Omaras Čhajamas

r u b a j a t a i
1
Kas išminties grąžtu prasmės žemčiugan smigo,
Svarbiausios paslapčių gijos dar neaptiko:
Ilgai kąlbėjo jie apie dangaus tiesas,
Bet po tuščių šnekų visi ramiai užmigo.

2
Tasai, kuriam nebėr šioj žemėj paslapčių,
Kuris išmintimi iškilo lig žvaigždžių
Suglumo priblokštas, suvokęs esmę Tavo,
Ir - kaip dangaus taurė - palinko nuo minčių.

3
Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai,
Po vieną mes visi išeisim iš čionai.
Paskui ateis kiti - ir vėl turės išeiti, -
Nė vienas šioj šaly nebūna amžinai.

4
O Tu, kurs molį man maišei! Ką man daryti?
Kurs nulipdei mane gražiai! Ką man daryti?
Dorybes, kiek turiu, ir nuodėmes visas
Tu pats man ant kąktos rašei - ką man daryti?

5
Gražuolėms Tu liepei šypsotis ir dainuoti,
O kenčiantiems liepei iš sielvarto dejuoti.
Tu duodi per mažai mums džiaugsmo, bet gana,
Nes tūkstančiams kitų tiktai vargus Tu duodi.

6
Jau mes, deja, seni, o nieko nelaimėjom.
Dangus sutrynė mus ir leido nešti vėjam.
O vargas ir gėla! Pramerkėm vos akis -
Ir be dalios atgal į nebūtį išėjom.

7
Nors aš esu gražus ir tu skąisti, daili,
Nors puikūs mes abu lyg topoliai žali,
Vis tiek nesuprantu, kodėl dienų Sėjėjas
Panoro mus pasėt šioj žydinčioj šaly.

8
Jaunų dienų knyga užsiskleidę lėtai,
Nutilo užburti pavasario aidai.
Deja, nepamačiau, jaunyste, džiaugsmo paukšte,
Kada tu atskridai, kada tu išskridai.

9
Jei aš lemties knygas tvarkyčiau kaip geidžiu,
Tai perrašyčiau jas naujai nuo pat pradžių.
Aš liūdesi visai išginčiau iš pasaulio
Ir galvą išdidus iškelčiau lig žvaigždžių.

10
Už viską šis dangus atmoką tik blogu,
Todėl nesitikėk pasaulyje draugų,
Nežvilgčiok atgalios, o šios dienos laikykis
Ir būk patsai savim, kol dar turi jėgų.

11
Pavasariai kasmet sugrižta po šalnų,
Po lapą plėšdami iš knygos mus dienų.
Gerk vyną, neliūdėk, nes ir išminčiai sakė:
"Šioj žemėj graužatis išgydoma vynu".

12
Kiek mirksnių tau gyvent - seniai lemtis atskąitė,
Tad nė vienam iš jų neduok liūdnai praeiti.
Gyvenimas yra brangiausia, ką turi -
Ir jis praeina taip, kaip tu jį pats praleidi.

13
Ką daro puodžiedžiai, tie puspaikiai, su moliu,
Kaip minko, talžo jį, kiek mindžioja gurvuoliu!
Protingi būdami jie elgtųsi švėlniau:
Juk šitas molžemis - dulkeles jų senolių.

14
Dangau! Kodėl, sakyk, čia niekšams taip gerai?
Jų pirtys ir vanduo, malūnai ir dvarai,
O kas teisingas, tas nė plutgalio neturi.
Aš spjaunu į tave, dangau, jei taip darai.

15
Tu liaukis dėl piktos lemties klastų liūdėjęs
Ir širdžiai neprimink, ko pergedęs gailėjais.
Nebepaleisk daugiau iš glėbio mylimos,
Nebepadėk taurės - neleisk gyvatos vėjais.

16
Šiąndieną daug žmonių draugystės neverti,
Šiąndieną tu prie jų nesėsk labai arti.
Pažiūrėk į tuos, kuriais tiki labiausiai -
Ir akys atsivers: jie priešai tau slapti.

17
Tu nieko nežinai šioj būtyje, tu - niekas,
Tu vėjo sukūrys dykumoje, tu - niekas.
Tu visas tarp dviejų bėdųgnių - nebūčių,
Ir kas aplink tave, ir viduje tu - niekas.

18
Mes blaškomės klaidžiam gyvenimo kely.
Kiek sužeidė širdžių mirties ranką taikli!
Kas žengė iš čionai, tas amžinai išnyko -
Ir nėr ko pasiklaust, ką rasim toj šaly.

19
Nenušvietėm dangaus, pasauly gimdami.
Numirsim - jo gelmė bus tokia pat rami.
Ir niekas ligi šiol nėra dar man pasakęs,
Kodėl jis gimdo mus ir baudžia mirtimi.

20
Aš vakar vakare buvau pas vieną puodžių
Ir molio stebuklus stebėdamas be žodžių,
Išvydau, ko kiti nematė kaip akli -
Kad puodžius dėlnuose dulkelės mūsų bočių.

21
Jie sako, kad žudau save vynu - aš toks.
Jie sako, kad kreivais takąis minu - aš toks.
Kiekvienas žino tiek, kiek jo galva išmano.
Aš pats žinau, kas aš ir kur einu - aš toks.

22
Kam antakius raukąi, kam graužiesi, kenti?
Čia nieko nepasieks paniurę ir pikti.
Priimki tai, kas bus - išminčiui taip geriausia -
Ir man, ir tau keliai ne mūsų nubrėžti.

23
Saki! Laukų žiedai, kur taip vilioja širdį,
Jau po dienos kitos turės į žemę birti.
Gerk vyną, skink gėles: akimirką viena -
Ir žolės, ir žiedai bus dulkėmis pavirtę.

24
Negąsdina manęs ateinanti mirtis -
Geresnė juk tenai negu čionai būtis.
Gyvenimą dangus skolon yra man davęs,
Ir aš grąžinsiu jį, kai baigsis sutartis.

25
Pasaulis - tai namai, kur vilkstinės nakvoja,
Kur lankosi diena ir kur naktis buvoja.
Tai rūmai, kur šimtai Džamšidų kelia puotą,
Tai kąpas, kur šimtus Behramų suvilioja.

26
Kokia nauda, kad mes atėjome čionai?
Iš ko pasaulis šis išaustas, ar žinai?
Sudegina dangus net ir pačius geriausius,
O kurgi dūmai jų? Belieką pelenai.

27
Mes amžių paslapties nežinom - aš nei tu.
Nerasime vardų žvaigždynam - aš nei tu.
Mes kąlbamės abu pro skraiste. Ji nukris -
Ir dings, ką ligi šiol vadinom "aš" ir "tu".
28
Tu džiaugsmo neieškok, nes viskas - tik minutė.
Šachus ir kąralius lemtis taip pat supūdė.
Pasaulis ir visa mus gaubianti būtis -
Miražai ir sapnai, akimirką trumputė.

29
Kur mūsų atvanga, kur atilsio dalia?
Ar gausime nurimt klajonių šių gale?
O, kad galėčiau vėl po daugel amžių
Iš žemės gelmenų išdygti žolele!

30
Saki! Nors glėby gražuole bus jauna,
Nors Čhyzro šaltinių putos taurę pilna,
Ir nors kąlbės Ysa, ir nors giedos Aušrine -
Vis viena bus graudu, kol man širdįs liūdna.

31
Likimo čougane kaip sviedinys tik lėk,
Bėk dešinėn, kąirėn ir nieko nekąlbėk,
Nes Jis - kuris tave be perstojo vejoja -
Jis žino, kas ir kam. Jis žino - bėk, ir tiek!

32
Prie amžių knygos aš liūdejau ilgesy.
Ir tarė man žynys: "Palaiminti visi,
Kuriems duota naktis, ilga ilga kaip metai,
O mylima glėby lyg pilnatis šviesi".

33
Daug atneša bėdų būties tėkmė srauni,
Bet nieko nebijok - vargai ne amžini.
Neverk dėl praeities, sutik drąsus rytojų
Ir džiaukis, kad linksmai šį mirksnį gyveni.

34
Bijau, kad žemę šią mes amžinai paliksim
Ir niekad su draugais daugiau nesusitiksim.
Tad imkime, ką ši akimirka atneš,
Nes su kita galbūt ir mes kartu išnyksim.

35
Išgerk iš tos taurės, išgerk gyvybės lašą,
Išgerk to vyno - jis pasauliui džiaugsmą neša.
Jis degina ugnim, bet kaip gyva srove
Ir vargo, ir bėdų nusineša nemaža.

36
Kada tiesos keliai nuo mūsų paslėpti,
Nejaugi lig mirties ir klaidžiosim nakty?
Geriau pilnos taurės iš rankų nepaleiskim
Ir būkime linksmi - nei blaivus, nei girti.

37
Kam sielvartų našta? Nesunkink sau širdįes.
Kam rūpesčių šimtai? Jie laimes nepridės.
Rytojaus paslapčių dar niekas neatspėjo -
Nebūk be mylimos, be vyno ir vilties.

38
Lai barstosi dangus ir žemė pelenais.
Ne metas čia minėt, ko vakar kankinais,
Ne metas kelt vaidus - gerk vyną su juodakėm,
Nes kas išėjo, tas negrižo iš tenais.

39
Pasaulį kuriančio dangaus svajonės - mes.
Žinojimo versmė - protingi žmonės, mes.
Visatos skritulys - kaip inkustruotas žiedas,
Brangiausias jo akmuo - be abejonės, mes.

40
Su mylima skaisčia kaip rožė, kaip aušra,
Leisk valandas linksmai, kol dar širdįs giedra -
Nes greitai mūs dienas lyg žiedlapius nuo rožių,
Atūžusi staiga, nuplėšt mirties audra.

41
Vėl blykčioja rasa, ant rožės degdama,
Vėl šypso tau lankoj lyg žiedas mylima.
Pamiršk, nebeminėk, kas vakar graužė širdį -
Tebūna ši diena laiminga ir linksma.

42
Sergu. Širdies gėla išsekino mane.
Be vyno ar ilgai patversiu, nežinia.
Ir keista: kad ir ką vartoju nuo negalios,
Aš dar labiau sergu, tiktai nuo vyno - ne.

43
Jei to, ko geidžiu, nenori pats Kūrėjas,
Tai mano ašarų upeliai veltui liejas.
O jeigu Jo valia teisinga ir šventa,
Tai net pačiu geismu jau būsiu nusidėjęs.

44
Visi, kas išmintim ir žinija nušvito
Ir nušvietė kitiems takus kaip gaisas ryto,
Nerado išeities iš šios juodos nakties,
Pripaistę pasaką ir vėl į miegą krito.

45
Kurs leido žemę šią, padangę, naktį, dieną,
Man širdį graužatim apkartina kas diena.
Kiek jis skaisčiu veidu ir lūpų kaip žiedų
Išbarstė pelenais, supūdė po vėleną!

46
Rytojaus valanda ne tavo valdžioje,
O rytdienos planai - tiktai tuščia svaja.
Kvailai nepražudyk šios laimės valandėlės -
Skubėk, nes neilga gyvenimo gija.

47
Ir buvo lašas - jis dalele jūros liko,
Ir buvo dulke - ji su smiltžemiu sulygo.
O tavo ar ne toks gimimas ir mirtis?
Muselė kažkokia - čia buvo, čia išnyko.

48
Nors nelaimingas aš, bjaurus ir nusidėjęs,
Nepuolu neviltin kaip koks stabų gerbėjas.
Kai rytą pagiriom aš mirštu, tai šaukiuos
Gražuolės ir taurės, užuot mačetėn ėjęs.

49
Brolau, nesivaikyk rytojaus valandos!
Verčiau sugaukim tai, ką šiandien laimė duos,
O ryt, palikę šią buveinę, pasivysim
Visus, kurie joje gyveno kitados.

50
Kai lieka nebe daug mįslių šioje būty,
Vienodai ir džiaugies, ir nuoskaudas kenti.
Mes gavom neilgam, kas gera ir kas bloga,
Ar gydysies, ar ne - liga praeis pati.

51
Kas buvom aš ir tu? Lašeliai tarp šlaunų,
Ištryškę iš vidaus nuo geidulio liepsnų,
O vėtra jau rytoj išgainios mūsų dulkes -
Tai džiaukimes bent šią akimirką vynu!

52
Viena gera taure - ir graudžio nebėra.
O šiandien jau antra statinė atdara.
Aš trečiasyk skiriuos su išmintim dievota -
Sutuokite mane su vynmedžio dukra!

53
It vilkstinė keista praeina ši būtis.
Laimingas, kas vargu bent mirksni nematys.
Kam sielotis, saki, dėl to prisikelimo?
Tu vyno dar atnešk, nes baigiasi naktis.

54
Gražuolės aš geidžiu kaip hurijos jaunos,
Ir vyno aš prašau taurės pilnu pilnos.
Man sako: "Atgailauk, dangus tau dovanos!" -
Nereikia, neprašau tokios jo dovanos

55
Ei, mufti, mes kasdien ikąuše, bet tikrai
ˇmonems nedarom to, ką tu blaivus darai.
Ju krauja tu geri, o mes tuk svaigu vyną.
Kurie gi žiauresni? Sakyk man atvirai!
56
Gyvenimo saki! Nepilk, jau man gana -
Apgaules ir klastos drumzliu taure pilna.
Šias likusias dienas it gaižu vyno gurkšni
Aš noriu iš tiesu išliet purvan. Gana.

57
Ir ta, kuri mane be gailesčio kąnkino,
Iš meiles - tik ne man - ramybes nebežino.
Kur sergančiam ieškot pagalbos ir vilties,
Jei daktarui pačiam liga prisikąbino?

58
Ko sostas ir visa kąralija verta?
Į gurkšni vyno aš mainau ir ta, ir ta.
Sauletekio metu atodusis iš meiles
Vertesnis nei visa veidmainišką malda.

59
Šeštoji dešimtis, ir va jau vos turies,
Tad smuk į smukle tuoj, nelauk pavakares.
Kol iš galvėles tau asočio nepadare,
Asoti apkąbink, laikykis už taurės.

60
Kol dar tulžies taure lemtis nepavaišino,
Šiandiena, tučtuojau, išgerkim, broli, vyno.
Ko gero, jau rytoj šis skriejantis dangus
Mums nieko nebėdųos - ne vandenelio gryno.

61
Klajojau aš ilgai pašlaitemis ir kloniais,
Tik nedave jokios naudos man tos klajones.
Bet aš patenkintas: vargau ir vėl džiaugiaus -
O dienos kai kada man buvo net malonios.

62
O tu, kurs dienanakt pasaulio turtu sieki,
Bent jau Paskutiniu teismu pasibaisek!
Atsikvošek, pažvėlk nors kąrta į kitus -
Ar nematai, kas juos ištinką laiko begy?

63
Kas elges su širdįm kaip išminties tarnu -
Neprašvilpe tuščiai gyvenimo dienu.
Arba jis stengesi pelnyt dangaus malone,
Arba jis rinkosi ramybe su vynu.

64
Atejome linksmi iš nebuvimo toliu,
Bet niekšais ir bjauriais pavirtom iš skąistuoliu.
Išdegino rauda mus širdįs ugnimi -
Gyvenima tuščiai prašvaiste, virtom moliu.

65
Jei kokia diena aš negaunu vyno, tai
Ką tik dedu burnon - atrodo, kad nuodai.
Pasaulio negandos - nuodai, o vynąs vaistas:
Išgerei - ir bėdų, vargu nebematai.

66
Lyg rožes mylimos ne vienas nepalytes,
Nepersidures sau lemties dygliu širdįes.
Net šukos - tik už tai, kad garbana paglosto -
Išpjaustytos kiaurai, dantis šalia danties.

67
Danguj ar pragare Kurejas skyre vieta,
Man visiškąi vis vien, telieką neatspeta.
Štai mylima turiu ir groju, ir geriu,
O tau ši dovana tik rojuje žadeta.

68
Tariau: "Nuo šiol daugiau aš vyno nebegersiu
Ir vynmedžiu krauju saves maitint neversiu".
Bet proto balsas vėl paklause: "Tu rimtai?"
Ir vėl aš atsakiau: "Ai, ne! Juk neištversiu".

69
Bičiuliai, jus mane nugirdykit vynu,
Man veido gintara paverskit rubinu,
O po mirties - vynu raudonu apmazgoje -
Palaidokit mane prie vynmedžio šaknu.

70
Kai šypso mylima pavasario žieduos,
Kaip rožes nesvaigins ir vynąs neapduos?
Kaip aš buvau, esu ir busiu šiąm pasauly,
Taip geriau ir geriu, ir gersiu visados.

71
Vėl rožiu pumpurai prasiskleide nusvire,
Lakštingala linksma ju tyra groži giria.
Priseskime šalia. Juk dar ilgai ilgai
Jie žiedlapius barstys, o mes dulesime mire.

72
Čhajamai, juk matai - lemtis nemyli tu,
Kas graužiasi dėl jos piktybes ir klastu.
Tai brazgink per stygas ir siurbčiok taure vyno,
Kol nepabiro ji skevėldrom ant grindu.

73
Draugai, kada jus vėl pastogej šiu namu
Geresites linksmi viens kito gražumu,
O duonraikys nešios aplinkui magu vyną -
Paguoskit ir mane šviesiu atminimu.

74
Geriau griuvesiuos Tau slapčia ištarti žodi,
Negu mečeteje tuščias maldas kąrtoti.
O, Tu, kurs visa ko pradžia ir pabaiga!
Kaip nori - ar myluok, ar mesk ugnin liepsnoti.

75
Jei tu atspetum šio gyvenimo slaptis,
Gal savo veida tau praskleistu ir mirtis.
Bet jeigu net šiąme pasauly nuolat klysti,
Tai kaip gi aname sugaudysi mintis?

76
Tasai puodažiedys ir kąukoliu dirbejas
Nepaprastu menu yra pasižymejes:
Ant amžių skraistes jis apvože molio taure
Ir degančios gelos pripyle nepraliejes.

77
Nugirdytas vynu net kąlnas trypia šoką.
Kvailys, kuris vyne ižiuri vien tik bloga.
Neatgailausiu aš dėl vyno niekados,
Nes širdį pakylet nuo žemės jis temoką.

78
Mieloji, prisipilk piala lig kraštu
Ir sukis ant vejos ties viešmenio krantu,
Nes paverte dangus asočiais ir pialom
Šimtus tokiu kaip aš, šimtus tokiu kaip tu.

79
Anadien kąrčiamoj aš atbula ranką
Asoti kai teškiau į akmeni! Staiga
Jis aiškiai tarė man: "Buvau toksai kaip tu,
O tavo bus tokia kaip mano pabaiga".

80
O tu, kurio esmes neperpranta mirtingas,
Kuriam vis vien, ar aš klusnus, ar vaidininkas!
Aš girtas nuodemem ir blaivas viltimis.
Tai reiškia: aš viliuos, jog Tu mielaširdįngas.

81
Nudžiugus išmintis iškele tiesa gryna,
Skirtingi žmones ja visur kaip vienas gina:
"Juk Dievas danguje pasake: "Maisara" -
Tai kas bepatikes, kad Jis yra prieš vyną?"

82
Dabar, jei tu gali, nebūk toks nebylys -
Te mylimai širdįes nemaudžia graudulys,
Nes juk ne amžina ši grožio kąralyste -
ˇiurek, jau ryt poryt iš ranku tau išslys.

83
Vaikine mielas, kelk, tuoj rytas sužeres!
Pasveikink ji vynu iš krištolo taurės,
Nes mums tik vienasyk duota ši valandėle -
Paskui tu šauksies jos, o ji nebeatskries.
84
Aš išgeriu, tiesa, bet girtas nedukstu.
Aš duokle imt jega tik iš taurės dristu.
Ar tu žinai, kodėl aš megstu liaupsint vyną?
Nenoriu pats saves taip aukštinti nekaip tu.

85
Tu vynmedžiu dukras skąisčias gražias mylėk,
O veidmainiaujančiu šventeivu negailėk.
Ant žemės drasiai like bjauriu dviveidžiu krauja,
Tik vyno ne taurės ant žemės neišliek.

86
Man sako: "Tu mažiau galetum gerti vyno!
Ir kas tave, brolau, girtybej paskąndino?"
Man rytmečio taure ir veidas mylimos -
Svarbiausia priežastis. Ar kas tokia žino?

87
Kad valgai ir geri, kad gauni užsikloti,
Turi visas jegas ir širdį atiduoti.
Ieškok tik išminties - už kitką ner prasmes
Neikąinojama gyvenima parduoti.

88
Man aišku, ką regiu buty ir nebuty.
ˇinau, ir kas aikštej, ir gludi paslapty.
Ir visgi aš ne kiek nesigedžiu sakyti:
Tikrai tegyveni tuomet, kai apsvaigsti.

89
Kokia puiki taure! Ja geris išmintis,
Ja glosto bučiniais pamilusi širdįs.
Tik nežinia, kodėl, nužiedes tokia dailia,
Paskui sudaužo ja praamžis puodžiedys.

90
Kol bedos ir vargai taves neapsvaigino,
Mielasis, kuo greičiau prašyk raudono vyno.
Ne auksas gi esi, kvaileli, kai užkas -
Jau niekas dėl taves neBėkąpstys smelyno.

91
Saki! Nebežinau, kur neša svaigulys,
Ir aimanos kaip mat išlakste į šalis.
Šalia tavos švėlnios jaunystes aš džiaugiuosi
Tarsi pavasari pražydus obelis.

92
Mes mylimes girti. Jus garbinat stabus.
Mums pragaro ugnis. Jums rojus istabus.
Bet kuo gi mes kąlti? Juk amžinas Piešejas
Seniai lemties lentoj nubraiže tai, kas bus.

93
Iš tu visu, kurie praejo šią dykyne,
Ar grižo kas atgal, ar dave kokia žinia?
O saugokis! Jau tu negriši atgalios -
Tad nieko nepalik šiąm vargo skruzdėlyne.

94
Tu - kąulai, sanariai, kraujagysles ir liaukos.
Nežaisk su likimu - tau leidžiama nedaug kas,
Tačiau nepasiduok, net jei Rustamas puls,
Ir venk skolu, nors pats Hatemas tavo draugas.

95
Jei man pavasariop geletam paežy
Duos vyno juodbruve kaip hurija graži,
O aš vis tiek slapčia mastysiu apie roju,
Atleisk - aš ne šuns nevertas, dievaži.

96
Geriau jau visko venk, bet vyno - niekados,
Jei taure svaigdama gražuole šetroj duos.
Kąlandrauk ir apdujes su juodakem -
Nuo žemės lig dangaus to niekas neatstos.

97
ˇolele ta, kuri šiurena paupy,
Gal buvo garbana skąistveides nuostabi,
Gal ji prasiskleide iš angeliško grožio.
Kodėl ja kojomis be gailesčio trempi?

98
Prie sklidinos taurės prigludes lupom godžiai,
Aš troškąu atsigert gyvybes ligi sočiai.
"Buvau tokia kaip tu, pabukiva kąrtu" -
Jos tykiai ištarti man pasigirdo žodžiai.

99
Į palaukes žiedai pabiro iš dausu.
Laimingas glaudžias jis prie mylimos kasu
Ir svaigsta pamaži nuo jauno žemės vyno -
Ir grasančio bausme dangaus jam nebaisu.

100
Kas diena tik daugiau vargu po šią padange.
Vos viena jis sutvers, jau kita žemen lenkia.
Kurie dar negime, negimtu niekados,
Jei sužinotu jie, kaip mus likimas engia.

101
Laimingas šiąis laikąis, kas pančiu nepažino,
Kas tenkinosi tuo, ką Viešpats padalino,
Naudojos šią trumpa gyvenimo dalia,
Gyveno sau laisvai, per daug nevenge vyno.

102
Lyg mudu besekas medžiotojas beširdįs
Kesinasi dangus į mūsų tyras širdįs.
Tai seskis ant žoles ir linksmas vyną gerk,
Nes šita žole ryt jau tavo kąpas girdys.

103
Va kiparisas, va kilnioji lelija.
Kam sakmes apie ji, legendos apie ja?
Jinai su dešimtim liežuviu, o nešaukia,
Jisai su dviem šimtais, o skendi tyloje.

104
Piala, Jo valia iš dulkiu nulipinta,
Mirtingajam paliest ir sudaužyt užginta.
O ranku ir galvu, ir koju kiek dailiu
Iš meiles tverta Jo, iš pykčio sunaikinta!

105
Kam lengva, kam sunku - visus mirtis išties.
Koks Nišapuras, toks ir Balčhas po mirties.
O, gerk! Po mūsų čia dar daugel daugel kąrtu
Ir jaunatis užtems, ir pilnatis švytes.

106
Berniuk, nuo pagiriu nebepades malda.
Verčiau tu vyno nešk ir paduduok fleita,
Nes dulkem paverte jau tukstančius kąraliu
Neliaujanti žiemu ir vasaru kąita.

107
Tasai, kuris visas išvaikščiojo žemės,
Noredamas ištirt abi būties gelmes,
Kąžin ar apie ši pasauli sužinojo
Bent kiek daugiau tiesos, negu jos žinom mes.

108
Kam žvakiu žiburiai, kam tiek pripamokslauta
Ir apie pragara, ir apie rojaus nauda?
Pasižiurek: šventoj likimo lentoje
Kas bus ir ko nebus seniai išpranašauta.

109
To vyno, nuo kurio gyvenimas švieseja,
Ipiki man tauren ir duok, išgersim dveja.
Ir nebesibaugink jau žinomos lemties.
SkuBėk, nes nebutin kiekvienas mirksnis skrieja.

110
Gimimo ir mirties - to paslaptingo rato -
Nei galo, nei pradžios mirtingam nesimato.
Iš kur atejom čia? Kur kelio pabaiga?
Ne vienas dar į tai atsakymo nerado.

111
Kai tulpe po lietaus lašeliais sužeres,
Prieik ir paragauk jos vyno iš taurės.
Gerekis ir žiurek į šita gele šiąndien:
Ant tavo kąpo ryt jos žiedlapiai byres.
112
Nevark ir nesiveržk, kur igeidžiai vilios,
Neverta be prasmes ieškot kilnios dalios.
Priimk ramiai, ką duos tau amžinas likimas -
Nebepasuksim mes jo rato atgalios.

113
O drauge, jeigu tau neliko paslapčių,
Kodėl tuščiai kremties, išvargintas kąnčiu?
Jei žeme ir dangus neklauso tavo valios,
Nors pasidžiauk lemties tau skirtu trupučiu.

114
Dangus, kuriam palenkt žmogus nerado budu,
Pražude jau šimtus Ajazu ir Mačhmudu.
Gerk vyną. Negyvent per amžiųs ne vienam,
Ir nemačiau, kad kas iš kąpo grižes butu.

115
Ten huriju pulkąi, ten rojaus sodai siaudžia?
O man mieliau, jei čia patraukti vyno gaučiau.
Kam aukso pažadai? Duok maža, bet grynais.
Ir bugnas tolumoj tarytum varpas gaudžia.

116
Gyvenimas trapus, neleisk dienu perniek -
Tai nuodeme sunki. Gerk vyną ir mylėk.
Kam ginčytis tuščiai, ar amžinas pasaulis?
Juk mes paliksim ji - todėl ar ne vis tiek?

117
Likime! Tu žiaurus - paneigti negali.
Tu gyveni rusčioj savivales pily.
Tu šunsnukiams dosnus,teisinguosius apgrobes.
Ir kam gi tu gabus, o asile, kvaily?

118
Kovoju su savim aš amžinai - kur dingsi?
Dėl savo poelgiu kenčiu dažnai - kur dingsi?
Tu, didis ir kilnus, galbūt atleisi juos,
Bet kokia geda man, kad juos žinai! Kur dingsi?

119
Mes vyną perkames ir sena, ir jaunuti,
Už miežio gruda mes parduodam visa buti.
NeBėkamandinek, kur eisim po mirties -
Tu vyno man atnešk ir duok ramiai pabuti.

120
Jei žemej šioj tiesa išvien su neteisybe,
Kas tau iš jos, širdįe? Tik sielvarto beribe.
Sutik su likimu, kas bus - tegu sau bus,
Juk dėl taves nekeis sprendimo amžinybe.

121
Atskirtas nuo taves aš graužiuos ir nykstu.
Kur tavo žingsniai kryps - tenai ir aš kąrtu.
Jau tukstantis širdžiu, taves pasiilge mire.
Sugrižk, nes dar numirs du tukstančiai kitu.

122
Kaip gaila, jog tuščiai gyvenimas prabego:
Nuo bado vos ginuos, nuo dusulio - be miego.
Man gaila - ką sakei, aš niekad neklausiau,
Man geda - ką liepei, aš neišpildžiau nieko.

123
Tau niekados klusnus aš nebuvau, žinau,
Ir niekados kąlčiu nuplaut nemeginau,
Bet vyliaus visados didaus kilnumo Tavo,
Nes vieno niekados aš dviem nevadinau.

124
Ten, žydinčiam sode, su hurijomis žaisim,
Ten vyno ir medaus bus kiek tik užsigeisim.
Ne nuodeme ir čia nuužt ir pamylet -
Juk pagaliau ir ten prie to paties prieisim.

125
Kada į griuvesius nusinešu asoti,
O dar prie jo avies kulšigali, paploti
Ir po medžiu skąitau su mylima eiles -
Net šačhas apie tai tegali pasvajoti.

126
Kai mudvi sielos bus toli nuo šios šalies,
Iš proteviu smilčiu mums antkąpius išlies.
Vėliau kiti supils į formas mūsų dulkes.
Ir murys vėl kąpus. Ir patys ten gules.

127
Girdejau, kad visi suvaldantys geismus
Ir prisikels, kokie paliko šiuos namus.
Mes nuolat su vynu ir savo mylimosiom -
Gal šitokius, sakąu, prikels kada ir mus.

128
Dangau! Tu visa ką sunaikini rustybe,
Nuo seno ipratai mus teisti neteisybe.
O žeme! Jeigu kas krutine tau praskros,
Brangiuju akmenu suras joje daugybe.

129
Sakąi, už vyną sumes į ugni rusčia,
O mege gražuolės taip pat visi paklius čia?
Tai mielas, netikek: jei taip, tai ryt visi
Liepsnosim pragare, o rojuje bus tuščia.

130
Šia taure, taip gražiai, taip nuostabiai raižyta,
Sudauže ir šukes išpyle gatven rytą.
Pasigailėkime, nemindžiokime jos -
Iš bočiu pelenu ji buvo nulipdyta.

131
Kas ieško išminties, netrunką apsigauti.
Jis nieko nelaimes, nes bando melžti jauti.
Tu apsivilk verčiau kvailybes drabužiu -
Už išminti dabar sunku net graši gauti.

132
Kada mirtis mane, ivijus į kąpus,
Lyg paukšti pasigaus ir nupešios nubus,
Iš mano dulenu prižieskite asočiu -
Gal vyno kvapas vėl man gyvasti ipus.

133
Išaušo rytas, kelk, išlepintas miegali!
Imk arfa į rankas, nestumk taurės į šali,
Nes tas, kas žemej šioj, netrukus ja paliks,
O kas palieką ja - sugrižti nebegali.

134
Numirusi mane nuplaukite vynu
Ir gulinti kąpe aplaistykite vynu.
Jei norit susitikt prisikelimo diena,
Ieškokite manes prie smukles pelenu.

135
Man sako: "Nebegerk tu vyno, nes pražusi
Ir atpildo dienoj į pragara pakliusi".
Tiesa. Tačiau abu pasauliu aš mainau
Į mirksni, kai galiu nužengt į vyno rusi.

136
Mes - leles, o dangus - žaidejas tvarkdarys.
Ir tai gryna tiesa, kas ginčytis išdris?
Kai ant būties lentos akimirką pažaisim,
Mus vėl tamsion dežen sumes ir uždarys.

137
Dangau! Tu nuolatos it peilis man širdy.
Tu laimes ruba man suplešyti geidi.
Tu pasmerki liepsna švėlnuti vejo gusi,
Man vandeni burnoj į dulkes paverti.

138
Kam sielojais, vargai, turtus užgyvenai?
Ar tu matei, kad kas gyventu amžinai?
Tik viena kita kąrt mums duota atsidusti -
Kam savinies, kas tau priklauso laikinai?

139
Seniai seniai prieš mus rytais aušra žibejo,
Seniai seniai prieš mus ratu žvaigždynai skriejo.
Tu švėlniai ženk taku, grumstelio neužmink -
Gal tai vyzdys, kuris į mylima žiurejo.
140
Neverk, brolau, kad šis pasaulis taip supuvo,
Neverk tuščiai dėl to, kas buvo ir pražuvo.
Kas buvo - nebera, o tai, kas bus - misle.
Buk linksmas ir be to, kas buvo, ko nebuvo.

141
Tiktai visi draugej, laikydamies už ranku,
Ištruksime linksmi iš liudesio žabangu.
Tai užkim lig aušros - kai mūsų nebebus,
Dar ji ilgai ilgai kas rytą griš į dangu.

142
Tik pagarsek mieste - jau žmones pavydes.
Užsidaryk namie - itarinet prades.
Geriausia - net jei tu Elijas arba Čhryzas -
Ne nepažint žmoniu, ne neatvert širdįes.

143
Lipdytojau žmoniu! Man rupi nemažai,
Kodėl į vidu jiems tiek ydu prikišai.
Blogai juos nulipdei? Bet kas dėl šito kąltas?
O jei gerai, tai kam nulipdes vėl daužai?

144
Jei visa, ką laimi, vis tiek išblaško vejai,
Labai nesigraudink dėl to, ko nelaimejai.
Gyvenimas, matau, ne vaškas tarp dėlnu -
Neperminkysi jo, kaip pats isinorejai.

145
Kad geras ir drauge toks niekdarys žmogus,
Kad supina lemtis ir džiaugsma, ir vargus,
Nekąltink žydros padanges: šimta kąrtu
Nelaimingesnis net už tave dangus.

146
Aukščiausios išminties kvailiams nepatikek,
Gyvenimas nuo to nepageres ne kiek.
Jei nori neprarask akiu, ausu, liežuvio -
Buk aklas, negirdek ir nieko nešnekek.

147
Ir vyną aš geriu, ir gražuolės myluoju,
Tiktai lyg perkąre šventeivos nemeluoju.
Jei geriantys visi pakliuva pragaran,
Tai kas gi, pasakyk, tada ižengs į roju?

148
Duok taure vyno - še visus dievus už dyką.
Duok vyno gurkšni - imk sau Kinijos vainiką.
Be vyno ar yra pasauly kas daugiau?
Vargai, kuriu gelmej šimtai širdžiu pranyko.

149
Kai tulpes paryčiui rasos lašeliai dengia
Ir pakrašty lankos žibutes galvas lenkia,
Mieli man, dievaži, jaunučiai pumpurai,
Nubude ir vos vos rubeliais prisidenge.

150
Senatve - be jegu it medis, emes džiuti.
Skruostu granatai jau pamelo. Po truputi
Puvesiai pergrauže ir stoga, ir duris,
O sienu keturi spyriai ketina griuti.

151
Tedingsta užmaršty praejusi diena.
Nevirkąuk ir dėl to, kad rytdiena liūdna.
Kas buvo ir kas bus - netikra ir neaišku,
Tesie nors dabartis linksmybes sklidina.

152
Aš blaivas nebuvau nuo tol, kai gyvenu.
Aš laistau net Lemties vidurnakti vynu.
Va lupos ant taurės, krutine ant asočio -
Lig paryčiui kasnakt aš ji apkąbinu.

153
Jei negeri - negerk, bet kam kitus šmeiži?
Kam melas tas gudrus, apgaule negraži?
Nesididžiuok ir tuo, kad negeri. Pažvėlktum
Į savo darbelius: geresnis tu? Kąži.

154
Gerk vyną - jis pades tau užmaršti patirti,
O priešas - negailes, krauju aplies tau širdį.
Blaivybe? Kas iš jos? Tik tiek iš jos naudos,
Kad širdį tau draskys spelionem apie mirti.

155
Bičiuli, tu, kuri iš daugelio rinkąus!
Klausyk, nesibijok šio kintančio dangaus.
Kukliai sedek savoj kertej ir steBėki,
Kaip šaiposi gudrus likimas iš žmogaus.

156
Nors daug čia surašiąu pasaulio paslapčių,
Tyliu, nes man galva nulėktu nuo pačiu.
Kai tarp mokslinčiu tu nera ne vieno doro,
Aš niekam nesakąu, ką širdyje jaučiu.

157
Aš paslapti žinau - ir jos nebelaikysiu,
Tačiau ja vien tik tau dviem žodžiais pasakysiu:
Myledamas tave aš eisiu į kąpus,
Myledamas tave aš vėl gyvent atgysiu.

158
Nebūk godus - tegu širdįes negraužia nieks,
Tegu lemties ranką taves nebepasieks.
Imk taure į rankas ir mylima į glebi -
Juk visos dienos kaip akimirką pralėks.

159
Jei matos, kad vis vien geismai neišsipildys,
Kokia ištiks dalia mus pastangas ir viltis?
Susede nuolatos mes raudame dėl to,
Kad gimem per vėlai, ir tuoj mirtis nutildys.

160
Dangaus lietus laukams gyvybe sugražino,
Po veju ir šalnu žiedai atsigaivino.
Lakštingala sode vilioja gelsva rože:
"Kokia puiki diena! Išgerkim laša vyno!"

161
Ar šiąm pasauly kas be nuodemes, sakyk?
Kodėl gi be demes tik rodomes sakyk?
Aš blogas, o Tu man už tai piktu atmoki -
Ar nesame abu vienodi mes, sakyk?

162
O Viešpatie, gana, man šios būties,
Aš sotus nuo vargu, bėdų ir nevilties!
Jei Tu iš nebūties gali sutverti buti,
Meldžiu, vardan būties ištrauk iš prapulties!

163
Kai mano kuna Tu iš molio nulipdei,
Kad vyno ir dainu jis geidžia, juk matei.
Kodėl gi aš ugni turesiu amžiais degti,
Jei Tu patsai mane į nuodemes metei?

164
Tik varginas tuščiai, kas graužiasi ir liudi.
Dangus pasejo mus - dangus parengs ir pjuti.
Man taure tu pripilk - ir tarsiu aš po jos:
"Ivyko visa tai, kas ir turejo buti".

165
O Viešpatie! Gal Tu kilnus ir gailestingas,
Bet kurgi neklusnus Iremo šeimininkas?
Jei nuolankiam Tu man atleisi, kas iš to?
Jei Tu kilnus - atleisk, nors bučiau vaidininkas!

166
Kad sukasi dangus, išminčiaus nesiklauses,
Koks skirtumas, ar jis aptemes, ar šviesiausias?
Jei mirsim ir užges troškimai, tai vis vien,
Ar stepej grauš vilkąi, ar žemej skruzdes rausios.

167
Saki! Mana širdįs - tarytum pelenai.
Numireliui kąpe geriau kaip man čionai.
Nors ašarų marias dėl nuodemiu praliejau -
Tuščiai. Tik dar labiau susitepe skvernai.
168
Jei nori nors trumpam sutvirtinti savi buti
Ir nors minute šiąm pasauly linksmas buti -
Tai nuo pilnos taurės ne mirksnio nesitrauk,
Kol džiugesio lašus išbaigsi po truputi.

169
Pasaulio rupesčiai - nuodai. Bet ju liepsnu
Piktybe tu gali atvilgyti vynu.
Gerk vyną ant žoles, juodkase apkąbines,
Kol neželia žole iš tavo pelenu.

170
Nuo tu maldu, auku nebus padange soti.
Tu rupinkis žmonems kasneli patausoti.
Tu šiąm pasaulyje negrobk ir nežudyk,
O dėl ano - tvarką, sakąu tau. Nešk asoti!

171
Sutems - ir vėl širdįs ramumu netures,
Vėl ašarų lašai kaip deimantai žeres.
Bet nuo minčiu galva neprisipildo vyno.
Jau nieks nebepripils apvirtusios taurės.

172
Jei kąrta visata paklustu mano ranku,
Nelaukes nieko, tuoj sugriaučiau šita dangu
Ir kaip Kurejas vėl naujai sutverčiau ji -
Kilniu žmoniu svajoms ir lukesčiams palanku.

173
Kai vyno nematau, išdžiusta man burna
Ir niekad man dainu nei fleitos negana.
Jei nulipdysite iš mano dulkiu taure,
Tegu ji dienanakt bus vyno sklidina.

174
Neber jokios naudos dabar išminčium buti,
Dėl to lemties darže kvailys pradejo pjuti.
Man taure tu atnešk - lai protas susidrums,
Tada lemtis ir mums gal šypteles truputi.

175
Pasake rože: "Aš esu lanko Jusufas.
Auksiniais apsodais rubinai - mano lupos".
"O kur žyme, - tariau, - jog tu esi Jusufas?"
Atsake rože: "Va: kraujuotas mano rubas".

176
Kai mylima vynu griuvesiuos vaišina,
Nei rojus be galvoj, nei pragaras baugina.
Kam žeme ir vanduo, kam oras ir ugnis,
Jei kuna su dušią užstateme už vyną?

177
Visa būtis tera tik išmoniu vaizdai,
Ir ne arifas, kas nežino apie tai.
Ečh, seskim ir linksmai išlenkim taure vyno, -
Be reikąlo tuščiai gudrauji ir mastai.

178
Į sena aš mainyčiau nauja sosta.
Gyvenkime vynu. Tik jis nenusibosta.
Brangesne man taure negu kąralija,
Asočio nuodauža geriau nei šačho juosta.

179
Kai skleidžia danguje aušra ugnini žieda,
Ar tu žinai, kodėl gaidys taip graudžiai gieda?
Jam veidrody aušros matyti, kaip slapčiom
Į nebuti ir vėl viena naktis išrieda.

180
Prieš tuos du tris kvailius, apsvaigusius didybe,
Kurie tikri, kad jie - pasaulio išmintybe,
Tu kvaili ir vaidink, nes asilu banda
Ne asila tuoj pat apkąltins bedievybe.

181
Skąistveides mylimos kaip rožes aš ilgiuos.
Man tiesiasi ranką arčiau taurės svaigios.
Nuo džiugesio žiedu aš linksiu po dulkele,
Kol mano palaikąi dulkelem išlakios.

182
Čhajamai! Jei vynu užpylei gela - džiaukis.
Jei valandėle tu su savo miela - džiaukis.
Pasaulio reiškiniu likimas - nebūtis,
Ir jeigu jau jauti tu savo siela - džiaukis.

183
Nebūk čia ikyrus, godus ir priekąbus,
Nesuk galvos dėl to, kas buvo ir kas bus,
Užk linksmas su draugais šią trumpa valandėle,-
Nes visa visa liks, kai žengsi į kąpus.

184
Buk linksmas, nepalik taurės neišgertos -
Pralėkusi diena negrižta niekados.
Nereikia danguje nei mus maldu, nei maištu -
Tad skubink susigaudyt, ką tavo laime duos.

185
Išminčiu sapnavau; "Tu džiaugsmo rože šviesia
Surasti, - tarė jis, - sapne tuščiai viliesi.
Kodėl gi taip darai, gyvenima žudai?
Išsimiegot vėliau, per amžių amžiųs spesi"

186
Ko rože kruvina? Ko tulpe kaip ugnis?
Kąraliai bus krauju palaiste ju šaknis.
Ko skleidžiasi melsvai pašlaiteje žibutes?
Tai žybčiojes kadais jaunu akiu šypsnys.

187
Vos rytą sužeres žydra dangaus šviesa,
Nebepaleisk taurės su vynmedžio rasa.
Nuo seno sakoma: "Ner vyno be kąrtybes" -
Užtat mes turime laikyti ji Tiesa.

188
Buk atsargus - lemtis klastinga ir žiauri.
Nebūk lengvamaniu, nes jos strele aštri.
Net jei likimas tau čhalvos ides į burna,
Laikykis, nenuryk - nuodai jos vidury.

189
Sukruvinta širdįs ir lukesčiu apgaule -
Štai visa, ką, žmogau, gali laimet po saule.
Laimingas, kas ilgai neužsibuvo čia,
O laimingiausias tas, kas negime pasauly.

190
Kas lemčiai paklusnus, to žodžiu neklausyk,
Gražuole ir taure mielesnes šimtasyk.
Iš šio pasaulio ten jau daugelis išejo,
O grižusio atgal nemateme ne syk.

191
ˇmogau, tarp keturiu pradžiu kuris plukiesi,
Nuo ju ir septyniu kur tau surast pavesi?
Pluši, nes nežinai, apsvaiges godumu,
Jog, ženges iš čionai, sugrižt nebegalesi.

192
ˇmogau, ar gyveni? Tik saugais ir ginies.
Bet buk visad smagus, nors engs ir varines.
Ieškok tik išminties, nes visas tavo buvis -
Iš dulkiu ir lašu, iš vejo ir ugnies.

193
Kai rožemis padvėlks pavasario pradžia,
Nepadek taurės nei diena, nei nakčia.
O nuostabias pilis ir pragara su rojum,
Ir hurijas - pamiršk. Tai pasaką tuščia.

194
Kai užgimsta mintis išminčiaus širdyje,
Kaip Anką paslaptis privalo gaubti ja.
Nes perlas kriauklej užgimsta iš lašelio,
Išsaugoto pačioj slapčiausioj gelmeje.

195
Aš atvirom akim pasauly gyvenau,
Jo paslaptis, misles speliojau, gvildenau,
Septynias dešimtis dvejus metus galvojau -
Ir supratau: žinau, kad nieko nežinau.
196
Ir kluona su pačiu gryniausiu seklos grudu,
Ir soda, ir namus - paliksim viską mudu.
Tad auksus, sidabrus ir visa, ką turi,
Išleiskim su draugais, kad priešams nepakliutu.

197
Mes - vargo praraja ir džiugesys sauletas,
Mes - prievartos šaknis ir teisingumo žiedas.
Mes - niekšai ir dori, mes taurus ir žemi,
Mes - pasaku taure ir veidrodis dulketas.

198
Negersiu ne todėl, kad grašiąi pasibaige
Ar kad bijau žmoniu, kurie girtuma peikia.
Aš gerdamas tik vien liksmybes tegeidžiu,
Dabar gi tu širdy - ir vyno nebereikia.

199
Kai kas vis giriasi, didžiuojasi: "Štai aš!"
Vis auksu sidabru puikuojasi: "Štai aš!"
Bet vos reikąliukas toksai aptvarko, žiuri -
Mirtis jau kelia jam pastojusi: "Štai aš!"

200
Aš išeinu - metu ši neteisybes busta,
Kur be jokios prasmes mana gyvybe žusta.
O mano mirtimi lai džiaugias tas, kuris
Pabego nuo mirties ir jai nebepaklusta.

201
Ko graužies? Troškimus dalino, vyre, vakar.
Ir nieko neprašyk, nes viską skyre vakar.
Buk linksmas, buk ramus. Ar norime, ar ne -
Ką valgysim rytoj, be mūsų vire vakar.

202
Pas puodžiu neseniai asoti aš pirkąu
Ir tokia išgirdau jo byla: "O, dangau,
Kąralius aš buvau, iš aukso indu geriau,
O va dabar kokiam girtuokliui patekąu!"

203
Jei nuo vilties šaku nuskinčiau bent uogele,
Susiieškočiau aš ir visa savo dalia.
Kada gi šis būties kąlejimas sugrius?
O, kad į nebuti galečiau rasti kelia!

204
Jei visada dangus žmonems teisingas butu,
Tai jo šventa valia mums niekad neužkliutu.
Ir jei dangus tikrai spindetu teisumu,
Tai ar kada krauju teisiuju širdys srutu?

205
Būties misliu gelme ne tau skirta, atrodo.
Neperkasi, matyt, ir mokslo vyru proto.
Verčiau žalioj lankoj lyg rojuj vyną gerk -
Nes ir danguj, kad kaip, nerasi rijaus sodo.

206
Iš kurgi ši būtis - platybe vandenyno?
Dar žmones jos tamsiu gelmiu neišmegino.
Kiekvienas sake tai, kas buvo naudingiau,
O kaip yra tikrai, taip niekas ir nežino.

207
Vos viena pagimdys, tuoj kita numarina.
Nesako niekados, ką tylomis ketina.
Nepatiki lemtis mums savo paslapčių.
ˇmogus - tiktai taure. Kuria ji seiki vyną.

208
Kai aš kasdien kenčiu nelaimes ir vargus,
Tu vis didžiuojiesi, kad linksmas ir smagus.
Labai nepasikliauk linksmybe ir smagumais,
Nes nežinai, kaip ryt tau pasisuks dangus.

209
Kentedamas žmogus širdy jau laisve nešas.
Sugniaužtas kriaukleje perlu sustingsta lašas.
Dar bus pilna taure, kuri dabar tuščia,
Dar didėliu turtu pavirs ir lobis mažas.

210
Nuo žemės gelmenu lig pat Aušros žvaigždes
Neliko man jokios visatos paslapties.
Aš tyriau, meginau, visus mazgus išpyniau,
Išnarpliojau visus, tik vieno ne - mirties.

211
Ką žemej šioj turi, suaižes ir sukris,
O rankose paliks tik vejo sukurys.
Tu rupinkis igyt kitu, ne žemės turtu,
Nes žemiškus tiktai vaizduojies turis.

212
Ar buvo kas aukščiau padanges ir erdves?
Ar buvo kam gana gardumo ir šloves?
Tu išdidžiai giries, jog dar nesi suestas,
Bet priešas jau čia pat - palauk palauk, sues.

213
Akie! Jei tu regi, žiurek - duobe matyti,
ˇiurek, kaip žeme ši vilioja ir pavydi.
ˇiurek, vadai, kąraliai, šačhai - po žeme,
O skruzdėles šviesius ju veidus baigia ryti.

214
Ar dar ilgai tranu ir niekšu tarnas busi?
Neprisirišk širdįm prie atmatu it muse.
Gyvenk širdįes krauju, bet niekam nesilenk
Ir duonos nemaldauk, nors kasnio bus tik puse.

215
Verčiau tu kaip kranklys apgraužtus kąulus riki,
Tačiau nepadlaižiauk, jei ką numes niekingi.
Kad ir labai sausa, sudiržus tavo duona,
Su niekšais kąrčiamoj alum nesivaišinki.

216
Vieni tiesos takąis klampoja atkąkliai,
Kitiems arčiau širdįes tikejimo keliai.
Bijau, kad vienadien staiga išgirsim balsa:
"Tikroji išmintis visai kitur, kvailiai!"

217
Ir kad užejo man ant tu šventeivu giežas!
Ei, vyno pilk, saki! Sakąi, prapylem lešas?
Tai čalma ir maldu takeli užstatyk, -
Ne vien tik liežuviu aš tu melagiu priešas.

218
Korano eilutes mes gerbiame šventai.
Bet kaipgi skąitom jas? Tingedami, retai.
Tik ant taurės briaunos žeruojančia eilute
Kąrtojam dienanakt ir uoliai, ir kąrštai.

219
Mokslinčiu tu visu ilgi pamokslai - niekis,
Verčiau su mylima ta laiką glamonekis.
Gerk džiaugsma iš taurės su vynmedžio krauju,
Kol krauja tau išgers kraupus likimo negis.

220
Ne veltui puodžiedys tau forma amžiais ruoše:
Net pilnatis nakčia blausi prieš tavo groži.
Tegu dabinasi gražuolės prieš šventes -
Tu visa iškilme pati savim pasipuoši.

221
Ei, vyno duokit šen! Pabuskit iš sapnu!
Lyg rožes pasitikt pavasario einu.
Prieš tai gi, kad greičiau užnustu senis Protas,
Tiesiog į veida jam kai šliukštelsiu vynu!

222
Nežinome, deja, ką slepia ateitis.
Naudokis valanda - jos tyko nebūtis.
Skąistveide mano, gerk! Juk daugel daugel amžių
Švies menuo danguje, tik mūsų nematys.

223
Asotis, sklidinas iki briaunu, man mielas.
Ir čangas, aidintis gausmu liudnu, man mielas.
Ir lašo neimas šventeiva ikyrus -
Kai jis toli toli, už tu kąlnu - man mielas.
224
Kam baimintis mirties? Likimo juk nusverta,
Kad aš į veida jai težvėlgsiu viena kąrta.
O jei gleiviu, mesos ir kąulu ryšulys
Staiga išnyks - nejau dėl to graudintis verta?

225
Aš balsa išgirdau per sapna ankstu rytą:
"Pabaldos, ei, čionai - jau smukle atdaryta!
Pakelkime taurės su purpuro vynu,
Kol mus dienu taure lemties nesudaužyta".

226
Isimylejusio vis vien linksma dalia,
Nors leisgyvis vos vos linguoja galvėle.
Tiktai blaiviam vargai kasdiena graužia širdį,
O geriančiam visur ir viskas - tralialia.

227
Kiek meiles man širdy! Kaip ji graži, jauna!
Kodėl ne žodžio jai neištaria burna?
Kas su manim, dangau? Ištroškes kąnkinuosi,
Kada čia pat versme, gyvybes sklidina.

228
Net Kinu dukroms tu užtemdei grožio šlove.
Jaziminas prieš tave pražydes lenkias droviai.
Tu vakar pažvėlgiai į Babilono šačha -
Ir krito jo žirgai, ir bokštai, ir valdove.

229
Dar vyno draudimu ne viskas pasakyta:
Svarbu, kas geria, kur, su kuo, kada ir kita.
Jei visa tai yra kaip reikiant išlaikyta -
Išminčiai gali gerti kiek nori, čia ne yda.

230
Nejau per amžiųs mus slogins būties grandines?
Kodėl turi kasdien vaitoti nusimines?
Kelk taure su vynu, kol moliu nevirtai
Ir puodžius iš taves nenužiede puodynes.

231
O gerk, nes ryt poryt ilsiesesi kąpuos.
Be draugo, be žmonos guleti nusibos.
Ir dar, palauk, ausin žodėli pasakysiu:
Nuvytus tulpe, brol, žiedais nebesipuoš.

232
Vedžiojasi vaikus daniele, snaudžia liute
Tenai, kur kitados Behramas žveris žude.
Jis užavo linksmai, medžiojo kaip mirtis,
Bet pats mirties naguos nuščiuvo per minute.

233
Gal visa, kas yra pasauly, tu žinai,
Gal dreba prieš tave valdovai milžinai,
Bet vyną gerk vis tiek. Visu likimas - kąpas.
Behramas - net ir tas - užmigo amžinai.

234
Gak bego dienos tau lengvai - bet kas toliau?
Gal visa, ko geidei, gavai - bet kas toliau?
Gal tu pragyvenai laimingai šimta metu
Ar du, bet pagalvok blaiviai: o kas toliau?

235
Nors tau ir du, ir tris gyvenimus pridurtu,
Vis tiek ateis diena - turesi žengt kitur tu.
Ar padišačhas tu, ar elgeta esi -
Vienodi ten visi: be luomu ir be turtu.

236
Tu žemej daug matei, bet, ką regejai - niekąi.
Ir ką kitiem sakei, ir ką girdejai - niekąi.
Nors visa žeme tu išvaikštinejai - niekąi,
Ir visa, ką pirkąi ir ką laimejai - niekąi.

237
Nuo giltines streles pabegt nesitikek,
Ar elgeta esi, ar šačhas - jai vis tiek.
Be laimes valandu čia viskas vien tuštybe.
Jei džiugesio ilgies, tai džiugesio ir siek.

238
Kur pilys ant kąlvu puikąvosi kadai,
Kur leido sau dienas sultonai ir vadai,
Erelis vienišas nutupes ant griuvesiu
Graudingai klykąuja: "Matai? Matai? Matai?"

239
Kasryt nuo pat aušros jau aš kąrčiamoje,
O su manim - draugu naktibaldu gauja.
Tu nori, Viešpatie, išgirsti mano malda?
Tai padaryk pirmiau, kad itikečiau ja.

240
Aš rankomis laikąu asoti su vynu,
O šventraščio jomis vartyt neketinu.
Aš permirkes vynu, o tu šventai išdžiuves.
Kątras gi užsidegs nuo pragaro liepsnu?

241
"Tu pasileidėle! - pasake šačhas, jodais
Kas nakti su kitu, girta - ir tau ne motais".
"Teisybe, - tarė ji, - tikrai esu tokia,
Tačiau sakyk, ar pats esi toksai, kaip rodais?"

242
Kad aš leliodamas kasdien vynu džiaugiuosi
Ir lupas prie taurės priglaust kąrštai ilgiuosi,
Drauguži, tu manes nebark: aš myliu ja.
Nejau su mylima pasibučiuot neduosi?

243
Čhajamai! Linksmas gerk su mylima kąrtu,
Nors giltine rytoj tave pašauks vardu.
Gyvenimui sudie jau vakar pasakyta,
O šiąndien tebunie mylet ir gert saldu.

244
Nuo tol, kai danguje menulis ir Aušrine,
Kas mate už tave ką nors puikesnio, vyne?
Stebetini žiopliai prekiautojai vynu:
Numiršta jie, kvailiai, palaimos nepažine.

245
Mesk ižadus, brolau: be vyno - per sunku.
Gailesies, kam žengei tuo liudesio taku.
Tuoj rožes pražydes, lakštingalos pragydo...
Nejaugi nematai, jog džiusti ne laiku?

246
Dar skendi migloje lanku žiedai rasoti,
Dar vynąs nekąrtus neišgertam asoty,
Dar saules žiburys negesta už kąlnu.
Mielasis mano, gerk - ne metas dar miegoti.

247
Beturtis tu, brolau - taip buvo, taip ir bus -
Koks varganas gimei, toks eisi į kąpus.
Sakąi, užtenką gert, nes jau mirtis už duru.
Bet gersi tu, ar ne - vis tiek tave nubaus.

248
Nurimti nei atsidust ne mirksnio negaliu,
Išvargo man širdįs nuo aimanu gailiu.
Kam žemeje gimiau, jei - busiu ar nebusiu -
Ji skrieja tuo pačiu nežinomu keliu?

249
Mana dvasia - niuri kąnčios liepsnu dukte.
Tu savo vandenim ja gidei, nebutie.
Lyg vetra aš visur blaškąusi po visata,
Kol dulkiu saujele pavirsiu vienadie.

250
Nors lenksis prieš tave Egiptas, Roma, Kinai,
Nors tavo pavergti drebes visi žemynai.
Vis tiek ir man, ir tau skirta viena dalia:
Drobules ikąpes ir žemės trys aršinai.

251
Viens Jautis vidury padanges okeano,
Antrasis apačioj dulketos žemės mano.
O tarpu abieju šemuju - ar matai,
Kiek daugel asilu šviesus Alačhas gano?
252
Ko su kvailiu šlaistais, ar protas tau aptemo?
Verčiau tu paklausyk, brangus brolau, Čhajamo:
Išminčius duodamus priimki net nuodus,
O kvailio siulomo neimki ne balzamo.

253
Jei kvaili vaišini, neleisk per daug ikąisti -
Šlykštuma nuo širdįes sau pats turesi šveisti:
Ikąušes rekąus, bliaus, miegoti tau neduos,
O rytą ikyres, maldaudamas atleisti.

254
Nors sedi valdžioje didžiunas pasiputes,
Bet jo visa dalia - tik rūpesčių slogutis.
O koks jis išdidus, kaip niekina giliai
Visus, kuriu širdįes negraužia grobio rudys!

255
Prieš lemti nemurmek - naudos iš to nedaug.
Prieš žmones patylėk arba pameilikąuk.
Ne kąrta gudravau apeiti šita kliuti -
Kiekvienasyk lemtis su geda vijo lauk.

256
Gaveniom ir maldom - kas jas besuskąičiuos -
Daug metu vadavaus iš nuodemiu valdžios,
Bet syki kąžin kaip, užmiršes apsiplauti,
Vėl vyno paragavau - ir viskas iš pradžios.

257
Mes geriam ne todėl, kad geidžiam but linksmi,
Ne palaidumo sau mes ieškom gerdami.
Mes norim užsimiršt nors viena valandėle -
Ir geriam, svaigdami kąrtybes šaknimi.

258
Nubuski iš sapnu, nubuski, o saki!
Taurės iki briaunu pripildyk, o saki!
Kol dar iš mus galvu nepadarytos taurės -
Lai dega rubinu dvi taurės, o saki!

259
Rusensi lyg ugnis uolos viduj slapčia -
Šalta mirties banga užlies tave ir čia.
Pasaulis pelenai? Ei, daina uždainuojam!
Gyvenimas migla? Ei, vyno šen, risčia!

260
Virš rožiu obely lakštute pamačiau.
Prie žerinčios taurės ji prilėke arčiau
Ir sučiulbejo man, apsvaigus ir laiminga:
"Tik mirksni gyveni - naudokis juo greičiau!"

261
Deja, likimas greit iš knygos mus išbrauks,
Atejusi mirtis ne mirksnio nepalauks.
Nelukuriuok, saki! SkuBėk atnešti vyno
Ir laistyk, kas rytoj iš mūsų dulkiu augs.

262
Mažiau mastyk, brolau, apie likima kąrtu,
O stengis kuo daugiau raudono vyno gertu.
Prisesk prie nekąltos, prie vynuoges dukters -
Už savo motina gražesne ji daug kąrtu.

263
ˇvaigždynai, mums žeri ugnim dangaus begalio,
Nuleme kelia tau, nežino patys kelio.
Išminčiau! Kai blaškąis dvejoniu miglose,
Laikykis išminties tau nutiesto siulelio.

264
Lyg vejo sukurys gyvenimas praskriejo,
Lyg baltas debesys tolyn, tolyn nuejo.
Nors laimes nemačiau, tik nuoskąudas kenčiau.
Bet gaila man, kad šis gyvenimas praejo.

265
Trumpute, netvari lyg sapnas mus būtis.
Geriausia - kąrčemoj sedek dienas naktis
Ir vyno srovemis gesinki skąusmo ugni,
Kol viesulas tave po tyrus išpustys.

266
Pavasaris. Linksma jaunu draugu minia.
Ne lašo nepalik svaigios taurės dugne!
Pasaulis vandeny jau buvo paskąndintas -
Kas tokio, jei dabar paskesime vyne?

267
Pasaulin - uostan šios trumputes mus būties
Aš smalsiai ir ilgai žiurejau. Ir išties -
Grakštesne tu esi už liekna kiparisa,
O tavo veidas man - lyg menuo virš nakties.

268
Išminčium aš kvailu vadinamas, tačiau
Pats Dievas liepia jais tiketi kuo mažiau, -
Juk mano išmintis - kaip ir visu šiu mulkiu,
Kąrtojančiu, ką aš kadaise parašiąu.

269
Neperpranta būties net patys protingiausi.
Ieškosi lig mirties - tiesos neprisiklausi,
Nes nieko pastovaus iš tikro čia nera -
Tik ikąpes, manau, tikras numires gausi.

270
Man meile širdyje, o ne Koranas, ne!
Aš vargo skruzdėle, ne Suleimanas, ne!
Brangiausia, ką turiu - nudriskusi rudine,
Ne Kinijos šilkąi ir ne safjanas, ne!

271
O vargas, vargas tam, kieno širdįs šalta,
Kas meile ir aistra nesvaigsta niekada.
Diena, be mylimos ir vyno praleista,
Slogina kaip sunki, beprasmišką našta.

272
Tu, keturiu pradžiu sunau šiąme žvaigždyne,
Iš amžių išminties priimk teisybes žinia:
ˇmogus ir žveris, ir angelas, ir vėlnias -
Ir viskas tavyje į viena susipyne.

273
Nors turtai išminties, dievaž, nepamainys,
Bet vergeta visur - net rojuj - kąlinys.
ˇibute vargana žemyn žiedėli lenkia,
O rože juokiasi: auksinis jos šypsnys.

274
O jeigu aš kasdien turečiau nors plutele
Ir kampa prisiglaust, bent vargana lušnele,
Kur nereiketu man valdyti nei vergauti! -
Aš dangu šlovinčiau už tokia laimes dalia.

275
Kas megaujas plovu, saldesiais ir vynu?
Nevekšlos. Taip jau yr nuo amžių amžinu.
Pačios Turkąn-čhatun - gražiausios žemej - akys
Bučiuojamos kieno? Guliamu ir bernu.

276
Tuos asilus mandrus aš neblogai pažistu.
Lyg bugnai jie tušti. O triukšmas tu menkystu!
Jie šlovina vardus. Iškiltum - ir kaipmat
Ant žemės jie visi po tavo kojom kristu.

277
Dangau, man po tavim negera ir alsu,
Ir veltui šaukiuos gailiu balsu.
Tik mulkius ir kvailius tu myli - tai žinoki:
Nei aš jau taip šviesus,nei mokytas esu.

278
Protingai nugyvent gyvenima - sunku.
Tu pradžiai bent žinok du tokiu dalyku:
Verčiau buk alkąnas, negu bet ko pavalges,
Ir likis vienišas, jei ner tikru draugu.

279
Tylėk ir nemurmek, jei sius kąnčias likimas.
Kai sopa, nesiskusk - geriausias patarimas.
O turtingiausias tu - kai tenkinies dalia,
Kuria nuleme tau dangaus žvaigždžiu skridimas.
280
Tuščiai nesikamuok dėl prakeiktos lemties,
Nelaimes ir vargai tegu nedrums širdįes.
Išeisi iš čionai - ir bus visai vis viena,
Ką dirbi, ką šneki, ar keikies, ar meldies.

281
Tikiu tik dainomis ir vyno svaigumu.
Nereikia man dievu kitokiu, svetimu.
Paklausiau aš lemties: "Kaip man tave laimeti?"
Atsake ji: "Širdies linksmybe ir džiaugsmu".

282
Pasake man dangus: "ˇmogau, ar tu manei,
Kad aš sukuosi pats? Lemties mes kąliniai.
Jei butu leista man daryti tai, ką noriu,
Tai bučiau vietoje sustojes jau seniai".

283
Jei nesigainiotu manes pikta lemtis
Ir kurčiau pats laisvai sau norus ir mintis,
Į ši pasauli aš iš viso neateičiau,
Kad vos užgimus netykotu mirtis.

284
Tau nenurimt,širdįe, dalia yra duota,
Kol sielvarto taure gerta neišgerta.
O siela mano, kam tu isikurei kune,
Jei vis tiek pat nuo jo vėl busi atskirta?

285
Nei pragaro tu Bėk, nei rojaus siek, širdįe.
Ar grižo kas iš ten? O netikek, širdįe.
Ir neturek, širdįe, vilčiu nereikąlingu,
Ir nieko nebijok, ir nevirpek, širdįe.

286
Ar savo noru atejom šičia? Ne.
Kodėl turesim vėl išeiti? Nežinia.
Geriausia butu mums iš viso neateiti
Ir nepalikt pedu šiąm ašarų klane.

287
Lig šiolei aš ejau su rožem ir vynu.
Ko troškąu, geidžiau - matau, neprieinu.
Bet ar gražu draugus pusiaukely pamesti?
Tai žengsiu ir toliau su jais keliu senu.

288
Be vyno,rodos man, dienos neiškentesiu.
Kai negeriu, dustu lyg nuokokiu pelesiu.
Bet netoli diena, kai taure man paduos,
O aš prie lupu jos pakelt nebegalesiu.

289
Vos rože praskleide žiedėli - ir nuvyto,
Tiktai pasidžiauge vejely - ir nuvyto.
Išsivadavusi iš amžinos nakties
Tiktai pasveikino šią šali - ir nuvyto.

290
Vos tik emiau rankas nuo koju skirt ašai,
Tuojau, pikta lemtie, man jas ir surišai.
Paimsi nemažai tu už kiekviena diena,
Nors vyno tiek nedaug ir meiles tiek mažai.

291
Nors liepta nežiuret į vyną net sapne,
Nors giežia burna jis kąrtybe ugnine,
Su mylima saldu man gerti. Ką darysi -
Mes linkstame tenai, kur pasakyta "ne".

292
Šaltiniai ir žiedai - tarp rojaus želmenu.
Net pragaras umai pavirto Edenu.
Ant žydinčios vejos sodinkis skąisčiaveide
Ir skubinkis apsvaigt nežemišku vynu.

293
Greičiau ipilk, saki! Taip liūdna širdyje!
Gyvenimo srove kaip švinas neša ja.
Greičiau! Nebeilga lyg sapnas mūsų laime.
Greičiau! Nebegražint jaunu dienu, deja.

294
Nuliudo rože: "Ai, aliejui sunaudos
Šiuos žiedlapius puikius - ir tiek tebus naudos!"
Ir sučiulbejo jai nakties tyloj lakštute:
"Kas mirksni juokesi, ilgai ilgai raudos".

295
Aš kąrta smukleje sedejau nakti vėlia
Ir prie ugniakuro radau suminta gele.
"Už ką gi, pasakyk, čia numete tave?"
"O, vargas man - lankoj šypsojaus valandėle!"

296
Ne savo tu valia pasauly gyveni;
Apstulbina tave dienu srove paini,
Bet vos apsižvalgai - jau metas vėl išeiti.
Ir kam tu atejai? Ir kam tu išeini?

297
Neimine dar nieks tamsiu būties misliu.
Ne žingsnio žengt šalin iš kelio negaliu.
Kas motinos sunus - tam sielvarto likimas.
ˇinojimas - kąnčia. Ir ner kitu keliu.

298
Atejo gavenia, atejo dienos juodos.
Kaip širdį nuramint? Sapne ieškok paguodos.
Giliai giliai rusy statine su vynu.
Net mergšes kai kada išeina nemyluotos.

299
Patraukiu neretai - ir šiąip, ir pagiriom,
Bet kam gi tu mane veri akim žvairom?
Jei suktusi galva ir nuo kitokiu ydu,
Tai čia, broliuk, visi repliotu keturiom.

300
Nematoma taure, padangej paslepta,
Iš anksto kiekvienam iš mūsų parengta.
Be aimanu prie jos priglausk, bičiuli, lupas,
Kai tau išmuš lemties skirtoji valanda.

301
Jaunysteje maniau, kad jau visas slaptis
Ištyriau ir žinau. Kaip klydo man širdįs!
Ir sako išmintis: "Tu nieko neišmokąi,
Tuščia ir be prasmes visa tavo būtis".

302
Kas amžiai? Kas mirtis? Per daug ilga šneką.
O man minčiu srove užsitvenke staiga.
Užtenką vaidytis, išlenkim taure vyno -
Akimirką jinai išaiškins visa ką.

303
Juoda klastos angis kiekvienoje širdy.
Bet, mielas, tu šalia, ir tu mane girdi!
Šlakelis vyno mums nuo vakaro atliko,
O ar gyvenimo daug liko ateity?

304
Nors draudžiama griežtai mums megautis vynu,
Nebūki ne dienos be vyno ir dainu.
Tu iš pilnos taurės nuliek ant žemės laša,
Paskui prie lupu ja priglausk aukštyn dugnu.

305
Daug metu mokyti - ir jus visi, ir aš -
Jau mokome kitus, ir ne prasčiau nemaž.
O kokios išvados iš viso šito mokslo?
Mes dulkes esame, ir vejas mus nuneš.

306
Dainuoju aš dainas, džiaugiuosi aš vynu,
Su mylima geles pakranteje skinu.
Tegu sau pragaru vadina šita žeme -
Nereikia man kitos, aš rojuj gyvenu.

307
Užsukim kąrčemon, draugužiai mylimi,
Ir sklidinas taurės pakelkime linksmi.
Prieš taure vyno - kas čalma ir kas Koranas?
Pakelkim ja aukštai iš čia išeidami.
308
Džamšido taure rast aš dienanakt svajojau,
Skersai ir išilgai pasauli išklajojau,
Ir štai išminčius man pasake, jog taure
Yra manojoj širdy, ir veltui tiek ieškojau.

309
Jau mano valandu arteja pabaiga.
Ką dirbu, ką turiu, užlies tamsi banga.
Aš pasaku taure - ji krito ir sudužo.
Aš džiaugsmo žiburys - ji užpute puga

310
Minčiu palapines per amžių siuves,
Čhajamas sudege, kąnčiu žaizdran igriuves.
O pelenai? Viltis, ta perpreke sena,
Juos turguj pardave - pigiai, už nieką suvis.

311
Kada sugrius dangus, visatos baigsis skrydis
Ir Paukščiu Takas ims su pragarme maišytis,
Aš klausiu Viešpati nutveres už skvernu:
"Už ką gi nužudei mane, valdove didis?"

312
Jau tavo siela greit į nežinia išskris,
Nežinoma lemtis atvers slaptas duris.
Gerk vyną! Nežinia, iš kur čia mus atvare.
Buk linksmas! Nežinia, į kur mus išvarys.

313
Kas laime? Tik menką dulkele vejy, niekąi.
Ką per gyvenima veikiau, laimejau? Niekąi.
Kaip žvake aš degiau smagumu ugnimi,
Kaip visa sekes man! O pažiurejau - niekąi.

314
Tarp melo ir tiesos - viena tik valandėle.
Tarp meiles ir grasos - viena tik valandėle.
O džiaukis, kol gali, jaunyste, laime gerk!
Gyvenimo šviesos - viena tik valandėle.

315
Dumbletame griovy trošku, negera žuviai:
"Kada pakils vanduo? Kodėl nuseko sruviai?"
"Netrukus mus iškeps, - atsake antis jai, -
Ir bus tuomet vis tiek, ar juroj, ar keptuvej".

316
Kur jus, draugai? Kodėl nebegirdžiu dainu?
Dar vakar su manim sedejote, menu,
Ir užete draugej linksmi, nerupestingi...
Kol atgulet girti gyvenimo vynu.

317
"Šviesoj kemši? Nejau pikta dvasia apniko?"
"Nuo pasaulio, brolau, man šitaip atsitiko.
Pajuodo akyse ir dušioj taip tamsu,
Kad pamaniau - naktis! Ir sedau prie šašlyko".

318
Ką regime aplink - tik išviršes tekme.
Lig dugno po bangom - dar didėle gelme.
Tikrove nelaikyk ryškąus pasaulio vaizdo,
Nes neižvėlgiama slapta daiktu esme.

319
Tu meiles nemaldauk pamiles be vilties.
Nedusauk po langais, kur niekiamas jauties.
Buk laisvas, išdidus kaip vargeta vienuolis -
Gal ranką vienasyk ir meile tau išties.

320
Liepei - ir man širdįs pilna geismu liepsnos.
Liepei - ir aš dėl jos pagundom kąnkinuos.
O Viešpatie, dabar liepi išsižadeti?
Palenk ir neišliek pialos sklidinos!

321
Gražu pasigeret, kai dirvon sekla krinta;
Gražiau - kai tau pačiam širdįn tiesa išvinta.
Bet gerio troškuli sužadinti laisvam -
Tai gražiau, negu išlaisvint surakinta.

322
Jau vysta žiedlapiai trumputes mus būties.
Tik pusteles lengvai vejelis - ir nukres.
Gerk! Menuo danguje prapleše juosva skraiste.
Gerk! Mūsų tuoj nebus, o jis per amžiųs švies.

323
Kad nusidejau Tau - ne mano tai kąlte.
Kad kelio neradau - ne mano tai kąlte.
Kas aš? Kur einu? Kad pagal Tavo valia
Patamsyje braidau - ne mano tai kąlte.

324
Vėl pralėke diena kaip lengvas gusis vejo -
Iš mus gyvenimo ji amžinai išejo,
Bet aš, kol gyvas, sau nekvaršinsiu galvos
Dėl busimos dienos ir tos, kuri praejo.

325
Aš vienasyk vynu išminčiu vaišinau
Ir sužinot iš jo teisybe meginau
Apie palikusius šią žeme. Jis pasake:
"Gerk vyną! Jie negriš. Tai visa, ką žinau"

326
"Čhajamai, - sako man, - liaukis vynine lankyti".
Bet vynineje aš girdžiu, kaip tulpe žydi,
Ką šnabždasi slapčia jazminas su rože
Ir ko net mylima nedrista pasakyti.

327
Kodėl iš pat pradžiu aš patikejau Tau,
Kaip Tavo meileje klastos nepajutau?
Dabar Tu man siunti vien sielvarta ir kąnčia.
Ir ką aš padariau? Ir kuo nusikąltau?

328
Pasaulyje nera nei laimes, nei taikos.
Ne daigo čia tiesos neras, kuris ieškos.
Tu nori pataisyt ir pertvarkyt pasauli?
ˇmogeli, kąbiniesi už pakirstos šakos.

329
Ir mylima šalia, ir sodai vėl pražydo,
Ir sklidina taure - netrokštu rojaus kito.
Be to, ar mate kas ta roju danguje?
Vadinasi,kol kas mes tenkinsimes šituo.

330
Išeisime - neliks nei ženklo, nei vardu.
O žeme dar stoves ne šimtmeti, ne du.
Nebuvo mūsų čia seniau, nebus po amžių.
Nera iš tos sejos nei raugiu, nei grudu.

331
Tau šis gyvenimas, žmogau, išties praeis -
Todėl tegu ramiai, be graužaties praeis!
Jei busi linksmas, jis praeis džiugiai, laimingai,
Jei verksi - jis liūdnai ir be vilties praeis.

332
Kiekvienas meldžiasi kaip išgali, kaip moką -
Vis rojun prašosi, nes pragare baisoką.
Tik Dievo užmojus ižvėlgiantis išminčius
Nei rojum džiaugiasi, nei pragare jam bloga.

333
Nepavydek, jei ką regi turtinga, didi -
Sauleteki visad sauletekis palydi.
Gyvenimas - tai lyg atodusis, tu ji
Akimirkąi gavai - tik nuomot, ne valdyti.

334
Jau žilas, bet aistra vėl sueme mane -
Užtat pagalbos aš ir ieškąu vyne.
Kur ižadai šventi? Prakeikes savo dalia,
Be proto, be jegu verku ties bėdųgne.

335
Kur rojus, pragaras? Sakąi, danguj, aukštai.
Aš isitikines, jog melas visa tai.
Nes rojus, pragaras - tai ne visatos sferos,
Nes rojus, pragaras - tai sielos du krantai.
336
Kur meiles žodžiu daug, ten meiles nebera.
Iš plieskiančiu angliu išsivadi kąitra,
O meile nei sapne, nei budint nesibaigia -
Ji diena ir nakčia vienoda ir tikra.

337
Ko raudi? Kelia mums juk parenką lemtis.
Raudosi tu ar ne - vis tiek ateis mirtis.
O moliu virtusias protingas mūsų galvas
Ryt kojomis maknos ir minkys puodžiedys.

338
Nejau likimas toks niekingas ir nuožmus,
Kad kuno geiduliai kaip vergus valdo mus?
Juk dar nebuvo šiąm pasaulyje ne vieno,
Istengusio tikrai patenkinti geismus.

339
Pasauly pramaišiui kas gera ir kas bloga.
Primurys, pristatys, po to vėl griauti šoką.
Tu džiaukis šią diena, neverk dėl praeities,
O sielotis, kaip ryt gyvensim - dar ankstoką.

340
Piktumas ir klasta - valdovai žemės šios.
Nejau dar ko vilies iš šitokios valdžios?
Ar daug laimingu čia, iširdusiam pasauly?
Kiekvienas juos lengvai ant pirštu suskąičiuos.

341
Kad pilnas netiesos pasaulis, nebedok,
Kad mirsime, galvos nekvaršink, neraudok,
O prisipylus verčiau tauren raudono vyno,
Ja mylimai paduok ir širdį atiduok.

342
Ką rytdiena atneš? Daug rymojau, masčiau,
Bet nieko ateity šviesesnio nemačiau.
Čhajamai! Neišliek tuščiai ne lašo vyno -
Gyvenimo, nes jo - taurej kaskąrt mažiau.

343
Be vyno ir draugu kiek bus dienu - jos tuščios.
Be fleitu skambesio ir be dainu - jos tuščios.
Pragyvenau jau daug dienu, ir aš žinau:
Be džiaugsmo ir šviesiu vilties sapnu - jos tuščios.

344
Venk liudesio minčiu - jos graužia mus kaip ligos
Verčiau kasdien skąityk eiles iš džiaugsmo knygos.
Vyk sielvarta vynu ir nevaržyk širdįes,
Nes nežinia, kada mirtis tave nutykos.

345
Jei pats Aukščiausias mums kasdienes duonos duoda,
Tai kiekviena rieke nuo amžių atmatuota.
Nereikia sielotis dėl to, ko negavai.
Verčiau mes būkime laisvi nuo to, kas duota.

346
Jei linksminies vynu, tai gerk tik išmintingai,
Tik su jaunais, tauriais, kur juokiasi džiaugsmingai.
Negerk per daug, nešauk, nerekąuk, nesigirk,
Gerk maža, gerk retai, gerk tykiai, paslaptingai.

347
Nusviede dangumi aušra liepsnos arkąna,
Tyra dienos versme lašais tauren srovena.
Gerk vyną! Meile vėl nubudo iš miegu
Ir džiaugsmo aidu "Gerk" dangaus skliautuos skąrdena.

348
Tu vis apie bedas ir ateiti mastai.
Kam veltui kąnkinies, kam graužiesi slaptai?
Gyvenk, žmogau, linksmai ir džiaukis šiuo pasauliu -
Neklause juk taves, kas tvere ji kadai.

349
Buk linksmas - juk vargai per amžiųs mus trikdys,
Per amžiųs danguje žvaigždes degios naktis,
O po mirties kiti suminkys mus į moli,
Darys iš jo plytas ir sau namus statys.

350
Aš, vakar vakare pas puodžiedi užejes,
Girdžiu - šeši šimtai asočiu šnibždejimas.
Staiga pačiam kampe ju vienas kad suriks:
"Kur puodžius? Kur pirklys? Kuris čia pardavejas?"

351
Čhajamai! Kam jau taip dėl nuodemiu atgailauti?
Ar didėle nauda širdy nešiotis graudi?
Nebutu nuodemiu - nereiktu atlaidu,
Juk jie dėl nuodemiu ir sutverti. Ko raudi?

352
Tarp Tuso griuvenu aš varna pamačiau -
Su šačho galva jis, nutupes kiek aukščiau,
Kranksojo kaukolei: "O varge, varge, varge!
Kur bugnai? Ko ragai negaudžia kaip anksčiau?"