Bronius Povilaitis 2019 m.

pavasario semestras
Lietuvos bankas

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrė daug naujų valstybių: Kanada, Kinija, Australija, Vengrija,
Čekoslovakija, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija ir kt.
1920 m. Briuselyje vykusi tarptautinė konferencija rekomendavo naujoms valstybėms įkurti
nacionalinius centrinius bankus tam, kad jos galėtų stabilizuoti savo pinigų sistemas ir glaudžiau
bendradarbiauti tarptautinių atsiskaitymų srityje.
Lietuvos bankas savo veiklą pradėjo 1922 m. spalio mėn. 2 d., išleisdamas į apyvartą tarpukario
litus.
Nacionaliniai pinigai, šalių centriniai bankai ir bankų sistemos – tai valstybės ekonominio
savarankiškumo pamatas ir ūkio politikos svertas. Kadangi Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimą
1940 m. nutraukė Tarybų Sąjungos okupacija, Lietuvos ūkis ilgiems dešimtmečiams buvo inkorporuotas į
socialistinio ūkininkavimo sistemą, o iš Lietuvos banko istorijos buvo išbraukta kelių kartų centrinės
bankininkystės evoliucija.
Vėl atkurti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę ir Lietuvos banką buvo lemta tik po 50 metų.
Pažymėtina, kad Lietuvos banko atkūrimo istorijos teisinė pusė yra gana unikali. Lietuvos banko
atkūrimas buvo įteisintas dar prieš paskelbiant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimą.
Paskutinė Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 13 dieną priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos
banko įsteigimo”, kuriame „Ryšium su 1989 m. gegužės 18 d. priimtu Lietuvos TSR ekonominio
savarankiškumo pagrindų įstatymu” nutarė ,,Įsteigti nuo 1990 m. kovo 1 d. Lietuvos banką”.
Po pusšimčio okupacijos metų, kai 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, teko vėl iš
naujo kurti nacionalinę pinigų ir bankų sistemą. 1990 metais atkuriamam Lietuvos bankui iškilo
dvigubas uždavinys – ne tik suformuoti banką, bet ir, „peršokus” tuos penkiasdešimt metų, įaugti į
sudėtingą pasaulinį centrinės bankininkystės organizmą. Vėl susidurta su panašiomis problemomis
kaip ir 1918 – 1922 m., nes Lietuvoje cirkuliavo svetimos valstybės infliaciniai pinigai, trūko kapitalo ir
rinkos ekonomiką perprantančių bankų specialistų.
Dabartinio Lietuvos banko kūrimas prasidėjo 1990 m. kovo 13 d., Lietuvos Respublikos
Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui paskyrus pirmąjį atkurto centrinio banko valdybos
pirmininką Bronių Povilaitį. Bankui viską teko pradėti iš naujo: ieškoti patalpų, specialistų, nagrinėti
prieškario Lietuvos banko ir nūdienos užsienio centrinių bankų patirtį, kurti bankininkystės veiklą
reguliuojančių teisinių aktų projektus.
Perėjimas iš komandinio ūkio į rinkos ekonomiką yra sudėtingas ir skausmingas procesas. Jame
labai aktualios bankų ir finansų sistemų stabilumo bei patikimumo problemos. Naujai atkurtą centrinį
banką grūdino ekonominė blokada, rublio ir talono infliacija, atsiskaitymų suirutė ir savi politiniai
skersvėjai. Jam teko išgyventi kelerius metus užtrukusį tapsmą tikruoju Lietuvos centriniu banku,
savų pinigų leidėju ir savarankiškos pinigų politikos kūrėju, iki pagaliau šalyje buvo suformuota
klasikinė dviejų lygių nacionalinės bankininkystės sistema. Kartu atkurtojo Lietuvos banko pirmasis
dešimtmetis parodė, kad Lietuvoje nebuvo pamirštos gražiausios tarpukario bankininkystės tradicijos,
kad šalyje yra daug kūrybingų, savo profesijai atsidavusių žmonių. Vyresniosios kartos patirtis ir
jaunųjų specialistų entuziazmas bei bendradarbiavimas su tarptautinių finansinių organizacijų ir
užsienio centrinių bankų specialistais padėjo sukurti tai, ką šiandien turime.
Lietuvos bankas, kaip ir kitos valstybės institucijos, eidamas valstybingumo įtvirtinimo keliu, savo
nuoseklia veikla siekė atkurti visavertį, šiandienos reikmes atitinkantį modernų centrinį banką.
Lietuvos bankas atlieka tris pagrindines funkcijas: jis yra emisijos bankas, bankų bankas ir
užsienio aktyvų valdytojas. Jis teikia paskolas, licencijuoja ir prižiūri kredito įstaigas, bet neatlieka
tiesioginių operacijų su įmonėmis ir gyventojais.
Per pastaruosius metus Lietuvos bankas gerokai pažengė į priekį kurdamas aktyvią ir lanksčią
pinigų politiką. Būtinos reformos buvo grindžiamos laipsniškumo ir atsargumo principais, siekiant, kad
kiekvienas žingsnis būtų argumentuotas, kruopščiai parengtas, o vienos ar kitos įgyvendinamos priemonės
stiprintų visuomenės pasitikėjimą Lietuvos banko politika.
Nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 2 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo
priimtu Lito patikimumo įstatymu, Lietuvos respublikos piniginis vienetas – litas buvo fiksuotu kursu
(keturi litai už vieną dolerį) susietas su JAV doleriu. Tokį lito kurso susiejimą daugiausia lėmė
tuometinė prekybos struktūra, kai buvo daugiausia prekiaujama su buvusiomis sovietinėmis
respublikomis, atsiskaitant JAV doleriais bei dvi tuomet labai svarbios Lietuvai įmonės – Ignalinos
 2
atominė elektrinė bei Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, kurioms naftos žaliava bei radioaktyvios
medžiagos strypai buvo įsigyjami vien už JAV dolerius.
Nuo 2002 m. vasario 2 d. Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į Lietuvos euro integraciją, Forex
rinkoje buvusiu kursu perorientavo fiksuotą lito kursą nuo JAV dolerio prie euro (3,4528 lito už vieną
eurą) ir šį fiksuotą kursą išlaikė iki 2015 m. sausio 1 d., kai Lietuvoje buvo įvestas euras šiuo kursu
pakeičiant visus Lietuvoje buvusius litus į eurus.
Dėl lito stabilumo, vertinamo kaip pagrindinis banko vykdomos politikos matas, sulaukta
visuomenės pasitikėjimo, kuris bankui buvo labai svarbus. Suprasdamas, brangindamas ir siekdamas
išlaikyti šį visuomenės įvertinimą, Lietuvos bankas laipsniškai plėtojo pinigų politiką ir ėmėsi svarbesnio
vaidmens ir didesnės atsakomybės šalies ekonomikos raidoje.
Esant fiksuotam lito kursui, Lietuvos bankui buvo draudžiama skolinti litus ne tik Lietuvos
Respublikos Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms, valstybės ir savivaldybių
įmonėms arba pirkti jų vertybinių popierių pirminėje rinkoje, bet ir šalies komerciniams bankams bei
užsienio bankų filialams, veikusiems Lietuvoje.
Lietuvoje centrinės bankininkystės veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo priimtas
Lietuvos banko įstatymas - https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.1B4D7B687895/PqYpYUcFxG. Jame
įtvirtinti pagrindiniai šiuolaikinės centrinės bankininkystės principai bei reikalavimai, keliami Europos
Sąjungos šalims.
Lietuvos banko įstatymo 1 straipsnis skelbia: Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos
bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Lietuvos bankas yra sudedamoji Europos
centrinių bankų sistemos dalis ir Europos centrinių bankų sistemos tikslų siekia bei uždavinius vykdo
vadovaudamasis Europos centrinio banko gairėmis ir nurodymais. Lietuvos bankas savo funkcijas
atlieka ir veiklą vykdo tiek, kiek tai neprieštarauja Europos centrinio banko ir Europos centrinių
bankų sistemos tikslams ir Europos Sąjungos teisės aktams, tarp jų Europos centrinio banko teisės
aktams.
Lietuvos valstybės nuosavybę Lietuvos banke išreiškia Lietuvos banko kapitalas. Lietuvos banko
turtas jam priklauso nuosavybės teise. Lietuvos bankas savo turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja
pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir šį įstatymą.
Lietuvos banką steigia Seimas.
Banknotų ir monetų išleidimas.
Lietuvos bankas, laikydamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo reikalavimų, turi teisę
išleisti banknotus ir monetas.
Lietuvos bankas yra nacionalinis analizės centras ir nacionalinis monetų analizės centras Lietuvos
Respublikoje.
Lietuvos bankas nustato kredito ir mokėjimo įstaigoms ir kitiems ūkio subjektams, kurie verčiasi
banknotų ir monetų gavimu, tvarkymu ir jų pakartotiniu išleidimu į apyvartą, Lietuvos Respublikos
pinigų ir Europos Sąjungos bendros valiutos banknotų ir monetų autentiškumo tikrinimo bei jų
padirbinių aptikimo užtikrinimo reikalavimus ir prižiūri, kaip šie reikalavimai vykdomi.
Lietuvos banko įstatymo 7 straipsnis - Lietuvos banko pagrindinis tikslas –
Vadovaujantis Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo, pagrindinis Lietuvos banko
tikslas – palaikyti kainų stabilumą.
Nepažeisdamas pagrindinio tikslo, Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją remia bendrąsias
ekonominės politikos kryptis Europos Sąjungoje, kad padėtų siekti Sutartyje dėl Europos Sąjungos
veikimo nustatytų Europos Sąjungos tikslų, ir palaiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominę
politiką, kiek ji neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui ir atitinka Europos centrinio
banko ir Europos centrinių bankų sistemos tikslus.
Lietuvos banko funkcijos ir veikla. Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnis:
1. Vykdydamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas ir veikdamas kaip sudedamoji
Europos centrinių bankų sistemos dalis, Lietuvos bankas atlieka šias funkcijas:
1) išleidžia banknotus ir vykdo kitą su tuo susijusią veiklą;
2) įgyvendina pinigų politiką;
3) valdo, naudoja Lietuvos banko oficialiąsias užsienio atsargas (toliau – užsienio atsargos) ir jomis
disponuoja;
4) skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą;
5) renka Europos centrinių bankų sistemos uždaviniams vykdyti reikalingą statistinę informaciją iš
valstybės ir savivaldybių institucijų ir ūkio subjektų.
 3
2. Lietuvos bankas taip pat:
1) pagal susitarimą su Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – Finansų ministerija)
atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
2) atlieka finansų rinkos priežiūrą, išskyrus atvejus, kai pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos
reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai,
susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL 2013 L 287, p. 63) (toliau –
Reglamentas (ES) Nr. 1024/2013), nuostatas šias funkcijas atlieka Europos centrinis bankas, taip pat
pagal Reglamentą (ES) Nr. 1024/2013 nacionalinei priežiūros institucijai priskirtas funkcijas;
3) ne teismo tvarka nagrinėja vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčus;
4) renka Lietuvos banko funkcijoms, nesusijusioms su Europos centrinių bankų sistemos veikla,
vykdyti reikalingą statistinę informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir ūkio subjektų,
nustato jos rinkimo, sudarymo ir platinimo tvarką, taip pat sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų ir
tarptautinių investicijų balansus ir finansines sąskaitas;
5) savo nustatyta tvarka, sąlygomis ir terminais gali duoti paskolas, užtikrintas įkeičiamu Lietuvos
bankui pakankamu turtu, Lietuvos Respublikoje įregistruotoms kredito įstaigoms, jei tai
neprieštarauja reikalavimams, atsirandantiems dėl Lietuvos banko dalyvavimo Europos centrinių
bankų sistemoje, ypač reikalavimams, atsirandantiems dėl viešosios teisės subjektų vardu atliekamų
operacijų;
6) išleidžia monetas, laikydamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo reikalavimų, ir vykdo
kitą su tuo susijusią veiklą;
7) vykdo politiką, kuria siekia prisidėti prie visos finansų sistemos stabilumo apsaugos, įskaitant
finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, kad būtų
užtikrintas tvarus finansų sektoriaus įnašas į ekonomikos augimą (toliau – makroprudencinė politika);
8) vykdo Lietuvos Respublikos įstatymais finansų sektoriaus subjektų pertvarkymo institucijai
priskirtas funkcijas, išskyrus atvejus, kai pagal 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos
reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių
pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo
mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL
2014 L 225, p. 1) (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 806/2014) nuostatas šias funkcijas atlieka Bendra
pertvarkymo valdyba, taip pat pagal Reglamentą (ES) Nr. 806/2014 atlieka nacionalinei pertvarkymo
institucijai priskirtas funkcijas.
3. Lietuvos bankas vykdo veiklą, reikalingą šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytoms funkcijoms
įgyvendinti ir tam reikalingai infrastruktūrai sukurti bei palaikyti.
4. Lietuvos bankas, atlikdamas savo funkcijas ir vykdydamas veiklą, dalyvauja palaikant visos
finansų sistemos stabilumą ir patikimumą ir pagal savo kompetenciją imasi atitinkamų priemonių.
Lietuvos banko įstatymo 52 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos banko valdybos pirmininkas du
kartus per metus teikia pranešimus Seimui apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, finansų rinkos būklę
ir funkcijų vykdymą.
Įstatymas taip pat papildytas 521 straipsniu. Lietuvos banko Lietuvos Respublikos Seimui teikiama
informacija makroprudencinės politikos klausimais:
1. Lietuvos bankas motyvuotu Seimo Biudžeto ir finansų komiteto prašymu teikia konfidencialią
informaciją apie vykdant makroprudencinę politiką teikiamus įspėjimus ir (ar) rekomendacijas. Ši
informacija teikiama tokia apimtimi ir būdu, kurie leistų užtikrinti konfidencialios informacijos
apsaugą.
2. Lietuvos banko valdybos pirmininkas kartą per metus, finansinės krizės atveju – dar dažniau,
kviečiamas į Seimo Biudžeto ir finansų komiteto klausymus dėl Lietuvos banko vykdomos
makroprudencinės politikos.
3. Lietuvos bankas prireikus teikia Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui pasiūlymus dėl
makroprudencinę politiką reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų tobulinimo, taip pat pastabas
ir pasiūlymus dėl prevencinių priemonių finansų sistemos makrolygio rizikai sumažinti.
Be to, įstatymo 55 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos bankas ne rečiau kaip vieną kartą per
mėnesį skelbia statistinę ir kitą informaciją.
Įstatymo 51 straipsnis Lietuvos banko metinė ataskaita numato, kad Lietuvos bankas skelbia ir
leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų
politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant finansų rinkos
priežiūrą, makroprudencinę politiką ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies
 4
makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko
finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Tai užtikrina centrinio banko veiklos skaidrumą ir sudaro prielaidas pasitikėti jo vykdoma
politika.
Aišku, vien nepriklausomybės centriniam bankui neužtenka, jis turi prisiimti atsakomybę už
įstatyme suformuluotų tikslų įgyvendinimą. Centrinio banko veiklos sėkmė nemažai priklauso
nuo bendradarbiavimo su kitomis valdžios institucijomis, todėl jis negali dirbti vakuume arba
pats sau. Ypač svarbus pinigų ir fiskalinės politikos koordinavimas, kuris įgyja vis labiau
apčiuopiamas formas.
Lietuvos bankui vadovauja Lietuvos banko valdyba. Valdybą sudaro Lietuvos banko valdybos
pirmininkas, du jo pavaduotojai ir du valdybos nariai. Lietuvos banko valdybos pirmininku, jo
pavaduotojais ir valdybos nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, jeigu jiems iki paskyrimo
dienos nesukakę 65 metai.
Vienas iš pagrindinių centrinio banko savarankiškumo požymių yra įstatymu nustatoma
centrinio banko valdytojo kadencijos trukmė. Lietuvos banko įstatyme (10 straipsnyje) šiuo
klausimu perkelta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 126 straipsnio antrosios dalies nuostata,
skelbianti, kad ,,Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia prieš
terminą Seimas Respublikos Prezidento teikimu“. Įstatyme numatyta, jog „Lietuvos banko valdybos
pirmininkas į šias pareigas gali būti skiriamas neribojant kadencijų skaičiaus. Valdybos pirmininko
pavaduotojai ir valdybos nariai į šias pareigas gali būti skiriami ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius šešeriems metams skiria ir
atleidžia prieš terminą Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.”
Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnis. Lietuvos banko valdybos funkcijos ir veikla:
1. Lietuvos banko valdyba:
- nustato užsienio atsargų, kurios Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotos
Europos centriniam bankui, valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis principus ir tvarką,
atitinkančius Europos centrinio banko reikalavimus, taikomus nacionalinių centrinių bankų užsienio
atsargoms;
- nustato finansų rinkos priežiūros politiką, išskyrus atvejus, kai pagal Reglamento (ES) Nr.
1024/2013 nuostatas tai atlieka Europos centrinis bankas;
- priima nutarimus;
- Europos centriniam bankui pritarus, sprendžia klausimus dėl Lietuvos banko dalyvavimo
tarptautinėse pinigų institucijose;
- laikydamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo reikalavimų, sprendžia banknotų ir monetų
išleidimo, išėmimo iš apyvartos ir kitus su tuo susijusius klausimus;
- steigia Lietuvos banko skyrius, atstovybes, įmones ir įstaigas savo funkcijoms atlikti, taip pat
sprendžia klausimus dėl įmonių, įstaigų, susijusių su Lietuvos banko funkcijomis, akcijų (jų dalies)
įsigijimo;
- tvirtina Lietuvos banko struktūrą;
- nustato Lietuvos banko tarnautojų tarnybos (darbo) principus ir tarnautojo statusą, tvirtina
valdybos darbo reglamentą;
- šio įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytiems finansų rinkos dalyviams (toliau – prižiūrimi
finansų rinkos dalyviai) taiko įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytas poveikio priemones,
finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus nurodymus, įpareigojimus, draudimus ir
kitas kitiems asmenims privalomas vykdyti priemones, išskyrus atvejus, kai pagal Reglamento (ES)
Nr. 1024/2013 nuostatas tai atlieka Europos centrinis bankas;
- vadovaudamasi Finansinio tvarumo įstatymo nuostatomis priima sprendimus dėl finansų
sektoriaus subjektų pertvarkymo, kreipiasi į teismą dėl bankroto bylų iškėlimo prižiūrimiems finansų
rinkos dalyviams;
- tvirtina Lietuvos banko biudžetą;
- vadovaudamasi Europos centrinio banko teisės aktų reikalavimais, nustato Lietuvos banko
finansinės apskaitos politiką, tvirtina metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir finansinių metų pelno
paskirstymą, kaip nustatyta šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje;
- nustato Lietuvos banko turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką, kurios pagrindinis
principas – siekti Europos centrinių bankų sistemos tikslų ir vykdyti uždavinius ekonomiškiausiomis,
efektyviausiomis ir rezultatyviausiomis priemonėmis, taip pat nustato pirkimų tvarką;
 5
- sprendžia klausimus dėl finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytų licencijų,
leidimų, sutikimų, pritarimų, neprieštaravimų išdavimo, jų galiojimo sustabdymo, galiojimo
sustabdymo panaikinimo ir atšaukimo (galiojimo panaikinimo);
- priima sprendimus dėl ginčų tarp vartotojų ir finansų rinkos dalyvių;
- nustato makroprudencinės politikos priemones;
- vykdo kitą veiklą, susijusią su Lietuvos banko pagrindinio tikslo įgyvendinimu.
- Lietuvos banko valdyba gali dalį savo funkcijų pavesti vykdyti valdybos pirmininkui, išskyrus šio
straipsnio 1 dalies 4, 6, 7, 9, 10, 12, 13, 14, 15, 16, 18, 19 ir 20 punktuose numatytas funkcijas.
- Lietuvos banko valdyba gali visas ar dalį savo funkcijų, nustatytų šio straipsnio 1 dalies 13, 18 ir
19 punktuose, pavesti vykdyti Lietuvos banko struktūriniams padaliniams, jeigu įstatymai nenustato
kitaip.
Lietuvos banko valdybos posėdžiai rengiami prireikus, bet ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį.
Valdybos posėdžių rengimo tvarką nustato Lietuvos banko valdybos darbo reglamentas.
Lietuvos banko kapitalas. Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas ir
atsargos kapitalas. Įstatinis kapitalas – 60 mln. eurų. Jis sudaromas iš Lietuvos
valstybės lėšų ir (ar) Lietuvos banko pelno. Atsargos kapitalas sudaromas iš Lietuvos
banko pelno.
Europos sutarties protokolo 27 straipsnyje ,,Sąskaitų revizija” numatyta, kad: „Europos
centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitas tikrina nepriklausomi auditoriai iš
šalies. Jie skiriami pagal Valdytojų tarybos rekomendaciją, pritarus Tarybai. Šie auditoriai turi
teisę tikrinti visas Europos centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų knygas ir sąskaitas
bei gauti visą jų darbui reikalingą informaciją. Lietuvos banko įstatyme (50 straipsnis) Lietuvos
banko metinių finansinių ataskaitų rinkinių auditas skelbiama, kad Lietuvos banko metinių finansinių
ataskaitų rinkinių auditą atlieka Lietuvos banko parinkti nepriklausomi išorės auditoriai, kuriuos
tvirtina Europos Sąjungos Taryba rekomendavus Europos centriniam bankui.
Lietuvos banko įstatymas papildytas 471 straipsniu. Lietuvos banko funkcijos ir
teisės vykdant makroprudencinę politiką:
1. Lietuvos bankas makroprudencinę politiką vykdo savo iniciatyva arba atsižvelgdamas į Europos
sisteminės rizikos valdybos rekomendacijas ar įspėjimus dėl sisteminės rizikos. Kai Lietuvos bankas į
Europos sisteminės rizikos valdybos rekomendacijas neatsižvelgia, to priežastis pateikia Europos
sisteminės rizikos valdybai.
2. Makroprudencinės politikos priemones ir jų taikymo tvarką nustato Lietuvos banko teisės aktai.
3. Lietuvos bankas, vykdydamas makroprudencinę politiką:
1) nustato, stebi ir vertina šalies finansų sistemos stabilumui kylančią grėsmę;
2) nustato ir skelbia makroprudencinės politikos strategiją;
3) taiko reikalingas teisės aktuose nustatytas makroprudencinės politikos priemones;
4) nustato valstybės mastu sistemiškai svarbių finansų įstaigų atrankos metodus;
5) nedelsdamas, kiek tai reikalinga siekiant finansinio stabilumo užtikrinimo, skelbia priimtus
sprendimus, įskaitant jų motyvus, išskyrus atvejus, kai tai kelia pavojų finansiniam stabilumui ir (ar)
yra susiję su konfidencialia informacija.
4. Lietuvos bankas, vykdydamas makroprudencinę politiką, turi teisę:
1) leisti teisės aktus ir rekomendacijas finansų rinkos dalyviams;
2) pateikęs prašymą, gauti makroprudencinei politikai vykdyti reikalingą informaciją ir duomenis
iš valstybės institucijų, finansų rinkos dalyvių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų, įskaitant duomenis
apie konkrečias institucijas, finansų rinkos dalyvius ir kitas įmones, įstaigas, organizacijas ir
informaciją, netiesiogiai susijusią su Lietuvos banko vykdoma makroprudencine politika (informaciją
apie nekilnojamojo turto rinką, kitus veiksnius, darančius įtaką finansų įstaigų veiklai);
3) Lietuvos banko teisės aktuose nustatytais atvejais ir tvarka taikyti makroprudencinės politikos
priemones finansų rinkos dalyviams;
4) daryti viešus ir konkretiems asmenims skirtus neviešus pranešimus dėl sisteminės rizikos.
Lietuvos banko įstatymo 474 straipsnis. Bendradarbiavimas su kitomis institucijomis
makroprudencinės politikos srityje:
1. Vykdydamas makroprudencinę politiką ir prieš priimdamas sprendimus dėl makroprudencinės
politikos priemonių taikymo, Lietuvos bankas turi teisę konsultuotis su Lietuvos Respublikos finansų
ministerija, nepažeisdamas atitinkamų jos įgaliojimų ir savo nepriklausomumo.
 6
2. Lietuvos bankas bendradarbiauja, keičiasi informacija ir turi teisę sudaryti sutartis su Europos
centriniu banku, Europos sisteminės rizikos valdyba, kitų valstybių makroprudencinę politiką
vykdančiomis institucijomis ir finansų rinkos priežiūros institucijomis, kitomis Lietuvos Respublikos,
užsienio valstybių, Europos Sąjungos ir (ar) tarptautinėmis institucijomis. Lietuvos bankas informuoja
Europos sisteminės rizikos valdybą apie veiksmus, kurių buvo imtasi sprendžiant klausimus dėl
sisteminės rizikos valstybės mastu.
Lietuvos banko pinigų politika. Kadangi 1990 – 1992 metais Lietuva vis dar priklausė rublio zonai,
Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl daugiausia pastangų buvo skirta pasirengti
įvesti savus pinigus, taip pat rengti įstatymus, reguliuojančius sparčiai besikuriančių komercinių bankų
veiklą.
1992 metų spalio 1 dieną buvo įvesti laikinieji pinigai talonai, o rubliai išimti iš
apyvartos. Ėmė cirkuliuoti savi pinigai, ir Lietuvos bankas jau galėjo savarankiškai
atlikti centrinio banko funkcijas.
Pagrindinis to laikotarpio uždavinys buvo sukaupti užsienio valiutos atsargas, sukurti materialų pagrindą
ir teisines sąlygas centrinio banko veiklai, sumažinti infliaciją.
1993 metų vasarą buvo įvestas litas, imta drąsiau taikyti pirmąsias pinigų politikos
priemones, aktyviau palaikyti stabilų lito kursą. Įvedęs litą, Lietuvos bankas nuslopino
triženklę infliaciją ir kryptingomis intervencijomis stabilizavo lito kursą JAV dolerio
atžvilgiu. Valiutų valdybos išvakarėse lito kursas svyravo nedaug – nuo 3,9 iki 4 litų už
vieną dolerį.
Pastarąjį etapą galima apibūdinti kaip Lietuvos banko taikytą reguliuojamo lito kurso režimą, kai
ypatingas dėmesys buvo skiriamas pinigų kiekio pokyčiams. Jau tuomet gana svarbus vaidmuo teko
Lietuvos banko rengiamiems terminuotųjų indėlių ir paskolų aukcionams. Būtent tuo metu išryškėjo
pagrindinis aspektas, lėmęs tolimesnę Lietuvos banko pinigų politikos raidą. Suprasdamas stabilaus lito ir
užsienio valiutos kurso svarbą šalies ekonomikai, Lietuvos bankas vis labiau ėmė orientuoti savo
operacijas stabiliam lito kursui palaikyti. Tačiau, kadangi po talono, o vėliau lito įvedimo buvo praėjęs
dar labai mažas laiko tarpas, nebuvo galima gauti patikimų duomenų apie pinigų bei ekonomikos
pokyčius ir besiformuojančias tendencijas. Todėl nebuvo įmanoma teisingai numatyti ekonomikos
raidos bei nustatyti priimtinų pinigų augimo rodiklių, kuriuos galima būtų naudoti kaip tarpinį pinigų
politikos tikslą.
Stabilus valiutos kursas mažos ir atviros ekonomikos šalyje galėjo veikti kaip
priimtina priemonė siekiant santykinio kainų stabilumo ilgesniu laikotarpiu. Tai buvo
įgyvendinta naudojant valiutų valdybos principus, kurie buvo įteisinti Lito patikimumo
įstatymu, įsigaliojusiu 1994 metų balandžio 1 dieną. Tai reiškė: pirma, kad Lietuvos
banko išleisti litai privalo ne mažiau kaip šimtu procentų būti padengti aukso ir
konvertuojamosios valiutos atsargomis, o antra, kad pagrindinis litų emisijos šaltinis
yra užsienio valiutos pardavimas Lietuvos bankui.
Fiksuoto valiutos kurso režimas sėkmingai veikia ir pasiekia pusiausvyrą tuomet, kai sudarytos
galimybės laisvai svyruoti palūkanų normoms bei kisti kainoms. Lietuvos vidaus palūkanų normas
lėmė palūkanų lygis bazinės valiutos šalyje (JAV), o nuo 2002 metų vasario mėnesio 2 dienos, persiejus
litą prie naujos bazinės valiutos – euro, jas veikė euro zonoje ir tarptautinėse rinkose esančios
palūkanos bei mūsų šalies ir lito valiutos rizika. Lietuvos palūkanų normoms taip pat turėjo įtakos
sezoninės priežastys ir kiti vidaus bei užsienio faktoriai. Fiksuotas valiutos kursas automatiškai
neužtikrina tokių pat palūkanų ir infliacijos dydžio rodiklių, kurie yra bazinės valiutos šalyje, tačiau padeda
greičiau pasiekti žemesnę palūkanų normą ir mažinti infliacijos tempus.
Lito patikimumo įstatymas pakoregavo ir Lietuvos banko pinigų politikos priemonių naudojimą.
Komercinių bankų privalomosios atsargos imtos naudoti kaip bankų sistemos nuolatinį likvidumą palaikanti
priemonė, o terminuotųjų indėlių ir paskolų aukcionai buvo nutraukti.
Tam tikri Lietuvos banko veiklos pokyčiai buvo numatyti Lietuvos banko pinigų politikos
programoje 1997–1999 m. Joje buvo skelbiama, kad, siekiant skatinti finansų rinkos plėtrą, būtina
aktyviai naudoti Lietuvos banko atvirosios rinkos operacijas, pakeisti lito kurso orientaciją ir siekti stabilaus
lito kurso stiprių užsienio valiutų atžvilgiu iki tol, kol bus įgyvendintas strateginis Lietuvos siekis - įstoti
į Europos ekonominę ir pinigų sąjungą. Lietuvos banko strateginė užduotis – sudaryti visas sąlygas tam,
kad Lietuvos bankas atitiktų Ekonominės ir pinigų sąjungos reikalavimus, keliamus centriniams bankams.
 7
Atvirosios rinkos operacijos iš dalies pakeitė likvidumo paskolas, anksčiau teiktas atsiradusioms laikinoms
bankų likvidumo problemoms spręsti.
Lietuvos banko valdybai 1999 m. liepos 1 dieną patvirtinus Lietuvos banko pinigų politikos
priemonių taikymo kryptis, buvo sukurta nauja atvirosios rinkos operacijų vykdymo koncepcija, numatanti
išlyginti laikinus bankų sistemos likvidumo svyravimus, kurie sukelia papildomą spaudimą fiksuoto lito
kurso režimui. Šiame dokumente detaliai išvardintos Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo
kryptys, nusakant tikslus, sąlygas ir ribas, esant fiksuoto lito kurso režimui. Kartu numatyti būdai pinigų
politikos priemonėms tobulinti, atsižvelgiant į ekonominės aplinkos pokyčius bei Lietuvos siekį tapti
Europos Sąjungos nare, o vėliau - ir atitikti narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje keliamus reikalavimus.
Plačiau: LIETUVOS BANKO PINIGŲ POLITIKOS PROGRAMA 1997-1999 m. - https://www.e-
tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.7135207C204A bei Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptys
- https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.84156.
Tačiau, išsiplėtojus Rusijos 1998 – 1999 m. finansinei krizei, pereiti prie aktyvesnės pinigų politikos
buvo atsisakyta, ir Lietuvos bankas toliau veikė vykdydamas visas Lito patikimumo įstatymu
apibrėžtas valiutų valdybos sąlygas.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptis lėmė:
1) fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą
ir bazinės valiutos į litus;
2) Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir
konvertuojamųjų užsienio valiutų atsargomis principas.
Fiksuoto kurso sąlygomis bendrą palūkanų lygį lemia fundamentalūs ir nefundamentalūs veiksniai.
Prie fundamentalių veiksnių priskiriami:
1) mokėjimų balanso būklė;
2) bendroji ekonomikos konjunktūra (bendrojo vidaus produkto, infliacijos ir nedarbo dinamika bei
lūkesčiai);
3) šalies rizika;
4) bazinės valiutos palūkanų lygis ir jo kitimo tendencijos;
5) tarptautinių finansų rinkų tendencijos, darančios įtaką investicijų į kylančias rinkas, kurioms priklauso
ir Lietuva, srautams;
6) kiti veiksniai, kurie lemia ekonomikos pusiausvyrą ar jos atkūrimą ir kurių dėl šios priežasties
neįmanoma ir netikslinga atsverti pinigų politikos priemonėmis.
Nefundamentaliais veiksniais laikytini veiksniai, sukeliantys laikinus finansų rinkos nukrypimus nuo
pusiausvyros (pavyzdžiui, stambūs pavieniai lėšų pervedimai į bankų sistemą vykdant Lietuvos Respublikos
gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, Valstybės iždo sąskaitos perkėlimas į Lietuvos banką, pavieniai dideli
finansiniai sandoriai, stambių užsienio paskolų gavimas arba grąžinimas ir kt.). Lietuvos bankas pinigų
politikos priemonėmis riboja nefundamentalių veiksnių poveikį Lietuvos finansų rinkai, padėdamas išlaikyti
arba greičiau pasiekti fundamentalių veiksnių lemiamą pusiausvyrą.
Kiti Lietuvos banko pinigų politikos tikslai tuomet buvo:
1) skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą;
2) spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga derinant pinigų politikos
priemones su Europos centrinio banko reikalavimais;
3) užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais bus padengti Lietuvos banko laikomomis
aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.
Atsižvelgdamas į Lietuvos ekonomikos raidos tendencijas, intensyvią šalies integraciją į Europos
rinkas, tarptautinės ir šalies finansų rinkos jautrumą ekonominės ir pinigų politikos pokyčiams,
didelius euro kurso svyravimus JAV dolerio atžvilgiu bei įvairius kitus veiksnius, Lietuvos bankas nuo
2002 metų vasario 2 dienos persiejo lito kursą nuo JAV dolerio prie euro. Kaip ir buvo skelbta,
Lietuvos bankas perorientavo lito kursą nuo JAV dolerio prie euro neatlikdamas lito devalvavimo ar
revalvavimo.
Tačiau lito susiejimas su euru nepanaikino galimos rizikos dėl JAV dolerio ir euro kursų
svyravimo. Po lito kurso susiejimo su euru atsiradęs JAV dolerio svyravimas lito atžvilgiu vieniems lėmė
nuostolius, kitiems pelnus. Paėmusieji paskolas doleriais skaičiavo netikėtą pelną dėl mažesnių paskolos
grąžinimo išlaidų. Tuo tarpu laikę indėlius JAV doleriais ar eksportuojantieji į rinkas, kur atsiskaitoma
doleriais, patyrė nuostolių. Siekdami stabilesnės ir mažiau rizikingos veiklos, ūkio subjektai turėtų aktyviau
draustis nuo valiutų kursų svyravimo rizikos. Lietuvos komerciniai bankai jau keleri metai siūlė klientams
 8
įvairius išvestinius finansinius instrumentus, leidžiančius išvengti tokios rizikos arba ją iki minimumo
sumažinti.
Lietuvos banke sukauptos aukso ir užsienio valiutos atsargos padengė visus apyvartoje esančius
litus. Šis padengimo lygis svyravo nuo 125 iki 130 procentų ir buvo vienas iš aukščiausių, palyginti su
kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis.
Nuo 2004 m. gegužės 1 dienos Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) nare. Nuo narystės ES pradžios
Lietuvos bankas įsijungė į Europos centrinių bankų sistemą (ECBS) ir ėmė rengtis bendros valiutos – euro
įsivedimui. Stodama į ES, Lietuva įsipareigojo įsivesti eurą. Jo įsivedimo sąlyga – ne mažiau kaip
dvejus metus dalyvauti Valiutų kurso mechanizme II (VKM II). 2004 m. birželio 27 d. Lietuva
prisijungė prie VKM II išlaikydama lito kursą – 3,4528 lito už 1 eurą bei vienašališkai įsipareigodama
išlaikyti galiojusį fiksuoto valiutos kurso režimą ir pastovų euro atžvilgiu valiutos kursą. Taigi Lietuvos
banko pinigų ir valiutos kurso politika buvo pakankamai nuosekli, pragmatiška, apdairi, patikima,
paremta aiškia strategija bei sudaranti palankią aplinką verslui plėtoti.
Nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsivedus eurą, iš esmės pakito ir Lietuvos banko pinigų politika.
Išsamiau apie tai informaciją rasite Lietuvos banko svetainėje - http://www.lb.lt/pinigu_politika.
Privalomosios atsargos.
Privalomosios atsargos – tai kredito įstaigų įsipareigojimas laikyti dalį savo lėšų ne grynaisiais
pinigais savo korespondentinėje sąskaitoje, atidarytoje tos šalies, kuriame veikia komercinis bankas,
centriniame banke. Jų dydžius nustato įstatymai arba centrinių bankų teisiniai aktai. Kai kuriose
šalyse (pavyzdžiui, JAV) į privalomųjų atsargų dydį be komercinio banko negrynųjų pinigų likučių,
laikomų korespondentinėje sąskaitoje, įskaitomos ir lėšos grynaisiais pinigais, laikomos to banko bei jo
padalinių kasose, saugyklose bei bankomatuose.
Privalomosios atsargos iš esmės yra visos lėšos, laikomos banko korespondentinėje sąskaitoje šalies,
kuriame komercinis bankas veikia, centriniame banke. Kiekvienas komercinis bankas savo
korespondentinėje sąskaitoje šalies centriniame banke privalo nuolat turėti lėšų negrynaisiais pinigais
tam, kad nuolat užtikrintų banko klientų pervedimus iš jų sąskaitų, esančių tame komerciniame
banke, kitiems klientams, esantiems kituose tos šalies komerciniuose bankuose, įskaitant ir
atsiskaitymus pagal banko išduotas kreditines ir debitines mokėjimo korteles. Privalomųjų atsargų lėšos
taip pat naudojamos tam, kad komercinis bankas galėtų iš centrinio banko nusipirkti šalies grynųjų pinigų,
reikalingų išmokėti banko indėlininkams grąžinamus indėlius, išduoti banko klientams grynuosius pinigus iš
jų sąskaitų atlyginimams išmokėti, užpildyti piniginiais ženklais bankui priklausančius bankomatus bei
kitiems tikslams.
Euro zonos šalių komerciniai bankai savo korespondentinėje sąskaitoje, atidarytoje atitinkamos
euro zonos šalies, kur komercinis bankas veikia, centriniame banke, privalo laikyti 1 procento dydžio
privalomąsias atsargas nuo komerciniame banke priimtų indėlių iki dviejų metų trukmės sumos,
įskaitant ir likučius klientų atsiskaitomosiose bei kortelių sąskaitose.
Taigi, nuo 2015 m. sausio 1 dienos, įsivedus eurą, visi Lietuvos komerciniai bankai
bei užsienio bankų skyriai, veikiantys Lietuvoje, privalo laikyti 1 procento dydžio
privalomąsias atsargas nuo komerciniame banke priimtų indėlių iki dviejų metų
trukmės. Privalomųjų atsargų laikymo terminas dabar yra 1,5 mėnesio arba 6 savaitės,
nuo vieno Europos centrinio banko posėdžio iki kito posėdžio. Privalomųjų atsargų
reikalavimui vykdyti taikomas vidurkio metodas, tai yra vidurkį skaičiuojant imamos
visos 6 savaičių kalendorinės dienos, į šeštadienius bei sekmadienius ir šventines dienas
įrašant penktadienio arba prieššventinėse dienose komercinio banko korespondentinėje
sąskaitoje centriniame banke buvusius pinigų likučius.
Europos centrinis bankas, taigi ir Lietuvos bankas euro zonos šalių komerciniams bankams už
privalomąsias atsargas paprastai moka tokias pačias palūkanas, už kurias skolina bankams eilines
refinansavimo paskolas.
Daugiau informacijos apie privalomąsias atsargas rasite šioje Lietuvos banko svetainėje -
https://www.lb.lt/lt/ppp-privalomosios-atsargos.
Bankų ir kitų kredito įstaigų licencijavimas bei priežiūra.
Be Lietuvos banko licencijos negalima užsiimti kredito įstaigos veikla. Licencijų suteikimo sąlygas ir
tvarką nustato bankų ir kitų kredito įstaigų steigimą bei jų veiklą reglamentuojantys ir kiti Lietuvos
Respublikos įstatymai bei Lietuvos banko leidžiami teisės aktai.
 9
Lietuvos bankas prižiūri Lietuvos banko licenciją ar leidimą turinčių kredito įstaigų veiklą įstatymų ir
kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kredito įstaigų veiklos priežiūra – tai priežiūrai atlikti reikalingos iš
kredito įstaigų ataskaitų forma gautos informacijos kaupimas, analizė, kredito įstaigų veiklos bei finansinės
būklės vertinimas šios informacijos pagrindu, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus kredito įstaigų veiklos
riziką ribojančius normatyvus bei kitus reikalavimus; kredito įstaigų veiklos inspektavimas: tikrinimas, ar
teisingai sudarytos Lietuvos bankui teiktos finansinės ataskaitos, taip pat kredito įstaigos veiklos bei
finansinės būklės (kapitalo, aktyvų kokybės, pelningumo), turto ir įsipareigojimų valdymo bei vadovavimo
kredito įstaigai efektyvumo vertinimas; ekonominių ir kitų teisės aktuose nustatytų poveikio priemonių
taikymas kredito įstaigoms, kurios nevykdo teisės aktų reikalavimų dėl saugios ir patikimos veiklos.
Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnis. Lietuvos banko tikslas, funkcijos, teisės ir pareigos atliekant
finansų rinkos priežiūrą skelbia, kad prižiūrimi finansų rinkos dalyviai yra: bankai, užsienio valstybių
bankų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, centrinės kredito unijos, kredito unijos, draudimo įmonės,
perdraudimo įmonės, užsienio valstybių draudimo ir perdraudimo įmonių filialai, įsteigti Lietuvos
Respublikoje, draudimo brokerių įmonės ir užsienio valstybių draudimo ir perdraudimo tarpininkų filialai,
įsteigti Lietuvos Respublikoje, elektroninių pinigų įstaigos, elektroninių pinigų įstaigų tarpininkai ir užsienio
valstybių elektroninių pinigų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, finansų maklerio įmonės, finansų
maklerio įmonės priklausomi tarpininkai, finansų patarėjo įmonės, reguliuojamos rinkos operatoriai,
informacijos apie sandorius paslaugų teikėjai, lyginamojo indekso administratoriai, prižiūrimi duomenų
tiekėjai, valdymo įmonės, investicinės bendrovės, depozitoriumai, užsienio valstybių finansų maklerio
įmonės ir valdymo įmonių filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, profesinių pensijų asociacijos (toliau –
pensijų asociacijos), kontroliuojančiosios investicinės bendrovės ir emitentai, mokėjimo įstaigos ir mokėjimo
įstaigų tarpininkai, vartojimo kredito davėjai, vartojimo kredito tarpininkai, kredito davėjai, tarpusavio
skolinimo platformos operatoriai ir kredito tarpininkai, sutelktinio finansavimo platformų operatoriai,
mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų operatoriai, nacionalinės plėtros įstaigos ir valiutos
keityklų operatoriai.
Kredito įstaigų veiklos priežiūros uždaviniai bei turinys keitėsi ir plėtėsi, atsižvelgiant į šalies bankų
sistemos raidą. Pirmieji kredito įstaigų priežiūros žingsniai prasidėjo 1990 m. lapkričio mėn., viename
iš Lietuvos banko departamentų įsteigus Komercinių bankų veiklos reguliavimo skyrių. 1992 m. sausio
mėn. buvo įsteigtas Komercinių bankų departamentas. 1993 m. pabaigoje Lietuvos banko valdyba
įsteigė naują kredito įstaigų priežiūros sistemą, kurios tikslas buvo įdiegti tarptautinėje praktikoje
taikomus kredito įstaigų priežiūros principus. Šių principų esmė – parengti teisinę bazę, leidžiančią
stabiliai funkcionuoti kredito įstaigų sistemai. Lietuvoje iki tol nebuvo tokios veiklos patirties ir
tradicijų. Kurti kredito įstaigų priežiūros mechanizmą nebuvo lengva. Nebuvo pakankamai specialistų, kurie
išmanytų komercinių bankų veiklos specifiką, su tuo susijusią riziką bei turėtų kredito įstaigų priežiūros
patirties.
Nacionalinė bankų sistema kūrėsi greitai ir aktyviai, o bankininkystės veiksmus reglamentuojanti teisinė
bazė buvo visiškai menka ir nesudarė prielaidų tinkamai reguliuoti gana sparčius bankų steigimosi ir veiklos
procesus. Pirmasis Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas buvo priimtas 1992 metais,
tačiau jame nebuvo numatyta tinkamų galimybių sėkmingai reguliuoti komercinių bankų veiklą.
Rengiant ir priimant šį įstatymą Seime vyravo liberalios nuostatos, manant, kad griežtos bankų
priežiūros įdiegimas prieštaraus laisvosios rinkos principams. Dėl šių priežasčių Lietuvos bankui
nepavyko įgyvendinti dalies nuostatų, kurios buvo gyvybiškai reikalingos šalies bankų sistemai pereinamuoju
laikotarpiu.
Tuometinių bankininkystę reglamentuojančių įstatymų liberalumas ir vyravusi nuomonė, kad
valstybės institucijos neturi ,,kištis” ne tik į įmonių, bet ir į bankų privatų verslą, stoka pakankamo
teisinio pagrindo, leidžiančio centriniam bankui, kaip bankinę licenciją suteikiančiai įstaigai, daryti įtaką
šiems procesams, sudarė prielaidas ir per daug rizikingai greitai besisteigiančių bankų veiklai.
1994 metų pabaigoje priimtas naujas Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas jau
aiškiau reglamentavo komercinių bankų veiklą ir sudarė galimybes priežiūros tikslais plačiau taikyti
bankams poveikio priemones, tačiau jis praktiškai pradėjo veikti tik 1995 metais.
Įstatymų spragos, šalies makroekonominė situacija, bankų vadovų ir specialistų
nekompetentingumas, kai kurių bankų atsakingų asmenų nusikalstama veikla lėmė bankininkystės
problemas, kurios ėmė aiškėti jau nuo 1994 metų. Įvertindami situaciją, Lietuvos bankas kartu su
Vyriausybe sudarė veiksmų planą problemoms bankininkystėje spręsti. Siekiant maksimaliai absorbuoti visus
ankstesniais metais patirtus nuostolius, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas bankų kapitalo bazei
stiprinti ir veiklos riziką ribojantiems normatyvams griežtinti. Lietuvos bankas nustatė minimalius
 10
reikalavimus bankų kapitalui, kuris turėjo būti palaipsniui didinamas, o 1998 m. pasiekti 5 mln. ekiu,
dabar 5 mln. eurų. Siekiant užtikrinti bankų apskaitos patikimumą, nuo 1997 metų pradžios bankai
privalėjo tvarkyti apskaitą vadovaudamiesi Tarptautiniais apskaitos standartais, o kiek vėliau pradėtas ir
pagal minėtų standartų reikalavimus sudarytų ataskaitų nepriklausomas tarptautinių audito firmų atliekamas
auditas.
Lietuvos bankininkystės priežiūros sistema remiasi Bazelio bankų komiteto patvirtintais
Pagrindiniais efektyvios bankininkystės priežiūros principais. Bankai yra dalis šalies ekonomikos.
Ekonomika, o tuo labiau bankininkystė, nėra įsivaizduojama be rizikos. Vienas pagrindinių šiuolaikinės
bankininkystės priežiūros uždavinių yra sugebėjimas padėti bankams nustatyti ir maksimaliai apriboti rizikas,
sumažinti pernelyg dideles jų koncentracijas. Riziką galima apriboti ir valdyti, tai ir yra pagrindinis
kredito įstaigų priežiūros uždavinys, tačiau visiškai jos eliminuoti neįmanoma. Rizikų valdymas ir
ribojimas prasideda dar prieš gaunant kredito įstaigos veiklos licenciją.
Kredito įstaigų priežiūros praktinio įgyvendinimo mechanizmas, kuris taikomas ir kitose šalyse, iš esmės
turi dvi realizavimo formas. Tai jų kontrolė ir reguliavimas ne pačiose įstaigose (kitaip dar vadinama
dokumentine priežiūra) bei jų inspektavimas, t.y. kredito įstaigų patikrinimas vietoje.
Dokumentinė priežiūra remiasi šiuolaikiniais tarptautinėje praktikoje taikomais metodais. Tuo tikslu
analizuojamos gaunamos finansinės ir priežiūrinės ataskaitos, naudojant išankstinę perspėjimo sistemą
kontroliuojama, ar bankai laikosi veiklos riziką ribojančių normatyvų, sudaromi bankų reitingai, jų veiklos
prognozės, plačiai naudojamasi rizikos duomenų bazės informacija ir pan.
Greta dokumentinės priežiūros reguliariai vykdomas kredito įstaigų patikrinimas vietoje.
Kiekvienas bankas yra inspektuojamas ne rečiau kaip kartą per metus, tačiau pastebėjus kokių nors
veiklos trūkumų, atliekami neeiliniai specialieji patikrinimai.
Inspektuojant kredito įstaigas, veiklai įvertinti naudojamas tarptautinis CAMEL metodas, kuris
leidžia įvertinti pagrindinius veiksnius (kapitalo pakankamumą, turto kokybę, pelningumą, vadovų
kompetenciją ir kt.), lemiančius banko veiklą, bei įvertinti jų tarpusavio ryšius.
Bankų veikla peržengė šalies ribas ypač intensyviai pradėjus kurtis užsienio bankų skyriams bei
dukteriniams bankams. Dėl to didėja būtinybė stiprinti bendradarbiavimą ir koordinuoti nacionalinių
kredito įstaigų priežiūros institucijų veiksmus tarptautiniu mastu, stiprinti konsoliduotą priežiūrą, siekiant,
kad bankams, ypač veikiantiems tarptautiniu mastu, atskirose šalyse būtų taikomi vienodi priežiūros
standartai ir metodai. Tuo tikslu sudaromos bendradarbiavimo sutartys su kitų šalių priežiūros institucijomis.
Be to, Lietuvos bankas dalyvauja Rytų ir Centrinės Europos šalių kredito įstaigų priežiūros institucijų
komitete, kuriame vyksta nuolatiniai priežiūros atstovų susitikimai.
2012 m. sausio 1 d. darbą pradėjo Lietuvos banko naujas padalinys – Priežiūros tarnyba. Ji prižiūri
komercinius bankus ir kitas kredito bei mokėjimo įstaigas, vertybinių popierių ir draudimo rinkų dalyvius,
nagrinėja vartotojų ir finansų įstaigų ginčus. Iki tol priežiūros funkcijas atliko likviduotos įstaigos –
Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių ir Draudimo priežiūros komisijos bei Lietuvos banko
Kredito įstaigų priežiūros departamentas. Už vartotojų ir finansų institucijų ginčų nagrinėjimą buvo
atsakingos Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisija ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos
tarnyba.
Naujajam Lietuvos banko padaliniui keliami pagrindiniai tikslai – siekiant finansų sistemos
stabilumo, efektyviai reguliuoti ir prižiūrėti finansų rinkos dalyvius, finansines paslaugas ir rinkas.
Priežiūros tarnyboje veikia du departamentai. Riziką ribojančios priežiūros departamentas prižiūri finansų
rinkos dalyvius, kad jie turėtų pakankamai kapitalo ir būtų likvidūs, būtų tinkamai valdomi tiek jie patys, tiek
ir jų prisiimama rizika. Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamentas, reguliuodamas,
prižiūrėdamas ir skleisdamas informaciją apie finansines paslaugas bei rinkas, siekia, kad vartotojai priimtų
racionalius finansinius sprendimus.
Šiuo metu šalies finansų rinkoje yra per 500 Lietuvos banko Priežiūros tarnybos prižiūrimų
įstaigų.
Rinkos operacijos. Lietuvos bankas, atlikdamas rinkos operacijas, įgyvendina centriniam šalies bankui
įstatymu patikėtas užsienio atsargų valdymo, pinigų ir kredito klausimų politikos formavimo funkcijas.
Lietuvos banko tarptautinės užsienio atsargos augo palaipsniui. Pradžioje jas sudarė Prancūzijos ir
Anglijos bankų grąžintas tarpukario Lietuvos banko auksas bei Švedijos vyriausybės piniginė
kompensacija už negrąžintą auksą, dividendai už Tarptautinių atsiskaitymų banko akcijas,
Tarptautinio valiutos fondo paskolos litui stabilizuoti lėšos. Vėliau jas papildė Lietuvos banko
sukauptos konvertuojamosios valiutos atsargos. Lietuvos banko tarptautinės atsargos išaugo nuo
105,9 mln. JAV dolerių 1992 m. pabaigoje iki 819 mln. JAV dolerių 1995 m. pabaigoje bei iki 3,8
 11
milijardo JAV dolerių 2005 m. pabaigoje. Lietuvos banko išorės turtas 2014 m. pabaigoje, prieš
įsivedant eurą, buvo lygus 27,3 mlrd. litų.
Pirmoji savarankiška užsienio atsargų investicija Lietuvos banko vardu buvo atlikta 1993 m.
vasario 12 d., kai su Anglijos banku buvo sudarytas aukso terminuotojo indėlio sandoris. Tais pačiais
metais buvo sudarytas pirmasis savaitės trukmės eurodolerių indėlis bei pirmasis valiutos keitimo
sandoris.
Lietuvos bankas turi sąskaitas užsienio valiutomis Anglijos, Japonijos, Prancūzijos, Vokietijos,
JAV centriniuose bankuose bei kai kuriuose Europos ir JAV komerciniuose bankuose.
Užsienio valiutos rinkos užuomazgos Lietuvoje atsirado 1990 m. pabaigoje, Lietuvos bankui
pradėjus pirkti iš gyventojų laisvai konvertuojamąją valiutą bei nustačius valiutos pirkimo, o nuo
1991 m. gegužės mėn. ir pardavimo kainas. Nuo 1991 m. gruodžio mėnesio Lietuvos banke pradėti
organizuoti valiutos aukcionai.
1993 m. rudenį pradėjo veikti Tarpbankinė valiutų birža. Jos prekybos sesijų metu buvo
įgyvendinama Lietuvos banko lito ir JAV dolerio keitimo kurso reguliavimo politika.
1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui, pradėjo veikti valiutų
valdybos modelis; lito ir JAV dolerio keitimo santykis tapo fiksuotas. Tai lėmė ir
Tarpbankinės biržos veiklos pabaigą, nes Lietuvos bankas be jokių apribojimų ėmėsi
sudaryti ir vykdyti lito ir bazinės valiutos pirkimo - pardavimo sandorius su Lietuvos
komerciniais bankais vidaus rinkoje.
Lietuvos bankas 1992 m. spalio 21 d. pirmą kartą paskelbė laikinųjų pinigų talonų ir
konvertuojamų valiutų (19 pavadinimų) santykius, taikomus buhalterinėje apskaitoje. Nors vėliau jie
įgavo oficialų lito ir užsienio valiutų santykių pavadinimą, tačiau iki šiol dažnai vadinami
buhalteriniais kursais. Vėliau kiekvieną darbo dieną buvo nustatomi lito ir 25 Lietuvos ūkio subjektams
svarbiausių užsienio valiutų santykiai, o kartą per savaitę lito ir 65 kitų užsienio valiutų santykiai.
Nuo 1999 m. sausio 4 d. Lietuvos bankas pradėjo apskaičiuoti ir skelbti vidutines tarpbankines
palūkanų normas VILIBID ir VILIBOR.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės iždo agento funkcijas, parduodant Vyriausybės išleidžiamus
vertybinius popierius, Lietuvos bankas pradėjo vykdyti 1994 metų liepos 19 dieną. Tą dieną Lietuvos
banke buvo organizuotas pirmasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių pardavimo
aukcionas. Su nedidelėmis pertraukomis tokie aukcionai po kartą, du ar net tris kartus per savaitę Lietuvos
banke buvo vykdomi iki 2009 m. sausio mėnesio pabaigos. Nuo 2009 m vasario 2 dienos OMX Vilniaus
biržai prailginus savo darbo laiką nuo 14 iki 16 valandos, vertybinių popierių aukcionų vykdymas iš
Lietuvos banko perkeltas į šią biržą.
Mokėjimų sistema ir atsiskaitymai. Tam, kad būtų galima pervesti lėšas iš mokėtojo sąskaitos į gavėjo
sąskaitą, kiekvienoje šalyje egzistuoja atitinkama mokėjimo priemonių ir tarpbankinių lėšų pervedimo
sistema. Lietuvos banko mokėjimo sistemų departamentas yra vienintelė institucija Lietuvoje, teikianti
tarpbankinių lėšų mokėjimų pervedimo paslaugas. Šios sistemos dalyviai savo mokėjimų nurodymus
Lietuvos banko Atsiskaitymų centrui pateikia elektroniniu būdu. Tokias paslaugas per kompiuterizuotą
sistemą TARPBANK jis teikė iki 2004 m. sausio mėn. 18 d.
Tarpbankiniai mokėjimai buvo atliekami per bankų ir jų filialų kliringo sąskaitas. Kliringo
sąskaitose atsispindi bendra gautų ir išsiųstų mokėjimų kliringo metu suma. Bankų filialų gautų ir išsiųstų
mokėjimų balansas du kartus per dieną iš kliringo sąskaitos buvo pervedamas į atitinkamo banko kliringo
sąskaitą. Jeigu banko kliringų sąskaitos mokėjimų balansas neigiamas, tai atitinkama suma
sumažinamas jo korespondentinės sąskaitos likutis, jeigu teigiamas – padidinamas.
Atsiskaitymai per TARPBANK sistemą buvo vykdomi du kartus per dieną - atskirų mokėjimo
dokumentų kliringo neto suma įrašoma į Lietuvos banko tvarkomas dalyvių sąskaitas. Įrašai Lietuvos banko
tvarkomų atsiskaitymo dalyvių korespondentinėse sąskaitose atliekami du kartus per dieną nustatytu laiku
(11.00 ir 15.00). Paskutinio kliringo metu bankai turėjo galimybę pasinaudoti Lietuvos banko teikiama
vienos nakties paskola įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius. Bankai galėjo gauti iki 80 procentų
įkeistų Vyriausybės vertybinių popierių vertės dydžio paskolą.
Lietuvos banko valdoma mokėjimo sistema LITAS pradėjo veikti 2004 m. sausio 19 dieną, ji
pakeitė nuo 1993 m. veikusią sistemą TARPBANK. Šioje mokėjimo sistemoje buvo vykdomi tiek realaus
laiko atskirieji atsiskaitymai, kai dalyvių pateikti mokėjimo nurodymai įvykdomi nedelsiant, tiek
nustatyto laiko atsiskaitymai, kai sistemos LITAS dalyvių pateikti neskubūs mokėjimo nurodymai
įvykdomi nustatytu laiku.
 12
2004 metų pabaigoje sistemoje LITAS dalyvavo Lietuvos bankas, 9 šalies bankai, 2 užsienio bankų
skyriai ir Centrinė kredito unija. Vykdydami atsiskaitymus už vertybinius popierius, šia sistema taip pat
naudojosi 11 vertybinių popierių rinkos dalyvių (akcinė bendrovė "Lietuvos centrinis vertybinių popierių
depozitoriumas" ir Vertybinių popierių komisijos prižiūrimos finansų maklerio įmonės).
Vadovaujantis Lietuvos banko valdybos 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 11, Lietuvos banke
įregistruota ir mokėjimo sistema KUBAS. Sistemos operatorius – Lietuvos centrinė kredito unija
(toliau – Centrinė unija).
Mokėjimo sistema KUBAS skirta mokėjimams tarp kredito unijų arba kredito unijų klientų
(vidaus mokėjimai) ir mokėjimams tarp kredito unijų ir kredito įstaigų arba kredito įstaigų klientų
(išorės mokėjimai) atlikti. Šioje sistemoje mokėjimus gali atlikti ir Centrinė unija. Mokėjimo sistemoje
KUBAS vidaus mokėjimai vykdomi per sistemos dalyvių sąskaitas Centrinėje unijoje. Išorės mokėjimai
vykdomi per Centrinės unijos sąskaitą Lietuvos banke.
Mokėjimo sistemos KUBAS dalyviais gali būti Centrinė unija ir kredito unijos – Centrinės unijos narės.
Išsamus sistemos dalyvių sąrašas pateikiamas Oficialiame sistemų sąraše.
Sistema KUBAS veikia kiekvieną Centrinės unijos darbo dieną nuo 8.00 val. iki 17.00 val.
Mokėjimo nurodymų informacija tarp kredito unijų ir Centrinės unijos keičiamasi elektroniniu būdu.
Lietuvos banko valdyba 2006 m. gruodžio 28 d. nutarimu ,,Dėl mokėjimo sistemos LITAS-RLS ir
mažmeninių mokėjimų sistemos LITAS-MMS” patvirtino Mokėjimo sistemos LITAS-RLS veiklos
taisykles ir Mažmeninių mokėjimų sistemos LITAS-MMS veiklos taisykles. Šios mokėjimo sistemos
pradėjo veikti 2007 m. sausio 29 d., o mokėjimo sistemos LITAS veikla nutraukta 2007 m. sausio 28 d.
Iki mokėjimo sistemos LITAS-RLS veiklos pradžios mokėjimo sistemos LITAS lėšų likučiai dalyvių
atsiskaitymų sąskaitose, buvę 2007 m. sausio 26 d. pabaigoje, perkelti į atitinkamas šių dalyvių atsiskaitymų
sąskaitas, atidarytas mokėjimo sistemoje LITAS-RLS.
2007 m. lapkričio 19 d. pradėjo veikti nauja Eurosistemos mokėjimo sistema "Target2". Naujos
kartos mokėjimo sistemoje TARGET2 tvarkomi trilijonų eurų vertės dienos mokėjimai tarp daugiau
kaip 50 tūkst. bankų. Sistemos paskirtis - užtikrinti spartų ir visiškai saugų mokėjimą tarp valstybių narių ir
bankų. Sistema laipsniškai pakeitė nuo 1999 metų sausio mėnesio veikiantį modelį.
Mokėjimo sistemoje LITAS-RLS buvo vykdomi skubūs kredito pervedimai litais tarp sistemos
dalyvių. Į ją įsijungė akcinės bendrovės „Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“
vertybinių popierių atsiskaitymo sistema atsiskaitymams už vertybinių popierių sandorius atlikti ir
Lietuvos banko nustatyto laiko mažmeninių mokėjimų sistema LITAS-MMS atsiskaitymams už
mažmeninius mokėjimus atlikti. Atsiskaitymams bankai galėjo naudoti Lietuvos banke laikomas
privalomąsias atsargas. Mokėjimo sistemoje LITAS-RLS bankams galėjo būti teikiamos dienos ir vienos
nakties paskolos litais, vykdant lėšų pervedimo operacijas pagal banko ir Lietuvos banko sudarytus
dienos ir vienos nakties atpirkimo sandorius.
Mokėjimo sistemoje LITAS-MMS buvo vykdomi neskubūs kredito ir debeto pervedimai litais tarp
sistemos dalyvių. Ši sistema vykdė kliringo namų funkciją, t.y. joje apskaičiuojami sistemos dalyvių
grynieji likučiai, o galutinis atsiskaitymas vyko mokėjimo sistemoje LITAS-RLS, į kurią sistema
LITAS-MMS pateikdavo atsiskaitymams realiu laiku iš mokėjimo sistemos LITAS-MMS dalyvių
pateiktų mokėjimo nurodymų suformuotus grynųjų likučių mokėjimo nurodymų paketus.
Ypač daug pokyčių mokėjimų srityje atsirado įsivedus eurą. Apie juos daugiau sužinosite šioje LB
nuorodoje - http://www.lb.lt/mokejimai.
Lietuvos banke sukurta Centrinė duomenų bazė, Paskolų rizikos duomenų bazė, naudojamasi SWIFT,
REUTER, BLOOMBERG ir kitomis sistemomis, tobulinamas ir plėtojamas jungtinis Lietuvos banko
kompiuterių tinklas, projektuojama, diegiama ir eksploatuojama moderni techninė įranga.
Kasos operacijos. Lietuvos bankas išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos
pinigus. Lietuvos banko apyvartinės ir proginės eurų monetos kaldinamos valstybės įmonėje „Lietuvos
monetų kalykla“, o eurų banknotai spausdinami užsienio spaustuvėse.
Vienas iš svarbiausių Lietuvos banko uždavinių yra užtikrinti šalyje cirkuliuojančių pinigų kokybę
ir autentiškumą. Siekiant šių tikslų buvo įdiegtos ir pradėtos eksploatuoti naujos automatizuotos pinigų
apdorojimo sistemos, atliekančios banknotų ir monetų skaičiavimą, rūšiavimą, tikrinimą, pakavimą bei
susidėvėjusių pinigų naikinimą.
Statistika ir leidiniai. Viena Lietuvos banko funkcijų yra rinkti, kaupti, analizuoti ir skelbti pinigų
ir bankų, mokėjimų balanso, finansų ir su jais susijusios statistikos duomenis, rengti ir taikyti šios
statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaryti Lietuvos Respublikos
mokėjimų balansą. Jis rengia ir leidžia statistikos leidinius, skelbia suvestinę informaciją. Pažymėtina, kad
 13
pinigų ir bankų statistikos poreikis pastaruoju metu labai padidėjo. Tokias tendencijas lemia finansų rinkų
plėtra, išsamių ir patikimų duomenų poreikis analitiniams tikslams bei įsipareigojimai tarptautinėms
institucijoms. Savo ruožtu dėmesį bankų statistikai atkreipia pastaraisiais metais įvairiuose pasaulio
regionuose kilusios ekonominės ir finansinės krizės. Be to, bankinės statistikos duomenų srautą didins ir
sparčiai kintančios finansų rinkos bei naujovės finansų paslaugų srityje.
Atsižvelgdamas į Europos Sąjungos (EUROSTAT ir Europos centrinio banko) reikalavimus, keliamus
statistikai, Lietuvos bankas daug dėmesio skiria statistinėms ataskaitoms tobulinti ir naujoms ataskaitoms
kurti.
Lietuvos bankas koordinuoja Tarptautinio valiutos fondo duomenų platinimo specialiųjų standartų
taikymą Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos banke leidžiami šie periodiniai leidiniai: Lietuvos banko metų ataskaita, Lietuvos banko
metinių finansinių ataskaitų rinkiniai, du kartus per metus teikiami Seimui Pranešimai apie Lietuvos banko
pagrindinio tikslo įgyvendinimą, finansų rinkos būklę ir funkcijų vykdymą bei kitos apžvalgos ir leidiniai –
žiūrėkite nuorodoje - https://www.lb.lt/lt/apzvalgos-ir-leidiniai.
Išleista ir proginių leidinių: „Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje“ (tarptautinės
konferencijos, vykusios Lietuvos banko ir lito 75-mečio proga Vilniuje, 1997 m. spalio 3 d., medžiaga
lietuvių ir anglų kalbomis), „Lietuvos bankininkystės raida“ (mokslinės konferencijos, vykusios
Lietuvos banko ir lito 75-mečio proga Vilniuje, 1997 m. lapkričio 4 d., medžiaga lietuvių kalba).
Lietuvos bankas taip pat leidžia studijas, monografijas, kitus leidinius apie bankininkystę.
Tarptautiniai ryšiai. Jau 1991 metais, kai Lietuvos bankas dar vykdė ir komercines funkcijas, buvo
užmegsti Lietuvos banko korespondenciniai ryšiai su keliom dešimtim užsienio bankų (metų pabaigoje su 32
užsienio bankais). Pirmoji Lietuvos banko korespondentinė sąskaita buvo atidaryta 1991 m. vasario
mėn. Švedijos banke Svenska Handelsbanken, kuris daug prisidėjo padėdamas kelti banko
tarptautinių ryšių specialistų kvalifikaciją. Šiuo laikotarpiu tarptautinius atsiskaitymus vykdė tik Lietuvos
bankas, o nuo 1992 m. ir komerciniai bankai, turintys Lietuvos banko generalines licencijas.
Nuo 1992 metų pabaigos, atskyrus komercines funkcijas nuo Lietuvos banko, imta plėsti
tiesioginius ryšius su Europos Sąjungos ir kitų šalių centriniais bankais.
1992 metų vasario 14 dieną Lietuvos bankas atgavo Prancūzijos banke saugotą prieškarinio
Lietuvos banko auksą, o tų pačių metų kovo 31 dieną buvo atgautas ir Anglijos banke saugotas
Lietuvos banko auksas.
1992 m. birželio 30 d. atkurta Lietuvos banko narystė ir akcininko teisės Tarptautinių atsiskaitymų
banke (Bazelyje).
Lietuvos finansų rinkoms integruojantis į tarptautines finansų rinkas, Lietuvos bankas palaiko glaudžius
ryšius su tarptautinėmis finansų organizacijomis – Tarptautiniu valiutos fondu, Tarptautinių atsiskaitymų
banku, Pasaulio banko organizacijomis, kurios aktyviai stebi ir turi įtakos pasaulio ekonomikos plėtrai.
Lietuvos bankas nuolat palaiko ryšius ir su Tarptautinio valiutos fondo Šiaurės ir Baltijos šalių skyriumi.
Išsamesnę informaciją apie Lietuvos banko veiklą, naujienas, leidinius galima rasti Lietuvos banko
interneto svetainėje - http://www.lb.lt/home/default.asp.
Plačiau su Lietuvos banko istorija galima susipažinti Lietuvos banko Pinigų muziejuje -
http://www.lb.lt/lb_pinigu_muziejus bei http://www.pinigumuziejus.lt/lt/.
Lietuvos banko į apyvartą išleisti litai bei litų monetos - https://www.lb.lt/lt/grynieji-pinigai. Litų
keitimas į eurus - https://www.lb.lt/lt/litu-keitimas-i-eurus.

Literatūra ir straipsniai

1. Akademikas profesorius Vladas Jurgutis 1885 – 1966. 1995 m. lapkričio 6 – 8 d. mokslinės

konferencijos, skirtos gimimo 110 – osioms metinėms, medžiaga. V., Lietuvos bankas, 64 p.
2. Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje. 1997 10 03 d. tarptautinės konferencijos, skirtos
Lietuvos banko ir lito 75 metinėms pažymėti, medžiaga (lietuvių ir anglų kalba). V., 1997, Lietuvos
bankas, 128 p.
3. B.Grikinytė, J.Dusevičius, J.Niaura, B.Povilaitis, S.Uosis (atsakingasis redaktorius V.Terleckas).
Lietuvos bankas 1990 – 1995 m. V.: Lietuvos bankas, 1995.
4. P.Hedfors. Lietuvos pinigų sistemos pagrindų kūrimas 1990 – 1993 m. „Pinigų studijos” 1997 m. Nr.
2, p. 50 – 58 https://www.lb.lt/uploads/documents/docs/publications/hedfors.pdf.
5. M.Jasienė (2006). Nacionalinės pinigų sistemos kūrimas ir laikinųjų pinigų įvedimas: priešistorė ir
įgyvendinimas. Ekonomika, 2006. Nr. 76. P. 17-35.
 14
6. M.Jasienė, S.Kairaitytė. P r o f e s o r i u s STASYS UOSIS -
http://knyga.lietuvai.lt/w/images/1/15/Profesorius_Stasys_Uosis._Monografija.pdf.
7. V.Jurgutis. Pinigai. V., Mintis, 1996, 386 p.
8. Kaip eurai tapo mūsų pinigais. Trumpa eurų monetų ir banknotų istorija.
http://www.ecb.europa.eu/pub/pdf/other/euro_became_our_moneylt.pdf?655d2b7053ceea360f3f6a4eba5819af
9. S.Kropas. Kelias į pinigų sąjungą. Vilnius, LBDFI, 1999, 144 p.
10. S.Kropas, R.Kropienė. Europos pinigai. Vilnius, Lietuvos bankas, 2005, 352 p.
11. V.Laurinavičius. Pinigai ir pinigų sistemos pokyčiai Lietuvoje (1988–2016), Vilnius, 2017 – 687 p.:
https://www.lb.lt/uploads/publications/docs/19134_234d0281822ea09faebba4dbce186ed8.pdf.
12. Lietuvos bankininkystės raida. Mokslinės konferencijos, vykusios Vilniuje, 1997 11 04 d. medžiaga.
V., Lietuvos mokslų akademija, Vilniaus universitetas ir Lietuvos bankas. 74 p.
13. Lietuvos banko leidiniai - https://www.lb.lt/lt/knygos-katalogai-ir-bukletai.
14. Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptys, patvirtintos Lietuvos banko valdybos
1999 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 101 - https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.84156.
15. LIETUVOS BANKO PINIGŲ POLITIKOS PROGRAMA 1997-1999 m. - https://www.e-
tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.7135207C204A.
16. Lietuvos valiutų valdybos modeliui 2014 m. balandžio 1 d. sukako 20 metų -
https://www.llri.lt/projektai/lietuvos-valiutu-valdybai-20-metu.
17. Mokslinis žurnalas ,,Pinigų studijos” - https://www.lb.lt/lt/apzvalgos-ir-leidiniai?query=&ff=1&series
%5B%5D=211&page=5.
18. B.Povilaitis. Centrinių bankų savarankiškumas ir nepriklausomybė. „Pinigų studijos” 1998 m. Nr. 3,
p. 5 – 12. - https://www.lb.lt/uploads/documents/docs/publications/povilaitis_1.pdf.
19. B.Povilaitis. Atkurto Lietuvos banko veiklos 1990–2002 m. trumpa apžvalga. „Pinigų studijos” 2002
m. Nr. 3, 94 – 114 p. - https://www.lb.lt/uploads/documents/docs/publications/povilaitis_2.pdf.
20. Pranešimas apie konvergenciją - ECB, 2014 m. birželis. LIETUVIŲ
21. K.Ramonas. Komerciniai bankai ir jų priežiūros raida Lietuvoje. „Pinigų studijos” 2002 m. Nr. 3, 5 –
26 p. - https://www.lb.lt/uploads/documents/docs/publications/ramonas.pdf.
22. S. Sajauskas. Lito istorija.Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017. – 216 p. : iliustr.
23. L.Šadžius. Lietuvos šiuolaikinės bankininkystės raidos pradžia (1988–1990 m.) ,,Pinigų studijos”,
2002 m. Nr. 2, 5 – 23 p. - https://www.lb.lt/uploads/documents/docs/publications/sadzius.pdf.
24. VALIUTŲ VALDYBOS ATSIRADIMO PRIEŽASTYS IR JO POVEIKIS LIETUVOS
EKONOMIKAI - https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/ekonomika/valiutu-valdybos-atsiradimo-
priezastys-ir-jo-poveikis-lietuvos-ekonomikai.
25. V.Terleckas. Pinigai Lietuvoje 1915 – 1944. V., 1992, 195 p.
26. V.Terleckas. Lietuvos bankininkystės istorija 1918 – 1941. V., Lietuvos bankas, 2000, 445 p.
27. V.Terleckas. Lietuvos bankas 1922 – 1943 metais. V., Lietuvos bankas, 1997, 264 p.
28. V.Terleckas. Nacionalinės pinigų sistemos ir Lietuvos banko sukūrimas 1922 m. „Pinigų studijos”
2002 m. Nr. 3, 83 - 93 p. https://www.lb.lt/uploads/documents/docs/publications/terleckas_10.pdf.

Priedai:
Pagrindinių rizikų poveikis Lietuvos finansų sistemai
15
16
17
 18
Kaip atrodo Lietuvos auksas. PAULIUS ČIULADA, 2014.05.28
Lietuva jau daugiau nei 20 metų Anglijos banke saugo visas savo aukso atsargas – 5,8 tonos, kurios
yra dalis šalies užsienio atsargų. Portalo VZ.LT skaitytojams unikalią Lietuvos banko niekur viešai
neskelbtą Anglijos banke Londone saugomo Lietuvos aukso nuotrauką. Nuotraukoje (kairėje) – Marius
Jurgilas, Lietuvos banko valdybos narys su Chrisu Salmonu, Anglijos banko vykdomuoju direktoriumi ir
vyriausiuoju kasininku, Anglijos banko saugykloje Londone prie čia saugomų Lietuvos aukso atsargų.
Pasaulinės aukso tarybos (angl. World Gold Council) duomenys rodo, kad Lietuva pagal turimas
aukso atsargas šiemet gegužės mėnesį yra 82 pasaulyje. Auksas sudaro 3,2% visų šalies oficialiųjų
atsargų.
Latvija, vertinant pagal jos turimas aukso atsargas (6,6 tonos), užima 80 vietą, o Estija į tarybos sudaromą
100 pasaulio valstybių ir tarptautinių organizacijų sąrašą iš viso nepatenka. Pirmoje vietoje yra JAV
(atsargos – 8.100 tonų).

Lietuvos auksas išdėliotas tiek ant padėklo nuotraukos priekyje, tiek ant lentynų nuotraukos dešinėje.
Aukso istorija
1940 m., iki sovietų okupacijos, Lietuvos bankas penkiose užsienio valstybėse saugojo 9.593,4 kg aukso.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 m. visą auksą grąžino Prancūzija (2.246,5 kg) ir Didžioji Britanija
(2.946,9 kg).
Tarptautinių atsiskaitymų bankas nuostoliams, patirtiems užšaldžius jo sąskaitą Lietuvos banke 1940 m.,
kompensuoti perėmė iš Lietuvos banko 62,2 kg tauriojo metalo.
Kita aukso dalis (569,8 kg) iš Tarptautinių atsiskaitymų banko taip pat atgauta 1992 m., vėliau perrašyta
Lietuvos bankui į jo aukso sąskaitas Anglijos banke.
1992 m. Švedijos vyriausybė už Lietuvos auksą, laikytą iki Antrojo pasaulinio karo Švedijos centriniame
banke, grąžino 21,1 mln. Vokietijos markių.
Visas JAV Federalinių rezervų sistemoje saugotas Lietuvos banko auksas po Antrojo pasaulinio karo buvo
panaudotas Lietuvos diplomatinės tarnybos emigracijoje veiklai finansuoti.
Šaltinis - vz.lt 2014 05 28
 19
Euro įvedimas – istorinis Lietuvos žingsnis glaudesnės Europos, didesnio saugumo ir
gerovės link 2014 m. rugsėjo 25 d.
Įsivesdama eurą, Lietuva ne tik žengia žingsnį prieš beveik ketvirtį amžiaus pradėtame
eurointegracijos kelyje, bet ir įgyja svarią priemonę saugesnei ekonomikai ir finansų sistemai plėtoti
bei didesnei mūsų šalies, o kartu ir viso ES bendrosios valiutos regiono žmonių gerovei kurti,
konstatuota euro įvedimui skirtoje tarptautinėje konferencijoje Vilniuje.
„Lietuva ne tik pertvarkė savo ekonomiką, kad ji atitiktų stojimui į euro zoną keliamus reikalavimus, bet ir
prisidėjo prie šios valiutų sąjungos stabilumo didinimo: vienas iš Lietuvos prioritetų, jai pernai
pirmininkaujant ES Tarybai, buvo tolesnis bankų sąjungos kūrimas, taip pat ekonominės ir pinigų sąjungos
stiprinimas. Iš Baltijos šalių mes galime išmokti svarbią pamoką: vyriausybės veikė ryžtingai ir
neatidėliodamos“, – sveikindamas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje susirinkusius konferencijos dalyvius
sakė Marijus Dragis (Mario Draghi), Europos Centrinio Banko Pirmininkas.
„Euro įvedimas vainikuoja tai, kas pradėta prieš beveik ketvirtį amžiaus, kai Lietuva tvirtai ir neatšaukiamai
pasirinko eurointegracijos kryptį. Prieš dešimtmetį laisvu apsisprendimu tapę ES nariais, su bendrąja valiuta
netrukus dar glaudžiau priartėsime prie Europos, o būdami kartu turėsime daugiau galimybių būti ir stipresni,
ir saugesni, ir turtingesni“, – sakė Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas.
Konferencijoje jis akcentavo partnerystės ir abipusio bendradarbiavimo svarbą. Priimdama Lietuvą į savo
šeimą, euro zona įgis finansiškai drausmingą, atsakingą ir patikimą partnerę, turinčią skaidrų, stabilų ir gerai
kapitalizuotą bankų sektorių. Įsivesdama eurą, Lietuva užbaigs Baltijos šalių integraciją į euro zoną ir taip
dar labiau sustiprins viso regiono konkurencingumą. Pasaulio banko konkurencingumo vertinimas rodo, kad
Lietuva yra septyniolikta pasaulyje ir trečia tarp visų ES bendrosios valiutos regiono šalių. Euras Lietuvai
padės užsitikrinti geresnes galimybes konkuruoti pasaulinėje arenoje, pritraukti daugiau investicijų ir kurti
darbo vietas.
Lietuvos banko ekonomistų vertinimais, dėl euro įvedimo Lietuvos užsienio prekybos apimtis padidės 5–10
%, o nauda vidutiniu laikotarpiu (iki 2021 m.) sieks mažiausiai 10 mlrd. Eur, arba beveik trečdalį Lietuvos
BVP.
Be to, euro įvedimas lems 0,3–0,5 procentinio punkto mažesnes paskolų palūkanas verslui ir gyventojams, o
palūkanų išlaidos iki 2022 m. sumažės daugiau nei 1 mlrd. Eurų, arba beveik 3 % BVP.
Išaugęs eksportas ir sumažėjusios palūkanos padidins ekonominį aktyvumą ir gyventojų užimtumą. Dėl to
vidutiniu laikotarpiu Lietuvos BVP lygis bus beveik 2 % didesnis, o nedarbo lygis – mažesnis 0,4–0,5
procentinio punkto.
Šią tarptautinę konferenciją Lietuvos bankas surengė kartu su partneriais – Europos Centriniu Banku (ECB),
Europos Komisija ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Renginyje pranešimus skaitė ir savo
įžvalgomis aktualiais ekonomikos ir finansų klausimais dalijosi ECB Pirmininkas Marijus Dragis (Mario
Draghi), Europos Komisijos viceprezidentas, ekonomikos ir pinigų reikalų komisaras Jurkis Katainenas
(Jyrki Katainen), Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, finansų ministras Rimantas Šadžius, Latvijos
centrinio banko pirmininkas Ilmaras Rimševičius (Ilmārs Rimšēvičs), Europos Parlamento, Tarptautinio
valiutos fondo aukšto lygio vadovai ir kiti svečiai.
Euro konferencija žymi intensyviausią informavimo apie euro įvedimo praktinius aspektus kampanijos etapą.
2015 m. sausio 1 d. Lietuva taps devynioliktąja euro zonos, vienijančios beveik 340 mln. gyventojų, nare.
Vito Vasiliausko kalba tarptautinėje konferencijoje „Euras Lietuvoje: viena rinka, viena valiuta, bendra
ateitis“
Lietuvos banko valdybos pirmininko kalba. 2014 m. rugsėjo 25 d., Vilnius
Vito Vasiliausko kalba Europos Sąjungos Taryboje galutinio sprendimo dėl euro įvedimo Lietuvoje proga
Lietuvos banko valdybos pirmininko kalba Europos Sąjungos Taryboje. 2014 m. liepos 23 d., Briuselis
 20
Kiekybinis euro zonos ekonomikos skatinimas Lietuvos akimis
Publikuota: 2016-05-17 Autorius: Justinas Gapšys VZ.lt
http://vz.lt/rinkos/2016/05/17/kiekybinis-euro-zonos-ekonomikos-skatinimas-lietuvos-akimis

Lietuvos centrinis bankas euro zonos ekonomikai skatinti jau išleido beveik 3,3 mlrd. Eur.
Ekonomistai pastebi, kad iš šio proceso daugiausia naudos turi labiausiai prasiskolinusios periferinės
euro zonos šalys, o realaus skatinimo poveikio ekonomikoje kol kas justi nedaug.
Praėjo kiek daugiau kaip metai, kai Europos centrinis bankas (ECB), bandydamas išjudinti euro zonos
ekonomiką ir išprovokuoti infliaciją, pradėjo kiekybinį ekonomikos skatinimą, kuris neretai
supaprastintai pavadinamas pinigų spausdinimu. Kiekybiniu skatinimu vadinama ECB kartu su
nacionaliniais centriniais bankais įgyvendinama išplėstinė turto supirkimo programa susideda bent iš
trijų dalių – padengtųjų obligacijų supirkimo, turtu užtikrintų vertybinių popierių (VP) supirkimo ir
viešojo sektoriaus vertybinių popierių (pačios didžiausios) supirkimo programų.
Nuo pat pradžios iki balandžio pabaigos ECB visoms šioms programoms išleido iš viso 918 mlrd. Eur,
iš jų viešojo sektoriaus VP įsigyta už 727 mlrd. Didžiąją laiko dalį ECB kas mėnesį supirkdavo turto už
60 mlrd. Eur. Tačiau šį pavasarį ECB, matydamas, kad ūkis atsigauna vangiai, infliacija neįsibėgėja, o
papildomų grėsmių dar sukėlė pasauliniai finansų rinkų neramumai, padidino kalibrą iki 80 mlrd. Eur
per mėnesį.
„Įvertinus programos pailginimą iki bent 2017 m. kovo pabaigos bei balandį įsigaliojusį programos
apimties padidinimą iki 80 mlrd. Eur per mėnesį, numatoma bendra ECB išplėstinės turto pirkimo
programos apimtis viršys 1,7 trln. Eur“, – komentuoja Mindaugas Vaičiulis, Lietuvos banko
Bankininkystės tarnybos direktorius.
Lietuvos banko balanse, naujausiais duomenimis, 2016 m. kovo pabaigoje institucija buvo įsigijusi
„pinigų politikos tikslais laikomų vertybinių popierių“ už 3,277 mlrd. Eur.
„Iki 2016 m. kovo Lietuvos bankas pirko vidutiniškai po 250 mln. Eur per mėnesį, nuo balandžio
perkama po 380 mln. Eur per mėnesį“, – sako p. Vaičiulis.
Skatindamas euro zonos ekonomiką, Lietuvos bankas antrinėje rinkoje perka visus Lietuvos
Vyriausybės išleistus skolos vertybinius popierius – išleistus tiek vidaus rinkoje, tiek euroobligacijas,
kurių trukmė yra nuo 2 iki 30 metų. Tiesa, Lietuvos bankas negali įsigyti daugiau kaip trečdalio
konkrečios emisijos.
Neturi ko pirkti
Tiesa, didžiąją dalį euro zonos ekonomikai skatinti išleidžiamų lėšų Lietuvos bankas nukreipia ne
supirkti Lietuvos VVP, o įsigyti vadinamųjų Europos viršvalstybinių institucijų popieriams. Šios
institucijos – tai Europos Tarybos vystymo bankas, Europos atominės energijos bendrija, Europos
finansinio stabilumo fondas, Europos stabilumo mechanizmas, Europos investicijų bankas, Šiaurės
investicijų bankas.
Pavyzdžiui, praėjusiais metais Lietuvos bankas euro zonos ekonomikai skatinti išleido 2,5 mlrd. Eur.
Didžiąją dalį – 1,67 mlrd. Eur – sudarė Europos viršvalstybinių institucijų obligacijos, o 0,84 mlrd.
Eur – įsigyti Lietuvos VVP. Taip yra todėl, kad Lietuva, kaip euro zonos mastu neprasiskolinusi šalis,
nėra išleidusi tiek VVP, kad jų užtektų supirkti Lietuvos bankui.
„Šiuo metu tinkamų pirkti apyvartoje esančių Lietuvos VVP emisijų nominali vertė yra beveik 5 mlrd.
Eur. Įvertinus taikomą 33% limitą, šių emisijų būtų galima nupirkti už 1,6 mlrd. eurų“, – aiškina p.
Vaičiulis.
Teoriškai Lietuvos bankas galėtų supirkti beveik penkiskart tiek Lietuvos VVP.
Euro zonos ekonomika skatinama superkant šalių VVP pagal šių šalių centrinių bankų įneštą kapitalą,
dar kitaip vadinamą kapitalo raktą, Europos centriniame banke.
Tarp kiekybiniame skatinime dalyvaujančių euro sistemos centrinių bankų Lietuvos banko dalis siekia
0,587%. VŽ paprašytas, LB suskaičiavo, kad pagal šią proporciją teoriškai LB galėtų iš viso supirkti
Lietuvos VVP už 7,8 mlrd. Eur. Šalių VVP supirkime dalyvauja ir pats ECB, nuo balandžio
superkantis po 10% turto. Taigi su ECB dalimi euro zonos ekonomikai skatinti iš viso galėtų būti
supirkta Lietuvos VVP už 8,5 mlrd. Eur.
„Nėra išleista tiek Lietuvos VVP, kad euro sistema galėtų nupirkti VP pagal šią proporciją, todėl
Lietuvos bankas – kaip ir kai kurie kiti euro sistemos nacionaliniai centriniai bankai – perka Europos
viršvalstybinių institucijų VP disproporcijai užpildyti“, – atkreipia dėmesį p. Vaičiulis.
Ribota nauda
 21
Ekonomistai pabrėžia, kad Lietuvai nėra būtina, jog euro sistema supirktų kuo daugiau šalies
obligacijų.
„Manau, makabriška teigti, kad mes iš dabartinės ECB skolos turėtume daugiau naudos, jei būtume
prasiskolinę kaip Graikija. Kiekybinio skatinimo esmė ir yra padėti toms valstybėms, kurioms tos
naudos labiausiai reikia, o likusios valstybės gauna tik šalutinę naudą“, – sako Nerijus Mačiulis,
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Lietuvoje.
Pasak jo, Lietuva yra iš tų šalių, kurios jaučia ribotą tiesioginę euro zonos kiekybinio skatinimo
programos naudą.
„Lietuvos skola ir biudžeto deficitas šiuo metu yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje, o tai reiškia,
kad net Lietuvos bankui neperkant VVP, Lietuvos skolos kaina būtų itin žema. Tiesioginės naudos
sulaukiama lėtai, nes ji jaučiama tik išleidžiant naujus vertybinius popierius – refinansuojant brangius
ankstesnius įsiskolinimus“, – sako p. Mačiulis.
Tadas Povilauskas, SEB banko vyresnysis ekonomistas, sako, kad ECB kiekybinio skatinimo
programa labiau aktuali prasiskolinusioms šalims.
„Tai ir yra didžiausias pranašumas – tiek naujos paskolos, tiek refinansavimas tampa pigesnis. Kai
daug skolų, ir nauda didesnė, – sako p. Povilauskas. – Jeigu mes turėtume problemų, ECB programa
jas padėtų išspręsti greičiau, bet jų neturime, tad ir reikia džiaugtis.“
Netrukus ECB veiksmų arsenalas prasiplės dar labiau, mat ECB paskelbė, kad netrukus pradės
supirkti ir investicinio reitingo įmonių obligacijas. Netrukus po šių pranešimų įmonių obligacijų
pajamingumas antrinėje rinkoje pradėjo sparčiai trauktis, skolinimasis kapitalo rinkoje atpigo.
Tačiau LB negalės įsigyti Lietuvos įmonių obligacijų, nes jų paprasčiausiai nėra.
„Manau, kad didžiausias Lietuvos praradimas yra tai, jog Lietuvos įmonės nėra išleidusios skolos
vertybinių popierių, kuriuos netrukus pradės pirkti euro zonos nacionaliniai centriniai bankai.
Lietuvoje nėra daug įmonių, galinčių išleisti obligacijas, bet jos dabar turėtų matyti dar vieną paskatą
pasinaudoti šiuo kreditavimo šaltiniu“, – vertina p. Mačiulis.
Ponas Vaičiulis sako, kad jei tik Lietuvos bendrovės išleistų supirkimo programos kriterijus
atitinkančių obligacijų, jos būtų vertinamos ir perkamos.
„Vienas esminių kriterijų – investicinis obligacijų reitingas – kai kurioms Lietuvos bendrovėms,
tikėtina, būtų pasiekiamas, nes Lietuvos Vyriausybės reitingas viršija minimalų reitingą 3 laipteliais“,
– sako p. Vaičiulis.
Ar veikia?
Šalia karpomų palūkanų normų ECB obligacijų supirkimo ėmėsi, kad išjudintų ekonomikos augimą,
padidintų infliaciją, sumažintų prasiskolinusių šalių skolinimosi kainą. Praėjus daugiau kaip metams
po programos pradžios, centrinių bankų atstovai sako, kad tai jau duoda rezultatų.
Sigitas Šiaudinis, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Pinigų politikos skyriaus viršininkas,
sako, kad programa padėjo Lietuvoje kreditui atsigauti sumažintomis palūkanų normomis.
„Rinkos dalyvių lūkesčiai dėl šios priemonės iš esmės sustiprėjo ir sumažino palūkanų normas nuo
2014 m. lapkričio. Nuo 2014 m. spalio iki 2016 m. kovo naujų paskolų palūkanų normos Lietuvos ne
finansų bendrovėms sumažėjo 0,3 procentinio punkto, iki 2,5%, o būsto paskolų – 0,2 procentinio
punkto, iki 1,9%, – sako p. Šiaudinis. – 2016 m. paskolų ne finansų įmonėms metinis augimas tapo
teigiamas ir kovą buvo 4,6%. Paskolų namų ūkiams augimas yra teigiamas nuo 2014 m. lapkričio, bet
2015–2016 m. jis paspartėjo ir kovą buvo 5,3%.“
Per šį laiką Lietuvos 10 metų trukmės VVP pajamingumas sumažėjo 1,5 procentinio punkto, iki 1,0%.
Vis dėlto euro zonos ekonomikos augimas išlieka trapus.
„Ispanijoje ekonomika įsivažiuoja pakankamai stipriai, Italijoje – gana lėtai. ECB programa ne visur
tolygiai veikia ir ženklų, kad ekonomika sparčiai atsigautų, bendru mastu dar nėra. Faktas, kad euro
zonos ekonomika auga lėtai“, – sako p. Povilauskas.
Su kalafiorais nesusiję
Viešojoje erdvėje kilus erzeliui dėl maisto kainų, atsirado pirmųjų apžvalgininkų, priskiriančių jų
augimą ECB vykdomai kiekybinio skatinimo programai, – esą spausdinami pinigai kelia maisto
produktų kainas.
Ponas Mačiulis teigia, kad tokie teiginiai iš piršto laužti.
„Taip, ECB siekia pakelti infliaciją visoje euro zonoje, bet kol kas šios pastangos buvo bevaisės.
Lietuva – ne išimtis“, – tvirtina ekonomistas.
Pasak p. Povilausko, Lietuvoje ECB programos įtaka jaučiama tik per bendrai sumažėjusias palūkanų
normas, tačiau kainoms neturi įtakos.
 22
„Užtenka pažiūrėti, kad euro zonoje ta įtaka galutinėms kainoms yra kol kas labai maža, nes metiniai
infliacijos pokyčiai yra ties nuliu, Lietuvoje programos įtaka yra minimali. Lietuvoje įtaką kainoms
daro didėjančios algos, bet ne ECB“, – sako SEB vyresnysis ekonomistas.
Kiekybinio skatinimo įtaka detaliau pateikiama šiame paveiksle:

Simonas Algirdas Spurga: Euras sustiprino Lietuvos ekonomikos atsparumą

Taisyti stogą geriausia tada, kai šviečia saulė, – šią metaforą vis dažniau pasitelkia Tarptautinio
valiutos fondo (TVF) vadovė Kristina Lagard (Christine Lagarde), primindama apie būtinybę
išnaudoti dabartinio ekonomikos pakilimo galimybes ruošiantis įvairiems sukrėtimų scenarijams
ateityje. Todėl Europoje vis daugiau palaikymo sulaukia iniciatyva pertvarkyti Europos stabilumo
mechanizmą (ESM) ir jam suteikti naujų svertų kovojant su galimais finansiniais sukrėtimais euro zonoje.
Komentuoja Lietuvos banko Tarptautinių ryšių departamento Ekonominės politikos analizės skyriaus
vyresnysis ekonomistas Simonas Algirdas Spurga.
ESM – didžiulis skėtis euro zonai. Šios pastangos tik parodo, jog Europa nenustojo galvoti apie tai,
kaip tinkamai pasiruošti ateities išbandymams. 2009 m. prasidėjus krizei euro zonoje, rimtai imtasi
finansinio atsparumo stiprinimo darbų, o jų rezultatai jau dabar yra akivaizdūs. Dėl to ir mes, įsivedę eurą,
gavome vertingą prieigą prie papildomų saugiklių, kurie galimo sukrėtimo atveju vaidintų itin svarbų
vaidmenį. Įkūrus euro zoną manyta, kad Europos Sąjungos valstybės skolos ar bankų sektoriaus krizę
sugebės įveikti pačios, todėl išorinių specialiai euro zonai skirtų likvidumo krizių valdymo instrumentų
sukurta nebuvo. Prasidėjus nuosmukiui, šalių vadovai buvo priversti ieškoti skubių sprendimų, kurie
galėtų palengvinti didžiulę naštą, tekusią, pavyzdžiui, Airijai ar Graikijai. 2012 m. įkurtas ESM buvo
vienas iš tokių sprendimų. Šiandien tai didžiausias pasaulyje valstybių finansus regioniniu pagrindu
telkiantis fondas, kurio tikslas – teikti pagalbą likvidumo problemų kamuojamoms euro zonos
valstybėms. ESM veikia skolindamasis tarptautinėse kapitalo rinkose ir iš investuotojų surinktas lėšas
vėliau perleidžia pagalbos paprašiusioms šalių vyriausybėms. Euro zonos valstybių (įskaitant ir
Lietuvą) apmokėtas ESM kapitalas sudaro apie 80,5 mlrd. Eur. Paskoloms jis nėra naudojamas,
kadangi pagrindinė šių lėšų funkcija – užtikrinti aukštus ESM kredito reitingus. Tai reiškia, kad ESM
skolinimo operacijose nėra pasitelkiami mokesčių mokėtojų pinigai –tiesioginio ryšio tarp to, kiek sumoka
valstybės narės, ir to, kiek paskolų suteikia ESM, nėra. Gali kilti klausimas, kodėl ESM apskritai yra
reikalingas – juk Lietuvai, kaip ir kitoms euro zonos šalims, visada buvo prieinama ir TVF parama. Tačiau,
jei vertintume iš euro zonos šalių perspektyvos, galimybę gauti ESM paramą turėtume laikyti naudinga. Taip
yra visų pirma dėl to, kad ESM finansavimas yra pigesnis. Jam mokamos palūkanos priklauso nuo ESM
skolinimosi kaštų, kurie yra nedideli dėl stiprios apmokėtojo ESM kapitalo pozicijos ir taikomos finansavimo
strategijos. Skolinantis iš TVF yra panaudojami šalių kreditorių finansai – kvotų įmokų lėšos. Taigi
suprantama, kad didelės apimties resursų panaudojimą TVF apmokestina labiau nei ESM. Pavyzdžiui,
vidutinė metinė ESM paskolų Graikijai palūkanų norma sudaro apie 1 proc. (Graikijos mokamos palūkanos
TVF, viešais duomenimis, siekia 3–4 proc.). Be to, neprisidedant ESM, TVF pats vienas negalėtų patenkinti
visų euro zonos šalių finansavimo poreikių, ypač jei nuosmukis vienu metu būtų patiriamas keliose pasaulio
vietose. ESM ir TVF skolinimo pajėgumai iš esmės yra panašūs, tačiau potencialių „klientų“ skaičius,
akivaizdu, gerokai skiriasi. Neatsitiktinai TVF skolinimo priemonėms taikoma iš anksto nustatyta prieinamų
lėšų viršutinė riba, o ESM paskolų dydžiui formalūs apribojimai netaikomi. Galiausiai, ESM taiko daug
ilgesnius skolos išpirkimo terminus, galinčius siekti kelis dešimtmečius. Tai gerokai palengvina skolos
tvarkymo išlaidas, o tai dažnu atveju gali būti svarbiau nei paskolai taikomų palūkanų dydis.
Naujas projektas – Europos valiutos fondas. Šiuo metu iš ESM pagalbos prašančios šalies tikimasi, kad ji
dėl paramos programos sudarymo kartu kreipsis ir į TVF. Todėl ESM lėšos paprastai (bet ne visada)
 23
teikiamos kartu teikiant TVF finansavimą ir taikant TVF priežiūrą. Vis dėlto pastaruoju metu Europoje
kaskart daugiau palaikymo sulaukia iniciatyva ESM pertvarkyti į Europos valiutos fondą, pastarajam
sudarant prielaidas savarankiškai, be TVF įsitraukimo įgyvendinti paramos programas euro zonoje.
Tokią ateities perspektyvą brėžia ir, pavyzdžiui, dabartinis ESM vadovas Klausas Reglingas (Klaus
Regling). Susidaranti pasirinkimo galimybė nėra vien teigiamas dalykas. Norint deramai įvertinti Europos
valiutos fondo įkūrimo naudą, būtina žvelgti iš platesnės – pasaulinio finansinio saugumo tinklo –
perspektyvos. Šis tinklas – tai globali nuosmukio laikotarpiu valstybėms prieinamų vidaus ir išorės
finansavimo šaltinių sistema. TVF ir ESM saitų silpnėjimas reikštų šio tinklo fragmentaciją: susidūrus su
sunkumais, atsirastų naujos galimybės susitarimą pasiekti su palankiausias sąlygas pasiūliusia institucija,
savo veiksmų nekoordinuojančia su kitais panašiais fondais. Tokia perspektyva sprendimų priėmėjus gali
paskatinti išlaidauti ir nevykdyti atsakingos ekonominės politikos, kuri yra būtina norint išvengti krizės ir
pačios būtinybės kreiptis pagalbos į TVF arba ESM. Iš dalies todėl į ESM sutartį ir buvo įtraukta nuostata
ESM finansavimą, kai tik įmanoma, susieti su TVF dalyvavimu paramos programoje. Be to, TVF taikoma
sąlygų politika – mainais už finansinę paramą reikalaujamos reformos – neretai vertinama kaip objektyvesnė
nei regioninių fondų, linkusių prisiderinti prie šalies gavėjos vietos konteksto ir politinių aplinkybių. Tai
sietina ir su ilgamete TVF patirtimi sprendžiant mokėjimų balanso problemas visame pasaulyje. Dėl to,
pavyzdžiui, dalis Europos kreditorių atkakliai siekia TVF įsitraukimo į paramos programą Graikijai. Kita
vertus, dauguma kitų pasiūlymų, susijusių su Europos valiutos fondo įkūrimu, euro zoną sustiprintų.
Pavyzdžiui, euro zonos šalių pareigūnai kalba apie tai, kad pertvarkytas ESM galėtų veikti ir kaip
papildomas lėšų šaltinis, kuriuo būtų galima pasinaudoti pertvarkant žlungančias kredito įstaigas. Tai
sumažintų tikimybę, kad, kurioje nors šalyje narėje pertvarkant probleminį banką, prireiks vietos
mokesčių mokėtojų pinigų. Savo vaidmenį atliktų ir Eurosistema ESM finansavimas yra susietas ne tik su
TVF, bet ir su Europos Centrinio Banko (ECB) įsitraukimo galimybe. ESM programos sudarymas yra
pagrindinė sąlyga, kurią įvykdžius ECB gali pradėti taikyti vienakrypčių pinigų politikos sandorių programą
(angl. Outright Monetary Transactions, OMT). Taikydamas šią priemonę, ECB antrinėse rinkose gali
neribotai supirkti euro zonos valstybių narių trumpojo laikotarpio obligacijas ir taip iš esmės
užtikrinti, kad su sunkumais susidūrusi euro zonos narė nepraras priėjimo prie finansų rinkų. OMT
programa įkurta 2012 m. ECB Pirmininkui Marijui Dragiui (Mario Draghi) pareiškus, jog ECB padarys
viską, kad euras būtų išsaugotas. Nors ši priemonė iki šiol nė karto nebuvo panaudota, vien jau jos taikymo
galimybė nuramino finansų rinkas ir padėjo suvaldyti valstybės skolos krizę euro zonoje. Be to, jei bankų
sektorių ištiktų trumpo laikotarpio likvidumo krizė, Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai turėtų
galimybę pasinaudoti skubios likvidumo paramos mechanizmu (angl. Emergency Liquidity Assistance,
ELA). Jis numato, kad užtektinai užstatyto kapitalo turinčių bankų pozicijoms paremti gali būti
pasitelktos nacionalinio centrinio banko lėšos. Iki euro įvedimo Lietuvoje laikytasi valiutų valdybos
režimo, numačiusio fiksuotą lito kursą ir griežtas ribas, varžančias pinigų pasiūlos didinimą. Euro kursas
svyruoja laisvai, taigi tokie formalūs limitai euro pasiūlai netaikomi.
Tai ne tik panaikina svarbų apribojimą teikiant skubias likvidumo paskolas (ELA) komerciniams bankams,
bet ir sumažina rizikas, susijusias su valiutos kurso stabilumu. Iš dalies dėl to
įstojus į euro zoną atpigo skolinimasis tarptautinėse finansų rinkose. Euras užtikrina didesnį pasitikėjimą
Lietuvos finansų sistema – tai galima laikyti vienu didžiausių euro privalumų.
Plačiau:https://www.lb.lt/lt/naujienos/simonas-algirdas-spurga-euras-sustiprino-lietuvos-ekonomikos-atsparuma