PLATONAS

K ratilas

aidai
PLATONAS
KRATILAS
PLA TO N A S
Kratilas

Graikišką tekstą parengė,

vertė, įvadą ir paiškinimus parašė
MANTAS ADOMĖNAS

Apie ‘Kratilo’ etimologijas parašė

NAGLIS KARDELIS

aidai
ALK
1996
 Graikiškas tekstas parengtas remiantis:
Plutonis Opera. Rec. J. Burnet. Vol. I. Oxonii, 1900;
Plutonis Opera. Rec. E. A. Duke &ai. Vol. I. Oxonii, 1995

Knygos leidimąparėmėAtviros Lietuvosfondas

ISBN 9986-590-24-8

© Vertimas į lietuvių kalbą, įvadas ir paaiškinimai -

Mantas Adomėnas, 1996
© Priedas - Naglis Kardelis, 1996
TURINYS

Pratarmė.............................................................. 7
Bibliografija..........................................................9
Įvadas................................................................. 11
KPATTA02.........................................................42
KRATILAS........................................................ 43
Tekstologinės pastabos.......................................239
Paaiškinimai......................................................245
Naglis Kardelis. Apie „Kratilo“ etimologijas...........253
Rodyklė........................................................... 283
 PRATARME

Šio Platono dialogo vertimo imtis paskatino klausimai,

iškilę tiriant Hėrakleito fragmentus. Nors klausimai liko iki
galo neatsakyti, o ir Kratilo leidimas dėl itin glaustų terminų
neįgijo tokio pavidalo, kokį jis turėtų ir būtų galėjęs įgyti, tur­
būt geriau šį nepakankamai tobulą vertimą, lydimą rudimen­
tinių paaiškinimų ir toli gražu nepatenkinamo įvado, pateikti
Skaitytojo teismui dabar, tikintis ateityje papildyti trūkumus
ir atitaisyti klaidas, negu atidėti darbą neribotamlaikui. Tikiuo­
si, kad dialogo „paleidimas į apyvartą“ padės greičiau tuos trū­
kumus ir klaidas aptikti - būsiu dėkingas už bet kokią kritiką,
padedančią šį darbą patobulinti.
Jei už darbo trūkumus atsakingas vien vertėjas, tai už jo
privalumus dera padėkoti didesniam būriui žmonių, vienaip
ar kitaip prie jo prisidėjusių bei padėjusių. Išskirtinė padėka
dera Vytautui Ališauskui, suteikusiam didelę bičiulišką ir lei-
dėjišką paramą; be jo nenumaldomo dėmesio ir pastangų ne­
būtų įgyvendintas nei šis, nei kiti pastarojo meto Platono ver­
timai. Esu dėkingas savai Klasikinės filologijos katedrai, su­
dariusiai palankias sąlygas derinti Platono dialogo vertimą su
magistrantūros studijomis. Skyriumir turiu padėkoti doc. Aud­
ronei Kairienei, maloniai sutikusiai peržiūrėti ir sutikrinti su­
rinktą dialogo graikiškąjį tekstą. Už kolegos paramą malonu
padėkoti Nagliui Kardeliui. Jis sutiko parašyti knygos priedą,
iš kurio skaitytojas sužinos, kaip Kratile etimologizuojamų
žodžių kilmę aiškina šiandienos kalbininkai.

7
 Vertime lieka iš esmės ta pati graikiškų vardų perteikimo
sistema, kaip ir Hėrakleito Fragmentuose. Prof. Henriko Zabu-
lio argumentai (pagrindiniai išdėstyti recenzijoje Fragmentams
„Naujajame židinyje“, 1996, Nr. 3, p. 163-170) įtikino, jog
reikia atsisakyti u transkribavimo^. Vis dėlto nepakeičiau nuo­
monės dėl graikiškosios h perrašymo č. nors tokia transkripci­
ja ir neperteikia tikslios graikiško balsiovertės, iš esmės ji neklai­
dina (kitaip negu u transkripcija y) ir padeda diferencijuoti
originalo e ir h. Vartojamoji transkripcijos sistema - pakarto­
jant Hėrakleito Fragmentų leidime pasitelktą argumentą -
„atsižvelgia ne tiek į originalo skambesį (kadangi pastarasis
amžių būvyje smarkiai kito), kiek į grafinį pavidalą“.

M. A.

E. a. A., 1996 Sekminės

8
 BIBLIOGRAFIJA

Adomėnas M.
Hėrakleitas. FragmentaiI Vert., įv. ir koment. M. Adomėno.
- Vilnius: Aidai, 1995.
Burkert W.
La genčse dės choses et dės mots (Le papyrus de Derveni
entre Anaxagore et Cratyle) // Les Etudes Philosophiąues. -
1970.-P. 443-455.
Derbolav J.
Platons Sprachphilosophie im Kratytos und in den spdteren
Schriften. - Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft,
1972.
Guthrie W. K. C.
A History of Greek Philosophy.
Vol. III: The Fifth-century Enlightenment. - Cambridge:
Cambridge University Press, 1969.
Vol. V: The Later Plato and the Academy. - Cambridge:
Cambridge University Press, 1978.
Heinimann F.
Nomos undPhysis. - Basei: Friedrich Reinhardt Verlag,21965.
Kahn C. H.
Language and Ontology in the Cratylus // Exegesis andAr-
gument: Studies in Greek Philosophy Presented to Gregory Vlas-
tos (Phronesis Suppl. Vol. I) / Ed. by E. N. Lee, A. P. D.
Mourelatos, R. M. Rorty. - Assen: Van Gorcum, 1973. - P.
152-176.

9
Licciardi C.
Introduzione // Platone. Cratilo. - Milano: Biblioteca Uni­
versale Rizzoli, 1989. - P. 5-38.
Lorenz K., Mittelstrass J.
On Rational Philosophy of Language: the Programme in
Plato’s Cratylus Reconsidered // Mind -January, 1967. - Vol.
76. - P. 1-20.
Mansfeld J.
Cratylus 402a-c: Plato or Hippias? //L. Rossetti (ed.). Atti
dėl Symposium Heracliteum 1981. Vol. I: Studi. - Roma: Edi-
zioni dėl Ateneo, 1983. - P. 43-55.
Rijlaarsdam J. C.
Platon ūber die Sprache. Ein Kommentar zum Kratylos. -
Utrecht: Bohn, Scheltema & Holkema, 1978.
Schonrich G.
Das Problem dės Kratylos und die Alphabetisierung der
Welt // Philosophisches Jahrbuch. - Freiburg/Mūnchen: Ver-
lag Kari Alber, 1992. - 1 Halbband. - S. 29-50.
Taylor A. E.
Plato. The Man and His Work. - London: Methuen, 1960.
TheslefF H.
Studies in Platonic Chronology. - Helsinki: Societas Scien-
tiarum Fennica, 1982.

10
 ĮVADAS

Kratilą sunku pavadinti unikaliu dialogu Platono rastų

korpuse. Jame apskritai nelengva rasti kūrinį, kuris nebūtų tam
tikra prasmevienintelis. Platonas tuo ir garsus, kad didžiąją dalį
jo Rastųsudaro unikumų rinkinys1, tad kalbėti apie Kratilo ypa­
tingumą galima tik su išlygomis. Tačiau tiesa, jog šis Platono
dialogas - pirmas mus pasiekęs būtent kalbos svarstymui skir­
tas filosofijos veikalas. Svetimas klasifikuojančiai sofistų dvasiai
(anksčiau už Platoną kalbos klausimais rašiusių sofistų, kaip
ir Demokrito, veikalai neišliko), būdamas atstu nuo Aristotelio
sisteminančio genijaus, būties atsivėrimą kalboje aprėpiančio
dešimčia kategorijų, Kratilasosci\\io)a. tarp ironijos ir rimtumo,
poetiško-pranašiško „įkvėpimo“ ir svarios filosofinės analizės;
galiausiai archainio pasaulėvaizdžio atplaišos jame susiduria su
švietėjiškomis sofistų idėjomis, o visas priešpriešas jungia ne­
paprastai gyva bei apčiuopiama, o drauge nesugriebiama Sok­
rato persona, reikalaujanti iš pašnekovų vis naujų apibrėžimų
ir pagaliau pati nuo bet kokio apibrėžtumo išsprūstanti.
Ten, kur cituojant nenurodomas autoriaus ir veikalo pavadinimas, o tik
puslapio numeris, cituojamas ar nurodomas Kratilas-, cituojant ar nurodant
kitų Platono dialogųvietas, nenurodomas autorius. Dialogo vardas rašomas kur­
syvu (Kratilas); kabutėse („Kratilas“) kartais rašomas dialogo personažo vardas.
1Sokrato apologija, Faidonas, Teaitėtas, Sofistas, Parmenidas, Puota, Faid-
ras, Protagoras, Menonas, Ijonas, Valstybė, Timajas, Kritijas'u Įstatymai (išski­
riant tik unicissima) užima du trečdalius - apie 1200 iš 1800 - devynioms tet-
ralogijoms skiriamų puslapių Stefano leidime.

11
Įvadas

D ialogo chronologijos klausimu vieningos nuomonės

nėra. Čia susiduria skirtingų tyrimo būdų duomenys. Stilomet-
rija, pasak Holgerio Thesleffo, „kaip paprastai, yra apytikrės
vertės, išskyrus tai, kad ji parodo, jog praktiškai nesama 'vėly­
vojo stiliaus' bruožų“ (p. 168). Draminės aplinkos nebuvimas,
lengvas stilius ir žaismingas tonas sugestijuotų palyginti anks­
tyvą datą, kurios laikomasi „tradiciniu požiūriu“ įkurdinant
Kratilą „netoli didžiosios 'vidurinių' dialogų grupės - Puotos,
Faidono, Valstybės-pradžios“ (Kahn, p. 154). Kita vertus, dialo­
go tematika - kalbos ir mąstymo pamatų kritika, ankstesnių­
jų mąstytojų požiūrių aptarimas, taip pat kai kurie konkretūs
Platonui rūpimi dalykai (melo galimybės problema, „visuotinės
tėkmės“teorija, Protagoro reliatyvizmas) - sietų Kratiląsu vėles­
niais dialogais, ypač su Teaitėtu ir Sofistu (Thesleff, p. 167-168;
Kahn, p. 154). Vėlyvą datavimą įtaigotų ir dėstymo sistemišku­
mas bei Sokrato polinkis į monologą, paskatinęs Platoną ironiš­
kiems autokomentarams Sokrato lūpomis (396d, 428d et aL).
Tuo tarpu chronologiniu aspektu vertinti „pavidalų (ideai/ei-
de) teorijos“ išsivystymo laipsnį aptariamajame dialoge būtų
kur kas sunkiau. Mat, viena vertus, „ganėtinai implicitinė ir
nebūtinai labai 'pažengusi' metafizika“ (Thesleff, p. 168) gali
būti suprantama kaip dialogo priklausymo viduriniajai dialo­
gų grupei ženklas, antra vertus, galima manyti, jog pati dialogo
problematika - vardų teisingumo klausimas - nereikalauja išvys­
tyto metafizinio aparato, ir tuo pagrindu remiantis atmesti „pa­
vidalų teorijos“ išvystymo laipsnį kaip chronologijos požiūriu
nereikšmingą2. Kratilodatavimo klausimas, Thesleffo apibūdi­
2Thesleffo pastangos datuoti dialogą IV a. VIII dešimtmečio pabaiga
(375-370 m. pr. Kr.) remiantis hipotetine slapta polemika su Hėrakleidu
Pontiečiu (p. 169) grindžiamas vien labai menkais netiesioginių liudijimų

12
 Įvadas

namas kaip notoriouslyproblematic, dar sykį parodo, jog iš teksto

nepaprastai sunku ką nors patikima pasakyti apie tai, kas yra
anapus ir pirmiau už tekstą - apie jo autorių.

D ialogo personažai viso labo yra trys; vienas jų, Sok­

ratas, gerai pažįstamas, žinių apie kitus du irgi turime iš kitų
šaltinių.
H ermogenas, jau antroje savo replikoje suformuluojan­
tis dialogo temą - čia būsiąs svarstomas „vardų teisingumas“
(383a-b), - atstovauja sofistinei kalbos kaip susitarimo teori­
jai. Apie patį Hermogeną žinome ne kažin kiek - tiek, kiek pro­
bėgšmais užsimenama Platono bei Ksenofonto kūriniuose:
Hiponiko sūnus, Kalijo, turtingo sofistų patrono {y)\c\Apol.
20a; Protag. 311a, 3l4b-3l6a) jaunesnysis brolis (391c), dia­
logo pradžioje dėstąs įvairių sofistinių mokymų nuogirdas,
vėliau tampa artimu Sokrato mokytiniu ir sekėju (galimas daik­
tas, būtent Kratilešis Hermogeno „atsivertimas“ ir užfiksuotas).
Pasak Platono, Hermogenas buvo greta Sokrato, kai šis su bi­
čiuliais kalėjime svarstė sielos nemirtingumą ir išgėrė savo
paskutinę taurę (Phaed. 59b); Ksenofontas mini jo dalyvavimą
Sokrato teismo procese ir teigia, jog prieš prasidedant viešam
bylos svarstymui jis mėginęs įtikinti Sokratą pasirūpinti savo
teismine gynyba (Xen. Apoi 2; 3; Mem. 4.8.4); Hermogenas
taip pat yra ir vienas Ksenofonto Symposiumdalyvių. Apie jo fi­
losofines pažiūras negalime pasakyti nieko daugiau, negu mini
šis dialogas, ir, nors Diogenas Laertijus tvirtina Hermogeną bu­
vus Parmenido sekėją, šis tvirtinimas veikiausiai remiasi paties
duomenimis; nors tokios polemikos galimybę atmesti ne lengviau, negu įro­
dyti, tai jokia prasme negali būti lemiamas argumentas chronologijos klau­
simu.

13
Įvadas

Kratilomedžiaga: Hermogeno ir Kratilo pozicijų prieštara dia­

loge turbūt bus sutapatinta su Antikoje paplitusiu požiūriu į
Parmenido bei Hėrakleito mokymų antagonizmą3.
Kratilas, Smikriono sūnus, atėnietis (plg. 429d), prigim­
tinio vardų teisingumo šalininkas - kur kas įdomesnė ir tamses­
nė figūra. Be aptariamojo dialogo - pagrindinio žinių apie Kra-
tilą šaltinio, - jį trissyk mini Aristotelis, kurio liudijimus verta
aptarti išsamiau.
Be tot [ankstesnieji mąstytojai] regėjo visą čionykštęprigimtį
judant, okintančio dalykoatžvilgiu nė vienas teigimas nėra
teisingas, ir apievisaisatžvilgiais visokeriopai kintantį daly­
ką kalbėti tiesosneįmanoma. Būtent iššiosprielaidos išaugo
kraštutiniausia iš minėtųjų nuomonių - vadinamųjų t>hė-
rakleituojančiųjų“beigi ta, kurios laikėsi Kratilasy galiau­
siai manęSyjog nereikią ničnieko kalbėti, bet vien tikjudi­
nęspirštą irpriekaištavęsHėrakleituiypasakiusiamykadt,du
kartus į tą pačią upę įžengti neįmanoma“; matjis manė,
jog nė sykio.
CMetaph. T 5. 1010a 7 = 65 A 4 DK)
Pavyzdžiui, [...] lygiai kaip Aischinas [pasakė] apie Krati-
lą: esąytšnypsdamas ir mostaguodamas“-juk [tokiežodžiai]
įtikinami, kadangi jie tampa žinomomis nuorodomis
(auĮJi(3oXot) į taiy kas nežinoma.
(Rhet. T 16. 1417b 1 = 65 A 2 DK)
3/ča Natorp cit. ap. Guthrie V, p. 5, n. 1. Pati Diogeno Laertijaus pasaky­
mo forma (III 6) - [...] 7tpo<j£txe KpocTuXcp xe tčo fHpaywXetxetco xoci
'EpfAoyėvei tčotol FIap(JL£vtSou <piXoao<pouvTi. - patvirtina tokio sutapa­
tinimo, besiremiančio tradicine Hėrakleito-Parmenido opozicija, tikėtinumą.

14
 Įvadas

Po minėtųjų filosofijų radosi Platono darbo vaisius, daug

kuojais [i.e. pitagorikais] sekantis, tačiau turintis ir savų
dalykų, kitokių negu italikų filosofija. Mat nuojaunystės
suartėjus pirmiausia su Kratilu ir Hėrakleito pažiūromis,
esą visi jusliniai dalykai amžinai tekantys ir jų atžvilgiu
nesąs įmanomas pažinimas (s711<tty][jly]), tokių pažiūrų
apie šiuos dalykusjis laikėsi ir vėliau.
(Metaph. A 6. 987a 29 = 65 A 3 DK)
Pastarąjį liudijimą kiek kitokiu pavidalu pakartoja Dio­
genas Laertijus:
Nuo tada, sulaukęs dvidešimt metų, [Platonas], kaip kal­
bama, tapo Sokrato mokiniu; anam mirus, bendravo su
hėrakleitininku Kratilu bei Hermogenu, filosofuojančiu
parmenidiškai.
(III 6 = 65 A 3 DK)4
Taigi iš Platono Kratilo sužinome dialogo protagonistą
mokius, jog (a) esama „iš prigimties įgimto vardų teisingumo“-

4Šį Diogeno Laertijaus liudijimą vėliau pakartoja Olimpiodoras (Vita

Platonis, 4) ir ProUgomena philosophiae Platonicae (4).
Be to, Diogenas Laertijus veikiausiai interpretavo Hermogeno kalbinį reli­
atyvizmą kaip Parmenido pozicijos pratęsimą; plg. Parmenido fr. 8, 53-54:
„[Marieji] nutarė įvardyti du pavidalu, tačiau vieno iš jų [įvardyti] nereikėtų
(čia jie ir pasiklydo)“ ir ypač fr. 19: „Štai tau, kaip, anot nuomonės, šitie
dalykai iškilo ir esti nūnai, ir po to, kai iškilo, tie, kas išaugo, baigsis; o
žmonės jiems kiekvienam nustatė vardą kaip žymę“.
Tačiau, kaip matysime vėliau (žr. p. 30-34), Diogeno Laertijaus įžvalga,
nors veikiausiai ir neatspindinti realaus istorinio ryšio, gana gerai identi­
fikuoja dvi pagrindines šiame dialoge susiduriančias pozicijas.

15
Įvadas

to paties ir helėnams, ir barbarams (383a-b), jog (b) vardai ga­

lį atskleisti pačius daiktus, varduose glūdįs daiktų esmės pažini­
mas (435d-436a) ir jog (c) neįmanoma pasakyti melo, kadan­
gi tai reikštų „kalbėti ne tai, kas yra“ (429d); taip pat sužinome
Kratilą (d) neneigiant tikrovės pažinumo (427e-440e passim)
ir (e) drauge su Hėrakleitu mokius apie „visuotinę tėkmę“
(436c-437a; 440e). Tuo tarpu Aristotelio liudijimai (išdėstyti
kiek kita tvarka) rodo, jog Kratilas, radikalizuodamas Hėrak-
leito mokymą, (ei) mokė apie visuotinę tėkmę, (dl) iš to kildi­
no visišką tikrovės nepažinumą ir (cl) manė, jog kalbėti iš viso
neįmanoma (nes tai implikuotų pastovių esmių buvimą), tad
belieką rodyti pirštu (galbūt apie tai užsimenama ir Retorikos
pastraipoje). Sugretinę Platono ir Aristotelio liudijimus, galime
matyti, kad hėrakleitinės Kratilo pažiūrų dominantės iš prin­
cipo sutampa, tuo tarpu požiūris į pažinimo galimybę ir (iš jos
kylantį) kalbos vaidmenį radikaliai skiriasi5.Jeigu nesirenkame
interpretacijos požiūriu lengviausio, bet vargu ar teisingiausio
kelio - spėjimo, kad kuris nors iš turimų šaltinių duomenis
apie Kratilą perteikė iškreiptai, - belieka manyti, kad Kratilo
pažiūros kito ir jis radikalizavo savo hėrakleitizmą iki visiško
agnosticizmo. Tuomet Aristotelio liudijimai atspindi būtent
šią, paskutinę Kratilo pažiūrų stadiją (tikėtina, jog tai nurodo
ir Aristotelio liudijime A 4 pavartotas žodis to TeXeuTaIov
„galiausiai“), o Platono dialoge Kratilas, kuris čia pavaizduotas
gana jaunas (440d), yra dar tik savo kelio pradžioje. Tuo tarpu
5 Jeigu ir būtų galima manyti, kad Kratilo agnosticizmą Aristotelis galėjo
kildinti iš baigiamųjų Sokrato pastabų Kratile, tai Hėrakleito kritika ir atsi­
sakymas vartoti kalbą yra neabejotinai nauji motyvai, neleidžiantys manyti,
jog Platono Kratilas yra vienintelis, be Retorikoje minimo Aischino liudiji­
mo, Aristotelio žinių apie Kratilą šaltinis.

16
 Įvadas

Platonas rašojau neabejotinai žinodamas tolesnę Kratilo pažiū­

rų raidą6(tai laiduoja skirtumas tarp „draminės“ pavaizduoto
veiksmo datos7ir Kratilo parašymo laiko): Platonas vaizduoja
Kratilą tarsi kryžkelėje tarp jo įsitikinimo tikrovės pažinumu
ir mokymo apie visuotinę tėkmę - kaip rodo Sokrato svarsty­
mai dialogo pabaigoje (440a), iš esmės nesuderinamų pažiūrų,
- bet rašo jau žinodamas apie vėlesnį Kratilo pasirinkimą ir
dar sykį polemizuoja su savoprisiminimų Kratilu Sokrato lūpo­
mis. Tokią Platono laikyseną patvirtina ir pats dialogo galas,
kur Sokratas pataria Kratilui „vyriškai bei įdėmiai svarstyti“ ir
lengvai nepasiduoti tėkmei, bei tolesnis Kratilo atsakas, išduo­
dantis jo pasirinkimą: „Betgi nė dabar nesilaikau šios nuomonės
visai nesvarstęs, tačiau kai svarstau ir rūpinuosi daiktais, man
kur kas labiau atrodo, kad yra taip, kaip kalba Hėrakleitas [t.y.,
jog viskas juda ir niekas nesilaiko vietoje]“.
Ties šia vieta iškyla dar vienas svarbus motyvas. Kaip su­
žinome iš Aristotelio liudijimo (A3), Kratilas yra antras tiesio­
ginis filosofinis Platono mokytojas po Sokrato. Kratilas savo
ruožtu yra vienintelis dialogas, kur šiedu Platono mokytojai su­
siduria. Taigi interpretacijų konfliktą tarp Sokrato ir Kratilo
galima interpretuoti kaip pačiam Platonui iškilusį prieštara­
vimą, kaip paties Platono pažiūras gimdančią įtampą. Cituotoje
6Galimas daiktas, būtent Kratilą turi omenyje Platonas Theaet. 183b2-
3, sakydamas, jog radikaliesiems Hėrakleito sekėjams „dera nusistatyti kokią
kitą šneką“, nes „dabartinėje jie neturį pasakymų išdėstyti savajai pamatinei
prielaidai“. Plg. Derbolav, p. 29, išn. 5.
7Nors Tayloras (p. 76), remdamasis dialoge minimais personažų amžiaus
duomenimis bei 433a aliuzija į „komendanto valandą“ Aiginoje, spėja, kad
dialogo veiksmas turėjęs vykti netrukus po to, kai atėniečių karo pajėgos
užėmė salą 431 m., duomenų menkumas neleidžia spėti, kad kokia nors
apibrėžta veiksmo data apskritai turėta omenyje.

17
Įvadas

Metafizikos ištraukoje Kratilo ir Sokrato vaidmenis panašiai

interpretuoja ir Aristotelis:
[..] NuojaunystėssuartėjuspirmiausiasuKratilu ir Hėrak-
įeitopažiūromis, esą visijusliniai dalykai amžinai tekantys
ir jų atžvilgiu nesąs įmanomas pažinimas, tokių pažiūrų
apiešiuosdalykus [Platonas]laikėsi ir vėliau. Kadangi Sok­
ratas nagrinėjo etinius dalykus irprigimties visumos nėkiek
netyrė, ošiuose[t.y. etiniuosedalykuose] ieškojo visuotinybės
irpirmas nukreipė mintį į apibrėžimus, [Platonas], perėmęs
tą [Sokratopožiūrį], padarėprielaidą,jog[apibrėžimas] lie­
čiakitus, onejuslinius dalykus: mat kurio nors išjuslinių da­
lykų bendroji apibrėžtis esanti neįmanoma, nesšieamžinai
kintantys. Tadtuos [kitus] išesančiųjų dalykųjispavadino
1pavidalais' (įSeotę), ojusliniai dalykai [esantys]gretajų ir
visi pagaljuos vadinami.
{Metaph. A 6. 987a 32-b 9)
Tad, galimas daiktas, šiame dialoge Platonas atiduoda
duoklę ir savo antrajam mokytojui, kurio įžvalgomis jis pa­
sinaudojo, bet kuris pats nesugebėjo deramai įžvelgti savo
įžvalgų reikšmės, ir jam Platonas per praeitį siunčia laišką.
Poleminiai dialogo klodai šiame šimtmetyje ne sykį buvo
mokslinių ginčų objektas. Aristotelio liudijimų apie Kratilą ne­
sutarimas suKratiloteikiamomis žiniomis ne vieną mokslininką
paskatino manyti, jog Platonas sąmoningai iškraipė istorinio
Kratilo pažiūras, idant pasinaudotųjo vardu netiesioginei atakai
prieš ką nors kitą. Daugiausia diskutuojama dėl dviejų Platono
amžininkų, hipotetinių slaptų jo oponentų šiame dialoge.
Antistenas, Sokrato mokinys, bičiulis ir vulgarizatorius,

18
 Įvadas

Diogeno mokytojas, visuotinai laikytas kinikų mokyklos stei­

gėju (smulkiauapiejį žr. Guthrie III, p. 304-311,209-218 etai),
buvo parašęs veikalą „Apie lavybą, arba Apie vardus“ (D. L. VI
17), kuriame teigė, jog „išsilavinimo pagrindas yra vardų ty­
rinėjimas“ (ap^Yj 7taiSeuae(oę tį tcov ovoįjloctcov entazevįiię;
fr. 38 Decleva-Caizzi). Be kita ko, jis mokė kiekvieną daiktą
turint „būdingą apibrėžimą“ (oizetoę Xoyoę), teisingai daik­
tą pavadinantį (arba apibūdinantį jo sandų išvardijimu), o
klaidingas apibrėžimas ar prieštaraujantys teiginiai esą neįma­
nomi, nes tuomet jie tiesiog nurodą skirtingus daiktus (Arist.
Metaph. 1024b 32-34, 1043b 23-28; Top. 104b 20; plg. Der-
bolav, p. 30, išn. 6). Pastangos už Kratilo „Krarilo“ aptikti
Antisteną siekia dar Schleiermacherio laikus. Remiantis Aristo­
telio liudijimais, išskiriami tie Platono raštų epizodai, kur ano­
niminiams ar pramanytiems veikėjams priskiriami mokymai,
panašūs į Antisteno (Soph. 251b; Theaet. 201d-202c; Euthyd.
285e, 286b); toliau, apeliuojant į tokios anoniminės ar pseu-
do-atribucijos atvejus, tvirtinama, jog ir Platono „Kratilas“
429b-436a dėsto ne savo, oAntisteno pažiūras. Vis dėlto tokia
argumentacija, anot Derbolavo, yra ganėtinai cirkuliarinė: ar-
bitraliai interpretuojant Antisteno nemininčius kitų dialogų
epizodus pirmiausia iškeliama hipotezė, kad būtent Antistenas
yra tikrasis Platono polemikos taikinys, o paskui remiantis šiais
tariamais precedentais imamasi Antisteną įkurdinti ir Kratilo
užkulisiuose. Nūnai ši teorija defactopalaidota (Guthrie V, p.
2 ir išn. 1; Licciardi, p. 12 ir išn. 10).
H ėrakleidas Pontietis yra kitas pastarojo amžiaus favo­
ritas „Kratilo“vardui pelnyti. Warburgo81929 metais pasiūlyta
8 Warburg M. Zwei Fragen zum Kratytos (Neue Philologische Untersu-
chungen 5). - Berlin, 1929.

19
Įvadas

hipotezė rėmėsi trimpagrindiniais argumentais: pirma, žinome,

kad Platono mokinys Hėrakleidas Pontietis užsiiminėjo eti­
mologijomis (be kita ko, buvo parašęs knygą „Apie vardus“;
D. L. V87) ir kad Crat. 409b-c aptariamą „mėnulio“(aekrfjrį)
etimologiją buvo pasiūlęs (taip pat ir) jis (fr. 119 Wehrli); tad
galį būti, jog didžiuma Kratilo etimologinės medžiagos paim­
ta iš Hėrakleido. Antra, Hėrakleido tėvovardas buvo Eutifronas
(D. L. V 86), tad esą galima manyti, jog, ne sykį minėdamas
Eutifroną ir jo „įkvėpimą“ (396d, 399a, 400a, 407d, 428c),
Platono Sokratas nurodo ne bendravardžio dialogo veikėją, o
žaismingai užsimena apie Hėrakleidą Pontietį ir jo mokslą9.
Galiausiai, Hėrakleidas domėjosi Hėrakleito Efesiečio mokymu
(buvo parašęs keturias knygas „Hėrakleito aiškinimų“ (D. L.
V88)), o tai paaiškintų ypatingąjo tinkamumą hėrakleitininko
„Kratilo“ alter ego kandidatūrai. Tačiau, nors šie argumentai
parodo Hėrakleido kaip slaptojo (ergo „tikrojo“) Kratilo pole­
mikos taikinio galimybę, patys savaime jie nėra pakankamas
pagrindas tvirtinti, jog toks paslėptas dialogo sluoksnis tikrai
buvo ir kad Hėrakleidas Pontietisjra pakeistas „Kratilu“ apta­
riamajame dialoge. Galų gale tenka konstatuoti, kad visos to­
kios hipotezės apie „slaptą polemiką“, nekalbant apie visišką
jų nereikšmingumą dialogo interpretacijai, remiasi tokiais men­
kais duomenimis, kad apsisprendimas už vieną ar kitą poziciją,
pasak Derbolavo (p. 31), lygia dalimi kyla iš išankstinio įsiti­
kinimo, Bekenntnis, kaip ir iš žinojimo, Erkenntnis.
Sofistai, paprastai pasirodantys Platono dialoguose, Kra-
tile tik epizodiškai šmėsteli, o išsamesnėn jų kritikon nesilei-
9 Tokiai interpretacijai kiek prieštarauja 396d: jeigu „Eutifronas“ pir­
miausia ir labiausia yra nuoroda į Hėrakleido tėvą, tai šis nei galėjo priklausyti
Atėnų Akamantidės filės Prospaltų dėmui, nei Sokratas galėjo jį susitikti.

20
 (vad as

džiama. Probėgšmais pasišaipoma iš Prodiko (384b; t.p. plg.

comm. ad loc)\ galimas daiktas, kai kurios subtilios etimolo­
ginės dalies perskyros irgi yra aliuzijos į Prodiko mokslą101(plg.
Prodiko distinkcijų parodiją Prot. 337a-c, 358a-bn). Žymusis
Protagoro fragmentas „visų reikalų matas yra žmogus“ (B 1
DK), pacituotas 385e-386a, po neilgų svarstymų atmetamas
kaip neatitinkąs objektyvių vertybių egzistavimo patirties
(386b-c), o fundamentali Protagoro mokymo apie pažinimą
kritika paliekama Teaitėtui(152a-172c). Verta nebent atkreipti
dėmesį į tai, jog Sokratas minėtoje pastraipoje drauge grakš­
čiai redukuoja Protagoro poziciją į „hėrakleitišką“ mokymą
apie visuotinę tėkmę.
G orgijo, kuris Kratilevardu nepaminėtas, neregimas da­
lyvavimas dialoge įdomesnis negu kitų sofistų. Jei galime pasiti­
kėti Pseudo Aristotelio traktatu De Melisso Xenophane Gorgia
(6. 980a 20-b8), Sokrato argumentai prieš Kratilą 432a-d at­
kartoja Gorgijo argumentus, įrodinėjančius pažinimo neper-
teikiamumą tuo, kad žodis savo visiškos skirtybės nuo daikto
dėka tegali nurodyti į kitus žodžius, negalėdamas nieko pasakyti
apie tai, kas yra anapus kalbos - apie daiktus.
H ėrakleito, septyniskart minimo Kratilo mokytojo, modus
participandi šiame dialoge yra bene mįslingiausias ir labiausiai
10Malonumų (yjSovai) skirstymo į yapa „džiaugsmą“, Tepate „pa­
sitenkinimą“, £U9poauv7) „linksmumą“ (4l9b-d) priklausymas Prodikui
tiesiogiai paliudytas Aristotelio {Top. B 6, 112b = fr. A 19 DK); t. p. plg.
skausmų (XuTtat) skirstymą į avta „rūpestį“, <xXyt ]8g>v „skaudulį“, oSuvy]
„sielvartą“, ayOrjSojv „slogumą“ (419c) bei norų (žtciBuįuocl) skirstymą į
ųjiepoę „geismą“, 7ioBoę „troškimą“, epcoc „aistrą“ (4l9e-420b).
11T. p. šia tema plg. Charm. 163d; Euthyd. 277e; Lach. 197d; Meno75e-,
Prot. 340a-b, 341 a-b.

21
Įvadas

trikdantis. Platonas niekur nemini, kad Hėrakleitas būtų už-

siiminėjęs etimologijomis ar kaip kitaip specialiai domėjęsis
kalba, tačiau Hėrakleitas pasirodo dialoge iš karto, kai tik Sok­
ratas pradeda metodiškai etimologizuoti vardus (401d). Apie
Hėrakleitą ten kalbama vien kaip apie „visuotinės tėkmės“
(7iavTa pet) skelbėją. Tokia traktuotė neišvengiamai kelia
klausimą: kaip suderinti Platono teiginius apie Hėrakleitą kaip
„visuotinės tėkmės“doktrinos autorių12su „istoriniu“ Hėraklei-
to mokymo pavidalu, aptinkamu išlikusiuose jo fragmentuose,
kur „visuotinė tėkmė“ neiškyla13, o mokoma apie „priešybių
vienybę ir sutaptį“?
Ieškant atsakymo į šį klausimą, pernelyg lengva - ir todėl
sunku - būtų patikėti, kad Platoną galėjo suklaidinti Hėrak-
leito mokymo iškraipymas, kuriuo, kaip regime iš Aristotelio
liudijimo Metafizikoje (T 5. 1010a 7), Kratilas savo mokytojo
„priešybių vienybę“ (girdimą fragmente 119: „Į tą pačią upę ne­
įmanoma dusyk įžengti“) pavertėfluxus, „tėkme“, nuolat tapa­
tybės netenkančiu srautu, į kurį įžengti neįmanoma „nė sykio“.
Kiekgalima spręsti iš Hėrakleito citatų bei reminiscencijų Teai-
tėte>Puotoje, Įstatymuosebei kituose dialoguose, Hėrakleito įta­
l2Plg. 402a: „Kalba gi Hėrakleitas kažkur, kad viskas juda ir niekas ne­
silaiko vietoje, ir, prilygindamas esamybę upės tėkmei, kalba, jog ‘dusyk į tą
pačią upę neįžengtum’“.
13 Kad frazėpanta rhci>kuri didžiumai žmonių pirmiausia iškyla atminty­
je, paminėjus Hėrakleito vardą, pastarajam nepriklauso, tyrinėtojai sutaria
jau keletą dešimtmečių. Kad Platonas nesiekė ankstesnėje išnašoje cituoja­
mus žodžius „viskas juda irniekas nesilaiko vietoje“ (7tavTa ycopel xod ouSev
pivei) pateikti kaip citatą, veikiausiai rodo žodelis „kažkur“ (7tou), kurį ga­
lima versti ir „maždaug, apytikriai“ ir kuris leidžia minėtą frazę suvokti kaip
žaismingą kvazireminiscenciją (gretimais pateikiamas autentiškas Hėraklei­
to fragmentas įvedamas be tokių neapibrėžtumų; plg. panašų atvejį 424 c 8).

22
 Įvadas

ka Platonui, nors iki šiol dar adekvačiai neįvertinta, toli gražu

nesibaigė Kratilo perteiktomis nuogirdomis.
Taip pat neįtikima, kad Platonas galėjo nesuvokti Hėrak-
leito ištarų apie tėkmę implikacijų - jog netapatybę kaip netapa­
tybę įmanoma suvokti tik aprioriniame tapatybės horizonte,
todėl bet koks netapatybės pavidalas reikalauja tapatybės kaip
savogalimybės sąlygos (plg. Adomėnas, kom. fr. 110,119,120).
Veikiausiai „visuotinė tėkmė“ (panta rhei)>į kurią Platonas su­
traukė visą Hėrakleito mokymą, yra sąmoningas iškraipymas,
kuriuo Platonas išreiškia savo poziciją Hėrakleito filosofijos
atžvilgiu. Galimas daiktas - nors šis spėjimas, be abejo, lieka
tik hipotezė, - kad šis iškreiptas Hėrakleito prezentavimas Krati-
leyra atsakas (reductio ad absurdum būdu) į universalijų trak­
tavimą, į skirtybės pirmapradiškumą ir universalumą Hėrak­
leito mokyme apie priešybių vienybę14.
Hėrakleito mokyme skirtybė, netapatybė paties ją kurian­
čio skirtumo galiajauyravienybė ir tapatybė ta prasme, kad jo­
kia skirtybė neįmanoma be išankstinio tą skirtybę įgalinančio
tapatybės horizonto; tai ir sudaro mokymo apie „priešybių vie­
nybę“esmę (plg. Adomėnas, p. 27-28 & išn. 19). Tačiau drauge
kiekviena priešybių vienybės, kiekviena „tapatybės-skirtybėje“
struktūra išlaiko esminį dvilypumą: priešybės negali būti ga­
lutinai redukuotos į vienybę, skirtybė - į tapatybę; „priešybių
vienybė“ negali būti besąlygiškai Vienio anuliuota ir „ištirp­
dyta“Vienyje. „Priešybiųvienybė“, fundamentaliausia, galutinė
tikrovės struktūra Hėrakleito mokyme, pati yra ontologiškai
14 Skirtybės pirmapradiškumo klausimu plg. fr. 19: „Karas - visų tėvas,
visų karalius“, fr. 14: „Būtina žinoti, jog karas yra visuotinis, ir teisybė -
vaidas, ir viskas gimsta per vaidą“, t.p. fr. 15, 17, 18, 24, 40, 41 bei komen­
tarus jiems.

23
Įvadas

dvilypė: priešybių buvimas yra vienybės sąlyga ne mažiau, ne­

gu vienybė - priešybių. Tad Hėrakleito postuluojamas tikrovės
vieningumas, iškylantis kaip „priešybiųvienybės“struktūra, nie­
kada nėra visiškai sau tapatus: galutinė tikrovės sąranga pasiro­
do esąs dvilypumas, dviprasmybė, skirtybė, nuolat išsprūstan-
ti nuo vieningoapibrėžimo; vienybėje, kuri iškyla skirtybėje ar
priešybėse kaip jų išskyrimo ar supriešinimo galimybės sąlyga,
vėl atsigamina skirtybė, be kurios ši vienybė būtų neįmanoma
(kaip ir viceversd). Hėrakleito priešybių vienybė galiausiai pasi­
rodo esanti nepaliaujantis ir nesustabdomas vienybės trupėji­
mas į begalinę skirtybę, kažin kaip turįs išlaikyti savo vieningą
pobūdį, ir iš to vėl kyla naujos dviprasmybės bei naujos skirty­
bės: vienybė, turinti palaikyti priešybes „atvirkščiai apgręžtoje
dermėje“ (cf. fr. 40), pati pasirodo esąs nuolat tapatybės-sau
netenkantis srautas: „viskas juda ir niekas nesilaiko vietoje“15.
15 Tikėtina, kad apie panašų mąstymo kelią Hėrakleitas užsimena mįs­
lingame fir. 52: „Pagavos: visumos ir nevisumos, sutelktis išskirtis, darna ne­
darna: iš visų viena ir iš viena visi“. T. p. plg. kom. adbe. (ypač (3.2)), kurį
galbūt dera peržiūrėti išsakytos interpretacijos šviesoje.
Galbūt čia dar pravartu prisiminti ir Sokrato žodžius dialogo pabaigoje:
„Sokr. Tai kaipgi galėtų būti tuo ir tuo kas nors, kas niekada nesilaiko taip
pat? Mat jeigu kada nors užsilaikytų taip pat, tai aišku, kad per tą laiką nė kiek
nekistų; o jeigu nuolat laikosi taip pat ir yra tas pat, tai kaipgi šitai kištų ar
judėtų, niekuo nenutoldamas nuo savo paties pavidalo? - K rat. Niekaip. -
Sokr. Tačiau tokiu atveju nebūtų nė niekieno pažįstamas. Mat norinčiam
pažinti vos prisiartinus, jis išsyk taptų kitas irkitoks, tad negalėtų būti pažintas,
kas tai per dalykas yra ir kaip laikosi, nes joks pažinimas nepažįsta to, ką pažįsta
nesilaikant niekaip“ (439e-440a). Netgi tam, kad kitimas galėtų būti pažintas
kaip kitimas, jis turi būti tapatus sau, negali kisti savo paties atžvilgiu. Čia
galima būtų įžvelgti Platono bandymą atsakyti į Hėrakleito pastangas susido­
roti su „upės“ problema (fr. 110, 119, 120), sutraukiant ją į laikinę „tapatybės

24
 Įvadas

Taigi, redukuodamas Hėrakleito mokymą apie „priešy­

bių vienybę“ jpunta rhei, Platonas tarsi teigia, jog tas Hėraklei­
to mokslo iškraipymas, kurį atliko Kratilas, dėsningai plaukia
iš paties Hėrakleito mokymo apie priešybių vienybę. (Žinoma,
čia iškelta hipotezė, kol nebus nuodugniai ištirtos relevantiš-
kos Teaitėto ir Sofisto vietos, tėra tik spėjimas16.) Si hipotezė
atsako į klausimą, kodėl Platono Hėrakleitas priverstas ištarti
jam svetimus žodžius panta rhei, tačiau neatsako į kur kas es­
mingesnį klausimą: kodėl apskritai Hėrakleitas šiame dialoge?
Minimalų išankstinį atsakymą galime suformuluoti taip:
dažni neva etimologiniai sąskambiai, aliteracijos ir anagrami-
niai dariniai Hėrakleito fragmentuose17, nors ir neprilygstantys
nuodugnioms Sokrato taikomoms etimologijoms, rodo tam
tikrą realistinį požiūrį į kalbą. Pasak šio požiūrio, kalba ir ne-
kalbinė tikrovė „yra dvi vienos visumos dalys arba pusės“ (Hei-
nimann, S. 55); „ta pati prasminė sąranga (logos) perskverbia
ir pasaulį, ir bet kokį teisingą kalbėjimą apie jį, tad būtent šia
prasme galima teigti, kad pasaulis ir jo prasmę išreiškiantis
tekstas sudaro vieną kontinuumą, kurį įkūnija ir išreiškia paties
Hėrakleito logos4(Adomėnas, p. 23). Hėrakleito kalbinis realiz-
16Mansfeldo plėtojama Snellio hipotezė, jog 402a-c šaltinis esąs neiš­
likęs Hipijo traktatas, kurio liekana yra Hipijo fragmentas DK 86 B 6 (plg.
Mansfeld), klausimo iš esmės nekeičia: net jeigu Hėrakleito upės įvaizdį
formule TtavTa ycopet xai ouSėv pivet susumavo Hipijas, lieka neaišku,
kodėl Platonas šią intepretaciją priėmė.
17Pavyzdžių nuorodos pateikiamos: Adomėnas, p. 20, išn. 13, 14, 15;
detalesnį aptarimą žr. p. 20-27 ir comm. ad loc.
netapatybėje“ struktūrą. Platono atsakymas turbūt yra toks: tėkmė, kitimas
savaime negali būti tapatybės netenkančio srauto tapatybės pagrindas, nes tuo­
met reikia įvesti dar vieną universaliją paties kitimo tapatybei-sau užtikrinti.

25
Įvadas

mas veikiausiai buvo ta teorinė prielaida, kurią Kratilas įtraukė

į savo mokymo apie kalbą pamatą.
D ialogo kompozicija palyginti paprasta: nėra vidurinia­
jamir vėlyvajamPlatonui būdingų įžangos ir užsklandos, mini­
malios nuorodos į dialogo draminio vyksmo aplinkybes. Dialo­
gas susideda iš dviejų Sokrato pašnekesių su kiekvienu iš kitų
dviejų personažų: iš pradžių Sokratas ilgai kalbasi su Hermoge-
nu, paskui - su Kratilu. Pokalbį su Hermogenu savo ruožtu ga­
lima perskirti į dvi dalis: 383a-391b, kur „vardų teisingumas“
aptarinėjamas formaliais argumentais, ir 391b-427e užimančią
etimologinę dalį. Tad viso labo turime tris stambias dalis. Iš
pirmo žvilgsnio argumentacijos eiga tarsi apeina tobulą ratą:
pirmose dviejose dalyse Sokratas iškelia poziciją, ir ją sugriau­
na trečiojoje, atliekančioje „palinodijos“ vaidmenį. Jeigu taip,
tai ką tuomet Platonas šiuo dialogu nori pasakyti? Ar jo rezul­
tatas grynai negatyvus, kaip ir daugelio ankstyvojo periodo
dialogų? Ar jo turinio sąrangai būdinga įtampa tarp nulinio
dialogo rezultato ir vyksmo, kuris turiningesnis ir prasminges­
nis negu rezultatas?
Tačiau ar dialogo sandara tikrai yra pokalbio su Kratilu
„palinodijos“užskliaudžiamas žiedas? Ar tikrai pirmose dviejose
dalyse rutuliojama vieninga pozicija? Ir kas sugriaunama tre­
čioje dalyje? Įsižiūrėkime į dialogo dalis atidžiau.
Idalis-. Sokratas versusHermogenas. Teleologinė analizė,
modeliu kalbos nagrinėjimui pasirenkanti artefakto funkcio­
navimo analizę, atskleidžia informacijos perteikimo apie daiktą
vardais būtinybę; vardai negali būti vien „etiketės“, sąlyginiai
žymekliai.
IIdalis (etimologinė): Hermogenas/>tfreSokratas. (Šią dia­

26
 Įvadas

logo dalį versti ypač sunku, nes tai dvigubas vertimas: tenka
versti iš graikų kalbos Platoną, verčiantį į graikų kalbą graikiš­
kus žodžius, mėginantį kalboje surasti atsparos taškų kalbos
interpretacijai.) Etimologine analize Sokratas vardą redukuoja
į „pradmenis“ {stoikheia\ 422a-b), kurie keisto sutapimo dėka
reiškia taip pat ir „raides“ (ši Sokrato procedūra taikliai įvardyta
Schonricho straipsnio pavadinime -Alphabetisierungder Welt).
Toks nagrinėjimo metodas jungia Platono mąstymą su ikisok-
ratinių filosofų klausimu apie „pradžią“ (arkhi) kaip tikrovę
valdantį „pradą“ (arkheyra sykiu ir „pradžia“, ir „valdžia“, ir
pastarųjų reikšmių dėka „pradas“). Neaišku tik, ar prie kalbos
ištakų rymantys „papročių steigėjai“ (nomothetai), nustačiusieji
daiktams vardus (388e etinfra), nėra vien metaforinės figūros,
analogiškos Timajuje veikiančiam„Amatininkui“ (dėmiourgos).
Tolesnė dialogo eiga parodo, kad greičiausiai taip ir yra. Vardų
redukcija į „pradmenis“, kurie yra pirminiai tiek ontologiškai,
tiek laiko požiūriu, esamą, dabartinį kalbos pavidalą paverčia
diachroninės raidos, istorinės sanklodos išdava. Drauge etimo­
loginė analizė aptinka pokytį išoriniame kalbos pavidale, garsi­
niame išraiškos lygyje. Sinchroninė kalbos būsena paaiškina­
ma per diachroninę raidą.
III dalis: Sokratas versus Kratilas. Prasmė yra sinchroni-
jos fenomenas - būtent tuo remiasi Sokrato argumentas prieš
Kratilą (434c-435b): jeigu kažkada, pusiau mitinėje „pradžio­
je“, garsinė sankloda, tobulai pamėgdžiodama tikrovės sąrangą,
ir galėjo valdyti prasmės genezę kalboje, tai nuo tos „pradžios“
iki dabartinės kalbos būsenos įvykę pokyčiai (fiksuojami pačiu
etimologijos siekiu sugrąžinti pirmykštį, „tikrąjį“ kalbos pavi­
dalą), pats kalbos raidos faktas prieštarauja tokio besąlygiško
valdymo galimybei. Kad ir ką rodytų etimologinė diachroninės

27
Įvadas

raidos analizė (kuri pati Sokrato įvardijama kaip dviprasmiška,

„dvilypė“ (amphibolon)Ay72i\ plg. 437d), supratimui reikšmės
turi tik sinchronija, esamas kalbos pavidalas, ir reikalingas „su­
sitarimas“, įgalinantis diachroninės priešistorės apropriavimą
dabarčiai, kurioje vyksta prasmės genezė. Tad reikia postuluoti
susitarimą kaip antrąjį ir fundamentalesnį prasmę kalboje gim­
dantį faktorių. Susitarimas prasmės genezėje įgyja tam tikrą
transcendentalų vaidmenį. (Ergo, netenka pagrindo etimolo­
gijos pretenzija prasmės genezę paaiškinti vien diachronine
analize aptinkamu „pirmykščiu pavidalu“.) Tuo tikslu pažini­
mas, esantis susitarimo sąlyga, turi būti pirmesnis už kalbą18.'
Visų pirma į akis krenta tai, jog nuo pirmos dalies - ab­
strakčios Sokrato ir Hermogeno diskusijos, kur vardo ir daik­
to ryšys įrodinėjamas per teleologinę kalbos sklaidą - prie eti­
mologinės ne pereinama nuosekliai, o įvykstašuolis, kurio metu
ankstesnė argumentacijos gija pametama, o ryšį tarp vardų ir
daiktų Sokratas imasi įrodinėti konkrečių vardų analize (391b-
d). Kas vyksta paskui, sunku būtų pavadinti ankstesnės pozici­
jos logišku plėtojimu ar pagrindimu; veikiau jau dera kalbėti
apie „naują pradžią“.
18 Tam tikra prasme šį atsakymą suponuoja pagrindinis dialogo klausi­
mas, iškeltas iš pat pradžių, klausimas apie „vardų teisingumą“ (opOoTT^ę
tčov ovouaTcov). Žodžio „teisingumas“ arba „tiesumas“ (6p&0TY)ę), pats
klausimo kėlimas apie žodžio „teisingumą“jau implikuoja išvestinį to teisin­
gumo pobūdį: antrinis „žodžio tiesos“ pobūdis jau iš anksto įrašytas tokiame
klausimo kėlime, kadangi op^OTYjc implikuoja kažką pirminio, kažkokią
pirminę tikrovę, kuri iškyla kaip lyginimo standartas ir kurią žodis (iš anksto
nulemtu būdu) turi atitikti, kad būtų teisingas (opOoę). Taigi Kratilo aspi­
racija naudotis žodžiais kaip pirminiu šaltiniu tikrovės pažinimui iš anksto
nurašoma pačioje dialogo pradžioje įrašytu klausimu.

28
 Įvadas

Be to, Sokrato kritika trečioje dalyje nukreipta būtent

prieš antrą, etimologinę dialogo dalį: „[...] Protą turinčiam
žmogui toli gražu nedera, kadjis pats ir jo siela atsidėję tarnautų
vardams, pasitikėdami jais ir juos suteikusiaisiais“, - triuškinan­
čiai reziumuoja jis savo poziciją 440c. Taigi, argumento rai­
dos požiūriu, etimologinė dalis pasirodo esanti tarsi marginali
tarpinė pakopa, kuriai nedera teikti jokios reikšmės. Tačiau
visais kitais atžvilgiais - savo vieta draminėje dialogo kompozi­
cijoje, turiniu, išraiškos gyvumu, galiausiai vien apimtimi - bū­
tent etimologijos ir sudaro dialogo centrą, būtent jos prikaus­
to skaitančiojo dėmesį. Tad galiausiai pagrindinis klausimas
ir yra šis: koks etimologijų vaidmuo žodžio teisingumo, žodžio
tiesos nustatymo procese? Ką reiškia šios fantastinės deriva­
cijos ir neslepiamai ironiškas Sokrato performansas, vietomis
artimas farsui, privertęs Schleiermacherį ieškoti pateisinimų
šiam so leeres und unbedeutendes Spiel, solche Masse schiuerfal-
ligen und leeren Scherzes {cit. ap. Rijlaarsdam, S. 137)?
Etimologinę dalį19 dažniausiai mėginama interpretuoti
kaip netiesioginę Platono polemiką su kokiu pasižymėjusiu to
meto „kalbininku“. Be minėtų Antisteno ir Hėrakleido Pontie-
čio hipotezių, gana įtikinama atrodo Rijlaarsdam priimama
19 Etimologijų Platonas pateikia ir kituose dialoguose. Ilpo(XT^euę
„Prometėjas“ kildinamas iŠ7ipOĮjLY]$ouĮjL£voę „pramatantis“, aocpicmfję „so­
fistas“ - iš aocpoę „išminčius“ ir šaknies lo t - „žinoti“ (Prot. 361 d, 312 c);
Atyueę „ligūrai“ - išXtyeiai „skambios“, ĮiavTiX7) „pranašavimas“- išfiocv-
ixy) „pašėlimas“,otcovuTTtXYj „būrimas iš paukščių“ - išotT]aię-vouę-i<rcopta
„nuomonė-protas-tyrinėjimas“ (Phaedr. 237 a, 244 be); xeocp „širdis“ - iš
X7)poę „vaškas“ (Theaet 194 c); 7toXię „miestas“ - iŠ7toXXoi „daug“ (Resp.
369 c);dc<j7TaXieuę „žvejas“ - išd(voc)cr7tav „traukti (tinklą)“ (Soph. 221 c);

29
Įvad as

Victoro Goldschmidto 1940 metais suformuluota teorija (apta­

riama Rijlaarsdam, S. 140-145): tasai „kalbininkas“esąs ne kas
kitas, kaip Kratilas, surankiojęs „hėrakleitiškas“, jo nuomone
(tai yra „visuotinę tėkmę“ skelbiančias), ankstesnių poetų bei
mąstytojų pažiūras ir pateikęs jas etimologijų pavidalu. Tad
etimologinėje dalyje Sokratas kiek iškraipydamas ir parodi­
juodamas20atkartojąs Kratilo išvedžiojimus. Tuomet ir visų di­
džiųjų poetų bei filosofų (išskyrus Parmenidą) pavadinimas
„hėrakleitininkais“ Theaet. 152e ir 180d būsiąs ne Platono su­
manymas, o nuoroda į retrospektyvinę Kratilo pseudoatribuciją
(šiaip jau būdingą priemonę, kurią to ir vėlesnio meto graikai
vanojo savojo mokymo autoritetingumui sutvirtinti; plg. Rijla­
arsdam, S. 141). Dar vienas argumentas už šią teoriją galėtų
būti tas, kad trys pagrindinės etimologijų grupės - „teologinė“
(397c-398e, 400d-408d), „kosmologinė“ (408d-4l0e) ir „eti-
nė/politinė“ (41 la-421c) - didžiąja dalimi sutampa su Dioge­
no Laenijaus (IX5) minimu Hėrakleito knygos skirstymu į tris
dalis: ontologiškai-kosmologinę, politinę ir teologinę (to 8e
cpepoĮievov auToū (3i(3Xtov [...] SiYjpTjTau 8’šią xpeię X6youę,
etę Te tov 7tepl toū 7ravx6ę xai 7toXiTixov xai &eoXoyixov
20 Parodijinį didžiosios „etimologijų“ dalies pobūdį liudija ir sunkiai
perteikiama ironiška Sokrato dikcija, ir tai, kad kituose dialoguose tuos pačius
žodžius Platonas etimologizuoja kitaip, ir ten jo etimologijos kur kas įtiki­
namesnės (plg. išn. 19).

yopoę „ratelis“ - išyapa „žavesys“, Tiuppiyrj „šokis su ginklais“ - išrcup „ug­

nis“,voųoę „įstatymas“ - išvouę „protas“ (Leg. 564 a, 816 a, 957 c). Nemažai
KratiU etimologizuojamų žodžių nagrinėjami ir kituose dialoguose, tačiau
ten Platonas dažniausiai pateikia kitą tų pačių žodžių interpretaciją. Plg.
atopjc „kūnas“ Gorg. 493 a; epoję „aistra“ Phaedr. 238 c, 252 c; ifispoc
„geismas“ Phaedr. 251 c, 255 c; „Hadas“ Phaed 80-8ld.

30
 Įvadas

„Knyga, pasiekusi mus kaip jo [=Hėrakleito] ... suskirstyta į

tris kalbas (logous): apie Visa, politinę ir teologinę“). Toks Hė-
rakleito mokslo suskirstymas irgi galėjo būti įvestas Kratilo;
tuomet analogiškas etimologijų dalijimas Kratile patvirtintų,
jog daugumos jų tikrasis autorius yra Kratilas. O Platono kriti­
ka, pasakšios teorijos, pirmiausia nukreipta prieš Kratilo nuos­
tatą, kad „filosofuoti - tai etimologizuoti“.
Tačiau aiškinti etimologinį Kratilo„intarpą“vien polemi­
niais tikslais būtų neadekvatu platesniame Platono filosofijos
kontekste, nors galbūt tam tikru laipsniu tai ir atitinka konkre­
čias istorines dialogo parašymo aplinkybes ar netgi tiesiogines
jo sukūrimo paskatas. Paskiros istorinės asmenybės, konkretūs
filosofiniai pirmtakai, su kuriais Platonas diskutuoja arba kurių
mokymą priima, Platono mąstyme netenka savo vienkartiš-
kumo ir ima atstovauti idealioms paradigmoms, į konkretų
vardą sutraukiančioms tam tikrą mąstymo ar gyvenimo būdą.
Si „vienkartiškumo netektis“ nereiškia, kad interpretuodamas
savo pirmtakus Platonas nuvertina kurią nors vieną santykio
„asmuo-filosofija“pusių. Konkretus asmuo ir jo filosofija Plato­
nui susilieja į vieną hieroglifą, kuriame šiedvi pusės neperskiria­
mai susijusios. Ryškiausias tokio mąstymo pavyzdys - Sokrato
figūra, kurią jo mokinys ne tik įaudžia į kone visus savo kūrin­
ius, bet ir paverčia visų dialoguose išdėstytų savo ieškojimų
simboliu: „Todėl aš niekada nesu nieko apie tai parašęs, ir nėra
nei nebus jokio rašytinio Platono kūrinio, o tie, kurie dabar
tokiais vadinami, yra išgražėjusio ir atjaunėjusio Sokrato“ (Ep.
2, 314c)21. Taigi Kratilas interpretuotinas ne tik konkrečių
21 Plg. taip pat Parmenido vaizdavimą Parmenide, Sofiste, Teaitėte, Prota-
goro traktavimą Teaitėte, dvilypį santykį su Homeru Valstybėje, atspindintį
dviprasmišką santykį su jo atstovaujama tradicine graikų kultūra, ir kt.

31
Įvadas

asmenų bei mokymų kritikos horizonte, ir derėtų išskirti tam

tikras „idealias“pozicijas, tarp kurių ir vyksta diskusija aptaria­
majame dialoge. Galiausiai, pats faktas, kad Platono Kratilas
spausdinamas filosofinio palikimo serijoje, verčia mus žiūrėti
į dialogo tekstą kaip į filosofinę problemą, reikalaujančią filo­
sofinio sprendimo. „Mūsų tikslas negali būti atsikratyti Pla­
tono sprendimo, pasakius, kad tai vien tam tikro paskiro toli­
mo ir nesvarbaus momento istorijoje funkcija. Priešingai, mes
norime įgalinti Platono sprendimą ką nors reikšti ir mums“22.

Nepaisant įvairiopų bandymų sujungti Kratilą su šiuo­

laikiniais filosofiniais mokymais apie kalbą23, tokios „aktua­
lizavimo“ pastangos tik dar aiškiau parodo pamatinį Platono
klausimo apie vardus būdo svetimumą ir keistumą šiuolaiki­
niam mąstymui. Tiktai klausdami apie šio keistumo ištakas,
galbūt suvoksime, kuo gi iš tikrųjų ši kalba apie kalbą gali būti
aktuali mums.
Iš tiesų kam gi gali būti įdomus klausimas apie „vardų
teisingumą“?Tačiau pabandę šį klausimą iš retorinio paversti
realiu ir pamėginę atsakyti, kamgi „vardų teisingumas“ga/z bū­
ti įdomus ir kokiame kontekste šis klausimas^////būti prasmin­
gas, galbūt pajėgsime nustatyti Kratile rutuliojamo mąstymo
tikrąją vietą, apibrėžti ten keliamų klausimų, ten vykstančios
polemikos kontekstą.
Klausimas apie vardo teisingumą neabejotinai prasmin­
22Gadamer H.-G. Plato and the Poets // Dialogue and Dialectic. Eight
Hermeneutical Studies on Plato / Translated and with an Introduction by
P. Christopher Smith. - New Haven and London: Yale University Press,
1980.-P. 41.
23Plg. Schonrich, Lorenz-Mittelstrass, Kahn.

32
 Įvadas

gas archainės, „maginės“kalbos sampratos kontekste ir išjos ky­

lančioje vardo aiškinimo, prasmės ieškojimo varduose tradi­
cijoje. Pačią sampratą pavaizdžiai nusako Ernstas Cassireris:
„Siame, pirmajame refleksijos lygyje žodžių pobūdyje ir reikš­
mėje [...] nedalyvauja jokia laisva dvasios veikla. Žodis nėra
ženklinimas ar įvardijimas arba dvasinis tikrovės simbolis; jis
pats yra be galo tikra tikrovės dalis. Mitinį požiūrį į kalbą, ku­
ris visur kur ankstesnis už filosofinį požiūrį į ją, visuomet api­
būdina šis skirtumo tarp žodžio ir daikto nebuvimas. Čia kiek­
vieno daikto esmė glūdi jo varde. Maginės galios tiesiogiai
priklauso žodžiui. Tas, kuris užvaldo vardą ir žino, kaip juo pa­
sinaudoti, įgyja galią pačiam objektui; jis pasisavina tą objektą
suvisomis jo galiomis. Visa žodžių ir vardų magija pagrįsta prie­
laida, kad daiktų pasaulis ir vardų pasaulis sudaro vienatinę
nediferencijuotą priežastingumo grandinę ir todėl vienatinę
tikrovę. Abiejuose galioja tas pats substancialumo pavidalas ir
tas pats priežastingumo pavidalas, susiejantis juos į vieną savyje
uždarą visumą“24
Tokia kalbos samprata regėti Homero epo, ypač Odisėjos,
vardų interpretavime ir gausiuose tabu, susijusiuose su vardo
žinojimo teikiama galia. Pacituosime populiariausią vardų in­
terpretavimo pavyzdį - garsųjį Atėnės klausimą Dzeusui, ku­
riame Odisėjo vardas iškyla kaip jo likimo hieroglifas: ou vu
T5T)8iKT<X€uę / ’Apycicov Ttapa vtjuctl^apt^eTO tepa ps^cov
/ Tpoiv] ev eupetTj; tl vu oi toctov coSuaao, Zeū; „Argi
tavęs Odisėjasprie argiečių laivų nemalonino, atnašaudamas au­
ką plačiojoje Trojoje? Ko gi ant jo šitaip rūstauji, Dzeusai?“ -

24 The Philosophy ofSymbolic Forms. - New Haven: Yale Universiry Press,

1953. - Vol. I: Language. - P. 117-118.

33
Įvad as

„Odisėjas“apibrėžiamas kaip tas, ant kurio „rūstauja Dzeusas“.

(Od I 60-62)25. Panaši nuostata kalbos atžvilgiu iškyla ir Ais-
chilo tragedijose, kur veikėjų vardai irgi yra jų lemties išraiška,
suvokiama dažniausiai jau po to, kai toji lemtis išsipildo. Cho­
ras Agamemnone aptaria Helenos vardo pragaištingą tikimą jo
originalui: Tię 7t0T5cov6[JLa^ev toS’/ eę to 7tocv errjTUĮJKoę [...]
xav Soptyap^pov dfJiętvet/xYj t)5CEX€vav; £7tel 7ipe7rovTcoę
/ eX€vaoę €XavSpoę €X€/titoXię... „Kas gi šitaip visiškai tiks­
liai įvardijo [...] ietimis supirštąją, kivirčus keliančiąją Heleną?
Juk ji deramai [pavadinta] laivų žūtimi, vyrų žūtimi, miestų
pražūtimi...“(Ag. 681-690). Kiek toliau toje pačioje tragedijo­
je Kasandra suvokia tikrąjąApolono vardo reikšmęjai: &7toX-
Xov cmcoXXov, / dyuiaT’, dc7coXXcovep-oę* /amokeaaę yap
ou p.oXię to ScuTepov „Apolonai, Apolonai, Kelių Globėjau,
mano Naikintojau, juk mane antrąsyk visiškai pražudei “ (Ag.
1080-1082 Taip pat plg. Ag. 700; Choeph. 948-951; Sept. 829-
831.) Panašiai vardus traktavo ir Hėsiodas, ir kiti senieji poetai.
Nuo VI amžiaus formuojasi kita tradicija, kurioje imama
etimologizuoti dievų vardus, aiškinant jų reikšmę kaip iškrai­
pytą pirminių pasaulio sandų įvardijimą. Kiekžinoma, šios tra­
dicijos pradininkas buvo Ferekidas Siras, savo teokosmogoni-
joje įvesdinęs dievybes Zas, Khronosir Khthoniė(fr. 7 B 1DK).
Visi šie trys vardai etimologizuoja tradicinių Dzeuso (Zeįię),
Krono (Kpovoę) ir Gajos (=Zemės) arba Heros vardų reikš­
mes. Zaę (acc. ZdcvTOt) padarytas iš intensyvinančios dalelės
£a-, kaip kad žodyje ^a&eoę „itin/išties dieviškas“, Xpovoę
reiškia „Laiką“ (plg. panašią racionalizaciją Pindaro O. II 17),
25 Plačiau apie „vardų magiją“ Odisėjoje pateikdamas daugiau pavyzdžių
rašo Norman Austin. Name Magic in the Odyssey // California Studies in
Classical Antiųuity. - University of California Press, 1972. - Vol. 5. - P. 1-19.

34
 Įvadas

oX&ovt7) yra „Požeminė“. Rėją OPea), kaip mano Kirkas su

Ravenu (The Presocratic Philosophers. - Cambridge: Cam-
bridge University Press, 21983. - P. 57), Ferekidas galbūt kil­
dino iš pstv „tekėti“ (fr. B9; plg. fr. B la). Kad panašiai dievų
vardus aiškinosi orfikai, žinome iš palyginti neseniai Dervenėje
atrasto orfmio papiruso, kur aptariamos Moiros, Dzeuso ir
Demetros etimologijos (žr. Burkert, p. 443-450; t.p. plg. ibicL,
p. 450: „Nuo pat pradžios kosmogonija drauge yra onoma-
togonija“). Galiausiai prie šios tradicijos prisijungia Demok­
ritas, šiaipjau visai kitos kalbos mąstymo paradigmos žmogus,
vadinęs vardus dievų „skambančiais atvaizdais“ (dyaX[JLaTa
cpcovYjevTa, fr. 142) ir kildinęs Atėnės epitetąTpiToyeveia iš
„tokių trijų dalykų (xpta Taura) nuovokos: gerai svarstyti,
gerai kalbėti ir vykdyti tai, kas reikia“ (fr. 2). Šios dievų vardų
etimologizavimo tradicijos atauga yra ir ankstyvųjų filosofų
mėginimai išsiaiškinti įvairių pasaulio reiškinių esmę per jų
vardus arba atvirkščiai - vardus per reiškinių savybes (pa­
vyzdžiui, Anaksagoras atOvjp, „gaisą“, kildina iš „žėruoti“,
aČ&eiv; Arist. De caelo270b).
Kratilo pažiūros į vardų ir jų denominatų santykį Kratile
artimos ką tik paminėtosioms tradicijoms, tačiau ne tik joms.
Kratilo pažiūrų į kalbą formuluotė aprėpia vieną dar universa­
lesnę nuostatą, būtent prielaidą apie tobulą kalbos sąrangos ir
užkalbinės tikrovės sąrangos atitikimą, apie esminį kalbos ir to,
kas anapus kalbos, koekstensyvumą bei analogiškumą. Ikiref-
leksiniame lygmenyje šios prielaidos laikėsi ir tebesilaiko kone
visi kalbos vartotojai26; Platoną domina būtent reflektuotas šios
26Įsitikinimas apie kalbos (teksto) ir pasaulio sąrangos paralelizmą aiškėja,
pavyzdžiui, iš tokių priimtų kalbėjimo formų, kur žodis zoctįjloc, šiaipjau
vartojamas „pasaulio sąrangai“ nusakyti, pavartojamas įvardyti ir ją apraŠan-

35
Įvadas

prielaidos priėmimas ir vystymas. Yra pagrindo manyti, kad

tobuliausia ir giliausia šitokios sampratos ekspozicija Platoną
pasiekusioje tradicijoje buvo Hėrakleito mokymas apie logos-
pamatinę tikrovę vienijančią ontologinę ir prasminę sąrangą,
sutampančią su tikrovės savęs artikuliacija, kuri įgalinažmonių
kalbėjimą, žmogiškąjį legein (žr. Adomėnas, p. 28 & comm.
adfrA,2y\2>\\2). Šis Hėrakleito mokymas apibendrina visą
aptariamąją tradiciją, postuluojančią atitikimą tarp kalbos ir
nekalbinės tikrovės; šis mokymas buvo ir Kratilo kalbos samp­
ratos pradinis taškas. Tai paaiškina Hėrakleito pasirodymą
lemiamoje Sokrato pateikiamų ir beveik neabejotinai Kratilo
metodus parodijuojančių etimologinių išvedžiojimų vietoje.
Hėrakleito įžvalgos buvo „atitikimo teorijos“ (nuo šiol
vadinkime ją šitaip) dvasia, o Kratilas, savo mokytojo įžvalgas
betobulindamas, pavertė jas plikomis raidėmis. Pačios absur­
diškiausios Kratilo pažiūros į kalbą paaiškėja, kai pažvelgiame
į jas kaip į nuoseklų pagrindinių „atitikimo teorijos“ principų
išplėtojimą. Jeigu kalba analogiška ir koekstensyvi nekalbinei
tikrovei, tai ir kalbos ontologinei sąrangai atskleisti tinka jos
čiam tekstui (plg. Pindaro ela TEtyi^topiEv rtSy] 7toixiXov / xoafiov
auSaevTa Aoycov „Nagi suręskime margą / aidinčią žodžių sąrangą (fr.
194 Snell); Solono xo<TfJLoę ettecov „žodžių tvarka“ (fr. 2, 2 Diehl); Pseudo
Orfėjo xoaųoę aoiSyję „giesmės sąranga (fr. 1 DK)), arba kur tas pats
žodis apyr) žymi dek filosofinio svarstymo „išeities tašką/pagrindinę prie­
laidą“, atitinkančią galutinį tikrovės „pradą“, tiek paties to teksto „pradžią“
(plg. Diogeno iš Apolonijos fr. B l:X6you TtavToę apyop.evov 8oxe! fioi
Xp£o>v elvai ty]v dpyr)v ava[1910^ ty]tov TCapeyeaBai, tyjv S i
EpĮjL^vsLav a7iXyjv xal aepvYjv „Kiekvieną aprašymą pradedant, man regis,
pradžią (/pagrindinę prielaidą/išeities tašką) reikia suteikti neabejotiną, o
aiškinimą - paprastą ir orų“; Ijono iš Chijo fr.: ’Apyy) S i įjlol tou Xovoir
7iavTa Tpia „Mano pasakojimo pradžia: viskas triguba...“ (DK 36 B 1)).

36
 Įvadas

skaidymas į „pradus“ (arkhai) ir „pradmenis“ {stoikheia). Kal­

bos atveju šis skaidymas įgyja etimologinio nagrinėjimo pavi­
dalą, tuomet įgyja prasmę ir interpretatorius ilgai trikdęs tei­
ginys, jog teisingos kalbos ir dalys turinčios būti teisingos, o
melagingos kalbos - melagingos, todėl kalbos teisingumas ga­
liausiai priklausąs nuo mažiausių jos dalelių - vardų - teisin­
gumo (385b-c); taigi galiausiai mažiausi skaidymo būdu pasie­
kiami kalbos vienetai - garsai - turi tiksliai atspindėti, „pamėg­
džioti“ galutinius tikrovės sandaros elementus (424b-427c;
Kratilo bėda ta, kad prasminių vienetų kalboje pasirodo esant
mažiau, negu tų elementų, tad adekvatus jų tarpusavio pasis­
kirstymas tampa neįmanomas; cf. 434c-d).
Kratilo poziciją, o drauge su ja ir visą „atitikimo teoriją“
Sokratas sugriauna nurodydamas transcendentalų susitarimo
vaidmenį prasmės kūrime. Tačiau dar anksčiau - pirmoje po­
kalbio su Hermogenu dalyje - Sokratas sutriuškino ir „atiti­
kimo teorijos“ priešininkų išvedžiojimus. Priešininkų poziciją -
kalbos kaip „susitarimo“ (auvtHjZT), o\iokoyLoi) teoriją - galima
kildinti iš Parmenido pastabų:

Visa bus vardas, ką nusistatė marieji, būdamiįsitikinę esant

tikra (fr. 8, 38-39 ); Viskas įvardyta sviesa ir naktimi, ir
pagaljų galias šie [vardai duodami] tiems ir aniems Įdaly-
kams]u{fr. 9, 1-2); Žmonės kiekvienam [daiktui] nustatė
vardą kaip žymę (fr. 19, 3);

Šiuomi baigiu tau patikimą kalbą ir mintį apie tiesą. O

nuo šičia dėmėkis mariųjų nuomones, klausydamas apgau­
lingos manųjų žodžių sąrangos. Jie nutarė įvardyti du pa­
vidalu (morphai), tačiau vieno isjų [įvardyti] nereikia (čia

37
Įvadas

jų ir pasiklystą), opriešybes išskyrėpagal povyzą ir žymes

[joms] nustatė vienas atokiai nuo kitų
(Fr. 8, 50-56)27.

Miglotą nepasitenkinimą egzistuojančia kalbėsena išreiškė

Empedoklis (fr. 9, 5) su Anaksagoru (ff. 17), kol galiausiai
Demokritas (fr. 9=125) suformulavo klasikine tapusią prieš­
priešą tarp to, kas yra „pagal paprotį/įstatymą“ (voįjlco), taigi
„nenatūralu“ ir netikra, ir to, kas yra „iš tikrųjų“ (eTcfj), labiau
žinomą kaip „prigimties-įstatymo“, cpuaię-vo[J.oę priešpriešą
(plg. Heinimann, S. 110-162). Ši antitezė dominavo sofistinius
debatus apie kalbą. Kalbos arbitralumo šalininkų poziciją iš­
grynintu pavidalu išsako Hermogenas: nėra „jokio kito vardų
teisingumo, negu susitarimas ir sandėris“ (384d); vardams nesą
„jokio kito teisingumo, kaip šis: aš kiekvienądalyką galiuvadinti
vienu vardu, kurį ir suteikiau, o tu - kitu, kurį savo ruožtu pats
[ir suteikei]“ (385e). Svarbu pastebėti, kad ši pozicija yra išves­
tinė „atitikimo teorijos“ atžvilgiu, atsiradusi kaip jos kritika28,
27Beje, šioje vietoje contra Kahn (p. 155) aliosąue galima pastebėti, kad
Parmenido kritika liečia ne tik arbitralų vardų priskyrimą, bet siekia kur kas
giliau, kritikuodama klaidingą dvilypį mariųjų semantikos principą. Tad Par­
menidas negali būti laikomas nomos-physisopozicijos pirmtakas griežtąja pras­
me, tačiau jo kritika paneigia atitikimą tarp kalbos ir nekalbinės tikrovės fun­
damentalesniu būdu. Tad tam tikra prasme Diogenas Laertijus buvo teisus,
Hermogeno pažiūrų pirmtaku laikydamas Parmenidą - nors pastarojo kriti­
ka atsispindi tik tuo suprastintu pavidalu, kuriuo ją absorbavo vėlesnė tradicija.
28 Proklas (In Platonis Cratylum commentaria, ed. Pasųuali) referuoja
Demokrito prigimtinio vardų teisingumo kritiką (p. 6, 20-7, 17) - vardai
negalį būti įgimti daiktams iš prigimties dėl keturių priežasčių: 1) homo­
nimuos, 2) daugvardystės, 3) vardų kaitos ir 4) kai kurių analogiškos dary­
bos formų stokos, - ergo, vardai turį priklausyti daiktams „suteikimo“ būdu

38
 Įvadas

„atitikimo teorijos“ nepranokstami ir liekanti priklausoma nuo

pagrindinės jos prielaidos: kalbos sąranga analogiška nekalbi­
nęs tikrovės sąrangai. „Arbitralumo“ ir „atitikimo“ teorijas ski­
ria tik nesutampanti nuomonė apie tai, ar ženklas turi esminį
epistemologinį ryšį su ženklinamuoju, ar ne. „Arbitralumo teo­
rijos“sprendimas priklausomas nuo atsako į „atitikimo teoriją“;
būtent todėl Platono Sokratas nesileidžia į ilgus ginčus su Her-
mogenu, pagrindinį puolimą palikdamas dialogo pabaigai -
diskusijai su Kratilu ir (per Kratilą) su Hėrakleitu.
Taigi, nuėjus ilgą kelią, pamažu ima aiškėti, kad tai, kas
pradžioje atrodė palinodiškas apsisukimas ratu, save patį pa­
neigiantis dviejų priešingų pozicijų paneigimas, veikiausiai yra
vienos ir tos pačios nuostatos (priimančios kalbos bei nekal­
binės tikrovės sąrangos analogiškumą) dviejų atmainų kritika.
Neklydome nebent sakydami, kad dialogo rezultatas yra grynai
negatyvus, nors baigiamosios Sokrato pastabos leidžia spėti,
kad šis negatyvumas yra apvalančio, kelią skinančio pobūdžio:
senojo kalbos mąstymo kritika galbūt reikalinga tam, kad pak­
lotų pamatus vėlyvojo Platono „kalbos filosofijai“, mąstančiai
kalbą radikaliai kitoje - „pavidalų teorijos“ - perspektyvoje,
kontekste, kuriam priklauso Sofistoištara: „Kalba mums randasi
per pavidalų susipynimą vienas su kitu“ (259e) ir Faidro bei
VII Laiško mįslingi apreiškimai.
Tad koks gi vis dėlto yra tikrasis, galutinis Kratilo turi­
nys?Ar kad galiausiai vardai lieka neperregimi, kad mėginimas
racionaliai interpretuoti vardą galiausiai sudūžta į jo neperre-
(t}£ a ei). Išliko ir specifiniai D em okrito terminai, sukurti m in ėtom s ketu­
rioms kalbinėm s situacijom s nusakyti: 1) TtoXu<T7]ULOv; 2) i<TOpp07tov;
3) <U£TO)VU(XOV>; 4) VCOVUfJLOV.

39
Įvadas

gimumą, - tiesa, kurią gerai žinojo graikų religija? Ar kad jo­

kios kultūrinės tikrovės interpretacijos - nei kalba, nei mitas -
negali būti autoritetas filosofiškai klausiant apie tikrovę, o tik
ji pati? Ar galbūt tai, kad iš kalbinio įkalinimo vidaus neįma­
noma spręsti apie kalbos kaip mąstymo įrankio patikimumą,
kad nėra patikimų atsparos taškų „anapus kalbos“, kuriais re­
miantis ją būtų galima aprašyti?
Atsakymą rasti galime nebent pačiame Platono tekste.
KPATTA02
KRATILAS
 KPATTAOZ
[y)7tepl ovopciccov 6p06xr)xoę]

383 EPMOrENHS Kpattaos SflKPATHS

EPMorENm. BouXet ouv xat 2<«>xpdxei xto8e avaxot-

vcoatopeSa xov Xoyov;
Kpattaoi. Ei aot 8oxet.
EPMorENHl. KpaxuXoę <pr)oivo8e, to2a>xpaxeę, ovopa-
xoę 6p0oxv)xa elvat exa<rx<oxtov ovxtov tpuaei 7te<puxutav,
xai ou xoūxo elvat ovoĮjta o dv xtveę cruv&eĮjtevot xaXetv
xaXtoat, X7)ę auxtov cptovrįę poptov e7u<ptkyyo[xevoi, aXXd
6p9oxr)xd xtva xtov 6vo(jtdxtov 7tecpuxevai xat TD^arjat xat
b | (3ap(3apotę X7]v aux/)v ofotacrtv. eptoxto ouv auxov eyto et
auxto KpaxuXoę xyj dXr)Set<xovopa [ecrr'tv rj ou]- 6 8e oįjlo-
Xoyet. «Tt 8e 2toxpaxet;» ecprjv. «Stoxpdx/)ę,»'?i 8’ oę. «Ou-
xoūv xat xotę aXXotę dv&pamotę naatv, orcep xaXoupev
ovoĮjta exaaxov, xouxo ecrrtv exacrxtp ovo(jta;» 6 8e, «Ou-
xouv aot ye,» r\ 8’oę, «ovopa 'Epjjtoyevrję, ou8e očvrcavxeę
xaXoxrtv av$p<o7tot.» xa't epou eptoxtovxoę xat TtpoSuĮjtou-
384 [iivou et8evat oxt 7ioxe Xeyet, || ouxe a7roaa<pet ou8ev etpto-
veuexat xe 7rpo<; (Jie, Tcpoarrotoufievoę xt auxoę ev eauxčo
Stavoeta&at toę etScoę 7iepi auxou, o et (3ouXotxo aaętoę
etTtetv, TtotYjaetev dv xat epi o(jtoXoyetv xat Xeyetv anep
autoę Xeyet. et ouv tt/] eyetę aup.(3aXetv xy)v KpaxuXou
pavxetav, f(8etoę dv dxouaat(xr paXXov 8e auxto aot oto]

42
 KRATILAS,
arba apie vardų teisingumą

H ermogenas, Kratilas, Sokratas 383

H ermogenas. Gal antai ir Sokratą padarykime savo

kalbos bendru?
Kratilas. Jei tik nori.
H ermogenas. Kratilas sako štai ką, Sokratai: kiek­
vienam iš esančių dalykų iš prigimties įgimtas vardo tei­
singumas, o vardas esąs ne tai, kuo kas nors susitarę taip
vadinti, vadina ištardami savo [sutartą] garso dalelę, bet
ir helėnai, ir | barbarai turį kažkokį prigimtą vardų tei- b
singumą — visiems tą patį. Tad aš jį klausiu, ar iš tiesų jo
vardas Kratilas. Jisai sutinka. „O Sokrato?“, — tariau.
„Sokratas“, — atsakė jis. „Tai gal irvisų kitų žmonių var­
dai — kokiu kiekvieną jų vadiname, toks kiekvieno var­
das ir yra?“ O jis: „Tik jau tavo, — sako, — vardas tai ne
Hermogenas, nors ir visi žmonės [tave taip] vadintų.“ O
man klausinėjant ir pageidaujant sužinoti, ką jis čia kal­
ba, || nieko nepaaiškina, o tik pašiepia mane, apsimeti- 384
nedarnas kažką pats sau sumąstęs, tarytum ką nors apie
tai žinotų, ir jei tik panorėtų pasakyti aiškiai, tai ir ma­
ne priverstų sutikti ir kalbėti taip, kaip pats kalba. Tad jei­
gu kaip nors pajėgtum išaiškinti Kratilo pranašavimus,
mielai paklausyčiau. O jei panorėtum, dar mieliau iš-

43
 K p a -n iA o ę

8 oxeteyetvKepiovoįjloČtcovopOor/jToęettav-f^St-ovku9oi-
įjL
TjV,etaot(3ouXojjLevcpeartv.
SnKPATHS.T£1 Kai'lKKovtxou'EpĮjtoyeveę,KaXatd
b 7t apot[iia0Tt|yaXeKaxaxaXaeartvoky]eyet[juaOetvxat
Sr\x attoKepttcov6voįjuxtcovoua(JixpovTuy/avetov[id-
th)Įjia.etpivo5veyco•/}&/)y)xy)xoy)KapaFIpoStxoutyjv
KevT7]xovraSp(X)(jJtoveKi8et£tv,yjvdxoūaavrtuKapyetKept
toutoKeKat&ua&at,<oęcprjatvexetvoę,oūSevocvexcoXuev
aeaūrtxa|xaXaetSevatty]vaXY)t)etavKeptovojjtaTcov
op&oTYjToę'vūvSi oūxaxYjxoa,aXXatyjvSpotyjjuatav.
coūxouvolSa 17TY)kotetoaXr)Bię eyetKepttčovtoioutcov
au^/)Tetv(jievroteTotjjtoęeiĮju.xa!aotxatKparuXcoxotvfį.
oriSi ou(f/TjOL aot'EpptoyevY]ovoptaelvatrĮjaXr)^etą,
ojoKepuKOKTeucoauTovaxa>KTetvoteratyaptatoęae
ypYjĮjtaTcovecptepevovXTY]aecoęaKOTuyydvetvexdaroTe.
aXX’,ovuvSyjeXeyov,etSevat(ievTaroiaurayaXeKov,etę
toxotvovSi xaTa&evraęypY]axoKetvetrecoęauXeyetę
eyetetrecoęKparuXoę.
EPMorENHX. Kaiį jlyjveycoye, a>2xoxparep, KoXXaxtę
Syjxat toūtcoStotXey9eię xat aXXotę KoXXotę, ou Suvajjtat
d KetaSiįvat coę oX Xy)tu|op9oTY)ę ovoparoę Yjouv9y] xy)xat
6jjtoXoyta. e(juot yap Soxet ort av tutcoOSjrat ovopa, touto
elvat toopOov xat av au&tę y e erepov ĮjteTa8Y)Tat, exetvo
Si [XY)xeTt xaX.Y), ouSev y;
ttovtouarepov op&čoę eyetv toū
Kporepou, cooKep rolę obceratę YjĮietę ĮjteraTtt)e(jte9a [ouSev
yjttovtoūt’elvat opOov toĮieraTeOev toūKporepov xetpi-
vou]- oū yap cpuaet exdarw Kecpuxevat ovojoa oūSev oūSevt,
dXXd voĮjįto xal eOet tcovetkaavrcov Te xat xaXoūvTcov.et

44
 K ratilas

girsčiau, ką pats manai apie vardų teisingumą.

Sokratas. Hiponiko sūnau Hermogenai, yra seno­

vinė patarlė, jog | gražūs dalykai sunkūs, kai tenka juos iš- b
mokti, o ir apie vardus esama nemažo mokslo. Tad jei jau
būčiau išklausęs penkiasdešimt drachmų kainuojantį
Prodiko dėstymą, kurį išklausiusysis, kaip jis teigia, įgauna
šios srities išsilavinimą, tai niekas nesutrukdytų tau tuoj
kuo puikiausiai sužinoti tiesą apie vardų teisingumą; tačiau
tuo tarpu [jo] klausęs nesu, [esu išklausęs] tik drachmos
vertą1. Tad nė nežinau, | kaip iš tikrųjų dėl šių dalykų yra, c
tačiau esu pasirengęs ir su tavimi, ir su Kratilu bendrai ieš­
koti. O kad jis sako, jog tavo vardas iš tiesų ne Hermoge-
nas, įtariu jį šaipantis: galbūt mano, kad siekiant turto
tau kiekvienąsyk vis nepavyksta nieko įgyti. Tačiau, kaip
ką tik sakiau, šiuos dalykus sužinoti sunku, tad reikia iš­
traukus į viešumą imti ir žiūrėti, ar yra taip, kaip tu kalbi,
ar kaip Kratilas.
H ermogenas. O aš, Sokratai, daug sykių kalbėjausi
ir su juo, ir su daugeliu kitų, bet niekaip nepajėgia manęs
įtikinti, jog yra koks nors kitas | vardų teisingumas, negu d
susitarimas ir sandėris. Mat man atrodo, jog kokį vardą
kas nors kam suteiks, toks ir bus teisingas; ir vėlgi, iš naujo
suteikus kitą, o anuo jau nebevadinant, vėlesnis būtų nė
kiek ne mažiau teisingas už pirmesnį — lygiai taip mes
kaitaliojame [vardus] vergams. Juk joks vardas niekam
negema iš prigimties, bet [įgyjamas] pagal [tuo vardu] va­
dinančių ir [priėjo] pripratinusių įpročius (ethos) ir pap­

45
 K paxuX oę

e Seirfi d
XX/]eyet,exot(±oęeyojye|xai(lovOdcvetvxaidbcouetv
ouįjlovov7iapaKpaxuXou,dXXaxai7tap’aXXoi>otouoūv.
385 ||2 qkpathz.yI<r<oęĮjivToixlXiyetę,to'EpĮioyeveę-
ax£t]xo(i£&a$e.oavcpfję xūcXrįxtęexaaxov,xoū&’exaaxto
ovo[xa;
EPMorENHS.vE(xotye8oxet.
SflKPATHS.KaieavtSttbnrjęxaXf)xaieav7coXuį;
EPMOrENHE.
Ttouv;ėdveytoxaXtooxioūvxtovovxtov,
S okpathi.
olovovOvxaXoO(i£vav$pco7tov,eaveytoxouxot7t7tov
7tpoaayopeuco,o8e vOvinnov, av§pto7tov,etrcatSrjĮjįocKą
[iivovojiaav&pooTtoęxtį>auxto,tStą8e įKnoę; xatiSia
[iivaSdv§pco7roę,Sr((j.oata8etxxoę;ouxtoXeyetę;

b | EPMorENHi. vE(xotye Soxet.

SnKPATHS. Oepe 8r\ įjloi xo8e ein i' xaXetę xt dX/]tHj
Xeyetv xat ^eu&zj;
EPMoreNH2. ''Eycoye.
SnKPATHl. Ouxouv etrj av Xoyoę dX7]£hrję, 6 $e <įjeu-
%;
EPMorENHS. novu ye.
Uokpathi. TAp’o5v oftxoę oc av xa ovxa Xeyr) toę ecruv,
5-v rv ' oęo
aArjirrję' i' fcoav
-a coę
e oux
9 eortv,
y i ^/
yeuoTję;

EPMorENHi. Nat.
SaKPATHi. yEtmv dpa xoūxo, Xoyco Xeyetv xa ovxa
xe xat įjut);

46
 K ratilas

ročius (nomos). O jei yra kaip kitaip, esu pasirengęs | ne e

tik iš Kratilo, bet ir iš bet kurio kito mokytis irjo klausytis.
|| Sokratas. Gal išties šį tą [tikra] kalbi2, Hermogenai, 385
nagi pažiūrėkime. Sakai, kaip kas nors kiekvieną dalyką
vadins, toks ir bus kiekvieno vardas?
H ermogenas. Man taip regis.
Sokratas. Irjei pavienis asmuo vadintų, irjei miestas?
Hermogenas. Manau.
Sokratas. Tai ką? Jei aš pavadinu kokią nors būty­
bę — pavyzdžiui, ką dabar vadiname žmogumi, aš
pašaukiu arkliu, o tai, ką dabar [vadiname] arkliu— žmo­
gumi, tai ar tuomet to paties dalyko viešasis vardas bus
žmogus, o asmeninis — arklys? Ir vėl, [antruoju atveju]
asmeninis [vardas] bus žmogus, o viešasis — arklys? Ar
tu šitai turi omeny?
| H ermogenas. Man taip regis. b
Sokratas. Nagi, pasakyk man štai ką: ar kalbėjimą
vadini tikru bei melagingu?
H ermogenas. O kaipgi.
Sokratas. Tad ar neturėtų ir viena kalba (logos) būti
tikra, o kita — melaginga3?
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Ar nėra tuomet tikra ta, kuri apie esan­
čiuosius dalykus kalba taip, kaip yra? O ta, kuri [kalba]
taip, kaip nėra, — melaginga4?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Tad aryra taip, jog vartojant kalbą galima
kalbėti tai, kas yra, ir tai, ko nėra?

47
 K paT U A oc

EPMorENHS. Ilavu ye.

£ qkpath2. 'O Xoyoę 8’ecrciv 6 aXv)87]ę rcoTepov fiiv
c oXoę | aXr)97)<;, ra (i.6pia 8’auToū oūx 0X7)87);
EPMorENHZ. Oūx, aXXa xal ra (x6pia.
SflKPATHS. rioTepov 8c ra [iiv (xeyaXa [jtopta 0X7)87],
to 8e a(xtxpa oū- 7) 7tavra;
EPMOrENHZ. Ilavra, oI(xat eyajye.
S okratui. v
EcruvoūvoriXeyeięXoyouaĮjuxpoTepov
(jioptovaXXo7) ovoįjuo;
ERMorENHS. Oux, aXXa toūto a(xtxpoTaTov.
* Sokpathi. Kaito ovoįjucapato tou aX7)8oūęXoyou
Xeyerat;
EpMorENHi. Nai.
Sokratui. ’AXr(8eę ye, tbę cpyę.
EPMorENH2. Nai.
S okpathi. To8e tou «J«ū8ouę fiopiov ou <Jjeū8oę;
EfMOrENHS. C>7](xi.
S okpathi. v E<mvapa ovoįjlot|;eū8oę xai 0X7)8eę Xe-
yeiv, dizep xai Xoyov;
d* |EPMorENHS. įloję yap ou;
S okpathi. "O av apa exa<7Toę cprj toj ovo[xa elvai,
toūto eariv exacrroj ovo(xa;
EPMorENHi.Nai.
S okpathi. ’H xai 07i6aa av cpfį Tię btacrcoj ovofiaTa
elvai, ToaaŪTa eaTai xai tote otiotov cpfj;

Epmotenhi. Oū yap eyco eyojye, a>ScoxpaTeę, ovo-

ĮJLOTOę aXX7]V 6p8oT7)Tai) TaŪT7)V, EĮJLoi ĮjLEVETEpOV elvai

48
 K retilas

H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Ar kalba, būdama tikra, visa ištisai | yra c
tikra, o jos dalys — netikros?
H ermogenas. Ne, ir dalys.
Sokratas. O gal didžiosios dalys tikros, o mažosios
ne? Ar visos [tikros] ?
H ermogenas. Manau, visos.
Sokratas. Taigi, o aryra kokia kita kalbos dalelė, ku­
rią vadini mažesne už vardą?
H ermogenas. Ne, ši pati mažiausia.
Sokratas. O vardas vadinamas priklausančiu tikrai
kalbai?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Tai [ir ji pati] tikra, pasak tavęs?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. O argi melo dalis — ne melas?
H ermogenas. Išties.
Sokratas. Tad jeigu jau įmanoma kalbėti apie kalbą,
tai įmanoma kalbėti ir apie melagingą bei tikrą vardą?
| H ermogenas. O kaipgi kitaip? d.
Sokratas. Taigi, kokį kiekvienas sakys esant kokio
dalyko vardą, toks kiekvieno vardas ir yra?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Ar ir vardų bus tiek, kiek tik kas sakytų
kiekvieną dalyką jų turint? Ir kada tik [juos] sakytų, jie
galios?
H ermogenas. Juk neturiu, Sokratai, vardams jokio
kito teisingumo, kaip šis: aš kiekvieną dalyką galiu vadinti

49
 K pa-cuX oę

xaXeiv exa<xxco ovoįjux, o £yo) eOeĮjnrjv, aoi 8c czcpov, o aO

* au. ouxa> 8c xal xatę KoXeatv opai t8ia ex<xaxatę era xotę
e auxotę | xet|jLEva ov6|xaxa, xat Kapa xouę aKkouę
"EXXf]vaę, xai "ET^ajai Kapa ^ocpĮSapouę.

SaiCPATHl. Oepe 8r\ i Scoįjlev, ai 'Epfioyeveę, Koxepov

xat xa ovxa ouxa>; č/civ aoi cpatvexou, i8ią auxa>v T) ouaia
elvat exaaxą>, tocmep npamryopa; c^sycv Xiyaiv «k<xvxo>v
386 yp7]Įi.axtov pixpov» eTvai || av$pa>KOv — a>ę apa ola (jiv
av cįjloi cpatvy]xat xa Kpaypaxa [elvat], xotauxa fiiv ecrrtv
efJLOt' ola 8’ av aoi, xotaūxa 8c aot — yį eyetv 8oxet <rot
auxa auxaiv xtva (&(3ai6xY)xa x?ję ouaiaę;
EPMorENHS. vH8y] koxs eyajye, ai 2a>xpax&;, dbropaiv
xai evxaū&a s^Tjve^STjv cię &Kcp Ilparcayopaę Xeyer ou
Kavų xt pivxoi [jlol 8oxet ouxaję c/civ.
S okpathz. Tt 8ė; cę xo8e e^7]V£y8ir]ę, axrxe įjly]
b Kavų (sol 8oxetv eTvai xtva | avi>pa)Kov Kovrjpov;
EPMorENHZ. Ou (xa xov Aia, aXXa KoXXaxię 8r\ auxo
KeKov&a, aicrre fioi 8oxetv Kavų Kovrjpouę eTvai xtvaę
av&pa)Kouę, xai (juiXa auyvouę.
S okpathi. Tt 8c; Kavų ^prjOToi oukco ooi eSoiįav
elvat [avt)pomot];
EPMorENm. Kai (jtaXa oXiyot.
SaKPATm. vE8o£av 8’ ouv;
EPMorENHS. vE(iotye.
ZflKPATHE. Flaię oOv xouxo xi$eaat; žp’ ai8c xouę
[iiv Kavų /p7)axouę kocvu cppovipouę, xouę 8c Kavų ko-
VT)pouę Kavų acppovaę;

50
 K ratilas

vienu vardu, kurį ir suteikiau, o tu — kitu, kurį savo ruož­

tu pats [ir suteikei]. Lygiai taip ir miestuose regiu kiek­
viename iš jų tiems patiems dalykams | esant nuosavus e
vardus; [šiuo atžvilgiu] tiek helėnai [skiriasi] vieni nuo
kitų, tiek helėnai nuo barbarų.
Sokratas. Nagi pažvelkime, Hermogenai, ar tau at­
rodo, jog ir būtybės šitaip laikosi, jog jų esmė kiekvie­
nam esanti savaip, kaip kad norėjo pasakyti Protagoras5,
kalbėdamas, jog „visų reikalų matas“ esąs || žmogus (tai- 386
gi, kokie man daiktai atrodo, tokie jie man ir yra; o kokie
tau — tokie [yra] tau), — ar tau regisi, kad būtybės turi
tam tikrą joms pačioms priklausantį esmės pastovumą?
H ermogenas. Aš, Sokratai, nerasdamas išeities sykį
jaubuvau nuneštas iki pat čia— prie to, ką kalba Protago­
ras. Tačiau man ne visiškai atrodo6, kad taip ir yra.
Sokratas. Tai kaip?Buvai nuneštasjautaiptoli, kad tau
anaiptol neatrodo, jog koks nors | žmogus būtų nevidonas? b
H ermogenas. Ne, prisiekiu Dzeusu, anaiptol! Net
itin dažnai esu patyręs, kad kai kurie žmonės, ir labai daž­
nas kuris, man atrodo visiški nevidonai.
Sokratas. Tai kaip? Gal jie tau nepasirodė visiškai
dori?
H ermogenas. Labai retas kuris [toks pasirodė].
Sokratas. Bet vis dėlto yra pasirodžiusių?
H ermogenas. Na taip.
Sokratas. Tad kaip dabar tai aiškini? Gal šitaip: vi­
siškai dorus [laikai] visai protingais, o visiškus nevidonus
— visai neprotingais?

51
 K paxuX oę

c EPMorENHS. vE|jtoiye 18oxei ourtoę.

SflKPATHZ. Olov re oOv [eortv], et IIptoTayopaę
aXr]97j eXeyev xa't eartv aunr) rj dX/)8eta, to ola av 8oxįį
exa<TTco rotaura xai elvat, rouę {jtev 7)(jttov cppovtĮJtouę
elvat, rouę Si acppovaę;
EPMorEME. Ou SijTa.
Sokpathi. Kai Taura ye, toę eytpĮiat, aol ttocvu8oxet,
cppovrjaetoę ouarję xal acppoauvrję įjlt]Ttavu Suvarov elvat
npoįrayopav dX7)8rj Xeyetv ouSėvyap ocvrcou r/j aXr)9etą
6 erepoę roū erepou tppoviĮjttorepoę etr), et/rcep d av exaa-
d toj 8oxrj exaartp | dX7)9'?j šorai.
EPMorENHZ. Tverei Taura.
£ qkpath2. ’AXXa ptrjvou8e xar’EuOuStjįjiovye oI(jtat
aol 8oxet Ttaat Ttavra 6|iotcoę elvat oųia xat aet- ouSe yap
av ourtoę elev oi pev ypyarol, oi 8e rcov^pot, et OĮjįotcoę
anaai xat aet apenf) re xat xaxta etr).

EPMorENHZ. ’AAy) ^ Xeyetę.

Sokpathz. Ouxoūvet Įjtrjrenotai raavra earlv opoltoę
dfjta xa't aet, fjtrjre exaartp tSta exaarov [rtov ovrtov ea-
rtv], 8y)XovSrj ori aura aurtov ouatav eyovra rtva (3e(3at6v
e eart ra 17rpay[iara, ou rtpoę rjĮjįaę ou8e ucp’y]įjlo>veXxo-
(jteva avto xat xdrto tčoYjfierepto epavraaptart, aXXa xa$’
aura npoę rr]v aurtov ouatav eyovra fįnep ne<puxev.

EPMorENm. Aoxet (jtot, to 2toxpareę, ourto.

SnKPATHl. riorepov oOv aura pev av et/] ourto Ttetpu-
xora, ai Si Ttpaiįeię aurtov ou xard rov aurov rportov;vį

52
 K ratilas

H ermogenas. Man | taip regis. c

Sokratas. Tad jei Protagoras kalbėjo tikrus dalykus,
o tiesa tokia, kad kaip kiekvienam atrodo, tokie dalykai
ir yra, ar įmanoma, kad vieni mūsų būtų protingi, kiti —
neprotingi?
H ermogenas. Žinoma, ne.
Sokratas. O šios nuomonės, man regis, tu visiškai
laikaisi: esant protui ir neprotingumui, ne visai įmanoma,
kad Protagoras kalbėtų tiesą, nes jei kas kiekvienam at­
rodytų, kiekvienam ir būtų tikra, ir tai tiesos atžvilgiu jie
vienas už kitą nebūtų | niekuo protingesni. d
H ermogenas. Teisybė.
Sokratas. Tačiau, kita vertus, nemanau, kad tau at­
rodo kaip Eutidėmui7, jog visiems kartu ir visuomet visa
kas yra vienoda; mat ir šiuo atveju nebūtų taip, kad vieni
yra dori, o kiti — nevidonai, jeigu dorybė ir blogybė būtų
visiems ir visuomet vienodos.
H ermogenas. Tiesą kalbi.
Sokratas. Taigi jeigu nei visa visiems nėra kanu ir
visuomet vienoda, nei kiekvienas dalykas [nėra] kiekvie­
nam savaip, tai aišku, jog daiktai yra tokie, kad patys turi
tam tikrą pastovią savo pačių | esmę, ir [nėra] nei mūsų at- e
žvilgiu, nei vaizduotėje mūsų aukštyn žemyn tąsomi, bet
laikosi savyje pačiuose savo pačių esmės atžvilgiu taip, kaip
jiems prigimta.
H ermogenas. Man, Sokratai, šitaip regis.
Sokratas. O tokiu atveju ar patiems [daiktams] galė­
tų būti šitaip prigimta, o jų veikloms — ne taip pat? Argi

53
 K paruA oc

ou xal aurai ev n eZSoę tčovovrtov eiaiv, ai Tepalietę;

EPMorENHS. Ilavu ye xai aurai.
387 Egkpathz. Kara | rrjv auriov apa cpuaiv xai ai 7tpa-
Ęeię Ttparrovrai, ou xara ttjvTjperepav 8o£av. olov eav
n emyeipifj(no[jLevrjfjLetęriov ovroovrepveiv, rcorepovtjįjIv
rprjreov [eariv] exaarov ox; av Tjpeię PouXco|xet)a xai ą>
av (3ouXr)$io(jLev, rj eav piv xara rrjv cpuaiv (3ouXr)&o-
pev exaarov repveiv roū repveiv re xai repvea&ai xai oi
Tiecpuxe, repoūpev re xai 7tXiov n rjpiv žarai xai op&toę
Ttpa^opevtouto, eav 8e Ttapacpuaiv, e^apaprrjaope&a re
xai ouSev 7tpa£opev;
b EPMorENm. |wEpoiye 8oxei ourco.
S okpathi. Ouxouv xa'i eav xaetv n eTti^eipVjacopev,
ou xara 7taaav SoŽįav 8ei xaeiv, aXXa xara rrjv opdrjv;
aurY) 8’eariv fj execpuxei exaarov xaeadat re xai xaeiv
xai ą>e7tecpuxei;

EPMoreNHi. vEari Taura.

SflKPATHE. Ouxoūv xal raXXaourto;
EPMorENHS. Ilavu ye.
2 gkpath2. 7Ap’ouv ou xai ro Xeyetv pia rię rčov rcpa-
Ęetov eariv;
EPMorENHE.Nai.
S okpaths. Florepov ouv f\ av rio 8ox?j Xexreov eivai,
c raurr] Xeyoov op&oę XeĘei, |r, eav pev fį 7tecpuxera upay-
para Xeyeiv re xai Xeyea9ai xal oi, raurr) xai rourio Xe-
y7], 7iXeovre n nonrjaei xai epe? av 8e prj, e^apaprrjaerai
re xai ou8ev nonrjaei;

54
 K ratilas

ir jos, tos veiklos, nėra tam tikras vienas būtybių pavidalas?

H ermogenas. Visiškai aišku, kad ir jos.
Sokratas. Tad ir || veiklos veikia pagal jų pačių pri- 387
gimtį, ne pagal mūsų nuomonę. Pavyzdžiui, jeigu imtu­
mėmės kokią nors būtybę pjaustyti, armums bet ką reikė­
tų pjauti taip, kaip panorėtume, ir kuo tik panorėtume,
— o gal perpjausime ir mums šis tas išeis, ir teisingai tai
adiksime tik panorėję ką nors pjauti pagal pjovimo ir pjau­
namojo prigimtį bei tuo, kam [pjauti] yra prigimta, o jei
prieš prigimtį — suklysime ir nieko neatliksime?

Hermogenas. | Man atrodo, kad šitaip. b

Sokratas. O argi nereikia tuo atveju, jeigu imtumė­
mės ką nors deginti, deginti ne pagal kiekvieną nuomonę,
bet laikantis tos, kuri teisinga? O ši [nuomonė] turbūt su­
daryta iš to, kaip kiekvienam dalykui prigimta būti degina­
mam ir kaip jį deginti, taip pat kuo [jį deginti] prigimta?
H ermogenas. Taip ir yra.
Sokratas. Argi šitaip nėra ir kitų dalykų atžvilgiu?
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Tai gal ir kalbėjimas yra tam tikra viena
veikla?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Ar kaip kokiam žmogui atrodo kalbėtina,
taip kalbėdamas teisingai ir kalbės? | Ar tuo atveju, kai kai- c
bės taip ir tuo, kaip daiktus prigimta kalbėti, irkaip ir kuo
[daiktams prigimta] būti kalbamiems, jampasiseks irjis [ką
nors] pasakys, o kitu atveju suklys irjam nieko nepavyks?

55
 K p a x ijX o į

EPMorENHi. Outco įxoc.8oxet coę Xeyeię.

SflKPATHS. Ouxouv tou Xey£t,v [xopt.ov to ovoĮia^eiv;
StovoĮjįd^O'^Teę yap 7tou Xiyouai tou; X6youę.
EPMoreNHS. riavu ye.
EflKPATHl. Ouxoūvxai to ovo(xa^£iv npaĘię [tu;] la-
Ttv, eforep xal toXeyecv izpSĘLę tu; 9jvrcepi Ta TtpayĮiara;
EPMorENHi. Nai.
d S akpathi. At Se n pa^eię | ecpav/jcrav yjįjūv ou Ttpoę
yjfjLaę o&aac, aXX’auTČov Tiva i&av cpuaiv eyouaai;

EPMorENHi. vEart TauTa.

S okpathi. Ouxouv xai 6vo(xaoreov [eariv] f) 7iecpuxe
tocTrpaypaca ovoĮjįa^eiv Te xai ovojia^eadat xai co, aXX’
ouyfj av Yjjjieū; Į3ouXr)t)čo|i£v, eikep Tt, toū; ep.7tpoa9ev jiiX-
Xet 6(xoXoyou[ievov eivac; xai outco įjlsv av 7tXiov tl koloI-
[xev xal ovopa^otfjiev, aXXcoę Se ou;

EPMorENHi. OaiveTai įj.ol

SaKPATHl. Oepe 8rh o eSei Tepvetv, eSei tco, cpapiv,
TCĮjįvetv;
EPMorENHi. Nai.
e SnKPATHl. Kai o eSet | xepxt^eiv, eSet, tcoxepxi^etv;
xai o eSet Tpu7tav, eSei tcoTpunav;
EPMorENHS. riavu ye.
S akpaths. Kai o eSet Syj ovojia^etv, eSei tcoovoįjloc-
£ecv;
388 || EPMorENHi. vEaTt TauTa.
HaKPATHS. Ti Seyv exe!vo ą>eSet Tpuriav;

56
 K ratilas

H ermogenas. Man atrodo taip, kaip sakai.

Sokratas. Argi vardyti nėra kalbėjimo dalis?Juk kal­
bos kalbamos įvardijant8 [žodžius].
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Argi irvardijimas nėraveikla, jei jau ir kal­
bėjimas yra tam tikra veikla daiktų atžvilgiu9?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. O veiklos | mums pasirodė esančios ne mū- d
sų atžvilgiu, bet turinčios tam tikrą savo pačių nuosavą
prigimtį?
H ermogenas. Taip ir yra.
Sokratas. Tad ir vardyti dera taip, kaip daiktus var­
dyti prigimta, kaip [jiems prigimta] būti vardijamiems ir
kuo [jiems prigimta būti vardijamiems], bet ne taip, kaip
mes panorėsime, jei ketiname sutikti su anksčiau pasaky­
tais dalykais? Ir šitaip mums pasiseks ką nors padaryti bei
įvardyti, o kitaip — ne?
H ermogenas. Man regis.
Sokratas. Nagi, sakyk man: tai, ką reikia pjauti, sa­
kome, kad reikia pjauti kuo nors?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Ir tai, ką reikia | austi, reikia austi kuo nors? e
Ir ką reikia gręžti, reikia gręžti kuo nors?
H ermogenas. Na, žinoma.
Sokratas. Ir tai, ką reikia įvardyti, juk reikia įvardyti
kuo nors?
|| H ermogenas. Tiesa. 388
Sokratas. O kas būtų tai, kuo reikia gręžti?

57
 KpaTuACK;

EPMOrENHI. TpUTOCVOV.
SnKPATHi. Tt Se o>xepxi^eiv;
EPMorENHS. Kepxtę.
Sakpaths. Ti 8ė oi ovoĮia^eiv;
EPMorENHi. tfOvo(ia.
Sqkpath2. Eu Xėyeię. opyavov apa xi eaxi xal to
ovoĮjįa.
EPMOrENHI. Flavu ye.
Sakpaths. Ei ouv eyoj epoipnrjv «Ti Tįv 6pyavov r,
xepxię;» ouyoi xepxi^o(xev;
EPMorENHS. Nai.
b 2QKPATH2.Kepxi^ovTeę8eTiSpč5[XEv;ou'ri)v|xp6xif]v
xai xouę tmrjĮjįovaę auyxeyu(Jievou<; 8iaxpivo[xev;
EPMOrENHI. Naci.
SaKPATHS. Ouxoūv xal 7tepi xpu7iavou e^eię oux<oę
ei7teiv xai Ttepl tčovaXXtov;
EPMOrENHI. Flavu ye.
Sokpaths. VEyeię St)xai 7tepi ovopaToę ouTooęeareiv;
opyavto ovxi x<o6v6(xaxi ovopuc^ovreę xi Ttoioūpev;
EPMOrENHI. Oux eywXeyeiv.
2 qkpath2. TAp’ou SiSaaxo|iiv xi aXX7)Xouę xai xa
7ipayĮxaxa Siaxpivo(iev fį eyei;
EPMOrENHI. Urvu ye.
Sokpathi. vOvo[xa apa 8i8aaxaXix6v xi ecmv opya-
c vov xal Siaxpixixov |xrję ouaiaę axmep xepxię ucpaaĮiaxoę.
EPMorENm. Nai.
£ qkpathi. Tcpavxixov Se ye r) xepxię;
EPMOrENHI. n<oę S’ou;

58
 K ratilas

H ermogenas. Grąžtas.
Sokratas. O kuo austi (kerkizein)?
H ermogenas. Šaudyklė (kerkis)?
Sokratas. O kuo įvardyti?
H ermogenas. Vardas.
Sokratas. Gerai kalbi. Tad ir vardas yra tam tikras
įrankis.
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Taigi jei paklausčiau: „Koks įrankis yra
šaudyklė?“Ar ne tas, kuriuo audžiame?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. O ką darome ausdami? Argi | neperski- b
riame susipynusių ataudų ir apmatų?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. O argi negalėsi šitaip pasakyti ir apie grąž­
tą, ir apie kitus dalykus?
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Vadinasi, gali šitaip pasakyti ir apie vardą?
Ką mes darome vardydami, jei vardas yra įrankis?
H ermogenas. Nieko negaliu pasakyti.
Sokratas. Argi vieni kitų ko nors neišmokome ir
daiktų neperskiriame pagal tai, kaip jie yra?
H ermogenas. Na, žinoma.
Sokratas. Tad vardas yra tamtikras esmės mokoma­
sis irskiriamasis | įrankis, lygiai kaip audeklo — šaudyklė? c
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Taigi šaudyklė—audžiamasis [įrankis], arne?
H ermogenas. Kaipgi kitaip?

59
 K paruA oę

Sokpatfe. Tcpocvrotoę ptevapa xepxt8i xaAtoęyprpt-

xat, xaAtoę 8’eariv ucpocvrtxaię-8t8a<rxaAtx6<; Si ov6yjxxi,
xaAčoę S’icrci SiSaaxaAtxtoę.
EPMorENHi. Nat.
SflKPATHS.TaiTivoę oOvepyco 6 ucpavTTję xaAtoę jpv}-
ozTca 6tocvtt)xepxt8t yptjtou;
EPMorENHl. TaitouTexTovoę.
DnKPATH2. Flaę Se texto>v r\ 6 tyjv te^ v/jv eyoov;
EPMorENHS. 'O ttjv Teyvrjv.
d HflKPATHl. Tai| Ttvoę 8e epya> 6 xpuTt7)rr]^ xaAčoę ypr\-
creTat otocv xąi Tputravąj ^prjTat;
EPMorENHS. TaitouyaXxeoię.
Sokpathi.rAp’oOv TtotęyocAxeuęy)6ty]vts/ vyjve^tov;
EPMOrENHZ. 'O TY)VTE^V7]V.
SaKPATHl. Elev. Tai Si Ttvoę epyco 6 8t8aaxocAixo<;
ypT)aeTat OTavTai ovopaTt ypYjTat;
EPMorENHl. OuSe tout’eyco.
HflKPATHS. Ou8e touto y’eyetę etaeiv, Ttę rcapaSt-
Scoatv Yjplv Ta ovojjtaTa olę ypcojjte&a;
EPMorEMC. Ou 8rjxa.
SnKPATHZ. ~Ap’ouyi 6vopoę $oxec aot [elvat] 6 rcocpa-
StSouę auTa;
EPMorENm. vEotxev.
e SflKPATHi. | Noįao^etou apa epyco ypYjaeTat 6 8t8a-
<rxocAtx6ę otocvovo|jiaTt yprjTat;
EPMorENHS. Aoxet įjcoc.
SflKPATHi. No[XodeT7)ę Si aot 8oxet Tcaę elvat avrjprt
6 Tyv Teyyrjv eycov;

60
 K ratilas

Sokratas. O šaudykle gražiai naudosis audžiantysis;

gražiai, tai yraausdamas10. Tuo tarpuvardu [gražiai naudosis]
mokantysis. Gražiai šiuo atveju tas pat, kaip „mokydamas“.
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Taigi, o kieno darbu gražiai naudosis au­
dėjas, vartodamas šaudyklę?
H ermogenas. Dailidės.
Sokratas. O dailidė yra bet kas, ar įvaldęs amatą?
H ermogenas. Įvaldęs amatą.
Sokratas. O [ kieno darbu gražiai naudosis gręžėjas, d
vartodamas grąžtą?
H ermogenas. Kalvio.
Sokratas. O ar bet kas yra kalvis, ar įvaldęs amatą?
H ermogenas. Įvaldęs amatą.
Sokratas. Taip ir bus. Na, o kieno darbu naudosis
mokantysis, vartodamas vardą?
H ermogenas. Nė šito negaliu [pasakyti].
Sokratas. Negali pasakyti nė to, kas įduoda mums
vardus, kuriuos vartojame?
H ermogenas. Toli gražu.
Sokratas. O ar tau neatrodo, kad tai paprotys juos
įduoda?
H ermogenas. Atrodo.
Sokratas. | Taigi, vartodamas vardą, mokantysis nau- e
dosis papročių steigėjo11darbu?
H ermogenas. Man regis.
Sokratas. O ar kiekvienas vyras tau atrodo esąs pap­
ročių steigėjas, ar įvaldęs amatą?

61
 K p a-n jA oę

E pmofenhs. 'O rrjv x£yv7]v.

Hgkpathi. Oux apa 7iavxoę avSpoę, w tEpĮx6yeveę,
389 ovopa ^ea&at [ecrxlv] aXXa xcvoę ovo[xaxoupyou-1|ouxoę
S’eoxiv, toę eoixev, 6 vo[AO$£X7]ę, oę Stj xtov Srjjjuoupyčov
CT7tocvubxaxoę ev av&pamoię ytyvexat.
EPMorENHS. wE oixev.
Z okpathi. ’l&t §7), £7itaxe(|>at, tcoZ(3Xe7wov 6 vop.o&e-
X7)ę xa ovo(juxxa xi9sxar ex xo>v efmpoaOcv Se avacoce-
(įiat. ttoZ|3X£7to)v 6 x£xxtov xt)v xepx(&a rcoteZ; žp’ ou 7rpoę
xoioūxov xt o £7ie<puxet x£pxt^£tv;

EPMorENHi.riavuy t .
Sokpathi.Ti Se; ocvxaxayrj auxco7] x£pxlę notoūvxt,
b |Ttox£pov 7taXiv TtoiTjcret. oXXt)vTtpoęxtjvxax£ayuZav (3Xi-
raov, 7] 7tpoę EX£ivo xo ElSoę Tipoę onep xai Tjvxax£aJį£v
enoiei;
EPM0rENH2 .Ilpoę EXEtVO, EĮJLOiyESoX£l.
SiiKPATHZ. Ouxouv £xeTvo8txai6xax’ av auxo o šcrctv
x£pxlę xaX£CTat,ĮjLEv;
EPMOrENHI. ’'E[AOiy£ §OX£t.
EmCPATHI. Ouxo0v £7T£tSaV $£7) Xe71XO> t(xaxt0) 7)
noc/el 7) Xivčo 7) £pE<Į r\ otcolojouv xivt, x£pxtSa tcoieiv,
Ttaaaę Įjiv 8ei xox?ję x£pxtSoę e^eivEtSoę, ola 8’Exacrxto
r xaXXtcrc7] £7T£cpux£i, |xaux7)v datoStSovai xt]vcpuatv tię xo
Epyov žxaaxov;

EPMorENHS. Nal.
SnKPATHZ.Kai 7iepl xa>v aXXcav Stj opyavcov 6 auxoę
62
 K ratilas

H ermogenas. Tas, kuris [įvaldęs] amatą.

Sokratas. Taigi ne kiekvienas vyras, Hermogenai,
[gali] suteikti vardą, o tam tikras vardadirbys. || Panašiau- 389
šia, kad juo bus papročių steigėjas, kuris iš amatininkų
žmonėse pasitaiko rečiausiai.
H ermogenas. Panašu, kad taip.
Sokratas. Eikšen dabar, pažiūrėk, į ką žvelgdamas
papročių steigėjas teikia vardus. Apsvarstyk, pasižiūrėda­
mas į tai, ką [kalbėjome] anksčiau. Į ką žvelgdamas dailidė
daro šaudyklę?Argi ne į kažką, kas iš prigimties pritaikyta
austi12?
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Tai kaip?Jei jambedirbant šaudyklė suby­
rės, | ar kitą [šaudyklę] iš naujo padarys žvelgdamas į su- b
byrėjusiąją, ar į aną pavidalą, į kurį [žvelgdamas] buvo
padaręs ir tą, kurią sulaužė?
H ermogenas. Į aną [pavidalą], bent man atrodo.
Sokratas. Argi ne teisėčiausia būtų jį vadinti: „šau­
dyklė pati savaime“?
H ermogenas. Man regis.
Sokratas. Juk kai reikia padaryti šaudyklę plonam
arbastoram, lininiamarbavilnoniam, ar bet kokiamkitam
audiniui, reikia, kad kiekviena turėtų šaudyklės pavidalą,
o jau kokia iš prigimties kiekvienam [darbui] dailiausiai
tinka, | tokią kiekvienamdarbui [pritaikytą] prigimtį joms c
ir suteikti?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Ir kitiems įrankiams [galioja] tas pats bū-

63
 KparuAoę

rpoTcoę- to cpuaet exaaT(*> 7recpuxoę opyavov eĘeupovra

Sėt a7toSouvat etę exetvo e£ ou av rcotĮj [to epyov], ouy
olov av auroę f$ouX/]t)Įj, aXX’otov £7iecpuxet. to cpuaet yap
exaarcp, coę eotxe, rpurtavov 7tecpuxoę etę tov atSrjpov Sėt
e7uaraat)at TtOevat.
EPMorENHZ. ndcvu ye.
2 qkpath2. Kai tyjv cpuaet, xepxtSa ėxaaTco 7tecpu-
xutav etę £uXov.
EPMorENH2. T^art Taura.
d. SaKPATHi. Ouaet yap 9jv | exaarto etSet ucpaaĮiaroę,
coę eotxev, exaarr, xepxtę, xai raXXa ourtoę.

EPMorENm. Nat.
SflKPATHi. TAp’ouv, <b(3eXTtore, xai to exaorcp cpuaet
7tecpuxoę ovojjia tovvoptoSeTTjv exetvov etę rouę cpOoyyouę
xat raę auXXa(3aę Sėt e7uaraa&at TtOevat, xat (3Xe7tovra
rtpoę auTO exetvo o eartv ovopta, rcavra Ta ovopiaTa Tiot-
etv Te xa't Tt^ea&at, et (ieXXet xuptoę elvat ovoįaoctcov
* OeTYję; et Se ptr) etę raę auraę auXXa(3aę exaaroę 6 voįjlo-
Oenrję Tt9r(atv, ouSev Sėt toutoa<(jtcpt>yvoetv ouSe yap
e etę tov auTov | atSYjpov oataę yaXxeuę TtOicjaiv, tou auTou
* evexa 7totčov to auTOopyavov aXX’opuoę, etoę av tyjvau-
390 ty)vtSeav arcoSiScp, eavre ev < twauroj eavre ev > aXXco||
aiSr)ptp, OĮJjtoęop&oę eyet to opyavov, eavre evdaSe eavre
ev (3ap(3apotę rtę notįj.r\ yap;
EPMorENm:. Flavu ye.
SniCPATHl. Ouxoūv ourcoę a^tcoaetę xa't tovvofjto^e-
ty]vtov re ev^aSe xat tov ev rotę (3ap(3apotę, etoę av to

64
 K ratilas

das: atradus iš prigimties kiekvienam [darbui] prigimtą

įrankį, reikia jį perkelti į tai, iš ko jis daromas, ir ne kokį
pačiam norisi, bet koks jis iš prigimties. Juk iš prigimties
kiekvienam [darbui] prigimtą grąžtą, kaip regis, reikia mo­
kėti perkelti į plieną.
H ermogenas. Be abejo.
Sokratas. O iš prigimties kiekvienam [darbui] pri­
gimtą šaudyklę — į medį.
H ermogenas. Iš tiesų.
Sokratas. Mat panašu, kad | kiekvienamaudeklo pa- d
vidalui iš prigimties yra po šaudyklę, o ir kitų dalykų at­
žvilgiu taip pat.
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Taigi, geriausiasai, argi irtasai papročių stei­
gėjas neturi mokėti perkelti į garsus bei skiemenis iš pri­
gimties kiekvienam dalykui prigimtą vardą ir, žvelgdamas
į tai, kas yra vardas pats savaime, padaryti ir suteikti visus
vardus, jeigu tik jis baudžiasi būti lemiamas vardų steigė­
jas? O jei kiekvienas papročių steigėjas [juos] perkelia ne
į tuos pačius skiemenis, tai anaiptol neturi mums kelti abe­
jonių13, nes ir kalvis, to paties [darbo] dėlei darydamas tą
patį įrankį, perkelia jį toli gražu ne į tą patį Į plieną, tačiau, e
jei jis perteikinėja tą patį pavidalą (idea), ar [darytų tai]
iš to paties, ar iš kito || plieno, įrankis vis tiek būva padary- 390
tas teisingai, arjį kas nors darytų čia, ar tarp barbarų. Ar ne?
H ermogenas. Na, žinoma.
Sokratas. Tad argi ne taip pat vertinsi ir papročių
steigėją — tiek čionykštį, tiek esantį tarp barbarų: kol jis

65
 Kpa-njAoę

toū ovo[xaToę elSoę dbroSiStp to 7rpo<rfjxov exaaTto ev

orcoiaitToūv auAAa[3atę, ouSev yetpto vo[xoOeTY)v elvat tov
ev&a&e tį tovorcouoūv aAAotk;
EPMorENHi. novu ye.
b Sokpathi. Ttę ouv 6 yv&KTO[i£voę et to17tpotnixov el-
8oę xepxt8oę ev čflrottpouv £uAo>xetrat; 6 7totr\o<xą, 6 tcx-
tcov, rj 6 xpY)cr6(jL£voę [6] ucpavrrję;
EPMorENHi. Etxoę [iiv įjloAAov, to StoxpaTeę, tov
)(p/)<76[jLevov.
Sqkpath£. Ttę ouv 6 tčotou AupoTtotoū epyto ypy]-
(TOĮievoę; žp’ouy ouToę oę emaratTO av epya^opivco xaA-
Atara erctcrcaTetv xai etpyaapivov yvoiT) etx’eu etpyacr-
xat etxe (jltį;
EPMorENHi. riavu ye.
Lokpathz. Tu;;
EPMorENHi. 'O xt9aptcmr)ę.
Sokpathi.Ttę Se 6 toj touvau7n]yoū;

c | EPMorENHZ. Ku^epvrjrrję.
SaKPATHi. Ttę Se tto tou vofjto^eTou epyto emtrca-
Trjaete t’av xaAAtcrca xat etpyaapevov xptvete xat ev$d-
Se xat ev Totę ^ap^apotę; ap’ouy ocmep yprjaeTat;
EPMorENHi. Nat.
HilKPATHl. TAp’ouv ouy 6 eptoTav e7u<Trd(jtevoę ouToę
eartv;
EPMorENHi. riavu ye.
S okpaths. 'O 8e auToę xat anoxptve<70at;
EPMorENH2:.Nai.

66
 K ratilas

kiekvienam dalykui teikia tinkamą vardo pavidalą, kad ir

kokiais skiemenimis [jis tai darytų], tol čia esantis steigė­
jas bus nė kiek ne prastesnis, negu [esantis] bet kur kitur?
Hermogenas. Žinoma.
Sokratas. O kas tuomet bus tas, kuris galėtų pažinti,
ar | kuriame nors medyje glūdi tinkamas šaudyklės pavi- b
dalas? Padariusysis, dailidė ar [ją] vanosiantis audėjas?
Hermogenas. Labiau panašu, Sokratai, kad varto­
siantis.
Sokratas. O kas gi bus besinaudosiantis lyrų dary­
tojo darbu? Ar ne tas, kuris dailiausiai mokėtų būti dir­
bančiojo prievaizdu ir pažintų dirbinį, arjis gerai padirb­
dintas, ar ne?
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Kas tai?
H ermogenas. Kitaristas.
Sokratas. O kas [yra tas, kuris naudosis] laivų staty­
tojo [darbu]?
| H ermogenas. Vairininkas. c
Sokratas. O kas galėtų dailiausiai būti papročių
steigėjo darbo prievaizdu ir spręsti apie dirbinį tiek čia,
tiek tarp barbarų? Ar ne tas, kuris [tuo darbu] naudosis?
Hermogenas. Taip.
Sokratas. Taigi, o ar tai ne tas, kuris moka klausti?

H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Tas pats, ko gero, [moka] ir atsakyti?
H ermogenas. Taip.

67
 KpaTUADC

S okpathz. Tov 8e epcoxav xai a7toxptveai)at emaxd-

ptevov aXXoxt au xaXetę r\ 8iaXexxixov;
EPMorENHS. Oux, aXXaxouxo.
d HfiKPATHS. Texxovoę ptiv apa |epyov eaxtv Trotijaat
7xif)SaXtov emaxaxouvxoę xu(3epvr)xou, ei pteXXet xaXov
elvat xo 7xr)8dXtov.
EPMorENHS. Oatvexat.
S okpathi. Nopto9exau 8e ye, toę eotxev, ovopta, E7ttoxa-
xt]veyovxoę 8i.aXexxt.x6v av8pa, et pteXXet xaXtoę ovo(iaxa
9rpea9 tat.
EPMorENHi. "Etrrt xaūxa.
S okpathz. KtvSuveuet apa, & 'Epptoyeveę, elvat ou
cpauXov, coę au otet, r) xou ovoptaxoę Oeatę, ouSe <pauXcov
avSptov ou8e xtov e7ttxuyovxcov. xal KpaxuXoę aXr]tWjXe-
e yet Xeycov cpuaet xa ovoptaxa elvat xotę 17tpayptaat, xat ou
7tavxa 8r](Jttoupyov ovoptdxtov elvat, aXXa ptovov exetvov
xov anopXe7tovxa etę xo xf(cpuaet ovopta ov exaaxco xat
8uvaptevov auxouxo elSoę xt8evat etę xe xa ypaptptaxaxat
xaę auXXa^aę.
EPMorENHS. Oux eyco, Ji St6xpaxeę, ortcoę yprj Ttpoę d
391 Aeyetę evavxtoūa&at. taioę ptevxot ou pą8iov eaxtv ouxtoę ||
* eŽįatcpvrję 7tetadrjvat, aXXa 8oxčo ptot Ji8e av ptaXXov izei-
* Oea&at, et ptot 8et£etaę Y}vxtva<pf)ęelvat xy]vcpuaet op9o-
x/)xa ovopuxxoę.
SnKPATHl. ’EyJ) piiv, oi ptaxapte 'Epptoyeveę, ouSe-
pttav Xeyo), aXX’e7ieXa0ou ye Jiv oXtyov Ttpoxepov eXeyov,
oxt oux et8etY)v aXXa axei}*)tpL7)v ptexa aoū. vuv 8e oxotiou-
ptevotę T]pttv, eptot xe xat aot, xoaouxov ptev y)8t) cpatvexat

68
 K ratilas

Sokratas. O ar mokantį klausti ir atsakyti tu vadini

kaip nors kitaip, o ne pokalbininku (dialektikos)?
H ermogenas. Ne, [ne kitaip,] bet šitaip.
Sokratas. Taigi dailidės | darbas yra padaryti vaira- d
lazdę vairininko priveizdimam, — jeigu tik jis nori, kad
vairalazdė dailiai tiktų.
H ermogenas. Atrodo.
Sokratas. Na, o steigėjo [darbas], kaip regis, [padary­
ti] vardą, per prievaizdą turint vyrą pokalbininką, jeigu
tik nori dailiai teikti vardus.
H ermogenas. Tai tiesa.
Sokratas. Tad bijau, Hermogenai, kad vardų teiki­
mas yra toli gražu ne menkas, kaip kad manai, ir nei men­
kiems vyrams, nei pirmiems pasitaikiusiems [skirtas dar­
bas]. Ir tiesąsako Kratilas, kalbėdamas, jog vardai daiktams
esą | iš prigimties, ir ne kiekvienas esąs vardų amatinin- e
kas, bet vien tas, kuris atsižvelgia į vardą, esantį kiekvie­
nam dalykui iš prigimties, ir gali [to vardo] pavidalą per­
kelti į rašmenis bei skiemenis.
H ermogenas. Negaliu, Sokratai, kaip reikiant pa­
sipriešinti tam, ką kalbi. Turbūt vis dėlto nėra lengva taip
|| staiga tapti įtikintam, tačiau, man regis, labiau patikę- 391
čiau, jei man parodytum, koks, tavo nuomone, yra pri­
gimtinis vardo teisingumas.
Sokratas. Aš, laimingasis Hermogenai, juk nekalbu
apie jokį [teisingumą], bene būsi pamiršęs, ką kalbėjau
truputį anksčiau: ne žinąs, o pažiūrėsiąs drauge su tavimi.
Dabar mums — man ir tau — bežiūrint, palyginti su anks-

69
 K p aT u X oę

Ttapa Ta TrpoTspa, cpuast te Ttva opOonrjTa šyov eivat to

b ovopia xai ou 7iavroę avSpoę | E7uaTaa$at [xaXaię] aux6
7rpay(iaTi otcoouv t^Ecr&ar Y) ou;
EPMorENm. Flavu ye.
SflKPATHS. OuKOŪV TO [JLETa TOUTO ypY] ^YjTsiv, SlKSp
smOuĮjtstę stSsvat, r(Tię 7iot’ aO egtiv auTou Y] opftoTYję.
EPMorENHi. AXXa įjlyjvstiiSuįjuo ys Et&svat.
2 qKPATHX. Sx07C£t TOtVUV.
EPMorENHE. ričoę oOv ypYj axo7t£tv;
SOKPATTE. ’OpSoraTY) ĮXEVTY)ęOKE^Ctoę, Oi kxCU.pt, ĮJ£-
toctc5vEmarotĮiivtov, ypY)ĮjaTa sx£tvotę T£Xouvra xai ya-
ptTotę xaTaTt,^£ĮX£vov. štai 8s ouTot oi aotptaTat, oiartsp
f xai 6 a$sX<p6ę aou KaXXtaę 17toXXaTsXEaaę ypYjptaTa ao-
cpoę 8oxst slvat. stciSy]Si oux eyxpaTY]ę si t<ov7iaTpaxov,
Xt7rap£tv ypY] tov aSsXcpov xai Sstadat auTou StSaiįat ot
tyjvop8oTY)Ta7tspi Ttov TotouTcovyįvEĮiaOsv 7tapa nptara-
yopou.
EPMorENHi. vAT07roę (jtEvrav siyj įjlou, čo 2toxpaTsę, Y)
SsYjatę, st tyjv (jiEv ’AXYj&stav tyjv riptoTayopou oXcoę oux
a7ro8sj(0[xat, Ta Si t?) TotaurYj aXYj{kta pj^Evra ayaTtcpYjv
coę tou alįta.
SnKPATHi. ’AXX’ Et ĮJ.Y) aO as Tauxa apsaxst, 7tap’
^ 'OpLYjpou ypY] | Įjtav&avEtv xat 7tapa tčov aXXcov 7iotYjTČov.
EPMorENHi. Kai Tt Xsy£t, a>2toxpaT£ę, "OptYjpoę tte-
pt 6voįjuxt(ov, xat 7rou;
SflKPATHl. rioXX(xyoū- ĮiiytaTa 8s xat xaXXiaTa sv
otę Stopt^Et ETri Totę auTotę a te ot avt)pomoi 6v6|jurra xa-
Xouat xat ot 8sot. Y] oux otEt auTov (jtšya Tt xat Oaupiaatov

70
 K ratilas

tesniais dalykais, jau aiškėja tai, kad vardas ir iš prigimties

turi tam tikrą teisingumą, ir kad ne kiekvienas vyras | gali b
mokėti suteikti jį kokiam nors daiktui, ar ne?
H ermogenas. Tikrai.
Sokratas. Taigi. O jau po to — jei tik pageidauji ži­
noti — vėlgi reikia ieškoti, koksai tas [vardo] teisingumas.
H ermogenas. Pageidauju žinoti — dar ir kaip!
Sokratas. Tai ir žiūrėk dabar.
H ermogenas. O kaipgi reikia žiūrėti?
Sokratas. Teisingiausia žiūra, bičiuli, — drauge su
mokytaisiais, mokant jiems pinigus ir atsimokant ma­
lonėmis (kharis). O tie žmonės — tai sofistai, kuriems ir
tavo brolis Kalijas | sumokėjo daugybę pinigų ir dabar c
garsėja esąs išmintingas (sophos). O kadangi nesi pertekęs
tėvo lėšų, gausi neatstoti nuo brolio ir prašyti jo, kad tave
išmokytų šių dalykų teisingumo, kurio jis išmoko iš Pro-
tagoro.
H ermogenas. Na ir paikas gi būtų mano prašymas,
Sokratai, jei visiškai Protagoro Tiesos nepriimdamas, pa­
gal tą tiesą pasakytus dalykus branginčiau kaip ko nors
vertus!
Sokratas. Tačiau jei tai tau ir vėl nepatinka, reikia
mokytis iš Homero Į ir kitų poetų. d
H ermogenas. O ką, Sokratai, Homeras kalba apie
vardus ir kur?
Sokratas. Daug kur. O didžiausius ir gražiausius da­
lykus kalba ten, kur brėžia ribą tarp to, kokiais vardais
tuos pačius dalykus vadina žmonės ir kokiais — dievai.

71
 KpanjAoę

Xiyetv ev toutoic 7iepi ovoĮjtarcov op&OT/jToę; 8y)Xov yap

8rj ort ot ye &eoi aura xaXouaiv 7ipoę op&OT7]Ta omep
e tari cpucret ovoĮjLara- | y] au oux oi'et;

EPMorENm. Eu ot&a Įiev oOv eyajye, et7tep xaXoūatv,

OTt, opdtoę xaXouatv. aXXa raita Taura Xiyetę;
£ qkpaths. O ux ola&a ori rcepi tou ra>Ta(jtou tou ev
t Į) Tpota, oc, efjtovoĮjtayet Tai 'Hcpatcrrco, «ov Eav{)ov»,
<prr\ai, «xaXeouat 9eot, av&peę 8 i 2xa|jujcv8pov;»
EPMorENHr. 'Eycaye.
392 Uokpaths. Tt ouv 8 r); oux otet toūto || treptvov ti elvat
yvaivat, 07a) nori op&toę eyet exetvov tov 7toTa(x6v Eav-
Oov xaXetv įjwčXXovr\ £xotĮjtav8pov; et 8 i (3ouXet, xepl T?ję
opvt&oę vįv Xiyet ori
yaXxt§a xtxXifjaxouCTt 9eot, avSpeę 8 i xu(jttv8tv,
cpauXov rjyįį to (ia&rjpa ocrcoopBorepov eart xaXeta8at yaX-
xtę xu(jttvStSoc toj aurai opveco; rt r/]v Bartetav re xai
Muptvyjv, xai aXXa 7toXXa xai toutou tou 7iot7]Tou xai
b aXXcov; | aXXa Taura ptev taa>ę (iet^a) ear'tv rj x ar’epte xal
ai elįeupetv 6 8 i Exaptav8pt6ę re xai 6 ’Aaruava^ av-
Sptoruvcorepov 8taaxe4>aa{)ai, ax eptot 8oxet, xai pąov, a
cpTjatv ovofjtara etvat Tai tou "Exropoę uet, Ttva uore Xe-
yet T/jv opOorrjra auraiv. olaOa yap §Yj7i:ou Taura ra inrt
ev olc eveartv a eya) Xeyco.
EPMorENHZ. Ilavu ye.
S okpaths. riorepov ouv otet "O(xr(pov 6p96repov yjyet-
a&at tčov ovoĮjLarajv xeta&at rąi raxt8t, tov «’Aaruavax-
Ta»Y)Tov «Sxa(jtavSptov»;

72
 K ratilas

Ar nemanai, kad jis tose vietose sako kai ką didaus ir įs­

tabaus apie vardų teisingumą? Juk aišku, kad dievai juos
[daiktus] vadina teisingai — vardais, kurie yra iš prigim­
ties. | Ar tu taip nemanai? e
Hermogenas. Ašpuikiai žinau, kadjei tikvadina, tai
vadina teisingai. Tačiau apie kokius [vardus] tu čia kalbi?
Sokratas. Ai nežinai, kad apie upę Trojoje, kuri vie­
na prieš vieną kovėsi su Hefaistu, [Homeras] sako taip:
„Ksantu dievai ją vadina, o vyrai — Skamandru“14.
H ermogenas. Aišku, [žinau].
Sokratas. Na ir ką?Ar nemanai, kad || didinga žinoti, 392
kaip teisinga vadinti aną upę Ksantu, arveikiau Skamand­
ru? O gal taulabiaupatiktųštai kas: argi laikai menku moks­
lu išmokti apie paukštį, apie kurį [Homeras] sako, jog jį
„vadina chalkide dievai, o vyrai — kyminde“15,
kuriuo vardu — „chalkide“ar „kyminde“— tam pačiam
paukščiui teisingiau vadintis? Arba apie Batiėją ir Miti­
ną, ir daugybę kitų dalykų, [minimų] tiek šio poeto, tiek
kitų? | Tačiau šie dalykai gal didesni, negu mudu su tavimi b
esame pajėgūs atrasti. Žmogiškesnis, man regis, ir lengves­
nis dalykas būtų peržiūrėti Skamandrijų ir Astianaktą —
[Homeras] sako, kad tai Hektoro sūnaus vardai, — apie
kokį jų teisingumą jis čia kalba. Juk tikriausiai žinai tas
eiles, kuriose glūdi tai, ką kalbu?
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Tad kurį vardą, kaip manai, Homeras
laiko teisingesniu [vardu] vaikui — „Astianaktą“ar „Ska­
mandrijų“?

73
 KpaxuXoę

c | EPMorENHZ. Oux e^to Xeyeiv.

DnKPATHI. ri28e Si) ax07ret. et Tię epoiTo <re rcoTepov
oiei opOorepov xaXeiv tocovoįjujctocTouę cppovtĮjLcotepouę r,
rouę acppovetrrepouę;
EPMorENm. At)XovSi) ori rouę cppovifjLtoTepouę, cpat-
y)v av.
Uokpathi:. rioTepov ouv ai yuvabteę ev vedę 7t6Xecriv
cppoviptoTepai aoi 8oxoūatv elvai yj oi avSpeę, coę to oXov
emeiv yevoę;
Epmopenhi. Oi avSpeę.
S qkpathi. Ouxoūv olaOa ori "0|jw]poę to 7tai$tav to
toū "ExTopoę urto tčovTpcotov cporjaivxaXeiCT&ai ’ActtuoČ-
d vaxTa, | 2xa[xav8piov 8e 8t)Xov oti u7to Ttov yuvaixtov,
eTtet&r) oi ye avSpeę outov A<m>dvaxTa exaXouv;
EPMoreNHi. TEoixe ye.
SflKPATHl. Ouxouv xai "0(i7)poę Touę Tptoaę aocpto-
Tepouę rjyeiTO r\ Taę yuvaZxaę ocutiov;
EPMorENm. OTpai eytoye.
SflKPATHS. Tov «’AoruavaxTa» apa opOoTepov tpeTO
xeia8ai toj TtaiSi rį tov «Sxoųiav8piov»;
EPMorENHZ. Oaiverai.
SnKPATHl. 2x071to[jiev Si) Šia ti xot£. rj atreoę yjįjliv
xdXXtara ucprjyeiTai to Sioti; cprjaiv yap
e | oloę yap acpiv epuTO ttoXiv xai Teiyea paxpa.
Šia TauTa Sy), coę eoixev, opdtoę eyei xaXeiv tov toū <t<o-
r/įpoę uov AarudvaxTa toutou oeato^ev 6 Ttarrjp auTou,
<oę cprjaiv "Opjpoę.
EPMorENHi. <Į>aivexat įxoi.

74
 K ratilas

| H ermogenas. Negaliu pasakyti. c

Sokratas. Nagi žiūrėkšitaip. Jei tavęs paklaustų, kaip
manai, kas teisingiau vadina vardais — protingesnieji ar
neprotingesnieji?
H ermogenas. Sakyčiau — aišku, kad protinges­
nieji.
Sokratas. Ar tau miestuose atrodo protingesnės
moterys, ar vyrai, jei kalbame apie visą giminę?

H ermogenas. Vyrai.
Sokratas. O argi nežinai, jog Homeras sako, kad
trojėnai Hektoro sūnelį vadina Astianaktu, | o Skamand- d
riju, aišku, moterys, jei jau vyrai pavadino jį Astianaktu?

H ermogenas. Ko gero.
Sokratas. Argi ir Homeras nelaikė išmintingesniais
trojėnų negu jų moterų?
H ermogenas. Manyčiau, kad taip.
Sokratas. Tad ir „Astianaktą“manė esant vaikui tei­
singesnį [vardą], negu „Skamandrijų“?
H ermogenas. Atrodo.
Sokratas. Nagi, žiūrėkime kodėl. Ar jis mūsų kuo
gražiausiai nenuveda prie paaiškinimo? Juk sako:
| „Nes vienas jis gynė jų miestą ir sienas ilgąsias“16, e
todėl, kaip atrodo, ir teisinga vadinti išgelbėtojo sūnų As­
tianaktu, valdovu to miesto17, kurį pasak Homero išgel­
bėjo jo tėvas.
H ermogenas. Ir man atrodo.

75
 KparŪAoę

2 qkpaths. Tt Srj kote; ou yap reto ou8’auroę eywye

[xav&avto* to 'Ep[ioyeveę, au 8e [juxv&avetę;
* EPMorENHS. Ma Ai’oux eycoye.
393 || SflKPATHZ. ’AXX’apa, toya&e, xai tai "Exxopi aura;
eOero to ovopa "Opnrjpoę;
EPMorENHi.TtSrj;
2 qkpath2. "Oti įaoi 8oxei xai touto naiptt.nkrpi6v ti
elvai tčo ’AcrruavaxTi, xai eoixev 'EXXr)vixotę Taura Ta
* ovo(juxTa. 6 yap «ava£» xai 6 «exTtop» ayeSov ti raurov
ayĮjLatvet., (3aaiXixa apuporepa elvai r a ovoĮjLaTa* ou yap
av tu; «ava£» f}, xai «exTtop» Stjkou earlv toutou- 8y)Xov
b yap oti xpaTet | te aurou xal xexT7]Tai xai eyei auro. r\
ouSev aot, 8oxto Xeyeiv, aXXa Xav&avto xai epuaurov oio-
[levoę Ttvoę coarop tyvouę ecpaKreattou. trję 'Opurjpou
nepi 6voįjuxtcov opOonrjToę;
EPMorENHi. Ma Ai’ou au ye, toę eįjloL8oxeię, aXXa
tatoę toū eepdomj.
S akpathi. Atxatov ye toi eariv, toę efiol epatverat,
tov Xeovroę exyovov Xiovra xaXetv xai tov ikkou exyovov
ikkov. ou ti Xeyco eav eoaKep Tepaę yevYjTat eĘ, lkkou
c aXXo ti r\ ikkoę, aXX’ ou av į) tou yevouę exyovov rrjv |
epuatv, touto Xeyav eav (3o6ę exyovov cpuaet lkkoc, Kapa
<puat.vt exr) pioayov, ou kčoXov xXr)reov aXXa pLoayov ouS’
av eĘ avOptoKou olpuat, įjly]to av&pcoKou exyovov yevrjTai,
[aXX’o av] to exyovov avfrpcoKoę xXr]Teoę- xai Ta SevS-
pa oxrauTcoę xai TdčXXa aKavra* rj ou auvSoxet;

76
 K ratilas

Sokratas. Kas gi čia? Mat aš visiškai nieko nesup­

rantu. O tu, Hermogenai, supranti?
H ermogenas. Vardan Dzeuso, ir aš ne!
|| Sokratas. Bet argi ir Hektorui, gerasai, ne pats 393
Homeras suteikė vardą?
H ermogenas. Kaip tai?
Sokratas. Nagi man atrodo, kad ir šitas [vardas] labai
artimas Astianaktui ir kad šie vardai panašūs į helėniškus.
Mat anax (valdovas) ir hektdr (turėtojas) reiškia beveik tą
patį: abu vardai karališki, nes kokio dalyko kas būtų „val­
dovas“, to dalyko yra ir „turėtojas“. Juk aišku, kad jis tą
dalyką valdo, | yra įsigijęs ir turi (ekhei). Ar tau atrodo, b
kad aš ne tik nieko dora nekalbu, bet ir pats pasilieku ne­
žinioje, manydamas užčiuopęs nelyginant kokį pėdsaką,
paliktą Homero nuomonės apie vardų teisingumą?
H ermogenas. Vardan Dzeuso, man regis, toli gražu
ne [pasilieki nežinioje], bet turbūt šį tą užčiuopei.
Sokratas. Juk liūto palikuonį, kaip man regis, teisėta
vadinti liūtu, o arklio palikuonį — arkliu. Kalbu ne apie
tai, kuomet iš arklio randasi koks nors išgama — visai
kas kita negu arklys; ne, aš kalbu apie tokį palikuonį, kuris
prigimtimi priklausys savo gimdytojo | giminei. Jeigu c
arklys, toks būdamas iš prigimties, prieš prigimtį atsives
buliaus palikuonį, veršiuką, tai [palikuonį] dera vadinti ne
kumeliuku, o veršiuku. Lygiai kaip nemanau, jog iš žmo­
gaus gimus ne žmogaus palikuoniui, palikuonis vadinti­
nas žmogumi. Visai taip pat ir dėl medžių bei visų kitų
dalykų. Ar tau atrodo kitaip?

77
 KpomjAoc

EPMorENHS. 2uv8oxei.
ZilKPATHS. KoXtoę Xeyetę- tpuXaTxe yap (jte įxt] kyj
7tapaxpouaco[jtat ae. xaxa yap xov auxov Xoyov xav ex
d (3a<TtXeax; ytyvr(xat xt exyovov, (3aaiX£uę xXY]xeoę' | et §e
ev exepatę auXXaPatę Y)ev exepatę to auxo cnrjĮjtatvet, ou-
Sev 7ipS.yiJ.OL- ov8’et Ttp6axetxat xt ypapųjta y) acpf)pY]xat,
ouSev ouSe touto, e<oę av eyxpaxY]ę Y)yį ouata xoū Ttpay-
ptaxoę Sy]Xou(jlcvy] ev xto ovojiaTt.
Epmofenhi. ritoę toutoXeyetę;
S okpathi. OuSev KOtxtXov, aXX’cocrrcep xčov crrotyet-
tov ola&a oxt 6v6(xaxa Xeyo(iev aXX’oux auxa xd axot-
yeta, 7tXy]vTexxdtp<ov, touExat touTxat touo xat tou
e xotę S’aXXotę cptovYjeat xe xat acptovotę oIo&ol16xt 7tept-
TtOevreę aXXa ypd(x[xaxa Xeyo(jtev, ovo[xaxa TtotouvTeę-
aXX’etoę av auxou SY]Xou(jtevYjvtyjvSuvapttv evTt&čoĮjtev,
op&toę eyet exetvo xo ovopa xaXetv o auxo yįįjūvSY)X&>aet.
otov to «P^xa»* opaę ort tou9įxa xat toutocuxat xoū aX<pa
7rpo<rre8evT&)v ouSev eXura]aev, ciare įxyj ouyt tyjvexetvou
toūcnrotyetou cpuatv SY]Xaxrott oXo>tčo6v6|aaxt ou e(3ouXexo
6 vofjLO&eTYję outokį Y]TctaxY)9Y] xaXčoę t)ea$at xotę ypaĮjt-
[jtaat xa 6v6paxa.
EPMorENHS. ’AXy)8t) įjloi Soxetę Xeyetv.
S akpaths. Ouxouv xa't Kept (3aatXecoę 6 aura; X6yoę;
394 || eera t yap KOxe ex (3aatXecoę (3aatXeuę, xat eĘ ayaOoū
ayaOoę, xa't ex xaXou xaX6ę, xat xšXXa tzolvzoloutgx;, eĘ
exaaxou yevouę exepov xotouxov exyovov, eav (XY)xepaę
ytyv/]xaf xXr)xeov Syjxauxa 6v6(Jtaxa. KotxtXXetv Si eE,ta-
xt xatę auXXa(3atę, tocrce SoĘat av toj tStcoxtxtOi; eyovxt

78
 K ratilas

H ermogenas. Taip ir atrodo.

Sokratas. Gerai sakai, bet sergėk mane, kad kur nors
tavęs neišvesčiau iš kelio. Pagal tą patį samprotavimą (logos)
ir tuomet, kai karaliui gimsta koks nors palikuonis, jį dera
vadinti karaliumi; | nieko tokio, jei tas pat išreiškiama vie- d
nais ar kitais skiemenimis. Nieko ir tuomet, jei koks raš­
muo ir pridedamas ar atimamas, kol vardą tvirtai valdo
jame atsiskleidžianti daikto esmė.
H ermogenas. Ką turi omeny?
Sokratas. Nieko įmantraus — žinai gi, kad lygiai
taip sakome ir raidžių (stoikheion) vardus, bet ne pačias
raides, išskyrus keturias: e, y, o, ir o. O kitas [raides] —
tiek balses, tiek priebalses — kaip žinai, | sakome apdė- e
darni jas kitais rašmenimis {gramma) ir taip padarydami
vardus18. Tačiau kol [vardan] įdedame atsiskleidžiančią
tos [raidės] galią, tol teisinga tuo vardu vadinti tai, ką jis
mums atskleidžia. Pavyzdžiui, beta: matai, kad eta ir tau,
ir alpha pridėjimas nė kiek nepakenkė visam vardui at­
skleisti prigimtį tos raidės, kurios norėjo papročių steigė­
jas — taip gražiai jis mokėjo rašmenims suteikti vardus.

H ermogenas. Tiesą kalbi, man regis.

Sokratas. Argi ne tas pats samprotavimas {logos) [ga­
lioja] ir karaliui? || Mat iš karaliaus galiausiai bus karalius, 394
iš gero — geras, o iš gražaus — gražus, taip pat ir visa ki­
ta: iš kiekvienos giminės [gimsta] kitas toks palikuonis,
išskyrus atvejus, kai gimsta išgama; tad tais pačiais vardais
irderavadinti. Bet galima ir papuošti skiemenimis — taip,

79
 KpaxuXoę

exepa elvai aXXy)Xo)vxd aura ovta- axmep Y]ij.lvxd xoč>v

iaxpčov ęap(jaxa)(pto(jaCTLV xat oapdčę TtercoixiXp£va aXXa
b cpatvexai xa auxa ovxa, xto Se ye taxpoi, axe xyjv| Suvapiv
xtov cpappdxcov <rxo7toupivcp, xa auxa cpatvexat, xat oux
ex7cXirjxxexat lotoxtov 7tpoaovxcov. oux<oSe totoę xai 6 eraa-
xapevoę Ttepi ovopdxcov xy)vSuvap.Lv auxtov ctxo7iel, xai
oux ex7rXr)xxexat et xt 7tp6axetxai ypapjja 7) pexaxeixai 7)
acpY)pY)xai, y^xai ev aXXou; 7iocvxa7iaaiv ypappiaaiv am v
Y]xou ovopaxoę Suvapxę. toarcep o vuvSyj eXeyopev, «’Aa-
xuava£» xe xal «"Exxcop» ouSev xčov aux£>v ypappdxa>v
c th/zi 7lXy]vxouxau, aXX’6pxoę |xauxov aYjpaivei. xai «’Ap-
ye7ioXu;»ye xtov pev ypappdxcov xt eraxoivtovei; Sy]XolSs
ojjicoę xo auxo-xal aXXa noXXa e<mv a ouSev aXX’y) Į3aaL-
Xea OYjĮjaivef xac aXXaye au (rcpanrjyov, olov «7Ayię» xai
«rioX£Įj.apyoę» xat «EiOToXep,oę». xal taxptxa ye exepa,
«laxpoxXiįę» xat «Axeatp{3poxoę»-xaLexepa ocv’ujtoę ou)(ya
eupoLjjev xo£ę pev auXXa(3a£ę xal xo!ę ypapųjacri Siacpcovouv-
xa, xyį Se Suvapa xauxov cpOeyyopeva. cpatvexai ouxcoęi] ou;
d EPMorENHi. Flavu piv | ouv.
2 qkpathi. Totę pev Sy) xaxa cpuaiv yiyvopevoLę xa
auxd a7toSoxeov ovopaxa.
EPMorENHi. Flavu ye.
SnKPATHl. T lSe xoIę napa cpuaiv, oi av ev xepaxoę
eiSei yevcovxat; olov oxav e£ avSpoę ayaOoū xal Oeoae-
(3oūę aae^Yję yev7)xai, ap’ouy čianep ev xoię epjtpoa&ev,
jtočv LTLicoę (3ooę exyovov xex7], ou xou xexovxoę Syjtiou
eSei xy)veTicovupiav eyeiv, aXXa xou yevouę oOeiY);

80
 K ratilas

kad kokiam nors mėgėjui jie pasirodytų esą skirtingi, bū­

dami tie patys. Lygiai taip ir mums spalvingai papuošti ir
iškvėpinti gydytojų vaistai atrodo kiti, o yra tie patys, bet
gydytojui, | paisančiamvaistų galios, atrodo tie patys, nes b
priedėliai jo nesuklaidina. Turbūt šitaip ir išsimokslinęs
vardų atžvilgiu paiso jų galios, irjo nesuklaidina, jei koks
rašmuo pridėtas ar pakeistas, ar atimtas, arba vardo galia
glūdi ir visiškai kituose rašmenyse. Kaip neseniai kalbė­
jome, „Astianaktas“ ir „Hektoras“, išskyrus tau, jokių tų
pačių rašmenų neturi, tačiau vis tiek | reiškia tą patį. Arba c
kokių bendrų rašmenų [su jais] turi „Archepolis“19? O
atskleidžiavis tiek tą patį. Yra irdaugybė kitų [vardų], reiš­
kiančių ne ką kita, kaip karalių, o dar kitų — karvedį,
kaip „Agis“, „Polemarchas“ ir „Eupolemas“20. Ir gydyto­
jų [vardų yra] skirtingų, kaip „Jatroklis“ ir „Akesimbro-
tas“21, ir gausybę kitų turbūt atrastume, kurie skiemenų
ir rašmenų skambėjimu skiriasi, o [savo] galia taria tą patį.
Atrodo [tau] šitaip, ar ne?
H ermogenas. Žinoma, | taip. d
Sokratas. Tad atsirandantiems pagal prigimtį daly­
kams dera suteikti tuos pačius vardus?
H ermogenas. Be abejo.
Sokratas. O [atsirandantiems] prieš prigimtį, kurie
atsiranda išsigimėlio pavidalu? Pavyzdžiui, jei iš gero ir
dievus gerbiančio vyro gimtų nepamaldus, visai kaip anks­
čiau minėtais atvejais, kai arklys atsiveda buliaus palikuonį,
[palikuonis] turėtų turėti ne pavadinimą to, kuris pagim­
dė, bet tos giminės, kuriai priklausytų?

81
 Kpa-niAoę

EPMorENHS. ndcvu ye.

e Eokpathi. Kai xąi ex |tou euaeĮSouę apa yevopivco
aae(3el totouyevouę ovopa arcoSoTeov.
EPMorENHZ. vEcru Taura.
2 okpathe. Ou «0eo<piXov», eoocev, ouSe «Mvy)cti-
9eov» ouSe raiv toioutojvouSev aXX’ori ravavua rouroię
anrjpalvei, eavrap r5ję opOonjroę Tuyydvy) ra ovopara.

EPMorENHS. riavroę ye paXXov, a>Stoxpareę.

S okratus. "ilcrrrep ye xal 6 «’Opė<rr/)ę», a>'Eppoye-
veę, xivSuveuet opOčoę eyeiv, etxe xię xuj(T) e&exo aurai xo
ovopa eire xod TtoiYjTrję xtę, xo 9ir)piaiSe<; r/ję cpuaetoę xal
* to ayptov auroū xal to opeivov evSeocvupevoę Tai ovopari.

395 EPMorENHZ. Oalverai || ouraję, o>Sa>xpareę.

Sokpaths. vEoixev Se ye xai rai Ttarpl auroū xaxa
cpuatv to ovojia elvai.
EPMorENHS. Oalverai.
Sokpaths. KivSuveuei yap Toioūroę rię elvai 6 «’Aya-
[xe(jivcov», oloę a So^eiev aurai Sia7roveia&ai xal xapxepetv
xeXoę e7uxi9elę rolę Soiįaai Si’aperrjv. <r/)[jLeiov Se aurou
* t) ev Tpota įjlovt] tou TcXr)^ouę re xai xapxepla. ort ouv
ayacrcoę xaxa ttjvempovYjv ouroę 6 avyjp evoYjpalvet to
b ovopa 61«’Aya(ii[xva)v». taioę Se xal 6 «’Arpeu<;» opOtoę
eyei. 6 re yap tou Xpualmtou aurai cpovoę xal a Ttpoę
tov©ueanrjv aję topą SieTparreTo, Tiavra raūra i^puoS?)
xal ax7)pa Ttpoę dpemfjv. Y]ouvtou ovoparoę e7ta)vupia
<rpixpov 7tapaxXlvei xal emxexaXuTCTai, coare prj 7ta<ri

82
 K ratilas

H ermogenas. Na, žinoma.

Sokratas. Tad ir iš | pamaldaus gimus nepamal- e
džiam, jam suteiktinas [pastarosios] giminės vardas.
H ermogenas. Taip ir yra.
Sokratas. O ne „Teofdis“, kaip regis, nei „Mnėsi-
tėjas“22, nei joks kitas panašus [vardas], bet reiškiantis prie­
šingus šiems dalykus, jei tikvardams kartais būdingas koks
teisingumas.
H ermogenas. Visų greičiausia taip, Sokratai.
Sokratas. Visai kaip, Hermogenai, bijau, kad ir
„Orestas“23yra teisingas — ar koks atsitiktinumas būtų
jamšį vardą suteikęs, arkoks poetas, vardu nurodydamas
jo prigimties žvėriškumą, laukiniškumą ir kalnietiškumą
(oreinon).
H ermogenas. Atrodo, || kad taip, Sokratai. 395
Sokratas. Panašu, kad ir jo tėvui vardas priklauso
pagal prigimtį.
H ermogenas. Atrodo.
Sokratas. Mat .Agamemnonas“ greičiausiai yra kas
nors toks, kuris, ką nors nusprendęs, atkakliai ir nebijoda­
mas vargo, pasiekia užsibrėžtą tikslą dorybės dėka. [Šito]
ženklas — labai ilgas jo laikymasis ir atkaklumas Trojoje.
Tad vardas Agamemnon išreiškia, kad šitas vyras | „nuos- b
tabus atsilaikymu“ (agastos kata ten epimonėn). Turbūt tei­
singai vadinasi ir .Atrėjas“. Mat Chrisipo nužudymas ir
nuožmus jo elgesys su Tijestu — visa tai žalinga ir pra­
žūtinga dorybei (atėra pros aretėn ). Vardo pavadinimas
truputį pakreiptas ir pridengtas, kad ne visiems atskleistų

83
 KpaxuXoę

8y)XoGvttjv cpuCTtvtoGavSpoę- xotę S’CTtaiouai Ttepi ovo-

(xdcT(ovixavioę &r)Xoi o PouXexai 6 «’ATpeuę». xal yap xaxa
c to dceipeę xal xaxa xo | acpecrcov xai xaxa to dnrjpov
TtavToc^rj op&oę auxčp xo ovo[xa xeixai. 8oxei 8e įjlolxai
xą> rieXo7a to ovo[xa e(iĮxexptoę xeicri)ai- cr/jĮAaivei yap
touto to ovo[xa tov toceyyuę optovra [aŽ;iov elvai Taunrję
r/įę eTOdVUĮUotę].
EPMorENHl. Ilaię 8r];
SflKPATHi. Olov 7tou xai xax’ exeivou Xeyexai toG
avSpoę ev xąi toGMupxtXou <pov<«) ouSev oiou xe yevecr&ai
7tpovoY)9Yjvai ou$e TipotŽeiv tčov7t6ppa>Ttov eię to7iav ye-
voę, oarję auxo Suarusia? evemp.7TXY], to eyyuę įjlovov
d opčov xai | to rcapa^pYjpa — toūto 8’ ėari «ncXaę» —
r)vtxa 7rpoe8o(X£tTO XaĮ3eiv 7tavxi TpoTico tov r/ję 'Itctto-
Sa[i£totę yapov. toj 8e TavxdXco xai naę av Y]yr)aat,xo
Touvopa 6p&£>ę xal xaxa cpuatv xe9rjvai ei aXr)97j xa Tiepi
aurov Xey6(xeva.
EPMorENHl. Ta nola. xaGxa;
SflKPATHi. "Axe 7rou eri ^tovTt SuoTuyrjĮjįaTa eyevexo
7toXXa xai Šeiva, wv xai xeXoę f, Tcaxplę auxoG oXy) ave-
Tparcero, xai xeXeuxYjaavu ev "AiSou yį urtep -riję xe<paXrję
e * toGX$ouTocvxaXeia | &au(juxcra) <oę aufjupcovoę toj ovopta-
Tf xai aTeyvoję eoixev, cicntep av ei tu; (3ouX6(xevoę xaXav-
xaxov ovoĮidaai a7toxpu7TT6[xevoę ovopdaeie xai et7roi
avr’exeivou «TdcvraXov», toioūtovti xai toutioto ovofia
eoixev ex7topi<rai •/] Tuyr) x/ję cpYjĮjnrję. cpaivexai Se xai x5»
396 7taxpi auxou Xeyopivio toj A li 7tayxdXox; to ovopa || xei<r-
&ai‘ cctti Se ou paSiov xaTavo?jaai. aTeyvaię yap eaxiv

84
 K ratilas

vyro prigimtį, tačiau įsiklausantiems į vardus užtektinai

atskleidžia, ką nori pasakyti „Atrėjas“. Mat šitas vardas
jam teisingai dera visais atžvilgiais — ir dėl jo užsispy­
rimo (ateires), ir dėl Į bebaimiškumo (atreston), ir dėl pra- c
žūtingumo (atiron). Man atrodo, kad ir Pelopui vardas
priklauso pagrįstai, kadangi šis vardas reiškia trumparegį.

H ermogenas. Kaip tai?

Sokratas. Mat kažkur apie aną vyrą sakoma, kad
žudydamas Mirtilą jis visiškai nepajėgė nei pamąstyti į
priekį, nei numatyti dalykų, kurie vėliau [ištiks] visą gi­
minę — kokių negandų ji perteko, — o regėjo vien tai,
kas arti ir | čia pat (tai ir yrapelas, „prie pat“), geisdamas d
bet kokiu būdu laimėti į žmonas Hipodamiją. O Tanta­
lui, jei tiesa, kas apie jį kalbama, kiekvienas manytų vardą
esant suteiktą teisingai bei pagal prigimtį.

H ermogenas. O kokie gi dalykai [kalbami] ?

Sokratas. Nagi jį dar gyvą ištikę daug ir kažkokių
baisių nelaimių, galiausiai visajo tėvynė buvusi suniokota,
o akmens „siūbavimas“ (tantaleia) | virš jo galvos po mir- e
ties Hade sudaro stebėtiną sąskambį jo vardui. Atrodo,
tarytum paprasčiausiai kažkas, norėdamas jį įvardyti „la­
biausiai kenčiančiu“ (talantaton), įvardijo paslėpdamas ir
vietoj ano pasakydamas Tantalon. Turbūt tokį vardą gan­
do atsitiktinumas jam ir priskyrė. Rodos, kad ir Dzeusui,
kuris, kaip kalbama, yrajo tėvas, vardas labai gražiai || glun- 396
da, tačiau tai nelengva perprasti. Mat Dzeuso vardas yra

85
 KpotTuAoę

olov Aoyoę to toū Aioę ovo(jux, SieAovreę 8e auxo Siyrj oi

pev toj erepco pipei, oi 8e toj exepo) ypa>p£&a — oi piv
yap «Zrjva», oi 8e «Ala» xaAouaiv — auvTiOepeva S’eię
ev 8y]kdi rijv cpuaiv tou iteou, o 8tį 7tpoay]xeiv cpapev ovo-
(jiaTi ol'co xe elvai a7tepya£ecF$ai. ou yap eimv rjpiv xal
xoū; aAAoię 7taaiv octtk; ecttivaiTioę piiAAov tou ^5įv T] 6
apycov xe xal (3aaiAeuę x<ovttovtcov. aup(3alvei ouv op&toę
b | ovopaiįa&ai ouxoę 6 9eoę elvai, Si’ov Ojv ael izaUai rolę
^čoctivurcapyer 8ielAy)7tTai 8e Slya, oxnztp Aeya>, ev ov to
* ovopa, xio «Aii» xai toj «Zir]vl». toutov8i Kpovou uov elvai
u(3picrax6v pev av xię Soiįeiev elvai axouaavxi eiįalipvrję,
euAoyov 8e peyaArję Tivoę Siavolaę exyovov elvai tovAla’
* xopov yap cnr]palvei ou roai8a<ou8e 7rAy]ap.ov7)v>, aAAa
to xa&apov auxou xai dbdjparov tou voū. eaxi 8t ouxoę
Oupavoū uoę, o>ęAoyoę- r) 8e a5 eę to avio oiįiię xaAwę eyei
c toūto to ovopia xaAeia9ai, | «oupavla», opakra xa avio,
oOev 8r\ xal cpaaiv, <o'Eppoyeveę, tov xa$>apov vouv 7ia-
paylyvea^ai oi perecopoAoyoi, xal toj oupavčįi op&oę to
ovopa xeia$ai- ei S’epe[AVY)p.7)vttjv 'HaioSou yeveaAo-
ylav, Tivaę exi xouę avtoTepio rtpoyovouę Aėyei toutiov,
oux av ETiauopTjv Sie^ia>v oję opdioę auxoię xa ovopuxxa
xeūcai, eioę aTreTreipa&rjv-riję crocplaęTauriai xl 7ronr)aei,
ei apa dbrepei rį ou, tį ep.01eĘalcpvT)?vuv outgktI npocnte-
d 7txojxev apxi oux oIS’lO7r60ev.

Ermopenhi. Kai pev Srj, oi SwxpaTeę, aTeyvčoę ye p.01

8oxeię oknep oi ev9ouaiiovTeę e£alcpvr(<;yprjapipSeiv.

86
 K ratilas

tiesiog nelyginant koks teiginys (logos), o jį perskirdami

į dvi dalis, vieni vartojame vieną, kiti — kitą dalį: juk vieni
vadinajį Zeną, o kiti—Dia; tuo tarpusudėtos į viena, [šios
dalys] atskleidžia dievo prigimtį — tai, kaip sakėme, vardas
ir turi būti pajėgus adikti. Juk nėra tokio, kuris tiek mūsų,
tiekvisų kitų atžvilgiu būtų gyvenimo (zin) priežastinin-
kas24labiau negu visa ko Valdovas ir Karalius. Tad išeina,
kad šis dievas teisingai | įvardijamas kaip tas, per (dia) b
kurį amžinai įgyja gyvenimą (zėn ) visi gyvieji. O kaip
sakiau, [šitas] vardas, būdamas vienas, yrapadalytas į dvi da­
lis, į Dia ir Zina25. Kam nors, netikėtai išgirdusiam, gali
pasirodyti papikdnantis dalykas, kadjis esąs Krono sūnus26,
tuo tarpu dailiau būtų kalbėti, kad Dzeusas esąs kažin
kokios didžios minties palikuonis: mat koron reiškia ne
„berniuką“ ir ne „persisotinimą“, bet [Krono] proto „tyrumą
ir nepalytėtumą“ (katharon kai akėraton tou nou). O jis, kaip
sklinda kalbos, yra Dangaus (Ouranos ) sūnus — vėlgi,
„žvilgsnį viršun“gražuvadinti šiuo vardu: Į „dangiškuoju“ c
Iourania), arba „reginčiu tai, kas viršuj“ (horčsa ta and)27,
iš kur, kaip sako padangių reiškinių tyrinėtojai, ir įgyja­
mas tyras protas, tad vardas teisingai suteiktas ir Dangui.
Prisiminęs Hėsiodo kilmės aprašymą, apie kokius dar anks­
tesnius šių [dievų] protėvius jis kalba, nesiliaučiau perjuos
ėjęs, nagrinėdamas, kaip teisingai jiems suteikti vardai, kol
neišmėginčiau, ko verta, ir ar mane apleis, ar ne štai šita
išmintis, dabar ką tik staiga užgriuvusi nežinia | iš kur. d
HERMOGENAS. Ir išties, Sokratai, staiga man pasirodė,
jog giedi ištaras kaip dievo apsėstieji.

87
 Kpa-nSXoę

SnKPATHi. Kol airičopač ys, <h'EpĮjuiysvsę, ĮiaX(.<jra

au-nfjv dxo EuOucppovoę roū npoa7TaXrčou xpoaxeTTrco-
xsvai [Jiof scoOsv yap 7toXXa aurai auvjį xai Ttapsčyov r a
aira. xiv8uvsusi oOv sv8ouatčov ou įjlovov r a aira įjlou eįjl-
7tX?jaai r?ję SaiĮjįovLaę aocpčaę, aXXa xai xtįq<1^X71? £7Tel-
Xrj9^at. 8oxsi ouv įjloi yprjvai ourooal TjĮJįdę 7totyjaaf ro
e įjlev | TT)(i£pov slvai yp7]aaat)ai aurč) xai r a XoLTca nepl
rčov 6vo(xara)V E7ucrx£iJja<Tt}aL, auptov Se, av xai uįjllv
ouv8oxĮj, axoSto7ro(X7nr)a6[X£&a re aurrjv xai xa&apou-
ĮAE&a e^eupovreę 6 0 x14 Ta roLaura Ssivoę xa&atpetv, eite
397 rčov ispšoov xię || eite rčov CToeptarčov.
EPMorENHS. ’AXX’syto įjlevcruyycopčo' Ttavuyap av
rasoję ra šmXoi7ta Ttspt rčov ovoįjuotcovaxouaai(ju..
SflKPATHi. ’AXXa ypi] oura> 7iolelv. tioOev ouv (3ouXei
ap^a>(XE0a 8iaaxo7roūvrsę, tTzct^TĮiztp eię tvkov rtva eįjl-
P£Pr)xa(jiEV, iva elSčoįjlevel apa yjįjllvEmĮjuaprupyjasi aura
ra ovoĮjuxra įjlt) rcavu arto rou auroĮjLarou ourcoę sxaara
b XEL<rOai, aXX’eyetv rtva opOonrjra; ra įjlev ouv | rčov r)p<o-
cov xai av&pd>7rcov XeyoĮjL£va ov6(juxra tacoę av r,[jLaę e^a-
xarT)CTEtsv xoXXa įjlevyap aurčov xsčraL xara Ttpoyovcov
ETOovuĮjdaę, ouSev 7tpoayjxov svioię, čocntEp xar’apyaę eXe-
yofjiEV, xoXXa 8s čoarcsp su^ oįjlsvol ri&evrat, olov «Eu-
ruyĮ&r\v» xal «SooaLav» xai «©£6<piXov» xai aXXa 7ioXXa.
ra įjlev ouv roiaura 8oxsi įjlol yprjvat sav £ixoę Se įjux-
Xicrra r(Įjjac supsiv ra op$čoę xs(fjLEva 7tepi ra asl ovra xat
Tr£ępuxora. sajiouSaa&aL yap Evrau$a ĮjLaXiara xpšxsi
c ty)v | Oecriv rčov ovoĮJįarcov latoę 8’ svia aurčov xal utio
&EioT£paę SuvafjLEtoę r\ r/ję rčov av&pconcov ete9t).

88
 K ratilas

Sokratas. Manau, Hermogenai, kad čia kalčiausias

Eutifronas Prospaltietis, nuo kurio ji bus mane užgriu­
vus28, nes rytą ilgai su juo bendravau irjo klausiausi. Tad
bijau, kad, dievui apsėdus, ne tik mano ausys prisipildė
dieviškos išminties, bet apėmė ir sielą. Man regis, mums
reikia padaryti štai kaip: tebūnie | šiandien galima ja, [ta e
išmintimi] naudotis ir peržiūrėti likusius dalykus apie var­
dus, o rytoj, jeigu irjums taip pat pasirodys, šventai išgin­
sime ją lauk29 ir apsivalysime, suradę ką nors, kas įgudęs
apvalyti nuo tokių dalykų — ar ką iš žynių, || ar iš sofistų. 397

H ermogenas. Ašsutinku, nes apie vardus visai mielai

išgirsčiau ir likusius dalykus.
Sokratas. Taip reikiairpadaryti. Tadnuo kur nori, kad
pradėtume peržiūrinėti? Jukjau užtikome tam tikrą bruožą
(typos), kurio dėkažinome, jog patys vardai galbūt mums pa­
liudys, jog kiekvienas jų šitaip laikosi ne visiškai savaime30,
bet juose esamatamtikro teisingumo. Kalbose minimi | did- b
vyrių iržmonių vardai gali mus ir apgauti, kadangi daugybė
jų pareina nuo protėvių įvardijimų, kai kuriems ir visiškai
nederamai, kaipkadpradžioje kalbėjome, o daug [vardų] su­
teikiama nelyginant palinkėjimai, pavyzdžiui, „Eutichidas“
(„Tas, kuriamgerai sekasi“), „Sosijas“(„Sveikuolis“), „Teofi­
lis“(„Dievų mylimas“) irdaugel kitų. Tad tokius, man regis,
reikiapraleisti; tikėtina, kadteisingiausiai besilaikančius [var­
dus] atrasime apie amžinai esančius irprigimtinius dalykus.
Mat dera, kad| teikiantvardus čiabūtųpasistengtalabiausiai; c
galbūt kai kuriejųsuteikti irdieviškesnės negužmonių galios.

89
 KpaTuXoę

EPMorENH2. Aox£tę poi xaXoię Xiyetv, ai 2a)xpaTeę.

SnKPATHS. 7Ap’ ouv ou Stxacov doro tčov 9saiv apysa­
kai, axo7iou[XEvouę 7zfj 7tore auro toutoto ovopa oi «9eol»
opkaię exXif)9y]a(Xv;
EPMorENHS. Ebcoę ye.
Uokpathz. ToiovSe toivuv šyajys unonreuo)' cpalvov-
rai ĮjLot oi rcpaiTOi Taiv avkpamayv Taiv 7tepi ttjv 'EXXa$a
d * TOOTOuę povouę ksouę Tjyeiakai oucntep vūv 7toXXol tojv|
(3ap|3dpa>v, 7]Xtov xai aeXr)VT)v xai yrjv xal acrrpa xai
oupavov* are ouv aura opaivTeę rcavra ael lovra Spopio
xal keovra, ano Taunrję -riję cpuaeo*; r/įę tou Oetv «keouę»
auTouę £7iovo(xacrar uarepov Se xaxavoouvTeę Touę aX-
Xouę nccrtac, rĮrr\ toutoj tčoovopau 7rpoaayopeuetv. eoocc
ti o Xiy a xai aXy)dei rį ou&ev;
EPMorENHi. Ilavu piv o&v eotxev.
£ qKPATH£. Tl OUVdv ĮX£TtXTOUTOaxo7toipev;
EPMorENHi. ArjXov Srj ori Salpovdę te xal fjpoxxę xal
e * avkpamouę | [Salpovaę].
Sokpathi. Kai <oę aX7]kaię, ai 'Eppoyeveę, ti dcvnore
voot to ovopa oi «8alpoveę»; <Txet|^ai dv tI aoi el-
ne tv.
EPMorENHS.Aeye povov.
HaicPATHS. OZa&a oOv Ttvaę cprjalv 'HaloSoę elvai
Touę Salpovaę;
EPMorENHZ. Oux evvoai.
SflKPATHS. OuSe oti ypuaoūv yevoę to rcpaiTov cp/jaiv
ycvea&ai Taiv av&ptoTrtov;
EPMorENHi. OlSa touto ye.

90
 K ratilas

Hermogenas. Man atrodo, gražiai kalbi, Sokratai.

Sokratas. Tad ar ne teisėta pradėti dievais, žiūrint,
kuo būdu pačiu vardu „dievai“ jie teisingai pavadinti?

H ermogenas. Ko gero.
Sokratas. Kągi, tuomet įtariu štai ką: man regis, pir­
mieji iš Heladėje apsigyvenusių žmonių tikėjo vien tuos
dievus, kuriuos dabar [garbina] daugelis | barbarų: Saulę, d
Mėnulį, Žemę, Žvaigždes ir Dangų. Tad regėdami visus
juos amžinai judant bėgte ir skuodžiant, pagal šią skuo-
dimo (thein ) prigimtį įvardijo juos theous („dievais“)31.
O vėliau, suvokę visus kitus dievus, į juos jau kreipėsi ši­
tuo vardu. Ar tai, ką kalbu, nors kiek panašu į tikra, ar nė
kiek?
H ermogenas. Visiškai panašu.
Sokratas. O ką gi mums žiūrėti po šio dalyko?
H ermogenas. Nagi aišku, kad dievenius32, didvy­
rius ir žmones |. e
Sokratas. Ir išties, Hermogenai, ką gi galėtų reikšti
vardas „dieveniai“?Pažiūrėk, ar tau nepasirodys, jog aš šį
tą [tikra] sakau.
H ermogenas. Kalbėk tiktai.
Sokratas. Taigi, aržinai, ką Hėsiodas sako esant die-
veniais?
H ermogenas. Ne, neateina į galvą.
Sokratas. [Nežinai] nė kad sako, jog iš žmonių pir­
miausia radosi aukso giminė?
V

H ermogenas. Šitą tai žinau.

91
 KpaTiiAoę

2 qkpathz. Aeyei toivuv 7repi auToo —

Aurap hzei&f) touto yevoę xaxa (xotp’exaXut[>ev,
398 * I oi [xevSodįioveę ayvoi uncr/Sovioi xaAeovrai,
ea&Aot, aXe£ixaxoi, cpuAaxeę OvrjT&ivdvt)pawrcov.
EPMorENHS. Ti ouv Syj;
S okpaths."On. oŽįjoi eya>Aiyeivaurovtoypucrouvyevoę
oux ex ypuaoūTtecpux6ęaXX’ayaSov te xai xaXov. tex(jlt]-
piov8e (juoteariv ori xal Y)[iaęcpr/jcrivatSr(poOvelvai yevoę.
EPMorENHi. ’AA.t]8^ Aiyeię.
2 qkpaths. Ouxoūv xai Ttov vuv otei av cpavai auxov
b et xię aya&oę ecmv | exeivou xou ypucrou yevouę elvai;

EPMorENHi. Eixoę ye.

2nKPATm. Oi 8’ayaOoi aXXoxi t) cppovt.Ij.oi;
EPMOrENHI. Opovt.(xoc.
SflKPATHl. Touto toivuv Tiavroę įjuoAAov Xeyet, a>ę
* eįaoI 8oxei, xouę SatĮjLovaę' oti cppovi[j.oi xal 8ar)(j.oveę
•Jjaav, «8at(jiovaę» auxouę cov6[iaaev xai ev ye x?j apyaia
x?j Yj[xexepą cpcovrį auxo crupt^aivei to ovojjta. Xeyei ouv xa-
Xčoęxai o&roęxai aXXoi 7ronfjxal TtoXXoi oaoi Aeyouaiv wę,
E7rei8av xię aya&oę tov TeXeuT7]crr), pieydXr)v fiotpav xai
c TiĮirjv šyei xai y iyverai Satpucov xaxa | ttjvTvję cppovrjoecoę
* ETCojvupitav. xauTY] o6v Tidejiat xai eyw [tov SocrjĮAOva]
7ravx’ avSpa oę av ayadoę yį, 8at.Ijt.6vt.ov elvai xal ^čovxa
xai xeXeuT7)(TavTa, xal 6p$toę «8at(i.ova» xaXeia{)ai.
EPMorENHi. Kai eyco ptoi 8ox£j, a>2o)xpax&;, toutou
7tavu aoi auĮjuįtycpoę elvai. 6 8e 8y] «yp<oę» xi av eit);

92
 K ratilas

Sokratas. Taigi [Hėsiodas] apie ją kalba:

„O kadangi giminę šitą paslėpė po savimi lemtis,
|| Šventaisiais požemių dieveniais jie vadinami, 398
Dori, nubloškiantys pikta mariųjų žmonių sargai.“33
H ermogenas. Tai ką gi?
Sokratas. Ogi, manau, jis turi omeny ne tai, kad
aukso giminė gimusi iš aukso, bet kad ji gera ir graži. Šito
požymis manyra tai, jog mus jisai sako esant plieno giminę.
H ermogenas. Tiesą kalbi.
Sokratas. Ar nemanai, kad ir apie kokį nors iš da­
bartinių [žmonių], jei kuris yra geras, jis pasakytų, kad | tas b
priklausąs anai aukso giminei?
H ermogenas. Panašu, kad taip.
Sokratas. O ar gerieji kas kita negu protingieji?
H ermogenas. Protingieji.
Sokratas. Tad šitai, manding, jis užvis labiau ir sako
apie dievenius: kadangi jie protingi ir patyrę (daėmones),
įvardijo juos daimonas („dieveniais“); pats šitas vardas pasi­
taiko ir mūsų pirmykštėje tarmėje34. Tad gražiai kalba ir
šitas, irdaugelis kitų poetų, sakančių, kadjei kas nors miršta
geras būdamas, įgyjadidingą lemtį irgarbę bei tampa „die-
venis“— pagal | pavadinimą, kuriuo įvardijamas protingu- c
mas. Tad ir aš taip pat kiekvieną vyrą, jei tik jis geras, lai­
kau esant nelyginant dievenį tiekjamtebesant gyvam, tiek
mirus, ir manau, kad toks teisingai vadinamas „dieveniu“.
H ermogenas. Man atrodo, kad ir aš, Sokratai, dėl šio
dalyko atiduodu savo balsą taip, kaip ir tu. O kas gi galėtų
būti „didvyris“ (heros)?

93
 KpaTuXoę

Sgkpathz. T outo Si ou 7rocvuycLkenbv evvoYįaat. ctįju-

xpov yap 7tapY)XTai auxtov to ovopta, 8yjXoūv ttjv ex tou
eptoroę yeveatv.
EPMorENHi. Iltoę Xeyetę;
Zokpaths;. Oux ola&a oti Y)pixteot ot yptoeę;
EPMorENHi.Tt ouv;
d | Hgkpathi. ndvreę Syjttouyeyovaatv epaaOevroę y;
9eoū dv/)T»įę tį Ovyjtou 9eaę. eav ouv axo7ąję xai touto xa-
T(XTY]V’AtTIXY)VTY]V7taXaidv CptOVYĮV, ĮJUoXXoVtUTf]- §Y)XOi-
aet yap aot ori Ttapa to toū epcoToę ovopua, oOev yeyova-
* atv oi T}ptoeę, a(jttxp6v TOtpyjyĮjtevov eariv [ovoĮjtaroę yaptv],
xai y^toi touto Xeyet Touę Yįpoaaę, r\ oti 0090! yįaav xai
pTjTopsę [xal] Setvot xai StaXexTtxoi, epcoTav txavoi ov-
* Teę-toyap «stpetv» Xeyetv eariv. onep ouv aprt eXeyofiev,
e evr/] Arrocf, 9 covfj Xey6(jiEvot. oi Yįpooeę| pirope; rtveę xai
eptor/)Tixoi aufjt(3aivouaiv, oxrce pYjropcov xai aocp<.axdiv
yevoę ytyverat to Y)ptotx6v 9uXov. aXXa ou touto yaXe7i6v
eariv evvoijaai, aXXa [iaXXov to tčov av^pamtov, 81d ti
* tcote «dv$pawioi» xaXouvrar au eyeię ewceiv;

EPMorENHZ. I loOev,aiyaOe, eyio; ouS’et Tt oloą t’ av

eiyįv eupeiv, ou auvreivto 8ta to Y]yeia$ai ai įxoXXov eu-
prjaeiv yį eįjudcutov.
399 II HflKPATHl. Tyj tou Eu9u9povoę eTurtvota raareueię,
ox; eoixaę.
EPMorENHi. AYjXaSr\.
S ūkpathi. ’Op&oę ye au mareutov caęxai vūvye [xot

94
 K rautas

Sokratas. Tai suprasti visiškai nesunku. Mat jų var­

das iškreiptas tik truputį, o atskleidžia jis kilmę iš aistros
(eros).
HERMOGENAS. Ką turi omeny, taip kalbėdamas?
Sokratas. Ar nežinai, kad didvyriai yra pusdieviai?
HERMOGENAS. Tai ką?
| Sokratas. Ogi visi jie gimė arba kai dievą apėmė d
aistramariajai, arbadeivę— [aistra] mariajam. O jei ir šitai
nagrinėsi remdamasis senovine Atikos tarme, dar veikiau
išvysi: mat [ji] tau atskleis, kad [didvyrių vardas] truputį
nukrypsta į šalį nuo aistros, iš kurios didvyriai yra gimę,
vardo. Ir arba [vardas] apie didvyrius kalba šį dalyką, arba
[sako], kadjie buvo išminčiai, baisiai įgudę kalbėtojai (rhi-
tores) ir pokalbininkai (dialektikoi), nes yra pajėgūs klau­
sinėti (erdtan), nes „teiravimasis“ (eirein) yra kalbėjimas.
Tad, kaip ką tik minėjome, Atikos tarme kalbant, didvy­
riai (hėroes) | pasirodo esą kažkokie kalbėtojai (rhėtores) ir e
klausinėtojai (erotetikoi), tad net kalbėtojų ir sofistų gi­
minė tampa didvyrių paderme35. Tačiau tai perprasti ne­
sunku, kur kas sunkiau [perprasti] žmonių [vardą], kodėl
gi jie vadinasi „žmonės“ (anthropoi); ar tu gali pasakyti?
H ermogenas. Iš kur gi, gerasai, galėsiu? Net jei bū­
čiau pajėgus ką nors atrasti, netgi tuomet nesiveržčiau,
nes manau, kad veikiau jau atrasi tu negu aš pats.
|| Sokratas. Panašu, kad pasitiki Eutifrono įkvėpimu. 399

H ermogenas. Tai aišku!

Sokratas. Na ir teisingai darai pasitikėdamas. Štai

95
 KpaxuXoc

tpaivopai xo(ju|xoę sw£vor)xsvai, xai xivSuveu<ko, sav įxy)

euXaPoiĮjU3a, Šri nfjĮiepov aocpajrepoę tou Ssovroę yevea&ai.
<TX07rst Srj o Xsyoo. npoizov [xev yap to toiovSs SeTewoY)-
aai 7tepi ovopiaTcov, oti 7roXXaxtę s7tE(ji|3dXXoĮXSv ypap.-
[xaxa, ra S’sJįaipoupEv, 7tap’o (3ouXop£t)a ovopd^ovTsę,
xai Taę oiįunjTaę p£ra(3dXXop£v. olav «Au <ptXoę»— touto
b iva am pYjparoę ovopa tjįjlčvyevrjrai, | to te srspov auro-
$sv tarra e^etXo(jiev xa! avrl 6£d<xę -riįę picnrję auXXa|3ij<;
(3apsZav scpJteyJįdpie&a. aXXcovSe Touvamov sp|3dXXop£v
* ypd(jųjuxTa, toc8ė Pocpurepa <6£urepa > cp9syy6p£tkx.

EPMorENHZ. ’AXir)dr) Xeyetę.

Sqkpath2. Toutcovtoivuv sv xai to tčov av&pomoiv
ovo[xa TCE7rovdev, oyę iįioi 8oxsZ. sx yap prjpaToę ovopa
ysyovsv, evoę ypapųiaToę tou aXcpa E^aips&svToę xai
(3apuTspaę Trįę T£X£UT?jęysvopiv/ję.
EPMorENHZ. įloję Xsy£ię;
c | Sokpathi. r£28s. (TrjpatvEi toutoto ovopa 6 «av$pco-
7toę» ori Ta fjLsvaXXa 9r]pia tov opą ouSsv inumonėi ouSe
avaXoydjSTai ou8s ava^pst, 6 8s av%xo7toę dpa £G)paxsv
— touto S’ectti [to] «6tcoote» — xai avadpst xai Xoyt-
^ETat TOUTO O 01Z03TZCV. SVTSU&EV 8i] [10V0V TtOV 8r(pttov
op&oę 6 av&pamoę «ocvSpomo<;» ajvopaatfr), ava&pčov d
onome.
EPMoreNHi;. Tt oOvto įjeto.touto; epo>pai as o rfieoię
dv rojtk)tĮi.Y)v;
SnKPATHl. Ilavu ys.
^ EPMorENHZ. "Qanep toivuv pot, | 8oxsZ toutok; e^r(c

96
 K ratilas

kad ir dabar manausi apsukriai sugalvojęs ir bijau, kad,

jeigu nesisergėsiu, dar šiandien tapsiu išmintingesnis ne­
gu reikia. Žiūrėk, ką kalbu. Juk apie vardus pirmiausia
reikia suprasti tokį dalyką: įvardydami tai, ką norime
[įvardyti], dažnai įterpiame rašmenis, o kitus išmetame ir
keičiame kirčius. Pavyzdžiui, kad ir DU phibs („mielas
Dzeusui“), idant vietoj junginio mums rastųsi vardas
(Diphibs), | atėmėme iš jo vieną iota ir vietoj skardaus b
vidurinio skiemens ištarėme sunkų. Kitiems [žodžiams],
atvirkščiai, rašmenis įterpiame, o sunkesnius skiemenis
tariame skardžiau36.
H ermogenas. Tiesą sakai.
Sokratas. Tad vieną šitokių dalykų, kaip man regis,
bus patyręs ir žmonių vardas. Mat iš junginio jis tapo
vardu, atėmus vieną rašmenį—alpha ir [žodžio] pabaigai
tapus sunkesnei.
H ermogenas. Ką turi omeny?
| Sokratas. Štai ką. Šis vardas — „žmogus“— reiš- c
kia, kad kiti žvėrys to, ką regi, nė kiek nestebi, nei nelygi­
na, nei negvildena (anathrei), o žmogus ir regi — taigi
yra išvydęs (opope), — ir gvildena (anathrei) bei svarsto
tai, ką išvydęs {opope). Todėl iš žvėrių vien žmogus buvo
teisingai įvardytas anthropos— „tas, kuris gvildena ką iš­
vydęs“ {anathron ha opope).
H ermogenas. Na, o kas toliau? Ar paklausti tavęs
to, ką mielai išgirsčiau?
Sokratas. Be abejo.
H ermogenas. Ogi, man | regis, vienas reikalas laukia d

97
 KpaxuXoę

elvcd ti 5(pyj[jux. <<4'°X*)V>>T®P71011xat <«rč«>fJLa»xaXou[i£v

toū av0p&)7iou.
SflKPATHS. Ilčoę ydp 00»
EmorENHi. FleiptoĮie&a 8r) xai Taura 8ieXeiv axr7iep
ra e[X7Tpoai)ev.
2 qkpath2. ^Fu^ v Xeyt\Ą emax£tį;a<Ti}ai. ax; £ixoTcoę
toutou toū ovopurroę Tuyyavei, štoit’au to očopia;
Epmofenhi. Nat.
SnKPATHS. Tžę įjlevtoivuvex tou napoc/priįia. Xeyeiv,
oI[iai ti toioūtovvoeiv Touę ttjviĮniyrp ovoĮjLacravraę, wę
touto apa, orav 7tapįj toj ctcoįjujcti, atTiov e<m tou ^ijv
e auroj, tt]vtou avarcveiv | Suvapuv 7rapėyov xa! avaijAjyov,
apu*8z £xXeOTovroętoū avaij^ovToę to(Koįjuxa7toXXurai
te xa! TeX£UTą- oOev Sr) [ioi 8oxoūaiv auro «4rtJX'nv» xa'
Xiaai. ei 8z (3oūXei — eye rjpeĮjua- Soxčo yap pioi ti xaOo-
400 pav 7ti0av&)Tepov toutou rolę dpicpi EuOutppova. || toutou
(iiv yap, epoi 8oxei, xa.Ta<ppovr)aaiev av xai TjyrjcraivTO
cpopTixov elvar toSe 8z okotzzi eav apa xai aoi dpear).
EPMorENHE. Aeye piovov.
SflKPATHl. Ty)vcpuaiv Ttavroc toū acoĮAaroę, coare xai
^rjv xai 7tepuevai, ti aoi 8oxei eyeiv te xal oyeiv aXko rj

EPMorENHS. Ou&ev dXXo.

SliKPATHS. Ti Se; xai ttjvtčovdXXa>v arrdvTtov cpuaiv
oū 7u<TTeūeię ’Ava^ayopą voūv xai cJ/uy/jv £^vat "rijv Sia-
xoa(jioūaav xai š%ouaav;
EPMorENHS. ’Tyooye.
b Sokpathi. KaXtoę apa dv toovopta toutoeyoi r?į | Su-

98
 K ratilas

eilės po minėtų dalykų. Kalbame juk apie žmogaus „sielą“

ir „kūną“?
Sokratas. Kaipgi ne?
H ermogenas. Tad pamėginkime ir šiuos dalykus
perskirti kaip ankstesnius.
Sokratas. Sakai, pažiūrėti sielą, kaip tinkamai jai
kliuvęs šis vardas, o paskui savo ruožtu — kūną?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Jei jau man taip netikėtai teko kalbėti, tai
manau, kad sielą įvardijusieji mąstė maždaug taip: šis da­
lykas, būdamas kūne, esti jo gyvenimo priežastis, teik­
damas | galią kvėpuoti irgaivindamas (anapsykhon), antra e
vertus, pristigęs gaivintojo, kūnas žūva ir miršta. Tad
todėl, man regis, jie ir pavadino tai „siela“ (psykhė). O jei
nori... Palauk, man regis, užmačiau šį tą Eutifrono ša­
lininkams įtikinamesnio, negu minėtasis dalykas. || Juk 400
pastarąjį, man atrodo, jie paniekintų ir manytų esant
gruboką; ogi šitas, žiūrėk, gal ir tau patiks.
H ermogenas. Kalbėk tiktai.
Sokratas. Kaip tau atrodo, kas kitas, jei ne siela {psyk­
hė), laiko ir nešioja kiekvieno kūno prigimtį taip, kad jis
ir gyvena, ir šen bei ten juda?
H ermogenas. Niekas kitas.
Sokratas. Na ką? O gal netiki Anaksagoru, kad bū­
tent protas (nous) ir siela (psykhė) tvarko bei laiko ir visų
kitų dalykų prigimtį?
H ermogenas. Tikiu, o kaipgi.
Sokratas. Tadbūtų dailušitąĮgalią, kuri nešiojair laiko b

99
 Kpa-niXoę

vdtĮAei tocutt]Tj cpucriv oyei xai syti «<puob)(r\v» e7tovopa-

iįiv. eiįecm8e xai <4^X7]v>>xopi]jeu6pevov Xeyeiv.
EPMorENHS. Ilavu pev oOv, xai 8oxei ye p.01touto
exeivou Texytxt»>Tepovelvai.
SfiKPATHl. Kai yap eariv yeXoiov pivroi cpaiveTai
a>ęaXY)&<oęovcpa^opevov coęetsSt).
EPMorENHS.’AXXaSr\ toperą toutoraoę cpčopeveyeiv;
SflKPATHZ.To crčoĮxaXeyeię;
EPMorENHi.Nat.
£ qkpath2. noXX(xyrį poi 8oxeTtoutoye- av pev xai
apzxp6v Ttę 7tapaxXtvY), xai navų. xal yap crrjpja Tiveę
c cpaaiv | auTOelvai T?)ę i|A>xfję, Te&appievirję ev twvūv
7tapovTi* xai Sioti aO toutio ayjpaivei a av crrjpaivY] T)
lįfljyir), xai touty)«cr?jpa» op&čoęxaXeia&ai. 8oxoūai pev-
toi (jloi. paXiaTa Osakai oi apcpi ’Opcpea toutoto ovopa,
a>ęSlxy]vSiSoucnrję r/ję lį/uy/ję covSrj evexa StStoatv, toū-
tovSi 7iepiĮ3oXov eyeiv, iva aą&jTai, SeapcoTYjpiou eixo-
va-elvai ouv rrję lĮjuyrję touto, oSarcep auTOovofjia^eTai,
ecoę av exTeioY) Ta o<peiXopeva, [to] «ačopa», xai ouSev
Seiv 7tapayetv ouS’ev ypappuc.

d EPMorENHS. TaŪTa piv | poi 8oxei ixavioę, a>Etoxpa-

Teę, eipyįa&af 7repi Si Ttov Oeaiv tčovovopaTtov, olov xai
7tepi tou «Aioę» vuvSrj eXeyeę, eyoipev av ttouxaTa tov
auTov Tpo7tov e7aaxe4»aa^at xaTa Tiva nori op&oTTjTa
auTČov Ta ovopaTa xeiTai;

100
 K ratilas

prigimtį {physin okhei kai ekhei), įvardyti varduphysekhė

(„prigimčialaikė“). O pagrakštdnus galima sakyti irpsykhė.
H ermogenas. Nagi išties, ir man regis šitą [aiškini­
mą] būsiant nagingesnį už aną.
Sokratas. Toks ir yra. Tačiau kai įvardiji tikruoju
vardu, kuris ir suteiktas, atrodo juokingai.
H ermogenas. Na, o kaipgi yra dėl kito dalyko?
Sokratas. Turi omeny kūną {soma)?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Šitai, man regis, [galima aiškinti] dauge­
riopai, o jei kas [vardą] bent truputį pakreiptų, tai ir išvis
[įvairiai]. Mat kai kurie sako, kad [kūnas] | yra sielos „ant- c
kapis“ {šėma), po kuriuo ji dabartinėje esamybėje palai­
dota. Negana to, kadangi juo siela „duoda ženklą“ {šėmai-
nei) apie tai, apie ką nori duoti ženklą, jis teisingai dar
vadinamas šėma („ženklu“). Man regis, šį vardą [sčma ]
veikiausiai bus suteikę Orfėjo šalininkai, manydami sielą
atliekant bausmę už tai, už ką jai dera tą bausmę atlikti,
o [kūną] turint per aptvarą, [nelyginant kokį] kalėjimo
atvaizdą, idant [jame] išsigelbėtų {sčizėtai ). Tad kūnas
{sčma), kaip jis ir įvardytas, ir yra sielai šitas dalykas —
„prieglobstis“ {soma), — kol [siela] neatsiteis už skolas,
ir nereikia ničnieko pakeisti, nė vieno rašmens.
H ermogenas. Apie tai, | ko gero, Sokratai, pasakyta d
užtektinai. O ar galėtume tuo pačiu būdu peržiūrėti die­
vų vardus, kaip neseniai kalbėjai apie Dzeuso [vardą], ir
pažiūrėti, pagal kokį teisingumą laikosi jų vardai?

101
 K paT U A oę

Zokpathe.Nai. (juxAla Yjpetęye, w'Eppoyeveę, etrcep

* ye voūv eyopev, eva piv xov xaXXtaxov xpoKov, oxt Kept
OetovouSev tapev, ouxe Kept aurčov ouxe Kept xčov ovopa-
tcov, axxa Koxe eauxouę xaXoūatv 8y)Xovyap oxt exetvot
e ye xaX7)d^ xaXoūat. 8euxepoę V aOxpoKoę 16p9oxY]xoę,
ciaKep evxatę euyatę vopoę eox'tvYjpZveuyea^at, otxtveę
xe xat OKO&evyatpouatv ovopa^opevot, xauxa xat Yjpaę
401 auxouę xaXetv, 6>ą aXXo prjSev || et$oxaę- xaXtoę yap Srt
* epotye Soxet vevopta&at. (3ouXet ouv axoKa)pev toaKep
KpoetKovxeę xotę deotę oxt Kept auxtov ou&ev Yjpetę <rxe-
t^ope^a — ou yap a^toūpev oloi x’ av elvat crxoKetv —
aXXa Kept xa>v avOpcoKtov, 7]v Koxe xtva 8o£av eyovxeę
extOevxo auxotę xa ovopaxa- xouxo yap dvepicnycov.
EPMorENHi. ’AXXa pot 8oxetę, to £toxpaxeę, pexp«oę
Xeyetv, xat ouxto Kottopev.
b | 2qkpath2. vAXXoxt ouv acp’'Ecrctaę apytops&a xa-
xaxov vopov;
EPMorENHS.Atxatov youv.
ZflKPATHl. Tt ouv av xtę tpodr) Stavooupevov xov ovo-
paaavra 'Ecrctav ovopaaat;
EPMoreNHS. Ou pa xov Ata ouSe xouxo olpat pąStov
etvat.
2qkpath2. KtvSuveuouat youv, <oya9e 'Eppoyeveę, ot
Kpwxot xa 6vopaxa xt&epevot ou cpaūXot elvat aXXa pe-
* xecopoXoyot xtveę xat aSoXeoyat etvat.
EpMorENHS.Tt Syj;
Sokpathi. Kaxacpatvexat pot Y)9eau; xtov ovopaxa>v
* xotouxcov Ttvčov av&pcoKcov elvat, xat eav xtę xa Ęevtxd

102
 K ratilas

Sokratas. Vardan Dzeuso, Hermogenai, jei tik turime

proto, [laikykimės] puikiausio būdo: [sakykime,] kad apie
dievus nieko nežinome, nei apie juos, nei apie vardus, ku­
riais galbūt jie patys save vadina, nes aišku, kadjie vadina
tikraisiais. Vėlgi antras teisingumo | būdas toks: kaip mal- e
dose turime paprotį melsdamiesi kreiptis [į dievus vardais],
kokiais irpagal ką įvardijami jie džiailgiasi, tokiais [vardais]
mes juos irvadiname, lyg nieko kito || nė nežinotume. Man 401
regis, tai gražus paprotys. Tad jei nori, nagrinėsime tarsi
būtume dievams iš anksto pasakę, jog jų nenagrinėsime
visiškai, kadangi nemanome esąpajėgūs [juos] nagrinėti, bet
[paisysime] žmonių nuomonės, kokios kada laikydamiesi
jie suteikė [dievams] vardus. Šitai juk neprisišaukia keršto37.
H ermogenas. Man regis, Sokratai, nuosaikiai kalbi.
Šitaip ir padarykime.
| Sokratas. Tad ar nepradėjus mums pagal paprotį b
nuo Hestijos?
H ermogenas. Tai būtų teisinga.
Sokratas. Taigi kaip būtų galima pasakyti, ką mąs­
tydamas vardytojas įvardijo Hestiją?
H ermogenas. Ne, vardan Dzeuso, manau kad ir tai
nėra lengva.
Sokratas. Bijau, gerasis Hermogenai, kad pirmi var­
dų teikėjai buvo ne šiaip sau, bet kažkokie padangių ty­
rinėtojai bei postringautojai.
H ermogenas. Kaip tai?
Sokratas. Man aiškėja, kadvardų teikimas — šitokių
žmonių [darbas], ir, jeigu kas nors imtų žiūrinėti svetimuo-

103
 K paruA oę

c ovoĮjuxTa| dva(TX07nį, ouy^jTrov dveupiaxErai o exaarov

(3ouXerai. olov xai ev toutio o Tjjjieię «oumav» xaXoūpev,
* etalv oi «euaiav» xaXouaiv, oi 8’aO «axriav». npčorov įjlev
oOv xara to erepov ovoĮjįa toutcov t) tcov npayjAdriov
ouata «'Ecrua» xaXeia&ai eyei X6yov, xal ori ye aO yjpeię
* to riję ouaiaę pere^ov «e<mv» cpapiv, xai x a ra touto
op&oę av xaXoiro «'E<ma»- eoixapev yap xai rjpeię to
naXaiov «ea<Tiav» xaXeiv ttjv ouaiav. eri 8e xai x ara Taę
d &u<riaę av Tię evvorjaaę YjyrjffaiTO| ourto voeiv Taura rouę
Ti&epivouę" to yap Tipo navrcov Deiov t ?) 'E tm ą npcoTYj
npoOueiv eixoę exeivouę oiriveę ttjv navrcov ouaiav
* «eaaiav» encovopaaav. oaoi S’au <«I>aiav», aye&ov ti au
outoi xa&’ 'HpaxXeirov av Tjyoivro r a ovra ievai re
Ttavra xai piveiv ouSev to o5v airiov xai to apyrjyov
auriov eivai to toOoūv, o9ev Stj xaXwę eyeiv auro «waiav»
tovopaa&ai. xai Taura piv Stj raurr) Sic, napa prjSev
e eiSor&jv e’ipTja&io- | fiera 8’ 'Eariav 8txaiov 'Pėav xai
Kpovov emaxe^acT&ai. xairoi to ye rou Kpovou ovopa
yjSt] 8it]X9o[!£v. Čaioę pevroi ouSev Xey<o.

EPMorENHi. Ti 8yj, S>2&>xpaT&;;

SaKPATHl. ’£2ya&e, ewevor(xa n aprjvoę aocpiaę.

EPMorENHi. lloiov 8i) toūto;

402 SftKPATH£. reXoiov (iiv navų eineiv, oiĮJįai || pivroi
rivd mOavoTTjTa eyov.
E pmofenhi. Tiva raurrjv;
UnKPATHl. Tov 'HpaxXeiTov poi 8oxio xa&opav na-

104
 K ratilas

sius38Įvardus, neblogiau atrastų, ką kiekvienas reiškia. Pa- c

vyzdžiui, yra tokių, kurie ir „esmę“, mūsų vadinamą ou-
šia, vadina essia, o kiti vėlgi ošia. Tad pirmiausia pagal
antrąjį iš šių vardų yra pagrindo Hestija (Hestia) vadinti
daiktų esmę (ousia). Maža to, dar ir dėl to, kad apie turin­
tį dalį buvime {ousia) mes sakome, kad jis „esti“ (estin),
teisinga būtų [esmę] vadinti „Hestija“ (Hestia)39. Panašu,
kad senovėje ir mes „esmę“ {ousia ) vadinome essia. Be
to, kas nors ir iš aukojimų suvokęs galėtų pamanyti, | jog d
suteikusieji [vardus] šitaip mąstė apie tuos dalykus, nes
tikėtina, kad visų dalykų esmę įvardijusieji essia Hestijai
aukos pirmai, anksčiau už visus dievus. Vėlgi panašiausia,
kad tie kurie [dalykų esmę įvardijo] ošia, sekdami Hėrak-
leitu mano, jog visos būtybės judančios ir niekas nesilai­
ką vietoje, tad jų priežastis ir pirmtakas esąs „postūmis“
{dthoun), ir pagal tai jis dailiai pavadintas ošia („esme“).
Tiek apie šiuos dalykus mūsų, kaip nieko nežinančių, ir
tebus pasakyta. | O po Hestijos teisinga žiūrėti Rėjos ir e
Krono. Bet Krono vardą jau praėjome... Tačiau čia tur­
būt aš kalbu niekus.
H ermogenas. Kaip tai, Sokratai?
Sokratas. Gerasai, suvokiau savy esant kažkokį iš­
minties spiečių.
H ermogenas. Kokį dar spiečių?
Sokratas. Visai juokingą, jei pasakysiu, tačiau || ma- 402
nau, kad jame esama tam tikro įtikinamumo.
H ermogenas. Būtent kokio?
Sokratas. Man regis, išvydau, jog Hėrakleitas kalba

105
 K paT U A oę

Xat’ axxa aocpa Xiyovxa, ateyvčoę xa etti Kpovou xai

'Peaę, a xal "Opjpoę eXey£v.
EPMorENHS. ritoę touto Xiyeię;
S okpathz. Aeyet 7tou 'HpaxX£ixoę 6xi rcavra ycopEt
xai ouSev pivEt,, xal 7toxapou poįj aitetxa^cov xa ovxa
Xeyet, a>ę «Slę eę xov auxov 7toxa[x6v oux av e|i£ab)ę».
EPMorENm. ''Ecm xauxa.
£ Sokpathe. Tt ouv; Soxei aot | aXXoioxepov 'HpaxXet-
xou voetv 6 xi9ip£voę xotę xtov aXX<ov Oeg>v 7tpoyovotę
«'Peav» xe xai «Kpovov»; žpa otet oc7xoxou auxopaxou
auxov a|xcpoxepoię peu(juxxajv ovo{juxxa decrOat; aKmep au
"Opjpoę «’£2xeav6v xe Oečovyeveaiv» tpyjaiv «xod pr]xepa
Tt)8uv» olpai 8e xod 'HaioSoę. Xeyet 8e nou xal ’Optpeuę
rf
0X1
’nxeavoę 7tpčoxoę xaXXippooę 9jp^e yapoio,
c | oę pa xaatyv7)xr)v OĮi.op.7]Xopa Tt)8uv otojiev.
xaux’ouv axo7t£i 6xt, xal aXX.7)Xoi.ę aupcptovsT xal Ttpoę xa
xou 'HpaxXetxou 7ravxa xetvet.
EPMorENHS. 4>atvf) xt poi Xeyetv, w 2coxpaxeę- xo
pivxot x?ję TrjOuoę oux svvoto ovopa xt (3ouXsxai.
2 qkpathz. ’AXXa p)v xouxo ys oXtyou auxo Xsysi oxi
Tvrpfff, ovopa sraxExpupp£vov ecrrtv. xo yap Siaxxco(xevov
d xal xo r(9ou[xevov | Turjyyįę a7t£ixaapa scrav ex 8s xouxtov
a(jupoxep<ovxaiv ovoparcov rj «TV)9uę» xo ovopa auyx£ixai.
EPMorENHl. Toūxo piv, a>2<oxpaxsę, xoįj4»6v.
Zokpaths. Tt S’ ou piXXet,; aXXa xt xo [xexa xouxo;
XOV(JISVAta El7tO[AEV.
EPMoreNHi.Nat.

106
 K ratilas

kažkokią senovinę išmintį, tiesiog dar iš Krono bei Rėjos

laikų, kurią kalbėjo ir Homeras.
H ermogenas. Apie ką tu kalbi?
Sokratas. Kalba gi Hėrakleitas kažkur, kad viskas ju­
dairniekas nesilaikovietoje, irprilygindamas esamybę upės
tėkmei, teigia, jog „dusyk į tą pačią upę neįžengtum“40.
H ermogenas. Taip ir yra.
Sokratas. Tad ką?Ar tau atrodo, | kad tas, kuris ki- b
tų dievų protėviais pastatė „Rėją“ ir „Kroną“, mąstė ki­
taip negu Hėrakleitas? Negi manai, kadjiems abiems tėk­
mių vardai buvo suteikti atsitiktinai41?O ir Homeras sako:
„Dievų kilmė — Okeanas, o motina—Tėtija“42. Manau,
kad ir Hėsiodas [apie tai šneka]. Kažkur ir Orfėjas kalba,
kad
„Pirmas vedybas pradėjo gražus tėkmėmis Okeanas,
| Vedė Tėtiją jisai, sesę iš tos pačios motinos“. c
Taigi, žiūrėk, šie dalykai ir tarpusavy gerai dera, ir visi
krypsta į Hėrakleito ištarų pusę.
Hermogenas. Man atrodo, kažką rimta kalbi, Sokra­
tai. Tačiau ką reiškia Tėtijos vardas, nesuvokiu.
Sokratas. Betgi jis kone pats tai kalba — kad yra
paslėptas šaltinio vardas. Juk „košimasis ir sunkimasis“
{diattdmenon kai ethoumenon) | vaizduoja šaltinį, o iš šitų d
abiejų vardų susidaro ir vardas Tėthys („Tėtija“).
H ermogenas. Čia tai tu grakščiai, Sokratai.
Sokratas. Kaipgi ne. Bet kas toliau? Dzeusą jau
minėjome.
H ermogenas. Taip.

107
 KpcrnjAoę
Sakpaths. Touę aSeXcpouę Srj aūroū Acycoptev, tovte
IIoCTetSčoxat tov riXouTcova xali to erepov ovopta o ovo-
Įjua^ouotv auTOV.
EPMorENHS. Ilavu ye.
Sqkpathi.To (jievrotvuv toū IloaetStovoę įjloi cpatve-
e * Tat tovoĮjįaaOat uno tou npoycou ovofjtaaavroę, ort | auTov
(3a8t£ovTa eneayev r\ rrįę &xXaTT7)ę cpuatę xal oūxert
etaaev npoeX&eiv, aXX’oianep Seajjtoę tčovnoScov aūrčo
eyevero. tov oūv apyovra "riję Suvdfjtetoę raŪTYję tteov
covofiaaev «nocretStova», «7toatSecr[i.ov» ovra- to See
eyxetrat tacoę eūnpenetaę evexa. raya Si oux av touto
Xeyot, aXX’avr't toū atyfjua Šuo Xa(38a tonptorov eAiyero,
403 o)ę noXXa || etSoroę tou &eoū. tatoę Si ano tou aeteiv «o
aettov» (ovoĮjtacrraf npocncetrat Si to nei xai to SeXra. to
Si nX0 UT0)V0 ę, TOUTOĮJLEVXaT0CTY]Vtou nXouTou Soatv,
ort ex TT(ę yrįę xaTcodev avterat 6 nXoūroę, encovoĮjtdaJb)-
6 Se «''AtSif)ę», ot noXXot ptev [i.ot Soxouatv unoXaptĮiavetv
* to atSe; npoaetpYjaftat toj ovoĮjtart toutco, xat cpoĮ^ouptevot
to ovopta «riXouTtova» xaXouatv auTov.

b EPMorENHl. Sol Si n5kį cpatveTat, | a>Scoxpareę;

S akpaths. noXXocyrį eĮAOtye Soxouatv av&pamot Str]-
[juapTr]xevat nept toutou tou deou TTjęSuvdjjtecoę xat 9 0 -
* (3eta8at aurov oux aĘtov <ov >. ort re yap, enetSav anai;
rtę Y)[jttov ano&avY), aet ėxet eartv, cpo(3oūvrat, xat ort rt
(įiu^Y) yuĮjtvr) toū CTtofjtaroę nap’ exeivov dnepyerat, xat
touto necpofdrjvrar ra S’ eįjloI 8oxet navra eę raurov rt
ouvretvetv, xat r) apyr] toū 8eoū xat to ovojjta.

108
 K ratilas

Sokratas. Tai pakalbėkime apie jo brolius Poseido­

ną ir Plutoną bei kitą vardą, kuriuo šis įvardijamas43.

H ermogenas. Be abejo.
Sokratas. Taigi, man atrodo, kad „Poseidono“ [var­
du] pirmas vardytojas įvardijo todėl, kad | jį žygiuojantį e
jūros prigimtis sulaikė ir nebeleido eiti pirmyn, bet tapo
jam kojų pančiais. Tad šią galybę valdantį dievą jis pava­
dino „Poseidonu“ (Poseiddn), kadangi yraposidesmos („ko­
jas supančiojantis“). Tuo tarpu eturbūt buvo įterpta tam,
kad gražiau derėtų. O galbūt [vardytojas] bus kalbėjęs ne
taip, bet iš pradžių vietoj sigma buvo sakoma dvi labda,
tuo norint pasakyti, kad dievas yrapoliai eidos („daug ži- 403
nąs“). Gali būti, kad jis įvardytas ir nuo „purtyti“ (seiein)
— „purtantysis“ [ho seidn), opei\t delta pridėtos. O Plu­
tono (Plouton) [vardu] tai įvardyta pagal turto (ploutos)
davimą44, nes turtas iš žemės kyla iš apačios aukštyn. To­
liau — Hadas {Haidės): man regis, daugelis supranta taip,
kad šiuo vardu pavadinama „neregimybė“ {aidės), ir, bijo­
dami vardo, vadina jį „Plutonu“.
H ermogenas. O tau kaip regis, Į Sokratai? b
Sokratas. Man dingojasi, jog žmonės didžiai klysta
dėl šio dievo galios ir jo bijosi, tuo tarpu [bijoti] neverta.
Mat jie bijo, kad jei jau kuris mūsų miršta, tai amžinai
esti tenai, irkadsiela nuvyksta pas jį nuoga, netekusi kūno,
ir to jie įsibaiminę; o man regis, kad visa kas — ir dievo
valdžia, ir vardas — linksta į tą patį.

109
 KpaxuXo<;

EPMorENHS. įloję 8r);

c S okpathz. ’Eyco aot epooa ye (xot cpaiverai. elne |yap
[XOt, SecrĮJLoę£oxp orcoouv coctte Įiivetv ottououv, rcorepoę
icryuporepoę arav, avayxir) y) emtkiĮjia;
EPMoreNHS. IloXu8ta<pepet,čo£coxpaxeę, rj em9u[jua.
SflKPATHl. Oiet ouv xov "AiStjvouxav 7ioXXouę ex-
cpeuyetv, ei p] twiayuporarco 8e<TĮixij e8ei xouę exeūre
lovraę;
EPMorENH2 . AyjXa8rj.
S okpathi. ’E7u9u|xią apa xivi aurouę, a>ęeoixe, 8ei,
efoep tū (ieyiaroj 8ea|jujj 8ei, xal oux avayx/).
EPMorENm. Oaiverat.
S okpathi. Ouxouv e7u9u|xiai au 7toXXai eiatv;
EPMorEMc:. Nai.
d |S okpathi. Tįį [ieyicrą] apa emOupuąxtov emOupaiv
8ei aurouę, et7tep (iiXXei ra>(ieyicrrto8eo[A(įj xaxeyeiv.
EPMorENHi. Nai.
2 qkpathz. ''Ecrctv oOv xię pi^tov e7«tk>|j.ia y) oxav
xię rtp (tuvojv otYjrat 81.’exeivov eaea&at afieivcov avrjp;

EPMorENHS. Ma Ai ou8’oraocruouv, a>2toxpaxeę.

UnKPATHl. Ata xauxa apa cpw(jiev, a>'EpĮioyeveę, ou-
8eva Seūpo e8eX9j<rai a7teXt>eivxaiv exeZOev, ou8e auraę
xaę Eeiprjvaę, aXXaxaxaxexr)Xrj<rOai exeivaę xe xai xouę
e aXXouę17tavx<xę’ourto xaXouę rtvaę, wę eotxev, eracrrarac.
XoyouęXeyeiv o "Ai8y]ę, xai ecrciv, a>ęy’ex xou Xoyou xou-
* xou, 6 tteoę ouroę xeXeoę CTOcpianfjęxe xai (xeyaę euepye-
xr]ęxčovTCap’aurčo, oę ye xai rolę evOaSe roaaura ayaOa

110
 K ratilas

H ermogenas. Kaip tai?

Sokratas. Aš tau pasakysiu, kaip man atrodo. Sakyk
Į man: kurie saitai, verčiantys kokį nors gyvūną liktis ku- c
rioje nors vietoje, stipresni — būtinybės ar noro?
H ermogenas. Noro, Sokratai, kur kas labiau.
Sokratas. Tad ar manai, kad daugelis nebūtų iš Hado
pabėgę, jei jis nebūtų pačiais stipriausiais saitais sukaus­
tęs ten nuėjusiųjų?
H ermogenas. Aišku.
Sokratas. Tad atrodo, kad jei kausto juos pačiais di­
džiausiais saitais, tai kausto noru, o ne būtinybe.
H ermogenas. Regisi.
Sokratas. O argi norų savo ruožtu nėra daug?
H ermogenas. Taip.
| Sokratas. Tad jei nori juos laikyti didžiausiuose d
saituose, saisto juos didžiausiu noru iš [visų] norų.
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Taigi, o ar yra koks didesnis noras už tą,
kai kas nors su kuo kitu bendraudamas, manosi pastaro­
jo dėka būsiąs geresnis vyras?
H ermogenas. Vardan Dzeuso, tikrai nėra, Sokratai.
Sokratas. Todėl tad ir sakykime, Hermogenai, kad
niekas iš ten esančiųjų čionai ateiti nenori, netgi pačios
Seirėnės45. Irjos, irvisi kiti | buvo [jo] apžavėti: matyt, to- e
kias gražias kalbas Hadas moka kalbėti, ir, kaip [aiškėja]
iš šios kalbos, šitas dievas yra tobulas sofistas ir didis esan­
čių pas jį geradarys; jis gi ir esantiems čia siunčia tieka
gėrybių. Ten aplink jį jų yra tiek daug, kad pagal tai įgijo

111
 KpaxuXoę

avtYjatv outco7toXXa aurai ra TCEptovra sxst stmv, xai

rov «nXourcova» dcrcotoutou eaye to ovopa. xai to aO p;
edeXetv auvstvat rolę av&pawrotę šyoucrt ra atopara, aXXa
tote auYyiyvEa&ai, STistSav rj <poyri xa&apa f) xavrcov
404 r aiv || Ttspi ro aaipa xaxaiv xai emOuptaiv, ou 91X006900
* $oxst aot stvai xai su svTS&upYjpivou ore oura> piv av
xars)(ot aurouę &r)aaę t?) 7tspi apsTYjv sm9upią, s^ovraę
Si tt)vtoOCFcopaToę nroirpiv xat paviav ouS’av 6 Kpovoę
Suvatro 6 7taT7)p ouyxar sy£tvaurai sv rolę 8eay.olę Srj-
aocęrolę aurou XsyopEvotę;
EPMorENHl. KtvSuvsustę rt Xsystv, ai Samparsę.
Sokpathe. Kai toye ovopa 6 <<At8ir)ę», ai 'EppoyEvsc,
b 17toXXou Sst ino rou atSouę Š7ta>vopa<7i)ai, aXXa 7ioXu
paXXov daro toū rravra ra xaXa siSsvat, am6 toutou uto
rou vopoOfiTou «"Ai8r)ę» exXt)9t(.
EPMorENHZ. H ev ti Se AYjpYjrpa te xal "Hpav xai
’A7toXXa) xai ’Atbjvav xai 'Tfyatarov xai vApr( xai rouę
aXXouę Osouę, Ttaię X£yop£v;
2 qkpathi. At)įjit)ty)p piv 9atvsTat xara nf)v Soatv
■aje iSoiSr^ę StSouaa aję prjnrjp «AY][xif)T7)p» x£xXrj<Tt)ai,
c Hpa Si spanf) rvę, | aicrrcEp ouv xal Xey£Tat 6 Zsuę aurrję
spaadsię ityziv. tatoę Si p£TecopoXoyaiv 6 vopo8eT7)ę rov
tx£pa «"Hpav» ajvopaasv sraxpunT6p£voę, aklę ttjvapy7)v
E7ti teXeuty]v yvoiyję 8’av, Et 7roXXaxtę Xsyotę to riję "Hpaę
ovopa. «0£pp£9aTTa» Si' 7roXXot psv xat touto 9o(3oūv-
rat to ovopa xai tov «A7toXXo>», ūkoaTCStptaę, eoixev,
ovoparcov opOonrjToc. xat yap p£ra^aXXovTEę cntoitouv-
rat r/jv «0£p<TE96vr(v», xai Sstvov aurotę 9aivsTac to Si

112
 K ratilas

„Turtingojo“ (Plouton — „Plutono“) vardą. Ir, vėl, ne­

norėjimas bendrauti su kūnus turinčiais žmonėmis, [no­
rint] susitikti su jais, kai siela bus tyra nuo visų || kūną 404
lydinčių blogybių bei norų, argi tau neatrodo būdingas
filosofui irgiliai apsvarsčiusiam, jog šitaip galėtų [žmones]
laikyti sukaustęs dorybės noru? Tuo tarpu tebesančių kū­
no jaudinimų ir šėlo valdžioje nevaliotų prie savęs išlaiky­
ti nė tėvas Kronas, net sukaustęs juos savo grandinėmis,
apie kurias kalba padavimai46.

H ermogenas. Bijau, kad kalbi [tiesą], Sokratai.

Sokratas. Ir vardu „Hadas“, Hermogenai, | įvardy- b
tas toli gražu ne nuo „neregimybės“ (aidės), bet kur kas
veikiau nuo visa ko gražaus pažinimo (ridenai); pagal tai
papročių steigėjo ir buvo pavadintas „Hadu“ (Haidės).
H ermogenas. Tebūnie. O kaip kalbėsime apie De­
metrą, Herą, Apoloną, Atėnę, Hefaistą, Arėją ir kitus die­
vus?
Sokratas. Atrodo, Demetra, kadangi teikia maistą,
duodama kaip motina (didousa hos mėtėr), ir pavadinta
„Demetra“ (Dėmitėr), o Hera (Hera) — „meilingoji “(era-
te): | kaip kalbama, ją pamilęs (erastheis) paėmė Dzeu- c
sas. O gal papročių steigėjas, tyrinėdamas padangių daly­
kus, „Hera“ (Hera) įvardijo orą (aėr), [žodžio] pradžią
nukėlęs į galą; atpažintum, jeigu daug sykių kartotum
Heros vardą. Toliau — „Ferefata“: daugelis ir šito vardo
bijosi, ir .Apolono“, tikriausiai dėl to, kad nepatyrė vardų
teisingumo. Mat jiežiūri, pakeisdami [šį vardą] į „Fersefonę“

113
 KpaTuXoę

d ĮjLYjvuet aocpyjv elvat | ttjv &eov. are yap (pepoĮjtevcov toov

Ttpocy|jiaTcov to ecpaKTOĮjLevov xai CKacptov xai Suvapevov
eKaxoXout}eiv crocpta av etT). «<I>epe7ra<pa» o&v Sta ttjv
aoiptav xai ttjv EKacpTjv toū cpepopivou 7] Oeoę av op&čoę
xaXotro, rj rotourov ti — 8t’orcep xat auvetmv aurž] 6
"AtS/ję aoipoę tov, Stori toloutt) eoriv — vūv Se aurrję ex-
xXtvoucrt to ovo[xa euarofiiav Kept 7iXetovoę Kotoupevot
•riję dX7)9etaę, oScrre «OeppecpaTTav» aunfjv xaXetv. rau-
e tov Se xal Kepi tov | ’AkoXXcd, oKep Xeyto, KoXXot Kecpo-
PrjvTat Kepi to ovopta tou $koū, a>ę Tt Setvov pjvuovroę’yį
oux f)cr97)aat;

EPMorENm. Ildvu įjlevouv, xai dX7)9r) Xeyetę.

SaKPATHS. To Se y ’ eortv, toę eįjlo'lSoxet, xaXXtara
xelįjl£vov rtpoę ttjv SuvaĮjttv tou tkoū.
EPMorENHS. Iltoę Syj;
S jikpathi. ’Eyto KEtpaaoĮjįat cppaaat 6 ye [xot cpat-
405 vETat- ou yap etmv || ort av įjloXXov ovopta tjpįjloltev ev ov
TETTapcrt Suvdfieat ratę tou 9eou, oktte Kacrtov ecpaKTea-
&at xai Sy)Xouv rpoKov Ttva Įjtou<7tX7)v re xat (xavrtx7)v
xai taTpodjv xat To£tx7)v.
EPMorENHS. Aėye Stį- oitokov yap Tt (jtot Xeyetę to
ovo{juxelvat.
S okpaths. Euapfjtoarov įjlevoOv, are Įjtou<Ttxou ovroc
tou 9eoū. Kptorov įjlevyap 7) xd&ap<ru; xa't ot xa&ap(jLo't
xat xara ttjv tarptx7)v xa't xard tyjv [juxvtixy)v xa't at rolę
b tarpixoię <pap(jLaxotę xal at rolę ĮjtavTtxotę | Kept&etaKietę
re xat ra Xourpa ra ėv rotę rotourotę xat ai Keptppavaetę,

114
 K rarilas

(Phersephone), irjiems jis atrodo baisus47; tuo tarpujis te­

nurodo, kad deivė yra | išmintinga {sophč). Juk daiktams d
laidojant ir blaškantis, išmintis būtų juos pačiumpantis,
palytintis ir gebantis paskui juos sekti dalykas. Taigi dei­
vė už savo išmintį (sophia) ir „lekiančio palytėjimą“48
{epaphėn toupheromenou) teisingai būtų vadinama Phe-
repapha, ar kažkaip panašiai; todėl, kad tokia yra, Hadas,
išmintingas būdamas, suja ir gyvena. Dabar gi, lengvą ta­
rimą vertinant labiau negu tiesą, jos vardas iškraipomas
taip, kad ji vadinama „Ferefata“. Tas pat, sakau tau, yra ir
| Apolonui; daugelis baidosi dievo vardo, tarytumjis nu- e
rodytų ką baisaus. Ar nesi pastebėjęs?
H ermogenas. Na žinoma, taip, tiesą kalbi.
Sokratas. Tuo tarpu [vardas], kaip man regisi, kuo
gražiausiai dera dievo galiai.
H ermogenas. Kaip tai?
Sokratas. Pamėginsiu perteikti tai, kas man atrodo:
mat neįmanoma, || kad vienas vardas, galėtų dar labiau 405
tikti keturioms dievo galioms taip, kad visas palytėtų ir
tam tikru būdu atskleistų mūziškąją, pranašiškąją, gydy­
tojo bei lankininko [galias].
H ermogenas. Nagi, paaiškink, nes kol kas man sakai
kažkokį labai jau keistą vardą čia būsiant.
Sokratas. Tačiau darniai suderintą, kadangi ir dievas
— mūziškasis. Juk, visų pirma, ir apsivalymas, ir apvalo­
mosios apeigos, adiekamos tiek gydant, tiekpranašaujant,
ir smilkymai — tiek gydomaisiais vaistais, tiek pranaša­
vimuose | vartojamomis [priemonėmis], taip pat tuose b

115
 KpaxuXoę

rtavra ev xt xauxa Suvatx’ av, xa&apov 7tapeyetv xov av-

t)pomov xat xaxa xo crcoĮia xai xaxa xyjv tĮfljyrjv 1 °u;

EPMoreNHS. Ilavu ptev ouv.

Sokpathz. Ouxoūv 6 xa&alpa>v tteoę xa't 6 a7ioXoucov
xe xai a7toXu(ov xtov xotouxcov xaxtov ouxoę av ea);

EPMorENHS. Ilavu ptev ouv.

SaKPATHS. Kaxa |xev xotvuv xaę a7toXuaetę xe xai
c a7toXouaeię, laxpoę cov x<ov xotoux<ov, | «’AtcoXoucov»
av opdčoę xaXotxo- xaxa Sė xyjvpuxvxod)v xal xo aXif)&eę
xe xai xo cxttXouv— xauxov yap etrrtv — tocrrtep ouv oi
0exxaXoi xaXouaiv auxov, op&oxax’ av xaXotxo- «VA7>
Xouv» yap cpacrt 7tavxeę 0exxaXoi xouxov xov tteov. Sta
Se xo aei (3oX&)v eyxpax7)ę elvat xo!;ix?j «’Aet(3dXX<ov»
ecrxlv. xaxa Se xt)v [iouaixY)v Sėt u7toXa(3etv a><J7rep xov
* «dxoXou96v» xe xat xy)v «axoixiv» oxt xo aX<pa arjfjtatvet
7roXXayoO xo oįjlou, xat evxau&a xi)v oįaoū 7toX7)CTtv xat
Ttept xov oupavov, ouę Syj «7CoXouę» xaXoūatv, xat [ttjv]
d rrept xr)v ev xij wSfj apĮjtovtav, r) Syj cruĮjLcpojvta| xaXeixai,
oxt xaūxa rrdvxa, eię cpaatv ot xojjnį»ol rrepi ptouatxr)v xat
aaxpovo[xtav, apĮjtovtą xtvl 7coXet d(ia 7idvxa- emaxaxet
Se ouxoę o $eoę rrį dpjjtovtą 6(j.oTtoXcov auxa 7tdvxa xal
xaxa $eouę xai xax’dv&pcoTtouc' oxmep o5v xov 6[i.oxe-
Xeu&ov xal 6(jtoxotxtv «axoXout)ov» xat «axotxtv» exa-
Xiaa(jtev, (jtexa(3aX6vxeę avxt xou «6įjio-» «a-», ouxto xat
«’Arc6XXcova» exaXeaa(jtev oę i]v «'0(jto7roXaiv», exepov
e Xa^Sa e[x(3aX6vxeę, oxl| oįjlcovuįjloveylyvexo x<oyaXe7roi

116
 K ratilas

dalykuose vartojami apsiplovimai bei pašlakstymai — juk

visa tai veikiausiai skirta vienam [tikslui]:padaryti žmogų
tyrą ir kūnu, ir siela. Ar ne?
H ermogenas. Tikrai taip.
Sokratas. Tad argi šitas apvalantysis dievas nebus ir
nuplaunantis (apolouon) bei išvaduojantis (apoluon) nuo
šitokių blogybių?
H ermogenas. Tikrai taip.
Sokratas. Tad pagal savuosius išvadavimus (apolyseis)
ir nuplovimus (apolouseis), kaip nuo šitokių [blogybių] gy­
dantis gydytojas, [Apolonas] | teisingai būtųvadinamas „Nup- c
launančiuoju“ (Apolouon). O pagal pranašavimo [meną] ir
[pagal jam būdingą] tikrumą (to alethes ) bei atvirumą (to
haploun) (nes tai yra tas pat) jis teisingiausiai būtų vadina­
mas taip, kaip tesaliečiai jį ir vadina, nes visi tesaliečiai šitą
dievą šaukia Aploutu O kadangi, nuolat pataikydamas (aei
bolon), pasižymi šaudymo iš lanko [menu], jis yraAeibaUdn
(„Nuolatos kliudantis“). Savoruožtu, turint omenymūziškąjį
[Apolono meną], reikia suprasti, kad alphadaug kur reiškia
„bendrai“ (homou), kaip kad [žodžiuose] akobuthos („pake­
leivis“) irakoitis („sugulovė“), o čia [ji reiškia] „sukimądrauge“
(homoupolesis) — tiekdanguje, vadinamąsias „ašis“ (pobus),
tiek dermę dainoje, kuri vadinama | sąskambiu, nes visi šie d
dalykai, kaipsako išmanantieji muzikos (mousike) irastrono­
mijos grakštybes, draugesukasi (pobi hama) tam tikrojeder­
mėje. O šis dievas yra dermės prievaizdas, visus juos bendrai
sukdamas (homopobn) irdievų, iržmonių tarpe. Taigi, lygiai
kaip „bendrakeleivį“(homokeleuthos) ir„bendragulovę“(ho-

117
 K poT U A oę

ovojjaTt. OKsp xai vuv ukotctsuovte<; Ttvsę Stot to ĮjLY }

opOtoę oxo7rcto9at ttjvSuvapu-v tou ovojiaToę cpo^ouvrai
auTO tbę OY][juxtvov cpftopav Ttva-toSi [koXu], totrasp apTt
406 eXsysTO, Kaotov icpanvoyLsvov | xstTat Ttov tou 9eou
SuvaĮjLecov, ockXou, asi (3aXXovroę, aKoXouovToę, oįjlotto-
Xouvroę. Taę Si «Mouoaę» te xat 6Xcoę ttjvjiouotx/)v tino
tou (jttoo9at, tbę soixev, xai r?ję ęr)TT)OEtbę te xai 91X0 -
009104 TO OVOfJtOTOUTO ETCtOVOjJtOOSV. A/]TO> Si O LKOTY)ę
TCpaonf]Toę riję Oeou, xot<xto s9eXir]jj.ova slvat oiv ocv tu;
Sėr]Tat. totoę Si tbę oi Ęšvot xotXouotv — KoXXot yap
«Ar]9tb» xaXouotv — Eotxsv o5v rcpoę to (xtj Tpayu tou
* iįOouę aXX’7]ĮjLEp6v te xal Xstov «Ae7)9tb» x£xXyjo9at ūko
b* | Ttov toūto xaXouvrtov. «’'ApTE(JUę» Si <Svx> TO apTE-
(X£ę 9 aivETat xai to xoojjttov, Sta ttįv -riję 7tap9£viaę
ETU.9ujj.tov totoę Si apsr/ję toTopa r/jv 9 eov ExaXsosv 6
xaXsoaę, Taya S’ av xat tbę tov apoTov fjtttnjoaoTję tov
avSpoę sv yuvatxt- r\ Stot toutcov ti r\ Sta uavra tocuto to
OVOĮJtOTOUTO6 TtdEjJLEVOę ŠOeTOT7] dstį).

EPMorEME. Tt Se 6 «Atovuo6ę»te xott tj «’A9 poStTT)»;

S okpathi. MsyaXa, to Kat 'l7uiovtxou, sptoTaę. aXXa
EOTt yap xat OKouSattoę sipyjjjšvoę 6 TpoTtoę Ttov ovoįjo-

118
 K ratilas

mokoitis), vietoj homo- („bendra-“) pakeitęa- („su“), pavadi­

nome akolouthos („pakeleivis“) ir akoitis („sugulovė“), lygiai
taip .Apolonu“(Apollon) pavadinome tą, kuris buvoHomo-
poldn („Bendrai sukantis“), įterpdami antrą labda, mat Į jis e
buvo tapęs bendravardžiuslogiamvardui (Apolčn—„Pražu­
dantis“). Šitai įtardami, kai kurie ir dabar dar, neteisingai
įžiūrėdami vardogalią, jo baiminasi, tarsi [šisvardas (.Apollon)]
reikštų kokią pražūtį. Tuo tarpu [vardas], kaip ką tik buvo
kalbama, rymo || paliesdamas visas dievo galias: „atvirumą“ 406
(hapbus), „nuolatinį kliudymą“ (aei balldn), „nuplovimą“
(apolouon) ir„bendrąsukimą“(homopolon). O Mūzos (Mou-
sai) irapskritai mūziškasis [menas] (numiki), kaip regis, šiuo
varduįvardyti nuo „atkaklaussiekimo“(mdsthai) irieškojimo
bei išminties meilės. O Lėto {Lėto) [taipįvardyta] nuo deivės
švelnumo, kadangi „noriai“49[įvykdo] ko tikkas prašytų. O
gal [jos vardas] toks, kaip vadina svetimieji, nes daugelis ją
vadina Lėtho. Atrodo, šiuo vardu | vadinančių ji pavadinta b
Lėthd dėl to, kad yra ne šiurkštaus, o malonaus ir glotnaus
būdo (leionėthos). .Artemidė“(Artemis), regisbūsianti „svei­
kairnepalytėta“(artemes) bei „kukli“dėl noro išsaugoti mer­
gystę {parthenia). O gal pavadinusysis deivę pavadino „do­
rybės žinove“ (arėtarhistor), arba, galimas daiktas, [suteikė
jai vardą] irkaip„nekenčiančiai arimo“(aroton mtsėsasės), ku­
riuo vyras aria moterį; teikiantysis [vardus] deivei šį vardą
suteikė arba dėl vieno kurio iš šių dalykų, arba dėl visų.
H ermogenas. Na, o ką apie „Dionisą“ ir .Afroditę“?
Sokratas. Didelių dalykų klausi, Hiponiko sūnau.
Tačiau šių dievų vardus galima aiškinti ir rimtu | būdu, c

119
 KpaxuXoę

c tcovtoutou; | xotę Oeotę xai 7iaiStxtoę. tov įjlevouv crnou-

Satov aXXouę Tivaę epayra, tov8s 7TaiStx6v ouSsv xa)Xusi
8isX&siv cpt,Xo7taLCT[xov£ę yap xai oi &eol. 6 te yap Ato-
vuaoę stY) av 6 SiSouę tov oivov «Ai8oivuaoę» sv 7taiSt,a
* xaXoupLevoę, olvoę 8’, oti otsa&at vouv eysLv tcolsi ttov
KivovT&iv Touę 7ioXXouę oux šyovraę, «oiovouę» SocatoraT’
av xoXoito. nepi Si ’Acppo&TYję oux aiįiov 'HatoSto av-
TiXsysLV, aXXa auyyajpstv oti 8ia t/)v < ex> toū acppou
d yevsCTtv | «’Acppo8tTr)» exX7)8t).
EPMorENHS. AXXa įjlyjvou8’AOrjvaę ’A9r|Voa6<;y’a>v,
ai £c6xpaTeę, STuXr)crr), ou8’'Hcpat<rroutexal “Apso*;.
£ qkpaths. Ou8š sbcoę ys.
EPMorENHi. Ouyap.
SflKPATHI. OuXOUV TO ĮAEV ETEpOV OVOĮJLa aUT/ję OU
yaX£iov7 dizėiv Si b xeixca.
EpMorENHS. To 7cotov;
SnKPATHl. «TIaXXa8a»7tou aurrjv xoXoūįjlsv.
EPMorENHl. Fltoę yap ou;
2 okpath£. T outo įjlevTotvuv ano Tr,ę ev Toię 671X014
e opy/jascoę |YjyouĮjLSvoi TsO^vaL op96ię av, 0 4 sydipuat, Tjyot-
ĮiE&a- to yap tzouy) auTov yį tl aXXo įjletecop^ elv Yį amo
^ t ?)ę yyję rj ev Talę yspaiv || «r:aXXecv» te xai «iraXX£at)aL»
xai opyetv xai opystaOat xaXouįjlev.

EPMorENH2. Flavu įjlevouv.

2 qkpath£. «IIaXXa8a» įjlevtolvuvTauiy.
EPMorENHl. Kai op&oę ys. aXXaSi) to ETEpov 7rak
Xsy£ię;

120
 K ratilas

ir žaismingu. Taigi rimtojo [būdo] paklauski kitų, o žais­

mingojo išdėstyti niekas netrukdo, nes žaidimus mėgsta
ir dievai. Mat Dionisas, davusysis vyną (didaus oinon), žai­
džiant būtų vadinamas Didoinysos, o vynas (oinos), ver­
čiantis daugelį geriančiųjų manyti turint protą (oiesthai
noun), kai jie toli gražu jo neturi, teisėčiausiai būtų vadi­
namas oionous. O dėl Afroditės Hėsiodui prieštarauti ne­
verta, bet [dera] sutikti, kad Aphroditė taip pavadinta dėl
| gimimo iš putos (aphros)50. d
H ermogenas. Betgi, atėnietis būdamas, nepamirši
nei Atėnės, Sokratai, nei Hefaisto bei Arėjo.
Sokratas. Nė nedera.
H ermogenas. Na, ne.
Sokratas. Kad ir kaip būtų, nesunku pasakyti, dėl
ko suteiktas antras jos vardas.
H ermogenas. Koksai gi?
Sokratas. Vadiname ją kartais „Palade“.
H ermogenas. O kaipgi.
Sokratas. Man regis, teisingai manytume, tardami
šitą [vardą] būsiant suteiktą pagal | šokį su ginklais; mat e
arbasavo paties, arbako kito pakylėjimą— tiek [apskritai]
nuo žemės, tiek rankose — 1| vadiname „švaistymu“ (pal- 407
lein) ir „švaistymusi“ (pallesthai), arba, [kitaip tariant],
šokdinimu bei šokimu.
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Taigi „Paladė“ (Palias) [pavadinta] pagal tai.
H ermogenas. Ir teisingai. Tačiau kaipgi kalbėsi apie
antrąjį [vardą]?

121
 KpimiXo<;
Zqkpath£. To oję ’Aibjvaę;
EPMorENHS. Nod.
SnKPATHl. T outo EĮi^ptOecnrepov, ai qplXs. £olxaat 8r(
xal oi 7taXat,ol ttjv ’ASrjvav vojaI^siv čianep oi vūv 7tspi
b* '0[xy]pou SeivoL xal yap touto>v oi |7toXXol si;7)you(i£voi
TOVTCOlTĮTTjVCpOtCTlT7)V’A9t]v5ČVOCUTOVVOŪVTE XŪtl StdvOlOCV
7r£7tot,7]XEvat., xal 6 xa ovoĮjurca tcouov eolxe toloutov ti
Tcspl auT?ję 8iavosicr$ai, eti 8c įxei^6vox; Xiya)v Oeoū
* vorjaiv ajcmspsl Xsysi oxt «a &£Ovoa» eotIv aunr), xą> aX-
<pa £evixtoę avrl xou 9jxa ypTjadfisvoę xal xo uora xal to
aty(xa a<psXd>v. tatoę 8e ou8i tocuttj, aXX’ d>ę xa Ošia
voouoTję auoję SiacpspovTcoę xaiv aXXtov «0 eov6y]v» sxa-
Xect£v. ouSev 8c omt/ci xal ttjv ev toj tj&si voTjtTiv
c oucrav ttjv 8sov tocuttjv «’H0ov6t)v» įxev| (k>uXE<jOat. npo-
acnzclv 7tapayaya)v 8s t) auxoę ^ Tiveę uarspov S7U to
xdXXt,ov aiovro, «Atto]vaav» ExdX£aav.

EPMoreNHS. Tt Se Stj tov "Hcpatarov, to) Xeystę;

SaKPATHE. H TOVySVVatOVTOV«CpOEOę l'(TTOpa» špa>-

EPMorENHS. vEotxa.
Z okpathi. Ouxouv outoc, (jiEvtojcvtI S9jXoę «4>oaaToę>>
aiv, to 9įxa 7cpoCTEXxuaapiEvoę;
EPMOrENHI. KivSuVSUSI, S(XV ĮJLTf) 70] CTOt, G)ę £01XEV,
ETt dXXr) 86^7).
SOKPATHI. ’AXX’l'va ĮJ.7) SoiįT], TOV ApT) SptOTOC.

122
 K retilas

Sokratas. Apie „Atėnės“?

H ermogenas. Taip.
Sokratas. Sitai kebliau, mielasai. Bet atrodo, kad ir se­
noliai Atėnę laikė per tą patį, kaip tie, kurie dabar nepapras­
tai įgudę į Homero [kūrinius]. Mat ir dauguma | pastarųjų b
aiškindami poetąsako, jogjisai sukūręsAtėnę (Athčna) [vaiz­
duodamas] protą (nous) bei mąstymą (dianoia), ir kurian­
tysis vardus, panašu, kažką tokio apie ją mąstė vadindamas
jądardidingiau, „dievo mąstymu“(theou misis), nelyginant
sakytų ją esant ha theonoa („Dievamąstę“), vietoj eta sveti­
mu būdu vartodamas alpha ir pašalindamas ičta bei sigma.
O gal irne pagal tai, bet pavadinoją Theonoi („Dievamąstė“),
kaip mąstančią dieviškus dalykus (theia noousis) — kitaip
negu kiti. Niekas netrukdo ir [manyti], kadangi mąstymas
yra būdingas jos būdui (ithei noisin), kad šitą deivę jis no­
rėjo | pavadinti Ėthonoen, bet arba pats, arba kas nors vė- c
liau pakeitę taip, kaip atrodė būsiant gražiau, pavadino
.Atėne“ (.Athinaan).
H ermogenas. Na, o apie Hefaistą (Hiphaistos) kaip
kalbi, ką?
Sokratas. Ar klausi apie kilnųjį „šviesos žinovą“
(phaeos histora)?
H ermogenas. Panašu.
Sokratas. Tad argi kiekvienam nėra aišku, kad jis
yra „Faistas“ (Phaistos), kaip priedą prisitraukęs eta ?
H ermogenas. Bijau, kad taip, jei tik tau, kaip reikėtų
laukti, nepasirodys dar kaip kitaip.
Sokratas. Tačiau, kad nepasirodytų, klauskapieArėją.

123
 KpaxuXoę

EPMorENHS. ’Epcorto.
d £ qkpath2. Ouxouv, et [xev (3ouXet, xora | to appev xe
xat xara to avSpetov «vApr)ę» av et/]- et 8’ au xara to
<rxXif]p6v tc xod a{xeTot(TTpocpov, o 8y) «apparov» xaXetTat,
xal tocutt] av Kavray/j KoXe(jttxčo Seto KpeKot <<Aęrr\» xa-
Xeta&at.
EPMorENHi. ndcvu ptev ouv.
S okpaths. ’Ex (xev oOv twv &ečov Kpoę &ečov aKaX-
Xayčofjtev, o*; eyo> 8ė8otxa Kept aurčov 8totXeyeadaf Kept
* 8e aXXcovaivrtvcov Į3ouXet Kpo(3aXXe (Jtot, «ocppa tSyjat o!ot»
Eu9ucppOVOę «tKKOt».
e EPMorENHi. ’AXXa|Koajaco Taura, ert ye ev epoptevoc;
ere Kept 'Epjjtou, eneiSrj jie xat ou cpTjatv KparuXoę 'Ep-
(jtoyevy) elvat. Ketptopteda ouv tov «'Ep|xrjv» ax®J#xa&at Tt
xat voet to ovoĮjta, tva xat etScojiev et Tt o8e Xeyet.

SaKPATHS. ’AXXa [rrjv toūto ye eoixe Kept Xoyov Tt

* elvat 6 «'Eppję», to yap epĮJtrjvea etvat xat to ayyeXov
408 xat to xXoKtxov Te xat to aKanr)X6v || ev Xoyotę xat to
ayopaartx6v, Kept Xoyou Suvapiv eartv Kaaa aur/) yį
KpayĮjtaTeta- OKep ouv xa! ėv rotę Kpoa&ev eXeyo[jiev, to
«etpetv» Xoyou ypeta eart, to 8e, olov xat "OĮjnrjpoę koX-
Xayoū Xeyet, «eĮjtY]aaTo» cpr(atv, touto 8e ĮjtYj^avYjaaa&at
eartv. eĘ aĮjuporeptov ouv toutcovtov to Xeyetv Te xat tov
* Xoyov ĮjtYjCTaptevov — to 8e Xeyetv 8y) eartv etpetv — rou-
tov tov $eov diOKepet CKtrarret yjįjliv6 voptoSerTję- «7H
b av&pcoKot, oę | to etpetv i\npaxo, 8txatcoę av xaXotTOūko
UĮjtčov Etpep)ę»-vuv 8e Yjptetę, obęoto[xe9a, xaXXcoKt^ovreę

124
 K ratilas

H ermogenas. Klausiu.
Sokratas. Taigi, jei nori,,Arėjas“ (Arės) tebūnie pa­
gal Į „patiną“ (arren) ir pagal „vyriškumą“ (andreion), o d
galgi savo ruožtu — pagal griežtumą ir neapsukamumą
(o tai vadinama „neapgręžiamumu“ (arraton); ir pagal tai
visokeriopai karingamdievui tiktų vadintis Arėju“ (Arės).
H ermogenas. Na, žinoma.
Sokratas. Taigi — dėl dievų! — nuo dievų pasitrau­
kime, nes bijau apie juos kalbėtis. O apie kims dalykus,
kokius tik nori, pirmyn — „tam, kad išvystumei, kokie
žirgai“ Eutifrono51.
H ermogenas. Tikrai | taip padarysiu, bet dar tavęs e
paklausiu tik vieno dalyko — apie Hermį, kadangi Kra­
tilas sako, kad nesu Hermogenas. Tad pamėginkime
pažiūrėti „Hermį“, ką gi šis vardas reiškia, idant drauge
išvystume, ar anas ką nors dora kalba.
Sokratas. Betgi rodos, kad šitas [vardas], „Hermis“,
tai kažkas apie kalbą: ir tai, kadjis yravertėjas (hermėneus)
irpasiuntinys, irvagis bei apgavikas || kalbomis, irprekeivis 408
— visas šis verslas susijęs su kalbos galia. Taigi, kaip nese­
niai minėjome, eirein („sakyti“) yravartoti kalbą, o kartais,
kaip kad ir Homeras daug kur kalba, sakoma emėsato
(„pramanė“), tai reiškia „gudriai sugalvoti“. Tad iš abiejų
šių [žodžių] [sukūręs vardą] pramaniusiam kalbėjimą ir
kalbą dievui (o „kalbėti“juk yra eirein), papročių steigėjas
Į
tarytumei liepia mums: „Žmonės, tas, kuris pramanė šaky- b
mą (eirein emėsato), teisėtai būtų jūsų vadinamas Eiremės“.
Mes gi dabar, manydamiesi pagražinąjo vardą, vadiname

125
 KpaxuXo<;

to ovofjia «'EpĮxrjv» xaXoūjjL£v. [xal r\ ye Hptę dtaco tou

* etpetv eotxev xexXY)fjtevY), oti ayyeXoę y]v.]
EPMorENHi. Ntjtov Ala, e&apa (jtot Soxet KpaxuXoę
Xeyetv to epiįay] elvat 'Epji.oyevr)- ouxouv eufiY^avoę ye
etpu. Xoyou.
2 qkpathi. Kai to ye tov Ilava tou 'Ep[xou elvat oov
Sttpu?) er/ei to eixoę, čo eTatpe.
c EPMorENHi. Ilčoę | Syj;
SflKPATHS. OZa&a oti 6 Xoyoę to Ttav oYjĮjtalvet xal
xuxXet xai 7toXet ael, xal ecm St7tXoūę, aXY)9ir)ę ts xal
tpeuS/ję.
EPMorEME. Urvu ye.
SnicPATHi. Ouxouv to [iiv aXr)0eę auToū Xetov xai
Oetov xal av<o olxouv ev Totę Oeotę, to Si (jieūSoę xarco iv
Totę 7roXXotę tčov avDpco-rttov xal Tpayu xal Tpaytxov
evTaū&a yap TiXet<TTOi oi įau&oI tc xal Ta <J>euSY) ecrclv,
Tcepl tov Tpayixov ĮBtov.
EPMorENHi. riavu ye.
SflKPATHl. ’Op&čoę ap’ <av> 6 7tav įayjvugov xal ael
d koXčov «FIav | atTtoXoę» eiY], St<puY)ę 'Eppioū uoę, toc [iiv
avoodev Xetoę, Ta SixaT<o$)ev Tpcc/vę xal TpayoetSYję. xal
eartv Y]Tot Xoyoę Y]Xoyou aSeXcpoę 6 Ilav, eZ-rtep 'Epjioū
uoę eoTiv aSeX<pčo Sieotxevat aSeXcpov ouSev &au(iaa-
tov. aXX’onep ey<o eXeyov, čo [iaxapte, a7taXXayčo[iev ex
tčov Oetov.

EPMorENHi. Tčov ye toioutoov, čo£toxpareę, et (3ouXet.

* 7tepl Si tčov TotčovSe tI ere xtoXuet SteX&etv, olov Y)XtouTe

126
 K ratilas

jį „Hermiu“ (Hermis)52. [[Atrodo, kad ir Iridė (Iris) pa­

vadinta nuo eirein („sakyti“), būdama pasiuntinė.]]53
H ermogenas. Vardan Dzeuso, tuomet man regis,
kad Kratilas gerai kalba, sakydamas, jog nesu Hermoge­
nas („Hermio pagimdytas“), nesu įsigudrinęs kalbėti.
Sokratas. Tikėtina ir tai, kad Panas {Pati), Hermio
sūnus, turi dvejopą gymį.
H ermogenas. Kaip | tai? c
Sokratas. Juk žinai, kad kalba viską (pan ) žymi ir
amžinai kraipo bei suka54, ir esti dvejopa, tikra bei me­
laginga.
H ermogenas. Na, žinoma.
Sokratas. Taigi, jos55tikroji [dalis] glotni ir dieviška,
ir gyvena aukštybėse tarp dievų, o melas [gyvena] žemai,
tarp daugelio žmonių, ir yra grubus {trakhu) bei ožiškas
{tragikon). Čia, susijusių su ožišku gyvenimu, esama dau­
gybės sakmių bei melagysčių56.
H ermogenas. Na, žinoma.
Sokratas. Vadinasi, tai, kas viską {pan ) nurodo ir
amžinai suka {aeipolon), teisingai būtų [vadinama] Pan
| aipolos („Panų ožkaganiu“)57, dvejopo gymio Hermio sū- d
numi, iš viršaus glotniu, o iš apačios grubiu irturinčiu ožio
pavidalą. O juk Panas, būdamas Hermio sūnus, ir yra
kalba arba kalbos brolis; o kad brolis brolį primena, nieko
nuostabaus. Tačiau, kaip kalbėjau, palaimintasai, trau­
kimės nuo dievų.
H ermogenas. Jei nori, Sokratai, nuo šitokių [dievų
pasitraukime]. Bet kas tau trukdo išnagrinėti tokius, kaip

127
 K p orn iX oę

xal <reXrjVY)ę xai acrcpcov xal yrję xai at$epoę xat aepoę
e xal mipoę xai | u8axoę xai a>pčov xal evtauTou;
Sokpathį. Suyva {xev p-ot, Tipotrrarcetę, optcoę 8e, ci-
nep aot xeyapta(jivov šorai, sdsXto.
EPMorENHS. Kai pjv yaptfj.
2flKPATH2. T i 8ij ouv 7tpa>xov (3ouXei; i) oxmzp cincę,
tov r(Xiov StiX^w(jL£v;
EPMorENHi. ndcvu ye.
2 qkpaths. tfEoixe toivuv xaxa8Y]Xov yevopievov av
409 įjl5XXovet Tto Aiopocco xię ovoĮiari || XP<p^o — «aXiov»yap
xaXouaiv ot Acoptyję — «aXioę» oOv eir) (jtev av xaxa to
aXt^etv eię tocutovrouę av^poOTOuę e7tei8dcv avaTetXy], eiT)
8’av xai tg>nep't ttjvyrįv ael etXetv uov, eotxot S’av xai
ori :rotxtXXet uov ra yiyvopteva ex riję yrję- to 8c7totxtX-
Xetv xa't atoXetv xauxov.

EPMorENHZ. Tt 8c rj «aeXy)vr]»;
Sokpathz. Touto8c toovofjta cpaiverai tov’Ava^a-
yopav rae^eiv.
EPMorENm.Tt 8rj;
Sakpaths. ,,Eotxe 8t)Xouvti 7iaXat6xepov o exeivoę
b veioari eXeyev, oxt rj ack^vt) axo toūyjXiou|eyei toepo*;.
EPMorENHS.IltoęSr);
Sokpathi.To Įoivra>u «aeXx;» xai to«cpwę»raurov.

EpMorENHi. Nao.
SaKPATHi. Neov 8e ttouxai evov aet etm Tiepi ty]v

128
 K ratilas

Saulė, Mėnulis irŽvaigždės, Žemė irGaisas (aither), Oras

bei Ugnis ir Į Vanduo, taip pat Metų Laikai beigi Metai? e
Sokratas. Gausiai gi man prisakei, bet, jei tave tai pa­
malonins, sutinku.
H ermogenas. Tikrai pamaloninsi.
Sokratas. Tai ko ten pirmiausia nori? Ar, kaip sakei,
mums išnagrinėti Saulę (kilios)?
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Taigi, panašu, kad labiau paaiškėja tuo­
met, kai kas nors vartoja dorišką || vardą; mat [Saulę] 409
dorėnai vadina halios, o kalios būtų pagal tai, kad [Saulė]
patekėjusi suburia (halizein) žmones į daiktą; galėtų va­
dintis ir nuo to, kad amžinai eidama suka (heilein idn )
Žemę. Taip pat panašu, [jog Saulė taip pavadinta] ir dėl
to, kad eidama papuošia tai, kas randasi iš Žemės, o „puoš­
ti“ ir „dabinti“ (aiolein) yra tas pat.
H ermogenas. Na, o kaip „Mėnulis“?
Sokratas. Man regis, šitas vardas Anaksagorui slo­
gus.
H ermogenas. Kaip tai?
Sokratas. Panašu, kad [šis vardas] jau seniau atsklei­
dė tai, ką anas kalbėjo visai neseniai — kad Mėnulis šviesą
| gauna iš Saulės. b
H ermogenas. Kaip tai?
Sokratas. „Spindesys“ (selas) ir „šviesa“ (phds), ko
gero, tas pat.
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Jei tiesa tai, ką kalba anaksagorininkai,

129
 KpaxūXoc

atkrprr\v toutoto cptoę, etnep 0 X7)87)oi ’AvoĘayopetoi Xe-

youatv xuxXto yap tcouaei aŪT7)v7tepttd>v veov aei ėnt-
[3aXXet, evov 8e vndcp/ei totoū 7ipoTepou (jorjvoę.

EPMorENHi. Ilavu ye.

Sokpathi. «EeXavaiav»Beye xaXoūatv aur/)v ra>XXoi.
EPMorENHi. Ilavu ye.
ZnKPATHZ. "Ori Se aekxą veov xai evov eyet aet, «£e-
c * Xaevveoaeia» įjlcv| 8txat6raT’av tčovovoįiotojvxoXoito,
ouyxexpoT7)(i£vov Be «2eXavaia»xexX7)rat.

EPMorENHi. At8upaįi{3čo$eęye toutotouvoįjuo, &£to-

xpaTeę. aXXa tov pjva xai to aarpa raoę Xeyetę;
Sgkpathz. 'O piv «[ielę» oluotoū (xetoū<j8ai eiT] av
«ĮjLet7]ę» op8aię xexX7)[ievoę, to 8’«a<xrpa» eotxe T?ję aa-
TpaToję e7tcovu(xiav žyetv. 7) Be «aaTpamr)», oti to a>7ta
avacrcpe<pet, <<ava<TTpto7ri)» av eiT), vūv 8e «aaTpa7r/)»
xaXXo)raa9etcra xexXr)rai.
EPMorENHi. Tt 8e to raip xal to ūStop;
d ZftKPATHE. T 6 «7tŪp» | O7T0p0>‘ XOt Xtv8uveŪet 7)TOt 7)
toūEūSucppovoę [xe Įjtoūaa eraXeXot7tėvat, r\ toutoti raxy-
yaXera>v elvat. ayjbfyca ouv 7)v etaayoo ptTjyavTjv era Ttavta
to TotaŪTa a av a7topto.
EPMorENHi. Ttva 8rt;
Sokpathz. ’Eyco aot epto. araSxptvat yap por eyotę av
* eiratv raip xaTa Ttva TpoTtov xaXetTat;
EPMorENHi. Ma At’oūx eytaye.
Sokpaths.2xe<JmBrt o eya) urawtTeua>Tiept aūroū. ev-

130
 K radlas

tai Mėnulio (Selenė) šviesa turbūt visuomet yra ir nauja

(neon), ir sena (henon), nes [Saulė], amžinai ratu apie jį
eidama, amžinai prideda naują [šviesą], o senoji [šviesa]
jam tebepriklauso nuo ankstesnio mėnesio.
H ermogenas. Be abejo.
Sokratas. O daugelis vadina jį ir Selanaia.
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Kadangi jis „amžinai turi naują ir seną
spindesį“ {setas neon kai henon ekhei aei), teisėčiausiai | iš c
[visų] vardų jis būtų vadinamas Selaenneoaeia, tuo tarpu
sutraukus pavadintas Selanaia.
H ermogenas. Šis vardas gan ditirambiškas, Sokratai.
Tačiau ką pasakysi apie „Mėnesį“ (meis) ir „Žvaigždes“?
Sokratas. „Mėnuo“ {meis) pagal „mažėjimą“ {meio-
usthai ) teisingai būtų vadinamas metės , o „Žvaigždės“
{astru) greičiausiai turi „žaibo“ {astrapė) pavadinimą. O
„žaibas“, kadangi žlibina akis {opa anastrephei), turėtų bū­
ti anastropė, o dabar pagražintas vadinasi astrapė.
H ermogenas. O kaip ugnis ir vanduo?
Sokratas. Dėl „ugnies“ | išeities nerandu ir bijau, d
kad arba Eutifrono mūza mane paliko, arba kad tai itin
sunkus [vardas]. Tad žiūrėk, kokią gudrybę įvedu visiems
tiems dalykams, dėl kurių nerandu išeities.
H ermogenas. Na, ir kokią?
Sokratas. Tuoj pasakysiu. Atsakyk man: gal galė­
tumei pasakyti, kokiu būdu pavadinta ugnis?
H ermogenas. Ne, dėl Dzeuso, toli gražu.
Sokratas. Tad žiūrėk, ką įtariu dėl [šito žodžio]. Mat

131
 KpatuXoę

votoyap art koXXxoi "EXXrjveęovopara aXXcoęre xa! oi ūko

e- |ročę (3ap(3dpotę otxoūvreę Kapa rčov (3ap[3dpcov etXr)cpa(Ttv.
EPMorENHi. Tl oOv 8t];
2 qkpath2. Et rtę £r)rot rauta xara ttjv 'EXXt)vix7)v
cpcovY]varę ebcorarę xetrat, aXXa įjly] xar’exetvr]v e£ % to
ovopa ruyyavet ov, ola&a ort aKopoi av.
EPMorENHS. Ebcorarę ye.
410 IISokpathi."Opa rotvuv xal roūro ro ovopa to «KŪp»
(xr) rt (3ap(3aptx6v fį. roūro yap oūre pąStov Kpocratįm ea-
r'tv 'EXXr]vtxrj cparvrj, cpavepol r ’eta'tv oūrcoę auro xaXoūv-
reę Opūyeę <rptixp6v rt KapaxXtvovreę’ xal ro ye «uSorp»
xal raę «xuvaę» xal aXXa koXX<x.
EPMorENm. "Ecrct Taura.
SnKPATHl. Ou rotvuv Sėt raura Kpoapta^ecr^at,
ertei eyot y’av rtę etKetv Kept aurcov. ro p£v ouv KŪp xa't
b ro uSarp raury) aKto&oūpar16 Se Stį arjp žpa ye, to 'Ep-
poyeveę, ort atpet ra <xkoriję yrję, «ar)p» xexXr)rai; r\ ori
aet pet; t) ort Kveūpa eE, aurou ytyverat peovroę; oi yap
KotTjrat kou ra Kveūptara «dr)raę» xaXouatv tcrarę ouv
Xeyet, coartep av et etKOt 7tveu(juxr6ppouv, «ar)roppouv»
* [oOev Srj (3ouXerat aurov ourcoę etKetv, ort earrtv arjp]. rov
Se at&epa rįjSe to] UKoXap.(3ava>, ort aet $et Kept rov
depą pearv «aet&er)p» Stxatarę av xaXotro. yrį Se paXXov
c 07)(juxtvet o (3oūXerat eav rtę «yatav» | ovopacn)* yata yap
yew7]retpa dv etT] op&orę xexXr)pevr), airę cpr(atv "OpTjpoę-
ro yap «yeyaa<7iv» yeyevvrja&at Xeyet. etev rt ouv r]p.tv
yjv ro perą roūro;

132
 K retilas

man dingojasi, kad iršiaip helėnai, irgyvenantieji! barba- e

rų valdžioje perėmė daug vardų iš barbarų.
H ermogenas. Tai ką?
Sokratas. Jei kas nors tyrinėtų šitų [vardų] tikėti­
numą helėnų tarmės atžvilgiu, bet ne tos, iš kurios vardas
sykiais būna kilęs, tai supranti, kad išeities gali ir nerasti.
H ermogenas. Taip, veikiausiai.
|| Sokratas. Tuomet pažvelk, ariršitas vardas — „ug- 410
nis“ nėra koks barbariškas. Juk jį net susieti su helėniška
tarme nelengva, o gerai žinoma, kad šitaip [ugnį] vadina
frigai, truputį ką ne ką pakeisdami. Tas pat ir dėl „van­
dens“, „šunų“ ir daugelio kitų.
H ermogenas. Taip ir bus.
Sokratas. Tad nereikia šitų [vardų] prievartauti, nes
apie juos nesunkiai atsirastų kas pasakyti. Taigi, ugnį bei
vandenį šitaip ir nustumsime į šoną. | O argi oras, Hermo- b
genai, pavadintas aėr („oru“) ne dėl to, kad pakelia {airei)
dalykus nuo žemės? Arba kad „amžinai teka“ {aei rhei)?
Arba kad jam tekant atsiranda vėjas? Mat poetai vėjus
kartais vadina aitai („gūsiais“), tad, galbūt norėdami pasa­
kytipneumatorrous („vėjo srautas“), sako aitorrous („gūsio
srautas“). O Gaisą (aithir) suprantu kažkaip taip, kad jis,
kadangi amžinai bėgdamas {aei thei ) apteka orą {aera
reon ), teisėtai turėtų būti vadinamas aeitheir. O Žemė
{gi) labiau išreiškia tai, ką ji žymi, jei kas ją įvardija | gaia: c
mztgaia, laikantis Homero, teisingai būtų pavadinta „gim­
dytoja“ {genniteira ), nes gegennisthai („gimti“) jis sako
gegaasin. Tebūnie taip. Ką gi turėjome po šito?

133
 KpaxuXoę

EPMorENHi. 7i2pai, 3>2&)xpaxeę, xal sviauToę xat

ETOę.
2 qkpath2. At įjlevS'fj topai ’Arrt.xt.crd coę to 7taXai6v
* pYjTeov, ei7tep (3ouXei to eixoę eiSsvar topai yap šiai 8ia
to opi^stv yet.Įixovaę te xai &iprj xal 7WEU(iocTa xa'i Touę
* xocp7iouę Touę sx "riję yrję" opt^oucrai Si $ixaaoę av «opai»
d xocXo!vro. Evtauroę Si | xai SToę xiv8uvsusi šv ti slvac. to
yap Ta cpuopEva xai Ta yiyvo(XEva evpipsi sxaorov Ttpoa-
yov eię cptoę xai auro sv auTto s^etoc^ov, touto, uxmep iv
žolę npoa&ev to toū Aioę ovopa Siya SąjpirjfAsvov oi pev
Zrjva., oi Si Ata sxaXouv, outioxod svrauOa oi (jin/ «svtau-
tov», oti eveaurčo, oi Si «sToę», ori sra^Ei* 6 Si oXoę Xo-
yoę strciv to «evsauTtp ETa^ov» touto7ipoaayopEUEat)ai
sv ov Siyct, oSctte8uo ovo(juxTa ysyovsvai, «sviauTov» te
e xai «EToę», s£ svoę | Xoyou.

EPMorENHS. AXXa Srįra, do2toxparsę, 7roXu sm&Stoę.

Sokpathi.Iloppto rpr\ otpai cpaivopai aocpiaę sXauvsiv.
EPMorENHS. riavu įxev oOv.
2flKPATH2.Ta)(a įji5XXovcpYjaeię.
411 || EPMorENHi. AXXa psTa touto to ElSoę šytoys rjSicoc
av &£aaai(jw)v Tauxa toc xaXa 6vo(juxTa tivi kote op&6-
T7)Tl X£lTai, Ta 7l£p'l T7)V Op£T7]V, 0T0 V«9p6v7]CFU»TEXai
«ouvEcrię»xai «8ixaioauvy)» xai TaXXa tocToiauTa TiavTa.
Eqkpathz. ’Eysipsię puiv, S>sTaips, ou cpauXov ysvoę
ovopaTtov oįjjCocSe£71eiSy)tiep tt)vXeovtt)vsv&E$uxa, oux
daro§siXiaTsov dcXX’£7u<jxs7tT£ov, coc eoixe, cppo'/rjaiv xai

134
 K ratilas

H ermogenas. Metų laikus, Sokratai, ir metus —

eniautos bei etos.
Sokratas. „Metų laikus“ {borai) reikia tarti senoviš­
kai atikiškai, jei nori sužinoti, kaip tikriausiai yra. Mat
borai yra todėl, kad riboja (horizei) žiemas ir vasaras, vė­
jus ir žemės derlių, o ribodami {horizousai ) jie teisėtai
būtų vadinami borai. O dėl „metų“— eniautos| ir etos, — d
manau, jog tai kažkoks vienas dalykas. Mat lygiai kaip
anksčiau minėjome, kad, suskaldę Dzeuso vardą į dvi da­
lis, vieni vadina jį Zeno, kiti — Dia, taip ir čia: tai, kas ge-
mančius ir atsirandančius dalykus kiekvieną savo ruožtu
išveda j šviesą irkiekvieną atskleidžia savyje pačiame, vieni
[vadina] eniautos, kadangi [daro tai] „pats savyje“ {en heau-
tdi), o kiti — etos, kadangi „skleidžia“ (etazei). O visas
teiginys yra „savyje pačiame skleidžiantis“ {en heautdi eta-
zon ), ir, nors jis yra vienas, išsakomas dvejopai, tad iš
vieno teiginio atsiranda du vardai — eniautos ir Į etos. e
H ermogenas. Bet išties, Sokratai, m nemaža pasiekei.
Sokratas. Turbūt tau atrodau toli pažengęs išmintimi.
H ermogenas. Tai jau tikrai.
Sokratas. Palauk, tuojau dar ne taip sakysi.
|| H ermogenas. Tačiau po šio pavidalo aš mielai iš- 411
vysčiau, kas per teisingumas būdingas gražiems vardams,
susijusiems su dorybe, kaip kad „nuovoka“, „supratimas“
bei „polinkis į teisingumą“ ir visi kiti tokie [vardai].
Sokratas. Kiršini, bičiuli, nemenką vardų giminę.
Tačiau, jei jau užsimečiau liūto kailį, nedera bailiai trauk­
tis58, bet, kaip regis, dera svarstyti „nuovoką“, „supratimą“,

135
 KparuAoę

cruveatv xai yvcojjtYjv xat eraaT/][j.Y]v xai xžXXa Sy] a cpįję

b Kavxa xauxa xa xaXa 16v6{jtaxa.
EPMoreNHS. IIovu ptev ouv ou Sėt yjįjioc^ KpoaraxjXYjvat.
2 qkpath2. Kai (jtrjv, v/) xov xuva, Soxčo ye įjioi ou xa-
xtoę ptavxeuea8at, o xai vuvSy) evevoYjaa, oxt ot kovu Ka-
Xatoi av&ptoKot ot xt9eptevoi xa 6v6(jtaxa Kavxoę (jtaXXov,
cocmep xat xoiv vuv ot KoXXoi xtov crocptov ūko xoū kuxvcx
7teptCTxpe<pea0at ^7]xouvxeę oky) eyet xa ovxa etXtyytčoatv,
xa7tetxa auxotę cpatvexat Kepicpepea$at xa Kpaypurca xai
c 7tavxa)ę | cpepeadai. atx«ovxat Si) ou xo evSov xo Kapa a<pt-
atv Ka&oę atxtov elvat xauxY)ę x/ję So^Yję, aXXa auxa xa
7tpay[xaxa ouxto Ke<puxevat, ouSev auxtov (jtovtĮjtov elvat
ouSe (3e(3atov, aXXa petv xa't cpepecr&at xat (ieaxa elvat
nonoTfi cpopaę xat yeveaetoę aet. Xeya> Si] evva/jaaę Kpoę
K<xvxa xa vuvSi] 6v6ptaxa.
EPMorENHZ. Iltoę Si] xouxo, oo2a)xpaxeę;
UnKPATHl. Ou xaxevoY)aaę tatoę xa apxt Xey6(xeva oxt
7ravxa7iaatv toę cpepopivot; xe xa't peouat xat ytyvoptevotę
xoų 7tpay(juxat xa ov6ptaxa erax£txai.
EPMoreNHi. Ou rcavu eve9up.Y]8Y)v.
d | ZflKPATHZ. Kai [XY)v7tpa»xov (jtev xouxo o Kpčoxov et-
Kopev Ttavxa7tacrtv a>ę era xotouxcov ecrrtv.
EPMorENHi. To koiov;
2 qkpath2. 'H «cppovY)CTtę»- cpopaę yap eaxt xat pou
voYjatę. etr) S’ av xat ovYjartv UKoXa(3etv cpopaę* aXX’ ouv
Kept ye xo cpepea&ai eaxtv. et Se (3ouXet, Y) «yva)(j.Y]»
KavxaKaatv Sy)XoZyovrję axet|xv xat vcoįayjckv xo yap
«vai(i^v» xat xo «axoK£tv» xauxov. et Se (3ouXet, auxo y]

136
 K ratilas

„pažiūrą“, „mokėjimą“ bei kitus, kuriuos sakai esant

gražius | vardus. b
H ermogenas. Na, žinoma, atsitraukti mums nedera.
Sokratas. Ir išties, prisiekiu šunimi, man atrodo,
jog neblogai pranašauju — kad ir tai, ką neseniai perp­
ratau: vardus suteikusieji senovės žmonės, visų greičiau­
siai kaip ir dauguma dabartinių išminčių, nuo dažno su-
kiojimosi betyrinėdami, kaip laikosi esamybė, apsvaigs­
ta, o paskui jiems rodosi, kad daiktai eina ratu ir visaip | c
lekia. O kaip šitokios nuomonės kaltininką ne jų pačių
viduje glūdintį kęsmą kaltina, bet [tvirtina] tokią esant
pačių daiktų prigimtį, neva nieko tarp jų nesą išliekančio
ir pastovaus, bet, atseit, jie teką ir lekią, amžinai kupini
visokio lakiojimo ir rasties. Kalbu taip suvokęs iš visų tų
vardų, apie kuriuos dabar čia [kalbėjome].
H ermogenas. Kaip tai šitaip, Sokratai?
Sokratas. Galbūt nesuvokei iš ką tik kalbėtų dalykų,
jog vardai daiktams laikosi taip, tarsi pastarieji visokerio­
pai lakstytų, tekėtų bei rastųsi.
H ermogenas. Ne, anaiptol šito nepastebėjau.
| Sokratas. Ir tas pirmas vardas, kurį pirmą pasakė- d
me, visais atžvilgiais [nustatytas] pagal tai.
H ermogenas. Koksai gi?
Sokratas. „Nuovoka“ (phronisis), nes ji yra lakstymo
ir tėkmės mąstymas (phoras kai rhou noėsis). O galima būtų
jąsuprasti irkaip „lakstymo naudą“ {phoras onesis) — šiaip ar
taip, ji susijusi sulakstymu. O „pažiūra“{gnome), jei nori, vi­
sokeriopai atskleidžia „gimties žiūrą ir stebėjimą“ {gonis nd-

137
 KpOCTLIAOę

«v6r)crtę» tou vsou scmv saię, to 8c vsa clvai xa ovxa

e cn)[xaivet, yiyvojiEva asi elvar toutou ouvecptecr&at tyjv|
4«J)(Y)VĮJLYjVUElTOOVOfJUX6 9£[JlEVOęTY)V«V£0£CTtV». OUyap
«voY)aię» xo apyaiov sxaX£iTO, aXX’avri toū 9įxa e! cSci
Xey£tv 8uo, «vos£aiv». «aoj<ppoauvY)»8c aojTYjpčao5 vuvSyj
412 £<rx£[j.ĮXE&a, <ppoW)CT£&x;.|| xal fiYjvr] yc smcrrYjĮAY) įayjvuei
<oę cpEpopivotę xotę 7tpdy(jLaaiv S7tO|iivY]ę riję <|/uyrję riję
0jQJ3ą X6you, xai oute iX7roX£t7to(ji£vr)ę oute TrpodEoucnfję*
* Šio 8y) £ĮJL§aXXovxaę Selto Į-«/e7tiOT7)p)v» aurrjv ovoįjloc-
^eiv. «auv£CTię»8’au outoj įxevSoĘeiev av čocrctEp auAAo-
yiaĮioę slvai, oxav 8c auviEvai Xsyr], tocutov7ravra7taaiv
toj E7rtoTaff0ai ouĮi^odvEt X£y6(jisvov aupropsusadoa yap
b Asysi tyjvtįjuyčjv Totę | Ttpaypuaai to «auviivai». dXXa pjv
•jį ys «CTO<pta» cpopaę s<paTCTsa&ai crrjĮjLacvEt. <txotojSe<t-
Tspov Setoutoxai Jįsviotoorspov aXXa 8st extčov7toiyjtčov
dva[xt.(xvf)axEa^at oti 7toXAayou Xsyouatv 7ispi otou dv
Tuyojatv tčovapyopivojv xayu npoiEvai «eou8yj» cpaatv.
Aaxojvtxčo 8c avSpl tčoveuSokiįjlojvxa! ovo[juxyjv«2ou껑
tyjvyap Ta^elav opĮZYjvot AaxEŽat[x6vt.ot toutoxaXou<xv.
TauTTję oOv rrję cpopaę ETtacpYjv <tyj|juxČvec.Y)aocpta, coę cps-
c pOĮisvojv tčovovtojv. xai įiyjvtoys «dya^ov», |toutor/ję
cpuascoę TtaoYjęxoi ayaaroj (3ouXsTat toovopia srajtEiaOai.
stceiSyj ydp 7topEUSTat. xa ovxa, svt įjlevap’auTotę Tayoę,
Evt Se ppaSuTrję. ecttivouv ou Tiav to Tocyu aXXa xl auxoO
* ayaarov. toū 8ooū 8yj toj ayacrrčo aŪTYj yj s7rojvu|ixa sa-
xtv, «xdya86v».

138
 K ratilas

mesin), nes „stebėti“ (noman) ir „žiūrėti“ yra tas pat. Pats

„mąstymas“ (noisis), jei nori, yra„naujosiekimas“(neouhesis),
o tai, kadbūtybės naujos, reiškia, kadjos yraamžinai besiran-
dančios. Taigi, kadsiela | šito siekia, suteikusysisvardą neoe- e
sis ir nurodo. Mat pirmapradiškai „mąstymas“ vadinosi ne
noisis, bet vietoj eta reikėjo sakyti du ei — noeesis. „Sveika
nuovoka“(.sophrosyni) yrato, kąneseniai peržiūrėjome, „nuo­
vokos“, išlaikymas (sdtėriaphroniseds). || Na, o „mokėjimas“ 412
(episteme) nurodo, kad daiktams lakstant [bet kuri] kalbos
vertasielajaisseka(hepomene) irnei atsilieka, nei užbėga prie­
kin; todėl, įterpus h, reikiajį vadinti hepistėmi. Savo ruožtu
„supratimas“ (spiesis) atrodytų tarsi koks išprotavimas (syllo-
gismos): kai dkkalbamaką nors „suprantant“(synienai), visais
atžvilgiais kalbama apie tąpat, kaip ir„mokėjimas“ (epistast-
hai), nes „suprasti“ (synienai) teigia sielą keliaujant Į kaitų b
sudaiktais. O „išmintis“ (sophia) reiškia„prisilytėri prie laks­
tymo“. Šis [vardas] tamsesnis irsvetimesnis, tačiaureikiaprisi­
minti iš poetų, kadjie daug kur, kai pasitaiko kalbėri apie ką
nors, kas greitai pradedajudėd priekin, sako esythe(„leidosi“).
Vienas žymiųjų lakoniečių vyrų ir vardą turėjo Sous59, nes
lakedaimoniečiai taip vadina greitąveržimąsi. Taigi išmintis
(sophia) žymi šio lakstymo užčiuopimą (epaphė), [leisdama
suprasti,] jog būtybės visaip blaškosi. Irnet „gėris“ (agathon)
— šis | vardas pageidaujapriklausyti nuostabiausiam(agastos) c
dalykui išvisos prigimties. Kadangi būtybės keliauja, jose glū­
di greitis bei lėtumas. Ir tuomet nuostabu ne visa, kas grei­
ta, bet kai kas iš to. Tad šis pavadinimas— „gėris“ (tagathon)
— suteiktas tam, kas „nuostabu bėgimu“ (thoou agaston).

139
 KpaxuXoę

«AixatoCTuvT)» 8e, ort ptev era T?j toū 8txatou ouve-

aet touto xeirat to 6voįjux, pąStov cnj(jL^aXetv auro 8e
to «Stxatov»yaXerav. xod yap 8r\ xat eotxe [ieypt (iev tou
6|ioXoyeta$at 7iapa 7toXXtov, eratra 8e dĮjupwrPr)Teta&at.
d Ioaot yap rjyoūvTat to 7tav elvai ev Ttopetą, to [xev 7to-
Xu aoTou ūraXa[jL(3dvouatv toioūtov tt, elvat olov oū8ev
aXXo Y]ytopetv, 8ta 8ė roūrou rarvroę eZvat rt SieĘtov, 8t’
ou Ttavra tocytyvoĮjteva ytyveadaf elvat 8e rdytarov tou­
to xai Xe7tTOTaTOv. ou yap av 8uvaa$at aXXtoę 8ta toū
ovToę ievai TtavToę, et įay) Xe7tTOTaTOv Te Zįv okrce auro
ĮjLYjSev areyetv, xat rdytcrcov tocrre ypYįo&at okrrap ėa-
Ttoat Totę aXXotę. erai S’ouv eraTpo7teuet Ta <SXXaraxvra
e Sta'tov, touto to | ovoĮjta exXr)tto) op&oę «8txatov», eua-
TOĮjttaę evexa ttįvtoū xarata Sūvapttv 7tpoCTXa(36v. Įiiypt
Įjiv ouv evraū&a, o vuvStj eXeyo[iev, 7tapa 7toXX<ov 6(jlo-
413 XoyetTat touto elvat to 8txatov || eyw Sė, a>'Epjioyeveę,
are Xi7totpiję tov rapt auroū, Taura (jtev raavra Stararaia-
* [Jtat ev a7roppT)Totę, ori Tauro eart to Stxatov xat to at-
rtov — Si’ o yap ytyverat, toūt’ eart to atrtov — xat
* «Ata» xaXetv ecp/] rtę touto op&toę eyetv 8ta Taura.
eratSav 8' Tjpejia aūroūę enaveptorčo axoūaaę raūra
ĮjtYjSevt)ttov «Tt ouv 7tor’eartv, to aptarė, 8txatov, et
touto oūrtoę eyet;» 8oxčo re 7)8r] (jtaxporepa toū rcpo-
ar)xovToę eptorav xat urap ra eaxa[Xfiiva aXXea$at.
b * ixavtoę |yap įjlccpaat raraa^ai [ax7)xoevat] xat erayet-
poūatv, (3ouX6[xevot drarafi.7tXdvat [jie, aXXoę aXXa 7]8y]
Xeyetv, xat ouxeu aupupcovoūatv. 6 (xevyap Ttę cpTjatvtou­
to elvat Stxatov, tov 7]Xtov-toūtov yap įjlovov Staiovra

140
 K ratilas

„Polinkį į teisingumą“ (dikaiosynė) suprasti lengviau,

kadangi šis vardas suteiktas pagal „teisingumo supratimą“
{dikaiou synesis), o patį „teisingumą“(dikaion) — sunku. Ir
atrodo, yra būtent taip, kad dauguma iki tamtikro laipsnio
[dėl jo] sutaria, o vėliau prasideda kivirčai. | Juk tie, kurie d
mano visa ką keliaujant, priima ir tai, kad didžioji [visa ko]
dalis yra kažkoks toks dalykas, kuris nepajėgia nieko kita,
kaip tik užleisti vietą. Taip pat esąs ir tam tikras per viską
kiaurai praeinantis dalykas, per kurį besirandą visi atsiran­
dantieji; jis esąs greičiausias bei skvarbiausias. Antraip, jeigu
nebūtų skvarbiausias — toks, kad net jo sulaikyti niekas
nepajėgtų, bei greičiausias — kad su kitais dalykais elgtųsi
nelyginant jie būtų stovintys, jis nė nepajėgtų eiti kiaurai
perkiekvienąbūtybę. Tad kadangi visakitavaldo pereidamas
kiaurai (diaion), | jis teisingai buvo pavadintas šiuo vardu— e
dikaion („teisingumas“), skambumo dėlei prisiėmusiukappa
galią. Taigi iki šios vietos daugelis sutaria, kad teisingumas
yra tai, ką dabar čiakalbėjome, || o kadangi aš, Hermogenai, 413
atkakliai juo domiuosi, išgirdau slapčia kalbant visus šituos
dalykus: teisingumas (<dikaion) ir priežastis yra tas pat, nes
priežastis yra tai, per ką {dia) kas nors randasi; kažkas sakė,
kad per tai ir Dzeusą {Dia) šitaip vadinti teisinga. O kai aš,
tai išgirdęs, palengvavėl imu jų klausinėti ne menkesnio da­
lyko: „Jei šitaip yra, kilnusai, tai kas gi tuomet apskritai yra
teisingumas?“, [jiems] atrodo, kadklausinėju daugiau, negu
dera, irkad peršoku griovį60. Jie sako, | kad aš jau užtektinai b
išgirdęs, ir tuomet jau imasi, norėdami mane pasotinti, vie­
nas viena, kitas kita kalbėti ir nebesutaria. Mat vienas kuris

141
 KpaxuXoę

xai xaovra e7ttTpo7teueiv Ta ovra. eitetSav ouv tco Xeyco

auto a<7fi£voę toę xaXov ti axr)XOo)ę, xarayeXą [xou ofrtoę
axouaaę xal epoyrą et ouSev 8txatov olfjtat elvat ev rolę
dv$pco7totę e7tei8av 6 Y]Xtoę 8ut]. Xt7tapouvroę ouv epou 6u
c au exetvoę | Xeyet auro, to 7tup <prj(Ttv touto 8e ou pą8tov
ecrciv etSevat. 6 S i oux auro to 7tup cpYjatv, aXX’ auro to
SepĮjtov to ev toj įtupi evov. 6 8e rourtov (Jtev 7tavrcov xa-
rayeXav cpijatv, elvat 8e to 8txatov o Xeyet ’Avaiįayopaę,
voūv elvat touto- auToxpdropa yap auTov ovra xal ou-
Sev't pepetypevov itav ra cpYjcrtv auTov xocr(jtetv tocitpay-
ptara Sta ndcvrtov tovra. evraūOa Sr\ eya>, a> cptXe, 7toXu ev
7tXetovt a7toptą etptt 9\ rcp'tv eittyetpijaat ptavOavetv liepi
d tou Stxatou ori 7tor’ ecrciv. | aXX’ ouv ounep evexa eaxo-
7toū(xev, to ye ovopta touto (patverai aurio Sta Taura
xeta&xt.

EPMorENm. OatvY] pot, coIk«)xpaT&;, Taura pev dbcrj-

xoevat tou xat oux aurooyeStaljetv.
S okpathz. Tt Si ržXXa;
EPMorENHi. Ou 7tavu.
SflKPATHS. Axoue Sr)- tarcoęyap av ae xai ra e7ttXotita
e^aitaT7)aat[xt ax; oux axY]xodx; Xeya>. perą yap 8txato-
auvrjv Tt YjjjttvXet7terat; avSpetav otpat ounc*) 8nr)X&o(jtev.
e * aStxta piv yap 8yjXov ori ecrciv ovroę ep-noStapta tou |
Staiovroę, avSpeta Si ayĮjtatvet ev pay/j eitovopa-
i^OĮjtevrję riję avSpetaę — pay/jv 8’elvat ev toj ovti, etitep
pet, oux aXXo rt Tį ty]v evavrtav porjv — eav ouv ric e£eXy

142
 K retilas

sako, kad teisingumas (dikaion) yratai, kas irSaulė, kadangi

ji vienintelė kiaurai pereidama ir degindama (diaionta kai
kaonta) valdo esamybę. O kai šitai kamnors sakau, džiaug­
damasis gražų dalyką išgirdęs, šis išklausęs mane išjuokia ir
klausia, ar kartais aš nemanąs, jog Saulei nusileidus tarp
žmonių jau nebėra jokio teisingumo. Tada, man prikibus,
kad pasakytų, kąjis pats | apie tai kalba, sako, kad [teisingu- c
mas yra] ugnis, o tai suprasti ne lengviau. Kitas sako, kad [tei­
singumas yra] ne pati ugnis, bet pats ugnyje glūdintis karš­
tis. Dar kitas sako juokiąsis iš jų visų, o teisingumas esąs tai,
kąjuo vadinaAnaksagoras; tai esąs protas: jis vienvaldis irsu
niekuo nesumišęs tvarko visus daiktus, kiaurai per visa ką
eidamas. Tad čiaaš, bičiuli, esu atsidūręs daug didesnėje be­
kelėje, negu buvauprieš imdamasis mokytis teisingumo, kas
jis apskritai yra. | Tačiaugrįžtant priedalyko, kuriodėlei ėmė- d
me žiūrėti, [— polinkio į teisingumą—] šitas vardas atrodo
priklausąs jamdėl minėtų sumetimų.
H ermogenas. Atrodai man, Sokratai, iš kažko šituos
dalykus girdėjęs, o ne dabar čia vietoje juos išgalvojęs.
Sokratas. O kaip dėl kitko?
H ermogenas. Vargu bau.
Sokratas. Tai klausyk toliau— gal pajėgsiu tave ir dėl
likusių dalykų apgauti, kad kalbu iš nieko jų negirdėjęs. Kas
gi mums liekapo polinkio jteisingumą? Manau, kaddar ne­
aptarėme narsumo (andreia). Mat aišku, kadneteisybė (adi-
kia) yrakiaurai einančiosios būtybės | sulaikymas. O narsu- e
mas (juknarsumukas nors įvardijamas mūšyje) reiškia, kad,
esamybėjevykstant kovai, [kuri vyksta,] jei tik [esamybė] teka,

143
 KpaTuXoę

to SeXra tou 6vofxaToę r?ję avSpeiaę, auTO pjvuei to

epyov to ovoįjux7] «avpeca». &rjXov oOv oti ou rcdctryj pofj rj
ėvavTia poY) av&peia ecruv, aXXa Tįį 7iapa to 8ixaiov
414 peouoT)' || ou yap av e7rj)veZTorj avSpeia. xai to «appev»
xai 6 «dvy)p» em 7tapa7rXir)aiq> Tivt toutco ecttc, t ?) avą>
pofj. «yuvr)» 8e yovrj įaoi tpaiveTai fJouXe<r&ai elvai. to 8h
«9i)Xu» ano -riję 8Y)Xyję ti cpaiveTai e7iawofjux<T&ai’ rj 8h
«drjky]» apa ye, d>'Ep[x6yeveę, ori Te$to)Xevai 7totei axnrep
tocapSoĮjLeva;

EPMorENHi. vEoixev ye, ai 2a>xpaTeę.

2 qkpathz. Kai įjctjvauTo ye to «0dXXeiv» ttjv au^Tfjv
(jloi $oxei a7ieixd^Eiv tt)v taiv vea>v, ori Tayeia xai eJįatcp-
b vtSta yiyveTai. olovTiep oOv| (j£Įiip.ir)Tai Tai ovofjum, auv-
ap[x6aaę a7io tou &eiv xal aXXecr&ai to ovopia. aXX’ ou
yap eraaxo7reię (ie aiarcep exToę Spofjiou cpepojievov ercei-
* Sav Xeiou e7CiXdp<o(Juxf Xoi7id Se yjįjuv žti auyva Taiv 8 0 -
xouvtiov (TTiouSaitov elvat.
EPMorENHi. ’AXT]97i Xeyeię.
SnKPATHi. 7Qv y ’ecrnv ev xai «vh/ytfj» Ukiv oti uo­
te (3ouXeTai elvai.
EPMorENHi. Ildvu pev ouv.
S qkpath2. Ouxouv touto ye e^iv voū arjpaivei, to
c piv Tau acpeX6vri, e(xĮ3aXovTi 8 ho5 peTalįu tou ytl xai |
* tou vu <xai tou vu > xai tou i)Ta;
EPMorENHE. Kai [juxXa ye yXicjypa>ę, ai 2a>xpaTeę.
S ukpaths. 7n Įjiaxdpie, oux ola&’oti Ta upaiTa ovo-

144
 K ratilas

[narsumas] yranekaskita, kaippriešingatėkmė (enantia roe)\

tad, iš narsumo {andreia) vardo pašalinus delta, vardas an-
reiaį tądalyką ir nurodo. Aišku, „narsumas“yra ne kiekvie­
nai tėkmei priešinga tėkmė, bet vien tai, kuri teka prieš tei­
singumą, || antraipnarsumas nebūtųgiriamas. O ir„patinas“ 414
(arren) bei „vyras“ (anėr) [pavadinti] pagal kažką labai pa­
našaus — „tėkmę aukštyn“ (and roė). O „moteris“ (gynė),
man regis, linkusi reikšti „gimdymą“(gone). O „patelė“(thėfy),
man regis, pavadinta nuo „spenelio“ (thėlė) — o argi „spe­
nelis“ne todėl, Hermogenai, kad [pienas] padaro ištarpusius
(tethėlenai), nelyginant palaistytus?
H ermogenas. Atrodo, kad taip, Sokratai.
Sokratas. O ir pats „ištarpimas“ (thallein), man re­
gis, vaizduoja jauniklių augimą — kad jie greitai ir staiga
atsiranda. [Vardo sudarytojas], | suderindamas jį iš „bė- b
gimo“ (thein) ir „šuolio“ (hallesthai), šiuo vardu tai ir pa­
mėgdžiojo. Bet ar nepastebi, kad kai tik man pakliūva kas
lengvesnio, aš tarytum išklystu iš nužymėto kelio; mums
dar gausiai liko [vardų], kurie atrodo ganėtinai rimti.
H ermogenas. Tiesą kalbi.
Sokratas. Vienas jų — „amatas“ (tekhnė); dera pa­
žiūrėti, ką jis linkęs reikšti.
H ermogenas. Be abejo.
Sokratas. Argi šis [vardas], atėmus tau, o tarp khei
ir | ny bei tarp ny ir eta įterpus o [=ekhonoė], reiškia ne c
„proto turėjimą“ (hexin nou)?
H ermogenas. Kad labai jau varganai, Sokratai.
Sokratas. Palaimingasai, negi nežinai, kad pirmieji

145
 Kparu^oc

paxa xe$evxa xaxaxeyaiaxat y]Sy)uttotčov (3ouXopevcov

xpaytoSetv aura, TrepiTiOevTtov ypappaxa xat eĘatpouv-
tcoveuaxoptaę evexa xal 7tavxayrj axpecpovxcov, xai utc6
xaXXa)7uapoū xal bno ypovou. erai ev toj «xaxo7txpto»
ou Soxet [aot] axo7Tov elvat xo ep(3e(3XYjat)ai xo pto; dXXa
d xotaūxa olpat 7cotoūatv ot xrję psv aXY){ktaę | ouSšv <ppov-
xt£ovxeę, xo Se axopa 7tXaxxovxeę, wox’e7tep{}dXXovxeę
7toXXa erti xa 7tpwxa ovopaxa xeXeuxaivxeę 7rotoūatv pr)S’
dv eva dv&ptoraov auvetvat oxt 7ioxe [JooX£xat xo ovopa*
dxr7tep xai xyjvScptyya avxi «cptxoę» «a<ptyya» xaXouatv,
xal aXXa toXXoc.
EPMorENHi. Tauxa pirv eaxtv ouxax;, a>2coxpaxeę.
SflKPATHl. Et S’aOxtę eaaet xai rmOevat xat e£at-
petv axx’av (3ouXrjxat xtę etę xa ovopaxa, 7toXXy) eunopta
eaxat xod 7tav dv 7tavxt xtę ovopa 7tpaypaxt rcpoaappo-
aetev.
e IEPMorENHS. ’AXy)$)y5Xeyetę.
SflKPATHZ. ’AXY]9Tj pevxot. dXXa xo pexptov olpat Sėt
cpuXaxxetv xa't xo etxoę ae xov crocpov e7uaxaxY]v.
EPMorENm. BouXotp/]v av.
Sakpathi. Kai eyco aot aup{3ouXopat, to 'Eppoyeveę.
415 aXXa p/) Xtav, a>Satpovte, || axpt(3oXoyoD,
«Įjcfj p’aTioyutcoayę peveoę».
epyopat yap em xr(v xopucpY]v a>v etpr(xa, erceiSav pexa
Tt/yųv pvjyavrjv £7uaxe4ia>p£t>a. «pY]yavY]»yap pot Soxet
xou avetv Iki Koku arjpetov etvaf xo yap «p9įxoę» 7icoęxo
noku ayjpatvef IE, apcpoiv ouv xouxotv auyxetxat, «pr(-
xouę» xe xat xoū «6cvetv», xo ovopa Y]«pYj(avY]». dXX’,6rcep

146
 K retilas

nustatyti vardai jau palaidoti po rašmenų apnašomis; tuos

rašmenis skambumo dėlei pridėdavo ir pašalindavo bei
visokeriopai juos kraipydavo norintieji šiuos [vardus] dek­
lamuoti tragedijose, taip pat ir puošyba bei laikas. Štai
kad ir [žodyje] katoptron („veidrodis“) ar neatrodo esąs ne
vietoje įterpta rhd?Tačiau manau, jog šitai daro tie, kurie
nė kiek nesirūpina | tiesa, o tikkraipo burną [leisdami gar- d
sus], tad daug ką prie pirmųjų vardų pridėdami galiausiai
padaro taip, kad nė vienas žmogus nebegali suprasti, ką gi
vardas apskritai reiškia. Pavyzdžiui, kad ir Sfinksą vietoj
Phix61jie vadina Sphimc, irdaugelį kitų dalykų [panašiai].
H ermogenas. Tas tai šitaip, Sokratai.
Sokratas. Vėlgi, jei kas nors leis ką tik kas nori var­
duose įterpinėti ir išmetinėti, tai kam nors bus bepigu ir
kiekvienam daiktui priderinti kiekvieną vardą.

| H ermogenas. Tiesą kalbi. e

Sokratas. Taigi kad tiesą. Bet manau, kad tau, išmin­
tingam prievaizdui, reikia sergėti saiką ir tikėtinumą.
H ermogenas. Norėčiau tai daryti.
Sokratas. Iraš drauge su tavimi to noriu, Hermogenai.
Tačiau, dieviškasai, || nereikalauk iš mano kalbos pernelyg 415
didelio tikslumo, „idant man tu jėgų nepakirstum“62. Mat
artėjuprie [viso] to, kąsakiau, viršūnės, kadangi po „amato“
nagrinėsime „gudrybę“. „Gudrybė“ (mėkhanė), man regis,
yra „didelių pasiekimų“ (anein epipoly) ženklas, nes mikos
(„dydis“) tamtikraprasme reiškia„daug“(poly). Tadiš abiejų
šitų dalykų, mėkos(„dydis“) iranein(„pasiekti“), susideda var-

147
 KpaxuXoę

vuvSt]el7tov, sm ty]vxopucpr)v Ssi Ttov etpYjĮiivtov iXiteiv

«apsTT)»yap xai «xaxia» ori (3ouXETai ra ovofAara
b xea. to [iiv ouv | erepov ouTCtoxa9opto, to S’srspov Soxei
įjloi xaTaSy)Xov eivai. aufjuptovsi yap Totę sfjOTpoadEv 7ia-
aiv. oct£ yap iovtiov Ttov 7tpay(xaTtov, 7iav to xaxtoę iov
«xaxia» av zlry touto Si otocvevtjfljyrį yį, to xaxtoę tsvai
£7ti Ta npayĮAaTa, (iaXi<rra ttjvtou oXousroovuĮjįiav eyei
•riję xaxiaę. to Si xaxtoę tsvai oti tcot’ecftiv, SoxsTįaoi
St)Xouvxa'i evTįį «SeiXią», o ourao Sit)X8o(asvaXX’urcsp-
c E^YjfjLEv, Ssov auTO įjletocttjv| avSpeiav <7xetį>aa&ar So-
xoG(aevSs (jloi xai aXXa 7toXXa u7TEp(3s|3r)XEvai. ft 8’ ouv
SsiXia "riję (į^jy/įę arjpadvet Sectįjlovslvai layupov toyap
«Xiav» iayuę Tię sariv. Ssafioę ouv 6 Xiav xai 6 [iiyicrToę
•riję (|Aiy?)ęrj SsiXia av šioj* totmep ye xai rj artopta xaxov,
xai nav, toę šoixsv, oti av eįjitcoS<ovyj tčo įsvai xai tzo-
psusa&ai. toūt’ouv cpatvsTai to xaxtoę ievai Sr]Xouv, to
layofiivtoę te xal £Įi.7ioSi^o(jivcoę nopeuEcr&ai, o 8r\ tį/uyr,
* OTav eyy], xaxiaę įoectty] ytyvsTai. ei S’ im ToiouToię rj
«xaxia» sariv Touvopia, rouvavriov toutoutį «aperr]» av
d eo), ot;įjuxivovTtptorov [iiv eunopiav,| ŠTiEiTa Si XeXu[iivr/v
T7)v po/)v riję ayaOYję tĮflj^pję e?vat coctte to aoyETtoę
xai to axtoXuTtoę oei peov sraovufiiav EiXr(cpsv, toc eoixe,
touto TouvoĮia, opOioę [iiv eyei «aeip£iTif)v» xoXeiv, [ictcoc
Si aipETTjv XiyEi, toę oucnf)ę rauTYjc riję e^ecoc alpETcoTa-
* Trję,] CTuyx£xp6rr]Tai Si xai xaXEiTai «apsTY)». xai iatoę
[i£ au cpYjasię 7iXaTT£iv syto Si cpY][ju, zlnep o SĮjwrpoat)sv
e eItiov op&toę eyei, rj «xaxia», xai touto to ovojia ttjv|
«apET/)v» opOtoę eyeiv.

148
 K ratilas

das mekhane („gudrybė“). Tačiau, kaip ką tik sakiau, reikia

artėti prie kalbėtų dalykų viršūnės — dera ieškoti, ką reiškia
vardai „dorybė“{arete) ir„blogybė“(kakta). Pirmo dar | ne- b
perprantu, o antras man atrodovisiškai aiškus. Mat jis darniu
sąskambiu adiepia visiems anksčiau [kalbėdems] dalykams.
Juk daiktams judant, visa, kas blogai juda, {kakos ton) būtų
„blogybė“ {kokia)-, o kai šis dalykas — blogas judėjimas prie
daiktų — įvyksta sieloje, jis visų pirma įgyja pavadinimą
pagal blogybės visumą. O kad [„blogybė“] yra blogas judė­
jimas, man atrodo, atsiskleidžia ir „bailume“ {deilia), kurio
nepraėjome, bet peržengėme; jį reikėjo peržiūrėti | po „nar- c
sumo“. Man regis, būsime peržengę ir daugelį kitų dalykų.
Taigi bailumas (deilia) reiškia, kad siela stipriai sukaustyta,
nes lian C,itin“) yra kažkasstipraus. Tadbailumas (deilia) tu­
rėtų būti itin smarkus ir didis sielos sukaustymas {desmos
lian), lygiai kaip blogis yra ir„išeities nebuvimas“ {aporia), ir
visa, kas tiktrukdytųjudėti irvykti. Rodos, „blogasjudėjimas“
{kakos ienai) šitai ir atskleidžia — sulaikomą ir trukdomą
vykimą: kai jis atsitinka sieloje, ji prisipildo blogybės. Jeigu
šitokių dalykųvardas yra„blogybė“, tai „dorybė“turėtų būti
to priešingybė ir reikšti pirma vykimo lengvumą, | o paskui d
— kad geros sielos tėkmė visuomet yrapalaida, tad panašu,
kad ji bus gavusi „nesulaikomai ir netrukdomai amžinai te­
kančio“ {askhetds kai akolytds aei rheon) pavadinimą, o šitas
vardas, kurį teisinga vadinti ir aeireiti, yra sutrauktas ir va­
dinamas arėti („dorybė“). Galbūt vėl sakysi, kad aš viską su­
kūriau. Bet aš sakau, kad jeigu teisinga tai, ką sakiau anks­
čiau apie „blogybę“, tai teisingas ir | šitas vardas — „dorybė“, e

149
 KpaTuXoi;

416 EPMOrENHZ. To 8ė 8y] «xaxov», 8t’ ou || noXXoc tčov

e(jL7rpoa^£v etp/)xaę, rt av voot roūvopa;

E okpaths. ''Atojiov rt vtj Ata epotye §oxet xod yaXe7i6v

aup|3aXetv. e7tayco ouv xal toutco exetvr)v r/]v p.7]yavr]v.
EPMorENHi. riotocv TauTy)v;
SnKPATHi. Ttįv toū (3ap|3apix6v rt xai toūto cpavat
elvat.
EPMOrENHS. Kai eoixaę y e opDčoę Xėyovrt. aXX’ ei
8oxet, Taura pev etopev, to Si «xaXov» xal [to] «ataypov»
rcetpcoĮJte&a t&etv nr\ eūX6ycoę eyet.
SftKPATHl. To piv rotvuv «ataypov» xal 8t) xara-
£ St)Xov plot 9 alverai o voer xa! toūto yočp | rotę epjrpocr-
9ev OĮjtoXoyetTat. to yap epjioSt^ov xal tcryov riję povįę ra
ovra XotSopetv pot cpatverat 8ta 7ravr6ę 6 r a ovopara
Tt&elę, xai vuv rto aet tcryovTt tov poūv touto to ovopa
eOero < to> <<detayopoūv>>‘ vuv 8e auyxpoT/]aavTeę «ata-
ypov» xaXoūatv.
EPMorENHZ.Tt 8e to «xaXov»;
SflKPATHS. Touto yaXeTrcoTepov xaTavo^aat. xatrot
Xeyet ye aūro- appovlą įjlovovxal pr)xet tou ou 7tap7)XTat.
EPMorENHS. ričoę Srj;
ZflKPATHl. Trję Stavotaę t tę eotxev eTtcovupta elvat
toūto to ovopa.
c EPMoreNHS. ričoę Xiyetę; |
SflKPATH2. Oepe, rt otet au elvat to atrtov xXr)97įvat
exaaTco tčov ovtcov; žp’ oux exetvo to r a ovopara Se-
pevov;

150
 K retilas

H ermogenas. Na, o „blogis“, kurį || minėdamas sakei 416

daugelį iš anksčiau [kalbėtų] dalykų, — kąšis vardas galėtų
reikšti?
Sokratas. Vardan Dzeuso, manjis atrodo keistas irper­
nelyg sunkus suprasti. Tad irjampritaikysiu aną gudrybę.
H ermogenas. Kokią gi?
Sokratas. Pasakyti, kad ir šitas [vardas] kažkoks bar­
bariškas.
H ermogenas. Panašu, kad kalbi teisingai. Tačiau jei
tau taip regis, šitai palikime, o pamėginkime išvysti, ko­
kie iškalbingi yra „grožis“ ir „bjaurumas“.
Sokratas. Na, dėl „bjaurumo“ man atrodo visiškai
aišku, kąjis reiškia, ir tai | atitinka anksčiau [kalbėtus] da- b
lykus. Mat man regis, kad visa kam vardus teikiantysis
plūsta tai, kas trukdo ir sulaiko būtybes nuo tėkmės, tad ir
dabar „amžinai sulaikančiam tėkmę“ (aei tskhon ton rhoun)
suteikė vardą aeiskhoroun ; nūnai sutraukę vadiname tai
aiskhron („bjaurumas“).
H ermogenas. Na, o kaip „grožis“?
Sokratas. Tai suvokti sunkiau. Nors, beje, jis pats tai
pasako: iškreipta vien tik dermė ir o ilgumas.
H ermogenas. Kaip tai?
Sokratas. Panašu, kad šis vardas yra kažkoks mąsty­
mo pavadinimas.
H ermogenas. Ką turi omeny? | c
Sokratas. Nagi sakyk man: ką tu manai esant kiek­
vienos iš būtybių pavadinimo priežastimi? Argi ne tai, kas
vardus suteikė?

151
 KpaTUAoc

EPMorENm. ndcvrcoę 7tou.

Zqkpath2. Ouxouv Stavoia av eČY) touto yįtoc &e<ov rj
av&pcoTtcov rj appoTepa;
EPMorENm. Nat.
S okpathi. Ouxouv to xocXeaocv toc7rpay(jcaTa xai to
* xaXoūv TauTOv ecrrcv touto, Scavoia;
EPMorENHS. OacveTou.
S okpathi. Ouxouv xai oaa [ilv av voūę te xai Sca-
vota epyaoYjTac, TauTa earc. Ta moaveTa, a 8e įayj, 4>extoc;

EPMorENHi. Ilovu ye.

d IS okpathi. T o ouv iaTptxov iaTpixa ėpya^eTac xai
to textovixov TexTovcxa; Yj T«oę Xeyecę;
E pmofenhz. Outoj<; eycoye.
* S okpathi. Kai to xaXouv opa xocXa;

EPMorENHi. Aei ye toc.

SnKPATHl. “E cttc8e ye touto, cpapv, Scavoca;
EPMorENHi. ndcvuye.
S okpathi. ’Op&oę apa ippovYjaecoę aunf) Y)eraovuĮjua
ecttIv to «xaXov» r/ję Ta ToiaŪTa a7cepya^o[ievY)ę, a Sy;
xaXa cpaCTXovreę elvat atTKa^opeOa.
EPMorENHi. OaiveTac.
e SOKPATHI. Tt oOv ETl YjĮlCVAOCTOVTCOV| TOlOUTtOV;
EPMorENHi. TauTa tocrcepi to ayaOov Te xai xaXov,
417 auĮJccpepovra te xai XuCTtTeXoūvra || xai JxpeXt(jLa xai xep-
8ocXea xac TavavTca toutcov.
SOKPATHI. OuXOŪV TO Įiiv «CTUĮJLCpepOV»T$V] 710UX0CV

152
 K retilas

H ermogenas. Būtent tai.

Sokratas. O juk tai turėtų būti mąstymas — arba
dievų, arba žmonių, arba abejų?
H ermogenas. Taip.
Sokratas. Vadinasi, tai, kas daiktus pavadino (kale-
san), ir vadina (kalouti), yra tas pat — mąstymas?
H ermogenas. Atrodo.
Sokratas. Taigi tie dalykai, kuriuos padirbdins pro­
tas ir mąstymas, taip pat yra girtini, o kuriuos ne jie —
peiktini?
H ermogenas. Žinoma.
| Sokratas. Toliau: gydymas daro gydymo darbus, d
o dailidystė — [dailidės darbus]? Ar kaip sakai?
H ermogenas. Aš tai šitaip.
Sokratas. O vadinamas (kabuti) tuomet — gražius
Ckala )?
H ermogenas. Taip jau privalu.
Sokratas. O [grožis], kaip sakėme, yra mąstymas?
H ermogenas. Be abejo.
Sokratas. Tad šitas pavadinimas — „grožis“ (kabn)
— teisingai priklauso nuovokai, kuri daro tokius dalykus,
kuriuos, sakydami esant gražius, mes mėgstame.
H ermogenas. Atrodo, kad taip.
Sokratas. Kas dar mums liko iš tų | dalykų? e
H ermogenas. Tai, kas susiję su gėriu ir grožiu: „tin­
kama“, „tikslinga“, || „naudinga“, „pelninga“ ir priešingi 417
šiems dalykai.
Sokratas. Negi jau „tinkamumo“ (sympheron) nerasi,

153
 Kpa-nj/.oę

erų eupotę ex tčov npoTepov ercurxo7i(ov r/ję y a p ercta-

tyjįjly)? a8eXcpov ti cpaiveTai. oū&ev yap aXXo 8 y)Xoi r\ tyjv
<xįjux cpopav TYįę (į^jyrįę (iena tčov npayfiaTcov, x a i r a uno
TOU TOIOUTOU 7tpaTTO[i£Va «OUĮJlCpepOVT(X» TE XaL «<TU(JL-
cpopa» xexX7ja&at. a n o toū auĮinepKpepeadai šoixe, to Si
y e «xepSaXeov» a n o toū xep8ouę. «xepSoę» Si vū avxi
b tou SeXTa | anoSi&ovTi eę to ovofia 8y]Xoi o Į3ouXeTat- to
y a p ayadov x a x ’ aXXov Tponov ovofia^et. 6 ti yap x e-
pavvuTai eę n a v x a SieČįiov, TaŪTYjv auToū tyjv Sūvapuv
enovojia^cov e9 eto touvoįjlx"8eXra < S ’> evOelę avrl toū
vū «xep8oę» ecpOsylįam

EPMorENHi. «A uctiteXouv» Si t t Sr\;

2 qkpaths. vE otxev, w 'EpĮioyeveę, oūyi xa& anep ot
xanr)Xoi auTČp ypoivzai, eav to avaXco[ia anoXŪY], oū xaū-
c T7) Xeyei.v įaoi SoxeTto «Xu<titeXoūv», aXX’ | otl tx /_(.otov
ov toū ovToę taraaO ai oūx eą Ta npay|xaTa, ouSe TeXoę
Xa(3oūaav tyjv cpopav toū cpepea&ai ar/įvat te x a l n a ū -
craa^ai, aXX’ aet Xūei aur/įę av ti en^eipY) TeXoę eyyčy-
veaOai, x a l n a p e /e i anaucrrov x a l aOdcvaTov aŪTY)v, tou-
tY] įjlol 8oxeI entcpr] [Aurai to ayaOov XuatTeXoūv to yap
rrję cpopaę Xūov to TeXoę «Xu<titeXoūv» xaX eaai. <«*xpe-
Xiįaov» Si Ęevixov Toūvopia, ą> x a l "0|AY]poę noXXayoū
* xir/ prp:aL, tčo «6cpeXX£iv»‘ soti Se toūto toū aū^Yjv noieiv
enojvujjla.
d IEPMorENHS. T a Si 8yj toutcov evavrta nčoę eyei yįįačv;
S okpathi. "O aa [aev anotpYjaiv auTČov, čoę y e įaoi
8oxet, oūSev 8eč Taūxa Sisiįievai.

154
 K retilas

pasižiūrėdamas į anksčiau [aptartus] dalykus? Juk jis at­

rodo esąs kažkoks „mokėjimo“ (epistėmė) brolis. Mat jis
neatskleidžia nieko kito, kaip sielos lėkimą kartu (karna
phora) su daiktais, o tokioje būsenoje daromi dalykai, regis,
pavadinti sympheronta („tinkami“) irsymphora(„sėkmė“)
pagal „laidojimą aplinkui drauge“ (symperipheresthai), tuo
tarpu„pelningumas“ (kerdaleon) — pagal „pelną“ (kerdos).
Varde pakeitus | delta į ny [=kernos ], jis atskleidžia, ką b
kerdos reiškia — kitu būdu įvardija gėrį. Mat kadangi
[gėris], kiaurai pereidamas, į visa ką išsilieja (kerannytai),
šitąjo galią įvardydamas suteikė jamvardą, o vietoj ny įter­
pęs delta ėmė tarti kerdos.
H ermogenas. Na, o kas yraJysiteloun(„tikslingumas“)?
Sokratas. Panašu, Hermogenai, kad „tikslingumas“
sako ne tai, kaip juo naudojasi prekeiviai, [įvardydami] iš­
laidų padengimą, bet | būdamas iš esamybės greičiausias, c
neleidžia daiktams sustod nei pasiekusiam tikslą lėkimui
[neleidžia] nustoti ir liautis lėkus, tačiau visuomet, jei tik
[lėkimui] iškyla kokia nors baigmė (telos), ją atitolina (lyei)
irpaverčiajį nepaliaujamu bei nemariu; pagal tai, man re­
gis, pritaikė gėriui „tikslingumo“(Jysiteloun) vardą irtai, kas
paleidžia lėkimą į tikslą, tiksląatitolindamas (lyon to telos)6i,
pavadino „tikslingumu“ (lysiteloun). O „naudingumas“ (op-
helimon) — svetimas vardas, kurį daugelyvietųyravartojęs
ir Homeras, [sakydamas] ophellein-, tai įvardija gausinimą.
| H ermogenas. O kaipgi laikosi šiems priešingi dalykai? d
Sokratas. Man regis, tų, kurie yra šitų [pirmųjų] pa­
neigimas, nagrinėti anaiptol nereikia.

155
 KpaTuAoę

EPMorENHi. įlota Taura;

SflKPATHS. «’Aau(jupopov» xai «avoxpeX&;» xal «aXu-
atTeXeę» xai «ax£p8sę».
EPMorENHi. ’AATj^vį /iyetę.
£ qkpath2. ’AXXa «(3Xa|3sp6v»ys xat «^r]Įjit<oSeę».

EPMorENHi. Nat.
S okpathi. Kai ro [xev ys «(3Xa(3sp6v» to (3Xairrov tov
e poov | elvat Xsysr to 8š «Į3Xa7rcov» au ovjpatvet (3ouXo-
įaevov octctsiv to 8e «a7trstv» xat 8etv raurov ėart, toūto
8i Ttavra^pu tĮ^yst. to (3ouX6[i£vov oOv aTrrstv pouv op9o-
r a ra |xsv av eit) «Į3ouXaTTTepouv», xaXXto7ua0sv 8e xa-
Xeta$at [jiot cpoctverat «(3Xap£p6v».

EPMorENHi. noixtXa ys aot, čo 5xoxpaTeę, ex(3atvei

ra ovojiara. xat yap vuv (Jtot eSo^aę oicmep roti rrję ’A9t)-
vaaę vopou 7tpoauXtov aro[iauXrjaat, toutoto ovojza 7tpo-
418 eiitdjv to || «PouXa7tTepouv».
Sokpathi. Oux iyo>, oi 'Epfioyeveę, atrtoę, aXX’ ot
t)e[ji£voi to ovoĮjta.
EPMOrENHS. ’AXy)87 ) Xeyetę‘ aXXa 8r, to «^T](itto8 eę»
r t av eit);
Sokpathi. Tt 8’ av etT] 7toT£ «^Y](jitto8£ę»; $£aaat, to
'Epuoysvsę, toę tyoi aXy)8Y) Xsyto X£ycov ori 7rpoCTTtO£VT&;
ypajjLĮjLara xal £^atpouvT£c acpoSpa aXXotouat raę tčov
ovopartov Stavolaę, ourtoę oktte a(xtxpa Ttavu 7tapacnrpe-
b cpovrtą £vtoT£ Tovavrla 7totstv arjpatvEtv. olov | xal sv xo>

156
 K ratilas

H ermogenas. Kokių?
Sokratas. „Netinkamo“, „nenaudingo“, „netikslingo“
ir „nepelningo“.
H ermogenas. Tiesą kalbi.
Sokratas. Bet [peržiūrėkime] „kenksmingą“ ir „ža­
lingą“.
H ermogenas. Gerai.
Sokratas. Taigi „kenksmingumą“ (blaberon) juk ga­
lima vadinti „kenkiančiu tėkmei“ | (blapton ton rhoun), e
o „kenkiantis“ (blapton) vėlgi reiškia „norintį sulaikyti“
(iboulomenon haptein). Tuo tarpu „sulaikyti“ (haptein) ir
„suvaržyti“yra tas pat, o pastarasis visur kur smerkiamas.
Tad „norintis sulaikyti tėkmę“ (boubmenon haptein rhoun)
teisingiausiai būtų [vadinamas] boulapteroun, o pagražin­
tas, man regis, vadinamas blaberon („kenksmingumas“).
H ermogenas. Na ir margi vardai tau išeina, Sokratai.
Štai ir dabar man pasirodė, kad tu, ištardamas šitą vardą
— boulapteroun, — lūpomis nelyginant dūdele sugrojai
šventosios Atėnės giesmės || įžangą. 418
Sokratas. Ne aš kaltas, Hermogenai, bet suteikusieji
šį vardą.
H ermogenas. Tiesą kalbi. Na, o „žalingumas“— kas
gi tai būtų?
Sokratas. Kas galėtų būti „žalingumas“ (zėmiddes)?
Pažvelk, Hermogenai, kaip teisingai aš kalbu, sakydamas,
kad įterpiantieji ir išmetantieji rašmenis taip smarkiai
keičiavardų prasmes (dianoia), kadkartais net visiškai ma­
žai pakreipdami priverčia reikšti priešingus dalykus. Pavyz-

157
 KpanjAoc

«SeovTt»- evevoYjaa yap auto xal dve|AVY]a9Y)v apTi daro

TouSe o epeXX6v troi epelv on yį įjlevvea epam) yjįjIvy; xoXy]
* auT/] xal Toūvavrlov rceptirps^e įjlyjvueivto «8sov» xai to
«^][jub)8eę», d<pocvi^ouaa ori voet, Y]8c xaXaia dcpcporspov
8y)Xoi o(iouXeTai Toūvopa.

EPMorENHi. llčoę Xsysię;

Sokpathe.’Eyco crocspto. oŽaOa ori oi 7taXottoi oi y)įjlete-
pot to>turą xal tai SsXra su pdXa Eypčovro, xai ou^ y)xkt-
c Ta ai | yuvoixeę, aarsp ĮidXurra ty)vapj(odav tpamjv aą£ou-
ca. vūv 8c avTl piv toū laiTa y si Y)^ ra peTaarpEtpouaiv,
avrl 8c tou SeXTa £rjTa, 8r\ peyaXoTCp£Tts<rc£pa ovra.
Epmofenhs. Ilaię 8y);
SflKPATHS. Olov oi pev ap^atoraTot «lpipav» tyjvYjps-
pav sxaXouv, oi 8c «sp£pav», oi 8c vūv «Y)pipav».
EPMorENHS. vEcm TaŪTa.
SflKPATHl. Ola&a ouv ori povov toutojv 8y)Xo1to ap-
yatov ovopa tyjvSidcvoiav tou ttepsvou; ori yap acrpEvoię
d toTą av&pd)7iotę xal Ipslpouatv ex toū | crxoTouę to cpaię
sylyvsTO, toutyj aivopaaav «lp£pav».
EpMorENHi. <I>alveTat.
SflKPATHl. Nūv 8c y e TETpayąj&rjpivov oūS’av xaTa-
voYjaaię oti (3oūXsTai rj «Y)pipa». xatToi Tivsę oiovrat, coę
8rj Y] Yjpipa 7](xepa noici, 8ux TaŪTa oivopaaDat aur/)v
oŪTcoę.
EpMorENHi. Aoxet pot.
* Sokpathi. Kai to ye «^uyov» olaOa otc «Suoyov» oi
7raXaiol exaXouv.

158
 K ratilas

džiui, | kad ir [žodyje] „reikmė“ (deon), nes jis man ką tik b

atėjo į galvą, ir jį prisiminiau pagal tai, ką baudžiausi tau
pasakyti: kad šitoji gražioji naujoji mūsų tarmė taip ap­
suko „reikmę“{deon) ir „kenksmingumą“Czėmiodes), kad
nurodytų priešingus dalykus, užtemdydama jų reikšmę,
tuo tarpu senoji [tarmė] atskleidžia, ką abu vardai reiškia.
H ermogenas. Ką turi omeny?
Sokratas. Tuoj tau pasakysiu. Zinai gi, kad mūsų se­
noliai labai mielai vartojo iota ir delta, o ypač gausiai — | c
moterys, labiausiai išlaikančios pirmykštę tarmę. O dabar
vietoj iota įstatoma arba ei, arba eta, o vietoj delta— zėta\
atseit, jos iškilmingiau skambančios.
H ermogenas. Kaipgi? 1
Sokratas. Na, pavyzdžiui, patys pirmykščiai dieną va­
dino himera, vėlesnieji — hemera, o dabartiniai — himera.
H ermogenas. Taip ir yra.
Sokratas. O ar žinai, kad iš jų tik pirmykštis vardas
atskleidžia [vardą] nustačiusiojo mintį? Mat žmonės džiau­
gėsi ir troško (himeirein) iš | tamsybės besirandančios švie- d
sos ir pagal tai įvardijo [ją] himera („diena“).
H ermogenas. Atrodo, kad taip.
Sokratas. O dabar, kai [vardas] pritaikytas giedoti
tragedijose, nė nesuprastum, ką „diena“ (himera) reiškia.
Nors kai kurie ir mano, kad diena (himera) šitaip įvardyta
dėl to, kad daro dalykus „jaukius“ (himera).
H ermogenas. Man regis.
Sokratas. Gal žinai ir tai, kad senoliai „jungą“ {zygon)
vadino dyogon („dvikinkiu“)?

159
 KpaTUAo'

EPMorENHS. Ilavu ye.

Sokpathi. Kai to Įiiv ye «^uyov» oūSev 8y]XoI, toSe
e TOtvSuolv evexa r?ję Seaetoę kąty]vaycoyTjv|e7c&)v6fiaoroa
* «$uoyov» 8txaia>ę‘vūv 8e «^uyov». xai aXXa7rafi,7toXXa
ouTtoę eyei.
EPMorENHS. Oaiverai.
Sokpathi. Kara Taura rotvuv Ttptorov įjlcvto «8eov»
ourto Xeyo[xevov rouvavriov ovjĮjLaivet. Ttacrt. rolę rcepi to
ayaOov ovopucatv aya9oū yap cSeaouaa toSeov cpatverai
Sea(xoę elvat xa! xioXu(ia cpopaę, axmep a8eX<p6v ov toū
(3Xa(&poū.

EPMorENHi. Kai fiaXa, ai Sa>xpaTeę, outcocpatverai.

SfiKPATHl. ’AXX’oux eav toj apkaito ovoįjucti yprj, o
419 7ioXu (xaXXov elxoę eartv op&oę xelcr&ai r) to|| vūv, aXX’
6[xoXoyr)aet rolę npoa&ev dcyaOotę, eav avri toūei to Lto-
ra a7io8t8(oę, cocrrrep to7taXatov Suov yap aū crrjĮjLatvet.,
aXX’ oū Seov, raya&ov, onep 8i) kncavel. xai ourco oux
evavrtoūrat auroę aurai 6 ra 6voĮjuxra rt&efievoę, aXXa
«8eov» xai <<axpeXifjt.ov>>xai «Xu<riTeXoūv»xai «xep8aXe-
ov» xai «ayaOov» xai «ou[jupepov» xai «eŪ7Copov»to aū-
to9aiverat, erepoię ovofxaat ayjiatvov to8iaxoa|Jioūv xai
* Suov Tiavrocyoū eyxexa)|na<j[i£vov, to8e tayov xai Soūv
b t^eyojJLevov. |xai 8r\ xai to «^/)[jLtčo8eę», edcvxara tyjvap-
yaiav cpojvyv aTto&ąię avri toū (^ra SeXra, tpavelrai aot
xeia&ai to ovo(xa eui Tai Soūvrt. to tov, £7iovouaa$ev
«SyĮJLtaiSe;».

160
 K ratilas

H ermogenas. Na, žinoma.

Sokratas. Ir zygon („jungas“) nieko neatskleidžia,
tuo tarpu dviejųjungimo į kinkinį (dyoin... agogėn) dėka | e
dyogon įvardytas visiškai teisėtai; dabar gi [sakoma] zygon.
Taip pat ir didelė daugybė kitų dalykų.
H ermogenas. Atrodo.
Sokratas. Taigi pagal tuos pačius [dėsnius] ir „reikmė“
(deon), dabar šitaip sakoma, iš pirmo žvilgsnio reiškia prie­
šingą dalyką, negu visi su gėriu susiję vardai; šiaipjau bū­
dama gėrio pavidalas (idea), „reikmė“ {deon) atrodo esanti
lėkimui saitas (desmos) irkliuvinys, nelyginant būtų kenks­
mingumo sesuo.
H ermogenas. Kaip tik taip ir atrodo, Sokratai.
Sokratas. Tačiau ne[atrodys], jei vartosi pirmykštį
vardą, kurį kur kas labiau tikėtina būsiant teisingą negu || 419
dabartinį; [šis vardas] sutars su anksčiau [aptartais] gerais
dalykais, jei vietoj ei įterpsi iota, kaip [buvo] senovėje, nes
tuomet jis reikš ne „suvaržantį“ {deon<ded„suvaržyti“), bet
„pereinantį kiaurai“(,diion), taigi gėrį, kurį [vardą nustačiusy-
sis] giria. Iršitaip nustačiusysis vardus neprieštarauja pats
sau; priešingai, „reikmė“, „naudingumas“, „tikslingumas“,
„pelningumas“, „gėris“, „tinkamumas“ir „praeinamumas“
pasirodo skirtingais vardais žymį tą patį dalyką, ir tvar­
kantis bei pereinantis kiaurai [pradas] visur kur pašlo­
vintas, tuo tarpu sulaikantis irsuvaržantis — smerkiamas. | b
O ir „žalingumas“ jeigu pagal pirmykštę tarmę vietoj zėta
įstatysi delta, paaiškės, priklausąs „einantį suvaržančiam“
(ideon ion), kuris įvardytas dėmiddes.

161
 Kp<rnjXoę

EPMorENHS. Tt 8e Syj «rj8ovyj» xai «XunYj»xai «ent-

8u(Xta»xa't ra rotaura, &)2&>xpaTeę;
SfiKPATHS. Ou kovuyaXena ptot cpatveTat, to 'EpĮio-
yeveę. yjre yap «yj8ovyj», y]npoę tyjvovYjatv eotxe retvou-
aa npa£ię toutoeyetv toovofia — to8eXra Si eyxetTat,
coare «yj8ovyj» avrl «yjovYję»xaXetTat — Y]te «Xunrj» ano
c Trįę 18taXuaetoę toOatoĮjtaToę eotxev entovofiaa&at yjvev
tootcotoj na&et tayet to atojia. xat yjye «avta» to eįx-
noSt^ov toOtėvai. Y] Si «dXyY]Stov» £evtxov ti cpaiverat
Įi.ot ano toGaXyeivoū tovo(juxa[xevov. «oSuvyj» 8ė ano riję
* ėvSuaetoę "riję XunYję xexXy)įxevy) ėotxev. <<dyihr)8<ov>>8ė
xai navrt SyjXov dneixaa[xevov to ovo[xa toj TYję cpopaę
(3dpet. «yapa» Si r?j Stayuaet xat eunopta r/ję poYję rrję
d* 4^X7^ šotxe xexXY](jivY). «rėp4nę» Si | ano toū repnvoū-
toSi «repnvov» ano r/įę Sta Trįę lį/uy/ję ep^etoę nvoĮj anet-
xaa9ev XExX/)rai, ev 8txY) įjlevav «epnvouv» xaXou[ievov,
uno ypovou 8ė «repnvov» napYjyĮiivov. «eucppoauvYj» Si
ouSėv npoaSetrat touStori pYj&yjvar navri yap SyjXovoti
ano toueu rotę npay(juxat tyjvijiuyrjv auĮjupėpeatku touto
ėXa(3e to ovojia, «eu9epocruvY)v» toye Stxatov ojAtoę Si
auro xaXouĮjtev «eucppoauvrjv». ouS’ «ent9uĮjua»yaXen6v
e tyj yap ėni tovOuįjloviouoyj|Suvaržei SyjXovoti touto ėx-
Xyj9yj to ovoĮjta. «9u(xoę» Se ano TYję $uaecoę xai ęėaecoę
riję <1^X71? ^Xot T0^T0 to ovoĮjta. aXXa įjlyjv«tĮxepoę» ye
Tto ĮjtaXtCTra eXxovrt tyjv4ajX^Jvpw encovo[xacr9Yj- ori yap
420 tejjtevoę pet xal ecptepevoę || rtov npayĮjtarojv, xai outcoSyj
ėntcma acpoSpa tyjvtįAjyrjv Sta tyjveatv r/ję poYję, ano rau-
TYję ouv naoYję tyjcSuvdfjtecoę «t(jtepoę» exXy)9yj. xat (jlyjv

162
 K ratilas

H ermogenas. Na, o kaip „malonumas“, „skausmas“,

„noras“ ir kiti tokie dalykai, Sokratai?
Sokratas. Neatrodo jie man, Hermogenai, itinsunkūs.
Mat šitąvardą—„malonumas“{bidone), — atrodo, yra ga­
vusi veikla, nukreipta j naudą {hionisis), o delta— įterpta,
tad vietoj hioniyi vadinama bidone („malonumas). „Skaus­
mas“ (lype) panašu kad bus įvardytas nuo kūno | „irimo“ c
(idialysis), kuris šitame kęsme (pathos) kūnąapima. O „rūpes­
tis“ {ania) — sulaikantis ėjimą (anpriv. + ienai). „Skaudu­
lys“ {algedčn) man atrodo kažkoks svetimas, įvardytas nuo
„skaudaus“ {algeinos). „Sielvartas“ (odyni) atrodo lyg būtų
pavadintas nuo įsivilkimo (endysis) į skausmą. O dėl „slogu­
mo“ (akhthidčn), tai kiekvienamaišku, kadvardas panešėją
į „lakstymo sunkumą“64. „Džiaugsmas“(khara) atrodo tarsi
pavadintas pagal sielos tėkmės išsiliejimą {diakhysei rhois) ir
judrumą. O „pasitenkinimas“(terpsis) — | nuo „smagumo“ d
{terpnon), o „smagumas“, prilygintas dvelksmui (pnoi), pava­
dintas nuo [jo] „šliaužimo“ (herpsis) per sielą, pagal teisybę
vadintinas berpnoun, bet laiko iškreiptas į terpnon. O apie
„linksmumą“(euphrosyni) nieko sakyti nė nereikia, nes kiek­
vienamaišku, kadšį vardąjis gavo nuo gero (eu) sielos judė­
jimo {sympheresthai) drauge su daiktais, o teisingas [vardas]
— eupberosyni. Nesunkus nė „noras“(epithymia), nes aišku,
kadšisvardas buvo suteiktas narsąužpuolančiai | (epi tbymon e
iousei) galiai. O „narsas“{thymos) šį vardąturėtųbūti gavęs nuo
sielos kunkuliavimo (tbysis) iružvirimo. Tuo tarpu„geismas“
{himeros) įvardytas pagal labiausiai sielą tempiančią tėkmę,
nes teka nekantriai verždamasis prie daiktų ir jųjų gviešda-

163
 KparuXoę

«7io{)oę» aO xaXsirai OY]|xaiv<ov ou toGrcapovToę slvai

* [Ijjiepou re xai peuĮjucroę] aXXa toGaXXotKTtou ovroę xal
dbtovroę, oSsv «7rodoę» iTtiovoĮiaarai oę tote, otov roxpfi
ou rię scpcETO, «i(i£poę» I xoXeito' a7toy£vo[iEvou 81 6 au-
* roę ouroę «no9oę» I xXyj9yį. «šp(oę» 81, ori lapsi šĘtottev
b xai oux oixsia lariv rj por) aun] toj tfypvn | aXX’eneurooc-
Toę 8ia tčov6{jujuxt<ov, 8ia Taura ano toGlapsiv «šapoę»
to ys 7taXaiov I xoXeito — Tto yap ou avri toū &lypco-
Įxs&a — vūv 8’ «sptoę» xsxXY]Tat 8ia tyįvtou a>avri tou
* ou fi£TaXXayT)v. aXXa ti eti ouXsyEUĮ ori axo7rto(j£v;

EPMorENHZ. «Ao£a» xai ra roiaura nf] aoi tpaivErai;

LflKPATm. «Ao^a» 8y) y^toi r?) Suodei ETCiovoĮzaarai,

■yįv Y] ^uyif) 8iioxouaa to siSlvai 070) t/ei r a TtpayĮjucra
TCOpSUETOCl, Y)T?j OCTTOTOUToĘoU (3oXy). £OlX£ 8l TOUTCp (ioX-
c Xov. Y)youv «oiY)aię» toutm aujAcptovEi. «oTaiv» yap | r/ję
lįjuyrję E7U nav rrpay[xa, olov lariv sxaarov t<ovovtiov,
8y)Xouoy]7ipoaloixEv, a>axsp ys xai Y)«Į3ouXy)» non; tyįv
(3oXy)v, xal to «pouXsa&ai» to Icpisatku OY)[xaivEi xai to
* «(3ouXsuEa&ai»- Tiavra Taura 8o£y] STtofiEv’ arra <paiv£-
rai TYję (3oXYję d7iEixdaĮjtara, ajartsp au xai rouvavriov Y)
«a(3ouXia» aruyia 8oxei slvai, <oę ou (3aX6vToę ou8s tu-
yovroę oii t’e(3oXXe xal o IĮ3ouXeto xai Ttsp'i ou I(3ouXeu-
ETOxa'l OUIcpiETO.

164
 K ratilas

masis || (hiemenosrhei kai ephiemenos), iršitaipsavuojutėkmės

siekimu (besis rhois) sieląsmarkiai paskui savevelka, tadpagal
visąšią galią buvo pavadintas himeros „Troškimas“ (pothos)
savo ruožtušitaipvadinamas dėl to, kadreiškia, jogjis yrane
šalia, bet kažkur kitur esamo (allothipou ontos) ir čia nesamo
{apontos) [troškimas], todėl irįvardytaspothos („troškimu“), kuris
tuomet, kai kieno norimas dalykas būva šalia, vadinamas
„geismu“{himeros), o [norimamdalykui] atsitolinus, tas pat
vadinama „troškimu“ {pothos). O „aistra“, kadangi „įteka iš
išorės“{esreiexdthen) irši tėkmė nėrabūdingająturinčiajam,
| bet įnešdnė, pagal „įtekmę“{esrein) senoviškai vadinosi esros b
([anuomet] vietoj ovartojome o), o dabar, pakeitus ovietoj o,
vadinamaeros. Tačiaukodėl nesakai, kądarmums pažiūrėd?
H ermogenas. Kaip tau atrodo „nuomonė“ {doxa) ir
panašūs dalykai?
Sokratas. „Nuomonė“įvardytaarbapagal „vaikymąsi“
{dičxis), į kurį leidžiasi siela, besivaikandpažinu, kaiplaikosi
daiktai, arba„šaudymąiš lanko“{toxon). Veikiaupagal pasta­
rąjį. Egi ir„vaizdinimosi“{oiėsis) skambesys sujuo dera. Mat
panašu, | kad [vaizdinimasis] atskleidžiasielos medmąsi {oisis) c
prie bet kurio daikto, tai yraprie kiekvienos iš būtybių; taip
ir „valia“{boule) kažinkokiubūdu reiškia„šūvį“{hole) ir„norą
{boulesthai) pasiekti“, ir „svarstymątaikantis“ {bouleuesthai)\
visi šie „nuomone“ {doxa) sekantys dalykai atrodo esą kaž­
kokios „šūvio“panašybės, kaipsavoruožtujų priešybė, „valios
nebuvimas“{aboulia), atrodobūsiąs „nepataikymas“(atykhia);
tai tarsi kas nors nešautų ir nepataikytų, į kąšovė {eballe), ko
norėjo {ebouleto), apie ką svarstė {ebouleueto) ir ko siekė.

165
 KpaxuXoę

d | EPMorENHS. Taura ^Sy) įjlol8oxeI<;, a>Somparsę,

m»xvorepa CTrayetv.
* Sokpaths. <Eię > rsXoęyap tįSt]9sto. <<avayxr)v>>8’
ouv eri (3ouXo[juxt, Štampavai, ori rouroię eĘyję ecra, xai
TO«EXOU<TtOV». TOĮJLEVOUV«EXOU<ttOV», TOsZxOVXal ĮXT)
avTtTU7touv aXX’, oxT7rep Xeyco, sTxov tw iovti 8e8t)Xco-
(jtevov av Eirj toutoj tčo ovoĮiari, toj x a ra ttjv |3ouXr]<Tiv
ytyvoĮiivto- to 8s <<avayxaiov>> xai avrtTU7tov, napa ty)v
(3ouXt)crv ov, to Ttspl ttjv ajiapriav av eiyj xal d(xa&tav,
e d7tEixaorai 8e T/j x ara ra | arpe/] kopsią, ori Sucnropa xal
rpaysa xat Xaaia ovra tcr/ti toū tėvai. evteuOev ouv iatoę
sxXr;9r( <<dcvayxaIov>>, T?j 8ia tou ayxouę a7rcixaa9sv 710-
pEią. Etoę 8s ^apsartv yj pcbpLYj, (jlt) avuopiEv auTYjv aXXa
xai au (jlyj avtsi, aXXa speora.

EPMorENHS. ’EpcoTČo 8 yj ra (Asyiara xai ra xdXXur-

421 ra, || ttjv te «dXY)9etav» xal to <«J>eu8 oę» xal to «ov» xai
auTO touto TCEpt utv vūv 6 Xoyoę yjįjliv stmv, «ovo[xa», 81’
ori to ovo[xa t/zi.
£ qkpath2. Maišalai ouv xaX£tę ti;

EPMorENHi. ''Eycoys, to ys ^ teiv.

SnKPATHi. vEotxs toivuv exXoyou ovo(xaTt <Tuyxs-
xpoT7](jL£V(p, Xsyovroę oti tout’seruv ov, ou TuyyavEt. $)-
tyjįjujc <ov >, [to] «ovo(jta». [iaXXov 8 e av auro yvotYję sv to
Xsyo[i£v to «6 voįjuxctt6 v»‘ EvrauOa yap aacptoę X£ysi tou­
b* to slvat ov ou Įi.aCT(jLasauv. r) 8 ’| «aXYjt)£ia» xara Taura

166
 K ratilas

| H ermogenas. Na, čia tai jau tu, Sokratai, man regis, d

tirštini.
Sokratas. Mat jaubėgu prie galo65. Tad dar noriu pra­
žygiuoti „būtinybę“ (anankė), nes ji yra iš eilės po šių daly­
kų, ir tai, kas [adiekama] „savo noru“(hekousion). Taigi, —
apie „savo noru“:šiuo varduveikiausiai bus atskleidžiama tai,
kas „nusileidžia“ (eikon) irne tiktoli gražu nesipriešina, bet,
kaipsakau, „nusileidžiajudėjimui“(eikonionti), vykstančiam
pagal valiojimą (boulėsis). Tuo tarpu„būtinas“(anankaion)
irbesipriešinantis dalykas, būdamas priešingas valiai, turėtų
būti susijęs suklaida irnemokšiškumu, o [vardu] atvaizduo­
tas tarsi | kelionėsiauraistarpekliais {anke), kadangi jietrukdo e
eiti, būdami sunkiai praeinami, kauburiuori ir apžėlę. Tad
veikiausiai pagal tai irpavadintas „būtinu“{anankaion), kad
panėši į kelionę tarpekliais (ankė). Tačiaukol darmanyje te­
bėrajėgos, nepaleiskimejos, bet irtu [jos] nepaleisk, o klausk.
H ermogenas. Tad klausiu didingiausių ir gražiausių
dalykų: || „tiesos“ir„melo“, ir„būtybės“, irparies to dalyko, 421
apie kurį dabar kalbamės, — „vardo“; ko dėka jie yra gavę
vardus?
Sokratas. Arvadini ką nors [žodžiu] „naršyti“ {maiest-
haiy.
H ermogenas. Na žinoma — ieškojimą.
Sokratas. Taigi „vardas“ (onoma) panašus į vardą,
kuris išėjo sutraukus teiginį, skelbiantį, jog tai yra būtybė
(on), kurios kaip tik ieškoma. Greičiau galėtumei tai pa­
žinti tame, ką mes vadiname „įvardytinu“ (onomaston ),
nes čia aiškiai kalbama, jog tai yra „būtybė, kurios naršo-

167
 KpocTuXoę
* xotę aXXotę eotxe [cruyxexpox7)attett]• tj yap Setą xoū ov-
xoę cpopa eotxe 7tpoaeip7)a*tect xouxip x<Į pr)[jtaxi, xįj «aX7]-
tteta», coę {teta ouaa dX/]. xo <8e > <«jieu8oę» xouvavxtov
xĮj cpopą- 7taXtv yap aii XotSopou[xevov vįxet xo tayojievov
xai xo dvayxa^6(xevov Tjcruyd^etv, a7tetxacrxat 8c rolę
xa{teu8ouar xo tįiet 8c 7tpoayev6(ievov eraxpu7txet rirjv
(3ouXr]atv xoū 6v6(iaxoę. xo 8c «ov» xat rj «ouata» 6ptoXo-
yet xčo dX/){tet, xo ttoxa a7roXa(36v tov yap arjĮJtatvet, xai
c xo «oux ov» au, cię xtveę xai | ovo(jtd£ouaiv auxo, «oux tov».

EPMorENHi. Tauxa įjisv įioi 8oxetę, co 2a>xpaxeę, av-

Spetcoę 7tavu StaxexpoxT)xevar et 8e xtę ae epotxo xoūxo
xo «tov» xat xo «peov» xat xo «Souv», xtva eye 16 p8 oxr]xa
xauxa xa ov6(jiaxa —
SaKPATHi. «Tt av auxčo a7toxptvat(jt£&a;» Xeyetę; i)
y *p ;
EPMorENHi. riavu ptev ouv.
Zdkpathi. "Ev [iev xotvuv apxt 7tou enoptCTaĮjte&a
oxrxe 8oxetv xt Xeyetv a7toxptv6(jtevot.

EPMorE\Hi. To tcolov xouxo;

£ qkpathz. Oavat, o av įxt] ytyvcoaxco[xev, (iap^apt-
d xov xt xoux’etvat. ch\ ptev oOv tacoę av xt | x?j aXr)ttetą xa't
xotoūxov auxtov, ch\ 8c xdv urto 7taXat6x7]xoę xa 7ipa>xa
* xčov ovofjidxa>v aveupexa elvar 8ta yap xo Travrocyrį axpe-
* cpea&at xa ov6(jiaxa, ouSev thxu[iaax6v av ea) et rj 7taXata
cpcovr) npoę X7jv vuvt Pap(3aptxr)ę [ir)8ev Stacpepet.

168
 K ratilas

ma“ (on hou masma estin). O | „tiesa“ (alitheia) tuo pa- b

čiu atžvilgiu primena kitus [vardus], nes panašu, kad šiuo
junginiu, alitheia, pavadintas dieviškas esamybės lėkimas:
esą tai „dieviškaklajonė“ Calitheia). Na, o „melas“ (pseudos)
— lėkimo priešybė, nes ir vėl peikiamas dalykas, kuris
sulaikomas irpriverčiamas būti rimtyje, prilyginamas mie­
gantiesiems (katheudousi), o kaip priedas atsiradęspsei tik
užslepia vardo reikšmę. O „būtybė“ (on) ir „būtis“ (ousia)
sutaria su „tiesa“, tik yra netekę iota, nes reiškia „einantį“
(ton), o „nesantis“ (ouk on) — „neinantį“ (ouk tonn kaip
kai kurie | jį ir vadina. c
H ermogenas. Man regis, šituos perskrodei visiškai
narsiai, Sokratai; o jeigu kas nors tavęs paklaustų „einan­
čio“, „tekančio“ir „varžančio“, koks teisingumas priklauso
šitiems vardams...
Sokratas, „...ką mes jam atsakytume?“ — šitai turi
omeny? Ar ne?
H ermogenas. Be abejo, šitai.
Sokratas. Na, vienu dalyku tai mes bene būsime ką
tik pasirūpinę, idant atsakydami neatrodytume nieko [do­
ro] nesaką.
H ermogenas. Kokiu gi?
Sokratas. Tą vardą, kurio nepažintume, pasakyti
esant barbarišką. Gal kuris iš jų | tikrai gali būti toks, o d
gal pirminiai vardai nesurandami ir dėl senumo; kadangi
vardai buvo visokeriopai kraipomi, nebūtų nieko nuos­
tabaus, jei senovinė tarmė, palyginti su dabartine, niekuo
nesiskiria nuo barbariškos.

169
 KpaTUAoę

EPMorENHS. Kai ouSev ye dbro Tporcou Aeyetę.

S okpathi. Asyco yap oSv etxoxa. ou p ivrot pot 8 oxet
Ttpocpaaetę aya>v Seyea&at, aXXa TTpoOuptYjTeov xaū xa
Staaxe<J;aa$ai. evOuĮjfrj&oĮjtev 8e, et xtę aet, 8 t’ oiv av Ae-
e yrjrat to | ovopa, exetva avepTjcreTai x a py)[xaxa, x a l au-
Dtę au Si’ a>v av x a py](jtaxa AeyOf), exetva 7teuaexat, x a t
touto (AT) 7taucrexat 7totoiv, žp ’ oux avorpo] TeAeuTČovra
a 7iet 7tetv xov d7ioxptv 6 pevov;
Ermcmtenhi. “Efjtotye Soxet.
422 || £ qkpathi. 116x 6 oOv a 7tei 7TG)v 6 tibtayopeuojv St-
xat<oę TtauotTO av; a p ’ oux erretSav hz' exetvotęyevYjTat
xotę ovoĮjtaatv, a o>a7tepei arot^eta tčov aAAo>v ecru x a i
Aoycov x a l ovoįjuxto>v ; xaūxa yap tttou ouxext $txatov cpa-
vfjvat eĘ aAAcov ovo(jtaxtov auyxet(xeva, av oviroię eyr). olov
vuvSrj to «dyat)ov» ecpapev ex tou ayatJToū x a l ex tou
Ooou auyxei<T&at, to Se «&oov» tatoę ipatpev av eĘ exe-
b pcov, exetva 8e iĘ, aAAtov aAA’ eav x o x e | y e AaĮ^kopev o
ouxext ex xtva>v exeptov auyxetxat ovofjumov, 8 txatcoę av
<pat[iev em crcoiyeitp xe elvat xat ouxext touto rjpaę
tie, aAAa ovopaTa avaepepetv.
Setv
EfMorENHl. vEptotye 8oxeię op&aię Aeyetv.
Eqkpathi. rAp’ oOv xal vuv d y’eporraę xa ovoĮjtaTa
arotyeta ovxa Tuyyavet, xal Sėt auxtov aAAto xtvt Tporco)
r^t] tt)v opdoTTjTa erctcrxe^aa&ai TjTtę eartv;
EPMorENHZ. Etxoę ye.
SflKPATHl. Etxoę Srįxa, oi 'EpĮjtoyeveę* 7tavxa yoūv
c cpalvexat xd e(A7tpoa&ev etę xauxa | aveX7]Au$evat. et Se
touto ouTcoę eyet, d>ę ptot 8oxet eyetv, Seupo au auvema-

170
 K ratilas

H ermogenas. Toli gražu nenusikalbi.

Sokratas. Kalbujuk tai, kas tikėtina. Tačiau man re­
gis, lemiamos grumtynės nepriimaatsikalbinėjimų, o pagei­
dautina tučtuojau tai peržiūrėti. Įsimąstykime: jei kas nors
nuolat klausinės apie tuos junginius, kurių dėka pasako­
mas | vardas, irvėlgi savo ruožtu teirausis tųdalykų, kurių e
dėka pasakomi junginiai, ir nesiliaus tai daręs, tai argi ga­
liausiai neištiks būtinybė atsisakyti duoti atsakymą?
H ermogenas. Ko gero.
|| Sokratas. O kadaatsisakantysis teisėtai liautųsi, atsi- 422
sakydamas [atsakinėti toliau]?Argi ne tada, kai atsidurtųpas
mos vardus, kurie yra nelyginant kitų — tiek kalbų, tiek
vardų — pradmenys66?Mat jei jie tokie yra, juos, ko gero,
jau nebebus teisėta aiškinti kaip susidedančius iš kitų vardų.
Pavyzdžiui, ką tiksakėme, kad „gėris“ (agathon) susideda iš
„stebėtino“ (agaston) ir „bėgimo“ (thoos), „bėgimą“ galbūt
sakytume [susidedam] dariš kitų, o anuos — iš trečių; tačiau
jeigu kada | paimtume tai, kas iš kokių nors kitų vardų jau b
nebesusideda, teisėtai sakytumėmės jauesąprie pradmens ir
kad mums jau nebėra reikalo jį suvesti į kitus vardus.
H ermogenas. Atrodai man teisingai kalbąs.
Sokratas. Tad gal irtievardai, apie kuriuos dabarklau­
si, kartais yra pradmenys, ir jų teisingumo, koksai jis yra,
jau reikia žiūrėti kokiu nors kitu būdu?
H ermogenas. Tikėtina.
Sokratas. Taigi, kad tikėtina, Hermogenai; visi [vardai],
apie kuriuos [kalbėjome] anksčiau, į šiuos dalykus | sueina, c
O jeigu yra taip, kaip man atrodo esą, tai vėl eikš čionai

171
 KpaxuXoę

xet|/at ptex’eptoū įjlt] xt 7tapaXY]pY)<KoXeycov otav Sėt ty)v

tčovTtpcorcovovopLaTOiv6p$)oTY]Taelvat.
EPMorENHS.Aeye ptovov, cbęoaov ye Suvaptecoęroap’
eptot ecruv auvemaxet]x>puxt.
ZflKPATHS."Ori ptevxotvuv ptta ye xtę y)opOorrję roxv-
Toę ovoĮjtaToę xal rcpcoTou xai uctcoctou, xal ouSev Sta-
cpepet toj ovopta elvat ouSev auxčov, olptat xat ao't auv-
Soxet.
EPMorENHi. ndcvuye.
d* Sokpaths. ’AXXa ptY)v<ovye vūv |SteXY]Xu&ap^vtčov
ovoptaTcov7j opS&r/jt; TOtauDf) Ttę e(3ouXexoelvat, ota Syj-
XoūvoTovexa<rc6v ecrct tčovovtcov.
EPMoreNHS. Ilčoę yap ou;
Sokpathi.Toūtoptevapa ouSev^ttovxat xa 7tpčoxa
Sėt eyetv xat xa ucrrepa, etTiep 6v6(jtaxa ecrrat.
EPMorENHS. Ildvu ye.
ZaKPATHi. ’AXXa xa ptev ucrrepa, coę eotxe, Stot tčov
7ipoxepo)v ola xe yjvtoutodbrepydęeaOat.
EPMoreNHS.4>atvexat.
S akpaths. Elev xa Se Syį 7rpčoxa, olę outtco exepa
u7roxetxat, xtvt Tporap xaxa to Suvaxov ort puxXtoxa <pa-
e vepaYjpitv TcoiYjaei xa| ovxa, eircep pteXXet 6v6ptaxa elvat;
arroxptvat Se ptot ToSe- et cpomjv ptr) etyoptev ptYjSeyXčox-
xav, e(3ouXop^^a Se SyjXoūv aXXr)Xotę xa 7rpayptaxa, dp’
oux av, čocrrtep vuv ot eveot, e7reyetpouptev av crrjptatvetv
xat<; yepcrt xat xecpaXįj xat xčp aXXcpatopuru;
EPMorENHi. Ilčoę yap av aXXcoę, <o2<oxpaxeę;
423 I HftKPATHl. Et ptevy’olptat toavcoxat toxou<pov e-

172
 K ratilas

ir kartu su manimi žiūrėk, kad neimčiau ko nors kliedėti,

kalbėdamas, koks turi būti pirmųjų vardų teisingumas.
H ermogenas. Kalbėk tiktai, o aš, kiek tik įstengiu,
žiūriu drauge su tavimi.
Sokratas. Taigi manau, jog ir tau taip pat atrodo:
yravienas tamtikras kiekvieno vardo— irpirmo, ir pasku­
tinio — teisingumas, ir nė vienas savo kaip vardo būtimi
nesiskiria nė nuo vieno kito.
H ermogenas. Be abejo.
Sokratas. Tačiau tų vardų, kuriuos ką Į tik praėjo- d
me, teisingumas buvo linkęs būti kažkoks toks — būtent
pajėgus atskleisti, kokia yra kiekviena iš būtybių.
H ermogenas. Kaipgi kitaip?
Sokratas. O jį ne mažiau turi turėti ir pirmi, ir pas­
kutiniai [vardai], jei tik jie bus vardai.
H ermogenas. Na, žinoma.
Sokratas. Tačiau vėlesni [vardai], kaip regis, pajėgūs
tai įvykdyti tik per pirmuosius.
H ermogenas. Atrodo.
Sokratas. Tebūnie taip. Na, o pirmi [vardai], už
kurių jau nebeglūdi jokie kiti, — kokiu būdu jie mums,
jeigu jau yra vardai, kiek galėdami labiau | iškels būtybes e
į šviesą? Pasakyk man štai ką: jeigu neturėtume nei balso,
nei liežuvio, o norėtume vieni kitiems atskleisti daiktus,
tai argi tuomet nesiimtume duoti ženklų rankomis, galva
ir visu kūnu, kaip kad dabar [daro] nebyliai?
H ermogenas. O kaip gi kitaip, Sokratai?
|| Sokratas. Manau, kad norėdami atskleisti viršų ir 423

173
 KpaxuAoę

(3ouAoĮxe&a StjAouv, įįpopiev očvrcpoę tov oupavov tyjv yp-

pa, (xt(xou(jLevot aurrjv ttjv cpuatv tou rtpaypujtToę’ et 8c
ra xaf(o xat ra (3apea, Ttpoę ttjvyrjv. xai et tnnov dcovra
■fj n aAAo tčov ^gkov e(3ouA6pte&a SyjAouv, ota&a oxt toę
OĮjLOtoraT’ av xa Y)(xexepa auxčov acopwtTa xa't ayrjptaTa
£Ttotoū(jtev exetvotę.
EPMorENHZ. ’Avayxrj ptot 8oxet coę Aeyetę eyetv.

2 okpath2. Ourto yap av olpuat S-zjAcoptatou [crtopiaToę]

b eytyvexo, pu.ptT)<rapi£vou, toę eotxe, tou atoptaToę \exetvo o
eĮSouAero &7jAcoaai.
EPMoreNHS.Nat.
S okpaths. ’ETtet&T] 8c cptovfj xe xai yAtoTTYj xat ctto-
puxxt PouAopte&a StjAoūv, žp’ou xoxe exaaxou Sv)XcoĮjua
Tjpttv carai to arto toutcov ytyvoptevov, oxav pttptYjpiaye-
vr/rat 8ta toutcov 7tept OTtOUV;
EPMorENHS. Avayxrj puot 8oxet.
S okpathz. yOvopt’ ap’ eaxtv, coę eotxe, puptrjptft cpcovyj
exetvou o paptetxat, xat ovopta^et 6 pupLouptevoę t?) cpcovrj o
av puptrjrat.
EPMorENH2. Aoxet ptot.
c | S okpaths. Ma At’aAA’oux eptot TtcoSoxet xaAčoę Ae-
yea&at, čb exatpe.
EPMorENHE. Tt 8yj;
E okpathz. Touę xa 7tp6(3axa pttptouptevouę xouxouę
xa't xouę aAexxpu6vaę xat xa aAAa (Joa avocyxa^otpie&’av
optoAoyetv ovopia^etv xauxa aitep pttptouvrat.
EPMoreNHi. ’AA7)87į Aeyetę.

174
 K ratilas

lengvumą, keltume ranką dangop, mėgdžiodami pačią

daikto prigimtį, o [norėdami atskleisti] apačią ir sunkius
dalykus — žemėn. Ir norėdami atskleisd bėgantį žirgą ar
kitą kokį gyvūną, suprantama, savo pačių kūnus ir išvaizdą
padarytume kuo panašesnę į tuos dalykus.

H ermogenas. Man regis, neišvengiamai yra taip,

kaip tu kalbi.
Sokratas. Manau, kad tikšitaip ir galėtų įvykd kokio
nors dalyko atskleidimas: kūnui pamėgdžiojant tai, | kas, b
kaip regis, norėta atskleisti.
H ermogenas. Taip.
Sokratas. O kai norime ką nors atskleisti balsu,
liežuviu ir burna, argi tuomet kiekvienas dalykas šiomis
priemonėmis mums bus atskleistas ne tuomet, kai jomis
tas dalykas bus pamėgdžiotas?
H ermogenas. Man regis, neišvengiamai.
Sokratas. Tad vardas, panašu, yra pamėgdžiojimas
balsu to, kas pamėgdžiojama, o mėgdžiojantysis balsu įvar­
dija tai, ką mėgdžioja.
H ermogenas. Man regis.
| Sokratas. Vardan Dzeuso! Bet man kažkaip neat- c
rodo, kad čia dailiai kalbėta, bičiuli.
H ermogenas. Kaip tai?
Sokratas. Turbūt būtume priversti sutikti, kad mėg-
džiojantieji avis, gaidžius ir kitus gyvūnus įvardija tai, ką
mėgdžioja.
H ermogenas. Tiesą sakai.

175
 KpaxuXoę

2 qkpaths. KaXoię o5v šyetv 8oxst aot;

EPMorENHS. Oux epotys. aXXa tię av, a>Ea>xpaTsę,
pipyjatę etY) to ovoįjux;
2 qkpaths. riptoTov piv, a>ę špo't 8oxst, oux eav xa-
d &aTCSp Tįj pouaix7] ptpoupe&a ra TtpaypaTa outoj | pt-
pojps9a, xatTot cptovrį ys xat tote ptpoupE&a- ETCEtTa oux
sav aTtEp rj pouatxrj ptpstTat xal YjpEtę pipcopsda, ou jjlol
Soxou[xev ovopaastv. Xsya> 8s toi touto- žart Totę Tipay-
paat cpcavr) xai ayrjpa sxaarcp, xal ypčopa ys TtoXXotę;

EPMoreNHS. riavuy£.
SaKPATHI. yEoiX£ TOtVUVOUX£<XVTtę TaUTa ptp?)Tai,
ouSe TCEpi TauTaę T<xę ptprjaetę rj tsyvr) yį ovopaaTtX7]
slvat. auTat psv yap statv r) piv pouatxr), rj 8e ypa<pixrj' rį
T«p;
EPMorENm. Nat.
e | S okpathi. Tt 8š 8t) toSe; ou xai ouata 8oxst aot
slvat ExaaT(p, coaTtsp xai ypčopa xai a vuv&rj cXsyopev ;
jipčoTov auT<įi toj ypcopaTt xai r/į cpojvrj oux saTtv ouata
Ttę ExaT£pco auTtov xat Totę aXXotę rcaatv oaa rjiętcoTat
Taur/]ę T/ję 7tpoapr)aea>ę, tou elvat;
EPMorENHi. ''Epotys Sox£t.
Zqkpath2. Tt ouv; st Ttę auTo touto ptp£ta$at Su-
vatTO £xaarou, ttjv ouatav, ypappaat te xat auXXa(3atę,
dtp’ oux av Sr)Xot ExaaTov o saTtv;y) ou;

424 II EPMorENHS. riavu piv ouv.

SnKPATHZ. Kai Tt av cpatrję tov touto Suvapevov,

176
 K ratilas

Sokratas. O tau atrodo, jog čia dailiai išeina?

H ermogenas. Na ne, man [neatrodo]. Tačiau koksai
gi pamėgdžiojimas, Sokratai, turėtų būti vardas?
Sokratas. Pirmiausia, kaip man regis, šitaip [t.y.
vardais] mėgdžiojame ne tuomet, kai mėgdžiojame daik­
tus | nelyginant muzikoje, nors ir tuomet mėgdžiojame d
garsu; toliau, man regis, įvardijame ne tuomet, kai mėg­
džiojame tai, ką mėgdžioja ir muzika. Teigiu štai ką:
kiekvienas daiktas juk turi garsą ir išvaizdą, o daugelis
— ir spalvą?
H ermogenas. Žinoma.
Sokratas. Tad panašu, kad įgūdis yra vardijamasis
ne tuomet, kai kas nors mėgdžioja minėtus dalykus, ir jis
susijęs ne su tokiais pamėgdžiojimais. Mat šių [įgūdžių]
vienas yra muzikos, o kitas — tapybos. Argi ne taip?
H ermogenas. Taip.
| Sokratas. Na, ir ką gi? Ar tau neatrodo, kad kiek- e
vienas [daiktas], lygiai kaip spalvą ir kitką, ką dabar kal­
bėjome, turi ir esmę? Pirmiausia, argi ir pati spalva bei
garsas neturi kiekvienas kažkokios savo esmės, ir visi kiti
dalykai, kurie tik laikomi vertais šito įvardijimo — būti?
H ermogenas. Man regis.
Sokratas. Tai ką? Jeigu kas nors įstengtų rašmeni­
mis ir skiemenimis pamėgdžioti patį šitą kiekvieno [daik­
to] dalyką — esmę, — tai argi neatskleistų kiekvieno
[daikto], kas jis yra? Ar ne?
|| H ermogenas. Be abejo, taip. 424
Sokratas. Irką sakytumesantį pajėgų tai atlikti, kaip

177
 KpaxuXoę

tocmep rouę 7ipoxepouę xov [lev įjlou(Tix6ve<pr(CT&a, xov Se

[xtva] ypacptx6v. xouxov Se xtva;
EPMorENHS. Toūto ejjtotye Soxet, to Etoxpaxeę, 6Kep
7taXai ^7]xoū[jLev, ofrroę av elvat 6 6vo(xa<mx6ę.
£ qkpatH2. EI apa xoūxo aX7]&eę, y]Sy) eotxev eraa-
xerareov 7tepi exeivtov xtov ovo(xaxcov &v <ru -qpou, 7repi
«po9ję» xe xod xo0 «tevat» xal «ayeaeo^», ei xotę ypapųjįa-
at xai xatę ouXXa(3atę xou ovxoę eraXa(Jt(3dvexat auxtov
b cocrce | aTtopiĮietcrilat xrjv ouatav, etxe xat ou;
EPMorENHi. ndcvu pev ouv.
S okpathi. Oepe St) tSto[xev rakepov apa xauxa [jiova
ecrct xtov 7ip<oxcov ovo[idxcov y)xal aXXa TtoXXa.
EPMorENHi. OI(xat eycaye xal aXXa.
2 qkpathi. Eixoę yap. aXXaxtę av e&r) 6 xpo7ioę r/ję
Statpėaetoę o&ev apyexat (jUĮjįeia&at 6 ĮJZfjtouĮaevoę; apa
oux eneinep <ruXXa(3atę xe xai ypdĮjųjuacrtv 7] \ii\Lf\aic,
xuyyavet ouaa xJję oucriaę, 6p$6xax6v ecrxt SteXea$at xa
c axoiyel<x 7tpčoxov, coarap oi erayetpoūvxeę |xotę pu&Įjtoię
xtov axotyei(ov 7tptoxov xaę SuvaĮjtetę StetXovxo, ercetxa
xčovauXXa|3tov, xai ouxtoęyjSy]epyovxat era xouę puOptouę
ctx£i|»6įjl£voi, rcp6xepov S’ou;
EPMorENHS. Nai.
Eokpathe. TAp’ouv xat Yjpaę ouxco Sėt 7tpooxov įjuev xa
cptovY)evxa SteXeadat, eratxa xtov ėxeptov xaxd etSir) xa xe
dcptova xai acpdoyya — ouxoxr't yap ttou Xeyouaiv oi Set-
voi 7tepi xoux(ov — xai xa au <ptovY]evxa (jtev ou, ou fJtevxot
ye acpdoyya; xai auxtov xčov <ptovYjevxcov ocra Stacpopa
d * etSif] eyet aXXf(Xcov; xai eratSdcv | xauxa SteXto[iet)a xa ovxa

178
 K ratilas

kad pirmiau vieną sakei esant muzikantą, kitą — tapyto­

ją? O šitas kas?
H ermogenas. Man regis, Sokratai, šitas bus tai, ko
mudu seniai ieškome: jis bus vardytojas.
Sokratas. Jei tai tiesa, panašu, kadjau dera pažiūrėti
ir tuos vardus, apie kuriuos tu klausei — „tėkmę“, „ėjimą“
ir „sulaikymą“; arjis rašmenimis ir skiemenimis užgriebia
jų būtį, kad | pamėgdžiotų jų esmę, ar galbūt ir ne? b

H ermogenas. Žinoma, [dera].

Sokratas. Nagi, pažvelkime, ar iš pirmųjų vardų yra
vien šie, ar ir daugybė kitų.
H ermogenas. Man tai regis, kad yra ir kitų.
Sokratas. Tikėtina. Tačiau koks galėtų būti būdas iš­
skirti, nuo kur mėgdžiotojas ima mėgdžioti? Argi, jei jau
tai yra esmės pamėgdžiojimas skiemenimis ir rašmenimis,
nebūtų teisingiausia pirmiausia išskirti raides (stoikheia),
lygiai kaip besiimantieji | eilėdaros pėdų pirmiausia iš- c
skirsto raidžių galias, paskui — skiemenų ir šitaip galiau­
siai nusigauna iki pėdų žiūrėjimo, bet ne anksčiau?

H ermogenas. Taip.
Sokratas. Tad ar nereikia ir mums šitaip — pirmiau­
sia išskirti balsius, paskui iš kitų [garsų] pagal pavidalus
[išskirti] bebalsius ir begarsius (juk kažkaip šitaip kalba
įgudusieji į šituos dalykus), taip pat tuos, kurie nėra nei bal­
siai, nei begarsiai? Taip pat, kokius tarpusavyje skirtingus
pavidalus turi patys balsiai? O kai | visas šias būtybes dai- d

179
 KparuAoę

* eO 7iavxa au olą Sei ovo[juxxa emDeivai, ei ecrriv eią

a avacpepexai 7ravxacocrctepxa crcoiyeia, ££, covecrriv įSeiv
aura re xai ei ev auxoię evecrav eiS?) xaxa xov auxov
xp6xov cocntepevxotę crroiyeioię-xaūxa 7rdvxaxaXtoę Sia-
deacroĮjįevouę emaxaa&ai emcpepeiv exaaxov xaxa xtjv
6(ioi6xTf)xa, eavxe ev evl Se?) ercicpepeiv, eavxe auyxe-
pawuvxa 7toXXd [evi], axT7tep ot ^a>ypacpoi pouX6[xevoi
acpojioioOv evioxe (iiv ocrcpeov įjovove7a]veyxav, evioxe
e Se oxiouv aXXo|xčov cpap(juxxcov, eaxi Se oxe 7ioXXa auy-
xepaaavxeę, olov oxav avSpeixeXov crxeua^cocriv7) aXXo
xi xiov xoiouxcov — d>ę av olfiai Sox?j exdaxr) r] eixwv
Seicr&ai exaaxou cpap(i.axou — ouxio 8t) xai rjfieię xa
crroiyeia em xa 7ipay(xaxa e7coiao[iev, xai ev em ev, ou
av Soxrj Seiv, xa't au[A7toXXa, 7toiouvxeę o St) auXXa(3aę
425 xaXoOaiv, xai auXXa(3aę au auvxi$evxeę, || ei; d>v xa
xe 6vo(jiaxaxai xa pr)[xaxaauvxi9evxai‘xai 7taXivex xčov
ovofjidxa>v xai pr)[juxxG>v[iiya^ST) xi xai xaXov xai oXov
<tuctxt)ctoįj£v, oSartepexei xo ^cĮov vfi ypaqxxįj, evxaū&a
xov Xoyov xij 6vo(iaaxixįj r\ p7]xopixĮj y) -»jxię ecrriv 7)
tt/yr). p.dXXov Se ouy Y)pię, dXXa Xeycov i^ ryt/pry.
ouvettecrav piv yap ouxioę yįrcep cruyxeixai oi naXaior
YjĮjįdęSe Sei, eircep xeyvixioę eTriax7)a6(Jie&acrxo7reicr&ai
b auxa 7iavxa, ouxco SteXofievouę, | eixe xaxa xp6rrov xa xe
7ipčoxa 6v6fiaxa xeixai xai xa uaxepa eixe pnf), ouxco $e-
aa&ai-aXXcoęSe auveipeiv p) cpauXovf, xai ou xa&’oSov,
oi cpiXe'EpĮjįoyeve;.

180
 K ratilas

liai išskirsime, savo ruožtu [dera išskirti] ir tas, kurioms

reikia suteikti vardus: aryra kas nors, į ką būtų galima jas
visas sutraukti nelyginant j raides (=pradmenis), pagal ku­
rias būtų galima išvysti pačias [būtybes] ir [išvysti], ar ir
jose pavidalai glūdi tuo pačiu būdu, kaip ir raidėse ^prad­
menyse). Visa tai deramai peržvelgus [reikia] mokėti kiek­
vienam dalykui priskirti [raides] pagal panašumą — ar
reikėtų vienam priskirti vieną, arsumaišius [priskirti] ke
lias, kaip kad tapytojai, norėdami perteikti panašumą, kar­
tais vartojavien purpurą, kartais — kitą kurį | dažą (phar- e
makoti), o būna, kad sumaišo ir keletą [dažų], pavyzdžiui,
ruošdami kūno spalvos dažus ar kokius kitus panašius —
manau, tokius dažus, kurių kiekvienas atvaizdas pasiro­
dytų esąs reikalingas; šitaip ir mes priskirsime daiktams
raides: ir vienam [daiktui] vieną [raidę], kurios pasirody­
tų esąs reikalingas, ir išsyk keletą, sudarydami tai, kas va­
dinama skiemenimis, ir vėlgi sudedami skiemenis, || iš 425
kurių susideda vardai irjunginiai; o toliau iš vardų ir jun­
ginių savo ruožtu sustatysime jau kažką didelį, gražų ir
ištisą — kaip ten tapybos dėka [sudaromas] paveikslas,
taip čia [sudarysime] kalbą vardijimo, iškalbos ar dar ko­
kio įgūdžio dėka. Bet greičiau jau ne mes — aš čia bekal­
bėdamas tapau nuneštas. Mat taip, kaip yra, [ją] sudarė
senoliai, o mums, jei tik mokame įgudusiai visus tuos da­
lykus nagrinėti, reikia šitaip ir išskirstyti, žvelgiant, | ar b
tiek pirmi, tiek vėlesni vardai suteikti tam tikru būdu, ar
ne; kad tik antraip mūsų siejimas67 nebūtų niekam tikęs
ir nevestų iš kelio, mielasis Hermogenai.

181
 Kp«TuXo<;

EPMorENH£. vIacoę vt)At’, čoEcoxpafeę.

Eokpathz. Tt o5v; ou mateuetę a autčo oloę t’ av
elvat rauta outco8teXeat)at; eyco pev yap ou.
EPMorENHZ. IIoXXoū apa 8ėcoeycoye.
Z dkpathi. ’Eaaopev ouv, rį (3ouXet outcoę orccoę av
SuvcoĮjįeOa, xal av aptxpov tt, autčov olot t ’čopev xatt8etv,
f emyetpčopev, |7tpoet7TOVteę, coarcep oXtyov 7tpotepov rolę
tteotę, ott ouSev etSoteę T?ję aXy){)etaę ta tčov dv$pco7Tcov
Soypata 7iepi autčov eixd£opev, outco &e xai vūv au et-
* TOvteę [rjfjLtv] autotę tcopev, ori et pev te)(ytxčoę ečfct auta
8teXear)at ette aXXov ovttvoūv eite yjpaę, outcoę eSet auta
Statpeta&at, vūv 8ė to Xeyopevov xata Suvaptv Seyjaet
Yjpaę rtept autčov 7tpay ĮJtateuecr&at; 8oxet tauta, Y]moę
Xiyetę;
EPMorENH2. Ilavu pev ouv acpoSpa epotye $oxet.
d S okpaths. r eXota piv jolpat cpavetcr&ai, to'Eppoye-
veę, ypappaat xal auXXa(3atę ta Tipaypata peptp/jpeva
xataSY)Xaytyvopeva' opcoę$e avayx/]. ouyap eyopev tou-
tou PeXttov etę ott e7iaveveyxcopev 7tepi dXY]&etaę tčov
* 7tpcot(ov ovopatcov, et py) apa (3ouXet, čoanep ot tpayco-
SoTrotot ertetSav tt drcopčoatv erei taę pyjyavaę xata-
cpeuyouat 9eoūę atpovteę, xat Yjpetę outcoę eatovteę artaX-
Xayčopev, ott ta Kpčota ovopata ot $eot e$eaav xat Sta
e tauta op$čoę eyet. žpa xat |yjplvxpdttatoę outoę tčov Xo-
ycov;y) exetvoę, ott 7tapa (3ap(3apcovttvčov auta TOapetXy)-
cpapev, etai Se yjpčov apyatotepot (3ap(3apot; yį ott utto
426 7taXat6tY]Toę aSuvatov auta|| e7tcaxe(j;aaSai, coarcepxat
ta (3ap(3aptxa; autai yap av rcaaat ex8ūaetę elev xat pd-

182
 K ratilas

H ermogenas. Matyt taip, Sokratai,—prisiekiuDzeusu.

Sokratas. Tai ką gi? T u pasitiki savimi—jog esi pa­
jėgus šiuos dalykus šitaip suskirstyti? Aš tai ne.
H ermogenas. Na ne, kur jau čia man.
Sokratas. Tad ar paliksime tai, ar nori, kad kiek ga­
lėdami, net jei pajėgtume tik truputį išvysti, vis tiek šito
imtumėmės, | prieš tai pasakę, kaip šiek tiek anksčiau [sa- c
kėme] dievams: nežinodami tiesos, lyginame tik žmonių
įsitikinimus apiejuos? Tad iršįsyktęstume, vėl saupatiems
pasakę taip: jeigu reikėtų remiantis amatu [vardus] suskirs­
tyti — arba kam nors kitam, arba mums, — juos reikėtų
suskirstyti būtent šitaip; ir tuomet tai, ką čia dabar kalba­
me, mus pagal išgales įpareigos dėl šių dalykų stengtis? Ar
taip tau regis, ar kaip sakai?
H ermogenas. Dar ir kaip man taip regis.
Sokratas. Manau, jog | turėtų atrodyti juokinga, d
Hermogenai, kad pamėgdžioti rašmenimis ir skiemeni­
mis daiktai praskaidrėja; vis dėlto būtina [taip daryti]. Mat
neturime už tai nieko geresnio, į ką galėtume sutraukti
aiškindamiesi pirmųjų vardų tiesą, jei tik nenorime [elg­
tis] kaip tragedijų statytojai, kurie, pakliuvę į kokią padėtį
be išeities, griebiasi gudrybių, iškeldami dievus68. Ir mes
galėtume išsisukti, pasakę, kad pirmuosius vardus nustatė
dievai, todėl jie teisingi. O gal | mums šitas paaiškinimas e
irgalingiausias? O gal tas, kad perėmėme [vardus] iš kokių
nors barbarų, o barbarai už mus pirmapradiškesni? Arba
kad [vardų] nebeįmanoma įžiūrėti || dėl senumo, kaip ir 426
barbariškų? Juk nenorinčiam paaiškinti pirmųjų vardų

183
 KpaxuXoę

Xaxop4,ai xčo įatjeOeXovxt Xoyov StSovat Kepi Ttov npco-

xa>v 6vo[xdxcov a>ę op&toę xetxat. xaixot oxcp xtę xpoKcp
xwv Kptomv 6vo(xaxo)vX7]vopSorrpra [xrj oESev, aSuvaxov
7iou xtov ye uaxeptov eiSevat, a ei; exeivcov avayxr(St]-
Xouat)ai a>v xtę Kept fi.Y)Sev olSev aXXa SrjXov oxt xov
cpa«rxovxa Kepi auxčov xeyytxov elvat Kepi x<ovKpa>xa>v
b ovo(xaxo>v ĮjLaXiaxaxe xai | xa9ocp&>xaxaSėt eyetv aKoSei-
i;ai, -i] eOeiSevat oxt xa ye uaxepa ^Stį cpXuap7)aet. r\ aoi
aXXcoęSoxet;
EPMorENHl. OuS’okgxtxioūv, Si Ltoxpaxeę, aXXtoę.
ZfiKPATH£. "AĮjtevxoivuv eyw įįa^TjĮjuaKepi x<ov Kp<o-
xcov 6voįjuxxo>vkovu [xot Soxei u(3ptcrxixa elvat xat yeXoia.
xouxcov ouv aot (AexaSoxico, av (3ouXr]‘ cruS’av xt eyrję (3eX-
xtov KOitev Xa(3eTv, Keipaa&at xa't eptot (jtexaStSovat.

EPMorENHZ. not7)CTa)xaūxa. aXXadapptov Xeye.

c I2 qkpath2. Flpoycov Įjtevxotvuv xo pto eptotye cpatve-
xat oiaKep opyavov elvat Kaavję rrję xi\nr)crecoę, -rjv ouS’
etKOfjtev Si’oxt eyet xoūxo xouvo[JUX• aXXa yap Sy)Xov oxt
* eatę Į3ouXexat elvat • ou yap 9įxa eypco(jte$a aXXa ei xo
KaXatov. Tj Si apyrj <xko xo0 «xtetv» — i*evix6v Si xou-
vofjta —xouxo S’ecrctv tėvai, et oOv xię xo KaXatov aux?ję
* eupot ovoĮjta etę xyjvY][iexepav cpamjv au[x(3atvov, «eatę»
av op^toę xaXotxo-vuv Si ano xe xou £evixou xou xtetv
xat aKo Tr\ą xoū 9jxa ĮjtexaPoXf(ę xat xrįę xou vu ev&e-
d* aecop «xtv/)atę» xexXr)xat, eSet Si «xteteatv»| xaXeta&at
* T] «xteaiv». t] Si axaeatę aKOcpaaię xou ievai (3ouXexat
* elvat, Stot Si xov xaXXtoKta(jtov «axacrtę» wvo[xaaxat. xo

184
 K ratilas

teisingumo šitie visi [paaiškinimai] galėtų padėti išsisuk­

ti, ir dar labai grakščiai. Vis dėlto, kad ir kokiu būdu kas
nors nežinotų pirmųjų vardų teisingumo, neįmanoma
žinoti nė paskesniųjų, kuriuos būtina išsiaiškinti pagal
tuos, apie kuriuos jis nieko nežino. Tačiau aišku, kad tas,
kuris sakosi esąs įgudęs [į paskesniuosius], arba privalo
kuo labiausiai ir | kuo skaidriausiai galėti atskleisti pir- b
muosius vardus, arba gerai žinoti, jog [kalbėdamas apie]
paskesniuosius jau pliurps niekus. Ar tau kitaip atrodo?
H ermogenas. Nieku būdu ne kitaip, Sokratai.
Sokratas. Ir vis dėlto tai, ką supratau apie pirmuo­
sius vardus, man atrodo visiškai įžūlu irjuokinga. Tad pa­
mėginsiu tuo su tavimi pasidalyti, jei tik nori; o tu, jei iš
kur nors turėtumei paimti ką geresnio, bandyk pasidalyti
ir su manimi.
Hermogenas. Taip ir padarysiu. O m kalbėk drąsiai.
| Sokratas. Tad visų pirma rhdman atrodo esąs tary- c
tum įrankis kiekvienamjudėjimui (kinesis), bet pastarojo dar
neminėjome, pagal ką yra šis vardas. Tačiau juk aišku, jog
kinesisturėtų būti „leidimasis“ (hesis), nes senovėje vartojo­
me ne eta, bet ei. O [žodžio] pradžia— nuo kiein („pėdin­
ti“), svetimo vardo, reiškiančio „eiti“ (ienai). Tad jeigu kas
atrastųsenovinį [judėjimo] vardą, tai atitikmuo mūsųtarmėje
teisingai būtų vadinamas hesis („leidimasis“). O dabar nuo
svetimo „pėdinti“ {kiein) ir dėl eta pokyčio bei ny įterpimo
jis pavadintas „judėjimu“, tuo tarpu reikėjo vadinti | kieiesis d
arba kiesis. „Stovėjimas“ (staesis) turėtų būti ėjimo nuneigi­
mas, tačiaudėl puošnumo įvardytasstosis. Taigi, kaip sakau,

185
 KpaxuXoę

SI o5v pco to CTTOt/etov, oicmep Xeyco, xaXov eSo^ev

opyavov elvat. riję xiv7]<7£o)ę toj ra ovojiara ti&eįievco
7rpoę to acpoĮjįoioOv rrį cpopa, xoXXayoG yoGv yp^Tac au-
tai etę aurrjv Ttpoyrov (iev Iv auroj toj «pelv» xal «poyj»
e Šia toutou toGypa[jųxaToę ttjv<popav fitĮjįetTai, | Ura Iv
* toj «Tp6[io»>, Ura Iv toj «rp£yet.v», Irt. SI Iv rotę toioūtSe
pnfjĮjLaCTtv olov «xpouetv», «&pauetv», «lpetxeiv», «&pu7>
Tetv», «x£p[xaTt^eiv», «pu(jL^etv», 7tavra raGra to tcoXu
a7t£txd^£t Šia toGpco. Id)<pa> yap olfjuai ttjvyXo)TTav
Iv TOUTCp7]Xt.CTTa (JLEVOUCTaV, fJldXlCTTa SI CTEIOĮJLEVTJVSto
cpatvETod įjjoi toutconpoę Taura xaTax£Xptj<rdoa. toj SI au
tčora 7tpoę ra X£7tra navra, a Sr) (xdXtara Šia roavrcov lot
427 av. Šia Taura to || «clvat» xai to «t£a&at» Šia tou uora
a7to[xt[ji£tTat, oKTTCEpy£ Sta tou cp£i xai tou xa't tou
aiy[ia xai toū^rjra, ori 7tv£upaTG)SY] ra ypapųiara, rcavra
ra Totaūra Įi£Įxip)rai ocurotę ovopuiiįov, olov to <«įnjyp6v»
* xal to «^lov» xal to «asiEa&ai» xal 6Xoję cteictįjlov. xal
6rav 7tou to cpucrčoSEę pupjrai, rcavra^oū IvraG&a to
ttoXura roiaura ypapųiara ImcpIpEiv <palv£Tat 6 ra ovo-
Įjiara riOlfiEvoę. r?ję S’au toGSlXra au[Lm&oeox; xal tou
b raG xal aTtepELaeoję zr\q yXo)TTTję| tyjvSuvapav ypYjaijiov
cpaiverai TjyrjaaaOai Ttpoę tyjv(ilpjaiv toO«Se<tįioG»xal
T?ję «araCT£ox;». ori SI oXia&dv£t [xaX(.(rra Iv tčoXa(3Sa r;
yXojrra xaTtSo)v, acpoįioiojv o)v6[juxctera te «X£ta» xal
auro to «oXia&av£tv» xal to «Xc.7iapov» xal to «xoX-
XčoSsę» xai raXXa Ttavra ra rotaGra. fį SI 6Xt,<7t)avouaY)ę
riję yXcoTTY]ę dvTtXa(j.(3dv£Tai Y)roG ydp.[xa Suvalę, to
«yXtaypov» auEĮjįtpjCTaTo xat «yXuxu» xai «yXoioiS£ę».

186
 K ratilas

raidė rhdteikiančiajamvardus pasirodė esąs gražus judėjimo

įrankis perteikti lėkimo panašybei, tad daug kur juo tam ir
naudojasi: pirmiausia šiuo rašmenimi lėkimą jis mėgdžioja
pačiuose „tekėti“ ([rhein) ir „tėkmė“ (rhoė), | paskui „drėbė- e
jime“(tromos), paskui dar„bėgime“(trekhein) irdar tokiuose
veiksmažodžiuose (rhėma) kaip„trenkti“(krouein), „sutriuš­
kinti“ (thrauein), „grūsti“ (ereikein), „suaižyti“ (tbryptein),
„trupinti“(kermatizein), „sūkuriuoti“(rhymbein); visus šiuos
[judėjimus] jis daugiausia vaizduoja rhddėka. Mat manau,
kad [teikiantysisvardus] išvydo, jogšį [garsątardamas] liežuvis
mažiausiai išlieka rimtyje, o labiausiai kratosi; man atrodo,
kad šiuo [garsu] šitiems dalykams jisai todėl ir pasinaudojo.
O iota [panaudojo] visiems skvarbiems dalykams, kurie užvis
labiau perviską eina (ioi) kiaurai. Todėl ir || „ėjimas“ {ienai) 427
bei „leidimasis“ {hiesthai) pamėgdžiojanti rotapagalba. Ly­
giai taip irphei,psei, sigmabei zetapagalba, kadangi šie rašme­
nysyra [tarianti] gausiai iškvepiant, jis įvardydamas mėgdžioja
visokius tokius dalykus, kaip „šaltis“ (psykhron ), „virimas“
(.zeon), „kratymasis“(seiesthai) irapskritai „drebėjimas“{seis-
mon). Ir kai tik kur mėgdžioja šnypštimą {physodes), visur
tenvardų teikėjas, atrodo, daugiausia pritaiko tokius rašme­
nis. Savo ruožtu delta ir taususpaudimo irliežuvio įrėmimo
| galią jis veikiausiai laikė būsiant naudingą „sukaustymo“ b
{desmos) ir „stovėjimo“ (stosis) pamėgdžiojimui. O pastebė­
jęs, kad liežuvis labiausiai šliuožta [tariant] labda, perteikda­
mas panašumą [ja] įvardijo „glotnumą“(leion), patį „šliuoži-
mą“ (olisthanein), „slidumą“(liparon) ir„klampumą“(kollodes)
bei visus kitus tokius dalykus. O kadangi liežuvio slydimui

187
 KpaTuXoę

c too 18’ aO vu to etato aia06[xevoę ržję cptovrję, to «ev8ov»

xai Ta «evroę» covo(xaaev, toę atpoĮAOitov rolę ypdfjųxaai Ta
epya. to 8’aO aX<pa Tto «ĮieydXco» a7te8(oxe, xat tčo «įj.Y]-
xei» to 9)Ta, ori Įj£yaXa Ta ypapųjuaTa. eię 8e to «yoyyu-
Xov» tou o5 8eo[xevoę OY)[Aeiou, toūto 7iXetarov auTČo eię
to ovoĮjįa evexepaaev. xai TŽXXa ofrcto cpaiveTai 7rpoa-
PiĮSa^eiv xa't xaT<xypdpųiaTa xai xaTa auXXa(3aę exaartp
TtOVOVTtOVOTJĮJLetOVTe Xa'l OVOĮJLa TCOICOV6 VOĮJLO&eTYję, ex
8e Tourtov Ta Xowta t^St] auTotę Touroię auvriOevai kko-
d [xt[i.ou(ievoę. auTT) p.oi <paiveTai, oi 'Ep(x6yeveę, | (3ouXea-
&ai elvai 7) tčov ovopuaTtov opOoTYję, ei įjly) ti aXXo Kpa-
TuXoę o8e Xeyei.

EPMorENH£. Kai įjlyjv, to StoxpaTeę, 7toXXa ye įjloi

TtoXXdxię7rpdypuxTaTiapeyei KpaTuXoę, toarcep xaT*ap-
yaę eXeyov, <paaxcov [xevelvai opdor/jTa ovojjidTtov, rfię
8’eariv ou8ev aacpeęXiycov, toare (jieįay] 8uvaa8ai ei8ėvai
7ioTepov extov r\ axtov outco<; aaacptoę exaaroTe 7iepl
e auTtov Xeyei. vūv ouv įjloi, &KpaTuXe, evavriov 12toxpa-
Touę eiTiė rcoTepov apeaxei aoi fį Xeyei Hcoxpdrr)ę rcepi
ovo[xaTtov, v) eyeię to] aXXY) xaXXiov Xeyeiv; xal ei eyevę,
Xeye, iva y)toi [AocStoję7iapa StoxpaTouę Y|SiSd^Yję Y)(Jiaę
apuporepouę.
Kpattaoi. T i 8e, to 'Eppoyeveę; 8oxei aoi pa8iov el-
vai outcoTocyu [AaOeiv Te xal SiSaĘai otioūv Ttpayjjia, įxy)
oti ToaouTOv, o 8yj 8oxei ev touį [fjLeyiaroię] [AeyiaTov
elvai;

188
 K ratilas

[tariant labda ] priešinasi gamma galia, [jomis] pamėgdžio­

jo „lipnumą“(gliskhron), „saldumą“igfyky) ir„tąsumą“(gloid-
des). Savo | ruožtu, pajutęs garso «yvidujiškumą, įvardijo c
[juo] „vidų“(endon) ir „viduj“ (entos), rašmenimis tarytum
perteikdamas darbųpanašybę. Toliaualphasuteikė„didžiam“
(;megalos), o eta— „ilgiui“ (mekos), nes tai dideli rašmenys.
O kadangi „apvalumui“ (goggylon) paženklinti reikėjo o, jos
daugiausia į jo vardą ir primaišė. Atrodo, kad kiekvienai iš
būtybių kurdamas žymę ir vardą, papročių steigėjas ir kitus
dalykus šitaipsuskirstė pagal rašmenis bei skiemenis, o liku­
sius jau sudarė iš šitų pamėgdžiodamas vien šitais pačiais
[vardais]. Tad man atrodo, Hermogenai, | kadvardų teisin- d
gumas turėtų būti šitoks, jeigu tik štai Kratilas nekalba ko
nors kito.
H ermogenas. Na ir daug keblumų, Sokratai, man
dažnai teikia Kratilas. Nuo pat pradžių apie tai kalbėjau:
jis sako, kad esama vardų teisingumo, o koks jis yra, nieko
aiškaus nekalba, tad nė negaliu žinoti, ar savo noru, ar
nenoromis šitaip neaiškiai kiekvienąsyk apie juos kalba.
Taigi dabar, Kratilai, Sokrato | akivaizdoje pasakyk man: e
ar tau patinka tai, kaip Sokratas kalba apie vardus, ar gal
turi pasakyti ką kita, gražesnio? Ir jei turi, kalbėk, idant
arba pats iš Sokrato išmoktum, arba mudu abudu pamo­
kytum.
Kratilas. Kaip tai, Hermogenai? Ar tu manai, kad
lengva šitaip greitai išmokti ar išmokyti bet kokio daik­
to, ką ir kalbėti apie tą, kuris atrodo esąs iš jų didžiausias?

189
 KparuAoę

428 EPMorENHS. || Ma Ai’, oux epotye. aXXa to tou 'Hato-

Sou xaXai<; pot cpatveToa eyetv, to et xat rtę aptxpov em
aptxpoi xaTa0et7), rcpoupyou elvat. et ouv xat aptxpov Tt
oloę t’ei 7tXeov 7tof/įaat, pfj am>xapve aXX’euepyeret xai
ScoxpaT7] TOvSe — $txaioę 8 ’ei— xat epe.
SflKPATHS. Kai pev Srj eyojye xat auroę, a>KparuXe,
ou8 ev av to^yptcratptrjv utv etpr)xa, įį 8 e pot e^atveTo peO’
'Eppoyevouę e7teaxe<^dp7]v, coare toutou ye evexa &ap-
b pčov Xeye, et Tt | eyetę fJeXrtov, coę epoū evSeŽįopivou. et
pevrot e^etę ti au xaXXtov Toūrtov Xeyetv, oux av t)aupa-
^otpr 8 oxetę yap pot auroę Te eaxecpdai Ta roiaura xat
7tap’aXXo>v pepatto)xevai. eav ouv Xiy/)ę Tt xaXXtov, eva
tcov[iaOTfjTČovTtept 6p0oTY)Toę ovopaTcov xat epe ypapou.

Kpattaoi.’AXXdpiv 8 ir),d)Swxpareę, oiarap au Xeyetę,

pepeX/)xev Te pot 7tept auTtov xat tatoę av ae TcotY]<TatpY)v
c pa8 TT)nf)v. cpoĮ^oūpat pevrot pr) toutou tcovTouvavrtov |vj,
ori pot moę ertepyeTat Xeyetv Ttpoę ae to tou ’AytXXea>ę,
o exetvoę ev AiTatę 7rpoę tovAtavra Xeyet. 9 r(al 8 e
Alav Atoyeveę TeXapcovte, xotpotve Xačov,
7tavra Tt pot xara tk>pov eelaco pu9r(aaa&at.
xat epot au, di ScoxpaTeę, emetxioę cpatvr) xara vouv
ypT)CTpw8 etv, etre Ttap’EuOucppovoę em7rvouę yevopevoę,
etre xat aXXif) rtę Mouaa 7iaXat ae evoūaa eXeXy)&et.
d SflKPATHi. | ’£2ya9e KparuXe, ftaupd^co xat auToę ira-
Xat t/)vepauTou ao9 tav xat amarai. 8 oxet ouv pot yprjvat
e7iavaaxe({*xat}at Tt xat Xeya). toyap e^aTraraa^at aurov
6 9 ’auroū 7tdvTcov 7_a>ve7icoTaTov orav yap pr(8 e aptxpov

190
 K ratilas

H ermogenas. || Vardan Dzeuso, ne[manau]. Tačiau 428

man atrodo, kad gražiai Hėsiodo pasakyta, jog jei kas nors
ir maža prie mažo pridėtų69, praverstų. Tad, jei esi pajėgus
nors truputį pridėti, tai nepalaikyk sau už vargą ir pada­
rykgerą darbą irSokratui štai — jukesi teisingas — ir man.
Sokratas. Be to, ir aš pats, Kratilai, nebūčiau linkęs
spirtis dėl jokių dalykų, kuriuos pasakiau, bet kaip man pa­
sirodė, tiesiog patyrinėjau drauge su Hermogenu, tad dėl
šito, jei turi | ką geresnio, tai jau drąsiai kalbėk, o aš tatai b
priimsiu. O jeigu turėtumei pasakyti ką gražesnio už kal­
bėtus dalykus, nesistebėčiau, nes man regis, kad ir pats
esi tuos dalykus žiūrėjęs, ir iš kitų mokęsis. Tad jei ką gra­
žesnio kalbėsi, tai vienu iš mokinių, [besimokančių] apie
vardų teisingumą, užrašyk ir mane.
Kratilas. Išties, Sokratai, kaip sakai, [vardai] man yra
parupę, galbūt padaryčiau savo mokiniu ir tave. Bet bijau,
kad nenutiktų visiškai priešingas | dalykas, nes man kaž- c
kaip kyla noras prabilti į tave Achilo [žodžiais], kuriuos
jis Maldose kalba Ajantui. O sako jis taip:
Kilęs iš Dzeuso Ajantai, sūnauTelamono, tautųvaldove,
Regis, kadviskąkalbėjai kaip mano širdisyralinkus70, —
ir man tu, Sokratai, atrodai deramai beigi protingai laidąs
pranašiškas ištaras, arEutifrono įkvėptas, o gal ir kokia kita
Mūza seniai tavyje glūdėdama liko tau nepastebėta.
Sokratas. | Gerasis Kratilai, aš ir pats seniai stebiuosi d
savo išmintimi, irji nekelia man pasitikėjimo. Man regis,
reikia dar sykį peržiūrėti, ką aš čia kalbu. Mat pačiam sa­
ve apgauti esti visų slogiausia, nes kaipgi nebus baisu, kai

191
 KpOCTUAOC
dbroaTaTTj aXX’aet 7tap7] 6 e£a7rax7)acov, 7rčoę ou Setvov;
Sėt S7], obęeotxe, Dapic (jteTaaTp&pea&at em xa TtpoetpT)-
piva, xa't Ttetpacr&at, to exetvou xou 7tot7jxou, (3Xe7tetv
«apa 7tpoa<ro) xa't omaaco». xat S7) xat vuvt Tjpetę tScopev
e xt 7]p.tv etp7)xat.| ovopaToę, cpapiv, 6pS6rr(ę ecrc'tvauTT),
7]Ttę evSet^eTat olov eaxt xo 7tpaypa‘toūtocptopev Pa­
valę etp7j<79ai;
Kpattaoz. ’E įjjoi pevSoxet TtavuacpoSpa, a>2coxpaxeę.
S okpathz.AtSaaxaXtaę apaevexaxa avoparaXsyexat;
Kpattaoz. Ilavu ye.
Eokpathz. Ouxouv cpčopevxat touttjvzk/vij* eZvat xai
S7)(xtoupyouę auTTįę;
Kpattaoz. Flavu ye.
Eokpathz. Ttvaę;
429 Kpattaoz. || Oucrrcepau xax’apyaę eAeyeę, xouę vo-
po9exaę.
Eokpathz. IIoTepov ouv xai xaux7]v cpčoĮxevttjv xey-
vt]v ev xotę av&ptorrotę eyytyvea&at axnrep xai xaę aXXaę
t; įj.7); (3ouXo|Juxt Se Xeyetv xo TOtovSe. ętoypatpot etatv tcou
ot [iev yetpouę, ot Se apetvouę;
Kpattaoz. Ilavu ye.
2 qkpathz. Ouxouv ot piv apetvouę xa auxa>v epya
xaXXttoTtotpeyovTat, xa £čpa, ot Se cpauXoxepa; xa't otxo-
SoĮjtot (baauTcoę ot pev xaXXtouęxaę obctaę epya^ovrat, ot
Se ataytouę;
KPATTAOZ.Nat.
b | S okpathz. rAp’ouv xat vopoOexat ot pev xaXXtcoxa
* epya auTČov7cape)(ovxat, ot Se ata/tco;

192
 K ratilas

apgavikas nė trupučio neatstoja, o visuomet yra drauge?

Panašu, kad reikia dažnai atsigręžti į anksčiau pasakytus
dalykus ir bandyti, pasak minėtojo poeto [žodžių], žvelgti
„išsyk pirmyn ir atgalios“71. Egi ir dabar pažiūrėkime, kas
mūsų pasakyta. | Vardo teisingumas, sakėme, yra šitoks: e
parodantis, koksai yra daiktas. Ar sakysime, kad tuo užtek­
tinai pasakyta?
Kratilas. Man regis, dar ir kaip [užtektinai], Sokratai.
Sokratas. O vardai sakomi mokymo dėlei?
Kratilas. Na, žinoma.
Sokratas. Argi nesakysime, kad yra ir toksai amatas
(,tekhne), ir jo amatininkai?
Kratilas. Žinoma.
Sokratas. Kas jie?
Kratilas. || Ogi tie, apie kuriuos kalbėjai pradžioje — 429
papročių steigėjai.
Sokratas. Tad ar sakysime, kad ir šitas įgūdis {tekh-
ne) žmonėse atsiranda kaip ir kiti [įgūdžiai], ar ne? Noriu
pasakyti štai ką. Juk tapytojai yra vieni prastesni, kiti ge­
resni?
Kratilas. Be abejo.
Sokratas. Argi geresni daro ne gražesnius darbus,
tai yra paveikslus, tuo tarpu kiti — prastesnius? Ir statybi­
ninkai taip pat — vieni stato gražesnius namus, kiti —
bjauresnius?
Kratilas. Taip.
| Sokratas. Tad ir steigėjai vieni savo darbus padaro b
gražiau, kiti — bjauriau?

193
 KpaxuXoę

Kpattaoi. Ou įjloi 8oxet toutoŠri.

ZflKPATHI. Oux apa 8oxou<rt <70t VOĮJLOl ot Įjiv (3eX-
Ttouę, oi Se <pauXoTepot elvat;
Kpattaoi. Ou SyjTa.
Zokpathi. OuSe Syj ovo[xa, <oęeotxe, 8oxet aot xeta-
&at to (aevyetpov, to Se ocįjleivov;
Kpattaoi. Ou S^Ta.
SnKPATHi. riavra apa Ta ovoĮjuara opd&ę xetrat;
Kpattaoi. "Ocra ye ovoĮjtaTa ecrctv.
Zokpathi.Tt ouv; o xal aprt ėXiyeTO, 'Ep[xoyevet tčo-
c Se TtoTepov ĮjLYjSe| ovo|jta touto xetcr0at cptopiev, ei įit]Tt
auTČo 'Epptou yeveaecoę Ttpocnr]xet, rj xeta&at [xev, ou ptev-
Tot 6p9toęye;
Kpattaoi. OuSe xeta&at eĮjtotye 8oxet, S) SooxpaTeę,
aXXd 8oxetv xeia&ai, elvat Se eTepou touto touovoįju*,
* ourrep xal 7) cpuatę rj to ovoįjuxSif)Xoūaa.
Sokpathi. FIoTepov ouSe ^euSeTat otovTtę cpfj 'Ep-
(xoyev7) auTov elvat; Įjtr] ydp ouSe touto au fį, totoutov
cpavat 'EpĮjtoyėv/) elvat, et įjltj ecrTtv;

Kpattaoi. n<oę Xeyetę;

d Sokpathi. TApa oti tįieuSyj Xeyetv to 7tapdxav oux |
ecjTtv, dpa toutoaot SuvaTat 6 Xoyoę; auyyot ydp Ttveę ot
XeyovTeę, Si cptXe KpaTuXe, xat vuv xat 7tdXat.
Kpattaoi. ritoc ydp av, Si SampaTeę, Xeycov ye Ttę
toutoo Xeyet, įjly)toovXeyot; r(ou toutoeartv to^euSvį
Xeyetv, to įxy)Ta ovra Xeyetv;
S akpathi. KoĮAiįioTepoę |iiv 6 Xoyoę rį xaT’ cįac xat

194
 K retilas

Kratilas. Man dar šitaip neatrodo.

Sokratas. Tai tau neatrodo ir kadpapročiai yravieni
geresni, o kiti — prastesni?
Kratilas. Anaiptol.
Sokratas. Panašu, kad ir vardas tau neatrodo esąs
vienas blogesnis, o kitas geresnis?
Kratilas. Toli gražu.
Sokratas. Taigi visi vardai laikosi teisingai?
Kratilas. Kurie tik yra vardai.
Sokratas. O kaip dėl to, apie ką neseniai kalbėta: ar
sakysime, kad Hermogenui nė Į šis vardas nebepriklauso, c
jei jau kilmė iš Hermio jam visiškai nebūdinga, ar [saky­
sime], kad priklauso, tačiau neteisingai?
Kratilas. Man atrodo, Sokratai, kad šitas vardas jam
nepriklauso, o tik atrodo priklausąs, bet yra kito [žmo­
gaus], kurio yra ir prigimtis, vardu atsiskleidžianti.
Sokratas. O kai kas nors sakys, kad jisai yra Hermo-
genas, argi tuomet netgi nė nemeluos? Mat savo ruožtu
turėtų nebūti įmanoma net pasakyti, kad šitas [žmogus]
yra Hermogenas, jeigu jau jis [juo] nėra?
Kratilas. Ką turi omeny?
Sokratas. Argi tavo teiginys netolygus tam, jog | me- d
lo kalbėti visiškai neįmanoma? Betgi [melą] kalbančių
knibždėte knibžda, mielas Kratilai, ir dabar, ir senovėje.
Kratilas. Tačiau kaipgi, Sokratai, kas nors, kalbėda­
mas tai, kąkalba, galėtų kalbėti ne tai, kas yra (mėto on)?O
gal sakyti melą yra ne tas pat, kaip kalbėti ne tai, kas yra?
Sokratas. Kalba pernelyg įmantri man ir mano am-

195
 Kpa-njXoę

xara tyjv e[jly]v y)Xtxtav, Sisratps. opuoę (jlevtoi eini įaoi

e roaovSs- uoTEpov Xsy£tv [jlev ou 8oxst aot slvat ^EuSy), |
cpavatSs;
Kpattaos. Ou ptot 8oxsZ ouSe <pavat.
EaKPATHS. OuSe EtTTEtVOuSe 7Tp(XT£tTCElV; olov Et Ttę
a7tavnf)aaę aot sm Ęsvtaę, Xa(36ptEvoę rrįę ystpoę Et7tor
«Xatps, Si Ęeve ’A^TjvatE, uš 2{i,ixpt<ovoę 'Epptoysvsę»,
ouroę Xe£sisv av Taura y)tpaiY) av Taura y) st7iot av Taura
r] 7tpoa£tTtot av ourci) ai ptsv ou, 'EpjjtoysvY] 8i tovSe; r\
ouSeva;
Kpattaos. ’Eptoi įxev 8 oxei, SiStoxparEę, aXXcoę av
ouroę raura cp^Eyiįacrtkct.
2 qkpaths. ’AXX’ dya7rr]Tov xat toūto. rcorspov yap
430 aXYjt)rj || av <pdey^atro Taura 6 <p§syl;aptEvoę y) tĮ>su$Yj ;y;
to [lev Tt aurčov aXY]$eę, to Se tį’eūSoę; xat yap av xat
TOŪTOsi;apxoi.
Kpattaos. *Focpstv Eycoy’av cpatYjv tov toloūtov, įjux-
ty)v aurov Eaurov xtvoūvra, coartEp av Et Ttę yaXxtov xt-
vyįcteie xpouaaę.
SnKPATHS. Osps Sy), sdv 70] StaXXoy&to[jLEv, SiKparu-
Xe- žp’ oux aXXo piv av cpatYję to ovopta slvat, aXXo 8s
sxstvo o?) to ovo[id ėauv;
Kpattaos. 'Eytays.
2 qkpaths. Ouxouv xat to ovopta 6(xoXoystę piptYjĮjįd
b rt slvat rou | TtpdyĮjtaroę;
Kpattaos. ndvrtov ptdXtara.
HfiKPATHS. Ouxouv xat ra i^toypacprjĮjtaTa rporcov rt-
va aXXov Xsyetę [iiptYjĮjara slvat npayjidrcov rtvtov;

196
 K ratilas

žiui, bičiuli. Bet vis dėlto pasakyk man štai ką: ar tau at­
rodo, kad kalbėti melo neįmanoma, | o pasakyti — [įma- e
noma]?
Kratilas. Man atrodo, kad nė pasakyti [neįmanoma].
Sokratas. Nei [melagingai] prabilti, nei kreiptis?
Pavyzdžiui, jeigu kas nors tave sutikęs svetur, paėmęs už
rankos prabiltų: „Džiaukis72, svety atėnieti, Smikriono sū­
nau Hermogenai!“ — tai ar šis [žmogus] šituos dalykus
kalbėtų, ar juos pasakytų, ar jais prabiltų, ar šitaip kreip­
tųsi — ne į tave, o štai į šį Hermogeną? Ar į nieką?
Kratiias. Man tai atrodo, Sokratai, kad tas [žmogus]
bergždžiai šituos dalykus ištartų.
Sokratas. Galima pasitenkinti ir tuo. O ar šiuos da­
lykus || ištarusysis ištartų tiesą, ar melą? Ar gal dalis jų — 430
tiesa, o dalis — melas? Mat man pakaktų ir šito.

Kratilas. Aš tai sakyčiau, kad toksai viso labo triukš­

mauja, veltui save patį judindamas, tarytumei kas tranky­
damas judintų varinį puodą.
Sokratas. Na, o jei truputį atsitrauktume į šoną, Kra-
tilai: ar sakytumei, kad vardas yra vienas dalykas, o tai,
kieno vardas jis yra, — kitas?
Kratilas. Aš tai taip.
Sokratas. Tad sutinki ir dėl to, kad vardas yra tam
tikras daikto | pamėgdžiojimas? b
Kratilas. Užvis labiausiai [sutinku].
Sokratas. O argi nesakai, kad ir nutapyti paveikslai
tamtikru kitu būdu yrakokių nors daiktų pamėgdžiojimai?

197
 KpaxuXoę

Kpattaoi;. Nod.
HiiKPATHS. Oepe Sy) — totoę yap eyoj ou pav&dvoj
arra 7tot’ctmv a Xey£c.ę, ou S i ray’av op&oę Xeyotę —
eort. Siaveipai xal 7tpooev£yx£LVTaura apcporepa ra pi-
prjpara, ra te ęcoypacprjpaTa xaxeiva ra ovopara, rolę
Ttpaypaoiv aiv pipYjpara eoriv, yj ou;
C |KPATrA02.yEortV.
2 qkpathi. riptoTov piv 8yj ox6tc£i zoSe . žp’ av zią
tyjvpiv tou avSpoę ebcova tčoavSpl octtoSoiy), ty]vS i z f ę -
yuvaixoę zfj yuvaixi, xai ržXXa ourtoę;
Kpattaoi:. Flavu piv ouv.
SftKPATHI. Ouxouv xa'l TOUVaVTtOVTYJVpiv TOUav-
Spoę zfj yuvaixi, tyjvS i rrįę yuvaixoę tū avSpt;
Kpattaoi:. vEoti xai Taura.
SaKPATHi. TAp’ouv aurai aLStavopai apcporepat. op­
ijai, 7) r) erepa;
Kpattaoi:. 'H erepa.
Sokpathi. "Hav exaorco olpac. to 7rpoarjx6v re xal
to opoiov anoSiSąj.
Kpattaoi:. 'Epoiye 8oxei.
Sqkpaths. "Iva toivuv pY] paycope&a ev rolę \oyoię
d eyco | re xai ou 91X01 ovreę, iTtoSdęai pou o Xeyto. tyjvtoi-
auTYjv yap, &>eraipe, xaXw eyoiye Siavoprjv eu’ dp<pore-
poię piv rolę piprjpaoiv, rolę re ^tooię xal rolę ovopaoiv,
op9Y)v, era. Si žolę ovopaoi 7tpoę rco opOvjv xai aXY)9^-tyjv
S’ erepav, tyjvtou avopoiou Sooiv re xal eracpopav, oux
op9Yjv, xal lį'euS'?] orav eu’ ovopaoiv yj.
Kpattaoi:. ’AXX’ ottcoc p7j, a>2coxpareę, ev piv rolę

198
 K ratilas

Kratilas. Taip.
Sokratas. Nagi, sakyk man — mat galbūt nesup­
rantu, ką tu kalbi, o tu greičiausiai kalbi teisingai, — ar
įmanoma abudu šiuos pamėgdžiojimus, anuos paveiks­
lus bei vardus, paskirstyti ir priskirti daiktams, kurių pa­
mėgdžiojimai jie yra, ar ne?
| Kratilas. Įmanoma. c
Sokratas. Visų pirma pažiūrėk į štai ką. Ar kas nors
vyro atvaizdą suteiktų vyrui, moters — moteriai, ir kitus
taip pat?
Kratilas. Na, žinoma.
Sokratas. Algi [negalėtų] irpriešingai: vyro [atvaizdą
suteikti] moteriai, o moters — vyrui?
Kratilas. Įmanoma ir šitai.
Sokratas. Tad ar abudu šie paskirstymai teisingi, ar
tik pirmas?
Kratilas. Tik pirmas.
Sokratas. Manau, tas, kuris suteikia tinkamą ir pa­
našų [atvaizdą]?
Kratilas. Man regis.
Sokratas. Tad idant mudu, draugai būdami, tarpusa­
vy | kalbomis nekovotume, priimk iš manęs tai, ką kalbu, d
Mat pirmąjį paskirstymą, bičiuli, abiejųpamėgdžiojimo bū­
dų— paveikslųirvardų—atvejuašvadinu teisingu, o vardų
atveju— teisingąirtikrąkieno nors atžvilgiu; tuo tarpu ant­
rąjį [paskirstymą], nepanašaus dalyko suteikimą bei prisky­
rimą, [vadinu] neteisingu, o vardų atveju — ir melagingu.
Kratilas. Tačiau, Sokratai, nors paveikslų atveju taip

199
 KpaTUAoę

e ^coypacpif)(xaaLv įj toūto, to p) op&aię Staveptv, em 8e |

rotę ovoptatv oū, aXX’avayxaZov fj ael op&oę.
S akpaths. Ilčoę Xeyetę; r t toūto exetvou Staęepet;
ap’oux eart 7ipoaeXt)6vTa avSpi rco ei7teiv ori «TouTt ea-
rt aov YpaĮjL(xa», xai Seinai aurai, av piv Tuy/), exetvou
eixova, av Si TU)Qf), yuvatxo<;; to 8e SetĘat Xeyco etę ttjv
Ttov ocpSaApaov aiatfrjatv xaTaar7jaat.
Kpattaoi. Ilavu ye.
ZnKPATHl. Tt 8e; 7tdXtv aurai toutcoTtpoaeX9ovTa
eircetv ort «Touti eartv aov ovopta»; eart 8e tcouxai to
ovopta pupjĮjįa aiarcep to ^coypacpyjĮja. touto 8y) Xeya>- ap’
431 oūx av e&f) aurai || etTietv ori «Touti eart aov ovo[jta», xat
Įi£ra toūto eię ttjvrrję axoTję aū ataOijatv xaraaT?jaai,
av piv Tuyrj, to exetvou p ip (pta, ei7tovra oti avrjp, av Si
ruy/], to toū 9y]X£o^ toū av^pa>7ttvou yevouę, ei7t6vra ort
yuvrj; oū 8oxet aot toūto olov t’ elvat xai yiyvea&at
evtore;
Kpattaos. ’E8eXco aot, a>StoxpaT&;, auyjįtopijaat xai
žara) oūrcoę.
HflKPATHS. KaXaię ye au Tiotaiv, ai cptXe, ei eart toūto
ourcoę- oūSev yap Sėt vūv xavu StaĮjuayea&at 7tep't aūroū.
b ei S’ ouv eart Totaury | to; Stavopj xai evraū&a, to [iiv
erepov roūrtov aXr)9euetv (3ouX6pi)a xaXetv, to 8’erepov
^eūSea&at. ei Si toūto oūrcoę eyet, xai eart p) op&oię
Staveptv ra ovoptra p]8e arcoStSovat ra 7tpoay)xovTa
exaaTco, dXX’ evtore ra p) 7tpoaY)xovra, etoj av xa't pv)-
Įjtara raurov toūto notetv. et Se paperą xat ovoĮjtara
eartv outco rtftevat, dvayx7) xat Xoyouę- Xoyot yap tcou,

200
 K ratilas

irgalėtų būti — juos neteisingai paskirstyti, — su | vardų at- e

veju — negalėtų, bet [jie] visuomet būtinai bus teisingi.
Sokratas. Kaip čia kalbi? Argi [vardas] kuo nors ski­
riasi nuo [paveikslo]? Argi neįmanoma priėjus prie kokio
nors vyro pasakyti: „Štai tavo piešinys“, ir parodyti jam,
jei pasitaikytų jo, tai jo paveikslą, o jei papultų — moters?
Sakydamas „parodyti“ turiu omeny: leisti akiųjusle pajusti.
Kratilas. Na, žinoma.
Sokratas. Tai ką? O argi savo ruožtu [neįmanoma],
prie to paties priėjus, pasakyti: „Štai tavo vardas“?Juk ir
vardas, lygiai kaip paveikslas, yra pamėgdžiojimas. Turiu
omeny štai ką: argi nebūtų galima kam nors || pasakyti: 431
„Štai tavo vardas“, — o paskui vėlgi priversti klausos jus­
le pajusti, jei pasitaikys, jo pamėgdžiojimą, pasakius, jog
tai vyras, o jeigu paklius, moteriškosios žmonių giminės
dalies [pamėgdžiojimą], sakant, kadjis moteris? Ar tau ne­
atrodo, kad šitai įmanoma ir kartais nutinka?
Kratilas. Norėčiau, Sokratai, su tavimi sutikti, todėl
šitaip ir tebūnie.
Sokratas. Na ir puikiai darai, mielasai, jei kad šitai
išties taip ir yra, nes dabar toli gražu neverta dėl to kovo­
ti. Tad jei ir čia įmanomas toks | paskirstymas, tai pirmąjį b
[vardą] būtume linkę vadinti sakančiu tiesą, o kitą — me­
luojančiu. O jei taip yra, ir įmanoma vardus paskirstyti
neteisingai bei nesuteikti kiekvienam dalykui tinkančių
vardų, bet kartais [suteikti] netinkančius, tai galima būtų
ir su junginiais padaryti tą patį. O jeigu įmanoma šitaip
suteikti junginius ir vardus, tai neišvengiamai [įmanoma

201
 KpariiAaę

c ate, eyčĮipai, rj rourcov <juvt)eaię ecrriv 7)17cčoęXeyeię, ai

KpaxuXe;
Kpattaoi. Ourav xaXčoęyap poi 8oxeię Xeyeiv.
SilKPATHi. Ouxouv ei ypappaaiv a5 xa 7ipčoxa ovo-
(jLaxaa7reixa^o(iev, eariv cocrciepev roię ^coypacpY](xaaiv
xai rcavra xa 7tpoaT)xovxayptopara re xodayYjpara dbto-
Souvai, xai p) 7tavxa aO, aXX’evia £XXstneiv, evia 8e xal
rcpocmOevai, xai 7iXeicoxai pei^co*rj oux etrriv;
Kpattaoi.''Ecrriv.
Sokpathi. Ouxoūv 6 pirv a7to8i8ouę navra xaXa ra
ypdąjųiara xe xai raę ebcovaę drcoSi&oaiv, oSerj 7tpocrri-
9eię rj dęaip&v ypdąipara pev xai eixovaę epyaČjerai xai
o&roę, aXXanovrjpoię;
d | Kpattaoi. NaL
2 qkpathi.TiSs68ia rčov ouXXaPiovxe xal ypappid-
rcov xt]v oucriav rčov Ttpaypdrcov a7ropip.oupevoę; žpa ou
xaxa xov aurov Xoyov, dv pev Tcavra arco^oj xa 7ipocrY)-
xovxa, xaXi] Y) eix<ov tarca—roūro S’ecrriv ovopa —
eav Ssa(ju.xpa eXXei7tYj9į npoan^ eviore, ebuov pev ye-
VYjaerai, xaXr) &e ou; atarsra piv xaXčoę eipyaapiva
ecrrai rčov ovopdrcov, xa 8e xaxčoę;
Kpattaoi.''Icrcoę.
e ISokpathi. vI<T(oęapa ecrrai 6 pev ayaOoę Srjpioup-
yoę ovopdrcov, 6 8e xaxoę;
Kpattaoi.Nai.
Sokpathi. Ouxoūv rourco 6 «vo(xo8ex7)ę»9įvovopa.
Kpattaoi.Nai.
Uokpathi.'Icrcoę apa vrj Ai’ecrrai, čocnrep evrolę aX-

202
 K ratilas

suteikti] ir teiginius; mat teiginiai, kaip aš manau, yra

jų sudėjimas — ar | kaip kitaip tu kalbi, Kratilai? c
Kratilas. Šitaip. Mat man atrodo, kad kalbi puikiai.
Sokratas. Tad vėlgi, jei pirmus vardus pavaizduoja­
me rašmenimis, tai kaip ir paveiksluose [jiems] įmanoma
suteikti irvisas tinkamas spalvas bei apybraižas, ir ne visas,
bet [įmanoma] kai kurias praleisti, o kai kurias ir pridėti
— ir daugiau, ir stipresnių. Ar neįmanoma?
Kratilas. Įmanoma.
Sokratas. Tad puikiai suteikiantis visas žymes (gram-
mata) ir atvaizdus perteikia [puikius], o pridėdinėjantis
ir atiminėjantis žymes — irgi dirbdina atvaizdus, bet
prastus?
| Kratilas. Taip. d
Sokratas. Na, o kaip tas, kuris skiemenimis ir rašme­
nimis {grammata) mėgdžioja daiktų esmę? Argi ne pagal
tą patį samprotavimą (logos), jei ir jis viską tinkamai per­
teiks, tai atvaizdas (tai yra vardas) bus puikus, o jeigu kar­
tais truputį praleis arba pridės, tai atvaizdas rasis, bet ne
puikus? Tad ir vardų vieni bus puikiai padirbdinti, o kiti
blogai.
Kratilas. Galbūt...
| Sokratas. Tai galbūt tuomet ir vienas vardų ama- e
tininkas bus geras, o kitas — blogas?
Kratilas. Taip.
Sokratas. O argi jo vardas buvo ne „steigėjas“?
Kratilas. Taip.
Sokratas. Tad turbūt, vardan Dzeuso, kaip kituose

203
 KpaxuXoę

Xatę reyvatę, xal vofjto$eT/)ę 6 fiiv aya&oę, o Se xaxoę,

eavTiep ra ejjtfrpoaOev exetva 6ĮjtoXoyY)9Yjy]įjllv.
* Kpattaos. ''Ecm Taura. aXX’opa, a>2cbxpar&;, orav
raura ra y potĮjųiara, to re aX<pa xai to prjra xai Ixa<rrov
tgSv crcotyeuov, rotę ovoĮjtacrtv a7toSiSoiĮxev ryj ypa(x[xa-
432 Tix?j Tsyvrj, || eav re a<peXto[i£vY)Ttpoadtoptev Y](jera&ofiev
* n , <ou > yeypa7trat |iev t]į£ vto 6voįjux, ou(jtevrot opOtoę,
aXXd to TrapaTtav ouSe yeypairai, aXX’euOuę erepov ea-
TtV eav Tt TOUTOJVTOx9y).
SflKPATHS. MY]yap ou xaXcoę crxo7tčoĮxev outcoaxo-
Koūvreę, a>KparuXe.
Kpattaos. įlo ję Syj;
S okpath2 . ’latoę oaa ex rtvoę apt&fjtou avayxatov
elvat y) įjly) elvat tzolct/ oi av touto o cfu Xeyetę, axr7tep xat
aura ra Sexa r\ oartę (3ouXet aXXoę apt&Įioę, eav a<peXY)ę
b rt y) TcpoaSĮję, erepoę euOuę lyeyove* toū Se noiov Ttvoę
xat au[jutd<TY]ę ebtovoę įjly) ouy outy) <f) > r, opSorYję, aX-
Xa to evavriov ouSe to napanav Sėy) rcavra dbioSouvat
olov eartv d> etxa^et, et ĮjieXXeL etxwv elvat. <JX07tet Se et
rt Xeyco. žp’ av Šuo Tupctypuara etY] rotaSe, olov KparuXoę
xal KparuXou etxcov, et Ttę 9eoiv įjly] įjlovov to aov yptopta
xat ayrįĮjLa a7tetxa<retev oScnrep ot ^toypaęot, aXXa xai ra
evroę Travra rotaura 7toiY)aeiev olobtep ra aa, xat (juxXa-
c xoTY)Taę xat OepĮjtoTYjraę raę ocuraę | drcoSotY), xat xtv/]atv
xat 4IUX7]Vxat 9Povr,atv otarrep r, Tropą oot evOetY) aurotę,
xal evt Xoyto Ttavra obrep ou eyetę, rotaura Irepa xara-
OTYjaetev ^Xr)atov aou; 7torepov KparuXoę av xat etxwv
KparuXou tot’ etY] to Totoūrov, Y) Šuo KparuXot;

204
 K ratilas

amatuose, taip irsteigėjas: vienas bus geras, o kitas blogas,

jei jau mūsų sutarta dėl anų anksčiau [kalbėtų] dalykų?
Kratilas. Tas tiesa. Bet pažvelk, Sokratai: jei rašy­
bos įgūdžiu suteikę vardams šiuos rašmenis: alpha, beta ir
kiekvieną iš raidžių, || kurią [raidę] atimtume arba pridė- 432
tume, arba pakeistume, vardas jau yra neparašytas, ne tik
[neparašytas] teisingai, bet nė apskritai neparašytas, — ką
nors iš minėtų dalykų patyręs, išsyk tampa kitas.

Sokratas. Kad tik nebūtų taip, jog ne visai dailiai žiū­

rime, šitaip žiūrėdami, Kratilai.
Kratilas. Kaip tai?
Sokratas. Gal tie dalykai, kurių buvimo arba nebu­
vimo būtinybė priklauso nuo tam tikro kiekio, ir galėtų
patirti tai, apie ką kalbi, taip kaip pati dešimtis ar kuris
kitas skaičius, jeigu ką nors atimtum arba pridėtum, išsyk
taptų | kitas. O to, kas suvokiama per kokybę, ir apskritai b
kiekvieno atvaizdo teisingumas ne toksai, bet, priešingai,
[atvaizdas] turėtų perteikti ne visiškai viską, koks yravaiz­
duojamasis, jei tik baudžiasi būti atvaizdas. Žiūrėk, ar aš
ką doro sakau. Ar būtų du daiktai, Kratilas ir Kratilo at­
vaizdas, jeigu kuris dievų atvaizduotų ne tik tavo spalvą ir
išvaizdą kaip tapytojai, bet ir tai, kas viduje, viską padarytų
taip kaip tavo ir perteiktų tuos pačius švelnumus bei šil­
tumus | irjudėjimą, sielą bei nuovoką — tokius kaip tavo c
įdėtų ir tiems dalykams, vienu žodžiu, visus dalykus, ku­
riuos turi, kitus tokius pačius pastatytųšaliatavęs, — ar tuo­
met tai būtų Kratilas ir Kratilo atvaizdas, ar du Kratilai?

205
 KpxnjXoc

Kpattaoz. Auo šp iy s 8oxoūatv, d>Sa>xpaxEę, Kpa-

XuXot.
SflKPATHS. 'Opąę ouv, to cptXs, ou aXXr)v yptj sbtovoę
opdonfjTa ^T]T£tv xai wv vuv&rj eXeyofi£v, xai oux avay-
^ xa^eiv, sav xt aTiįį r) 7tpocr/j, | pjxsxt airrijv sbtova slvat;
i] oux ata&avj) oaou svSeoucrv at eixovsę xa auxa šystv
Exstvotę d>v stx6vs<; statv;
Kpattaos. vEytoy£.
Sokpaths. TsXota youv, to KpaxuXe, tmo xtov ovoįjloc-
xcov TtaOot av sxstva wv ov6(juxxa s<xxtv xa ov6fiaxa, ei
Ttavra 7tavxa^j aircotę ofjtottoOEtT). 8txxa yap av ttou7xxv-
* xa ysvotxo, xal oux av šyot auxčov strcstv ou8sxEpov 6716-
xsp6v saxt xo įjlevauxo, xo 8s ovo(ia.
Kpattaos. XeyEtę.
Sokpathi. ©apptov xotvuv, &>ysvvate, sa xai ovoĮjta
e xo [xeveu| XEtcr&at, xo 8s p), xai p) avdėyxa^E 7cavx’ eystv
xa ypdp.[iaxa, tva xoįju.Sy) f) xotoūxov olov^sp ou ovoptd
scrrtv, aXX’sa xat xo p] 7ipoayjxov ypapta £7ttcp£p£tv. si
Se ypd(X(xa, xai ovo(xa sv X6yco• Et 8e ovo[jta, xai Xoyov ev
Xoyco p) Ttpocnf]xovxa xotę 7tpay(xaatv STCKpspEa&at, xat
p)8šv ?įxxov ovo[xa^ECT&at xo 7tpay[xa xai Xeyecr&ai, eaę
av 6 xuxoę ev?) xoū 7tpdy(jtaxoę Ttspt ou av 6 X6yoę f), coa-
433 Kep evxotę xtov || orotyetcov ovopcatv, Et ĮiEp/rjoat d vuv-
Svj syti) xat 'Ep(jtoyEV7)ę £XEyo(Jtsv.

Kpattaos. ’AXXa fjtEpnrjptt.

Uokpaths. KotXtoę xotvuv. oxav yap xouxo svf(, xav
p 7tdvxa xd 7tpoo7)xovxa e/rt, Xe£exat ys xo Ttpaypt, xa-

206
 K ratilas

Kratilas. Man atrodo, Sokratai, jog du Kratilai.

Sokratas. Tad ar matai, bičiuli, kad atvaizdui ir tam,

apie ką neseniai kalbėjome, reikia ieškoti kitokio teisingu­
mo, o jei ko nors jame nebus arba bus viršaus, neversti | jo d
nebebūti atvaizdu? Ar nejunti, kiek atvaizdams trūksta,
kad turėtų tą pat, ką ir dalykai, kurių atvaizdai jie yra?
Kratilas. Juntu.
Sokratas. Ėgi juokingus dalykus, Kratilai, patirtų
tie, kurių yra vardai, jei [vardai] visur visais atžvilgiais j
juos supanašėtų. Mat viskas taptų dviguba, ir apie nė vie­
ną iš jų nebūtų galima pasakyti, kuris yra pats dalykas, o
kuris — jo vardas.
Kratilas. Tiesą kalbi.
Sokratas. Tad išdrįsk sutikti, taurusai, kad ir vardas
vienas gali laikytis | gerai, o kitas — ne, ir neversk jį turėti e
visus rašmenis, idant jis būtų visiškai toks, kaip ir tas da­
lykas, kurio vardas jis yra, bet leisk jam priskirti ir kokį
netinkamą rašmenį. O jei rašmenį, tai ir vardą teiginyje;
o jei vardą, tai [leisk] daiktams kalboje priskirti ir netin­
kantį teiginį, ir [sutik], kad daiktas nė kiek ne mažiau bus
įvardytas irkalbamas, jeigu tik [toje kalboje] glūdės daikto,
apie kurį kalbama, bruožas (typos) — visai kaip || raidžių 433
varduose, jei pameni, ką neseniai mudu su Hermogenu
kalbėjome.
Kratilas. O kaipgi, pamenu.
Sokratas. Tai ir puiku. Mat kol šitas [bruožas kalbo­
je] bus, nors ir ne visas turinys tiktų, daiktas bus pasakytas:

207
 KpotTuXoę

Xtoę oxav rcavra, xaxtoę Se otov 6Xlya-Xeyeaftat S’ouv, a>

pxapte, eaipv, i'va p] ocpXcopv oia7iep oi ev Aiyivr)
* vuxxcop 7tepii6vreę o^Įje oSoū, xai Tjptę erti xa 7tpaypxa
SoĘcopv aO r?į aXr]ftela outco7tcoę eXr]Xuftevai otįitaiTe-
b pov |toū Seovroę, ii] §f)Tei Ttva aXXy]vovopxoę opftorrjra,
xat p) opX6yei SY)Xo)p auXXa(3aię xat ypaptaat rcpdy-
p ro ę ovop elvat. ei yap xaūxa appoTepa epetę, ouy otoę
t’šcjy] aupxovetv aocuTtp.

Kpattaoi. ’AXXap i Soxeię ye, ai Htoxpaxeę, prpla*;

Xiyetv, xai outcoTtftept.
Lqkpathz. ’EtoiSy) toivovxauxa yjįjuvauvSoxet, p -
xa xod3xaxaSe cncoraopv ei pXXet tpapv xaXčoę xetaftat
xo ovopc, xa 7cpooT)xovxaSėt auxo ypapara eyetv;
Kpattaoi. Nat.
c 2 qkpathi. | Ilpocnr)xet Se xa opia xotę 7ipaypatv;
Kpattaoi. Flavu ye.
S okpathi. Ta pv apa xaXčoę xelpva outcoxetxar
ei Se p xt xaXčoę eTeftrj, xo pv av tcoXu tacoę ex Ttpocrr)-
xovtcov eČ
Y]ypaptpTtov xal optcov, eircep eaxat elxcov,
eyot S’av xt xai ou npocnjxov, Si’o oux av xaXov et/] ouSe
xaXčoę elpyaapvov xo ovop. outcocpapv rj aXXcoę;

Kpattaoi. OuSev Sėt olpt Stapyeaftat, ai 2coxpa-

xeę-ertei oux apeaxet ye p xo tpdvat ovop pv elvat, p;
pvrot xaXčoę ye xetaftai.
d | Uokpathi. IloTepov touto oux dpeaxet ae, to elvat
to ovop ST)Xtoptoū 7tpdypxoę;

208
 K ratilas

puikiai [pasakytas] tuomet, kai [tinkami bus] visi [sandai],

o kai nedaugelis — blogai. Taigi sutikime, palaimingasai,
kad [daiktas] vis dėlto pasakomas, idant nebūtumėme nu­
bausti kaip aiginiečiai, vėlai naktį vaikštinėjantys keliu73
— kad tiesai nepasirodytų, jog ir mes atvykome prie daik­
tų vėliau, | negu reikia. O jei ne, tuomet ieškok kokio nors b
kito vardo teisingumo, ir nesutik, kad vardas yra daikto
atskleidimas skiemenimis bei rašmenimis. Mat jei sakysi
abudu šiuos dalykus, tai nebegalėsi pats su savimi sutarti.
Kratilas. Man atrodo, Sokratai, kad darniai kalbi,
ir tebūnie taip.
Sokratas. Tad jeigu mums abiems šie dalykai atrodo
vienodai, po jų žiūrėkime štai ko: sakykime, jeigu vardas
dailiai guli, tai jis turi turėti tinkamus rašmenis?
Kratilas. Taip.
Sokratas. | O tinka tie, kurie panašūs į daiktus? c
Kratil\ s. Na, žinoma.
Sokratas. Tad dailiai gulintys šitaip ir guli. O jeigu
koks [vardas] suteiktas nedailiai, tai didžiuma jo veikiau­
siai bus iš tinkamų irpanašių rašmenų, jei jaujis yra atvaiz­
das, tačiau turės kai ką ir netinkamo, dėl ko vardas ir ne­
bus nei gražus, nei gražiai padirbdintas. Taip sakysime ar
kaip kitaip?
Kratilas. Manau, kad nėra jokio reikalo kivirčytis,
Sokratai, nors man nepatinka sakyti, kad [kas nors] yra
vardas, tačiau guli nedailiai.
Į Sokratas. Ar tau nepatinka šitai, kad vardas yra d
daikto atskleidimas?

209
 KpaTuAoc

Kpattaoi.vEfxoĮ,ye.
SnicPATHi. ’AAAa to elvai tojv ovoįaoctojvxa (iev ex
rcporepojv auyxeifxeva, ra Se 7cptoTa, ou xaXtoę aoi 8oxei
Aeyeadai;
Kpattaoi.''EĮi.oiye.
2 qkpathi. ’AXXa xa 7rptoTa ei [iiXXei SrjAiopaTa ti-
vojvyiyvecritai, eyeu; Tiva xaXXio>Tporrov toO&r]Xo)ĮjiaTa
aura yevea&ai žXXov 7] aurca 7toaį<rai ori (ioAiara Toiau-
e xa ola exeiva |a 8ei 8rjXouv aura; 7}oSeĮxaXXov ae apea-
xei 6 Tpoxoę ov 'Epfi.oyev7]ę Xeyei xal ocXXoi tcoXXoi, to
auv9 y)[juxTa elvai Ta ovojiaTa xal $r)Xouv Toię auvOeĮievoię
jrpoeiSom SeTa 7rpay[iaTa, xal elvai Taunrjv opdonrjTa
6vo[xaToę, cnjv8r)XT]v, Stacpepetv 8e ouSev eavTe ti; auv-
OvjTai ojarcep vūv <JuyxeiTai, eavre xai TouvavTtov eri
Įjiev ą>vūv a(jaxpov, piya xaXeiv, em Se& piya, a{xtxpov;
uoTepoę oe 6 Tpo7to; apeentei;
434 Kpattaoi. "OXcoxai | 7tavri Siacpėpei, d>2o)xpaTeę,
to oįioiojįjuiti St)XoGvori av tu; &r)Xoi aXXa įatjtoj etutu-
yovri.
Zokpathi. KaXio<;Xeyeu;. ouxoūv efoep eorai to ovo-
įjuxoįjloiov toj TtpayjiaTi, avayxaiov 7re<pu>ievai Ta cttoi-
yeia 6[Xoia toi; 7ipay[xacriv, e^ ojv Ta TtptoTa ovofiaTa
Tię (ruv9r)cret; a>8e Se Xeyco-apa 7tot’ av tu; auve97)xev o
vuvSyj eXeyo[xev ^ojypacpT][jLaoįaoiov toj tčov ovtojv, ei įxt]
* cpuaei UTrTjpyecpap(juaxa 6(xoia ovra, eĘ,a>vauvri&eTai Ta
b I^ojypacpouĮieva, exeivoię a fju.[ieiTai rj ypacpiXYj‘rj aS6-
vaTov;
Kpattaoi.’A&ūvaTov.

210
 K ratilas

Kratilas. Patinka.
Sokratas. Tačiau gal tai, kad kai kurie iš vardų susi­
deda iš pirmesnių, o kai kurie [yra] pirmieji, tau atrodo,
jog nedailiai kalbama?
Kratilas. Man atrodo, dailiai.
Sokratas. Tačiau jeigu pirmieji [vardai] baudžiasi
tapti ko nors atskleistimis, tai ar turi kokį kitą gražesnį
būdą jiems tapti atskleistimis, negu padaryti juos kuo pa­
našesnius į anuos dalykus, | kuriuos jiems reikia atskleisti? e
Ar tau labiau patinka tas būdas, apie kurį kalba Hermo-
genas ir daugelis kitų: vardai esą susitarimai ir atskleidžią
daiktus susitarusiesiems juos iš anksto pažįstant, o vardo
teisingumas toks iryra— susitarimas, ir nesąjokio skirtu­
mo, ar kas nors susitartų taip, kaip [vardai] laikosi ir da­
bar, ar ir priešingai — tai, kas dabar mažas, vadinti dideliu,
o kas didelis, mažu? Kuris būdas tau patinka?
Kratilas. Visais atžvilgiais ir|| apskritai daug prana- 434
šiau, Sokratai, tai, ką kas ketintų atskleisti, atskleisti pana­
šumu, o ne pripuolamu dalyku.
Sokratas. Dailiai kalbi. Bet jei vardas bus panašus į
daiktą, tai būtina, kad ir pradmenys (=raidės), iš kurių kas
nors sudės pirmuosius vardus, būtų užgimę panašūs į daik­
tus. Turiu omeny štai ką: ar kas nors galėtų sudaryti nese­
niai mūsų kalbėtą paveikslą, panašų į kurią nors būtybę,
jeigu dažai, iš kurių susideda | tapomi paveikslai, nebūtų b
iš prigimties panašūs į tai, ką tapyba pamėgdžioja, ar tai
būtų neįmanoma?
Kratilas. Neįmanoma.

211
 KoaTUAoę

S okpaths. Oūxoūv toCTauT(oę xai ovo[j.aTa oux av

tcots ojiota yevotro oūSevi, ei įjlt]uKap^et exelva Tipčorov
OĮjLOtoTrjTa tt.va eyovra, ežį a>v auvri&erai ra ovoĮjurca,
exeivoię a>v eari ra ovoĮjįata Įxi[x/]ĮjiaTa; etm 8e, ei; wv
auvOereov, aroiyeia;
Kpattaoi. Nai.
Eokpaths. ’TiSir) roivuv xal au xoiva>v/) toū Xoyou ou-
c 7tep apu 'Ep[xoyevr(ę. cpepe, xaXaię aot. | 8oxoū[xev Xeyeiv
ori to pai T?j cpopą xal xivr]aei. xal crxXr]p6T7)Ti 7Tpoaeoi-
xev,r) ou xaXaię;
Kpattaoi. KaXaię efioiye.
Uokpaths.T oSe XaĮ3Sa tai Xeuo xai [xaXaxai xai oZę
vuvSy) eXeyoptev;
Kpattaoi. Nai.
S okpathi. Olafta ouv ori em toj aurai ri\izię (iiv
cpa(xev <«rxXif)p6Tif]ę», ’Eperptiję 8e «axX7]pon?)p»;
Kpattaoi. Flavu ye.
Zokpathi. riorepov oūv to re pai xai to mypia eoi-
xev aĮjįcpoTepa toj aurai, xai 8y)Xoi exeivoię re to auro re-
Xeur<ovroę toū pai xai tjįjliv toū alypia, r\ roię erepoię
Y)[xaiv oū Sv)Xot;
d | Kpattaoi. Ar(Xot [iiv oūv a(juporepoię.
SftKPATHl. Ilorepov f) ofiota ruyyavet ovra to pai xai
to otyaa, r\ f\ įat);
Kpattaoi. 6[xoia.
SniCPATHi. H ouv 6(xota eart roavrocyiį;
Kpattaoi. Flpoę ye to iaatę cpopav 8r(Xoūv.

212
 K ratilas

Sokratas. O argi lygiai taip ir vardai niekada nesiras-

tų į nieką panašūs, jeigu tiems dalykams, iš kurių vardai
susideda, pirmiausia nebūtų būdinga turėti tam tikrą pa­
našumą į tai, ko pamėgdžiojimai vardai yra? O tai, iš ko
reikia sudaryti, juk yra raidės (=pradmenys)?
Kratuos. Taip.
Sokratas. Tad ir tu jau įsijunk į tąkalbą, kurioje ne­
seniai [dalyvavo] Hermogenas. Nagi, kaip tau atrodo, ar
dailiai | kalbame, jog rhdprideralėkimui, judėjimui ir kie- c
tumui, ar nedailiai?
Kratilas. Man regis, dailiai.
Sokratas. O kad labda — glotnumui, švelnumui ir
tam, ką neseniai kalbėjome?
Kratilas. Taip.
Sokratas. Tad ar žinai, kad apie tą patį mes sakome
sklerotes („kietumas“), o eretrijiečiai — sklėrotir ?
Kratilas. Na žinoma.
Sokratas. Tad, ar ir rhd, ir sigma abudu panėši į tą
patį, ir [žodis] atskleidžia tą patį, jiems baigdamasis rhd,
o mums — sigma, ar vieniems mūsų neatskleidžia?

| Kratilas. Tai kad abiems atskleidžia. d

Sokratas. Ar todėl, kad rhd ir sigma šiuo atveju pa­
našios, ar kad ne?
Kratilas. Kad panašios.
Sokratas. Ar tuomet jos panašios visais atžvilgiais?
Kratilas. Turbūt tik tuo atžvilgiu, kad atskleidžia
lėkimą.

213
 KpomjXoę

Sokratui. Ti xai toXa(38a eyxel[Aevov; ou to evav-

Ttov Srįkdi CTxXY)p6r/)Toę;
Kpattaoi. ’laioę yap oūx op&oę eyxeiTai, ai Za>xpa-
teę* axmep xat a vuvSt) ctvj7tpoę 'Ep(j.oyev/) ŠXeyeę e£ai-
paiv te xal evrideię ypapųjurra ou 8ėoi, xai opdaię iSox£ią
£(xotye. xai vūv tautą avrl toū Xa(3Sa pai Sėt Xeyeiv.
e SflKPATHl. Eu Xeyeię. ti ouv; vūv utą Xeyofiev, | oū8ev
Įjiav&dvoĮAev aXXr]Xa>v, eraiSav Tię cpyį «oxXr)p6v», ouSe
olo&a ou vuv oti eyd> Xiya>;
Kpattaoi. ''Eycoye, 8ia ye to eOoę, ai <plXraTe.

Sukpathi. vE9oę Se Xeyaiv otet ti Siacpopov Xėyeiv

ovvdrjX7}ą;7}aXXoti Xeyeię toeOoę rj ori ėyco, orav touto
cp&eyyaipai, SiavooŪĮiai exeivo, ou Si yiyva>oxeię oti
exeivo Siavoou[xat; ou toutoXeyeię;

435 II Kpattaoi. NaL

Sokpathi. Ouxoūv ei yiyv<ooxeię epoO ępOeyyofjievou,
SyjXto(juxooi yiyvETai roxp’e[ioū;
Kpattaoi. NaL
S okpathi. 'Ano toū avoĮiolou ye r] o Siavooūfievoę
cpt>eyyo[iai, eircep to Xa^a dv6[i.oiov eoTi r?j fj cpįję ou
oxXy]p6t/]ti‘ei Si touto oŪTioę eyei, tl aXXorį auToę oau-
Tąj ouve&ou xal ooi ylyveTai r) op&OTYję toū ovop-aToę
ouv8t)xy), ineiSrj ye 8r)Xoi xal Ta 6p.oia xai Ta avojjioia
ypdjjLfiaTa, e&ouę Te xal ouvtW]X7]ę TuyovTa; ei 8’ oti
b Įi.dXioTa Įjnf] boti to e&oę ouv9t)xy], | oūx av xaXaię šti
eyoi Xeyeiv tyjv6(i.otoTY]Ta 8rjXa)(xa elvai, dXXa to eOoę1

214
 K ratilas

Sokratas. Ar ir vidury glūdinti labda ?Argi ji atsk­

leidžia ne kietumo priešybę?
Kratilas. Juk galbūt ji glūdi neteisingai, Sokratai,
kaip ir tai, ką tu neseniai sakei Hermogenui, kur reikia
pašalindamas ir įterpdamas rašmenis, ir, man atrodė, tei­
singai. Galbūt ir dabar vietoj labda reikia sakyti rhd.
Sokratas. Gerai kalbi. Tad ką?Taip, kaip dabar kal­
bame, | vienas kito visiškai nesuprantame, jei kas pasakytų e
sklėron („kieta“), ir nė nepažįsti dabar, ką aš kalbu?
Kratilas. Na ne, [suprantu], bet vis iš įpročio, mie-
liausiasai.
Sokratas. Kalbėdamas apie įprotį bene manaisi kal­
bąs apie ką nors skirtinga, negu susitarimas? Ar gal kal­
bėdamas apie įprotį turi omeny ką kita, negu aš: būtent,
kad kuomet viena tariu, mąstau apie aną, o tu žinai, kad
aš apie aną dalyką ir mąstau? Ar ne apie šitai kalbi?
|| Kratilas. Apie tai. 435
Sokratas. Tad jeigu man tariant pažįsti, tai aš tau ir
atskleidžiu?
Kratilas. Taip.
Sokratas. O jeigu labda, kaip sakai, yra nepanaši į
kietumą, vadinasi, [atskleidžiu] per nepanašų į tai, ką mąs­
tydamas tariu. O jei šitaip, tai kas gi kita [įvyksta], jei ne
tai, kad tu pats sau įpranti ir vardo teisingumas tau tam­
pa susitarimu, kadangi atskleidžia juk ir panašūs, ir ne­
panašūs rašmenys, pasitaikę pagal įprotį ir susitarimą? O
jeigu įprotis anaiptol nėra susitarimas, tai | vis tiek nebebū- b
tų dailu kalbėti, jog atskleidžia panašumas, tačiau [reikėtų

215
 KpaTuAoę
exetvo yap, toę eotxe, xai optouo xai avoptouo 8y]Xoi.
eTCeiSr) 8e xauxa auyyoopouptev, to KpaxuXe — xt]vyap
aiyifjv goucnjyyaip7]CTtv 9t)cto) — dcvayxatov 7tou xai auv-
9t)xy)vxt xa't edoę aupL§aXXe<Jt)ai Ttpoę 87]Xcoatv tov 8ta-
voouįjlevol XeyoĮji£v e7tet, to [3eXxiaxe, et ’&eXetę inl xov
apt&fjtov eX8etv, rco&ev otet elįetv ovopiaxa optota evi,
exa<rxto xtov apt^ptcov e7teveyxetv, eav įjlt) eąę xt xt)vctyįv
c | 6(i.oXoytav xai auv97)X7]v xūpoę eyetv xčov ovoptaxtov
op9onr)xoę 7iept; eptoi ptev oOvxat auxto apeaxet ptev xaxa
xo 8uvaxov OĮAOta elvat xa ovopuxxa xotę 7tpayptaatv- aX-
Xa pt7] toę aXY]&oię, xo xou 'Epptoyevouę, yXtaypa fį r) oXx/)
a(ix7) x?ję 6pLot6xY]Xoę, avayxatov 8e f) xai xto <popxtxčo
xouxto xpoayp^a&at, xyj cruv07)X7], etę ovoptaxtov op$)6-
xr)xa. eTtet tatoę xaxa ye xo 8uvaxov xaXXiax’av Xiyotxo
oxav Tj 7taatv rj toę TcXetaxotę opiototę Xeyr)xat, xoūxo 8’
d ecrxi 7tpocnr]xouaiv, ataytaxa 8e xouvavxtov. xo8e 8e | įjloi
ext elne ptexa xauxa, xtva rjatv Suvapttv eyet xa 6voptaxa
xa't xt cptopiev auxa xaXov anepya^ea&at;
Kpattaos. At8aaxetv eptotye 8oxet, oo2toxpaxeę, xat
xouxo 7iavu a7tXoūv etvat, oę av xa ov6(Jtaxa eTrtaxY]xat,
ext<7xaa0at xat xa 7ipayptaxa.
Uokpathz. ’latoę yap, d>KpaxuXe, xo xotov8e Xeyetę,
toę enetSav xtę ei8fj xo ovopta olov ecrav — ecru 8e otov-
7tep xo Ttpaypta — eiaexat 8ij xat xo 7tpaypux, ineinep
e optotov | xuyyavei av xto ovopiaxt, xeyvr) 8i pua ap’ecrav 7]
aux7] xavxtov xtov aXX7)Xotę opiouov. xaxa xouxo 8r) ptot
8oxetę Xeyetv <oę oę av xa ovoptaxa elSyį etaexat xai xa
7tpaypuxxa.

216
 K ratilas

sakyti], jog įprotis, nes jis, atrodo, atskleidžia ir panašu­

mu, ir nepanašumu. O kadangi dėl šito sutinkame, Kra-
tilai — mat tavo tylėjimą laikau sutikimu, — būtina, kad
ir susitarimas bei įprotis kuo nors prisidėtų prie atsk­
leidimo to, ką mąstydami kalbame. Mat jeigu nori grįžti
prie skaičių, geriausiasai, tai kaip manai, iš kur gi jie turės
panašius vardus pritaikyti kiekvienam skaičiui, jeigu ne­
sutinki, kad tas tavasis | sutikimas ir susitarimas turėtų c
galios vardų teisingumui? Nagi man ir pačiam patinka,
kad vardai būtų kiek įmanoma panašūs į daiktus, tačiau
idant šitas panašumo pritempimas iš tikrųjų nebūtų, pasak
Hermogeno, varganas, būtina vardų teisingumui dar nau­
dotis ir šia grubesniąja priemone — susitarimu. Išties tur­
būt gražiausiai kaip įmanoma būtų kalbama tuomet, kai
būtų kalbama arba visais, arba dauguma panašių [prad­
menų], o bjauriausiai — priešingai. Tačiau Į po šito paša- d
kyk man dar štai ką: kokią galią mūsų atžvilgiu turi vardai
ir ką gražaus sakome juos atliekant?
Kratilas. Man regis, Sokratai, kad jie moko, ir tai vi­
siškai paprasta: kas tik moka vardus, pažįsta ir daiktus.

Sokratas. Juk turbūt turi omeny tokį dalyką, Kra-

tilai: kai tik kas nors pažins vardą, koks jis yra (o yra toks,
koks ir daiktas), pažins ir daiktą, jei jau jis panašus | į var- e
dą, nes visiems vienas į kitą panašiems dalykams juk galioja
vienas ir tas pats įgūdis. Tad man atrodo, kad šituo rem­
damasis ir kalbi, jog kas tik pažintų vardus, pažins ir daik­
tus.

217
 Kpa-niXoę

Kpattaoz. ’AX7)&ecrraTa Xeyetę.

£ qkpathz. vEye 8r), tStojiev xtę nox’av ew] 6 xponoę
ouxoę -riję 8i8a<rxaXtaę xčov ovtcov ov ou Xeyetę vūv, xal
norepov ecru ptev xa't aXXoę, ouroę įjlevtoi (JeXxuov, rj ouS’
šcttiv aXXoę rj ouxoę. noxeptoę otu;
436 Kpattaoz. || Ourtoę eyo>ye, ou navų xt elvat aXXov,
toutov Si xai (Jtovov xat (3eXxiaxov.
S okpathz. rioTepov Si xai evipeatv xoč>v6vxo)v ttjv
auTTjvxauxr)v elvat, xov xa ovoĮjtara eupovra xat exetva
7)up7]xevat oiveeru xa ov6(xaxa-t)£r)xeiv įjlcvxat euptaxetv
erepov Setv xponov, (jtav&avetv Si toutov;
Kpattaoz. riavrcov ĮjtaXtaxa xat §r)xetv xat euptaxetv
xov auxov xponov toutov xaxa Taura.
S okpathz. Oepe Sr\ evvorjacopv, &KpaxuXe, et xtę
b ^T)xčov xa npayĮjtara axoXouOot rotę ovoptaat, | <rxontov
olov exaaxov (3ouXexat elvat, Ap’evvoetę oxt ou crfjttxp6ę
xtvSuvoę ecruv e^anaxr)drjvat;
Kpattaoz. įloję;
Sokpathz. ArjXov oxt 6 de(jtevoę rcpčoToę xa ov6(xaxa,
ola rjyetro elvat xa npay(i.axa, rotaura ertUero xat xa
6v6paxa, coę epaptev. r\ yap;
Kpattaoz. Nat.
Sokpathz. Et o5v exetvoę p) opdtoę rjyetro, eOero Si
ola rjyetro, xt otet T)[xaę xouę axoXouOoūvxaę aurai net-
aea&at; aXXo xt rj e^anaxr)9r)oeCTdat;
Kpattaoz. ’AXXa įjltt] ouy ourtoę eyet, d> 2toxpaxeę,
c aXX’avayxatov įj etSora Į xt^ea&at xov xt9e[jtevov xa ovo-
|juxxa‘ et Si p), onep naXat eyoi eXeyov, ouS’av ov6(jtaxa

218
 K ratilas

Kratilas. Pačią tikriausią tiesą kalbi.

Sokratas. Nagi, tuomet pažiūrėkime, koks gi tai bū­
tų būtybių mokymo būdas, apie kurį dabar kalbi, ir ar
yra kitas [būdas], tačiau šitas geresnis, ar nėra kito, kaip
tik šitas. Kaip manai?
Kratilas. || Aš tai šitaip: jokio kito apskritai nėra, o 436
šitas ir vienintelis, ir geriausias.
Sokratas. O aršitaip būtybės ir atrandamos — atra-
dusysis vardus atranda ir tai, ko vardai yra, — ar ieškoti ir
rasti reikia skirtingu būdu, o mokytis — šiuo?

Kratilas. Visų veikiausiai ir ieškoma bei randama

šituo pačiu būdu ir tų pačių dalykų dėka.
Sokratas. Nagi, Kratilai, pamąstykime: ar nesuvo­
ki, kadjei kas nors, ieškodamas daiktų, sektųvardais, | žiū- b
rėdamas, koks kiekvienas jų yra, būtų nemenkas pavojus
apsigauti?
Kratilas. Kaip?
Sokratas. Aišku, kad pirmas vardų teikėjas, kokius
manė esant daiktus, tokius, kaip sakėme, suteikė irvardus.
Ar ne?
Kratilas. Taip.
Sokratas. Tad jeigu jis neteisingai manė, o suteikė
tokius, kaip manė, kaip tau regis, kas bus, jei mes juo pati­
kėsime ir seksime? Argi kas kita, nekaip apsigavimas?
Kratilas. Tačiau yra ne taip, Sokratai; būtina, kad
teikiantysis vardus | juos teiktų pažindamas, o jei ne, tai, c
kaip seniai kalbėjau, tai nebus nė vardai. O štai tau di-

219
 KpaxuXoę

EIT]. ĮiiyiCTTOV 8£ OOI EC7TCOT£XĮJL7)ptOV OTl OUX ECTtpaATat.

r/įę dXr)t)etaę 6 Tt&EĮJLSvoę- ou yap av nore ourto aupicptova
iįv aurai arcavra. 7) oux evevoetę auroę Xeya>v aję 7tavxa
xaxa raurov xa't ini raurov eytyvero r a ovopiaTa;
Zgkpathi. ’AXXa toūto [iiv, cbyaOe KparuXe, ouSev
ecrctv a7ioXayY)(xa. et yap toTcpairov acpaXeię 6 TtOepevoę
d ržXXa TjSrj npoę tout’ e^ta^ETO xai | aurai au(ji9 <ovetv r(-
vayxaijev, ouSev arortov, cianep raiv Siocypoqjųxaxa)v evtore
xou TtpcoTou 0 Įju,xpou xat a$r)Xou tįieuSouę yevopivou, xa
Xoara 7ta[X7toXXat]Sy] ovra ETtopteva 6(xoXoyetv aXXif)Xotę.
8et 8r\ Ttep't r/ję apyrįę 7tavr6ę 7tpaypaToę rcavri avSp't xov
7toXuv Xoyov elvat xat xy)vttoXXy]vaxe^tv etxe op&aię eite
Įjtr) u7toxetxaf bidvrję 8e e^exaa8etar)ę bcavčoę, xa Xot7ta
e cpatvea&at exetvT) ė7t6(xeva. ou pivrot aXXa | ftaupa^otp’
av et xat xa ovoptara aup.cpa>vet aura aurotę. 7taXiv yap
emaxe<įKO|i£&a a xo 7tpoxepov StT)X0op£v. aję xou 7tavxoę
tovroę re xat cpepopevou xal peovroę cpapev cnr^patveiv Tjplv
xy)vouatav xa ovo[xaxa. aXXo xt outcoaoi 8oxet 8y)Xouv;
437 Kpattaoi. Ildvu acpoSpa, xa't opDaię ye || OYjpoctvet.
SflKPATHI. Sx07W0p£V§7] sE, OUTČOVdvaXa{36vTeę 7tpai-
TOV TOUTOTOOVOĮJta, TY]V«E7UCTT7]pif]V», dję dp<pt(3oX6v
ĮjIE V

[eaxt], xat paXXov eotxe aypatvovrt ort tcmrjatvyjįjuovem

rote 7tpaypaat tyjv tjAj^ęrjv rj oxt aup7teptcpepeTat, xat op-
Oorepov ecrav dxntep vuv aurou ttjv dpyrjvXeyetv paXXov
* r\ £p.(3dXXovraę to |-«^e7ttcmf)Įjtr)v», aXXa ttjv ep{3oXr]v
* TTOtrjaaa&at avrt r/įę ev rai et ev Tai uora. ekstra to «(3e-
(3atov», oxt pdaecoę rtvoę eartv xal crcdaeoię pipYjpa aXX’
b ou cpopočę. | ETtetTa ij «taxopta» auxo 7tou cnfjptatvet oxt ta-

220
 K ratilas

džiausiąs įrodymas, kad teikiantysis nenuklydo nuo tiesos,

antraip viskas jam nebūtų išėję taip darnu. Argi pats to
nesupratai — tu, kuris kalbėjai, kadvisi vardai radosi pagal
tą patį dalyką ir į tą patį dalyką krypsta?
Sokratas. Tačiau tai, gerasis Kratilai, nėra joks iš­
teisinimas. Mat jeigu teikėjas, suklydęs pačioje pradžioje,
kitus dalykus jau jėga sulygiavo į [pirmąjį] ir | privertė su d
juo derėti, nieko čia keisto, kaip kad kartais brėžiniuose
atsiradus pirmammenkam ir nežymiam netikslumui, dau­
gybė likusių dalykų seka paskui jį, vienas kitą tarpusavy
atitikdami. Tad kiekvienam vyrui dera pateikti sau itin
išsamią apyskaitą ir itin nuodugniai žiūrėti į kiekvieno
daikto pradžią — ar laikosi teisingai, ar ne; o ją pakanka­
mai ištyrus, likusieji dalykai pasirodys paskui ją seką. Bet
vis dėlto | stebėčiausi, jei irvardai tarpusavyje derėtų. Vėl e
peržiūrėkime tai, ką pirma praėjome. Sakėme, kad vardai
žymi visa ko esmę taip, tarytumei [viskas] eitų, lėktų ir
tekėtų. Ar tau atrodo, kad šitaip jie atskleidžia ką kita?
Kratilas. Na ne; žinoma, kad tai, ir žymi || teisingai. 437
Sokratas. Tai žiūrėkime, pirmiausia vėl iš jų pasiėmę
šitą vardą — „mokėjimas“ (epistėmė): koks jis dvilypis ir
veikiau jau panėši į reiškiantį tai, jog mūsų siela stovi prie
daiktų (histčsi epipragmasi), negu kad lakioja aplinkui, ir
teisingiau šio [žodžio] pradžią sakyti taip, kaip dabar, negu
įterpus h [sakyti] hepistėmė, bet užuot [įterpus] prieš e,
įterpti prieš iota [-ephiistėmė]. Toliau, — „tvirtumas“ (be-
baion) pagal tai, kad jis yra kažkokio pagrindo (basis) ir
stovėjimo, bet ne lėkimo pamėgdžiojimas. | Paskui — „ty- b

221
 KpotTuAoę

tyjoti tov pouv. xat to «tciotov» torocv TzaLvza.nx.ai OYjĮjįaivet.

ercetxa 8e rj «(ivt)įit)» rtavrt noo (jtYjvuet ori įjlovy) ecrav ev
Tįj °u CP°P<*-£i &£ fiouAet, Y) «a(xapTta» xat r,
«auĮj.cpopa», et xaTa to ovojjta Ttę dbtoAoutHjcret, cpaveirat
TauTov Tfj «auveaet» touty) xat «emanr)[jtY)» xai Totę aA-
Aotę 7tacrt Totę rcepi, Ta cntouSata ovoĮjtaatv. šti toivov yj
«afjtadta» xai Y) «axoXa<rta» Ttapa-rcAYjata TOUTOtę cpat-
c veTar Y) (iev yap toū apa §eto tovroę | sopėta cpatveTat, Y]
«apatKa», Y) S’ «axoAaata» TtavraTtaatv axoAoutKa Totę
7tpay(jtaat <patveTat. xat ourtoę, a vopi^ofjtev e7tt Totę xa-
xtcTTOtę ovo(juxTa elvat, opotoTaT5av cpatvotTo Totę ėm
Totę xaXXtCTTOtę. oTpat 8e xai aAAa tcoAA’ av Ttę eupot et
7tpay(iaTeuotTo, ei; tov obr\dzir\ av au roiXtv tov t <x ovo-
(jtaTa Tt&epevov ouy^t tovra ouSe cpepopeva aXXa (jtevovra
Ta 7rpay(jtaTa OYjpatvetv.

d Kpattaoi. ’AXX’, to 2toxpaTeę, opąę oTt Ta TtoAAa |

exe tvtoę etTYjĮjtatvev.
Eokpathi. Tt oOv touto, to KpaTuAe; totmep <{/Y)<pouę
StaptOjjtYjaopeSa Ta ovopaTa, xat ėv toutoj etrrat yj opOo-
TYję; onorepa av 7tXetto cpatvYjrat tocovopara cr/](juatvovra,
Taika Syj earat TaAY]9rj;
Kpattaoi. Ouxouv etxoę ye.
SflKPATHl. OuS’orrtotmouv, to cptAe. xat Taika pev ye
ai)Tou eaatopev,

222
 K ratilas

rinėjimas“ (historia); jis gal žymi tai, kad sustabdo tėkmę

(histesi ton rhoun). O „patikimas“ (piston) visais atžvilgiais
žymi „sustojusį“ (histan). Toliau „atmintis“(mnėmė) kiek­
vienam tubūt nurodo, kad yra „laikymasis“ (manė) sieloje,
bet ne lėkimas. O jei nori, „klaida“(hamartia) ir „nelaimė“
{symphora),)ti kas sektų paskui vardą, pasirodytų tas pat,
kas ir „supratimas“ (synesis) bei „mokėjimas“ (epistėme) ir
visi kiti rimtus dalykus liečiantys vardai. Į juos nepaprastai
panašūs atrodo „nemokšiškumas“ ir „nežabotumas“, nes
„nemokšiškumas“ (amathia) atrodo esąs kelionė | „einant c
kartu su dievu“ (hama thedi iontos), o „nežabotumas“ (ako-
Lzsia) visais atžvilgiais atrodo esąs „sekimas daiktais“ (ako-
louthia toispragmasi). O šitaip [vardai], kuriuos laikome
vienų iš blogiausių dalykų vardais, gali pasirodyti esą pa­
našiausi į skirtuosius gražiausiems dalykams. Manau, kad
kas nors, pasiryžęs pasidarbuoti, atrastų ir daugybę kitų
[vardų], iš kurių vėlgi savo ruožtu galima būtų manyti, jog
teikiantysis vardus žymi ne einančius bei lekiančius, bet
išliekančius daiktus.
Kratilas. Tačiau, Sokratai, matai gi, kad daugelis d
[vardų] | žymi anaip.
Sokratas. Na tai kas, Kratilai? Ar suskaičiuosime
vardus tarytum balsavimo akmenukus, ir čia ir bus jų tei­
singumas? Kai pasirodys, kurį dalyką reiškia daugiau
vardų, tie [vardai] ir bus tikri?
Kratilas. Na ne, menkai tikėtina.
Sokratas. Nieku būdu, mielasai. Ir palikime šiuos
dalykus čia,

223
 KpanjAa;
VeršioA

xa8e 8e emcraetjKOĮjteBa, et Yjpttv xat rrjSe 6[i.oXoyetę

e etxe xat ou. | cpepe, xouę ra 6v6[iaxa ev xoaę 7roXe(it xtOe-
fxevouę exa<rxoxe, ev xe xatę 'EXXYjvtxatę xal (3ap(3aptxatę,
oux aprttoę G>[xoXoyouĮjievvofjto9sxaę elvat xat tyjv xt/yrp>
tyjv toūto Suvafievrjv vo[xo9extxr]v;
Kpattaos. Flavu ye.
Sokpaths. Aeye Syj, ot Ttptorot voptoBerat xa xptoxa
6v6(xaxa rcoxepov ytyva>crxovxeę xa 7rpay(juxxa, olę ext-
&evxo, extOevxo yj ayvoouvreę;
Kpattaos. OI(jtat piv lyto, a> Stoxpaxeę, ytyvcoa-
xovxeę.
438 ||Sqkpath2. Ouyap 7tou, a>eratpe KpaxuXe, ayvooūv-
xeę ye.
Kpattaos. Ou pot 8oxet.
S okpaths. Ttva ouv TpoTiov cpaipev auxouc et8oxaę
9e<rt>at Y)vopoBexaę elvat, Ttptv xat ortouv ovopa xetaBat
xe xat exetvouę e’tSevat, etitep įjly) eaxt xa 7tpaypaxa pa-
$etv oXX’y] ex xtov ovopaxcov;

V eršio B

e7iaveXBto(jtev Se 7taXtv oOev Seupo pexe(3Y]pev. apxt

yap ev xotę TtpocrBev, et pipvrjaat, xov TtOepevov xa ovo-
(i.axa avayxatov ecpajcrBa elvat etSoxa TtOea&at olę ext-
t)exo. KOTepov ouv ext aot Soxet ouxtoę Y) ou;

224
 K ratilas

[Versija A]74

o žiūrėkime, ar ir šičia sutinki su mumis, ar ne. | Na- e

gi, pasakyk, argi neseniai nesutarėme, kad kiekvienąsyk
nustatantieji vardus tiek helėnų, tiek barbarų miestuose
yra papročių steigėjai, o menas, įstengiantis tai atlikti —
papročių steigimo menas?
V

Kratilas. Žinoma.
Sokratas. O sakyk, arpirmieji papročių steigėjai pir­
muosius vardus suteikė pažindami tuos daiktus, kuriems
teikė [vardus], ar nežinodami?
Kratilas. Aš manau, Sokratai, kad pažindami.

|| Sokratas. Tik jau ne nežinodami, bičiuli Kratilai. 438

Kratilas. Man neatrodo.

Sokratas. Tad kaip turėtume sakyti, kokiu būdu jie
pažindami suteikė [vardus] arba buvo steigėjai pirmiau,
negu buvojo bet koks vardas irjie galėjo [jį] pažinti, jeigu
daiktų neįmanoma išmokti kitaip, tik iš vardų?

[Versija B]

o patys vėl grįžkime prie to, iš kur nuklydome čionai.

Mat ką tik [kalbėtuose] dalykuose, jei pameni, sakei, kad
vardų teikėjas būtinai turi teikti pažindamas tuos dalykus,
kuriems teikia [vardus]. Tad ar tau vis dar šitaip tebeat­
rodo, ar ne?

225
 KpocTŪXoę

Kpattaos. Tirt.
S okpathi. ’H xat tov ra 7rpč6ra TtOepevov etSora cprję
TtOeaOoa;
Kpattaos. EtSora.
SflKPATHI. ’Ex TCOtCOVOUVOVOJIOCTCOV7}(J(£ĮJLa97]XCOę7J
b Y)upTf)xcoętjv ra 7tpayĮAaxa, | etrcep ra ye Ttpayra įjltjtcco
exetxo, (xat)elv S’ au cpaptev tol 7tpay(xaxa xai eupetv
aSuvarov elvat aAAcoęi] xa ovojiara (jta&ovraę 7) aurouę
e^eupovraę ola eart;
Kpattaos. OIįjuxi piv eya> tov aATjOecrcaTov X6yov
c Trepl | toutcov elvat, ai £coxpaxeę, pra^co xtva Suvapiv el­
vat tj avdpto7tetav ttjv depevrjv xa 7tptoxa ovopaTa rolę
7tpdypaatv, uktts avayxatov elvat aura op&oę eyetv.
Hmcpaths. ETra otet ėvocvrta očvertOero auroę aurai
6 Oetę, čovSatpcov xtę tj 9s6ę;rj ouSev aot e8oxoūpev aprt
Aeyetv;

Kpattaos. ’AAAa prj oux9jvtoutcovxa erepa ovopaTa.

Uokpaths.riorepa, ai aptarė, tolerti ttjvaraatv ayov-
xa T]ra eiti ttjvcpopav; ou yap Ttou xaxa to aprt Aey&ev
nhrjfki xpt9r)aeTat.
d Kpattaos. | Ourot Stj 8txatov ye, ai 2toxpax&;.
S akpaths. ’Ovoparcov oOv CTTaataaavTcov, xat raiv
piv tpaaxovrcov eaura elvat r a opota xįj aAirj&etą, raiv S’
eaura, rtvt ext 8taxptvoupev, Tj era xt eA$ovxeę; ou yap
7tou era ovopaTa y e erepa aAAa toutcov ou yap ecrrtv, aA­
Aa StjAov ort aXX’ a rra ^rjTTjrea tcAtjv ovoparcov, a Tjptv
epcpavtet aveu ovoparcov OTtorepa toutcov eart TaXT]9rj,

226
 K ratilas

Kratilas. Vis dar.

Sokratas. Ar sakai, kad ir pirmųjų [vardų] teikėjas
suteikė juos pažindamas?
Kratilas. Pažindamas.
Sokratas. Tad iš kokių vardų jis buvo daiktus išmo­
kęs arba atradęs, | jei pirmieji [vardai] dar nebuvo suteik- b
ti, o savo ruožtu sakėme, kad daiktus išmokti arba atrasti
neįmanoma kitaip, kaip tik arba mokantis vardus, arba
patiems atrandant, kokie [vardai] yra?
Kratilas. Manau, kad tikriausias šių dalykų paaiški­
nimas, | Sokratai, yra tas, kad pirmuosius vardus daiktams c
suteikusi galia didesnė už žmogišką, todėl būtina, kad jie
būtų teisingi.
Sokratas. Ar todėl manai, kad suteikusysis, būdamas
koks nors dievenis {daimon) ar dievas (theos), būtų galėjęs
juos suteikti pats sau prieštaraudamas? Ar tau pasirodė,
kad mes ką tik kalbėjome niekus?
Kratuos. Tačiau tie kiti vardai buvo [suteikti] ne jų.
Sokratas. Kurie, kilnusai? Ar vedantys prie stovėji­
mo, arprie lėkimo? Juk laikydamiesi to, kas ką tik pasaky­
ta, gal nespręsime pagal daugumą.
Kratilas. | Tai nė nebūtų teisėta, Sokratai. d
Sokratas. Tad kai vardai varžosi tarpusavyje, irvieni
sako, kad jie panašūs į tiesą, o kiti — kad jie, pagal ką jų
bylą išspręsime ir į ką kreipdamiesi? Juk ne į kitus gi, skir­
tingus jų vardus, nes tai neįmanoma, tačiau aišku, kad
dera ieškoti nebe vardų, o kažko kito, kas mums irbe vardų
išryškins, kurie jų yra tikri, tai yra parodys | būtybių tiesą, e

227
 KparuAoę

e Seilįavra SrjXov oti ttjv | d&rjtteiav Ttov ovtojv.

Kpattaoz.Aoxei įxoi outoj.
Sokpathi. ''Ecrriv apa, d>ęeoixev, ai KparuXe, Suva-
tov fia9eiv aveu ovofiarayv toc ovra, eiTtep Taura ourtoę
®XeL
Kpattaos.Oaiverai.
£ qkpath2. Aia rivoę aXXou o5v eri 7tpo<x8oxąę av
Taura paOetv; žpa Si’aXXoutou tį ourcepebcoę re xai St-
xaiorarov, Si’aXXV)Xcovye, ei nrj auyyevrj eariv, xai aura
Si’auraiv; to yap ttou erepov exeiva>v xai aXXoioverepov
av n xa'i aXXoiov cnrjĮiaivoi aXX’oux exeiva.

Kpattaoe.’AX7]9t) poi cpaivrj Xeyeiv.

439 || ZaKPATHl. vEye Srj 7ipoę Aioę- ra Se ovopuara ou
7ioXXaxię pivroi a>(jLoXoyT]aa[jLevra xaXai<; xei[xeva eoi-
xora elvai exeivotę a>vovofiara xetrai, xai elvai eixovaę
rčovTrpocyparcov;
Kpattaoi.NaL
Sokpathz. Ei ouv eori (iev ori fiaXiara Si’ovopLarcov
ra 7ipay[xara pav&aveiv, ecrri Se xai Si’auraiv, Tiorepa
oh>eir] xaXXia>vxal aacpeareparj yuiSrjatę; ex riję eixovoę
|juxv&aveiv aurrjv re aurrjv ei xaXčoę eixaarai, xal rrjv
aXrj$eiav 9jveixa>v, ii] ex riję aXrji)eiaę aurrjv re aurrjv
b xai rrjv |eixova auriję ei 7rpe7t6vTcoę eipyaorai;
Kpattaoi.’Exrrję aXr)9eiaę įjloiSoxei avayxrj elvai.
SilKPATHS. "Ovriva pev roivuv rpo7rov Sei [iov&aveiv
i] euptcnteiv ra ovra, [iei^ov tacoę eariv eyva>xevai rj xar’
ejie xai ere- ayamrjrov Se xai rouro 6 [XoXoyrjaa<TtXxi, ori

228
 Kratilas

Kratilas. Man taip atrodo.

Sokratas. Tad panašu, Kratilai, kad jei jau šitaip,
tai įmanoma išmokti būtybes ir be vardų.

Kratilas. Atrodo.
Sokratas. Tad ko gi kito padedamas manaisi galįs
jas išmokti? Ar ko kito negu to, ko dėka [jas išmokti] ti­
kėtina bei teisėčiausia — vienas per kitas, jei jau yra kaip
nors giminiškos, ir jas per jas pačias? Mat kas nors skir­
tingas ir kitoks negu jos, ką nors skirtingo bei kitokio ir
žymės, o ne jas.
Kratilas. Man atrodo, kalbi tiesą.
|| Sokratas. Tai ir klausyk, dėl Dzeuso. O argi mes 439
nesame daugybę sykių dėl vardų sutarę, kad dailiai besi­
laikantys [vardai] panašūs į tuos dalykus, kurių vardai jie
yra, ir yra daiktų atvaizdai?
Kratilas. Taip.
Sokratas. Tad jei įmanoma daiktus visiškai išmokti
per vardus, o įmanoma ir per pačius dailaus, tai kuris mo­
kymasis būtų dailesnis ir saugesnis? Ar iš atvaizdo moky­
tis jį patį, arjis gražiai atvaizduoja, o taip pat tikrovę, ku­
rios atvaizdas jis yra, ar iš tikrovės [mokytis] ją pačią ir | b
jos atvaizdą, ar jis deramai padirbdintas?
Kratilas. Man regis, būtina [mokytis] iš tikrovės.
Sokratas. Taigi, sužinoti, kokiu būdu reikia mokytis
ir rasti būtybes, galbūt yra daugiau, negu mudu su tavimi
pajėgiame. Tačiau pageidautina sutarti ir dėl to, kad jų

229
 KpaxuXoę

oux zE, ovopotTcov dXXa noki) paXXov auxa e£ auTČov xal

(jLaOTjreovxai ^rjnrjTeov r\ be tčovovopaTtov.
Kpattaoi.OatveTat, ai Sa>xpaTeę.
EflKPATHI. VExt TOLVUVToSc 0X6^0)[X£t)a, OTOOę ĮTfj
c T)(xaę xa 7ioXXa Tauxa ovoprra eę TauTov TetvovTa |
e£aroxTą, et Tai ovrt pev ot 9epevot aura StavoYjOevreę ye
eOevro toę tovroov drojevreov aei xai peovrcov — epodvovrat
yap epotye xai auTto outoj 8iavor)9r)vat — to S’, et žtu-
yev, ouy ouTtoę eyet, aXX’ouTOt auTot Te aKj7cep elę Ttva
Stvrjv CĮjLTtecrovTeęxuxčovrat xa't rjpaę e9eXxopevot 7cpo-
aep{3dXXou<Ttv. axe^at yap, ai daupaate KpaTuXe, o eya>-
ye 7roXXdxtę ovetpaiTTco. Ttorepov cpčopivTt elvat auTOxa-
d Xov xat ayaOov xa't ev exacrcov tčov ovtojv | outo), rj p/j;
* Kpattaoi. vEpoiye Soxet, ai 2a>xpaTeę, elvat.
£ qkpathi. Auto Totvuv exetvo (Txe<Jxope&a, prj et
npoaonov Tt eaTtv xaXov rj Tt tčovtoioutcov, xat 8oxet
TauTa Ttavra petv aXX’aux6, cpčopev, toxaXov ou Totoū-
tovdėt ėcrrtv olov ecrctv;
Kpattaoi.’Avdrpa).
Uokpathi. rAp’ouv olov Te TtpoaetTtetv auTOopOčoę,
et aet U7te£epyerat, 7tpčoTov pev OTt exetvo eartv, ŠTtetTa
oti TotouTov, r\ avdyxY] apa yjpčov XeyovTtov aXXo auTO
eu9uę ytyvea&at xat UTte^tevat xat pr)xeTt ouTtoę eyetv;

Kpattaoi. ’Avdyxr).
e ISftKPATHl. ričoę oOv av etr\ Tt exetvo o pYjSenoTe
(ooauTaję eyet; ei yap rcoTe coaauTtoę toyet, ev y’exetvco

230
 K ratilas

mokytinasi ir ieškotina ne iš vardų, bet jau kur kas veikiau

jų [mokytinasi ir ieškotina] iš jų pačių negu iš vardų.
Kratilas. Atrodo, Sokratai.
Sokratas. Tad pažiūrėkime darštai ką, idant šita dau­
gybė į tą patį linkstančių vardų mūsų | neapgautų: gal c
yra taip, kad suteikusieji esamybei [vardus] suteikė juos
mąstydami taip, nelyginant viskas nuolatos judėtų ir
tekėtų — mat man ir pačiam atrodo, kad būtent šitaip
jie ir mąstė, — o gal kartais yra ne taip, bet jie patys nely­
ginant į kokį verpetą įkritę sukasi ir tempdamiesi su savi­
mi meta ten ir mus? Mat pažiūrėk, įstabusis Kratilai, kas
man dažnai sapnuojasi. Ar galėtume sakyti, kad yra koks
nors grožis savaime ir gėris savaime, ir kiekviena būtybė Į d
šitaip pat, ar ne?
Kratilas. Man regis, taip ir yra, Sokratai.
Sokratas. Tad jį patį ir peržiūrėkime — ne tai, kad
jeigu koks veidas ar koks kitas toksai dalykas yra gražus,
tai iratrodo, kadvisi jie teka, — ne tai, bet, sakykime, pats
grožis — argi jis nuolat yra ne toks, koks yra?
Kratilas. Neišvengiamai toks.
Sokratas. Tad ar įmanoma teisingai jį taip vadinti,
jei jis nuolat pasitraukia, irar [įmanoma] iš pradžių [sakyti],
kad yra tai ir tai, paskui — kad yra toks ir toks, ar mums
bekalbant jis drauge neišvengiamai išsyk taps kitas, išslys
ir jau nebebus toksai?
Kratilas. Neišvengiamai taip ir bus.
Į Sokratas. Tai kaipgi galėtų būti tuo ir tuo kas nors, e
kas niekada nesilaiko taip pat? Mat jeigu kada nors užsi-

231
 KpanjAoę

twypov(x>Sr)Xov oxt ouSev pteTaĮžatver et Se ael toaauTtoę

eyet xai to auxo eart, rcčoę av touto ye p£xafJaXXot 7)
xtvotxo, (JtYjSevelįtardtĮjtevov T?ję auxou tSeaę;

Kpattaoi. OuSapičoę.
2 qkpaths. ’AXXa (XY)vouS’av yvtoa9etr) ye utt’ouSe-
440 voę. 6ujuxyap av eraovroę | touyvtoaoptevou aXXoxat aX-
XoZovytyvotro, <oaxe oux av yvoicr&etr] ext onolov ye xt
ėaxiv irj 7tčoęeyov yvčoatę Se Sr)7tou ouSepia yiyvcoaxei o
ytyvaxixet (jtr)Sa[juoęeyov.
* Kpattaoi. vEartv coęXeyetę.
2 qkpathi. ’AXX’ ouSe yvčoatv elvat cpavat ebcoę, to
KpaxuXe, et ĮiexaKt7ixet rodvra yp7)(jtaxa xat (jtrjSev ptevet.
et [jtev yap auxo touto, y) yvčoatę, tou yvčoatę elvat įjltj
ĮjteTaTCtTTTet, Įievot xe av aet r\ yvčoatę xat etr) yvčoatę. et Se
b xat auxo to eTSoę (jtexa7ct7tTet | xrję yvtoaetoę, apta t’av
ĮjLexa7tt7tT0t etę aXXo eISoę yvcoaetoę xat oux av etr) yvto-
atę- et Se aet Įxexa7it7iTet, aet oux av etr] yvčoatę, xat ex
toutoutouXoyou ouxe toyvtoaoptevov ouxe toyvtoa9r)-
aoptevov av etr]. et Se eaxt įacvaet toytyvčoaxov, eaxt Se
toytyvtoaxo[jtevov, eaxt Se toxaXov, eart Se toayaOov,
eaxt Se ev exaaxov tčov ovtcov, ou (Jtot <patvexat xauxa
c OĮiota ovxa, a vuv r)[xetę Xeyoptev, porj ouSev ouSe <popą.|
Ta0x’oOv 7torep6v tcotcouxtoę eyet rį exetvtoę tbę ot Ttep't
'HpdxXetx6v xe Xiyouatv xat aXXot 7toXXot, pir) ou pąStov
įj C7ttaxe^aa0at, ouSe navų vouv eyovroę av&pco7tou em-
Tpet^otvra ovojiaatv aurov xat tyjvauxoū tĮAjyrjv0epa7reu-
etv, 7ieTttaT£ux6xa exetvotę xat xotę Oepiivotę auxa, Stta-

232
 K ratilas

laikytų taip pat, tai aišku, kad per tą laiką nė kiek nekistų;
o jeigu nuolat laikosi taip pat ir yra tas pat, tai kaipgi ši­
tai kištų arjudėtų, niekuo nenutoldamas nuo savo paties
pavidalo (idea)?
Kratilas. Niekaip.
Sokratas. Tačiau tokiu atveju nebūtų nė nėkieno pa­
žįstamas. Mat norinčiam pažinti || vos prisiartinus, jis išsyk 440
taptų kitas ir kitoks, tad negalėtų būti pažintas, kas tai per
dalykas yra ir kaip laikosi, nes joks pažinimas nepažįsta
to, ką pažįsta nesilaikant niekaip.
Kratilas. Yra taip, kaip kalbi.
Sokratas. Tačiau tuomet, Kratilai, jeigu visi reikalai
kinta ir niekas neišlieka vietoje, nelabai tikėtina sakyti nė
pažinimą esant. Mat jei pats šitas dalykas, pažinimas, ne­
kistų savo buvimo pažinimu atžvilgiu ir amžinai pasilik­
tų pažinimu, tai pažinimas ir būtų. O jei kinta pats paži­
nimo | pavidalas, tai drauge [ir pažinimas] turėtų pakisti b
į kitą pažinimo pavidalą ir nebebūti pažinimas, o jeigu
nuolatos kinta, turėtų amžinai nebūti pažinimas, ir pagal
šį samprotavimą neturėtų būti nei galinčio pažinti, nei
galinčio būti pažinto. O jei nuolatos yra pažįstantysis, yra
pažįstamasis, yra grožis, yra gėris, yra kiekviena būtybė,
tai man neatrodo, kad šios būtybės, apie kurias dabar
kalbame, kuo nors panašios į tėkmę bei lėkimą. | Tad ar c
šie dalykai laikosi šitaip, ar taip, kaip sako Hėrakleito šali­
ninkai ir daugelis kitų, pamatyti toli gražu nelengva, lygiai
kaip protą turinčiamžmogui toli gražu nedera, kad jis pats
ir jo siela atsidėję tarnautų vardams, pasitikėdami jais ir

233
 Kp<raiXoę

)(upt2įE<j&at &ą ti etSora, xat auTOŪTe xal tčov ovrtov xa-

Taytyvtocnceiv m? ouSev uyteę ouSevoę, aXXa7tavTa tocnrep
* xepot(jLia pet, xal aTejęvtoę &onep oi xaTapp<p voaouvreę
d av$pco7ioi ouTioę | otea&at xai Ta TrpayjjtaTa &taxeia&ai,
u7io peu(xaToę Te xat xaTappou rcavra [ra] ypTjĮiara eyea-
Oat. tatoę Įiev ouv Syj, to KpaTuXe, ouTtoę eyet, tatoę 8e xal
ou. axo7tewj&ai ouv ypr) dcvSpeuoę Te xal eu, xai p) pąSuoę
arcoSe^eadat — eTt yap veoę ei xai Y)Xtxtav e^etę —
axe^a(ievov 8e, eav elipsę, [ACTaSiSovai xal epot.
Kpattaos. ’AXXa 7tonr)ato TauTa. eu pivTot Ia$k, oi
StoxpaTeę, ori ouSė vuvt aaxejrrtoę eyto, aXXa įjoi oxottou-
e piivcp xai npatypurca šyovTt xoXu | ĮiaXXov exetvtoę <pat-
veTai eyetv toę 'HpaxXetToę Xeyet.
S okpathi. Etę au&tę toivuv (jie, to eTatpe, 8i8a£etę,
ercetSav >įxy]ę* vūv 8e, totrrtep TOxpeaxeuaaat, Ttopeuou etę
aypov TrpoTceĮjuįiet 8e ae xai 'Ep(xoyev7)ę o8e.
Kpattaoz. TaŪT5šorai, to Eampareę, aXXa xat au
Ttetpto ert evvoetv TaŪTa TįSt).

234
 K ratilas

juos suteikusiaisiais, bei tvirtintų kaip ką nors žinantis ir

niekintų save patį bei būtybes, neva nieko niekur nėra
sveiko, bet viskas teka nelyginant kiauros puodynės,
ir tiesiog nelyginant sloguojantys75žmonės | manytų, jog d
ir daiktų padėtis yra tokia, ir kad visi reikalai apimti tėk­
mės bei bėgimo iš nosies. Taigi, Kratilai, gal šitaip ir yra,
o gal ir ne. Tad reikia vyriškai bei įdėmiai svarstyti ir nie­
ko lengvai nepriimti, nes esi dar jaunas ir dar turi laiko, o
išnagrinėjęs, jei rasi, pasidalyk ir su manimi.
Kratiias. Taip ir padarysiu. Betgi gerai žinok, Sok­
ratai, kad nė dabar nesilaikau šios nuomonės visai nesvars­
tęs, tačiau kai svarstau ir rūpinuosi daiktais, man kur kas
| labiau atrodo, kad yra taip, kaip kalba Hėrakleitas. e
Sokratas. Tad vėl kada grįžęs mane pamokysi, bičiu­
li, o dabar keliauk į kaimą, kaip ruošeisi, o ir Hermogenas
štai tave palydės.
Kratil\s. Taip ir bus, Sokratai, bet ir tu pabandyk dar
tai apmąstyti.

235
PAAIŠKINIMAI
RODYKLĖ
 T ekstologinės P astabos

Sudarant tekstologines pastabas, naudotasi Nicoll-Duke

1995 metų Kratiloleidimo kritiniuaparatu. Priimtos iršio lei­
dimo rankraščiųsantrumpos: ten, kursutampa rankraščių Bir
D skaitymai, nurodomas sąlyginis archetipas (3, o kur nesiski­
riarankraščiųQir Wpateikiamas tekstas - sąlyginis archetipas
S. Nurodomi anaiptol ne visi, o tik svarbiausi rankraščių skir­
tumai ir leidėjų pasiūlymai, galintys įtakoti vertimo prasmę.
Kadangi graikiško teksto pagrindupaimtas 1900 metų Burne-
to leidimas, tose vietose, kur dabartinio leidimo tekstas skiriasi
nuo Burneto priimtojo, nurodomas irBurneto skaitymas, nors
jis ir nebūtų siūlomo teksto varianto autorius.

385 b 2 cpėpe 8yj ... d 1 rcčoę yap ou (3T8 Procl. 12. 2:

Schofieldsuspiekpost 387 c 5 8oxeI a>ę Xeyetę stetisse; „nobis
tamen illa nusųuam in dialogo ųualem nunc habemus
convenire videntur“ (Nicoll-Duke) c 9 to ovofAoc [38:
toūto ovojjia T toūto Par. 1808 Burnet d 10 iSioc
eKOLGTOLią Q:i8ia exaaTa(,ę evioię (3Wl8ią cviotę Burnet
389 d 9 6 vofio9iT/]ę (3T:ovoĮiaToOeTYję 8 e 3 tco
auTai eavTe cv Ast: om. (3T8
391 a 1-2 aXXa ... TreiOcaOat: om. (3 a 2
Tsv: 7u0ea*)ai Burnet secutus Schanz
392 e 6 tl Sy) ... e 8 eyoiye: Hermann transp. post d 9
cpouveTai
393 a 5-6 toc ovoĮiaTa (38: ovoĮiaTa T secl. Burnet
394 e 11 opetvov (3T8P Eus.: opeiov Procl. 45. 19
395 a8TOŪ 7rXr)0ouę [3T8: secl. Ast toū 7ra*k>i>ęBurnet
tou Y]0ouę Apelt xapTeptaVat. 1029:xapTepiaę (3T8

239
T e k s to lo g in ė s p a sta b o s

Burnet d 9 T<xvTaXeia (žTSP: TOtXavTSta Spalding

Burnet
396 b 4 elvat post oov S: om. (3T b 7 ou8e
7iXy)aĮJiovY]v supleverunt Robinson et Nicoll; vide Procl. 54.
14-19,56.25-57.1, Rep. II269 (cf. Plot. V 1.4. 8-10, V 1. 7.
33-37)
397 c 10 Oeouę Eus. 1. 130, Eus. (BONV) 1. 37, 1.
111: Touę Oeouę (3T8, Eus. (A) 1. 37, (AI) 1. 111, Philop.
d 10Satfjiovaę ... av0pd)7couę] secl. Bumet e 1SaiĮiovaę:
secl. ed. anon. Jowett4
398 a 1U7ro)t06viot (ŽT: e7rt^06vLOt S OI. Theodoret.
(cf. PI. Rep. 469 a 1) b 68aY)(xoveę] Sapioveę ut vid. leg.
Procl. 77. 19 c 2 post eycb add. tov Samplova (3T8
Theodoret.: secl. Hermann d 5 postecmv add. ovoĮiaToę
^ocptv (3T8: secl. Nicoll aTOĮJįaToę X^PLV Peipers avo-
ĮjLOtOTTjToęX^PCVDyck d 8 eXeyoĮj.ev TQ: Xeyop.£v [3W
Burnett e 5 au (3TW: <r\> au Heindorfau oOv Q
399 b 4 o^UTepa add. Buttmann
400 d 7 ex°(JL£VHeindorf, falšo tamen editioni Basileensi
secundae tribuens:šxoL(xev (3TS
401 a 2 (3ouXet oov Jordan: ei (3oiiXsi oov T8 ti oOv
(3ouXet (3 b lOriveę xai a8oXeaxat, 8: xal aSoXe<Txai
Ttveę (iT b 13 elvai: om. T Burnet c 3 eaatavTS
eatav (3 (sėd Procl. 79. 19 habet iaalav) c 6 eaTtv
Burnet: eartav (/ėaTiav/ecmav) [3T8 soti Badham d
4eaatav Burnet: ecmav (ecmav) [3T8
402 d 12 utt6 8: om. (3T Burnet U7io ... ovopiaaavToę
secl. SchanzTOŪ ... 6vop.aaavToę secl. Burnet
403 a6 ai8eę Procl. 87.7 sq. (cf. 404 b2) Burnet: aetSsę
BT8S dcY]8sę D b 4 ov add. Neap. 340 III E 18 e3

240
 T e k s to lo g in ė s p a sta b o s

ouToę: om. T secl. Burnet (sėd cf. Procl. 87. 12)

404 a 1-2 tptXoaocpou ... lvT£tk>[ji7][jilvou Heusde:
cptX6cro<pov ... evTe{k>ĮjL7)[jivov PT$S
405c4-5vA7iXouv Boeckh: octuXouv Coisl. 155a7iX6v
T a7cXčov pS a[7rX]cov n c7-8coa7rep ... ocxotTtv] secl.
Ast Burnet (sėd habet 11)
406a9AeY)0<b W:Xy)0<oBT BurnetA*Oco DAt)iO<o
QAeY)TO) utvid. Procl. 104. 15 AetTjOco Heindorf b1
8ta add. Stephanus c 7 xaXotTO Hermann: xaXoii[ievoę
PT8 Burnet c 8 lx add. Hermann
407 a 11 '0[XY]pouT8 "Opipov p Burnet b5a
Oeovoa Buttmann:7) Oeovoy) p8 yįOovoY) T d 9 aivTtvcov
8: et Ttvcov TTtvcov PTtvcov et b e6ro yap 8:xat to
PT Burnet
408 a7 to ... etpetv PT8: secl. Cornarius Nicoll-Duke
b 3-4 xat ... 9jv pTS (legit Procl. Rep. II 255): secl. Heindorf
d 8 8e tcovTOtcovSe W: tcovTOtcovSe P tcovTOtouTcov 8e T
8e tcov toioutcov Qtcov Totcov&e 8e Burnet
409 b 12-13aeXaevveoaeta PTW(aeXX- T):aeXa Iv
veov aei QaeXaevoveoaeta Heindorf Burnet c 1tcov
ovoįjloctcov xaXotTO PW et sic corr. T ipse: xaXotTO tcov
ovoįjloctcovprTtcov ovtcov xaXotTO Qtčov ovoįjloctcovsecl.
Nicolltcov secl. Burnet d 7 Tpo7iov PT: Xoyov S.
410 b 6 o&ev ... aYjp PTS: secl. Heindorf c 8 topai
8:opat BTopa DHOPAI Burnet clOopat Picopat W
copai TQ
412a4 |- he7rtaT7][jL7)v Schmidt:et (vele)l7rtaT'rj[JL7;v
BTS l7rtaTY]ĮjLY]v D ei e7retaT7)(jL7)v Burnet (cf. 437 a7) c
5 ayatTTOv. toū Oooū Baiter (cf. 422 a):dyaaTov toūto*oO
PTS ayatTTOv, to $o6v. toutg) oOvStallbaum

241
T e k s to lo g in ė s p a sta b o s

413 a 3 tocuto Buttmann: toūto (3T8 Bumet a4

Ata Hermann:8t5a QiS(a(i) (3TW b 17re7tūa*>at corr.
m. rec. in Ven. app. cl. 4. 54: 7re7ruaOai axr)xoevat (3T
7re7tūa0at to 8txatov ax7]xoevai 8 7t£7tūaOai xai axY)-
xoevai corr. fort. m. 1in Par. 1811 d 11 ovToę eĮUtoStafAa
(3T: £{jltt6Sc<T[jlocVar. gr. 896 Nicoll-DukeovTtoę e[A7t68ia-
fia 8
414 b 4 Xot7ra ... au^va m. 2 in Ven. 186: Xoi7ia ...
au/va ctcc pTQXot7ta ... auva soti We7uXoi7ra ... au^va
Burnet c 2 xal toū vū add. m. 2. in Ven. 186
4l5c9xocxtocę W:xaxt<xTBurnetxaxta (3xocxtocv Q
d4tao)ę... d 6 alpeTcoaTYję (3T8: secl. Burnet.
416 c 9 xaXoūv Badham: xaXov [3T8 d 4 xaXoūv
Burnet: xaXov (3TS
417 c 9 au^Yjv 7roteIv Nicoll: aūĮįeiv xai 7ioe!v (3TS
corruptum cens. Burnet aū^eiv xai 7uatvetv (velaū^etv xai
7itova 7ioteiv) Heindorfxai 7rote!v secl. Slings
418 b 4 auTY)] auTY)i Burnet d 9 Suoyov (3TW:
Suayov m. rec. in Coisl. 155 Schneider ex Et. Mag. Nicoll-
DukeSuyov Wilamowitz e 2Suoyov (3TS: Suayov m.
rec. in Coisl. 155 Nicoll - Duke
419 a 9 Suov W: olov Qov (3TBurnet tov Bekker c
5 et8xexX7][iivY) Heindorf:xexXY)ĮxevY) (3T8
420 a 5 l[iipou Te xai peŪĮiaToę: secl. Ast a8
eSpe! [38: etape! T b 5 oū] au (velaū)Heindorf c
4-5 xal to Į3ouXeūea0at Q:xai (3ouXeūea&at (3TW d
3 etę add. Stephanus Oeco Stephanus: &eai DT8 Oeco BOečo
Vat. gr. 1029
421 b 1xaTa TaŪTa Heindorf:xal toūto (3T8 Burnet
b 2 auyxexpOTrja&at [3T8: secl. Hermann d 3 dveūpeTa:

242
 T e k s to lo g in ė s p a sta b o s

avepeiiv7]Ta W d 4 av etY) et Y)T2 av etrkyj (3TQav 9įt*

7j Wet 7) Burnet
422 c 12 vuv om. Q: vuvSy] Heindorf Burnet
424 d 1 xa ovxa: sėd. Beck d 2 aO olę Badham:
aOthę (3T8 fort. e7ct0etvat <8et 8teXea0at> et d 5
7tdvTa < 8et> Robinson duče Heindorf
425 c 4 7)[itv om. prQ (corr. fort. m. 1) secl. Burnet
t e^ytztoę Reinhard:Tt /pYjaTOv (3T8 Tt )(p7]atĮjuoTepov Duke
Tt xP7)V secluso eSet Ast Burnet d 5 (3otiXet Hermann:
Sėt (3TSt) 8
426 c 3 eatę Burnet: teatę Bteatę TQfort. D teaatę
W c 7 eatę Burnet: teatę Bteatę DTQteaatę W c
10 eSet... d 3 covoĮiaaTat secl. Heindorf c 10 eSet... d
1 elatv (proxteatv) sėd. Mėridier d 1 xteteatv Nicoll
(velxtetveatv Robinson): xtetv7jatv (3TWBurnetxtetxtvY]atv
Qxteatv Stephanus r\ xteatv Duke:*?] elatv ^Tyj tetatv
S tį elatv secl. Burnet d 2 araeatę Duke: ardatę (3T8
e2xpe^etv Q:Tpa/et (3TW
427 a 6aetap.ov] ataptov Heindorf Nicoll-Duke
429 b 2 epya]: secl. Burnet Nicoll-Duke c 6 7) ...
S7)Xouaa: secl. Schanz BurnetYjv to ovojjta Sr^ot Heindorf
431 e 9 opa 8: opąę (3T Burnet
432 a 2 oi) add. Bekker secutus Schleiermacher d8
et7retv] et7ietv ouSetę Burnet
433 a 8 otĮ^e 68oO (3TW: ecp’ oSotę Q „otįitaĮioū vėl
fort. otjxo8tou“ Burnet
434 a 9cpdp(jtaxa 8: cpap[xaxeta (3TBurnet
437 a 7 to l-feTttaTYjĮiYjv Schmidt:TO ei e7uaT7;[iYjv
(3T8 e7ie'taT7][jL7]v Burnet a 7-8 dXXd ... toiTa: secl. Ast
437 d lOTaSe ... 438 a 3 8oxet habet in textu W, non

243
T e k s to lo g in ė s p a sta b o s

habent (3TQ „vidit Jachmann hoc in loco duplices esse

versiones et d 10 xa8e ... 438 a 3 8oxet spuria esse iudicavit.
Kapp tamen duplices versiones ita ut nos disposuimus
constituit, et ambas credidit manu Platonis ipsius esse scriptas,
fortasse recte ut nobis videtur“ (Nicoll-Duke)
438 b 5-8 versioni Aattr. Kapp b 9 post ola zgti ;
add. 8oxeIę x( įjxx Xeyctv, & 2coxpaxeę (3T8: secludenda
sunt si veršio B cum b 8 cohaeret ita ut Kapp opinatur
439 d 2 elvat om. bQ d 8-440 a 5 „argumenta
mirė elliptica; posses (i) lacunam ante d 8 suspicari (Stokes);
(ii) e 1-5 in alium locum transferenda suspicari (Robinson);
(iii) lacunam post zyzi (e 2) suspicari (Strachan); verendum
ėst ne in codd. habeamus disiecta fragmenta longioris horum
argumentorum versionis“ (Nicoll-Duke)
440 c 8 xepafjua] ^et[i.appoa Apelt

244
 P aaiškinimai

1Prodikas iš Kejo (apie 470 - 400) - vienažymesnių sofistų

sąjūdžio figūrų. Apie dviejų tarifų Prodiko paskaitų kursus
užsimena ir Aristotelis: „[...] Kai klausytojai ima snausti, jiems
[reikia] mestelėti šiek tiek penkiasdešimties drachmų vertės
[medžiagos]“ {Rhet. T, 1415 b).
2Ti ’kiyeiv - „pasakyti ką tikra, svarbaus“.
3Čia ir toliau - aliuzija į garsiąsofistų tezę, kad sakyti melo
neįmanoma, nes neįmanoma pasakyti to, ko nėra. Plg. Eutidė-
mą, Sofistą 236 e - 246 a.
4Plg. PoL 281 a-b.
5Protagoras Abderietis (apie 490 - 420) - vienas įtakin­
giausių sofistų judėjimd mąstytojų, veikale,AXy)&eia „Tiesa“
mokęs apie pažinimo subjektyvumą. Plg. Theaet. 152 a sq.
6Čia ir toliau pasitaiko konstrukcijosou 7tavo / įjly) Ttdcvu.
Pažodžiui tai reiškia „ne visiškai“, tačiau vartojamas kaip litotė
reiškia „visiškai ne“ (plg. LSJ s.v.7tavu I. 3). Sokratas šią išraiš­
kos formą vartoja ironiškai.
7Eutidėmas - sofistas, kurio „agonistinė“kalbos samprata
aptariama bendravardžiame Platono dialoge.
8 Ši replika pagrįsta dviguba graikiško veiksmažodžio
ovoĮia^eiv semantika, atitinkančia lietuviško žodžio „vardyti“
semantiką: tai ir „iš-vardyti, vadinti vardu“, ir „į-vardyti, suteik­
ti vardą“.
9Plg. sąsają tarp7ipa!;i<; „veikla“ ir7rpay(i.a „daiktas“.
10ŽodžioxaXcoę prasmė graikų kalboje platesnė, negu tik
„dailiai, gražiai“. Šiuo atveju jis reiškia ir „deramai, tinkamai“.
11„Papročių steigėjas“-vojJLO^ETTjC. Kituose kontekstuose
šis žodis paprastai verčiamas žodžiu „įstatymdavys“, tačiau Kra-

245
P a a išk in im a i

tilokontekste jis įgyja platesnių prasminių sąsajų, ir dėl asocia­

cijos suvoĮioę kaip „papročio“ reikšme verčiamas žodžiu „pa­
pročių steigėjas“, vietomis paliekant tiesiog „steigėją“. Graikiš­
kajame tekste esama sąskambio, pagrindžiančio „vardų teikėjo“
pavadinimą „papročių steigėju“. Geriausiai jis regėti rašytiniu
pavidalu: ONOMO0ETH2 TAONOMATATI0ETAI.
12Gr. o £7T£cpux£i xepxt^etv. Visi vertėjai xepxt^£tv
supranta kaip infinitivusfinalis. Įmanomas ir kitas vertimas:
„tai, kas yra audimas iš prigimties“.
13Priimama Peiperso konjektūra: ap-cptyvosiv „abejoti“
vietoj rankraščių (3T8 pateikiamo ayvoeiv „nežinoti“.
14//.XX 74.
15//XIV 291. Abu nurodyti vardai įvardija pelėdą.
16IL XXII 507.
17Gr. ’AaTuavod; reiškia „miesto valdovas“.
18Keturios minėtos raidės yra vienintelės graikų alfabeto
raidės, vadinamos jų žymimais garsais. Visos kitos raidės buvo
tik inicialas žodžio, esančio raidės vardu. Mūsų laikais minėto-
siosms raidėms vartojami vardai - epsilon, ypsilon, omega, omik­
ron - atsirado tik bizantiniu laikotarpiu.
19„Miesto valdytojas“.
20„Vadas“, „Karvedys“, „Geras kare“.
21 „Garsus gydymu“, „Gydantis mariuosius“.
22„Dievų mylimas“, „Dievą menantis“.
23Orestu pradedama analizuoti vardus mitinių personažų,
tarpusavy susijusių genealoginiais ryšiais: mitinių herojų gran­
dinę pabaigiantis Tantalas yra tėvas Pelopui, kurio sūnūs yra
Tiestas bei Atrėjas; Atrėjo vaikai yra Menelajas ir Agamem­
nonas, Oresto tėvas. Pabaigusi žmogiškąją giminės liniją, etimo­
logija genealogine grandine kyla aukštyn: toliau aptariamas

246
 P a a išk in im a i

Dzeusas, Tantalo tėvas, paskui - Kronas ir jo tėvas Dangus.

24„Priežastininku“ čia verčiamas graikiškas žodis aiTtoę,
įprastiniuose kontekstuose reiškiantis „kaltininką“ ir susijęs su
ocLTta - „kaltė; priežastis“.
25Dzeuso vardas suveiksmažodžiu^7)v „gyventi“siejamas
Aischilo (SuppL 584 sq.), Euripido (Or. 1653) ir Hėrakleito
(fr. 32 DK). Pastangų susieti Dzeuso vardą su priešdėliu Sta
„per ką“ galima įžvelgti Hėsiodo Op. 2-3.
26 To meto šnekamojoje graikų kalboje žodis Kpovoę
buvo tapęs „plepio, niekų tauškėjo“ sinonimu. Pasak Platono,
Krono varde galima išgirsti žodįxopoę, reiškiantį arba „jauni­
kaitį“, arba „persisotinimą“.
27Zodisoupavoę „dangus“ ir veiksmažodisopav „regėti“
siejami ir Resp. 509 de, 529 a; Soph. 246 a.
28Gr.dc7r6 UpoanoLkziou 7rpoa7re7rccoxėvai. Žodžių
žaismas: Ilpoa7taXTLoę gali reikšti ir „atsitiktinai iškritęs“ (nuo
7iaXXco „mesti kauliukus“), t.y. tą patį, kaip ir7rpoa7rc7TTcoxc-
vai „pasitaikyti, iškristi, užgriūti“. Minimasis Eutifronas galbūt
yra ir bendravardžio Platono dialogo veikėjas.
29Gr. a7to8tO7CO(JL7ryja6[j.0&a. Užsimenama į specifinį
apsivalymo ritualą, kurio metu už miesto buvo išnešamasAtoę
xco8ioę (arba Sloę xcp8ioę) - avino kailis, pašvęstas nuo
žmogžudystės ar kitos sunkios kaltės apvalančiajam Dzeusui.
Scholiastas šas apeigas aiškina taip: a7toSi07iOĮJL7reuTt)ori q>aai
to a7roTp£7re<jt)ai tov 7tpooTp67raiov Ata xal olovcl xa^at-
pea&ai Ta „apodiopompeisthaivadina nukreipti Kreipi­
mosi Dzeusą [t.y. Dzeusą, į kurį kreipiasi nužudytųjų vėlės,
prašydamos atkeršyti] ir nelyginant apsivalyti nuo kraupių da-
lykų •
30Gr. ano toū auxo[xaxou. Pradinė šios idiomos reikšmė

247
P a a išk in im a i

yra „savaime, spontaniškai“, vėliau ima reikšti „be išorinės, re­

gimos priežasties“, galiausiai - „atsitiktinai“ (plg. LSJ s.v). Šiame
kontekste tos reikšmės sutampa.
31Herodotas siūlo kitą, ne tokią fantastišką žodžio deoę
etimologiją. Pasakjo, pelasgai šiuovardu pavadinę dievus todėl,
kad jie „tvarkdje nustatė“ (x6<jįi<o &evxeę) visus daiktus.
32Čia ir toliau Antano Smetonos pasiūlytu žodžiu „die-
venis“ verčiamas graikiškas žodis S ouįjlcov. S ouįjuov žymi ne
paskirą dieviškųjų būtybių klasę, ar žemesniąsias dievybes, kaip
kad kartais manoma, o ypatingą dieviškumo pasireiškimo būdą.
SaiĮicov, pasak Burkerto, yra „slaptagalia, jėga, kuri gena žmogų
priekin, kai neįmanoma įvardyti jokio to priežastininko. [...]
Kiekvienas dievas gali veikti kaipdaimon>ne kiekvienasjo veiks­
mas apreiškia jį kaip dievą. [...] Tad daimonyra homeriško po­
žiūrio į dievus kaip asmenines ypatybes turinčius individus
būtinas papildymas; jis padengia tą trikdantį likutį, kuris iš­
vengia apibūdinimo ir įvardijimo“ (p. 180). Platonas, savaip
interpretuodamas Hėsiodo pasakojimą {Op. 109-126) apie tai,
jogAuksoAmžiaus žmonės, jų rasei išmirus, Dzeuso valia buvo
paversti SatĮJįoveę, mirtingųjų sargais ir globėjais, atspindi jo
metu ir ne be jo prisidėjimo įvykusį prasmės poslinkį, kurio
dėka SatĮioveę imami suvokti kaip žemesniosios dievybės,
„demonai“.
33Hes. Op. 121-123. Čia cituojamos eilutės gerokai ski­
riasi nuo šios Darbų ir dienųvietos tradicinio teksto („Okadan­
gi šiągiminę žemė paslėpė po savimi, / jie yra dieveniai didžiojo
Dzeuso sprendimais, / dori, žemėj gyvenantys mariųjų žmonių
sargai“).
34T.y. senajame Atikos dialekte. Sį sakinį galima versti ir
kitaip: „tą patį vardas atitinka ir mūsų pirmykštėje šnektoje“.

248
 P a a išk in im a i

35Šią frazę skaitant galima ir apversti: „kad netgi didvyrių

padermė tampa kalbėtojų ir sofistų gimine“.
36 Skiemenų „skardumas“ (oŽįUTTję) ir „sunkumas“
((iapuTYję) įvardija kirčiuotus ir nekirčiuotus skiemenis.
37Gr. avsĮiicnrjTOV. Nuoroda į galimą keršto deivėsNe-
[lecuę sankciją susieja vardų tyrinėjimą su archainiame pasau­
lėvaizdyje paplitusia vardo žinojimo kaip tabu sferąpaliečiančio
maginio veiksmo tema.
38Gr. £evtxa 6vo[xaTa - turimos omeny kitos graikų
tarmės. Negraikų žodžiai vadinami (3ap(3apixa ovoįaoctoc. Ir
toliau „svetimais“ bus vadinami kitiems graikų kraštams
priklausomą žodžiai ar žmonės.
39 Tariant panašumas ne toks ryškus, negu rašytinio pa­
vidalo: ESSIA, EZTIN bei ESTIA.
40Hėrakleito fr. 91a DK.
41Čia „Rėja“ (Rhea) veikiausiai kildinama iš rhein („tekė­
ti“; plg. rheuma „tėkmė“), o Kronas - iš krounos („šaltinis“).
42IL XIV 201.
43Užuomina į vengiamą Plutono vardą „Hadas“.
44Plg. h. Dem. 489.
45Proklas in Cratylum 157 rašo, jog Platonas skiriąs tris
Seirėnių rūšis: dangiškąsias, apvalančiąsias ir esančias Hado ga­
lioje. Pastarosios iškyla kai kuriose Persefonės mito versijose.
Helena Euripido tragedijoje Helena (eil. 167 sq.) kreipiasi į
Seirėnes kaip į chtonines dievybes. Jų atvaizdais dažnai būda­
vo puošiami kapai.
46Pasak Iliados (XIV 203-204), Hado, Dzeuso ir Posei­
dono tėvas Kronas, Dzeuso nuverstas nuo sosto, buvo įmestas
į Tartarą ir prikaustytas jo gelmėse grandinėmis.
47„Ferefata“ ir „Fersefonė“ - tarminiai Persefonės vardo

249
P a a išk in im a i

variantai. Vardas esąs „baisus“, nes jame girdėti phonė- „nu­

žudymas, pražūtis“.
48Žodis £7racp7] reiškia ir „suvokimą“; pig. lot. compre-
hensio.
49Atjto) čia paaiškinama per Xouo, „norėti“, dorietišką
sdėXco sinonimą.
50 Theog 195-197.
51Parafrazuojama IL V 221
52Grafinis panašumas ryškesnis negu fonetinis: EPMHE -
EIPEMH2.
53Tikriausiai vėlesnis intarpas.
34Įmanomas vertimas: „žodis [Panas] reiškia „viską“ (pan)
ir sukasi bei sukiojasi“
55auTOŪ veikiausiai sietinas suXoyoę, o ne su7tav, kurį
galima suprasti ir „viskas“, ir „Panas“. Čia Sokratas iš pradžių
turbūt aprašo logos, atskleisdamas dvilypę jo prigimtį, o galiau­
siai nurodo, kad tokia būtybė teisingiausiai būtų vadinama
Panaipolosir vaizduojama kaip dvejopo gymio būtybė. Galima
kita interpretacija - kad Sokratas visą laiką ir nuo pat pradžių
kalba apie Paną, o ne apie logos, o Pano sutapatinimą su logos
motyvuoja pastraipos pabaiga (Sokrato replika 408 d).
56„Ožiškas“gr. Tpocytxoę - taip pat reiškia „tragiškas“. Plg.
anglišką Benjamino Jowetto vertimą: Whereasfalsehooddivells
among men belotu, and is rough likę thegoat oftragedy, for tales
andfalsehoods havegenerally to do with the tragic orgotish life,
and tragedy is theplace ofthem.
57Tradicinis Pano epitetas.
58Galimas daiktas, tai užuomina į Hėraklį, nešiojusį Ne-
mėjos liūto kailį, arba į Aisopo pasakėčią apie asilą, užsimovusį
liūto odą.

250
 P a a išk in im a i

59Plutarchas (Lyc,. 1) nurodo, jog Likurgas turėjo protėvį

šiuo vardu.
60Ta eaxaĮjLĮjiėva reiškia „tai, kas iškasta; griovys“, tačiau
specialesne prasme reiškia žaidynėse nužymėtą šuolio ribą.
Tokią reikšmę atskleidžia Pindaro N. V 20 U7toaxa7TTecv
[zaxpa aX(xaxa „nužymėti tolimą šuolį“ ir Schol. Pind. N. V
34a. Tad šis posakis greičiausiai turi idiominę reikšmę, kurią
LSJ s.v. axa7tT(0 verčia to leap toofar, orjurther than seemed
possible(kiti pateikiami pavyzdžiai - Luc. GalL 6; Lib. Ep. 438;
Or. 64.69).
61Plg. Theog. 326; Phixyra dorietiška ir bojotiška forma.
62ILVI 265.
63Gr. xėXoę - drauge ir „baigmė, pabaiga“, ir „atbaiga,
tikslas“.
64Gr. a)į0oę - „našta“.
65 Pasak kito teksto varianto, šią Sokrato frazę galima
versti „Mat jau baigiasi dievo įkvėpimas“.
66Gr. (Teorėta - ir „pirminiai sandai, pradmenys“, lot.
elementą; ir „raidės“.
67T.y. vėlesnių vardų siejimas su pirmais ir žodžio siejimas
su jo etimologija.
68Sceninė priemonė, žinoma deus ex machina vardu.
69 Op. 361.
70IL IX 644-645.
71 IL 1343; III 109.
72„Džiaukis“ (jįatpe) - įprastinė graikiška pasisveikinimo
formulė, atitinkanti liet. „sveikas“.
73Šios užuominos prasmė neaiški, nors spėjama, kad tai
gali būti susiję su „komendanto valanda“, įvesta atėniečiams
okupavus Aiginą Peloponeso karo metu.

251
P a a išk in im a i

74Rankraščiai šioje vietoje pateikia paralelines teksto at­

karpas. Versija A ilgą laiką manyta esant vėlesniu parafrazuo­
jančiu intarpu. Pastaruoju metu abidvi versijas linkstama laikyti
skirtingomis paties Platono adiktomis redakcijomis.
75Gr. „sloga“ -xocT<ippouę, pažodžiui - „tėkmė žemyn“.
 A pie „Kratilo“ etimologijas

L Etimologijų rūsys

Etimologizuoti žodį - tai susekti jo kilmę, rasti jo etimo-

ną (t o Žtuįjlov - „teisinga, tikroji žodžio reikšmė“), t.y. aptikti
žodžio savastį, esmę, paregėti žodžio idėją. Kaip matome, jau
pati etimologijos sąvoka, pats siekis etimologizuoti susiję su pla­
toniška nuostata ieškoti to, kas esminga, tikra, stabilu. „Krati-
lą“galima laikyti pirmu etimologijos veikalu, etimologijos, kol
kas kaip filosofinės, o ne kaip mokslinės disciplinos, pradžia.
Šiuolaikinė kalbotyra išskiria dvi etimologijų rūšis - vad.
liaudiškąsias ir mokslines etimologijas. Liaudiškosios etimolo­
gijos remiasi paprastu garsiniu žodžių panašumu, greitomis,
naiviomis ir gilesniais tyrinėjimais nepagrįstomis sugestijomis,
kai vien pagal garsinį panašumą susiejami visiškai skirtingos
kilmės žodžiai (chrestomatinis pavyzdys - „karvės“ ir „karvelio“
sąsaja). Mokslinė etimologija užgimė tiktai drauge su lygina­
mosios istorinės kalbotyros atsiradimu XVIII-XIX šimtmečių
sandūroje, jos metodas remiasi indoeuropiečių prokalbės
egzistavimo prielaida, skirtingų kalbų faktų lyginimu, taip pat
skirtingų istorinių tos pačios kalbos pjūvių lyginimu. Moksli­
nė etimologija siekia nustatyti genetinius žodžių ir jų reikšmių
ryšius, atstatyti pradines formas ir reikšmes.
Akivaizdu, kad Platono etimologijos nėra mokslinės. Ta­
čiau vargu ar galima jas pavadinti liaudiškomis, nes jos remiasi
ne tiek greitomis sugestijomis, kiek giliu filosofiniu žodžių ir jų

253
N a g lis K a rd elis

postuluojamų reikšmių apmąstymu, tų žodžių semantinio lyg­

mens pajungimu savai minties sistemai, savai logikai. Taigi „Kra-
tilo“etimologijas galima laikyti filosofinėmis etimologijomis.
Mokslinis etimologizavimas iš esmės yra induktyvus, nomina­
listinis, fragmentiškas, pagrįstas įsitikinimu, jog būtino ryšio
tarp žodžio ir daikto, tarp žodžio skambesio ir jo reikšmės ne­
sama; tuo tarpu Platono etimologizavimas - deduktyvus, siste­
miškas, realistinis, postuluojantis būtiną ryšį tiek tarp žodžio
ir daikto, tiek neretai ir tarp žodžio skambesio bei jo reikšmės.
Dar Antikos laikais kilo panašus ginčas tarp analogistų
(„filosofų“) ir anomalistų („kalbininkų“ šiuolaikine prasme):
pirmieji teigė, jog kalba yra sukurta (ne savaime atsiradusi!)
dievo-nomoteto, ir sukurta ne aklai, o pagal daiktų prigimtį
(xaxa cpuatv teorija); gi anomalistai teigė, jog kalba yra atsi­
radusi be dievybės įsikišimo, aklai, taigi ryšys tarp žodžio ir
daikto yra arba visiškai atsitiktinis, arba remiasi paprastu žmo­
nių susitarimu tam tikrus daiktus žymėti tam tikrais žodžiais
(xocTa iv teorija). Platonas „Kratile“samprotauja kaip re­
alistinės xaxa cpuaiv teorijos, kurią kiek vėliau suformuluos
stoikai ir išplėtos Aleksandrijos filologai, pranašas, jis, sakytu­
me, pripažįsta, kad žodžių skambesyje slypi užkoduota gilu­
minė tais žodžiais žymimų daiktų esmė. Įdomu tai, kad ana-
logistinės kalbos teorijos užuomazgas galima įžvelgti jau pačioje
indoeuropiečių mitologijoje ir poetikoje, kur ryškiai skiriama
„žmonių kalba“ ir „dievų kalba“ (tai pastebima ne tik graikų,
bet ir senovės indų, keltų, germanų kultūroje): tikėta, jog dievų
kalbos žodžiai (priešingai nei žmonių kalbos) išreiškia daiktų
esmę, todėl dievai, tą esmę žinodami, galį daiktus valdyti (plg.
ir Platono „Faidre“ (252c) sutinkamą poezijos citatą, teigiančią,
jog dievaitį, kurį „mirtingieji“ (t.y. žmonės) vadina Erotu, „ne-

254
 A p ie „ K ratilo“ e tim o lo g ija s

mirtingieji“ (t.y. dievai) vadina Pterotu („sparnuotuoju, spar­

nus auginančiuoju“) - šitaip išsakoma mintis, jog dievų kalbos
žodis atskleidžia dievybės prigimtį ir esmę).
Platonas, kaip ir galima tikėtis, taip pat daro perskyrą
tarp „teisingų“ ir „klaidingų“, „melagingų“ vardų (pastarieji,
griežtai kalbant, išviso nėra vardai). „Teisingi“yra tie vardai, ku­
rių garsinė struktūra gerai sutampa su išankstine sistemine (de-
duktyviai išvedama) samprata apie tuo žodžiu žymimo daikto
prigimtį ir esmę, o deduktyvus mėginimas darybiškai išnarsty­
ti nagrinėjamą žodį, pastarojo sandus susiejant su kitomis šak­
nimis, nesukelia fonetinių ir morfologinių sunkumų. Priešingu
atveju vardas laikomas „klaidingu“ ar iškraipytu; tokiu atveju
nėra keičiama išankstinė samprata apie tuo žodžiu žymimą
daiktą, o pats žodis fonetiškai ir morfologiškai pataisomas taip,
kad atitiktų kaip tik šią išankstinę sampratą. Kitaip sakant, ne­
suprantamas arba „nepasiduodantis“geidžiamai interpretacijai
žodis laikomas „klaidingu“, „melagingu“ vardu, t.y. ne-vardu.
„Kratilo“dialoge prieš iš esmės Karde frėaiv teorijos dva­
sia samprotaujantį Hermogeną stoja Kratilas, teigiantis, jog vieni
vardai padaryti teisingai, gi kiti - klaidingai, o jų ginčą xoct<x
cptiaiv teorijos naudai išsprendžia Sokratas, teigdamas, jog žo­
džiai turi ne tik savą reikšmę bei garsinę formą, tačiau ir vidi­
nę pusę - idėją; taigi išviršinė (leksinė) reikšmė supriešinama
su gilumine (vidine) žodžio reikšme ir pirmenybė atiduodama
pastarajai. Vis dėlto „Kratile“ nemažai ir ironijos, net bravūros,
dažnai neaišku, ar etimologizuojama rimtai. Dialoge sutinka­
me ne tik dialektologijos bei fonetikos užuomazgų, bet ir gana
įdomią garsinio simbolizmo teoriją: reikšmė suteikiama ne tik
žodžiams ir morfemoms, bet ir fonemoms (pvz., fonema „1“
(k) esą išreiškianti tai, kas sklandu, slidu, lygu; šiuolaikinė

255
N a g lis K ardelis

kalbotyra nominalistiškai atmeta pastarąją teoriją, mažiausiais

reikšmės nešėjais laikydama morfemas).
Tad „Kratilo“ etimologijos mums įdomios visų pirma
tuo, kad jos daug ką pasako apie pačią filosofinę Platono sis­
temą, iliustruoja jo minties darbą graikų kalbos garsų, formų
bei reikšmių laboratorijoje. Savo sistemiškumu, vidine logika,
vieningumu filosofinės etimologijos pranoksta fragmentiškas
mokslines etimologijas, nors pastarosios geriau atspindi mate­
rialųjį kalbos substratą, t.y. „kalbos natūrą“. Daugelis filosofinių
etimologijų (pvz.,ad)(ia „kūnas“kaipaij(JLa „kapas“) taip tvir­
tai įaugo į pasaulio kultūrą kaip savotiški kalbėjimo apie daik­
tus ir jų esmę orientyrai, kad dabar jau visai nesvarbu, kokios
yra „tikrosios“ (t.y. mokslinės) tų žodžių etimologijos. Vis dėl­
to, idant skaitytojas susidarytų nuomonę apie filosofinės ir
mokslinės etimologijos santykį, kiekvienos iš jų privalumus ir
trūkumus, mes pamėginsime parodyti, kaip diachroninė kal­
botyra bando paaiškinti „Kratile“ nagrinėjamų žodžių kilmę.
Dauguma mokslinių etimologijų (ypač dievųvardai) tebėra la­
bai hipotetiškos, patikimai etimologizuojama tik nedaugelis
(10-20 %) žodžių. Vietos stoka, deja, neleido pasitelkti išnašų -
jos būtų padidinusios teksto apimtį geru trečdaliu. Besidomin­
tiems skaitytojams belieka rekomenduoti solidžius etimologijos
žodynus - ne tik graikų kalbos (Frisk), bet ir kitų ide. kalbų.

2. „Kratile“nagrinėjamų žodžių kilmė lyginamosios

istorinės kalbotyrospožiūriu

1. dĮžouAta 420 c „neapgalvotumas, nepagrįstumas, ne­

aiškumas, neryžtingumas“;
pouAeuea&ocį 420 c „tartis, patarinėti, aptarti“;

256
 A p ie „ K ratilo“ e tim o lo g ija s

(3ouXt) 420 c „aptarus, nutartis, nuosprendis, patarimas,

taryba“;
(3ouAofJLai 420 c „norėti“;
PoXy) 420 c „metimas“.
Sinchroniškai bendrašakniai yra tikdpouAtoc, (3ouXt] ir
(3ouXeiieat}<XL (pirmieji du padaryti iš pastarojo); (3oXt) pada­
rytas iš (3aXXco mesti“. Taigi visi penki žodžiai sinchronijos
požiūriu kilę iš trijų veiksmažodžių: (3ouAeue<Jt)ai, „tartis, pa­
tarinėti“, [3oiiXo[JLat „norėti“ ir(3aXXto „mesti“. Paradoksalu,
kad Platono pateikiamas šių žodžių aiškinimas siejasi su dia­
chroninės lingvistikos atstatoma semantine seka: (3aXXco „mes­
ti“—>PouXo(xai (*p6 Aao[jLai; plg. (3aAXco / (3oXy)) „norėti =
padaryti noro, valios judesį (užmetimą) sieloje ((žaAXea*}ai
ev tk)[ixo)“ —>(3ouXeiieathxt, „tartis, patarinėti =norėti išreikš­
ti valią, nuomonę, norėti ką nors kaip nors įtaigoti ar įtakoti“
((3ouX-eu-ea&at iš (žouA-ea&ai nurodyto formanto įterpi­
mu).

2 . ayoc&ov 412 c, 422 a „gėris“.

Iš aya&oę „geras“; mėginama atstatyti pradinę reikšmę
„tinkamas, atitinkantis (normą, progą, standartą ir pan.)“; plg.
s. slav. god*„(tinkamas, teisingas) metas, proga“ (iš čia rus. rofl
„metai“, roflHTbca „tikti, atitikti“), s. ind. gadhya- „tai, kas tin­
kamai susiklostė; palankiai susidėjusios į krūvą aplinkybės“.
Matome, kad gėris suvokiamas ne absoliučiai, o kaip normos
ar standarto laikymasis, kaip kontingentiškas atitikimas.

3 . ’AyaĮJLėĮJLveov 395 ab ,Agamemnonas“.

Kitos paliudytos formos: ’Ayap.ėap.cov, ’Aya[JLepL[JLcov,
’Aya[iiv(v)cov. Bandoma atstatyti formą *’Aya-piSpuov

257
N a g lis K a rd elis

„(pernelyg) smarkiai, stipriai, rūsčiai valdantis“ (plg.dyav „la­

bai, per daug“ ir (leSco „valdyti“). Antrąjį vardo sandą mėgin­
ta kildinti dar ir iš Įiėvoę „pyktis, narsas“ (tuomet vardo reikš­
mė būtų „labai piktas, labai tūžmastingas, labai nirtulingas,
labai narsus“) bei [liveiv „pasilikti“ (tuomet vardo reikšmė
būtų „labai užsispyręs, labai atkaklus, labai tvirtas“). Platonas,
kaip žinia, renkasi pastarąjį aiškinimą.

4. d$ixta 413 d „neteisybė“;

8 txatov 4l2c-4l3 d „tai, kas teisinga“;
$ixaioauvY) 412c „teisingumas“.
Siejama su Setxvu[iL „nurodyti, parodyti“, taip pat su liet.
žodžių grupe daiktas, diegti, dygti, dyglys. Semantinė seka: „dur­
ti kurion nors vieton“—>„nurodyti (tiksliąvietą)“—>„nurodyti,
tiksliai apibrėžti tai, kas teisinga“. Iš ide. *deigh- „durti“.

5 . dhr]p 410 b „oras; sunkus ir drėgnas apatinis atmos­

feros sluoksnis“.
Nesėkmingai mėginta sieti su ocyjįjli „sūkuriuojant pūsti
(apie vėją)“. Bandyta sieti ir su detpco „kelti“.

6 . ’A&7]va 407 a-c,Atėnė“.

Vardas ikigraikiškos kilmės, etimologija nežinoma.

7. f/Ai$Y)ę 403 a, 404 b „Hadas“.

Neišaiškintas vardas. Tradiciškai, nuo Antikos laikų, kil­
dintas iš *a-j:i8 (-a)- „nematomas“ (d - priv. +aor. nuo opdco);
jei kildintume iš *01-518-, būtų galima sieti su s. ind. sam-vid-
„susirinkti, susitikti, pasimatyti“, taigi Hadas reikštų „vieta,
kur visi susitinka, susirenka (arba yra surenkami); tas, kuris

258
 A p ie „ K ratilo“ e tim o lo g ija s

visus surenka, praryja“. Vardą „Hadas“ mėginta sieti ir su lot.

saevus „žiaurus, nuožmus“ (šiuo atveju aiškinama, kad balsio
trumpumas esąs antrinis, galbūt dėl tabu); taip pat suala „že­
mė“ ir su aioXoę „greitas, vikrus, smarkus, nesutramdomas,
neįveikiamas“ (išoctaaco „lėkti, skrieti, veržtis“). Visos etimolo­
gijos nepatikimos, nes vardas greičiausiai yra tabuizuojant iš­
kreiptas, tad nereguliarūs fonetiniai pakitimai neleidžia pati­
kimai atstatyti pradinės formos.

8. octthrjp 410 b „eteris, viršutinis skaidrus atmosferos

sluoksnis“.
Kildinama išat&o) „(už)degti, žėrėti“. Siejama su lot. ae-
dės „šventykla (kurioje dega šventoji ugnis, plg. aedes Vestae)“,
aestas„karštis, kaitra“, taip pat su kitų ide. kalbų žodžiais, reiš­
kiančiais žėruojančias ugniakuro anglis ar ugnį. Ir graikų mi­
tologijoje al(W]p sietas su skaisčia ugninga viršutinio atmosfe­
ros sluoksnio substancija (priešingai nei otafjp, kuris sietas su
drėgme, debesimis, rūku). Žodį mėginama kildinti iš ide. *ai!r
„žėruojančios ugniakuro anglys; ugnis“.

9. 0U7i6Xoę 408 cd „ožkaganys“.

Sudurtinis žodis. Iš *atY-7roXoę, pažodžiui reiškia „besi­
sukinėjantis aplink ožkas“ (octŽ; „ožka“+7rėXo(xai „suk(io)tis“).

10. aca^pov 416 ab „gėdingas dalykas; gėda“.

Iš aio/iivto „(su)gėdyti“, ata^uvoĮiai „gėdytis“. Atsta­
toma ide. šaknis *aigh(e)s- „gėdingas dalykas; gėda“, kuri su­
tinkama ir gotų kalboje.

11. ’AKeatĮJįPpoToę 394c „Akesimbrotas“.

259
N a g lis K ardelis

Pažodžiui „gydantis mirtinguosius“(išdbcėofJLai „gydyti“

ir (3poToę „miltingasis, žmogus“). Vardas išlaikė tiek m, tiek
parazitinį b (Ppotoę < (JL^poToę < [ipoToę, plg. liet. mirtis,
lot. mors> iš ide. *mrt-).

12. axoXocaia 437 be „nebaudžiamumas, savivalė, nesai­

kingumas, palaidumas“.
Iša-priv. +xoXa^co „bausti, tramdyti, apriboti, apgenėti,
ištaisyti (klaidą, kaltę)“,xoXa^co išxoXoę „beragis, nupjautais
ragais; sužalotas“. Taigi xoXa£co pažodžiui reiškia „aplaužyti ra­
gus“, t.y. apgenėti visa, kas įžūlu, nesaikinga, kame slypiu(3pcę.

13. aXY7)S(ov 419 c „kančia, skausmas, nuoskauda“.

Iš aXyoę skausmas“. Siejama suo&iy*0 „rūpintis, kreipti
dėmesį, slaugyti, sergėti“. Dėl tipologijos plg. liet. sirgti!sergėti.
Tolesnis etimologizavimas keblus.

14. aX7)&eia 421 b „tiesa“.

Žodis tradiciškai etimologizuojamas kaip „nepaslėptis“
(a- priv. +Xyj&co, Xr)Oo[iac (epinės formos) „slėpti(s), pamirš­
ti“). Kiti bandymai etimologizuoti nesėkmingi. Archajiška
reikšmė, regis, buvo labiau įprastinė, buitinė: tiesa buvo suvo­
kiama kaip paprasta opozicija melui (kaip nuslėpimui to, kas
šiaip būtų akivaizdu, pvz., kaltės ar įkalčių nuslėpimui); taigi
sakyti tiesą - tai nesislėpti ir neslėpti. Vėliau žodis įgijo gno­
seologinį atspalvį.

15. aĮia^ta 437 be „nemokšiškumas“.

Iš a-priv. +Įjiav&avco „mokytis“; (Jiav&ava) siejamas su
gausia grupe ide. žodžių, reiškiančių mąstymą, išmintį, apskritai

260
 A p ie „K ratilo“ e tim o lo g ija s

psichinį aktyvumą (plg. lot. mens „mintis“, s. ind. medha „iš­

mintis“ ir pan.).

16. ocĮiapTia 437 b „klaida“.

Iš dfJLapTavto „(su)klysti“; bandymai etimologizuoti šį
veiksmažodį nesėkmingi. Įdomu, kada- priv. būdvardis iš dųjįap-
ravG) yra vT]ĮiepT7)ę (ep. va|iepT7)ę), taigi daiktavardis vrjĮiip-
TCia „neklaidingumas, tiesa“ tipologiškai siejasi su dXr)Oeia
„nepaslėpus, tiesa“ (plg. dubletus Xr)0co/ dfJuzpTavco, o&YjOeia /
VYjfjLepTeia, nepaslėptumas I neklaidingumas). Tiesa abiem atve­
jais apibrėžiama negatyviai, kaip kažko neigiamo paneigimas.

17. dvayxaIov 420 de „tai, kas neišvengiama“.

Iš avaYXT) „neišvengiamybė, būtinybė“. Žodis neaiškios
kilmės. Bandyta sieti su het. henkan „mirtis“, lot nex „žudy­
nės, pražūtis“ (iš necare „žudyti“), taip pat aiškinti žodį kaip
a- priv. išcveYX£LVnunešti“ (šiuo atvejuavaYXY] reikštų „tai,
ko neįmanoma nunešti, pakelti, pajudinti iš vietos, t.y. ko neį­
manoma pakeisti“).

18. avSpeia 413 e „narsumas, vyriškumas“;

dvTjp 414 a „vyras“.
’AvSpeia iš av7)p (gen. avSpoę);avT)p siejamas su s. ind.
na „vyras“, oskų ner-um (= virorum, „vyrų“), lot. (iš sabinų)
Ner-o „Neronas“, taip pat hetitų innar- „gyvybinė jėga, galia“
(pastaroji reikšmė galbūt pradinė).

19. av0pa)7io<; 399 c „žmogus“.

Žodis neaiškios kilmės, galbūt tolimai siejasi su hetitų
antuhsas „žmogus“.

261
N a g lis K ardelis

20 . avioc 419 c „kančia, skausmas“.

Žodis neaiškios kilmės, mėginta sieti su s. ind. amiva
„t.p.“, lot. orius „našta, sunkenybė, prislėgimas“.

21. ’A7t6XXo)V404 e - 406 a „Apolonas“.

Žodis neišaiškintas, ikigraikiškos (galbūt anatoliškos)
kilmės, plg. hetitų ap-pa-li-u-na-as „dievybės vardas“.

22 . artopta 415 c „keblumas, aklavietė, sutrikimas, pa­

simetimas“.
Iš a- priv. + 7topoę „kelias, praėjimas, anga“, taigi obto-
pia reiškia „vieta be praėjimo, be išeities (=aklavietė)“;7topoę
pradinė reikšmė yra „anga, skylė, kiaurymė“, jis siejamas su
7tetpa) „perdurti, persmeigti“.

23. dcpeT*/) 415 c d „dorybė“.

Daryba iki galo neišaiškinta; žodis siejamas su apė-axco
„patikti“ ir ape-ta>v „geresnis, narsesnis“. Toliau mėginama
sieti su dp-ap-icrxco (redupl. šaknis ap-) „susieti, sujungti,
sutapdinti“. Tokiu atvejuapenr) reikštų dorybę kaip pavyzdžio
ar standarto, su kuriais lyginamas žmogus, atitikimą.

24. vAp7)ę 407 cd „Arėjas“.

Žodžio kilmė neaiški. Antikos gramatikų sietas su dpy)
„prakeikimas, nelaimė, pražūtis“. vAp*r]ę lyginimas su dperr)
bei dorybės siejimas visų pirma su karine narsa yra kultūrinė
sąsaja, neturinti etimologinio pagrindo.

25. appev 414 a „tai, kas vyriška; vyriškumas“.

Kita dpp*y]v, appev forma yra dpcnrjv, apaev. Fonetiš­

262
 A p ie „K ratilo“ e tim o lo g ija s

kai identiškas s. persų arsan- „vyras“, t.p. plg. pirmąjį s. ind. žo­
džio rsa-bhi „jautis“sandą. Tolesnis etimologizavimas keblus.

26. vApTe[i.tę 406 b,Artemidė“.

Šį vardą mėginta sieti su lydiškuose įrašuose aptinkamo­
mis formomis Artimus\ Artimu-k ir pan. Taip pat bandyta sie­
ti su ilyrų *artos„lokys“ (plg. ir gr. &pXTOę „lokys“), aiškinant
Artemidę kaip „deivę lokę“, „lokių valdovę“. Vardas sietas ir su
otpTa[i.oę „mėsininkas“. Visos etimologijos labai nepatikimos.

27. occrcpa 409 c „žvaigždės“.

Sg. ocaTpov „žvaigždė“. Siejama su lot. stelbi „t.p.“ (iš
*stėr-ld arba *stel-na), got. staimo, vok. Stem, Avestos staram
(acc. sg. „žvaigždę“), s. ind. tarah (nom. pi. „žvaigždės“) ir 1.1.
Sietą (be galo pritemptai) net su akadų Istar „deivė Ištara; Ve­
neros planeta“. Pritemptas ir siejimas su ide. *ster-!stel- „driek­
tas), pakloti, patiesti“ (plg. lot. stemere „t.p.“), aiškinant
žvaigždes kaip „besidriekiančias (per visądangų)“, kaip „tas, ku­
riomis nuklotas (visas dangus)“.

28. aarpaTDfj 409 c „žaibas“.

Kita forma - aaTepo7nf). Žodis aiškintas ir kaip darinys
acTTYjp „žvaigždė, šviesulys“ + 6^ „akis“, ir kaip vieno sando
šaknis. Bet kokiu atveju žodis siejamas su aar/jp šviesulys“.
Iš aaTTjp ar aaxpov galėjo iš pradžių atsirasti veiksmažodis
d<TTpa7TTco, kurio pradinė reikšmė - ^„šviesti, žėrėti kaip žvaigž­
dei“. Vėliau iš jo galėjo atsirasti (substantyvacijos keliu) daik­
tavardis aaTpa7i7) „tai, kas žėri kaip žvaigždė = žaibas“, o
d(TTpd7TTC0 po to jau įgijo antrinę reikšmę „žėrėti kaip žaibui,
žaibuoti“. Visi spėjimai labai hipotetiški.

263
N a g lis K ardelis

29. ’ATpeiię 395 be „Atrėjas“.

Etimologija nėra aiški. Kaip hipotezės išlieka Platono
pateiktieji variantai, ypač iš a-priv. +Tpėco „drebėti, bijoti“,
t.y. Atrėjas kaip „nedrebantis = bebaimis“.

30. ’AcppoScTY) 406 cd,Afroditė“.

Etimologija neaiški. Siejimas su acppoę „puta“ yra liau­
diška etimologija. Deivė ir jos vardas greičiausiai yra rytietiškos
kilmės, ji gimininga semitų vaisingumo deivei Astoret, bet vargu
ar galima tiesiogiai sieti šiuos vardus dėl fonetinių sunkumų.

31. oc^OtjScov 419 c „našta, svoris, sunkenybė, vargas,

liūdesys“.
Tos pat šaknies, kaip ajįfroę „svoris, našta“, oc^&OĮiat,
„būti apkraunamam, apsunkinamam“. Etimologija neaiški.
Nesėkmingi bandymai sieti su garsažodžiais (pvz., su oc^ oįiocl
„dejuoti“ — iš „ach“ (= vai, varge) (?)).

32. (3ė(3acov 437 a „tai, kas tvirta, patikima“.

Iš (žodveo „(už)žengti, (už)lipti“su reduplikacija, plg. per-
fekto dalyvį (3ePotcoę. Taigi „tvirtas“ yra tas, kuris „yra užlipęs
(ant viršaus)“, „įsitvirtinęs (ant viršaus)“ (jei reduplikaciją aiš­
kinsime kaip emfatinį šaknies reikšmės sustiprinimą).

33 . pXa[3ep6v 417 de „tai, kas kenksminga“;

(3Xa7iTOV417 e „tai, kas kenkia“.
Iš (3XdTCT(0 „kenkti“, šaknis (3Xa(3-. Siejamas su s. ind.
mrk-ta- „pakenktas, sužalotas, sulaužytas“.

34. yrį, yaca 410 be „žemė“.

264
 A p ie „K ratilo“ e tim o lo g ija s

yala galbūt padarytas iš yrį, nusižiūrint į oda „t.p.“

Etimologija neaiški.

35. yvcofir) 411 d „mintis, nuomonė, nutartis, ištara“.

Iš ytyvo)axco „pažinti“. Plg. lot. notus „žinomas, pa­
žintas“, s. ind. jndta - „t.p.“, tocharų B a-kndtse „nežinantis“,
liet. žinoti ir t.t. Mėginama rasti tolimų sąsajų su ytyvo(Jiat
„atsirasti, užgimti“, aiškinant, jog tai, kas „užgimsta, atsiranda
mintyje“, ir yra „pažįstama“.

36. yuvT] 414 a „moteris“.

Iš ide. ^gen- „t.p.“; plg. Avestos pnd „t.p.“, s. slav. žeria
„t.p.“ ir t.t.

37 . SaiĮioveę 398 b „daimonai“.

Sg. Sat[AG)V. Bandyta sieti su 8 ac0 [juxt „dalyti, skirti, lem­
ti“, taigi daimonas reikštų „dalytojas, skyrėjas, lėmėjas“ (dėl ti­
pologijos plg. rus. 6or „dievas“ / s. ind. bhdga - „turtas, labas,
dalia“). Esama ir kitokių etimologijų, jos pritemptos.

38.SeiXta 415 be „bailumas“.

Iš 8 etXoę „bailus“. Atstatoma forma *8pei-Xoę, ku­
ri aiškinama kaip X-kamienė iš *85 £toę>8 ėoę (kaip kad ve-
cpėXr): vė<poę). Toliau siejama su SetSco „bijoti“, Seivoę
„baisus“.

39. Sėov 418 b, e;4l9a „tai, ko reikia, ko trūksta; tai

kas būtina, privalu, neišvengiama; prievolė“.
Iš Sėco „stokoti, reikėti, trūkti“; siejama su s. ind. dosa
„stoka, trūkumas“.

265
N a g lis K a rd elis

40. At)(X7]tt)p 404 b „Demetra“.

Iš *A5j ,,žemė“(?) + {JLY]T”jrjp „motina“. Pirmasis sandas
gali būti aiškinamas kaip „žemė“ tik su pritempimu, pasitel­
kiant ilyrų ir albanų kalbų duomenis. Kitas aiškinimas (taip
pat tik hipotetinis) - *Aaa-[xaT7)p, kur ide. *dmsyra gen. nuo
*dem- „namas, namai“ (plg. SofJioę „t.p“), taigi AYjĮjnfjTTjp
reikštų „namų motina“.

41. Atovuaoę 406 c „Dionisas“.

Bandoma atstatyti formą *Aio<J-vuaoę, vardą aiškinant
kaip nuorodą į šio dievo kilmę iš Dzeuso (Aioę - gen. nuo
Zeįię) ir Semelės, kuri buvo trakų žemės deivė, nes antrasis
vardo sandas nurodo Nisos kalną (Nocnfjlov opoę), kuriame
Dionisas buvo nimfų išaugintas. Būta bandymų šį teonimą ir
tiesiogiai kildinti iš trakų-ilyrų kalbų.

42. So^a 420 b „nuomonė, spėjimas“.

Iš 8 oxeco „manyti, spėti, turėti nuomonę“. Siejama su
lot. doced „mokyti“.

43. exouatov 420 d „tai, kas savanoriška“.

Iš ėxcov „(darantis ką nors) savo noru; savanoris“. Senas
dalyvis (plg. s. ind. uš-ant-) nuo graikų kalboje jau pamiršto
indikatyvo pastarojo atitikmenys - het. uek-mu s. ind.
vaš-mi „aš noriu, geidžiu“. Graikų kalboje *pėx-[Jt.i išstūmė
(3ouXo[i.at irėt)ėXo).

44. fExxcop 393 a „Hektoras“.

Paž. „laikytojas, turėtojas, valdytojas“ (nuo eyoo „turėti“).
Tai Nomen agentissu priesaga -Tcop.

266
 A p ie „ K ratilo“ e tim o lo g ija s

45. eviauToę 410 d „metai“.

Žodžio etimologija nėra visiškai aiški, esama kelių kiek
pritemptų hipotezių. Bandyta lyginti su liet. pėr-naU t.p. su
gr. ev-tauco „miegoti, ilsėtis“ (turimas galvoje saulės sustojimas
(= „poilsis“) saulėgrįžos metu, taigi „metai“suvokiami kaip lai­
ko tarpas nuo vienos saulėgrįžos iki kitos).

46. £7Utk>Įjda 419 de „geismas, įgeidis, potraukis“;

tk)[Aoę 419 e „dūmas, siela, narsas“.
e7U-&U[ita iš £7U-Bu[xėco „geisti, trokšti“ (e7U „ant“ +
BuĮJįoę „siela, narsas“, taigi £7Utk)Įiia yra tai, kas „ant sielos“,
„ant dūšios“, tai, kas spaudžia, slegia, obsesiškai užgula sielą.
&U[i.oę yra senas ide. žodis (*^«-;«0-r„t.p.“), plg. s. ind. dhū-
ma -, „t.p.“, liet. dūmas, \ox..fumus „t.p.“ Dūmo ir sielos sąsa­
ja remiasi tuo, kad senovėje siela buvo įsivaizduojama mate­
rialios substancijos (dūmo, garo, miglos) pavidalu, t.y. kaip
vaiduoklis.

47. £7uaTY)[jLT) 412a, 437a „pažinimas, suvokimas, sup­

ratimas“.
Iš eTUcrca[iat „žinoti, suvokti“. Toliau mėginama kil­
dinti iš *£7U-htaTa[JLat (galima reikšmės evoliucija: „atsistoti
priešais ką nors“—>„susiremti su kuo nors“—>„patirti, pažinti
ką nors“); jei priešdėlį erec traktuosime „ant“ reikšme, tuomet
*e7U-hiaT0CĮJLai galima aiškinti taip: „atsistoti ant“—>„surasti
pėdsakus“—>„eiti pėdomis“—>„ieškoti, tyrinėti, pažinti“. Esa­
ma ir kiek kitokių šio žodžio darybos bei pradinės reikšmės
aiškinimų.

48. ‘EpĮiiję 407 e - 408 b „Hermis“.

267
N a g lis K ardelis

Vardo kilmė daugiau nei hermetiška. Iškelta nemažai

hipotezių, visos jos nepatikimos, nes etimologizavimas patenka
į užburtą ratą: žodžiai, iš kurių mėginama kildinti 'EpĮJLTję,
patys neretai etimologizuojami, remiantis būtent juo. Šis var­
das, kaip ir dauguma kitų dievų vardų, greičiausiai yra ikigrai-
kiškos kilmės.

49. epooę 420 ab „meilė, Erotas“.

Žodžio kilmė neaiški.

50. 'EaTta 401 cd „Hestija, namų židinio deivė“.

Jei spiritus asper atsiradęs iš digamos, tuomet sietina (iš
tradicijos) su lot. Vesta„t.p.“; tačiau vieningos nuomonės nėra:
sietą ir su eo^apoc „ugniakuras“, lot. sidus „žvaigždynas, švie­
sulys“, e£o(loti „atsisėsti, įsikurti“ (plg. įsi-kurti (= atsisėsti) ir
uz-kurti (ugnį)), slav. jesteja „židinys“ ir 1.1.

51. ŠToę 410 d „metai“.

Iš ide. *jietes- „t.p.“ Homero epe vart. forma su digama
peToę, mikėniška forma we-to (acc). Dar plg. lot. vetus„senas“,
liet. dial. vetušas „senas; sudilęs mėnulis (žem.)“, rus. Bėram
„senas“, s.ind. t/tftf-d-„(vienergis) teliukas“, het. ša-ųitis-t„žin­
duklis“. Lot. ir balt.-slav. reikšmė „senas“ galėjo atsirasti taip:
„metai“ —» „(kas nors) metų amžiaus (= metų senumo)“ —>
„senas“. Metai suvokiami kaip laiko ciklas, o kas nors, tą ciklą
nugyvenęs, laikomas senu. Beje, laiko ciklas nebūtinai turi būti
metai, tai gali būti ir mėnuo (plg. sudilusio mėnulio pavadi­
nimą „vetušas“ (= mėnesio senumo, pabaigęs mėnesio ciklą).

52. eucppoCTiivT) 419 d „laimė, linksmumas“;

268
 A p ie „K ratilo“ e tim o lo g ija s

crcocppoaiivTr) 411 e „sveikas protas, išmintis, nuosaiku­

mas, susivaldymas“.
eucppoaiivT) išeu „gerai“ +cpp7jv „diafragma“, atocppo-
aiivr) išačoę „sveikas“ +cpp7)v „diafragma“. Senovėje manyta,
kad mąstymo galios slypi diafragmoje.

53. Zeįię 395 e - 396 b „Dzeusas“.

Senas ide. dangaus, dangaus šviesos, dienos ir dangaus
dievo pavadinimas; plg. s. ind. dyauh„dangaus dievas, diena“,
het. sius, šiun(-i)- „dievas“, visi iš ide. *d(i)iėus „šviečiantysis,
spindintysis“ (= Nomen agentis nuo „šviesti“). Tuo tarpu iš
ide. *dėtuos, kuris kilęs ne iš veiksmažodžio „šviesti“, tačiau
yra senas „dievo“apeliatyvas, kilo lot. deus„dievas“, liet. dievas,
s. ind. devah „t.p.“. Kiti vardo Zeuę linksniai yra dvejopi:
At(jr)oę, Ai(p)t, Aia (ide. kilmės) irZr]v6ę, Ztjvc, Zrjva (gr.
inovacija).

54. ^YjĮJLLcoSeę418 ab, 419 b „tai, kas nuostolinga, kenks­

minga“.
Iš £y)[Jua „bausmė, nuostolis, bauda“ + cISoę „vaizdas,
panašumas, rūšis“. Žodžio ĘYjpifa etimologija neaiški.

55. ^uyov 418 de „jungas“.

Senas ide. žodis (*iug$m „t.p.“); plg. het. iugan, s. ind.
yugam, lot. jugum, liet. jungas.

56. yjSovy) 419 b „malonumas“.

Iš T)8 uę „saldus“. Senas ide. žodis {*smdu-s)\ plg. s. ind.
suodų- , lot. suavis. Giminingas ne tik liet. „saldyti“, bet ir
„sūdyti“: paradoksali „saldyti“ ir „sūdyti“ reikšmės sąsaja re­

269
N a g lis K ardelis

miasi bendru reikšmės vardikliu „gerinti skonį, skaninti“.

57 . iįXioę 408 e - 409 a „saulė“.

Per gr. *aaLfekioą iš ide. *sauel-> *sūl-; plg. s. ind. sūrya
„t.p.“, lot. W„t.p.“, liet. saulė.

58. T][lipa 418 cd „diena“.

IŠTjĮiap, -aroę „t.p.“ Siejama su arm. awrnt.p.“ Supo-
nuotina ide. praforma *a-mor> dor. ark. a-Įiap, jon. T]-(X0cp
(plg. Tėx(jiap: -Įicop).

59. "Hpa 404 be „Hera“.

Be etimologijos. Vardas ikigraikiškos kilmės.

60. iįpoaę 398 c-e „herojus“.

Iškelta įvairių hipotezių; mėginta, be kita ko, sieti ir su
Heros vardu, tačiau visos etimologijos pritemptos.

61/HcpaurToę 407 c „Hefaistas“.

Žodžio etimologija neaiški; vardas ikigraikiškos (galbūt
pelazgiškos) kilmės.

62. DaAAetv 414 ab „žydėti, klestėti, būti gausiam“.

Iš *t)aA-ico< ide. *dhal- „t.p.“; plg. arm. dal-ar „žalias,
šviežias“.

63. 397 cd „dievai“.

Žodžio Oeoę „dievas“ kilmė neaiški. Vieni sieja su lot.
riae „šventadieniai, iškilmių dienos“, festus „šventiškas“,
num „šventovė“; arm. di-k' (pi.) „dievai“ suponuotų ide.

270
 A p ie „K raū lo“ e tim o lo g ija s

*dhės-es, tuo tarpu gr. &eoę — ide. *dhes-os, taigi kiekybinis

č/e skirtumas lieka nepaaiškintas. Kitų nuomone, &eoę kil­
dintinas iš ^pea-oę ir sietinas su liet. dvasia. Tačiau šiai
nuomonei prieštarauja faktas, kad šaknyje postuluo­
jama digama nepaliko jokių pėdsakų Homero epo metre, be
to, savo dievus graikai įsivaizdavo kaip kūniškas būtybes.

64. Ot)Xt] 414 a „spenys, krūtis, krūtinė“.

Iš ^7]Xd^to „čiulpti“; plg. lot.jilare„t.p“i liet. dėlė\ ban­
dyta sieti ir su lot. jelix „laimingas“ (iš „vaisingas“). Atstat.
ide. *dhil- „t.p.“ Siejama suOrja&ai „čiulpti (pieną), melžti“.

65. $WjXu 414 a „moteriška (giminė); tai, kas moteriška“.

Siejama su s. ind. dharu- „maitinanti krūtimi“, iš ide.
*dhėlu~. Manoma, jog tai /tt-priesaginis darinys iš *Wja&ai
„čiulpti (pieną), melžti“. Plg. tfr)Xy) „spenys, krūtis“.

66. lĮiepoę419 e - 420 a „potraukis, geismas, aistra“.

Žodis neaiškios kilmės, postuluojamos sąsajos su kitų kal­
bų žodžiais semantiškai arba morfologiškai neįtikinamos.

67. ^Iptę 408 b „Iridė; vaivorykštės personifikacija“.

Atstatoma forma plptę ir siejama su germ. atitikmenimis
(plg. angį. wire „viela, laidas“); j ipię galėjo reikšti puošnų iš
vielos išlankstytą ar nukaltą dirbtinį su žėrinčiomis inkrusta­
cijomis.

68. laTOpia 437 b „paliudijimas, nupasakojimas, istorija“.

Iš ccjTtop „liudininkas; tas, kuris žino“. Atstatoma for­
ma *yi8 -Tcop (Nomen agentis nuo olSa „žinoti“).

271
N a g lis K ardelis

69. xocxtoc 415 b „blogybė“;

xocxov 416 a „tai, kas bloga“.
Žodžio etimologija neaiški.

70. xaXov 416 b-d „tai, kas gražu, puiku; grožis“.

Iš xaXoę „gaižus, puikus“ ( <xaXp6 ę); mėginama sieti
su s. ind. kalya- „žvalus, pasiruošęs kovai“, senovės vokiečių
aukštaičių helid„karžygys“, vok. Held„t.p.“Tad pradinė reikš­
mė greičiausiai yra „kovos dorybė, karinė narsa“.

71. xaT07tTpov 414 c „veidrodis“.

Iš xat)-opaco „žiūrėti iš viršaus žemyn“ (xaxa „žemyn“
+opaco „žiūrėti“). Tad pradinė reikšmė - „daiktas, į kurį žvel­
giama iš viršaus“. Dėl antrojo sando plg. otį/ię „rega“, epe su­
tinkamą perfektą nuo opaco - 07rco7ia.

72. xep8 aXėov 417 a „tai, kas pelninga, naudinga“;

xep8 oę 417 ab „pelnas, nauda“.
Mėginama atstatyti pradinę reikšmę „(pelningas) amatas,
meistrystė“, siejant su kai kuriais keltiškais žodžiais (plg air.
cerd „menas, amatas, verslas“). Keltų kalbose šis žodis galėjo
reikšti dar ir muziką bei poeziją, nes šiais „verslais“ užsiiminėję
žmonės senovėje buvo labai gerbiami ir gerai apmokami.

73. xlV7)aię 426 c „judesys, judėjimas, (su)judinimas“.

Iš xiveco „judinti“. Atstatoma forma *xt,-veu-[JLi (plg.
c-7]-(jli), kildinama iš formųe-xi-e, xc-e, xl- o- įjl£V ir pan. „pa­
judėti, pradėti judėti, sukrusti“ ir siejama su lot. ci-tus „grei­
tas“, taigi pradinė reikšmė - „greitėjantis judėjimas, išsijudi-
nimas iš vietos“.

272
 A p ie „K ratilo“ e tim o lo g ija s

74. Kpovoę 396 b, 402 b „Kronas“.

Apeliatyvinė vardo reikšmė (taigi ir etimologija) nežinoma,
visi bandymai aiškinti šį žodį nesėkmingi. Vardas greičiausiai
ikigraikiškos kilmės.

75. xucov 410 a „šuo“.

Senas ide. žodis Plg. skr. šva „t.p.“, got. hunds „t.p.“,
arm. sun „t.p.“, toch. A ku „t.p.“, het. siuvami- „t.p.“ Gr. žo­
džio genetyvas (xuv-o-ę) gražiai atliepia seną liet. formą
šun-e-s „šuns“; kentuminėse ide. kalbose šis žodis prasideda
ku , o sateminese
•
- „su , „sva .

76. A yjtc!) 406 a „Lėto“.

Vardo kilmė neaiški. Bandomas sieti su lydų lada „mo­
teris“, tačiau žodis greičiausiai yra toks senas (laikomas net
ikipelazgišku), kad konkrečios sąsajos, net jei jos įmanomos,
mažai ką paaiškina.

77. Xu7nr] 419 c „liūdesys, skausmas“.

Etimologija neaiški. Bandymas sieti su liet. lupti „plėšti;
vanoti, mušti“ yra gerokai pritemptas.

78. XuaiTeXoūv 417 be „tai, kas pateisina įdėtą triūsą,

viltis ir pan.; tai, kas naudinga, pelninga“.
Iš Xuco „atrišti, atleisti, sumokėti“ + xėXoę „tikslas, pa­
baiga“. Paž. reikšmė - „tai, kas apmoka sąnaudas, reikalingas
tikslui pasiekti“.

79 .(Jietę 409 c „mėnuo (laiko tarpas)“.

Senas ide. žodis. Plg. liet. mėnuo, rus. Mecflu, lot. mėnsis

273
N a g lis K a rd elis

„t.p.“, got. mena „mėnulis“, s. ind. mos- „mėnuo“, toch. A

man „t.p.“, toch. B mene „t.p.“ Manoma, kad iš ide. šaknies
*mė- „matuoti“, tad mėnuo reiškė laiko matą, lygų pilnam
mėnulio fazių ciklui.

80. (JLYj^avY] 415 a „gudrybė, suktybė; prietaisas, maši-

«
na .
Pirmykštė reikšmė galėjo būti „(magiška) jėga, pasitel­
kiama sunkumams įveikti“ (plg. posakį deus ex machina).
Siejama su got. mahts „galia“, vok. Macht „t.p.“, rus. Mory,
moht>„galėti, įstengti“, taip pat su liet. mokėti, mugėti, mėgti\
dėl semantikos: mokėjimas gali reikšti magišką intelekto galią,
magėjimas ir mėgimas gali reikšti nenustygimą, didelę vitalinę
jėgą-
81. (jlvy]{jly] 437 b „atmintis, prisiminimas“.
Senas ide. žodis; jo reikšmės diapozonas įv. kalbose nu­
sako vis kitus psichinius afektus ir dvasios galias. Plg. lot. mens
„mintis“, liet. mintis, gr. [lėvoę „pyktis, narsas“, s. ind. manas
„mintis, išmintis“ ir t.t. Plg. liet. mintis', at-mintis.

82. Moūaai 406 a „Mūzos“.

Vardo etimologija (t.y. žodžio[JLOŪ<Ja apeliatyvinė reikš­
mė) neaiški, jis greičiausiai yra ikigraikiškos kilmės. Hipotetinė
praforma būtų *[AOVT-įa, *ĮiovtKia Bandymas sieti supivoę
„pyktis, narsas, dvasios galia“ suponuotų praformą *[AOV-Tta,
taigi keistų morfemų ribą ir todėl laikytinas morfologiškai pri­
temptu. Bandyta sieti (nesėkmingai) ir su ĮiavBdvo) „moky­
tis“, taip pat su lot. mons„kalnas“ (pastaruoju atveju *(JLOVT-ta
aiškinta kaip „kalnų nimfa“).

274
 A p ie „K ratilo“ e tim o lo g ija s

83. V07]aię 411 de „mąstymas“.

Kilęs išvoūę „t.p.“ (nekontrahuota jon. ep. formavooę).
Bandymai rasti akivaizdžių sąsajų su kitų kalbų žodžiais ne­
sėkmingi. Sietą su got. snutrs „protingas, gudrus“, mėginta
atstatyti pradinę reikšmę „uoslė, juslė“, kildinant žodį iš pos­
tuluojamos šaknies srtu - „uostyti“. Dėl tipologijos plg. lot.
sentire semantinę evoliuciją: „suuosti, aptikti, pajusti (fiziniu
pojūčiu)“ — >„jausti (emocine prasme)“ —» „jausti (intelekto
galių prasme)“ —>„suprasti, suvokti“ —>„manyti, mąstyti“.
Dar plg. lot. sagax„turintis gerą uoslę (apie šunį)“ {canis sagax)
ir „pagavus, sumanus, protingas (apie žmogų)“ (homo sagax).

84. oSiivY) 419 c „skausmas, kančia“.

Mėginama kildinti iš seno ide žodžio ėsti; plg. liet. ėd-a,
lot. ed-ax „kandus, ėdantis“; ajoliečių tarmėje paliudytas va­
riantas eS-iivaę (acc. pi.) su e-laipsniu. Toliau siejama su arm.
erkn, gen. erkan „gimdymo skausmas, stiprus skausmas“ (iš
*ed-uon arba *ed-uėn).

85. oiT](Ji<; 420 c „nuomonė, manymas; įsivaizdavimas

(kuo nors svarbiu esant), pasipūtimas“.
Iš oloįjloci „manyti“. Atstatoma forma *ojia-įpp.ai. Žo­
dis neaiškios kilmės, mėginama sieti su lot. omen „ženklas“.

86 . olvoę 406 c „vynas“.

Išjotvoę „t.p.“ (homerinė forma). Siejama su lot. virtum
„t.p.“ (iš *uoinom) ir het. uiįan(a)- „t.p.“Žodis į ide. kalbas pa­
teko, matyt, iš kurios nors Juodosios jūros regiono kalbos ir tur­
būt reiškė sukultūrintą vynuogienoją; sietinas ir su semitų pro­
kalbės *wainu-Q), plg. arab. tvain „vynas“, hebr. jajirt „t.p.“

275
N a g lis K a rd elis

87. ov 421 be „tai, kas esti, būva; būtis, esatis“;

ouata 421 be „būtis, esmė, substancija; būtybė (kaip vie­
novė, monada)“.
Senas ide. žodis, reiškiantis „būti“. Plg. liet. esu, es-mU
lot. esyesty s. ind. as-mi, a-siy as-ti\ d)V, ov iroOaa morfologiš­
kai yra esamojo laiko dalyviai nuo elvocc „būti“, ouata yra
abstraktas, padarytas iš elvoti.

88 . ovofia 421 a „vardas, pavadinimas“.

Senas ide. žodis; plg. lot. nomen „t.p.“, s. ind. narna
„t.p.“ air. ainntyyt.p.“, s. slav. imę. Atstat. ide. *onomny *nomn.

89. ’OpėaTTję 394 e „Orestas“.

Greičiausiai iš opoę „kalnas“ (taip mano ir Platonas).
Dėl darybos panašumo plg. opecmaę „kalnų nimfa“. Taigi
’OpėcFTYję reikštų „kalnų gyventojas, kalnietis“.

90. oupavoę 396 be „dangus“.

Esama kelių aiškinimų. Vieni atstato ^(p)opaavoę ir sieja
su s. ind. varsa- „lietus“. Tad pradinė oupocvoę reikšmė būtų
„lietaus siuntėjas, sukeliantis lietų, apvaisintojas“. Kiti sieja su
liet. virsusy s. ind. varsman- „aukštuma, aukštybės“. Nelabai
įtikinamas siejimas su s. indų dievo Varūnos (Varunab) vardu.

91. riaXXaę 406 d - 407 a „(Atėnė) Paladė“.

Neaiškios kilmės žodis. Pradinė reikšmė gali būti „mo­
teriškos išvaizdos stabas; lėlė“, „demoniška, aistringa moteris;
jauna ragana“ ir t.t. Žodis greičiausiai ikigraikiškos kilmės.

92. riav 408 cd „Panas“.

276
 A p ie „K ra tilo “ e tim o lo g ija s

Žodžio etimologija neaiški.

93. lleXo^ 395 cd „Pelopas“.

Platono pateikiamas vardo aiškinimas (iŠ7ceXaę „arti“ +
„rega“ = „trumparegis“) yra gana įtikinamas, tačiau var­
das gali būti ir ikigraikiškos kilmės, taigi visiško aiškumo nėra.

94. 7TUTt 6v 437 b „tai, kas patikima, ištikima; priesaika,

sutartis; ištikimybė“.
Iš 7tettko „įtikinti“,7tet&0(JLat „įsitikinti, paklusti“. Sieja­
ma su lot.fides„pasitikėjimas, ištikimybė“. Atstat. ide. *bheidh-6.

95. IlXouTcov 403 a, e „Plutonas“.

Iš 7rXoŪToę „turtas, gausa“. Plutonas, būdamas žemės gel­
mių viešpats, įkūnijo jose slypinčius turtus. 7tXouToę mėgina­
ma aiškinti kaip (TO-ę)-priesagos darinį iŠ7tXėco „plaukti, srū­
ti, tekėti“ (plg. pasakymą „suplaukiantys (=gausėjantys) turtai“).

96. 7ro&oę 420 a „ilgesys, troškimas; aistra, meilė“.

Bandoma atstatyti ide. *ghodh-os „troškimas, goda“. Sie­
jama su liet. pasigesti, rus. acaamaTb „trokšti, geisti“.

97 . rioaetScov 402 d - 403 a „Paseidonas“.

Mikėniška forma Po-se-da-o. Tradiciškai aiškinamas kaip
IloTetSžc jtov „žemės (Aa) viešpats (noaią) (plg.8 ea-7t 6T7)ę
„valdovas“, lot. pot-ens „įstengiąs, pajėgus“). Manoma, jog tai
unifikuota vokatyvo forma (*n6x£i Aaę „o Da (=Žemės) Vieš­
patie!“); esama ir kitokių aiškinimų.

98. 7tūp 410 a „ugnis“.

277
N a g lis K a rd elis

Senas ide. r/n kamieno žodis (ide. *p(e)tpr: pūr-: pu-

uen-); plg. umbrų pir (nom.-acc.; iš *pūr) „t.p.“, arm. hur
„t.p.“, got. fe n „t.p.“, vok. Feuer „t.p.“ Galbūt tai antras, ta-
buizuotas ide. ugnies pavadinimas (greta lot. ignis„ugnis“, liet.
ugnis, s. ind. agni- „t.p.“).

99. Tea 402 b „Rėja“.

Vardas neaiškios kilmės, visi mėginimai etimologizuoti ne­
sėkmingi. Bandymas sieti su lot. R(h)ea Silvia pernelyg drąsus.

100. aeXy)V7) 409 a-c „mėnulis“.

Doriečių tarmėje aeXavoc; tai va-priesaginis darinys iš
aėXocę „šviesa, spindesys, švytėjimas“. Pastarasis žodis sunkiai
etimologizuojamas, pritemptai siejama su 7]Xioę „saulė“ (sie­
jant su paraleline „spiritus asperlt raida). aeXr)V7) paž. reiškia
„spindinčioji, švytinčioji“.

101. aocpta 412 b „išmintis“.

Iš aocpoę „išmintingas, protingas“. Žodis neaiškios kilmės.

102. (TTaaię 426 d „stovėjimas, nepajudinamumas; pa­

dėtis, stovėjimo vieta; sukilimas, maištas“.
Iš i-<TT-7]-[Ai „statyti“; plg. lot. stare„stovėti“, liet. stovė­
tiyskr. ti-sth-a-ti „jis stovi“, Avestos histaiti „t.p.“ „Sukilti“
reiškia „atsistoti priešais ką nors, atsistoti skersai kelio“.

103. auĮJįcpepov, aufAcpopa 417 a, 437 b „tai, kas atsi­

tinka, atsitiktinumas; atsitiktinė laimė ir (ypač) nelaimė.“
Iš (Tuv „su“ + cpepo) „nešti“. auĮicpopd reiškia „tai, kas
sunešta krūvon“, „susidėjusios į krūvą aplinkybės, lemiančios

278
 A p ie „K ratilo“ e tim o lo g ija s

atsitiktinį įvykį (laimę ar nelaimę)“. Sis žodis yra ryškus enan-

tiosemijos (reiškinio, kai tas pat žodis turi priešingas reikš­
mes) pavyzdys. „Laimės“ ir „nelaimės“ bendras semantinis
vardiklis yra „atsitiktinumas“.

104. aiiveaię 412 a „sujungimas (į vieną daiktą); suvo­

kimas, supratimas, proto pagava; protas, išmanymas“.
Išauv-tYjĮJU, (<tuv„su“ +ly)(ju„siųsti“). „Suvokimas“, „pa-
gavumas“ reiškia visų aplinkybių ar faktų, būtinų suvokimui,
„sugaudymą“, „suvaikymą“ į vieną krūvą, t.y. tų aplinkybių ar
faktų susiejimą, surišimą.

105. acpty^ 414 d „sfinksas“.

Iš acpiyyG) „suspausti, užveržti, užrišti, uždusinti, pas­
maugti“. Žodis izoliuotas, sąsajų su kitomis kalbomis neatse­
kama.

106. ocoįioc400 c „kūnas“.

Etimologija neaiški. Bandoma atstatyti *ačo7t-(JLa ir sie­
ti su <nf]7TO[JLat „pūti, būti supuvusiam“, aoc7rpoę „supuvęs“.
Šiuo atveju kūnas būtų įsivaizduojamas kaip puvėsių krūva.

107.Scoalaę 397 b „Sosijas“.

Nėra pagrindo Platono pateikiamą šio vardo etimolo­
giją laikyti klaidinga. Taigi Zcoataę paž. reiškia „sveikas, ne­
pakenktas“ arba „gelbstintis, sergstintis / išgelbėtas, pasergėtas
/ (kieno nors) gelbstimas, sergėjamas“. Iš acoę „sveikas, nepa­
kenktas“ (dar plg. aco^co „gelbėti, sergėti“).

108.TdvT<xXoę 395 de „Tantalas“.

279
N a g lis K a rd elis

Žodžio kilmė nėra visiškai aiški, nors gana įtikinama eti­

mologija, siejanti šį vardą su reduplikuota šaknimi xaX- (plg.
xaXaę „kenčiantis, vargstantis, sunkiai triūsiantis“), taigi ats­
tatoma praforma *TočX-TaX-oę, o Tav-xaX-oę atsiradęs dėl
pirmojo sando disimiliacijos (X—>v).

109. Tepnvov 419 d „džiugus, mielas dalykas“;

rėp^tę 419 d „džiaugsmas, malonumas, pasitenkinimas“.
Žodžiai kilę iŠTep7tco „džiuginti, linksminti, maloninti“.
Tos pat šaknies yra s. ind. tarpati „pasisotinti, pasitenkinti“.
Siejama t.p. su liet. tarpti „klestėti“. Tolesnis etimologizavi-
mas kelia semantinių sunkumų.

110. 414 be „meistrystė, menas, amatas“.

Atstatoma forma *Tex<TVQt, toliau mėginama sieti su
tcxtcov „statytojas“, bandant parodyti, jogTC^VT] (T£XT-ova)
yra a - kamienis šaknies *tcx t - vedinys. Toliau siejama su lot.
texo „sujungti, suleisti, priderinti, supinti; statyti, meistrau­
ti“, s. ind. takfati „meistrauti, statyti“, liet. tašyti, het. takš -
„ką nors pridėti greta, prileisti, prilyginti, sutapdinti“.

111. T7]»uę 402cd„Tėtidė“.

Įtikinamos etimologijos nėra, mėginama aiškinti kaip
atbulinį darinį iŠTYj&eoc, tyj&uov „ascidija (primityvus chor­
dinis maišo formos jūros gyvūnas, kuris gyvena apačia pri­
sitvirtinęs prie povandeninių daiktų)“.

112. (iScop 410 a „vanduo“.

Senas ide. r/n kamieno žodis. Plg. lot. unda„banga“, het.
uatar „vanduo“, liet. vanduo ir t.t.

280
 Apie „K ratilo“ e tim o lo g ija s

113. <I>£ppe<paTTa 404 cd „Ferefata, požemio karalys­

tės valdovė“.
Persefonės, visiems siaubą kėlusios požemio valdovės, var­
do variantų būta ypač daug, Ferefata yra tik vienas iš jų. Para­
lelinių formų (<J>epaėcpaa(j<x, riepcFcęaffcra, <Depaecpdaaaa,
riepcFStpovY], <J>epae<pov7], Oepaecpoveia) gausąnulėmė įvai­
rūs (dažnai nereguliarūs) fonetiniai kitimai bei darybinių sandų
pakeitimai, įvykę dėl tabu. Vardo „Ferefata“etimologija neaiš­
ki; Porfyrijus pateikia liaudišką etimologiją napa to cpep(3etv
tyjv cpaTTav „[ji pavadinta] pagal tai, kad gano laukinę balan-
dę“ (Porph. Abst. 4. 16).

114. tppovYjatę 411 d „mąstymas“.

Iš <pp7)v „diafragma, krūtininė pertvara“. Senovėje ma­
nyta, jog diafragmoje slypi mąstymo galios. Tolesnis etimolo-
gizavimas keblus.

115. XaP^ 419 c „džiaugsmas“.

Iš ^atpco džiaugtis“. Siejama su s. ind. haryati „džiaug­
tis“, lot. hortari „raginti, akstimi“ bei daugeliu kitų ide. kalbų
žodžių, reiškiančių ne tik džiaugsmą, bet apskritai nediferen­
cijuotą emocinį sodrumą ir visokius afektus. Tos pačios šak­
nies yra ir s. ind. baras- „nuoskauda, (slepiamas) įniršis“, hriįilė
„širsti, pykti“.

116. 421 b „melas, apgavystė, apsimetimas“.

Iš „meluoti, apgauti“. Tos pat šaknies ir^uSpoę
„melagingas“, ^uSpobaov „spuogas ant nosies (atsiradęs, kaip
manyta, dėl melavimo)“. Siejama su <jxth>poę „šnabždesys“,
^aOuptĘca „šnabždėti“. Atstatoma reikšmės evoliucija: „šnabž­

281
A p ie „ K r a tilo “ e tim o lo g ija s

dėti“—>„šnabždėti melagingus, šmeižikiškus žodžius“—»„me­

luoti, šmeižti“. Tolesnis etimologizavimas keblus.

117. ^u/7] 399 d - 400 b „siela“.

Iš „kvėpti šaltu oru, vėsinti, aušinti“. Dėl tipolo­
gijos plg. liet. dvasia: dvėsti, dvėsuotų gr. 7tveu(Jia „dvasia“:
7ivėco „pūsti“; lot. animus „siela (kaip gyvybinis pradas)“: gr.
aveįjįoę „dvelksmas, vėjelis“ ir t.t. Tolesnisetimologiza­
vimas keblus.

118. ri2pat 410 c „Horos“.

Iš copa „metas, laikas, proga“. Plg lot. hora „laikas, va­
landa“, got.jer„metai“, vok./rfAr„t.p.“; iš ide. *idr~(d)/ *iėr-(o)-
(su e-laipsniu, plg. germ. pvz.) „t.p.“ Dar bandoma sieti su
slav. jara „pavasaris“, rus. npmhcsi „šėlu, siausti“, HpHH„aršus“.

119. d)CpcXtĮjLOV417 c „naudingas dalykas“.

Iš 6<pėXXo) „gausinti, stiprinti, teikti naudą“; plg. ocpe-
Xoę „nauda“. Bandoma sieti su kitų kalbų žodžiais, reiškian­
čiais gausą ir vaisingumą, tačiau sąsajos nėra akivaizdžios.
 RODYKLE

Rodyklė sudaryta vertimo tekstui, tad ten, kur graikiško ir lietu­

viško tekstų žodžių pasiskirstymas nesutampa, nuoroda atitinka
žodžio vietą lietuviškame tekste. Taippat šioje rodyklėje norima
pateikti kertiniųgraikiškų žodžių sąrasą. Graikiškųžodžių tran­
skripcijos skliausteliuose nurodytos tokiais atvejais: (1) kai žodis
yra svarbusfilosofijos terminas; (2) kai vertimas nėrasavaime aki­
vaizdus; (3) kaigalima homonimija ar dviprasmybė; (4) kai keli
įvairiopai verčiamigraikiški žodžiai apibendrinami viena lietu­
viška sąvoka. Tąpatį graikišką žodį ar sąvoką atitinkančius žo­
džius, tegu irskirtingus, stengtasi suburtiį vieną rodyklėsnuorodą.
Kelios būtinos išnašos sudėtos rodyklėsgale.

Achilas 428c apmatai ir ataudai 388b

Afroditė 406b-d
Agamemnonas 395a-b
aiginiečiai 433a
aistra (eros) 398c-d, 420a-b
Ajantas 428c
amatas, įgūdis, menas (tekhnė)
388c-e, 414b, 415a, 425a, c,
426a, 428e, 429a, 431 e, 435e,
437e
amatininkas (dimiourgos) 389a,
390e, 428e, 431 e
Anaksagoras 400a, 409a, b, 413c
antkapis (šėma) 400c
apybraiža žr. išvaizda
apyskaita (togos) 436d
Apolonas 404b, c, 404e-406a
apsivalymas 396e, 405a-b
Arėjas 404b, 406d, 407c-d
arklys, žirgas 385a, 393b-c,
394d, 407d, 423a
Artemidė 406b
Astianaktas (Skamandrijus)
392b-393a, 394b
astronomija 405d
Atėnė (Paladė) 404b, 406d-
407c, 4l7e
atėnietis 406d, 429e
Atikos tarmė 398b, d, 401c,
410c, 418b, 420b, 426c
atmintis (mnėmė, anamimnėskest-

283
R o d y k lė
hai) 396c, 412b, 418b, 433a,
437b, 438a
Atrėjas 395b-c
atsitiktinumas (tykhė) 394c,
395c, 434a
atvaizdas (eikon) 400c, 424e,
430c, 431c-d, 432b-d, 433c,
439a-b
audimas 387e-388c passim,
389a-c, 390b
aukojimas 401c-d
auksas 398a
aukso giminė 397e-398b
avis 423c
baigmė zr. tikslas
bailumas 4l5b-c
balsas zr. garsas
balsavimas 398c, 437d
balsis 393d, 424c
barbarai 383b, 385e, 390a, c,
397d, 409e-4l0a, 416a, 421c,
d, 425e-426a, 437e
Batiėja 392a
bjaurumas 4l6a-b
blogis, blogybė (kakon, kakta)
386d, 404a, 405b, 41 lb,
415a-c, d-416a, 431d, e, 433a,
437c
brėžinys (diagrammd) 436d
brolis, sesuo 391b, 402c, 408d,
284
417a, 4l8e
bruožas {typoš) 397a, 432e
būdas (ėthos) 406b, 407b
bulius 393c, 394d
būtybė, būtis žr. buvimas
būtinybė, neišvengiamybė
(ananki) 403c, 420d-e, 421e,
425d, 426a, 430e, 431b, 432a,
438a, c, 439b, d
buvimas: būtybė, esamybė, esan­
tis1(on, onta) 383a, 385e,
386e, 387a-b, 397b, 401d,
402a, 411 b, d, 412b, c, d,
413b, d, e, 416b, c, 417c,
420a, c, 421a, b, 422d, e,
424d, 427c, 429d, 434a, 435e,
436a, 438e, 439b, c, 440b, c,
(paroti) 400c, 420a (apon)
420a; būtis, buvimas {einat)
422c, 423e, 440a, (ousia)
401c, 421b, {on) 424a
Chrisipas 395b
daiktas (pragma) 386a, d-e, 387c,
d, 388b, 390d, 391b, 393d,
401c, 404d, 411b, c, 412a, b,
413c, 414d, 415b, 416c, 417a,
c, 419d, e, 420b, c, 422e,
423a, c, d, 424e, 425d, 427e,
428e, 430a, b, 431d, 432b, e,
433a, b, c, d, e, 434a, 435c, d,

e, 436a, b, d, 437a, c, e, 438a,
b, c, 439a, 440d
dailidė 388c, 389a, 390b, c, 416c
dalis 383a, 385c, 396a, b, 410d,
430a
dangus 396b, c, 397d, 405c,
423a
dažas (pharmakon) 424c, 434a
dermė (harmonia) 405c-d, 416b
dms ex machina 425d
Demetra 404b
dianoia zr. mąstymas, prasmė
didvyris (heros) 397b, d, 398c-e
diena 4l8c-d
dievas (theos) 391d, 392a, 394d,
396a, 397c, d, 398d, 400d-
401a, d, 402b, e, 403b, e,
404b, c, d, e, 405a, b, c, d,
406a, b-c, 407b, d, 408a, c, d,
416c, [420d], 425c, d, 432b,
437c, 438c
dievenis (daimdn) 397d-398c,
438c
dieviškas (theios) 397c, 421b,
(daimonioš) 396d, 4l4e
dievo apsėdimas (enthousiasmos)
396d
Dionisas 406b-c
ditirambas 409c
dorėnai 408e-409a
R o d y k lė
dorybė (,arėti) 386d, 395a, b,
404a, 405b, 406b, 41 la, 415a,
c-e
drachma 384b
Dzeusas 386b, 392e, 393b,
395e-396b, 399a, 400d, 401b,
402d, 403d, 404c, 408b,
409d, 410d, 413a, 416a, 423c,
425b, 428a, c, 431e, 439a
džiaugsmas 419c
eidos zr. pavidalas
eilės (eped) 392b
einat zr. buvimas
eretrijiečiai 434c
esamybė, esantieji dalykai zr. bu­
vimas
esmė (ousia) 385e, 386a, e, 388b,
393d, 401c-d, 423e, 424b,
431d, 436e
Eutidėmas 386d
Eutifronas 396d, 399a, e, 400a,
407d, 409d, 428c
Ferefata, Fersefonė zr. Persefonė
filosofas 404a
frigai 410a
gaidys 423c
gaisas (aithėr) 408d, 410b
galas zr. tikslas
galia (dynamis) 393e, 394b, c,
397c, 399e, 400b, 402e, 403b,
285
R o d y k lė
404e, 405a, 408a, 4l2e, 417b,
419e, 420a, 424c, 425c, 427b,
435d, 438c
garbė 398b
garsas, balsas (phdni, phthongos)
383a, 389d, 422c, 423b, d, e,
427c
geismas (himeros) 4l9e-420a
gėris, gerumas (agathon)2 394a,
d, 398a-c, 4l2b-c, 415d, 4l6e,
417b, c, 4l8e, 419a, 422a,
429a-b, 431 e, 439c, 440b
gydymas 394a, 405a-b, 416d
giesmė (nomos) 4l7e
gimimas žr. rastis
giminė (gertos,) 392c, 393c, 394a,
d, e, 395c, 397e-398b,e,4lla,
431a, 438e
gyvenimas {žėri) 395d, 396a-b,
398c, 399d, 400a
gyvūnas (zdion) 403b, 423a, c
gramma žr. piešinys, rašmuo,
žymė
grąžtas 388a, b, d, 389c
gręžimas 387e-388a, 389c
grožis (kalonY394a, 398a, 400d,
404b, 407c, 41 la, 413b, 416a,
b, d-e, 420e, 425a, 429a-b,
431c, d, 433a, c, 435c, d,
437c, 439c, d, 440b
286
Hadas (Plutonas) 395e, 402d,
403a-404b, d
Hektoras 392b, c, 393a, 394b
Heladė 397c
helėniškas 383a, 385e, 393a,
409d-4l0a, 437e
Hermis 407e-408b, d, 429c
Hermogenas4 383b, 384c 407e,
408b, 429b-c, e, 433a
Hestija 401b-e
Hėfeistas 391e, 404b, 406d,
407c
Hera 404b-c
Hėrakleitas 401d, 402a-c,
440c, e
Hėsiodas 396c, 397e, 402b,
406c, 428a
Hipodamija 395d
Hiponikas 384a, 406b
Homeras 391c-d, 392b-393b,
402a, b, 407a, 408a, 410c,
417c
idea žr. pavidalas
įgūdis žr. amatas
įkvėpimas 399a, 428c
įprotis (ethos) 384d, 434e-435b
įrankis 388a, b-c, 389c, d-390a,
426c, d
įrodymas žr. požymis
[Iridė 408b]

įsitikinimas {dogma) 425c
išgama 393b, 394a, d
išgirsti ir. klausyti
iškalba {rhėtorikė) 425a
išmintis {sophia, sophos) 391c,
392d, 396c, d, 398d, 399a,
401e, 402a, 404d, 410c, 411b,
412b, 4l4e, 428d
išminties meilė (philosophia) 406a
išprotavimas (jyllogismos) 412a
išsilavinimas (paidtid) 384b
išvaizda, apybraiža {skhėmdj
423a, d, 431c, 432b
judėjimas 401d, 402a, 404d,
4llb-4l2c, d, 415b, c, 417a,
c, 4l8e, 419d, 420d, 421b,
426c, d, e, 432c, 434c, 436e-
437d, 438c, 439c, e-440d
jungas 4l8d-e
junginys {rhėmdj 399a, b, 421b,
d-e, 425a, 431b
jūra 402e
juslė (aisthėsis) 430e, 431a
kalba Uogos) 383a, 385b-c, 387b-
c, 398d, 403e, 407e-408d,
412a, 415a, 422a, 425a, 429d,
430d, 432e, 434b
kalbėtojas {rhitdr) 398d, e
kalėjimas 400c
Kaiijas 391b
R o d y k lė
kaltininkas ir. priežastis
kalvis 388d, 389d
karalius 393a, c, 393e-394a, c,
396a
kęsmas (pathos) 41 lc, 419c
kiekis, skaičius (arithmos) 432a,
435b
kilmė ir. rastis
kirtis 399a
kitaristas 390b
klausyti, išgirsti {akouein, pyntha-
nesthai) 384a, b, e, 397a, 399c,
413a, b, d
kokybė (poion) 432b
Kratilas5383a-384a, c, e, 390d-
e, 407e, 408b, 427d, 432b-c
Kronas 396b, 401e-402b, 404a
Ksantas 391e-392a
kumeliukas 393c
kūnas (sdma) 399d-400c, 403b,
e, 404a, 405b, 4l9b-c, 422e,
423a
kvapas 394a
laikas (khronos) 414c, 419d, 439e
lakoniečiai, lakedaimoniečiai
412b
lankininkystė (šaudymas iš lan­
ko) 405a, c, 420b-c
lemtis {moira) 397e, 398b
Lėto 406a-b
287
R o d y k lė
lyra 390b
liūtas 393b, 41 la
logos žr. apyskaita, kalba, paaiš­
kinimas, pagrindas, samprota­
vimas, teiginys
malda 400e
Maldos (Iliados dalis) 428c
malonumas (hėdonė) 419b
marusis (thnėtos) 398a, d
mąstymas, mintis (dianoia, noė-
sist noein) 384a, 396b, 399d,
401b, d, 402b, 407b, 411d, e,
416b, c, d, 418c, 434e, 435a,
b, 439c, 440e
matas, saikas (metrori) 385e, 4l4e
mediena 389c, 390b
melas (pseudos) 385b-c, 408c,
421a, b, 429c-430a, d, 431b,
436d
menas žr. amatas
metai 408e, 4l0c-e
metų laikai 408e, 410c
mėnuo 409b-c
mėnulis 397d, 408d, 409a-c
miestas 385a, d, 392c, e, 437e
mintis žr. mąstymas
Mitina 392a
Mirtilas 395c
mokymas (didaskein irjo vedini­
ai) 388b-d, 427e, 428e, 435d,
288
e, 440e
mokymasis (manthaneinirjo ve­
diniai) 384b, e, 391c-d, 392a,
413c, 427e, 428b, 436a, 438a,
b, e, 439a-b
mokslas, mokėjimas (epistėmi\
epistasthai) 384b, 389c, d,
390b, c, 391b, 393e, 394b,
403e, 411a, 412a, 417a, 425a,
435d, 437a, b
moteris 392c, d, 406b, 414a,
418c, 430c, e, 431a
motina 402b, c, 404b
Mūza (Mousa), mOžiškasis menas
(mousikė) 405a, c-d, 406a,
409d, 428c
muzika (mousikė ) 405d, 423d,
424a
narsas (thymos) 4l9d-e, 428c6
narsumas (,andreia) 4l3e-4l4a
nebylys 422e
neišvengiamybė žr. būtinybė
nemarus (athanatos) 417c
nomos žr. giesmė, paprotys
noras (epithymią) 403c-d, 404a,
406b, 419b, d-e
nuomonė (doxa) 386c, d, 387a,
b, 401a, 411 c, 420b-c
nuovoka, protas, protingumas
(phronisis, phronimos) 386b-d,

392c, 398b-c, 41 la, d, e,
416d, 432c
Okeanas 402b
on, onta zr. buvimas
oras 404c, 408d, 410b
Oręstas 394e
Orfėjas 400c, 402b
ousia zr. buvimas, esmė
ožys 408c-d
paaiškinimas {logoi) 423e, 426a,
438b
padangių [reiškinių] tyrinėtojai
(metedrologoi) 396c, 401b,
404c
pagrindas {togos) 401c
Paladė zr. Atėnė
palikuonis 393b-d, 394a, d,
396b
pamėgdžiojimas {mimėma,
mimeisthai) 414b, 423a-424b,
426d, 427a-c, 430b, d, e,
431a, 434b, 437a
Panas 408b-d
panašumas (homoios, anomoios,
homoiotės) 386d, [398d], 423a,
b, 424d, 426d, 427b, c, 430c,
d, 432d, 433c, d, 434a, b, d,
435a-e passim, 437b, c, 438d,
439a, 440b
paneigimas (apophasis) 417d,
R o d y k lė
426d
pantis zr. saitas
papročių steigėjas (nomothetes),
suteikusysis {thris), vardadirbys
{onomatourgos), vardų teikėjas
(onomatothetės), vardytojas
(ionomazdn) etc. 388e-389a,
389d-390a, 390c-e, 393e,
401b, d, 402d, 404b, c, 406b,
407b-c, 408a, 41 lb, e, 4l4a,
416b, 419a, 424a, 426d,
427a-c, 429a, b, 431d-e,
436b-d, 437c, e, 438a-b, c,
439c, 440c
paprotys (nomos) 384d, 388d,
400e, 401a, b, 429b
pasiuntinys (angeles) 407e,
[408b]
patarlė 384a
paveikslas (zoioriy zdgraphėma)
425a, 429a, 430b, d, e, 431c,
434a-b
pavidalas {eidos) 386e, 389b, d,
390a, b, e, 394d, 408d, 41 la,
424c, d, 440b, {ided) 389e,
4l8e, 439e
pažinimas {ridenai, gigndskein,
gndsis) 383b, 384a, b, c, 390b,
391a, b, 392a, 397a, 400d,
401a, d, 403a, 404b, 410c,
289
R o d y k lė
413c, 420b, 421a, 425c, 426a,
b, 427d, 433e, 434e, 435a, d,
e, 436c, 437e, 438a, b, 439e-
440b, c
pažiūra {gnome) 41 la, d
Pelopas 395c-d
Perscfonė (Ferefata, Ferscfonė)
404c-d
pėdos eilėdaroje (rhythmos) 424c
pharmakon zr. dažas, vaistas
phonė zr. garsas, tarmė
piešinys (grammd) 430e
pirmieji/pirminiai vardai 4l4c-d,
418c, e, 421d, 422a, b-e,
424b, 425b, d, 426a-b, 431c,
433d, 434a, 437e, 438a, b, c
plienas 389c, e
plieno giminė 398a
Plutonas zr. Hadas
poetas 391d, 392a, 394e, 398b,
407b, 410b, 412b, 428d
pokalbininkas (dialektikos) 390c-
d, 398d
pomirtinis gyvenimas 398b,
403b-404a
Poseidonas 402d-403a
požymis, įrodymas (tekmirion)
398a, 436c
pradmuo {stoikheion) 422a, b,
424d, 434a, b
290
pranašavimas 384a, 396d, 405a,
c, 41 lb, 428c
prasmė (dianoia) 418a
priežastis, priežastininkas, kalti­
ninkas (aition, aitios) 396a,
399d, 401d, 411c, 413a, 416c,
418a
prigimtis {physis, phyein) 383a-b,
384d, 386e, 387a-d, 389a, b-
d, 390e, 391a, d, 393b, c, e,
394d, e, 395a, b, d, 396a,
397b, d, 400a, b, 402e, 410d,
411c, 412c, 423a, 429c, 434b
Prodikas 384b
prospaltiečių dėmas 396d
Protagoras 385e, 386a, c, 391c
protas (nous) 396b, c, 400a, d,
406c, 407b, 413c, 414c, 416c,
428c, 440c
protas, protingumas zr. t. p. nuo­
voka
protėvis 396c, 397b, 402b
purpuras 424d
pusdievis 398c
raidė (.stoikheion) 393d, e, 424b,
c, d, e, 426d, 431 e, 433a,
434a, b
rastis, kilmė, gimimas (genesis,
gignesthai) 398c, 402b, 41 lc,
409a, 410d, 411d, 412d,

413a, 429c, 394d, 393b, c,
406d
rašybos įgūdis {grammatikėtekJo­
ni) 431 e
rašymas (graphein) 428b, 432a
rašmuo (gramma) 390c, 393d, e,
394b, c, 399a, b, 400c, 4l4c,
418a, 423c, 424a, b, 425d,
426d, 427a, c, 431c, d, c,
432e, 433b, c, 434d, 435a
reikalas (khrimd) 385e, 440a, d
Rėja 401e-402b
rhėmažr. junginys, veiksmažodis
saikas žr. matas
saitas, pantis (cUsmos) 402e,
403c-d, 404a, 415c, 4l8e
sakmė (mythos) 408c
samprotavimas {logos) 393c, e,
431d, 440b
sapnavimas 439c
saulė 397d, 408d-409a, b, 413b
Seirėnė 403d
šėmažr. antkapis, žymė, ženklas
senovė, senovinis (palatos) 398d,
401c, 402a, 407a, 409a, 410c,
411b, 418b, d, 419a, 420b,
421d, 425a, e, 426c, 429d
sesuo žr. brolis
Sfinksas 414d
siela (psykhė) 396d, 399d-400c,
R o d y k lė
403b, e, 405b, 411d, 412a,
415b, c, d, 417a, 419c, d, e,
420a, b, c, 432c, 437a, b, 440c
sielvartas (odynė) 419c
skaičius žr. kiekis
Skamandras 391e-392a
Skamandrijus žr. Astianaktas
skausmas (lype) 4l9b-c
skiemuo (syllabe) 389d, 390a, e,
393d, 394a, c, 399b, 423e,
424a, b, c, e, 425d, 427c,
431d, 433b
Smikrionas 429e
sofistas 391b, 397a, 398e, 403e
Sokratas7383a, b
Sous (lakoniečio vardas) 412b
spalva 394a, 423d, e, 431c, 432b
statybininkas 429a
stoikheionžr. pradmuo, raidė
sūnus 392b, c, e, 396b, 408b, d,
429e
supratimas (synesis, synienai)
411a, 412a, c, 437b
susitarimas (synthėkė) 384d,
433e, 434e-435c
suteikusysis {sc. vardus) žr. pap­
ročių steigėjas
svetimas, t.y. priklausąs kitiems
graikųkraštams(xenikos) 401 b,
406a, 407b, 412b, 417c, 419c,
291
R o d y k lė
426c, 429e
šaltinis 402c, d
šaudyklė 388a-c passim>389a-c,
390b
šėlas (manio) 404a
šokis 406e, 407a
šuo 410a, 41 lb
Tantalas 395d-e
tapyba 423d, 424a, d-e, 425a,
429a, 430b, 432b, 434a-b
tarmė (phdnė) 398b, d, 409e,
410a, 418b, c, 421d, 426c
tarpeklis 420e
teiginys (togos) 396a, 410d, 421a,
429c, 431b, 432e
teisingumas, teisėtumas (dikaion,
dikė) 389b, 401b, e, 406c,
408b, 409c, 410b, 411a, 412c-
413d, e, 418e, 419d, 422a, b,
428a, 438e
teisingumas (orthos, orthotėš)
383a-384a, b, d, 385d, 387a-
c, 390a, 391a-392d, 393b, e,
394e, 395b, d, 396a, c, 397a,
b, c, 399a, c, 400d, 404c,
405c, 406d, 407a, 408c, 409b,
c, 410c, 41 la, 413a, 415d,
416a, d, 4l7e, 4l8e, 421c,
422b-d, 425d, 426a, c, 427d,
428b, e, 429b, c, 430b, c, d-e,
292
431b, 432a-c, 433b, e, 434d,
435a, c, 436b, d, 437a, d,
438c, 439d
Telamonas 428c
tesaliečiai 405c
tėkmė 402a-b, 410b, 41 lc, d,
4l3e,4l4a, 415d, 416b,
4l7d-e, 419c, e, 420a, b, 424a,
426d, 436e, 437b, 439c, d,
440b, c, d
Tėtija 402b-d
tėvas 391c, 395a, e
tiesa, tikrovė (alčtheid) 384b-c,
385b-c, 386c, 391c, 404d,
405c, 408c, 414d, 418a, 421a,
b, 425c, d, 430a, d, 431b,
433a, 436c, 438b, d, e, 439a,
b
Tiesa(Protagoro veikalas) 391c
Tijestas 395b
tikėjimas 397c-d
tikslas, galas, baigmė (telos) 395a,
4l6e, 4l7b-c, 420d
tyrinėjimas (historid) 437b
tragedija, tragiškas 408c-d8,
4l4c, 418d, 425d
Troja 395a
trojėnai 392c, d
troškimas (pothos) 420a
ugnis 408d, 409c-4l0a, 413c
 R o d y k lė

upė 402a 406b, 407d, 412b, 414a,

vairininkas 390c, d
vaistas (pharmakon) 394a-b,
405a
vaizduotė (phantasma:) 386e
valia (bouli, boulisis) 420c, d
vanduo 408e, 410a
vardadirbys, vardų teikėjas, var-
dytojas irpan. žr. papročių
steigėjas
vardas (žodžio onoma etimolo­
gija) 421a
varis 430a
veidrodis 414c
veikla {praxis) 386e-387d, 419b
veiksmažodis (rhėmą) 426e
vergas 384d
verpetas 439c
veršiukas 393c
vertėjas (hermineus) 407e
vynas 406c
vyras 388e, 390d, 391a, 392c, d,
394d, 395a, b, c, 398b, 403d,
430c, e, 431a, 436d
zdion žr. gyvūnas, paveikslas
žaibas 409c
žaidimas 406c
žemė 397d, 403a, 406e, 408d,
409a, 4l0b-c, 423a
ženklas, žymė (sėmeion, šėma)
395a, 400c, 415a, 422e, 427c
žymė (gramma) 431c
žynys (hiereus) 396e
žinovas (histor) 406b, 407c
žirgas ir. arklys
žmogus (anthrdpos) 385a, 386a-
d passim, 389a, 391d, 392c,
393c, 397b, c, d, 398a, e,
399b-d, 400d, 401b, 403b, e,
405b, d, 408c, 409a, 411b,
413b, 414d, 416c, 418c, 425c,
429a, 431a, 438c, 440c
žvaigždės 397d, 408d, 409c
žvėris 399c, 394e

1Pateikiami tik tie atvejai, kai liet. dalyviu „esantis“ išversta su-
daiktavardinta veiksmažodžio cinai forma.
2Neaprėpia prieveiksmio eupavartojimo atvejų.
3Neaprėpia prieveiksmio kalos pavartojimo atvejų.
4Nurodomi tik atvejai, kai apie personažą kalbama trečiu asmeniu.
5Nurodomi tik atvejai, kai apie personažą kalbama trečiu asmeniu.

293
R o d y k lė

6Šioje vietoje idiominis posakis kata thymon į lietuvių kalbą išvers­

tas pasitelkiant „širdies“ metaforą.
7Nurodomi tik tie atvejai, kai apie dialogo personažą kalbama tre­
čiuoju asmeniu.
8Plg. paaiškinimą ad be.
„Mūsų, žemės piliečių vieta ir laikas
- pamatinis (ar praradęs pamatą)
Kratilo žodžio problemiškumas.
Hermogeno ir Kratilo ginčas tęsia­
si, ir mūsų kasdienybė, kad ir aklai
priešindamasi, jj stebi iš vidaus.“
Mindaugas Japertas

Platonas „Kratilo“ dialogą skyrė kal­

bos filosofijai, tačiau ironija, para­
doksai, keistų etimologijų tinklas jį
paverčia kerinčiu meno kūriniu.

ATVI ROS LIETUVOS KNYGA

Ši knyga priklauso
Atviros Lietuvos fondo remiamai serijai,
kurios tikslas - pateikti klasikinius
filosofijos ir politinės minties tekstus
nuo Antikos iki XIX a.