BYLA 3K-3-176/2014

Dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano
Simniškio (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės
„Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2013 m. liepos 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės
„Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui O. U. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė
4I. Ginčo esmė

5Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 28 285,18 Lt, 6 proc. metinių palūkanų už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi
išlaidas. Ieškovas nurodė, kad yra sudaręs su Lietuvos nacionaline vežėjų asociacija ,,Linava“ (toliau –
,,Linava“) Atsakomybės dėl TIR knygelių naudojimo draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria
apsaugomi Linavos turtiniai interesai, susiję su jos dalyvavimu TIR garantijų sistemoje. Draudimo
sutartimi ieškovas įsipareigojo IRU (Tarptautinė kelių transporto sąjunga) įgaliotam atstovui mokėti
išmoką dėl netinkamo TIR knygelės panaudojimo. Ieškovas perdraudė 80 proc. draudimo rizikos per
draudimo brokerį R. L. Davison & Co. Ltd.

6,,Linava“ išdavė TIR knygelę Nr. XH40706978 atsakovo įmonei – O. U. personalinei įmonei „Ilinta“. Jos
pagrindu 2003 m. lapkričio 1 d. Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio poste įforminta muitinio
tranzito procedūra. Nustačiusi, kad iš Lietuvos teritorijos prekės nebuvo išgabentos, muitinės procedūra su
TIR knygele atlikta apgaulės būdu, Kauno teritorinė muitinė 2004 m. birželio 30 d. sprendimu įregistravo
TIR knygelės naudotojo (O. U. personalinės įmonės „Ilinta“) 175 810 Lt skolą. Kadangi tiesioginis
skolininkas nepadengė skolos muitinei, tai ši 2005 m. rugsėjo 13 d. pateikė mokestinę pretenziją
asociacijai ,,Linava“, kuri pretenziją apskundė Muitinės departamentui. Šis 2006 m. sausio 5 d. priėmė
sprendimą sustabdyti skundo nagrinėjimą iki bus baigtas tyrimas baudžiamojoje byloje.

7Panevėžio apygardos teismas 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžiu O. U. pripažintas kaltu dėl neteisėto
prekių neišvežimo iš Lietuvos Respublikos ir jam skirta bausmė; Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m.
balandžio 2 d. nuosprendžiu pakeista O. U. skirta bausmė.

8Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 1 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą O. U. personalinei įmonei
„Ilinta“. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 19 d. sprendimu pripažino įmonę likviduota dėl
bankroto ir išregistruotina iš Juridinių asmenų registro.
9Muitinės departamentas atnaujino skundo tyrimą ir 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu atmetė asociacijos
Linava skundą dėl mokestinės pretenzijos. R. L. Davison & Co. Ltd 2011 m. balandžio 19 d. išmokėjo
draudimo išmoką pagal mokestinę pretenziją, o ieškovas 2011 m. gegužės 16 d. jam kompensavo 20 proc.
išmokos (28 285,18 Lt).

10Ieškovas ieškinyje teigė, kad atsakovo tyčiniai nusikalstami veiksmai lėmė didelius finansinius
įsipareigojimus įmonei, todėl jis privalo atsakyti CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tai, kad atsakovo
įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro, neužkerta kelio ieškovui nukreipti reikalavimą į
išregistruotos įmonės savininką – atsakovą.

11II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

12Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu tenkino ieškinį, priteisė iš atsakovo
ieškovui 28 285,18 Lt, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m.
rugpjūčio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4849 Lt bylinėjimosi išlaidų.

13Teismas nurodė, kad draudimo sutartimi ieškovas apdraudė sumokamus muito mokesčius už atliekamas
muitinės procedūras. Sutarties šalys nesudarė civilinės atsakomybės rūšies draudimo sutarties, todėl CK
6.1015 straipsnio 1 dalyje numatytas subrogacijos draudimo reglamentavimas ginčo santykiams
netaikytinas. Teismas pažymėjo, kad individuali (personalinė) įmonė yra fizinio asmens verslo teisinė
forma, neturinti savarankiško teisinio statuso ir nesanti savarankišku, atskiru asmeniu. Teisinių santykių
subjektu pripažįstamas būtent individualios (personalinės) įmonės savininkas, o ne pati įmonė. Likvidavus
individualią įmonę, pasibaigia jos savininko prievolės tik įmonės kreditoriams. Tačiau individualios
įmonės likvidavimas negali būti pagrindas pasibaigti prievolėms, kurias įgijo įmonės savininkas. Bankroto
bylos iškėlimo faktas įrodo O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ negalėjimą vykdyti prievolių, o buvusio
vadovo (atsakovo) nesąžiningi veiksmai bei priežastinis šių veiksmų ir žalos kreditoriams ryšys konstatuoti
Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiais. Atsižvelgdamas į tokias
aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nors atsakovo personalinė įmonė bankrutavusi, tačiau tai nėra
pagrindas pasibaigti atsakovo, kaip įmonės savininko, prievolėms, todėl ieškovo reikalavimą tenkino.

14Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 11 d. nutartimi
tenkino atsakovo apeliacinį skundą, Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą panaikino
ir priėmė naują – ieškinį atmetė. Kolegija byloje nustatė, kad O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ pagal
asociacijos ,,Linava“ išduotą TIR knygelę 2003 m. lapkričio 1 d. įformino Kauno teritorinės muitinės
Kalvarijos kelio poste muitinio tranzito procedūrą; gabenamos prekės turėjo būti pristatytos į Panevėžio
teritorinės muitinės kelio postą „Saločiai“ iki 2003 m. lapkričio 5 d., tačiau jos nebuvo išgabentos iš
Lietuvos teritorijos; Kauno teritorinė muitinė 2004 m. birželio 30 d. sprendimu dėl apgaulės būdu baigtos
TIR procedūros įregistravo 175 810 Lt skolos O. U. personalinei įmonei „Ilinta“; nepavykus išieškoti skolą
iš šios įmonės, Vilniaus teritorinė muitinė 2005 m. rugsėjo 13 d. pateikė ,,Linava“ mokestinę pretenziją;
dalį šios skolos (28 285,18 Lt) už ,,Linavą“ kompensavo ieškovas; atsakovas, kaip O. U. personalinės
įmonės „Ilinta“ savininkas, dėl pirmiau nurodytos veikos Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d.
nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius BK 200 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą; Lietuvos
apeliacinis teismas 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį
dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo paliko nepakeistą; Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 1 d.
nutartimi O. U. personalinei įmonei „Ilinta“ iškelta bankroto byla; 2008 m. vasario 5 d. nutartimi
patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės 202 763,84 Lt reikalavimas, apimantis pirmiau nurodytą O. U.
personalinės įmonės „Ilinta“ skolą; vėliau šis kreditoriaus reikalavimas perleistas AB Turto bankui; atlikus
įmonės bankroto procedūrą, šis AB Turto banko reikalavimas liko nepatenkintas; 2008 m. rugpjūčio 19 d.
teismo sprendimu O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ pripažinta likviduota dėl bankroto ir nuspręsta ją
išregistruoti iš Juridinių asmenų registro.

15Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas
yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti,
tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti
savininkas asmeniniu turtu. Atitinkamai individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą visų kreditorių
reikalavimai yra tenkinami iš įmonės turto, o jo neužtenkant – iš jos savininko turto pagal Įmonių bankroto
įstatymo normas. Jeigu pasibaigus įmonės bankroto procedūroms ir ją likvidavus kreditorių reikalavimai
įmonei lieka nepatenkinti, laikoma, kad individualios įmonės ir jos savininko prievolės kreditoriams
pasibaigia. Teismo nutartimi pripažinus įmonę likviduotina dėl bankroto ir išregistravus ją iš Juridinių
asmenų registro, konstatuotina, kad O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ prievolės Vilniaus teritorinei
muitinei pasibaigė, kartu pasibaigė ir atsakovo atsakomybė už šias įmonės prievoles. Kolegija sprendė, kad
pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, jog atsakovo įmonės negalėjimą įvykdyti prievolę
sumokėti mokesčius muitinės įstaigoms lėmė atsakovo tyčiniai nusikalstami veiksmai, todėl atsakovui
prievolė kyla CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Kolegijos nuomone, CK 2.50 straipsnio 3 dalyje
reglamentuojami ne individualios įmonės, o ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės
klausimai.

16Kolegija manė, kad ieškovas nepagrįstai nurodė ir tai, jog jis iš dalies įvykdė už O. U. personalinę įmonę
„Ilinta“ prievoles Vilniaus teritorinei muitinei ir asociacijai ,,Linava“ ir taip perėmė kreditoriaus teises į
įmonę ir jos savininką. Kolegijos teigimu, draudimo išmokos mokėjimo metu atsakovo ir jo įmonės
prievolė buvo pasibaigusi, nes įmonė jau buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
Įmonės likvidavimas vykdant bankroto procedūras reiškia, kad galutinai išsprendžiamas bankrutavusios
įmonės skolų klausimas, patvirtinant, jog tolesnis skolų išieškojimas neįmanomas, todėl ieškovas negalėjo
perimti pradinio kreditoriaus teisių į įmonę ir jos savininką.

17III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

18Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2013 m. liepos 11 d. sprendimą ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

191. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino, jog CK 2.50 straipsnio 3
dalies netaikytina neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviams. Nesutikdamas su tokiu
teismo aiškinimu, kasatorius nurodo, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies norma taikytina visų rūšių juridinių
asmenų (tiek ribotos, tiek neribotos civilinės atsakomybės) dalyviams. Tais atvejais, kai dėl nesąžiningų
dalyvio veiksmų prievolės negali įvykdyti ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, toks dalyvis
subsidiariai atsakys pagal juridinio asmens prievoles net ir po to, kai juridinis asmuo bus likviduotas (pvz.,
dėl bankroto) ir jo prievolės pasibaigs. Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviai paprastai
atsako savo turtu kartu su juridiniu asmeniu, jeigu neužtenka juridinio asmens turto neužtenka jo
prievolėms įvykdyti. Tokia prezumpcija nustatyta CK 2.50 straipsnio 4 dalyje. Tačiau teismų praktikoje
pripažįstama, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (o kartu ir jo dalyvio) prievolės
pasibaigia, kai tokio juridinio asmens likvidavimo metu neužtenka nei juridinio asmens, nei jo dalyvio
turto. Tačiau tiek ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, tiek neribotos civilinės atsakomybės
juridinių asmenų dalyviai privalo subsidiariai atsakyti tais atvejais, kai juridinio asmens negalėjimą
įvykdyti prievoles nulemia nesąžiningi dalyvio veiksmai, nepriklausomai nuo to, ar juridinio asmens
prievolės baigiasi. Kai juridinio asmens dalyviui dėl jo nesąžiningų veiksmų atsiranda pareiga atsakyti
pagal juridinio asmens prievoles, tokia jo prievolė yra savarankiška, siejanti dalyvį ir kreditorių. Kai
individualios įmonės savininko prievolė sieja būtent savininką ir kreditorių, tokia prievolė negali pasibaigti
dėl to, kad bankrutuoja kitas, prievolėje nedalyvaujantis, subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-
357/2009).

202. Kasatorius pažymi, kad CK 2.50 straipsnio reglamentavimu siekiama nustatyti didesnę atsakomybę
neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviams. Dėl to šios normos interpretavimas taip, kad
neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyvių atsakomybė yra siauresnė nei ribotos civilinės
atsakomybės juridinių asmenų dalyvių, prieštarauja CK 2.50 straipsnio tikslui. Neribotos civilinės
atsakomybės dalyvio subsidiarioji atsakomybė taikoma pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį nepriklausomai nuo
to, ar dalyvis elgėsi nesąžiningai, tačiau tokio dalyvio atsakomybė pasibaigia, jeigu neužtenka juridinio
asmens ir jo dalyvio turto. Jeigu esant nesąžiningam dalyvio elgesiui jo atsakomybė tęstųsi tik tol, kol
dalyvis turi turto, taip būtų skatinamas nesąžiningas dalyvių elgesys ir sudaromos sąlygos tokiems
dalyviams išvengti atsakomybės.

213. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo pateiktas CK 2.50 straipsnio 3 dalies
interpretavimas neatitinka lingvistinio normos turinio. Pirma, apeliacinės instancijos teismas netiksliai
cituoja šią normą; antra, sisteminė CK 2.50 straipsnio sandara patvirtina, jog pirmosios trys šio straipsnio
dalys taikomos visiems juridiniams asmenims.

224. Kasatorius nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje nepasisakyta dėl CK 2.50 straipsnio 3 dalies
taikymo neribotos atsakomybės juridiniams asmenims ir jų dalyviams. Dėl to teismo išaiškinimas dėl CK
2.50 straipsnio taikymo turės esminę reikšmę teismų praktikai.

23Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti
nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

241. Atsakovo nuomone, kasatorius nepagrįstai siekia išplėsti neribotos civilinės atsakomybės juridinio
asmens dalyvio atsakomybės ribas. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys skirstomi
į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis; jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos
civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Neribotos
civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybė kyla tiesiogiai iš įstatymo, ir, skirtingai nei
ribotos atsakomybės atveju, papildomų sąlygų, išskyrus žalą, pasireiškusia negalėjimu įvykdyti prievoles,
įrodinėti nereikia. Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės taikymo atvejai
savo specifika išsiskiria ir juridinio asmens bankroto procedūrose. Atsakovas aiškina, kad, vykdant jo
įmonės bankroto procedūrą, dalis kreditorių reikalavimų įvykdyta ne tik iš įmonės, bet ir iš asmeninio jo
dalyvio turto, tačiau visų reikalavimų negalima buvo patenkinti, nes neužteko įmonės ir jos dalyvio
asmeninio turto.

25Kasacinio teismo praktikoje dėl žalos atlyginimo neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų
dalyviams nurodyta, kad įmonės likvidavimas vykdant bankroto procedūras reiškia, jog galutinai
išsprendžiamas bankrutavusios įmonės skolų klausimas, patvirtinant, kad tolesnis skolų išieškojimas
neįmanomas; po bankroto procedūros likviduojant įmonę pasibaigia ir šios įmonės prievolės, ir prievolės
jos savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004
m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004; Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1186/2003; 2011 m.
balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013). Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė,
kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurio atsakomybei
atsirasti taikomos CK 2.50 straipsnio 4 dalies normos. Nereikia įrodinėti neribotos civilinės atsakomybės
juridinio asmens dalyvio kaltės ir neteisėtų veiksmų, nes atsakomybė preziumuojama įstatymu. CK

262.50 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami ne individualios įmonės, o ribotos atsakomybės juridinio

asmens dalyvio atsakomybės klausimai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad,
likvidavus įmonę, pasibaigė jos atsakomybė už prievoles, kaip ir įmonės savininko.

27Atsakovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog draudimo išmokos metu
(2011 m. gegužės 16 d.) atsakovo įmonės ir jos savininko prievolė buvo pasibaigusi, nes įmonė jau buvo
likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Kasatorius negalėjo perimti pradinio kreditoriaus
Vilniaus teritorinės muitinės ir asociacijos ,,Linava“ teisių į atsakovo įmonę ir jos savininką.

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:
29IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

30Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina
apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje
byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi viešojo intereso buvimo, neperžengia kasacinio skundo, kuriame
keliami teisės klausimai, susiję su individualios įmonės dalyvio (savininko ir vadovo) atsakomybe už dėl jo
nesąžiningais veiksmais padarytą žalą. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš
naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų
aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar
teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.

31Dėl CK 2. 50 straipsnio 3 dalies taikymo individualios įmonės savininkui

32CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta juridinio asmens dalyvio pareiga subsidiariai atsakyti už juridinio
asmens prievoles šio kreditoriams, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens
dalyvio nesąžiningų veiksmų. Juridinio asmens dalyvis yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio
asmens turtą arba nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir pareigų,
susijusių su juridiniu asmeniu (CK 2.45 straipsnis). Individualioje įmonėje yra vienas savininkas
(Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Individuali įmonė turi vienasmenį valdymo
organą – individualios įmonės vadovą. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis
individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatuose
nenustatyta kitaip (Individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio31 dalis). Individuali įmonė yra neribotos
civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

34CK 2.50 straipsnyje reglamentuojami juridinių asmenų atsakomybės pagal savo prievoles klausimai.
Analizuojant šio straipsnio nuostatas lingvistiniu ir sisteminiu aiškinimo metodais, teigtina, kad pirmosiose
trijose šio straipsnio dalyse reglamentuojami visų rūšių juridinių asmenų atsakomybės pagal savo prievoles
aspektai, o ketvirtojoje – pateikiama juridinių asmenų klasifikacija, apibūdinamas neribotos civilinės
atsakomybės turinys bei pateikiama neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų klasifikacija.
Trečiojoje analizuojamo straipsnio dalyje reglamentuojamas atvejis, kai subjektas, esantis juridinio asmens
savininku ar bendraturčiu arba nors ir neišsaugojusiu nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgijusiu
prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu – juridinio asmens dalyvis, savo
nesąžiningais veiksmais lėmęs juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles, privalo atsakyti pagal
juridinio asmens prievolę subsidiariai. Nei lingvistinė, nei sisteminė šio straipsnio dalių ir jų turinio
analizė nesudaro pagrindo spręsti, kad trečioji jo dalis skirta tik ribotos civilinės atsakomybės
juridinio asmens dalyvio atsakomybei nustatyti. Priešinga išvada prieštarautų šios normos paskirčiai
– nustatyti, kad juridinio asmens dalyviui, dėl kurio nesąžiningų veiksmų juridinis asmuo negali
įvykdyti prievolės, kyla subsidiarioji atsakomybė pagal šio juridinio asmens prievolę. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje nustatyto teisinio
reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Čeltaura“ v. A.
Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio
spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; ir kt.), todėl negalima teigti, jog šis principas negalioja
neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviams (savininkams). Tokio paties turinio
nesąžiningi juridinio asmens dalyvio veiksmai sudaro pagrindą civilinei atsakomybei kilti nepriklausomai
nuo to, kokio juridinio asmens (ribotos ar neribotos civilinės atsakomybės) dalyvis jis yra. Priešingas
aiškinimas neatitiktų nei civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų, tokių kaip subjektų
lygiateisiškumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, teisingumo ir protingumo (CK 1.2 straipsnis, 1.5
straipsnio 1 dalis), nei formuojamos kasacinio teismo praktikos. Dėl to pagrįstu laikytinas kasatoriaus
argumentas, kad atsakomybė už nesąžiningą elgesį turi būti vienoda apimtimi taikoma ir ribotos, ir
neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviams.

35Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės
instancijos teismo išvada, jog CK 2.50 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami tik ribotos atsakomybės
juridinio asmens dalyvio atsakomybės klausimai ir yra netaikytina neribotos civilinės atsakomybės
dalyviams, padaryta netinkamai aiškinant šią materialiosios teisės normą.

36Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

37Kasaciniame skunde teigiama, kad, pripažinus, jog CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostata taikytina
neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviams, atsakovui besąlygiškai kyla atsakomybė
atlyginti individualios įmonės „Ilinta“ prievolę kasatoriui. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo
argumentu, pažymi, kad tam, jog atsirastų juridinio asmens dalyvio pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu
pagal juridinio asmens prievolę, t. y. CK 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklei taikyti, būtina nustatyti dvi
sąlygas. Pirma, juridinio asmens dalyvio veiksmai, dėl kurių juridinis asmuo negali vykdyti savo
prievolės, buvo nesąžiningi, antra, juridinis asmuo negali vykdyti prievolės dėl juridinio asmens
dalyvio nesąžiningų veiksmų, t. y. egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis dalyvio nesąžiningų
veiksmų ir atsiradusios žalos ryšys. Tik nustačius šias abi sąlygas teismas gali konstatuoti, kad juridinio
asmens dalyviui kilo subsidiarioji atsakomybė pagal juridinio asmens prievolę. Analogiškai konstatuojama
kasacinio teismo praktikoje: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006
m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Saulėtekis“ v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-
604/2006, nurodyta, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies normai taikyti būtina nustatyti juridinio asmens
dalyvio nesąžiningumą ir juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriams; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
UAB „Alaja“ ir ko v. K. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2008, – pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą ši
prievolė atsiranda savarankišku įstatymo pagrindu – dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, be
to, tarp šių veiksmų ir įmonės negalėjimo įvykdyti prievoles kreditoriams turi būti konstatuotas priežastinis
ryšys.

39Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių
santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis
nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti
savo prievoles (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio
9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Čeltaura“ v. A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2009). Teisės
doktrinoje pažymima, kad juridinio asmens dalyvio nesąžiningu elgesiu turėtų būti laikoma tikslinga
intervencija į juridinio asmens turtą, tarnaujanti juridiniam asmeniui svetimiems tikslams ir neatlygintinai
atimanti iš jo verslo galimybes arba kitokiu būdu naikinanti jo egzistenciją, ir tokiu būdu sukelianti
nemokumą, tačiau tai ne valdymo klaida. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs,
kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos neribotos civilinės atsakomybės juridiniams
asmenims, nevertino, ar atsakovo veiksmai – neteisėtas prekių neišvežimas iš Lietuvos Respublikos
teritorijos, lėmė tai, kad IĮ „Ilinta“ negali vykdyti prievolės, taip pat ar yra teisiškai reikšmingas
priežastinis atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos ieškovui ryšys. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad,
sprendžiant, ar dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų padaroma žala įmonei, kurios vardu įformintos
neįvykusios ūkinės operacijos, atsižvelgiama į bendrąsias civilinę atsakomybę ir žalos sampratą
reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Barker textiles“ v. I. A., bylos Nr. 3K-3-
427/2013).

40Vadovaudamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas, netinkamai aiškindamas CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą, netyrė ir nevertino šiai normai taikyti
svarbių aplinkybių, netikrino pirmosios instancijos teismo atlikto sąlygų įmonės savininko atsakomybei
konstatuoti vertinimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina
apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

41Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

42Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos
išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 12,87 Lt. Grąžinus bylą apeliacinės
instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame
teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų
paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

43Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė
44Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. sprendimą
panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

45Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.