Alessandro Baricco - Jura - vandenynas.2001.LT - Work For Downloading Free

A L E S S A N D R O B ARI CCO
Jura
vandenynas
rm>r>ALaA
ALESSANDRO BARI CCO
Jura
vandenynas
ROMANAS
I ital kalbos vert

Inga Tulievskait
VI LNI US
UDK 850-3
Ba433
Alessandro BARICCO
OCEANO MARE
Biblioteca Universale Rizzoli
La Scala
ISBN 9986-16-198-3
1993 RCS Rizzoli Libri S.p.A.,

Milano
1997 RCS Libri S.p.A., Milano
Inga Tulievskait, vertimas
lietuvi kalb, 2001
Ilona Kukenyt, Daumantas
Kadailis, virelio dizainas, 2001
Tyto alba, 2001
Molli, mano mylimai draugei
PIRMA KNYGA
Almajerio ueiga
1
Smlis, kiek akys umato, tarp kalv ir jros - jros - plyti
altame ore veik prajusios popiets, laiminamos be palio
vos dvelkianio iaurs vjo.
Papldimys. Ir jra.
Galt bti tobulyb - reginys dievikoms akims - pa
saulis, kuris plyti, ir tiek, tylus vandens ir ems buvimas,
ubaigtas ir tikslus krinys, tiesa - tiesa, taiau iganinga
mogaus smiltel ir vl priveria usikirsti to rojaus me
chanizm - niekniekis, kurio pakanka sustabdyti didij
nenumaldomos tiesos main, smulkmena, bet augusi
sml, nematomas brimas ventosios ikonos paviriuje,
mayt iimtis neaprpiamo papldimio tobulybje. vel
giant i toli jis atrodo tik juodas takelis, menkas niekas
beribje tutumoje - mogus ir molbertas.
Molbertas plonomis virvelmis pritvirtintas prie keturi
smlyje gulini akmen. Jis nepastebimai sibuoja be pa
liovos puianiam iaurs vjy. mogus avi auktaauliais ba
tais, vilki plaiu vejo apsiaustu. Jis stovi veidu jr, tarp
pirt sukiodamas plon teptuk. Ant molberto - drob.
Jis lyg sargybinis, - tai btina suprasti - kuris stovda-
mas gina t pasaulio kampel nuo tylaus tobulybs siveri

mo, maas skilimas spdingoje bties dekoracijoje. Juk vi
sada taip: gana mogaus blyksnio, kad sutrikt ramyb to,
kas jau po akimirkos galjo virsti tiesa, bet dabar vl tampa
laukimu ir klausimu dl eilins ir beribs galios to mo
gaus, kuris yra kartu anga ir spindulys, durels, pro kurias
atiteka istorij ups, ir nesibaigiantis sraas to, kas galt
nutikti, begalinis plyys, nuostabi aizda, tkstani ings
ni takas, kur jau niekas negals bti tikra, taiau viskas
bus tikra - taip, kaip yra tikri ingsniai tos moters, kuri su
sisupusi alyvin apsiaust ltai ingsniuoja papldimiu, m
os linija, i kairs dein vagodama dabar jau prarast
didiojo paveikslo tobulyb, artja prie vyro ir jo molberto,
pagaliau atsiduria per kelet ingsni nuo jo, paskui greta
jo, virsta sustojusiu nieku ir tyldama iri.
Vyras neatsisuka. Toliau dmiai velgia jr. Tyla. Ret
kariais panardina teptuk vario puodel ir brkteli dro
bje kelis lengvus potpius. Teptuko ereliai palieka blan
k tamsos el, vjas skuba j idiovinti, grindamas dro
bei ankstesn baltum. Vanduo. Vario puodelyje - tik van
duo. Drobje - nieko. Nieko, k galima matyti.
Be paliovos puia iaurs vjas ir moteris dar glaudiau
susisupa alyvins spalvos apsiaust.
- Plasonai, jau seniai ia dirbate. Kodl neiojats visus
tuos daus, jei nedrstate j panaudoti?
Jio lyg paadintas i miego. Sutriks. Pasisuka, kad pa
velgt moters veid. Ir prabyla ne tam, kad atsakyt.
- Meldiu, nejudkite, - taria.
Priartina teptuk prie moters veido, akimirk dvejoja,
priglaudia prie jos lp ir ltai braukia nuo vieno kampu
ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS
11
io iki kito. ereliai nusidao rykiai raudona spalva. iri

jjuos, palieia jais vanden ir pakelia vilgsni jr. Ant mo
ters lp lieka skonio elis, priversdamas j pagalvoti jros vanduo, vyras tapo jr jra - ta mintis j nupurto.
Kai vjas paglosto drob, nudiovindamas rausvos vie
sos atvait, vieni baltame fone, ji jau seniai apsigrusi
ir matematiniu savo ingsni roiniu vl matuoja berib pa
pldim. Galtum valand valandas irti jr, dang,
visk aplink, bet nieko nerastum tokios spalvos. Nieko, k
galima matyti.
Tuose kratuose potvynis kyla dar prie nusileidiant
tamsai. Akimirk prie. Vanduo apsupa vyr ir jo molber
t, pasiima juos ltai, bet rytingai, jie stovi ten, vienas ir
kitas, susting, lyg mayt sala arba dvigalv suduusio
laivo liekana.
Plasonas, tapytojas.
Kas vakar kiek prie saullyd, kai vanduo jau siekia kr
tin, jo pasiimti atplaukia valtis. Taip nori jis. Sda valt,
kelia savo molbert, kit mant ir leidiasi parplukdomas
namo.
Sargybinis pasitraukia. Jis savo pareig atliko. Pavojus pra
jo. Kartu su saullydiu gsta paveikslas, kuriam ir vl ne
pavyko tapti ventu. Viskas per t mogel ir jo teptukus.
Dabar, kai jis pasitrauk, jau nebelieka laiko. Tamsoje vis
kas nutrksta. Nra nieko, kas tamsoje galt tapti tikra.
2
...labai retai, ir taip, kad tie, kas pamatydavo j, tomis aki
mirkomis tyliai itardavo
- Ji ten mirs
arba
-Ji ten mirs
dar
- Ji ten mirs
ir net
- Ji ten mirs.
Aplinkui - kalvos.
Mano em, galvojo Kervolio baronas.
Tai - ne liga, galt bti liga, bet yra kakas menkesnio, jei
tai turi vard, is turt bti lengvas it pkas, tik itarei - ir
jau inyko.
- Kai ji buvo dar vaikas, kart atjo elgeta ir udainavo
lopin, lopin igsdino strazd, is pakilo...
- ...igsdino purplel, is pakilo, pasigirdo sparn plaz
denimas...
- ...vos girdimas sparn lamesys...
13
- ...tai atsitiko prie deimt met...

- ...purplelis praskrido pro jos lang, tai truko tik aki
mirk, ji pakl akis nuo aisl, ir jose atsispindjo siau
bas, baltas siaubas, norjau pasakyti, neatrod, kad ji bijo
t, o tarsi nykt beregint...
- ...sparn plazdenimas...
- ...lyg tas, kur palieka siela...
- ...tiki?
Jie tikjo, kad ji uaugs ir viskas praeis. O kol kas visuose
namuose paties kilimus - j baugindavo jos ingsni ai
das, baltus kilimus, visur, ta spalva negali skaudinti, tyks
ingsniai ir blankios spalvos. Parke visi takai sukosi apskri
timais, iskyrus por drsi alj, briani velnius vie
nodus lankstus - psalmes - ir taip buvo teisingiausia, i tie
s, kiekvienas jautresnis suvoks, kad akligatviai alsuoja pa
sala, o du susikertantys keliai tra tobulas geometrinis smur
tas, kuris igsdint kiekvien jautr mog, juo labiau j,
kuri neturjo savo jautrios sielos, bet buvo uvaldyta pa
lusio sielos jautrumo, amiams nuvitusio kakuri jos ne
matomo gyvenimo akimirk - menkuio gyvenimo, nes dar
buvo maa - paskui slapiausiais keliais pasiekusio ird,
akis, rankas ir visa kita, tarsi liga, bet tai nebuvo liga, gal
t bti liga, bet yra kakas menkiau, jei tai turi vard, is
turt bti lengvas it pkas, tik itarei - ir jau inyko.
Todl parke takai sukosi apskritimais.
Negalima umirti ir istorijos su Edeliu Trutu, visame
krate tarp ilko audj jam nebuvo lygi, todl vien ie
mos dien, kai prisnigo sulig vaik pakauiais ir spaud pa
siutikas altis, baronas pasikviet j, kelion buvo tikras
pragaras, arklys garavo, kojos klampojo sniegu, o rogs lin
guodamos slydo paskui, jei per deimt minui neatvaiuo

siu - mirsiu, tikra tiesa, kaip ir tai, kad mano vardas Edelis,
mirsiu n nesuinojs, k, velniai raut, tokio svarbaus ba
ronas ruosi man parodyti...
Baronas stovi dukters kambaryje prie ilg belang sie
n ir kalba, tyliai, senovikai velniai.
- K matai?
- Edeli, k matai?
Burgundijos audeklas, kokybikas gobelenas, peizaas
kaip daugelis kit, puikus darbas.
- Edeli, nra iaip peiza. Bent mano dukrai toki nra.
Jo dukrai.
Tai buvo lyg paslaptis, bet reikia pasistengti suprasti, si
vaizduoti, umirti, k inai, kad vaizduot galt laisvai
klajoti, prasiskverbti giliai daiktus, kol pagaliau pamatys,
kad siela - ne visada deimantas, kartais ji lyg ilko ydas galiu tai suprasti - sivaizduok skaidr ilko yd, bet kas
gali j pradrksti, net vilgsnis, sivaizduok j imani ran
k, moters rank - taip, ji juda ltai, suspaudia j pirtais,
net nesuspaudia, tik pakelia, lyg bt ne ranka, o vjo g
sis, suspaudia j pirtais, lyg jie bt ne pirtai, o... lyg jie
bt ne pirtai, o mintys. Taip. itas kambarys yra ta ranka,
o mano dukra - ilko ydas.
Taip, supratau.
- Edeli, a noriu ne kriokli, o eero ramybs, ne uo
l, o ber, tie kalnai fone turi virsti kalvomis, diena saullydiu, vjas - dvelksmu, miestai - kaimais, pilys sodais. O jei negalima apsieiti be sakal, tegul jie skraido,
tolumoje.
Taip, supratau. Tik vienas klausimas: o mons?
15
Baronas tyli. Tyrinja visus didiulio gobeleno veikjus,

vien po kito, lyg klausdamas j patarimo. Eina nuo vienos
sienos prie kitos, taiau n vienas i j neprabyla. To ir rei
kjo tiktis.
- Edeli, ar galima sukurti mones, kurie neskaudint?
Matyt, to paties kakada klaus ir Dievas.
- Neinau. Bet pabandysiu.
Edelio Truto dirbtuvse audjai daug mnesi aud ba
rono parsisisdintus kilometrus ilko. Aud tyldami, nes,
kaip sakydavo Edelis, audin reikia jausti tyl. Ji - toks
pat silas kaip ir kiti, jo negali matyti, taiau jis yra. Todl
jie dirbo tyldami.
Daug mnesi.
Paskui vien dien prie barono nam sustojo veimas, o
jame guljo Edelio edevras. Trys didiuliai audinio rieti
mai, sunks kaip procesijos neami kryiai. Juos une laip
tais, paskui nune koridoriais, iki dur nam erdyje, kam
bar, kur j jau lauk. Akimirk prie ivyniojant baronas
sumurmjo
- O mons?
Edelis nusiypsojo.
- Jei jau negalima apsieiti be moni, tegul jie skraido,
tolumoje.
Baronas sulauk saullydio, tada pam dukr u ran
kos ir nuved jos naujj kambar. Edelis pasakoja, jusi
ji paraudo i nuostabos ir baronas akimirk sunerimo, kad
staigmena gal per stipri, bet tai truko akimirk, nes i to
ilkinio pasaulio, kur plytjo romus, diaugsmingas kra
tas, o mai ore pakib mogeliai ltai ingsniavo blykia
dangaus ydryne, netrukus atsklido tyla.
16
Edelis pasakoja, - to jis niekada neumir, kad ji ilgai

valgsi, paskui atsisuko -ypsodama.
J vadino Elizevina.
Ji turjo gra bals - aksomin, eidama, rodos, slysdavo
oru, negaljai atitraukti nuo jos aki. Kartais ji leisdavosi
bgti koridoriais, be jokios prieasties, tarsi kak pasitik
dama, tais kraupiais baltais kilimais, liaudavosi bti elis
ir bgdavo, bet labai retai, ir taip, kad tie, kas pamatydavo
j tomis akimirkomis, tyliai itardavo...
3
Alniajerio ueig galjai atvykti pstute, taku nuo en
Amano koplyios, arba brikele, Kvartelio gatve, arba bar
a, upe pasroviui. Profesorius Bartelbumas atvyko atsi
tiktinai.
- ia Taikos ueiga?
-Ne.
- en Amano ueiga?
-Ne.
- Pato viebutis?
-Ne.
- Karalikoji silk?
-Ne.
- Gerai. Ar turite laisv kambar?
- Taip.
- A j imu.
Knyga su svei paraais atversta lauk ant medinio pa
stovo. K tik paklota popierin lova, laukianti nauj vard
sapn. Profesoriaus plunksna gosliai sikniaub patalus.
Izmaelis Adelant Izmaelis prof. Bartelbumas
H<sf
18
Su uraitais ir visu kitu. Graus darbas.

- Pirmasis Izmaelis yra mano tvas, antrasis - mano se
nelis.
- O itas?
- Adelant?
- Ne, ne tas... itas.
- Prof.?
- Aha.
- Profesorius. Tai reikia profesorius.
- Koks kvailas vardas.
- Tai ne vardas... a esu profesorius, mokau, suprantate?
Einu gatve, o mons man sako: laba diena, profesoriau
Bartelbumai, labas vakaras, profesoriau Bartelbumai, bet
tai - ne vardas, toks mano darbas, a mokau...
- Ne vardas.
- Ne.
- Gerai. A vardu Dira.
- Dira.
-Taip. Einu gatve, o mons man sako: laba diena, Dira,
labas vakaras, Dira, kokia tavo grai suknel, Dira, gal kar
tais matei Bartelbum, ne, jis savo kambaryje, antras auk
tas, koridoriaus gale, tai js rankluosiai, paimkite, pro
langus matyti jra, tikiuosi, jums netrukdys.
Profesorius Bartelbumas - nuo tos akimirkos tiesiog Bartelbumas - pam rankluosius.
- Panele Dira...
- Taip?
- Ar galiu paklausti?
- Taip?
- Kiek jums met?
19
- Deimt.
- A, tai kaip.
Bartelbumas - k tik taps eksprofesoriumi Bartelbumu - pam lagaminus ir pasuko laipt link.
- Bartelbumai...
- Taip?
- Paneli neklausiama, kiek joms met.
- Teisyb, praau atleisti.
- Antras auktas. Kambarys koridoriaus gale.
Kambaryje koridoriaus gale (antrame aukte) buvo lova,
spinta, dvi kds, krosnis, nedidelis raomasis stalas, kili
mas (mlynas), du vienodi paveikslai, praustuvas su veid
rodiu, skrynia ir berniukas - jis sdjo ant palangs (lan
gas atidarytas) nugara kambar, nukarins kojas anapus.
Bartelbumas kosteljo, iaip, kad pranet apie save.
Nieko.
Jis jo kambar, pastat lagaminus, prijs apirjo
paveikslus (vienodi, netikima), atsisdo ant lovos, su aki
vaizdiu palengvjimu nusiav batus, atsistojo, nuingsniavo
prie veidrodio, sitikino, kad ia vis dar jis (niekada nei
nia), dirsteljo spint, pakabino jon apsiaust ir prisiarti
no prie lango.
- Esi apstatymo dalis ar uklydai netyia?
Berniukas nepajudjo. Taiau atsak.
- Apstatymo dalis.
-A.
Bartelbumas gro prie lovos, atsirio kaklary ir atsigu
l. Ant lub - drgms dms, lyg baltos ir juodos tropik
gls. Jis usimerk ir umigo. Sapnavo, kad Bosendorfo
cirke j papra pavaduoti moter patrank, ir jis, stovda

mas arenoje, pirmoje eilje atpaino savo tet Adelaid,
elegantik abejotinos morals moter, kuri buiavo pirma
pirat, paskui panai moter, galiausiai medin ventojo
statul, kuri pasirod esanti visai ne statula, nes pradjo
eiti linkjo, Bartelbumo, kak aukdama, negaljai suprasti
k, taiau jos odiai papiktino visus irovus, ir jis, Bartelbumas, buvo priverstas bgti kiek kabina, paliks vis su
cirko direktorium sudert atlyginim, kitaip tariant, 128
soldus. Jis pabudo, berniukas tebesdjo savo vietoje. Bet
atsisuks, irdamas j. Ir kalbjo.
- Ar esate buvs Bosendorfo cirke?
- Nesupratau?
- Klausiu, ar esate buvs Bosendorfo cirke?
Bartelbumas atsisdo lovoje.
- K inai apie Bosendorfo cirk?
- Nieko. Maiau j, prie metus ia buvo atvaiavs. Ten
buvo vri ir kitko. Dar moteris patranka.
Bartelbumui dingteljo, gal vertt paklausti apie tet
Adelaid. Tiesa, ji jau daug met mirusi, taiau berniukas,
atrodo, ino visk. Gal gale nusprend apsiriboti ilipimu
i lovos ir prijimu prie lango.
- Ar leistum? Noriu kvpti gryno oro.
Berniukas ant palangs kiek pasitrauk. altas oras ir v
jas i iaurs. Prieais, kiek akys umato, jra.
- K veiki ia sddamas?
- iriu.
- Maai kas matyti...
- Gal juokaujat?
- Sutinku, jra, bet jra visada tokia pat, vienoda, jra
21
iki horizonto, jei pasiseks - pamatysi plaukiant laiv, o

diu, ne pats domiausias usimimas pasaulyje.
Berniukas pasisuko j jr, atsisuko Bartelbum, vl pa
sisuko jr, atsisuko Bartelbum.
- Ilgam atvykote? - paklaus.
- Neinau. Keletui dien.
Berniukas nuoko nuo palangs, nuingsniavo link du
r, ant slenksio sustojo, kur laik dmiai irjo Bartel
bum.
- Js mielas. Gal ivaiuodamas bsite kiek maiau kvteljs.
Bartelbumas netvr smalsumu suinoti, kas juos aukl
jo, iuos vaikus. Akivaizdu, reikinys.
Vakaras. Almajerio ueiga. Kambarys antrame aukte,
koridoriaus gale. Raomasis stalas, ibalin lempa, tyla.
Pilkas chalatas, jame - Bartelbumas. Dvi pilkos lepets,
jose - jo kojos. Ant raomojo stalo - baltas popieriaus
lapas, plunksna ir raalin. Jis rao.
Mano mieliausioji,
atvaiavau priejros. Nepasakosiu Jums kelions varg ir ne
patogum, svarbiausia, kad dabar esu ia. Ueiga svetinga kukli, bet svetinga. Ji stovi ant nedidels kalvos, paiam pa
pldimy. Vakare pakyla potvynis ir vanduo tyvuliuoja beveik
po mano langu. Lyg biau laive. Jums patikt.
Dar niekada nesu buvs laive.
Rytoj pradsiu savo studijas. Vieta atrodo ideali. Neslp
siu, dalykas keblus, bet Jums - tik Jums vienai visame pasau
lyje - inomas mano rytas ubaigti darb, kur sumaniau ir
22
pradjau t diugi dien prie dvylika met. Jg man teiks

mintis apie Jus, sveik ir laiming.
Ties sakant, niekada anksiau neteko pagalvoti: tikrai, dar
nesu buvs laive.
ios nuo pasaulio atskirtos vietos vienatvje mans nepa
lieka tikjimas, kad Js, nors toli, neitrinsite i savo atmin
ties paveikslo to, kuris Jus myli ir visada liks js
IzmaelisA. Izmaelis Bartelbumas
Jis padeda plunksn, sulanksto lap, kia j vok. Pakyla,

iima i lagamino raudonmedio dut, pakelia dangtel,
deda laik vid, neuklijuot ir be adreso. Dutje im
tai toki vok. Neuklijuot ir be adres.
Bartelbumui trisdeimt atuoneri. Jis tiki, kad vien die
n kakur pasaulyje sutiks moter, kuri yra jo moteris ir
visada ja buvo. Kartkartmis sielojasi, kad likimas atkak
liai veria j taip ilgai laukti, bet su laiku imoko tvardytis.
Jau daug met kone kasdien jis ima rank plunksn ir
rao. Neturi nei vard, nei adres, kuriuos galt parayti
ant voko, bet turi gyvenim, kur gali papasakoti. Kam, jei
ne jai? Galvoja, kaip bus gera susitikus dti jai skreit
raudonmedio dut su laikais ir pasakyti
- Laukiau tavs.
Ji atidarys dut - kai panors - ltai perskaitys laikus,
vien po kito, ir vyniodama kilometrus mlyno raalo gijos,
priims metus, dienas, akimirkas, kurias tas vyras padovanojo
jai dar jos nepainodamas. Arba tiesiog apvers dut ir ap
stulbinta to stebuklingo laik sniego nusiypsos, tardama jam
- Tu beprotis.
Ir niekada nesiliaus jo myljusi.
4
-Tve Pliuai...
- Taip, Barone.
- Mano dukrai rytoj sukaks penkiolika.
- Gydote j jau atuonerius metus.
- Taiau jos nepagydte.
-Ne.
-Jai reiks tekti.
- Reiks palikti i tvirtov, pamatyti pasaul.
- Reiks gimdyti vaikus ir...
- odiu, vien kart reiks pradti gyventi.
- Tve Pliuai, mano dukt privalo pasveikti.

- Taip.
- Raskite, kas j pagydyt. Ir atgabenkite ia.
s
24
Garsiausias to krato daktaras buvo vardu Aterdelis. Daug

yra maiusi, kaip jis atgaivindavo numirlius, mones, ku
rie buvo jau daugiau anapus nei iapus, ij, apraudoti, o
jis igriebdavo juos i pragaro ir grindavo gyvenim, ku
ris irgi nebuvo lengvas, kartais netgi neparankus, taiau toks
buvo jo amatas ir niekas to nemokjo geriau u j, todl jie
prisikeldavo, vardan vis draug ir gimini, aaras ir pali
kimus jiems tekdavo atidti geresniems laikams, gal kit
kart laiku pagalvos ir kreipsis normal daktar, tok, ku
ris juos nugalabyt, ir viskas, ne tok kaip itas, kuris pasta
tydavo juos ant koj tik todl, kad buvo garsiausias tame
krate. Ir, aiku, brangiausias.
Taigi tvas Pliuas pagalvojo apie daktar Aterdel. Ne
todl, kad bt tikjs daktarais, tikrai ne, taiau apie vis
k, kas buvo susij su Elizevina, jis privaljo galvoti taip
kaip baronas, ne savaip. O baronas galvojo, kad ten, kur
nepajgia Dievas, gali padti mokslas. Dievas nepadjo. Da
bar atjo Aterdelio eil.
Jis atvaiavo juoda blizgania brikele: padvelk gedulu,
taiau atrod spdingai. Greitai ukop laiptais ir, susto
js prie tv Pliu, paklaus j n nevilgteljs:
- Js esate Baronas?
- O, kad taip bt.
Toks jau tas tvas Pliuas. Niekada nepajgdavo susival
dyti. Niekada nepasakydavo, k turt pasakyti. Pirmajam
isprsdavo visai kita mintis. Akimirka anksiau. Bet jos
daugiau nei pakakdavo.
- Tuomet js - tvas Pliuas.
- Teisingai.
- Js man parate.
25
- Taip.
- Keistai raote.
- Kokia prasme?
- Nereikjo visko surimuoti. Ir taip biau atvaiavs.
- Tikrai?
Tarkim, ia bt reikj pasakyti:
- Atleiskite, tai tik kvailas aidimas.
I ties, toks sakinys mkteljo tvo Pliuo galvoje, gra
iai surikiuotas ir idailintas, taiau akimirk per vlai, ir
to laiko pakako, kad sukilt kvailas odi skurys, kuris,
vos prisiliets tylos, susikristalizavo nedviprasmikai ai
k ir visai ne vietoje itart klausim:
- Tikrai?
Aterdelis pavelg tv Pliu. Tai buvo daugiau nei
vilgsnis. Tai buvo medicinin analiz.
- Tikrai.
Mokslo mons turi ger savyb: jie niekada neabejoja.
- Kur ta mergait?
Taip... Elizevina... Toks mano vardas. Elizevina.
Taip, daktare.
Ne, a nebijau. Visada taip kalbu. Toks mano balsas.
Tvas Pliuas sako, kad...
Ai, pone.
Neinau. Keisiausi dalykai. Bet tai ne baim, ne bai
m... tai kas kita... baim ateina i iors, a tai supratau,
esi ir tave ugriva baim, esi tu ir yra ji... taip yra... yra ji ir
a taip pat esu, o man atsitinka taip, kad staiga mans ne
bra, yra tik ji... bet tai ne baim... neinau, kas, gal js
inote?
26
Taip pone.
Taip, pone.
Jautiesi, lyg mirtum. Arba inyktum. Taip, inyktum. Tarsi
akys nuslyst tau nuo veido, o rankos tapt svetimos, tuo
met pagalvoji, kas su tavim dedasi, irdis krtinje dauosi,
nepalieka ramybje... tarsi netektum atskir savo kno da
li, nebejauti j... odiu, jau pradedi ieiti, tuomet sakai
sau, privalai apie k nors pagalvoti, privalai sitverti min
ties, jei pavyks susitelkti toje mintyje, viskas praeis, terei
kia spirtis, taiau... ir tai tikrai siaubinga... nebra mini,
visame tavo kne nebra mini, tik jausmai, suprantate?
Jausmai... o pats stipriausias i j - pragarikas kartis ir
nepakeliamas dvokas, mirties skonis gerklje, kartin ir
gniautai, kakas spaudia, tarytum koks demonas, jis tave
smaugia, drasko...
Atleiskite, pone.
Taip, kartais viskas daug... paprasiau, norjau pasaky
ti, jauiuosi lyg inykiau, taip, bet velniai, i lto... taijau
dulys, tvas Pliuas sako, kad tai jaudulys, jis sako, kad ne
turiu kas mane nuo jaudulio gint, tarsi viskas nekliudo
mai skverbtsi man akis ir ...
Taip, man akis.
Ne, neprisimenu. inau, kad sergu, bet... Kartais yra
dalyk, kurie mans nebaugina, norjau pasakyti, ne vi
sada taip yra, prajusi nakt kilo siaubinga audra, aiba
vo, pt vjas... o a buvau rami, tikrai, nejauiau baims,
nieko... Tik staiga gana kokios nors spalvos ar daikto for
mos, arba... praeivio veido, taip, veidai... veidai gali bti
siaubingi, tiesa? Kartais pasitaiko toki tikr veid, atro
do, lyg jie pult mane, rkiani veid, suprantate, k no
27
riu pasakyti, - rkiani ant tavs, tai klaiku, negali apsi

ginti, negali...
Meil?
Kartais tvas Pliuas man skaito. Knygos mans neskau

dina. Mano tvas nenort leisti, bet... odiu, jose yra ir
jaudinam istorij, suprantate, kuriose mons udo, mir
ta... bet galiau klausytis visko, kas parayta knygose, tai
labai keista, galiu net verkti, ir tai ramina, nejauiu to mir
ties dvoko, verkiu, ir tiek, o tvas Pliuas skaito toliau, ir tai
labai grau, tik mano tvas to neturi inoti, jis to neino, ir
gal geriau, jei...
Aiku, kad myliu savo tv. Kodl klausiate?
Balti kilimai?
Neinau.
Kart maiau savo tv miegant. jau jo kambar ir
pamaiau j. Savo tv. Jis miegojo susirangs kaip vaikas,
ant ono, pariets kojas, suspaustais kumiais... niekada
to nepamiriu... mano tvas, Kervolio baronas, miegojo kaip
miega vaikai. Suprantate? Kaip galima nebijoti, jei net...
kaip galima, jei ir...
Neinau. ia niekada niekas neatvaiuoja...
Kartais. Taip, pastebiu. Kai esu greta, jie kalba tyliai ir
juda tarsi... liau, lyg bijodami k nors sudauyti. Bet ne
inau, ar...
Ne, nesunku... tai kitaip, neinau, lyg btum...
Tvas Pliuas sako, kad a turjau bti naktin peteli
k, taiau vyko klaida, ir atsiradau ia, bet mano vieta ki
tur, todl dabar viskas daug sudtingiau, nieko keista, kad
viskas mane skaudina, turiu bti labai kantri ir laukti, su
prantama, nelengva petelik paversti moterimi...
28
Gerai, pone.
Taiau tai tik aidimas, ne visai tikras dalykas, ir ne visai
igalvotas, jei painotumt tv Pliu...
Be abejo, pone.
Liga
Taip.
Ne, nebijau jos. To a nebijau, tikrai.
Padarysiu.
Taip.
Taip.
Tuomet sudie.
j?...........
Pone...
Pone, atleiskite...
Pone, norjau pasakyti, inau, kad sergu ir negaliu net
ieiti i it nam, nors retkariais, net bgioti man yra per
sunku...
Norjau pasakyti, kad a troktu gyventi, padaryiau
visk, kad tik galiau gyventi, turiau vis gyvenim, be
protikai daug gyvenimo, nesvarbu, galiau net iprot
ti, bet nenoriu netekti savo gyvenimo, man jo reikia, tik
rai, net jei jis mane mirtinai skaudint, noriu gyventi. Man
pavyks, tiesa?
Juk man pavyks?
Mokslas yra toks keistas keistas gyvnas, kuris rausias savo
urv keisiausiose vietose, veikia smulkmenikai, irint i
alies - paslaptingai, kartais netgi juokingai, tarsi klajot
tuiai, nors i ties tai - geometriniai mediokls takai,
imaniai paspstos abangos, strateginiai miai, kuriuos
29
pamats apstulbsti taip kaip Kervolio baronas, kai juodai

vilkintis daktaras pagaliau prabyla, velgdamas jam akis,
altakraujikai tvirtai, o kartu galtum sakyti velniai, pa
stant mokslo mones, o ypa daktar Aterdel, tai visikai
absurdika, bet ne visai nesuprantama, jei tik pajgtume
sibrauti paties Aterdelio galv, ypa jo akis, kuriose to
didiulio stipraus vyro paveikslas - ne kieno kito, o paties
Kervolio barono - be paliovos virsta paveikslu lovoje susirangiusio vyro, mieganio tarsi vaikas, didelis galingas
baronas ir maas berniukas, vienas kitame, ir jau niekas
nepajgs j atskirti, likti abejingas, net toks nedvejojantis
mokslo vyras, koks neabejotinai yra daktaras Aterdelis,
net jis to nepajgia t akimirk, kai pavelgia Kervolio
barono akis ir taria jam: Galiu igelbti js dukter - jis
gali igelbti mano dukter - taiau tai nebus lengva ir
tam tikra prasme labai pavojinga - pavojinga? - tai eks
perimentas, dar neinia, kokios gali bti jo pasekms, ma
nome, tokiais atvejais kaip is jis gali padti, ne syk tuo
sitikinome, taiau niekas negali bti tikras... - tokios ge
ometrins mokslo abangos, slapti mediokls takai, par
tija, kuri is juodai vilkintis vyras ais prie neveikiam
pasaln lig, kamuojani mergait, per daug trapi, kad
gyvent, ir per daug gyv, kad mirt, baisi liga, taiau ji
turi prie, jis milinikas, pavojingas, bet stebuklingas
vaistas, siirjus - visikai absurdikas, toks, kad net
mokslo vyras pritildo bals t akimirk, kai veriamas ak
meninio barono vilgsnio taria jo vard, tik vien od, jis
igelbs jo dukr, arba praudys j, tiktina, kad igelbs,
tik vienas odis, begalinis, savaip magikas, nepakeliamai
paprastas.
30
-Jra?
Sustingusios Kervolio barono akys. Visame krate neras

tum skaidresns nuostabos u t, kuri t akimirk suvirpa
jo irdyje.
- Js igydysite mano dukterj jra ?
5
Bartelbumas stovi, vienas, papldimio vidury. Basas, pa
raitytomis kelnmis, kad nesulapt, su dideliu ssiuviniu
po paastimi, ant galvos vilnon kepurait. Kiek palinks
priek iri em. Tyrinja tiksliai t viet, kur banga, prie
keliasdeimt metr suduusi banga, itysta - virsta eeru,
veidrodiu, aliejaus dme - kopia velniu papldimio nuo
lydiu ir pagaliau sustoja - tolimiausiame krate, aprmin
tame velni burbuliuk - kad valandl padvejojusi, nu
galta elegantikai atsitraukt, nuslyst pairti lengvu ke
liu atgal, staiai lyg kempin itrokusio godaus smlio
glb, kuris, iki tol buvs romus, staiga sukyla, ir sutriukin
tas bgantis vanduo prasmenga kain kur.
Bartelbumas iri.
Netobulame jo regimo pasaulio rate to vytuoklinio ju
desio tobulyb rikiuoja paadus, kuriuos nepakartojamas
kiekvienos bangos iskirtinumas pasmerkia bti neites
tus. Niekas negali sustabdyti tos nepaliaujamos radimosi
ir grities kaitos. Jo akys ieko tiesos, kuri galt apray
ti, kuri apibrt tikras ir pilnas vaizdas, bet nepaliauja
mai seka paskui neapibrt svyravim, uliliuojant ir
ijuokiant kiekvien mokslik vilgsn.
32
Tai erzino. Reikjo ko nors griebtis. Bartelbumas usi

merk. Paskui nukreip akis sau po kojomis, aprpdamas
nebyl ir nejudr papldimio ruo. Ir nutar laukti. Pri
valjo liautis sekti tas varginanias spuokles. Jei Maho
metas neina pas kaln, ir taip toliau ir taip toliau, pagalvo
jo. Anksiau ar vliau tuose vilgsnio rmuose, kuriuos nu
br jo mokslikas protas, atsiras tikslus laukiamos ban
gos profilis, su put pakratliais. Lyg atspaudas iliks jo
galvoje. Ir jis supras. Toks buvo planas. Usimirs Bartel
bumas pasinr bejausm ssting, sakytume, virto nea
liku ir neklystaniu optiniu prietaisu. Jis beveik nekvpa
vo. Jo vilgsnio apibrtame rate stojo nereali, laboratori
n tyla. Jis buvo lyg pinkls, nesutrikdomos, kantrios. Mo
terik bat pora. Auktaauli, bet moterik.
- Js turbt esate Bartelbumas.
Ties sakant, Bartelbumas lauk bangos. Ar ko nors pa
naaus. Jis pakl akis ir pamat moter, apsisiautusi ele
gantiku alyviniu apsiaustu.
-Taip... Bartelbumas... profesorius Izmaelis Bartelbumas.
- K nors pamette?
Bartelbumas susivok vis dar stovintis pasvirs priek,
sustings kaip mokslikas optinis prietaisas, kuriuo pasi
vert. Isities kaip mokdamas natraliau. Taigi ne itin
natraliai.
- Ne. Dirbu.
- Dirbate?
-Taip, atlieku... tyrimus, suprantate, tyrimus...
-A .
- Kalbu apie mokslinius tyrimus...

- Mokslinius.
ALESSANDRO BARICCO JURA VANDENYNAS
33
- Taip.
Tyla. Moteris glaudiau apsisiauia alyviniu apsiaustu.
- Kriauklels, dumbliai, kas nors panaaus?
- Ne, bangos.
Taip: bangos.
- Norjau pasakyti... matote, ten, kur siekia vanduo... u
lieja papldim ir sustoja... tai tai, btent tame take, kur
sustoja... tai trunka tik akimirk, irkite, tai, tarkime,
ten... matote, tai trunka tik akimirk, paskui inyksta, bet
jei kam nors pavykt t akimirk sustabdyti... kai vanduo
sustoja, btent tame take, ties tuo vingiu... toks mano stu
dij objektas. Kur sustoja vanduo.
- K ia studijuoti?
- Na, tai labai svarbus takas... kartais to nepastebime,
bet, gerai pagalvojus, jame vyksta kakas ypatinga... ypa
tinga.
- Tikrai?
Bartelbumas kiek pasvyra moter. Galjai pamanyti, kad
jis nori atskleisti jai paslapt, kai taria
- Ten baigiasi jra.
Milinika jra, jra vandenynas, nusitsianti begaly
b, neaprpiama visagal jra - yra tokia vieta, kur ji bai
giasi, ir tokia akimirka - ji, milinika jra, tokia mayt
vieta ir niekingai trumpa akimirka. tai k norjo pasakyti
Bartelbumas.
Moteris permet vilgsniu smliu pirmyn atgal nerpes
tingai banguojant vanden. Kai vl nukreip akis Bartelbum, jos ypsojosi.
- A vardu Ana Deveria.
- Labai malonu.
34
- A irgi gyvenu Almajerio ueigoje.

- Nuostabi inia.
Be paliovos pt iaurs vjas, kaip paprastai. Moteri
k bat pora perjo tai, kas buvo Bartelbumo laboratorija,
ir nutolo kelis ingsnius. Paskui sustojo. Moteris atsisuko.
- Ar iandien po piet igertumt su manim arbatos?
Kai kuriuos dalykus Bartelbumas mat tik teatre. O te
atre visada atsakydavo:
- Mielai.
- Rib enciklopedij?
-Taip... visas pavadinimas bt Gamtoje pasitaikani
rib enciklopedija su priedu apie mogaus galimybi ri
bas.
- Ir js j raote...
- Taip.
- Vienas pats.
- Taip.
- Pieno?
Bartelbumas visada gerdavo arbat su citrina.
-Taip, ai... pieno.
Debeslis.
Cukrus.
auktelis.
auktelis sukasi puodelyje.
auktelis sustoja.
auktelis lktutje.
Ana Deveria sdi prieais klausydamasi.
- Gamta stulbinamai tobula, ir taip yra dl rib sumos.
Gamta yra tobula todl, kad nra begalin. Tas, kas supranta
35
ribas, supranta ir mechanizmo veikim. Visko esm - su

prasti ribas. Tarkime, ups. Up gali bti ilga, labai ilga,
bet ji negali bti begalin. Kad sistema veikt, ji turi baig
tis. O a tyrinju, koks gali bti jos ilgis iki pabaigos. 864
kilometrai. Toks yra vienas i mano rayt termin: Ups.
Suprantate, prie jo teko ilgokai utrukti.
Ana Deveria suprato.
- Tarkime, medio lapas: sigilins pamatai, kad jis - la
bai sudtingas, taiau baigtinis pasaulis. Didiausi lap ga
lima rasti Kinijoje. Jo plotis vienas metras 22 centimetrai,
ilgis daugma dukart tiek. Didiulis, bet ne begalinis. Lo
gika: didesnis lapas galt augti tik ant miliniko medio,
bet aukiausias medis, augantis Amerikoje, tesiekia 86 met
rus, aiku, tai didiulis auktis, bet nepakankamas, kad i
laikyt tegul ir ribot - nes jis tegali bti ribotas - skaii
lap, didesni u tuos, kuriuos randame Kinijoje. Suprato
te logik?
Ana Deveria suprato.
- Varginanios studijos, sunkios, nepaneigsi, taiau svar
biausia suprasti. Aprayti. Paskutinis mano apraytas ter
minas buvo Saultekiai. Matote, tiesiog genialu, kad die
na baigiasi. Geniali sistema. Diena, paskui naktis. Ir vl
diena. Atrodyt, didelio ia daikto, taiau genialu. O ten,
kur gamta nusprendia nubrti savo ribas, atsiveria regi
nys. Saullydiai. Studijavau juos itisas savaites. Neleng
va suprasti saullyd. Jis turi savo ritm, apimtis, spalvas.
O kadangi nra dviej panai saullydi, mokslininkas
privalo mokti velgti j detales ir apibrti esm, kad
pagaliau galt pasakyti: tai yra saullydis, saullydis. Jums
nuobodu?
36
Anai Deveria nebuvo nuobodu. Kitaip tariant, ne dau

giau nei paprastai.
- Taigi, dabar atvykau prie jros. Jros. Ji, kaip ir viskas,
yra baigtin, bet panaiai kaip su saullydiais, sudtinga
apibrti idj, turiu galvoje, ilgus uol, pakrani, papl
dimi kilometrus sutalpinti vien paveiksl, vien idj,
kuri bt jros pabaiga, tai, k galtum aprayti keliomis
eilutmis, k galtum sudti enciklopedij, o vliau mo
ns j skaitydami galt suprasti, kad jra baigiasi, ir kaip
ji baigiasi, nepriklausomai nuo to, kas vyksta aplink j, ne
priklausomai nuo...
- Bartelbumai...
- Taip?
- Paklauskite, kodl a ia. A.
Tyla. Sutrikimas.
- A js nepaklausiau, tiesa?
- Paklauskite dabar.
- Madam Deveria, kodl js ia?
- Kad pagyiau.
Vl sutrikimas, tyla. Bartelbumas paima puodel, pake
lia prie lp. Jis tuias. Nesvarbu. Padeda j ant stalo.
- Pagytumt?
- Tai keista liga. Neitikimyb.
- Atleiskit, nesupratau?
- Neitikimyb, Bartelbumai. A buvau neitikima savo
vyrui. Mano vyras mano, kad jros klimatas slopina aist
ras, jros vaizdas skatina etikos jausm, o jros vienatv
privers mane umirti savo meilu.
- Tikrai?
- Kas tikrai?
37
- Tikrai buvote neitikima savo vyrui?

- Taip.
- Dar arbatos?
Stovinti ties paskutine pasaulio riba, per ingsn nuo j
ros pabaigos, Almajerio ueiga ir t vakar leido tam
sai pamale itrinti savo sien, visos ems, viso vande
nyno spalvas. Ji atrod labai vienia, lyg umirta. Tary
tum ia, pajriu, bt jusi visokio plauko ir amiaus u
eig procesija, ir nuo vis j bt atsiskyrusi viena pavar
gl, kuri, praleidusi pro al visas kelions drauges, nu
tar apsistoti ant tos emuts kalvos, veikta savo silpnu
mo, panarinta galva laukdama pabaigos. Tokia atrod Al
majerio ueiga. Ji buvo grai tuo groiu, kur tegali skleisti
nugaltieji. Ir trapi dalyk tyrumas. Ir vienatv - tobula to, kas jau prarasta.
Plasonas, tapytojas, grta lapias, neinas savo drob
mis ir daais, jis sdi valties priekyje, j irkluoja raudon
plaukis vaikis.
- Ai, Doli. Iki rytojaus.
- Labanakt, pone Plasonai.
Iliks paslaptis, kodl Plasonas dar nemir nuo plaui
udegimo. Niekas negali lapiomis kojomis, potvynio ap
semtomis kelnmis valand valandas stovti be paliovos pu
ianiam iaurs vjyje ir nenumirti, anksiau ar vliau.
- Pirma jis turi baigti savo paveiksl, - tar Dira.
- Jis niekada jo nebaigs, - atsak madam Deveria.
- Tada jis niekad nemirs.
Kambaryje, paymtame treiuoju numeriu, antrame
aukte, ibalin lempa velniai apvieia - paskleisdama j
vakaro tamsoje - stabios profesoriaus Izmaelio Bartelbumo itikimybs paslapt.

Mano mieliausioji,
Dievas mato, kaip i ilgesio kupin valand man trksta J
s paguodos ir Js ypsnio atgaivos. Darbas mane vargina,
o jra maitauja prie mano atkaklius bandymus j suprasti.
Nemaniau, kad bus taip sunku su ja susiremti. Vaiktinju
neinas savo rankiais ir uraais, negaldamas rasti pradios
to, ko iekau, dur kok nors atsakym. Kurprasideda jros
pabaiga? Arba: k galvojame sakydami jra? Galvojame
apie milinik pabais, galini visk praryti, ar apie bange
l, putojani mums prie koj? Apie vanden, kur pasemta
me sauja, ar gelm, kurios jokia akis negali pamatyti? Visk
atskleidiame vienu odiu ar viename odyje visk paslepia
me? Esu ia, per ingsn nuo jros, ir nepajgiu suprasti, kur
ji yra. Jra. Jra.
iandien susipainau su labai graia moterimi. Nepavydu
liaukite. Gyvenu tik dl Js.
Izmaelis A. Izmaelis Bartelbumas
Bartelbumas rao lengvai, ramiai, nesustodamas, ltai, ir

niekas nebt pajgs jo sutrikdyti. Jam patinka galvoti,
kad kada nors ji glamons j, lygiai taip pat.
Ilgais plonais pirtais, variusiais i proto ne vien vyr,
Ana Deveria prieblandoje glosto savo vrinio karolius geism roin. Tuo judesiu ji priprato slopinti savo lides.
iri, kaip silpsta lempos liepsna, kartkartmis veidrodyje
pavelgdama savo veid, rykjant tarp dviej beviltikai
ma atvait. Pasinaudoja paskutiniais viesos spinduliais,
39
kad pasiekt lov, kur po antklode miega mergait, be io

kambario nemaiusi nieko daugiau, nuostabiai grai. Ana
Deveria iri j - vilgsniu, kuriam irti yra per daug
stiprus odis - nuostabiu vilgsniu, kuris mato nieko ne
praydamas, mato, ir tiek - panaiai kaip du susilieiantys
daiktai - akys ir vaizdas - vilgsniu, kuris ne duoda, o gau
na, paioje tyliausioje proto tyloje, vieninteliu vilgsniu, kuris
tikrai galt mus iganyti - nepaliestu jokio klausimo, dar
neiniekintu inojimo ydos - pati nekaltyb, galinti apsau
goti nuo aizd, kurias palieka vairs daiktai, i iors ker
tantys ms jutimo rat - matyti - jausti - tai bt ne dau
giau nei nuostabus stovjimas vieno prie kit, ms ir daik
t, akimispriimant vis pasaul - priimti - be klausim, net
be nuostabos - priimti - tiktai - priimti - akimis - pasaul.
Taip iri tik madon akys, po banyi skliautais, Aprei
kimo valand nusileidus angelui auksiniais sparnais.
Tamsa. Ana Deveria priglunda prie nuogo mergaits k
no savo lovos slaptyje, po lengva lyg debeslis antklode.
Jos pirtai braukia per nuostabi od, o lpos slapiausio
se rauklse ieko ilto miego skonio. Ana Deveria juda
ltai. Sultintas okis, pamau itirpdantis kak galvoje ir
tarp koj, ir visame kne. Nra tikslesnio okio u , kai
sukiesi su miegu ant nakties parketo.
Paskutiniame lange gsta paskutiniai viesos atspindiai.
Tik nepailstanti jros turbina nesiliauja trikdiusi tyl, rit
mikai dauydama nakties bangas - tolimus somnambulik audr ir suduusio miego prisiminimus.
Naktis apgaubia Almajerio ueig.
Sustingusi naktis.
40
Bartelbumas pabudo pavargs ir blogos nuotaikos. Sap

ne valand valandas su kakokiu italu kardinolu derjosi
dl artro katedros, taiau turjo pasitenkinti vienuolynu
Asyiaus apylinkse u pasibjaurtin eiolikos tkstan
i kron kain, naktimi su savo pussesere Dorotja ir
ketvirtadaliu Almajerio ueigos. Negana to, derybos vy
ko pavojingai bang spuojamame laive, kuriam vadova
vo ponas, pasivadins madam Deveria vyru. Juokdamasis juokdamasis - jis prisipaino nieko neimanantis apie j
r. Bartelbumas atsibudo siaubingai iseks. Nenustebo
pamats ant palangs t pat berniuk, kuris nejudda
mas irjo jr. Taiau sutriko igirds j tariant nepa
sukus galvos:
- T vienuolyn a jam biau sukis.
Bartelbumas atsikl i lovos ir apkabins berniuk be
odi nutemp nuo palangs, paskui ivilko i kambario,
laiptais emyn, aukdamas
- Panele Dira!
nusirito laiptais pirm aukt, kur
- PANELE DIRA!
pagaliau rado tai, ko iekojo, taigi, registratr - jei galima
j taip pavadinti - odiu, laikydamas tvirtai suspauds ber
niuk pasiek panel Dir - deimt met, n vieneriais dau
giau - ten pagaliau sustojo, surauks antakius, degdamas
pykiu, kur menkai tesuvelnino mogika gelton nakti
ni markini silpnyb, bet kuriam daug rimiau pakenk
jos derinys su vilnone naktine kepuraite.
Dira pakl akis nuo sskait. Abu - Bartelbumas ir
berniukas - stovjo prie j isitemp. Jie prabilo kartu
lyg susitar.
- is berniukas regi svetimus sapnus.

- is vyras kalba per miegus.
Dira nuleido akis sskaitas. Net nepakl balso.
- Dinkite.
Jie dingo.
41
Nes Kervolio baronas niekada nebuvo mats jros. Jo e

ms drieksi sausuma: per akmenynus, kalvas, pelkes, lau
kus, skardius, kalnus, mikus, proskynas.
Jra jam buvo tik idja. Arba, tikriau, vaizduots ke
lias. Tai buvo kakas, kas radosi Raudonojoje jroje - Die
vo rank padalytoje pusiau - pasipild mintimi apie pa
saulin tvan, kur pranykdavo, kad vl rastsi kaip pstaonis laivas ir ikart susiliet su mintimi apie banginius niekada nematytus, bet danai sivaizduotus - o i ten su
grdavo, gana aikiai, nedaugel jo girdt istorij apie
baisuves, slibinus ir povandeninius miestus, vis spdin
gesni fantastini vaizd sek, kuri staiga gaudavo grie
tus vieno i jo protvi veido bruous - deramai rminto
ir ikabinto galerijoje - kuris, sako, plaukiojo kartu su Va
ku da Gama: jo akys spindjo klasta - mintis apie jr
pasuko grsmingu keliu, aplkdama gal ne visada teisin
gas pirat kronikas, ukliuvo u odi ventojo Augusti
no, skelbusio vandenyn esant velnio namais, gro atgal
prie vardo - Tesala, kuris gal buvo suduusio laivo pava
dinimas, o gal aukl, sekusi istorijas apie laivus ir karus,
43
uuod i tolim krat atgabent audini kvapus ir pa

galiau iniro akyse moters i anapus jros, kuri kadaise
buvo sutiks ir jau niekada vliau nebesutiko, kad kelio
ns pabaigoje sustot ties vaisiaus kvapu, vaisiaus, kuris,
kaip sak, auga tik jros pakrantje, piet kratuose: j
valgydamas jutai sauls skon. Kadangi Kervolio baronas
niekada nebuvo jos mats, jo galvoje jra keliavo tarsi ne
legalus keleivis uoste stoviniame burlaivyje nuleistomis
burmis: nepavojingas ir nereikalingas.
Bt galjs aminai ten tnoti. Bet akimirksniu j i
temp lauk juodai vilkinio vyro, vardu Aterdelis, odiai negailestingo mokslo vyro, pakviesto atlikti stebukl, nuo
sprendis.
- A igydysiu js dukr. Ir padarysiu tai jra.
Jra. Netikima. Dvokianti uterta jra, siaubo prieglobs
tis, mogdra gelmi pabaisa - senovin ir pagonika - vi

sada bauginusi, dabar, staiga
kakas kvieia tave lyg pasi
vaikioti, sako tau, nes toks yra gydymas, negailestingai
maloniai stumia tave
jr. Dabar toks gydymas madingas.
alta, sri, audringa jra, bangos - sudtin gydymo dalis,
dl savo bauginanios slapties, kuri galima veikti ir dva
sikai uvaldyti, metus baims kupin ik, tikrai kupin
baims. Viskas todl, kad esame tikri, dargi tikj, kad mil
inikos jros gelms gali sudauyti ligos apvalkal, atgai
vinti gyvasties kanalus, sustiprinti iganing centrini ir pe
riferini sekrecijos liauk veikl
idealus tepalas hidro-
44
fobams, melancholikams, impotentams, anemikams, vie

niiams, piktadariams, pavyduoliams
ir beproiams. Kaip
tam, kur atgabeno Brikston, akylai stebim daktar ir
mokslinink, ir panardino ledin vanden, banguojant, pas
kui itrauk, pamatavo reakcijas ir kontrreakcijas, vl pa
nardino, aiku, prievarta,
atuoni laipsniai Celsijaus, galva
po vandeniu, jis inyra lyg riksmas, su vrika jga isilais
vina i sanitar ir kit patarnautoj, visi jie puiks plauki
kai, taiau bejgiai prie akl gyvulik sit, jis bga - b
ga - vandeniu, nuogas, irkdamas to baisaus skausmo t
, gd, siaub. Visas papldimys sustingdytas nerimo, o
tas gyvulys bga ir bga, moterys i toli nusuka akis, nors,
aiku, nort j pairti, dar ir kaip nort pamatyti t
vr ir jo bgim, ir, aiku, nuogyb, btent j, atsiet nuo
gyb, klajojani po jr, grai toje pilkoje viesoje, gra
i tuo groiu, kuris prasismelkia pro ilgus religinio aukl
jimo, koled, gdos raudonio metus ir eina tiesiai ten, kur
turi eiti, auktyn drovi moter nervais, kur po milini
kais baltais sijonais slypi
moterys. Staiga pasirodo, kad j
ra visadaj lauk. Jei tiktume daktarais, ji ten plytjo tks
tanius met, kantriai tobulindama save, turdama vien
aik ksl - pasisilyti kaip stebuklingas tepalas nuo j
kani - sielos ir kno. Taip nepriekaitinguose salonuose
gurknodami arbat ir pasverdami kiekvien od kalbda
vo nepriekaitingi tvai ir vyrai, nepriekaitingi daktarai,
paradoksaliai maloniai aikindami, kad jros baim, okas,
siaubas i tikro yra angelikas vaistas nuo sterilumo, ano-
45
reksijos, nervinio isekimo, menopauzs, susijaudinimo, ne

rimo, nemigos. Ideali priemon, nuraminanti jaunysts aud
ras ir paruoianti moters pareigoms. Ikilmingas mergin
ventinimas moteris. Todl nordami akimirk umirti
beprot Brikstono jroje
(beprotis vis bga, kart atvir j
r, kol pagaliau inyksta i aki, - mokslin ivada, pab
gusi nuo medicinos akademijos statistini duomen ir spon
tanikai puolusi jros vandenyno gelmes)
nordami j
pamirti
(suvirkint didiulio vandeningo pilvo ir nieka
da negrinto papldimiui, tamsia beforme mase neivem
to atgal pasaul - nors to tiktasi)
galtume prisiminti
moter - moter - gerbiam, mylim, motin, moter. Bet
kokia dingstimi - dl ligos - atgabent prie jros, kurios
kitaip niekada nebt pamaiusi ir kuri dabar yra jos gydo
moji adata, berib, netikima, kuri ji iri ir nesupranta.
Jos plaukai palaidi, o kojos basos, ir tai ne niekai, tai ab
surdas, jei dar pridsime baltus markinius ir kelnes, i po
kuri kyo nuogos kulknys, galima nuspti jos liaun lie
men, absurdas, toki j matydavo tik jos miegamasis, da
bar tokia ji guli erdviame papldimyje, ia netvyro slogus
vedybinio guolio kvapas, o puia vjas nuo jros, dvelkda
mas laukine maitinga laisve - umirta, slopinta, menkin
ta per vis motinos monos mylimosios moters gyvenim.
Akivaizdu: ji to negali nejausti. Ta tutuma aplink, be sien
ir udaryt dur, prieais - tik beribis jaudinantis vandens
veidrodis, vien tai yra jausm puota, nerv orgija, bet vis-
46
kas dar ateityje - ledinio vandens gniautai, baim, takus

jros glbys, iurpstanti oda, irdis gerklje...
J veda j
vanden. Ant veido ydas, tobula slaptaviet, ilko kauk.
Kita vertus, niekas taip ir nepasigedo to beproio i Brikstono lavono. Btina tai pasakyti. Daktarai eksperimentavo,
btina tai suprasti. Pajriu vaiktinja keistos poros, ligoniai
ir j daktarai, ligoniai - traps, elegantiki, alinami dievikai
ltos ligos, daktarai - tarsi pels iekantys kali, rodym,
skaii, sekantys lig jai beviltikai bgant i paradoksalaus
gydymo pasalos. Jie net geria jros vanden, vanden, kuris
dar vakar kl siaub ir pasilyktjim, priklaus tik atsili
kusiai barbarikai monijos daliai saulje rudusi oda - nie
kinga nevankyb. Dabar tie patys dievikieji invalidai gurk
noja j, ingsniuodami bang mos linija, vos pastebimai
vilkdami vien koj - nuostabiai mgdiodami taur luou
m, ivadavus juos nuo priesako statyti vien pd prie ki
t. Viskas yra gydymas. Vieni susiranda monas, kiti rao ei
les, senasis pasaulis - geriau siirjus, atgrasus - ia, ties
praraja, ilgus imtmeius nekeniama, o dabar tapusia - var
dan mokslo ir gerovs - skausmo promenada - staiga pasi
keiia, grynai medicininiais tikslais.
Daktarai tai vadino mau
dynmis bangose. Buvo net sukonstruotas taisas, tikrai, tarsi
netuvai - patentuoti - pasinerti jr, aiku, juos naudojo
moterims, ponioms ir panelms, idant paslpt jas nuo
li vilgsni. Jos atsissdavo i vis pusi udarus netu
vus su blanki spalv - nieku gyvu ne rkiani spalv uuolaidomis ir leisdavosi nuneamos jr, kelet ings
ni nuo kranto, kur netuvams plduriuojant vandens pa-
47
viriuje nulipdavo nuo j ir maudydavosi, maudydavosi, lyg

gert vaistus, beveik nematomos u vjyje plevenani
uuolaid, netuvai tarsi plaukiojanios koplyios, uuo
laidos lyg vandenyje paskendusi apeig rbai, irint nuo
kranto - reginys. Maudyns bangose.
Kai kuriuos dalykus
gali tik mokslas, venta tiesa. Nuluoti pasibjaurjimo imt
meius - ta siaubinga jra, irimo ir mirties siomis - ir
sukurti idil, pamau pasklido po viso pasaulio papldi
mius.
Igijimas kaip meil. Dar: kart Deperio papldimy
je bangos imet krant valtel, apgailtin duen. Jie
buvo ten, suvedioti ligos, isibarst po ilgus pakrants ki
lometrus, kiekvienas mgaudamasis savomis jros glamo
nmis, kiek tik akys umato - elegantikos smlyn gls,
kiekvienas savo jausm, geism ir baims rutulyje. Vedami
juos ia sukvietusio mokslo visi jie i savo dangaus ltai pa
trauk prie tos duenos, kuri lyg drovus auklys dels u
plaukti ant smlio. Prijo artyn. Itrauk j sausum. Ir pa
mat. Valties dugne, paklus akis dang ir itiesus ran
k, kadaise laikiusi kak, ko jau nebuvo, patogiai sitai
sius. Pamat j:
ventj. Statula buvo i medio. Spalvota.
Apsiaustas siek em, kakl kirto aizda, taiau veidui tai
netrukd, jis ramiai ilsjosi apgaubtas dangikos ramybs.
Valtyje nieko daugiau, tik ventasis. Vienas. Visi instinkty
viai pakl akis, tik akimirkai, vandenyno platybse ieko
dami banyios kontr, mintis suprantama, o kartu ne
protinga - ten nebuvo banyi, nebuvo kryi, nebuvo ke
li, jroje nra keli, jroje nra kelrodi.
48
Deimtys ligoni vilgsni, suvytusios, graios, nepasiekia

mos moterys, daktarai tarsi pels, padjjai ir patarnauto
jai, seni spoksotojai pro rakto skylut, smalsuoliai, vejai,
vaikai - ir ventasis. Pasiklyd, jie ir jis. Pasimet.
Kart Deperio paldimyje.
Niekas niekada nesuprato.
Niekada.
- Nuveite j Daenbach, idealus papldimys maudy
nms bangose. Trys dienos. Pasinerti vien kart ryt ir vie
n-vakare. Susirasite daktar Tavemer, jis parpins jums
visk, ko reikia. ia rekomendacinis laikas, atiduosite jam.
Paimkite.
Baronas pam laik n nevilgteljs.
- Ji ten mirs, - tar.
- Gali bti. Bet labai netikima.
Tik didieji daktarai gali bti tokie cinikai tiksls.
O Aterdelis buvo pats didiausias.
- Barone, klausykite: galite met metus laikyti mergait
iuose namuose, kur ji vaikios baltais kilimais ir miegos
tarp skraidani moni. Bet vien dien j uvaldys jaus
mas, kurio negalsite numatyti. Amen. Arba rizikuokite,
laikykits mano nurodym ir pasitikkite Dievu. Jra gr
ins jums dukr. Gal mirusi. Jei gyv - tikrai gyv.
Cinikai tikslus.
Baronas nepajudjo, laik rankoje laik, pusiaukelje
tarp savs ir juodai vilkinio daktaro.
- Js neturite vaik.
- Tai neturi jokios reikms.
- iaip ar taip, js j neturite.
49
Pavelg laik ir ltai padjo j ant stalo.

- Elizevina liks ia.
Akimirka tylos, bet tik akimirka.
- Nieku gyvu.
Tai pasak tvas Pliuas. Ties sakant, jo galvoje mste
ljusi mintis buvo daug sudtingesn ir labiau primin ka
k panaaus Gal prie k nors nusprendiant reikt vis
k ramiai apgalvoti, kad.... Taiau Nieku gyvu akivaiz
diai buvo daug miklesnis ir greitesnis sakinys, lengvai praslyds pro ano sakinio kilpas ir inirs tyloje lyg nenumaty
tas ir nemanomas numatyti plduras.
- Nieku gyvu.
Pirm kart per eiolika met tvas Pliuas idrso pa
prietarauti baronui su io dukters gyvenimu susijusiu klau
simu. Pajuto keist svaigul - tarsi bt k tik ioks pro
lang. Jis buvo praktikas mogus: jei jau atsidr ore, nu
sprend pamginti skristi.
- Elizevina vaiuos prie jros. A j nuveiu. Jei reiks liksime ten mnes, metus, kol ji pasijus stipri pasinerti
vanden ir visa kita. O paskui ji sugr: gyva. Bet koks kitas
sprendimas bt idiotizmas, dar blogiau, bailumas. Jei Eli
zevina bijo, mes neturime teiss bijoti ir a nebijosiu. Ji ne
nori mirti. Ji nori gyventi. Ir gaus tai, ko nori.
Negaljai patikti, kad kalba tvas Pliuas. Netikima
kalba.
- Daktare Aterdeli, js nieko nesuprantate apie mo
nes, apie tvus ir vaikus, nieko. Todl tikiu jumis. Tiesa vi
sada iauri. Kaip ir js. inau, kad neklystate. Man js
gaila, bet aviuosi js odiais. A, niekada nemats j
ros, vaiuosiu prie jos, nes js taip sakote. Tai bus pats ab
50
surdikiausias, juokingiausias ir kvailiausias dalykas, kur

kada nors esu padars. Taiau joks mogus visame Kervolio krate nesutrukdys man to padaryti. Joks mogus.
Jis pam nuo stalo laik ir sikio kien. irdis krtinje
dausi lygpalusi, rankos drebjo, ausyse keistai . Nieko
stebtina, pagalvojo: ne kasdien pavyksta paskraidyti.
T akimirk galjo nutikti bet kas. I ties, bna toki
akimirk, kai visa aprpiantis ir logikas prieastini sek
tinklas pasiduoda, netiktai ukluptas gyvenimo, ir nusi
leidia parter, simaiydamas tarp irov, kad scenoje,
svaiginamoje netiktoje proektori viesoje, palikt ne
matom rank, kuri i beribio glbio, i milijon galim
dalyk itraukt vien vienintel, kuriam lemta vykti. Per
tyl t trij vyr trikamp perjo milijonai dalyk, kurie
galjo vykti, tarsi procesija, aibu, kol pagaliau, ugesus
blyksniui ir isisklaidius dulkms to laiko ir erdvs rate,
pasirod vienas maytis dalykas, droviai besistengiantis vyk
ti. Ir jis vyko. Baronas - Kervolio baronas - pravirko n
neusidengs veido delnais, tik atsilos savo pramatnioje
kdje, isekintas nuovargio, bet nusimets nepakeliam
sunkul. Kaip nugaltas, o kartu iganytas mogus.
Kervolio baronas verk.
Jo aaros.
Tvas Pliuas, sustings.
Daktaras Aterdelis, nebylus.
Nieko daugiau.
ito Kervolyje niekas niekada nesuinojo. Taiau visi, nei
skiriant n vieno, dar ir dabar pasakoja tai, kas atsitiko po
to. Neapsakom gro to, kas atsitiko vliau.
51
- Elizevina...
- Nuostabus gydymas...
- Jra...
- Tai beprotyb...
- Pamatysi, ji pasveiks.
- Mirs.
-Jra...
Jra - baronas mat i geograf pieini - buvo toli. O
svarbiausia - regjo sapnuose - ji buvo baisi, perdm grai,
siaubingai galinga - iauri ir prieika - nuostabi. Ir dar ji
buvo spalv vairov, niekada neuosti kvapai, negirdti gar
sai - kitas pasaulis. Jis irjo Elizevin ir negaljo su
prasti, kaip jai pavyks prie viso to priartti, i jaudulio ir
nuostabos neitirpstant tutumoje, neisisklaidant ore. Gal
vojo apie t akimirk, kai ji atsisuks, staiga, o jos akyse ty
vuliuos jra. Galvojo daug savaii. Ir pagaliau suprato.
Gal gale tai nebuvo labai sunku. Keista, kad jam tai neo
v galv anksiau.
- Kaip mes pasieksime jr? - paklaus tvas Pliuas.
-J i pati jus pasiims.
Vien balandio mnesio ryt jie ivyko, per laukus ir
kalvas, o penkt dien, leidiantis saulei, pasiek up. Ap
link nebuvo jokio kaimo, n vieno namo, nieko. Bet ant
vandens tyliai spavosi nedidelis laivas. Pavadintas Adei.
Paprastai jis skrosdavo Vandenyno bangas, plukdydamas
turtus ir vargus, pirmyn ir atgal, tarp kontinent ir sal. Jo
pirmagal puo moteris kulnus siekianiais plaukais. Bu
rse vilp visi tolimojo pasaulio vjai. Kilis met metus
tyrinjo jros gelmes. Kiekviename kampe nepastami kva
pai pasakojo istorijas, sirusias jreivi veiduose. Laivas
52
buvo dvistiebis. Kervolio baronas norjo, kad jis atplaukt

i jros upe auktyn, iki pat ios vietos.
- Beprotika mintis, - para jam kapitonas.
- Apipilsiu jus auksu, - atsak baronas.
Todl dabar dvistiebis laivas, pavadintas Adei, stov
jo ia lyg i racionalaus kurso ikryps vaiduoklis. Ant ne
didelio tiltelio, prie kurio paprastai sustodavo menkos val
tels, baronas stipriai prispaud prie savs dukr, itar
damas
- Sudie.
Elizevina tyljo. Nuleido ant veido ilko yd, djo tvui
rank lap, sulankstyt ir uantspauduot, pasisuko ir nu
jo pas vyrus, turjusius palydti j laiv. Jau buvo beveik
naktis. Panorjus viskas galjo atrodyti sapnas.
Elizevina leidosi jros link maloniausiu pasaulyje bdu tik tvo protas galjo tai sugalvoti - neama srovs, okio
ingsniu - su poskiais, stabteljimais, delsimu - kur up
imoko per imtametes keliones, ji, didysis iminius, vie
nintel inanti graiausi, maloniausi ir velniausi keli
neskausmingai pasiekti jr. Jie plauk, ltai, taip, kaip iki
smulkmen buvo apgalvojusi motina gamta, pamau
skverbdamiesi kvap, daikt, spalv pasaul, kuris kiek
vien dien i lto atskleisdavo tolim, bet nenumaldomai
artjant milinikj laukiant glb. Keitsi orai, auros,
dangus, nam formos, paukiai, garsai, moni veidai pa
krantje ir odiai j lpose. Vanduo, bgantis vanden,
subtiliausias meilinimasis, ups vingiai tarsi sielos giesm.
Nepastebima kelion. Elizevinos galvoje galyb jausm, visi
lengvi lyg sklendianti plunksna.
Dar ir dabar Kervolio krate pasakoja apie t kelion.
53
Pasakoja kiekvienas savaip. Nors n vienas nra jos mats.

Bet tai nesvarbu. Jie niekada nesiliaus apie j pasakoj.
Nes negalima liautis galvojus, kaip bt grau, jei kiek
vien ms laukiani jr tekt mums skirta up. Ir atsi
rast kas nors - tvas, mylimasis, kas nors - kas paimt
mus u rankos, surast t up - sivaizduot j, sugalvot ir paleist mus jos tkme, paleist velniai, kaip tariamas
vienas vienintelis odis, sudie. Tai bt tikrai nuostabu. Gy
venimas bt saldus, kiekvienas gyvenimas. Daiktai neskau
dint, jie artt neami srovs, galtum juos pirma pama
tyti, paskui paliesti ir tik vliau leisti jiems paliesti tave.
Galtum leistis sueidiamas. Numirti. Nesvarbu. Viskas b
t mogika. Pakakt kieno nors vaizduots - tvo, myli
mojo, kieno nors. Jis mokt sugalvoti keli, ia, per tyl,
per krat, kuris nenori kalbti. veln ir gra keli.
Keli nuo ia iki pat jros.
Abu susting, smeig akis beribius vandens plotus. Neti
kima. Tikrai. Galtum likti ia vis gyvenim, nors nieko
nesuprastum, tik irtum. Prie akis - jra, u nugaros ilgas ups kaspinas, po kojomis pagaliau em. Ir jie, su
sting. Elizevina su tvu Pliuu. Tarsi kerai. Galvoje n vie
nos minties, tikros minties, tik apstulbimas. Nuostaba. O
po daugybs akimirk - itisos aminybs - Elizevina, ne
atitraukdama aki nuo jros, pagaliau taria
- Juk ji kur nors baigiasi?
U imt kilometr, savo milinik nam vienatvje, vy
ras prisistumia vak prie lapo ir skaito. Tik keletas odi,
visi vienoje eilutje. Juodas raalas.
Nebijokite. A nebijau. Jus mylinti, Elizevina.
Paskui jie sda brikel, jau vakaras, ir jie laukiami ueigo

je. Kelion trumpa. Kelias veda iilgai papldimio. Aplin
kui - nieko. Beveik nieko. Jroje - k jis veikia jroje? dailininkas.
7
Sumatroje, prie iaurin Pangjos pakrant, kas septynias
deimt eias dienas inyra kryiaus formos sala, apaugusi
velia augmenija, i pairos negyvenama. Ji lieka matoma
kelet valand, paskui vl panyra jr. Karkaiso papldi
myje vejai rado liekanas laivo Deivemport, suduusio
prie atuonet dien kitame pasaulio krate, Ceilono j
roje. Kelyje Faradar jreiviams pasirodydavo keistos vy
tinios peteliks, sukeldavusios svaigul ir melancholij.
Bogadoro vandenyse prauvo keturi karo laiv eskortas j uliejo milinika banga, vienintel atplaukusi i niekur
visiko tilio dien.
Admirolas Langl ltai vart dokumentus, atsistus i
viso pasaulio, kur akivaizdiai apsdo pamiimas. Laikai,
laivo dienorai itraukos, laikrai ikarpos, tardytoj
protokolai, slapti praneimai, pasiuntinybi depeos. Ten
buvo visko. Santrs trumpi oficials praneimai ir apgirtusios jreivi vaizduots sukurti pasakojimai keliavo per
pasaul, kad nugult raomj stal, kur Langl karaliaus
vardu sies plunksna br rib tarp to, kas karalystje
turt bti laikoma tiesa, ir to, kas turt bti umirta kaip
melas. I vis pasaulio jr ant io raomojo stalo nenu
trkstama vora keliavo imtai daugiau ar maiau tiktin

pasakojim, kad iklausyt verdikto, plona juodo raalo li
nija tiksliu ratu iraityto oda rit knyg lapuose. Langl
ranka buvo tas glbys, kuriame baigdavosi j kelions. Jo
plunksna - amenys, nutraukdav j vargus. Tikslus, mirti
nas ris.
is praneimas laikytinas be pagrindo, todl j draudiama
platinti arba cituoti Karalysts ratuose ir dokumentuose.
Arba aminas tyras gyvenimas.

is praneimas laikytinas tikru, todl privalomas pateikti vi
suose Karalysts ratuose ir dokumentuose.
Langl vertino. Lygino rodymus, svarst liudijimus, tyri

njo altinius. Paskui vertino. Diena i dienos gyveno su
pamas milinikos kolektyvins vaizduots, kur skvarbus
tyrintojo vilgsnis ir blausus sudulio vilgsnis kartais su
kurdavo vienodus vaizdus ir nelogikai tapaias istorijas.
Jis gyveno stebdamasis. Todl jo namuose karaliavo ma
niakika tvarka, o gyvenimas tekjo pagal nekintam pro
i geometrij, su liturgijos ventumo ydu. Langl gynsi.
Spaud savo gyvenim po milimetriniu taisykli tinklu, ge
baniu atlaikyti vaizduots skur, kiekvien dien sukda
vusi jo prot. Hiperbols, suplaukdavusios pas j i vis pa
saulio jr, uklidavo toje i maiausi tikr dalyk su
konstruotoje utvankoje. Toliau, tik per ingsn j lauk
Langl imintis. Lyg romus eeras. Nejudri ir teisinga.
57
Pro atvirus langus atsklido ritmikas eksjimas sodinin

ko irkli, karpani roes tikjus savo Teisingumu, skirtu
skelbti iganingus verdiktus. prastas garsas. Taiau t die
n admirolo Langl galvoje jis kartojo apibrt ini. Kan
trus ir usispyrs - pernelyg arti lango, kad bt atsitiktinis jis primygtinai primin btin atlikti pareig. Langl tro
ko jo negirdti. Taiau jis buvo garbingas mogus. Todl
pastm al lapus su pasakojimais apie salas, suduusius
laivus ir petelikes, itrauk vien stali, pam i jo tris
uantspauduotus laikus ir padjo ant raomojo stalo. Jie
atkeliavo i trij skirting viet. Nors uraai ant j skelb,
kad yra skubs ir slapti, Langl pabgs keletui dien pali
ko juos ten, kur negalt matyti. Dabar atpl sausu ofi
cialiu mostu ir, neprisileisdamas menkiausios dvejons, m
skaityti. Pasiymjo lape kelet vard, vien dat. Stengsi
visk atlikti nealikai neutraliai, kaip karalysts sskaiti
ninkas. Paskutinis uraas skelb:
Almajerioueiga, Kvartelis
Paskui pam laikus, atsistojo ir prijs prie idinio sume

t juos liepsnas, sergstinias ting t dien pavasar. i
rdamas, kaip raitosi tie prabangs elegantiki laikai - bt
norjs niekada j neperskaityti - pro atvirus langus ai
kiai igirdo dking tyl. irkls, iki tol eksjusios be per
stojo, tarsi laikrodio rodykls, tyljo. Kiek vliau tyloje nu
aidjo tolstanio sodininko ingsniai. Tas atsisveikinimas
buvo toks tikslus, kad kiekvienas bt apstulbs. Tik ne
Langl. Jis inojo. Tas ryys, siejs tuodu vyrus - admirol
ir sodinink, kiekvienam atrods paslaptingas, jiems netu
rjo jokio slaptumo. Tarp jdviej nusistovjs artumas, su

sidedantis i tylos ir bendr enkl, jau daug met saugojo
keist j sjung.
Yra daug istorij. i atjusi i toli.
Kart, prie eerius metus, admirolui Langl atved vyr,
kuris, kalbjo, buvo vardu Adamsas. Auktas, tvirtas, peius
siekianiais plaukais, saulje rudusi oda. Panaus daugel
jreivi. Taiau stovti pajg tik prilaikomas, o vaikioti
visai negaljo. Jo kakl bjaurojo iopjs randas. Jis stovjo
keistai sustings, tarytum paralyiuotas, abejingas. Vienin
telis dalykas, liudijantis dar rusenant smons likut, buvo
jo vilgsnis. Jis primin kovojanio vries vilgsn.
Jo vilgsnis lyg mediokln ijusio vries, - pagalvo
jo Langl.
Kalbjo, kad j rado viename i kaim Afrikos gilumoje.
Ten buvo ir kit baltj, verg. Taiaujis buvo kitoks - mgs
tamiausias genties vado gyvnas. Vaikiojo keturpsias,
juokingai ipuotas plunksnomis ir spalvotais akmenliais,
virve priritas prie to karaliuko sosto. Valgydavo jam nu
mestus maisto likuius. Jo knas buvo nustas aizdomis ir
mlynmis. Imoktas lapinimosi bdas valdovui kl di
del smagum. Matyt, tik dl to liko gyvas.
- K jis gali papasakoti?
- Jis - nieko. Jis nekalba. Nenori kalbti. Taiau tie, ku
rie buvo su juo... kiti vergai... ir dar kiti, kurie j atpaino,
uoste... odiu, apie j pasakoja keisiausius dalykus, atro
do, tas mogus lanksis visur, jis - gyva paslaptis... jei tikti
viskuo, kas kalbama...
- O kas kalbama?
59
Jis, Adamsas, sustings ir abejingas, kambario viduryje.

Aplink - atminties ir fantazijos bakchanalija, sprogusi, kad
pripildyt or nuotykiais to gyvenimo, kuris, kalbjo, buvo
jo gyvenimas / trys imtai kilometr psiomis per dykum
/ yra galini prisiekti, kad mat j virstant negru, o paskui
vl baltuoju / nes turjo reikal su vietos amanu ir i jo
imoko pasidaryti tuos raudonus miltelius, kurie / kai j su
gavo, pririo prie vienintelio miliniko medio ir lauk,
kad visas aplipt vabzdiais, taiau jis prabilo nesupranta
ma kalba ir tada tie laukiniai netiktai / galjo prisiekti,
kad jis buvs tuose kalnuose, kur niekada nesutemsta, to
dl niekas i ten negro sveiko proto, iskyrus j, sako, su
grusio / sultono dvare, kur buvo priimtas dl savo nuosta
baus balso ir apipiltas auksu, jis turjs giedoti kankinim
kambaryje, kol budeliai dirbo savo darb, idant sultonas
girdt ne varginam aiman aid, o tik graiausi giesm,
kuri / plaiame lyg jra Kabalakio eere - to krao gyven
tojai tikrai laik j jra - kol vien dien i didiuli medio
lap pastat valt ir nuplauk ja nuo vieno kranto iki kito, o
toje valtyje buvo jis, galiau prisiekti / rinko deimantus
smlyje, nuogi ir surakinti, kad nepabgt, o jis buvo tarp
j, lygiai kaip yra tiesa, kad / visi kalbjo, kad jis mir, uvo
per audr, bet vien dien prie Tesfos vartus kirto rankas
vienam vandens vagiui, geriau siirjau ir ten buvo jis,
tikrai jis / jo vardas buvo Adamsas, taiau jis turjo imtus
vard, kart kakas sutiko j, pasivadinus Ra Me Nivar,
vietos kalba tai reikia skraidantis mogus, dar Afrikos pa
krantje / mirusij mieste, kur niekas nedrsdavo ueiti,
nes ten jau imtmeius galiojo ukeikimas, pagal kur i
sprogdavo akys kiekvienam, kas
60
- Pakaks.
Langl nepakl aki nuo tabakins, jau kuris laikas irz
liai sukiojamos tarp pirt.
- Gerai. Iveskite j.
Niekas nesujudjo.
Tyla.
- Admirole... dar vienas dalykas.
- Koks?
Tyla.
- Tas mogus mat Timbuktu.
Langl tabakin sustojo.
- Yra, kas galt prisiekti: jis ten buvo.
Timbuktu. Afrikos perlas. Nesurandamas nuostabus
miestas. Vis lobi skrynia, vis barbarikj diev buvei
n. Nepastamo pasaulio irdis, tkstanio paslapi tvir
tov, vaiduoklika vis turt karalyst, nepasiektas nesibai
giani kelioni tikslas, vis vanden altinis ir kiekvieno
dangaus svajon. Timbuktu. Miestas, kur niekada nebu
vo engusi baltojo mogaus koja.
Langl pakl akis. Kambaryje visi netiktai sustingo. Tik
Adamso akys klaidiojo lyg iekodamos nematomo grobio.
Admirolas ilgai tard j. Kaip prats, kalbjo grietai, bet
velniai, beveik be iraikos. Jokio smurto, jokio ypatingo
spaudimo. Tik kantri trump ir tiksli klausim seka. ku
riuos nesulauk atsakymo.
Adamsas tyljo. Atrod lyg negrtamai itremtas kit
pasaul. I jo nepavyko itraukti net vilgsnio. Nieko.
Langl kur laik tyldamas irjo j. Paskui mostel
jo, nepalikdamas galimybs prietarauti. Adams pakl
61
nuo kds ir itemp lauk. Langl mat jj tolstant - kojos

vilkosi marmuro grindimis - ir lidnai galvojo, kad t aki
mirk netiksliuose geografiniuose karalysts emlapiuo
se Timbuktu atsiduria dar toliau. Neinia kodl jam galv
atjo viena i daugelio apie t miest sklandiusi legen
d: moterys ten rodydavusios tik vien ak, nuostabiai i
dayt. Langl svarstydavo, kodl jos slpdavusios antrj.
Jis pakilo ir tingiai pasuko prie lango. Ruosi j atverti,
bet suakmenjo igirds galvoje suskambus bals, tariant
vien aik ir tiksl sakin:
- Todl, kad n vienas vyras negalt atlaikyti j vilgs
nio, neprarasdamas proto.
Langl staiga apsigr. Kambarys buvo tuias. Vl at
sisuko lang. Kelet akimirk nieko negaljo suvokti. Pas
kui emai aljoje pamat nedidel brel, vedant Adams
niekur. Nesvarst, k turt daryti. Tiesiog padar.
Po akimirkos jau stovjo prie Adams, supamas ten bu
vusij nuostabos ir kiek uduss nuo greito bgimo. Pa
velg jam akis ir tyliai paklaus
- I kur tu inai?
Adamsas, rodos, jo n nepastebjo. Jis vis dar gyveno
kakur u tkstani kilometr nuo ia. Taiau jo lpos su
krutjo ir visi igirdo j tariant
- Nes a jas maiau.
Langl buvo susidrs ne su vienu tokiu atveju kaip Adamso. Jreiviai, audros ar pirat iaurumo nublokti kokio
nors nepastamo emyno krant, atsitiktinumo kaitai, gen
i, kurioms baltasis mogus buvo nek daugiau nei koks
keistas gyvnas, grobis. Jei gailestingoji mirtis laiku ne
Ui<.
62
priglobdavo, j iaip ar taip lauk kraupus galas kokiame

nors dvokianiame ar nuostabiame netiktin pasauli
kampelyje. Tik nedaugelis itrkdavo i t viet gyvi, i
gelbti praplaukianio laivo ir grinti civilizuotam pa
sauliui su neidildomais savo nelaims enklais. Iprotj
suduliai, i neinios sugrusios moni atmatos. Pra
rastos sielos.
Langl tai inojo. Taiau pasim Adams su savim. I
trauk j i vargo ir parsive savo namus. Kad ir kokiame
pasaulio krate priglausdavo savo galv, visur kartu veda
vosi ir j. Ir parsivedavo atgal. Nenorjo jo igelbti. Vis
kas buvo truput kitaip. Norjo igelbti jame slypinias is
torijas. Nesvarbu, kiek tam reikt laiko: jis troko t isto
rij ir turjo jas gauti.
inojo, Adams palau gyvenimas. sivaizdavo jo siel
kaip ram kaim, nusiaubt siverusio svaiginam vaizd,
jausm, kvap, gars, odi, skausmo gaivalo. Mirtis, ku
ri simuliavo, atrod esanti paradoksalus kunkuliuojanio
gyvenimo rezultatas. Jo tyljimas ir sstingis slp neval
dom chaos.
Langl nebuvo daktaras ir niekada nieko nebuvo igy
ds. Taiau i savo gyvenimo patirties inojo nenuspjam
gydomj tikslumo gali. Galima sakyti, jis ir pats gydsi
tikslumu. Tai buvo vaistai, kurie, itirpinti kiekviename jo
gyvenimo gurknyje, neleido prasiskverbti sutrikimo nuo
dams. Todl pagalvojo, kad neveikiam Adamso atsiribo
jim galt suskaldyti tik koks nors nuolatinis ir kantrus
tikslumas. Jaut, kad tai turt bti malonus tikslumas, vos
palyttas mechanik apeig altuko, puoseljamas jaukioje
poetinje aplinkoje. Ilgai jo iekojo tarp supanio pasaulio
63
daikt ir veiksm. Pagaliau rado. Ir kiekvienam, kas idrs

davo paaipiai paklausti
- Koks gi tas stebuklingas vaistas, kuriuo tikits igydyti
savo laukin?
jis atsakydavo
- Mano ros.
Kaip vaikas paklydus paukt patupdyt ilt lizdel i
audeklo, taip Langl kurdino Adams savo sode. Nuosta
biame sode, kur subtiliausios geometrins formos vald vi
s spalv prover, o geleins simetrijos tvarka rikiavo sp
ding gli ir augal i viso pasaulio parad. Sode, kuria
me gyvenimo chaosas virsdavo dievikai tobula figra.
Ten Adamsas pamau vl tapo paiu savimi. Ilgus mne
sius jis nepratar n odio, tik uoliai moksi imt - tiks
li - taisykli. Paskui jo abejingumas virto blausiu susido
mjimu, nusagstytu trumpais sakiniais, be atkaklaus jame
gldinio vries siekio igyventi. Po met niekas nebt
suabejojs, kad prie j stovi klasikinis tobuliausias sodi
ninkas: tylus ir nesutrikdomas, ltas ir tiksli judesi, ne
permanomas ir nenusakomo amiaus. Gailestingasis mi
niatirinio pasaulio Dievas.
Vis t laik Langl jo nieko neklausinjo. Jie persimes
davo pora sakini, daniausiai apie kardeli ligas ar nenu
spjam or kait. N vienas i j niekada neusimindavo
apie praeit, joki praeit. Langl lauk. Jam nebuvo sku
bu. Prieingai, jis mgavosi laukimu. Taip, kad net pajuto
kvail nusivylim, kai vien dien, vaiktindamas aluti
niu sodo takeliu ir eidamas pro Adams, pamat j pake
liant akis nuo perl baltumo petunijos ied ir aikiai ita
riant - tarsi paiam sau - odius:
aV
64
- Timbuktu nejuosia siena, ten mano, kad jo grois su

stabdys kiekvien prie.
Paskui Adamsas nutilo ir vl nuleido akis perl baltu
mo petunijos iedus. Langl netars n odio nuingsnia
vo taku. N pats Dievas, jei egzistuot, nieko nebt su
prats.
Nuo tos dienos i Adamso pabiro visos istorijos, viena
po kitos. vairiausiomis akimirkomis ir nenuspjamu ritmu
bei aplinkybmis. Langl tik klausydavosi. Niekada nieko
neklausindavo. Klausydavosi, ir tiek. Kartais tai bdavo
pavieniai sakiniai. Kartais - pasakojimai. Adamsas kalbjo
tyliu, velniu balsu. Stebtinai tiksliai derino odius ir pau
zes. Jo fantastini vaizd giedojimas turjo kak uburiama. Jo kalba buvo tikri kerai. Langl jautsi pakertas.
Nieko i to, k igirdo, nesudjo storsias knygas tam
siais odos vireliais. Karalyst ia buvo niekuo dta. Tos
istorijos priklaus jam. Jis lauk j praystant smurto i
kankintoje negyvoje emje. Dabar skyn iedus. Tai buvo
rafinuota dovana, kuri nusprend teikti savo vienatvei.
sivaizdavo save, senstant t istorij prieglobstyje. Ir kada
nors numirsiant su graiausio Timbuktu sodo vaizdu aky
se, sodo, kurio nemat joks kitas baltasis mogus.
Tikjosi, kad viskas visada bus nuostabiai lengva ir ma
lonu. Negaljo nuspti, kad tas vyras, vardu Adamsas, ne
trukus vels j kak siaubingai iauraus.
Po kurio laiko nuo Adamso atvykimo admirolui Langl i
kilo sunki ir banali btinyb suaisti achmat partij dl
savo gyvybs. Kartu su nedidele palyda atvirame lauke j
uklupo banditas, apylinkse lidnai garsjs savo pamii-
65
mu ir iauriais ygiais. Keista, bet tada jis nesiruo kan

kinti savo auk. Pasiliko tik Langl, o kitus isiunt atgal,
palieps surinkti milinik pinig sum ipirkai. Langl
inojo ess pakankamai turtingas isipirkti laisv. Taiau
negaljo inoti, ar banditas bus pakankamai kantrus laukti
t pinig. Pirm kart gyvenime jis i arti pajuto atgras
mirties alsavim.
Dvi dienas praleido suritas ir surakintas vaiuojania
me veime. Trei dien jam sak ilipti. Kai nuo aki nu
rio rait, pamat sdintis prie bandit. Juos skyr maas
staliukas. Ant staliuko stovjo achmat lenta. Banditas kal
bjo trumpai. Jis suteik prog. Viena partija. Jei laims bus laisvas. Jei pralaims - bus nuudytas.
Langl mgino atvesti j prot. Mirs jis nevertas n
skatiko, kam praudyti tok lob?
- Neklausiu, k apie tai manote. Klausiu, sutinkate ar
ne. Paskubkite.
Pamilis. Jis buvo pamilis. Langl suprato neturs pa
sirinkimo.
- Kaip norite, - tar ir nuleido akis achmat lent.
Netruko sitikinti, kad bandito pamiimas iauriai klastin
gas. Jis ne tik pasirinko baltsias figras - bt kvaila tik
tis prieingai, bet aid su antrja karaliene vietoj deinio
jo rikio. domi variacija.
- Karalius, - paaikino banditas, rodydamas save, - ir dvi
karaliens, - paaipiai pridr mosteldamas dvi moteris,
neapsakomai graias, sdinias jam i ali. ie odiai su
kl nevaldom susirinkusij juok ir pritarimo ksnius.
Langl, kuriam visai nebuvo smagu, vl nuleido akis, pagal
vojs, kad tuoj mirs paiu kvailiausiu pasaulyje bdu.
66
Po pirmojo bandito jimo stojo visika tyla. Karaliaus ps

tininkas engteljo du langelius priekj. Atjo Langl eil.
Jis dvejojo. Tarsi kako laukt, tik neinojo ko. Suprato tuo
met, kai savo galvos gelmse igirdo bals, dvelkiant nuo
stabia ramybe:
- irgu prie karaliaus rik.
kart nesidair. T bals jis inojo. Ir inojo, kad ia
jo nra. Vienas Dievas numano kaip, bet jis atsklido i
labai toli. Pam irg ir pastat j prie karaliaus rikio
pstinink.
etuoju jimu jis jau pirmavo. Atuntuoju padar roki
ruot. Vienuoliktuoju tapo padties eimininku achmat
lentos centre. Dar po dviej jim paaukojo rik, o jau kitu
jimu numu pirmj prieininko karalien. Antrj pa
gavo spstus jimais, kuri - puikiai tai suvok - neveda
mas to keisto balso niekada nebt sugalvojs. Pamau pa
kudamas baltj figr pasiprieinim jaut, kaip didja
vrikas bandito pyktis ir sutrikimas. Pajuto bijs laimti.
Taiau balsas jo nepaleido.
Dvideimt treiuoju jimu banditas atidav jam bokt,
padars toki akivaizdi klaid, tarsi nort pasiduoti. Lan
gl automatikai ruosi tuo pasinaudoti, bet igirdo bals
grietai tariant
- Admirole, saugokits karaliaus.
Saugotis karaliaus? Langl sustojo. Baltasis karalius sto
vjo visikai nepavojingas, u sugriuvusios rokiruots liku
i. Ko saugotis? irjo achmat lent ir negaljo su
prasti.
Saugokits karaliaus.
Balsas tyljo.
67
Viskas tyljo.
Staiga Langl suprato. Jo galvoje tarsi aibas mktel
jo mintis akimirk prie peiliui suibant bandito rankoje ir
beprotiku greiiu smingant jam ird. Langl buvo grei
tesnis. Sulaik jo rank, ipl peil ir lyg pratsdamas jo
pradt most perr gerkl. Banditas susmuko ant e
ms. Abi moterys, apimtos siaubo, pabgo. Kiti suakmen
jo i nuostabos. Langl iliko ramus. Mostu, kur vliau ne
dvejodamas pavadins beprasmikai ikilmingu, pam bal
tj karali ir parvert ant lentos. Paskui pakilo, tvirtai su
spauds rankoje peil, ir ltai pasitrauk nuo staliuko. Nie
kas nepajudjo. Usdo pirm pasitaikius irg. Paskutin
kart pavelg keist scen i mgjiko teatro spektaklio
ir nuuoliavo tolyn. Kaip danai nutinka lemtingomis gy
venimo akimirkomis, suvok turs tik vien mint, visikai
nereikming: pirm kart - pirm - laimjo achmat par
tij aisdamas juodaisiais.
Parvyks namo, rado Adams gulint lovoje, be smons,
kariuojant. Daktarai niekuo negaljo padti. Tar
- Nieko nedarykite. Nieko.
Penkt dien Adamsas atgavo smon. Jo galvgalyje s
djo Langl. Jie pavelg vienas kit. Adamsas usimer
k. Langl itar, labai tyliai
- A tau skolingas savo gyvyb.
- iaip gyvyb, - patikslino Adamsas.
Paskui atsimerk ir smeig akis tiesiai Langl akis. Tai
nebuvo sodininko vilgsnis. Tai buvo mediokln ijusio
vries vilgsnis.
- Mano gyvyb mans nedomina. Noriu kitos gyvybs.
68
K reikia ie odiai, Langl suprato daug vliau, kai

buvo jau per vlu j negirdti.
Sodininkas sustings stovi prie admirolo raomj stal.
Ant jo - popieriaus lapai ir knygos. Tvarkingai sudti. Tvar
kingai. vakids, kilimai, odos kvapas, tamsi spalv pa
veikslai, rudos uuolaidos, emlapiai, ginklai, monetos,
portretai. Sidabras. Admirolas itiesia sodininkui popieriaus
lap, tardamas
- Almajerio ueiga. Pajryje, netoli Kvartelio.
-Ten?
- Taip.
Sodininkas sulanksto lap, sikia j kien, taria
- Ivyksiu vakar.
Admirolas nuleidia akis ir girdi svetimu balsu tariam
od
- Sudie.
Sodininkas artja prie dur. Admirolas, n nepavelgs
j, sumurma
- O paskui? Kas bus paskui?
Sodininkas sustoja.
- Paskui nieko.
Ir ieina.
Admirolas tyli.
...kai Langl mintimis sek Malagaro vandenimis tikrja to
odio prasme nuskriejusio laivo keliu, Adamsas nuspren
d stabtelti prie Bornjaus ros, kad galt stebti pa
stangas jos iedu lipanio vabzdio, gal gale atsisakiusio
io ygio, nuskriejusio ir supanajusio su laivu, kur pana
69
us instinktas vert plaukti Malagaro vandenimis - abu bro

likai atmet tikrov ir pasirink skryd, t akimirk tap
vieningais vienalaikiais vaizdais abiej vyr aki tinklain
se ir atmintyje, vyr, kuri jau niekas nebt pajgs i
skirti ir kuriems tiedu skrydiai - vabzdio ir laivo - t pat
akimirk sukl vienod siaub dl rgtaus pabaigos sko
nio ir stulbinam suvokim, koks tylus gali bti netiktai
sprogs likimas.
8
Pirmajame Almajerio ueigos aukte, kambaryje su langu
kalvas, Elizevina kovojo su naktim. Sustingusi po antklode
lauk, kad suinot, kas ateis pirmas - miegas ar baim.
Girdjo jr lyg nesiliaujani grit, netylant gausm
audros - kakurio dangaus dukros. Ji n akimirkos nesilio
v. Nepainojo nuovargio. Ir velnumo.
irdamas j nesuvoki, kokia ji triukminga. Bet tam
soje... Tas beribis plotas virsta gaudesiu, garso siena, kanki
namu dusliu auksmu. Negali ugesinti jros, deganios
naktyje.
Elizevina jaut galvoje susprogstant tutumos burbul.
Ji gerai inojo t slapt sprogim, nematom neapsakom
skausm. Tik tas inojimas negaljo padti. Niekuo. Pa
mau uvald klastingas slinantis blogis - bjaurus patvis.
Pasiruos atsiimti tai, kas jam priklauso.
Blogiausia buvo ne i jos besismelkiantis altis ir net ne
lstanti irdis ar vis kn ipyls altas prakaitas ir dre
banios rankos. Blogiausia buvo jausmas, kad inyksti, i
eini i galvos, virsti miglota panika ir baims priepuoliu.
Mintys kaip sukilimo vliavos - iurpuliai - veidas ikreip-
71
tas grimasos - o, kad galtum neatmerkti aki, kad gal

tum neirti tams, siaub, nuo kurio nepasislpsi. Mir
tina kova.
Elizevina pagalvojo apie duris, vos u keleto metr jun
gianias josios kambar su tvo Pliuo kambariu. Tik kele
tas metr. Jai turt pavykti. Dabar ji atsikels ir neatsimerk
dama suras jas, o tuomet pakaks tvo Pliuo balso, tik bal
so, ir viskas praeis - tereikia pakilti, prisiversti engti kelis
ingsnius, pereiti kambar, atidaryti duris - pakilti, isliuogti
i patal, nuslysti pasieniais - pakilti, atsistoti, engti tuos
kelis ingsnius - pakilti, neatsimerkti, surasti duris, jas ati
daryti - pakilti, stengtis kvpuoti, paskui atsiskirti nuo lo
vos - pakilti, nenumirti - pakilti nuo jos - pakilti. Koks
siaubas. Siaubas.
Tai buvo ne keli metrai. Tai buvo kilometrai, visa ami
nyb, ta pati, kuri skyr j nuo jos kambario, nuo jos daik
t, nuo tvo, nuo vietos, kuri priklaus jai. Viskas buvo to
li. Viskas prarasta.
Toki kov negalima laimti. Ir Elizevina pasidav.
Ji atmerk akis, lyg mirdama.
Suprato ne i karto.
To nesitikjo.
Kambaryje buvo viesu. Silpna viesa. Bet visuose kam
puose. ilta viesa.
Ji pasisuko. Ant kds prie lovos sdjo Dira, ant keli
laikydama atverst knyg, su vakide rankoje. Ir degania
vake. Liepsnel tamsoje, kuri isisklaid.
Elizevina irjo nejuddama, paklusi galv nuo pagal
vs. Atrod, kad toji mergait kakur toli, taiau ji buvo
ia. smeigusi akis knyg, tabaluodama grind nesiekian-
72
iomis kojomis: batukai spuokls, pritaisytos prie dviej

koj ir sijonuko.
Elizevina nuleido galv ant pagalvs. Mat, kaip rksta
sustingusi vak. Kambarys romiai skendjo mieguose. Ji
pasijuto pavargusi, stabiu nuovargiu. Dar spjo pagalvoti
- Nebegirdti jros.
Paskui usimerk. Ir umigo.
Ryt ant kds rado vieni vakid. Dar degani. N
kiek nesutirpusi. Tarsi bt nuvietusi tik akimirk truku
si nakt. Nematoma liepsnel skaisioje viesoje, su nauja
diena spindusioje pro lang.
Elizevina pakilo. Upt vak. I vis pusi girdjosi
keista nepailstanio griejo muzika. Didiulis triukmas.
Reginys.
Jra, ji sugro.
Plasonas ir Bartelbumas t ryt ijo kartu. Kiekvienas su
savo rankiais: Plasonas neinas molbertu, daais ir teptu
kais, Bartelbumas - ssiuviniais ir vairiais matuokliais. Sa
kytum atkeliavusiais i kokio nors pamiusio iradjo pal
ps. Vienas buvo su vejo apsiaustu ir ilgaauliais batais, ki
tas vilkjo mokslininko fraku, ant galvos usitrauks vilno
n kepurait ir usitemps pirtines be pirt, lyg pianis
tas. Tose apylinkse iradjas, matyt, buvo ne vienintelis
pamilis.
Ties pasakius, Plasonas ir Bartelbumas vienas kito n
nepainojo. Jie tik kelet kart buvo susidr ueigos kori
doriuose ar valgomajame. Gal niekada ir nebt kartu at
sidr ten, papldimyje, ingsniuodami kiekvienas savo
darbo viet, jei taip nebt nutarusi Ana Deveria.
73
- Keista. Sudjus jus vien krv ieit nepakartojamas

tobulas beprotis. Manau, Dievas vis dar svarsto smeigs
akis didiul puzzle po nosimi: kur prapuol tiedu gaba
liukai, kurie taip derjo vienas prie kito.
- Kas yrapuzzle? - paklaus Bartelbumas t pat akimir
k, kai Plasonas paklaus
- Kas yra puzzlel
Kit ryt jie jau ingsniavo jros pakrante, kiekvienas su
savo rankiais, taiau kartu, link paradoksali savo kasdie
nio triso kabinet.
Plasonas praturtjo kaip madingiausias sostinje por
tret tapytojas. Galjai sakyti, visame mieste nebuvo pi
nigingos eimos, kuri savo namuose nebt turjusi Plasono. Aiku, portreto, tik portreto. emvaldiai, pabgu
sios monos, papstandiai vaikai, susitraukusios prose
nels, raudonskruosiai pramonininkai, jauniki iekan
ios panels, ministrai, kunigai, operos primadonos, kari
ninkai, poets, smuikininkai, akademikai, ilaikytins, ban
kininkai, vunderkindai: nuo prabangi sostins sien vel
g - deramai rminti - imtai nustebusi veid, sutau
rint to, kas salonuose buvo vadinama Plasono potpiu:
domus stiliaus bruoas arba ypatingas talentas, kurio d
ka is didiai vertinamas tapytojas mokjo suteikti imin
ties atspind kiekvienam vilgsniui, tebus jis nors verio.
Tebus jis nors verio - toks patikslinimas paprastai sklan
dydavo salonuose.
Plasonas bt galjs taip tsti met metus. Turtuoli
veid niekada nepritrks. Taiaujis staiga nutar visk mes
ti. Ir ivaiuoti. Paviliotas aikios, ilgus metus puoseltos
minties.
74
Nutapyti jros portret.

Jis pardav vis savo turt, paliko studij ir leidosi ke
lion, kuri, kaip suprato, galjo niekada nesibaigti. Ne taip
lengva rasti teising tak.
Auktuomens reporteriams, klausinjantiems apie io
neprasto pasitraukimo motyvus, n odiu neprasitar apie
jr. Jie nori inoti, kas paskatino didj meistr atsisakyti
tobuliausio portreto meno? Atsak trumpai, sakiniu, kuris
vliau tapo daugelio interpretacij pagrindu.
- Pornografija man jau lenda per gerkl.
Ir ivyko. Niekas jo daugiau nebemat.
Viso to Bartelbumas neinojo. Negaljo inoti. Todl ten,
jros pakrantje, isekus grabylystms apie orus, idrso
paklausti, tenordamas palaikyti pokalb:
- Seniai tapote?
Plasonas atsak trumpai ir kart:
- Nieko daugiau nesu veiks.
Kiekvienas, klausydamasis Plasono kalbos, nusprst,
kad yra tik dvi galimybs: arba jis nepakeliamai ipuiks,
arba kvailys. Taiau reikjo pasistengti suprasti. Plasonas
turjo keist kalbjimo manier: jis nebaigdavo sakinio. Ne
pajgdavo jo baigti. Baigdavo sakin tik tada, jei jame b
davo septyni, daugiausia atuoni odiai. Jei daugiau - nu
traukdavo per pus sakinio. Todl stengdavosi kalbti trum
pais aikiais sakiniais, ypa su nepastamais. O tam, reikia
pripainti, turjo talent. Tiesa, rezultatas bdavo miglo
tas ir varginamai lakonikas. Taiau tai visada bdavo ge
riau, nei pasirodyti iopliu, kaip paprastai atsitikdavo, kai
imdavo kalbti iplstiniais ar tiesiog ilgais sakiniais, nepa
jgdamas j ubaigti.
75
- Plasonai, sakykite, ar pasaulyje yra kas nors, k jums

pavyksta ubaigti? - kart paklaus Ana Deveria, su pras
tu cinizmu apibrdama problemos esm.
- Taip. Nemalonius pokalbius, - atsak jis pakildamas
nuo stalo ir pasukdamas savo kambar. Kaip sakyta, jis
turjo talent trumpiems atsakymams. Tikr talent.
Bartelbumas to irgi neinojo. Negaljo inoti. Bet greit
suprato.
Jis ir Plasonas sdi papldimyje po vidurdienio saule, val
gydami Diros jiems pataisytus ukandius. U keli metr
smlyje stovi molbertas. Ant molberto - balta drob, kaip
visada. Be paliovos puia vjas i iaurs, kaip visada.
BARTELBUMAS: Paveiksl nutapote kasdien po vien?
PLASONAS: Tam tikra prasme...
BARTELBUMAS: Turt bti pilnas kambarys...
PLASONAS: Ne, a juos imetu.
BARTELBUMAS: Imetate?
PLASONAS: Matote t, ant molberto?
BARTELBUMAS: Taip.
PLASONAS: Visi jie daugma panas.
BARTELBUMAS:...
PLASONAS: Js tokius laikytumt?
Saul udengia debesis. Netiktai baisiai atla. Bartelbu
mas usimauklina savo vilnon kepurait.
PLASONAS: Sunku.
BARTELBUMAS: Suprantu. Nemokiau nupieti net i
to srio gaballio, stebiuosi, kaip jums pavyksta tai padary
ti, man tai paslaptis.
PLASONAS: Jr sunku.
BARTELBUMAS:...
PLASONAS: Sunku suprasti, nuo ko pradti. Matote, kai

tapydavau portretus, moni portretus, inojau, nuo ko pra
dti, velgiau j tuos veidus ir tiksliai inojau... (stop)
BARTELBUMAS:...
PLASONAS:...
BARTELBUMAS:...
PLASONAS:...
BARTELBUMAS: Js tapydavote moni portretus?
PLASONAS: Taip.
BARTELBUMAS: Po paraliais, seniai svajoju, kad kas nu
tapyt mano portret, tikrai, jums gali pasirodyti kvaila,
bet...
PLASONAS: Kai tapydavau moni portretus, pradda
vau nuo aki. Umirdavau visa kita ir susikaupdavau ties
akimis, tyrindavau jas, ilgai, paskui apmesdavau eskiz,
pietuku, ir tai buvo paslaptis, nes jau nutapius akis... (stop)
BARTELBUMAS:...
PLASONAS:...
BARTELBUMAS: Kas atsitinka jau nutapius akis?
PLASONAS: Toliau viskas susiklosto savaime, visos kitos
dalys tarsi paios isidsto apie t pradin tak, jog net
nereikia... (stop)
BARTELBUMAS: Jog net nereikia.
PLASONAS: Ne. Galima beveik neirti model, viskas
susiklosto savaime, burna, kaklo linkis, net rankos... Taiau
svarbiausia pradti nuo aki, suprantate, ir tai yra didiau
sia problema, ji mane varo i proto, btent ia... (stop)
BARTELBUMAS:...
PLASONAS:...
BARTELBUMAS: Plasonai, kur gldi problema?
77
Taip, tai buvo labai sunku. Bet veik. Reikjo j tik ijudinti.
Kiekvien kart. Kantriai. O Bartelbumas, kaip galjai sprsti
i jo keistoko jausm pasaulio, buvo kantrus mogus.
PLASONAS: Problema tokia: kur, po velni, yra jros akysi
Kol j nerasiu, man nepavyks nieko padaryti, nes tai yra
pradia, suprantate? Visko pradia, ir kol nesuprasiu, kur
jos yra, toliau leisiu dienas irdamas i prakeikt van
dens platyb be... (stop)
BARTELBUMAS:...
PLASONAS:...
BARTELBUMAS:...
PLASONAS: Tokia problema, Bartelbumai.
Stebuklas: kart jis prabilo pirmas.
PLASONAS: Tokia problema: kur prasideda jrai
Bartelbumas tyli.
Saul ulenda u debesies ir vl pasirodo. Nebyliam re
giniui vadovauja i iaurs puiantis vjas, vis tas pats. Jra
nesiliauja giedoti savo giesmes. Jei ji turi akis, t akimirk
jos nukreiptos kakur kitur.
Tyla.
Ilgos minuts tylos.
Paskui Plasonas pasisuko Bartelbum ir itar vienu at
sikvpimu
- O js... k js tyrinjate su visais iais juokingais ran
kiais?
Bartelbumas nusijuok.
- Kur baigiasi jra.
Du puzzle gaballiai. Derantys vienas prie kito. Kakur
danguje t akimirk senasis Dievas juos pagaliau surado.
- Velnias! A juk sakiau, jie negaljo prapulti.
78
- Kambarys pirmame aukte. Koridoriumi tolyn, treios du

rys kairje. Rakt nra. ia niekas j neturi. ioje knygoje
paraykite savo vard. Neprivaloma, bet ia visi taip daro.
Knyga su paraais atversta lauk ant medinio pastovo.
K tik paklota popierin lova, laukianti nauj vard sap
n. Vyro plunksna nuslydo ja.
Adamsas.
Paskui akimirk stovjo nejuddamas.

- Jei norite suinoti kit vardus, klauskite, tai jokia pa
slaptis.
Adamsas pakl akis nuo knygos ir nusiypsojo.
- Dira, graus vardas.
Mergait apstulbo. Instinktyviai dirsteljo knyg.
- Mano vardas ia neparaytas.
- Ne ia.
Ta mergait buvo deimties met, tikrai nemaai. Bet pa
norjusi galdavo bti tkstanio. Ji smeig akis Adams
ir prabilo piktu, kandiu balsu, lyg kalbt moteris, kurios
ten nebuvo.
- Adamsas - ne js tikrasis vardas.
-Ne?
-Ne.
- I kur js inote?
- A irgi moku skaityti.
Adamsas nusiypsojo. Pasilenk, pakl lagaminus ir pa
suko kambar.
- Treios durys kairje, - nuaidjo pavymui balsas, vl
taps mergaits balsu.
79
Rakto nebuvo. Jis atidar duris ir jo. Tikjosi nedaug.

Bent jau rasti tui kambar.
- Ak, atleiskite, - tar tvas Pliuas, pasitraukdamas nuo
lango ir instinktyviai perbraukdamas delnais drabuius.
- Supainiojau kambarius?
- Ne, ne... tai a... matote, mano kambarys viruje, ant
rame aukte, taiau jo langai kalvas, pro juos nematyti
jros, pasirinkau tok i atsargumo.
- Atsargumo?
-Tiek to, tai ilga istorija... odiu, norjau pairti, kas
matosi pro iuos langus, bet dabar jau einu, niekada neb
iau ia js, jei biau inojs...
- Jei norite, galite pasilikti.
- Ne, ne, jau einu. Js turite darb, ar k tik atvykote?
Adamsas pastat ant grind lagaminus.
- Kvailas klausimas, akivaizdu, kad js k tik atvykote...
gerai, jau eisiu. A... a vardu Pliuas, tvas Pliuas.
Adamsas linkteljo.
- Tvas Pliuas.
- Taigi.
- Iki pasimatymo, tve Pliuai.
- Taip, iki pasimatymo.
Jis nuskubjo prie dur ir ijo pro jas. Praeidamas pro
registratr - jei galimj taip vadinti - pajuto pareig su
murmti
- Neinojau, kad kas nors atvaiuos, tik norjau pair
ti, kaip atrodo jra...
- Tve Pliuai, tai visai nesvarbu.
Jau ruosi ieiti, bet sustojo, gro atgal ir palinks vir
pertvaros pusbalsiu paklaus Diros
80
- Kaip manote, ar jis galt bti daktaras?

-Kas?
-Jis.
- Paklauskite jo paties.
- Jis nepanaus mirtinai troktant igirsti jam pateikia
mus klausimus. Jis man net nepasak savo vardo.
Dira akimirk padvejojo.
- Adamsas.
- Adamsas, ir viskas?
- Adamsas, ir viskas.
-A.
Jau bt nujs, bet turjo dar kak pasakyti. Itar tai

dar tylesniu balsu.
- Akys... Jo akys kaip mediokl ijusio vries.
Dabar jau tikrai baig.
Ana Deveria ingsniuoja pakrante apsisiautusi alyvin ap
siaust. Greta mergait, vardu Elizevina, neina baltu sk
iu. Jai eiolika met. Ji gal mirs, gal gyvens. Kas ino.
Ana Deveria kalba neatitraukdama aki nuo tutumos prie
save. Prie save daugeliu prasmi.
- Mano tvas nenorjo mirti. Jis seno, bet nenorjo mir
ti. Ligos j grau, o jis laiksi tvirtai sitvrs gyvenimo.
Galiausiai net neieidavo i savo kambario. Tvarksi jame.
Ilgus metus. Usidar tarsi tvirtovje, priklausanioje tik
jam vienam, surstoje paiame slapiausiame jo kampely
je. Atsisak visko, taiau nirtingai laiksi dviej tikrai jam
rpim dalyk: rayti ir neksti. Ra sunkiai, ranka, kuri
dar pajg judinti. O nekent akimis. Kalbti jis jau nekal
bjo, iki pat galo. Tik ra ir nekent. Kai numir - nes
81
gal gale jis mir - mano motina pam tuos prikeverzotus

lapus ir perskait juos, visus iki vieno. Ten buvo vardai vi
s, kuriuos jis painojo, surayti vienas po kito. O prie kiek
vieno - smulkiai aprayta pasibaistina mirtis. T lap a
neskaiiau. Bet akis - tas akis, kurios nekent, kiekvien
kiekvienos dienos minut, iki pat galo - a jas maiau. Ir
dar kaip maiau. Itekjau u savo vyro todl, kad jis buvo
ger aki. Man rpjo tik tas vienintelis dalykas. Jis buvo
ger aki.
Gyvenimas ne visada toks, kok sivaizduoji. Jis
eina savo keliu. O tu eini savuoju. Jie nra vienas ir tas pats
kelias. Taigi... A nenorjau bti laiminga, ne. Norjau...
isigelbti, taip, isigelbti. Bet per vlai supratau, kur rei
kia pasukti - geism pus. Tikimasi, kad mones igelbs
kiti dalykai: pareiga, sin, gerumas, teisingumas. Ne.
Gelbsti geismai. Jie yra vienintelis tikras dalykas. Bk j
pusje, ir bsi igelbtas. Per vlai supratau. Jei duosi gy
venimui laiko - jis pasisuks keista, fatalika linkme, ir su
prasi, kad nebegali ko nors geisti neskaudindamas savs.
Viskas lunga, bet negali pabgti, kuo labiau nerimsti, tuo
stipriau veriasi kilpa, kuo labiau maitauji, tuo labiau su
sieidi. Negali itrkti. Pradjau geisti, kai buvojau per v
lu. Geidiau i vis jg. Ir skaudinau save taip, kad tu to
negali n sivaizduoti.
Ar inai, kas ia graiausia? irk:
mes einame, paliekame smlyje savo pdas, ir jos lieka, tiks
lios, tvarkingos. Taiau rytoj, kai atsiklusi pavelgsi di
diul papldim, jame jau nieko nebebus, jokio pdsako,
jokio enklo, nieko. Nakt jra itrina visk. Potvynis pa
slepia. Atrodo, lyg niekas niekada ia nebt prajs. Tarsi
82
ms niekada nebt buv. Jei yra tokia vieta pasaulyje,

kurioje gali manyti ess niekas, toji vieta yra ia. ia jau ne
sausuma, bet dar ne jra. Nra nei tikras, nei netikras gy
venimas. Yra laikas. Laikas, kuris slenka. Ir viskas.
Galt
bti tobuliausia slptuv. Btume nematomi bet kokiamprie
ui. Pakib ore. Balti lyg Plasono drobs. Neapiuopiami net
sau patiems. Taiau yra kas trikdo it skaistykl. Ir nuo ko
negali pabgti. Jra. Jra keri, udo, jaudina, baugina, kartais
veria juoktis, retkariais pranyksta, apsimeta eeru arba su
kelia audras, praryja laivus, dovanoja turtus, neduoda atsaky
m, yra imintinga, velni, galinga, nenuspjama. O svarbiau
sia -jra aukia. Ties sakant, ji nieko daugiau ir neveikia:
aukia. Niekada nesiliauja, skverbiasi tave, nepaleidia ta
vs, jai tavs reikia. Gali apsimesti, kad to nepastebi, berg
diai. Ji nesiliaus tave aukusi. ita jra, kuri matai, ir visos
kitos, kuri nepamatysi, bet kurios visada tykos pasaloje, kan
triai, per ingsn nuo tavo gyvenimo. Girdsi jas aukiant, be
paliovos. Taip yra ioje smlio skaistykloje. Taip bt kiekvie
name rojuje ir kiekviename pragare. Nieko neaikindama, ne
sakydama kur, visada bus tokia jra, kuri tave auks.
Ana Deveria sustoja. Pasilenkia, nusiauna batus. Palie
ka juos ant smlio. Eina toliau, basa. Elizevina nejuda. Lau
kia, kol ji nutols kelet ingsni. Paskui sako, garsiai, kad
j igirst:
- Po keli dien a i ia ivaiuosiu. Eisiu jr. Ir pa
sveiksiu. To geidiu. Pasveikti. Gyventi. Ir kada nors tapti
tokia grai kaip js.
Ana Deveria pasisuka. Nusiypso. Ieko odi. Randa.
- Pasiimsi mane kartu?
83
Ant Bartelbumo kambario lango kart sdi dviese. Ber

niukas, kaip paprastai. Ir Bartelbumas. Tabaluodami kojo
mis anapus. Vediodami vilgsniu po jr.
- Ddai, klausyk...
Berniukas buvo vardu Ddas.
- Kadangi tu vis laik ia sdi...
- Mmmmh.
- Tai gal inai.
-K?
- Kur yra juros akys?
- Juk ji jas turi, tiesa?
- Taip.
- Tai kur jos, po galais, yra?
- Laivai.
- K laivai?
- Laivai yra jros akys.
Bartelbumas suakmenjo. To jis niekap nebt sugal
vojs.
- Juk laiv yra imtai...
- Ji turi imtus aki. Juk nemanote, kad galt isiversti
su dviem.
Tikrai. Su tiek darbo. Ir tokia didel. Tame yra tiesos.
- Taip, bet tuomet...
- Mmmmh.
- O sudu laivai? Audros, taifnai, visi tie dalykai... Ko
dl ji ryja laivus, jei ie yra jos akys?
Ddas suirzusiu veidu pasisuka j Bartelbum, tardamas
- Ar js... js niekada neusimerkiate?
Viepatie. Tas vaikas visk turi atsakym.
84
Bartelbumas galvoja. Galvoja, perkrato mintis, svarsto,

protauja. Paskui staiga nuoka nuo palangs. Aiku, j kam
bario pus. Kad nuoktum j kit pus, reikia turti sparnus.
- Plasonas... turiu rasti Plason... reikia jam pasakyti...
po paraliais, tai ne taipjau sunku, reikjo tik pagalvoti...
Kartligikai ieko vilnons kepuraits. Neranda. Supran
tama: ji ant galvos. Liaujasi iekojs. Ibga i kambario.
- Iki pasimatymo, Ddai.
- Iki pasimatymo.
Berniukas lieka sdti smeigs akis jr. Dar kiek pa
sdi. Paskui apsidairo ir sitikins, kad aplinkui nieko nra,
nuoka nuo palangs. Aiku, papldimio pus.
Vien dien jie pabudo ir nieko aplink nepamat. Pra
dingo ne tik pd spaudai smlyje. Pradingo viskas. Taip
atrod.
Netikimas rkas.
- Tai ne rkas, o debesys.
Netikimi debesys.
- Tai jros debesys. Dangaus debesys yra auktai. Jros
debesys sklando emai. Jie retai apsilanko. Ir vl ikeliauja.
Dira ino labai daug dalyk.
Pavelgus pro lang darsi baugu. Dar vakar vakare ga
ljai matyti pasakik vaigdt dang. Dabar - lyg tnotum pieno puodelyje. K jau kalbti apie alt. Lyg tnotum alto pieno puodelyje.
- Panaiai kaip Kervolyje.
Tvas Pliuas stovjo priplojs nos prie stiklo, pakertas.
- Trunka dien dienas. Neatslgsta n per plauk. Ten
yra rkas. Tikras rkas. Kai stoja rkas - nieko daugiau
85
nebegali suprasti. Net dien mons vaikto su deglais ran

kose. Kad k nors suprast. Bet ir tai nedaug padeda. O
nakt... jau tikrai nieko negali susigaudyti. Tik pagalvokite,
Arias Kratas vien vakar gro namo, bet supainiojo na
mus ir atsigul tiesiai savo brolio Metelio Krato lov. Me
telis to n nepastebjo, miegojo kaip umutas, taiau mo
na ikart susivok. jos lov sibrov vyras. Netikima. Ar
inote, k ji jam pasak?
ia tvo Pliuo galvoje kilo prasta kova. Du gras saki
niai leidosi pirmyn tiksliu marrutu, nuo pradinio tako sme
genyse iki balso, kuris juos turjo ilaisvinti. Nuovokesnis
i j, turint galvoje, kad tas balsas priklaus kunigui, ne
abejotinai buvo
- Tik pabandyk, ir a pradsiu rkti.
Taiau jis turjo vien yd - atrod klaidingas. Todl lai
mjo antrasis sakinys, teisingasis.
- Tik pabandyk, ir a pradsiu rkti.
-Tve Pliuai!
- K a pasakiau?
- K js pasakte?
- A k nors pasakiau?
Visi susirinko didiojoje svetainje su langais jr, sau
gs nuo debes tvano, bet ne nuo nemalonaus jausmo, kad
neino, k daryti. Viena yra nieko nedaryti. Kas kita yra
negalti nieko daryti. Tai du skirtingi dalykai. Visi atrod
sutrik. uvys akvariume.
Labiausiai nerimo Plasonas: auktaauliai batai ir vejo
apsiaustas, jis vaiktinjo suirzs, irdamas pieno po
tvyn anapus lang, neatslgstant n per plauk.
- Atrodo kaip vienas i js paveiksl, - garsiai tar Ana
86
Deveria prasmegusi pintame krsle, grdamasi didinguo

ju reginiu. - Viskas nuostabiai balta.
Plasonas nesiliov vaiktinti pirmyn atgal. Tarsi n ne
bt girdjs.
Bartelbumas pakl akis nuo vangiai vartytos knygos.
- Madam Deveria, nebkite iauri. Ponas Plasonas sten
giasi nutapyti nepaprastai sunk dalyk. O jo paveikslai ne
baltesni u ios mano knygos lapus.
- Js raote knyg? - paklaus Elizevina nuo kds prie
didel idin.
- Galima tai pavadinti knyga.
-Tve Pliuai, girdjote, ponas Bartelbumas rao knygas.
- Na, tai ne visai knyga...
- Tai enciklopedija, - paaikino Ana Deveria.
- Enciklopedija?
Ir pirmyn. Kartais tereikia menko nieko, kad umirtum
tave uklupusi didiul pieno jr. Kartais gana duslaus
keisto odio skambesio. Enciklopedija. Tik vieno odio.
Prabilo. Visi kartu: Bartelbumas, Elizevina, tvas Pliuas,
Plasonas. Ir madam Deveria.
- Bartelbumai, nesikuklinkite, papasakokite panelei t
istorij apie ribas, upes ir visa kita.
-Ji vadinasi Gamtoje pasitaikani rib enciklopedija...
- Graus pavadinimas. Seminarijoje turjau mokytoj...
- Tve Pliuai, leisk jam pasakoti...
- Raau j jau dvylika met. Tai labai sudtingas dar
bas... tyrinju, kiek gali siekti gamta ar, teisingiau, kur ji
nusprendia sustoti. Nes ji visada sustoja, anksiau ar v
liau. Tai yra mokslas. Pavyzdiui...
- Pavyzdiui, kopironai...
87
- Na, tai labai savitas atvejis.

- Plasonai, ar esate girdjs apie kopironus?
- Brangioji madam Deveria, t istorij pirmas igirdau
a, o js j igirdote i mans.
- Po paraliais, koks ilgas sakinys, Plasonai, sveikinu, js
taisots.
- Tai kaip ten su tais kopironais?
- Kopironai gyvena iaurs ledynuose. Savotikai tobuli
gyvnai. Jie i esms nesensta. Jei nort, galt gyventi
aminai.
- Siaubinga.
- Taip, bet nepamirkite, kad viskas yra gamtos valioje,
niekas negali i jos itrkti. Todl atsitinka taip: nugyven
septyniasdeimt-atuoniasdeimt met, kopironai liaujasi
valgyti.
- Negali bti.
- Gali. Jie liaujasi valgyti. Taip gyvena dar vidutinikai
trejus metus. Paskui mirta.
- Trejus metus nevalgydami?
- Vidutinikai. Kai kurie ilgiau. Ir pagaliau - svarbiausia mirta. Tai - mokslas.
- Juk tai saviudyb!
- Tam tikra prasme.
- Bartelbumai, nortumt, kad jumis patiktume?
- tai, irkite, turiu piein... kopirono paveiksl...
- Po paraliais, Bartelbumai, js tiesa, js puikiai pieiate, dar niekada nemaiau pieinio (stop)
- Tai - ne mano darbas... j nupie jreivis, papasakojs
man i istorij...
- Jreivis?
88
- T istorij suinojote i jreivio?

- Taip, kas ia blogo?
- O, Bartelbumai, sveikinu, tikrai mokslika...
- A jumis tikiu.
- Ai, panele Elizevina.
- A jumis tikiu ir tvas Pliuas tiki, tiesa?
- Tikrai... tai labai tiktina istorija, dar daugiau, pagal
vojus, a j jau kakur girdjau, gal seminarijoje...
- Tose seminarijose moko daugybs dalyk... ar yra to
ki, kurias galt lankyti moterys?
- Plasonai, man kilo mintis, gal iliustruotumt mano en
ciklopedij, bt puiku, tiesa?
- Turiau pieti kopironus?
- Na, be kopiron, ten yra daug kit dalyk... jau apra
iau 872 terminus, galite pasirinkti jums patinkanius...
-872?
- Madam Deveria, ar i mintis jums neatrodo puiki?
- Termin jra palikiau be iliustracijos...
- Tvas Pliuas pats iliustravo savo knyg.
- Elizevina, nereikia...
- Juk tai tiesa...
- Tik nesakykite, kad turime dar vien mokslinink...
- Ta knyga nuostabi.
- Tve Pliuai, js taip pat raote?
- Ne, tas dalykas kiek... savotikas, tai ne visai knyga.
- Aiku, knyga.
- Elizevina...
- Jis niekada niekam jos nerodo, bet ji nuostabi.
- Manau, kad tai eilraiai.
- Ne visai.
89
- Bet arti.
- Dainos?
-Ne.
- Nagi, tve Pliuai, neverskite maldauti...
- Taip, btent...
- Kas btent?
- Na, norjau pasakyti dl maldavimo...
- Tik nesakykite, kad...
- Maldos. Tai maldos.
- Maldos?
- Viepatie...
- Bet tvo Pliuo maldos ne tokios kaip kitos...
- Manau, tai puiki mintis. Man visada trko graios mal
daknygs.
- Bartelbumai, mokslininkas neturt melstis, o jei jis yra
tikras mokslininkas, neturt net galvoti apie (stop)
- Prieingai! Btent todl, kad tyrinjame gamt, kuri
yra ne kas kita, kaip veidrodis...
- O viena labai grai malda skirta daktarui. Juk tai moks
lininkas, tiesa?
- K reikia skirta daktarui?
- Ji pavadinta Malda daktaro, kuris igyd ligon ir t
akimirk, kai is sveikas pakilo, pasijuto nepaprastai pa
vargs.
-K?
- Tai negali bti maldos pavadinimas.
- Juk sakiau, tvo Pliuo maldos nepanaios kitas.
- Ar visos jos taip vadinasi?
- Na, kai kurie pavadinimai trumpesni, bet mintis panai.
-Tve Pliuai, pasakykite kitas...
90
- Plasonai, js susidomjote maldomis?

- Neinau... dar yra Malda u vaik, kuris nemoka i
tarti r, arba Malda mogaus, kuris krinta nuo skardio ir
nenori mirti...
- Negaliu patikti...
- Na, ji labai trumpa, tik keli odiai... arba Malda se
nio, kuriam dreba rankos, ir panaiai...
- Nepaprasta!
- Kiek j parate?
- Kelet... nelengva jas rayti, kartais nortsi, taiau be
kvpimo...
- Bet madaug kiek?
- iandien j yra... 9502.
- Negali bti...
- Tai beprotika...
- Po paraliais, Bartelbumai, palyginus js enciklopedi
ja yra tik ura knygel.
- Tve Pliuai, kaip jums pavyksta?
- Neinau.
- Vakar para labai grai.
- Elizevina...
- Tikrai.
- Elizevina, praau...
- Vakar vakare jis para mald, skirt jums.
Visi netiktai nutilo.
Vukar vakare jis para mald, skirt jums.
Pasak tai neirdama n vien i j.

Vakar vakare jis para mald, skirt jums.
Tai sakydama velg kitur, ir dabar visi ten pasisuko ap

imti nuostabos.
91
Stalas prie lango, greta laukuj dur. Prie stalo sdi vyras
su ugesusia pypke rankoje. Adamsas. Niekas neino, kada
jis ia atvyko. Gal yra ia tik akimirk, o gal visada buvo.
Vakar vakare jis para mald, skirt jums.
Niekas nejuda. Tik Elizevina pakyla ir prieina prie jo.

- Ji vadinasi Malda apie mog, kuris nenori pasakyti
savo vardo.
velniai. Pasako tai velniai.
- Tvas Pliuas mano, kad js esate daktaras.
Adamsas nusiypso.
- Retkariais.
- O iandien, ia, kas esate?
Adamsas papurto galv.
- Esu tas, kuris laukia.
Elizevina stovi prie j. Jos galvoje susiklosto tikslus ir
paprastas klausimas:
- Ko laukia?
Tik du odiai. Taiau neitaria j, nes akimirk prie
prabylant savo galvoje igirsta nabdant:
Neklausk mans, Elizevina. Praau, neklausk mans.
Ji lieka stovti - nejuddama, tyli, smeigusi akis neby

lias lyg akmenukai Adamso akis.
Tyla.
Paskui Adamsas pakelia akis vir jos galvos, tardamas
- iandien nuostabi saul.
Anapus lang be dejoni numir visi debesliai ir akina
mai suskambo tyras i niekur prisiklusios dienos oras.
Papldimys. Ir jra.
viesa.
92
iaurs vjas.
Potvyni tyla.
Dienos. Naktys.
Liturgija. siirjus - nejudri. Nejudri.
mons juda lyg per apeigas.
Kakas kita nei mons.
Judesiai.
Jais, virtusiais deguonimi angelikajam surplace, alsuoja
kasdien nesibaigianti ceremonija.
Juos, virtusius ilko vduokli figromis, virkina tobu
las pakrants gamtovaizdis.
Kasdien vis labiau susting.
Per ingsn nuo jros, jie atsiranda inykdami, i maiau
si elegantikos tutumos plyi gerdami laikinos nebties
paguod.
Tame sielos trompe-loeil plduriuoja sidabrinis j odi
skimbiojimas, vienintelis apiuopiamas garsas pasakik
ker rimtyje.
- Manote, a pamis?
-Ne.
Bartelbumas papasakojo jai vis istorij. Apie laikus,
raudonmedio dut, laukiani moter. Visk.
- Dar niekam jos nepasakojau.
Tyla. Vakaras. Ana Deveria. Palaidi plaukai. Balti nakti
niai markiniai iki ems. Jos kambarys. Ant sien viesos
blyksniai.
- Bartelbumai, kodl man?
Profesorius maigo varko skvern. Tai nelengva. Labai
nelengva.
93
- Noriau, kad jus man padtumt.

-A?
-Js.
mogus susikuria istorijas, tokia yra tiesa, ir gali jomis
tikti ilgus metus, kad ir kokios beprotikos jos bt, arba
netikimos, jis puoselja jas, ir viskas. Ir jauiasi laimingas.
Laimingas. Galt niekada nesiliauti. Paskui vien dien
kakas staiga nutrksta, didiojo vaizduots krinio irdy
je cak, be jokios prieasties, staiga nutrksta, ir lieki nesu
prasdamas, kodl toji pasakika istorija jau ne tavyje, oprie
tave, tarsi bt kito pamiimas, o tas kitas esi tu. Cak. Kar
tais reikia tik menkniekio. Vieno ikilusio klausimo. Tik jo.
- Madam Deveria... kaip susitiks atpainsiu j, t mote
r, savo moter?
Gana tik paprasto klausimo, ikilusio i giliausi gelmi,
kuriose slypjo. Tik jo.
- Kaip sutiks j atpainsiu?
Taip.
- Ar visus tuos metus niekada apie tai negalvojot?
- Ne. inojau, kad j atpainsiu, ir tiek. Bet dabar bijau,
bijau, kad nepajgsiu suprasti. Ji praeis. Ir a prarasiu j.
Tikrai, profesoriaus Bartelbumo peius ugriuvo visi pa
saulio vargai.
- Madam Deveria, pasakykite, kaip pamats j atpa
insiu.
Elizevina miega, nuviesta vaks ir mergaits. Miega t
vas Pliuas su savo maldomis, ir Plasonas savo baltose dro
bse. Gal miega net Adamsas, mediokl ijs vris. Mie
ga Almajerio ueiga, uliliuota jros vandenyno.
- Bartelbumai, usimerkite ir duokite man savo rankas.
94
Bartelbumas paklsta. Ir delnais pajunta tos moters vei

d, lpas, aidianias jo pirtais, paskui - laib kakl ir
prasegtus naktinius markinius, jos rankos veda jo rankas
per ilt velni od, spaudia jas prie savs, atskleisdamos
to nepastamo kno paslaptis, sugerdamos jo kart, pas
kui grta prie pei, plauk ir vl prie lp, jo pirtai ve
dioja jomis, kol pagaliau pasigirds balsas sustabdo juos,
nuskambdamas tyloje:
- Bartelbumai, pavelkite mane.
Jos naktiniai markiniai nusileid ant pilvo. Akys ypso
si, nesutrikusios.
- Vien dien pamatysite moter ir pajusite tai nepalies
damas jos. Atiduokite jai savo laikus. Juos parate jai.
Bartelbumo galvoje sukasi tkstaniai mini, jis patrau
kia rankas, iskleids, tarsi suglaudus jas viskas inykt.
Ijo i kambario toks sutriks, kad prietemoje jam pasi
vaideno nuostabiai grai mergait, apglbusi didiul pa
galv, lovos viduryje. Be rb. Balta lyg jros debesis oda.
- Elizevina, kada nortum ivaiuoti? - paklaus tvas
Pliuas.
-Ot?
- A nieko nenoriu. Bet anksiau ar vliau reiks vaiuo

ti Daenbach. Ten turi gydytis. ia... i vieta netinka pa
sveikti.
- Kodl taip sakai?
- ioje vietoje yra kakas... ligota. Argi nematai? Baltos
tapytojo drobs, nesiliaujantys profesoriaus Bartelbumo
matavimai... ir ta nuostabiai grai ponia, tokia nelaiminga
ir vienia, neinau... k jau kalbti apie vyr, kuris laukia
95
vienas Dievas teino ko... Viskas... Viskas susting per ings

n nuo tikrovs. Supranti, ia nra nieko tikra.
Elizevina tyli ir galvoja.
- Ir dar. inai, k suinojau? Ueigoje yra dar vienas
sveias. Septintame kambaryje, kuris atrodo tuias. Bet
jis netuias. Ten gyvena mogus. Jis niekada nesirodo. Dira nenorjo pasakyti, kas jis. Niekas i ia gyvenani nie
kada jo nemat. Jam atnea valgyti kambar. Tau tai atro
do normalu?
Elizevina tyli.
- Kokia tai vieta, kurioje gyvena mons, nematomi ar
be paliovos vytuojantys pirmyn atgal, lyg prie juos bt
itisa aminyb...
-Tve Pliuai. ia jros krantas. Nei sausuma, nei jra.
Vieta, kurios nra.
Elizevina atsistoja. ypsosi.
- Tai - angel pasaulis.
Eina i kambario. Stabteli.
- Tve Pliuai, mes ivaiuosime. Dar diena kita, ir iva
iuosime.
- Doli, gerai paklausyk. Privalai irti jr. Kai pama
tysi laiv - pasakyk man. Supratai?
- Taip, pone Plasonai.
- aunuolis.
Ties sakant, Plasono silpnos akys. Mato arti, bet ne toli.
Sako, per ilgai irjo turtuoli veidus. Tai kenkia akims.
O k jau kalbti apie visa kita. Todl jis akimis ieko laiv,
bet j neranda. Gal Doliui pavyks.
- Pone Plasonai, laivai plaukia labai toli.
96
- Kodl?
- Jie bijo velnio ingsni.
- Kas tai?
- Uolos. ia prieais, iilgai pakrants, yra uol. Jos slgso
jroje ir ne visada gali jas irti. Todl laivai plaukia atvi
ra jra.
- Tik uol mums ir trko.
- Jas sukr velnias.
- Doli, k ia plepi.
- Tikrai! inote, ten, Teibio saloje, gyveno velnias. Kar
t viena mergait - buvo ventoji - sdo valt ir tris dienas
tris naktis irklavusi priplauk sal. Ji buvo labai grai.
- Sala ar mergait?
- Mergait.
-A.
- Ji buvo tokia grai, kad velnias pamats j mirtinai isi
gando. Mgino j ivaryti, bet ji n per plauk nepasitrau
k. Stovjo ir irjo j. Kol pagaliau vien dien velnias
nebeitvers...
- Nebeitvr.
- Nebeitvr ir rkdamas ibgo jr, kol inyko i aki
ir niekas jo daugiau nebemat.
- O kuo ia dtos uolos?
- Tuo, kad su kiekvienu bganio velnio ingsniu i jros
ikildavo uola. Kur tik pastatydavo koj - ast, ir ikildavo
uola. Jos vis dar ten. Tai velnio ingsniai.
- Grai istorija.
- Taip.
- Nieko nematai?
- Ne.
97
Tyla.
- Liksime ia vis dien?
- Taip.
Tyla.
- Man labiau patikdavo, kai vakarais atplaukdavau valti
mi js paimti.
- Doli, nesiblakyk.
- Tve Pliuai, galtumt sukurti joms mald?
- Manote, uvdros meldiasi?
- Be abejo. Ypa prie mirt.
- Bartelbumai, ar js kada meldiats?
Bartelbumas pasitaiso vilnon kepurait.
- Kadaise melsdavausi. Paskui paskaiiavau. Per atuo
nerius metus leidau sau paprayti Aukiausiojo dviej da
lyk. Atsakas - mano sesuo mir, o moters, kuri vesiu, dar
nesutikau. Dabar meldiuosi reiau.
- Nemanau, kad...
- Tve Pliuai, skaii kalba akivaizdi. Paprastas klausi
mas: js tikrai tikite, kad Dievas egzistuoja?
- Na, terminas egzistuoja man atrodo kiek perdtas, bet
manau, kad jis yra, taip, savotikai yra.
- Koks skirtumas?
- Yra skirtumas, Bartelbumai, ir dar koks. Pavyzdiui,
toji istorija apie septint kambar... taip, istorija apie t mo
g ueigoje, kuris niekada neieina i savo kambario, ir vi
sa kita, suprantate?
- Na ir?
- Niekas niekada jo nemat. Atrodo, jis valgo. Bet ir tai
gali bti triukas. Jis gali neegzistuoti. Bti tik Diros prasi-
y*1*'*
98
manymas. Taiau, iaip ar taip, mums jisyra. Vakarais tame

kambaryje siiebia viesa, kartkartmis i jo sklinda gar
sai, maiau, ir js pats, eidamas pro j, sultinate ingsn,
bandote pairti, k nors igirsti... Mums tas mogus yra.
- Netiesa, be to, jis beprotis, jis...
- Bartelbumai, jis ne beprotis. Dira sako, kad jis den
telmenas, tikras ponas. Sako, jis turi paslapt, taip, bet yra
visikai normalus mogus.
-Js ja tikite?
- Neinau, kas jis, neinau, ar egzistuoja, bet inau, kad
jis yra. Man yra. Ir jis yra mogus, kuris bijo.
- Bijo?
Bartelbumas papurt galv.
-Ko?
- Neisite papldim?
-Ne.
- Js neinate pasivaikioti, neraote, netapote paveiks
l, neklausinjate. Js laukiate, taip?
- Taip.
- Kodl? Kodl nepadarote to, k privalote padaryti, ir
viskas bt baigta?
Adamsas pakelia akis t nuostabiai grai mergait, kuri
panorjusi kalba moters balsu - t akimirk ji to norjo.
- Tkstaniuose pasaulio viet maiau toki ueig kaip
i. O gal i ueig maiau tkstaniuose vairiausi pasau
lio viet. Toks pat nuoalumas, tokios pat spalvos, tokie
pat kvapai, tokia pat tyla. mons atvyksta ia, ir laikas
sustoja. Kas nors pasijunta nuostabiai laimingas, tiesa?
- Kas nors.
99
- Jei galiau grti atgal, rinkiausi gyvenimprie jur.

Tyla.
- Prie.
Tyla.
- Adamsai...
Tyla.
- Liaukits laukti. Gal gale ne taip sunku k nors nu
udyti.
- Manai, a ten mirsiu?
- Daenbache?
- Kai mane murkdys jr.
- K ia plepi...
- Tve Pliuai, praau, pasakyk man ties, nejuokauk.
- Nemirsi, prisiekiu tau, nemirsi.
- I kur inai?
- inau.
-Cha.
- Sapnavau.
- Sapnavai...
- Paklausyk. Vien vakar susiruoiau miegoti, atsigu
liau lov ir jau buvau beusnsts, bet staiga pamaiau
atsiveriant duris ir einant berniuk. Pamaniau, kad tai
kambarinis ar kas nors panaaus. O jis prijo prie mans
ir tar: Tve Pliuai, k inakt nortumte susapnuo
ti? Taip paprastai. A atsakiau: Besimaudani grafie
n Varmeer.
- Tve Pliuai...
- Tai buvo tik poktas, supranti? Taigi jis nieko nepasa
k, tik ypteljo ir ijo. A umigau, ir inai, k sapnavau?
H>%
100
- Besimaudani grafien Vermeer.
- Btent.
- Na ir kaip?
- Niekaip, nusivyliau...
- Bjauri?
- Beviltikai liesa... iaip ar taip... Tas berniukas sugrta
kas vakar. Jo vardas Dicas. Ir kiekvien kart klausia ma
ns, k noriau susapnuoti. Todl an vakar pasakiau jam:
Noriu susapnuoti Elizevin. Suaugusi. Umigau ir sap
navau tave.
- Kaip a atrodiau?
- Gyva.
- Gyva? O dar?
- Gyva. Daugiau neklausink. Tu buvai gyva.
- A... gyva?
Ana Deveria ir Bartelbumas, susd vienas greta kito ant
kranto itrauktoje valtyje.
- O js k atsakte? - paklaus Bartelbumas.
- Nieko jam neatsakiau.
-Ne?
-Ne.
- Kas dabar bus?
- Neinau. Manau, kad jis atvaiuos.
- Jus tai diugina?
- Pasiilgau jo. Bet neinau.
- Gal jis atvaiuos ir isive jus, visiems laikams.
- Bartelbumai, nekalbkite nesmoni.
- Kodl gi ne? Jis jus myli, sakte, kad esate jam visas
gyvenimas...
101
Anos Deveria meiluis pagaliau rado, kur j paslp vy

ras. Ir para jai. Galbt i akimirk jis jau keliavo ios
jros ir io papldimio link.
- A atvaiuoiau ir isiveiau jus, amiams.
Ana Deveria ypsosi.
- Bartelbumai, pakartokite man iuos odius. Tokiu pat
balsu, maldauju. Pakartokite man iuos odius.
- Ten... va jis, ana ten!
- Kur ten?
- Ten... ne, deiniau, va ten...
- Matau! Viepatie, matau j.
- Tristiebis!
- Tristiebis?
- Tristiebis laivas, nejau nematote?
- Tristiebis?
-
Plasonai, kiek ia jau sdime?

Aminai, madam.
A rimtai klausiu.
Aminai, madam. Rimtai.
Manau, jis ininierius.

Kodl?
Nes ino stieb pavadinimus.
Elizevina, i kur js tai inote?
- Man nepatinka ta istorija su septintu kambariu.

- Kuo ji jums kliva?
- Bijau vyro, kuris nenori pasirodyti.
- Tvas Pliuas sako, kad jis pats bijo.
-Ko?
- Kartais svarstau, ko mes vis laukiame.
Tyla.
- Kad bt per vlu, madam.
^ u i/c
102
ANTRA KNYGA
Juros gelms
Prajus dviem savaitms nuo tos dienos, kai paliko Roforo uost, prancz laivyno fregata Aljans dl kapito
no nepatyrimo ir jrlapi netikslum uplauk ant seklu
mos prie Senegalo krant. Bandymai ilaisvinti laiv pa
sirod bergdi. Neliko nieko kita, kaip j palikti. Valtys
nebt sutalpinusios visos gulos, todl pastatytas ir nu
leistas j vanden plaustas, keturiasdeimties pd ilgio ir
perpus tiek ploio. j susdo 147 mons: kareiviai, j
reiviai, keletas keleivi, keturi karininkai, daktaras ir in
inierius kartografas. Evakuacijos plane buvo numatyta,
kad keturios valtys nuplukdys plaust krant. Bet netru
kus po to, kai jie paliko Aljans laivo liekanas, i lto
prie kranto artjant karavan apm panika ir sumii
mas. Dl kakieno niekybs ar kvailumo - niekas nieka
da taip ir nesuinojo tiesos - valtys atsiskyr nuo plausto.
J temp lynai nutrko. Arba juos kas nors nupjov. Val
tys toliau plauk sausumos link, o plaustas buvo paliktas
likimo valiai. Neprajus n pusvalandiui, srovs neamas
jis inyko u horizonto.
106
Pirma yra mano vardas, Savinji.

Pirma yra mano vardas, an
tra yra vilgsnis t, kurie mus paliko - j akys t akimirk j akys buvo sismeigusios plaust, negaljo j nukreipti
kitur, bet tose akyse nebuvo nieko, visikai nieko: nei neapy
kantos, nei gailesio, nei sins priekait, nei baims - nie
ko. J akys.
Pirma yra mano vardas, antra - j akys, tre
ia - mintis: mirtu, bet nemirsiu. Mirtu, bet nemirsiu,
mirtu, bet nemirsiu, mirtu, bet nemirsiu, mirtu - van
duo siekia kelius, plaustas slysta jros paviriumi, spau
diamas ant jo stovini moni svorio, j ia per daug bet nemirsiu, mirtu, bet nemirsiu - kvapas, baims kva
pas, jros ir kn kvapas, po kojomis girgda medis, bal
sai, lynai, kuri gali nusigriebti, mano drabuiai, mano
rankos, veidas vyro, kuris... - mirtu, bet nemirsiu, mir
tu, bet nemirsiu, mirtu, bet nemirsiu - aplink banguoja,
reikia negalvoti, kur em? Kas mus plukdo, kas vado
vauja? Vjas, srov, maldos lyg raudos, nirio maldos,
rkianti jra, baim, kuri...
Pirma yra mano vardas, antra j akys, treia - mintis, ketvirta - nakties skraist, mnulio
vies ustoj debesys, siaubinga tamsa, tik garsai - riks
mai ir dejons, maldos ir prakeiksmai, jra, kuri pakyla ir
i vis pusi pradeda luoti t kn raizgalyn, nra u ko
nusigriebti, tik virvagalis, sija, kakieno ranka, vis nakt
vandenyje, po vandeniu, kad nors bt viesu, nors koks
iburys, ta amina tamsa ir nepakeliama, kiekvien akimir
k palydinti dejon - tik akimirka, prisiminimas, po neti
kto bangos antausio, vandens siena, nelauktas prisimini
107
mas, tyla, stingdanti tyla, akimirka, ir a, rkiantis, rkian

tis, rkiantis...
Pirma yra mano vardas, antra - j akys, treia mintis, ketvirta - nakties skraist, penkta - ikankinti k
nai, strig tarp plausto sij, mogus, lyg skuduras pakibs
ant pagalio, persmeigusio jam krtin, jis plevsuoja s
puojamas jros, dienos viesoje pasimato nakt jros u
kankinti negyvliai, juos vien po kito nuima nuo kartuvi
ir grina jrai, i priima juos, jra visur, nematyti ems,
nematyti laivo horizonte, nieko - iame lavonvaizdyje, nie
kam nerpi, kad vienas i moni prasibrauna pro kitus, be
odi nuslysta vanden ir pradeda plaukti, paprasiau
siai ieina, kiti j mato ir ima juo sekti, ties sakant, kai kurie
n neplaukia, jie tik krinta vanden, nejuddami, ir i
nyksta - net miela juos irti - prie atsiduodami jrai
apsikabina - nelauktos aaros vyr akyse - paskui krinta
vanden ir giliai traukia pilnus plauius sraus vandens, kad
sudegint visk, visk - niekas j nesulaiko, niekas...
Pirma
yra mano vardas, antra - j akys, treia - mintis, ketvirta nakties skraist, penkta - tie ikankinti knai, eta yra al
kis - viduje vis didjantis alkis, griebiantis u gerkls, spin
dintis akyse, penkios statins vyno ir tik vienas maias di
vsi, sako Korearas, kartografas, per maai - mons i
ri vienas kit, stebi vienas kit, t akimirk bus nusprsta,
kaip reiks kovoti, ar reiks kovoti, Lero, pirmasis karinin
kas, sako: vienam mogui dvi stiklins vyno ir vienas di
vsis - mons stebi kits kit, gal tai dl viesos ar tingiai
liliuojanios jros, atrodo, lyg bt paliaubos gal dl o
di, kuriuos Lero taria stovdamas ant statins: Mes i-
108
sigelbsime, i neapykantos tiems, kurie mus paliko, ir su

grime, kad pavelgtume jiems akis, ir jie jau niekada
nebegals miegoti, gyventi, pabgti nuo prakeiksmo, ku
riuo jiems bsime mes, gyvieji, ir jie kiekvien dien, am
inai bus udomi savo kalts - gal dl tos nebylios viesos
ar tingiai liliuojanios jros, atrodo, lyg bt paliaubos,
bet atsitinka taip, kad vyrai nutyla, ir neviltis virsta nuo
lankumu, tvarka, ramybe - vienas paskui kit jie slenka
prie mus, j rankos, ms rankos, po vien porcij kiek
vienam - atrodyt, absurdas, vidury jros daugiau nei im
tas vyr, prislgt, sutrikusi, prislgt, jie tvarkingai i
sirikiuoja, tobulas pieinys padrikame jros gelmi chao
se, kad igyvent, tyliai, nemonikai kantriai ir nemo
nika imintingai...
Pirma yra mano vardas, antra - j akys,
treia - mintis, ketvirta - nakties skraist, penkta - tie i
kankinti knai, eta yra alkis, septinta - siaubas, nakt ap
imantis siaubas - vl nakt - siaubas, iaurumas, kraujas,
mirtis, neapykanta, dvokiantis siaubas. Jie uvald vyno sta
tin, vynas uvald juos. Mnulio viesoje vienas vyras kir
viu dauo plausto jungtis, karininkas mgina j sulaikyti, jie
oka ant jo ir subado peiliais, jis grta pas mus plsdamas
kraujais, mes isitraukiame kardus ir autuvus, mnulis sle
piasi u debes, sunku suprasti, toji akimirka tsiasi ami
nai, o paskui mus uvirsta nematoma kn, riksm, ginkl
banga, akla neviltis, iekanti mirties, pribaigti, nedelsiant,
prieo iekanti neapykanta, nutempti pragar, nedelsiant viesa ia nuvinta, ia vl utemsta, prisimenu tuos knus
bgant prie ms kardus, dunksinius vius, i aizd
virkiant krauj, per plausto sij suspaustas galvas slys-
109
tanias kojas, ir tuos nelaimlius, sulauytomis kojomis slen

kanius prie kurio nors i ms, jau beginklius kimbanius
mums j kojas ir laukianius smgio, amen, kurie juos su
kapot, pagaliau - prisimenu - mirtant du i ms, su
draskytus ksnelius to nemoniko vries, vidur nakties
atjusio i niekur, ir mirtant deimtis j, sukapot, ds
tani, jie liauia plaustu, lyg uhipnotizuoti iri j savo
aizdas, kia rankas msiki aizdas ir plia lauk vidu
rius, jie aukiasi vis ventj - prisimenu - vienas i vyr
puola mane ir spaudia rankomis kakl, mgindamas pa
smaugti nesiliauja verklens pasigailjimo, pasigailji
mo, absurdikas reginys, jo rankose mano gyvenimas, jo
gyvenimas ant mano kardo smaigalio, kuris pagaliau si
terpia jam on, paskui pilv, gerkl, galv - i nusirita
vanden-paskui tai, kas liko, kruvina mas, sprausta tarp
plausto sij beprasm kaliaus, kuri mano kardas smin
ga vien kart, antr, trei, ketvirt, penkt...
Pirma yra
mano vardas, antra - j akys, treia - mintis, ketvirta - nak
ties skraist, penkta - tie ikankinti knai, eta - alkis, sep
tinta - siaubas, atunta - beprotybs vaiduokliai, jie sklei
diasi vir t skerdyni, bang skalaujamo iurpaus kovos
lauko, visur knai, kn dalys, paaliav, pagelt veidai,
akyse be lliuki sukres kraujas, isivpusios aizdos ir
suspaustos lpos, knai lyg ems ivemti lavonai, pakri
kas negyvli ir merdinij ems drebjimas, agonij
grindinys ant pavojing plausto griaui, kur gyvieji - gy
vieji - sukiojasi vogdami i mirusij j niekniekius, paskui
vienas po kito itirpsta beprotybje, kiekvienas savaip, kiek
vienas su savo vaiduokliais, bado, trokulio, baims, nevil
ties pagimdytais galvoje. Vaiduokliais. Tie, kas mato em, em! - ar laivus horizonte. aukia, bet niekas j neklau
so. Tas, kuris rao admiralitetui oficial protesto laik, i
reikdamas savo pasipiktinim, pranedamas apie netvar
k ir oficialiai reikalaudamas... odiai, maldos, vizijos,
skraidani uv pulkas, debesis, rodantis keli isigelb
jim, motinos, broliai, monos, atjusios nuplauti aizdas,
paduoti vandens ir apipilti glamonmis, tas, kuris kartli
gikai ieko savo veidrodio, veidrodio, kas mat mano
veidrod, grinkite veidrod, veidrod, mano veidrod, vy
ras, laiminantis mirtaniuosius prakeiksmais ir dejonmis,
kakas kalba sujra, tyliai, kalba suja sddamas ant plaus
to krato, lyg mergint j ir girdi jos atsak, jra atsako,
pokalbis, paskutinis, kai kas pagaliau pasiduoda jos klas
tingiems odiams, patiki ir pagaliau nuslysta vanden, at
siduoda didiajam draugui, kuris praryja juos ir nuplukdo
tolyn - plaustu bgioja Leonas, berniukas Leonas, junga
Leonas, dvylikametis Leonas, pamiimas uvald j, baim
priglaud j, jis bga nuo vieno plausto krato prie kito,
rkdamas tuos paius odius, mama mano mama mama
mano mama mama mano mama, Leono velnios akys ir
aksomin oda, jis laksto genamas beprotybs, lyg pauktis
narve, kol krinta negyvas, jam sprogsta irdis ar dar kain
kas viduje, neinia kas, tik jis staiga krinta isprogins akis,
jo krtin tampo traukuliai, paskui sustingsta, j pakelia ilbero rankos - ilbero, kuris j myljo - ir apkabina - ilbero, kuris j myljo, kuris dabar verkia ir buiuoja j, ne
paguodiamas, keista matyti ten, tame pragare, veid se
nio, palinkusio vir vaiko lp, keista matyti tuos buinius,
kaip galiau umirti juos, tuos buinius, a, kuris juos ma
111
iau, a, kuris neturi vaiduokli, a, slegiamas mirties, ta

iau be menkiausio proto vaiduoklio ar saldaus pamiimo
malons, a, kuris lioviausi skaiiuoti dienas, bet inau, kad
kasnakt vl ateis tas vris, turs ateiti, tas baisus vris, nak
tins skerdyns, tas karas, kur kariaujame, ta mirtis, kuri
sjame, kad nemirtume, mes, kurie...
Pirma yra mano var
das, antra - j akys, treia - mintis, ketvirta - nakties skrais
t, penkta - tie ikankinti knai, eta - alkis, septinta siaubas, atunta - pamiimo vaiduokliai, devinta yra p
vanti msa, ant lyn distanti msa, kraujuojanti msa,
msa, moni msa, mano rankose, tarp dant, msa pa
stam moni, kurie buvo, gyveno, paskui mir, nuudy
ti, sukapoti, iprotjo, rankos ir kojos, maiau jas kovojant,
msa, atsiskyrusi nuo kaul, msa, kadaise turjusi vard,
dabar ryju j, pamis i alkio, ilgas dienas kramiau tik
diro od ir audinio skiautes, itame pasibaistiname plaus
te neliko nieko, nieko, tik jros vanduo ir skardinse atal
dytas lapimas, alavo gaballiai po lieuviu, kad neiprottum i trokulio, ir imatos, kuri nepajgi praryti, dar krau
ju ir druska permirkusios virvs, vienintelis maistas, turin
tis gyvenimo skon, kol pagaliau kakas, apakintas alkio,
palinksta prie draugo lavono ir verkdamas, kalbdamas,
melsdamas neatskiria jo msos nuo kaul, lyg vris nusi
tempia j kamp ir ima iulpti, paskui ksti ir vemti, ir vl
ksti, jga slopindamas pasidygjim, kad iplt i mir
ties paskutin trumpiausi keli gyvenim, klaikus kelias,
kuriuo vienas po kito pasukame visi, dabar jau tap vri
mis ir akalais, pagaliau kiekvienas tylus su savo msos ga
balu, rgties skonis tarp dant, rankos iteptos krauju, pilv
raio klaikus skausmas, mirties kvapas, dvokas, oda, p

vanti msa, skaidulomis suyranti msa, srvanti vandeniu
ir serumu, tie iskrosti knai, lyg riksmas, nukrauti stalai
mums, suvrjusiems, viskas baigta, siaubinga kapitulia
cija, lyktus pralaimjimas, koktus sutriukinimas, prakeik
ta katastrofa, tada a pakeliu akis - a - pakeliu akis - a
pakeliu akis - akis - tada a pakeliu akis ir matau - a matau - matau j: jr. Pirm kart po daug dien tikrai
matau j. Ir girdiu jos iurp bals, jauiu jos svaiginam
kvap, matau jos nesuvaldom ok, bekrates bangas. Vis
kas inyksta ir lieka tik ji, prie mane, ant mans. Apreiki
mas. Igaruoja mano siel gaubusi skausmo ir baims skrais
t, suyra nedoros, iaurumo, siaubo ydas, dengs mano
akis, isisklaido mirties elis, utemds prot ir nenusp
jamame netiktos viesos spindesy a pagaliau matau, gir
diu, suprantu. Jra. Ji atrodo lyg nebylus irovas, saky
tum, bendrininkas. Atrodo lyg rmas, dekoracija, fonas. Da
bar iriu j ir suprantu: jra yra viskas. Nuo pat pirmo
sios akimirkos ji buvo viskas. Matau j okant aplink mane,
diding ledinje viesoje, nuostabi berib pabais. Ji bu
vo udaniose rankose, kritusiuose, buvo alkyje ir troku
lyje, buvo agonijoje, niekybje ir pamiime, ji buvo neapy
kanta ir neviltis, gailestis ir atsiadjimas, ji yra tas kraujas
ir knas, siaubas ir grois. Nra plausto, nra vyr, nra
odi, jausm, most, nieko. Nra kaltj ir nekaltj,
pasmerktj ir igelbtj. Yra tik jra. Viskas tapo jra.
Mes, apleisti sausumos, virtome jros gelmmis, o jros
gelms virto mumis, mumyse jos kvpuoja ir gyvena. i
riu j, okani, apsisiautusi spindiniu apsiaustu, diu
ginaniu jos nematomas akis, ir pagaliau inau, kad tai -
113
ne moni pralaimjimas, o juros pergal, tai yra jos lov,

todl tebnie HOSANA, HOSANA, HOSANA JAI, jrai
vandenynui, galingesnei u kiekvien gali ir nuostabesnei
u kiekvien nuostab, HOSANA IR LOV JAI, eimi
ninkei ir tarnaitei, aukai ir budeliui, HOSANA, em len
kiasi jai einant pro al, kvapniomis lpomis paliesdama
jos apsiausto krat, ji VENTA, VENTA, VENTA, ji
kiekvieno naujagimio skreitas ir kiekvienos mirties gelm,
HOSANA IR LOV JAI, kiekvienos lemties ir plakan
ios irdies prieglobsiui, pradiai ir pabaigai, horizontui ir
itakai, nieko eimininkei, visko mokytojai, HOSANA IR
LOV JAI, laiko viepaiui ir nakt valdovei, vienintelei
ir vienai, HOSANA, nes jai priklauso horizontas ir sku
ringosios gelms, gilios ir nevelgiamas, LOV, LOV,
LOV dangaus auktybse, nes nra dangaus, kuris joje
neatsispindt ir nepaklyst, ir nra ems, kurijai nepasi
duot, ji yra nenugalima, ji mylimiausia nakties sutuoktin
ir rpestinga velnij potvyni motina, jai lenkiasi visi mo
ns ir gieda HOSANA IR LOV, nes ji yra juose, ir juose
auga, o jie joje gyvena ir mirta, ji jiems yra paslaptis ir
tikslas, tiesa ir pasmerkimas, iganymas ir vienintelis kelias
aminyb, taip yra ir taip bus, iki pat dien pabaigos, kuri
bus jros pabaiga, jei tik jra turi pabaig, Ji, ventoji, Vie
na ir Vienintel, Jra Vandenynas, kuriai HOSANA IR
LOV iki pat ami pabaigos. AMEN.
Amen.
Amen.
Amen.
Amen.
Amen.
114
Amen.
Amen.
Amen.
A me n .
Amen.
Pirma
pirma yra mano vardas,
pirma yra mano vardas, an
tra -j akys,
pirma yra mano vardas, antra - j akys, tre
ia - mintis, ketvirta - nakties skraist,
pirma yra mano var
das, antra - j akys, treia - mintis, ketvirta - nakties skrais
t, penkta - tie ikankinti knai, eta yra alkis
pirma yra
mano vardas, antra - j akys, treia - mintis, ketvirta - nak
ties skraist, penkta - tie ikankinti knai, eta yra alkis,
septinta - siaubas, atunta - beprotybs vaiduokliai
pirma
yra mano vardas, antra - j akys, treia - mintis, ketvirta nakties skraist, penkta - tie ikankinti knai, eta yra al
kis, septinta - siaubas, atunta - beprotybs vaiduokliai,
devinta yra msa, o deimta yra mogus, jis iri mane ir
neudo mans. Nes yra gudrus. Mums nepavyko jo nuu
dyti. Lero mgino, pirmj nakt. Mgino ir Korearas. Bet
tas vyras turi septynis gyvenimus. Visi aplink j mir, visi jo
draugai. Plauste ms liko penkiolika. Vienas ij - jis. Jis
ilgai tnojo tolimiausiame kampe. Paskui pradjo liauti,
ltai, artdamas prie ms. Kiekvienas judesys - beproti
kos pastangos, gerai tai inau, a, nejudrus gulintis ia nuo
ALESSANDRO BAR1CCO J R A VANDENYNAS
115
prajusios nakties ir ia nusprends numirti. Kiekvienas o

dis yra kankinamos pastangos, kiekvienas judesys - nepa
keliamas darbas. Bet jis artja prie ms. Prijo diro pei
lis. Jam reikia mans. A tai inau.
Kain, kiek laiko prajo. Nebra dienos, nebra nakties,
viskas tik sustingusi tyla. Esame dreifuojanios kapins. At
simerkiau ir pamaiau j. Neinau, ar tai tik baisus sapnas,
ar tikrov. O gal tik pagaliau mane aplanks pamiimas.
Jei tai pamiimas - jis skaudina ir jame nra nieko vel
naus. Noriau, kad tas mogus k nors daryt. Bet jis iri
j mane, ir viskas. Jam tereikt engti ingsn - ir jau u
grit mane. A nebeturiu ginklo. Jis turi peil. Nebeturiu
jg, nieko. Jo akyse ramyb ir mediokl ijusio vries
jga. Netikima, kadjis vis dar geba neksti, ia, itame lyk
iame dreifuojaniame kaljime, kur viepatauja mirtis. Ne
tikima, kad jis dar geba atminti. Jei tik galiau prabilti, jei
tik manyje dar bt nors laas gyvybs, pasakyiau jam, kad
turjau tai padaryti, kad iame pragare nra pasigailjimo,
nra kalts, ir nra nei mans, nei jo, yra tikjra, jra van
denynas. Pasakyiau, kad neirt mane ir nuudyt ma
ne. Praau. Bet negaliu kalbti. Jis nejuda i vietos, neati
traukia savo aki nuo manj. Ir nenuudo mans. Ar ka
da nors tai baigsis?
Plauste ir aplink siaubinga tyla. Jau nie
kas nedejuoja. Mirusieji mir, gyvieji laukia, ir tiek. Joki
mald, jokio riksmo, nieko. Jra banguoja, tyliai, tarsi atsi
sveikindama, panibdomis. Nebejauiu alkio, trokulio,
skausmo. Tik begalin nuovarg. Atsimerkiu. Tas mogus
vis dar ia. Usimerkiu. Tomai, nuudyk mane arba leisk
ramiai numirti. Tu jau atkerijai. Eik i ia. Nusuk akis
116
jr. A esu niekas. Mano siela man nebepriklauso, mano

gyvenimas man nebepriklauso, savo akimis neatimk i ma
ns mirties.
Jra banguoja, tyliai.
Joki mald, joki dejoni, nieko.
Jra banguoja, tyliai.
Ar jis irs, kaip mirsiu?
A vardu Tomas. i istorija apie niekyb. Dabar raau j

mintyse i paskutini man likusi jg, smeigs akis vy
r, kuris niekada nesulauks mano atleidimo. J perskai
tys mirtis.
Aljans buvo galingas ir didelis laivas. Jra niekada ne
bt jo veikusi. Pastatyti tok laiv reikia trij tkstani
uol. Plaukiojantis mikas. J praud moni kvailumas.
Kapitonas omar irjo jrlapius ir matavo dugn. Bet
jis nesuprato jros. Nesuprato jos spalv. Aljans uplau
k ant Argino seklumos, ir niekas nemokjo jo suvaldyti.
Keistas suduimas: i laivo gelmi pasigirdo dusli dejon,
paskui laivas sustojo, pasvirs on. Sustingo. Aminai.
Maiau nuostabi laiv, besikaunani su iauriomis aud
romis, maiau ir toki, kurie pasiduodavo ir pranykdavo
bangose sulig pilimis. Tai buvo lyg dvikova. Grai. Bet Al
jans negaljo kautis. Nebyli pabaiga. Aplink plytjo be
veik lygi jra. Prieas buvo jame, ne prie j. Ir visa jo galia
buvo niekai prie tok prie. Maiau daug gyvenim, su
dtani tokiu absurdiku bdu. Bet laiv - niekada.
117
Laivas pradjo girgdti. Jie nutar palikti Aljans ir

pastat plaust. Jis dvelk mirtimi dar prie nuleidiant
vanden. mons tai jaut ir grdosi prie vali, kad i
vengt jo spst. juos nukreip autuvus, priversdami lip
ti plaust. Laivo vadas paadjo ir prisiek, kad j tikrai
nepaliks, kad valtys temps plaust ir nra jokio pavojaus.
Jie lyg gyvuliai grdosi ant tos valties be bort, be vairo,
be kilio. A buvau vienas i j. Plauste buvo kareiviai ir
jreiviai. Keletas keleivi. Dar keturi karininkai, kartog
rafas ir daktaras, vardu Savinji; jie sikr plausto vidury
je, ten, kur buvo sudtos nedidels maisto atsargos, per
kraustymo sumait nesukritusios jr. Jie stovjo ant
ilgos ds, o mes visi aplink juos, iki keli vandenyje, nes
plaustas grimzdo nuo ms svorio. Jau t minut prival
jau visk suprasti.
I t akimirk man iliko vienas vaizdas. malcas. Gu
bernatorius malcas, tas, kuris karaliaus vardu turjo val
dyti naujas kolonijas. J perkl per deinj bort sdint
krsle. Aksominis paauksuotas krslas ir jis, sdintis tame
krsle, abejingas. Juos perkl lyg vientis statul. Mes
plauste, dar susij su Aljans, bet jau kovojantys su jra ir
baime. Ir jis, pakibs ore, besileidiantis valt, angelikas
lyg angeliukai ant lub miesto teatre. Jis ir krslas spavo
tarsi vytuokl. O a pagalvojau: sibuoja kaip pakaruoklis
vakaro vjyje.
Nepasakysiu, kada jie mus paliko. Stengiausi isilaikyti
ant koj ir ilaikyti Teres greta savs. Staiga igirdau riks
mus ir vius. Pakliau akis. Per deimtis vilnijani galv
ir deimtis or skrodiani rank ivydau jr ir valtis, to
li, o tarp j ir ms nebuvo nieko. irjau ir negaljau
patikti. inojau, kad jie negr. Mes buvome palikti atsi

tiktinumo valiai. Tik laim galjo mus igelbti. Bet nuga
ltieji neturi laims.
Teres buvo mergait. Neinau, kiek i tikro jai buvo me
t. Taiau atrod kaip mergait. Kai gyvenau Rofore ir
dirbau uoste, ji praeidavo pro al su uv pintinmis ir i
rdavo mane. irjo tol, kol pagaliau pamilau j. Tiek
teturjau, ten. Savo gyvyb, kiek ji buvo verta, ir j. Kai
usiraiau ekspedicij, plaukusi naujsias kolonijas, man
pavyko parpinti jai markitants viet. Taip mes abu iplau
kme Aljans. Atrod lyg aidimas. Prisiminus, pirmosio
mis dienomis viskas atrod lyg aidimas. Jei inai, k rei
kia bti laimingam, tomis naktimis mes buvome laimingi.
Kai atsidriau tarp turjusi lipti plaust, Teres nutar
likti su manim. Ji galjo ssti valt, bet norjo bti kartu.
Praiau jos nekvailioti, tikinau, kad susitiksime krante, kad
nra ko baimintis. Bet ji mans neklaus. Buvo dideli ir
stipri vyr, verklenusi ir meldusi vietos tose prakeik
tose valtyse, okusi nuo plausto vanden, rizikavusi gy
vybe, kad tik pabgt i jo. Ji ulipo ant plausto netardama
n odio, ugniauusi baim. Kartais moterys pasielgia
taip, kad negali j suprasti. Galtum bandyti vis gyveni
m, bet niekada nepasiektum tokio lengvumo, kok jos kar
tais turi. Jos lengvos viduje. Viduje.
Pirmieji mir nakt, bang nuplauti jr. Tamsoje aid
jo j pamau tolstantis riksmas. Autant trko gal deim
ties. Keletas guljo sprausti tarp plausto sij, trypiami ki
t. Keturi karininkai kartu su Korearu, kartografu, ir dak
taru Savinji nutar padaryti tvark. Jie turjo ginkl. J
rankose buvo maisto atsargos. mons jais pasitikjo. Vie
119
nas i karinink, Lero, pasak grai kalb, jis liep pakelti

bur ir tar: Ji atplukdys mus krant, o ten suseksime
tuos, kurie mus idav ir paliko, ir nenumirsime, kol jie ne
patirs ms kerto. Btent taip ir pasak: Kol jie nepa
tirs ms kerto. Jis net neatrod kaip karininkas. Atrod
lyg bt buvs vienas i ms. Sulig tais odiais mons
nuvito. Pagalvojome, kad taip ir bus. Reikia tik itverti ir
nebijoti. Jra nurimo. Lengvas vjelis ipt ms laims
bur. Kiekvienas gavome savo maisto ir grimo davin. Te
res tar: Mums pavyks. Atsakiau: Taip.
Leidiantis saulei karininkai, netar n odio, nustm
emyn nuo ds vien i trij vyno statini, leisdami jai
riedti tarp ms. Jie n nesujudjo, kai keletas vyr pri
puol prie jos, atkimo ir m gerti. mons spraudsi prie
statins, kilo didelis smyis, visi norjo vyno, o a nieko
nesupratau. Stovjau sustings, spausdamas prie savs Te
res. ia buvo kakas keista. Paskui pasigirdo auksmai ir
kirvio smgiai - kakas band nukirsti plausto rstus riu
sius lynus. Tai buvo lyg enklas. Kilo baisi kova. Buvo tam
su, mnulis tik retkariais pavelgdavo pro debesis. Gird
jau audant ir tuose retuose viesos ruouose tarsi regji
mus maiau mones, puolanius vieni kitus, lavonus, aklai
vytuojanius kardus. auksmai, riksmai, dejons. Turjau
tik peil, t pat, kur dabar smeigsiu ird iam vyrui, jau
neturiniam jg pabgti. Spaudiau j rankoje, bet nei
nojau, kas prieas, nenorjau udyti, nieko nesupratau. Pas
kui vl suspindo mnulis, ir a pamaiau: beginklis vyras
spaudsi prie daktaro Savinji, meld pasigailti, pasigail
ti, ir nesiliov melds, kai kardas pirm kart smigo jam
pilv, paskui antr ir trei... Pamaiau j susmunkant ant
120
plausto sij. Pamaiau Savinji veid. Ir supratau. Kas buvo

prieas. Ir supratau, kad prieas nugals.
Kai vl stojo diena, klaikioje auroje ant plausto guljo
deimtys siaubingai sudarkyt lavon ir daug merdini.
Gal trisdeimt ginkluot vyr apsup d saugojo maisto
atsargas. Karinink akyse viet diugus pasitikjimas. Jie
sukiojosi po plaust su apnuogintais kardais rankose, ra
mindami gyvuosius ir stumdami vanden mirtaniuosius.
Niekas nedrso nieko sakyti. Tos neapykantos nakties siau
bas ir nuovargis visus nutild ir paralyiavo. Niekas dar ge
rai nesuprato, kas atsitiko. irjau tai ir galvojau: jei taip
tsis - nebra vilties. Vyriausiasis i karinink buvo vardu
Diuponas. Jis prajo pro mane su savo balta, aptakyta krau
ju uniforma, taukdamas apie kario pareig ir dar kain k.
Jo rankoje buvo pistoletas, o kardas maktyje. Akimirk jis
atsuko man nugar. inojau, kitos progos nebus. Nespjs
n riktelti, jis jau stovjo su peiliu prie gerkls. Vyrai prie
ds instinktyviai nukreip mus autuvus. Jie ruosi auti,
bet Savinji sak sustoti. Tuomet prabilau a, spengianioje
tyloje, spausdamas peil Diuponui prie gerkls. Tariau: jie
udo mus, vien po kito. Ir nesiliaus, kol liks tikjie. inakt
jie mus nugird. Bet ateinani nakt jiems nebereiks ali
bi ir pagalbos. Jie turi ginklus, o ms maja. Tamsoje jie
gals daryti k panorj. Galite manimi tikti arba ne, bet
taip bus. Maisto atsarg visiems neuteks, jie tai ino. Ir
nepaliks gyvo n vieno, iskyrus tuos, kurie jiems reikalin
gi. Galite manimi tikti arba ne, bet taip bus.
mons aplinkui stovjo lyg apkvait. Alkis, trokulys,
naktin kova, be paliovos banguojanti jra. Jie stengsi gal
voti, norjo suprasti. Sunku sivaizduoti, kad praradus vii-
121
t, kovojant su mirtimi tekt stoti prie kit, klastingesn

prie: tokius pat mones kaip tu. Atsisukanius prie tave.
Tame slypjo kakas absurdika. Taiau tokia buvo tiesa. Ir
vienas po kito jie susibr apie mane. Savinji grasino ir sa
kinjo. Niekas jo neklaus. Tame po jr klaidiojaniame
plauste prasidjo karas, kad ir kaip tai atrod kvaila. Gr
inome gyv Diupon, karinink, mainais dal maisto ir
ginkl. Susispietme viename plausto kampe. Ir laukme
nakties. Glaudiau prie savs Teres. Ji vis kartojo: a ne
bijau. A nebijau. A nebijau.
Nenoriu prisiminti tos nakties, ir kit po jos. Apgalvo
tos, altakraujs skerdyns. Kuo toliau, tuo labiau reikjo,
kad ms bt maai - jei norjome igyventi. Jie ud,
metodikai, tiksliai. Kakas tame blaiviame apskaiiavime,
toje negailestingoje imintyje avjo mane. Reikjo ypa
tingo proto, kad toje neviltyje nepamestum logins udy
ni sekos. Akyse to vyro, dabar velgianio mane, tarsi
biau tik sapnas, imtus kart neapksdamas ir susiav
js maiau baisaus genialumo enklus.
Mes stengms gintis. Taiau tai buvo nemanoma. Silp
nieji tegali bgti. Kur bgti i jra klaidiojanio plausto?
Dienomis kovodavome su alkiu, neviltimi, pamiimu. Pas
kui ateidavo naktis, ir kildavo kaskart vis vangesnis, nua
lintas karas, su vis ltesniais judesiais, jame kovsi merdjantys udikai ir agonijos apimti vrys. Autant nauji ne
gyvliai suteikdavo gyviesiems vilt, kad j kraupus isigel
bjimo planas pavyks. Neinau, kiek tai truko. Bet kaip nors
turjo baigtis, anksiau ar vliau. Ir baigsi. Baigsi van
duo, vynas ir tas truputis maisto. Joks laivas neatplauk
ms gelbti. Neliko laiko jokiems skaiiavimams. Neliko
122
nieko, dl ko vertt vienas kit udyti. Pamaiau, kaip du

karininkai imet vanden savo ginklus ir ilgas valandas
lyg apssti praussi jros vandeniu. Jie norjo mirti nekal
ti. Tiek teliko i j ambicij ir iminties. Viskas perniek.
Tos skerdyns, j niekyb, ms niris. Viskas tobulai per
niek. Nra tokios iminties ir tokios drsos, kuri galt pa
keisti likim. Prisimenu, iekojau Savinji veido. Ir pagaliau
pamaiau nugalto mogaus veid. Dabar inau, kad ir ties
mirties slenksiu moni veiduose melas.
T nakt mane paadino triukmas, atsimerkiau ir blau
sioje mnesienoje ivydau prieais stovinio vyro siluet.
Instinktyviai iupau peil ir nukreipiau j. Vyras sustojo.
Neinojau, ar tai sapnas, komaras, ar dar kakas. Reik
jo itverti neusimerkus. Nejudjau. Akimirk, minut, ne
inau, kiek. Paskui vyras pasisuko. Ir pamaiau du daly
kus. Veid - jis buvo Savinji - ir kard, skrodiant or ir
krintant mane. Truko akimirk. Neinojau, ar tai sap
nas, komaras, ar dar kakas. Nejutau skausmo, nieko. Ne
maiau kraujo. Vyras dingo. A nejudjau. Paskui pasu
kau galv ir pamaiau: Teres guljo greta su aizda kr
tinje ir iplstomis akimis, jose spindjo nuostaba. Ne.
Tai negaljo bti tiesa. Ne. Dabar, kai viskas baigsi. Ko
dl? Tai sapnas, komaras, jis negaljo to padaryti. Ne.
Ne dabar. Kodl dabar?
- Sudie, mano meile.
- O, ne, ne, ne, ne.
- Sudie.
- Tu nemirsi, prisiekiu.
- Sudie.
- Praau, nemirk.
123
- Paleisk mane.
- Tu nemirsi.
- Paleisk mane.
- Tikk, mes isigelbsim.
- Mano meile...
- Nemirk...
- Mano meile...
- Nemirk. Nemirk. Nemirk.
Jra o nepaprastai garsiai. Taip, kaip dar niekada ne
buvau girdjs. Pamiau j ant rank ir nuslinkau iki plaus
to krato. Nuleidau j vanden. Nenorjau, kad likt ta
me pragare. Jei ia nebuvo n pdos ems, kuri saugot
jos ramyb, tepasiima j jros gelms. Beribis mirusij
sodas, be kryi ir sien. Ji nuplauk lyg banga, graesn
u kitas.
Neinau. Sunku suprasti. Jei prie mane dar bt gyve
nimas, gal nugyveniau j pasakodamas i istorij, be pa
liovos, imtus kart, kol vien dien pagaliau suprasiau.
Bet prie mane buvo tik vyras, laukiantis mano peilio. Ir
dar jra, jra, jra.
Vienintelis tikrai mane kako imoks mogus, senis, var
du Darelas, visada sakydavo, kad yra trys moni rys: gy
venantys prie jros, besiveriantys jr ir mokantys i jos
sugrti gyvi. Ir pridurdavo: pamatysi, kaip nustebsi sui
nojs, kurie i j laimingiausi. Tuomet buvau dar vaikas.
iem irdavau ant kranto itrauktus laivus, ikeltus
ant didiuli medini rament, su korpusu ore ir kiliu tarsi
kokiu nereikalingu ameni rianius sml. Galvodavau:
man to negana. Noriu plaukti jr. Jei iame pasaulyje
yra kas nors tikra - tai yra ten. Dabar esu ten, giliausiose
124
jros gelmse. Dar gyvas, nes udiau be gailesio, valgiau

nuo savo bendrakeleivi lavon nuplt ms, griau j
krauj. Maiau galyb dalyk, kuri nuo jros kranto ne
pamatysi. Maiau, kas i ties yra trokimas ir kas yra bai
m. Maiau, kaip vyrai palta ir tampa vaikais. O paskui
vl pasikeiia ir tampa iauriais vrimis. Maiau, kaip sva
jojamos nuostabios svajons, ir klausiausi graiausi isto
rij, kokias kada nors girdjau, jas pasakojo vyrai akimirk
prie okdami j vanden ir inykdami aminai. Maiau dan
guje enklus, kuri nepainojau, ir velgiau horizont
akimis, koki nesitikjau turs. Kas yra neapykanta, su
pratau tik ant i kraujuot rst, mirkdamas jros van
denyje, nuo kurio upliuodavo aizdos. Neinojau, kas
yra gailestis, kol nepamaiau ms - udik - rank, va
land valandas glostani merdinio draugo galv. Ma
iau iaurum, kai merdinius nuspirdavo nuo plausto
jr, maiau velnum ilbero akyse, kai jis buiavo savo
maj Leon, maiau prot tuose veiksmuose, kuriais Savinji rezg skerdynes, maiau beprotyb, kai tiedu vyrai
vien ryt iskleid sparnus ir pakilo dang. Jei gyveniau
dar tkstant met, meile vadiniau t besvor nat - Te
res ant savo rank, prie jai panyrant bangas. O likimu
vadiniau it jr vandenyn, berib ir gra. Ten, kran
te, anomis iemomis neklydau galvodamas, kad ia slypi
tiesa. Ilgus metus keliavau jros gelmes ir radau tai, ko
iekojau. Tikrus dalykus. Net nepakeliamiausiai ir klai
kiausiai tikr. i jra yra veidrodis. ia, jos gelmse, pa
maiau pat save. Pamaiau i ties.
Neinau. Jei prie mane dar bt visas gyvenimas - bet
a jau mirtu - nugyveniau j pasakodamas i istorij, be
125
paliovos, imtus kart, kad suprasiau, kodl tiesa atsisklei

dia tik siaubui ir kodl siekdami jos turjome pereiti
pragar, kodl, kad pamatytume j, turjome sunaikinti vie
nas kit, kad gautume j, turjome tapti iauriais vrimis,
kad iviliotume j i urvo, turjome plyti skausmu. O kad
taptume tikri, turjome mirti? Kodl? Kodl daiktai pasi
daro tikri tik nevilties gniautuose? Kas taip pasuko pa
saul, kad tiesa privalo tnoti tamsiojoje pusje, o neapsa
koma atstumtosios monijos pelk yra vienintel pasibjau
rtina dirva, kurioje auga tai, kas nra melas? Pagaliau ko
kia yra tiesa, kuri dvokia lavonu, tarpsta kraujyje, minta
skausmu, gyvena tik ten, kur eminamas mogus, trium
fuoja, kur mogus pva? Kieno toji tiesa? Ar ji skirta mums?
Ten, krante, anomis iemomis sivaizduodavau ties, kuri
buvo rami, buvo skreitas, palengvjimas, iluma, velnu
mas. Mums skirt ties. Laukiani ms ir pasiruousi
palinkti vir ms lyg sugrusi motina. Bet ia, jros gel
mse, maiau, kaip kruopiai ir tobulai suka sau lizd ki
tokia tiesa: pamaiau plr paukt, iaur, mokant nuo
stabiai skristi. Neinau. Ne apie tai svajojau, anomis ie
momis, kai apie tai svajodavau.
Darelas buvo vienas i t, kurie sugro. Jis mat jros
gelmes, jis buvo ia, bet jis sugro. T vyr saugo dangus,
kalbjo mons. Jis pergyveno du laivo suduimus, kalb
jo, kad antr kart jie tris tkstanius kilometr plauk pa
laike valtimi, kol priplauk em. Dien dienas leido jros
platybse. Paskui sugro. Todl mons kalbjo: Darelas
imintingas, Darelas mat, Darelas ino. Klausiausi jo iti
sas dienas, bet apie jros platybes jis n karto man neusi
min. Nenorjo apie jas kalbti. Jam nepatiko, kad mo-
126
ns laiko j imananiu ir imintingu. O ypa nepakent, jei

kas pasakydavo, kad jis isigelbjo. Negaljo girdti ito o
dio: isigelbjo. Panarindavo galv ir prisimerkdavo taip, kad niekada nepamirdavai. Tomis akimirkomis i
rdavau j ir nepajgiau vardyti, k maiau jo veide, kas,
inojau, buvo jo paslaptis. imtus kart buvau beveik prie
jos prisiliets. ia, iame plauste, a j radau. Dabar inau,
kad Darelas buvo imanus ir imintingas mogus. Tas, ku
ris mat. Bet pirmiausia, ir kiekvien akimirk, jis buvo mo
gus, nerandantis paguodos. To mane imok jros platy
bs. Tas, kuris mat ties, amiams liks nerandantis paguo
dos. Isigelbti gali tik tas, kuris niekada nepatyr pavo
jaus. Dabar horizonte galt pasirodyti laivas, atlkti per
bangas iki ms, akimirk prie mirt, nuplukdyti mus i
ia, grinti, gyvus, gyvus, bet tai ms jau neigelbs. Net
jei priplauktume krant, jau niekada nebsim igelbti. Tai,
k matme, liks ms akyse, k padarme, liks ms ran
kose, k jautme, liks ms sielose. Ir aminai mes, pain
tikrus dalykus, aminai mes, siaubo vaikai, aminai mes,
jros gelmi veteranai, aminai mes, imans ir imintingi,
aminai liksime nerandantys paguodos.
Nerandantys paguodos.
Nerandantys paguodos.
Plauste be galo tylu. Savinji retkariais atsimerkia ir i
ri mane. Mes taip arti mirties, taip giliai jros siose, kad
net veidai nebepajgia meluoti. Jo veidas toks tikras. Bai
m, nuovargis ir pasibjaurjimas. Kain, k jis mato mana
jame. Jis taip arti, kad retkariais uodiu jo kvap. Dabar
nuliauiu ten ir savo peiliu persmeigsiu jam ird. Kokia
keista dvikova. Dien dienas bang sibuojamame plaus-
127
te, apsupti vis manom miri, nuolat stengms smogti

vienas kitam. Vis labiau isek, vis liau. Dabar is paskuti
nis dris atrodo aminas. Taiau nebus toks. Prisiekiu. Teneapsigauna likimas: kad ir koks jis bt galingas - nesps su
laikyti ios dvikovos. Jis nemirs pirma, nei bus nuudytas. O
a prie mirdamas j nuudysiu. Tiek man liko: besvoris Te
ress knas, neidildomai sispauds mano rankose, ir tei
singumo - tegu menkiausio - poreikis, trokimas. Teino i
jra, a j gausiu. Teino visos jros, a spsiu pirmas. Ir ne
jos bangose Savinji ipirks savo kalt - mano rankose.
Plauste be galo tylu. Tik girdti, kaip garsiai niokia
jra.
Pirma yra mano vardas, antra - j akys, treia - mintis,

ketvirta - nakties skraist, penkta - tie ikankinti knai,
eta yra alkis, septinta - siaubas, atunta - pamiimo vai
duokliai, devinta - msa, deimta yra tas vyras, kuris iri
mane ir mans nenuudo.
Galiausiai yra bur.
Balta. Horizonte.
TREIA KNYGA
Sugrimo giesms
1. ELIZEVINA
Laikydama pusiausvyr ant ems krato, per ingsn nuo

audringos jros sustingusi stovi Almajerio ueiga, pasken
dusi nakties tamsoje, tarsi paveikslas - meils enklas - stal
iaus tamsoje.
Nors vakarien jau seniai pasibaigusi, visi kakodl del
sia didiojoje svetainje su idiniu. Ten, u lang, lstanti
jra jaudrina sielas ir jaukia mintis.
- Nenoriau sakyti, bet gal bt gerai...
- Bartelbumai, nurimkite. Ueigos paprastai nesudta.
- Paprastai? K reikia paprastai?
domiausia buvo stebti vaikus. Susispietusius prie lan
g, keistai nuiuvusius, velgianius tams lauke: Dd,
gyvenus ant Bartelbumo kambario palangs, Dic, dova
nodavusi sapnus tvui Pliuui, Dol, surasdavus Plasonui
laivus. Ir Dir. Dar t graut mergait, miegodavusi Anos
Deveria lovoje, - ueigoje jos niekas nebuvo mats. Visi
lyg uburti, tyls, sunerim.
- Jie kaip gyvnliai, patikkite. Jauia pavoj. Tai - ins
tinktas.
- Plasonai, gal padtumt nuraminti js draug...
134
- Ta mergait nuostabi...
- Madam, pabandykite js.
- Nereikia vargintis, a visai ramus.
- Ramus?
- Visai.
- Elizevina... argi ji negrai? Atrodo...
- Tve Pliuai, liaukits spoksojs moteris.
- Ji ne moteris.
- Moteris, tai akivaizdu.
- Bet maa...
- Tarkime, kad blaivus protas pataria bti atsargiam
sprendiant...
- Tai ne blaivus protas. Tai tik baim.
- Netiesa.
- Tiesa.
-Ne.
- Aiku, taip.
- Aiku, ne.
- Gana. Galtume taip ginytis valand valandas. A pa
siduodu.
- Labanakt, madam, - tar visi.
- Labanakt, - kiek isiblakiusi atsak Ana Deveria. Bet
nepakilo i savo krslo. N nepakeit padties. Liko sdti
sustingusi. Tarsi nieko nebt vyk. Ities toji naktis buvo
keista.
Gal pagaliau visi bt susitaik su naktimi ir vienas po
kito ulip savo kambarius, gal net umig, nepaisydami
nesiliaujanio audringos jros gaudesio, kiekvienas apsisiau
ts savo sapnais ar pasislps sapne be odi. Gal pagaliau
ji bt galjusi tapti prasta naktim. Taiau netapo.
135
Dira pirmoji atpl akis nuo lang, netiktai apsisuko ir

ibgo i kambario. Kiti vaikai tyldami nusek paskui. Plasonas apstulbs pavelg Bartelbum, is apstulbs pavel
g tv Pliu, is apstulbs pavelg Elizevin, i apstul
busi pavelg An Deveria, kuri ir toliau irjo prie save.
Taiau su nuostaba. Vaikai sugro kambar, neini ibin
tais. Dira juos deg, vien po kito, keistai skubdama.
- Kas nors atsitiko? - mandagiai paklaus Bartelbumas.
- Imkite, - atsak Dira tiesdama jam degant ibint. Plasonai, js imkite it.
Sunku buvo k nors suprasti. Visi laik po udegt ibin
t. Niekas nieko neaikino, vaikai lakst i kampo kamp
genami keisto nerimo. Tvas Pliuas lyg pakertas irjo
savo ibinto liepsn. Bartelbumas leido miglotus nepasi
tenkinimo garsus. Ana Deveria pakilo nuo krslo. Elizevina pajuto virpul. T akimirk atsivr didiosios stiklins
svetains durys, u j plytjo papldimys. kambar skriejs vjas m palikai suktis aplink daiktus ir mones.
Vaik veidai nuvito. Dira tar:
- Greiiau... eime!
Laikydama rankoje ibint, ji ibgo pro atlapas duris.
- Eime... lauk, lauk i ia!
Vaikai rk. Ne i baims. Rk, kad perrkt jros ir
vjo gaudes. O j balsuose skambjo kakoks - nepaaiki
namas - diaugsmas.
Bartelbumas sustings stovjo svetains viduryje, visi
kai sutriks. Tvas Pliuas pasisuko Elizevin - jos veidas
buvo baisiai iblyks. Madam Deveria neitar n odio,
ji pam savo ibint ir nusek paskui Dir. Plasonas ib
go kandin.
y,k,%
136
- Elizevina, tu veriau lik ia...

-Ne.
- Elizevina, paklausyk...
Bartelbumas automatikai pam savo apsiaust ir sku
biai ijo kak murmdamas.
- Elizevina...
- Eime.
- Ne, paklausyk... nesu tikras, kad tu...
Gro mergait - toji graut - ir netarusi n odio yp
sodamasi pam Elizevin u rankos.
-Tve Pliuai, esu tikra.
Jos balsas drebjo. Taiau drebjo i jgos ir i geismo.
Ne i baims.
Almajerio ueiga liko kakur toli, su vjyje plakan
iom durim ir tamsoje vis silpstaniom viesom. Deimt
ma ibint bgo papldimiu tarsi nuo vaks pairu
sios kibirktys, brdami naktyje slaptus linksmus hierog
lifus. Nematoma jra baisiai griaud. Pt vjas, sujauk
damas pasaul, odius, veidus ir mintis. Nuostabus vjas.
Ir jra vandenynas.
- Po paraliais, reikalauju pasakyti, kur mes einame!
-K?
- PO PARALIAIS, KUR MES EINAME?
- Bartelbumai, laikykite savo ibint!
- ibint!
- Ei, ar btina itaip bgti?
- Jau seniai bgiojau...
- Seniai k?
- Po paraliais, Ddai, ar galima suinoti...
- JAU SENIAI BGIOJAU!
137
- Pone Bartelbumai, ar viskas gerai?

- Ddai, po paraliais...
- Elizevina!
- A ia, a ia.
- Elizevina, laikykis greta mans.
- A ia.
Nuostabus vjas. Jra vandenynas.
- inote, k galvoju?
-K?
- Manau, kad tai laivams. LAIVAMS.
- Laivams?
- Taip daroma per audr... Krante laivams udegami lau
ai... kad jie nesudut krant.
- Bartelbumai, girdjote?
-K?
- Bartelbumai, js tapsite didvyriu.
- Kok velni taukia Plasonas?
- Kad js tapsite didvyriu.
-A?
- PANELE DIRA?
- Kur jis eina?
- Gal galtume stabtelti?
- Ar inote, k per audr daro sal gyventojai?
- Ne, madam.
- Jie lyg pami laksto po sal su ibintais ant galv... ir
laivai... ir laivai sutrinka ir uplaukia ant uol.
-Juokaujate.
- Visai nejuokauju... Yra saliei, gyvenani tik i to,
k randa suduusiuose laivuose.
- Norite pasakyti...
^ u s /6
138
- Praau, palaikykite mano ibint.

- Po paraliais, sustokite akimirk!
- Madam... js apsiaustas!
- Palikite ia.
- Bet...
- Dl Dievo, palikite j ia!
Nuostabus vjas. Jra vandenynas.
- K jie daro?
- Panele Dira!
- Po paraliais, kur jie eina?
- Klausykit...
- DDAI!
- Bartelbumai, bkite!
- Taip, bet kur?
- Klausykit, gal tie vaikai prarijo lieuvius?
- Pairkit va ten.
- Ten Dira.
-Ji lipa kalv.
- A einu ten.
- Ddai! Ddai! Reikia eiti kalvos link!
-Kur ji eina?
- Viepatie, nieko nesuprantu.
- Tve Pliuai, laikykit ikls ibint ir bkit.
- Daugiau neengsiu n ingsnio, jei...
- Kodl jie tyli?
-J vilgsniai man visikai nepatinka.
- Kas jums nepatinka?
-Akys. AKYS!
- Plasonai, kur prapuol Plasonas?
- A einu su Doliu.
- Bet...
v"/.
139
- IBINTAS. UGESO MANO IBINTAS!

- Madam Deveria, kur einate?
- Klausykit, noriau bent inoti, ruoiuosi igelbti lai
v ar j paskandinti?
- ELIZEVINA! Mano ibintas! Jis ugeso!
- Plasonai, k pasak Dira?
-Ten, ten...
- Mano ibintas...
-MADAM!
- Bartelbumai, ji js nebegirdi.
- Tai nemanoma...
- ELIZEVINA! Kur Elizevina? Mano ibintas...
- Tve Pliuai, eikite i ten.
- Man ugeso ibintas.
- Po paraliais, a einu ten.
- Ateikit, a j iebsiu.
- Elizevina, Viepatie, ar kas j matt?
- Gal ji nujo su madam Deveria.
- Ji k tik buvo ia, buvo ia...
- Laikykite ibint tiesiai.
- Elizevina...
- Dicai, ar matei Elizevin?
- DICAI! DICAI! Koks velnias itiko tuos vaikus?
- tai... Js ibintas...
- Nieko nesuprantu.
- Nagi, eime.
- Privalau rasti Elizevin...
- Tve Pliuai, eime, visi jau nutolo.
- Elizevina... ELIZEVINA! Viepatie Dieve, kur ji din
go... ELIZEVINA!
140
- Tve Pliuai, liaukits, mes j rasime...

- ELIZEVINA! ELIZEVINA! Elizevina, meldiu...
Nejuddama, su ugesusiu ibintu rankoje Elizevina gir
djo i tolo ataidint savo vard, sumius su vju ir jros
nioktesiu. Tamsoje prie save mat kryiuojantis maytes
ibint viesas, pasiklydusias kelionje audros pakraiu.
Ji nejaut nei nerimo, nei baims. Jos siel netiktai ulie
jo ramybs eeras. Jo bangavimas skambjo kaip balsas,
kur painojo.
Ji apsisuko ir ltai gro atgal, tuo paiu keliu. Jai nebe
buvo nei vjo, nei nakties, nei jros. Ji jo inodama kur.
Tai buvo viskas. Nuostabus jausmas. Kai likimas pagaliau
atsiveria, tampa aikiu taku, nedviprasmiku pdsaku, tik
ra kryptimi. Nesibaigiantis suartjimo laikas. Tas jungima
sis. Nortsi, kad jis niekada nesibaigt. Atsidavimas liki
mui. Tai yra jausmas. Be dvejoni, be melo. inoti kur. Ir
pasiekti. Likim, kad ir koks jis bt.
Ji jo - ir tai buvo graiausia, k kada nors buvo dariusi.
Pamat artjant Almajerio ueig. Jos viesas. Paliko
papldim, pereng slenkst, jo vid ir udar duris,
pro kurias neseniai ibgo kartu su visais, dar nieko nei
nodama.
Tyla.
Vienas ingsnis po kito, medinmis grindimis. Po kojo
mis griki smiltys. Kampe ant grind Plasono apsiaustas,
nukrits jam bgant lauk. Pagalvse ant minktakrslio si
spauds madam Deveria knas, tarsi ji bt k tik pakilusi.
O kambario viduryje nejuddamas stovi Adamsas.
irdamas j.
Vienas ingsnis po kito, pagaliau visai arti jo. Taria:
141
- Tu mans neskaudinsi, tiesa?

Jis jos neskaudins, tiesa?
-Ne.
Ne.
Tada
Elizevina
sum
delnais
to vyro
veid
ir
j pabuiavo.
Kervolio emse niekada nesiliaut pasakoj itos istori
jos. Jei tik j inot. Niekada nesiliaut. Kiekvienas savaip,
bet visi nesiliaut pasakoj apie juodu ir nakt, praleist
grinant vienas kitam gyvenim, lpomis ir rankomis, mer
gaiiuk, dar nieko nepatyrusi, ir vyr, patyrus per daug,
vien kitame - kiekviena odos pda yra kelion, per atra
dimus ir sugrimus - Adamso burn, kad pajust pasau
lio skon, per Elizevinos krtin, kad j umirt - vidury
sujauktos nakties, per audr, put purslai tamsoje, bangos
lyg grivanios malk rietuvs, triukmas, rksmingi pul
kai, pals garsas ir greitis, lekianios jros pavirium, pa
saulio nervais, jra vandenynu, liejasi apvirts milinas atodsiai Elizevin lpose - plazdantis aksomas - atodsiai
sulig kiekvienu nauju ingsniu pasaul, vedant per dar
niekada nematytus kalnus ir pasakik form eerus - ant
Adamso krtins balta nata mergaiiuks, vytuojanios
nebylias melodijas - kas pasakyt, kad buiuojant vyro akis
galima matyti taip toli - glamonjant mergaiiuks kojas
142
galima bgti taip greit, kad paspruktum - paspruktum nuo

visko - matyti toli - jie atjo i pai tolimiausi gyvenimo
pakrai, keista pagalvojus, kad jie niekada nebt susiti
k, nebent psti pradj eiti per pasaul, nuo pat pradios,
bet jiems nereikjo vienas kito iekoti, anaiptol, netikima,
sunkiausia buvo vienas kit atpainti, atpainti, akimirks
nis, pirmas vilgsnis, ir jau inojo - tai nuostabu - Kervolio
krate jie nesiliaut to pasakoti, aminai, nes niekas negali
umirti, kad niekada nesame tokie tolimi, jog galtume tokie tolimi - kad susitiktume - tokie buvo jiedu, tolimesni
u visus kitus, o dabar - Elizevina aukiamos sielon veriasi
istorij ups, Adamsas verkia, jausdamas, kaip jos, tos is
torijos, traukiasi, kol pagaliau, gal gale pasibaigia - gal
pasaulis yra aizda ir dabar kakas j siuva per tuodu susi
pynusius knus - keista, tai netgi ne meil, o rankos, oda,
lpos, apstulbimas, lytis, kvapas - gal lidesys - net lide
sys - trokimas - kai pasakos apie tai, neitars odio mei
l - tars imtus odi, bet nutyls od meil - aplink
tylu, Elizevina staiga pajunta, kaip gaballius suskyla nu
gara, o galvoje tuia, ji spaudia savyje t vyr, laiko jo
rankas ir, inok, ji nemirs.
- Elizevina, paklausyk...
- Ne, nekalbk...
- Paklausyk.
-Ne.
- Tai, kas vyks ia, bus siaubinga, ir...
- Pabuiuok mane... jau auta, jie sugr...
- Paklausyk...
- Praau, nieko nesakyk.
143
- Elizevina...
Kaip tai padaryti? Kaip jai, tai moteriai, pasakyti, k pri
valai pasakyti, kai jos rankos ir jos oda - oda - glaudiasi
prie tavs, negalima jai kalbti apie mirt, kaip gali pasaky
ti tai mergaiiukei tai, k ji jau ino, bet privalo juos iklau
syti, tuos odius, vien po kito, gali juos inoti, bet priva
lai iklausyti, anksiau ar vliau, kakas turi juos itarti, o
tuj iklausyti, ji turi j iklausyti, ta mergaiiuk, tarianti:
- Dar niekada nemaiau toki aki, kaip tavo.
Ir dar.
- Jei tik nortum, galtum isigelbti.
Kaip pasakyti jai, tai moteriai, kad nortum isigelbti, o
dar labiau nortum kartu igelbti ir j, vis gyvenim ne
veikti nieko daugiau, tik gelbti j, ir gelbti save, taiau
negalima, kiekvienam skirtas savas kelias, j reikia nuke
liauti, jis baigiasi moters glbyje, po ilg klajoni, n pats
gerai nesupranti, ir negali pasitaikius progai jai to papasa
koti, nerandi odi, odi, kurie tikt ten, tarp buini,
ant odos, teising odi, j nra, kartligikai iekai j sa
vyje, ir tame, k esi girdjs, nerandi j, jie skamba klaidin
ga gaida, jiems trksta melodijos, ten, tarp buini, ant odos,
tokia muzika. Pagaliau kak pasakai, bet tai menkniekis.
- Elizevina, a jau niekada nebsiu igelbtas.
Kaip pasakyti jam, tam vyrui, kad noriu j mokyti, noriu,
kad jis, mane glamondamas, suprast, jei tik nort gy
venti, tikrai nort, galt gyventi, jei tik nort mans,
tikrai nort, galt turti imtus toki nakt kaip i, ne tik
t vienintel, siaubing, kuri eina tik todl, kad ji laukia
jo, siaubinga naktis, jau seniai j aukia. Kaip pasakyti jam,
tam vyrui, kad neverta tapti udiku, nieko nepakeis tas krau
144
jas ir tas skausmas, tai tik bdas klastingai artti prie pa

baigos, kai laikas ir pasaulis siekia, kad niekas nesibaigt,
aukdami mus, jei tik moktume klausytis, jei tik jis mok
t klausytis mans, tikrai klausytis. Kaip tai pasakyti jam,
tam vyrui, kuris tave praranda?
- A ivaiuosiu...
- Nenoriu ia bti... a ivaiuosiu.
- Nenoriu girdti to riksmo, noriu bti toli.
- Nenoriu jo girdti.
Toki muzik sunku, teisyb, toki muzik sunku suras
ti, kad ji suskambt, kai esi taip arti, muzika ir mostai,
isklaidyt skausm, kai jau nieko negalima padaryti, tei
sing muzik, kad tas isiskyrimas bt lyg okis, o ne kan
ia, tas gyvenimo svyravimas, j gyvenim ir i jo, keista sie
los vytuokl, iganinga ir udanti, jei tik moktum okti,
bt ne taip skaudu, todl visi meiluiai t akimirk ieko
jos, tos muzikos, odiuose, most dulkse, inodami, kad
jei tik idrst, pati tyla galt tapti ta muzika, teisinga mu
zika, isiliejusi meils tyla, isiskyrimo proskyna ir nuovar
gio eeru, pagaliau itekantis trumpos melodijos vingiais,
visada moktos melodijos, idainuojamos pusbalsiu
- Sudie, Elizevina.
Paprasta melodija.
- Sudie, Tomai.
Elizevina islysta i po apsiausto ir atsistoja. Mergaiiu
ks knas, nuogas, apsisiauts nakties iluma. Paima savo
suknel, prieina prie lango. Anapus vis dar egzistavo pa
145
saulis. Gali daryti k nori, taiau neabejok, kad rasi j savo

vietoje, visada. Netikima, bet taip yra.
Dvi nuogos mergaiiuks kojos. Lipa laiptais, eina kam
bar, prieina prie lango, sustoja.
Kalvos ilsisi. Lyg prie jas neplytt jra.
- Tve Pliuai, rytoj ivaiuojame.
-K?
- Rytoj. Ivaiuojame.
- Bet...
- Praau.
- Elizevina... negalima nusprsti taip staiga... reikia pa
rayti Daenbach... jie ms tikrai nelaukia...
- Mes nevaiuosime Daenbach.
- Kaip tai nevaiuosime Daenbach?
- Nevaiuosime ten.
- Elizevina, nereikia jaudintis. Atvykome ia, nes tau rei
kia gydytis, kad igytum, turi pasinerti jr, o kad pasinertum jr, turi vaiuoti ...
- A jau buvau panirusi jroje.
- Nesupratau?
- Tve Pliuai, a pasveikau.
- Bet...
- Ir esu gyva.
- Viepatie... po paraliais, kas atsitiko?
- Nieko... tik privalai manim pasitikti... praau, turi pa
sitikti...
- A tavim pasitikiu, bet...
- Tuomet leisk man vaiuoti. Rytoj.
- Rytoj...
146
Tvas Pliuas stovi sukiodamas rankose savo nuostab.

Galvoje imtai klausim. Ir puikiai ino, kur turt uduoti.
Keli odiai. Aiks. Paprasta. Bet sutrinki. Puoli jo iekoti.
Tvas Pliuas vis dar jo ieko, kai igirsta savo bals tariant:
- Kokia ji?.. Kokia ji, jra?
Elizevina ypsosi.
- Nuostabi.
- O dar?
Elizevina nesiliauja ypsotis.
- Paskui baigiasi.
Jie ivaiavo anksti ryt. Brikel riedjo keliu jros pakran
te. Tvas Pliuas sdjo ant savo pasosts toks pat linksmai
nuolankus, koks buvo kraudamas lagaminus, su visais atsi
sveikindamas, vl su visais atsisveikindamas, tyia palikda
mas ueigoje lagamin - ivaiuojant visada reikia palikti
pretekst grti. Niekada neinia. Tyljo, kol pamat, kaip
kelias pasisuko ir jra pradjo tolti. N akimirkos ilgiau.
- Ar galiau paklausti, kur mes vaiuojame?
Elizevina laik suspaudusi rankoje popieriaus lap. Dirs
teljo j.
- en Parteni.
- Kas tai?
- Miestelis, - tar Elizevina, delnu vl udengdama lap.
- Kur tas miestelis?
- U dvideimties dien kelio nuo ia. Prie sostins.
- Dvideimties dien? Tai beprotyb.
- Tve Pliuai, pairk jr, ji tolsta.
- Dvideimt dien... Tikiuosi, kad turi svari prieast
tokiai kelionei...
147
- Ji tolsta...
- Elizevina, kalbu su tavim, k mes ten veiksime?
- Aplankysime vien mog.
- Keliauti dvideimt dien, kad aplankytum vien mog?
- Taip.
- Po paraliais, tuomet tai bent jau turt bti kunigaik
tis, gal pats karalius ar ventasis...
- Panaiai.
Tyla.
- Jis admirolas.
Tyla.
- Viepatie...
Tamalo archipelage kas vakar pakildavo rkas, praryda
vs laivus, kuriuos autant grindavo apledjusius. Kadumo ssiauryje per kiekvien jaunat vanduo pasitraukdavo,
palikdamas milinik smlio papldim, nust moliuskais
ir nuodingais dumbliais. Sicilijos ssiauryje viena sala iny
ko, o netoliese iniro kitos dvi, nepaymtos jrlapiuose.
Dragaro vandenyse bandytas sugauti piratas Van Delis, ver
iau puols rykliams nasrus, nei pasidavs karalikajam
laivynui. Admirolas Langl varginamai kruopiai katalo
gavo tiktinas nesmones ir netikimas tiesas, atkeliaudavusias pas j i vis pasaulio jr. Jo plunksna vienodai kant
riai ra fantastin nepailstamo pasaulio geografij. Nekin
tamai tiksli kasdienyb teik atgaiv protui. Jo gyvenimas
tekjo atkartodamas pat save. O jo sodas stovjo apleistas keliantis nerim.
- Mano vardas Elizevina, - tar prie j sustojusi mergina.
J nustebino balsas: aksomas.
. '" '" V
148
- Painau vyr, vardu Tomas.

Aksomas.
- Kai jis gyveno pas jus, jo vardas buvo Adamsas.
Admirolas Langl nejudjo, smeigs vilgsn tamsias
tos merginos akis. Nieko nepasak. Tikjosi to vardo nie
kada daugiau neigirsti. alinosi jo dienas, mnesius. Tur
jo tik kelias akimirkas, kad sukliudyt jam grti, sueisti
siel ir prisiminimus. Norjo atsistoti ir paprayti i mer
gin ivaiuoti. Duoti jai brikel. Pinig. Visk. sakyti i
vaiuoti. Karaliaus vardu, vaiuokite i ia.
Lyg i kakur toli jo ausis pasiek aksominis balsas. Ta
riantis:
- Leiskite pas jus pasilikti.
Penkiasdeimt tris dienas ir devynias valandas Langl ne
inojo, kas t akimirk pastmjo j atsakyti
- Gerai, jei norite.
Suprato tai vien vakar, sddamas prie Elizevinos ir
klausydamas jos aksomin bals pasakojant
- it valand Timbuktu moterims patinka dainuoti ir
mylti savo vyrus. Jos pakelia nuo veid ydus, ir pati saul
pasislepia sutrikdyta j groio.
Langl pajuto, kaip jo ird ulieja beribis saldus nuovar
gis. Lyg bt klajojs met metus ir pagaliau rads keli
atgal. Jis nepasisuko Elizevin. Tik tyliai itar
- I kur inote it istorij?
- Neinau. Bet inau, kad ji priklauso jums. ita ir visos
kitos.
Langl namuose Elizevin gyveno penkerius metus. Tvas
Pliuas - penkias dienas. etj dien pasak Elizevinai,
149
kad negals patikti, bet pamirs lagamin ten, Almajerio ueigoje, negals patikti, bet tame lagamine yra labai
svarbus dalykas, toks rbas, o gal ir knyga su visomis mal
domis.
- K reikia gal?
- Gal... tai yra tikrai, dabar, kai pagalvoju, tikrai, ji tame
lagamine, supranti, niekaip negaliu jos ten palikti... ne to
dl, kad tos maldos bt kakas nepakartojama, ne, bet
itaip j netekti... juk kelion tetrukt dvideimt dien, tai
visai netoli, tik...
- Tve Pliuai...
- ...suprantama, a griu... tik vaiuoju paimti lagamino,
gal kelet dien pailssiu, ir...
- Tve Pliuai...
- ...tetruks kelis mnesius, gal dar uvaiuosiu pas tavo
tv, odiu, kaip kvaila, gal bt geriau, jei a...
- Tve Pliuai... Viepatie, kaip man tavs trks.
Kit dien jis ivaiavo. Jau sdjo brikelje, paskui ili
po ijos ir, prijs prie Langl, tar:
- inote, k? Visada galvojau, kad admirol vieta jroje...
- Ir a galvojau, kad kunig vieta banyioje.
- Na, Dievas yra visur...
- Taip pat ir jra, tve. Taip pat ir jra.
Jis ivaiavo. kart nepaliks lagamino.
Langl namuose Elizevina gyveno penkerius metus. Skru
pulinga kambari tvarka ir tylus gyvenimas jai primin bal
tus Kervolio kilimus, alj apskritimus ir saug tvo jai su
kurt gyvenim. Taiau tai, kas ten buvo vaistai ir gydymas,
ia buvo aikus tikrumas ir diugus pagijimas. Tai, k ten
150
paino kaip silpnumo sias, ia pamat esant tyros jgos

iraika. I Langl suinojo, kad i vis galim gyvenim
reikia prisiriti prie vieno, idant ramiai galtum apmstyti
visus kitus. Vien po kitos padovanojo Langl imtus isto
rij, kurias vienas vyras ir viena naktis pasjo joje dievai
ino kaip, bet neidildomai ir galutinai. Jis klaussi tylda
mas. Ji pasakojo. Aksomas.
Jie niekada neminjo Adamso. Tik kart Langl, netik
tai pakls akis nuo savo knyg, ltai itar:
-A j myljau, t vyr. Jei suprantate, k tai reikia, a j
myljau.
Langl mir vien vasaros ryt, kankinamas nepakelia
mo skausmo ir palydtas - aksominio - balso, kuris jam
pasakojo apie paties maiausio ir graiausio Timbuktu so
do aromat.
Kit dien Elizevina ivaiavo. Ji norjo grti Kervol.
Bt utrukusi mnes, arba vis gyvenim, bet sugrusi.
Negaljo sivaizduoti, kas jos laukia. Tik inojo, kad tas sa
vy slypinias istorijas pasiliks sau, aminai. inojo, kad ir
kok vyr mylt, iekos jame Tomo kvapo. Ir dar inojo,
kad jokia sausuma neitrins joje jros pdsako.
Visa kita dar buvo tutuma. Kaip bt nuostabu, jei ga
ltum pats j upildyti.
2. TVAS PLIUAS
Malda u t, kuris pasiklydo, taigi, prisipainsiu, malda u

mane.
Viepatie gerasis Dieve,

meldiu kantrybs,
ia ir vl a.
Taigi pas mus viskas gerai,
kiekvienas savaip
tvarkosi
gyvenime,
visada galima rasti bd
susitvarkyti,
supranti mane,
odiu, bda ne ta.
Bda visai kita,
tik turk kantrybs
mans iklausyti,
Dieve.
Bda yra itas kelias,
154
graus kelias, kuris tsiasi,

bga,
ateina pagalb,
bet ne tiesiai,
kaip galt,
ir net ne kreivai,
kaip mokt,
ne.
Keistai
pasklinda.
Patikk
(nors kart patikk manim),
pasklinda.
Turt vl susieiti,
bet tsiasi truput en,
truput ten,
pagautas
netiktos
laisvs.
Kas ino.
Dabar nesismulkindamas noriau Tau paaikinti t dalyk,
kuris yra moni, o ne Dievo, kai prieais besitsiantis kelias
pasklinda, paklysta, sutrkinja, pranyksta, neinau, ar esu
mats, gali bti, kad Tau neteko matyti, nes tai yra moni
dalykas - pasimesti. Tai - ne Tavo dalykas. Tik turk kantry
bs, Viepatie, ir leisk man paaikinti. Tetruks akimirk. Vi
s pirma teneimua Tavs i vi tai, kad, kalbant techni
kai, ir to negalima paneigti, tas kelias, kuris tsiasi, bga,
ateina pagalb po itos brikels ratais, i ties, jei laikysi
ms fakt, visikai nepasklinda. Kalbant technikai. Jis tsia-
ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYN.AS
155
si tiesiai, nedvejodamas, n maiausio isiakojimo, nieko.

Tiesus it vak. Pats tai matau. Taiau bda, pasakysiu, ne
ta. Ne apie keli, i ems, dulki, akmen, mes dabar
kalbame. Aptariamas kelias yra visai kitas. Jis tsiasi ne i
orje, o viduje. ia, viduje. Neinau, ar prisimeni: mano ke
lias. Visi turime po vien, Tu irgi tai inai, nes, beje, esi prisi
djs prie tos mainos, kokia esame mes, visi, kiekvienas sa
vaip, projekto. Visi turi vidin keli, kuris daniausiai paleng
vina ms kelions vargus ir tik retkariais j sujaukia. Da
bar viena i t akimirk, kai ji susijauk. odiu, tai yra tas
kelias, vidinis, kuris pasklinda, kuris pasklido, kurio nebra.
Pasitaiko. Patikk. Tas dalykas nra malonus. Ne.
Tikiu,
buvo
Viepats gerasis Dievas,
buvo,
tikiu,
jra.
Jra
sujaukia bangas,
mintis,
burlaivius,
protas tau netiktai meluoja,
o vakarykiai keliai
tampa niekas.
Nes tikiu,
a tikiu,
kad Tavo mintis
apie pasaulin tvan
tikrai
156
buvo
geniali.
Nes
nordamas
rasti
bausm
svarstau,
ar bt galima sugalvoti
k geriau,
nei palikti varg mogel
vien
jros viduryje.
N papldimio.
Nieko.
Vienias molas.
Apleistos duenos.
N to.
N enklo,
kad suprastum,
kur link
pasukti,
kad numirtum.
Matai,
jra
yra tarsi
maas
pasaulinis tvanas.
Kamerinis.
Esi ten,
157
vaiktinji,
iri,
kvpuoji,
kalbiesi,
seki j,
aiku, nuo kranto,
o ji
tuo metu
uvaldo tavo mintis
akmenines mintis,
kurios buvo
kelias,
tikrumas,
likimas,
ir
mainais
dovanoja
bures,
plevenanias tau
vir galvos
tarsi okis
moters,
kuri ives
tave i proto.
Atleisk, Viepatie, u metafor.
Bet nelengva paaikinti,
Kodl pavelgs jr
nerandi atsakym.
Taigi dabar, jei pradtume i pradi, bda yra ta, kad ap
link mane daug keli, ir n vieno viduje, dar daugiau, jei
PiV,
158
bsime tiksls, n vieno viduje ir keturi aplink. Keturi. Pir

mas: griu atgal, pas Elizevin, ir liksiu ten, su ja, o tai,
ties pasakius, yra pagrindin ios mano kelions prieas
tis. Antras: vaiuosiu toliau, Almajerio ueig, kuri n
ra pati saugiausia vieta dl pavojingojros artumo, bet kartu
ji nuostabi vieta, tokia grai, rami, lengva, graudi, galutin.
Treias: vaiuosiu tiesiai, nepasukdamas Almajerio u
eig, ir griu pas baron, Kervol, kur mans laukia, kur,
iaip ar taip, yra mano namai ir kur yra mano vieta. Bent
jau buvo. Ketvirtas: visk mesiu, nusivilksiu it juod lidn
sutan, nueisiu kitu keliu, nesvarbu, kokiu, imoksiu dar
bo, vesiu linksm moter, ne grauol, susilauksiu vaik,
pasensiu ir pagaliau numirsiu, gavs Tavo atleidim, ramus
ir pavargs, kaip kiekvienas krikionis. Kaip matai, mano
mintys miglotos, nors labai aikios, bet tik perpus. Puikiai
inau, kaip skamba klausimas. Taiau man trksta atsaky
mo. Brikel rieda, o a neinau kur. Galvoju apie atsaky
m, ir mano galvoje sutemsta.
Todl
imu it tams
ir atiduodu
Tavo rankas.
Ir meldiu Tavs,
palaikyti j rankose
tik valandl,
tiek, kad pakakt
isklaidyti juodum,
isklaidyti blog,
kilus dl tos tamsos
galvoje,
ir t juodum
irdyje,
ar galtum?
Tau tereikt
pasilenkti,
pavelgti j,
nusiypsoti jai,
atverti j,
pavogti jai
vies
ir leisti jai nukristi,
o jau a pasirpinsiu
j surasti
ir irti, kur ji yra.
Tau tai toks
menkniekis,
o man
didelis dalykas.
Girdi mane,
Viepatie gerasis Dieve?
Tikti tavimi yra
tikti savimi.
Ne eidimas
tiktis, kad Tu.
Nekvaila viltis, kad.
Tai tik malda,
bdas aprayti
laukimo aromat.
Tu nubrk
159
<v%
160
kur nori
keli,
kur pameiau.
Gana tik enklo,
bet ko,
brimo
ant stiklo,
aki, kurios
velgia
nematydamos,
a j irsiu.
Parayk
pasaulyje
tik vien man
skirt od,
perskaitysiu
jiUgauk
itos tylos
akimirk,
igirsiu j.
Nebijok,
nes a nebijau.
ita malda nuskriejo
odi jga
u pasaulio narvo,
kas ino kur.
Amen.
161
Malda u t, kuris atrado savo keli, taigi, prisipainsiu, mal

da u mane.

meldiu kantrybs,
ia ir vl a.
Tas vyras
mirta ltai,
tarsi nort
dar pasigardiuoti,
praleisti tarp pirt
paskutin
turim
gyvenim.
Mirta baronai
kaip ir visi mons,
dabar jau inoma.
A esu ia,
ir akivaizdu,
kad mano vieta
yra prie jo,
merdinio barono.
Jis nori igirsti
apie savo dukter,
kurios ia nra,
neinia, kur ji,
jis nori igirsti,
kad ji gyva,
kur ji,
kad nemir jroje,

jra j igyd.
A jam pasakoju,
o jis mirta,
taiau taip mirti
yra lengviau.
Kalbu jam
prisikis,
tyliai,
akivaizdu,
kad mano vieta
yra
ia.
Tu suradai mane
kakokiame kelyje
ir kantriai
atvedei ia
t valand,
kai jam mans reikjo.
O a, kuris t valand
buvau pasiklyds,
atradau save.
Beprotika galvoti,
kad t dien
tikrai
klauseisi mans.
mogus meldiasi,
kad nelikt vienas,
meldiasi,
kad apgaut laukim,
163
n nesvajodamas,
kad Dievas,
kad Dievui
norsis klausyti.
Argi ne beprotika?
Tu igirdai mane.
Tu mane iganei.
Taiau kuo nuolankiausiai noriau pareikti nemans, jog
btinai reikjo uversti keli j Kvartel, vietos gyventojams
tai sukl daug nepatogum, gal bt pakak ko nors pa
prastesnio, kokio maiau spdingo enklo, neinau, gal ko
nors intymesnio, tik tarp mudviej. Taip pat ir toji scena su
arkliais, kurie lyg kalti sustojo kelyje pas Elizevin, nepa
jgiau priversti juos pajudti, pripainsiu, technikai ji bu
vo labiau pavykusi, bet gal pernelyg pompastika, kaip Tau
atrodo? Biau suprats ir i paprastesni dalyk, Tu kar
tais perlenki, pripaink, kad ir kaip bt, apie j vis dar
kalba, tokios scenos nepasimirta. odiu, bt pakak to
sapno su baronu, kuriame jis pakyla ir aukia: Tve Pliu
ai! Tve Pliuai!, puikus darbas, nepaliks vietos abejo
nms, tikrai, jau kit ryt keliavau Kervolio link, matai, rei
kia tiek nedaug. Sakau Tau todl, kad jei dar syk panaiai
atsitikt, inotum, kaip elgtis. Sapnas - labai veiksmingas
dalykas. Jei nori mano patarimo - tai yra gera sistema. K
nors iganyti. Sapnas.
Todl
pasiliksiu
it juod sutan,
lidn sutan,
ir itas kalvas,
164
diugias kalvas,
akyse ir prie savs.
In saecula saeculorum
ia yra mano vieta.

Dabar viskas daug
paprasiau.
Dabar
viskas
yra
paprasta.
Tai, kas liko padaryti,
moksiu padaryti pats.
Jei Tau ko prireiks,
inai, kur rasti
Pliu,
kuris Tau skolingas
gyvyb.
ita malda nuskriejo
odi jga
u pasaulio narvo,
kas ino kur.
Amen.
3. ANA DEVERIA
Brangusis Andr, mano tkstantmete meile,

mergait, kuri tau teik laik, vardu Dira. Liepiau jai
pasirpinti, kad perskaitytum j vos atvyks ueig, prie
pakildamas pas mane. Iki paios paskutins eiluts. Ir ne
bandyk jai meluoti. Tai mergaitei negalima meluoti.
Taigi atsissk. Ir paklausyk mans.
Neinau, kaip tau pavyko mane rasti. ita vieta beveik ne
egzistuoja. Paklausus apie Almajerio ueig, mons iri
tave nusteb ir neino, k atsakyti. Mano vyras, kad pagy
dyt mane, iekojo nepasiekiamo pasaulio kampelio, ir jis j
rado. Vienas Dievas teino, kaip ir tau pavyko j rasti.
Gavau tavo laikus ir buvo sunku juos skaityti. Skaus
mingai atsiveria prisiminim aizdos. Jei bdama ia ir to
liau biau geidusi tavs ir laukusi, tie laikai bt suteik
begalin diaugsm. Taiau i vieta labai keista. Tikrov i
sisklaido ir viskas virsta prisiminimais. Net ir tu pamau
lioveisi bti geismu ir tapai tik prisiminimu. Tavo laikai
pasiek mane tarsi inios i neegzistuojanio pasaulio.
Andr, a myljau tave, negaliau sivaizduoti, kaip b
t galima labiau mylti. Gyvenau laiming gyvenim ir lei-
168
dau jam subyrti, kad tik biau su tavimi. Myljau tave ne

i nuobodulio, vienatvs ar ugaidos. Myljau tave, nes ta
vs geidimas buvo stipresnis u bet koki laim. Ir inojau,
gyvenimas nra toks didelis, kad sutalpint visk, k si
vaizduojame esant geismu. Bet nebandiau sustoti, sustab
dyti tave. inojau, tai padarys jis. Ir jis tai padar. Sprogo
staiga. Visur pabiro uks, rianios tarsi amenys.
Paskui atsidriau ia. Nelengva tai paaikinti. Mano vy
ras man, kad i vieta skirta gydyti. Taiau gydyti - per
menkas odis tam, kas ia vyksta. Paprasta. ioje vietoje
atsisveikini su paiu savim. Tai, kas esi, pamau nuslysta
nuo tavs. Ir ingsnis po ingsnio palieki tai paskui save,
itoje pakrantje, kuri nepasta laiko ir gyvena tik vien
dien, visada tik t dien. Dabartis inyksta, o tu tampi at
mintimi. Isivaduoji i visko: baims, jausm, trokim, lai
kai juos it iaugtus rbus nepastamos iminties ir netik
tos ramybs spintoje. Ar supranti mane? Ar supranti, kaip
tai grau?
Patikk, tai - ne lengvesnis kelias numirti. Dar niekada
nesijauiau tokia gyva. Tik kitaip. Tai, kas esu, jau vyko:
ia ir dabar, gyvena manyje tarsi ingsnis pdos atspaude,
tarsi garsas aide, tarsi msl savo minime. Nemirta, ne.
Persisveria kit gyvenimo pus. Lengvai lyg okyje.
Toks yra kelias visko praradim, kad visk atrastum.
Jei pajgsi tai suprasti, patiksi mano odiais, kad ne
galiu galvoti apie ateit. Ateitis - nuo mans atsijusi mintis.
Ji nesvarbi. Nieko nereikia. Nebeturiu aki, kad j pama
tyiau. Danai kalbi apie j savo laikuose. O man sunku
prisiminti, kas ji. Ateitis. Manoji yra ia ir dabar. Manoji
bus ramyb sustingusio laiko, kuris surinks akimirkas ir su
169
ds jas vien ant kitos, tarsi jos bt tik viena akimirka.

Nuo ia iki mano mirties bus tik toji akimirka, ir viskas.
Andr, a neisiu su tavimi. Nesukursiu jokio gyvenimo,
nes k tik imokau bti savo buvusio gyvenimo bstu. Man
patinka. Nenoriu nieko daugiau. Suprantu tavo tolimas sa
las, suprantu tavo svajones, tavo planus. Bet nebra kelio,
kuris mane ten nuvest. Ir tu negali man jo nutiesti em
je, kurios nra. Atleisk, mano numyltoji meile, bet tavoji
ateitis nebus mano.
ioje ueigoje yra mogus juokingu vardu, tyrinjantis,
kur baigiasi jra. iomis dienomis laukdama tavs papasa
kojau jam apie mus ir apsakiau, kaip bijau tavo atvykimo ir
kaip troktu, kad tu atvyktum. Jis geras ir kantrus mogus.
Klaussi mans. O vien dien pasak: Paraykite jam.
Jis sako, kam nors rayti yra vienintelis bdas laukti ne
skaudinant savs. Ir a tau paraiau. Visk, kas gldi many
je, sudjau laik. Jis, tas mogus juokingu vardu, sako,
kad tu suprasi. Sako, perskaitysi j, paskui ieisi papldi
m ir eidamas jros pakrante visk apgalvosi ir suprasi. Tai
truks valand arba dien, nesvarbu. Paskui sugri ueig.
Jis sako, tu pakilsi laiptais, atidarysi mano kambario duris,
netardamas n odio apglbsi mane ir pabuiuosi.
inau, tai atrodo kvaila. Bet noriau, kad taip atsitikt.
Nuostabus kelias pradingti, pradingti vienas kito glbyje.
Niekas nepajgs atimti mano prisiminim, kai visa savo
esybe buvau
tavo Ana.
4. PLASONAS
TAPYTOJO MIELIO PLASONO LAIKINASIS TAPY

BOS DARB KATALOGAS CHRONOLOGINE TVAR
KA NUO JO ATVYKIMO ALMAJERIO UEIG
(KVARTELIS) IKI JO MIRTIES.
Sudaryta ateities kartoms profesoriaus Izmaelio Adelan
tes Izmaelio Bartelbumo, vadovaujantis asmenine patirti
mi ir kitais tiktinais liudijimais.
Skiriu madam Anai Deveria
1. Jura vandenynas, drob, aliejus, 15x21,6 cm

Bartelbumo kolekcija
Apraas.
Balta drob.
2. Jra vandenynas, drob, aliejus, 80,4x110,5 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Balta drob.
Bartelbumo kol.
Apraas.
Balta drob su blankiu ochros eliu virutinje dalyje.
4. Jura vandenynas, drob, aliejus, 44,2x100,8 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Balta drob. Paraas raudonas.
5. Jra vandenynas, pieinys pietuku ant popieriaus,
12x10 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Lapo viduryje matyti du takai, arti vienas kito. Liks plo
tas baltas. (Deiniajame krate dm: sutepta?)
6. Jra vandenynas, akvarel, 31,2x26 cm
Bartelbumo kol. iuo metu laikinai patiktas panelei Ma
rijai Luizai Severinai Hohenhait.
175
Apraas.
Balta drob.
teikdamas man paveiksl, jo autorius pasak, cituoju: Tai
geriausia, k iki iol man pavyko sukurti. Giluminio pasi
tenkinimo kupinu balsu.
Bartelbumo kol.
Apraas.
Rykja dvi spalv dms: ochros geltonumo virutinje
drobs dalyje ir juoda apatinje dalyje. Liks drobs plotas
baltas. (Kitoje pusje uraas autoriaus ranka: Audra. Po
juo: tatatum tatatum tatatum.)
8. Jura vandenynas, popierius, pastel, 19x31,2 cm
Bartelbumo kol.
Apraas
Lapo viduryje, kiek kairiau, mayt ydra bur. Liks plo
tas baltas.
Kvartelio apylinks muziejus. Katalogo numeris: 87.
Apraas.
Deinje i vandens kyla tamsi uola. uolas spdingai pu
176
todamos dauosi auktos bangos. Audroje matyti du d

tantys laivai. Vir bedugns pakibusios keturios valtys. Jo
se nelaimliai. Kai kurie, krit jr, garma gelmn. Jra
pasiiauusi, labiau pakilusi ten, link horizonto, nei ia, ar
iau, ustodama horizont, prieingai logikai, tarsi ji kilt
kartu su visu pasauliu, o mes ia smegtume ems gelmes
ir vis didesnis gaubtas nepaliaujamai ksintsi mus udengti,
o naktis pasibaisjusi uklot vis siaub. (Abejotina au
toryst. Beveik tikrai falsifikatas.)
10. Jura vandenynas, akvarel, 20,8x16 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Balta drob.
11. Jura vandenynas, drob, aliejus, 66,7x81 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Balta drob. (Labai sunyks. Matyt, buvo krits vanden.)
12. Izmaelio Adelantes Izmaelio Bartelbumo portretas,
popierius, pietukas, 41,5x41,5 cm
Apraas.
Baltas popieriaus lapas. Viduryje uraas kursyvu: Bartelb
177

Bartelbumo kol.
Apraas.
Balta drob. Bet kart reikia suprasti tiesiogine prasme:
ji visa padengta storais balt da potpiais.
14. Almajerio ueigoje, drob, aliejus, 50x42 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Prerafaelinio stiliaus angelo portretas. Veidas be bruo.
Sparnai vyti prasminga spalv gausa. Fonas auksinis.
15. Jura vandenynas, akvarel, 118x80,6 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Trys maos ydros spalvos dms viruje, kairje (burs?).
Liks plotas baltas. Kitoje pusje autoriaus pastaba: Pia
ma ir kojins.
16. Jura vandenynas, popierius, pietukas, 28x31,7 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Atuoniolika jvairaus dydio buri, imtyt be aikios
tvarkos. Apatiniame kairiajame kampe maas tristiebio
laivo eskizas, akivaizdiai pietas kita ranka, gal vaiko

(Dolio?).
17. Madam Anos Deveria portretas, drob, aliejus,
52,8x30 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Blyki moters ranka nuostabiais laibais pirtais. Fonas bal
tas.
18, 19, 20, 21. Jra vandenynas, popierius, pietukas,
12x12 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Keturi i pairos vienod eskiz serija. Horizontali lini
ja kerta juos i kairs dein (arba, jei norite, i deins
kair) madaug per vidur. Plasonas tvirtino, jog tai keturi
visikai skirtingi paveikslai. Jis pasak, cituoju: Tai keturi
visikai skirtingi paveikslai. Man asmenikai atrodo, kad
juose pavaizduota ta pati atkarpa keturiomis skirtingomis
dienos akimirkomis. Kai i savo nuomon pareikiau au
toriui, jis man atsak, cituoju: Tikrai.
22. (Be pavadinimo), popierius, pietukas, 20,8x13,5 cm
Bartelbumo kol.
179
Apraas.
Jaunuolis pakrante eina jros link, nedamas ant rank be
jg nuogos moters kn. Danguje vieia mnulis, atspin
diai vandenyje.
eskiz, kur, vykdydamas autoriaus vali, ilgai laikiau slap
tai, dabar pateikiu vieai, atsivelgdamas tai, kad prajo pa
kankamai laiko nuo t dramatik vyki, su kuriaisjis susijs.
Bartelbumo kol.
Apraas.
Storas tamsiai raudonas randas kerta drob i kairs dei
n. Likusi dalis balta.
Bartelbumo kol.
Apraas.
Balta drob. Tai paskutinis darbas, sukurtas vieint Almajerio ueigoje, Kvartelyje. Autorius padovanojo j ueigai,
praydamas pakabinti ant sienos prieais jr. Vliau, man
taip ir nepavyko isiaikinti kaip, jis pateko mano rankas.
Saugau j, pasiruos grinti kiekvienam, kuris gals ro
dyti ess jo savininkas.
"K
180
25,26,27, 28,29,30, 31, 32. (Be pavadinimo), drob, alie

jus, vairs matmenys.
en ako de Grans muziejus
Apraas.
Astuoni jrinink portretai, stilistikai artimi ankstyva
jam Plasono periodui. Abatas Feranas, maloningai pra
nes man apie j egzistavim, liudija, jog autorius juos
nutaps neatlyginamai, jausdamas palankum kai kuriems
i t, su kuriais artimai biiuliavosi viedamas en ake.
Tas pats abatas nuoirdiai man prisipaino pras daili
nink nutapyti ir jo portret, taiau gavs mandag ir tvirt
atsisakym tai padaryti. Atrodo, kad tomis aplinkybmis
tapytojo itarti odiai buvo: Apgailestauju, taiau js ne
sate jrininkas, taigi js veide nra jros. inote, dabar a
moku tapyti tik jr.
33. Jura vandenynas, drob, aliejus (matmenys neinomi).

(Pamestas)
Apraas.
Balta drob. iuo atveju irgi turime nekainojam abato
Ferano liudijim. Jis atvirai prisipaino, kad drob, rasta
tapytojo kambaryje kit ryt po jo ivykimo, dl nepaaiki
namo nesusipratimo palaikyta paprasta varia drobe, o ne
baigtu didels verts kriniu. J isine nepastami as
menys ir ji iki iol nerasta.
181
34,35, 36. (Be pavadinimo), drob, aliejus, 68,8 x 82 cm

Galeno-Martendorfo muziejus Heleborge
Apraas.
Tai yra trys tikslios, beveik identikos, Hanso van Deiko
paveikslo Skaleno uostas kopijos. Galeno-Martendorfo
muziejaus kataloge jos pateikiamos kaip paties van Dei
ko kriniai, tuo paskleidiant smerktin nesusipratim.
Kaip jau kelet kart atkreipiau mintojo muziejaus ku
ratoriaus prof. Broderfonso dmes, kitoje vis trij dro
bi pusje ne tik rykja uraas van Plasonas, bet jose
yra ir ypatyb, akivaizdiai rodanti Plasono autoryst: vi
suose trijuose kriniuose tapytojas ant molo, apaioje kai
rje, stovi prie molbert su balta drobe. Van Deiko origi
nale drob, kaip prasta, spalvinga. Profesorius Broderfonsas, pripaindamas mano pastabos teisingum, netei
kia jai jokios ypatingos prasms. Beje, profesorius Broderfonsas yra nekompetentingas mokslininkas ir visikai
nepakeniamas mogus.
37. Konstancos eeras, akvarel, 27x31,9 cm
Bartelbumo kol.
Apraas.
Tikslios, elegantikos faktros paveikslas, vaizduojantis
garsj Konstancos eer leidiantis saulei. Spalvos il
tos, velnios. Nematyti moni figr. Taiau vanduo ir
krantai perteikti su nepaprasta poetika ir tampa. i dro
b Plasonas man atsiunt kartu su trumpu rateliu, kurio
vis tekst ia pateikiu: Tai nuovargis, mano drauge. Ma

lonus nuovargis. Sudie.

Bartelbumo kol.
Apraas.
Paveiksle tiksliai nupieta kairioji Plasono ranka. Jauiu pa
reig paymti, kad jis buvo kairiarankis.
Bartelbumo kol.
Apraas.
Kairioji Plasono ranka. Be eli.
Bartelbumo kol.
Apraas.
Kairioji Plasono ranka. Keliais trichais.
Apraas.
Kairioji Plasono ranka. Trys linijos ir blykus elis.
183
Pastaba. paveiksl kartu su trimis jau mintais man pa

dovanojo daktaras Monj, gyds Plason, kai is trumpai ir
skausmingai sirgo paskutine liga (plaui udegimu). Jo
liudijimu, kuriuo neturiu pagrindo abejoti, ie keturi pa
veikslai yra paskutiniai prikaustyto prie lovos ir kasdien vis
labiau silpstanio Plasono darbai. Pagal t pat liudijim,
Plasonas mir ramus, tykioje vienatvje ir nurimusia siela.
Kelet minui iki paskutinio atokvpio jis itar iuos o
dius: Tai ne spalvos, tai - muzika, suprantate? Ilgai utru
kau, bet dabar (stop).
Jis buvo dosnus mogus, apdovanotas miliniku meni

ninko talentu. Jis buvo mano draugas. Ir a j myljau. Da
bar, vykdius jo paties vali, ilsisi Kvartelio kapinse. Ant
kapis i paprasto akmens. Be joki ura.
5. BARTELBUMAS
Atsitiko taip. Bartelbumas buvo mineralini vanden gy

dykloje, Bad Holeno gydykloje, stingdantis miestelis, jei su
prantate, k noriu pasakyti. Ten jis lanksi dl kai kuri
skausming negalavim, susijusi su prostata, varginamas
dalykas, kania. Kai sugriebia tame gale - visada kania,
nieko ypatinga, taiau tenka rpintis, atlikti daugyb juo
king, eminani dalyk. Pavyzdiui, Bartelbumui tekda
vo lankytis Bad Holeno mineralini vanden gydykloje. Rei
kia pasakyti, stingdantis miestelis.
Bartelbumas nuvyko ten su savo suadtine Maria Luiza
Severin Hohenhait, tikrai graia moterimi, bet labiau tin
kama scenai, jei suprantate, k noriu pasakyti. Vien tik fa
sadas. Knietjo j pasukti ir pairti, ar ten, anapus gri
mo, kalb ir viso kito, dar ko nors esama. Aiku, to nedary
davai, bet labai knietjo. Tiesos vardan reikia pasakyti, kad
Bartelbumas susiiedavo be didelio diaugsmo, greiiau
prieingai. Tai btina pasakyti. Visk sutvark viena i jo
tet, teta Matilda. Reikia suprasti, kad jis buvo apsuptas
tet, ties sakant, nuo j priklaus, noriu pasakyti, finan
sikai, savo neturjo n sudilusio skatiko. Tokia buvo pa-
V4n\
188
skm jo aistringo atsidjimo mokslui, susiejusiam Bartelbumo gyvenim su didinga rib enciklopedija - monumen
taliu ir pagirtinu darbu, taiau trukdiusiu - akivaizdu atlikti savo profesin pareig ir kasmet priversdavusiu u
leisti jam priklausani mokytojo viet ir atlyginim laiki
nam pavaduotojui, kuriuo iuo atveju, taigi visus septynio
lika ios met, buvau a. Dabar suprantate mano dkingu
m jam ir mano susiavjim jo darbu. Savaime supranta
ma. Garbingas mogus toki dalyk nepamirta.
Taigi.
Visk sugalvojo teta Matilda, ir Bartelbumas negaljo
pasiprieinti. Jis susiadjo. Taiau tai neprajo be pdsa
k. Jis neteko dalies savo avesio... jo siela tarsi aprko, jei
suprantate, k noriu pasakyti. Tarsi jis bt lauks kako
visai kito, visikai kito. Nebuvo pasiruos visiems tiems
prastiems dalykams. Plauk pasroviui, ir tiek. Paskui vie
n dien Bad Holene jis su savo suadtine ir savo prostata
nujo j primim, labai elegantik, su ampanu ir linksma
muzika. Valsais. O ten sutiko An Anker. Ji buvo ypatinga
moteris. Tapytoja. Sako, visai nebloga. Visika Marijos Luizos Severinos prieingyb. Paiame vents kartyje ji u
kalbino j.
- Atleiskite... js esate profesorius Bartelbumas, tiesa?
- Taip.
- A - Mielio Plasono draug.
Paaikjo, kad tapytojas para jai tkstanius laik, apie
Bartelbum ir daug kit dalyk, o ypa apie rib enciklo
pedij, ir toji istorija, pasak jos, j tiesiog priblokusi.
- Biau apavta galdama kada nors pamatyti js
krin.
189
Ji taip ir pasak: apavta. Pasak tai palenkdama galvu

t on ir nubraukdama nuo aki varno juodumo plauk
garban. Meistrikas darbas. Bartelbumas pasijuto taip, lyg
ie odiai bt jam siliej tiesiai krauj. Kitaip tariant,
jie sukrt j iki pat kelni gilumos. Jis kak sumurmjo ir
nuo tos akimirkos jau tik prakaitavo. Kai prakaituodavo,
tai kaip reikiant. Temperatra ia niekuo dta. Viskas vyko
nepriklausomai nuo jos.
Gal toji istorija taip ir bt pasibaigusi, bet kit dien,
vaiktindamas vienas ir apgalvodamas tuos odius bei vi
sa kita, Bartelbumas pamat pravaiuojant brikel, i t
pramatnij, su lagaminais ir skrybli dmis viruje. Ji
vaiavo umiesio link. O viduje, t jis puikiai mat, sdjo
Ana Anker. Btent ji. Varno juodumo plaukai. Galvut.
Ten buvo viskas. Taip pat ir vakaryktis sukrtimas kelni
gilumoje. Bartelbumas suprato. Kad ir k kalbt, jis buvo
mogus, ikilus reikalui mokdavs apsisprsti, tikrai, pri
reikus jis niekada nesitraukdavo. Taigi gro namo, susi
krov lagaminus ir, pasiruos ivykti, stojo prie savo su
adtin Marij Luiz Severin. ioji darbavosi su uko
mis, kaspinais ir vriniais.
- Marija Luiza...
- Izmaeli, praau, a vluoju...
- Marija Luiza, noriu tau praneti, kad tu jau nesusia
djusi.
- Sutarta, Izmaeli, aptarsime tai vliau.
- Todl ir a jau nesusiadjs.
- Izmaeli, tai akivaizdu.
- Tuomet sudie.
Toji moteris labiausiai stulbino savo reakcijos ltumu.
O-
v-
190
Kart mes su Bartelbumu tai aptarme, tas reikinys j tie

siog pakerjo, jis j net istudijavo, gal gale iuo klausimu
gydamas beveik mokslin, visokeriop kompetencij. Tai
gi tomis aplinkybmis puikiai inojo, kad laikas, per kur
nenubaustas galjo dingti i i nam, svyravo tarp dvide
imt dviej ir dvideimt ei sekundi. Apskaiiavo, kad
tiek jam turt utekti pribgti iki pato karietos. I ties,
t pat akimirk, kai jis padjo savo sdmenis ant pasosts,
vaisk Bad Holeno rytmeio or sudrebino nemonikas
riksmas.
- BAAAAAAARTELBUUUMAI!
Na ir bals turjo ta moteris. Ir po daugelio met Bad
Holene pasakodavo, jog atrod, lyg kas nuo varpins bt
numets fortepijon staiai ant stiklo viestuv sandlio.
Bartelbumas susiinojo: Ankeriai gyvena Holenberge, u
penkiasdeimt keturi kilometr iaur nuo Bad Holeno.
Jis leidosi kelion. Vilkdamas didiosioms progoms skirt
eilut. Skrybl irgi buvo ventin. Taip, prakaitavo, taiau
neperengdamas padorumo rib. Brikel lengvai riedjo
keliu tarp kalv. Atrod, viskas eina lyg sviestu patepta.
Bartelbumas puikiai inojo, kokius odius itars stojs
prie An Anker:
- Panele, a js laukiau. Ilgus metus.
Ir - ast - ities jai raudonmedio skrynel su laikais,
imtais laik - galjai suakmenti i nuostabos ir velnu
mo. Planas buvo puikus, nieko nepasakysi. Bartelbumas j
svarst vis kelion, ir tai veria susimstyti apie painius
kai kuri garsi mokslinink ir mstytoj - btent toks, be
jokios abejons, buvo prof. Bartelbumas - protus, kuriems
aukiausias gebjimas nepaprastai giliai ir skvarbiai susi-
191
kaupti ties viena mintimi neivengiamai siejasi su momen

taliu ir visiku kit gretutini, giminik ir tapai mini
istmimu. odiu, beproiai. Taip Bartelbumas vis ke
lion tobulino neginijam savo plano logik, bet tik likus
septyniems kilometrams iki Holenbergo, tiksliau, tarp Alceno ir Balceno miesteli, prisimin, kad, ties sakant, tos
raudonmedio skrynels, taigi ir vis laik, imt laik,
jis jau neturi.
Tai yra tikras smgis. Jei suprantate, k noriu pasakyti.

I ties skrynel su laikais Bartelbumas buvo atidavs
Marijai Luizai Severinai suadtuvi dien. Nesijaut tik
ras, taiau ities jai tardamas
- A js laukiau. Laukiau ilgus metus.
Po deimties - dvylikos prasto sstingio sekundi Ma
rija Luiza ipt akis, itemp kakl ir nepatikliai itar vie
n vienintel od
- Mans?
Mans? nebuvo tas atsakymas, apie kur Bartelbumas
ilgus metus svajojo raydamas laikus, gyvendamas vienas
ir versdamasis kaip manydamas geriau. Todl, supranta
ma, liko kiek nusivyls, ir tokiomis aplinkybmis j galima
suprasti. Tai paaikina, kodl vliau io nutikimo su lai
kais niekada nemindavo, tik retkariais patikrindamas, jog
raudonmedio skrynel vis dar yra pas Marij Luiz Seve
rin ir tik vienas Dievas ino, ar kas nors kada nors buvo j
atvrs. Pasitaiko. mogus svajoja, taiau gyvenimas ne
nori jam padti ir jas sugriauna, akimirksnis, odis - ir vis
kas lunga. Pasitaiko. Kaip tik dl to gyvenimas yra lid
nas. Tenka susitaikyti. Gyvenimas nejauia dkingumo, jei
suprantate, k noriu pasakyti.
192
Dkingumo.
Taigi.
Dabar didiausias rpestis buvo tas, kad skrynels ver
kiant reikjo, taiau ji stovjo blogiausioje i vis galim
viet, kitaip tariant, kakur Marijos Luizos namuose. Li
kus penkiems kilometrams iki Holenbergo, Balcene Bartelbumas ilipo i pato karietos, pernakvojo ueigoje, o
kit ryt sdo j pato kariet, vaiuojani prieinga krypti
mi, Bad Holen. Taip prasidjo jo odisja. Patikkite, tik
ra odisja.
Prie Marij Luiz panaudojo prastin technik, nega
ljo suklysti. Nepranes apie savo atvykim, jo kamba
r, kur i guljo itikta nerv priepuolio, ir be ang tar:
- Brangioji, atjau paimti laik.
- Brangusis, jie ant raomojo stalo, - velniai atsak ji.
Paskui, lygiai po dvideimt ei sekundi, ileidusi gar
giani aiman, apalpo. Suprantama, tuo metu Bartelbumas jau buvo dings.
Jis vl sdo pato kariet, kart Holenbergo krypti
mi, ir kit vakar prisistat Ankeri namus. J palydjo
svetain ir nedaug trko, kad bt suakmenjs i nuosta
bos. Panel sdjo prie fortepijono ir grojo - galvut, var
no juodumo plaukai ir visa kita - grojo lyg angelas. Viena,
tik ji, fortepijonas, ir viskas. Netikima. Bartelbumas su
stings stovjo svetains tarpduryje su raudonmedio skry
nele rankoje, baltas kaip sniegas. Nepajg net prakaituo
ti. Tik irjo, ir viskas.
Nutilus muzikai, panel pakl j akis. Galutinai pake
rtas jis perjo svetain, stojo prie j, padjo raudonme
dio skrynel ant fortepijono ir tar:
193
- Panele Ana, a js laukiau. Laukiau ilgus metus.

Ir kart pasigirdo neprastas atsakymas.
- A - ne Ana.
- Praau?
- A vardu Elizabet. Ana mano sesuo.
Dvyns, jei suprantate, k noriu pasakyti.
Du vandens laai.
- Mano sesuo gyvena Bad Holene, kur mineralinio van
dens gydyklos. Koks penkiasdeimt kilometr nuo ia.
- Taip, ai, inau keli.
Tai yra tikras smgis. Nieko nepasakysi. Tikras smgis.
Laim, Bartelbumas turjo pinig, o kne - kalnus dvasios
tvirtybs. Jis vl leidosi kelion Bad Holeno kryptimi. Jei
Ana Anker buvo ten, ten reikjo vaiuoti. Paprasta. Ma
daug pusiaukelje viskas m atrodyti kiek maiau papras
ta. Negaljo umirti tos muzikos. Fortepijonas, rankos ant
klavi, galvut su varnojuodumo plaukais, odiu, paveiks
las. Rodsi, jo autorius pats velnias, toks jis buvo tobulas.
Arba likimas, galvojo Bartelbumas. Toji istorija su dvyn
mis - tapytoja ir dailininke - kankino profesori, jis nieko
nebesusigaud, ir tai visikai pateisinama. Kuo toliau, tuo
maiau suprato. Galima sakyti, kad su kiekvienu kelio ki
lometru suprato vienu kilometru maiau. Galiausiai nu
sprend, jog reikalinga pertrauka, kad visk apmstyt. I
lipo Pocelyje, likus eiems kilometrams iki Bad Holeno.
Ten praleido nakt. Kit ryt sdo pato kariet Holenbergo kryptimi: jis pasirinko pianist. Nutar, kad ji aves
n. Dvideimt antrajame kilometre, tiksliau, Bazelyje, ap
sigalvojo. Ten ilipo i pato karietos ir pernakvojo. Ankst
ryt ivyko pato karieta Bad Holen - irdyje jau susia-
194
djs su Ana Anker, tapytoja, taiau sustojo Suceryje, ma

ame miestelyje, du kilometrai iki Pocelio, kur galutinai
suprato, jog, vaizdiai tariant, jo sukirpimas labiau tinka
Elizabetei, pianistei. Vliau kelioni vytuok atved j at
gal Alcen, paskui - Balcen, po to vl Facel, o i ia
eils tvarka - Palcen, Rulcen, Alcen (jau trei kart)
ir Kolcen. Apylinks mons tvirtai tikjo, jog jis yra ins
pektorius i kakurios ministerijos. Visi su juo elgsi kuo
geriausiai. Trei kart lankantis Alcene, j pasitiko mies
telio taryba. Jam tai nerpjo. Nebuvo links formalu
mus. Jis buvo paprastas mogus, Bartelbumas, tiesiog pa
prastas mogus. Ir teisingas. Tikrai.
Taigi.
i istorija negaljo trukti be galo. Net jei gyventojai atro
d palankiai nusiteik. Turjo baigtis, anksiau ar vliau.
Bartelbumas tai suprato. Po dvylikos aistringo vytavimo
dien apsivilko tinkam kostium ir rytingai pasuko Bad
Holen. Jis apsisprend: gyvens su tapytoja. Atvaiavo ven
tadienio vakar. Anos Anker nebuvo namie. Taiau turjo
greit grti. Palauksiu, tar. Ir sitais svetainje. Kaip tik
ten jo atmintyje staiga nuvito paprastas ir apokaliptinis
paveikslas: blizganti raudonmedio skrynel ant fortepijo
no Ankeri namuose. Ten buvo j pamirs. Tokius daly
kus normaliems monms, tarkime, man, sunku suprasti,
nes tai yra auktesnij prot paslaptis, tai j sfera, talento
vingiai, vedantys didingus darbus ir didiules neskmes.
Toks buvo jis, Bartelbumas. Didiuls neskms, kartais.
Taiau jis nesutriko. Atsistojo ir pranes, kad sugr v
liau, ijo, apsistodamas maame umiesio viebutyje. Ki
t dien sdo pato kariet Holenbergo link. Kelias jam
195
buvo gerai pastamas, ties sakant, tapo tikru jo inovu.

Jei kuriame nors universitete bt steigta io kelio studij
katedra, galjai prisiekti, ji bt atitekusi jam, garantuotai.
Holenberge reikalai klojosi puikiai. Skrynel tikrai buvo ten.
- Norjau jums j grinti, bet neinojau, kur js ieko
ti, - tar Elizabet Anker tokiu balsu, kuris bt sugunds
ir kuri. Bartelbumas akimirk svyravo, paskui susivald.
- Nesvarbu, viskas gerai.
Pasialino pabuiavs jai rank. Vis nakt nesumerk
aki, taiau ryt laiku prisistat pirmj pato kariet, va
iavusi Bad Holeno kryptimi. Nuostabi kelion. Kiekvie
noje stotelje - sveikinimai ir linksmybs. mons spjo
prijo prisiriti, tokie jau jie yra tuose kratuose, draugiki
mons, per daug neklausinja ir sutinka atvira irdimi. Tik
rai. Apylinks pasibjaurtinos, tai reikia pripainti, bet mo
ns nuostabs, toki dabar reta.
Taigi.
Su Dievo padjimu Bartelbumas atvyko Bad Holen,
neinas savo raudonmedio skrynele, laikais ir taip toliau.
Sugro Anos Anker namus ir prisistat. Tapytoja kr
natiurmort - obuoliai, kriaus, fazanai - aiku, negyvi fa
zanai, juk tai buvo natiurmortas. Truput on palenkta
galvut. Varno juodumo plaukai rmino miel veidel. Jei
ten dar bt fortepijonas, nesuabejotum, jog tai - ta kita, i
Holenbergo. Taiau ia buvo i, i Bad Holeno. Sakau, du
vandens laai. Stebtina, k pajgia gamta, kai imasi i pe
ties. Netikima. Tikrai.
- Profesoriau Bartelbumai, kokia staigmena! - kteljo ji.
- Laba diena, panele Anker,- atsak jis, tuoj pat pridur
damas:
196
-Ana Anker, tiesa?
- Taip, kodl klausiate?

Profesorius norjo bti tikras. Niekada neinia.
- Kam turiau bti dkinga u laim jus matyti?
- itam, - rimtai atsak Bartelbumas, itiesdamas rau
donmedio skrynel ir atverdamas jai prie akis.
- Ana, a js laukiau. Ilgus metus.
Tapytoja ities rank ir uvr skrynel.
- Profesoriau Bartelbumai, prie pratsdama ms po
kalb, noriau jums kai k pasakyti.
- K tik norite, mieliausioji.
- A susiadjusi.
- Tikrai?
-Jau eios dienos susiadjusi su jaunesniuoju leitenan
tu Galega.
- Puikus pasirinkimas.
- Ai.
- Bartelbumo mintys gro eias dienas atgal. Tai buvo die
na, kai, atvyks i Rulceno, apsistojo Kolcene, kad vliau
ivykt Alcen. Kamuojamas dvejoni. eios dienos. e
ios nelemtos dienos. Tas Galega, beje, buvo tikras parazi
tas, jei supratote, k noriu pasakyti, nereikmingas, netgi
kenksmingas asmuo. Kania. Pati tikriausia. Kania.
- Nortumt tsti?
- Tokiomis aplinkybmis, manau, neverta, - atsak Bar
telbumas, paimdamas savj raudonmedio skrynel.
Pakeliui viebut profesorius paband ianalizuoti pa
dt ir padar ivad, jog yra dvi galimybs (reikia paym
ti, ioji aplinkyb pasitaiko daniausiai, nes galimybs pa
prastai bna dvi ir tik retais atvejais trys): arba tai yra ne-
197
maloni klitis, tokiu atveju jam tekt ikviesti dvikovon mi

ntj jaunesnj leitenant Galeg ir paalinti j i kelio.
Arba tai yra likimo enklas, kilniadvasio likimo, tuomet rei
kia kuo greiiau grti Holenberg ir vesti Elizabet Anker, nepamirtamj pianist.
Reikia pabrti, Bartelbumas nekent dvikov. Tiesiog
nekent.
Negyvi fazanai, - pagalvojo pasibjaurjs. Ir nuspren
d ivykti. Sddamas prastoje vietoje pirmojoje rytinje
pato karietoje, dar kart leidosi kelionn Holenberg.
Ramiai nusiteiks maloningai prim linksm palankum,
kur jam rod Pocelio, Kolceno, Tocerio, Rulceno, Palceno,
Alceno, Balceno ir Facelio miesteli gyventojai. Kaip jau mi
njau, mieli mons. Temstant, tinkamai apsirengs ir nei
nas raudonmedio skrynele, prisistat Ankeri namus.
- Noriau pasimatyti su panele Elizabete, - ikilmingai
tar duris atidariusiam tarnui.
- Pone, jos nra. ryt ji ivyko Bad Holen.
Netikima.
Kitokio moralinio ir kultrinio pamato mogus gal bt
grs atgal, sds pirmj pato kariet Bad Holeno kryp
timi. Maesnio psichinio ir nervinio atsparumo mogus gal
bt banaliau ireiks savo didiausi nepaguodiam li
des. Taiau Bartelbumas buvo tvirtas ir teisingas mogus,
i t, kurie nepalta prie likimo idaigas.
Taigi jis, Bartelbumas, prapliupo juoktis.
Baisiausiai juoktis, net iurpas krt, trilinkas i juoko,
negaljo jo sulaikyti, su aaromis ir kitkuo, reginys, babelikas juokas, pragarikas, apokaliptinis, niekaip nesiliau
jantis juokas. Anker nam tarnai nebeiman, k daryti,
198
negaljo priversti j liautis, nei geruoju, nei bloguoju, jis

plyo juokais, trikdantis dalykas, be to, ukreiamas, ino
ma, vienas pradeda, o visi kiti i paskos, tokia juoko galia,
jis kaip ukratas, nori ilikti rimtas, bet negali, jis neper
maldaujamas, nieko nepadarysi, jie, tarnai, krito vienas po
kito, nors visai neturjo i ko juoktis, prieingai, bkime
tiksls, jiems veriau derjo susirpinti dl toki gluminan
i, netgi dramatik aplinkybi, taiau jie vienas po kito
prapliupdavo juoktis lyg pami, iki galjo apsidirbti, jei
supratote, k noriu pasakyti, apsidirbti, jei tik neapsiir
t. Galiausiai j paguld lov. Taiau jis juoksi ir gul
damas, linksmai, nuoirdiai, tikras stebuklas, su pasikukiojimais, aaromis, dusuliais, nesulaikomai, tikras stebuk
las. Po pusantros valandos jis vis dar juoksi. N akimir
kos nesiliaudamas. Tarnai visai iseko, jie bgo i nam,
kad negirdt tos diaugsmingos ukreiamos raudos,
band pabgti, skausmo varstomais pilvais dl to nepa
liaujamo plyojimo, mgino gelbtis, juos galima supras
ti, dabar tai buvo gyvybs ar mirties klausimas. Netiki
ma. Paskui Bartelbumas staiga liovsi, netiktai, lyg u
strigs aparatas, surimtjo, apsidair ir pamats ariausiai
stovjus tarn tar kuo rimiausiai:
- Ar matei raudonmedio skrynel?
Sis paskubjo pasitarnauti netikdamas, kad viskas lio
vsi:
- tai ji, pone.
-Dovanoju j tau, - tar Bartelbumas ir vl pradjo juok
tis, lyg iprotjs, tarsi bt pasaks kok nepaprast juo
k, graiausi savo gyvenime, pat didiausi, kitaip tariant,
juok juok.
ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYN AS
199
Ir jau nebesiliov.
Vis nakt praleido juokdamasis. Be Anker nam tarn,
kurie dabar vaiktinjo su vatos kamiais ausyse, tai vargi
no ir visus ramiojo Holenbergo gyventojus, nes Bartelbumo juokas, suprantama, persirito per mintj nam sie
nas ir diugiai pasklido toje nakties tyloje. N minties apie
mieg. Buvo sunku net ilikti rimtiems. Tiesa, i pradi
rimt padjo ilaikyti to varginanio triukmo sukeltas pyk
tis, taiau blaivus protas greit nusileido ir nusirito juoko
banga, nesuvaldoma, uliejusi visus, be iimties, vyrus ir mo
teris, k jau kalbti apie vaikus, tikrai visus. Lyg epidemija.
Buvo nam, kuriuose mnesi mnesius nesigirdjo juo
ko, kuriuose umiro, kaip tai daroma. mons iki kaklo
klimp savo apmaud ir varg. Ilgus mnesius n ypse
nls. Taiau t nakt juoksi visi, iki suskaudo pilvai, ne
matytas dalykas, sunkiai galjo vienas kit atpainti, be sa
vo amino skausmo kauki, staiga uliejus juokui. Aprei
kimas. Sugro gyvenimo diaugsmas matant, kaip viena
po kitos iebiasi miestelyje viesos, girdint, kaip griaudi juo
ku namai, nors nebuvo nieko juokingo, kaip tik t nakt
stebuklingai persipild bendra ir sutartin kantrybs tau
r, o kiekvien varg visame mieste uliejo ventos juoko
ups. ird spaudiantis koncertas. Nuostabu. Jis, Bartelbumas, vadovavo chorui. Atjo jo valanda. Ir jis dirigavo,
meistrikai. Sakau jums, simintina naktis. Tik niekingas bai
lys nepasakyt, jog tai buvo simintina naktis.
Taigi.
Sulig pirmaisiais auros spinduliais jis nurimo. Bartelbumas. O paskui pamau ir visas miestelis. Vienas po kito
liovsi juoktis, kol pagaliau liovsi visi. Kaip prasidjo, taip
200
ir baigsi. Bartelbumas papra valgyti. Tas darbas, supran

tama, sukl jam didel alk, ne juokas taip vis laik juok
tis, i visos irdies. Taiau atrod toks sveikas, kad ir ki
tiems sveikatos bt galjs paskolinti.
- Niekada geriau nesijauiau, - pasak miestelio gyven
toj pasiuntiniams, kurie atjo teirautis apie sveikat, su
savita padka ir, aiku, vedini smalsumo. odiu, Bartel
bumas sigijo nauj draug. Jam buvo lemta prisiriti prie
t apylinki moni. Su moterimis nesisek, tas tiesa, o
dl kit - atrod lygjiems sutvertas. Tikrai. Bet pakilo, su
visais atsisveikino ir susiruo kelion. Jo mintys buvo
aikios.
- Kuris kelias veda sostin?
-Pone, jums reikt grti Bad Holen, o i ten pasukti...
- Negali bti n kalbos, - ir ivyko prieinga kryptimi
dvirate kaimyno brikele - is buvo kalvis, savo amato meist
ras, tikras talentas. Vis nakt praleido leipdamas juokais.
odiu, turjo kaip nors atsilyginti. T dien udar dirb
tuv ir ive Bartelbum tolyn nuo t viet, nuo t prisi
minim, nuo visko, velniop, ten jis, profesorius, niekada
nebegr, ta istorija baigsi, gera ar bloga ji buvo, ji baigsi,
kart ir visiems laikams, prisiekiu Viepaiu. Baigta.
Taigi.
Bartelbumas niekada vliau to neband. Vesti. Sak, kad
tam prajo laikas, neverta n kalbti. Manau, jis dl to ken
tjo, taiau neparodydavo, ne toks jau buvo, savo skausm
laikydavo savyje, mokjo jo neatskleisti. Buvo vienas i t,
kurie, iaip ar taip, diaugiasi gyvenimu. Taikus, jei supra
tote, k norjau pasakyti. Septynerius metus, kuriuos gyve
no ia, auktu emiau, mes diaugms, kad jis gyvena ia,
ALESSANDRO B.ARICCO JRA VANDENYNAS
201
auktu emiau, o danai ir ms namuose, tarsi eimos na

rys, tam tikra prasme tikrai toks buvo. Beje, jis bt galjs
gyventi kitur, suprantama, turdamas tiek pinig, paliki
mas, jo tetos krito viena po kitos lyg pernok obuoliai, te
gul ilsisi ramybje, itisa moter procesija, vienas testamen
tas po kito, ir visi jie noromis nenoromis pripildavo Bartelbumo kienes pinig. odiu, jis galjo gyventi kitur. Ta
iau liko ia. Sak, jam gera ia, iame kvartale. odiu,
mokjo vertinti. Tokie dalykai irgi byloja apie mog.
Iki paskutins akimirkos dirbo prie savo enciklopedi
jos apie ribas ir taip toliau. Perrainjo j. Kalbjo, kad
mokslas engia milinikais ingsniais ir reikia be palio
vos atnaujinti, iaikinti, taisyti, tobulinti. J avjo min
tis, kad enciklopedija apie ribas gal gale tapo niekada
nesibaigiania knyga. Begaline knyga. Pagalvojus tikra ne
smon, jis juoksi i to, man vis aikino ir aikino, sua
vtas, netgi smagus. Kitas gal bt kentjs. Taiau jis,
kaip sakiau, kai kurioms kanioms nebuvo sukurtas. Jis
buvo lengvas.
Suprantama, mir irgi savotikai. Be didelio triukmo,
pusbalsiu. Vien dien pasijuto blogai ir atgul patal, o
po savaits viskas jau buvo baigta. N negaljai suprasti, ar
tomis dienomis kentjo, klausiau jo, taiau jam rpjo, kad
mes nelidtume dl toki niek. Labai nemgo trukdyti.
Tik kart papra, ar negaliau prie lovos pastatyti vieno
i jo draugo tapytojo paveiksl, kabjusi ant sienos. Toji
istorija su Plasono kolekcija irgi buvo keista. Beveik visos
drobs baltos, patikkite. Bet jis j labai vertino. Ir tas pa
veikslas, kur papra nukabinti, buvo visikai baltas, isi
rinko j i vis, ir a pastaiau j ten, kur i lovos geriau
202
matyti. Prisiekiu, drob buvo balta. Bet jis irjo j, i

rjo, sakytum rijo akimis.
- Jra... - itar tyliai.
Mir ryt. Usimerk ir jau niekada nebeatsimerk. Pa
prastai.
Neinau. Yra moni, kurie mirta, taiau, kad ir kaip
gaila, nesijauiame ko nors netek. O jis buvo i t, ku
riems ijus j pasigendama. Tarsi visas pasaulis staiga b
t kiek pasunkjs. Gal ms planeta ir viskas joje sklen
dia ore tik todl, kad ia gyvena daug bartelbum, besir
pinani, kad ji nenukrist. Su tuo savo lengvumu. Be did
vyri veid, bet neleidia laivui pasksti. Tokie jau jie yra.
Toks buvo jis, Bartelbumas. odiu, gatvje jis galjo si
kibti tau parank ir paslaptingai itarti
- Kart maiau angelus. Jie stovjo jros pakrantje.
Nors netikjo Diev, buvo mokslininkas, o banyios rei
kalams nejaut didelio palankumo, jei supratote, k noriu
pasakyti. Taiau jis mat angelus. Ir pasakydavo tai. Gatv
je sikibdavo tau parank ir su nuostaba akyse itardavo
- Kart maiau angelus.
Kaip tokio mogaus nemylti?
6. SAVINJI
- Taigi, pone Savinji, js mus paliekate...

- Taip, pone.
- Nusprendte grti Pranczij.
- Taip.
-Jums nebus lengva... norjau pasakyti, moni smalsu
mas, laikraiai, politikai... Bijau, kad vyksta tikra gyv li
kusi to plausto keleivi mediokl...
- Man sak.
- Dabar tai - beveik visos alies reikalas. Pasitaiko, kai
painiojama politika...
- Pamatysite, anksiau ar vliau t istorij visi pamir.
- Brangusis Savinji, a tuo neabejoju. tai js popieriai
laiv.
- Kapitone, a jums labai dkingas.
- Nedkokite.
- O js daktarui galbt esu skolingas gyvyb... jis pada
r stebukl.
- Savinji, jei ioje istorijoje pradsime skaiiuoti stebuk
lus, niekada nebaigsime. Eikite. Telydi jus skm.
- Ai, kapitone... A, dar vienas dalykas.
206
- Klausau.
- Tas vairininkas... Tomas... sako, jis pabgo i ligonins.
- Taip, keista istorija. ia to nebt atsitik, bet galite
sivaizduoti, kokia tvarka ten, miesto ligoninje...
- Ar nieko apie j negirdti?
- Ne, kol kas nieko. Taiau tokios bkls toli nueiti jis
negaljo. Labiausiai tiktina, kad jau mir...
- Mir?
- Na, tai geriausia, ko gali palinkti mogui, kuris... atsi
praau, gal jis buvo js draugas?
- Savinji, tai nesunku, tereikia pakartoti, k parate sa
vo prisiminimuose. Beje, su ta knyga turbt neblogai pasi
pelnte?.. Salonuose tik j ir skaito...
- Klausiau, ar man btina eiti sal.
- Na, nesakyiau, kad btina, tai - suknistas procesas,
visos alies akys smeigtos mus, negalima dorai dirbti...
viskas pagal statym... nesmon...
- Ten bus ir omar...
- Aiku, kad bus... jis ruoiasi gintis pats... taiau neturi
jokios vilties, mons trokta jo galvos ir j gaus.
- Tai nebuvo vien jo kalt.
- Savinji, itai visikai nesvarbu. Jis buvo kapitonas. Jis
atplukd Aljans t bal, jis nusprend palikti laiv ir jis
gal gale paleido jus dreifuoti tas velnio abangas...
- Gerai jau, gerai, nusiraminkite. Pasimatysime salje.
- Dar vienas dalykas.
- Parpej, noriau eiti.
-Advokate Parpej, dkingas.
- Sudie.
207
- Ne, js negalite ieiti.

- Kas dar?
- Kvailyst... menkniekis, bet, inote, veriau bti atsar
giems... odiu, sklando gandai, kad kakas para... va
dinkime, dienorat... atrodo, jis buvo jreivis, jau vien tai
rodo, kaip tai nerimta... sivaizduokite raant jreiv, aki
vaizdi nesmon, bet, iaip ar taip, atrodo, kad vienas i
ilikusi...
- Tomas. Tomas mokjo rayti.
- Klausau?
- Ne, nieko.
- Na, odiu, atrodo, tame dienoratyje yra... tarkim...
tam tikra prasme trikdani dalyk... jis pasakoja kiek ki
taip, nei pasakojote js ir kiti...
- Ir skait. Knygas. Mokjo skaityti ir rayti.
- Dl Dievo, ar galite mans paklausyti?
- Taip?
- Supraskite, nesunku paskleisti meit... jis gali jus su
lugdyti... odiu, svarsiau, ar nebtumt links pakloti tam
tikros pinig sumos, suprantate, nra geresnio bdo gintis
nuo meito, kita vertus, veriau visk ugniauti, kol dar...
Savinji! Po velni, kur js einate? Savinji! Supraskite, da
bar ne laikas sieisti, sakau tai js paties labui, t dalyk
a imanau...
- Pone Savinji, js parodymai buvo labai vertingi. Teis
mas jums dkoja ir prao sstis.
- Pone Savinji...
- Taip, atleiskite, norjau...
208
- Norite k nors pridurti?

- Ne... teisingiau... tik vien dalyk... Norjau pasakyti,
kad... jra, ji yra kitokia... negalima teisti to, kas ten atsitin
ka... jra yra visai kas kita.
- Pone, ia Karalikojo laivyno teismas, ir mes puikiai
inome, kas yra jra.
- Tikrai?
- Patikkite, skaitydama js nuostabi knyg taip susi
jaudinau... net daugiau, nei leistina mano metuose...
- Markize, k js kalbate.
- Pone Savinji, tai tikra tiesa, toji knyga tokia... kaip ia
pasakius... realistin, skaiiau j ir jauiausi lyg biau ta
me plauste, jros platybse, tiesiog iurpu...
- Ponia, js man pataikaujate.
- Ne, ne, ta knyga tikrai...
- Laba diena, pone Savinji.
- Adele...
- Adele, vaikeli, negalima versti tiek laukti tok uimt
mog kaip daktaras...
-Ak, esu tikra, kad nukankinote j imtais klausim apie
jo nuotykius, tiesa, Savinji?
- Kalbtis su js motina - tikras malonumas.
- Dar kiek - ir arbata bt atauus.
- Adele, js nuostabi.
- Ai.
- Daktare, dar puodel?
- Jis buvo rudaakis?
- Taip.
209
- Auktas, juodais lygiais plaukais...

- Suritais kuodel.
- Jreivis?
- Panaus. Bet apsirengs... ne kaip jreivis, netgi puo
niai.
- Ir neprisistat.
- Ne. Tik pasak, kad gr.
- Gr?
- Radome j ueigoje prie ups... atsitiktinai... iekojo
me dviej dezertyr, o atradome j... sakosi ess vardu Filypas.
- Jis neband bgti?
- Ne. Protestavo, norjo inoti, kodl j isivedame... kaip
paprastai. Praau ia, Savinji.
- K jam pasakte?
- Nieko. iais laikais policija neprivalo aikinti, kodl k
nors meta kaljim. Aiku, be svarios prieasties negal
sime jo ten ilgai laikyti, bet js tuo pasirpinsite, tiesa?
- Be abejo.
- Prieikite. Ne, per daug neisikikite. Ten, matote? Prie
paskutinis eilje.
- Tas atsiliejs sien...
- Taip. Tai jis?
- Apgailestauju, ne.
-Ne?
- Ne, gaila.
- Bet apraymas toks, viskas tinka.
- Viskas tinka, taiau ten ne jis.
- Savinji... paklausykite... Galite bti Karalysts didvy
ris, galite bti vis io pasaulio ministr draugas, bet itas

yra jau ketvirtas, kur...
- Nesvarbu. Js gerai padirbjote.
- Ne, paklausykite. Mes to mogaus niekada nerasime,
ir inote kodl? Nes tas mogus mirs. Pabgo i nuskuru
sios ligonins kakokiame pasibjaurtiname Afrikos kam
pe, nujo kelis kilometrus kokia nors pragarika dykuma ir
ten susvilo mirtinuose sauls spinduliuose. Galas. Dabar
tas mogus kitame pasaulio gale tria sml.
- Tas mogus dabar yra iame mieste ir tuoj mane suras.
irkite.
- Laikas?
- Prie dvi dienas kakas pakio j man po durimis. Skai
tykite, skaitykite...
- Tik vienas odis...
- Taiau labai aikus, tiesa?
- Tomas...
- Tomas. Pastorai, js tiesa. Js niekada jo nerasite, to
mogaus. Ne todl, kad jis mir. Todl, kad jis gyvas. Gy
vesnis u mane ir jus kartu sudjus. Gyvas kaip mediokln
ijs vris.
- Savinji, utikrinu jus, kad...
-Jis gyvas. Ir turi visas galimybes toks likti, skirtingai nei a.
- Savinji, tai beprotyb! Toks puikus daktaras kaip js,
tokia ymyb... kaip tik dabar, kai prie jus atsivr Aka
demijos durys... Gerai inote, js studija apie alkio ir tro
kulio padarinius... odiu, nors man ji atrodo labiau litera
trin fikcija nei mokslas...
- Barone...
211
- ...taiau ji padar didel spd mano kolegoms ir diau

giuosi galdamas jums pasakyti, kad Akademija lenkia gal
v prie js aves ir... prie js... skausming patirt...
galiu tai suprasti... taiau negaliu suprasti, kodl btent da
bar sikalte galv vaiuoti dirbti kakoki vis umirt
skyl provincijoje, tik paklausykite, dirbti kaimo daktaru,
ties sakau?
- Taip, barone.
- Sveikinu... iame mieste nra daktaro, kuris nenort,
k sakau, nesvajot turti js vard ir js nuostabi atei
t, o js k nusprendiate? Vaiuoti dirbti kaim... kaip jis
vadinasi?
- Kaimas.
- Tiek supratau, taiau kur?
- Toli.
- Turiau suprasti, kad negaliu suinoti, kur jis?
- Barone, toks bt mano noras.
- Nesmon. Savinji, js esate sunkus, nenuspjamas, ne
protingas, nepakeniamas. Nerandu n vieno priimtino pa
teisinimo js neatleistinam elgesiui ir... ir... negaliu sugal
voti nieko kito, kaip tik - js pamis!
- Barone, prieingai: nenoriu toks tapti.
-
tai... ten, apaioje... arbon...

Taip.
Graus miestelis. Jums ten patiks.
Taip.
- Daktare, sskits... taip. Palaikykite it, gerai... Kiau

r nakt klejojote, reikia k nors daryti...
212
- Mari, juk sakiau, tau nereikjo pasilikti.

- K darote? Ar tik neketinate keltis?
- Aiku, keliuosi...
- Js negalite...
- Mari, a esu daktaras.
- Taip, bet jei inakt btumt save mats... js tikrai
sirgote, atrodte lygpamis, kalbjots su vaiduokliais, au
kte...
- Saukiau?
- Pykote ant jros.
-Ak, ir vl?
- Daktare, js turite blog prisiminim. O blogi prisimi
nimai gadina gyvenim.
- Mari, tai blogas gyvenimas gadina prisiminimus.
- Bet js juk nesate blogas.
- Esu pridars vairi dalyk. Baisi dalyk.
- Kodl?
-Jie buvo siaubingi. Niekas man j negalt atleisti. Nie
kas man j neatleido.
- Nebereikia apie tai galvoti...
- O baisiausia tai, kad iandien inau - grs atgal pa
daryiau t pat.
- Daktare, liaukits...
- inau, padaryiau t pat, visikai t pat. Argi tai ne
siaubinga?
- Daktare, praau...
- Argi tai ne siaubinga?
- Naktys jau vsta...
- Taip.
213
- Daktare, noriau palydti jus namo, bet negaliu pa

likti monos vienos...
- Nesivarginkite...
- Taiau... inokite, man labai malonu su jumis kalbtis.
- Ir man.
- inote, kai atvykote ia prie metus, kalbjo, kad esate...
- Ipuiks arogantikas daktaras i sostins...
-Taip, madaug. mons ia tars. Kartais jiems auna
keist mini.
- Ar inote, k man kalbjo apie jus?
- Kad esu turtingas.
- Taip.
- Ir tylenis.
- Taip. Ir kad esate geras mogus.
- Juk sakiau, kartais jiems auna keist mini.
- Keista. Galvoti, kad gyvenu ia. Toks kaip a... arogan
tikas daktaras i sostins... Kad ia pasensiu.
- Man atrodo, esate dar per jaunas galvoti, kur pasensi
te, tiesa?
- Gal ir js teisyb. Bet ia, taip toli nuo visko... Svars
tau, ar kada nors kas nors galt mane i ia ivilioti.
- Negalvokite. Jei taip atsitiks, tai bus kakas labai ma
lonaus. O jei ne - itas miestelis diaugsis, kad jame gyve
nate js.
- Didel garb tai girdti i paties mero lp...
- Praau, nepriminkite...
- Man jau tikrai metas.
-Taip. Taiau ateikite kada panorjs. Man bus labai ma
lonu. Mano mona irgi bus laiminga.
- Labanakt, daktare Savinji.
- Labanakt, pone Deveria.
7. ADAMSAS
Nusileidus saulei jis dar ilgai guljo nemiegodamas. Pas

kutins nekaltos viso gyvenimo valandos.
Paskui ijo i savo kambario ir tyliai patrauk korido
riumi tolyn, sustodamas prie paskutini dur. Almajerio
ueigoje nebuvo rakt.
Viena ranka ant dur rankenos, kita laiko ma vakid.
Akimirkos lyg adatos. Durys atsiveria be garso. Kambaryje
tyla ir tamsa.
eina, pastato vakid ant stalo, udaro duris. Urakto
spragteljimas nuaidi naktyje: prietemoje po uklotu ka
kas sujuda.
Jis prisiartina prie lovos ir taria:
- Savinji, viskas baigta.
odiai lyg kardo amenys. Savinji atsisda lovoje kre
iamas siaubo. vaki viesoje iri vytinius peilio a
menis ir akmenin veid vyro, kur tiek met stengsi pa
mirti.
- Tomai...
Ana Deveria sutrikusi velgia j. Ji pakyla pasirmusi
viena ranka, apmeta vilgsniu kambar, nieko nesupran-
218
ta, akimis vl susiranda savo meiluio veid, prisislenka

prie jo.
- Andr, kas nutiko?
Jis iri prie save apimtas siaubo.
- Tomai, sustok, tu beprotis...
Jis nesustoja. Prieina prie lovos, pakelia peil ir j nulei
dia, galingai - vien, du, tris kartus. Paklods permirksta
krauju.
Ana Deveria nespja n ktelti. Nustebusi iri ant
savs plintani tamsi dm ir jauia, kaip gyvyb trau
kiasi i atverto jos kno, greitai, nepalikdama laiko min
tims. Krinta auktielninka isprogusiomis, nieko nebema
taniomis akimis.
Savinji virpa. Visur kraujas. Ir absurdika tyla. Almajerio ueiga ilsisi. Nejudri.
- Kelkis, Savinji. Paimk j ant rank.
Tomo balsas skamba be galo ramiai. Dar ne viskas, ne.
Savinji juda lyg sapne. Atsistoja, pakelia Anos Deveria
kn ir laikydamas j ant rank leidiasi itempiamas i
kambario. Nepajgia itarti n odio. Nieko nemato ir nie
ko nebepajgia galvoti. Virpa, ir tiek.
Keista, menkut procesija. Joje neamas nuostabiai gra
us moters knas. Negyvas kraujo ryulys ant vyro rank,
jis slenka virpdamas, sekamas bejausmio elio, spau
dianio rankoje peil. Taip jie pereina ueig, paskui i
eina papldim. ingsnis po ingsnio, per sml, iki pat
jros. Paskui driekiasi kraujo pdsakas. Blausi mnulio
viesa.
- Savinji, nesustok.
Jis nerytingai sumerkia kojas vanden. Jauia nugar
219
remt peil, nata rankose tampa nepakeliama. Lyg ma

rionet slenka dar kelet ingsni. J sustabdo balsas.
- Klausykis, Savinji. Tai jra oia. is oimas ir ta nata
ant tavo rank persekios tave vis gyvenim.
Itaria tai ltai, be jausmo, su nuovargio eliu. Paskui
meta peil vanden, pasisuka ir grta papldim. Kerta
j, sekdamas tamsiomis, smlyje sukreusiomis dmmis.
Eina ltai, jau be mini ir prisiminim.
Ant jros slenksio sustings stovi Savinji, nepajgdamas
pajudti. Per jo kojas ritasi bangos. Jis virpa. Ir verkia. Ma
rionet, vaikas, sudulis. Liejasi kraujas ir aaros - vakas
vaks, kurios jau niekas niekada neups.
Adams pakor en Amano aiktje autant paskutinei
balandio dienai. Smarkiai lijo, bet daugelis ijo i nam
pasiirti reginio. J palaidojo t pai dien. Niekas ne
ino kur.
8. SEPTINTAS KAMBARYS
Durys atsivr ir i septinto kambario ijo mogus. Per

engs slenkst, sustojo ir apsidair. Ueiga atrod itut
jusi. N menkiausio triukmo, jokio balso, nieko. Pro kori
doriaus langelius skverbsi viesa, sklaidydama sutemas ir
palikdama ant sien vaiskaus, saulto ryto pdsakus.
Kambarys sutvarkytas kruopiai, taiau paskubomis.
Ant lovos sukrautas lagaminas dar atviras. Ant raomojo
stalo - snys lap, plunksnos, knygos, upstas iburys.
Ant palangs - dvi lkts ir stiklin. Nevarios, bet sud
tos tvarkingai. Kilimas ant grind atrodo lyg milinika
ausies kriaukl, tarsi kas nors bt paliks ia enkl, kad
paskui vien dien sugrt. Ant krslo - didelis uklotas,
utiestas kiek galima tvarkingiau. Ant sienos du paveiks
lai. Vienodi.
Paliks atviras duris mogus pereina koridorium, nusi
leidia laiptais niniuodamas nesuprantam melodij ir su
stoja prie registratros, jei galima j taip pavadinti. Diros
nra. Tik didiul knyga, prastai atversta ant pastovo. mo
gus skaito kamydamasis kelnes markinius. Keisti var
dai. Jis vl apsidairo. Si ueiga neabejotinai labiausiai ne-
224
gyvenama vis negyvenam ueig istorijoje. eina didel

svetain, kiek pasisukioja tarp stal, pauosto siaubingoje
kritolo vazoje vystanias gles, prieina prie stiklini dur
ir atidaro jas.
Tas oras. Ir viesa.
Jam tenka prisimerkti, tokia ji akinama, ir susisiausti var
k dl to stipraus vjo, kuris be paliovos puia i iaurs.
Prieais - visas papldimys. Atsistoja ant smlio. vel
gia j savo kojas, lyg t akimirk bt sugrs i ilgos kelio
ns. Atrodo nuoirdiai nustebs, kad jos ir vl ia. Pakelia
galv su tokia iraika veide, kokia kartais matyti veiduose
t, kuri galvos tuios, itutjusios, laimingos. Keistos aki
mirkos. Galtum padaryti bet koki kvailyst, pats neino
damas kodl. Jis padaro vien visikai paprast. Pradeda
bgti, bgti lyg iprotjs, dusdamas, klupdamas ir vl pa
kildamas, be paliovos, taip greit, kaip tik pajgia, tarsi ve
jamas pragaro, nors niekas jo nesiveja, ne, jis bga, ir tiek,
vienas, tuo itutjusiu papldimiu, ipts akis, gerklje
strigusia irdimi, irdamas j pagalvotum: jis jau nieka
da nesustos.
Sddamas ant palangs, nukors kojas tutum, D
das atitraukia vilgsn nuo jros, pasisuka papldim ir
pamato j.
Nieko neprikii, lekia kaip pals.
Ddas nusiypso.
- Jis baig.
Greta jo sdi Dicas, tas, kuris kurdavo sapnus ir dovano
davo juos.
- Arba jis iprotjo, arba baig.
225
Popiet visi susirinko pajryje mtyti ploki akmenli,

okinjani vandens paviriumi, ir apvali akmenli,
pliukani j vanden. Ten buvo visi: Ddas, dl to nulips
nuo savo palangs, Dicas, kuris dovanodavo sapnus, Dolas, pamats Plasonui daugyb laiv. Ten buvo Dira. Buvo
ir ta nuostabiai grai mergait, miegodavusi Anos Deveria
lovoje, kain, kuo ji vardu. Visi ten: mtantys akmenlius
vanden ir besiklausantys to mogaus, ijusio i septinto
kambario. Jis kalba, labai tyliai.
- sivaizduokite du, kurie myli vienas kit... myli vienas
kit. Jis turi ivykti. Jis - jreivis. Iplaukia jr, kelion
ilga. Tada ji isiuvinja ilko skarel... isiuvinja savo vard.
- Dun.
- Dun. Isiuvinja j raudona gija. Galvoja: jis visur j
rys, ji gins j nuo pavoj, nuo audros, nuo lig...
- Nuo diduvi.
- ...nuo diduvi...
- Nuo bananuvs.
- ...nuo visko. Ji tiki tuo. Taiau ne i kartoj atiduoda,
ne. Pirma nunea j savo kaimo banyi ir prao kunigo:
palaiminkite j. Ji turi saugoti mano meil, o js privalote
j palaiminti. Taigi kunigas pasideda j prie save, pasilen
kia ir pirtu nubria ant jos kryi. Kak pasako keista
kalba ir pirtu nubria ant jos kryi. Ar sivaizduojate?
Toks maas mostas. Skarel, pirtas, kunigo odiai, jos yp
sanios akys. Gerai sidmjote?
- Taip.
- Tada dabar sivaizduokite tai k. Laivas. Didelis. Jis
iplaukia.
- To jreivio laivas?
226
- Ne. Kitas laivas. Bet ir jis iplaukia. Visas nuveistas.

Supasi uosto vandenyse. Prie j - imtai myli laukianios
jros, neapsakomai galingos jros, pamiusios jros, gal ji
bus gera, o gal suspaus j savo delnais ir praris, kas ino.
Niekas apie tai nekalba, bet visi ino, kokia galinga yra j
ra. t laiv sda juodai apsivilks mogelis. Visi jreiviai
susirink denyje, su savo eimomis, moterimis, vaikais, mo
tinomis, visi ten stovi tyldami. mogelis eina deniu kak
murmdamas pusbalsiu. Iki paskuigalio, paskui atgal, ltai
ingsniuoja tarp lyn, suvyniot buri, statini, tinkl. Mur
ma sau po nosim keistus odius, nra tokio laivo kampe
lio, kur neusukt. Pagaliau sustoja vidury denio. Ir atsi
klaupia. Panarina galv, nesiliaudamas murmti ta keista
kalba, atrodo, lyg kalbt laivui, kak sakyt jam. Paskui
staiga nutyla, ranka ltai ant medini lent nubrdamas
kryiaus enkl. Kryiaus enkl. Visi suira jr, j akys
spindi pergale, jie ino - tas laivas sugr, tai palaimintas
laivas, jis mes ik jrai ir nugals j, jau niekas nepajgs
jo nuskriausti. Tai palaimintas laivas.
Vaikai liaujasi svaid vanden akmenis. Klausosi kone
susting. Susd ant smlio, visi penki, o aplink, per daug
myli, n gyvos dvasios.
- Gerai supratote?
- Taip.
- Visk gerai sivaizduojate?
- Taip.
- Tuomet dmiai klausykite. Toliau bus sunkiau. Senis.
Iblykusi oda, liesos rankos, jis eina sunkiai, ltai. Tolyn
pagrindine miestelio gatve. Paskui j - imtai moni, vie
tos gyventoj, jie eina ir gieda vilkdami graiausiais r-
227
bais, ia netrksta n vieno. Senis eina tolyn, tarytum bt

vienas, visikai vienas. Prieina paskutinius miestelio namus,
taiau nesustoja. Jis toks senas, kad jam dreba rankos ir
kreta galva. Eina smeigs akis prie save, ramus, nesusto
damas n prie papldim, eina tarp ant kranto itraukt
vali, svirduliuodamas, rodos, tuoj pargrius, bet n karto
nesuklumpa. Paskui j - visi kiti, kiek atsilik, nepaliesda
mi jo. imtai moni. Senis ingsniuoja smliu, tai dar sun
kiau, taiau nesvarbu, jis nenori sustoti, nesustodamas pa
galiau pasiekia jr. Jr. mons liaujasi giedoj, sustoja
per kelis ingsnius nuo jros. Dabar jis, senis, atrodo dar
vieniesnis, stato vien koj po kitos, ltai, brenda jr, jis
vienas, jr. Dar keletas ingsni, kol vanduo pasiekia ke
lius. lapi drabuiai prilimpa prie jo lies koj, kaulai ir
oda. Vanduo banguoja, jis toks liaunas, atrodo, j tuoj nu
plaus. Taiau ne, jis lieka stovti, lyg augs vanden, smei
gs akis prie save. Jo akys smeigtos jros akis. Tyla. Ap
link niekas nesujuda. mons sulaiko kvpavim. Kerai.
Tada
senis
nuleidia
akis,
panardina
rank
vanden
ir
ltai
nubria
kryiaus
enkl.
s\ -
228
Ltai. Palaimina jr.

Tai milinikas dalykas, pasistenkite j sivaizduoti, silpnas
senis, menkas mostas, ir staiga neaprpiama jra suvirpa,
visa jra, iki tolimiausio horizonto, ji dreba, tirta, skleidiasi,
jos gyslomis teka palaiminimo medus, uliedamas kiekvie
n bang, visus pasaulio laivus, audras, giliausias gelmes,
juodiausius vandenis, mones ir gyvulius, tuos, kurie mir
ta, tuos, kurie bijo, tuos, kurie iri j, uburti, apimti
siaubo, sukrsti, laimingi, paenklinti, ir staiga berib jra
akimirk palenkia galv, ir jau yra ne msl, ne prieas, ne
tyla, o brolis, iltas skreitas, reginys iganytiesiems. Senio
ranka. enklas, vandenyje. iri jr, ir ji nebebaugina.
Pabaiga.
Tyla.
Kokia istorija... pagalvoja Ddas. Dira pasisukusi iri
jr. Kokia istorija. Nuostabiai grai mergait niurkteli
nosim. Ar ji tikra, pagalvoja Dicas.
mogus tyldamas lieka sdti ant smlio. Dolis pavel
gia jam akis.
- Ar i istorija tikra?
- Buvo tokia.
- Bet jau nra?
-Ne.
- Kodl?
- Nebepavyksta palaiminti jros.
- Senis tai padar.
- Tas senis buvo senas ir turjo savyje kak, ko dabar
nebra.
- Ker?
- Kak panaaus. Gerj ker.
229
- Kur jie pasidjo?

- Inyko.
Jie negaljo patikti, kad kerai taip imt ir igaruot.
- Prisieki?
- Prisiekiu.
Jie m ir igaravo.
mogus pakyla. Tolumoje matyti Almajerio ueiga, ko
ne perregima iaurs vjo nugairintoje viesoje. Atrod, sau
l sustojo viesiausioje dangaus pusje. Dira paklaus:
- Atjai ia, kad palaimintum jr?
mogus pavelg j, ingteljo, prisiartino, pasilenk ir
nusiypsojo.
-Ne.
- K tuomet veikei tame kambaryje?
- Jei nebegalima palaiminti jros, gal j dar galima minti.
minti jr. minti jr. minti jr. Gal tas senio mostas
dar ne visas prarastas, gal t ker kruopel dar sklando
laike ir kas nors galtj atrasti, sustabdyti, kol ji neinyko
aminai. minti jr. Tiek mums liko. Nes mes prie j - be
kryi, seni, ker - privalome turti kok nors ginkl, k
nors, kad nemirtume tyloje.
- minti jr?
- Taip.
- Buvai ten vis t laik, kad mintum jr?
- Taip.
-Kam?
- Nesvarbu kam. Svarbu pabandyti j minti. Kas nors
apsidiaugs.
Jie tar, kad jis keistokas. Bet ne tiek. Maiau.
- Ar tam reikalingi visi tie lapai?
230
Ddas vienas nutemp emyn i jo kambario t piln la

p krep. T jis ilgai prisimins.
- Ne, nebtinai. Tam, kuris tikrai sugebt, pakakt o
di... Gal i pradi jis prirayt daug lap, bet vliau pa
mau rast teisingus odius, tokius, kurie vienu kartu nu
sako visus kitus, ir i tkstanio lap likt tik imtas, paskui
deimt, jis palikt juos laukti, kol nereikalingi odiai vie
nas po kito inykt i j, tuomet reikt tik susirinkti liku
sius ir suspausti juos kelet odi, deimt, penkis, j b
t taip maai, kad velgdamas i arti, klausydamasis j pa
galiau atrastum vien vienintel od. mindamas j, min
tum jr.
- Tik vien?
- Taip.
- Kok?
- Kas ino.
- Vien bet kok od?
- Vien od.
- Net kak panaaus bulv?
- Taip. Arba: gelbkit! Arba: toliau, - nesuinosi, kol jo
neminsi.
Jis, mogus i septinto kambario, kalba dairydamasis po
sml. Ieko akmenuko.
- Atleiskit... - itar Ddas.
- Klausau.
- Ar negalima pasakyti jra ?
- Ne, negalima pasakyti jra.
Jis atsistoja. Rado j, akmenl.
- Tuomet tai nemanoma. Visai nemanoma.
- Kas ino, kas yra nemanoma.
231
Jis prijo prie jros ir svied akmenl toli vanden. Ap

val akmenl.
- Pliukt, - itar Dolis, jis apie tai iman.
Taiau akmenlis okiojo vandens paviriumi, kart, du,
tris, niekaip nesiliaudamas, okinjo smagiai, vis tolyn,
atvir jr, lyg itrks laisv. Rodos, nebenorjo sustoti.
Ir nesustojo.
Kit ryt mogus ijo i ueigos. Dangus atrod keistas,
i t, kurie lekia, skuba grti namo. Pt iaurs vjas,
stiprus, taiau tylus. mogui patiko eiti. Jis pam savo
lagamin, popieri piln krep ir leidosi pajriu vingiuo
janiu keliu. ingsniavo greitai, neatsigrdamas. Todl
nepamat, kaip Almajerio ueiga atsipl nuo ems
ir suskilo tkstanius gaballi, primenani bures, jos
kilo auktyn, leidosi ir vl kilo, ir skrido, visk nusineda
mos: em ir jr, odius ir istorijas, visk, neinia kur,
niekas to neino, gal kada nors kas nors pasijus toks pa
vargs, kad tai atskleis.
TURINYS
PIRMA KNYGA
Almajerio ueiga...................................................7
ANTRA KNYGA
Jros gelms......................................................... 103

TREIA KNYGA
Sugrimo giesms................................................. 129
Serija Garsiausios XX a. pabaigos knygos

/
/
/
s
y
s
s
v
y
y
s
Peter Hoeg Panels Smilos sniego jausmas

Jostein Gaarder Sofijos pasaulis
Kerstin Ekman vykiai prie vanden
Umberto Eco Fuko vytuokl
Michael Ondaatje Anglas ligonis
Einar Mr Gumundsson Visatos angelai
Robert Schneider Miego brolis
Andrei Makine Pranczikas testamentas
Peter Hoeg Moteris ir bedion
Milan Kundera Nemirtingumas
Nino Ricci ventj gyvenimai
Thomas Brussig Herojai kaip ir mes
Andrzej Zaniewski Ziurkinas
Gabriel Garda Mrquez Apie meil ir kitus demonus
Michael Larsen Netikrumas
Alessandro Baricco ilkas
Viktor Pelevin iapajevas ir Pustota
Irvine Welsh Traukini ymjimas (Trainspotting)
Ute Ehrhardt Geroms mergaitms dangus,
blogoms - viskas
Susanna Tamaro Eik kur liepia irdis
Umberto Eco Vakarykts dienos sala
E. Annie Proulx Akordeono nusikaltimai
Elfriede Jelinek Geidulys
Zyranna Zateli Grtantys su vilk viesa
Svava Jakobsdttir Gunlodos saga
Agneta Pleijel iema Stokholme
Lydie Salvayre mkl draugija
Ute Ehrhardt Kaip tapti bloga mergaite
Carl-Johan Vallgren Lojo Rubaovo dokumentai
Michael Larsen Gyvat Sidnjuje
Alina Fernndez Alina
Margaret Atwood Greis
Ingrid Noll altas vakaro dvelksmas
s
v
s
s
s
^
s
v'
v'
y
v'
v'
v'
s
v'
s
v'
v'
v'
v'
Eva Wlodarek Neliksiu nepastebta

Catherine Clment Teo kelion
Connie Palmen Dsniai
Robert Schneider Oreig
Nikolaus Piper Feliksas finansininkas
Lennart Hagerfors Svajon apie Ngong
Arto Paasilinna Zuikio metai
Judith Krantz Tess Kent brangenybs
Elizabeth Wurtzel Prozaco karta
Marie-Claire Blais Geismai
Ian McEvvan Amsterdamas
Ragnhild N. Grodal Grobuonis!
Zoe Jenny iedadulki kambarys
Denis Guedj Papgos teorema
John ODonohue Anam ara. Kelt pasaulio
dvasin imintis
Jean-Pierre Vernant Pasaulis, dievai, mons.
Mit interpretacijos
Philippe Delerm Pirmas gurknis alaus ir kiti
mai malonumai
Chuck Palahniuk Kovos klubas
Carl Sagan Demon apsstas pasaulis
Alessandro Baricco Jra vandenynas
Milan Kundera Atsisveikinimo valsas
Pentii Lempiainen Skaii simbolika
Michal Vievvegh Mergaii aukljimas ekijoje
John Banville Parodym knyga
Umberto Eco Baudolinas
Kari Ove Knausgard Anapus pasaulio
Milan Kundera Gyvenimas yra kitur
Finn Skarderud Nerimas
Baricco, Alessandro
Ba433
Jra vandenynas : romanas / Alessandro Baricco ; i italkalbos

vert Inga Tulievskait. - Vilnius : Tyto alba, 2001. - 231 [5] p.
(Garsiausios XX a. pabaigos knygos)
ISBN 9986-16-198-3
Vieno garsiausi ir skaitomiausi ital raytoj Alessandro Baricco
romanas Jra vandenynas ( 1993), iverstas jau dvylika kalb, - tai meils
ir kerto, vienatvs ir vilties, paslapting heroj, susidrusi sujra, istorijos.
UDK 850-3
ALESSANDRO BARICCO
JRA VANDENYNAS
Romanas
I ital kalbos vert Inga Tulievskait
Virelio dailininkai Daumantas Kadailis, Ilona Kukenyt
SL 1686. 2001 03 08. 6,15 leidyb. apsk. 1. Usakymas 214
Ileido Tyto alba, J. Jasinskio 10, 2600 Vilnius
Spausdino AB Standart spaustuv, S. Dariaus ir S. Girno 39, 2038 Vilnius
kaip bt grau, jei j kiekvien

ms laukiani jr tekt
mums skirta up.
isbn n a t - i t - n a - a
ii

Alessandro Baricco - Jura - vandenynas.2001.LT - Work For Downloading Free

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Alessandro Baricco - Jura - vandenynas.2001.LT - Work For Downloading Free

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

A L E S S A N D R O B ARI CCO

ALESSANDRO BARI CCO

I ital kalbos vert

1993 RCS Rizzoli Libri S.p.A.,

Molli, mano mylimai draugei

mas gina t pasaulio kampel nuo tylaus tobulybs siveri

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

io iki kito. ereliai nusidao rykiai raudona spalva. iri

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

- ...tai atsitiko prie deimt met...

guodamos slydo paskui, jei per deimt minui neatvaiuo

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

Baronas tyli. Tyrinja visus didiulio gobeleno veikjus,

Edelis pasakoja, - to jis niekada neumir, kad ji ilgai

Su uraitais ir visu kitu. Graus darbas.

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

cirke j papra pavaduoti moter patrank, ir jis, stovda

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

iki horizonto, jei pasiseks - pamatysi plaukiant laiv, o

pradjau t diugi dien prie dvylika met. Jg man teiks

Jis padeda plunksn, sulanksto lap, kia j vok. Pakyla,

- Tve Pliuai, mano dukt privalo pasveikti.

Garsiausias to krato daktaras buvo vardu Aterdelis. Daug

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

riu pasakyti, - rkiani ant tavs, tai klaiku, negali apsi

Kartais tvas Pliuas man skaito. Knygos mans neskau

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

pamats apstulbsti taip kaip Kervolio baronas, kai juodai

Sustingusios Kervolio barono akys. Visame krate neras

Tai erzino. Reikjo ko nors griebtis. Bartelbumas usi

- Kalbu apie mokslinius tyrimus...

ALESSANDRO BARICCO JURA VANDENYNAS

- A irgi gyvenu Almajerio ueigoje.

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

ribas, supranta ir mechanizmo veikim. Visko esm - su

Anai Deveria nebuvo nuobodu. Kitaip tariant, ne dau

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

- Tikrai buvote neitikima savo vyrui?

vakaro tamsoje - stabios profesoriaus Izmaelio Bartelbumo itikimybs paslapt.

Bartelbumas rao lengvai, ramiai, nesustodamas, ltai, ir

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

kad pasiekt lov, kur po antklode miega mergait, be io

Bartelbumas pabudo pavargs ir blogos nuotaikos. Sap

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

- is berniukas regi svetimus sapnus.

Nes Kervolio baronas niekada nebuvo mats jros. Jo e

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

uuod i tolim krat atgabent audini kvapus ir pa

tis, mogdra gelmi pabaisa - senovin ir pagonika - vi

fobams, melancholikams, impotentams, anemikams, vie

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

reksijos, nervinio isekimo, menopauzs, susijaudinimo, ne

kas dar ateityje - ledinio vandens gniautai, baim, takus

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

viriuje nulipdavo nuo j ir maudydavosi, maudydavosi, lyg

Deimtys ligoni vilgsni, suvytusios, graios, nepasiekia

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

Pavelg laik ir ltai padjo j ant stalo.

surdikiausias, juokingiausias ir kvailiausias dalykas, kur

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS

buvo dvistiebis. Kervolio baronas norjo, kad jis atplaukt

ALESSANDRO BARICCO JRA VANDENYNAS