Versta iš:

Jane Austen
Pride and Prejudice
Oxford Paperbacks, 1979

ISBN 978-9955-38-753-4

© Vertimas į lietuvių kalbą, Romualda Zagorskienė, 2007

© Leidykla „Alma littera“, 2007

Redaktorė Bronė Balčienė

Viršelio dailininkė Jūratė Šatūnienė
Maketavo Valdas Bautrėnas
 PIRMAS SKYRIUS

TURTINGAM NEVEDUSIAM VYRUI privalu gauti žmoną – ši tiesa pripažįstama

visuotinai.
Kad ir kaip mažai žinoma apie tokio vyriškio jausmus ar pažiūras, vos jam
apsigyvenus kaimynystėje ši tiesa taip gerai įsitvirtina aplinkinių šeimų galvose,
kad į jį imama žiūrėti kaip į teisėtą vienos ar kitos dukters nuosavybę.
– Brangus pone Benetai, – pasakė vieną dieną žmona, – ar girdėjai, kad
Neterfild Parkas pagaliau išnuomotas?
Ponas Benetas atsakė negirdėjęs.
– Taigi, jau, – pakartojo ji, – ką tik buvo ponia Long ir viską papasakojo.
Ponas Benetas tylėjo.
– Argi nenorit sužinoti, kas dabar jo savininkas? – nekantriai sušuko žmona.
– Jūs norit man pasakyti, todėl aš sutinku išgirsti.
Tai jau buvo beveik paraginimas.
– Taigi va, brangusis, žinokit, ponia Long sako, kad Neterfildą išsinuomojo
jaunas ir labai turtingas vyras iš Anglijos šiaurės; kad pirmadienį jis atvažiavo
apsižiūrėti su keturkinke ir taip susižavėjo, jog iš pat sykio susitarė su ponu
Morisu viską perimti iki Mykolinių, o kai kurie tarnai atsikels jau ateinančios
savaitės pabaigoj.
– Kokia jo pavardė?
– Binglis.
– Jis vedęs ar viengungis?
– Ak, brangusis, aišku, viengungis! Viengungis ir labai turtingas – keturi ar
penki tūkstančiai pajamų per metus. Kaip puiku mūsų mergaitėms!
– Kodėl? Kas joms iš to?
– Mano brangusis pone Benetai, – atsakė žmona, – kaip su jumis sunku.
Supraskit – aš manau, kad jis ves kurią nors.
– Ar jis čia atsikelia turėdamas tokį ketinimą?
– Ketinimą! Nesąmonė, ką čia dabar šnekat! Bet labai gali būti, kad jis kurią
įsimylės, todėl turėsite pas jį nuvažiuoti, vos tik jis atsikels.
– Kad tam aš nematau jokios dingsties. Jūs tai galėsite nuvažiuoti su
mergaitėmis, arba geriau išleiskite jas vienas, nes esate tokio pat gražumo kaip
jos ir galite patikti ponui Bingliui labiausiai iš visų.
– Brangusis, jūs man pataikaujate. Žinoma, buvau kadaise gana graži, bet
dabar nesidedu esanti kuo nors nepaprasta. Kai moteris turi penkias suaugusias
dukteris, jai nebedera galvoti apie savo pačios grožį.
– Tokiu atveju dažna nedaug to grožio ir beturi, tai nėra apie ką ir galvoti.
– Bet, brangusis, jūs būtinai turėsite apsilankyti pas poną Binglį, kai jis čia
apsigyvens.
– Šito tai tikrai negaliu prižadėti.
 – Bet atsižvelkite į savo dukteris. Tik pagalvokite, kokia tai būtų padėtis
kuriai vienai. Apsilankyti tuo tikslu pas jį numatė ir seras Viljamas su ledi Lukas,
o juk šiaip jie nesilanko pas naujai atkilusius. Būtinai turėsite nuvažiuoti, antraip
mums nebus kaip pas jį apsilankyti.
– Jūs tikrai pernelyg skrupulinga. Man tiktai atrodo, kad ponui Bingliui bus
malonu su jumis susipažinti, o nuo savęs aš per jus nusiųsiu keletą eilučių,
patikinančių, kad nuoširdžiai sutinku išleisti už jo bet kurią iš savo mergaičių,
kuri tik jam patiks; nors dėl savo mielosios Lizės turėčiau dar ir gerą žodį
pridėti.
– Prašyčiau taip nedaryti. Lizė nė kiek ne geresnė už kitas, ir aiškiai nė
perpus nėra tokia graži kaip Džeinė ir nė perpus tokia geraširdė kaip Lidija. Bet
jūs visada ją išskiriate.
– Nė vienos nėra už ką labai girti, – atsakė jis, – jos paikos ir neišmanėlės,
kaip ir visos mergaitės, tik Lizė yra kiek guvesnė už savo seseris.
– Pone Benetai, kaip jūs galit taip užgaulioti savo vaikus? Jums labai smagu
mane erzinti. Visai nesigailite mano nervų.
– Klystate, brangioji. Jūsų nervų aš itin paisau. Jie – seni mano draugai. Juk
jau bent dvidešimt metų girdžiu jus apie juos kalbant su pagarba.
– Ak, jūs nežinot, kaip aš kamuojuos.
– Bet aš tikiu, kad ištversite ir sulauksite tokio meto, kai aplinkui mus
apsigyvens daug jaunų vyriškių su keturiais tūkstančiais pajamų per metus.
– Kokia mums iš to nauda, nors apsigyventų net ir dvidešimt, jeigu jūs
nesutiksit pas juos nuvažiuoti.
– Patikėkit, brangioji, jeigu jau bus dvidešimt, aš nuvažiuosiu pas visus.
Pono Beneto būdas buvo savotiškas guvumo, ironizavimo, santūrumo ir
užgaidumo mišinys, ir žmona per dvidešimt trejus metus dar nebuvo jo
perpratusi. Jos pačios mąstysena buvo ne tokia sunki nuspėti. Ponia Benet buvo
nelabai nuovoki, menko išprusimo ir nepastovios nuotaikos. Kai būdavo ko
nepatenkinta, manydavo, jog tai nervai. Jai gyvenimo prasmė buvo ištekinti
dukteris, gyvenimo paguoda – vizitai ir naujienos.
 ANTRAS SKYRIUS

PONAS BENETAS BUVO vienas iš pirmųjų, aplankiusių poną Binglį. Jis nuo pat
pradžių nusprendė taip pasielgti, nors iki galo tikino žmoną, kad nevažiuosiąs, ir
iki pat tos dienos vakaro, kada apsilankė pas poną Binglį, ji nieko apie tai
nežinojo. O tada šitai atskleidė šitokiu būdu.
Stebėdamas, kaip antroji jo duktė dabina savo skrybėlaitę, jis ūmai pasakė
jai:
– Manau, ponui Bingliui ji patiks, Lize.
– Mes neturime kaip sužinoti, kas ponui Bingliui patinka ar nepatinka, –
atšovė jos motina, – nes pas jį nevažiuosime.
– Bet jūs pamiršote, mama, – tarė Elizabeta, – kad jį susitiksime pokylyje ir
kad ponia Long žadėjo mus su juo supažindinti.
– Netikiu, kad ponia Long taip padarytų. Ji pati turi dvi dukterėčias. O dar
tokia savanaudė ir veidmainė, aš apie ją labai prastos nuomonės.
– Ne geresnės ir aš, – tarė ponas Benetas. – Man malonu, kad jums
nereikalingas jos pasitarnavimas.
Ponia Benet nesiteikė nieko atsakyti, tačiau neįstengdama susitvardyti ėmė
barti vieną dukterį:
– Dėl Dievo meilės, liaukis taip kosėti, Kite! Bene kiek pasigailėk mano
nervų. Tu visai juos ištampysi.
– Kitė su savo kosuliu nieko nežiūri, – pasakė tėvas, – kosti visai netinkamu
metu.
– Aš kosčiu ne dėl malonumo, – aikštingai atsakė Kitė. – O kada dabar bus
kitas vakaras, Lize?
– Po dviejų savaičių.
– Ak štai kaip! – sušuko jos motina. – O ponia Long sugrįš tik paskutinę
dieną. Tai kaip ji mus supažindins su juo, jeigu pati dar nebus susipažinusi!
– Tuomet, brangioji, jūs turėsite pranašumą ir galėsite su juo supažindinti
savo draugę.
– Neįmanoma, pone Benetai, neįmanoma, juk aš su juo nepažįstama. Ir ko
jūs vis erzinate?
– Aš didžiai vertinu jūsų atsargumą. Dviejų savaičių pažintis iš tiesų labai
neilga. Per tokį laiką nepasakysi, koks žmogus yra iš tikrųjų. Tačiau jeigu
neišdrįsime mes, tą padarys kiti; galų gale tegul ponia Long ir jos dukterėčios
pabando laimę pačios. Todėl jeigu jūs atsisakote to formalumo, kuris jai būtų
tokia paslauga, šito imsiuosi aš.
Mergaitės sužiuro į tėvą. Ponia Benet tepasakė:
– Nesąmonė! Nesąmonė!
– Ką turi reikšti šitas pabrėžtas pareiškimas? – sušuko jis. – Ar
supažindinimo etiketą ir tą svarbą, kokia jam teikiama, jūs laikote nesąmone?
Čia aš negaliu visiškai su jumis sutikti. Kaip tu manai, Mere? Juk tu tokia galvota
panelė, skaitai rimtas knygas ir rašaisi ištraukas.
Merė norėjo pasakyti ką nors labai protingai, bet nieko negalėjo sugalvoti.
– Kol Merė rikiuoja savo mintis, – kalbėjo jis toliau, – grįžkime prie pono
Binglio.
– Mane nuo jo jau pykina, – suriko žmona.
– Labai gaila. Bet kodėl to nepasakėte anksčiau? Jeigu tą būčiau žinojęs šį
rytą, tai nieku būdu nebūčiau pas jį važiavęs. Išėjo nesusipratimas. Bet kadangi
aš jau lankiausi pas jį, pažinties dabar jau nebegalime išvengti.
Moterų nustebimas buvo kaip tiktai toks, kokio jis ir norėjo, na, o ponios
Benet, ko gero, buvo didžiausias iš visų, nors kai pirmasis džiaugsmo šurmulys
aptilo, ji ėmė skelbti, kad to visą laiką tikėjusis.
– Kaip jūs gerai padarėte, brangusis pone Benetai! Aš žinojau, kad pagaliau
jus įkalbėsiu. Neabejojau, kad tokios pažinties neatmesite, nes pernelyg mylite
savo mergaites. Ak, kokia aš laiminga! Ir kaip jūs gražiai pajuokavote – rytą
buvote nuvažiavęs, ir iki šiolei nė žodžio.
– Dabar, Kite, gali kosėti kiek telpa, – pasakė ponas Benetas ir sulig tais
žodžiais išėjo iš kambario, nebeištverdamas žmonos džiūgavimų.
– Koks puikus jūsų tėvas, mergaitės! – pasakė ji, kai durys užsidarė. –
Nežinau, kaip jūs ir atsilyginsit jam už gerumą, na ir man taip pat. Mūsų
amžiuje, galiu jums pasakyti, nėra taip jau smagu kas dieną eiti į naujas pažintis,
bet dėl jūsų labo mes galime viską padaryti. Lidija, mieloji, nors tu ir jauniausia,
bet, manau, per ateinantį pokylį ponas Binglis šoks su tavimi.
– O! – narsiai pasakė Lidija. – Man visai nebaisu, tai kas, kad aš jauniausia,
bet esu aukščiausia.
Likęs vakaras praėjo besvarstant, ar greitai ponas Binglis atvyks
atsakomojo vizito, ir tariantis, kada reikėtų jį pakviesti pietų.
 TREČIAS SKYRIUS

TO, KĄ PONIA BENET, padedama visų penkių dukterų, galėjo klausinėdama

vyrą sužinoti, neužteko ponui Bingliui apibūdinti. Jos jį kamantinėjo visokiais
būdais – tiesmukais klausimais, išradingom spėlionėm, tolimom prielaidom, bet
jis išsisuko nuo visų jų gudrybių ir jos galų gale turėjo semtis žinių netiesiogiai –
per savo kaimynę ledi Lukas. Tosios pasakojimas buvo itin palankus. Seras
Viljamas buvęs sužavėtas ponu Bingliu. Jis dar visai jaunas, nuostabiai gražus,
neapsakomai malonus, o svarbiausia – ateinančiam pokylyje bus su didele
drauge svečių. Kas begali būti žavingiau! Mėgimas šokti – tai jau žingsnis į
įsimylėjimą. Ir bematant imta puoselėti viltis palenkti pono Binglio širdį.
– Jei galėčiau pamatyti vieną iš savo dukterų laimingai gyvenančią
Neterfilde, – pasakė ponia Benet vyrui, – o kitas irgi taip pat gerai ištekėjusias,
nieko daugiau gyvenime nenorėčiau.
Po kelių dienų ponas Binglis atvyko atsakomojo vizito pas poną Benetą ir
apie dešimt minučių pasėdėjo su juo bibliotekoje. Jo tikėtasi, kad bus leista
išvysti paneles, nes apie jų gražumą jau daug buvo girdėjęs, bet pasimatė tiktai
su tėvu. Panelėms pasisekė kiek geriau, nes pro antro aukšto langą galėjo
nustatyti, kad jis buvo su mėlynu švarku ir atjojo juodu arkliu.
Greitai jam buvo pasiųstas kvietimas pietų, ir ponia Benet jau numatė
patiekalus, kurie turėjo parodyti, kokia ji gera šeimininkė, bet atėjęs atsakymas
viską sumaišė. Ponas Binglis kitą dieną privaląs būti mieste, todėl negalįs priimti
jų kvietimo ir taip toliau. Ponia Benet labai nusiminė. Ji nepajėgė įsivaizduoti,
kokių reikalų jis galįs turėti mieste, kai dar visai neseniai atvažiavo į
Hertfordšyrą, ir pradėjo baimintis, kad jis gal visą laiką skrajos iš vienos vietos į
kitą ir niekada nepabus ramiai kaip derėtų Neterfilde. Ledi Lukas kiek
apmalšino jos būgštavimus, iškėlusi mintį, kad jis išvažiavo į Londoną tik
parsivežti pokyliui didžios svečių draugės, o netrukus pasklido žinia, kad ponas
Binglis parsiveš dvylika panelių ir septynis ponus. Mergaitės nusiminė dėl tokio
panelių skaičiaus, bet paskutinę dieną prieš pokylį nusiramino, sužinojusios, kad
vietoj dvylikos iš Londono atvažiavo tik šešios – penkios jo seserys ir pusseserė.
O kai draugė suėjo į šokių salę, jų viso labo tebuvo penki: ponas Binglis, dvi jo
seserys, vyresniosios vyras ir dar vienas jaunas vyriškis.
Ponas Binglis buvo išvaizdus, galantiškas, malonaus veido, natūralios
nemanieringos laikysenos. Jo seserys rafinuotos, aiškiai aukštuomenės damos.
Svainis, ponas Herstas – šiaip džentelmenas, o bičiulis, ponas Darsis, bematant
patraukė salės dėmesį – buvo aukštas, dailingo stoto, gražių bruožų,
aristokratiškos laikysenos ir, anot gando, pasklidusio per penkias minutes jam
įėjus, turėjo pajamų dešimt tūkstančių per metus. Džentelmenai nusprendė jį
esant puikiu vyriškio pavyzdžiu, o damos pareiškė, kad jis daug gražesnis už
poną Binglį, ir kone pusę vakaro į jį buvo žiūrima su didžiausiu susižavėjimu, bet
vėliau dėl papiktinančio elgesio jo populiarumo banga atslūgo; paaiškėjo, kad jis
labai išdidus, keliasi į puikybę, jam sunku įtikti ir netgi visas didelis jo dvaras
Derbišyre nebegalėjo jo išgelbėti – jis pasidarė nemalonus, tiesiog atstumiantis,
pažiūrėti nė iš tolo nelygintinas su savo draugu.
Ponas Binglis greitai susipažino beveik su visais svarbiausiais žmonėmis,
bendravo laisvai, šoko visus šokius, pyko, kam vakaras baigėsi taip anksti, ir
sakė, kad surengsiąs tokį vakarą Neterfilde. Tokios maloningos savybės pačios
kalbėjo už jį. Koks skirtumas tarp jo ir jo draugo! Ponas Darsis šoko tik vieną
šokį su ponia Herst ir vieną su panele Bingli, atsisakė supažindinamas su bet
kuria kita dama ir visą likusį vakarą praleido vaikščiodamas po salę, kada ne
kada sušnekdamas su kuo nors iš savo draugės. Jo charakteris pasidarė aiškus.
Tai didžiausias pasaulyje pasipūtėlis, nemaloniausias žmogus, ir visuotinai buvo
reiškiama viltis, kad jis daugiau niekada čia nebepasirodys. Tarp aršiausių jo
piešininkų buvo ponia Benet, kuri ne tik kad piktinosi jo elgesiu apskritai, bet
dar ypač įsižeidė dėl jo abejingumo vienai iš jos dukterų.
Dėl vyriškių trūkumo Elizabeta Benet turėjo prasėdėti du šokius ir, kadangi
ponas Darsis stovėjo visai netoli, ji išgirdo jo pokalbį su ponu Bingliu, valandėlei
atsitraukusiu nuo šokėjų paraginti draugo prisidėti prie jų.
– Klausyk, Darsi, – tarė jis, – aš būtinai noriu, kad eitum šokti. Negaliu
žiūrėti, kaip čia stovi taip kvailai pats vienas. Einam gi.
– Nė nemanau. Juk žinai, kaip nemėgstu šokti su nepažįstamom. O šitokiame
vakare tai būtų visai neištveriama. Tavo seserys jau pakviestos, o daugiau šioje
salėje nėra nė vienos, su kuria šokti man nebūtų bausmė.
– Dievaži, aš nebūčiau toks išrankus! – sušuko Binglis. – Garbės žodis,
gyvenime dar nebuvau matęs tiek puikių merginų, kaip šįvakar, o keletas jų –
tiesiog nepaprastai gražios.
– Tu šoki su vienintele dailia mergina šioje salėje, – tarė ponas Darsis
žiūrėdamas į vyriausiąją panelę Benet.
– O! Tokios gražuolės aš dar nebuvau matęs! Bet viena jos sesuo, va ji sėdi
ten, už tavęs, irgi gana graži ir, sakyčiau, miela. Nori, paprašysiu savo porą, kad
tave supažindintų.
– Apie kurią kalbi? – Atsisukęs jis pasižiūrėjo į Elizabetą, o sutikęs jos
žvilgsnį, nusigręžė ir šaltai pasakė: – Pakenčiama, bet ne tokia graži, kad mane
sugundytų. Šiuo tarpu neturiu jokio noro imtis atsakomybės už jaunas paneles,
kurias paniekino kiti. Verčiau negaišk su manim laiko, o eik pas savo partnerę ir
grožėkis jos šypsenomis.
Ponas Binglis paklausė jo patarimo. Pats Darsis nuėjo sau, o Elizabeta
pasiliko ne itin širdingai nusiteikusi jo atžvilgiu. Tačiau tą įvykį ji nuotaikingai
papasakojo draugėms, nes buvo linksma ir labai mėgo pasišaipyti ir pasijuokti.
Apskritai vakaras visai šeimai praėjo maloniai. Ponia Benet matė, kad
vyriausioji duktė sužavėjo Neterfildo draugę. Ponas Binglis du kartus išvedė ją
šokti, ir jo seserys skyrė jai dėmesio. Džeinė džiaugėsi ne mažiau už motiną, tik
taip raiškiai to nerodė. Elizabeta buvo patenkinta dėl Džeinės. Merė girdėjo,
kaip kažkas pasakė panelei Bingli, kad ji – labiausiai išsilavinusi mergina visoje
apylinkėje, Katerina ir Lidija turėjo laimę nė šokio nelikti nepakviestos, o iš
šokių vakaro joms kol kas daugiau nieko ir nereikėjo. Taigi į Longburną, tą
miestelį, kur Benetai gyveno ir buvo svarbiausi gyventojai, visos grįžo puikiai
nusiteikusios. Ponas Benetas dar nemiegojo, su knyga jis nė nepajuto, kaip
prabėgo laikas, o šį kartą jam buvo gana smalsu, kaip praėjo vakaras, kurio
laukta su tokiom gražiom viltim. Jis beveik tikėjosi, kad žmonos lūkesčiai dėl
naujojo kaimyno sužlugs, bet netrukus pamatė, kad jam teks išgirsti visai kitokį
pasakojimą.
– Ak, brangusis pone Benetai, – vos įžengusi į kambarį, tarė ji, – koks
nuostabus, koks žavingas buvo vakaras! Gaila, kad nebuvote. Džeinė taip
visiems patiko – sunku net apsakyti. Visi tik ir šnekėjo, kaip ji gražiai atrodo, ir
ponas Binglis sakė, kad ji – gražuolė, ir du kartus šoko su ja. Tik pagalvokite,
brangusis, – net du kartus! Ir ją vienintelę iš visos salės jis išvedė antrą kartą.
Pirmiausia jis išvedė panelę Lukas. Mane suėmė toks pyktis, kai pamačiau juodu
sustojus! Tačiau ji jam visiškai nepatiko, teisybę sakant, kam ji gali patikti; o kai
jis pamatė šokant Džeinę, tai taip ir apstulbo. Sužinojęs, kas ji tokia, pasiprašė
supažindinamas ir pakvietė ją kitam šokiui. Paskui trečią šokį jis šoko su panele
King, ketvirtą su Marija Lukas, penktą vėl su Džeine, šeštą su Lize, o bulanžė
šoko su...
– Jeigu jis bent kiek būtų turėjęs man užuojautos, – netekęs kantrybės
sušuko jos vyras, – tai nė pusės tiek nebūtų šokęs! Dėl Dievo meilės,
nebekalbėkit apie jo partneres. Ak, kad jis būtų išniręs koją jau per pirmąjį šokį!
– O, brangusis, – kalbėjo toliau ponia Benet, – aš negaliu juo atsidžiaugti. Jis
tokio begalinio gražumo! Ir jo seserys žavingos. Per visą savo gyvenimą nesu
mačius elegantiškesnių drabužių. Man regis, ponios Herst suknelės mezginiai...
Čia ji vėl buvo nutraukta. Ponas Benetas pareiškė nenorįs nieko girdėti apie
papuošalus. Todėl ji gavo pasukti kalbą kitur ir su apmaudu bei kai kuriais
pagražinimais papasakojo apie pribloškiantį pono Darsio nemandagumą.
– Bet galiu drąsiai pasakyti, – pridūrė ji, – Lizė nedaug teprarado neįtikdama
jo skoniui, nes jis yra baisiausiai nemalonus, bjaurus žmogus, tokiam nė neverta
patikti. Pasipūtęs, nosį užrietęs – tiesiog nepakenčiamas. Vaikštinėja tai šen, tai
ten, vaizduoja labai didelį! Ne tokia graži, kad jis vestų šokti! Gaila, kad jūsų ten
nebuvo, brangusis, būtumėt davęs jam atkirtį, kaip jūs kad mokat. Man jis
stačiai atgrasus.
 KETVIRTAS SKYRIUS

KAI DŽEINĖ IR ELIZABETA liko vienos, Džeinė, kuri pirma neskubėjo girti pono
Binglio, pasisakė seseriai, kad jis jai labai patinka.
– Kaip tik toks ir turi būti jaunas vyras, – pasakė ji, – protingas, gero būdo,
linksmas. Dar nesu mačiusi tokios gražios laikysenos – tiek laisvumo ir drauge –
nuostabus išsiauklėjimas.
– Be to, jis ir gražus, – pritarė Elizabeta, – o jaunas vyras toks ir turėtų būti,
kiek įmanoma. Taigi jis visapusiškai tobulas.
– Aš buvau tokia laiminga, kai jis mane išvedė šokti antrą kartą. Tokio
dėmesio visai nelaukiau.
– Tikrai? O aš laukiau už tave. Bet, matai, tarp mūsų yra vienas didelis
skirtumas. Dėmesio parodymas tave visada užklumpa netikėtai, o manęs – ne.
Visai suprantama, kodėl jis pakvietė tave antrą kartą. Juk negalėjo nematyti, kad
tu kokius penkis kartus gražesnė už visas salėje. Ir jo galantiškumas čia niekuo
nedėtas. Teisybė, jis iš tikrųjų labai mielas ir tegul tau patinka. Tau yra patikęs
ne vienas ir paikesnis.
– Brangioji Lize!
– Supranti, tu apskritai esi linkusi per daug palankiai žiūrėti į žmones. Tu
nematai jų trūkumų. Visi žmonės tau yra geri ir malonūs. Savo gyvenime nesu
girdėjusi, kad būtum apie ką pasakiusi blogą žodį.
– Man nesinori supeikti žmogų neapgalvotai, tačiau aš visada sakau, ką
galvoju.
– Žinau. Ir tai mane labiausiai stebina. Kaip tu, būdama tokio proto,
nuoširdžiai nematai kitų kvailumo! Apsimestinis nuoširdumas yra gana įprastas,
sutinkamas visur. Tačiau taip nuoširdžiai, be jokio išskaičiavimo ar puikavimosi,
matyti kiek​vieno charakterį tik gerą ir dar nuo savęs to gerumo pridėti, o blogio
tarsi nė nebūtų, – tą moki vien tu. Vadinasi, tau patinka ir jo seserys, ar ne?
– Aišku, ne... iš pradžių. Tačiau kai su jomis pasikalbi, pamatai, kad jos labai
malonios. Panelė Bingli gyvens su broliu, tvarkys jo ūkį, ir aš manau anaiptol
neklystanti, kad mes jos asmeny turėsim be galo puikią kaimynę.
Elizabeta klausėsi tylėdama, bet netikėjo. Savo elgesiu šokių vakare jos
nerodė, kad nori patikti; būdama pastabesnė už seserį ir ne tokio nuolaidaus
būdo, nevaržoma asmeninių paskatų, todėl galinti laisvai spręsti, Elizabeta toli
gražu nelaikė jų maloniomis. Teisybė, jos buvo rafinuotos damos, nestokojančios
šmaikštumo, kai būdavo gerai nusiteikusios, bei gebančios atrodyti prielankios,
kai to norėdavo, tačiau išdidžios ir pasipūtusios. Gražumo gana gražios,
išsilavinimą gavusios vienoje iš geriausių miesto mokyklų, turinčios po dvidešimt
tūkstančių, įpratusios išlaidauti daugiau negu išgalėjo, visą laiką bendraujančios
su aukštuomene, jos manėsi visais atžvilgiais galinčios save aukštinti, o kitus –
žeminti. Jos buvo kilusios iš garbingos šeimos šiaurės Anglijoje, ir šita aplinkybė
glūdėjo jų atmintyje kur kas giliau negu tai, kad tiek brolio, tiek jų pačių turtas
buvo įsigytas iš prekybos.
Ponas Binglis buvo paveldėjęs apie šimtą tūkstančių svarų iš tėvo, kuris
norėjo nusipirkti dvarą, bet tos dienos nebesulaukė. Ponas Binglis irgi turėjo
panašių ketinimų ir keletą sykių buvo bepasirenkąs savo grafystę, bet dabar, kai
jau apsirūpino geru namu, ir visiems žinantiems, koks jis lengvabūdis, kilo
abejonė, ar tik jis neužsibus amžinai Neterfilde, o nuosavo dvaro pirkimą paliks
ateinančiai kartai.
Jo seserys labai norėjo, kad jis įsigytų dvarą, bet nors dabar jis buvo tik
nuomininkas, panelė Bingli anaiptol nesikratė pirmauti prie jo stalo; ir ponia
Herst, kuri buvo ištekėjusi už žmogaus, labiau kilmingo negu turtingo, taip pat
linko laikyti jo namus savais, kada jai tas patogu. Poną Binglį apžiūrėti
Neterfildą sugundė atsitiktinis patarimas maždaug po poros metų nuo jo
pilnametystės. Jis apžiūrėjo Neterfildą iš lauko ir iš vidaus per pusvalandį, liko
patenkintas vietove ir kambarių įrengimu, užganėdintas tuo, ką pagyrė
šeimininkas, ir tuojau pat išsinuomojo.
Su Darsiu jį siejo ištikima draugystė, nors jie buvo didžiai skirtingi. Darsis
brangino Binglį už būdo lengvumą, atvirumą ir lankstumą; toks būdas kaip
dangus nuo žemės skyrėsi nuo jo paties, nors savimi, kaip atrodė, jis visiškai
nebuvo nepatenkintas. Binglis neabejodamas kliovėsi Darsio pažiūrų tvirtumu ir
labai vertino jo nuomonę. Nuovokumu Darsis pranoko draugą. Binglis toli gražu
nestokojo sumanumo, bet Darsis buvo itin protingas. Tačiau jis buvo išdidus,
išpuikęs, užsidaręs, įnoringas, ir jo laikysena, nors rodė gražų išsiauklėjimą,
buvo nepatraukli. Tuo atžvilgiu jo draugas turėjo didelį pranašumą. Jis buvo
akivaizdžiai mėgstamas visur, kur tik pasirodydavo, o Darsis amžinai būdavo
užgaulus.
Tai, kaip jie kalbėjo apie Meritono šokių vakarą, juos pakankamai
charakterizuoja. Binglis kaip gyvas dar niekada nebuvo sutikęs malonesnių
žmonių ir dailesnių merginų; visi jam buvę meilūs ir dėmesingi, nebuvę jokio
dirbtinumo, šaltumo, jis greitai pasijutęs pažįstamas su visa sale; o dėl panelės
Benet, tai neįsivaizduojąs gražesnio angelo. Darsis, atvirkščiai, matęs
susibūrimą žmonių menko gražumo ir be jokio prašmatnumo, kurie jo nė
truputėlio nedomino ir iš kurių jis nesusilaukė nei dėmesio, nei prielankumo.
Panelė Benet, pripažino jis, daili, bet per daug šypsosi.
Ponia Herst ir jos sesuo tam pritarė, bet vis tiek Džeinė joms patiko, ir jos
pareiškė, kad ji miela mergaitė ir visai būtų galima su ja susipažinti geriau. Taigi
buvo nustatyta, kad panelė Benet miela mergaitė, ir po tokio įvertinimo jų brolis
pasijuto gavęs leidimą manyti apie ją kaip tinkamas.
 PENKTAS SKYRIUS

NETOLI PAĖJUS nuo Longburno gyveno viena šeima, su kuria Benetai ypač
artimai bendravo.
Seras Viljamas Lukas anksčiau turėjo krautuvę Meritone, kur susikrovė
ganėtiną turtą ir, būdamas meru, po kreipimosi į karalių gavo bajoro titulą.
Palikimas jį, ko gero, paveikė per stipriai. Atmušė norą prekiauti ir gyventi
mažame miestelyje, todėl, palikęs ir viena, ir kita, jis su šeima išsikėlė maždaug
už mylios nuo Meritono į vieną sodybą, nuo tol imtą vadinti „Lukasų būstu“, kur
galėjo su malonumu mąstyti apie savo svarbumą ir nevaržomas verslo rodyti
paslaugumą visam pasauliui. Mat, nors ir gavęs titulą, jis nepasikėlė į puikybę,
atvirkščiai – buvo visiems kuo atidžiausias. Šį iš prigimties neužgaulų, draugišką
ir paslaugų žmogų priėmimas Sent Džeimse padarė ir mandagų.
Ledi Lukas buvo labai gera moteris, nepernelyg didelio proto – pati ta būti
verta kaimynė poniai Benet. Jie turėjo kelis vaikus. Vyriausioji duktė, protinga
dvidešimt septintus einanti mergina, buvo artima Elizabetos draugė.
Panelėms Lukas ir panelėms Benet būtinai reikėjo susitikti ir apkalbėti šokių
vakarą, todėl kitą rytą pirmosios prisistatė į Longburną pasiklausyti ir
pasipasakoti.
– Tu, Šarlote, gerai pradėjai vakarą, – su santūriu mandagumu panelė Benet
pasakė panelei Lukas. – Tave pirmąją pasirinko ponas Binglis.
– Taip, bet antroji, regis, jam patiko labiau.
– Ak, matyt, turi galvoje Džeinę... nes jis su ja šoko du kartus. Tikrai, atrodė
panašu, kad ji jam patiko... Žinai, aš manyčiau, kad taip ir yra... Kažką apie tai
girdėjau... gerai nebežinau... kažką apie poną Robinsoną...
– Veikiausiai turi galvoje tai, ką aš nugirdau jį šnekant su ponu Robinsonu, –
ar nepasakojau? Kaip ponas Robinsonas klausė jį, ar jam patinka Meritono
draugija, ar nemano, jog šioje salėje daug dailių merginų, kuri jam atrodo
dailiausia ir kaip jis į paskutinį klausimą akimoju atsakė: „O, vyriausioji panelė
Benet, be jokios abejonės; čia dviejų nuomonių negali būti?“
– Garbės žodis! Pasakyta labai ryžtingai... Panašu, kad... tačiau, žinai, nieko
iš to gali nebūti.
– Man geriau pasisekė nugirsti negu tau, Eliza, – pasakė Šarlotė. – Jau
verčiau klausytis ne pono Darsio, o jo draugo, ar ne? Vargšė Eliza, tiktai
„pakenčiama“!
– Tik jau neįkalkit Lizei į galvą, kad jai yra ko nusiminti dėl tokio neteisingo
jo apibūdinimo. Tas žmogus nemalonus, tad jam patikti būtų tikra nelaimė. Ponia
Long vakar vakare man sakė, kad jis prie jos prasėdėjo pusę valandos ir nė sykio
nepračiaupė lūpų.
– Ar tikrai, madam? Ar kartais neklysti? – tarė Džeinė. – Aš aiškiai mačiau,
kaip ponas Darsis su ja kalbėjo.
 – Taip... nes ji galiausiai paklausė, kaip jam patinka Neterfildas, ir jis
negalėjo neatsakyti. Bet ji sakė, kad užkalbintas jis buvo labai nepatenkintas.
– Panelė Bingli man sakė, – tarė Džeinė, – kad jis apskritai mažai kalba. Kas
kita su artimais draugais – su jais jis neapsakomai malonus.
– Netikiu nė vienu žodžiu, brangioji. Jeigu jau jis būtų toks malonus, tai būtų
pasikalbėjęs su ponia Long. Aš numanau, kaip čia buvo. Juk visi sako, kad jis
tiesiog plyšta iš puikybės, ir, matyt, buvo sumojęs, kad ponia Long neturi
karietos ir į vakarą atvažiavo samdytu fajetonu.
– Man nesvarbu, kad jis nekalbėjo su ponia Long, – pasakė panelė Lukas, –
bet gaila, kad neišvedė Elizos šokti.
– Tavim dėta, Lize, – tarė motina, – kitą kartą su juo ne​šokčiau.
– Manau, madam, kad drąsiai galiu pažadėti su juo nešokti niekada.
– Jo išdidumas, – pasakė panelė Lukas, – manęs taip nežeidžia, kaip kartais
kitų, nes yra pateisinamas. Nieko stebėtino, kai toks puikus jaunas vyriškis,
turintis aukštą kilmę, didelį turtą ir visa kita, ko tik reikia, yra tokios geros
nuomonės apie save. Jei galima taip pasakyti, jis turi teisę būti išdidus.
– Teisybė, – sutiko Elizabeta, – ir aš jam lengvai galėčiau atleisti už jo
išdidumą, jeigu jis nebūtų įžeidęs manojo.
– Išdidumas, – pasakė Merė, kuri visada puikavosi savo sprendimų svarumu,
– yra, mano galva, plačiai paplitęs trūkumas. Iš viso to, ką esu perskaičiusi,
įsitikinau, kad tikrai labai paplitęs – žmogaus prigimtis yra ypač į jį linkusi, ir
mažai tėra žmonių, kurie nebūtų patenkinti savimi dėl vienokios ar kitokios savo
savybės. Tuštybė ir išdidumas yra skirtingi dalykai, nors tie žodžiai dažnai
vartojami kaip sinonimai. Žmogus gali būti išdidus ir visai neturėti tuštybės.
Išdidumas daugiau siejasi su savęs vertinimu, o tuštybė – su tuo, kaip norėtumei,
kad kiti tave vertintų.
– Jei aš būčiau toks turtingas kaip ponas Darsis, – sušuko jauniausiasis
Lukas, apsilankęs kartu su seserimis, – tai mažiausiai galvočiau apie išdidumą.
Aš laikyčiau daug skalikų ir kas dieną išgerčiau po butelį vyno.
– Tai išgertum daug daugiau, negu dera, – pasakė panelė Benet. – Jeigu aš
pamatyčiau tave taip darant, tuoj atimčiau butelį.
Berniukas užginčijo, kad ji neturėtų taip daryti, ši nenusileido, sakė
darysianti, ir jų ginčas užsibaigė tik su viešnagės pabaiga.
 ŠEŠTAS SKYRIUS

LONGBURNO DAMOS netrukus apsilankė pas Neterfildo damas. Greitai jos

pagal visas taisykles sulaukė atsakomojo vizito. Maloni panelės Benet laikysena
palenkė į save ponią Herst ir panelę Bingli, ir nors motiną jos tarė esant
nepakenčiamą, o jaunesniąsias seseris nevertas net kalbos, dviem vyresniosioms
buvo pareikštas noras sueiti į pažintis arčiau. Džeinė šitokiu dėmesiu buvo
didžiai patenkinta, tačiau Elizabeta matė, su kokiu pasipūtimu jos žiūri į visus,
beveik neišskiriant netgi jos sesers, tai nelinko prie jų, nors savotiškas jų
prielankumas Džeinei veikiausiai priklausė nuo to, kad ši patiko jų broliui. Kad
jam patiko, buvo akivaizdu vos tik juodu pamačius drauge, o Elizabetai buvo
lygiai akivaizdu ir tai, kad Džeinės susižavėjimas, kurį pajuto jam iš pat pradžių,
darėsi vis didesnis ir kad ji netrukus įsimylės kuo labiausiai. Tačiau ji su
malonumu galvojo, kad kiti vargu ar tai pastebės, nes santūri Džeinės laikysena
ir linksmas būdas sergės jos gilų jausmą nuo įžūliųjų įtarinėjimo. Apie tai ji
užsiminė savo draugei panelei Lukas.
– Gal tai ir malonu, – atsakė Šarlotė, – sugebėti tokiu atveju suklaidinti kitus,
tačiau kitą kartą toks atsargumas neišeina į naudą. Jei moteris taip pat sumaniai
slepia savo jausmus nuo to, kuris juos sukėlė, tai gali prarasti progą ir jo
nebetekti, o tada menka paguoda, kad pasaulis irgi nebus nieko sužinojęs.
Beveik kiekviename potraukyje yra daug dėkingumo ir tuštybės, ir neatsargu to
nepaisyti. Mes laisvai galime pradėti... juk truputį susižavėti visiškai natūralu,
tačiau tik nedaugelis išdrįsta rimtai pamilti be paskatinimo. Devyniais atvejais iš
dešimties moteriai verčiau rodytis labiau įsimylėjus, negu ji yra iš tikrųjų.
Bingliui patinka tavo sesuo, nėra ko abejoti, tačiau taip gali ir likti visą laiką,
jeigu jinai jam nepadės.
– Bet ji jam padeda, kiek leidžia jos būdas. Jeigu jau man aišku, kaip jis jai
rūpi, tai jis turėtų būti tikras mulkis, jei to nesuprastų.
– Atmink, Eliza, kad jis taip nepažįsta Džeinės, kaip tu.
– Bet jeigu moteris neabejinga vyrui ir nesistengia to nuslėpti, jis turi tą
pamatyti.
– Galbūt, jeigu yra pakankamai laiko. O Binglis, nors su Džeine matosi, ir
gana dažnai, vienu du su ja neilgai tebūna. Ir kadangi jie visada susitinka prie
kitų žmonių, jiems neįmanoma perdėm kalbėtis tarpusavy. Todėl Džeinei reikėtų
kuo geriausiai išnaudoti kiekvieną pusvalandį, kada jo dėmesys skirtas jai vienai.
Kai jau bus dėl jo garantuota, tada galės ramiai sau įsimylėti kiek tinkama.
– Tavo planas geras, – atsakė Elizabeta, – kai niekas daugiau nesvarbu, kai
vien tik norima sėkmingai ištekėti, ir jeigu aš būčiau nusistačiusi gauti turtingą
vyrą ar vyrą apskritai, rasi juo pasinaudočiau. Tačiau Džeinės jausmai ne tokie –
ji neturi jokių užmačių. Dar iki šiol ji nesuvokia, nei kokio didumo jos potraukis,
nei kiek jis protingas. Binglį ji tepažįsta tik dvi savaites. Yra šokusi su juo keturis
šokius Meritone, vieną rytą matėsi jo namuose, po to dar keturis sykius kartu
pietavo su visa draugija. Mažoka, kad galėtų perprasti jo būdą.
– Mažoka, jei žiūrėsim taip, kaip tu pateiki. Jeigu ji būtų tiktai pietavusi su
juo, tai tebūtų galėjusi sužinoti, koks jo apetitas, bet nepamiršk, kad juodu
drauge praleido ir keturis vakarus... o keturi vakarai gali daug reikšti.
– Taip, tie keturi vakarai leido jiems įsitikinti, kad abu labiau mėgsta lošti
„dvidešimt vieną“ nei ką kita, tačiau neįsivaizduoju, kad būtų atskleistos kokios
kitos svarbios savybės.
– Ką gi, – pasakė Šarlotė, – iš visos širdies linkiu Džeinei pasisekimo. Ir jeigu
ji ištekėtų už jo rytoj, manyčiau, kad galėtų būti tokia pat laiminga, kaip ir
ištyrinėjusi jo būdą per ištisus metus. Vedybų laimė yra grynas atsitiktinumas. Jų
pažiūros gali būti puikiai abiem žinomos arba jos iš pat pradžių gali būti visiškai
panašios, bet tai nė kiek nepadidins jų laimės. Vėliau jos ima darytis
nebepanašios, ir abudu gauna atsiimti jiems skirtą nepasitenkinimo dalį. Todėl
geriausia kuo mažiau žinoti, kokių trūkumų gali turėti tas žmogus, su kuriuo tau
reikės pragyventi visą amžių.
– Tu mane juokini, Šarlote, bet kalbi neprotingai. Gerai žinai, kad
neprotingai, – juk pati niekada taip nesielgtum.
Stebėdama, kaip ponas Binglis asistuoja seseriai, Elizabeta nė iš tolo
nenumanė, kad ir pati pasidarė susidomėjimo objektu jo draugo akyse. Ponas
Darsis iš pradžių vargiai tenorėjo sutikti, kad ji daili, šokių vakare žiūrėjo į ją
kuo šalčiausiai, o kai juodu susitiko kitą kartą, pažvelgė į ją tik todėl, kad galėtų
supeikti. Bet vos tiktai jis išaiškino sau ir savo draugams, kad jos veide beveik
nėra nė vieno taisyklingo bruožo, staiga ėmė matyti, kad dėl gražios tamsių akių
išraiškos ji atrodo nepaprastai protinga. Po šio atradimo ėjo ir kiti, ne mažiau
užgaulūs. Nors priekabiu žvilgsniu jis įžiūrėjo ne vieną tobulos simetrijos
trūkumą jos išvaizdoje, bet turėjo pripažinti ją esant grakščią ir malonią ir,
nepaisant jo tvirtinimo, kad jos laikysena ne tokia kaip aukštuomenės damų, jį
traukė jos laisvumas ir žaismingumas. Ji apie tai nieko nežinojo – jai jis tebuvo
tas žmogus, kuris visur buvo nemalonus ir kuris jos nešokino, nes laikė
nepakankamai gražia.
Jis panoro geriau ją pažinti, bet prieš užkalbindamas pats ėmė klausytis jos
pokalbio su kitais. Ji tą pastebėjo. Tai įvyko pas serą Viljamą Lukasą, kur buvo
didelis susibūrimas.
– Ką tas ponas Darsis sau mano, – pasakė ji Šarlotei, – atsistojo ir klausosi,
ką mudu su pulkininku Forsteriu kalbame?
– Į tą klausimą atsakyti gali tik pats ponas Darsis.
– Bet jeigu jis dar sykį taip pasielgs, aš būtinai leisiu jam suprasti, kad
permatau jį kiaurai. Jo žvilgsnis toks pašaipus, kad jeigu neatsakysiu įžūlumu, tai
netrukus imsiu jo bijotis.
Netrukus pamačiusi jį ateinant, nors, kaip atrodė, neketinant jų užkalbinti,
panelė Lukas pakurstė draugę užsiminti jam apie tai, ir Elizabeta bematant
pasidavė raginimui, pasisuko į jį ir tarė:
 – Ar jums neatrodo, pone Darsi, kad aš nepaprastai gerai pakalbėjau, kai
erzinau pulkininką Forsterį, kad surengtų vakarą Meritone?
– Pakalbėjot su dideliu užsidegimu, bet ši tema damas visada uždega.
– Jūs labai mums griežtas.
– Dabar atėjo jos eilė būti erzinamai, – tarė panelė Lukas. – Eime atidengsiu
instrumentą Eliza, o kas toliau, – tu žinai.
– Tu labai keista draugė – amžinai nori, kad skambinčiau ir dainuočiau
kiekvienam ir bet kam! Jei turėčiau tuštybės rodytis kaip muzikė, tu būtum
neįkainojama. Tačiau dabar tikrai nenoriu sėsti ir skambinti tiems, kurie įpratę
klausytis pačių geriausių atlikėjų. – Tačiau panelės Lukas įkalbėta pridūrė: – Ką
gi, jeigu jau taip turi būti, tegul. – Ir niūriai pažvelgusi į poną Darsį tarė: – Yra
toks geras senas posakis, kurį visi čia tikriausiai žino: „Neaušink burnos be
reikalo“, na, tai kad nebūtų be reikalo, aš padainuosiu.
Jos dainavimas buvo malonus, bet toli gražu ne stulbinantis. Po poros dainų,
jai dar nespėjus atsakyti tiems, kurie prašė, kad padainuotų daugiau, prie
instrumento ilgiau nebeištverdama priėjo jos sesuo Merė, kuri vienintelė ir visų
seserų buvo negraži, todėl daug dirbo siekdama žinių ir išsilavinimo ir amžinai
troško pasirodyti.
Merė neturėjo nei talento, nei skonio, ir nors tuštybė jai buvo suteikusi
stropumo, lygia dalimi suteikė ir pedantiškumo bei puikybės, kurie būtų galėję
pakenkti net ir tobulesniam atlikimui, negu ji buvo pasiekusi. Elizabetos, kurios
laikysena laisva ir nemanieringa, visi klausėsi su daug didesniu malonumu, nors ji
skambino perpus prasčiau, bet ir Merė į pabaigą ilgo koncerto pagaliau
nusipelnė pagyrimo ir padėkos už škotiškas ir airiškas melodijas, kurias grojo
prašoma jaunesniųjų seserų, pradėjusių drauge su keliomis Lukasų merginomis
ir vienu kitu karininku smagiai šokti kambario gale.
Ponas Darsis stovėjo netoli jų širdyje piktindamasis, kad vakaras leidžiamas
šitaip, kai visiškai nebėra vietos bet kokiam pokalbiui, ir buvo taip susimąstęs,
jog net nepastebėjo šalia stovint sero Viljamo Lukaso, kol tas jo neužšnekino,
sakydamas:
– Koks žavingas pramonys jaunimui, pone Darsi! Tikrai, su šokiais nieko
nepalyginsi. Man regis, tai yra didžiausia civilizuotos visuomenės prašmatnybė.
– Tikrai, sere, be to, šokiai yra madingi ir ne tokiose civilizuotose pasaulio
visuomenėse. Kiekvienas laukinis moka šokti.
Seras Viljamas tik nusišypsojo.
– Tamstos draugas šoka nuostabiai, – kiek patylėjęs vėl prabilo jis, pamatęs
Binglį prisidėjus prie šokėjų. – Neabejoju, kad ir jūs, pone Darsi, esate puikus to
meno mokovas.
– Turbūt, sere, matėte mane šokant Meritone.
– Taip, žinoma, ir patyriau begalinį malonumą tai matydamas. Ar Sent
Džeimse jūs dažnai šokate?
– Niekada.
– Ar nemanote, kad tai būtų komplimentas šiems namams?
 – Tokių komplimentų aš niekam nedalinu, jei tik galiu to išvengti.
– Tamsta, manyčiau, turi namus Londone?
Ponas Darsis linktelėjo.
– Kadaise aš irgi pagalvodavau apie įsikūrimą sostinėje, nes mane traukia
aukštuomenė, bet nesu tikras, kad Londono oras bus palankus ledi Lukas.
Jis nutilo laukdamas atsakymo, tačiau ponas Darsis nė nemanė atsakyti.
Pamatęs tuo metu link jų einančią Elizabetą, seras Viljamas sugalvojo parodyti
galantiškumą ir šūktelėjo jai:
– Mieloji Eliza, kodėl nešokate? Pone Darsi, leiskite tamstai parekomenduoti
šią jauną damą kaip puikią partnerę. Tikrai negalėsite atsisakyti šokio, kai prieš
akis – tokia grožybė.
Ir paėmęs Elizos ranką jau buvo beduodąs ją ponui Darsiui, kuris, nors ir
nepaprastai nustebęs, nerodė nenoro ją paimti, bet Eliza ūmai atsitraukė ir gana
nepatenkinta pasakė serui Viljamui:
– O, sere, aš visiškai neketinau šokti. Drįstu jus patikinti, kad į šią pusę ėjau
anaiptol ne norėdama susirasti partnerį.
Ponas Darsis rimtai pagal etiketą pakvietė ją šokti ir tuo suteikti jam garbę,
bet nieko nelaimėjo. Elizabeta buvo nepalenkiama; jos nusistatymo nepajudino ir
sero Viljamo įkalbinėjimai.
– Jūs taip neprilygstamai šokate, panele Eliza, ir žiauru, kad atimate man
džiaugsmą į tamstą pažiūrėti. Šis džentelmenas, nors apskritai šitokios
pramogos ir nemėgsta, tikrai mums paskirtų pusvalandį neprieštaraudamas.
– Ponas Darsis – mandagumo viršūnė, – atsakė Elizabeta šypsodamasi.
– Taip, tikrai, bet atsižvelgiant į tai, kas jį skatina, mieloji panele Eliza, nėra
ko stebėtis jo maloningumu, – juk kas galėtų atsispirti prieš tokią porą?
Elizabeta žvilgtelėjo viliūgiškai ir nusisuko. Jos atsisakymas nė kiek jai
nepakenkė pono Darsio akyse, ir jis buvo gana maloningai apie ją susimąstęs, kai
į jį kreipėsi panelė Bingli.
– Galiu atspėti, apie ką galvojate.
– Manyčiau, kad ne.
– Mąstote, kaip bus nepakeliama šitaip leisti vakarą po vakaro... ir tarp
tokių žmonių. Ir aš visiškai palaikau jūsų nuomonę. Niekada man nėra buvę taip
nuobodu! Koks tų žmonių pilkumas, bet kaip garsiai jie reiškiasi, koks
menkumas, bet kaip įsivaizduoja!.. Nesitveriu, kaip noriu jus išgirsti juos
suniekinant.
– Jūs nė iš tolo neatspėjote, patikėkit. Mano mintys buvo kur kas mielesnės.
Aš mąsčiau apie didžiulį malonumą, kurį gali suteikti pora gražių akių dailios
moters veide.
Panelė Bingli įsmeigė į jį žvilgsnį ir paprašė, kad pasakytų, kuri iš damų
tokias mintis įkvėpė. Ponas Darsis atsakė kuo drąsiausiai:
– Panelė Elizabeta Benet.
– Panelė Elizabeta Benet! – pakartojo panelė Bingli. – Tai nustebinot! Ar
seniai ji pateko į tokią malonę? Ir meldžiu pasakyti – ar greitai galėsiu palinkėti
laimės?
– Tokio klausimo ir laukiau. Moterų vaizduotė be galo laki – ji akimirksniu
nubėga nuo patikimo iki meilės, nuo meilės – iki vedybų. Taip ir žinojau, kad
palinkėsite man laimės.
– Dar daugiau. Jeigu šitaip rimtai kalbate, tarsiu, kad viskas nuspręsta.
Turėsite žavingą uošvę, tikrai, ir ji, aišku, gyvens su jumis Pemberlyje.
Jis klausėsi visiškai abejingai, o ji ir toliau šitaip smaginosi, ir kadangi iš jo
ramumo matė, kad viskas gerai, tai jos sąmojis liejosi dar ilgai.
 SEPTINTAS SKYRIUS

BEVEIK VISA PONO BENETO nuosavybė buvo dvaras, duodantis du tūkstančius

per metus ir, jo dukterų nelaimei, kadangi šeimoje nebuvo vyriškos lyties
paveldėtojų, turėsiantis atitekti vienam tolimam giminaičiui. Jų motinos turtas,
nors ganėtinas jos tuometiniam gyvenimui, vargiai būtų galėjęs atstoti dvaro
netektį. Jos tėvas, dirbęs advokatu Meritone, buvo jai palikęs keturis
tūkstančius svarų.
Ji turėjo seserį, ištekėjusią už pono Filipso, kuris buvo klerkas pas jų tėvą, o
vėliau perėmė jo kontorą, ir brolį, įsitaisiusį Londone, stambioje verslo įmonėje.
Longburno miestelis buvo tik už mylios kelio nuo Meritono – toks nuotolis
pats tas jaunoms panelėms, kurios tris ar keturis kartus per savaitę pajusdavo
priedermę aplankyti tetą ir galanterijos krautuvę, esančią tuojau už kelio. Dvi
jauniausiosios seserys, Katerina ir Lidija, buvo ypač dažnos lankytojos; jų galvos
buvo tuštesnės nei kitų seserų, ir juodvi jei tik nerasdavo geresnio užsiėmimo,
tai eidavo į Meritoną, kad būtų ką veikti iš ryto ir turėtų apie ką kalbėti vakare.
Ir nors toje apylinkėje naujienų būdavo mažai, jos vis tiek sugebėdavo ką nors iš
tetos sužinoti. Teisybė, pastaruoju metu joms netrūko nei naujienų, nei
džiaugsmo, nes Meritono apylinkėse ką tik buvo žiemai apsistojęs policijos
pulkas, o karininkai gyveno pačiame Meritone.
Dabar seserys, lankydamosi pas ponią Filips, apsčiai gaudavo kuo įdomiausių
naujienų. Kiekvieną dieną jų žinios pasipildydavo naujomis karininkų pavardėmis
ir jų santykiais. Kur jų apsigyventa, neilgai tebuvo merginoms paslaptis, o
galiausiai jos pradėjo pažinti ir pačius karininkus. Ponas Filipsas pas visus
apsilankė ir tuo atvėrė savo dukterėčioms iki tol nepatirtos laimės šaltinį. Jos
nebegalėjo kalbėti apie nieką daugiau, tik apie karininkus, ir didelis pono Binglio
turtas, kurį vos paminėjus jų motina iškart pagyvėdavo, joms atrodė nieko vertas
lyginant su karininko uniforma.
Vieną rytą, pasiklausęs jų nesibaigiančio kliedėjimo šia tema, ponas Benetas
šaltai pasakė:
– Pagal tai, ką galiu suprasti iš jūsų kalbos, judvi esat pačios kvailiausios
mergaitės visoje Anglijoje. Kurį laiką aš dar abejojau, bet dabar įsitikinau.
Katerina sumišo ir nieko neatsakė, o Lidija lyg negirdėjusi toliau žavėjosi
kapitonu Karteriu ir reiškė viltį dar pamatyti jį tą dieną, nes rytojaus rytą jis
turėjo išvykti į Londoną.
– Mane stebina, mielasis, – pasakė ponia Benet, – kad jūs taip greitai
linkstate laikyti savo vaikus kvailais. Gal man ir užeitų noras supeikti kieno nors
vaikus, bet tik ne savo.
– Jei mano vaikai paiki, aš turiu vilties, kad bent galėsiu tai suvokti.
– Taip... tačiau šiuo atveju vaikai protingi.
– Tikiuosi, kad tai vienintelis dalykas, dėl kurio mudu nesutariame. Man
atrodė, kad mudviejų nuomonės visais atžvilgiais sutampa, bet dabar negaliu su
jumis sutikti, nes abi jaunėles laikau neregėtai kvailomis.
– Brangusis pone Benetai, nenorėkite, kad tokios mergaitės turėtų tiek
proto, kiek jų tėvas ir motina. Kai jos sulauks mūsų amžiaus, patikėkit, apie
karininkus galvos ne daugiau negu mudu. Aš prisimenu laikus, kai man pačiai
baisiai patiko raudoni švarkai... Tiesą sakant, širdyje man ir dabar jie patinka. Ir
jeigu šaunus jaunas pulkininkas su penkiais ar šešiais tūkstančiais per metus
panorėtų vienos iš mano mergaičių, aš jam neatsakyčiau. Va pulkininkas
Forsteris – koks tinkamas jis atrodė su uniforma aną vakarą pas serą Viljamą.
– Mama, – sušuko Lidija, – teta sako, kad pulkininkas Forsteris ir kapitonas
Karteris dabar daug rečiau besilanko pas panelę Votson negu iš pradžių – dabar
ji dažnai juos mato Klarko bibliotekoje.
Poniai Benet atsakyti sutrukdė pasiuntinys su laišku panelei Benet. Laiškas
buvo iš Neterfildo, ir tarnas laukė atsakymo. Ponios Benet akys žibėjo iš
džiaugsmo ir dukrai skaitant ji vis nekantraudama šūkčiojo:
– Ak, Džeine, iš ko? Apie ką? Ką jis tau rašo? Ak, Džeine, paskubėk ir
greičiau pasakyk, greičiau, meilute.
– Iš panelės Bingli, – pasakė Džeinė ir perskaitė balsu:

„Miela drauge,
Jeigu jūs nebūsite gailestinga ir nesutiksite papietauti su Luiza ir manim,
mums gresia pavojus imti neapkęsti vienai kitos visą gyvenimą, nes dviejų
moterų tête-à-tête per visą dieną negali baigtis be susipykimo. Atvykite kuo
skubiau, vos tik gausite laišką. Mano brolis ir kiti ponai pietaus mieste su
karininkais.
Jūsų amžinai
KAROLINA BINGLI“

– Su karininkais! – suriko Lidija. – Kodėl gi teta mums nepasakė?

– Pietauja mieste, – tarė ponia Benet. – Kaip negerai.
– Ar galėsiu paimti karietą? – paklausė Džeinė.
– Ne, brangioji, geriau jok raita, nes gali būti lietaus, ir tada tau tektų
pasilikti per naktį.
– Geras planas, – pasakė Elizabeta, – tik nežinia, ar jie nepargabens jos
patys.
– Ak! Juk su pono Binglio fajetonu ponai važiuos į Meritoną, o Herstai neturi
arklių.
– Man labiausiai norėtųsi važiuoti su keturkinke karieta.
– Bet, brangute, tėvas juk negali duoti arklių. Jų būtinai reikia ūkio darbams.
Juk taip, pone Benetai?
– Darbams jie reikalingi daug dažniau, negu aš galiu juos turėti.
– Bet jeigu jūs turėsite juos šiandien, – pasakė Elizabeta, – tas labai tiks
mamos planui.
 Pagaliau ji išgavo tėvo patvirtinimą, kad arkliai užimti, tai Džeinė turėjo
vykti raita, ir motina ją nulydėjo iki vartų linksmai pranašaudama blogą orą. Jos
viltys išsipildė: Džeinei dar netoli tenujojus, pradėjo smarkiai lyti. Seserys
sunerimo dėl jos, o motina apsidžiaugė. Lietus lijo be perstogės visą vakarą, ir
Džeinė tikrai negalėjo grįžti namo.
– Mano puikiai sugalvota, iš tiesų, – ne sykį kartojo ponia Benet, tarsi lietus
būtų buvęs jos nuopelnas. Tačiau tiktai kitą rytą ji galutinai patyrė, koks laimus
buvo jos sumanymas. Tuoj po pusryčių tarnas atnešė iš Neterfildo raštelį
Elizabetai.

„Brangioji Lize,
Šį rytą aš jaučiuosi labai nekaip, matyt, todėl, kad vakar buvau kiaurai
peršlapusi. Malonieji mano bičiuliai nė girdėti nenori apie mano grįžimą
namo, kol nepasitaisysiu. Jie būtinai nori pakviesti man gydytoją Džonsą,
todėl neišsigąskit, jei išgirstumėt, kad jis buvo pas mane, nes man nieko
rimto nėra, tik skauda gerklę ir galvą.
TAVO IR T. T.

– Taigi, brangioji, – pasakė ponas Benetas, kai Elizabeta balsu perskaitė

raštelį, – jeigu tamstos duktė gautų sunkią ligą, jeigu mirtų, galėtume būti
patenkinti, kad taip atsitiko medžiojant poną Binglį, ir pagal tamstos nurodymus.
– Ak, dėl numirimo tai neturiu jokios baimės. Nuo tokių menkų peršalimų
žmonės nemiršta. Ji bus gerai slaugoma. Ir kol ji ten – viskas puiku. Jei galėčiau
paimti karietą, aš pas ją nuvažiuočiau.
Elizabeta tikrai labai susirūpino ir pasiryžo būtinai ją aplankyti, nors ir be
karietos. Kadangi nebuvo jojikė, beliko eiti pėsčiomis. Taip ji ir pranešė
padarysianti.
– Kur tavo protas, – sušuko jos motina, – šitaip sugalvoti, ir per tokį purvyną!
Į tave nebus galima pažiūrėti, kokia ten nueisi.
– Bet man bus galima pažiūrėti, kaip laikosi Džeinė, o to aš ir tenoriu.
– O gal čia man užuomina, Lize, – tarė tėvas, – kad liepčiau parvesti arklius?
– Tikrai ne. Aš mielai pasivaikščiosiu. Kai turi tikslą, nuotolis nieko
nereiškia. Tik trys mylios – pavakariop jau būsiu namie.
– Žaviuosi, kad tu taip guviai imiesi labdarystės, – pasakė Merė, – tačiau
kiekvienas jausmų polėkis turėtų būti vedamas proto. Mano nuomone, pastangos
niekada neturėtų būti didesnės, negu reikia.
– Mudvi eisim su tavim iki Meritono, – tarė Katerina ir Lidija.
Elizabeta sutiko, ir visos trys panelės išėjo drauge.
– Jeigu paskubėsim, – jau einant keliu pasakė Lidija, – gal kapitonas Karteris
dar nebus išvykęs ir spėsim pamatyti.
Meritone jos išsiskyrė: jaunesniosios seserys nuėjo į vieno karininko žmonos
namus, o Elizabeta keliavo toliau, greitu žingsniu kirsdama lauką po lauko, su
nervingu vikrumu šokdama per lipynes ir strykčiodama per balas, kol galų gale
atsidūrė priešais namus apsunkusiomis kojomis, purvinomis kojinėmis ir
iškaitusiu nuo ėjimo veidu.
Ji buvo įvesta į pusryčių svetainę, kur sėdėjo visi, išskyrus Džeinę, ir kur jos
išvaizda sukėlė didžiulę nuostabą. Ponia Herst ir panelė Bingli tiesiog negalėjo
patikėti, kad ji tris mylias atėjo pėsčia, tokiu ankstyvu metu, per tokį purvą ir dar
pati viena, ir Elizabeta suprato, kad už tai jos žiūri į ją su panieka. Vis dėlto jos
priėmė ją labai mandagiai, o jų brolis pasirodė ne tik mandagus, bet ir širdingas
bei malonus. Ponas Darsis pasakė kokį sakinį, o ponas Herstas neištarė nė
žodžio. Pirmasis grožėjosi jos veidu, paskaistėjusiu nuo ėjimo, ir tuo pat metu
abejojo, ar buvo verta eiti vienai taip toli dėl tokios priežasties. Antrajam rūpėjo
tik pusryčiai.
Pasiteiravusi apie seserį, Elizabeta išgirdo ne itin patenkinamą atsakymą.
Panelė Benet miegojusi blogai, o rytą, nors ir išlipusi iš patalo, ją krėtęs šaltis ir
jautusis per silpna išeiti iš kambario. Elizabeta tuojau pasiprašė nuvedama, ir
Džeinė, jai įėjus, apsidžiaugė, nes labai tokio aplankymo laukė, tik nenorėdama
išgąsdinti namiškių ar šiaip nedrįsdama nebuvo apie tai parašiusi. Tačiau daug
kalbėti negalėjo, ir kai panelė Bingli paliko jas vienas, viso labo tepasakė, kad
esanti dėkinga už nepaprastą gerumą ir priežiūrą. Elizabeta slaugė ją tylėdama.
Po pusryčių pas jas atėjo abi seserys, ir Elizabeta, matydama, kiek meilės ir
dėmesio jos rodo Džeinei, ir pati pajuto joms prielankumą. Pakviestas
vaistininkas, apžiūrėjęs ligonę, pasakė, kad, kaip ir manyta, ji susirgo nuo
smarkaus peršalimo ir kad reikia rimtų pastangų norint pagyti; patarė gultis į
lovą ir pažadėjo sutaisyti vaistų. Jo patarimo buvo tučtuojau paklausyta, nes
Džeinei karštis vis kilo ir labai skaudėjo galvą. Elizabeta nė kojos nekėlė iš
kambario; kitos damos irgi bemaž visą laiką niekur nėjo, nes teisybę sakant, kai
vyrai buvo išvykę, jos kitur neturėjo ką veikti.
Kai laikrodis išmušė tris, Elizabeta suprato, kad reikia eiti namo, ir labai
nenoriai tą pasakė. Panelė Bingli pasiūlė jai karietą ir nelaukdama ilgų
įkalbinėjimų ji jau buvo besutinkanti važiuoti, bet Džeinė taip nusiminė, kad
reikės atsisveikinti, jog panelė Bingli, užuot toliau siūliusi fajetoną, norom
nenorom pakvietė ją pasilikti Neterfilde. Elizabeta kuo dėkingiausiai priėmė
kvietimą, ir į Longburną buvo nusiųstas tarnas pranešti namiškiams, kad ji
negrįš, ir atgabenti reikalingų drabužių.
 AŠTUNTAS SKYRIUS

PENKTĄ VALANDĄ abi damos nuėjo persirengti, ir pusę septintos Elizabeta

buvo pakviesta pietų. Į mandagius klausimus, kurie tada pasipylė ir iš kurių buvo
malonu pastebėti didelį pono Binglio susirūpinimą, Elizabeta nieko gero negalėjo
atsakyti. Džeinei nė kiek nepalengvėjo. Tai išgirdusios seserys tris ar keturis
sykius pakartojo, kaip jos apgailestauja, kokia nelaimė taip smarkiai persišaldyti
ir kaip jos nekenčia sirgti pačios, o daugiau apie tai nė nebeužsiminė. Ir dėl to jų
abejingumo Džeinei, vos tik šios nebebuvo kartu, Elizabeta vėl pajuto joms
pirmykštį priešiškumą.
Tik jų brolis, teisybę sakant, buvo vienintelis iš visos draugės, į kurį ji galėjo
žiūrėti palankiai. Jo nerimas dėl Džeinės buvo akivaizdus, o dėmesys Elizabetai –
mielas ir neleidžiantis jaustis įsibrovėle, kokia, kaip ji buvo įsitikinusi, ją laikė
kiti. Į ją beveik niekas nekreipė dėmesio, tik jis. Panelė Bingli nenuleido akių nuo
pono Darsio, jos sesuo irgi panašiai, o jos stalo kaimynas ponas Herstas, vangus
žmogus, kuris gyveno tik tam, kad valgytų, gertų ir loštų kortomis, po to, kai
sužinojo, kad paprastą mėsą ji mėgsta labiau už ragu, daugiau neturėjo ką jai
pasakyti.
Pasibaigus pietums Elizabeta tuojau nuskubėjo pas Džeinę, ir vos tik ji išėjo
iš kambario, panelė Bingli pradėjo ją koneveikti. Pasakė, kad jos laikysena baisi
– vienas pasipūtimas ir įžūlumas; ji nemoka palaikyti pokalbio, neturi nei stiliaus,
nei skonio, nei grožio. Ponia Herst buvo tos pat nuomonės ir dar pridūrė:
– Trumpai tariant, vienintelis jos privalumas – kad ji puiki ėjikė. Niekada
nepamiršiu, kaip ji šiandien rytą atrodė. Jos išvaizda tikrai buvo nežmoniška.
– Teisybę sakai, Luiza. Aš vos ištvėriau nesusijuokusi. Vien pats atėjimas –
kažkokia nesąmonė. Sesuo susirgo, bet ko jai lėkti per laukus! Plaukai išsitaršę,
susivėlę!
– Taip, o apatinis sijonas! Tikiuosi, matėt, per kokius šešis colius
išsipurvinęs, tikrai ne mažiau. O apsiaustas, kuriuo norėjo užsidengti, tik nieko
neišėjo!..
– Jūsų apsakyta gal ir labai tiksliai, Luiza, – tarė Binglis, – bet man tai
nekrito į akis. Man panelė Elizabeta Benet pasimatė nuostabiai puiki, kai rytą
įėjo į šį kambarį. Ir aš visai nepastebėjau, kad jos sijonas purvinas.
– Bet jūs tai tikrai matėt, pone Darsi, – tarė panelė Bingli, – ir aš linkusi
manyti, kad nenorėtumėt išvysti šitaip pasirodant savo seserį.
– Žinoma, ne.
– Eik tu man tris... keturias... penkias ar kiek ten mylių pėsčiom, iki kulkšnių
per purvyną, ir viena, vienui viena! Ką ji sugalvojo? Tikriausiai norėjo parodyti tą
šlykštų pasipūtėlės nepriklausomumą, tą daugumos provincialų etiketo
nepaisymą.
– Tai rodo jos meilę seseriai, ir tai kelia pasigėrėjimą, – tarė Binglis.
 – O jūsų grožėjimasis jos akimis, pone Darsi, – pusiau šnabždom pasakė
panelė Bingli, – po šio įvykio, ko gero, pasikeis.
– Anaiptol, – atsakė tas, – nes nuo ėjimo jos pasidarė dar skaistesnės.
Po jo žodžių visi kiek patylėjo, ir ponia Herst prabilo vėl:
– Aš esu didžiai geros nuomonės apie Džeinę Benet, ji iš tikro labai miela
mergina, ir nuoširdžiai norėčiau, kad jos gyvenimas susiklostytų kaip reikiant.
Tačiau kai tokie tėvai ir tokia prasta giminė, ko gero, jai nėra ko tikėtis.
– Man regis, tu sakei, kad jų dėdė yra advokatas Meritone.
– Taip. Jos turi ir dar vieną, kuris gyvena kažkur prie Čipsaido.
– Nuostabu! – pridūrė jos sesuo, ir abi skaniai nusijuokė.
– Jos gali turėti dėdžių pilną Čipsaidą, – sušuko Binglis, – bet nuo to nė kiek
nebūtų blogesnės.
– Tačiau tai žymiai sumažintų jų galimybę ištekėti už žmogaus su padėtimi, –
tarė Darsis.
Į tuos žodžius Binglis nieko neatsakė, bet jo seserys kuo širdingiausiai
pritarė ir dar kiek laiko smaginosi šaipydamosi iš prasčiokų brangios savo
draugės giminaičių.
Vis dėlto iš naujo apimtos švelnumo jos iš valgomojo vėl nuėjo į jos kambarį
ir prasėdėjo, kol buvo pakviestos kavos. Džeinė vis dar jautėsi labai prastai, ir
Elizabeta nesitraukė nuo jos iki pat vėlaus vakaro, kol su palengvėjimu pamatė
ją užmigusią ir nusprendė ne tiek iš noro, kiek greičiau dėl priedermės nusileisti
į apačią. Įėjusi į svetainę rado visą draugę lošiant kortom ir tuoj buvo pakviesta
prisidėti. Manydama juos lošiant iš didelių sumų ji atsisakė ir pasiteisinusi sesers
liga pridūrė, jog tą valandžiukę, kol gali pabūti apačioje, su malonumu paskaitys
knygą. Ponas Herstas pasižiūrėjo į ją nustebęs.
– Jums geriau patinka skaityti negu kortuoti? – pasakė jis. – Keista!
– Panelė Eliza Benet, – tarė panelė Bingli, – niekina kortas. Ji didelė
skaitytoja ir kitų malonumų neturi.
– Aš nenusipelniau nei tokio pagyrimo, nei tokio priekaišto, – nesusilaikė
Elizabeta. – Aš nesu didžioji skaitytoja ir turiu kitokių malonumų.
– Manau, kad turite malonumą ir slaugydama seserį, – tarė Binglis. – Ir
tikiuosi, kad tas malonumas dar padidės, kai ji visiškai pasveiks.
Elizabeta iš visos širdies jam padėkojo ir nuėjo prie stalo, ant kurio gulėjo
keletas knygų. Binglis tuoj pat pasiūlė atnešti daugiau – kiek tik yra jo
bibliotekoje.
– Norėčiau, kad mano biblioteka būtų didesnė, – būtų ir jums daugiau
naudos, ir man garbės, bet aš esu didelis tinginys, ir nors knygų turiu nedaug, vis
tiek jų daugiau, negu esu atsivertęs.
Elizabeta patikino jį, kad jai puikiausiai užteks tų, kurios yra kambaryje.
– Stebiuosi, – tarė panelė Bingli, – kodėl mano tėvas paliko tokią nedidelę
knygų kolekciją. O kokia nuostabi jūsų biblioteka Pemberlyje, pone Darsi!
– Ji negali būti negera, – atsakė jis, – nes kaupta daugelio kartų.
– Bet ir jūs pats tiek prisidėjote, vis perkate knygas.
 – Neįsivaizduoju, kaip būtų galima apleisti šeimos biblioteką tokiais laikais
kaip dabar.
– Apleisti! Aš įsitikinusi, kad jūs neapleidžiate nieko, kas tik gali pridėti
grožio tam žavingam kampeliui. Čarlzai, kai tu turėsi savo namus, norėčiau, kad
jie būtų bent perpus tokie žavingi kaip Pemberlis.
– Norėčiau, kad taip būtų.
– Bet aš rimtai patarčiau tau nusipirkti namus netoliese ir pasinaudoti
Pemberliu kaipo pavyzdžiu. Anglijoje nėra puikesnės grafystės už Derbišyrą.
– Mielai. Aš nusipirksiu patį Pemberlį, jeigu tik Darsis parduos.
– Aš kalbu apie galimybes, Čarlzai.
– Garbės žodis, Karolina, manau, kad įsigyti Pemberlį yra daugiau galimybių
nusiperkant negu imituojant.
Elizabeta taip susidomėjo tuo pokalbiu, kad beveik liovėsi skaičiusi, o
netrukus visiškai padėjo knygą į šalį, priėjo arčiau kortuotojų stalo ir atsisėdusi
tarp pono Binglio ir vyresniosios jo sesers, pradėjo stebėti lošimą.
– Ar panelė Darsi daug paaugo nuo pavasario? – paklausė panelė Bingli. –
Gal ji bus tokio aukštumo kaip aš?
– Ko gero, taip. Dabar ji tokia kaip panelė Elizabeta Benet, o gal net
aukštesnė.
– Kaip norėčiau ją vėl pamatyti! Dar nieko gyvenime nesu sutikusi, kas mane
būtų taip sužavėjęs kaip ji. Koks veidas, kokia laikysena ir koks išsilavinimas
pagal amžių! O skambina fortepijonu tiesiog tobulai.
– Negaliu atsistebėti, – pasakė Binglis, – iš kur jaunos panelės turi kantrybės
būti taip labai išsilavinusios, o tokios yra visos.
– Visos jaunos panelės išsilavinusios! Brangusis Čarlzai, ką turi omeny?
– Taip, man rodos, visos. Jos visos tapo paveikslus, margina širmas ir neria
pinigines. Nepažįstu turbūt nė vienos, kuri to nedarytų, ir tikrai nesu girdėjęs,
kad pirmą kartą kalbant apie kokią panelę nebūtų pasakyta, jog ji labai
išsilavinusi.
– Tavo išvardyti išsilavinimo punktai, – tarė Darsis, – yra net per daug
teisingi. Moteris dažnai pavadinama išsilavinusia vien dėl to, kad neria pinigines
ar margina širmas. Tačiau aš toli gražu nesutinku su tavo tokiu moterų
vertinimu apskritai. Aš negaliu pasigirti, kad iš visų mano pažįstamų damų būtų
daugiau kaip kokios penkios tikrai išsilavinusios.
– Žinot, aš taip pat, – tarė panelė Bingli.
– Vadinasi, – pasakė Elizabeta, – jūsų manymu, išsilavinusios moters idėja
turi aprėpti daugelį dalykų.
– Taip, daugelį.
– Ak, žinoma, – sušuko ištikimoji jo pagalbininkė, – išsilavinusiu galima laikyti
tik tą kuris toli pranoksta visa, kas įprasta. Moteris, verta tokio žodžio, turi būti
puikiai išmokyta dainavimo, šokių, piešimo, mokėti svetimų kalbų. Be to, jos
laikysena, jos eisena, balso tembras, manieros ir kalba privalo turėti tam tikro
savitumo, antraip šio apibūdinimo ji bus tik pusiau verta.
 – Visa tai turėti privalu, – pridūrė Darsis, – bet reikia dar pridėti svarbesnį
dalyką – apsiskaitymo išprusintą protą.
– Nesistebiu, kad jūs tepažįstate tik penkias išsilavinusias moteris.
Nuostabu, kad iš viso tokių pažįstate.
– Nejau esate tokia griežta moterims, kad abejojate, ar gali tokių būti?
– Aš tokios moters nesu mačiusi. Nesu mačiusi, kad vienas žmogus turėtų
tokius gabumus, skonį, taktą ir eleganciją, kaip čia išsakėte.
Ponia Herst ir panelė Bingli šoko prieš tokį išreikštos abejonės neteisingumą
ir abi ėmė aiškinti, kad pažįstančios ne vieną moterį, kuriai šis apibūdinimas
visiškai tinka, kol Herstas galiausiai sudraudė jas karčiai priekaištaudamas už
neatidumą lošimui. Kadangi pokalbis tuo baigėsi, Elizabeta ilgai nebelaukusi
išėjo.
– Eliza Benet, – pasakė panelė Bingli, vos tik durys užsidarė, – yra iš tų
panelių, kurios nori patraukti priešingą lytį menkindamos savąją. Ir, turiu
pasakyti, kai kurioms tai pasiseka. Bet, mano galva, tai apgailėtina priemonė,
niekinga gudrybė.
– Be abejo, – atsakė Darsis, kuriam daugiausia ši pastaba ir buvo skirta, –
niekinga bet kokia gudrybė, iki kurios moterys nusileidžia, norėdamos patraukti
vyriškį. Visa, kame esama suktumo, yra žema.
Panelei Bingli šis atsakymas nevisiškai patiko, ir ji liovėsi apie tai kalbėjusi.
Elizabeta atėjo pas juos dar kartą, bet tik pasakyti, jog seseriai blogiau ir ji
visai negali jos palikti. Binglis norėjo tučtuojau pakviesti poną Džonsą, o jo
seserys, įsitikinusios, kad kaime geros pagalbos negausi, siūlė skubiai nusiųsti
karietą į Londoną atgabenti vieno iš garsiausių gydytojų. Elizabeta apie tai nė
girdėti nenorėjo, tačiau jų brolio pasiūlymui priešinosi kur kas mažiau, tai buvo
nuspręsta rytoj iš pat ryto parvežti poną Džonsą, jei tik panelė Benet nepasijus
daug geriau. Binglis buvo susikrimtęs, jo seserys pareiškė esančios labai
nelaimingos. Tačiau savo sielvartą jos numalšino dainuodamos po vakarienės
duetus, o jam vienintelė paguoda buvo, kad prisakė ekonomui skirti visą dėmesį
sergančiai panelei ir jos seseriai.
​DEVINTAS ​SKYRIUSBEMAŽ ​VISĄ ​NAKTĮ ​Elizabeta ​prabuvo ​sesers ​
kambary ​ir ​rytą su palengvėjimu galėjo duoti pakenčiamą atsakymą
Bingliui, labai anksti atsiuntusiam kambarinę paklausti, ir jo seserims,
kiek vėliau atsiuntusioms dvi elegantiškas savo tarnaites. Tačiau,
nepaisant to pagerėjimo, ji paprašė, ar nebūtų galima nunešti raštelį į
Longburną, nes norėjo, kad motina aplankytų Džeinę ir pati įvertintų
padėtį. Raštelis buvo bematant išsiųstas, ir taip pat greitai buvo
įvykdytas jame buvęs prašymas. Ponia Benet su dviem jaunesniosiomis
dukterimis atvažiavo į Neterfildą, vos šeimai papusryčiavus.Jeigu
Džeinei būtų aiškiai grėsęs pavojus, ponia Benet būtų buvusi labai
nelaiminga. O dabar, nusiraminusi, kad Džeinei nėra nieko baisaus, ji
visai nenorėjo, kad toji greitai pasitaisytų, nes pasveikusi turėtų
išvažiuoti iš Neterfildo. Todėl ji nė nesiklausė dukters, kai ši prašėsi
pargabenama namo, ir vaistininkas, kuris atvyko daugmaž tuo pat metu,
irgi nepatarė važiuoti. Kiek pasėdėjusi prie Džeinės, ponia Benet,
pakviesta atėjusios panelės Bingli, su visom trim dukterim nuėjo paskui
ją į pusryčių kambarį. Binglis jas sutiko reikšdamas viltį, kad ponia
Benet rado panelę Benet ne sunkiau sergančią, negu tikėjosi.– Deja,
pone, – buvo atsakyta. – Ji pernelyg silpna kelionei. Ponas Džonsas
sako, kad dar negalima nė galvoti apie jos išvežimą. Gausim dar kurį
laiką išnaudoti jūsų gerumą.– Išvežimą! – sušuko Binglis. – Apie tai
nėra ko nė galvoti! Mano sesuo tikrai nieku gyvu nesutiks jos išleisti.–
Galite būti rami, ponia, – mandagiai, bet šaltai tarė panelė Bingli, –
panelė Benet čia bus prižiūrėta kuo geriausiai.Ponia Benet išreiškė
padėką negailėdama žodžių.– Esu įsitikinusi, – pridūrė dar, – jeigu ne
tokie geri draugai, nežinau, kaip jai būtų buvę, nes ji iš tikro rimtai serga
ir jai labai bloga, tik nesiskundžia, nes yra be galo kantri. Ji visada
tokia, be išimties, nes yra neregėtai mielo būdo. Aš dažnai sakau kitoms
savo mergaitėms, kad jos yra nepalyginamos su Džeine. Jūsų labai
mielas kambarys, pone Bingli, ir toks gražus vaizdas su tuo žvyruotu
taku. Nežinau kitos tokios vietos visoje grafystėje, kaip Neterfildas.
Tikriausiai neskubėsite iš čia išvykti, nors ir neilgam esate
išsinuomojęs.– Aš viską darau skubomis, – atsakė jis, – todėl jei
nuspręsiu išvykti iš Neterfildo, manęs gali čia nebelikti per penkias
minutes. Tačiau šiuo tarpu manausi rimtai įsitvirtinęs.– Visiškai to iš
jūsų ir buvo galima laukti, – pasakė Elizabeta.– Jūs pradedate mane
suprasti, taip? – sušuko atsigręždamas į ją.– O taip, aš jus puikiai
permanau.– Norėčiau tai palaikyti komplimentu, tačiau kai tave taip
greitai permato, ko gero, esi pasigailėtinas.– Būna visaip. Slapus ir
sudėtingas charakteris nebūtinai yra geresnis ar blogesnis už tokį kaip
jūsų.– Lize! – suriko jos motina, – atsimink, kur esi, ir nepradėk čia tų
beatodairiškų išvedžiojimų, kurie tau leidžiami namie.– Nežinojau, –
tuojau pat pasakė Binglis, – kad jūs domitės žmonių charakteriais. Tai
turėtų būti įdomus užsiėmimas.– Taip, bet įdomiausia yra sudėtingi
charakteriai. Tą privalumą jie tikrai turi.– Provincija, – pasakė Darsis, –
ne kiek tegali suteikti medžiagos tokiam stebėjimui. Ratas žmonių, su
kuriais čia aplinkui bendraujama, yra labai ribotas ir nesikeičiantis.–
Tačiau žmonės patys keičiasi taip labai, kad visą laiką būna vis naujų ir
naujų dalykų stebėjimams.– Taip, iš tikrųjų, – sušuko ponia Benet,
įsižeidusi, kam jis tokiu tonu kalba apie provinciją. – Žinokit, kad
provincijoje tai vyksta tiek pat, kiek ir sostinėje.Visi nustebo, o Darsis
pažiūrėjo į ją ir tylėdamas nusisuko. Ponia Benet, pamaniusi, kad
visiškai jį nugalėjo, pergalingai kalbėjo toliau:– Iš savo pusės aš
nematau, kad Londonas būtų taip jau daug pranašesnis už provinciją,
išskyrus krautuves ir pramogų vietas. Provincijoje gyventi
nepalyginamai maloniau, ar ne tiesa, pone Bingli?– Kai esu kaime, –
atsakė jis, – noriu čia būti visą laiką, o kai būnu mieste, man lygiai gera
ir ten. Kiekviena vieta turi savo privalumų, ir aš jaučiuosi vienodai
laimingas abiejose.– Taigi... šitaip yra todėl, kad į viską žiūrite blaiviai.
O šis džentelmenas, – ji pažvelgė į Darsį, – provinciją laiko per nieką.–
Betgi jūs, mama, klystate, – pasakė Elizabeta, nuraudusi dėl motinos
žodžių. – Jūs neteisingai supratote poną Darsį. Jis tik turėjo omeny, kad
provincijoje nesutiksi tiek įvairių žmonių, kiek mieste, ir negalite
nepripažinti, kad tai tiesa.– Žinoma, brangute, niekas kitaip ir nesako.
Bet argi mes čia susitinkame su mažai žmonių? Man regis, kad mūsų
apylinkė viena iš didžiausių. Mus kviečia pietauti dvidešimt keturios
šeimos.Vien tik iš gailesčio Elizabetai ponas Binglis šiaip taip išsilaikė
nesusijuokęs. Jo sesuo nebuvo tokia mandagi ir pasižiūrėjo į poną Darsį
su labai reikšminga šypsena. Elizabeta, norėdama nukreipti motinos
mintis, paklausė, ar jai išvažiavus į Longburną nebuvo atėjusi Šarlotė
Lukas.– Taip, ji buvo vakar, su tėvu. Koks puikus žmogus tas seras
Viljamas, ar ne tiesa, pone Bingli? Toks elegantiškas, toks kilnus ir
malonus! Visada turi ką pasakyti kiekvienam. Čia tai tikrai gražių
manierų žmogus. O tie, kurie labai pučiasi ir nenori burnos pražioti,
smarkiai apsirinka manydami esą tokie.– Ar Šarlotė pietavo pas jus?–
Ne, ji skubėjo namo. Man atrodo, jai reikėjo padėti kepti pyragą.
Nežinau, pone Bingli, aš tai visada laikau tokias tarnaites, kurios moka
savo darbą; mano dukterys auginamos kitaip. Bet kiekvienas gyvena
kaip išmano, o Lukasų mergaitės yra geros, tikrai galiu tą pasakyti. Tik
gaila, kad negražios. Na, Šarlotė tai dar nelabai bjauri, ir ji didelė mūsų
draugė.– Ji atrodo labai miela mergina, – tarė Binglis.– O, žinoma, taip.
Bet turite pripažinti, kad labai negraži. Ledi Lukas ne kartą pati taip
sakė; ji pavydi, kad mano Džeinė tokia graži. Nemėgstu girtis savo
vaikais, bet, teisybę sakant, nedažnai pamatysi tokią gražuolę kaip
Džeinė. Maniau, kad tik man šitaip atrodo, bet visi taip sako. Kai ji
teturėjo penkiolika, mieste pas mano brolį Gardinerį gyvenęs vienas
džentelmenas buvo labai ją įsimylėjęs ir mano brolienė jau manė, kad jis
pasipirš mums dar nespėjus išvažiuoti. Tačiau taip neatsitiko. Matyt,
pagalvojo, kad per jauna. Vis dėlto jis parašė jai keletą eilėraščių, ir
labai gražių.– Ir tuo aistra baigėsi, – nekantriai pasakė Elizabeta. –
Manau, ne viena meilė užsibaigia šitaip. Įdomu, kas pirmasis atrado, kad
poezija nubaido meilę!– Aš įpratęs laikyti poeziją meilės penu, – pasakė
Darsis.– Tvirtos, pastovios ir tikros meilės – galbūt. Tam, kas jau tvirta,
tinka bet koks penas. Tačiau jeigu tai tik silpnas, geibus polinkis, esu
įsitikinusi, kad nuo vieno gero soneto jis gali visiškai nusibaigti.Darsis
tik nusišypsojo; visiems nutilus Elizabeta išsigando, kad motina vėl
nepradėtų gražbyliauti. Toji iš tiesų norėjo pašnekėti, tik negalėjo
sugalvoti apie ką ir netrukus vėl ėmė dėkoti ponui Bingliui už gerumą
Džeinei ir atsiprašinėti už vargus, kurių jam suteikė dar ir Lizė. Ponas
Binglis be galo mandagiai privertė jaunesniąją savo seserį taip pat būti
mandagią ir pasakyti visa, kas tokia proga dera. Ji atliko savo vaidmenį
ne itin maloningai, bet ponia Benet liko patenkinta ir greitai liepė
pakviesti karietą. Sulig tuo ženklu pasireiškė jos jauniausioji duktė. Abi
mergaitės kuždėjosi per visą viešnagę, ir buvo nutarta, kad jauniausioji
turinti pareikalauti poną Binglį įvykdyti savo pažadą, jo duotą čia
atvykus: surengti Neterfilde šokių vakarą.Lidija buvo tvirta, augalota
penkiolikmetė, gražaus veido ir gero būdo, motinos numylėtinė. Dėl tos
meilės motina ir ėmė ją vežiotis į žmones tokio jauno amžiaus. Ji buvo
nepaprastai guvi, o jos drąsumas, skatinamas karininkų, kuriuos traukė
geri jos dėdės pietūs ir jos pačios lengvabūdiškumas, buvo išaugęs į
pasitikėjimą savimi. Todėl jai nieko nereiškė staiga užkalbinti poną
Binglį dėl šokių vakaro; ji jam priminė jo pažadą ir pridūrė, kad būtų
didžiausia gėda, jeigu jis to pažado neįvykdytų. Jo atsakymas į tokį
nelauktą užklupimą buvo malonus jos motinos ausiai.– Aš su malonumu
įvykdysiu savo pasižadėjimą, patikėkite, ir kai tik jūsų sesuo pasveiks,
paprašysiu, kad jūs pati paskirtumėte dieną. Juk, kol ji serga, argi
norėtumėt šokių.Lidija pareiškė esanti patenkinta.– O, taip, bus daug
geriau palaukti, kol Džeinė pasveiks. Iki to laiko greičiausiai ir
kapitonas Karteris sugrįš į Meritoną. O po jūsų pokylio, – pridūrė ji, –
aš pareikalausiu, kad ir jie iškeltų. Pasakysiu pulkininkui Forsteriui,
kad gėda būtų atsisakyti.Tada ponia Benet su dukterimis išvyko, o
Elizabeta tuojau pat nuėjo pas Džeinę, palikusi savo pačios ir savo
artimųjų elgseną apšnekėti abiem damoms ir ponui Darsiui, kuris, beje,
nesidavė įtraukiamas į jos kritiką, nors panelė Bingli ir laidė sąmojus
apie žavingas akis.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

DIENA PRAĖJO MAŽDAUG TAIP kaip vakarykštė. Ponia Herst ir panelė Bingli
kelias ryto valandas praleido su ligone, kurios sveikata, nors ir pamažu, vis
gerėjo, o vakare pas jas į svetainę atėjo ir Elizabeta. Kortuotojų stalas nebuvo
susirinkęs. Ponas Darsis rašė laišką, panelė Bingli jį stebėjo ir vis blaškė jo
dėmesį, sakydama, ką parašyti seseriai. Ponas Herstas ir ponas Binglis lošė
piketą, o ponia Herst žiūrėjo į juos.
Elizabeta turėjo pasiėmusi siuvinį ir su malonumu klausėsi, kas vyksta tarp
Darsio ir jo kaimynės. Nesibaigiantis panelės žavėjimasis jo rašysena, eilučių
lygumu ar laiško ilgumu ir visiškas abejingumas tiems pagyrimams buvo įdomus
dialogas ir tiksliai atitiko jos nuomonę apie abu kalbėtojus.
– Kaip panelė Darsi džiaugsis gavusi jūsų laišką!
Jis nieko neatsakė.
– Jūs rašote neįprastai greitai.
– Klystate. Aš rašau gana pamažu.
– Kiek laiškų jums tenka parašyti per metus! O dar kiek dalykinių!
Įsivaizduoju, kaip tai nemalonu!
– Tad visa laimė, kad jie tenka mano daliai, o ne jūsų.
– Prašau parašyti savo seseriai, kad labai noriu su ja pasimatyti.
– Kartą jau parašiau jūsų prašomas.
– Man rodos, jūsų plunksna nepatogi. Leiskite, pataisysiu. Aš puikiai moku
taisyti plunksnas.
– Ačiū, bet savo plunksnas visada pasitaisau pats.
– Kaip jums išeina taip lygiai rašyti?
Jis tylėjo.
– Pasakykite savo seseriai, kad apsidžiaugiau sužinojusi, kaip jai sekasi
mokytis skambinti arfa; taip pat prašau jai pranešti, kad esu pakerėta jos
gražaus staltiesės piešinėlio, jis nepalyginamai puikesnis už panelės Grantli.
– Gal leistumėte tuos pakerėjimus atidėti kitam laiškui? Šiuo tarpu nebeturiu
vietos tinkamai viskam surašyti.
– Ak, tai visai nesvarbu. Sausį aš su ja pasimatysiu. Ar jūs visada jai rašote
tokius ilgus ir žavingus laiškus, pone Darsi?
– Paprastai jie būna ilgi, tačiau ar jie tokie žavingi, negaliu spręsti.
– Aš įsitikinusi, kad žmogus, kuris lengvai gali parašyti ilgą laišką, negali jo
parašyti blogo.
– Čia Darsiui ne komplimentas, Karolina, – pasakė jos brolis, – nes jis rašo
anaiptol ne lengvai. Jis per ilgai ieško keturskiemenių žodžių. Ar ne taip, Darsi?
– Mano rašymo stilius labai skiriasi nuo tavo.
– Oi! – sušuko panelė Bingli. – Neįmanoma įsivaizduoti, kad kas rašytų
nerūpestingiau už Čarlį. Jis pusę žodžių praleidžia, o kitus išbrauko.
 – Mintys man lekia taip greitai, kad nebespėju jų išreikšti, todėl mano laiškai
kartais suvis nieko nepasako adresatui.
– Jūsų kuklumas, pone Bingli, – tarė Elizabeta, – gali nuginkluoti bet kokią
kritiką.
– Niekas labiau neapgauna, – pasakė Darsis, – kaip tariamas kuklumas.
Dažnai tai tebūna nuomonių nepaisymas, o kartais netiesioginis gyrimasis.
– O kuo laikote drovų mano pasisakymą?
– Netiesioginiu gyrimusi. Juk jūs iš tiesų didžiuojatės savo rašymo trūkumais,
nes tariatės juos atsirandant dėl minčių greitumo ir nerūpestingumo rašant, o tai
jūs laikote jeigu jau ne vertingu, tai bent labai patraukliu dalyku. Gebėjimas ką
nors daryti greitai visada yra labai vertinamas jo turėtojo, dažnai nė
nesusimąstant apie prastą atlikimo kokybę. Kai šiandien rytą pasakėte poniai
Benet, kad jeigu kada nuspręstumėte išvažiuoti iš Neterfildo, tai per penkias
minutes taip ir padarytumėte, jūs aiškiai norėjote pasigirti, pasipuikuoti... O kuo
gi jau taip girtinas toks skubotumas, jei per jį reikia palikti nebaigtus svarbius
darbus ir jei jis neduoda naudos nei pačiam žmogui, nei kam kitam?
– Na, – sušuko Binglis, – to jau per daug: vakare priminti visokius niekus,
pasakytus rytą. Ir vis dėlto duodu garbės žodį, kad tikėjau tuo, ką apie save
sakiau, ir šiuo metu taip pat tikiu. Šiaip ar taip, apie bereikalingą savo
skubotumą prašnekau anaiptol ne dėl pasirodymo damoms.
– Sutinku, kad tikėjote, tačiau nieku būdu nemanau, kad išsirengtumėte tokiu
greičiu. Jūsų elgesys priklausytų nuo aplinkybių visai taip, kaip ir kitų žmonių. Ir
jeigu jums sėdant ant arklio draugas pasakytų: „Bingli, gal pabūtum dar
savaitę?“ – jūs tikriausiai ir pabūtumėte, neišvyktumėte... na, kitaip sakant,
išbūtumėt dar bent mėnesį.
– Jūs tik įrodėte, – sušuko Elizabeta, – kad ponas Binglis visiškai savęs
nekelia. Dabar jį išaukštinote daug labiau negu jis save.
– Be galo esu jums dėkingas, – tarė Binglis, – kad pavertėte komplimentu tai,
ką mano draugas pasakė apie mano būdo nuolaidumą. Tik, ko gero, viską
pakreipėte į kitą pusę, negu šis džentelmenas turėjo mintyje, nes jam atrodo,
kad daug geriau padaryčiau, jei tokiomis aplinkybėmis griežtai atsisakyčiau ir
išjočiau kiek įkabindamas greičiau.
– Negi ponas Darsis manytų, kad jūsų ketinimo veržlumas būtų pateisinamas
tik tada, kai jūs jį užsispyręs vykdytumėte.
– Garbės žodis, negaliu tiksliai paaiškinti. Tegul Darsis pasako pats.
– Norite, kad pakomentuočiau nuomonę, kurią nusprendėte vadinti mano,
nors nė karto nesu tokios pareiškęs. Tačiau, jeigu tarsime, kad yra taip, kaip
sakote, tai turite prisiminti, panele Benet, jog tas draugas, kuris nori jį sulaikyti
namie ir nutolinti jo kelionę, pasako vien tik norą, paprašo pasilikti visai
nepaaiškindamas jokios priežasties.
– Greitai ir... lengvai nusileisti draugo prašymui, jūs manote, nėra
nuopelnas?
– Nuolaida be jokio pagrindimo nedaro garbės nei vie​-nam iš jų.
 – Man atrodo, pone Darsi, jūs nepripažįstate, kad čia įtakos turi draugystė
ar prieraišumas. Iš pagarbos prašytojui žmogus dažnai gali lengvai nusileisti,
visai nelaukdamas argumentų, kurie prašymą pagrįstų. Aš kalbu ne konkrečiai
apie šį atvejį, kurį jūs pasakėte apie poną Binglį. Mes galime palaukti, kol
susidės panašios aplinkybės, ir tada aptarti jo elgesio protingumą. Bet šiaip, kai
draugas prašo draugą, kad tas pakeistų savo ne itin svarbų sumanymą, negi
pasmerktumėte jį, kad nusileido ano norui, nelaukdamas jokių įtikinėjimų?
– Ar mums nereikėtų, prieš pradedant tolesnį svarstymą nustatyti, ir kuo
tiksliau, šio prašymo svarbumą, taip pat abiejų pusių artumą?
– Būtinai! – sušuko Binglis. – Išklausykime visų smulkmenų, nepamiršdami
abiejų ūgio ir stiprumo, nes tai, panele Benet, gali turėti kur kas didesnę
reikšmę, negu atrodo. Patikėkite, jeigu Darsis nebūtų toks didelis lyginant su
manimi, aš skaityčiausi su juo perpus mažiau. Turiu pasakyti, kad nepažįstu kito
tokio baisūno, kaip Darsis tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikrose vietose, ypač
namie, sekmadieniais vakare, kai jis neturi ką veikti.
Ponas Darsis nusišypsojo, bet Elizabetai pasirodė, kad jis gerokai užsigavo,
todėl ji susilaikė nenusijuokusi. Panelė Bingli smarkiai sureagavo į tokį pono
Darsio įžeidimą ir ėmė priekaištauti broliui, kam šneka tokias nesąmones.
– Suprantu jūsų tikslą Bingli, – pasakė jo draugas. – Jums nepatinka mūsų
ginčas, ir norite jį nuslopinti.
– Tikriausiai. Ginčai yra pernelyg panašūs į disputus. Jeigu jūs ir panelė
Benet palūkėtumėt nesiginčiję, kol išeisiu iš kambario, būčiau jums labai
dėkingas. O tada galėsite sakyti apie mane ką tinkami.
– Įvykdyti tai, ko prašote, man visai nesunku. O ponas Darsis galės užbaigti
laišką.
Ponas Darsis paklausė jos patarimo ir ėmėsi rašyti toliau.
Baigęs laišką jis paprašė panelę Bingli ir Elizabetą suteikti jam malonumo
pasiklausyti muzikos. Panelė Bingli guviai nuėjo prie fortepijono ir mandagiai
paprašiusi Elizabetos, kad šioji pradėtų, o šiai taip pat mandagiai ir griežtai
atsisakius, atsisėdo prie instrumento pati.
Ponia Herst dainavo su seseria. Joms dainuojant Elizabeta vartydama
muzikos knygas, gulinčias ant instrumento, matė, kaip ponas Darsis vis žiūri į ją.
Ji neįsivaizdavo, kad toks didis žmogus galėtų ja grožėtis, tačiau kad taip žiūrėtų
į ją iš neapykantos, atrodė dar keisčiau. Galų gale ji nusprendė, kad jam įdomu,
nes pagal jo tiesos supratimą ji turinti priešiškų ir peiktinų savybių daug daugiau
negu bet kas kitas kambaryje. Tas spėjimas neskaudino jos. Jis jai per mažai
patiko, tad jai buvo nesvarbu jo vertinimas.
Atlikusi keletą itališkų dainų panelė Bingli dėl įvairumo ėmė skambinti
linksmą škotišką melodiją, ir netrukus ponas Darsis priėjo prie Elizabetos ir
tarė:
– Ar nejaučiate noro, panele Benet, pasinaudoti gera proga ir pašokti rilį?
Ji nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Jis pakartojo klausimą kiek nustebęs dėl
jos tylėjimo.
 – O! – tarė ji. – Aš ir pirma girdėjau jus, tačiau negalėjau iš karto nuspręsti,
ką atsakyti. Jūs, aišku, norėjote, kad atsakyčiau „taip“, tada turėtumėte
malonumą niekinti mano prastą skonį. Tačiau aš visada mielai sugriaunu tokius
kėslus ir atimu tiems žmonėms laukiamą malonumą. Todėl nusprendžiau jums
atsakyti, kad visiškai nenoriu šokti rilio, ir dabar galite mane niekinti, jei
išdrįsite.
– Aišku, neišdrįsiu.
Elizabeta, maniusi, kad jis įsižeis, buvo nustebinta jo galantiškumo. Betgi
meilumo ir klastingumo mišinys jos kalboje vargu ar galėjo ką įžeisti, ir Darsio
dar nė viena moteris nebuvo taip sužavėjusi, kaip ji. Jis nė neabejojo, kad jei
Elizabeta nebūtų žemesnės kilmės, jis atsidurtų pavojuje.
Panelė Bingli pakankamai matė arba įtarė, ir jai sukilo pavydas, todėl ji dar
rūpestingiau slaugė savo brangiąją draugę Džeinę, nes sulig tos pasveikimu
atsikratys ir Elizabetos.
Ji dažnai stengdavosi nuteikti Darsį prieš Elizabetą kalbėdama apie
tariamas jų vestuves ir svarstydama, koks jis bus laimingas tokioje santuokoje.
– Tikiuosi, – pasakė ji kitą dieną, kai jiedu vaikščiojo tarp krūmokšnių, –
sulaukęs šio geidžiamo įvykio, jūs savo uošvei užsiminsite, kad prilaikytų liežuvį,
ir jeigu jums pasiseks, atpratinsite jaunesniąsias seseris nuo lakstymo paskui
karininkus. O jei man galima paminėti ir tokį subtilų dalyką, tai pasistenkite
sutramdyti tą savo ponios savybę – pasipūtimą, kone pereinantį į įžūlumą.
– O gal dar ką galite pasiūlyti mano šeimos laimei?
– O, taip. Savo dėdės ir tetos Filips portretus būtinai pakabinkite Pemberlio
galerijoje. Ir šalia savo antros eilės dėdės, teisėjo. Jie juk tos pačios profesijos,
tik skirtingos kilmės. Na, o savo Elizabetos portreto tai nė nesistenkite įsigyti,
nes koks gi dailininkas galėtų deramai atvaizduoti tas žavingas akis?
– Teisybė, nebūtų lengva pagauti jų išraišką, tačiau spalvą ir formą,
blakstienas, tokias nuostabias, būtų galima nutapyti.
Tuo metu jie susitiko kitu taku einančias ponią Herst ir pačią Elizabetą.
– Nežinojau, kad eisite pasivaikščioti, – tarė panelė Bingli kiek sumišusi, nes
nenumanė, ar jų kalba nebuvo nugirsta.
– Jūs pasielgėt labai negražiai, – atšovė ponia Herst, – išbėgote nieko
nepasakę.
Paskui įsikibo į laisvą pono Darsio ranką ir paliko Elizabetą vieną. Take tik
trys ir tilpo. Ponas Darsis, pamatęs tokį nemandagumą, tuoj pasakė:
– Šis takas per siauras mūsų pulkui. Einam verčiau į alėją.
Tačiau Eliza, kuri neturėjo nė mažiausio noro likti su jais, šypsodamasi tarė:
– Ne, ne, būkit, kur esat. Jūs sudarote labai gražią grupę ir nuostabiai
atrodote. Vaizdas pablogės, jei prisidės ketvirtas. Sudie.
Ji linksmai nubėgo sau, su džiaugsmu tikėdamasi po kelių dienų būti namie.
Džeinė jau buvo tiek pasitaisiusi, kad tą patį vakarą ketino porai valandų išeiti iš
savo kambario.
 VIENUOLIKTAS SKYRIUS

KAI DAMOS PO PIETŲ atsistojo, Elizabeta nubėgo pas seserį, aptaisė ją, kad
nesušaltų, ir atsivedė į svetainę, kur abi draugės ją sutiko maloniausiais
žodžiais; tokių mielų kaip per tą valandą, kol atėjo vyrai, Elizabeta nebuvo jų
mačiusi. Jos puikiai mokėjo palaikyti pokalbį: tiksliai apsakyti kokį
pasilinksminimą, su humoru papasakoti anekdotą, smagiai pasijuokti iš
pažįstamų.
Tačiau, kai atėjo vyriškai, Džeinė liko nebesvarbi. Panelės Bingli akys
tučtuojau įsmigo į Darsį, ir sulig pirmaisiais jo žingsniais jai prireikė kai ką jam
pasakyti. Ponas Darsis užkalbino panelę Benet ir pasveikino ją. Ponas Herstas
taip pat linktelėjo ir pasakė, kad jam labai malonu, na, o Binglis ją sutiko šiltai ir
šnekėjo be perstojo. Jis buvo kupinas džiaugsmo ir dėmesio. Pirmasis
pusvalandis praėjo kuriant židinį, kad jai nepakenktų kambarių pakeitimas; jo
pageidavimu, ji persėdo į kitą židinio pusę, kad būtų toliau nuo durų. Paskui jis
atsisėdo prie jos ir šnekėjo beveik vien su ja. Elizabeta, dirbusi priešingame
kampe, žiūrėjo labai patenkinta.
Po arbatos ponas Herstas užsiminė svainei apie kortavimą, bet veltui. Ji iš
anksto žinanti, kad ponas Darsis neturįs noro lošti. O kai ponas Herstas atvirai
kreipėsi į visus, jo niekas nepalaikė. Panelė Bingli pareiškė, kad kortuoti niekas
nenori, o visuotinė tyla tarsi patvirtino jos žodžius. Ponui Herstui nieko daugiau
neliko, kaip išsitiesti ant vienos iš sofų ir užmigti. Darsis pasiėmė knygą, panelė
Bingli taip pat, o ponia Herst žaidė su savo apyrankėmis ir žiedais, kartkartėm
įsiterpdama į savo brolio ir panelės Benet pokalbį.
Panelės Bingli dėmesys buvo vienodai sutelktas tiek į savo knygą, tiek į tai,
kaip Darsis skaito savąją, ir ji be atvangos arba ko nors jį klausdavo, arba
žiūrėdavo į jo puslapį. Tačiau įtraukti jo į pokalbį jai nesisekė; jis tik atsakydavo
į jos klausimą ir skaitė toliau. Galiausiai pavargusi nuo pastangų įsigilinti į savo
knygą, kurią pasirinko tik todėl, kad tai buvo antras jo knygos tomas, ji plačiai
nusižiovavo ir pasakė:
– Kaip smagu šitaip leisti vakarą! Tikrai galiu pasakyti, kito tokio malonumo
kaip skaitymas nėra! Nuo bet ko pavargsti greičiau negu nuo knygos! Kai
turėsiu savo namus, jausiuosi nelaiminga, jei neįsigysiu puikios bibliotekos.
Niekas nieko neatsakė. Tada ji vėl nusižiovavo, numetė knygą šalia ir
apžvelgė kambarį, ieškodama, ko čia prasimanius. Išgirdusi brolį kalbant su
panele Benet apie pokylį, ji staigiai atsigręžė į jį ir tarė:
– Beje, Čarlzai, ar tu rimtai galvoji kelti pokylį Neterfilde? Patarčiau, kol dar
nenusprendei, pasidomėti, ko norėtų čia esantys. Ir, manau, nesuklysiu
sakydama, kad tarp mūsų yra keletas, kam toks vakaras būtų ne malonumas, o
greičiau bausmė.
– Jei turi omeny Darsį, – sušuko jos brolis, – tai jis, jei tik nori, gali eiti į lovą
vakarui dar neprasidėjus. Na, o šiaip tai viskas nuspręsta, ir vos tik Nikolas
primals baltų miltų, aš išsiuntinėsiu kvietimus.
– Man pokyliai patiktų daug labiau, – atsakė ji, – jeigu jie būtų rengiami
kitaip, o įprastiniai yra nepakeliamai nuobodūs. Būtų kur kas išmintingiau, jeigu
per pokylius būtų ne šokama, o rimtai pasikalbama.
– Kur kas išmintingiau, brangioji Karolina, tikrai, bet tai jau nebebūtų
panašu į pokylį.
Panelė Bingli nieko neatsakė, o kiek palūkėjusi atsistojo ir ėmė vaikščioti po
kambarį. Jos figūra buvo daili, ir vaikščiojo ji gražiai, tačiau Darsis, kuriam
viskas buvo skirta, ir toliau įnikęs skaitė. Iš nevilties ji nusprendė griebtis dar
vienos pastangos ir atsigręžusi į Elizabetą pasakė:
– Panele Eliza Benet, leiskite pakviesti jus pasekti mano pavyzdžiu ir pereiti
per kambarį. Patikėkit, tai labai atgaivina po ilgo sėdėjimo vienoje vietoje.
Elizabeta nustebo, tačiau nesvyruodama paklausė. Panelei Bingli ne mažiau
pasisekė ir su tikruoju pastangų objektu: ponas Darsis pakėlė akis. Dėmesio
parodymas tuo adresu jam buvo tokia pat naujiena, kaip ir Elizabetai, ir jis
nesąmoningai užvertė knygą. Tada jam tuoj buvo pasiūlyta prisidėti, tačiau jis
atsisakė, paaiškindamas, kad matąs tik dvi priežastis, kodėl jos vaikšto po
kambarį, ir abiem atvejais jis tik sukliudytų.
„Ką jis turi omeny? Mirtinai norisi sužinoti.“ Ir panelė Bingli paklausė
Elizabetą, ar ši supratusi jį.
– Ne, – atsakė toji, – bet būkite tikra, kad jis norėjo mums pasirodyti
griežtas, todėl labiausiai ir nuvilsime, jei nieko neklausinėsime.
Panelė Bingli, deja, negalėjo nieku būdu nuvilti pono Darsio, todėl ėmė
reikalauti, kad jis paaiškintų, kokios tos dvi priežastys.
– Neturiu jokio noro slėpti, – pasakė jis, kai pagaliau ji leido jam prabilti. –
Judvi pasirinkote tokį būdą praleisti vakarą arba todėl, kad labai pasitikite viena
kita ir turite aptarti kokią paslaptį, arba todėl, kad manotės, jog jūsų figūros
gražiausiai atrodo vaikštant. Pirmuoju atveju aš būčiau jums didžiausias
kliuvinys, o antruoju – man daug geriau jumis grožėtis sėdint prie židinio.
– Oi! Siaubas! – sušuko panelė Bingli. – Tokio įžūlumo dar nesu girdėjusi!
Kaip mums jį nubausti už tokias kalbas?
– Nieko nėra lengviau, jeigu tik rimtai nori, – atsakė Elizabeta. – Mes visi
mokame kamuoti ir bausti vienas kitą. Erzinkite jį, juokitės iš jo. Būdama tokia
artima su juo, žinote, kaip jam įgelti.
– Bet, dievaži, aš nežinau. Patikėkite, mūsų artumas manęs dar to neišmokė.
Erzinti šaltakraujiškumą ir savitvardą! Ne ne, jis visai mūsų nepaisys. O dėl
juoko, juk nesijuoksim taip sau, be jokios priežasties. Pono Darsio mes
nepaimsim.
– Iš pono Darsio negalima juoktis! – sušuko Elizabeta. – Tai išimtinis
privalumas, tikiuosi, ir toliau jis bus toks išimtinis, nes man būtų didelė nesėkmė,
jei tokių pažįstamų turėčiau daug. Aš baisiai mėgstu juokus.
– Panelė Bingli, – įsiterpė Darsis, – priskyrė man tokių savybių, kurių suvis
neturiu. Išmintingiausi ir geriausi vyrai, ne, išmintingiausi ir geriausi jų veiksmai
gali būti išjuokti to, kuriam gyvenime svarbiausia pajuoka.
– Žinoma, – atsakė Elizabeta, – yra tokių žmonių, tačiau aš, manau, nesu
viena iš jų. Man regis, aš niekada neišjuokiu to, kas išmintinga ir gera. Va
paikystės ir kvailiojimai, užgaidos ir nepastovumas tai mane tikrai juokina, ir aš
iš to šaipausi, kada tik galiu. Tačiau tokių savybių jūs visiškai neturite.
– Ko gero, nė vienam žmogui tai neįmanoma. Tačiau visą savo gyvenimą aš
stengiausi atsikratyti tų silpnybių, per kurias dažnai net supratingas žmogus
tampa juokingas.
– Tokių kaip tuštybė ir išdidumas?
– Taip, tuštybė yra tikra yda. Tačiau išdidumas... jei žmogus vaduojasi juoku,
išdidumas visada bus deramai suvaldytas.
Elizabeta nusigręžė norėdama nuslėpti šypseną.
– Kiek suprantu, pono Darsio egzaminavimas jau baigtas, – pasakė panelė
Bingli, – na, tai kokie rezultatai?
– Aš puikiai įsitikinau, kad ponas Darsis neturi ydų. Ir pats neslėpdamas tai
pripažįsta.
– Ne, – tarė Darsis, – aš tokiu nesidėjau. Aš turiu pakankamai ydų, tačiau,
tikiuosi, jos nėra proto ydos. O už savo būdą negaliu garantuoti. Esu per daug
nenuolaidus, todėl nepatogus pasauliui. Kitų kvailystes laikau atminty ilgiau, nei
derėtų, taip pat ir kitų įžeidimus. Mano jausmai nesikaitalioja sulig kiekviena
pastanga juos pakeisti. Mano būdą turbūt galima pavadinti pagiežingu. Jei
žmogus kartą mano akyse nupuolė, tai taip jau ir liks amžinai.
– Čia tai silpnybė, iš tiesų! – sušuko Elizabeta. – Nenumaldoma pagieža – tai
charakterio dėmė. Tačiau jūs gerai pasirinkote ydą. Aš tikrai negaliu iš jos
juoktis. Manęs jums nereikia bijotis.
– Man rodos, bet kokio būdo žmogus turi polinkį į kokį blogį, įgimtą silpnybę,
kurios net geriausias išsilavinimas negali įveikti.
– Jūsų silpnybė – palinkimas nekęsti žmonių.
– O jūsų, – atsakė jis šypsodamasis, – noras juos ne taip suprasti.
– Pasiklausykime muzikos, – tarė panelė Bingli, nubodėjusi pokalbio,
kuriame pati nedalyvavo. – Luiza, ar nesupyksi, jei pažadinsiu poną Herstą?
Jos sesuo neprieštaravo, tad fortepijonas buvo atidengtas, ir Darsis, kiek
pamąstęs, dėl to nepasigailėjo, nes pajuto pavojų, kad per daug dėmesio skiria
Elizabetai.
 DVYLIKTAS SKYRIUS

ABIEM SESERIMS SUTARUS, Elizabeta kitą rytą parašė motinai ir paprašė,

kad tą dieną atsiųstų joms parvežti karietą. Tačiau ponia Benet, kuri buvo
numačiusi, kad dukterys išbus Neterfilde iki antradienio, kol sueis lygiai savaitė
nuo Džeinės atvykimo, visai nelaukė jų parvažiuojant anksčiau. Todėl jos
atsakymas nebuvo maloningas, bent jau Elizabetai, kuri nekantravo grįžti namo.
Ponia Benet parašė, kad be antradienio vargu ar jos sulauks karietos, o prieraše
pridūrė, kad jeigu ponas Binglis ir jo sesuo prašys jas dar pabūti, ji galės puikiai
be jų apsieiti. Elizabeta buvo griežtai nusistačiusi ilgiau nepasilikti, taip pat
nelabai tikėjosi ir prašymo. Atvirkščiai, bijodama, kad dėl bereikalingai ilgo
viešėjimo nebūtų palaikytos įkyriomis, ji ėmė įkalbinėti Džeinę nieko nelaukiant
pasiskolinti iš pono Binglio karietą, ir galų gale jos sutarė pasakyti apie savo
norą tą rytą išvažiuoti iš Neterfildo ir paprašyti karietos.
Ši žinia sukėlė didžiulį sujudimą; daug buvo pasakyta apie tai, kad jos dėl
Džeinės sveikatos pabūtų dar vieną dieną, ir jų kelionė buvo atidėta iki rytojaus.
Panelė Bingli paskui ėmė gailėtis, kam pasiūlė joms pasilikti, nes jos pavydas ir
nemeilė vienai seseriai buvo daug didesnis už meilę kitai.
Namų šeimininkas iš tiesų nusiminė, išgirdęs jas nusprendus taip greit
išvažiuoti, ir keletą kartų bandė įtikinti panelę Benet, kad tai gali pakenkti jos
sveikatai, juk ji dar ne visai pasveikusi, tačiau ten, kur jautėsi teisi, Džeinė buvo
nepalenkiama.
Ponui Darsiui ši žinia patiko – Elizabeta ir taip jau pakankamai ilgai išbuvo
Neterfilde. Ji traukė jį labiau, negu jis norėjo, be to, panelė Bingli buvo jai
nemandagi, o jį erzino labiau negu paprastai. Jis išmintingai nusprendė būti itin
atidus ir neparodyti nė ženklo susižavėjimo, nieko, kas sužadintų Elizabetai viltį,
kad nuo jos gali priklausyti jo laimė. O jei kartais tokią mintį būtų įteigęs, tai
suprato, kad jo elgesys tą dieną ją arba sutvirtins, arba išsklaidys. Tvirtai
nusibrėžęs tokį tikslą per visą šeštadienį jis tepasakė jai gal dešimt žodžių, ir
nors kartą jie buvo palikti pusvalandžiui vieni, jis atsidėjęs skaitė knygą ir į ją
net nepažvelgė.
Sekmadienį, po rytinių pamaldų, atėjo beveik visų laukiama išsiskyrimo
minutė. Panelės Bingli prielankumas Elizabetai ir jos meilė Džeinei prieš galą
staiga padidėjo; patikinusi Džeinę, kad jai visada bus malonu susitikti su ja
Longburne ar Neterfilde, ji atsisveikino švelniai ją apkabindama ir net padavė
ranką Elizabetai. O ši atsisveikino su visais linksmai nusiteikusi.
Namie motina jas sutiko ne itin meiliai. Ponia Benet stebėjosi, ko jos grįžo,
manė, kad jos blogai pasielgė pridarydamos tiek rūpesčių, ir buvo įsitikinusi, kad
Džeinė vėl susirgs. Tačiau jų tėvas, nors savo džiaugsmą išreiškė labai
lakoniškai, tikrai buvo patenkintas, nes pajuto, kokios jos svarbios šeimoje.
Išvykus Džeinei ir Elizabetai šeimos vakaro pokalbiai neteko daug gyvumo ir
kone visos prasmės.
Merę jos rado kaip paprastai įsigilinusią į harmonijos ir žmogaus prigimties
studijas ir gavo pasižavėti keliomis naujomis ištraukomis bei pasiklausyti keleto
naujų nuvalkiotų samprotavimų apie moralę. Katerina su Lidija turėjo kitokių
naujienų. Nuo praėjusio trečiadienio pulke daug visko būta ir daug ko iš jo
sužinota; keletas karininkų pietavo pas jų dėdę, buvo nuplaktas vienas eilinis, ir
jau tikrai ėjo kalbos, kad pulkininkas Forsteris žada vesti.
 TRYLIKTAS SKYRIUS

– TIKIUOSI, BRANGIOJI, – kitą rytą per pusryčius pasakė ponas Benetas savo
žmonai, – šiandien užsakei gerus pietus, nes turiu pagrindo laukti, kad mūsų
šeimyna padidės vienu asmeniu.
– Ką turi omeny, brangusis? Nežinau, kas galėtų ateiti, tikrai, nebent
užsuktų Šarlotė Lukas, bet jai, manau, mano pietūs visada pakankamai geri.
Vargu ar namie ji dažnai tokius valgo.
– Asmuo, apie kurį aš kalbu, yra džentelmenas, ir ne čionykštis.
Ponios Benet akys sublizgo.
– Džentelmenas ir ne čionykštis! Tai ponas Binglis, aišku. Džeine, tu nė
žodžio nepasakei, kokia klastūnė! Ką gi, man tikrai bus labai malonu pasimatyti
su ponu Bingliu. Tačiau... o Viešpatie, kokia bėda! Šiandien visai neturėsime
žuvies. Lidija, aukseli, paskambink varpeliu. Reikia tučtuojau pakalbėti su Hil.
– Tai ne ponas Binglis, – tarė jos vyras. – Tai asmuo, kurio aš nesu gyvenime
matęs.
Nustebimas buvo didžiulis, ir ponui Benetui teko laimė vienu metu išgirsti
daugybę klausimų, su kuriais nekantraudamos jį užpuolė žmona ir visos penkios
dukterys. Kiek pasijuokęs iš jų smalsumo, jis paaiškino.
– Maždaug prieš mėnesį aš gavau šį laišką, o maždaug prieš dvi savaites
atsakiau į jį, nes tą atvejį palaikiau gana delikačiu, reikalingu ilgoko apmąstymo.
Šis laiškas iš mano pusbrolio, pono Kolinso, kuris po mano mirties gali jus visas
iš tų namų išmesti vos panorėjęs.
– O varge! – sušuko jo žmona. – Nenoriu apie jį nė girdėti. Prašau nekalbėti
apie tą baisų žmogų. Vargu ar gali būti kas pasaulyje žiauriau, kaip atimti jūsų
žemę iš jūsų vaikų. Tikrai, jumis dėta, aš jau seniai būčiau ką nors dariusi
vienaip ar kitaip.
Džeinė su Elizabeta bandė jai paaiškinti tą žemės paveldėjimo įstatymą. Ne
kartą mėgino jį aiškinti ir anksčiau, bet šitas dalykas buvo ponios Benet protui
nesuvokiamas, ir ji toliau piktai koneveikė tokią tvarką, kai iš penkių dukterų
šeimos atimama žemė ir perduodama žmogui, kuris niekam nerūpi.
– Čia aiškiai neteisingas dalykas, – tarė ponas Benetas. – Ir niekas negali
išvaduoti pono Kolinso nuo tos Longburno paveldėjimo kaltės. Bet jeigu
pasiklausysite va šito laiško, tai nuo tono, kuriuo jis parašytas, jūsų širdis gal
kiek suminkštės.
– Man tai jau tikrai taip nebus. Ir apskritai koks įžūlumas ir veidmainystė
jums rašyti. Nekenčiu tokių klastingų draugų. Verčiau jis irgi pyktųsi su jumis
kaip jo tėvas.
– Taigi. Atrodo, jo ir turima šiuo požiūriu šiokių tokių sūniškų dvejonių, tuoj
išgirsite.
 „Hansfordas, netoli Vesterhemo, Kentas,
spalio 15 d.

Mielas pone,
Nesutarimai, vyravę tarp jūsų ir velionio, garbiojo mano tėvo, man visą
laiką buvo labai nemalonūs, ir nuo tos dienos, kai apturėjau nelaimę jo
netekti, aš vis galvojau, kaip tą nesantaiką užbaigti, tačiau mane sulaikydavo
abejonės, ar neužgausiu savo tėvo atminimo sueidamas į gerus santykius su
tuo žmogumi, su kuriuo jam patiko pyktis...

– Tai va, ponia Benet.

Tačiau dabar apsisprendžiau, nes per Velykas gavęs įšventinimus turėjau
laimę patekti į gerbiamosios ledi Katerinos de Bor, sero Lui de Boro našlės,
globą, ir per šios ledi dosnumą bei prielankumą buvau paskirtas šventiku į
pelningą jos parapiją, kur iš visos širdies stengsiuosi nusižeminęs reikšti
dėkingumą bei pagarbą jos malonybei ir stropiai vykdysiu visas Anglikonų
bažnyčios apeigas ir ceremonijas. Kadangi esu dvasininkas, taip pat laikau
savo pareiga skleisti taiką ir palaimą visose šeimose, kurias siekia mano
įtaka, todėl su pasitenkinimu manau, kad ir jūs palankiai sutiksite šią mano
geros valios apraišką, ir maloningai užmerkę akis į tą aplinkybę, kad esu
Longburno paveldėtojas, neatstumsite mano nešamos alyvos šakelės. Mane
be galo žeidžia tai, kad esu įrankis, teikiantis skausmo jūsų dukterims, todėl
meldžiu leisti man už tai atsiprašyti, taip pat patikinti jus, kad esu pasiryžęs
visomis išgalėmis atsiteisti... Bet apie tai vėliau. Jeigu sutiktumėte priimti
mane, aš leisčiau sau malonumą aplankyti jus ir jūsų šeimą pirmadienį,
lapkričio 18 d., ketvirtą valandą ir pasinaudoti jūsų svetingumu galbūt iki
ateinančios savaitės šeštadienio, o tai padaryti man nėra jokių kliūčių, nes
ledi Katerina neprieštarauja, jei kartais kokį sekmadienį ir nebūčiau namie,
svarbu tik, kad koks kitas dvasininkas atliktų tos dienos priedermes.
Siunčiu, mielas pone, nuoširdžiausių sveikinimų jūsų poniai ir dukterims.
Su geriausiais linkėjimais jūsų draugas
VILJAMAS KOLINSAS“

– Taigi ketvirtą valandą galime laukti šio taikdario, – tarė ponas Benetas
lankstydamas laišką. – Jis, matyt, yra labai doras ir mandagus jaunikaitis,
dievaži, ir neabejoju, kad bus brangintinas pažįstamas, ypač jeigu ledi Katerina
bus tokia maloni ir leis jam apsilankyti pas mus vėl.
– Apie mergaites jis kalba gana protingai, ir jeigu jis yra nusiteikęs joms kaip
nors atsiteisti, aš jo neatkalbinėsiu.
– Nors ir sunku atspėti, kokiu būdu jis ketina atlyginti mums žalą, kurią
manosi padaręs, – tarė Džeinė, – tačiau jo noras tikrai daro jam garbę.
Elizabetai labiausiai krito į akis nepaprasta jo pagarba ledi Katerinai ir jo
geranoriškas pasiryžimas krikštyti, tuokti ir laidoti savo parapijiečius kada tik
reikia.
– Jis tikriausiai didelis keistuolis, – pasakė ji. – Negaliu jo suprasti. Koks
pompastiškas jo stilius. Ir ką jis turi omeny atsiprašydamas dėl paveldėjimo? Juk
jis nieko nepadarys, jei ir galėtų. Ar jis protingas žmogus, sere?
– Ne, brangioji, manau, ne. Aš tikiuosi, kad jis bus visai kitoks. Jo laiškas –
nuolankumo ir išpuikimo mišinys, ir tai teikia vilčių. Nesitveriu, kaip noriu jį
pamatyti.
– Stiliaus prasme, – pasakė Merė, – jo laiškas beveik tobulas. Alyvos šakelės
įvaizdis nėra labai naujas, bet, sakyčiau, tinkamai išreikštas.
Kitei ir Lidijai nei laiškas, nei jo rašytojas visai nerūpėjo. Nebuvo galima
tikėtis, kad tas giminaitis atvyks raudonu munduru, o jau buvo praėjusios kelios
savaitės, kai jos nebendravo su jokiu kita spalva vilkinčiu vyriškiu. Na, o jų
motinai pono Kolinso laiškas išsklaidė piktą nusiteikimą, ir ji ėmė ramiai ruoštis
jo sutikimui, nustebindama vyrą ir dukteris.
Ponas Kolinsas atvyko tiksliai nurodytu laiku ir buvo kuo mandagiausiai
sutiktas visos šeimos. Tiesa, ponas Benetas pasakė tik keletą žodžių, bet damos
buvo pasinešusios kalbėti daug, o ponas Kolinsas nelaukė didelių drąsinimų ir
pasirodė nesąs tylenis. Jis buvo aukštas ir stambus dvidešimt penkerių metų
vyriškis. Jo laikysena buvo rimta ir ori, manieros įspūdingos. Visai neilgai
pasisvečiavęs, jis pasakė poniai Benet komplimentą dėl tokių puikių dukterų ir
pridūrė apie jų grožį girdėjęs ir iš kitų, tačiau dabar mato, kad šis garsas toli
gražu neatspindi tiesos. Nesą ko abejoti, pasakė jis, kad su laiku jos visos gerai
nutekės. Šis galantiškumas ne itin patiko kai kam iš jo klausytojų, bet ponia
Benet, kuri tikėjo kiekvienu komplimentu, kuo maloniausiai atsakė:
– Jūs, pone, esate labai maloningas, tikrai. Aš visa širdimi trokštu, kad taip ir
būtų, kaip sakote, antraip jų gyvenimas bus gana vargingas. Aplinkybės susidėjo
taip netikusiai.
– Turbūt jūs turite omeny žemės paveldėjimo aktą.
– Ak, pone, žinoma. Mano mergaitėms tai didelė skriauda, pats turite
pripažinti. Aš nesakau, kad čia kaltas jūs, suprantu, tokius dalykus šiame
pasaulyje lemia atsitiktinumas. Niekada nežinai, kam atiteks dvaras, jeigu jau
kartą jis paliktas vyriausiajam sūnui.
– Aš, ponia, labai užjaučiu savo gražiąsias giminaites dėl tokio keblumo ir
galėčiau pasakyti dar daugiau tuo klausimu, bet nenoriu pasirodyti per greitas ir
nekantrus. Aš tik galiu patikinti paneles, kad atvykau čia pasirengęs jomis
žavėtis. Tuo tarpu nieko daugiau nesakysiu, bet kai geriau susipažinsime...
Jo kalbą nutraukė kvietimas pietų, ir mergaitės šyptelėjo vienos kitoms. Jos
buvo ne vienintelės, kuomi ponas Kolinsas žavėjosi. Svetainė, valgomasis ir visi
baldai buvo jo atidžiai apžiūrėti ir pagirti. Šitos liaupsės būtų glosčiusios poniai
Benet širdį, jeigu ne stingdanti mintis, kad jis į viską žiūri kaip į savo būsimą
nuosavybę. Pietūs taip pat buvo puikiai įvertinti, ir jis panoro sužinoti, kuriai iš
gražiųjų giminaičių reikia būti dėkingam už tokį nepaprastą skanumą. Bet čia
ponia Benet jį tuojau nutraukė ir gan griežtai pasakė, kad jie puikiai išgali laikyti
gerą virėją, ir jos dukterims nėra ko veikti virtuvėje. Jis atsiprašė už suteiktą
nesmagumą. Švelnesniu tonu ji pareiškė anaiptol neįsižeidusi, tačiau jis vis
atsiprašinėjo dar kokį ketvirtį valandos.
 KETURIOLIKTAS SKYRIUS

PER PIETUS PONAS BENETAS beveik nešnekėjo, tačiau kai išėjo tarnai, jis
nusprendė pasikalbėti su savo svečiu ir užvedė kalbą, kur šis galėtų gerai
pasireikšti, – pasakė, kad jam, regis, labai pasisekę su globėja. Ledi Katerinos de
Bor dėmesys jo norams ir rūpinimasis jo patogumu atrodą tikrai nepaprasti.
Vargu ar ponas Benetas būtų galėjęs pasirinkti geresnę temą. Ponas Kolinsas
pradėjo gražiausiais žodžiais girti ledi de Bor. Jo kalbėjimo maniera pasidarė
dar iškilnesnė nei paprastai ir jis itin reikšmingai pasakė, kad nė sykio gyvenime
nepatyręs tokio elgesio iš aukštuomenės žmogaus – tokio draugiškumo ir
nuolaidumo, kokį jam rodo ledi Katerina. Ji maloningai teikėsi gerai įvertinti abu
jo pamokslus, kuriuos jis turėjo garbės pasakyti jos akivaizdoje. Taip pat ji du
kartus buvo jį pasikvietusi į Rouzingsą pietų, o praeitą šeštadienį atsiuntė jo
pašaukti, nes jai reikėjo ketvirto žmogaus lošiant kortomis. Daugelis jo
pažįstamų laiko ledi Kateriną išdidžia, tačiau jis mato tik jos draugiškumą. Su juo
ji visada kalbasi kaip su tikru džentelmenu; ji suvis neprieštarauja jo suartėjimui
su apylinkės bendruomene nei kad jis retkarčiais palieka parapiją savaitei kitai
ir išvažiuoja aplankyti giminių. Ji net malonėjo patarti jam kuo greičiau vesti,
žinoma, protingai pasirinkus, o kartą apsilankė varganoje jo klebonijoje ir puikiai
įvertino visus pakeitimus, kuriuos jis padarė, ir netgi teikėsi keletą pasiūlyti pati
– įtaisyti lentynas viršutiniuose kambariuose.
– Tai labai gražu ir mandagu, be jokios abejonės, – pasakė ponia Benet, – ir,
turiu pareikšti, ji yra labai maloni moteris. Gaila, kad dauguma kilmingų ponių į
ją nepanašios. Ar ji gyvena netoli nuo jūsų?
– Sodas, kuriame stovi kuklus mano būstas, yra tik alėjos atskirtas nuo
Rouzingso parko, jos šviesybės rezidencijos.
– Jūs tarsi minėjote, kad ji našlė, pone. Ar ji turi vaikų?
– Vienturtę dukrą, Rouzingso ir labai plačių valdų paveldėtoją.
– Ak, – sušuko ponia Benet purtydama galvą, – tai ji yra laimingesnė už
daugelį kitų mergaičių. Na, o kaip ši panelė atrodo? Ar graži?
– Ji tikrai be galo žavi. Ledi Katerina pati sako, kad grožio požiūriu panelė
de Bor toli pralenkia dailingiausias merginas, nes jos bruožuose yra tai, kas
parodo jauną moterį esant aukštos kilmės. Visa bėda, kad ji silpno sudėjimo,
todėl negalėjo pasiekti tokių aukštumų, kokių tikrai būtų pasiekusi. Taip man
sakė dama, kuri ją auklėjo ir kuri dabar tebegyvena pas jas. Tačiau šiaip ji yra
nepaprastai maloni ir dažnai mažu savo fajetonu su poniais teikiasi pravažiuoti
pro mano kuklų būstą.
– Ar ji jau pristatyta rūmuose? Neprisimenu jos pavardės tarp rūmų damų.
– Netvirta jos sveikata, deja, neleidžia jai išvykti iš namų, dėl tos priežasties,
kaip sykį esu sakęs ledi Katerinai, Britanijos karaliaus rūmai neturi gražiausio
savo papuošalo. Jos malonybei ši mintis labai patiko, ir, žinokite, aš turiu laimę
kiekviena proga pasakyti tokių subtilių komplimentų, kurie taip patinka damoms.
Ne sykį ledi Katerinai sakiau, kad jos duktė yra gimusi būti hercogiene ir kad ji
darys garbę aukščiausiam luomui, o ne luomas jai. Tokios mielos smulkmenėlės
patinka jos šviesybei, ir aš laikau savo pareiga rodyti jai tokį dėmesį.
– Samprotaujate labai teisingai, – tarė ponas Benetas. – Ir jūsų laimė, kad
turite talentą taip delikačiai meilikauti. Norėčiau paklausti, ar tie mandagūs
pamaloninimai ateina jums į galvą kalbamuoju momentu, ar būnate juos iš anksto
sumąstęs?
– Daugiausia juos įkvepia tai, kas vyksta tuo metu, ir nors aš kartais dėl
pramogos sugalvoju tokių elegantiškų pasakymų, kuriuos galima pritaikyti
reikiama proga, visada stengiuosi pateikti juos kaip ką tik atėjusius į galvą.
Pono Beneto spėjimas visiškai pasitvirtino. Jo pusbrolis buvo kvailas, kaip jis
ir tikėjosi. Jis klausėsi su dideliu pasigėrėjimu, tuo pat metu nutaisęs kuo
rimčiausią veidą ir, neskaitant retkarčiais mesto žvilgsnio į Elizabetą,
nereikalaudamas savo pramogai draugijos.
Iki arbatos dozė, beje, jau buvo gana didelė, ir ponas Benetas su
pasitenkinimu nusivedė savo svečią į svetainę, o po arbatos su malonumu pasakė
jam, kad garsiai ką nors paskaitytų damoms. Ponas Kolinsas mielai sutiko, ir
knyga buvo paduota. Tačiau pažiūrėjęs į ją (iš visko buvo matyti, kad ji iš
viešosios bibliotekos) jis atšlijo ir atsiprašęs pasakė niekada romanų ne​skaitąs.
Kitė pažiūrėjo į jį išplėtusi akis, o Lidija šūktelėjo. Buvo surasta kitų knygų, ir
kiek pasvarstęs Kolinsas pasirinko Fordaiso pamokslus. Vos jis atvertė tomą,
Lidija nusižiovavo, ir dar nespėjus jam iškilniu ir monotonišku balsu perskaityti
trijų puslapių, ji pertraukė jį.
– Ar žinote, mama, kad dėdė Filipsas žada atleisti Ričardą, o jeigu jis taip
padarys, jį pasamdys pulkininkas Forsteris. Taip man pati teta sakė šeštadienį.
Rytoj eisiu į Meritoną daugiau ko nors sužinoti ir paklausiu, kada iš miesto
sugrįš ponas Denis.
Dvi vyresniosios seserys paprašė Lidiją patylėti, tačiau ponas Kolinsas
baisiai įsižeidęs padėjo knygą į šalį ir pasakė:
– Ne kartą esu matęs, kaip mažai jaunos panelės domisi rimto turinio
knygomis, nors tos parašytos grynai dėl jų labo. Prisipažinsiu, tai mane stebina,
nes niekas kitas joms negali būti taip naudinga, kaip pamokymai. Tačiau aš
daugiau nebevarginsiu savo jaunosios giminaitės.
Tada pasisuko į poną Benetą ir pasiūlė sužaisti trik trak. Ponas Benetas
priėmė kvietimą ir pasakė, kad Kolinsas pasielgė labai išmintingai palikęs
mergaites plepėti niekus. Ponia Benet ir jos dukterys kuo mandagiausiai
atsiprašė už Lidijos akibrokštą ir prižadėjo, kad daugiau taip nepasikartos, jeigu
jis skaitys toliau, bet ponas Kolinsas, patikinęs jas, kad nepyksta ant jaunosios
giminaitės ir jos elgesio niekada nepalaikys įžeidimu, atsisėdo prie kito stalo su
ponu Benetu ir pasiruošė žaisti.
 PENKIOLIKTAS SKYRIUS

PONAS KOLINSAS NEBUVO išmintingas žmogus, ir šitą prigimties trūkumą

nedaug teatlygino išsimokslinimas ar bendravimas su žmonėmis, nes didesnę
gyvenimo dalį buvo globojamas bemokslio ir šykštaus tėvo, o universitete tik
išklausė privalomą kursą, bet jokių naudingų pažinčių neįgijo. Tėvo griežtai
auklėjamas, jis išaugo labai nuolankaus būdo, tačiau dabar, kaip dažnas riboto
proto žmogus, gyvenantis savarankiškai ir taip anksti bei nelauktai suklestėjęs,
turėjo nemažai išpuikimo. Per laimingą atsitiktinumą jis pateko į akis ledi
Katerinai de Bor, kai Hansfordo parapija liko laisva. Pagarba, kurią jis jautė
aukštai jos padėčiai, asmeninis savo globėjos garbinimas drauge su labai gera
nuomone apie save patį, savo kaip dvasininko autoritetą ir savo kaip parapijos
pastoriaus teises padarė jį išdidų ir pataikūnišką, išpuikėlį ir nuolankų.
Turėdamas gerus namus ir gana padorias pajamas jis nusprendė vesti.
Bandydamas susitaikyti su Longburno šeimyna, jis turėjo mintyje žmoną, nes
tikėjosi išsirinkti vieną iš dukterų, jeigu tik jos bus tokios gražios ir malonios,
kaip jis buvo girdėjęs žmones kalbant. Taip jis numatė atsiteisti... už jų tėvo
žemės paveldėjimą ir laikė tą planą puikiu, visiems tinkamu ir priimtinu,
rodančiu nepaprastą jo dosnumą ir nesavanaudiškumą.
Pamačius mergaites, tas planas nepasikeitė. Dailus vyresniosios panelės
Benet veidukas sustiprino jo nusistatymą ir patvirtino griežtą jo pažiūrą dėl to,
kas priklauso vyresniajam. Ir pirmąjį vakarą ji buvo jo išrinktoji. Tačiau kitą rytą
įvyko permaina. Ketvirtį valandos prieš pusryčius jie šnekučiavo tête-à-tête su
ponia Benet; kalbėjo apie jo namus, kleboniją ir, aišku, apie tai, kad jis tikisi
rasti jiems šeimininkę Longburne. Ir tada labai maloniai šypsodamasi ir anaiptol
neatkalbinėdama ponia Benet įspėjo jį dėl Džeinės, kaip tik tos, kurią jis jau buvo
pasirinkęs. Dėl jaunesniųjų dukterų ji nesiryžtų drąsiai sakyti, negalėtų duoti
atsakymo, nes nežinanti, ar jos kuo susižavėjusios, o vyriausioji duktė, ji
privalanti pažymėti, nors jai ir nepatogu, gana greitai turinti susižieduoti.
Ponui Kolinsui reikėjo tik pakeisti Džeinę Elizabeta, ir tai buvo padaryta
greitai... kol ponia Benet pamaišė židinį. Elizabeta, visiškai panaši amžiumi ir
grožiu, aišku, buvo tinkamas pakaitalas.
Ponia Benet įsidėjo į širdį pono Kolinso užuominą ir patikėjo, kad dvi
dukterys greitai ištekės. Ir žmogus, kurio vardo ji dar vakar negalėjo nė girdėti,
dabar atsidūrė didelėje jos malonėje.
Lidijos ketinimas eiti į Meritoną nebuvo pamirštas, ir visos seserys, išskyrus
Merę, pasišovė eiti drauge, o ponas Kolinsas turėjo jas palydėti, nes to paprašė
ponas Benetas, panorėjęs jo atsikratyti ir likti vienas bibliotekoje, kur po
pusryčių Kolinsas nusekė paskui jį ir, neva susidomėjęs vienu storiausiu jo
kolekcijos tomu, be perstojo pasakojo apie savo namą ir sodą Hansforde. Toks jo
elgesys visiškai išvedė poną Benetą iš kantrybės. Savo bibliotekoje jis visada
turėdavo garantuotą ramybę, ir nors, kaip sakė Elizabetai, buvo įpratęs
susidurti su kvailybe ir išpuikimu bet kuriame rūmų kambaryje, šičia nuo tų
dalykų išsivaduodavo. Todėl jo mandagumas siūlant ponui Kolinsui eiti
pasivaikščioti drauge su jo dukterimis buvo labai įtaigus, o ponas Kolinsas, iš
tikro daug labiau linkęs vaikščioti negu skaityti, be galo patenkintas užvertė
savo storą knygą ir išėjo.
Kol nuėjo iki Meritono, Kolinsas iškilmingai šnekėjo visokius niekus, o
merginos mandagiai pritarė. Bet miestelyje jaunesniosios seserys nebekreipė į jį
dėmesio. Jų akys tučtuojau ėmė lakstyti gatvėmis ieškodamos karininkų, ir
niekas, nebent labai įmantri skrybėlaitė ar tikrai naujas muslinas vitrinoje,
negalėjo jų atitraukti.
Bet netrukus visų panelių dėmesį patraukė jaunas vyriškis, iki tol dar
niekada nematytas, bet galantiškos išvaizdos, einantis su karininku kita gatvės
puse. Karininkas jas sutikęs nusilenkė, jis buvo tas pats ponas Denis, dėl kurio,
norėdama sužinoti, kada grįš iš Londono, Lidija ir atėjo į miestelį.
Nepažįstamasis padarė visoms įspūdį, jos spėliojo, kas jis galėtų būti; Kitė su
Lidija, pasiryžusios žūtbūt sužinoti, pasileido skersai gatvę, tarsi eidamos į
priešais esančią parduotuvę, ir joms pasisekė prieiti šaligatvį kaip tik tuo metu,
kai ten, pasukę atgal, atsidūrė ir abu džentelmenai. Ponas Denis tuojau jas
užkalbino ir paklausė, ar negalėtų supažindinti su savo draugu ponu Vikhemu,
kuris vakarykščiai kartu su juo atvažiavo iš Londono ir, turįs laimės pasakyti,
buvo priimtas į jo pulką. Kitaip ir negalėjo būti, nes tam vyriškiui iki visiško
žavingumo trūko tik pulko uniformos. Jo išvaizda buvo be galo patraukli, jo
viskas buvo gražu – dailus veidas, puiki figūra, labai maloni laikysena. Vos
supažindintas jis pasirodė gana šnekus, bet tas šnekumas buvo taktiškas ir
neįkyrus. Visa draugė stovėdama draugiškai šnekučiavo, tik staiga jų dėmesį
patraukė kanopų bildesys, ir jie pamatė gatve atjojant Darsį ir Binglį. Pažinę
damas raiteliai prijojo prie jų, pasisveikino ir užkalbino. Pagrindinis kalbėtojas
buvo Binglis, pagrindinė tema – panelė Benet. Jie mat joję į Longburną
pasiteirauti apie jos sveikatą. Ponas Darsis tai patvirtino galvos linktelėjimu ir,
prisiminęs nusistatymą nežiūrėti į Elizabetą, staiga nukreipė žvilgsnį į
nepažįstamąjį. Elizabeta, pamačiusi, kokį įspūdį abiem padarė tas susitikimas,
baisiai nustebo. Abiejų veidai pasikeitė – vienas išblyško, antras paraudo. Po
kelių sekundžių ponas Vikhemas kilstelėjo skrybėlę, tačiau ponas Darsis
nesiteikė į tą pasveikinimą atsakyti. Ką tai galėtų reikšti? Neįmanoma
įsivaizduoti, neįmanoma netrokšti to sužinoti.
Tuo tarpu ponas Binglis, nepasakysi, kad nepastebėjęs, kas įvyko, tarė sudie
ir su draugu nujojo.
Ponas Denis ir ponas Vikhemas kartu su panelėm nuėjo iki pono Filipso namų
durų ir atsisveikino neklausydami panelės Lidijos raginimo įeiti vidun ir net
neklausydami ponios Filips, kuri atlapojo svetainės langą ir garsiai pakartojo
kvietimą.
Ponia Filips visada džiaugdavosi apsilankius dukterėčioms, o abi
vyresniosios, pastaruoju metu neateidavusios, ją nudžiugino ypač. Ji karštai ėmė
reikšti nuostabą, kad šios taip staigiai grįžo namo, o kadangi parvažiavo ne savo
karieta, ji būtų galėjusi nieko ir nežinoti, jei nebūtų gatvėje sutikusi berniuko iš
pono Džonso vaistinės ir jis nebūtų pasakęs, kad jie nebesiunčia į Neterfildą
vaistų, nes panelė Benet išvažiavusi. Tada jos dėmesį atkreipė Džeinė,
norėdama supažindinti su ponu Kolinsu. Ponia Filips priėmė jį labai maloniai, o
jis jai atsakė dar didesnėmis malonybėmis. Atsiprašęs, kad įsiveržė į jos namus
visai nebūdamas iš anksto su ja pažįstamas, jis sakė su pasitenkinimu manąs, kad
tai galima pateisinti jo giminyste su panelėmis, kurios jį dabar ir pristatė. Ponia
Filips buvo labai pagerbta tokios gausybės mandagumų, bet jos mintis apie vieną
nepažįstamąjį nutraukė šūksniai ir klausinėjimai apie kitą, tik, deja, apie jį savo
dukterėčioms tegalėjo pasakyti tiek, kiek šios jau žinojo: kad ponas Denis jį
parsivežė iš Londono ir kad jis bus paskirtas pulko leitenantu. Ji pasisakė
stebėjusi jį visą valandą, kol jis vaikščiojo gatve, ir jeigu ponas Vikhemas būtų
vėl pasirodęs, Kitė su Lidija, be abejo, būtų šį užsiėmimą pratęsusios. Visa bėda
dabar, kad pro langus niekas daugiau nepraėjo, išskyrus kelis karininkus, kurie,
palyginti su nepažįstamuoju, jau bebuvo „nemalonūs paikšiai“. Keletas karininkų
turėjo rytojaus dieną pietauti pas Filipsus, ir merginų teta prižadėjo paprašyti
vyrą, kad nuvyktų pas poną Vikhemą ir jį taip pat pakviestų, jeigu giminaitės iš
Longburno ateis. Pakvietimas buvo priimtas, ir ponia Filips užgarantavo, kad
bus galima smagiai ir maloniai pažaisti loto, o vėliau bus patiekta lengva karšta
vakarienė. Tokia pramoga buvo labai džiugi, ir visi atsisveikino gerai nusiteikę.
Ponas Kolinsas išeidamas dar kartą atsiprašė, bet buvo patikintas, ir taip pat
mandagiai, kad jo atsiprašymai visiškai nereikalingi.
Einant namo Elizabeta papasakojo Džeinei, ką pastebėjo įvykus tarp tų
dviejų džentelmenų, bet Džeinė, kuri būtų užstojusi kiekvieną atskirai ar abu
drauge, jeigu jie būtų kuo kalti, negalėjo jų elgesio suprasti, kaip ir sesuo.
Grįžęs namo ponas Kolinsas didžiai pamalonino ponią Benet, girdamas
ponios Filips laikyseną ir išsiauklėjimą. Neskaitant ledi Katerinos ir jos dukters,
jis nematęs elegantiškesnės moters, nes ji ne tik priėmė jį kuo mandagiausiai,
bet dar pabrėžtinai pakvietė ateiti kitą vakarą, nors anksčiau jie buvo visiškai
nepažįstami. Taip, šiek tiek reikšmės turi jo giminystė su Benetų šeima, tačiau
tokio dėmesio savo asmeniui jis nebuvo gyvenime patyręs.
 ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

KADANGI DUKTERŲ VIEŠNAGEI pas tetą niekas neprieštaravo, o pono Kolinso

būgštavimai, kad nepatogu palikti ponus Benetus visą vakarą vienus, buvo tvirtai
numalšinti, deramą valandą karieta pristatė jį ir penkias jo pusseseres į
Meritoną. Įėjusios į svetainę mergaitės apsidžiaugė sužinojusios, kad ponas
Vikhemas priėmė dėdės kvietimą ir dabar jau yra atėjęs.
Išgirdę šią žinią, jie visi susėdo į vietas, ir ponas Kolinsas dabar turėjo laiko
apsižvalgyti ir pasigrožėti. Patalpos dydis ir baldai jam padarė nepaprastą
įspūdį, ir jis pasakė beveik galįs įsivaizduoti esąs mažame vasaros pusryčių
kambaryje Rouzingse. Šis palyginimas iš pradžių nesuteikė šeimininkei
pasitenkinimo, tačiau, kai vėliau ji suprato, kas tas Rouzingsas ir kas jo
savininkė, kai pasiklausė, kaip atrodo tik vienas iš ledi Katerinos salonų, ir
sužinojo, kad vien tik židinys kainavo aštuonis šimtus svarų, ji suprato, ko vertas
toksai komplimentas, ir vargu ar būtų prieštaravusi, jeigu jos svetainė būtų
buvusi sulyginta su anų namų ūkvedžio kambariu.
Pasakodamas apie ledi Katerinos didybę ir jos rūmus, retkarčiais
nuklysdamas prie savo kuklaus būsto ir ten atliekamų patobulinimų, jis puikiai
praleido laiką, kol atėjo vyrai. Ponia Filips buvo itin atidi klausytoja, sulig
kiekvienu Kolinso žodžiu gerėjo jos nuomonė apie jį ir didėjo noras kuo greičiau
viską papasakoti kaimynams. Merginoms, kurios jau nebegalėjo to giminaičio
klausytis, nieko daugiau neveikė, tik laukė muzikos ir žiūrinėjo prastas savo
darbo kinų piešinių imitacijas ant židinio atbrailos, tas laukimo tarpas pasirodė
labai ilgas. Tačiau galų gale jis baigėsi. Sugrįžo vyriškiai, ir kai į kambarį įėjo
ponas Vikhemas, Elizabeta pajuto, kad jos žiūrėta į jį ir paskui galvota apie jį su
nesąmoningu susižavėjimu. Tos grafystės pulko karininkai buvo galantiški
vyriškiai, ir šį vakarą susirinko geriausi iš jų, tačiau ponas Vikhemas toli pranoko
juos savo išvaizda, veidu, laikysena ir eisena, kaip kad jie pranoko
plačiaskruostį, trenkiantį portveinu dėdę Filipsą, kuris įšnopavo į kambarį
paskutinis.
Ponas Vikhemas buvo laimingas žmogus, į jį atsisuko beveik visų moterų
akys, o Elizabeta buvo ta laimingoji, prie kurios jis galiausiai atsisėdo ir tuoj pat
maloniai užkalbino. Nors jie kalbėjo tik apie drėgną vakarą ir apie tai, kad gali
prasidėti lietūs, ji aiškiai suprato, kad nuo pašnekovo sumanumo paprasčiausia,
nuobodžiausia ir labiausiai nuvalkiota tema gali pasidaryti įdomi.
Šalia tokių varžovų dėl moterų dėmesio, kaip ponas Vikhemas ir karininkai,
ponas Kolinsas visiškai nublanko. Panelėms jis nė kiek nerūpėjo, ir tik
retkarčiais jo maloningai pasiklausydavo ponia Filips, kuri atidžiai stebėjo, kad
jam netrūktų kavos ir bandelių.
Kai buvo pastatyti kortų stalai, jis turėjo galimybę jai atsilyginti – sėdo lošti
visto.
 – Kolei kas aš nekoks lošėjas, – pasakė jis, – bet labai noriu išmokti, nes
mano padėtis...
Ponia Filips buvo jam labai dėkinga už sutikimą lošti, bet nebelaukė, kol
išsakys priežastis.
Ponas Vikhemas nelošė visto ir su didžiausiu džiaugsmu buvo priimtas prie
kito stalo tarp Elizabetos ir Lidijos. Iš pradžių būta pavojaus, kad Lidija jį
visiškai patrauks, nes ji buvo pagrindinė kalbėtoja, tačiau loto jai irgi ne mažiau
patiko, todėl netrukus ji taip įsitraukė į žaidimą ir taip karštai ėmė skelbti sumas
bei laimėjimus, kad nebeliko laiko skirti dėmesio vienam kuriam asmeniui. Taip
vykstant žaidimui ponas Vikhemas galėjo ramiai šnekučiuoti su Elizabeta, ir ji
įdėmiai jo klausėsi, nors išgirsti tai, ko labiausiai troško, ji nesitikėjo, – apie jo
pažintį su ponu Darsiu. Ji net nedrįso tos pavardės paminėti. Tačiau jos
smalsumas buvo nelauktai patenkintas. Ponas Vikhemas pradėjo pats apie tai
kalbėti. Jis paklausė, ar Neterfildas toli nuo Meritono, ir gavęs jos atsakymą
neryžtingai pasidomėjo, ar seniai ponas Darsis ten atvykęs.
– Maždaug prieš mėnesį, – atsakė Elizabeta ir nenorėdama, kad ši kalba
užsibaigtų, kiek patylėjusi pridūrė: – Kiek suprantu, Derbišyre jis turi labai didelį
dvarą.
– Taip, – tarė Vikhemas, – didingą dvarą. Dešimt tūkstančių grynais per
metus. Vargu ar jums būtų pavykę sutikti kitą žmogų, galintį geriau už mane
suteikti žinių šiuo klausimu, – mat su jo šeima aš esu savotiškai susijęs nuo pat
vaikystės.
Elizabeta negalėjo nuslėpti nuostabos.
– Suprantamas jūsų nustebimas, penele Benet, išgirdus tokį pareiškimą, nes
jūs vakar, aišku, matėte, kaip šaltai mudu susitikome. Ar jūs gerai pažįstama su
ponu Darsiu?
– Tiek, kiek man norisi būti pažįstamai, – karštai atsakė Elizabeta. – Su juo
išbuvau vienuose namuose keturias dienas ir laikau jį labai nemaloniu.
– Aš neturiu teisės reikšti nuomonę, ar jis malonus, ar ne, – tarė Vikhemas. –
Nepajėgiu tokios nuomonės susidaryti. Per daug seniai ir per daug gerai jį
pažįstu, kad būčiau nešališkas teisėjas. Man neįmanoma būti objektyviam.
Tačiau jūsų nuomonė apie jį tikrai stebina ir turbūt kur nors kitur nesakytumėte
jos taip aiškiai. Čia jūs esate tarp savų.
– Garbės žodis, aš nepasakiau nieko daugiau, negu galėčiau pasakyti bet
kuriuose mūsų apylinkės namuose, išskyrus Neterfildą. Jo niekas nemėgsta
Hertfordšyre. Visiems atkari ta jo puikybė. Nerasite nei vieno, kas apie jį
palankiau atsilieptų.
– Negaliu dėtis apgailestaująs, – po trumpos pertraukėlės pasakė Vikhemas,
– kad jis ar kas nors kitas yra vertinamas ne daugiau nei nusipelno, tačiau jam,
sakyčiau, dažnai būna kitaip. Pasaulis yra apakintas jo turto ir įtakingumo arba
įbaugintas jo išdidžios ir pasipūtėliškos laikysenos, todėl mato jį tokį, koks jis
pats nori atrodyti.
– Netgi mažai pažindama laikyčiau jį blogo charakterio žmogumi.
 Vikhemas tik papurtė galvą.
– Įdomu, – pasakė jis, vėl gavęs progą prašnekti, – ar dar ilgai jis žada šiame
krašte būti?
– Ničnieko nežinau, bet būdama Neterfilde negirdėjau kalbant apie jo
išvažiavimą. Tikiuosi, kad jo buvimas čia nepakeis jūsų planų dėl Hertfordšyro
pulko.
– O, ne... Aš ne tas, kuris trauktųsi dėl pono Darsio. Jeigu jis nori išvengti
susitikimų su manimi, tai tegul išvažiuoja pats. Mūsų santykiai nėra draugiški,
todėl man visada skaudu jį susitikus, bet jo vengti neturiu jokių priežasčių, kurių
negalėčiau pasakyti visam pasauliui. O tai – širdgėla dėl tokios didelės
neteisybės ir kankinamas gailestis, kad jis yra toks. Jo tėvas, panele Benet,
velionis ponas Darsis, buvo puikiausias žmogus, kokių reta pasaulyje, ir
ištikimiausias mano draugas, ir būnant kur drauge su ponu Darsiu mane iki
širdies gelmių kamuoja tūkstančiai malonių prisiminimų. Jis pasielgė su manimi
gėdingai, bet jaučiu, kad galėčiau jam viską atleisti, tik ne tėvo vilčių sužlugdymą
ir negarbės užtraukimą jo atminimui.
Elizabeta klausėsi atsidėjusi, nes jai darėsi vis įdomiau ir įdomiau, tačiau
temos delikatumas neleido jai ko nors daugiau paklausti.
Ponas Vikhemas prašneko apie bendresnius dalykus – apie Meritoną, jo
apylinkes, žmones, išreikšdamas pasitenkinimą tuo, ką jau matė, o apie žmones
kalbėdamas su itin švelniu, bet labai aiškiu pritarimu.
– O mintys apie bendruomenę, apie pastovius ir gerus santykius, – pridūrė
jis, – buvo man didžiausias akstinas įstoti į Hertfordšyro pulką. Žinojau, kad šis
pulkas šaunus ir garbingas, o mano draugas Denis dar sugundė pasakodamas
apie miestą, kur pulkas stovi, ir apie tai, kaip čia juos gerbia ir kokių nuostabių
pažįstamų jie čia turi. Taip, bendruomenė man reikalinga. Aš esu nusivylęs
gyvenimu, ir mano širdis nepakelia vienatvės. Man būtina turėti užsiėmimą ir
žmonių. Aš buvau skirtas ne kariškio gyvenimui, bet sąlygos pasikeitė, ir dabar
man čia geriausia išeitis. Mano vieta turėjo būti bažnyčia – tam aš buvau
ruošiamas ir šiuo metu turėčiau kuo puikiausią parapiją, jeigu tai būtų tikę tam
džentelmenui, apie kurį dabar šnekame.
– Ką jūs sakot!
– Taip. Velionis ponas Darsis buvo man testamentu paskyręs geriausią
parapiją, kai tik ši liks laisva. Jis buvo mano krikštatėvis ir labai mane mylėjo.
Negaliu net apsakyti jo gerumo. Jis norėjo aprūpinti mane ir tarėsi taip padaręs,
bet kai parapija liko laisva, ji atiteko kitam.
– O Dieve! – sušuko Elizabeta. – Kaip galėjo taip būti? Kaip buvo galima
nepaisyti testamento? Kodėl jūs nesikreipėte į teisingumą?
– Testamento tekstas nebuvo pakankamai oficialus, todėl ko nors laukti iš
įstatymo neturėjau vilties. Garbingas žmogus nebūtų suabejojęs tėvo valia, bet
ponas Darsis nusprendė suabejoti, arba apskelbti tai kaip grynai sąlyginę
rekomendaciją ir pareikšti, kad aš esu praradęs visas teises dėl išlaidumo,
lengvabūdiškumo... trumpai sakant, dėl visko arba dėl nieko. Teisybė yra tik tai,
kad parapija liko laisva prieš dvejus metus, kai aš pagal amžių jau galėjau ją
užimti, bet ji buvo atiduota kitam. Ne mažesnė teisybė ir tai, kad niekaip negaliu
apkaltinti savęs kokiu poelgiu, kuriuo būčiau nusipelnęs jos netekti. Mano būdas
karštas, ūmus, ir aš gal pernelyg laisvai esu sakęs savo nuomonę apie jį ir jam
pačiam, bet nieko blogesnio negaliu prisiminti. Tačiau vienas dalykas aiškus:
mudu esame labai skirtingi žmonės, ir jis manęs nekenčia.
– Kur tai girdėta! Jis nusipelno viešo pasmerkimo.
– Vieną kurią dieną taip ir atsitiks, tačiau tai pareis ne nuo manęs. Kol
prisiminsiu jo tėvą, niekada negalėsiu užsipulti Darsio ar atskleisti jo veiksmų.
Elizabeta pajuto jam pagarbą dėl tokių jausmų ir pagalvojo, kad juos
reikšdamas jis atrodė dar gražesnis nei paprastai.
– Tačiau kokia gali būti to priežastis? – paklausė ji kiek patylėjusi. – Kas
galėjo jį pastūmėti taip žiauriai elgtis?
– Atkaklus, ryžtingas priešiškumas man... priešiškumas, kurį, noriu nenoriu,
turiu priskirti didesniam ar mažesniam pavydui. Jeigu velionis ponas Darsis būtų
mane mylėjęs mažiau, jo sūnus gal būtų man prielankesnis, o dabar nepaprastas
tėvo prisirišimas prie manęs erzino jį, sakyčiau, nuo pat mažumės. Jis negalėjo
pakęsti savotiškų varžybų, kai pirmenybė dažnai buvo teikiama man.
– Nemanau, kad ponas Darsis toks blogas. Nors niekada jo nemėgau, tačiau
nelaikiau jo tokiu negeru. Man atrodė, kad jis niekina žmones apskritai, bet
neįtariau, kad galėtų nusileisti iki tokio piktybinio keršto, tokios neteisybės,
tokio nežmoniškumo. – Kiek pamąsčiusi ji kalbėjo toliau: – Prisimenu, vieną
dieną Neterfilde jis gyrėsi esąs nepermaldaujamai užgaulus ir neatlaidus. Taigi
jo būdas baisus.
– Nesiryžtu kalbėti šia tema, – pasakė Vikhemas. – Vargu ar galėčiau būti
teisingas.
Elizabeta vėl paskendo mintyse, o po kiek laiko sušuko:
– Šitaip elgtis su tėvo krikštasūniu, draugu, numylėtiniu! – Ji būtų galėjusi
pridurti: „Su jaunu vyriškiu, tokiu kaip jūs, kurio vien veidas byloja apie
draugiškumą.“ Tačiau tepasakė: – Su tuo, kuris tikriausiai nuo pat vaikystės
buvo jo draugas, kaip supratau iš jūsų kalbos, susijęs su juo artimiausiais ryšiais!
– Mudu gimėme toje pačioje parapijoje, to paties parko ribose; kartu
praleidome vaikystę – gyvenome tame pačiame name, žaidėme tuos pačius
žaidimus, buvome vienodai mylimi tėvų. Mano tėvas iš pradžių vertėsi ta pačia
veikla, kurią taip garbingai atlieka jūsų dėdė ponas Filipsas; tačiau viską metė,
norėdamas būti naudingas velioniui Darsiui, ir visą savo laiką paskyrė Pemberlio
dvaro reikalams. Ponas Darsis jį labai vertino, laikė savo artimu ir patikimu
draugu. Ponas Darsis ne sykį sakėsi esąs skolingas mano tėvui už tokią naudingą
darbuotę ir visai prieš tėvo mirtį savo noru pasižadėjo pasirūpinti manimi – tikiu,
taip pasielgė iš padėkos jam ir meilės man.
– Keista! – sušuko Elizabeta. – Atgrasu! Jau vien tas pono Darsio išdidumas
negalėjo leisti jam neteisingai elgtis su jumis! Jeigu jau ne kas kitas, tai jo
išdidumas turėjo jį sulaikyti nuo tokio negarbingo poelgio – negarbingo, kitaip
negaliu pavadinti!
– Tikrai nuostabu, – pritarė Vikhemas, – nes beveik visi jo veiksmai gali būti
paaiškinami išdidumu. Išdidumas dažnai yra geriausias jo draugas. Iš visų kitų
jausmų išdidumas jį labiausiai priartina prie dorybės. Tačiau nieko nėra
pastovaus, ir jo santykius su manimi nulėmė net už išdidumą stipresni jausmai.
– Ar toks atgrasus išdidumas yra jam kada padaręs ką gero?
– Taip. Dėl išdidumo jis yra kilniaširdis ir dosnus, lengvai dalija pinigus, rodo
vaišingumą, padeda nuomininkams, šelpia varguolius. Dėl šeimos išdidumo, nes
jis labai didžiuojasi savo tėvu. Kad nepadarytų gėdos savo šeimai, kad
nesumenkintų Pemberlio dvaro populiarumo ir įtakos, – tai be galo svarbi
priežastis. Jis taip pat kupinas broliško išdidumo, per kurį, drauge su šiokia tokia
broliška meile, yra pasidaręs be galo švelnus ir rūpestingas sesers globėjas, –
kur pasiklausai, visi tik giria, kad jis rūpestingiausias ir geriausias brolis
pasaulyje.
– O kokia yra panelė Darsi?
Jis pakraipė galvą.
– Labai norėčiau ją pavadinti malonia. Man skaudu sakyti ką negero apie
Darsius. Tačiau ji pernelyg panaši į savo brolį – nepaprastai išdidi. Kol buvo
maža, ji buvo meilutė ir lipšni, o jau kaip mylėjo mane, ir aš valandų valandas su
ja žaisdavau. O dabar ji man – niekas. Ji graži mergaitė, penkiolikos metų ir,
kiek suprantu, didelė panelė. Po tėvo mirties ji gyvena Londone drauge su viena
ponia, kuri rūpinasi jos mokslais.
Po daugelio pauzių ir bandymų pradėti kalbą apie ką kita Elizabeta
nebeiškentė ir vėl prašneko apie Darsį.
– Mane stebina jo artumas su ponu Bingliu! Kaip gali ponas Binglis, kuris
atrodo gerumo įsikūnijimas ir, neabejoju, tikrai yra malonus žmogus, su tokiu
draugauti? Kaip jie gali sutarti? Ar pažįstat poną Binglį?
– Ne, visiškai ne.
– Tai švelnus, draugiškas, žavingas žmogus. Jis negali nesuprasti, koks tas
ponas Darsis yra.
– Tikriausiai ne. Tačiau ponas Darsis gali patikti, jeigu tik panorės.
Sugebėjimų jam netrūksta. Jeigu jam reikia, jis gali būti švelnus ir draugiškas.
Tarp sau lygių įtakingų žmonių jis yra visiškai kitoks negu tarp nelabai turtingų.
Išdidumas jo nepalieka niekada, tačiau turtuoliams jis pakantus, teisingas,
atviras, santūrus, garbingas ir gal net malonus... nelygu koks asmuo ir jo
ištekliai.
Netrukus pasibaigė visto partija, lošėjai susirinko aplink kitą stalą ir ponas
Kolinsas atsistojo tarp Elizabetos ir ponios Filips. Ši paklausė, kaip jam sekėsi
lošti. Pasisekimo jis neturėjo – pralošė visus kartus. Tačiau, kai ponia Filips
pradėjo reikšti užuojautą, jis kuo rimčiausiai patikino, jog tai visiškai nesvarbu, –
pinigus laikąs smulkmena, todėl prašo jos nesikrimsti.
– Aš labai gerai žinau, ponia, – pasakė jis, – kad, sėsdamas prie kortų stalo,
žmogus turi tokių dalykų tikėtis... Laimė, mano aplinkybės tokios, kad dėl
penketo šilingų nesuku galvos. Be abejo, daug yra žmonių, kurie taip negalėtų
pasakyti. Tačiau, ačiū ledi Katerinai de Bor, aš esu taip aprūpintas, kad tokių
smulkmenų man nereikia paisyti.
Jo žodžiai patraukė pono Vikhemo dėmesį, ir dar kiek pažiūrėjęs į Kolinsą jis
pusbalsiu paklausė Elizabetos, ar jos giminaitis labai gerai pažįstamas su de
Borų šeima.
– Ledi Katerina de Bor, – atsakė ši, – visai neseniai jam paskyrė parapiją.
Negaliu pasakyti, kaip ponas Kolinsas pateko jai į akis, tačiau jie pažįstami tikrai
neseniai.
– Jūs, aišku, žinote, kad ledi Katerina de Bor ir ledi Enė Darsi buvo seserys,
taigi ji yra pono Darsio teta.
– Ne, nežinau. Aš visiškai nieko nežinau apie ledi Katerinos giminystės
ryšius. Iki užvakar net nenutuokiau, kad tokia gyvena pasaulyje.
– Jos duktė, panelė de Bor, gaus labai didelį palikimą, ir manoma, kad ji ir jos
pusbrolis sujungs savo valdas.
Išgirdusi tokią žinią Elizabeta nusišypsojo. Ji pagalvojo apie vargšę panelę
Bingli. Iš tiesų tuščios jos vilionės, tuščias ir nenaudingas žavėjimasis jo seserimi
ir garbstymas jo paties, kai jis jau nusižiūrėjo kitą.
– Ponas Kolinsas, – tarė ji, – labai giria abi – ir ledi Kateriną, ir jos dukterį,
bet iš kai kurių smulkmenų, jo papasakotų apie jos šviesybę, man kyla įtarimas,
kad per dėkingumą jis nebemato teisybės. Nors ta ledi ir jo globėja, ji yra
arogantiška ir pasipūtusi.
– Ir, sakyčiau, gana smarkiai, – tarė Vikhemas. – Jau daug metų nesu jos
matęs, bet labai gerai prisimenu, kad ji man niekada nepatiko ir kad jos
laikysena buvo valdinga ir akiplėšiška. Ji laikoma itin nuovokia ir išmintinga, bet
aš manau, kad dalį to garso suteikia jos padėtis ir turtai, dalį – jos valdingas
būdas, o visa kita – sūnėno išdidumas. Juk jam reikia, kad kiekvienas, su juo
susijęs, būtų aukščiausios klasės.
Toks įvertinimas Elizabetai pasirodė labai protingas, ir juodu toliau
šnekučiavo, patenkinti vienas kitu, kol dėl vakarienės buvo baigta kortuoti, tada
ir likusios damos susilaukė pono Vikhemo dėmesio. Per triukšmingą ponų Filipsų
vakarienę negalėjo būti jokio pokalbio, bet jo elgesys visoms labai patiko. Ką jis
sakė, buvo pasakyta gerai, ką darė – padaryta dailingai. Elizabeta išvažiavo
namo galvodama vien apie jį. Visą kelią jai neatėjo į galvą jokia kita mintis, tik
apie poną Vikhemą ir ką jis jai sakė, tačiau ji negalėjo net paminėti jo vardo, nes
Lidija ir ponas Kolinsas kalbėjo nenutildami. Lidija be perstojo šnekėjo apie loto
korteles, apie numeriukus, kuriuos pralošė, ir tuos, kuriuos išlošė, o ponas
Kolinsas pasakojo apie Filipsų paslaugumą, tikino, kad suvis nesijaudina dėl to,
ką pralošė žaisdamas vistą, vardijo visus vakarienės patiekalus ir vis būgštavo,
ar nesuspaudė merginų, ir dar būtų turėjęs daug ką pasakyti, jeigu būtų
suspėjęs, kol karieta sustojo Longburne.
 SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

KITĄ DIENĄ ELIZABETA papasakojo Džeinei apie savo pokalbį su ponu

Vikhemu. Džeinė klausėsi nustebusi ir susirūpinusi: ji neįstengė patikėti, kad
ponas Darsis būtų taip nevertas pono Binglio.
Antra vertus, ji negalėjo suabejoti ir tokio malonaus, jauno pono, Vikhemo,
teisingumu. Vien nuo minties, kad jis gavo patirti tokią skriaudą, ji pajuto jam
didelę simpatiją. Todėl jai nieko daugiau neliko, tik ir toliau nei vieno nesmerkti,
pateisinti abiejų elgesį, o visa, ko kitaip paaiškinti neįmanoma, priskirti kokiai
nesėkmei ar klaidai.
– Aš manau, – pasakė ji, – kad jie abudu buvo apgauti kažkokiu mums
nežinomu būdu. Kokie nors žmonės savais tikslais galėjo nuteikti juos vieną prieš
kitą. Trumpai kalbant, mums neįmanoma nuspėti priežasčių ar sąlygų, kurios
galėjo juos supriešinti, kai nei viena pusė nėra iš tikro kalta.
– Tikrai, tavo teisybė. Bet ką tu, brangioji Džeine, gali pasakyti vardu tų
žmonių, kurie savo tikslais yra čia prikišę nagus? Išteisinsi ir juos, ar mes
turėsime apie ką nors pagalvoti blogai.
– Juokis, kiek tau patinka, bet dėl to aš savo nuomonės nepakeisiu. Mieloji
Lize, tik pagalvok, koks gėdos šešėlis krinta ant pono Darsio už tokį pasielgimą
su tėvo numylėtiniu, su tuo, kuriam jo tėvas buvo prižadėjęs aprūpinti gyvenimą.
Neįmanoma. Nei vienas padorus žmogus, nei vienas, vertinantis savo vardą,
negalėtų taip padaryti. Argi jo artimi draugai būtų galėję taip baisiai dėl jo
apsirikti? Oi, ne!
– Man daug lengviau patikėti, kad dėl jo apsigavo ponas Binglis, negu
įsivaizduoti, kad ponas Vikhemas susigalvojo tą istoriją apie save, kurią man
vakar vakare papasakojo, – pavardės, faktai, visa kita pasakyta be jokio
maivymosi. Jeigu yra ne taip, tegul ponas Darsis paneigia. Beje, iš visko buvo
matyti, kad jis sako teisybę.
– Taip painu, tikrai, ir taip nemalonu. Žmogus nežinai, ką ir galvoti.
– Atsiprašau, bet aš tai tiksliai žinau, ką galvoti.
Tačiau Džeinė buvo tikra tik dėl vieno dalyko: kad ponui Bingliui, jeigu jis
buvo suklaidintas, bus labai skaudu, kai viskas iškils aikštėn.
Iš krūmokšnių, kur vyko tas pokalbis, panelės buvo pašauktos namo, nes
atvažiavo kai kas iš tų žmonių, apie kuriuos juodvi kalbėjosi: ponas Binglis ir jo
seserys atėjo asmeniškai pakviesti į ilgai lauktą pokylį Neterfilde, vyksiantį
ateinantį antradienį. Abi damos apsidžiaugė išvydusios savo brangią draugę,
sakė, kad jau šimtas metų kaip nesimatė, ir viena per kitą klausinėjo, ką šioji
veikusi nuo to laiko, kai išsiskyrė. Daugiau jos beveik nekreipė dėmesio į nieką:
stengėsi kiek įmanoma išvengti ponios Benet, pasakė vieną kitą žodį Elizabetai
ir nė žodžio kam kitam. Netrukus jos išėjo, pašokusios nuo kėdžių taip staigiai,
kad net nustebino brolį, ir išskubėjo, tarsi trokšdamos pabėgti nuo ponios Benet
mandagybių.
Neterfildo pokylis buvo be galo malonus lūkestis visai šeimai. Ponia Benet
nusprendė, kad jis rengiamas jos vyriausios dukters garbei, ir buvo ypač
pamaloninta, kad pakviesti atvyko pats Binglis, užuot atsiuntęs ceremoningą
atviruką. Džeinė vaizdavosi linksmą vakarą su abiem draugėm ir su
asistuojančiu jų broliu. Elizabeta patenkinta mąstė, kaip šoks daug šokių su ponu
Vikhemu ir kaip Darsio elgesyje ir išraiškoje matys visko, ką jis pasakojo,
patvirtinimą. Džiaugsmas, kurio laukė Kitė ir Lidija, mažiau priklausė nuo kokio
atskiro įvykio ar žmogaus, ir nors abi, kaip ir Elizabeta, tikėjosi pusę vakaro
šokti su ponu Vikhemu, jis anaiptol nebuvo vienintelis joms patinkantis
part​neris, o pokylis – šiaip ar taip, yra pokylis. Net ir Merė patikino namiškius,
kad jis jai priimtinas.
– Kadangi ryto valandas galiu praleisti kaip noriu, – pasakė ji, – to man gana.
Ir nemanau, kad tai būtų auka retkarčiais apsilankyti vakaro
pasilinksminimuose. Visuomenė įpareigoja mus visus, ir aš esu iš tų, kurie laiko,
kad atgaivos ir pramogų tarpsniai yra malonūs kiekvienam.
Elizabeta ta proga buvo pakiliai nusiteikusi, ir nors ji retai kada
užkalbindavo poną Kolinsą be reikalo, dabar neištvėrė nepaklaususi, ar jis
priims pono Binglio kvietimą, o jeigu taip, tai ar nemanąs, jog jam nedera eiti į
tokius vakarus. Ir nustebo išgirdusi, kad jokių abejonių dėl to jis neturi ir toli
gražu nebijo už dalyvavimą susilaukti priekaištų nei iš arkivyskupo, nei iš ledi
Katerinos de Bor.
– Patikėkite, – tarė jis, – aš nieku gyvu nemanau, kad šitoks pokylis, į kurį
jaunas iškilnus žmogus sukviečia tiek garbingų svečių, turėtų ką bloga. Ir
kadangi anaiptol nesu nusistatęs prieš šokius, tai viliuosi, kad gražiosios mano
pusseserės suteiks man garbę šokti su jomis visą vakarą. Ir naudodamasis šia
proga, panele Elizabeta, noriu pakviesti jus pirmiems dviem šokiams, – tikiu, kad
šį pasirinkimą mano pusseserė Džeinė supras teisingai ir nepalaikys nepagarba
jai.
Elizabeta pasijuto beviltiškai įkliuvusi. Ji buvo tvirtai numačiusi, kad šiems
šokiams ją pakvies ponas Vikhemas, o dabar teks šokti su Kolinsu. Ak, kaip ne
laiku jai užėjo tas plepumas! Tačiau dabar jau nieko nebepadarysi. Pono
Vikhemo ir jos laimė turės prasidėti vėliau, ir ji maloniai, kaip tik sugebėdama,
priėmė pono Kolinso kvietimą. Bet jo gražbyliavimas jai nepatiko dar ir dėl to,
kad reiškė kažką daugiau. Jai pirmąkart dingtelėjo mintis, kad iš visų seserų ji
parinkta kaip tinkamiausia būti Hansfordo parapijos šeimininke, taip pat
ketvirtuoju lošėju Rouzingse, kai nebus svarbesnių svečių. Ši nuojauta greitai
virto įsitikinimu, nes Kolinsas vis daugiau jai rodė dėmesio ir vis dažniau sakė
komplimentus dėl jos sąmojingumo ir guvumo. Tas jos žavesio poveikis greičiau
stebino ją, negu džiugino, o čia dar motina netrukus leido suprasti, kad galimos
vedybos būtų jai labai priimtinos. Elizabeta tarėsi tos užuominos nesupratusi,
nes žinojo, koks kiltų triukšmas, jeigu ji atsisakytų. Gal ponas Kolinsas
nepasipirš, todėl dabar, kol jis nieko nesako, neverta dėl to ginčytis.
 Jeigu ne ruošimasis Neterfildo pokyliui ir kalbos apie jį, jaunesniosios
panelės Benet tokiu metų laiku būtų buvusios nelaimingos, nes nuo pakvietimo
dienos iki pat pokylio lijo be perstojo, ir jos negalėjo nė sykio nueiti į Meritoną.
Nei tetos, nei karininkų, nei naujienų – netgi batelių rozetes Neterfildo pokyliui
joms pristatė pasiuntinys. Ir Elizabetos kantrybei toks oras buvo išbandymas,
nes kliudė geriau sueiti į pažintį su ponu Vikhemu. Ir vien tik antradienio šokiai
padėjo Kitei ir Lidijai ištverti tokį penktadienį, šeštadienį, sekmadienį ir
pirmadienį.
 AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

IKI TO LAIKO, kol Elizabeta įėjo į Neterfildo svetainę ir tarp būrelio raudonų
švarkų akimis ėmė ieškoti nerasdama pono Vikhemo, ji nė manyti nepamanė, kad
jo galėtų nebūti. Ji buvo taip įtikėjusi, kad jį susitiks, jog nė neprisiminė tokių
dalykų, kurie ne be pagrindo būtų galėję sudrumsti jai ramybę. Ji atėjo
išsidabinusi atidžiau nei visada, pakiliai nusiteikusi užkariauti visa, kas dar buvo
likę nenugalėta jo širdyje, tikėdama, kad tai pergalei pasiekti visiškai pakaks
vieno vakaro. Bet dabar akimirksniu jai kilo baisus įtarimas, kad norėdamas
įsiteikti Darsiui Binglis tyčia neįrašė Vikhemo į kviečiamų karininkų sąrašą. Ir
nors iš tiesų buvo ne visai taip, bet tą faktą, kad Vikhemo tikrai nebus, patvirtino
jo draugas ponas Denis, atsakydamas į atkaklų Lidijos klausimą. Pasakęs, kad
Vikhemas turėjo išvažiuoti su reikalais į Londoną ir dar negrįžo, reikšmingai
šyptelėjęs pridūrė:
– Nemanau, kad tie reikalai galėtų jį dabar sulaikyti, jeigu jis nenorėtų
išvengti susitikimo su vienu čia esančiu džentelmenu.
Lidija tų žodžių nė nebeišgirdo, o Elizabeta iš jų suprato, kad dėl Vikhemo
nebuvimo Darsis kaltas ne mažiau, negu buvo iš karto apie jį pamaniusi, ir
apimta staigaus nusivylimo ji pajuto tokį priešiškumą Darsiui, kad vos begalėjo
bent kiek mandagiau atsakyti, kai tuojau atskubėjęs ją galantiškai užkalbino.
Dėmesys Darsiui, nuolaidumas ir pakanta – tai įžeidimas Vikhemui. Ji griežtai
nusistatė su juo nesišnekėti ir piktai nusigręžė; to pykčio negalėjo nuslopinti net
kalbėdamasi su ponu Bingliu, nes aklas jo šališkumas ją erzino.
Tačiau Elizabeta buvo sukurta ne pykčiui, ir nors visos jos viltys dėl pokylio
sužlugo, ji rūstavo neilgai: pasipasakojusi savo sielvartus Šarlotei Lukas, su
kuria buvo nesimačiusi savaitę, netrukus ji mielai ėmė kalbėti apie savo keistąjį
pusbrolį, atkreipdama į jį draugės dėmesį. Tačiau pirmieji du šokiai vėl ją įstūmė
į neviltį – tai buvo kankynė. Ponas Kolinsas, orus ir nerangus, atsiprašinėjantis,
bet nesistengiantis susikaupti, dažnai vis nuklystantis kur nereikia, pridarė jai
tiek sarmatos ir nesmagumo, kiek tik netikęs partneris gali pridaryti per porą
šokių. Ji pajuto tikrą palaimą, kai nuo jo išsivadavo.
Paskui ji šoko su vienu karininku ir atgavo širdį, kai pasikalbėjo su juo apie
Vikhemą ir sužinojo, kad jis visų mylimas. Tiems šokiams pasibaigus, ji sugrįžo
prie Šarlotės Lukas; joms besišnekant staiga priėjo ponas Darsis ir taip netikėtai
pakvietė ją kitam šokiui, kad ji nė nepasijuto, kaip davė sutikimą. Jis tuojau pat
nuėjo, o ji pasilikusi ėmė graužtis, kad nemoka šaltakraujiškai apsispręsti.
Šarlotė bandė ją nuraminti.
– Man rodos, kad jis tau labai patiks.
– Sergėk Dieve! Tai būtų didžiausia nelaimė. Kad patiktų žmogus, kurio esi
pasiryžęs nekęsti. Nelinkėk man tokio blogio.
Kai šokiai vėl prasidėjo ir Darsis priėjo išvesti Elizabetos, Šarlotė
nesusilaikiusi šnibždomis ją įspėjo, kad nebūtų paika ir per susižavėjimą
Vikhemu nesumenkintų savęs akyse to, kuris dešimt kartų vertesnis. Elizabeta
nieko neatsakė ir nuėjo į šokėjų eilę, stebėdamasi, kad jai teko tokia garbė
stovėti šalia pono Darsio, ir savo kaimynių akyse matydama tokią pat nuostabą.
Kurį laiką jie neištarė nė žodžio, ir ji pradėjo manyti, kad taip ir tylės per abu
šokius. Iš pradžių ir nusprendė nenutraukti tylos, bet staiga suvokusi, kad
partneriui bus didesnė bausmė, jei turės kalbėti, ji pasakė kažką apie šokį. Jis
atsakė ir tylėjo toliau. Po keleto minučių pertraukėlės ji užšnekino jį antrą kartą.
– Dabar jūsų eilė tarti žodį, pone Darsi. Aš pasakiau šį tą apie šokį, o jūs
turėtumėt pakalbėti apie salės didumą arba apie porų skaičių.
Jis nusišypsojo ir patikino ją, kad visa, ko ji nori, bus pasakyta.
– Gerai. Tam sykiui šito atsakymo užteks. Gal kiek pabuvus aš dar
pasakysiu, jog privatūs pokyliai yra malonesni už viešus. Bet dabar galime
patylėti.
– Tai šokdama jūs laikotės pokalbio taisyklių?
– Kartais. Žinote, reikia truputį pašnekučiuoti. Būtų keista visą pusvalandį
praleisti drauge ir neištarti nė žodžio. Tačiau kai kam būtų patogiau, jeigu
pokalbis vyktų taip, kad būtų pasakoma kuo mažiau.
– Ar šiuo atveju jūs remiatės savo jausmais, ar tariatės tenkinanti mano?
– Ir taip, ir taip, – atsakė ji, – nes aš jau seniai esu pastebėjusi, kad mūsų
minčių eiga panaši. Mudu abu uždaro, tykaus būdo, nemėgstame šnekėti, nebent
tikimės pasakyti ką nors tokio, kas apstulbintų visą salę ir nelyginant patarlė
pasiektų ateinančias kartas.
– Nesakyčiau, kad šis jūsų charakterio aprašymas būtų itin tikslus, – tarė jis.
– O kiek tai atitinka mano charakterį, ne man spręsti. Jūs, be abejo, šį mano
portretą laikot teisingu.
– Aš negaliu vertinti savo kūrybos.
Jis nieko neatsakė, ir taip juodu tylėjo iki kitos figūros, o tada jis paklausė, ar
ji ir jos seserys dažnai nueina į Meritoną. Ji atsakė teigiamai ir nesusilaikė nuo
pagundos pridurti:
– Aną dieną, kai su jumis susitikome, mes buvome ką tik suėjusios į naują
pažintį.
Poveikis buvo žaibiškas. Tamsus puikybės šešėlis uždengė jo veidą, bet
sakyti jis nieko nesakė, o Elizabeta, nors pyko ant savęs už silpnumą,
nebepajėgė kalbėti toliau. Pagaliau Darsis prabilo ir šaltai tarė:
– Ponas Vikhemas apdovanotas tokia išvaizda ir manieromis, kad lengvai
įsigyja draugų, tik kyla abejonių, ar vienodai sugeba juos išlaikyti.
– Jam labai nepasisekė, kad prarado jūsų draugystę, – reikšmingai pasakė
Elizabeta, – ir tokiom aplinkybėm, dėl kurių jis, ko gero, kentės visą gyvenimą.
Darsis nieko neatsakė, atrodė, kad jis nori pakeisti kalbą. Tuo tarpu prie jų
priartėjo seras Viljamas Lukasas, kuris pro šokėjus ėjo į kitą salės pusę.
Pamatęs poną Darsį jis nepaprastai maloniai nusilenkė ir sustojęs ėmė sakyti
komplimentus jam ir jo partnerei.
 – Tiesiog miela į jus žiūrėti, brangus sere. Ne dažnai išvysi taip nuostabiai
šokant. Aiškiai matyti, kad esate aukštos klasės. Bet leiskite pasakyti, kad ir
gražioji jūsų partnerė nedaro jums gėdos. Dabar tikiuosi dažnai panašų
malonumą apturėti, brangioji panele Eliza, ypač po tam tikro ir labai laukiamo
įvykio. – Jis pasižiūrėjo į jos seserį ir Binglį. – Kiek pasipils sveikinimų! Tačiau
kreipiuosi į poną Darsį: neleiskite man jūsų trukdyti, sere. Jūs nepadėkosite man,
kad pertraukiau jūsų kerintį pokalbį su jaunąja dama, kurios skaisčios akys jau
priekaištingai žiūri į mane.
Paskutinį sakinį Darsis vargu ar beišgirdo, tačiau sero Viljamo užuomina
apie jo draugą padarė jam didelį įspūdį, ir jis labai rimtai pasižiūrėjo į šokančius
Binglį ir Džeinę. Tačiau greitai atsitokėjo ir atsigręžęs į savo damą pasakė:
– Seras Viljamas mus pertraukė, ir aš pamiršau, ką mudu kalbėjome.
– Man regis, kad mudu visai nekalbėjome. Vargu ar seras Viljamas būtų
galėjęs rasti šioje salėje du žmones, kurie turėtų mažiau vienas kitam pasakyti.
Mes bandėme pakalbėti viena tema ar kita, bet nieko neišėjo, ir neįsivaizduoju,
apie ką galėtume kalbėti toliau.
– Ką jūs manote apie knygas? – paklausė jis šypsodamasis.
– Knygas... O, ne! Esu įsitikinusi, kad mudu niekada neskaitome tų pačių
knygų, ir skaitant mūsų jausmai būna kitokie.
– Gaila, kad taip manote. Tačiau, jeigu tai teisybė, mums dėl to tik lengviau
rasti temą. Galime palyginti skirtingas nuomones.
– Ne... aš negaliu kalbėti apie knygas pokylių salėje; mano galva visada pilna
kažko kito.
– Šitokiomis sąlygomis jus visada veikia aplinka, taip? – paklausė jis
abejodamas.
– Taip, visada, – atsakė ji visai negalvodama, nes jos mintys buvo nuklydusios
toli – tą greitai patvirtino jos šūktelėjimas: – Prisimenu, kartą jūs sakėte, pone
Darsi, kad beveik niekam neatleidžiate, kad jūsų pyktis, jei kas supykina,
niekada nepraeina. Tikriausiai jūs labai stengiatės, kad niekas jūsų nesupykintų.
– Taip, – tvirtai atsakė jis.
– Ir niekada nepasiduodate išankstiniam nusistatymui?
– Manau, kad ne.
– Tiems, kurie niekada nekeičia savo nuomonės, yra labai svarbu teisingai
nuspręsti apie viską iš pat karto.
– Ar galima pasidomėti, ko tais klausimais siekiama?
– Tik apibūdinti jūsų charakterį, – tarė ji, stengdamasi neatrodyti rimta. – Aš
bandau tai padaryti.
– Ir kaip jums sekasi?
Ji papurtė galvą.
– Visai nekaip. Apie jus aš girdėjau tiek skirtingų nuomonių, jog nieko
nebesusigaudau.
– Aš lengvai galiu patikėti, – oriai pasakė jis, – jog kalbos apie mane labai
prieštaringos, ir norėčiau, panele Benet, kad šiuo metu nepieštumėt mano
charakterio, nes, ko gero, šis kūrinys nepadarys garbės nei vienam iš mudviejų.
– Bet jeigu nenutapysiu jūsų atvaizdo dabar, kitos galimybės galiu ir
nebeturėti.
– Aš tikrai nenorėčiau jums atimti malonumo, – šaltai tarė jis.
Ji nieko neatsakė, jie baigė šokį ir tylomis išsiskyrė; abudu buvo
nepatenkinti, nors nevienodai, nes Darsio širdis smarkiai linko prie Elizabetos,
todėl jis greitai rado jai pateisinimą, o savo pyktį nukreipė į kitą asmenį.
Vos jiems išsiskyrus, prie Elizabetos priėjo panelė Bingli ir su pasipūtėlišku
mandagumu taip prabilo:
– Taigi, panele Eliza, girdėjau, labai susižavėjote Džordžu Vikhemu! Jūsų
sesuo apie jį papasakojo ir tiek visko klausinėjo. Kiek supratau, šis jaunikaitis
tarp kitų žinių apie save pamiršo pasisakyti, kad jo tėvas – senasis Vikhemas,
velionio pono Darsio ūkvedys. Ir aš kaipo draugė norėčiau jums patarti, kad
pernelyg netikėtumėte visais jo išvedžiojimais, nes tai, kad ponas Darsis su juo
blogai pasielgė, gryna neteisybė. Atvirkščiai, ponas Darsis nepaprastai geras
Džordžui Vikhemui, o tas su ponu Darsiu elgiasi itin negarbingai. Aš nežinau
smulkmenų, tačiau puikiai žinau, kad ponas Darsis nė truputėlio nekaltas ir kad
jis nė iš tolo nenori girdėti Vikhemo pavardės. Ir nors mano broliui buvo
nepatogu nepakviesti jo drauge su kitais karininkais, jis labai apsidžiaugė, kai šis
nepasirodė pats. Jau vien jo atvykimas į šį kraštą – toks akiplėšiškumas,
nesuprantu, kaip jis ir išdrįso! Man gaila, panele Eliza, kad gavau atskleisti kaltę
to, kuris jums taip patinka, nors, teisybę sakant, turint omeny jo kilmę, nieko
geresnio negalima nė laukti.
– Jūsų nuomone, jo kaltė ir jo kilmė yra tas pats, – piktai pasakė Elizabeta, –
nes nepateikėte jokio kito kaltinimo, kaip tik tai, kad jis – pono Darsio ūkvedžio
sūnus, bet apie tai, patikėkite, jis man pasisakė pats.
– Prašau man atleisti, – pašaipiai tarė panelė Bingli nusigręždama. –
Dovanokite už kišimąsi – aš norėjau tik gero.
„Akiplėša, – tarė pati sau Elizabeta. – Jūs labai klystate, jei manote paveikti
mane tokiais niekingais išpuoliais. Aš nieko daugiau čia nematau, tik atkaklų jūsų
neišmanymą ir pono Darsio piktybiškumą.“
Ji susirado vyresniąją seserį, kuri ta pačia tema buvo išklausinėjusi Binglį.
Džeinė žiūrėjo į ją taip meiliai šypsodamasi, taip palaimingai švytėdama, jog
buvo aišku, koks malonus jai tas vakaras. Elizabeta bemat suprato sesers
jausmus, ir jos rūpestis dėl Vikhemo, pasipiktinimas jo priešais ir visi kiti dalykai
pasirodė nebesvarbūs lyginant su galima sesers laime.
– Įdomu, – pasakė ji šypsodamasi ne mažiau už seserį, – ką tu sužinojai apie
poną Vikhemą. Bet gal tavo mintys buvo pernelyg užimtos kokių malonių dalykų
ir nebegalėjai galvoti apie trečią žmogų – už tai, žinok, aš tau atleidžiu.
– Ne, – atsakė Džeinė, – aš jo nepamiršau, tik nieko gero neturiu tau
pasakyti. Ponas Binglis ne viską žino apie tą istoriją ir neturi jokio supratimo, dėl
ko ponas Darsis yra įsižeidęs, bet jis garantuoja už savo draugo padorumą,
sąžiningumą ir garbingumą. Ir yra įsitikinęs, kad ponas Vikhemas nėra vertas
tokio dėmesio, kokį jam rodo ponas Darsis. Man labai gaila, bet iš jo žodžių, taip
pat ir jo sesers, ponas Vikhemas anaiptol nėra gerbtinas žmogus. Man regis, kad
jis, deja, yra labai neišmintingas ir per tai prarado pono Darsio prielankumą.
– Ar ponas Binglis pažįstamas su ponu Vikhemu?
– Ne, nebuvo jo matęs iki to ryto Meritone.
– Tai jo nuomonė susidaryta pagal pono Darsio pasakojimą. Esu visiškai
patenkinta. O ką jis sako apie parapiją?
– Jis aiškiai neprisimena aplinkybių, nors ne kartą girdėjo jas iš Darsio.
Tačiau jam atrodo, kad parapija Vikhemui buvo palikta sąlyginai.
– Neturiu jokių abejonių dėl pono Binglio nuoširdumo, – maloniai pasakė
Elizabeta, – bet atleisk – manęs nepatenkina vien patikinimai. Ponas Binglis,
manau, labai sumaniai gina savo draugą, bet kadangi jis nesusipažinęs su kai
kuriais šios istorijos dalykais, o kitus sužinojo iš paties Darsio, aš ir toliau liksiu
prie savo nuomonės apie abu džentelmenus.
Tada ji pradėjo kalbą apie tai, kas abiem buvo malonu ir dėl ko jų požiūriai
nesiskyrė. Su džiaugsmu ji klausėsi Džeinės pasakojimo, kokias laimingas, nors
ir kuklias viltis ši sieja su Bingliu, ir kaip įmanydama stengėsi sutvirtinti sesers
tikėjimą. Kai prie jų prisijungė ponas Binglis, Elizabeta nuėjo pas panelę Lukas.
Vos ji spėjo atsakyti į draugės klausimą, kaip patiko paskutinysis partneris, prie
jų priėjo ponas Kolinsas ir džiūgaudamas pasakė, kad turėjęs laimę padaryti
svarbų atradimą.
– Grynai per atsitiktinumą, – pasakė jis, – aš sužinojau, kad šioje salėje yra
artimas mano patronės giminaitis. Išgirdau, kaip šis džentelmenas kalbėdamas
su jauna dama, šio pokylio šeimininke, paminėjo savo pusseserę panelę de Bor ir
jos motiną ledi Kateriną. Kokių nuostabių dalykų atsitinka! Kas būtų galėjęs
pamanyti, kad šitame sambūryje bus, tarkim, ledi Katerinos sūnėnas! Ačiū
Dievui, kad tai sužinojau tokiu metu, kada galiu pareikšti jam pagarbą. Ir tai
padarysiu dabar pat. Tikiuosi, jis man atleis, kad taip nepasielgiau iki šiol.
Tačiau aš ničnieko nenutuokiau apie tą giminystę, ir tai bus mano pasiteisinimas.
– Negi žadate pats prisistatyti ponui Darsiui!
– Žinoma. Ir paprašysiu atleidimo, kad to nepadariau anksčiau. Viliuosi, jis –
tikras ledi Katerinos sūnėnas. Aš galėsiu jam pranešti, kad praeitą savaitę jos
šviesybė jautėsi gerai.
Elizabeta kaip įmanydama stengėsi jį atkalbėti, įtikinėjo, kad pirmiausia kas
nors turėtų jį supažindinti su ponu Darsiu, o šiaip jo užkalbinimą Darsis palaikys
greičiau įžūliu familiarumu negu garbės pareiškimu jo tetai; kad čia visiškai
nereikalingas toks dėmesio pareiškimas nė iš vienos pusės, o jeigu jau ir būtų
reikalingas, tai pažintį turėtų pradėti ponas Darsis, užimantis aukštesnę padėtį.
Ponas Kolinsas klausėsi jos nė nemanydamas keisti savo ketinimo, ir kai ji nutilo,
taip atsakė:
– Brangioji panele Elizabeta, aš esu nepaprastai geros nuomonės apie jūsų
puikius sprendimus tais klausimais, kuriuos išmanote, bet leiskite man pasakyti,
kad esama didžiulio skirtumo tarp elgesio normų, kurių laikosi pasauliečiai, ir tų,
kuriomis vadovaujasi dvasininkija. Pavyzdžiui, drįstu teigti, kad dvasininko
pareigos iškilnumo prasme yra lygintinos su aukščiausiu karalystės postu,
žinoma, jeigu tuo pat metu paisoma deramo nuolankumo. Todėl leiskite man šia
proga paklausyti sąžinės balso ir atlikti tai, ką laikau savo pareiga. Atleiskite,
kad nepasinaudosiu jūsų patarimu, nors visais kitais atvejais nuolat juo
remsiuosi. O šiomis aplinkybėmis dėl savo išsilavinimo ir patirties tariuosi geriau
galįs nuspręsti, kas dera, negu jauna dama, tokia kaip jūs.
Žemai nusilenkęs jis paliko Elizabetą ir nuėjo prie pono Darsio. Ji atidžiai
stebėjo, kaip Darsis sutiks jo kreipimąsi, ir aiškiai matė, kad jis nustebo. Jos
pusbrolis pradėjo savo kalbą iškilmingai nusilenkdamas, ir nors ji negirdėjo nė
vieno žodžio, jai atrodė, kad girdi viską, ir iš jo lūpų judesių matė žodžius „noriu
atsiprašyti“, „Hansfordas“ ir „ledi Katerina de Bor“. Jai buvo apmaudu, kad jis
taip atsiskleidžia prieš tokį žmogų. Ponas Darsis žiūrėjo į jį su neslepiama
nuostaba, o kai galų gale Kolinsas davė jam laiko prabilti, atsakė ir šaltai, ir iš
aukšto. Tačiau Kolinsas dėl to nesutriko ir kalbėjo toliau, o nuo tos antrosios
kalbos ilgumo pono Darsio panieka dar labiau padidėjo, tad, kai ji baigėsi, tik
linktelėjo ir nuėjo sau. Ponas Kolinsas grįžo pas Elizabetą.
– Neturiu priežasties pasiskųsti, – tarė jis, – kad būčiau buvęs blogai
sutiktas; patikėkite. Ponas Darsis atrodė labai patenkintas, kad pareiškiau jam
pagarbą. Jis pakalbėjo su manimi be galo mandagiai ir netgi pasakė man
komplimentą – atseit, jis puikiai žinąs ledi Katerinos išrankumą: jos malonėn
patenką tik vertieji. Tikrai graži mintis. Apskritai jis man labai patiko.
Kadangi Elizabeta daugiau nebeturėjo jokių interesų, kone visą dėmesį
sutelkė į savo seserį ir poną Binglį, ir nuo malonių minčių, kilusių juos bestebint,
ji pasijuto beveik tokia pat laiminga kaip ir Džeinė. Vaizduotėje ji matė savo
seserį gyvenančią tuose namuose, apsuptą palaimos, kokią gali suteikti vedybos
iš meilės. Ir tomis sąlygomis ji jautėsi net įstengianti pamilti abi pono Binglio
seseris. Jos motinos mintys irgi ėjo ta pačia vaga, ji aiškiai matė, todėl
nusprendė nesiartinti, kad toji nepradėtų per daug šnekėti. Tačiau, kai sėdosi
prie vakarienės stalo, per nelemtą atsitiktinumą atsidūrė beveik šalia ir su
apmaudu išgirdo, kaip motina tam vieninteliam tarp jų sėdinčiam asmeniui (ledi
Lukas) laisvai, atvirai pasakoja ogi kaip tik apie laukiamas Džeinės ir pono
Binglio vedybas. Tema buvo jaudinanti, ir ponia Benet dėstė šios santuokos
privalumus nejausdama jokio nuovargio. Pirmiausia ji turinti pasidžiaugti, kad jis
toks žavingas jaunuolis, toks turtingas ir gyvena tik už trijų mylių nuo jų. Jai be
galo malonu, kad Džeinė taip patinka abiem jo seserims ir kad jos, aišku, labai
nori tos giminystės, kaip ir ji pati. Be to, Džeinės vedybos duoda vilčių ir
jaunesniosioms jos dukterims, kurios tada turės daug progų susitikti su kitais
turtingais vyriškiais. Ir galiausiai labai malonu, jog būdama tokio amžiaus ji
galės pavesti savo netekėjusias dukteris sesers globai, kad jai nebūtų privalu eiti
į svečius dažniau, negu to nori pati. Toji aplinkybė pagal etiketą turėjo būti
pateikta kaip maloni, nors vargu ar būtum galėjęs rasti kitą žmogų, kuris labiau
nenorėtų sėdėti namie, negu ponia Benet. Baigdama ji palinkėjo poniai Lukas
greitai sulaukti panašios laimės, aiškiai netikėdama, kad taip būsią, ir dėl to
džiaugdamasi.
Elizabeta stengėsi sustabdyti motinos žodžių srautą ar bent priprašyti, kad
savo laimę reikštų tylesniu šnabždesiu, nes pastebėjo, kad beveik viską girdi
priešais sėdintis ponas Darsis, ir jai buvo neapsakomai apmaudu. Motina tik
piktai ją subardavo, kad plepa nesąmones.
– Kas man tas ponas Darsis, kad turėčiau jo bijoti? Jokių mandagumų jis
mums nėra padaręs, kad privalėtume nesakyti to, kas jam nepatiktų.
– Dėl Dievo meilės, kalbėkite tyliau. Ką iš to laimėsite, jeigu įžeisite poną
Darsį? Taip niekada neįgysite jo draugo prielankumo!
Tačiau jos žodžiai neturėjo poveikio. Motina ir toliau kuo aiškiausiai dėstė
savo pažiūras, ir Elizabeta vis raudonavo iš gėdos ir piktumo. Ji nesusilaikiusi
kartkartėm pažvelgdavo į poną Darsį, ir kiekvienas žvilgsnis patvirtindavo tai,
ko ji bijojo. Nors Darsis ne visą laiką žiūrėjo į jos motiną, Elizabeta buvo
įsitikinusi, kad jo dėmesys be atvangos krypsta į ją. Jo veidas pamažu keitėsi – iš
pradžių jame atsispindėjo pasipiktinimas ir panieka, o paskui – tvirtas ir santūrus
ryžtas.
Pagaliau ponia Benet viską išsakė, ir ledi Lukas, kurią jau seniai ėmė
žiovulys besiklausant kartojamo pasakojimo apie džiaugsmus, vargu ar jai
teksiančius, galėjo ramiai pavalgyti šalto kumpio ir vištienos. Elizabetai pasidarė
lengviau. Bet atvanga truko neilgai, nes, kai pasibaigė vakarienė, buvo
prašnekta apie dainavimą, ir Elizabeta vėl patyrė pažeminimą, pamačiusi, kad
Merė po labai neilgų įkalbinėjimų ruošiasi pamaloninti publiką. Prasmingais
žvilgsniais ir bežadžiu maldavimu ji stengėsi sukliudyti šiam paslaugumo
įrodymui, bet veltui – Merė nenorėjo jos suprasti. Galimybė pasirodyti jai buvo
be galo miela, ir ji pradėjo dainą. Įsmeigusi į seserį kupinas kančios akis,
Elizabeta nekantriai ją sekė posmelis po posmelio, bet pabaiga neatnešė nieko
gero, nes Merė, tarp padėkų nuo stalo išgirdusi užuominą, ar negalėtų to
malonumo suteikti ir daugiau, po pusės minutės pradėjo naują dainą. Ji toli gražu
neturėjo gabumų tokiam pasirodymui: balsas buvo silpnas, laikysena dirbtinė.
Elizabeta vos begalėjo ištverti. Ji pasižiūrėjo į Džeinę, ar ši labai jaudinasi, bet
Džeinė ramiai šnekučiavo su Bingliu. Ji pasižiūrėjo į abi Binglio seseris ir
pamatė, kad jos pašaipiai rodo ženklus viena kitai, taip pat ir Darsiui, tik jis ir
toliau buvo nepajudinamai rimtas. Ji pasižiūrėjo į tėvą maldaudama, kad įsikištų,
antraip Merė dainuos visą vakarą. Jis ją suprato ir, kai Merė baigė antrąją
dainą, garsiai pasakė:
– To užteks su kaupu, vaike. Tu pakankamai ilgai mus žavėjai. Tegul kitos
panelės dabar save parodo.
Merė, nors ir dėjosi neišgirdusi, vis dėlto sumišo, ir Elizabeta, susikrimtusi
dėl jos ir dėl tėvo žodžių, pamanė, kad savo rūpesčiu, ko gero, nieko nepataisė.
Tuo tarpu imta dairytis kitų atlikėjų.
– Jeigu aš būčiau toks laimingas, – pasakė ponas Kolinsas, – ir mokėčiau
dainuoti, man tikrai būtų didelis malonumas atlikti susirinkusiems kokią ariją,
nes muziką laikau labai nekalta pramoga, puikiai derančia su dvasininko
pareigomis. Žinoma, netvirtinu, kad muzikai mes galime skirti per daug laiko,
nes privalome rūpintis kai kuriais kitais dalykais. Parapijos pastorius turi daug
darbo. Pirmiausia jam reikia paskirstyti dešimtinę taip, kad būtų naudinga jam
pačiam ir nebūtų skriaudos jo globėjui. Jis turi rašyti pamokslus, o likusio laiko
kaip tik pakanka parapijos reikalams ir savo būsto priežiūrai bei gerinimui, nes
privalu jį turėti kuo patogesnį. Taip pat, manau, yra labai svarbu rūpestingai ir
maloningai apsieiti su visais, ypač su tais, nuo kurių priklauso jo paaukštinimas.
Negaliu jo atleisti nuo tos pareigos, kaip negaliu būti geros nuomonės apie tokį
žmogų, kuris praleistų galimybę pareikšti pagarbą bet kokiam asmeniui,
susijusiam giminystės ryšiais su jo globėju.
Jis nusilenkė ponui Darsiui ir tuo baigė savo kalbą, kuri buvo pasakyta taip
garsiai, kad girdėjo pusė salės. Vieni žiūrėjo išpūtę akis, kiti šypsojosi, bet
niekas neturėjo tokio smagumo, kaip ponas Benetas. O jo žmona rimtai pagyrė
poną Kolinsą taip protingai pašnekėjus ir pusbalsiu pasakė ledi Lukas, kad jis
esąs be galo išmintingas ir geras jaunikaitis.
Elizabetai atrodė, kad jeigu jos šeima būtų susitarusi tą vakarą kiek
įmanoma labiau parodyti blogąsias savo puses, jie nebūtų įstengę to vaidmens
atlikti su didesniu įkvėpimu ir geresniu pasisekimu. Visa laimė, mąstė ji, kad
Binglis su jos seserimi nematė kai kurių scenų ir kad jis ne toks jautrus, todėl
paikystės, kurias turėjo pastebėti, ne itin jį sutrikdė. Tačiau labai nemalonu, kad
jo seserys ir ponas Darsis gavo progą pasityčioti iš jos artimųjų, ir ji negalėjo
nuspręsti, kas labiau skaudina – tyli to džentelmeno panieka ar užgaulios panelių
Bingli šypsenos.Visą vakarą, kiek buvo likę, ji nedaug teturėjo smagumo. Ją
erzino ponas Kolinsas, kuris nesitraukė nė per žingsnį ir, nors pats su ja nešoko,
nes ji nėjo, kliudė ją pakviesti kitiems. Veltui Elizabeta ragino jį pašokdinti kurią
nors, veltui siūlėsi supažindinti su bet kuria panele iš salės. Jis tvirtino, kad
šokiams esąs visiškai abejingas ir kad jam svarbiausia maloniu elgesiu įgyti jos
prielankumą, todėl numatęs visą vakarą būti šalia. Prieš tokį planą
nepasiginčysi. Didžiausia paguoda jai buvo panelė Lukas, kuri dažnai prieidavo
prie jų ir geraširdiškai palaikydavo su juo pokalbį.
Dabar Elizabeta bent buvo išsivadavusi nuo pono Darsio dėmesio: nors
dažnai jis stovėdavo netoliese ir visai neužsiėmęs, bet nė karto nepriėjo ir
neužkalbino. Ji manė, kad taip reaguoja į jos užuominas apie poną Vikhemą, ir
džiaugėsi.
Longburno šeimyna išvyko namo paskutinioji. Ponia Benet taip patvarkė, kad
jiems teko laukti karietos dar ketvirtį valandos po to, kai visi buvo išsiskirstę, ir
per tą laiką jie pamatė, kaip širdingai kai kas iš šeimininkų nori, kad jie greičiau
išvažiuotų. Ponia Herst ir jos sesuo beveik neprasižiojo, nebent padejuodavo,
kad pavargo, ir akivaizdžiai nekantravo pasilikti be svečių. Jos sužlugdydavo
kiekvieną ponios Benet pastangą pradėti pokalbį, ir nuo to visą draugiją apėmė
stingulys, kurį menkai tepajėgė išblaškyti ilgos Kolinso kalbos, kai jis sakė
komplimentus ponui Bingliui ir jo seserims, kad vakaras buvo toks elegantiškas,
kad jų elgesys su svečiais pasižymėjo vaišingumu ir mandagumu. Darsis išvis
nieko nesakė. Ponas Benetas, taip pat tylėdamas, patenkintas stebėjo visus.
Ponas Binglis stovėjo su Džeine kiek atokiau nuo kitų ir kalbėjosi tarpusavy.
Elizabeta nė sykio nesudrumstė tylos, kaip ir ponia Herst ar panelė Bingli. Net
Lidija buvo taip nuilsusi, kad nieko nebešnekėjo, tik retkarčiais sušukdavo:
„Viešpatie, kaip pavargau!“ – ir smarkiai nusižiovaudavo.
Kai pagaliau jie pakilo eiti, ponia Benet primygtinai ėmė reikšti viltį netrukus
sulaukti visų apsilankant Longburne ir kreipdamasi atskirai į poną Binglį
patikino jį, kokia jų šeima būtų laiminga, jeigu jis bet kuriuo metu teiktųsi su jais
papietauti be jokių ceremonijų ir formalių pakvietimų. Binglis maloningai
padėkojo ir prižadėjo apsilankyti kuo greičiausiai, kai tik grįš iš Londono, kur
turėjo neilgam išvykti rytojaus dieną.
Ponia Benet buvo didžiai pamaloninta ir išvažiavo namo džiaugsmingai
įtikėjusi, kad po trijų ar keturių mėnesių, kai bus atlikti reikalingi įsikūrimo
darbai, įsigyta naujų karietų ir vestuvinių drabužių, jos duktė tikrai apsigyvens
Neterfilde. Vienodai ji tikėjo, kad ištekės ir antroji duktė, ir taip pat jautė
pasitenkinimą, nors ir ne tokį didelį. Elizabetą ji mylėjo iš visų dukterų
mažiausiai, ir nors negalėjo supeikti nei Kolinso, nei jo padėties, bet viskas
blanko prieš poną Binglį ir Neterfildą.
 DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

RYTOJAUS DIENĄ LONGBURNE atsitiko vienas dalykas. Ponas Kolinsas

pasipiršo oficialiai. Nusprendęs negaišti laiko, nes jo atostogos baigėsi ateinantį
šeštadienį, ir neturėdamas drovumo, kuris būtų sukliudęs netgi tokiu momentu,
jis ėmėsi to reikalo labai metodiškai, su visu ritualu, kurį šiuo atveju laikė būtinu.
Tuoj po pusryčių radęs ponią Benet, Elizabetą ir vieną iš jaunesniųjų
mergaičių drauge, jis kreipėsi į motiną tokiais žodžiais:
– Ar galiu tikėtis, ponia, jūsų įtakos gražiajai jūsų dukteriai Elizabetai, jei
paprašyčiau suteikti man garbę pakalbėti šį rytą vieniems.
Elizabeta dar nespėjo susigaudyti, tik paraudo nustebusi, o ponia Benet
žaibiškai atsakė:
– Oi!.. Taip... žinoma. Lizė tikrai bus patenkinta... ji tikrai neprieštaraus.
Eime, Kite, viršun.
Susirinkusi siuvinius, ji nuskubėjo durų link, bet Elizabeta sušuko:
– Brangioji mama, neišeikit... Labai prašau, neišeikit... Ponas Kolinsas man
atleis... Jis nieko negali man pasakyti, ko nereikėtų girdėti kitiems. Geriau
išeisiu aš.
– Ne. Lize, ne, tai nesąmonė. Prašau būti čia. – Ir matydama, kad
susijaudinusi ir išsigandusi Elizabeta gali iš tikrųjų pabėgti, pridūrė: – Lize, aš
reikalauju, kad niekur neitum ir išklausytum poną Kolinsą.
Tokiam įsakymui pasipriešinti Elizabeta negalėjo. Be to, kiek pasvarsčiusi ji
suvokė, kad protingiausia būtų viską kuo ramiau ir kuo greičiau užbaigti, todėl
vėl atsisėdo ir įsikniaubė į darbą, stengdamasi nuslėpti jausmus – piktumą ir
juoką. Ponia Benet su Kite išėjo, ir ponas Kolinsas pradėjo nieko
nebelaukdamas.
– Patikėkite, brangioji panele Elizabeta, jūsų drovumas ne tik kad jums
nekenkia, bet dar padidina jūsų privalumus. Man jūs neatrodytumėte tokia
patraukli, jei ne tas mažutis jūsų protestas. Tačiau leiskite patikinti, kad
kreipiuosi į jus, turėdamas gerbiamos ponios Benet pritarimą. Dėl mano
pokalbio tikslo vargu ar galite abejoti, nors įgimtas jūsų subtilumas gal ir
skatintų neprisipažinti. Aš juk pernelyg aiškiai jums rodžiau dėmesį, tad
nesuprasti neįmanoma. Vos tik įžengęs į šiuos namus, aš jus pasiskyriau kaip
savo gyvenimo draugę. Tačiau, kol dar manęs jausmai nenuskraidino, manau,
derėtų išsakyti priežastis, kodėl nusprendžiau vesti ir kodėl vykau į
Hertfordšyrą su tikslu susirasti žmoną, kaip ir padariau.
Nuo minties, kaip poną Kolinsą, tokį orų ir šaltakraujišką, skraidina jausmai,
Elizabetą taip suėmė juokas, kad ji nebegalėjo pasinaudoti trumpa atvangėle ir
nutraukti jo kalbą, tai jis aiškino toliau:
– Vesti nusprendžiau pirmiausia todėl, kad, manau, kiekvienam dvasininkui,
turinčiam geras sąlygas, tokias kaip mano, dera savo parapijai rodyti vedybinio
gyvenimo pavyzdį. Antra, esu įsitikinęs, jog vedybos padarys mane daug
laimingesnį. Ir trečia – tai, ko gero, turėjau paminėti anksčiau, – mane paskatino
ypatingas patarimas ir paakinimas vienos labai kilmingos damos, kurią turiu
garbės vadinti globėja. Du kartus ji teikėsi pareikšti savo nuomonę
(nepaprašyta!) šiuo klausimu. Net paskutinį šeštadienio vakarą prieš man
išvykstant iš Hansfordo, kai ponia Dženkinson per kadrilio pertrauką priėjo
pataisyti panelės de Bor kojų suolelio, ji man pasakė: „Pone Kolinsai, jums reikia
vesti. Toks dvasininkas kaip jūs turi vesti. Išsirinkite tinkamai, išsirinkite deramą
moteriškę, kad patiktų man, taip pat ir jums. Tegul būna veikli, sumani
šeimininkė, neišpuikusi, kad galėtų gerai išsilaikyti iš mažų pajamų. Toks mano
patarimas. Susiraskite šitokią moterį kuo greičiau, parsivežkite į Hansfordą ir
aš ją aplankysiu.“ Beje, norėčiau pareikšti, mano puikioji pussesere, kad ledi
Katerinos de Bor dėmesio ir prielankumo nelaikau menkiausiais dalykais iš tų,
kuriuos galiu jums pasiūlyti. Pamatysite, kokia jos laikysena, – aš nė iš tolo
nepajėgiu apsakyti. O jai, manau, turi patikti jūsų sąmojis ir guvumas, ypač jei tai
bus prislopinta santūrumo ir pagarbos, kurią neišvengiamai įkvepia jos padėtis.
Tai tiek bendrų samprotavimų, palankių vedyboms. Belieka tik pasakyti, kodėl
nukreipiau žvilgsnį į Longburną, užuot dairęsis po savo kaimynystę, kur,
patikėkit, malonių merginų yra daug. Bet kadangi aš turiu paveldėti šį dvarą po
jūsų gerbiamo tėvo mirties (tegyvena jis dar daug metų), negaliu pasitenkinti
nepasirinkęs į žmonas vienos iš jo dukterų, nes noriu, kad jos ne taip skaudžiai
pajustų netektį, kai atsitiks tas liūdnas įvykis, kurio, kaip jau sakiau, gali dar ir
keletą metų nebūti. Tokia tat buvo priežastis, mano puikioji giminaite, ir viliuosi,
kad ji manęs nenuvertins jūsų akyse. O dabar man belieka kuo vaizdžiau jus
įtikinti, kokie stiprūs siautulingi mano jausmai. Turtui esu visai abejingas ir jūsų
tėvui nepateiksiu to pobūdžio reikalavimų, nes gerai žinau, kad jie negalėtų būti
patenkinti. O visa, ką jūs gyvenime galėsite turėti, – tai tas tūkstantis svarų,
padėtas už keturis procentus, kuris jums atiteks tik po motinos mirties. Dėl šio
dalyko aš tylėsiu kaip žemė, ir galite būti tikra, kad nė vienas nedėkingas
priekaišto žodis neišsprūs iš mano lūpų, kai būsime vedę.
Dabar jau trūks plyš reikėjo jį nutraukti.
– Jūs per daug skubate, sere, – sušuko ji. – Pamiršote, kad aš jums dar nieko
neatsakiau. Tad leiskite tai padaryti nedelsiant. Priimkite mano padėką už
suteiktą man garbę. Esu labai sujaudinta jūsų pasipiršimo, tačiau kitaip pasielgti
negaliu – turiu atsisakyti.
– Man ne pirmiena išgirsti, – tarė ponas Kolinsas išraiškiai mostelėjęs ranka,
– kad panelės, pirmą kartą pasipiršus vyriškiui, paprastai atmeta jo pasiūlymą,
nors slapta nori priimti. O kartais atmeta ir antrą ar net trečią kartą. Todėl aš
toli gražu nenusimenu dėl to, ką pasakėte, ir turiu viltį neilgai trukus nusivesti
jus prie altoriaus.
– Dievaži, – šūktelėjo Elizabeta, – po to, ką pasakiau, jūsų viltis yra gana
keista. Patikėkit, aš nesu iš tų panelių (jeigu tokių esama), kurios drįsta rizikuoti
savo laime, pasikliaudamos, kad joms bus pasipiršta antrą kartą. Mano
atsisakymas yra visiškai rimtas. Jūs negalite duoti man laimės, ir, esu įsitikinusi,
kad iš visų pasaulio moterų aš mažiausiai galėčiau duoti jums. Ne, jeigu jūsų
draugė ledi Katerina pažinotų mane, ji, be abejo, pasakytų, kad aš visais
atžvilgiais nelabai tinku šiai padėčiai.
– Nejau ledi Katerina iš tiesų taip pagalvotų? – labai rimtai pasakė Kolinsas.
– Tačiau neįsivaizduoju, kad jūs nepatiktumėte jos malonybei. Galite būti tikra,
kad dabar, kai turėsiu garbės vėl ją pamatyti, aš kuo palankiausiai jai
papasakosiu apie jūsų kuklumą, ūkiškumą ir kitas gerąsias savybes.
– Klausykit, pone Kolinsai, nėra jokio reikalo manęs girti. Palikite man teisę
spręsti pačiai ir teikitės patikėti tuo, ką sakau. Aš linkiu jums kuo didžiausios
laimės bei turto ir atsisakydama jūsų rankos darau viską, kas nuo manęs
priklauso, kad nebūtų atvirkščiai. Pasipiršdamas man jūs turėjote nuraminti savo
sąžinę dėl mano šeimos ir galėsite perimti Longburną, kai ateis laikas, be jokios
graužaties. Todėl šį klausimą galime laikyti galutinai išspręstu.
Sulig tais žodžiais ji atsistojo ir jau būtų išėjusi iš kambario, bet ponas
Kolinsas ją sulaikė taip sakydamas:
– Kai aš turėsiu garbės kreiptis į jus šiuo klausimu kitą kartą, viliuosi gauti
palankesnį atsakymą, negu tas, kurį davėte dabar, nors aš toli gražu nenoriu
jūsų apkaltinti žiaurumu, nes žinau, kad tai nusistovėjęs jūsų lyties paprotys
atstumti vyriškį, kai šis pasiperša pirmą sykį. Tačiau netgi dabar jūs, ko gero,
paskatinote mane tiek, kiek leido jūsų moteriškas delikatumas.
– O Kolinsai, – jau pikčiau šūktelėjo Elizabeta, – jūs visai mane išmušėte iš
vėžių! Jeigu tai, ką pasakiau, jums atrodo paskatinimas, aš nebeišmanau, kaip
išreikšti atsisakymą, kad būtų jums įtikinamas.
– Leiskite man, brangioji giminaite, su pasitenkinimu galvoti, kad jūs
atsisakėte vien tik žodžiais. Priežastys, kodėl taip manau, trumpai yra tokios.
Man neatrodo, kad esu nevertas jūsų rankos ir kad sąlygos, kurias galiu
pasiūlyti, būtų jums ne itin priimtinos. Mano padėtis visuomenėje, mano ryšiai su
de Bor šeima ir mano giminystė su jumis yra dideli mano privalumai. O jūs
turėtumėte nepamiršti, kad, nepaisant visokeriopų savo žavesių, daugiau galite
ir nebesulaukti pasiperšant. Jūsų kraitis yra apgailėtinai mažas ir gali užgožti
jūsų grožio bei kitų patraukliųjų savybių poveikį. Todėl manau, kad jūsų
atsisakymas nėra rimtas, ir esu linkęs jį priskirti jūsų norui dar labiau sužadinti
mano meilę laukimu, kaip paprastai daro šaunios panelės.
– Dievaži, sere, aš visiškai nesiekiu tokio šaunumo, kuris pasireiškia
garbingo žmogaus kamavimu. Man būtų mieliau, jei teiktumėtės patikėti mano
atvirumu. Aš dar ir dar kartą dėkoju už pareikštą man garbę ir pasiūlymą tekėti,
bet jo priimti niekaip negaliu. Visi mano jausmai tam prieštarauja. Ar begalima
pasakyti aiškiau? Į mane žiūrėkite ne kaip į šaunią panelę, nusistačiusią jus
kankinti, bet kaip į protingą būtybę, kuri iš visos širdies sako tiesą.
– Jūsų žavesys beribis! – sušuko jis ne į vietą galantiškai. – Ir aš įsitikinęs,
kad mano pasiūlymas, kai aiškia savo valia jį parems jūsų garbieji tėvai,
nebepatirs nesėkmės ir bus priimtas.
 Į tokį tvirtą ir savanorišką apsigaudinėjimą Elizabeta jau nebesistengė nieko
atsakyti. Ji tuoj pat tylėdama išėjo, nusprendusi, jeigu jis ir toliau jos
pakartotinius atsisakymus laikys maloningais padrąsinimais, kreiptis į tėvą, kurio
neiginys bus ištartas įtikinamai ir kurio elgesys bent jau nebus palaikytas
šaunios panelės maivymusi ir koketavimu.
 DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

PONAS KOLINSAS NEILGAI teišbuvo paliktas tylomis pamąstyti apie sėkmingą

savo meilę, nes ponia Benet, kuri vestibiulyje lūkuriavo pasitarimo pabaigos, vos
pamačiusi, kaip Elizabeta atidarė duris ir greitu žingsniu nuskubėjo prie laiptų,
įėjo į kambarį ir maloniai ėmė sveikinti Kolinsą ir džiaugtis, kad greitai jie
pasidarys labai artimi. Ponas Kolinsas išklausė tų sveikinimų ir atsakė į juos taip
pat maloningai, o paskui ėmė smulkiai pasakoti apie savo pokalbį, kurio
rezultatais tarėsi galįs būti patenkintas, nes tvirtas Elizabetos atsisakymas,
aišku, tesąs pateisinamas didele jos drova bei nuoširdžiu prigimties švelnumu.
Ši žinia išgąsdino ponią Benet; jai magėjo manyti, kad duktė, atmesdama
Kolinso pasiūlymą, norėjo jį tik paskatinti, bet nedrįso tuo patikėti ir nesusilaikė
to nepasakiusi.
– Tačiau pasikliaukite manimi, pone Kolinsai, – pridūrė ji, – Lizė bus atvesta į
protą. Aš tuojau pat su ja pasikalbėsiu. Ji yra užsispyrusi ir paika mergaitė ir
pati nežino, ko nori. Tačiau aš ją pamokysiu.
– Atsiprašau, ponia, kad pertrauksiu, – sušuko ponas Kolinsas, – bet jeigu ji
tikrai yra užsispyrusi ir paika, tai abejoju, ar būtų labai tinkama pati tokiam
žmogui kaip aš, kuris iš vedybų, suprantama, tikisi laimės. Todėl jeigu ji ir toliau
spyriosis, gal geriau jos neversti, kad sutiktų, nes jeigu turi tokių būdo trūkumų,
nedaug tegalės suteikti man palaimos.
– Pone, jūs visiškai manęs nesupratote, – ponia Benet vėl krūptelėjo. – Lizė
užsispyrusi tik tokiais atvejais kaip dabar. Šiaip ji yra be galo nuolanki mergaitė.
Einu tiesiai pas poną Benetą, ir mudu greitai su ja susitarsime, tikrai.
Neduodama laiko jam atsakyti, ji tučtuojau nuskubėjo pas vyrą ir, vos įėjusi į
biblioteką, sušuko:
– Oi, pone Benetai, padėkite greičiau, mes visi pasimetę! Eikite pas Lizę ir
liepkite jai tekėti už pono Kolinso, nes ji atmetė jo pasiūlymą, o jeigu
nepaskubėsite, jis apsigalvos ir jos ne-beims.
Ponas Benetas kaip pakėlė akis nuo knygos jai įėjus, taip ir žiūrėjo į ją, ir
abejingas jo žvilgsnis nė kiek nepasikeitė nuo jos žodžių.
– Aš neturėjau laimės jūsų suprasti, – pasakė jis, kai ji baigė. – Apie ką jūs
kalbat?
– Apie poną Kolinsą ir Lizę. Lizė pareiškė, kad neis už pono Kolinso, ir ponas
Kolinsas pradeda sakyti, kad neims Lizės.
– Ir ką man tokiu atveju daryti? Šis dalykas atrodo bevil​tiškas.
– Pakalbėkite su Lize. Pareikalaukite, kad už jo tekėtų.
– Reikia ją pakviesti. Tesužino mano nuomonę.
Ponia Benet paskambino varpeliu, ir panelė Elizabeta buvo pakviesta į
biblioteką.
– Eikš, vaikeli, – sušuko tėvas jai pasirodžius. – Liepiau tave pakviesti dėl
labai svarbaus dalyko. Kiek supratau, ponas Kolinsas tau pasipiršo. Ar taip?
Elizabeta pasakė – taip.
– Labai gerai. Ir tu atsisakei.
– Taip, sere.
– Labai gerai. Dabar priartėjom prie esmės. Tavo mama reikalauja, kad
sutiktum. Ar taip, ponia Benet?
– Taip, o jei ne – nenoriu jos nė matyti.
– Tavęs laukia liūdna ateitis, Elizabeta. Nuo šios dienos tu turi netekti vieno
iš tėvų. Motina nenorės tavęs matyti, jeigu neištekėsi už pono Kolinso, o aš tavęs
nematysiu, jeigu ištekėsi.
Elizabeta neištvėrė nenusišypsojusi – po šitokios pradžios tokia pabaiga,
tačiau ponia Benet, kuri jau buvo įtikėjusi, kad vyras žiūri į šį reikalą kaip ji nori,
buvo tiesiog priblokšta.
– Ką jūs sau manote, pone Benetai, šitaip kalbėdamas? Jūs man prižadėjote
pareikalauti, kad ji už jo tekėtų.
– Brangioji, – atsakė jos vyras, – norėčiau paprašyti dviejų nedidelių
paslaugų. Pirma, kad leistumėte man laisvai elgtis pagal savo supratimą šiuo
klausimu, ir antra – kad paliktumėte mano kambarį man. Būčiau patenkintas kuo
greičiau likęs čia vienas.
Deja, ponia Benet, nors ir nusivylusi savo vyru, taip greitai nepasidavė. Ji
šnekino ir šnekino Elizabetą, čia įkalbinėdama gražiuoju, čia grasindama. Ji
bandė įprašyti Džeinę, kad toji paakintų seserį, bet Džeinė, nors ir labai
nuolanki, atsisakė kištis. O Elizabeta tarpais visiškai rimtai, tarpais linksmai ir
žaismingai atremdavo visas motinos atakas. Jos atsisakymo forma kaitaliojosi,
tačiau nusistatymas – ne.
Ponas Kolinsas tuo tarpu likęs vienas mąstė, kas čia dedasi. Jis buvo per
geros nuomonės apie save, todėl Elizabeta nepriėmė jo pasiūlymo, ir nors jo
išdidumas buvo užgautas, kitokių priekaištų sau neturėjo. Jo palankumas
Elizabetai buvo įsivaizduotas, ir dėl to, kad ji, ko gero, nusipelnė motinos
priekaištų, jam visai negraužė sąžinės.
Per šitokį šeimos sumišimą apsilankė Šarlotė Lukas. Prieškambaryje ją
pasitiko Lidija ir pribėgusi pusbalsiu pasakė:
– Kaip gerai, kad atėjai, nes čia dedasi tokie dalykai! Kaip manai, kas šįryt
atsitiko? Ponas Kolinsas pasipiršo Lizei, bet ji atsisakė.
Šarlotė dar nespėjo ištarti nė žodžio, o prie jų priėjo Kitė, norėdama
pranešti tą pačią naujieną. Ir vos tik jos įžengė į valgomąjį, kur buvo ponia
Benet, toji irgi prašneko apie tą patį, šaukdamasi panelės Lukas užuojautos ir
prašydama ją įkalbėti savo draugę Lizę, kad nusileistų visos šeimos
pageidavimu.
– Labai prašau, brangioji panele Lukas, padėkite, – pridūrė ji nusiminusi, –
nes niekas nepalaiko manęs, niekas nestoja mano pusėn, visi elgiasi žiauriai,
niekam negaila mano nelaimingų nervų.
Šarlotei atsakyti nebeteko, nes į kambarį įėjo Džeinė ir Elizabeta.
 – Va ir ji pati, – kalbėjo toliau ponia Benet, – visiškai nesusikrimtusi ir dėl
mūsų nė kiek nesisieloja, tarsi gyventume Jorke – jai svarbu daryti, kaip ji nori.
Bet žinok, panele Lize, jeigu įsikalei į galvą ir toliau atsisakinėti, kai tau pasipirš,
tai niekada jokio vyro ir negausi. Ir tikrai neišmanau, kas tave išlaikys po tėvo
mirties. Aš tai neišgalėsiu ir todėl įspėju tave. Tarp mudviejų viskas baigta nuo
pat šios dienos. Aš tau pasakiau bibliotekoje, kaip žinai, kad daugiau su tavimi
nekalbėsiu, ir pamatysi – savo žodį išlaikysiu. Koks džiaugsmas kalbėti su
nepaklusniais vaikais? Beje, nėra jokio džiaugsmo ir apskritai su bet kuo kalbėti.
Žmonės, kuriuos, kaip mane, kamuoja nervai, neturi didelio polinkio kalbėti.
Niekas nesupranta, kaip aš kenčiu! Bet taip būna visada. Jeigu pats nesiskundi,
kas tavęs gailėsis!
Dukterys tylėdamos klausėsi tų rypavimų, žinodamos, kad bet kokia
pastanga motiną paprotinti ar paguosti tik dar labiau ją suerzins. Todėl ji
kalbėjo netrukdoma, kol pas jas atėjo ponas Kolinsas, dar oresnis nei paprastai.
Jį pamačiusi ponia Benet pasakė mergaitėms:
– O dabar griežtai prašau, kad visos, taip, visos laikytumėte liežuvį už dantų
ir leistumėte man ir ponui Kolinsui truputį pasišnekėti vieniems.
Elizabeta ramiai išėjo iš kambario, Džeinė su Kite išsekė iš paskos, o Lidija
nesitraukė, pasiryžusi išgirsti ką tik jai pavyks. Ir Šarlotė, pirmiausia sulaikyta
pono Kolinso mandagaus, nors ir labai trumpo pasidomėjimo, kaip laikosi ji ir jos
šeima, o paskui – smalsumo, tenuėjo iki lango, dėdamasi, kad ten nieko negirdi.
Ponia Benet graudžiu balsu pradėjo numatytą pokalbį:
– Ak, pone Kolinsai!
– Brangioji ponia, – atsakė šis, – niekada daugiau apie tai nekalbėkime. Aš
anaiptol nesu nusistatęs prieš jūsų dukters elgesį, – tęsė jis, ir iš balso buvo
matyti, kad jis nepatenkintas. – Nusilenkimas neišvengiamam blogiui – mūsų visų
pareiga, o ypač pareiga jaunam vyriškiui, kuriam, kaip man, pasisekė anksti
iškilti. Ir aš ryžtuosi nusilenkti. Gal dar ir todėl, kad suabejojau, ar tikrai būčiau
laimingas, jei mano gražioji giminaitė būtų suteikusi man garbę atiduodama
ranką, nes ne sykį esu patyręs, kad nuolankumas niekada nebūna toks puikus,
kaip tada, kai palaima, kurią praradome, pradeda mūsų akyse netekti savo
vertės. Brangioji ponia, tikiuosi, nepalaikysite įžeidimu savo šeimai to, kad
atsisakau jūsų dukters prielankumo, neapsunkindamas jūsų nei pono Beneto
prašymu palaikyti mano pusę. Mano elgesys, kad priėmiau atsisakymą iš jūsų
dukters, o ne iš jūsų lūpų, ko gero, gali pasirodyti nemalonus. Bet visi darome
klaidų. O mano ketinimai visą laiką buvo kuo geriausi. Aš norėjau įsigyti malonią
bičiulę sau ir padaryti paslaugą jūsų šeimynai, o jeigu mano elgesys nusipelno
priekaištų, tai meldžiu leisti man atsiprašyti.
 DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

SUJUDIMAS DĖL PONO KOLINSO piršlybų jau ėjo į galą, ir Elizabetą dabar
bekamavo po to įvykio likęs nesmagumas ir retkarčiais irzliai pasakoma motinos
pastaba. O pats džentelmenas nebuvo nei sumišęs, nei nusiminęs ir netgi
nesistengė jos vengti, jo jausmus daugiausia rodė sukaustyta laikysena ir
priešiškas tylėjimas. Jis beveik nekalbėjo su Elizabeta, o taip savo vertinamą
prielankumą ir dėmesį iki pat vakaro skyrė panelei Lukas, kurios mandagumas jo
klausantis buvo tinkama atgaiva visiems, ypač jos draugei.
Rytojaus diena neatnešė palengvėjimo – nepasitaisė nei bloga ponios Benet
nuotaika, nei bloga sveikata. Ponas Kolinsas buvo toks pat pasipūtęs ir piktas.
Elizabeta tikėjosi, kad dėl to nemalonumo jis gal greičiau išvažiuos, tačiau jo
planai nė kiek nepasikeitė. Buvo numatęs išvykti šeštadienį, tai iki šeštadienio ir
nepajudės.
Po pusryčių merginos išėjo į Meritoną sužinoti, ar sugrįžo ponas Vikhemas,
ir apgailėti, kad jo nebuvo Neterfildo pokylyje. Jis pasitiko jas, vos įėjusias į
miestą, ir nulydėjo pas tetą, kur nuodugniai buvo išsakytas jo paties apmaudas ir
visų kitų širdas. Tačiau Elizabetai jis prisipažino, kad būtinybė išvykti buvo
paties prasimanyta.
– Puotai artėjant, – pasakė jis, – supratau, kad geriau būtų nesusitikti su
ponu Darsiu. Aš neištverčiau kelių valandų su juo vienoje patalpoje, tarp tų pačių
žmonių, ir galėtų iškilti scenų, kurios būtų nemalonios ne tik man vienam.
Elizabeta puikiai įvertino jo santūrumą ir juodu turėjo laiko puikiai apie tai
išsikalbėti ir prisakyti vienas kitam komplimentų, nes Vikhemas su dar vienu
karininku lydėjo merginas į Longburną, o jai rodė ypatingą dėmesį. Tas
lydėjimas jai buvo malonus dvejopai: pirma, mielas pats savaime, taip pat patogi
proga supažindinti su Vikhemu savo tėvą ir motiną.
Vos tik jie parėjo, panelei Benet buvo atneštas laiškas iš Neterfildo, ir ji
nelaukdama jį atplėšė. Voke buvo nedidelis lakštas elegantiško blizgančio
popieriaus, prirašytas dailia moteriška rašysena. Elizabeta matė, kaip mainosi
sesers veidas skaitant, kaip ji susikaupusi ilgiau žiūri į kai kurias pastraipas.
Greitai Džeinė susivaldė ir padėjusi laišką bandė su įprastu linksmumu įsijungti į
bendrą kalbą, tačiau Elizabetai tas laiškas taip rūpėjo, kad tarpais net
nebegirdėjo, ką sako Vikhemas. Vos tiktai jis su savo draugu išėjo, Džeinė
žvilgsniu pakvietė ją į viršų, o kai įėjo į savo kambarį, išėmė laišką ir tarė:
– Jis nuo Karolinos Bingli, ir jo turinys mane gerokai nustebino. Visa jų
draugė išvyko iš Neterfildo, šiuo metu jau keliauja į Londoną... Ir visai neketina
grįžti atgal. Pasiklausyk, ką ji sako.
Džeinė garsiai perskaitė pirmąjį sakinį, pranešantį, kad seserys Bingli ėmė ir
nusprendė išvažiuoti paskui brolį į Londoną ir kad tą dieną visi pietausią
Grosvenoro gatvėje, kur ponas Herstas turi namą. Toliau eina tokie žodžiai:
„Neapsimesdama sakau, kad nieko nesigailiu, ką palieku Hertfordšyre, išskyrus
tavo draugystę, mano brangioji drauge. Bet tikėkimės, kad ateityje dar ne kartą
galėsime pasidžiaugti maloninga mūsų turėta bičiulyste, o tuo tarpu išsiskyrimo
skausmą malšinkime dažnais ir kuo atviriausiais laiškais. Dėl to aš pasikliauju
jumis.“ Tų pakilių išvedžiojimų Elizabeta klausėsi su abejingu nepatiklumu, ir
nors ūmus jų išvažiavimas ją nustebino, ji nematė, ko čia reikėtų aimanuoti.
Seserų išvažiavimas iš Neterfildo nekliudys ponui Bingliui čia būti, o neturėdama
jų draugijos Džeinė, Elizabetos įsitikinimu, greitai apsiramins, kai turės jo.
– Negerai, – pasakė ji kiek patylėjusi, – kad nepasimatei su savo draugais
jiems išvažiuojant. Bet ar negalime tikėtis, kad šis būsimos laimės laikotarpis,
kurio taip laukia panelė Bingli, ateis greičiau, negu ji mano, ir kad maloningoji
bičiulystė, kurią patyrėte kaip draugės, atsinaujins ir bus dar mielesnė, kai
būsite svainės? Ponas Binglis nesiduos jų laikomas Londone.
– Karolina tvirtai pasakė, kad šią žiemą nė vienas negrįš į Hertfordšyrą. Va,
aš paskaitysiu: „Vakar, išvažiuodamas iš mūsų, brolis įsivaizdavo, kad tą reikalą,
dėl kurio vyksta į Londoną, jis sutvarkys per tris keturias dienas, bet kadangi
tikrai žinome, kad taip nebus, ir esame įsitikinusios, kad atsidūręs Londone jis
neskubės iš ten išbėgti, mes nusprendėme važiuoti paskui jį, kad jam nereikėtų
laisvalaikio valandų praleisti nepatogiame viešbutyje. Daug mano pažįstamų jau
suvažiavo čia žiemai, norėčiau, kad ir jūs, brangiausia mano draugė,
sumanytumėte būti viena iš jų... tačiau nedrįstu to tikėtis. Nuoširdžiai linkiu, kad
Kalėdos Hertfordšyre atneštų jums begalę linksmybių, kokių šiuo metų laiku
paprastai būna, ir kad turėtumėte tiek daug garbintojų, jog nejaustumėte
netekusi to trejeto, kurį iš jūsų atimame.“
– Taigi iš to matyti, – pridūrė Džeinė, – kad jis šią žiemą čia negrįš.
– Iš to tik matyti, kad panelei Bingli atrodo, jog jis neturėtų grįžti.
– Kodėl taip manai? Čia juk turėtų būti jo dalykas. Jis pats sau šeimininkas.
Tačiau tu ne viską žinai. Paskaitysiu tau pa​straipą, kuri mane ypač skaudina.
Neturiu ko nuo tavęs slėpti.
„Ponas Darsis nekantrauja pasimatyti su savo seserimi; teisybę sakant, ir
mes norime su ja susitikti ne mažiau už jį. Aš tikrai manau, kad grožiu,
elegantiškumu ir išsilavinimu niekas negali Džordžianai Darsi prilygti, o tas
susižavėjimas, kurį mudvi su Luiza jai jaučiame, pasidaro dar didesnis nuo vilties,
kurią drįstame puoselėti, – kad su laiku ji bus mūsų svainė. Nebežinau, ar esu
kada pasakojusi savo jausmus tuo klausimu, bet nusprendžiau neišvažiuoti jų
neišsakiusi ir manau, kad nepalaikysit jų neprotingais. Mano brolis panelę Darsi
labai įsižiūrėjęs, o dabar turės progų dažnai su ja matytis itin glaudžiomis
aplinkybėmis. Visi jos artimieji, kaip ir jo, nori, kad jie sueitų į porą, ir galiu
pasakyti, manau, visai ne todėl, kad esu jo sesuo, jog Čarlzas kaip reta kas gali
pavergti bet kokios moters širdį. Kai tokios sąlygos, skatinančios jų suartėjimą,
ir jokių kliūčių, argi aš klystu, brangioji Džeine, puoselėdama viltį sulaukti įvykio,
kuris atneš laimę tokiam daugeliui žmonių?“
– Ką tu manai apie tą sakinį, brangioji Lize? – paklausė Džeinė. – Argi nėra
pakankamai aiškus? Argi jis nesako akivaizdžiai, kad Karolina nei tikisi, nei nori
manęs į svaines, kad ji visiškai įsitikinusi savo brolio abejingumu ir, jei numano
apie mano jausmus jam, stengiasi (labai švelniai) įspėti mane? Ar begalima kaip
kitaip viską suprasti?
– Taip, galima, ir aš suprantu visiškai kitaip. Pasakyti?
– Būtinai.
– Pasakysiu keliais žodžiais. Panelė Bingli mato, kad jos brolis įsimylėjęs
tave, o nori, kad jis vestų panelę Darsi. Todėl važiuoja paskui jį į Londoną, tikisi
jį ten sulaikyti, o tave bando įtikinti, kad tu jam nerūpi.
Džeinė papurtė galvą.
– Tikrai, Džeine, turėtum manim patikėti. Nė vienas, kas yra matęs jus
drauge, nesuabejos dėl jo jausmų. Garantuoju, kad panelė Bingli taip pat. Ne
tokia ji paika. Jeigu ji būtų įžiūrėjusi Darsį turint nors pusę tiek meilės jai, tai jau
būtų užsisakiusi vestuvių drabužius. Tačiau matai – mes jiems nesam
pakankamai turtingi ar pakankamai kilmingi, o ji nori tų brolio vestuvių dar ir
todėl, kad giminėje įvykus vienoms vestuvėms, jai būtų mažiau vargo su kitomis,
dėl kurių, aišku, reikia kiek išradingumo ir kurias, manau, pasisektų iškelti, jeigu
tik panelė de Bor nestovėtų jai ant kelio. Tačiau, brangioji Džeine, juk negali
rimtai patikėti, kad dėl panelės Bingli parašymo apie brolio meilę panelei Darsi
jis bet truputėlį mažiau vertintų tave negu antradienį, kai išvažiavo, arba kad ji
gali jam įkalbėti, jog jis karštai myli ne tave, o jos draugę.
– Jeigu mudvi vienodai galvotume apie panelę Bingli, – atsakė Džeinė, – tavo
aiškinimas galėtų mane visiškai nuraminti. Bet aš žinau, kad tai nėra teisinga.
Karolina nesugeba tyčia apgaudinėti, todėl viskas, ko galiu šiuo atveju tikėtis, –
kad ji pati yra apgauta.
– Teisingai. Nieko geriau nebūtum galėjusi sugalvoti, jeigu jau mano mintis
tavęs nenuramina. Būtinai manyk, kad ji apgauta. Tu atlikai savo pareigą, ir
daugiau tau nėra ko krimstis.
– Tačiau, mieloji sese, netgi geriausiu atveju ar galėčiau būti su vyriškiu,
kurio seserys ir draugai nori, kad jis vestų kitą?
– Tai priklauso nuo tavęs, – atsakė Elizabeta. – Jei gerai apgalvojusi
nuspręsi, kad nesmagumas atstūmus abi jo seseris yra didesnis negu malonumas
būti jo žmona, tada patariu būtinai jo atsisakyti.
– Kaip tu gali taip kalbėti? – vos šyptelėjusi tarė Džeinė. – Juk žinai, kad aš
nė kiek nesvyruočiau, nors ir be galo liūdėčiau dėl jų nepritarimo.
– Žinau, kad nesvyruotum, todėl į tavo padėtį žiūriu be didelės užuojautos.
– Bet jeigu jis šią žiemą nesugrįš, man nebus iš ko rinktis. Per šešis mėnesius
gali atsitikti tūkstančiai visokių netikėtumų!
Elizabeta net nenorėjo klausytis kalbų apie Binglio negrįžimą. Laikė tą mintį
suinteresuotos Karolinos troškimu ir nė sekundę nemanė, kad tas troškimas,
nesvarbu ar atvirai, ar suktai išsakytas, galėtų paveikti jauną vyriškį, tokį visais
atžvilgiais nepriklausomą.
Visa, ką apie tai galvojo, Elizabeta karštai išsakė seseriai ir netrukus su
pasitenkinimu pamatė laimingą savo žodžių poveikį. Džeinė iš prigimties nebuvo
kokia paniurėlė, ir Elizabeta pamažu jai įžiebė viltį, nors tarpais ir užgožiamą
nepasitikėjimo, kad Binglis parvažiuos į Neterfildą ir jos širdis bus kuo
meiliausiai pamaloninta.
Juodvi sutarė motinai pasakyti vien tai, kad Bingliai išvažiavo, ir negąsdinti
jos dėl pono Binglio ketinimų. Tačiau netgi ši žinia ją labai sujaudino, ir ji ėmė
aimanuoti dėl tokios nesėkmės, kad damos išvažiavo kaip tik tada, kai pradėjo
artimai draugauti su jos dukromis. Kurį laiką parypavusi ji galų gale nurimo,
pasiguodusi, kad ponas Binglis greitai parvažiuos ir atvyks pietų į Longburną. Ir
baigdama ji patenkinta pareiškė: nors jis pakviestas tik į šeimos pietus, ji
pasirūpins paduoti du patiekalus.
 DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

BENETAI BUVO PAKVIESTI pas Lukasus pietų, ir vėl didžiąją dienos dalį panelė
Lukas maloningai klausėsi pono Kolinso. Elizabeta pasinaudojo proga ir jai
padėkojo.
– Tai palaiko jam gerą nuotaiką, – pasakė ji, – ir už tai esu tau be galo
dėkinga.
Šarlotė patikino draugę, kad jai malonu padėti ir tai esą geriausias
atlyginimas už paaukotą laiką. Tai buvo labai miela, tačiau Šarlotės gerumas
siekė toliau, negu Elizabeta galėjo numanyti: jos tikslas buvo apsaugoti
Elizabetą nuo Kolinso, o visą jo dėmesį atkreipti į save. Toks buvo panelės Lukas
planas, ir viskas ėjosi taip gerai, kad tą vakarą, kai jie išsiskyrė, jai būtų galėję
nebekilti jokių abejonių, jeigu jam nebūtų reikėję taip greitai išvažiuoti iš
Hertfordšyro. Tačiau ji nepakankamai įvertino jo būdo karštumą ir
nepriklausomybę, dėl kurių jis su stebėtinu apsukrumu kitą rytą pabėgo iš
Longburno ir atskubėjo pas Lukasus pulti jai po kojų. Jis stengėsi išeiti iš namų
nepastebėtas, nes žinojo, kad jo giminaitės pamačiusios suprastų jo ketinimą, o
jis nenorėjo, kad jo pastangos būtų žinomos, kol dar neužtikrinta sėkmė. Mat,
nors jautėsi bemaž garantuotas, nes Šarlotė jį vis skatino, po to, kas įvyko
trečiadienį, jam buvo palyginti nedrąsu. Tačiau čia buvo priimtas nuostabiai.
Panelė Lukas pro virtuvės langą pamatė jį ateinant ir tučtuojau išėjo laukan
netikėtai su juo susitikti ant takelio. Tačiau ji nė nedrįso tikėtis, kad jos čia
laukia tiek meilės ir gražbylystės.
Gana greitai, kiek leido ilgos pono Kolinso kalbos, juodu viską sutarė, kaip
abiem buvo priimtina, ir jau einant į vidų jis karštai prašė jos pasakyti dieną, kuri
jį padarys laimingiausiu žmogumi. Ir nors šis jo prašymas tuo tarpu negalėjo būti
patenkintas, dama neturėjo jokio noro žaisti su jo laime. Dėl kvailumo, kuriuo
Kolinsas buvo gamtos apdovanotas, priešvedybiniam laikotarpiui nebuvo lemta
turėti tokio žavesio, kad sužadėtinė norėtų kuo ilgiau jį pratęsti, tad panelei
Lukas, kuri sutiko už jo tekėti grynai dėl noro susitvarkyti gyvenimą, visai
nerūpėjo, kada tai įvyks – anksčiau ar vėliau.
Nedelsiant seras Viljamas ir ledi Lukas buvo paprašyti sutikimo ir davė jį
džiugiai, su noru. Ponas Kolinsas, turintis tokią padėtį, buvo puiki partija jų
dukteriai, kuriai išgalėjo skirti nedaug kraičio, o ateityje jo laukė dideli turtai.
Ponia Lukas ėmė tuojau pat skaičiuoti, kur kas labiau susidomėjusi negu bet
kada anksčiau, kiek dar metų galėtų išgyventi ponas Benetas, o seras Viljamas
ryžtingai pareiškė, kad tada, kai ponas Kolinsas perims Longburną, jis ir jo
žmona būtinai turės apsilankyti Sent Džeimso rūmuose. Trumpai tariant, visa
šeima nesitvėrė džiaugsmu. Jaunesniosios seserys ėmė tikėtis, kad galės išeiti į
visuomenę metais ar dvejais anksčiau, negu manė iki tol, broliai nustojo bijoti,
kad Šarlotė taip ir liks iki mirties sena pana. Pati Šarlotė buvo ganėtinai rami. Ji
pasiekė tikslą ir dabar mąstė apie tai. Jos išvados buvo apskritai patenkinamos.
Ponas Kolinsas, aišku, nebuvo nei protingas, nei simpatiškas, jo draugija įkyri, o
jo prisirišimas prie jos tikriausiai įsivaizduotas. Bet vis dėlto jis bus jos vyras.
Nors ji niekada nevertino nei vyrų, nei moterystės, vedybos visada buvo jos
tikslas. Tik jos gali suteikti garbingą padėtį neturtingai išsilavinusiai merginai, ir
nors tas gal negarantuoja laimės, yra maloni apsauga nuo nepriteklių. Dabar ji
tą apsaugą įgijo ir, būdama dvidešimt septynerių metų, anaiptol ne gražuolė,
puikiai jautė, kaip jai pasisekė. Nemaloniausia visoje šioje istorijoje jai buvo
laukti, kokią nuostabą tai sukels Elizabetai Benet, jos labiausiai branginamai
draugei. Elizabeta norės viską sužinoti ir veikiausiai apkaltins ją. Nors toks
nepritarimas nepajudins jos ryžto, tačiau širdį užduos. Šarlotė nusprendė viską
pranešti draugei pati, todėl prisakė ponui Kolinsui, kad parėjęs į Longburną
pietų niekam neprasitartų, kas įvyko. Pažadas tylėti, aišku, buvo paslaugiai
duotas, tačiau jį išlaikyti nebuvo lengva, nes, kai Kolinsas grįžo, smalsumas, kilęs
dėl jo ilgo neparėjimo, išsiveržė tokiais tiesmukais klausimais, kad jam norint
išsisukti prireikė nemažai išradingumo, taip pat ir didelio pasiaukojimo, nes jis
taip troško pasipasakoti apie savo sėkmingą meilę.
Kadangi Kolinsas turėjo rytojaus rytą išvažiuoti labai anksti, kol dar visi
miegos, atsisveikinimo ceremoniją jis atliko, kai damos skirstėsi gulti. Ponia
Benet didžiai mandagiai ir nuoširdžiai pasakė, kad joms bus labai malonu jį vėl
pamatyti Longburne, kai darbai išleis apsilankyti.
– Brangioji ponia, – atsakė jis, – jūsų kvietimas man yra ypač brangus, todėl
būkite tikra, kad juo pasinaudosiu, vos tiktai galėsiu.
Visi nustebo, ir ponas Benetas, kuris nieku gyvu nenorėjo, kad jis greitai
sugrįžtų, tuojau pasakė:
– Bet ar jūs nebijote, sere, kad ledi Katerina tam nepritars? Verčiau
atsižadėti giminystės, negu rizikuoti įžeisti savo globėją.
– Mielas sere, – atsakė ponas Kolinsas, – esu be galo dėkingas už tokį
draugišką įspėjimą, tačiau būkite ramus, aš nežengsiu tokio svarbaus žingsnio
be jos šviesybės sutikimo.
– Pernelyg nepasikliaukite savimi. Rizikuokite kuo norite, tik ne jos
prielankumu. Ir jei pamatysite, kad galite jos prielankumo netekti vėl
atvažiuodamas pas mus, – o tai visiškai galimas daiktas, – ramiai pasilikite namie
ir žinokite, kad mes neįsižeisime.
– Patikėkite, brangus sere, jautriu savo dėmesiu jūs sužadinote karštą mano
dėkingumą. Ir žinokite, greitai sulauksite iš manęs padėkos laiško už tai, kaip ir
už visus jūsų dėmesio ženklus per mano buvimą Hertfordšyre. O gražiosioms
savo pusseserėms, nors išbūsiu neatvažiavęs ne tiek ilgai, kad to prireiktų, noriu
palinkėti sveikatos ir laimės, neišskiriant nei pusseserės Elizabetos.
Tada damos, su deramu mandagumu atsisveikinusios, išėjo, visos vienodai
nustebusios dėl jo sumanymo greitai sugrįžti. Ponia Benet norėjo tai suprasti
kaip jo ketinimą pasipiršti kuriai iš jaunesniųjų dukterų, ir Merė galėtų būti toji,
kuri sutiktų. Ji vertino jo sugebėjimus daug labiau negu seserys, jai įspūdį darė jo
samprotavimų pagrįstumas ir, nors jis toli gražu nebuvo toks protingas kaip ji
pati, jai atrodė, kad jeigu jis imtų skaityti ir tobulintis, jos pavyzdžio paskatintas,
iš jo galėtų išeiti visai padorus partneris. Tačiau kitą rytą tokios viltys
išsisklaidė. Tuoj po pusryčių apsilankė panelė Lukas ir atskirai nuėjusi su
Elizabeta apsakė, kas vakarykščiai įvykę.
Mintis, kad ponas Kolinsas gali įsivaizduoti pamilęs jos draugę,
pastarosiomis dienomis buvo atėjusi Elizabetai į galvą, tačiau kad Šarlotė jį
paskatintų labiau, negu ji būtų galėjusi paskatinti pati, atrodė neįmanoma, todėl
jos nustebimas buvo toks didelis, kad iš pradžių ji peržengė visas padorumo
ribas ir nė nepajuto, kaip sušuko:
– Susižiedavai su ponu Kolinsu! Brangioji mano Šarlote, tai neįmanoma!
Nuo tokio tiesmuko priekaišto panelė Lukas, kuri pasakojo savo naujieną
rimtu veidu, akimirką sumišo, tačiau, kadangi to ir tikėjosi, greitai susitvardė ir
ramiai atsakė:
– Ko turėtum taip stebėtis, brangioji Eliza? Argi tau atrodo, kad ponas
Kolinsas negali sulaukti kokios nors moters prielankumo, jeigu jau jam
nepasisekė su tavim?
Tačiau Elizabeta jau buvo atsitokėjusi, todėl smarkiai pasistengusi galėjo
visiškai įtikinamai pasakyti, kad jai be galo malonu susigiminiuoti su Šarlote, ir
palinkėjo kuo didžiausios laimės.
– Aš įsivaizduoju, ką tu jauti, – atsakė Šarlotė. – Tu, aišku, stebiesi, labai
stebiesi, juk dar visai neseniai ponas Kolinsas norėjo vesti tave. Tačiau, kai
turėsi laiko viskam apgalvoti, manau, būsi patenkinta, kad aš taip pasielgiau.
Žinai, aš nesu romantiška, niekada nebuvau. Man tik reikia jaukių namų.
Apsvarsčiusi pono Kolinso būdą, ryšius bei padėtį, supratau, kad mano viltys būti
laimingai su juo yra tokios pat doros, kaip daugumos žmonių, nusprendusių
susituokti.
Elizabeta tykiai atsakė: „Be abejo“, – ir po nejaukaus tylos tarpelio abidvi
sugrįžo pas kitus. Šarlotė greitai išėjo, ir Elizabeta galėjo apmąstyti ką išgirdusi.
Ilgai truko, kol ji pagaliau susitaikė su mintimi apie tokias nederamas vedybas.
Keistas pono Kolinso elgesys, kai jis per tris dienas pasipiršo du kartus, atrodė
niekai, palyginti su tuo, kad antrasis jo pasipiršimas buvo priimtas. Ji visą laiką
jautė, kad Šarlotės požiūris į moterystę ne visai toks kaip jos, tačiau negalėjo
įsivaizduoti, kad išmušus valandai Šarlotė galėtų paaukoti aukštuosius jausmus
dėl buitinės naudos. Šarlotė – pono Kolinso žmona! Ar bereikia didesnio
pažeminimo! Ir prie skausmo, kad draugė taip paniekino save ir nusmuko jos
akyse, prisidėjo dar ir niūrus įsitikinimas, kad pasirinkusi tokią dalią draugė
negalės būti laiminga.
 DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

ELIZABETA SĖDĖJO SU MOTINA ir seserimis mąstydama apie tai, ką sužinojo,

ir abejodama, ar galima pasakyti kitiems, ir tuo metu atėjo pats seras Viljamas
Lukasas, atsiųstas dukters pranešti Benetų šeimynai apie jos sužieduotuves.
Negailėdamas komplimentų šeimininkams ir dažnai pasidžiaugdamas dėl būsimo
ryšio tarp abiejų šeimų, jis pranešė žinią ne tik nustebusioms, bet ir nepatiklioms
klausytojoms. Ponia Benet itin pasitikėdama ir toli gražu ne itin mandagiai
pareiškė, kad jis didžiai klysta, o Lidija, visada impulsyvi ir dažnai stačiokiška,
karštai sušuko:
– O Viešpatie! Sere Viljamai, kokią jūs čia pasaką sekate? Argi nežinote, kad
ponas Kolinsas nori vesti Lizę?
Niekas kitas, nebent prakilnus dvariškis, nebūtų galėjęs be pykčio iškęsti
tokio elgesio. Tačiau gražus sero Viljamo išsiauklėjimas padėjo jam atsilaikyti, ir
prašydamas patikėti jo pranešimo teisingumu, jis klausėsi jų įžūlių pastabų be
galo mandagiai.
Elizabeta, pajutusi lyg ir pareigą išvaduoti jį iš tokios nemalonios padėties,
patvirtino jo žinią – pasakė, kad jau anksčiau ją girdėjusi iš pačios Šarlotės, ir
norėdama sustabdyti motinos ir seserų šūksnius, kuo rimčiausiai pasveikino serą
Viljamą, o prie jos nuoširdžiausiai prisidėjo ir Džeinė. Juodvi palinkėjo
jauniesiems laimingos santuokos, pasakė, koks nuostabus pono Kolinso būdas ir
kaip netoli nuo Hansfordo iki Londono.
Ponia Benet iš tikrųjų buvo pernelyg sukrėsta ir mažai ką galėjo pasakyti
prie sero Viljamo, bet vos tiktai jis išėjo, jos jausmai išsiveržė. Pirmiausia, ji ėmė
tvirtinti, kad visa tai neįtikima; antra, ji garantavo, kad ponas Kolinsas pakliuvo į
spąstus; trečia, ji buvo tikra, kad ši santuoka nebus laiminga, ir ketvirta, kad tos
sužieduotuvės gali būti suardytos. Iš viso šito paprasčiausiai išplaukė dvi
išvados: pirma, kad tikroji visų nelaimių priežastis – Elizabeta; antra, kad ja visi
žiauriai naudojasi, ir apie tuos du dalykus ponia Benet daugiausia ir kalbėjo visą
dieną. Niekas negalėjo nuraminti jos nei paguosti. Ir jos pyktis per dieną
neatlėgo. Prireikė savaitės, kol ji galėjo pamačiusi Elizabetą jos nebarti,
mėnesio, kol galėjo kalbėti su seru Viljamu ar ledi Lukas mandagiai, be jokio
šiurkštumo, ir daugelio mėnesių, kol galėjo galutinai atleisti Šarlotei.
Ponas Benetas į šį įvykį pažiūrėjo daug ramiau; jis netgi buvęs pamalonintas,
nes, kaip pats sakė, jam buvo smagu sužinoti, kad Šarlotė Lukas, kurią jis laikė
gana protinga, pasirodė kvaila kaip jo žmona ir kvailesnė nei jo duktė!
Džeinė prisipažino, kad tos sužieduotuvės ją gerokai nustebino, tačiau apie
savo nuostabą ji kalbėjo mažiau negu apie tai, kaip linki jauniesiems laimės, nors
Elizabeta ją įtikinėjo, kad tai neįmanoma. Kitė ir Lidija nė kiek nepavydėjo
panelei Lukas, nes ponas Kolinsas – tik dvasininkas. Ši žinia joms tebuvo
naujiena, kurią galės paskleisti Meritone.
 Ledi Lukas negalėjo nedžiūgauti turėdama galimybę savo ruožtu pasakyti
poniai Benet, kaip puiku, kai duktė sėkmingai išteka, ir ėmė lankytis Longburne
daug dažniau nei paprastai, norėdama pasipasakoti apie savo laimę, nors gižus
ponios Benet žvilgsnis ir piktos pastabos lengvai galėjo ją užtemdyti.
Elizabeta ir Šarlotė šiuo klausimu visiškai nekalbėjo, ir Elizabeta suprato,
kad jau niekada tarp jų nebebus nuoširdaus pasitikėjimo. Nusivylusi drauge, ji su
dar didesne atžvalga ėmė rūpintis savo seserimi Džeine, kurios ištikimybė ir
švelnumas, tikrai žinojo, nepasikeis ir kurios laimė kasdien kėlė vis didesnį
nerimą, nes jau savaitė kaip Binglis buvo išvažiavęs, o nieko nebuvo girdėti apie
jo grįžimą.
Džeinė nelaukdama nusiuntė Karolinai laišką ir dabar skaičiavo dienas, kada
čia gaus atsakymą. Prižadėtasis pono Kolinso padėkos laiškas, adresuotas jų
tėvui, atėjo antradienį ir buvo kupinas iškilnios padėkos, kokią galėtum išreikšti
bent metus išgyvenęs kitoje šeimoje. Išklojęs visą širdį šiuo klausimu, jis su
didžiausiu susižavėjimu pranešė apie savo laimę, kad įgijo prielankumą jų
meiliosios kaimynės, panelės Lukas, ir paaiškino, kad tik norėdamas pabūti su ja
jis taip mielai priėmė jų kvietimą vėl apsilankyti Longburne, kur tikisi galėsiąs
atvykti po dviejų savaičių, pirmadienį, juoba kad ledi Katerina nuoširdžiai
pritaria jo vedyboms ir nori, kad jos įvyktų kuo greičiau, ir ši aplinkybė, manąs,
būsianti nenuginčijamas paskatinimas brangiajai Šarlotei paskirti dieną, kada jis
pasidarys laimingiausiu vyriškiu pasaulyje.
Pono Kolinso sugrįžimas į Hertfordšyrą dabar jau nebedžiugino ponios
Benet. Atvirkščiai, ji buvo tokia pat nepatenkinta, kaip ir jos vyras. Kolinso
ketinimas atvykti pas juos į Longburną, o ne į „Lukasų būstą“ buvo labai keistas,
taip pat kėlė daug rūpesčių ir nepatogumų. Ji nemėgo turėti svečių, kai sveikata
tokia vidutiniška, o įsimylėjėliai – patys blogiausi iš visų. Taip ponia Benet ir
murmėjo visą laiką, kol neužeidavo dar didesnis piktumas, kad ponas Binglis taip
ilgai neparvažiuoja.
Ši aplinkybė buvo nemaloni ir Džeinei su Elizabeta. Dienos ėjo
neatnešdamos apie jį jokios žinios, išskyrus Meritone pasklidusį gandą, kad visą
žiemą jis į Neterfildą negrįš, gandą, kuris nežmoniškai siutino ponią Benet ir
kurį ji kiekvieną sykį paneigdavo kaip skandalingiausią melą.
Net Elizabeta ėmė būgštauti, bet ne dėl Binglio abejingumo, o kad jo
seserims nepasisektų jo išlaikyti Londone. Ji stengėsi neįsileisti į galvą minčių,
tokių pragaištingų Džeinės laimei ir taip nuvertinančių jos mylimojo pastovumą,
bet tos mintys vis lindo. Ir Elizabeta ėmė bijoti, kad bendros nejautrių jo seserų
ir galingojo draugo pastangos, taip pat panelės Darsi žavesiai ir Londono
pramogos pasirodys stipresni už jo meilę.
O pačią Džeinę rūpestis graužė dar labiau negu Elizabetą, tačiau kad ir ką ji
jautė, norėjo viską nuslėpti, todėl juodvi su Elizabeta apie tai niekada daugiau
nekalbėjo. O kadangi jos motina nebuvo tokia delikati, retai kada praeidavo
valanda, kad ji neužsimintų apie Binglį, nesipiktintų, ko jis neparvažiuoja, ar net
nereikalautų iš Džeinės, kad toji prisipažintų, kaip skaudžiai bus suvedžiota,
jeigu jis negrįš. Tik nepaprastas Džeinės tvirtumas padėjo jai atlaikyti tuos
išpuolius iš pažiūros ramiai.
Ponas Kolinsas sugrįžo tiksliai po dviejų savaičių, pirmadienį, bet dabar
Longburne buvo sutiktas nebe taip meilingai kaip pirmąjį kartą. Tačiau jis buvo
be galo laimingas, todėl nereikalavo daug dėmesio, o kad visą laiką leido su
mylimąja, tai Benetams buvo palengvinimas – nereikėjo būti su juo. Didžiąją
dienos dalį jis išbūdavo Lukasų namuose ir kartais tik spėdavo grįžti į Longburną
namiškiams dar nesugulus ir atsiprašyti dėl savo nebuvimo.
Ponios Benet būklė buvo tikrai apverktina. Vien išgirdusi užsimenant apie
tas vedybas ji puldavo į juodžiausią depresiją, o kur tik pasisukdavo, būtinai apie
tai buvo kalbama. Jai darėsi bloga vos panelę Lukas pamačius. Žiūrėjo į ją su
apmaudžiu pavydu kaip į dvaro paveldėtoją. Reikėdavo tik Šarlotei apsilankyti
pas juos, poniai Benet jau rodėsi, kad ji laukia valandos, kada jau perims valdas,
ir vos Šarlotė prašnekdavo tylesniu balsu su ponu Kolinsu, ji vaizdavosi, kad
juodu kalbasi apie Longburną ir tariasi, kaip išvaryti ją ir jos dukteris tuoj po
pono Beneto mirties. Ji graudžiai dėl to guodėsi savo vyrui.
– Tikrai, brangusis, – sakė ji, – sunku pagalvoti, kad Šarlotė Lukas bus kada
Longburno šeimininkė, kad aš turėsiu užleisti jai vietą ir matyti, kaip ji čia
šeimininkaus.
– Mieloji mano, neįsileisk tokių niūrių minčių. Galvokime ką nors linksmiau.
Tikėkimės, kad aš gyvensiu ilgiau už Kolinsą.
Tokie žodžiai nelabai tepaguodė ponią Benet, todėl, užuot ką atsakiusi, ji
kalbėjo toliau:
– Aš nesitveriu piktumu, kad šis dvaras atiteks jiems. Jeigu ne tas
paveldėjimas, aš neimčiau į galvą.
– Ko neimtumėt?
– Nieko neimčiau.
– Dėkokime Viešpačiui, kad esate apsaugota nuo tokio nejautrumo būsenos.
– Negaliu dėkoti, pone Benetai, už nieką šioje paveldėjimo byloje. Kaip gali
žmogus turėti sąžinės atimti dvarą iš jo savininko dukterų. Nesuprantu. Ir dar
toks ponas Kolinsas! Kodėl jis, o ne kas kitas?
– Palieku nuspręsti jums pačiai, – atsakė ponas Benetas.
 DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

ATĖJO PANELĖS BINGLI LAIŠKAS ir išsklaidė visas abejones. Pats pirmas

sakinys patvirtino, kad jie įsikūrė Londone visai žiemai ir kad jos brolis
apgailestauja nespėjęs pareikšti pagarbos savo draugams Hertfordšyre prieš
išvažiuodamas.
Vilties neliko jokios. Kai jau įstengė perskaityti daugiau, Džeinė nerado
nieko, kas būtų suteikę paguodos, nebent apsimestiniai panelės Bingli
prieraišumo pareiškimai. Beveik visas laiškas buvo pagyrimai panelei Darsi. Vėl
ir vėl buvo aprašinėjami jos žavesiai, Karolina patenkinta gyrėsi, kad jų santykiai
darosi vis artimesni, ir išreiškė viltį, kad gal išsipildys jos norai, kuriuos buvo
atskleidusi aname laiške. Taip pat su didžiausiu džiaugsmu ji rašė, kad jos brolis
pasidarė savas pono Darsio namuose, ir susižavėjusi užsiminė, kad pastarasis
ketinąs įsigyti naujų baldų.
Elizabeta, kuriai netrukus sesuo trumpai persakė viską, išklausė jos su tyliu
pasipiktinimu. Jai buvo gaila sesers, taip pat ji pyko ant visų kitų. Karolinos
žodžiais, kad jos brolis neabejingas panelei Darsi, ji netikėjo. Ji tikrai žinojo,
kaip ir iki tolei, kad jam patinka Džeinė. Ir nors ji visada žiūrėjo į jį palankiai,
dabar negalėjo be pykčio, veik be paniekos galvoti apie jo lengvabūdiškumą,
apie neturėjimą ryžto, dėl ko jis pasidarė klastingų draugų vergas ir jų įnoriams
paaukojo savo laimę. Beje, jeigu paaukota būtų buvusi vien tik jo paties laimė, jis
būtų galėjęs tvarkytis kaip tinkamas, tačiau šiuo atveju buvo svarbūs jos sesers
interesai ir, jos manymu, jis turėjo į tai atsižvelgti. Ji labai ilgai apie tai
mąstydavo kankinama nerimo. Kad ir kiek Elizabeta galvojo apie tai, ar tikrai
Binglis atšalo Džeinei, ar daro tai spaudžiamas draugų; ar jis žino, kaip Džeinė jį
myli, ar to nepastebėjo, visa tai galėjo pakeisti tiktai jos nuomonę apie Binglį,
bet niekaip negalėjo padėti seseriai, patyrusiai tokias sielos kančias.
Tik po poros dienų Džeinė rado drąsos išsakyti savo jausmus Elizabetai.
Kartą, kai ponia Benet po neįprastai ilgų šnekų apie Neterfildą ir jo šeimininką
paliko jas vienas, ji neištvėrusi prabilo:
– Ak, kad mūsų mylima mama mokėtų labiau valdytis. Ji net nenumano, kaip
man skaudu klausytis jos nuolatinių kalbų apie jį. Bet aš nepulsiu į neviltį. Tai
greitai baigsis. Jis bus pamirštas, ir mes vėl gyvensim kaip anksčiau.
Elizabeta nepaprastai susirūpinusi pažvelgė į savo seserį, bet nieko
nepasakė.
– Tu netiki manimi! – kiek paraudusi sušuko Džeinė. – Tačiau visai be
reikalo. Gal jis ir liks mano atminty kaip labai mielas pažįstamas, bet tai ir
viskas. Aš neturiu nei ko viltis, nei ko būgštauti, ir negaliu jam priekaištauti. Ačiū
Dievui! Mano kančia ne tokia. Praeis šiek tiek laiko ir pasijusiu geriau.
Netrukus jau tvirtesniu balsu ji pridūrė:
– Aš bent guodžiuosi tuo, kad visa tai tebuvo tik mano vaizduotės žaismas ir,
išskyrus mane, niekam kitam žalos nepadarė.
– Brangioji Džeine! – sušuko Elizabeta. – Tu pernelyg gera. Tu esi tiesiog
angeliškai miela ir nesavanaudiška. Net nežinau, ką tau pasakyti. Man atrodo,
kad aš per mažai tave vertinau ir per mažai mylėjau, nes tu esi verta kur kas
daugiau.
Panelė Benet karštai pasipriešino tokiam savo gerųjų savybių aukštinimui,
viską paaiškindama šiltais savo sesers jausmais.
– Klausyk, – pasakė Elizabeta, – tai neteisinga. – Tu pati keli į padanges visą
pasaulį ir pyksti, kai aš apie ką nors atsiliepiu neigiamai. Kodėl tu taip
priešiniesi, kai vadinu tave tobula ir gera? Nebijok, ribų aš neperžengsiu,
neatimsiu iš tavęs privilegijos žavėtis aplinkiniais. Taip nebus. Yra labai nedaug
žmonių, kuriuos aš tikrai myliu, ir dar mažiau tokių, kuriuos gerbiu. Kuo ilgiau aš
stebiu pasaulį, tuo mažiau esu juo patenkinta. Kiekviena diena sutvirtina mano
įsitikinimą, kad žmogaus prigimtis netobula ir kad negalima pasikliauti išoriniu
padorumu bei sveiku protu. Neseniai turėjau du pavyzdžius. Vieno neminėsiu, o
kitas yra Šarlotės vedybos. Jos nesuvokiamos, visais įmanomais atžvilgiais
nesuvokiamos!
– Mieloji Lize, neduok valios tokiems jausmams kaip šitie. Jie sugriaus tau
laimę. Tu pamiršai, kad situacijos ir charakteriai esti labai skirtingi. Prisimink,
koks respektabilus yra ponas Kolinsas ir kokia pastovi bei išmintinga Šarlotė.
Pagalvok, iš kokios didžiulės ji šeimos ir kaip jai bus naudinga šita santuoka.
Pasistenk mūsų visų labui patikėti, kad pusbroliui ji tikriausiai jaučia tam tikrą
pagarbą ir palankumą.
– Dėl tavęs aš pasiruošusi patikėti bet kuo, tik vargu ar kam nors bus nuo to
geriau. Jeigu kas nors mane įtikintų, kad Šarlotė jaučia jam pagarbą, aš apie jos
protą pradėčiau galvoti blogiau, negu dabar galvoju apie jos širdį. Mieloji
Džeine, ponas Kolinsas yra pasipūtęs, savimi patenkintas, ribotas ir kvailas
žmogus, tu pati tą žinai ne blogiau už mane. Todėl tu, kaip ir aš, turi suprasti,
kad už jo tekanti moteris negali vadovautis normalia galvosena. Negink tos
moters, nors tai ir Šarlotė Lukas. Negalima dėl vieno žmogaus keisti savo
požiūrio į padorumą, tad nė nemėgink įtikinėti savęs ar manęs, kad
savanaudiškumas tolygus išminčiai, o pavojaus nesuvokimas – tiesiausias kelias į
laimę.
– Manau, kad apie juos abu tu kalbi per griežtai, – atsakė Džeinė, – ir
tikiuosi, kad greitai ir pati tai suprasi, kai pamatysi juodu laimingus. Tačiau gana
apie tai. Tu minėjai du pavyzdžius. Aš negalėjau tavęs nesuprasti, todėl prašau
tave, brangioji Lize, neskaudink manęs, kaltindama tą žmogų ir sakydama, kad
jis smuko tavo akyse. Nereikia visada manyti, kad mus įskaudino sąmoningai.
Nedera iš jauno ir guvaus vyriškio tikėtis, kad jis visada bus atsargus bei
apdairus. Juk dažnai mus apgauna ne kas kitas, kaip mūsų pačių tuštybė.
Moterys mano, kad susižavėjimas reiškia kur kas daugiau, negu yra iš tikro.
– O vyrai skatina jas taip manyti.
– Jeigu jie tai daro iš savanaudiškumo, tai pateisinimo negali būti. Bet
nemanau, kad pasaulyje esama tiek daug savanaudiškumo, kaip kai kurie žmonės
tvirtina esant.
– Toli gražu nesu linkusi aiškinti pono Binglio elgesio savanaudiškumu, –
pasakė Elizabeta. – Tačiau juk ir nesistengiant padaryti blogo ar suteikti kitam
skausmo, gali atsitikti klaida, atnešanti skausmą. Lengvabūdiškumas, dėmesio
stoka kitų žmonių jausmams – štai tos savybės.
– Ir tu manai, kad kuri nors jų būdinga jam?
– Taip, visos iki vienos. Bet jeigu aš pradėsiu kalbėti, tai galiu užgauti tave,
pasakodama, ką manau apie žmones, kuriuos tu vertini. Verčiau pamėgink
sustabdyti mane.
– Vadinasi, tu tebemanai, kad poveikį jam daro seserys?
– Be abejo, kaip ir jo draugas.
– Negaliu tuo patikėti. Kodėl jie turėtų tai daryti? Juk turėtų tik linkėti jam
laimės, ir jeigu jis pamilo mane, tai jokia kita moteris laimės jam nesuteiks.
– Tu klysti iš pat pradžių. Be laimės, jie gali linkėti jam daug kitų dalykų,
pavyzdžiui, turtų ir padėties visuomenėje, gali linkėti vedybų su mergina, kuri
yra turtinga, aukštos kilmės ir turi gerų ryšių.
– Be abejo, jie tikrai nori, kad jis pasirinktų panelę Darsi, – atsakė Džeinė, –
tačiau tai galima paaiškinti ir kilnesniais jausmais negu tie, apie kuriuos tu
kalbėjai. Ją jie pažįsta daug seniau negu mane, tad nenuostabu, kad ir labiau
myli. Tačiau kad ir kokie būtų jų norai, jie negali kirstis su jų brolio norais. Kokia
sesuo gali leisti sau taip elgtis, neturėdama tam itin rimtos priežasties? Jeigu jos
manytų, kad jis mane myli, tai nemėgintų mūsų išskirti – juk toks bandymas būtų
pasmerktas žlugti. Priskirdama jam tokį jausmą, tu kaltini visus apgaulingu ir
nenatūraliu elgesiu, o man tai labai skaudu. Neversk manęs kentėti, piršdama
šią mintį. Aš nesigėdinu savo klaidos, nes ji yra niekas, palyginti su tuo, ką
pajusčiau blogai pagalvojusi apie jį arba jo seseris. Leisk man žiūrėti į tai
palankioje šviesoje, tokioje, kurioje jų elgesį galima suprasti.
Elizabeta negalėjo priešintis tokiam prašymui, ir nuo to laiko jųdviejų
pokalbiuose pono Binglio vardas beveik nebebuvo minimas.
Ponia Benet vis dar aimanavo ir stebėjosi, kodėl jis neatvažiuoja, ir nors
Elizabeta kone kasdien jai nuodugniai viską paaiškindavo, neatrodė, jog ji ims
žiūrėti į tai ramiau. Duktė stengėsi įtikinti ją tuo, kuo netikėjo pati, – jog jo
dėmesys Džeinei tebuvo tiktai paprastas ir greitai praeinantis susižavėjimas,
išnykęs tuojau pat, kai jie liovėsi susitikinėti. Bet nors ponia Benet ir
pripažindavo tokį paaiškinimą, Elizabetai tekdavo kasdien jį bent sykį pakartoti
iš naujo. Geriausia paguoda jai būdavo mintis, jog ponas Binglis vasarą atvažiuos
vėl.
Ponas Benetas į tai žiūrėjo visai kitaip.
– Klausyk, Lize, – tarė jis vieną dieną, – man atrodo, tavo sesuo įsimylėjusi.
Sveikinu ją. Merginos mėgsta ne tik ištekėti, bet retkarčiais ir įsimylėti. Tai
duoda peno apmąstymams ir savotiškai išskiria ją iš draugių. O kada ateis tavo
eilė? Juk tau nelabai patinka, kad Džeinė tave aplenkė? Meritone yra užtektinai
karininkų, kurie gali sužeisti visų mergelių širdis. O ką, jeigu tu pasirinktum
Vikhemą? Labai malonus vyriškis, gali nesunkiai apsukti tau galvą.
– Ačiū, pone, bet mane patenkintų ir ne toks tobulas partneris. Nereikia
tikėtis, kad mums visoms seksis taip, kaip Džeinei.
– Teisybė, – atsakė ponas Benetas, – bet juk labai malonu tokiais atvejais
žinoti, kad turi rūpestingą mamą, kuri visada tavimi pasirūpins.
Pono Vikhemo vizitai buvo labai geras vaistas nuo tos niūrios nuotaikos, kuri
po pastarųjų gana liūdnų įvykių buvo apėmusi Longburno gyventojus. Jis
lankydavosi dažnai, ir prie jau žinomų gerųjų savybių prisidėjo dar viena –
nepaprastas atvirumas. Visa tai, ką Elizabeta jau buvo girdėjusi, – priekaištai
ponui Darsiui ir tai, kaip jis nuo jo nukentėjo, – dabar buvo viešai pagarsinta ir
taip pat viešai aptarinėjama. Visiems buvo labai smagu prisiminti, kaip jie
nemėgo Darsio dar gerokai anksčiau, nei jis atsiskleidė.
Ponia Benet buvo vienintelis žmogus, besiviliantis, kad šiame atvejyje gali
būti kokių nors švelninančių aplinkybių, nežinomų Hertfordšyro visuomenei. Jos
švelnus ir nuolatinis nuolankumas skatino ją į viską žiūrėti atlaidžiai ir blogį
pateisinti klaidomis, tačiau visi kiti poną Darsį laikė pačiu blogiausiu žmogumi.
 DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

PO SAVAITĖS, praleistos aptarinėjant meilę ir gardžiuojantis būsima palaima,

šeštadienį ponas Kolinsas turėjo išvažiuoti ir palikti savo mieląją Šarlotę. Tačiau
išsiskyrimo skausmą kiek švelnino pasiruošimas namuose priimti nuotaką, nes jis
turėjo rimtą pagrindą tikėtis, kad netrukus po kito jo apsilankymo Hertfordšyre
ateis ta diena, kai jis taps pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Su savo
giminaičiais Longburne jis atsisveikino iškilmingai kaip ir anąsyk, vėl palinkėjo
savo pusseserėms sveikatos bei laimės ir pažadėjo jų tėvui atsiųsti antrą
padėkos laišką.
Kitą pirmadienį ponia Benet turėjo malonumą priimti savo brolį su žmona,
kurie kaip visada atvyko į Longburną praleisti Kalėdų. Ponas Gardineris buvo
protingas, kilniaširdis vyriškis, smarkiai pranokstantis savo seserį tiek protu,
tiek išsilavinimu. Neterfildo damos vargiai galėjo patikėti, kad žmogus,
besiverčiantis prekyba ir gyvenantis netoli savo sandėlių, gali būti toks
išsiauklėjęs ir malonus. Ponia Gardiner, keletu metų jaunesnė už ponią Benet ir
ponią Filips, buvo draugiška, protinga ir elegantiška moteris, be galo mėgstama
Longburno dukterėčių. Ypač artimai ji bičiuliavosi su dviem vyriausiomis
panelėmis, kurios dažnai svečiuodavosi pas ją Londone.
Pirmiausia ponios Gardiner pareiga atvykus buvo išdalinti dovanas ir
išpasakoti naujausias madas. Tai atlikus, prasidėdavo ne tokia aktyvi dalis. Jai
tekdavo klausytis. Ponia Benet ėmė pasakoti savo nesėkmes ir vagus. Nuo
paskutinio brolienės apsilankymo jos tiek visko iškentėjo. Dvi jos mergaitės jau
buvo beištekančios, bet viskas baigėsi tuščiai.
– Aš nekaltinu Džeinės, – pasakojo ji, – jei ji būtų norėjusi, tai būtų ištekėjusi
už pono Binglio. Bet Lizė! Mieloji sese! Tiesiog baisu pagalvoti, kad jeigu ne jos
pačios kaprizai, tai ji jau būtų vadinusis ponia Kolins. Štai šitame pačiame
kambaryje jis jai pasipiršo, o ji atsakė jam. Taigi dabar ponia Lukas ištekins savo
dukrą pirma manęs, o Longburno dvaras atiteks paveldėtojui. Tie Lukasai tikrai
labai apsukrūs žmonės, patikėk. Pasistengs gauti viską, kas tik įmanoma. Man
nesmagu taip apie juos kalbėti, bet taip jau yra. Aš darausi nervinga ir
pavargusi, kai mano pačios namuose šitaip priešgyniaujama, o kaimynai save
kelia aukščiau visų kitų. Tačiau atvykai tu ir man tai didelė paguoda, man labai
malonu klausytis tavo pasakojimų, kad vėl madingos ilgos rankovės.
Ponia Gardiner, iš Džeinės ir Elizabetos laiškų jau žinanti didžiumą šių
naujienų, atsakė seseriai kuo trumpiau ir užjausdama dukterėčias pakreipė
pokalbį kita tema.
Kai vėliau ji liko viena su Elizabeta, pati prabilo apie buvusius įvykius.
– Matyt, tai buvo tikrai gera partija Džeinei, – pasakė ji. – Man labai gaila,
kad viskas iširo. Bet šitaip atsitinka gana dažnai. Jaunas vyriškis kaip ponas
Binglis, kurį aš gerai įsivaizduoju iš tavo pasakojimų, lengvai įsimyli gražią
merginą kelioms savaitėms, o kai atsitiktinumas juodu išskiria, taip pat lengvai ją
pamiršta. Toks nepastovumas pasitaiko labai dažnai.
– Gal tai ir nebloga paguoda, – pasakė Elizabeta, – bet mums tai netinka.
Mes nukentėjome ne per atsitiktinumą. Ne taip jau dažnai draugų įsikišimas
įtikina jauną nepriklausomos prigimties vyriškį nebegalvoti apie merginą, kurią
jis tik prieš kelias dienas karštai mylėjo.
– Bet tas pasakymas „karštai mylėjo“ yra toks nuvalkiotas, apgaulingas ir
nekonkretus, kad beveik nieko man nesako. Jis dažnai taikomas ir jausmams,
kurie kyla po pusvalandžio bendravimo, ir tikrai stipriai meilei. Būk gera,
pasakyk man, kokia karšta buvo Binglio meilė?
– Dar niekada nebuvau mačiusi stipresnio jausmo. Jis pasidarė visai
nedėmesingas kitiems žmonėms, domėjosi vien tik ja. Per kiekvieną jų susitikimą
tai buvo vis labiau ir labiau matyti. Per savo paties pokylį jis įžeidė dvi ar tris
merginas nepakvietęs jų šokti. Aš du kartus su juo apie tai kalbėjausi, bet
atsakymo negavau. Ar begali būti aiškesnių simptomų? Argi nemandagumas
aplinkiniams nėra meilės įrodymas?
– O taip, kaip tik tokios meilės, kokią aš ir įsivaizdavau. Vargšė Džeinė! Man
labai jos gaila, nes jos toks būdas, kad gali atsigauti negreitai. Verčiau tai būtų
atsitikę tau, Lize, tu būtum nusijuokusi ir greitai išmetusi iš galvos. Bet kaip
manai, ar negalėtume įkalbinti jos važiuoti su mumis į Londoną? Aplinkos
pakeitimas gal išeitų jai į naudą, taip pat ir atokvėpis nuo namų.
Elizabeta labai apsidžiaugė tokiu pasiūlymu ir pamanė, kad sesuo mielai jį
priims.
– Tikiuosi, – pasakė ponia Gardiner, – kad jai ši kelionė nesukels minčių apie
jaunąjį džentelmeną. Mes gyvename visai kitoje Londono dalyje ir mūsų
pažįstami visai kiti, be to, tu pati žinai, kaip retai mes išeinam iš namų. Tad labai
menka tikimybė, kad jiedu ten susitiks, nebent jis pats atvažiuotų jos aplankyti.
– O tai yra visai neįmanoma, nes jis dabar prižiūrimas savo bičiulio, o ponas
Darsis neleis jam lankyti Džeinės tokioje Londono dalyje! Mano mieloji teta, kaip
jums kilo tokia mintis? Gal ponas Darsis ir yra girdėjęs apie tokią Greisčerčo
gatvę, bet jis tikriausiai mano, kad jam mėnesio laiko vargiai užtektų apsivalyti
nuo jos purvo, kai ten pabuvos. O ponas Binglis nedrįs be jo nė žingsnio žengti,
patikėkit manim.
– Tuo geriau. Tikiuosi, kad jie apskritai nesusitiks. Bet argi Džeinė
nesusirašinėja su jo seserimi? Ji juk negalės ištverti neapsilankiusi.
– Aš manau, kad ji nutrauks tą pažintį.
Nors Elizabeta šią mintį išsakė gana ryžtingai, kaip ir ankstesnę, kad ponui
Bingliui nebus leista pasimatyti su Džeine, jai nesinorėjo baigti šios temos ir kiek
pagalvojusi ji nusprendė, kad tai nėra beviltiška. Kas žino, gal pono Binglio
širdyje vėl atgis meilė ir jo draugų įtaką nugalės stipri ir natūrali trauka prie
Džeinės.
Panelė Benet su džiaugsmu priėmė tetos kvietimą, o kadangi Karolina
gyveno atskirai nuo brolio, Džeinė galėjo tikėtis rytais pasimatyti su ja,
nesusidurdama su juo.
Gardineriai išbuvo Longburne savaitę, ir Lukasų, Filipsų bei karininkų dėka
nė diena nepraėjo be vizitų. Ponia Benet taip stengėsi linksminti brolį ir
brolienę, kad šiems nė karto neteko valgyti pietų vieniems su šeima. Kai būdavo
pietaujama namie, visada dalyvaudavo keli karininkai, tarp kurių būtinai būdavo
ponas Vikhemas. Poniai Gardiner kėlė įtarimą šilti Elizabetos atsiliepimai apie jį,
tad ji įdėmiai stebėdavo juodu. Nors iš to, ką matė, jai neatrodė, kad jaunuoliai
būtų rimtai įsimylėję, jų palankumas vieno kitam kėlė jai šiokį tokį nerimą. Todėl
prieš išvykdama iš Hertfordšyro ji nusprendė apie tai pasikalbėti su Elizabeta ir
paaiškinti, kad toks susižavėjimas nėra labai protingas.
Beje, ponią Gardiner ponas Vikhemas sudomino ne tik savo išvaizda.
Maždaug prieš dešimtį ar dvylika metų, dar prieš savo vedybas, ji gana daug
laiko praleido tose Derbišyro vietose, iš kur jis buvo kilęs. Todėl jie turėjo gana
daug bendrų pažįstamų, ir nors Vikhemas po Darsio tėvo mirties prieš penkerius
metus ten lankėsi retokai, jis vis dėlto galėjo suteikti jai kur kas šviežesnių
naujienų apie buvusius draugus, negu turėjo ji pati.
Kadaise ponia Gardiner lankėsi Pemberlyje ir neblogai pažinojo velionį poną
Darsį. Dabar jis buvo nuolatinis jų pokalbių objektas. Jiems abiem buvo malonu
lyginti jos prisiminimus apie Pemberlį su kur kas tikslesniais Vikhemo
apibūdinimais ir prisiminti velionio būdo gerumą. Sužinojusi apie dabartinį pono
Darsio elgesį su Vikhemu, ji pamėgino atgaivinti atmintyje šio džentelmeno
bruožus, kai šis buvo dar paauglys, ir jai pavyko prisiminti girdėjus, jog apie
poną Ficviljamą Darsį buvo kalbama kaip apie itin išdidų ir nemalonų berniuką.
 DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

PONIA GARDINER nepamiršo savo ketinimo pasikalbėti su Elizabeta ir pirmai

progai pasitaikius, kai liko su dukterėčia vienos, ji taktiškai išreiškė savo
susirūpinimą ir toliau kalbėjo šitaip:
– Tu labai protinga mergina, Lize, ir nemanau, kad įsimylėsi vien todėl, jog
tau patariama to nedaryti, todėl aš nesibaiminu kalbėti tiesiai. Norėčiau, kad tu
būtum budri. Neįsimylėk pati ir neleisk to daryti jam, nes, turint galvoje jūsų
ribotus išteklius, tai daryti būtų neprotinga. Prieš jį negaliu nieko pasakyti, jis
yra labai įdomus jaunuolis ir jeigu turėtų deramų išteklių, tai, mano manymu,
geresnio pasirinkimo tau nė negalėtų būti. Tačiau dabar tu negali leisti
vaizduotei nunešti tave per toli. Tu turi sveiką protą ir mes tikimės, kad mokėsi
juo vadovautis. Neabejoju, kad tavo tėvas kliaujasi tavo santūrumu ir geru
elgesiu. Pasistenk jo neapvilti.
– Mieloji teta, jūs kalbate apie labai rimtus dalykus.
– Taip, ir tikiuosi, kad tu taip pat rimtai į juos žiūrėsi.
– Tuomet galite nesijaudinti. Aš pasirūpinsiu ir savimi, ir ponu Vikhemu. Jis
manęs neįsimylės, jeigu tik galėsiu tam sukliudyti.
– Elizabeta, dabar tu kalbi nerimtai.
– Prašau atleisti. Pamėginsiu dar kartą. Šiuo metu aš nesu įsimylėjusi pono
Vikhemo, garantuoju. Tačiau jis, be abejo, yra pats patraukliausias iš mano iki
šiol sutiktų vyriškių, ir jeigu jis pajus man rimtą simpatiją... tai manau, kad būtų
geriau, jei taip neatsitiktų. Aš pati matau, kaip tai neprotinga. Ak, tas baisusis
ponas Darsis! Tėvo pasitikėjimas man labai malonus ir būčiau labai nelaiminga,
jei jį apvilčiau. Tačiau tėvas yra labai palankus ponui Vikhemui. Trumpai tariant,
mano mieloji teta, man būtų labai nemalonu ką nors iš jūsų įskaudinti. Tačiau juk
kone kasdien matome, kaip jokie stygiai netrukdo jauniems žmonėms sujungti
savo likimus, tad kaip aš galiu duoti žodį, kad pagundos akivaizdoje būsiu
protingesnė už savo bendraamžes? Ir kaip galiu žinoti, kad atsisakydama
pasielgsiu protingai? Visa, ką aš galiu pažadėti, – tai neskubėti. Aš neskubėsiu
patikėti, kad esu jam pirmoji. Būdama su juo, aš to nesieksiu. Trumpai tariant,
darysiu viską, ką galiu.
– Gal vertėtų duoti jam suprasti, kad taip dažnai nesilankytų šiuose
namuose. Bent jau galėtum nepriminti savo mamai, kad jį pakviestų.
– Kaip padariau vakar, ar ne? – paklausė Elizabeta kukliai šypsodamasi. –
Labai teisingai, būtų labai gerai, jei aš šito nedaryčiau. Tačiau nemanykite, kad
jis visada čia praleidžia tiek daug laiko. Šią savaitę jis taip dažnai kviečiamas dėl
jūsų. Juk jūs žinote – mano mama labai rūpinasi, kad jos draugai visada turėtų
kompaniją. Tačiau iš tikro pasižadu daryti taip, kaip man atrodys protingiausia.
Tikiuosi, jūs patenkinta?
Teta užtikrino esanti patenkinta, Elizabeta padėkojo jai už geranoriškas
pastabas ir jos išsiskyrė, pademonstravusios pavyzdį, kaip be pykčio gali būti
priimtas toks subtilus patarimas.
Ponas Kolinsas atvažiavo į Hertfordšyrą tuojau po Gardinerių ir Džeinės
išvykimo, bet kadangi šį kartą jis apsistojo pas Lukasus, jo apsilankymas poniai
Benet didelių nepatogumų nesuteikė. Jo vedybos dabar sparčiai artėjo, ir ji tiek
apsiprato, kad laikė jas neišvengiamomis ir kartais net nenatūraliu balsu
sakydavo norinti, kad „jos būtų laimingos“. Jungtuvės turėjo būti ketvirtadienį,
tad trečiadienį panelė Lukas apsilankė atsi​sveikinimo vizito. Kai ji atsistojo eiti,
Elizabeta, susigėdusi dėl motinos nenorių ir šykščių palinkėjimų bei gerokai
susijaudinusi pati, išlydėjo ją iš kambario. Joms nulipus į apačią, Šarlotė pasakė:
– Rašyk man kuo dažniau, Eliza, aš lauksiu.
– Pažadu, mieloji.
– Be to, noriu paprašyti dar vieno dalyko. Ar atvažiuosi manęs aplankyti?
– Manau, kad dažnai susitiksime Hertfordšyre.
– Nesu tikra, ar greitai galėsiu išvažiuoti iš Kento. Pažadėk man, kad
atvažiuosi į Hansfordą.
Elizabeta negalėjo atsisakyti, nors šiame vizite matė nedaug malonumo.
– Mano tėvas su Marija turi atvažiuoti pas mane kovo mėnesį, – pridūrė
Šarlotė, – ir tikiuosi, tu sutiksi prisidėti prie jų.
Įvyko jungtuvės, paskui jaunieji tiesiai nuo bažnyčios durų išvažiavo į Kentą
ir ta proga buvo nemažai pakalbėta bei išgirsta. Netrukus Elizabeta gavo iš
savo draugės laišką; jų susirašinėjimas buvo reguliarus ir dažnas kaip visada,
nors ankstesnio nuoširdumo ir stigo. Rašydama jai Elizabeta jautė, kad atvirumo
džiaugsmas dingo visiems laikams, ir stengdamasi laiku atsakinėti į laiškus, ji
jautė, kad daro tai daugiau dėl praeities, o ne dėl dabarties. Pirmieji Šarlotės
laiškai buvo skaitomi su dideliu susidomėjimu – juk buvo labai smalsu sužinoti,
kaip ji atsilieps apie savo naujus namus, kaip jai patiks ledi Katerina ir kiek
atvirai ji išdrįs kalbėti apie savo laimę. Tačiau skaitydama laiškus Elizabeta
jautė, kad Šarlotė visomis temomis kalba taip, kaip iš jos buvo galima tikėtis. Ji
rašė linksmai, džiaugėsi, kad gyvenimas yra patogus, ir neminėjo nieko, į ką būtų
buvę galima pažiūrėti neigiamai. Namai, baldai, kaimynai, keliai – viskas jai
patiko, o ledi Katerinos elgesys buvo malonus ir draugiškas. Atrodė, kad tai
protingai sušvelnintas pono Kolinso nupieštas Hansfordo ir Rouzingso
paveikslas, tad Elizabeta suprato, kad norėdama viską suvokti privalo
apsilankyti Hansforde pati.
Džeinė jau buvo parašiusi kelias eilutes savo seseriai, pranešdama apie
laimingą jų atvykimą į Londoną, tad Eliza tikėjosi, kad rašydama jai kitą laišką
sesuo jau galės kiek papasakoti apie Binglius.
Už jos nekantravimą laukiant antrojo laiško buvo atlyginta, kaip paprastai
atlyginama už bet kokį nekantravimą. Praleidusi savaitę sostinėje, jos sesuo nei
susitiko su Karolina, nei girdėjo apie ją. Džeinė visa tai aiškino tuo, kad jos
paskutinis laiškas draugei iš Longburno kažkur pasimetė.
„Mano teta, – rašė ji, – rytoj žada vykti į tą miesto dalį, ir aš pasinaudosiu
proga apsilankyti Grosvenoro gatvėje.“
Antrą laišką ji parašė jau po šio vizito ir po apsilankymo pas panelę Bingli.
„Karolina tikriausiai buvo nekaip nusiteikusi, – rašė ji, – bet ji labai džiaugėsi
matydama mane ir priekaištavo, kodėl iš anksto nepranešiau apie savo vizitą
Londone. Taigi aš neklydau, nusprendusi, kad mano paskutinis laiškas jos
nepasiekė. Aš, be abejo, pasiteiravau apie jų brolį. Jis sveikas ir gyvas, bet taip
draugauja su ponu Darsiu, kad jos beveik jo nemato. Sužinojau, kad tą dieną pas
juos turėjo pietauti panelė Darsi. Gaila, kad nepasimačiau su ja. Mano vizitas
buvo trumpas, kadangi Karolina ir ponia Herst kažkur skubėjo. Drįstu tikėtis,
kad greitai pamatysiu jas pas save.“
Perskaičiusi laišką Elizabeta palingavo galvą. Ji suprato, kad apie jos sesers
apsilankymą mieste ponas Binglis gali sužinoti tik atsitiktinai.
Praėjo keturios savaitės Londone, bet Džeinei taip ir nepavyko jo susitikti. Ji
mėgino įtikinti save, kad visiškai to nesigaili, tačiau nebegalėjo nepastebėti jo
seserų nedėmesingumo sau. Ištisas dvi savaites rytais laukusi panelės Bingli ir
vakarais surasdama jai vis naują pateisinimą, Džeinė pagaliau jos sulaukė.
Tačiau jos vizito trumpumas ir bendravimo šaltumas nebeleido Džeinei ilgiau
apgaudinėti savęs. Laiškas, ta proga parašytas seseriai, parodo, ką ji jautė.

Esu tikra, kad mano mieloji Lizė neims triumfuoti dėl savo įžvalgumo ir
nepeiks manęs, jei pripažinsiu smarkiai klydusi dėl panelės Bingli
draugystės. Tačiau, mieloji sese, nors gyvenimas parodė tavo teisumą,
nelaikyk manęs užsispyrėle, jei aš vis tiek tvirtinsiu, kad remiantis jos
ankstesniu elgesiu mano pasitikėjimas ja buvo toks pat natūralus kaip ir tavo
įtarumas. Man visiškai nesuprantamos priežastys, dėl kurių ji siekė mano
draugystės, bet jeigu tokios aplinkybės pasitaikytų dar kartą, tai esu tikra,
kad ir vėl apsigaučiau. Karolina į mano vizitą atsakė tiktai vakar, o iki to laiko
aš negavau iš jos nei laiškelio, nei kokios žinutės. Kai ji pagaliau apsilankė,
buvo matyti, kad tai jai visiškai neteikia džiaugsmo. Ji abejingai ir trumpai
atsiprašė, kad iki tol manęs neaplankė, neužsiminė, kad norėtų vėliau
atvažiuoti, ir visais atžvilgiais atrodė taip pasikeitusi, kad jai išėjus tvirtai
apsisprendžiau pažinties su ja nebepalaikyti. Nors ir gaila, bet negaliu jos
nekaltinti. Ji elgėsi labai negerai, siekdama tokios artimos draugystės – galiu
tave nuoširdžiai užtikrinti, kad visos pastangos susidraugauti buvo iš jos
pusės. Bet man jos ir gaila, kadangi ji turi suprasti, kaip negerai elgėsi, ir
kadangi nė kiek neabejoju, jog to priežastis yra nerimavimas dėl brolio. Man
nebūtina nuodugniau aiškintis. Nors mes žinome, kad tas nerimas yra be
pagrindo, ji vis dėlto jį jaučia ir tai puikiai paaiškina jos elgesį su manimi. O
kadangi brolis yra jos taip mylimas, tai rūpinimasis juo yra natūralus ir
malonus. Tačiau mane stebina tai, kad jos būgštavimai nedingo ir dabar, nes
jei aš jam bent kiek rūpėčiau, tai mes būtume jau seniai susitikę. Iš jos pačios
žodžių supratau ir esu tikra, jog jis žino mane esant mieste, be to, iš jos
kalbos suvokiau, kad ji linkusi įtikinėti save, jog jis tikrai neabejingas panelei
 Darsi. Šito negaliu suprasti. Jei nesibijočiau pernelyg kategoriškų sprendimų,
tai būčiau labai linkusi pasakyti, jog čia esama dvigubo žaidimo. Bet aš
pasistengsiu nuvyti šalin visas niūrias mintis ir galvosiu tik apie tai, kas man
teikia laimę – tavo draugystę ir mano mielų dėdės bei tetos gerumą. Būk
gera, netrukus parašyk. Panelė Bingli davė man suprasti, tiesa, gana
miglotai, kad jis niekada negrįš į Neterfildą ir atsisakys namų. Tačiau geriau
apie tai nešnekėkime. Mane labai džiugina tavo geros naujienos apie mūsų
draugus Hansforde. Būtinai aplankyk juos su seru Viljamu ir Marija. Esu
tikra, kad tau ten be galo patiks.
TAVO IR T.T.

Šis laiškas suteikė Elizai šiek tiek skausmo, bet nuotaika jai pasitaisė, kai
pagalvojo, jog Džeinė nebebus apgaudinėjama, bent jau sesers. Iš to jaunuolio
nebėra ko tikėtis. Jai net nesinorėtų, kad jis atnaujintų savo dėmesį seseriai. Jis
jos akyse smuko ir ji norėjo, kad jis kuo greičiau vestų pono Darsio seserį – tai
galbūt būtų nusiraminimas Džeinei ir bausmė jam, nes, Vikhemo spėjimu,
nuotaka greitai privers jį gailėtis tos, kurią paliko.
Maždaug tuo laiku ponia Gardiner parašė Elizabetai, primindama jos pažadą
dėl pono Vikhemo bei prašydama atsakymo, ir tai, ką Elizabeta galėjo pranešti,
buvo kur kas maloniau jos tetai negu jai pačiai. Akivaizdus jo polinkis prie jos
dingo, dėmesys sumažėjo, jam rūpėjo kita. Elizabetai užteko akylumo tai
pastebėti, taip pat užteko ir nuovokos parašyti apie tai šaltai ir objektyviai. Jos
širdis buvo sužeista nesmarkiai, o tuštybė patenkinta, nusprendus, kad jis būtų
pasirinkęs ją, jei tik būtų turėjęs pakankamai išteklių. Netikėtai pelnyti dešimt
tūkstančių svarų buvo žavingiausias privalumas jaunos damos, kuriai jis dabar
stengėsi patikti. Tačiau Elizabeta, šiuo atveju ne tokia šališka kaip Šarlotės
atveju, nepriekaištavo Vikhemui už siekiamą nepriklausomybę. Juk tai labai
natūralu, ir nors suvokdama, kad jis jos atsisakė po tam tikros vidinės kovos, ji
buvo pasiryžusi pripažinti, jog tai buvo protingas bei teisingas sprendimas, ir
nuoširdžiai linkėjo jam laimės.
Visa tai buvo papasakota poniai Gardiner ir išaiškinusi visas aplinkybes ji
rašė toliau:
Dabar aš supratau, mieloji teta, kad nebuvau labai smarkiai įsimylėjusi, nes
jeigu tai būtų buvęs tas tyras ir svaiginantis jausmas, tai aš dabar
bjaurėčiausi jo vardu ir linkėčiau jam visų įmanomų nelaimių. Tačiau aš
jaučiu draugiškus jausmus ne tik jam, bet ir panelei King. Nejaučiu jai nė
trupučio neapykantos, dar daugiau – ji man atrodo visai gera mergina. Taigi
tai negalėjo būti meilė. Mano apdairumas pasitarnavo man. Ir nors, būdama
iki ausų įsimylėjusi, būčiau kur kas įdomesnė visiems savo pažįstamiems,
negaliu pasakyti, kad man liūdna dėl mano kuklios padėties. Už šlovę kartais
tenka pernelyg brangiai mokėti. Kitė ir Lidija jo išdavystę išgyveno daug
skaudžiau negu aš pati. Jos dar labai jaunos ir jų akims dar neatsivėrė karti
tiesa, kad gražūs jaunuoliai privalo turėti išteklių pragyvenimui lygiai taip
pat kaip ir visiškai paprasti.
 DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

SAUSIS IR VASARIS Longburne praėjo be didesnių įvykių, gyvenimą paįvairinant

tiktai pasivaikščiojimais į Meritoną, per kuriuos kartais būdavo šalta ir šlapia.
Kovo mėnesį Elizabeta turėjo apsilankyti Hansforde. Iš pradžių ji rimtai
negalvojo apie šitą kelionę, bet greitai suprato, kad Šarlotė laukia jos
apsilankymo, ir palengva ėmė vertinti šį vizitą palankiau. Ilgas nesimatymas
padidino norą susitikti Šarlotę ir sumenkino priešiškumą ponui Kolinsui. Kelionė
galėjo įnešti šiek tiek naujų įspūdžių, o kadangi gyvenimą su tokia motina ir
tokiomis nepakenčiamomis seserimis vargiai galėjai pavadinti maloniu, tai
paįvairinimas bus visai į naudą. Be to, per kelionę bus proga trumpai pasimatyti
su Džeine, tad artėjant numatytai datai ji būtų net nusiminusi, jei būtų tekę ją
nukelti. Tačiau jokių kliūčių neiškilo ir viskas buvo numatyta pagal pirminį
Šarlotės planą. Elizabeta turėjo važiuoti kartu su seru Viljamu ir jo antrąja
dukterimi. Pakeitimas pasiūlant pernakvoti Londone buvo padarytas laiku ir
kelionės planas buvo toks tobulas, koks tik gali būti.
Kiek liūdesio jai kėlė tai, kad reikės palikti tėvą, kuris, be abejo, jos pasiilgs,
ir kai atėjo laikas skirtis, jam tai taip nepatiko, kad paprašė dukters atsiųsti jam
laišką ir net pats pažadėjo parašyti atsakymą.
Atsisveikinimas su ponu Vikhemu buvo visai draugiškas, iš jo pusės gal net ir
daugiau negu draugiškas. Jo naujasis susižavėjimas neprivertė jo pamiršti, kad
tai Elizabeta pirmoji jį patraukė ir atkreipė jo dėmesį, pirmoji išklausė jį ir
sužavėjo. Jis atsisveikino maloniai, priminė, ko jinai gali tikėtis iš ledi Katerinos
de Bor, išreiškė viltį, kad jų nuomonės dėl jos – ir dėl visų kitų – sutaps, žodžiu,
atsisveikinimas buvo toks, kad jis visam laikui pelnė nuoširdų Elizabetos
palankumą. Ji išsiskyrė su juo neabejodama, kad ar vedęs, ar ne, jis visada liks
jai draugiškas ir malonus jaunas vyriškis.
Jos bendrakelioniai kitą dieną negalėjo išstumti jai iš galvos malonaus
Vikhemo įspūdžio. Seras Viljamas Lukasas ir jo duktė Marija, gero būdo, bet
tokia pat tuščiagalvė, kaip ir tėvas, negalėjo pasakyti nieko, kas būtų verta
dėmesio, tad Elizabeta jų klausėsi ne daugiau kaip karietos dardesio. Ji mėgo
juokus, tačiau pernelyg jau seniai pažinojo serą Viljamą ir šis negalėjo
papasakoti jai nieko naujo nei apie stojimą į dvariškių luomą, nei apie savo
riterystę. O jo mandagumai buvo tokie pat nuobodūs, kaip ir pasakojimai.
Nuvažiuoti reikėjo dvidešimt keturias mylias, ir jie išsirengė gana anksti,
kad jau vidurdienį būtų Greisčerčo gatvėje. Kai jie privažiavo prie Gardinerių
durų, prie svetainės lango stovėjo Džeinė ir žiūrėjo, o įėjusius pro duris, juos
pasitiko. Elizabeta, su meile pažvelgusi jai į veidą, liko patenkinta sveikatinga ir
miela jo išraiška. Ant laiptų stovėjo virtinė berniukų ir mergaičių, kuriems
nekantrumas pamatyti, kaip atrodo pusseserė, neleido likti svetainėje, tačiau
drovumas nesimačius metus taipgi neleido ir nulipti žemiau. Susitikimas buvo
linksmas ir malonus. Diena parėjo labai smagiai, rytas lakstant po parduotuves
ir bruzdant, o vakaras teatre.
Elizabetai pavyko atsisėsti šalia tetos. Pirmiausia jos kalbėjosi apie seserį ir
ji labiau su nuostaba negu liūdesiu po atkaklaus klausinėjimo sužinojo, kad nors
Džeinė ir stengiasi nepasiduoti liūdesiui, jis ją kartais vis dėlto apima. Tačiau
sveikas protas sakė, jog galima tikėtis tai greitai praeisiant. Ponia Gardiner
papasakojo jai smulkmenas apie panelės Bingli vizitą ir ne vieną pokalbį su
Džeine, iš kurių ji suprato, kad pastaroji iš visos širdies yra pasiryžusi šią pažintį
nutraukti.
Tuomet ponia Gardiner pasišaipė iš Elizabetos dėl pono Vikhemo išdavystės
ir pagyrė ją, kad taip tvirtai ją atlaikė.
– Bet, mano mieloji Elizabeta, – pridūrė ji, – kas per mergina yra toji panelė
King? Man būtų labai nemalonu manyti, jog mūsų draugas yra savanaudis.
– Tačiau, brangioji teta, argi galima vedybiniuose dalykuose nubrėžti griežtą
ribą tarp savanaudiškumo ir sveiko proto? Kur baigiasi nuovoka ir prasideda
godumas? Per praėjusias Kalėdas jūs būgštavot, kad jis nevestų manęs, nes tai
būtų neprotinga, o dabar, kai jis nori vesti merginą tik su dešimčia tūkstančių
kraičio, jūs svarstote, ar tik jis nėra savanaudis.
– Jeigu tu man papasakosi, kas per mergina yra panelė King, aš sugebėsiu
padaryti teisingas išvadas.
– Ji, mano manymu, yra labai miela mergina. Negaliu pasakyti apie ją nieko
blogo.
– Bet jis net dėmesio nekreipė į ją, kol po senelio mirties jai neatiteko šita
suma.
– Taip, argi tai nuostabu? Jeigu mano neturtingumas neleido jam siekti mano
širdies, tai kam jam eiti paskui merginą, kuri yra tokia pat neturtinga kaip aš ir
kuriai jis nejaučia simpatijos?
– Bet atrodo nelabai padoru, kad jis atkreipė į ją dėmesį tuojau po palikimo
paveldėjimo.
– Nepriteklių spaudžiamas žmogus neturi laiko toms elegancijos taisyklėms,
kurios kitiems atrodo labai svarbios. Jei ji tam nesipriešina, kodėl mes turėtume
tai daryti?
– Jos nesipriešinimas nepateisina jo. Tai tik parodo, kad jai kažko stinga –
proto arba takto.
– Na gerai, – pasakė Elizabeta, – tegu būna, kaip jūs norite. Tegu jis būna
savanaudis, o ji kvaila.
– Ne, Lize, aš visiškai to nenoriu. Žinai, man net būtų nemalonu taip blogai
galvoti apie jaunuolį, kuris taip ilgai gyveno Derbišyre.
– Ak štai kaip! Tuomet aš esu nelabai kokios nuomonės apie visus jaunuolius,
kurie gyvena Derbišyre, o jų artimi draugai, gyvenantys Hertfordšyre, yra už
juos ne geresni. Man jie visi bjaurūs. Ačiū Dievui, rytoj važiuoju susitikti su
žmogumi, kuris neturi nė vienos geros savybės, nepasižymi nei protu, nei
manieromis. Juk galų gale bendrauti verta tik su kvailais vyrais.
 – Atsargiai, Lize, tavo žodžiai dvelkia nusivylimu.
Iki pasibaigiant pjesei Elizabeta buvo maloniai nustebinta, gavusi dėdės ir
tetos kvietimą prisidėti prie jų vasaros kelionės po šalį.
– Dar tikrai nenusprendėme, kaip toli ji mus nuneš, – pasakė ponia Gardiner,
– bet tikriausiai iki Ežerų krašto.
Joks kitas pasiūlymas nebūtų labiau nudžiuginęs Elizabetos, ir ji su
dėkingumu bei džiugesiu jį priėmė.
– Mano brangioji, mieloji teta, – susižavėjusi sušuko ji, – kaip nuostabu! Kaip
nuostabu! Jūs man dovanojate naujo gyvenimo ir jėgų. Sudie liūdesiui ir
niūrumui. Ką reiškia vyrai, palyginti su kalnais ir uolomis? Kiek malonių valandų
mūsų laukia! O kai mes grįšime, tai anaiptol nebūsime panašūs į tuos keliautojus,
kurie po kelionės negali suregzti nė sakinio apie tai, ką pamatė. Ežerai, kalnai ir
upės nesusimaišys mūsų vaizduotėse, o norėdami nupasakoti kokį vaizdą, mes
neimsime ginčytis tarpusavyje, kaip kad dažniausiai pasitaiko. Todėl mūsų
pasakojimas klausytojams nepasirodys toks nepakenčiamas, kaip daugumos
keliauninkų.
 DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

KITOS DIENOS KELIONĖJE viskas Elizabetai atrodė nauja ir įdomu, jos siela
be perstojo džiūgavo, nes sesers išvaizda patvirtino, kad dėl jos sveikatos
būgštauti neverta, o mintys apie būsimą kelionę šiaurėn teikė jai žvalumo ir
pakilumo. Kai jie iš vieškelio pasuko į Hansfordo keliuką, visi pradėjo akimis
ieškoti klebonijos, kuri turėjo pasirodyti už posūkio. Jie važiavo pro Rouzingso
tvorą, ir Elizabeta nusišypsojo, prisiminusi viską, ką girdėjo apie čionykščius
gyventojus.
Pagaliau pasirodė klebonija. Prie kelio besiglaudžiantis sodas, žali tvoros
statiniai ir laurų gyvatvorė rodė, kad jie jau visai arti. Tarpdury pasirodė ponas
Kolinsas ir Šarlotė, ir karieta sustojo prie nedidelių vartų, nuo kurių iki namo
vedė neplatus žvyro takas. Greitai svečiai jau buvo išlipę iš karietos ir visi
džiaugėsi susitikimu. Ponia Kolins sutiko draugę su nuoširdžiu svetingumu, ir
Elizabeta, matydama, kaip maloniai yra sutinkama, jau visiškai nebesigailėjo,
kad ryžosi šiai kelionei. Ji greitai pastebėjo, kad jos pusbrolio elgesys po vedybų
nė kiek nepasikeitė, jis buvo toks pat mandagus ir keletą minučių užlaikė ją prie
vartelių, nuodugniai klausinėdamas apie visus šeimynykščius. Toliau jie buvo
nuvesti vidun be didesnės gaišaties, jei neskaitysim to, jog ponas Kolinsas
atkreipė visų dėmesį į paradinių durų gražumą. Visiems suėjus svetainėn, jis dar
kartą pasveikino svečius įžengus į jo kuklų būstą ir žodis žodin pakartojo tai, ką
žmona jau buvo sakiusi apie jų būsimą poilsį.
Elizabeta buvo pasiruošusi pamatyti Kolinsą visoje didybėje ir jai buvo sunku
nuvyti šalin mintį, kad, rodydamas kambario didumą, vaizdą pro langus ir baldus,
jis labiausiai kreipiasi į ją, tarsi norėdamas pabrėžti, ką ji prarado, atsisakydama
jo. Bet nors viskas atrodė gražu ir jauku, ji negalėjo pamaloninti jo nei atodūsiu,
nei apgailestavimu, tiktai su nuostaba žiūrėjo į savo draugę ir svarstė, kaip šiai
pavyksta atrodyti tokiai linksmai turint tokį gyvenimo draugą. Kai Kolinsas
pasakydavo ką nors tokio, dėl ko jo žmona galėtų pagrįstai susigėsti, ir tai
būdavo neretai, Elizabeta nejučiom dirsteldavo į Šarlotę. Porą kartų ji pastebėjo
Šarlotę paraudus, bet dažniausiai Šarlotė viso to protingai negirdėdavo.
Pasėdėjus pakankamai ilgai, kad užtektų laiko aptarti kiekvienam kambario
baldui nuo bufeto iki židinio grotelių bei pasipasakoti apie kelionę bei ką patyrė
Londone, ponas Kolinsas pakvietė juos pasivaikščioti sode, kuris buvo didelis ir
gerai išplanuotas, be to, prižiūrimas paties šeimininko. Darbas šiame sode buvo
vienas jo didžiausių malonumų, ir Elizabetai patiko, kaip ramiai ir paprastai
Šarlotė pasakoja apie fizinio darbo naudą ir prisipažįsta visokeriopai skatinanti
šį vyro pomėgį. Čia, vedžiodamas svečius skersiniais ir išilginiais takeliais ir
beveik neleisdamas jiems išsakyti pagyrimų, kurių pats siekė, jis nuolat rodė
jiems vaizdus taip smulkmeniškai, kad šie nuo to prarasdavo visą žavesį. Jis
galėjo tiksliai išvardyti, kokie laukai driekiasi kiekviena kryptimi, kiek medžių
yra kokiame nors tolimame guote. Bet iš visų vaizdų, kurie galėjo išgarsinti jo
sodą, grafystę ar net visą karalystę, pats gražiausias buvo Rouzingsas, plytintis
tarp parko medžių beveik prieš pat jo namus. Tai buvo gražus, šiuolaikiškas
dvaras, puikiai išdėstytas kalvos šlaite.
Iš sodo ponas Kolinsas buvo beketinąs vesti svečius per dvi savo pievas, bet
kadangi damos avėjo batais, nepritaikytais vaikščioti po sniego tiženas, tai jos
pasuko atgal. Su ponu Kolinsu nuėjo tiktai seras Viljamas, o Šarlotė nusivedė
seserį ir draugę namo, tikriausiai labai patenkinta, kad galės viską aprodyti be
vyro pagalbos. Namas buvo nedidelis, bet pastatytas gerai ir patogiai, baldai
parinkti praktiškai ir su skoniu, rodančiu Šarlotės sugebėjimus. Pamiršus poną
Kolinsą, visur buvo matyti romi palaima, o iš patenkintos Šarlotės išraiškos
Elizabeta suprato, kad ji gana dažnai jį pamiršdavo.
Ji jau buvo spėjusi sužinoti, kad ledi Katerina dar tebėra kaime. Apie tai
buvo užsiminta per pietus, ir ponas Kolinsas, įsijungęs į pokalbį, pasakė:
– Taip, panele Elizabeta, ateinantį sekmadienį jūs turėsite garbę pamatyti
ledi Kateriną bažnyčioje, ir man neverta net sakyti, kad būsite ja sužavėta. Ji
labai gera ir maloninga, todėl aš neabejoju, kad po pamaldų sulauksite iš jos
kokio nors dėmesio ženklo. Galiu beveik neabejodamas pasakyti, kad visi
kvietimai, kuriais per jūsų buvimo Kente laiką ji pagerbs mus, taip pat galios ir
jums bei mano seseriai Marijai. Ji nepaprastai maloni mano brangiajai Šarlotei.
Mes du kartus per savaitę pietaujame Rouzingse ir mums niekada neleidžiama
grįžti namo pėsčiomis. Jos šviesybės karieta visada mūsų paslaugoms. Tiksliau
turėčiau sakyti – viena jos šviesybės karietų, nes ji turi jų keletą.
– Ledi Katerina tikrai yra labai protinga ir maloni moteris, – pridūrė Šarlotė,
– ir nepaprastai dėmesinga kaimynė.
– Tikra tiesa, brangioji, kaip tik tai turėjau galvoje. Ji viena iš tokių moterų,
kuriai niekada ne per daug pagarbos.
Vakaras praėjo besikalbant apie Hertfordšyro naujienas, kurios jau buvo
aprašytos. Vėliau, jau viena savo miegamajame, Elizabeta galėjo apgalvoti, kiek
jos draugė patenkinta padėtimi, apmąstyti jos pasirinktą elgesio su vyru liniją ir
nuspręsti, jog visa tai padaryta labai puikiai. Ji dar spėjo pagalvoti, kaip toliau
klostysis jos viešnagė: ramūs namų užsiėmimai ir pokalbiai su drauge, erzinantis
pono Kolinso įkyrumas ir egzotiški susitikimai Rouzingse. Tokius vaizdinius
nupiešė jos gyva vaizduotė.
Kitos dienos vidury, kai savo kambaryje ruošėsi pasivaikščioti, apačioje
pasigirdo netikėtas triukšmas ir atrodė, kad visi namai sukilo. Kiek pasiklausiusi
ji išgirdo, kaip kažkas labai skubėdamas bėga laiptais aukštyn ir šaukia jos
vardą. Atidariusi duris, aikštelėje ji išvydo Mariją, kuri uždususi ir susijaudinusi
sušuko:
– Ak, mano brangioji Eliza! Dėl Dievo, lipkit kuo greičiau į apačią, nes čia
pro langą nuostabus vaizdas! Bet nesakysiu jums, kas tai. Skubėkit kuo greičiau
į apačią.
Be reikalo Eliza pradėjo klausinėti, nes Marija nieko nesakė. Jiedvi nubėgo
apačion į valgomąjį, kurio langai buvo į pievelę, žiūrėti stebuklo. Tai buvo dvi
damos, su žemu fajetonu sustojusios priešais sodo vartus.
– Ir tai viskas? – sušuko Elizabeta. – Aš maniau, kad į sodą bent jau kiaulė
atbėgo, o čia tiktai ledi Katerina su dukteria!
– Ką jūs, brangioji! – pasakė Marija, pasipiktinusi tokia klaida. – Tai ne ledi
Katerina. Pagyvenusi dama yra ponia Dženkinson, gyvenanti pas juos. O kita –
panelė de Bor. Tik pažiūrėkit į ją. Kokia ji smulkutė! Kas galėtų pagalvoti, kad ji
tokia lieknutė ir smulkutė?
– Ji elgiasi labai šiurkščiai, kam laiko Šarlotę lauke tokiame vėjyje. Kodėl ji
negali įeiti vidun?
– O, Šarlotė sako, kad ji beveik niekada neina vidun. Jos pasirodymas
namuose – ypatingos pagarbos ženklas.
– Jos išvaizda man patinka, – pasakė Elizabeta, apimta minčių. – Ji atrodo
ligota ir irzli. Taip, ji jam labai tiks. Bus tokia žmona, kokios jis vertas.
Ponas Kolinsas ir Šarlotė stovėjo prie vartelių ir kalbėjosi su damomis, o
seras Viljamas, dideliam Elizabetos pasitenkinimui, stovėjo tarpduryje, pagarbiai
žiūrėjo į prakilniąją asmenybę priešais save ir kaskart lankstėsi, kai tik panelė
de Bor pažvelgdavo jo pusėn.
Pagaliau pokalbis baigėsi, damos nuvažiavo ir šeimininkai grįžo namo. Ponas
Kolinsas tuojau pat pasveikino damas su didžiule sėkme, o Šarlotė paaiškino, kad
tai reiškia, jog rytoj jie visi kviečiami pietų į Rouzingsą.
 DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

PONO KOLINSO TRIUMFAS dėl šio kvietimo buvo tikrai didelis. Jam
nepaprastai norėjosi parodyti globėjos didybę savo svečiams ir leisti jiems
pamatyti jos palankumą jam pačiam ir jo žmonai. O kadangi šią progą gavo taip
greitai ir su tokiu ledi Katerinos palankumu, tai net nežinojo, kaip tuo
atsidžiaugti.
– Prisipažinsiu, – tarė jis, – nebūčiau labai nustebęs, jei jos šviesybė būtų
pakvietusi mus sekmadienį išgerti arbatos ir praleisti vakarą Rouzingse. Netgi
vyliausi to, žinodamas jos svetingumą. Bet kas galėjo tikėtis tokio dėmesio kaip
šitas? Kas galėjo įsivaizduoti, kad mes gausime kvietimą pietauti pas ją (kvietimą
mums visiems), vos jums atvykus!
– Mane tai nelabai nustebino, – pasakė seras Viljamas, – nes mano padėtis
gyvenime suteikė progų pažinti šio pasaulio galingųjų papročius. Rūmuose tokie
kilnaus išsiauklėjimo pavyzdžiai nėra reti.
Tą dieną ir kitą rytą tebuvo kalbama beveik vien apie būsimą vizitą į
Rouzingsą. Ponas Kolinsas nuodugniai instruktavo visus, ko galima tikėtis, kad
pamatę tokius kambarius, tokią gausybę tarnų ir tokius nuostabius pietus svečiai
nepamestų žado.
Kai damos jau ėjo persirengti, jis pasakė Elizabetai:
– Mieloji pussesere, dėl aprangos galite nesivaržyti. Ledi Katerina anaiptol
nereikalaus iš mūsų tos elegancijos, kuri būdinga jai ir jos dukteriai. Patarčiau
jums tiesiog užsivilkti bet kurią suknelę, kurią laikote geresnę už kitas – daugiau
nieko ir nereikia. Ledi Katerina nepagalvos apie jus blogiau, jei būsite
apsirengusi paprastai. Ji mėgsta, kad būtų išlaikyti padėties skirtumai.
Kol visi rengėsi, jis po du ar tris kartus priėjo prie kiekvienų durų,
ragindamas paskubėti, kadangi ledi Katerina labai nemėgstanti vėluojančių į
pietus. Toks grėsmingas jos šviesybės ir jos charakterio apibūdinimas gana
smarkiai išgąsdino Mariją Lukas, kuri nebuvo itin pratusi prie viešuomenės, tad
ji laukė pasirodymo Rouzingse su tokiu pat nerimu, su kokiu jos tėvas kadaise
laukė pristatymo Sent Džeimso rūmuose.
Kadangi oras buvo puikus, jie apie pusę mylios parku nuėjo pėsti. Kiekvienas
parkas yra savaip gražus ir žavus, ir Elizabeta daug kuo jame gėrėjosi, nors ir
ne taip labai, kaip tikėjosi ponas Kolinsas. Nelabai didelį įspūdį jai padarė ir
paminėtas langų skaičius fasade bei suma, sero Luiso de Boro išleista jiems
įstiklinti.
Lipant laiptais prie namo, Marijos nerimas tolydžio augo ir net seras
Viljamas neatrodė visiškai ramus. Tačiau Elizos drąsa liko jai ištikima. Ji nebuvo
girdėjusi apie kokius nors išskirtinius ledi Katerinos talentus arba nepaprastas
dorybes, o demonstruojamus turtus ir didybės ženklus tikėjosi išvysti be didelio
sukrėtimo.
 Iš prieškambario, kuriame ponas Kolinsas su pasididžiavimu nurodė jo dydį
bei puošybos gausumą, jie paskui tarnus per holą nuėjo į kambarį, kuriame
sėdėjo ledi Katerina, jos duktė ir ponia Dženkinson. Jos šviesybė maloningai
atsistojo jų pasitikti, o kadangi ponia Kolins buvo su vyru susitarusi, kad svečius
pristatys ji, viskas įvyko paprastai ir be visų tų padėkojimų bei pasiteisinimų,
kurie ponui Kolinsui būtų atrodę būtini.
Nors kadaise lankęsis Sent Džeimso rūmuose, seras Viljamas buvo taip
pritrenktas supančios didybės, kad teišdrįso tik žemai nusilenkti ir neištaręs nė
žodžio atsisėdo. Jo duktė, beveik mirtinai persigandusi, tūptelėjo ant kėdės
kraštelio, nežinodama, kur dėti akis. Elizabeta jautėsi visai ramiai ir galėjo be
jaudulio apžiūrinėti tris damas priešais. Ledi Katerina buvo aukšta, stambi
moteris ryškių bruožų veidu, kuris kadaise galėjo būti gražus. Jos povyza
neatrodė itin maloni, o elgesys ne toks, kad leistų svečiams pamiršti savo
žemesnę padėtį. Ji nekėlė baimės tylėjimu, tačiau viską, ką sakė, tarė itin
pranašiu bei savo svarbą pabrėžiančiu tonu, tad Elizabeta tuojau prisiminė pono
Vikhemo žodžius, o stebėjusi šeimininkę visą vakarą, ji padarė išvadą, kad ledi
Katerina yra visiškai tokia, kokią jis nupasakojo.
Kai apžiūrėjusi motiną, kurios išvaizdoje ir elgesyje netruko rasti panašumo
su ponu Darsiu, ji perkėlė žvilgsnį prie dukters, tai beveik kaip Marija buvo
nustebinta jos liesumo bei mažumo. Šios dvi damos nebuvo panašios nei
figūromis, nei veidais. Panelė de Bor buvo blyškaus veido ir liguista, veidas, nors
ir taisyklingų bruožų, atrodė neišraiškingas. Kalbėjo ji labai mažai, nebent tyliu
balsu persimesdavo vienu kitu žodžiu su ponia Dženkinson, visai paprasta
moterimi, kuri buvo užsiėmusi vien jos klausymusi ir dangstymu jos akių nuo
šviesos.
Keletą minučių pasėdėjus, svečiams buvo leista eiti prie lango pasigėrėti
vaizdais. Ponas Kolinsas ėmėsi girti matomas grožybes, o ledi Katerina
maloningai priminė jiems, kad šis reginys vasarą atrodo dar žavingiau.
Pietūs buvo tikrai puikūs, pasirodė visi pono Kolinso pažadėti tarnai, buvo
panaudoti visi jo žadėti serviravimo reikmenys. Be to, kaip jis irgi buvo numatęs,
jos šviesybės pageidavimu jis buvo pasodintas kitame stalo gale ir atrodė taip,
tarsi nieko geresnio pasaulyje negalėtų pageidauti. Jis dalino mėsą, valgė, uoliai
gyrė visus patiekalus. Nebuvo praleistas nė vienas atneštas valgis, pirmiausiai
savo atsiliepimą išsakydavo jis, paskui seras Viljamas, kuris dabar jau buvo tiek
atsipeikėjęs, kad galėtų atkartoti savo žento žodžius. Elizabeta net nusistebėjo,
kaip ledi Katerina tai pakenčia. Tačiau ledi Katerina atrodė net patenkinta tokiu
besaikiu gyrimu ir maloningai šypsojosi, ypač tada, kai atneštas patiekalas
pasirodydavo jiems naujiena. Rimtas pokalbis prie stalo neprasidėjo. Elizabeta
buvo nusiteikusi dalyvauti jame, jei pasitaikytų proga, tačiau ji buvo pasodinta
tarp Šarlotės ir panelės de Bor; pirmoji labai uoliai klausėsi ledi Katerinos, o
antroji per visus pietus nė karto nesikreipė į Elizabetą. Ponia Dženkinson buvo
užsiėmusi stebėjimu, kaip mažai valgo panelė de Bor, ir vis ragino ją paragauti
naujo patiekalo bei teiravosi apie savijautą. Marija negalėjo ištarti nė žodžio, o
džentelmenai tik valgė ir žavėjosi.
Kai damos grįžo į svetainę, neliko nieko kito, kaip tik klausytis ledi
Katerinos, kuri be pertraukos kalbėjo iki pat atnešant kavą ir savo nuomones
įvairiais klausimais reiškė taip kategoriškai, jog buvo aišku, kad ji nėra įpratusi
prie prieštaravimų. Ji smulkmeniškai nekukliai klausinėjo Šarlotę apie jos namų
reikalus ir dosniai patarinėjo, kaip juos tvarkyti, mokė ją, kaip viską reguliuoti
tokioje mažoje šeimoje kaip jos, aiškino, kaip rūpintis karvėmis ir naminiais
paukščiais. Elizabeta suprato, kad niekas ne per smulku šios damos dėmesiui,
jeigu tik teikia progą diktuoti kitiems. Retkarčiais nutraukusi pamokymus poniai
Kolins, ji pateikdavo įvairiausių klausimų Marijai ir Elizabetai, bet daugiau
pastarajai, apie kurios giminę žinojo mažiausiai ir kurią ponia Kolins apibūdino
kaip labai malonią, gražią ir gerą merginą. Ji teiravosi jos, kiek turi seserų, ar
jos jaunesnės, ar vyresnės už ją pačią, ar kuri nors neketina tekėti, ar yra
gražios, kur gavo išsilavinimą, kokią karietą turi jos tėvas ir kokia buvo jos
mamos mergautinė pavardė. Elizabeta jautė, kad jos klausimai labai įkyrūs, bet
atsakinėjo į juos mandagiai. Paskui ledi Katerina pasakė:
– Tikiuosi, kad jūsų tėvelio dvaras bus paveldėtas pagal vyriškąją liniją pono
Kolinso. Labai džiaugiuosi dėl jūsų, – ji pasisuko į Šarlotę, – bet apskritai man
nepatinka, kad moterys šeimoje neturi paveldėjimo teisių. Sero Luiso de Boro
šeimoje tai nebuvo taikoma. Gal jūs grojate arba dainuojate, panele Benet?
– Truputį.
– O, tuomet kada nors mielai pasiklausysime jūsų. Mūsų instrumentas tiesiog
nuostabus, tikrai geresnis už... Kada nors jūs jį išmėginsite. O jūsų seserys ar
groja arba dainuoja?
– Taip, viena iš jų.
– O kodėl kitos neišmoko? Reikėjo visoms pasistengti. Panelės Veb visos
išmoko, o juk jų tėvo pajamos mažesnės negu jūsų tėvo. Ar mokate piešti?
– Ne, visai nemoku.
– Ir nė viena nemokat?
– Nė viena.
– Labai keista. Tikriausiai neturėjote galimybės išmokti. Jūsų motinai reikėjo
kiekvieną pavasarį atvežti jus į sostinę, kad galėtumėt lankyti pamokas.
– Mama būtų sutikusi, bet tėtis nekenčia Londono.
– Jūsų guvernantė išvažiavo iš jūsų?
– Mes niekada neturėjom guvernantės.
– Neturėjot guvernantės! Neįtikėtina. Penkios dukterys išauklėtos namuose
be guvernantės! Negirdėtas dalykas. Vadinasi, jūsų motina dirbo kaip vergė, kol
jus išauklėjo.
Elizabeta vos sulaikė šypseną ir patikino ją, kad taip nebuvo.
– Tai kas jus mokė? Kas prižiūrėjo? Be guvernantės jūs turėjot būti paliktos
likimo valiai.
– Lyginant su kai kuriomis kitomis šeimomis, gal taip ir buvo. Bet tos, kurios
norėjo mokytis, turėjo visas galimybes. Mes visada buvome skatinamos skaityti,
buvo samdomi visi reikalingi mokytojai. Bet jeigu kuri labiau norėjo tinginiauti,
tai tam irgi turėjo visas galimybes.
– Taip, be abejo. Tačiau guvernantės darbas kaip tik ir yra užkirsti tam
kelią, ir jeigu būčiau pažinojusi jūsų motiną, tai būčiau kuo primygtiniausiai
patarusi pasisamdyti ją. Visada laikiausi nuomonės, kad auklėjime nieko
nepasieksi be nuolatinio ir reguliaraus lavinimosi, o tai tegali duoti tiktai
guvernantė. Net stebiuosi, kaip daug šeimų pasinaudojo mano patarimais. Aš
visada mielai padedu jaunai merginai susirasti vietą. Mano dėka puikias vietas
susirado keturios ponios Dženkinson dukterėčios. Vos prieš kelias dienas
rekomendavau vieną merginą, kuri man buvo visai atsitiktinai paminėta, ir šeima
yra visiškai ja patenkinta. Ponia Kolins, ar jau sakiau jums, kad vakar buvo
užsukusi ledi Metkalf ir dėkojo man? Ji sako, kad panelė Poup tiesiog stebuklas.
„Ledi Katerina, – sako ji, – jūs man padovanojot stebuklą.“ Ar jūsų seserys kur
nors išvažiuoja, panele Benet?
– Taip, ponia, visos.
– Visos! Ką, visos penkios iš karto? Keista! O jūs tik antra duktė.
Jaunesniosios seserys važinėjasi, kol vyresniosios dar neištekėjusios! Jūsų
jaunesniosios seserys tikriausiai dar labai jaunos?
– Taip, pati jaunėlė dar neturi šešiolikos. Gal ji iš tikro dar per jauna lankytis
viešuomenėje. Tačiau, ponia, juk būtų išties neteisinga, jei jaunesnės seserys
netektų progų buvoti viešuomenėje ir pasilinksminti vien dėl to, kad jų vyresnės
seserys neturėjo galimybių arba noro anksti ištekėti. Gimusi paskutinė turi tokią
pat teisę į jaunystės malonumus kaip gimusi pirmoji. Netekti visko vien dėl
jaunumo! Manau, kad tai neprisidėtų prie seserų draugiškumo skatinimo ir
gerumo ugdymo.
– Dievaži, – pasakė jos šviesybė, – jūs kalbate labai ryžtingai kaip toks
jaunas asmuo. Sakykit, kiek jums metų?
– Kadangi turiu tris suaugusias jaunesnes seseris, – atsakė Elizabeta
šypsodamasi, – tai jūsų šviesybė tikriausiai nesitiki, jog atskleisiu savo amžių.
Ledi Katerina, atrodo, gerokai nustebo, negavusi aiškaus atsakymo, ir
Elizabeta pagalvojo, kad tikriausiai yra pirma būtybė, pasipriešinusi tokiam
netaktiškam kamantinėjimui.
– Esu tikra, kad jums ne daugiau kaip dvidešimt, todėl nėra prasmės slėpti
amžiaus.
– Man jau ir nebe dvidešimt vieneri.
Kai prie jų prisijungė džentelmenai ir buvo išgerta arbata, buvo atnešti
kortų staleliai. Ledi Katerina, seras Viljamas ir ponas su ponia Kolinsai keturiese
susėdo lošti, o kadangi panelė de Bor panoro žaisti kazino, tai abiem merginoms
teko garbė kartu su ponia Dženkinson palaikyti jai kompaniją. Prie jų stalelio
buvo ypač nuobodu. Vargiai buvo ištariamas koks žodis, nesusijęs su žaidimu,
nebent ponia Dženkinson imdavo rūpintis, ar panelei de Bor ne per šalta, ar ne
per karšta arba ne per tamsu ar šviesu. Prie antrojo stalelio buvo kur kas
gyviau. Ledi Katerina be perstojo kalbėjo – komentavo kitų trijų klaidas arba
įterpdavo kokį atsitikimą iš savo patirties. Ponas Kolinsas uoliai pritarinėjo jos
šviesybės žodžiams, dėkojo už kiekvieną išloštą tašką ir atsiprašinėjo, kai
manydavo išlošęs per daug. Seras Viljamas kalbėjo nedaug. Jis krovėsi galvon
kilmingųjų asmenų vardus ir atsitikimus, susijusius su jais.
Kai ledi Katerina ir jos duktė pažaidė tiek, kiek pageidavo, staliukai buvo
išnešti ir poniai Kolins pasiūlyta karieta. Jai su dėkingumu pasiūlymą priėmus,
šeimininkė davė reikalingus nurodymus tarnams. Tada draugija susirinko prie
židinio pasiklausyti, koks, anot ledi Katerinos, rytoj bus oras. Jos pranašavimus
nutraukė atvykusi karieta ir po ilgų pono Kolinso padėkos kalbų bei po tokių pat
ilgų sero Viljamo nusilenkimų jie išvyko. Vos jiems nuvažiavus nuo durų, Šarlotė
pasiteiravo, koks Elizabetos įspūdis apie Rouzingsą. Elizabeta draugės labui
pasistengė sušvelninti savo tikrąją nuomonę. Bet jos pastangos vis dėlto
nepatenkino pono Kolinso ir jis jos šviesybės pagyras netrukus perėmė į savo
rankas.
 TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

SERAS VILJAMAS PRALEIDO Hansforde tiktai savaitę, bet šio laiko jam pakako
įsitikinti, kad jo duktė įsikūrusi patogiai ir turi tokį vyrą ir tokią kaimynę, kokių
retai pasitaiko. Sero Viljamo viešnagės metu ponas Kolinsas kas rytą veždavo jį
pasivažinėti kabrioletu ir aprodyti apylinkių. Tačiau jam išvykus šeima grįžo prie
savo įprastų užsiėmimų ir Elizabeta buvo dėkinga, kad nuo to laiko nebereikia
taip dažnai matytis su pusbroliu, nes didžiumą laiko tarp pusryčių ir pietų jis
praleisdavo arba dirbdamas sode, arba skaitydamas bei rašydamas, arba
žiūrėdamas pro bibliotekos langą į kelią. Kambario, kuriame sėdėdavo damos,
langai buvo į kiemą. Elizabeta iš pradžių stebėjosi, kodėl Šarlotė tam tikslui
nesirenka valgomojo, nes jis buvo didesnis ir šiaip jaukesnis, bet greitai pamatė,
kad jos draugė tam turi rimtą priežastį – mat jei jos sėdėtų valgomajame, tai
ponas Kolinsas, be abejo, nepraleistų tiek daug laiko savo bibliotekoje.
Elizabeta visiškai pritarė Šarlotės pasirinkimui.
Iš savo svetainės kelio jos nematė, tad turėjo būti dėkingos ponui Kolinsui už
suteikiamas žinias, kokia kada pravažiavo karieta, kiek kartų pasirodė panelės
de Bor fajetonas. Jis visada joms tai pranešdavo, nors tai atsitikdavo beveik
kiekvieną dieną. Neretai ji sustodavo prie jų ir keletą minučių pasikalbėdavo su
Šarlote, bet iš fajetono dažniausiai neišlipdavo.
Tik retai kurią dieną ponas Kolinsas neidavo į Rouzingsą, ir taip pat retai jo
žmona nepanorėdavo eiti kartu. Iš pradžių Elizabeta nesuprato tokio savo laiko
aukojimo, bet paskui pagalvojo, kad ateityje gali atsirasti naujų ledi Katerinos
parapijų. Retsykiais ir juos aplankydavo pati jos šviesybė, ir per tuos vizitus jos
dėmesio neišvengdavo nė viena smulkmena. Ji kišdavosi į visus reikalus,
apžiūrinėdavo rankdarbius, patarinėdavo daryti kitaip, rasdavo klaidų baldų
išdėstyme arba tarnaitės elgesyje. O jeigu sutikdavo pasivaišinti, tai tik tam, kad
galėtų papriekaištauti, jog ponios Kolins patiektas mėsos gabalas yra per didelis
jos šeimai.
Elizabeta greitai suvokė, kad nors jos šviesybė puikiausiai galėjo
nesivarginti dėl vietos gyventojų reikalų, ji vis dėlto aktyviai dalyvavo parapijos
gyvenime, apie kurį jai kuo smulkiausiai pranešdavo ponas Kolinsas. Ir jeigu
kuris nors kaimietis pasidarydavo aikštingas, nepatenkintas arba nuskursdavo, ji
tučtuojau skubėdavo į kaimą malšinti nesutarimų, nuraminti neramiojo ir
sugrąžinti santarvės bei gausos.
Malonumas pietauti Rouzingse jiems tekdavo maždaug du kartus per savaitę
ir nebedalyvaujant serui Viljamui bei nebesant antrojo kortų staliuko kiekvieni
tokie pietūs būdavo panašūs į ankstesnius. Kitokių pramogų pasitaikydavo retai,
kadangi kaimynų gyvenimo lygis neatitiko Kolinsų galimybių. Tačiau tai
Elizabetai nebuvo kliuvinys ir dienas ji leido visai maloniai. Retsykiais ji kokį
pusvalandį smagiai pasiplepėdavo su Šarlote, be to, oras buvo toks puikus, kad ji
gana daug laiko su dideliu pasitenkinimu praleisdavo lauke. Kai kiti lankydavosi
pas ledi Kateriną, ji labiausiai mėgdavo nueiti į atvirą giraitę šalia parko ir
vaikščiodavo ūksmingu taku, kurį, atrodo, mėgo tiktai ji viena ir kur ji jausdavosi
ganėtinai pasislėpusi nuo jos šviesybės smalsumo.
Šitaip ramiai praėjo pirmos dvi jos vizito savaitės. Artėjo Velykos ir likus
savaitei iki jų negausi šeimyna Rouzingse turėjo padidėti, ir tai buvo gana
svarbus įvykis. Jau atvykusi čionai Elizabeta sužinojo, kad artimiausiomis
savaitėmis turi atvažiuoti ponas Darsis, ir nors nedaug buvo pažįstamų, kurių
Elizabeta taip nepageidavo matyti, jo atvykimas galėjo suteikti naujų progų
stebėjimams Rouzingse. Be to, matydama jo elgesį su pussesere, kurią ledi
Katerina piršo jam į žmonas, ji galėtų pasidžiaugti, jog pono Binglio sesers viltys
dėl pono Darsio yra bergždžios. Ledi Katerina buvo labai patenkinta būsimu
sūnėno apsilankymu, kalbėjo apie jį labai palankiai ir vos nesupyko, sužinojusi,
kad panelė Lukas ir Elizabeta jau pažįstamos su juo.
Apie jo atvykimą buvo greitai sužinota Hansforde, kadangi ponas Kolinsas,
trokšdamas kuo greičiau viską patirti, visą numatomo atvykimo rytą vaikštinėjo
keliuku, iš kur buvo gerai matyti parko vartai. Nusilenkęs parkan sukančiai
karietai, jis kuo greičiau nuskubėjo namo su šia nepaprasta žinia. Kitą rytą jis
išsiskubino į Rouzingsą pareikšti pagarbos. Jo sveikinimus priėmė du ledi
Katerinos sūnėnai, nes kartu su ponu Darsiu atvažiavo ir jaunesnysis jo dėdės,
lordo X, sūnus pulkininkas Ficviljamas. Ir visų nuostabai, ponas Kolinsas grįžo
kartu su abiem džentelmenais. Šarlotė iš savo vyro kambario matė, kaip jiedu
perėjo per kelią, tučtuojau nubėgo ir pranešė merginoms, kokios garbės jos
tuojau susilauks. Paskui dar pridūrė:
– Už tą dėmesio ženklą aš dėkinga tik tau, Eliza. Ponas Darsis taip greit
nebūtų atėjęs manęs aplankyti.
Elizabetai vos užteko laiko paneigti komplimentui, nes tuojau suskambo
varpelis, pranešąs apie svečius, ir į kambarį įėjo trys džentelmenai. Pulkininkui
Ficviljamui, įėjusiam pirmajam, galėjo būti apie trisdešimt metų; ne itin gražus,
bet iš elgesio ir išvaizdos tikras džentelmenas. Ponas Darsis atrodė kaip ir
įprastai Hertfordšyre, kaip visada santūriai išreiškė savo pagarbą poniai Kolins,
ir kad ir kokie buvo jo jausmai jos draugei, pasisveikino su ja labai ramiai.
Elizabeta tiktai nusilenkė jam, netardama nė žodžio.
Pulkininkas Ficviljamas užmezgė pokalbį lengvai ir nuoširdžiai, kaip tikrai
puikiai išsiauklėjęs žmogus ir tuo visiems suteikė malonumą, tačiau jo pusbrolis,
pasakęs poniai Kolins keletą žodžių apie jos namus ir sodą, kurį laiką sėdėjo
visiškai tylėdamas. Pagaliau jam prabudo mandagumas ir jis pasiteiravo
Elizabetą apie jos šeimos sveikatą. Ji atsakė jam įprasta fraze, paskui pridūrė:
– Mano vyresnioji sesuo pastaruosius tris mėnesius praleido sostinėje. Ar
jums nepasitaikė jos ten sutikti?
Ji gerai žinojo, kad jiedu nebuvo susitikę, tačiau jai rūpėjo pamatyti, ar jis
neišsiduos žinąs, kas įvyko tarp Binglių ir Džeinės, ir jai pasirodė, kad jis buvo
kiek sutrikęs, kai atsakė, jog jam nepasitaikė laimė sutikti panelę Benet. Toliau
šia tema nebuvo kalbama, ir džentelmenai netrukus išėjo.
 TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

PULKININKO FICVILJAMO MANIEROS padarė didelį įspūdį Hansforde, ir

damos pajuto, kad apsilankymai Rouzingse jam dalyvaujant būtų kur kas
smagesni. Tačiau kvietimą tenai jie gavo tiktai po keleto dienų, nes svečiuojantis
džentelmenams, kaimynai buvo ne taip reikalingi. Tiktai pirmą Velykų dieną,
praėjus savaitei nuo džentelmenų atvykimo, jiems buvo parodytas šis dėmesys:
išeinant iš bažnyčios, ledi Katerina paprašė juos ateiti praleisti vakaro.
Paskutinę savaitę jie labai retai matėsi su ledi Katerina ir jos dukteria.
Pulkininkas Ficviljamas per tą laiką keletą kartų apsilankė klebonijoje, tačiau
poną Darsį jie sutiko tiktai bažnyčioje.
Kvietimas, be abejo, buvo priimtas, ir paskirtą valandą jie pasirodė ledi
Katerinos svetainėje. Jos šviesybė priėmė juos maloniai, tačiau buvo matyti, kad
jų draugija jai nebe tokia laukiama, kaip tada, kai nieko kito pasikviesti negalėjo.
Tiesą sakant, jos dėmesys buvo skiriamas beveik tik sūnėnams, kalbėjosi vien tik
su jais, ypač su ponu Darsiu, į kurį kreipdavosi daug dažniau negu į bet ką kitą
kambaryje.
Pulkininkas Ficviljamas atrodė tikrai patenkintas matydamas juos, jam buvo
malonu viskas, kas galėjo padėti išblaškyti nuobodulį Rouzingse, be to, labai
krito į akį gražioji ponios Kolins draugė. Dabar jis atsisėdo šalia jos ir taip
maloniai kalbėjo apie Kentą bei Hertfordšyrą, apie keliones ir gyvenimą
namuose, apie naujas knygas ir apie muziką, kad Elizabeta kaip niekad gerai
jautėsi šiame kambaryje. Jiedu kalbėjosi taip smagiai ir žaismingai, kad net
atkreipė pačios ledi Katerinos ir pono Darsio dėmesį. Jo žvilgsnis ne kartą
smalsiai krypo į juodu, o jos šviesybė, tai pajutusi, netrukus be skrupulų
paklausė:
– Ką tu ten sakai, Ficviljamai? Apie ką judu kalbatės? Ką tu pasakoji panelei
Benet? Gal ir aš galiu išgirsti?
– Mudu kalbamės apie muziką, madam, – pasakė jis, kai jau nebegalėjo
išvengti atsakymo.
– O, apie muziką! Tai, būkit geri, kalbėkit garsiau. Tai pati mėgstamiausia
mano tema. Jei jau kalbate apie muziką, tai aš būtinai turiu dalyvauti pokalbyje.
Manau, kad nedaug Anglijoje yra žmonių, kurie žavisi muzika labiau už mane ir
labiau ją supranta. Jei būčiau gavusi reikalingą pasirengimą, būčiau garsi
menininkė. Kaip ir Enė, jei tik būtų buvusi geresnės sveikatos. Esu tikra, kad jos
grojimas būtų nuostabus. O kaip sekasi Džordžianai, Darsi?
Ponas Darsis apie sesers gabumus atsiliepė labai palankiai.
– Labai malonu girdėti apie ją tokias puikias žinias, – atsakė ledi Katerina. –
Būkite malonus, pasakykite jai nuo manęs, kad be nuoširdaus triūso ji daug
nepasieks.
– Užtikrinu jus, madam, – atsakė jis, – kad jai toks patarimas nereikalingas.
Ji praktikuojasi labai uoliai.
– Labai gerai. Tai negali pakenkti. Kai rašysiu jai kitą laišką, būtinai patarsiu
nevengti pratybų. Aš dažnai sakau jaunoms damoms, kad be nuolatinio darbo
neįmanoma patobulėti. Jau kelis kartus sakiau panelei Benet, kad ji negros tikrai
gerai, jei nepradės daugiau praktikuotis. Ir nors ponas Kolinsas neturi
instrumento, ji yra kviečiama ateiti čionai į Rouzingsą, kaip jai ne sykį sakiau, ir
kasdien skambinti fortepijonu ponios Dženkinson kambaryje. Toje namo pusėje ji
niekam netrukdys.
Ponas Darsis, atrodo, kiek sutriko dėl tetos netaktiškumo ir nieko neatsakė.
Kai buvo išgerta kava, pulkininkas Ficviljamas priminė Elizabetai jos pažadą
paskambinti jam ir ji tuojau sėdo prie instrumento. Jis pritraukė jai kėdę. Ledi
Katerina, išklausiusi pusę dainos, pradėjo savo papratimu kalbėtis su kitu
sūnėnu, kol galop šis pasitraukė nuo jos ir nuėjęs prie instrumento atsistojo taip,
kad galėtų grožėtis jaunosios atlikėjos veidu. Elizabeta tai pastebėjo ir per
pirmą patogią pauzę pasisukusi į jį vylingai paklausė:
– Jūs norite išgąsdinti mane, pone Darsi, taip dėmesingai klausydamasis? Bet
aš vis tiek neišsigąsiu, nors jūsų sesuo skambina tikrai gerai. Aš turiu tam tikro
užsispyrimo, kuris neleidžia kitiems manęs sutrikdyti. Tokiais atvejais aš
pasidarau dar drąsesnė.
– Jūs labai klystate, – atsakė jis. – Nepatikėsiu, jog iš tikro pamanėt, kad
noriu jus sutrikdyti. Aš jus pernelyg gerai pažįstu ir žinau, kad kartais mėgstate
sakyti žodžius, kurie neatspindi jūsų nuomonės.
Elizabeta nuoširdžiai nusijuokė iš tokio savęs apibūdinimo ir pasakė
pulkininkui Ficviljamui:
– Jūsų pusbrolis gali mane taip šauniai apibūdinti, kad paskui netikėsite nė
vienu mano žodžiu. Man labai nepasisekė – vyliausi šiose vietose pasirodyti kuo
geriau, bet sutikau tokį žmogų, kuris pažįsta mane kaip nuluptą. Iš tikro, pone
Darsi, juk nelabai kilnu pranešti apie mano blogąsias puses, kurias sužinojote
Hertfordšyre. Ir leiskite pridurti, nelabai atsargu, nes tai gali priversti mane
atsikirsti, o tokiu atveju gali išryškėti tokių dalykų, kurie nepradžiugintų jūsų
artimųjų.
– Aš jūsų nebijau, – pasakė jis su šypsena.
– Būkit maloni, pasakykit, kuo galima jį apkaltinti, – sušuko pulkininkas
Ficviljamas. – Būtų labai smagu sužinoti, kaip jis elgiasi svetur.
– Ir sužinosite, tik būkite pasiruošęs išgirsti baisių dalykų. Taigi pirmą kartą
Hertfordšyre sutikau jį pokylyje. Ir kaip, jūsų manymu, jis elgėsi tame pokylyje?
Ogi šoko tik keturis kartus, nors džentelmenų ir stigo. Aiškiai mačiau, jog kelios
damos turėjo sėdėti, nes trūko partnerių. Pone Darsi, juk nepaneigsite šio fakto?
– Tuo metu aš turėjau garbę pažinoti tik tas damas, su kuriomis buvau
atvažiavęs.
– Teisybė. O juk pokylyje tiesiog neįmanoma su kuo nors susipažinti. Nagi,
pulkininke Ficviljamai, ką man skambinti toliau? Mano pirštai laukia įsakymo.
– Galbūt, – pasakė ponas Darsis, – man iš tikro vertėjo pasistengti
prisistatyti, bet labai jau nemėgstu rekomenduotis nepažįstamų žmonių
draugijoje.
– Gal paprašykim jūsų pusbrolį paaiškinti priežastį? – pasakė Elizabeta,
kreipdamasi į pulkininką Ficviljamą. – Paprašykim paaiškinti, kodėl išsilavinęs ir
pasaulio matęs vyriškis nemėgsta rekomenduotis nepažįstamų žmonių
draugijoje?
– Galiu pats atsakyti į jūsų klausimą, – tarė Ficviljamas, – nereikia net jo
klausti. Taip yra dėl nenoro pridaryti sau nemalonumų.
– Aš tikrai neturiu kitiems žmonėms būdingo talento, – pasakė Darsis, – kuris
leidžia laisvai plepėti su pirmą kartą sutiktu žmogumi. Negaliu pagauti pokalbio
tono arba dėtis, kad man įdomūs jo reikalai, kaip tai dažnai matoma.
– Mano pirštai, – pasakė Elizabeta, – irgi nejuda virš instrumento, kaip tai
dažnai matoma. Jie neturi to greičio ir jėgos, neišgauna ir tokios išraiškos. Bet
aš visada maniau, kad tai yra mano pačios kaltė, kadangi nepakankamai
praktikuojuosi. Tačiau aš nemanau, kad mano pirštai yra mažiau gabūs už kitų
grojančiųjų.
Darsis nusišypsojo ir tarė:
– Jūs sakot visišką tiesą. Jūs laiką išnaudojote kur kas geriau. Tie, kurie turi
laimę jūsų klausytis, negali padaryti jokio priekaišto. O nepažįstamiems mes
negrojame.
Čia juos nutraukė ledi Katerina, pareikalavusi pasakyti, apie ką jie kalbasi.
Elizabeta tučtuojau pradėjo skambinti toliau. Ledi Katerina priėjo arčiau ir
keletą minučių pasiklausiusi pasakė Darsiui:
– Panelė Benet skambintų visai neblogai, jei daugiau praktikuotųsi ir turėtų
mokytoją Londone. Jos pirštai labai judrūs, tačiau jos skonis neprilygsta Enės
skoniui. O Enė būtų buvusi puiki atlikėja, jei sveikata būtų leidusi jai mokytis.
Elizabeta pažvelgė į Darsį, norėdama suprasti, kiek jis pritaria pusseserės
gyrimui, tačiau nei tada, nei vėliau nepastebėjo meilės ženklų. Ir apskritai jo
elgesys su panele de Bor būtų leidęs panelei Bingli padaryti išvadą, kad, esant
tolygiems šeimos ryšiams, jos šansai ištekėti už jo būtų lygiai tokie pat.
Ledi Katerina toliau reiškė pastabas apie Elizabetos skambinimą pramaišiui
su patarimais apie manierą bei skonį. Elizabeta priėmė jas su deramu
mandagumu ir paklusdama džentelmenų prašymui išsėdėjo prie instrumento tol,
kol buvo atsiųsta jos šviesybės karieta pargabenti jų namo.
 TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

KITĄ RYTĄ, kai Elizabeta sėdėjo viena ir rašė laišką savo seseriai, o ponas
Kolinsas su Marija buvo išėję su reikalais į kaimą, staiga pasigirdo durų
skambutis, sakantis, jog atėjo svečias. Nors karietos ji negirdėjo, pamanė, jog
tai gali būti ledi Katerina, tad vengdama įkyrių klausinėjimų greitai paslėpė
nebaigtą laišką. Tuo metu atsidarė durys ir, jos didelei nuostabai, kambarin įėjo
ponas Darsis, visiškai vienas.
Jis, atrodo, taip pat nustebo, pamatęs ją vieną, ir atsiprašė, sakydamas
tikėjęsis rasti kambaryje visas damas kartu.
Jiedu atsisėdo ir, jam atsakius į jos klausimus apie Rouzingso gyventojų
sveikatą, ėmė grėsti visiška tyla. Reikėjo kažką sugalvoti, ir Elizabeta prisiminė
jų paskutinį susitikimą Hertfordšyre. Norėdama sužinoti, ką jis pasakys apie tokį
skubų išvykimą, ji tarė:
– Kaip netikėtai jūs, pone Darsi, visi palikot mūsų kraštus tada lapkričio
mėnesį! Ponui Bingliui tikriausiai buvo labai malonus siurprizas, kai taip greitai
pamatė jus visus sugrįžusius, nes, kiek pamenu, jis išvyko tiktai dieną anksčiau.
Tikiuosi, jis ir jo seserys buvo visi sveiki, kai jūs išvykot iš Londono?
– Visiškai sveiki, dėkoju.
Supratusi, kad jis daugiau nieko nepasakys, ji patylėjusi tarė:
– Girdėjau, kad ponas Binglis neturi noro vėl apsigyventi Neterfilde?
– Neprisimenu, kad jis būtų apie tai kalbėjęs, tačiau visai gali būti, jog ateity
jis ten praleis nedaug laiko. Jis turi daug draugų, be to, jam dabar toks gyvenimo
laikotarpis, kai draugų ir veiklos vis daugėja.
– Jeigu jis ten žada buvoti retai, tai kaimynams būtų kur kas geriau, jei jis
visai atsisakytų tos vietos – juk tada galėtume tikėtis, jog ten apsigyvens kokia
nors kita šeima. Bet tikriausiai ponas Binglis nuomojosi tuos namus daugiau dėl
savo patogumo, o ne dėl kaimynų, todėl reikia tikėtis, kad jis pasiliks juos arba
atsisakys, vadovaudamasis tais pačiais sumetimais.
– Nenustebčiau, – pasakė Darsis, – jei jis paliktų tuos namus, vos pasitaikius
progai nusipirkti ką nors kita.
Elizabeta neatsakė. Ji baiminosi ilgiau kalbėti apie jo draugą ir neturėdama
daugiau ko pasakyti paliko temos ieškojimus jam.
Jis suprato tai ir netrukus tarė:
– Šie namai atrodo labai jaukūs. Tikriausiai ledi Katerina įdėjo čia nemažai
rūpesčio, kai apsigyveno ponas Kolinsas?
– Manau, kad taip. Ir tikiuosi, kad savo dėmesį paskyrė kaip reta dėkingam
žmogui.
– Atrodo, kad ponas Kolinsas labai vykusiai išsirinko žmoną?
– Be abejo. Jo draugai gali tik džiaugtis, kad jam pasisekė rasti vieną iš
nedaugelio protingų moterų, kuri sutiko už jo tekėti ir padaryti jį laimingą. Mano
draugė labai nuovoki... nors nemanau, kad vedybos su ponu Kolinsu buvo pats
protingiausias jos poelgis. Tačiau ji atrodo labai laiminga ir sveiko proto požiūriu
šios vedybos laikytinos tikrai vykusiomis.
– Atrodo labai maloni aplinkybė, kad ji apsigyveno taip arti nuo savo šeimos
ir draugų.
– Jūs tai vadinate „arti“? Juk tai beveik penkiasdešimt mylių.
– Ką reiškia penkiasdešimt mylių geru keliu? Gero pusdienio kelionė. Taip,
man tas atstumas atrodo netolimas.
– Man niekad neateitų į galvą matuoti santuokos pasisekimo myliomis, –
sušuko Elizabeta. – Niekaip nepasakyčiau, kad ponia Kolins apsigyveno netoli
savo šeimos.
– Tai rodo, kaip jūs prisirišusi prie Hertfordšyro. Visa, kas yra kiek atokiau
nuo Longburno, jums atrodo toli.
Šiuos žodžius jis pasakė su šypsena, kurią Elizabeta manė suprantanti; jai
atrodė, kad taip sakydamas jis turi galvoje Džeinę ir Neterfildą, tad paraudusi ji
atsakė:
– Aš nenorėjau pasakyti, kad ištekėjusiai moteriai bet koks atstumas turi
atrodyti tolimas. Arti ir toli yra reliatyvios sąvokos ir priklauso nuo daugelio
įvairių aplinkybių. Kai yra pakankamai išteklių, dėl kurių kelionės išlaidos tampa
nereikšmingomis, tai atstumai nekenkia. Tačiau šiuo atveju taip nėra. Ponas ir
ponia Kolinsai gauna nemenkas pajamas, bet ne tokias, kad galėtų dažnai
keliauti, ir esu tikra, kad mano draugė nemanytų gyvenanti arti savo šeimos, net
jeigu atstumas būtų dvigubai mažesnis.
Ponas Darsis prisitraukė savo kėdę artėliau jos ir pasakė:
– Bet jums nedera taip prisirišti prie gimtųjų vietų. Juk negalėsite visą laiką
gyventi Longburne.
Elizabeta nustebo. Vyriškis pajuto pasikeitusią nuotaiką ir atitraukė kėdę.
Pasiėmė laikraštį ir žiūrėdamas pro jo viršų jau šaltesniu balsu paklausė:
– Ar jums patiko Kentas?
Jiedu pasikeitė nuomonėmis apie čionykštes vietas, kalbėdamiesi gana
nuosaikiai bei trumpai. Tuo metu jų pokalbį nutraukė iš pasivaikščiojimo grįžusi
Šarlotė su seseria, kurias gerokai nustebino toks tête-à-tête. Ponas Darsis
papasakojo joms apie savo apsirikimą, per kurį atitraukė panelę Benet nuo
užsiėmimo, ir keletą minučių pasėdėjęs, beveik nieko nepasakęs, atsisveikino.
– Ką tai galėtų reikšti? – paklausė Šarlotė, vos jam išėjus. – Mano mieloji
Eliza, jis tikriausiai įsimylėjo tave, antraip jis taip paprastai nebūtų atėjęs pas
mus.
Bet kai Elizabeta papasakojo joms, kiek jis nedaug tekalbėjo, net
suinteresuotai Šarlotei tai pasirodė ne tas atvejis, ir ilgokai svarsčiusios jos
nusprendė, kad pono Darsio vizitas tikriausiai buvo paskatintas neturėjimo ko
veikti, nes buvo toks metų laikas, kai medžioklė jau baigėsi. Namuose tebuvo
ledi Katerina, knygos ir biliardas, tačiau juk vyriškis negali visą laiką būti viduje.
Klebonijos artumas arba malonus keliukas iki jos, arba tenai gyvenantys žmonės
ėmė taip traukti abu pusbrolius, kad jie apsilankydavo tenai kone kiekvieną
dieną. Jiedu ateidavo iki pietų, kartais atskirai, kartais abu kartu, retsykiais su
teta. Visiems buvo aišku, kad pulkininką Ficviljamą čionai traukia maloni
draugija, ir dėl to jis pelnė dar daugiau simpatijų, o Elizabetos gaunamas
pasitenkinimas būnant su juo bei jo aiškiai rodomos simpatijos priminė jai
ankstesnį gerbėją Džordžą Vikhemą. Nors lygindama juodu ji suvokė, kad
pulkininko Ficviljamo manierose nėra tiek pavergiančio švelnumo, jai atrodė,
kad jis kur kas labiau išsilavinęs.
Tačiau buvo dar sunkiau suprasti, ko klebonijoje taip dažnai lankosi ponas
Darsis. Tikriausiai ne dėl draugijos, nes dažnai jis išsėdėdavo po dešimtį minučių
neištardamas nė žodžio, o kai praverdavo lūpas, tai atrodydavo, jog daro tai
daugiau iš mandagumo, o ne iš noro. Retai kada jis parodydavo gyvai
susidomėjęs. Ponia Kolins tiesiog nežinojo, ką apie jį galvoti. Kadangi pulkininkas
Ficviljamas kartais pajuokdavo jo išsiblaškymą, buvo galima numanyti, kad jis ne
visada toks, nors iš savo asmeninės pažinties ji apie tai negalėjo spręsti. Jai
norėjosi tikėti, kad tas pasikeitimas atsiradęs iš meilės jos draugei Elizabetai, ir
ji stengėsi surasti tam įrodymų. Būdama Rouzingse arba jam apsilankius
Hansforde, ji nuolat stebėdavo, tačiau nieko ypatingo neišsiaiškino. Jis, be abejo,
dažnai kreipdavo akis į Elizabetą, tačiau jų išraiška būdavo nenuspėjama. Tai
būdavo rimtas ir įdėmus žvilgsnis, tačiau ji abejodavo, ar jame esama kokios
šilumos, kartais jai atrodydavo, kad jis žiūrėdamas galvoja apie ką kita.
Vieną kitą kartą ji užsiminė Elizabetai apie tai, kad Darsis ją įsimylėjęs, bet
Elizabeta visada tik nusijuokdavo iš to, tad ponia Kolins ir nemėgino pernelyg
įkyriai kelti to klausimo, vengdama sužadinti viltis, kurios gali baigtis nusivylimu.
Tiesą sakant, ji visai neabejojo, kad jos draugės nepalankumas Darsiui greitai
dingtų, jeigu ji galėtų tikėtis, kad jis yra jos valioje.
Linkėdama savo draugei gero, ji kartais pagalvodavo apie jos vedybas su
pulkininku Ficviljamu. Tai, be abejo, buvo pats maloniausias vyriškis, ji, žinoma,
patinka jam, visuomenėje jis turi puikią padėtį, tačiau, atsverdamas tai, Darsis
turi daugybę globojamų parapijų, o jo pusbrolis nė vienos.
 TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

VAIKŠČIODAMA PO PARKĄ, Elizabeta ne kartą netikėtai susidūrė su ponu

Darsiu. Ji manė, kad pirmas jų susidūrimas toje parko pusėje, kur vaikšto tik ji
viena, yra atsitiktinumas, todėl pasakė jam, jog tai yra jos mėgstama vaikštynių
vieta. Kai jiedu susitiko antrą kartą, jai pasirodė keista! Bet tai pasikartojo ir
trečią sykį. Tai buvo panašu į piktą valią arba savęs kankinimą, kadangi, užuot
pasakęs kokią frazę ir po nejaukios tylos pasišalinęs, jis laikydavo esant
reikalinga išsukti iš savo takelio ir eiti šalia jos. Jis daug nekalbėdavo, Elizabeta
irgi nesivargindavo ieškoti temų. Tačiau per trečią jų susitikimą ji atkreipė
dėmesį į jo padrikus klausimus apie tai, ar jai patinka Hansforde, ar mėgsta
vaikštinėti viena, ar laiko pono Kolinso ir ponios Kolins vedybas laimingomis.
Kalbėdamas apie Rouzingsą, jis sakė, kad ji nevisiškai supranta tuos namus, tarsi
darydamas užuominą, kad kai dar kartą apsilankys Kente, tai turės tenai
apsistoti. Nejaugi jis turėjo galvoje pulkininką Ficviljamą? Jai tai pasirodė visai
tikėtina. Ji kiek sutriko dėl to ir buvo visai patenkinta, kai pagaliau atsidūrė prie
klebonijos vartelių.
Vieną dieną ji vaikštinėdama skaitė Džeinės laišką ir galvojo apie nelinksmas
jo vietas, ir labai nustebo, kai pakėlusi akis išvydo ne poną Darsį, bet pulkininką
Ficviljamą. Greitai įsidėjusi laišką, ji prisivertė nusišypsoti ir pasakė:
– Nežinojau, kad jūs vaikštote šiose vietose.
– Aš kasmet apeinu visą parką, – tarė jis, – ir dabar nusprendžiau užbaigti
klebonija. Ar dar toli žadat eiti?
– Ne, jau kaip tik norėjau grįžti.
Ji tikrai pasisuko ir nuėjo kartu su juo klebonijos link.
– Jūs tikrai išvažiuojate šeštadienį? – paklausė ji.
– Taip, jeigu Darsis vėl neatidės išvykimo. Mat privalau derintis prie jo. Jis
viską tvarko savo nuožiūra.
– Ir vadovaudamasis ta savo nuožiūra, gauna iš to malonumą. Nežinau kito
tokio žmogaus, kuris labiau už poną Darsį mėgautųsi galimybe elgtis taip, kaip
nori.
– Taip, jis tikrai mėgsta tvarkytis savaip, – atsakė pulkininkas Ficviljamas. –
Bet tai būdinga ir mums visiems. Skirtumas tik tas, kad jis turi daugiau galimybių
tenkinti savo norams, nes yra turtingas, o daugelis kitų neturtingi. Aš tai žinau
gerai. Jaunesnysis sūnus turi mokėti daug ko atsisakyti ir būti priklausomas.
– Mano manymu, jaunesnysis grafo sūnus šių dalykų nepatiria. Bet iš tikro –
ar jums gerai pažįstamas atsisakymas ir priklausomybė? Ar pinigų stygius jums
kada nors sutrukdė kur nors nukeliauti ar įsigyti norimą daiktą?
– Šie klausimai labiau susiję su buitimi, ir tikriausiai negalėčiau pasakyti, kad
esu patyręs daug tokių sunkumų. Bet svarbesniuose dalykuose aš galiu nukentėti
nuo išteklių stygiaus. Jaunesnieji sūnūs negali vesti savo nuožiūra.
 – Jeigu nepasirenka turtingos nuotakos, o taip pasitaiko labai dažnai.
– Mūsų išlaidus gyvenimo būdas daro mus labai priklausomus nuo lėšų, todėl
mano aplinkoje nedaug tėra tokių, kurie galėtų vesti nepaisydami pinigų.
„Nejaugi tai taikoma man?“ – pagalvojo rausdama Elizabeta, bet greitai
susitvardė ir linksmai paklausė:
– Būkit malonus, pasakykit, kiek dabar kainuoja jaunesnysis grafo sūnus?
Jeigu vyresnysis sūnus nėra nugeibėlis, tai jaunėlis tikriausiai vertas kokių
penkiasdešimties tūkstančių svarų?
Jis jai atsakė tokiu pačiu tonu ir tema baigėsi. Kad jis nepagalvotų, jog tyla
yra jų paskutinio pokalbio pasekmė, ji netrukus pasakė:
– Mano manymu, jūsų pusbrolis atsivežė jus tam, kad turėtų kam vadovauti.
Todėl stebiuosi, kodėl jis neveda – tuomet jam šis užsiėmimas būtų garantuotas
nuolatos. Bet gal jam kol kas šiam tikslui pakanka sesers, juk, būdamas
vienintelis globėjas, gali elgtis kaip tinkamas.
– Ne, – atsakė pulkininkas Ficviljamas, – šią privilegiją jis turi dalintis su
manimi. Panelės Darsi globa lygia dalimi priklauso ir man.
– Tikrai? Sakykit, o kokie jūs esate globėjai? Ar daug vargo suteikia tos
pareigos? Tokio amžiaus jaunas paneles kartais labai sunku suvaldyti, o jeigu ji
dar turi tikrą Darsių charakterį, tai gali būti labai užsispyrusi.
Tai sakydama ji matė, kad jis įdėmiai žiūri į ją, o iš rimtumo, su kuriuo
paklausė, kodėl ji mano, jog panelė Darsi gali kelti tokio pobūdžio keblumų, ji
suprato, jog jos spėjimas yra arti tiesos. Ji tiesiai atsakė:
– Nereikia būgštauti. Nesu girdėjusi apie ją nieko blogo, be to, galiu
pasakyti, kad ji yra viena iš maloniausių būtybių pasaulyje. Ji labai mėgstama kai
kurių mano pažįstamų damų. Ponios Herst ir panelės Bingli. Jei neklystu, esate
sakęs, kad jas pažįstat?
– Truputį pažįstu. Jų brolis yra labai puikus vyriškis ir geras Darsio draugas.
– O taip! – niūriai pasakė Elizabeta. – Ponas Darsis yra nepaprastai geras
ponui Bingliui ir nuoširdžiai juo rūpinasi.
– Rūpinasi! Na taip, man iš tikro atrodo, kad jis juo rūpinasi kaip tik tada, kai
jam to labiausiai reikia. Mudviem keliaujant čionai, jis užsiminė, kad jo draugas
yra jam labai skolingas. Tačiau tegu jis man atleidžia, nes neturiu teisės manyti,
kad tas minimas asmuo buvo Binglis. Tai tik mano prielaida.
– Ką jūs turite galvoje?
– Tai tokia aplinkybė, kurios Darsis, be abejo, nenorėtų išgarsinti, nes jai
pasiekus vienos damos šeimą, pasekmės būtų labai nemalonios.
– Galite būti ramus, kad aš to nepaskleisiu.
– Ir nepamirškite, kad aš turiu labai nedaug pagrindo manyti, jog galvoje
buvo turimas Binglis. Jis man pasakė maždaug taip: jog yra patenkintas
išgelbėjęs draugą nuo didelio nemalonumo, susijusio su labai neprotingomis
vedybomis, tačiau nepaminėjo nei vardų, nei kokių smulkmenų, ir aš įtariau, kad
tai galėjo būti Binglis, vien todėl, jog jis kaip tik yra toks jaunuolis, kuris galėtų
patekti į panašią padėtį. Be to, žinojau juodu kartu praleidus visą vasarą.
 – Ar ponas Darsis nepaminėjo priežasčių, kurios jį paskatino įsikišti?
– Mano supratimu, mergina kėlė didelių abejonių.
– Ir kokiu būdu jam pavyko juos išskirti?
– Apie tai jis man nepasakojo, – atsakė Ficviljamas šypsodamasis. – Jis man
pasakė tiktai tiek, kiek dabar aš pasakiau jums.
Elizabeta nieko neatsakė ir ėjo toliau, o jos širdis degė iš pasipiktinimo.
Ficviljamas kurį laiką žiūrėjo į ją, paskui pasiteiravo, kodėl ji tokia susimąsčiusi.
– Galvoju apie tai, ką jūs man pasakėte, – tarė ji. – Jūsų pusbrolio elgesys
man ne prie širdies. Kokią jis turi teisę spręsti už kitus?
– Vadinasi, jūs esate linkusi vadinti jo įsikišimą netaktišku.
– Nesuprantu, kas davė ponui Darsiui teisę spręsti apie draugo jausmų
protingumą arba vadovaujantis savo nuomone nustatyti, su kuo draugas bus
laimingas. Bet antra vertus, – tarė ji susigriebusi, – mes nežinome smulkmenų,
todėl negalime jo smerkti. Tikriausiai ir jausmas iš abiejų pusių buvo nelabai
stiprus.
– Labai protinga prielaida, – tarė ponas Ficviljamas, – tačiau ji tik sumenkina
mano pusbrolio nuopelnus.
Tai buvo pasakyta juokaujamai. Bet visa taip atitiko jos nuomonę apie poną
Darsį, kad ji iš nepasitikėjimo savimi nesiryžo nieko sakyti, todėl staigiai pakeitė
temą ir iki pat namų kalbėjo apie nereikšmingus dalykus. Išėjus pulkininkui, ji
užsidarė savo kambaryje, kad netrikdoma galėtų apgalvoti visa tai, ką išgirdo.
Maža tikimybė, kad buvo kalbama ne apie jai pažįstamus žmones. Juk negali būti
pasaulyje dviejų žmonių, kuriems ponas Darsis turėtų tokią didelę įtaką. Ji nė
kiek neabejojo, kad jis ir anksčiau buvo suinteresuotas išskirti poną Binglį ir
Džeinę, tačiau svarbiausią vaidmenį šioje iniciatyvoje ji skyrė panelei Bingli.
Tačiau pasirodė, kad, jei tik jo neapgauna jo tuštybė, dėl visko, ką iškentė ir
tebekenčia Džeinė, yra kaltas jis, jo išdidumas ir užgaidumas. Tai jis sugriovė
artimiausias laimės viltis pačiai mieliausiai ir kilniausiai būtybei pasaulyje, ir
niekas negali pasakyti, kiek ilgai tas jo pasėtas blogis bus gyvas.
„Mergina kėlė didelių abejonių“, – tokie buvo pulkininko Ficviljamo žodžiai.
Matyt, tas abejones kėlė tai, kad vienas jos dėdė yra kaimo raštininkas, o kitas
Londono prekeivis.
– Pačiai Džeinei niekas nieko neprikištų, – sušuko ji. – Ji tokia miela ir gera!
Kokia ji nuovoki, kokia protinga, kokia išsiauklėjusi. Nieko negalima pasakyti ir
prieš mūsų tėvą, kuris, atmetus kai kurias keistenybes, turi savybių, kurių net
pats ponas Darsis nepaneigs, ir respektabilumo, kurį šis vargu ar kada turės.
Ėmusi galvoti apie motiną, ji nebesijautė tokia tikra, tačiau jai neatrodė
tikėtina, kad ponui Darsiui kliuvinys būtų glūdėjęs čia. Jam būtų kur kas
skaudžiau, jei jo draugas susigiminiuotų su menkesnės kilmės žmonėmis negu su
menkesnio proto. Pagaliau ji įtikino save, kad Darsio motyvai buvo iš dalies jo
tuštybė ir iš dalies noras ištekinti už pono Binglio savo seserį.
Susijaudinimas ir ašaros sukėlė jai galvos skausmą, kuris į vakarą pasidarė
toks stiprus, jog drauge su nenoru matyti poną Darsį paskatino ją atsisakyti
vizito į Rouzingsą, kur jie vakare buvo pakviesti arbatos. Ponia Kolins,
matydama, kad draugė tikrai nekaip jaučiasi, labai jos neragino ir dar pasistengė
apsaugoti nuo pernelyg atkaklių savo vyro raginimų. Tačiau šis vis dėlto negalėjo
nepasakyti, jog ledi Katerina dėl jos neatėjimo bus nepatenkinta.
 TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

JIEMS IŠĖJUS ELIZABETA, tarsi norėdama dar labiau nuteikti save prieš poną
Darsį, ėmėsi peržiūrinėti visus per buvimą Kente iš Džeinės gautus laiškus.
Juose nebuvo nei tiesioginių nusiskundimų, nei kokių užuominų apie pastarojo
meto įvykius ar nemalonumus. Bet visuose laiškuose, ir beveik kiekvienoje jų
eilutėje, buvo justi, kad jai stinga to įprasto jos stiliui linksmumo bei dvasinės
pusiausvyros, su kuria ji žvelgė į visus aplinkinius. Dabar Elizabeta dar aiškiau
jautė iš kiekvieno sakinio dvelkiantį liūdesį, negu pirmą kartą skaitydama
laiškus. Prisimenant pono Darsio gyrimąsi dėl nelemto įsikišimo, jai dar labiau
darėsi gaila kenčiančios sesers. Ją guodė tik tai, kad jo viešnagė Rouzingse turi
baigtis poryt ir kad po dviejų savaičių ji vėl bus su Džeine ir galės pasistengti
padaryti viską, ką sugeba tikrai mylinti draugė.
Galvodama apie Darsio išvykimą iš Kento, ji negalėjo neprisiminti ir to, kad
kartu išvažiuos ir jo pusbrolis, tačiau pulkininkas Ficviljamas gana aiškiai davė
suprasti neturįs jokių rimtų ketinimų, tad, kad ir koks simpatiškas jis atrodė, ji
neketino liūdėti dėl jo išvykimo.
Kaip tik tuo metu, kai padarė šį sprendimą, ji staiga išgirdo durų skambutį, ir
jos širdis suvirpėjo nuo minties, kad tai gali būti pulkininkas Ficviljamas, kuris
jau kartą buvo atėjęs tokiu metu, tad ir dabar galėjo ateiti pasiteirauti apie jos
sveikatą. Tačiau ši mintis greitai dingo ir nuotaika tučtuojau pasikeitė, kai ji,
savo didelei nuostabai, pamatė, jog kambarin įėjo ponas Darsis. Jis tučtuojau
pasiteiravo apie jos negalavimą ir pranešė apsilankęs todėl, kad galėtų įsitikinti,
jog jai jau geriau. Ji atsakė jam šaltai ir mandagiai. Jis truputį pasėdėjo, paskui
ėmė vaikščioti po kambarį. Elizabeta buvo nustebusi, bet nieko nesakė. Po
keleto minučių tylos jis susijaudinęs priėjo prie jos ir pasakė:
– Mano kova bergždžia. Jokių rezultatų. Nepajėgiu užgniaužti savo jausmų.
Todėl privalau pasakyti jums, kad žaviuosi jumis ir karštai myliu.
Elizabetos nuostabai nebuvo ribų. Ji išplėtė akis, paraudo ir nežinodama, ką
daryti, tylėjo. Jis tai palaikė geru ženklu ir skubiai apsakė jai, ką jaučia dabar ir
ką jautė jau seniai. Jis kalbėjo karštai, tačiau jo žodžiuose šalia širdies balso
buvo girdėti ir įžeistas išdidumas. Nelygi jų padėtis, tai, jog jis kenkiąs savo
vardui, šeimos priešiškumas, visuomet trukdantis meilei ir peršantis sveiką
protą, – apie visa tai jis kalbėjo su dideliu užsidegimu, tačiau šie žodžiai vargiai
padėjo siekti tikslo.
Nors ir labai jo nemėgo, ji negalėjo nesuprasti, kokią garbę jai teikia tokio
žmogaus prisipažinimas. Ir nors jos požiūris nė sekundės nebuvo pasikeitęs, iš
pradžių ji net gailėjosi jo dėl patirsimo skausmo, tačiau tolesni jo žodžiai taip ją
įskaudino, kad ji jau nebeslėpė pykčio. Tačiau jam baigus kalbėti ji buvo
apsisprendusi atsakyti kaip galėdama ramiau. Baigdamas jis išreiškė viltį, kad
tikisi būti apdovanotas už visas patirtas sielos kančias ir gauti jos patvirtinimą,
jog ji priima jo siūlomą ranką. Jam sakant šiuos žodžius, ji aiškiai matė, kad jis nė
kiek neabejoja gausiąs teigiamą atsakymą. Jis kalbėjo apie nekantravimą ir
nerimą, tačiau jo išraiška rodė įsitikinimą. Tai sukėlė tik dar didesnį Elizabetos
pasipiktinimą, jos skruostai paraudo ir ji pasakė:
– Į tokius jausmus, kokius jūs išreiškėte dabar, manau, yra priimta žiūrėti su
dėkingumu, nesvarbu, ką sieloje jaučia tų jausmų adresatas. Dėkingumas yra
natūralus jausmas, ir jeigu aš jį jausčiau, tai dabar jums padėkočiau.Tačiau
negaliu, nes niekada nesiekiau jūsų palankumo ir jis buvo išreikštas prieš mano
valią. Man labai gaila teikti skausmą. Tačiau padariau tai tikrai netyčia ir
viliuosi, kad jis nebus ilgalaikis. Jausmai, kurie, anot jūsų, taip ilgai trukdė
pripažinti savo jausmus, turėtų ir dabar padėti įveikti skausmą po šio
pasiaiškinimo.
Ponas Darsis, kuris stovėjo atsirėmęs į židinį ir įsmeigęs akis jai į veidą, jos
žodžius priėmė su lygiomis dalimis pykčio bei nuostabos. Jo veidas pabalo iš
pykčio, sutrikimas buvo matyti iš kiekvieno bruožo. Jis stengėsi susitvardyti ir tol
neištarė nė vieno žodžio, kol nepajuto, jog jau apsiramino. Ši pauzė Elizabetai
atrodė kankinama. Pagaliau prisiverstinai ramiu balsu jis pasakė:
– Ir tai yra visas atsakymas, kurio aš turiu garbę iš jūsų sulaukti? Gal bent
galėčiau sužinoti priežastį, kodėl esu taip nepagarbiai atstumiamas? Bet tai
beveik neturi jokios reikšmės.
– O aš gal galėčiau sužinoti, – atsakė ji, – kodėl jūs taip įžeidėte mane,
pranešdamas, jog mylite mane prieš savo valią, prieš savo sveiką protą ir net
prieš savo prigimtį? Ar tai nėra man pateisinimas už nepagarbumą, jeigu aš
tikrai jį parodžiau? Bet aš turėjau ir kitų priežasčių. Jūs pats tai žinote. Jeigu net
mano jausmai nebūtų jums priešiški, jei aš būčiau jums abejinga ar netgi
simpatizuočiau, argi jūs manote, kad kokie nors sumetimai būtų paskatinę mane
priimti žmogų, kuris sugriovė, ir, ko gero, amžinai, mano mylimos sesers laimę?
Jai ištarus šiuos žodžius, pono Darsio veidas pasikeitė, bet jo susijaudinimas
greitai praėjo ir jis klausėsi jos kalbos nepertraukdamas.
– Aš kaip niekas kitas turiu priežasčių negerbti jūsų. Jokie motyvai negali
pateisinti jūsų piktavališko ir nedoro elgesio šiuo atveju. Jūs negalite ir nedrįsite
neigti, kad nebuvote pagrindinė, jeigu ne vienintelė priežastis, atskyrusi juos
vieną nuo kito. Vienas jų dėl to buvo apkaltintas nepastovumu ir vėjavaikiškumu,
o antroji išjuokta dėl nepasiteisinusių vilčių, taigi abu per tai pasijuto be galo
nelaimingi.
Ji nutilo ir pasipiktinusi pamatė, kad jis klausosi jos be mažiausio gailesčio
jausmo. Jis žiūrėjo į ją su nepatiklia šypsena.
– Ar jūs galite paneigti, kad to nepadarėte? – paklausė ji.
Dėdamasis ramus jis atsakė:
– Net neketinu neigti, kad padariau viską, ką sugebėjau, kad atskirčiau savo
draugą nuo jūsų sesers, ir esu labai patenkintas, jog man tai pasisekė. Juo aš
pasirūpinau geriau negu savimi.
Elizabeta tarsi neišgirdo šios mandagios pastabos, tačiau prasmę suvokė ir
tai vargiai galėjo ją apraminti.
– Tačiau mano nepalankumą jums nulėmė ne vien ši aplinkybė, – pasakė ji. –
Mano nuomonė apie jus susiklostė jau seniai. Aš susidariau apie jus vaizdą jau
prieš keletą mėnesių iš pono Vikhemo pasakojimo. Ką jūs galite pasakyti apie
tai? Kokiu įsivaizduojamu draugiškumo aktu jūs galite apsiginti čia? O gal galite
pasiteisinti neteisingu jūsų poelgių vertinimu?
– Jūs labai rūpinatės šio džentelmeno likimu, – pasakė kiek paraudęs ir nebe
tokiu ramiu balsu ponas Darsis.
– Argi galima juo nesirūpinti žinant visas jį ištikusias nelaimes?
– Nelaimes? – paniekinamai sušuko Darsis. – Taip, jo nelaimės buvo didelės.
– Ir dėl to kaltas jūs, – užsiplieskusi sušuko Elizabeta. – Tai dėl jūsų jis dabar
yra tokioje skurdžioje padėtyje... na, palyginti skurdžioje. Tai per jus jis neteko
tų pajamų, į kurias galėjo pretenduoti. Tai per jus jis neteko geriausių savo
jaunystės metų ir tos nepriklausomybės, kuri jam teisėtai priklausė. Visa tai per
jus! Ir dabar jūs dar drįstate paniekinamai šaipytis paminėjus jo nelaimes.
– Tai štai, – sušuko Darsis, greitu žingsniu eidamas per kambarį, – kaip jūs
žiūrite į mane! Štai ką manote apie mane! Labai dėkingas, kad taip nuodugniai
paaiškinote. Šitaip skaičiuojant, mano nuodėmės tikrai didelės. Bet gal, – pridūrė
jis sustojęs ir atsisukęs į ją, – šie kaltinimai nebūtų tokie dideli, jeigu jūsų
išdidumo nebūtų užgavęs mano atviras prisipažinimas apie abejones, kurios ilgai
trukdė priimti padarytą sprendimą? Gal šie sunkūs priekaištai nebūtų tokie
žiaurūs, jeigu aš būčiau įžvalgiai nuslėpęs nuo jūsų savo vidines abejones ir
būčiau pamaloninęs jus, pareikšdamas apie savo didžiulę aistrą, kurios
nenuslopina nei protas, nei abejonės, nei niekas kitas. Tačiau bet koks
apsimetinėjimas man svetimas. Be to, aš visai nesigėdiju jausmų, apie kuriuos
pasakojau. Jie buvo natūralūs ir teisingi. Nejaugi galėjote tikėtis, kad man patiks
jūsų pažinčių ratas? Arba kad imsiu sveikinti save, pradėjęs bendrauti su
žmonėmis, kurie yra akivaizdžiai žemiau už mane?
Elizabeta jautė, kad kaskart vis labiau pyksta, tačiau kiek galėdama
susitvardė ir pasakė:
– Jūs labai klystate, pone Darsi, jei manote, kad labiausiai mane užgavo jūsų
kalbėjimo maniera. Ji tik išgelbėjo mane nuo to atsargumo, atsakant jums, kuris
būtų buvęs būtinas, jeigu būtumėt išdėstęs savo ketinimus džentelmeniškesniu
būdu.
Ji matė, kaip jis krūptelėjo nuo šių žodžių, bet kadangi jis nieko nesakė, ji
kalbėjo toliau:
– Jums tiesiog buvo neįmanoma pasipiršti man taip, kad aš būčiau sutikusi su
jūsų pasiūlymu.
Ir vėl jo veide pasirodė nuostaba. Jis žiūrėjo į ją su nepatiklumo bei
sutrikimo išraiška. Ji vėl pasakė:
– Nuo pat pradžių... galima sakyti, nuo pat pirmos mūsų pažinties akimirkos
iš jūsų elgesio ir manierų man susidarė įspūdis, kad jūs arogantiškas, labai
pasitikintis savimi ir savanaudiškai nepaisantis aplinkinių žmonių jausmų. Visa
tai man padėjo pakankamą pamatą, ant kurio vėlesni įvykiai pastatė neigiamą
požiūrį į jus. Nepraėjus dar nė mėnesiui nuo mūsų pažinties pradžios, aš jau
žinojau, kad mažiausiai iš visų žmonių pasaulyje norėčiau tekėti už jūsų.
– Jūs pasakėte užtektinai, madam. Aš puikiai suprantu jūsų jausmus ir dabar
privalau tik gėdintis dėl savųjų. Atleiskite, kad atėmiau tiek jūsų brangaus laiko,
ir priimkite mano nuoširdžiausius linkėjimus pasveikti bei būkite laiminga.
Su šiais žodžiais jis greitai pasišalino iš kambario, ir netrukus Elizabeta
išgirdo, kaip jis atidarė priekines duris ir išėjo iš namų.
Jos galvoje kilo skausminga minčių sumaištis. Nežinodama, kuo pasiguosti, ji
pusvalandį bejėgiškai sėdėjo ir verkė. Kuo ilgiau ji galvojo apie tai, kas įvyko, tuo
labiau stebėjosi. Jai pasipiršo ponas Darsis! Ir tiek mėnesių yra ją įsimylėjęs! Ir
taip smarkiai, kad yra pasiryžęs ją vesti, nepaisydamas visų tų kliūčių, kurios
paskatino jį sukliudyti savo draugui vesti jos seserį ir kurios yra lygiai taip pat
svarbios jam pačiam. Tai beveik neįtikėtina! Žinoma, savimeilę glostė tai, kad ji
tapo tokios stiprios meilės objektu. Tačiau jo išdidumas, tas jo nepaprastas
išdidumas, jo begėdiškas didžiavimasis tuo, ką padarė Džeinei, jo neatleistinas
pasitikėjimas savimi, jog pasielgė teisingai, be to, šitas nejautrumas, su kuriuo
atsiliepė apie poną Vikhemą, jo žiaurumas, kurio jis net nemėgino paneigti, visa
tai greitai išstūmė jos gailestį, sukeltą minties apie jo meilę.
Elizabeta susijaudinusi vis dar mąstė, kol galiausiai išgirdo privažiuojant
karietą, ir nenorėdama, kad ją pamatytų Šarlotė, greitai nuėjo į savo kambarį.
 TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

KITĄ RYTĄ ELIZABETA pabudo su tomis pačiomis mintimis, su kuriomis buvo tik
vėlai naktį užmigusi. Ji vis dar nebuvo atsipeikėjusi iš patirtos nuostabos, buvo
tiesiog neįmanoma galvoti apie ką nors kita, tad po pusryčių, negalėdama imtis
jokios veiklos, ji išėjo pasivaikščioti. Buvo beeinanti tiesiai į savo mėgstamą
alėją, bet prisiminusi, kad tenai kartais užsuka ponas Darsis, ji sustojo ir, užuot
ėjusi parkan, pasuko į aplinkinį takelį atokiau nuo vieškelio.
Du ar tris kartus perėjusi takeliu, ji, sugundyta puikaus oro, nusprendė
sustoti prie vartelių ir pasigrožėti parku. Per tas penkias savaites, praleistas
Kente, gamta gerokai pasikeitė, su kiekviena diena medžiai vis labiau dengėsi
žaluma. Kai ji jau buvo beketinanti eiti vidun į parką, prie tvoros augančių
medžių guote pamatė vyriškį, kuris ėjo jos link. Baimindamasi, kad tai gali būti
ponas Darsis, ji greitai nuėjo į kitą pusę. Tačiau besiartinantis vyriškis jau buvo
visai netoli ir energingai žengdamas jos link pašaukė ją vardu. Išgirdusi už
nugaros balsą ir pažinusi, jog tai ponas Darsis, Elizabeta vis tiek nesustodama
ėjo tolyn nuo vartelių. Tačiau jis tuo metu ją pasivijo ir, duodamas jai laišką, kurį
ji nevalingai paėmė, šaltai ir išdidžiai pasakė:
– Aš jau kuris laikas vaikštau giraitėje, vildamasis sutikti jus. Gal galėtumėt
suteikti man garbę ir perskaityti šį laišką?
Taip taręs, jis nusilenkė ir nusigręžęs greitai nutolo tarp medžių.
Nors nesitikėdama iš laiško jokio malonumo, tačiau apimta didelio
smalsumo, ji atidarė voką ir dar labiau nustebo pamačiusi du lapus popieriaus,
prirašytus gana glausta rašysena. Prirašyta buvo ir vidinė voko pusė. Toliau
eidama takeliu, ji ėmė skaityti. Laiškas buvo parašytas Rouzingse aštuntą
valandą ryto ir jame buvo rašoma:

Gerbiamoji, prašau nesijaudinti gavus šį laišką, nes jame nepasikartos nei

jausmai, nei pasiūlymai, kurie vakar Jums pasirodė tokie nepakenčiami.
Rašau neturėdamas nė menkiausio ketinimo suteikti Jums skausmą arba
pažeminti save, primindamas norus, kurie mūsų abiejų labui turėtų būti kuo
greičiau pamiršti. Galbūt ir būtų buvę įmanoma išvengti pastangų šio laiško
rašymui bei skaitymui, jeigu ne mano charakteris, reikalaujantis ir vieno, ir
kito. Todėl turėsite atleisti man už tokį Jūsų dėmesio reikalavimą, ir nors
žinau, kad tam priešinsis Jūsų jausmai, dedu viltis į Jūsų teisingumą.
Vakar Jūs man pateikėte du skirtingo pobūdžio ir nesuderinamo dydžio
kaltinimus. Pirmasis buvo tas, kad aš, neatsižvelgdamas į abiejų jausmus,
išskyriau poną Binglį ir Jūsų seserį, o antrasis – kad pamindamas savo
pareigą, nepaisydamas žmogiškumo ir garbės, sugrioviau pono Vikhemo
pasiturimą ateitį bei gero gyvenimo viltis. Sąmoningai ir įžūliai nepaisyti savo
jaunystės draugo ir tėvo numylėtinio interesų, užkirsti kelius jaunuoliui,
kurio vienintelis pajamų šaltinis turėjo būti parapija mano valdose ir kuris
užaugo su mintimi, jog ta parapija bus jo, būtų toks nusikaltimas, šalia kurio
dviejų jaunuolių, draugavusių tik porą savaičių, išskyrimas atrodytų tik
menka smulkmena. Tačiau tikiuosi, kad žiaurumas, su kuriuo vakar buvau
apkaltintas, ateityje taps nuosaikesnis, kai susipažinsite su visomis
aplinkybėmis ir sužinosite visus mano motyvus bei veiksmų paskatas. Ir jeigu
tai darydamas turėsiu atskleisti kai kuriuos savo jausmus, kurie Jums gali
pasirodyti nemalonūs, tai iš anksto prašau atleisti. Tai yra rimta būtinybė,
todėl daugiau dėl to neatsiprašinėsiu.
Apsilankęs Hertfordšyre, netrukus kartu su kitais pamačiau, jog Bingliui
Jūsų vyresnioji sesuo patinka labiau už bet kokią kitą jauną moterį visame
krašte. Bet tiktai per šokių vakarą Neterfilde aš aiškiai suvokiau, kad šis
jausmas yra labai rimtas. Prieš tai ne kartą buvau matęs jį įsimylėjusį. Per tą
pokylį, kurio metu turėjau garbę šokti su Jumis, iš atsitiktinės sero Lukaso
pastabos sužinojau, jog esama visuotinio įsitikinimo, kad ši meilė baigsis
vedybomis. Jis tai pasakė kaip neginčijamą dalyką, ir diskutuotinas tik laiko
klausimas. Nuo to laiko ėmiau įdėmiai stebėti savo draugo elgesį ir tuomet
supratau, kad jo jausmas panelei Benet labai skiriasi nuo to, ką buvau
pastebėjęs anksčiau. Stebėjau ir Jūsų seserį. Jos manieros ir elgesys atrodė
atviras, linksmas ir kaip visada nuoširdus, todėl po to vakaro stebėjimų
padariau išvadą, kad jai labai malonus pono Binglio dėmesys, tačiau ji pati
didelių jausmų jam nejaučia. Bet čia mano klaida yra labiau įmanoma negu
Jūsų. Juk Jūs kur kas geriau pažįstate savo seserį. Jeigu taip yra iš tikro, tai
per savo klaidingą sprendimą įskaudinęs Jūsų seserį, nusipelniau Jūsų
pasipiktinimo. Tačiau leisiu sau pastebėti, jog Jūsų sesers savitvarda ir
elgesys buvo toks, kad net pats akyliausias stebėtojas galėjo matyti, jog nors
ir labai švelnaus būdo, ji turi sunkiai pažeidžiamą širdį. Pripažinsiu, aš buvau
suinteresuotas matyti ją abejingą ponui Bingliui, tačiau taip pat pasakysiu,
jog mano stebėjimai ir sprendimai ne visada yra veikiami mano vilčių ir
būgštavimų. Jos abejingumu jam aš patikėjau visai ne todėl, kad to norėjau, o
todėl, kad taip man sakė objektyvus nešališkumas. Mano motyvai prieš
vedybas buvo ne vien tie, kuriuos išsakiau vakar, kalbėdamas apie jų aistrą,
nes nevienoda kilmė mano draugui buvo ne tokia svarbi kaip man. Tačiau
esama ir kitų kliūčių, kurios tebeegzistuoja ir yra abiem atvejais tokios pat
svarbios, tačiau pastaruoju metu aš jas buvau pamiršęs, nes tiesiogiai su
jomis nesusidurdavau. Šias kliūtis privalau bent trumpai paminėti.
Žema Jūsų motinos šeimos kilmė būtų nedidelė kliauda, palyginti su tuo
netaktiškumu ir skonio stygiumi, kuris taip dažnai būna pademonstruojamas
Jūsų mamos, trijų jaunesniųjų seserų ir gana dažnai net Jūsų tėvo. Prašau
atleisti, nes man labai skaudu Jus užgauti. Bet apgailestaudama dėl savo
šeimos trūkumų ir smerkdama mane už tai, kad apie tai rašau, pasiguoskite
ta mintimi, jog Jums ir Jūsų vyresniajai seseriai negalima prikišti nė
mažiausios dalelytės to, kas minėta, ir kad abi esate takto bei proto
įsikūnijimas. Taigi pridursiu, kad to vakaro Neterfilde įvykiai leido man
susidaryti galutinę nuomonę apie visus esančiuosius ir susiformuoti mano
pasiryžimui, beje, daug stipresniam, negu pats tikėjausi, jog reikia apsaugoti
draugą nuo tokių, mano manymu, nesėkmingų vedybų. Kaip Jūs, tikiuosi,
prisimenat, jis kitą dieną išvyko į Londoną, ketindamas netrukus sugrįžti.
Dabar reikia papasakoti apie mano paties vaidmenį. Jo seserys jautė tokį
pat nerimą, kaip ir aš, ir mūsų požiūrių sutapimas greitai paaiškėjo. Taigi
sutarę, jog negalima gaišti laiko, mes nedelsdami nuskubėjome paskui jį į
Londoną. Taip mes ir padarėme ir tenai tučtuojau nurodžiau savo draugui
konkrečias tokios santuokos neigiamas puses. Jas aš nusakiau aiškiai ir
tiesiogiai. Tačiau, nors mano priekaištai galėjo priversti jį suabejoti savo
pasirinkimu ar pristabdyti įvykius, nemanau, kad jie galėjo sukliudyti šioms
vedyboms, jeigu netrukus aš nebūčiau be jokių dvejonių pasakęs apie Jūsų
sesers abejingumą jam. Iki tol jis manė, jog jos jausmai jam tokie pat kaip ir
jo jai, ir beveik tokie pat stiprūs. Tačiau mano draugas turi įgimtą kuklumą ir
mano nuomone pasitiki net labiau negu savo. Todėl nebuvo labai sunku jam
įrodyti, kad daro klaidą. Tai atlikus, visai lengva buvo įtikinti jį, jog neverta
grįžti į Hertfordšyrą. Aš negaliu kaltinti savęs už tai, ką padariau iki tol.
Tačiau vieną vėlesnį savo poelgį aš prisimenu su tam tikru nepasitenkinimu –
norėdamas nuslėpti nuo jo Jūsų sesers buvimą Londone, turėjau griebtis tam
tikros gudrybės. Apie tai žinojau aš ir panelė Bingli, tačiau jis to ir iki šiol
nežino. Galimas daiktas, kad jiedu galėjo susitikti be neigiamų pasekmių,
tačiau man atrodė, kad jis dar nepakankamai atsikratęs savo jausmo, kuris
galėjo su ne mažesniu pavojumi įsiplieksti jiems susitikus iš naujo. Galbūt ši
apgaulė ir slapukavimas nedaro man garbės... Tačiau tai padaryta, ir
padaryta iš gerų paskatų... Šiuo klausimu aš neturiu ko pridurti ir kuo
daugiau pasiteisinti. Jeigu aš užgavau Jūsų sesers jausmus, tai padariau
netyčia. Ir nors mane skatinę motyvai Jums gali pasirodyti nepakankami, aš
vis dėlto nematau priežasčių, dėl kurių turėčiau juos anuliuoti.
Kalbant apie antrąjį, svaresnį kaltinimą, tai yra apie ponui Vikhemui
padarytą žalą, aš galiu pasiteisinti tik išsamiai papasakodamas Jums apie jo
ryšius su mano šeima. Aš nežinau, kuo konkrečiai jis kaltina mane, tiesą,
kurią aš Jums dabar papasakosiu, gali patvirtinti daugiau negu vienas
visiškai patikimas liudininkas. Vikhemas yra atžala itin garbaus žmogaus,
kuris daugelį metų buvo Pemberlio valdytojas ir kurio uolumas vykdant šias
pareigas paskatino mano tėvą deramai jam atsilyginti. Savo gerumą jis
nusprendė parodyti ir Džordžui Vikhemui, savo krikštasūniui. Mano tėvas
mokėjo už jo mokslą mokykloje, paskui Kembridže, ir tai buvo labai svarbi
parama, kadangi jaunuolio tėvas, nuolat kenčiantis nepriteklius dėl žmonos
išlaidumo, nebūtų įstengęs finansuoti sūnaus mokslinimo. Mano tėvas ne tik
mėgo bendrauti su šiuo jaunuoliu, kurio elgesys buvo nepriekaištingas, bet ir
buvo apie jį labai geros nuomonės, vildamasis, jog jis pasirinks kunigo
profesiją, buvo pasiryžęs jam padėti to siekti. Kalbėdamas apie save patį,
turiu pasakyti, kad praėjo labai daug metų, kol ėmiau žiūrėti į jį visiškai
kitaip. Ydingi polinkiai – pareigos jausmo stoka, kurią jis kruopščiai slėpė nuo
savo geriausio draugo, negalėjo likti nepastebėti maždaug jo amžiaus
jaunuolio, kuris, priešingai, turėjo progų stebėti jį nekontroliuojamais
momentais. Dabar privalau vėl suteikti Jums skausmo, tik mano valioje
pasakyti, koks jis bus didelis. Tačiau, kad ir koks būtų pono Vikhemo Jums
padarytas įspūdis, tai nesutrukdys man atskleisti Jums tikro jo charakterio.
Atvirkščiai – jis tik dar labiau skatina mane tai padaryti. Mano gerasis tėvas
mirė prieš penkerius metus ir jo palankumas ponui Vikhemui iki pat galo liko
toks didelis, kad savo testamente jis man pavedė visokeriopai rūpintis jo
sėkme pasirinktoje profesijoje, pasistengti, kad jam tapus kunigu būtų
suteikta tinkama parapija, kai tik tai bus įmanoma. Taip pat jam buvo
paliktas vieno tūkstančio svarų palikimas. Jo paties tėvas gyveno ne ką ilgiau
už mano, ir po pusės metų ponas Vikhemas parašė man, pranešė
apsisprendęs netapti kunigu ir turįs viltį, jog aš nemanysiu esą neįmanoma
suteikti jam kompensaciją, kurią jis tuo savo veiksmu iš tiesų padarė
neįmanomą. Be to, jis pridūrė turįs ketinimų studijuoti teisę ir aš turįs
suprasti, kad tūkstančio svarų palikimas tam yra nepakankamas. Norėjau
tikėti jo nuoširdumu, tačiau negalėjau, na, bet, šiaip ar taip, su jo pasiūlymu
sutikau, nes suvokiau, jog ponas Vikhemas kunigu neturi tapti. Greitai viskas
buvo sutarta. Jis atsisakė nuo pagalbos siekiant kunigystės, net ir tuo atveju,
jei kada nors ateityje tokia pagalba būtų būtina, ir mainais už tai gavo tris
tūkstančius svarų. Atrodė, visi mūsų ryšiai ir baigsis. Buvau pernelyg prastos
nuomonės apie jį, kad kviesčiausi į Pemberlį, sostinėje jo draugijos taip pat
neieškojau. Manau, jog didžiumą laiko jis leido Londone, tačiau jo teisės
studijos buvo tik apsimetinėjimas, ir niekieno nebevaržomas, jis gyveno
nerūpestingą bei tuščią gyvenimą. Kokius trejus metus nieko apie jį
negirdėjau, bet kai netrukus jam andai skirtos parapijos kunigas numirė, jis
parašė laišką, prašydamas palikti tą parapiją jam. Jis pranešė esąs labai
sunkioje padėtyje, ir tuo nesunku buvo patikėti. Teisės studijos jam pasirodė
nenaudingos ir jis dabar tvirtai apsisprendęs atsidėti kunigystei, jeigu tik
duosiu jam parapiją; tuo jis beveik neabejojo, nes gerai žinojo, kad daugiau
ką remti aš neturiu, be to, negalėsiu paminti savo velionio tėvo valios. Vargu
ar galite kaltinti mane, kad jo prašymo nepatenkinau, taip pat atmečiau ir
vėlesnius jo panašius pageidavimus. Jo pasipiktinimas atitiko jo blogą padėtį
ir jis nesivaržydamas šmeižė mane kitiems bei priekaištavo man pačiam į
akis. Žinoma, pažintis su juo buvo nutraukta. Kaip jis gyvena, aš nežinojau.
Bet praėjusią vasarą jis vėl labai skaudžiai įsibrovė į mano akiratį.
Dabar turiu paminėti aplinkybes, kurias labiau norėčiau apskritai pamiršti,
tačiau tai padaryti mane skatina tie patys motyvai, dėl kurių parašiau šį
laišką. Tiek daug Jums atskleidęs, tegaliu viltis tik visiško Jūsų diskretiškumo.
Mano sesuo, daugiau kaip dešimčia metų už mane jaunesnė, buvo palikta
globoti mano mamos sūnėnui pulkininkui Ficviljamui ir man. Maždaug prieš
metus ji buvo paimta iš mokyklos ir apgyvendinta Londone, paskui kartu su
dama globėja perkelta į Ramsgeitą. Ten apsistojo ir ponas Vikhemas. Ir su
tam tikrais ketinimais, nes, kaip vėliau paaiškėjo, ponia Jang, kuria mes
greitai nusivylėme, pažinojo jį jau iš senų laikų. Jos padedamas jis netrukus
tiek patraukė į save Džordžianą, savo gera širdimi menančią jo palankumą iš
vaikystės metų, kad ji patikėjo jį įsimylėjusi ir sutiko su juo pabėgti. Jai tada
buvo tik penkiolika metų ir tai gali būti jai pateisinimas. Pripažindamas jos
lengvabūdiškumą, kartu turiu pasidžiaugti, kad apie pabėgimą sužinojau iš
jos pačios. Netikėtai atvažiavau pas juos porą dienų prieš planuojamą
pabėgimą, ir tuomet Džordžiana, negalėdama skaudinti ir apvilti brolio, į
kurį žiūrėjo beveik kaip į tėvą, viską man prisipažino. Galite įsivaizduoti, kaip
jaučiausi ir ką dariau. Tausodamas gerą sesers vardą ir jausmus, viešo
demaskavimo atsisakiau, tačiau parašiau laišką ponui Vikhemui, kuris
nedelsdamas išvyko iš šių kraštų, taip pat atleidau iš turėtų pareigų ponią
Jang. Svarbiausias pono Vikhemo tikslas, be abejo, buvo mano sesers
palikimas, susidedantis iš trisdešimties tūkstančių svarų, tačiau manau, kad
vienas iš jo motyvų buvo ir kerštas man. Ir tas kerštas iš tiesų būtų buvęs
žiaurus. Taigi, gerbiamoji, toks yra tikroviškas pasakojimas apie įvykius,
kurie mums yra svarbūs, ir jei Jūs neatmesite jų kaip neteisingų, tai, tikiuosi,
nebekaltinsite manęs žiaurumu ponui Vikhemui. Nežinau, kokiu būdu ir
kokia apgaule jis Jums padarė įspūdį, tačiau jo sėkme tikriausiai neverta
stebėtis. Nežinodama apie visus tuos įvykius, Jūs negalėjote visko suvokti, o
įtarumas nėra Jums būdinga savybė. Jūs tikriausiai nusistebėsite, kodėl visa
tai nebuvo Jums papasakota vakar vakare. Tačiau vakar aš neturėjau tiek
savitvardos, kad būčiau galėjęs nuspręsti, ką galima ir būtina atskleisti. Visa
tai, ką čia papasakojau, gali patvirtinti ponas Ficviljamas, kuris dėl artimos
giminystės ir visiško atvirumo, taip pat būdamas vienas mano tėvo valios
vykdytojų, žinojo visas tų įvykių smulkmenas. Jeigu dėl Jūsų nepalankumo visi
mano žodžiai Jums atrodys beverčiai, tai toji pati priežastis negali Jums
sutrukdyti patikėti mano pusbroliu. Todėl norėdamas suteikti Jums progą
pasikalbėti su juo, pasistengsiu rasti galimybę įteikti šį laišką Jums dar šį
rytą. Tepridursiu tik viena: telaimina Jus Viešpats.
FICVILJAMAS DARSIS
 TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

NORS ELIZABETA, gavusi pono Darsio laišką, nesitikėjo, jog jis pakartos savo
pasiūlymą, ji visiškai nenutuokė apie jo turinį. Todėl nesunku suprasti, kaip
nekantriai ji skaitė laišką ir kokie prieštaringi jausmai ją užplūdo. Juos vargiai
galima kaip nors apibūdinti. Su didžiule nuostaba ji suvokė, kad jis yra tikras, jog
gali pateisinti save. Taip pat ji neabejojo, kad jis neturi jokių rimtų motyvų, ir jie
bet kuriam padoriam žmogui atrodytų tiesiog neminėtini. Su dideliu išankstiniu
nusiteikimu prieš visa, ką jis gali pasakyti pasiteisindamas, ji ėmėsi skaityti apie
įvykius Neterfilde. Ji skaitė taip nekantriai, kad vargiai suvokė tekstą, nuo
nekantravimo sužinoti, kas rašoma kitame sakinyje, ji beveik pamiršdavo ką
perskaitė ankstesniame. Pirmiausia jai pasirodė melagingas Darsio teiginys, jog
jos sesers elgesys buvęs visai abejingas, o jam vardijant rimtesnes ir
apčiuopiamas kliūtis šioms vedyboms, ją apėmė toks piktumas, kad ji jau
nebegalėjo teisingai įvertinti jo žodžių. Jis nesigailėjo dėl to, ką padarė taip, kaip
jai būtų norėjęsi, jo stilius buvo ne atgailaujantis, o išdidus. Tiesiog kupinas
įžūlumo.
Bet kai ji ėmė skaityti apie poną Vikhemą, jos jausmai pasidarė dar
padrikesni. Iš pradžių ji kiek blaivesne galva perskaitė apie įvykius, kurie sakė,
jog jei visa tai tiesa, tai apie šitą jaunuolį neįmanoma jokia andainykštė gera
nuomonė, be to, visa tai buvo nuostabiai panašu į paties Vikhemo pasakotą
istoriją. Ją apėmė nuostaba, pasibjaurėjimas ir net siaubas. Jai norėjosi nuvyti
visa tai šalin ir ji be paliovos kartojo: „Tai netiesa! Taip negali būti! Tai kokia
nors baisi apgaulė!“ O kai perbėgo akimis visą laišką, nors vargiai suvokė
paskutinius vieną ar du puslapius, ir sulanksčiusi jį pasidėjo, tai stengėsi įtikinti
save, kad visiškai nekreips į jį dėmesio ir daugiau jo neskaitys.
Ištikta tokio dvasinio sutrikimo ir nesugebėdama apie nieką galvoti, ji
mėgino tiesiog pasivaikščioti. Tačiau ir tai nepadėjo: po pusės minutės laiškas
buvo vėl išlankstytas, ir kaip galėdama susikaupusi ji dar kartą parskaitė tą
vietą, kurioje buvo kaltinamas Vikhemas, bei pasistengė prisiversti suvokti
kiekvieno sakinio prasmę. Jo ryšiai su šeima Pemberlyje atrodė tokie pat kaip ir
iš jo paties pasakojimo, panašiai skambėjo ir velionio pono Darsio gerumas, nors
anksčiau jai nebuvo tekę girdėti, kuo konkrečiai jis pasireiškė. Kol kas vienas
pasakojimas tik papildė kitą, bet kai buvo pradėta pasakoti apie palikimą,
skirtumas pasirodė didelis. Ji gerai prisiminė, ką pasakojo Vikhemas apie
palikimą, tad remdamasi jo tiksliais žodžiais ir gretindama abu pasakojimus, ji
nusprendė, kad vienas pasakojimų yra akivaizdžiai melagingas. Iš pradžių ji dar
vylėsi, kad nuojauta jos neapgavo, tačiau kai dar kartą ir paskui dar kartą kuo
atidžiausiai perskaitė apie tai, kaip Vikhemas besąlygiškai atsisakė parapijos ir
gavo už tai didelę trijų tūkstančių svarų kompensaciją, ji ėmė dvejoti. Sulankstė
laišką ir stengdamasi būti kuo nešališkesnė pamėgino pasverti visas aplinkybes,
tačiau jai sunkiai sekėsi. Abiejose pusėse buvo tiktai tvirtinimai. Ji ėmė skaityti
vėl, tačiau sulig kiekviena eilute darėsi vis aiškiau, kad padėtis, kurioje pono
Darsio elgesys jai atrodė tiktai gėdingas, dabar krypsta taip, jog jis gali
pasirodyti visiškai nepriekaištingas.
Ypač ją sukrėtė ponui Vikhemui pateikti kaltinimai išlaidumu bei
švaistūniškumu, tuo labiau kad ji negalėjo rasti jokio paneigimo šiems
kaltinimams. Apie jį ji išgirdo tik tada, kai jis įstojo į Hertfordšyro pulką,
rekomenduotas jauno vyriškio, atsitiktinai sutikto gatvėje. Apie jo gyvenimą iki
tol Hertfordšyre buvo žinoma tik tiek, kiek apie save pasakojo jis pats. Net jei
Elizabeta būtų turėjusi galimybių gauti daugiau informacijos apie jį, tai vargiai
būtų maniusi, kad tai reikalinga. Jo išvaizda, balsas ir manieros iškart skatino
tikėti jį esant džentelmeną. Ji pamėgino prisiminti kokį nors jo gerumo pavyzdį,
teigiamą bruožą, kuris paneigtų pono Darsio jam metamus kaltinimus. Ar bent
kokią gerą jo savybę, kuri neleistų galvoti apie jį kaip švaistūniškai ir palaidai
praleidusį nemaža metų, kaip teigė Darsis. Tačiau joks panašus prisiminimas
neatėjo jai į galvą. Ji puikiai įsivaizdavo jį prieš save, su gerais drabužiais ir
malonaus elgesio, tačiau negalėjo prisiminti jokių teigiamybių, išskyrus bendras
aplinkinių simpatijas, kurias jis pelnydavo gražia išore. Ilgokai apie tai galvojusi,
Elizabeta ėmė skaityti laišką toliau. Bet deja! Ir vėl pasakojimas apie tai, kaip jis
suviliojo panelę Darsi, šiek tiek siejosi su pulkininko Ficviljamo pasakojimu šį
rytą, be to, jai pačiai buvo patarta kreiptis patvirtinimo kaip tik į jį, kuris
neseniai pats pasisakė puikiai žinąs visus panelės Darsi reikalus ir kurio
asmenybe ji nė kiek neabejojo. Vieną momentą ji buvo iš tikro beketinanti
kreiptis į jį, tačiau galiausiai atsisakė tos minties, nusprendusi, kad ponas Darsis
niekada nebūtų jai siūlęs kreiptis į pusbrolį, jei nebūtų buvęs visiškai tikras dėl
jo pagalbos.
Ji labai gerai prisiminė savo pirmą pokalbį su ponu Vikhemu per pirmąjį jų
susitikimą pono Filipso namuose. Dar daugelis jo frazių tebebuvo gyvos jos
atmintyje. Dabar ji su nuostaba suprato, kaip nenatūralu buvo jam pasakoti
tokius dalykus beveik nepažįstamai moteriai, ir negalėjo susivokti, kodėl
anksčiau jai tai nepasirodė keista. Dabar ji aiškiai pajuto, kaip nenatūraliai jis
elgėsi visur stengdamasis pasirodyti. Ji prisiminė, jog jis gyrėsi nebijąs susitikti
pono Darsio, kad tegu šis verčiau pats išvažiuojąs iš tų kraštų, o jis pats nė
nemanąs jo vengti. Tačiau jau kitą savaitę jis pasistengė nedalyvauti pokylyje
Neterfilde. Ji taip pat prisiminė, kad vėliau, kol Neterfildo kompanija neišvažiavo
iš Hertfordšyro, jis savo istorijos nepasakojo daugiau niekam, tik jai. Tačiau po
jų išvykimo ta istorija buvo aptarinėjama kuo plačiausiai. Siekdamas apšmeižti
poną Darsį, jis nesigėdijo nieko, nors ne kartą buvo tvirtinęs, kad pagarba tėvui
neleidžianti jam blogai atsiliepti apie sūnų.
Kaip skirtingai dabar jai atrodė visi jo poelgiai! Jo dėmesys panelei King
dabar tebuvo tiktai žemos paskatos, susijusios su naudos siekimu, o nedidelis
merginos kraitis anaiptol nekliudė jo kėslams, tai rodė, kad jis tenkinasi viskuo,
kas pasitaiko po ranka. Jo elgesys su ja pačia dabar jau nebebuvo pateisinamas
jokiais toleruotinais motyvais: jis arba klydo vertindamas jos kraitį, arba tenkino
savo tuščiagarbiškumą, skatindamas jos palankumą sau, kurį ji dabar manė
neatsargiai parodžiusi. Visos jos pastangos apginti Vikhemą darėsi silpnesnės ir
silpnesnės, o prie pono Darsio pateisinimo prisidėjo faktas, kad dar seniai ponas
Binglis, atsakydamas į Džeinės klausimą, patvirtino, jog jo draugas pono
Vikhemo atžvilgiu elgėsi tikrai nepriekaištingai. Nors jo elgesys buvo išdidus ir
nemalonus, ji per ilgą jų bendravimą, kuris pastaruoju metu juos gerokai
suartino ir atskleidė jai daug jo paslapčių, nepamatė nė vieno įrodymo, kad jis
būtų neprincipingas ar neteisingas, nepadorus ar nemoralus, kad savo pažįstamų
yra vertinamas ir gerbiamas; net Vikhemas atsiliepė apie jį kaip apie ištikimą
giminaitį ir jai ne kartą buvo tekę girdėti, su kokia meile Darsis kalbėjo apie
savo seserį, tuo parodydamas, kad sugeba puoselėti tikrai šiltus jausmus. Juk
jeigu jo elgesys būtų buvęs toks blogas, kokį jį pavaizdavo Vikhemas, tai vargu
ar ilgai tai būtų likę paslaptis nuo kitų, be to, draugystė tokio blogo žmogaus ir
tokio draugiško kaip ponas Binglis būtų tiesiog neįsivaizduojama.
Jai pasidarė labai gėda dėl savęs.Vos pagalvojusi apie Darsį arba Vikhemą, ji
pasijusdavo akla, šališka, kupina išankstinio nusistatymo ir kvailumo.
„Kaip gėdingai aš pasielgiau! – verkė ji. – Aš, kuri taip didžiavausi savo
sveiku protu ir klioviausi savo sugebėjimais! Kuri dažnai pašiepdavau savo
sesers geraširdiškumą ir grindžiau savo tuštybę gėdingu ir nepateisinamu
nepasitikėjimu. Kaip mane žemina šis atradimas! Net būdama įsimylėjusi
negalėjau būti tokia beviltiškai akla. Tačiau mane apgavo ne meilė, o tuštybė.
Pamaloninta vieno žmogaus dėmesio ir įskaudinta kito abejingumo, aš dar mūsų
pažinties pradžioje jų abiejų atžvilgiu ėmiau vadovautis išankstiniu nusiteikimu ir
neišmanėliškumu, nuvijau šalin protą. Iki šiol aš net nepažinojau savęs.“
Mintimis persikėlusi nuo savęs prie Džeinės, o nuo jos prie Binglio, ji
netrukus suprato, kad pono Darsio paaiškinimas čia atrodo nepakankamas, todėl
perskaitė tą vietą dar kartą. Dabar viskas jai pasirodė visai kitaip negu skaitant
pirmą kartą. Kaip ji galėjo vienoje laiško dalyje patikėti jo motyvais, o kitoje juos
atmesti? Jis tvirtino visiškai nematęs, kaip jos sesuo įsimylėjusi, be to, ji
prisiminė, kokia tuo klausimu būdavo Šarlotės nuomonė. Taip pat negalima
paneigti to, kaip jis apibūdino Džeinę. Ji suvokė, kad Džeinės jausmai, nors ir
karšti, beveik neatsispindėjo išorėje ir kad jos sesuo turi tos savitvardos bei
elgesio nuosaikumo, kuris retai pasitaiko šalia didelio sielos jautrumo.
Priėjusi prie tos laiško vietos, kur taip žiauriai, tačiau pelnytai buvo minimi
jos šeimynykščių trūkumai, ji dar labiau susigėdo. Ji pernelyg gerai suprato
išsakytų priekaištų esmę, kad imtų juos neigti, ir visos Neterfildo pokylio
aplinkybės, paskatinusios jį priešintis sumanytoms vedyboms, buvo tokios pat
gyvos jos atmintyje, kaip ir jo.
Neliko nepastebėtas jo komplimentas jai pačiai ir jos seseriai. Jis guodė,
tačiau negalėjo numalšinti skausmo dėl kitų šeimos narių prasto elgesio. Ji
suprato, kad Džeinės širdis yra sužeista jos artimųjų pastangų, ir pagalvojusi,
kokią didelę žalą viešuomenės akyse joms daro toks šeimos elgesys, ji pasijuto
tokia prislėgta kaip niekuomet.
Ji vaikščiojo takeliu dar kokias dvi valandas, viską apgalvodama iš naujo ir iš
naujo – pervertindama įvykius, svarstydama galimybes ir stengdamasi pripratinti
save prie tokio staigaus pažiūrų pasikeitimo. Pagaliau pavargusi ir suprasdama,
kad pernelyg ilgai būna lauke, ji grįžo namo. Įžengė į juos kaip visada atrodanti
linksma ir nusprendė nuslopinti visas mintis, kurios trukdytų pokalbiams su
artimaisiais.
Jai tučtuojau buvo pranešta, kad jai nesant vienas po kito buvo apsilankę
džentelmenai iš Rouzingso. Ponas Darsis užsuko tik atsisveikinti, tačiau
pulkininkas Ficviljamas išbuvo pas juos mažiausiai valandą, tikėdamasis ją
sugrįšiant ir vos neišėjo jos ieškoti. Elizabeta išreiškė apgailestavimą, jog
nepasimatė su juo, nors iš tiesų labai apsidžiaugė, kad taip atsitiko. Pulkininkas
Ficviljamas jai daugiau nerūpėjo, ji tegalvojo vien apie laišką.
 TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

ABU DŽENTELMENAI IŠVAŽIAVO iš Rouzingso kitą rytą, ir ponas Kolinsas,

lūkuriavęs prie vartelių, kad galėtų jiems nusilenkti, tuojau parskubėjo namo su
malonia žinia apie jų gerą sveikatą, pats būdamas tokios puikios nuotaikos, kokia
tik įmanoma po išsiskyrimo. Tuomet jis nedelsdamas nuskubėjo į Rouzingsą
paguosti ledi Katerinos ir jos dukters. Grįžęs su didžiuliu pasitenkinimu parnešė
jos šviesybės žinią, kad dabar jai labai liūdna ir ji dar šiandien pat pageidauja
visus juos pamatyti prie pietų stalo.
Žiūrėdama į ledi Kateriną, Elizabeta negalėjo nepagalvoti, kad jei būtų
norėjusi, tai dabar būtų jai pristatyta kaip būsima dukterėčia, ir jai buvo sunku
sulaikyti šypseną, įsivaizdavus, koks būtų jos šviesybės pyktis tokiu atveju.
„Įdomu, ką ji dabar sakytų? Kaip ji elgtųsi?“ – tokiais klausimais linksmino save
Elizabeta.
Pirmiausia jų pokalbis pakrypo apie tai, kad sumažėjo jų draugija Rouzingse.
– Užtikrinu jus, – kalbėjo ledi Katerina, – šis išvykimas labai sugildė man
širdį. Manau, kad tai man skaudu kaip niekam kitam. Tačiau aš esu nepaprastai
prisirišusi prie tų jaunuolių ir žinau, kad jie taip pat prisirišę prie manęs! Jiems
buvo taip liūdna išvažiuoti! Bet taip jau visada būna. Mielasis pulkininkas tvardė
savo jausmus iki paskutinės minutės, tačiau Darsiui išsiskyrimas, ko gero, buvo
sunkesnis negu pernai. Jo prisirišimas prie Rouzingso nuolat didėja.
Ponas Kolinsas ta proga pasakė komplimentą, kuris motinos ir dukters buvo
priimtas su šypsenomis.
Po pietų ledi Katerina pastebėjo, kad panelė Benet kiek nusiminusi, ir
pareiškė, jog tai dėl to, kad ji taip pat nenori greitai važiuoti namo. Ji dar
pridūrė:
– Tačiau jeigu priežastis tik tokia, tai privalote parašyti mamai ir paprašyti,
kad leistų paviešėti kiek ilgiau. Esu tikra, kad ponia Kolins bus labai patenkinta
jūsų draugija.
– Esu labai dėkinga jūsų šviesybei už malonų kvietimą, – atsakė Elizabeta, –
bet niekaip negaliu jo priimti. Kitą šeštadienį privalau būti Londone.
– Na, tuomet čia būsite išbuvusi tik šešias savaites. Aš tikėjausi, kad
svečiuositės du mėnesius. Taip sakiau ir poniai Kolins prieš jums atvažiuojant.
Kokios gali būti priežastys taip greit išvažiuoti? Juk ponia Benet tikriausiai gali
apsieiti be jūsų dvi savaites.
– Bet mano tėvas negali. Aną savaitę parašė laišką, skubindamas namo.
– Štai kaip! Jeigu jau motina gali apsieiti be jūsų, tai tėvas tuo labiau. Dukros
tėvams reiškia ne tiek daug. O jeigu pabūsite dar mėnesį, tai vieną jūsų galėsiu
nuvežti net iki Londono, nes birželio pradžioje ketinu ten viešėti savaitę.
Kadangi Dausonas neturi nieko prieš keturvietę karietą, tai jon lengvai tilps
viena jūsų, be to, tiesą sakant, jeigu oras pasitaikytų vėsus, mielai priimčiau
karieton ir jus abi, nes esate labai lieknos.
– Jūs iš tikro labai gera, madam, tačiau manau, kad verčiau laikysimės mūsų
pirminio plano.
Ledi Katerina, atrodo, nusprendė nusileisti.
– Ponia Kolins, tuomet turėsite pasiųsti su jomis tarną. Juk žinote, kad aš
visada kalbu tiesiai, ir dabar net negaliu įsivaizduoti, kaip dvi jaunos moterys
keliauja pašto karieta vienos. Tai tiesiog nepadoru. Turite surasti tam žmogų.
Labiausiai už viską pasaulyje nemėgstu tokių dalykų. Jaunos moterys pagal savo
padėtį visuomenėje visuomet privalo turėti reikalingą priežiūrą ir globą. Kai
mano dukterėčia Džordžiana praėjusią vasarą važiavo į Ramsgeitą, aš
pareikalavau, kad kartu su ja važiuotų du tarnai. Panelei Darsi, pono Darsio iš
Pemberlio dukrai, ir ledi Anai būtų buvę tiesiog neįmanoma be jų pasirodyti. Aš
nepaprastai dėmesinga visiems šiems dalykams. Ponia Kolins, privalote pasiųsti
su jaunosiomis damomis Džoną. Esu labai patenkinta, kad apie tai prisiminiau, –
juk jums tai būtų tiesiog negarbė išleisti jas vienas.
– Mano dėdė turi atsiųsti mūsų parvežti tarną.
– Ak štai kaip, jūsų dėdė! Vadinasi, jis turi tarną? Man labai malonu, kad pas
jus tokiais dalykais rūpinamasi. O kur jūs pakeiste arklius? Ak taip, Bromlyje. Jei
tik „Varpinėje“ paminėsite mano vardą, jumis ten kaip reikiant pasirūpins.
Ledi Katerina turėjo dar daug patarimų bei klausimų dėl jų kelionės, ir
kadangi kone į visus tuos klausimus atsakinėjo ji pati, tai buvo reikalingas tik
tam tikras dėmesys. Elizabeta tuo buvo labai patenkinta, nes paskendusi savo
mintyse vargiai sugebėjo sekti pokalbį. O tos mintys reikalavo vienumos, kurioje
ji visiškai joms atsiduodavo. Taigi nepraeidavo nė dienos, kad ji neišeitų viena
pasivaikščioti ir pabūti su savo nemaloniais prisiminimais.
Pono Darsio laišką ji netrukus išmoko kone atmintinai. Ji išnagrinėjo
kiekvieną sakinį ir jos jausmai to laiško autoriui būdavo labai įvairūs. Prisiminus
jo kalbėjimo stilių, ją apimdavo pyktis, tačiau kai prisimindavo, kaip nepelnytai
pasmerkė jį ir atstūmė, jos pyktis nukrypdavo į save pačią ir jos užuojautos
objektu tapdavo jo žlugusios viltys. Jo jausmas kėlė dėkingumą, o jo elgesys
pagarbą, tačiau jis jai vis dėlto tebebuvo nemalonus, ji nė minutės nesigailėjo
jam atsakiusi ir jai nekildavo noro vėl su juo susitikti. Ji graužėsi ir pyko ant
savęs dėl ankstesnio elgesio, dar didesnį liūdesį jai kėlė jos šeimos trūkumai. Ir
nėra vilčių kada nors tai pašalinti. Jos tėvas, su pasitenkinimu besišaipantis iš
jaunesniųjų dukterų, niekuomet nesiims vargo tramdyti jų lengvabūdiškumo. O
motina, kurios pačios elgesys toli nuo tobulo, visiškai nesuvokia, jog čia kažkas
negerai. Elizabeta kartu su Džeine ne kartą mėgino suvaldyti Lidijos ir
Katerinos vėjavaikiškumą, tačiau vargiai galėjo tikėtis sėkmės be mamos
palaikymo. Katerina, silpnos valios, irzli ir nuolat veikiama Lidijos įtakos, tiktai
pyko, girdėdama jų patarimus. O Lidija, savavališka ir nerūpestinga, net
nesiteikdavo jų išklausyti. Jos buvo neišsilavinusios, tingios ir tuščios. Kol
Meritone bus nors vienas karininkas, jos flirtuos su juo, o kadangi Meritonas nuo
Longburno visai netoli, tai joms buvo lemta ten lankytis per amžius.
 Kitas jos rūpestis buvo Džeinė. Pono Darsio laiškas grąžino jai gerą
ankstesnę nuomonę apie poną Binglį ir tai tik dar labiau pabrėžė, ką jos sesuo
prarado. Jo jausmas pasirodė besąs nuoširdus, o priekaištai jo elgesiui
nepagrįsti, jeigu priekaištas gali būti beribis pasitikėjimas draugu. Tad kokia
buvo skaudi mintis, kad esant tokiai palankiai situacijai, žadančiai jos seseriai
laimingą gyvenimą, Džeinė viso to neteko per savo artimųjų netaktą ir kvailumą!
Kai prie šių apmąstymų prisidėjo atsiskleidęs Vikhemo charakteris, nesunku
suprasti, kad anksčiau jai būdingas nuotaikingumas dabar buvo taip prislopintas,
jog jai sunkiai sekėsi išlaikyti veide bent kiek linksmesnę išraišką.
Paskutinę savaitę Rouzingse jos lankėsi ne rečiau kaip ir pirmąją savo
viešnagės savaitę. Ten jos buvo pakviestos ir paskutinį vakarą, jos šviesybė vėl
teiravosi apie jų kelionės smulkmenas, davė daug patarimų, kaip geriau
susikrauti daiktus, taip primygtinai nurodė, kaip teisingiausiai vieninteliu būdu
susidėti sukneles, jog Marija grįžusi pajuto tiesiog privalanti išimti rytą sudėtą
lagaminą ir sudėti jį iš naujo.
Atsisveikinant ledi Katerina su dideliu nuolaidumu palinkėjo joms laimingo
kelio ir pakvietė kitais metais vėl apsilankyti Hansforde, o panelė de Bor
malonėjo padaryti joms reveransą ir paduoti kiekvienai ranką.
 TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

ŠEŠTADIENIO RYTĄ Elizabeta ir ponas Kolinsas susitiko prieš pusryčius dar

nepasirodžius kitiems ir jis, pasinaudodamas proga, ėmėsi sakyti, jo manymu,
būtinus atsisveikinant mandagumo žodžius.
– Nežinau, panele Elizabeta, – pasakė jis, – ar ponia Kolins sakė jums, kaip ji
buvo sujaudinta jūsų gerumo, kuomet nusprendėte aplankyti mus, tačiau esu
tikras, kad neišvyksite iš čia, neišgirdusi jos padėkos už tai. Galiu užtikrinti jus,
kad jūsų draugija čia buvo labai mėgstama. Mes, be abejo, suprantame, kaip
menkai kuo gali traukti mūsų kukli pastogė. Kuklus gyvenimas, maži kambariai,
nedaug tarnų, ribotos išvykų galimybės – dėl visų tų dalykų Hansfordas nėra
labai patraukli vieta tokiai jaunai damai kaip jūs. Tačiau mes tikimės, kad jūs
suprantate, jog esame dėkingi už parodytą malonę ir jog padarėme viską, kas
mūsų galioje, kad jūsų viešnagė nebūtų nemaloni.
Elizabeta jam taip pat padėkojo ir patikino, kad yra patenkinta. Ji praleido
šešias labai smagias savaites, džiaugėsi Šarlotės draugija ir visų dėmesiu, todėl
tik ji privalo dėkoti. Ponas Kolinsas liko patenkintas ir su dar didesne savimeile
šypsodamasis pasakė:
– Man labai džiugu girdėti, kad laiką čia praleidote su tam tikru malonumu.
Mes, be abejo, stengėmės kiek galėdami, be to, turėjome galimybę pristatyti jus
aukštuomenei ir pasinaudodami ryšiais Rouzingse paįvairinti mūsų kuklių namų
monotoniją, todėl manau, galime pasiguosti mintimi, kad jūsų viešnagė tikrai
nebuvo iš tų, kurios vargina. Mūsų santykiai su ledi Katerinos šeima tikrai yra
didžiulis privalumas ir Dievo malonė, kuria nedaug kas gali pasigirti. Juk jūs
žinote, kaip neseniai mes pažįstami, ir pati matėte, kaip dažnai esame kviečiami.
Tiesą sakant, turiu pripažinti, kad visi gyvenantys šiuose kukliuose namuose
negali skųstis savo padėtimi, kol taip artimai bendraujame su Rouzingsu.
Nepajėgdamas žodžiais išreikšti savo pakilių jausmų, jis ėmė vaikščioti po
kambarį, o Elizabeta tuo tarpu pamėgino keliais sakiniais parodyti savo
mandagumą ir dėkingumą.
– Grįžusi namo, mieloji pussesere, jūs galėsite gana palankiai apibūdinti mus.
Bent jau aš guodžiuosi tokia mintimi. Juk kasdien matydavote, kokį dėmesį ledi
Katerina rodo poniai Kolins, taigi aš manau, kad jūsų draugės likimo negalima
vadinti nelaimingu... tačiau ta tema bus geriau patylėti. Tiktai leiskite man
užtikrinti jus, mano mieloji Elizabeta, kad iš visos širdies linkiu ir jums taip pat
sėkmingai ištekėti. Mudu su brangiąja Šarlote vienodai viską vertiname ir
suprantame. Visame kame mūsų charakteriai ir pažiūros labai panašios. Atrodo,
kad mes tiesiog sukurti vienas kitam.
Elizabeta galėjo neveidmainiaudama pasakyti, kad toks atvejis tikrai yra
didelė laimė ir taip pat nuoširdžiai pridūrė tikinti jo šeimos jaukumu ir
džiaugiantis dėl to. Tačiau ji apsidžiaugė, kai jų pokalbį nutraukė pasirodžiusi
dama, esanti jo laimės šaltinis. Vargšė Šarlotė! Kaip graudu palikti ją tokioje
draugijoje! Tačiau ji sąmoningai ją pasirinko, ir nors gailėjosi, kad viešnios
išvyksta, šiaip neatrodė reikalinga užuojautos. Jos namai ir ūkis, parapija ir
paukštynas bei visi su tais dalykais susiję rūpesčiai jai dar nebuvo praradę
patrauklumo.
Netrukus atvažiavo karieta, buvo sukelti ant stogo lagaminai bei sukrauti
vidun ryšuliai ir atėjo metas išvykti. Po jausmingo atsisveikinimo su drauge
Elizabeta buvo per sodą iki karietos palydėta pono Kolinso, kuris tuo metu
paprašė perduoti kuo geriausius linkėjimus visai jos šeimai ir neužmiršti
padėkoti už svetingumą, parodytą jam Longburne praėjusią žiemą, taip pat
linkėjimus poniai ir ponui Gardineriams, kurių dar nepažįstąs. Jis įsodino ją
karieton, paskui Mariją, ir tik prieš pat užsidarant durelėms su nemenku siaubu
priminė joms, kad jos pamiršo ko nors palinkėti Rouzingso damoms.
– Tačiau jūs, – pridūrė jis, – tikriausiai pageidausite, kad perduočiau joms
kuo nuolankiausią jūsų pagarbą kartu su nuoširdžia padėka už parodytą
svetingumą jūsų viešnagės metu.
Elizabeta su tuo sutiko, durys užsidarė ir karieta nuvažiavo.
– Dieve mano! – sušuko Marija po kelių minučių tylos. – Atrodo, kad mes čia
atvažiavome tik prieš kokias dvi dienas! O kiek visokių įvykių atsitiko!
– Tikrai daug, – atsidususi pritarė jai bendrakeleivė.
– Devynis kartus pietavome Rouzingse, du kartus gėrėme arbatą! Kiek daug
aš turėsiu papasakoti!
„O kiek aš turėsiu nuslėpti!“ – pagalvojo sau Elizabeta.
Per kelionę jos beveik nesikalbėjo ir po keturių valandų be jokių nuotykių
pasiekė pono Gardinerio namus, kuriuose turėjo praleisti kelias dienas.
Džeinė atrodė gerai, o jos dvasinę būseną pajusti Elizabeta turėjo nedaug
galimybių, nes jų geroji teta buvo paruošusi nemažai pramogų. Tačiau Džeinė
turėjo kartu su ja grįžti namo, tad Longburne užteks laiko stebėjimams.
Tačiau jai prireikė nemažų pastangų, kad galėtų iki Longburno ištverti
nepapasakojusi seseriai apie pono Darsio piršlybas. Ją labai jaudino suvokimas,
kad gali nepaprastai nustebinti Džeinę, be to, ir jos pačios tuštybę itin glostė ši
pagunda, sunkiai tramdoma sveiko proto. Nuo visiško atvirumo ją sulaikė tik
baimė, jog pradėjus šią kalbą teks pernelyg daug pasakoti apie Binglį ir tuo
suteikti Džeinei dar daugiau skausmo.
 TRISDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

ANTRĄ GEGUŽĖS SAVAITĘ trys jaunos damos kartu išvyko iš Greisčerčo

gatvės į Hertfordšyrą. Artėjant prie mieste sutarto viešbučio, kur jas turėjo
paimti pono Beneto karieta, jos įsitikino vežiko punktualumu, nes pamatė, kad
pro svetainės antrame aukšte langus jau žiūri Kitė ir Lidija. Merginos prieš tai
mieste praleido valandą, aplankė madingą parduotuvę ir spėjo paruošti agurkų
mišrainę.
Pasveikinusios seseris ir išdidžiai aprodžiusios padengtą stalą su šaltais
patiekalais, kurie paprastai įmanomi viešbučiuose, jos ėmė šūkauti:
– Pažiūrėkit, kaip gražu! Argi tai ne siurprizas?
– Mes jus vaišinam, – pridūrė Lidija, – bet jūs turėsite duoti mums pinigų,
nes, kiek turėjom, išleidom štai toje krautuvėje. – Ji tuoj pat ėmė rodyti savo
pirkinius. – Žiūrėkit, kokią skrybėlaitę nusipirkau. Nelabai jau graži, bet
pagalvojau, kodėl nenusipirkti. Kai tik parvažiuosiu namo, išardysiu ją ir
pažiūrėsiu, ar negalima iš jos padaryti ko nors geresnio.
Kai seserys pasakė, kad skrybėlaitė tiesiog bjauri, ji nesutrikusi atšovė:
– Bet parduotuvėje buvo trys ar keturios dar bjauresnės. Reikės nusipirkti
kokio gražaus atlaso ir iš naujo ją papuošti, bus visai gera. Be to, juk visai tas
pats, ką mes nešiosim šią vasarą, nes pulkas iš Meritono išsikelia po dviejų
savaičių.
– Nejaugi? – su dideliu pasitenkinimu sušuko Elizabeta.
– Jie dabar apsistos prie Braitono. Aš taip noriu, kad tėtis mus nuvežtų tenai
šią vasarą! Puikiai pagyventume ten, be to, tai beveik ničnieko nekainuotų.
Mama irgi labai nori. Tik pagalvokit, kokia nuobodi vasara mūsų laukia be šito!
„Tikrai, – pagalvojo Elizabeta. – Puiki mintis, kaip tik tai, ko mums trūko.
Viešpatie! Karinė stovykla Braitone po to, kai mus ir taip nukankino vienas būrys
Meritone tais nuolatiniais pokyliais!“
– O dabar turiu jums naujieną, – pasakė Lidija susėdus prie stalo. – Nagi,
pamėgink atspėti. Naujiena puiki, tiesiog nuostabi – apie vieną žmogų, kuris
mums visiems labai patinka!
Džeinė su Elizabeta pažvelgė viena į kitą ir atleido patarnaujantį padavėją.
Lidija nusijuokė ir pasakė:
– Jūs kaip visada atsargios, kurgi ne. Nenorite, kad išgirstų padavėjas! Lyg
jam rūpėtų klausytis tokių dalykų. Jis tikriausiai prisiklauso ir blogesnių žinių už
tą, kur aš dabar pasakysiu. Bet jis toks bjaurus, gerai, kad nuvarėt. Dar nesu
gyvenime mačiusi tokio ilgo smakro. Gerai, dabar klausykit mano naujienos, ji
yra apie mūsų mielą Vikhemą. Per daug gera naujiena padavėjui. Taigi nebėra
jokio pavojaus, kad Vikhemas ves Merę King. Štai kaip! Ji išvažiavo pas savo
dėdę į Liverpulį visam laikui. Vikhemas saugus.
– Ir Merė King saugi! – pridūrė Elizabeta. – Ji išvengė neprotingų vedybų.
 – Jei jis jai patiko, tai padarė labai kvailai, kam išvažiavo.
– Bet man atrodo, kad nė vienas jų nebuvo labai įsimylėjęs, – pasakė Džeinė.
– Jis tai tikriausiai nebuvo. Man atrodo, ji jam buvo beveik tuščia vieta. Kam
gali rūpėti tokia bjauri šlakuota lėlė?
Elizabeta su siaubu pagalvojo, kad nors pati ir nereiškia savo minčių šitaip
šiurkščiai, vis dėlto galvoja panašiai.
Kai jos pavalgė ir vyresniosios seserys užmokėjo, buvo užsakyta karieta ir
jos šiaip taip susėdo pačios bei susikrovė visus ryšulėlius, rankdarbių dėželes bei
nevykusius Lidijos ir Kitės pirkinius.
– Kaip gražiai susitalpinom, – pasakė Lidija. – Aš labai patenkinta, kad
nusipirkau tą skrybėlaitę. Kaip smagu parsivežti dar vieną dėžutę! Nagi, dabar
patogiau įsitaisykim ir iki pat namų smagiai pasiplepėkim ir pasijuokim.
Pirmiausia papasakokit mums, kas nutiko per tą laiką, kol svečiavotės. Ar sutikot
kokių įdomių vyrų? Ar paflirtavot? Aš visai rimtai tikėjausi, kad viena iš jūsų
namo grįš jau ištekėjusi. Juk Džeinė jau greitai bus senmergė, ar ne? Jai jau
greitai bus dvidešimt treji! Dieve, jei aš iki tokio laiko neištekėsiu, tai tikriausiai
numirsiu iš gėdos! Net neįsivaizduojat, kaip mūsų teta Filips nori, kad jūs
susirastumėt vyrus. Ji sako, kad Lizei reikėjo eiti už pono Kolinso, bet man pačiai
atrodo, kad iš to nieko gero. Dieve, kaip aš norėčiau ištekėti anksčiau už kurią
nors iš jūsų! Galėčiau tada vežioti jus į pokylius. O žinot, kaip mes smagiai
pasilinksminom užvakar pas pulkininką Fosterį! Jie pakvietė mudvi su Kite visai
dienai ir ponia Foster pažadėjo, kad vakare galėsim pasišokti. Žinokit, kad
mudvi su ponia Foster labai didelės draugės! Taigi ji pakvietė abi Haringtonų
dukteris, bet kadangi Harieta sirgo, tai Penė turėjo važiuoti viena. Na ir kaip jūs
manot, ką mes padarėm? Ogi aprengėm Čemberleną moteriškais drabužiais, kad
būtų panašus į panelę, tik pagalvokit, kaip smagu buvo! Niekas apie tai nežinojo,
tiktai pulkininkas ir ponia Foster, ir dar mudvi su Kite, tiesa, dar teta, nes iš jos
skolinomės suknelę. Nepatikėsit, kaip šauniai jis atrodė! Kai atėjo Denis,
Vikhemas ir Pratas, tai nė vienas nepažino. Dieve, kaip aš juokiausi! Ir ponia
Foster. Maniau, kad sprogsiu. Na, o vyrams dėl to ir kilo įtarimas, ir jie greit
susigaudė, kas čia darosi.
Tokiomis istorijomis ir panašiais nutikimais Lidija, padedama Kitės
papildymų bei intarpų, mėgino linksminti seseris kelyje iki Longburno. Elizabeta
stengėsi klausytis kuo mažiau, tačiau negalėjo neišgirsti dažnai minimo Vikhemo
vardo.
Namuose jos buvo sutiktos labai džiaugsmingai. Ponia Benet buvo labai
patenkinta, matydama Džeinę vis tokią pat gražią. O ponas Benetas per pietus
ne kartą pareiškė:
– Kaip aš džiaugiuosi, kad tu parvažiavai, Lize!
Draugija prie pietų stalo buvo didelė, kadangi beveik visi Lukasai atvažiavo
pasitikti Marijos ir išgirsti naujienų, o juos domino patys įvairiausi dalykai: ledi
Lukas per stalą teiravosi Marijos apie savo vyriausiosios dukters paukštyną ir
jos sveikatą, ponia Benet turėjo iškart du darbus – klausinėjo vienoje jos pusėje
sėdinčią Džeinę apie paskutines madas ir tuo pat metu perpasakojo jas visoms
panelėms Lukas, kurios sėdėjo kitoje pusėje. O garsiausiai už visus kalbėjo
Lidija, kuri vardijo visus tą dieną patirtus malonumus bet kam, kas tik jos
klausėsi.
– Ak, Mere, – pasakė ji, – kaip gaila, kad tu nevažiavai su mumis, nes buvo
taip smagu! Kai važiavom į priekį, tai užtraukėm visas užuolaidas ir apsimetėm,
kad karietoje nieko nėra. Aš būčiau šitaip nuvažiavusi nors ir visą kelią, bet Kitei
pasidarė bloga. Bet pas Džordžą mes elgėmės labai gražiai, nes pavaišinome
viešnias pačiais skaniausiais pasaulyje šaltais priešpiečiais. Jeigu būtum
važiavusi kartu, būtume pavaišinusios ir tave, tikrai. O kai susiruošėm važiuoti,
tai buvo dar įdomiau. Maniau, kad nė už ką nesutilpsim į karietą! Galvojau, kad
sprogsiu iš juoko. Paskui visą kelią linksminomės. Taip garsiai kalbėjomės ir
juokėmės, kad tikriausiai buvo girdėti per dešimtį mylių!
Merė į tai atsakė labai rimtai:
– Nesiimsiu peikti tokių malonumų, sesute! Tiesa, daugeliui moterų jie
atrodo puikūs. Tačiau, prisipažinsiu, – man tai tuščia vieta, nes daug labiau
mėgstu paskaityti knygą.
Tačiau Lidija viso to negirdėjo. Ji apskritai nesugebėdavo nieko klausytis
ilgiau kaip pusę minutės, o Merės visai negirdėdavo.
Po pietų Lidija ėmė įkalbinėti kitas merginas nueiti į Meritoną ir pasižiūrėti,
kaip ten viskas klostosi, tačiau tam ryžtingai pasipriešino Elizabeta, nes, anot
jos, yra negerai, kai visi aplinkui šneka, jog panelės Benet negali net pusdienio
išbūti namie, nelaksčiusios pas karininkus. Be to, ji turėjo ir kitą priežastį: ji
labai nenorėjo vėl susitikti pono Vikhemo ir buvo nusprendusi kaip galėdama
ilgiau to vengti. Todėl ją nepaprastai džiugino žinia, kad pulkas ketina išsikelti iš
Meritono. Po dviejų savaičių jo nebebus ir tada jau niekas jai nebeprimins apie
šitą žmogų.
Praėjus kelioms valandoms namie, Elizabeta pamatė, jog tėvų gana dažnai
aptarinėjamas planas važiuoti į Braitoną, apie kurį viešbutyje buvo užsiminusi
Lidija. Elizabetai buvo aišku, kad tėvas neturi nė mažiausio noro joms nusileisti,
tačiau jo atsakymai šia tema buvo tokie netiesūs ir vingrūs, jog poniai Benet,
nepaisant visų nusivylimų, liko vilties pasiekti savo.
 KETURIASDEŠIMTAS SKYRIUS

ELIZABETA SUNKIAI TRAMDĖ savo norą papasakoti Džeinei apie visus įvykius,
tad kitą rytą, perspėjusi seserį, kad jos laukia siurprizas, ir stengdamasi
nesigilinti į smulkmenas, liečiančias seserį, ji papasakojo jai apie sceną su ponu
Darsiu.
Sesers nuostaba truko neilgai, mat ji taip labai vertino Elizabetą, kad bet
kieno jai rodomi jausmai atrodė visai natūralūs. Jai buvo labai skaudu, kad ponas
Darsis savo jausmus išreiškė tokia jų neatitinkančia forma, tačiau dar didesnį
liūdesį kėlė tai, jog jam turėjo būti labai skaudus Elizabetos atsisakymas.
– Pernelyg didelis jo pasitikėjimas, be abejo, buvo klaida, – pasakė ji, – ir jam
nederėjo jo rodyti. Bet pagalvok, koks dėl to didelis jo nusivylimas!
– Man tikrai labai jo gaila, – atsakė Elizabeta, tačiau jis turi ir kitų jausmų,
kurie padės jam greitai pamiršti mane. Nejaugi tu kaltini mane, kad atsakiau
jam?
– Kaltinu tave! Jokiu būdu.
– Bet kaltini, kad taip gerai kalbėjau apie Vikhemą?
– Ne... nemanau, kad nereikėjo taip kalbėti.
– Tačiau taip manysi, kai papasakosiu tau, kas atsitiko kitą dieną.
Tuomet ji ėmė pasakoti apie gautą laišką ir visa tai, kas buvo rašoma apie
Džordžą Vikhemą. Koks tai buvo smūgis vargšei Džeinei! Juk ji galėjo nugyventi
visą gyvenimą, nė už ką nepatikėdama, kad visame pasaulyje esama tiek blogio,
kiek pasirodė besą viename asmenyje. Po šio nusivylimo jos negalėjo paguosti
net itin malonus jausmas dėl Darsio išteisinimo. Ji kuo nuoširdžiausiai ėmė
ieškoti kokios nors klaidos, apginančios vieną asmenį be žalos kitam.
– Na, taip tau nieko nebus, – pasakė Elizabeta. – Tau niekaip nepavyks
padaryti abiejų jų doruoliais. Rinkis kurį nori, bet turėsi apsiriboti tiktai vienu.
Abu kartu jiedu turi tiek gerųjų savybių, kiek užtenka tik vienam žmogui, o
pastaruoju metu jau buvo nelabai aišku, kuriam jos turi priklausyti. Aš pati esu
linkusi tikėti ponu Darsiu, tačiau tu gali daryti kaip tinkama.
Tačiau praėjo gerokai laiko, kol Džeinė sugebėjo nusi​šypsoti.
– Nežinau, kada buvau labiau pritrenkta, – pasakė ji. – Nejaugi Vikhemas
toks netikėlis? Beveik neįmanoma tuo patikėti. O vargšas ponas Darsis!
Brangioji Lize, tik pagalvok, ką jis turėjo iškentėti! Toks nusivylimas. Ir dar čia
pat sužinojo, kokios tu blogos apie jį nuomonės! Ir papasakojo tokius dalykus
apie savo seserį! Kaip tai sunku! Manau, kad tu ir pati tą jauti.
– O ne! Mano gailestis ir užuojauta kaipmat dingo, kai pamačiau, kokia
kupina tų jausmų esi tu. Pono Darsio skausmas man rūpi vis mažiau ir mažiau,
nes matau, jog tu sugebėsi tinkamai jį užjausti. Tavo dosnumas leidžia man būti
taupesnei, ir jeigu tu pagedėsi dėl jo dar truputį, tai mano širdis taps lengva kaip
plunksnelė.
 – Vargšas Vikhemas! Jo veide atsispindi tiek gerumo. Jo elgesys toks atviras
ir kilnus!
– Tų dviejų vyriškių atžvilgiu tikrai buvo padaryta Kūrėjo klaida. Vienam
atiduotas visas gerumas, o kitam gerumo išraiška.
– Man niekada neatrodė, kad ponas Darsis neturi tos gerumo išraiškos.
– Bet vis dėlto aš laikiau save labai protinga, kai tiesiog be jokios priežasties
taip nemėgau jo. Tokia antipatija yra labai geras stimulas protui ir kandžiam
sąmojui. Galima nuolat priekabiauti, nepasakant nieko konkrečiai, tačiau
neįmanoma nuolatos šaipytis iš žmogaus ir retkarčiais nepasakyti ko nors tikrai
sąmojingo.
– Lize, kai tu pirmą kartą perskaitei laišką, tai tikriausiai negalėjai į visa tai
žiūrėti taip kaip dabar.
– Tikrai negalėjau. Jaučiausi kaip nesava. Net nelaiminga. Ir šalia nieko, su
kuo galėčiau pasikalbėti apie tai, ką jaučiu, nebuvo Džeinės, kuri paguostų mane
ir pasakytų, kad nesu ta silpna, tuščia ir paika mergina, kokia maniau esanti! Ak,
kaip man tada trūko tavęs!
– Kaip gaila, kad kalbėdama su ponu Darsiu apie Vikhemą tu pavartojai
tokius stiprius žodžius – juk dabar jie pasirodė visiškai nepelnyti.
– Žinoma. Bet juk aš tokiais griežtais žodžiais kalbėjau dėl išankstinio
įsitikinimo. Tačiau norėčiau tavo patarimo dėl vieno dalyko. Kaip manai, ar verta
apie Vikhemo charakterį papasakoti mūsų pažįstamiems?
Džeinė kiek patylėjo, paskui atsakė:
– Mano nuomone, nebūtinas toks baisus demaskavimas. O kaip tau pačiai
atrodo?
– Gal ir neverta to daryti. Ponas Darsis neįgaliojo manęs paskelbti jo žodžius
viešai. Atvirkščiai, jis netgi prašė mane, kad viską, kas liečia jo seserį,
pasilikčiau tik sau. O jeigu papasakosiu visiems apie Vikhemo elgesį neminėdama
šito, tai niekas manimi nepatikės. Nusistatymas prieš poną Darsį yra toks
didelis, kad pusė meritoniečių verčiau guls į grabą, negu patikės kokia nors gera
jo savybe. Čia nieko nepadarysi. Vikhemas netrukus išvažiuos, todėl čia niekam
nebūtina žinoti, koks jis yra. Kada nors vėliau visa tai išaiškės ir tada galėsime
pasijuokti, kokie naivūs buvo tie, kurie to nesuprato. O kol kas aš nieko apie tai
nekalbėsiu.
– Labai teisingai. Toks viešas pasmerkimas gali jį amžinai sugniuždyti.
Dabar jis tikriausiai gailisi to, ką padarė, ir stengiasi pasitaisyti. Negalima
užkirsti jam kelių.
Šis pokalbis numalšino sumaištį Elizabetos galvoje. Ji atsikratė dviejų
paslapčių, slėgusių ją dvi savaites, ir pelnė nuoširdžią klausytoją Džeinę, jei kada
panorėtų apie tai pasikalbėti. Tačiau liko dar vienas dalykas, apie kurį sveikas
protas neleido kalbėti. Ji nedrįso pasakoti antros Darsio laiško pusės ir atskleisti
Džeinei, kaip ją mylėjo ponas Binglis. Šios žinios niekam nebuvo galima patikėti,
ir ji suprato, kad šią slegiančią paslaptį ji galės atskleisti tik tada, kai tarp
Džeinės ir Binglio atsiras abipusis supratimas.
 „O tada, – galvojo ji, – jei tam menkai tikėtinam įvykiui lemta įvykti, aš
tegalėčiau pasakyti tik tai, ką pats Binglis galės pasakyti daug maloniau. Taigi
privalau saugoti šią paslaptį tol, kol ji taps ne paslaptimi!“
Dabar, gyvendama namie, ji turėjo daugybę progų išsiaiškinti tikrą savo
sesers dvasinę būseną. Džeinė nebuvo laiminga. Širdyje ji vis dar jautė švelnią
simpatiją Bingliui. Niekada nepatyrus net įsivaizduojamos meilės, jai tai buvo
tyra pirmoji meilė, o turint galvoje jos amžių bei charakterį – kur kas pastovesnė
nei daugelis pirmųjų meilių. Ji taip puoselėjo prisiminimus apie jį ir taip jį vertino,
kad tiktai sveikas protas ir atžvalga į artimųjų jausmus neleido jai reikšti
apgailestavimų šia tema, kurie būtų pavojingi jos sveikatai ir artimųjų ramybei.
– Klausyk, Lize, – vieną dieną paklausė ponia Benet, – ką tu dabar manai
apie tą liūdną Džeinės istoriją? Aš pati tai esu pasiryžusi daugiau su niekuo apie
tai nekalbėti. Neseniai tą pasakiau savo seseriai Filips. Bet dar ir dabar
nesuprantu, ar Džeinė matėsi su juo Londone. Tikrai netikęs jaunuolis! Juk
dabar ji tikriausiai jo niekada nebesusitiks. Nėra jokių žinių, kad jis žadėtų
vasarą atvažiuoti į Neterfildą, o aš teiravausi visų, kurie tiktai galėtų žinoti.
– Nemanau, kad jis kada nors atvažiuotų į Neterfildą.
– Na ir tegu, jo reikalas! Niekas jo čia ir nelaukia. Nors niekada nepamiršiu,
kad jis su mano dukterimi pasielgė negarbingai ir, ja dėta, aš būčiau neištvėrusi.
Na, aš guodžiuosi tik tuo, kad, Džeinei mirus nuo širdies smūgio, jam tektų labai
gailėtis to, ką padarė.
Kadangi Elizabeta iš to semtis paguodos nenorėjo, ji neatsakė motinai.
– Klausyk, Lize, – kalbėjo toliau motina, – vadinasi, Kolinsai gyvena labai
gerai, ar ne? Puiku, tik būtų gerai, kad tai truktų ilgai. Mano manymu, Šarlotė
yra puiki šeimininkė. Jeigu bus tokia pat sumani kaip jos motinėlė, tai galės net
kiek sutaupyti. Juk namų išlaikymui jie išleidžia nelabai daug.
– Taip, nedaug.
– Tai labai svarbu namų ūkyje, tikrai. Taigi, taigi. Jie, ko gero, pasistengs
gyventi pagal išgales. Jiems niekada nereikės kęsti stygiaus. Tepadeda jiems
Viešpats. Tikriausiai dažnai pasikalba, kad po tėvo mirties jiems atiteks
Longburnas. Tikriausiai jau ir dabar žiūri į jį kaip į nuosavą, laukdami to įvykio.
– Prie manęs jie negalėjo kalbėti tokia tema.
– Kurgi ne, būtų keista, jeigu jie sau tai leistų, bet esu tikra, kad tarp savęs
dažnai apie tai pasikalba. Na, jeigu jiems patogu gvieštis svetimo dvaro, tai tegu
sau. Pavyzdžiui, aš gėdinčiausi imti tai, kas man tiktai užrašyta pagal vyriškąją
liniją.
 KETURIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

PIRMOJI SAVAITĖ praėjo greitai. Prasidėjo antroji. Tai buvo paskutinė pulko
buvimo Meritone savaitė, tad visos jaunos damos aplinkui liūdėjo. Ir tas liūdesys
buvo kone visuotinis. Tiktai vyresniosios panelės Benet dar galėjo valgyti, gerti,
miegoti ir dirbti kasdienius darbus. Už tokį nejautrumą joms dažnai
priekaištaudavo Kitė ir Lidija, kurių nusivylimas buvo neapsakomas ir kurios
negalėjo atleisti seserims už tokį kietaširdiškumą.
– Viešpatie, kas dabar mums bus! Ką mes darysim? – beviltiškai šūkčiojo jos
kone kiekviename žingsnyje. – Kaip tu dar gali šypsotis, Lize?
Jų atsidavusi mama užjautė jas, nes prisiminė, ką pati panašiomis
aplinkybėmis iškentė prieš dvidešimt penkerius metus.
– Žinokit, – pasakė ji, – dvi dienas iš eilės verkiau, kai iš Meritono išsikėlė
pulkininko Milaro pulkas. Maniau, kad širdis sprogs.
– Mano širdis tikrai gali sprogti, – pasakė Lidija.
– Jeigu tik būtų galima nuvažiuoti į Braitoną, – pasakė ponia Benet.
– Ak taip! Kad taip į Braitoną. Bet tėtė toks užsispyręs.
– Gal nusimaudžiusi jūroje atsigaučiau.
– O mano teta Filips neabejoja, kad jūra man būtų labai naudinga, – pridūrė
Kitė.
Štai tokie skundai nuolat aidėjo namuose. Elizabeta stengėsi žiūrėti į juos su
humoru, bet patirti iš to malonumą trukdė gėdos jausmas. Ji iš naujo pamatė
pono Darsio priekaištų pagrįstumą ir jo įsikišimas į draugo reikalus dabar jai
kaip niekad atrodė suprantamas.
Tačiau niūri Lidijos nuotaika greit išsisklaidė, kai ji iš ponios Forster,
kareivių pulkininko žmonos, gavo kvietimą važiuoti drauge su ja į Braitoną. Ši
nepaprasta jos draugė buvo jauna neseniai ištekėjusi moteris. Su Lidija ją
suartino nerūpestingumas ir panašus humoro supratimas, tad iš trijų jų pažinties
mėnesių du jos bendravo artimai.
Sunku aprašyti, kaip dėl to džiūgavo Lidija, kaip ji ėmė dievinti ponią
Forster, kaip tuo buvo patenkinta ponia Benet ir kaip liūdėjo Kitė. Visiškai
nepaisydama sesers jausmų, Lidija neapsakomai susijaudinusi lakstė po namus,
reikalaudama, kad visi džiaugtųsi kartu su ja, juokėsi ir plepėjo kaip niekada, o
nelaimingoji Kitė tuo metu svetainėje nepaliaudama niurgzliai skundėsi savo
likimu.
– Nesuprantu, kodėl ponia Forster negalėjo kartu su Lidija pakviesti ir
manęs, – kalbėjo ji, – nors aš ir nesu jos ypatinga draugė. Bet aš tokį kvietimą
gauti turiu tiek pat teisių kaip ir ji, netgi daugiau, nes esu dviem metais vyresnė.
Veltui Elizabeta stengėsi ją paprotinti, o Džeinė nuraminti. Pačiai Elizabetai
šitas kvietimas atrodė visai ne taip, kaip Lidijai arba motinai, nes ji bijojo, kad
tos kelionės metu sesuo gali prarasti paskutinius sveikos nuovokos likučius, ir
slapta patarė tėvui neleisti dukters į šią kelionę, nors ir būtų neišvengusi gėdos,
jei kas nors namuose būtų sužinojęs apie tokį jos poelgį. Ji priminė jam visus
Lidijos netikusio elgesio atvejus, atkreipė dėmesį į tai, kaip mažai naudos ji gali
gauti iš draugystės su ponia Forster. Juk būdama su tokia bičiule Braitone, kur
pagundos daug didesnės negu namie, ji gali pridaryti kur kas neatsargesnių
žingsnių. Jis atidžiai išklausė, o paskui pasakė:
– Lidija tol nenusiramins, kol kur nors nepasirodys žmonėse, tad vargu ar jai
pasitaikys kita tokia palanki ir pigi šeimai proga tam padaryti, kaip dabartinė.
– Jeigu jūs žinotumėt, – pasakė Elizabeta, – kokią didžiulę žalą mūsų šeimai
gali padaryti nežabotas ir neatsakingas Lidijos elgesys viešumoje... tiksliau
sakant, kokia žala jau padaryta!.. – tai manau, kad žiūrėtumėt į visa tai kitaip.
– Jau padaryta? – pakartojo ponas Benetas. – Ką, nejaugi ji nubaidė kurį nors
tavo gerbėją? Vargšė Lizė! Tačiau nenusimink. Neverta apgailestauti dėl tokių
jaunų kaprizingų vaikinų, kurie negali pakęsti mažos aplinkinių ydelės. Nagi,
išvardyk man tuos apgailėtinus jauniklius, kuriuos nubaidė Lidijos paikumas.
– Jūs klystate. Aš negaliu skųstis šitaip nukentėjusi. Aš kalbėjau ne apie
konkretų atvejį, bet apie žalą apskritai. Lidijos charakteriui būdingas
vėjavaikiškumas, jokio takto nepaisymas ir beribis pasitikėjimas savimi kenkia
mūsų šeimos respektabilumui, geram jos vardui. Atleiskite, bet aš privalau
pasakyti iki galo. Jeigu jūs, mano brangus tėve, nepažabosite jos laukinio būdo ir
nepaaiškinsite jai, kad laikini šiandienos troškimai neturi būti jos gyvenimo
tikslas, tai greitai bus per vėlu ją auklėti. Jos charakteris galutinai nusistovės ir
šešiolikos metų ji, visos šeimos bei savo pačios gėdai, taps užkietėjusia kokete.
Paties prasčiausio lygio kokete, kuri, be jaunystės ir tam tikro patrauklumo,
neturi ničnieko vertingo, kurios nemokšiškumas bei tuštumas bus bejėgis apginti
ją nuo visuotinės paniekos, pelnytos už sėkmės vaikymąsi. Tas pats pavojus
gresia ir Kitei. Ji bet kur eis paskui Lidiją. Tuščiagarbė, tingi, neišsilavinusi ir
visiškai nevaldoma! Ak, mano brangus tėve, nejaugi manote, kad smerkiamos ir
niekinamos visur, kur tik pasirodo, jos nemes blogo šešėlio ir ant savo seserų?
Ponas Benetas pamatė, kad Elizabeta kalba labai nuoširdžiai, todėl švelniai
paėmė jai už rankos ir pasakė:
– Nesijaudink šitaip, mieloji. Tie, kurie pažįsta tave ir Džeinę, jus gerbia ir
vertina, ir jūs jiems neimsite atrodyti prastesnės dėl to, kad turite dvi... arba,
galima sakyti, tris itin kvailas seseris. Mes Longburne neturėsim ramybės, jeigu
Lidija nenuvažiuos į Braitoną. Tai tegu ir važiuoja. Pulkininkas Forsteris yra
protingas žmogus ir pasaugos ją nuo rimtesnių bėdų, o ji, laimė, yra
nepakankamai turtinga, kad viliotų kraičio medžiotojus. Braitone net kaip eilinė
koketė ji bus ne tokia svarbi kaip čia. Ten karininkai susiras didesnio dėmesio
vertų damų. Todėl tikėkimės, kad šita kelionė leis jai pajusti savo menkumą.
Šiaip ar taip, jos elgesiui nebus pats didžiausias nuostolis, jei mes jos
neužrakinsime visam gyvenimui.
Elizabetai teko pasitenkinti šiuo atsakymu, bet kadangi jos nuomonė liko
tokia pat, tai išėjo nusivylusi ir liūdna. Tačiau jai nebuvo būdinga ilgai krimstis
dėl nesėkmių. Ji jautė, jog atliko savo pareigą, ir nebuvo linkusi graužtis dėl
neišvengiamų pasekmių ir iš anksto dėl jų jaudintis.
Jeigu Lidija su motina būtų sužinojusios apie jos pokalbį su tėvu, jų pyktis
vargiai būtų radęs kur išsilieti. Lidijos vaizduotėje kelionė į Braitoną turėjo būti
kupina laimės. Prieš akis jai jau stovėjo šio linksmo kurorto gatvės, pilnos
karininkų. Ji vaizdavosi, kaip dėmesį jai rodo dešimtys nepažįstamų vyriškių.
Regėjo žėrinčią karinę stovyklą, tiesutėlėmis linijomis išrikiuotas palapines, tarp
kurių zuja jauni ir linksmi kariškiai raudonomis uniformomis. Ir visos tos laimės
viršūnėje buvo reginys, kaip ji pati sėdi vienoje tų palapinių ir maloniai flirtuoja
su mažiausiai šešiais karininkais.
Kokie būtų buvę jos jausmai, jeigu ji būtų žinojusi, kad sesuo nori atimti iš
jos šitą tokią realią ir netolimą ateitį? Tuos jausmus tebūtų galėjusi suprasti tik
jos motina, kuri viską įsivaizdavo panašiai. Lidijos kelionė į Braitoną jai buvo
paguoda už suteiktą liūdesį, kad vyras neketina ten važiuoti su visa šeima.
Tačiau nenutuokdamos apie vykusį pokalbį, jos su labai mažomis
pertraukėlėmis džiūgavo iki pat Lidijos išvykimo dienos.
Elizabeta turėjo paskutinį kartą susitikti su ponu Vikhemu. Kadangi po
sugrįžimo matėsi su juo ne vieną kartą, tai šis susitikimas nebekėlė jai didelio
nerimo, be to, ir andainykštis artumas buvo dingęs. Ji net jau buvo išmokusi
kadaise ją taip žavėjusiame jo švelnume įžvelgti dirbtinumą bei atgrasią
monotoniją. Jo elgesys su ja iš naujo nuvylė, nes jis vėl ėmė rodyti jai dėmesį,
tačiau po visko, kas įvyko, tas dėmesys tegalėjo tik skaudinti ją. Jos palankumas
jam greitai dingo matant šitą lengvabūdišką žaidimą. Ryžtingai ignoruodama jo
meilinimąsi, ji jautė, kad čia yra kaltas ir ankstesnis jos elgesys, nes tik
atsimindamas jį Vikhemas galėjo tikėtis, kad ji vėl palinks prie jo, nepaisydama,
kaip ilgai ir dėl kokios priežasties buvo ją pamiršęs.
Pačią paskutinę buvimo Meritone dieną ponas Vikhemas su kitais karininkais
pietavo Longburne, ir Elizabeta, nė kiek netrokšdama išsiskirti su juo bičiuliškai,
jam pasiteiravus, kaip ji praleido laiką Hansforde, paminėjo, kad Rouzingse tris
savaites praleido pulkininkas Ficviljamas su ponu Darsiu, ir paskui paklausė, ar
jis pažįstąs pulkininką.
Jis pasirodė jai sutrikęs, nepatenkintas, sunerimęs, tačiau beregint
susitvardė ir šyptelėjęs atsakė, kad anksčiau dažnai su juo matydavęsis.
Apibūdinęs pulkininką kaip tikrą džentelmeną, jis pasiteiravo, kaip jis patiko
Elizabetai. Ji atsiliepė labai šiltai. Jis tarsi tarp kitko pasiteiravo:
– Kiek laiko, sakėt, jis praleido Rouzingse?
– Beveik tris savaites.
– Ir jūs dažnai susitikdavote?
– Taip, beveik kiekvieną dieną.
– Jo manieros labai skiriasi nuo pusbrolio.
– Taip, labai. Bet po artimesnės pažinties ponas Darsis atrodo patrauklesnis.
– Tikrai? – sušuko Vikhemas, įdėmiai žiūrėdamas į ją. – Gal galėčiau
paklausti?.. – Bet susigriebęs jau abejingesniu balsu paklausė: – Ar jis pradėjo
maloniau kalbėti su žmonėmis? O gal malonėjo apskritai elgtis dėmesingiau?..
Nors nemanau, – pridūrė kiek tyliau ir rimčiau, – kad jis gali pasikeisti iš esmės.
– O ne! – pasakė Elizabeta. – Iš esmės jis liko toks pat.
Vikhemas, atrodo, nežinojo, kaip jam suprasti šiuos žodžius – ar džiaugtis, ar
netikėti jais. Jos veide buvo kažkas, kas vertė jį suklusti ir net baimintis. Ji
kalbėjo toliau:
– Sakydama, kad po ilgesnės pažinties jis atrodo patrauklesnis, aš neturėjau
galvoje, kad pasikeitė jo manieros arba pažiūros. Tiesiog geriau jį pažinusi,
geriau suvokiau jo prigimtį.
Dabar Vikhemo susijaudinimą išdavė paraudęs veidas ir neramus žvilgsnis.
Jis keletą minučių tylėjo, paskui susitvardęs vėl kreipėsi į ją lipšniu balsu:
– Jūs, kuri taip gerai žinote mano jausmus ponui Darsiui, galite puikiai
suprasti, kaip aš nuoširdžiai džiaugiuosi, jog jam užteko nuovokos bent jau
išoriškai elgtis padoriai. Čia jam padeda išdidumas, jeigu ne jam pačiam, tai
kitiems, nes tai jis neleidžia jam elgtis su kitais taip pat blogai, kaip kadaise su
manimi. Bijau tik vieno – kad jo elgesio pasikeitimas buvo nulemtas fakto, jog
svečiavosi pas savo tetą, kurios nuomonės ir pažiūrų labai paiso. Kiek žinau,
būdamas su ja, jis visada jos baiminasi, o dabar dar nemažai prisideda ir jo noras
vesti panelę de Bor, kurį, esu tikras, puoselėja labai rimtai.
Po šių žodžių Elizabeta nesusilaikė nešyptelėjusi, tačiau atsakydama tik vos
linktelėjo galvą. Ji suprato, jog jis nori užvesti kalbą apie savo senas skriaudas,
tačiau neturėjo noro to skatinti. Likusią vakaro dalį jis praleido kaip visada,
apsimesdamas esąs linksmas, tačiau išskirtinio dėmesio Elizabetai neberodė.
Išsiskyrė jiedu mandagiai, tikriausiai mintyse pageidaudami niekada daugiau
nebesusitikti.
Vakarui pasibaigus Lidija kartu su ponia Forster grįžo į Meritoną, iš kur
anksti kitą rytą turėjo važiuoti toliau. Jos atsisveikinimas su šeima buvo daugiau
triukšmingas negu nuoširdus. Vienintelė Kitė liejo ašaras, tačiau tai buvo pavydo
ir pykčio ašaros. Ponia Benet linkėjo dukrai laimės ir nuolat patarinėjo jai kaip
galint stengtis nepraleisti progų pasilinksminti, ir tai buvo patarimas, kuriuo, be
abejo, bus noriai pasinaudota. Taip Lidija ir išvyko, per savo pačios
džiaugsmingus šūksnius vargiai išgirdusi nuosaikesnius savo seserų linkėjimus.
 KETURIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

JEIGU ELIZABETA savo nuomonę būtų susidariusi tik pagal savo šeimos
pavyzdį, tai jos supratimas apie gyvenimą santuokoje būtų buvęs nelabai
palankus. Jos tėvas, pakerėtas jaunystės ir grožio, taip pat to gerumo, kuris
dažnai būna tik minėtų savybių sukurta iliuzija, vedė moterį, kurios menkas
protas ir ribotos pažiūros beveik nuo pat santuokos pradžios užkirto kelią
tikram jo prieraišumui. Pagarba, vertinimas ir pasitikėjimas dingo visiems
laikams, žlugo ir visos jo viltys dėl šeimyninės laimės. Tačiau ponas Benetas
nebuvo iš tų žmonių, kurie paguodos dėl savo neprotingo poelgio ieško
abejotinuose malonumuose, taip dažnai padedančiuose užsimiršti
lengvabūdiškumo ir ydų aukoms. Jis mėgavosi gamta ir knygomis, iš čia ir sėmėsi
gyvenimo džiaugsmus. Savo žmonai jis nesijautė skolingas, nebent už tai, kad
kartais gaudavo malonumą, šaipydamasis iš jos kvailumo bei tamsumo. Tačiau
tai nebuvo laimė, už kurią vyriškis paprastai norėtų būti dėkingas savo gyvenimo
draugei; bet juk tada, kai nėra kuo džiaugtis, tikras filosofas pasistengia surasti
naudos iš to, ką turi.
Tačiau Elizabetai niekada netrūko pastabumo suvokti, kad jos tėvo kaip vyro
elgesys yra neteisingas. Tai matant, jai visada būdavo skaudu, tačiau gerbdama
jo protą ir būdama dėkinga už jo tėvišką palankumą sau, ji pasistengdavo
pamiršti tai, ko negalėdavo nepastebėti, ir vydavo šalin iš galvos mintis apie tai,
kad tėvo elgesys su žmona nėra tinkamas, kai jis nuolat šaiposi iš jos girdint
nuosaviems vaikams. Tačiau Elizabeta tik dabar itin aiškiai suvokė, kokią žalą
vaikams daro tokia nevykusi santuoka ir kaip negerai šitaip naudoti savo
gabumus. Juk nukreipęs juos teisinga linkme, jis galėtų bent jau prisidėti prie
deramo dukterų išauklėjimo, jeigu jau nesugeba įveikti savo žmonos tamsumo.
Nors Elizabeta ir džiaugėsi Vikhemo išvykimu, šiaip pulko nebuvimas jai
neteikė didelio džiaugsmo. Susitikimai ne namie pasidarė dar retesni, o būnant
namie su motina ir seseria, kurios nuolat skundėsi nuobodžiu gyvenimu, iš tikro
darėsi labai nyku. Jeigu Kitė, dingus jos proto drumstėjams, po kurio laiko dar
įstengė atgauti jai įmanomą sveiką nuovoką, tai kitą seserį, kurios prigimtyje
tykojo kur kas daugiau pavojų, kurortas ir karinė stovykla galėjo padaryti tik dar
vėjavaikiškesnę ir paiką. Todėl Elizabeta dar kartą įsitikino tuo, ką jau buvo
patyrusi ir anksčiau: kad įvykis, kurio labai laukiame, dažniausiai neatneša to
džiaugsmo, kurio tikėjomės. Tuomet tenka paskirti sau naują terminą, kuomet
ateis ta tikroji laimė, susigalvoti naują datą, kai išsipildys troškimai ir norai,
kurie padaro dabartį smagesnę ir leidžia ruoštis naujai negandai. Dabar ji
labiausiai džiaugėsi būsima kelione į Ežerų kraštą, tai jai buvo pati didžiausia
atgaiva nuo Kitės ir mamos niurzgėjimo; jeigu dar toje kelionėje būtų galėjusi
dalyvauti Džeinė, tai apskritai būtų buvę nuostabu.
„Tačiau vis dėlto gerai, – svarstė Elizabeta, – kad aš turiu ko laukti. Jeigu
viskas vyktų taip, kaip man norisi, tai galų gale tikrai nusivilčiau. O dabar, nuolat
liūdėdama dėl būsimo išsiskyrimo su Džeine, galiu iš tos kelionės tikėtis bent
šiokio tokio džiaugsmo. Planas, kurio visos dalys žada sėkmę, niekada nebus
laimingas, nuo visiško nusiminimo gelbsti tiktai kokia menka nepavykusi
smulkmena.“
Išvažiuodama Lidija pažadėjo dažnai ir išsamiai rašyti mamai ir Kitei laiškus,
tačiau jos laiškų tekdavo laukti ilgai ir jie visada būdavo trumpi. Mamai ji
rašydavo, kad jos neseniai grįžo iš bibliotekos, kurion jas lydėjo tokie ir tokie
karininkai ir kur ji matė tokius ornamentus, kad net žado neteko; kad nusipirko
naują suknelę arba naują skėtį, kurį šiaip galėtų ir smulkiau aprašyti, bet turi
skubėti, nes ponia Forster jau kviečia ir jos turi važiuoti į stovyklą. Iš jos laiškų
seseriai sužinoti buvo galima dar mažiau, mat nors jie būdavo ilgesni, tačiau
turėdavo tiek paslapčių tarp eilučių, jog buvo tiesiog neįmanomi skaityti svetimai
akiai.
Praėjus dviem ar trim savaitėm po parvažiavimo namo, Elizabetai vėl
sugrįžo sveikata, gera nuotaika ir linksmumas. Viskas ėmė atrodyti skaidresnių
spalvų. Parvyko atgal tos šeimos, kurios buvo išvažiavusios praleisti žiemos
mieste, ėmė rodytis vasaros apdarai, prasidėjo vasaros pramogos.
Poniai Benet vėl įsivyravo nuolatinė kaprizinga nuotaika, o birželio viduryje
Kitė tiek atsigavo, kad jau galėjo be ašarų įžengti į Meritoną, ir tai buvo toks
didelis įvykis, kad Elizabeta ėmė viltis, jog per kitas Kalėdas ši bus tiek atgavusi
protą, kad apie karininkus prakalbs ne daugiau kaip kartą per dieną, žinoma,
jeigu kokie nors pikti ir žiaurūs karo ministerijos sprendimai neįkurdins
Meritone kito pulko.
Greitai artėjo laikas jų kelionei į šiaurę ir likus dviem savaitėms iki paskirtos
dienos atėjo laiškas iš ponios Gardiner, pranešantis, jog kelionė atidedama
vėlesniam laikui ir truksianti trumpiau. Ponui Gardineriui reikalai leidžia
išvažiuoti tik dviem savaitėmis vėliau, be to, iki birželio galo jis vėl turi būti
Londone. Taigi, kadangi per tokį trumpą laiką tokia ilga kelionė neįmanoma, juo
labiau kad jie ketino keliauti neskubėdami ir pasimėgaudami, tai Ežerų krašto
tenka atsisakyti ir pasirinkti kokią nors artimesnę kelionę, kitaip sakant, važiuoti
šiaurėn ne toliau kaip iki Derbišyro. Tas kraštas kaip tik tiko praleisti trims
savaitėms ir nemažai pamatyti, be to, jis labai traukė ponią Gardiner. Miestas,
kur ji kadaise buvo praleidusi keletą metų ir kur dabar buvo ketinama apsistoti
kelioms dienoms, jai buvo toks pat įdomus kaip ir tokios garsios grožiu vietovės –
Metlokas, Četsvortas, Davdeilas ar Pykas.
Elizabeta labai nusiminė, ji jau buvo nusiteikusi apsilankyti Ežerų krašte ir
net dabar manė, kad tam pakaktų laiko. Tačiau jai teko su viskuo susitaikyti ir
negadinti sau dėl to nuotaikos.
Paminėjus Derbišyrą, jai kilo nemaža su juo susijusių minčių. Išvydusi laiške
šį žodį, ji negalėjo nepagalvoti apie Pemberlį ir jo šeimininką.
„Juk aš tikriausiai galiu, – pagalvojo ji, – apsilankyti šiame krašte ir
parsivežti keletą suakmenėjusių špatų, jam apie tai nesužinojus.“
 Laukti dabar reikėjo dvigubai ilgiau. Jos dėdė su teta atvažiuos tik po
keturių savaičių. Bet laikas praėjo ir pagaliau Longburne pasirodė ponai
Gardineriai su savo keturiais vaikais. Tai buvo dvi mergaitės, viena šešerių
metų, kita aštuonerių, ir du jaunesni berniukai; jie turėjo būti palikti globoti
Džeinei, visų numylėtinei, kuri dėl savo proto ir malonaus būdo nepaprastai tiko
rūpintis jais visais atžvilgiais – mokyti juos, mylėti ir žaisti su jais.
Gardineriai Longburne praleido tik vieną naktį ir kitą rytą išvažiavo su
Elizabeta ieškoti naujų įspūdžių ir pramogų. Vienas malonumas buvo
garantuotas – tai visų bedrakelionių tinkamumas vienų kitiems, nes visi buvo
geros sveikatos ir geros nuotaikos, įgalinančios ištverti kelionės nepatogumus ir
kuo sėkmingiausiai pasinaudoti visais jos teikiamais džiaugsmais.
Mūsų tikslas nėra papasakoti apie Derbišyrą ir apie visas tas garsias vietas,
pro kurias jie važiavo: Oksfordą, Blenheimą, Vorviką, Kenilvortą, Birmingamą ir
taip toliau. Mums įdomi tik viena maža Derbišyro dalis. Apžiūrėję visas kelyje
pasitaikančias įžymybes, jie pasuko link nedidelio Lembtono miesto, kuriame
kadaise gyveno ponia Gardiner ir kur ši sužinojo dar tebegyvenant kai kuriuos
savo pažįstamus, o Elizabeta savo ruožtu iš tetos sužinojo, jog tik už penkių
mylių nuo čia yra Pemberlis. Tam tereikėjo tik porą mylių pasukti iš jų numatyto
kelio. Vakare aptarinėjant jų rytdienos kelionę, ponia Gardiner išreiškė norą dar
kartą aplankyti šiuos namus. Ponas Gardineris tam noriai pritarė, beliko tik
sužinoti Elizabetos nuomonę.
– Mieloji, tu tikriausiai norėtum aplankyti namus, apie kuriuos tiek daug
girdėjai? – paklausė teta. – Be to, su šia vieta susiję tiek daug tavo pažįstamų.
Juk čia, kaip žinai, savo jaunystę praleido Vikhemas.
Elizabeta pasijuto nepatogiai. Ji suvokė, kad Pemberlyje reikalų neturi, todėl
pasakė nenorinti tenai važiuoti. Ji esanti pavargusi nuo prašmatnių namų, ir
kadangi jau tiek daug jų aplankyta, tai ji nebejaučianti potraukio brangiems
kilimams ir atlaso užuolaidoms.
Ponia Gardiner papriekaištavo jai už tokį nenuovokumą.
– Jeigu tai būtų tiktai paprasčiausiai gražūs ir turtingai įrengti namai, –
pasakė ji, – tai jie ir man pačiai nelabai rūpėtų. Bet juk ten tokios gražios
apylinkės. Jų miškai vieni iš gražiausių šalyje.
Elizabeta daugiau nebesakė nieko, tačiau jos protas nesiliovė priešinęsis.
Juk tos kelionės metu bet kada galima sutikti poną Darsį. O tai būtų baisu! Vien
nuo tos minties ją išmušė raudonis, be to, ji suprato, kad verčiau būtų atvirai
pasikalbėti su teta negu šitaip rizikuoti. Tačiau tam kliudė nemaža aplinkybių, ir
ji nusprendė viską paaiškinti tik pačiu blogiausiu atveju – jeigu pasiteiravusi
sužinotų, kad namų šeimininkas niekur neišvykęs.
Todėl vakare prieš eidama miegoti ji paklausė kambarinę, ar Pemberlis
tikrai yra labai graži vieta, kas yra jos savininkas, ir su nemaža baime
pasiteiravo, ar jo šeima jau atvažiavusi vasaros sezonui. Į paskutinį klausimą
išgirdusi taip lauktą neigiamą atsakymą ir gerokai apsiraminusi, ji ėmė gana
smalsaudama laukti apsilankymo tuose namuose, o kai kitą rytą kalba apie šį
vizitą vėl atsinaujino, ji galėjo lengvai ir gana abejingai atsakyti, kad visiškai
nėra nusiteikusi prieš tokią mintį. Taip buvo nuspręsta aplankyti Pemberlį.
 KETURIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

VAŽIUOJANT ELIZABETA su nemenku jauduliu laukė pasirodant Pemberlio

miško, ir kai prie sargo būdelės jie pasuko sodybos link, jos širdis ėmė tiesiog
virpėti.
Parkas buvo didžiulis, įdomiai suplanuotas. Jie įsuko į jį pačioje žemiausioje
vietoje ir kurį laiką važiavo per platų gražų mišką.
Elizabeta buvo pernelyg susijaudinusi, kad galėtų kalbėti, tačiau ji žvalgėsi
ir žavėjosi kiekviena gražesne vieta bei reginiu. Apie pusę mylios jie palengva
kilo į kalną, kol galop pasijuto besą ant kalvos, kur miškas baigėsi ir prieš akis
atsivėrė kitapus slėnio plytintis Pemberlio dvaras. Tai buvo didelis ir gražus
mūrinis pastatas, vykusiai išdėstytas šlaite, o jo fone buvo matyti miškingos
kalvos. Priešakyje čiurleno natūralus upelis, kiek tolėliau įtekantis į didesnį,
tačiau be jokių dirbtinių įrenginių. Jo krantai nebuvo nei pernelyg išpuoselėti, nei
išdailinti. Elizabeta buvo sužavėta. Ji dar nebuvo mačiusi tokios gamtos
apdovanotos vietos, kurios visiškai negadino prastas žmogaus skonis. Visų
susižavėjimas buvo vienodas, ir tuomet ji pajuto, ką reikštų tapti Pemberlio
šeimininke!
Jie nusileido nuo kalvos, pervažiavo tiltą ir priartėjo prie durų, ir bežiūrint į
pastatą iš arčiau, jai vėl atgimė baimė susitikti šeimininką. Ji ėmė nuogąstauti,
kad kambarinė galėjo suklysti. Jiems paprašius leisti apžiūrėti namus, visi buvo
nuvesti į holą ir, kol laukė namų valdytojos, Elizabeta turėjo laiko nusistebėti,
kur pateko.
Atėjo valdytoja – tai buvo ori pagyvenusi moteris, kur kas malonesnė ir
svetingesnė, negu pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Paskui ją visi nuėjo į valgomąjį.
Tai buvo didelis, gerų proporcijų, gražiai apstatytas kambarys. Elizabeta jį
apžvelgusi nuėjo pasižiūrėti pro langą. Kalva, nuo kurios jie ką tik nusileido, iš
tolo atrodė ne tokia stati ir dar gražesnė. Viskas čia džiugino akį, ir Elizabeta
džiaugėsi upe, medžiais jos pakrantėse ir tolumoje dingstančiu slėnio vingiu.
Jiems lankant kitus kambarius, reginiai keitėsi, bet pro kiekvieną langą galėjai
pamatyti ką nors gražaus. Patys kambariai buvo aukšti ir skoningi, baldai
atitinkantys šeimininko padėtį, tačiau Elizabeta patenkinta pastebėjo, kad jie
nėra pernelyg puošnūs ar prabangūs; turi mažiau prašmatnumo, bet daugiau
elegancijos negu baldai Rouzingse.
„Ir aš galėjau būti šių namų šeimininkė! – pagalvojo ji. – Būčiau jau seniai
apsipratusi su šiais kambariais! Užuot grožėjusis jais kaip lankytoja,
džiaugčiausi jais kaip savais ir priimčiau juose savo tetą su dėde. Bet ne –
susigriebė ji, – to negalėjo būti, tuomet aš visiems laikams būčiau praradusi tetą
su dėde. Man niekada nebūtų leista jų pasikviesti.“
Tai buvo labai gera mintis, nes ji išvadavo nuo jausmo, panašaus į gailestį.
Jai norėjosi paklausti valdytoją, ar šeimininko tikrai nėra, bet nedrįso.
Tačiau pagaliau šito pasiteiravo jos dėdė, ir ji iš susijaudinimo nusisukusi išgirdo,
kaip ponia Reinolds atsakė, jog šeimininko kol kas nėra, tačiau rytoj laukiama jo
atvažiuojant su dideliu būriu draugų. Kaip apsidžiaugė Elizabeta, kad jų pačių
kelionė dėl kokių nors priežasčių nebuvo atidėta bent vienai dienai!
Tuo metu teta ją pakvietė pažiūrėti vieno paveikslo. Ji priėjo ir tarp kitų
miniatiūrų virš židinio pamatė pono Vikhemo portretą. Teta šypsodamasi
paklausė, kaip jis jai patinka. Priėjusi valdytoja paaiškino, kad šis portretas yra
jauno džentelmeno, ankstesnio valdytojo sūnaus, išauklėto velionio šeimininko
lėšomis.
– Jis dabar kariuomenėje, – pridūrė ji, – tačiau turiu pasakyti, kad, deja,
žmogus jis nekoks.
Ponia Gardiner pasižiūrėjo į dukterėčią šypsodamasi, tačiau ši jai tuo pačiu
atsakyti negalėjo.
– O čia, – pasakė valdytoja, rodydama kitas miniatiūras, – yra mano
šeimininkas, ir labai panašus. Abi jos nupieštos maždaug tuo pačiu laiku – prieš
aštuonerius metus.
– Esu daug girdėjusi apie jūsų šeimininko gerumą, – pasakė ponia Gardiner,
žiūrėdama į paveikslą. – Ir veidas jo gražus. Bet, Lize, juk tu pati gali mums
pasakyti, ar jis čia panašus į save, ar ne.
Ponios Reinolds pagarba Elizabetai tarsi beregint padidėjo, kai sužinojo, kad
ši pasižįsta su jos šeimininku.
– Ar ši jauna dama pažįstama su ponu Darsiu?
Elizabeta paraudo ir atsakė:
– Šiek tiek.
– Argi jis jums neatrodo labai gražus, gerbiamoji?
– Taip, labai gražus.
– Esu tikra, kad bent aš tikrai nesu mačiusi gražesnio vyriškio, tačiau viršuje
galerijoje galite pamatyti geresnį ir didesnį jo paveikslą. Šitas kambarys buvo
mano velionio šeimininko pats mėgstamiausias, ir šitos miniatiūros yra paliktos
taip, kaip buvo anksčiau. Jos jam labai patiko.
Iš to Elizabetai paaiškėjo, kodėl čia yra Vikhemo pertretas.
Tada ponia Reinolds atkreipė jų dėmesį į panelės Darsi portretą, nupieštą,
kai jai buvo tiktai aštuoneri metai.
– O ar panelė Darsi tokia pat graži kaip jos brolis? – paklausė ponas
Gardineris.
– Na, žinoma, – atsakė ponia Reinolds, – tai labai graži dama ir nepaprastai
išsilavinusi! Per dienas groja ir dainuoja. Gretimame kambaryje yra naujas jai
atgabentas pianinas – mano šeimininko dovana. Rytoj ji atvažiuos kartu su juo
pačiu.
Malonus bei laisvas pono Gardinerio elgesys, jo klausimai ir pastabos
skatinte skatino ponią Reinolds, kuri arba iš pasididžiavimo, arba iš prieraišumo
su didžiausiu malonumu kalbėjo apie savo šeimininką bei jo seserį.
– Ar jūsų šeimininkas Pemberlyje praleidžia daug laiko?
 – Ne tiek daug, kiek man norėtųsi, pone, tačiau galiu pasakyti, kad čia jis
išbūna maždaug pusę savo laiko, o panelė Darsi čia praleidžia kiekvieną vasarą.
„Išskyrus tas savaites, kurias būna Ramsgeite“, – pagalvojo Elizabeta.
– Jeigu jūsų šeimininkas vestų, tai matytumėte jį kur kas dažniau.
– Taip, pone, tačiau man nežinoma, kada tai atsitiks. Net neįsivaizduoju, kuri
galėtų būti jo verta.
Ponia Gardiner su vyru nusišypsojo. Elizabeta neištvėrė nepasakiusi:
– Tokia jūsų nuomonė kalba tik jo naudai.
– Aš sakau tik tiesą, ir ją galėtų patvirtinti kiekvienas, kas jį pažįsta, – atsakė
valdytoja. Elizabetai pasirodė, kad ji nuėjo kiek per toli, ir dar labiau nustebo,
kai išgirdo: – Per visą savo gyvenimą nesu išgirdusi iš jo pikto žodžio, o pažįstu jį
nuo ketverių metų berniuko.
Šitas pagyrimas dar labiau nustebino Elizabetą, nes visiškai neatitiko jos
nuomonės. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad savitvardos jam tikrai trūksta. Jai
pasidarė be galo įdomu, norėjosi išgirsti daugiau, tad buvo labai dėkinga dėdei,
kai jis pasakė:
– Nedaug tėra žmonių, apie kuriuos išgirsti tokius atsiliepimus. Jūs laiminga,
kad turite tokį šeimininką.
– Taip, pone, aš tai žinau. Visame pasauly geresnio nerasčiau. Tačiau
pastebėjau, kad tie, kurie būna geri vaikai, užauga ir geri žmonės. O jis buvo
pats maloniausias ir geriausios širdies vaikas pasauly.
Elizabeta žiūrėjo į ją su didele nuostaba.
„Nejaugi tai gali būti ponas Darsis?“ – pagalvojo ji.
– Jo tėvas buvo puikus žmogus, – pasakė ponia Gardiner.
– Taip, ponia, tai tikra tiesa. Ir jo sūnus bus toks pat, toks pat geras
vargšams.
Elizabeta klausėsi, stebėjosi, abejojo ir norėjo išgirsti dar daugiau. Ponia
Reinolds nebegalėjo sudominti jos kuo nors kitu. Ji pasakojo apie paveikslų
personažus, kambarių dydį, baldų kainas, tačiau Elizabeta beveik nieko
negirdėjo. Ponui Gardineriui tokie šeimininko pagyrimai pasirodė labai įdomūs ir
jis netrukus vėl grįžo prie šios temos, tad, kol jie lipo ilgais laiptais, ponia
Reinolds ėmė toliau su užsidegimu vardyti daugelį gerųjų šeimininko savybių.
– Jis yra pats geriausias žemvaldys ir pats geriausias šeimininkas iš visų man
žinomų, – kalbėjo ji. – Ne toks kaip tie plevėsiški dabartiniai jaunuoliai, kurie
tegalvoja tiktai apie save. Nė vienas jo nuomininkų ar darbininkų negalėtų
pasakyti apie jį blogo žodžio. Kai kurie vadina jį išdidžiu, bet aš to niekada nesu
pastebėjusi. Mano manymu, jiems taip atrodo todėl, kad jis nesiblaško dėl
smulkmenų, kaip kiti jaunuoliai.
„Kaip puikiai ji apie jį atsiliepia!“ – pagalvojo Elizabeta.
– Šitie nuostabūs žodžiai, – sušnibždėjo jai teta einant, – ne visai derinasi su
tuo, ką jis padarė mūsų vargšui draugui.
– Gal mes čia esame suklaidinti?
– Nelabai panašu; juk mūsų žinių šaltinis toks patikimas.
 Viršuje jiems buvo parodyta svetainė, įrengta pastaruoju metu ir gerokai
elegantiškesnio bei grakštesnio stiliaus negu apačioje, bei paaiškinta, jog tai
padaryta norint pradžiuginti panelę Darsi, kuriai šis kambarys per paskutinį
apsilankymą Pemberlyje itin patiko.
– Jis tikrai labai geras brolis, – pasakė Elizabeta, eidama prie vieno langų.
Ponia Reinolds jau dabar įsivaizdavo, kaip apsidžiaugs panelė Darsi,
pamačiusi šį kambarį.
– Ir jis taip elgiasi dažnai, – pasakė ji. – Jeigu tik kas gali suteikti seseriai
malonumą, tai tučtuojau padaroma. Jai jis gali bet ką atiduoti.
Beliko apžiūrėti paveikslų galeriją ir kelis didesnius miegamuosius.
Galerijoje buvo daug gerų paveikslų, tačiau Elizabeta apie dailę nelabai išmanė,
todėl, jau pavargusi nuo paveikslų, matytų apačioje, ėmėsi apžiūrinėti panelės
Darsi piešinius pieštuku, kurie jai buvo kur kas įprastesni bei įdomesni.
Galerijoje buvo nemaža šeimos portretų, tačiau jie negalėjo labai dominti
pašalinio asmens, tad Elizabeta ėjo pro juos, ieškodama vienintelio jai pažįstamo
veido. Pagaliau jį pastebėjo ir buvo tiesiog sukrėsta panašumo su ponu Darsiu –
tokia pat šypsena, kokią ji kartais matydavo jo veide žiūrint į ją. Ji kelias minutes
susimąsčiusi pastovėjo prie paveikslo, o prieš išeidama iš galerijos dar kartą prie
jo sugrįžo. Ponia Reinolds paaiškino, jog jis buvo nutapytas dar tebesant gyvam
tėvui.
Tą minutę Elizabeta originale atvaizduotam asmeniui jautė tokį palankumą
kaip niekada per jų pažinties laikotarpį. Puikūs ponios Reinolds atsiliepimai apie
jį negalėjo nepadaryti įspūdžio. Ar gali būti atsiliepimų, patikimesnių už protingo
tarno atsiliepimus? Brolis, žemvaldys, šeimininkas – ji galvojo, už kokios
daugybės žmonių laimę jis yra atsakingas, kaip daug gali suteikti džiaugsmo
arba kartėlio, kiek daug gali padaryti gero arba blogo! Kiekviena valdytojos
pasakyta mintis bylojo jo naudai, ir Elizabeta, stovėdama prieš drobę su jo
atvaizdu bei matydama į save nukreiptas jo akis, galvojo apie jo jausmus su kur
kas didesniu dėkingumu negu iki šiol, stengėsi prisiminti tai, kaip karštai jis jai
prisipažino, ir pamiršti jo išdidumą.
Kai buvo apžiūrėtos visos tam tikslui atviros namų patalpos, jie nulipo žemyn
laiptais, atsisveikino su valdytoja ir buvo pristatyti sodininkui, kuris juos pasitiko
prie durų.
Eidama per pievelę upės link, Elizabeta atsisukusi pasižiūrėjo dar kartą; jos
teta su dėde taip pat sustojo, ir kol pastarasis svarstė apie galimą namų statybos
datą, staiga iš už kampo ant keliuko į arklides pasirodė pats šeimininkas.
Tarp jų buvo apie dvidešimt jardų, be to, jis pasirodė taip staiga, kad išvengti
jo žvilgsnio buvo tiesiog neįmanoma. Jųdviejų akys susitiko, skruostai tamsiai
paraudo. Jis krūptelėjo, ir kelias akimirkas atrodė, kad iš nuostabos negali net
pajudėti. Tačiau gana greit jis atsipeikėjo, priėjo prie jų ir kreipėsi į Elizabetą,
nors ir ne visai susitvardęs, tačiau kuo maloniausiai.
Iš pradžių Elizabeta instinktyviai nusisuko ir žengė į šalį, bet jam artinantis
sustojo ir be galo sutrikusi išklausė jo pasveikinimą. Jeigu jo pasirodymas arba
panašumas, matytas neseniai apžiūrinėtame paveiksle būtų nepakankamai
bylojęs ponams Gardineriams, kad mato poną Darsį, šitai jiems beregint būtų
pasakiusi sodininko išraiška pamačius šeimininką. Kol ponas Darsis kalbėjosi su
jų dukterėčia, jie stovėjo kiek atokiau. Elizabeta, nustebusi ir sutrikusi bei
nedrįsdama pakelti akių, droviai atsakinėjo į jo mandagius pasiteiravimus apie
šeimą. Ji buvo labai nustebusi, kaip labai pasikeitė jo elgesys po paskutinio jų
susitikimo, ir ta nuostaba su kiekvienu jo sakiniu vis didėjo. Tas keletą minučių
jos neapleido mintis, kaip nevykusiai ji čionai atsidūrė, ir jautėsi taip nepatogiai
kaip niekad iki šiol gyvenime. Jis jautėsi irgi ne smagiau, žodžiuose nebuvo justi
ankstesnio tvirtumo; ir taip padrikai bei dažnai kartojo klausimus apie jos
išvykimą iš Longburno bei viešnagę Derbišyre, kad buvo aišku, jog jo mintys
galvoje visiškai susipynė.
Pagaliau visos jo temos tarsi pasibaigė ir kelias akimirkas patylėjęs jis staiga
lyg atsipeikėjo ir nuėjo šalin.
Dėdė su teta priėjo prie Elizabetos ir išreiškė susižavėjimą jo išvaizda,
tačiau Elizabeta, paskendusi savo mintyse, beveik nieko negirdėjo ir žingsniavo
šalia jų tylėdama. Ji buvo prislėgta gėdos ir apmaudo. Jos atvykimas čionai
atrodė pats nesėkmingiausias ir pats nelaimingiausias įvykis pasaulyje! Kaip
keista tai turėjo atrodyti jam! Juk toks dalykas gali priblokšti ir ne tokį
pažeidžiamą žmogų! Gali pasirodyti, kad ji tyčia vėl stengiasi atsidurti jo kelyje!
Ak, ir kam ji čia važiavo? Ir kodėl jis sugrįžo dieną anksčiau, negu žadėjo? Jeigu
jie būtų išėję iš namų bent dešimčia minučių anksčiau, nebūtų susitikę su juo, nes
buvo visiškai aišku, kad kaip tik tą akimirką jis atvyko – arba nusėdo nuo arklio,
arba išlipo iš karietos. Galvodama apie šį susitikimą, ji raudo vis iš naujo ir iš
naujo. Ir tas jo šitaip pasikeitęs elgesys – ką tai galėtų reikšti? Keista net tai,
kad jis apskritai su ja kalbėjosi! Bet kad kalbėjosi taip mandagiai, teiravosi apie
jos šeimą! Dar niekad ji nebuvo mačiusi jo elgiantis taip maloniai, taip paprastai,
kaip per tą netikėtą susitikimą. Kaip tai skiriasi nuo paskutinio jo kreipimosi
Rouzingse, kai jis padavė jai laišką! Ji nesuvokė, ką apie tai galvoti, kaip visa
vertinti.
Dabar jie ėjo gražiu taku palei vandenį ir su kiekvienu žingsniu vėrėsi vis
gražesni skardžiai, gražesni miškai, tačiau Elizabeta tai suvokė tik po kurio
laiko. Nors ji nesąmoningai atsakinėjo į dėdės ir tetos komentarus ir žiūrėdavo
ten, kur jie rodydavo, matė labai mažai. Jos mintys buvo sutelktos į tą jai dabar
nežinomą vietą Pemberlio rūmuose, kur dabar galėjo būti ponas Darsis. Jai
rūpėjo sužinoti, kas dabar dedasi jo galvoje – ką jis mano apie ją, ar ji, nepaisant
visko, tebėra jam brangi. Gal jis buvo mandagus tik todėl, kad jautėsi čia
laisviau? Tačiau jo balse buvo kažko, rodančio, jog jis nesijautė laisvai. Ji
negalėjo pasakyti, ar sutikęs ją jis patyrė daugiau skausmo, ar džiaugsmo, tačiau
suvokė, kad jis jai neabejingas.
Tačiau Elizabetos bendrakelionių pastabos dėl išsiblaškymo pagaliau
pasiekė jos ausis ir ji ėmė labiau domėtis aplinka.
Jie įžengė į girią ir kuriam laikui atsisveikinę su upe ėmė kopti į kalvą ir tose
vietose, kur tarp medžių atsiverdavo erdvės akiai, galėjo grožėtis slėniu
priešais, žavingomis kalvomis už jo su kur ne kur žibančiais upės vingiais. Ponas
Gardineris išreiškė norą apeiti visą parką, tačiau pabijojo, kad vienu kartu jiems
tai gali būti per sunku. Į tai sodininkas su pasididžiavimo kupina šypsena atsakė,
jog tai būtų dešimties mylių žygis. Tuo viskas buvo nuspręsta, ir jie nuėjo toliau
mažesniu ratu. Po kiek laiko vėl atsidūrė prie upės, kur siauriausioje vietoje ji
buvo užglobta pasvirusių medžių, ir perėjo kiton pusėn paprastu tilteliu, kuris
labai derėjo prie visos aplinkos, – žmogaus veikla čia buvo pastebima dar mažiau
negu kitur. Slėnis, dabar virtęs tarpekliu, paliko vietos tiktai pačiai upei ir
siauram krūmais apaugusiam takeliui šalia jos. Elizabetai labai rūpėjo apžiūrėti
upės vingius, bet kai jie perėjo tiltelį ir suvokė, kaip nutolo nuo namų, ponia
Gardiner, nelabai mėgstanti vaikščioti, pareiškė, kad toliau eiti nebegali ir
pageidauja tuojau grįžti karieton. Taigi dukterėčia turėjo nusileisti, ir jie pasuko
namų link kita upelio puse tiesiausiu keliu. Tačiau kelias buvo nespartus, mat
ponas Gardineris, nors ir nedažnai ištaikydamas laiko, labai mėgo žvejybą, tad
dabar nuolat sustodavo pasižiūrėti, kaip vandenyje šokinėja upėtakiai, arba su
sodininku aptarinėdavo šios žuvies ypatybes. Šitaip pamažu žingsniuodami, jie
vėl buvo nustebinti, o Elizabeta apstulbo nė kiek ne mažiau kaip pirmą kartą,
nes netoliese pamatė ateinantį poną Darsį. Kadangi krantas šioje pusėje buvo ne
taip apaugęs, jie pamatė jį pirmi. Nors ir labai nustebusi, Elizabeta dabar turėjo
laiko susikaupti ir pasiruošti pokalbiui, todėl nusprendė kalbėti ramiai, jei tik jis
prieis ir juos vėl užkalbins. Ir iš tikro – keletą akimirkų atrodė, kad jis ims ir
pasuks kitu taku. Tačiau taip atrodė tik tol, kol jis išniro iš jiems nematomo
takelio vingio. Iš pat pirmo žvilgsnio ji pamatė, kad jo laikysena tokia pat
pagarbi kaip ir per pirmą susitikimą prie namų. Todėl norėdama atsilyginti tuo
pačiu, vos jiems susitikus Elizabeta ėmė girti aplinkinių vietovių grožį, tačiau jai
porą sykių pakartojus „žavinga“ ir „nuostabu“ galvon atėjo nelemti prisiminimai
ir jai pasirodė, kad jos pagyrimai Pemberliui gali būti suprasti neteisingai. Ji
paraudo ir nutilo.
Ponia Gardiner stovėjo kiek atokiau, ir Elizabetai nutilus ponas Darsis
paklausė, ar ji nepadarytų jam garbės ir nesupažindintų su savo draugais. Tokio
mandagaus žingsnio ji iš jo tikrai nesitikėjo ir vos susilaikė nenusišypsojusi iš to,
kaip jis dabar prašosi supažindinamas su tais žmonėmis, kuriems taip priešinosi
jo išdidumas, kai jai piršosi.
„Kaip jis nustebs, – pagalvojo ji, – kai sužinos, kas jie yra. Dabar jis juos laiko
aukštuomenės atstovais.“
Tačiau ji nedelsdama juos supažindino, o kai paminėjo giminystės ryšius,
vogčia dirstelėjo į jį, norėdama patirti, kaip jis reaguos, ir neatmesdama
galimybės, kad jis panorės kuo greičiau pasišalinti nuo tokios žemos draugijos.
Buvo matyti, kad jis tikrai nustebo, girdėdamas apie giminystės ryšius, tačiau tą
nuostabą ryžtingai nuslopino ir net dar daugiau – užuot nuėjęs sau, pasuko kartu
su jais ir užmezgė pokalbį su ponu Gardineriu. Elizabeta buvo labai patenkinta,
netgi triumfavo. Jai buvo labai maloni mintis, kad jis sužinojo, jog ji turi
giminaičių, dėl kurių nereikia raudonuoti. Ji labai įdėmiai klausėsi vyriškių
pokalbio, nuolat gėrėdamasi kiekvienu dėdės sakiniu, kuris rodė jo išsilavinimą,
skonį arba geras manieras.
Netrukus pokalbis pakrypo apie meškeriojimą ir ji girdėjo, kaip ponas Darsis
kuo maloniausiai pakvietė dėdę svečiuojantis kaimynystėje meškerioti čia kiek
patiks ir net pasiūlė paskolinti žvejybos reikmenis bei parodė pačias geriausias
tam tikslui upės vietas. Ponia Gardiner, kuri ėjo kartu su Elizabeta, stebėdamasi
pažvelgė į ją. Elizabeta nieko nepasakė, tačiau buvo labai patenkinta, nes tokio
dėmesio priežastis turėjo būti ji. Vis dėlto jos nuostaba buvo didžiulė ir ji nuolat
klausė save: „Kodėl jis taip pasikeitė? Kuo tai paaiškinti? Nejaugi taip yra dėl
manęs? Negali būti, kad jis pasidarė toks malonus dėl manęs. Nejaugi mano
priekaištai Hansforde galėjo būti tokio pasikeitimo priežastis? Argi gali būti, kad
jis dar tebemyli mane?!“
Kurį laiką jie taip ir ėjo – damos priekyje, džentelmenai iš paskos, bet kai
nusileido prie upės apžiūrėti kažkokio įdomaus vandens augalo, įvyko tam tikras
pasikeitimas. Jo priežastis buvo ponia Gardiner, kuri, nuvargusi nuo ilgo
vaikščiojimo, panoro toliau eiti įsikibusi į parankę ne Elizabetai, o vyrui. Tuomet
ponas Darsis užėmė vietą šalia Elizabetos ir taip jie nuėjo toliau. Po trumpos
tylos pirmoji prakalbo dama. Ji norėjo jam paaiškinti, kad į šiuos namus atvyko
tik tada, kai buvo užtikrinta, jog jo čia nėra, tad pradėjo pasakydama, kad jo
atvykimas buvo labai netikėtas, ir pridūrė:
– Nes jūsų valdytoja informavo mus, jog atvyksite čionai tiktai ryt. Tą patį
sužinojome ir Blekvelyje.
Jis pripažino iš tikro atvykęs netikėtai ir paaiškino tai būtinybe atvažiuoti
čionai ir pasitarti su valdytoja anksčiau, negu atsiras visi jo draugai.
– Jie bus čia rytoj anksti ryte, – pridūrė jis, – ir tarp jų bus tokių, kurie mielai
pasimatys su jumis – ponas Binglis ir jo seserys.
Elizabeta atsakė tik mandagiu linktelėjimu. Jos mintys tuojau pat nuskriejo į
tuos laikus, kai pono Binglio pavardė tarp jų buvo ištarta paskutinį kartą. Ir jeigu
ji teisingai spėjo iš pono Darsio veido, jis galvojo apie tą patį.
– Be to, tarp jų bus dar vienas asmuo, – tarė jis po pauzės, – kuris ypač nori
su jumis susipažinti. Tad gal malonėsite leisti man – o gal aš prašau per daug? –
per jūsų vizitą Lembtone supažindinti jus su savo seserimi?
Nuostaba dėl tokio prašymo tikrai buvo didžiulė, ji nesuvokė, kuo nusipelnė
tokio dėmesio. Tačiau tuojau pat pajuto, kad panelės Darsi noras susipažinti su
ja buvo inspiruotas pono Darsio. Šiaip ar taip, ši permaina Elizabetai neatrodė
nepriimtina ir jai buvo malonu žinoti, kad jo pasipiktinimas nėra toks didelis, kad
jis būtų pradėjęs apie ją blogai galvoti.
Dabar jiedu ėjo tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Elizabeta
jautėsi nelabai patogiai; kitaip ir negalėjo būti, tačiau jai buvo malonu ir gera. Jo
noras supažindinti ją su seserimi buvo pats aukščiausias pripažinimas. Greitai
jiedu aplenkė vyresniuosius ir, kai priėjo karietą, ponas ir ponia Gardineriai
buvo atsilikę daugiau negu ketvirtadaliu mylios.
 Tuomet jis pakvietė ją į namus, tačiau ji atsakė nesanti pavargusi ir jiedu liko
stovėti pievelėje. Kadangi aplinkybės pasikalbėti buvo itin palankios, tylėjimas
atrodė labai nejaukus. Jai norėjosi kalbėti, tačiau kiekviena tema atrodė
netinkama. Pagaliau ji prisiminė, kad šiuo metu keliauja, ir jiedu ėmė gyvai
kalbėtis apie Metloką ir Davdeilą. Tačiau laikas, kaip ir jos teta, ėjo lėtai ir
baigiantis šiam tête-à-tête jos temos ir kantrybė buvo kone išsekusios. Atėjus
ponams Gardineriams, jiems buvo primygtinai pasiūlyta įeiti vidun ir
pasistiprinti, tačiau svečiai atsisakė ir jie labai maloniai atsisveikino. Ponas
Darsis įsodino damas karieton, ir jau nuvažiuodama Elizabeta matė, kaip jis eina
namų link.
Tuomet dėdė su teta ėmė dalytis įspūdžiais, ir abu vieningai pareiškė, kad
ponas Darsis gerokai pranoko jų lūkesčius.
– Jo elgesys tikrai malonus, mandagus ir kuklus, – pasakė jos dėdė.
– Tiesą sakant, jis turi tam tikros didybės, – atsakė teta, – bet ji tik išorinė ir
jam nekenkia. Dabar galiu kartu su valdytoja pasakyti, kad nors kai kurie
žmonės vadina jį išdidžiu, man jis toks neatrodo.
– Mane labai nustebino jo elgesys su mumis. Tai kur kas daugiau negu
mandagumas, tiesą sakant, tai jau svetingumas, tačiau juk tokiam dėmesingumui
nebuvo būtinybės – juk jo pažintis su Elizabeta buvo labai trumpa.
– Tiesą sakant, Lize, – pasakė teta, – jis nėra toks gražus kaip Vikhemas,
tiksliau, neturi tokios išvaizdos, nors prikišti jam nieko negalima. Bet klausyk,
kodėl iš pradžių tu jį taip neigiamai apibūdinai?
Elizabeta ėmė kaip mokėdama teisintis, pasakė, kad Kente jis jai patiko
daug labiau negu iki tol, ir pridūrė, jog tokio malonaus kaip šį rytą jo dar nebuvo
mačiusi.
– Gal jo mandagumas kiek įnoringas, – pasakė dėdė. – Tiems jūsų didiesiems
žmonėms tai būdinga, todėl aš neketinu pasinaudoti jo kvietimu žvejoti, nes po
poros dienų jis gali pakeisti savo nuomonę ir išvaryti mane iš savo valdų.
Elizabeta jautė, kad jie visiškai nesuvokė jo charakterio, bet nesakė nieko.
– Kiek pažinau jį, – kalbėjo toliau ponia Gardiner, – niekaip nepasakyčiau,
kad jis galėtų su kuo nors pasielgti taip žiauriai, kaip pasielgė su vargšu
Vikhemu. Jis nepanašus į tokį blogą. Net priešingai, kai kalba, jo lūpos atrodo
labai malonios. O jo laikysenoje matyti tam tikras orumas, kuris būtų tiesiog
nesuderinamas su kietaširdiškumu. Ir nepamirškim, kaip jį gyrė ta geroji ponia,
kuri mums aprodė namus! Kartais vos susilaikydavau nesusijuokusi. Bet manau,
kad jis tikrai yra dosnus šeimininkas, ir todėl tarnų akyse atrodo visais
atžvilgiais tobulas.
Elizabeta jautė, kad derėtų kaip nors pateisinti jo elgesį su Vikhemu, tad kuo
atsargiausiai leido jiems suprasti, kad žinios, gautos iš jo giminaičių Kente,
leidžia spręsti, jog pono Darsio santykiai su tuo jaunuoliu galėjo būti neteisingai
interpretuoti. Mat pirmasis jų paaiškėjo besąs ne toks blogas, o antrasis ne toks
geras, kaip jiems pasirodė Hertfordšyre. Tai pagrįsdama ji papasakojo jųdviejų
su globa susijusią istoriją, tiktai nepaminėjo savo žinių šaltinio, apsiribodama
tuo, jog užtikrino, kad juo galima visiškai pasitikėti.
Ponia Gardiner liko nustebusi ir susikrimtusi, bet kadangi jie jau buvo
įvažiavę į jos malonios jaunystės miestą, pokalbiui ėmė trukdyti žavingi
prisiminimai ir ji, tolydžio rodydama vyrui svarbias atsiminimų vietas, nebegalėjo
domėtis niekuo kitu. Nors ir pavargę nuo rytinio pasivaikščiojimo, jie po pietų
nedelsdami leidosi lankyti senų pažįstamų, o vakaras praėjo maloniai
šnekučiuojantis su tais, kurių nematyta tiek metų.
Tačiau Elizabeta buvo pernelyg sujaudinta dienos įvykių, kad galėtų skirti
deramą dėmesį naujiems pažįstamiems; ji be perstojo stebėdamasi galvojo apie
pono Darsio maloningumą ir labiausiai apie jo norą supažindinti ją su savo
seserimi.
 KETURIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

ELIZABETA PAMANĖ, kad ponas Darsis su seserimi aplankys ją kitą dieną po

panelės atvykimo į Pemberlį, todėl nusprendė tą dieną iki pietų iš viešbučio
neišvykti. Tačiau ji apskaičiavo neteisingai, nes svečiai atkako tą patį rytą, kai
panelė Darsi atsirado Pemberlyje. Kai ponai Gardineriai su Elizabeta ir
naujaisiais draugais pasivaikščiojo po apylinkes ir grįžo viešbutin persirengti
pietums, kad galėtų papietauti su ta pačia šeima, išgirdo atvažiuojant karietą ir
pro langą pamatė, jog atvirame ekipaže sėdi džentelmenas ir dama. Elizabeta
tučtuojau pažino livrėją ir suprato, kas ten sėdi, ir tučtuojau gerokai apstulbino
tetą su dėde, pranešdama, kokia garbė jų laukia. Teta su dėde labai nustebo, be
to, ir pačios Elizabetos sutrikimas bei situacijos neįprastumas kartu su vakar
dienos įvykiais paskatino juos naujai pažvelgti į visą šį reikalą. Nors iki tol jie ir
neturėjo jokio pagrindo panašioms mintims, dabar tapo visai aišku, kad tokių
kilmingų žmonių dėmesio neįmanoma paaiškinti niekaip kitaip, kaip džentelmeno
neabejingumu jų dukterėčiai. Kol šis naujas suvokimas įsitvirtino jų galvose,
sumaištis dukterėčios jausmuose vis didėjo ir didėjo. Ji ir pati buvo labai
nustebusi dėl savo jaudulio, tačiau suprato, jog viena priežasčių yra baimė, kad
jis iš itin didelės aistros nebūtų pernelyg išgyręs jos savo seseriai. Taip pat ji
suprato, kad labai stengdamasi patikti, tikriausiai pasieks atvirkštinį rezultatą. Ji
pasitraukė nuo lango, kad nebūtų pamatyta, ir norėdama nusiraminti ėmė
vaikštinėti po kambarį, tačiau smalsūs ir nustebę dėdės ir tetos žvilgsniai tam iš
naujo sutrukdė.
Ponas Darsis su seserimi įėjo kambarin ir pagaliau įvyko šis tiek daug
nerimo kėlęs susipažinimas. Elizabeta su nuostaba pamatė, kad jos naujoji
pažįstama ne mažiau susijaudinusi už ją pačią. Lankydamasi Lembtone ji buvo
girdėjusi, kad panelė Darsi yra nepaprastai išdidi, tačiau po kelių minučių
suprato, jog tai tėra tiktai nepaprastas drovumas. Jai su vargu pasisekdavo
išgauti iš jos net kokį vienaskiemenį sakinį.
Panelė Darsi buvo aukšta, daug aukštesnė už Elizabetą, nors vos perkopusi
šešiolika, jau turėjo susiformavusią figūrą ir atrodė moteriška bei grakšti.
Grožiu ji neprilygo broliui, tačiau veide atsispindėjo protas ir gerumas, o
elgesyje švelnus ir kilnus būdas. Elizabeta, tikėjusis rasti joje tokią pat šaltą ir
nesutrinkančią stebėtoją, koks buvo brolis, labai apsidžiaugė, pamačiusi, kaip
labai skiriasi brolis ir sesuo.
Neilgai trukus Darsis pasakė, kad Binglis taip pat ketina ją aplankyti, ir vos
jai spėjus išreikšti pasitenkinimą šia žinia bei pasiruošti priimti svečią, laiptuose
pasigirdo greiti Binglio žingsniai ir po akimirkos kambaryje pasirodė jis pats.
Visas Elizabetos pyktis jam jau seniai buvo dingęs, bet jeigu kiek jo ir būtų likę,
jis būtų tučtuojau išsisklaidęs, pamačius, kaip jis nuoširdžiai džiaugiasi vėl ją
matydamas. Jis šiltai, tačiau neminėdamas pavardžių pasiteiravo, kaip gyvuoja
jos šeima, ir atrodė bei kalbėjo taip pat maloniai bei nevaržomai kaip visada.
Ponams Gardineriams jis buvo ne mažiau įdomus kaip ir jai. Jie seniai norėjo
jį pamatyti, todėl dabar įdėmiai žiūrėjo į svečius. Neseniai kilę įtarimai dėl pono
Darsio ir jų dukterėčios dabar skatino juos įdėmiai, nors ir labai atsargiai
stebėti abu, ir netrukus tie stebėjimai jiems aiškiai pasakė, kad bent jau vienas
jaunuolių tikrai žino, kas yra meilė. Dėl damos jausmų jiems liko kiek abejonių,
tačiau džentelmeno susižavėjimas buvo visiškai aiškus.
Elizabeta tuo tarpu buvo labai užsiėmusi. Ji stengėsi, kad visi svečiai gerai
jaustųsi, mėgino suvokti savo pačios mintis ir kartu būti visiems maloni. Nors
labiausiai ji baiminosi dėl paskutinio dalyko, kaip tik tai jai sekėsi geriausiai, nes
visi, kam ji stengėsi patikti, žiūrėjo į ją itin palankiai. Binglis buvo taip
nusiteikęs, Džordžiana pasiryžusi, o Darsis tam nusistatęs.
Pamačius Binglį jos mintys, be abejo, nukrypo prie sesers ir ak! – kaip jai
norėjosi sužinoti, ar ir jo mintys krypsta ten pat. Kartais jai atrodė, kad jis kalba
mažiau negu visada, porą sykių ji su pasitenkinimu pagalvojo, kad jis ieško jos
veide panašumo. Tačiau nors dėl šių dalykų ji galėjo klysti, tai tikrai negalėjo
klysti dėl jo elgesio su panele Darsi, kuri kadaise buvo laikoma Džeinės
konkurente. Tačiau nei viename, nei kitame ji nepastebėjo ženklų, rodančių
abipusius jausmus. Tarp jų nebuvo nieko, kas sužlugdytų jos sesers viltis. Tad
netrukus ji šia prasme pasijuto rami. Pora smulkmenų, kurias ji spėjo pastebėti
prieš jiems išsiskiriant, jos nekantriai vaizduotei sakė, kad jis prisimena Džeinę
su tam tikru švelnumu ir pageidautų apie ją užvesti kalbą, jeigu tik išdrįstų.
Kartą, kai kiti kalbėjosi tarpusavyje, jis jai su tikru gailesčiu balse pasakė, kad
„jau labai seniai neturėjo malonumo jos matyti“, ir nespėjus jai nieko atsakyti
pridūrė:
– Jau daugiau kaip aštuoni mėnesiai. Paskutinį kartą mes matėmės tiktai
lapkričio dvidešimt šeštą, kai visi drauge šokome Neterfilde.
Elizabetai patiko, kad jis taip įsiminė šią datą. Kiek vėliau jis negirdint
kitiems pasiteiravo, ar visos jos seserys yra Longburne. Nei pats klausimas, nei
pirma pasakyti žodžiai nieko ypatingo nereiškė, tačiau kur kas daugiau sakė
kalbančiojo veidas ir elgesys.
Jai ne taip dažnai pasitaikydavo susidurti su pono Darsio akimis, tačiau kai
sugaudavo jo žvilgsnį, matydavo jame dar didesnį palankumą, o balse nebūdavo
girdėti nė kiek pasipūtimo arba paniekos pašnekovams, tad ji įsitikino, jog
vakarykštis jo elgesio pasikeitimas, kurį ji išvydo, nors ir atrodė būsiąs laikinas,
pasirodė trunkąs bent jau ilgiau negu vieną dieną. Kai ji suprato, jog jis siekia
susipažinti ir nori pelnyti gerą nuomonę žmonių, su kuriais prieš keletą mėnesių
būtų gėdijęsis bendrauti, kai pamatė jį tokį mandagų, ir ne tik su ja, bet ir su jos
giminėmis, kuriuos jis dar neseniai niekino, kai prisiminė paskutinius įvykius
Hansforde, tai visi šie pasikeitimai atrodė tokie reikšmingi ir padarė jai tokį
didelį įspūdį, kad ji vos pajėgė slėpti tą savo nuostabą nuo aplinkinių. Dar
niekada, nei savo artimų bičiulių draugijoje Neterfilde, nei tarp kilmingųjų
giminaičių Rouzingse, ji nebuvo mačiusi jo tokio paslaugaus, atsikračiusio savo
ankstesnio išdidumo bei uždarumo. Juo labiau kad jam čia taip elgtis anaiptol
nebuvo prasmės, nes bendravimas su žmonėmis, kuriems jis dabar stengėsi būti
malonus, tegalėjo tik užtraukti jam Neterfildo ir Rouzingso damų nepritarimą ir
pajuoką.
Svečiai išbuvo su jais daugiau kaip pusvalandį, o kai susiruošė eiti, ponas
Darsis priminė savo seseriai, kad ketino ponus Gardinerius ir panelę Benet
pasikviesti papietauti Pemberlyje, kol jie svečiuojasi šiuose kraštuose. Panelė
Darsi, kiek sutrikusi iš nepripratimo kviestis svečius, noriai tai padarė. Ponia
Gardiner pasižiūrėjo į dukterėčią, kuriai labiausiai buvo skirtas kvietimas,
norėdama įsitikinti, kaip ji į tai žiūri, tačiau Elizabeta buvo nusisukusi.
Nusprendusi, kad toks tyčinis abejingumas reiškia greičiau jos laikiną sutrikimą
negu nenorą, be to, matydama, kad jos vyras labai patenkintas nauja pažintimi,
ponia Gardiner ėmėsi atsakomybės ir susitarė, kad jie atvyks į Pemberlį poryt.
Binglis išreiškė didelį pasitenkinimą, kad greitai galės vėl pasimatyti su
Elizabeta, nes vis dar turįs jai daug ką pasakyti ir daug ko paklausti apie jų
bendrus draugus Hertfordšyre. Elizabeta, supratusi tai kaip jo norą pasikalbėti
apie jos seserį, buvo labai patenkinta tuo, taip pat kai kuo kitu, tad išėjus
svečiams nusprendė, kad praėjusį pusvalandį praleido ne taip jau blogai, nors
tuo metu jautėsi ir nelabai maloniai. Nekantraudama likti viena ir būgštaudama
dėdės bei tetos klausinėjimų bei užuominų, ji pabuvo su jais tiek, kad spėtų
išklausyti jų gerų atsiliepimų apie Binglį, ir kuo greičiau nuskubėjo persirengti.
Tačiau ji be reikalo būgštavo dėl ponų Gardinerių smalsavimo; jie nesistengė
klausinėti jos prievarta. Jiems buvo aišku, kad su ponu Darsiu ji yra daug geriau
pažįstama, negu jie anksčiau manė, taip pat buvo aišku, kad jis yra karštai ją
įsimylėjęs. Jiems daug kas buvo įdomu, tačiau nematė, kaip pateisinti savo
klausinėjimus.
Apie poną Darsį dabar norėjosi galvoti tiktai gerai, be to, jų trumpa pažintis
nedavė ir pagrindo manyti kitaip. Neliko nepastebėtas jo mandagumas, ir jeigu
vertindami jo charakterį jie būtų galėję remtis tiktai savo pastebėjimais bei
valdytojos atsiliepimu, atmesdami visas kitas nuomones, tai jų nupieštame
personaže Hertfordšyro draugija vargiai būtų atpažinusi, jog tai yra ponas
Darsis. Dabar jiems norėjosi tikėti valdytoja, tad jie greitai nusprendė, jog
negalima taip lengvai ignoruoti nuomonę tarnaitės, kuri pažįsta Darsį nuo
ketverių metų amžiaus ir pati kelia didelį pasitikėjimą.
Žinios, išgirstos iš jų draugų Lembtone, taip pat negalėjo šio apibūdinimo
paneigti. Prikišti jam tebuvo galima tik išdidumą, kurio jis tikriausiai ir turėjo,
tačiau juk nedidelio miestelio gyventojai nesunkiai galėjo ir išgalvoti šį bruožą,
retai matydami savo šeimininką. Tačiau buvo pripažįstama, jog jis yra dosnus
žmogus, nemažai padedantis nepasiturintiems.
Kalbant apie Vikhemą, tai keliautojai gana greit sužinojo, kad jis čia turi
nekokią reputaciją. Nors jo nesutarimai su globėjo sūnumi buvo ne visai aiškūs,
visi žinojo faktą, kad išvykdamas iš Derbišyro jis liko daug kam skolingas ir tas
skolas vėliau išmokėjo ponas Darsis.
 Elizabetos mintys tą vakarą dar labiau nei ankstesnį buvo sutelktos į
Pemberlį, ir nors vakaras atrodė gana ilgas, ji taip ir nesuspėjo apibrėžti savo
jausmų vienam tenykščiam gyventojui, paskui dar dvi valandas gulėjo
neužmigdama ir stengdamasi tai padaryti. Neapykantos ji jam tikrai nejautė.
Neapykanta dingo seniai, ir dabar ji beveik gėdijosi, kad kadaise taip jo nemėgo.
Pagarba jam, kilusi dėl išaiškėjusių teigiamų savybių, nors iš pradžių
pripažįstama nenoriai, pagaliau ėmė nebesikirsti su jos jausmais ir galų gale po
vakar dienos pasikeitusio jo elgesio net įgavo šiltesnį atspalvį. Tačiau buvo dar
vienas, pats svarbiausias motyvas, labai pranokstantis pagarbą ir palankumą
Darsiui. Tai buvo dėkingumas. Dėkingumas ne vien už tai, kad kadaise pamilo ją,
bet už tai, kad tą meilę išlaikė, atleisdamas už jos piktus ir nepelnytus
priekaištus, kai jį atstūmė. Jis, kuris, jos manymu, turėjo vengti jos kaip
didžiausio priešo, atsitiktinai susitikus pasirodė nuoširdžiai benorįs išsaugoti šią
pažintį, stengiasi pelnyti gerą jos draugų nuomonę apie save ir prašo susipažinti
su jo seserimi. Toks išdidaus žmogaus pasikeitimas ne tik stebino, bet ir žadino
dėkingumą, nes tai galėjai paaiškinti tiktai meile, karšta meile, keliančia
Elizabetai nepaaiškinamą, tačiau malonų jausmą, kuris kažkaip turi augti ar
keistis. Ji jį gerbė, vertino, buvo jam dėkinga, linkėjo jam laimės ir pati stengėsi
suvokti, ar nori, kad ta jo laimė būtų priklausoma nuo jos pačios, svarstė, kokią
įtaką jų abiejų laimei galėtų turėti ji, jeigu pasinaudodama savo galia, kurią
intuityviai jautė dar turinti, paskatintų jį vėl prašyti jos rankos.
Vakare jiedvi su teta sutarė, kad už tokį nepaprastą panelės Darsi
dėmesingumą, kai aplankė juos, vos tik atvykusi į Pemberlį, turi būti atsidėkota
panašiu, nors gal ir neprilygstančiu dėmesingumu. Taigi buvo nuspręsta
aplankyti ją Pemberlyje kitos dienos rytą. Tad jos ėmė ruoštis kelionei.
Elizabeta buvo labai patenkinta, nors kai pati save paklausdavo priežasties, tai
beveik nieko negalėdavo atsakyti.
Ponas Gardineris jas paliko greitai po pusryčių. Prieš dieną buvo atnaujintas
kvietimas dėl žvejybos, ir jį priėmęs jis privalėjo iki pietų susitikti su kai kuriais
džentelmenais Pemberlyje.
 KETURIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

DABAR JAU BŪDAMA TIKRA, kad panelės Bingli priešiškumas jai yra
skatinamas pavydo, Elizabeta suvokė, koks nemalonus turi būti šiai damai jos
vizitas Pemberlyje, todėl nuolat klausė save, ar sugebės elgtis pakankamai
mandagiai.
Atvažiavus jos buvo pakviestos į svetainę, kuri, su langais į šiaurę, buvo itin
maloni vasarą. Pro žemai nuleistus langus buvo galima grožėtis miškingomis
kalvomis priešais namus ir pievelėje išsimėčiusiais ąžuolais bei ispaniškais
kaštonais.
Šiame kambaryje jos ir buvo priimtos panelės Darsi, pas kurią tuo metu
svečiavosi ponia Herst, panelė Bingli ir dama, su kuria ji gyveno Londone.
Džordžiana priėmė jas labai maloniai, tačiau iš drovumo ir baimės padaryti ką
nors ne taip buvo kiek susikausčiusi, ir tai žiūrintiems į ją iš apačios galėjo
pasirodyti kaip išdidumas ar šaltumas. Tačiau ponia Gardiner su dukterėčia ją
suprato ir užjautė.
Ponia Herst ir panelė Bingli su jomis pasisveikino tik linkteldamos, ir visoms
susėdus stojo, kaip dažnai panašiais atvejais esti, nemaloni pauzė. Tylą nutraukė
ponia Ensli, maloni, patrauklios išvaizdos moteris, kuri pasistengusi užmegzti
pokalbį pasirodė besanti išauklėta kur kas geriau už visas kitas. Į jos pokalbį su
ponia Gardiner retkarčiais įsiterpdavo Elizabeta. Buvo matyti, kad panelė Darsi
irgi mielai prie jo prisijungtų, ir retsykiais, kai tikėdavosi, jog kitos negirdės,
įterpdavo vieną kitą žodį.
Elizabeta greitai pastebėjo, jog pati yra įdėmiai stebima panelės Bingli, ir
ypač tada, kai ką nors sako panelei Darsi. Tačiau ta aplinkybė nebūtų
sutrukdžiusi jai nuodugniau pasikalbėti su pastarąja, jeigu ji nebūtų sėdėjusi nuo
jos taip toli. Antra vertus, ji buvo net patenkinta, kad nėra verčiama pernelyg
daug kalbėti, – mat buvo ganėtinai paskendusi savo mintyse. Ji jautė, kad bet
kurią akimirką kambaryje gali pasirodyti kuris nors džentelmenas. Ji ir norėjo, ir
kartu baiminosi, kad su jais gali ateiti ir šeimininkas, tačiau net pati negalėjo
pasakyti, kuris jausmas yra stipresnis. Šitaip jos išsėdėjo apie penkiolika minučių
ir per tą laiką Elizabeta nė karto neišgirdo panelės Bingli balso, pagaliau
pastaroji šaltai pasiteiravo apie jos šeimos sveikatą. Elizabeta atsakė taip pat
abejingai ir trumpai ir daugiau niekas jų pokalbin neįsiterpė.
Pagaliau padėtį kiek pagyvino atėjęs tarnas, kuris atnešė mėsos užkandžių,
pyragaičių ir tokiu metų laiku labai įvairių vaisių. Tačiau tai atsitiko tik tada, kai
ponia Ensli reikšmingais žvilgsniais ir šypsenomis, skirtomis panelei Darsi,
priminė jai jos pareigas. Taip atsirado užsiėmimas visai draugijai, nes jeigu
kalbėti galėjo ne visos, tai valgyti mokėjo kiekviena. Taigi netrukus visos buvo
suviliotos prie stalo puikių piramidžių iš vynuogių, persikų bei slyvų.
Šitas užsiėmimas suteikė Elizabetai progą pagalvoti, ar ji labiau laukia, ar
baiminasi pono Darsio pasirodymo, ir kai jai jau atrodė, jog labiau laukia, jam
atėjus, ji vėl pagalvojo atvirkščiai.
Jis kurį laiką praleido su ponu Gardineriu, kuris su keliais kitais
džentelmenais žvejojo upėje, bet tuojau paliko juos, kai sužinojo, jog šeimos
damos ketina šį rytą aplankyti Džordžianą. Jam pasirodžius Elizabeta jau buvo
protingai apsisprendusi jo akivaizdoje elgtis laisvai ir nevaržomai. Šis
sprendimas tikrai buvo naudingas, tačiau ne taip lengvai įgyvendinamas, nes visi
į juodu žiūrėjo įtariai ir kambaryje sekė kiekvieną jo judesį. Tačiau daugiausia
smalsumo buvo matyti panelės Bingli veide, nors kai tik ji imdavo kalbėti su
Elizabeta arba Darsiu, jos veide nušvisdavo šypsena. Mat pavydas neatėmė jai
vilčių ir jos dėmesys ponui Darsiui nebuvo sumažėjęs. Panelė Darsi atėjus broliui
stengėsi kalbėti daugiau, ir Elizabeta pastebėjo, jog jis taip pat siekia, kad
Elizabeta kuo geriau susipažintų su jo seserim, ir kiek įmanydamas skatina jų
bendravimą. Panelė Bingli irgi visa tai matė ir nesuvaldžiusi pykčio pašaipiai
lipšniu tonu paklausė:
– Sakykit, panele Eliza, ar tikrai Hertfordšyro pulkas išvyko iš Meritono?
Jūsų šeimai tai turėjo būti tikras smūgis.
Esant Darsiui ji nedrįso paminėti Vikhemo pavardės, tačiau Elizabeta
tučtuojau suprato, kad galvoje turimas kaip tik jis, ir įvairūs su juo susiję
prisiminimai jai sukėlė vieną kitą liūdną mintį. Tačiau ji užgniaužė norą griežtai
atsikirsti į tokią piktą užuominą ir atsakė į klausimą ramiai bei nuosaikiai.
Kalbėdama ji matė, kaip įdėmiai ją stebintis Darsis nuraudo, o sutrikusi jo sesuo
nedrįsta pakelti akių. Jeigu panelė Bingli būtų žinojusi, kaip jos žodžiai žeidžia
jos mylimiausią draugę, ji, be abejo, to nebūtų sakiusi. Tačiau ji tenorėjo tik
įgelti Elizabetai, primindama jai žmogų, kuriam ši, jos manymu, buvo neabejinga,
bei sutrikdyti ją ir pažeminti Darsio akyse, išjuokdama lengvabūdišką ir kvailą
jos šeimos elgesį, susijusį su minėtu pulku. Tačiau ji ničnieko nežinojo apie
panelės Darsi ketinimą pabėgti, nes ši paslaptis buvo atskleista tiktai Elizabetai.
Ypač tai buvo slepiama nuo Binglių šeimos, ir tai buvo daroma dėl tos pačios
priežasties, kurią Elizabeta jau kadaise buvo nujautusi, – kad Binglių šeima gali
susigiminiuoti su Džordžianos šeima. Kadaise brolis tikrai turėjo tokį sumanymą,
ir nors tai nereiškė jo ketinimo išskirti Džeinę ir Binglį, galima buvo spėti, kad
tai sustiprino jo susirūpinimą draugo sėkme.
Tačiau jo nerimą greitai išsklaidė Elizabetos susitvardymas, ir kai sutrikusi
bei nusivylusi panelė Bingli nebedrįso paminėti Vikhemo tiesmukesniu būdu,
Džordžiana taip pat palengva atsitokėjo, nors ir ne tiek, kad vėl galėtų dalyvauti
pokalbyje. Jos brolis, kurio žvilgsnio ji vengė, vargiai suprato jos jaudulį, o
aplinkybė, pagal panelės Bingli užmačią turėjusi atstumti jį nuo Elizabetos,
atrodo, paskatino jį tik dar labiau ja domėtis.
Netrukus po aprašyto pokalbio svečiai išvyko, ir kol ponas Darsis lydėjo juos
iki karietos, panelė Bingli liejo savo jausmus, aptarinėdama Elizabetos išvaizdą,
elgesį ir aprangą. Tačiau Džordžiana prie jos neprisijungė. Jos brolio
rekomendacija jai buvo pakankama priežastis susidaryti apie asmenį teigiamą
nuomonę. Klysti jis negalėjo, o apie Elizabetą pasakojo taip susižavėjęs, kad ši
Džordžianai tegalėjo atrodyti tiktai miela ir simpatiška. Kai Darsis grįžo į
svetainę, panelė Bingli neištvėrė nepakartojusi žodžių, kuriuos neseniai sakė jo
seseriai.
– Kaip prastai šiandien atrodė Eliza Benet, pone Darsi! – sušuko ji. – Pirmą
kartą matau, kad žmogus taip smarkiai pasikeistų nuo žiemos iki pavasario. Ji
tokia nudegusi ir šiurkšti! Mudvi su Luiza nusprendėm, kad būtume tiesiog
nepažinusios jos kur nors gatvėje.
Nors ponui Darsiui ir nepatiko tokie žodžiai, jis šaltai atsakė, kad jokių
pasikeitimų Elizabetos veide nepastebėjęs, nebent ji kiek labiau įdegusi, bet tai
visai natūralus dalykas vasaros kelionių metu.
– Dėl manęs, – kalbėjo toliau panelė Bingli, – tai turiu pasakyti, jog man ji
niekada neatrodė graži. Jos veidas per siauras, oda per tamsi, o bruožai
neišraiškingi. Nosiai aiškiai trūksta taisyklingumo, jokios formos. Dantys
pakenčiami, bet tik tiek. Na, o akyse, kurios dažnai būdavo vadinamos
gražiomis, aš nematau ničnieko ypatingo. Jų žvilgsnis man visai nepatinka – toks
suktas, aštrus. O visa jos išvaizda dvelkia kažkokia netašyta savikliova, kuri yra
tiesiog nepakenčiama.
Kadangi panelė Bingli žinojo, jog Darsis žavisi Elizabeta, tai galėjo suvokti,
jog tai nėra pats geriausias būdas pelnyti jo palankumą, tačiau žmogaus pyktis
esti blogas patarėjas. Vietoje atsako jo veide ji pamatė tiktai karčią išraišką.
Kadangi jis nič​nieko nesakė, ji, stengdamasi jį išprovokuoti, tarė:
– Prisimenu, kai pirmą kartą susitikom su ja Hertfordšyre, tai visi buvom
labai nustebę, kad ji vadinama gražuole. Ypač man įstrigo atmintin jūsų žodžiai,
pasakyti vieną vakarą po to, kai jie pietavo pas mus Neterfilde: „Ji gražuolė!
Greičiau jau jos mamą pavadinčiau publikos numylėtine.“ Bet vėliau ji, atrodo,
pelnė jūsų palankumą, ir vienu metu net laikėte ją gražia.
– Taip, – atsakė Darsis, daugiau nebegalėdamas valdytis, – bet tai pasakytina
tiktai apie pačią mūsų pažinties pradžią, nes jau daug mėnesių laikau ją viena iš
gražiausių mano pažįstamų moterų.
Šitaip pasakęs jis išėjo iš kambario, palikęs panelę Bingli vieną apgalvoti jo
prisipažinimo, kurį ji taip atkakliai iš jo išgavo ir pelnė iš to tiktai skausmą.
Grįždami namo ponai Gardineriai aptarė visą vizitą, neminėdami tiktai to,
kas juos abu itin domino. Jie aptarė, kaip elgėsi ir atrodė visi matyti asmenys,
išskyrus vieną, kuris jiems rūpėjo labiausiai. Jie kalbėjo apie jo seserį, jo
draugus, jo namus, jo vaisius, apie bet ką, tik ne apie jį patį. Tačiau Elizabetai
labai rūpėjo sužinoti, ką apie jį mano teta, o ši savo ruožtu būtų buvusi labai
dėkinga, jeigu dukterėčia pati būtų apie tai pradėjusi kalbą.
 KETURIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

ELIZABETA GEROKAI NULIŪDO, kai atvažiavusi į Lembtoną nerado laiško iš

Džeinės, ir tas liūdesys atsinaujindavo kiekvieną rytą, kol jie čia gyveno. Tačiau
ketvirtą dieną jos nerimas baigėsi ir sesuo visiškai reabilitavosi, nes buvo gauti
du laiškai iš karto: ant vieno buvo antspaudas, jog jis iš pradžių pasiųstas ne tuo
adresu. Elizabeta dėl to nelabai ir nustebo, nes adresas Džeinės buvo užrašytas
neaiškiai.
Jie kaip tik ruošėsi eiti pasivaikščioti, kai buvo atnešti laiškai, todėl jos dėdė
su teta paliko ją džiaugtis laiškais ir išėjo laukan vieni. Pirmiausia reikėjo
perskaityti laišką paklydėlį, parašytą prieš penkias dienas. Pradžioje buvo
rašoma apie nedidelius pokylius ir vizitus, kurie būdingi kaime, tačiau antroji
laiško pusė, datuota diena vėliau ir parašyta aiškiai skubant, suteikė kur kas
svarbesnių žinių.

Kai jau buvau parašiusi šio laiško pradžią, brangioji Lize, atsitiko labai
netikėtas ir svarbus įvykis. Tačiau nenoriu tavęs išgąsdinti – būk rami, mes
visi sveiki ir gyvi. Tiktai noriu tau papasakoti apie vargšę Lidiją. Vakar vakare
dvyliktą valandą prieš pat einant miegoti kurjeris atgabeno skubų laišką iš
pulkininko Forsterio, kuriame buvo pranešta, kad Lidija išvyko į Škotiją su
vienu karininku, tiksliau sakant, su Vikhemu! Gali įsivaizduoti mūsų
nustebimą. Tačiau Kitei tai visai neatrodo keista. Man dėl to labai labai
liūdna. Juk tai toks abiem nenaudingas ryšys! Tačiau aš tikiuosi geriausio ir
viliuosi, kad apie tą jaunuolį buvo susidariusi neteisinga nuomonė. Tikiu, kad
jis gali būti lengvabūdis ir neįžvalgus, bet šitas jo žingsnis (verčiau
pasidžiaukime juo) rodo tik jo nuoširdumą. Jo pasirinkime bent jau nematyti
išskaičiavimo, nes jis turi žinoti, kad mūsų tėvas negali ničnieko duoti. Mūsų
vargšė motina labai nusiminusi. Tėvas nusiteikęs kiek protingiau. Kaip aš
dabar džiaugiuosi, kad mes jiems nepasakojom nieko blogo apie jį; bus
geriau, jei ir ir pačios tai pamiršime. Manoma, kad jie išvažiavo šeštadienį
apie dvyliktą, tačiau tai buvo pastebėta tiktai vakar apie aštuntą valandą
ryto. Skubiai buvo išsiųstas laiškas. Brangioji Lize, juk jie turi pravažiuoti pro
šalį tiktai už dešimties mylių nuo mūsų. Iš pulkininko Forsterio laiško
suprantame, kad jis greitai bus čia. Lidija paliko kelias eilutes jo žmonai,
pranešdama jai apie savo ketinimus. Turiu baigti rašyti, nes noriu greičiau
grįžti prie vargšės mamos. Bijau, kad tau bus sunku suprasti, ką čia
parašiau, nes ir pati nelabai susigaudau.

Ilgiau nemąstydama ir nelabai suvokdama, ką jaučia, Elizabeta tučtuojau

stvėrė antrą laišką ir nekantriai jį atplėšusi perskaitė štai ką (jis buvo parašytas
vieną dieną vėliau po pirmojo):
Šiuo metu, mano mieloji sese, tu jau būsi gavusi mano skubomis parašytą
laišką. Noriu, kad šitas mano laiškas būtų suprantamesnis, ir nors dabar
turiu daugiau laiko, vis dėlto nesu tikra, kad mokėsiu išdėstyti mintis aiškiau.
Brangioji Lize, nelabai žinau, kaip parašyti, bet turiu tau blogų naujienų,
apie kurias privalau pranešti nedelsdama. Kad ir kokios neprotingos yra
pono Vikhemo ir mūsų vargšės sesers Lidijos vedybos, mums dabar rūpi
įsitikinti, kad jos tikrai įvyko, nes esama labai daug pagrindo manyti, jog
jiedu neišvyko į Škotiją. Vakar atvažiavo pulkininkas Forsteris, išvažiavęs iš
Braitono prieš dieną, kelios valandos po kurjerio išvykimo. Iš trumpo Lidijos
laiškelio poniai F. atrodė, kad jiedu vyksta į Gretna Gryną, tačiau Denis kai
kam leido suprasti, kad V. niekada neketino nei ten važiuoti, nei vesti Lidijos.
Tai sužinojęs pulkininkas F. tučtuojau sunerimo ir išvyko iš B., ketindamas
juos pasivyti. Jis lengvai atsekė juos iki Klaphamo, bet paskui pėdsakas dingo,
nes ten jiedu iš pašto karietos, vežusios iki Epsomo, persėdo į pasisamdytą.
Toliau žinoma tiktai tiek, kad jiedu nuvažiavo Londono keliu. Aš pati net
nežinau, ką galvoti. Pasiteiravęs kiek įmanoma šioje Londono pusėje, ponas
F. atvyko į Hertfordšyrą, atkakliai teiraudamasis prie visų užkardų ir Barneto
bei Hetfildo smuklėse, tačiau visa tai nedavė rezultatų – niekas ieškomų
žmonių pravažiuojant nematė. Nepaprastai susirūpinęs jis atvažiavo į
Longburną ir nuoširdžiausiai pasidalijo su mumis savo susirūpinimu. Aš labai
gailiuosi jo ir ponios F. – juk jų ničniekuo negalima apkaltinti. Brangioji Lize,
tu net neįsivaizduoji, kaip mes nusiminę. Mūsų tėvas su motina bijo paties
blogiausio, tačiau aš negaliu taip blogai apie juos galvoti. Yra daug
priežasčių, dėl kurių jiems gali atrodyti tinkamiau susituokti slapta Londone
ir nesilaikyti pradinio plano. Juk jeigu net tarsime, kad jaunuolis galėjo
suregzti tokį kėslą prieš Lidijos padėties merginą, nors tai nelabai tikėtina,
tai ar galima manyti, kad ji taip prarado galvą, jog šitam pasidavė?
Neįmanoma! Vis dėlto man labai skaudu matyti, kad pulkininkas F. nelabai
tiki jų vedybomis. Kai aš išreiškiau tokią viltį, jis papurtė galvą ir pasakė, kad
V. nėra toks žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Mūsų vargšė mama dabar
tikrai serga ir neišeina iš kambario. Jeigu ji galėtų susiimti, būtų geriau,
tačiau to vargiai galima tikėtis. Kalbant apie tėtį, tai aš dar nesu mačiusi jo
tokio prislėgto. Vargšelė Kitė yra kaltinama už tai, kad slėpė Lidijos ryšį,
tačiau argi galima ją kaltinti, jeigu tai buvo jai patikėta kaip paslaptis?
Brangioji Lize, aš esu tikrai patenkinta, kad tau neteko dalyvauti tuose
siaubinguose įvykiuose, tačiau dabar, kai viskas jau yra praeitis, tikriausiai
galiu prisipažinti, kaip trokštu susitikti su tavimi? Tačiau aš nesu tokia
savanaudė, kad to reikalaučiau, jeigu tai nėra lengvai įgyvendinama. Adieu!
Dar kartą paėmiau plunksną į rankas, nes pati suabejojau savo prašymu,
kurio prieš porą sakinių atsisakiau. Tačiau aplinkybės verčia mane prašyti jus
visus kuo greičiau atvažiuoti čionai, kuo skubiau. Aš taip gerai pažįstu mūsų
dėdę su teta, kad nebijau to prašyti, tačiau dėdei aš turiu dar vieną
 papildomą prašymą. Mūsų tėvas su pulkininku Forsteriu ketina nedelsdamas
važiuoti į Londoną ieškoti Lidijos. Ką jis ketina konkrečiai daryti, aš nežinau,
tačiau jo prislėgta ir neviltinga būsena neleis jam elgtis protingai ir saugiai, o
pulkininkas Forsteris rytoj vakare privalo vėl būti Braitone. Tokioje įtemptoje
padėtyje mūsų dėdės patarimai bei pagalba galėtų būti nepaprastai vertingi,
tad viliuosi, jog jis supras mano jausmus, ir kliaujuosi jo gerumu.

– Ak, kur man rasti dėdę? – sušuko Elizabeta, vos pabaigusi laišką ir
pašokusi iš kėdės, nes nenorėjo prarasti nė sekundės brangaus laiko. Tačiau jai
priartėjus prie durų, jos buvo atidarytos tarno ir įėjo ponas Darsis. Pamatęs jos
išbalusį veidą ir užsidegimą, jis pats gerokai sutriko, bet nespėjus jam dorai
atsipeikėti ir ką nors pasakyti, ji, šiuo metu susirūpinusi vien tik Lidijos likimu,
paskubomis pasakė:
– Labai prašau atleisti, bet privalau tučtuojau išeiti. Turiu nedelsdama
susirasti poną Gardinerį dėl nepaprastai skubaus reikalo. Negaliu gaišti nė
sekundės.
– Viešpatie, kas gi atsitiko? – sušuko jis susijaudinęs ir net nelabai
paisydamas mandagumo taisyklių. – Aš nė minutės negaišinsiu jūsų, tačiau
leiskite man arba jūsų tarnui eiti ir surasti ponus Gardinerius. Jūs pati nesat
visai sveika, kad galėtumėt eiti laukan viena.
Elizabeta dvejojo, tačiau jos keliai virpėjo ir ji suprato, kad jos paieškos gali
būti bevaisės. Todėl ji pasišaukė tarną ir kalbėdama taip susijaudinusi, kad šis
vos suprato jos žodžius, paliepė jam kuo greičiau surasti šeimininkus ir paprašyti
pareiti viešbutin.
Tarnui išėjus iš kambario, Elizabeta jausdama sunkumą kojose atsisėdo ir
atrodė tokia prislėgta, kad Darsis nedrįso jos palikti vienos ir susirūpinęs
švelniai pasakė:
– Gal man pašaukti jūsų kambarinę? Jums tikriausiai vertėtų išgerti kokių
stiprinamųjų vaistų. O gal stiklinę vyno. Leisite man jums įpilti? Jūs tikrai
atrodote prastai.
– Ne, dėkoju jums, – atsakė ji, stengdamasi susitvardyti. – Aš jaučiuosi visai
neblogai. Tik esu labai susijaudinusi dėl blogų naujienų, kurių ką tik gavau iš
Longburno.
Po šitų žodžių ji pradėjo verkti ir kelias minutes negalėjo ištarti nė žodžio.
Sutrikęs Darsis tepajėgė pasakyti keletą nerišlių paguodos frazių ir tylėdamas
bei užjausdamas žiūrėjo j ją. Pagaliau ji prabilo vėl:
– Ką tik gavau laišką iš Džeinės su baisiomis naujienomis. Jų neįmanoma
slėpti. Mano jaunesnioji sesuo paliko visus savo draugus... ji pabėgo...
pasidavė... pono Vikhemo valiai. Jiedu kartu išvažiavo iš Braitono. Jūs pernelyg
gerai pažįstate šį žmogų, kad galėtumėt abejoti pasekmėmis. Ji neturi nei pinigų,
nei ryšių, ničnieko, kuo galėtų jį išlaikyti prie savęs... ji pražuvusi.
Darsis net apstulbo iš nuostabos.
– Žinote, – pasakė ji dar labiau susijaudinusi, – juk aš tikriausiai galėjau tam
sukliudyti! Juk gerai žinojau, koks jis yra. Kad būčiau bent dalį to, ką žinojau,
papasakojusi savo šeimai! Jeigu jie būtų žinoję apie jo būdą, to nebūtų atsitikę.
Bet taip jau yra... dabar viskas per vėlu.
– Man tikrai labai gaila, – pasakė Darsis, – gaila ir pikta. Bet ar visa tai
tikra, visiškai neabejotina?
– Žinoma! Jiedu kartu išvažiavo iš Braitono sekmadienio vakare ir jų kelią
pavyko atsekti iki Londono, nors toliau pėdsakas nutrūksta, todėl visiškai aišku,
kad į Škotiją jiedu neišvažiavo.
– O kas padaryta, ar kaip nors mėginta ją sugrąžinti?
– Mano tėvas išvažiavo į Londoną, o Džeinė parašė, prašydama kuo
skubiausios mano dėdės pagalbos, todėl manau, kad po pusės valandos
išvažiuosime. Bet nieko iš to nebus, gerai žinau, kad nieko neįmanoma padaryti.
Argi galima kaip nors paveikti tokį žmogų? Pagaliau bent kaip juos aptikti? Aš
neturiu nė menkiausios vilties. Visa tai tiesiog baisu.
Darsis pritardamas tyliai palingavo galvą.
– Bet juk man buvo parodytas tikras jo veidas. Ak, kad aš būčiau žinojusi, ką
privalau, ką galiu padaryti! Bet aš nežinojau... bijojau padaryti per daug. Kokia
baisi klaida, kokia baisi!
Darsis nieko neatsakė. Atrodė, kad jis nelabai ir girdi ją, nes susimąstęs
vaikščiojo po kambarį, jo kaktoje susimetė raukšlės, išraiška buvo niūri.
Elizabeta greitai tą pastebėjo ir viską suprato. Jos valdžia jam nyksta, juk viskas
turi nykti, kai šitaip atsiskleidžia šeimos silpnybės, paviršiuje pasirodo
neapsakomas begėdiškumas. Ji neturėjo nei kuo stebėtis, nei dėl ko
priekaištauti, tačiau mintis apie tai, kad jis nugalėjo save, neteikė jai ramybės,
negalėjo paguosti. Atvirkščiai, dabar ji kaip niekad gerai suprato savo norus,
suvokė, kaip galėjo jį pamilti, dabar, kai meilei nebėra jokios vilties.
Tačiau mintys apie save negalėjo ilgai suktis jos galvoje. Lidijos visiems
jiems užtrauktas pažeminimas, suteiktas skausmas greitai vėl užvaldė jos protą,
ir užsidengusi veidą nosine Elizabeta pamiršo visa kita. Tiktai po keleto minučių
ji atsipeikėjo, išgirdusi savo pašnekovo balsą, kuriame drauge su užuojauta buvo
justi ir sutrikimas:
– Jūs tikriausiai jau seniai laukiate, kad aš išeičiau, be to, ir savo buvimą aš
tegaliu pateisinti tiktai nuoširdžiu, nors ir bevaisiu susirūpinimu. Dieve, kad aš
galėčiau ką nors pasakyti ar padaryti sumažindamas jūsų skausmą! Tačiau
nekankinsiu jūsų tuščiais linkėjimais, kurie gali pasirodyti sakomi tik tam, kad
susilaukčiau padėkos. Ko gero, šis liūdnas įvykis atims iš mano sesers malonumą
šiandien pamatyti jus Pemberlyje.
– O taip. Būkite geras ir atsiprašykite už mus panelę Darsi. Pasakykite, kad
dėl skubių reikalų turime nedelsdami grįžti namo. Pasistenkite kaip galima ilgiau
slėpti tą nemalonią tiesą, nors nemanau, kad tai gali ilgai trukti.
Jis nuoširdžiai patikino ją laikysiąs paslaptį, dar kartą pareiškė užuojautą,
palinkėjo, kad viskas baigtųsi kaip įmanoma laimingiau, paprašė perduoti
linkėjimų jos artimiesiems ir išėjo, atsisveikinęs su ja įdėmiu, ilgu žvilgsniu.
 Jam išėjus Elizabeta pagalvojo, kad jiedu tikriausiai jau niekada nebesusitiks
taip draugiškai kaip keletą kartų Derbišyre. Kai ji pažvelgė praeitin,
prisimindama jų tokią prieštaravimų bei permainų kupiną pažintį, tai tik atsiduso
dėl savo dvasinių troškimų, kurie dabar buvo nukreipti santykiams išsaugoti, o
dar taip neseniai ji siekė juos nutraukti.
Jeigu pagarba ir dėkingumas yra geras pagrindas šiltiems santykiams, tai
Elizabetos jausmų pasikeitimas negali būti nei neįmanomas, nei apgaulingas. Bet
jeigu atvirkščiai – tokį jausmą, kilusį šiuo pagrindu, laikysime tyčiniu ir
nenatūraliu, palyginti su potraukiu, kuris dažnai kyla po pirmo žvilgsnio, dar
prieš ištariant pirmuosius žodžius, tai Elizabetos jausmų permainą galima
paaiškinti tik tuo, kad ji jau turėjo tam tikrą romantinę patirtį, susijusią su
Vikhemu, ir šita nevykusi patirtis galėjo jai nurodyti kitą, ne tokį jausmingą
artimos širdies paieškų kelią. Šiaip ar taip, į išeinantį Darsį ji žvelgė su gailesčiu,
ir kai pagalvojo, jog šitas išsiskyrimas yra pirma gėdingo Lidijos elgesio
pasekmė, kartėlis jos širdyje pasidarė dar didesnis. Perskaičiusi antrąjį Džeinės
laišką, ji neturėjo jokios vilties, kad Vikhemas ketina vesti Lidiją. Tokias viltis,
pagalvojo ji, gali puoselėti tiktai Džeinė. Visi įvykiai atrodo gana aiškūs ir visai
nestebina. Kol buvo perskaičiusi tik pirmą laišką, jai dar atrodė kiek keista, kad
Vikhemas ketina vesti merginą be pinigų. Ji negalėjo suvokti, kaip Lidija
sugebėjo jį patraukti. Tačiau dabar viskas atrodė labai natūralu. Tokio pobūdžio
nuotykiui patrauklumo Lidijai pakanka, ir nors Elizabeta nemanė seserį turėjus
ketinimą pabėgti be pažado susituokti, ji nesunkiai galėjo patikėti, jog jai nei
padorumas, nei sveikas protas nesutrukdys tapti tokiu lengvu grobiu.
Kol pulkas buvo Hertfordšyre, Elizabeta nepastebėjo Lidijos prieraišumo
Vikhemui, tačiau aiškiai matė, jog Lidija yra linkusi bet kada prisirišti prie bet
ko. Kartais jos favoritas būdavo vienas karininkas, kartais kitas, nelygu, kiek
kuris pakildavo jos akyse dėl parodyto jai dėmesio. Ji nuolat turėdavo kokį nors
išrinktąjį, nors jie dažnai keitėsi. Ir tokiai merginai buvo suteiktas pasitikėjimas
gyventi be nuolatinės priežiūros! Ak, kaip skaudžiai ji dabar tai suprato!
Ji troško kuo greičiau atsidurti namuose, išgirsti, pamatyti, pasidalyti su
Džeine rūpesčiais, kurie dabar slegia ją vieną, nes tėvo nėra namie, o mama
nesugeba tvarkyti reikalų ir pati yra reikalinga nuolatinės priežiūros. Nors ji
buvo tikra, kad Lidijai jau neįmanoma padėti, jai atrodė, kad dėdės įsikišimas
gali būti labai naudingas, tad iki pat jam įeinant į kambarį ją kamavo baisus
nekantrumas. Ponai Gardineriai parskubėjo labai sunerimę, nes iš tarno žodžių
suprato, jog jų dukterėčia staiga susirgo. Tačiau ji greitai užtikrino juodu esanti
sveika ir nedelsdama papasakojo jiems viską, garsiai perskaitė abu laiškus ir
ypač pabrėžė paskutiniojo laiško prierašą. Nors Lidija niekada nebuvo
Gardinerių itin mėgstama, jiedu nuoširdžiai susikrimto. Juk šis įvykis žalingas ne
vien Lidijai, bet ir visai šeimai, todėl po pirmų nevilties ir nuostabos šūksnių
ponas Gardineris tučtuojau pažadėjo kuo galėdamas padėti. Ir nors Elizabeta
šito iš jo ir tikėjosi, ji su ašaromis akyse padėkojo dėdei. Vienijami to paties
tikslo, jie greitai sutarė nedelsdami išvykti.
 – Bet ką mums daryti su Pemberliu? – sušuko ponia Gardiner. – Džonas sakė
mums, kad čia buvo ponas Darsis, ar tiesa?
– Taip. Ir aš pasakiau jam, kad mes negalėsim apsilankyti. Dėl to sutarta.
– Dėl to sutarta, – pakartojo ponia pati sau, kai Elizabeta išbėgo į savo
kambarį ruoštis. – Nejaugi jų santykiai tokie, kad ji galėjo atskleisti jam tikrąją
priežastį? Ak, kaip norėčiau žinoti tiesą!
Tačiau šie jos norai liko bergždi ir tegalėjo pasitarnauti užimdami jos mintis
per skubų pasiruošimą kelionei. Jeigu Elizabeta nebūtų turėjusi užsiėmimo, tai
po patirto sukrėtimo būtų pasijutusi visai bejėgė. Tačiau ji kaip ir teta krovėsi
daiktus, be to, dar reikėjo parašyti laiškelius draugams Lembtone, kuriuose
išgalvota priežastimi buvo pateisinamas jų staigus išvykimas. Tačiau per valandą
viskas buvo užbaigta, ponas Gardineris apmokėjo sąskaitą viešbutyje ir jie jau
galėjo važiuoti. Po visų rytą patirtų smūgių Elizabeta pagaliau sėdėjo karietoje,
beje, kur kas anksčiau, negu pati tikėjosi, ir skubėjo į Longburną.
 KETURIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

– AŠ VISKĄ GERAI APGALVOJAU, Elizabeta, – pasakė dėdė išvažiavus iš miesto,

– ir, kaip reikiant pasvėręs, dabar šiuo klausimu esu linkęs pritarti tavo
vyresniajai seseriai. Man atrodo neįtikėtina, kad jaunuolis galėtų regzti pinkles
merginai, kuri yra visai bejėgė ir vieniša, be to, dar vieši jo pulko vado šeimoje.
Todėl tvirtai viliuosi geriausio. Nejaugi jis galėjo tikėtis, kad jos neužstos
draugai? Kaip jis galėtų vėl pasirodyti pulke po tokio akibrokšto pulkininkui
Forsteriui? Jo pagunda neatitinka rizikos laipsnio.
– Jūs tikrai taip manote? – sušuko Elizabeta nušvisdama.
– Patikėk mano žodžiu, – tarė ponia Gardiner, – aš irgi imu pritarti tavo
dėdės nuomonei. Jei sakysim, kad jis kaltas, tai būtų pernelyg didelis
prasilenkimas su padorumu, garbe ir nauda pačiam sau. Negaliu taip blogai
galvoti apie Vikhemą. Nejaugi ir tau pačiai, Lize, jis atrodo toks visiškai puolęs,
kad galėtum tuo patikėti?
– Taip, naudos sau jis turėtų paisyti, tačiau dėl viso kito niekuo
nesistebėčiau. Labai norėčiau, kad būtų jūsų teisybė! Tačiau nedrįstu to tikėtis.
Kodėl gi tuomet jie nevažiavo į Škotiją?
– Visų pirma, – atsakė ponas Gardineris, – dar neturime tikrų įrodymų, kad
jie neišvažiavo Škotijon.
– Ak, bet šitą mintį labai perša tas jų persėdimas iš pašto karietos į samdytą.
Be to, juk niekas nepastebėjo jų Barneto vieškelyje.
– Na ką gi, sakykime, kad jie Londone. Be visų kitų priežasčių, jiedu galėjo
nuvažiuoti tenai vien slėpdami pėdsakus. Nepanašu, kad jie turėtų daug pinigų,
todėl gali būti, jog pagalvojo, kad Londone susituokti bus pigiau negu Škotijoje.
– Tai kam tada tas paslaptingumas? Kodėl jiedu bijo būti aptikti? Kodėl nori
susituokti slaptai? Na ne, visa tai neįtikėtina. Juk jo geriausias draugas,
sprendžiant iš Džeinės laiško, buvo tikras, kad jis neketina jos vesti. Vikhemas
niekada nesituoks su moterimi be pinigų. Jis negali to sau leisti. Kuo, be
jaunystės, sveikatos ir lengvabūdiškumo, Lidija gali taip suvilioti Vikhemą, kad jis
atsisakytų galimybės santuoka pataisyti savo finansinę padėtį? Negaliu spręsti,
kiek toks pabėgimas su ja pakenks jo karininko garbei, nes nežinau, kokios būna
panašių poelgių pasekmės. Tačiau kalbant apie jūsų antrą prielaidą, ji man
neatrodo rimta. Lidija neturi brolių, kurie galėtų ją užstoti, o iš mano tėvo
elgesio, iš jo vangumo ir abejingumo viskam, kas dedasi šeimoje, Vikhemui
lengvai galėjo susidaryti įspūdis, kad iš jo pusės reikia tikėtis kuo mažiausio
kišimosi, koks tik įmanomas šiuo atveju.
– Bet nejaugi tu manai, jog Lidija iš meilės jam taip prarado nuovoką, kad
sutiks gyventi su juo nesusituokusi?
– Gali būti, ir tai tiesiog pasibaisėtina, – pasakė Elizabeta su ašaromis akyse,
– kad mano sesers supratimas apie padorumą ir moralę yra abejotinas. Na,
tiesiog nežinau, ką pasakyti. Gal aš ir neteisi jos atžvilgiu. Tačiau ji yra labai
jauna, niekas nemokė jos galvoti apie rimtus dalykus, be to, paskutinį pusmetį,
ne, jau visus metus, ji buvo užsiėmusi vien tuščiais dalykais ir pramogomis. Jai
buvo leidžiama gyventi tinginiaujant ir užsiiminėjant visokiausiais niekais, kokie
tik jai šaudavo į galvą. Nuo tada, kai Meritone apsistojo Hertfordšyro pulkas, jos
galvoje tebuvo meilė, flirtas ir karininkai. Ji stengėsi kuo daugiau apie tai kalbėti
ir galvoti, kad galėtų... kaip čia geriau pasakius... kuo labiau sustiprinti tą savo
jausmingumą, kuris ir šiaip iš prigimties buvo labai stiprus. O žinodami, kokia
Vikhemo išvaizda ir elgesys, nesunkiai suprasime, kaip lengvai jis gali apsukti
galvą moteriai.
– Bet juk Džeinė, – pasakė teta, – nelaiko Vikhemo tokiu blogu, kad manytų jį
galint taip padaryti.
– O ką Džeinė laiko blogu? Ar apskritai yra toks žmogus, kurį, nepaisant jo
elgesio praeityje, ji manytų galint suvilioti moterį, kol nėra pateikti tikri to
įrodymai? Tačiau Džeinė ne blogiau už mane suvokia, koks iš tikro yra
Vikhemas. Mudvi abi puikiai žinom, jog jis yra nedoras tikra to žodžio prasme,
kad neturi nei garbės, nei sąžinės, kad yra tiek pat apgaulingas, kiek suktas ir
klastingas.
– Ar tu tikrai žinai visa tai? – sušuko ponia Gardiner, kuriai vėl pabudo
smalsumas dėl Elizabetos informuotumo.
– Be abejo, žinau, – atsakė Elizabeta paraudusi. – Juk neseniai pasakojau
jums apie jo nedorą elgesį su ponu Darsiu, be to, jūs pati, paskutinį kartą
lankydamasi Longburne, girdėjote, kaip jis kalbėjo apie žmogų, kuris su juo
elgėsi taip kantriai ir kilniai. Be to, esama ir kitų aplinkybių, kurių aš neturiu
teisės... ne, kurių tiesiog neverta atskleisti. Trumpai tariant, visos jo kalbos apie
Darsių šeimą yra melas. Iš jo pasakojimo apie panelę Darsi susidariau vaizdą,
kad ji yra išdidi, šalta ir nemaloni mergina. Tačiau jis pats gerai žinojo, kad yra
ne taip. Turėjo žinoti, kad ji yra draugiška ir maloni, kokią mes ją ir pamatėme.
– Bet argi viso to nežino Lidija? Nejaugi ji net nenumano to, kas tau su
Džeine visai akivaizdu?
– Deja, ir tai blogiausia. Iki mano vizito Kente, kol nepažinojau pono Darsio
ir jo giminaičio pulkininko Ficviljamo, aš ir pati nenumaniau teisybės. O kai
grįžau namo, Hertfordšyro pulkas po savaitės jau turėjo išsikelti kitur. Esant
tokiai padėčiai, nei Džeinė, kuriai aš viską papasakojau, nei aš pati nemanėm,
kad būtina pagarsinti savo žinias. Juk kas iš to, kad prieš Vikhemui išvykstant iš
mūsų kraštų sugriausime gerą apie jį susidariusią nuomonę? Net tada, kai Lidijai
buvo leista važiuoti su ponia Forster, man nepasirodė, kad būtina atverti jai akis
dėl jo charakterio. Man net nedingtelėjo mintis, kad ji gali nukentėti nuo
apgaulės. Kaip patys galite lengvai suprasti, tokios pasekmės man net galvon
neatėjo.
– Vadinasi, kai jie važiavo į Braitoną, tu neturėjai jokio pagrindo manyti, kad
jiedu vienas kitam neabejingi?
– Jokio pagrindo. Negalėčiau prisiminti net menkiausio abipusės simpatijos
ženklo, o jeigu kas nors būtų buvę matyti, tai patys žinote, jog mūsų šeimoje
viskas labai pastebima. Kai jis pirmą kartą pasirodė pulke, ji kone prarado dėl jo
galvą, bet tas pats buvo mums visoms. Pirmus du mėnesius visos Meritono ir jo
apylinkių merginos tiesiog dievino Vikhemą, tačiau jai jis jokio ypatingo dėmesio
neparodė. Taigi po tam tikro beprotiško ir nevaldomo žavėjimosi periodo ji
pamažu jį pamiršo ir grįžo prie ankstesnių savo garbintojų, kurie rodė jai
daugiau dėmesio.
Suprantama, jog šis pokalbis menkai tegalėjo prisidėti prie būgštavimų,
vilčių bei spėlionių šia įdomia tema, tačiau jis nuolat atsinaujindavo per visą jų
kelionę. Elizabeta negalėjo galvoti apie nieką kita. Ji labai kentėjo dėl savo
padarytos klaidos, priekaištavo sau ir niekaip negalėjo užsimiršti.
Jie keliavo kaip galėdami greičiau ir praleidę naktį kelyje kitos dienos
vidudienį buvo Longburne. Elizabeta bent guodėsi ta mintimi, kad Džeinei
neteks pernelyg ilgai jų laukti ir kankintis.
Artėdami prie namų, jie pamatė, jog ant laiptų, išvydę karietą, jau stovi
mažieji Gardineriai, o kai privažiavo prie durų, vaikų veiduose nušvito
džiaugsmas, kurį jie reiškė visaip šokčiodami bei mosikuodami, ir tai buvo
maloni grįžimo namo įžanga.
Elizabeta iššoko iš karietos ir paskubom išbučiavusi visus vaikus nuskubėjo į
holą, kur jos pasitikti laiptais iš mamos kambario jau bėgo Džeinė. Elizabeta su
meile apkabino ją, ir nors abiejų akyse tvenkėsi ašaros, ji tučtuojau pasiteiravo,
ar negauta kokių nors žinių apie bėglius.
– Dar ne, – atsakė Džeinė. – Bet dabar, kai atvažiavo mano mielasis dėdė,
tikiuosi, viskas bus geriau.
– Ar tėvas Londone?
– Taip, jis išvažiavo antradienį, kaip ir rašiau tau.
– Ar daug gavai iš jo laiškų?
– Tiktai vieną. Parašė kelis žodžius trečiadienį, pranešdamas, kad atvažiavo
sėkmingai, ir davė man nurodymus, kurių buvau primygtinai prašiusi. Dar
pridūrė, kad parašys tik tada, kai turės pranešti ką nors tikrai svarbaus.
– O kaip mama? Kaip jūs visi?
– Mama, mano manymu, jaučiasi neblogai, nors nervai gerokai pakrikę. Ji
dabar viršuje ir labai apsidžiaugs, pamačiusi jus visus. Šiaip ji neišeina kur nors
toliau iš savo drabužinės. O Merė su Kite, ačiū Dievui, sveikos.
– Na, o kaip tu pati? – paklausė Elizabeta. – Atrodai išblyškusi. Juk tiek daug
iškentėjai!
Tačiau sesuo patikino ją, kad jaučiasi kuo puikiausiai. Iki to laiko Gardineriai
bendravo su vaikais, tačiau dabar priėjo prie seserų ir nutraukė pokalbį. Džeinė
puolė prie savo tetos ir dėdės, ėmė abiem dėkoti bei sveikinti, čia juokdamasi,
čia ašarodama.
Kai visi suėjo į svetainę, Elizabetos klausimai buvo pakartoti Gardinerių, ir
greitai visi suprato, kad Džeinė negali pasakyti nieko naujo. Tačiau ji buvo
kupina gerų vilčių, būdingų jos kilniai širdžiai; ji vis dar vylėsi, kad viskas baigsis
laimingai ir kad kiekvieną rytą galima laukti laiško iš Lidijos arba iš tėvo, kuris
viską paaiškins ir galbūt praneš apie vedybas.
Ponia Benet, į kurios kambarį po keleto minučių pokalbio jie visi perėjo,
sutiko juos taip, kaip ir buvo galima tikėtis: su ašaromis ir skundais dėl likimo,
dėl bjauraus Vikhemo elgesio, dėl savo pačios kančių bei piktnaudžiavimo jos
gerumu. Ji kaltino visus, išskyrus vieną vienintelį asmenį, kuris buvo pats
didžiausias jos dukters lengvabūdiškumo skatintojas.
– Jeigu aš būčiau pajėgusi išreikalauti, kad į Braitoną būtume važiavę visa
šeima, – pasakė ji, – tai šito nebūtų atsitikę, o dabar nebuvo kam pasirūpinti
vargše Lidija. Ir kodėl Forsteriai paleido ją iš akių? Esu tikra, kad jie pasielgė
labai neapdairiai, jeigu ne dar blogiau, nes ji yra ne iš tokių merginų, kuri galėtų
taip padaryti, jeigu būtų gerai prižiūrima. Man visada atrodė, kad jiems
negalima patikėti mergaitės priežiūros, bet manęs kaip visada niekas nepaisė.
Vargšė mergaitė! O dabar ponas Benetas išvažiavęs, ir aš gerai žinau, kad
susitikęs Vikhemą jis susirems su juo ir bus nukautas, ir kas tada bus mums
visiems? Kolinsai išmes mus, kol velionis dar nebus atšalęs karste, ir jeigu tu,
broli, neparodysi mums gerumo, tai nežinau, ką mes turėsim daryti.
Visi ėmė protestuoti prieš tokias baisias mintis, o ponas Gardineris,
užtikrinęs savo palankumą jai ir visai šeimai, pasakė, kad kitą dieną jau ketina
būti Londone ir padėti ponui Benetui surasti Lidiją.
– Ir nereikia pernelyg jaudintis, – pridūrė jis. – Nors verta būti
pasiruošusiems blogiausiam, nereikia manyti, jog tai būtinai atsitiks. Dar
nepraėjo nė savaitė, kaip jie išvažiavo iš Braitono. Per porą dienų mes ką nors
sužinosime apie juos, ir jeigu paaiškės, kad jiedu nesusituokę ir neketina to
daryti, tai nevilčiai nėra pagrindo. Kai tik būsiu Londone, tučtuojau nuvažiuosiu
pas savo svainį, atsivesiu jį į Greisčerčo gatvę ir mudu gerai apgalvosime, ką
galima padaryti.
– Ak, mano brangus broli, – pasakė ponia Benet, – kaip tik to aš tikėjausi iš
tavęs. Kai tik būsi Londone, būtinai susirask juos, kad ir kur jie būtų, ir jeigu jie
dar nesusituokę, tai priversk juos tučtuojau tai padaryti. Ir tegu nevilkina dėl
vestuvinių drabužių, pasakyk Lidijai, kad gaus tiek pinigų, kiek reikės, ir galės
viską nusipirkti po vedybų. Ir svarbiausia – išgelbėkit mano vyrą nuo dvikovos.
Pasakykit jam, kaip aš siaubingai jaučiuosi, kad esu mirtinai persigandusi, visa
drebu, mane tampo traukuliai, šoną duria, galvą skauda, o širdis taip muša, kad
nerandu poilsio nei dieną, nei naktį. Ir dar pasakykit brangiajai Lidijai, kad
neužsisakytų suknelių nepasitarusi su manimi, nes ji nežino geriausių siuvyklų.
Ak, broli, koks tu geras! Esu tikra, kad tu viską sutvarkysi.
Ponas Gardineris pažadėjo pasistengsiąs viską uoliai atlikti, tačiau drauge
patarė jai nuosaikiau būgštauti – ir nuosaikiau puoselėti viltis. Pasikalbėję su ja
iki pietų, jie visi nulipo apačion ir paliko ją lieti savo jausmus tarnaitei, kuri
prižiūrėjo ją išvykus dukterims.
Nors brolis su žmona gerai žinojo, kad jai nėra būtinybės šitaip atsiskirti
nuo šeimos, jie nebandė jos įkalbinėti, nes suprato, kad jai neužteks nuovokos
prilaikyti liežuvį girdint prie stalo patarnaujantiems tarnams, ir nusprendė, jog
bus geriau, jeigu jos būgštavimus ir spėliones sužinos tiktai viena tarnaitė, kuria
galima pasitikėti.
Valgomajame prie jų netrukus prisijungė Merė ir Kitė, kurios iki tol buvo
labai užsiėmusios savo kambariuose ir anksčiau negalėjo pasirodyti. Viena jų
paliko savo knygas, kita tualetinį stalelį. Abiejų veidai buvo gana ramūs, šiaip abi
atrodė nepasikeitusios, tiktai Kitė po mylimos sesers netekties ir galbūt išgirstų
priekaištų dėl jos likimo buvo pasidariusi dar nervingesnė. Merė buvo palyginti
visai rami ir, kai atsisėdo prie stalo šalia Elizabetos, gana liūdnai pasakė:
– Tai labai nevykęs nuotykis ir tikriausiai apie jį bus nemažai kalbama.
Tačiau mes privalome atsilaikyti prieš pykčio bangą ir apšlakstyti savo širdžių
žaizdas seseriškos užuojautos balzamu.
Matydama, kad Elizabeta neketina jai atsakyti, ji pridūrė:
– Nors nelaimė ištiko Lidiją, mes visos galime iš to pasimokyti: kad prarastas
moteriškas nuosaikumas veda tik prie blogo, kad vienas neteisingas žingsnis gali
padaryti nepataisomą žalą, kad kuo geresnę reputaciją turi, tuo trapesnė ji yra
ir kad atsargumas santykiuose su priešinga lytimi moteriai niekada negali būti
per didelis.
Elizabeta nustebusi pakėlė akis, bet buvo pernelyg prislėgta, kad galėtų jai
atsakyti. Tačiau Merė ir toliau guodėsi panašiais moraliniais išvedžiojimais apie
pamokas iš blogio.
Po pietų abi vyresniosios seserys turėjo progą praleisti pusvalandį vienos, ir
Elizabeta pasinaudodama proga pateikė seseriai begalę klausimų, į kuriuos
Džeinė noriai atsakinėjo. Pasiguodus dėl baisių šito įvykio pasekmių, kurias
Elizabeta laikė tikromis, o jos sesuo beveik neišvengiamomis, Elizabeta
paprašė:
– Papasakok man dabar viską, ko aš dar nežinau. Su visomis smulkmenomis.
Ką sakė pulkininkas Forsteris? Ar prieš tą pabėgimą jie nieko neįtarė? Juk jie
turėjo gana dažnai matyti juodu kartu.
– Pulkininkas Forsteris patvirtino, kad nujautė juodu simpatizuojant vienas
kitam, ypač Lidiją, tačiau nerimo jam tai nesukėlė. Man taip jo gaila! Juk jis labai
geras ir malonus žmogus. Jis ketino atvažiuoti pas mus ir pareikšti savo
susirūpinimą dar nepaaiškėjus, jog juodu neišvažiavo Škotijon. O kai tai
pasitvirtino, jis atvyko nedelsdamas.
– O ar Denis visiškai tikras, kad Vikhemas neketina jos vesti? Ar jis žinojo
apie ketinimus pabėgti? Ar pulkininkas Forsteris pats buvo susitikęs su Deniu?
– Taip, bet jiems kalbantis Denis neigė žinojęs apie jų ketinimą ir vengė
pasakyti savo nuomonę apie jį. Jis jau nebesakė, kad jie neketino tuoktis, ir tai
man leidžia viltis, kad iš pradžių jis buvo neteisingai suprastas.
– Ir kol neatvažiavo pulkininkas Forsteris, jūs visi neabejojot, kad jiedu žada
susituokti?
– Kaip mes galėjome apie tai pagalvoti? Aš pati jaučiau šiokį tokį nerimą –
abejojau, ar sesuo galėtų būti su juo laiminga, nes matydavau, kad jo elgesys ne
visada tinkamas. Tėvas su mama apie tai nieko nežinojo, tiktai jautė, kad šios
vedybos būtų neprotingos. Paskui Kitė, kuri didžiavosi žinanti daugiau už mus
visus, pranešė, jog iš Lidijos laiško supratusi, kad tokio ketinimo esama. Atrodo,
ji jau keletą savaičių žinojo, kad jiedu yra įsimylėję.
– Bet tai prasidėjo tada, kai jiedu išvažiavo į Braitoną?
– Manau, kad taip.
– O ar pulkininkas Forsteris buvo blogos nuomonės apie Vikhemą? Ar jis
žino, koks jis yra iš tikro?
– Pripažįstu, jis apie Vikhemą kalbėjo ne taip palankiai kaip anksčiau. Sakė,
kad jis esąs lengvabūdis ir švaistūnas. O po šito nelemto įvykio pasklido kalbos,
kad jis Meritone liko daug kam skolingas. Tačiau turiu viltį, kad tai netiesa.
– Ak, Džeine, jeigu mes nebūtume buvusios tokios paslaptingos ir būtume
sakiusios viską, ką žinome, tai šito nebūtų atsitikę!
– Gal ir būtų buvę geriau, – atsakė sesuo. – Tačiau atskleisti ankstesnes
asmens nuodėmes nežinant jo dabartinių jausmų atrodė neteisinga. Mes
vadovavomės gerais ketinimais.
– Ar pulkininkas pasakojo kokių smulkemų iš Lidijos laiško jo žmonai?
Jis atvežė jį mums paskaityti.
Džeinė išėmė laišką iš savo užrašų knygelės ir padavė Elizabetai. Štai, kas
jame buvo rašoma:

Mieloji Harieta,
Tu juoksies, kai sužinosi, kur aš išvažiavau, nes ir pati negaliu nesijuokti,
kai pagalvoju, kaip Tu nustebsi rytoj rytą sužinojusi, kad aš dingau. Aš
važiuoju į Gretna Gryną, ir jeigu Tu nenumanai su kuo, tai būsi tikra kvailutė,
nes pasaulyje yra tik vienas žmogus, kurį aš myliu, o jis yra tikras angelas. Be
jo aš niekada nebūčiau laiminga, todėl dėl mano dingimo nesijaudink. Jeigu
Tau nemalonu, gali mano šeimai Longburne apie tai nepranešti, nes bus dar
puikesnis siurprizas, kai aš pati jiems nusiųsiu laišką, pasirašytą Lidija
Vikhem. Juk tai bus labai puikus pokštas! Ir dabar vos galiu nulaikyti
plunksną iš juoko. Būk gera, atsiprašyk Prato, kad negaliu ištesėti savo
pažado šįvakar pašokti su juo. Pasakyk jam, kad tikiuosi, jog jis atleis man,
kai viską sužinos. Ir dar pasakyk, kad su didžiausiu malonumu pašoksiu su
juo per patį pirmą pokylį, kuriame mes susitiksim. Savo drabužių paimti
atsiųsiu, kai tik būsiu Londone, tiktai būk gera, pasakyk Selei, kad prieš
supakuojant užsiūtų siūlę mano siuvinėtoje muslino suknelėje. Sudie.
Perduok linkėjimus pulkininkui Forsteriui. Tikiuosi, kad išgersite už mūsų
laimingą kelionę. Tavo nuoširdi draugė
LIDIJA BENET

– Ak, ta lengvabūdė, lengvabūdė Lidija! – sušuko Elizabeta perskaičiusi

laišką. – Argi tokie laiškai rašomi tokiais gyvenimo momentais? Na, bet iš jo
bent jau matyti, kad ji į šitą kelionę žiūrėjo rimtai. Kad ir ką jis įkalbins ją
padaryti vėliau, ji pati negalvojo pasielgti gėdingai. Vargšas tėvas! Kaip jam
turėjo būti sunku!
– Dar niekada nebuvau mačiusi taip prislėgto žmogaus. Ištisas dešimt
minučių jis negalėjo ištarti nė žodžio. Mama tučtuojau sunegalavo, visi namai
apsivertė aukštyn kojom.
– Klausyk, Džeine, – paklausė Elizabeta, – ar liko namie bent viena tarnaitė,
kuri dar tos pačios dienos vakarą nebūtų žinojusi visų tos istorijos smulkmenų?
– Nežinau. Manau, kad ne visi žino. Tačiau juk labai sunku valdytis tokiu
metu. Mamai prasidėjo isterija, ir nors aš kaip išmanydama stengiausi jai padėti,
manau, kad vis dėlto padariau dar ne viską! Kai pagalvojau, kas gali atsitikti,
mane apėmė toks siaubas, kad vos galėjau valdytis.
– Tu padarei daugiau, negu galėjai. Tu neatrodai visai sveika. Ak, jei aš
būčiau buvusi čia, tai pati būčiau pasirūpinusi tavimi.
– Merė su Kite buvo labai geros ir, esu tikra, būtų padėjusios, bet man
atrodė, kad tai joms gali padaryti žalos. Kitė yra labai gležna ir greitai
susijaudina, o Merė tiek daug mokosi, kad nesinori gadinti jos poilsio valandėlių.
Mūsų teta Filips atvažiavo į Longburną antradienį, jau išvažiavus tėvui, ir buvo
tokia gera, kad pabuvo su manimi iki ketvirtadienio. Jos paguoda ir buvimas mus
visus labai ramino. Ir ponia Lukas buvo labai gera; ji buvo atėjusi čionai
trečiadienio rytą pareikšti savo užuojautos ir pasisiūlė padėti pati arba atsiųsti
kurią nors dukterį, jeigu tik tai būtų naudinga.
– Verčiau ji būtų likusi namie, – pasakė Elizabeta. – Gal jos ketinimai ir buvo
geri, tačiau atsitikus tokiai nelaimei pravartu kuo mažiau matytis su kaimynais.
Jokia pagalba čia neįmanoma, o paguoda tik nervina. Tegu jos džiaugiasi mūsų
nelaimėmis kur nors toliau nuo mūsų.
Tada ji ėmė teirautis apie priemones, kurių ketino imtis tėvas nuvykęs į
Londoną ir bandydamas surasti dukterį.
– Man atrodo, – atsakė Džeinė, – jis ketino važiuoti į Epsomą, kur jiedu
paskutinį kartą pasikeitė arklius, pasikalbėti su vežikais ir pamėginti iš jų ką
nors išgauti. Pirmiausia jis norėjo sužinoti, kuri karieta atvežė juodu į Klaphamą.
Tėtis manė, kad toks atvejis, kai dama su džentelmenu persėda iš vienos
karietos į kitą, turėtų būti pastebėtas, todėl ir norėjo pasiteirauti Klaphame.
Jeigu jam pasisektų sužinoti, kurioje vietoje vežikas išlaipino ankstesnius savo
keleivius, tai jis ketino užeiti į tuos namus ir pasiteirauti. Ten gal jam pavyktų
sužinoti vežiko numerį ir stovėjimo vietą. Nežinau, ką jis daugiau ketino daryti,
nes jis taip skubėjo išvažiuoti ir buvo toks susinervinęs, kad vargiai sužinojau iš
jo net ir tai.
 KETURIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

VISI TIKĖJOSI, kad kitą rytą iš pono Beneto ateis laiškas, tačiau taip neįvyko.
Visa šeima gerai žinojo, kaip jis paprastai nemėgsta rašyti laiškų, tačiau tokiomis
aplinkybėmis vylėsi išimties. Todėl teko nuspręsti, kad jis neturi pranešti nieko
gero, tačiau jiems rūpėjo žinoti net ir tai. Ponas Gardineris, kuris irgi laukė
laiško, išvažiavo tuojau, kai tik buvo atgabentas paštas.
Jam išvykus jie bent jau buvo tikri, kad turės nuolatinių žinių apie visus
įvykius, ir atsisveikindamas dėdė pažadėjo, kad pasistengs įkalbinti poną Benetą
kuo greičiau grįžti į Longburną. Tuo jis labai nuramino savo seserį, kuri tai laikė
vienintele garantija, kad jos vyras nebus nukautas dvikovoje.
Ponia Gardiner su vaikais nusprendė kelias dienas pabūti Hertfordšyre, nes
manė, jog tai bus labai naudinga jos dukterėčioms. Ji padėjo joms rūpintis ponia
Benet ir buvo labai mėgstama laisvalaikio valandėlėmis. Kita teta irgi dažnai
aplankydavo jas, kaip pati sakydavo, stengdamasi nors kiek pralinksminti ir
išblaškyti dukterėčias. Bet kadangi kaskart ji pranešdavo kokių nors naujų
smulkmenų apie Vikhemo nepadorumą bei išlaidumą, tai retai kada palikdavo
dukterėčias nors kiek pralinksmintas.
Visas Meritonas dabar stengėsi apjuodinti žmogų, kuris vos prieš tris
mėnesius atrodė kone angelas. Buvo paskelbta, kad jis skolingas kiekvienam
miestelio pardavėjui, pasakojamos suvedžiojimo intrigos ir nuo tol jis tapo kone
palaidūniškumo priežodžiu. Visi tvirtino, kad jis yra pats palaidžiausias pasaulyje
jaunuolis, ir prisiekinėjo niekad nebuvę suklaidinti jo nepriekaištingos išorės.
Nors Elizabeta netikėjo nė puse visų tų kalbų, jos vis dėlto rodė, kad jos seseriai
iškilęs pavojus yra labai rimtas. Net ir Džeinė, dar mažiau tikinti tomis kalbomis,
prarado kone visas viltis, – juk jeigu bėgliai patraukė Škotijon, kaip jai norėjosi
tikėti, tai iš ten jau turėjo ateiti koks nors jų laiškas.
Ponas Gardineris išvažiavo iš Longburno sekmadienį; antradienį žmona gavo
jo laišką, kuriame buvo pranešama, jog atvykęs jis tučtuojau susirado svainį ir
paprašė jį atvažiuoti į Greisčerčo gatvę, kad ponas Benetas prieš jam atvykstant
jau buvo apsilankęs Epsome ir Klaphame, tačiau nepelnė jokių naudingų žinių,
tad dabar jis yra pasiryžęs teirautis visuose pagrindiniuose Londono
viešbučiuose, nes, pono Beneto nuomone, jie viename jų galėjo apsistoti, kol
susirado butą. Ponas Gardineris iš to nesitikįs naudos, bet kadangi jo svainis nori
išmėginti šį būdą, tai jis jam mielai padėsiąs. Dar jis pridūrė, jog ponas Benetas,
atrodo, neketina išvažiuoti iš Londono, ir pažadėjo netrukus vėl parašyti. Laiško
gale dar buvo prierašas:
„Parašiau pulkininkui Forsteriui ir paprašiau jį, jeigu įmanoma, pasiteirauti
tarp jaunuolio pulko bičiulių, ar Vikhemas neturi kokių giminaičių ar draugų,
kurie galėtų žinoti, kurioje Londono vietoje jis slapstosi. Jeigu tokių žmonių
atsirastų, tai mums būtų šiokia tokia paieškų pradžia. Kol kas neturime jokio
fakto, kuris galėtų mus kur nors nukreipti. Neabejoju, kad pulkininkas Forsteris
šiuo klausimu padarys viską, kas yra jo galioje. Tačiau vėliau pagalvojau, kad
Lizė geriau negu bet kas kitas galėtų papasakoti mums, pas kokius savo
giminaičius jis galėjo apsistoti.“
Elizabeta gerai suprato, iš kur galėjo ateiti tokia mintis, tačiau jokios
informacijos neturėjo ir komplimentą laikė nepelnytu.
Ji niekada nebuvo girdėjusi apie jo gimines, išskyrus tėvą ir motiną, kurie jau
buvo mirę prieš daugelį metų. Tačiau buvo įmanoma, jog kas nors iš jo draugų
Hertfordšyre gali suteikti daugiau informacijos, ir nors ji tuo nelabai tikėjo, šis
žingsnis vis dėlto teikė tam tikrų vilčių.
Kiekviena diena Longburne dabar buvo nerimo diena, tačiau pats
nerimastingiausias metas būdavo tuomet, kai atnešamas paštas. Tai būdavo pats
svarbiausias kiekvienos dienos įvykis.
Tačiau dar jiems laukiant žinios iš pono Gardinerio, atėjo laiškas ponui
Benetui, parašytas pono Kolinso. Kadangi Džeinė iš tėvo buvo gavusi nurodymą
jam nesant atplėšti visą jam skirtą korespondenciją, tai laiškas buvo nedelsiant
perskaitytas. Kartu su ja skaitė ir Elizabeta, kuri nebuvo pamiršusi, kokie
įdomūs būna jo laiškai. Jame buvo rašoma:

Brangus pone,
Dėl mūsų giminystės ir savo padėties visuomenėje jaučiu pareigą pareikšti
Jums užuojautą dėl Jūsų šeimą ištikusios nelaimės, apie kurią sužinojau vakar
iš laiško, parašyto Hertfordšyre. Leiskite užtikrinti Jus, brangus pone, kad
ponia Kolins ir aš nuoširdžiai užjaučiame Jus ir visą Jūsų garbingą šeimą dėl
ištikusio skausmo, kuris yra juo didesnis, kadangi jo priežasties negali
pašalinti laikas. Aš pats nepagailėsiu argumentų, kurie gali sušvelninti tokią
širdgėlą arba paguosti Jūsų tėvišką širdį. Jūsų dukters mirtis, palyginti su
tuo, kas atsitiko, būtų tikra palaima. Ir kas dar skaudžiau, atrodo, esama
priežasčių, įgalinančių manyti, kaip sako mano mieloji Šarlotė, jog nedoro
Jūsų dukters elgesio priežastis galėjo būti ir pernelyg didelis nuolaidžiavimas
ją auklėjant. Nors guosdamas ponią Benet ir Jus, turiu pasakyti, kad ji iš
prigimties turėjo blogų polinkių, be kurių nebūtų sugebėjusi padaryti tokio
blogo poelgio tokiuose jaunuose metuose. Kad ir kaip būtų, Jūs esate vertas
kuo didžiausios užuojautos ir tą mano nuomonę palaiko ne tiktai ponia
Kolins, bet ir ledi Katerina su savo dukteria, kurioms aš papasakojau apie
šitą įvykį. Jos sutinka su mano nuomone, kad ydingas vienos Jūsų sesers
žingsnis gali padaryti nepataisomą žalą kitoms seserims, nes, kaip malonėjo
pasakyti ledi Katerina, kas dabar norės giminiuotis su tokia šeima? Ši mintis
skatina mane su tam tikru malonumu prisiminti vieną praėjusio lapkričio
įvykį, nes jeigu visa būtų pakrypę kitaip, aš dabar privalėčiau dalintis su
Jumis visą šią gėdą bei skausmą. Leiskite, pone, kiek įmanoma paguosti Jus,
ištiktą tokios nelaimės, ir patarti visiems laikams atsiriboti nuo tokios
nevertos dukters, paliekant ją vieną skinti savo palaido elgesio vaisius.
 NUOLANKUS JŪSŲ TARNAS IR T. T., IR T. T.

Ponas Gardineris nerašė tol, kol negavo atsakymo iš pulkininko Forsterio,

kuris buvo nedžiuginantis. Paaiškėjo, kad Vikhemas neturi jokio giminaičio, su
kuriuo palaikytų ryšius, be to, nė vieno tikrai arti gyvenančio. Draugų anksčiau
jo turėta daug, tačiau kai įstojo į pulką, santykiai su jais nutrūko. Taigi taip ir
neatsirado nė vieno žmogaus, kuris galėtų papasakoti apie Vikhemą ką nors
nauja. Slapstytis nuo Lidijos artimųjų jis turėjo dar vieną labai rimtą priežastį,
nes didžiulės kortavimo skolos daugeliui asmenų sukėlė jam didelių finansinių
sunkumų. Pulkininko Forsterio manymu, padengti jo skoloms Braitone reikėtų ne
mažiau kaip tūkstančio svarų. Jis buvo skolingas ir miesto prekybininkams,
tačiau didžioji dalis buvo garbės skolos pavieniams asmenims. Ponas Gardineris
net nemanė slėpti šių faktų nuo šeimos Longburne. Džeinė tai sužinojusi
pasibaisėjo.
– Lošėjas! – sušuko ji. – Tiesiog neįtikėtina. Man net į galvą neatėjo.
Ponas Gardineris laiške dar pridūrė, kad kitą dieną, tai yra šeštadienį, jie
gali tikėtis sugrįžtant pono Beneto. Nusivylęs savo bandymų nesėkmingumu, jis
pasidavė svainio įkalbinėjimams grįžti pas šeimą ir paliko jį vieną pagal
galimybes tęsti paieškas. Kai šitai buvo pranešta poniai Benet, ji, priešingai
dukterų lūkesčiams, anaiptol neišreiškė to pasitenkinimo, kurio buvo galima
tikėtis iš jos būgštavimų dėl vyro gyvybės.
– Tai ką, jis grįžta namo be vargšelės Lidijos? – sušuko ji. – Nejaugi jis gali
išvažiuoti iš Londono jos nesuradęs! Kas gi kausis su Vikhemu ir privers jį vesti
ją?
Kadangi poniai Gardiner jau rūpėjo važiuoti namo, buvo nutarta, kad ji jau
gali taip ir padaryti, nes kitą dieną grįžta ponas Benetas.
Ji išvažiavo taip ir neišsiaiškinusi mįslės apie Elizabetos ir jos draugo iš
Derbišyro santykius, kankinusios ją nuo pat pradžių. Dukterėčia nė karto jiems
girdint pirmoji nepaminėjo jo vardo, nebuvo ir laiško, kurį, ponios Gardiner
manymu, jis galėjo jai parašyti. Nuo pat jų grįžimo Elizabeta negavo nieko, kas
galėjo būti išsiųsta iš Pemberlio.
Liūdna padėtis šeimoje buvo visai suprantama Elizabetos blogos nuotaikos
priežastis, tad kitų priežasčių ieškoti nebuvo prasmės, tačiau Elizabeta, tuo
laiku jau išsiaiškinusi savo jausmus, gerai suvokė, kad jeigu nepažinotų Darsio,
tai Lidijos gėdą būtų iškentusi kur kas lengviau. Jos manymu, tokiu atveju
bemiegių naktų būtų buvę keliomis mažiau.
Kai grįžo ponas Benetas, jis buvo kupinas įprastinės filosofiškos ramybės.
Kalbėjo kaip visada mažai, net neminėjo priežasties, dėl kurios važiavo į
Londoną, ir dukros tik po kurio laiko įsidrąsino apie tai prabilti.
Elizabeta šią kalbą užvedė po pietų, kai visi susirinko gerti arbatos.
Išklausęs jos užuojautą dėl to, ką turėjo iškentėti, jis atsakė:
– Verčiau nekalbėkim apie tai. Kam gi kitam kentėti, jeigu ne man? Aš dėl
visko kaltas, todėl dabar ir atėjo atpildo metas.
 – Nereikia taip griežtai teisti savęs, – pasakė Elizabeta.
– Tavo patarimas labai laiku. Žmogus yra linkęs sau nuolaidžiauti. Bet ne,
Lize, leisk man bent kartą gyvenime pajusti savo paties kaltę. Aš nebijau, kad tai
sugniuždys mane. Tokie dalykai praeina palyginti greitai.
– Ar jūs manote, kad jie yra Londone?
– Taip, kurgi kitur jie galėtų taip gerai pasislėpti?
– Juk Lidija visą laiką svajojo patekti į Londoną, – pridūrė Kitė.
– Tuomet ji laiminga, – šaltai pasakė tėvas. – Ir gyvens tenai ji tikriausiai
ilgokai.
Paskui kiek patylėjęs jis pasakė:
– Lize, aš visiškai nepykstu dėl to tavo perspėjimo gegužės mėnesį, kuris po
šito įvykio tik parodo tavo įžvalgų protą.
Pokalbis nutrūko, nes atėjo Džeinė paimti arbatos motinai.
– Tikrai puikus vaidinimas, – sušuko jis. – Tai taip elegantiška ir liūdna! Rytoj
ir aš padarysiu tą patį – sėdėsiu savo bibliotekoje su naktine kepuraite ir chalatu
ir stengsiuosi suteikti jums kuo daugiau rūpesčių. O gal man palaukti, kol pabėgs
Kitė?
– Aš niekur nežadu bėgti, tėti, – susierzinusi atsakė Kitė. – Jeigu aš kada
nors pateksiu į Braitoną, nieko panašaus man neatsitiks, aš būsiu protingesnė už
Lidiją.
– Tu pateksi į Braitoną? Aš net už penkiasdešimt svarų neprileisiu tavęs
artyn prie jo! Ne, Kite, aš jau išmokau atsargumo ir tu tai pajusi. Nuo šiol į mano
namus joks karininkas nebeįkels kojos, net kaime nepasirodys. Šokiai bus
uždrausti, nebent sumanysi pašokti su kuria nors savo seserimi. Ir iš namų koją
galėsi iškelti tik tada, kai įrodysi, kad bent dešimt minučių per dieną sugebi
praleisti protingai.
Kitė, priėmusi tuos žodžius visiškai rimtai, apsiverkė.
– Gerai, gerai, – pasakė jis, – neliūdėk taip labai. Jeigu dešimt metų būsi gera
mergaitė, tai to termino gale aš nuvesiu tave į kokią nors pramogą.
 KETURIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

PRAĖJUS DVIEM dienoms po pono Beneto sugrįžimo, kai Džeinė su Elizabeta

vaikštinėjo tarp krūmynų už namo, jos pamatė artėjančią namų valdytoją ir
nusprendusios, kad ši eina pašaukti jų pas motiną, pačios pasuko prie jos. Tačiau
priėjusi valdytoja pasakė Džeinei:
– Atleiskite, panele, kad trukdau jus, bet pagalvojau, kad iš Londono yra
kokių nors gerų naujienų, todėl išdrįsau prieiti ir pasiteirauti.
– Ką jūs turite galvoje, Hil? Iš Londono nebuvo jokio laiško.
– Panele, – sušuko nustebusi ponia Hil, – nejaugi nežinote, kad pasiuntinys
atgabeno skubų laišką šeimininkui nuo pono Gardinerio? Tai buvo maždaug
prieš pusę valandos.
Merginos tekinos nuskubėjo namo, nekantraudamos sužinoti naujienas. Iš
holo jos nubėgo į pusryčių kambarį, iš tenai į biblioteką, tačiau tėvo niekur
nerado. Kai jos jau buvo belipančios jo ieškoti mamos kambaryje, sutiktas
liokajus pasakė:
– Jeigu ieškote šeimininko, panelės, tai jis ką tik nuėjo mažosios giraitės link.
Po šitų žodžių jos dar kartą perbėgo holą ir per pievutę nusivijo tėvą, kuris
ryžtingai žingsniavo į miškelį sodybos pakraštyje.
Džeinė, kuri buvo ne tokia liekna kaip Elizabeta ir ne taip pratusi bėgioti,
greitai atsiliko, o jos sesuo uždususi pasivijo tėvą ir nekantriai sušuko:
– Na tėti, kas naujo? Gavote laišką iš dėdės?
– Taip, ką tik atgabeno pasiuntinys.
– Ką jis rašo? Geros naujienos ar blogos?
– Argi galima tikėtis ko nors gero? – atsakė jis traukdamas iš kišenės laišką.
– Na, bet gal tu nori pati paskaityti.
Elizabeta nekantriai čiupo laišką. Tuo metu pribėgo Džeinė.
– Skaityk garsiai, – pasakė tėvas, – nes aš ir pats dorai nesupratau, kas ten
parašyta.

Greisčerčo gatvė, rugpjūčio 2

Brangus svaini,
Pagaliau galiu pranešti šiek tiek žinių apie savo dukterėčią, kurios, tikiuosi,
Jus kiek apramins. Netrukus po Jūsų išvykimo šeštadienį man pavyko
išsiaiškinti, kurioje Londono dalyje jie apsistojo. Smulkmenas papasakosiu,
kai susitiksime. Kol kas svarbu, kad jie surasti. Buvau su jais susitikęs...

– Na štai, yra taip, kaip aš ir tikėjausi, – sušuko Džeinė, – jiedu susituokė!

Elizabeta skaitė toliau:

Buvau su jais susitikęs. Jiedu nesusituokę ir nepastebėjau, kad ketintų tai

 daryti. Tačiau jei sutiksite su pasiūlymais, kuriuos aš drįsau pateikti Jūsų
vardu, tai manau, vedybos gali įvykti gana greitai. Iš Jūsų reikalaujama tik
tiek, kad raštu patvirtintumėt penktą penkių tūkstančių dalį, priklausančią
Jūsų vaikams po savo ir mano sesers mirties, ir dar pažadėtumėte jai
kasmetinę šimto svarų išmoką, kol esate gyvas. Tokios yra sąlygos, su
kuriomis aš, atsižvelgdamas į aplinkybes, nedvejodamas sutikau, nes laikau
save Jūsų įgaliotu asmeniu. Šį laišką išsiųsiu su kurjeriu, kadangi reikia kuo
greičiau gauti Jūsų atsakymą. Aplinkybės rodo, kad pono Vikhemo padėtis
nėra tokia beviltiška, kaip atrodė iki tol. Šioje srityje būta tam tikros
neteisingos informacijos, ir aš galiu su pasitenkinimu pranešti, kad net jam
išmokėjus visas skolas dar liks šiokia tokia suma, kurią jis galės paskirti mano
dukterėčiai ir pridurti prie jos pačios kraičio. Jeigu, kaip aš tikiuosi, Jūs laišku
įgaliosite mane tvarkyti visą šitą reikalą, aš nedelsdamas duosiu Hagerstonui
parengti reikalingą sutartį. Jums visiškai nėra reikalo vėl važiuoti į Londoną,
todėl ramiai būkite Longburne, pasikliaudami mano rūpestingumu bei
uolumu. Kuo greičiau atsiųskite atsakymą ir pasistenkite, kad jis būtų kuo
aiškesnis. Mes nusprendėme ir tikimės, jog Jūs pritarsite, kad dukterėčia turi
eiti bažnyčion iš mūsų namų. Ji pas mus persikels šiandien. Nedelsdamas
parašysiu, kai tik sužinosiu kokių nors konkretesnių dalykų.
Nuoširdžiai Jūsų
EDV. GARDINERIS
– Nejaugi tai įmanoma? – sušuko Elizabeta baigusi skaityti. – Nejaugi jis ves
ją?
– Vadinasi, Vikhemas ne toks blogas, kokiu mes jį laikėme, – pasakė jos
sesuo. – Brangus tėti, sveikinu jus.
– Ar jūs jau parašėte atsakymą? – paklausė Elizabeta.
– Ne, bet reikia kuo skubiau tai padaryti.
Elizabeta paragino jį nedelsiant imtis šio darbo.
– Ak, brangusis tėti, – sušuko ji, – eime namo ir tučtuojau parašykite. Juk
tokioje padėtyje svarbi kiekviena minutė.
– Gal aš galiu parašyti už jus, – pasisiūlė Džeinė, – jeigu jums nemalonu tai
daryti pačiam?
– Labai nemalonu, – atsakė jis, – bet parašyti reikia.
Taip taręs, jis apsisuko ir kartu su dukterimis nuėjo namo.
– Gal galiu paklausti, – tarė Elizabeta, – ar jūs sutiksite priimti minėtas
sąlygas?
– Ar sutiksiu! Man tik gėda, kad jis tiek mažai paprašė!
– Jiedu privalo susituokti! Net jeigu jis toks žmogus!
– Taip, jiedu privalo susituokti. Nėra kitos išeities. Tačiau labai norėčiau
sužinoti du dalykus: pirmas – kiek pinigų jam pasiūlė jūsų dėdė, ir antras – kaip
aš jam atsilyginsiu.
– Pinigai! Mūsų dėdei! – sušuko Džeinė. – Ką jūs turite galvoje?
– Ogi tai, kad joks sveiko proto žmogus neves Lidijos dėl kažkokio šimto
svarų per metus man esant gyvam ir penkiasdešimties man mirus.
– Iš tikro, – pasakė Elizabeta, – nors anksčiau man tai neatėjo į galvą. Bus
išmokėtos skolos ir dar šiek tiek liks! Aišku, kad čia įsikišo dėdė! Jis toks geras,
toks dosnus. Kad tik nepasidarytų nuostolio. Juk nedidelė suma čia nebūtų
padėjusi.
– Žinoma, ne, – sutiko tėvas. – Vikhemas būtų kvailas, jeigu paimtų ją mažiau
kaip su dešimčia tūkstančių svarų. Aišku, man labai nesmagu apie jį taip manyti
pačioje mūsų giminystės pradžioje.
– Dešimt tūkstančių svarų?! Apsaugok Viešpatie! Kaip tokią sumą galima
išmokėti?
Ponas Benetas nieko neatsakė, ir visi trys tylėdami bei susimąstę priartėjo
prie namų. Tada tėvas nuėjo į biblioteką rašyti, o merginos į pusryčių kambarį.
– Nejaugi jiedu tikrai susituoks! – sušuko Elizabeta, kai tik jos liko vienos. –
Kaip keista! Ir už tai mes dar turime būti dėkingos. Nors maža vilties, kad jie
bus laimingi, o vyras kupinas ydų, mes privalome džiaugtis. Ak, Lidija, Lidija!
– Aš guodžiu save mintimi, – atsakė Džeinė, – kad jis nevestų Lidijos, jeigu
nejaustų jai nieko tikro. Ir nors mūsų gerasis dėdė jam kažkaip padėjo, man
nesinori tikėti, kad buvo pažadėta dešimt tūkstančių svarų arba kokia nors
panaši suma. Jis pats turi vaikų ir gali dar susilaukti. Kaip jis galėtų atimti iš jų
net pusę tos sumos?
– Jeigu mes sužinotume Vikhemo skolas, – pasakė Elizabeta, – ir tą sumą,
kurią jis žada pagal vedybų sutartį paskirti mūsų seseriai, tai galėtume tiksliai
susivokti, kiek jam pasiūlė ponas Gardineris, juk pats Vikhemas neturi nė
skatiko. Už mūsų dėdės ir tetos gerumą mums niekada nepavyks atsilyginti. Jie
priims ją po savo stogu, rūpinsis ja ir gins savo geru vardu – juk tai tokia auka,
už kurią atsidėkoti neįmanoma net per daugelį metų. Dabar ji jau tikrai turi būti
pas juos! Jeigu po šito parodyto gerumo ji nesusigraudins, tai bus neverta jokios
laimės ateityje! Ir kaip ji turės susitikti su mūsų teta!
– Reikia pasistengti pamiršti viską, kas atsitiko, – pasakė Džeinė. – Aš
viliuosi ir tikiu, kad jiedu bus laimingi. Jo sutikimas ją vesti, mano manymu, rodo,
kad jo mąstymas pasikeitė į gerąją pusę. Abipusis prieraišumas sustiprins jų ryšį,
todėl tikiuosi, kad pamažu ims gyventi ramiai ir protingai, o jų paika praeitis su
laiku pasimirš.
– Jų elgesys buvo toks, – pasakė Elizabeta, – kad nei tu, nei aš, nei kas nors
kitas jo negalės pamiršti. Beprasmiška apie tai kalbėti.
Staiga jos prisiminė, kad mama ničnieko nežino apie tai, kas atsitiko, todėl
nuėjo į biblioteką pas tėvą paklausti, ar jis nepageidautų, kad jos jai tą praneštų.
Jis tuo metu rašė ir nepakeldamas galvos šaltai atsakė:
– Darykit kaip norit.
– Ar galime pasiimti ir paskaityti jai mūsų dėdės laišką?
– Imkit ką norit ir eikit šalin.
Elizabeta paėmė nuo jo rašomojo stalo laišką ir tada jos kartu užlipo
laiptais. Kitė su Mere tuo metu buvo pas mamą, todėl turėjo pakakti vieno
pasakojimo. Po trumpos įžangos apie geras naujienas buvo perskaitytas laiškas.
Ponia Benet vos pajėgė valdytis. Kai Džeinė perskaitė apie pono Gardinerio viltį
dėl jų vedybų, ji visa nušvito iš džiaugsmo ir su kiekvienu nauju sakiniu vis labiau
triumfavo. Dabar ji taip susijaudino iš laimės, kaip anksčiau buvo susijaudinusi iš
rūpesčio ir nerimo. Jai užteko žinoti vien tai, kad jos duktė išteka. Jos nė kiek
nejaudino dukters būsima laimė, netrikdė prisiminimai apie jos
lengvabūdiškumą.
– Mano brangioji Lidija! – sušuko ji. – Juk tai nuostabu! Ji ištekės! Ir aš vėl ją
pamatysiu! Ji ištekės šešiolikos metų! Mano gerasis, kilnusis brolis! Aš žinojau,
kaip viskas bus. Žinojau, kad jis viską sutvarkys! Kaip aš noriu ją pamatyti! Ir
mieląjį Vikhemą su ja! Bet kaip apranga, vestuvių suknia! Reikia tučtuojau
parašyti dėl to poniai Gardiner. Lize, mieloji, bėk greičiau pas tėvą į apačią ir
paklausk, kiek jis jai paskirs. Bet palauk, verčiau nueisiu pati. Kite, paskambink
varpeliu, kad ateitų Hil. Aš tuojau pat apsirengsiu. Ak, mano brangioji Lidija!
Kaip mes džiaugsimės, kai vėl susitiksim!
Vyriausioji duktė mėgino apmaldyti motinos džiūgavimą, primindama, kaip
jie skolingi ponui Gardineriui.
– Už tokią laimingą pabaigą, – pridūrė ji, – turime būti dėkingi tiktai jo
gerumui. Mes neabejojame, kad jis palenkė Vikhemą pinigais.
– Na ir labai gerai, – pasakė motina. – Kam gi daugiau ja rūpintis, jeigu ne
tikram dėdei? Juk jeigu jis neturėtų savo šeimos, tai visi jo pinigai būtų atitekę
man ir mano vaikams. Ir tai yra pirmas kartas, kai mes iš jo ką nors gaunam, be
vienos kitos dovanos. Ak, kokia aš laiminga! Netrukus mano dukrelė ištekės.
Ponia Vikhem! Kaip šauniai tai skamba! O praėjusį birželį jai sukako tik
šešiolika. Džeine, brangioji, aš taip susijaudinusi, kad tikriausiai negalėsiu rašyti,
todėl aš tau diktuosiu, o rašyti gausi tu. Dėl pinigų su jūsų tėvu sutarsim vėliau, o
drabužius reikia užsakyti nedelsiant.
Ji ėmėsi svarstyti kartūno, muslino ir batisto pranašumus ir netrukus jau
buvo pasiruošusi padiktuoti begalę užsakymų, jeigu Džeinei su nemažomis
pastangomis nebūtų pavykę įkalbėti ją palaukti, kol bus gautas tėvo sutikimas.
Viena diena, paaiškino Džeinė, didelės reikšmės neturi, ir kadangi motina buvo
nusiteikusi labai gerai, tai pasirodė besanti ir ne tokia užsispyrusi kaip visada.
Jos galvoje ėmė suktis ir kiti planai.
– Kai tik apsirengsiu, – pasakė ji, – tučtuojau važiuoju į Meritoną apsakyti tų
gerųjų naujienų savo seseriai Filips. O grįždama galėsiu aplankyti ledi Lukas ir
ponią Long. Kite, bėk į apačią ir liepk pakinkyti karietą. Neabejoju, kad šviežias
oras man bus tik į naudą. Mergaitės, gal galiu ką nors padaryti jums Meritone?
O, štai ir Hil! Mieloji Hil, ar girdėjot, kokios puikios naujienos? Panelė Lidija
ruošiasi ištekėti ir jums per jos vestuves teks gera taurė punšo, kad išgertumėt į
jos sveikatą.
Ponia Hil ėmė reikšti savo džiaugsmą, Elizabeta su seserimis išklausė jos
sveikinimus ir pavargusi nuo tokios sumaišties nuėjo į savo kambarį, kad galėtų
viską ramiai apgalvoti.
 Vargšelės Lidijos padėtis yra nepavydėtina, tačiau vis dėlto reikia džiaugtis,
nes viskas galėjo baigtis dar blogiau. Elizabeta ir džiaugėsi. Ir nors žvelgdama
priekin ji nematė savo seseriai nei laimės, nei pertekliaus, tačiau prisiminusi, ko
visi būgštavo tik prieš dvi valandas, ji turėjo pripažinti sau, kad viskas baigėsi ne
taip jau blogai.
 PENKIASDEŠIMTAS SKYRIUS

PONAS BENETAS DAŽNAI ketindavo pradėti kaupti dalį savo pajamų, kasmet
atidėdamas tam tikrą sumą savo vaikų labui, taip pat ir žmonos, jeigu ši gyventų
ilgiau už jį patį. Dabar jis kaip niekad gailėjosi to nedaręs. Jeigu jis būtų atlikęs
šią savo pareigą, tai Lidija dabar nebūtų skolinga savo dėdei už išpirktą garbę ir
gerą vardą. Ir tada į vyrus pelnytas pats netikėliškiausias Karalystės jaunuolis
būtų pateiktas visai kitaip.
Jis buvo labai susikrimtęs, kad tokia abejotina laimė bus apmokėta vien tik
svainio lėšomis, tad apsisprendė, jei tik pavyks, sužinoti tikslią išleistą sumą ir,
kai tik galės, kompensuoti ją.
Kai ponas Benetas vedė, jis apie taupymą negalvojo, nes tikėjosi, jog gims
sūnus. Sulaukęs brandos amžiaus, šis sūnus turėjo perimti dvarą ir užtikrinti
jaunesnių vaikų bei našlės ateitį. Tačiau pasaulin viena po kitos atėjo penkios
dukros, o sūnaus nebuvo, nors ponia Benet dar daug metų po Lidijos gimimo jo
tikėjosi sulaukti. Pagaliau tų vilčių teko atsisakyti, tačiau ir pradėti taupyti jau
buvo per vėlu. Ponia Benet anaiptol nepasižymėjo taupumu ir tiktai vyro
pasiryžimas neprasiskolinti stabdė juos nuo gyvenimo ne pagal pajamas.
Vedybų sutartimi poniai Benet ir vaikams buvo numatyta penki tūkstančiai
svarų. Tačiau kaip šita suma bus paskirstyta vaikams, priklausė nuo tėvų valios.
Kaip tik tokį sprendimą dabar reikėjo priimti Lidijos atžvilgiu ir ponas Benetas
nė kiek neabejojo dėl jam pateikto pasiūlymo. Nuoširdžiai, nors gal ir trumpai
išreiškęs svainiui padėką už parodytą gerumą, jis parašė jam visiškai pritariąs
visiems jo padarytiems žingsniams ir esąs pasiryžęs atlikti jo vardu duotus
įsipareigojimus. Anksčiau jam net galvon neatėjo, kad gali ištekinti už Vikhemo
dukterį su tokiomis mažomis išlaidomis, kaip buvo pasiūlyta dabar. Atsižvelgiant
į Lidijos išlaikymą ir kišenpinigius, dosnias ir nuolatines mamos pinigines
dovanas, jis, mokėdamas jiems šimtą svarų per metus, prarastų per tą laiką gal
dešimtį svarų.
Jam buvo nemažas ir malonus siurprizas, jog tai galima padaryti su tokiomis
menkomis pastangomis, nes dabar jo vienintelis noras buvo išvengti kaip galint
daugiau rūpesčių. Po pirmojo įniršio, paskatinusio jį leistis ieškoti dukters, jam,
be abejo, grįžo įprastas vangumas. Jo laiškas buvo greitai baigtas, nors ko
imdamasis jis ilgai svarstydavo, tačiau nusprendęs atlikdavo greitai. Jis paprašė
pranešti, kiek yra skolingas svainiui, tačiau buvo taip piktas ant Lidijos, kad
tiesiai į ją nesikreipė.
Geroji naujiena greitai aplėkė namus, taip pat netruko pasklisti ir apylinkėje.
Tačiau buvo sava logika. Jeigu panelė Lidija būtų grįžusi į Meritoną arba, dar
geriau, ištremta iš pasaulio į kokią nors nuošalią fermą, tai kalbos apie ją būtų
buvusios dar aktyvesnės. Tačiau ir jos vedybos davė pakankamai peno
svarstymams, o palinkėjimai laimės piktdžiugiškų Meritono damų lūpose
skambėjo itin dviprasmiškai, nes su tokiu vyru jos tikėtis buvo tiesiog
neįmanoma.
Ponia Benet jau dvi savaites nebuvo nulipusi apačion, tačiau šią laimingą
dieną vėl užėmė savo vietą stalo gale ir buvo nusiteikusi puikiai. Jos džiaugsmo
nė kiek netemdė gėdos jausmas. Ėmė pildytis jos svajonė ištekinti bent vieną
dukterį, tai buvo svarbiausias jos noras nuo tada, kai Džeinei suėjo šešiolika
metų. Jos mintys dabar sukosi tiktai apie gražias vestuves, dailius apdarus,
naujas karietas ir tarnus. Ji ėmė įnirtingai galvoti apie visus kaimynystėje
esančius namus, ieškodama tinkamo persikelti dukteriai po vedybų. Nieko
nenutuokdama ir net nesusimąstydama apie poros būsimas pajamas, ji atmetė
daugybę namų kaip per mažų arba nepakankamai prestižiškų.
– Galėtų tikti Hei Parkas, – pasakė ji, – jeigu kartais būtų nereikalingas
Gouldingams, arba didieji Stouko rūmai, jeigu tik svetainė būtų kiek didesnė, bet
Ašvortas tikrai yra per toli! Aš neištversiu, jei mus skirs dešimtis mylių. O Pervis
Lodže mansarda tiesiog pasibaisėtina.
Kol kambaryje buvo tarnų, vyras leido jai kalbėti nevaržomai, bet jiems
išėjus pasakė jai:
– Ponia Benet, prieš jums išnuomojant vieną iš tų namų arba juos visus savo
dukrai ir žentui, norėčiau dėl kai ko su jumis susitarti. Kad vienuose namuose jie
niekada negyvens. Neketinu skatinti jų lengvabūdiškumo, leisdamas jiems
apsigyventi pas save Longburne.
Po šito pareiškimo kilo ilgų prieštaravimų, bet ponas Benetas liko
nepalenkiamas. Netrukus kilo kitas ginčas, nes ponia Benet pasibaisėjusi ir
nustebusi sužinojo, kad ponas Benetas neketina išleisti nė ginėjos savo dukters
vestuviniams drabužiams. Jis tvirtino, kad Lidijai jokia proga neverta laukti iš jo
nė menkiausio dėmesio ženklo. Poniai Benet tai atrodė neįmanoma. Jos protas
nepajėgė suvokti, jog tėvo pyktis gali pasiekti tokias nepateisinamas ribas, kai
atsisakoma dukrai suteikti tai, be ko jos vedybos atrodo tiesiog beprasmiškos.
Vestuvės be tai progai skirtų rūbų jai atrodė daug baisesnis dalykas negu
gėdingas Lidijos pabėgimas ir gyvenimas su Vikhemu dvi savaites prieš vedybas.
Elizabeta dabar labai nuoširdžiai gailėjosi, kad apimta laikino susinervinimo
papasakojo ponui Darsiui visus savo būgštavimus dėl sesers; kadangi vedybos
turėjo įvykti netrukus po pabėgimo, buvo vilties, jog gali pasisekti nuslėpti tą
faktą nuo visų, kurių tuomet nebuvo įvykio vietoje.
Ji nebijojo, kad jis pats paskleis tą istoriją pažįstamiems. Ji vargiai pažinojo
kitą žmogų, kurio santūrumu galėjo pasikliauti labiau negu Darsio, tačiau jai
buvo itin skaudu, kad kaip tik jis sužinojo apie jos sesers gėdą. Ir anaiptol ne
todėl, kad jai būtų atrodę, jog tai atveria tarp jų abiejų prarają. Net jeigu Lidija
būtų ištekėjusi kaip pridera, nebuvo galima tikėtis, kad ponas Darsis susies save
su šeima, prie kurios visų kitų trūkumų prisidėjo tai, kad ji susigiminiavo su jo
niekinamu žmogumi.
Jai atrodė visai natūralu, kad jam tokia mintis turi būti atgrasi. Darsio noras
pelnyti jos palankumą, taip kritęs jai į akis Derbišyre, blaiviai galvojant negalėjo
atsilaikyti prieš tokį smūgį kaip šitas. Jai buvo liūdna, ji krimtosi ir gailėjosi, nors
pati nežinojo ko. Jo jausmas jai pasidarė nepaprastai brangus, ir kaip tik tada,
kai nebeliko vilčių jį išsaugoti. Jai norėjosi sužinoti, kaip jis gyvena, nors nebuvo
ko tikėtis gauti iš jo kokią žinią. Ji ėmė svajoti, kad galėtų būti laiminga su juo,
nors neatrodė, kad jiedu dar kada nors gali susitikti.
Kaip jis būtų patenkintas, dažnai galvodavo ji, jei sužinotų, kad taip išdidžiai
vos prieš kelis mėnesius jos atmestas jo pasipiršimas dabar būtų mielai ir su
dėkingumu priimtas! Ji neabejojo, kad jis yra kilnus ir tuo pralenkia daugelį kitų
vyrų, tačiau jis yra mirtingas ir todėl negalėtų netriumfuoti, tai sužinojęs.
Dabar ji pradėjo suvokti, kad jis ir yra toks žmogus, kuris jai labiausiai tinka
savo būdu ir charakteriu. Jo protas ir temperamentas, nors ir besiskiriantis nuo
jos pačios, atitiko visus jos poreikius. Tai būtų sąjunga, naudinga jiems abiem,
nes jos prigimties guvumas ir gyvybingumas galėtų kiek sušvelninti jo griežtą
protą bei manieras, o ji pati galėtų nemažai pelnyti iš jo išmintingumo, pasaulio
pažinimo bei išsilavinimo.
Tačiau, deja, nelemta įvykti tokioms laimingoms vedyboms, kurios parodytų
susižavėjusiems aplinkiniams, kas yra tikra šeimyninė laimė. Jų šeimoje netrukus
atsiras visai kitokia sąjunga, kurioje neįmanoma jokia laimė.
Ji neįsivaizdavo, kaip Vikhemas su Lidija užsitikrins bent kiek finansiškai
nepriklausomą gyvenimą. Tačiau ji nesunkiai suvokė, kokie sunkumai laukia
poros, kuri sujungė savo likimus vien dėl to, kad jų aistra buvo daug stipresnė už
sveiką protą.
Netrukus atėjo kitas pono Gardinerio laiškas svainiui. Atsakydamas į pono
Beneto padėkas, jis trumpai užtikrino esąs pasirengęs visada pasitarnauti bet
kurio jų šeimos nario labui ir pabaigoje paprašė, kad ši tema ateityje daugiau
niekada nebūtų liečiama. Pagrindinis jo laiško tikslas buvo pranešti jiems, kad
ponas Vikhemas nusprendė palikti savanorių kariuomenę.

Toks buvo mano noras, – rašė ponas Gardineris, – kai tik susitarėme dėl
vedybų. Ir viliuosi, kad Jūs sutiksite su manimi, jog pasitraukimas iš pulko
bus naudingas tiek jam, tiek mano dukterėčiai. Ponas Vikhemas ketina stoti į
reguliariąją kariuomenę, ir tarp buvusių jo draugų dar yra tokių, kurie nori ir
gali padėti jam tai padaryti. Jam yra pažadėta leitenanto vieta generolo...
pulke, kuris dabar yra šiaurėje. Man toks nuotolis nuo šių vietų atrodo didelis
privalumas. Jis pasižadėjo elgtis dorai, tad tikiuosi, jog atsidūręs tarp naujų
žmonių, kur reikės laikytis nuosaikumo, jis bus išmintingesnis. Aš parašiau
laišką pulkininkui Forsteriui, pranešdamas jam apie visas aplinkybes ir
prašydamas nuraminti įvairius pono Vikhemo kreditorius Braitone ir jo
apylinkėse, jog skolos jiems bus nedelsiant išmokėtos, nes atsakomybę už jas
prisiimu aš. Gal Jūs prisiimsite pareigą panašiai pasielgti su jo kreditoriais
Meritone, kurių sąrašą, vadovaudamasis jo informacija, aš sudarysiu? Jis man
pasakė visus savo skolintojus ir tikiuosi, kad neapgaudinėja. Hagerstonui yra
duoti visi reikalingi nurodymai ir viskas bus atlikta per savaitę. Tada jie
 prisijungs prie jo pulko, jei pirma nebus pakviesti į Longburną, nes, kaip
suprantu iš ponios Gardiner, mano dukterėčia labai trokšta pamatyti Jus
visus prieš išvykdama iš pietų. Ji jaučiasi gerai ir nuolankiai prašo priminti
apie save Jums ir jos motinai.
E. GARDINERIS

Ponas Benetas ne prasčiau už poną Gardinerį suvokė, kaip bus naudinga, jei
Vikhemas paliks savo ankstesnį pulką. Tačiau ponia Benet tuo buvo ne taip
patenkinta. Lidijos išvykimas šiaurėn, kai ji tikėjosi pasidžiaugti ir pasididžiuoti
jos draugija, nes vis dar puoselėjo viltį, jog jiedu apsigyvens Hertfordšyre, buvo
jai didelis nusivylimas. Be to, jai buvo labai gaila, kad Lidija turės skirtis su
pulku, kuriame visus pažįsta ir turi tiek daug gerbėjų.
– Ji taip dievina ponią Forster, – pasakė ji, – kad išsiskyrimas bus tikras
smūgis! Be to, ten yra keletas jaunuolių, kurie jai labai patinka. Karininkai
generolo... pulke gali pasirodyti ne tokie malonūs.
Dukters prašymas leisti prieš išvykstant šiaurėn apsilankyti namuose pono
Beneto iš pradžių buvo ryžtingai atmestas. Tačiau Džeinė su Elizabeta,
tausodamos gerą sesers vardą ir jausmus, pasitelkusios švelnumą bei
įtikinėjimus, ėmė įkalbinėti tėvą leisti Lidijai su vyru po vestuvių apsilankyti
namuose. Pagaliau jis nusileido jų prašymams ir sutiko daryti taip, kaip jos nori.
O motinai buvo didžiulis malonumas žinoti, jog galės su savo ištekėjusia dukra
pasirodyti kaimynams prieš šiai išvykstant tremtin šiaurėn. Tad rašydamas
svainiui atsakymą ponas Benetas davė jiems leidimą atvykti ir buvo nuspręsta,
kad jaunieji išvažiuos į Longburną tuojau po jungtuvių ceremonijos. Elizabeta vis
dėlto buvo nustebusi, kad tokį planą priėmė Vikhemas, ir jeigu ji būtų paisiusi
vien tik savo jausmų, tai būtų kaip galėdama vengusi šito susitikimo.
 PENKIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

ATĖJO SESERS VESTUVIŲ DIENA, ir Džeinė su Elizabeta jaudinosi, ko gero,

labiau už Lidiją. Buvo pasiųsta karieta pasitikti jaunavedžių, kurie turėjo atvykti
vidudienį. Šito susitikimo abi vyresniosios seserys laukė su baime, ypač Džeinė,
kuri manė Lidiją jaučiant jausmus, kuriuos pati būtų jautusi, jei būtų buvusi visų
įvykių kaltininkė ir kentusi tai, ką manė kenčiant seserį.
Jiems atvykus šeima susirinko pasitikti pusryčių kambaryje. Karietai
sustojus, ponios Benet veide nušvito šypsena, jos vyras buvo itin rimtas, dukterys
susijaudinusios, kupinos nerimo. Hole pasigirdo Lidijos balsas, atsilapojo durys ir
ji įbėgo į kambarį. Motina žengė į priekį, apkabino ją ir džiaugsmingai
pasveikino, paskui maloniai šypsodamasi padavė ranką Vikhemui, kuris įėjo
paskui savo žmoną, ir palinkėjo jiems abiem sėkmės su nuoširdumu, nėmaž
neleidžiančiu abejoti jų būsima laime.
Susitikimas su ponu Benetu, prie kurio jie netrukus priėjo, nebuvo toks
širdingas. Jo veidas atrodė labai rūstus ir lūpų jis beveik nepravėrė. Laisvas
jaunavedžių elgesys, ko gero, tik dar labiau jį suerzino. Elizabeta buvo
pasipiktinusi, net ir Džeinė jautėsi įžeista. O Lidija liko kaip visada – atvira,
laisva, triukšminga ir nesivaldanti. Ji ėjo nuo sesers prie sesers, reikalaudama
sveikinimų, o kai pagaliau visi susėdo, smalsiai apžvelgė kambarį ir pastebėjusi
jame tam tikrų pasikeitimų pajuokavo, kad jau senokai čia nebuvusi.
Vikhemas taip pat nebuvo sutrikęs, elgėsi labai maloniai ir šypsojosi taip,
tarsi būtų atėjęs ton šeimon visiems jos nariams priimtinu būdu ir niekas
nežinotų, koks jis yra žmogus. Elizabeta anksčiau nebuvo net pagalvojusi, kad
tiek gali siekti jo savikliova; tad dabar ji sėdėjo ir galvojo, kad niekada nemanys,
jog begėdžiui žmogui yra kokios nors begėdystės ribos. Ji paraudo, paraudo ir
Džeinė, tačiau tų, kurie buvo to paraudimo priežastis, skruostai liko tokie pat,
kokie buvo.
Pokalbis plaukė laisvai. Nuotaka niekaip negalėjo atsikalbėti su motina, o
Vikhemas, kuris sėdėjo šalia Elizabetos, ėmė klausinėti apie savo pažįstamus
šiose apylinkėse ir kalbėjo taip natūraliai bei žaismingai, kad Elizabeta jam
niekaip negalėjo prilygti. Atrodė, kad jaunavedžių praeities netemdo joks šešėlis,
kad jiedu neturi jokio skausmingo prisiminimo, be to, Lidija pati kėlė tokias
temas, kurių liesti seserys pačios niekaip nebūtų išdrįsusios.
– Tik pagalvokit, – čiauškėjo ji, – juk aš išvažiavau prieš tris mėnesius! O man
pačiai atrodo kaip dvi savaitės, tikrai. Bet kiek per tą laiką visko atsitiko. O
Dieve! Kai iš čia važiavau, man net į galvą neatėjo, kad grįšiu jau ištekėjusi, nors
tokia mintis visada atrodydavo įdomi.
Po šitų žodžių jos tėvas pakėlė akis, Džeinė sutriko. Elizabeta reikšmingai
pažiūrėjo į Lidiją, tačiau ši, senu papratimu negirdėdama ir nematydama to, kas
jai nepageidautina, toliau linksmai plepėjo:
 – Ak, mama, ar visi kaimynai jau žino, kad aš ištekėjau? Aš labai bijojau, kad
šita naujiena dar ne visus pasiekė, todėl kai mes aplenkėm poną Viljamą
Gouldingą su savo karieta, tai aš pasistengiau, kad jam viskas būtų aišku. Aš
nuleidau langą iš jo pusės, nusimoviau pirštinę ir pasidėjau ranką ant palangės,
kad jis pamatytų žiedą. Paskui dar nusišypsojau ir nusilenkiau jam.
Elizabeta nebegalėjo ilgiau tverti. Ji atsistojo ir išbėgusi iš kambario grįžo
tik tada, kai išgirdo, jog visi per holą eina į svetainę. Ji pamatė, kaip Lidija
išdidžiai nužingsniavo prie stalo į vietą dešinėje nuo mamos, ir pasakė
vyriausiajai seseriai:
– Ak, Džeine, dabar tavo vieta priklauso man, o tu turėsi atsisėsti kur nors
toliau, dabar aš ištekėjusi moteris!
Vargiai buvo galima tikėtis, kad laikas išmokys Lidiją kuklumo, kurio jai
visada trūko. Atvirkščiai – ji darėsi vis labiau pasitikinti ir nevaržoma. Ji
nekantravo pamatyti ponią Filips, ponus Lukasus ir visus kitus kaimynus,
klausytis, kaip jie vadina ją „ponia Vikhem“. O kol kas tuojau po pietų ji nuėjo
parodyti žiedo ir pasigirti vedybomis poniai Hil ir dviem tarnaitėms.
– Na, mama, – pasakė ji, kai visi grįžo į pusryčių kambarį, – o ką jūs manote
apie mano vyrą? Argi jis ne gražuolis? Esu tikra, kad mano seserys pavydi man.
Turiu viltį, kad joms pasiseks bent pusę tiek kaip man. Joms visoms reikia
važiuoti į Braitoną. Ten pati ta vieta ieškoti vyrų. Kaip gaila, mama, kad tada
nevažiavom visi!
– Labai teisingai, ir jeigu būtų buvusi mano valia, tai tikrai būtume važiavę.
Bet, Lidija, mieloji, man nelabai patiko, kaip tu tada išvažiavai. Ar tai buvo
būtina?
– O Dieve! Juk čia nebuvo nieko baisaus. Iš to kaip tik visas smagumas.
Reikia, kad jūs su tėte ir mano seserys atvažiuotumėt mūsų aplankyti. Mudu visą
žiemą būsime Niukaslyje ir drįstu tikėtis, kad tenai bus vienas kitas šokių
vakaras, o aš pasistengsiu parūpinti joms gerus partnerius.
– Būtų tiesiog nuostabu! – pasakė motina.
– O kai važiuosit namo, tai vieną arba dvi dukteris galėsite palikti pas mus;
garantuoju, kad iki žiemos pabaigos surasiu joms vyrus.
– Labai dėkoju tau už rūpestį, – pasakė Elizabeta, – bet man ne visai patinka,
kaip tu ieškai vyrų.
Svečiai turėjo praleisti pas juos dešimt dienų. Prieš išvažiuodamas iš
Londono ponas Vikhemas buvo paskirtas į pulką, kuriame turėjo pradėti tarnybą
po dviejų savaičių.
Dėl tokios trumpos jų viešnagės apgailestavo tiktai ponia Benet ir didžiumą
laiko ji leido kartu su dukra lankydama kaimynus bei gana dažnai kviesdamasi
svečius pas save. Šios viešnagės buvo naudingos visiems: ir tiems, kurie vengė
artimesnio šeimyninio bendravimo, ir tiems, kurie apie nieką nesusimąstydavo.
Vikhemo požiūris į žmoną buvo toks, kokio ir tikėjosi Elizabeta, jo nė iš tolo
negalėjai palyginti su prieraišumu, kurį vyrui jautė Lidija. Net iš pirmo žvilgsnio
jinai suprato, kad jų pabėgimas buvo paskatintas daugiau jos meilės, o ne jo. Ir
apskritai ji nebūtų galėjusi suprasti, kodėl Vikhemas, jos karštai nemylėdamas,
ryžosi šiam pabėgimui, jei nebūtų žinojusi apie jo finansinius sunkumus, o
Vikhemas buvo iš tų žmonių, kurie bėgdami yra linkę pasiimti kelionės draugą.
Lidija buvo jį įsimylėjusi, nepraleisdavo progos pavadinti „brangiuoju
Vikhemu“, jis buvo jai nepalyginamas su kitais. Jis viską darė geriau už kitus, ir ji
nė kiek neabejojo, kad per medžioklės sezono atidarymą rugsėjo pirmą dieną jis
nušaus daugiau paukščių už bet ką visoje šalyje.
Vieną rytą sėdėdama su seserimis ji pasakė Elizabetai:
– Klausyk, Lize, juk aš tau dar nepasakojau, kaip mudu susituokėme, ar ne?
Kai pasakojau mamai ir kitiems, tavęs nebuvo. Ar tau ne smalsu, kaip viskas
vyko?
– Nelabai, – atsakė Elizabeta, – mano manymu, kuo mažiau apie tai kalbėsi,
tuo geriau.
– Fe, kokia tu keista! Bet aš vis tiek tau papasakosiu. Mudu tuokėmės
Švento Klemento bažnyčioje, nes Vikhemas priklauso tai parapijai. Buvo sutarta,
kad visi susirinksim tenai vienuoliktą valandą. Su manimi turėjo važiuoti dėdė ir
teta, o kiti turėjo pasitikti mus bažnyčioje. Na, atėjo pirmadienio rytas ir aš labai
jaudinausi! Vis bijojau, kad kas nors gali atsitikti ir sutrukdyti vedybas, to tai jau
būčiau neištvėrusi. O dar kol rengiausi, visą laiką šalia buvo teta su visomis savo
kalbomis ir pamokslais lyg per kokias mišias. Bet aš ir tegirdėjau gal tik kas
dešimtą žodį, nes visą laiką galvojau apie savo brangųjį Vikhemą. Man buvo
labai smalsu, ar jis atvažiuos tuoktis su mėlynuoju munduru.
Tai žinai, dešimtą kaip visada sėdom pusryčiauti ir man atrodė, kad
pusryčiai niekada nesibaigs. Juk tikriausiai pati gali numanyti, kad, kol gyvenau
pas savo dėdę su teta, jie elgėsi su manimi labai nemaloniai. Nežinau, ar tu
patikėsi, bet per visą tą laiką nebuvau iškėlusi kojos iš namų, nors išgyvenau pas
juos dvi savaites. Nei kokio pokylio, nei kokio vizito, ničnieko! Tiesą sakant,
Londonas buvo gana tuščias, bet Mažasis teatras vis tiek atidarytas. Tai žinai,
kai tik prie durų atvažiavo karieta, dėdė buvo pakviestas pas tą baisų poną
Stouną. Pati atsimeni – kai jiedu susitinka, tai galo nėra. Aš buvau taip
išsigandusi, kad nežinojau, ką daryti, juk tai dėdė turėjo išleisti mane į nuotakas,
o jei būtume pavėlavę, tai tą dieną apskritai vestuvės nebūtų įvykusios. Bet,
laimė, jisai grįžo po dešimties minučių ir mes išvažiavom. Tačiau aš vėliau
prisiminiau, kad jeigu jis būtų pavėlavęs, tai jungtuvės vis tiek galėjo įvykti, nes jį
būtų galėjęs pakeisti ponas Darsis.
– Ponas Darsis! – apstulbusi pakartojo Elizabeta.
– Na taip! Jis turėjo atvažiuoti kartu su Vikhemu. O Dieve, pamiršau! Juk
turėjau apie tai nesakyti nė žodžio. Daviau jiems garbės žodį! Ką pasakys
Vikhemas? Juk tai turėjo būti tokia paslaptis!
– Jeigu tai turėjo būti paslaptis, – pasakė Džeinė, – tai nesakyk daugiau nė
žodžio. Gali būti rami, aš tavęs neklausinėsiu.
– Žinoma! – pritarė Elizabeta, nors ir degė iš smalsumo. – Mes tavęs
neklausinėsim.
 – Ačiū, – pasakė Lidija, – nes jei klausinėtumėt, tai aš pasakyčiau viską, o
tada Vikhemas būtų nepatenkintas.
Kad susilaikytų nuo tokios didžiulės pagundos, Elizabeta prisivertė ir išėjo iš
kambario.
Tačiau ir kęsti tokią nežinią buvo neįmanoma, bent jau nepamėginus sužinoti
kai kurių smulkmenų. Vadinasi, ponas Darsis buvo jos sesers vestuvėse. Juk tai
buvo tokia vieta ir tokie žmonės, tarp kurių jam tikrai nėra ko veikti ir kur jam
mažiausiai rūpi būti. Jos galvoje ėmė paskubom suktis ir klostytis spėjimai, ką tai
galėtų reikšti, tačiau nieko taip ir nesugalvojo. Tie, kurie ją malonino labiausiai
ir būtų rodę, jog jis yra itin kilnus, jai atrodė mažiausiai tikėtini. Nebegalėdama
kęsti tokios įtampos, ji stvėrė popieriaus lapelį ir parašė trumpą laišką tetai,
kuriame paprašė paaiškinti Lidijos ištartą frazę, jeigu tai leidžia pasižadėjimas
saugoti paslaptį.
„Jūs galite nesunkiai suprasti, – rašė ji, – kaip man smalsu sužinoti priežastis,
atvedusias šį su mumis nesusijusį, kone svetimą mūsų šeimai žmogų pas Jus tokiu
metu. Būkite gera, nedelsdama parašykite man, jeigu tai dėl kokių nors rimtų
priežasčių nėra paslaptis, kuri, kaip mano Lidija, neturėtų būti man atskleista.
Tokiu atveju aš likčiau kankinančioje nežinioje.“
„Na, bet taip nebus, – pagalvojo ji užbaigusi laišką. – Mano mieloji teta, jeigu
tu nepasakysi man tos paslapties geruoju, tai aš išgausiu ją įvairiomis
gudrybėmis ir triukais.“
Džeinės taktas ir mandagumas neleido jai užkalbinti Elizabetos apie Lidijos
netyčia pasakytus žodžius ir Elizabeta tuo buvo patenkinta, nes kol kas vylėsi
gauti jai reikalingų žinių iš tetos ir apsieiti be tarpininkų.
 PENKIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

ELIZABETA LABAI APSIDŽIAUGĖ, kai gavo laišką su pačiu pirmuoju paštu. Vos
jį gavusi, nuskubėjo į giraitę, kur jai niekas negalėjo sutrukdyti, ir atsisėdo ant
suolo, mėgaudamasi maloniu skaitymu, mat iš laiško apimties jau suprato, kad
jos prašymas yra patenkintas.

Brangi dukterėčia,
Ką tik gavau Tavo laišką ir kadangi matau, jog nesugebėsiu trumpai
papasakoti to, ko Tu nori, tai nusprendžiau paskirti šiam laiškui visą rytą.
Turiu pasakyti, kad Tavo prašymas man buvo netikėtas ir nelauktas. Tačiau
nemanyk, kad jis mane supykino, tiesiog man atrodė, kad tokie dalykai Tau
nerūpi. Jeigu nebūsi linkusi suprasti mane, tai prašau atleisti man už
netaktiškumą. Tavo dėdė yra nustebęs ne mažiau už mane, ir tik įsitikinimas,
jog Tu taip pat esi susijusi su viskuo, kas vyko, leido jam padaryti tai, ką jis
padarė. Tačiau jeigu Tu iš tikro nieko nežinai ir neturi su tuo nieko bendro,
tai man teks kalbėti aiškiau. Tą dieną, kai aš grįžau namo iš Longburno, pas
dėdę buvo apsilankęs labai netikėtas svečias. Tai buvo ponas Darsis ir jiedu
su dėde praleido kelias valandas. Man grįžus jiedu pokalbį jau buvo bebaigią,
todėl man neteko kęsti tokio ilgo smalsumo ir nežinojimo, koks teko Tavo
daliai. Jis atėjo pranešti sužinojęs, kur yra Tavo sesuo ir ponas Vikhemas, ir
pasakyti, kad kalbėjosi su jais abiem; kelis kartus su Vikhemu ir vieną kartą
su Lidija. Supratau, kad jis išvažiavo iš Derbišyro kitą dieną po mūsų ir
atvyko į Londoną, ketindamas juos surasti. Jį skatino kaltės jausmas, jog
neatskleidė pažįstamiems Vikhemo niekšiškumo ir neužkirto kelio padorioms
jaunoms moterims įsimylėti ir pasikliauti juo. Kilniai kaltindamas dėl to
išimtinai tiktai savo perdėtą išdidumą ir prisipažinęs, jog iki tol manė, kad
nedera viešai pagarsinti dalykų, kuriuos jis iki tol laikė asmeniškais. Žmonės
privalą žinoti, su kuo bendrauja. Todėl jis pasakė laikąs savo pareiga įsikišti
ir ištaisyti blogį, kuris buvo jo paties elgesio paskatintas. Jeigu jis vadovavosi
dar ir kitais motyvais, tai aš nemanau, kad jam galima už tai priekaištauti.
Kol jam pavyko rasti juodu, Londone turėjo praleisti kelias dienas, tačiau jis
žinojo tam tikras aplinkybes, kurių nežinojome mes. Kaip tik tas savo
pranašumo suvokimas ir paskatino jį važiuoti paskui mus. Yra viena dama,
pavarde ponia Jang, kuri kadaise dirbo guvernante pas panelę Darsi ir buvo
už kažkokius nusižengimus atleista, nors ponas Darsis tų priežasčių ir
neminėjo. Paskui ji nusipirko didelį namą Edvardo gatvėje ir gyvena,
nuomodama jame kambarius. Ponas Darsis žinojo, kad toji ponia palaiko
artimus santykius su Vikhemu, todėl vos atsiradęs Londone iš karto
nuvažiavo pas ją pasiteirauti. Tačiau norimas žinias iš jos gavo tik po dviejų
ar trijų dienų. Ji nenorėjo be kyšio ar papirkimo atskleisti paslapties, kuri jai
buvo patikėta, nors tikrai žinojo, kur slapstosi jos draugas. Vikhemas iš tiesų
pačią pirmą dieną Londone nuvažiavo pas ją, ir jeigu ji būtų galėjusi juos
priimti savo namuose, tai jie būtų ten ir apsigyvenę. Bet pagaliau mūsų
gerasis draugas vis dėlto sužinojo, kur bėgliai apsistoję. Jiedu gyveno...
gatvėje. Jis pasimatė su Vikhemu ir pagaliau išsireikalavo susitikti su Lidija.
Pirmiausias jo rūpestis, kaip pripažino pats, buvo pamėginti įtikinti ją
užbaigti savo gėdingą padėtį ir grįžti į šeimą, kai tik ji bus pasiruošusi ją
priimti. Be to, jis pasiūlė jai savo pagalbą. Tačiau pasirodė, kad Lidija yra
tvirtai pasiryžusi likti kur esanti. Tėvai jai nerūpį, Darsio pagalba jai
nereikalinga, apie išsiskyrimą su Vikhemu ji nenorinti nė girdėti, kadangi
tikinti, jog anksčiau ar vėliau jie susituoks, o kada tai bus, jai nelabai ir rūpi.
Esant tokiai padėčiai, jis nusprendė pasirūpinti kuo greitesnėmis vedybomis,
kurios, kaip paaiškėjo po pirmo pokalbio su Vikhemu, anaiptol nebuvo šio
jaunuolio ketinimas. Jis prisipažino, kad turi palikti savo pulką dėl kreditorių
spaudimo, o dėl tokio pabėgimo nesivaržydamas apkaltino Lidijos
lengvabūdiškumą. Jis ketino nedelsdamas išeiti atsargon ir apie savo ateitį
galėjo kalbėti tik labai miglotai. Jis kur nors turėjo važiuoti, tačiau net
nenutuokė kur, žinojo tik tiek, jog pragyvenimo šaltinio neturi. Ponas Darsis
pasiteiravo, kodėl jis iš karto nevedė Tavo sesers. Nors ponas Benetas negali
būti laikomas labai turtingu žmogumi, jis galėjo suteikti jam tam tikrą
pagalbą ir tuomet vedybos būtų galėjusios būti naudingos. Tačiau į tai
atsakydamas Vikhemas išreiškė viltį, kad galbūt galėtų vesti kur kas
sėkmingiau kurioje nors svečioje šalyje. Esant tokioms aplinkybėms, jam, be
abejo, buvo sunku atsisakyti gundančio pasiūlymo, kuris jį išgelbėtų iš karto.
Jiedu susitiko kelis kartus, nes reikėjo daug ką aptarti. Vikhemas, žinoma,
norėjo daugiau, negu galėjo gauti, bet palengva savo reikalavimus sumažino
iki protingo dydžio. Kai jiedu dėl visko susitarė, atėjo eilė supažindinti su visu
planu Tavo dėdę, ir jis pirmą kartą atvažiavo į Greisčerčo gatvę vakare prieš
man grįžtant namo. Tačiau pono Gardinerio nebuvo namie ir ponas Darsis
sužinojo, kad Tavo tėvas dar tebėra su juo, tačiau kitą rytą ketina išvažiuoti iš
Londono. Manydamas, kad su Tavo tėvu nebus taip lengva susitarti kaip su
dėde, jis greitai apsisprendė ir atidėjo savo vizitą, kol ponas Benetas
išvažiuos. Savo pavardės tarnaitei jis nepasakė, tad iki kitos dienos buvo
žinoma tik tiek, jog pas dėdę dėl kažkokių reikalų buvo atėjęs vienas
džentelmenas. Šeštadienį jis atėjo vėl. Tavo tėvas buvo išvažiavęs, dėdė
namuose, ir, kaip jau minėjau, gana ilgai kalbėjosi. Jiedu susitiko dar kartą
sekmadienį, ir tada su ponu Darsiu mačiausi ir aš. Galutinai viskas buvo
sutarta tik pirmadienį, tuomet pasiųstas ir skubus laiškas į Longburną.
Tačiau mūsų svečias buvo labai atkaklus. Mano manymu, Lize, tas
užsispyrimas ir yra blogiausias jo bruožas. Kadaise jis buvo kaltinamas
daugeliu trūkumų, tačiau šitas ir yra pats rimčiausias. Viskas, kas būtina,
turėjo būti padaryta jo paties, nors esu tikra (sakau tai ne tikėdamasi
padėkos, todėl prašau niekam nekalbėti), kad viską kuo puikiausiai būtų
galėjęs padaryti ir Tavo dėdė. Jiedu ginčijosi dėl to daug ilgiau, negu yra
verti šitas jaunuolis ir mergina, apie kuriuos buvo kalbama. Tačiau pagaliau
Tavo dėdė turėjo nusileisti ir, užuot padėjęs savo dukterėčiai, gavo tenkintis
tik tuo, kad vaizdavo geradarį, nors tai jam nepatiko. Manau, kad Tavo
laiškas šį rytą jį labai nudžiugino, nes suteikė progą viską paaiškinti ir
nusimesti nepelnytus laurus, kurie priklauso kitam asmeniui. Bet, Lize, tai
turi žinoti tik Tu viena ir galbūt dar Džeinė. Manau, judvi gerai žinote, kas
buvo padaryta dėl tų jaunuolių. Reikėjo išmokėti jo skolas, kurios, manding,
viršija tūkstantį svarų, kitas tūkstantis kartu su Lidijos turimu buvo padėtas
jos vardu, be to, jam nupirktas patentas. Kodėl visa tai padarė vienas ponas
Darsis, aš Tau jau minėjau anksčiau. Kadangi tik dėl jo paties neryžtingumo
ir aplaidumo Vikhemo charakteris taip ilgai nebuvo atskleistas ir todėl jis
buvo normaliai priimamas bei vertinamas visuomenėje. Gal tai iš dalies ir
buvo teisinga, nors aš abejoju, ar Darsio arba kieno nors kito neryžtingumas
gali būti kaltas dėl to, kas atsitiko. Tačiau, mieloji Lize, gali nepaisyti visų tų
įmantrių žodžių ir būti visiškai tikra, kad Tavo dėdė niekada nebūtų
nusileidęs, jeigu jis nebūtų buvęs visiškai tikras dėl absoliučiai gerų pono
Darsio ketinimų. Kai visa tai buvo nuspręsta, ponas Darsis grįžo pas savo
draugus, dar tebesančius Pemberlyje, tačiau buvo sutarta, kad jis dar kartą
apsilankys Londone jaunuolių jungtuvių dieną, kad būtų galima galutinai
sutvarkyti piniginius reikalus. Na, manau, kad papasakojau Tau viską. Šios
naujienos, kaip supratau iš Tavo laiško, turi gerokai Tave nustebinti, tačiau
tikiuosi, kad nusivylusi neliksi: Lidija persikėlė gyventi pas mus, Vikhemui
leidžiama lankytis čia kada nori. Jis yra visai toks pat, kokį pažinojau
Hertfordšyre, tačiau net negaliu apsakyti Tau, kokia nepatenkinta buvau
jaunosios elgesiu čia, kol trečiadienį gavau Džeinės laišką ir iš jo sužinojau,
kad lygiai taip pat ji elgėsi ir grįžusi namo; taigi manau, kad šie žodžiai Tau
naujo skausmo nesuteiks. Aš kelis kartus labai rimtai su ja kalbėjausi,
aiškindama, kaip netinkamai ji pasielgė ir kiek skausmo suteikė savo šeimai.
Būčiau laiminga, jeigu ji bent ką iš to išgirdo, nes manau, kad nesistengė
klausytis. Kartais man visai trūkdavo kantrybė, bet tada prisimindavau savo
mielą Elizabetą su Džeine ir tik dėl jų būdavau su ja kantresnė. Ponas Darsis
atvažiavo žadėtu laiku ir, kaip sužinojai iš Lidijos, dalyvavo jungtuvėse. Kitą
dieną jis pas mus vakarieniavo ir iš Londono turėjo išvykti trečiadienį arba
ketvirtadienį. Mieloji Lize, gal Tu nelabai supyksi ant manęs, jei leisiu sau
pasakyti (nors iki tol man neužteko įžūlumo tai padaryti), kaip labai jis man
patinka. Jo elgesys su mumis buvo visais atžvilgiais toks pat malonus kaip ir
Derbišyre. Man ypač patinka jo mąstymo būdas ir sveikas protas; nebent jam
trūksta šiek tiek guvumo, o šito, jeigu jis sėkmingai vestų, galėtų išmokyti jo
žmona. Jis man pasirodė labai santūrus; vos kartą paminėjo Tavo vardą.
Tačiau juk santūrumas dabar madingas. Būk gera, atleisk man, jeigu
padariau kokių per ankstyvų užuominų, arba bent iš pykčio neužtrenk man
P. durų. Aš niekada nebūsiu iki galo laiminga, kol neapžiūrėsiu viso parko
 nuo vieno krašto iki kito. Manau, kad tam tikslui labiausiai tiktų mažas
fajetonas su pora dailių ponių. Na, bet baigiu rašyti, nes vaikai jau pusę
valandos laukia mano dėmesio. Kuo nuoširdžiausiai Tavo
M. GARDINER

Perskaičius šį laišką, Elizabetą užplūdo jausmų lavina, ir buvo labai sunku

susigaudyti, ar tarp jų vyravo daugiau skausmas, ar malonumas. Pasitvirtino jos
migloti ir nelabai pagrįsti spėliojimai dėl pono Darsio dalyvavimo rengiant sesers
vedybas, kuriomis ji beveik netikėjo, ir tai kalbėjo apie tokį jo gerumą, kuris
atrodė kone neįmanomas, be to, visa tai skatino jaustis jam tam tikru mastu
skolingą. Jis važiavo į Londoną jų ieškoti, prisiėmė visus galimus su tuo susijusius
vargus ir pažeminimus, ėmė nuolankiai kalbėtis su moterimi, kurios tikriausiai
nekentė ir kurią niekino, turėjo susitikinėti, ir ne vieną kartą, bendrauti, įtikinėti
ir pagaliau gavo papirkti žmogų, kurio visada stengėsi vengti ir kurio vardą tarti
jam buvo tarsi bausmė. Ir visa tai jis padarė dėl merginos, kurios negalėjo nei
gerbti, nei vertinti. Elizabetos širdis kuždėjo, kad jis tai padarė dėl jos. Tačiau tą
viltį tuojau sugriaudavo mintis, jog net ir labai kliaudamasi savimi, ji negali
tikėtis jo artimumo moteriai, kuri jį kartą jau atstūmė, net jeigu ir tarsim, jog
jam pavyko įveikti vidinį priešiškumą susigiminiavimui su Vikhemu. Vikhemas jo
svainis! Tokiai giminystei turėtų priešintis bet koks išdidumo jausmas. Jis, be
abejo, padarė labai daug, jai net gėda buvo pagalvoti kiek. Bet jis pateikė ir šio
savo įsikišimo priežastį, kuri atrodo visai įtikėtina. Visai natūralu, kad jis jautėsi
elgęsis neteisingai, buvo dosnus ir galėjo tai sau leisti. Ir nors ji negalėjo jo
andainykščio potraukio sau laikyti pagrindiniu motyvu, skatinusiu jį veikti, tačiau
buvo šiek tiek vilties, jog to jausmo likučiai verčia jį imtis žygių, nuo kurių
priklauso jo dvasios ramybė. Buvo labai skaudu suvokti, kad jie yra tiek daug
skolingi žmogui, kuriam niekada nesugebės atsilyginti. Jie yra skolingi už Lidijos
išgelbėjimą, jos gero vardo sugrąžinimą, už viską skolingi jam. Ak, kaip
nuoširdžiai ji dabar krimtosi dėl kiekvienos negeros minties apie tą žmogų, dėl
kiekvienos jam pasakytos karštos frazės. Pati ji jautėsi pažeminta, tačiau
didžiavosi juo. Didžiavosi dėl to, kad jis sugebėjo pranokti net pats save,
parodydamas didžiulį kilnumą ir sielos gerumą. Ji dar ir dar kartą skaitė savo
tetos atsiliepimą apie jį. Nors jis nebuvo labai išsamus, vis dėlto teikė jai
malonumą. Džiaugsmą, kiek atmieštą gailesčio, jai teikė ir tai, kad teta su dėde
mano, jog ją su ponu Darsiu sieja abipusė simpatija ir pasitikėjimas.
Tačiau jos mintis nutraukė kažkieno artėjantys žingsniai, tad ji atsistojo nuo
suolo eiti, tačiau nespėjus pasukti į kitą taką, ją pasivijo Vikhemas.
– Apgailestauju, kad nutraukiau jūsų vienišą pasivaikščiojimą, sesute, –
pasakė jis prieidamas.
– Taip ir buvo, – atsakė ji nusišypsojusi, – tačiau tai nereiškia, kad jūsų
pasirodymas nemalonus.
– Atvirkščiu atveju man tikrai būtų labai nesmagu. Juk mudu visada buvome
geri draugai, o dabar tapome dar geresni.
 – Teisybė. Ar ir kiti išėjo pasivaikščioti?
– Nežinau. Ponia Benet su Lidija važiuoja karieta į Meritoną. Taigi, sesute,
kaip supratau iš jūsų dėdės ir tetos, jūs vis dėlto apsilankėte Pemberlyje.
Ji atsakė teigiamai.
– Aš beveik pavydžiu jums to malonumo, tačiau manau, kad man tai būtų
buvę per sunku, nes antraip būčiau galėjęs tenai užsukti, važiuodamas į
Niukaslį. Manau, buvote susitikusi senąją šeimininkę? Vargšė Reinolds, ji taip
mėgo mane! Bet ji, žinoma, nieko apie mane nekalbėjo.
– Ne, šiek tiek kalbėjo.
– Ir ką gi ji sakė?
– Kad įstojote į kariuomenę ir ji būgštaujanti, jog tenai nekaip pasirodėte.
Pats žinote – kai tokie atstumai, žinios dažnai ateina iškraipytos.
– Be abejo, – atsakė jis prikandęs lūpą.
Elizabeta manė, kad privertė jį nutilti, tačiau netrukus jis pasakė:
– Aš labai nustebau, kai praėjusį mėnesį Londone pamačiau Darsį. Ir net
kelis kartus, įdomu, ką jis ten veikia?
– Gal ruošiasi vedyboms su panele de Bor, – atsakė Elizabeta. – Tik labai
svarbūs reikalai galėjo atvesti jį į Londoną tokiu metų laiku.
– Be abejo. O ar buvote sutikusi jį, kai lankėtės Lembtone? Iš Gardinerių
supratau, kad buvote.
– Taip, jis supažindino mus su savo seserimi.
– Ar ji jums patiko?
– Labai.
– Aš irgi girdėjau, kad ji per tuos porą metų nepaprastai pagražėjo. Kai
mačiau ją paskutinį kartą, didelių vilčių neteikė. Man labai malonu, kad ji jums
patiko. Norisi tikėtis, kad jos ateitis bus puiki.
– Nė kiek tuo neabejoju, patį pavojingiausią amžių ji jau perėjo.
– Ar važiavote pro Kimptono kaimą?
– Gerai nepamenu.
– Sakau tai todėl, jog tai yra ta parapija, kurią galėjau turėti. Nuostabi vieta.
Ir koks pastoriaus namas! Tai man būtų buvę paranku visais atžvilgiais.
– Kaip jums patiktų laikyti mišias?
– Netgi labai. Aš būčiau žiūrėjęs į jas kaip į savo pareigų dalį, o apsipratus
pareiga būtų tapusi visai nesunki. Skųstis nedera, tačiau kartais vis dėlto
pagalvoju, kaip ten man būtų buvę gera! Toks ramus netrukdomas gyvenimas ir
yra mano laimės idealas! Tačiau nebuvo lemta. Ar Darsis nieko neminėjo jums
apie tai, kai buvote Kente?
– Iš kito gerai informuoto žmogaus girdėjau, kad ta parapija jums palikta tik
sąlyginai ir galutiniai sprendimai priklauso nuo dabartinio šeimininko.
– Vadinasi, girdėjote! Tam tikra prasme tai tiesa. Tikriausiai pamenate, ką
jums kalbėjau ta tema pirmą kartą.
– Taip pat girdėjau, kad kadaise mišių laikymas jums neatrodė toks
priimtinas dalykas kaip dabar; ir kad jūs kategoriškai atsisakėte tų pareigų,
gavęs atitinkamą kompensaciją.
– Ak taip! Ir tame yra tiesos. Tikriausiai pamenate, ką sakiau jums, kai
pirmą kartą apie tai kalbėjome.
Jie jau buvo beveik prie namo durų, nes ji ėjo kuo greičiau, norėdama juo
atsikratyti. Sesers labui nenorėdama su juo pyktis, ji tik linksmai nusišypsojo ir
atsakė:
– Klausykit, pone Vikhemai, juk dabar mudu giminės, tad verčiau
nesiginčykim dėl praeities. Tikiuosi, kad ateityje mūsų nuomonės bus
vienodesnės.
Ji ištiesė jam ranką, jis ją galantiškai pabučiavo, nors ir nelabai žinojo, kur
dėti akis, ir jiedu įėjo vidun.
 PENKIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

PONAS VIKHEMAS liko toks patenkintas šiuo pokalbiu, kad vėliau niekada
nebesivargino ir nebelietė šios temos su Elizabeta, o ji irgi džiaugėsi pasakiusi
tiek, kad jis turėjo nutilti.
Netrukus atėjo jo ir Lidijos išvykimo diena, ir ponia Benet gavo susitaikyti su
išsiskyrimu, kuris turėjo trukti ne mažiau kaip metus, nes jos vyras anaiptol
neketino svečiuotis Niukaslyje.
– Ak, mano brangioji Lidija, – sušuko ji, – kada gi mudvi vėl susitiksim?
– O Dieve, net nežinau! Tikriausiai po dvejų ar trejų metų.
– Kuo dažniau rašyk man, brangioji.
– Pasistengsiu, kiek tik galėsiu. Tačiau juk pati žinai, kad ištekėjusios
moterys neturi itin daug laiko rašymui. Verčiau tegu mano seserys rašo man. Juk
jos neturės ko veikti.
Ponas Vikhemas atsisveikino su giminaičiais kur kas šilčiau negu jo žmona.
Jis šypsojosi, atrodė malonus ir sakė šiltus žodžius.
– Dar nesu matęs tokio malonaus jaunuolio, – pasakė ponas Benetas, kai jie
išvažiavo. – Šypsosi, rodo dantis, meilumo įsikūnijimas. Nepaprastai didžiuojuosi
juo. Manau, kad net pačiam serui Lukasui nebūtų pasisekę paleisti pasaulin
vertesnio žento.
Netekusi dukters, ponia Benet kelias dienas buvo labai niūri.
– Dažnai man atrodo, – sakydavo ji, – kad pats baisiausias dalykas pasaulyje
yra išsiskyrimas su artimaisiais. Be jų jautiesi toks vienišas.
– Taip visada būna ištekinus dukterį, ponia, – pasakė Elizabeta. – Tačiau jus
turėtų paguosti tai, kad kitos keturios dar netekėjusios.
– Netiesa. Lidija išvažiavo ne todėl, kad ištekėjo, o todėl, kad jos vyro pulkas
tokioje tolybėje. Jei jis būtų arčiau, ji nebūtų taip greit išvažiavusi.
Tačiau ponios Benet skausmas dėl minėtos priežasties ilgainiui kiek atlėgo,
mat atsirado tam tikrų naujienų, keliančių jai naujų vilčių. Neterfildo ekonomė
gavo paliepimą paruošti namus šeimininko atvykimui. Jis ketino atvažiuoti po
kelių dienų ir porą savaičių skirti medžioklei. Ponia Benet baisiai sunerimo. Ji
nuolat žvilgčiojo į Džeinę, šypsojosi ir lingavo galvą.
– Taigi, taigi, vadinasi, atvažiuoja ponas Binglis, sesute (mat naujiena buvo
pranešta ponios Filips). Na ką gi, labai gerai. Nors man visai tas pats. Juk jis
mums yra niekas, kaip tu žinai, ir man niekada nekilo noras su juo pasimatyti.
Tačiau jeigu jau nusprendė grįžti į Neterfildą, tai mielai prašom. Kas žino, kuo
tai gali baigtis? Tačiau tai ne mūsų reikalas. Juk mes susitarėme apie tai daugiau
nekalbėti. Tai, vadinasi, jis tikrai atvažiuoja?
– Gali neabejoti, – atsakė sesuo, – nes vakar ponia Nikols buvo Meritone, o
kai pamačiau ją einat pro šalį, tai išėjau laukan pasitikslinti šitos žinios ir ji viską
patvirtino. Vėliausiai jis atvažiuos ketvirtadienį, bet tikriau, kad trečiadienį. Ji
man sakė, kad ėjo pas mėsininką užsakyti trečiadieniui mėsos ir jai pasisekė, nes
susitarė dėl šešių ančių.
Išgirdusi apie Binglio atvažiavimą, panelė Benet negalėjo neparausti. Jau
daug mėnesių ji neištarė jo vardo Elizabetai, tačiau dabar, kai tik jos liko vienos,
ji pasakė:
– Aš šiandien mačiau, Lize, kaip tu į mane pažiūrėjai, kai teta mums pasakė
tą naujieną. Gal aš ir pasirodžiau susinervinusi, bet nemanyk, kad tai buvo dėl
kokių nors kvailysčių. Aš sutrikau tik sekundę, ir tik dėl to, kad pamaniau, jog
visi atkreips į mane dėmesį. Galiu užtikrinti tave, kad ta žinia man neteikia nei
džiaugsmo, nei skausmo. Man patinka tik vienas dalykas – kad jis atvažiuoja
vienas, o tai reiškia, kad mes jo beveik nematysime. Ir ne todėl, kad baiminčiausi
dėl savęs, bet todėl, kad man nemalonios kitų užuominos.
Elizabeta nežinojo net ką manyti. Jei nebūtų sutikusi jo Derbišyre, tai būtų
galėjusi galvoti, kad jis atvyksta čionai tiktai dėl viešai minimų priežasčių, tačiau
ji vis tiek manė jį dar tebesant neabejingą Džeinei ir dabar kamavosi,
spėliodama, ar jis čionai atvyko su draugo leidimu, ar ryžosi tai padaryti be jo.
„Taip, tai sunku, – kartais galvodavo ji, – kai vargšas nelaimingas jaunuolis
negali apsigyventi teisėtai išsinuomotame name, nesukeldamas panašių apkalbų!
Dėl manęs, tai tegu jis gyvena taip kaip nori.“
Nors sesuo sakė ir pati tikėjo tuo, kad Binglio atvykimas jai visai nerūpi,
Elizabeta matė, kad ši vis dėlto jaudinasi. Ji atrodė nervingesnė, dirglesnė,
kitokia negu visada.
Tarp tėvų vėl iškilo tema, aktyviai svarstyta prieš metus.
– Mano brangusis, – pasakė ponia Benet, – kai tik atvažiuos ponas Binglis, jį
būtinai reikės aplankyti.
– Jokiu būdu. Pernai jūs mane įtikinote tai padaryti, pažadėjusi, kad už tai jis
ves vieną mūsų dukterų. Tačiau tai nedavė jokių rezultatų ir aš nenoriu dar
kartą likti kvailio vietoje.
Žmona bandė išaiškinti jam, kad Binglio sugrįžimo į Neterfildą proga yra
tiesiog būtini visų kaimynų džentelmenų vizitai.
– Toks etiketas man nepatinka, – atšovė jis. – Jeigu jam reikalinga mūsų
draugija, tai tegu pats jos ieško. Jis žino, kur gyvenu. Aš neketinu švaistyti savo
laiko ir bėgioti paskui kaimynus, žiūrėdamas, kuris kada atvažiavo ar išvažiavo.
– Na, aš galiu pasakyti tik tiek, kad jūs pasielgsite labai šiurkščiai, jei jo
neaplankysite. Tačiau aš vis tiek žadu pasikviesti jį čionai papietauti, ir savo
nuomonės nekeisiu. Netrukus pas mus pietaus ponia Long ir Gouldingai. Kartu
su mumis bus trylika žmonių, vadinasi, užtektų vietos ir jam.
Pasiguodusi savo planu, ji lengviau galėjo iškęsti vyro šiurkštumą, tačiau jai
vis tiek buvo labai nesmagu, kad dėl vyro užsi​spyrimo kaimynai gali susitikti su
ponu Bingliu anksčiau už juos.
– Aš apskritai imu gailėtis, kad jis atvažiuoja, – pasakė Džeinė seseriai. –
Man visai tas pats, juk galiu susitikti su juo visai abejingai, tačiau labai nemėgstu
su tuo susijusių apkalbų. Mūsų motinos ketinimai yra geri, tačiau ji nesupranta...
ir turbūt niekas nesupranta, kaip aš kenčiu nuo jos žodžių. Kokia aš būsiu
laiminga, kai jis iš čia išvažiuos!
– Labai norėčiau tave paguosti, – atsakė Elizabeta, – tačiau visiškai nežinau
kaip. Suprask, mieloji. Net negaliu palinkėti tau kantrybės, nes jau tiek daug
iškentei.
Ponas Binglis atvažiavo. Ponia Benet iš tarnų sužinojo tai nedelsiant, tad
nebuvo praleistas nė vienas su ta proga susijęs jaudinantis momentas. Ji ėmė
skaičiuoti, po kelių dienų bus mandagu pakviesti jį numatytų pietų, mat anksčiau
pasimatyti su juo galimybių neturėjo. Bet trečią jo viešnagės rytą ji pro savo
miegamojo langą pamatė, kaip jis pasirodė pievelėje priešais namą ir nujojo durų
link.
Apsidžiaugusi ji tučtuojau pašaukė dukteris. Džeinė liko sėdėti prie stalo,
tačiau Elizabeta, norėdama pamaloninti motiną, priėjo prie lango, šalia Binglio
pamatė Darsį ir atsisėdo šalia sesers.
– Su juo yra džentelmenas, mama, – pasakė Kitė, – kas jis galėtų būti?
– Tikriausiai koks nors pažįstamas, gerai nežinau.
– Cha! – pasakė Kitė. – Atrodo, tai tas pats džentelmenas, kuris visada
būdavo su juo. Ponas... na, kaip jo pavardė? Tas aukštas, išdidus vyriškis.
– Viešpatie! Ponas Darsis! Aišku, kad tai jis. Žinoma, mes visada priimsime
bet kurį pono Binglio draugą, tačiau šiaip pasakyčiau, kad tiesiog nenoriu jo
matyti.
Džeinė pažiūrėjo į Elizabetą nustebusi ir susirūpinusi. Ji beveik nieko
nežinojo apie jų susitikimą Derbišyre, todėl manė suprantanti sesers nejaukumą,
kai pamatė šį vyriškį po to, kai gavo iš jo aną ilgą laišką. Abi seserys jautėsi
nepatogiai. Užjautė viena kitą ir jaudinosi dėl savęs, todėl net nelabai išgirdo
motinos kalbas apie tai, kaip ji nemėgsta pono Darsio ir būsianti pabrėžtinai
mandagi su juo vien todėl, kad šis yra Binglio draugas. Tačiau Elizabeta jaudintis
turėjo ir kitų priežasčių, kurių jos sesuo net nenumanė, mat Elizabeta neišdrįso
jai parodyti ponios Gardiner laiško arba papasakoti apie pasikeitusius savo ir
pono Darsio santykius. Džeinei tai buvo tik žmogus, į kurio pasiūlymą sesuo
atsakė neigiamai ir kurį buvo vertinusi nepakankamai. Tačiau pati Elizabeta
žinojo, kad tai yra žmogus, kuriam už nepaprastą pagalbą turi būti dėkinga visa
jų šeima ir kuriam ji jaučia jei ne tokius pat švelnius jausmus, tai bent jau tokius
pat suprantamus, kaip Džeinė Bingliui. Ir ją labai stebino tai, kad jis vėl atvyko į
Neterfildą, pasirodė Longburne, pats ieško progos susitikti ją, kaip anksčiau
stebino jo pasikeitęs elgesys Derbišyre.
Nubalę skruostai per pusę minutės vėl skaisčiai paraudo, akyse nušvito
šypsena, kai pagalvojo, jog per tiek laiko jo pasiryžimas ir jausmai visai
nesumenko. Tačiau ji nenorėjo puoselėti pernelyg didelių vilčių.
„Pirmiausia pažiūrėsiu, kaip jis elgsis, – pagalvojo ji, – o paskui jau bus
galima svajoti.“
Ji sėdėjo įsigilinusi į rankdarbį ir nedrįsdama pakelti akių, tačiau prie durų
pasigirdus tarno žingsniams, smalsiai pažvelgė į sesers veidą. Džeinė atrodė
kiek pablyškusi, tačiau kur kas ramesnė, negu tikėjosi Elizabeta. Pasirodžius
svečiams ji paraudo, tačiau pasisveikino su jais ramiai ir jos oriame elgesyje
nebuvo matyti nei pernelyg didelio pasipiktinimo, nei nereikalingo palankumo.
Elizabeta pasakė jiems tiktai tiek, kiek reikalavo mandagumas, ir vėl
atsisėdo prie rankdarbio, į Darsį ji pažiūrėjo tik vieną kartą. Jis atrodė kaip
visada rimtas, ir ji pagalvojo, kad dabar jis yra panašesnis į tą, kurį įprato matyti
Hertfordšyre, negu į tą, kuris atsiskleidė Pemberlyje. Tačiau galbūt prie jos
motinos jis negali elgtis taip, kaip elgėsi jai būnant su teta ir dėde. Tokia
prielaida atrodė visai tikėtina, nors ir skaudi.
Į Binglį ji pažvelgė taip pat trumpai ir spėjo pamatyti, kad jis yra patenkintas
ir kiek susijaudinęs. Ponia Benet jį priėmė taip lipšniai, kad dukroms pasidarė
dėl to gėda, ypač lyginant tą lipšnumą su šaltu ir manieringu mandagumu, kuris
buvo skirtas jo draugui.
Ypač tai žeidė Elizabetą, kuri žinojo, kiek jos motina yra skolinga šiam
vyriškiui už jos mylimos dukters išgelbėtą garbę.
Darsis, pasiteiravęs, kaip gyvuoja ponai Gardineriai, ir tai Elizabetai buvo
toks klausimas, kad ji vargiai surezgė atsakymą, vėliau beveik nekalbėjo. Jis
sėdėjo atokiau nuo jos, gal tai ir buvo jo tylėjimo priežastis. Tačiau Derbišyre
viskas buvo kitaip. Ten, negalėdamas kalbėti su ja, jis kalbėjosi su jos draugais.
Dabar praėjo kelios minutės visai nesigirdint jo balsui, ir kai neatsispirdama
smalsumui ji retkarčiais pakeldavo akis į jo veidą, tai jis vienodai dažnai
žiūrėdavo tiek į ją, tiek į Džeinę, ne rečiau tiesiog į žemę. Buvo nesunku
suprasti, kodėl jis dabar labiau susimąstęs ir nerodo tiek pastangų būti malonus
kaip per paskutinį susitikimą. Ji buvo nusivylusi ir smarkiai pyko ant savęs už tai.
„Ar galėjau tikėtis ko nors kito? – klausė ji save. – Tačiau kodėl jis vis dėlto
atvažiavo?“
Kalbėtis jai norėjosi tik su juo, tačiau neturėjo drąsos kreiptis pirmoji. Ji
pasiteiravo apie jo seserį, tačiau daugiau nieko nesugalvojo.
– Kaip seniai jūs čia nesilankėte, pone Bingli! – pasakė ponia Benet.
Jis mielai su tuo sutiko.
– Aš jau buvau pradėjusi būgštauti, kad niekada nebepasirodysite. Žmonės
kalbėjo, kad iki Mykolinių žadate visai atsisakyti dvaro, bet, ko gero, taip nebus.
Kiek daug permainų įvyko nuo to laiko, kai išvažiavote. Panelė Lukas ištekėjo ir
dabar gyvena atskirai. Taip pat viena mano dukterų. Manau, kad girdėjote tą
naujieną, tiksliau, matėte laikraščiuose. Žinau, kad ji buvo išspausdinta „Times“
ir „Courier“, nors ir ne taip, kaip priderėtų. Parašyta tik tiek: eskvairas
Džordžas Vikhemas su panele Lidija Benet ir nė žodelio apie jos tėvą arba
gyvenamąją vietą bei dar ką nors. Tai buvo mano brolio Gardinerio sumanymas,
niekaip nesuprantu, kaip jam atėjo į galvą taip apsikvailinti. Ar skaitėte?
Binglis atsakė skaitęs ir pasveikino ponią Benet. Elizabeta nedrįso pakelti
akių, todėl net nematė, kaip tuo metu atrodė ponas Darsis.
– Iš tiesų tai labai malonu, kai duktė laimingai išteka, – kalbėjo toliau ponia
Benet, – tačiau ne mažiau skaudu, pone Bingli, kai ji palieka motiną. Dabar jiedu
išvažiavo į Niukaslį, beveik pačioje šiaurėje, ir net nežinau, kiek laiko ten išbus.
Tenai yra jo pulkas. Beje, tikriausiai girdėjote, kad jis paliko Hertfordšyro pulką
ir įstojo į reguliariąją kariuomenę. Ačiū Dievui, kad jis dar turi draugų, nors
tikriausiai ne tiek daug, kiek yra vertas.
Elizabeta, suvokianti, jog tai yra priekaištas ponui Darsiui, jautė tokią gėdą,
kad vos galėjo išsėdėti kėdėje. Tačiau šie žodžiai kaip niekas kitas iki tol suteikė
jai anksčiau stigusio ryžto ir ji nusprendė dalyvauti pokalbyje, todėl paklausė
poną Binglį, ar ilgai jis ketina būti Neterfilde, ir gavo atsakymą, kad tai truks
kelias savaites.
– Kai išmedžiosite visus paukščius pas save, pone Bingli, – pasakė ponia
Benet, – tai mielai prašom atvažiuoti čionai ir kiek tinkamas medžioti pono
Beneto miške. Esu tikra, kad jis su didžiuliu malonumu jums pasitarnaus ir
pataupys pačius geriausius pulkelius.
Elizabeta dar labiau susigėdo dėl tokio nereikalingo ir besaikio motinos
įkyrumo. Ji buvo tikra, kad jeigu dabar vėl atgytų pernykštės viltys, tai gana
greitai viskas baigtųsi tuo pačiu karčiu nusivylimu. Ir jai pasirodė, kad net ištisi
metai laimės negali atlyginti jai ir Džeinei už tokias patirtas kančias.
„Pats didžiausias mano noras, – pagalvojo ji, – tai daugiau niekada
nebesusitikti su jais abiem. Jų draugija nesuteikia tokio džiaugsmo, kuris
atpirktų tokį kartėlį! Tegu aš daugiau nebesusiduriu nei su vienu, nei su kitu!“
Tačiau ta kančia, kurios negalėjo atpirkti net metai laimės, jai pasirodė nebe
tokia didelė, kai pamatė, kaip jos sesers grožis atgaivino jos buvusio gerbėjo
jausmus. Iš pradžių jis kalbėjo su ja nedaug, tačiau bėgant minutėms skyrė jai vis
daugiau ir daugiau dėmesio. Ji atrodė jam tokia pat graži kaip ir prieš metus –
tokia pat miela ir natūrali, nors ir nebe tokia kalbi. Džeinė pati stengėsi atrodyti
visai nepasikeitusi ir buvo tikra, kad kalba tiek pat kaip visada. Tačiau jos
galvoje sukosi tiek minčių, jog ji net pati ne visada pastebėdavo, jog tyli.
Kai džentelmenai pakilo eiti, ponia Benet su tokiu pat meilikavimu Bingliui
pakvietė juodu po kelių dienų papietauti Longburne.
– Juk jūs man skolingas vieną vizitą, pone Bingli, – pridūrė ji, – nes aną žiemą
prieš išvažiuodamas į miestą grįžęs pažadėjote pas mus papietauti. Nemanykit,
kad aš pamiršau, ir leiskit užtikrinti jus, kad buvau labai nusiminusi, kai jūs savo
pažado netesėjot.
Binglis kiek sutriko po šitų žodžių ir sumurmėjo kažką apie jam
sutrukdžiusius reikalus. Tuomet jiedu atsisveikino ir išėjo.
Poniai Benet labai magėjo pasikviesti juos papietauti dar tą pačią dieną, ir
nors visada turėdavo nemažas maisto atsargas, dabar pagalvojo, kad vertėtų
turėti dvigubai daugiau patiekalų, jeigu nori pamaloninti žmogų, su kuriuo sieji
tokias dideles viltis, ir patenkinti garbę bei orumą kito, kurio metinės pajamos
siekia dešimt tūkstančių svarų.
 PENKIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

JIEMS IŠĖJUS ELIZABETA taip pat išėjo pasivaikščioti, nes norėjo bent kiek
nusiraminti ir netrukdoma pagalvoti apie ramybę atėmusius įvykius. Ją nustebino
ir sutrikdė Darsio elgesys.
„Kam jis apskritai atėjo, – galvojo ji, – jei buvo toks tylus, niūrus ir
abejingas?“
Ji negalėjo rasti jokio ją patenkinančio paaiškinimo.
„Juk dar visai neseniai Londone jis galėjo būti malonus ir draugiškas mano
dėdei ir tetai. Kodėl ne man? Jeigu jis manęs varžosi, tai kam tada apskritai
čionai ėjo? Jeigu aš jam daugiau neberūpiu, tai kodėl jis toks tylus? Kaip jis mane
erzina! Daugiau nebegalvosiu apie jį.“
Kurį laiką ji net nenorėdama tikrai laikėsi savo pažado, nes ją pasivijo
Džeinė, kuri atrodė tokia laiminga, jog buvo aišku, kad ji šiuo vizitu yra
patenkinta daug labiau negu Elizabeta.
– Dabar, kai pirmas susitikimas pasibaigė, – pasakė ji, – aš jaučiuosi kur kas
geriau. Patikėjau savo jėgomis ir kiti jo apsilankymai manęs nebeišmuš iš vėžių.
Man net patinka, kad jis antradienį pietaus pas mus, nes tada visi pamatys, kad
tarp mūsų yra tik paprasta pažintis.
– Taip, visai paprasta pažintis, – šypsodamasi pasakė Elizabeta. – Ak,
Džeine, verčiau pasisaugok.
– Mieloji Lize, nejaugi tu laikai mane tokia silpna, kad manai man gresiant
pavojų?
– Aš manau, kad tau gresia labai didelis pavojus, jog jis tave įsimylės dar
smarkiau.
Iki antradienio džentelmenų jos nematė, o ponia Benet per tas dienas
puoselėjo pačias šviesiausias viltis, kurias jai atgaivino malonus ir dėmesingas
Binglio elgesys per tą paskutinį pusvalandžio vizitą. Antradienį Longburne
susirinko didžiulis pulkas svečių, o abu patys svarbiausi, kaip ir dera tikriems
sporto mėgėjams, pasirodė visiškai punktualiai. Kai visi patraukė į valgomąjį,
Elizabeta įdėmiai stebėjo, ar Binglis, kaip ir per visus ankstesnius pokylius,
atsisės šalia sesers. Jos nuovokioji mama, kankinama tos pačios minties,
nesileido jo pasodinama šalia savęs. Prieš sėdant prie stalo jis tarsi suabejojo,
tačiau ji lyg netyčia atsisuko, nusišypsojo ir jis atsisėdo šalia jos.
Elizabeta triumfuodama pažiūrėjo į jo draugą. Šis į visa tai žvelgė su kilniu
abejingumu, ir jai gal būtų kilusi mintis, kad Binglis yra gavęs iš jo leidimą būti
laimingas, jeigu nebūtų mačiusi, kaip jo akys su apsimesto nerimo išraiška taip
pat nukrypo į poną Darsį.
Jo elgesys su jos seseria per visus pietus rodė, kaip jis yra susižavėjęs, ir
nors jis buvo gerokai atsargesnis negu per kitus susitikimus, Elizabeta jautė, kad
jei tik niekas jiems nesutrukdys, tai netrukus jo ir Džeinės laimė bus garantuota.
Nors ji nebuvo linkusi bėgti įvykiams už akių, vis dėlto jautė malonumą,
stebėdama jo elgesį. Ir tai buvo vienintelė jos paguoda, esant tokioje
nelinksmoje padėtyje. Ponas Darsis buvo taip toli nuo jos, kiek tik leido stalas.
Jis sėdėjo šalia jos motinos. Ji suprato, kaip nedaug malonumo tai teikia jiems
abiem ir kaip tai gali atsispindėti jų elgesyje. Per atstumą ji negirdėjo, ką jiedu
kalba, tačiau matė, jog kreipiasi vienas į kitą retai ir daro tai formaliai bei šaltai.
Motinos atšiaurumas vertė Elizabetą dar skausmingiau pajusti, kiek jie yra jam
skolingi, ir kai kuriomis akimirkomis ji būtų kažką atidavusi, kad būtų galėjusi
pasakyti jam, jog ne visi jos šeimos nariai nežino jo gerumo ir jo nevertina.
Ji vylėsi, kad per vakarą jiems dar pasitaikys proga atsidurti šalia ir šis
vizitas nepasibaigs vėl nepavykus pasikalbėti daugiau negu paprasti mandagumo
žodžiai sveikinantis prie durų. Po pietų, prieš pasirodant vyrams, ji sėdėjo
svetainėje su tokiu nuovargio ir nuobodulio kupinu veidu, – kad tai galėjo
pasirodyti nemandagu. Ji jų atėjimo laukė taip, tarsi nuo to būtų priklausę, ar šis
vakaras bus jai bent kiek laimingas.
„Jeigu jis ir tada neprieis prie manęs, – nusprendė ji, – tai jis man
nebereikalingas.“
Džentelmenai atėjo, ir jai pasirodė, kad jos viltims lyg ir lemta išsipildyti, bet
deja! Damos taip glaudžiai susirinko aplink stalą, kur ponia Benet ruošė arbatą,
o Elizabeta pilstė kavą, kad šalia jos neliko tarpelio net vienai vienintelei kėdei.
Be to, džentelmenams artėjant viena merginų priėjo dar arčiau jos ir
sušnibždėjo:
– Aš nenoriu, kad vyrai priėję mus išskirtų, kam mums jų reikia, ar ne?
Darsis praėjo pro šalį į kitą kambario galą. Ji nusekė jį akimis, pavydėdama
visiems, su kuriais jis kalbėjosi, vos galėjo pilstyti kitiems kavą ir be galo niršo
ant savęs už naivumą!
„Juk tai vyras, kurį aš atstūmiau! Kaip aš galiu būti tokia kvaila ir tikėtis jo
meilės atsinaujinimo? Argi atsirastų dar bent vienas kitas vyras, kuriam užtektų
nuolankumo antrą kartą pasipiršti tai pačiai moteriai? Didesnio jų jausmų
įžeidimo tikriausiai negali būti!“
Tačiau jai kiek palengvėjo, kai jis priėjęs paprašė dar vieno puodelio kavos,
ir pasinaudodama proga ji paklausė:
– Ar jūsų sesuo dar Pemberlyje?
– Taip, ji bus ten iki Kalėdų.
– Visiškai viena? Nejaugi visi draugai ją paliko?
– Ponia Ensli dar ten. Kitos damos prieš tris savaites išvažiavo į Skarborą.
Daugiau ko paklausti ji nesugalvojo, bet jeigu jam rūpėjo pratęsti pokalbį, tai
temą galėjo sugalvoti ir pats. Tačiau jis tylėdamas pastovėjo šalia jos keletą
minučių, bet pagaliau viena jaunų merginų vėl ėmė kažką šnibždėti Elizabetai, ir
jis nuėjo šalin.
Kai arbatos gėrimo reikmenys buvo nunešti ir sustatyti kortų staliukai,
damos pakilo ir Elizabeta tikėjosi, jog tuo metu jis prieis prie jos, tačiau ir dabar
jai teko nusivilti, nes pamatė, kaip jis tapo motinos auka; mat ši, ieškodama visto
žaidėjų, greitai jį pasisodino prie savo stalo. Taigi jiems buvo lemta iki vakaro
galo išsėdėti prie skirtingų stalų ir dabar jai teliko tikėtis, kad jo akys kryps į jos
stalo pusę taip pat dažnai, kaip jos į jo, ir kad dėl to jis žais taip pat blogai, kaip
ir ji.
Ponia Benet tikėjosi užlaikyti abu Neterfildo džentelmenus iki vakarienės,
tačiau jų karieta buvo užsakyta anksčiau negu visų kitų ir ji nesugalvojo, kaip
juos sulaikyti.
– Na, mergaitės, – pasakė ji, kai svečiai išvažinėjo, – ką jūs manot apie šią
dieną? Man regis, viskas praėjo kuo puikiausiai, užtikrinu jus. Pietūs buvo
paruošti kuo puikiausiai. Elniena pakepta tiek, kiek dera – visi sakė, kad dar
neragavo tokio sultingo kepsnio. Sriuba buvo penkiasdešimt kartų skanesnė
negu prieš savaitę pas Lukasus. Net ponas Darsis pripažino, kad kurapkos
patiektos nuostabiai, o aš manau, kad jis turi mažiausiai du ar tris virėjus
prancūzus. Ir Džeine, dar niekada nemačiau tavęs tokios gražios. Kai paklausiau
apie tai ponią Long, ji nuoširdžiausiai tai patvirtino. Ir kaip jūs manot, ką ji dar
pasakė? „Ak, ponia Benet, matysit, greitai ji jau gyvens Neterfilde.“ Tikrai taip ir
pasakė. Juk ji tokia miela, ponia Long, o kokios išauklėtos jos dukterėčios, nors
ir negražios. Bet man jos vis tiek patinka.
Trumpai tariant, ponia Benet buvo kuo puikiausios nuotaikos. Ji prisižiūrėjo,
kaip maloniai elgėsi ponas Binglis su Džeine, ir dabar neabejojo, kad jis bus jos.
Kadangi būdama pakilios nuotaikos ji dažnai prasilenkdavo su sveiku protu, tai
kitą rytą gerokai nusivylė, kai būsimasis vyras neatėjo prašyti jos dukters
rankos.
– Kokia nuostabi buvo diena! – pasakė Džeinė Elizabetai. – Kaip gerai
parinkta kompanija, visi taip tiko vienas prie kito. Tikiuosi, kad ir ateity bus
tokių susitikimų.
Elizabeta nusišypsojo.
– Negražu šaipytis, Lize. Verčiau neįtarinėk manęs. Man darosi nesmagu.
Garantuoju tau, kad išmokau tiesiog džiaugtis pokalbiu su juo, kaip su maloniu ir
protingu jaunuoliu, tačiau daugiau nieko jam nejaučiu. Iš jo elgesio aš kuo
puikiausiai supratau, kad jis neturėjo nė mažiausio ketinimo padaryti man įspūdį.
Jis tik paprasčiausiai yra malonesnio būdo už kitus vyrus ir labiau linkęs teikti
aplinkiniams džiaugsmą.
– Tu esi labai žiauri, – pasakė Elizabeta. – Neleidi man šypsotis, bet
kiekvieną minutę skatini mane tai daryti.
– Kaip kartais sunku priversti kitus patikėti savimi!
– O kartais ir tiesiog neįmanoma!
– Bet kodėl tu nori įtikinti mane, kad aš jaučiu daugiau, negu pati pripažįstu?
– Į šitą klausimą aš vargiai galiu atsakyti. Mes visi mėgstame mokyti kitus,
tačiau tos mūsų perteikiamos žinios kažin ar yra vertos dėmesio. Atleisk man, ir
jeigu taip tvirtini esanti jam abejinga, tai neversk manęs būti tavo patikėtine.
 PENKIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

PRAĖJUS KELETUI DIENŲ po minėtų pietų, ponas Binglis apsilankė vėl, be to,
vienas. Jo draugas tą rytą išvyko į Londoną, tačiau po dešimties dienų pažadėjo
grįžti. Binglis praleido pas juos maždaug valandą ir buvo puikiai nusiteikęs.
Ponia Benet pakvietė jį kartu papietauti, tačiau jis labai atsiprašė ir pasakė jau
pažadėjęs pietauti kitur.
– Kai kitą kartą pas mus apsilankysite, – pasakė ponia Benet, – tikiuosi,
mums pasiseks labiau.
Jis pareiškė esąs pasiryžęs pasinaudoti jų svetingumu bet kada, ir jeigu jam
bus leista dabar pasišalinti, tai jis pasižadąs aplankyti juos pirma pasitaikiusia
proga.
– Ar galite ateiti rytoj?
Taip, rytdienai jis neturįs jokių planų, ir ponios Benet kvietimas buvo noriai
priimtas.
Jis atėjo, ir dar tokiu laiku, kai nė viena damų dar nebuvo baigusi rengtis.
Ponia Benet įbėgo į dukters kambarį su chalatu bei pusiau sušukuotais plaukais
ir sušuko:
– Džeine, brangioji, greičiau renkis ir skubėk į apačią. Jis jau atėjo... ponas
Binglis. Tikrai, sakau tau. Paskubėk, paskubėk. Sara, ateik kuo greičiau čia,
padėsi panelei Džeinei apsivilkti suknelę. Panelės Lizės plaukai gali ir palaukti.
– Kai tik galėsim, tuojau būsim apačioje, – pasakė Džeinė. – Bet Kitė
tikriausiai bus apačioje anksčiau negu mes, nes užlipo viršun jau prieš pusę
valandos.
– Po galais, ta Kitė! Ką ji turi su tuo bendra? Greičiau, greičiau, paskubėk!
Kur tavo juosta, brangioji?
Bet kai motina išėjo, Džeinė nusprendė nelipti apačion be vienos savo
seserų.
Motinos siekimas palikti juos vienu du buvo matyti visą tą vakarą. Po
arbatos ponas Benetas kaip visada nuėjo biblio​tekon, Merė užlipo viršun
skambinti pianinu. Kadangi dvi iš penkių kliūčių dingo, ponia Benet ėmė mirksėti
Elizabetai ir Kitei, tačiau jos pastangos ilgokai buvo nesuprastos. Elizabeta
tiesiog nekreipė į tai dėmesio, o kai Kitė pagaliau pamatė, ji kuo nekalčiausiai
paklausė:
– Kas yra mamyte? Kodėl jūs merkiate man? Ar aš turiu ką nors padaryti?
– Nieko, nieko, vaikeli, tau tik pasirodė. Aš visai ne​merkiau.
Po to ji kokias penkias minutes išsėdėjo ramiai, tačiau negalėdama praleisti
tokios palankios progos ji staiga atsistojo ir pasakė Kitei:
– Ateik čia, brangioji, noriu su tavimi pasikalbėti. – Ir išsivedė ją iš
kambario.
Džeinė tučtuojau pažiūrėjo į Elizabetą, tarsi sakydama, kaip jai nepatinka
tokios gudrybės, ir prašydama sesers joms nepasiduoti.
Po kelių minučių ponia Benet pravėrė duris ir pašaukė:
– Lize, brangute, noriu su tavimi pasikalbėti.
Elizabeta privalėjo išeiti.
– Žinai, galime palikti juos ir vienus, – pasakė motina, kai jos atsidūrė už
durų. – Mudvi su Kite lipsime viršun pasėdėti į mano drabužinę.
Elizabeta neėmė ginčytis su motina, ramiai palaukė, kol motina su Kite
nueis, tada sugrįžo svetainėn.
Ponios Benet lūkesčiai tą dieną neišsipildė. Binglis buvo žavingas, tačiau
turėjo vienintelį trūkumą – nepasipiršo. Jo mokėjimas bendrauti ir linksmumas
labai pagyvino vakarą, ir jis taip nuolankiai kentė motinos išsišokimus, taip
ramiai klausėsi jos nevykusių pastabų, kad duktė pajuto jam tikrą dėkingumą.
Jo beveik nereikėjo kviesti pasilikti vakarienės ir prieš jam išeinant buvo
sutarta, iš esmės ponios Benet ir jo, kad kitą rytą jis ateis pamedžioti su ponu
Benetu.
Tą vakarą Džeinė jau nebekalbėjo apie savo abejingumą. Kalbėdamos jos
net neminėjo jo vardo, tačiau Elizabeta atsigulė su džiugiu įsitikinimu, kad viskas
išsispręs laimingai ir greitai, jeigu tiktai ponas Darsis negrįš iš Londono anksčiau
pažadėto laiko. Nors, rimtai kalbant, ji beveik neabejojo, jog visa vyksta su šio
džentelmeno palaiminimu.
Binglis atėjo laiku ir, kaip buvo sutarta, kartu su ponu Benetu praleido rytą.
Pastarasis buvo kur kas malonesnis partneris, negu tikėjosi svečias. Binglis
nebuvo nei kvailas, nei perdėm pasitikintis, tad neteikė jokio peno pono Beneto
pašaipoms ir nevertė jo iš nepasitenkinimo tylėti. Dėl tos priežasties jis buvo
daug malonesnis ir ne toks keistas kaip per ankstesnius jų susitikimus. Binglis,
be abejo, grįžo su ponu Benetu pietauti, o vakare vėl buvo pademonstruotas
ponios Benet išradingumas, kad tik jos duktė galėtų likti viena su Bingliu.
Elizabeta, kuri turėjo parašyti laišką, dėl tos priežasties po arbatos nuėjo į
pusryčių kambarį. Kadangi visi kiti susiruošė lošti kortomis, ji pagalvojo, kad
neverta priešintis motinos užmačioms.
Tačiau, kai parašiusi laišką ji grįžo į svetainę, su didele nuostaba suprato,
kad motinos išradingumas nebuvo beprasmiškas. Atidariusi duris, ji pamatė poną
Binglį ir Džeinę stovinčius prie židinio tarsi labai rimtai besikalbančius, ir nors ši
aplinkybė savaime nieko nereiškė, jų veidai ir tai, kaip jiedu greitai atsisuko bei
atšlijo vienas nuo kito, labai aiškiai pasakė viską Elizabetai. Jų padėtis buvo
nejauki, tačiau jos pačios atrodė dar blogesnė. Niekas neištarė nė žodžio, ir
Elizabeta jau buvo beišeinanti lauk, tačiau Binglis, tuo metu, kaip ir seserys, jau
atsisėdęs, staiga atsistojo ir kažką sušnibždėjęs Džeinei išskubėjo iš kambario.
Džeinė niekuomet nieko neslėpdavo nuo sesers, kai atvirumas būdavo
abipusiai malonus, tad ir dabar puolusi apkabino ją ir su džiaugsmu pasakė
esanti pati laimingiausia būtybė žemėje.
– To man per daug! – pridūrė ji. – Tikrai per daug. Aš neverta to. Ak, ir kodėl
ne visi tokie laimingi?
 Elizabeta pasveikino ją taip nuoširdžiai, šiltai ir meiliai, kad net sunku buvo
išreikšti žodžiais. Kiekviena jos širdinga frazė teikė Džeinei dar daugiau
džiaugsmo. Tačiau ji negalėjo ilgai būti su seserimi ir išsakyti jai bent dalį to, ką
jautė.
– Turiu tuojau eiti pas mamą, – pasakė ji, – nes nevalia pamiršti, kaip ji
manimi rūpinosi, arba leisti jai sužinoti tai iš ko nors kito. Jis jau nuėjo pas tėvą.
Ak, Lize, ar tu įsivaizduoji, kokia džiaugsminga bus ši žinia visai mano brangiai
šeimai! Ir kaip man pačiai dėl to smagu!
Ji nuskubėjo pas motiną, kuri tyčia buvo baigusi lošti kortomis ir dabar
sėdėjo viršuje pas Kitę.
Likusi viena Elizabeta nusišypsojo, pagalvojusi, kaip lengvai ir greitai
išsisprendė tai, kas tiek mėnesių jiems rūpėjo ir laikė įtampoje.
„Štai kuo baigėsi, – pagalvojo ji, – visas jo draugo atsargumas, visos jo
seserų pinklės ir apgaulės! Pati laimingiausia, protingiausia ir natūraliausia
pabaiga!“
Po kelių minučių grįžo Binglis, kurio pokalbis su jų tėvu buvo trumpas ir
vaisingas.
– Kur yra jūsų sesuo? – paklausė jis, vos įėjęs svetainėn.
– Užlipo viršun pas motiną. Manau, kad tuojau ateis.
Tada jis uždarė duris ir priėjęs paprašė, kad ji kaip sesuo palinkėtų jiems
laimės bei sėkmės. Elizabeta pareiškė nuoširdžiausią džiaugsmą dėl jų
susigiminiavimo. Jiedu šiltai paspaudė vienas kitam ranką, paskui, kol grįžo jos
sesuo, klausėsi jo žodžių apie savo laimę ir Džeinės tobulumus. Nors tai buvo
įsimylėjusio žmogaus žodžiai, Elizabeta tikėjo, kad jo svajonės turi realų
pagrindą, – tai Džeinės supratingumas ir nuostabus charakteris, taip pat jų
pažiūrų bei jausmų panašumas.
Visas šis vakaras buvo jiems nepaprastai malonus. Džiaugsmas Džeinės
veidui teikė tiek malonaus žavesio, kad ji atrodė gražesnė negu bet kada. Kitė
kikeno ir šypsojosi, vildamasi, kad netrukus ateis ir jos eilė. Ponia Benet,
reikšdama savo pritarimą šiai santuokai ir džiaugdamasi ja, niekaip negalėjo
rasti pakankamai tinkamų žodžių, kurie išreikštų jos šiltus jausmus, nors su
Bingliu vien apie tai kalbėjo jau pusvalandį, o kai per vakarienę prie jų prisijungė
ponas Benetas, jo balsas ir elgesys aiškiai rodė, koks jis yra laimingas.
Tačiau apie tai jis neištarė nė žodžio ir tik išėjus svečiui pasisuko į dukterį ir
pasakė:
– Džeine, sveikinu tave. Tu būsi labai laiminga moteris.
Džeinė tuojau priėjo prie jo, pabučiavo ir padėkojo už gerumą.
– Tu esi gera mergaitė, – atsakė jis, – ir man labai malonu žinoti, kad tavo
gyvenimas bus laimingas. Aš neabejoju, kad judu puikiai sutarsite. Jūsų
charakteriai tikrai labai panašūs. Abu esate tokie nuolaidūs, kad tarp jūsų bus
neįmanomi kivirčai, tokie patiklūs, kad jus apdums bet kuri tarnaitė, ir tokie
dosnūs, kad nuolatos stokosite pajamų.
– Tikiuosi, kad taip nebus. Išlaidumas ir piniginių dalykų nepaisymas man
būtų neatleistinas.
– Stokos pajamų! Brangusis pone Benetai, – sušuko jo žmona, – apie ką jūs
kalbate? Juk jis gauna keturis ar penkis tūkstančius per metus, o gal ir daugiau.
– Paskui, kreipdamasi į dukterį: – Ak, brangioji Džeine, aš tokia laiminga, kad
šiąnakt tikriausiai net neužmigsiu. Žinojau, kad taip ir bus. Visada sakiau sau,
kad taip turi būti. Žinojau, kad tavo grožis nenueis veltui! Prisimenu, kai pernai
pirmą kartą pamačiau jį atvykusį į Hertfordšyrą, tuojau pagalvojau, kad judu
tikriausiai susidraugausite. Ak! Jis yra pats gražiausias iš visų vyrų!
Vikhemas su Lidija buvo pamiršti. Džeinė dabar tapo jos mylimiausia
dukterimi. Šiuo metu jai niekas daugiau nerūpėjo. O jaunesniosios seserys
netrukus ėmė žiūrėti į Džeinę kaip į galimą pramogų šaltinį, kuriuo ateityje gal
bus įmanoma pasinaudoti.
Merė paprašė leidimo naudotis Neterfildo biblioteka, o Kitė reikalavo, kad
tenai kas žiemą būtų rengiami bent keletas šokių vakarų.
Nuo to laiko Binglis, be abejo, buvo kasdienis lankytojas Longburne, dažnai
ateidavo prieš pusryčius ir likdavo iki vakarienės, jeigu koks nors barbaras
kaimynas, vertas didžiausio pasmerkimo, nepakviesdavo jo pietauti pas save ir
to nebūdavo kaip atsisakyti.
Elizabeta dabar neturėjo daug laiko pokalbiams su seserimi, nes Bingliui
esant Longburne Džeinė beveik visą dėmesį skirdavo jam, tačiau tais tarpais, kai
jie turėdavo išsiskirti, ji praversdavo jiems abiem. Nesant Džeinės jis labai
mėgdavo kalbėtis su Elizabeta apie seserį, o kai išvažiuodavo Binglis, Džeinė
irgi ieškodavo panašios paguodos.
– Aš labai apsidžiaugiau, – pasakė ji vieną vakarą, – kai išgirdau iš jo, kad jis
visiškai nežinojo, jog pavasarį buvau Londone! Net negalėjau patikėti, kad tai
įmanoma.
– O aš galėjau, – atsakė Elizabeta. – Bet kaip, jo manymu, tai atsitiko?
– Viską paaiškina jo seserų jausmai. Jos nepritarė jo pažinčiai su manimi, ir
tai visai nenuostabu, kai pagalvoji, jog jis galėjo pasirinkti daugeliu atžvilgių
sėkmingiau. Bet kai jos pamatys, – ir aš tikiuosi, jog taip bus, – kad jų brolis su
manimi yra laimingas, tai ir pačios susitaikys su vedybomis ir mūsų santykiai vėl
pasidarys normalūs, nors, žinoma, niekada nebebus tokie šilti.
– Tai labai griežti žodžiai, – pasakė Elizabeta, – tokius retai girdžiu iš tavęs.
Gera mergaitė! Man tikrai būtų labai nesmagu, jeigu tu vėl taptum apsimesto
panelės Bingli lipšnumo auka!
– Jis tikrai padarė didelę klaidą, tačiau ta klaida daro garbę jo kuklumui.
Ta proga Džeinė ėmė girti jo būdo gerumą ir pasakoti, jog jis nemoka pats
deramai įvertinti šių savo gerų savybių.
Elizabetai buvo smagu, kad Binglis nepapasakojo jai apie draugo įsikišimą;
mat, nors Džeinė buvo nepaprastai gero ir nepikto būdo, ji žinojo, kad tai būtų
galėję kiek sugadinti jos santykius su Darsiu.
– Aš tikrai esu pati laimingiausia būtybė žemėje! – sušuko Džeinė. – Ak, Lize,
kodėl aš taip išskirta iš mūsų šeimos ir vienintelė šitaip apdovanota! Jeigu
galėčiau pamatyti tokią laimingą tave! Jeigu ir tau atsirastų panašus vyras!
– Net jeigu tu man duotum ir šimtą tokių vyrų, aš nebūčiau tokia laiminga
kaip tu. Kol aš neturėsiu tavo charakterio, tavo gerumo, tol nematysiu ir tavo
laimės. Ne, ne, leisk man pačiai kurti savo laimę, ir jeigu man pasiseks, tai gal
kada nors aš irgi sutiksiu savo antrą poną Kolinsą.
Longburno įvykiai negalėjo ilgą laiką likti paslaptis. Ponia Benet leido sau
šnibžtelėti apie tai poniai Filips, o ši be jokio leidimo išpasakojo viską savo
kaimynams Meritone.
Benetai buvo greitai apskelbti pačia laimingiausia šeima pasaulyje, nors tik
prieš porą savaičių po pirmojo Lidijos pabėgimo visi nuo jų buvo nusisukę.
 PENKIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

VIENĄ RYTĄ, praėjus maždaug savaitei po Binglio ir Džeinės sužieduotuvių, kai

jis su kitomis šeimos damomis sėdėjo pusryčių kambaryje, jų dėmesys staiga
nukrypo į langą, nes pasigirdo atvažiuojanti karieta. Vizitams laikas dar buvo
pernelyg ankstyvas, be to, ekipažas nebuvo panašus į kurio nors artimesnio
kaimyno. Arkliai buvo pašto, o tarnų livrėjos nepažįstamos.
Tačiau buvo aišku, jog kažkas vis dėlto atvažiavo, todėl Binglis nedelsdamas
pakvietė Džeinę pasivaikščioti, kad nereikėtų dalyvauti nuobodžioje svečių
priėmimo ceremonijoje. Jiems išėjus, atsidarė durys ir kambaryje pasirodė
viešnia. Tai buvo ledi Katerina de Bor.
Visi, be abejo, tikėjosi ko nors nepaprasto, tačiau jų lūkesčiai buvo su kaupu
pranokti. Ir nors nei ponia Benet, nei Kitė jos nepažinojo, buvo nustebusios ne
mažiau už Elizabetą.
Įėjusi į kambarį su jai būdingu stačiokiškumu, ji į Elizabetos pasveikinimą
tiktai šaltai linktelėjo ir nieko nesakiusi atsisėdo. Jai įėjus Elizabeta pasakė jos
šviesybės pavardę, nors jokio prašymo būti pristatyta pastaroji nepareiškė.
Ponia Benet nustebusi, bet ir pamaloninta tokios aukštos viešnios pasveikino
ją su ypatinga pagarba. Po kiek laiko trukusios tylos ledi Katerina šaltai
paklausė Elizabetą:
– Tikiuosi, gyvenate gerai, panele Benet. O ši dama tikriausiai jūsų motina?
Elizabeta trumpai atsakė, jog taip.
– O čia tikriausiai viena jūsų seserų?
– Taip, madam, – pasakė ponia Benet, patenkinta, jog kalbasi su ledi
Katerina. – Ji yra mano priešpaskutinė duktė, o jauniausioji neseniai ištekėjo,
vyriausioji kažkur vaikštinėja su vienu jaunuoliu, kuris, tikiuosi, greitai irgi taps
mūsų šeimos nariu.
– Jūsų parkas labai mažas, – po pauzės pasakė ledi Katerina.
– Taip, su Rouzingsu nepalyginsi, miledi, tačiau galiu jus užtikrinti, kad jis
yra gerokai didesnis už sero Viljamo Lukaso.
– O vasaros vakarais šiame kambaryje tikriausiai labai nemalonu būti, nes
visi langai į vakarus.
Ponia Benet pasakė, kad šiuo kambariu po pietų niekas nesinaudoja, ir
pridūrė:
– Gal galiu jūsų šviesybę pasiteirauti, kaip gyvena ponai Kolinsai?
– Taip, kuo puikiausiai. Užvakar buvau juos sutikusi.
Elizabeta pagalvojo, kad dabar jai bus paduotas laiškas nuo Šarlotės, nes tai
atrodė vienintelė galima jos vizito priežastis. Tačiau laiško nebuvo ir Elizabeta
sutriko.
Ponia Benet labai mandagiai pasiūlė jos šviesybei pasistiprinti, tačiau ledi
Katerina ryžtingai ir nelabai mandagiai atsisakė bet kokių vaišių, paskui
atsistojo ir pasakė Elizabetai:
– Panele Benet, ten, už pievutės, atrodo, yra labai vaizdingas miškelis. Aš
mielai jame pasivaikščiočiau, jeigu jūs palaikytumėt man kompaniją.
– Eik, mieloji, – sušuko motina, – ir parodyk jos šviesybei visus gražiausius
takus. Manau, kad liksite patenkinta vietų nuošalumu.
Elizabeta pakluso, nubėgo į savo kambarį atsinešti skėčio ir netrukus
išlydėjo aukštą viešnią pro duris. Einant per holą, ledi Katerina pravėrė duris į
svetainę, paskui į valgomąjį, paskubom apžvelgusi pasakė, kad kambariai atrodo
visai padoriai, ir nuėjo toliau.
Jos karieta tebestovėjo prie durų ir Elizabeta pamatė, kad viduje yra jai
matyta tarnaitė. Jos tylėdamos nuėjo žvyruotu takeliu, vedančiu giraitėn.
Elizabeta buvo nusprendusi pirmoji nekalbinti viešnios, kuri elgiasi dar įžūliau ir
išdidžiau negu visada.
„Ir kaip ji man galėjo pasirodyti panaši į sūnėną?“ – pagalvojo ji, žvilgtelėjusi
viešniai į veidą.
Joms įžengus giraitėn, ledi Katerina pareiškė:
– Panele Benet, jūs tikriausiai stebitės dėl šio mano vizito. Tačiau jūsų
sąžinė ir jūsų širdis turi pasakyti mano buvimo čia priežastį.
Elizabeta su nuostaba pažvelgė į ją.
– Jūs klystate, gerbiamoji. Aš net nenumanau, kokia priežastis suteikė man
garbę pamatyti jus čia.
– Panele Benet, – piktu balsu pasakė ledi Katerina, – patarčiau nepamiršti,
kad aš neketinu leisti, jog su manim būtų juokaujama. Ir nors jūs esate labai
nenuoširdi, aš tokia nebūsiu. Mano charakteriui visada buvo būdingas tiesumas
bei atvirumas, todėl tokiu momentu kaip šitas aš pasistengsiu kaip niekad būti
ištikima šiems savo bruožams. Prieš dvi dienas mane pasiekė didelį nerimą
kelianti žinia. Man buvo pasakyta ne vien tai, kad jūsų sesuo rengiasi labai
sėkmingai ištekėti, bet kad ir jūs, panelė Elizabeta Benet, netrukus ketinate
susijungti su mano sūnėnu... mano nuosavu sūnėnu... ponu Darsiu. Žinoma, aš
suprantu, kad tai yra baisus melas, ir neketinu įžeisti jo, manydama, kad toks
dalykas įmanomas, tačiau nusprendžiau nedelsdama atvažiuoti čionai, kad tiesiai
iš manęs galėtumėte sužinoti, ką aš apie tai manau.
– Tačiau jeigu jums tai atrodo neįmanoma, – pasakė Elizabeta, paraudusi iš
nuostabos ir pykčio, – tuomet kodėl leidotės į tokią ilgą kelionę? Ko jūsų
šviesybė siekėte?
– Kad jūs dabar pat tą žinią visiškai paneigtumėte.
– Jeigu tokia žinia yra tikrai pasklidusi, tai šis jūsų vizitas į Longburną ir
pasimatymas su manimi bei mano šeima gali ją tik patvirtinti, – šaltai pasakė
Elizabeta.
– Jeigu! Nemėginkite apsimesti, kad nieko apie tai nežinote. Argi ne jūs pati
gudriai paskleidėte tokią žinią! Ir argi nežinote, kad ji jau toli paplitusi?
– Pirmą kartą tai girdžiu.
– Ir jūs galite patvirtinti, kad tam nėra jokio pagrindo?
 – Aš nepretenduoju į jūsų šviesybei būdingą atvirumą. Jūs galite mane
klausinėti, tačiau aš galiu jums neatsakyti.
– Tai nepakenčiama! Panele Benet, aš reikalauju, kad pasiaiškintumėte. Ar
jis... mano sūnėnas... jums pasipiršo?
– Jūsų šviesybė sakėte, kad tai neįmanoma.
– Taip turi būti. Taip privalo būti, jeigu jis dar gali pasikliauti savo sveiku
protu. Tačiau jūs savo vilionėmis ir gundymais galėjote įvilioti jį į pinkles ir
priversti pamiršti pareigą savo šeimai.
– Jeigu aš tai padariau, tai būtų labai nelogiška prisipažinti.
– Panele Benet, ar jūs žinote, kas aš esu? Aš nepratusi, kad su manimi būtų
taip kalbama. Būdama beveik artimiausia jo giminaitė, aš manau turinti teisę
sužinoti jo širdies reikalus.
– Tačiau neturite teisės į manuosius, o toks jūsų elgesys anaiptol neskatina
mano atvirumo.
– Supraskite mane teisingai. Tokios vedybos, apie kurias jūs turėjote drąsos
svajoti, yra neįmanomos. Niekada. Ponas Darsis yra sužadėtas su mano dukra.
Na, ką dabar pasakysite?
– Tiktai viena: kad šitokiu atveju jūs neturėjote pagrindo manyti, jog jis
prašė mano rankos.
Ledi Katerina kiek laiko dvejojo, paskui pasakė:
– Matote, jų sužadėtuvės yra ne visai įprastos. Jie pažadėti vienas kitam nuo
kūdikystės. Toks buvo jo ir jos motinos noras. Dar jiems esant lopšyje buvo
sudaryta tokia sąjunga ir štai dabar, kai seserų valiai atėjo laikas įsikūnyti, ji bus
išardyta merginos, kuri yra žemos kilmės, neturi padėties visuomenėje ir visiškai
nesusijusi su mūsų šeima! Argi jums visai nesvarbūs jo giminaičių norai? Ir tai,
kad jis yra sužadėtas su panele de Bor? Nejaugi neturite nė kiek takto ir
padorumo? Nejaugi nesate girdėjusi manęs sakant, kad nuo pat pirmų valandų
jiedu yra pažadėti vienas kitam?
– Taip, esu apie tai girdėjusi. Bet argi tai turi man kokios svarbos? Jeigu
mano santuokai su jūsų sūnėnu trukdytų tiktai ši aplinkybė, aš nepaisyčiau to, jog
jo motina ir teta susitarė apvesdinti jį su pussesere. Siekdamos šių vedybų judvi
padarėte, kiek galėjote. Toliau viskas priklauso nuo kitų. Jei ponas Darsis nei
žodžiu, nei jausmais nėra susisaistęs su jūsų dukra, tai kodėl jis negalėtų rinktis
kitos moters? O jeigu jis pasirinktų mane, tai kodėl aš turėčiau nesutikti?
– Todėl, kad tai daryti jums draudžia garbė, orumas ir sveikas protas... taip,
ir net savo naudos paisymas. Taip, panele Benet, naudos, nes negalite tikėtis
jokio dėmesio iš jo šeimos ar jo draugų pusės, nes tokiu savo žingsniu
nuteiktumėte visus prieš save. Būsite atstumta, pasmerkta ir paniekinta visų su
juo susijusių žmonių. Būsite paženklinta gėdos ženklu, niekas iš mūsų niekada
neištars jūsų vardo.
– Taip, tai dideli praradimai, – atsakė Elizabeta. – Tačiau pono Darsio žmona
turės tiek daug nepaprastų laimės šaltinių, užtikrintų jai padėties, kad apskritai
jai nebus ko gailėtis.
 – Užsispyrusi, aikštinga mergina! Man gėda dėl jūsų! Tai šitaip jūs man
atsidėkojat už aną pavasarį parodytą dėmesį? Gal, jūsų nuomone, jūs man už tai
neskolinga? Nagi, atsisėskim. Panele Benet, prašau jus suprasti, kad aš čionai
atvažiavau tvirtai pasiryžusi pasiekti savo tikslą ir manęs niekas nesustabdys. Aš
nesu pratusi nuolaidžiauti žmonių užgaidoms. Ir neturiu įpročio kam nors
nusileisti.
– Tokiu atveju jūsų šviesybės padėtis tampa dar sunkesnė. Tačiau su manimi
tai neturi nieko bendro.
– Prašau nepertraukti manęs! Išklausykite mane tylėdama. Mano duktė ir
mano sūnėnas yra sutverti vienas kitam. Pagal motinos liniją jiedu yra kilę iš tos
pačios kilmingos šeimos, o pagal tėvų liniją iš garbingų, turinčių senas šaknis,
nors ir netituluotų šeimų. Ištekliai abiejose pusėse yra nuostabūs. Kiekvienas
abiejų garbingų šeimų narys pripažįsta, kad jiedu yra skirti vienas kitam. O kas
gi juos skiria? Išsišokėlė jauna moteris, kuri neturi nei šeimos, nei ryšių, nei
kraičio. Argi tai pakenčiama? Ne, jokiu būdu, ir taip nebus! Jeigu jūs
suprastumėt, kas naudinga jums pačiai, tai nesiektumėt išeiti iš aplinkos, kurioje
užaugote.
– Ištekėdama už jūsų sūnėno, aš anaiptol neišeičiau iš savo aplinkos. Jis yra
dvarininkas, o aš esu dvarininko duktė, tad šia prasme mes lygūs.
– Teisybė. Jūs dvarininko duktė. Bet kas yra jūsų motina? Kas yra jūsų dėdės
ir tetos? Nemanykit, jog aš nežinau, kuo jie verčiasi.
– Kad ir kas būtų mano giminaičiai, – atsakė Elizabeta, – jūsų tai neturi
jaudinti, jeigu nejaudina jūsų sūnėno.
– Prašau man tiesiai pasakyti, ar judu susižadėję?
Elizabeta nenorėjo daryti malonės ledi Kterinai ir atsakyti į šį klausimą,
tačiau kiek pagalvojusi vis dėlto atsakė:
– Ne.
Ledi Katerina atrodė patenkinta.
– Ir duodate man žodį, kad niekada nesusižadėsite?
– Tokio pažado aš neduosiu.
– Panele Benet, aš esu nustebusi ir priblokšta. Tikėjausi, kad jūs būsite
protingesnė mergina. Tačiau neapgaudinėkite savęs ir nemanykite, kad aš
ketinu nusileisti. Aš neišvažiuosiu iš čia, kol jūs man neduosite reikalaujamo
pažado.
– Užtikrinu jus, kad neduosiu. Manęs negalima taip įbauginti, kad padaryčiau
tokį neprotingą dalyką. Jūsų šviesybė nori, kad jūsų sūnėnas vestų jūsų dukterį,
tačiau nejaugi toks mano duotas pažadas padarytų tas vedybas įmanomesnes?
Jeigu jis man neabejingas, tai ar mano atsisakymas tekėti už jo paskatins jį
rinktis jūsų dukrą? Leiskite man pasakyti, ledi Katerina, jog argumentai, kuriais
jūs remiate savo neįtikėtiną reikalavimą, yra tokie pat nerimti, kaip ir pats
reikalavimas. Jūs tikriausiai visiškai nepažįstate manęs, jeigu manote, kad mane
gali paveikti panašūs įtikinėjimai. Negaliu pasakyti, kaip jūsų sūnėnui patinka
toks jūsų kišimasis į jo reikalus, tačiau jūs, be abejo, neturite teisės kištis į
manuosius. Todėl man nelieka nieko kito, kaip tik prašyti jus daugiau apie tai
nebekalbėti.
– Prašyčiau taip neskubėti. Aš dar nebaigiau. Prie visų savo argumentų aš
turiu pridurti dar vieną. Man nėra paslaptis ir jūsų jaunesniosios sesers gėdingas
pabėgimas. Man žinoma viskas – kad tos vedybos buvo sukurptos atgaline data,
padedant jūsų tėvui ir dėdei. Tai argi tokia moteris gali tapti mano sūnėno
giminaite? Ir jos vyras, kuris yra velionio tėvo ūkvedžio sūnus? O dangau, ką jūs
sau galvojate? Nejaugi Pemberlis vertas tokio išniekinimo?
– Daugiau galite man nieko nebesakyti, – piktai tarė Elizabeta. – Įžeidėte
mane visais įmanomais būdais. Jums leidus, aš grįžtu į namus.
Tardama šiuos žodžius, ji atsistojo. Ledi Katerina irgi atsistojo ir jos pasuko
atgal. Jos šviesybė buvo įniršusi.
– Vadinasi, jums visai nesvarbi mano sūnėno garbė ir reputacija! Egoistiška,
nejautri mergina! Nejaugi nesuvokiate, kad ryšys su jumis pažemins jį bet kurio
pažįstamo akyse?
– Ledi Katerina, aš neturiu ko daugiau pasakyti. Mano jausmai jums žinomi.
– Vadinasi, jūs apsisprendusi jį turėti?
– Nieko panašaus aš nesakiau. Aš tik esu apsisprendusi elgtis taip, kaip,
mano manymu, man būtų geriausia, ir nepaisyti nei jūsų, nei jokio kito man
visiškai tolimo asmens.
– Gerai. Vadinasi, jūs atsisakote išpildyti mano prašymą. Atsisakote paklusti
garbės, pareigos ir dėkingumo taisyklėms. Esate pasiryžusi sužlugdyti jį visų jo
draugų akyse ir užtraukti jam viso pasaulio panieką.
– Nei garbė, nei pareiga, nei dėkingumas manęs dabar niekuo neįpareigoja.
Mano vedybos su ponu Darsiu nepažeistų nė vieno iš tų dalykų. O kalbant apie jo
šeimos pasipiktinimą ir viso pasaulio panieką, tai manęs nelabai jaudintų,
kadangi pasaulis apskritai yra gana protingas ir nežiūri į panašius dalykus taip
liguistai.
– Vadinasi, jūs šitaip samprotaujate! Toks jūsų paskutinis žodis! Labai puiku,
dabar aš žinosiu, kaip man elgtis. Tiktai neturėkite vilties, panele Benet, kad
jūsų norai išsipildys. Aš atvažiavau išmėginti jūsų. Tikėjausi, jog būsite protinga,
tačiau dabar neabejokite, kad savo tikslą pasieksiu.
Ledi Katerina panašiai kalbėjo, kol jos priėjo karietos duris, tada ji
atsisukusi paskubom pridūrė:
– Nenoriu su jumis atsisveikinti, panele Benet. Ir neperduodu jūsų motinai
linkėjimų. Jūs neverta tokio dėmesio. Aš labai nepatenkinta.
Elizabeta jai nieko neatsakė ir net nemėginusi kviesti jos šviesybės vidun
greitai nuėjo namo. Lipdama laiptais, ji girdėjo, kaip karieta nuvažiavo. Motina
sunerimusi laukė prie durų ir tuojau paklausė, kodėl ledi Katerina neužėjo vidun
pailsėti.
– Ji nenorėjo, – atsakė duktė, – skubėjo važiuoti namo.
– Ji man pasirodė labai maloni moteris! Ir jos vizitas pas mus – tiesiog labai
malonus poelgis! Juk ji, mano manymu, atvažiavo vien todėl, kad praneštų, jog
Kolinsai gyvena gerai, tikriausiai ji kur nors važiuoja ir atsidūrusi netoli
Meritono sugalvojo aplankyti mus. Tikiuosi, ji neturėjo į tave jokių ypatingų
reikalų, Lize?
Čia Elizabetai teko kiek pameluoti, nes buvo tiesiog neįmanoma pasakoti
motinai įvykusio pokalbio turinio.
 PENKIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

ŠIO VIZITO SUKELTAS JAUDULYS buvo toks didelis, kad Elizabeta labai
nelengvai jį įveikė ir dar daug valandų negalėjo galvoti apie nieką kitą. Vadinasi,
ledi Katerina iš tikro atvažiavo visą tą kelią iš Rouzingso vien tam, kad
nutrauktų jos tariamas sužadėtuves su ponu Darsiu. Kito paaiškinimo čia negali
būti, tačiau Elizabeta net neįsivaizdavo, iš kur galėjo kilti gandas apie tokias
sužadėtuves. Tiktai vėliau ji susivokė, kad jis yra artimas Binglio draugas, ji pati
yra Džeinės sesuo, o kadangi po vienų vedybų paprastai imama šnekėti apie
kitas, tai šitaip ir galėjo kilti toks spėjimas. Ji ir pati kartais pagalvodavo, kad po
sesers vedybų jiedu su Darsiu tikriausiai matysis dažniau. O jų kaimynai Lukasai
(iš kurių susirašinėjimo su Kolinsais ledi Katerina tikriausiai ir gavo tas žinias)
nesunkiai galėjo palaikyti išspręstu dalyku tai, kas Elizabetai atrodė tiktai tolima
ateities galimybė.
Tačiau prisimindama ledi Katerinos posakius, ji negalėjo nesibaiminti jos
galimo įsikišimo. Jos žodžiai apie tai, kad ji yra pasiryžusi sukliudyti šiai
santuokai, Elizabetai davė mintį, jog ji ketina daryti poveikį sūnėnui, ir ji net
nedrįso pagalvoti, kaip jis pažiūrės į visas išvardytas santuokos su ja neigiamas
puses. Ji nežinojo, kiek rimtai jis yra prisirišęs prie savo tetos, kiek vertina jos
nuomonę, tačiau buvo natūralu tikėtis, kad jis jos šviesybę vertina labiau negu
Elizabeta. Taip pat buvo aišku, kad vardydama, kokia baisi yra santuoka su
tokia žemos aplinkos mergina, ledi Katerina palies jo jautrią vietą. Turėdamas
tokį supratimą apie šeimos orumą, jis tetos argumentus, kurie Elizabetai atrodo
juokingi ir menki, gali palaikyti rimtais ir įtikinamais.
Jeigu jis iki tol svyravo, kaip elgtis (o Elizabetai taip dažnai atrodydavo), tai
tokios artimos giminaitės patarimai ir prašymai gali sustiprinti jo abejones taip,
kad jis leis sau būti laimingas tik tiek, kiek tai suderinama su įsivaizduojama
šeimos garbe. Tokiu atveju jis čionai nebeatvažiuos. Ledi Katerina gali sutikti jį
važiuodama pro Londoną ir priversti atsisakyti Bingliui pažadėto apsilankymo
Neterfilde.
„Taigi, jeigu per kelias artimiausias dienas jis atsiprašys savo draugą negalįs
tesėti duoto pažado, – pagalvojo ji, – tai man bus aišku, ką tai reiškia. Tuomet aš
išmesiu iš galvos viltis dėl jo pastovumo. Jeigu šiam žmogui, užuot gavus mano
ranką ir širdį, pakanka tik apgailestauti dėl manęs, tai netrukus aš ir pati
liausiuosi dėl jo apgailestauti.“
Kiti šeimos nariai, sužinoję, kas buvo apsilankęs, labai nustebo, tačiau
pasitenkino tuo pačiu paaiškinimu, kurio pakako nuraminti ponios Benet
smalsumui, tad Elizabeta buvo išvaduota nuo nemalonių paaiškinimų.
Kitą rytą lipdama žemyn laiptais ji sutiko tėvą, kuris išėjo iš bibliotekos su
laišku rankoje.
– Lize, – pasakė jis, – norėjau eiti ieškoti tavęs, ateik pas mane čionai.
 Ji nuėjo paskui tėvą, apimta smalsumo, ką gi jis nori jai pasakyti, ir
numanydama, kad tai yra susiję su rankoje laikomu laišku. Staiga jai dingtelėjo,
kad šis laiškas gali būti nuo ledi Katerinos, ir ji su baime pagalvojo apie galimus
nemalonius pasiaiškinimus.
Ji nuėjo su tėvu prie židinio ir abu atsisėdo. Tada jis pasakė:
– Šįryt gavau laišką, kuris mane labai nustebino. Kadangi jame iš esmės
kalbama apie tave, tai privalai žinoti jo turinį. Iki šiol aš nežinojau, kad turiu dvi
dukteris, besirengiančias tapti žmonomis. Tad leisk pasveikinti tave su tokia
svarbia pergale.
Elizabetos skruostai beregint paraudo, nes ji buvo tikra, kad laiškas yra ne
nuo tetos, bet nuo jos sūnėno, tačiau ji pati nesuvokė, koks jausmas dabar joje
dominuoja: ar džiaugsmas, kad jis nusprendė pats parašyti, ar pyktis dėl to, kad
laiškas adresuotas ne jai pačiai, o tėvui. Tuo metu tėvas kalbėjo toliau:
– Tu esi nuovoki. O jaunos merginos paprastai tokius dalykus išmano labai
įžvalgiai. Tačiau manau, kad net tavo nuovokumo neužteks atspėti, kas yra tavo
garbintojas. Šis laiškas yra nuo pono Kolinso.
– Nuo pono Kolinso! Ir ką gi jis galėjo parašyti?
– Ogi labai konkrečius dalykus. Jis pradeda nuo to, kad sveikina su
vyriausiosios dukters vedybomis, apie kurias jam, atrodo, pranešė mielieji
paplepėti mėgstantys Lukasai. Nebandysiu tavo kantrybės, skaitydamas, ką jis
rašo šia tema. O apie tave pačią rašoma štai kas: „Išreiškus mano ir ponios
Kolins nuoširdžiausius sveikinimus tokio džiugaus įvykio proga, man norisi su
Jūsų leidimu užsiminti apie kitą dalyką, kurį sužinojome iš to paties šaltinio.
Manoma, kad Jūsų duktė Elizabeta taip pat nebeilgai turės Benetų pavardę ir
kad jos pasirinktas partneris gali būti pagrįstai pavadintas viena žymiausių šio
krašto asmenybių.“

– Nagi, pamėgink atspėti, Lize, kas čia turimas galvoje?

„...Šis jaunas dvarininkas yra nepaprastai dosniai apdovanotas visu tuo, ko

gali geisti mirtingasis, – dideliais turtais, aukšta kilme ir padėtimi visuomenėje.
Tačiau, nors pagunda ir didžiulė, leiskite man perspėti mano pusseserę
Elizabetą ir Jus, kokie sunkumai gresia priėmus šio džentelmeno pasiūlymą, kurį,
be abejo, būsite linkę iš karto priimti.“

– Ar bent numanai, Lize, kas tas dvarininkas? Na, bet tuojau pamatysim.

„O perspėju aš Jus štai dėl kokios priežasties: mes turime pagrindo manyti,
kad jo teta ledi Katerina de Bor į tokią santuoką žiūri priešiškai.“

– Ponas Darsis, štai kas tas žmogus! Na, Lize, manau, kad tikrai nustebinau
tave. Sakyk, ar galėjo jis su Lukasais sugalvoti kokį nors žmogų iš mūsų
pažįstamų, kuris labiau demaskuotų jų prasimanymų paikumą? Ponas Darsis,
kuris žiūrėdamas į bet kurią moterį mato tik jos trūkumus ir kuris tikriausiai nė
karto nėra pažvelgęs į tave? Tiesiog nuostabu!
Elizabeta mėgino apsimesti, kad ir jai nepaprastai įdomu, tačiau tesugebėjo
išspausti tiktai menką šypsenėlę. Dar niekada tėvas nebuvo rodęs jai savo
sąmojingumo taip nemaloniai.
– Na kaip, argi ne linksma?
– Taip, labai. Bet prašau skaityti toliau.
„Kai vakar vakare užsiminiau jos šviesybei apie šias galimas vedybas, ji
tuojau pat su jai būdingu mielaširdingumu išreiškė, ką mano šiuo klausimu, ir
pasakė, jog atsižvelgdama į kai kurias nepalankias mano pusseserės šeimos
aplinkybes, ji niekada neduos sutikimo tokiai, jos žodžiais tariant, gėdingai
santuokai. Pagalvojau, jog yra mano pareiga kuo greičiau pranešti visa tai
pusseserei, kad ji ir jos kilmingasis gerbėjas žinotų, kas jų laukia, ir neskubėtų
sudaryti santuokos, kuri nebus deramai palaiminta.
Aš tikrai labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog taip sėkmingai pavyko
užbaigti nelemtą mano pusseserės Lidijos avantiūrą, ir apgailestauju tik dėl to,
kad jų gyvenimas kartu iki vedybų buvo taip plačiai žinomas. Tačiau negaliu
neatlikti savo padėčiai priderančios pareigos ir susilaikyti nepareiškęs savo
nepritarimo tam, jog priėmėte šią porą savo namuose tuojau po jų vedybų. Tai
buvo nuolaidžiavimas blogiui, ir jei aš būčiau Longburno rektorius, tai būčiau
tam labai ryžtingai pasipriešinęs. Kaip krikščionis Jūs, be abejo, privalėjote
jiems atleisti, tačiau turėjote pasirūpinti, kad jie niekada nepasirodytų Jūsų
namuose ir kad jų vardai niekad nebūtų tariami Jums girdint.“

– Tai štai, koks yra krikščioniškas atlaidumas! Toliau laiške rašoma apie jo
brangiosios Šarlotės reikalus ir jaunos atžalos laukimą. Bet Lize, tu atrodai taip,
lyg tau tai nebūtų patikę. Nemaniau, kad tu gali būti poniutė, kuri raukosi dėl
kiekvieno paiko plepalo. Juk pagaliau tam ir gyvename, kad duotume peno
kaimynų linksmybėms ir patys iš jų pasijuoktume!
– Oi ne, – atsakė Elizabeta, – man labai juokinga. Bet tai taip keista!
– Žinoma, ir kaip tik čia yra visas smagumas. Jeigu jie būtų pasirinkę kitą
vyriškį, būtų visai neįdomu. Tačiau jo absoliutus abejingumas ir tavo aiški
antipatija iš to padaro nuostabų absurdą! Nors ir labai nemėgstu rašyti, tačiau
susirašinėjimo su Kolinsu nemesiu niekada. Ne, kai skaitau jo laiškus, tai jis man
atrodo geresnis net už Vikhemą, nors ir kaip vertinu savo žento įžūlumą bei
veidmainiškumą. Sakyk, Lize, o ką sakė ledi Katerina apie šitą žinią? Gal ji buvo
atvažiavusi pareikšti savo nesutikimo?
Į šį klausimą duktė tik nusijuokė, o kadangi tėvas neturėjo jokių įtarimų, tai
daugiau ir nebeklausinėjo. Dar niekad Elizabetai nebuvo taip sunku vaizduoti
savo jausmus tokius, kokie jie anaiptol nebuvo. Reikėjo juoktis, nors kur kas
labiau jai norėjosi verkti. Ypač skaudžiai ją užgavo tėvo žodžiai apie pono Darsio
abejingumą, ir ji pati nebepajėgė suprasti, ar reikia stebėtis jo nenuovokumu, ar
baimintis, jog ne jis mato per mažai, o ji pati mato per daug.
 PENKIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

NETRUKUS po ledi Katerinos vizito vietoje draugo atsiprašymo laiško, kurį

Elizabeta beveik buvo tikra gausiant poną Binglį, Longburne atsirado pats
Darsis. Jaunuoliai atvyko anksti, ir poniai Benet nespėjus pranešti ponui Darsiui,
kad čionai lankėsi jo teta (jos duktė to laukė su baimingu virpuliu), Binglis,
norėdamas pabūti vienas su Džeine, pasiūlė visiems pasivaikščioti. Džeinė
sutiko. Ponia Benet nebuvo vaikštynių mėgėja, Merė amžinai neturėjo laiko, bet
visi kiti penki išėjo laukan. Tačiau Binglis su Džeine greitai leidosi pralenkiami
kitų, o Elizabeta, Kitė ir Darsis turėjo užimti vienas kitą kartu. Kalbėjo visi
nedaug, Kitė drovėjosi Darsio, Elizabeta slapta kaupė ryžtą prieš lemtingą
žingsnį, galbūt tą patį darė ir jis.
Jie pasuko Lukasų link, nes Kitė norėjo aplankyti Mariją, tad, kai sesuo juodu
paliko, Elizabeta, nematydama čia nieko blogo, ramiai nuėjo toliau su Darsiu.
Atėjo momentas parodyti kauptam ryžtui, tad sutelkusi drąsą ji greitai pasakė:
– Pone Darsi, aš esu didelė savanaudė, todėl norėdama palengvinti savo
jausmus, tikriausiai apsunkinsiu jūsiškius. Negaliu ilgiau tylėti nepadėkojusi jums
už nepaprastą gerumą mano nelemtai seseriai. Nuo pat to laiko, kai visa tai
sužinojau, mane kamuoja būtinybė išsakyti, kaip mane tai sujaudino. Jeigu tai
būtų žinoma visai mano šeimai, tuomet, be abejo, šį dėkingumą reikščiau ne vien
savo vardu.
– Man labai, tikrai labai nemalonu, – atsakė Darsis nustebęs ir sutrikęs, –
kad jūs tai sužinojote, ir dar tikriausiai tokioje šviesoje, kuri jums galėjo suteikti
rūpesčių. Nemaniau, kad ponia Gardiner tokia nepatikima.
– Neverta kaltinti mano tetos. Apie jūsų dalyvavimą šiuose dalykuose aš
pirmiausiai sužinojau iš lengvabūdiško Lidijos plepumo, o paskui jau negalėjau
nurimti, kol nesužinojau smulkmenų. Leiskite man jums dar kartą padėkoti visos
mūsų šeimos vardu už tą kilnumą, kurį parodėte, užsikraudamas tiek rūpesčių,
kol suradote bėglius.
– Jeigu jaučiatės privalanti man dėkoti, – atsakė jis, – tai tegu tai būna jūsų
vienos padėka. Nemėginsiu neigti, kad viena priežasčių, paskatinusių mane imtis
šių žygių, buvo noras suteikti jums džiaugsmą. Tačiau jūsų šeima man neskolinga
nieko. Nors ir labai juos gerbiu, manau, kad galvojau tik apie jus.
Elizabeta iš susijaudinimo nebegalėjo nieko pasakyti. Po neilgos tylos Darsis
pasakė:
– Jūs esate pernelyg kilni, kad žaistumėt su manimi. Jeigu jūsų jausmai
tebėra tokie pat, kokie buvo balandžio mėnesį, pasakykite man tiesiai. Mano
paties jausmai ir troškimai tebėra nepasikeitę, tačiau pakaks bent vieno jūsų
žodžio, ir aš apie tai daugiau niekada nebekalbėsiu.
Elizabeta suvokdama, kaip nepatogiai jis jaučiasi ir nekantrauja, prisivertė
prabilti ir kiek nesklandžiai leido jam suprasti, kad jos jausmai nuo jo paminėto
laiko taip smarkiai pasikeitė, jog jo žodžius ji priima su didele padėka ir
malonumu. Laimė, jam suteikta šito atsakymo, buvo tokia, kokios jis tikriausiai
dar niekad nebuvo patyręs, ir jis tai išreiškė tokiais jautriais ir šiltais žodžiais,
kokie tik įmanomi įsimylėjusiam vyriškiui. Jeigu Elizabeta būtų drįsusi pažvelgti
jam į akis, ji būtų pamačiusi, kaip jo veidą papuošė šis nuoširdus jausmas. Tačiau
nors nematė jo, ji girdėjo, ir jam pasakojant, kokia brangi jam yra, jos jausmas
jam kas akimirką augo.
Jiedu ėjo pirmyn, patys nežinodami kur. Reikėjo tiek daug apgalvoti, pajusti,
pasakyti, kad visa kita pasimiršo. Netrukus Elizabeta sužinojo, kad taip gerai
suprasti vienam kitą jiems nemaža dalimi padėjo jo tetos pastangos. Mat
grįždama iš Londono ji užsuko pas jį, papasakojo apie vizitą į Longburną, jo
tikslą ir pokalbį su Elizabeta ir itin pabrėžė pastarosios žodžius, kurie, jos
šviesybės nuomone, rodė įžūlumą ir nedorumą. Tuo ji tikėjosi išgauti iš sūnėno
pažadą, kurio nepavyko išgauti iš jos. Tačiau, jos šviesybės nelaimei, pasekmė
buvo priešinga.
– Tai suteikė man viltį, – pasakė jis, – kurios anksčiau nedrįsau nė puoselėti.
Žinodamas jūsų tiesų būdą, aš supratau, kad jeigu jūs būtumėte visiškai ir
galutinai nusistačiusi prieš mane, tai būtumėte tai atvirai ir tiesiai pasakiusi ledi
Katerinai.
Elizabeta paraudo ir nusijuokusi atsakė:
– Taip, jūs pakankamai pažįstate mano atvirumą, kad pamanytumėte, jog aš
taip galėjau padaryti. Po to, kai taip jus įžeidžiau tiesiai į akis, man nieko nebūtų
reiškę įžeisti jus jūsų giminaičiams.
– Tačiau jūs nepasakėte man nieko, ko aš nebūčiau buvęs vertas. Ir nors
jūsų kaltinimai buvo nepagrįsti bei paremti klaidingomis prielaidomis, mano
elgesys tą kartą su jumis buvo vertas kuo rimčiausių priekaištų. Jis buvo
neatleistinas. Ir dabar jį prisimenant man labai nemalonu.
– Verčiau nesiginčykime, kieno kaltė tą vakarą buvo didesnė, – pasakė
Elizabeta. – Abiejų mūsų elgesys, griežtai vertinant, buvo nepavydėtinas. Tačiau
tikiuosi, kad nuo to laiko mes abu įgavome kur kas daugiau pagarbumo.
– Aš sau negaliu taip lengvai atleisti. Kai prisimenu, ką tada sakiau, kaip
elgiausi, kokios buvo mano manieros, mano žodžiai, net dabar, po daugelio
mėnesių, negaliu galvoti apie tai be skausmo. Niekada nepamiršiu jūsų teisingo
priekaišto: „Jeigu jūs būtumėte elgęsis kaip dera džentelmenui.“ Taip jūs
pasakėte. Jūs nežinote, negalite įsivaizduoti, kokie kankinami man buvo šitie
žodžiai, nors, prisipažinsiu, tik po kiek laiko suvokiau jų teisingumą.
– Aš, be abejo, nesitikėjau, kad jie padarys tokį poveikį. Net nenumaniau,
kad jie taip užgaus jus.
– Nesunkiai galiu tuo patikėti. Jūs tuomet manėte, kad aš neturiu nė vieno
tikro jausmo, neabejoju. Niekuomet nepamiršiu jūsų veido išraiškos, kai
pasakėte, jog aš nerasiu būdo, kuriuo kreipdamasis galėčiau gauti jūsų sutikimą.
– Ak, nekartokite tų mano žodžių! Tai visai nereikalinga. Užtikrinu jus, kad
jau seniai man dėl jų nuoširdžiai gėda.
 Darsis užsiminė apie savo laišką.
– Ar jis iš karto paskatino jus pakeisti nuomonę apie mane? Ar skaitydama
jūs patikėjote tuo, kas jame rašoma?
Ji papasakojo, koks buvo laiško poveikis ir kaip palengva ji atsikratė
ankstesnių įsitikinimų.
– Aš žinojau, – pasakė jis, – kad tas laiškas suteiks jums skausmo, tačiau tai
buvo būtina. Tikiuosi, kad sunaikinote tą laišką. Man tiesiog baisu pagalvoti, kas
būtų, jeigu jūs dar kartą perskaitytumėte kai kurias jo vietas, ypač pradžią.
Prisimenu, ten yra tokių frazių, už kurias esu vertas tikros neapykantos.
– Laiškas, be abejo, bus sudegintas, jeigu manote, jog tai patvirtins mano
jausmus jums. Tačiau nors abu turime pagrindo manyti, kad mano jausmai gana
nepastovūs, jie vis dėlto taip greitai nesikaitalioja, kaip gali pasirodyti.
– Kai rašiau šitą laišką, – atsakė Darsis, – jaučiausi ramus ir neįsikarščiavęs,
tačiau dabar matau, kad jis buvo padiktuotas nepaprasto sielos kartėlio.
– Taip, laiško pradžioje kartėlio netrūko, tačiau toliau jo buvo mažiau. O
atsisveikinimas – tikras maloningumas. Bet verčiau pamirškime tą laišką. Ir
laišką rašiusiojo, ir jį skaičiusiosios jausmai nuo to laiko yra taip pasikeitę, kad
reikia pamiršti visas nemalonias su juo susijusias aplinkybes. Jums praverstų
viena išmintinga mano taisyklė. „Prisimink ką nors tik tada, kai tai tau teikia
malonumą.“
– Man nelabai patinka tokia išmintis. Jūsų praeitis yra tokia nepriekaištinga,
kad ta taisyklė yra paremta ne tiek išmintimi, kiek tyra sąžine. Tačiau mano
atvejis kitoks. Mane kankins skaudūs prisiminimai, kurie negali, neprivalo būti
pamiršti. Aš visą savo gyvenimą buvau egoistas, nors ne tiek pagal savo būdą,
kiek labiau praktiškai. Kai buvau vaikas, mane mokė, kas yra teisinga, tačiau
nemokė ugdyti charakterio. Man buvo suteikti geri principai, tačiau buvau
paliktas siekti jų išdidžiai ir iš aukšto. Deja, būdamas vienintelis sūnus (o daugelį
metų ir vienturtis vaikas), buvau lepinamas tėvų, kurie, nors šiaip geri (ypač
mano tėvas, tikrai geras ir jautrus žmogus), leido, skatino, beveik mokė mane
būti savanaudišką ir valdingą – rūpintis tiktai savo šeimos reikalais, o apie visus
kitus galvoti su panieka, bent jau stengtis vertinti jų protą ir gabumus prasčiau
negu savo. Toks aš buvau nuo aštuonerių iki dvidešimt aštuonerių metų ir toks
būčiau likęs toliau, jeigu ne jūs, mieloji, brangioji Elizabeta! Už ką tik aš jums
neskolingas? Jūs man davėte pamoką, tiesa, iš pradžių nemalonią, bet labai
naudingą. Jūs mane pamokėte nuolankumo. Aš kreipiausi į jus neabejodamas
savo sėkme. Tačiau jūs parodėte man, jog nepakanka vien norų, kad patiktum
moteriai, kuri to verta.
– Nejaugi jūs tada manėte, kad aš priimsiu jūsų pasiūlymą?
– Taip, maniau. Ką dabar pasakysite apie mano tuštybę? Man atrodė, kad
jūs laukiate ir siekiate mano dėmesio.
– Vadinasi, mano elgesys buvo kažkoks neteisingas, nors ir be mano pačios
valios, užtikrinu jus. Aš niekada nesiekiau jūsų apgauti, tačiau mano linksmas
būdas galėjo nuvesti ne tuo taku. Kaip jūs turėjote nekęsti manęs po to vakaro!
 – Nekęsti! Iš pradžių aš galbūt pykau, bet tas mano pyktis greitai atsisuko į
teisingą adresatą.
– Aš beveik bijau klausti, ką jūs galvojote apie mane, kai susitikome
Pemberlyje. Kaltinote mane, kam atvažiavau?
– Visai ne. Tiktai buvau labai nustebęs.
– Jūsų nuostaba negalėjo būti didesnė už mano, kai pamačiau jus. Sąžinė
sakė man, kad nesu verta didelio palankumo, ir garantuoju jums, kad tikrai
nesitikėjau gauti jo daugiau, negu priklauso.
– O mano tikslas tada buvo, – atsakė Darsis, – būti kuo malonesniam ir
parodyti, kad nesu kerštingas ir nepykstu dėl praeities, taip pat tikėjausi jūsų
atleidimo, stengiausi pasitaisyti jūsų akyse, parodydamas, kad jūsų priekaištai
išėjo man į naudą. Man dabar sunku pasakyti, kada man kilo kiti norai, bet
manau, kad po pusvalandžio, kai pamačiau jus.
Paskui jis papasakojo jai, kaip jų pažintimi džiaugėsi Džordžiana ir kaip ji
nusiminė, kai ta pažintis staiga nutrūko; tuomet kalba pakrypo apie to nutrūkimo
priežastį ir ji greitai sužinojo, kad jo sprendimas važiuoti ieškoti Lidijos
subrendo prieš jam paliekant viešbutį, o jo niūrumas ir mąslumas buvo sukeltas
vidinės įtampos ryžtantis tam žygiui.
Ji dar kartą padėkojo jam, tačiau ši tema buvo abiem pernelyg skaudi, tad
daugiau apie tai nekalbėjo.
Palengva nuėję porą mylių ir per pokalbį to beveik nepajutę, jie pažiūrėjo į
laikrodį ir pamatė, kad jau seniai laikas namo.
Pagalvoję apie poną Binglį su Džeine, jiedu ėmė kalbėtis apie jų reikalus.
Darsis buvo labai patenkintas dėl jų sužadėtuvių, apie kurias draugas jam
nedelsdamas papasakojo.
– Norėčiau sužinoti, ar jūs labai nustebote? – paklausė Elizabeta.
– Nė kiek. Išvažiuodamas jaučiau, jog tai atsitiks, ir labai greitai.
– Kitaip sakant, pats davėte tam leidimą. Taip ir pamaniau.
Nors jis ėmė protestuoti dėl tokio pasakymo, ji suprato, kad taip ir buvo.
– Vakare prieš išvažiuodamas į Londoną, – pasakė Darsis, – aš jam
prisipažinau vieną dalyką, nors manau, kad turėjau padaryti tai daug anksčiau.
Pasakiau jam, kaip šiurkščiai ir absurdiškai kišausi į jo reikalus. Jis labai
nustebo. Mat niekada neturėjo nė menkiausio įtarimo. Pasakiau jam dar daugiau
– kad tikriausiai klydau, manydamas, kad jūsų sesuo yra jam abejinga. Taip pat
nesunkiai įsitikinau, kad jo dėmesys jai yra nesumenkęs, todėl jų būsima laimė
man nebekėlė abejonių.
Elizabeta nusišypsojo, pagalvojusi, kaip lengvai jis tvarkė draugo likimą.
– Ar sakydamas, kad mano sesuo dar tebemyli jį, jūs vadovavotės savo paties
stebėjimais, ar mano žodžiais, pasakytais pavasarį?
– Savo paties. Įdėmiai stebėjęs ją per du paskutinius vizitus Longburne,
daugiau neabejojau jos jausmais.
– Manau, kad jis jūsų žodžiais patikėjo iš karto, ar ne?
– Taip. Binglis tikrai labai kuklus. Jo nepasitikėjimas savimi neleido jam
pasikliauti savo paties sprendimu tokiu svarbiu klausimu, bet kadangi jis pasitiki
manimi, viskas buvo lengva. Aš privalėjau atskleisti jam vieną dalyką, kuris jį iš
pradžių pagrįstai žeidė. Negalėjau slėpti nuo jo, kad jūsų sesuo žiemą tris
mėnesius buvo Londone, o aš tai žinojau ir tyčia jam nesakiau. Jis supyko.Tačiau
esu tikras, kad jo pyktis dingo, kai tik sužinojo apie jūsų sesers jausmus. Dabar
jis man nuoširdžiai atleido.
Elizabetai rūpėjo pasakyti, kad ponas Binglis yra tiesiog nuostabus draugas,
be galo pasikliaujantis savo bičiuliu, tačiau ji susilaikė, nes suprato, kad reikia
laiko, kol jis pripras prie jos pasišaipymų. Likusį kelią iki namų jiedu kalbėjosi
apie pono Binglio laukiančią laimę, kurią pranoks tiktai paties Darsio laimė.
Hole jiedu išsiskyrė.
 PENKIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

– LIZE, MIELOJI, kur jūs taip ilgai buvot dingę? – paklausė Džeinė, kai tik jiedu
įėjo vidun. To paties klausė ir visi kiti, kai jie susėdo prie stalo. Ji tesugebėjo
atsakyti, kad bevaikščiodami užsimiršo ir per toli nuklydo. Tai sakydama ji
paraudo, tačiau nei tai, nei kas nors kita aplinkiniams nesukėlė įtarimų.
Vakaras parėjo ramiai, be jokių įvykių. Pripažinti įsimylėjėliai kalbėjosi ir
juokėsi, nepripažinti tylėjo. Darsiui nebuvo būdinga reikšti savo džiaugsmą
linksmumu, Elizabeta, susijaudinusi ir sutrikusi, greičiau tik suvokė savo laimę, o
ne jautė ją, nes, be įprasto jaudulio, ją gąsdino ir kiti būsimi sunkumai. Ji mėgino
įsivaizduoti, kaip reaguos jos šeima, kai sužinos šią naujieną, mat buvo tikra, kad
jis patinka tik jai ir Džeinei, betgi nepatinka kitiems, ir vargu ar tą nusistatymą
galės pakeisti jo padėtis ir turtai.
Vakare ji viską pasipasakojo Džeinei. Nors Džeinė paprastai tikėdavo
žmonėmis, dabar ji niekaip negalėjo patikėti tuo, ką girdi.
– Tu juokauji, Lize. Tai neįmanoma! Ištekėti už pono Darsio! Ne, ne, manęs
neapgausi. Aš žinau, kad tai neįmanoma.
– Pradžia tikrai nekokia. Juk aš tik tavim viena ir klioviausi ir esu tikra, kad
jeigu jau tu netiki manimi, tai visi kiti tikrai nepatikės. Tačiau aš vis dėlto kalbu
rimtai. Jis tikrai myli mane ir mudu susižadėjome.
Džeinė abejodama pažiūrėjo į ją.
– Ak, Lize, taip negali būti! Juk aš žinau, kaip tu jo nemėgsti.
– Nieko tu nežinai. Visa tai pamiršta praeitis. Gal aš anksčiau ir nemylėjau jo
taip, kaip dabar. Bet tokiais atvejais, kaip šitas, gera atmintis yra neatleistina. Ir
dabar aš kalbu apie tai paskutinį kartą.
Džeinė vis dar negalėjo patikėti. Elizabeta dar kartą labai rimtai ją
užtikrino, kad sako tiesą.
– Viešpatie! Nejaugi tai iš tikro įmanoma? Tačiau privalau patikėti tavimi, –
sušuko Džeinė. – Brangioji Lize, aš norėčiau... aš sveikinu tave... bet ar tu
tikra... atleisk už tokį klausimą... ar tu tikra, kad galėsi būti su juo laiminga?
– Dėl to nė kiek neabejoju. Mudu jau susitarėme, kad būsime pati
laimingiausia pora pasaulyje. Bet ar tu pati patenkinta tuo, Džeine? Ar tau patiks
toks svainis?
– Labai, labai. Man ir Bingliui tai be galo didelis malonumas. Mudu su juo
kalbėjome apie tokią galimybę ir nusprendėme, kad tai neįmanoma. Bet ar tu
tikrai jį labai myli? Ak, Lize, daryk ką nori, tik netekėk be meilės. Ar tu visai
tikra, kad jį myli?
– O taip! Kai aš tau viską papasakosiu, tu pamatysi, kad aš jį net per daug
myliu.
– Ką tu turi galvoje?
– Kad aš, tiesą sakant, myliu jį labiau net negu poną Binglį. Bet ar tu dėl to
nepyksti?
– Mieloji sesute, pabandyk būti rimta. Aš noriu pasikalbėti labai rimtai.
Dabar pat papasakok man viską, ko aš nežinau. Sakyk, kiek laiko tu jį jau myli?
– Tai prasidėjo taip palengva, kad aš gerai net nežinau kada. Bet manau, kad
pati pradžia buvo tada, kai pamačiau jo nuostabų dvarą Pemberlyje.
Dar vienas paraginimas nejuokauti davė rezultatų, ir Elizabeta garantavo
Džeinei, kad tikrai myli. Galutinai tuo įsitikinusi, Džeinė pagaliau nusiramino.
– Dabar aš tikrai laiminga, – pasakė ji, – nes tu būsi tokia pat laiminga kaip ir
aš. Aš visada jį labai vertinau. Jį galima vertinti vien už tai, kad myli tave, bet
dabar, kaip tavo vyras ir Binglio draugas, jis man bus pats brangiausias žmogus
pasaulyje, žinoma, po tavęs ir Binglio. Bet Lize, tu buvai labai gudri, tikra
slapukė. Juk tu man beveik nieko nepapasakojai apie tai, kas įvyko Pemberlyje ir
Lembtone! Visa, ką žinau, sužinojau iš kitų, ne iš tavęs.
Elizabeta papasakojo apie šio paslaptingumo priežastis. Tuo laiku ji
nenorėjo priminti seseriai pono Binglio, o nesusigaudžiusi savo pačios jausmuose
nenorėjo minėti ir Darsio. Tačiau dabar jai nebeliko reikalo slėpti jo dalyvavimo
Lidijos vedybose. Viską išsiaiškinusios, jos dar pusę nakties kalbėjosi.

– Viešpatie! – sušuko ponia Benet, kitą rytą stovėdama prie lango. – Nejaugi
tas paniurėlis Darsis ir vėl ateis kartu su mūsų mylimuoju Bingliu! Ką jis sau
galvoja, kad taip įkyriai čia lankosi? Man daug labiau patiktų, jeigu jis eitų
medžioti ar užsiimtų kuo kitu, bet netrukdytų mūsų draugijai. Ką mes su juo
šiandien darysim? Lize, tu vėl gausi eiti su juo pasivaikščioti, kad jis netrukdytų
Bingliui.
Elizabeta vos nenusijuokė iš tokio malonaus pasiūlymo, tačiau jai buvo
skaudu, kad mama, kalbėdama apie jį, visada vartoja panašius epitetus.
Vos jiems įėjus, Binglis pažvelgė į ją taip reikšmingai ir taip šiltai paspaudė
ranką, kad nebeliko jokių abejonių, jog jis viską žino. Netrukus jis paklausė:
– Ponia Benet, ar neatsirastų čia kur nors netoliese dar vienos vietelės
pasivaikščioti, kur Lizė galėtų ir šiandien pasiklysti?
– Aš patarčiau ponui Darsiui, Lizei ir Kitei šiandien nueiti į Oukhemo kalną, –
pasakė ponia Benet. – Tai netrumpa, maloni kelionė, o ponas Darsis ten dar nėra
buvęs.
– Kitiems ta kelionė kaip tik, – pasakė ponas Binglis, – bet manau, kad Kitei
gali būti per toli. Ar ne, Kite?
Kitė patvirtino, kad tikrai mieliau liks namie. Darsis išreiškė didelį smalsumą
pamatyti Oukhemo kalną, o Elizabeta be žodžių sutiko. Kai ji užlipo viršun
pasirengti kelionei, kartu einanti ponia Benet pasakė:
– Man labai gaila, Lize, kad tau tenka vargti su tuo nemaloniu vyriškiu. Bet
manau, kad pasiaukosi: juk viskas daroma Džeinės labui, pati supranti. Be to,
tau nebūtina daug su juo kalbėtis, tik retsykiais, tad per daug nesivargink.
Per pasivaikščiojimą buvo nutarta, kad dar tą patį vakarą reikia paprašyti
ponios Benet sutikimo. Elizabeta apsiėmė pati pasikalbėti su motina. Ji negalėjo
nuspėti, kaip mama priims šitą žinią, kartais net abejodavo, ar visi Darsio turtai
ir kilmė pajėgs atsverti antipatiją jam. Tačiau nesvarbu, ar ji ims džiūgauti dėl
būsimos sąjungos, ar priešinsis, buvo aišku, kad jos elgesys tą minutę nedarys
garbės jos protui, tad Elizabetai buvo labai nemalonu, kad ponas Darsis
dalyvaus ir matys, kaip išreiškiamas motinos džiaugsmas arba nepritarimas.
Vakare, kai ponas Benetas nuėjo bibliotekon, o ponas Darsis taip pat
atsistojo ir nuėjo jam iš paskos, Elizabetos širdis ėmė tiesiog spurdėti. Ji
nesibaimino, kad tėvas neduos leidimo, tačiau jautė, kad tai suteiks jam skausmo
ir tai padarys ji, jo mylimiausia duktė, savo pasirinkimu versdama tėvą jaudintis
ir nerimauti dėl savo likimo. Šitaip nervingai ji sėdėjo, kol grįžo ponas Darsis, ir
tik pamačius jo veide šypseną jai atlėgo. Po kelių minučių jis priėjo prie stalo,
kur ji su Kite siuvinėjo, ir apsimesdamas, kad gėrisi rankdarbiu, pašnibždėjo jai:
– Nueikite pas tėvą į biblioteką, jis nori pasikalbėti su jumis.
Ji taip ir padarė.
Tėvas vaikščiojo po kambarį, jis atrodė niūrus ir susi​jaudinęs.
– Lize, – pasakė ji, – ką tu darai? Ar netekai proto, kad sutinki tekėti už to
žmogaus? Juk tu visada jo nekentei, ar ne?
Kaip dabar ji gailėjosi dėl savo andainykščio neatsargumo ir kategoriškų
pasisakymų! Tai būtų išvadavę ją nuo dabar reikalingų pasiaiškinimų, kurie jai
buvo itin nemalonūs. Tačiau ji sutrikusi užtikrino tėvą dėl savo jausmo Darsiui.
– Vadinasi, tu esi pasiryžusi tekėti už jo? Žinoma, jis labai turtingas ir tu
turėsi kur kas daugiau gražių drabužių ir karietų negu Džeinė. Bet ar dėl to tu
būsi laiminga?
– Ar atmetus mano abejingumą, jūs turite kitų prieštaravimų? – paklausė
Džeinė.
– Jokių. Visi žinome, kad jis yra išdidus ir nelabai malonus žmogus, bet visa
tai niekis, jeigu jis tau tikrai patinka.
– Taip, jis man patinka, – atsakė ji su ašaromis akyse, – aš myliu jį. Iš tikro jis
nėra toks išdidus. Net visai geras žmogus. Jūs net nežinote, koks jis yra iš tiesų.
Todėl labai prašau neskaudinti manęs ir taip nekalbėti apie jį.
– Lize, – pasakė tėvas, – aš daviau jam sutikimą. Juk jis yra iš tų žmonių,
kuriam negalėčiau atsakyti, kad ir ko jis paprašytų. Tad dabar palieku spręsti
pačiai tau, ar būsi jo žmona. Tiktai noriu tau patarti pirma gerai pagalvoti. Aš
pažįstu tavo būdą, Lize. Žinau, kad tu nebūsi nei laiminga, nei patenkinta savimi,
jei nevertinsi savo vyro, tik žiūrėsi į jį iš apačios į viršų. Dėl savo guvaus būdo
atsidursi dideliame pavojuje, jei vedybos bus nelygios. Tikrai neišvengsi liūdesio
ir nevilties. Dukra, nesuteik man skausmo, kurį patirčiau, matydamas, jog negali
gerbti savo gyvenimo draugo. Tu net neįsivaizduoji, ką tai reiškia.
Elizabeta dar labiau susijaudinusi atsakė jam nuoširdžiai ir atvirai. Dar
kartą patvirtinusi, kad Darsis yra jos išrinktasis, ji paaiškino, kaip palengva
keitėsi jos požiūris į jį, pasakė, kad ir Darsio jausmas jai nėra vienadienis
dalykas, kad jis išbandytas daugelio mėnesių įtampos, įsijautusi išvardijo visas jo
gerąsias savybes. Pagaliau jai pavyko išsklaidyti tėvo nepatiklumą ir priversti jį
palankiau žiūrėti į savo partnerį.
– Ką gi, mieloji, – tarė jis, kai ji baigė kalbėti, – daugiau neturiu ką pasakyti.
Jei visa tai tiesa, tai jis vertas tavęs. Man būtų labai sunku išleisti tave, Lize, už
neverto žmogaus.
Norėdama dar labiau sustiprinti įspūdį, ji papasakojo tėvui apie viską, ką
savo noru Darsis padarė Lidijos labui. Tėvas tai išklausė su didele nuostaba.
– Tikrai stebuklų vakaras! Vadinasi, tai Darsis sutvarkė viską – surengė
vestuves, davė pinigų, užmokėjo to vyruko skolas ir nupirko jam karininko
patentą! Tuo geriau. Tuomet man atpuls daug vargo ir išlaidų. Jeigu tai būtų
tavo dėdės darbas, aš privalėčiau jam atsilyginti, tačiau jauni įsimylėję vyrai
visada elgiasi saviškai. Rytoj pasiūlysiu jam atsilyginti, jis puls priešintis ir
įrodinėti savo meilę tau ir tuo viskas pasibaigs.
Tuomet jis prisiminė, kaip ji buvo nustebusi prieš keletą dienų, jam skaitant
pono Kolinso laišką, kiek pasijuokė ir leido jai eiti, pridūręs:
– Jeigu kokie nors jaunuoliai ateis prašyti Merės ir Kitės, siųsk juos čionai,
aš dabar neužsiėmęs.
Dabar Elizabetai nuo krūtinės nukrito labai sunki našta ir pusvalandį ramiai
pagalvojusi savo kambaryje ji jau galėjo gana ramiai nusiteikusi grįžti prie
svečių. Po tokių išgyvenimų ji negalėjo būti linksma kaip visada, tad vakaras
praėjo gana ramiai. Jai nebereikėjo nieko baimintis, ji pasijuto ramiai ir jaukiai.
Kai vakare motina nuėjo į savo drabužinę, Elizabeta atėjo pas ją ir pranešė
šią svarbią naujieną. Jos žodžiai padarė neapsakomą įspūdį. Ją išklausiusi ponia
Benet liko sėdėti nejudėdama ir negalėdama ištarti nė žodžio. Nors šiaip ji
greitai suvokdavo šeimai naudingus dalykus arba užuominas apie dukrų
partnerius, dabar prireikė net keleto minučių, kol suprato ką išgirdusi. Palengva
ji atsipeikėjo, ėmė krutėti kėdėje, atsistojo, vėl atsisėdo, pradėjo stebėtis ir
dėkoti likimui.
– Dieve mano! O dangau! Tik pagalvokit! Ponas Darsis! Ir kas galėjo
pagalvoti? Nejaugi tai iš tikro tiesa? Ak, mano brangiausioji Lize! Kokia tu būsi
turtinga ir išdidi! Kiek turėsi pinigų smulkmenoms, kiek karietų, kiek
brangakmenių! Džeinė, palyginti su tavimi, bus niekas, niekas. Aš tokia
patenkinta, tokia laiminga! Koks jis žavingas vyriškis, koks gražus, koks aukštas!
Ak, mano brangioji Lize! Būk gera, atsiprašyk už mane, kad anksčiau taip jo
nemėgau. Tikiuosi, kad jis tai pamirš. Brangioji Lize! Namai mieste! Visa
prabanga. Trys dukterys išteka! Dešimt tūkstančių per metus! O Dieve, kas man
darosi? Aš išeisiu iš proto!
Tai puikiai parodė, kad dėl jos pritarimo net neverta abejoti, ir Elizabeta,
džiaugdamasi, kad mamos tiradas tegirdėjo ji viena, greitai nuėjo į savo
kambarį. Tačiau tepabuvus ten tris minutes, vėl atskubėjo motina.
– Dukrele mano, – sušuko ji, – nebegaliu galvoti apie nieką kitą! Dešimt
tūkstančių per metus, o gal ir dar daugiau! Juk tai tas pats, kas ištekėti už lordo.
Ir ypatingas leidimas! Tu turėsi tekėti pagal specialų leidimą! Žinai, brangioji,
sakyk man, kokį patiekalą labiausiai mėgsta ponas Darsis, rytoj pat liepsiu jį
pagaminti.
Tai buvo ne pats geriausias būsimo motinos elgesio su jaunuoju ženklas, ir
Elizabeta suprato, kad nors turi jo nuoširdžią meilę, gavo tėvų sutikimą, dar yra
tokių dalykų, kurių ji tegali tik trokšti. Tačiau rytas praėjo daug geriau, negu ji
tikėjosi, mat ponia Benet jautė tokią pagarbią baimę jaunikiui, jog tiesiog
nedrįso su juo kalbėtis, nebent pasiūlydavo jam kokią paslaugą ar pareikšdavo
pritarianti jo nuomonei.
Elizabeta apsidžiaugė, matydama, kaip jos tėvas stengiasi artimiau
susipažinti su Darsiu, ir netrukus pasakė jai, kad šis jo akyse kaskart auga.
– Visi trys žentai man labai patinka, – pasakė jis. – Tačiau Vikhemas, ko
gero, labiausiai. Bet tavo vyras man patinka nė kiek ne mažiau kaip Džeinės.
 ŠEŠIASDEŠIMTAS SKYRIUS

NETRUKUS ELIZABETOS ŽAISMINGUMAS galutinai sugrįžo ir ji paprašė poną

Darsį papasakoti, kaip jam atėjo į galvą ją įsimylėti.
– Nuo ko tai prasidėjo? – paklausė ji. – Aš suprantu, kaip viskas klostėsi
vėliau, tačiau kokia buvo pati pradžia, kas jus paskatino?
– Dabar man sunku pasakyti tikslią valandą, vietą arba žvilgsnį, arba žodį,
kuris davė viskam pradžią. Tai buvo labai seniai. Kai aš tai supratau, buvau jau
pusiaukelėje.
– Juk mano išvaizda jums iš pradžių nedarė įspūdžio, taip pat ir mano
manieros – juk elgiausi su jumis beveik nemandagiai, o kalbėdavausi dažniausiai
stengdamasi užgauti. Būkite atviras – nejaugi aš patikau jums dėl savo įžūlumo?
– Manau, kad dėl proto guvumo.
– Tai galima pavadinti ir įžūlumu. Juk, tiesą sakant, taip ir buvo. Juk jums
buvo įkyrėjęs mandagumas, dėmesingumas ir pataikavimas. Jums buvo bjauru
matyti moteris, kurios kalbėjo, žiūrėjo ir galvojo vien norėdamos pelnyti jūsų
dėmesį. Aš sukėliau jūsų susidomėjimą, kadangi buvau visai nepanaši į jas. Jeigu
jūs nebūtumėte iš tikro geros širdies, tai būtumėte ėmęs nekęsti manęs už tai, ir
nors labai slėpėte savo tikrus jausmus, jie visada buvo kilnūs ir teisingi, o širdyje
visada jautėte panieką tiems, kurie jums įkyriai pataikauja. Štai aš ir išvadavau
jus nuo vargo visa tai aiškinti. Ir iš tiesų – turint galvoje visas aplinkybes, man
atrodo, jog toks aiškinimas yra visai logiškas. O apie tikrąsias mano dorybes jūs
net nežinote, tačiau niekas apie jas ir negalvoja, kai įsimyli.
– Argi jūs neparodėte geros širdies, kai rūpinotės susirgusia Džeine
Neterfilde?
– Mieloji Džeinė! Argi galima ja nesirūpinti? Na, bet tebūnie tai mano
dorybė. Visos mano gerosios savybės dabar yra pavedamos jums ir jūsų valioje
jas kuo labiau išpūsti. O man belieka tik ieškoti progų kuo dažniau pyktis su
jumis ir jus nervinti. Ir tai daryti pradėsiu tuojau pat paklausdama, kodėl taip
ilgai delsėte prisipažinti man? Kodėl taip atkakliai vengėte manęs, kai lankėtės
čia pirmą kartą ir vėliau pietavote? Kodėl elgėtės taip, lyg aš jums visiškai
nerūpėčiau?
– Kadangi jūs buvote liūdna ir tyli, visiškai neskatinote manęs.
– Bet juk aš buvau sutrikusi.
– Aš taip pat.
– Bet galėjote bent pakalbinti mane, kai pietavote.
– Jeigu būčiau jautęs mažiau, galbūt ir būčiau galėjęs.
– Deja, jūs visada turite protingą atsakymą, o aš juo protingai patikiu. Tačiau
man įdomu, kiek jūs būtumėte delsęs, jeigu būtumėte paliktas savo valiai?
Įdomu, kada būtumėte pradėjęs kalbėti, jeigu aš pati nebūčiau paklaususi!
Žinoma, čia daug prisidėjo mano noras padėkoti jums už Lidijai parodytą
gerumą, gal net per daug. Juk kur nusiris mūsų moralė, jei savo sėkmę grįsime
tiktai sulaužytu tylėjimo pažadu? Man tada nederėjo apie tai kalbėti.
– Neverta dėl to krimstis. Moralė išliks gryna. Visas mano abejones
išsklaidė ledi Katerina savo nepateisinamais mėginimais mus išskirti. Ir už savo
dabartinę laimę aš jaučiuosi dėkingas ne jūsų karštam norui išreikšti man
padėką. Aš tada nebuvau nusiteikęs laukti pirmo jūsų žingsnio. Tetos suteiktos
žinios įžiebė man viltį, ir aš nusprendžiau tuojau viską išsiaiškinti.
– Ledi Katerina suteikė mums didžiulę paslaugą ir turėtų dėl to labai
džiaugtis, nes ji mėgsta teikti žmonėms naudą. Tačiau sakykite man, kodėl
atvažiavote į Neterfildą? Nejaugi vien tam, kad apsilankytumėte Longburne ir
pasijustumėte sutrikęs? Ar turėjote rimtesnių ketinimų?
– Mano tikrasis tikslas buvo pamatyti jus ir nuspręsti, suprasti, ar esama
kokios nors vilties pelnyti jūsų meilę. O save apgaudinėjau tuo, kad noriu
pamatyti, ar jūsų sesuo dar tebėra neabejinga Bingliui. Ir jei tai pasitvirtins,
viską jam paaiškinti. Kaip žinote, taip ir padariau.
– Ar turėsite drąsos pranešti ledi Katerinai, kas jos laukia?
– Elizabeta, man šiuo atveju labiau trūksta laiko negu drąsos. Bet tai turi
būti padaryta, ir jeigu duosite man lapą popieriaus, padarysiu tai tuojau pat.
– Jeigu ir pati neturėčiau rašyti laiško, galėčiau sėdėti šalia jūsų ir žavėtis
jūsų lygia rašysena, kaip kadaise darė viena jauna dama. Tačiau aš ir pati turiu
tetą, kurios negalima pamiršti.
Elizabeta dar nebuvo atsakiusi į ilgą ponios Gardiner laišką – jai nesinorėjo
pripažinti, jog jos santykiai su ponu Darsiu yra gerokai perdėti. Tačiau dabar,
kai galėjo pranešti naujieną, be abejo, juos pradžiuginsiančią, ji beveik susigėdo,
kad jos teta su dėde nieko nežino, nors jau galėjo tris dienas džiaugtis jos laime.
Taigi ji nedelsdama parašė:

Man derėjo jau seniai padėkoti Jums, mano mieloji teta, už Jūsų išsamų ir
draugišką laišką, tačiau, tiesą sakant, buvau pernelyg prastos nuotaikos
rašymui. Jūs tikėjotės daugiau, negu buvo iš tikro. Tačiau dabar galite tikėtis
visko, ko norite, tad paleiskite fantazijos vadžias, pasitelkite vaizduotę ir tegu
ji piešia Jums pačius netikėčiausius vaizdus. Ir jeigu Jums net ateis galvon,
jog aš jau beveik ištekėjusi, tai nelabai suklysite. Privalote man greitai
parašyti ir išvardyti dar daugiau jo gerųjų savybių negu aname laiške. Dar ir
dar kartą dėkoju Jums, kad tada nenorėjote važiuoti į Ežerų kraštą. Kokia aš
buvau kvaila, to norėdama! Jūsų mintis apie mažą fajetoną ir ponius buvo
nuostabi: mudvi kiekvieną rytą važinėsimės po parką. Aš esu pats
laimingiausias žmogus pasaulyje. Gal kas nors yra tai sakęs ir iki manęs, bet
jie neturėjo tokio didelio pagrindo kaip aš. Aš esu net laimingesnė už Džeinę,
nes ji tik šypsosi, o aš juokiuosi. Ponas Darsis siunčia Jums visą meilę, kurią
dar sutaupė nuo manęs. Per Kalėdas būtinai atvažiuokite pas mus į Pemberlį.
JŪSŲ IR T. T.
 Pono Darsio laiškas ledi Katerinai buvo kito stiliaus. Dar labiau nuo tų abiejų
laiškų skyrėsi pono Beneto atsakymas į paskutinį pono Kolinso laišką.

Gerbiamas sere, Jums teks dar kartą parašyti ir pasveikinti mus. Netrukus
Elizabeta bus pono Darsio žmona. Pasistenkite kiek sugebėdamas paguosti
ledi Kateriną. Bet, Jumis dėtas, aš labiau kliaučiausi sūnėnu, juk iš jo galima
daugiau tikėtis.
Nuoširdžiai Jūsų ir t.t.

Panelės Bingli sveikinimai broliui su būsimomis vedybomis buvo

apsimestiniai ir nenuoširdūs. Ta proga ji net parašė Džeinei, išreikšdama savo
susižavėjimą ir primindama jų ankstesnius draugiškus santykius. Džeinės tas
laiškas neapgavo, tačiau vis dėlto sujaudino, ir ji parašė atsakymą, nors pati
suprato, kad jis šiltesnis, negu toji dama verta.
Panelės Darsi džiaugsmas sužinojus šią naujieną buvo toks pat nuoširdus,
kaip ir iš brolio gautas laiškas. Jai neužteko net keturių puslapių išreikšti
susižavėjimui ir nuoširdžiai vilčiai, jog taps su Elizabeta tikromis seserimis.
Dar nespėjus ateiti pono Kolinso laiškui ir jo žmonos sveikinimams
Elizabetai, longburniškiai sužinojo, kad Kolinsai svečiuojasi pas Lukasus.
Netrukus paaiškėjo ir šio netikėto vizito priežastis. Ledi Kateriną taip supykdė
sūnėno laiškas, kad Šarlotė, nuoširdžiai besidžiaugianti būsimomis vedybomis,
pagalvojo būsiant geriau išvykti, kol audra nurims. Draugės atvykimas tokiu
metu nuoširdžiai pradžiugino Elizabetą, nors matydama, kaip per susitikimus
ponui Darsiui tenka kęsti įkyrų ir pompastišką jos vyro meilinimąsi, ji kartais
pagalvodavo, kad už tą jos džiaugsmą mokama per didelė kaina. Tačiau Darsis
parodė deramą pakantumą. Jis netgi sugebėjo nuostabiai ramiai klausytis sero
Viljamo Lukaso skundų dėl pavogto nepaprastai vertingo brangakmenio ir jo
reiškiamų vilčių dėl būsimų susitikimų Sent Džeimso rūmuose. Ir jeigu jis kada
gūžteldavo dėl to pečiais, tai tik tada, kai seras Viljamas nematydavo.
Ponios Filips vulgarumas buvo kitas ir gal net didesnis jo kantrybės
išbandymas, ir nors ši ponia, kaip ir jos sesuo, iš pagarbios baimės nedrįso
kalbėtis su Darsiu taip, kaip su geraširdžiu Bingliu, kiekviena jos ištarta frazė
buvo vulgari. Nors pagarba Darsiui skatino ją dažniau tylėti, elegantiškesnė ji
dėl to nepasidarė. Elizabeta kaip galėdama stengėsi apsaugoti jį nuo jų dėmesio,
daugiau būdama su juo pati arba palikdama su tais šeimos nariais, su kuriais jis
galėjo bendrauti maloniau. Nors dėl minėtų dalykų Elizabetos sužadėtuvių
laikotarpis neteko dalies žavesio, jos ateitis dėl to neatrodė tamsesnė ir ji su
džiaugsmu laukė to meto, kai jiedu paliks šią nelabai malonią draugiją ir ramiai
bei patogiai įsikurs vieni Pemberlyje.
 ŠEŠIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

NORS MOTINIŠKI JAUSMAI kiek trukdė, poniai Benet buvo laiminga diena, kai
ji išleido savo dvi verčiausias dukras. Galima įsivaizduoti, su kokiu
pasididžiavimu ji vėliau lankė ponią Bingli ir kalbėjo apie ponią Darsi. Šeimos
labui labai norėtųsi pasakyti, kad ji, taip sėkmingai per trumpą laiką įgyvendinusi
savo karštas svajones ir išleidusi į pasaulį net tris savo dukteris, iš laimės
pasidarė jautri ir maloni moteris, tačiau, deja, ji liko kaip ir anksčiau pokvailė
bei linkusi į nervinius priepuolius. Galbūt tai išėjo į naudą jos vyrui, kuris
tikriausiai nebūtų sugebėjęs džiaugtis neįprasta ir pasikeitusia šeimos aplinka.
Ponui Benetui labai stigo antrosios dukters ir prieraišumas jai būdavo pati
dažniausia jo išvykimo iš namų priežastis. Jis labai mėgo lankytis Pemberlyje,
ypač tada, kai būdavo ten mažiausiai laukiamas.
Ponas Binglis su Džeine Neterfilde gyveno tiktai metus. Tokia artima mamos
ir Meritono giminaičių kaimynystė pasirodė nepakeliama net jo nuosaikiam
charakteriui ir jos švelniai širdžiai. Tuomet išsipildė karštas jo seserų troškimas
– jis nusipirko dvarą šalia Derbišyro grafystės ir Džeinė su Elizabeta prie kitų
laimės šaltinių gavo ir tai, kad atsidūrė tiktai už trisdešimties mylių viena nuo
kitos.
Kitė didžiąją laiko dalį leido pas abi vyresniąsias seseris, ir tai išėjo jai į
naudą. Atsidūrusi aplinkoje, pranokstančioje jai įprastą, ji ėmė pastebimai
keistis. Kadangi nebuvo tokia užsispyrusi kaip Lidija, be to, nebepatirdama
pastarosios įtakos, globojama seserų, ji tapo nebe tokia irzli, neišprususi ir
lėkšta. Žinoma, ji buvo uoliai saugoma nuo neigiamos Lidijos draugijos, ir nors
ponia Vikhem dažnai kviesdavosi ją pasisvečiuoti, žadėdama pokylius ir jaunus
vyrus, tėvas niekada neduodavo tam leidimo.
Vienintelė dukra, likusi namie, buvo Merė. Jai nenorom teko apleisti
savišvietą, nes ponia Benet visiškai nebegalėdavo pabūti viena. Šitaip ji ėmė
daugiau bendrauti su pasauliu, nors vis dar buvo linkusi moralizuoti dėl
kiekvienos smulkmenos. Be to, nebekamuojama palyginimų su sesers grožiu, ji,
kaip tėvas ir spėjo, šitą pasikeitimą priėmė be didelių prieštaravimų.
Kalbant apie Lidiją ir Vikhemą, tai jų charakteriams jos seserų vedybos
įtakos nepadarė. Jis filosofiškai ramiai priėmė faktą, kad dabar Elizabeta tikrai
sužinos viską iki galo apie jo nedėkingumą ir apgaulingumą, ir nepaisant viso to,
jis tikriausiai vis dar puoselėjo viltį, kad Darsis pasirūpins jo likimu. Sveikinimo
laiškas, kurį Elizabeta gavo iš Lidijos po vedybų, parodė, kad tokias viltis
brandina jeigu ne jis, tai bent Lidija. Laiške buvo rašoma:

Brangioji Lize,
Linkiu Tau laimės. Jeigu Tu poną Darsi myli bent pusę tiek, kiek aš savo
brangųjį Vikhemą, tai turi būti labai laiminga. Labai malonu, kad dabar Tu
 tokia turtinga, o kai neturėsi ko veikti, tai, tikiuosi, pagalvosi ir apie mus. Esu
tikra, kad Vikhemui labai patiktų vieta rūmuose, bet bijau, kad mums
neužteks pinigų gyventi be kieno nors pagalbos. Manau, kad mums tiktų bet
kokia vieta, duodanti tris ar keturis šimtus per metus, tačiau verčiau
neužsimink apie tai ponui Darsiui, jeigu Tau tai neatrodys tikrai būtina.
TAVO IR T. T.

Kadangi Elizabetai tai pasirodė visai nebūtina, ji savo atsakyme pasistengė

viską aiškiai išdėstyti ir galutinai išsklaidyti šias viltis ir lūkesčius. Tačiau ji
neretai pasiųsdavo jiems tai, ką sugebėdavo sutaupyti iš savo pačios išteklių. Ji
gerai suvokė, kad jiems labai sunku pragyventi iš gaunamų pajamų, kai abu yra
tokie išlaidūs ir visiškai negalvoja apie ateitį. Tad kai tik jie keldavosi iš vienos
vietos į kitą, Elizabeta arba Džeinė visada sulaukdavo prašymo padėti išmokėti
skolas. Jų gyvenimo būdas, net tada, kai po taikos sudarymo galėjo grįžti namo,
liko itin padrikas. Jie amžinai kraustėsi iš vienos vietos į kitą, ieškodami pigesnio
pragyvenimo, ir nuolatos išleisdavo daugiau pinigų, negu dera. Vikhemo dėmesys
jai greitai virto visišku abejingumu, ji savąjį išsaugojo kiek ilgiau ir, nepaisant
išvaizdos bei kilmės, ji visiškai išlaikė tą reputaciją, kurią pelnė savo vedybomis.
Nors Darsis nė karto nepakvietė Vikhemo į Pemberlį, jis dėl Elizabetos
nuolat padėdavo jam. Lidija kartais svečiuodavosi pas juos, kai vyras
išvažiuodavo linksmintis į Londoną arba Batą, o pas Binglius jiedu dažnai
praleisdavo tiek laiko, kad baigdavosi net jo gerumas ir jis imdavo kalbėti, jog
vertėtų jiems užsiminti apie grįžimą namo.
Panelė Bingli buvo labai įskaudinta Darsio vedybų, tačiau, kadangi manė
būsiant pravartu išsaugoti teisę lankytis Pemberlyje, užgniaužė savo pyktį,
labiau negu iki tol žavėjosi Džordžiana, Darsiui liko beveik tokia pat palanki kaip
anksčiau, o su Elizabeta elgėsi nepaprastai pagarbiai.
Pemberlis dabar tapo beveik namais Džordžianai, ir tarp moterų susiklostė
tokie santykiai, kokių ir tikėjosi Darsis. Jos netgi pamilo viena kitą, kaip kadaise
buvo svajojusios. Džordžiana ir toliau nepaprastai vertino Elizabetą, nors iš
pradžių su nuostaba ir kone išgąsčiu klausydavosi, kaip ši šmaikščiai ir laisvai
kalbasi su jos broliu. Jis, kuris jai dažnai keldavo pagarbą, gal net pranokstančią
meilę, dabar būdavo linksmų pokštavimų objektas. Ir ji pamažu suprato tai, kas
jai niekada neateidavo galvon. Iš Elizabetos pavyzdžio ji įsitikino, kad žmona su
vyru gali sau leisti tokį laisvumą, kokio brolis savo dešimčia metų jaunesnei
seseriai neleistų.
Ledi Katerina labai pasipiktino sūnėno vedybomis ir, atsakydama į tą žinią,
pasielgė su visu jai būdingu tiesumu – jos laiške buvo tiek užgaulių žodžių, ypač
Elizabetos adresu, kad santykiai tarp jų kurį laiką apskritai buvo nutrūkę. Bet
pagaliau įkalbintas Elizabetos Darsis pamiršo įžeidimus ir pareiškė norą
taikytis. Ledi Katerina po tam tikro spyriojimosi nusileido ir arba iš meilės
sūnėnui, arba iš smalsumo sužinoti, kaip elgiasi jo žmona, pagaliau aplankė juodu
Pemberlyje, nors šis ir buvo suterštas ne tik nevertos šeimininkės, bet ir jos
dėdės bei tetos vizitų iš Londono.
Su Gardineriais jų santykiai visada buvo kuo artimiausi. Tiek Darsis, tiek
Elizabeta juos nuoširdžiai mylėjo, be to, abu jautė didelį ir šiltą dėkingumą
žmonėms, kurie atvežė ją į Derbišyrą ir šitaip suteikė galimybę jiems susijungti.