MATEMATIKAI!

MOKYTOJO KNYGA

т Е у

V I L N I U S 2 0 0 4
 1.6. Funkcijos išvestinė ir judėjimo greitis

Matematinės funkcijos — tiesiog reikšmių priskyrimo
taisyklės ir tiek. Tokioms „abstrakčioms" funkcijoms
ir apibrėžėme išvestinės sąvoką. Tačiau matematikos
taikymuose abstrakčios funkcijos tarsi „įgauna" kūną
— kintamaisiais reiškiame tam tikrą fizinę prasmę tu-
rinčius dydžius. Taigi ir tokių „konkrečių" funkcijų
išvestinė gali būti atitinkamai interpretuojama.
Šiame skyrelyje nagrinėjamos funkcijos, kurios reiškia
nueitą kelią per nurodytą laikotarpį. Paprastai manoma,
kad kūnui judant j o nueitas kelias didėja (arba bent ne-
mažėja — jeigu kūnas yra ramybės būsenoje). Nueitas
kelias didėja, netgi jei vis sugrįžtama į tą pačią vietą
(kaip pasiklydus girioje). Taigi nueito kelio funkcija
s (t) yra nemažėjanti. Vidutinis kūno greitis nuo laiko
momento t = to iki t reiškiamas nueito kelio ir laiko
pokyčių santykiu:
s (t) - s (to)
Galima vidutinio greičio sąvoką interpretuoti geo-
metriškai. Įsivaizduokime, kad ant funkcijos s (t), reiš-
kiančios vieno kūno nueitą kelią, grafiko pažymėjome
taškus M 0 (f 0 ; ^o), M (t; s), ίο = s (to), s = s (t). Jeigu
sujungsime taškus M0 ir M tiese, tai ši tiesė atitiks kito
kūno judėjimo dėsnį. Abu kūnai laiko momentais ίο ir
t bus nuėję tą patį kelią; jei tarsime, kad jie juda ta
pačia trajektorija ir pajudėjo iš to paties taško, tai laiko
momentais to ir t jie bus tose pačiose vietose. Tačiau
antrojo kūno greitis pastovus — jo reikšmė lygi pirmojo
kūno vidutinio greičio reikšmei nurodytame laiko inter-
vale. Geometrinė vidutinio greičio prasmė — kirstinės
krypties koeficientas. Taigi braižydami kelio funkcijos
grafiko kirstines, einančias per tašką Mo (ίο; so), mes
geometriškai „atidedame" vidutinių greičių reikšmes.
Kai taškas M vis labiau artėja prie taško M0, šie vi-
dutiniai greičiai atitinka vis trumpesnius laiktarpius ir
artėja prie liestinės krypties koeficiento arba kitaip ta-
riant — momentinio kūno greičio laiko momentu to- O
dar kitaip tariant — prie funkcijos s (t) išvestinės kai
i = i0.
Nueito kelio funkcija s (t) nesiejama su kūno judėji-
mo trajektorija — ji gali būti bet kokia. Pavyzdžiui,
kūnas gali judėti apskritimu, o gal — nuo vieno taško
prie kito ir atgal. Kai rūpi ne tik nueitas kelias, bet
ir kūno padėtis, ji nusakoma nurodant kūno koordina-
tes laiko momentu i. Kai kūnas juda tiese, pakanka
pasirinkti joje koordinačių pradžios tašką, kryptį ir nu-
sakyti funkciją χ (i), nurodančią kūno padėtį laiko mo-
mentu t. Ši funkcija nebūtinai didėjanti. Kad geriau
suvokti koordinačių funkcijos ir nueito kelio funkcijos
ryšį ir skirtumus, galima aptarti, pavyzdžiui, vertikaliai
aukštyn mesto kūno judesį. Išaiškinkime, kaip reikia
interpretuoti koordinačių funkcijos išvestinę:
\x'(t)\=s'(t),
o x'(t) ženklas parodo, ar kūnas judėdamas tolsta nuo
koordinačių pradžios ar artėja.
Įsivaizduojame ir suvokiame:
kelio funkcijos ir koordinačių funkcijos prasmę;
momentinio greičio (pagreičio) sąvoką ir jos ryšį su
funkcijos išvestinėmis.
Mokame nagrinėti paprastus judėjimo uždavinius rem-
damiesi kelio (koordinačių) funkcijų grafikais, išvesti-
nėmis.

PRATIMAI IR UŽDAVINIAI
Reikėtų išnagrinėti 40 pratimą, skirtą „grafinės" informacijos apie judėjimą skaity-
mui; taip pat bent vieną iš 4 3 - 4 4 pratimų, kuriais mokoma teisingai naudotis kūno
koordinačių funkcijomis.
40. a) Kai t = Os ir t = 20s;
b) kai r = 30 s;
c) ид(10) = Om/s, Iiii(IO) = 1 m/s;
(Pastaba. Taško A greitis momentu t = 10 lygus 0, nors vidutinis jo greitis
per 10 sekundžių lygus 3m/s.)
d) (30) = 0m/s;
e) pirmąsias 10 s abu taškai judėjo viena kryptimi (tolo nuo taško O), o vėliau
judėjo priešingomis kryptimis.
41. v(t) = 31 + 212, t = 4;
υ (4) = 3 · 4 + 2 · 4 2 = 44.
Kūno pagreitis laiko momentu t = 4 yra
a(4) = u'(4) = Iim ! & ± М = Ж = Um 3(4 + δ,) + 2(4 + α,) 2 -44 =
At-*0 Δί Δί—>0 Δ(
Iim (19 + 2Δί) = 19(cm/s2).
At->ο
42. а) y(O) = 2 · O2 + 1 = 1,
y(5) = 2 - 5 2 + 1 = 51;
hV)
i υyvid
. . _— M
At -- y ( 5 5-0
) - . v ( 0 ) -— I b5 i —
_ шЩ '.
 C) υ(O) = У(0) = Iim ^ O - V ( O ) = Iim 2(Δί) 2 +ι-ι = Hm (2-Ar) = 0,
Δί—>0 ш Δί—»0 Δί Δί^Ο
v(5) = у'(5) = Iim yJŽ±M=im = И т 2(5+Δί)2+ΐ-5ΐ =
Δί—»0 Δί Δί—>0 Δί
Iim (20 + 2 · Ar) = 20;
Δ/->· о
d) a(F) = v'(t), V(t) = y'(t) = Iim уЩ^ЬЖ = lim =
Δί—>0 Δί Δί—>0 Δί
Iim (4r + 2Δί) = 4ί;
Δί—>0
α(ί) = „'(/) = lim = l i m 4(ί+Δί)-4ί = Ц т 4 = 4
At—^O ΔΓ Δί—>0 Δί Δί~»0
43. a) A(O) = α · O2 + 3 · 0 + \ = f (m).
b) Kadangi funkcija h (t) yra kvadratinė, o aukščiausiai akmuo bus pakilęs po
3 sekundžių, tai A(O) = A(6). Todėl \ = a • 6 2 + 3 · 6 + § ir a =
Taigi akmens aukštį skriejimo metu nusako funkcija A(r) = — \t2 + 3t + i.
(Arba: akmeniui esant aukščiausiame taške, jo greitis lygus 0.
Randame v(t): υ (t) = lim 2 v 21 = 2 at + 3.
At-* 0 Δί

Iš sąlygos, kad u(3) = 0, gauname 6a + 3 = 0, a = — j . )

c) Akmuo nukris, kai h(t) = 0. Todėl - ^ f 2 + 3f + | = 0. Išsprendę šią lygtį,
gauname: t\ = 3 - 2л/3 (netinka, nes t > 0) ir t2 = 3 + 2\/3. Taigi akmuo
nukris maždaug po 6,5 s.
d) Randame, kokiame aukštyje bus akmuo po 3 sekundžių:
A(3) = - ± ·3 2 + 3 - 3 + f = 6 ( m ) , A(O) = \ m.

Todėl uvld = M = М З Ь Ш = = 3 (m/s).

e) ^ = # = ^ = ^ = V3~l,7(m/s).
f) Remiantis b) punktu, υ (t) = 2at + 3, a = - į , υ (t) = -t + 3. Tada
u(l) = - 1 + 3 = 2 (m/s), υ(2) = - 2 + 3 = 1 (m/s), v(6) = - ( - 6 + 3) = 3(m/s).
Aišku, galima skaičiuoti ir nesinaudojant b) punktu:
u(l) = A'(l) = lim Ш±М=Ш1 =
Δί—»-0 Δί

д 11т о -2 д/ 2 1 2 2j - = д Ь т о ( 2 - ^Ar) = 2 (m/s),

υ(2) = Α'(2) = Iim Μ 2 ± Μ ^ Ο ) =

Δί—>0 Δί
- į (2+Δί)2+3(2+Δί) +2-(-1.4+6+§) ,
Δ™0 Δι = ^ m 0 Q - į A O = 1 (m/s),
υ(6) = —Α'(6) = - lim M6+At)-ft(6) =
Δί—>0 Δί
-^(6+Δί) 2 +3(6+Δί)+2_(-1 36+3-6+1) ,. , „ ι Α . „. /4

g) a (t) = ιУ (t), v(f) = h'(t) = lim *('+*'>-*(') =

At^O Δ ί

Н т -1(ί+Δί) 2 +3(ί^ί)+2 + 1ί 2 -3ί-^ = И т , ДГ) = 3 - Г ;

Δί—»0 Δ' Δί—>0 2

fl(0 = 1 / ( 0 = Hm Είί±Μ=Εΐθ = l i m 3-ί-Δί-3+ί = _ J i m 1 = _ 1 ( m / s 2 )

Δί—>-0 Δί Δί—>0 Δί Δί—>0
44. a) X1(O) = 0, X2(O) = 2.
b) Taškų padėtys sutaps, kai Χ] (i) = x 2 (r). Todėl i 2 + IOr = It2 + Tt +2,
t = 1 ir t = 2.
C) U1 (f) = xj (Г) = lim "С+А0-К» = J i m (ί + Δί)2+10(ί+Δί)—i2 —IOi =
1 Δί—>0 Δ< Δί^Ο Δί
lim (10 + 2/ + Ar) = 10 + 2r,
Δί->0
v2(t)=x'(t)= lim EiLtM=Eiil = I i m 2(ί + Δί)2+7(ί + Δί)+2—2ί2—7i—2 =
Z Δί—»0 Δί Δί—>0 Δί

Iim Δί(7+4ί)+2-(Δί)2 = 7 + 4
Δί—>-0 Δί

" ΐ ( 0 = "2(0. kai 10 + 2r = 7 + 4r, r = 1,5.

d) αϊ (r) = v[ (t) = 2, a2(r) = 1^(0 = 4.
45. S C = 5r (km); A A B E - AACD, todėl AC ^ C BC = Д , ^ 4 ¾ ^ = f ,
AC = 25r. Pažymėkime AC = 25r = s (t). Tada
v ( t ) = ]im £ Й Ш а _ Hm 25(ί+Δί)-25ί _ 2 5 ( k m / h ) -
Δί—^O ΔΙ Δί—>0 Δί
Taigi žmogaus galvos šešėlis juda 25 km/h greičiu. ^ 5 C
 1.7. Dvi išvestinių skaičiavimo taisyklės

Šis skyrelis — įvadas į formalų išvestinių skaičiavimą. kad matematinės taisyklės ir veiksmai taikomi ne to-
Galima apsiriboti tik taisyklių formuluotėmis: konstan- dėl, kad kažkas leidžia taip daryti, bet todėl, kad jų
tą galima iškelti iš po išvestinės ženklo; funkcijų su- teisingumas vieną kartą buvo įrodytas.
mos (skirtumo) išvestinė lygi funkcijų išvestinių sumai
(skirtumui). Tačiau reikėtų pateikti bent jau pirmosios Mokame suformuluoti ir taikyti dvi funkcijų išvestinių
taisyklės įrodymą. Jis nesudėtingas, tačiau primena, skaičiavimo taisykles.

1.8. Daugianario išvestinė

Kad galėtume apskaičiuoti bet kokio daugianario iš-
vestinę trūksta tik vienanario x " išvestinės. Deja, ap-
skaičiuoti j ą nėra labai paprasta. Reikėtų remtis arba
Niutono binomo formule, arba apibrėžimu bei matema-
tine indukcija. Skyrelyje pasirinktas pastarasis „sušvel-
nintas" būdas: parodyta, kaip žinant žemesnio laips-
nio vienanario išvestinę galima apskaičiuoti aukštesnio
laipsnio vienanario išvestinę.
Galimas ir dar vienas būdas — remiantis matematine
indukcija ir funkcijų sandaugos išvestinės skaičiavimo
taisykle. Kai n = 1, jau įrodėme: x' = 1 = x°.
Jei
(X»"1)' = (n - l)xn~2,
tai
(X n )' = (χ · χ " " 1 ) ' = x ' • χ " " 1 + χ • ( i " " 1 ) ' =
= χ " " 1 + χ · (n - 1) · χ' 1 - 2 = n
Tačiau funkcijų sandaugos išvestinės skaičiavimo ir ki-
tas taisykles nuspręsta išdėstyti vėliau, kad formalios
taisyklės neužgožtų sąvokos esmės.
Kaip elgtis su šio skyrelio medžiaga geriausiai nuspręs
patys mokytojai: galima tik užrašyti formulę, galima
parodyti, kaip skaičiuojama, pavyzdžiui, trečiojo laips-
nio vienanario išvestinė, o vienam kitam mokiniui gal-
būt galima parodyti, kaip ši formulė išvedama „visu
griežtumu".
Žinome vienanario išvestinės formulę.
Mokame:
skaičiuoti bet kokio daugianario išvestinę;
taikyti j ą sprendžiant judėjimo uždavinius ir geometri-
nius uždavinius apie liestinę.
• x"-].

PRATIMAI IR UŽDAVINIAI
Reikėtų gerai mokėti spręsti 4 6 - 5 0 uždavinius. Tai paprasti pratimai mokytis išves-
tinių skaičiavimo technikos bei primenenantys geometrinę sąvokos prasmę.
51 uždavinys suformuluotas kiek neįprastai — nepaaiškinus, ką reiškia grafikas „sta-
tesnis". Manyta, kad verta patiems moksleiviams palikti susivokti. To, ką patys
suvokiame, vertė visada didesnė. Toks suvokimas būtų gera įžanga ir į funkcijų
tyrimą. Jei lieka laiko, verta panagrinėti ir 5 3 - 5 4 uždavinius, kuriuose išvestinės
pasirodo nevisai formaliame kontekste.
46. a) f'(x) = 6x2 - 6x + 6; b) f'(x) = 12x3 - 12x 2 + 12x;
c) f'(x) = 8x + 6; d) f'(x) = IQxi + 4x + 5;
e) f'(x) = —3x2 - 2x - U f) f'(x) = χ 2 + f x + 1.
47. a) f'(x) = 6x - 5, /'(0) = - 5 ; b) f(x) = 9x2 - 6, /'(2) = 30;
c) f'(x) = 8x 3 - 9x 2 , /'(1) = - 1 ; d) f'(x) = 12x 5 , / ' ( - 1 ) = - 1 2 .
48. y = /'(xq)(x—xo) + yo — funkcijos f(x) grafiko liestinės taške M0(xo; f(x0))
lygtis; y0 = /(x 0 );
a) f (χ) = χ 2 - 2 x , X0 = 0, f (x0) = 0; f'(x) = 2 x - 2 , /'(x 0 ) = /'(0) = - 2 ;
funkcijos f(x) grafiko liestinės lygtis y = —2x;
b) f(x) = Ix2 - 4x + 2, X 0 = 0, f ( X 0 ) = 2;
f (χ) = 4x - 4, f (X0) = /'(0) = - 4 ;
funkcijos f(x) grafiko liestinės lygtis y = —4x + 2;
e) f(x) = -X2 - 2x + 3, X 0 = 0, / (x 0 ) = 3;
f'(χ) = — 2x - 2, /'(xo) = /'(0) = - 2 ;
funkcijos f(x) grafiko liestinės lygtis y = —2x + 3;
d) f(x) = —3x2 + 3, X0 = - 1 , /(X 0 ) = 0;
f (χ) = - 6 x , f (X0) = / ' ( - 1 ) = 6;
funkcijos /(x) grafiko liestinės lygtis y = 6x + 6;
e) / ( χ ) = - X 3 + 1, X 0 = 0 , f (X0) = 1; f ' ( x ) = -3x 2 , f'(x0) = /'(0) = 0;
funkcijos f(x) grafiko liestinės lygtis y = 1;
f) f(x) = χ 3 + 1, X0 = 1, f (x0) = 2; /'(χ) = 3x 2 , f'(x0) = /'(1) = 3;
funkcijos f(x) grafiko liestinės lygtis y = 3x — 1.
 Nubraižykime funkcijos grafiką ir jo liestinę:

a) V h v r :
V
\
V / \3
0 ι X 0
V / X
\\ \\
X
-з/ 0

(P V г) V f V
7 /
!
•2-
1 \ 1 J
1 f 1
-i I 0 1 X 0 ,1 X -1 o t X
I /

Pastaba.Funkcijos grafikas ir jo liestinė gali turėti keletą ir netgi be galo daug

bendrų taškų, pavyzdžiui:

Be to, gali atsitikti taip, kad lietimosi taške kreivė pereina iš vienos liestinės
pusės j kitą (žr. e) punktą). Taip pat funkcijos grafiko liestinė gali kirsti šį
grafiką kitame taške (žr. f) punktą; tiesė y = 3x — 1 kirs funkcijos f(x) — x 3 + l
grafiką taške (—2; —7)).

49. Abscisių ašis — tai tiesė y = 0. Šios tiesės krypties koeficientas lygus 0.
Vadinasi, kad funkcijos f(x) grafiko liestinė būtų lygiagreti abscisių ašiai, tai
liestinės krypties koeficientas turi būti lygus 0. Taigi reikia rasti taškus, kuriuose
funkcijos išvestinė lygi nuliui.
a) f(x) = x 3 - 3x + 1, f(x) = 3x 2 - 3; 3x 2 - 3 = O, χ = - 1 ir χ = 1.
Kai χ = —1, tai y = 3; kai χ = 1, tai y = —1. Taigi per taškus (—1; 3) ir
(1; —1) nubrėžtos funkcijos f(x) grafiko liestinės lygiagrečios Ox ašiai.
Analogiškai sprendžiami ir kiti punktai:
b) ( ¾ ^ ; -1 + ψ ) , (2^6; -1 - ψ ) ;
c) (0; 0) ir ( - 2 ; 12); d) ( - 1 ; 4) ir (1; - 4 ) .
Pastaba. Sąlyga aiškesnė, pakoregavus ją taip: Raskite tašką, per kurį nubrėžta
funkcijos grafiko liestinė lygiagreti abscisių ašiai.
50. a) Reikia rasti tašką, kuriame f'(x) = tg<p.
Kadangi ψ = tai tgę? = tg f = 1. Todėl liestinės krypties koeficientas
f'(x) — 1. Funkcijos f(x) = —x 2 +4x išvestinė yra f'(x) = — 2x+4. Tada
- 2 x + 4 = 1 ir χ = 1,5; /(1,5) = 3,75. Taigi funkcijos y = - x 2 + 4x
grafiko liestinė, nubrėžta per tašką (1,5; 3,75), su abscisių ašimi sudaro
kampą φ = f-;
b) (0; 0).
Nubraižykime funkcijos grafiką ir liestinę:

a) v h) v

i Ι-

0/ X Ο X

Pastaba. Galima pakoreguoti uždavinio sąlygą taip: ...tašką, per kurį nubrėžta
grafiko liestinė...
51. Nurodymas. „Statesnis" grafikas bus tos funkcijos, kurios grafiko liestinės taške
x = l krypties koeficientas bus didesnis.
a) /(χ) = χ 3 + 10, f ' ( x ) = 3x 2 , /'(1) = 3;
g(x) = 2x 2 - 10, g'(χ) = 4x, g'( 1) = 4.
 Kadangi g'(l) > f'(X), tai taške χ = 1 „statesnis" yra funkcijos g(x)
grafikas.
b) /'(1) = U, g ' ( l ) = —90. Pereidamas tašką .r = 1 funkcijos f(x) grafikas
kyla, o funkcijos g(x) — leidžiasi žemyn ir leidžiasi daug „stačiau" negu
funkcijos f(x) grafikas kyla.
Analogiškai sprendžiami ir kiti punktai:
c) abu vienodai statūs, t. y. abiejų funkcijų grafikų liestinės taške χ = 1 yra
lygiagrečios;
d) /(x); e) f(x); f)gix).
52. a) Randame funkcijų fix) = 3x2 + 4x ir g(x) = — grafikų susikirtimo
taškus: 3x 2
+ 4x = — Z = O i r x = — Ц.
Randame funkcijų f(x) ir g(x) išvestinių reikšmes grafikų susikirtimo taš-
kuose (grafikų liestinių krypčių koeficientus): f'(x) = 6x + 4, f'(O) = 4,
/ ' ( - 8 ) = - § : * ' « = - W o 0 ) = g'(-||) = - į .
Kadangi liestinių taške χ = O krypčių koeficientų sandauga lygi —1, t. y.
f'(O) • g'(0) = 4 · - 4 ) = —1, tai per tašką χ = O nubrėžtos liestinės yra
statmenos ir funkcijų fix) ir g(x) grafikai kertasi stačiu kampu. Kadangi
f (— ||) • g' (— ||) φ — 1, tai taške χ = — g r a f i k a i stačiu kampu nesikerta.
Analogiškai įrodomi ir b), c) punktai. Punkte b) grafikai kertasi stačiu kampu
taške x = j, punkte c) — taškuose χ = — 1 ir χ = 1.
53. Smagračio kampinis greitis bus φ'(t) = b — 2ct (rad./s). Smagratis sustos, kai
b - 2ci = O, t. y. t = £ (s).
54. Tiesės AC krypties koeficientas k — 3. Kai trikampis ABC sustos, tai tiesė
AC bus funkcijos y = (χ — I) 3 grafiko liestinė, kurios krypties koeficientas
y' = 3 (liestinė bus lygiagreti pradinei tiesės AC padėčiai). Taigi reikia rasti
grafiko tašką, kuriame y'(x) = 3. Raskime funkcijos y = (χ — I) 3 išvestinę:
y1 = 3(x - I) 2 . Tada 3(x - I) 2 = 3, χ = 0 ir χ = 2.
Trikampis atsirems į funkcijos grafiką vienintelį kartą, kai χ > O, netgi dar
daugiau, kai χ > 1. Todėl nagrinėkime tik sprendinį χ = 2.
Užrašykime duotos funkcijos grafiko liestinės taške χ = 2 lygtį:
y = 3(x - 2) + 1, y = 3x - 5.
Kadangi liestinė eina per tašką A, tai taško A koordinatės turi tenkinti liestinės
lygtį. Kadangi taškas A yra x-ų ašyje, tai koordinatė y = 0. Todėl 3x — 5 = 0,
χ = 11. Taigi kai trikampis sustos, jo viršūnės A koordinatė bus χ = 11.
Pastaba. Tai sunkus uždavinys. Jį spręskite tik su stipriais moksleiviais.
55. a) 4; b) 5; c) 5; d) 10.
 2. IŠVESTINIŲ TAIKYMAS FUNKCIJOMS TIRTI

Šiame skyriuje „išbandoma" ankstesniame skyrelyje apibrėžta išvestinės sąvoka. Išbandoma nagrinėjant svar-
bias problemas — funkcijų tyrimo uždavinius. Tiesa, svarbios funkcijos jau ištirtos anksčiau — dar vienuoliktoje
klasėje. Tačiau tada tyrėme tik „aiškią kilmę" turinčias funkcijas: laipsnines, rodiklines, logaritmines, papras-
čiausias trigonometrines. Tai tik maža dalis funkcijų pasaulio atstovų... Suvokti tai nesunku: sudėjus laipsninę
ir trigonometrinę funkcijas, gaunama funkcija, kuri nebepriklauso nei vienai iš j ų šeimų. Galima ne tik sudėti,
bet ir atimti, dauginti, dalyti... Galų gale reikia prisiminti ir išbandyti sudėtinės funkcijos sudarymo procedūrą.
Taigi gali būti lengviau šimtą funkcijų užrašyti, negu vieną jų ištyrinėti. B e universalaus įrankio čia neapsieisi.
Išvestinės ir yra tas universalusis įrankis. Iš pradžių jis išbandomas tiriant daugiausia daugianarius, o kai įrankio
nauda tampa tikrai akivaizdi — jis patobulinamas, kad būtų galima tirti ir kitas funkcijas.

2.1. Funkcijų reikšmių didėjimas, mažėjimas ir ekstremumai

Skyrelis skirtas priminti pagrindinėms sąvokoms, su-
sijusioms su funkcijos didėjimo bei mažėjimo savy-
bėmis. Visą j o esmę galima paaiškinti vien nagrinė-
jant brėžinius. Svarbu, kad moksleiviai turėtų funkci-
jos maksimumo, minimumo taško vaizdinius; suvoktų,
kad maksimumo taške funkcija iš didėjimo „būsenos"
pereina į mažėjimo, minimumo taške — atvirkščiai; ži-
notų, kad funkcija gali neturėti nei maksimumo, nei
minimumo taškų; gali turėti tokių taškų ir ne po vieną.
Galima, užuot nagrinėjus vadovėlio brėžinius ar tekstą,
tiesiog suformuluoti, pavyzdžiui, tokias užduotis:
nubrėžkite funkcijos, didėjančios intervale (—00; 1)
ir mažėjančios intervale (1; + 0 0 ) grafiką; nubrėžkite
funkcijos, įgyjančios minimumą taške л: = — 1 ir mak-
simumą taške χ — 2, grafiką; ir 1.1.
Jeigu neaiškumų nekyla, vadinasi, skyrelio sąvokos aiš-
kios. Apibrėžimų mokytis, žinoma, nereikia. Tačiau,
tiems moksleiviams, kurie ketina studijuoti tiksliuosius
mokslus, reikia pasiūlyti žvilgtelti ir į aiškiai suvokia-
mų sąvokų apibrėžimus, užrašytus matematine kalba.

2.2. Lagranžo teorema

Mokytojų požiūris į šio skyrelio tekstą gali būti įvai-
rus. Jeigu teiginį „jei funkcijos išvestinė intervale yra
teigiama (neigiama), tai funkcija yra šiame intervale di-
dėjanti (mažėjanti)" ketinama paaiškinti tik brėžiniais,
tai šį skyrelį galima tiesiog praleisti. Tačiau jeigu no-
rima ne tik „parodyti" bet ir „įrodyti", tai be Lagranžo
teoremos neapsieisime. Tačiau šios teoremos įrodymo
skyrelyje nėra; tėra tik teiginio iliustracija brėžiniu. Ir
to pakanka. Teiginio esmė labai paprasta: jeigu gera
funkcija (t. y. visuose taškuose turinti išvestinę) nagri-
nėjama tik uždarame ir baigtiniame intervale, tai atsiras
bent vienas grafiko taškas, kuriame nubrėžtos liestinės
krypties koeficientas lygus „didžiųjų" pokyčių santy-
kiui.
Mokame parodyti Lagranžo teoremos esmę brėžiniu.

PRATIMAI IR UŽDAVINIAI
Pakaks, jei atliksime vieną kitą 56 užduoties dalį. Galbūt kam nors bus įdomu
išspręsti vieną kitą 58 uždavinio variantą. Tačiau šis uždavinys labiau tinka savaran-
kiškai spręsti namuose, nes skaičiavimams tenka sugaišti kiek daugiau laiko.
56. a) f(x) = χ2, f'(x) = 2x. Įstatę a, b ir c į Lagranžo formulę, gauname:
2c = T T J - , c = 2;
b) c = 0; c) c = ^ f - ; d) c = 1.
Nubraižykime brėžinį:

il) .V b) V с) v (1) V
1Л в Il BJ л
Cj 2
/ / 1 I3
t
у } 1 с В
с = 0с X 2
0 с =
X
л с
- кZ л/з
ι 4
с
3
Ά S
Cf Ir = X AI о/Г о к
/
57. a) y(t) = 321 - t2, v(t) = y'(t) = 32 - 2r;
y(10) = 32 · 10 - IO2 = 220, y(O) = 0;
Dvid = у ( 1 % 1 о ( 0 ) = ™ = 22 (m/s). Sudarome lygtį:
y'(t) = 22, 32 - 21 = 22, t = 5 s. Taigi vidutinis taško greitis atkar-
poje [0; 10] yra 22 m/s. Laiko momentu t — 5 s momentinis greitis lygus
vidutiniam greičiui.
Analogiškai sprendžiami ir kiti punktai:
b) Dyiti = —16m/s, t = 24s; c) Dyid = Om/s, i = 16s.
58. a) Kirstinės OB lygtis y = x. Remdamiesi Lagranžo teorema raskime para-
bolės tašką C, kuriame parabolės liestinė lygiagreti kirstinei OB\ y = x 2 ,
y' = 2x, 2c = M , c = i . Taigi C ( į ;
Parabolės liestinės, nubrėžtos per tašką C, lygtis yra y = (x — j ) +
Tada tiesės CD (CDlOB) lygtis yra y = - l ( x - + y = -χ + 4-
Randame taško D koordinates: χ = — χ + χ = |, D(|; §)·
Tada ieškomas atstumas d = OD = J(|)2 + (|) 2 = |л/2.
b) Kirstinės lygtis y = 2x. Randame parabolės tašką C, kuriame parabolės У
4
/
liestinė lygiagreti kirstinei: 2c I ^ , c = l . Taigi C ( l ; 1). Tiesės CD
2

lygtis yra y = -\x + f . Tada D(|; f ) , ir d = OD Зл/5

5 ·
H- C
//
O1 X

c) Per taškus (0; 2) ir (—1; 1) nubrėžtos kirstinės lygtis yra y = x + 2 . Randame

i Ι
parabolės tašką C, kuriame parabolės liestinė lygiagreti kirstinei:
\ /7
Щ ^ Л = 2c, ψ = 2c, c = į . Taigi C ( I ; į ) .
Per tašką C nubrėžtos kirstinės, statmenos duotajai, lygtis yra y = — χ +
\ 0X
/
/
Ь
Randame šių kirstinių bendro taško D koordinates: 7 V V
χ -j- 2 = —χ + į, χ -—= 18' n /V_ 58'. 114
/ X
8 /'
Tada ieškomas atstumas d = AD = J (— | + l) + — l) ЗУ2
 14.3. Imties moda, mediana ir kvartiliai

Dažnių lentelė parodo, kaip dažnai imtyje pasitaikė vie- lių. Tačiau reikia įdėmiai išnagrinėti pirmąjį ir antrą-
na ar kita reikšmė. Iš lentelės iš karto matome, kokia j į pavyzdžius. Galbūt kam nors kils mintis, kad tas
reikšmė (ar kelios reikšmės) pasitaikė dažniausiai. Tai taisykles, kurios iliustruotos šiais pavyzdžiais, galima
imties moda (arba kelios modos). pakeisti ir imties skaidymui penktadaliais, šeštadaliais,
Kai imties duomenys skaitiniai, juos galima įsivaiz- dešimtadaliais...
duoti, kaip „taškų" sankaupą ant tiesės. Tos sankaupos
Suvokiame ir žinome:
„sklaidos" ant tiesės savybes galima nusakyti nurodant
taškus, kurie tarsi skaido imtį ketvirčiais: atkerta ket- modos, medianos ir kvartilių sąvokų prasmę;
virtį mažiausiųjų, pusę mažiausiųjų, tris ketvirčius. Ši- modos, medianos ir kvartilių radimo taisykles.
taip galima paaiškinti kvartilių sąvokos esmę. Skyre- Mokame rasti duotosios skaitinės imties modą, media-
lyje nėra griežtų apibrėžimų ir formalių radimo taisyk- ną, kvartilius.

PRATIMAI IR UŽDAVINIAI
Visose užduotyse reikalaujama to paties. Jeigu kvartilių radimo taisyklės paaiškėjo
atlikus vieną užduotį, to ir užtenka.
4. a) Sutvarkę imtį sudarykime jos dažnių lentelę: Pastaba. Spręsdami a) punktą su-
darėme imties duomenų dažnių ir
Xi = +3 +5 +6 +7
santykinių dažnių lentelę. Tačiau
fi = 2 2 3 1 uždaviniui išspręsti pakanka tik san-
A - 2 2 3 1 tykinių dažnių (b)—d) punktai) len-
n 8 8 8 8
telės.
f1 + · · · + f i = 2 4 7 8

h +-+.// _ 2 4 7
n 8 8 8 1

Iš lentelės randame modą — dažniausiai pasitaikantį duomenį: M 0 = +6.

(Kai imtis nedidelė, modą nesunkiai galima nustatyti ir be lentelių, ir net
nesutvarkius imties.)
Norėdami rasti pirmąjį kvartilį, sukauptųjų santykinių dažnių eilutėje ieško-
me reikšmės Kadangi sukauptasis santykinis dažnis \ =• \ parašytas po
duomeniu +3, tai Q1 = + 3 + 2 ^ = +4. Analogiškai randame imties me-
dianą: kadangi sukauptasis santykinis dažnis į = g parašytas po duomeniu
+5, tai Mcl = + +2<'+б') = +5,5. Norėdami rasti trečiąjį kvartilį, ieškome
sukauptojo santykinio dažnio, lygaus Tokio nėra, tačiau g < f , g > f·
Taigi pirmasis imties duomuo, kurio sukauptasis santykinis dažnis yra di-
desnis už lygus +6. Tai ir yra trečiasis kvartilis: Q3 = +6.
Analogiškai sprendžiame ir b)—d) punktus:

b)
Xi +10 +14 + 15 + 16 + 18 + 19
;n _ 1 1 2 1 2 1
8 8 8 8 8 8

/!+•••+/i _ 1 2 4 5 7
n 8 8 8 8 8 1

M 0 = +15 ir M 0 = +18, Q1 = +14,5, M d = +15,5, Q3 = +18;

Xi = -5 -4 -3 0 +1 +2 +3
fi 1 2 1 1 1 1 1
n 8 8 8 8 8 8 8

/1 + - + / / _ į 3 4 S 6 7
n 8 8 1

M 0 = - 4 , Q, = - 4 , M d = - 1 , 5 , Q3 = +1,5;

Xi = -10 -9 -8 -6 -5
2 1 3 1 I
8 8 8 8 8
n -
L·

Λ+-+Λ _ 2 3 6 7
n 8 8 8 8 1

M 0 = - 8 , Qi = - 9 , 5 , M d = - 8 , Q3 = - 7 .

114 14.3. Imties moda, mediana ir kvartiliai

5. Nurodymas. Dažniausiai pasitaikantis pažymys — tai imties moda. Sprendimas
analogiškas 4 uždavinio sprendimui.
a) M 0 = M d = 8, Q1 = 7,5, Q3 = 9,5;
b) M 0 = M d = 9, Q1 = 8, Q3 = 9;
c) M 0 = M d = 9, Q, = 7,5, Q 3 = 9,5;
d) M 0 = 9, M d = 8,5, Q1 = 7, Q 3 = 9;
e) M 0 = 8 ir M 0 = 9, M d = 8, Q1 = 6,5, Q3 = 9;
f) M 0 = 8 ir M 0 = 10, M d = 8, Q| = 6, Q3 = 9,5.
6. a) M 0 = M d = 3, Q1 = 3, Q 3 = 5;
b) M 0 = 1 ir M 0 = 2, M d = 1, Qj = 1, Q3 = 2;
c) imtis modos neturi, M d = 4, Q1 = 2, Q3 = 6;
d) M 0 = 9 ir M 0 = 10, M d = 9, Q1 = 5, Q3 = 10;
e) M 0 = 0, M 0 = 1 ir M 0 = 2, M d = 1, Q1 = 0, Q3 = 2;
f) M 0 = 1 ir M 0 = 3, M d = 2, Q1 = 1, Q3 = 3.
7. a) M 0 = 42, M 0 = 43, M 0 = 44 ir M 0 = 45, M d = 43, Q1 = 42, Q3 = 44;
b) M 0 = M d = 44, Q1 = 43, Q 3 = 45;
c) M 0 = 42, M d = 42,5, Q1 = 42, Q3 = 43;
d) M 0 = 41, M d = 42, Q1 = 41, Q3 = 44;
e) M 0 = 43, M d = 43,5, Qj = 43, Q3 = 44;
f) M 0 = M d = 43, Q1 = 42, Q 3 = 44.
8. a) Atsitiktinio dydžio moda — didžiausią tikimybę turinti reikšmė: M 0 = 2.
Norėdami rasti kvartilius ir medianą, papildykime skirstinio lentelę eilute
Pi H h Pi-

Xi = -2 0 2 3 4 5
Pi = 0,1 0,2 0,3 0,2 0,1 0,1
Pi + 1-Pi = 0,1 0,3 0,6 0,8 0,9 1

Norėdami rasti pirmąjį kvartilį, ieškome sukauptosios tikimybės, lygios \ =

0,25. Tokios nėra, tačiau 0,1 < 0,25, 0,3 > 0,25. Taigi pirmasis imties
duomuo, kurio sukauptoji tikimybė yra didesnė už 0,25, lygus 0. Tai ir
yra pirmasis kvartilis: Qi = 0. Analogiškai randame ir atsitiktinio dydžio
medianą bei trečiąjį kvartilį: M d = 2, Q3 = 3.
Analogiškai sprendžiami ir kiti punktai:
b) M 0 = M d = Q1 = 3, Q3 = 6;
c) M 0 = Q1 = - 1 , M d = 0,5, Q 3 = 4;
d) M 0 = Qi = - 3 , M d = 0, Q3 = 2.
9. Atsakyti į klausimus galima remiantis jau spręstais uždaviniais, pvz., 8 uždavi-
nio punktas b): M 0 = M d = Q 1 .
Panagrinėkime brėžinyje pavaizduotą imtį, kai n = 5. Iškart randame modą:
M 0 = 2. Sudarykime santykinių dažnių lentelę:

Xi = 1 2 3 4
1 2 1 1
afs.

5 5 5 5
Il

/1 +-+fi _ 1 3 4
n 5 5 5 1

Randame pirmąjį kvartilį: Q1 = 2 (5 < I >

ir medianą: M d = 2 (y > j ) .
Matome, kad M 0 = Q1 = M d .
Analogiškai sprendžiame, kai n = 6:
M 0 = 3, Q1 = 2 ( i < į , I > i ) , M d = 3 (= < i , \ > į ) . Taigi šiuo atveju
M 0 = M d = 3.
Pateikiame pavyzdį imties, kurios M 0 = M d = Q 3 :

Xi = 1 2 3 4
Δ. - t 1 63 t
n 6 6 6
/1 +•·•+// .. 1 2 5
n 6 6 6 1
 14.4. Imties vidurkis ir dispersija

Priminkime, kaip skaičiavome atsitiktinių dydžių vi-
durkius ir dispersijas. Skaičiuodami juos naudojomės
atsitiktinio dydžio reikšmių tikimybėmis. Imtį sudaro
atsitiktinio dydžio reikšmės, gautos iš nepriklausomų
stebėjimų. Tos reikšmių tikimybės nežinomos, tačiau
galima apskaičiuoti santykinius imčių dažnius. Re-
miantis tais dažniais ir skaičiuojamas vidurkis. Arba —
tiesiog sumuojamos gautosios reikšmės ir dalijama iš
stebėjimų skaičiaus. Pabrėžkime, kad šitaip gaunamas
ne stebimo atsitiktinio dydžio vidurkis, bet tikėtina —
artimajam reikšmė (kai atlikta daug stebėjimų). Todėl
gautasis skaičius vadinamas ne atsitiktinio dydžio, bet
imties vidurkiu. Jei sudarytume dvi to paties atsitikti-
nio dydžio imtis, sudarytas iš vienodo kiekio duomenų,
ir apskaičiuotume imčių vidurkius, gautosios reikšmės
tikriausiai skirtųsi. Tačiau tai nėra keista — juk du kar-
tus matuojant tą patį atstumą irgi dažniausiai gaunami
šiek tiek besiskiriantys to paties dydžio artiniai.
Taigi vienintelis atsitiktinio dydžio vidurkio ir imties
vidurkio skaičiavimo skirtumas — pastaruoju atveju
vietoj nežinomų tikimybių naudojami santykiniai daž-
niai. Tačiau dispersijų skaičiavimas skiriasi labiau. Juk
turint vien stebėtas atsitiktinio dydžio reikšmes negali-
ma nustatyti tikslios atsitiktinio dydžio vidurkio reikš-
mės, taigi vietoj jos turime naudoti imties vidurkį, t. y.
atsitiktinio dydžio vidurkio artinį. Nenuostabu, kad šis
pasikeitimas sukelia dar vieną — vardiklyje bandymų
skaičius n keičiasi į n — I.
Suvokiame ir žinome:
imties vidurkio ir dispersijos prasmę;
imties vidurkio ir dispersijos ryšį su atsitiktinio dydžio
vidurkiu ir dispersija.
Mokame:
naudotis imties vidurkio ir dispersijos skaičiavimo for-
mulėmis;
atlikti skaičiavimus naudojantis skaičiuoklio statistinė-
mis funkcijomis.

PRATIMAI IR UŽDAVINIAI

Visus skyrelyje pateiktus uždavinius patogu spręsti naudojantis skaičiuoklių. Ta-

čiau nors vieną, geriausiai pirmąjį (10a), skyrelio pratimą rekomenduojame išspręsti
remiantis imties vidurkio, dispersijos bei standartinio nuokrypio formulėmis.
10. a) Vidutinė temperatūra yra 2·3+2·5+3-6+7 = + 5 д 2 5 .
Apskaičiuokime imties dispersiją:
s2 _ 2-(3-5,125) +2-(5-5,125) +3-(6-5,125 ) + (7-5,125) _ 125
2 2 2 2
2

Tada imties standartinis nuokrypis s = J2.125 « 1,46;

b) χ = +0,75, i ss 1,49;
c) χ = - 4 , s ss 2,14;
d) X = +15,625, i « 2,88.
Temperatūros išsisklaidymas apie vidurkį didžiausias toje matavimų serijoje,
kurios standartinis nuokrypis yra didžiausias, t. y. d); mažiausias — kurios stan-
dartinis nuokrypis mažiausias, t. y. a).
11. a) 12a - χ « 7,86, j 2 % 3,06, i «-1,75;
12b - χ « 8,58, i 2 « 0,992, i « 0,996;
12c - χ w 8,0625, i 2 « 3,4, j « 1,84.
Didžiausias pažymių vidurkis 12b. Moksleivių žinių įvertinimai mažiausiai
išsisklaidę apie vidurkį taip pat 12 b .
b) 12a - χ ss 7,8, i 2 « 3,42, i ss 1,85;
12b - i « 7,5, i 2 « 3,18, i « 1,78;
12c - χ «s 7,3, j 2 «s 6,2, i « 2,498.
Didžiausias pažymių vidurkis 12 a . Moksleivių žinių įvertinimai mažiausiai
išsisklaidę apie vidurkį 12 b .
12. I sav. — χ «s 3,6, s sa 1,1;
II sav. — χ ss 1,3, s ss 0,76;
III sav. - χ = 4, i ss 2,16;
IV sav. - i ? » 1,6, i ss 1,72.
Labiausiai apie vidurkį svyravo III savaitės kiekvieną dieną parduotų automo-
bilių skaičius.
13. a) χ = 42,9, i ss 1,66; b) i = 43,8, i ss 1,32; c) χ = 42,6, i ss 0,97;
d) χ = 42,4, i Ы 1,78; e) χ = 43,4, j ss 1,43; f) χ = 42,8, i « 1,62.
Didžiausia dispersija yra tos grupės, kurios didžiausias standartinis nuokrypis,
t. y. grupės d); mažiausia dispersija yra tos grupės, kurios mažiausias standar-
tinis nuokrypis, t. y. grupės c).
 18. BRIAUNAINIAI
Viena svarbiausių ir sudėtingiausių sąvokų, susijusių su erdvės kūnais — tūris. Dažniausiai jam skaičiuoti
taikomos formulės, ir tiek. Skyriaus pradžioje šiek tiek primenama sąvokos prasmė, siejant tūrio sąvoką su kūnų
„didumo" lyginimu naudojant tam tikrą matą. Tai iš karto leidžia pajusti, kur slypi tūrio sąvokos sudėtingu-
mas. Kaip „bendraisiais matais" — kubeliais galima užpildyti stačiakampi gretasienį, kurio matmenys reiškiami
iracionaliaisiais skaičiais, tuo labiau — prizmę?

18.1. Prizmės

Skyriaus sąvokos moksleiviams yra žinomos. Trumpai Mokame:

jas apžvelgę imkimės uždavinių. pavaizduoti prizmę;
remiantis trikampio ir trigonometriniais sąryšiais skai-
Žinome prizmės (stačiosios, pasvirosios, taisyklingo- čiuoti briaunos, aukštinės, apotemos ilgius;
sios, gretasienio) apibrėžimus, savybes, tūrio formulę. skaičiuoti paviršiaus plotą ir tūrį.

PRATIMAI IR UŽDAVINIAI

Pitagoro teorema — pakankamas įrankis daugumai skyrelio uždavinių išspręsti. Di-

desnė uždavinių dalis — apie gretasienius. Kad būtų įsiminta, jog statieji gretasieniai
yra nebūtinai stačiakampiai gretasieniai — galima pasiūlyti išspręsti, pavyzdžiui, 100
ir 101 uždavinius (arba 102-103).
87. Brėžiame A 1 A 2 , statmeną į pagrindo plokštumą. Tada ZAiAA 2 = 30° ir
AA2 = 12V3 cm. Iš stačiojo trikampio AA2A1:
A 1 A 2 = AA2 tg30° = 12V3 • = 12 (cm),
AA1 = 2A 1 A 2 = 2 · 12 = 24 cm (statinio, esančio prieš 30° kampą, savybė).
Atsakymas. 12 cm ir 24 cm.

88. Sgon = 8 · (3 + 4 + 5 + 4 + 3) = 152(cm 2 ).

89. Stačiakampio gretasienio įstrižainės ilgį pažymėkime x. Tada:
a) χ = У з 2 + 6 2 + б2 = 9;
b) χ = л/122 + 122 + H 2 = 22;
c) χ = л/82 + 9 2 + 122 = 17.
Pastaba. Pravartu padaryti apibendrinančią išvadą: Stačiakampio gretasienio,
kurio matmenys yra a, b ir h, įstrižainės ilgis lygus л/a2 + b2 + h2. Kubo,
kurio briaunos ilgis yra a, įstrižainės ilgis lygus л/a2 + a2 + a2 = ял/3.
90. Tegu kubo briaunos ilgis yra a cm, o jo įstrižainės ilgis — χ cm. Pagal sąlygą
6a 1 = 96, a = 4 (cm). Tada χ = 4v/3cm.
91. Tegu kubo briaunos ilgis yra a cm. Pagal sąlygą a\fb = Ъ\[Ъ, a = 3 cm.
Spav. = 6a 2 = 6 · 3 2 = 54 (cm 2 ), V = a З3 = 27 (Cmj).
92. Sakykime, kad kubo briaunos ilgis yra α cm. Trikampis AB\C — lygiakraštis,
Г. _ (aV2)2V3 _ J b n 2
^AAB1C = 4 = —Я ·
Pagal sąlygą ^ a 2 = 32\/3. Iš čia a = 8.
Tada S1pav. = 6a 2 = 6 · 8 2 = 384 (cm 2 ) ir V „3 =
: <r' = 512 (cm 3 ).
93. Per trijų kubo briaunų, išeinančių iš vienos viršūnės, vidurio taškus nubrėžus Bi Ci
plokštumą, pjūvyje gaunamas lygiakraštis trikampis. D1
Sakykime, kad kubo briaunos ilgis yra χ cm, o trikampio kraštinės ilgis - • a cm.
Bi N_
C
Tada a = \ • х - Д = ^2 V-
(cm), SO
11V' jPJUVlO — 4 — (cm 2 ). K
A MD
Pagal sąlygą = 2л/3, χ = 4 cm.
Atsakymas. 4 cm.
94. Įrodysime, kad kubo A B C D A 1 S 1 C 1 D 1 įstrižainė BD\ yra statmena pagrindo
ABCD įstrižainei AC.
Per pagrindo viršūnę B brėžiame tiesę I, lygiagrečią pagrindo įstrižainei AC.
AC ± B D — kvadrato įstrižainės. Kadangi / || AC, tai ir I _L BD. Pagal trijų
statmenų teoremą, jei tiesė I statmena pasvirosios projekcijai DB, tai statmena
ir pasvirajai D i B . Tuomet tiesei I lygiagreti įstrižainė AC taip pat bus statmena
pasvirajai DiB. Taigi S D 1 ± AC.
95. Kadangi ABCDA\B\C\D\ — stačiakampis gretasienis ir AB = AD, tai
ABCD- kvadratas.
AiA _L (ABD), tai A\E — pasviroji, AE — pasvirosios projekcija.
Kadangi BD 1 A] E, tai pagal trijų statmenų teoremą, BD ± AE.
Stačiojo lygiašonio trikampio ABD aukštinė AE yra ir pusiaukraštinė, todėl
BE = ED = AE = H2 = Зл/2.

Tada AAi = VME2-AE2 = J(3^6)2 - (Зл/2)2 = 6.

Visos stačiakampio gretasienio briaunos lygios, vadinasi, jis yra kubas.

96. Prizmės pagrindas yra kvadratas, kurio kraštinės ilgis lygus V100 = 10 cm, o
pagrindo įstrižainės ilgis — 10л/2ст.

Prizmės šoninės briaunos ilgis yra y j 15 2 - (10V2) 2 = 5 (cm), o paviršiaus

plotas lygus 4 • 10 • 5 + 2 · 100 = 400 (cm 2 ).

97. a) Apskaičiuokime taisyklingojo šešiakampio ABCDEF įstrižainių BE ir Aii

ilgius: BE = a + a = 2a, AE = -J(2a)2 - a2 = aV3.
Prizmės įstrižinių pjūvių plotai lygūs 2a-a = 2 a2 ir aVb • a = Via2;
b) Sšon. = 6a 2 , Spav. = 6a 2 + 2 • ^ .6 = 6a2 + 3^įa2 = 3a2(2 +

c) у = 6 - ^ - а = Щ£.

98. Sakykime, kad pagrindo įstrižainių ilgiai yra χ cm ir Vlx cm. Pagal lygiagre-
tainio savybę x 2 + (Vlx)2 = 2(16 2 + 30 2 ), jc = 17.
Trumpesniosios pagrindo įstrižainės ilgis yra 17 cm, o mažesniojo įstrižinio
pjūvio plotas lygus 17 • 15 = 255 (cm 2 ).

99. Taikydami Herono formulę, apskaičiuojame prizmės pagrindo plotą:

SAABC = V45(45 - 36)(45 - 29)(45 - 25) = 360 (cm 2 ).
Brėžiame BD _L AC ir sujungiame B1 su D. Pagal trijų statmenų teoremą
B1D ± AC. Tada BD = = ^ f = 20 (cm),
B1D = VfBiB2 + BD2 = V152 + 20 2 = 25 (cm),
Spjūvio = • Bi D = \ · 36 • 25 = 450 (cm 2 ).
Atsakymas. 450cm 2 .

100. I būdas. Ilgesnioji gretasienio įstrižainė yra ACi. Remdamiesi kosinusų teo-
rema, apskaičiuojame B D: BD2 = 3 2 + 8 2 - 2 • 3 · 8 · cos 60° = 49, BD = I.
A
Remdamiesi lygiagretainio savybe, apskaičiuojame AC2:
AC2 + 7 2 = 2(3 2 + 8 2 ), AC 2 = 97. bJ- f
Iš stačiojo trikampio ACCi: CCi = V l 5 2 - 97 = 8л/2. ,40е4'-* Ά
A 8 D
Tada V = SABCD - C C i = 3 • 8 • sin 60° · 8-72 = 9 6 ^ 6 .
II būdas. ABCD — lygiagretainis, ZBAD = 60°, tai ZADC = 120°.
Remdamiesi kosinusų teorema, apskaičiuojame AC 2 :
AC2 = 3 2 + 8 2 - 2 • 3 · 8 · cos 120° = 97.
Toliau sprendžiame kaip I būde.
Atsakymas. V = 96л/6.

101. BD = -Ja2 + b2, ^¾- = tg60°, DD1 =Vb -Va2 + b2·,

D1 C1
V = ab-Vb- V a2+ b2 = АЪ^З(А2 + b2).
/N
A1 f
Я
A A B

f
102. Trumpesnioji rombo ABCD įstrižainė BD = 12cm. D1 C1
a) SPAGR. = V = 1440 = 96 (cm 2 ).
b) Taikydami rombo ploto formulę randame ilgesniosios pagrindo įstrižainės
/
ilgį: Sabcd = į B D - A C , AC= = 16(cm).
Kadangi rombo įstrižainės susikerta statmenai ir dalija viena kitą pusiau, tai D
AB = V62 + 82 = 10 (cm). /
c) Sgon. = 4 - 1 0 - 15 = 600(cm 2 ).
103. a) Gretasienio matmenis rasime išsprendę lygčių sistemą:
X2+ y2 = 15 2 X 2 + V2 = 225,
+ z2 = (3^34)2, X 2 + Z 2 = 306,
.V2 + Z 2 (3V4T) 2 y2 + r2 = 369.
Iš pirmųjų dviejų lygčių sumos atėmę trečiąją gauname:
(2x 2 + r + г 2 ) - (.V2 + z2) = 162, χ = 9.
Tada y = 12 ir г = 15.
b) Gretasienio įstrižainės ilgis yra л/152 -j- z 2 = л/152 + 15 2 15л/2.
104. I būdas. Tegu EB=X. Tada AE X 2 = ( I ) 2 + 12 2 , X = 8V3;
pjūvio = 12 · 8χ/3 = 96л/3 (cm 2 ).
II būdas. Remiamės teorema: Daugiakampio statmenosios projekcijos plokš- A
tumoje plotas lygus projektuojamojo daugiakampio plotui, padaugintam iš ko- t sN
sinuso kampo tarp daugiakampio plokštumos ir jo projekcijos plokštumos. / /
' cos Οί,122 = S • cos 30°, S = 2 } = 9 6 ^ Orli /
1^proj. — ^d; (cm 2 ).
2
B
Atsakymas. 9бУЗ cm".

105. I būdas. Iš stačiojo trikampio ACB: AB = -J32 + 4 2 = 5 (cm).

Trikampis CBM — status, ZMCB = 45°, taigi Δ C B M — status lygiašonis ir
MB = BC = 4cm, CM = 4л/2ст.
Tada Sacm = \ • AC · CM = \ · 3 · 4 ^ 2 = 6л/2 (cm 2 ).
11 būdas. Remiamės 104 uždavinio sprendime suformuluota teorema:
V o j - = 5Claug. · cosa, \ • 3 · 4 = S d a u g • cos45°, S = ^ 5 O = бл/2 (cm 2 ).
Atsakymas. бл/2 cm'.
 18.2. Piramidės
Skyrelyje tik primenamos moksleiviams žinomos sąvokos ir formulės. Užtenka „perskaityti" brėžinius ir versti
kitą puslapį.

18.3. Briaunainių pjūviai

Vaizdus brėžinys — gera pagalba. Todėl prieš prade- — brėžimo uždaviniai. Galima pasiūlyti moksleiviams
dant spręsti uždavinius apie sudėtingesnius erdvės kū- nubraižyti reikalingus pjūvius nežiūrint, kaip tai da-
nus, naudinga pasimokyti juos nubraižyti — geriau vė- roma vadovėlyje, o po to palyginti gautą brėžinį su
liau, negu niekada. Skyrelyje pateikti du pavyzdžiai vadovėlyje pateiktu.

18.4. Nupjautinės piramidės

Dar žiupsnelis žinių apie piramides. Užrašyta nupjau- nupjautinės pirmidės sąvoką;
tinės piramidės tūrio formulė. Jei kiltų klausimas, kaip paviršiaus ploto ir tūrio skaičiavimo formules.
galima j ą įrodyti, atsakymo galima ieškoti pirmoje va- Mokame:
dovėlio dalyje ( 1 4 0 - 1 4 1 psl.).
braižyti piramides bei jų pjūvius;
Žinome:
skaičiuoti paviršiaus plotus, tūrius ir kt.
piramidės sąvoką;

PRATIMAI IR UŽDAVINIAI

Nebent 122-125 skyrelio uždaviniai gali atrodyti kiek sunkesni ar neįprasti. Kitus
neturėtų būti sunku išspręsti nusibraižius aiškius brėžinius.
106. Įstrižinis pjūvis — lygiašonis AASC4, SO — piramidės ir pjūvio aukštinė.
Iš stačiojo trikampio ABC: AC = ^AB2 + BC2 = л/202 + 20 2 = 20^2 (cm).
Kadangi ZSCO = 45°, tai SO = OC = \AC = \ • 20-^2 = 10л/2(ст).
Tada S p j 0 v i o = \AC SO= 20л/2 · Юл/! = 200 (cm 2 ).

107. Brėžiame SM J_ AB ir sujungiame piramidės aukštinės pagrindą O su tašku M.

Pagal trijų statmenų teoremą OM _L AB.
OM = \ • 12 = 6, SM = yj62 + 8 2 = 10.
a) S šon . = 4 · \ · 12 • 10 = 240;
b) S pav . = S šon . + S pagr . = 240 + 122 = 384;
c) Vpir.
1 1 . 144 • 8 = 384.

108. a) Piramidės šoninės sienos aukštinė yra sa л/2162 - 1122 = V34 112 (m).
Tada S šon . « 4 • \ · 224 · У 3 4 П 2 « 82743 (m 2 ),
b) Piramidės pagrindo įstrižainės ilgis ~ 224\/2m, o piramidės aukštinės ilgis
« л/216 2 - (112л/2) 2 = л/21568 (m). Tada
Vpir. » ± · 224 2 · V21 568 « 2456290 (m 3 ).
109. Pagal sąlygą SO = 12 cm, SD = 13 cm.
Iš stačiojo trikampio SOD: OD = ^13 2 - 122 = 5 (cm).
Pagrindo aukštinės trečdalis lygus 5 cm, taigi pagrindo aukštinė CD= 15 cm.
Turime = 15, iš e i a A B = ioV^cm).
a) Sgon = 3 • \ • 10V3 · 13 = 195\/3 (cm 2 );
b) S pir . = 195V3 + = 270л/3 (cm 2 );
c) Vpir = į · 75л/3 · 12 = ЗООл/З (cm 3 ).

110. a) V tlir = i · 24УЗ · 2л/б =:48V2(dm 3 );

"pir.
b) ΑψΆ . 6 = 24λ/3, AB = 4 dm;
c) lygiakraščio trikampio AOB aukštinė lygi = 2\/3(dm).
Piramidės apotema lygi J(2л/3) 2 + (2л/б)2 = 6 (dm).
S š o n = 6 · \ • 4 • 6 = 12 (dm2).
111. Brėžiame CD _L AB ir sujungiame taškus S ir D.
Pagal trijų statmenų teoremą SD _L AB.
Iš stačiojo trikampio ABC: AB = ^ 1 5 2 + 8 2 = 17(cm).
CD rasime iš lygybės: CD • AB = AC • ВС, CD = =

Tada SD = + = ^ (cm) ir
c • - I
0Pir- ' 5J - i + i 15 · 5 j-y "I- 2 1 7 · $ + 15 = 195 17 (cm z )
2 17 ^ 2
Atsakymas. 1 9: 515( c m 2 ) .

112. AB = У з 2 + 4 2 = 5 (cm).
C D rasime iš lygybės: C D • AB = AC • ВС, CD = ^f = 12.f
SC = CD • tg30° = Ąf • ^ = ^ 3 (cm); SD 2SC •= (cm).
- I2 . 4J .
— 5 +, į2 . 4ą . 4VĮ
5 +, 2i 3c 8УЗ
5 _ 34v/3
5 ^/c m 2-,
>'

113. a) Vpir. = į · Č f i a — [ 2 .
b) Brėžiame CD _L AB ir sujungiame taškus S ir D. Pagal trijų statmenų
teoremą SD _L AB. Lygiakraščio trikampio ABC aukštinė CD yra ir pu-
siaukraštinė, todėl CD= q^-.
сщ:
Iš stačiojo trikampio SCD: SD = ^Ja2 + (ал/3^2
(^ψ-) _ аУ7
Jpir. = 2 · I„2
I a z + ii „a . flVz + sM 4+л/7±УЗ„2
4 " ·
114. Kadangi CD J_ AD ir C D L S D , tai C D 1 (ABD). Piramidės pagrindu
laikykime Δ A B D . Tada piramidės aukštinė yra briauna CD.
vpir. = įSĄABD • CD = J · 2 • a • b • c = ^abc.

115. ABCD — kvadratas, AB = BC = CD = DA = 5cm, SD = 12cm

piramidės aukštinė.
SC = SA = л/12 2 + 5 2 = 13 ( c m ) ; SASDc = SASDA = į · 12 • 5 = 3 0 ( c m 2 ) ;
SASAB = SASCB = į • 13 • 5 = 3 2 , 5 (cm2); SABCD = 52 = 25 (cm2).
S p i r = 2 • 30 + 2 • 32,5 + 25 = 150 (cm 2 ).

116. Sg on = SASDA + SASDC + SASCB + SASAB-

Iš stačiojo trikampio SCD: SC = ^ 2 4 2 + IO2 = 26 (cm).
Iš stačiojo trikampio SAB: SA = л/242 + I2 = 25 (cm).
S š o n = ±(24 · 7 + 24 · 10 + 26 • 7 + 25 · 10) = 420(cm 2 ).

117. Lygus trikampiai yra ir lygiapločiai, todėl:

SASDA = SASCB> SASAM = SASCN> SASDN = SASBM-
Šias lygybes panariui sudedame:
SASDA + SASAM + SASDN = SASCB + SASCN + SASBM-
Įrodėme, kad plokštuma SMN, einanti per piramidės aukštinę, padalijo pira-
midės šoninį paviršių į dvi lygiaplotes dalis.
A M B

118. a) Brėžiame BxE _L O B; OB = ^ф- = 7 ^ 2 (cm); OxBl = Щ = л/2 (cm);

EB = 7 л / 2 - У2 = 6 л / 2 ( с т ) ; BB1 = ^ 7 ^ + ( 6 7 ¾ 2 = 11 (cm).
b) Apskaičiuosime nupjautinės piramidės šoninės sienos aukštinę F F 1 . Brėžia-
me F1G -L OF; GF1 = OO1 = 7cm, GF = OF-O1F1 = 7 - 1 = 6(cm);
F F 1 = V l 2 + 6 2 = л/85 (cm). Tada
Sion = į ( 4 • 14 + 4 · 2) • л/85 = į • 64 · VŠ5 « 295 (cm 2 ).
c) V = į · Я · № + S2 + л/5Т5г) = j · 7 · (14 2 + 2 2 + y/l96~4) = 532 (cm 3 ).
Pastaba. Kadangi tūris apskaičiuojamas tiksliai, tai sąlygoje nereikalingas nu-
rodymas skaičiuoti 1 cm 3 tikslumu.
119. a) Brėžiame CD ± AB ir CxDx _L AxBx, О e CD, Ox e C i D b Sujungiame
taškus D ir Dx. Iš taško Dx brėžiame DxE ± CD. Pagal trijų statmenų
teoremą DxD ± AB ir yra nupjautinės piramidės šoninės sienos apotema.
CD=6oV3= зОл/з(cm), CxDx = = 15л/з(ст).

OD = \CD = i • ЗОл/З = Юл/3 (cm),

O 1 D , = I C 1 D i = j • 15-Уз = 5V3(cm).
Tada E D = O D - O x D , = !(K/3 - 5л/3 = 5 ^ 3 (cm).
Iš stačiojo trikampio DEDx: DDx = / 5 2 + (5^3)2 = 10 (cm);
b) Sgon. = i ( 3 · 60 + 3 · 30) · 10 = 1350 (cm 2 );
c) V = i • 5 ( ^ + + y ^ W a ; 900УЗ) = 2625V3 (cm3)·

120. Kadangi 1 dm3 = 11, tai akvariumo turį skaičiuojame matavimus išreiškę de-
cimetrais.
V = i . 6 · (IO 2 + 5 2 + VlOO • 25) = 350 (dm 3 ) = 350^.
121. Sprendžiame lygtį: 76 = ± · 6 • (8 + S 2 + 7 8 ¾ ) , J W > = 30 - S 2 , iš čia
30 - S2 > 0, S 2 < 30;
S 2 - 68S 2 + 900 = 0, S 2 = 18 arba S 2 = 50 (netinka, nes S2 < 30).
Taigi didesniojo pagrindo plotas lygus 18 m 2 .
122. Vpjr = j • Spagr. · H\
S p a g r . = V 5 4 • (54 - 52)(54 - 29)(54 - 27) = 270 (cm 2 ).
Kadangi visi dvisieniai kampai prie pagrindo lygūs, tai piramidės viršūnės S
statmenoji projekcija į pagrindą yra taškas O, kuris yra į pagrindą įbrėžto
apskritimo centras. Tada OD = OE = r (įbrėžto apskritimo spindulys).
Kadangi S p a g r . = pr, tai r = ^ = 5 (cm), SO = r -tg60° = 5л/3(ст). Tada
V = \ • 270 · 5л/3 = 450\/3 (cm 3 ).
123. Duota: SABC — taisyklingoji piramidė, ZSKO = ZSLO = ZSMO = a,
SAABC = Q-
Irodyti: Sgon =
įrodymas. I būdas. Piramidės šoninių sienų projekcijos pagrindo plokštumoje
yra trikampiai AOB, BOC ir AOC, o šių trikampių sąjunga — trikampis ABC.
IMkome daugiakampio statmenosios projekcijos ploto teoremą:—
•^proj. = l^daug. ' cos a :
SAAOB = SASAB • c o s a , SABOC = SASBC · c o s a , SAAOC = SASAC • cosa.
Sudėję lygybes panariui, gauname:
SAAOB + SABOC + SAAOC = (SASAB + SASBC + SASAC) cosa,
Q — %)n. ' c o s a , Sgon = v
II būdas. Tegu pagrindo kraštinės ilgis yra a.
Kadangi AABC — lygiakraštis, tai 2 ¾ ^ = Q, a = H^-',
4 V3
BK = Ψ = ^ f i = VQ- V3, ко = \вм = ^ f i -

fj af = c o s a ,' SK = ^ -.
3cosa
Tada Sg on = 3SAASC
sun. ii/ioL. = 3-\-Щ-
2 3cosa = cosa
-2-.

124. 3 2 c m 2 . Nurodymas. Remkitės 123 uždavinyje įrodyta formule.

125. Rombas ABCD — piramidės pagrindas.

Vg,-. = IO2 sin 30° = 50 (cm 2 ), Sgon. = įgįįfc = f = 100 (cm 2 ),

S p i r = 100 + 50 = 150 (cm 2 ).
 19. SUKINIAI
Skyrius-žinynas, kuriame primenami sukinių apibrėžimai, paviršiaus plotų ir tūrių skaičiavimo formulės.

19.1. Ritinys

Tiesiog prisiminkime, kaip skaičiuojamas ritinio pavir- kaip gaunamas ritinys;

šiauš plotas, tūris... kaip atrodo „išklotas" ritinio paviršius;
Suvokiame ir žinome: kaip skaičiuojamas ritinio plotas bei tūris.

PRATIMAI IR UŽDAVINIAI

Skyrelio uždaviniai trijų rūšių: paviršiaus ploto ir tūrio skaičiavimo (126-133, 135),
pjūvio lygiagrečia ašiai plokštuma (134, 136,137), taikomojo pobūdžio (138, 139).
126. a) Sgon = 2jtrh = 2π • 10 · 14 = 280л-;
b) 5,rit. + 2S,pagr. = 280тг + 2· 10 • TT = 480л:;
c) Vrit = S pagr . · h = 100л: · 14 = 1400л".

127. Kadangi 2π r h = 24, o h = 2 r, tai 4л"г2 = 24. Iš čia π r2 = 6 dm2.

128. Kadangi kvadrato įstrižainės ilgis yral0\/2, tai kvadrato kraštinės ilgis yra 10.
Vadinasi, ritinio pagrindo spindulio ilgis yra 5, o aukštinės — 10. Tada:
a) pjūvio = IO2 = 100;
b) S r i t = 2jtrh + 2тгr2 = 2nr(h + r) = 7л · 5 • (10 + 5) = 150лг;
c) Vrit = Irr2A = π · 5 2 • 10 = 250л".
129. Gautas kūnas yra ritinys, kurio r = h = 5 dm. Tada:
a) S riti = 2πr(h + r) = 2π · 5 · (5 + 5) = 100л: (dm2);
b) Vrit = тг · 52 • 5 = 125π (dm3).
130. Ritinio aukštinės h ir pagrindo spindulio r ilgius randame iš lygčių sistemos:

jrr 2 = 64л-, r = 8 cm,

2 rh = 320 h = 20 cm.
Tada:
a) S rit = 2nr(h + r) = 2?r · 8 · (20 + 8) = 448 (cm 2 );
b) Vrit = π · 8 2 • 20 = 1280л- (cm3).
131. a) Ritinio pagrindo spindulio ilgį randame iš lygybės: 2nr =4, r = ~ dm.
Tada Sgon. = 2лг · f · 8 = 32(dm 2 ), Vrit. = тг · ( f ) 2 · 8 = f (dm3).
b) 2л-г = 8, r = I dm;
2π · | -4 = 32 (dm2), Vrit. (dm3).

132. h = i • 4ч/3 = 2λ/3; 2πr = 4s/3 • cos 30°, f . Tada

S rit = 2кг (h + r) : ar. 1.(2^/5+D = 12^5+įt
133. S rit — Sgon. + 2Spagr., Spagr. 1207Г —88jt = 16л- (cm^). 2лг
Tada πι· = 16тг, r = 4cm; 2nrh = 88л:, h = J f į = 11 (cm);
2

Vrit = π ·4 2 • 11 = 176л- (cm 3 ).

134. Trikampis AOB- lygiakraštis, kurio kraštinės lygios ritinio pagrindo spindu-
liui r. Šio trikampio aukštinė h = Tada pagal sąlygą = 10\/3 ir
r = 1О4/З · = 20 cm.
a ) Spjūvio = r h = 20 · 30 = 600 (cm 2 );

b) S š o n = 2л- • 20 · 30 = 1200л- (cm 2 );

c) Vpir = π • 20 2 • 30 = 12000л- (cm3).

135. Pagal sąlygą h = 3r ir nr2h = 24л\ Vadinasi, 3πτ 3 = 24π, r = 2cm. Tada
h = 3 - 2 = 6 (cm), S rit . = 2nr(h + r) = 2л- · 2 • (6 + 2) = 32ж (cm2).
136. Pagal sąlygą OA = OB = OC = r = 15cm. Pjūvis yra kvadratas, kurio
kraštinė AB = 18cm. Lygiašonio trikampio AOB aukštinė OM yra ir pusiau-
kraštinė, todėl AM = BM = 18 = 9(cm). Iš stačiojo trikampio AOM:
AM = ^15 2 — 9 2 = 12 (cm).
 Leidinys parengtas pagal matematikos vadovėlį.
Visi uždaviniai perspręsti
leidyklos specialistų.

v ^
Sią mokytojo knygą rašė autorių kolektyvas: Antanas Skūpas,
Eugenijus Stankus, Vladas Vitkus ir Vilius Stakėnas.

Knyga skiriama mokytojui, dėstančiam matematiką 12 klasėje

pagal vadovėlį „Matematika 12,1 ir II dalys" bei atitinkamą
uždavinyną.

Mokytojo knygos struktūra tokia pat kaip ir vadovėlio. Čia

pateikiami:
• kiekvieno skyriaus ir skyrelio metodiniai nurodymai bei
pastabos;
• uždavinių sprendimai, komentarai ir atsakymai.

Knyga naudinga ne tik mokytojams, bet ir moksleiviams bei

jų tėvams...

Ir didieji aktoriai buna dėkingi sufleriams, kartais padedantiems

išsisukti iš keblios padėties.