Citatų skyryba

Ką vadiname citatomis?
 Žodis kilęs iš lotyniško cito – kviečiu
liudininku, skelbiu.
 Citata yra rašytinio veikalo ar kalbos
ištrauka kito teksto samprotavimui
pagrįsti ar patvirtinti.
 Tai vieno teksto ištrauka kitame tekste.
Kokios gali būti citatos?
 Citatos būna ilgokos prozos ištraukos,
 vienas koks teiginys, sakinys,
 eilėraščio posmelis ar jo dalis,
 sakinių nuotrupos – fragmentinės citatos,
 eiliuoto kūrinio viena, dvi ar kelios
eilutės,
 kelios parinktos eilutės iš skirtingų cituoto
kūrinio vietų.
 Citatų skyryba
 Citatosišskiriamos kabutėmis
(lietuviškos kabutės „.........“).

 Citatospanašios į kabutėmis skiriamą

tiesioginę kalbą.
 Citatų skyryba 1
Kai citatą sudaro atskiras sakinys (dėmuo) ar keli
sakiniai, po įvadinių žodžių dedamas dvitaškis, o citata
paprastai rašoma toje pačioje eilutėje; ilgesnė citata gali
būti pradedama nauja pastraipa.

1. Dar Aristotelis rašė: „Retorika apima visas

žmogaus gyvenimo sritis.“
2. Apie perdėtą kuklumą pasakyta taip: „Jei esi
nekompetentingas ar nepasiruošęs, kaip sakaisi,
kam eini kalbėti? O jei tas netiesa, kam pradėti
savo kalbą melu?“
 Citatų skyryba 2
Po citatų einantys ar į jas įsiterpę autoriaus žodžiai rašomi taip,
kaip autoriaus žodžiai esant tiesioginei kalbai.

1. „Ar visuomet vaizdingas žodis geriau už

neutralų?“ – svarstydamas žodžių
vartosenos tikslingumą klausia J. Pikčilingis.
2. „Stinga išraiškos priemonės, vartok
tarmybę“, – sakė Rygiškių Jonas.
3. „Pareina namo, – toliau rašo skaitytoja, – ir
prasėdi visą laiką prie televizoriaus.“
 Citatų skyryba 3
Cituojamas eiliuotos kalbos posmas rašomas nauja
pastraipa ir be kabučių arba su kabutėmis toje pačioje
eilutėje (eilučių ir posmų pabaiga žymima pasviraisiais
brūkšniais).
1. Miškinio kūryboje plazda gyva žodžių dvasia, atklydusi iš liaudies
dainų:
Kur miškeliai, pakvipę sakais,
Kur takeliai takai,
Skersai išilgai išminti...
2. Eilėraštyje kontrasto principu gretinami vaizdai subtiliai perteikia
kontekstą: „Ar tai tu, ar maža kregždutė, / Ant pavasario delno
nutūpus, / Sučiauškėjai linksma, lengvutė – / Nuskridai, pamojus
sparnais. // Mūsų upės gilios ir ramios, / Medžių šakos žalios ir
žemos – / Prisiglausk prie motinos žemės, / Pasipuošusios sodais
jaunais.“
 Citatų skyryba 4
Citata, sudaranti autoriaus sakinio dalį, rašoma toje
pačioje eilutėje ir pradedama mažąja raide (jei
cituojamas visas sakinys – didžiąja raide) arba
išskiriama skliausteliuose.
1. Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių
1 punkte pasakyta, kad „juose reikia vengti
nebūtinos informacijos“ .
2. V. Mykolaičio-Putino poemos „Vergas“
žmogus begalinėje gamtos viešpatijoje
jaučiasi laisvas („Kur einu – visur atverti
vartų vartai...“) ir nelaisvas („Bet išeit į
plačią laisvę negaliu“).
 Citatų skyryba 4
3. Justino Marcinkevičiaus lyrikoje gausu gyvenimo
trapumą liudijančių metaforų: minima „blyški
laikinumo skara“, neretai prieš žmogų iškyla
sunkus „išnykimo kalnas“ .
4. Sakinį „Eikim, sutems mudu“ ištaria jauna
moteris tokiam pat jaunam vyrui.
5. Maironio sakinys „Išnyksiu kaip dūmas,
neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“
be galo iškalbingas, rodantis gyvenimo prasmės
sudėtingumą ir problemiškumą.
 Citatų skyryba 5
Citata citatoje:

Štai H. Radausko pritarianti mintis: „Bene

geriausiai apie tai yra pasakęs Paul Valéry (Polis
Valeri): „Dievai maloningai duoda mums pirmąją
eilutę, tačiau mes turim suformuoti antrąją, kuri
harmonizuotų su pirmąja ir būtų verta savo
antgamtiškos sesers.“
 Citatų skyryba 6
Taško vieta sakinyje
Jei cituojamas visas
sakinys(atskiras sakinio dėmuo),
taškas dedamas prieš kabutes:
1. Jonelis verkdamas pasakė: 1.
„Daugiau aš neisiu į darželį.“
2. Prasmingi yra I. Simonaitytės
žodžiai: ,,Juk žmogus lieka vis
tiek mįslingas kitam žmogui.“ 2.
Jei cituojama tik dalis sakinio,
taškas dedamas po kabučių:
Šitą pažadą pakartojo apaštalas
Paulius, sakydamas, kad „visi
esame viena duona ir vienas
kūnas“ .
K. Būga pabrėždavo, jog ,,gražios
taisyklingos kalbos reikia
ieškoti... mūsų liaudyje“ .