Altruizmo tema literatūroje

Altruizmas - tai rūpinimasis kitų interesais ir gerove. Altruistinis elgesys tapatinamas su

nesavanaudišku elgesiu. „Meilė artimui – ne šventųjų misija. Tai kiekvieno šios Žemės gyventojo
pareiga“, - toks buvo garsios vienuolės Motinos Teresės požiūris į altruizmą. Kiekvienam žmogui
būdingas gebėjimas aukotis: dėl savo artimųjų, tėvynės ar pažiūrų. Altruizmo tema dažna lietuvių
literatūros kūriniuose. LDK renesanso epochos rašytojas Jonas Radvanas herojiniame epe „Radviliada“
vaizdavo pasiaukojimą dėl savo tėvynės, o dramaturgas Vincas Krėvė tragedijoje „Skirgaila“
atskleidė pasiaukojimą dėl antrosios pusės.
Renesanso epochos poetas Jonas Radvanas buvo puikiai išsilavinęs – mokėjo lotynų kalbą ir skaitė
klasikinę romėnų literatūrą.  Savo garsųjį kūrinį „Radviliada“ rašė apie tikrus įvykius panegirikos stiliumi.
Romėnų panegirika buvo labai populiari iki XVIII amžiaus, nes joje šlovinami gyvieji. Todėl šioje, XVI
amžiuje parašytoje, herojinėje poemoje „Radviliada“ įamžintas Mikalojaus Radvilos Rudojo, vieno
talentingiausių visų laikų Lietuvos karvedžių, pasiaukojimas ir pergalės, pasiektos per Livonijos karą.
Poema pradedama nuo Radvilo Rudojo vaikystės. Vaizduojama kaip buvo ugdoma būsimo Lietuvos
gynėjo asmenybė. Radvila Rudasis tapo žinomas dėl savo narsos ir ryžto mūšių metu. Jis drąsiai eidavo
kautis, bet tam yra puikus paaiškinimas. Anot bajoro tikrasis atlygis laukia tik danguje, todėl verta stengtis
ne dėl pasaulio blizgučių, o dėl ramios sąžinės ir tyros sielos, kitaip sakant, veikti – nesavanaudiškai. Šiais
žodžiais Radvila Rudasis rėmėsi visą gyvenimą, jis buvo pasiruošęs veikti nesavanaudiškai, tėvynės labui.
Tai parodo scena prieš Ulos mūšį. Mikalojus Radvila Rudasis susapnavo Vytautą, kuris kreipėsi į jį dėl
Lietuvos nelaimių. Sapne Lietuvos didikas kalba, kad Lietuva gali prarasti laisvę, nes yra silpna, o
lietuviai tapę tinginiais ir bailiais. Vytautas įsakė Radvilai nugalėti Ulos mūšyje, kad Lietuvos vardas vėl
būtų garsus ir gerbiamas. Taigi, priešai ruošėsi užimti Vilnių. Rusų kariai pasidalino į grupes ir apsistojo
netoli Lietuvos sienos. Artėjant nakčiai kariai pasiruošė nakvynei ir ramiai sumigo. Tuo pasinaudojęs
Radvila užpuolė mažesne priešų ir dalį, o kita, didesnioji dalis, išsigandusi pabėgo. Taip Radvila Rudasis
apsaugojo Vilnių dar netgi šimtui metų. Tai altruistinis veikėjo poelgis, nes tai savanoriškas neatlygintinas
darbas. Apibendrinant galima teigti, jog Jono Radvano epas „Radviliada“ vaizduoja altruistiška veikla
tautos ir valstybės labui.
Vincas Krėvė Mickevičius, neoromantizmo epochos rašytojas, tragedijoje „Skirgaila“ kalba apie
XIV amžiaus Lietuvoje vykusius įvykius, tai yra kai 1387 metais įvyko krikštas. Rašytojui svarbi ne pati
istorinė tiesa, o sudėtinga Lietuvos situacija po krikšto: kaip sprendžiami ištikimybės, tikėjimo,
žmogiškumo, valstybingumo klausimai. Todėl įžvelgiama daug savanaudiško elgesio bei naudos siekimo,
tačiau tragedijoje vienas veikėjas staiga pasikeičia – tai vokiečių kryžiuočių ordino riteris - Keleris. Iš
pradžių veikėjas buvo lengvabūdis ir egoistas siekiantis naudos. Kadangi jis buvo iš vokiečių ordino,
pagrindinis Kelerio tikslas buvo dar labiau sukiršinti lietuvius su lenkais. Todėl jis sugalvojo išvaduoti
Skirgailos pagrobtą Oną Duonutę ir nugabenti pas jos sužadėtinį, Mozūrų kunigaikštį. Tad, kad
įgyvendinti planą, jam reikėjo kažkaip nusigauti iki kunigaikštystės. Todėl suvedžioja tarnaitę Oligę.
Pasinaudojęs ja, veikėjas nueina pas Oną Duonutę ir bando gauti jos pasitikėjimą, žadėdamas jai laisvę.
Jis akimirksniu pasikeičia, kai išvysta Oną Duonutę – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Riterio idealiai, kurie
anksčiau netrukdė mėgautis meilę, dabar tampa paveikūs: užsiliepsnojęs jausmas stiprus kaip tikėjimas.
Keleris iki susitikimo su kunigaikštyte ir po jo - du skirtingi žmonės: ciniškas manipuliantas virsta
atviraširdžiu narsuoliu. Tačiau, įvykių eigoje Keleris buvo priversta Kunigaikštystę, tačiau po kurio laiko
sugrįžo. Jis prasmuko į Onos Duonutės kambarį pakalbėti, iki kol neišgirdo, kad ateina Skirgaila. Jam
teko greitai slėptis. Neturėdamas išeities, įlindo į vaidilos Stardo karstą. Didžiausią vidinį konfliktą
Keleris išgyveną naktį, gulėdamas karste. Šviesioje ir tamsiojo vyro dialogas prie karsto – tai paties
Kelerio sąžinės, garbės ginčas su troškimu gyventi. Vis dėlto, Keleris paklausė gerojo balso ir nusprendė
aukotis dėl Onos Duonutės. Pastebėjęs kunigaikštis Skirgaila, kad karste Keleris, nedelsdamas liepė
pakasti karstą, prieš tai jį užkalant. Galima teigti, jog Keleris parodė tikrą narsą ir pasiaukojimą dėl
mylimosios. Nors ir nespėjo įgyvendinti plano, visgi pasielgė, kaip tikras riteris. Apibendrinant galima
teigti, jog Vinco Krėvės tragedijoje „Skirgailai“ vaizduoja pasiaukojimą dėl mylimo žmogaus ir jo
laisvės.
Apibendrinant galima teigti, jog literatūroje vaizduojama altruizmo tema atkleidžiama įvairiai.
Jono Radvano poemoje „Radviliada“ vaizduojamas pasiaukojimas dėl tėvynės ir jos laisvės. Vinco
Krėvės tragedijoje „Skirgaila“ atskleidžiama pasiaukojimo tema dėl artimo mylimo žmogaus ir jo
gerovės. Visgi, įrodoma, kad altruizmas yra ne tik gerbiamas bei vertinimas, bet ir išugdomas – tačiau tai
priklauso nuo kiekvieno žmogaus pasaulėvokos.