau paaiškėjo, visoms
dvylikai valandų…

7-oji diena. Apie 4 valandą ryto visų medinos mečečių muedzinai per garsiakalbius ima kviesti
tikinčiuosius maldai (tai neatskiriamas ir mano ausiai labai žavingas musulmoniškų kraštų
elementas), bet aš tik nusišypsau ir apsiverčiu ant kito šono. Akis pramerkiu tik jau gerokai
išaušus.

Papusryčiaujame pas savo bičiulį anapus gatvės. Už 15 Dh gauname marokietišką miltinį blyną
su džemu, duonos, sviesto ir, žinoma, mėtų arbatos. Paprasta, bet sotu. Čia pat mums pasiūlomos
gido paslaugos. Bandau suderėti kainą, bet Ibrahimas kapota anglų kalba taktiškai pareiškia:
„Kiek norėsi, tiek mokėsi. Jei nepatiks, iš vis galėsi nemokėti.“ Rizikinga, bet Maroką geriausia
išmokti per patirtį. Sukertame rankomis.

Fes el Bali medina yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše, daug pastatų rekonstruojama.
Nepaisant prekybinio šurmulio ir žmonių gausos, medina nepalyginamai ramesnė ir jaukesnė nei
smogo ir automobilių triukšmo prispaustas naujamiestis. Tarp smėlio spalvos sienų
vingiuojančios siauros gatvelės slepiasi šešėlyje ir saugo nuo karštos saulės spindulių. Ibrahimas
parodo mums pagrindinę ir antrąją pagal svarbą medinos gatves, paaiškina senamiesčio plano
principą: kas pusę mylios čia galima rasti 5 musulmonų bendruomenei svarbiausius objektus:
maldos namus, hamamą (pirtį), bendruomeninę duonos kepyklą, vandens šaltinį (šulinį arba
fontaną) ir medresę (mokyklą). Pamatome žymųjį Feso vandens laikrodį. Pakeliui prie mūsų
prisijungia dar vienas jaunuolis, kurį Ibrahimas pristato kaip savo draugą. Šis nejučia perima
vadovavimą ekskursijai. Angliškai jis kalba dar geriau, o kalbėjimo maniera rodo, kad jis dirba
gidu ne taip jau retai. Aplankome nuostabų didžiulį restauruotą riadą (riadas – tai didelis namas
su vidiniu kiemu), kuris dabar yra menų institutas ir muziejus (įėjimas 5 Dh) su puikiais akmens
ir medžio raižiniais, zellij plytelių grindimis ir freskomis, atliktomis iš natūralių medžiagų
pagamintais dažais. Sužinoję, kad kitos dienos rytą išvykstame į Mercugą Maroko pietuose, ir
pasinaudoję draugiškumo bei nuoširdumo atmosfera, mūsų gidai pasiteirauja, ar negalėtume iki
Mercugos pavežėti Ibrahimo, kur gyvena jo dėdė. Pamąstome, kad turėti vietinį šturmaną būtų
didelis privalumas, ir sutinkame – vis tiek vienoje mašinoje bus laisvos vietos.

Tęsiame pažintį su medina: gidai mus veda į andalūzietišką kvartalą. Čia kiek kitokia
architektūra, gyvenimas ne toks triukšmingas, mažiau prekybos. Kopiame į Fes el Bali šiaurėje
kylantį šlaitą. Nuo gynybinės sienos likučių atsiveria kvapą gniaužianti Feso ir visų pirma
bekraščio medinos labirinto panorama. Atsikvėpę saulės atokaitoje, vėl leidžiamės žemyn.
Kyštelime nosį į dvokiančias dirbtuves, kuriose avių ir ožkų vilna atskiriama nuo odos,
užsukame į vilnos ir agavos pluošto audinių kooperatyvą, kur, suprantama, mums pradeda rodyti
nuostabias prekes. Kainos beprotiškos, argumentai kieti, mūsų merginos ima derėtis. Geriam
mėtų arbatą, tariamės dėl kainų ir derybų taktikos, juokaujam, vėl deramės. Galiausiai kaina
krenta trigubai, bet akivaizdu, kad mergaitės vis tiek smarkiai permokėjo.

Kita stotelė – žymiosios odos raugyklos, kurias būnant Fese tiesiog privalu pamatyti. Odos
rūgsta įvairiuose skysčiuose (kaip antai, karvių šlapime, paukščių išmatose ir t. t.) ir mišiniuose
iš plytų ir molio sulipdytose cisternose, kitos džiūsta saulės atokaitoje, trečios mirksta iš
natūralių medžiagų pagamintuose dažuose. Kvapas atitinkamas, bet vaizdas tikrai įspūdingas.
Šalimais įsikūrusi odos krautuvė lūžta kokybiškais odos dirbiniais, pradedant suvenyrais,
šlepetėmis ir piniginėmis, ir baigiant striukėmis, krepšiais ir skrybėlėmis. Kainos vėlgi kosminės,
bet tinkamai derantis jos gali nukristi turbūt iki 10 kartų. Traukiamės iš prekybininkų žabangų,
bet patenkame į vadinamąją „berberų vaistinę“ (mūsų gidai, regis, naudojasi proga išmelžti mūsų
pinigus ir užsidirbti komisinių). Vaistinėje mums rodo smilkalus, prieskonius, arbatas, muskusą,
kvepalus ir kitokias gėrybes. Nusiperkame šiokių tokių smulkmenų, sumokame 100 Dh gidui
(nepasitenkinimo jis neparodė, todėl nutarėme, kad suma tinkama) ir sutariame su Ibrahimu
susitikti ryte prie Bab Boujeloud.

Savarankiškai dar aplankome Marinidų architektūros stebuklą – Bou Inania medresę (religinę
mokyklą, įėjimas 10 Dh), kuri yra vienas iš nedaugelio kitatikiams prieinamų Maroko islamo
religinių pastatų. Įvairovės dėlei pietauti nutariame iš anksto nusižiūrėtame dailiame restorane,
bet už niekuo neypatingą maistą sumokame gana nemažą sumą (75 Dh už kompleksinius pietus:
salotas, keptą viščiuką, desertą ir gėrimus). Išeinant iš restorano, mus pasitinka pora marokiečių.
Nuo tada, kai išlipome iš autobuso, neprabėgo ir para, o panašu, kad jau visas miestas žino, kas
mes, iš kur, ir kur ketiname važiuoti toliau. Vyrukai pasisodina mus prie stalo ir pasiūlo
suorganizuoti mums kelionę į Mercugą, kupranugarių vilkstinę ir visaip kitaip pasirūpinti mumis
dykumoje. Ir visa tai tik už 700 Dh vienam asmeniui. Mandagiai atsakome, kad pagalvosime, nes
internete skaitėme, kad išvykos kupranugariais iš Mercugos į Erg Chebbi kopų jūrą kainuoja
mažiau nei 300 Dh.
Rytojaus kelionei nusiperkame maisto: vaisių, džiovintų datulių, duonos džemo ir kitokių
vietinių gėrybių, nuo kurių lūžta gatvės prekeivių lentynos. Vakare einam į vietinį hamamą.
Žinome, kad vietiniai už įėjimą moka vos 15 Dh, bet mums už 120 Dh prižada kalnus
malonumų: masažą, kūno šveitimą ir kitokias paslaugas. Deramės iki 85 Dh, bet vis tiek liekame
nusivylę: karšta pirtis, žinoma, atgaivino, bet išliaupsintas masažas nebuvo vertas ir dešimtosios
sumokėtų pinigų dalies.

Viešbučio tarpduryje kaktomuša susiduriame su Badru, kuris mums nuomoja mašinas. Jis
apgailestaudamas praneša, kad ryte pasirodys ne 6 val. ryto, kaip buvo tartasi, o valanda vėliau.
Raukausi. Tokią ankstyvą valandą paskyrėme ne veltui, nes norime iki popietės pasiekti
Mercugą, kad suspėtume tą pačią dieną kupranugariais iškeliauti į dykumą. Badras dievagojasi,
kad anksčiau neturės abiejų mūsų mašinų ir man belieka nusileisti. Paskutiniai pasirengimai
kelionei: smulkus ir kokybiškas „Michelin“ Maroko kelių žemėlapis už 110 Dh ir dvi vietinio
mobiliojo ryšio operatoriaus „Meditel“ SIM kortelės po 40 Dh, kad kelionės metu turėtume ryšį
tarp automobilių ir galėtume susisiekti su Badru Marakeše (roamingo paslaugos Maroke
nesveikai brangios). Papildome vieną kortelę 20 Dh (kaip vėliau paaiškėjo tai – apie 5 minutės
pokalbių).

Vidurinio Atlaso kalnai

8-oji diena. 6:50 jau laukiame Badro prie Bab Boujeloud vartų. 7:10 skambinu Badrui, jis sako,
kad bus po 10 minučių. Netrukus pasirodo mūsų vakarykštis gidas su savo pusbroliu Ibrahimu.
7:20 Ibrahimas ima mano telefoną ir skambina Badrui (kaip vėliau paaiškėjo, jie – buvę
mokyklos draugai), kuris pareiškia, kad jau važiuoja ir bus po 10 minučių. Galiausiai maždaug
8:00 pajudame iš miesto. Ekonominės klasės „Kia Picanto“ ir „Peugeot 206“… Pripildome kuro
bakus (po 10 Dh už litrą). Prieš akis maždaug 500 km, kuriuos turime įveikti iki popietės.
Ibrahimas sėdi šalia manęs ir iš karto pajuntu privalumus. Nereikia sukti galvos ir nervingai
žvilgčioti į žemėlapį, o tik klausytis ramių mūsų marokiečio bičiulio nurodymų: „Left. Right.
Directly, my friend. This is the shorter way.“

Arabiškoji Maroko dalis lieka už nugaros. Į pietus nuo Feso – berberų valdos. Kelias tiesus,
danga nebloga. Ibrahimas, panašu, mintinai žino visus policijos postus šiame kelyje. O jų
netrūksta, todėl mano šturmanas retsykiais vis primena: „Slower here, my friend. No more than
60. Police behind that turn.“ Miestuose ir pavojinguose ruožuose greitis ribojamas iki 60 km/h.
Užmiestyje iki 100 km/h. Nepatogumų sukelia tai, kad beveik niekur nepažymėta pavojingų
ruožų ir greičio apribojimų pabaiga. Važiuojame atsargiai, kelias vingiuodamas kyla į Vidurinį
Atlasą, prasideda pirmieji serpentinai. Vidutinis greitis mažėja, vis sunkiau aplenkti įkalnėse vos
krutantį sunkųjį transportą, todėl tiesesnėse atkarpose norisi paspausti akseleratorių. Išnyrame iš
eilinio posūkio ir šalikelėje matome „draugiškai“ mums mojantį pareigūną. Sustojame, radaras
rodo 90 km/h, o greičio apribojimas šiame ruože 60 km/h… 80 EUR abiems mašinoms…
Ibrahimas iššoka iš automobilio, kalbasi su policininkais, pribėga prie manęs: „Good policemen.
200 dirham.“ Kyšteliu banknotą ir važiuojame toliau. Dabar jau atsargiau, laikydamiesi visų
eismo taisyklių.

Atlaso kalnai mus pasitinka sniego likučiais, baltuojančiomis viršukalnėmis ir slidinėjimo

trasomis, ištirpusio sniego ežerėliais. Sako, kad žiemą čia sniego būna tiek, kad keliai tampa
nepravažiuojami ir uždaromi iki pavasario. Nors saulė karšta, oras kvepia kalnų šaltuku ir gaiva.
Pravažiuojame Ifraną – prancūzų protektorato laikmečiu pastatytą kurortą. Maroko čia nė kvapo.
Namai stačiais europiniais stogais, plačios gatvės, parkai: nežinodamas pasakytum, kad esi
Šveicarijoje. Čia yra ir karaliaus rezidencija (viena iš daugelio), nes sakoma, kad Ifrane bene
švariausias oras visame Maroke.

Išvažiuojame į N13 kelią ir lekiame toliau į pietus. Pravažiuojame Mideltą, vieną po kito kertame
Vidurinio Atlaso viršukalnių grandines. Snieguotas viršukalnes keičia žali slėniai, slėnius – pilki
kalnai, o šiuos raudonos uolos. Gamtovaizdis iš esmės keičiasi kas pusšimtį kilometrų, vėl ir vėl
užgniauždamas kvapą netikėtomis spalvomis ir formomis. Privažiuojame įspūdingą Hassan
Addakhil tvenkinį ir netrukus pasiekiame Erašidijos miestą (Errachidia).

Atlaso kalnai jau beveik už nugaros, kelias išsitiesina, o nuo jo įvairiausiais atspalviais ima
driektis, regis, bekraštės pusdykumės. Namai, kaimai ir miesteliai nusidažo rausvu atspalviu, nes,
pasak Ibrahimo, dauguma statinių čia drebiama iš molio ir šiaudų. Kartais molis keičiamas
karvės mėšlu. Kuo labiau į pietus, tuo mažiau automobilių ir daugiau dviračių bei asilų. Per
miestelius reikia važiuoti lėtai ir atsargiai, nes dviratininkų kryptys dažnai būna
neprognozuojamos: važiuodami jie šnekasi su bičiuliais, gali netikėtai iššokti po ratais arba
neskubom važiuoti viduriu kelio. Vis dažniau tenka pasinaudoti Maroke svarbiausia automobilio
detale – garso signalu.

Ibrahimas skambina savo dėdei ir bando suderinti mums 7 kupranugarius, kad galėtume dar
šiandien iškeliauti į dykumą. Sako, reikia atvykti vėliausiai 15:00. Matau, kad nespėsim, raginu
skambinti dar kartą ir pasakyti, kad atvyksim 16:00, kad būtinai reikia į tą dykumą, kad darytų
viską ką gali.

Merzouga ir Erg Chebbi

Už Erfudo dangus apsiniaukia, šen ten krinta nesmarkus lietus. Skambutis. Kupranugariai laukia.
Kelias iki pat Mercugos asfaltuotas, lygus ir tiesus, eismas nedidelis, važiuoti vienas malonumas.
Staiga pliūpteli liūtis. Dykuma ir lietus?! Kaip…? Kodėl…? Kažkur pusdykumėj įsisuka
nedidukas, bet įspūdingas smėlio tornadas, iš už horizonto pasirodo beprotiškai elegantiškos,
raudonos Erg Šebi (Erg Chebbi) kopos. Ši kopų jūra nedidelė – 22 km ilgio ir 5 km pločio. Kai
kurios kopos siekia 150 m aukštį. Tačiau pirmai pažinčiai su Sachara tikrai pakaks.

Įvažiuojame į Mercugos miestelį, įsikūrusį pačiame ergo pakraštyje. Lėtai riedame kietai
suplūktomis duobėtomis gatvelėmis, ankštai suspaustomis nedidelių iš molio ir šiaudų drėbtų
namukų. Sustojame erdviame „Maison Adrar“ (Kalnų namai) užeigos kieme, mašinas subrukame
po pašiūre ir užeiname į didelį iš molio drėbtą namą. Mus pasitinka tradiciniais mėlynais ir
baltais berberų drabužiais apsirengęs ir turbaną ant galvos užsivyniojęs Ibrahimo giminaitis.
Vaišina mus „berberų viskiu“ – žalios ir mėtų arbatos mišiniu (ne, jokio alkoholio jame nėra,
vienintelis jo panašumas su viskiu – spalva). Po visą dieną užtrukusios, kupinos įspūdžių
kelionės pusiau gulomis išsitiesiu ant minkštų pagalvių ir kilimų erdviame kambaryje ir
mėgaujuosi arbata. Kalbamės apie orą: šeimininkas sako, šiose vietose nelijo jau gerus 40 metų,
bet klimatas keičiasi ir pastaraisiais metais iškrito šiek tiek kritulių. Vėjas už lango rimsta,
imame kalbėti apie kupranugarius ir kelionės į dykumą kainą. Šeimininkas nori nuo kiekvieno iš
mūsų nuplėšti po 650 Dh. Užsimename, kad internete visur minima 300 Dh kaina. Šeimininkas
meta argumentą, kad toks tarifas taikomas didelėms turistų grupėms. Mes imame virkauti, kad
turtais nesišvaistome, nesitikėjome tokios didelės kainos, kad mūsų dar laukia kelionė į
Marakešą ir Esuirą… Keliame savo kainą iki 400 Dh, paskui iki 450 Dh. Šeimininkas vienu
mostu pjauna sumą iki 500 Dh ir sukertame rankomis. Paskubomis susimetame į kuprines
būtiniausius daiktus, pasiimame vandens, šilčiau apsirengiame ir sėdame ant kupranugarių.
Kupranugaris stojasi, pirmiausiai staigiu judesiu pakeldamas užpakalį, todėl visu kūnu pasvyru į
priekį. Tada dykumų laivas ištiesina priekines kojas ir pasijuntu patogiai sėdįs ant aukšto
kailiniuoto gūbrio. Priekyje – kopų jūra.

Pajudame. Bandau prisitaikyti prie linguojančio kupranugario judesių, bet galiausiai suprantu,
kad reikia paprasčiausiai atsipalaiduoti ir leisti kūnui judėti kartu su gyvūnu. Lietus ir vakarėjanti
saulė nudažė dangų sodriai mėlyna spalva. Šen bei ten – skystos pilkų debesų draiskanos. Sodriai
mėlyno dangaus fone besileidžiančios saulės apšviestos kopos atrodo sodriai oranžinės, net
raudonos ir stačiai gniaužia kvapą. Paveikslą papildo vilkstinę vedantys jauni berberų vaikinukai
baltais ir mėlynais vėjyje besiplaikstančiais drabužiais. Netrukus mus apsupa visiška tyla, kurią
retkarčiais sutrikdo kupranugarių maurojimas ir šnarpštimas arba per patį atsisukusio berbero
klausimas: „Good?“. „Good,“ – linkteliu aš šypsodamasi. Pakeliu akis į horizontą ir gaunu
nokautą – vakaruose ir pietuose dangų puošia trys vaivorykštės. Atsisuku į bendražygius. Matau
tarp kopų pasiklydusius žvilgsnius ir atkarusius žandikaulius. Nusišypsau. Kažkas atsako tuo
pačiu. Žodžių čia nereikia. Suprantu, kad tolesnė kelionė nekelia jokio nerimo: nebesvarbu ar
spėsim, ar nespėsim, pamatysim ar nepamatysim, kas suplanuota. Pamačiau jau pakankamai.
Galiu nors ir dabar ramia širdimi grįžti namo…

Gilyn į dykumą smėlyje ima matytis vis daugiau kupranugarių pėdsakų. Vis daugiau kopų
subjaurota keturračių, visureigių ir snieglenčių vėžėmis. Po valandos pusantros (laikas ten
nustojo prasmės) pasiekiame oazę: tarp dykumos medžių ir krūmų suręsta grupelė erdvių
palapinių ir palaikių medinių pastatų. Saulė jau beveik nusileido. Mums parodo mūsų palapinę,
nuveda į „restoraną“, vaišina „berberų viskiu“. Aplink žvakes ima sukutis spiečiai naktinių
drugių. Apmaudu, bet nė vienas iš mūsų dorai nekalba prancūziškai, išskyrus kelis žodžius, o
vietiniai moka vos porą žodžių angliškai. Būtų nepaprastai įdomu paklausinėti apie jų gyvenimą,
dykumą, kupranugarius, kultūrą bei gyvenimą dykumoje apskritai, bet po kelių bandymų
paaiškėja, kad kalbos barjeras neįveikiamas.

Netrukus mums patiekia vištienos tadžiną, sukertame jį rankomis ir šakutėmis, retkarčiais

graibydami iš padažo naktinius drugius. Užkandę paliekame palapines ir einame toliau nuo
šviesų, aklinoje tamsoje lipame ant kopos ir žiūrime į dangų. Sakoma, kad dykumoje žvaigždės
atrodo ranka pasiekiamos. Tiesa ar ne tiesa? Visiška tiesa! Net giedriausią rugpjūčio naktį
Lietuvoje žvaigždės neatrodo tokios didelės ir taip arti. Stovime ir sėdime užvertę galvas, kol
patikriname dar vieną faktą: naktys dykumoje išties šaltos. Grįžtame į palapinę, kur mūsų jau
lauka vietiniai. Atsinešę būgnus jie mums pagroja ir padainuoja tradicinių dainų, juokauja savo
kalba, mes juokaujame savąja. Juokiamės vieni iš kitų, iš to, kad nesusikalbame, dalijamės
cigaretėmis, plojame vienas kitam per petį, spaudžiame rankas, kol nuovargis ima spausti akis ir
sugriūname ant čiužinių savo palapinėje. Sodriai trenkia šlapimu. Oazėje tualeto nėra, o
gamtiniai reikalai atliekami tiesiog smėlyje, paėjėjus nuo stovyklos. Matyt kažkas iš svečių
patingėjo žingsniuoti toliau nuo palapinės. Atsigulu su drabužiais ir net striuke, apsikloju vilnone
antklode, bet naktį vis tiek šaltoka – nenustebčiau, jei temperatūra buvo artima nuliui.

9-oji diena. Keliamės su aušra. „Lįskit lauk, – girdžiu bičiulio raginimą. – Jau teka. Jau…“
Papusryčiaujame ir nedelsdami einame prie kupranugarių. Vos atsisėdę visi pajuntame
vakarykštės kelionės pasekmės: kaip pridera skauda tam tikras sėdynės sritis. Net silpna darosi
pagalvojus apie 1,5 val. kelionę per kopas iki Mercugos. Bet žvilgsnis vėl pasiklysta tarp kopų,
kurias ryto saulė nudažo geltonai, nepatogumai ištirpsta užmarštyje.

Grįžę į „Maison Adrar“ užeigą, išsimaudome šaltame duše, padėkojame šeimininkui, aptariame
tolesnį dienos maršrutą, atsisveikindami įduodame Ibrahimui „Jameson“ viskio likučius ir
pajudame iš Mercugos. Tikslas – iki sutemų nuvažiuoti pusę kelio iki Marakešo ir pasiekti
Ouarzazate arba Ait Benhaddou.

Todros tarpeklis ir Ouarzazate

Grįžtame iki Erfudo ir pasukame į kairę Tinejdado link. Kelias tiesus kaip styga, į abi puses
driekiasi bekraštės raudonos ir geltonos pusdykumės su skurdžia augmenija. Miesteliuose tenka
sulėtinti greitį iki 60 km/h, bet užmiestyje spaudžiame iš savo varganų varikliukų 100 km/h,
lenkdami automobilius, kurių kelyje visai nedaug. Tiesa, kelyje gausu dviračių ir motorolerių,
kuriuos patartina lenkti saugiu atstumu.
Ties Tinerhiru pasukame iš kelio apžiūrėti Todros tarpeklio (Todra Gorges). Gera dešimtis
kilometrų vingiuotais kalnų keliais, nuo kurių atsiveria vaizdas į nuostabius sodriai žalius palmių
plantacijomis užsodintus slėnius.

Įvažiuojame į tarpeklį, uolos iš abiejų pusių vis statėja ir aukštėja: siauriausioje vietoje tarpeklis
yra vos 10 m pločio, o uolų aukštis siekia beveik 160 m. Daug šios vietos magijos išblaško
vietinių gyventojų, prekeivių ir turistų gausa bei mašinų kamščiai, bet pamatyti tarpeklį vis tiek
verta. Grįždami stabtelime pas vietinius berberus papietauti. Čia mums iš šviežių produktų
pagamina nuostabų tadžiną, pavaišina arbata ir vaisiais. Šeimininkai nepaprastai malonūs ir
jaukūs žmonės. Sumokame po 35 Dh ir paliekame dosnių arbatpinigių.

Ketinome pakeliui į Ouarzazatą dar aplankyti įspūdingą Dadeso tarpeklį, bet Todroje užtrukome
ilgiau nei planavome, todėl nutariame nebesukti iš kelio ir nesustodami važiuoti iki nakvynės
vietos. Saulė nusileidžia dar nepasiekus miesto ir nenoromis tenka susipažinti su vairavimo
Maroke naktį ypatumais. Dviratininkai nedėvi atšvaitų, ką jau kalbėti apie pėsčiuosius.
Kelkraščiai labai siauri arba jų visai nėra, todėl ne sykį teko staigiai stabdyti arba mestis kairėn,
kad neįvyktų nelaimė. Pasiekę Ouarzazatą ir trumpai pasitarę, nutariame čia ir apsistoti. „Rough
Guide“ knygoje susirandame kvartalą su didesne nebrangių viešbučių koncentracija,
paklausinėjame žmonių kelio ir, šiek tiek paklaidžioję, pagaliau randame laisvą mašinų
stovėjimo plotelį. Už 12 valandų stovėjimą gatvėje sargui sumokame po 10 Dh už kiekvieną
mašiną, susirenkame daiktus ir patraukiame į „Hotel Royal“. Naktis čia kainuoja 50 Dh vienam
asmeniui. Viešbutis ne prašmatnus, bet tvarkingas ir švarus, kambariuose yra dušai ir karštas
vanduo, bet tualetas koridoriuje. Drąsiai galite apsistoti, jei nereikia prabangos. Nusileidžiame į
tame pačiame pastate įsikūrusį restoranėlį ir užsisakome vakarienę. Už kompleksinius pietus
sumokame po 50 Dh. Čia suvalgiau, ko gero, gardžiausią visos kelionės patiekalą – veršienos ir
džiovintų slyvų tadžiną. Taip pat paragaujame įvairiausių nuostabių marokietiškų saldumynų su
migdolais, sezamu, karamele ir kitokiomis gėrybėmis. Čia pat atskleidžiame dar vieną Maroko
stebuklą – su pienu arba apelsinų sultimis maišytas avokado sultis. Labai sotus ir dieviško skonio
nektaras.

Ouarzazatą palikome anksti ryte, todėl tegaliu papasakoti pirmą įspūdį. Tai gana vakarietiškas
miestas. Plačios ir švarios gatvės. Architektūros yra tiek vietinės, tiek europietiškos. Apskritai
miestas atrodo tvarkingas ir ramus. Tiesa šis įspūdis buvo stipresnis naktį nei dieną. Spėju, kad
miesto dvasią iš dalies diktuoja tai, kad čia įsikūrusi viena didžiausių pasaulyje kino studijų
„Atlas Studios“, kurioje buvo sukurta nemažai istorinių filmų, kaip antai „Lawrence of Arabia“,
„Gladiator“, „Alexander“ ir „Babel“. Studija, beje, atvira turistams. Ten rengiamos pusvalandžio
ar valandos trukmės ekskursijos. Tačiau Ouarzazato mūsų planuose nebuvo. Turime įdomesnių
tikslų, todėl papusryčiavę tame pačiame restoranėlyje, sėdame už vairo ir lekiame toliau.

Ait Benhaddou ir Marakešas

10-oji diena. Iki Marakešo, kur 16:00 sutarėme atiduoti automobilius, visai nedaug – kiek
daugiau nei 200 km, todėl turime apsčiai laiko. Stabtelime Ait Benhaddou miestelyje, kuris
garsėja savo įtvirtintu miestu-kasba. Paliekame automobilius erdvioje stovėjimo aikštelėje,
siauromis gatvelėmis prasiiriame pro prekeivių pinkles, nusiavę batus perbrendame seklią
Ouarzazato upę (kam karštą dieną nepatinka ledinis vanduo, galima už skatikus persikelti asilu)
ir užeiname į iš molio, bambukų ir šiaudų drėbtą miestą-tvirtovę. Į šlaitą lipantis miestelis visai
nedidukas. Iš principo tai – miestas-muziejus, bet čia ir žmonės gyvena, ir rankdarbių
kooperatyvai įsisteigę ir parduotuvėlių apsčiai. Po miestelį mus vedžioja vos mano diržo sagtį
siekiantis snarglius ir laužytu anglų-prancūzų kalbos mišiniu profesionalaus gido maniera dėsto
apie tvirtovės išplanavimą ir ypatumus. Čiupinėjame molio sienas ir spėliojame apie jų
autentiškumą. Panašu, kad jas reikia rekonstruoti po kiekvieno stipresnio lietaus. Berniukas
baksteli pirštu į šalia miesto stūksančią kalvą ir sako „Gradiator“. Baksteli kita kryptimi:
„Alexander“. Iš tiesų, šioje vietovėje susukta nemažai istorinių Holivudo filmų.

Grįžtame prie automobilių. Vietiniai gyventojai mūsų komandos merginas vadina gazelėmis ir
siūlo už jas bandas kupranugarių: tūkstantį, tris tūkstančius, penkis tūkstančius. Juokiamės.
Bandau įsivaizduoti, kaip Tanžere į keltą varau 5000 kupranugarių, kaip karavanas traukia per
Ispaniją, Prancūziją, Vokietiją ir Lenkiją…

Važiuojame toliau. Skambina Badras – vaikinukas, išnuomojęs mums automobilius, – ir

pareiškia, kad jis jau laukia mūsų Marakeše. „16:00, kaip tarėmės,“ – rėkiu į ragelį. Prasideda
Aukštasis Atlasas su savo nesibaigiančiais beprotiškais 180 laipsnių serpentinais. Imame suvokti,
kad tie 200 km iki Marakešo – ne toks jau trumpas kelias laiko prasme… Tenka tik apgailestauti,
kad sėdžiu už vairo, nes negaliu atplėšti akių nuo kelio ilgiau nei akimirkai. Aukštasis Atlasas
tikrai labai įspūdingas. Po kojomis krenta bedugniai slėniai, o link horizonto rikiuojasi aštrios
kalnų viršukalnės: kairėje raudonos, dešinėje pilkos, pirmame plane žalios, antrame plane
padengtos sniegu. Nei fotografijomis, nei filmavimo kamera, nei žodžiais to apsakyti
neįmanoma…
Nebežinau, kiek valandų važiavome tuos 50 km per Aukštąjį atlasą, bet galiausiai nusileidome į
lygumas. Kelias vėl nuobodžiai išsitiesina. Į Marakešą atvažiuojame beveik pačiu laiku. Eismas
čia chaotiškas kaip ir Fese: eismo juostų niekas nepaiso, intensyviai darbuojasi garso signalu,
įžūliai užkišinėja mašinas be jokių posūkio signalų, bet svarbiausia neskubėti ir ilgainiui visas tas
chaotiškas srautas ima atrodyti labai kryptingas ir sklandus. Tereikia žiūrėti kur važiuoji ir
nepamiršti garso signalu pranešti apie savo egzistavimą. Didmiesčio voratinklį įveikiame
stebėtinai sklandžiai ir sparčiai. Pastatę automobilius prie autobusų stoties lengviau atsikvepiam.
Susiskambinu su Badru, išmainom automobilių raktus ir dokumentus į mano pasą, ir
paspaudžiam vieni kitiems rankas.

Marakeše užtrukti neketinam. Ne dabar. Todėl iš karto einame medžioti autobuso į Esuirą
(Essaouira). „CTM“ autobusų į pajūrį šiandien nebėra. Kažkas mums rėkia: „Essouira, 40
dirham!“ Klausiu: „Air conditioning?“ Purto galvą: „40 dirham! Let‘s go see the bus!“ Einam
pažiūrėti į autobusą. Prigrūstas marokiečių ir dvokia dyzelinu. Kažkas siūlo susirasti kitą
autobusą, bet aš pavargęs ir noriu kuo greičiau atsidurti Esuiroje prie jūros. Trumpai pasiginčiję
sėdame į autobusą ir riedame. Atviri langai – puiki ventiliacija, tik vietos mažoka. Sėdynės
sugrūstos taip, kad net kelius skauda. Be to, vairuotojas elgiasi kaip lietuviškame mikroautobuse:
pakeliui renka visus keleivius ir išleidžia juos kur papuola. Žadėtoji 3 val. kelionė iki Esuiros
tęsiasi bent 4 valandas. Kelias vingiuoja lygiomis kaip blynas plynėmis. Bet net ir jos
nepalyginamos su Lietuva. Pas mus lygumos ne bekraštės – tai kalvelė iškyla, tai miškelis koks.
O ten kaip peiliu nupjauta iki pat horizonto.

Essouira, my love

Į Esuirą įvažiuojame jau sutemus. Prisipažinsiu, pagrindinė autobusų stotis paliko nepaprastai
slogų įspūdį. Pasijutau lyg prasčiausioje lietuviškoje stotyje, pradedant ant suolų miegančiais
valkatomis, durų staktas ramstančiais įtartinos išvaizdos personažais ir baigiant būsto siūlytojais,
kurie vos prasivėrus autobuso durimis ėmė brautis pro keleivius vidun, klykdami „Hotel, hotel!“

Žemėlapyje pažymėtos kelios autobusų stotys susuko man galvą, todėl supratau, kad neturiu
žalio supratimo, kurioje pusėje Esuiros medina. Užėjau į policijos pareigūnų kambarėlį paklausti
krypties, o tie tiesiog mostelėjo vienam iš mūsų tykančių plėšrūnų ir pavedė nuvesti mus į
mediną. Taip mes patekome į „Hotel Bab Doukkala“ prie pat rytinių Bab Doukkala medinos
vartų. Iš pirmo žvilgsnio tvarkingame viešbutyje suderėjome nakvynę po 50 Dh kiekvienam. Tik
vėliau atskleidėme vieną didžiausių jo trūkumų – akivaizdžiai nekeistą patalynę. „Bab
Doukkala“ pasirašė sau nuosprendį – vienbalsiai sutarėme kitą dieną pasiieškoti geresnio būsto.

11-oji diena. Pusryčiaujame kavinėje buvusiame juvelyrų turguje. Už 35 Dh gauname

prašmatniai patiektus pusryčius iš kiaušinienės, marokietiško blyno, duonos, kavos ir krūvos
gardžiausių padažų: džemo, medaus, argano ir alyvuogių aliejaus, amlou (argano aliejaus ir
migdolų pastos). Gretimoje tabako krautuvėlėje užtinku pigių vietinių cigarečių „Olympic“ (11
Dh), kurių skonis primena pigų lietuvišką „Kastytį“, ir kurios ilgėliau užsišnekėjus
paprasčiausiai užgęsta. Nepirkite, šlykštu.

Kuprine nešinas užsienietis – akivaizdus jaukas vietiniams agentams, kurie už komisinius

pasirengę jums aprodyti visus įmanomus nakvynės variantus. Ne išimtis ir mes. Vedini poros
jaunuolių operatyviai apžiūrime kelis riadus, kol galiausiai patenkame į kažkokio vokiečio
aktoriaus ir jo žmonos marokietės namus „Le Bastion“. Čia mums pasiūlo prašmatnius
apartamentus su svetaine, dviem kambariais, dušu ir virtuve už 400 Dh keturiems asmenims ir
trivietį kambarį mergaitėms su dušu už 250 Dh. Tai didžiausia suma, kokią teko sumokėti už
nakvynę Maroke, bet už tokį komfortą ir estetiką – vieni skatikai. Sumokame už tris naktis,
įbrukame mus čia atvedusiam „agentui“ 100 Dh ir su palengvėjimu išsidrebiame ant minkštomis
pagalvėmis ir spalvingais užtiesalais nuklotų sofų. Čia ketiname praleisti paskutinį kelionės etapą
ir gerai pailsėti prieš Marakešą ir kelionę namo.

Maroko sultono nurodymu Esuiros miestą ir tvirtovę XVIII a. suprojektavo europiečių

inžinieriai, todėl senoji medina, bent jau centrinė jos dalis yra ganėtinai taisyklingo plano su
lygiagrečiomis gatvėmis ir sankryžomis. Dvi pagrindinės gatvės veda nuo rytinių vartų iki
aikštės ir nediduko uosto. Visa medina aptverta gynybinėmis sienomis, ir ją galima neskubiai
peržingsniuoti per 10 minučių. Gatvės šurmuliuoja prekybininkais: pagrindinėje gatvėje
dominuoja maisto produktai, šalutinėse – medžio ir metalo dirbiniai, sidabras, audiniai, drabužiai
ir muzikos instrumentai.

Pasigriebę rankšluosčius, nupėdiname iki pajūrio. Smėlis čia šviesios spalvos, labai smulkus ir
švelnus. Vienas malonumas. Esuira garsėja savo vėjas, kuris čia sutraukia būrius banglentininkų
ir jėgos aitvarų tramdytojų, bet šiandien Atlanto vandenynas ramus. Popietinė saulė jau nebe
tokia karšta kaip vidurdienį, bet vis tiek išsineriame iš drabužių ir kelioms minutėms šokame į
žvarbų vandenį.

Grįždami iš pajūrio, užsukame į uostą, kuriame spiečiasi galybė mėlynų valtelių ir laivelių.
Žvejai kaip tik iškrauna dienos laimikį, ir oras baltuoja nuo klykaujančių žuvėdrų ir kirų. Tiesą
sakant, visa Esuira maloniai kvepia žuvimi bei jūra, ypač pirmosiomis dienomis. Vėliau prie
kvapo priprantama, bet pirmas įspūdis labai stiprus ir neišdildomas.

Ieškodami kur pavalgyti, vos neiškrentame iš klumpių: mūsų link per aikštę žingsniuoja
kanadietės Geraldine ir Andreanne, su kuriomis išsiskyrėme Fese. Nuostabos šūksniai,
džiaugsmingi apsikabinimai ir jos veda mus prie žuvies grilių, kurios nesėkmingai bandėme
surasti patys. „600 Dh for eight person!“ – rėkia padavėjas. Linktelime galvas, sėdamės ir po
kelių minučių mums į lėkštes ima krauti ką tik sugautą ir ant grilio iškeptą žuvį. Manau, kad
Esuiros uosto žuvies grilį būtina įtraukti į privalomą miesto programą.

Pavalgę traukiame į muzikos įrašų ir instrumentų parduotuvę „Trance Music“. Čia dirba Imadas,
kurį turime aplankyti. Jo kontaktus gavome iš vieno lietuvio bičiulio, kuris ne kartą lankėsi
Esuiroje ir gerai pažįsta Imadą. Imadas mus pasitinka su šypsena, o mes įteikiame jam Malagoje
pirkto ispaniško romo butelį. Mano bičiuliai puola klausyti ir graibstyti pigius afrikietiškos
muzikos kompaktinius diskus. Imadas įduoda man dūdelę, kad parvežčiau dovanų jo draugui
Lietuvoje. Muzika (taip pat ir kiti menai) Esuiroje apskritai užima labai svarbią vietą. Kasmet
birželio mėnesį čia vyksta gnaua muzikos festivalis „Gnaoua Festival of World Music“,
sutraukiantis iki pusės milijono klausytojų iš viso pasaulio. Kadaise Esuiroje ir jos apylinkėse
daug laiko leido Džimis Hendriksas. Mieste yra ir ne viena meno galerija, kuriose eksponuojami
ir parduodami vietos dailininkų bei skulptorių darbai.
Vakare su Imadu traukiame į kavinę „Triskalla“, kur dirba jo bičiuliai. Nuostabi marokietiška-
bohemiška aplinka, nepaprastai jaukus interjeras. Spalvos, pagalvėlės, užapvalinti sienų kampai,
netaisyklingos durų nišos. Kadangi musulmonai beveik nevartoja alkoholio, daugelyje kavinių ir
restoranų jo paprasčiausiai nėra. Alaus ar stipresnių gėrimų galima rasti vos viename kitame pro-
europietiškame restorane ar prekybos centre. Tačiau alkoholio čia ir nereikia. Geriame tradicinę
arbatą. Skamba gitara, tarška kastanjetės, bumbsi marokietiški instrumentai.

„Triskalla“ užsidaro, todėl palei paplūdimį patraukiame į prašmatnų restoraną, kur beprotiškus
ritmus į garso sistemas pumpuoja skaitlinga šiuolaikiniais ir tradiciniais instrumentais grojanti
grupė. Londono sičio kainomis nusiperkame po butelaitį „Heinekeno“ ir iki išnaktų judame pagal
muzikos garsus, nes tokiai energijai, kuri sklinda iš garsiakalbių, stačiai neįmanoma atsispirti.

12-oji diena. Kitą dieną miegame iki soties, neskubiai pusryčiaujame, vaikštinėjame po
senamiestį ir vidurdienį, susitikę su kanadietėmis mergaitėmis, vėl traukiame į pajūrį. Saulė šilta,
smėlis švelnus, todėl puolame statyti smėlio pilį, kvailiojame, šokame, renkame kriaukles,
maudomės, kaitinamės saulėje ir darome viską, ką pliaže daro vasaros išsiilgę žmonės.
Retkarčiais pro šalį praeina vyrukai su padėklais, pilnais sausainių, dievagodamiesi, kad tai
„space-cake“, bet mes drįstame tuo abejoti ir, kaip vėliau patvirtino Imadas, pagrįstai – tie
sausainiai tokie patys space-cake‘ai, kaip aš kupranugaris.

Uoste tradiciškai išgeriame beprotiškai saldžių apelsinų sulčių, pasivaikštome uostą juosiančia
gynybine siena (įėjimas 10 Dh), ant kurios išrikiuotos XVII a. ispaniškos patrankos. Vėl
užsukame į Imado krautuvėlę. Jis pasiūlo vakare nusipirkti maisto produktų ir pasiruošti tadžiną.
Po kelių valandų pradedame turą po vietinius turgus. Imadas perka daržoves, veda mus į
paukščių turgų. Baksteli pardavėjui į vieną iš garde lakstančių viščiukų. Tas tuoj atsiduria ant
svarstyklių, po kelių sekundžių keliauja anapus skersgatvio ir akimirksniu netenka galvos bei
plunksnų. Prisipažinsiu, „viščiuko pirkimą“ įsivaizdavau kiek kitaip… Po dviejų minučių jau
traukiame į žuvies turgų, čiumpame dvi šviežias žuvis ir sukame į gretimą skersgatvį.
Atsisėdame vietinėje kavinukėje-valgyklėlėje. Imadas paduoda produktus šeimininkui ir praneša,
kad tadžinas bus paruoštas po 1,5 valandos. Tuo tarpu mes leidžiame laiką gurkšnodami mėtų
arbatą. Lygiai po 1,5 valandos ant mūsų stalo atsiduria du garuojantys tadžinai. Plėšome duoną ir
marokietiškai be jokių stalo įrankių kimbame į patiekalus. Sumokame šeimininkui už arbatą,
duoną ir paruoštą tadžiną. Suma gavosi gana juokinga: įskaitant produktus ir patiekalo
paruošimą, devyni žmonės pavalgė už 230 Dh…

13-oji diena. Ryte susiradę interneto kavinę, bandome atlikti „on-line chek-in“. Čia sužinome
netikėtą naujieną: „on-line chek-in‘o skrydžiams iš Maroko oro uostų atlikti negalima.“ Kaip
vėliau paaiškėjo, dėl nereikia sukti galvos, nes registracija atliekama oro uoste ir už tai
papildomai mokėti nereikia, tiesiog dėl visa ko atvykite į oro uostą pusvalandžiu anksčiau.

Dieną aplankome Esuiros miesto muziejų, bet nieko labai įspūdingo čia nėra: kukli tradicinių
drabužių, ginklų, įrankių, juvelyrinių dirbinių, muzikos instrumentų, audinių ir medžio tapybos
kolekcija. Daugelį identiškų dalykų galima pamatyti miesto gatvėse ir šiandien.

Geraldine ir Andreanne šiandien išvažiuoja į Marakešą, o vėliau į šiaurę, Ispanijos link. Jų

kelionė Maroke artėja link pabaigos. Palydime mergaites į „Supratour“ kompanijos autobusų
stotį. Pasirodo, „Supratour“ autobusai labai modernūs ir visa galva lenkia „CTM“. Beveik visi
bilietai rytojaus dienai jau išparduoti, todėl daug negalvodami perkame bilietus vieninteliam
likusiam 7:00 reisui (70 Dh). Vėl, šįkart jau paskutinį kartą atsisveikiname su savo draugėmis iš
Kvebeko.

Paskutinę popietę vaikštinėjame po mediną ir perkame visokiausius niekniekius bičiuliams ir

giminaičiams. Esuira garsėja savo kietmedžio dirbiniais ir sidabro dirbiniais. Iš tujos kamieno ir
šaknų drožinėjamos dėžutės, kurios kokioje nors Lietuvos „Mažojoje Indijoje“ kainuoja po 50
LTL, čia parduodamos po 10–20 Dh. Oda, audiniai, juvelyriniai dirbiniai irgi gali būti labai
pigūs, jei sugebate ir norite kietai pasiderėti.

Vakare savo viešbutėlyje nusiperkame porą butelių marokietiško vyno iš Mekneso regiono ir
prisišnekiname Imadą neįpareigojančiai pagirtuokliauti. Nors jis ir musulmonas, bet lyžtelėti
romo ar vyno neatsisako. Netoli mūsų viešbutuko prie mažos krautuvėlės po žibintu būrelis
vyrukų kaip išprotėję muša būgnus ir darbukas. Imadas labinasi su bičiuliais, čiumpa į rankas
laisvą būgną ir įsilieja į ritmo sūkurį. Palydime muzikantus plojimas, susigrąžiname Imadą ir
traukiame į pajūrį ragauti vyno.

Imadas nesijaučia labai laisvai, nes pajūryje patruliuoja policininkai, kurie gali musulmonus
bausti už alkoholio vartojimą. Paaiškėja, kad į nuovadą vežamos ir vietinės porelės, vienaip ar
kitaip naktį leidžiančios laiką paplūdimyje. Regis jaunimo gyvenimas čia tikrai nelengvas.
Turistams šie apribojimai netaikomi, bet gerbdami vietinę tvarką ir rūpindamiesi Imado
saugumu, susirandame tamsesnį paplūdimio lopinėlį, suvyniojame vyno butelį į skarą ir
stengiamės juo akivaizdžiai nemojuoti. Artėjant vidurnakčiui, atsisveikiname su Imadu,
padėkojame už gerą laiką ir einame ilsėtis.

Marrakech

14-oji diena. Keliamės 6:00 ir skubam į „Supratour“ stotį. Autobusas modernus, patogus ir
greitas. Skirtingai nei važiuojant į Esuirą, vairuotojas niekur nestoviniuoja. Kelionė užtrunka 3
valandas. Marakeše „Supratour“ taip pat turi atskirą stotį.

Užsukame į paštą, susistabdome taksi, suderame kainą ir išlipame netoli garsiosios Jamaa el Fna
aikštės. Ji nė iš tolo neprilygsta ramioms ir jaukioms Feso, Šefšaueno ar Esuiros medinoms: čia
leidžiamas automobilių eismas, daug triukšmo ir išmetamųjų dujų smarvės. Suprantama, sunku
susidaryti objektyvų įspūdį apie tokį didelį miestą pabuvus ten vos vieną dieną, bet pirmas
Marakešo įspūdis tikrai ne koks, ir mes vienbalsiai džiaugiamės, kad ilgiau pabuvome Esuiroje.

Šalia Jamaa el Fna viešbučių tikrai nemažai, todėl galima operatyviai išsirinkti optimalų variantą.
Reikia pripažinti, kad pigių viešbučių kokybė, lyginant su kitais miestais, čia nesužavėjo.
Galiausiai nusėdame „Hotel Dar Joussef“ (150 Dh už dvivietį kambarį). Tikriausiai
permokėjome, bet viešbutis bent jau švarus ir jaukus. Tiesa, viename iš kambarių nebuvo
langų…

Aikštėje pro šalį zuja devynios galybės motorolerių. Dauguma moterų čia tradiciškai dengia
veidus ar bent jau plaukus, bet labai nemažai naudojasi galimybe to nedaryti: viena kita
mergaičiukė netgi švytuoja nuogais pečiais. Aikštėje pilna turistų, daug triukšmo ir chaoso. Iki
atvykdamas į Marakešą apie Jamaa el Fna skaičiau tikrai nemažai. Dažniausiai tai būdavo
susižavėjimo kupini keliautojų prisiminimai. Prisipažinsiu, visas aikštės mitas mano akyse
griuvo kaip kortų piramidė. Galbūt buvome pavargę ir persisotinę kelionės įspūdžiais, galbūt
pasąmoningai visi jau suvokė, kad kelionė baigėsi, bet akivaizdu, kad nė vieno iš mūsų
nesužavėjo nei leisgyvės ant grindinio besivoliojančios gyvatės, kurias „tramdytojas“ bando
prikelti, kaip papuola pūsdamas į dūdelę, nei gatvės muzikantai, neturintys žalio supratimo apie
muzikavimą, nei už pavadėlių tampomos nusibaigusios beždžionės, nei įžūlios ir arogantiškos
chna „dailininkės“, kurių piešiniai ant rankų primena darželinukų keverzones, nei keliasdešimt
identiškų kioskelių, pardavinėjančių identiškai išdėliotas džiovintas datules, riešutus ir
prieskonius. Restoranai aplink Jamaa el Fna dirba konvejerio principu, bandydami per kuo
trumpesnį laiką aptarnauti kuo daugiau žmonių, todėl išnyksta bet koks asmeninis ryšys tarp
padavėjo ir kliento, kuris taip glostydavo širdį kituose mūsų lankytuose miestuose. Maisto kainos
kavinėse ir restoranuose ne kosminės, bet aptarnavimo, interjero ir maisto kokybė švelniai sakant
neįspūdinga. Nekalbu jau apie tai, kad galima išgirsti, kaip prie gretimų staliukų rimtų antsvorio
problemų turinčios pagyvenusios amerikietės su vietiniais jaunuoliais derasi dėl nakties kainos.
Sutemus turistėms merginoms į gatvę apskritai geriau neiti, nebent norite, kad prie jūsų kibtų
vyrai su „happy hour“ pasiūlymais… Ko gero, vienintelis geras dalykas Jamaa el Fna buvo
pigios apelsinų sultys ir šviežios, burnoje tirpstančios meduje mirkytos bandelės…

Jau sutemus nusėdome vienos kavinukės terasoje. Žvelgiant iš sąlyginai ramios priebėgos, kelias
akimirkas naktinė Jamaa el Fna pasirodė netgi graži. Barškančių muzikos instrumentų atgarsiai,
šurmulys ir geltonų žibintų šviesoje iš kioskelių gausiai virstantys gaminamo maisto garų
kamuoliai sukūrė savotiškai jaukų vaizdą. Bet man labiau patiko juo mėgautis iš aukštai, o leistis
žemyn ir pasinerti į tą chaosą visiškai nesinorėjo.

Paskutinį vakarą Maroke po svilinančios popietės dangus geram pusvalandžiui prapliumpa

liūtimi, o vėliau ir kruša. „Morocco loco“, kaip sakė mūsų Ibrahimas iš Feso…

15-oji diena. Ryte vėlgi pliaupia liūtis. Laukti negalime, nes nustatytu laiku turime būti oro
uoste. Už kampo mūsų jau tyko taksistai. 50 Dh kiekvienam asmeniui už 4 km kelionę iki oro
uosto… „Tokia stavkė,“ – laužyta anglų kalba man aiškina vienas taksistas. „Mes tiek neturim! –
rėkiu aš jam. – Paskutinė diena Maroke. 20 dirhamų nuo žmogaus.“ Vienas numoja ranka ir eina
prie kitų turistų. Kitas purto galvą: „Nieko nebus. 40 dirhamų.“ Laikas spaudžia, lietus irgi.
Staigiai apklausiu draugus, kas kiek turi pinigų ir vėl rėkiu taksistui: „30 dirhamų. Daugiau
niekaip.“ Durys atsidaro ir šokame į automobilius.

Pakeliui į oro uostą nustoja lyti. Išlipame prie modernaus tarptautinio Marakešo oro uosto, ant
kurio sienos puikuojasi ISO standarto ženklas. Registruojamės skrydžiui, pildome išvykimo iš
šalies korteles, kurias reikės su pasu ir bilietu pateikti Maroko pasienio pareigūnui. Prie mūsų
prieina policininkas ir pareiškia mano bičiuliui, kas jis fotografavo pareigūnus, o to esą nevalia
daryti. Kartu su policininku peržiūrime oro uoste darytas nuotraukas. „Čia,“ – baksteli pirštu
pareigūnas. Kažkur dailaus oro uosto interjero fone, keliautojų minioje lyg ir matosi
uniformuotas tipas, bet mes daug nesiginčydami ištriname nurodytą nuotrauką, ir policininkas
pasišalina. Metame paskutinį žvilgsnį į Maroką ir einame pro saugumo vartelius. Po kelių
valandų Frankfurte turėtume persėsti į kitą lėktuvą ir vakare jau susitikti su bičiuliais Kaune.
Dar kartą

Mintimis vis dar grįžtu į Maroką. Į žaliuosius Rifo kalnus, į mėlynąjį Chaoueną, į klaidųjį Fesą, į
raudonąją Erg Chebbi kopų jūros ramybę, į beprotiškus Aukštojo Atlaso serpentinus, į žuvimi
kvepiančią ir muzika apipintą Essaouirą. Tikriausiai mintimis grįšiu ten visą gyvenimą. Tikėtina,
ne vien mintimis. Grįžti norisi ne į visas aplankytas vietas, bet į Maroką tikrai dar nuvažiuosiu.
Pamatyti tai, ko nespėjau, ir aplankyti vietas, kurias pamilau. Kada nors.

Apytikslės asmeninės išlaidos

Lėktuvų bilietai: ~600 LTL

Vietos transportas: ~550 LTL
Nakvynė: ~350 LTL
Maistas ir gėrimai: ~750 LTL
Pramogos ir kultūra: 450 LTL
Viso: ~2700 LTL

Malaga (Ispanija). Bulių kautynių arena

Gibraltaro uola

Chefchaouen (Šefšauenas). Vienas iš mėlynosios-žydrosios medinos atspalvių

Rifo kalnai

Fesas. Žmonės
 Fesas. Mečetės bokštas

Fesas. Žmonės

Fesas. Fes el Bali medinos panorama nuo gynybinės sienos griuvėsių

Fesas. Odos raugykla

Fesas. Senasis vandens laikrodis

Viduriniojo Atlaso kalnai. Šiaurinė dalis ties Ifrano miestu

Viduriniojo Atlaso kalnai. Šiaurinė dalis ties Ifrano miestu