Bronius Povilaitis 2019 m.

pavasario semestras
Centriniai bankai

1. Centrinių bankų atsiradimas, jų esmė ir vaidmuo

Centriniai bankai yra patys svarbiausi finansų rinkų žaidėjai pasaulyje.

Centrinis bankas, tai valstybinis bankas, vykdantis valstybės pinigų politiką,
leidžiantis į apyvartą (emituojantis) nacionalinę valiutą, valdantis oficialiąsias
tarptautines atsargas, atliekantis vyriausybės fiskalinio agento funkciją, reguliuojantis
kredito institucijų veiklą.
Centriniai bankai yra valstybės įstaigos, kurių pagrindinis tikslas, skirtingai nuo verslo įmonių,
nėra rūpintis savo pelno maksimaliu didinimu. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika. Svarbiausios
centrinio banko funkcijos – ekonomikos reguliavimas, vykdant pinigų politiką, bei bankų banko
funkcija. Šios funkcijos pavertė centrinį banką nacionalinės bankų sistemos centru. Centrinis bankas
nuolat analizuoja pinigų kiekio augimą bei stebi kainų kaitą, ir, atsižvelgdamas į jų pokyčius, taiko pinigų
politikos priemones. Pinigų politika veikia šalies palūkanų bei kainų kaitą ir kontroliuoja pinigų apimtį,
t. y. visų apyvartoje esančių pinigų kiekį.
Pagrindiniu centrinio banko tikslu laikomas kainų stabilumas. Kitais žodžiais
tariant, kiekvieno centrinio banko tikslas yra išlaikyti savo išleidžiamų pinigų
perkamąją galią.
Be šio pagrindinio tikslo centriniai bankai dar gali turėti ir kitus penkis tikslus:
aukštą užimtumą, ekonomikos augimą, finansų rinkų stabilumą, palūkanų normų
stabilumą ir užsienio valiutų rinkų stabilumą (žiūrėti Frederic S. Mishin, Kent Mattews,
Massimo Giuliodori. The Economics of Money, Banking & Financial Markets, 278 p.).
Kalbant apie užimtumą, JAV pastaraisiais metais siekiama, kad bedarbystės mastas
neviršytų 4-6 procentų. Tačiau ilguoju laikotarpiu prieštaravimai tarp kainų stabilumo
bei kitų penkių centrinio banko tikslų išnyksta.
Centrinis bankas kitaip dar vadinamas ,,bankų banku”, nes jame kiekvienas komercinis bankas
atsidaro korespondentinę sąskaitą nacionaline valiuta; be to, centrinis bankas, esant reikalui, teikia
komerciniams bankams paskolas. Centrinis bankas nevykdo operacijų su verslo įmonėmis arba
gyventojais. Jo klientai – tai komerciniai bankai ir kitos kredito įstaigos bei atskiros valstybės įstaigos,
kurioms jis teikia kai kurias paslaugas. Svarbiausia šiuolaikinio centrinio banko funkcija – formuoti ir
vykdyti šalies pinigų ir kredito politiką, kuri lemia finansinio sektoriaus ir viso šalies ūkio būklę.
Centriniai bankai atsirado bei plėtojosi dviem būdais. Vienas iš jų – lėtas evoliucijos procesas.
Būtent šiuo būdu kito Anglijos bankas. Pradėjęs savo veiklą 1694 m. kaip komercinis bankas, ilgainiui jis
sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Kitas banko, palaipsniui tapusio centriniu
banku pavyzdys – Švedijos Riksbankas, įsteigtas 1668 m. Abu šie bankai (Anglijos ir Švedijos), prieš
tapdami centriniais, veikė kaip valstybės iždą aptarnavę komerciniai bankai. Nors Švedijos Riksbankas
buvo įsteigtas 26 metais anksčiau už Anglijos banką, tačiau Anglijos bankas pirmasis įgijo banknotų
emisijos monopolį ir suformavo didelę įtaką centrinio banko institucijos įsitvirtinimui visoje Europoje.
Kitas centrinių bankų atsiradimo būdas siejamas su valdžios priimtais sprendimais steigti naują
banką, jam iš karto suteikiant centrinio banko funkciją. Tokiems centriniams bankams priskirtini
Prancūzijos bankas, JAV Federalinė rezervų sistema ir daugelis kitų centrinių bankų.
Antroji centrinių bankų steigimosi banga buvo po Pirmojo pasaulinio karo. Tuo metu susikūrė
daug naujų valstybių: Kanada, Kinija, Australija, Vengrija, Čekoslovakija, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija
ir kt. 1920 m. Briuselyje vykusi tarptautinė konferencija rekomendavo naujoms valstybėms įkurti
nacionalinius centrinius bankus tam, kad jos galėtų stabilizuoti savo pinigų sistemas ir glaudžiau
bendradarbiauti tarptautinių atsiskaitymų srityje.
Lietuvos bankas savo veiklą pradėjo 1922 m. spalio mėn. 2 d., išleisdamas į apyvartą tarpukario
litus.
Iš pradžių centriniai bankai buvo vadinami emisiniais bankais, atsižvelgiant į jų turimą monopolinę teisę
leisti šalies grynuosius pinigus. Vėliau, kai centriniuose bankuose savo sąskaitas nacionaline valiuta ėmė
laikyti komerciniai bankai, emisiniai bankai pradėti vadinti centriniais bankais, nes jie iš tikrųjų tapo
 2
,,bankų bankais”, ne tik atliekančiais atsiskaitymus tarp bankų, bet ir skolinančiais komerciniams bankams,
kai jų korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke pritrūksta lėšų atsiskaitymams atlikti.
2. Centrinių bankų funkcijos. Pagrindinės ir papildomos funkcijos

Įprastinės centrinio banko funkcijos yra:

1) leisti į apyvartą šalies pinigus,
2) planuoti ir įgyvendinti pinigų politiką,
3) tvarkyti ir tobulinti užsienio valiutos sistemą, saugoti bei valdyti valstybės užsienio valiutos,
aukso ir kitų tauriųjų metalų atsargas, įskaitant tarptautinių rezervų tvarkymą,
4) būti bankų bankininku, įskaitant paskutinio likvidumo šaltinio bankų sistemoje paskolas,
5) organizuoti, prižiūrėti ir, jei reikia, tvarkyti atsiskaitymų, kliringo ir apmokėjimo sistemas,
6) būti bankininku ir ekonominiu patarėju vyriausybei, esant reikalui, laikant vyriausybės
sąskaitas bei organizuojant vyriausybės vertybinių popierių pardavimą bei išpirkimą,
7) tinkamai prižiūrėti bankus,
8) rinkti ir skelbti pinigų bei finansinę statistiką.
Be išvardintų funkcijų centriniam bankui kartais dar priskiriamos ir kelios papildomos funkcijos:
1) būti Parlamento ekonominiu patarėju,
2) spausdinti pinigus.
Kadangi komercinių bankų priežiūrą kai kuriose šalyse atlieka specialios komercinių bankų bei kitų
finansinių institucijų priežiūros institucijos, todėl laikoma, kad ir komercinių bankų priežiūra nėra pagrindinė
centrinio banko funkcija.
Pinigų leidimas į apyvartą, kitaip dar vadinamas pinigų emisija. Kiekvienos šalies
centrinis bankas turi galimybę ,,sukurti’ neribotą kiekį, bet tik savo šalies negrynųjų
nacionalinių pinigų.
Tačiau, kuo daugiau nacionalinių pinigų bus sukurta bei išleista į apyvartą, tuo
greičiau šalis susidurs su dvejomis problemomis: infliacija (kadangi išaugo pinigų
kiekis, o prekių ir paslaugų pasiūla šalyje nepakito) ir nacionalinės valiutos keitimo
kurso kitų valiutų atžvilgiu susilpnėjimu (kadangi išaugo pinigų kiekis, o šalies
oficialiosios atsargos nepakito).
Trys papildomų pinigų leidimo į apyvartą arba pinigų emisijos etapai: 1) centrinio
banko paskola komerciniam bankui negrynaisiais pinigais, 2) komercinio banko
paskola verslui ar namų ūkiams negrynaisiais pinigais, 3) dalies paskolintų negrynųjų
pinigų iš paskolinės sąskaitos išdavimas grynaisiais pinigais (išgryninimas) komercinio
banko verslo klientui ar namų ūkiui.
Kiekvienas centrinis bankas, norėdamas išleisti į apyvartą papildomą pinigų kiekį,
turi pirmiausia atlikti ,,negrynųjų” pinigų emisiją, tai yra suteikti paskolą komerciniam
bankui ir įskaityti lėšas į jo korespondentinę sąskaitą centriniame banke. Šiuo atveju
padidėja korespondentinės sąskaitos likutis bei atsiranda galimybė nusipirkti iš
centrinio banko grynųjų pinigų, tačiau šiame etape jokios grynųjų pinigų emisijos dar
nėra.
Vėliau komercinis bankas gautus iš centrinio banko negrynuosius pinigus perskolina
verslo klientams ar namų ūkiams, atidarydamas jiems paskolines sąskaitas ir
įskaitydamas į jas negrynuosius pinigus. Čia atsiranda pagrindinės prielaidos grynųjų
pinigų emisijai, bet jos dar nėra.
Vėliau, kai komerciniam bankui ar jo klientams prisireikia grynųjų pinigų, centrinis
bankas nurašo nuo komercinio banko korespondentinės sąskaitos perkamų grynųjų
pinigų sumą, o šie pinigai inkasatorių transportu išvežami į komercinio banko saugyklą.
Čia jau įvyksta realios grynųjų pinigų emisijos vienas etapų – pinigai patenka už
centrinio banko ribų, tačiau jie nuvežami į bankų saugyklas ir nepatenka jokiems
bankų klientams, tai yra už bankų sistemos ribų, nebent transportavimo metu
inkasatorius apiplėštų.
 3
Galiausiai paskutiniame etape grynieji pinigai išduodami komercinio
banko verslo klientui ar piliečiui, turinčiam banko sąskaitoje pinigų ar
gavusiam paskolą, ir jie patenka į rinką, tai yra už bankų sistemos ribų.
Būtent šie grynieji pinigai yra pinigų emisijos proceso galutinis rezultatas,
darantis infliacinį poveikį prekių ir paslaugų kainoms, kadangi papildomos
pinigų sumos išmokėtos, o prekių ir paslaugų pasiūla nepakito.
Senjoražas (angl. seigniorage) – tai pajamos, kurias gauna centrinis
bankas, turintis monopolinę teisę spausdinti pinigus. Jį sudaro skirtumas
tarp į apyvartą išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų.
Mat centriniai bankai už popierinių pinigų, pavyzdžiui, 200 eurų atspausdinimą sumoka tik
keliasdešimt euro centų, kai komerciniai bankai, pirkdami šį popierinį pinigą iš centrinio banko,
sumoka pilną nominalo kainą, tai yra 200 eurų. Iš čia ir gaunamos centrinio banko senjoražo pajamos,
kurios nuolat kinta, kadangi centriniai bankai nuolat tai priima iš komercinių bankų perteklinius
šalies popierinius pinigus bei monetas arba juos parduoda komerciniams bankams, kai jų klientams
(verslo įmonėms bei namų ūkiams) prireikia popierinių pinigų ar monetų.

3. Centrinių bankų kūrimas ir valdymas. Centrinių bankų savarankiškumas. Jo

esmė ir vaidmuo. Savarankiškumo modeliai

Centrinio banko nepriklausomybės būtinumas grindžiamas šiomis argumentų grupėmis:

- ekonominiais argumentais: Centrinio banko pavaldumas politinėms organizacijoms gali
sukelti ,,fiskalinės infliacijos” pavojų. Vyriausybės išlaidos gali būti finansuojamos iš mokesčių,
vietinių ar užsienio paskolų arba iš centrinio banko pinigų. Jeigu dideli ir nuolatiniai vyriausybės
pajamų - išlaidų deficitai bus finansuojami, skolinantis iš centrinio arba komercinių bankų,
kuriuos remia centrinis bankas, atsiras didelė infliacija. Kad to nebūtų, centrinio banko sprendimų
priėmimo procesas turi būti nepriklausomas nuo fiskalinės politikos proceso, nors tai jokiu būdu
nepaneigia jų koordinavimo galimybių. Fiskalinė politika visą dėmesį sukoncentruoja į vyriausybės
išlaidas ir mokesčius bei jų įtaką ekonomikai, tuo tarpu pinigų politika privalo susikoncentruoti
į pinigų kiekio ir palūkanų normų reguliavimą, siekiant užtikrinti kainų stabilumą. Centrinio
banko nepriklausomybė ypač svarbi tais atvejais, kada gali būti dideli biudžeto deficitai, o privataus
sektoriaus santaupos yra nepakankamos;
- politiniais argumentais: diskretiška vyriausybės ekonominė politika gali sukelti ūkio raidos
ciklus, kartais nulemiančius pinigų stabilumo svyravimus ( ypač prieš rinkimus ). Pinigų politikos
veiksmai paprastai veikia ekonomiką ir kainas ilgą laiką. Taigi, pinigų politikoje reikia daryti
sprendimus, kurie atspindėtų ateitį.
,,Pinigai yra politiškai jautriausia prekė, jų valdymas turi būti apsaugotas nuo vienadienės
politikos. Leiskime vyriausybei nustatinėti palūkanų normą, ir ji panaudos savo valdžią, kad
sukurtų ekonominio augimo bumą prieš pat rinkimus”, - 1995 metais rašė išleistos knygos
„Centriniai bankai” ( „The Central Banks”) autoriai, žinomi ekspertai M.Deane ir R.Pringle’as. Dėl to
kils nauja infliacijos banga, tiesa, jau po rinkimų;
- techniniais argumentais: Centrinio banko nepriklausomybė rekomenduojama dar ir todėl, kad ji
leidžia pagreitinti sprendimų priėmimo procesą;
- finansiniais argumentais: Centrinis bankas turi turėti galimybę savarankiškai finansuoti savo
funkcijas įstatymo rėmuose.
Tarptautinio Valiutos Fondo atstovas Stenlis Fišeris (Stanley Fischer) 1994 metais, švenčiant
Anglijos banko įkūrimo 300 - ąsias metines, pateikė analitinę medžiagą „Šiuolaikinė centrinė
bankininkystė”, kuri įrodė, kad įstatymu nustatyta centrinio banko laisvė vykdyti savarankišką
pinigų politiką yra pagrindinė galimybė, norint išlaikyti nedidelį infliacijos procentą.
Nagrinėjant centrinių bankų savarankiškumo ir nepriklausomybės problemą didelį indėlį įnešė Tel
Avivo universiteto ekonomikos profesorius Alex Cukierman. Jis pateikė įvairius testus, analizės
medžiagą ir įrodymus, kad šalys, turinčios labiau savarankiškus centrinius bankus, turi
stabilesnius pinigus arba mažesnę infliaciją.
 4
Centrinio banko nepriklausomybė nuo politinės valdžios paprastai palaikoma siekiant
sumažinti galimą vyriausybių infliacinį polinkį. Kai žinoma, kad centrinis bankas neskolins
vyriausybei, kad ne parlamentarai ar vyriausybė, o centrinis bankas formuos ir vykdys pinigų politiką,
labiau pasitikima šalies ekonomika. Vienas iš savarankiško ir nepriklausomo centrinio banko
pranašumų yra tas, kad kai finansų ministrai netenka galių kontroliuoti trumpalaikių pinigų
politikos tikslų, pati fiskalinė politika, kaip taisyklė, tampa labiau drausminga.
Demokratinėje visuomenėje centriniam bankui būdinga būti nepriklausomam ne tikslo, bet
priemonių jam siekti pasirinkimo prasme, nes banko tikslą nustato įstatymas. Tačiau centrinis bankas
turi būti laisvas pasirinkti priemones šiam tikslui pasiekti.
Politikai, didindami centrinių bankų nepriklausomybę, bando signalizuoti potencialiems
investuotojams apie valstybės pasitikėjimą šiomis institucijomis, nes centriniai bankai siekia ne tik
kontroliuoti pinigų pasiūlą, bet ir skatinti finansinį stabilumą, tapti sklandžios vietinių ir
tarptautinių mokėjimų sistemos garantais. Tai labai susiję su vis didėjančiu finansų globalizavimu,
kuris greitai išryškina blogos pinigų politikos kaštus ir todėl didina nepriklausomo centrinio banko
vertę. Prekiautojai valiutomis bei investuotojai į vertybinius popierius atidžiai stebi centrinių
bankų veiklą, jų veiksmus ir vertina juos kaip signalus apie būsimus valstybės ekonominės
politikos ir nacionalinio turto vertės pokyčius.
Centrinių bankų nepriklausomybė apima kelis aspektus: funkcinį, asmeninį ir finansinį.
Funkcinė nepriklausomybė parodo centrinio banko autonomiją nustatant pinigų politikos tarpinius
tikslus bei įgyvendinant pinigų politikos priemones.
Asmeninė nepriklausomybė laiduojama fiksuojant centrinio banko valdytojo skyrimo pareigoms
terminus, kurie yra ilgesni už politinių rinkimų ciklą, mažinant vyriausybės vaidmenį, skiriant
valdytoją, ir aiškiai iki kelių gerai suprantamų atvejų, susijusių su nusikalstamais pinigų politikos
sprendimais, ribojant galimas valdytojo atleidimo priežastis.
Finansinė nepriklausomybė tarp kitų aspektų reiškia ir nepriklausomybę nuo fiskalinės valdžios. Tai
reiškia, kad centrinis bankas negali būti verčiamas prisidėti finansuojant biudžeto deficitą nei
tiesiogiai perkant vyriausybės skolos vertybinius popierius nei kitokiais būdais kuriant pinigus ,,iš oro “.
Teigiama, kad šalyse, turinčiose nepriklausomus centrinius bankus, tikėtina drausmingesnė
vyriausybės veikla, o kartu ir mažesni tose šalyse sukeliamų sukrėtimų padariniai. Labiau
savarankiški centriniai bankai yra geriau kvalifikuoti, linkę turėti geresnį mokslinį personalą ir
gabius bei patyrusius darbuotojus.
Apibendrindamas centrinių bankų savarankiškumo ir nepriklausomybės problemos teorinius svarstymus
bei empirinius įrodymus, Tarptautinio valiutos fondo valdančiojo direktoriaus pirmasis pavaduotojas
Stenlis Fišeris, pateikė šias išvadas ir rekomendacijas:
- centrinis bankas privalo turėti aiškiai apibrėžtą tikslą, tai yra kainų stabilumą;
- centrinis bankas turi viešai paskelbti savo vidutinės trukmės politikos tikslus;
- centrinis bankas turi būti atskaitingas dvejopu požiūriu: jis turi būti atsakingas už savo
paskelbtų tikslų laikymąsi ir turi būti įpareigotas paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą
politiką įstatymus leidžiančiajai valdžiai ir visuomenei;
- centriniam bankui turi būti suteikta teisė nustatyti palūkanų normas ir kitus pinigų
politikos kintamuosius, įgalinančius pasiekti jo politikos tikslus;
- centrinis bankas neturi būti įpareigotas finansuoti biudžeto deficitą ir neturi tvarkyti
valstybės skolos.
Centrinis bankas turi būti nepriklausomas, bet atskaitingas. Atskaitingumas reiškia, kad
informacija apie centrinio banko tikslus ir instrumentus yra viešai prieinama. Kartu turi būti viešai
prieinama ir naujausia informacija apie tikslų vykdymą.
Šiandieninėje centrinėje bankininkystėje akcentuojamas atskaitingumas visuomenei. Tai
įgyvendinama nuolat skelbiant ir aiškinant duomenis, susijusius su bankų veikla, leidžiant specializuotus
leidinius ir biuletenius, rengiant spaudos konferencijas, pranešimus žiniasklaidai bei kitomis viešomis
formomis.
Esant pagrindiniam centrinio banko tikslui – palaikyti kainų stabilumą, platesnė šio tikslo
interpretacija turi priklausyti centrinio banko kompetencijai. Pavyzdžiui, Europos centrinis bankas,
aiškindamas ką reiškia kainų stabilumas, nurodo, kad tai yra ne daugiau kaip 2 procentais per metus
padidėjantis kainų indeksas.
Europos standartus atitinkančios centrinių bankų įstatymdavystės nuostatos pagrįstos tuo, jog
politikai neturi kištis į centrinio banko sprendimų formavimą. Šiuo atveju esmė ne ta, kad
 5
politikai nežino, ką reikėtų padaryti, bet ta, kad pinigų politika tuo geresnė, kuo mažiau joje
trumpalaikės politikos.
Europos sutarties protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos bei Europos centrinio banko
statuto, kurį šalys pasirašė 1992 metais, 7 straipsnyje ,,Nepriklausomumas“ skelbiama: ,,Pagal
sutarties 107 straipsnį, naudodamiesi savo teisėmis ir vykdydami uždavinius, kuriuos jiems
uždeda sutartis ir šis statutas, nei Europos centrinis bankas, nei bet kuris nacionalinis centrinis
bankas, nei bet koks jų sprendimus priimančio organo narys negali reikalauti bei priimti
nurodymus iš Bendrijos institucijų ir organų, iš sutartį pasirašiusių šalių vyriausybių ar kitokių
organų. Bendrijos institucijos bei organai kaip ir sutartį pasirašiusių šalių vyriausybės
įsipareigoja gerbti šį principą ir nesistengti paveikti Europos centrinio banko ar nacionalinių
centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių jiems vykdant savo pareigas”.
Šios nuostatos Lietuvos banko įstatymo 3 straipsnyje - Lietuvos banko nepriklausomumas – skamba
taip:
1. Lietuvos bankas vadovaujasi Europos Bendrijos steigimo sutartimi, taip pat Europos Bendrijos
steigimo sutarties Protokolu dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto bei
kitais Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos bankas taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais
ir kitais teisės aktais tiek, kiek jie neprieštarauja Europos Bendrijos steigimo sutarčiai, taip pat Europos
Bendrijos steigimo sutarties Protokolui dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko
statuto. Esant prieštaravimų tarp Lietuvos Respublikos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių, vadovaujamasi
Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.
2. Įgyvendindamas tikslus ir atlikdamas savo funkcijas bei vykdydamas tam reikalingą veiklą,
Lietuvos bankas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, valdybos nariai ir kiti
Lietuvos banko tarnautojai (toliau – Lietuvos banko tarnautojai) turi nesiekti nurodymų ir jų
nepriimti iš Europos Sąjungos institucijų ir organų, Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybių ar
iš jokios kitos institucijos ar organo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos privalo
gerbti Lietuvos banko nepriklausomumą ir nesiekti daryti įtaką Lietuvos bankui ir Lietuvos banko
tarnautojams, kai jie vykdo savo pareigas.

4. Pinigų politika: esmė ir vaidmuo. Pinigų politikos įgyvendinimo priemonės:

palūkanų politika, atvirosios rinkos operacijos, dvi nuolatinės galimybės – ribinio
skolinimosi galimybė ir indėlių galimybė bei privalomosios atsargos. Kredito
ekspansijos ir restrikcijos esmė ir tikslai. Interesų konfliktai

Nagrinėjant infliacijos procesą trumpuoju laikotarpiu nustatyta, kad trumpu laikotarpiu kainų
lygių pokyčius gali nulemti ekonominiai veiksniai, įskaitant padidėjusį vartojimą ir investicijas,
didėjantį vyriausybės biudžeto deficitą ir didesnį grynąjį eksportą. Be to, didesnės žaliavų (pavyzdžiui,
energijos) kainos arba padidėjęs darbo užmokestis, neaugant našumui, gali paskatinti infliacinius
procesus.
Pinigų politika negali visiškai kontroliuoti trumpalaikių kainų pokyčių. Tačiau ilgesnio laikotarpio
perspektyvos požiūriu infliacija yra piniginis reiškinys. Neabejotina, kad pinigų politika, reaguodama į
kainų stabilumui kylančią riziką, vidutiniu ir ilgu laikotarpiu gali kontroliuoti infliaciją. Todėl ir
pagrindinis Europos centrinio banko, Lietuvos banko bei daugelio kitų centrinių bankų tikslas yra
kainų stabilumas vidutinės trukmės laikotarpiu.
Centrinis bankas įgyvendina savo tikslus (kainų arba valiutos stabilumą) per
vykdomą pinigų ir kredito politiką. Šiuolaikinis klasikinio centrinio banko veiklos
modelis, sudarytas atsižvelgiant į tai, kad infliacija yra piniginis reiškinys, turi šias
grandis:
1. Tikslo nustatymas.
2. Tarpinių tikslų ar tikslo nustatymas.
3. Pinigų kiekio apskaičiavimas ir palūkanų normų aukcionų organizavimas,
ribojant, tiesiog neleidžiant skolinti komerciniams bankams virš ekonometriniais
modeliais nustatytos skolinimo komerciniams bankams sumos.
 6
Taigi, Europos centrinio banko pavyzdžiu – jo pagrindinis tikslas yra kainų
stabilumas, nustatant, kad vartotojų kainų lygis arba infliacijos indeksas euro zonoje
būtų žemiau, bet arti 2 procentų.
Europos centrinio banko tarpinis tikslas nuo jo įsteigimo iki šiol yra tas, kad platusis
pinigų junginys M3 euro zonoje turi didėti 4,5 procento, tuomet bus pasiektas infliacijos
tikslas, - žemiau, bet arti 2 procentų.
Būtent labai konkretus tarpinis tikslas leidžia Europos centriniam bankui
apskaičiuoti pinigų kiekį organizuojant savaitinius bei trijų mėnesių trukmės savo
paskolų euro zonos komerciniams bankams aukcionus, ribojant, tiesiog neleidžiant
skolinti komerciniams bankams virš ekonometriniais modeliais nustatytos skolinimo
komerciniams bankams sumos, tai yra, kad metinis M3 augimas neviršytų 4,5 procento.
Tiesa, po pastarosios pasaulinės 2007-2008 metų finansinės krizės ECB pradėjo skolinti
ir ilgesniam laikui, net iki keturių metų, o skolinimo sumų komerciniams bankams iki
šiol jau neberiboja, siekdamas išvengti silpnesnių euro zonos komercinių bankų
bankrotų.
Pinigų ir kredito politika vykdoma per kelis tarpusavyje susijusius faktorius:
kreditavimo galimybę, atsižvelgiant į poreikius kreditui, pinigų kiekį, skolinimosi
kaštus, kapitalo kainą rinkoje ir bendrą ekonomikos likvidumą. Orientuotoje į rinką
ekonomikoje centrinis bankas veikia pinigų ekspansiją, kontroliuodamas bankų
likvidumo augimą (t. y. komercinių bankų rezervus centriniame banke).
Egzistuoja ryšys tarp bankų likvidumo augimo ir pinigų ekspansijos. Tai susiję su bankų prievole
laikytis privalomųjų rezervų reikalavimų iš vienos pusės bei dar labiau su tuo, kad patiems bankams
reikalingas likvidumas bankinei veiklai vykdyti (atsiskaitymams atlikti negrynaisiais pinigais per
atsiskaitymų sistemą bei patenkinti indėlininkų, kurie nori atsiimti grynuosius pinigus, norus).
Centriniai bankai negali tiesiogiai kontroliuoti pinigų masės didinimo. Tačiau jie gali paveikti pinigų
masės augimą netiesiogiai, kontroliuodami pinigų bazės didėjimą.
Pinigų bazė arba rezerviniai pinigai, tai centrinio banko išleistų į apyvartą pinigų ir
komercinių bankų rezervų, laikomų jų korespondentinėse sąskaitose centriniame
banke, suma.
Šie rezervai paprastai laikomi kaip įstatymiškai privalomos komercinių bankų privalomosios atsargos
centriniame banke, reikalingos einamiesiems atsiskaitymams vykdyti bei bankų likvidumui užtikrinti. Šie
rezervai kasdien gali svyruoti apie reikalaujamą sumą, būdami didesni ar mažesni, tačiau
reikalaujama, kad jų vidurkio suma per atitinkamą laikotarpį (ECB pastaruoju metu – pusantro
mėnesio) turi būti ne mažesnė už tam laikotarpiui nustatytą privalomųjų atsargų dydį. Jei bankai to
nesilaiko, jie moka didžiules baudas.
Pinigų bazė yra susijusi su bendru pinigų kiekiu per pinigų multiplikatorių. Jis nustatomas kaip
santykis tarp pinigų kiekio ir pinigų bazės bei parodo kiek kartų padidės pinigų kiekis padidinus pinigų bazę.
Kadangi pinigų multiplikatorių duomenis ir galimus svyravimus galima numatyti iš esamų
centrinio banko balanso duomenų statistikos, centrinis bankas gali atitinkamai planuoti galimą pinigų
bazės pokyčių poveikį pinigų siaurąja ir plačiąja prasme plėtrai. Vėliau laukiamas pinigų kiekio pokytis
siejamas su šalies BVP augimu ir infliacija. Tiesa, tam būtina gan nemažo laikotarpio (bent 10 metų)
pinigų statistika. Todėl gana sudėtinga pradėti taikyti tokį pinigų kiekio pokyčių bei jų multiplikatorių
programavimą tokiose šalyse, kurios tik neseniai yra įsivedę savus pinigus ir neturi patikimų savo pinigų
statistikos duomenų.
Ryšys tarp bankų likvidumo ir pinigų ekspansijos tvarkomas per palūkanų normas, kurias nustato
centrinis bankas.
Palūkanų normos gali paveikti pinigų pasiūlą dviem būdais:
1) per centrinio banko komerciniams bankams teikiamų kreditų palūkanų normas.
Palūkanų norma arba paskolos kaina yra pagrindinis kredito ekspansijos veiksnys.
Aukštesnės palūkanų normos lėtina kredito augimą ir gali visai jį sumažinti, o žemesnės
palūkanų normos gali sąlygoti kredito ekspansiją;
 7
2) palūkanų normų svyravimai gali sukelti kapitalo judėjimus tarp šalies ir užsienio, sąlygojančius
šalies piniginio vieneto keitimo kurso bei grynųjų užsienio aktyvų pokyčius (grynuosius užsienio
aktyvus sudaro visi bankų užsienio valiutos rezervai, sumažinti bankų užsienio valiutos
įsipareigojimais užsieniečiams). Pastarųjų pokyčiai taip pat veikia pinigų pasiūlą.
Realių palūkanų normų sumažinimas turėtų didinti vartojimą bei investicijas ir galiausiai visuminę
paklausą (Mishkin, 1996).

1 paveikslas – realių palūkanų normų sumažinimo įtaka pagal Miškiną

Centrinis bankas gali daryti įtaką ir pinigų ekspansijai ir palūkanų normoms.
Kadangi centrinis bankas yra ,,bankų bankas”, kuriame komerciniai bankai laiko savo
korespondentines sąskaitas, todėl jis gali nuolat įvertinti bankų sistemos likvidumo
būklę, panaudodamas savo balanso duomenis, atspindinčius ir komercinių bankų laisvų
lėšų likučius centriniame banke.
Pagrindinis rodiklis, kurį turi reguliuoti centrinis bankas – tai perteklinės
privalomųjų rezervų atsargos bankų sistemoje. Jei bankų sistemoje atsiranda didesnis
privalomųjų rezervų perteklius, viršijantis centrinio banko numatytas pinigų pasiūlos
apimtis, tai šis perteklius turėtų būti pašalintas iš sistemos. Tuomet, kai bankų sistema
turi mažiau likvidžių lėšų, nei numatyta centrinio banko pinigų plėtros apimtyse, tai
centrinis bankas turėtų padidinti likvidumą bankų sistemoje.
Centrinis bankas gali padidinti bankų sistemos likvidumą:
1) teikdamas paskolas bankams,
2) pirkdamas užsienio valiutą iš komercinių bankų,
3) pirkdamas iš komercinių bankų vyriausybės vertybinius popierius,
4) sumažindamas privalomąsias atsargas,
5) rediskontuodamas vekselius ar kitus centriniam bankui priimtinus skolinius įsipareigojimus.
Centrinis bankas gali sumažinti bankų likvidumą:
1) išieškodamas iš bankų jiems suteiktas paskolas,
2) parduodamas užsienio valiutą komerciniams bankams,
3) parduodamas komerciniams bankams savo arba vyriausybės išleistus vertybinius popierius,
4) padidindamas privalomąsias atsargas,
5) savo nustatyta tvarka ir sąlygomis priimdamas indėlius litais iš komercinių bankų.
Jei vyriausybės lėšos yra laikomos centriniame banke, tai tuomet, kai vyriausybei iš mokesčių
inspekcijų sąskaitų, laikomų komerciniuose bankuose, pervedami mokesčiai ar ji gauna kitas pajamas
nacionaline valiuta, bankų sistemos likvidumas sumažėja, o kai vyriausybė perveda iš savo sąskaitos į
komercinius bankus pinigus biudžeto įstaigų tarnautojų atlyginimams ar kitoms išlaidoms išmokėti,
bankų sistemos likvidumas padidėja.
Pagrindinis centrinio banko uždavinys orientuotoje į rinką ekonomikoje yra įvertinti skirtingus
veiksnius, turinčius įtakos bankų likvidumui, ir panaudoti savo turimus svertus bankų sistemos
likvidumui reguliuoti taip, kad siekiamas rezultatas atitiktų centrinio banko pinigų politikos tikslus.
Siekiant skatinti komercinius bankus savo likvidumo poreikius pirmiausia tenkinti tarpbankinėje rinkoje,
tai yra skolinantis iš kitų šalies bankų, bei norint, kad komerciniai bankai nepiktnaudžiautų skolinimosi iš
centrinio banko galimybe, paprastai centriniai bankai naudoja bent kelias priemones:
1) nustato gana trumpą (paprastai savaitės) paskolų terminą, kas leidžia operatyviai paveikti
rinkas centriniam bankui pakeitus palūkanų normas,
2) už centrinio banko teikiamas vienos nakties ribinio skolinimo paskolas ima didesnes nei šalies
tarpbankinėje rinkoje palūkanas,
3) riboja skolinimo komerciniams bankams dydį.
 8
Centrinis bankas gali vykdyti savo pinigų politiką darydamas įtaką komercinių bankų rezervams
centriniame banke, naudodamas šiuos pinigų politikos instrumentus:
1) atvirosios rinkos operacijas,
2) dvi nuolatines galimybes – ribinio skolinimosi galimybę ir indėlių galimybę,
3) privalomųjų atsargų reikalavimus.

2 paveikslas. Pinigų politikos transmisijos mechanizmas. Šaltinis: ECB, 2011

Centrinio banko pareiga yra nuolat peržiūrėti pagrindines refinansavimo, ribinio skolinimosi,
indėlių ir kitas savo palūkanų normas ir nuspręsti, ar reikia ar nereikia jas keisti, atsižvelgiant į
siekiamus pinigų politikos tikslus.

Centrinis bankas

Turtas (aktyvai) Įsipareigojimai (pasyvai)

___________________________________________________________________________________
Užsienio turtas (oficialiosios atsargos) Išleisti į apyvartą pinigai

Vyriausybės vertybiniai popieriai Komercinių bankų korespondentinės

sąskaitos (privalomosios atsargos)

Paskolos bankams Komercinių bankų indėliai

Materialus turtas Vyriausybės indėliai

Įsipareigojimai užsieniui (TVF paskolos,

atpirkimo sandoriai)

Banko kapitalas

3 paveikslas. Supaprastintas centrinio banko balansas.

 9
Atvirosios rinkos operacijos – tai centrinio banko iniciatyva vykdomas pinigų
išleidimas į vidaus rinką arba išėmimas iš jos, atsižvelgiant į pinigų rinkos, o ne atskiros
kredito institucijos padėtį, kredito įstaigoms tiesiogiai ar netiesiogiai konkuruojant
tarpusavyje dėl atitinkamų sandorių sudarymo su centriniu banku.
Paprastai paskolos bankų likvidumui padidinti suteikiamos per centrinio banko skelbiamus
paskolų aukcionus, o likvidumo perteklius iš bankų sistemos išimamas paskelbus indėlių centriniame
banke aukcionus.
Centriniai bankai paprastai rengia trumpo termino (dažniausiai kas savaitę
kartojamus) kreditų komerciniams bankams aukcionus tam, kad, pakeitę savo
palūkanų normas, galėtų jas kuo greičiau taikyti bei sulaukti operatyvios rinkų
reakcijos. Kadangi ką tik pakeistos centrinio banko palūkanų normos taikomos jau kitą
savaitę organizuojamame kreditų komerciniams bankams aukcione, naujai suteikiamas
pabrangęs ar atpigęs kreditas tiesiogiai daro įtaką rinkoms. Tai leidžia operatyviai
įgyvendinti centrinio banko tikslus, kurių jis siekia naudodamas bene didžiausią poveikį
teikiantį instrumentą - koreguodamas savo nustatomas pagrindines palūkanų normas.
Nuolatinės skolinimosi ir indėlių galimybės – tai centrinio banko suteiktos galimybės šalyje
veikiantiems bankams ir kitoms kredito įstaigoms jų iniciatyva pasiskolinti iš centrinio banko bei
padėti indėlį centriniame banke nacionaline valiuta iš anksto nustatytomis sąlygomis. Centrinio banko
nustatytos nuolatinių galimybių palūkanų normos ,,įrėmina” pinigų rinkos palūkanų normas,
suteikdamos joms viršutines ir apatines ribas.
Palūkanų normų ,,lubų” vaidmenį atlieka ribinių skolinimosi galimybių (angl. -
marginal lending facility) palūkanų norma, viduryje atsiduria pagrindinių
refinansavimo operacijų palūkanų norma, o palūkanų lygio ,,grindimis” tampa
centrinio banko siūlomos palūkanos už indėlius (angl. - deposit facility) centriniame
banke. Pavyzdžiui, Europos centriniame banke 2009 m. vasario mėnesį galiojo tokios skolinimo euro
zonos komerciniams bankams bei indėlių centriniame banke palūkanų normos: ribinio skolinimo
(vienos nakties) paskolų palūkanų norma – 3,00 procentai metinių palūkanų, minimali pagrindinių kas
savaitę aukcionuose vykdomų refinansavimo operacijų - 2,00, ir indėlių – 1,00 procentas. Ilgą laiką, iki
pastarosios finansų krizės, ECB ribinio skolinimo bei indėlių palūkanų normos nuo pagrindinių
refinansavimo palūkanų skirdavosi būtent 100 procentinių punktų.
Fiksuoto ar kintamo valiutos kurso pasirinkimas. Fiksuoto ar kintamo valiutos kurso pasirinkimą
lemia ekonominė aplinka bei tikėtina ekonomikos raida.
Fiksuotas kursas:
1) garantuoja pasitikėjimą šalies valiutos kokybe,
2) garantuoja nemenką pažangą mažinant infliaciją.
Tačiau, esant fiksuotam valiutos kursui, būtini tam tikri vyriausybės veiklos suvaržymai, griežta
finansinė politika. Fiksavus šalies valiutos kursą, efektyviausi svertai ir pagrindinė atsakomybė už
optimizacinį ekonomikos reguliavimą tenka šalies vyriausybės fiskalinei politikai.
Fiksuotas valiutos kursas gali sukelti didelius prekybos partnerių santykinių kainų skirtumus (nors
pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalyse dažnai gelbsti tam tikri santykiniai atlyginimų lygio ir kiti
pranašumai). Esant fiksuotam kursui, prisitaikymo prie išorinių sukrėtimų ar santykinio
konkurencingumo pasikeitimo našta tenka kitoms ekonomikos dalims.
Kintamas valiutos kursas. Esant kintamam valiutos kursui, yra galimybė sušvelninti išorinius
sukrėtimus ar spaudimą (pvz., esant didelei importo augimo tendencijai). Tačiau perdėtas kurso
lankstumas gali kelti grėsmę stabilizacijai ir ekonomikos pertvarkymui. Be to, visi įtarimai, kad
valiuta gali būti susilpninta, automatiškai lemia didesnes palūkanų normas arba, kitais žodžiais
tariant, papildomą naštą ekonomikai.

Literatūra ir straipsniai

1. R.Baader. Pinigų socializmas, naujosios pasaulio depresijos tikrosios priežastys. Bernas: Johannes
Muller leidykla, 2012, 128 p.
 10
2. Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje. 1997 10 03 d. tarptautinės konferencijos, skirtos
Lietuvos banko ir lito 75 metinėms pažymėti, medžiaga (lietuvių ir anglų kalba). V., 1997, Lietuvos
bankas, 128 p.
3. Central bank governance and financial stability - https://www.bis.org/publ/othp14.pdf.
4. Eurai - http://www.ecb.europa.eu/euro/banknotes/denominations/html/index.lt.html bei
http://www.nauji-euru-banknotai.eu/
5. N.Ferguson. Pinigų triumfas. Finansai pasaulio istorijoje. V., Baltos lankos, 2011, 462 p
6. Issues in the Governance of Central Banks, May 2009. Report by the Central Bank Governance
Group 201 p. - http://www.bis.org/publ/othp04.htm.
7. V.Jurgutis. Pinigai. V., Mintis, 1996, 386 p.
8. Kaip eurai tapo mūsų pinigais. Trumpa eurų monetų ir banknotų istorija.
http://www.ecb.europa.eu/pub/pdf/other/euro_became_our_moneylt.pdf?655d2b7053ceea360f3f6a4eba5819af
9. S.Kropas. Kelias į pinigų sąjungą. Vilnius, LBDFI, 1999, 144 p.
10. S.Kropas, R.Kropienė. Europos pinigai. Vilnius, Lietuvos bankas, 2005, 352 p.
11. F.S.Mishin, K.Mattews, M.Giuliodori. The Economics of Money, Banking & Financial Markets, 625
p.
Priedas. Pinigų politikos perdavimo mechanizmas