(Daina „Mokyklą paliekat nuo šiolei“)

1.Greit užžels tie takai žolėje,

Pasiliks jūsų atmintyje,
Pasiliks jūs jaunieji draugai,
Tuščios kėdės, lenta ir suolai.

Priedainis:
Baigias metai nerūpestingi
Ir skambutis daugiau neskambės
Neskubėsit į klasę jūs noriai
Nes mokyklą paliekat nuo šiolei.

2. Į gyvenimą žengsite šiandien,

Nuo rytojaus jau grįšit kiti,
Susitiksim po daugelio metų,
Nors pažįstami, bet svetimi.

Priedainis.
3. Jūs užaugot jaunam kelyje,
Dabar skiriasi kelias nuo čia.
Štai jau dvylikta klasė išeina,
O išeinant jums traukiam dainą.

Priedainis 2x
(Žodžiai ir muzika: Darius Janušauskis)

Pavasaris toks pat, kaip ir kiekvienas:

Žali laukai ir sprogstantys beržai.

Tik keista, kad šią pavasarinę dieną

Įsiveržė visai nauji dažai.

Tylus laukimas skleidžiasi lyg žiedas...

Varpelis štai atvėrė jau duris...
Kažkas paėmęs kreidą
Lentoje užrašė :
Sudie, mokykline svajone nuostabi...

Sveiki visi susirinkę į Paskutinio skambučio šventę.

Klases uždarote.. Koridoriuos nutyla
Tiek daug pavasarių lydėjęs šurmulys...
Kažko netekote, kažką praradote
Užverdami tiek varstytas duris.
Į ievų tylumą langai atsiveria
Pro juos Jūs matote pasaulį…
Prisėdate. Patylite. Ir kylate..
Į žemę, žolę, lietų, saulę..

Kviečiame kalbėti gimnazijos direktorę

Prisiminimuose ataidi pirmoko žingsneliai. Širdelė tuksi, nerimsta, - taip baisu įžengti į mokyklą..

- Rugsėjo varpeliai gėlėm pražysta.

Mama už rankos veda vaikystę
Į neregėtą didelį kelią,
Kuris suskamba šimtais varpelių,
Kuris vis šaukia, kuris vilioja
Ir atradimų medžiais lapoja.
Nedrįsta, dreba maža širdelė,
Mamytės rankos paleist negali.
Ir šitaip eina į šviesų kraštą,
O dienos pina varpelių raštą.
Į tokį kraštą, kur knygos švyti,
Mama pro klevą vaikystę lydi...

Kviečiame pirmokus

- Pirmoji mokytoja – gera, graži ir pati protingiausia! Pirma kreivai parašyta raidė, pirmas
skiemenimis perskaitytas žodis...

- Lydimas senelių pasakėlių

Ir gerų gerų akių mamos
Atėjau, kad rodytum man kelią
Prie pirmosios raidės, prie dainos.
Nebijosiu, jei apglėbsi savo rankom
Tą pasaulį platų ir mane –
Eisime kartu per baltą lauką
Su pirmųjų raidžių puokštele.
Iki žodžio gimtojo, gaivaus šaltinio,
Upių mėlynbalsių pakraščiais,
Kad žinočiau, kuo prasideda Tėvynė,
Kad suprasčiau, kas yra taika.

Kviečiame kalbėti Pirmąją mokytoją

Nuo juodos gyvenimo lentos

Nenutrink, Mokytojau, dar kreidos
Be Tavęs jau niekas nekartos
Apie reikšmę gal vienintelės klaidos.
Iš baltųjų puslapių išplėšk
Savo pastabas seniai jau pamirštas
Ir kai rytmetis saulėtas brėkš,
Tu atleisk mums nuoskaudas kelias.
Sustabdyk gatvėje nors vieną kartą.
Ir kaip mokinius išdykusius sudrausk -
Apkabinsime Tave, o Tu mus bark,
Kad iš laimės vėl galėtume nuraust.

Iš Tavo rankų
Išaugęs medis
šaknijas ir skleidžia manyje
Pažinties šakas.
Iš Tavo akių, mokytojau,
Išplaukia debesys,
Apgaubiantys ir lydintys mane
Į pasakų žemę.
Iš Tavo minčių išsilieja žodžiai,
Mano būčiai suteikiantys prasmę…

Kviečiame klasės auklėtoją

Prirašėt sąsiuvinius,
Perskaitėt knygas,
Vaikystės juoką barstėte prie klasės slenksčio,
Vienas kitam pažvelgę į akis
Neišsakytų žodžių išsigandot.
Ir virpa pirštai nejučia
Kai atsisveikinimui ranką spaudžiat.
Tik ašara, kaip neklusni našta,
Suspindusi beviltiškai išnyko..
Ar girdite? Pasibaigė diena,
Nuplukdžiusi metus kaip Joninių vainiką.

Kviečiame kalbėti abiturientus

Gražūs spalvoti drugelio sparnai

Tai lyg svajonė pakilus aukštai.
Pagauk tą drugelį ir laikyk, jei gali,
Nes Tavo svajonė tokia pat trapi.

Dažnai mes pamirštam svajones savas,

Nes kančios ir skausmas užgožia spalvas.
Bet širdy jos gyvena, tik Tu paklausyk.
Nors sunku, bet savąją laimę laikyk.

Išdalinti žodžiai:
Būkite patys savimi, mokėkite gyventi, mokėkite svajoti, sugebėkite atleisti, nepamirškite vaikystės,
gyvenkite dėl savęs, mokėkite džiaugtis, mokykitės iš savo klaidų, mylėkite, ir būkit mylimi,
nepamirškit draugų, siekite savo tikslo, laikykite svajonę delne, būkite tuo, kuo norite būti – būkite
laimingi.
(Daina „O mes skubame“)

O mes skubam, pašėlusiai skubam užaugti,

Kad nemokytų mūs ir nebartų,
Nors ir žinom, jog daug ką paliekam,
Už simboliškų pasakos vartų,
Už simboliškų pasakos vartų.

Bet negaila, negaila tų pasakų,

Kai skubi pasitikt vėl realybės,
Kai tikėjimą, džiugesį, nerimą
Noris dauginti, noris dauginti iš begalybių.

Mus už šitą skubėjimą teisia,

Mums prikaišioja nerimą vėjo,
Tie, kurie jau suspėjo pamiršti,
Kaip jie patys kadaise,
Patys kadaise... skubėjo!

(Laimis Vilkončius)