Alvyda Jasilionytė

Kaip elgtis prie stalo

Visos leidinio teisės saugomos.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų
banke (NBDB).

Šis leidinys platinamas nemokamai. Juo siekiama pagerinti elgesio

kultūros įpročius prie stalo. Prašome juo dalytis, skaityti, naudotis
mokymo tikslams.

Neleidžiama šio leidinio platinti jokia kita forma, atsispausdinti

ir prekiauti internetu ir kitose vietose ar dar kitaip pelnytis.

Alvyda Jasilionytė
Kaip elgtis prie stalo

© Leidinys Alvyda Jasilionytė, 2017

© Tekstas, sudarymas Alvyda Jasilionytė, 2017
© Teksto redagavimas Regina Kuzmickaitė, 2017
© Teksto korektūra Regina Kuzmickaitė, 2017
© Iliustracijos, apipavidalinimas Tomas Narūnas, 2017
© Leidinio dizainas Jurga Želvytė, 2017

ISBN 978-609-475-051-9
Alvyda Jasilionytė

Kaip elgtis prie stalo

Svarbu ne tik tai, ką valgome.
Svarbu kaip, kada, kur ir su kuo valgome.
(Kacudzo Niši)

Įvadas
Kaip pasitikinčiai jaustis draugų gimta-
dienyje ar svečiuose pas draugus, vakarė-
lyje ar pietaujant restorane ir nesijaudinti
dėl to, kad padarysite klaidų? Visiems pa-
sitaiko netyčia ką nors išversti, į ką nors
kreiptis ne tuo vardu ar atvykti į vakarėlį
mūvint džinsus, kai visi kiti pasipuošę.
Elgesio kultūra – žmogaus kultūros da-
lis. Ji reikalauja laikytis svarbiausių žmo-
nių bendravimo taisyklių, gebėti tinkamu
tonu kalbėtis su žmonėmis, būti paslau-
giems, mandagiems ir taktiškiems. Nuo
mažens dera mokytis meno bendrauti ir
gražiai elgtis. Reikšdami žmogui pagar-
bą žodžiais, veiksmais, pirmiausia turime
suvokti, kodėl tai darome, ir net stengtis
pasijusti to žmogaus vietoje. Įsivaizduo-
dami save to žmogaus vietoje, pajutę, kad
mes jam tikrai reikalingi, padėsime net
tada, kai niekas nematys, o ne dėl noro
sublizgėti. Mandagumas priklauso nuo
požiūrio į asmenį, kaip didžiausią verty-
bę. Norėdami įgyti gero elgesio įgūdžių,
pirmiausia turime ugdyti savyje meilę bei
5
pagarbą žmogui ir visai mūsų aplinkai. Yra
jautrių, nuoširdžių, dėmesingų, paslaugių
žmonių. Šios savybės padeda elgtis taip,
kad būtų gera ir malonu kitiems. Vieniems
jos įgimtos, kitiems jas reikia ugdyti pa-
tiems. Kiekvienas turi nuolat tobulintis,
kritiškai vertinti kiekvieną poelgį. Visiš-
kai nesvarbu, kiek turime knygų ar kiek
išmanome elgesio taisyklių. Pagarba kyla
iš turtingos moralės. Galime apsimesti
esą mandagūs, o iš tikro galvoti apie ne-
gražius dalykus. Anksčiau ar vėliau tai
atsiskleis. Mandagumas turėtų būti ne
tuščias gestas, o kilti iš pačios širdies.
Geras elgesys – tai tik išorinė forma. Kuo
elgesys labiau civilizuotas, tuo mažiau
kyla konfliktų ir tarpusavio santykių ne-
susipratimų. Taisyklės ir ritualai šeimoje tines šventes, gerų manierų svečias yra
nulems, kokia atmosfera tvyros namuose visada laukiamas. Jis tai pats jaučia, tad
ir kaip bendrausime vieni su kitais – man- verta stengtis išmokti gerų manierų. Kaip
dagiai, draugiškai, atsainiai ar šiurkščiai. ir viskam gyvenime, taip ir elgesiui prie
Toks susiformuos elgesio modelis ir taip stalo reikia praktikos. Tik nuolat stebėda-
elgsimės viešumoje. Vienas iš pirmųjų ri- mi aplinką ir save galite įgyti naujų įgū-
tualų, kurių turi išmokti vaikas,  – rytinis džių. Žodžiai „prašau“, „ačiū“, „atsiprašau“
pasisveikinimas ir geros manieros prie patys svarbiausi bendraujant ir dalijantis
stalo. Ar netikėtai užsukęs, ar per kvies- maistu.
6
Kiekvienas
susitikimas
prasideda
pasisveikinimu
Atsikėlę ryte ar grįžę į namus dieną vi-
suomet pasisveikiname. Tai nuoširdumo,
draugiškumo ir abipusės pagarbos žen-
klas. Nuo pat vaikystės mus supa ir artimi,
ir svetimi žmonės. Sveikinamės su artimai-
siais, draugais, pažįstamais, kaimynais,
mokytojais. Mus pristato nepažįstamiems,
mes taip pat pristatome bičiuliams savo
artimuosius ir draugus.
Pasisveikinimo paprotys labai senas.
Manoma, jog ir mamutų medžiotojai su-
sitikę mandagiai pakeldavo ietis arba
akmens kirvukus ir persimesdavo vienu
kitu žodžiu. Vergai sveikindavo savo po-
nus, ponai  – ponias, valdiniai  – riterius,
riteriai – kitus riterius arba karalių. Ama-
tininkai sveikindavo meistrus, o moki-
niai – mokytojus, pažįstami – pažįstamus,
draugai – draugus.
Pasisveikinimas išreiškia pagarbą ki-
tam žmogui. Neatsakyti į pasisveikinimą
buvo įžeidimas ir žmonės net kaudavosi
dvikovose. Riterių veidus dengdavo šal-
mai su nuleistais antveidžiais. Reikėjo
žinoti, su kuo sveikinamasi, todėl antvei-
džiai būdavo pakeliami. Panašų judesį da-
bar daro kareiviai. Muškietininkai nešiojo
plačiakraštes skrybėles. Jei su jomis bū-
tų nulenkę galvą, jų veido nebūtų buvę
matyti, todėl jie sveikindamiesi skrybėlę
nukeldavo. Šis paprotys išlikęs iki šiol  –
žmonės, nešiojantys skrybėlę, sveikinda-
miesi ją nukelia. Europoje buvo populiaru
bučiuoti ranką. Ranka buvo bučiuojama
ypač garbingiems žmonėms. Šis papro-
tys išlikęs: pavyzdžiui, ranka bučiuojama
popiežiui. Kai kurie vyrai bučiuoja ranką
moteriai išreikšdami didžiulę pagarbą.
Gatvėje rankos bučiuoti nederėtų. Ranka
bučiuojama rodant pagarbą motinai, se- norite pabučiuoti ranką moteriai, ne-
seriai. Dėkodami ir sveikindami vyrai gali reikėtų kelti ištiestos moters rankos,
bučiuoti ranką žmonai. Ne taip seniai vis o truputį pasilenkti iki jos. Lūpomis
dar buvo bučiuojama ranka kunigui. Jei rankos oda neliečiama.
 7

Kaip sveikinasi įvairių šalių žmonės

Ar reikėtų sveikinantis nusilenkti, ar paduoti ranką? Neturėtų būti keblu, jei esate iš
anksto nusiteikę elgtis pagal tos šalies papročius, tai bus teigiama ir priimtina. Būtina
atkreipti dėmesį į tos šalies papročius, o tada nebus sunku bendrauti su tos šalies
gyventojais. Azijoje daugelis elgesio normų kilę iš konfucianizmo ir mums, europie-
čiams, yra mažai žinomos. Nesusipratimų gali sukelti pagarbos kupinas netiesioginis
bendravimas. Jei nagrinėsite šį seną mokslą ir jo tradicijas, daugelį situacijų galėsite
suprasti geriau. Daugelyje šalių vyraujanti religija yra islamas, ir tai pastebima kas-
dieniame gyvenime. Skirtumas tarp kairės ir dešinės rankos arba supratimas apie
nešvarias kojas ir batus. Rankos paspaudimas – fizinio kontakto forma. Kito žmogaus
lietimas, laikomas normaliu vienoje kultūroje, gali būti visiškai nepriimtinas kitoje.
8

Kas ką sveikina
Pirmas sveikintis turi jaunesnis asmuo, o rankos tiesti pirmam nedera. Sveikinantis
rankos turi būti švarios, jas reikia kruopščiai, o ne atmestinai nusivalyti ar nusiplauti.
Venkite paduoti nešvarios, suprakaitavusios rankos. Nedera vietoj nešvarios rankos
atkišti alkūnės ar riešo.
Jokiu būdu nesisveikinama sėdint. Artimi bičiuliai gali pasisveikinti ir sėdėdami
(dažniausiai arba truputį kilsteli), tačiau jei vienas stovi, atsistoti privalo ir antrasis.
Vyrui su vyru sveikintis galima su pirštinėmis tik tada, jei pirmasis jau padavė ran-
ką su pirštine (savosios nusimauti nereikėtų, nes tuo bičiulį įstumsit į keblią padėtį).
Sveikindamasis su moterimis vyras turi nusimauti pirštinę, moteris – nebūtinai, jei
pirštinės yra jos tualeto dalis. Sveikinantis kartais ir pasibučiuojama, tačiau tai jaus-
mų išraiška, o ne pasisveikinimas. Sveikindamiesi bučiuotis gali sutuoktiniai, artimi
giminaičiai, po ilgo nesimatymo susitikę artimi draugai. Sveikintis reikia mandagiai,
aiškiai, o svarbiausia – nuoširdžiai ir natūraliai.
 9

Sveikinamasi gestu,
žodžiu, paspaudžiant
ranką, nusilenkiant,
pabučiuojant
Gestu, linktelėti ar pamoti ranka galime ta-
da, kai sutiktas asmuo yra didesniu atstumu
nuo mūsų: kitoje gatvės pusėje, autobuse,
troleibuse, teatre, koncerte, bibliotekoje ar
skaitykloje.
Jei vyras dėvi skrybėlę, praeidamas
pro šalį sutiktam pažįstamam kilsteli ją, ti skrybėles ir moterims, kad netrukdytų
kai nuo sveikinamojo skiria tik keli žings- kitiems.
niai. Kepurės ar kailinės kepurės nusiimti Sveikinantis nederėtų laikyti rankų ki-
nereikia. Tačiau kepures vyrai nusiima per šenėse ar cigarečių dantyse (jei rūkote,
laidotuvių procesiją. Nors trumpam įėjęs į būtinai išsiimkite cigaretę iš burnos). Že-
butą, restoraną ar kavinę, organizaciją ar mai nusilenkti gerbiamiems asmenims
įstaigą, vyriškis taip pat turi nusiimti ke- yra ilgametė žmonių tradicija. Pavaldinys
purę ar skrybėlę. To daryti nereikia įėjus nusilenkdavo viršininkui, ponas – damai,
į parduotuvę. jaunesnis – vyresniam. Mūsų krašte
Moteriai kepurės nereikia nusiimti nusilenkimas vis trumpėjo. Užuot nusi-
taip dažnai kaip vyrams, bet sėdantis prie lenkę, mes šiandieną tik trumpai linkte-
stalo ar teatre rekomenduojama nusiim- lime galvą, visiškai nelenkdami liemens.
10

Sveikinantis
Šypsena – patikimumo ir draugiškumo garantas. Tai geriausias būdas pasisveikinti
su nepažįstamu žmogumi. Šypsenos nuo seno laikomos taikos simboliu. Šypsena ir
graži laikysena perduoda informaciją apie mus ir mūsų nuostatą kitų atžvilgiu. Apie
pasitikėjimą savimi. Sveikinantis mūsų kultūroje žiūrima į akis. Akių kontaktas ir žo-
dinis pasisveikinimas ar rankos paspaudimas – dažniausiai naudojamos formos. Sa-
koma, jog viskas atsispindi akyse. Subtiliausia kūno kalbos forma yra žvilgsnis. Dažnai
sutrinkame, kai žmonės pernelyg įdėmiai žiūri mums į akis arba visai nežiūri, tai yra
elgiasi kitaip nei mes. Akių kontaktas priklauso nuo šalies. Mūsų kultūroje atviras
žvilgsnis signalizuoja pasitikėjimą savimi. Mokykitės sveikintis žvelgdami į akis, o ne
nusukdami akis į šalį. Trumpas, draugiškas akių kontaktas priimtinas daugelyje šalių.

• Kas pirmas pamatė, tas pirmas ir sveikinasi. Jei esame viešose erdvėse – įeinan-
tis į patalpą sveikinasi su esančiais patalpose.
• Jaunesnis sveikina vyresnį.
• Vyras sveikina damą.
• Rangu žemesnis asmuo sveikina rangu aukštesnį.
• Asmuo, įžengęs į patalpą, sveikinasi pirmutinis ir nesvarbu, ar tai vyras, ar
moteris.

Mūsų visuomenėje nėra tokios didelės hierarchijos. Nelaukite, kol kitas asmuo pasis-
veikins, sveikinkitės pirmasis. Nesvarbu, tai moteris ar vyras, senas ar jaunas.
Yra ir išimčių. Esant labai dideliam amžiaus skirtumui, vyresnio amžiaus dama
pagrįstai lauks, kad pirmas su ja pasisveikintų jaunesnis vyras. Jaunesnė dama gali
kuo puikiausiai pirmoji pasveikinti vyresnį vyrą.
 11

Dažniausiai sakome: iki 11 val. – „labas rytas“, nuo 11 val. – „labą dieną“, nuo 18 val. –
„labas vakaras“.
„Labas“  – senas baltiškas žodis, būdvardžio „geras“ sinonimas, tačiau sveikini-
mams jis labiau tinka nei „geras“.
Iš toliau atvykusiems tariame „sveiki atvykę“. Su artimais žmonėmis – broliais, sese-
rimis, draugais – galime sveikintis trumpai: sakyti „labas“ arba „sveikas“, „kaip gyvuoji?“
Vyresniems už save asmenims (mokytojams, vadovams) nederėtų sakyti „labas“,
„sveikas“ ar „sveiki“. Taip pat nedera vis dar retkarčiais girdimas „pagarba“. Jokios
pagarbos nerodome tokiu būdu. Dabar dažnai girdime trumpą pasisveikinimą „sveiki“,
tai gana kasdieniškas pasisveikinimas, bet jis ne visada dera. Tai gal ir tinka bendra-
amžiams, tačiau netiks kaimynams, mokytojams, vyresniems, statusu aukštesniems
ar kultūringesniems žmonėms. Taip pat įstaigose visiškai netinka „hi“, „privet“, „ciao“,
„hallo“. Daugelis elgesio normų negali būti absoliučios, ne kiekvienoje srityje būtina taip
elgtis – esama tam tikrų žaidimo taisyklių. Atsisveikindami sakome „sudiev“, „sudie“,
„viso labo“, „viso gero“, vakare, prieš naktį – „labanakt“ arba „labos nakties“. Visuomet
yra gražiau palinkėti labos / geros dienos ar vakaro.
Jei kas nors su jumis pasisveikino pirmas, kiek įmanoma, stenkitės atsakyti tais
pačiais žodžiais: „labą dieną“ – „labą dieną“; „sveikas“ – „sveikas“. Jei atsakoma kitaip,
pabrėžiamas tarpusavio skirtumas ir sudaromas pamokomasis įspūdis, pvz.: „svei-
kas“ – „labą dieną“. Derėtų atkreipti į tai dėmesį.
Namie pirmas „labas rytas“ sako tas, kuris vėliau atsikelia. O tai dažniausiai būna
vaikai.
Įpratę sveikintis namie, sveikinsimės ir svečiuose (su šeimininkais).
Kai į klasę įeina mokytojas ar dėstytojas – netriukšmaujant atsistojama. Tokiu būdu
išreiškiama pagarba ir pasisveikinama. Nors daugumoje mokymo įstaigų Lietuvoje šio
gražaus papročio neliko, jis vis dar gyvuoja kitose šalyse.
12

Kas pirmas sveikinasi, kartais nulemia aplinkybės. Pirmas sveikinasi ką tik įėjęs į
kambarį su visais ten esančiais, ir nesvarbu, kas jie. Pirmas sveikinimosi žodžius sako
tas, kuris prisiartina prie stovinčio. Sveikinamės kreipdamiesi kokiu reikalu į nepažįs-
tamą žmogų gatvėje. Lipantis laiptais aukštyn pirmas sveikina lipančius žemyn, išei-
nančius sutiktus pažįstamus. SPA centruose, ligoninėse, sanatorijose, viešbutyje „labu
rytu“ sveikiname ir kambario kaimynus, ir koridoriuje sutiktus, ir prie dušo, restorane
pusryčiauti einančius ar jau pusryčiaujančius žmones.
Jei parduotuvėje, gatvėje, valgykloje, kavinėje, kino teatre yra labai daug žmonių, svei-
kintis su darbuotojais nėra būtina. O kai klientų ar pirkėjų nėra, darbuotojai laisvi, galima
pasisveikinti, užkalbinti.
Jei restorane ar valgykloje sutinkame pažįstamą asmenį, kuris tuo metu valgo, už-
tenka palinkėti „gero apetito“.

Jei įeinate į patalpą, kur daug žmonių, geriau tyliai linktelėti. Paprastai tyliai sveikinamės
su visais viešose vietose, transporte, gatvėse, teatruose, parodų salėse, restoranuose,
gydytojo laukiamajame, traukinio kupė, įlipdami į autobusą, parduotuvėje, viešbutyje,
kuriame gyvenate, mokykloje, lifte, kuriame yra žmonių, skaitykloje ar bibliotekoje ir
bet kurioje įstaigoje, kur laikomasi oficialumo ar iškilmingumo.
Visais atvejais jūs sveikinatės su tais žmonėmis, nes jus šis tas sieja: tas pats gy-
dytojas, viešbutis, restoranas, mokykla... Šis buvimas kartu mūsų kultūrinėje aplinkoje
yra pakankamas pagrindas pasisveikinti. Kuo mažesnė patalpa, į kurią įžengiate, tuo
greičiau pasisveikinkite.
Juk garsiai sveikindamiesi trukdysime kitiems. Sutikę pažįstamą taip pat sveikina-
me galvos linktelėjimu. Jei einame su draugu, kuris sveikinasi su pažįstamais, sveiki-
namės ir mes.
 13

Su kai kuriais asmenimis sveikinamės rankos paspaudimu. Prisiminkite, jog vai-

kams dera palaukti, kol vyresnis asmuo išties ranką pasisveikinimui. Nors žodžiu svei-
kinti jaunesnis asmuo turi pirmas.
Paprastai pirmasis sveikina vyras moterį, jaunesnis – vyresnį žmogų, pavaldinys –
vadovą, mokinys – mokytoją. Tačiau vadovas vyras pirmas sveikina moterį pavaldinę.
Pasisveikinimo nereikėtų painioti su rankos paspaudimu. Šiuo atveju vaidmenimis
apsikeičiama: moteris paduoda ranką vadovui, vyresnis žmogus – jaunesniam, virši-
ninkas – pavaldiniui. Didžiojoje Britanijoje moteris sveikinasi pirmoji, tai reiškia, jog ji
renkasi, ar savo pažintį su tuo žmogumi verta rodyti visiems.

• Vyresnis paduoda ranką jaunesniam.

• Moteris ištiesia ranką vyrui.
• Rangu aukštesnis asmuo paduoda ranką rangu žemesniam (jei tai oficiali
aplinka).

Ir šiandieną nemandagu pirmam tiesti ranką viršininkui, netinka jauniems žmonėms

per pirmąjį pokalbį su viršininku ar vyresniu žmogumi pasisveikinti ištiesiant jam ran-
ką. Nedera jaunam vyrui tiesti rankos vyresnio amžiaus moteriai. Dama sveikindamasi
turėtų drąsiai pirma tiesti ranką. Tai jos privilegija.
Seka keičiasi, kai prisistatote grupei. Tuomet kiekvienam ištiesiate ranką, nesvarbu,
senas ar jaunas, vyras ar moteris. Jei sveikindamiesi paspaudžiate ranką vienam as-
meniui, turite paspausti visiems.
Viešėdami kieno nors namuose, visuomet susipažįstame su kitais svečiais. Daž-
niausiai susipažįstame natūraliai. Reikėtų prisistatyti: „Aš esu (vardas, pavardė)“, kitas
asmuo turėtų atsakyti: „Aš esu (vardas, pavardė).“ Tuomet galima tęsti pokalbį.
14

Prisistatydamas savo pavardę pirmasis pasako jaunesnis asmuo vyresniam. Pasa-

kius savo vardą, pavardę, galima siūlyti kreiptis ir kitaip. Sutrumpintai.
Prisistatyti reikia, kai kreipiamės į įstaigos darbuotojus ar asmeniniais reikalais į
nepažįstamą, vyresnį, garbingą žmogų prašydami paslaugos, paramos ar kitu reikalu.
„Aš esu Titas, labai norėčiau lankyti fortepijono muzikos pamokas.“
Mama ar tėtis turėtų pristatyti vaiką kitam vyresniam asmeniui: „Tai Petra.“ Arba
Petra pati prisistato: „Aš esu Petra.“ Tada mama pasako: „Tado mama, šių namų šeimi-
ninkė.“ Taip vaikui bus lengviau prisiminti.
Jei ateinate pas ką nors į svečius, visada privalote pasisveikinti ir prisistatyti: „Laba
diena, esu (vardas, pavardė).“ Arba: „Aš esu Petros bendraklasė, mes drauge mokomės
šokti baletą.“

Vaikai gali pristatyti vaikus. Suaugusieji taip pat turi aiškiai ištarti savo vardą arba var-
dą ir pavardę, jei norite, kad būtų kreipiamasi pavarde.
Visada pirmas sveikinasi tas, kuris įeina į patalpą arba prieina prie grupės. Atsakyti
į pasisveikinimą būtina.
Pasisveikinimas  – pirmas įspūdis. Atsisveikinimas  – paskutinis įspūdis, kurį pa-
liekame apie save. Jei pasisveikindami sutrikote, tai atsisveikindami galite pagerinti
įspūdį apie save. Padėkoti, pasakyti, kad buvo jauku, smagu.
 15

Kodėl kartu valgyti

gera visai šeimai,
draugams
Lietuviai nuo seno žinomi kaip svetin-
ga ir vaišinga tauta. Kiekvienas užsukęs
į namus būdavo svetingai sutinkamas ir
pavaišinamas. Buvo laikai, kai mūsų pro-
tėviai nenaudojo nei lėkščių, nei šaukštų
ar šakučių. Nuskilusiu aštriu akmeniu ga-
lėdavo ką nors atpjauti, nukirsti, išgremž-
ti. Pirmųjų žmonių peilis  – nusmailintas
aštrus akmuo, o šaukštą atstojo didelio
riešuto kevalas ar kriauklė. Vėliau per puo-
tas dideliuose moliniuose ar mediniuo- odiniame dėkle. Kai mūsų protėviai ėmė Sunku būtų įsivaizduoti šiandieną tokią
se induose atnešdavo ant iešmų iškeptų naudoti iš medžio išskobtą šaukštą, ne- valgymo kultūrą, nors tai labai greitai gali
laukinių žvėrių gabalų. Kartais patiekalus šiodavosi jį užsikišę už virvės ar juostos, nutikti, jei nekreipsime dėmesio į papro-
patiekdavo kopūsto lape. Valgantieji mė- kuria juosė marškinius, ar už kepurės čius ir priimtinas elgesio taisykles. Visuo-
sos atsipjaudavo medžiokliniais peiliais. raiščio, ar už bato aulo. Prancūzijos ka- menės vystėsi ir civilizacijos lygis keitėsi,
Buvo priimta garsiai čepsėti, kaulus mes- ralius Liudvikas XIII uždraudė puotauti su apie tai galite išsamiau pasiskaityti isto-
ti kur papuola. Riebalus ir maisto likučius aštriais peiliais, nes įsilinksminę puotau- rinėse knygose. Istoriniuose šaltiniuose
nuo lūpų nusibraukdavo rankove, ran- tajai neretai ir vienas kitą sužeisdavo. Jis rašoma, jog karalienė Jadvyga (Lietuvos
kas nusišluostydavo į drabužius. Vėliau į įsakė gaminti peilius bukais galais. Ir tik ir Lenkijos karaliaus žmona) XIV a. naudo-
staltieses. Peilį nešiodavosi specialiame tokiais buvo galima naudotis prie stalo. josi šakute su trimis dantukais vaisiams
16

ir uogoms valgyti. Manoma, jog šakutė su

trimis dantukais kilusi iš Rytų. Tuo metu Elgesio kultūra prie stalo – žmogaus
mėsa dar buvo pjaunama peiliu ir valgoma
rankomis. Mūsų šalies žmonių ekonomi- kultūros dalis
nei, politinei, kultūros raidai įtakos turė-
jo ir Lenkijos karalienė, didžioji Lietuvos Iškilmingoms vaišėms ruošiamasi iš anksto. Kasdienis valgymas paprastesnis, tačiau
kunigaikštienė Bona Sforza d’Aragona, valgis taip pat turi būti estetiškai patiektas ir su meile pagamintas, juo su dėkingumu
Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Au- drauge dalijamasi su artimaisiais, netikėtai užsukusiais svečiais ar draugais. Valgyda-
gusto motina. Žygimanto Senojo žmona mi patiriame bendrumo jausmą.
Bona Sforza, Milano ir Bario kunigaikšty-
tė, globojo menininkus, kvietėsi jų iš Itali-
jos – Renesanso kultūros lopšio – į LDK ir
Lenkiją. Ji diegė daug naujų dalykų: nuo
pokylio šokių iki šakutės, tuo metu nema-
tytos ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijos
šalyse.
Pirmosios Renesanso kultūros apraiškos
buvo juntamos dar didžiojo kunigaikščio
Aleksandro (1492–1506) dvare. Tačiau
palankiausios sąlygos Renesanso kultū-
rai susiklostė Žygimanto Senojo (1506–
1530) ir jo sūnaus Žygimanto Augusto
(1530–1572) valdymo laikais.
 17

Nuolat drauge valgant su šeimos nariais prie vieno stalo palaikomi geri santykiai.
Tuo metu galima aptarti dienos įvykius, organizacinius reikalus, kada kur turite nuvykti,
su kuo susitikti, priimti sprendimus. Valgymas drauge stiprina, ugdo „mes“ suvokimą
šeimoje. Jei namie nuolat serviruojamas stalas, tai gera proga įgyti elgesio prie stalo
įgūdžių. Prie stalo dalijamės, išklausome vienas kitą. Taip mokomasi bendravimo įgū-
džių.
Valgymas – asmeniškas dalykas. Valgymo maniera labai daug pasako apie žmogų,
jo išsilavinimą, kilmę. Jei tinkamai elgtis prie stalo išmokstama vaikystėje, vėliau nebe-
reikia dėl to jaustis nesmagiai, nes visada žinosite, kas dera ir kas ne. Nors šiandieną
dėl didelio užimtumo ir aktyvumo retai susirenkame prie bendro stalo, reikėtų apie tai
pagalvoti ir sąmoningai planuoti tokius susitikimus.
Pietų ar vakarienės laikas turėtų būti numatytas iš anksto ir drauge aptartas. Visi
šeimos nariai turi stengtis nevėluoti. Taip rodoma pagarba kitiems šeimos nariams.
Net jei užtrunkate pas draugus, apie tai turite pranešti. Jei esate pakviestas pas draugą
pietų, turėtumėte pasakyti mamai ar tėčiui, kad taip pat norėtumėte pasikviesti drau-
gą ar draugę pietų. Įvairovė puiku visiems. Ugdomi svečiavimosi ir dalijimosi įgūdžiai,
mokomės ir susipažįstame su elgesio kultūros modeliais.
18
Kaip pasiruošiame
valgyti
Prieš sėdant prie stalo susitvarkomi ar
pasikeičiami drabužiai, nusiplaunamos
rankos, nusiprausiamas veidas, susi-
šukuojama, išjungiamas televizorius ar
radijas, išjungiami mobilieji telefonai, į
šalį padedamas laikraštis ar knyga. Visa
tai žlugdo bendravimą. Tai laikas pabū-
ti drauge, valgyti ir bendrauti, pasidalyti
savo dienos įspūdžiais. Drauge sėdintis
žmogus šiuo metu yra svarbiausias.
Jei stalas padengiamas, valgyti malo-
niau. Galima patiesti staltiesę arba kiek-
vienam po staltiesėlę. Padėti servetėles,
įrankius, lėkštes ir taures ar stiklines. Ant
stalo gali būti dedamos lėkštės su užkan-
džiais, sriubos dubuo, stalinis keptuvas,
dubuo su pagrindiniu patiekalu. Stalą
visada papuoš vaza su neaukštomis gė-
lėmis. Jei tai vakarienė – gali būti užde-
gama žvakė. Kiekvienam valgytojui prie
stalo turėtų būti skiriama maždaug 60 cm
pločio erdvė.
Galite pasiskirstyti darbais, kad kiekvie-
nas šeimos narys kas savaitę ar kas dieną
pakaitomis dengtų stalą. Jei maistas bus
dedamas iš karto į lėkštes, kam nors teks
daugiau paplušėti prie viryklės. Labiau su-
telkiami šeimos nariai, kai padedame vie-
nas kitam, paduodame lėkštes ar dubenis
su maistu. Gerai maistą sudėti į dideles
lėkštes ir vienam kitą aptarnauti. Tada ga-
lima įsidėti tik tiek, kiek norisi, kiek galime
suvalgyti. Šviesa turėtų būti ryški, kad vis-
kas būtų matoma. Apšvietimas, parinkta
muzika taip pat kuria atmosferą.
Niekada nesėskite prie stalo pusiau
apsirengę, su naktiniais marškiniais, ne-
švariais drabužiais. Drauge valgydami
kuriame bendrumo jausmą, turi būti ma-
lonu. Švara ir higiena būtina. Nosį išsiš-
nypšti derėtų vonios kambaryje ar tualete
ir nusiplauti rankas. Prieš valgį stenkitės
neužkandžiauti, nes tai tik mažins apeti-
tą. Likus valandai iki pietų nereikėtų nieko
valgyti. Galima atsigerti. Valgymas skirtas
ne tik tam, kad numalšintume alkį, bet ir
kad bendrautume su kitais. Aptariami
dienos įvykiai, numatomi laukiami darbai
arba planuojami savaitgaliai. Visi vienu
metu kalbėti negali, nes niekas nieko ne-
suprastų. Kartu susėskite prie stalo nors
kartą per dieną. Visiems kasdien pusry-
čiaujant ar vakarieniaujant drauge iš-
mokstama elgesio taisyklių.
 19

Kaip serviruoti stalą

Jei prie to paties stalo žaidžiama, ruošiamos pamokos, derėtų nuo jo nurinkti visus
daiktus, jį nuvalyti ir pradėti ruošti pietums. Gražiai padengtas stalas ne tik žada malo-
numą pilvui, bet ir džiugina akis. Todėl reikia ne tik skanių valgių, bet ir gražiai padengto
stalo, ir gražaus elgesio prie jo. Valgyti pradedama nuo išorinių įrankių ir judama link
esančių arčiausiai lėkštės. Kurią šakutę ar peilį kam padėti? Jei pietus sudarys keli pa-
tiekalai, dešinėje, kairėje ir viršuje lėkštės tikrai bus daug įrankių. Viskas labai papras-
ta: įrankiai, gulintys lėkštės viršuje, skirti desertui. O dešinėje ir kairėje padėti peiliai ir
šakutės kiekvienam patiekalui naudojami paeiliui nuo išorės lėkštės link.
Kasdienė serviruotė labai paprasta. Gražiai padengtas stalas, su meile paruoštas
maistas, netgi pats paprasčiausias, pasotins kūną
ir pradžiugins sielą. Pirmiausia užtiesiama staltie-
sė arba patiesiamos servetėlės. Staltiesės kraštai
turėtų būtų nukarę vienodai. Sustatykite kėdes.
Kėdė neturi stovėti ties stalo koja. Kėdė neturi po
stalu pabrukti staltiesės.
20
Pusryčių stalo
serviravimas
Žmonės visame pasaulyje pradeda dieną
pusryčiaudami, nors dabar dėl nuolatinio
lėkimo nyksta šios normalios gyvensenos
dalis. Mūsų laikais darbo dienos rytą be-
veik tapo nebeįmanoma šeimai susėsti
prie bendro pusryčių stalo, nes darbas ir
pamokos prasideda skirtingu laiku.
Tačiau pusryčių stalą galime pasi-
serviruoti šeštadienį. Valgytojui dedama
lėkštelė užkandžiams, į dešinę nuo jos –
peilis ašmenimis į lėkštę. Ties peilio galu
statomas arbatos ar kavos puodelis ant
lėkštutės su arbatiniu šaukšteliu. Ko-
tas pasuktas į dešinę. Ant stalo dedama
sviestinė su peiliu sviestui tepti, lėkštė
ar kraitelė su duona, druskinė, cukrinė,
pipirinė, ąsotėlis su grietinėle kavai. Jei
pusryčiams patiekiama medaus, uogie-
nės ar marmelado, palei lėkštę užkandai
būtina padėti dar vieną šaukštelį, atvers-
tą aukštyn, atsuktu į dešinę kotu. Kiau-
šiniui turi būti statoma speciali taurelė,
jei valgomas skystai virtas kiaušinis, su
tam skirtu šaukšteliu, padėtu ant mažos
lėkštelės. Kiaušinis dedamas į taurelę
smailiuoju galu. Viršūnėlės lukštas pra-
daužiamas šaukštelio kotu, ji nulupama
arba nupjaunama peiliu. Valgoma šaukš-
teliu.
Į stalą patiekiami kumpio, dešros, kiti
mėsos užkandžiai serviruojami supjaus-
tyti atskirose lėkštėse, o valgytojams iš
kairės pusės nuo lėkštės užkandai prie
peilio dedama deranti šakutė.
Sūris statomas ant stalo po specialiu
gaubtu, su peiliu šalia jo. Jei pusryčiams
geriamos sultys ar mineralinis vanduo,
tam tinkamas stiklas statomas aukščiau
lėkštės, iš dešinės pusės. Sultys paduoda-
mos stikliniame ąsotyje, vanduo – grafine,
ropinėje. Jei nesinaudojama arbatinuku
ar kavinuku, jis apdengiamas pašildu.
Grietinėlė į kavą pilama po cukraus,
taip cukrus greičiau tirpsta. Jei užplikote
arbatą arbatinuke, padėkite šalia ir sietelį
arbatžolėms košti. Citrina patiekiama su-
pjaustyta ant stiklinės lėkštelės su maža
dvišake šakute.
Sviestas iš sviestinės imamas šalia
padėtu peiliu ir įsidedamas į savo lėkštę,
pyrago, duonos riekutė tepama valgytojo
peiliu. Patiems tepantis sumuštinį, rie-
kutę būtina laikyti lėkštėje, ne ant delno.
Pirmiausia tepamas sviestas, paskui visa
kita. Sumuštinis valgomas peiliu ir šaku-
te, mažais kąsneliais. Jei valgome duoną
ar pyragą, riekutę reikia laužyti smulkiais
gabalėliais, kaskart užsitepant juos svies-
tu, medumi, uogiene. Prieš užgeriant kąs-
nis burnoje sukramtomas ir nuryjamas.
Po pusryčių kiekvienas susiplauna ar-
ba sudeda į indaplovę savo indus. Pasku-
tinis valgytojas sutvarko stalą ir sudeda
likusį maistą į tam skirtą vietą. Tik tada po
darbo ir mokyklos grįžus namo pasitiks
tvarkingas stalas ir valgomasis ar virtuvė.
21
22

Jei bus valgoma keletas patiekalų

Abiejose stalo pusėse lėkštės išdėliojamos simetriškai. Lėkštė dedama 2–5 cm nuo
stalo krašto linijos. Tada valgomieji įrankiai. Statoma druskinė ir pipirinė, indelis garsty-
čių. Padedamos didelės polėkštės ant stalo karštiesiems patiekalams. Peilis dedamas
dešinėje pusėje, šakutė – kairėje. Reikia stengtis dėti taip, kad didžioji šakutė gulėtų
prieš pagrindinį peilį kitoje stalo pusėje. Stenkitės, kad visų šakučių ir peilių smaigaliai
iš abiejų stalo pusių būtų tiesiai vieni prieš kitus. Jei maistas valgomas tik šakute, ji
dedama dešinėje pusėje. Šaukštas sriubai dedamas
dešinėje pusėje. Jei bus valgomi spagečiai, šakutė
gali būti serviruojama kairėje pusėje, o šaukštas de-
šinėje. Virš peilio statoma taurė vandeniui ar sultims,
kavos ar arbatos puodelis. Servetėlė padedama ant
lėkštės arba kairėje lėkštės pusėje.
Jei bus valgoma sriuba, užkandžiai, karštasis
patiekalas, desertas, tai ir įrankių turėtų būti tiek,
kiek patiekalų. Gali būti paserviruota iš karto dide-
lė lėkštė karštiesiems patiekalams, mažesnė lėkštė
užkandžiams. Arba dedama polėkštė, o tada įrankiai.
Polėkštės dažniau dedamos, kai rengiami iškilmingi
pietūs ar vakarienės, jos statomos stalo reikmenų
centre. Taip pat dera paisyti simetrijos. Arčiausiai
lėkštės iš dešinės pusės dedamas didelis peilis, tada
peilis žuviai, šaukštas sriubai ir peilis užkandžiams,
o iš kairės pusės  – didžioji šakutė, šakutė žuviai ir
 23

šakutė užkandžiams, nes jas imame kaire ranka. Vidurinę šakutę galima pastumti šiek
tiek į viršų, taip dailiau atrodys stalas. Desertą paprastai valgome dviejų rūšių įran-
kiais: desertine šakute ar šaukšteliu arba desertine šakute ir peiliu. Namie juos galime
pakeisti arbatiniu šaukšteliu ir šakute pyragui. Desertinių įrankių vieta – virš lėkštės,
lygiagrečiai su stalo briauna. Šakutė pyragui dedama arčiau lėkštės koteliu į kairę pu-
sę, o šaukštelis – už jos, toliau, koteliu į dešinę pusę.
Sūrį ir vaisius valgome mažu peiliu ir šakute. Peiliukas dedamas už lėkštės kotu į
dešinę, o šakutė – kotu į kairę.

Lininė ar popierinė servetėlė dedama ant lėkštės, tačiau ją galima padėti ir iš kairės,
ir priešais valgomųjų reikmenų komplektą. Iš kairės lėkštės pusės statoma lėkštelė
duonai, peilis duonai užsitepti. Taurės statomos dešinėje lėkštės pusėje virš įrankių,
ties peilio smaigaliu.
Didžiausia taurė skirta vandeniui ir ji statoma virš didžiojo peilio. Tada taurė raudo-
najam vynui, baltajam vynui. Taurė baltajam vynui ar šampanui nėra būtina, jei nėra
labai iškilmingas pobūvis.
Lėkštelė duonai dedama iš kairės, greta kraštinės šakutės, truputį aukštėliau. Peilis
duonai guli ant dešiniojo lėkštės krašto ašmenimis į kairę, lygiagrečiai su didžiuoju
peiliu arba gali būti ant viršutinės lėkštės briaunos, horizontaliai, sulig stalo linija.
Atstumas tarp lėkščių centrų turėtų būti 80 centimetrų.

Jei į svečius pasikvietėte kairiarankį, serviruokite atvirkščiai. Tokiu būdu parodysite

ypatingą dėmesį kairiarankiam svečiui. Tačiau sukeitę įrankius vietomis prie didelio
stalo galite suardyti darnos įspūdį, nes daugiausia žmonių yra dešiniarankiai ir ima
dešine ranka. Kairiarankis pats pasikeis, kaip jam valgyti patogiau.
24

Kaip dedamas
peilis ir
šakutė
Peiliai visada dedami ašmenimis į lėkš-
tę, o šakutės atverstos dantukais į viršų.
Tai labiausiai paplitęs būdas. Tačiau gali-
te matyti, kai šakutės padėtos dantukais
žemyn, jei kitoje sidabrinių stalo įrankių
dalyje išgraviruota monograma. Retai kas
turi paveldėjęs sidabrinį stalo įrankių rinki-
nį. Visų įrankių išdėstymas turi palengvinti
naudojimąsi jais. Įrankiai dedami pagal tai,
kokiais patiekalais bus vaišinama.
 25

Kada pradedama valgyti

Valgyti pradedame, kai visi šeimos nariai susėdę prie stalo. Kai kuriose šeimose prieš
valgį pasimeldžiama. Padėkojama Dievui už maistą ir gerumą. Kodėl malda ar padėka
svarbi? Taip nuraminamos emocijos. Išminčiai sako, jog pirmiausia reikia nuraminti
savo dvasią (paprasčiausia yra sukalbėti maldą ar mantrą), o paskui ramiai nusiteikus
pavalgyti. Jei valgome nusiminę, įsiskaudinę, susierzinę, maistas
nebus toks naudingas, nes mūsų organizmas bus įsitempęs ir į jį
patekę kokybiški produktai gali virsti nuodais. Kartu išgertas puode-
lis arbatos su gerais draugais nuteiks maloniai, o valgydami nema-
lonioje draugijoje nepatirsime tokio jausmo.
Nedera bėgti prie stalo ar sėstis pirmiems, kol neatsisėdo vyres-
nio amžiaus žmonės. Reikėtų to nepamiršti ir neskubėti.

Ar reikia linkėti „gero apetito“? Visada mandagu pasakyti „gero ape-

tito“ (bon appétit – enjoy you meal), kai pradedame valgyti. Šiandieną
nebepriimtina linkėti „gero apetito“, kai jau pietūs prasidėję ir yra val-
goma. Garsiai sveikintis, kai jau visi susėdę prie stalo, taip pat nedera.
Jei vėluojate grįžti ir visi jau susėdę prie stalo, pasisveikinkite linktelėdami ir susitvarkę
prieš sėsdami atsiprašykite. Tačiau apie vėlavimą turėtumėte pranešti iš anksto.

Mūsų krašte nuo seno per pietus priimta valgyti sriubą. Išlikęs paprotys, kad mama
ar tėtis sriubą šeimos nariams išpilsto samčiu iš sriubinės. Pietūs pradedami, kai šei-
mininkė ima pilstyti sriubą į lėkštes. Pilama iki vidinės briaunos. Pirmoji lėkštė pa-
duodama vyriausiam šeimos nariui, šeimos galvai. Svečias sodinamas garbės vietoje,
šeimininkei iš dešinės, jam paduodama pirmoji lėkštė. Pradedama valgyti tik tada, kai
26

sriuba išpilstyta visiems susirinkusiems. Motina ar tėvas palinki skanaus arba sukalba
maldelę. Šeimininkė pradėjusi valgyti duoda ženklą ir kitiems.

Kepsnį į stalą galima patiekti supjaustytą arba visą. Jei paduodamas visas, jį supjausto
šeimininkas ir paduoda lėkštę šeimininkei. Kepsnys statomas kairėje lėkštės pusėje,
įsidėjus mėsos, indas su kepsniu grąžinamas šeimininkui, šis vėl paduoda kepsnį ki-
tiems valgytojams, visada iš kairės pusės. Tada patogiau įsidėti. Taip pat serviruojami
ryžiai, makaronai, bulvės, daržovės, padažai. Salotos, mišrainės patiekiamos mažose
lėkštėse ar pusdubeniuose kiekvienam atskirai, valgomos iš tų pačių indų. Nedera per
daug prisikrauti į lėkštę, geriau suvalgius įsidėti dar.
Duona, druska, pipirai, padažai perduodami iš rankų į rankas. Nedera siekti jų per
stalą, ar virš kaimynų lėkščių. Lėkštes, dubenis reikia prilaikyti taip, kad nykštys vos
užeitų už briaunos krašto ir nepaliktų ant lėkštės krašto pirštų atspaudų. Peilis, šakutė
ir šaukštas laikomi už koto galo ir perduodami taip, kad juos būtų patogu paimti.
Valgį iš bendro indo pirma pasiūlome kitiems, tik tada imame patys. Nedera rinktis
geriausio kąsnio, didžiausio ir panašiai. Visada siunčiama prieš laikrodžio rodyklę to-
lyn nuo savęs. Pirma pasiūlome šalia sėdinčiam, įsidedame patys ir siunčiame toliau.
Maistą užsigerti galime tik tada, kai jau esame sukramtę kąsnį ir nuriję.
Įvairaus maisto reikia paragauti. Jei kas nors neskanu, galite ir nebevalgyti, bet kitą
kartą vėl turite paragauti. Kaipgi neragaudami sužinosite apie kitokius skonius. Nede-
ra reikalauti, kad jums būtų gaminama atskirai. Ryte arba prieš dieną galite pasakyti,
kokio patiekalo norėtumėte. Daug sveikiau valgyti įvairų maistą. Suaugusieji turėtų
parodyti pavyzdį, kad valgyti galima ir patiekalą, kurio nemėgsti. Suaugusiųjų pavyz-
dys daro didelę įtaką vaikų valgymo įpročiams prie stalo, nes vaikai dažnai mėgdžioja
suaugusiuosius. Vaikai mėgdžioja ir kitus vaikus. Niekada nerodykite nepasitenkinimo,
kad jums nepatinka paruoštas artimųjų maistas.
 27

Apie ką
kalbėtis
prie stalo
Apie dienos įvykius, įspūdžius, apie tai,
kas vyksta mieste, šalyje.
Valgant bendraujama, dalijamasi įspū-
džiais. Kalbama tik sukramčius maistą.
Tokiu būdu mokomasi bendrauti prie stalo.
Kiekvienas yra svarbus ir kiekvienas turi
būti išklausytas. Suaugusiesiems tenka
tapti pašnekovais, siūlančiais temą ir ve-
dančiais pokalbį. Skatinkite vaikus išsakyti
nuomonę kokiu nors klausimu. Galbūt kam
nors iš vaikų buvo labai sudėtinga diena ir
jis nori pasipasakoti, kas jam rūpi. Gerai,
kai galime pasidalyti savo džiaugsmais,
rūpesčiais, nusivylimais ir būti išgirsti, o
ne apkaltinti. Tokiu būdu ugdomas pokal- galiai. Visi vienu metu kalbėti negali, nes asmeniui, „virėjui“. Jei norite pakilti nuo
bis, ne kaltinama, o stengiamasi suprasti. niekas nieko nesuprastų. stalo anksčiau, turėtumėte atsiklausti:
Neleidžiama vienam iš kito šaipytis. Nelei- Baigus valgyti reikia padėkoti: „Ačiū, „Atsiprašau, ar galėčiau eiti?“
džiama laidyti netinkamų juokelių. buvo skanu.“ Tokį pavyzdį visų pirma tu- Dera pasisiūlyti padėti sutvarkyti indus
Aptariami dienos įvykiai, numatomi ri rodyti suaugusieji. Nepasitenkinimo arba, jei namuose priimta, savo indą nu-
laukiami darbai arba planuojami savait- reiškimas rodo nepagarbą gaminusiam nešti į virtuvę.
28

Kaip atsisėsti ir kokia tinkama laikysena

prie stalo
Kiekvienas šeimos narys turi turėti savo vietą prie stalo, tada nekyla nereikalingų ginčų.
Nors tai priklauso nuo šeimos. Galbūt kiekvieną kartą priimtiniau sėdėti vis kitoje vieto-
je. Tačiau jei kiekvienas sėdasi į nuolatinę vietą, stenkimės jos neužimti. Kitaip susėsite,
kai sulauksite svečių. Jei įprastinė vieta užimta, dera gražiai paprašyti: „Atsiprašau,
norėčiau sėdėti savo vietoje.“ Nederėtų įsižeisti ir nueiti nuo stalo, atsisakyti valgyti.
Nors dėl darnos rekomenduojama neturėti „rezervuotų“ vietų. Stalui reikia parinkti
tokią vietą, kad visi šeimos nariai galėtų laisvai prie jo prieiti ir būtų pakankamai vietos
rankoms. Mažiausius šeimos narius geriau sodinti į vaikiškas kėdutes, reguliuojamas
pagal vaiko ūgį. Tačiau valgymo įgūdžių jis turi mokytis drauge su kitais šeimos nariais.
 29

Vyresniems vaikams, kad būtų patogu, ant kėdės reikėtų padėti keletą pagalvėlių, pa-
aukštinančių kėdę. Vaiko kėdė turi būti tokio aukščio, kad sulenktos alkūnės būtų sulig
stalviršiu. Turite galėti dilbiais remtis į stalviršį. Sėdima taip, kad tarp jūsų ir stalo tilptų
ranka. Valgant laikysena turėtų išlikti tiesi. Atstumas tarp jūsų ir lėkštės – per suaugu-
siųjų rankos plotį. Šaukštas ar šakutė su maistu keliama prie burnos. Nedera lenktis
visu kūnu prie lėkštės, galima šiek tiek palenkti galvą.
Sėdėkite tiesiai ir ramiai, nevažinėkite ir nesisupkite su kėde.
Sėdima tiesiai. Nugara laikoma tiesi.
Rankas laikykite ne po stalu, o ant jo, nedera stalo ramstyti alkūnėmis ir ant jo už-
sigulti. Jei kaire ranka nevalgote, laikykite ją ant stalo krašto. Remiamės į stalą rankų
riešais. Ant stalo alkūnės nekeliamos. Rankomis neramstoma galva, nesikasoma ir
nešiaušiami plaukai.
Pirštus laikykite ramiai, nebarbenkite į stalą, nežaiskite su valgomaisiais įrankiais.
Sėdėkite suglaudę kojas, nedera po stalu jų sukryžiuoti, uždėti vieną ant kitos ar iš-
tiesti. Kojomis netabaluokit, nejudinkit pagal muzikos taktą. Kad ir kaip spaustų batai,
prie stalo nenusiaukite. Kojos nuleistos. Nedera vienos kojos pakišti po sėdmenimis.

Valgydami beveik visada naudojamės dviem įrankiais: peiliu ir šakute. Šakutę laiko-
me kairėje rankoje, o peilį – dešinėje, ašmenimis į lėkštės pusę. Nedera valgomaisiais
įrankiais ką nors rodyti, jais gestikuliuoti. Valgydami kai kuriuos patiekalus vietoj peilio
naudojame šaukštą. Tuomet šaukštą laikome dešine, o šakutę – kaire ranka.
Valgydami neturėtumėte remtis nei alkūnėmis, nei dilbiais. Rankos laikomos arčiau
savo šonų, o ne plačiai. Anksčiau, kad išmoktų taisyklingos laikysenos ir sėdėsenos prie
stalo, vaikai po pažastimis laikydavo knygas. Valgydami per pertraukėles dilbiu galite
paliesti stalo kraštą ar atsiremti. Jei viena ranka valgote šaukštu, kita ranka iki riešo
gali būti padėta ant stalo.
30

Valgant nedera rankų laikyti po stalu. Paprastus patiekalus – pudingą, sriubą – val-
gome viena ranka arba naudodamiesi specialiais įrankiais. Tokiu atveju kairę ranką
laikome ant stalo krašto. Kairė ranka tik iki rankogalių atremta į stalą kairėje lėkštės
pusėje. Valgymas taip pat priklauso nuo šalies kultūros.
JAV įprasta mėsą ir kitus patiekalus prieš valgant supjaustyti. Paskui valgoma tik
šakute. Kairioji ranka guli ant kelių. Didžiojoje Britanijoje valgant ranka laikoma ant
kelių, ne ant stalo.
Kai kuriose Azijos šalyse kairė ranka laikoma nešvaria ir todėl jos vieta ne ant stalo,
o ant kelių.
Vaikiškoms rankoms reikia vaikiškų stalo įrankių. 4–5 metų vaikams skirtų įrankių
peilis jau būna tikras. 8–9 metų vaikai jau gali naudotis suaugusiųjų stalo įrankiais.
Dažniausiai šiame amžiuje pradedama valgyti peiliu ir šakute. Reikia kantrybės ir įgū-
džių. Niekur neskubėkite ir nenusivilkite. Visko išmokstama.

Jei valgant užčiuopiamas kaulelis, kremzlė ar ašaka,

ją iš burnos reikia išimti šakute ir padėti lėkštės pakraš-
tyje taip, kad nenuslystų ant staltiesės. Jei rasite plauką
ar ką nors kita nevalgomo, taip pat padėkite į kraštą. Jei
nebenorite, nebevalgykite. Namie galite paprašyti pa-
keisti. Restorane tai pastebėję padavėjai turėtų pasitei-
rauti, ar viskas gerai. Tada tyliai galite pasakyti priežastį.
 31

Jei reikia išsišnypšti nosį, tariama „atsiprašau“ ir pakylama nuo stalo.

Tai atliekama nuėjus nuo stalo. Taip pat elgiamės, jei jaučiame, jog išpūtė
pilvą ir tuojau pasklis dujų debesėlis. Jei atsirūgstame ar žagsime, taip
pat atsiprašome. Tai susiję su virškinimu. Visi šie dalykai pagal galimy-
bes turėtų būti negirdimi, nematomi ir neužuodžiami. Jei užklupo kosu-
lys ar čiaudulys, prisidenkite kaire ranka. O jei neįmanoma susilaikyti,
kitą sykį dera atsiprašyti ir pakilti nuo stalo. Jei jau atsisėdome prie stalo
valgyti, tai yra laikas, skirtas valgyti ir bendrauti. Nedera nueiti nuo stalo
ir vėl grįžti be jokios rimtos priežasties.
Valgome sučiaupta burna. Nečepsime. Pilna burna nekalbame. Nede-
ra garsiai srėbti sriubos ar arbatos.

Kinijoje priimta čepsėti ar garsiai šliurpti sriubą, tačiau mes gyvename Europoje ir
mūsų kultūroje tai nepriimtina.

Sriubos šaukštas imamas dešinės rankos trimis pirš-

tais ir laikomas tarp smiliaus bei nykščio, šaukšto kotas
kiek išsikiša viršum smiliaus, iš viršaus jį prilaiko nykštys,
o per vidurį – didysis pirštas. Valgant sriubą taip pat tenka
atsižvelgti į kultūrinius skirtumus. Vokietijoje tai priimti-
na daryti smaigaliu, Anglijoje  – šonu. Nedera pūsti, kad
atauštų, ar garsiai srėbti. Jei sriuba patiekta puoduke su
ąsele, suvalgę ją, likutį galime ir išgerti. Tačiau tai darome,
jei sriubos indelis su ąsele, gerti sriubos iš lėkštės nedera.
Galvą laikykite tiesiai, nereikia baimintis, kad sutepsi-
te baltą staltiesę. Nepasilenkiama per daug, o šaukštas
32

pakeliamas prie burnos. Kai valgot nosį įmerkę į sriubą, kaimynui gali dingti
apetitas. Jei valgome tirštą sriubą, lėkštę šiek tiek palenkiame nuo savęs, kad
būtų lengviau pasemti šaukštu.
Sriubos nedera šaukštu prisemti tiek, kad nuo jo lašėtų į lėkštę. Pasėmus
šaukštą galima nubraukti į lėkštę. Šaukštas keliamas prie burnos į save at-
suktu galu, jis kiek kilstelimas, kad sriubos nereikėtų siurbčioti. Jei sriuba per
karšta  – nepūskite, geriau palaukite, kol atvės. Sudedamosios sriubos dalys
lėkštėje susmulkinamos šaukštu ir su skysčiu keliamos į burną. Suvalgius sriu-
bą šaukštas atsuktu į dešinę kotu paliekamas lėkštėje. Sriubos lėkštės nuren-
kamos nuo stalo valgančiajam iš dešinės pusės arba perduodamos iš rankų
į rankas šeimininkei ar jos padėjėjai, kuri sukrauna lėkštes vieną ant kitos,
šaukštus sudeda į savo lėkštę ir be didelio sambrūzdžio nuneša ant serviravi-
mo stalelio, ant kokio kito stalo ar tiesiai į virtuvę.
 33

Prancūziška
svogūnų
sriuba
Į lėkštę su garuojančia svogūniene įdė-
kite keletą skrebučių, ant jų užbarstykite
tarkuoto sūrio ir luktelėkite, kol išsilydys.
Šaukštas laikomas dešinėje rankoje, ša-
kutė kairėje – taip valgoma garsioji sriu-
ba. Išmirkusius baltos duonos skrebučius
smulkinkite šakute.
Kramtyti reikia užsičiaupus, nedera
prisikimšti burnos per daug. Valgant ne-
dera skubėti, reikia gerai sukramtyti. Jei
kurio nors patiekalo nenorite, nesakykite,
kad nepatinka. Tik pasakykite „ačiū, ne“ ir
neimkite.
34

Europietiškas valgymo būdas

Valgant peilis laikomas dešinėje, šakutė – kairėje rankoje. Smiliaus galas remiasi į peilį
prie ašmenų pradžios. Šakutė laikoma taip, kad smaigų išlinkis būtų išorinėje pusėje.
Įrankiai laikomi už kotelio vidurinės dalies, o ne prie pat šakutės galvutės ar peilio
ašmenų. Kairiarankiai įrankius laiko atvirkščiai. Įsmeigta šakute patiekalas (kepsnys,
maltinis, blynas, cepelinas) prilaikomas, kol peiliu atpjaunamas gabalėlis. Peiliu at-
pjautas kąsnis šakute dedamas į burną. Peiliu valgis pastumiamas ant šakutės. Šakutę
galima laikyti dviem būdais: amerikietišku (dantukais į viršų) ir europietišku (dantukais
žemyn).
Pas mus, Europoje, valgoma peiliu ir šakute. Maistas į burną dedamas tik šakute,
jokiu būdu ne peiliu. Šakutė laikoma kairėje rankoje dantukais į apačią (smilius turi
būti ant kotelio pradžios) ir dedate maisto gabaliuką į burną, o peilis tuo metu laiko-
mas dešinėje rankoje. Sriuba valgoma šaukštu. Peilio niekada negalima laižyti ar kišti į
burną. Šakutės ar šaukšto nereikia labai apžioti. Ir šaukštu, ir šakute maistas dedamas
galu, o ne šonu. Tik užkanda, kurios nereikia pjaustyti, valgoma laikant šakutę dešinėje
rankoje. Valgant rankos pakeliamos prie burnos, nedera valgyti palinkus virš lėkštės. Į
burną nedera dėtis per didelio kąsnio. Kai maistas šakute keliamas prie burnos, peilis
dešiniąja ranka laikomas viršum lėkštės.

Jei patiekiama bulvė folijoje, valgome ją, apšlakstytą padažu, prilaikydami kaire ranka,
šakute ar šaukšteliu. Bulves su lupenomis galima pjaustyti peiliu ir šakute, o kad pa-
dažas geriau įsigertų, sutrinti šakute.

Amerikietiškas
valgymo būdas
JAV prilaikant šakute dantukais žemyn
peiliu viskas supjaustoma, o tada peilis
padedamas ant lėkštės briaunos įžam-
biai. Šakutė perimama į dešinę ranką ir
laikant dantukais į viršų įsidedamas kąs-
nelis į burną.
JAV valgant dešine ranka, kairė daž-
niausiai laikoma ant kelių.
Valgymas rankomis
Indijoje valgoma rankomis ir dažnai sėdint
ant žemės. Valgoma trimis pirštais.
Bankokas – valgoma šaukštu ir šakute.
35
Valgymas lazdelėmis
Kinijoje valgoma lazdelėmis. Galite už-
sukti į kinų restoranėlį ir pabandyti mais-
tą valgyti lazdelėmis. Arba įsigyti lazdelių
ir valgyti jomis namuose. Lazdelės lai-
komos dešine ranka. Vieną lazdelės galą
įspraudžiate tarp nykščio ir smiliaus, ki-
tą galą – tarp bevardžio ir didžiojo piršto.
Kita lazdelė laikoma nykščiu, smiliumi ir
didžiuoju pirštu.
36

Įrankių kalba
Jei norite padaryti pertraukėlę ir ko nors atsigerti ar kam nors ką nors paduoti: valgant
sriubą ar saldžiuosius patiekalus, šaukštas dedamas ant polėkštės, taip pat ir paval-
gius. Jei polėkštės nėra, jis tiesiog paliekamas lėkštėje. O peilis su šakute sudedami
kryžmai, apversta V raide – tai ženklas, jog valgytojas dar nebaigė.
 37

Iš mandagumo palikti lėkštėje kąsnelį nebemadinga. Tačiau reikėtų atsižvelgti į ša-

lies kultūrą, kurioje valgote. Nes jei viską suvalgysite, gali būti suprasta, jog dar esate
alkanas. Jei suvalgėte įdėtą maistą ir norite pakartoti, visuomet galite įsidėti iš dar
kartą siunčiamo dubens.

Plačiai sudėti apversta V raide įrankiai rodo, jog valgytojas dar nebaigė valgyti.
Glaustesne apversta V raide sudėti įrankiai rodo, jog valgytojas dar nesotus ir
norėtų pakartoti.
Niekad neatremkite įrankių kotų į staltiesę, nes netyčia galite užkliudyti ir numesti.
Pavalgius peilis ir šakutė dedami ant lėkštės – šakutė iš kairės, peilis iš dešinės
pusės, ašmenimis atsuktais į šakutę. Įrankiai dedami skersai lėkštės. Sudėti įrankiai
rodo, jog valgyti baigėme. Šakutė gali būti paliekama dantukais į viršų arba dantukais
į apačią. Nei valgant, nei pavalgius peilis su šakute neturi gulėti ant staltiesės.
38

Kaip laikyti taurę

Taurių įvairovė didelė. Taurę vandeniui,
vynui ar kitas taures su kojele imame už
viršutinės kojelės dalies, bet ne už pačios
taurės. Negalima kišti pirštų į vidų, nes tai
nehigieniška. Dideles, išgaubtas taures ga-
lima imti už apačios delnu į viršų, kojelę
prilaikant didžiuoju ir bevardžiu pirštais.
Dideles stiklines vandens, pieno, sulčių rei-
kia laikyti visais penkiais pirštais. Vyno ir
stipresnių gėrimų taurės laikomos ties ko-
jelės pagrindu trimis pirmaisiais pirštais.
Taurė keliama prie lūpų, bet prie jos
nesilenkiama. Nuryjant gurkšnį, stengia-
masi nekelti visokių pašalinių garsų.

Deserto valgymas
Namie, svečiuose ar priėmimo metu de-
sertas pradedamas valgyti tik visiems
baigus pagrindinį patiekalą, t. y. kepsnį.
 39

Kaip tinkamai naudoti servetėlę

Prieš prasidedant pietums, servetėlė guli ant stalo. Ženklą pradėti valgyti duoda šei-
mininkė, imdama servetėlę ir pasitiesdama ant kelių. Tuomet pradedama valgyti. Per
pusę sulenktos servetėlės visada padėtos ant kelių, o ne užkištos už apykaklės ar diržo.
Servetėlė apsaugo drabužius. Ja nusišluostome lūpų kampučius. Mažiems vaikams
servetėle gali būti apjuosiamas kaklas ar servetėlė prisegama.
Jei turite pakilti nuo stalo, servetėlę, lengvai sulankstę nešvaria puse į vidų, padė-
kite ant kėdės dėl higieninių sumetimų švaria puse, kuria prieš tai gulėjo ant drabužių
(nors šiandieną yra siūloma dėti servetėlę kairėje lėkštės pusėje, nes ant kėdės dėti
nehigieniška).
Jei servetėlę paliekate ant stalo, padavėjas supras, jog jūs jau sotus.
Medžiagines servetėles galime naudoti per šventes, o kasdieną – popierines, per
vaikų gimtadienius taip pat popierines, nes jų sunaudojama daugiau. Medžiaginė ser-
vetėlė gali turėti žiedą. Pabaigus valgyti, prieš pakylant nuo stalo, servetėlės tvarkin-
gai suvyniojamos ir įdedamos į žiedus, jei jie yra padėti.
Medžiaginė servetėlė laisvai sulankstoma, kad nebūtų
matomos dėmės, ir dedama ant stalo keturlinka. Popie-
rinę servetėlę galima palikti lėkštėje.
40

Kokiu tempu
rekomenduojama
valgyti
Valgydami neturėtume skubėti. Valgome
lėtai, gerai sukramtydami kąsnį ir jį nury-
dami. Jei būsime pirmi, kurie suvalgome
maistą, bus sudėtinga palaikyti bendrumo
jausmą atliekant tą patį veiksmą drauge.
Rodysime, kad norime tik greičiau paval-
gyti ir bėgti savo reikalais. Jei valgysime
labai lėtai, atkreipsime dėmesį į save ir
versime kitus laukti. Jei jau matote, kad
visi pavalgė, o jūs likote vienas, pasisku-
binkite baigti arba palikite dalį maisto.
Tai ypač svarbu, kai valgysite restorane,
svečiuose. Yra laikas, skirtas valgyti. Prieš
maistą negalima užkandžiauti, nes nebe-
turėsite apetito.
 41

Kam tie dantų krapštukai?

Kai maisto lieka tarp dantų, pasiimamas dantų krapštukas ir einama į vonios kambarį
susitvarkyti. Prie stalo rakinėti dantų nedera, nors dantų krapštukai ir padėti ant stalo.
Kai kurie krapšto dantis prisidengę ranka ar servetėle, bet vis dėlto geriau nueiti į
kitą patalpą.
42
Kaip valgome
įvairius
patiekalus
Kinijoje sriuba iš dubenėlio gali būti siur-
biama ar valgoma naudojant lazdeles.
Indijoje valgoma pirštais.
Pas mus valgoma peiliu ir šakute, šaukš-
tu. Europietišku būdu, ne amerikietišku.
Jei nežinote, kaip valgyti kokį sudėtin-
gą patiekalą kavinėje ar restorane, būtina
pasipraktikuoti namuose. Peiliu ir šakute
rekomenduojama valgyti namuose, kad
susiformuotų reikiami įgūdžiai.
Yra patiekalų, kuriuos valgyti sudėtinga.
Yra patiekalų, kuriuos galima valgyti pirš-
tais. Tada turi būti dubenėlis su vandeniu
nusiplauti pirštų galiukams. Pirštų galiu-
kai nusausinami servetėle.
Duona ir bandelė. Iš bendros duonos krai-
telės įsidedame duonos riekelę ar bandelę
į duonai skirtą lėkštelę su peiliuku. Sten-
giamasi nepaliesti kitų duonos riekelių ar
Kiaušinis gali būti valgomas dviem bū-
dais. Jei kiaušinis įstatytas į taurelę, peiliu
nupjaunamas kiaušinio viršus. Tada val-
gomas šaukšteliu. Kiti šaukštelio koteliu
įdaužia kiaušinio smaigalį, jį nulupa ir val-
go šaukšteliu.
Jei kiaušinis virtas kietai, apatine šaukš-
telio puse įdaužiame kiaušinį ir pirštais
nulupame. Valgome su peiliu ir šakute.
bandelių. Duonos nedera smeigti šakute,
pjaustyti peiliu. Riekė laužoma pirštais. Iš
bendro sviesto ar užtepėlės indelio įside-
dama šiek tiek į savo duonos lėkštelę. Ant
atlaužto duonos gabaliuko peiliuku tepa-
me pasirinktos užtepėlės ir valgome po
kąsnelį.
 43

Sumuštinis gali būti valgomas ir ranko- Vištienos sparneliai gali būti valgomi
mis, taip pat ir peiliu su šakute. rankomis. Būtinas dubenėlis pirštų galiu-
kams pamirkyti, nusiplauti.

Spagečiai gali būti valgomi vien šakute

arba šakute ir šaukštu. Jei valgome tik
šakute, šakutė imama kaire ranka, pa-
smeigiami du–trys spagečiai ir sukami
prispaudus prie lėkštės krašto. Kam tai
Pica gali būti valgoma ranka arba peiliu sudėtinga, galite sukti spagečius šaukšte.
ir šakute. Jei pica apkrauta negausiai ir Į burną dedama šakutė be šaukšto. Nede-
supjaustyta siauromis juostelėmis, ji gali ra šliurpti ar pjaustyti spagečių. Vištienos šlaunelė iš pradžių turėtų būti
būti valgoma ranka. valgoma peiliu ir šakute, o paskui baigia-
ma valgyti ran-
komis. Būtina
drėgna serve-
tėlė rankoms
nusivalyti.
44

Vištienos petukai dažniausiai būna jau Virtas bulves galima atpjauti po kąsnelį
paruošti taip, kad galėtume paimti už po- ir valgyti, galima ir sutrinti po vieną bulvę
pieriumi apvynioto galiuko ir valgyti. šakute, kad prisigertų padažo. Tik ne vi-
Šonkauliai gali būti apvynioti popieriumi sas iš karto.
arba ne. Juos galima valgyti peiliu ir ša-
kute. Etiketas nedraudžia tiesiog paimti
juos ranka ir apgraužti. Būtinas indelis
rankoms nusiplauti.

Mėsa ant iešmo ar medinio pagaliuko.

Iešmelį reikia kaire ranka atremti į lėkštę
ir dešine ranka šakute nuimti po gabaliu-
ką. Paskui valgome kaip įprastai peiliu ir
šakute.

Bulvių lazdelės valgomos rankomis arba

Kepsniai šakute. Bulvių košė taip pat
valgomi valgoma šakute, ne-
peiliu ir bent bulvių košė pa-
šakute. tiekta tik kaip bulvių
košė, tuomet ji gali bū-
ti valgoma ir šaukštu.
 45

Žuvis valgoma specialiu peiliu ir šakute,
kuriais naudojamasi kaip paprastais sta-
lo įrankiais. Vaikams žuvis patiekiama jau
išdorota, nes būtų sunkoka valgyti pagal
visas taisykles. Jei būsite restorane, pa-
prašykite, kad vaikams būtų patiekta žu-
vies filė arba jau išdorota žuvis, galite ir
patys padėti išdoroti žuvį.
Žuviai skirtu peiliu atpjaunamas jos
gabalėlis, ištraukiamos ašakos ir šakute
dedama į burną. Kai nėra tinkamų peilių ir
šakučių, žuvis valgoma dviem šakutėmis.
Ne kiekviena žuvis smulkinama speci-
aliais įrankiais – mažai sūdytos silkės, sil-
kių suktinukai ir rūkytos žuvys, kurių mėsa
kieta, smulkinamos paprastais įrankiais.
Odą nutraukite peiliu ir šakute.
Filė prie galvos įpjaukite taip, kad ją
būtų galima atskirti nuo nugarkaulio.
Mėsą dėkite greta į tą pačią ar kitą
lėkštę.
Dabar peiliu ir šakute nesunkiai išim-
site kaulus su uodega ir galva. Juos dėkite
į valgių atliekų lėkštelę. Tik nepamirškite
prieš tai išsipjauti žandukų iš po žuvies
žiaunų, nes tai delikatesas.
Apatinę filė apvertę ant kitos pusės,
nulupkite odą ir – skanaus.
Virto upėtakio oda paprastai nevalgo-
ma, o kepto, ypač prieš tai jį apvoliojus
migdoluose, valgoma.
Arba
Valgant žuvį visi kaulai paliekami lėkš-
tėje. Iš pradžių peiliu yra nulupama žuvies
odelė, paskui peiliu ir šakute valgoma mė-
sa nuo šono.

Upėtakis. Restorane upėtakį gali jums su-

pjaustyti padavėjas arba galite supjaus-
tyti patys. Į kairę ranką paėmę specialią
šakutę ir ja lėkštėje prilaikydami žuvį,
pirmiausia kruopščiai nuimkit pelekus ir
padėkit juos į valgių atliekų lėkštutę.
Peiliu įpjaukite nugaros odą nuo gal-
vos iki uodegos ir atskirkite mėsą nuo nu-
garos atšakų.
46
Smulkios žuvelės iškepamos taip, kad
smulkių kauliukų nebelieka, todėl jas gali-
ma valgyti paprasčiausiai šakute ir peiliu.
Moliuskai valgomi šakute, moliusko gel-
dele ar kevalu, kaip replėmis, sultinys ge-
riamas šaukštu.
Padažas gali būti išdažomas ir atlaužtu
duonos kąsneliu
arba išgeriamas
pasėmus arbati-
niu šaukšteliu.
Krabai į stalą patiekiami neišdoroti. Prieš
valgydami vėžiagyvius ryšėkite specialią
servetėlę arba galite medžiaginę užsikiš-
ti už apykaklės. Šiuo atveju tai leidžiama.
Valgomi rankomis, nuo jų reikia nuimti
šarvus. Kaire ranka paimama galva, uode-
ga palenkiama prie galvos, kol lūžta šarvai.
Tada uodegos šarvai nuimami nuo mėsos
ir atskiriami nuo galvos. Arba kaire ranka
laikydami už liemens, dešine truktelkite
jį už uodegos. Gardžioji mėsa  – kojelėse,
žnyplėse ir uodegoje. Jei nežinote, kaip
juos valgyti, drąsiai kreipkitės į padavėją
arba pasiteiraukite stalo kaimyno.
Vėžiagyviai. Populiariausias iš vėžiagyvių –
omaras, vienas iš skaniausių – langustas, o
iš krabų – vėžys. Langustai nuo omarų ski-
riasi tik tuo, kad neturi žnyplių. Langustas
valgomas taip pat kaip ir omaras. Omarui
valgyti padedamas paprastas peilis, pa-
prasta šakutė, specialios žnyplės ir šakutė,
skirta mėsai ištraukti iš omaro žnyplių.
Peiliu prilaikomas šarvas, o šakute
įbedama į uodegos galą. Jeigu mėsa gerai
išvirta arba iškepta, uodega lengvai atsi-
skiria. Mėsos gabalėliai atpjaunami pei-
liu. Arba išilgai įpjaukite omaro uodegą iš
apačios ir išimkite minkštimą.
Žnyplės dorojamos rankomis. Galima
naudotis ir specialiomis žirklėmis. Žnyplių
gabalėliai atskiriami vienas nuo kito ran-
komis arba specialia šakute. Arba suėmę
žnyples rankomis specialiomis replėmis

sutraiškykite ir minkštimą išimkite spe-
cialia šakute. Omaro kojeles nuo liemens
atlaužkite ties sąnariu ir žnyplėmis spus-
telėkite jų galiukus, specialia šakute išim-
kite mėsą. Kojeles galima tiesiog iščiulpti.
Omaras valgomas su balta duona,
sviestu, citrina ir druska.
Dažniausiai patiekiamas dubenėlis su
vandeniu ir citrina nusiplauti rankų pirš-
tams.
Krevetės. Kaire ranka paimkite krevetę už
galvutės, ją stipriai suspauskite, o paskui
dešine perlaužkite nugarėlę. Šarvas atsi-
skiria nuo uodegos ir krevetės mėsa lieka
rankose. Taip išlukštenkite 2–3 krevetes,
nusišluostykite pirštus ir galite valgyti
pirštais arba šakute. Juodi žarnelių siūlai
pašalinami peiliu žuviai arba šakute.
Konservuoti artišokai valgomi peiliu ir
šakute.
Jei patiekiamas visas artišokas, reikia jį
lupti po lapelį, balta, mėsinga lapelio pu-
sė pamirkoma padaže ir dantimis ištrau-
kiamas minkštimas. Raudonos spalvos
lapeliai ištraukiami ir išmetami, o tada
išgremžiamas ir pašalinamas pūkuotas
vidurys. Likęs didžiausias mėsingas ga-
balas valgomas peiliu ir šakute.
47
Sraigės. Kaire ranka žnyplėmis suimame
sraigės kiautą anga į save. Dešine speci-
alia šakute iš kiauto iškrapštome minkšti-
mą. Sviestą su prieskoninėmis žolelėmis
iš kiauto užlašinkite ant (baltos) duonos
riekelių. Kairiarankiai žnyples sraigei tu-
rėtų imti dešine ranka.
Kebabas – ant iešmelių suverti ir iškepti
mėsos ir daržovių gabaliukai. Kai patie-
kiami kaip užkandis, juos galima valgyti
tiesiai nuo iešmelio. Jei patiekiami kaip
pagrindinis patiekalas, laikydami iešme-
lį vertikaliai atremtą į lėkštę, šakute nu-
stumkite maisto gabaliukus. Valgykite su
peiliu ir šakute, atsipjaudami po kąsnio
dydžio gabaliuką.
48

Sušiai valgomi lazdelėmis ir pirštais. Rei- Kiviai perpjaunami per pusę ir valgomi Nykštukinį apelsiną
kia merkti sušio gabaliuką į sojų padažą šaukšteliu. galima valgyti visą.
ta puse, kurioje yra žuvies (kitaip sulipę
ryžiai gali atsiskirti). Pamirkytas gaba-
liukas suvalgomas vienu kąsniu. Jei no-
rėtumėte valgyti peiliu ir šakute, didelius
gabaliukus perpjaukite peiliu prilaikyda- Greipfrutas patiekiamas perpjautas pu-
mi šakute. siau. Vaisiaus minkštimas gali būti val-
Į sojų padažą prieš tai įmaišoma vasabio gomas šaukšteliu arba išpjaunamas
pagardų iš krienų ir garstyčių). Vyšnių kauliukus galite išimti kaire ranka specialiu peiliuku.
Maistas imamas ir į burną dedamas plo- arba šaukšteliu ir padėti ant lėkštelės.
nesniais lazdelių galais. Storesniais ga-
lais maistas įsidedamas iš bendro indo.
Jei lazdelių plonaisiais galais jau būsite
bent kartą dėję maistą į burną, nelieskite
jomis kito žmonių naudojamo dubenėlio
ar padėklo. Iš karto turite nuspręsti, kurį Dumplainį paimame už stiebelio ir nuraš-
gabalėlį norite lazdelėmis paimti iš ben- kome vaisių, suvalgome visą.
dro padėklo. Tai, ką palietėte, būtina pa- Apelsinai, mandarinai dažnai paduodami
imti. į stalą su žievėmis. Reikia nulupti visą vai-
sių, padalyti į skilteles ir valgyti pirštais.

Karambola patiekiama supjaustyta rie-
kelėmis. Jas smulkiname peiliu ir šakute,
plona vaisiaus žievelė taip pat valgoma.
Papaja perpjaunama išilgai per pusę.
Kauliukai pašalinami peiliu, o žievelė nu-
lupama.
Ananasas patiekiamas supjaustytas grie-
žinėliais ir valgomas peiliu ir šakute.
Bananas nulupamas lėkštėje, peiliu ir
šakute supjaustomas griežinėliais ir
valgomas šakute.
49
Avokadas (aligatorinė kriaušė) patiekia-
mas perpjautas per pusę, pašalinamas
didelis kaulas. Vaisiaus ertmė pripildoma
pikantiško skonio salotų, padažo, krabų ar
krevečių ir iki pat žievės valgomas deser-
tiniu šaukštu.
Vynuogės valgomos pirštais, kauliukai
ir sėklos išimami iš burnos šakute arba
šaukšteliu ir dedami lėkštės pakraštyje.
50
Alyvuogės, abrikosai, persikai perpjau-
nami pusiau, kauliukai išimami, valgomi
rankomis.
Mangas padalijamas pusiau, kad būtų pa-
togu išimti kaulą. Nulupkite žievę ir valgy-
kite su peiliu ir šakute. Arba supjaustomas
išilgai skiltelėmis, kurios atskiriamos nuo
kauliuko. Nuo skiltelių reikia nulupti žievę
ir valgyti su peiliu ir šakute.
Melioną perpjauname pusiau ir išimame
sėkleles (jei vaisius sunokęs, jas lengviau
išimti šaukšteliu). Meliono puseles gali-
ma iškabinti šaukšteliu arba supjaustytą
griežinėliais valgyti peiliu ir šakute.
Arbūzas supjaustomas gabalėliais, sėk-
leles iš minkštimo iškrapštome šakute.
Obuoliai ir kriaušės supjaustomos į ke-
turias dalis, nulupami ir valgomi grieži-
nėliais arba šakute su peiliu. Išimamos
sėklos.
Braškės laikomos už žiedsosčio, gali būti
pamirkomos į cukraus pudrą ar šokoladą
ir dedamos į burną.
 51

Smulkios uogos valgomos desertiniu Pyragaičiai ir saldumynai – sausainiai ar

šaukštu, prieš valgant gali būti pabarsto- keksiukai valgomi rankomis.
mos cukrumi.

Riešutai gliaudomi spaustukais. Tortai ir pyragai valgomi desertine šaku-

te, kaip ir kreminiai pyragaičiai.

Ledai valgomi šaukšteliu.

52

Jei patiekiama kaip desertas Ar būtina

europietišku stiliumi viską
Pyragai ir tortai valgomi šakute ir desertiniu šaukštu. Šakutė kairėje rankoje, o šaukš- suvalgyti
tas dešinėje.
Uogos ar kiti pjaustyti vaisiai valgomi su šakute ir šaukšteliu – šaukštelis dešinėje Jei įdėjo suaugęs žmogus, nebūtina. Tu-
rankoje, o šakutė kairėje. rite valgyti tiek, kad pasijustumėte sotus.
Ledai, pudingas, plikytas kremas valgomas tik desertiniu šaukštu. Jei įsidėjote maisto pats, turite suvalgyti.
Pas mus dera suvalgyti viską, ką esame
įsidėję.
JAV, arabų šalyse, Rusijoje tuščia lėkš-
tė reiškia, jog dar norima maisto. Jei tikrai
nebenorite, palikite šiek tiek maisto, kitaip
šeimininkas įdės vėl.
 53

Kaip elgtis Kaip elgtis, trumpam jus paliksiu.“ Jei būtinai reikia,
dera sulaukti tinkamos akimirkos – per-
su mobiliaisiais jei reikia traukos tarp dviejų patiekalų. Atsistokite
ir kuo tyliau atstumkite kėdę. Jei esate
telefonais nueiti nuo stalo restorane ir jūsų stalo įrankiai nerodo,
jog galima nunešti lėkštę, visi likusieji turi
Tai laikas, skirtas valgyti ir bendrauti. Mo- Nuo stalo pakylama tik esant svarbiai prie- palaukti jūsų sugrįžtant. Nors vienam lan-
bilusis telefonas turi būti paliekamas ki- žasčiai. Visada atsiprašoma greta sėdin- kytojui nebaigus valgyti padavėjas negali
toje patalpoje, kad netrukdytų skambutis čiojo: „Atsiprašau“, arba: „Atsiprašau, aš nukraustyti stalo.
ir žinučių garsai.
Trumpam atsiprašysiu
54

Kaip elgtis, jei burnoje kąsnis,

o taip norisi kažką pasakyti,
išreikšti savo emocijas
Visų pirma dera sukramtyti, o paskui pasakyti tai, ką norite. Akimis ir gestu galite pa-
rodyti, kad dabar kramtote ir negalite atsakyti. Jei kąsnis mažesnis, galite liežuviu pas-
tumti jį į burnos šoną ir atsakyti. Dėl to rekomenduojama valgyti nedideliais kąsniais.

Kokiu garsu
galima kalbėtis
prie stalo
Garsus kalbėjimas prilyginamas norui
dominuoti arba baimei, kad nebūsite iš-
klausyti. Kiekvienas šeimos narys ar kie-
kvienas dalyvaujantis asmuo prie bendro
stalo turi turėti laiko ir galimybę trumpai
pasakyti savo nuomonę. Kalbėti glaustai
ir trumpai reikia mokytis. Klausimus, kad
geriau suprastumėte, užduokite drąsiai.
Yra klausimų, į kuriuos atsakome
„taip“ arba „ne“, jie vadinami uždaraisiais
klausimais. O pokalbiui palaikyti derėtų
užduoti atviruosius klausimus, į juos at-
sakant reikia daugiau papasakoti. Tokie
klausimai prasideda K raide: Kodėl? Kaip?
55
Kada? Kur? Kiek? Šie klausimai reikalauja
išsamių atsakymų.
Patikslinamaisiais klausimais per-
sakome išgirstą informaciją savais žo-
džiais: „Prašom pasakyti, ar teisingai
supratau...“, „... o kaip tai susiję...“ Pasi-
tiksliname, ar teisingai supratome sąvo-
ką, žodį, situaciją...
56

Kas pirmas pakyla nuo stalo

Nuo stalo pirma pakyla šeimininkė, taip duodamas ženklas, jog pietūs ar vakarienė
baigta ir visi gali keltis. Jei labai nekantraujate ir norite kilti nuo stalo, turėtumėte atsi-
klausti suaugusiųjų: „Ar galima eiti?“ Valgymas juk trunka ne ilgiau kaip 20–30 minučių.
Tam reikia skirti laiko ir norėti pabūti su šeimos nariais.
 57

Kada nukraustomas stalas

Stalas nukraustomas baigus valgyti paskutiniam šeimos nariui. Paprastai visi šeimos
nariai padeda nukraustyti stalą. Pavalgę visada padėkojame šeimininkams, o namie –
mamai, tėtei, sesei ar broliui, jei jie ruošė. Visada pavalgius reikia padėkoti – vien už
tai, kad šie žmonės kartu su jumis pavalgė, kad visi pabuvote kartu. Pagalvokite, pasis-
kirstykite darbais padėdami sutvarkyti indus.
Dėkingumas šeimininkei išreiškiamas ne vien žodžiais, bet ir padedant nurinkti sta-
lą, suplauti indus. Šeimos nariai neturi užmiršti, kad jų mama ar močiutė po valgio irgi
norėtų atsipūsti.
58
Prie stalo nedera
• Pulti bėgte prie stalo.
• Sėstis, kol neatsisėdo vyresnieji ar
svečiai.
• Panaudotus įrankius dėti ant staltiesės.
• Pradėti valgyti, kol neatsisėdo vyres-
nis šeimos asmuo, šeimininkas, šeimi-
ninkė ar kiti svečiai.
• Kišti į burną peilį.
• Remtis alkūnėmis į stalą.
• Gerti taip, kad ant stiklo liktų maisto li-
kučių ar riebaluotų lūpų ryškios žymės.
• Garsiai kalbėti ar garsiai juoktis.
• Kalbėti pilna burna.
• Kąsti bandelę ar duonos riekelę.
• Raugėti.
• Čepsėti.
• Gadinti orą (dujas leisti).
• Norint ką nors pasiekti, lenktis per stalą.
• Labai prisikimšti burnos, nes reikės
gerokai laiko viskam sukramtyti. (Tiek
laiko negalėsite bendrauti.)
• Valgant labai pasilenkti prie lėkštės ar
dubens.
• Pertraukti kalbantįjį ir įsiterpti.
• Kramtyti kramtomąją gumą.
• Šnibždėti prisidengus ranka burną ar
kuždėti ką nors kaimynui į ausį.
• Kišti į burną visą šaukštą.
• Krapštyti nosį.
• Kramtyti nagus.
• Brūžinti kojomis.
• Suptis kėdėje.
• Triukšmingai atitraukti kėdę.
• Kasytis galvą, sprandą ar kitą kūno dalį.
• Šluostytis rankove lūpas.
• Kalbėti mobiliuoju telefonu.
• Kišti pirštus į valgį.
• Mėtyti po stalu kaulus.
• Laižyti rankas.
• Spjaudyti į lėkštę kauliukus.
• Šnirpšti nosį į staltiesę ar servetėlę.
• Šukuotis.
• Kvepintis ar blizginti lūpas.
• Krapštytis dantis (nors galima prisi-
dengti ranka ar servetėle, bet kažin, ar
kitiems malonu stebėti šią procedūrą).
Geriau nueiti į vonios kambarį ar tualetą.

Dera / būtina
• Įdėmiai klausytis kitų.
• Kramtyti sučiaupta burna.
• Valgant sriubą šaukštą stumti nuo
savęs.
• Valgyti sriubą be jokio garso.
• Valgį iš bendro dubens įsidėti į savo
lėkštės vidurį naudojantis bendrais
įrankiais.
• Padažas pilamas ant mėsos ir ant žu-
vies arba šalia jų.
• Bulvės neužpilamos padažu.
• Bulvės sutrinamos, peiliu pjaustomos
tik keptos orkaitėje.
• Jei nėra lėkštelės, salotas dedame į
lėkštę prie kepsnio.
• Mėsiški patiekalai valgomi šakute ir
peiliu, kaskart atsipjaunant po gaba-
lėlį. Baigus valgyti peilis su šakute
dedami lėkštėje vienas šalia kito. Pa-
dėti kryžmai rodo, kad dar ketinate
valgyti.
• Žuvų patiekalams skirtas specialus
peilis su šakute. Kai jų nėra, žuvis val-
goma dviem šakutėmis.
• Duona nepjaustoma peiliu, laužiama
po gabalėlį; sviestas tepamas tam
skirtu peiliu, padėtu ant lėkštutės duo-
nai. Šakute su peiliu valgomi tik svies-
tainiai su įvairiais priedais.
• Šakute valgomi plokštainiai, patiekalai
iš kiaušinių, salotos, suflė, daržovės.
• Sūris patiekiamas ant padėklo, su-
pjaustytas kubeliais ar stambesniais
griežinėliais. Specialiu peiliu sūriui
pjaustyti gabalėlis dedamas į savo
lėkštę. Ten uždedamas ant sviestu už-
tepto pyrago. Aštraus skonio sūrį gali-
ma aptepti sviestu ir valgyti be pyrago.
Sūris dažnai patiekiamas su salotomis
be padažo arba su kriaušėmis. Sūrį
dera imti tik vieną kartą. Antraip paro-
dysite, jog kiti valgiai buvo netinkami ir
jūs nepasisotinote.
• Saldieji patiekalai valgomi desertiniu
šaukštu.
• Pyragai, tortai patiekiami supjaustyti ir
valgomi desertinėmis šakutėmis.
• Valgio nedera palikti lėkštėje. Tad ne-
sidėkite daugiau, nei pajėgiate suval-
gyti.
59
• Jei nežinote, kaip valgyti vieną ar kitą
patiekalą, atsisakykite jo arba stebėki-
te, kaip tai daro kiti.
• Jei sėdint prie stalo kas nors nutinka:
nukrinta valgio gabalėlis, šakutė ar
peilis, apvirsta sulčių stiklinė ar vyno
taurė, nukrenta servetėlė – pasistenki-
te neaikčioti balsu, bet kuo greičiau ir
kuo tyliau apsivalykite, duokite ženklą
padavėjui, kad reikia pagalbos. Vėliau
atsiprašykite ir pasiteiraukite, ar ko
nors neištepėte.
• Padėkoti už maistą.
• Pagirti mamą ar namų šeimininkę už
skanius patiekalus.
• Mandagiai paprašyti ką nors paduoti
nuo kitos stalo pusės ar galo.
60

Kaip elgtis prie bufeto stalo

Bufeto stalas – tai stalas, ant kurio sudėti patiekalai ir stalo įrankiai, lėkštės.
Pasiėmus lėkštelę dera judėti laikrodžio rodyklės kryptimi. Įsidėti po nedaug norimo
patiekalo ir nueiti kuo toliau nuo stalo, kad kiti galėtų laisvai prieiti ir įsidėti valgių.
Jei norite kokio patiekalo pakartoti, galite vėl prieiti, pasiimti švarią lėkštelę ir įsidėti
dar kartą. Nedera dar kartą valgio įsidėti į tą pačią lėkštę, nebent vaišinatės namuose.
 61

Kaip
elgtis
restorane
Atėję į restoraną visų pirma pasisveiki-
name su mus sutinkančiais padavėjais ar
administratoriumi, restorano šeimininku.
Įeidami į restorano salę linktelime jau
esantiems svečiams.
Drabužius paliekame drabužinėje. Jei
nėra drabužinės ir iš karto su drabužiais
einame prie stalo, juos kabinamės ant
esančios kabyklos. Prieš sėsdamiesi prie
stalo, nueiname į tualetą nusiplauti rankų.
Kai padavėjas atneša valgiaraštį, tu-
rėtume pagalvoti, ko norėtume atsigerti.
Užsisakę gėrimų, galime rinktis patie-
kalus. Kai padavėjas grįžta su gėrimais,
jau turėtume žinoti, ką norėtume valgyti.
Kiekvienas gali užsisakyti individualiai:
„Aš norėčiau (patiekalo pavadinimas ar į Cezario salotas, nes esu alergiškas“, ir
numeris).“ Jei pageidaujate ko nors speci- panašiai. Padavėjas pasiteirauja virėjo, ar
alaus ar esate alergiškas, turėtumėte pa- yra galimybė ką nors pakeisti tame patie-
klausti: „Ar būtų galimybė nedėti ančiuvių kale, arba rekomenduoja ką nors kita.
62

Kaip Apie ką Ką daryti,

pasirinkti iš
valgiaraščio
Visada iš pradžių valgomi užkandžiai, ta-
da sriuba, o paskui pagrindinis patiekalas.
Tačiau jei valgysite tik vieną patiekalą, pa-
sakykite, kad jums jį atneštų drauge su ki-
tų užkandžiais, o valgydami neskubėkite.
Arba užkandžių metu galite užkandžiauti
duonele su užtepėle. Nedera užsisakyti
nei paties brangiausio, nei paties pigiau-
sio patiekalo.
kalbėtis jei nukrito šakutė,
prie stalo šaukštas ar peilis
Tinka tos pačios temos kaip ir namie prie Pastebėję einantį padavėją ir užmezgę
stalo palaikant pokalbį ir domintis vienam akių kontaktą kilstelėkite ranką. Padavė-
kitu. jas supras, jog tai ženklas ir jums kažko
reikia. Galite paprašyti naujų stalo įrankių.
Jokiu būdu nesilenkite po stalu pakelti sa-
vo nukritusio įrankio.
 63

Kur dėti Jei

atsineštas rankines, kas nors
portfelius išsipylė
Rankinės dedamos už nugaros, ant kėdės. Suskubkite nusausinti turima medžiagine
Jei rankinė didesnė, ji dedama po kėde. ar popierine servetėle ir paprašykite pa-
Niekad nekabinkite rankinės ant kėdės davėjo pagalbos.
atlošo. Nestatykite greta savęs, kad neuž- Visada dera atsiprašyti sėdinčiųjų prie
kliūtumėte. stalo ir padavėjo.
64

Šventė namuose.
Šeimininko ir svečio lūkesčiai
Jei tai jūsų gimtadienio šventė, geriau, kad pasitarę su tėvais patys ją organizuotumė-
te. Drauge su tėvais turite nuspręsti, kiek kviesti svečių, parinkti datą, valandą, aptarti
galimą šventės temą, patiekalus. Pasiteirauti draugų, ar kas nors nėra alergiškas ko-
kiam patiekalui ar maisto produktui. Būtina pakviesti artimiausius draugus, senelius,
krikšto tėvus. Turėtumėte tėvų padedami patys padengti stalą, pasitikti svečius, jiems
patarnauti. Svečius taip pat supažindinate jūs, jei kas su kuo nepažįstamas. Prie stalo
sėdima tol, kol pavalgoma, o paskui einama žaisti, dainuoti, šokti ar užsiimti gimtadie-
nio tematikos veikla. Per vaikų šventes būtina elgtis kultūringai, nesipykti, nesiginčyti,
laikytis visų elgesio prie stalo rekomendacijų.
Jei esate svečias, stenkitės atvykti laiku. Pasisveikinkite su sutinkančiais asmeni-
mis ir kitais svečiais. Įteikite dovaną. Šventės metu būkite draugiški. Išvykdami padė-
kokite už vaišes, svetingumą, galite pasakyti, jog buvo smagu.
Nedera „griauti namų“ gaudynėmis ir panašiomis pramogomis. Atidarinėti spintelių
norint pasižiūrėti, kas ten yra. Jei esate kam nors alergiški, turite iš anksto įspėti drau-
gą, kai jus pakviečia į šventę.
Susitikus su draugais nedera „lindėti“ išmaniajame telefone. Mes susitinkame mo-
kytis bendrauti ir kurti santykius, pažinti vienas kitą. Prieš rinkdami dovaną galite pa-
klausti, ko draugas nori ir tikisi. Kuo jis domisi. Dovana turi atitikti jo pomėgius, o ne
jūsų. Nereikėtų teikti labai brangių dovanų. Dovaną galite sukurti ir patys. Dovana – tai
dėmesio, pagarbos, meilės ženklas. Todėl svarbu pagalvoti, kokia mūsų dovana tikrai
suteiks kitam džiaugsmo. Galite paklausti, kokios dovanėlės norėtų draugas gimimo
dienos proga. Dovana turėtų būti gražiai supakuota. Kasos čekis gali būti pridėtas tik
 65

tuo atveju, jei dovaną gali tekti pakeisti. Taip pat teikiamos gėlės. Jos parenkamos
priklausomai nuo metų laiko ir nuo žmogaus, kuriam dovanosime. Gėlės įteikiamos
išvyniotos. Gavę gėlių, pasigrožėkite jomis ir pamerkite į jau paruoštą vazą.
Džiaugsmo suteikia ne tik dovanos, bet ir rankos paspaudimas, apkabinimas ar
tiesiog pasveikinimo žodis.
Dovana įteikiama pasisveikinus ir nusirengus. Pasakomi sveikinimo ir linkėjimo žo-
džiai.
Priėmus dovaną nuoširdžiai padėkojama. Jei dar nesusirinko visi svečiai, galite iš-
vynioti dovaną, parodyti visiems svečiams ir pasidžiaugti. Dar kartą padėkokite ir pa-
dėkite dovanoms skirtoje vietoje. Nederėtų išdėlioti ir demonstruoti visiems, kas ką
dovanojo, nes įteikusieji kuklesnę dovaną gali jaustis nesmagiai.
Jei ateinate tik šiaip į svečius, dera ką nors nunešti dovanų, lauktuvių. Saldumynų
ar vaisių.
Dovanotais saldumynais būtinai pavaišinkite svečius. Dovana visada siekiame pra-
džiuginti žmogų. Dovanodami praturtėjame, nes pradžiuginame žmogų.
Visi žinome stebuklingus žodžius: „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“, „prašom“. Atsiprašy-
dami kartais sakome „atleisk“, „dovanok“. Žmogus prašo dovanoti, jei yra kuo draugui
prasikaltęs ir nori susigrąžinti draugystę ir abipusę dvasios ramybę. Visuomet dėkokite
žiūrėdami į akis žmogui, kuriam dėkojate.
66

Pokalbiai
valgio
metu
Kalbėdamiesi turime gerbti vienas kitą.
Kiekvienas turi turėti laiko išsakyti savo
mintį. Kai vienas kalba  – kitas arba kiti
atidžiai klausosi. Kai atidžiai klausomės,
galime palaikyti pokalbį ir papildyti mintį
ar užduoti klausimą. Pokalbio metu reikia
žiūrėti į akis.
Garsiai kalbėti, rėkti, įsiterpti, šaipytis
iš kito nuomonės nedera, tai griauna mū-
sų geranoriško pokalbio pamatus. Tinka-
mai kalbėti ir klausytis turi visi. To turime
išmokti praktikuodamiesi. Kiekvienas turi
kalbėti už save. Tęskite temą, kuria pra-
dėjote kalbėti. Kiekvienas turi papasakoti
apie save – kas jam patinka, daro poveikį, supratau, kad Tau...“ Nuoširdžiam pokal-
kas jį žeidžia ir skaudina. biui trukdo radijas, televizorius, mobilusis
Pašnekovai turi duoti laiko pasisaky- telefonas ar kompiuteris, nes tada nesi-
ti, palaikyti akių kontaktą, padrąsinti žo- klausote pašnekovo. Prie stalo galima
džiais ir klausimais, pasakotoją paremti, kalbėtis valgant, bet tik tada, kai kąsnis
savo žodžiais paklausti: „... ar teisingai sukramtytas.
 67

Kaip Sąskaitos
elgtis apmokėjimas ir
pavalgius arbatpinigiai
Padėkojame. „Ačiū“ sakome ir kai patie- Restorane Lietuvoje arbatpinigių palieka
kalas atnešamas, ir kai patiekalo lėkštė ne visi. Pagal etiketą dera palikti 10–15
nuimama. Galima perduoti linkėjimus vi- proc. nuo sąskaitos sumos. Kai kuriose
rėjui ir padėkoti. šalyse arbatpinigiai nepaliekami. Dar ki-
tose jie būna jau įskaičiuoti į sąskaitą. Kai
kuriose šalyse arbatpinigių paliekama
15–20 proc. sąskaitos sumos. Kai vyksta-
te į kitą šalį, visada verta pasidomėti apie
tos šalies kultūrą ir elgesio normas.
Jei aptarnavimas labai nepatiko – ar-
batpinigių galite ir nepalikti.
68

Stalo įrankiai Laikomi dešine ranka

Didysis peilis
Laikomi kaire ranka Peilis užkandžiams
Šakutė užkandžiams Peilis žuviai
Didžioji šakutė Peilis sviestui
Žnyplės sraigėms Didysis šaukštas
Desertinis šaukštas, kai valgomas pyra- Šaukštas sriubai
gas su ledais, šakutė – dešinėje rankoje. Šaukštas
Šaukštelis užkandžiams
Desertinė šakutė
Desertinis šaukštelis
Peilis vėžiams
Šakutė vėžiams
Šakutė austrėms
Šakutė omarams
Šakutė sraigėms
Žnyplės omarams
Šaukštelis šerbetui
Šaukštelis kompotui
Peilis arba šaukštelis greipfrutams
 69

Stalo serviravimo indai

Didysis šaukštas
Samtis
Didžioji šakutė
Indas sriubai
Indas karštajam patiekalui
Taurės Indas garnyrui
Didžioji – vandeniui Salotinė
Stiklinė sultims Indas žuviai
Polėkštės
Didžiosios lėkštės
Užkandžių lėkštės
Sriubos lėkštės
Dubenėliai (puodeliai) sriubai
Lėkštelė duonai
Indelis salotoms
70

Šaltinių sąrašas
Baldrige L., The new maners for the ’90s, New York: Rawson Associates, 1990.
Bareiss H., Kaip tai valgoma, Vilnius: Presvika, 2001.
Cramm D., Geros vaikų manieros, Vilnius: Algravė, 2005.
Drevinskienė J., Mandagumo abėcėlė, Kaunas: Šviesa, 1992.
Incze G., Apie geras manieras, Vilnius: Mūsų knyga, 1999.
Hanisch H., Etiketo ABC prie vaišių stalo, Vilnius: Alma littera, 1999.
Kalast M., Laikai ir papročiai, Vilnius: Meralas, 1997.
Kandrotienė D., Šaukšto šmaukšto stalo akademija, Kaunas: Terra Publica, 2010.
Kopietz G., Sommer J., Kojas nuo stalo, Vilnius: Alma littera, 2006.
Post P., Emily Post etiketas, Vilnius: Versus aureus, 2008.
Volf I., Šiuolaikinis etiketas, Vilnius: Mūsų knyga, 1996.
 71

Baigiamasis žodis
Stalo manieros – elgesio kultūros dalis. Žmogaus valgymo įpročiai daug pasako apie
jo įpročius ir kilmę. Mandagus, gerų manierų svečias yra visada laukiamas. Linkiu, kad
įgytumėte žinių ir kasdieną mėgintumėte jas pritaikyti praktikoje, realiame gyvenime,
kad susiformuotų natūralūs gražaus valgymo įpročiai. Tai atvers jums daug durų, o
apie save paliksite gerą įspūdį.
72

Alvyda Jasilionytė, sertifikuota London Image Ins-

titute, AICI (The Association of Image consultant
International) FLC, įvaizdžio konsultantė–trenerė,
meno kuratorė, lektorė, knygų autorė, turinti 24 m.
profesinės veiklos patirtį. Dėstė Verslo vadybos
akademijoje (dabar K. Simonavičiaus universitetas)
Verslo etiką lietuvių ir anglų k. Dėsto VDA (Vilniaus
dailės akademijos) Kostiumo katedroje kursą „Pa-
žangi mada“, VDA UNESCO Kultūros vadybos ir kul-
tūros politikos katedroje „Organizacijos įvaizdžio
kūrimą“, prisidėjo rengiant Įvaizdžio stilisto progra-
mą MARKO (Marijampolės kolegijai) ir dėstė šiuos
dalykus: „Garderobo formavimo pagrindai“, „Proto-
kolo ir etiketo pagrindai“, „Socialiniai vaidmenys ir
darbas su klientais“.

Veda seminarus dalykinio etiketo ir protokolo, organizacijos įvaizdžio formavimo, pro-

fesionalios išvaizdos, svetingumo ir dėmesingo aptarnavimo, prisistatymo ir bendra-
vimo temomis valstybinio sektoriaus ir privačių įmonių darbuotojams. Konsultuoja ir
pataria stiliaus, įvaizdžio ir profesinės karjeros klausimais. Daugelio TV laidų viešnia,
straipsnių autorė, lektorė, filantropinės iniciatyvos pradininkė „Mandagumas – svar-
bus“. Knygų „Dalykinės išvaizdos vadovas“, „Kaip elgtis teatre“, „Kaip elgtis prie stalo“ ir
mini siužetų „Kaip elgtis gatvėje“, „Kaip elgtis transporte“ autorė. Daugiau informacijos
rasite internete adresu: www.alvyda.com
 73

Nuoširdžiai dėkoju Nicolas Ortizo šeimai, skatinančiai ir

puoselėjančiai elgesio kultūrą Lietuvoje.
74

Tekstas, sudarymas Alvyda Jasilionytė

Kalbos redaktorė Regina Kuzmickaitė
Korektūra Regina Kuzmickaitė
Iliustracijos Tomas Narūnas
Leidinio dizainas Jurga Želvytė
Išleido Alvyda Jasilionytė, Vilnius .pdf platinama laisvai, e. knygelė

ISBN 978-609-475-051-9
75
76