TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1990 m. birželio 19 d.(*)

„Iš Bendrijos teisės nuostatų kildinamos teisės – Nacionalinių teismų užtikrinama apsauga –
Nacionalinių teismų teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones kreipiantis dėl prejudicinio
sprendimo“

Byloje C-213/89

dėl House of Lords pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo

priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje

The Queen

prieš

Secretary of State for Transport, ex  parte  Factortame Ltd, ir kt.,

dėl Bendrijos teisės išaiškinimo, susijusio su valstybių narių teismų įgaliojimais taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, jeigu kyla Bendrijos teisės suteiktų teisių klausimas,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas O. Due, kolegijų pirmininkai Seras Gordon Slynn, C. N. Kakouris,
F. A. Schockweiler, M. Zuleeg, teisėjai G. F. Mancini, R. Joliet, J. C. Moitinho de Almeida,
G. C. Rodríguez Iglesias, F. Grévisse ir M. Díez de Velasco,

generalinis advokatas G. Tesauro,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Principal Assistant Treasury

Solicitor T. J. G. Pratt, padedamo QC, Solicitor General sero Nicholas
Lyell, QC  Christopher Bellamy ir barrister Christopher Vajda,

–        Airijos vyriausybės, atstovaujamos Chief State Solicitor  Louis J. Dockery,

padedamo SC James O'Reilly iš Airijos advokatūros,

–        Factortame Ltd ir kt., atstovaujamos QC  David Vaughan, barrister Gerald

Barling, barrister  David Anderson ir solicitor Stephen Swabey iš Thomas Cooper &
Stibbard kontoros,

–        Komisijos, atstovaujamos patarėjo teisės klausimais Götz zur Hausen ir Teisės tarnybos
nario Peter Oliver,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 1990 m. balandžio 5 d. posėdyje Jungtinės Karalystės, Factortame Ltd ir kt., Rawlings
(Trawling) Ltd., atstovaujamos QC N. Forwood, ir Komisijos pareikštas žodines pastabas,
 susipažinęs su 1990 m. gegužės 17 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1989 m. gegužės 18 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1989 m. liepos 10 d., Lordų
Rūmai (House of Lords) pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo
priėmimo, pateikdami du klausimus, susijusius su Bendrijos teisės išaiškinimu, būtent su
valstybių narių teismų įgaliojimais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu kyla Bendrijos
teisės suteiktų teisių klausimas.

2        Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant ginčą tarp Transporto ministerijos (Secretary of State for
Transport) ir bendrovės Factortame Ltd bei kitų pagal Jungtinės Karalystės teisę įsteigtų
bendrovių, taip pat tų bendrovių direktorių ir akcininkų, kurių dauguma yra Ispanijos piliečiai
(toliau – apeliantai pagrindinėje byloje).

3        Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtos bendrovės yra 95 žvejybos laivų, pagal 1894 m.
Prekybinės laivybos įstatymą (  Merchant Shipping Act1894) registruotų Didžiosios Britanijos
laivų registre, savininkės ar valdytojos. Iš pradžių penkiasdešimt trys iš minėtų laivų buvo
registruoti Ispanijoje ir plaukiojo su Ispanijos vėliava, tačiau nuo 1980 m. jie buvo skirtingu
laiku įregistruoti Didžiosios Britanijos registre. Kiti 42 laivai visada buvo registruoti Jungtinėje
Karalystėje, bet nuo 1983 m. skirtingu laiku juos įsigijo minėtos bendrovės.

4        Teisinė Didžiosios Britanijos žvejybos laivų registracijos tvarka buvo iš esmės pakeista 1988 m.
Prekybinės laivybos įstatymo ( Merchant Shipping Act1988, toliau – 1988 m. Įstatymas)
II dalimi ir 1988 m. Žvejybos laivų registravimo taisyklėmis (Merchant Shipping (Registration of
Fishing Vessels) Regulations 1988, toliau – 1988 m. Taisyklės) (S.I. 1988, Nr. 1926). Žinoma,
kad Jungtinė Karalystė iš dalies pakeitė buvusius teisės aktus, norėdama panaikinti
vadinamąją quota hopping praktiką, kuri, pasak Jungtinės Karalystės vyriausybės, pasireiškia
tuo, kad su Jungtinės Karalystės vėliava plaukiojantys, bet su Jungtine Karalyste jokio ryšio
neturintys laivai „grobsto“ Jungtinei Karalystei skirtas žvejybos kvotas.

5        1988 m. Įstatyme buvo numatyta įsteigti naują registrą, kuriame nuo šiol bus registruojami visi
Jungtinės Karalystės žvejybos laivai, įskaitant ir pagal 1894 m. Prekybinės laivybos įstatymą į
ankstesnį bendrą registrą įrašytus laivus. Tačiau naujajame registre gali būti registruojami tik
tie žvejybos laivai, kurie atitinka 1988 m. Įstatymo 14 straipsnyje išdėstytas sąlygas.

6        Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, išskyrus Transporto ministerijos patvirtintas išlygas,
žvejybos laivas naujajame registre gali būti registruojamas tik tuomet, jeigu:

„a) jis priklauso Jungtinės Karalystės subjektui;

b) jis eksploatuojamas asmens iš Jungtinės Karalystės ir jo naudojimui vadovauja bei jį

kontroliuoja asmuo iš Jungtinės Karalystės ir

c) laivo frachtuotojas, savininkas ar jo valdytojas yra reikalavimus atitinkantis asmuo ar

bendrovė.“

Pagal minėto straipsnio 2 dalį žvejybos laivas laikomas priklausančiu Jungtinės Karalystės
subjektui, jeigu jo nuosavybės teisė pagal įstatymą (legal title) priklauso vienam (-ai) ar keliems
(-ioms) reikalavimus atitinkantiems asmenims ar bendrovėms ir jei laivo teisėto naudojimo teisė
(beneficial ownership) priklauso vienai ar kelioms reikalavimus atitinkančioms bendrovėms, arba
ne mažiau kaip 75 % laivo teisėto naudojimo teisės priklauso vienam ar keliems reikalavimus
 atitinkantiems asmenims. To paties straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad „reikalavimus atitinkančiu
asmeniu“ laikomas Jungtinės Karalystės pilietis, nuolatinę gyvenamąją vietą ir gyvenamąją vietą
turintis Jungtinėje Karalystėje, o „reikalavimus atitinkančia bendrove“ laikoma Jungtinėje
Karalystėje įsteigta ir buveinę turinti bendrovė, kurios ne mažiau kaip 75 % akcijų priklauso
vienam (-ai) ar keliems (-ioms) reikalavimus atitinkantiems asmenims ar bendrovėms, ir ne
mažiau kaip 75 % jos direktorių yra reikalavimus atitinkantys asmenys.

7        1988 m. Įstatymas ir Taisyklės įsigaliojo 1988 m. gruodžio 1 d. Tačiau vadovaujantis 1988 m.
Įstatymo 13 straipsniu pagal prieš tai galiojusį įstatymą atliktos ankstesnės registracijos
galiojimas buvo pratęstas pereinamajam laikotarpiui iki 1989 m. kovo 31 dienos.

8        1989 m. rugpjūčio 4 d. Komisija pagal EEB sutarties 169 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui
ieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad, 1988 m. Įstatymo 14 straipsnyje nustačiusi nacionalinės
priklausomybės reikalavimą, Jungtinė Karalystė pažeidė EEB sutarties 7, 52 ir 221 straipsniuose
jai nustatytas pareigas. Šis ieškinys yra šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjamos bylos
246/89 dalykas. Atskiru dokumentu, tą pačią dieną pateiktu Teisingumo Teismo kanceliarijai,
Komisija kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu leisti taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
reikalaujant, kad Jungtinė Karalystė sustabdytų minėtų nacionalinės priklausomybės reikalavimų
taikymą kitų valstybių narių piliečiams ir kitų valstybių narių žvejybos laivams, iki 1989  m. kovo
31 d. žvejojusiems su Jungtinės Karalystės vėliava ir turėjusiems Jungtinės Karalystės žvejybos
licenciją. 1989 m. kovo 10 d. Nutartimi Komisija prieš Jungtinę Karalystę  (246/89 R, Rink.
1989, p. 3125) Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino Komisijos prašymą. Vykdydama šią
nutartį, Jungtinė Karalystė priėmė Karaliaus dekretą, iš dalies keičiantį 1988 m. Įstatymo
14 straipsnį nuo 1989 m. lapkričio 2 dienos.

9        Bylos, kurios pagrindu buvo iškelta pagrindinė byla, iškėlimo metu visi 95 apeliantų
pagrindinėje byloje žvejybos laivai neatitiko vienos ar daugiau registracijos sąlygų, nustatytų
1988 m. Įstatymo 14 straipsnyje ir dėl šios priežasties negalėjo būti įregistruoti naujajame
registre.

10      Kadangi nuo 1989 m. balandžio 1 d. iš šių laivų turėjo būti atimta teisė žvejoti, 1988 m.
gruodžio 16 d. minėtos bendrovės, kreipdamosi į High Court of Justice, Queen's Bench
Division dėl teisėtumo patikrinimo, užginčijo 1988 m. Įstatymo II dalies suderinamumą su
Bendrijos teise. Jos taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas
galutinis sprendimas dėl jų prašymo patikrinti teisėtumą.

11      1989 m. kovo 10 d. Sprendimu Queen's Bench Division Divisional Court: i) nusprendė

sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreiptis į Teisingumo Teismą su
prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl nagrinėjant bylą iškeltų klausimų, susijusių su
Bendrijos teise; ii) taikydamas laikinąsias apsaugos priemones sustabdė 1988 m. Įstatymo
II dalies ir 1988 m. Taisyklių taikymą ieškovų atžvilgiu.

12      1989 m. kovo 13 d. Secretary of State for Transport apeliacine tvarka apskundė Divisional

Court priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 1989 m. kovo 22 d. Sprendimu
Apeliacinis teismas (Court of Appeal) nusprendė, kad pagal nacionalinę teisę teismai neturi
teisės, taikydami laikinąsias apsaugos priemones, sustabdyti Parlamento įstatymų taikymo. Dėl
šios priežasties jis panaikino Divisional Court nutartį.

13      Bylą išnagrinėję House of Lords priėmė jau minėtą 1989 m. gegužės 18 d. Sprendimą.

Pirmiausia šiame sprendime House of Lords laikėsi nuomonės, kad apeliantų pagrindinėje byloje
teiginiai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir laimėjus pagrindinę bylą jie patirtų
nepataisomą žalą, buvo pagrįsti. Tačiau House of Lords nusprendė, kad pagal nacionalinę teisę
Jungtinės Karalystės teismai neturėjo įgaliojimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių jų
nagrinėjamoje pagrindinėje byloje; tiksliau tariant, tokiam laikinųjų apsaugos priemonių
taikymui prieštarautų senoji bendrosios teisės (common law) taisyklė, pagal kurią Karališkosios
valdžios (Crown), t. y. vyriausybės, atžvilgiu negali būti taikoma jokia laikinoji apsaugos
 priemonė, kartu darant prielaidą, kad Parlamento įstatymas neprieštaraus Bendrijos teisei, kol
bus priimtas sprendimas dėl šio įstatymo suderinamumo su minėta teise.

14      Vėliau House of Lords svarstė klausimą, ar, nepaisant minėtos nacionalinės teisės normos,

Jungtinės Karalystės teismai, remdamiesi Bendrijos teise, turėjo teisę Karališkajai
valdžiai(Crown) taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

15      Galiausia nusprendę, kad šis ginčas kelia Bendrijos teisės išaiškinimo klausimą, House of Lords,
remdamiesi EEB sutarties 177 straipsniu, nusprendė bylos nagrinėjimą sustabdyti, kol
Teisingumo Teismas priims prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų:

„1.      Jeigu:

i) nacionaliniam teismui nagrinėjant bylą, viena šalis teigia turinti Bendrijos teisės užtikrinamas
teises, tiesiogiai veikiančias nacionalinėje teisėje (reikalaujamos teisės);

ii) akivaizdu, kad jei nacionalinis teisės aktas būtų pritaikytas, ši šalis automatiškai prarastų
galimybę pasinaudoti tomis reikalaujamomis teisėmis;

iii) yra svarių argumentų už ir prieš reikalaujamų teisių buvimą ir nacionalinis teismas pagal
177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo, siekdamas nustatyti, ar šios teisės iš tikrųjų
yra;

iv) nacionalinėje teisėje daroma prielaida, kad aptariamas nacionalinis teisės aktas yra
suderinamas su Bendrijos teise, jei jis nėra pripažintas prieštaraujančiu Bendrijos teisei ir tol,
kol jis nėra tokiu pripažintas;

v) iki prejudicinio sprendimo priėmimo nacionalinis teismas neturi teisės taikyti laikinųjų
apsaugos priemonių reikalaujamų teisių atžvilgiu, sustabdydamas nacionalinio teisės akto
taikymą,

vi) pagaliau, jeigu prejudicinis sprendimas konkrečiu atveju būtų palankus reikalaujamoms

teisėms, tikėtina, kad šalis, galinti remtis šiomis teisėmis, patirtų nepataisomą žalą minėtų
laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo atveju;

ar Bendrijos teisė:

a) įpareigoja nacionalinį teismą taikyti laikinąsias reikalaujamų teisių apsaugos priemones; ar

b) suteikia šiam teismui įgaliojimus taikyti laikinąją reikalaujamų teisių apsaugą?

2.      Jeigu atsakymas į pirmojo klausimo a dalį yra neigiamas, o į to paties klausimo b dalį –
teigiamas, kokie kriterijai turi būti taikomi norint nuspręsti, ar taikyti laikinąją apsaugą
reikalaujamų teisių atžvilgiu, ar jos netaikyti?“

16      Išsamesnį pagrindinės bylos faktų išdėstymą, informaciją apie proceso eigą, taip pat
Teisingumo Teismui pateiktas pastabas galima rasti teismo posėdžio pranešime. Visa tai toliau
minima arba aptariama tik tiek, kiek to reikia pateikti Teisingumo Teismo argumentaciją.

17      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, ypač iš sprendimo, kuriuo kreipiamasi dėl
prejudicinio sprendimo, ir pirmiau aprašyto proceso prieš tai šią bylą nagrinėjusiuose
nacionaliniuose teismuose yra aišku, kad House of Lords iškeltu prejudiciniu klausimu iš esmės
siekiama išsiaiškinti, ar nacionalinis teismas, nagrinėjantis su Bendrijos teise susijusią bylą ir
manantis, jog vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra
nacionalinės teisės norma, privalo tokios teisės normos netaikyti.
18      Norint atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, jog Teisingumo Teismas savo 1978 m. kovo 9 d.
Sprendime Simmenthal (106/77, Rink. 1978, p. 629) paskelbė, kad tiesiogiai taikytinos
Bendrijos teisės normos „turi būti taikomos visapusiškai ir vienodai visose valstybėse narėse
nuo pat jų įsigaliojimo dienos ir visą jų galiojimo laikotarpį“ (14 punktas) ir kad, „remiantis
Bendrijos teisės viršenybės principu, kalbant apie tiesiogiai taikomų Sutarties nuostatų ir
institucijų aktų bei valstybių narių nacionalinės teisės santykį, tokios įsigaliojusios Bendrijos
nuostatos bei aktai <...> lemia automatišką bet kokių joms prieštaraujančių nacionalinės teisės
aktų netaikymą“ (17 punktas).

19      Pagal Teisingumo Teismo praktiką būtent nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi EEB sutarties
5 straipsnyje įtvirtintu bendradarbiavimo principu, privalo užtikrinti teisinę apsaugą, kurią
asmenys kildina iš tiesioginio Bendrijos teisės nuostatų veikimo (žr. naujausius 1980 m. liepos
10 d. Sprendimą Ariete, 811/79, Rink. 1980, p. 2545, ir sprendimą Mireco, 826/79, Rink. 1980,
p. 2559).

20      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad su Bendrijos teisės pagrindą sudarančiais
reikalavimais yra nesuderinama bet kokia nacionalinės teisės sistemos nuostata ir bet kokia
įstatymų leidybos, administracinė ar teisminė praktika, galinti susilpninti Bendrijos teisės
veiksmingumą, atimant iš turinčio jurisdikciją taikyti šią teisę nacionalinio teismo galią daryti
viską, kas ją taikant reikalinga tam, jog nebūtų taikomos nacionalinės teisės aktų nuostatos,
galinčios sudaryti net laikiną kliūtį visapusiškam Bendrijos teisės normų veiksmingumui (minėto
1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal 22 ir 23 punktai).

21      Reikia pridurti, kad visiškas Bendrijos teisės veiksmingumas lygiai taip pat susilpnėtų, jeigu
nacionalinės teisės norma galėtų sutrukdyti Bendrijos teisės reguliuojamą ginčą nagrinėjančiam
teisėjui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti visišką busimo teismo
sprendimo dėl pagal Bendrijos teisę reikalaujamų teisių buvimo veiksmingumą. Todėl teismas,
kuris tokiomis aplinkybėmis imtųsi laikinųjų apsaugos priemonių, jei tik tai neprieštarautų
nacionalinės teisės normai, privalo netaikyti tokio pobūdžio nacionalinės teisės normos.

22      Šį išaiškinimą taip pat patvirtina EEB sutarties 177 straipsniu nustatyta sistema, kurios
veiksmingumas susilpnėtų, jeigu nacionalinis teismas, sustabdęs bylos nagrinėjimą iki
Teisingumo Teismas atsakys į jam pateiktą prejudicinį klausimą, negalėtų taikyti laikinųjų
apsaugos priemonių prieš jam priimant sprendimą po to, kai Teisingumo Teismas pateiktų savo
atsakymą.

23      Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Bendrijos teisė turi būti aiškinama kaip reiškianti,
kad jei nacionalinis teismas, nagrinėdamas su Bendrijos teise susijusį ginčą, mano, kad
vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nacionalinės
teisės norma, jis privalo tokios teisės normos netaikyti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

24      Jungtinės Karalystės, Airijos vyriausybių, taip pat Europos Bendrijų Komisijos, pateikusių
Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas
pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje,
bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas, atsakydamas į klausimą, kurį jam 1989 m.
gegužės 18 d. Sprendimu pateikė House of Lords, nusprendžia:

Bendrijos teisė turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad jei nacionalinis teismas,
nagrinėdamas su Bendrijos teise susijusį ginčą, mano, jog vienintelė kliūtis, užkertanti
jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nacionalinės teisės norma, jis
privalo tokios teisės normos netaikyti.
Parašai.

Due Slynn Kakouris

Schockweiler Zuleeg Mancini

Joliet Moitinho de Almeda Rodríguez Iglesias

Grévisse Díez de Velasco

Paskelbta 1990 m. birželio 19 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

J. G. Giraud       O. Due