3K-3-422-687/2016

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos
Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens L.
L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m.
kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo A. R. individualios įmonės bankroto byloje pagal pareiškėjo A. R.
skundą atsakovei A. R. individualiai įmonei dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo, 2015
m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo L. L.

Teisėjų kolegija

Nustatė

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiami sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

klausimai pažeidus kreditorių susirinkimo nutarimo patvirtintą turto pardavimo tvarką.
2. Pareiškėjas prašė teismo pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2015 m. kovo 5 d.
bankrutavusios A. R. individualios įmonės (toliau – ir bankrutavusi A. R. IĮ) turto pardavimo
protokolą, bankrutavusios A. R. IĮ ir L. L. sudarytą 2015 m. kovo 5 d. nekilnojamojo turto
( - ) pirkimo–pardavimo sutartį.

3. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartimi iškelta A. R. IĮ bankroto byla,

bankroto administratore paskirta UAB „Vakarų Lietuvos bankroto biuras“. Klaipėdos
apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi leista nukreipti išieškojimą į neribotos
civilinės atsakomybės A. R. IĮ savininko A. R. turtą.

4. 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkime nutarta A. R. nuosavybės teise priklausantį

nekilnojamąjį turtą ( - ) pardavinėti laisvu pardavimu, apie pardavimą paskelbti interneto
svetainėje www.skelbiu.lt ir spaudoje, nustatyti pradinę turto pardavimo kainą (81 962,46
Eur) bei tvarką. Pagal šią tvarką nepardavus turto per vieną mėnesį, kaina sumažintina 10
proc. (73 766,22 Eur) ir turtas sumažinta kaina pardavinėjamas du mėnesius, o per nustatytą
terminą jo nepardavus – šaukiamas kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo nutarimu
nustatytu terminu turtas nebuvo parduotas, todėl 2015 m. kovo 3 d. sušauktas kreditorių
susirinkimas, jame kreditoriai nutarė turtą pardavinėti tokia pačia kaip ir prieš tai tvarka:
sumažinti vieną mėnesį pardavinėtino turto kainą iki 66 389,60 Eur, o nepavykus jo parduoti,
du mėnesius jį pardavinėti už 59 750,64 Eur kainą. 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo
protokolu ir pirkimo–pardavimo sutartimi turtas parduotas L. L. už 67 389,60 Eur.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad po 2015 m. kovo 3 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nei interneto
skelbimų portale www.skelbiu.lt, nei spaudoje nebuvo paskelbta patikslinta informacija apie
sumažintą turto pardavimo kainą. Tokie bankroto administratorės veiksmai užkirto kelią
parduodant turtą dalyvauti kuo didesniam pirkėjų skaičiui ir turtą parduoti už didesnę kainą.
Pripažinus 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą neteisėtu, pripažintina negaliojančia
ir pirkimo–pardavimo sutartis, nes šalys neįgijo teisės sudaryti minėtos pirkimo–pardavimo
sutarties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 27 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino,
pripažino negaliojančiais 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą, šio turto pirkimo–
pardavimo sutartį, taikė dvišalę restituciją – turtą grąžino bankrutavusiai A. R. IĮ, o L. L. – 67
389,60 Eur.
7. Teismas nustatė, kad, turtą pardavinėjant 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimo
nutarime nustatyta tvarka, į bankroto administratorę 2015 m. vasario 27 d. kreipėsi du pirkėjai
– R. M. ir D. K.; jie atitinkamai pasiūlė pirkti turtą už 73 800 Eur ir 73 766 Eur;
administratorė turto nepardavė ir 2015 m. kovo 3 d. sušaukė kreditorių susirinkimą naujai
turto pardavimo kainai nustatyti; administratorė pateikė kreditoriams nutarimo projektą,
kuriuo pradinė turto pardavimo kaina sumažinta iki 66 389,60 Eur, tačiau jų neinformavo apie
jau esamus pirkėjus ir jų pasiūlytas turto pirkimo kainas; 2015 m. kovo 3 d. kreditorių
susirinkimas pritarė bankroto administratorės pasiūlytai sumažintai turto pardavimo kainai ir
tokiai pačiai 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimu nustatytai turto pardavimo tvarkai; apie
sumažintą turto pardavimo kainą administratorė nepaskelbė nei spaudoje, nei interneto
svetainėje www.skelbiu.lt; 2015 m. kovo 5 d. administratorė sudarė pirkėjų sąrašą, kuriame
nurodytos tos pačios 2015 m. kovo 27 d. pasiūlymą pirkti turtą pateikusių pirkėjų pavardės;
2015 m. kovo 5 d. surašytas turto pardavimo protokolas, kuriame nurodyta, kad didžiausią
parduodamo turto kainą (67 389,60 Eur) pasiūlė D. K.; tą pačią dieną sudaryta turto pirkimo–
pardavimo sutartis, kuria bankrutavusios įmonės turtas parduotas L. L., atstovaujamai D. K.

8. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad bankroto administratorė nesilaikė 2015
m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos, nes nei spaudoje, nei
interneto svetainėje www.skelbiu.lt neatnaujino informacijos apie sumažintą parduodamo
turto kainą. Dėl pažeistos turto pardavimo procedūros teismas pripažino neteisėtu 2015 m.
kovo 5 d. turto pardavimo protokolą ir jį panaikino, o 2015 m. kovo 5 d. turto pirkimo–
pardavimo sutartį pripažino niekine Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)
1.80 straipsnio pagrindu.

9. Teismas pažymėjo, kad administratorės veiksmai, kai, 2015 m. vasario 27 d. gavus

pasiūlymus turtą pirkti už 73 766 Eur arba 73 800 Eur, inicijuojamas 2015 m. kovo 3 d.
kreditorių susirinkimas dėl turto kainos sumažinimo, neatitiko įstatyme nustatytos turto
pardavimo procedūros, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Sudarytas protokolas ir
pirkimo–pardavimo sutartis yra niekiniai ir negaliojantys, ginčo sutarties šalys laikytinos
nesąžiningomis, o jų veiksmais sukurtos civilinės teisinės pasekmės neatitinka viešosios
tvarkos ir geros moralės reikalavimų, todėl teismas 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo
sutartį pripažino niekine ir pagal CK 1.81 straipsnį. Pripažinęs sutartį niekine, teismas pritaikė
dvišalę restituciją, grąžindamas turtą A. R. nuosavybėn, o L. L. – už turtą sumokėtas lėšas.

10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal
atsakovės bankrutavusios A. R. individualios įmonės ir trečiojo asmens L. L. atskiruosius
skundus, 2016 m. kovo 1 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d.
nutartį paliko nepakeistą.

11. Kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas, pripažindamas sandorį
negaliojančiu, nenurodė konkrečios normos, tačiau teismo pateikta aptariamos išvados
motyvacija leidžia tokią nustatyti. Pirmosios instancijos teismas sandorį pripažino niekiniu
pagal CK 1.80 straipsnį, nurodydamas, kad parduodant turtą nesilaikyta bankrutavusios
įmonės 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos.

12. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas nekilnojamasis
turtas visais atvejais parduodamas varžytynėse Vyriausybės nustatyta tvarka, o neparduoto iš
varžytynių minėto turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (komitetas).
Nagrinėjamu atveju turtas, nepavykus jo parduoti iš varžytynių, buvo pardavinėjamas
kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad nebuvo laikytasi kreditorių
 susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos. Toks turto pardavimas yra neteisėtas
imperatyvaus ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

13. Nors byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad įsigyti ginčo turtą ketino daugiau pirkėjų, kurie
būtų pasiūlę didesnę kaip 67 389,60 Eur turto pirkimo kainą, tačiau nurodytas prielaidas
kolegija vertino pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185
straipsnyje nustatytas taisykles. Bylos duomenimis, nepaisant ilgiau kaip metus trukusio
vangaus ginčo turto pardavimo proceso, 2015 m. vasario 27 d. į administratorę kreipėsi du
potencialūs pirkėjai; vienas jų (R. M.) pasiūlė turtą nupirkti už 73 800 Eur, kitas (D. K.) – už
73 766 Eur. Taigi jau du pirkėjai buvo susidomėję ginčo turto įsigijimu už didesnę kaip 67
389,60 Eur kainą dar iki 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo, todėl pagrįsta kolegija
laikė prielaidą, jog, viešai paskelbus apie sumažintą ginčo turto pardavimo kainą, kaip tai
nutarta 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkime, susidomėjusių šio turto įsigijimu pirkėjų
skaičius būtų išaugęs. Neatnaujinus informacijos apie sumažintą turto pardavimo kainą,
nebuvo sudarytos sąlygos bankrutavusios įmonės kreditoriams gauti didesnę savo finansinių
reikalavimų patenkinimui skirtą sumą.

14. Kadangi bankroto administratorė neatskleidė kreditorių susirinkimui informacijos apie tai,
kad į ją kreipėsi du asmenys, kurie norėjo įsigyti turtą už didesnę kainą, ir pasiūlė
kreditoriams sumažinti turto pardavimo kainą, be to, nepatikslino spaudoje ir interneto
tinklalapyje informacijos apie sumažintą turto pardavimo kainą ir turtą pardavė L. L. už 67
389,60 Eur, tai kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio
prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms, šalių nesąžiningumo, sandorio
prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad
atsakovė nepateikė įrodymų, kuriais paneigtų duomenis, kad 2015 m. vasario 27 d.
pasiūlymus pateikę pirkėjai neketino įsigyti turto už pasiūlymuose nurodytas kainas.

15. Sutikdama su teismo taikyta restitucija, kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog
įmonė neturi finansinių galimybių grąžinti L. L. 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo
sutartimi sumokėtus pinigus ir kt.; be to, konstatuotas L. L. kaip sutarties šalies
nesąžiningumas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei įmonė neturėtų
galimybės L. L. grąžinti sumokėtų lėšų, tai ji gali tapti kreditore ir reikalauti savo finansinį
reikalavimą patenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka.

16. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad L. L. procese dalyvavo kaip trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje. Teismas nenustatė pagrindo
spręsti, kad tokia jos procesinė padėtis neleido jai tinkamai įgyvendinti savo teisių (CPK 42
straipsnis, 47 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė ir tai, kad bankrutuojančios įmonės
kreditorių teisės nepažeidžiamos vien dėl to, kad visi įmonės kreditoriai neįtraukiami į bylą;
pareiškėjas yra bankrutavusios individualios įmonės savininkas, ginčas vyksta dėl jam
nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo, todėl jis laikytinas materialiai suinteresuotu
ir turinčiu procesinę teisę inicijuoti procesą (CPK 47 straipsnis).

17. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dėl byloje sprendžiamo ginčo turėjo būti priimtas
teismo sprendimas, o ne nutartis, tačiau sprendė, kad toks proceso teisės normų pažeidimas
per se (pats savaime) nelemia skundžiamo sprendimo neteisėtumo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo L. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015
m. lapkričio 27 d. nutartį ir A. R. prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnį, IBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3
punktą. Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu,
procesiniame sprendime turi nurodyti ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą,
kuriai sandoriai prieštarauja, nes priešingu atveju teismų procesiniai sprendimai būtų
nepakankamai pagrįsti. Klaipėdos apygardos teismas sprendime nenurodė konkrečios
pažeistos imperatyviosios normos, o Lietuvos apeliacinis teismas tokia laikė ĮBĮ 33
straipsnio 1 dalies 3 punkto normą, nors joje nėra aiškiai išreikštų draudimų.

2. ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra

imperatyvaus pobūdžio. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju reikia aiškintis, ar
kreditorių susirinkimo nutarimo (nustatytos turto pardavimo tvarkos) pažeidimas yra
esminis ir pažeidžia kreditorių bei bankrutuojančios įmonės interesus. Teismai
neanalizavo ir nepasisakė, ar paskutinį kartą nepaskelbus kainos iš esmės buvo
pažeisti kreditorių interesai. Apeliacinės instancijos teismo prielaida, kad, paskelbus
apie turto pardavimą sumažinta kaina, viešai būtų atsiradę daugiau pirkėjų, ir dar
tokių, kurie gerokai pakeltų parduodamo turto kainą, nepatvirtinta ir mažai tikėtina.
Nė vienas įmonės kreditorių neskundė įvykusio pardavimo, nes nemanė, kad turtas
parduotas per pigiai ar kad bankroto administratorė būtų veikusi ne jų interesais. Dėl
to kreditoriams neginčijant turto pardavimo protokolo ir sutarties, sutinkant su gauta
už turtą kaina, procedūriniai jų valios pažeidimai nelaikytini esminiais, dėl kurių
įvykusį turto pardavimą reikėtų laikyti neteisėtu ir grįžti į pradinę padėtį.

3. Teismai pripažino pirkimo–pardavimo sandorį prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir

gerai moralei, nes buvo pažeistas sąžiningumo principas. Kasacinėje praktikoje tokiu
pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu galima, jeigu pakanka įrodymų nustatyti
sąmoningą asmenų siekį pažeisti fundamentalias vertybes, t. y. atlikti veiksmus,
akivaizdžiai neteisėtus civilinės teisės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008
m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2015 m. balandžio 8 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015). Teismų konstatuotas ir bankroto
administratorės, ir kasatorės nesąžiningumas, nors nenustatyta pastarosios sąmoningo
siekio atlikti neteisėtus veiksmus. Teismai kasatorės nesąžiningumą grindė tuo, kad
jos įgaliotinis D. K. dar prieš 2015 m. kovo 2 d. kreditorių susirinkimą pateikė
administratorei pareiškimą įsigyti turtą už 73 766 Eur, todėl po dviejų dienų
įsigydamas turtą pigiau turėjo suprasti, jog sandorį sudaro nesąžiningai.

4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė restitucijos klausimą. Šio teismo

žinioje yra įmonės bankroto byla, todėl jis gerai žino, kad įmonė lėšų neturi, o už
parduotą namą pinigai jau paskirstyti išieškotojams (SEB bankui kaip hipotekos
turėtojui). Teismo taikyta restitucija nepagrįstai ir nesąžiningai pablogina kasatorės
padėtį, nes jau dabar aišku, kad ji bus įtraukta į trečiosios eilės kreditorių eilę ir
sumokėtų pinigų niekada neatgaus. Įmonė, iš naujo pardavusi namą, gaus pajamų ir
gautos lėšos vėl bus paskirstytos pirmosios eilės kreditoriams. Teismas privalėjo
svarstyti galimybę pakeisti restitucijos būdą, t. y. taikyti ją iš dalies – įgytą turtą
paliekant pirkėjai, o bankrutuojančiai įmonei priteisiant skirtumą tarp sumokėtos
sumos ir buvusios paskutinės sumos, už kurią skelbiant paskutinį pardavimą turtas
nebuvo nupirktas. Tokia restitucija atitiktų teisingumo ir protingumo principus ir
neblogintų pirkėjos padėties, neužvilkintų bankroto procedūrų.

5. Teismas byloje netinkamai taikė restituciją natūra: sprendime nenurodyta, kas turi
grąžinti kasatorei jos sumokėtus pinigus: bankrutuojanti įmonė ar SEB bankas,
kuriam tie pinigai buvo pervesti, ar bankroto administratorė, jeigu jai iš gautų lėšų
buvo išmokėtas atlyginimas.
 19. Bankrutavusi A. R. individuali įmonė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Vakarų
Lietuvos bankrotų biuras“, prisidėjimu prie kasacinio skundo prašo tenkinti trečiojo asmens
L. L. kasacinį skundą, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį
ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d.
nutartį ir A. R. skundą atmesti.

20. Pareiškėjas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio
27 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m.
kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Bankroto administratoriui, kaip savo srities profesionalui, taikytini aukštesni veiklos

ir atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės
principai. Dėl to jis, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams,
turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai. Dėl pažeidimų,
padarytų parduodant turtą, teismo posėdžio metu sutiko pati bankroto administratorė
D. S. ir kasatorės atstovė.

2. Bankroto proceso metu bankrutuojančios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo
didesne kaina, kad kuo daugiau būtų tenkinta kreditorių reikalavimų. Neatnaujinus
informacijos apie sumažintą turto pardavimo kainą, nebuvo sudarytos sąlygos įmonės
kreditoriams gauti didesnę savo finansiniams reikalavimams tenkinti skirtą sumą,
todėl kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos pažeidimas laikytinas
esminiu, lėmusiu turto pardavimo procedūros neteisėtumą.

3. Bankroto administratorė neatskleidė 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkime

informacijos dėl atsiradusių pirkėjų, pasiūlė sumažinti pardavimo kainą, internete
nepaskelbė naujos informacijos apie sumažintą turto kainą. Tokie sandorio šalių
veiksmai pagrįstai pripažinti nesąžiningais, sandoris – prieštaraujančiu viešajai
tvarkai ir gerai moralei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto administratorė tą
pačią dieną, pardavusi nekilnojamąjį turtą, gautus pinigus pervedė kreditoriui, t. y.
nesuėjus turto pardavimo protokolo Nr. 1 apskundimo terminui, taip galimai
siekdama ateityje pasunkinti restitucijos taikymą.

4. Teismas, sandorius pripažinęs niekiniais pagal du savarankiškus pagrindus, pagrįstai

taikė dvišalę restituciją. 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta
negaliojančia pagal du savarankiškus teisinius pagrindus. Tokiais sandoriais nebuvo
pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas,
o viešosios teisės normos nenustatė tokio sandorio šalims turtinių sankcijų. Teismų
praktikoje pripažįstama, kad restitucijos pagrindu nesąžiningos sutarties šalies
sumokėtų pinigų grąžinimas, pastarajai tampant bankrutavusios įmonės trečiosios
eilės kreditore, nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Tokia pozicija grindžiama
šalies nesąžiningumo aplinkybe bei kitų bankrutavusios įmonės kreditorių
lygiateisiškumo principo užtikrinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio
14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2014). Byloje nesant objektyvių duomenų
dėl restitucijos taikymo negalimumo, žemesnės instancijos teismai pagrįstai taikė
dvišalę restituciją ir grąžino bankrutuojančiai A. R. IĮ žemės sklypą su gyvenamuoju
namu, o kasatorei – pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtus 67 389,60 Eur.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio, ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais

21. Teismai turto pardavimo protokolą ir pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančiais

kaip pažeidžiančius imperatyviąsias teisės normas (CK 1.80 straipsnio ir ĮBĮ 33 straipsnio 1
dalies 3 punkto normų pagrindu). Kasatorė kelia klausimą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3
punkto normos imperatyvumo kaip pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu.
22. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyto sandorių negaliojimo
pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad toks sandoris negalioja, jei konstatuojama tokių
sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra,
kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo
padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m.
balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015 ir joje nurodyta praktika).

23. Kai teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos
imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos
ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir
t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-191-916/2015; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl abiejų CK 1.80 straipsnio sąlygų
esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina.
Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti
visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti
nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma,
kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus
jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės
normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).

24. ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta turto pardavimo ir perdavimo tvarka, pagal kurią parduodamas
bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, o kai įmonė yra neribotos civilinės
atsakomybės ir neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir
kreditorių reikalavimams tenkinti, – parduodamas jos savininko (savininkų) turimas turtas, į
kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra
bendroji jungtinė nuosavybė. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamasis ir
įkeistas turtas (išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4, 5 dalyse nurodytus atvejus)
parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta,
kad kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato
kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduodamas 1
dalies 2 punkte nurodyta tvarka.

25. Kasacinio teismo praktikoje pažymimas vienas esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš
bankrutuojančios įmonės turto kuo operatyviau ir kiek įmanoma daugiau tenkinti kreditorių
patvirtintų finansinių reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-179-611/2015). Šio tikslo siekiama ir jis įgyvendinamas per ĮBĮ nustatytas bankroto
procedūras. Būtent ĮBĮ normomis reglamentuojamas priverstinis vykdymas iš skolininko
(bankrutuojančios įmonės) turto. Pirmiau nurodyta, kad visais atvejais bankrutuojančios
įmonės nekilnojamasis, taip pat ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės
nustatyta tvarka. Nepardavus šio turto iš varžytynių ir šio turto neperėmus kreditoriui,
nekilnojamojo turto vertinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo klausimas įstatymų leidėjo
pavestas kreditorių susirinkimui, nes būtent kreditorių susirinkimas sprendžia esminius su
bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tokius kaip administratoriaus veiklos
kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas;
parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti
įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis).
 26. Kasacinio teismo praktikoje pažymimas ekonominio naudingumo aspektas bankroto procese,
t. y. kad bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai gautų didesnę ekonominę naudą ir didesne
apimtimi tenkintų kreditorių reikalavimus, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas
turi būti parduodamas kuo didesne kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015). Dėl to kreditorių susirinkimas gali priimti
sprendimą toliau neparduotą varžytynėse turtą pardavinėti Vyriausybės nutarime nustatyta
tvarka arba, atsižvelgęs į bankroto proceso tikslus bei ekonominį naudingumą, spręsti dėl
kitokios turto pardavimo tvarkos. Tokiu atveju pagal ĮBĮ 23 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį
parduodamo turto vertės nustatymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad ne žodinė aptariamos ĮBĮ 33
straipsnio 1 dalies normos išraiška, bet interesas, kuriam apsaugoti ji nustatyta, lemia išvadą
dėl jos imperatyvumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankrutuojančios įmonės turtas
parduodamas ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, todėl būtina laikytis įstatyme
nustatytos procedūros tiek turtą parduodant varžytynėse, tiek pagal kreditorių susirinkimo
nustatytą tvarką. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ĮBĮ
33 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma yra imperatyvi.

28. Nagrinėjamu atveju nepavykus parduoti iš varžytynių individualios įmonės savininkui

priklausančio bankui įkeisto nekilnojamojo turto ir įkaito turėtojui nesutikus jo perimti, 2014
m. rugpjūčio 28 d. kreditorių susirinkimas nustatė pradinę ginčo turto pardavimo kainą (130
329 Eur) ir jo pardavimo tvarką (pardavinėti laisvu pardavimu, apie turto pardavimą skelbiant
interneto svetainėje www.skelbiu.lt ir spaudoje, turtą pardavinėti vieną mėnesį, nepardavus
sumažinti kainą 10 proc. ir pardavinėti du mėnesius). Nepavykus šio turto parduoti nustatyta
tvarka, 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimas nusprendė turtą toliau pardavinėti
laisvu pardavimu ir nustatė pradinę 81 962,47 Eur kainą, nepavykus per mėnesį parduoti,
kainą sumažinti iki 73 766,22 Eur ir pardavinėti du mėnesius. Nepavykus per nustatytą
terminą turto parduoti, 2015 m. kovo 3 d. buvo sušauktas naujas kreditorių susirinkimas ir
nustatyta nauja turto pardavimo kaina – 66 389,60 Eur. Apie 2015 m. kovo 3 d. susirinkime
nustatytą (sumažintą) turto pardavimo kainą nebuvo viešai paskelbta kreditorių susirinkime
nustatyta tvarka. Tokios aplinkybės leido teismams konstatuoti, kad neatnaujinus informacijos
apie sumažintą kainą toks kreditorių susirinkimo nustatytos ginčo turto pardavimo tvarkos
pažeidimas pagrįstai šiuo atveju laikytas esminiu, lėmusiu turto pardavimo procedūros
neteisėtumą. Teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad
tiek turto pardavimo protokolas, tiek jo pagrindu sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis
pripažintini negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.

Dėl sandorio negaliojimo padarinių

29. Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažinę turto pardavimo protokolą ir pirkimo–pardavimo

sutartį negaliojančiais, taikė dvišalę restituciją ir grąžino žemės sklypą su gyvenamuoju namu
bankrutavusiai individualiai įmonei, o kasatorei priteisė iš bankrutavusios įmonės 67 389,60
Eur, sumokėtų pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai taikė
restituciją reglamentuojančias teisės normas, nes dėl teismo taikytos restitucijos sandorio
šalys atsidūrė nelygiavertėje padėtyje.
30. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.145 straipsnio normas, yra nurodęs, kad restitucijos
taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma
ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų
taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo
klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2
dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos
būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK
 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

31. Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos
taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai
pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio
20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje
byloje Nr. 3K-3-250/2014; kt.). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti
atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei
trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y.
principui „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“, gali priešintis materiali ir ekonominė realybė,
kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-
398/2014; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2015).

32. Nagrinėjamu atveju teismų konstatuota, kad šalių sudarytas sandoris prieštarauja
imperatyviosioms ĮBĮ nuostatoms, t. y. sudarant sandorį pažeista imperatyvi bankrutavusios
įmonės turto pardavimo tvarka. Taikydami dvišalę restituciją ir priteisdami natūra turtą
bankrutavusiai įmonei, o sumokėtus pinigus iš bankrutavusios įmonės – kasatorei, teismai iš
esmės nevertino galimybės pakeisti restitucijos būdą. Nagrinėjamu atveju taikant dvišalę
restituciją kasatorės ir bankrutavusios įmonės padėtis tampa nelygiavertė. Turtas natūra
grąžinamas bankrutavusiai įmonei ir ji įgyja galimybę jį dar kartą parduoti, gautas lėšas
paskirstyti kreditoriams pagal nustatytą eilę; po sandorio sudarymo už parduotą turtą gautos
lėšos pervestos hipotekos kreditoriui, todėl kasatorė savo reikalavimą dėl 67 389,60 Eur
grąžinimo turėtų spręsti ĮBĮ nustatyta tvarka ir tik pasibaigus bankroto procesui būtų aišku,
kokia apimtimi tenkintini jos kaip kreditoriaus reikalavimai. Tokia kasatorės padėtis, lyginant
ją su bankrutavusios įmonės padėtimi, nepagrįstai ir nesąžiningai pasunkinama, o tai
prieštarauja CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio 2 dalies normoms bei teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principams.

33. Be to, naujas turto pardavimo procesas neužtikrintų geriausios įmonės kreditorių ir jos pačios
interesų gynimo, nes dėl pakartotinio ginčo turto pardavimo užtęs bankroto procedūros ir
negalės būti operatyviai baigtas įmonės likvidavimas (kreditorių susirinkimas priėmė
sprendimą dėl įmonės likvidavimo), padidės bankroto administravimo išlaidos. Dėl to teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nustatytoms byloje
aplinkybėms restitucijos būdą reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė bankroto administratorei pateikė 2015 m.
vasario 27 d. pasiūlymą įsigyti turtą būtent už 73 766 Eur kainą pagal prieš tai skelbto turto
pardavimo pagal kreditorių susirinkimo nustatytą procedūrą (tai jos atstovas (be kita ko, ir
kitas pirkėjas) patvirtino raštu) ir sutiko pirkti parduodamą turtą už nurodytą kainą. Bankroto
administratorė apie pirkėjus kreditorių susirinkimo neinformavo ir teikė jam prašymą
nustatyti naują (sumažintą) kainą. Apie nustatytą naują mažesnę kainą ir turto pardavimą
bankroto administratorė kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka viešai nepaskelbė. Nors
teismai konstatavo kasatorės nesąžiningumą, tačiau jos nesąžiningumas nagrinėjamoje byloje
neįrodytas. Kasatorei turtas buvo parduotas už naują jos pasiūlytą kainą, kuri buvo didesnė už
kreditorių susirinkime nustatytą 66 389,60 Eur kainą.

35. Pateikdamas reikalavimą byloje pareiškėjas nenurodė jokių argumentų dėl restitucijos
taikymo ir jos būdo, todėl bylos šalys (kasatorė ir bankroto administratorius) neteikė
argumentų šiuo klausimu ir teismas šių argumentų neaptarė. Nors atskiruoju skundu kasatorė
nurodė argumentus dėl pažeistos šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo teismui
pritaikius restituciją, bet apeliacinės instancijos teismas iš esmės pagrįsta pripažino taikytą
dvišalę restituciją ir nesvarstė dėl kito restitucijos būdo taikymo.
 36. Kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo teismų taikyto restitucijos būdo nurodyta, jog
teismai restituciją turėjo taikyti įpareigodami kasatorę sumokėti turto ekvivalentą pinigais, t.
y. kainos skirtumą nuo jau sumokėtos sumos ir prieš paskutinį pardavimą siūlytos kainos
(kasacinio skundo 32 punktas). Proceso dalyviams tokia kasatorės pozicija buvo žinoma,
tačiau apeliacinės instancijos teismui pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo taikytą
dvišalę restituciją, teismui pateiktuose jų procesinių dokumentų nėra pasisakyta dėl tokio
restitucijos būdo taikymo byloje – bankroto administratorius palaikė kasacinio skundo
argumentus, o bankrutavusios įmonės savininkas A. R. atsiliepime į kasacinį skundą išdėstė
argumentus, kuriais pritarė teismo taikytam restitucijos būdui. Dėl to konstatavusi, kad
apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias materialiosios
teisės normas, tačiau siekdama užtikrinti tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą, sudaryti
šalims galimybę ne tik teikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir
komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą, teisėjų
kolegija konstatuoja pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo
dalį dėl restitucijos taikymo ir grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti
iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

37. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų sandorio
negaliojimo ir CK 1.81 straipsnio pagrindu, nes, pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK
1.80 straipsnį ir ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei taikant pirmiau aptartą restitucijos
būdą, sandorio pripažinimas negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį teisės taikymo aspektu,
reglamentuojant ginčo teisinius santykius, nagrinėjamu atveju lieka neaktualus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,99 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. pažyma
apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo šalims klausimas paliktinas spręsti nagrinėsiančiam bylą apeliacinės instancijos
teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutarties dalį,
kuria palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutarties dalis dėl
dvišalės restitucijos taikymo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui
nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutarties
dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.