1. Laikai prieš ir po baudžiavos.

2. Ponų godumas ir pasididžiavimas pykdė kiekvieną tarną. Šie bereikalingi konfliktai

visiems laikams supriešino turtinguosius ir skurdžius.
3. Dumbrauckas yra godus, atsakingas ir negailintis pamokyti, nes baudė savo tarnus už
nusižengimus, pasenęs mokė svetimą vaiką ir gailėjo tarnams derliaus. ,,Tik ūmai
pajutau, kad kažin kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą <…>’’, „<...>
šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą“, ,,Padavė man rankosna
didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manes ir liepė skaityti <…>’’.
4. Autorius bijojo Dumbraucko ne dėl to, kad jis buvo baisus žmogus, bet todėl, nes
berniukas jo nepažinojo. „<...>žiūrėdavom į jį kaip į kokią ypatingą, mums
nesuprantamą ir nelabai gerą žmogystą ir bijodavom prie jos prisiartinti.“
5. 1) Tėvas su ponu elgėsi maloniai ir nuolankiai, tačiau ponas su tėvu elgėsi piktai ir
nemaloniai. ,, <…> nusiėmė už šimto žingsnių kepurę ir, visas susilenkęs, išsigandęs, ir
nelaimingas, puolė ponui rankos bučiuotų’’
2) Todėl, nes tėvas pagailėjo Dumbraucko. Argumentai: Tėvas mano, jog Dumbraucko
skiriamos bausmės buvo dėl jų gerumo.
3) Mama pyksta, nes jai buvo netoleruotinas Dumbraucko elgesys.
4) Biblijos vertybės: nekerštauti, mylėti artimą, mokėti atleisti, nedaryti piktų darbų.
Tėvas vadovaujasi visomis Biblijos vertybėmis.
6. Pagrindinė mintis: Žmogus turi mokėti atleisti ir nekerštauti.