Bankinių institucijų veikla.

Rinkos ekonomikoje finansų sistemos turi atlikti šias pagrindines funkcijas:

➢ sukurti efektyvų santaupų ir laikinai laisvų lėšų mobilizavimo ir jų panaudojimo

šalies ūkio plėtotei mechanizmą;
➢ sudaryti sąlygas greitai, patikimai ir teisėtai įvykdyti finansinius ir nefinansinius
sandorius;
➢ sukurti prielaidas ir priemones, leidžiančias įvertinti finansinių sandorių rizikingumą;
➢ aprūpinti pagrindinėmis priemonėmis, reikalingomis ekonominei politikai vykdyti.

Bankininkystę galima laikyti verslo aplinkos kraujotakos sistema, taigi sutrikimai bet
kurioje sistemos dalyje susisiekiančių indų principu persiduoda į kitas verslo sritis ir sukelia
nesėkmių grandinę, ardančią finansinių atsiskaitymų procesą. Antra vertus, bankininkystei
sunkiau prisitaikyti ir prie kintančių verslų aplinkos, kadangi ši veikla dažnai laikoma
sudėtingesnė nei dauguma kitų verslų.

TARPININKAVIMAS

o FINANSŲ
n TARPININKAI
d
o
a
n
i
d
ai
Skolininkai-
Skolintojai- išlaidautojai
taupytojai FINANSŲ
• Šeimos
RIKOS • Verslo įmonės

• Verslo
• Vyriausybės
įmonės
TIESIOGIAI per rinką
• Šeimos
• Vyriausybės NUKREIPIAMI SRAUTAI • Užsieniečiai
• Užsieniečiai
 Finansų rinkos - nukreipia fizinių asmenų ir verslų laisvus finansinius išteklius, kurie tuo
metu nėra produktyviai panaudoti, įvairiems skolininkams kurie turi planus kaip panaudoti
pasiskolintus pinigus efektyviai

Operacinės išlaidos (Transaction costs )→ mažina laiko ir pinigines sąnaudas finansinių

sandorių įvykdymui.
Mastų ekonomija (Economies of scale )→ didėjant finansinio sandorio sumai mažėja
finansinių sandorių išlaidos tenkančias piniginiam vienetui.

Asimetrinės informacijos efektas (Asymmetric information )→ sumažina nuostolius dėl to,

kad viena sandorio pusė apie kitą sandorio pusę žino nepakankamai informacijos, kad padarytų
teisingą sprendimą.

Atvirkštinio pasirinkimo efektas → daro poveikį iki sandorio sudarymo. (labiausiai rizikingi
aktyviausiai ieško galimybių nusipirkti finansinius išteklius).

Moralinės rizikos (Moral hazard)→ daro poveikį sandorį sudarius. (Skolininkas gali
panaudoti finansinius išteklius tokiose srityse kuriose skolintojas nepageidavo dalyvauti)

Finansų tarpininkai – perka kitų skolinius įsipareigojimus (pirminius vertybinius popierius)

t.y. išduoda paskolas, atlieka likvido operacijas , naudodamos lėšas, gautas parduodant savo
skolinius įsipareigojimus ( antrinis vertybinis popierius).

Tiesiogiai finansų rinkoje tarpininkaujančios institucijos nesukuria savų antrinių vertybinių

popierių jos tik perduoda finansinių institucijų išleistus vertybinius popierius investitoriams.

Finansiniai tarpininkai dar skirstomi į

a) depozitines finansines įstaigas (bankai ir kredito taupomosios organizacijos), kurios lėšas
skolinimui daugiausia gauna iš surinktų taupomųjų indėlių.
b) nedepozitines arba kontraktų įstaigas – tai draudimo kompanijos, pensijų fondai, kurie jų
klientams taupyti bei išvengti nuostolių dėl nelaimingų atsitikimų.
 c) investicijų tarpininkai siūlo savo paslaugas, kai reikalingos investicijos arba esant poreikiui
greitai parduoti vertybinius popierius – tai obligacijų fondai, pinigų rinkos fondai, savitarpio
akcijų fondai.
d) Kitos finansų institucijos, teikiančios įvairias paslaugas (mokėjimo, investicijų valdymo,
konsultavimo, pensijų kaupimo ir kt.)

Finansų rinkų dalyviai:

Kredito ir mokėjimų rinka

➢ Bankai
➢ Kredito unijos
➢ Vartojimo kredito davėjai
➢ Mokėjimo įstaigos
➢ Elektroninių pinigų įstaigos

Draudimo rinka
Draudikai ir draudimo tarpininkai

Finansinių priemonių rinka

➢ Investiciniai fondai
➢ Finansų maklerių įmonės
➢ Pensijų fondai
➢ Valdymo įmonės
➢ Finansų patarėjų įmonės

Tiesiogiai rinkoje tarpininkauja

Brokeriai yra tik tarpininkai, kurie suveda skolinių įsipareigojimų pirkėjus ir pardavėjus. Už
paslaugas jie gauna tik komisinius.
Dileriai ne tik suveda pirkėjus ir pardavėjus, bet ir įsigyja vertybinius popierius tikėdamasis
pelningai juos parduoti.
 Per investicijų ir užstatų bankus nauji vertybiniai popieriai pateikiami į finansines rinkas.
Investicijų bankai laiduoja akcinių bendrovių akcijas, obligacijas, vyriausybės paskolų vertybinius
popierius juos įsigydami ir ieško investuotojų, norinčių juos pirkti. Užstatų bankai įsigyja
vertybinius popierius susijusius su naujų normų, butų, verslo įstaigų statyba

Pirminiai Antriniai
Lėšų vertybiniai
Finansiniai vertybiniai
Lėšų
deficito popieriai tarpininkai ir kitos popieriai ir kt. pertekliaus
vienetai (akcijos, finansų institucijos finansinės pas- vienetai
laugos čekinės
obligacijos, sąskaitos. indėliai
Komerciniai bankai,
vekseliai) draudimo polisas
kredito unijos,
draudimo kompanijos,
Skolininkai finansiniai tarpininkai Skolintojai
šeimos Paskolos, šeimos
verslas investicijos ir kt. Santaupų srautai verslas
vyriausybės finansinės vyriausybės
paslaugos

Finansinio tarpininkavimo procesas

Skolininkų tikslai: Taupytojų tikslai:

1. Ilgalaikės paskolos 1. Likvidumas
2. Skolintojo sutikimas 2. Fondų saugumas
prisiimti dalį rizikos 3. Patogumas
3. Dideli kreditai
 I stadija
R ezultatai / paslaugos
Įsipareigojimų
ir kapitalo Finansinės paslaugos
valdymas pritraukti taupytojus.
Čekinės sąskaitos
Naudojami Taupymo indėliai
ištekliai I stadijos Draudimo polisai ir
rezultatai kt.
Žemė
darbas Skolinamieji
kapitalas fondai
valdymo R ezultatai / paslaugos
įgūdžiai
II stadija Finansinės paslaugos
pritraukti skolininkus.
Turto Paskolos
valdymas Investicijos
Nuoma.
Finansinės rekomen-
dacijos ir kt.

Valdymo tikslas:
pirmoje stadijoje yra minimum išlaidų,
antroje maksimum pelno.

Finansų institucijų valdymo sprendimų sritys

Valdant finansų tarpininkų vadinamąjį dviejų stadijų gamybos procesą, iškyla daugybė
problemų, kurių sprendimus turėtų rengti įvairių sričių specialistai. Pagal funkcinį principą
išskiriamos penkios valdymo sprendimų grupės:
➢ turto valdymas;
➢ įsipareigojimų valdymas;
➢ kapitalo valdymas;
➢ išlaidų kontrolė;
➢ marketingo politika.
 Turto valdymas Įsipareigojimų (pasyvų)
valdymas
▪ Maksimizuoti galimus
pelnus; ▪ Minimizuoti fondų
▪ Patenkinti likvidumo ir didinimo kaštus;
reguliavimo reikalavimus. ▪ Skatinti bendrą tinkamų
fondų augimą.

Kapitalo valdymas Finansų tarpininko tikslai

▪ Minimizuoti savininkų ▪ Didinti akcininkų turtą;

bendrąsias investicijas;
▪ minimizuoti riziką;
▪ Patenkinti reguliavimo
reikalavimus.
Išlaidų kontrolė
▪ Didinti išteklių
panaudojimo efektyvumą;
▪ Taikyti naujus taupymo
metodus.
▪ Maksimizuoti grynąsias
pajamas;
▪ Intensyvinti augimą;
▪Išplėsti rinką;
▪ Tobulinti paslaugų struktūrą.
Marketingo politika
▪ Koordinuoti kainodarą ir
rėmimą;
▪ Nustatyti nepatenkintus
klientų poreikius.

Finansų institucijos, kaip ir bet kurios pelno siekiančios verslo įstaigos, pagrindinis tikslas
yra maksimizuoti savininkų nuosavybę. Tačiau šio tikslo skirtingos institucijos siekia
skirtingais būdais, derindami įvairias priemones.

Viena seniausių ir plačiausiai išplėtotų finansinių paslaugų industrijos grandžių - bankininkystė

- šiuo metu patiria didelius poslinkius. Bankų veikla tiek išsiplėtė, jog kartais net žodį "bankas"
siūloma keisti terminu "finansinių paslaugų institucija", pabrėžiant šiuolaikinio banko teikiamų
paslaugų įvairovę. Ši veiklos sritis iki 8-ojo XX a. dešimtmečio pasižymėjo konservatyvumu, čia
sunkiai kelią skynėsi naujovės. Bene pirmieji būsimųjų pokyčių požymiai pasirodė 7-aįame
dešimtmetyje, kai finansų rinkose pasirodė nauji instrumentai - depozitų sertifikatai (CD's), - kurių
atsiradimą sąlygojo stiprėjanti bankų konkurencinė kova už vis daugiau žinių finansų srityje
įgyjančius klientus bei bankininkų suvokimas, jog nebankinės finansų institucijos, kurių veikla
Vakarų šalyse buvo mažiau valstybės reguliuojama, teikiamų paslaugų asortimento, palūkanų normų
požiūriu gali išstumti konservatyvius bankus iš finansinių paslaugų industrijos sistemos. Tai
paspartino finansiniu inovacijų procesus.
Naujų paslaugų, klientų aptarnavimo formų, finansinių ir ekonominių pokyčių
prognozavimo modelių bei finansų institucijų valdymo metodų kūrimą bei taikymą skatino
besikeičianti finansinių paslaugų industrijos aplinka. Tyrinėtojai išskiria penkis pagrindinius
veiksnius, nusakančius išorines jėgas, ypač aktyviai veikiančias finansinių paslaugų industrijos
evoliuciją. Angliškai kalbantys tyrinėtojai šių jėgų modelį pavadino santrumpa T R I C K.

➢ T - tcchnology (technologija);
➢ R - reregulation (išoriniai reguliavimo mechanizmai ir jų pokyčiai);
➢ l - interest-rate risk (palūkanų normos rizika);
➢ C - custorners (finansiniu paslaugų vartotojai);
➢ K - capital adequacy (kapitalo pakankamumas).

Šiuos veiksnius verta aptarti detaliau.

Sparti technologijų pažanga, ypač elektronikos pramonėje, įgalino iš esmės pakeisti klientų
aptarnavimo procedūras. Bankomatai, kurių pagalba galima ne tik išimti grynus pinigus, bet ir
įnešti į sąskaitą bei įvykdyti įvairius pavedimus; elektroninės sistemos, įgalinančios klientą tvarkyti
savo sąskaitą per personalinį kompiuterį; skirtingu finansų institucijų bankomatų tinklų sujungimas
ir šių tinklų plėtimas sąlygojo perversmą bankų organizacinėse struktūrose ir tapo svarbia
konkurencine jėga. Per elektronines sistemas daugelį problemų klientas gali išspręsti bet kuriuo
paros metu, netgi būdamas toli nuo banko. Šios bankinių paslaugų metamorfozės sąlygoja ir finansų
institucijų jungimosi procesus. kadangi naujų technologijų diegimui reikalingos investicijos
atsiperka ekonomijos dėl mastų sąskaita.
Finansų institucijų reguliavimo mechanizmų pokyčiai. Apribojimai (pvz., draudimas teikti kai
kurias finansines paslaugas, palūkanų normų reguliavimas, organizaciniai ir geografiniai
apribojimai), kliudę bankams veikti konkurencinėje aplinkoje, buvo panaikinti. Tačiau išorinio
reguliavimo institucijų rankose liko galimybė veikti finansų institucijas taikant mokesčių, kapitalo
pakankamumo, privalomųjų rezervų normatyvų mechanizmus. Kita vertus, jau nusistovėjusiose
finansų sistemose veikiantys tarpininkai yra priversti taikyti ir savireguliacijos priemones,
dažniausia susijusias su didesnio saugumo ir patikimumo užtikrinimu. Tokiu būdu finansų
institucijos išsaugo visuomenės pasitikėjimą ir laimi konkurencinėje kovoje, pritraukdamos naujus
klientus.
 Deja, konkurencinė kova verčia finansų tarpininkus imtis ir rizikingos veiklos, todėl išorinės
reguliavimo institucijos naudoja turimus svertus, skatindamos atsisakyti pernelyg rizikingų
operacijų, kurių pasekmės dažnai išryškėja tik po tam tikro laiko. Todėl būtent rizikos modeliavimui
ir tenka išskirtinis dėmesys kuriant vieningą ES finansų sistemą. Manoma, kad bankų rezervai
yra per maži, kad apdraustų nuo rizikos.
Palūkanų normos rizika, veikianti tiek finansų institucijų aktyvų, tiek pasyvų dalį ypač pavojinga
tada, kai palūkanos kinta šuoliškai. Siekiant apsaugoti finansų institucijas bei jų klientus nuo
galimų nuostolių netikėtai pakitus palūkanų normai, vis populiaresnėmis tampa sutartys,
kuriose numatomas sąlygų koregavimas, pakitus ekonominei situacijai. Tokios priemonės didina
pasitikėjimą bei abiejų sandorių šalių finansini stabilumą.
Iš esmės pasikeitusi aplinka privertė finansų tarpininkus daug dėmesio ir lėšų skirti ryšių su
finansinių paslaugų vartotojais plėtojimui. Siūlomas vis gausesnis finansinių paslaugų asortimentas,
ieškoma būdų sumažinti paslaugų kainas ir tokiu būdu laimėti prieš konkurentus. Tai viena iš
prielaidų prognozuojant finansiniu institucijų stambėjimą, kadangi, naudojant ekonomijos dėl
mastų pranašumus, stambieji finansų tarpininkai gali efektyviau tenkinti įvairių klientu poreikius,
užsiimdami įvairiapuse veikla ir kartu išlaikydami finansini stabilumą ir patikimumą. Kapitalo
pakankamumo normatyvai yra penktasis veiksnys, paminėtas santrumpoje TRICK (vartojama raidė
K dėl vokiškos rašybos "kapital").
Nuosavo kapitalo problema glaudžiai susijusi su rizikos analize. Laikoma, kad patikimesnis yra
tas bankas, kuris, esant visoms kitoms sąlygoms lygioms turi aukštesnį nuosavo kapitalo
pakankamumo rodiklį. Šis rodiklis stebimas tiek išorinio reguliavimo tarnybų, tiek klientų. Nors
negalima teigtu jog tenkinantis kapitalo pakankamumo reikalavimais, bankas tikrai saugus ir
patikimas, tačiau ši sąlyga yra būtina prielaida finansų tarpininko veiklos efektyvumui ir
patikimumui užtikrinti.
Aptarti penki pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys finansinių paslaugų industrijos evoliucija,
nagrinėjami kuriant kiekvieno banko strategiją. Tačiau šių veiksnių įtaka momentinei finansų
tarpininko veiklos charakteristikai gali būti prieštaringa, jie skirtingai gali paveikti banko
savininkų, valdytojų ir darbuotojų interesus. Dėl šių priežasčių finansinių inovacijų, įgalinančių
finansų tarpininką sėkmingai konkuruoti rinkoje, kūrimo procesai vyksta besikeičiančios finansų
industrijos aplinkos bei skirtingų bankine veikla suinteresuotų grupių interesų derinimo fone.
Šių interesų derinimo procedūrą galima pavadinti racionaliu savanaudiškumu. Šiuo atveju
ieškoma kompromisinio varianto, nes kiekviena suinteresuotoji grupė siekia naudos pirmiausia
sau, tačiau, negalėdamos egzistuoti viena be kitos (banko savininkams būtini profesionalūs
jų investicijų valdytojai, o pastarieji negalėtų pritaikyti savo žinių, jeigu savininkai nepatikėtų
jiems savo nuosavybės), jos priverstos ieškoti maksimalios naudos abiem pusėms.
Įvertindamas apžvelgtąsias aplinkybes, F.Sinkey suformulavo tokią sėkmingai veikiančio banko
veiklos formulę:

TRICK + racionalus savanaudiškumas = finansines inovacijos (1)

Šiame modelyje vaizduojami pagrindiniai veiksniai, būtini įvertinti mosiant finansinio

tarpininko veiklos strategiją. Kitas svarbus strategijos ruošimo etapas yra parengtų sprendimų
įtakos tarpininko konkurencinei pozicijai analizė.

.
 Finansų institucijas veikiančios rizikos

• Kai bankai prisiima didesnę riziką savo veikloje, jie turėtų tikėtis už tai didesnio nei
vidutinis pelno.
• Didesnė rizika turėtų būti siejama su laukiamu didesniu pelnu.

Įstatymų rizika

Technologijos rizika Veiklos rizika

Likvidumo rizika Numatomas Užsienio valiutos rizika

finansų
institucijų
pelnas
Infliacijos rizika Kredito rizika

Palūkanų normos rizika Kapitalo rizika

 BANKINĖS RIZIKOS ANALIZĖ

Lietuvos bankas daugiausia dėmesio skiria šešiems rizikos tipams, kurie gali paveikti
visus finansų rinkos dalyvius, tai;

Likvidumo rizika – rizika, kad finansų įstaigos negalės laiku vykdyti įsipareigojimų dėl
likvidžių lėšų trūkumo.
Kredito rizika – rizika, kad skolininkas nesugebės įvykdyti finansinių įsipareigojimų
Rinkos rizika – rizika, kad dėl pokyčių finansų rinkoje sumažės įstaigų turimo turto vertė arba
padidės įsipareigojimai.
Sisteminė rizika – rizika, kad kelių finansų įstaigų patiriamų sunkumų užkratas paveiks kitas
sistemos mastu svarbias finansų įstaigas.
Makrorizika – rizika, kad šalies ekonomikos vystymasis sulėtės arba ekonomika netvariai augs
ir tai neigiamai paveiks šalies finansų sistemą.
Pelningumo ir mokumo rizika – rizika, kad finansų įstaigos patirs nuostolių ir sumenks jų
mokumo lygis, svarbus užtikrinant finansų sistemos atsparumą.
Priežiūros institucijos tirdamos šių rizikų poveikį finansų institucijoms taiko makroekonominio
testavimo nepalankiausiomis sąlygomis metodiką. Taikant šią metodiką sukuriamas scenarijus,
imituojantis nepalankaus šalies ekonomikos vystymosi aplinkybe, ir tiriama, kaip galėtų keistis
finansų įstaigų gebėjimas vykdyti likvidumo, mokumo, kapitalo pakankamumo reikalavimus.
Testavimo rezultatai naudojami apibūdinant finansų sistemos ir atskirų įstaigų atsparumą ir
stabilumą.
Nagrinėjant bankų rizikos lygio pokyčius dažniausiai naudojamos viešai skelbiamos finansinės
ataskaitos. Santykiniais rodikliais lengvai galima apibūdinti šešias bankines rizikas.
• Likvidumo rizika: rizika, kad bankas nesugebės gauti grynųjų pinigų už prieinamą kainą per
trumpą laikotarpį. Ši rizika taip pat susijusi su užsienio valiutos rizika bankams, kurių
sąskaitos įvertintos užsienio valiuta.
•
• Kredito rizika: Kai bankas įsigyja pajamas atnešantį turtą, yra rizika, kad paskolos
gavėjas nesugebės grąžinti pagrindinės sumos ir pastoviai mokėti palūkanas
•
• Kapitalo rizika: Rizika, kad bankas žlugs, nes neturės sukaupęs reikiamo nuosavo
kapitalo.
•
• Užsienio valiutos kurso rizika: rizika, kad pasikeitimai užsienio valiutų kursuose
padarys nuostolių.
•
• Palūkanų normos rizika: rizika, kad grynosios palūkanų pajamos ir akcininkų
nuosavybės vertė rinkoje sumažės, kai keisis palūkanų normos.
•
• Veiklos rizika: rizika, kad veiklos išlaidos (nepalūkaninės išlaidos) netikėtai padidės ir
sumažins pelningumą.
 Šios rizikos analizuojamos taikant santykinius rodiklius ir vertinant priežiūros institucijų
nustatytų normatyvų vykdymo lygį.

LIKVIDUMO ANALIZĖ

Vertybiniai popieriai, kurių galiojimo trukmė  1 metai

Visas turtas

Vertybinių popierių rinkosvertė

Balansinė vertybinių popierių vertė

Pagrindiniai depozitai
Visas turtas

Bankams ir kredito unijoms nustatytas likvidumo normatyvas, kurio vykdymas yra

privalomas

Bankai privalo turėti pakankamai likvidžiojo turto, kad esant itin nepalankioms sąlygoms per 30
dienų galėtų padengti grynąjį netenkamų pinigų srautą. Padengimo likvidžiuoju turtu rodiklio (angl.
liquidity coverage ratio, LCR) reikšmė neturi būti mažesnė nei 100 proc., tai yra kredito įstaigos
likvidžiojo turto atsargos turi būti ne mažesnės nei grynasis netenkamų pinigų srautas per 30
kalendorinių nepalankiausių sąlygų laikotarpio dienų;

Kredito unijos likvidžiojo turto ir kredito unijos einamųjų įsipareigojimų santykis, turi būti ne
mažesnis kaip 30 proc.;
 KREDITO RIZIKOS ANALIZĖ

Neveiksnių paskolų suma / Visos paskolos

Visos paskolos
Visas turtas

Specialiej i atid ėjiniai abejotinie ms aktyvams dengti

Visos paskolos

Bankams nustatytas Didelių paskolų pozicijų reikalavimas.

Pozicija vienam klientui ar susijusių klientų grupei, t. y. suteiktos paskolos, taip pat bet kokia turto
arba nebalansinio turto dalis, negali viršyti 25 proc. įstaigos reikalavimus atitinkančio kapitalo arba
150 mln. Eur, atsižvelgiant į tai, kuris dydis yra didesnis. normatyvai:

Kredito unijoje didžiausios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas nurodo, kad
paskolos suma vienam skolininkui neturi viršyti 25 proc. kredito unijos perskaičiuoto kapitalo.

Kredito unijų, kurios yra centrinių kredito unijų narės, tačiau kurių kapitalo pakankamumo rodiklis
nėra pasiekęs 10,5 proc., paskolos suma vienam skolininkui iki 2027 m. gruodžio 31 d. neturi
viršyti mažesniojo iš šių dydžių: 25 proc. kredito unijos perskaičiuoto kapitalo arba 150 000 Eur.

KREDITO KOKYBĖS ANALIZĖ

Specialieji atidėjiniai abejotiniems aktyvams dengti

Visas turtas

(Pelnas iki pelno mokesčio mokėjimo + specialieji atidėjiniai abejotiniems aktyvams

dengti) / Specialieji atidėjiniai abejotiniems aktyvams dengti

Grynieji paskolų praradimai / Visas turtas

– grynieji paskolų praradimai yra lygūs laikotarpio bėgyje nurašytoms negrąžinamoms paskoloms
minus tame laikotarpyje grąžintoms anksčiau nurašytos paskolos.
 UŽDARBIO IŠ PALŪKANŲ ANALIZĖ (SPREAD)

Pajamos iš palūkanų Išlaidos palūkanoms mokėti

−
Visasturta s Visas turtas

arba
Grynosios pajamos iš palūkanų
Visas turtas

KAPITALO RIZIKOS ANALIZĖ

Akcinink ų nuosavybė Nuosavas kapitalas

arba
Rizikingi aktyvai Rizikingi aktyvai

Grynaisiai s pinigais išmokami dividendai

Grynosios pajamos

Bankams yra nustatyti kapitalo arba nuosavų lėšų reikalavimai.

Teikiant banko licenziją, vadovaujamasi Reglamento (ES) Nr. 575/2013 nuostatomis ir

reikalaujama, kad banko kapitalas būtų ne mažesnis kaip 5 mln. Eur, o specializuoto banko
– 1 mln. Eur. Remiantis šio reglamento nuostatomis, priklausomai nuo banko vykdomos
veiklos gali būti reikalaujama ir didesnio kapitalo.

Veiklą vykdantys banakai privalo turėti pakankamai kapitalo netikėtiems nuostoliams padengti
ir išlaikyti mokumą krizės laikotarpiu. Bankai turi tenkinti šiuos nuosavų lėšų reikalavimus:

• 4,5 proc. 1 lygio nuosavo kapitalo rodiklį. Tai banko 1 lygio nuosavo kapitalo ir turto bei
nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką, santykis;
• 6 proc. 1 lygio kapitalo pakankamumo koeficientą. Tai banko 1 lygio kapitalo ir turto bei
nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką, santykis;
• 8 proc. bendro kapitalo pakankamumo koeficientą. Tai banko skaičiuotino kapitalo ir turto
bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką, santykis;

Be minimalaus kapitalo reikalavimo, kuriam ir toliau taikomas 8 proc. normatyvas, bankai turi
tenkinti papildomų kapitalo rezervų reikalavimus:
 • 2,5 proc. kapitalo apsaugos rezervo reikalavimą. Šio reikalavimo tikslas – įpareigoti bankus
sukaupti papildomą kapitalą nenumatytiems nuostoliams padengti. Jis yra vienodas visiems
ES bankams;
•
• įstaigos specialiojo anticiklinio kapitalo rezervo reikalavimą. Valstybių narių priežiūros
institucijos gali savo nuožiūra nustatyti specifinio anticiklinio kapitalo rezervo dydį
konkrečiai įstaigai ar įstaigų grupei ir taip sumažinti netvaraus augimo riziką bei apsaugoti
bankų sektorių ir ekonomiką nuo kreditavimo bumo. Šiuo metu Lietuvoje galioja 0 proc.
specialiojo anticiklinio kapitalo rezervo reikalavimas;
•
• kitų sisteminės svarbos įstaigų rezervo reikalavimą. Šio reikalavimo tikslas – įpareigoti
bankus sukaupti papildomą kapitalą nuostoliams dėl banko finansinių sunkumų poveikio ES
arba tam tikrai vietinei finansų rinkai padengti. Jis yra nustatomas individualiai – iki 2 proc.
pagal riziką įvertinto turto;

Kapitalo pakankamumo normatyvas kredito unijoms

Teikiant licenziją nustatytų kredito unijos nuosavo kapitalo dalių suma turi sudaryti ne mažiau kaip:

• 145 000 eurų, jeigu kredito unija neketina leisti elektroninių pinigų.
• 350 000 Eur, jeigu kredito unija ketina leisti elektroninius pinigus

Veikiančioms kredito unijoms kapitalo pakankamumo normatyvas reikalauja, kad − kredito

unijos perskaičiuoto kapitalo ir kredito rizikos, rinkos rizikos, atsiskaitymų rizikos, sandorio šalies
kredito rizikos ir operacinės rizikos kapitalo poreikių sumos santykis būtų ne mažesnis kaip 10,5
proc. Tačiau šių reikalavimų įgyvendinimui nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2028 m.

O kredito unijoms, norinčioms gauti sutikimą vykdyti pertvarkymą į bankinę instituciją ne mažesnis
kaip 14,5 proc. Tačiau šių reikalavimų įgyvendinimui nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2023
m.
Bankams nustatyti šie riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai:

• kapitalo arba nuosavų lėšų reikalavimai. Bankai privalo turėti pakankamai kapitalo netikėtiems
nuostoliams padengti ir kad būtų mokūs krizės laikotarpiu. Bankai turi tenkinti šiuos nuosavų
lėšų reikalavimus:
•

o 4,5 proc. 1 lygio nuosavo kapitalo rodiklį. Tai banko 1 lygio nuosavo kapitalo ir turto bei
nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką, santykis;
o 6 proc. 1 lygio kapitalo pakankamumo koeficientą. Tai banko 1 lygio kapitalo ir turto bei
nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką, santykis;
o 8 proc. bendro kapitalo pakankamumo koeficientą. Tai banko skaičiuotino kapitalo ir
turto bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką, santykis;
o 3 proc. sverto koeficientą. Tai banko 1 lygio kapitalo ir banko skaičiuotino bendro
pozicijų mato santykis;
• be minimalaus kapitalo reikalavimo, kuriam ir toliau taikomas 8 proc. normatyvas, bankai turi
tenkinti papildomų kapitalo rezervų reikalavimus:
•

o 2,5 proc. kapitalo apsaugos rezervo reikalavimą. Šio reikalavimo tikslas – įpareigoti
bankus sukaupti papildomą kapitalą nenumatytiems nuostoliams padengti. Jis yra
vienodas visiems ES bankams;
o įstaigos specialiojo anticiklinio kapitalo rezervo reikalavimą. Valstybių narių priežiūros
institucijos gali savo nuožiūra nustatyti specifinio anticiklinio kapitalo rezervo dydį
konkrečiai įstaigai ar įstaigų grupei ir taip sumažinti netvaraus augimo riziką bei
apsaugoti bankų sektorių ir ekonomiką nuo kreditavimo bumo. Išsamią informaciją apie
Lietuvoje taikomą anticiklinio rezervo normą galima rasti lentelėje „Sprendimai dėl
anticiklinio kapitalo rezervo normos nustatymo“;
o kitų sisteminės svarbos įstaigų rezervo reikalavimą. Šio reikalavimo tikslas – įpareigoti
bankus sukaupti papildomą kapitalą nuostoliams dėl banko finansinių sunkumų
poveikio ES arba tam tikrai vietinei finansų rinkai padengti. Jis yra nustatomas
individualiai – iki 2 proc. pagal riziką įvertinto turto;
• likvidumo reikalavimai. Bankai privalo turėti pakankamai likvidžiojo turto, kad esant itin
nepalankioms sąlygoms per 30 dienų galėtų padengti grynąjį netenkamų pinigų srautą.
Padengimo likvidžiuoju turtu rodiklio (angl. liquidity coverage ratio, LCR) reikšmė neturi būti
mažesnė nei 100 proc., tai yra kredito įstaigos likvidžiojo turto atsargos turi būti ne mažesnės
nei grynasis netenkamų pinigų srautas per 30 kalendorinių nepalankiausių sąlygų laikotarpio
dienų. Bankai privalo turėti pakankamai pastovaus finansavimo, kad jo pakaktų finansavimo
poreikiams tenkinti vienų metų laikotarpiu tiek įprastomis, tiek nepalankiomis sąlygomis.
Grynojo pastovaus finansavimo rodiklio (angl. net stable funding ratio, NSFR) reikšmė neturi būti
mažesnė nei 100 proc., tai yra kredito įstaigos turimo pastovaus finansavimo suma turi būti ne
mažesnė nei būtino pastovaus finansavimo suma per vienų metų laikotarpį;
• didelių pozicijų reikalavimas. Pozicija vienam klientui ar susijusių klientų grupei, t. y. suteiktos
paskolos, taip pat bet kokia turto arba nebalansinio turto dalis, negali viršyti 25 proc. įstaigos
1 lygio kapitalo arba 150 mln. Eur, atsižvelgiant į tai, kuris dydis yra didesnis. Įstaigos turima
vieno kliento arba susijusių klientų grupės pozicija laikoma didele, kai pozicijos vertė yra lygi 10
% jos 1 lygio kapitalo arba viršija šį dydį.

Lietuvos bankas gali nustatyti kitus normatyvus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto
rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms
.Plačiau: https://www.lb.lt/lt/veiklos-reikalavimai-ir-normatyvai-1
 PALŪKANŲ NORMOS POKYČIŲ ĮTAKOS ANALIZĖ

Palūkanų normos rizika yra svarbiausia rinkos rizika, su kuria finansų institucijos susiduria savo
veikloje. Ji atsiranda dėl to, kad turto, įsipareigojimų ir nebalansinių straipsnių palūkanų normos
perkainavimo laikotarpiai nesutampa. Palūkanų normos rizika valdoma prognozuojant rinkos
palūkanų normas ir valdant turto ir įsipareigojimų spragas pagal jų perkainavimo laikotarpius

Bankas taiko palūkanų normos rizikos metodus, kurių dėka galima įvertinti banko jautrumą rinkos
palūkanų normos pokyčiams: apskaičiuojama įtaka grynosioms metų palūkanų pajamoms
(vadinama ∆NII) ir grynasis efektas akcininkų nuosavybės rinkos vertei (vadinasi delta 1 proc.),
esant paraleliniam pajamingumo kreivės poslinkiui vienu procentiniu punktu.

GAP = Palūkanų normos pokyčiams jautrūs aktyvai (RSA) – palūkanų normos pokyčiams
jautrūs pasyvai (RSL)

GAP<0
JEIGU PALŪKANŲ NORMOS ↑ → PELNAS ↓

JEIGU PALŪKANŲ NORMOS ↓ → PELNAS ↑

GAP>0
JEIGU PALŪKANŲ NORMOS ↑ → PELNAS ↑

JEIGU PALŪKANŲ NORMOS ↓ → PELNAS ↓

BALANSO VALDYMAS

Konservatyvus – siekiama GAP=0

Agresyvus – priklausomai nuo laukiamų palūkanų normų svyravimų planuojama GAP
 Užsienio valiutos kurso rizika

Užsienio valiutos kurso rizika: rizika, kad pasikeitimai užsienio valiutų kursuose padarys
nuostolių.

Užsienio valiutų kursų rizika atsiranda grupei turint atvirą užsienio valiutos poziciją.

Pagal dabartinius Lietuvos banko reikalavimus kredito unijoms nustatytas didžiausios atvirosios
pozicijos užsienio valiuta normatyvas − bendros atvirosios valiutos pozicijos ir kredito unijos
perskaičiuoto kapitalo santykis turi būti ne didesnis kaip 25 proc., vienos valiutos atvirosios
pozicijos ir kredito unijos perskaičiuoto kapitalo santykis, ne didesnis kaip 15 proc. kredito unijos
perskaičiuoto kapitalo.

Be priežiūros institucijų nustatytų reikalavimų, institucija gali nustatyti vidaus valiutų keitimo kurso
rizikos limitus bei rizikos grupes.

AKCIJŲ KAINOS RIZIKA

Akcijų kainos rizika valdoma nustatant limitus, apibūdinančius priimtiną akcijų kainos rizikos lygį,
įvertinant galimus su rinkos kainų nepastovumu susijusius nuostolius, nustatant akcijų portfelio
struktūrą. Kad būtų nustatoma dabartinė ir prognozuojama akcijos vertė, nuolat atliekamas akcijų
tyrimas.

OPERACINĖ RIZIKA

Operacinė rizika – tai nuostolio rizika, susijusi ir su išorės veiksniais (stichinėmis nelaimėmis,
nusikalstamais veiksmais ir pan.), ir su vidaus faktoriais (pavyzdžiui informacinių sistemų
gedimais, sukčiavimu, nepakankamu suderinamumu su įstatymų bei vidaus teisės aktų nuostatomis,
kitais vidaus kontrolės trūkumais ir kita).

Nagrinėjama analitinė informacija apie operacinės rizikos įvykius, nuostolius, pagrindinių rizikos
indikatorių (KRI) pokyčius ir informacinių sistemų veikimą bei siūlymai, padedantys šių sistemų ir
procesų šeimininkams tobulinti procesus. Šiems tikslams kuriama speciali duomenų bazė, kurioje
kaupiami duomenys apie operacinės rizikos įvykius
 VEIKLOS EFEKTYVUMO ANALIZĖ

Visas turtas
Darbuotojų skaičius

Atlyginimai ir premijos
Darbuotojų skaičius

BANKO VEIKLOS EFEKTYVUMO ANALIZĖ

Banko veiklos bendrąjį efektyvumą parodo turto pelningumas (ROA)

ROA = PM  AU

kur PM – pelningumo indeksas;

AU – turto panaudojimo efektyvumas.

grynasispelnas
PM =
veiklos pajamos

veiklos pajamos
AU =
turtas

veiklos pajamos = pajamos iš palūkanų + nepalūkani nės pajamos .

Nuosavybės pelningumą (ROE) galima išreikšti taip:

ROE = ROA  EM
arba

NI A NI
ROE =  =
A E E

kur NI – grynosios pajamos;

A – turtas (dažnai vidutinis);
E – nuosavas kapitalas.
 Nuosavybės multiplikatorius EM yra finansinio sverto išraiška. Jis skaičiuojamas sekančiai:

turtas
EM =
nuosavas kapitalas

BANKO NEMOKUMO PROGNOZAVIMAS

Banko nemokumas, tai situacija, kai įsipareigojimai yra didesni už turtą, t.y. banko kapitalas yra
neigiamas. Finansų institucijos nemokumo riziką Liang ir Savage charakterizavo rodikliu g, kurį
siūlo apskaičiuoti sekančiai:

E (ROA ) + 1
g= EM
s

kur – E(ROA) yra laukiamas turto pelningumas;

s yra ROA standartinis nukrypimas.

Nemokumo tikimybę p Hannan ir Hanweck aprašė semkančiu būdu:

0.5 s2
p
E (ROA ) + 1 EM 2
arba galima teigti, kad
1
p=
2g 2
 Užduotys

1. Apskaičiuokite nuosavybės multiplikatoriaus reikšmę bankams, kurių pelningumas

charakterizuojamas sekančiai. Rezultatus pakomentuokite.

Bankas ROE ROA

x 20% 0,6%
y -10% 1,0%
z -15% -0,7%

2. Apskaičiuokite bankų turto pelningumą, jeigu jų veiklą charakterizuoja šie rodikliai

Bankas ROE EM PM AU
Q 12% 20 – –
R – – 7% 10%
S 20% 15 9% 14,8%

3. Apskaičiuokite nemokumo rizikos indikatorių ir nemokumo tikimybę bankams, kurių veikla

charakterizuojama taip:

Bankas E(ROA) EM S
J 2% 12 0,5%
F -2% 20 3,5%
S 0,5% 18 0,25%

4 situacija
Bankas yra investavęs į obligacijas 1050 tūkst. €. Šių obligacijų nominali vertė yra 1000
tūkst. €. Obligacijų išpirkimo terminas penkeri metai. Obligacijų išleidimo metu palūkanų norma
buvo 8 proc. ( tuo metu infliacijos priedas sudarė 4 proc.) Pakomentuokite, kaip pasikeis šios
investicijos rinkos vertė, jeigu praėjus metams po obligacijos įsigijimo infliacija :

a. padidės 4 proc. punktais

b. sumažės 2 proc. punktais
Išanalizuokite kainos ir reinvesticijų rizikas šiais atvejais.
Kaip galėtumėte pakomentuoti galimų operacijų su šia investicija minėtomis
aplinkybėmis poveikį banko pelningumo rodikliams , jeigu bankas
c. moka 15 proc. pelno mokestį
d. pelnas yra neapmokestinamas?
 4. EKONOMINĖ IR FINANSINĖ BANKINIŲ INSTITUCIJŲ APLINKA

4.1. Palūkanų normos nustatymas, finansinių institucijų veikla

Palūkanų normos kitimas ekonomikai daro didelę įtaką. Pvz. dėl XX a. aštuntajame ir devintajame
dešimtmetyje netikėtai padidėjusios palūkanų normos taupomosios įstaigos buvo tiesiog suniokotos.
Jeigu jos būtų numačiusios kokios nepastovios gali apsidaryti palūkanų normos, jos nebūtų
pasiėmusios tokios didelės palūkanų normos rizikos. panašiai ir silpnos ekonomikos šalių skolos
nebūtų taip smarkiai padidėjusios, jeigu skolininkai arba skolintojai būtų žinoję, kokia didelė realioji
palūkanų norma bus 9 – ojo dešimtmečio pradžioje. Viena iš lemtingiausių 9 – ojo dešimtmečio
pradžios žemės ūkio krizės priežasčių buvo ta, kad daugelis ūkininkų buvo įsiskolinę per daug, nes
tikėjosi, kad realiai palūkanų norma ir toliau bus žema.
Rinkoje esančios palūkanų normos bei jų kitimo tendencijos yra labai svarbios finansinių
tarpininkų valdytojams, kadangi palūkanų lygis apsprendžia ir finansinių tarpininkų pajamos
gaunamos palūkanų už suteiktus kreditus forma bei jų išlaidos patirtos sumokant palūkanas už
indėlius. Netikėti palūkanų svyravimai yra nelauktai pelningų arba nuostolingų finansinių institucijų
veiklos metų priežastis. Todėl būtina suvokti palūkanų normas apsprendžiančius veiksnius.
Vienas iš palūkanų normos nustatymo teorijos aspektų yra skolinamųjų lėšų pasiūla ir paklausa.
lėšos paskoloms teikti arba vertybiniams popieriams pirkti, atsiranda iš trijų šaltinių:
1. gyventojų ir firmų santaupos;
2. padidėjusi pinigų pasiūla;
3. kapitalo įvežimas (įplaukos už užsieniečių perkamus šalies vertybinius popierius);
Skolinamųjų lėšų paklausą sužadina:
1. investuotojai, kurie nori pirkti fizinį tirtą;
2. biudžeto deficitas, kurį vyriausybė turi finansuoti skolintomis lėšomis;
3. gyventojų ir firmų noras skolintis arba sumažintos savo pačių kitiems skolinamos sumos,
siekiant padidinti laikomus grynuosius pinigus.

Skolinamųjų lėšų paklausą apibrėžiantys faktoriai

Palūkanų normos kitimas glaudžiai susijęs su verslo įstaigų poreikiu kreditoriams. Verslininkai
pageidauja daugiau skolintis kai ateityje yra tikimasi pajamų iš verslo viršijančių sumokamas
palūkanas. Jeigu tikimasi pavyzdžiui 10% pelno investicijos atsipirks tik tuo atveju, jeigu kapitalo
kaštai bus mažesni negu 10%. Taigi kuo didesni kapitalo kaštai, tuo daugiau investicinių projektų
atmetami kaip nepelningi. Šis faktorius turi ir psichologinį aspektą, kadangi priklauso nuo to vyrauja
optimistinės ar pesimistinės nuostato.
tačiau palūkanų normos kitimas gali neadekvačiai įtakoti poreikį skolinamiesiems fondam t.y.
nedideli palūkanų normos kitimai iššaukia didelius investicijų pokyčius arba dideli palūkanų normų
kitimai sąlygoja nedidelius investicijų pokyčius. Tai rodo, kad monetarinės politikos poveikis gali būti
mažesnis negu verslininkų ateities viltys ( pesimistinės arba optimistinės)
Kita svarbi skolinamųjų lėšų paklausą apsprendžianti veiksnių grupė yra susijusi su atsargų
apimties bei ilgalaikio turto apimčių kitimu. Atsargų apimtis dažniausia apsprendžia prekių paklausa.
Sumažėjus perkamajai galiai arba paklausai atskiroms prekių grupėms išauga gatavų gaminių atsargos
ir poreikis trumpalaikėms paskoloms. Išauga savo ruožtu palūkanų normos šiai grupei paskolų
padidėja. Iš kitos pusės palūkanų normų kitimas beveik neveikia atsargų apimčių.
Investiciniai projektai susiję su įrengimų pirkimu ir naujų įmonių statyba yra įtakojami ilgalaikių
paskolų normos, kurios svyruoja mažiau negu trumpalaikių paskolų palūkanos.
 Sandėrių likučiai priklauso nuo lėšų investavimo bei įdėjimų mažinimo išlaidų bei rūpesčių nuo
pinigų teikiamos grynosios palūkanų normos (grynoji palūkanų norma – tai palūkanos, kurių
netenkame laikant pinigus) ir nuo planuojamų sandėrių masto
Draudžiami likučiai reikalingi tam, kad galima būtų apmokėti netikėtas išlaidas. Šių likučių
apimtys priklauso nuo jų laikymo išlaidų palyginimo su grynąja palūkanų norma ir tikimybe turėti
netikėtų išlaidų. Taigi draudžiamus likučius taip pat įtakoja palūkanų normos.
Pinigai gali būti laikomi ir kaip taupymo priemonė. Jų paklausa šiam tikslui priklauso nuo
palūkanų normos ir sietinų taupymo formų įvairoves.
Todėl skolinamųjų fondų poreikis šiems tikslams (ypač įrengimų keitimui) mažiau jautrus
palūkanų normos svyravimams.
Vyriausybės poreikis skolinamiesiems fondams yra beveik nejautrus palūkanų normų kitimui,
kadangi sprendimai šioje srityje priklauso nuo vykdomos politikos švietimo, sveikatos apsaugos
srityje, visuomenės nuostatų mokesčių srityje, demografinės politikos poslinkių.
Skolinamųjų lėšų pasiūlą apibrėžiantys veiksniai. Skolinamųjų fondų pasiūlą taip pat apsprendžia
eilė faktorių gyventojų noras taupyti daugiausia priklauso nuo esamų ir laukiamų pajamų. Palūkanų
normos gali ženkliai įtakoti atskirų gyventojų grupių sprendimus, tačiau mažai paveikia santaupų
apimtis.
Didžiausią įtaką skolinamųjų fondų pasiūlai turi pinigų politika vykdoma centrinių bankų,
federalinio rezervų fondo ir pan. Čia ypač aktuali bankams nustatoma privalomųjų atsargų norma,
kurią Lietuvoje nustato Lietuvos banko valdyba. Tačiau iš šioje srityje vykdomų priemonių poveikis
gali būti neadekvatus rezultatams, nes finansiniai tarpininkai gali būti paskatinti efektyviau panaudoti
pasyvus.
Kitas svarbus veiksnys įtakojantis skolinamųjų lėšų pasiūlą yra sandėriams ir apsidraudimui
laikomų pinigų paklausa.
Dažnai pelningą sandorį galima įvykdyti tada, kai sumokama iš karto todėl kartais apsimoka
laikyti grynus pinigus. kita vertus turint grynų pinigų išvengiama išlaidų ir gaišaties, kurios būtų
neišvengiamai keičiant pinigų ekvivalentus (terminuotus indėlius, pinigų rinkos sąskaita) ir vertybinius
popierius į grynus pinigus.
 Palūkanų normos nustatymo modelis Q

Pasiūla ir paklausa pavaizduojama diagramoje

Investicijos + deficito
likvidavimas + laikomø
grynųjų pinigų paklausos
padidėjimas = bendrųjų
skolinamųjų lėšų
paklausa
Palūkanų
Investicijos +
norma (n) santaupos
deficito
likvidavimas
santaupos + kapitalo įvežimas
Investicinės Santaupos + kapitalo
lėšos įvežimas + pinigų
pasiūlos padidėjimas =
bendroji skolinamųjų
lėšų pasiūla

Skolinamos lėšos

Šioje diagramoje pajamos, turtas bei kainos laikomos nekintamais dydžiais. Pusiausvyros
palūkanų norma bus ta, kuriai esant pasilieka lygi paklausai.
Laikome, kad žmonės taupo daugiau, kai palūkanų normos didėja, palūkanų normai šalyje esant
didesnei negu užsienyje, užsieniečiams apsimoka turėti daugiau vertybinių popierių, nepaisant tos
rizikos, kad valiutų kursas gali keistis iš užsieniečių aktyvai jų nacionaline valiuta gali sumažėti. Jeigu
laikysime, kad pinigų masė yra nekintama, palūkanų normai kylant pinigų pasiūla padidėja, nes
palūkanų normai pakilus padidėja pinigų multiplikatorius o investicijos mažėja, kai palūkanų norma
didėja. Analogiškai kuo didesnės palūkanos, tuo mažiau grynųjų pinigų žmonės nori laikyti.
Vyriausybės deficitas palūkanų normai yra nejautrus arba reaguoja netgi atvirkščiai. Vyriausybė
nemažina skolinimosi dėl to. kad jai reikalingos lėšos padidėjusioms palūkanoms mokėti.
Finansinę politiką vykdantys organai (centriniai bankai, federalinis rezervų fondas) gali padidinti
arba sumažinti palūkanų normą veikdama pasiūlą ir paklausą trimis būdais:
1. įžengia į rinką kaip vertybinių popierių pirkėjas arba pardavėjas, šitaip kaisdama bankų
rezervus. Kai centriniai bankai perka vertybinius popierius, jie tiesiogiai didina jų kainą, o kai
bankai savo rezervų prieaugį panaudoja vertybiniams popieriams pirkti, palūkanų norma toliau
mažėja.
2. diskonto normos kitimas t.y. palūkanų norma, kuri nustatoma indėlių įstaigoms, kurios
skolinasi lėšų iš centrinio banko;
3. žmonių ir firmų požiūrio kitimas į būsimas palūkanų normas t.y. laukimo teorija. Ilgalaikės
palūkanų normos daugiausia priklauso nuo to, kokių palūkanų tikimasi ateityje.
 Sakykime skolinamųjų lėšų pasiūla didėja. tada palūkanų norma mažės ir atvirkščiai, kai
skolinamųjų lėšų paklausa padidės nuo p iki p1, o jų pasiūla ( s ) nepakis palūkanų norma padidės nuo
n0 iki n2

Mūsų pavaizduotame modelyje nėra įvertintas kainų kitimas ir infliacijos procesai.

Palūkanų Pasiūla s
norma (n)

n2 Pasiūla s’

n0

n1
Paklausa p’

Paklausa p

p0 p1 p2 Pinigų politika

Šiuolaikiniams finansinių institucijų valdytojams priimant sprendimus būtina įvertinti ne tik esamą
infliaciją bet ir laukiamą kuri jau įtakoja palūkanų normas.
Vienas iš būdų analizuoti palūkanų normas bei infliacijos priedo santykius yra vadinamasis Fišerio
reiškinys, kuriame teigiama, kad nominalioji palūkanų norma n yra lygi realiosios palūkanų normos n r
ir laukiamos infliacijos procento sumai t.y.
n = nr + i l

i = r + x * + rx *

(
1 + i = (1 + r ) 1 + x * )
čia: r – palūkanų norma; x * – laukiama infliacija.
Laikoma, kad realioji palūkanų norma išlieka pastovi, o nominalioji kinta tik dėl infliacijos priedo,
kuris kompensuoja skolintojams riziką, kad dėl padidėjusių kainų kontrakto metu jie gali prarasti dalį
savo turto. Tačiau Fišerio reiškinys visiškai pasitvirtina tai tuo atveju, kai infliacija nepaveikia
poslinkio vartoti ir ribinio investicijų efektyvumo, o žmonės gerai nemato būsimąją infliaciją. tačiau
infliacijos numatymas sudėtingas procesas. Ekonomistai naudoja du terminus apibrėždami šį procesą
tai adaptacinį numatymą ir racionaliojo numatymo teoriją. pirmoji teigia, kad žmonės pradžioje laikosi
nuomonės, kad ateityje bus taip pat kaip buvo iki šiol (pvz. pernai 15% infliacija ir sekančiais metais
infliacija 15%). Jeigu paaiškėja, kad buvo 20% kitiems metams žmonės patikrins numatymą ir laikys,
kad infliacija bus 17%. Taigi infliacija keičiasi infliacijos priedas atsilieka nuo faktinio infliacijos
procento. taigi nominali norma neprisitaiko prie naujų sąlygų pakankamai greitai, todėl infliacijai
spartėjant realioji palūkanų norma sumažėja, o infliacijai lėtėjant, padidėja.
Pagrindinis šio modelio trūkumas, jog laikoma, kad įmonės prognozuoja įvertindami tik praeities
faktus. Realiai ši informacija yra tik dalis faktų apsprendžiančių žmonių nuostatas.
Racionalaus numatymo teorija teigia, kad žmonės naudojasi visa prieinama jiems informacija .
Tačiau tai nereiškia, kad jie prognozuoja teisingai. Jie tik nedaro sisteminių klaidų vidutinė vertė bus
nulinė.
Racionaliojo numatymo teorijos kritikai neneigia, kad žmonės elgiasi maždaug racionaliai, bet jie
pabrėžia žodį maždaug kitaip ir būti negali, nes žmonių turima informacija yra fragmentinė, o modeliai
netobuli.
 Dar vienas faktorius veikiantis palūkanų normą yra kainų kitimas. Tai analizuoja pajamų ir kainų
reiškinys, kuris teigia, kad dėl pradinio pinigų pasiūlos padidėjimo realioji palūkanų norma sumažės.
Vėliau, kai realiosios pajamos ir kainos padidės, realioji palūkanų norma vėl pakils. kai kainos ir
realiosios pajamos padidėja, realioji palūkanų norma taip pat pasiekia anksčiau buvusį lygį t.y.
pusiausvyrą. Kol realioji palūkanų norma lieka žemiau pusiausvyros lygio visuminė paklausa yra
didesnė nei anksčiau, o tai didina infliacijos procesą.
Kalbant apie palūkanas būtina nagrinėti ir mokesčių politiką. Infliacijos priedas, kuris pridedamas
prie realiosios palūkanų normos turi viršyti infliacijos procentą bent tokiu dydžiu, kad leistų skolintojui
kompensuoti padidėjusią mokesčių naštą. Nes mokesčiai dažniausiai uždeda mokestį skolintojams ir
subsidijuoja skolininkus.

Jeigu M – ribinis mokesčių tarifas realioji palūkanų norma atskaičius mokesčius apskaičiuojama
n p = n(1 − M ) − i

n – nominali norma
Kaip tik ši norma ir apsprendžia investicijos vartojimą, ir pinigų paklausą.
Dar vienas palūkanų normos nustatymo aspektas yra infliacijos poveikio vartojimui bei ribiniam
investicijų efektyvumui nustatymo problema.
Infliacija veikia santaupas trimis būdais: kai kainos kyla laikomų grynųjų pinigų bei vyriausybės
obligacijų realioji vertė krinta. reaguodami į tai žmonės turės daugiau taupyti, kad atkurtų savo turtą.
Be to infliacija sukuria netikrumo būseną, į kurią taip pat reaguojama stengiantis taupyti. Antra vertus,
kai nėra tobulų būdų apsidrausti nuo infliacijos, atsiranda noras mažiau taupyti, nes infliacija sumažina
realiąją taupymo naudą. nėra būdo tiksliai nustatyti, kuri šių skirtingų reakcijų vyrauja, aišku viena –
infliacija veikia taupymo normą.
Infliacija keliais būdais veikia ir investicijas. Didėjanti infliacija sąlygoja netikrumo jausmą.
Neaišku ar išlaidos didės sparčiau nei kainos, bijomasi, ar vyriausybė įves kainų kontrolę arba imsis
griežtų antiinfliacinių priemonių, kurios gali suardyti rinkas. Dėl šių priežasčių investicijų mažėja. Be
to kai kurioms įmonėms dėl infliacijos padidėja mokesčių našta, tai irgi mažina investicijas.
Tačiau, kadangi pradinė reakcija į didėjančią paklausą yra gamybos apimčių augimą, tai padidėjęs
pinigų kiekis pradžioje padidina ne tik kainas, bet ir realiąsias pajamas. Vadinasi net jeigu nominaliųjų
pinigų kiekio padidėjimas nepakeičia ribinio polinkio taupyti, jis vis tiek pakeis bendrąjį taupymo
mastą realiais dydžiais, nes pasikeis realiosios pajamos. Analogiškai, dėl akceleratoriaus poveikio
padidėjęs nominaliąją pinigų kiekis pakeis ir investicijų apimtį.
Per ilgesnį laikotarpį, kai žmonės apsipranta su didesne infliacija ir atkuria savo turtą iki turėto
lygio, visi čia suminėti reiškiniai turėtų išnykti. Taigi ir vėl pinigų kiekio didėjimas neturėtų veikti
palūkanų normos – bet tai gali ilgai užtrukti.
 Palūkanų normų pokyčiams jautrių įsipareigojimų ir turto (GAP) straipsnių valdymas

Šis klausimas svarbus planuojant finansų institucijos veiklą bei analizuojant galimybes uždirbti iš
palūkanų pokyčių.
GAP=RSA-RSL (palūkanų pokyčiams jautrių turto straipsnių – palūkanų n – pokyčiams jautrūs
įsipareigojimai).
Galima išskirti tris GAP pozicijas.
RSA
1. GAP  0 arba GAP santykis =1
RSL
2. GAP>0
3. GAP<0

1. kai GAP  0 rizika yra mažiausia, tačiau jos išvengti visiškai neįmanoma, nes turto ir
įsipareigojimų straipsnių palūkanų normų pokyčiai nėra visiškai sinchronizuoti.
2. GAP = RSA − RSL  0 . Tokia padėtis yra pageidautina, kai palūkanų normos kyla, t.y. kai
procentinių pajamų kreivė krenta (arba yra atvirkštinė), t.y. kai trumpalaikių paskolų palūkanų
normos viršija ilgalaikių.
3. GAP = RSA − RSL  0 . Ši padėtis dažniausia yra tradicinė depozitinėms finansų institucijoms, nes
skolinamasi trumpam, o skolinama ilgam. Esant normaliai (arba kylančiai) procentinių pajamų
kreivei, kai ilgalaikės palūkanos yra aukštesnės už trumpalaikes tokia pozicija yra palanki
institucijai, nes skolinamasi pigiau nei uždirbama teikiant paskolas. Kai palūkanų normos kyla ši
pozicija sukelia likvidumo riziką.
GAP valdymą būtina sieti su esamomis palūkanų normomis ir jų pokyčiais.Tai galima pavaizduoti
taip:

pelnas skolinantis
Laikotarpis iki trumpam skolinant
išpirkimo laukiama
ilgam laikotarpiui
pajamų kreivė

esama normali
procentinių
pajamų kreivė
E(rs)

E(rL)
rL

rS

Trumpas Ilgas (L) Laikotarpis iki

(S) išpirkimo
 pelnas skolinantis
Palūkanų norma ilgam skolinant
trumpam laikotarpiui

esama atvirkštinė
procentinių
rS pajamų kreivė

rL
E(rL)
laukiama
E(rS) pajamų kreivė

Trumpas Laikotarpis iki

(S) išpirkimo

Finansų institucijos veiklos efektyvumą palūkanų normų kitimo laikotarpiu charakterizuoja NII ir
NIM rodikliai. Palūkanų normos marža yra finansų institucijos dydžio, palūkanas uždirbančio turto
struktūros ir jautrumo rizikos palūkanų normų pokyčiams funkcija.

NII
NIM =
AEA
kur:
NI - Grynųjų pajamų iš palūkanų marža
M
NII – grynosios pajamos iš palūkanų
AE – vidutinis palūkanas uždirbantis turtas
 Užduotys

1.Išanalizuokite palūkanų normos pokyčio įtaką banko veiklai, jeigu jo balansas yra toks:

Apimtis Palūkanų Struktūra

(mln.€) norma (%)
Palūkanų normai jautrus turtas 600 11 0,6
Fiksuotas palūkanas uždirbantis 300 14 0,3
turtas
Palūkanų neuždirbantis turtas 100 0 0,1
IŠ VISO 1000 10,8 1,0
Palūkanų normai jautrūs 700 8 0,7
įsipareigojimai
Įsipareigojimai fiksuotomis 120 9 0,12
palūkanomis
Įsipareigojimai nesusiję su 100 0 0,10
palūkanomis
Akcinis kapitalas 80 15* 0,08
IŠ VISO 1000 7,88 1,00
* akcininkų pageidaujama pelno norma

Specialieji atidėjiniai ir mokesčiai sudaro 31,2 mln. €., 40 proc. Grynųjų pajamų paskirstoma
dividendams.
Pakomentuokite, kaip pasikeistų esama padėtis, jeigu palūkanų normos pakiltų 2 proc. punktais ir
kokių veiksmų tektų imtis.

I situacija. Esama padėtis

II Situacija . Palūkanų normos pakilo 2 %. Banko balansas liko toks pats.

III Situacija. RSA padidinsime iki 700mln. €., palūkanų neuždirbantį turtą sumažinsime iki 50
mln. €., turtą fiksuotomis palūkanomis sumažinsime iki 250 mln. €

IV Situacija. Konkurencijos bei pokyčių rinkoje pasėkoje padidėja RSL iki 770mln.€.
Nepalūkaniniai įsipareigojimai sumažės iki 50mln.€. Įsipareigojimai fiksuotomis palūkanomis sumažės
iki 100mln. €.

Suvestinė modeliavimo lentelė

Rodiklis I situacija II situacija III situacija IV situacija

NII, mln. €.
NIM,%
GAP
Grynosios pajamos. Mln. €.
ROA, %
EM
ROE, %
Nepaskirstytas pelnas, mln, €
 Praktinė užduotis 2

2. Nustatykite banko rinkos vertę, jeigu žinoma, kad banko turtas yra penkerių metų trukmės,
turto pelningumas yra 10 proc. Šis turtas yra finansuojamas vienerių metų trukmės
įsipareigojimais, kurių palūkanų norma yra 9 proc. Pakomentuokite, kaip pasikeis šio banko
vertė, jeigu tuojau pat po turto įsigijimo palūkanų normos rinkoje padidėjo 3 proc. Banko turto
balansinė vertė yra 100 mln. €., Įsipareigojimų 90 mln.€

Praktinė užduotis 3 Balanso sudarymas ir GAP analizė

Finansų institucija 20X0 metų sausio 1 d. buvo išdavusi 140 mln. € ilgalaikių paskolų. Už šias
paskolas mokamos pastovios 6 proc. metinės palūkanos. Šiai institucijai priklauso 80 mln. €. vertės
pastatai ir įrengimai., institucija kasoje turėjo 10 mln. € ir 60 mln. € rezervų CB. 360 mln. € institucija
yra išdavusi trumpalaikių paskolų, kurių palūkanų norma yra 5 proc. Institucijos mokami mokesčiai ir
specialieji atidėjimai sudaro 20 mln. €. Nuosavybė šioje institucijoje sudaro 120 mln. €. Akcininkai
pageidauja uždirbti 15 proc. pelno normą. Jiems kasmet išmokama 20 proc. grynojo pelno
dividendams. Institucija yra pritraukusi 300 mln. € trumpalaikių indėlių. Indėlininkams mokamos 4
proc. metinės palūkanos. Institucija yra gavusi 150 mln. €. 3 metų paskolą iš “ERB” banko, mokant 3
proc. palūkanas. Institucija disponuoja ir 80 mln. €. nesusijusių su palūkanomis.
Apskaičiuokite laukiamus šių metų rodiklius: palūkanų normos maržą, GAP, ROA, ROE, bei
nepaskirstytą pelną.
Parenkite šių rodiklių prognozes kitiems metams, jeigu manote, kad trumpalaikių indėlių apimtys metų
pradžioje padidės 20proc., bei bus išplatinta nauja 50tūkst. akcijų emisija. Akcijų nominali vertė bus
100 €., jos bus parduodamos po 120 €. Laukiama, kad palūkanų normos rinkoje pakils 2 proc.
punktais. Į šiuos pokyčius sureaguos tik trumpalaikiai straipsniai. Pusė naujai pritrauktų išteklių bus
panaudota trumpalaikėms paskoloms teikti, 20 proc. nukreipta ilgalaikėms paskoloms su pastoviomis
palūkanomis teikti.
 Turto – įsipareigojimų valdymas

Turto – įsipareigojimų valdymas yra pirmasis kuriant finansų institucijos ilgalaikių tikslų
pasiekimo strategiją. Sprendimus šioje srityje rengia, nagrinėja jų vykdymo efektyvumo specialus
komitetas (ALCO). Turto įsipareigojimų valdymas daugiausia orientuotas į balanso straipsnių valdymą
apimčių, struktūros, perkainojimų požiūriu. Turto – įsipareigojimų – valdymo efektyvumo kriterijai
trumpame laikotarpyje yra grynosios pajamos iš palūkanų grynųjų pajamų ir palūkanų marža
 Grynosios pajamos išlaidos 
  ir EPS (pelnas tenkantis akcijai). Ilgame laikotarpyje geriausias priimtų
 Palūkanos uždirbtas turtas 
sprendimų efektyvumo rodiklis yra nuosavybės rinkos vertė (arba akcijų rinkos kaina). Ilgame
laikotarpyje banko kapitalo rinkos vertę įtakoja konkrečios finansų institucijos ROA ir ROE kitimo
tendencijos, banko kapitalo pakankamumas lyginant su konkuruojančių finansų institucijų rodikliais.
Skaičiuojant palūkanų normos maržą būtina vienodai traktuoti mokesčių efektą. Pvz. banko pelno
mokestis 30%, jo pajamos iš palūkanų sudaro 1000 €, iš jų 800 € yra apmokestinamos, o 200 € patenka
į neapmokestinamąją grupę tokiu atveju norint įvertinti mokesčių efektą galima skaičiuoti pajamas iš
palūkanų (koreguotos pagal mokesčių efektą) taip:
NII = 800 + 200 / 0,7 = 1085,7 euro
(1 − 0,3)

Analizuojant palūkanų normos maržą (arba ribinį pelną iš palūkanų) svarbu įvertinti ir atskirų
balanso straipsnių pokyčių įtaką bei palūkanų normų pokyčių finansų institucijos uždirbamų pajamų
apimtims.
Jeigu uždirbamas pajamas pažymėsime R, atskiro balanso straipsnio apimtis V, o palūkanų normą
r. Tai laukiamą pajamų pokytį R galima apskaičiuoti taip:
R = Vr + rV + gv  gr  V  r

kur:
gv – straipsnio apimčių priaugimo koeficientas
gr – palūkanų normų priaugimo koeficientas

Nustatykite kaip pasikeis banko uždirbamos pajamos, jeigu sekančiame laikotarpyje planuojama
didinti išduodamų vartotojiškų paskolų portfelį nuo 10000 € iki 15000 €, prognozuojant, kad palūkanų
normos tokio tipo paskoloms padidės nuo 10 iki 12%.
R = Vr + rV + gvgrV r
 Finansų institucijos ir ekonomikos teorija
Procentinių pajamų kreivės formos ir finansų institucijos

Laukimo teorija

Procentinių pajamų kreivės forma priklauso tik nuo investuotojų lūkesčių apie
būsimas palūkanų normas.

Laukimo teorijos periodų įtaka procentinių pajamų kreivei

Procentinės pajamos

Adaptuota
procentinių
pajamų kreivė

Likvidumo premija

Procentinių pajamų
kreivė, gauta
įvertinus laukimo
0 5 10 15
teorijos prielaidas
Išpirkimo laikas

Vertybinių popierių pageidaujamas pelningumas po n metų

apskaičiuojamas

(1 + t R ) = (1 + t R )(1 + t +1 f )(1 + t + 2 f )(1 + t + n−1 f )

n 1 1 1 1
1/ n

Kur: R – esamoji rinkos palūkanų norma,

f – būsimoji palūkanų norma,
t – laikotarpis, kai galioja nurodyta palūkanų norma,
n – metų skaičius iki išpirkimo
 Sakykime šiuo metu rinkos palūkanų norma vidutinės
rizikos vertybiniams popieriams yra 6 proc., sekančiais metais
manome, kad palūkanų norma tokios pat rizikos popieriams bus
8 proc., o dar po metų 10 proc. apskaičiuokite trijų metų
obligacijos pageidaujamą pelningumą.

(1 + t R ) = (1 + t R )(1 + t +1 f )(1 + t +2 f )(1 + t +n−1 f )

n 1 1 1 1
1/ n

(1 + t R ) = 1,06 1,08 1,10

3
1/ 3

= 3 1,2593 − 1 = 8%
t R3

Rinkos segmentavimo teorijos prielaidos

Rinkos dalyviai turi išankstines nuostatas dėl priimtino investicijų termino. Jie suteikia
prioritetą tam tikros trukmės vertybiniams popieriams. Procentinių pajamų kreivės nulemia tam
tikros trukmės vertybinių popierių pasiūla ir paklausa. Veikia tik pasiūlos ir paklausos pusiausvyra
tam tikros trukmės investicijoms.
 Rinkos segmentavimo teorija ir procentinių pajamų kreivė
Procentinės pajamos

Dl
Dm Sl
Sm
Ds
Ss

Išpirkimo laikas

Preferencijų teorija ir procentinių pajamų kreivė

Rinkos dalyviai turi išankstines preferencijas dėl priimtino investicijų termino, bet jas gali pakeisti
gavę pageidaujamą premiją už preferencijų pakeitimą.
 Procentinių pajamų formos ir verslo aktyvumas

Procentai
Ilgalaikių paskolų

Trumpalaikių paskolų
žia
o

Žemutinė
o

Pa
Pikas Laikas
akt rslo

Pusė ciklo
sum yvum
iod žėjim

ki
rad

ciklo fazė

tim
Ve

op

op
a

ra
dž
per

ia
Procentai

Procentai

Procentai
Išpirkimo laikas Išpirkimo laikas Išpirkimo laikas

Konkurencinga bankinė aplinka ir kreditavimo apimtys

MC - Ribinės sąnaudos (marginal costs) yra bendrųjų sąnaudų padidėjimas, atsiradęs gaminant
papildomą produkcijos vienetą susideda iš indėlių palūkanos normos, ribinių indėlių saugojimo
išlaidų ir ribinių kreditavimo operacijų išlaidų
ATC vidutinės bendrosios išlaidos, visų bankų išlaidos 1 pin vnt. trumpame laikotarpyje yra const,
o pastovių išlaidų nėra.
rLc- kreditų pusiausvyros kaina

Konkurencinga bankinė aplinka ir kreditavimo apimtys

rL

C MC=ATC=Kreditų
rLc pasiūla idealios
Ld konkurencijos sąlygomis

0 LC L
 Efektyvumo praradimas ir perskirstymo efektas bankinės monopolijos pasėkoje

rL

C MC=ATC
rLc
Ld

MR

0 LM LC L

MR – ribinės pajamos (marginal revenues) tai pajamos gautos iš papildomo prekės ar paslaugos
vieneto pardavimo gautos papildomos pajamos.
LM – Suteikti kreditai, kai ribinės pajamos lygios ribinėms išlaidoms

Ribinės išlaidos trumpalaikiame periode (MC) krenta augant kreditavimo apimtims.

ATC vidutinės bendrosios išlaidos
MC, ATC

MC
ATC

L
 ATC , MC, LRATC

MCs
ATCs MCl
ATCl
MCm
ATCm

LRATCl

L
Optimalus banko dydis

Vidutinės bendrosios išlaidos ilgame laikotarpyje (LRATC)

Mastų ekonomija

Mastų ekonomija ( Economies of scale)

efektas dėl mažesnių išlaidų didėjant apimtims bet nekintant paslaugų nomenklatūrai

Diversifikacijos efektas (economies of scope)

efektas dėl mažesnių kaštų didėjant paslaugų nomenklatūrai
Požiūriai į indėlių draudimo sistemos veiksmingumą

Pirmasis draudimo atvejis 33m. prieš m. a.

Imperatorius Tiberijus gelbėjo Romos bankininkus, įsakęs panaudoti iždo lėšas teikti paskolas
visiems nukentėjusiems nuo krizės.
Dabartinis požiūris pasirūpinti tik smulkiaisiais indėlininkais.

INDĖLIŲ DRAUDIMO ĮTAKOS ANALIZĖ

rD s
D0

0
r D

P
1
r D

d
D0

d
D
1

D1 D0 D

INDĖLIŲ DRAUDIMO ĮTAKOS ANALIZĖ

rD

s
D0
0
r D
P
1
r D

d
D0

d
D
1

D 1 D0 D
 Finansų sistemos priežiūra
Reguliavimas - tai taisyklių visuma, kurios lemia finansų tarpininkų elgseną
Priežiūra – tai prievolių laikytis taisyklių įgyvendinimas ir stebėsena

Priežiūros kategorijos:
➢ Micro lygmenyje – finansų institucijos prisiimamų rizikų analizė, institucijos sistemų ir
personalo tinkamumo stebėsena.
➢ Macro lygmenyje – atskirų finansų institucijų veiklos agreguotų efektų rinkoje vertinimas.
➢ Komercinės veiklos – vartotojų interesų apsauga, pinigų plovimo prevencija

Požiūriai į finansų institucijų priežiūros veiksmingumą.

1. Visuomenės interesų apsaugos teorija.
priežiūra apsaugo visuomenės interesus, nes
✓ dirba specialistai. Jie įsikiša tik tada, kai rinkos mechanizmai neveikia,
✓ skirtingus institucijų tipus prižiūri skirtingos institucijos, todėl priimami sprendimai
nedaro įtakos visai finansų sistemai
2. Priežiūros institucijų ir finansų institucijų interesų “suaugimo” teorija ( J. Stigler):
priežiūra menkai apsaugo visuomenės interesus, nes
✓ Finansų institucijų lobistinės galios labai įtaigios
✓ Priežiūros specialistai pasibaigus kadencijai dažniausiai siekia įsidarbinti
prižiūrėtose institucijose. Turėtų pasirūpinti ir ateities gerove.

3. Visuomeninio pasirinkimo teorija:

reikia suderinti visuomenės ir finansų institucijų interesus, nes
✓ Finansų sektorius turi būti stabilus, tai sėkmingiau užtikrina didžiosios finansų
institucijos (Monopolistinės konkurencijos priežastis)
✓ Finansų sektoriuje turi būti galimybės uždirbti pelno normą, priešingu atveju nebus
finansines paslaugas teikiančių

1975m. priimti Bazelio reikalavimai ( Basle Concordats) kapitalo pakankamumui buvo pirmasis
bandymas reguliuoti riziką tarptautinėje bankininkystėje.
Bazelio normatyvo reikalavimai pilnai vykdomi nuo 1992m. Reikalavimų tikslai:
➢ banko kapitalo dydžio vertinimas,
➢ rizikos vertinimo sistemos apimančios rinkos, operacinės, kredito ir teisinės rizikos
aspektus sukūrimas,
➢ būtinojo minimalaus banko kapitalo lygio pagal riziką įvertintam turtui nustatymas.

Bankų reguliavimo ir priežiūros sistema apvylė, nes

➢ įgijo prociklinį pobūdį,
➢ skyrė nepakankamai dėmesio likvidumui,
➢ tapo pernelyg priklausoma nuo reitingavimo agentūrų nuomonės,
➢ sudarė sąlygas išnaudoti reguliavimo arbitražo galimybes
➢ finansų rinkos yra globalios, o bankų priežiūra nacionalinė

Modernizuota reguliavimo ir priežiūros sistema turi:

✓ Testuoti nepalankiausiomis sąlygomis bankinio sektoriaus rizikos valdymo ir vidinius
bankų rizikos modelius,
✓ Reguliuoti Išvestinių kredito instrumentų rinką,
 ✓ Padidinti banko kapitalo reikalavimus pardavimui skirto turto pozicijoms,
✓ Padidinti nacionalinių priežiūros institucijų poveikį tarptautinių bankų filialų veiklai,
✓ Parengti taisykles, kurios atsižvelgs į reguliavimo procesuose pasireiškiantį procikliškumą,
✓ Įdiegti adekvačią likvidumo valdymo reguliavimo procedūrą,
✓ Eliminuoti reitingavimo agentūras iš reguliavimo proceso,
✓ Motyvuoti reitingavimo agentūrų ekonominį suinteresuotumą suteikti adekvačius reitingus
finansų institucijoms ir finansiniams instrumentams,
✓ Inicijuoti bankų valdybų veiklos modernizavimą.

Turto rizikos vertinimui nustatytos keturios turto grupės:

Turto tipas Rizikos konversijos
faktorius

1. Vyriausybės obligacijos ir pinigai 0

2. Trumpalaikės tarpbankinės paskolos, vietinės valdžios institucijų obligacijos 20

3. Būsto paskolos 50
4. Rizikingas turtas (verslo paskolos, paskolos užsienio vyriausybėms ir kt.) 100

Banko kapitalo pakankamumo reikalavimai veikia banko galimybes didinti banko

pelningumą įsigyjant vis daugiau rizikingo turto. Atitinkamos rizikos galimo valdyti turto suma
nustatoma naudojant šias priklausomybes.

Bazelio reikalavimai daro įtaką ir bankinių produktų įkainojimui, nes veikia pelno maržą ir kapitalo
kainą tarptautinėje bankininkystėje
Banko kapitalo kaina nustatoma, kaip grynoji marža tarp išteklių pirkimo ir skolinimo
palūkanų normų, kurias turi generuoti finansinis produktas didinantis banko vertę įvertinant ir
kapitalo pakankamumo reikalavimus.
Bankas veikiantis globaliose rinkose ir teikiantis paskolas dideliems skolininkams
leisdamas naujas akcijas turi įvertinti ar nuosavybės pelningumas bus tenkinantis esamų ir naujųjų
investuotojų interesus.

ES siūlo bankams ir investicinėms įmonėms taikyti griežtesnius kapitalo reikalavimus ir užtikrinti

geresnį jų valdymą
• Per finansų krizę išryškėjo bankų veiklos trūkumai.
o Bankai turėjo per mažai kapitalo ir jis buvo prastos kokybės, kad galėtų padengti patiriamus
nuostolius. Todėl juos gelbėti teko mokesčių mokėtojams.
o Bankai neturėjo pakankamai likvidžių lėšų, todėl jiems pritrūko grynųjų pinigų, kai jų labiausiai
reikėjo.
o Bankų aktyvai buvo per dideli, palyginti su jų kapitalu. Prasidėjus krizei, didelės aktyvų dalies
vertė nusmuko. Tuo pačiu metu bankai bandė parduoti aktyvus, bet jų vertė dėl to tik dar labiau
sumažėjo, o krizė sustiprėjo.
• Kad bankai vėl neatsidurtų tokioje rizikingoje padėtyje, būtina užtikrinti geresnį jų valdymą.
• Kad bankai nepažeidinėtų kapitalo reikalavimų, reikia veiksmingiau taikyti sankcijas.
KONKRETŪS BŪSIMI POKYČIAI
• Bankai ir investicinės įmonės privalės turėti daugiau ir geresnės kokybės kapitalo, kad galėtų
absorbuoti nuostolius.
• Bankai turės turėti kapitalo rezervą, kad galėtų padengti galimus nuostolius.
• Bankai turės valdyti grynųjų pinigų srautą ir užtikrinti pakankamą likvidumą trumpuoju ir ilguoju
laikotarpiu.
• Bankai turės laikytis ribinių verčių, susijusių su aktyvų kiekio, kurį jie gali įsigyti, ir nuosavo
kapitalo santykiu (finansinis svertas).
• Bankai privalės turėti daugiau kapitalo, jei jie prekiauja sudėtingais finansiniais produktais,
pavyzdžiui, išvestinėmis finansinėmis priemonėmis (jos skirtos rizikai valdyti).
• Pagerės bankų ir investicinių įmonių valdymas.
• Taisyklių nesilaikantiems bankams ir investicinėms įmonėms kaip atgrasymo priemonė bus
skiriamos sankcijos.
KAM TAI BUS NAUDINGA IR KUO?
• Indėlininkams: jei bankams reikės laikytis griežtesnių kapitalo reikalavimų, bus mažesnė jų
nemokumo rizika, todėl indėliai bus geriau apsaugoti.
• Paskolų gavėjams, nes ekonominio nuosmukio metu bankai nebeturės riboti paskolų patikimoms
įmonėms, būsto pirkėjams ir kitiems norintiems gauti paskolą.
• Bankams, nes jie galės visoje ES siūlyti konkurencingus produktus ir jiems nekliudys bankų
priežiūros skirtumai ES šalyse.
• Mokesčių mokėtojams, nes bus mažesnė tikimybė, kad jiems vėl teks gelbėti bankrutuojančius
bankus.
• Europos bankai veikia visoje ES ir priklauso vieni nuo kitų bei nuo bendros finansinės sistemos
padėties. Bazelio bankininkystės priežiūros komiteto rekomenduotos naujos taisyklės duos rezultatų
tik tada, jei jos bus įvestos visoje ES.
Naujos taisyklės perkeltos į nacionalinę teisę vadovaujantis ES reglamentu ir ES direktyva.
Visiškai taisyklės įsigaloija nuo 2019 m.

PASKOLŲ ĮKAINOJIMAS

Pelno marža M:

M = ROEL − LC
1− t
kur:
C – išteklių kaina;
L – finansinis svertas;
t – mokesčių tarifas.

L = nuosavas kapitalas arba L=EM−1

turtas
Sakykime banko nuosavas kapitalas sudaro 8 % lyginant su
turtu, akcininkai pageidauja uždirbti 20 % pelno normą. Šio
banko mokamos palūkanos skolintojams sudaro 4 %, pridėtinės
veiklos išlaidos sudaro 0,75 %. Bankas moka 15 %. pelno
mokesčius. Vidutinės rizikos klientams nustatomi tokie rizikos
priedai:

kredito rizikos 1,25 %

termino rizikos 0,65 %
užstato rizikos 0,10 %

Kokia palūkanų norma būtų nustatoma tokio kliento paskolai?

 KAPITALO VALDYMAS

Nuosavas kapitalas yra brangus finansavimo šaltinis, todėl bankininkai siekia minimizuoti jo
apimtis. Tačiau nuosavas kapitalas absorbuoja patirtus nuostolius, todėl išorinės reguliavimo
institucijos siekia bent jau išlaikyti esamas nuosavo kapitalo apimtis ir tokiu būdu užtikrinti finansinės
sistemos stabilumą. Išvystytos finansų rinkos šalyse yra nustatomas kapitalo pakankamumo
normatyvas. Šis rodiklis reglamentuoja nuosavo kapitalo lyginamąjį svorį lyginant su visu turtu,
įvertintu pagal riziką. Daugelyje šalių galioja Bazelio reikalavimai pagal kuriuos nuosavas kapitalas
turi sudaryti nemažiau kaip 10,5 proc. lyginant su turtu įvertintu pagal rizikos kriterijus. Šis
normatyvas galioja ir Lietuvoje.
Nuosavas kapitalas tik iš dalies apsaugo nuo praradimų išaugus rizikai, kadangi šiuolaikinių
finansų institucijų nuosavo kapitalo apimtys yra palyginti mažos. Todėl finansinės sistemos stabilumą
stengiamasi garantuoti naudojant moderniąsias monetarinės ir fiskalinės politikos priemonės.
Nuosavas kapitalas skiriamas į pirmo ir antro lygio kapitalą. Pirmojo lygio - tai akcinis
kapitalas nominalia verte (be privilegijuotųjų su kaupiamuoju dividendu), emisinis skirtumas,
praėjusių metų nepaskirstytas pelnas, atsargos kapitalas. Antrojo lygio - tai rezervai, einamųjų metų
nepaskirstytas pelnas, subordinuotos ilgalaikės paskolos kapitalui formuoti, privilegijuotosios akcijos
su kaupiamuoju dividendu.
Dažnai gali susiklostyti aplinkybės, jog finansų institucija turi pakankamai skolinamųjų fondų
(pvz. padidėjo indėlių srautai) ir yra pakankama rinka plėsti teikiamų paslaugų apimtis (pvz. išaugo
paskolų poreikis), tačiau, jeigu nuosavo kapitalo normatyvas yra tenkinamas tik minimaliu lygiu,
finansų institucijai tenka pirmiausia padidinti nuosavo kapitalo apimtis ir tik tada didinti savo turtą.
Jeigu nuosavo kapitalo nepavyksta padidinti iki reikiamo lygio, institucijai tenka atsisakyti pelningos
veiklos arba jos veiklą stabdo priežiūros institucijos.
Nuosavą kapitalą galima padidinti trimis būdais:
• uždirbtą pelną panaudoti kaip vidinį išteklių kapitalui didinti. Šiuo atveju yra du keliai:

• didinti veiklos pelningumą,

• sumažinti mokamus dividendus.
• išleisti papildomą akcijų emisiją.
Visais atvejais sprendimą priima akcininkų susirinkimas. Akcininkai duoda leidimą
valdytojams elgtis vienaip ar kitaip priklausomai nuo savų tikslų ir prognozių.
 1. Situacija

Parenkime banko kapitalo valdymo sprendimus, jeigu šiuo metu banko turtas sudaro 100
mln.€. Akcinis kapitalas sudaro 4mln. €. Sukauptas nepaskirstytas pelnas sudaro 4mln. €. Nuosavo
kapitalo ir turto santykis lygus 8 proc. Kapitalo pakankamumo rodiklis yra tenkinamas minimaliu
lygiu. Šiuo metu turto pelningumas yra 0,99 proc. Dividendams buvo išmokama 40 proc. grynojo
pelno. Banko specialistai tikisi, jog sekančiais metais galima padidinti banko turtą nuo 8 proc.(nuosaiki
politika) iki 12 proc. (agresyvi politika). Banko turto rizikingumas išliktų nepakitęs. Banko specialistai
akcininkų susirinkimui pateikdami siūlymus turi nustatyti, kokie veiksmai leistų išlaikyti tokį patį (8
%) nuosavo kapitalo ir turto santykį:
• padidinti turto apimtis 8 proc. ir išlaikyti tą pačią dividendų išmokėjimo normą. Reikia
nustatyti, koks turto pelningumas būtinas tokiu atveju? (1 situacija)
• padidinti turto apimtis 12 proc., ieškant būdų didinti veiklos pelningumą. Tokiu atveju reikia
nustatyti, koks turto pelningumas leistų išlaikyti tą pačią dividendų išmokėjimo normą? (2
situacija)
• padidinti turto apimtis 12 proc., tikintis, jog turto pelningumas išliks toks pat, kaip bazinėje
situacijoje. Reikia nustatyti, kiek proc. grynojo pelno galima skirti dividendams tokiu
atveju? (3 situacija)
• padidinti turto apimtis 12 proc., tikintis, jog turto pelningumas išliks toks pat, kaip bazinėje
situacijoje bei planuojant išmokėti dividendams 40 proc. grynojo pelno. Reikia nustatyti,
kaip galima įvykdyti kapitalo pakankamumo reikalavimus? (4 situacija).

Sprendžiant tokio pobūdžio uždavinius naudojama ši pagrindinė lygtis:

Turtas ROA(1 − div) = nepaskirstytas pe ln as

čia: ROA – turto pelningumas;
div – dividendų išmokėjimo norma (procentais nuo grynojo pelno);
nepaskirstyto pelno prieaugis

Aprašytų situacijų modeliavimo rezultatai pateikti lentelėje:

Rodiklis Bazinė 1 situacija 2 situacija 3 situacija 4 situacija

situacija
Turtas, mln. €.
Turto prieaugis, %
ROA, %
Div, %
Sukauptas
nepaskirstytas pelnas
Akcinis kapitalas, mln.
€.
Nuosavo kapitalo ir
turto santykis, %
 2. Situacija

Banko strateginiame plane numatyta didinti užimamą investicijų rinkos dalį. Manoma, jog
palankiai susiklosčius aplinkybėms pavyktų investicijų portfelį padidinti 20%. Praeitus metus
bankas užbaigė valdydamas 220 mln. €. turtą, investicijų balansinė vertė sudarė 100 mln. €.
Vidutinis banko turto pelningumas sudarė 1,5%, investicijų pelningumas buvo 4%. Šio banko
įregistruotas akcinis kapitalas yra 5 mln. €. Rezervai ir nepaskirstytas pelnas sudarė 6 mln. €
Tikimasi, jog sekančiais metais banko turtas augs tik dėl investicijų portfelio, kiti banko turto
straipsniai išliks pastovūs. Atskirų turto straipsnių pelningumai nesikeis.
Parenkite
a) banko nuosavo kapitalo, dividendų mokėjimo sprendimus prognozuojamo
investicijų augimo atvejui, jeigu siekiama nuosavybės multiplikatoriaus reikšmės
lygios 25.
b) koks turėtų būti ROE, kad pavyktų padidinti turto apimtis 50%, išlaikant bazinių
metų EM ir 30 proc. išmokant dividendams bei neleidžiant naujos akcijų emisijos
 Monetarinė ir fiskalinė politikos. Skolų valdymas ir finansinė sistema

Monetarinės, fiskalinės ir skolų valdymo politikos sąlygoja pokyčius finansinėse rinkose, kurios
įtakoja finansinių institucijų veiklą.
Palūkanų normų pokyčiai pinigų ir kapitalo rinkose veikia finansinių institucijų galimybę uždirbti
iš paskolų ir investicijų. Be to lėšų šaltinių, patenkančių į finansines institucijas, apimtys priklauso ir
nuo verslo ciklo stadijos.
Esant griežtiems monetariniams apribojimams įplaukų į finansines institucijas sumažėja. Esant
monetariniam laisvumui ir žemoms palūkanų normoms, finansinės institucijos turi daug sunkumų
ieškodamos galimybių investuoti laisvas lėšas. Šis palūkanų normų kitimo poveikis yra svarbus
centrinių bankų, federalinių rezervų ar iždo politikos įrankis. Šis poveikis stipriausias depozitinėms
finansinėms institucijoms.
Atsargų apskaičiavimo bazė – tai įsipareigojimų rezidentams nacionaline ir konvertuojama
valiutomis likučiai: terminuoti ir neterminuoti depozitai, įskaitant lėšų klientų atsiskaitomosiose ir
einamosiose ir kitose sąskaitose likučius. Kreditai, gauti iš kitų Lietuvos bankų ir užsienio bankų į kasą
neįtraukiami.
Centriniai bankai gali koordinuoti privalomųjų rezervų apimtis kasdien arba kontroliuoti vidutinius
privalomuosius rezervus už nustatytą kontroliuojamą laikotarpį. Lietuvoje taikomas antrasis būdas.
Nesilaikant privalomųjų rezervų normatyvų bankai moka baudas, jiems padidinamos rediskonto
normos.
Šių funkcijų priskyrimo nacionaliniams bankams pradžia yra dvidešimtojo amžiaus pradžia
1913 m. įkurtas federalinis rezervų sistemos paskirtis buvo išvengti pinigų panikos ir siekti
ekonominės politikos tikslų, tokių kaip nedarbo mažinimas, kainų stabilumas, ekonominis augimas
tarptautinės prekybos balanso išlaikymas. Tokiu būdu nacionaliniai bankai reguliuoja bei įtakoja
finansinių institucijų veiklą.
Keičiant privalomųjų rezervų apimtis keičiasi finansinių institucijų pajėgumas sutekti kreditus tuo
pačiu kinta ir finansinės sistemos būklė. Padidinus privalomųjų rezervų procentą sumažėja kreditų
suteikimo galimybės ir atvirkščiai – sumažinus privalomųjų rezervų procentą turėtų padidėti
suteikiamų kreditų apimtys, tačiau reikia atminti, kad šį procesą įtakos ir paskolų poreikis palūkanų
normos, likvidumo reikalavimai, galima prisiimti rizika. Taigi šių monetarinės politikos priemonių
poveikis gali būti mažesnis negu tikimasi.
Kita monetarinės politikos įgyvendinimo priemonė yra rediskonto normos keitimas.
Rediskonto norma – tai palūkanų norma, kurią moka bankai skolindamiesi iš nacionalinio banko.
Kai rediskonto norma sumažinama, investitoriai tai interpretuoja kaip kredito suteikimo sąlygų
palengvinimas. Tai paskatina finansines institucijas pirkti papildomus rezervus ir išplėsti kreditavimo
apimtis.
Atvirkščiai paveiks rediskonto normos padidinimas. Tačiau šios priemonės poveikis dažnai stipriai
įtakojantis kitų faktorių arba jau taikomų priemonių rezultatus. Pvz. padidinus privalomųjų rezervų
apimtis, bankai kreipsis į nacionalinį banką paskolų, nes kreditų suteikimas šiuo metu jiems labai
pelningas. Tai gali priverti nacionalinį banką didinti rediskonto normą. Todėl ši priemonė laikoma
silpnu monetarinės politikos įrankiu.
Stiprus monetarinės politikos įrankis yra atviros rinkos operacijos. Tai vertybinių popierių
paprastas (vyriausybinių) pirkimas ir pardavimas. Pvz. Nacionalinis bankas perka vertybinius
popierius. Tokiu atveju daromas įrašas parduodančios finansinės institucijos rezervų sąskaitoje. Ir ši
institucija gali padidinti suteikiamų kreditų apimtis. Tačiau nacionalinis bankas neišleido papildomų
pinigų. Jis tik sukuria vadinamuosius didelės galios pinigus.
Jeigu nacionalinis bankas nori sumažinti kredito apimtis Jis parduoda vertybinius popierius ir
pirkusios finansinės institucijos rezervai sumažėja atitinkama suma.
Šių atvirų operacijų poveikis labai stiprus, nes bankinės sistemos kreditų kūrimo pajėgumas taikant
šią priemonę yra netgi didesnis negu atliktų operacijų suma. Dėl tos priežasties tai ir vadinama didelės
galios pinigais, nes jie sukuria didesnius kreditų šaltinius negu jų pačių suma, dėl to, kad operacijas
atliekamos rezervų sąskaitose.
Yra skiriamos dinaminės ir gynybinės atviros rinkos operacijos.
Dinaminės yra skirtos konkretiems monetarinės politikos tikslams pasiekti gynybine politika
siekiama išvengti išorinių faktorių poveikių ir išlaikyti finansinės sistemos status quo.
Aptartos monetarinės politikos priemonės nėra vienintelės finansinių institucijų ir šalies finansinės
sistemos valdymo priemonės. Be to jos turi ir eilę trūkumų, kurie paskatino paskutiniais dešimtmečiais
dažniau taikyti fiskalinės politikos priemones. Fiskalinė politika nukreipta į mokesčių ir vyriausybės
išlaidų modeliavimą.
Šia politika siekiama sumažinti nedarbą, stimuliuoti ekonomikos augimą, mažinti infliacijos
tempus.
Šios politikos pagrindiniai teiginiai yra mokesčių mažinimas ir vyriausybės išlaidų didinimas
iššaukia deficitą valstybės biudžete, kas papildomai įtakoja visuomeninę paklausą ir tokiu būdu
sudaromos prielaidos gamybos augimui ir darbo vietų skaičiaus didinimui.
Mokesčių didinimas ir vyriausybės išlaidų mažinimas sukuria perteklių valstybės biudžete
sumažina paklausą ir infliacinius procesus iššauktus anksčiau buvusios perteklinių išlaidų. Taikant abi
šias priemones ilgo laikotarpio bėgyje galima pasiekti jų poveikio rezultatų persidengimą ir palyginti
žymius ekonomikos svyravimus.
Tačiau pasirodė, kad šios politikos įgyvendinimas labai sudėtingos ypač antroji jos dalis. JAV kur
buvo taikoma ši politika žymiai išaugo valstybės skola. Šių procesų pasėkoje labai aktualūs tapo
valstybės skolos valdymo klausimai.
Vyriausybinių vertybinių popierių struktūra, parinkimas, jų pirkimo – pardavimo procesų
organizavimas yra atskiras labai svarbus federalinės rezervų sistemos uždavinys Savo ruožtu šie
procesai ženkliai įtakoja ir finansinių institucijų veiklą.

Likvidumo valdymas
Likvidumo valdymo politikos bendrieji bruožai

Likvidumo valdymo problemos yra svarbios visų tipų finansinėms institucijoms. Likvidumo
valdymo politiką šitos institucijos pasirenka atsižvelgdamos į teikiamą paslaugų specifiką, institucijos
dydį bei siekiamus tikslus.
Likvidumo valdymo sprendimai siejami su pokyčių indėlių bei paskolų srityse, planavimu bei
prognozavimu. Likvidumo valdymo politikos formavimo pagrindiniai etapai yra:
a) sprendimas siekti santykinai mažo ar didelio likvidumo fondų poreikio prognozės atžvilgiu;
b) sprendimai prisiimamos rizikos požiūriu.
Formuojant šią politiką būtina įvertinti likvidumo bei pelningumo ryšius.
Dažniausia aukštesnės normos yra siejamos su ilgesnio laikotarpio ir tuo pačiu mažesnio
likvidumo turtu.
Žemesnis palūkanų normos būdingos trumpalaikiam, o tuo pačiu likvidesniam finansiniam turtui.
Taigi finansinės institucijos turi apsispręsti ar jos nori geriau miegoti ar geriau valgyti.
Galima sumažinti finansinės institucijos likvidų turtą ir investuojant į ilgalaikį turtą ir gauti
aukštesnes palūkanas, o reikalui esant užtikrinti likvidumą skolinant fondus, bet tai bus susiję su
didesne rizika, kad kritiniu momentu nebus patenkinti likvidumo reikalavimai su palūkanų normų
pokyčio rizika.
Galima išskaityti santykinai didelį likvidumą prognozuojamų fondų poreikio atžvilgiu, bet tai bus
susiję su mažesniu pelnu.
Finansinės institucijos dydis taip pat įtakoja likvidumo valdymo politikos parinkimą, kadangi nuo
teikiamų paslaugų apimties priklauso ir indėlių struktūra. Grynųjų pinigų poreikis ir turto santykis yra
žymiai didesnis stambiose institucijose negu smulkiose, kadangi didieji bankai aktyvesni čekių
kliringo srityje, jie atlieka daugiau operacijų, be to jiems keliami privalomųjų atsargų reikalavimai.
 Vystantis vertybinių popierių rinkai, atsirandant vis naujoms jų rūšims pastebimos ir likvidumo
politikos vystymasis. jeigu anksčiau likvidumo politika buvo siejama su turto valdymo procesais, tai
dabar vis dažniau naudojamas ir įsipareigojimų valdymo priemonės, t.y. taip vadinama fondų valdymo
politika.

Likvidumo valdymas ir grynieji pinigai

Likvidumo reikalavimai tenkinami taikant pirminius ir antrinius rezervus.

Pirminiai rezervai tai gryni pinigai, laikomi privalomųjų rezervų pavidalu bei gryni pinigai
skiriami einamiesiems poreikiams tenkinti. Iš dalies šios lėšos gali būti panaudotos likvidumui
užtikrinti nors disponavimas privalomosiomis atsargomis yra ribotas, tačiau bankai gali šiek tiek
manipuliuoti ir privalomaisiais rezervais tuo atveju jeigu kontroliuojama vidutinė privalomųjų atsargų
suma už tam tikrą laikotarpį t.y. laikotarpio pradžioje ar pabaigoje galima sumažinti privalomųjų
rezervų sumą išlyginant ją kitų laikotarpio dienų sąskaita.
Likvidumo valdymas glaudžiai susijęs su trumpalaikių vertybinių popierių pirkimu ir pardavimu.
Antriniai rezervai – tai tas turtas, kuris gali būti greitais paverstas grynaisiais pinigais mažai
rizikuojant jog šis turtas gali netekti dalies savo vertės.
Tačiau ne visi trumpalaikiai vertybiniai popieriai yra įsigyjami tik likvidumui užtikrinti. Kylant
palūkanų normai gali būti parduodami ilgalaikiai vertybiniai popieriai ir perkami trumpalaikiai ,
tikintis uždirbti.
Banko valdytojai stengiasi minimizuoti privalomuosius rezervus, nes jie neuždirba pelno.
Susidarius rezervų pertekliui išanalizuojamas fondų poreikis ir ieškoma būdų laisvas lėšas pelningai
investuoti. Šiuos sprendimus operatyviai priima didieji bankai. Jų struktūroje yra tarnybos
užsiimančios šiais klausimais, todėl jų privalomųjų rezervų perteklius visada yra lygus nuliui, o kai
kuriais atvejais ir neigiamas.
Smulkiems bankams tokios tarnybos išlaikymas per brangiai atsieina, todėl jie dažnai turi
privalomųjų rezervų perteklių.
Privalomųjų atsargų perviršis gali atsirasti dėl palankaus kliringo balanso su kitais bankais,
avansinius verslo paskolų grąžinimo neplanuotų indėlių įplaukų ir kt. priežasčių.
Atsiradus perviršiui likvidumo klausimus sprendžiantys valdytojai gali parduoti bankui, turinčiam
tuo metu atsargų trūkumą, investuoti į komercinius ar valstybinius vertybinius popierius, tačiau šie
sprendimai bus daromi tik tada, kai tikimasi ilgalaikio atsargų perviršio.
Esant atsargų trūkumai panaudojami trumpalaikiai vertybiniai popieriai arba atsargos gali būti
nupirktos arba skolinamos, jeigu tokiu būdu bus patirti mažesni kaštai.
Mažieji bankai paprastai planuoja privalomųjų atsargų perviršį kontroliuojamo laikotarpio
pradžioje, jeigu šis perviršis laikotarpio bėgyje auga, jie jį parduoda.
Stambieji bankai privalomąsias atsargas valdo agresyviau. Jie parenka savo investicijų ir paskolų
portfelį taip, kad atsargų deficitas didėja kontroliuojamo laikotarpio bėgyje. Jeigu taip atsitinka
trumpam laikotarpiui – atsargos perkamos rinkoje, jeigu manoma, kad tokia situacija išliks ilgiau,
parduodamas likvidus turtas arba didieji indėlių sertifikatai.
Pasirenkama politika priklauso nuo rinkos pokyčių, jeigu manoma, kad privalomųjų atsargų
perviršį bus galima brangiau parduoti kontroliuojamo laikotarpio pradžioje, negu to paties periodo
pabaigoje, trūkumas gali būti sudarytas apgalvotai.
Antrinių rezervų valdytojai sprendžia ar prireikus grynųjų pinigų verta parduoti likvidžius vertybinius
popierius anksčiau jų išpirkimo datos ar verta skolintis, siekiant likviduoti atsargų trūkumą

Likvidumo valdymo priemonės

Planuojant banko veiklą ilgesniam laikotarpiui valdytojai pirmiausia prognozuoja likvidumo

poreikį, o po to parenka kelius, kaip šiuos reikalavimus patenkinti.
 Jie gali pasirinkti investicijų į vertybinius popierius kelią. Tada sprendžiama ar investuoti į tuos,
kurių išpirkimo laikas sutampa su grynųjų pinigų poreikio momentu, ar į tuos kuriuos bus galima
parduoti anksčiau išpirkimo datos. Tai turto valdymo priemonės.
Kitas kelias yra įsipareigojimų valdymas, kai reikalingi fondai gaunami skolinimosi būdu
nelaikant specialaus turto likvidumui užtikrinti.

Likvidumo valdymo informacijos sistema

Likvidumo poreikio užtikrinimas susijęs su indėlių išėmimo procesais bei paskolų poreikio
augimu. Dažnai išaugęs poreikis paskoloms vertinamas kaip būtinybė grąžinti reikalaujamus indėlius,
kadangi verslo organizacijos laiko savo sąskaitas tuose bankuose, kurie gali operatyviai suteikti
reikiamas paskolas.
Pagrindinė informacija, reikalinga likvidumo poreikio prognozavimui yra gaunama iš pinigų
srautų ataskaitų. Indėlių išėmimas ir papildomas paskolų suteikimas klasifikuojamas kaip fondų
panaudojimas ir atvirkščiai indėlių padidėjimas ir paskolų grąžinimas atspindi fondų šaltinius.
Suderintas indėlių ir paskolų pokyčių prognozavimas taikomas planuojant banko veiklą tam tikro
apibrėžto laikotarpio bėgyje.
Prognozuojant likvidumą būtina atsižvelgti į išorines sąlygas ypač verslo ciklo stadiją bei
vykdomą monetarinę politiką.
Esant ekonominio augimo situacijai padidėja poreikis atsargoms, kurios finansuojamos
trumpalaikėms paskolomis. Iš kitos pusės verslo pagyvėjimo laikotarpiais ypač kai tai yra susiję su
infliaciniais procesais taikomos monetarinės politikos priemonės, siekiant sumažinti bankų kreditinį
pajėgumą. Tokiu būdu bankai turi būti pasirengę patenkinti likvidumo reikalavimus ekonominio
augimo sąlygomis, kai paskolų poreikis auga, indėlių apimtys mažėja, bei taikomi griežtesni
privalomųjų atsargų normatyvai.
Priešingai esant ekonominiam nuosmukiui paskolų poreikis mažėja, o indėlių srautas didėja.
Priimant likvidumo valdymo sprendimus būtina įvertinti ir vietinio verslo plėtojimosi ypatybes pvz.
žemės ūkio rajone esantis bankas turėtų įvertinti sezoninius pokyčius.

Likvidumo valdymo strategijos

Finansinei institucijai pakanka nustatyti tik likvidumo poreikį tik planuojamam laikotarpiui būtina
pasirinkti valdymo strategiją. Yra skiriamos trys strategijos:
1. Tradicinė – turto valdymo priemonės kontroliuojant turto struktūros prigimtį ir gyvavimo
laikotarpį t.y. paskolų ėmimas ar vertybinių popierių pirkimas ir vertinant turtą antrinis rinkos
charakteristikų požiūriu (t.y. ar galimybės parduoti turtą iki jo išpirkimo);
2. Agresyvi strategija – tai įsipareigojimų valdymas – kontroliuojamos įsipareigojimų apimtys
(ypač neindėliniai įsipareigojimai) tokie kaip fondų pirkimas atviroje rinkoje;
3. Fondų valdymo strategija, kai derinamos turto ir įsipareigojimų valdymo priemonės.
Paprastai smulkūs bankai taiko pirmąją strategiją.
Svarbus veiksnys pasirenkant strategiją yra alternatyvių kaštų įvertinimas.
Pvz. jeigu skolinamasis iš antrinio banko yra pigesnis fondų šaltinis negu vertybinių popierių
pardavimas, bus naudojama antroji strategija.

Turto valdymo strategijos

Viena svarbiausių turto valdymo strategijų yra komercinių paskolų teorija. Jos esmė, kad
komerciniai bankai turi orientuotis į trumpalaikes, likvidžias paskolas t.y. nustatomas tam tikras
paskolų procentas, kuris padengiamas kiekvieno laikotarpio bėgyje. Ši strategija tiko anksčiau, kai
veikla buvo koncentruota verslo paskolų srityje.
Šiandien dažniau taikoma pinigų rinkos strategija. Jos esmė ta, kad laikomi pinigų rinkos
instrumentai tokie kaip vyriausybiniai vertybiniai popieriai, įvairūs komerciniai popieriai. Jų išpirkimo
laikas derinamos su likvidumo poreikiu. Be to atsiradus neprognozuojamiems pokyčiams jie lengvai
parduodami rinkoje.
 Agresyvią politiką pasirinkęs bankas gali specialiai pirkti vertybinius popierius, kurie bus
išperkami vėliau negu bus reikalingi gryni pinigai, kadangi šie vertybiniai popieriai uždirba didesnes
palūkanas. Bankas taip pat gali uždirbti papildomą pelną išaugus šių popierių kainai. Tačiau gali taip
pat patiri ir nuostolį, jeigu vertybinių popierių kainos kris arba sandėrio kaštai bus didesni nei uždirbtas
pelnas.

Įsipareigojimų valdymas

Didieji bankai siekia valdyti fondų šaltinius t.y. renkasi įsipareigojimų valdymo strategiją, kuri yra
agresyvaus finansų valdymo strategijos dalis. Šią strategiją bankai nelaiko pinigų rinkos instrumentų
bei mažiau dėmesio skiria paskolų portfelio formavimui. Jų strategija nėra aiškiai išreikšta kol
nepasireiškia likvidumo trūkumas. Pasireiškus likvidumo trūkumui trumpame laikotarpyje perkamos
privalomosios atsargos, ilgame laikotarpyje padidinamos palūkanų normos dideliems indėlių
sertifikatams pritraukti arba skolinamasi tarptautinėje rinkoje.
Didžiausias šios politikos privalumas yra potencialiai didesnės pajamos, nes atsisakoma
trumpalaikių mažiau pelningų vertybinių popierių ir investuojama į ilgalaikius pelningesnius popierius,
tačiau ši politika susijusi su didesne rizika, nes fondų pirkimas kritiniu momentu gali būti pernelyg
brangus arba bankas gali susidurti su fondų trūkumu rinkoje.
Dėl šių priežasčių bankai derina turto ir įsipareigojimų valdymo strategiją priklausomai nuo kaštų,
rizikos ir kt. aplinkybių.

Banko likvidumo analizė

Banko likvidumo analizė ir planavimas yra vienas pagrindinių banko efektyvios veiklos prielaidų.
dažnai atskirai yra aptariamas aktyvų likvidumas (tai galimybė greitai parduoti aktyvus už grynuosius
pinigus esant mažiausiai kainos rizikai) ir pasyvų likvidumas (tai galimybė išleisti naujus vertybinius
popierius su palankia rinkos palūkanų norma, kad būtų gauti grynieji pinigai).
Dažniausia indėlių nutekėjimo, o tuo pačiu ir likvidumo problemas sukelia pernelyg rizikinga arba
neapdairi kreditavimo politika, bei nepavykusios spekuliacijos palūkanų normomis.

1. Išanalizuokite likvidumo poreikį bankui, jeigu sekančiam pusmečiui yra prognozuojamos

tokios paskolų ir indėlių apimtys:

Mėnuo Viso indėlių, tūkst.€. Viso paskolų, tūkst.€.

01 42300 35000
02 44000 36000
03 43520 36450
04 45000 35000
05 46000 36000
06 45500 35550
Bankų sistemos reguliavimo ir priežiūros modeliai

Reguliavimas - tai taisyklių visuma, kurios lemia finansų tarpininkų elgseną

Priežiūra – tai prievolių laikytis taisyklių įgyvendinimas ir stebėsena

Priežiūros kategorijos:
➢ Micro lygmenyje – finansų institucijos prisiimamų rizikų analizė, institucijos sistemų ir
personalo tinkamumo stebėsena.

➢ Macro lygmenyje – atskirų finansų institucijų veiklos agreguotų efektų rinkoje vertinimas.

➢ Komercinės veiklos – vartotojų interesų apsauga, pinigų plovimo prevencija

1975m. priimti Bazelio reikalavimai (Basle Concordats) kapitalo pakankamumui buvo

pirmasis bandymas reguliuoti riziką tarptautinėje bankininkystėje.
Bazelio normatyvo reikalavimai pilnai vykdomi nuo 1992m. Reikalavimų tikslai:
➢ banko kapitalo dydžio vertinimas,
➢ rizikos vertinimo sistemos apimančios rinkos, operacinės, kredito ir teisinės rizikos
aspektus sukūrimas,
➢ būtinojo minimalaus banko kapitalo lygio pagal riziką įvertintam turtui nustatymas.

Pagal Bazelio reikalavimus banko kapitalas skirstomas į du lygius.

Pirmajam lygiui priskiriamas pilnai apmokėtos parastosios akcijos, nepaskirstytas pelnas,
atskleisti rezervai, privilegijuotos akcijos (be kaupiamojo dividendo) minus banko prestižas
(įvertinamas, kai akcijos rinkos vertė yra didesnė už balansinę vertę).

Antrojo lygio kapitalui priskiriamas ribotos gyvavimo trukmės su kaupiamuoju dividendu

privilegijuotos akcijos, neatskleisti rezervai, 45 proc. perkainojimo rezervo, atidėjiniai bendrajai
paskolų rizikai, hibridiniai skolų-nuosavybės instrumentai ir subordinuotos paskolos.

Pagal Bazelio normatyvą pirmojo ir antrojo lygio kapitalo suma turi sudaryti nemažiau kaip 8
proc. lyginant su pagal riziką įvertintu turtu, o pirmojo lygio kapitalo suma turi sudaryti
nemažiau kaip 4 proc. lyginant su pagal riziką įvertintu turtu.

2005m. Pradėtas įgyvendinti Basel 2 normatyvas.

Normatyvas buvo grindžiamas trimis “atramomis”
1-oji Minimalūs kapitalo reikalavimai, kaip Basel 1.
2-oji priežiūros procesų reglamentavimas (rizikos valdymo modelių taikymas, nustatant
papildomo kapitalo poreikį.
3-oji rinkos rizikos vertinimas, atskleidžiant rizikos valdymo politikų turinį.

2007m. Krizė normatyvo įgyvendinimą sustabdė

Nuo 2014 m. Basel 3 normatyvo įgyvendinimas
Pakeitimai numato pirmojo lygio kapitalo reikalavimą didinti iki nuo 4% iki 6%.
Reikalaujama paprastųjų akcijų dalį padidinti nuo 2% iki 4.5%.
Papildomai reikalaujama sudaryti iki 2.5% rezervą iš paprastųjų akcijų rinkos svyravimams
išlyginti.
Tai padidina kapitalo pakankamumo normatyvą nuo 8% iki 10.5%.

Banko kapitalo pakankamumo reikalavimai veikia banko galimybes didinti banko pelningumą
įsigyjant vis daugiau rizikingo turto. Atitinkamos rizikos galimo valdyti turto suma nustatoma
naudojant šias priklausomybes.

1
multiplikatorius =
rizikos konversijos faktorius

Multiplikatorius  Kapitalas
Ga lim as valdyti turtas =
Kapitalo pakankamumas

Bazelio reikalavimai daro įtaką ir bankinių produktų įkainojimui, nes veikia pelno maržą ir
kapitalo kainą tarptautinėje bankininkystėje
Banko kapitalo kaina nustatoma, kaip grynoji marža tarp išteklių pirkimo ir
skolinimo palūkanų normų, kurias turi generuoti finansinis produktas didinantis banko vertę
įvertinant ir kapitalo pakankamumo reikalavimus.

Bazelio reikalavimai daro įtaką ir bankinių produktų įkainojimui, nes veikia pelno maržą ir
kapitalo kainą tarptautinėje bankininkystėje

Bankas veikiantis rinkose ir teikiantis paskolas dideliems skolininkams leisdamas

naujas akcijas turi įvertinti ar nuosavybės pelningumas bus tenkinantis esamų ir naujųjų
investuotojų interesus.

ES siūlo bankams ir investicinėms įmonėms taikyti griežtesnius kapitalo reikalavimus ir

užtikrinti geresnį jų valdymą
• Per finansų krizę išryškėjo bankų veiklos trūkumai.
o Bankai turėjo per mažai kapitalo ir jis buvo prastos kokybės, kad galėtų padengti
patiriamus nuostolius. Todėl juos gelbėti teko mokesčių mokėtojams.
o Bankai neturėjo pakankamai likvidžių lėšų, todėl jiems pritrūko grynųjų pinigų, kai jų
labiausiai reikėjo.

Bankų aktyvai buvo per dideli, palyginti su jų kapitalu. Prasidėjus krizei, didelės aktyvų
dalies vertė nusmuko. Tuo pačiu metu bankai bandė parduoti aktyvus, bet jų vertė dėl to tik
dar labiau sumažėjo, o krizė sustiprėjo.
• Kad bankai vėl neatsidurtų tokioje rizikingoje padėtyje, būtina užtikrinti geresnį jų
valdymą.
• Kad bankai nepažeidinėtų kapitalo reikalavimų, reikia veiksmingiau taikyti sankcijas.
Bankų reguliavimo ir priežiūros sistema apvylė, nes
➢ įgijo prociklinį pobūdį,
➢ skyrė nepakankamai dėmesio likvidumui,
➢ tapo pernelyg priklausoma nuo reitingavimo agentūrų nuomonės,
➢ sudarė sąlygas išnaudoti reguliavimo arbitražo galimybes
➢ finansų rinkos yra globalios, o bankų priežiūra nacionalinė

Požiūriai į finansų institucijų priežiūros veiksmingumą.

1. Visuomenės interesų apsaugos teorija.
priežiūra apsaugo visuomenės interesus, nes
✓ dirba specialistai. Jie įsikiša tik tada, kai rinkos mechanizmai neveikia,
✓ skirtingus institucijų tipus prižiūri skirtingos institucijos, todėl priimami sprendimai
nedaro įtakos visai finansų sistemai
2. Priežiūros institucijų ir finansų institucijų interesų “suaugimo” teorija ( J. Stigler):
priežiūra menkai apsaugo visuomenės interesus, nes
✓ Finansų institucijų lobistinės galios labai įtaigios
✓ Priežiūros specialistai pasibaigus kadencijai dažniausiai siekia įsidarbinti
prižiūrėtose institucijose. Turėtų pasirūpinti ir ateities gerove.

3. Visuomeninio pasirinkimo teorija:

reikia suderinti visuomenės ir finansų institucijų interesus, nes
✓ Finansų sektorius turi būti stabilus, tai sėkmingiau užtikrina didžiosios finansų
institucijos (Monopolistinės konkurencijos priežastis)
✓ Finansų sektoriuje turi būti galimybės uždirbti pelno normą, priešingu atveju nebus
finansines paslaugas teikiančių

Bankų reguliavimas bus efektyvus:

✓ kai privers bankus ir kitas finansų institucijas apmokėti už savo veiksmų pasekmes,
arba
✓ sugebės apriboti bankų ir kitų finansų institucijų veiksmus tokiu būdu, kad pavyktų išvengti
daugiausia žalos sukeliančių finansinės krizės efektų: pirmiausia išvengiant kaštų dėl
sumažėjusio konkurencingumo bei inovacijų vengimo

Modernizuota reguliavimo ir priežiūros sistema turi:

✓ Testuoti nepalankiausiomis sąlygomis bankinio sektoriaus rizikos valdymo ir vidinius
bankų rizikos modelius,
✓ Reguliuoti Išvestinių kredito instrumentų rinką,
✓ Padidinti banko kapitalo reikalavimus pardavimui skirto turto pozicijoms,
✓ Padidinti nacionalinių priežiūros institucijų poveikį tarptautinių bankų filialų veiklai,
✓ Parengti taisykles, kurios atsižvelgs į reguliavimo procesuose pasireiškiantį procikliškumą,
✓ Įdiegti adekvačią likvidumo valdymo reguliavimo procedūrą,
✓ Eliminuoti reitingavimo agentūras iš reguliavimo proceso,
✓ Motyvuoti reitingavimo agentūrų ekonominį suinteresuotumą suteikti adekvačius reitingus
finansų institucijoms ir finansiniams instrumentams,
✓ Inicijuoti bankų valdybų veiklos modernizavimą.
 KAPITALO VALDYMAS

Nuosavas kapitalas yra brangus finansavimo šaltinis, todėl bankininkai siekia minimizuoti jo
apimtis. Tačiau nuosavas kapitalas absorbuoja patirtus nuostolius, todėl išorinės reguliavimo
institucijos siekia bent jau išlaikyti esamas nuosavo kapitalo apimtis ir tokiu būdu užtikrinti
finansinės sistemos stabilumą. Išvystytos finansų rinkos šalyse yra nustatomas kapitalo
pakankamumo normatyvas. Šis rodiklis reglamentuoja nuosavo kapitalo lyginamąjį svorį lyginant
su visu turtu, įvertintu pagal riziką. Daugelyje šalių galioja Bazelio reikalavimai pagal kuriuos
nuosavas kapitalas turi sudaryti nemažiau kaip 8 proc. lyginant su turtu įvertintu pagal rizikos
kriterijus. Šis normatyvas galioja ir Lietuvoje. Finansų institucijos, turinčios ilgą sėkmingos veiklos
patirtį taiko moderniuosius kapitalo valdymo modelius VAR. Taikant šiuos modelius nuosavo
kapitalo apimtys operatyviai keičiamos pasikeitus turto rizikingumui. Šias funkcijas vykdo atskiras
padalinys, kurio specialistams keliami specialūs kvalifikaciniai reikalavimai. Taikant šiuos
modelius finansų institucijos efektyviau panaudoja brangų finansavimo išteklių ir lanksčiau
reaguoja į pakitusias aplinkos sąlygas.
Nuosavas kapitalas tik iš dalies apsaugo nuo praradimų išaugus rizikai, kadangi šiuolaikinių
finansų institucijų nuosavo kapitalo apimtys yra palyginti mažos. Todėl finansinės sistemos
stabilumą stengiamasi garantuoti naudojant moderniąsias monetarinės ir fiskalinės politikos
priemonės.
Nuosavas kapitalas skiriamas į pirmo ir antro lygio kapitalą. Pirmojo lygio - tai akcinis
kapitalas nominalia verte (be privilegijuotųjų su kaupiamuoju dividendu), emisinis skirtumas,
praėjusių metų nepaskirstytas pelnas, atsargos kapitalas. Antrojo lygio - tai rezervai, einamųjų metų
nepaskirstytas pelnas, subordinuotos ilgalaikės paskolos kapitalui formuoti, privilegijuotosios
akcijos su kaupiamuoju dividendu.
Dažnai gali susiklostyti aplinkybės, jog finansų institucija turi pakankamai
skolinamųjų fondų (pvz. padidėjo indėlių srautai) ir yra pakankama rinka plėsti teikiamų paslaugų
apimtis (pvz. išaugo paskolų poreikis), tačiau, jeigu nuosavo kapitalo normatyvas yra tenkinamas
tik minimaliu lygiu, finansų institucijai tenka pirmiausia padidinti nuosavo kapitalo apimtis ir tik
tada didinti savo turtą. Jeigu nuosavo kapitalo nepavyksta padidinti iki reikiamo lygio, institucijai
tenka atsisakyti pelningos veiklos arba jos veiklą stabdo priežiūros institucijos.
Nuosavą kapitalą galima padidinti trimis būdais:
• uždirbtą pelną panaudoti kaip vidinį išteklių kapitalui didinti. Šiuo atveju yra du keliai:

• didinti veiklos pelningumą,

• sumažinti mokamus dividendus.
• išleisti papildomą akcijų emisiją.
Visais atvejais sprendimą priima akcininkų susirinkimas. Akcininkai duoda leidimą
valdytojams elgtis vienaip ar kitaip priklausomai nuo savų tikslų ir prognozių.
 1. Situacija

Parenkime banko kapitalo valdymo sprendimus, jeigu šiuo metu banko turtas sudaro
100 mln.€. Akcinis kapitalas sudaro 4mln. €. Sukauptas nepaskirstytas pelnas sudaro 4mln. €.
Nuosavo kapitalo ir turto santykis lygus 8 proc .Kapitalo pakankamumo rodiklis yra tenkinamas
minimaliu lygiu. Šiuo metu turto pelningumas yra 0,99 proc. Dividendams buvo išmokama 40 proc.
grynojo pelno. Banko specialistai tikisi, jog sekančiais metais galima padidinti banko turtą nuo 8
proc.(nuosaiki politika) iki 12 proc. (agresyvi politika). Banko turto rizikingumas išliktų nepakitęs.
Banko specialistai akcininkų susirinkimui pateikdami siūlymus turi nustatyti, kokie veiksmai leistų
išlaikyti tokį patį (8 %) nuosavo kapitalo ir turto santykį:
• padidinti turto apimtis 8 proc. ir išlaikyti tą pačią dividendų išmokėjimo normą. Reikia
nustatyti, koks turto pelningumas būtinas tokiu atveju? (1 situacija)
• padidinti turto apimtis 12 proc., ieškant būdų didinti veiklos pelningumą. Tokiu atveju
reikia nustatyti, koks turto pelningumas leistų išlaikyti tą pačią dividendų išmokėjimo
normą? (2 situacija)
• padidinti turto apimtis 12 proc., tikintis, jog turto pelningumas išliks toks pat, kaip
bazinėje situacijoje. Reikia nustatyti, kiek proc. grynojo pelno galima skirti dividendams
tokiu atveju? (3 situacija)
• padidinti turto apimtis 12 proc., tikintis, jog turto pelningumas išliks toks pat, kaip
bazinėje situacijoje bei planuojant išmokėti dividendams 40 proc. grynojo pelno. Reikia
nustatyti, kaip galima įvykdyti kapitalo pakankamumo reikalavimus? (4 situacija).

Sprendžiant tokio pobūdžio uždavinius naudojama ši pagrindinė lygtis:

Turtas ROA(1 − div) = nepaskirstytas pe ln as

čia: ROA – turto pelningumas;
div – dividendų išmokėjimo norma (procentais nuo grynojo pelno);
nepaskirstyto pelno prieaugis
 Aprašytų situacijų modeliavimo rezultatus pateikti lentelėje:

Rodiklis Bazinė 1 situacija 2 situacija 3 situacija 4 situacija

situacija
Turtas, mln. €.
Turto prieaugis, %
ROA, %
Div, %
Sukauptas
nepaskirstytas pelnas
Akcinis kapitalas, mln.
€.
Nuosavo kapitalo ir
turto santykis, %
2 Situacija

Parenkime banko kapitalo valdymo sprendimus, jeigu šiuo metu banko turtas sudaro 100 mln.€.
Akcinis kapitalas sudaro 4mln. €. Sukauptas nepaskirstytas pelnas sudaro 4mln. €. Nuosavo
kapitalo ir turto santykis lygus 8 proc. Kapitalo pakankamumo rodiklis yra tenkinamas
minimaliu lygiu. Šiuo metu turto pelningumas yra 0,99 proc. Dividendams buvo išmokama 40
proc. grynojo pelno. Banko specialistai tikisi, jog sekančiais metais galima padidinti banko turtą
nuo 8 proc.(nuosaiki politika) iki 12 proc. (agresyvi politika). Banko turto rizikingumas išliktų
nepakitęs, bet įsigalioja Bazelio 3 normatyvas nustatantis 10,5 proc. kapitalo pakankamumo
normatyvą. Banko specialistai akcininkų susirinkimui pateikdami siūlymus turi nustatyti, kokie
veiksmai leistų išlaikyti tokį patį (8 %) nuosavo kapitalo ir turto santykį:

* padidinti turto apimtis 8 proc. ir išlaikyti tą pačią dividendų išmokėjimo normą. Reikia
nustatyti, koks turto pelningumas būtinas tokiu atveju? (1 situacija)
* padidinti turto apimtis 12 proc., ieškant būdų didinti veiklos pelningumą. Tokiu atveju reikia
nustatyti, koks turto pelningumas leistų išlaikyti tą pačią dividendų išmokėjimo normą? (2
situacija)
* padidinti turto apimtis 12 proc., tikintis, jog turto pelningumas išliks toks pat, kaip bazinėje
situacijoje. Reikia nustatyti, kiek proc. grynojo pelno galima skirti dividendams tokiu
atveju? (3 situacija)
* padidinti turto apimtis 12 proc., tikintis, jog turto pelningumas išliks toks pat, kaip bazinėje
situacijoje bei planuojant išmokėti dividendams 40 proc. grynojo pelno. Reikia nustatyti,
kaip galima įvykdyti kapitalo pakankamumo reikalavimus? (4 situacija).