1. Materialaus taško ir jo būvio aprašymo sąvokos.

Tiesaus ir tolygaus judėjimo greitis

ir pagreitis.Vidutinis ir momentinis greitis

Kinematika tiria judėjimą neatsižvelgiant į to judėjimo priežastis. Judėjimui

aprašyti pasirenkama atskaitos sistema, bet reikia neužmiršti, kad skirtingose atskaitos
sistemose judėjimas gali būti skirtingas, todel visada pasirenkama patogiausia.
Pvz.: Kai kūnas juda Žemės paviršiuje – Žemė, Žemės judėjimas – atžvilgiu Saulės.
Taigi visos atskaitos sistemos kinematiškai ekvivalenčios, o atskaitos sistemos
pasirinkimas svarbus tik dinamikoje, kai atsižvegiama į kūną veikiančias jėgas.
Materialus taškas – makroskopinis kūnas, kurio matmenys tokie maži, kad jų
galima neįskaityti, o laikyti, kad visa kūno masė sukoncentruota viename geometriniame
taške.Tai yra abstrakcija. Galima ar negalima, kokio nors kūno judėjimą nagrinėti kaip
materialaus taško, priklauso nuo to, kokio pobūdžio problema yra nagrinėjama, bet ne
nuo judėjimo pobūdžio. Tuo atveju svarbūs ne absoliutūs, o santykiniai kūno matmenys,
t.y. kūno matmenų santykis su judėjimo atstumais.
Pvz.: Žemę, nagrinėjant jos judėjimą apie Saulę galima laikyti materialiu tašku,
nes orbitos spindulys R = 1,5 · 108 km, o Žemės r = 6,4 · 103 km, t.y. r/R = 4 ·10-5.
Tačiau toks nagrinėjimas netinka Žemės sukimuisi apie savo ašį tirti, nes tokiu
atveju Žemės negalima laikyti materialiuoju tašku.
Materialaus taško makroskopiškumas suprantamas ta prasme, kad jo judėjimą
galima būtų nagrinėti klasikinės mechanikos rėmuose. Tačiau daugeliu atveju ir mikro
dalelių judėjimą galima nagrinėti naudojantis klasikinės machanikos dėsniais.
Pvz.: Elektronų , protonų , jonų judėjimą elektriniuose ir magnetiniuose laukuose.
Materialaus taško mechanika klasikinėje fizikoje yra mechanikos tyrimo pagrindas, nes
klasikiniu požiūriu, bet kokį kūną arba kūnų sistemą, mintyse galima išskaidyti į mažas
makroskopines, tarpusavyje sąveikaujančias dalis, laikant jas maetrialiais taškais, kurių
judėjimą ir nagrinėti.
Paimkime bet kokią atskaitos sistemą. Joje taško judėjimas bus pilnai aprašytas,
jeigu bus žinoma jo padėtis bet kuriuo laiko momentu. Nurodome taško padėtį,
pavyzdžiui Dekarto koordinačių sistemoje, koordinatėmis x, y, z .
Taško judėjimas bus pilnai aprašytas, kai žinosime, kaip kinta koordinatės laike
x = x(t), y = y(t), z = z(t) arba apibendrintu atveju r = r(t) .
Taigi reikia įvesti greičio ir pagreičio sąvoką.

∆x

0 x1 x2 x
1 pav. Taško tiesiaeigio judėjimo aprašymas

Materialaus taško judėjimas vienmačiu atveju x = x(t).

Tegu laiko momentu t taško padėtis buvo x1 = x(t) , o per laiko intervalą ∆t jis
pasislinko į tašką x2 = x(t +∆t) nueidamas kelią ∆x = x2 – x1 = x(t +∆t) – x(t). Susitarta, kad
∆x yra teigiamas, jei judėjimas vyksta į dešinę ir neigiamas, jei į kairę.
Santykis ∆x/∆t vadinamas vidutiniu materialaus taško greičiu per laiką ∆t.
 ∆x x(t + ∆t ) − x(t )
v vid = = .
∆t ∆t

Toks vidutinio greičio apibrėžimas galioja visiems ∆t išskyrus ∆t = 0, nes 0/0

neturi prasmės. Bendruoju atveju vvid priklauso ne tik nuo ∆t, bet ir nuo t. Mūsų atveju
imkime, kad t nekinta, o ∆t → 0 (nykstamai mažėja) tada ∆x/x artėja prie tam tikro
dydžio, kuris jau priklauso tik nuo t, bet nepriklauso nuo ∆t. Šis dydis arba riba
vadinamas tikruoju arba momentiniu materialaus taško greičiu laiko momentu t.

∆x x(t + ∆t ) − x(t )
v = lim = lim .
∆t →0 ∆t ∆t →0 ∆t

Matematikoje tokia išraiška vadinama funkcijos x(t) išvestine pagal argumentą t

žymima dx/dt. Taigi momentinis arba tikrasis greitis yra koordinatės (arba nueito kelio) x
išvestinė pagal t:
dx
v= .
dt

Kaip jau minėta greitis bus laiko funkcija v = v(t) (bendru atveju). Greičio
išvestinė pagal laiką yra materialaus taško pagreitis a :

dv v(t + ∆t ) − v(t )
a= = lim .
dt ∆t →0 ∆t

Kadangi v = dx/dt gauname, kad pagreitis yra antroji koordinatės išvestinė pagal
laiką:

d2 x
.a=
dt 2
Pvz.: Tegu taško judėjimas aprašomas x = At2 + Bt +C , kur A, B, C – pastovūs
koeficientai, tada

x + ∆x = A(t + ∆t)2 + B(t + ∆t) + C = At2 + 2At∆t + A∆t2 + Bt + B∆t + C =

= (At2 + Bt +C) + (2At + B)∆t + A∆t2.

Iš vidutinio greičio apibrėžimo:

x(t + ∆t ) − x(t ) ( At 2 + Bt + C ) + (2 At + B)∆t + A∆t 2 − ( At 2 + Bt + C )

v= = =
∆t ∆t
= (2 At + B) + A∆t

Matome, kad vvid priklauso ir nuo t ir nuo ∆t. Norint gauti momentinį greitį reikia
skaičiuoti ribą kai ∆t → 0 :
 v = lim v vid = lim [(2 At + B) + A∆t ] = 2 At + B .
∆t →0 ∆t →0

Matome, kad momentinis greitis priklauso tik nuo t, pagreitis bus:

dv
a= = 2A .
dt
Kaip matome šiuo atveju pagreitis jau nebepriklauso nuo laiko – tolygiai
greitėjantis arba tolygiai lėtėjantis judėjimas. Bendru atveju a = a(t) .