LOGIKA

I . TEIGINIŲ LOGIKA

Dvireikšmė teiginių logika

Dvireikšmės teiginių logikos samprata

Kalbant apie bet kokią mokslo teoriją, pirmiausiai reikia nurodyti jos tyrimo lauką ir
apibrėžti pagrindines sąvokas. Ne išimtis – ir teiginių logika.
Taigi dvireikšmė teiginių logika nagrinėja teiginių ryšius, lemiančius teiginių teisingumą
arba klaidingumą.
Pagrindinis šios logikos tyrimo objektas yra teiginys. Teiginiu galima pavadinti bet kurį
dalyką, kurį įmanoma įvertinti tiesos požiūriu. Įprasčiausiu atveju teiginys yra sakiniu reiškiama
informacija. Būtent informaciją galima vertinti tiesos požiūriu: jei informacija atitinka faktus, ji
teisinga, o jei informacija faktų neatitinka, ji klaidinga.
Dvireikšmė teiginių logika yra simbolinės logikos dalis, kuri savo griežtumu nenusileidžia
matematikos teorijoms. Simbolinė logika apima tik formuluojamas simbolių kalba teorijas,
kuriose taikomas aksiominis dedukcinis metodas. Šiomis teorijomis pagrįstų samprotavimo
taisyklingumo analizės metodų taikymas natūralia kalba pasakytiems samprotavimams tirti yra
simbolinės logikos taikymas.

Teiginių logikos kalba

Šiame poskyryje pateiksime vienos iš galimų dvireikšmės teiginių logikos dirbtinių kalbų
ženklus, nurodysime jų reikšmes ir jungimo taisykles, tai yra, supažindinsime su dvireikšmės
teiginių logikos žodynu.
Dvireikšmės teiginių logikos žodyno žodžiams reikšti logikai naudoja įvairius simbolius. Net
lietuviškuose logikos vadovėliuose jiems reikšti naudojami nevienodi simboliai. Tie simboliai,
nors ir perimti iš užsienio autorių, nepriklauso kuriai nors vienam užsienio autorių vartojamų
teiginių logikos kalbos simbolių rinkiniui. Mes naudosime tik vieno, labiausiai paplitusio
dirbtinės teiginių logikos kalbos simbolių rinkinio, simbolius, pavadintus tą rinkinį sudariusių
XX amžiaus anglų logiko Bertrand’o Russello ir XIX amžiaus pabaigos italų matematiko
Giuseppe’s Peano pavardėmis, – Peano–Russello simboliką. Kiti autoriai savo knygose naudoja
kitą simboliką. Šiaip simbolių rinkinys nėra svarbiausias dirbtinės teiginių logikos kalbos
elementas: daug svarbiau žinoti, kokie autoriaus vartojami simboliai atitinka atskirus teiginių
logikos kalbos žodyno žodžius.
Dvireikšmės teiginių logikos kalbos žodynas
Kiekvienas mokslas turi savo daugiau ar mažiau originalų žodyną. Aptarsime teiginių
logikos terminus „propozicinis kintamasis“, „teisinga“, „klaidinga“, „neigimas“, „konjunkcija“,
„disjunkcija“, „implikacija“, „ekvivalencija“. Šie terminai yra dirbtinės teiginių logikos kalbos
žodžiai. Jie reiškiami simboliais. Visi kiti teiginių logikos terminai nėra aptariamos dirbinės
kalbos žodyno dalis: jie naudojami aiškinant žodyno žodžius bei tų žodžių vartoseną.

Propozicinis kintamasis. Šis terminas yra pirmasis dvireikšmės teiginių logikos dirbtinės
kalbos žodis. Jį reikšime mažosiomis raidėmis „p“, „q“, „r“, „s“, „t“, „u“, „v“, „x“, „y“, „z“
arba šiomis raidėmis su indeksais, pavyzdžiui, „r1“, „r2“, „r3“,…, „rn“,…, „z1“, „z2“, „z3“,…,
„zn“. Propozicinis kintamasis yra elementarus nedalomas teiginių logikos elementas, elementari
dirbtinės teiginių logikos kalbos išraiška. Propozicinis kintamasis yra būtinas visų taisyklingų
teiginių logikos išraiškų elementas: teiginių logikos išraiška gali įgyti teiginio reikšmę tik todėl,
kad teiginio reikšmę galima priskirti propoziciniam kintamajam. Propozicinio kintamojo
sandaros teiginių logika netiria. „Propozicija“ yra iš lotynų kalbos kilęs tarptautinis žodis,
reiškiantis teiginį. Propozicinis kintamasis nėra teiginys. Propozicinis kintamasis žymi vietą,
kurią dirbtinėje teiginių logikos kalboje gali užimti teiginys. Teiginių ryšiams tirti patys
teiginiai nėra būtini: pakanka propozicinių kintamųjų.

Teisinga, klaidinga. „Teisinga“ ir „klaidinga“ yra vertinimas tiesos požiūriu, dar vadinamas
teiginio reikšme. Kas yra pati tiesa, teiginių logikos priemonėmis apibūdinti neįmanoma.
„Tiesa“ yra neapibrėžiama sąvoka. Ji apibūdinama tiesos sampratomis, kurias pateikia
filosofijos šaka, vadinama epistemologija. Jau minėjome, kad teiginys – tai sakiniu reiškiama
informacija, kuri yra arba teisinga, arba klaidinga. Propozicinis kintamasis nuo teiginio skiriasi
tuo, kad neturi reikšmės, o teiginys reikšmę turi. Dvireikšmės teiginių logikos požiūriu teiginys
turi tik vieną iš dviejų reikšmių – „teisinga“ arba „klaidinga“.
„Teisinga“ reikšime simboliu „T“, o „klaidinga“ – simboliu „K“. Vienos iš šių teiginio
reikšmių priskyrimas propoziciniam kintamajam propozicinį kintamąjį paverčia elementariu

teiginiu (angl. atomic proposition). Simboliais elementarų teiginį galime pažymėti taip: p arba
T
p . Teiginių logikoje konkretus teiginio turinys teiginių ryšių tyrinėjimui nėra reikšmingas,
K
pakanka teiginio reikšmių.
 Neigimas. Neigimą reikšime simboliu „”. Neigimo apibrėžimas teiginių logikoje
pateikiamas tokia lentele:

p ~p
T K
K T

Neigimo lentelė parodo teiginio reikšmę, kurią įgyja propozicinis kintamasis su neigimu, kai
propoziciniam kintamajam priskiriama konkreti teiginio reikšmė. Ši lentelė yra dirbtinės
teiginių logikos kalbos išraiška. Ją galima perskaityti taip: neigimas pakeičia teisingą teiginį
klaidingu ir atvirkščiai – klaidingą teisingu. Lentelės išraiška ~p skaitoma „ne-p“.
Aptarkime šiuos lietuvių kalbos sakiniais reiškiamus teiginius:
1. Vilnius yra Lietuvos sostinė;
2. Vilnius nėra Lietuvos sostinė;
3. Klaipėda yra Lietuvos sostinė;
4. Klaipėda nėra Lietuvos sostinė.
„Vilnius yra Lietuvos sostinė“ yra teisingas teiginys (T), o „Vilnius nėra Lietuvos sostinė“ –
klaidingas teiginys (K), teiginys „Klaipėda yra Lietuvos sostinė“ yra klaidingas (K), o teiginys
„Klaipėda nėra Lietuvos sostinė“ – teisingas (T).
Teiginius reiškiančių sakinių poros 1, 2 ir 3, 4 lietuvių kalbos sintaksės požiūriu skiriasi tik
tuo, kad 3 ir 4 sakinių tarinio jungiamoji dalis yra neigiama. Būtent ši aplinkybė parodo, kad
neigimo operatorius yra teiginius reiškiančio sakinio tarinio neigiamos jungiamosios dalies
loginė reikšmė.
Konjunkcija. Konjunkciją (lot. conjunctio – sujungimas) reikšime simboliu „“.
Konjunkcijos apibrėžimas pateikiamas tokia lentele:

p q pq
T T T
T K K
K T K
K K K
 Lentelės išraiška p  q skaitoma „p ir q“. Konjunkcinės išraiškos p  q dėmenys p, q
vadinami konjunktais. Lentelė perskaitoma taip: konjunkcinis teiginys teisingas, jei abu
konjunktai yra teisingi teiginiai, jei bent vienas konjunktas nėra teisingas teiginys, konjunkcinis
teiginys klaidingas. Konjunkcijos lentelė parodo teiginio reikšmę, kurią įgyja propozicinių
kintamųjų konjunkcinis junginys, kai propoziciniams kintamiesiems priskiriamos konkrečios
teiginio reikšmės.
Aptarkime šiuos lietuvių kalbos sakiniai išsakytus teiginius:
1. Palanga yra Lietuvos pajūrio kurortas;
2. Šventoji yra Lietuvos pajūrio kurortas;
3. Birštonas yra Lietuvos pajūrio kurortas;
4. Kaunas yra Lietuvos pajūrio kurortas.
Iš praktikos žinome, kad 1 ir 2 yra teisingi teiginiai (T ir T), o 3 ir 4 – klaidingi (K ir K). 1 ir
2 teiginių junginys „Palanga yra Lietuvos pajūrio kurortas ir Šventoji yra Lietuvos pajūrio
kurortas“ yra teisingas teiginys: tokio sprendimo teisingumą mums liudija samprotavimų
patirtis. Šį teiginį sudarančių teiginių „Palanga yra Lietuvos pajūrio kurortas“ bei „Šventoji yra
Lietuvos pajūrio kurortas“ reikšmės T, T atitinka lentelės pirmąją eilutę.
Lentelės antrąją eilutę atitinka teiginių „Palanga yra Lietuvos pajūrio kurortas“ (teisinga) ir
„Birštonas yra Lietuvos pajūrio kurortas“ (klaidinga) reikšmės T, K. Junginį „Palanga yra
Lietuvos pajūrio kurortas ir Birštonas yra Lietuvos pajūrio kurortas“ iš samprotavimo patirties
žinome esant klaidingą (K). Junginio klaidingumas dar akivaizdesnis, kai aptariamas
sutrumpintas teiginių junginio variantas, pavyzdžiui, „Palanga ir Birštonas yra Lietuvos pajūrio
kurortai”.
Lentelės trečiąją eilutę atitinka teiginių „Kaunas yra Lietuvos pajūrio kurortas“ (klaidinga) ir
„Šventoji yra Lietuvos pajūrio kurortas“ (teisinga) reikšmės K ir T. Junginį „Kaunas ir Šventoji
yra Lietuvos pajūrio kurortai“ suvokiame kaip klaidingą (K).
Lentelės ketvirtąją eilutę atitinka teiginių „Kaunas yra Lietuvos pajūrio kurortas“ (klaidinga)
ir „Birštonas yra Lietuvos pajūrio kurortas“ (klaidinga) reikšmės K ir K. Iš samprotavimo
patirties žinome, kad junginys „Kaunas ir Birštonas yra Lietuvos pajūrio kurortai“ yra
klaidingas (K).
Lietuvių kalbos sintaksės požiūriu teiginius reiškiančiuose sakiniuose „Palanga yra Lietuvos
pajūrio kurortas ir Šventoji yra Lietuvos pajūrio kurortas“,„Palanga ir Birštonas yra Lietuvos
pajūrio kurortai”, „Kaunas ir Šventoji yra Lietuvos pajūrio kurortai“,„Kaunas ir Birštonas yra
Lietuvos pajūrio kurortai“ jungtukas „ir“ reiškia sudedamojo sujungimo ryšį. Konjunkcija yra
sudedamojo sujungimo ryšio loginė reikšmė.
Disjunkcija. Disjunkciją (lot. disjunctio – atskyrimas) reikšime simboliu „“. Disjunkciją
apibrėžia tokia lentelė:
p q pq
T T T
T K T
K T T
K K K

Lentelės išraiška p  q skaitoma „p arba q“. Disjunkcinės išraiškos p  q dėmenys p, q

vadinami disjunktais. Lentelė perskaitoma taip: disjunkcinis teiginys klaidingas, jei abu
disjunktai yra klaidingi teiginiai, jei bent vienas disjunktas nėra klaidingas teiginys, disjunkcinis
teiginys teisingas. Disjunkcijos lentelė parodo teiginio reikšmę, kurią įgyja propozicinių
kintamųjų disjunkcinis junginys, kai propoziciniams kintamiesiems priskiriamos konkrečios
teiginio reikšmės.
Disjunkcija yra skiriamojo žodžių bei sakinių sujungimo loginė reikšmė.
Štai keletas sakinių, kuriuose skiriamąjį sujungimą reiškia jungtukas „arba”: „Pilietis N. yra
policininkas arba nusikaltėlis” („Pilietis N. yra policininkas arba pilietis N. yra nusikaltėlis”),
„Šeimos santaupas iššvaistė ponas K. arba jo žmona“ („Šeimos santaupas iššvaistė ponas K.
arba šeimos santaupas iššvaistė pono K. žmona“). Remiantis mąstymo patirtimi nesunku
nustatyti, kad pavyzdžiu parinktas sakinys „Pilietis N. yra policininkas arba nusikaltėlis“
klaidingas, jeigu klaidingi abu disjunktai: sakinys „Pilietis N. yra policininkas“ bei sakinys
„Pilietis N. yra nusikaltėlis“. Tas pat galioja ir antrame pavyzdyje pateiktam sakiniui.
Natūraliosios kalbos sakiniuose galima aptikti du skirtingus skiriamuosius sujungimus. Jie
atitinka silpnąją disjunkciją ir griežtąją disjunkciją. Aptartoji disjunkcija vadinama silpnąja
disjunkcija.
Dviejų propozicinių kintamųjų p, q griežtasis disjunkcinis junginys skaitomas „arba p, arba
q“. Griežtoji disjunkcija nėra mūsų pateiktos teiginių logikos kalbos žodyno žodis, todėl jai
žymėti panaudosime ne simbolį, bet jungtuką „arba…, arba…“. Griežtosios disjunkcijos tiesos
lentelė atrodytų taip:
 p q arba p, arba q
T T K
T K T
K T T
K K K

Griežtosios disjunkcijos lentelė tokia pati kaip ir išraiškos (p  q)  ~ (p  q) :

p q (p  q)  ~ (p  q)
T T T K K T
T K T T T K
K T T T T K
K K K K T K
(1) (4) (3) (2)

Pateikiame sakinio su griežtąja disjunkcija ir jam lygiavertiško sudėtinio sakinio pavyzdį:

„Arba šiuo metu yra diena, arba naktis“.
„Šiuo metu yra diena arba naktis ir netiesa, kad šiuo metu yra ir diena, ir naktis“.
Griežtoji disjunkcija dar vadinama ekvivalencijos neigimu: susipažinę su materialiąja
ekvivalencija pamatysime, kad griežtosios disjunkcijos lentelė atitinka ekvivalencinio
propozicinių kintamųjų junginio neigimą.
Implikacija. Implikaciją reikšime simboliu „“. Ją apibrėžia tokia lentelė:

p q pq
T T T
T K K
K T T
K K T

Lentelės išraiška p  q skaitoma „jei p, tai q“. Implikacinės išraiškos p  q dėmenys turi
skirtingus pavadinimus. Dėmuo, einanti po žodelio „jei“, vadinamas antecedentu, o dėmuo,
einantis po žodelio „tai“ – konsekventu. Lentelė perskaitoma taip: implikacinis teiginys
klaidingas, jeigu antecedentas yra teisingas teiginys, o konsekventas – klaidingas teiginys, jei
antecedentas nėra teisingas teiginys, o konsekventas – klaidingas teiginys, implikacinis teiginys
teisingas. Implikacijos lentelė parodo teiginio reikšmę, kurią įgyja propozicinių kintamųjų
implikacinis junginys, kai propoziciniams kintamiesiems priskiriamos konkrečios teiginio
reikšmės.
Implikacija yra sakinių sąlygos ryšio loginė reikšmė. Sąlygos ryšys dažniausiai reiškiamas
poriniu jungtuku „jei…, tai…“ todėl implikacija dar vadinama jungtimi „jei, tai“ arba logine
sąlygos jungtimi.
Kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti, kad trečioje ir ketvirtoje implikacijos lentelės
eilutėje pateikta implikacinio teiginio reikšmė nėra būdinga sąlygos ryšiui. Pateiksime
pavyzdžių, kurie patvirtina, kad būtent sąlygos ryšys atitinka teiginių logikos implikaciją:
1. Trečiąją implikacijos lentelės eilutę iliustruoja šis pavyzdys:
antecedentas „aš esu roplys“ yra klaidingas teiginys (K);
konsekventas „aš esu gyvas padaras“ – teisingas teiginys (T);
junginys „Jei aš esu roplys, tai aš esu gyvas padaras“ teisingas (T).
2. Ketvirtąją implikacijos tiesos lentelės eilutę iliustruoja šis pavyzdys:
antecedentas „aš esu roplys“ yra klaidingas (K);
konsekventas „aš esu šaltakraujis gyvūnas“ – klaidingas (K);
junginys „Jei aš esu roplys, tai aš esu šaltakraujis gyvūnas” teisingas (T).
Dėl implikacijos lentelės trečios ir ketvirtos eilutės nesusipratimų dažniausiai kyla dėl to, kad
kasdieniuose samprotavimuose klaidingo ir teisingo teiginio arba dviejų klaidingų teiginių
sąlygos ryšiu paprastai nejungiame ir neturime tokio jungimo patirties.
Teiginių logikos implikacija vadinama materialiąja implikacija. Materialioji implikacija tėra
viena implikacijos rūšių. Kitos loginės teorijos aprašo kitas implikacijų rūšis: predikatų logika –
formaliąją implikaciją, modalinė logika – griežtąją implikaciją.
Ekvivalencija. Ekvivalenciją reikšime simboliu „“. Dviejų propozicinių kintamųjų „p“,
„q“ ekvivalencija užrašoma „p  q“ ir skaitoma: „jei ir tik jei p, tai q“ arba „p lygiareikšmis q“.
Ekvivalencijos dėmenys vadinami ekvivalentais. Ekvivalencija dar vadinama
lygiareikšmiškumu (lot. aequivalentia – lygiareikšmiškumas).
Ekvivalencijos apibrėžimą teikia tokia lentelė:

p q pq
T T T
T K K
K T K
K K T
 Lentelė perskaitoma taip: ekvivalencijos teiginys teisingas, jei ekvivalentai yra vienodą
reikšmę turintys teiginiai, jei ekvivalentai turi skirtingos reikšmės teiginiai, ekvivalencijos
teiginys klaidingas.
Ekvivalencijos išraiškos neigimo lentelė yra tokia pati kaip griežtosios disjunkcijos, nes
pagal neigimo taisyklę neigimas keičia teiginio reikšmę:

p q ~ (p  q)
T T K T
T K T K
K T T K
K K K T
(2) (1)

Neigimas, konjunkcija, disjunkcija, implikacija ir ekvivalencija yra teiginių logikos

operatoriai. Operatoriai yra teiginio reikšmės priklausomybės nuo teiginio, kuriam jie
priskiriami, reikšmės, t. y. operatoriai yra funkcijos. Neigimas nustato priklausomybę nuo
vieno („mono“) teiginio reikšmės, todėl jis dar vadinamas monadiniu operatoriumi.
Konjunkcija, disjunkcija, implikacija ir ekvivalencija apjungia du teiginius į vieną ir nustato
jungtinio teiginio reikšmės priklausomybę nuo dviejų („di“) teiginių reikšmės. Jie vadinami
diadiniais operatoriais arba loginėmis jungtimis.

Teiginių logikos kalbos žodžių vartojimas. Teiginių logikos formulė

Pateiksime bendrąją dvireikšmės teiginių logikos kalbos žodžių vartojimo taisyklę ir žodžių
junginių, vadinamų teiginių logikos formulėmis, sudarymo taisykles:
Bendroji taisyklė yra tokia:
Simbolis, kurio nėra dvireikšmės teiginių logikos kalbos žodyne, nėra teiginių logikos žodis.
Teiginių logikos formule vadinama bet kuri teiginių logikos kalbos žodžių, reiškiamų
simboliais, eilė. Formulių sudarymo taisyklės nurodo, kokia simbolių eilė laikytina taisyklinga
formule. Formulė yra dirbtinės kalbos sakinys, todėl šiame teiginių logikos aptarime terminui
„sakinys“ suteikiame kiek platesnę, nei įprasta reikšmę: sakiniais vadiname ne tik gramatiškai
nepriklausomą formą turinčių žodžių tarpusavio ryšių ir reikšminių santykių visumą, bet ir
formules.
 Formuluotėse bus naudojamos mažosios graikiškos raidės, kurios pagal bendrąją teiginių
logikos dirbtinės kalbos žodžių vartojimo taisyklę nepriklauso teiginių logikos kalbai: vienintelė
mažųjų graikiškų raidžių taisyklėse paskirtis yra palengvinti taisyklių formulavimą.
Taigi simbolių eilė yra taisyklingai sudaryta formulė tik tuo atveju, jei ji sudaryta pagal šias
taisykles:
1. Eilė, kurios vienintelis elementas yra propozicinis kintamasis, yra taisyklinga formulė.
Formulė, kurią sudaro tik vienas propozicinis kintamasis, vadinama elementaria.
2. Jei  yra kokia nors taisyklinga formulė, tai  irgi yra taisyklinga formulė, o  yra
formulės  dėmuo (subformulė).
3. Jei  ir  yra kokios nors taisyklingos formulės, tai (  ), (  ), (  ), (  ) irgi
yra taisyklingos formulės Jų dėmenys yra  ir .
Keletas pastabų dėl formulių sudarymo taisyklių:
1. Skliaustai yra techninis teiginių logikos simbolis. Jie yra būtinas taisyklingai sudarytos
formulės elementas, kai formulei sudaryti taikoma trečia taisyklė. Galima nenaudoti tik tų
skliaustų, kuriais apskliaustina visa formulė. Sudėtingesnėje formulėje skliaustai žymi formulės
dėmenis, apimančius diadinius operatorius. Formulės dėmenys yra visos formulės dalys,
taisyklingi dėmenys yra tos formulės dalys, kurios atitinka formulių sudarymo taisykles:
pavyzdžiui, formulės (p r) taisyklingi dėmenys yra p, r, r, p r. Pirmąją formulių
sudarymo taisyklę tenkinantys dėmenys vadinami elementariais taisyklingais dėmenimis.
Skliaustais žymimi tik tie formulių dėmenys, kurie tenkina trečiąją formulių sudarymo taisyklę.
Susipažinę su formulės reikšmės nustatymo procedūra, pateikiama kitame poskyryje,
pamatysime, kad formulės (p p)  (p  r) ir formulės (p  (p   p))  r reikšmė yra
skirtingos. Kad skliaustų poros būtų lengviau skiriamos, formulėje galima naudoti ne tik
paprastų, bet ir laužtinių ar figūrinių skliaustų poras.
2. Formulės, kuri sudaryta pagal trečią formulių sudarymo taisyklę panaudojant operatorius
„“, „“, dėmenų skaičius dviem dėmenimis nėra ribojamas. Pavyzdžiui, tiek p  q  r, tiek ir
p  q  r  s yra taisyklingos formulės.
Formulių sudarymo taisyklės leidžia grynai mechaniškai sudaryti taisyklingas formules.
Pateiksime keletą taisyklingų formulių pavyzdžių: p, r, p,  p, p  r, p p, (p  r),
(p p)  (p  r). Pirmoji ir antroji pavyzdžių formulės sudarytos pagal pirmąją taisyklę,
trečioji – pagal antrąją taisyklę iš taisyklingos pagal pirmąją taisyklę formulės p, ketvirtoji –
pagal antrąją taisyklę iš taisyklingos pagal tą pačią taisyklę formulės p, penktoji – pagal
trečiąją taisyklę iš taisyklingų pagal pirmąją taisyklę formulių p ir r, šeštoji – pagal trečiąją
taisyklę iš taisyklingos pagal pirmąją taisyklę formulės p ir taisyklingos pagal antrąją taisyklę
formulės p, septintoji sudaryta pagal antrąją taisyklę iš taisyklingos pagal trečiąją taisyklę
formulės p  r, aštuntoji – pagal trečiąją taisyklę iš jau aprašytų taisyklingų formulių p p ir
(p  r).

Savikontrolės k lausimai
1. Ką tiria dvireikšmė teiginių logika?
2. Kas yra propozicinis kintamasis?
3. Kas yra operatorius?
4. Ką vadiname teiginių logikos formule?
5. Kokios teiginių logikos formulės yra taisyklingos?
6. Kam teiginių logikoje naudojami skliausteliai?
7. Ar simbolių eilė (a b  o) yra teiginių logikos formulė?

Tiesos lentelių, arba matricų, metodas. Formulės reikšmė

Visos taisyklingos dvireikšmės teiginių logikos formulės, išskyrus taisyklingą elementarią
formulę, apima tiek propozicinius kintamuosius, tiek operatorius. Taisyklingos formulės
operatoriai nustato formulės propozicinius kintamuosius atitinkančių teiginių reikšmės ir
formulę atitinkančio teiginio reikšmės funkcinį ryšį. Nei operatoriai, nei propoziciniai
kintamieji jokios kitos įtakos formulę atitinkančiam teiginiui neturi.
Jau minėjome, kad konkretus teiginio turinys nėra reikšmingas teiginių ryšių nustatymui:
pakanka teiginio reikšmių „teisinga“, „klaidinga“. Todėl toliau aptarime minėsime ne teiginius,
o teiginių reikšmes.
Teiginio reikšmės kintamajam priskyrimas vadinamas propozicinio kintamojo interpretacija,
o teiginio reikšmių, priskirtų eilėje esantiems propoziciniams kintamiesiems, eilė yra
propozicinių kintamųjų eilės interpretacija. Atskiro kintamojo interpretacija būna tik dvejopa:
„teisinga“ arba „klaidinga“. Taisyklingoje dvireikšmės teiginių logikos formulėje propozicinių
kintamųjų skaičius ribotas. Pažymėkime jį raide „n“. Skirtingų formulės propozicinių kintamųjų
eilės skirtingų interpretacijų skaičius (pažymėsime jį raide „I“) nustatomas pagal
kombinatorikos formulę, skirtą gretinių be pasikartojimų paskaičiavimui: I= mn. Pateiktoje
formulėje m reiškia atskiro eilės nario skirtingų reikšmių skaičių. Dvireikšmėje teiginių logikoje
šis skaičius lygus 2 (T ir K yra dvi skirtingos atskiro propozicinio kintamojo teiginio reikšmės),
todėl skirtingų propozicinių kintamųjų eilės interpretacijų skaičių nustatinėsime pagal formulę
I=2n.
Formulės reikšmė yra teiginio reikšmių stulpelis po operatoriumi, kuris dėmenis paverčia
formule (stulpelis po paskutiniuoju formulės operatoriumi formulės teiginio reikšmių lentelėje.
Formulės teiginio reikšmių lentelė dar vadinama matrica. Ji gaunama iš formulės kintamųjų
eilės skirtingų interpretacijų pagal formulės operatorių apibrėžimus. Tokios lentelės eilučių
skaičius yra 2n.
Formulės lentelė sudaroma taip:
1. Pirmoje eilutėje į eilę surašomi visi formulę sudarantys skirtingi propoziciniai kintamieji
(taisyklingi formulės elementarūs dėmenys) ir visa formulė, po eilute braukiamas horizontalus,
o už kintamųjų eilės – vertikalus brūkšnys:

p q p  ~q

Pavyzdyje matrica sudaroma formulei p  ~q, kurioje yra 2 skirtingi propoziciniai kintamieji
(n = 2): formulės propozicinių kintamųjų eilės skirtingų interpretacijų bus 4 (22 = 4). Tiek bus
eilučių lentelėje.
2. Apatinė kairė matricos dalis užpildoma pagal tokį kombinatorikos algoritmą:
2.1. po pirmu kintamuoju pradedant nuo viršaus įrašomas 2n/2 skaičius ženklų „T“. Toliau
tiek pat kartų įrašomas ženklas „K“:

p q p  ~q
T
T
K
K

(pavyzdžio formulėje yra 2 skirtingi propoziciniai kintamieji – „p“ ir „q“, todėl po pirmu
kintamuoju „p“ įrašomi 2 ženklai „T“ (22/2=2 ) ir tiek pat ženklų „K“;
2.2 po antru propoziciniu kintamuoju pradedant nuo viršaus įrašomi 2n/4 ženklai „T“ ir toks
pat skaičius ženklų „K“ (taisyklingai panaudojus algoritmą paskutinio kintamojo stulpelyje
ženklų „T“ ir „K“ seka turi būti tokia: „T K T K“:
 p q p  ~q
T T
T K
K T
K K

(primename, kad pavyzdyje sudarinėjame formulės, apimančios du skirtingus propozicinius

kintamuosius, matricą).
3. Po kiekvienu formulės kintamuoju perrašome jo ženklų „T“ ir „K“ stulpelį:

p q p  ~ q
T T T T
T K T K
K T K T
K K K K

4. Toliau užpildomi formulės propozicinių kintamųjų neigimų (jeigu formulėje jų yra)

stulpeliai. Jei neigimus turi keletas formulės kintamųjų, nėra svarbu, kurio iš jų neigimo stulpelį
užpildysime pirmiau, tačiau tvarkingiau matricą sudarinėti pradedant nuo to kintamojo neigimo,
kuris formulėje yra pirmas iš kairės. Kiekvieno užpildomo stulpelio lentelės apačioje
skliausteliuose užrašome jo užpildymo numerį: pirmąjį užpildomą stulpelį žymime (1), antrąjį –
(2), trečiąją – (3) ir t.t. Propozicinio kintamojo neigimo stulpelis užpildomas kiekvienai
neigiamo kintamojo teiginio reikšmių stulpelio eilutei taikant neigimo apibrėžimą. Neigimu
gaunama teiginio reikšmė užrašoma po propozicinio kintamojo neigimu toje pačioje eilutėje, iš
kurios ji gaunama:

p q p  ~q
T T T KT
T K T TK
K T K KT
K K K TK
(1)
 5. Jei formulėje yra propozicinio kintamojo neigimo neigimas, sudarome jo tiesos lentelę.
Šią lentelę gauname taikydami neigimo apibrėžimą kiekvienai propozicinio kintamojo neigimo
lentelės, pažymėtos numeriu, eilutei.
6. Jei kintamųjų su neigimais formulėje nėra, po 3 punkto iškart pereinama prie veiksmų,
aprašytų 7 punkte. Jei formulėje yra neigiami kintamieji, tačiau nėra dvigubų neigimų, prie
veiksmų, aprašytų 5 punkte pereiname po 5 punkto.
7. Toliau užpildomas didžiausiu skliaustelių skaičiumi apskliausto formulės dėmens
(„giliausiai“ formulėje esančio dėmens su skliausteliais) stulpelis. Jei vienodu, tačiau didesniu
nei kiti dėmenys skliaustelių skaičiumi apskliausti keli formulės dėmenys, nėra svarbu, kurio iš
jų stulpelį užpildysime pirmiau, nors kaip ir propozicinių kintamųjų neigimo atveju tvarkingiau
stulpelius pildyti pradedant nuo kairėje formulės pusėje esančio formulės dėmens. Pildomus
stulpelius numeruojame, numerių didėjimo tvarka. Jei numeracija jau pradėta, tęsiame ją toliau.
Apskliaustų formulės dėmenų teiginio reikšmių stulpelių eilutės pildomos teiginio reikšmėmis,
gaunamomis pagal to formulės dėmens operatoriaus taisyklę iš operatoriumi sujungtų formulės
dėmenų stulpelių atitinkamose eilutėse esančių teiginio reikšmių.
9. Toliau jau aprašyta tvarka užpildomi stulpeliai po didžiausiu skliaustelių skaičiumi
apskliaustų dėmenų neigimais (jei jie yra formulėje), mažesniu skliaustelių skaičiumi
apskliaustų formulės dėmenų bei jų neigimų stulpeliai.
10. Paskutinis pagal nurodytą tvarką užpildytas stulpelis bus formulės reikšmė. Kadangi
stulpelių numeriai nurodo eilę, kuria užpildomi formulės dėmenų teiginio reikšmių stulpeliai,
formulės reikšmė yra didžiausią numerį turintis stulpelis:

p q p  ~q
T T T K KT
T K T T TK
K T K K KT
K K K K TK
(2)(1)

Pavyzdyje nustatyta formulės su neigimu ir konjunkcija reikšmė. Neigimo apibrėžimas yra

toks: neigimas pakeičia teisingą teiginį klaidingu ir atvirkščiai – klaidingą teisingu. Apibrėžimą
taikome teiginio reikšmių stulpelio po q kiekvienai eilutei. Gauname (1). Konjunkcijos
apibrėžimas yra toks: konjunkcinis teiginys teisingas, jei abu konjunktai yra teisingi teiginiai,
jei bent vienas konjunktas nėra teisingas teiginys, konjunkcinis teiginys klaidingas. Šį
apibrėžimą taikome stulpelio po p ir stulpelio (1) eilutėms. Gauname stulpelį(2). Stulpelis (2)
yra formulės p  ~q reikšmė.
Pastaba
Formulės reikšmės nustatymo procedūros punkte nr.3 nurodytas žingsnis nėra būtinas. Mes
punktą nr.3 įtraukėme tik tam, kad palengvintume formulių matricų sudarymo mokymąsi.
Praleidus punktą nr.3, formulės p  ~q matrica atrodytų taip:

p q p  ~q
T T K K
T K T T
K T K K
K K K T
(2)(1)

Dabar nustatysime formulės ~ (p  q)  r reikšmę:

p q r ~ (p  q)  r
T T T KT T T TT
T T K KT T T KK
T K T T T K K TT
T K K T T K K TK
K T T T K K T TT
K T K T K K T TK
K K T T K K K TT
K K K T K K K TK
(2) (1) (3)

Praleidus pagal formulių reikšmės nustatymo procedūros punktą nr.5 gautus teiginio
reikšmių stulpelius po formulės kintamaisiais, formulės ~ (p  q)  r reikšmę vaizduojanti
lentelė yra tokia:
 p q r ~ (p  q)  r
T T T K T T
T T K K T K
T K T T K T
T K K T K T
K T T T K T
K T K T K T
K K T T K T
K K K T K T
(2) (1) (3)

Pateikto pavyzdžio formulėje yra trys skirtingi kintamieji (n=3), o jų eilės interpretacijų
skaičius yra 23=8. Formulės operatorių apibrėžimai yra tokie:
1. konjunkcinis teiginys teisingas, jei abu konjunktai yra teisingi teiginiai, jei bent vienas
konjunktas nėra teisingas teiginys, konjunkcinis teiginys klaidingas;
2. disjunkcinis teiginys klaidingas, jei abu disjunktai yra klaidingi teiginiai, jei bent vienas
disjunktas nėra klaidingas teiginys, disjunkcinis teiginys teisingas;
3. neigimas pakeičia teisingą teiginį klaidingu, o klaidingą – teisingu.
Formulės propoziciniai kintamieji neigimo neturi, taigi pirmiausia pildome didžiausiu
skliaustelių skaičiumi apskliausto formulės dėmens p  q teiginio reikšmių stulpelį. Formulės
dėmens ~ (p  q) teiginio reikšmių stulpelis (2) pildomas taikant neigimo apibrėžimą dėmens p 
q stulpelio (1) eilutėms. Formulės reikšmė (stulpelis (3)) gaunama disjunkcijos apibrėžimą
taikant dėmens ~ (p  q) stulpelio (2) ir propozicinio kintamojo r stulpelio eilutėms.

Savikontrolės k lausimai
1. Kas yra formulės reikšmė?
2. Pagal kokią formulę skaičiuojamas lentelės eilučių skaičius?
3. Ką nurodo apskliausti skaičiai po lentele?

Dėsnis, prieštaravimas ir faktinis teiginys

Šiame poskyryje aptarsime teiginių logikos formules jų pagrįstumo tiesa požiūriu. Formulės
pagrįstumas tiesa dar vadinamas formulės validumu.
Formulių rūšys
Pagal validumą skiriamos tokios formulės:
1. Validžios formulės (formulės, kurių reikšmė apima vien teiginio reikšmes „teisinga“);
2. Atsitiktinės formulės (formulės, kurių reikšmė apima tiek teiginio reikšmes „teisinga“,
tiek teiginio reikšmes „klaidinga“);
3. Netinkamos formulės (formulės, kurių reikšmė apima tik teiginio reikšmes „klaidinga“).
Taisyklingos teiginių logikos formulės validumo rūšį galima nustatyti lentelių metodu
nustačius formulės reikšmę. Formulės reikšmės nustatymo procedūra aprašyta ankstesniame
poskyryje. Nustačius formulės reikšmę formulės validumas nustatomas pagal šiuos požymius:
1. Jei formulės reikšmė apima tik teiginio reikšmes „teisinga“, formulė validi;
2. Jei formulės reikšmė apima tik teiginio reikšmes „klaidinga“, formulė netinkama;
3. Jei formulės reikšmė apima bent vieną teiginio reikšmę, kuri skiriasi nuo kitų formulės
reikšmę sudarančių teiginio reikšmių, formulė yra atsitiktinė.
Validžios formulės reikšmė nepriklauso nuo formulę sudarančių propozicinių kintamųjų
interpretacijos. Jos reikšmę lemia operatorių kombinacija. Pavyzdžiui, formulė ~ ~p  p yra
validi. Įsitikinkime lentelių metodu:

p ~ ~ p  p
T T K T
K T T
K (2)(1) (3)

Pakeitę formulės ~ ~p  p propozicinį kintamąjį p teiginiu „Vilnius yra Lietuvos sostinė“

formulę galėtume perskaityti taip: „Netiesa, kad Vilnius nėra Lietuvos sostinė lygiareikšmiška
Vilniaus buvimui Lietuvos sostine“. Akivaizdu, kad formulę ~ ~p  p atitinkantis teiginys
nesuteikia jokios informacijos apie Vilnių. Šis teiginys vadinamas tautologija (gr. tautologeo –
kartoju, kas pasakyta). Tautologija vadiname bet kurį sudėtinį teiginį, kuris yra teisingas
nepriklausomai nuo to, kokia yra teiginio elementarių dėmenų reikšmė.
Aptariama formulė reiškia svarbią teiginių taisyklę: porinį skaičių kartų neigiamo teiginio ir
to paties teiginio be neigimų reikšmė vienoda.
Netinkamos formulės reikšmė sutampa su validžių formulių neigimo reikšme. Pavyzdžiui,
formulė ~ (p  ~p) yra validi. Jos neigimo formulė yra ~ ~ (p  ~p). Formulės ~~(p~p) reikšmė
tokia pati kaip formulės p  ~p. Formulės ~~(p  ~p) ir p  ~p yra netinkamos. Tai, ką išdėstėme,
pavaizduosime lentelėmis:

p ~ (p  ~ p) p ~ ~ (p  ~ p) p p  ~ p
T T K K T K T K K T K K
K T K T K K T K T K K T
(3) (2) (1) (4)(3) (2)(1) (2)(1)

Pakeitę formulės p  ~p propozicinį kintamąjį p teiginiu „Vilnius yra Lietuvos sostinė“

gauname teiginį: „Vilnius yra Lietuvos sostinė ir Vilnius nėra Lietuvos sostinė“, kurio
sutrumpintas variantas yra „Vilnius yra ir nėra Lietuvos sostinė“.
Netinkamos formulės ir jas atitinkantys natūralios teiginiai reiškia prieštaravimą. Jie yra
absurdiški (lot. absurdus – beprasmybė).
Atsitiktinės formulės reikšmė priklauso nuo formulę sudarančių propozicinių kintamųjų
teiginio rekšmės. Pavyzdžiui, formulė (p  q)  r yra atsitiktinė. Pavaizduosime tai lentele:

p q r (p  q)  r
T T T T T
T T K T K
T K T K T
T K K K T
K T T K T
K T K K T
K K T K T
K K K K T
(1) (2)

Stulpelis (2) rodo, kad formulė (p  q)  r nėra nei validi, nei netinkama: ši formulė įgyja
teiginio reikšmę „teisinga“ esant propozicinių kintamųjų interpretacijoms nr.1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, o
esant kintamųjų eilės interpretacijai nr. 2, formulė įgyja teiginio reikšmę „klaidinga“, t. y.
formulės reikšmė priklauso nuo formulę sudarančių propozicinių kintamųjų interpretacijos.
Atsitiktinė formulė yra faktinio teiginio, kuriuo suteikiame informacijos apie daiktą ar
reiškinį, formulė. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos sakinys „Jei Jonas išėjo atostogų (p) ir Petras išėjo
atostogų (q), tai ir Antanas išeis (r)“ teikia žinių apie Antaną. Atsitiktinė formulė nereiškia
taisyklės, kuria galima būtų vadovautis jungiant teiginius.

Dvireikšmės teiginių logikos dėsniai

Aptardami validžias formules pateikėme formulę, kuri reiškia svarbų teiginių ryšio principą
(pirminę taisyklę): porinį skaičių kartų neigiamo teiginio ir to paties teiginio be neigimų loginė
reikšmė vienoda. Esama ir daugiau validžių formulių, kurios išreiškia svarbias teiginių ryšių
taisykles. Validžiomis formulėmis reiškiamos pirminės taisyklės dar vadinamos teiginių logikos
dėsniais.
Teiginių logikos dėsnių yra daug. Pateiksime tik svarbiausius.
Svarbesni dvireikšmės teiginių logikos dėsniai:
1. p  p tapatybės dėsnis;
2. ~ ~p  p dvigubo neigimo dėsnis;
3. p  ~p negalimo trečiojo dėsnis;
4. ~ (p  ~p) prieštaravimo negalimumo dėsnis;
5. ((p  (q  r))  ((p  q)  r) asociacijos (lot. associo –
6. ((p  (q  r))  ((p  q)  r) jungiu, sieju) dėsniai;
7. (p  q)  (q  p) komutacijos (lot. commutatio –
8. (p  q)  (q  p) keitimas, mainymas) dėsniai;
9. (p  (q  r))  (q  (p  r)) permutacijos (lot. permutatio – pakeitimas) dėsnis;
10. ((p  (q  r))  ((p  q)  (p  r)) distribucijos (lot. distributio –
11. ((p  (q  r))  ((p  q)  (p  r)) paskirstymas) dėsniai;
12. (p  q) (~q  ~p) transpozicijos (lot. transpositio – perkėlimas) dėsnis;
13. (p  q)  ((q  r)  (p  r)) silogizmo (gr. syllogismos – išvestas samprotavimas) dėsnis;
14. (p  (q  r))  ((p  q)  r) importacijos (lot. importatio – įnešimas) dėsnis;
15. ((p  q)  r)  (p  (q  r)) eksportacijos (lot. exportatio – išnešimas) dėsnis;
Be validžiomis formulėmis reiškiamų teiginių ryšių taisyklių, esama pačių validžių formulių
taisyklių. Jos nurodo, kaip vienos validžios teiginių logikos formulės keičiamos kitomis. Šios
taisyklės vadinamos transformacijos taisyklėmis.
Supažindinsime su keletu svarbesnių transformacijos taisyklių:
1. Nuoseklios substitucijos (lot. substitutio – pakeitimas) taisyklė. Jei validžios formulės
propozicinis kintamasis visose formulės vietose pakeičiamas kokia nors taisyklinga
formule, naujai gauta formulė yra validi.
 2. Ekvivalentų substitucijos taisyklė. Jei taisyklingos formulės  dėmuo  su kokia nors
formule  sudaro validžią ekvivalencinę formulę, formulės  dėmenį  pakeitus formule 
gaunama formulė , kuri yra formulės  ekvivalentas (t.y.   ).
3. Atskyrimo (angl. detachment) taisyklė. Jei  ir    yra validžios formulės, tai validi ir
formulė .
4. Išvedimo taisyklė. Jei validi formulė   , tai validus ir išvedimas , taigi .
5. Sujungimo taisyklė. Jei validžios formulės  ir , tai validi ir formulė   .
Transformacijos taisyklės taikomos išvedant validžias formules iš neišvedinėjamų validžių
formulių. Toks validžių formulių išvedimas vadinamas formulių validumo įrodymu.
Pavyzdžiui:
Reikia įrodyti, kad formulė p  (q  ~r))  ~(q  ~r)  ~p yra validi. Imam transpozicijos
dėsnį (p  q)  (~q  ~p). Dėsnio formulės propozicinį kintamąjį q pagal nuoseklios
substitucijos taisyklę pakeičiame formule q  ~r. Gauname formulę, kurios validumą ir reikėjo
įrodyti:
p  (q  ~r))  (~(q  ~r)  ~ p.
Transformacijos taisyklės nr. 4 formuluotėje paminėjome išvedimą. Išvedimą būtina skirti
nuo panašiai reiškiamo implikacijos operatoriaus. Operatorius yra teiginio formulės elementas.
Išvedimas apibūdina kelių savarankiškų formulių ar teiginių ryšį.

Savikontrolės k lausimai
1. Kas yra validžios formulės?
2. Kokios formulės yra atsitiktinės?
3. Kokios formulės vadinamos netinkamomis?
4. Kokios formulės vadinamos teiginių logikos dėsniais?

Teiginių santykiai
Pagrindiniai teiginių santykiai yra šie:
1. Teiginių suderinamumas pagal reikšmę „teisinga“ (teiginių galimybė būti teisingais);
2. Teiginių suderinamumas pagal reikšmę „klaidinga“ (teiginių galimybė būti klaidingais);
3. Validus išvedimas.
Šių teiginių santykių apibrėžimai yra tokie:
1. Teiginiai suderinami pagal reikšmę „teisinga“, jei ir tik jei yra tokia tų teiginių formulių
kintamųjų eilės interpretacija, kuriai esant formulės tampa teisingais teiginiais. Jei nėra
formulės kintamųjų eilės interpretacijos, kuriai esant formulės tampa teisingais teiginiais,
teiginiai nesuderinamos pagal reikšmę „teisinga“.
2. Teiginiai suderinami pagal reikšmę „klaidinga“, jei ir tik jei yra tokia tų teiginių
formulių kintamųjų eilės interpretacija, kuriai esant formulės virsta klaidingais teiginiais. Jei
nėra formulių kintamųjų eilės interpretacijos, kuriai esant formulės virsta klaidingais teiginiais,
formules atitinkantys teiginiai nesuderinami pagal teiginio reikšmę „klaidinga“.
3. Teiginys  yra kito teiginio ar kelių teiginių validi išvada, jei nėra tokios  ir tuos kitus
teiginius atitinkančių formulių kintamųjų eilės interpretacijos, kuriai esant teiginio  formulė
virsta klaidingu teiginiu, o to kito teiginio ar visų kitų teiginių formulės virsta teisingais
teiginiais. Jei formulė  klaidingu teiginiu, o visos kitos formulės – teisingais teiginiais, tai
 atitinkantis teiginys nėra validžiai išvestas iš tas kitas formules atitinkančių teiginių.
Teiginys arba teiginiai, iš kurių išvedamas teiginys , vadinami pagrindu, išvedamas
teiginys – išvada, o pagrindo ir išvados ryšys – validžiu išvedimu.
Teiginių santykį galima nustatyti tik tuomet, kai teiginių skaičius yra baigtinis. Santykis
nustatomas lentelių metodu. Teiginių santykiui nustatyti sudaroma bendra tų teiginių formulių
lentelė.
Lentelių metodu nustatysime formules (p  q)  r ir ~r atitinkančių teiginių santykius:

p q r ~r (p  q)  r
T T T K T T
T T K T T K
T K T K K T
T K K T K T
K T T K K T
K T K T K T
K K T K K T
K K K T K T
(1) (1) (2)

Kintamųjų p, q, r eilės interpretacija nr. 4 rodo, kad formules (p  q)  r ir ~r atitinkantys

teiginiai suderinami pagal reikšmę „teisinga“.
Be to, lentelėje nėra eilutės, kurioje abi formulės virsta klaidingais teiginiais, taigi formules
atitinkantys teiginiai nesuderinami pagal reikšmę „klaidinga“.
 Pirma lentelės eilutė yra T((p  q)  r) ir K(~r) (ženklu T žymime „teisinga“, o ženklu K ─
klaidinga). Taigi ~r nėra validžiai išvestas iš ((p  q)  r).
Taip pat (p  q)  r nėra validžiai išvestas iš ~r (eilutė nr. 2 – T (~r), K ((p  q)  r)).
Remiantis pagrindiniais teiginių santykiais galima išskirti teiginių prieštaravimo, loginio
lygiareikšmiškumo, nepriklausomybės, priešingumo, subkontrariškumo ir subordinacijos
santykius:

1. Prieštaravimas (kontradikcija, arba kontradiktoriškumas): teiginiai yra prieštaringi, jei jie

nesuderinami nei pagal reikšmę „teisinga“, nei pagal reikšmę „klaidinga“.
2. Loginis lygiareikšmiškumas (svarbu netapatinti su materialios ekvivalencijos
operatoriumi, kuriuo teiginiai sujungiami į vieną): teiginiai yra logiškai lygiareikšmiai, jei
juos galima išvesti vieną iškito (tarp jų yra abipusis išvedimas);
3. Loginė nepriklausomybė: teiginiai yra logiškai nepriklausomi, jei jie suderinami ir pagal
reikšmę „teisinga“, ir pagal reikšmę „klaidinga“, bet nė vieno iš jų negalima išvesti iš kito;
4. Priešingumas (kontrariškumas): teiginiai yra priešingi, jei jie nesuderinami pagal reikšmę
„teisinga“, suderinami pagal reikšmę „klaidinga“ ir nė vienas iš jų nėra validi kito išvada;
5. Subkontrariškumas: teiginiai yra subkontrariški, jei suderinami pagal reikšmę „teisinga“,
nesuderinami pagal reikšmę „klaidinga“ ir nė vienas iš jų nėra kito teiginio validi išvada;
6. Subordinacija: teiginys  subordinuotas teiginiui , jei jie suderinami ir pagal reikšmę
„teisinga“ arba pagal reikšmę „klaidinga“, ir jei teiginys  nėra validi teiginio  išvada, bet
teiginys  yra validi teiginio  išvada.
Prieštaravimo, loginio lygiarekšmiškumo, nepriklausomybės, priešingumo,
subkontrariškumo ir subordinacijos santykiai nustatomi tiesos lentelių metodu.

Savikontrolės k lausimai
1. Kokie yra pagrindiniai teiginių santykiai?
2. Kas vadinama pagrindu, o kas – išvada?

Išsprendžiamumas

Metodas, kuriuo galima nustatyti bet kurios taisyklingos logikos formulės validumą, dar
vadinamas logikos sistemos sprendimo procedūra.
 Dvireikšmės ir daugiareikšmės logikos sistemos, kurioms sukurti taisyklingų formulių
validumo nustatymo metodai, vadinamos išsprendžiamomis, o sistemos, kurių formulių
validumo nustatyti neįmanoma, vadinamos neišsprendžiamomis.
Dvireikšmė teiginių logika yra išsprendžiama: vieną jos sprendimo procedūrų – lentelių
metodą – jau aptarėme.
Lentelių metodas nėra vienintelė procedūra, padedanti nustatyti formulės validumą. Esama ir
kitų procedūrų, pavyzdžiui, vadinamasis normaliosios formos metodas.
Formulių, kurias sudaro didelis skaičius kintamųjų, validumui nustatyti lentelių metodas nėra
patogus: tokių formulių validumą patogiau nustatyti suteikiant formulei vadinamąją normaliąją
formą.
Normalioji forma yra formulės ekvivalentas, kuriame yra tik konjunkcija, disjunkcija ir
elementarių formulės dėmenų neigimas. Taigi normaliosios formos suteikimas yra formulės
transformacijos procedūra. Kaip ir transformacijos procedūroms, kurias jau aptarėme,
normaliajai formai suteikti taikomi teiginių logikos dėsniai bei formulių transformacijos
taisyklės.
Normaliajai formai suteikti taikomi įvairūs dėsnių rinkiniai. Pateiksime vieną iš jų:
1. ~ ~p  p
2. (p  p)  p
3. (p  p)  p
4. ~ (p  q)  (~ p  ~ q)
5. ~ (p  q)  (~ p  ~ q)
6. (p  q)  (~p  q)
7. (p  q)  (p  q)  (~p  ~q)
8. (p  q)  (q  p)
9. (p  q)  (q  p)
10. (p  (q  r))  ((p  q)  (p  r))
11. (p  (q  r))  ((p  q)  (p  r))
12. ((p  s)  (q  r))  ((p q)  (p  r)  (s  q)  (s  r))
13. ((p  s)  (q  r))  (p  q)  (p  r)  (s  q)  (s  r)
Taip pat naudojamasi nuoseklios ir ekvivalentų substitucijos taisyklėmis.
Normalioji formulės forma yra dvejopa: konjunkcinė arba disjunkcinė.
Formulės normaliąja konjunkcine forma vadinamas formulės ekvivalentas, kurį sudaro
disjunkcija susietų formulės kintamųjų ar kintamųjų neigimų konjunkcija.
 Formulės ~p  (q  r) normalioji konjunkcinė forma yra (~p  q)  (~p  r). Ši normalioji
forma gaunama 9-tame dėsnyje (p  (q  r))  ((p  q)  (p  r)) pagal nuoseklios substitucijos
taisyklę kintamąjį p pakeitus ~p: gautos formulės kairysis ekvivalentas atitinka pavyzdžio
formulę, o dešinysis – pavyzdžio formulės normaliąją konjunkcinę formą.
Formulės normaliąja disjunkcine forma vadinamas formulės ekvivalentas, kurį sudaro
konjunkcija susietų formulės kintamųjų ar kintamųjų neigimų disjunkcija.
Formulės p  (~ p  ~ r) normalioji disjunkcinė forma yra formulės ekvivalentas (p  ~ p)
 (p  ~ r). Jis gaunamas 8-tame dėsnyje ((p  (q  r))  ((p  q)  (p  r)) pagal nuoseklios
substitucijos taisyklę kintamąjį q pakeitus ~ p, o kintamąjį r – ~ r.
Jeigu formulei pavyksta suteikti tokią normaliąją konjunkcinę formą, kurios visuose
konjunktuose yra koks nors kintamasis ir to kintamojo neigimas, tai formulė yra validi.
Jeigu formulei pavyksta suteikti tokią normaliąją disjunkcinę formą, kurios visuose
disjunktuose yra kuris nors formulės kintamasis ir to kintamojo neigimas, tai formulė yra
netinkama.
Jei formulei nepavyksta suteikti disjunkcinės arba konjunkcinės normaliosios formos, kurios
visuose skliaustais apskliaustuose dėmenyse yra koks nors formulės kintamasis ir jo neigimas,
tai formulė yra atsitiktinė. Norint nustatyti ar formulė yra atsitiktinė, formulei reikia suteikti ir
disjunkcinę, ir konjunkcinę formą.

Savikontrolės kl ausimai
1.Kokie metodai taikomi dvireikšmės teiginių logikos formulių validumui nustatyti?
2.Kas yra išsprendžiama logika?

Samprotavimų analizė teiginių logikos priemonėmis

Samprotavimu (angl. argument) vadinamas teiginio gavimas iš turimų teiginių.
Teiginiai, iš kurių teiginys gaunamas, vadinami premisomis (lot. praemissa ─ prielaida),
gaunami teiginiai vadinami išvadomis, o teiginio gavimas – išvedimu.
Samprotavimo premisų aibė vadinama pagrindu (lot. fundamentum – pagrindas). Jei
samprotavime yra viena premisa, ji sutampa su pagrindu.
Samprotavimų esama įvairių. Pirmame skyriuje paminėti dedukciniai ir indukciniai
samprotavimai. Dvireikšmės teiginių logikos priemonėmis galima tirti tik dedukcinius
samprotavimus.
 Dedukciniu vadinamas samprotavimas, tarp kurio pagrindo (premisų aibės) ir išvados yra
išvedimo santykis.
Jeigu dedukcinio samprotavimo premisomis ką nors tvirtintume, neigdami išvadą gautume
teiginį, kuris nebūtų išvada iš tų premisų. Aptarsime kasdiene kalba suformuluoto dedukcinio
samprotavimo, aprašomo dvireikšmės teiginių logikos priemonėmis, pavyzdį:
Jei pilietis M. suklastojo firmos buhalterinius dokumentus, tai jis pažeidė įstatymus
(premisa).
Pilietis M. suklastojo firmos buhalterinius dokumentus (premisa).
Taigi jis pažeidė įstatymus (išvada).

Išvados neigimas „Pilietis M. nepažeidė įstatymų“ nėra premisų aibės, kurią sudaro teiginiai
„Jei pilietis M suklastojo firmos buhalterinius dokumentus, tai jis pažeidė įstatymus“ ir „Pilietis
M. suklastojo firmos buhalterinius dokumentus“, validi išvada. Šiam tvirtinimui pagrįsti
taikysime lentelių metodą.
Teiginį „Pilietis M. suklastojo firmos buhalterinius dokumentus“ pažymėkime p, teiginį „Jis
pažeidė įstatymus“ – q. Samprotavimo premisų aibę atitinka formulės p  q ir p. Samprotavimo
išvados neigimą atitinka formulė ~q. Sudarykime bendrą šių formulių lentelę:

p q pq ~q
T T T K
T K K T
K T T K
K K T T
(1) (1)

Dedukcinio samprotavimo išvada būtina, jei:

1. Išvedimas (išvedimas – angl. inference) yra validus;
2. Visos samprotavimo premisos yra teisingi teiginiai.
Samprotavimo premisos yra teisingos dviem atvejais:
1. Jei jos yra tautologijos;
2. Jei jos yra atsitiktines formules atitinkantys teisingi teiginiai.
Taisyklingo dedukcinio samprotavimo, kurio premisos yra tautologijos, išvada irgi bus
tautologija. Teiginių logikos metodų pakanka tam, kad išsiaiškintume samprotavimo, kurio
premisos yra tautologijos, išvados validumą. Tačiau teiginių logikos metodų nepakanka tam,
kad išsiaiškintume samprotavimo, kurio premisos yra faktiniai teiginiai, išvados teisingumą:
faktiniais teiginiais suteikiame informacijos apie daiktą ar reiškinį. Šių teiginių reikšmės
nustatymas yra ne logikos, bet praktinio pažinimo arba konkrečių faktinės tikrovės mokslų
reikalas.
Logika tiria ne samprotavimo išvados teisingumą, bet dedukcinio samprotavimo
taisyklingumą: dedukcinis samprotavimas gali būti taisyklingas arba netaisyklingas. Tik
taisyklingo samprotavimo išvados būtinai reiškia tiesą.
Taisyklingu (angl. sound) vadinamas dedukcinis samprotavimas, kurio išvada būtina, t.
y., kurio premisomis yra teisingi teiginiai, o išvedimas – validus
Dvireikšmės teiginių logikos metodais galima įvertinti samprotavimo, kurio išvada arba bent
viena iš premisų atitinka neelementarią formulę:
1. Išvedimo validumą;
2. Samprotavimo premisų suderinamumą pagal teiginio reikšmę „teisinga“, t. y., ar visos
samprotavimo premisos gali būti teisingais teiginiais.
Dabar supažindinsime su teiginių logikos pagrįstais dedukcinio samprotavimo taisyklingumo
nustatymo metodais.

Dedukcija
Lotyniškas žodis deductio reiškia išvedimą.
Logikoje D vadinamas tiek dedukcinis samprotavimas, tiek samprotavimo išvedimo
validumo įrodymo metodas. Šiame knygos skyrelyje dedukcija vadinsime išvedimo validumo
įrodymo metodą.
Dedukcija yra vienas iš plačiausiai taikomų išvedimo validumo įrodymo metodų.
Dedukcijos taisyklės yra elementarūs validūs samprotavimai, kurių bent viena premisa arba
išvada atitinka neelementarią teiginių logikos formulę. Dedukcijos taisyklėmis siekiama įrodyti,
kad išvedimas yra validus. Išvedimo validumas įrodomas parodant, kad samprotavimo išvada
yra tokia pat kaip elementarių validžių samprotavimų, vadinamų dedukcijos taisyklėmis,
grandinės išvada.
Pačių dedukcijos taisyklių validumą galima pagrįsti logikos dėsniais bei transformacijos
taisyklėmis. Pagrindinė transformacijos taisyklė, kuria remiamasi pagrindžiant natūraliosios
dedukcijos taisyklių validumą, yra išvedimo taisyklė: jei formulė    validi, tai validus ir
išvedimas   . Simbolį „“ naudosime žymėti išvedimui (išvedimas nėra teiginių logikos
kalbos žodis: jis yra pagalbinis terminas).
Dedukcijos taisyklės užrašomos taip:
1. Taisykle vadinamo elementaraus samprotavimo premisų formulės surašomos stulpeliu;
2. Išvados formulė rašoma eilutėje po premisų. Ji pažymima taisyklės pavadinimo santrumpa
ir eilučių, iš kurių ji gaunama, numeriais;
3. Visos eilutės numeruojamos.
Pateiksime tokias natūraliosios dedukcijos taisykles:
1. Dvigubas neigimas (DN).
 ~ ~ p arba  p
 p DN 1  ~ ~ p DN 1
Dvigubo neigimo taisyklė perskaitoma taip: iš teiginio ~ ~  gaunamas teiginys , o iš
teiginio  – teiginys ~ ~ .
2. Simplifikacija (Simp) (lot. simplex – paprastas).
1. p  q arba 1. p  q
2. p Simp 1 2. q Simp 1
Simplifikacijos taisyklė perskaitoma taip: iš konjunkcijos   gaunamas bet koks
konjunktas.
Pagal pirmąjį taisyklės variantą gaunamas konjunktas , o pagal antrąjį – konjunktas 
3. Adicija (Add) (lot. additio – pridėjimas).
1. p arba 1. q
2. p  q Add 1 2. p  q Add 1
Adicijos taisyklė perskaitoma taip: iš teiginio  gaunama to teiginio disjunkcija su bet kokiu
kitu teiginiu .
4. Konjunkcija (Conj).
1. p arba
2. q
3. p  q Conj 1, 2
Konjunkcijos taisyklė perskaitoma taip: iš kelių atskirų teiginių  ir  gaunama jų
konjunkcija   .
Konjunkcijos taisyklė yra labai svarbi dedukcijos taisyklė: ji leidžia sujungi konjunkcijos
operatoriumi savarankiškus teiginius arba prie teiginio prijungti jį patį.
5. Modus ponens (MP) (lot. modus – matas, būdas, pono – dėti pagrindan, teigti).
 1. p  q
2. p
3. q MP 1, 2
Modus ponens taisyklė perskaitoma taip: iš implikacinio teiginio    ir jo antecedento 
gaunamas konsekventas .
Modus ponens taisyklė leidžia atskirti implikacinio teiginio konsekventą nuo antecedento.
Prie antecedento, atskirto nuo konsekvento pagal modus ponens taisyklę, neigimas
nepridedamas.
6 Modus tollens (MT) (lot. modus – matas, būdas, tolo – panaikinti, neigti).
1. p  q
2. ~ q
3. ~ p MT 1, 2
Modus tollens taisyklė perskaitoma taip: iš implikacinio teiginio    ir jo konsekvento
neigimui tapataus teiginio ~  gaunamas antecedento neigimui tapatus teiginys ~ .
Prie implikacijos antecedento, atskirto nuo konsekvento pagal modus tolens taisyklę,
pridedamas neigimas.
7. Disjunkcinis silogizmas (DS).
1. p  q arba 1. p  q
2. ~ p 2. ~ q
3. q DS 1, 2 3. p DS 1, 2
Disjunkcinio silogizmo taisyklė perskaitoma taip: iš disjunkcinio teiginio    ir bet kurio
vieno jo disjunkto neigimo gaunamas kitas disjunktas.
Pagal pirmąjį taisyklės variantą gaunamas disjunktas , o pagal antrąjį – disjunktas 
Prie disjunkto, gaunamo pagal disjunkcinio silogizmo taisyklę, neigimas nepridedamas.
Disjunkcinio silogizmo taisyklės taikymas nėra ribojamas disjunkciniu teiginiu, kuris apima
tik du disjunktus: disjunkcinio silogizmo taisyklę galima taikyti teiginiui, kuris apima daugiau
nei du disjunktus. Tuomet iš tokio teiginio ir vieno jo disjunkto neigimo gaunamas teiginys,
kurį sudaro likusi disjunkcinio teiginio dalis. Pateiksime pavyzdį:
1. p  q  r
2. ~ q
3. p  r DS 1, 2
 8. Hipotetinis silogizmas (HS) (gr. hypothesis – spėjimas).
1. p  q
2. q  r
3. p  r HS 1, 2
Hipotezinio silogizmo taisyklė perskaitoma taip: iš dviejų implikacinių teiginių    ir
  , vieno iš kurių konsekventas  atitinka kito antecedentą , gaunama neatitinkančio
antecedento  bei konsekvento  implikacinis junginys   .
9. Konstruktyvioji dilema (CD).
1. p  r arba 1. p  r
2. q  s 2. q  s
3. p  q 3. p  q
4. r  s CD 1, 2, 3 4. s  r CD 1, 2, 3
Sudėtingos konstruktyviosios dilemos taisyklė perskaitoma taip: iš dviejų implikacinių
teiginių    ir    bei jų antecedentų  ir  disjunkcinio junginio    gaunamas teiginių
konsekventų disjunkcinis junginys   .
10. Destruktyvioji dilema (DD).
1. r  p arba 1. r  p
2. s  q 2. s  q
3. ~p  ~q 3. ~p  ~q
4. ~r  ~s DD 1, 2, 3 4. ~s  ~r DD 1, 2, 3
Sudėtingos destruktyviosios dilemos taisyklė perskaitoma taip: iš dviejų implikacinių
teiginių    ir    bei jų antecedentų  ir  neigimų ~ ir ~  disjunkcinio junginio ~ 
~ gaunama jų konsekventų  ir  neigimų ~ ir ~  disjunkcinis junginys ~  ~.
Dedukcija, kuriai pakanka taisyklių iš pateikto dešimties taisyklių rinkinio, vadinama
tiesiogine.
11. Sąlyginio įrodymo taisyklė (CP).
Ši taisyklė taikoma išvedimo validumo įrodymui tuomet, kai samprotavimo išvada yra
implikacinis teiginys. Samprotavimui, kurio išvada nėra implikacinis teiginys, ji netaikoma.
Dedukcija, kurioje taikoma sąlyginio įrodymo taisyklė, vadinama sąlygine dedukcija.
Sąlyginio įrodymo taisyklė yra tokia:
 jei
prie samprotavimo premisų pridėjus hipotetinę premisą , atitinkančią išvados antecedentą
,
iš duotų premisų ir pridėtos premisos pagal dedukcijos taisykles gaunamas išvados
konsekventui  tapatus teiginys ,
tai
tuo pagrindžiamas išvedimo validumas.
Hipotetinė premisa užrašoma eilutėje, po duotomis samprotavimo premisomis. Hipotetinės
premisos dešinėje pusėje prirašoma AP (angliško pasakymo assumed premise santrumpa).
Eilutė, kurioje užrašoma hipotetinė premisa, yra sąlyginės dedukcijos pradžia.
Eilutė, kurioje užrašomas samprotavimo išvados konsekventui  tapatus teiginys , yra
sąlyginės dedukcijos pabaiga. Eilutėje, einančioje po jos, užrašomas samprotavimo išvadai
   tapatus teiginys   . Šios eilutės dešinėje pusėje prirašoma CP (angliško pasakymo
conditional proof santrumpa) ir eilučių, kurias apėmė sąlyginė dedukcija, numeriai (pvz., jei
sąlyginė dedukcija buvo pradėta eilute nr. 3, o pabaigta eilute nr. 7, užrašoma CP 3 – 7).
12. Netiesioginio įrodymo taisyklė.
Dedukcija, kurioje taikoma netiesioginio įrodymo taisyklė, vadinama netiesiogine.
Netiesioginio įrodymo taisyklės prireikia tada, kai išvedimo validumo neįmanoma įrodyti nei
tiesiogine, nei sąlygine dedukcija.
Netiesioginio taisyklė yra tokia:
jei
į samprotavimo premisų aibę įtraukus hipotetinę premisą ~, atitinkančią išvados  neigimą
(kitaip tariant, paprieštaraujama išvadai),
iš duotų premisų ir paprieštaravimo išvadai pagal dedukcijos taisykles gaunamas akivaizdus
absurdas   ~ ( – bet kuri premisa arba jos taisyklingas dėmuo),
tai
tuo pagrindžiamas išvedimo validumas (kitaip tariant, parodoma, kad išvadai prieštarauti
negalima).
Hipotetinės premisa užrašoma eilutėje po duotomis premisomis. Ši eilutė yra netiesioginės
dedukcijos pradžia. Hipotetinės premisos dešinėje pusėje prirašoma AP (angliško pasakymo
assumed premise santrumpa).
Eilutė, kurioje užrašomas absurdas, yra netiesioginės dedukcijos pabaiga. Po šios eilutės
užrašomas samprotavimo išvadai  tapatus teiginys  ir prirašoma IP (angliško pasakymo
indirect proof santrumpa) ir eilučių, kurias apėmė netiesioginė dedukcija, numeriai (pvz., jei
netiesioginė dedukcija prasidėjo eilute nr. 2, o pasibaigė eilute nr. 5, užrašoma IP 2–5).
Kai kuriems šio dedukcijos aptarimo skaitytojams netiesioginio įrodymo taisyklės
patikimumas gali kelti abejonių, tačiau dedukcijos taisyklių patikimumą nesunkiai įrodo logikai
teoretikai.
Pateikėme dedukcijos taisykles. Kartu su taisyklėmis dedukcijos metodas apima sąlyginio
bei netiesioginio įrodymo taisyklių taikymo principus ir visų taisyklių taikymui bendrus
principus.
Bendri dedukcijos taisyklių taikymo principai:
1. Dedukcijos taisyklių negalima taikyti eilučių skaičiui, didesniam arba mažesniam už
dedukcijos taisyklės eilučių, pažymėtų prie taisyklės pavadinimo santrumpos, skaičių.
2. Dedukcijos taisykles galima taikyti ne tik tiriamo samprotavimo premisoms, bet
išraiškoms, kurios buvo gautos iš premisų pagal dedukcijos taisykles.
3. Dedukcija tęsiama iki to momento, kol gaunama išraiška, tapati dedukcija tiriamo
samprotavimo išvadai;
4. Tiek tiriamo samprotavimo premisas, tiek išraiškas, gautas iš premisų pagal dedukcijos
taisykles, toliau atliekamai dedukcijai galima panaudoti daugiau negu vieną kartą
(panaudota išraiška neišnyksta);
5. Jei dedukcijos taisyklę reikia taikyti ekvivalencinei formulei arba dedukcijos taisyklę
trukdo pritaikyti neigimas, esantis prieš skliaustus, pasinaudojama operatorių
pakeičiamumu ir transformacijos taisyklėmis: ekvivalencinė formulė ar apskliaustos
formulės dalies neigimas pagal transformacijos ir operatorių pakeičiamumo taisykles
pakeičiamos išraiškomis be ekvivalencijos ar apskliaustos samprotavimo dalies neigimo
(dedukcijos taisyklių rinkinys papildomas reikalingomis operatorių pakeičiamumo ir
transformacijos taisyklėmis).
Sąlyginio ir netiesioginio įrodymo principai:
1. Hipotetinė premisa ir išraiškos, gautos pradėjus netiesioginę ar sąlyginę dedukciją, sudaro
uždarą įrodymo, kurio metu jie gauti, sritį. Jei po sąlyginės ar netiesioginės dedukcijos
pabaigos dedukcija tęsiama toliau, uždaros įrodymo srities išraiškų negalima naudoti
tolesnei dedukcijai;
2. Išraiška, užrašyta eilutėje, pažymėtoje sąlyginio ar netiesioginio įrodymo taisyklės
santrumpa, uždarai įrodymo sričiai nepriklauso. Šią išraišką galima naudoti tolimesnei
dedukcijai.
Samprotavimo dedukcija užrašoma taip pat kaip ir dedukcijos taisyklės, tačiau:
 1. Kiekviena premisa dešinėje pažymima Pr;
2. Samprotavimo išvada rašoma toje pačioje eilutėje kaip ir paskutinė premisa, atskiriant ją
nuo premisos išvedimo simboliu „“;
3. Dešinėje paskutinės dedukcijos eilutės pusėje prirašomos raidės „QED“, reiškiančios
lotynišką posakį „quod erat demonstrandum“ (ką ir reikėjo įrodyti).
Pateiksime keletą dedukcijos pavyzdžių.
Jau minėjome, kad dedukcija, kurioje netaikoma nei sąlyginio, nei netiesioginio įrodymo
taisyklė, dar vadinama tiesiogine. Pateiksime šios dedukcijos pavyzdį:
1. (p  q)  r Pr
2. ~ q Pr  p
3. p  q Simp 1
4. p DS 3, 2, QED

Pastaba
Nuoseklios substitucijos taisyklė dedukcijos taisykles leidžia taikyti išraiškoms,
besiskiriančioms nuo dedukcijos taisyklių išraiškų: pagal nuoseklios substitucijos taisyklę
pakeitę dedukcijos taisyklės propozicinį kintamąjį išraiška, kuri priklauso dedukcija tiriamam
samprotavimui, galime suteikti dedukcijos taisyklei pavidalą, atitinkantį mūsų tiriamo
samprotavimo formules.
Mūsų pavyzdyje taisyklę Simp taikydami formulei (p  q)  r, eilutėje nr. 3 gavome p  q.
Šis rezultatas gautas pagal nuoseklios substitucijos taisyklę dedukcijos taisyklėje Simp
propozicinį kintamąjį p pakeitus p  q, o q pakeitus r, (dėl substitucijos procedūros paprastumo
dedukcijoje ji nerodoma):
1. p  q pakeitus turime 1. (p  q)  r
2. p Simp 1 2. p  q Simp 1
Dabar pateiksime sąlyginės ir netiesioginės dedukcijos pavyzdžių.
Sąlyginės dedukcijos pavyzdys:
1. (p  q)  r Pr ~ q  p
2. ~ q AP p
3. p  q Simp 1
4. p DS 3, 2
5. ~ q  p CP 2-4, QED
Sąlyginės dedukcijos, kurioje dukart panaudota sąlyginio įrodymo taisyklė, pavyzdys:
 1. (p  q)  r Pr  t  (~ q  p)
2. t AP ~ q  p
3. ~ q AP  p
4. p  q Simp 1
5. p DS 4, 3
6. ~ q  p CP 3 -5
7. t  (~ q  p) CP 2 -6, QED
Netiesioginės dedukcijos pavyzdys:
1. p  q Pr
2. ~p  q Pr  q
3. ~q AP suvesime į absurdą p  ~p
4. p DS 1, 3
5. ~p DS 2, 3
6. p  ~p Conj 4, 5
7. q IP 3-6, QED

Praktiniai patarimai bandantiems perprasti natūraliosios dedukcijos metodą

Taisyklių, kaip pagal natūraliosios dedukcijos taisykles gauti formulę, atitinkančią tiriamo
samprotavimo išvadą, nėra. Perprasti šį metodą padeda tik pratybos. Pravartu žinoti, kad išvadą
atitinkančios formulės gavimas pagal dedukcijos taisykles yra užduotis, panaši į vieną iš rebusų,
skirtų laisvalaikiui (į paveiksliuką, kuriame reikia aptikti atskirai nurodytas detales):
1. Naudokite prie taisyklių pateiktais jų perskaitymais. Dedukcijos metodu tiriamame
samprotavime reikia aptikti išraiškas, atitinkančias kurios nors taisyklės perskaitymą.
Vaizdumo dėlei pažymėkite aptiktų išraiškų dėmenis tokiomis pat graikiškomis raidėmis,
kurios panaudotos taisyklės perskaityme.
2. Baigę žymėti pritaikykite taisyklę atitinkančioms samprotavimo išraiškoms. Gautą
rezultatą užrašykite naujoje eilutėje.
3. Toliau iš tiriamo samprotavimo išraiškų ir naujos užrašytos išraiškos atrinkite eilutę arba
eilutes, kurios pagal jose užrašytų išraiškų sandaros elementus taip pat atitinka kurią nors
dedukcijos taisyklę;
4. Pritaikykite naujai atrinktą taisyklę ir užrašykite rezultatą Atliekami veiksmai turi artinti
prie formulės, atitinkančios samprotavimo išvadą;
 5. Veiksmus, aprašytus 3 ir 4 punktuose, kartokite tol, kol gausite formulę, atitinkančią
tiriamo samprotavimo išvadą;
6. Jei dedukcija nepavyksta, atlikite natūraliajai dedukcijai skirtus pratimus, esančius šio
poskyrio pabaigoje;
Pritaikysime aprašytą procedūrą samprotavimo
1. (r  ~s)  t Pr
2. ~~ s Pr  r
dedukcijai.
r  ~s pažymime , o t – . Pirmoji mūsų samprotavimo premisa įgyja pavidalą   :
  
1. (r  ~s)  t Pr
Dabar jau nesunku įžvelgti, kad pirmai tiriamo samprotavimo premisai (r  ~s)  t tinka
simplifikacijos taisyklė: simplifikacijos taisyklėje tėra viena eilutė, nepažymėta taisyklės
pavadinimo santrumpa, o toje eilutėje yra konjunkcinė formulė. Taikome pirmai tiriamo
samprotavimo premisai simplifikacijos taisyklę, pagal kurią iš konjunkcijos    gaunamas bet
kuris konjunktas. Tam, kad artėtume prie formulės, kuri atitinka tiriamo samprotavimo išvadą,
taikome simplifikacijos taisyklės variantą, pagal kurį gaunamas konjunktas . Šis konjunktas
atitinka mūsų samprotavimo pirmos premisos dėmenį r  ~s. Taigi eilutėje nr. 3 rašome r  ~s:
3. r  ~s Simp1
r pažymime , o ~s – . Dedukcijos eilutės nr. 3 ir nr. 2 atitinka disjunkcinio silogizmo
taisyklę, pagal kurią iš disjukcijos    ir bet kurio vieno jos disjunkto neigimo gaunamas
kitas disjunktas:
~
2. ~~ s Pr
 
3. r  ~s Simp1
Mes turime disjunkto  (~s ) neigimą ~ (~~s), todėl turime taikyti disjunkcinio silogizmo
taisyklės antrąjį variantą. Pritaikę gauname disjunktą , kuris mūsų dedukcijoje atitinka formulę
r. Taigi eilutėje nr. 4 rašome r:
4. r DS 3, 2
Gauta formulė atitinka samprotavimo išvadą, t. y. dedukcija baigta. Dedukcijos pabaigą
pažymime dešinėje eilutės nr. 4 pusėje prirašydami santrumpą QED:
 4. r DS 3, 2 QED.

Lentelių metodas samprotavimų analizėje

Dedukcinio samprotavimo analizei nesunkiai pritaikomas tiesos lentelių metodas, naudotas
teiginių pagrindinių santykių nustatymui.
Pateiksime lentelių metodo taikymo samprotavimo analizėje pavyzdį:
Duotas samprotavimas
1. p  ~q Pr
2. p ~q Pr
3. q Pr  p  q
Sudarome bendrą jo premisų ir išvados lentelę:

p q Pr (p  ~q) Pr (p  ~q) Pr p  q

T T T K K K T
T K T T T T K
K T K K T K K
K K T T T T K
(2) (1) (2) (1) (1)

Pagal lentelę įvertiname duoto samprotavimo taisyklingumą. Tam pasinaudojame šio

poskyrio pradžioje pateiktu dedukcinio samprotavimo taisyklingumo apibūdinimu:
1. Samprotavimo premisos nesuderinamos pagal teiginio reikšmę „teisinga“, t. y. teisingi
teiginiai negali būti prielaidomis: lentelėje nėra nė vienos eilutės, kurioje visos samprotavimo
premisos q, (p ~q) ir (p  ~q) turėtų teiginio reikšmę „teisinga“;
2. Samprotavimo išvedimas (išvados gavimas) yra validus: lentelėje nėra eilutės, kurioje
visos premisos būtų teisingi teiginiai, o išvada – klaidingas teiginys.
Atsakymas:
Samprotavimas
1. p  ~q Pr
2. p ~q Pr
3. q Pr  r
nėra taisyklingas, nes ne visos jo premisos gali būti teisingais teiginiais.
Bandymų ir klaidų metodas
Galimas sutrumpintas lentelių metodo taikymo variantas. Jis vadinamas bandymų ir
klaidų metodu.
Taikant šį metodą lentelės sudarinėti nereikia, tiesiog ieškoma tokio samprotavimo formules
atitinkančių teiginių derinio, kuris parodo, kad išvedimas nėra validus (kuris išvadą paverčia
klaidingu teiginiu, o premisas – teisingais teiginiais):
1. Išvados formulės kintamiesiems priskiriama tokia teiginio reikšmė, kuri išvadą paverčia
klaidingu teiginiu (jei galimos kelios kintamųjų interpretacijos, kurios paverčia išvadą
klaidingu teiginiu, iš pradžių pasirenkame bet kurią vieną, pabandome visą procedūrą su
ja, jei nepavyksta – kitą, ir t. t.);
2. Kintamiesiems priskirtos teiginio reikšmės priskiriamos tapatiems premisų kintamiesiems,
o premisų kintamiesiems, kurių išvadoje nėra, – tokia teiginio reikšmė, kuri būtina, kad
premisos taptų teisingais teiginiais;
3. Jei surandama teiginių kombinacija, kuriai esant premisos yra teisingos, tai išvedimas nėra
validus, t.y. samprotavimas nėra taisyklingas pagal pirmą požymį (jei minėtos kombi-
nacijos surasti nepavyko, reiškia išvedimas yra validus).
Bandymų ir klaidų metodo taikymo pavyzdys:
1. p  ~q Pr
2. (~p  q)  r Pr  ~p  q
1. Priskirkime tokią teiginio reikšmę išvados kintamiesiems:
Tp, Tq (tuomet pagal neigimo taisyklę gauname, kad ~p yra K (užrašome K~p), pagal
konjunkcijos taisyklę –, kad (~p  q) irgi yra K (užrašome K(~p  q)).
2. Nustatykime premisos p  ~q reikšmę:
Tp, K~q (pagal neigimo taisyklę iš Tq), taigi T(p  ~q) (pagal disjunkcijos taisyklę).
3. Nustatykime premisos (~p  q)  r reikšmę:
K~p (pagal neigimo taisyklę iš Tp), Tq, taigi T(~p  q) (pagal implikacijos taisyklę iš
K~p ir Tq). Priskirkime r teiginio reikšmę „teisinga“: Tr. Tuomet T((~p  q)  r) pagal
konjunkcijos taisyklę iš T(~p  q) ir Tr.
5. Suradome teiginių kombinaciją, kuri samprotavimo premisas – teisingais teiginiais, o
išvadą paverčia klaidingu teiginiu:
T(p~q) Pr, T((~pq)r) Pr, K(~p  q) kai Tp, Tq, Tr,
taigi samprotavimo
1. p  ~q Pr
 2. (~p  q)  r Pr  ~p  q
išvedimas nėra validus (t. y. samprotavimo išvada nėra pagrįsta jo prielaidomis)

2.8.4 Reductio ad absurdum metodas

Samprotavimo premisų nesuderinamumą pagal teiginio reikšmę „teisinga“ galima įrodyti
dedukcijos metodo modifikacija, vadinama metodu reductio ad absurdum (lot. reductio ad
absurdum – grąžinimas į beprasmybę). Jei pagal dedukcijos taisykles samprotavimo premisas
pavyksta suvesti į absurdą netaikant netiesioginio įrodymo taisyklės, tai jo premisose slypi
prieštaravimas: ne visos samprotavimo premisos gali būti teisingais teiginiais.

Reductio ad absurdum metodo pavyzdys:

1. p  ~q Pr
2. ~p  q Pr
3. ~p Pr  r
4. q MP 2, 3
5. ~q DS 1, 3
6. q ~q Conj 4, 5 QED

Keletas pastabų
Reductio ad absurdum metodas padeda atskleisti samprotavimo premisose slypintį absurdą,
t. y. jo paskirtis yra visai kitokia negu netiesioginio įrodymo taisyklės, todėl taisyklės ir metodo
nederėtų painioti.
Tuomet, kai samprotavimo premisose slypi absurdas, dedukciją visuomet galima tęsti iki
galo: iš prieštaravimo galima išvesti ką tik reikia. Baikime nagrinėti reductio ad absurdum
pavyzdį išvados dedukcija:
7. q  r Add 2
8. r DS 7, 5
Samprotavimo, kurio prielaidose slypi prieštaravimas, išvada gaunama validžiu išvedimu,
tačiau samprotavimas vis tiek nėra taisyklingas: jo premisos nesuderinamos pagal teiginio
reikšmę „teisinga“, t. y. ne visos samprotavimo premisos yra teisingi teiginiai.

Savikontrolės k lausimai
1. Kas yra samprotavimo premisos?
 2. Kas vadinama samprotavimo išvada?
3. Kas yra išvedimas?
4. Ką vadiname samprotavimo pagrindu?
5. Ką žymi santrumpa QED?
6. Kas yra tiesioginė dedukcija?
7. Ką vadiname sąlyginiu įrodymu?
8. Kas vadinama netiesioginiu įrodymu?

Daugiareikšmė, arba neklasikinė, logika

Daugiareikšmė logika ir jos santykis su dvireikšme logika

Dvireikšmė, arba klasikinė, teiginių logika nėra vienintelė teiginių logika. Ji neišsemia visų
teiginio galimybių. Dvireikšmėje logikoje teiginys tegali turėti dvi reikšmes: jis yra arba
teisingas (T), arba klaidingas (K). Dvireikšmė teiginių logika dar vadinama klasikine logika.
Visgi tiek kasdienė patirtis ir samprotavimai, tiek mokslinis pažinimas (istorija, filologija,
archeologija ir kt.) rodo, kad į klasikinės logikos erdvę papuola toli gražu ne visi teiginiai.
Turime omenyje tuos teiginius, kurie nėra nei teisingi, nei klaidingi. Štai didelė dalis apie ateitį
kalbančių teiginių jų pasakymo momentu nėra nei teisingi, nei klaidingi. Pavyzdžiui, teiginys
„Lietuvos krepšinio rinktinė laimės olimpinius aukso medalius“ nėra nei teisingas, nei
klaidingas tuo metu, kai jis pasakomas – tada jis tėra galimas. Juk Lietuvos krepšininkai gali
tiek tapti olimpiniais čempionais, tiek užimti žemesnę vietą. Šis ateitį spėjantis teiginys taps
teisingu arba klaidingu tik tada, kai jo numatomas įvykis iš tikrųjų įvyks ar neįvyks. Jei
Lietuvos krepšinio rinktinė olimpinėse žaidynėse užims pirmąją vietą, minėtas teiginys įgys
reikšmę „teisinga“. Jei mūsų krepšininkai užims bet kurią kitą vietą, teiginiui tegalėsime
priskirti reikšmę „klaidinga“.
Tai pačiai teiginių kategorijai priklauso ir teiginys „Po šimto metų kosmonautai apsilankys
Marse“. Kai šį teiginį pasakome, jis dar nėra nei teisingas nei klaidingas. Juk tiksliai nežinome,
kas iš tikrųjų nutiks po šimto metų. Galbūt mokslo, technikos ir aukštųjų technologijų pažanga
leis kosmonautams išsilaipinti Marse, gal toji pažanga bus nepakankama šiam tikslui pasiekti.
Taigi minėto teiginio teisingumas ar klaidingumas paaiškės tik po šimto metų. Jei tada žmonės
iš tikrųjų aplankys Marsą, teiginys taps teisingu. Priešingu atveju jis įgys reikšmę „klaidinga“.
Gi dabar šis teiginys teturi reikšmę „tikėtina“.
Taigi didelė dalis apie ateitį kalbančių teiginių nėra nei teisingi, nei klaidingi. Tai tiesiog
spėjimai, kuriuos ateities įvykiai arba patvirtina, arba paneigia. Visgi tai pasakytina ne apie
visus ateitį prognozuojančius teiginius. Mat kokį nors ateities įvykį numatantis teiginys gali būti
tiesioginis mokslo dėsnio sekmuo. Toks teiginys teisingas net ir tuomet, kai pasakomas. Juk
mokslo dėsnis – visada teisingas teiginys, o iš teisingo teiginio tegali sekti teisingas teiginys.
Štai teiginys „Rytoj Venera suksis apie Saulę“ tiesiogiai seka iš astronomijos dėsnio „Visos
Saulės sistemos planetos (tarp jų ir Venera) sukasi apie Saulę“. Vadinasi, šis ateitį
prognozuojantis teiginys yra teisingas ir jo pasakymo momentu.
Svarbu pastebėti, kad ne visi spėjimai kalba apie ateitį. Spėjimus galime sudaryti ir apie
praeities įvykius, kuriais nesame visiškai tikri. Tokius spėjimus atrandame visoje eilėje mokslų
– istorijoje, archeologijoje, filologijoje ir t. t. Šie spėjimai jų pasakymo metu taip nėra nei
teisingi, nei klaidingi. Štai teiginys „Lietuvoje jau XV a. buvo dėstoma logika“ kol kas nėra nei
teisingas, nei klaidingas. Vis dar neturime jokios dokumentinės medžiagos – tuometinių
mokymo programų, Lietuvoje leistų vadovėlių, paskaitų rankraščių, studentų konspektų ir pan.,
kuri šį teiginį patvirtintų arba paneigtų. Kol kas tai tik tikėtina hipotezė, paremta tuometinės
Europos vidurinių mokyklų mokymo programa bei keletu kitų analogijų.
Tikėtini, galimi ar netgi neapibrėžti spėjimai apie praeities ir ateities įvykius – puikūs
pavyzdžiai teiginių, kurie jų pasakymo metu nėra nei teisingi, nei klaidingi. Logika, kurioje
teiginiai, be reikšmių „teisinga“ ir „klaidinga“, gali įgyti ir kitas reikšmes – „tikėtina“,
„galima“, „neapibrėžta“ ir t. t., vadinama daugiareikšme logika. Šiai logikai taip pat taikomas
terminas „neklasikinė logika“. Tai palyginti jauna logikos teorija – ji pradėta kurti praeito
šimtmečio pradžioje.
Kaip galėtume apibūdinti santykį tarp dvireikšmės ir daugiareikšmės logikos? Pirmiausiai,
daugiareikšmė logika neprieštarauja dvireikšmei logikai ir jos nenaikina. Daugiareikšmėje
logikoje išlieka dvireikšmės logikos operatorių (neigimo, konjunkcijos, disjunkcijos,
materialiosios implikacijos ir materialiosios ekvivalencijos) taisyklės. Čia galioja ir daugelis
dvireikšmės logikos dėsnių (dvigubo neigimo, transpozicijos ir kt.). Visgi kai kurių esminių
klasikinės logikos dėsnių neklasikinėje logikoje atsisakoma, pvz., negalimo trečiojo dėsnio
pp. Juk pastarasis tvirtina, kad bet kuris teiginys yra arba teisingas, arba klaidingas. Tačiau,
kaip jau minėjome, daugiareikšmėje logikoje teiginys gali įgyti ir kokią nors kitą reikšmę.
Vadinasi, šioje logikoje negalimo trečiojo dėsnis nėra validus. Kita vertus, minėto dėsnio
neiginys (pp) daugiareikšmėje logikoje netampa dėsniu. Tą patį galima pasakyti ir apie
kitus dvireikšmės logikos dėsnius (pvz., prieštaravimo negalimumo, modus ponens), kurių
daugiareikšmėje logikoje atsisakoma. Šių dėsnių neiginiai nėra daugiareikšmės logikos dėsniai.
Vadinasi, daugiareikšmė logika neprieštarauja dvireikšmei. Antra, daugiareikšmėje logikoje
įvedami nauji dėsniai, kurių dvireikšmėje logikoje nebuvo (pvz., atsiradus naujoms teiginio
reikšmėms, papildomos dvireikšmės logikos operatorių tiesos lentelės). Šie dėsniai taip pat
neprieštarauja dvireikšmės logikos dėsniams. Vadinasi, daugiareikšmė logika yra tam tikras
dvireikšmės logikos išplėtimas.

Savikontrolės klausimai
1. Kas yra daugiareikšmė logika?
2. Kokie teiginiai nėra nei teisingi, nei klaidingi?
3. Koks yra dvireikšmės ir daugiareikšmės logikos santykis?
4. Ar daugiareikšmėje logikoje galioja dvireikšmės logikos operatorių taisyklės ir negalimo
trečiojo dėsnis?

Trijų reikšmių logika

Daugiareikšmė logika dar vadinama n reikšmių logika – jos sistemose gali būti vartojamas
skaičius n reikšmių: trys, keturios, penkios ir t. t. Mes apsiribosime paprasčiausia
daugiareikšmės logikos sistema – trijų reikšmių logika. Šioje logikoje teiginys yra arba
teisingas, arba klaidingas, arba turi kokią nors trečią reikšmę. Sakykime, kad tai reikšmė
„tikėtina“. Ją žymėsime simboliu „I“ (tai antroji žodžio „tikėtina“ raidė).
Patyrinėsime, kokias reikšmes trijų reikšmių logikoje įgyja teiginių logikos operatoriai:
neigimas, konjunkcija, disjunkcija, materialioji implikacija ir materialioji ekvivalencija. Kitaip
sakant, sudarysime formulių su šiais operatoriais tiesos matricas, būdingas būtent trijų reikšmių
logikai.
Pradėsime nuo neigimo operatoriaus. Formulė p yra taisyklinga šio monadinio operatoriaus
formulė. Jos matrica trijų reikšmių logikoje yra tokia:

p p
T K
K T
I I

Formulėje p turime vieną propozicinį kintamąjį p. Jis gali įgyti tris skirtingas
interpretacijas: „teisinga“, „klaidinga“, „tikėtina“. Kokias reikšmes įgyja pats neiginys p, esant
kiekvienai nurodytų interpretacijų? Jau minėjome, kad daugiareikšmėje logikoje išlieka
dvireikšmės teiginių logikos operatorių taisyklės. Vadinasi, trijų reikšmių logikoje galioja ir
neigimo operatoriaus taisyklė: „neigimas pakeičia teisingą teiginį klaidingu, o klaidingą –
teisingu“. Remiantis šia taisykle, lengvai užpildomos neigimo operatoriaus tiesos lentelės dvi
pirmosios eilutės. Trečiojoje matricos eilutėje kintamasis p jau nei teisingas nei klaidingas – čia
jis turi interpretaciją „tikėtina“. Esant šiai interpretacijai, p taipogi įgyja reikšmę „tikėtina“.
Jei Jonas sako: „Rytoj laimėsiu teniso partiją prieš Petrą“, šis jo teiginys yra tikėtinas. Juk Jonas
tą partiją gali ir pralaimėti. O jei Algis Jonui paprieštarauja, sakydamas: „Rytoj teniso partijos
prieš Petrą nelaimėsi“, toks Algio teiginys irgi yra tikėtinas, nes Jonas gali Petrą ir nugalėti.
Dabar patyrinėkime, kokias reikšmes trijų reikšmių logikoje įgyja diadiniai operatoriai.
Pradėkime nuo konjunkcijos. Formulės su šiuo operatoriumi tiesos matrica trijų reikšmių
logikoje yra tokia:
p q p·q
T T T
T K K
T I I
K T K
K K K
K I K
I T I
I K K
I I I

Formulėje p · q turime du propozicinius kintamuosius p ir q. Kitaip sakant, formulės

propozicinių kintamųjų eilėje yra du kintamieji. Šių kintamųjų eilės interpretacijų skaičių
nustatome pagal formulę 3n. Čia skaičius 3 žymi, jog trijų reikšmių logikoje propozicinis
kintamasis gali įgyti tris skirtingas interpretacijas: „teisinga“, „klaidinga“, „tikėtina“. Tuo tarpu
n yra propozicinių kintamųjų eilėje skaičius. Kaip jau minėta, formulės p · q atveju n=2. Taigi
turime devynias (32=9) skirtingas formulės propozicinių kintamųjų eilės interpretacijas. Tiek pat
eilučių turime matricoje.
Kaip gauname minėtąsias interpretacijas? Matricoje po pirmu kintamuoju p pradedant nuo
viršaus įrašome 3n /3 skaičių reikšmių T ir tiek pat reikšmių K ir I. Kaip jau minėta, n=2, todėl
po konjunktu p užrašome po tris (32/3=3) reikšmes „teisinga“, „klaidinga“ ir „tikėtina“. Tada po
antru propoziciniu kintamuoju q įrašome 3n/9 skaičių reikšmių T ir tokį pat skaičių reikšmių K,
I, T, K, I, T, K, I. Kadangi n=2, po konjunktu q tris kartus užrašome po vieną (32/9=1) reikšmę
„teisinga“, „klaidinga“ ir „tikėtina“. Atlikę šias operacijas, gauname visas propozicinių
kintamųjų eilės interpretacijas: T ir T; T ir K; T ir I; K ir T ir t. t.
Kokias reikšmes įgyja konjunkcija p · q, esant kiekvienai nurodytų interpretacijų?
Konjunkcijos operatoriaus taisyklė sako: „jei konjunktai teisingi, konjunkcija yra teisinga, o jei
nors vienas konjunktas klaidingas, tai ir konjunkcija klaidinga“. Akivaizdų šios taisyklės
pritaikymą matome pirmoje, antroje, ketvirtoje, penktoje, šeštoje ir aštuntoje matricos eilutėje.
Nuo minėtos taisyklės nenutolsta ir likusios eilutės. Štai trečiojoje eilutėje konjunktas p
teisingas, o q – tikėtinas. Pati konjunkcija čia taip pat tikėtina. Ji negali būti klaidinga, nes nė
vienas konjunktas nėra klaidingas. Ji taipogi negali būti teisinga, nes teisingas tik vienas
konjunktas. Tarkime, kad kovo 31 – ąją Petras sako: „Rytoj bus balandžio pirmoji ir aš ką nors
apgausiu“. Kadangi kita diena iš tiesų balandžio pirmoji, ir tik tikėtina, kad Petras tą dieną ką
nors apgaus, jo pasakytoji konjunkcija tėra tikėtina. Juk Petrui balandžio pirmąją gali ir
nepavykti nieko apgauti.
Septintoji matricos eilutė atitinka trečiąją (tik konjunktai čia sukeisti vietomis). Devintojoje
eilutėje abu konjunktai turi reikšmę „tikėtina“. Pati konjunkcija čia taip pat tikėtina. Ji negali
būti klaidinga, nes nė vienas konjunktas nėra klaidingas. Kita vertus, ji negali būti teisinga, nes
tam reikėtų abiejų konjunktų teisingumo. Jei Marytė sako: „Po metų ištekėsiu už Džono ir
apsigyvensiu Las Vegase“, ši jos konjunkcija tėra tikėtina. Juk gali būti, kad po metų Marytė
nei ištekės už Džono, nei apsigyvens Las Vegase.
Kaip atrodo silpnosios disjunkcijos operatoriaus tiesos lentelė trijų reikšmių logikoje? Ją
atrasime šioje matricoje:
p q pq
T T T
T K T
T I T
K T T
K K K
K I I
I T T
I K I
I I I
 Silpnosios disjunkcijos taisyklė sako: „jei visi disjunktai klaidingi, disjunkcija taip pat
klaidinga, o jei nors vienas disjunktas teisingas, tai ir disjunkcija teisinga“. Akivaizdų šios
taisyklės pritaikymą matome pirmoje, antroje, trečioje, ketvirtoje, penktoje ir septintoje
matricos eilutėje.
Minėta taisyklė veikia ir likusiose eilutėse. Šeštojoje eilutėje disjunktas p klaidingas, o q –
tikėtinas. Pati disjunkcija čia taipogi tikėtina. Ji negali būti klaidinga, nes tik vienas disjunktas
tėra klaidingas.
Aštuntoji matricos eilutė atitinka šeštąją (tik disjunktai čia sukeisti vietomis). Devintojoje
eilutėje abu disjunktai turi reikšmę „tikėtina“. Pati disjunkcija čia taip pat tikėtina. Ji negali būti
teisinga, nes nė vienas disjunktas nėra teisingas. Ji taip pat negali būti klaidinga, nes tam reikėtų
abiejų disjunktų klaidingumo. Tarkime, kad Antanas sako: „Savaitgalį važiuosiu grybauti arba
uogauti“. Jei tikėtina, kad Antanas savaitgalį grybaus, ir tikėtina, kad jis savaitgalį uogaus, ši
disjunkcija irgi yra tikėtina. Juk tam tikros nenumatytos aplinkybės gali sutrukdyti Antanui tiek
grybauti, tiek uogauti.
Materialiosios implikacijos operatoriui trireikšmėje logikoje taikoma ši matrica:

p q pq
T T T
T K K
T I I
K T T
K K T
K I T
I T T
I K I
I I T

Materialiosios implikacijos taisyklė sako: “Jei ir tik jei antecedentas teisingas, o

konsekventas klaidingas, implikacija yra klaidinga“. Akivaizdų šios taisyklės pritaikymą
stebime pirmoje, antroje, ketvirtoje ir penktoje matricos eilutėse.
Kitos eilutės taip pat nenukrypsta nuo minėtosios taisyklės. Trečioje eilutėje antecedentas p
teisingas, o konsekventas q tikėtinas. Pati implikacija čia taip pat tikėtina. Ji negali būti
klaidinga, nes implikacija klaidinga tik tada, kai iš teisingo antecedento seka klaidingas
konsekventas. Tarkime, kad Paulius sako: „Jei nusipirkau 50 loterijos bilietų, tai toje loterijoje
ką nors laimėsiu“. Jei Paulius iš tikrųjų pirko 50 bilietų, ir tik tikėtina, kad jam loterijoje
nusišypsos laimė, jo pasakyta implikacija irgi yra tikėtina. Juk net ir turėdamas tokį bilietų
skaičių, Paulius gali loterijoje nieko nelaimėti.
Šeštoje eilutėje antecedentas klaidingas, o konsekventas tikėtinas. Pati implikacija čia yra
teisinga. Juk jei iš klaidingo antecedento seka teisingas konsekventas (4 eilutė), juo labiau iš
klaidingo antecedento seks tikėtinas konsekventas. Septintoje matricos eilutėje p tikėtinas, q
teisingas, visa implikacija teisinga. Jei teisingas konsekventas išvedamas iš klaidingo
antecedento (4 eilutė), tuo labiau teisingas konsekventas išvedamas iš tikėtino antecedento.
Aštuntoje eilutėje antecedentas tikėtinas, konsekventas klaidingas, visa implikacija tikėtina.
Ji negali būti klaidinga, nes tam reikėtų teisingo antecedento. Galiausiai, paskutinėje matricos
eilutėje tiek antecedentas, tiek konsekventas yra tikėtini. Pati implikacija čia teisinga. Juk
natūralu, kad iš tikėtino teiginio gaunamas toks pat tikėtinas teiginys. Tarkime, kad Kazys sako:
„Jei rytoj bus geras oras, eisiu į parką pasivaikščioti“. Ši Kazio implikacija teisinga, kadangi jos
antecedentas ir konsekventas tikėtini. Jei tikėtina, kad rytoj bus geras oras, lygiai taip pat
tikėtina, kad Kazys eis į parką pasivaikščioti.
Materialiosios ekvivalencijos reikšmes trireikšmėje logikoje rodo ši matrica:

p q pq
T T T
T K K
T I I
K T K
K K T
K I I
I T I
I K I
I I T

Ekvivalencijos taisyklė sako: „ekvivalencija teisinga, jei ir tik jei ekvivalentai turi tą pačią
teiginio reikšmę“. Ši taisyklė taikoma kiekvienai formulės p  q kintamųjų eilės interpretacijai.
Štai pirmoje, penktoje ir devintoje matricos eilutėje abu ekvivalentai turi tas pačias reikšmes.
Natūralu, kad pati ekvivalencija šiose eilutėse yra teisinga. Kitose eilutėse ekvivalentai įgyja
skirtingas reikšmes, tad ir ekvivalencija čia arba klaidinga, arba tikėtina.
Ankstesniame poskyryje teigėme, kad daugiareikšmėje logikoje nebegalioja negalimo
trečiojo dėsnis pp. Natūralu, kad trijų reikšmių logikoje jis taip pat nėra validus. Tai
įrodysime, pasitelkę trireikšmėje logikoje taikomą formulės pp tiesos matricą:

p p  p
T K T
K T T
I I I
(1) (2)

Tiesos lentelė (2) rodo, kad formulės pp reikšmė apima ne tik teiginio reikšmes
„teisinga“. Kai kintamasis p įgyja reikšmę „tikėtina“, tą pačią reikšmę įgauna ir pp.
Vadinasi, ši formulė trijų reikšmių logikoje nėra validi.

Savikontrolės klausimai
1. Kas yra trijų reikšmių logika?
2. Pagal kokią formulę trijų reikšmių logikoje nustatomas propozicinių kintamųjų eilės
interpretacijų skaičius?
3. Kokią reikšmę trijų reikšmių logikoje įgyja implikacija, kai jos antecedentas turi reikšmę
„tikėtina“, o konsekventas – reikšmę „teisinga“?
4. Kokią reikšmę trijų reikšmių logikoje įgyja disjunkcija, kai jos pirmasis disjunktas turi
reikšmę „tikėtina“, o antrasis disjunktas – reikšmę „klaidinga“?

Modalinė logika

Ankstesniame skyriuje kalbėjome apie daugiareikšmę teiginių logiką, kurią taip pat
vadinome neklasikine logika. Neklasikinei logikai priskiriamos ir kitos praėjusiame šimtmetyje
sukurtos ar išplėtotos logikos mokslo teorijos, papildančios klasikinę logiką naujais operatoriais
bei dėsniais, ir suabejojančios kai kurių klasikinės logikos dėsnių validumu. Tarp šių teorijų
svarbią vietą užima modalinė logika.
Modalumai ir modaliniai teiginiai
Teiginių logikos požiūriu, teiginys – tai tam tikras tvirtinimas apie dalykų padėtį tikrovėje. Ši
logika neatsižvelgia į tai, kad minėtas tvirtinimas gali būti stipresnis ar silpnesnis. Štai teiginyje
„Būtina, kad Žemė suktųsi aplink Saulę“ turime stipresnį tvirtinimą nei teiginyje „Galimas
dalykas, kad kitose galaktikose yra gyvybė“. Juk pirmasis teiginys tvirtina, kad tam tikra dalykų
padėtis – Žemės sukimasis apie Saulę – yra būtinas ir neišvengiamas faktas. Tuo tarpu antrasis
teiginys teapsiriboja tvirtinimu, kad kita dalykų padėtis – gyvybės buvimas kitose galaktikose –
tėra galimas, bet jokiu būdu ne būtinas dalykas.
Teiginio tvirtinimą sustiprinantys ir susilpninantys veiksniai vadinami modalumais (modus
lotynų k. – buvimo būdas). Tai būtinumas, galimybė, atsitiktinumas bei jų neiginiai. Šie
modalumai nurodo dalykų padėties buvimo būdą. Jie teigia, kad ta padėtis tikrovėje yra būtina,
galima, atsitiktinė, nebūtina, negalima ar neatsitiktinė.
Modalumai „būtina“, „negalima“, „neatsitiktina“ sustiprina teiginio tvirtinimą. Tuo tarpu
modalumai „nebūtina“, „galima“, „atsitiktina“ tą tvirtinimą susilpnina. Teiginys, turintis bent
vieną modalumą, vadinamas modaliniu teiginiu. Štai teiginys „Atsitiktina, kad Lietuvos
krepšininkai Sidnėjaus olimpiadoje pralaimėjo italams“ yra modalinis teiginys. Jame atrandame
tvirtinimą susilpninantį modalumą „atsitiktina“. Pastarasis nurodo, kad lietuvių pralaimėjimas
italams nebuvo būtinas dalykas: ekipos buvo vienodo pajėgumo, tad lietuviai galėjo tiek laimėti,
tiek pralaimėti.
Kaip jau minėjome, teiginių logika neatsižvelgia į tvirtinimo stiprumo laipsnį. Vadinasi, ji
netiria modalumų. Modalumus tiria modalinė logika. Ši logika taip pat nagrinėja modalinius
teiginius, jų ryšius bei iš jų sudaromus samprotavimus. Taigi modalinė logika – tai logikos šaka,
tirianti modalumus bei jų raišką teiginiuose ir samprotavimuose.
Kokia dirbtinė kalba vartojama modalinėje logikoje? Pirmiausiai pristatysime modalumams
taikomus simbolius. Modalumas „būtina“ čia žymimas simboliu „L“, o modalumas „nebūtina“
– „L“. Galimybę žymės simbolis „M“, negalimybę – „M“. Galiausiai, atsitiktinumui
taikysime simbolį „C“, o neatsitiktinumui – „C“. Modalumų simbolius vadinsime modaliniais
operatoriais.
Modalumai sustiprina arba susilpnina natūralios kalbos teiginius. Iš skyriaus „Dvireikšmė
teiginių logika“ žinome, kad natūralios kalbos teiginius dirbtinėje teiginių logikos kalboje
pakeičia propoziciniai kintamieji p, q, r, s ir t.t. Propoziciniai kintamieji bei jiems taikomi
teiginių logikos operatoriai išlaikomi ir modalinėje logikoje. Ši logika vartoja dirbtinę teiginių
logikos kalbą, papildydama pastarąją modalumų simboliais. Iš šių modalinių operatorių,
propozicinių kintamųjų ir neigimo operatoriaus kaip tik ir sudarome modalinius teiginius
atitinkančias pamatines modalinės logikos formules. Iš viso jų yra šešios:
Lp (skaitome: „teiginyje p nurodyta dalykų padėtis yra būtina“ arba tiesiog „p būtina“);
Lp (skaitome: „teiginyje p nurodyta dalykų padėtis nėra būtina“ arba tiesiog „p nėra
būtina“);
Mp (skaitome: „teiginyje p nurodyta dalykų padėtis galima“ arba tiesiog „p galima“);
Mp (skaitome: „teiginyje p nurodyta dalykų padėtis nėra galima“ arba tiesiog „p
negalima“);
Cp (skaitome: „teiginyje p nurodyta dalykų padėtis yra atsitiktinė“ arba tiesiog „p
atsitiktina“);
Cp (skaitome: „teiginyje p nurodyta dalykų padėtis nėra atsitiktinė“ arba tiesiog „p
neatsitiktina“).
Tai pamatinės taisyklingos modalinės logikos formulės. Šioms formulėms pritaikę teiginių
logikos operatorius, gauname kitas taisyklingas modalinės logikos formules: Lp  Mq; Mp 
Cq; L(p · q) ir pan.

Savikontrolės klausimai
1. Ką tiria modalinė logika?
2. Kas yra modalumas?
3. Kurie modalumai sustiprina teiginio tvirtinimą?
4. Ar modalinius teiginius išreiškiančiose formulėse naudojami propoziciniai kintamieji?

Teisingumas modalinėje logikoje

Dvireikšmėje teiginių logikoje teiginys gali įgyti dvi reikšmes – jis gali būti teisingas arba
klaidingas. Teiginys visada nurodo tam tikrą dalykų padėtį tikrovėje. Jei ta padėtis atitinka
tikrovę, teiginys teisingas, o jei neatitinka – klaidingas.
Tokią pat situaciją turime ir modalinėje logikoje. Čia modalinis teiginys irgi įgyja minėtąsias
reikšmes. Jei jo tvirtinimas atitinka tikrovę, tai tas teiginys teisingas, o jei neatitinka –
klaidingas. Štai teiginys su modalumu „būtina“ (jį atitinka modalinės logikos formulė Lp)
tvirtina, kad tam tikra dalykų padėtis būtinai egzistuoja tikrovėje. Jei šis tvirtinimas atitinka
tikrovę, tai yra jei nurodytos dalykų padėties egzistavimas tikrovėje yra iš tiesų būtinas, tas
teiginys teisingas. Priešingu atveju jis klaidingas. Savo ruožtu teiginys su modalumu „galima“
(jį atitinka modalinės logikos formulė Mp) tvirtina, jog tam tikra dalykų padėtis yra galima. Jei
ši padėtis iš tikrųjų gali egzistuoti tikrovėje, minėtas teiginys teisingas. Priešingu atveju jis
klaidingas. Panašiai nustatomos ir teiginių su likusiais modalumais reikšmės.
Modalinių teiginių reikšmes daugelis logikų sieja su šių teiginių padėtimi galimuose
pasauliuose. Galimas pasaulis – tai tam tikras žmogiškojo proto ir vaizduotės kūrinys. Tai
logiškai neprieštaringa objektų tvarka. Kitaip sakant, tai tokia objektų tvarka, kurioje
nepažeidžiamas prieštaravimo negalimumo dėsnis. Galimi pasauliai gali būti patys įvairiausi –
įsivaizduojami, norimi, numanomi, spėjami ir t. t. Beje, galimiems pasauliams priskiriamas ir
pasaulis, kuriame gyvename, ir kuriame egzistuoja realūs objektai su realiomis savybėmis ir
santykiais. Juk būdamas realus, šis pasaulis tuo pačiu ir galimas.
Sakykime, kad turime visų galimų pasaulių klasę. Pažymėkime ją simboliu W (tai pirmoji
anglų k. žodžio world – „pasaulis“ raidė). Šios klasės elementus – galimus pasaulius –
pažymėsime simboliais w1, w2, w3 ir t. t. Visuose šiuose galimuose pasauliuose modaliniai
teiginiai turės tam tikrą reikšmę. Kokia toji reikšmė?
Teiginys su modalumu „būtina“ (Lp) bus teisingas bet kuriame galimame pasaulyje wx tada

ir tik tada, kai šiuo teiginiu nurodoma dalykų padėtis egzistuos ne tik pasaulyje wx, bet ir
visuose galimuose pasauliuose. Priešingu atveju tas teiginys bus klaidingas. Štai modalinis
teiginys „Trikampis būtinai turi tris kraštines“ teisingas bet kuriame galimame pasaulyje. Juk
turbūt neįmanoma įsivaizduoti tokios objektų tvarkos, kurioje trikampis turėtų kitokį kraštinių
skaičių. Tuo tarpu teiginys „Būtina, kad žmonių bendravimo priemonė yra natūrali kalba“
klaidingas bet kuriame galimame pasaulyje – net realiame. Juk šis teiginys tvirtina, kad visuose
pasauliuose visiems žmonėms būdinga bendrauti kokia nors natūralia kalba. Tačiau net ir
realiame pasaulyje esama žmonių – nebylių, kurčiųjų ir kurčnebylių, bendraujančių ne natūralia,
o gestų ir pan. kalba.
Teiginys su modalumu „galima“ (Mp) yra teisingas bet kuriame pasaulyje wx tada ir tik tada,

kai šiame teiginyje nurodyta dalykų padėtis egzistuoja bent viename pasaulyje – wx arba
kuriame nors kitame. Priešingu atveju tas teiginys klaidingas. Štai teiginys „Žmonės gali mokėti
dvidešimt kalbų“ teisingas bet kuriame galimame pasaulyje. Šis teiginys sako, kad bent
viename pasaulyje kai kurie žmonės moka dvidešimt kalbų. O toks yra realus pasaulis – jame
esama poliglotų, mokančių net virš dvidešimt kalbų. Lygiai taip pat galima įsivaizduoti visą eilę
logiškai neprieštaringu pasaulių, turinčių dar daugiau poliglotų.
Teiginys su modalumu „negalima“ (Mp) yra teisingas bet kuriame pasaulyje wx tada ir tik

tada, kai šiame teiginyje nurodyta dalykų padėtis neegzistuoja ne tik pasaulyje wx, bet ir kituose
galimuose pasauliuose. Priešingu atveju tas teiginys klaidingas. Štai teiginys „Žmogus negali
gyventi 110 metų“ yra klaidingas kiekviename galimame pasaulyje. Juk jis teigia, kad joks
žmogus jokiame pasaulyje negali išgyventi 110 metų. Tačiau net ir realiame pasaulyje kai kurie
žmonės išgyvena šimtą dešimt ar net daugiau metų. Ką jau bekalbėti apie kitus logiškai
neprieštaringus pasaulius, kurių gyventojams galime suteikti dar ilgesnį amžių.
Teiginys su modalumu „nebūtina“ (Lp) yra teisingas bet kuriame pasaulyje wx tada ir tik

tada, kai šiame teiginyje nurodyta dalykų padėtis neegzistuoja bent viename pasaulyje – wx ar
kuriame nors kitame. Priešingu atveju tas teiginys klaidingas. Štai teiginys „Nebūtina, kad visi
žmonės valgytų mėsą“ yra teisingas bet kuriame galimame pasaulyje. Šis teiginys tvirtina, kad
bent viename pasaulyje yra mėsos nevalgančių žmonių. O toks kaip tik ir yra realus pasaulis. Ką
jau bekalbėti apie logiškai neprieštaringus galimus pasaulius, kuriuose galime apgyvendinti vien
tik vegetarus!
Teiginys su modalumu „atsitiktina“ (Cp) yra teisingas bet kuriame pasaulyje wx tada ir tik
tada, kai šiame teiginyje nurodyta dalykų padėtis vienuose galimuose pasauliuose egzistuoja, o
kituose – ne. Priešingu atveju tas teiginys klaidingas. Galiausiai, teiginys su modalumu
„neatsitiktina“ (Cp) yra teisingas bet kuriame pasaulyje wx tada ir tik tada, kai šiame teiginyje
nurodyta dalykų padėtis arba egzistuoja visuose galimuose pasauliuose, arba neegzistuoja.
Priešingu atveju tas teiginys klaidingas.

Savikontrolės klausimai
Kokias reikšmes gali įgyti modalinis teiginys?
Kas yra galimas pasaulis?
Kada teiginys su modalumu „galima“ yra klaidingas galimame pasaulyje wx?

Loginiai ir fiziniai modalumai

Modalumai skirstomi į loginius ir fizinius.
Loginiai modalumai – tai loginis būtinumas, loginis nebūtinumas, loginė galimybė, loginė
negalimybė, loginis atsitiktinumas ir loginis neatsitiktinumas. Loginis teiginio modalumas
priklauso tik nuo teiginio formos. Kitaip sakant, loginį teiginio modalumą lemia tą teiginį
atitinkančios teiginių logikos formulės rūšis. Jei teiginį atitinka validi formulė, jam būdingas
loginis būtinumas. Tad logiškai būtini yra teiginiai, turintys logikos dėsnių, jų ekvivalentų arba
sekmenų formą. Štai teiginys „Studentai išlaiko egzaminus arba jų neišlaiko“ yra logiškai
būtinas. Šį teiginį atitinka validi teiginių logikos formulė pp, kurios reikšmė apima tik
teiginio reikšmes „teisinga“.
Jei teiginį atitinka netinkama formulė, jis yra logiškai negalimas. Tokios formulės pažeidžia
logikos dėsnius, todėl ir jas atitinkantys teiginiai visada išreiškia tam tikrą loginę negalimybę.
Štai teiginys „Naujasis mūsų firmos darbuotojas įgijo ir neįgijo vadovybės pasitikėjimą“ yra
logiškai negalimas. Jį atitinka netinkama teiginių logikos formulė p ·p, kurios reikšmė apima
tik teiginio reikšmes „klaidinga“.
Nei logiškai būtino, nei logiškai negalimo teiginio neatitinka atsitiktinė teiginių logikos
formulė. Vadinasi, tiek logiškai negalimam, tiek logiškai būtinam teiginiui būdingas ir loginis
neatsitiktinumas.
Jei teiginį atitinka atsitiktinė teiginių logikos formulė, jam būdingas loginis atsitiktinumas,
nebūtinumas ir galimumas. Štai teiginys „Naujasis mūsų firmos darbuotojas yra darbštus ir
kompetentingas“ pirmiausiais yra logiškai atsitiktinis. Jį atitinka atsitiktinė formulė p · q, kurios
reikšmė apima tiek teiginio reikšmę „teisinga“, tiek teiginio reikšmes „klaidinga“. Kadangi ši
formulė apima ne tik reikšmę „teisinga“, ją atitinkantis teiginys neišreiškia loginės būtinybės.
Todėl jis yra ir logiškai nebūtinas. O kadangi minėta formulė apima ne tik reikšmes „klaidinga“,
ją atitinkantis teiginys neišreiškia loginės negalimybės. Vadinasi, jis yra ir logiškai galimas.
Fiziniai modalumai – tai fizinė būtinybė, fizinė nebūtinybė, fizinė galimybė, fizinė
negalimybė, fizinis atsitiktinumas, fizinis neatsitiktinumas. Fizinis teiginio modalumas
nepriklauso nuo teiginio formos. Jį lemia teiginio nurodomos dalykų padėties buvimo būdas. Jei
ši padėtis tikrovėje1 yra būtina, teiginiui taikomas fizinės būtinybės modalumas. Kitaip sakant,
fiziškai būtini yra tie teiginiai, kurie išreiškia tikrovėje veikiančius dėsnius ar jų sekmenis. Štai
teiginys „Būtina, kad šildomi kūnai plečiasi“ yra būtinas fizine prasme, kadangi jo nurodoma
dalykų padėtis yra būtinas ir neišvengiamas gamtos dėsnis.
Jei teiginys nurodo dalykų padėtį tikrovėje, kurios pastarojoje niekada negali būti, tam
teiginiui būdinga fizinė negalimybė. Štai teiginys „Gali būti, kad Saulė sukasi apie Žemę“ yra
negalimas fizine prasme. Juk Saulės sukimasis apie Žemę prieštarauja astronomijos mokslo
dėsniams. Jei teiginio nurodoma dalykų padėtis tikrovėje yra galima, jis išreiškia fizinę
galimybę. Antai teiginys „Galimas daiktas, kad XXI a. tęsis pasaulinis klimato atšilimas“ yra
galimas fizine prasme. Čia prognozuojama Žemės klimato atšilimo tąsa, kuri, remiantis
šiuolaikiniais moksliniais tyrimais, gali tapti skaudžiu XXI a. faktu.

1
Tikrovė čia suprantama kaip realus pasaulis, kuriame gyvename, ir kuriame egzistuoja realūs objektai
su realiomis savybėmis ir santykiais.
 Jei teiginio nurodoma dalykų padėtis tikrovėje tėra atsitiktinė, jam taikomas fizinio
atsitiktinumo modalumas. Štai teiginys „Viešėdamas Paryžiuje, Petras Jonaitis netikėtai sutiko
klasės draugą“, yra atsitiktinis fizine prasme. Jis kalba apie netikėtą draugų susitikimą, kuris
buvo visai atsitiktinis. Juk milijoniniame mieste klasės draugai galėjo tiek susitikti, tiek ir
nesusitikti. Kita vertus, šiam teiginiui būdingas ir fizinis nebūtinumas – akivaizdu, kad
minėtam klasės draugų susitikimui įvykti nebuvo jokios būtinybės.
Galiausiai, jei teiginys kalba apie dalykų padėtį, kuri tikrovėje susiklostė neatsitiktinai,
tokiam teiginiui būdingas fizinis neatsitiktinumas. Antai teiginys „Lietuvos futbolo rinktinė
neatsitiktinai pralaimėjo Ispanijos futbolo rinktinei“ yra neatsitiktinis fizine prasme. Jis nurodo
neatsitiktinę dalykų padėtį. Ši padėtis – tai pralaimėjimas, kurį nulėmė visa eilė svarių
priežasčių: Ispanijos rinktinės žaidėjai buvo meistriškesni, turėjo žymiai daugiau svarbių
tarptautinių varžybų patirties ir t. t.
Dabar aptarsime loginių ir fizinių modalumų tarpusavio santykį. Jį išreiškia keletas taisyklių.
1. Teiginys, galimas fizine prasme, yra galimas ir logine prasme, bet ne visada
atvirkščiai. Štai teiginys „Gali būti, kad artimiausius penkerius metus Lietuvos ekonomika ir
toliau augs“ galimas fizine prasme. Jo prognozuojamos dalykų padėties leidžia tikėtis dabartinis
jau keletą metų besitęsiantis Lietuvos ekonomikos augimas. Kita vertus, šis teiginys galimas ir
logiškai – jį atitinka atsitiktinė teiginių logikos formulė p. Tuo tarpu teiginys „Galimas dalykas,
kad Lenkijos miškuose veisiasi taurai“ galimas tik logine prasme (jį atitinka ta pati formulė p).
Fizine prasme šis teiginys negalimas, nes taurai išnyko dar XVII a.
Iš taisyklės (1) išvedame kitą svarbią taisyklę: Logiškai negalimas teiginys nėra galimas ir
fiziškai. Logiškai negalimas teiginys pažeidžia logikos dėsnius, kuriems paklūsta bet kuri
dalykų padėtis tikrovėje. Štai jau minėtas logiškai negalimas teiginys „Naujasis mūsų firmos
darbuotojas įgijo ir neįgijo vadovybės pasitikėjimą“ negalimas ir fizine prasme. Juk tikrovėje
negalima tokia dalykų padėtis, kad žmogus tuo pat metu ir turėtų, ir neturėtų tos pačios
vadovybės pasitikėjimą.
2. Teiginys, būtinas logiškai, būtinas ir fizine prasme, bet ne visada atvirkščiai. Antai
teiginys „Netiesa, kad Valdas Adamkus yra ir nėra dabartinis Lietuvos Respublikos
Prezidentas“ yra logiškai būtinas. Šį teiginį atitinka validi teiginių logikos formulė (p ·p).
Kita vertus, minėtas teiginys būtinas ir fizine prasme. Juk tikrovėje negalima tokia dalykų
padėtis, kad žmogus tuo pat metu turėtų kokį nors požymį (pvz., būtų Lietuvos Prezidentu) ir jo
neturėtų. Tuo tarpu teiginys „Šaldomi kūnai būtinai traukiasi“ būtinas tik fiziškai (tai gamtos
dėsnis). Logine prasme jis nėra būtinas, nes jį atitinka atsitiktinė formulė p.
Savikontrolės klausimai
Koks loginis modalumas būdingas teiginiui, kurį atitinka validi teiginių logikos formulė?
Kas sąlygoja fizinį teiginio modalumą?
Koks yra santykis tarp loginės ir fizinės galimybės?
Koks yra santykis tarp loginio ir fizinio būtinumo?

Modalumų pakeitimas
Modalinis teiginys nurodo, kad tam tikra dalykų padėtis tikrovėje yra būtina, galima,
atsitiktina, nebūtina, negalima ar neatsitiktina. Kiekvieną modalinį teiginį galima pakeisti jam
ekvivalentišku modaliniu teiginiu. Tai yra, teiginį su vienu modalumu galima pakeisti jam
lygiavertišku teiginiu su kitu modalumu ir pirmajame teiginyje nurodytos dalykų padėties
neigimu. Kitaip sakant, kiekvieną modalumą galima išreikšti kitu modalumu ir neigimu. Iš ko
susideda aibė modalumų, kuriais galima išreikšti visus kitus modalumus? Šią aibę sudaro
galimybės ir būtinumo modalumai.
Taigi visus modalumus galima pakeisti modalumais „galima“ ir „būtina“. Tokius pakeitimus
išreiškia visa eilė validžių modalinės logikos formulių. Jos vadinamos modalinių operatorių
pakeitimo taisyklėmis. Šias taisykles dabar ir pristatysime.
Pirmiausiai aptarsime modalumų išreiškimą modalumu „galima“. Pradėsime nuo modalumo
„būtina“. Jis pakeičiamas galimybės modalumu pagal šią formulę:
Lp  Mp.
Skaitome: teiginys „p būtina“ lygiavertiškas teiginiui „ne-p negalima“. Ir iš tiesų, jei teiginio
p nurodoma dalykų padėtis yra būtina, priešingos padėties negali būti. Štai teiginys „Auksas
būtinai yra metalas“ akivaizdžiai ekvivalentiškas teiginiui „Negalima, kad auksas nebūtų
metalas“. Juk jei aukso buvimas metalu yra būtinas dalykas, tai aukso buvimas kokia nors kita
medžiaga nėra galimas.
Modalumas „nebūtina“ pakeičiamas modalumu „galima“ pagal šią formule:
 Lp  Mp.
Skaitome: teiginys „p nebūtina“ lygiavertiškas teiginiui „ne-p galima“. Jei sakome, kad tam
tikra dalykų padėtis tikrovėje nėra būtina, tai reiškia, kad tos padėties tikrovėje gali ir nebūti.
Todėl teiginys „Nebūtina, kad sporte nugalėtų stipriausieji“ ekvivalentiškas teiginiui „Galimi
atvejai, kai stipriausieji sporte nenugali“.
Modalumas „atsitiktina“ pakeičiamas galimybės modalumu pagal šią formulę:
 Cp  (Mp · Mp).
Skaitome: teiginys „p atsitiktina“ ekvivalentiškas teiginiui „p galima ir ne-p galima“. Kai
sakome, kad kokia nors dalykų padėtis tėra atsitiktina, turime omenyje, kad ta padėtis tikrovėje
gali tiek būti, tiek nebūti. Antai teiginys „Gedimino prospekte atsitiktinai užsukau į batų
parduotuvę“ lygiavertiškas teiginiui „Gedimino prospekte į batų parduotuvę galėjau ir užsukti,
ir neužsukti“.
Modalumas „neatsitiktina“ išreiškiamas modalumu „galima“ šia formule:
Cp  (Mp  Mp).
Skaitome: teiginys „p neatsitiktina“ ekvivalentiškas teiginiui „ne-p negalima arba p
negalima“. Jei sakome, kad tam tikra dalykų padėtis nėra atsitiktinė, turime omenyje, kad
tikrovėje arba negali būti šios padėties priešingybės arba negali būti jos pačios. Štai teiginys
„Petras neatsitiktinai tapo Jono draugu“ lygiavertiškas teiginiui „Petras negalėjo netapti Jono
draugu arba Petras negalėjo tapti Jono draugu“.
Dabar visus modalumus išreikšime modalumu „būtina“. Pradėsime nuo galimybės
modalumo. Jis pakeičiamas būtinumo modalumu pagal šią formulę:
Mp  Lp.
Skaitome: teiginys „p galima“ lygiavertiškas teiginiui „ne-p nebūtina“. Kai sakome, kad
kokia nors dalykų padėtis yra galima, tai reiškia, jog priešinga padėtis tikrovėje nėra būtina.
Todėl teiginys „Galima egzaminus laikyti iš anksto“ ekvivalentiškas teiginiui „Nebūtina, kad
egzaminai nebūtų laikomi iš anksto“.
Modalumą „negalima“ būtinybės modalumu pakeičia formulė:
Mp  Lp.
Skaitome: teiginys „p negalima“ lygiavertiškas teiginiui „ne-p būtina“. Kai sakome, kad tam
tikra dalykų padėtis nėra galima, turime omenyje, kad tikrovėje būtinai egzistuoja priešinga
padėtis. Antai teiginys „Žmonės negali patys skraidyti“ lygiavertiškas teiginiui „Būtina, kad
žmonės patys neskraido“.
Modalumą „atsitiktina“ būtinumo modalumu apibrėžia ši formulė:
Cp  (Lp · Lp).
Skaitome: teiginys „p atsitiktina“ ekvivalentiškas teiginiui „ne-p nebūtina ir p nebūtina“. Kai
sakome, kad kokia nors dalykų padėtis yra atsitiktinė, tai reiškia, kad tiek jos priešingybė, tiek ji
pati tikrovėje nėra būtina. Todėl teiginys „Petras atsitiktinai ištraukė penktą egzaminų bilietą“
ekvivalentiškas teiginiui „Nebuvo būtina, kad Petras neištrauktų penkto egzaminų bilieto ir
nebuvo būtina, kad Petras jį ištrauktų“.
 Galiausiai, modalumas „neatsitiktina“ pakeičiamas modalumu „būtina“ pagal šią formulę:
Cp  (Lp  Lp).
Skaitome: teiginys „p neatsitiktina“ ekvivalentiškas teiginiui „p būtina arba ne-p būtina“.
Kai sakome, kad tam tikra dalykų padėtis nėra atsitiktinė, turime omenyje, kad arba ji pati arba
jos priešingybė būtinai egzistuoja tikrovėje. Todėl teiginys „Petriukas neatsitiktinai paslydo ant
ledo“ ekvivalentiškas teiginiui „Buvo būtina, kad Petriukas paslystų ant ledo arba buvo būtina,
kad jis nepaslystų ant ledo“.

Savikontrolės klausimai
Kokiais modalumais galima išreikšti visus modalumus?
Kuri iš pateiktų formulių yra modalinio operatoriaus pakeitimo taisyklė?
Pagal kokią formulę modalumas „negalima“ pakeičiamas modalumu „būtina“?
Pagal kokią formulę modalumas „atsitiktina“ pakeičiamas modalumu „galima“?

Modalinės logikos dėsniai

Ankstesniame poskyryje nurodytos modalumų pakeitimo taisyklės yra pamatiniai modalinės
logikos dėsniai. Be abejo, tų dėsnių yra žymiai daugiau. Pateiksime svarbesnius iš jų.
p  Mp.
Skaitome: jei p yra, tai p galima. Jei sakome, kad egzistuoja kokia nors dalykų padėtis, taip
pat turime omenyje, kad ta dalykų padėtis tikrovėje galima. Todėl iš teiginio „Belovežo girioje
veisiasi stumbrai“ seka teiginys „Galima, kad Belovežo girioje veistųsi stumbrai“. Lygiai taip
pat iš teiginio „Per pietus atsisakiau deserto“ gauname teiginį „Per pietus galėjau atsisakyti
deserto“.
Lp  p.
Skaitome: jei p būtina, tai p yra. Jei kokia nors dalykų padėtis yra būtina, akivaizdu, kad ji
tikrovėje egzistuoja. Todėl iš teiginio „Po žiemos būtinai ateina pavasaris“ seka teiginys „Po
žiemos ateina pavasaris“.
Ką tik aptartam dėsniui pritaikę transpozicijos taisyklę (ją žinome iš dvireikšmės teiginių
logikos), gauname kitą modalinės logikos dėsnį:
Mp  p.
Skaitome: jei p negalima, tai p nėra. Kitaip sakant, jei teiginiu p nurodoma dalykų padėtis
negalima, akivaizdu, kad ji tikrovėje neegzistuoja. Štai iš teiginio „Negalima kvėpuoti ausimis“
seka teiginys „Ausimis nekvėpuojama“.
 L (p · q)  (Lp · Lq).
Skaitome: teiginys „būtina, kad p ir q“ lygiavertiškas teiginiui „p būtina ir q būtina“. Kai
sakome, kad tikrovėje būtinai egzistuoja kokios nors dvi dalykų padėtys, tai reiškia, kad būtina
egzistuoti ir kiekvienai iš jų. Štai teiginys „Būtina, kad kūnai šildomi plėstųsi, ir kad šaldomi
trauktųsi“ ekvivalentiškas teiginiui „Būtina, kad kūnai šildomi plėstųsi, ir būtina, kad šaldomi
jie trauktųsi“.
M (p · q)  (Mp · Mq).
Skaitome: jei galima, kad p ir q, tai p galima ir q galima. Jei galima, kad tikrovėje egzistuotų
kokios nors dvi dalykų padėtys, tai abi jos yra galimos. Todėl iš teiginio „Lietuvos krepšininkai
gali laimėti prieš turkus ir graikus“ seka teiginys „Lietuvos krepšininkai gali laimėti prieš turkus
ir jie gali laimėti prieš graikus“.
Svarbu pastebėti, kad formulė (Mp · Mq)  M(p · q) nėra modalinės logikos dėsnis. Tai
atsitiktinė formulė. Jei dvi dalykų padėtys yra galimos, tai dar nereiškia, jog jos tikrovėje gali
egzistuoti drauge. Antai jei žmogus gali tiek kilti, tiek ristis karjeros laiptais, tai dar jokiu būdu
nereiškia, kad abu dalykus jis gali daryti vienu metu.
(Lp  Lq)  L (p  q).
Skaitome: jei p būtina arba q būtina, tai būtina, kad p arba q. Jei bent viena iš dviejų
dalykinių padėčių būtinai egzistuoja tikrovėje, tai būtina, kad bent viena iš jų toje tikrovėje
egzistuotų. Štai iš teiginio „Jonas būtinai užsuks į knygyną arba būtinai užsuks į biblioteką“
seka teiginys „Būtina, kad Jonas užsuks į knygyną arba biblioteką“.
Tuo tarpu formulė L(p  q)  (Lp  Lq) nėra modalinės logikos dėsnis. Tai tik atsitiktinė
formulė. Jei būtina, kad tikrovėje egzistuotų bent viena iš dviejų dalykinių padėčių, tai dar jokiu
būdu nereiškia, jog bent viena iš jų yra būtina. Antai jei būtina, kad Jonas Petraitis šiuo metu
miegotų arba būdrautų, tai dar nereiškia, kad jis dabar būtinai miega arba būtinai būdrauja.
Jonas Petraitis šiuo metu gali tiek nemiegoti, tiek nebūdrauti.
M (p  q)  (Mp  Mq).
Skaitome: teiginys „galima, kad p arba q“ ekvivalentiškas teiginiui „p galima arba q
galima“. Kai sakome, jog galima, kad tikrovėje egzistuotų bent viena iš dviejų dalykinių
padėčių, tai reiškia, kad bent viena iš jų tikrovėje galima. Todėl teiginys „Gali būti, kad
artimiausią vasarą atostogausiu Kipre arba Kretoje“ lygiavertiškas teiginiui „Artimiausią vasarą
galiu atostogauti Kipre arba galiu atostogauti Kretoje“.
L(p  q)  (Lp  Mq).
 Skaitome: jei būtina, kad p arba q, tai p būtina arba q galima. Jei būtina, kad realybėje
egzistuotų bent viena iš dviejų dalykinių padėčių, tai bent viena iš jų yra būtina arba galima.
Štai iš teiginio „Savaitgalį būtinai eisiu į kiną arba į teatrą“ gauname teiginį „Būtina, kad
savaitgalį eisiu į kiną arba gali būti, kad savaitgalį eisiu į teatrą“.
LMp  MLp.
Skaitome: teiginys „būtina, kad p galima“ lygiavertiškas teiginiui „negalima, kad ne-p
būtina“. Kai būtina, kad tam tikra dalykų padėtis galėtų egzistuoti tikrovėje, tai reiškia, jog
negalima, kad priešinga padėtis būtų būtina. Todėl teiginys „Būtina, kad Jonas Petraitis galėjo
studijuoti logiką“ lygiavertiškas teiginiui „Negalimas dalykas, kad Jonas Petraitis būtinai
nestudijavo logikos“.
Kiti svarbesni modalinės logikos dėsniai:
Lp  LLp;
Mp  LMp;
p  LMp.
Pirmoji iš šių taisyklių sako, kad jei tam tikra dalykų padėtis būtina, tai būtina, kad ji būtinai
egzistuotų tikrovėje. Pasak antrojo dėsnio, jei kokia nors dalykų padėtis galima, tai būtina, kad
ji galėtų egzistuoti tikrovėje. Galiausiai, trečiasis dėsnis teigia, jog jei tam tikra padėtis
egzistuoja tikrovėje, tai būtina, kad ji galėtų egzistuoti.

Savikontrolės klausimai
Kuri iš pateiktų formulių yra modalinės logikos dėsnis?
Kuri iš pateiktų formulių nėra modalinės logikos dėsnis?
Koks yra santykis tarp teiginio, išreikšto formule LMp ir teiginio, išreikšto formule MLp?
Koks yra santykis tarp teiginio, išreikšto formule Lp ir teiginio, išreikšto formule p?
II. LOGINIŲ KLASIŲ TEORIJA

Teiginių logika analizuoja teiginius. Teiginiai sudaryti iš terminų, kurie susiję su viena ar kita
logine klase. Logines klases nagrinėja kita logikos mokslo dalis – loginių klasių teorija (klasių
logika). Klasių logika yra logika, tirianti apibrėžtų elementų rinkinių savybes.

Loginės klasės samprata.

Loginė klasė yra apibrėžtas elementų rinkinys. Konkreti klasė apibūdinama išvardijant visus
rinkinio elementus arba nusakant elemento priklausymo rinkiniui sąlygą. Pirmasis apibūdinimo
metodas tinka tik baigtinį elementų kiekį turinčių klasių apibūdinimui. Antrasis metodas
universalesnis: jis tinka tiek baigtinį elementų kiekį turinčioms klasėms, tiek ir klasėms, kurių
elementų kiekis nėra baigtinis. Pateiksime vilniečių kaip loginės klasės apibūdinimą antruoju
metodu: klasei “vilniečiai” priklauso bet kuris x, kuris yra pastovus Vilniaus gyventojas.
Vienas kertinių klasių logikos principų – ekstensionalumo (angl. extension – tęsimas)
principu. Ekstensionalumo principas apibūdina klasių tapatybę: klasės tapačios, jei ir tik jei jų
elementai yra tie patys. Pagal šį principą, priklausymo klasei sąlygų skirtingumas nenaikina
klasių tapatybės.
Klasių rūšys
Pagal elementų skaičių skiriamos trys klasių rūšys:
1. Klasės, kurias sudaro daugiau negu vienas, bet ne visi įmanomi elementai;
2. Klasės, kurias sudaro vienas elementas;
3. Nulinė klasė;
4. Universali klasė.
Klasės, kurias sudaro daugiau negu vienas elementas gali turėti tiek baigtinį, tiek begalinį
elementų skaičių.
Priklausymo klasei sąlygos, kurių neišpildo nė vienas elementas, vadinamos nuline klase:
pagal ekstensionalumo principą tokios sąlygos lemia vienodą nulinį elementų rinkinį, todėl bet
kuri nulinė klasė yra viena ir ta pati klasė.
Universali klasė yra klasė, kuriai priklauso visi elementai.
Klasių vaizdavimui panaudosime žymaus anglų logiko John’o Venn’o (1834-1923 )
diagramas.
Nulinę klasę vaizduosime brūkšniuotu plotu:
 Universalią klasę vaizduos stačiakampio plotas:

Klasę, kurią sudaro daugiau negu vienas elementas, vaizduos skritulio plotas:

Klasės elementą žymėsime X.

Priklausymo klasei sąlygą žymėsime didžiosiomis lotynų raidyno raidėmis.
Klasių santykiai
Tapatybė. Pagal ekstensionalumo principą išeitų, kad tapatybė yra klasės savybė turėti
skirtingas priklausymo jai sąlygas, todėl tapatybė yra ne klasių, bet priklausymo klasei sąlygų
santykis. Jį galėtume pavaizduoti taip:

A B (Perskaitome “visi A yra B ir visi B yra A”)

Sankirta

A B
 X pažymėjimas persikertančioje skritulių zonoje vaizduoja, kad klasės A ir B turi bendrų
elementų (kai kurie A yra B ir kai kurie B yra A)
Subordinacija

A B
Užbrūkšniuota sritis vaizduoja, kad nėra A elementų, nepriklausančių B. X pažymėjimas
vaizduoja, kad klasės B ne visi elementai bendri su klasės A elementais (visi A yra B, bet kai
kurie B nėra A). Pateiktoje diagramoje pavaizduota, kad klasė A yra subordinuota klasei B.
Subordinuotoji klasė dar vadinama poklasiu.
Nuošalė

A B
Užbrūkšniuota sritis vaizduoja, kad klasė A ir klasė B neturi bendrų elementų (nė vienas A
nėra B ir nė vienas B nėra A).

Veiksmai su loginėmis klasėmis

Klasių sudėtis ir suma

Klasių suma yra klasių sudėtimi gaunama klasė, kurią sudaro visi sudedamų klasių
elementai. Klasė, kurią atitiks klasių suma, priklauso nuo sudedamų klasių santykio. Kiekvieną
konkretų klasių sudėties atvejį reikėtų nagrinėti atskirai ir vaizduoti jį atskira diagrama.
Klasių daugyba ir sandauga
Klasių sandauga yra klasių daugyba gaunama klasė, kurią sudaro bendri ir tik bendri
dauginamų klasių elementai. Klasė, kurią atitiks klasių sandauga, priklauso nuo dauginamų
klasių santykio. Kiekvienas konkretus klasių daugybos atvejis nagrinėtinas atskirai ir
vaizduotinas atskira diagrama.
Klasių atimtis, klasių skirtumas
Klasių skirtumas yra klasių atimtimi gaunama klasė, kurią sudaro tie klasės-turinio
elementai, kurie nepriklauso klasei-atėminiui. Klasės turiniu vadiname, klasę, iš kurios klasė
atimama, o klasės atėminiu – klasę, kuri atimama. Kokią klasę atitiks skirtumas, priklauso nuo
santykio tarp klasių, su kuriomis atliekamas veiksmas. Kiekvienas konkretus klasių atimties
atvejis nagrinėtinas atskirai ir vaizduotinas atskira diagrama.
Klasių skirstymas
Klasės skirstymas yra jos suskaidymas į artimiausius poklasius.
Artimiausiu klasės poklasiu vadinama tokia klasei subordinuota klasė, kurios priklausymo
sąlyga turi tik vienu požymiu daugiau už klasę, kuriai ji subordinuota. Jei aptartume sąvokas
“medžiai” ir “lapuočiai medžiai” klasių logikos požiūriu, tai klasė “lapuočiai medžiai” yra
artimiausias klasės “medžiai” poklasis: priklausymo jai sąlyga yra ne tik “būti medžiu”, bet ir
“turėti lapus”. Daugiau šios klasės priklausymo sąlyga jokių skirtingų požymių nuo klasės
“medžiai” sąlygos neturi. Tačiau klasė “siauralapiai lapuočiai medžiai” jau nebūtų klasės
“medžiai” artimiausias poklasis. Priklausymo klasei “siauralapiai lapuočiai medžiai” sąlyga
apima ne tik požymį “turėti lapus”, bet ir požymį “lapai yra siauri”. Klasė “siauralapiai
lapuočiai medžiai” yra artimiausias klasės “lapuočiai medžiai” poklasis.
Skirstymas yra bet kurios klasifikacijos – tiek mokslinės, tiek praktinės loginis
pagrindas. Kiekviena logikos požiūriu taisyklinga klasifikacija neturi pažeisti skirstymo
taisyklių, kurias formuluoja klasių logika.
Skirstymas yra sudėtinis veiksmas, kurį sudaro trys dalys:
1. skirstomoji klasė (klasė kuri skaidoma);
2. skirstymo nariai (poklasiai, į kuriuos klasė išskaidoma);
3. skirstymo pagrindas (priklausymo klasei sąlyga, pagal kurią išskiriami poklasiai).
Pavyzdžiui, žmonių skirstyme į sangvinikus, cholerikus, flegmatikus ir melancholikus,
skirstomoji klasė yra “žmonės”, skirstymo nariai – “sangvinikai”, “cholerikai”, “flegmatikai”,
“melancholikai”, skirstymo pagrindas – temperamentas. Pagrindas šiame skirstyme buvo
nutylėtas.
Dažniausiai skiriamos dvi skirstymo rūšys:
 1. skirstymas pagal požymio, kuriuo nusakoma priklausymo klasei sąlyga, buvimą ar
nebuvimą;
2. skirstymas pagal požymio kitimą.
Skirstymas pagal požymio buvimą ar nebuvimą.
Šis skirstymas dar vadinamas dichotominiu skirstymu. Juo klasė suskaidoma į du poklasius: į
poklasį, išskirtą pagal skirstymo pagrindą ir į poklasį, kuriame skirstymo pagrindu nurodomas
požymis yra neigiamas. Dichotominis klasės “medžiai” skirstymas pagrindu “turėti lapus” būtų
toks:
“Medžiai” – skirstomoji klasė;
“Turėti lapus” – skirstymo pagrindas;
“Lapuočiai medžiai”, “Ne lapuočiai medžiai” – skirstymo nariai.
Jau buvo minėta, kad skirstymas yra klasifikacijų loginis pagrindas. Dichotominis skirstymas
klasifikacijoms naudojamas retai. Juo gauta klasifikacija nėra pakankamai informatyvi. Tačiau
dichotominiu skirstymu patogu pademonstruoti skirstymo taisykles, nes skirstant dichotominiu
būdu skirstymo taisyklių pažeisti beveik neįmanoma.
Skirstymo taisyklės
Dažniausiai nurodomos keturios skirstymo taisyklės:
1. Skirstymas turi būti tolygus;
2. Skirstyti reikia vienu pagrindu;
3. Skirstymas turi būti nenutrūkstamas;
4. Skirstymo nariai turi būti nuošalės santykyje.
Skirstymas turi būti tolygus. Ši taisyklė reiškia, kad skirstymo narių suma klasių požiūriu turi
būti klasė tapatybės santykyje su skirstomąja klase. Jau pateikėme dichotominio skirstymo
pavyzdį, kuriuo medžiai buvo suskirstyti į lapuočius medžius ir ne lapuočius. Sudėję šio
skirstymo narius “lapuočiai medžiai” ir “ne lapuočiai medžiai” gauname klasę, apimančią tiek
lapuočius medžius, tiek medžius, kurie nėra lapuočiai, tai yra gauname klasę, tapačią klasei
“medžiai”.
Skirstyti reikia vienu pagrindu. Ši taisyklė reiškia, kad kiekvienas skirstymo narys turi būti
išskirtas pagal vieną ir tą pačią priklausymo klasei sąlygą, imamą skirstymo pagrindu. Tiesa, tą
sąlygą dichotominio skirstymo atveju galima neigti. Medžių skirstymo pavyzdyje pagrindas yra
“turėti lapus”. Šiuo pagrindu išskirtas skirstymo narys “lapuočiai medžiai”. Narys “ne lapuočiai
medžiai” išskirtas pagrindu “neturėti lapų”, t.y. neigiant pagrindą.
 Skirstymas turi būti nenutrūkstamas. Ši taisyklė tiesiogiai susijusi su skirstymo apibrėžimu.
Ji reiškia, kad skirstymo nariai turi būti artimiausi skirstomosios klasės poklasiai. Iš tiesų, nariai
“lapuočiai medžiai” ir “ne lapuočiai medžiai” yra artimiausi klasės “medžiai” poklasiai.
Skirstymo nariai turi būti nuošalės santykyje. Ši taisyklė reiškia, kad tarp skirstymo narių,
kaip klasių, turi būti nuošalė. Dichotominio skirstymo atveju, taisyklingai atlikus pagrindo
neigimą, šios taisyklės pažeisti neįmanoma: pavyzdžio su medžiais atveju “lapuočiai medžiai”
ir “ne lapuočiai medžiai” yra nuošalėje.
Nesunku pastebėti, kad skirstymo taisyklės atsižvelgia į klasių santykių ir veiksmų su
klasėmis dėsningumus. Skirstant šių dėsningumų pažeisti negalima.
Skirstymas pagal požymio kitimą.
Tai antroji skirstymo rūšis. Skirstant pagal požymio kitimą skirstymo nariuose skirstymo
pagrindas pasireiškia vis kitu pavidalu. Žmonių skirstymas pagal temperamentą į sangvinikus,
cholerikus, flegmatikus ir melancholikus yra klasikinis šios rūšies skirstymo pavyzdys. Šis
žmonių skirstymas pasiekė mus iš antikinės Graikijos. Jo pagrindas – temperamentas. Tačiau
skirstymo sudarytojai manė, kad žmogaus temperamentą lemia organizmo skysčiai: kraujas,
geltonoji tulžis, gleivės ir juodoji tulžis. Temperamento rūšis jų požiūriu priklauso nuo to, kuris
iš skysčių žmogaus organizme vyrauja. Toks skysčio vyravimas ir lemia skirtingą skirstymo
pagrindo pasireiškimą skirstymo nariuose. Skirstymas pagal požymio kitimą yra pagrindinė
klasifikacijose naudojamo skirstymo rūšis. Skirstant pagal požymio kitimą pasitaiko daugiausia
loginių klaidų.
Skirstymo taisyklingumo įvertinimas
Norėdami nustatyti skirstymo taisyklingumą, turime patikrinti, ar skirstymas nepažeidžia
pateiktų skirstymo taisyklių. Pateiksime skirstymo taisyklingumo įvertinimo pavyzdį.
Duotas skirstymas:
“Augalai” – skirstomoji klasė
“Vienaląsčiai augalai”, “Medžiai” – skirstymo nariai
Skirstymo pagrindas nutylėtas
Sprendimas
Tolygaus skirstymo taisyklė – pažeista, sudėjus vienaląsčius augalus ir medžius negausime
klasės, tapačios augalams: vienaląsčių augalų ir medžių loginė suma neapima nevienaląsčių
augalų, kurie nėra medžiai.
Vieno pagrindo taisyklė – pažeista, skirstymo nariai išskirti ne vienu pagrindu.
Vienaląsčiai augalai, pagal augalą sudarančių ląstelių kiekį, medžiai – tikrai ne pagal ląstelių
kiekį.
 Nenutrūkstamumo taisyklė – pažeista, “medžiai” nėra artimiausias augalų poklasis,
artimiausias poklasis būtų “daugialąsčiai augalai”, o “medžiai” yra daugialąsčių augalų
poklasis.
Skirstymo narių nuošalės taisyklė – nepažeista. Nė vienas vienaląstis augalas nėra medis ir
nė vienas medis nėra vienaląstis augalas.
Atsakymas: duotas skirstymas nėra taisyklingas, jis pažeidžia tolygaus skirstymo, vieno
pagrindo ir nenutrūkstamumo taisykles.

Apibrėžimas

Aptarsime dar vieną procedūrą, labai svarbią sisteminant žinias. Ši procedūra vadinama
apibrėžimu. Apibrėžimas yra veiksmas, kuriuo nusakomi bendriausi ir esminiai objekto
požymiai, padedantys objektą atskirti nuo kitų objektų.
Apibrėžimo struktūra.
Kiekvieną apibrėžimą sudaro trys dalys:
1. Apibrėžiamoji dalis (objektas, kuris apibrėžiamas);
2. Apibrėžiančioji dalis (sąvokos, kuriomis objektą apibrėžiame);
3. Jungiančioji dalis (jungtis, siejanti apibrėžiamąją ir apibrėžiančiąją dalį).
Pavyzdžiui, logikos apibrėžime “logika yra mokslas apie samprotavimo taisyklingumą”
apibrėžiamoji dalis yra “logika”, apibrėžiančioji dalis yra “mokslas apie samprotavimo
taisyklingumą”, jungiančioji dalis – “yra”.
Objektai dažniausiai apibrėžiami taip vadinamu apibrėžimu gimine ir rūšiniu skirtumu.
Tokio apibrėžimo apibrėžiančioji dalis klasių logikos požiūriu yra giminės (sąvokos, kurios
artimiausias poklasis yra apibrėžiamas objektas), ir rūšinio skirtumo (sąvokos, kuri nurodo to
objekto skirtingumą nuo visų kitų giminingų objektų), loginė sandauga. Apibrėžime “logika yra
mokslas apie samprotavimo taisyklingumą” “logika” – tai apibrėžiamoji rūšis, “mokslas” –
giminė, kurios artimiausias poklasis yra logika”, “(dalykas) apie samprotavimo taisyklingumą”
– rūšinis skirtumas. Jis nurodo tą požymį, kuriuo logika skiriasi nuo kitų mokslų apie
taisyklingumą (pvz. nuo gramatikos) - ne apie rašybos ar kokį kitą, bet apie samprotavimo
taisyklingumą.
Objekto apibrėžimo taisyklės.
Pateiksime dvi apibrėžimo taisykles, kurios tiesiogiai susiję su klasių logika.
1. Pakeičiamumo taisyklė. Pagal šią taisyklę apibrėžiamoji dalis kaip klasė ir
apibrėžiančioji dalis kaip klasė turi būti tapatybės santykyje.
 2. Rato klaidos taisyklė. Pagal šią taisyklę apibrėžiančiojoje dalyje neturi būti
panaudojama sąvoka, kurios turinio neįmanoma išsiaiškinti be apibrėžiamosios
dalies.
Pateiksime šių taisyklių pažeidimo pavyzdžių.
Jei pateiktume tokį logikos apibrėžimą: “Logika yra mokslas apie taisyklingumą”, tai
apibrėžimas pažeistų pakeičiamumo taisyklę: tarp apibrėžiamosios ir apibrėžiančiosios dalies
nėra tapatybės. Nors bet kuri logika yra mokslas apie taisyklingumą, Bet ne bet kuris mokslas
apie taisyklingumą yra logiką (t.y. tarp pateikto apibrėžimo apibrėžiamosios ir apibrėžiančiosios
dalies yra ne tapatybė, bet subordinacija).
Dabar aptarkime apibrėžimą “matematika yra mokslas, kurį kuria matematikai”. Šis
apibrėžimas pažeidžia rato klaidos taisyklę”: norėdami išsiaiškinti, kas yra matematikai, mes jau
turėtume žinoti, kas yra pati matematika (juk matematikai yra žmonės, užsiimantys
matematika).
Apibrėžimo taisyklingumo įvertinimas
Norėdami patikrinti apibrėžimo taisyklingumą, turime patikrinti, ar apibrėžimas nepažeidžia
apibrėžimo taisyklių. Pateksime apibrėžimo taisyklingumo įvertinimo pavyzdį.
Duotas apibrėžimas:
Vilkas yra Lietuvos miškų plėšrūnas.
Sprendimas
1. Pakeičiamumo taisyklė – pažeista. Tarp klasės “vilkas” ir klasės “Lietuvos miškų
plėšrūnas” yra ne tapatybė, o sankirta: tik kai kurie vilkai yra Lietuvos miškų
plėšrūnai ir tik kai kurie Lietuvos miškų plėšrūnai yra vilkai.
2. Rato klaidos taisyklė nepažeista. Apibrėžiančiojoje dalyje nėra nuorodos į objektą,
kurio išsiaiškinimui būtina žinoti, kas yra vilkas.
Atsakymas: duotas apibrėžimas nėra taisyklingas, jis pažeidžia pakeičiamumo taisyklę.

Savikontrolės klausimai

1. Ką tiria klasių logika?

2. Kokios yra klasių rūšys pagal elementų skaičių?
3. Ar „visų dėstytojų ir visų vilniečių“ klasė yra klasių „dėstytojas“ ir „vilnietis“ sandauga?
4. Koks klasių santykis tarp sąvokų „krepšininkas“ ir „sportininkas“?
5. Kokios yra skirstymo rūšys?
6. Kokios yra apibrėžimo taisyklės?
III. ARGUMENTACIJA IR ĮRODYMAS

Tiek teiginių, tiek klasių logikos principai praktiškai taikomi argumentacijoje bei
įrodymuose. Lietuvių kalboje žodis „argumentacija“ reiškia „argumentų pateikimas, įrodymas“,
t. y. žodžiai „argumentacija“ ir „įrodymas“ aiškinami vienas kitu. Tačiau ne visi logikai tam
pritartų: šiuolaikinės argumentacijos teorijos kūrėjai pabrėžia argumentacijos savitumą – ji nėra
įrodymų teorija ar mokslo metodologija, o veikla, vykstanti konkrečiame socialiniame
kontekste. Jos tikslas – ne tiek suteikti žinių, kiek įtikinti auditoriją tų teiginių priimtinumu.
Įtikinimo tikslas yra pakeisti žmogaus požiūrį, nuomonę ar elgesį nenaudojant jokios prievartos.
Jei teiginį mes pripažįstame teisingu tik tuomet, kai tam yra pakankamas pagrindas, tai kaip
tai nuspręsti kiekvienu konkrečiu atveju? Juk teiginiai būna skirtingi: kai kurių teisingumas
laikomas savaime suprantamu („dalis yra mažiau už visumą“), kitus galime patikrinti patirtimi,
o kartais neįmanoma nustatyti, ar teiginys teisingas. Tačiau visiems teiginiams galima taikyti jų
teisingumo pagrindimo procedūrą, kuri, deja, nekeičia paties teiginio teisingumo vertės.
Kuo gi skiriasi loginis įrodymas ir argumentacija?
Įrodymas– tai teiginio (ar teorijos) teisingumo nustatymas remiantis logikos taisyklėmis ir
kitais teiginiais (ar teorijomis), kurių teisingumas jau žinomas. Būtent įrodymai padeda išvengti
klaidų pažinimo procese, o hipotezes ar kitas mokslines prielaidas paverčia mokslinėmis
tiesomis. Pavyzdžiui, matematikoje įrodomas kiekvienas naujas teiginys. Loginiai įrodymai
naudojami ir kasdienėje praktikoje: nusikaltimo tyrimas taip pat yra sudėtingas pažinimo
procesas.
Natūralioje kalboje įrodymas reiškiamas tarpusavyje susijusiais sakiniais ir jo tikslas yra
nepaneigiamai įtvirtinti tezės teisingumą.
Argumentacija (lot. argumentatio) – tai teiginio teisingumo pagrindimas kitais teiginiais.
Taigi argumentacija gali būti skirtinga: arba argumentuojamasis teiginys yra logiškai susijęs su
nurodytais teiginiais, arba išvardyti teiginiai tik patvirtina jį, arba nei viena, nei kita. Todėl
argumentuojamojo teiginio ir jį pagrindžiančių teiginių santykio analizė svarbi net ir tuo atveju,
kai neabejojame paties pagrindžiamo teiginio teisingumu. Jei išvados teisingumas yra būtinas
prielaidų teisingumo sekmuo, kai prielaidos yra akivaizdžiai teisingos arba įrodyti teiginiai,
tokia argumentacija vadinama demonstratyvia, arba tiesiog loginiu įrodymu.
Kaip atskirti argumentaciją nuo paprasčiausio įtikinėjimo? Įtikinėjimas dažniausiai yra
vienpusiškas, o argumentacijai būdingas išsamumas ir tikslumas, šaltinių patikimumas,
perdėjimų vengimas.
 Ilgą laiką mokslinės argumentacijos idealu buvo įrodymas, todėl visa, kas neatitiko šio
idealo, laikyta arba ginčytinu, arba nepriimtinu dalyku. Nors įrodymas ir įtikina, ir paaiškina,
bet jo taikymo sritis yra gana ribota dėl daugelio žmogaus pažintinės ir praktinės veiklos
ypatumų. Paaiškėjo, kad įrodymas yra ypatingas, idealizuotas argumentacijos tipas, ir tik
išimtiniai argumentacijos pavyzdžiai gali būti pavadinti įrodymu. Kita vertus, logika analizuoja
ne įrodinėjimą apskritai, o įrodinėjimą neperžengiant tam tikros teorijos ar sistemos ribų.
Tiek įrodinėjant, tiek ir argumentuojant siekiama to paties tikslo – pagrįsti vieno ar kito
teiginio teisingumą. Tačiau objektyvumo siekimu įrodymas tampa vertingu ne tik mums ir
dabar, bet visiems žmonėms ir po daugelio amžių, todėl įrodymas formuluojamas kaip uždara,
nedviprasmiška sistema, kurioje pašalinta galimybė kitaip interpretuoti.
Argumentacija yra subjektyvi, nes jai svarbu įtikinti teiginio teisingumu, o tam būtinas
atviras ar spėjamas auditorijos pritarimas teiginiams, kurie yra argumentuojamo teiginio
prielaidos. Vadinasi, argumentaciją lemia oratoriaus patirtis, bet ir auditorijos specifika: jei
kiekviena argumentacija prasideda informacijos pateikimu, tai distancija tarp pradinio ir naujojo
žinojimo neturėtų būti labai didelė, nes argumentacija gali likti nesuprasta. Bet kai ši distancija
yra pernelyg maža, tai tokia informacija nesudomins klausytojo. Taigi, kiekvienu atveju
informacijos pateikimas turi būti optimalus ir būtent todėl argumentacija niekada nebūna
beasmenė, mechaniška ir neįveikiama, o tik stipresnė arba silpnesnė.
Be to, įrodymas nuo argumentacijos skiriasi ir savo forma: įrodymas visada yra monologas
(vienas įrodinėja, o kitas arba kiti klauso), o argumentacija yra dialogas (jis gali būti ir vidinis),
nulemtas skirtingų nuomonių, požiūrių aptariamu klausimu sankirtos ir įgaunantis ginčo,
diskusijos ar polemikos pavidalą. Žmogaus mąstymas yra dialogiškas iš prigimties, gal todėl
šiuolaikinėje argumentacijos teorijoje argumentacijos modeliu vieningai pasirenkamas teisinis
ginčo modelis.
Be abejonės, argumentacijos kultūra yra svarbus kiekvienos visuomenės gyvenimo faktorius:
kuo menkesnis jos lygis, tuo daugiau visuomenėje fizinės ir intelektualinės prievartos.
O minėta demonstratyvi argumentacija yra pats įtikinamiausias teiginio, požiūrio ar
nuomonės pagrindimas, nes logikos taisyklė (t. y. teiginio ir jo pagrindo ryšio forma) garantuoja
tezės teisingumą, jeigu naudojami argumentai yra teisingi ir įrodyti.
Tuo tarpu nedemonstratyvios argumentacijos rezultatas visada bus tik tikėtinas t. y. iš dalies
pagrįstas teiginys arba teiginys su neapibrėžta teisingumo verte. Tačiau be šio tipo argumenta-
cijos neįmanoma apsieiti atliekant socialinius ir humanitarinius tyrimus bei darant praktinius
sprendimus daugelyje svarbiausių gyvenimo sričių. Teisinėje praktikoje naudojamos abi
argumentacijos rūšys (ir įrodymas, ir nedemonstratyvi argumentacija), nes kiekvienu konkrečiu
atveju ieškant tiesos arba praktinio sprendimo tiek ginčijantis, tiek diskutuojant argumentai ne
tik nėra visuomet vienareikšmiai ir patikimi, bet gali pasikeisti dialogo metu.
Derėtų žinoti ir svarbiausias nedemonstratyvios argumentacijos rūšis:
1. Nededukcinėje argumentacijoje naudojami tik teisingi teiginiai, tačiau loginio ryšio forma
yra nededukcinis samprotavimas. Šiuo atveju argumentuojamas teiginys tebus tikėtinai
teisingas.
2. Dedukcinė nuomonės (čia „nuomone“ vadiname teiginius, kurių tiesos vertė nėra
apibrėžta) argumentacija yra tada, kai argumentacijoje naudojami ne jau įrodyti, o tik
tikėtini (bent vienas) teiginiai, nors loginio ryšio forma – dedukcinis samprotavimas.
Tokios argumentacijos rezultatas irgi tebus tik tikėtinas dėl argumentų tiesos vertės
neapibrėžtumo.
3. Nededukcinė nuomonės argumentacija. Joje ir teiginiai nėra pakankamai įrodyti, ir loginio
ryšio forma – nededukcinis samprotavimas, todėl argumentuojamojo teiginio teisingumą
gana sudėtinga vertinti.
Teisinis įrodinėjimas yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir
loginiai įrodymai. Teisinio įrodinėjimo specifiką lemia teisinės prezumpcijos.

Savikontrolės klausimai:
1. Kuo skiriasi įrodymas ir argumentacija?
2. Kada naudojama demonstratyvi, o kada – nedemonstratyvi argumentacija?

Argumentacijos struktūra
Kiekvieną argumentaciją sudaro argumentuojamasis teiginys (tezė), jos pagrindas bei
demonstracija (argumentacijos būdas). Struktūros požiūriu ji yra argumentuojamo teiginio
sekimo iš nurodytų prielaidų demonstracija:

PAGRINDAS TEZĖ

DEMONSTRACIJA

Tezė (gr. thesis) – tai teiginys, kurio teisingumą pagrindžiame. Tezė yra svarbiausias viso
argumentacijos proceso elementas ir galutinis visų pastangų tikslas. Teze gali tapti kiekvienas
teiginys (jei tik jo tiesos vertė nėra akivaizdi) arba teiginių sistema (teorija).
 Pagrindas, arba argumentas, (lot. argumentum – įrodymo pagrindas). Argumentacijos
teorijoje terminas „argumentas“ reiškia: pagrindas arba ta argumentacijos dalis, kuri pagrindžia
tezę.
Kartais tezės teisingumas pagrindžiamas ir vienu argumentu, tačiau sudėtingesniais atvejais
būtina nurodyti kelis.
Demonstracija, arba argumentacijos būdas, (lot. demonstratio – rodymas) yra tezės
pagrindimo būdas. Jeigu „Bm“ – tezė (teiginys, kurį norima pagrįsti), „A1, A2, … An“ –
teiginiai, naudojami šioje argumentacijoje, ženklas „/“ žymi loginę tezės ir jos prielaidų ryšio
formą, o „B1, B2, … Bm“ – išvestiniai teiginiai, tai argumentacijos struktūra yra tokia:
1. A1 Pr
2. A2 Pr
…
n. An Pr / Bm
n+1 B1
n+2 B2
…
n+m Bm QED

Nors kiekvienas mokslas skelbia savo tezes ir naudoja savo argumentus, visuose juose
taikomi logikos aprašyti tezės pagrindimo būdai, todėl logika ypač daug dėmesio skiria
argumentacijos būdui. Tezė yra argumento loginis sekmuo, tad tezės teisingumą lemia ne tik
argumentų teisingumas, bet ir tezės (arba išvados) išvedimo validumas.
Tezės pagrindimas gali įgauti dedukcijos, indukcijos, analogijos ar kitą formą, kurių
kiekviena gali būti taikoma atskirai arba derinamos tarpusavyje. Kuo ypatingas jų taikymas
įrodant?
Dedukcinis sekmens santykio įrodymas argumentacijoje įgauna bendros taisyklės ir atskiro
atvejo susiejimo formą. Dažniausiai tezė argumentuojama nuosekliai parodant, kad:
a) kiekvienas argumentas yra teisingas teiginys;
b) tezė logiškai seka iš tam tikrų argumentų (pagrindo).
Pirmasis punktas (a) skiria tezės įrodymą nuo dedukcinio išvedimo validumo įrodymo,
kuriame premisų nei formuluoti, nei analizuoti nereikia – premisos yra duotos, ir jų teisingumo
vertė nėra svarbi. Vienas sudėtingiausių dalykų dedukcinės argumentacijos (įrodymo) procese –
tai tinkamų argumentų parinkimas bei jų sąsajų su teze nustatymas.
Svarbiausias dedukcinės argumentacijos ypatumas yra tas, kad jei pateiktos premisos yra
teisingi teiginiai, tai tezė, išvesta iš jų pagal logikos taisykles, negali būti klaidinga. Tezės
teisingumas – būtinas premisų teisingumo ir išvedimo validumo sekmuo.
 Taigi galime teigti, kad kiekviena dedukcinė argumentacija yra dedukcinis tezės išvedimo
įrodymas, bet ne kiekvienas toks įrodymas yra argumentacija.
Indukcinis išvedimas argumentacijoje – tai argumentų, kuriais pateikiama informacija apie
tam tikros rūšies atskirus atvejus (faktus), ir tezės, apibendrinančios šiuos ir kitus panašius
atvejus, loginis ryšys. Indukcinis argumentavimas naudojamas tuomet, kai pabrėžiami faktiniai
duomenys, o jo validumą lemia vienarūšių objektų ar reiškinių savybių pasikartojamumas.
Tačiau tai, kas būdinga atskiriems objektams, ne visada būdinga visiems tos grupės objektams,
todėl išvados teisingumas dažniausiai yra tik tikėtinas. Žinoma, jei demonstracijai panaudota
pilnoji indukcija, tezės (t. y. indukcijos išvados) neišvengiamai bus teisingos, o jeigu nepilnoji
indukcija, tuomet tezės (išvados) teisingumui pagrįsti reikės papildomos informacijos, nes visų
patikimų faktinių duomenų dar nėra. Nepilnąja indukcija tezės įrodymas (kitaip nei
argumentacija) pasibaigti negali, todėl įrodant tezę nepilnoji indukcija yra tik argumento dalis.
Analogija naudojama lyginant atskirus įvykius ir reiškinius: tai loginis konkretaus reiškinio
savybių teigimo ryšys, pagrįstas faktais, susijusiais su kitu konkrečiu reiškiniu. Net jei
lyginamieji reiškiniai panašūs savo esminiais požymiais ir neturi esminių skirtumų, išvados
teisingumas visada tik tikėtinas, todėl analogija yra tik argumento dalis. Svarbiausia analogijos
funkcija – supaprastinti sudėtingus klausimus.
Kartais pabrėžiama, kad analogija tezės neįrodo, tačiau pažinimo procese analogijos
vaidmuo nepaprastai svarbus: ir moksliniame tyrime, ir praktinėje veikloje ji sėkmingai taikoma
keliant hipotezes ir versijas. Analogijos reikšmė dar padidėja derinant ją su kitais
argumentacijos būdais.

Savikontrolės klausimai:
1. Kas yra tezė?
2. Ką vadiname argumentacijos pagrindu?
3. Kas yra demonstracija?

Įrodymas, paneigimas, tiesioginė ir netiesioginė argumentacija

Pagal tikslą argumentacija skirstoma į tiesiog argumentaciją (jei norime pagrįsti tezės
teisingumą) ir paneigimą (jei siekiame pagrįsti tezės klaidingumą).
Pagal argumentacijos būdą argumentacija skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę.
Tiesiogine vadinama tokia argumentacija, kurios demonstracijoje naudojama pilnoji
indukcija arba dedukcija (išskyrus sąlyginį ir netiesioginį įrodymą).
 Netiesioginė argumentacija naudojama tuomet, kai dėl kokių nors priežasčių tiesioginė
argumentacija neįmanoma arba netikslinga. Svarbiausias šios argumentacijos bruožas – tai, kad
grindžiama ne tezė, o jai prieštaraujantis teiginys – antitezė, ir tik kai įsitikinama, kad antitezė
nėra teisingas teiginys, daroma išvada, kad pradinė tezė yra teisinga. Taigi netiesiogine
vadinama ta argumentacija, kurioje tezės tiesos vertė pagrindžiama naudojant tezei
prieštaraujančią prielaidą (antitezę).
Galimi du netiesioginės argumentacijos būdai: (1) argumentacija „nuo priešingojo“ arba (2)
visų klaidingų atvejų paneigimas.
Argumentacija „nuo priešingojo“ – tai tezės teisingumo pagrindimas nustatant tezei
prieštaraujančio teiginio klaidingumą.
Visų klaidingų atvejų paneigimas. Tai tezės teisingumo pagrindimas, nustatant visų kitų
tezių, suformuluotų apie tiriamą objektą, klaidingumą. Ši argumentacija naudojama tuomet, kai
tą patį dalyką galima paaiškinti daugeliu būdų. Tačiau tokia argumentacija validi tik tada, kai
yra suformuluotos tikrai visos galimos tezės. Priešingu atveju galima padaryti apmaudžią klaidą
– liks nenagrinėta būtent ta tezė, kuri vienintelė yra teisinga, arba gali paaiškėti, kad likusioji
tezė yra proto klaida (logiškai klaidingas teiginys).
Visos suformuluotos tezės analizuojamos kaip disjunkcijų grandinės narys: „T1 v T2 v T3 v
… v Tn“. Kiekvienos tezės klaidingumas turi būti pagrindžiamas atskirai, pasirinkus tokį
argumentacijos būdą, kuris tinkamiausias tos tezės klaidingumui pagrįsti.
Tezė, kurios klaidingumą pavyksta įrodyti, išmetama iš grandinės pagal disjunkcinio
silogizmo taisyklę. Išmetus iš tezių grandinės visas klaidingas tezes, belieka vienintelė, kuri
pripažįstama teisinga. Klaidos galimybė pašalinama, kai vienintelė likusi versija pagrindžiama
dar ir tiesioginiu būdu.
Teiginio teisingumo pagrindimas ir paneigimas tarpusavyje susiję: jei pagrindžiame teiginį,
kartu paneigiame jam prieštaraujantį teiginį. Tačiau paneigimas turi ir specifinių ypatybių -
teiginio teisingumo negalima paneigti tik abejojant jo pagrindu, nes net jei argumentai tikrai yra
klaidingi, tezė vis tiek gali būti teisinga. Taigi kritikuodami argumentus tezės nepaneigsime,
tegalime priversti oponentą ieškoti kito tezės pagrindimo.
Svarbiausia, kad kritika visada būtų konstruktyvi. Tai reiškia, kad geriau išlikti solidariu su
kritikuojamuoju; negalima pamiršti, kad aiškinamės santykius ne su autoriumi ar valdininku, bet
su jų darbo objektu ir rezultatu; kritikuojama tik dėl to, kas padaryta ar pasakyta, bet ne už tai,
kas nepadaryta; negalima liesti moralinių aspektų, jei tai nėra svarstymo objektas; būtina rasti
klaidų priežastis ir siūlyti naujus sprendimo būdus.
 Paneigimu (arba loginiu paneigimu) vadinamas tezės klaidingumo arba nepagrįstumo
nustatymas loginėmis priemonėmis ir kitais teiginiais. Kadangi paneigimo tikslas – sugriauti
ankstesnę trinarę argumentaciją, galima panaudoti kelis paneigimo būdus, kuriuos galima
taikyti kiekvieną atskirai arba visus kartu:
1. Tezės paneigimas (tiesioginis ir netiesioginis);
2. Naudoto pagrindo kritika;
3. Demonstracijos kritika.
Tezės paneigimas irgi gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Jis atliekamas keliais būdais:
tiesioginis paneigimas faktais – tai pats sėkmingiausias paneigimo būdas. Reikia pateikti
konkrečius tezei prieštaraujančius faktus: įvykio liudytojų parodymus, statistikos duomenis ir
kt.
netiesioginis tezės paneigimas – tai tezės padarinių klaidingumo arba prieštaringumo
nustatymas: iš tezės išvedami sekmenys ir lyginami su turimais faktais arba jau įrodytais
teiginiais. Jei randamas neatitikimas arba prieštaravimas, tezė laikoma neteisinga.
Pagrindo kritika – tai oponento pavartotų teiginių išsami analizė, įvertinimas ir kritika.
Tačiau net nustatę, kad vienas iš argumentų (arba visi) yra klaidingi arba nepagrįsti teiginiai,
kritikuojamą tezę tegalime vadinti neįrodyta. nes ne visada lengva rasti tinkamą pagrindą.
Pavyzdžiui, nekaltas žmogus gali neturėti savo nekaltumo įrodymų.
Demonstracijos kritika – nagrinėjamos tezės argumentavimo būdo klaidų radimas ir
vertinimas. Pavyzdžiui, jei argumentacijoje pažeistos dedukcijos taisyklės, tai net natūralios
kalbos išraiškos nesukurs loginio sekimo santykio.

Savikontrolės klausimai:

Kuo skiriasi tiesioginė ir netiesioginė argumentacija?

Kokia argumentacija vadinama tiesiog argumentacija?
Kas yra paneigimas?

Įrodymo ir argumentacijos taisyklės

Teiginio įrodymas – tai parodymas, kad jo išvedimo procese nėra jokios klaidos. Tiek
argumentacijos, tiek kritikos procese galimos įvairios klaidos, o įdomiausios yra loginės
klaidos, nes tai tokie protavimo ypatumai, kurie leidžia daryti nepagrįstą arba neteisingą išvadą,
nors visos prielaidos yra teisingos. Svarbu žinoti, kad loginės klaidos atrodo nekaltai, ypač jei
nelabai įdėmiai skaitome ar klausomės. Loginės klaidos padaromos tyčia arba netyčia. Loginė
klaida, kurią žmogus padaro netyčia, vadinama paralogizmu (gr. paralogismos – klaidinga
išvada). Netyčinių klaidų priežastys būna įvairios: neatidumas, nepakankamos logikos žinios,
menka mąstymo kultūra, skubėjimas ir kt.
Tyčia padaryta loginė klaida, kurios tikslas – pateikti klaidingą teiginį kaip teisingą ir
sutrikdyti oponentą, vadinama sofizmu (gr. sophisma – prasimanymas, vingrybė). Paralogizmo
ir sofizmo skirtumas yra veikiau psichologinis (atsiranda sąmoningai arba netyčia), todėl galima
teigti, kad sofizmų yra ne mažiau nei netyčinių klaidų, o gal ir daugiau. Pavyzdžiui, jei
kalbantysis, pats to nepastebėdamas, pakeitė tezę, tai yra netyčinė klaida, bet jei matydamas
tokio pakeitimo naudą sau tą pakeistą tezę pakartoja sąmoningai, vildamasis, kad niekas to
pakeitimo nepastebės, tai jau sofizmas. Sofizmais dabar vadinami ir tie samprotavimai, kuriuose
padaryta tyčinė klaida, o žmonės, darantys tokias klaidas – sofistais. Senovės Graikijoje so-
fistais buvo vadinami vienos filosofinės mokyklos atstovai, kurie garsėjo tuo, kad už užmokestį
mokė kitus ginčo meno: kaip silpną argumentą paversti stipriu, stiprų – susilpninti ir visuomet
nugalėti ginčijantis. Bet terminą „sofizmas“ dažniausiai vertiname neigiamai, kaip sąmoningą
apgaulę. Iš tiesų, pavyzdžiui, garsusis sofizmas „ragai“ – „Tu turi tai, ko nesi pametęs; ragų
nepametei; vadinasi, esi raguotas“, yra būdas įtikinti žmogų, kad jis yra ne tik raguotas, bet ir
sparnuotas ir t. t.
Argumentacijos požiūriu sofizmai yra subtili ir užmaskuota apgaulė, pagrįsta kalbos arba
logikos taisyklių pažeidimu, kurią atskleisti pavyksta ne kiekvienam. Taigi, sofizmai nesukelia
rimtų loginių problemų.
Kaip galėtume išvengti klaidų argumentacijoje?
Išvengti klaidų argumentacijos procese padeda specialios taisyklės, skirstomos į tris grupes:
tezės, pagrindo ir demonstracijos taisykles.
• Tezės taisyklės.
Ar visada argumentaciją reikia pradėti tezės formulavimu? Tai nebūtina daryti polemikoje,
jei dalyviams jau žinomas kalbančiojo požiūris diskutuojamu klausimu, arba jeigu
analizuojamas reiškinys ar konkretūs faktai, kurių vertinimu (t. y. teze) baigiama kalba. Kita
vertus, jei kalbėti pradedama tezės formulavimu, tai tiek oponentams, tiek ir kitiems pokalbio
dalyviams lengviau sekti bei suprasti visą oratoriaus argumentaciją. Kiekvienam diskusijos,
polemikos ar ginčo dalyviui svarbu žinoti pagrindinius tezės reikalavimus, kurie leidžia tikėtis
sėkmės argumentuojant:
1. Tezė turi būti logiškai apibrėžta, aiški ir tiksliai suformuluota. Jeigu kalba galėtume tobulai
išreikšti savo mintis, o mūsų mintys visada būtų aiškios mums patiems, tai šios taisyklės
mokytis gal ir nereikėtų. Ko reikalaujama?
1.1. Jei tezė nėra logiškai apibrėžta, ją sunku tiek pagrįsti, tiek paneigti, todėl svarbu, kad
būtų aiškūs (arba apibrėžti) visi tezėje vartojami terminai. Kai kurie žodžiai yra
daugiareikšmiai, o tas pats terminas gali būti apibrėžtas skirtingai, todėl geriau žinoti kuo
daugiau jo apibrėžimų.
1.2. Visada reikėtų patikslinti įrodymo teze pasitarnaujančio teiginio kiekybinę
charakteristiką: tiek kalbant apie vieną arba kelis, tiek apie visus tos klasės objektus.
1.3. Konkrečioje argumentacijoje labai svarbus gali būti tezės modalumas: logiškai būtiną (t.
y. proto nulemtą) ar faktinį (kuris logikos požiūriu yra vienas iš logiškai galimų) tezės
teisingumą norima pagrįsti.
1.4. Būtina patikslinti, ar tezė yra teiginys, kuris visuomet teisingas, visuomet klaidingas, ar
tik tikėtinas;
1.5. Taip pat reikėtų patikslinti laiko aplinkybę.
1.6. Tuo atveju, kai tezė yra sudėtinis teiginys, ji turėtų būti skaidoma į tas sudėtinio teiginio
dalis, kurios parodo esminį argumentuojamo požiūrio skirtumą nuo kitų požiūrių. Tokios dalys
svarstomos ir argumentuojamos (įrodinėjamos) viena po kitos. Ši tezės taisyklė taikoma ir
formuluojant antitezę netiesioginėje argumentacijoje.
1.7. Kito asmens suformuluotos tezės kritiką ar paneigimą geriausia pradėti tos tezės
pakartojimu ir tęsti tik gavus oponento patvirtinimą, kad jo mintis suprasta teisingai (kaip
darydavo senovės filosofai); visais kitais atvejais būtina pateikti tikslią ir išsamią citatą. Tai
lemia ir kritikos objektyvumą.
2. Tezė turi būti tapati sau viso argumentacijos proceso metu. Ši taisyklė draudžia keisti jau
suformuluotą tezę argumentacijos metu, o jeigu dėl kokių nors priežasčių tezę norima patikslinti
ar pakeisti, tuomet apie keitimą būtina įspėti oponentą ir klausytojus. Įrodyme tokio pakeitimo
leistinumą reikia pagrįsti.
Abi tezės taisyklės, reikalaujančios loginio tikslumo, apibrėžtumo ir nekintamumo, nėra
sudėtingos, bet jų pažeidimus būtina iškart atskleisti. Tai lengva, jei žinote, kad pažeidus
minėtas taisykles padaroma klaida vadinama tezės pakeitimu. Ji būna keliais pavidalais:
 a) tezės praradimas – tezė tarsi paliekama ir argumentuojamas kitas teiginys, su teze susijęs
tiesiogiai arba netiesiogiai, paskui pereinama prie trečiojo teiginio svarstymo ir t. t., kol
galiausiai visai pamirštama pradinė tezė (kai nebesugrįžtama prie pradinės tezės);
b) dalinis tezės pakeitimas – oratorius keičia savo pradinį (griežtą) teiginį jį sušvelnindamas
arba atvirkščiai – išplečia ir sustiprina.
• Pagrindo taisyklės
Argumentai konkrečiai argumentacijai turi būti parenkami labai atidžiai, vengiant silpnų ar
abejotinų. Reikia žinoti, kad:
1. Argumentuojama tik teisingais teiginiais. Pažeidę šią taisyklę, klaidos neišvengsite. Grei-
čiausiai tai bus viena iš dviejų klaidų:
1.1. Klaidinga prielaida, kai klaidingas teiginys pateikiamas kaip tezės prielaida;
1.2. Neįrodyta prielaida, kai argumentacijoje panaudotas teiginys, kurio teisingumas nėra
nustatytas.
2. Kiekvienos prielaidos teisingumas turi būti įrodytas atskirai, t. y. atskirai nuo tezės.
3. Argumentuojamos tezės prielaidų sekmenys negali prieštarauti vienas kitam, nes iš
prieštaringų teiginių išplaukia bet koks teiginys.
4. Prielaidų tezei pagrįsti turi pakakti. Šios taisyklės taikymas padės išvengti tiek skubotos išva-
dos, tiek ir per daug plačios argumentacijos ar kitų pažeidimų:
a) skubota išvada padaroma tada, kai ištyrus mažai konkrečių atvejų naudojamas
indukcinis pagrindimas arba kai analogija grindžiama tik 2 ar 3 panašumais.
b) perdaug plati argumentacija, kai argumentacija praranda savo sistemingumą arba gali
tapti prieštaringa (tada jos vertė taps niekinė).
5. Argumentai turi būti relevantiški, t.y. tiesiogiai susiję su argumentuojama teze. Kartais tezei
pagrįsti naudojami ir nerelevantiški argumentai. Jų būna įvairių, todėl reikia mokėti juos
pastebėti ir atskleisti.
• Demonstracijos taisyklė
Įrodymo teorijoje ypač svarbi būtent ši taisyklė, reikalaujanti, kad argumentacijos būdas būtų
logiškas, t. y. tezė turi būti išvesta laikantis logikos dėsnių ir taisyklių.
Ši taisyklė reikalauja laikytis visų loginės teorijos suformuluotų dedukcijos taisyklių.
Kadangi argumentacijoje tezės ir prielaidų loginio ryšio patikimumo įrodymo būdas yra ne tik
dedukcija, bet ir indukcija bei analogija, jas taip pat būtina žinoti.
Pažeidus šią taisyklę padaroma klaida – vadinamoji „neišplaukia“ (non sequitur), nes tuomet
netgi teisinga išvada logiškai neišplaukia iš nurodytų prielaidų, todėl tezė laikoma nepagrįsta.
 Nedemonstratyvios argumentacijos taisyklės formuluojamos ne taip griežtai kaip įrodymo
taisyklės. Svarbiausi skirtumai yra šie:
1. Demonstracija neribojama tik dedukciniu pagrindimu. Kai kuriose veiklos srityse
(diplomatijoje, teisėje) ypač dažnai naudojamos nuorodos į precedentus, o tai ne kas kita
kaip analogijos įteisinimas.
2. Argumentacija, kurią naudoja autorius, priklauso ir nuo jo gyvenimo patirties bei
erudicijos. Net pats sąžiningiausias žmogus gali nežinoti naujausių mokslinių tyrimų
rezultatų arba remtis abejotinais duomenimis. Todėl nedemonstratyvioje argumentacijoje
leistina naudoti hipoteziškai teisingus teiginius kaip tezės pagrindimą, bet kartu (kaip ir
įrodant) griežtai reikalaujama:
a) fiksuoti visus naudotus pagrindimus;
b) jeigu nors viename argumentacijos etape išvedamas klaidingas teiginys, reikia
analizuoti jo prielaidas ir atsisakyti to teiginio tik radus klaidos priežastį.
3. Kiekvienos argumentacijos tikslas – tezės pagrindimas, tačiau nedemonstratyvios
argumentacijos procese nereikalaujama, kad tezė nė kiek nepakistų: autorius turi teisę
patikslinti tezę, suteikdamas jai tinkamesnę kalbinę išraišką ir gali iš anksto (prieš
argumentuodamas) galutinai neformuluoti tezės.

Savikontrolės klausimai:

1. Kokie reikalavimai argumentacijoje keliami tezei?

2. Kokios yra argumentacijos pagrindo taisyklės?
3. Kokie reikalavimai keliami argumentacijos demonstracijai?

Argumentacijos analizė ir vertinimas

Kiekvienos argumentacijos tikslas – pagrįsti tezę, t. y. ji turi būti veiksminga. Tačiau kartais
pasitikima logiškai klaidinga argumentacija, o nepriekaištinga - ne.
Kaip gali neįtikinti logiškai nepriekaištinga argumentacija? Kai argumentacija neaiški,
nuobodi ir ištęsta, auditorijai nesuprantama ar ją įžeidžianti, o galbūt auditorija yra nusiteikusi
priešiškai.
Logiškai klaidinga argumentacija gali įtikinti ir įtikins klausytojus, kai nurodomas
neteisingas tezės pagrindas, bet klausytojai to nė neįtaria, arba auditorijai atrodo, kad tezė ir
pagrindas deramai susiję, nors jie ir nėra susiję.
 Argumentacijos analizė ir vertinimas yra tikrai sunki užduotis – šiai procedūrai nepakanka
tik žinoti taisykles. Reikia ir tam tikrų įgūdžių, kurie susiformuoja ne iš karto. Kiekvienoje
argumentacijoje būtinai yra du ypač verti dėmesio momentai: (a) tezės ir pagrindo ryšio loginė
analizė; (b) racionalus įvertinimas duomenų, pagrindžiančių ar patvirtinančių konkrečią išvadą.
Visa analizės procedūra atliekama tokia tvarka:
1. Konkreti argumentacija išskleidžiama (sakiniai gali būti perfrazuojami, praleisti teiginiai
suformuluojami), ir tada nustatoma tezė ir jos pagrindas.
2. Patikrinama demonstracija, t. y. kaip pagrįsta tezė (dedukcijos, indukcijos ar analogijos
būdu);
3. Įvertinamas pagrindo relevantiškumas, priimtinumas ir pakankamumas.
Elementariame argumente tėra tik viena išvada, bet argumentacijoje jų gali būti ir daugiau
(juk argumentacija yra savotiška teiginių grandinė).

Taip pat labai svarbu nuspręsti, kuri premisa yra teisingas, o kuri – neteisingas teiginys.
Tuo tikslu kiekvieną teiginį reikia įvertinti. Visi teiginiai yra teisingi arba klaidingi, bet mes
ne visada esame tikri jų tiesos verte, todėl galime pasinaudoti, pavyzdžiui, šia skale:

1. Teisingas Esate visiškai tuo įsitikinę.

2. Tikėtinas Tikitės, kad teisingas.
3. Nežinomas Iš tikrųjų nežinote, ar teisingas.
4. Abejotinas Manote, kad klaidingas.
5. Klaidingas Net neabejojate jo klaidingumu.

Ilgus amžius formalioji logika tyrinėjo įrodymus kol anglų filosofas Stephenas Toulminas
suabejojo ar formali logika tikrai yra vienintelis kriterijus argumentų svarumui įvertinti. Jis
tyrinėjo kasdienės argumentacijos prigimtį ir suformulavo naują, originalią argumento teoriją
kad argumento svarumą lemia ne griežtos ir su kontekstu nesusijusios taisyklės, o kriterijai,
taikomi konkrečioje srityje: teisiniame ginče, gamtos mokslų tyrinėjimuose ar moraliniuose
debatuose. Jis parodė, kad argumento struktūra daug sudėtingesnė, bet ją galima išskleisti ir
išmokti pritaikyti praktikoje. Dabar S. Toulminas yra žinomas argumentacijos teoretikas, nors
jo pagrindinis veikalas „The uses of argument“ nebuvo palankiai sutiktas. Vėlesni jo darbai
buvo reikšmingi daugeliui mokslo sričių, o kartu su Ch. Perelmano ir L. Olbrechts-Tytecos
tyrimais S. Toulminas darė įtaką neformalios taikomosios logikos raidai. Po 40 metų Robertas
Hornas savo darbe pritaikė S. Toulmino įžvalgą, kad parodytų, kaip galima orientuotis
argumentuose. R. Horno metodas leidžia kiekvienam protingam nespecialistui labai greitai
suprasti, dėl ko specialistai nesutaria. Naudojant tradicinius mokymosi būdus tai buvo sunkus
darbas, reikalaujantis perskaityti kalnus knygų ir užrašų, ir tik tada bandyti formuluoti klausimo
esmę.
Taigi argumentacijos teorija, kaip daugiadisciplinė teorija, buvo pripažinta tik septintame
XX amžiaus dešimtmetyje, kai filosofijos, teisės, komunikacijos teorijos, psichologijos,
kompiuterijos, lingvistikos ir kitų sričių specialistai pradėjo leisti bendrus žurnalus ir
organizuoti konferencijas, kad suprastų ir tobulintų argumentaciją. Kiekviena sritis turi savo
ypatumų, į kuriuos reikia atsižvelgti argumentuojant. Teisinė argumentacija taip pat ne išimtis,
todėl yra nemažai darbų, skirtų būtent šios argumentacijos analizei, pavyzdžiui, R. Alexy ir kt.
Argumentacijos teorijai iki šiol neturi bendros paradigmos ir šioje srityje vyrauja nuomonių
įvairovė net svarbiais klausimais.
Ch. Perelmanas ir L. Olbrechts-Tyteca norėjo sukurti naują argumentacijos teoriją, pagrįstą
retorikos ir dialektikos principų jungimu. Jie esminį formalios logikos ir argumentacijos teorijos
(kurią vadino naująja retorika) skirtumą matė jų prielaidose: logikoje tezės teisingumas yra
objektyvus ir neprieštaringas, argumentacija negali garantuoti, kad ta tezė, kurią pripažinome
teisinga, bus suderinama su kita teze, kurią irgi laikome teisinga. Šis nesuderinamumas reiškia
ne formalų prieštaravimą, o tik tai, kad šios dvi tezės negali būti taikomos tuo pačiu metu tai
pačiai konkrečiai situacijai. Pavyzdžiui, dvi moralės taisyklės „Meluoti negalima“ ir
„Kiekvienas žmogus turi gerbti savo tėvus“ tampa visai nesuderinamos, kai vienas iš tėvų
verčia vaiką meluoti. Tokių antinomijų yra daug, ypač moralėje ir teisėje. Kai nesuderinamumas
tampa akivaizdus, privalome pasirinkti ir apriboti kurios nors taisyklės taikymą.
Ch. Perelmanas ypač pabrėžė auditorijos vaidmenį argumentacijos procese, nes argumento
svarumą lemia ne taisyklės, bet auditorijos reakcija, todėl argumentuojantis asmuo privalo
atsižvelgti ir į logiką, ir į savo auditorijos specifiką – argumentacijos tikslas yra auditorijos
pritarimą konkrečioms prielaidoms paversti auditorijos pritarimu išvadai.
Kas yra auditorija? Ar tai tie realūs žmonės, kurie girdi oratoriaus kalbą arba perskaito
straipsnį? Kartais taip, bet ne visada. Tačiau ta pati argumentacija, parengta konkrečiai
auditorijai, gali būti visai neefektyvi kitur, nes auditorijos būna labai skirtingos: vienos teikia
pirmenybę teorinėms prielaidoms, kitos – faktams, t.y. skiriasi jų vertybės. Kuo daugiau
žmogus žino apie savo auditoriją, tuo lengviau gali apeliuoti tiek į jos protą ir racionalumą, tiek
ir į aistras bei prietarus. „Universalią auditoriją“ sudaro visi žmonės, pakankamai protingi ir
kompetentingi svarstyti tam tikrą klausimą. O jei žmogus nori parinkti svariausius argumentus
savo tezei pagrįsti, jis turėtų orientuotis į pačią griežčiausią auditoriją. Taip „universali
auditorija“ tampa standartu, lemiančiu argumento vertę.
 Kodėl toks sudėtingas auditorijos vaidmuo argumentacijoje?
1. Auditorija sprendžia, ar sutikti su argumentacijos prielaidomis: galime sakyti, kad tikroji
argumentacija prasideda ne tada, kai prabyla argumentus pateikiantis žmogus, o tada, kai
auditorija sutinka su jo prielaidomis.
2. Tik konkreti auditorija sprendžia, ar teisinga argumentuojama tezė, nors ir ne visi žmonės
linkę patikėti auditorijai spręsti svarbius klausimus. Abejojama ne be pagrindo, nes, deja, nėra
vienos niekada neklystančios auditorijos. Bet kai kurios auditorijos yra tinkamesnės konkrečiam
tikslui nei kitos.
3. Auditorija neišvengiamai daro įtaką visam argumentacijos procesui, nes argumentai
atrenkami ar randami tai konkrečiai auditorijai juos taikant prie konkrečių žmonių vertybių
hierarchijos. Taigi argumento vertė susijusi su auditorijos kokybe, todėl galime suprasti
žmones, abejojančius auditorijos sprendimo verte. Deja, argumentuotojai dažnai ieško
užjaučiančios auditorijos, o ne tokios, kuri griežtai tikrintų kiekvieno teiginio pagrįstumą ar
racionalumą. Tačiau net ir žinodami, kad tobulų auditorijų nebūna, turėtume pripažinti
akivaizdų dalyką: vertinant tezės pagrįstumą auditorija yra geriausia, o gal ir vienintelė mūsų
alternatyva, net jei ta auditorija, kuri nusprendžia, kas bus Lietuvos Respublikos prezidentas,
nėra vien politikos ar ekonomikos ekspertai.
Argumentacijos teorija analizuoja ne tik auditorijos vaidmenį, bet, deja, čia negalime jų visų
aptarti.
Argumentacijai analizuoti tinka St. Toulmino argumentų analizės modelis (daugelio
specialistų iki šiol laikomas adekvačiausiu), nes natūralia kalba išreikštus argumentus ne visada
galime įvertinti, taikydami tradicinės formalios logikos kriterijus. Pagal St. Toulmino modelį
argumentacija sudaryta iš šešių dalių: duomenų, išvados, pagrindo, paramos, kvalifikatoriaus,
išlygos.
Kiekviena argumentacija prasideda tam tikrų faktų nagrinėjimu. Duomenys yra tie ženklai,
faktai, informacija, kurie leidžia suformuluoti tezę (spėjimą arba išvadą). Skirtingose gyvenimo
srityse duomenys vadinami savaip, bet patikimiausi kiekvienos argumentacijos duomenys yra
tikri atsitikimai, statistikos duomenys ir įvykių dalyvių, ekspertų pareiškimai. Kita vertus,
kiekvienoje argumentacijoje duomenų pobūdis tiesiogiai priklauso nuo konkrečios veiklos
srities specifikos.
Svarbiausias argumentacijos elementas yra teiginys. Jis išreiškia tam tikrą požiūrį ir yra ta
išvada, kurią gina argumentatorius. Pagrindas – būtinas komponentas pereiti nuo duomenų, prie
tezės, nes nustato loginį duomenų ir išvados ryšį bei atsako į klausimą, „kas sieja pateiktus
duomenis ir išvadą?“.
 Taigi minimali argumentacijos struktūra, naudojama nesudėtinguose samprotavimuose, yra
duomenys, išvada ir pagrindas. Ji atskleidžia kiekvienos dalies vaidmenį šiame procese, todėl
argumentaciją galime apibūdinti kaip minties judėjimą (pagrindui arba garantijai padedant) nuo
teisingais pripažintų pradinių duomenų prie išvados.

DUOMENYS IŠVADA (vadinasi)

PAGRINDAS
(kadangi)

Argumentacijos struktūra (pagal S.Toulminą):

KVALIFIKATORIUS

DUOMENYS IŠVADA (vadinasi)

PAGRINDAS IŠLYGA
(kadangi) (nebent)

PARAMA
(juk)

Parama – tai argumento pagrindo papildymas ar paaiškinimas, padedantis auditorijai

suprasti pagrindą. Kvalifikatorius – argumento santykinio stiprumo žodinė išraiška.
Kvalifikatoriaus padedamas žmogus gali sumažinti arba sustiprinti teiginio griežtumą. O išlyga
– tai argumentuojamos tezės išimtis, kai nurodomos tos aplinkybės ar tie galimi atvejai, kuriems
esant pagrindinis teiginys nėra teisingas. St. Toulmino analizės modelio prielaida yra ta, kad
joks argumentas nėra absoliuti tiesa ir tada išlyga parodo, kaip galima sustiprinti argumentaciją
apribojant pagrindinį teiginį.
Vadinasi, kasdieninis protavimo procesas daug sudėtingesnis, nei rašoma logikos vadovėlyje,
tačiau be logikos neįmanoma visai jokia argumentacija. Štai svarbiausi principai, į kuriuos
derėtų atsižvelgti vertinant bet kurios srities argumentaciją:
1. Jos svarumą lemia pagrindinių keturių elementų (išvados, duomenų, pagrindo, paramos)
tarpusavio ryšys.
2. Duomenys turėtų būti reprezentatyvūs. Tai reiškia, kad jie turi atitikti argumentacijos srities
struktūrą ir negali būti parenkami pagal „užsakymą“, ypač jei operuojama statistikos
duomenimis.
 3. Informacijos šaltiniai turi būti patikimi. Jei abejojama patikimumu, informaciją reikia
tikrinti arba nenaudoti;
4. Jei yra duomenų, prieštaraujančių argumentuojamam teiginiui, juos būtina išnagrinėti ir
paaiškinti, nes jie arba tik atrodo prieštaraujantys tezei, bet nėra su ja susiję, arba yra teisingi
ir tuomet būtina keisti pačią tezę;
5. Duomenų turėtų pakakti (ir kiekybiniu, ir kokybiniu požiūriu) atsižvelgiant į konkrečią
auditoriją ir jos patirtį.

Savikontrolės klausimai
1. Kokie yra pagrindiniai argumentacijos vertinimo principai?
2. Kokį vaidmenį atlieka auditorija argumentacijos procese?
3. Kokia yra argumentacijos struktūra pagal S. Toulminą?

Argumentacijos formaliosios ir neformaliosios loginės klaidos

Logika – tai senas mokslas, tačiau bendroji loginių klaidų teorija dar nesukurta. Loginių
klaidų būna įvairių ir jas būtina tirti, nes tai padeda kritiškai vertinti argumentus ir atsisakyti
silpniausių, be to, sugebėjimas atpažinti tipines logines klaidas leistų jų išvengti argumentuojant
tezę.
Dažnai loginės klaidos skirstomos į formaliąsias ir neformaliąsias klaidas.
Formaliąsias klaidas randame loginės argumentacijos struktūros analizės būdu.
Neformaliąsias klaidas galima pastebėti tik analizuojant argumentacijos turinį. Be to,
neformaliosios klaidos dažniau siejamos su nededukcine argumentacija (nors būna ir išimčių).
Vadinasi, formalioji klaida – tai logiškai nepagrįstos formos argumentas. Šio tipo klaidų
padaroma gana dažnai, nes jų loginė forma – (1) apgaulingai panaši į vieną iš dažnai taikomų ir
logiškai patikimų argumentų arba (2) negarantuoja neišvengiamo išvados klaidingumo, nes ir
taisyklių sistemos nėra tobulos.
Formalių klaidų įvairovė yra begalinė, todėl paminėsime tik kai kurias jų.
Konsekvento patvirtinimas – tai klaida, kurios loginė forma yra tokia:
1. p  q
2. q
3. Vadinasi, p.
Pavyzdžiui: „Jeigu sninga, tai miesto gatvės padengtos sniegu.
Gatvėse daug sniego.
 Vadinasi, sninga“.
Iš patirties žinome, kad pasnigus (jei oras neatšyla) sniego danga gali išlikti gana ilgai, ir
toks samprotavimas atrodo patikimas tik todėl, kad jo loginė forma panaši į gerai žinomus argu-
mentus: modus ponens arba modus tollens.
Antecedento neigimas – tai klaida, kuri savo forma primena modus ponens arba modus
tollens. Jos loginė forma yra tokia:
1. p  q
2. p
3. Vadinasi, q
Pavyzdžiui: „Jeigu lyja, tai gatvė šlapia.
Nelyja.
Vadinasi, gatvė nešlapia“.
Ši išvada abejotina, nes ir nelyjant gatvė gali būti šlapia dėl kokių nors kitų priežasčių, taigi
ši išvada yra tik tariamai patikima.
Netinkamas perkėlimas – tai klaida, atsirandanti dėl antecedento ir konsekvento
supainiojimo taikant transpozicijos dėsnį. Jos loginė forma yra tokia:
1. p  q
2. Vadinasi, p  q
Pavyzdžiui: „Jeigu skirsime šiam žmogui mirties bausmę, jis mirs.
Vadinasi, jeigu to žmogaus nenuteisime mirti, jis nemirs“.
Šis tariamas samprotavimo pagrįstumas remiasi panašumu į transpozicijos dėsnį, bet pagal jį
minėto pavyzdžio išvada turėtų būti kiek kitokia:
„Jeigu skirsime šiam žmogui mirties bausmę, jis mirs.
Vadinasi, jeigu tas žmogus nemirė, jis išvengė mirties bausmės“.
Nenuoseklumas – tai dar viena loginė klaida, savo ydingumą slepianti po tariamu panašumu
į transpozicijos dėsnį. Jos forma yra:
1. p  q
2. Vadinasi, q  p
Pavyzdžiui:
„Jei Algirdas buvo prezidentas, tai jo amžius – ne mažiau nei 35 metai.
Vadinasi, jei Algirdas yra vyresnis nei 35 metų, tai jis buvo prezidentas“.
Tačiau logiškai pagrįsta tegalėtų būti tik tokia išvada:
„Vadinasi, jei Algirdas yra jaunesnis nei 35 metų, jis nebuvo prezidentas“.
 Disjunkcijos nario teigimas (arba netikras disjunkcinis silogizmas) – klaida, kurios
„priedanga“ yra Disjunkcinio silogizmo taisyklė. Loginė klaidos forma tokia:
1. p v q
2. p
3. Vadinasi, q
Pavyzdžiui: „Šiandien vyks matematikos paskaita arba seminaras.
Girdėjau, kad šiandien vyks matematikos paskaita.
Vadinasi, šiandien matematikos seminaro nebus“.
Tokia išvada teisinga tik tuo atveju, kai turime papildomos informacijos, kad bus tik viena iš
dviejų: „negali būti p ir q kartu“.

Neformaliosios klaidos
Tai klaidų rūšis, kuriai esant argumentacijos turinys ir jos klaidingumas tarpusavyje susiję.
Jos randamos analizuojant argumentacijos turinį. Kai kurias klaidas aprašė dar Aristotelis, o
vėlesnės logikų kartos surado jų dar daugiau. Kita vertus, tos pačios ar labai panašios klaidos
gali turėti kelis skirtingus pavadinimus, o tai tik apsunkina kiekvieną bandymą jas klasifikuoti.
Yra 3 esminės neformalių argumentacijos klaidų rūšys: a) dviprasmiškumo, arba neaiškumo,
klaidos; b) nerelevantiški argumentai; c) faktų ignoravimas.
Dviprasmiškumo, arba neaiškumo, klaidos
Jos atsiranda dėl netikslaus ir netaisyklingo kalbos vartojimo. Nors natūralios kalbos žodžiai,
kuriuos vartojame savo mintims reikšti, nėra vienareikšmiai, o gramatikos taisyklės irgi
netobulos, loginės klaidos tikrai nėra būtinos ar neišvengiamos. Dviprasmiškumas tampa
loginės klaidos priežastimi tik tada, kai šis kiekvienai natūraliai kalbai būdingas bruožas leidžia
argumentui, kuris nėra svarus, atrodyti svariu.
Semantinis neaiškumas atsiranda tada, kai tas pats žodis gali būti suprantamas daugiau nei
viena prasme, arba kai tapatinami skirtingi žodžiai ar teiginiai. Lengviausiai neaiškumo
(dviprasmiškumo) klaidos išvengti, įsiminus šį silogizmą:
„Kailiniai – šilti.
Kailiniai – daiktavardis.
Vadinasi, kai kurie daiktavardžiai – šilti“.
Sintaksinis neaiškumas (dviprasmiškumas) – tai loginė klaida, kuri atsiranda dėl sakinio
ypatumų, leidžiančių skirtingai interpretuoti tą patį sakinį.
 Pavyzdžiui, teiginį „Antanas puolė žmogų su peiliu“ galima suprasti skirtingai: ir kad peilį
turėjo Antanas (1), ir kad peiliu buvo ginkluotas Antano puolamas žmogus (2).

Nerelevantiški argumentai
Žodis „relevantiškumas“ reiškia prasminį informacijos paklausos ir gauto pranešimo
atitikimą. Argumentai, savo prasme nesusiję su konkrečia teze, priskirtini šiai loginių klaidų
rūšiai. Paminėsime kai kuriuos tokius argumentus:
Apeliacija į žmogų (argumentum ad hominem) – tai bendriausio pobūdžio loginė klaida,
kai svarstomos tezės analizė pakeičiama teiginių apie tezę suformulavusį asmenį aptarimu ir tuo
pagrindu siūloma netikėti jo teze. Ši klaida dar vadinama „argumentu prieš asmenį“. Jos
struktūra yra tokia:
1. Asmuo X teigia p.
2. Asmuo Y puola asmenį X.
3. Vadinasi, X teiginys p yra klaidingas.
Pavyzdžiui, „Aš irgi apie tai galvojau, kai buvau tavo metų“.
Šis argumentavimo būdas klaidingas jau vien dėl to, kad pati tezė tarsi netenka savo pradinio
reikšmingumo ir visas dėmesys nukreipiamas į ją suformulavusį žmogų, kas nėra svarbu tezės
teisingumo požiūriu.
Jeigu aptariant mokslines problemas išties neleistina mokslinius argumentus pakeisti asmens
puldinėjimais, tai ar galime teigti, kad argumentum ad hominem visuomet klaidinga? Tai
priklauso nuo dialogo konteksto. Pavyzdžiui, teisme liudijimai dažnai būna prieštaringi, o reikia
spręsti, kuriais liudijimais pasikliauti, todėl teisme argumentum ad hominem negali būti
suprantamas tik kaip loginė klaida.
Ad hominem tu quoque („ir tu taip pat“) – argumentum ad hominem atmaina. Ši loginė
klaida atsiranda tada, kai tezė paskelbiama klaidinga, nes ją suformulavęs asmuo nesielgia taip,
kaip pats moko. Tačiau toks žodžių ir veiksmų neatitikimas greičiau parodo to žmogaus
veidmainiškumą, o ne tezės klaidingumą. Prisiminkime Seneką, kuris į ad hominem tu quoque
jis atsakė, kad ir taip esąs daug nusipelnęs žmonėms, mokydamas juos teisingo gyvenimo būdo,
tai ar privaląs dar ir pavyzdį rodyti?
Apeliacija į autoritetą (argumentum ad verecundiam). Jos esmė: tezę siūloma laikyti
teisinga, nes visuomenei nusipelnęs žmogus, garsus mokslininkas ar kitas asmuo, skelbia ją
esant teisinga. Jo pritarimas pateikiamas vietoj argumento ar argumento dalies. Ši klaida dar
vadinama „Piktnaudžiavimas autoritetu“, arba ipse dixit (jis tai pasakė). Jos forma tokia:
 1. Autoritetas X mano, kad p yra teisingas.
2. Vadinasi, p yra teisingas.
Pavyzdžiui: „Izaokas Niutonas buvo genijus ir tikėjo Dievu“.
Tačiau net pačių geriausių tos pačios srities specialistų nuomonės atskirais klausimais gali
būti skirtingos, todėl logikos požiūriu argumentum ad verecundiam geriau nenaudoti tada, kai
yra tiesioginių faktų ir sprendžiant klausimą eksperto nuomonė nebūtina arba yra menkiausia
abejonė dėl eksperto nešališkumo.
Apeliacija į nežinojimą (argumentum ad ignorantiam) naudojama tada, kai teigiama, kad
konkreti tezė teisinga tik todėl, kad neįrodyta priešingai. Šios klaidos forma:
1. Nėra įrodymų, kad ne-p.
2. Vadinasi, p.
Pavyzdžiui: „Kadangi Jūs negalite įrodyti, kad vaiduokliai neegzistuoja, vadinasi, jie yra“.
Į aptartą argumentą panašus ir argumentum ad silentio, kurio esmė – išvados apie objektą
pagrindimas būtent tuo, kad tekste apie tą objektą nieko nepasakyta. Bet loginiu požiūriu
negalėjimas įrodyti tezę nėra rimtas argumentas. Tai jau būtų argumentuojančio asmens
kompetencijos stokos požymis. Pavyzdžiui, „Kadangi Jūs negalite įrodyti, kad vaiduokliai
neegzistuoja, vadinasi, Jūsų vaiduoklių neegzistavimo įrodymo galimybės ribotos“.
Tačiau argumentum ad ignorantiam nėra laikoma klaidinga argumentacijos forma teisiniame
kontekste, nes teisės srityje galioja nekaltumo prezumpcija, t. y. asmuo laikomas nekaltu, kol
neįrodyta priešingai.
Apeliacija į gailestingumą (argumentum ad misericordiam). Jos esmė – užuot išvardijus
tezei svarius argumentus, nurodomos aplinkybės, turinčios sukelti užuojautos ir gailesčio
jausmus. Šios loginės klaidos forma tokia:
1. Teiginys p, kurio tikslas – sukelti gailestį.
2. Vadinasi, argumentuojama tezė A yra teisinga.
Pavyzdžiui, „Manyčiau, kad Jūs suprantate, kaip sunku mokytis, kai dirbi nuo 15 val. iki 24
val., bet aš nenoriu jokių akademinių skolų“.
Bet negalima painioti dviejų visai skirtingų dalykų – argumentum ad misericordiam ir
prašymo pasigailėti.
Apeliacija į minią (argumentum ad populum) – tai tezės pagrindimas argumentu, kurį
daugelis žmonių laiko teisingu, nors iš tikrųjų jo tiesos vertė neįrodyta. Loginė jo forma yra
tokia:
1. Dauguma žmonių pritaria teiginiui p.
2. Vadinasi, p yra teisingas teiginys.
 Nors toks argumentavimas klausytojus dažniausiai veikia įtikinamai, nes žmonės linkę
pritarti daugumai, loginiu požiūriu šis argumentas nepagrindžia jokios tezės. Jis labiau panašus į
mokinio paaiškinimą: „Visi bėgo iš pamokų, tai ir aš išėjau“.
Apeliacija į sekmenis (argumentum ad consequentiam), kartais dar vadinama apeliacija į
naudą. Jos esmė – tezė pagrindžiama nurodant požiūrio į ją ekonominį, politinį ar kitą
naudingumą. Norint reikiamai paveikti klausytoją, galima nurodyti ne tik patrauklius, bet ir
nepageidautinus tezės sekmenis. Šios loginės klaidos forma:
I. 1. p teisingumas duoda teigiamų rezultatų.
2. Vadinasi, p – teisingas teiginys.
II. 1. p klaidingumas duoda teigiamų rezultatų.
2. Vadinasi, p – klaidingas teiginys.
Pavyzdžiui: „Tu negali evoliucijos teorijos pripažinti teisinga, nes tuomet mes esame ne
geresni už beždžiones“.
Panašią loginę formą rasime ir kitais atvejais: apeliacijoje į tikėjimą, apeliacijoje į tikėjimo
padarinius, apeliacijoje į bendrą patirtį, apeliacijoje į ištikimybę ir t. t. Tačiau visi šie
argumentai yra nerelevantiški, nes tiek naudos galimybė, tiek tikėjimas, tiek tikėjimo sekmenys
negali pagrįsti tezės teisingumo vertės.
Apeliacija į prievartą (argumentum ad baculum), dar vadinama „lazdos argumentu“.
Svarbiausias šios klaidos požymis – aiški arba miglota užuomina į galimą fizinį, ekonominį,
administracinį, moralinį ir kitokį poveikį, pateikiama kaip argumentas konkrečiai tezei pagrįsti.
Jo forma nesudėtinga:
1. Teiginys q (kurio tikslas – sukelti baimę).
2. Vadinasi, p yra teisingas (nes yra netiesiogiai susijęs su q).
Pavyzdžiui: „Jei tebenori išsaugoti savo darbą, tai pripažink, kad naujoji kompanijos taktika
turi daugybę pranašumų“. Be abejonės, logikos požiūriu tai klaida, nes baimės jausmas, kaip,
beje, ir visi kiti jausmai, negali pagrįsti teiginio tiesos vertės. Tačiau nepainiokite ad baculum su
tiesioginiais grasinimais ir perspėjimais.

Faktų ignoravimas

Svarbūs klausimai dažniausiai būna sudėtingi, todėl klaidingas protavimas yra ne kas kita
kaip bandymas greitai ir paprastai išspręsti sudėtingą klausimą. Tai reikėtų žinoti ir
argumentuojant konkrečią tezę, nes perdėtas pasitikėjimas savimi sprendžiant apie faktus tik
padidina loginės klaidos riziką. Panagrinėkime kelias tokias galimybes.
 Apeliacija į amžių. Tai bandymas spręsti apie tezės teisingumo vertę pagal jos gyvavimo
trukmę. Jos loginė forma:
I. 1. p yra sena (arba p atitinka mūsų tradicijas).
2. Vadinasi, p yra teisinga.
II. 1. p yra nauja.
2. Vadinasi, p yra teisinga.
Pavyzdžiui: „Kodėl negalime spręsti šio klausimo taip kaip visada?“ arba „Šito mūsų
šeimoje niekada nebuvo ir nebus“ arba „Išbandykite šią naują dietą (arba naują kremą,
skalbimo priemonę, vitaminų kompleksą…) ir ji išspręs visas Jūsų problemas“.
Dalijimo klaida padaroma, kai nusprendžiama, jog tai, kas būdinga visumai, turi būti
būdinga ir jos daliai (elementui), ir atvirkščiai, elemento arba dalies savybė taip pat yra ir
visumos savybė. Be abejonės, toks protavimo būdas nėra klaidingas „visuomet ir būtinai“, bet
jo išvadą reikėtų atsargiai vertinti. Tokio protavimo forma yra tokia:
1. X (visuma) turi savybę A.
2. Vadinasi, visumos X dalys irgi turi savybę A.
Pavyzdžiui: „Pastatas, kuriame gyvena Petras, yra labai didelis, vadinasi ir jo butas nemažas“.
Klaidinga dilema, kitaip dar vadinama klaida juoda – balta, arba – arba. Tai toks
protavimas, kai išskiriamos tik dvi galimybės kaip alternatyvios, nors iš tikrųjų jos abi bus
klaidingos, nes ne visos galimybės paminėtos. Jo forma tokia:
1. Teisingas yra X arba Y.
2. Y yra klaidingas.
3. Vadinasi, X teisingas.
Pavyzdžiui: „Arba 2  2 = 5 arba 2  2 = 8. Bet juk 2  2  8. Vadinasi, 2  2 = 5“.
Post hoc, kitaip vadinama post hoc ergo propter hoc, abejotinu atveju, klaidinga priežastimi
ir pan. Lotyniškas posakis „post hoc ergo propter hoc“ verčiamas „po to, vadinasi, dėl to“. Ši
loginė klaida atsiranda tada, kai vienas įvykis vadinamas kito įvykio priežastimi tik todėl, kad
tariama priežastis įvyksta prieš pat tariamą sekmenį. Post hoc loginė forma yra tokia:
1. X vyksta prieš Y.
2. Vadinasi, X yra Y priežastis.
Tačiau dažniausiai tai, kad vienas įvykis vyksta anksčiau už kitą, visai nerodo jų priežastinio
ryšio. Pavyzdžiui, juoda katė, perbėgusi Jums kelią, visiškai nekalta dėl to, kad ilgai lauktas
pasimatymas neįvyko.
 Post hoc klaida paprastai padaroma dėl to, kad žmonės neatsargiai protauja – dažnai kokį
nors ryšį pavadinti priežastiniu lengviau ir greičiau, nei visapusiškai ištyrinėti reiškinį.
Skubotas apibendrinimas, kitaip dar vadinamas skubota indukcija, nepakankamos statistikos
klaida ir pan. Ji atsiranda, kai gautas apibendrinimas remiasi mažu duomenų kiekiu,
nepakankamu išvadai pagrįsti. Jos forma tokia:
1. Pavyzdys X (nors ir dalinis) atstovauja populiacijai Y.
2. Vadinasi, darome išvadą Z apie populiaciją Y (remdamiesi pavyzdžiu X).
Pavyzdžiui: „Berta, vairuodama automobilį, pateko į avariją. O ko tikėjaisi – visos moterys
prastai vairuoja“.
Silpna analogija – bendras loginės klaidos pavadinimas, nes bet kuri analogija daugiau
paaiškina, nei įrodo. Šio protavimo forma yra tokia:
1. X ir Y yra panašūs (nors ir labai menkas tas panašumas).
2. X turi savybę A.
3. Vadinasi, Y turi savybę A.
Šis protavimo būdas abejotinas dėl to, kad jame slypinčios ir dar neatskleistos priešybės gali
visai netikėtai pasireikšti. Pavyzdžiui, jei ypač pabrėžiamas mirties bausmės ir šaltakraujiško
žudymo panašumas, tai tęsiant šią analogiją galima surasti daug daugiau nusikaltėlių elgesio ir
valdžios atstovų veiksmų panašumo. Vadinasi, ši analogija neefektyvi, nes ignoruojami
esminiai moraliniai lyginamųjų objektų skirtumai.
Taigi, kas žinotina apie logines argumentacijos klaidas:
1. Argumentacija gali tapti abejotina dėl dviejų priežasčių: (a) nėra loginio prielaidų ir tezės
ryšio; (b) klaidingas (įtartinas) pagrindimas;
2. Tezės argumentacijoje gali būti ir daugiau nei viena loginė klaida; loginės klaidos nebūna
tokios aiškios, tvarkingos ir tikslios kaip samprotavimo formos.
3. Jeigu tezę laikysime klaidinga tik dėl to, kad jos argumentacijoje rasime klaidingų teiginių,
neišvengsime argumentum ad logicam (loginės klaidos), nes pagrindo klaidingumas
besąlygiškai negarantuoja tezės klaidingumo.
4. Pastebėti logines klaidas savoje argumentacijoje tikrai sunkiau nei kito.
Panagrinėkime dar vieną argumentacijos pavyzdį: “Jei žmogaus likimą lemia žvaigždės, tai
žmonės, gimę po ta pačia žvaigžde, turėtų tą patį likimą. Deja, po ta pačia žvaigžde yra gimę ir
vergai, ir karaliai, ir ubagai, ir turčiai”. Ši argumentacija yra nevisai tradicinės struktūros: nei
pradžioje, nei pabaigoje nesuformuluota jos tezė. Bet iš konteksto aišku, kad argumentuojama
tezė - “Žvaigždės nelemia žmonių likimo”. Tai nustatę mes nesunkiai atpažinsime netiesioginę
argumentaciją, nes pirmojo teiginio pradžia “Žmogaus likimą lemia žvaigždės” ir yra antitezė,
iš kurios išvedami loginiai sekmenys, prieštaraujantys mūsų turimoms žinioms bei vertinami
kaip klaidingi.

Savikontrolės klausimai:
1. Kuo skiriasi argumentacijos formaliosios ir neformaliosios klaidos?
2. Kokios argumentacijos klaidos yra formalios?
3. Kokios yra neformalių argumentacijos klaidų rūšys?

Literatūra
Vadovėliai
1. R. Plečkaitis "Logikos pagrindai", Vilnius: Tyto alba, 2004 (vėlesnis leidimas 2006 ir kiti
leidimai)
2. D. Eidukienė, "Logika", Vilnius: Parama, 2009.
3. R. Bubelis, V. Jakimenko, V. Valatka, "Logika" (I, II d.). Vilnius: MRU, 2013.

Uždavinynai
1. Eidukiene D. “Logikos pratimai. Mokomoji knyga”, Vilnius: "Technika", 2005 (ir vėlesni
leidimai)
2. Radavičienė N. "Logika. Deduktyvaus samprotavimo analizės pagrindai", Vilnius: Justitia,
2009 (ankstesni uždavinyno leidimai, pradedant nuo 2001 m. buvo su kita pavarde- N.
Lomanienė; uždavinyno pavadinimas buvo toks pats).

Logikos kurso temos vadovėliuose

Sąvokos, loginės klasės, veiksmai su sąvokomis ir loginėmis klasėmis

R. Plečkaitis "Logikos pagrindai" (skyrius "Loginių klasių teorija), D. Eidukienė "Logika"
(skyriai "Sąvoka", "Loginės operacijos su sąvokomis").

Teiginiai, samprotavimai
R. Plečkaitis "Logikos pagrindai" (skyrius "Teiginių logika", “Daugiareikšmė logika”,
“Modalinė logika”), D. Eidukienė "Logika" (skyriai "Teiginys", "Samprotavimas"), R. Bubelis,
V. Jakimenko "Logika. 1 dalis" (skyrius "Dvireikšmė teiginių logika"), R. Bubelis, V.
Jakimenko, V. Valatka "Logika. 2 dalis" (skyriai "Daugiareikšmė logika", “Modalinė logika”)

Įrodymas ir argumentacija
R. Plečkaitis "Logikos pagrindai" (skyrius "Įrodymas"), D. Eidukienė "Logika" (skyrius
"Argumentacijos loginiai pagrindai", "Samprotavimas"), R. Bubelis, V. Jakimenko "Logika. 1
dalis" (skyrius "Argumentacija").