Nuodėmingoji malda

FRANČESKAS
1520 AD
Perudža, Italija.
Lynojo lietus kai ėjau Perudžos gatvėmis. Ir
kurių galų Dievas siuntė tokį lietų, nuo kurio
neįmanoma pasislėpti? Šiandien atlaikęs rytines
Mišias savo Santa Maria de Monteluce
bažnyčioje skubėjau į kitą bažnyčią - Sant'
Antonio Abate. Per tą lietų net pamiršau, ko aš ten
taip lekiu. Ach taip. Su manimi nori pasikalbėti
pats kardinolas Džiulianas de Lombardo.
Girdėjau, jog jam vos dvidešimt metų! Tad
vyresnis už mane vos dvejais metais. Apie Jo
Eminenciją girdėjau, jog yra itin dievobaimingas
kardinolas ir ne pagal metus subrendęs. Tačiau
kodėl nusprendė susitikti su manimi? Aš tik
mažos bažnytėlės vyskupas ir nieko blogo tikrai
nesu padaręs. Gink Dieve!

1
Nuodėmingoji malda

Nežinau, ar virpėjau nuo lietaus ir šalčio, ar

nuo nežinios. Tokio asmens apsilankymas visada
kelia nerimą, o ypač tokiems niekuo
neišsiskiriantiems kunigams kaip aš. Mano batai
buvo jau kiaurai šlapi nuo to lietaus, o mantellone
ir sutana greit bus irgi šlapios. Kodėl būtent
išsikvietė mane tokią dieną? Ech...

Pasiekęs Sant' Antonio Abate bažnyčią

nusipurčiau ir suglosčiau savo ilgus rudus
plaukus, nes nuo vėjo turėjau atrodyti baisiai, o
čia pats kardinolas manęs laukia. Jau ir taip
prisidarysiu gėdos visas šlapias kaip žiurkė.
Įbėgęs į bažnyčią greitai persižegnojau ir
paprašiau Viešpaties stiprybės atlaikyti šitą
laukiantį pokalbį. Tolumoje mačiau sėdintį
kardinolą ir jo raudoną biretą. Jei jis jau sėdi ir
laukia, reiškiasi vėluoju. Kad tave galai...

2
Nuodėmingoji malda

Jo Eminencija buvo vos už mane vyresnis,

juodų akių ir smakrą siekiančių juodų ir tiesių it
styga plaukų. Nusilenkiau ir pabučiavau jo žiedą.
Jis parodė sėstis šalia jo ir prisėdau. Kurį laiką
sėdėjome tylėdami ir stebėdami altorių bei
žvakes. Jokių žmonių nebuvo, tad jaučiausi dar
nejaukiau nei iki šiol. Pats klausti, kodėl mane
išsikvietė negalėjau. Tad laukiau kol prabils Jo
Eminencija.

- Jūsų Ekscelencija Frančeskai de Albino,

Šventasis tėvas liepė perduoti Jums
įsakymą nedelsiant persikelti į Romą. –
prabilo Jo Eminencija, jo balsas buvo
melodingas ir ne itin žemas.
- Ar galiu paklausti, kodėl? – nuolankiai
nuleidau akis.
- Jūs skiriamas bibliotekininku. Tai labai
garbingos pareigos, Jūsų Ekscelencija.

3
Nuodėmingoji malda

- Žinoma... Kada turiu atvykti? – jaučiau kaip

mano balsas dreba.
- Jūs vyksite kartu su manimi ryt iš ryto. –
kardinolas atsistojo ir pasitaisė mantellone
ir ėmė iš lėto eiti link altoriaus. – Bet
reikalauju pavakarieniauti su manimi mano
dvare.
- Žinoma. Kaip įsakysite. – atsistojau ir aš. –
Kelintą turiu atvykti?
- Šeštą. Nevėluokite. Tai viskas. – Jo
Eminencija taip ir neatsisuko į mane.

Supratau, jog tai pats laikas man nešdintis. Vėl

atgal į lietų. Nusilenkiau ir nešiau kudašių lauk.
Aš? Bibliotekininkas? Nesugebu net Biblijos
atsiversti nesutepęs. O čia mane paskyrė pačiu
Šventojo Tėvo bibliotekininku!

Pasileidau per lietų vėl atgal į savo bažnyčią.

Taigi šiandien buvo mano paskutinės Mišios...

4
Nuodėmingoji malda

bent jau šioje bažnyčioje ir šiame mieste.

Neslėpsiu Perudžą pamilau nuo tos dienos kai
mane čia paskyrė. Tai buvo švarus miestelis, ne
taip daug benamių ir žmonės buvo dosnūs
bažnyčiai. Romoje buvau vos kartą ir mane
pribloškė paleistuvių kiekiai, benamiai, kurie
kibosi į mano sutaną išmatų išteptomis rankomis.
Kad ir kaip man ten nepatiko... deja, nesutikti su
pačiu popiežiumi negalėjau. Jei toks buvo įsakas
– privalėjau jį vykdyti.

Grįžęs susidėjau savo daiktus į skrynią. Ne

tokią jau didelę užgyventą per kelis mėnesius. Iš
tikrųjų nieko ir neturėjau: kelias knygas, kelias
poras batų ir antrą pellegriną. Iki vakaro
meldžiausi savo kambaryje, kad nenuvilčiau
popiežiaus, nes tikrai nebuvau geras knygų
saugotojas. O ir vakarienė su kardinolu neramino.

5
Nuodėmingoji malda

Neturėjau itin gerų manierų. Lai Viešpats man

suteikia stiprybės.

Atėjus penkioms vakaro pastebėjau prie

bažnyčios karietą. Bet iš jos niekas nelipo. Per
daug ir negalvojau, kol neatbėgo tarnaitė pranešti,
kad tai manęs laukia. Persigandęs, kad
užgaišinsiu ir priversiu kardinolą laukti, puoliau
laukan. Laimei Dievas išgirdo mano maldas –
nebelijo. Bent jau sausas nukeliausiu.

Važiavome tikrai neilgai. Karieta sustojo gal

po pusvalandžio šalia ištaigingo dvaro ir išlipau.
Visur degė fakelai ir žvakės. Tarnai puikiomis
livrėjomis palydėjo mane į salę. O pasirodo čia
visas vakarėlis! Prie stalo sėdėjo gal dar dešimt
kardinolų, o gale stalo pats Džiulianas. Tarnai
man parodė vietą, šalia pačio Džiuliano.

6
Nuodėmingoji malda

- Štai ir pats Ekscelencija Frančeskas de

Albino atvyko! – suplojo rankomis
Džiulianas. – Ar kelionė neprailgo?
- Oi ne. – keistai nusišypsojau ir prisėdau prie
stalo. – Jūsų siųsta karieta buvo labai patogi
ir laikas skriete praskriejo. Tačiau kuo
nusipelniau būti pakviestas į šią vakarienę?
– jaučiausi tikrai nepatogiai tarp kardinolų.
Vienintelis pasipuošęs purpuru tarp
raudonos.
- Na, dabar Jūs mūsų bibliotekininkas. – tarė
kažkuris kardinolas. – Tad Jo Eminencija de
Lombardo nusprendė pakviesti vakarienės
prieš kelionę. Ar jau buvote Romoje kada
nors?
- Taip, Jūsų Eminencija, esu buvęs... – vos
nepaspringau vynu.

7
Nuodėmingoji malda

- Ir kaip mūsų Roma Jums? – išgirdau tą

melodingą lyg vėjo varpelių balsą, kuris
taip skyrėsi nuo visų kitų kardinolų.
- Ji didinga. – tik tiek atsakiau, neminėsiu
benamius su išmatomis. – Esu pagerbtas
galėdamas persikelti gyventi į ją.
- Jums patiks Jūsų naujasis darbas. – prabilo
kitas kardinolas. – Tai labai garbingas
darbas Vatikane. Iš tikrųjų pavydžiu Jums.

Visi ėmė juoktis. Bet mano ausis pasiekė tik

kardinolo Džiuliano juokas. Toks lengvas ir
skardus. Jis viena ranka laikė auksinę vyno taurę,
o kita šonkauliuką. Jo juokas taip pat buvo
paskutinis, kuris nutilo.

- Bet argi pavydas ne nuodėmė, Jūsų

Eminencija? – kreipiausi į kardinolą.

8
Nuodėmingoji malda

Visi nutilo, ir kelias sekundes tylėjo

nežinodami, ką atsakyti. Tuomet prabilo
Džiulianas.

- Kaip ir kiekviena nuodėmė, pavydas turi

išskirtinių savybių. Kiekviename iš mūsų
pavydo nuodėmė veikia ir reiškiasi
skirtingai. Manau, jog kardinolas Luka
della Carangelo turėjo omenyje baltąjį
pavydą. Kuomet nelinkima blogo. Jums
nėra ko jaudintis, vyskupe.

Salėje kilo murmesys ir visi kibo į maistą.

Slapčia pasižiūrėjau į kardinolą de Lombardo ir
mūsų žvilgsniai susitiko. Jo juodose akyse žaidė
kažkokia nuodėminga ugnelė. Nuleidau akis ir
pradėjau valgyti savo stirnienos kepsnį. Vynas
buvo puikus kaip ir maistas, bet per daug jo
negėriau. Mačiau kaip kardinolai vis labiau nuo

9
Nuodėmingoji malda

jo atsipalaiduoja. Aš nenorėjau atkreipti į save

dėmesio. Tik jau ne per pirmąjį susitikimą su jais.

Vakarienė truko kelias valandas, per kurias

susipažinau su visais kardinolais. Tačiau Jo
Eminencijos Džiuliano balsas dažniausiai
skambėjo per visą vakarą. Jis drąsiai vadovavo
tarnams, ką atnešti, ką išnešti. Jis laisvai bendravo
ir turėjo atsakymus į visus klausimus bei žinojo
įvairiausių istorijų. Jo tiesūs plaukai žaismingai
siūbavo aplink trumpa barzdele apaugusius
skruostus. Jis čia buvo žvaigždė ir dėmesio
centras. Na, o kiti kardinolai maloniai jam teikė
savo dėmesį.

Po vakarienės jaučiausi persivalgęs ir kiek

apgirtęs tad patraukiau laukan. Tačiau Džiulianas
mane sugriebęs už rankos sustabdė. Pajutau kaip
nutirpo visas mano kūnas. Ten kur laikė jo ranka

10
Nuodėmingoji malda

jutau lyg žaibą plintantį visu mano kūnu nuo

rankos.

- Dėkoju, kad atvykote. – tarė Džiulianas. –

Tik gaila taip anksti norite pabėgti.
- Aš... aš... tiesiog einu gulti anksti. – kažką
panašaus išlemenau. – Kelintą rytoj
išvykstame?
- Šeštą ryto. – nusišypsojo Džiulianas. –
Mano karieta Jūsų lauks prie bažnyčios.
Nevėluokite. Tai viskas.

Kardinolas paleido mano ranką ir pasuko atgal

į savo rūmus. Tarnas jau laukė pradaręs karietos
duris, bet aš vis dar žiūrėjau į nueinantį kardinolą.
Jo mantellone lėtai vilkosi iš paskos tarsi šleifas
kraujo raudonumo upe. Paliečiau ranką, kur jis
laikė ir užsimerkiau. Viešpatie apsaugok. Įsėdau
į karietą ir pasakiau vežikui važiuoti.

11
Nuodėmingoji malda

Visą kelią nėjo iš galvos vakaro kalbos. Lyg

nuodai užtvindė kiekvieną sielos kertelę, o vynas
kaitino mano skruostus. Niekada tokiose
vakaronėse nesu dalyvavęs. Pirmas ir paskutinis
kartas buvo kai įšventino mane į vyskupus
Romoje. Bet ten nebuvo kardinolo Džiuliano...

Miegoti visiškai nesisekė. Varčiausi lovoje ir

ėmė vaidentis skarletas, vynas, mėsa, Džiuliano
juokas. Prabudau po vidurnakčio ir ėmiau galvoti
arba mane nunuodijo, arba susirgau maliarija. Bet
deja, kad ir kaip būčiau norėjęs šito – nė vienas
nebuvo tiesa. Kritau atgal į lovą išpiltas šalto
prakaito ir sapnuose regėjau tik Jo Eminencijos
skarleto spalvos sutaną bei mantellone, kuri
vilkosi ir vilkosi ir jai nebuvo galo...

12
Nuodėmingoji malda

DŽIULIANAS
1520 AD

Pakeliui į Romą.

Ach, kaip skaudėjo šiandien galva. Tas vynas

tikrai susuko vakar galvą ne vien man. Galiu
prisiekti, jog iš kardinolo Džiuzepės Davoli
kambario sklido keistos aimanos. Ar čia vis dėl to
man prisisapnavo? Esu girdėjęs apie keistas
Džiuzepės seksualines fantazijas, bet turbūt tai
susimaišę su vynu ir sukėlė mano keistus sapnus.
Viešpatie, nuvarys mane į kapus visi tie
kardinolai.

Buvo jau penkios ryto kai atsibudau ir dar

nusprendžiau pagulėti lovoje. Melstis neturėjau
noro. Prisiminiau tą drovuolį vyskupą iš
vakarykščio mūsų baliaus. Tos žalios akys... štai
ką sapnavau. Bet iš kur tos aimanos mano

13
Nuodėmingoji malda

namuose? Nejaugi tai buvo sapnas? O gal

tikrovė? Ir tikriausiai nutverti jį už rankos nebuvo
geriausia idėja. Tiek to. Kam rūpi kažkoks
vyskupėlis? Tai, kad jį pakėlė į bibliotekininkus
dar nieko nereiškia. Sėdės tarp knygų kol pražils.
O štai aš būsiu popiežius! Tada jau galėsiu jį
išsiųsti iš Vatikano atgal į Perudžą, kur ir baigs
dienas. Planas atrodo puikus... tikiuosi pinigų tam
užteks.

Išgirdau beldžiantis į mano duris.

- Jūsų Eminencija? – išgirdau tarno balsą. –

Karieta jau laukia.
- Pasakyk, kad greitai nusileisiu!

Na, kaip aš čia užsisvajojau... Greitai atsikėliau

iš lovos ir greitai užsivilkau sutaną, mantellone ir
pellegriną. Užsidėjau biretą. Įsispyriau į batus ir
išėjau iš kambario. Tarnai nuleidę galvas jau
laukė manęs. Neparodžiau jiems, kad esu

14
Nuodėmingoji malda

persigandęs, jog pramiegojau karietą. Lauke jau

laukė mano puošni karieta. Įlipęs vidun surikau,
kad gali jau važiuoti. Koks skirtumas... Kad tas
vyskupėlis palauks kiek ilgiau – nemirs. O jei
mirs, tai toks šventuolis tikrai keliaus dangun.

Santa Maria de Monteluce pasiekėme po

pusvalandžio. Lauke jau lūkuriavo vyskupas. Jo
tamsiai rudi plaukai nors ir atrodė tiesūs nuo
pakaušio, tačiau galai garbanojosi, o žalios akys
baugščiai lakstė nuo manęs iki vežiko.

- Prašome lipti, Jūsų Ekscelencija. – tariau.

Frančeskas de Albino įsėdo į karietą ir

pabučiavo mano žiedą. Pajutau jo iškvepiamą orą,
kuris sušildė mano ranką. Tarnams įkrovus jo
skrynią pajudėjome. Laukė ilga kelionė, bet
vidurnaktį turėtumėme būti pasiekę Romą.
Vyskupas pajudėjus karietai nusuko akis nuo
manęs ir ėmė žiūrėti pro langą. Palaikiau tai

15
Nuodėmingoji malda

nemandagumu. Kokią teisę jis turi tiesiog sutelkti

dėmesį į kažką lauke, o ne į mane?

- Kaip miegojosi, vyskupe? – pradėjau

pokalbį.
- Kaip miegojosi? – jo baugščios akys vėl
pažvelgė į manąsias. – Turbūt gerai...Vynas
padėjo užmigti...
- Romą pasiekti turėtume vidurnaktį. –
pakeičiau temą. – Jūs šią naktį praleisite
mano rūmuose Romoje. Gyvenu
Trasteverėje.
- Nežinau ar galiu nakvoti pas Jus... – jo akys
dar labiau išsiplėtė. – Juk kažkur turėsiu
gyventi...
- Jūs gyvensite prie Vatikano esančiose
namuose. Jums yra skirtas vienas.
Nebijokite. Bibliotekoje neteks nakvoti. –

16
Nuodėmingoji malda

suėmė juokas įsivaizdavus jį tarp knygų

snaudžiantį ir ėmiau juoktis.

Jis išsigandęs mano juoko išraudo. Mačiau

kaip kaista jo skruostai ir kažin kaip tiek valandų
atlaikysime šioje mažoje erdvėje. Mačiau iš jo
akių, kad norėtų tiesiog iššokti ir nešti vilnas kuo
toliau nuo manęs. Bet deja neturėjo kitos išeities
tik sėdėti priešais mane ir kratytis šiais šunkeliais.
Niekada nemėgau Perudžos ir jos apylinkių tad
vos tiks Leonas X mirs, parduosiu savo rūmus
Perudžoje kuriam nors kardinolui.

Kol svajojau apie savo ateitį nepastebėjau kaip

Frančeskas ėmė tyliai melstis. Kurį laiką stebėjau
jo gležnus pečius apgaubtus purpurinio aksomo
pellegrinos, putlias lūpas šnabždančias maldas,
kurių negalėjau išgirsti ir drebančias liesas rankas
ilgais pirštais.

17
Nuodėmingoji malda

Kelionė buvo varginanti. Mano pakeleivis

buvo nelabai kalbus. Daugiau meldėsi nei leidosi
į kalbas. Buvau nusikamavęs po vakarykščio
baliaus ir užsnūdau. Per miegus girdėjau arklio
kanopų ir ratų bildesį, bet sapnuose pamatęs
Frančesko veidą greitai atsibudau ir kelis kartus
pasimarkstęs bei papurtęs galvą grįžau į realybę.
Vyskupas skaitė knygą ir įsmeigiau akis į jį vėl.
Žinojau, jog jaučia mano žvilgsnį, nes jo rankos
ir lūpos vos vos virpėjo. Bandžiau jį kalbinti, bet
jis pokalbio stengėsi išvengti ir tik mandagiai
atsakinėjo.

Apie vidurnaktį mes jau pasiekėme Romą ir iš

tolo švietė šventojo miesto šviesos. Liepiau
vežikui sukti į Trasteverę. Ir po pusvalandžio jau
buvome šalia mano tikrųjų namų. Frančeskas
išlipo su savo knyga ir apsižvalgė.

18
Nuodėmingoji malda

- Sveikas atvykęs į Lombardi vilą. – tariau. –

Eime į vidų. Mūsų laukia vakarienė.
- Dėkoju, bet daugiau vyno neišgersiu nei
vakar. – droviai atsakė Frančeskas.
- Ir nesiūlau jo tiek daug. Tiesiog pasėdėsime
prie stalo. Rytoj keliausi į Vatikaną dirbti,
tad siūlau pasistiprinti.

Frančeskas palingavo galva ir nusekė man iš

paskos. Tarnai liko krauti jo daiktus. O mes
nuėjome į salę, kurioje buvo padengtas stalas
dviem. Prisėdau ir įsipylęs atsigėriau vyno. Jau
buvau per visą dieną pasiilgęs jo skonio. Įpyliau
ir vyskupui. Jis leido pilti tiek kiek norėjau. Ir
pradėjome valgyti mėsą bei vaisius.

- Į mane galite visada kreiptis jei būtų kokia

bėda. – prabilau stebėdamas kaip jis valgo.
- Tikiuosi bėdų neturėsiu, Jūsų Eminencija. –
droviai atsakė Frančeskas.

19
Nuodėmingoji malda

- Ir aš tikiuosi...

Baigę valgyti palikome salę ir parodžiau jo

kambarį. Vyskupas bemat užsidarė kambaryje ir
girdėjau kaip pasuko raktą. Paliečiau ranka durų
rankeną ir kurį laiką stovėjau galvodamas kažką,
ko pats nelabai suvokiau. Atsipeikėjęs nuėjau į
savo apartamentus. Manęs laukė patogi didžiulė
lova. Nusivilkau mantellone, nusiėmiau biretą,
pellegriną ir sutaną, nuspyriau batus po lova ir
vienmarškinis atsiguliau į lovą.

Ne, miego tikrai dar nenorėjau. Akyse stovėjo

purpurinės mantellonės šleifas dingstantis už
durų... tos putlios švelniai rožinės lūpos
kalbančios maldas ir laibi pirštai gniaužiantys
kryžių ant krūtinės. Dievobaimingasis
Frančeskas. FRAN-ČES-KAS. Ištariau jo vardą
garsiai ir apsilaižiau lūpas, nes jo vardas
skambėjo taip saldžiai. Tarsi pasifloros su

20
Nuodėmingoji malda

cukrumi. Štai koks tas naujasis mūsų

bibliotekininkas. Tėvas Frančeskas. Jo
Ekscelencija Frančeskas de Albino.

Mėnulio delčia švietė pro mano pravirą langą

tiesiai į veidą ir nejučiomis užmigau, tačiau mano
sapnai buvo neramūs... Purpuras... aksominis
purpuras... švelnūs garbanoti rudi plaukai ant
mano veido... drėgnos lūpos slystančios mano
kaklu ir laibi pirštai plėšiantys mano sutanos
sagas... šaltos rankos ant mano nuogos krūtinės...
vėl purpuras... ir tyli aimana pabėganti iš jo lūpų
tiesiai į mano ausį...

21
Nuodėmingoji malda

FRANČESKAS
1520 AD

Roma, Italija.

Tai bent dienelė buvo! Visą dieną su kardinolu

praleisti. Prisiekiu, jog jo žvilgsnis mane ėdė
gyvą. Tos juodos kaip naktis akys…. tokios
juodos, kad nesuprasi ką jis galvoja. Būnant šalia
jo mane pila karštis ir šaltis vienu metu. Norėjau
kuo greičiau pasiekti Romą. Vos išlipęs iš
karietos įkvėpiau gryno oro, nes karietoje oras
kibirkščiavo nuo įtampos ir dar tas jo
frankensenso kvapas tvyrojęs karietoje. Jo
žvilgsnis vertė mane drebėti, kvapas aptraukė
akis migla… stengiausi susitelkti į maldą ir
įsivaizduoti, jog jo karietoje nėra. Bet tas juodų
akių žvilgsnis vėrė mane kiaurai! Maldavau
Viešpaties ištverti šią kelionę ir daugiau jo

22
Nuodėmingoji malda

nematyti. Nematyti ir nežinoti, jog jis egzistuoja.

Bet mūsų dar laukė vakarienė, kurios jau
nebenorėjau. Bet iš mandagumo prisėdau prie
stalo. Mačiau, kaip tyloje valgant jis stebi
kiekvieną mano kąsnį ir kiekvieną vyno gurkšnį.

Pakilau nuo stalo pirmas. Tai jo ko gero

nestebino. Vos jis parodė mano kambarį,
užsirakinau ir atsirėmiau nugara į duris. Gaudžiau
orą lyg būčiau bėgęs. Bet bėgau tik mintyse.
Pajutau kaip skruostais ėmė tekėti ašaros ir
parkritau ant grindų.

- Viešpatie! - sušnibždėjau springdamas

ašaromis. - Kas man pasidarė? Kas čia
dedasi? Negaliu būti šalia žmogaus pirmą
kartą gyvenime. Viešpatie, suteik man
stiprybės!

Drebančiomis rankomis sugriebiau savo

maldaknygę ir parkritau ant žemės liesdamas

23
Nuodėmingoji malda

kakta ją. Ašaros plūdo kaip niekada gyvenime.

Net kai mirė mano tėvai nuo maro, neverkiau taip.
Pasikūkčiodamas tyliai verkiau su maldaknyge
rankose. Netroškau, jog kas nors išgirstų mano
raudą. Kas man darosi? Tai buvo vienintelis
klausimas mano galvoje. Kokį išbandymą man
atsiuntei, Viešpatie?

Tik po geros valandos sugebėjau pakilti nuo

žemės. Mano kojos virpėjo ir nenorėjo manęs
klausyti. Vargais ne galais pasiekiau lovą ir kritau
į ją su visais drabužiais. Kalbėjau maldas, kad
užmigčiau, nes vos užmerkęs akis mačiau
skarleto mantellonę ir jos šleifą… auksinį
kryžių… bei raudono safyro žiedą. Bet maldos
pirmą kartą gyvenime nepadėjo. Gulėjau lovoje ir
verkiau. Nusviedžiau maldaknygę į kambario
kampą ir pakilau iš lovos, pravėriau langą ir
pažvelgiau į mėnulio delčią.

24
Nuodėmingoji malda

- Bent kartą atsakyk man, Viešpatie. -

sušnibždėjau. - Tik atsakyk, kas šiandien
nutiko… Man tik tiek tereikia iš Tavęs…

Skruostais ritosi ašaros, o širdis nesustojo

mušusi būgnais. Būčiau trenkęs galvą į sieną, bet
taip pažadinęs ką nors. Nes čia buvo kalta galva.
Joje ir sukosi tos juodos akys ir skarletas.
Viešpatie! Sustabdyk visą šitą nesąmonę!
Gyvenau ramiai Perudžoje kol nesutikau
monsinjoro Džiuliano. Ryte turiu išvykti iš jo
namų anksčiau nei jis atsikels. Taip. Būtent taip
ir padarysiu. Ir daugiau čia nekelsiu kojos. Iš vis
daugiau nekišiu nosies iš bibliotekos! Dirbsiu
savo darbą kaip galėsiu geriau ir Jo Eminencijos
daugiau nesutiksiu.

Apsiraminęs sugebėjau užmigti, bet varčiausi

lovoje. Ji buvo patogi, tačiau ne ji buvo kalta.
Sapnas buvo dar keistesnis nei aną naktį.

25
Nuodėmingoji malda

Kardinolas kažką šnibždėjo į mano ausį… net

sapne jaučiau karštą iškvepiamą orą…. Po to jo
lūpos nustojo judėti ir apžiojo mano ausies
spenelį ir vėliau jo liežuvis apšuko kelis ratus
viduje… o dešinė jo ranka nuslydo mano krūtine
ir suėmė kryžių bei nuplėšė nuo manęs… po to
plyšo sagos ir marškiniai… jo ranka sugriebė
mano kaklą… ir mačiau vėl tas juodas akis bei
pajutau jo pragaro ugnimi degantį liežuvį savo
burnoje…

Šokausi iš lovos klykdamas ir drebėdamas lyg

drugio krečiamas. Mano širdis daužėsi taip
smarkiai, kad rodėsi iššoks iš krūtinės. Tada
mano akys užkliuvo už sutanos tarp kojų….
Mano penis stovėjo kietas lyg medis! Pakraupęs
pakritau ant žemės ir užsidengiau akis delnais.

26
Nuodėmingoji malda

- Dieve… Aš sapnuoju, taip? Tai baisiausias

mano košmaras ir netrukus pabusiu saugiai
savo namuose?

Pakėliau rankas, jos taip drebėjo, kad net

purtėsi visas mano kūnas. Per visą sumaištį
galvoje išgirdau beldžiantis į duris.

- Jūsų Ekscelencija, pusryčiai jau laukia. -

išgirdau tarnaitės balsą.

Nieko jai neatsakiau. Viešpatie! Ką man dabar

daryti?! Atsistojau ir įsikibau į palangę. Jau buvo
ėmę švisti. Drebančia ranka nusišluosčiau ašaras.
Turiu susiimti… turiu susiimti… Aš galiu nueiti
pavalgyti ir dingsiu. Suglosčiau sutaną. Tas
daiktas vėl grįžo į savo vietą. Persižegnojau ir
pasukau raktą. Nusileidau žemyn į salę pavalgyti.
Bet prie stalo kiaušinius jau valgė kardinolas.
Prisiminęs savo sapną susverdėjau ir mano akyse
aptemo….

27
Nuodėmingoji malda

Kai pramerkiau akis gulėjau savo lovoje, o

šalia sėdėjo kardinolas su šlapiu skuduru ir
tapšnojo mano kaktą. Mano akys išsiplėtė iš
išgąsčio ir surikau.

- Ša. - išgirdau jį kalbant. - Jums reikia

pailsėti. - žiūrėjau į jo lūpas. - Tikriausiai
vakar išvargote kelionėje, nes nualpote vos
atėjęs į valgomąjį. Be to Jūs išbalęs kaip
kreida! Tikrai nesergate?

Kalbėti negalėjau… tik papurčiau galvą. Tas

skuduras, kuris lietė mano kaktą sukėlė tokius
pačius žaibus kaip aną vakarą mano ranka. Mano
krūtinė ėmė kilnotis vis smarkiau ir ėmiau justi
kaip mano penis kietėja.

- Kas Jums, Ekscelencija? - susirūpinęs

paklausė Džiulianas. - Jums darosi vis
blogiau. Iškviesiu gydytoją.

28
Nuodėmingoji malda

Kardinolas paliko skudurą ir mano kambarį.

Tai kas darėsi man tarp kojų gąsdino labiau nei
gydytojo vizitas. Niekada nesu tokio dalyko
patyręs… NIEKADA. Ir netroškau nieko patirti.
Atsistojau iš lovos ir ėmiau nešti vilnas žemyn
laiptais, bet prie valgomojo pamačiau kardinolą.
Deja, nepavyko man nuo jo pabėgti. Beveik
atsitrenkiau į jį ir jis paėmė mane už rankos kaip
aną kartą. Dabar žaibas buvo dar galingesnis. Vėl
susverdėjau, bet nenualpau. Kardinolas ėmė
mane vesti atgal į tą kambarį. Paguldė į lovą ir
neleido keltis kol atvyks gydytojas. Gerai, kad
paliko mane vieną.

- Kas čia vyksta?! - sušnibždėjau sau. -

Tikriausiai tikrai pasigavau maliariją. Bet
tie sapnai… Viešpatie, kokį išbandymą man
tu siunti? Tačiau jei siunti tokias kančias,
vadinasi žinai, jog sugebėsiu jas įveikti.

29
Nuodėmingoji malda

Už pusvalandžio kardinolas grįžo su gydytoju.

Deja, gydytojas nieko man nenustatė ir pasakė,
jog esu pervargęs po kelionės ir patyriau didelį
pasikeitimą gyvenime tad viskas praeis per kelias
dienas. Todėl turėčiau ilsėtis, o ne dirbti. Tai
manęs nedžiugino. Reiškė, jog nuo kardinolo
niekur nepabėgsiu dar keletą dienų.

Kardinolas grįžo į mano kambarį su tarnaite,

kuri nešė maistą. Neslėpsiu, buvau alkanas kaip
vilkas ir puoliau valgyti. Bet kardinolas niekur
nėjo. O prisėdęs ant kėdės stebėjo mane kaip ir
vakar. Vos neįsikandau į liežuvį. Jis mane stebėjo
kaip medžiotojas auką. Ką aš jam padariau?
Niekada nesu padaręs jokios nuodėmės! Iki šios
nakties… Turbūt turėčiau eiti ir išpažinti savo
nuodėmę, bet tai buvo itin rizikinga. Galėjau būti
ekskomunikuotas, o blogiausia - sudegintas ant
laužo. Turėsiu pats išpirkti savo nuodėmę.

30
Nuodėmingoji malda

Pavalgęs vėl pasijutau mieguistas. Kardinolas

paliko mane prižadėjęs leisti pamiegoti. Tačiau
kaip žinote mano miegas kelias dienas mane vedė
į isteriją. Net ir pasnausti neleido keisti sapnai.
Kardinolo pirštai paniro į mano plaukus… jo
drėgnos lūpos palietė manąsias lūpas ir jas
pravėrė liežuviu… jo liežuvis susipynė su
manuoju… viena jo ranka slysta žemyn mano
klubais ir…

Prasibudau vėl klykdamas. Susiėmiau galvą

rankomis ir užsinorėjau klykti visa gerkle, bet
neišleidau nei garso. Dieve… aš išprotėjau! Būsiu
kur nors uždarytas visam gyvenimui ir mirsiu tarp
savo šūdais išterlentų sienų! VIEŠPATIE!
Atleisk man! Ne, ne! Aš negaliu teršti savo galvos
tokiomis mintimis. Keisti jausmai man širdį
drasko taip giliai… Padėk man atsikratyti visko,
kas sukelia tokius keistis sapnus. Manęs laukia

31
Nuodėmingoji malda

ilga tarnystė Tau, tad privalau susigrąžinti savo

protą.

Karštai meldžiausi gal valandą. Kol manęs

atėjo aplankyti kardinolas. Jis buvo aukštas vyras
ir tikrai orios laikysenos. Visiškai kitoks nei aš.
Jo mantellonės šleifas vilkosi iš paskos. Och, kiek
kartų aš tą šleifą mačiau sapnuose! Jis prisėdo ant
kėdės šalia mano lovos ir uždėjo savo ranką ant
mano rankos. Širdy pajutau lyg kažkas būtų
pervėręs degančia ietimi ir ji ėmė vėl smarkiai
plakti. Jo oda lietėsi prie manosios ir degino lyg
ugnis. Pamatęs kaip perbalau atitraukė ją ir
pasidėjo rankas į skreitą.

- Labai tikiuosi, kad Jums nieko blogo nėra,

nes labai išgąsdinote. Romoje dažna
maliarija. Daug kas nuo jos miršta… o ir
dabar Jūs perbalęs kaip kreida.

32
Nuodėmingoji malda

- Mman viskas gerai. - išlemenau. - Tikrai.

Esu tiesiog išvargęs po ilgos kelionės, kuri
man nebuvo įprasta.
- Tai jau, kad tikrai neįprasta… - išgirdau jį
sumurmant. - Jūsų Ekscelencija, jeigu
kažkas neramina, galite man pasipasakoti.
- Man viskas tikrai gerai. - tikriausiai dar
labiau perbalau. - Jūs labai supratingas,
Jūsų Eminencija. Bet man viskas bus gerai.
Jei tai ne maliarija - gyvensiu.

Lovoje išgulėjau visą dieną ir tik vakarienei

nusileidau į valgomąjį. Kardinolas laukė manęs.
Šį kartą laimei nenualpau. Matyt tikrai buvau
pavargęs po kelionės. Prisėdau ant kėdės ir
ėmėme valgyti tylėdami. Kardinolas pavalgė
pirmas, bet palaukė manęs ir palydėjo iki mano
kambario. Vėl užsirakinau. Prisėdau ant grindų ir

33
Nuodėmingoji malda

atsidusau. Tas žmogus savo tyla dar labiau žudo

nei kalbėdamas.

Miegoti nenorėjau, nes bijojau, jog ir vėl bus

tas pats. Kažkoks demonas valdo mano miegą, ne
kitaip. Grįžau į lovą ir atsiguliau. Jausdamas kaip
man kūnas apmiršta vėl nugrimzdau į miegą, bet
laimei nieko nesapnavau, prabudau paryčiais su
savo peniu rankose. Jaučiau keistą maudulį tarp
kojų, pulsavimą ir kažko trūkumą. Tai buvo
kažkas nepasotinta.

Mano pirštai nuslydo galiuku žemyn ir tas

pulsavimas tik sustiprėjo, o mano penis sukrutėjo.
Argi galiu nevaldyti savo kūno, kad jis pats juda?
Suėmiau jį tvirčiau, bet jis tik dar labiau sukietėjo
mano rankose. Pas per..? Švelniai ranka nuslydau
vėl žemyn ir atsidusau. Tas keistas jausmas vėl
sustiprėjo ir aš pakartojau judesį. Tada vėl ir vėl
iš lėto smaukiau jį pirmyn ir atgal jausdamas kaip

34
Nuodėmingoji malda

mano kūną užvaldo nepatirtas jausmas. Prieš akis

iškilo kardinolo Džiuliano veidas, bei sapnai apie
jo liežuvį mano burnoje grįžo. Nuo tokių minčių
mano penis tapo kietas kaip medis ir tas įtampos
jausmas taip sustiprėjo, kad pajutau lyg būčiau
sprogęs tenai. Mano lūpas paliko tyli aimana ir
jos sušnabždėjo “Džiulianai…”. Mano rankas
apliejo kažkoks karštas ir lipnus skystis. Staiga
nusiklojau antklodę ir pamačiau šlapią patalynę
bei lipnias savo rankas. Ašaros pasileido upėmis.
Ką aš dabar padariau?! Kas tai buvo?! Kodėl
patyriau tokį į skausmą panašų jausmą,
galvodamas apie kardinolą, ir jis man… patiko?

Mane ištiko panikos priepuolis. Ėmiau vis

tankiau kvėpuoti ir drebėti. Apėmė toks jausmas
lyg tuojau mirsiu, bet nemiriau ir nenualpau.
Puoliau ant kelių ir pradėjau melsti Viešpaties
atleidimo. Visas mintis nukreipiau tik į Dievą, o

35
Nuodėmingoji malda

ne į kardinolą. Po kurio laiko apsiraminau ir

grįžau į lovą. Laimei pavyko užmigti greitai…

36
Nuodėmingoji malda

DŽULIANAS
1520 AD

Roma, Italija.

Tai keistai ėmė elgtis vyskupas. Bene

Šventasis Tėvas bus išsirinkęs beprotį
bibliotekininku. O gal tai tik jaudulys naujoje
vietoje.

Ilgai galvojau apie savo sapnus… jose

dominavo vyskupas Frančeskas. Negaliu meluoti
sau - jis išvaizdus vyras. Bet kurių galų man turi
rūpėti bibliotekininkas? Neslėpsiu, kartais slapčia
permiegu su vienu kitu vyru. Galbūt ir dabar man
sekso trūkumas? Už meilės naktį iškeliaučiau
pragaran… Taigi nusprendžiau šiai nakčiai rasti
meilužį. O jų pilnos dailininkų ateljė. Kadaise
kokie sklido gandai apie įžymiojo Leonardo da
Vinčio ateljė homoseksualių vyrų dirbtuves! Tad

37
Nuodėmingoji malda

aplankysiu vieną neįžymų dailininką, pas kurį

lankausi jau keli metai.

Tarnams įsakiau prižiūrėti vyskupą ir patiekti

jam pietus, nes grįšiu namo tik po pietų.
Užsimoviau pirštines ir įsėdau į laukiančią
karietą. Dirbtuvės buvo netoli tad po dešimties
minučių karieta sustojo prie jų. Vežikui liepiau
palaukti. Įėjęs vidun pamačiau Antonijų tapant ir
atsikrenkštęs ėmiau kalbėti:

- Antonijau, mielas drauge, aš ir vėl pas Jus

su prašymu.
- Kad ir koks būtų prašymas sutinku! -
džiugiai man padavė ranką Antonijus.
- Man reikia nutapyti naujojo bibliotekininko
portretą. Ir reiktų kelių geriausių tavo
pagalbininkų šiąnakt. Sumokėsiu deramai,
bičiuli.
- Atsiųsiu Benediktą ir naujoką Mateo.

38
Nuodėmingoji malda

- Mateo? Naujas? - nusistebėjau.

- Taip, Jūsų Eminencija. Mateo dar tik
šešiolika, bet puikus pameistrys!
- Gerai. - sutikau ir padėjau maišelį su
pinigais. - Lauksiu apie aštuntą.

Daugiau nieko netaręs išėjęs ir įsėdau į karietą.

Nusimatė puikus vakaras… Gal iš galvos dings
tas vyskupas ir jo ligotas veidas. Tačiau negaliu
slėpti, jog labai norėčiau supančioti jo rankas
virve ir pririšti prie Švento Petro sosto bei
nuplakti jo nuogą užpakalį. Dar paguldyčiau jį
kniūbsčią ant altoriaus, sukiščiau jo kryžių jam į
burną ir išdulkinčiau kaip paskutinę Romos
kekšę, kad klyktų baisiau nei aną rytą bei
priversčiau man čiulpti taip, kad užspringtų.

Na, garbė Viešpačiui. To niekada nebus. Visų

pirma tai būtų sunku įgyvendinti, nes bet kas mus
užtikęs pasiųstų ant laužo. Bet tas jo drovumas ir

39
Nuodėmingoji malda

nekaltumas žavi, neneigsiu. Tačiau su kunigais

nesantykiauju. Tokia mano taisyklė. Po kol kas
užteks šiam vakarui ir Benedikto su Mateo.
Mateo mane domino labiausiai. Šviežiena… ko
gero dar neragautas kąsnelis kaip ir vyskupas.

Karieta pasuko link Vatikano kaip ir prašiau.

Turėjau susirinkimą ir dar keletą nebaigtų
dalykėlių. Susirinkimai visada būdavo nuobodūs,
nes nebuvau favoritas ir mano nuomonė niekam
nerūpėjo. Dažniausiai prasėdėdavau savo kėdėje
snausdamas. Leonui X buvo nusispjauti. Jam
labiau rūpėjo linksmybės ir pinigų švaistymas,
nei rimti reikalai. O šiandien man irgi nesinorėjo
rimtų reikalų. Į jo balių vakare atsisakiau ateiti
pasiteisinęs sergančiu vyskupu namie. Tad per
daug ir nesuko man smegenų. Penktą vakare jau
vykau namo. Buvo vėsoka kaip rudeniui, bet
žinojau, jog namai bus šilti. Įdomu ar vyskupas

40
Nuodėmingoji malda

jau bus atgavęs įprastą veido spalvą? Keistas tas

jo negalavimas.

Grįžęs namo pasidėjau biretą, nusimoviau

pirštines ir nuėjau į savo kambarį. Pas vyskupą
neužsukau, nes neturėjau nuotaikos bandyti jį
prakalbinti. Kambaryje jau laukė laiškų krūvelė.
Permečiau akimis kvietimus į balius ir padėjau
atgal ant stalo. Gal ir nuvyksiu į kokį. Kas žino.
Tačiau šiąnakt balius pas mane! O vyskupas
nekviečiamas! Tegul meldžiasi savo kambaryje.
Kadangi jau nebedaug valandų liko iki tapytojų
atvykimo, persirengiau: užsivilkau sutaną ir
mantellonę ant nuogo kūno. Pellegrinos namuose
vis vien nedėviu. Gerai užsisagstęs sagas
nusileidau į virtuvę. Ten tarnai jau buvo bebaigę
maistą. Įsakiau viską nunešti į didžiąją salę. O po
to visi gali eiti kur nori, nes nebus reikalingi man
iki rytojaus.

41
Nuodėmingoji malda

- Vyskupas serga. - tariau Benediktui ir

Mateo, kai jau atvyko pas mane. - Tačiau
kviečiu vakarienės.

Benediktas sutiko iš karto, bet Mateo kažko

delsė. Nuėjęs prie vyskupo durų nieko negirdėjau
už durų. Jis greičiausiai meldžiasi. Tad patraukiau
į savo pokylių salę. Ten jau grojo keli muzikantai.
O Benediktas sėdėjo ant mano kanapos kartu su
Mateo. Prisėdau šalia. Muzika buvo tikrai
linksma ir pirštais perbraukiau Benedikto
skruostą. Jis nusišypsojo, bet Mateo nebuvo nė
kiek linksma. Kai kurios kurtizanės jau
linksminosi, bet manęs tai nedomino. Pasilenkiau
prie Benedikto lūpų ir mano liežuvis įsliuogė į jo
burną. Ėmiau tirti pažįstamą vietą ir skonį. Jo
skonis buvo kaip vynuogių, kurias valgė. Baigęs
bučinį atsisukau į Mateo ir paliečiau jo skruostą.

42
Nuodėmingoji malda

- Nebijok. - sušnibždėjau. - Pamatysi kaip

bus smagu.

Mateo atsipalaidavo tik kai mano ranka įlindo

į jo kelnes ir ėmė glostyti jo nedidelį penį.
Benediktas tuo tarpu glamonėjo mano nugarą.
Štai ko man reikėjo! Liepiau Mateo atsagstyti
mano sutaną iš lėto. Man patiko lėtai viską
pradėti. Jausmas, kai jo pirštai paliesdavo mano
kaklo ir krūtinės odą, buvo fantastiškas! Kai
sutanos kraštai nuslydo mano keliais, Mateo
pamatė koks susijaudinęs esu. Jis žinojo ką daryti
ir darė: savo švelniomis tapytojo rankomis suėmė
mano penį ir atsiklaupė ant kelių. Pajutau jo
saldžios burnos drėgmę ir karštį. Benediktas tuo
tarpu bučiavo mano kaklą. Aaaa… išleidau kelias
aimanas ir po to atsimerkiau, kad galėčiau žiūrėti
kaip Mateo susikaupęs čiulpė mane, bet galiu
prisiekti pamačiau mus stebintį vyskupą. Per

43
Nuodėmingoji malda

aistros bangas sunkiai galėjau įžiūrėti durų plyšį,

bet visgi galėčiau prisiekti ten blizgėjo žalios
akys… o tai mane itin sujaudino… Jei mus čia
stebi kažkas, reikia pasistengti parodyti ką
geriausio mokam!

Nustūmiau Mateo ir nuplėšiau jo drabužius.

Benediktas pats nusirengė. Liepiau abiem vienas
šalia kito atsiklaupti ir pakelti užpakalius.
Įtryniau jų išanges alyvuogių aliejumi ir ėmiausi
pirmiausi Mateo. Jis buvo dar nepilnai išjodinėtas
tad be gailesčio įsiskverbiau į jį ir ėmiau judėti.
Mateo verksmas buvo tikrai ne iš tyliųjų, bet man
buvo nusispjauti. Po kelių minučių paėmiau
Benediktą. Ir taip vieną po kito pasikeičiant.
Prisiekiu dabar tikrai mačiau vyskupo akis ir
veidą tarpduryje.

Prieš baigiant susodinau vaikinukus ant kelių

priešais mane ir baigiau abiem ant veido.

44
Nuodėmingoji malda

- Jūsų visos nuodėmės dabar atleistos. -

drebančiu balsu tariau. - O dabar gulkitės
abu ant žemės!

Vaikinukai padarė kaip liepti ir aš atsiklaupęs

ant kelių prisėlinau lyg vilkas prie jų, mano
sutana vilkosi iš paskos. Paėmiau į rankas abiejų
penius ir ėmiau čiulpti Mateo. Bet mano akys
buvo nusuktos į tarpdurį, kuris domino mane
labiau. Pakaitomis nučiulpiau tiek Mateo, tiek
Benediktui ir nurijau abiem. Jei vyskupas dabar
visa tai mato - turbūt rasiu ryte jį negyvą savo
kambary. Žudytis jis nesižudys. Bet mirs iš gėdos.
Mateo ir Benediktas atsikėlė ir abu vienu metu
ėmė laižyti mano penį, kuris vėl prabudo antram
kartui. Perverčiau Benediktą ant žemės ir
pakėliau jo kojas aukštyn, įsiskverbiau į jį ir
ėmiau judėti. Prieš akis kelioms sekundėms vietoj
Benedikto veido pamačiau Frančeską. Surikęs

45
Nuodėmingoji malda

Frančesko vardą išsiliejau į Benediktą ir pats

nesupratau, kas įvyko. Tačiau tokio orgazmo dar
nebuvau pasiekęs.

Po kelių valandų visus išleidęs nusprendžiau

patikrinti vyskupo kambarį. Buvau jau padoriai
apsirengęs ir pasibeldžiau, bet jokio atsako. Tada
pravėriau duris ir pamačiau vyskupą klūpantį ant
kelių prieš langą ir garsiai besimeldžiantį.

- …ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir

mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir
neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo
pikto. Amen…
- Galbūt sutrukdžiau Jūsų maldas, vyskupe?
- paklausiau.
- Traukis nuo manęs, Šėtone! - užriko
atsisukęs Frančeskas. - Aš viską mačiau
savo akimis! Tai kekšynas! Paleistuvystės

46
Nuodėmingoji malda

namai! Prašau mane tuojau pat perkelti

gyventi į Vatikaną!
- O. Tu čia dėl mano to? - apsimečiau
nustebusiu. - Leonas X dar ne tokias orgijas
kelia. Vatikane nebūsite apsaugotas.
- O čia būsiu?! - jo skruostais ritosi ašarų
upeliai, o akys buvo paraudusios nuo ilgo
verkimo. - Kaip Jūs galite taip elgtis?! Jūs
kardinolas, o ne kekšė! Tai šventos
pareigos!
- Nusiraminkite, vyskupe.- prisiartinau prie
jo ir paėmiau maldaknygę iš jo rankų bei
padėjau ant staliuko. - Galbūt Jus derėjo
paskirti kardinolu vietoj manęs?

Jis nieko neatsakė. Tik stebėjo mano judesius.

Vis dar jaučiausi įsiaudrinęs po vakarėlio. Priėjau
artyn jo ir pastebėjau, jog jis vis dar verkia.
Nuvaliau ašaras pirštų galiukais ir paglosčiau jo

47
Nuodėmingoji malda

skruostą. Vyskupas suakmenėjo iš baimės, kuri

švietė jo akyse. Sugriebiau lūpomis jo ausies
spenelį ir švelniai pačiulpiau, tada palaižiau jo
ausies vidų ir kita ranka paliečiau kryžių. Tuomet
priglaudžiau savo lūpas prie jo lūpų ir kelias
sekundes tiesiog uodžiau jo kvapą kol galop
liežuviu praskyręs jo lūpas įsibroviau į jo
netyrinėtą burną, kurią išlaižiau ir nučiulpiau jo
liežuvį. Tada paleidau jo lūpas ir nusisukau.

- Labos nakties, vyskupe…

Tai taręs palikau jį vieną. Tegul dabar susistato
visas mintis į vietas.

48
Nuodėmingoji malda

FRANČESKAS
1520 AD

Roma, Italija.

Kvėpuoti pradėjau tik kai jis išėjęs uždarė

duris. Paliečiau lūpas ranka, vis dar degino.
Kardinolas mane pabučiavo. Kardinolas mane
pabučiavo. Jo liežuvis buvo mano burnoj... dar
galiu jį jausti manyje. Šį bučinį jutau visu kūnu,
vėl pulsavo mano penis. Visi šie pojūčiai man
buvo nauji ir nesuprantami. Prisėdau ant lovos ir
pažvelgiau pro langą į mėnulį. Mano plaštaka vis
dar buvo ant mano lūpų. Viešpatie, ką aš
padariau... Esu suterštas visam gyvenimui. Jokia
išpažintis ir jokios maldos nebepadės išpirkti šios
nakties nuodėmes.

Ašaros vėl ėmė ristis skruostais. Nenoriu

keliauti į pragarą, tai baisiausia bausmė už visa tai

49
Nuodėmingoji malda

ką padariau. Iki šios dienos nebuvau padaręs

nieko blogo... O dabar mačiau tokias orgijas ir
bučiavausi... su KITU VYRU. Tai dar baisesnė
nuodėmė. Nepajutau, kaip užmigau beverkdamas
lovoje. Kiek miegojau, nežinau. Išsekęs nuo ašarų
ir bemiegės nakties išėjau iš savo kambario.

Kardinolas skaitė knygą svetainėje. Nedrįsau

pažvelgti jam į akis po to, kas nutiko vakar.
Tačiau jis pakėlė akis nuo knygos ir paragino
ateiti prisėsti šalia. Nedrąsiai žengiau artyn jo ir
prisėdau ant kėdės.

- Kaip rytas, Jūsų Ekscelencija? – paklausė

kardinolas.
- Jūs dar drįstat po visko klausti kaip mano
rytas? Jis sušiktas! – nusikeikiau. – Jūs
mane išniekinote! Privertėte padaryti
mirtiną nuodėmę. Ir dar klausiate koks
mano rytas?! SUŠIKTAS KAIP IR VISAS

50
Nuodėmingoji malda

ŠITAS MIESTAS. – ėmiau gailėtis ištartų

žodžių. Tai jau nebebuvau aš.
- Stiprūs žodžiai iš Jūsų burnos. – ramiai
atsakė kardinolas ir toliau skaitė.
- Burnos, kurią vakar išniekinot. Kaip Jūs
drįstate niekinti Dievo tarną pats būdamas
toks pat?
- Mes tik žmonės, vyskupe. Turime poreikių,
kuriuos reikia tenkinti.
- Mano poreikis yra tarnauti Viešpačiui. Toks
turi būti ir Jūsų. – piktai dėsčiau. – Visa tai
ką Jūs kalbate ir darote yra šventvagiška.
Turėtumėte atgailauti už viską.
- Jei atgailaučiau kiekvieną kartą po gero
baliaus, tai nebeturėčiau laiko baliavoti. –
kardinolas nusijuokė.

Jo žodžiai draskė mano širdį. Kiekvienas žodis.

Nebežinojau ką sakyti, nes kiekvieną mano žodį

51
Nuodėmingoji malda

jis paniekindavo. Kardinolas padėjo knygą į šoną

ir pažvelgė į mane. Susigūžiau. Jo juodų akių
žvilgsnis mane gąsdino. Jis atsistojo ir priėjo prie
manęs. Pritūpė ir paglostė mano kelius per sutaną.

- Ne. Gana viso šito. Aš noriu keliauti ten kur

privalau būti ir užmiršti visa šitai jei tik tai
įmanoma.
- Tu to nepamirši niekada. – sušnibždėjo
kardinolas. – NIE-KA-DA.

Jis ėmė sagstyti mano sutanos sagas nuo

apačios kol pasiekė mano pilvą. Užsimerkiau ir iš
baimės nusukau galvą, kad nematyčiau ir
nežinočiau ką jis sugalvojo. Jaučiau kaip jo
rankos atsega mano kelnes ir ištraukia marškinius
iš jų.

- Prašau, nereikia. Aš... galiu dingti iš Jūsų

gyvenimo... Paprašysiu audiencijos pas
popiežių ir paprašysiu, kad mane atleistų

52
Nuodėmingoji malda

nuo savo naujųjų pareigų, o tada

paprašysiu, kad mane išsiųstų labai toli nuo
čia.

Tuomet tai ką pajutau buvo visiškai naujas

pojūtis. Kardinolas paėmė rankomis mano penį ir
ėmė gan greitu tempu jį smaukyti, kol pastarasis
sukietėjo. Ėmiau šnibždėti maldas, kad tai
baigtųsi kuo greičiau... bet kardinolas nė neketino
liautis. Tai ką jutau buvo nuodėminga. Man
buvo... gera. Mano kūnas atsipalaidavo prieš
mano valią nepaisant kaip tam priešinausi.
Tuomet kardinolas apžiojo mano penį ir to dar
niekada nebuvau jutęs: karštis, drėgmė, ritmas,
žaibai ir karščio bangos besiritančios mano kūnu.
Atmerkiau akis ir pamačiau kaip jis darbuojasi
rankomis ir burna sukeldamas man malonios
įtampos jausmą tenai. Mano kvėpavimas vis
tankėjo kol galop įsikandau pirštą ir leidau

53
Nuodėmingoji malda

viskam baigtis... malonios bangos pakilo ir iš

lėtos vėl nusileido. Kardinolas pakėlė galvą ir
nusivalė lūpas.

- Tu skaniausias vyras žemėje. – tyliai ištarė

Džiulianas.
- Tai pasišlykštėtina. Viskas. Viskas ką tu
darei. – užsidengiau rankomis akis.
- Tai nėra nieko pasišlykštėtino, Jūsų
Ekscelencija. Nučiulpiau Jūsų kotą vidury
baltos dienos. Bet kas galėjo ateiti ir užtikti
mus.

Tai buvo dar baisiau. Juk kas nors iš tarnų

galėjo mus pamatyti ir kam nors paskųsti. Greitai
atsistojau ir susitvarkiau drabužius. Negalėjau
žiūrėti į tą velnio išperą kardinolą. Išbėgau iš
kambario ir patraukiau į sodelį. Prisėdęs ant
suoliuko ėmiau melstis vėl. Daugiau man nieko
neliko šioj žemėj. Nebūsiu žemėj aš laimingas

54
Nuodėmingoji malda

amžinai. Grynas oras, paukščių čiulbesys ir gėlių

kvapas nuramino mano besidaužančią širdį.
Tačiau, kad ir kaip šventvagiška, man buvo taip
gera... Maldos niekada nesuteikdavo tokio
pasitenkinimo kaip šitai ką darė kardinolas. Giliai
širdyje norėjau paliesti jo juodus plaukus ir
atsakyti į bučinį, bet mano tikėjimas stipresnis nei
šie ištvirkavimai.

Apsiraminęs pradėjau mėgautis vėsiu bei

gaiviu rudens oru. Šiuo metų laiku gamta rodė
visą Dievo sukurtą grožį. Lapai ant medžių keitė
spalvas ir baigė nokti vaisai. Susiradau obelį ir
nusiskyniau obuolį. Jis buvo itin saldus ir puikiai
prinokęs. Pasimėgavęs vaisiumi grįžau atgal į
namą. Kardinolas jau pietavo ir pasirodo aš
pavėlavau pietų.

- Vėluojate, vyskupe. – šypsodamasis tarė

kardinolas.

55
Nuodėmingoji malda

- Atleiskite, bet man reikėjo gryno oro. Vis

dar nekaip jaučiuosi. – atsakiau.
- Keista ta Jūsų liga. Nesu dar tokios matęs.
– jis nusijuokė valgydamas mėsą.
- Ir pats nežinau, kas man darosi, Jūsų
Eminencija.
- Keistos ligos dažniausiai baigiasi mirtimi.
- Tikiuosi, kad ne. – vos nepaspringau. –
Manau Jūs nesate sirgęs šita liga.
- Spėju, kad aš ja jau sergu. – nusišypsojo
kardinolas.
- Kaip tai? – nusistebėjau. – Neatrodo, kad
alptumėte ar kankintų panikos priepuoliai.
- Kartais ta pati liga turi skirtingus
simptomus skirtingiems žmonėms. – jis
valgė šypsodamasis.
- Turbūt mano nervai nelaiko taip gerai kaip
Jūsų.

56
Nuodėmingoji malda

- Šitai ir taip aiškiai matyti. – jis vėl

nusijuokė.

Pavalgę išsiskirstėme į savo kambarius. Aš ir

toliau ketinau melstis, o ką veikė kardinolas man
ir baisu buvo įsivaizduoti. Tikėjau, jog jis itin
dievobaimingas žmogus, na bent jau tokios
kalbos sklandė. Tačiau nežinojau, ką jis iš tiesų
išdarinėja ten kur net Dievas turbūt nemato. Na, o
rytoj ketinu jau keltis gyventi į Vatikaną, ten kur
man ir priklauso būti. Ta liga matomai nepraeis.
Turėsiu su ja gyventi. Skarleto mantellonės šleifo
liga.

57
Nuodėmingoji malda

DŽULIANAS
1520 AD

Roma, Italija.

Taigi nusižengiau savo taisyklei nesidulkinti su

kunigais. Nors ar aš jį dulkinau? Nučiulpiau ir
tiek. Bet man patiko jo skonis ir elgesys.
Drovuolis Frančeskas. Šiandien juk jis ketina jau
iškeliauti į savo darbo vietą. O gaila. Man patiko
jį turėti šalia ir erzinti.

Atsikėliau iš lovos ir apsirengiau. Nors būčiau

norėjęs dar pagulėti, tačiau jau rytas ir reikia
pristatyti Frančeską į Vatikaną. Nusileidau į
valgomąjį ir radau jį jau prie stalo.

- Jūsų Ekscelencija labai ankstyvas. – tariau

su šypsena. – Šiandien palydėsiu Jus į
Vatikaną.

58
Nuodėmingoji malda

- Tikrai nereikia manęs lydėti. – atsakė

Frančeskas. – Manau kas nors man parodys
mano darbo vietą.
- Abejoju. Visi užsiėmę savo reikalais. –
prisėdau prie stalo ir ėmiau valgyti. – Kaip
jaučiatės po vakarykštės dienos? –
nusprendžiau jį paerzinti.
- Kardinole, man tikrai nedera kalbėti tokius
dalykus. – Frančeskas visas išraudo. –
Manau sugebėsiu dirbti ir nebereikia manęs
slaugyti.

Po pusryčių iškviečiau karietą ir mes kartu

nuvykome į Vatikaną. Nuvedžiau jį į biblioteką ir
aprodžiau visas knygų lentynas, supažindinau su
buvusiu bibliotekininku. Senu kunigu, kuris jau
baigė savo darbą čia ir buvo perkeltas kitur.
Biblioteka ištuštėjo ir likome dviese. Mačiau kaip
Frančeskas ėmė vėl virpėti. Matomai jo „liga“

59
Nuodėmingoji malda

grįžo. Žinojau aš tą jo ligą kuo puikiausiai!

Apsidairiau ar tikrai visi paliko biblioteką ir
prisiartinau prie Frančesko.

- Nebandyk bėgti, nes tave vis tiek rasiu. –

sušnibždėjau.

Rankomis apglėbiau jo skruostus ir priliečiau

savo lūpas prie jo. Frančeskas ėmė drebėti ir
nustojo kvėpuoti. Aplaižiau jo švelnias lūpas ir
leidau savo liežuviui įslysti į jo burną, kurią jau
pažinojau. Aplaižiau jo liežuvį, perbraukiau per
dantis ir dar kartelį pačiulpęs jo lūpą paleidau.

- Mus gali kas nors pamatyti... – sušnibždėjo

Frančeskas. – Tai nedora ką Jūs darote.
- Man nerūpi. – taip pat sušnibždėjau prie jo
lūpų. – Jei ir kas pamatys, nedrįs skųsti
kardinolo. Aš užimu gan aukštas pareigas,
kad galėčiau likti neliečiamas.

60
Nuodėmingoji malda

Palikau jį vieną apgalvoti mūsų bučinį. Pats

grįžau į Švento Petro baziliką. Manęs laukė
Mišios. Nors retai jas laikydavau, bet kartais
gaudavau tokią užduotį. Tad šiandien būtent tai ir
laukė.

Po Mišių nusprendžiau užsukti vėl į biblioteką.

Iš karto pastebėjau Frančeską palinkusį prie
knygų ir kažką skaitantį. Buvo jau beveik
prieblanda ir nieko daugiau bibliotekoje nebuvo.
Tyliai priėjau prie jo ir uždėjau ranką ant jo
peties. Jis išsigando ir šoktelėjo iš vietos, tada jau
pamačiau vėl raudonį nutvieskiantį jo skruostus.

- Kaip sekėsi Jūsų pirma diena darbe? – tyliai

paklausiau.
- Man...man... viskas... gerai buvo... –
išlemeno vyskupas. – O kaip Jūsų diena?
- Nuobodžios Mišios... – paliečiau jo abu
pečius iš nugaros. – Nuobodūs pokalbiai su

61
Nuodėmingoji malda

kitais kardinolais. Labiausiai galvojau

apie... Jus. Ir kaip vėl apžiosiu Jūsų kotą. –
tyliai sušnabždėjau jam į ausį pasilenkęs.
- Daugiau to nebus, kardinole. – sudrebėjęs
man atsakė. – Aš gyvensiu savo namuose
prie bibliotekos ir mes daugiau
nesusitiksime.
- Meluojate pats sau, vyskupe. – ėmiau
glostyti jo plaukus ir uosti levandų aliejų
nuo jų. – Jau šį vakarą mes susitiksime...
norite to ar ne. Manęs neatsikratysite.
- Tai labai blogi dalykai, kuriuos kalbate. –
jis užvertė knygą. – Prašau, leiskite man eiti
namo.
- Jūs eisite su manimi. Prižadėjau Šventajam
Tėvui Jumis rūpintis kol įprasite čia
gyventi. – atsakiau kiek garsiau. – Tad
palydėsiu Jus iki namų.

62
Nuodėmingoji malda

- Tikrai nereikia. Aš galiu pats grįžti namo. –

Frančeskas atsistojo.
- Šventasis Tėvas reikalauja.- atsakiau jau
kiek griežčiau. – Nejaugi drįsite prieštarauti
pačiam popiežiui.
- Turbūt ne. – Frančeskas atsiduso.

Palikome biblioteką ir vyskupas ją užrakino.

Iki jo namų buvo vos keli metrai ėjimo tad tuojau
pat pasiekėme juos.

- Galite grįžti namo, kardinole. Aš jau saugiai

parlydėtas namo. – tarė vyskupas ir atrakino
duris.
- O čia jau mano įsakymas: privalau Jus
įleisti į namus saugiai ir patikrinti ar nėra
kokių įsibrovėlių.

Frančeskas įsileido mane nenoromis į namus.

Aš uždariau duris ir paėjėjęs neleidau jam pradėti
kalbėti. Trenkiau jį į sieną ir įsisiurbiau į jo lūpas.

63
Nuodėmingoji malda

Jis buvo šokiruotas šio poelgio. Atsegiau jo

pellegriną ir nusviedžiau ant grindų. Paėmiau jį
už rankos ir nuvedžiau į jo miegamąjį. Pasodinau
ant lovos ir ėmiau uždeginėti žvakes. Norėjau
matyti kiekvieną jo veido išraišką kai liesiu jį.
Todėl žvakės buvo būtinos. Jis sėdėjo ant lovos ir
vėl meldėsi. Baigęs uždegti žvakes grįžau prie jo.
Nusimoviau pirštines ir padėjau ant staliuko prie
lovos.

- Jums metas namo, kardinole. – sušnibždėjo

Frančeskas. – Jau atlikote visas Jums
pavestas užduotis.
- Užsičiaupkite. – griežtai tariau jam.

Pastūmiau jį ir jis atsigulė ant lovos. Arba

padarysiu tai šiąnakt, arba niekada nerasiu
ramybės. Godžiai įsisiurbiau jam į lūpas ir
šiurkščiai išlaižiau visą jo burną. Baigęs tai ėmiau
ir atsegiau mantellonės segtuką. Palikau ją.

64
Nuodėmingoji malda

Norėjau išdulkinti jį su visais tais šventais

drabužiais. Tuomet atsagsčiau sutanos sagas.
Visas iki vienos. Kol tai dariau jis tyliai meldėsi
ir prašė Dievo pagalbos. Dievas jam nepadės.
Prasegiau jo kelnes ir išsitraukiau jau sukietėjusį
kotą. Vaje, visgi jis trokšta to ką ketinu padaryti.
O apsimeta nekaltuoliu.

Apžiojau jo kotą ir laisvąja ranka ėmiau

glostyti jo nuogą krūtinę. Nė plaukelio. Tokia
lygi. Godžiai čiulpiau jo kotą ir klausiausi kaip jis
aimanuoja ir šaukiasi Dievo. Pagaliau išgirdau jo
balsą apimtą aistros tokį koks nebijo būti
išgirstas. Mano lūpos nuslydo žemyn ir apžiojau
jo sėklidę. Tuomet išgirdau kaip jis vėl sudejavo
iš malonumo. Žinojau, jog jam patinka viskas ką
darau. Tik jį valdė vis dar kvailas vaikiškas
drovumas.

65
Nuodėmingoji malda

Neleidau jam baigti ir nustojau čiulpti. Lai

pasikankina. Paėmęs už rankų vėl jį pasodinau ir
pastebėjau koks jis išraudęs iš gėdos ir
malonumo. Dviejų tokių skirtingų jausmų.
Nusiėmiau savo pellegriną, apsegiau mantellonę.
Ir ėmiau sagstytis sutanos sagas. Frančeskas
žiūrėjo į mano veidą, kuris šelmiškai šypsojosi.
Niekur jis nebėgs – tą jau žinojau. Užtrukau kol
visas atsagsčiau. Tuomet paėmiau jo virpančias
rankas ir uždėjau ant savo kelnių. Liepiau jas
numauti, bet pastarasis dvejojo. Tuomet
laikydamas jo rankas padėjau jam įvykdyti
užduotį.

Suplėšiau jo paklodę, kad galėčiau surišti jo

rankas. Jis to nesuprato ir nežinojo kas jo laukia.
Pasodinau jį lovoje ir nutraukiau jo kelnes.
Tuomet surišau ko riešus su paklodės
draiskanomis. Oi kaip drebėjo jo rankos...

66
Nuodėmingoji malda

Daugiau nei kada nors esu matęs. Praplėšiau jo

marškinius ir ėmiau bučiuoti tą lygią krūtinę.
Liežuvių apsukau spenelius ir jis vėl sudrebėjo
bei išleido aimaną. Rankomis glosčiau jo šonus ir
galop apverčiau jį ant pilvo ir patraukiau sutaną į
šoną. Pakėliau jo šikną ir pliaukštelėjau. Jis
krūptelėjo ir ėmė garsiau melstis. Tuomet
pabučiavau vieną šiknos skruostą ir pirštais
paliečiau jo išangę. Jo maldos dar pagarsėjo, bet
žinojau, kad jam labai patiks tai ką ketinu
padaryti.

Seilėmis suvilgiau jo išangę ir jis sudejavo, bet

jau turėjo žinoti kas jo laukia. Juk matė mano
balių. Paglosčiau savo kotą, kuris troško vyskupo
labiau nei bet ko gyvenime. Man pačiam buvo
keista, kodėl aš jo taip trokštu... Tačiau nustūmiau
šias mintis į šoną ir iš lėto pradėjau skverbtis į jį.
Žinojau, jog pirmas kartas jam bus itin

67
Nuodėmingoji malda

skausmingas, tad stengiausi tai atlikti iš lėto. Bet

vis tiek jo aimanos išdavė skausmą. Įsiskverbęs
visu ilgiu pajutau kaip gera būti jame. Tai buvo
toks malonumas, kurį sunkiai nupasakosiu. O jis
sudėjęs rankas maldai meldėsi toliau
aimanuodamas tarp šventų žodžių. Ėmiau judėti
iš pradžių lėtai, kad sukelti jam mažiau skausmo,
bet malonumas prašė tęsti tai greitai. Pagreitinau
tempą ir visu pajėgumu dulkinau savo vyskupą.
Taip, dabar jis mano ir niekam nepriklausys.

Neleidau nei sau, nei jam užbaigti. Norėjau

pakankinti jį labiau. Ištraukiau savo kotą iš jo ir
apverčiau jį, kad galėčiau matyti išraudusį veidą
ir atlaisvinau rankas. Iš karto jis užsidengė veidą
ir ėmė raudoti. O aš įsiskverbiau į jį ir viena ranka
ėmiau žaisti su jo kotu. Jis meldėsi ir meldėsi lyg
tai padėtų jam išsaugoti savo nekaltybę. Tačiau aš
ją pasiėmiau kaip ir planavau visą šį laiką. Taip,

68
Nuodėmingoji malda

peržengiau ribas, kad nesidulkinu su kunigais, bet

dabar supratau, kad labai klydau. Vyskupo
nekaltybė mane taip jaudino, kad greitai baigiau
jame ir kritau ant jo. Bučiniais nusėjau jau
virpančias lūpas ir skruostus. Pirštais ėmiau
glostyti jo pečius ir rankas. Troškau, kad ši naktis
niekad nesibaigtų. Nulipau nuo jo ir priguliau
lovoje šalia apkabindamas pečius.

- Štai, kas yra nuodėminga. – sušnibždėjau į

jo ausį. – Bet tu buvai nuostabus. Ačiū už
padovanotą nekaltybę.
- Tai neturėjo įvykti... – jis verkė nusisukęs
nuo manęs. – Tai ką mes patyrėme yra
nedovanotina ir labai bloga.
- Tačiau tu priprasi prie viso šito.
- Daugiau to nebus. – jis užsidengė rankomis
akis.

69
Nuodėmingoji malda

- Bus. – patraukiau jo rankas nuo veido ir

pabučiavau. – Dabar tu mano. Ir niekas
tavęs nelies išskyrus mane.
- Nenoriu apie tai galvoti...

Atsukau jo veidą į save ir vėl pabučiavau jo

lūpas. Šį kartą jis nebuvo toks isteriškas kai pirmą
kartą jį maloninau. Žinau, jog jam patiko viskas
ką dariau.

Pasilikau nakčiai jo namuose ir dar ne kartą su

juo dulkinausi, kol galop jis išdrįso bent paliesti
mano veidą ir laisviau laikė išskėstas kojas. Tai
jau buvo pažanga. Greitai jis išdrįs ir pačiulpti
man savo noru... Ach, tai buvo nepakartojama
naktis...

70
Nuodėmingoji malda

FRANČESKAS
1520 AD

Roma, Italija.

Tai kas nutiko vakar naktį buvo pasibaisėtina.

Aš padariau didžiulę nuodėmę… tokią didelę,
kad jos niekada neišpirksiu. Džiulianas miegojo
šalia manęs, apkabinęs ir negalėjau pasijudinti jo
nepažadinęs. Jei kas ateitų čia ir užtiktų mus -
keliautume į laužą abu… Ach, Viešpatie, kodėl
kardinolas man suteikė tokį gėrį? Kodėl tai taip
nuodėminga jeigu taip gera? Vis dar jaučiu jo
lūpas visur ant savo kūno… mano kūnas dega.
Dega dar labiau žinant, kad tuo mėgavausi.
Kardinolas nė nežino ką man padarė! Atėmė
mano nekaltybę ir supažindino su šventvagišku
seksu… Dabar jau nebesu kas buvau.

71
Nuodėmingoji malda

Jo Eminencija per miegus suniurnėjo ir dar

stipriau mane apglėbė. Dabar aš buvau jo. Buvau
angelas. Dabar esu Šėtonas. Štai mūsų sutanos
susipynusios lovoje: skarletas ir purpuras. Taip
lyg ir turėtų būti. Dabar turėsiu laikyti tylos
įžadus, kad niekas nesužinotų to kuo mėgavausi
šią naktį. Viešpatie, kas sugalvojo tokius dalykus
jei ne tu? Juk viskas kas teikia džiaugsmą yra tavo
sukurta! Ach, kodėl man pasiuntei šį kardinolą?!
Žinojai, kad tai geruoju nesibaigs ir įklimpsiu iki
kaklo savo nuodėmėje.

Atsisukau į kardinolą. Jis visgi patrauklus

vyras: tie juodi it stygos plaukai ir rausvos putlios
lūpos… Drebančia ranka paliečiau jo skruostą ir
jis pasimuistė miegodamas. Užmerkiau akis ir
palinkau link jo veido. Mano lūpos palietė jo.
Nedrąsiai lyžtelėjau jas ir atmerkiau akis.
Kardinolo juodas žvilgsnis jau vėrė mane kiaurai.

72
Nuodėmingoji malda

- Žinojau, jog išdrįsi, vyskupe… - jo

balsas buvo pakimęs nuo aistros. - Eikš
čia. Dabar tu mano.
- Tu visur pas mane, tu pas mane visą
dieną. Ant suglamžytos lovos kraštų,
prie sienų, prie durų. Tu esi mano
gyslose, tu esi po mano dangumi. - kažką
jam padeklamavau pats nesuprasdamas
savo žodžių.
- Ir kai gali reikšti, vyskupe? - nusišypsojo
kardinolas.
- Nežinau… - atsakiau. - Tiesiog nuolat
apie Jus galvoju… mane kankina tokie
begėdiški sapnai.
- Mane taip pat, vyskupe. Tik aš dėl to
nekeliu scenų prie savo tarnų.
- Jūs įpratęs nusidėti, o aš ne. - tariau ir jis
paglostė mano skruostą.

73
Nuodėmingoji malda

- Ša. Daugiau apie nuodėmes nekalbėk. -

jis įkišo savo pirštą man į burną. - Noriu
tave išmokyti to kas tau taip baisu.

Kardinolas ant kelių atsistojo lovoje nuogas.

Pažvelgiau jam į akis nesuprasdamas nieko. Jis
paglostė mano smakrą ir švelniai palenkė mano
galvą žemyn savo pilvu. Dabar supratau ko jis
nori.

- Paimk jį į rankas ir pajusk, vyskupe, kaip

jis sukietėja. Ir daugiau nebijok. - tarė
man kardinolas.

Bijojau liesti jo penį… Bet jis paėmė mano

rankas ir uždėjo ant jo. Atsargiai apglėbiau jo
penį ir stebėjau kas bus. Kardinolas man parodė
kaip turiu jį smaukyti. Dariau tai žiūrėdamas jam
į akis ir netrukus jo penis ėmė virpėti mano
rankose kaip ir maniškis tą naktį kai liečiau save.
Prisiminęs norėjau pravirkti, bet stebėjau

74
Nuodėmingoji malda

kardinolo Džiuliano veidą ir kaip jis leido atodūsį

po atodūsio.

- Aaa… dėk į burną, vyskupe. - pagaliau

jis prabilo. - Ir laižyk. Tik atsargiai su
dantim.

Man buvo baisu. Bet pravėriau burną ir

lyžtelėjau jo galiuką. Tai nebuvo taip blogai kaip
įsivaizdavau. Atsargiai padėjau visą galvutę ant
savo liežuvio ir lūpomis jį suėmiau. Kardinolo
aimana buvo garsi ir gili. Jis tuo mėgavosi
nesukdamas galvos apie pasekmes savo sielai.
Tuomet pajutau kaip jis pats iš lėto ėmė stumti
savo penį į mano burną. Nesipriešinau, bet bijojau
apsivemti, tačiau jis puikiai valdė mano burną.
Vis dar laikiau jo penį rankose. Dabar jis buvo
kietas lyg medis. Sudėjau lūpas vėl O raide ir
leidau jam judėti mano burnoje kol surikęs mano

75
Nuodėmingoji malda

vardą ištraukė savo penį man iš burnos ir baigė

man ant lūpų.

- O dabar nusilaižyk ir pajusk skonį. -

prikimusiu balsu man tarė kardinolas.

Nedrąsiai nusilaižiau tai ką jis paliko ant

manęs. Nežinau kaip tai pavadinti… skonis buvo
šiek tiek sūrus ir lipnus, bet man tai patiko.
Tuomet Jo Eminencija paguldė mane ant lovos ir
seilėmis ištrynė mano išangę. Pajutau jo penį vėl
kai jis iš lėto jį trynė ir skverbėsi. Bijojau patirti
vėl tą skausmą, bet šį kartą labiau atsipalaidavau
ir priėmiau jį. Tačiau skausmas vis tiek sekė mane
visą šį laiką. Kardinolas rado kažkokią vietą
many, kad skausmas kiek atlėgo ir ėmiau justi vėl
tą keistą žaibą plintantį po visą mano kūną. Jo
judesiai ėmė greitėti ir pastebėjau kaip mano
penis ėmęs pulsuoti iššovė man ant krūtinės.
Jaučiau gėdą. Didžiulę gėdą. Bet kardinolas

76
Nuodėmingoji malda

ištraukęs baigė ant manęs ir sumaišė mūsų

išskyras ant mano kūno. Tuomet pasilenkė ir
viską nulaižė nuo manęs. Galiausiai apdovanojo
mane giliu bučiniu ir pajutau vėl tą sūrų skonį
savo burnoje.

- Dabar labiau atsipalaidavai, vyskupe. -

prabilo kardinolas. - O dabar jau aušta.
Turiu eiti. Manęs per pietus laukia
susirinkimas ir Mišios.

Kardinolas atsistojo iš mano lovos ir pradėjo

rengtis savo kelnes, marškinius, sutaną ir kitus
drabužius. Nuo staliuko pasiėmė pirštines ir žiedą
bei kryžių. Priėjęs prie manęs karštai pabučiavo į
lūpas.

- Užsuksiu į biblioteką vakare. -

sušnibždėjo į mano lūpas ir išėjo iš
kambario.

77
Nuodėmingoji malda

Girdėjau kaip jis uždaro duris. Prisiekiu

pajutau tuštumą ir skausmą. Apsikabinau
pagalvę, ant kurios jis miegojo ir pravirkau. Pats
nesupratau ar dėl to, kad man jo reikėjo ar dėl to,
kad kankino baisi gėda. O gal dėl to, kad degsiu
pragare už tai ką darau su kardinolu. Mes juk
kunigai, o ne šiaip žmonės. Ilgai gulėti lovoje ir
savęs gailėtis neturėjau laiko. Manęs jau laukė
darbas bibliotekoje. Apsirengiau savo išniekintus
drabužius ir po geros valandos palikau namus
užrakinęs.

Bibliotekoje uždegiau žvakes ir prisėdau prie

knygų. Bet kas parašyta jose man neleido
susikaupti… Mano galvoje buvo kardinolas. Jo
skarleto drabužiai ir tas nemažas penis mano
burnoj. Gėdijausi savo minčių! Man buvo koktu
apie tai galvoti prie šitų šventų knygų. Bet nieko
sau padaryti negalėjau. Buvo taip gera būti

78
Nuodėmingoji malda

užpildytam! Daug metų jausta įtampa atlėgo ir

jaučiausi labiau atsipalaidavęs. O dar nežinojau
kaip toks išangės skausmas sugebėjo atverti
malonumą.

Po kelių valandų buvau pakviestas pietų. Prie

stalo susirinko kardinolai. Manau jiems buvo
įdomu pamatyti naują bibliotekininką. Buvo ir
daugiau vyskupų kaip aš, bet didžioji dalis visgi
buvo kardinolai. Tarp jų buvo ir Džiulianas… jo
žvilgsnis niekaip nenusileido nuo manęs…
Susėdus prasidėjo kalbos. Bet aš tik atsakinėjau į
užduodamus klausimus.

- Vyskupe de Albino, - prabilo kažkuris

kardinolas. - Ar gerai sekasi Jums dirbti?
Girdėjau teko rasti kelias begėdiškas
knygas bibliotekoje…

79
Nuodėmingoji malda

- Galiu patikinti, jog Šventojo Tėvo

biblioteka šventa. - vos nepaspringau
mėsos gabaliuku.

Džiuliano žvilgsnis buvo geidulingas, bet ir tuo

pačiu ramus. Jis gurkšnojo vyną iš aukso taurės.

- Vyskupas atlieka puikiai savo darbą. -

tarė Džiulianas. - Labai gerai, kad tokį
bibliotekininką išrinko popiežius. Jo
Ekscelencija labai darbštus ir
dievobaimingas kunigas. - kardinolas
nusišypsojo man. - O kad žinotumėte
koks dievobaimingas!
- Turėjote progos su juo susipažinti kol jis
sirgo, Jo Eminencija de Lombardo. - tarė
kitas kardinolas. - Ar jo liga išgydyta?
- Galiu prisiekti daugiau jis niekuo
nesirgs! - Džiulianas nusijuokė ir
atsigėrė vyno. - Tiesą sakant mes

80
Nuodėmingoji malda

susidraugavome kol jis sirgo. Ir galiu

teigti, jei jis būtų kardinolas balsuočiau
už jį konklavoje.
- Atleiskite, bet aš nevertas, to ką kalbate.
- drebančia ranka paėmiau vyno taurę. -
Aš tenoriu nieko nekliudomas dirbti
savo darbą bibliotekoje. Tai mane
tenkina.
- Manau reiktų Jus rekomenduoti į
kardinolus. - tarė dar kitas kardinolas. -
Tokio švento žmogaus mums reiktų.
- Ne! - netyčia pakėliau balsą ir skaudžiai
nurijau vyno gurkšnį. - Aš tikrai nevertas
tokių pareigų.
- Bet kardinolas Džiulianas vos dviem
metais už Jus vyresnis ir puikiai dirba
savo darbą. - atsakė tas pats kardinolas.
- Jo Eminencija de Lombardo yra
sutvertas šiam darbui. Jis labai

81
Nuodėmingoji malda

pamaldus, šviesus ir kuklus kunigas. -

tariau.

Pastebėjau kaip Džiulianas ėmė tramdyti juoką

ir ranka užsidengė burną. Tuomet prisiminiau
kaip jo burnoje buvo mano penis ir palyginau su
tuo ką pasakiau… ėmiau virpėti vėl.

- Vis tiek pakalbėsiu su Šventuoju Tėvu. -

nenusileido anas kardinolas. - Jūs vertas
daugiau nei dulkėti bibliotekoje.

Kalbos prie stalo dar tęsėsi kurį laiką kol

baigėme valgyti. Aš pasišalinau greitai, bet
Vatikano koridoriuje mane už rankos nutvėrė
Džiulianas ir sušnypštė į ausį.

- Būk atsargus! - jo akys degė įsiūčiu. - Jei

tapsi kardinolu, kils didžiulis pavojus!
- Lyg dabar jo nebūtų! - pyktelėjau.

82
Nuodėmingoji malda

- Dabar ne. - tyliai dar dėstė Džiulianas. -

Bet turi saugotis kardinolo Džiakomo de
Adorno! Visi kalba, jog jis prievartauja
jaunus kunigus baisiausiais metodais ir
tu jau kritai jam į akį. Ir šiąnakt, kad
būtum namuose. Saugokis!

Tai taręs kardinolas sparčiai nuėjo savo keliais.

Spėjau tik išvysti kaip jo skarleto mantellonė
išsipūtė į šonus. Negalėjau patikėti tuo ką
išgirdau. Labai abejojau ar tai tiesa. Tad grįžau į
biblioteką. Padirbėjau dar kelias valandas ir jau
ketinau eiti namo, bet prie manęs priėjo
kardinolas de Adorno. Tai buvo aukštas, gal
keturiasdešimties vyras žilstelėjusia barzda ir
tamsiais trumpais plaukais.

- Tikiuosi nesutrukdžiau Jūsų, vyskupe. -

kardinolas šypsojosi.

83
Nuodėmingoji malda

- Ne. - tyliai atsakiau. - Bet jau ketinau eiti

namo.
- Galiu Jus palydėti?
- Žinoma.

Abu išėjome į žvarbų lauką ir prie durų

kardinolas apsidairęs sugriebė mano smakrą bei
per prievartą ėmėsi mane bučiuoti. Bandžiau jį
atstumti, bet nesisekė. Kai jo rankos palietė mano
klyną nepajutau to ką jausdavau kai tą darydavo
Džiulianas. Jau norėjau surikti, bet kardinolo de
Adorno gniaužtai atsilaisvino ir jis jau gulėjo ant
žemės. Prieš mane stovėjo Džiulianas su Biblija.
Jo akyse degė ugnys, plaukai nuo vėjo draikėsi į
visas puses iš po biretos. Kardinolas Džiakomas
atsistojo svirduliuodamas.

- Tai kardinolas Džiulianas de Lombardo

įsitaisė homoseksualų kekšių? -
grėsmingai tarė Džiakomas. - Mes dar

84
Nuodėmingoji malda

pažiūrėsime kas jį dulkins! O kas keliaus

į laužą… - jis pasilenkė pasiimti savo
biretą.
- Džiakomai, neprisigalvokit nesąmonių!
- užriko Džiulianas. - Padauginote vyno
per pietus ar ką?! Dinkite iš čia kol kas
nors nematė.
- Jūs, de Lombardo, negirdėjote gandų,
kad Jūs homoseksualas? - jis užsidėjo
biretą. - Džiakomas palietė Džiuliano
smakrą, bet pastarasis jo ranką nutrenkė
nuo savęs.
- Melas irgi nuodėmė, Džiakomai. -
atsakė Džiulianas. - Tad dinkite iš čia.
Tai, kad manęs dar neišdulkinote
nereiškia, jog prikišite savo riebius
nagus prie vyskupo!
- Tuomet degsite pragare, Džiulianai!

85
Nuodėmingoji malda

Tai taręs Džiakomas pasuko atgal į Vatikaną, o

Džiulianas atrakino mano namų duris ir mane
įstūmė.

- Jūs gal kurčias?! - jis užriko ant manęs.

- Jei pasakiau laikytis nuo jo toliau, tai
reiškė būtent tai! Bet Jūs lendate pats į
bėdą!
- Aš ne kurčias! - pakėliau balsą.
- Tačiau negirdite, ką Jums sakau. Jis
baisus prievartautojas!
- Netikiu! Iš kur žinote?
- Eime į svetainę. - Džiulianas palietė
mano petį. - Ten papasakosiu.

Svetainėje prisėdome prie stalo ir Džiulianas

suradęs spintelėje papilstė vyno.

- Taigi… - atsigėręs tarė. - Džiakomas yra

sužalojęs ne vieną jauną kunigą. Kai
buvau dar arkivyskupas vieną naktį

86
Nuodėmingoji malda

nakvojau Vatikane ir išgirdau riksmus.

Pasekiau tuos garsus ir taip kaip tu
pamačiau, kas dėjosi viename
kambaryje…
- Kas ten buvo?.. - sudrebėjau.
- Kardinolas de Adorno peiliu raižė savo
vardą ant paprasto kunigo krūtinės.
Vėliau kitam kunigui išdegino
popiežiaus ženklą ant užpakalio. Kas
nutiko tiems kunigams - nežinau…
- Taigi jis būtų…
- Taip, kažkas panašaus būtų nutikę ir
Jums, vyskupe. O tai, kad aš Jus
išgelbėjau įstūmė mus į sunkią padėtį
dabar.
- Jis žino, jog mes…?
- Taip. - palinksėjo kardinolas. - Dabar jis
žino, jog mus kažkas sieja. Nebijokite. Iš

87
Nuodėmingoji malda

karto nepuls mūsų skųsti, bet turės

omeny šią informaciją.
- To labiausiai ir bijojau! - užsidengiau
rankomis veidą ir pradėjau raudoti. - Ta
tyla nesitęs amžinai?
- Ne. Kažkada jis ją nutrauks.
- Ką darysime?!
- Po kol kas nieko. - paglostė mano petį
kardinolas. - O vėliau sugalvosiu ką
daryti.
- Tačiau kelio iš šito mėšlo nėra! - surikau
kūkčiodamas. - Kol jis bus gyvas, tol
grės grėsmė!
- Būtent… - Džiulianas susimąstė. - Kol
jis gyvas… Jei jis bus nebegyvas, tuomet
ir nekalbės niekam.
- Ką Jūs turite omeny? - nustojau verkti ir
pažvelgiau į kardinolą.

88
Nuodėmingoji malda

- Tai, kad aš pasitaikius progai jį

nunuodysiu. - Džiulianas nusišypsojo.
- O ne!! Tik ne tai! - turbūt perbalau. - Tai
baisesnė nuodėmė nei tai ką mes
darome!
- Ša! - griežtai sudraudė mane Džiulianas.
- Aš tai dariau jau ne kartą. Kaip Jums
atrodo, kaip tapau kardinolu? Prašau
nutilti ir nesikišti į šitą reikalą. Velnias
manyje gyvena, aš valdau intrigų meną.
- Viešpats neatleis žmogžudystės,
kardinole!
- Nusiraminkit! Aš žinau, ką darau.
Nerizikuosiu Jūsų gyvybe dėl kažkokio
kunigo kankintojo.

Užsidengiau rankomis veidą ir bandžiau grįžti

į Perudžą, kur viskas buvo tobula. Bet Džiulianas
atitraukė mano rankas ir pabučiavo į kaktą. Jo

89
Nuodėmingoji malda

rankos glamonėjo mano pečius ir nugarą.

Nepaisant visko apsiraminau. Jis nusivedė mane į
lovą ir neleido daugiau jaudintis dėl Džiakomo.
Mes užmigome kartu kaip ir praeitą naktį.

90
Nuodėmingoji malda

DŽULIANAS
1520 AD

Roma, Italija.

Prabėgo savaitė po mano barnio su kardinolu

Džiakomu. Po kol kas jis nerodė jokių ženklų, bet
mane stebėjo kaip vanagas. Buvo tik laiko
klausimas kada mus išduos. Ir to laukti aš
neketinau. Susiradau savo pakaliką Albertą. Jis
jau ilgokai man dirbo ir padėdavo atsikratyti
konkurentų. Tad ir šį kartą į jį kreipiausi. Kadangi
šiandien vakare laukė vakarienė pas kardinolą
Džiovanį de Frontiero, ten liepiau ir Albertui
važiuoti. Supilti nuodus į vyną ir pačiam juos
patiekti Džiakomui. Viskas buvo suplanuota ir
nuodai paruošti. Albertas mane informavo apie
visą pasiruošimą. Tik vyskupui deja nieko

91
Nuodėmingoji malda

nepasakojau. Šįvakar jis viską pamatys, nes vyks

kartu su manimi.

Diena praskriejo bemat. Frančeskas mane

pasitiko lauke prie bibliotekos ir įsėdome į
karietą. Greitai pasiekėme to niekšo namus ir
pasakiau vežikui, kad ilgai neužsibūsime. Puota
prasidėjo vos visi kardinolai susirinko. Mes su
vyskupu atsisėdome greta ir jam sušnabždėjau,
kad turėsime vykti kai aš pasakysiu. Žinojau, jog
Albertas jau virtuvėje ruošia mirtiną kokteilį. Tad
beliko laukti…

- Kardinole de Lombardo, ar negalvojate

paprašyti kardinolo kepurės mūsų
jaunajam vyskupui? - paklausė
kardinolas Darijus de Mančini.
- Deja ne. Vyskupas pats to nepageidauja.
- atsakiau su šypsena.

92
Nuodėmingoji malda

- Mes visi manome, kad jis vertas

kepurės. - tarė pats Džiakomas.
- Atleiskite, bet aš tikrai esu patenkintas
savo pareigomis. - droviai prabilo
Frančeskas. - Nebūtina manęs dabinti
skarletu…

Tarnai pradėjo nešti vyno ąsočius. Dabar bus

lemiamas momentas. Paliečiau ranka Frančesko
kelį, bet jis nesuprato šio gesto. Atpažinau
Albertą pasipuošusį tarnų drabužiais ir
nenuleidau akių nuo Džiakomo taurės, kurią jis
pripildė. Stebėjau su šypsena kaip Džiakomas
godžiai ėmė gerti savo vyną. Sušnibždėjau
Frančeskui, kad netrukus eisime. Kaip prasidės
sumaištis žinoma.

Netrukus Džiakomas perbalo ir ėmė kosėti bei

spjaudytis putomis. Visi kardinolai puolė prie jo

93
Nuodėmingoji malda

kai jis krito ant žemės, o aš tuo tarpu išsivedžiau

Frančeską laukan ir įsėdome į karietą.

- Ką visai tai reiškia?! - sušuko vyskupas.

- Tai, kad jį nunuodijau. - tyliai
sušnabždėjau. - Dabar pavojaus debesis
atsitraukė. Bet gali užeiti naujas.
- Kaip Jūs taip galėjote?! - vyskupas
perbalo.
- Aš galiu viską. Jei reikės žudyti, kad
išsaugočiau mūsų gyvybes, tai taip ir
bus!

Vyskupas užsidengė veidą rankomis. Jis purtė

galvą ir drebėjo. Atitraukiau tas jo rankas ir
pabučiavau į lūpas. Paglosčiau pečius ir kelius.
Nenorėjau, kad jis jaudintųsi dėl to ką padariau.
Grįžome į mano namus Trasteverėje. Įvedžiau
vyskupą į vidų ir pasodinęs valgomajame įpyliau
vyno.

94
Nuodėmingoji malda

- Išgerkite. Taps lengviau.

- Kas dabar bus? - paklausė jis atsigėręs
vyno.
- Nieko. Rinks naują kardinolą turbūt. -
patraukiau pečiais. - Didelį šansą turite
Jūs… o tai mane neramina.
- Kas blogo gali nutikti jei man užvilks
skarletą?
- Daug kas. Jus gali gyvą suėsti.
Kardinolų kolegija nėra šventa kaip
Jums atrodo. Ten verda intrigos ir sukasi
milžiniški pinigai. Jums ten ne vieta.
- Aš ir nenoriu būti kardinolu. Esu
patenkintas savo esamu darbu.
- Puiku. - įpyliau dar vyno. - Nakvosite
šiąnakt pas mane. Rytoj nuvešiu Jus į
biblioteką.

95
Nuodėmingoji malda

Frančeskas sutiko su viskuo. Paglosčiau jo

skruostą. Jis nesipriešino man. Jau nebe. Galėjau
jį bučiuoti nesibaimindamas, kad ims verkti. Tad
ir apdovanojau jį aistringu bučiniu. Dabar jo
liežuvis jau šoko kartu su manuoju ir jaučiau tikrą
atsaką į savo bučinį. Išbučiavau jo skruostus ir
kaklą. Tačiau čia buvo pavojinga glamonėtis.
Nusivedžiau jį į savo kambarį ir užsirakinau.
Frančeskas priėjo prie manęs ir ėmė sagstyti
mano sutaną. Tai man patiko! Pagaliau išdrįso.
Aš taip pat padėjau jam atsikratyti drabužių.
Sutana nuslydo ant žemės. Atrišau jo marškinius
ant paleidau nukristi ant žemės. Nutraukiau
kelnes ir atsiklaupiau ant kelių prieš vyskupą.
Rankomis apglėbiau jo sėdmenis ir apžiojau jo
kotą. Čiulpiau energingai, kad jam kuo greičiau
ateitų malonumas. Vyskupui ėmė linkti keliai ir
pasodinau jį ant savo lovos.

96
Nuodėmingoji malda

Ištryniau jo išangę seilėmis ir užsilipau ant jo.

Įsiskverbiau švelniai ir atsargiai, kad nepatirtų
stipraus skausmo. Mačiau kaip pagaliau pasiėmė
savo kotą į rankas ir ėmė su juo žaisti kol jį
tvarkiau. Nors jis vis dar raudo, bet leidosi
maloninamas. Išsiliejau giliai jame ir kritau ant jo
krūtinės. Mano švęstas vanduo lai užpildo jo
vidų… o taaaip…

- Jūsų Ekscelencija, Jūs tiesiog

nuostabus! - sukuždėjau jam į ausį ir ją
lyžtelėjau.
- Juk žinote, kad tai ką darome yra labai
blogai…
- Tai kas sukelia tokį gėrį negali būti
blogai. - atsisėdau lovoje ir ėmiau
glostyti jo nuogą krūtinę. - Nustokite
galvoti apie tokius dalykus kuomet aš ir
Jūs darome vienas kitą laimingais.

97
Nuodėmingoji malda

- Deja negaliu. - atsakė vyskupas. - Aš

buvau geras studentas seminarijoje ir
geras kunigas kol tapau vyskupu. Ir
buvau išauklėtas bijoti tokių santykių.
- Aš taip pat studijavau seminarijoje. Bet
buvau pažinęs daug seminaristų šiknų. -
užsisvajojau. - Geri buvo laikai…
- Kur studijavote? - netikėtai paklausė
Frančeskas.
- Romoje. - atsakiau. - Čia gimiau ir
užaugau. O Jūs?
- Milane. Vėliau dirbau kunigu metus kol
paskyrė Perudžos vyskupu. - jis taip pat
atsisėdo ir jo rankos palietė mano kaklą
ir nuslydo ant mano krūtinės.
- Mane paskyrė pirmiau arkivyskupu,
vėliau tapau kardinolu.
- Kas jei Jus išrinks popiežiumi? - jo balse
buvo nerimo gaidelė.

98
Nuodėmingoji malda

- Kadaise labai to norėjau… bet sutikęs

Jus to nebenoriu.
- Tačiau kodėl?
- Nežinau… - nutilau kuriam laikui. -
Manau atsirado svarbesnių dalykų…
žinote, norėčiau kartu išsimaudyti.
- Bet tarnai viską supras… - išraudo
vyskupas.
- Melas - geriausia tiesa. - mirktelėjau jam
ir pradėjau rengtis.

Susitvarkęs rūbus nuėjau į tarnų kambarius ir

įsakiau pripilti vonią karšto vandens, nes
vyskupui reikia nusimaudyti. Tarnai kaip mat
išskubėjo į vonios kambarį ir virtuvę šildyti
vandens. Padėjau vyskupui apsirengti. Užvilkau
sutaną ant nuogo kūno ir padėjau užsisagstyti
visas sagutes. Susėdome prie stalo lyg niekur
nieko ir laukėme kada tarnai praneš apie paruoštą

99
Nuodėmingoji malda

vonią. Tai užtruko apie gerą pusvalandį, bet laukti

buvo verta. Liepiau tarnams eiti gulti. Daugiau jie
nebus reikalingi.

Nuvedžiau vyskupą į vonios kambarį ir ten jau

garavo karšta vonia. Vėl iš naujo atsagstėme savo
sutanų sagutes ir jos nukrito ant žemės.
Pirmiausia įlipau pats, o po to padėjau įlipti
Frančeskui. Jis atsisėdo prisiglausdamas prie
mano krūtinės nugara. Tarnai buvo padėję
staliuką su aliejais ir muilu šalia vonios.
Sušlapinau vyskupo banguotus rudus plaukus ir
išmuilavau juos. Pasklido nuostabus levandų
aromatas. Bet nesusilaikiau jo nesujaudinęs…
išsitepiau rankas su aliejumi ir paėmiau jo kotą.
Bemat mano rankose sukietėjo. Leidau sau su juo
pažaisti ir stebėti kaip vyskupas giliai kvėpuoja.
Leidau jam baigti man ant rankų ir tęsiau lėtą
prausimą. Padrąsinau jį ir mane nuprausti.

100
Nuodėmingoji malda

Maudynes baigėme po geros valandos ir

užsimetėme sutanas. Nesisagstėme, o tik
susisiautėme ir tyliai patraukėme į mano kambarį.
Ten grįžome į lovą ir užmigome. Ryte laukė
darbai. O manęs ko geri pažintis su būsimu nauju
kardinolu.

Ryte išvykome į Vatikaną. Frančeskas į

biblioteką, o aš į kardinolų susirinkimą. Čia jau
sėdėjo Leonas X ir kardinolai murmėjosi apie
vakarykščią Džiakomo mirtį. Popiežius visus
nutildė. Ir pradėjo kalbėti apie naują kardinolą iš
Milano, kurį paskyrė šiandien. Kai jis ištarė jo
vardą, vos nenualpau susverdėjęs… Stefanas de
Imondi… Kadaise būdamas arkivyskupu vos
išnešiau sveiką kailį iš jo nagų. Tuomet jis buvo
pasikvietęs mane vakarienės. Nieko blogo tame
nemačiau. Kol jis užrakino salės duris ir priėjęs
prirėmė mane prie sienos. Iš pradžių tam

101
Nuodėmingoji malda

nesipriešinau, bet kai nuplėšė nuo manęs sutaną ir

įrėmęs durklą į gerklę pagrasino mane nudėti jei
kam prasitarsiu. Tą naktį jis mane paėmė per
prievartą… Vėliau girdėjau daug gandų, kad kai
kurie kunigai iš jo nagų nebegrįžo namo, o kiti
išprotėję atsidūrė vienuolynuose.

O štai įėjo ir pats Stefanas. Aukštas,

juodaplaukis, su vešlia barzda,
penkiasdešimtmetis arkivyskupas. Kadangi
stovėjau prie durų, pasitraukiau jam vos įėjus, bet
jis mane pastebėjo pirmiausia ir jo žvilgsnyje
pamačiau degančias pragaro liepsnas. Vieno
priešo atsikratęs įgyji naują. Tik šį kartą tas
priešas daug galingesnis už senąjį… prisėdau į
savo krėslą ir tiesiog sudribau be jėgų. Jo
žvilgsnis atėmė visas jėgas. Dabar ir Frančeskui
gresia pavojus…

102
Nuodėmingoji malda

Leonas X jį pasveikino. O kas buvo toliau

kalbama - aš nieko negirdėjau. Galvojau tik apie
savo vyskupą ir mūsų ateitį, kuri bet kurią minutę
galėjo subyrėti. Mano jaunasis angelas. Nejaugi
savo sparnais sumokėsime už savo jausmus?
Stefanas ne Džiakomas. Jis pats Šėtonas žemėje.
Taip kankina jaunus kunigus, kad dauguma ir
baigia dienas jo namuose.

Baigus susirinkimui išbėgau laukan įkvėpti

gryno oro. Viduje darėsi nepakeliamai trošku.
Pasileidau bėgte link bibliotekos, sutana ir
mantellone pynėsi tarp kojų, bet skuodžiau kiek
kojos nešė. Pamatęs vienuolius ir kunigus surikau
visiems dingti iš čia. Prie stalo radau vyskupą.
Kritau ant kelių, mano mantellone išsipūtė
nugaroje, paėmiau vyskupo ranką ir pravirkau. Jis
buvo šokiruotas. Papasakojau jam viską, kas
nutiko.

103
Nuodėmingoji malda

- Ką dabar darysime? - paklausė

Frančeskas kai nutilau.
- Nežinau! - dar gailiau pravirkau. - Jis
nepasiduos kol nesužlugdys manęs, o
tuo pačiu ir Jūsų!
- Dievas Jus jau nubaudė ir atsiuntė
Stefaną… - tyliai sukuždėjo Frančeskas.
- Ko gero tai tiesa. - atsistojau. - Šiandien
baigsite darbą anksčiau. Turime eiti.
- Bet…
- Jokių “bet”. Turime pasitarti, ką
darysime. Popiežius minėjo ir Jūsų
vardą. Gali būti, jog skirs Jus kardinolu.
Tuomet nebus saldu…

Frančeskas padėjo plunksną ir nustūmė

knygas. Mes paliko biblioteką dairydamiesi ar
niekas mūsų neseka ir užsidarėme vyskupo
namuose.

104
Nuodėmingoji malda

- Argi jis drįstų kitus kardinolus žaloti? -

iškart paklausė Frančeskas kai uždariau
duris ir užrakinau.
- Tai jam nauji medžioklės plotai! -
nusitempiau jį į virtuvę. - Garantuoju,
jog kardinolo jis nėra patvarkęs. O jam
patinka tik jauni kunigai… tokie esame
tik du čia.
- Jūs ne juokais mane gąsdinate,
kardinole! - suvirpėjo vyskupas.
- Nes aš žinau, ką jis gali padaryti!
Nunuodyti jo nepavyks. Vieną kartą jis
beveik mane nunuodijo. Todėl jis itin
atsargus su maistu.
- Tuomet laikysimės nuo jo kuo toliau…
- Manau nuo šiol turite persikelti gyventi
pas mane. - tariau. - Būtina laikytis
drauge, nes po vieną mes lengvas grobis.

105
Nuodėmingoji malda

- Pritariu. Bet ką galvos visi kardinolai,

kad persikeliu gyventi pas jus?
- Tai jau mano reikalas. - atsidusau. -
Pasakysime, jog Jums panikos
priepuoliai gyvenant vienui vienam ir
trūksta tarnų.

Pabučiavau vyskupą užtvirtindamas sandorį.

Dabar svarbiausia buvo nepakliūti į Stefano
nagus. Deja, niekam pasiskųsti negalėjome ir
niekur ieškoti pagalbos nebuvo įmanoma. Dabar
turėjome gelbėtis patys…

106
Nuodėmingoji malda

FRANČESKAS
1520 AD

Roma, Italija.

Praėjo pora savaičių. Gyvenau kardinolo

namuose jau nebe kaip svečias. Kardinolas de
Imondi po kol kas nekėlė rūpesčių. O štai mane
išsikvietė pats popiežius. Jau žinojau, jog tokie
iškvietimai nieko gero nežada... Bet turėjau
paklusti. Ir paklusau.

Nuėjau į audiencijos salę, kur stovėjo keletas

kardinolų ir sėdėjo Leonas X. Tarp kardinolų
stovėjo ir Džiulianas. Jo akys išdavė
susirūpinimą.

- Frančeskai de Albino, pasitaręs su

kardinolų kolegija nusprendžiau Jums

107
Nuodėmingoji malda

skirti kardinolo krėslą. – Leonas X

šypsojosi.
- Aš... aš... – išpūčiau akis ir ėmiau visas
virpėti.- Aš tikrai... nenusipelniau šio
posto.
- Vyskupe, Jūs buvote išgirtas kai kurių
kardinolų ir nusprendžiau Jums skirti
šias pareigas. Prašau užsukti pas siuvėją
nedelsiant. Jums bus pasiūta kardinolo
uniforma.
- Kaip įsakysite, Šventasis Tėve...

Išėjęs į koridorių atgavau kvapą. Netrukus

išėjo ir kardinolai. Džiulianas tiesiu taikymu
priėjo prie manęs. Jis nuvedė mane pas siuvėją,
kuris laukė viename kambaryje.

- Jūsų Eminencija, aš tikrai netroškau viso

šito. – prabilau kai siuvėjas ėmė matuoti
mane. – Tai kažkokia klaida.

108
Nuodėmingoji malda

- Popiežius klaidų nedaro. – atsakė

kardinolas. – Būsite įšventintas kartu su
de Imondi. Tai labai garbingo pareigos ir
Jūs jų nusipelnėte.
- Tai mažiau ko norėjau... vargas man...
Ar galiu šiandien ateiti išpažinties,
kardinole?
- Žinoma. – nusišypsojo Džiulianas. –
Būsiu pirmoje klausykloje po dešine.
Dabar eisiu ir lauksiu Jūsų ateinant.

Džiulianas išėjo. Likau su siuvėju. Jis

prižadėjo paruoštus drabužius kitą savaitę. Tad
įšventinimas vyks kitą savaitę... Dabar turėsime
itin saugotis su kardinolu. Po dar kelių minučių
buvau laisvas. Nuskubėjau į Šv. Petro baziliką,
kur klausykloje manęs turėjo laukti Džiulianas.
Įėjau ir atsisėdau.

- Jūsų Eminencija, nusidėjau.

109
Nuodėmingoji malda

- Žinau. Tylėkite. – jo balsas vėl buvo

pakimęs. – Dabar tapęs kardinolu
turėsite būti itin atsargus. Nors ir
tebedirbsite bibliotekoje – turite laikytis
saugaus atstumo nuo monsinjoro de
Imondi. Po kol kas jis Jūsų dar
nepastebėjo, bet aš esu jo akiratyje, o tai
reiškia, jog ir Jūs būsite.
- Aš saugosiuosi.

Netrukus pamačiau kaip mano pusės

užuolaidos prasisvėrė ir įėjo Džiulianas.

- Jeigu kas nors pamatys, kad Jūs čia

įėjote – mus bus galas! – sušnypščiau.
- Bažnyčia pustuštė. Joje kaip ir nieko
nėra, vyskupe. Ar derėtų jau Jus vadinti
kardinolu.

Džiulianas pasilenkė ir pabučiavo mano lūpas.

Jutau kaip kaista mano skruostai ir užsidegiau

110
Nuodėmingoji malda

burną. Bet Džiulianui buvo nusispjauti. Jis

atsisėdo ant mano kelių ir prasagstė kelias sutanos
sagas prie mano tarpukojo. Prasmaukęs mano
kelnes jis išsitraukė mano penį. Dieve, ir vėl jis
stovėjo... Na, kiek galima...

Džiulianas pasikėlė sutaną ir mantellonę, o

tada pajutau kaip mano penis slysta kažkur į karštį
ir drėgmę. Kardinolas išleido tylų atodūsį ir
užčiaupė man burną savo delnu. Jis ėmė judėti ant
manęs lyg jotų ant žirgo. Ta ankšta vieta ir trintis
man kėlė neapsakomą malonumą. Norėjau rėkti iš
to kokius žaibus skraidino mano kūnu, bet abu
bijojome būti išgirsti. Jis judėjo vis greičiau ir
greičiau kol pritrynė malonumą abiem. Iš tokio
gero malonumo įkandau jam į ranką, o jo laisvoji
ranka suleido nagus į mano petį, kad net per
pellegriną jutau.

111
Nuodėmingoji malda

Kardinolas nulipo nuo manęs abu ėmėmės

tvarkytis drabužius. Džiulianas iškišo galvą pro
užuolaidą. Ir apsidairė.

- Nieko nėra arti. – tarė. – Dabar galiu

pasigirti, jog dulkinausi su kardinolu. –
jis pabučiavo mano skruostą. – Tik
nežiūrėk tokiomis šuniuko akim į mane.
- Tai Dievo namai. Mes juos išniekinome.
– nusišluosčiau ašaras.
- Jei yra seksas, reiškiasi Dievas jį sukūrė
mums. O dabar eikite paskui mane.

Abu išlindome iš klausyklos ir greitu žingsniu

patraukėme link išėjimo. Eidamas iš paskos
stebėjau, kaip jo mantellonės šleifas velkasi
pūsdamasis į šalis. Greit ir aš dėvėsiu tą patį
skarletą.

Aš grįžau į biblioteką, o jis į Vatikaną. Baigęs

darbu sulaukiau karietos prie bibliotekos kaip

112
Nuodėmingoji malda

visada. Joje manęs laukė kardinolas. Abu grįžome

į jo namus Trasteverėje. Mūsų jau laukė gausi
vakarienė. Tad nieko nelaukę sėdome prie stalo.

- Sveikinu tapus kardinolu. Užmiršau

pasveikinti. – prabilo Džiulianas.
- Dėkoju. Man tai buvo netikėta ir tikrai
šito nereikėjo. Aš buvau laimingas ir
būdamas vyskupu. – atsakiau.
- Priprasite prie naujų pareigų, kardinole.
Tai nėra taip baisu kaip atrodo iš pirmo
karto.
- Tikiuosi... – atsidusau.

Po vakarienės Džiulianas mane pasikvietė į

savo kambarį. Kai jis uždarė duris prirėmiau jį
prie sienos, jaučiau kaip kaista mano skruostai,
bet pabučiavau jį į lūpas... atsargiai ir švelniai.
Džiulianas buvo tikrai nustebintas šio poelgio.
Viešpatie, ir ką aš darau... Dar kartą pabučiavau

113
Nuodėmingoji malda

jį ir uždėjau rankas ant jo krūtinės. Drebančiais

pirštais atsegiau pellegrinos segtuką ir nuėmiau ją
nuo jo pečių. Tuomet atsegiau mantellonės
segtuką ir patraukęs žemyn leidau jai nukristi ant
žemės. Džiuliano akyse jau degė ugnelės ir jis
leidosi išrengiamas. Ėmiau atsagstyti jo sutaną ir
einant vis žemyn galop atsiklaupiau ant kelių ir
pasiekęs jo kelnes tas nusmaukiau: jo penis jau
buvo pasiruošęs. Jaučiau kaip virpu, bet atsargiai
paėmiau jį į rankas. Lyžtelėjau jo galvutę ir
pažvelgiau į jo akis – jos buvo užmerktos, o lūpos
praviros. Taip, jam tai patinka.

Kai nučiulpiau jį ir paragavau jo skonio vėl, jis

paguldė mane į lovą. Stebėjau, kaip jis išrengia
mane, kaip sagsto kiekvieną sutanos sagutę. Ir kai
jis ėmė man čiulpti atlošiau galvą ir sudejavau.
Dieve, už ką man taip gera su juo? Juk tai didžiulė

114
Nuodėmingoji malda

nuodėmė. Bet aš trokštu dar. Noriu patirti

daugiau.

Išsiliejau jam į burną ir Džiulianas mane

apdovanojo bučiniu, kuriame pajutau savo
išskyras. Tai nebuvo taip jau blogai, man visai
patiko savo skonis. Tuomet jis įsiskverbė į mane
kiek grubiau nei visada ir pajutau aštrų skausmą,
kuris ne taip jau greitai praėjo. Aaach... kaip gera
būti po juo ir matyti kaip jis dejuoja kartu su
manimi... taip nuodėminga, bet taip nuostabu. Vėl
baigiau ant savo krūtinės ir pilvo. Na, o
Džiulianas viską nulaižė iki paskutinio lašelio.

- Seksas su Jumis, de Albino, kaip visada

nepakartojamas. – prikimusiu balsu
sušnabždėjo Džiulianas man į ausį. –
Džiaugiuosi, kad tavo drovumas tirpsta
kaip ledas

115
Nuodėmingoji malda

- Man su Jumis taip pat labai gera, bet

man labai gėda dėl to, ką jaučiu.
- Nesigėdykite, kardinole. – tarė
Džiulianas. – Jūs nuostabus lovoje. Tik
Jums reikia laiko atsiskleisti visu grožiu.
- Aš dar ne kardinolas. Dar nebuvo
įšventinimo.
- Tai nesvarbu. Greitai tai įvyks, o tada jau
būsime atsargūs dėl de Imondi. Dabar jis
atkreips dėmesį į Jus, nes esate jaunas.
- To labiausiai ir bijau, kardinole...- mano
balsas ėmė virpėti.

Jis pabučiavo mano lūpas ir paglostė skruostą.

Ką gi aš jam jaučiau..? Mano jausmai buvo tokie
sumišę ir keisti. Dar niekada nepatirti. Ar tai jau
buvo meilė? Nežinau. Niekada nepatyręs kas yra
meilė – nežinojau kas tai yra. Visada mylėjau tik
Dievą. Ir žinau kokia tai meilė. Ji stipri ir

116
Nuodėmingoji malda

nuolanki. O tai ką jaučiau su Džiulianu buvo

visiškai kita. Jis buvo žmogus. Žmogus, su kuriuo
miegu ir kuris man toks artimas. Tai buvo labai
keista. Nesupratau tų savo jausmų.

Mes užmigome apsikabinę, mūsų kojos

susipynusios. Mes tapo vienu. Nors tai taip
šventvagiška. Juk tik vyras ir moteris gali tapti
vienu po santuokos, o mes juk du vyrai...
Sapnavau košmarus apie de Imondi ir Džiakomą.

117
Nuodėmingoji malda

DŽULIANAS
1520 AD

Roma, Italija.

Po savaitės.

Šiandien vyko naujų kardinolų įšventinimas.

Bažnyčioje stovėjau ir aš tarp kitų kardinolų.
Frančeskui puikiai tiko skarletas, jo nuolankios
akys žiūrėjo į mano pusę, o ne į popiežių. Buvo
susirikę tikrai labai daug žmonių, kuriems buvo
itin įdomu pamatyti du naujus kardinolus. Aš taip
pat stebėjau Frančeską. Stefanas manęs
nedomino. Jis buvo atgrasus net išvaizda: apžėlęs,
stambus ir drūtas.

Baigus ceremoniją laukė pietūs. Dabar tai

pakliuvo vargšas Frančeskas į gyvačių lizdą. Jei
jo nesuės gyvo - liksiu gyvas ir aš. Vienintelė

118
Nuodėmingoji malda

saugi vieta liko mano namai. Susirinkę

pasimeldėme prieš pradedant valgyti, bet aš
stebėjau de Imondi ir Frančeską. Juos susodino
priešais, o aš buvau pasodintas šalia Džiovanio.
Popiežius nedalyvavo atsiprašęs bloga savijauta.
Tad kardinolai ėmė kalbėtis. Pirmasis prabilo de
Imondi ir kreipėsi į Frančeską.

- Kiek Jums metų, kardinole?

- Man… aš…aštuoniolika. - Frančeskas
buvo įsitempęs ir taip norėjau jį
atpalaiduoti.
- Toks jaunas! - pakėlė taurę Stefanas. -
Tokie jauni ir daug pasiekę dažniausiai
būna homoseksualai. Ar ne, Jūsų
Eminencija?
- Tikrai ne. - Frančeskas sunkiai nurijo
valgio kąsnį. - Aš atsidavęs Viešpačiui.

119
Nuodėmingoji malda

Ir nedrįstu net galvoti apie tokius

dalykus.
- Ar tikrai? - Stefano žvilgsnis
nenusileido nuo Frančesko, tuomet
atsisuko į mane. - O ką manote Jūs, de
Lombardo?
- Aš šį postą gavau už dorą tarnystę
Dievui ir aktyvų dalyvavimą bažnyčios
politikoje. Gink Dieve, manęs tokie
dalykai nedomina, de Imondi!
Susimildamas!
- Jūsų Eminencija, nejaugi Jūs
užsipuolate mūsų jaunuosius
kardinolus? - prabilo Džiovanis. - Apie
de Albino sklandė gandai nuo
seminarijos koks jis pamaldus. Net aš
turbūt jo nenurungčiau! - jis nusijuokė.
- Nepuolu jų. - prikimusiu balsu atsakė
Stefanas. - Tiesiog manau, jog būtinas

120
Nuodėmingoji malda

amžiaus cenzas reikalingas patekti į

kardinolų kolegiją. Ar taip nemanote?
- Ne, nemanau, Jūsų Eminencija. - vėl
nusijuokė Džiovanis. - Kardinolai de
Lombardo ir de Albino puikiai tarnauja
bažnyčiai nepaisant amžiaus.
- Kas būtų jei kuris nors taptų naujuoju
popiežiumi? - neužsičiaupė tas padugnė.
- Turėtume jauną popiežių, kuris valdytų
mus labai ilgai. - atsakė Džiovanis. -
Argi tai blogai, kardinole? Popiežiais
yra buvę jaunų vyrų.
- Jaunystė - paikystė. Tokius vyrus dažnai
valdo aistros. - vis nenutilo Stefanas.
- Jokių aistrų mūsų de Albino neturi. Ar
ne, kardinole?
- Tiesa… - ne iš karto atsakė Frančeskas.
- Atleiskite, bet dar neįprantu prie tokio
kreipinio. - Kardinolas de Imondi klysta.

121
Nuodėmingoji malda

Jis nei manęs nei kardinolo de

Lombardo nepažįsta.
- Argi? - nusikvatojo Stefanas ir atsigėrė
vyno. - Kardinolas de Lombardo kadaise
būdamas arkivyskupu lankėsi Milane ir
mes gerai pažįstame vienas kitą.
Kardinole?

Pajutau kaip ėmė temti akyse ir atsistojau.

Nejaugi būsiu vėl apnuodytas?! Nieko aplink
nemačiau tik Stefano kreivą šypseną. Netrukus
pajutau Džiovanio ranką ant peties.

- Ar Jums viskas gerai, kardinole?! - jis

mane vėl pasodino į krėslą. - Kas nors
paduokite jam vandens! O Viešpatie,
nejaugi tie nuodijimai niekad
nesibaigs?!
- Štai kokia nauda iš tokių jaunų kardinolų
- jie krenta kaip lapai. - išgirdau Stefano

122
Nuodėmingoji malda

balsą ir atsigėriau vandens, kurį man

kažkas padavė.
- Tai ne nuodai… - tyliai atsakiau. - Aš
kelias paras nieko nevalgiau ir prastai
miegojau.
- Ar iškviesti gydytoją, Jūsų Eminencija?
- išgirdau Džiuzepę.
- Ne, nereikia. - atsimerkiau. - Turiu
pavalgyti ir pasijusiu geriau.

Atsisukau į Frančeską. Jis taip pat buvo

perbalęs ir išsigandęs dėl manęs.

- Tuomet valgykite! - Džiovanis į mano

lėkštę įdėjo dar du kepsnius. - Kitaip dar
teks ir Jus laidoti. Užteko mums jau ir
nunuodyto Džiakomo…
- Beje… - pradėjo Stefanas. - O kas
nunuodijo jį?

123
Nuodėmingoji malda

- Niekas nežinome. - atsakė Džiuzepė. -

Bet tas kažkas turėjo prieigą prie
virtuvės.
- Iš tiesų labai keista… - Stefano akys
kiaurai pervėrė manąsias. - Kas jei tai
kuris iš kardinolų?
- Tuomet jis turėjo turėti gerą motyvą. -
atsakė Džiuzepė. - O Džiakomas jokių
priešų neturėjo.
- Jūs tuo tikras?
- Esu visiškai tikras.

Pietūs buvo įtempti. Stefanas vis dairėsi tai į

mane, tai į Frančeską. Ir tai man labai nepatiko.
Po pietų ketinau eiti klausyti išpažinčių, bet
Stefanas vos palikus salę sustabdė mane.

- Kardinole de Lombardo, ar galiu Jus

sutrukdyti kelioms minutėms?

124
Nuodėmingoji malda

- Deja skubu į bažnyčią, de Imondi. -

nusisukau eiti, bet jis nutvėrė man už
žasto.
- Aš tik kelioms minutėms. - jutau blogį jo
balse. - Žinau, kad Jūs ir nunuodijote
Džiakomą. O ką jau kalbėti apie Jūsų
homoseksualius polinkius.
- Tą naktį aš nesikabinau Jums ant kaklo.
- sušnypščiau jam į veidą. - Tai Jūs mane
išžaginote. Įdomu ką darytų kardinolų
kolegija sužinojusi apie tai…
- Man negrasinkite, kardinole. - jo
žvilgsnis tapo beveik juodas, o balsas
pažemėjo. - Jei kam nors prasitarčiau
apie Jus ir Jo Eminenciją de Albino…
štai kas būtų įdomu pamatyti.
- Jūs nieko nežinot! - tyliai suurzgiau. -
Palikit Frančeską ramybėje!
- Arba kas? - nusikvatojo Stefanas.

125
Nuodėmingoji malda

Nespėjau nieko atsakyti, o Stefanas vėl

sugriebęs mane už žasto ėmė tempti kažkur.
Muisčiausi ir bandžiau išsilaisvinti, bet veltui.
Stefanas mane nusitempė į tuščią kambarį. Jame
tebuvo keli krėslai. Ko gero sandėliukas. Stefanas
prirėmė mane prie sienos ir skaudžiai suėmė už
smakro, kad net ėmė skaudėti dantis. Pajutau jo
bjaurų liežuvį savo burnoje ir bandžiau rankomis
jį stumti nuo savęs, bet buvau bejėgis prieš tokį
bulių.

- Tavim dėtas geriau geruoju pasiduočiau.

- sukuždėjo Stefanas. - Arba pasigailėsi
gimęs!
- Eik tu šikt, Stefanai! - surikau. - Užpisai
tu mane jau negyvai! Nori kruštis, yra
bernų kiekvienoj smuklėj, bet NEE
prisipisai prie manęs!

126
Nuodėmingoji malda

- Oho kokie žodeliai iš kardinolo šventos

burnytės! Tai vendetta, mano mielasis.
Turi sumokėti už Milaną… dabar
klaupkis!
- Kad tu apsišiktum! Nesiklaupsiu!

Stefanas trenkė man per veidą ir parklupdė per

prievartą. Mano bireta nukrito ant žemės. Po to
stebėjau kaip jis nusimovė kelnes pasikėlęs
sutaną ir išsitraukė savo kotą. Skausmas vėrė
mano dešinį skruostikaulį, jaučiau kaip karštas
kraujas varva, bet buvau jau per silpnas atsikelti.
Jis pakėlė mane nuo žemės ir kniūbsčiomis
parklupdė prie kėdės. Pajutau tik kaip buvo
pakelta mano sutana ir nežmoniškas skausmas…

Atsipeikėjau iš agonijos tik kai pamačiau jį

maunantis kelnes.

- Tikiuosi esi patenkintas, figlio di

puttana. - vis tiek dar išdrįsau pasakyti.

127
Nuodėmingoji malda

- Užsičiaupk, coglione! - suriko Stefanas

ir paėmęs mane už pečių trenkė į sieną. -
Dar išgirsiu tai iš tavo burnos, neteksi
galvos!
- Ir kaip tai padarysi? Užspranginsi bybiu
burnoj ar nunuodysi kaip visus?!

Stefanas sugriebė mane už pečių ir trenkė

mano galvą kelis kartus į sieną. Prieš paskutinį
smūgį pajutau kaip ėmė temti protas, bet nepilnai.

- Užmušiu tave! - Stefanas dar kelis kartus

patrankė mano galvą į sieną ir sugriebė
už gerklės bei ėmė mane smaugti. -
Užtat mirsi žinodamas koks mano bybys
kietas žiūrint į tave.

Viskas aptemo. Pramerkiau akis nežinau kada.

Bet Stefano jau nebebuvo. Buvau vienas tame
sandėliuke ant žemės. Galva plyšo pusiau…
paliečiau ją ir pajutau, kad plaukai pakaušyje

128
Nuodėmingoji malda

lipnūs. Pirmoji mintis buvo, kur Frančeskas.

Pabandžiau atsistoti, bet susverdėjęs atsiklaupiau.
Šiaip ne taip atsistojęs atidariau duris ir lėtai
išėjau į koridorių. Buvo dar šviesu, tad vaikščiojo
kunigai ir tarnai. Mane pamatė jaunas kunigas
juoda sutana ir persižegnojo. Pribėgęs padėjo
man išsilaikyti ant kojų.

- Viešpatie, kas Jums nutiko, kardinole?

- Ne… neatsimenu. - pamelavau.
- Tai vieno dailininko kambarys. Ką Jūs
ten veikėte?
- Neatsimenu! Parvežkite mane namo…
Trasteverė…

Daugiau nieko neatsimenu - nualpau. Prabudau

savo namuose lovoje. Mano ranka buvo laikoma
Frančesko. Jis atrodė apsiverkęs.

- Frančeskai… - tyliai prabilau.

- Kardinole… aš be Jūsų negyvensiu.

129
Nuodėmingoji malda

- Argi tai neskamba kaip meilė? - silpnai

nusišypsojau.
- Tuomet be proto Jus myliu. - jo skruostai
nusidažė raudoniu.
- Jei beprotis gali mylėti, tuomet esu
nepagydomas beprotis, kardinole.
- Greitai atvyks gydytojas. - tyliai
sukuždėjo Frančeskas. - Kas Jums
nutiko?
- Stefanas… jis mane išniekino ir vos
nenužudė… - sunkiai kalbėjau.
- Dabar jis viską žino?
- Viską… Kitas galite būti Jūs… Turite
saugotis. Stefanas daug žino.
- Neleisiu jam Jūsų skriausti, kardinole. -
Frančesko balsas virpėjo.

Už pusvalandžio atvyko gydytojas. Senyvas

vyriškis, kuris gydė tik aukšto rango didikus ir

130
Nuodėmingoji malda

dvasininkus. Frančeskas paleido mano ranką vos

tik durys sugirgždėjo.

- Jo Eminencija, Jums skilusi kaukolė. -

gydytojas konstatavo. - Neleidžiu Jums
keltis iš lovos mėnesį kol sugis kaulai.
Deja, visus darbus teks atidėti.

Gydytojui sumokėjo Frančeskas mano lieptas.

Jam išėjus Frančeskas vėl puolė prie manęs ir ėmė
bučiuoti mano rankas. Jis verkė
pasikūkčiodamas.

- Aš niekada nesustosiu laukti. Tu niekada

nesustosi tikėti. Bet Stefanas daugiau
mūsų negali liesti. Bet bent jau mėnuo
bus ramus be jo.
- Frančeskai, Jums gresia didelis pavojus
kol manęs nebus Vatikane. Siūlau ten
nevykti mėnesį, nes Stefanas Jūsų
ieškos. - tariau.

131
Nuodėmingoji malda

- Bet aš negaliu palikti savo darbo vietos.

Atleiskite, bet į darbą vyksiu. - papurtė
galvą Frančeskas.
- Ach… mano galva. - susiraukiau pajutęs
skausmą. - Turbūt dabar kankinsiuosi
ilgai su galvos skausmu. Pabučiuokite
mane, Frančeskai.

Frančeskas atsiklaupė ir pabučiavo mano lūpas

labai atsargiai. Tą dieną suvokiau, kad beprotiškai
myliu Frančeską. Myliu labiau nei Dievą. Labiau
nei bet ką šioj žemėj. Dėl jo galėjau paaukoti
viską. Dėl to paaukojau savo kūną, kad tik
Stefanas nelystų prie jo. Tik deja negaliu nieko
padaryti, kad apsaugočiau mus. Aš jau vos
nemiriau, o pagalvojęs, kad ten galėjo būti
Frančeskas pajutau ašaras ant skruostų.

132
Nuodėmingoji malda

- Kas nutiko, kardinole? - Frančeskas

atsargiai nušluostė ašaras nuo prakirsto
skruosto.
- Ten galėjote būti Jūs… Man tapo baisu
pagalvojus apie tai.

Jis įlipo į lovą ir prigulė šalia manęs.

Nepajutome kaip užmigome, nors buvo dar
ankstyvas vakaras. Bet mums abiem reikėjo
poilsio. Sapnavau košmarus apie Stefaną. Jie
neleido man ilsėtis…

133
Nuodėmingoji malda

FRANČESKAS
1520 AD

Roma, Italija.

Dienos slinko lėtai. Bet Džiulianas sveiko.

Gydytojas atvykdavo savaitėje kartą patikrinti jo
galvos ir pradžiugindavo žinia, kad jis greit
pasveiks. Tačiau man niekaip nėjo iš galvos kaip
Stefanas galėjo taip sužaloti Džiulianą.

- Stefanas de Imondi yra toks. – atsakė

Džiulianas. – Pasakojau kaip jis kankina
jaunus kunigus, kad jie arba iš viso
dingsta nuo žemės paviršiaus, arba
išprotėja. Tai, kad man suskaldė kaukolę
dar niekai... Galėjo baigtis blogiau.
- Jis galėjo Jus užmušti. – pravirkau. – Tai
negali tęsti amžinai. Turime pasakyti
viską popiežiui.

134
Nuodėmingoji malda

- Nebūkite kvailas, kardinole. –

nusišypsojo Džiulianas. – Tuomet jis
pasakys popiežiui apie mus. Tad jis turi
visas teises mus šantažuoti kiek geis jo
juoda širdis.
- Bet juk turi būti išeitis. – įsikniaubiau į
jo petį. – Taip tęstis negali.
- Deja... – atsiduso Džiulianas. – Būtent
dėl to ir buvau prieš, kad taptumėte
kardinolu. Nenorėjau Jūsų įvelti į šį
gyvatyną.
- Nejaugi popiežius nežino, kas dedasi už
jo nugaros?
- Manau, kad jis puikiai viską žino.
Tačiau jam nusispjauti. Leonas X yra
palaidūnas ir jam tiesiog nerūpi.
- Man metas į darbą. – tariau išlipęs iš jo
lovos.
- Būkite atsargus. Melsiuosi už Jus.

135
Nuodėmingoji malda

Pabučiavau jį į kaktą ir išvykau į Vatikaną.

Sėdėti prie knygų buvo nuobodu ir jaučiausi
nekaip žinodamas, kad de Imondi kažkur vaikšto
nenubaustas, už tai ką padarė Džiulianui. Kalbant
apie vilką, vilkas čia. Nežinau ko jam prisireikė
bibliotekoje, bet atsivilko jau po pietų. Nekenčiau
to vyro, nors neapykanta yra nuodėmė. Gailėjausi
už savo jausmus, bet jų pakeisti negalėjau.

- Laba diena, kardinole de Albino. – jis

apsimestinai apžiūrinėjo knygas. – Ar
nenusibosta visą dieną sėdėti tarp
dulkių?
- Sakykite ko norėjote. – iškart ėjau prie
reikalo. – Ieškote kokios nors knygos?
- Ne visai... – jo juodų akių žvilgsnis
pervėrė mane kiaurai ir sudrebėjau. –
Norėjau pasikalbėti su Jumis.

136
Nuodėmingoji malda

- Deja, bet mes neturime apie ką kalbėtis.

Mes ne draugai.
- Bet ir ne priešai?
- Drįsčiau su šituo nesutikti. – tuomet
ėmiau kalbėti pašnibždomis. – Aš žinau,
kad Jūs kaltas dėl kardinolo de
Lombardo sužalojimų.
- Tikrai? – jis pakėlė antakį ir
apsimestinai vaidino nustebusį. – Jis
buvo labai nemandagus ir neklusnus.
Manau kunigai negali taip elgtis kaip jis.
- O kelti ranką prieš kitą gyvybę manote
derama? – sušnypščiau.
- Mes galėtume būti draugais jei ne Jūsų
charakteris. Kardinole, galite užsitraukti
bėdą kalbėdamas tokius dalykus.
- O Jūs neužsitrauksite bėdos savo
poelgiais?

137
Nuodėmingoji malda

- Drąsūs žodžiai. Man patinka. – Stefanas

nusišypsojo. – O Jūs tikrai toks
pamaldus, kaip visi kalba?
- Manau neprivalau aiškinti visiems savo
tikėjimo stiprumo. – sunėriau rankas ant
krūtinės.
- Oi drąsus esate, kardinole. Bene
skarletas Jums įkvėpė drąsos?
- Galbūt... – jaučiau, kad raustu. – O gal
yra ir kitų dalykų.
- Būtų įdomu sužinoti, kas Jums įkvepia
tiek drąsos.
- Kardinole, mes visi turime ir savo
gyvenimus be bažnyčios. Ir apie tai
neprivalau niekam teisintis. Mano
teisėjas yra vienas Dievas. Ne Jūs.
- Tikiuosi Dievas išklausys Jūsų maldas ir
atleis Jums už visas nuodėmes.

138
Nuodėmingoji malda

- Jokių nuodėmių aš nedarau. Esu

nuolankus ir pamaldus. To užtenka
Viešpačiui. O dabar jeigu galiu
atsiprašysiu. Turiu darbo.
- Nebetrukdysiu Jūsų tuomet. Laimingos
dienos pabaigos.

Stefanas išėjo ir likau vėl tarp knygų. Įkvėpiau

oro, kurį buvau sulaikęs. Kai papasakosiu viską
Džiulianui jis manimi didžiuosis. Nežinau iš kur
gavau tiek drąsos stoti į akistatą su tuo nevidonu.
Bet laimei jis nieko man nepadarė. Viešumoje
matyt laikosi taisyklių. Bet jei sutikčiau jį kur
nors kitur – jaučiu geruoju man nesibaigtų... kaip
ir Džiulianui.

Darbus nudirbau anksčiau nei galvojau

baigsiąs. Ir išsikviečiau karietą. Lauke jau buvo
žvarboka ir užsimoviau savo pirštines. Dabar jos
jau buvo nebe purpuro spalvos, bet skarleto. Ir

139
Nuodėmingoji malda

naujas žiedas puošė mano dešinę ranką. Vis dar

nesitikėjosi, jog esu kardinolas ir ateityje rinksiu
naują popiežių. O gal balsuos ir už mane? Nuo tos
minties nupurtė. Tikrai šito netrokštu.

Kai karieta atvyko, įsėdau ir pasakiau vežikui

kur mane vežti. Grįžęs namo iš karto nuskubėjau
pas Džiulianą. Jis gulėjo lovoje kaip ir ryte.
Pabučiavau jį į lūpas. Papasakojau apie
susidūrimą su Stefanu ir Džiulianas mane pagyrė,
kad atsilaikiau ir nepasidaviau jo provokacijoms.

- Bet būkite atsargus. – tarė Džiulianas. –

Dabar svaidosi žodžiais, vėliau
svaidysis kumščiais. Patikėkite ir man
taip buvo.
- Daugiau to nebus. Mes saugosimės,
brangusis.
- Kaip gera girdėti tokius žodžius ir Jūsų
meilios burnos. Myliu Jus, kardinole.

140
Nuodėmingoji malda

Tikrai nieko niekada taip nemylėjau

kaip Jus. Dėl Jūsų padarysiu viską, kad
būtumėte laimingas. Supratau, kad
myliu Jus jau tą pirmą lietingą dieną
Perudžoje.
- Aš taip pat... – nuraudau. – Kažkoks
žaibas trenkė jau tada... Tik negalėjau
suprasti koks tai jausmas ir ką daryti.
- Dabar žinote. – kardinolas mane
pabučiavo. – Tereikia nebijoti mylėti.
- Bet mūsų padėtis verčia bijoti...
- Žinau...- Džiulianas atsiduso. – Bet mes
kaip nors išsaugosime savo paslaptį.
- Priklausau aš tau, kai tave matau. Visą
kūną užlieja saldus jaudulys. Pažadink
aistrą manyje, liepsnoki meilės ugnyje.
Čia mūsų niekas nematys. Tik tau ir man
šita naktis. Mes jau apsvaigę lyg girti. O
bučiniai tokie karšti. Lai bus tai mūsų

141
Nuodėmingoji malda

paslaptis. Saldi meilės naktis. –

padeklamavau kažkokį eilėraštį jam.
- Oho, kardinole, nesitikėjau tokių žodžių
iš Jūsų. – Džiulianas griebė mane už
sprando ir įsisiurbė į lūpas. – Aš trokštu
Jūsų, kardinole...

Atsegiau pellegriną ir mantellonę. Leidau jam

atsegti mano sutanos sagas. Godžios jo lūpos
iškart ėmė čiulpti mano spenelį. Suaimanavau iš
malonumo ir paglosčiau jo nugarą bei sprandą. Jis
nuvilko visus mano drabužius ir dar godžiau ėmė
čiulpti mano penį. Kelias dienas mes to
nedarėme, tad buvo itin gera jausti vėl vienas kitą.

Netrukus jis įtrynė mano išangę seilėmis ir

įslydo į mane, energingai, bet švelniai. Įsikandau
pagalvę į dantis ir rėkiau iš malonumo
tikėdamasis, kad pagalvė sugers mano aistros
šauksmus. Baigėme kartu ir galėjau jausti jo

142
Nuodėmingoji malda

spermą giliai manyje. Ji degino lyg ugnis, bet man

tai patiko. Tikiuosi niekas negirdėjo kaip rėkiau į
pagalvę? Viešpatie, noriu dar. Leisk man patirti
dar ir dar kartą šią ekstazę, kurios nesukelia
maldos.

Gulėjome kartu apsikabinę kai išgirdome

beldimą į duris. Aš šokausi iš lovos. Bet tarnaitė
nėjo vidun, tiesiog pranešė, kad vakarienė
paruošta.

Džiulianas dar negalėjo atsikelti iš lovos, tad aš

apsirengiau ir nuėjau pavalgyti, o jam atnešė
maistą į lovą. Vienam vakarieniauti buvo
nuobodu. Valgiau greitai, nes norėjau grįžti pas
mano mylimąjį. Troškau praleisti su juo kuo
daugiau laiko. Tad baigęs valgyti nuskubėjau pas
Džiulianą. Jis taip pat jau buvo pavalgęs. Įlipau į
lovą pas jį ir išbučiavau jo lūpas dar kvepiančias
vynu.

143
Nuodėmingoji malda

- Kaip vakarienė? – paklausė Džiulianas.

- Be Jūsų ji neteko skonio...
- Greitai pasveiksiu ir vėl galėsime
bendrauti prie vieno stalo. Gydytojas
sako, jog mano kaukolė puikiai gyja ir
labai greitai galėsiu atsikelti iš lovos.
Man jau nusibodo gulinėti. Be to smalsu
kas Vatikane dedasi.
- Ten nieko ypatingo. – atsakiau. – Tik
Stefanas de Imondi kaip vaiduoklis visur
vaidenasi ir kiša savo trigrašį kur
nereikia. Ar nebijosite grįžti vėl šalia jo?
- Aš neturiu pasirinkimo... – atsiduso
Džiulianas. – Turėsiu toliau gyventi...

Apkabinau jį ir kartu užmigome. Manęs

daugiau nekankino sapnai. Dabar man patiko
sapnuoti nuogą Džiulianą ir žinoti, jog realybėje
viskas daug geriau.

144
Nuodėmingoji malda

DŽIULIANAS
1520 AD

Roma, Italija.

Kelios savaitės praėjo bemat su Frančesku,

kuris mane slaugė visą laiką. Gydytojas leido
keltis iš lovos ir galėjau grįžti į Vatikaną. Bet ar
to norėjau? Tikrai ne. Vėl į tą gyvatyną... Ryte
atsikėliau iš lovos ir galva nebeskaudėjo kaip
kelias savaites. Matyt kaulai sugijo. Prakeiktas
Stefanas.

Nuvykome kartu į Vatikaną su Frančesku. Jis

nuėjo į biblioteką, o aš į susirinkimo salę. Mane
pamatę visi kardinolai nutilo ir atsisuko
pasižiūrėti į mane lyg būčiau vaiduoklis.

145
Nuodėmingoji malda

- Sveikas sugrįžęs, Jo Eminencija. – tarė

Džiovanis. – Taip niekas mums ir
nepasakė kas Jums nutiko.
- Man... – pastebėjau de Imondi žvelgiantį
į mane. – Parkritau ir susiskaldžiau
kaukolę... Tai dėl to, kad mažai valgiau
ir miegojau.
- Tuomet turėsite daugiau valgyti,
kardinole. – prabilo Leonas X iš savo
krėslo.
- Žinoma, Šventasis Tėve. – nuėjau prie jo
ir pabučiavau jo žiedą.
- O kur kardinolas de Albino? –
nusistebėjęs apsidairė popiežius.
- Jis gavo naujų knygų, tad jam teks
ilgokai pabūti bibliotekoje. – atsakiau.
- Aaa... Gerai. Jis tikrai labai atsakingai
žiūri į savo pareigas. – palinksėjo
popiežius. – Na, o dabar sėskite.

146
Nuodėmingoji malda

Visi susėdome į savo krėslus. Kalbėjome apie

įvairiausius rūpesčius, kurie manęs nedomino.
Mačiau, jog Stefanas nenuleidžia akių nuo manęs.
Tai mane vedė iš pusiausvyros. Po susirinkimo
visi išsiskirstėme kas sau. Ketinau eiti į biblioteką
pas Frančeską, bet jau lauke išgirdau už nugaros
Stefano balsą.

- Atsigavote kaip katinas. Devynias

gyvybes turi, kardinole? – jis juokėsi iš
manęs.
- Duokite man ramybę. – atsisukau ir
piktai jam atsakiau.
- O kur skubate? Pas savo meilužį į
biblioteką? Kekšius.
- Ne Jūsų reikalas.
- Nepamokiau mandagumo... – jis
caktelėjo liežuviu. – Oi, negerai, kad taip

147
Nuodėmingoji malda

elgiatės. Vieną dieną skaudžiai

nudegsite.
- Ne Jums mane teisti, kardinole. O dabar
atsiprašysiu. Skubu į biblioteką naujos
knygos.
- Skubėkite kol galite...

Greitu žingsniu nuskubėjau į biblioteką. Ten

Frančeskas sklaidė naujas knygas. Bibliotekoje
nieko daugiau nebuvo tad priėjęs paliečiau jo
pečius ir pamasažavau. Jis buvo įsitempęs.

- Jūs įsitempęs, kardinole. – sukuždėjau

jam į ausį. – Šiąnakt teks atsipalaiduoti.
- Dėl to, kad turiu daug darbo. Naujas
knygas reikia sukataloguoti ir sudėti į
lentynas. – atsakė Frančeskas.
- O kas jei... aš Jums padėčiau
atsipalaiduoti čia?

148
Nuodėmingoji malda

- Gink Dieve! – Frančeskas išraudo. – Bet

kas gali mus pamatyti.

Pasodinau Frančeską į kėdę ir pakėliau jo

sutaną aukštyn. Pats atsiklaupiau ant kelių ir
prasegiau jo kelnes. O taip, jis jau buvo
susijaudinęs ir pasiruošęs tam ką jam darysiu.
Paėmiau į rankas jo kotą ir apžiojau. Rankomis jį
smaukiau žemyn ir aukštyn. Jaučiau kaip mano
burnoje jis dar labiau sukietėja. Čiulpiau jį
pasigardžiuodamas ir mano ranka nuslydo ant jo
sėklidžių, kurias švelniai ėmiau masažuoti.
Frančeskas tyliai dūsavo atlošęs galvą, o jo
rankos glostė mano galvą taip švelniai, kad net
pats susijaudinau.

- Bravo. Bravo! – išgirdau Stefano balsą ir

plojimus. – Pagaliau turiu visus
įrodymus, kuo užsiima jaunieji mūsų
kardinolai.

149
Nuodėmingoji malda

Vos neužspringau išgirdęs tą bjaurų balsą

bibliotekoje. Greitai uždengiau Frančeską sutana
ir atsisukau į Stefaną. Dabar tai prisidirbome...
įklimpome iki ausų. Stefanas mus nutvėrė darant
tai, ko nereikėjo niekam matyti. Bet nenorėjau
pasiduoti jo šantažui.

- Lyg nebūtumėt tokių matęs ar daręs. –

atsistojau ir pasilyginau sutaną. – Nė
nebandykite kam nors prasižioti.
- Arba kas? – šypsojosi Stefanas. –
Nunuodysite, kaip ir kardinolą de
Adorno?
- Aš jo nenuodijau. – atsakiau griežtai.
- Na jau. Melas yra nuodėmė, kardinole.
Bet ką aš čia kalbu... Jūsų nuodėmės
daug didesnės nei nekaltas melas. –
Stefanas priėjo arčiau.
- Sakykite ko norite už tylą. – tariau.

150
Nuodėmingoji malda

- Labai daug, kardinole. Vargu ar turėsite

tai ko noriu... Bet... – jis vaidino
galvojantį. – Pirmiausia noriu Jūsų savo
guolyje.
- Šito nebus niekada. – sušnypščiau ir
uždėjau ranką ant Frančesko peties. –
Tam, kad galėtumėte mane nugalabyti?
- Argi galiu nužudyti tokį svarbų asmenį
bažnyčiai? – nusijuokė Stefanas. – Ir
Jūsų rūmų Perudžoje. Tai tik
smulkmena.
- Gerai. Gausite tuos rūmus. Bet manęs nė
nesvajokite.
- Dar pamatysime kas pats atšliauš į mano
lovą....

Tai taręs jis išėjo iš bibliotekos. Pro jį praėjo

keli kunigai, kurie skubėjo į biblioteką ir atgavęs
kvapą prisėdau šalia Frančesko ant kėdės.

151
Nuodėmingoji malda

- Ką dabar darysime, kardinole? –

sušnibždėjo Frančeskas.
- Nežinau... Jis pavojingas kaip įsiutęs
liūtas. Nežinau net kuo tai baigsis... –
atsakiau jam taip pat pašnibždomis.
- Aš neištverčiau jei jis Jus nuskriaustų
vėl. – Frančeskas užsidengė akis
rankomis. – Siaube, į ką aš įsivėliau! Juk
buvau paprastas vyskupas savo
paprastoje bažnyčioje ir gerai gyvenau...
iki šiol.
- Jūs norite pasakyti, kad gailitės... mane
pamilęs? – pajutau kaip kažkas lyg ietis
pervėrė mano širdį.
- Ne. Dėl šito nesigailiu, kardinole. –
Frančeskas užsidengė savo burną. –
Niekada šito nesigailėčiau. Gailiuosi tik
įsivėlęs į šitą intrigą.

152
Nuodėmingoji malda

- Jau sakiau, kad valdau intrigų meną. –

nusišypsojau. – Kaip nors
susitvarkysime su de Imondi. O dabar
turiu Jus palikti. Nesirūpinkite dėl nieko.

Tai taręs palikau biblioteką. Neturėjau jokių

idėjų kaip užčiaupti Stefaną, bet turėsiu sugalvoti.
Amžinai jis netylės. Perudžos rūmai jo neužtildys
ilgam. Turėsiu arba savo noru jam atsiduoti ir
iškentėti viską ką skiria man Viešpats, arba mirti
kartu su Frančesku. Nė vieno iš šitų scenarijų
netroškau. Bet kol jis džiaugsis naujais rūmais,
mes turėsime laiko apgalvoti, ką daryti toliau.

Grįžau į Vatikaną ir patraukiau vėl į salę, kur

laukė kardinolai. Laukė dar vienas susirinkimas.
Bet man ne jis buvo galvoje... Mano mintys vis
sukosi apie Frančeską ir mūsų laimę. Taip karštai
jį mylėjau, kad net bloga darėsi nuo tos meilės.
Atsisėdau į savo krėslą kaip visada ir

153
Nuodėmingoji malda

susimąsčiau. Nekreipiau dėmesio į kitus

kardinolus. Man nerūpėjo jų bėdos, finansai ir
kitas šūdas. Stefanas netrukus irgi įėjo, jo šypsena
ir žvilgsnis pasiekė mano akis. Bet nusukau jas
nuo jo ir apsimečiau besimeldžiąs. Popiežius
netrukus atėjo ir pradėjome naują susirinkimą.
Nesiklausiau kaip visada ir nesitraukiau į
pokalbius. Išsėdėjau tą valandą paskendęs savo
mintyse.

Po susirinkimo laukė pietūs. Nesijaučiau nei

alkanas, nei nusiteikęs vėl ten sėdėti su visais tais
seniais. Bet privalėjau eiti kartu. Ant stalo garavo
tiek skanių patiekalų, bet neturėjau apetito.
Džiovanis vėl prisėdo prie manęs. Netrukus
pasirodė ir Frančeskas. Mano širdis suspurdėjo
kai pamačiau jį. Jis buvo irgi perbalęs ir
susirūpinęs. Atsisėdo laisvoje vietoje toliau nuo
manęs.

154
Nuodėmingoji malda

- Kaip sekėsi Jums su naujomis

knygomis? – Luka paklausė Frančesko
vos jam įėjus.
- Puikiai. – atsakė Frančeskas. – Jau
baigiu jas sukataloguoti ir sutvarkyti.
- O Jūs, de Lombardo, ar jau geriau
jaučiatės? – paklausė manęs Luka.
- Taip. Galva jau nustojo skaudėti ir galiu
grįžti prie darbų. – atsakiau jam.
- Tad valgykite, kardinole. – tarė
Džiovanis ir įdėjo man dar vieną kepsnį.
– Kitaip gausite galą. O mums reikia
jaunų galvų šičia.
- Dėkoju už rūpestį, de Frontiero. –
nusišypsojau. – Nuo šiol labiau
rūpinsiuosi savimi.

Pietūs baigėsi už geros valandos. Palikau salę

ir vėl susidūriau su de Imondi. Prisiekiu pajutau

155
Nuodėmingoji malda

pykinimą vien pažvelgęs į jo riebų snukį. Šlykštus

tipas.

- Kardinole, kviečiu Jus šiąnakt į mano

rūmus. Lauks vakarienė. Prašau atvykti.
– tarė Stefanas.
- Jokių būdu. – papurčiau galvą. – Turiu
reikalų namie.
- Žinau aš tuos Jūsų reikalus. –
pikdžiugiškai nusišypsojo. – Reikalauju.
Jei neatvyksite... popiežius sužinos
gražių dalykėlių apie jus...
- Kam aš Jums reikalingas? Aš tetrokštu
ramybės, o Jūs ją drumsčiate.
- Ramybė amžinai netruks, kardinole. Tad
atvykite vienas.

Stefanas mane paliko vieną koridoriuje.

Turėsiu vykti...

156
Nuodėmingoji malda

Vakare su Frančesku grįžome namo.

Papasakojau jam viską ir Frančeskas nusiminė.
Pabučiavau jį lyg paskutinį kartą ir nuraminau.
Kad ir kas nutiktų šią naktį...

Apie aštuntą vakaro išvykau į de Imondi

rūmus. Jie buvo visai netoli nuo manųjų. Įėjęs
pamačiau, jog jokių dvasininkų čia nebuvo. Tik
kurtizanės ir tarnai, jauni berniukai. Vaje, juk čia
bus orgija ne kitaip... Ir tie jaunuoliai skaudžiai
nukentės. Stefanas mane pasitiko ir skaudžiai
sugriebė už plaukų.

- Sveikas atvykęs, kardinole. Šį vakarą

bus tikrai smagu. – nusijuokė savo
bjauriu juoku. – Mes Jūsų laukėme...

Prie mūsų priėjo viena kurtizanė, bet aš ją

atstūmiau, neturėjau jokio potraukio kekšėms. Aš
mylėjau tik Frančeską. Stefanas nusitempė mane
prie sofos ir skaudžiai pastūmė, kad nukritau ant

157
Nuodėmingoji malda

jos. Jis prisėdo šalia ir vėl sugriebė mane už

plaukų taip skaudžiai, kad net išleidau dejonę.

- Štai taip, kekšiau, šiąnakt pajusi ką

reiškia tokiu būti.
- Kad su degtum pragare už šitai! –
surikau.

Jo šlykščios lūpos palietė mano kaklą ir pajutau

jo dantis. Skausmas buvo stiprus, bet galėjau
kentėti. Žinojau, jog liks mėlynės... Apkandžiojęs
mane atsegė mano pellegriną ir numetė ant
žemės. Tuomet ėmėsi mano mantellonės segtuko
bei sutanos sagų. Nuvilko viską nuo manęs ir
nuplėšė marškinius. Ach, kaip aš grįšiu namo be
marškinių? Nutraukė mano kelnes ir paėmė mano
kotą į rankas. Savaime suprantama manęs nė kiek
netraukė jis ir man nestovėjo.

Stefanas trenkė man per veidą ir paguldė ant

sofos. Pats prasisegė sutaną ir išsitraukė savo

158
Nuodėmingoji malda

kotą. Sugrūdo man į gerklę ir įsakė čiulpti, o jei

bandysiu įkąsti sakė nudės mane ir nesuks galvos
ką galvos kardinolų kolegija. Užsimerkiau ir
dariau tai ką jis liepė man daryti. Jo sperma buvo
pasišlykštėtina, bet vėl trenkęs per veidą liepė
nuryti. Nurijau ir tetroškau apsivemti. Bet
Stefanas sugriebė mano smakrą ir papurtė.

- Šaunuolis. Taip ir turi būti. – tarė

Stefanas.
- Kad tave velniai nujotų, cazzo. –
sušnypščiau.

Už keiksmus man jis vėl trenkė per veidą. Šį

kartą skaudžiau nei prieš taip. Vėl negalėsiu
pasirodyti Vatikane to po ką jis man padarys.
Stefanas tada grubiai pervertė mane ant pilvo ir
be jokių ceremonijų sugrūdo savo kotą į mane.
Skausmas buvo sunkiai toleruojamas, surikau iš
kančios ir pajutau kaip karštos ašaros ėmė bėgti

159
Nuodėmingoji malda

mano skruostais ir kristi ant sofos. Rankomis

įsikibau į sofos kraštą ir troškau, kad tai greičiau
baigtųsi. Stefanas dulkino mane greitai ir nuolat
tampė man už plaukų. Bet tai buvo ne pabaiga...

Baigęs manyje ištraukė savo įnagį iš mano

šiknos ir vėl pervertė mane ant nugaros.
Negalėjau žiūrėti į jo snukį... tiesiog norėjau
namo pas Frančeską... į jo mylinčias rankas. Bet
Stefanas manęs nepaleido.

- Ar dabar esi patenkintas, prakeiktas

išgama! – surikau.
- Dar kartą tai išgirsiu iš tavo burnos... –
jis sugriebė mane už plaukų ir skėlė
antausį.
- Vieną dieną tu atsakysi už tai.
- Tikrai? – Stefanas nusijuokė. – Manau,
kad viskas bus atvirkščiai – tu atsakysi
viską.

160
Nuodėmingoji malda

- Užsikrušk, ožy! – surikau vėl.

Stefanas tokio įžeidimo nepriėmė ir paėmęs

peilį nuo grindų, kuris velnias žino iš kur atsirado,
įrėmė man į gerklę. Iš pradžių tik vedžiojo aplink
mano Adomo obuolį, vėliau pajutau aštrius
ašmenis įbrėžiančius man po skruostu. Jis nulaižė
mano kraują ir toliau peilių vedžiojo mano kaklą,
vėliau nuslydo krūtine bei pilvu. Tačiau daugiau
manęs nebežalojo su peiliu. Už plaukų mane
nusitempė ant žemės ir virve pririšo mano ranką
prie sofos.

Jis ir toliau mane dulkino... ta agonija tęsėsi

valandų valandas. Buvau mušamas visur kur
pakliuvo ir nežinau ar nenurovė visų mano
plaukų. Tačiau niekam šitame kambaryje tai
nerūpėjo. Jo net nedomino tie jauni berniukai,
kurie buvo kažkur mano amžiaus. Visą jo
„dėmesį“ gavau aš.

161
Nuodėmingoji malda

Tik ėmus švistis visi ėmė skirstytis. Buvau nei

gyvas, nei miręs. Stefanas numetė mano
drabužius ant matęs ir liepė dingti kuo greičiau.

- Dabar mes beveik atsiskaitę, kekšiau. –

tarė Stefanas. – Tačiau aš stebėsiu tave
kaip vanagas...

Nebuvo tokios vietos, kuri neskaudėtų...

Sunkiai atsistojau ir kuo greičiau ėmiau rengtis.
Mano karieta jau laukė manęs. Matyt Stefanas ją
iškvietė. Įlipau į vidų ir užsimerkiau. Pagaliau ta
kankynė baigėsi. Ką galvos Frančeskas mane tokį
pamatęs? Kaip jam reikės jaustis? Mano meile...
aš myliu tik tave ir kentėjau tik dėl tavęs...

162
Nuodėmingoji malda

FRANČESKAS
1520 AD

Roma, Italija.

Negalėjau užmigti visą naktį. Jaudinausi dėl

Džiuliano. Taip jaudinausi, kad kelis kartus
buvau apsivėmęs. Tik paryčiais išgirdau arklius
lauke ir išbėgau laukan lyg vejamas. Džiulianas
lėtai lipo iš karietos, kol galop parkrito ant žemės
ir apsivėmė. Puoliau prie jo ir surikau vežikui kuo
greičiau kviesti gydytoją. Vežikas strimgalviais
nubėgo palikęs karietą. Jį ko gero nunuodijo tas
žaltys Stefanas! Pripuolęs prie jo bandžiau
pakelti, bet jis susisuko į kamuoliuką ir visas
virpėjo lyg drugio krečiamas.

Po kelių minučių atbėgo vežikas ir pasakė, jog

nusiuntė tarnaitę ieškoti gydytojo, o jis būdamas
stiprus vyras pakėlė Džiulianą ant rankų ir ėmė

163
Nuodėmingoji malda

nešti į rūmus. Aš nubėgau iš sakos nešinas jo

mantellonės šleifu. Atrodėme lyg kokia
fantasmagoriška vestuvių ceremonija iki jo
kambario. Įsakiau jį paguldyti į lovą ir įleisti tik
gydytoją. Vežikas atrodė persigandęs, bet išėjo ir
paliko mus vienus. Puoliau prie Džiuliano, bet jis
buvo apalpęs ir man teliko nušluostyti vėmalus
nuo jo burnos. Negalėjau įsivaizduoti, kad jo
neteksiu per Stefaną.

- Nepalikite manęs, kardinole. -

sukūkčiojau. - Aš vienas tame gyvatyne
žūsiu kaip ir Jūs.

Po valandos atvyko gydytojas. Teko išrengti

Džiulianą ir tai ką pamačiau mane išgąsdino ne
juokais. Jo visa krūtinė ir šonai buvo nusėti
mėlynėmis, o dešinį skruostą taip pat puošė
mėlynė bei kruvinas įbrėžimas ant kaklo. Kraujas
buvo jau sudžiūvęs. Stefano darbas… Gydytojas

164
Nuodėmingoji malda

manęs paklausė ką visa tai reiškia, bet sumelavau,

kad nieko nežinau. Patikrinęs jo pulsą ir
apžiūrėjęs nustatė, kad jis buvo apnuodytas. Ir
liepė laukti ryto. Išgyniau gydytoją nors jis
nenorėjo išeiti. Liepiau tarnams čia nekišti nosies
kol aš pats neišeisiu. Ir puoliau prie Džiuliano.
Švelniai jį purčiau lyg skudurinę lėlę kol jis
atmerkė akis. Bet jose gyvybė geso…

- Ar gėrėte ką nors pas de Imondi?! -

paklausiau, bet Džiulianas tik vos vos
palinksėjo galva. - Ar jis Jus nuskriaudė?
- jo galva nežymiai palinksėjo ir vėl
nusviro ant mano rankų.

Viešpatie, neleisk jam mirti! Neatimk jo iš

manęs! Džiulianas tai viskas ką turiu šiame
pasaulyje. Ašaros pabiro į Džiuliano juodus
plaukus. Dar kartą jį papurčiau, jis sunkiai atgavo
sąmonę ir negalėjo jos išlaikyti.

165
Nuodėmingoji malda

- Dabar padarysim taip, mylimasis… -

nusišluosčiau ašaras. - Turėsi išsivemti.
Aš tau neleisiu mirti! Girdi?!

Deja, jis nieko neatsakė. Nutempiau jį iki lovos

krašto. Papurčiau jį dar kartą ir pražiodinau.
Stefanai, ką tu pridirbai! Žalty, degsi pragare!
Sukišau savo pirštus kuo giliau jam į gerklę.
Džiulianas atgavo sąmonę ir sužiaukčiojęs dėjo
šliauką ant grindų. Vynas! Žinoma!

- Vemk viską! - surikau. - Viską iki

paskutinio lašo!

Jo akys pažvelgė į mane, bet ir vėl užsimerkė.

Ach, Džiulianai, turi gyventi. Nepasiduok! Dėl
manęs! Vėl išžiodinęs sugrūdau pirštus į gerklę
kol jis vėl apsivėmė. Kartojau tai gal dešimt kartų
kol jis ėmė vemti skrandžio sultimis. Nuvaliau
lūpas paklode. Tuomet paguldžiau atgal į lovą ir
pabučiavau jo skruostą.

166
Nuodėmingoji malda

- Štai taip. Dabar kovokite. Nepasiduokite

nuodams. Aš myliu Jus! - apkabinau jo
pečius ir verkiau.

Tarnai kelis kartus barškino į duris, bet gyniau

juos šalin. Nenorėjau, kad kas nors mums
trukdytų. Valandos slinko lyg dienos. Kol galop
Džiulianas atsimerkė ir jo ranka palietė manąją.
Pabučiavau jo ranką ir nusišypsojau.

- Jūs atsibudote. Jūs gyvensite! -

nudžiugau. - Meile mano, Jūs su
manimi!
- Atleiskite man… - sušnibždėjo
Džiulianas.
- Už ką?! Jūs nieko nepadarėte man blogo.
- Už tai, kad… išvažiavau pas Stefaną….
- Tai niekis. Svarbiausia, kad Jūs gyvas. -
pabučiavau jo lūpas. - Ar ten gėrėte
vyno?

167
Nuodėmingoji malda

- Žinoma… Stefanas mane… girdė per

prievartą…. - Džiulianas susiėmė už
pilvo ir jo veidą iškreipė skausmo
išraiška.
- Jus nunuodijo. Ir nuodai pasirodo dar
nepasišalino!

Stebėjausi, kad nuodai dar jį veikė po tiek

vėmimo. Padėjau jam atsikelti ir pasilenkti per
lovos kraštą. Padėjau ir susikišti pirštus į gerklę.
Džiulianas vėmė be sustojimo keletą kartų kol
nebeturėjo ką vemti ir tik žiaukčiojo. Glosčiau jo
nugarą ir laikiau plaukus toliau nuo veido. Baisu
buvo žiūrėti į grindis… vien vėmalai. Kai jam
tapo geriau, nuėjau atverti langą ir įleisti saulės
šviesos bei išvėdinti vėmalų smarvę. Lauke
pamačiau Klaudiją - tarnaitę ir pasikviečiau ateiti.
Klaudija netrukus atėjo ir atsinešė šluotą, skudurą
ir vandens. Sėdėjau ant Džiuliano lovos kol ji

168
Nuodėmingoji malda

išvalė viską ir išėjo. Džiulianas buvo perbalęs

visas, net lūpos buvo baltos lyg kreida.
Suglosčiau jo plaukus ir išėjau paprašyti atnešti
kokios sriubos. Tarnas nuskubėjo į virtuvę.
Kadangi buvo pietų metas tai sriubos gavau iškart
ir nusinešiau į Džiuliano kambarį.

- Atnešiau pavalgyti. Ar norėsite?

- Žinoma…

Padėjau Džiulianui pavalgyti maitindamas jį su

šaukštu. Iš lėto jis suvalgė visą sriubą ir
nusišypsojau. Dabar atrodė kiek geriau, bet mane
neramino tos mėlynės ant jo kūno.

- Ar Stefanas sužalojo Jūsų kūną šitaip? -

paklausiau.
- Taip… tai jo darbas. Bet tai mažmožis,
ką jis gali padaryti iš tikrųjų… O Jums
nereikia į darbą?

169
Nuodėmingoji malda

- Dėl Jūsų aš nedirbsiu kol nepasveiksite.

Nesijaudinkite, pranešiau pačiam
popiežiui kas nutiko.
- Tikiuosi nepasakėte, kad tai įvyko pas de
Imondi?! - jo akys išsiplėtė.
- Žinoma nesakiau. Nerizikuočiau mūsų
gyvybėmis.
- Gerai. Niekas negali šito sužinoti. Rytoj
keliausiu į Vatikaną, kad tas padugnė
negalvotų, jog laimėjo.
- Jums reikia daugiau poilsio… - man kėlė
rūpestį toks Džiuliano pasiryžimą grįžti
į gyvatyną.
- Rytoj ryte būsiu jau sveikas.
Nesijaudinkite, meile mano. Mes
negalim jam parodyti savo silpnybės.
Vienaip ar kitaip visa kardinolų kolegija
jau žino kas man nutiko.

170
Nuodėmingoji malda

- Papasakokite kas ten nutiko… - mano

lūpos virpėjo iš baimės, bet privalėjau
žinoti.
- Jis mane žagino taip kaip jam norėsi. -
Džiulianas vos sulaikė ašaras. - Ir
mušė… Jo kumščiai skriejo kur tik
papuolė. Laimei nelietė veido per daug,
atsipirkau mėlyne ant skruosto. Būkite
atsargus, kardinole. Jei pakliūsite jam į
nagus - gražiuoju nepaleis kol nesužalos
Jūsų nuostabaus kūno.
- Aš stengiuosi būti apsuptas žmonių kai
tenka kalbėtis su juo.
- Puiku. Nelikite vieni… nepakelčiau
pamatęs Jus po jo. - Džiulianas atsiduso.
- Girdėjau, jog jis Milane turi savo
kankinimų kambarį. Jame vienas
kunigas galą gavo. Anot gandų jį plakė
tol kol oda atsiskyrė nuo kaulų, o vėliau

171
Nuodėmingoji malda

dar leisgyvį išprievartavo ir nusuko

sprandą. Esu girdėjęs ir apie nupjautus
liežuvius, kastraciją ir dar begalę
metodų. Tai ką jis man padarė dar labai
švelnu…
- Kaip jį galėjo skirti kardinolu?! -
užsidengiau akis ir pravirkau. - Kaip jis
gali būti Dievo tarnas?!
- Tokie kaip jis priklauso tokių pomėgių
klanams ir jie padeda iškilti į aukštumas.
- Džiulianas palietė mano pirštus. - Jums
daugiau žinoti nebūtina. Tai labai
kruvinas tamsos pasaulis. Net kariai taip
nesielgia karo metu. Tačiau taip elgiasi
inkvizitoriai. Ir jį tedomina mūsų
amžiaus vyrai. Toks yra Stefanas de
Imondi.

172
Nuodėmingoji malda

Galvoje sukosi baisūs vaizdiniai ir apglėbiau

Džiulianą. Tikra laimė, kad jo dar iki šiol
nesuluošino. Ir vardan ko Stefanas taip daro?
Malonumo? Kaip žmogus gali patirti malonumą
darydamas tokius dalykus? Ir ar iš viso jis
žmogus?

Mums bekalbant atėjo pietų metas ir atnešiau

Džiulianui dar sriubos, o aš atsinešiau vištienos
kepsnį. Jis pats jau pajėgė nulaikyti dubenėlį ir
abu kibome valgyti, nes buvome alkani kaip
vilkai. Baigę valgyti kiek pasėdėjome ir aš
nusprendžiau atsinešti ir paskaityti jam knygą.
Atsinešiau Petrarkos eilėraščių ir ėmiau jam
deklamuoti. Abu raudom ir juokėmės.

- Gaila, neturiu nieko kas būtų apie du

vyrus. - patraukiau pečiais.
- Ir nerasite, mielasis. Jei bažnyčia
neišnaikins viso meno, galbūt kada nors

173
Nuodėmingoji malda

bus eilėraščių ir mums, tik vargu ar

išgyvensim iki to laiko…
- Jūs nuodėmių šešėlis, bet man Jūsų dar
reikia.
- Jei aš nuodėmingas, tai tas žaltys degs
pragare pirmiau nei mes. - jis pabučiavo
mano ranką. - Nebijok. Ten mes būsime
irgi kartu. Ir lai tie vėjai siaus ir pūs mus
visą amžinybę antrajame rate iki
Paskutiniojo teismo. Mes kentėsime
abu. Visur būsime abu.
- To ir bijau labiausiai… - nuleidau akis. -
Už šias nuodėmes mes skaudžiai
sumokėsim.
- Mokėsim kartu. Atminkite, kad Jūsų aš
niekada nepaliksiu. NIEKADA. -
Džiulianas suspaudė mano ranką. -
Nebebijokite. Viskas bus gerai,

174
Nuodėmingoji malda

kardinole. Tikiu, jog Viešpats viską

atleis jei karštai melsime atleidimo.
- Kaip? Tol kol gyvi būsim darysim tas
pačias nuodėmes kasnakt. Tai
beprasmiška.
- Aš netikiu, jog Dievas mus baustų už
šitą meilę. - nenusileido Džiulianas.
- Tačiau Biblijoje visur rašoma, kad….
- Kad tai buvo prieš tūkstančius metų. -
mane nutraukė jis.- Kad tai knyga
parašyta taip seniai, jog Dievas pats
turbūt ją užmiršo. - jis nusišypsojo. - Tai
žmonės baudžia vienas kitą ir galvoja,
jog daro tai Dievo ranka. Bet jie patys
nesupranta, kad kankindami kitus jie
daro nuodėmes.
- Popiežius Jus ekskomunikuotų už tokius
žodžius…

175
Nuodėmingoji malda

- Užtat nekalbu nekalbinamas ir tyliu kaip

žuvis. - Džiulianas šypsojosi. - Kodėl
tada Dievas mus sukūrė? Tam, kad
stebėtų mūsų kančias? Nemanau, kad
Viešpats džiaugtųsi tuo. Kiekvienas
kūrėjas be proto myli savo kūrinį. Argi
Viešpats mūsų nemyli? O tuo labiau
savo tarnus žemėje! Manau, jog mums
duotas sunkus gyvenimo kelias tam, kad
išmoktume daugiau pamokų, kurias ir
siunčia Dievas.

Jo žodžiai tikrai vertė susimąstyti. Mums

bekalbant atėjo vakaras ir nuėjau uždaryti lango.
Netrukus buvo paruošta ir vakarienė. Virėjai
iškepė saldaus pyrago Džiulianui, man vėl mėsos.
Atsinešiau viską į kambarį ir pavalgėme. Dar
paskaičiau jam Bibliją ir sugulome miegoti po
vidurnakčio. Džiaugiausi, kad jis išsikapstė iš

176
Nuodėmingoji malda

mirties duobės. Labai bijojau dėl to gyvybės.

Labiau nei dėl savosios.

177
Nuodėmingoji malda

DŽIULIANAS
1520 AD

Roma, Italija.

Pastaroji diena buvo tikras pragaras. Laimei

nieko neatsiminiau kol buvau nualpęs.
Atsiminiau tik kaip vėmiau tiesiai ant grindų, o
Frančeskas mane laikė. Jei ne jis manęs šioj
žemėj jau nebebūtų… Visiškai pamiršau apie
vyną pas Stefaną.

Ryte susiruošiau į Vatikaną. Frančeskas man

padėjo apsirengti ir paslėpti mėlynes. Skaudėjo
visą kūną, bet kartu išvažiavome. Jis į biblioteką,
o aš į susirinkimų salę, tačiau pakeliui mane
pasigavo Džiovanis. Jis turbūt vienintelis, kurį
galiu pakęsti gyvatyne.

178
Nuodėmingoji malda

- Kardinole, kaip džiugu matyti Jus gyvą

ir sveiką. - tarė Džiovanis. - Visi
meldėmės už Jūsų gyvybę.
- Dėkoju. Tačiau laikas eiti į salę.
- Jums ne. Popiežius nori pasikalbėti su
Jumis privačiai.
- Privačiai? Savo apartamentuose? -
nustebau.
- Taip. Bėkite.

Džiovanis nuskubėjo į salę, o aš pakilau

laiptais į popiežiaus apartamentus. Kilstelėjau
sutaną, kad nepriminčiau ant laiptų. Greičiausiai
sumažins mano postą už visas “ligas” ir grįšiu
dirbti vyskupu… Stefanas bus pasiekęs savo.
Pabeldžiau į duris. Sargyba atidarė duris. Prie
stalo sėdėjo Leonas X. Storas ir šiaip bjaurios
išvaizdos vyras. Jis pakvietė mane prisėsti
priešais. Pabučiavau jo žiedą.

179
Nuodėmingoji malda

- Džiaugiuosi, kad esate sveikas,

kardinole de Lombardo. - prabilo
popiežius.
- Ačiū. Jau pasveikau. - nuolankiai
žiūrėjau jam į veidą. - Dėl ko mane
išsikvietėte?
- Kadangi Jūs jau antras kardinolas, kuris
buvo nunuodytas, norėjau paklausti, kas
tai padarė.
- Šventasis Tėve, aš nežinau. - nusukau
akis nuo jo tiriančio žvilgsnio.
- Aš tai de Imondi darbas?
- Ne! - net nustojau kvėpuoti išgirdęs tą
vardą.
- Ar tikrai, sūnau mano? - Leono X balsas
sušvelnėjo. - Man galite pasakyti viską.
- Aš Jums nemeluočiau. - papurčiau
galvą. - Nežinau, kas mane nunuodijo.

180
Nuodėmingoji malda

- Man atrodo, kad žinote… Kadangi

esame privačiai ir niekas negali mūsų
klausytis - Tai gali būti išpažintis.
Niekam nesakysiu.

Kelias sekundes pagalvojau. Jei atskleisiu tiesą

- man bus galas. Net jei popiežius ir
ekskomunikuos Stefaną, jis vis tiek mane susiras
ir privers atsakyti už viską. Bet nepasakęs to
nepadarysiu galo šitam šantažui.

- Taip… - mano balsas ir kūnas drebėjo. -

Tai de Imondi darbas.
- Dieve mano! - persižegnojo popiežius. -
Už ką jis norėjo tai padaryti?!
- Todėl, kad Milane kadaise atsisakiau…
permiegoti su juo. - man trūko oro.
- Permiegoti?! - popiežius vis daugiau
tapo nustebęs. - Vaikeli, ar žinai ką tai

181
Nuodėmingoji malda

reiškia? Už tokius santykius gresia

ekskomunika! O gal net ir inkvizicija.
- Žinau, Šventasis Tėve. Dėl to ir pabėgau
nuo jo. O dabar jis mane rado ir keršija.
- Ar Jūs pats nesate homoseksualas? -
popiežius vėl persižegnojo. - Gal dėl to
de Imondi Jus šantažuoja.
- Viešpats mane mato, nesu. Aš atsidavęs
Viešpačiui. Dėl to nuo jo ir pabėgau.
- Bet kaip jis jus nunuodijo?
- Pasikvietė vakarienės… - nuleidau
galvą. - O tada per prievartą su manimi
santykiavo. - prisiverčiau pravirkti. - Aš
to nenorėjau, Šventasis Tėve! Esu
suterštas ir nusidėjęs.
- Dėl Dievo meilės! Kas dedasi kardinolų
kolegijoje! - sušuko popiežius. -
Sodomija! Tikiuosi sukalbėjote maldas
ir buvote išpažinties?

182
Nuodėmingoji malda

- Žinoma. Bet bijau, jog tai gali

pasikartoti. - iš tikrųjų bijojau Stefano. -
Šitie santykiai buvo ne mano noru!
Patikėkite!
- Tikiu, sūnau. O kaip nubausiu de
Imondi, jau mano reikalas. Dabar galite
eiti į salę. Netrukus ateisiu.

Pabučiavau jo žiedą ir išėjau. Va dabar tai

prisidirbau. Nuskubėjau į salę, kur šurmuliavo
kardinolai. Tarp jų ir de Imondi. Mūsų žvilgsniai
susitiko, bet nusukau akis ir atsisėdau į savo
krėslą. Už kelių minučių atėjo popiežius ir visi
susėdo į savo vietas. Pirmiausia aptarėme
finansus. Jų tragiškai mažėjo. Na nereikia taip
lėbauti, popiežiau, ir nebus bėdų. Pavarčiau akis
ir toliau klausiausi. Galop popiežius prabilo:

- Šiandien noriu ekskomunikuoti vieną iš

mūsų už sodomiją ir pasikėsinimą

183
Nuodėmingoji malda

nužudyti. Stefanai de Imondi, stokitės! -

suriko popiežius.
- Šventasis Tėve, tai kažkokia klaida. -
vaidino nekaltą Stefanas.
- Daugiau nieko nenoriu girdėti. Sargyba!
Į Castel San Angelo!

Stefanas atsisuko į mano pusę ir suurzgė. Kaip

alkanas liūtas puolė prie manęs, nutvėrė už
plaukų. Mano bireta nukrito nuo galvos. Jis tėškė
mane ant grindų ir dar paspyrė, tiesiai į
skaudančius šonkaulius.

- Štai tikrasis Jūsų sodomitas! - užriko

Stefanas. - Tai jis gulasi į lovą su kitais
vyrais! Mačiau kaip aną dieną tenkino
burna Frančeską de Albino!
- Erezija! - išgirdau šaukiant Džiovanį.
- Džiulianai de Lombardo, ar tai tiesa? -
paklausė popiežius.

184
Nuodėmingoji malda

- Žinoma ne, Šventasis Tėve! - pravirkau

ant žemės. - Kardinolas de Albino tik
geras mano draugas. Niekada mes
nedarytume tokių nuodėmių, kuriomis
mus kaltina de Imondi!

Stefanas nutvėrė mane už gerklės ir pakėlė,

trenkė į veidą ir numetė ant žemės lyg skudurinę
lėlę. Susisukau į kamuoliuką. Buvau tik skarleto
šilkų krūva.

- Turi devynias gyvybes, išpera! - rėkė

Stefanas. - Tikras katinas! Įdomu kiek
dar jų turi!
- Sargyba! - suriko popiežius. - Nebegaliu
daugiau šito klausytis… išveskit Stefaną
de Imondi.

Mačiau kaip sargybiniai jį suima ir per

prievartą ištempia berėkaujantį. Prie manęs
pripuolė visi kardinolai ir padėjo atsistoti.

185
Nuodėmingoji malda

Džiovanis rado mano batus ir padėjo apauti.

Popiežius nulipo nuo savo krėslo ir priėjo prie
visų.

- Tikiuosi jis melavo, de Lombardo…

- Aš Jums niekada nemeluočiau,
Šventasis Tėve. - atsakiau. - Tačiau
dabar jis vėl imsis keršto…
- Deja kol laikysiu jį Sant Angelo
kalėjime jis nieko nenuskriaus. Dieve,
jums bėda kraujas, de Lombardo.

Nusišluosčiau lūpas, nes jutau kraujo skonį

burnoje. Taip, jis prakirto man lūpą. Susirinkimas
buvo baigtas ir visi išsiskirstė kas sau. Bijojau eiti
į biblioteką, bet vis tiek nuėjau ir viską
papasakojau Frančeskui. Jis vos neapalpo
išgirdęs, kad visos kortos pagaliau atskleistos.
Tačiau mes išnešėme sveiką kailį! Bent jau kol
kas… tačiau niekada nepamiršiu kaip Stefanas

186
Nuodėmingoji malda

rėkė visiems apie mane ir Frančeską. Jei jis bus

pripažintas eretiku - ilgam sėdės kalėjime arba
bus sudegintas kaip Savonarola.

- Dėl nieko nesijaudinkite, meile mano. -

sušnibždėjau. - Popiežius tiki manimi, o
ne juo. Pasiųsiu Albertą jį kankinti ir
išpešti “tiesą”. Po Alberto jis prisipažins
bet ką padaręs.
- Man vis tiek taip baisu… - sukūkčiojo
Frančeskas. - Dabar visi kardinolai gali
įsivaizduoti mane ir Jus.
- Nieko jie neįsivaizduos. - tariau. -
Džiovanis pirmas jį išvadino eretiku. O
tai didelis kaltinimas. Tiesiog dirbkite, o
vakare susitiksime.

Palikau Frančeską vieną ir nuėjau į baziliką

klausyti išpažinčių. Buvo nuobodu. Tas pats per
tą patį ir jokių didesnių nuodėmių. Arba visi jas

187
Nuodėmingoji malda

slepia, arba visi šventi. Bent jau aš ne šventas.

Meluoju popiežiui, užsiimu sodomija, myliu kitą
vyrą ir išniekinu šventas vietas. Jei apie tai
sužinotų popiežius - būtų tikras krachas.

Tuomet buvo pietūs. Visi kalbėjosi tik apie

Stefaną ir mane. Buvome dėmesio centre.

- Kardinole de Lombardo, labai

apgailestaujame ką teko patirti. - prabilo
Luka. - Tai turėjo būti siaubinga. Tik
pagalvokite! Išniekinti Dievo tarną!
Koktu iki sielos gelmių.
- Jeigu galite daugiau nenoriu apie tai
kalbėti… - nutraukiau jų aikčiojimus.
- Bet tai negirdėtas skandalas! - tarė
Džiuzepė. - Apie tai netils kalbos metus.
- Lai. - tariau. - Bet prie šio stalo nenoriu
daugiau girdėti apie tą asmenį.

188
Nuodėmingoji malda

- Jūs, de Albino? Ką manote? - paklausė

Džiuzepė.
- Žinoma tai baisus skandalas. Ir didelė
nuodėmė. Tegul Dievas pasigaili jo
sielos.
- Tegul Dievas pasigaili jo sielos. -
sumurmėjo visi kardinolai išskyrus
mane.

Valgiau be didelio noro. Frančeskas taip pat.

Pakilę nuo stalo kardinolai dar šnekučiavosi, bet
aš norėjau jau namo. Manęs dar laukė popietinis
susirinkimas. Tikėjausi skandalų daugiau nebus.
Šį kartą atėjo ir Frančeskas. Susėdome šalia.
Dabar jaučiau pilnatvę - mes kartu. Popiežius
atėjo nevėluodamas ir vėl kalbėjome apie niekus.
Bet aš kalbėjausi tik su Frančesku. Laimei
daugiau apie Stefaną niekas neužsiminė ir į mus
nekreipė dėmesio. Labai norėjau pasidėti savo

189
Nuodėmingoji malda

ranką ant jo kelio, bet deja negalėjau to

padaryti… Bet atėjus nakčiai turėsiu jį visą.

Po susirinkimo išsiskirstėme. Aš šiandien

turėjau laikyti Mišias bazilikoje, o Frančeskas
atėjo pasiklausyti. Profesinis smalsumas ar
pasiilgo? Mišios praėjo be nesklandumų ir
vakaras atėjo taip pat. Mano karieta jau laukė
lauke. Sulipome ir pasakiau vežikui gabenti mus
namo. Visą kelią tryniau Frančesko kelį. Na, o
grįžę namo užsidarėme mano kambaryje ir
pamylėjau jį kaip geriausiai mokėjau. Jis atsargiai
lietė mano kūną, kad neužgautų mėlynių.
Besibučiuodami užmigome. Nebekankino sapnai
apie Stefaną. Tik kilo klausimas: kada jis grįš
pasiimti savo vendettą?

190
Nuodėmingoji malda

FRANČESKAS
1520 AD

Roma, Italija.

Atėjo žiema. Jau ėmėme ruoštis Kalėdoms.

Mes su Džiulianu ketinome surengti vakarienę
visiems kardinolams savo namuose. Stefanas
visgi buvo paleistas iš kalėjimo ir išsiųstas atgal į
Milaną. Tai buvo bloga žinia... Mums ėmė vėl
grėsti pavojus ir Džiulianas tapo nervingas kaip ir
aš pats. Tačiau pats popiežius nuramino
Džiulianą, kad Stefanui uždraustas rodytis
Romoje. Rodėsi, jog popiežius tikrai ėmėsi
rūpintis Džiulianu ir tai, ką jam teko patirti.
Džiulianas buvo išpažinties pas popiežių ir jam
buvo atleista už santykius su Stefanu. Bet ar jam
būtų atleista už santykius su manimi?

191
Nuodėmingoji malda

Kadangi rytoj jau Kalėdos, mūsų virtuvėje virė

tikras pragaras – visi virėjai ir tarnai ruošė
vakarienę rytojaus puotai. Popiežius leido
praleisti mums susirinkimus, kad pasiruošti
puotai. Jis pats atsisakė atvykti dėl sveikatos
problemų. Pastaruoju metu jis sirgo... Mane
neramino, kad artėja nauja konklava ir man teks
joje dalyvauti. Nežinojau už ką reiktų balsuoti.
Tikriausiai už Džiovanį, nes jis daug mums
padėjo ir visada buvo draugiškas.

Džiulianas grįžo iš virtuvės, kur davė daug

nurodymų ką ruošti ir kada turi būti viskas baigta.
Pastaruoju metu jis vaikščiojo perbalęs. Būtent
dėl to, kad Stefanas buvo laisvėje. Grįžęs į
kambarį nusimovė pirštines ir patrynė rankas.
Buvo jau gan šaltoka šiuo metų laiku. Ir priėjęs
apkabino mane. Jis nežymiai drebėjo. Tik nežinau
ar nuo šalčio.

192
Nuodėmingoji malda

- Tarnai jau įpusėję ruošos darbus. Rytoj

vakare viskas bus paruošta puotai. –
Džiulianas pabučiavo mano lūpas. –
Tikiuosi nekils jokių nesklandumų. Ir
tikiuosi niekas nesikėsins mūsų
nugalabyti. Neleidau jokių naujų
pagalbininkų. Tarnai mūsų ir maistas
bus saugus valgyti.
- Nesijaudinkite, kardinole. – paglosčiau
jo šilkinius plaukus. – Stefanas toli ir
mes saugūs. Tai bus pirmos mūsų
Kalėdos kartu. Norėčiau padovanoti
Jums meilės naktį.
- Aš džiaugiuosi, kad Jūs pagaliau
pasikeitėte ir tapote drąsus. – Džiulianas
nusišypsojo. – Sulaukti iniciatyvos iš
Jūsų yra tikra Kalėdų dovana.

193
Nuodėmingoji malda

Pasodinau Džiulianą ant lovos ir pakėliau jo

sutaną. Nutraukiau kelnes ir paėmęs į rankas jo
penį ėmiau čiulpti. Lai tai bus ankstyva kalėdinė
dovana jam. Džiulianas tyliai aimanavo kol jį
tenkinau burna. Nusiėmiau savo kryžių nuo kaklo
ir užmoviau ant jo penio. Džiulianas ėmė kikenti
ir paglostė mano galvą. Tai jam patiko. Pabaigė
jis man į burną ir pasigardžiuodamas viską
nurijau.

Tuomet jis atsistojo ir paguldė mane kniūbsčią

į lovą. Nenusiėmęs mano kryžiaus pakėlė mano
sutaną ir nutraukęs kelnes įėjo į mane. Kaip gera.
Viešpatie, ačiū už Džiulianą ir jo penį, kuris man
teikia tokį malonumą. Girdėjau kaip barška mano
kryžius su kiekvienu stūmiu. Taip šventvagiška...
bet taip malonu. Baigęs manyje užgulė mano
nugarą ir ėmė bučiuoti mano sprandą. Jo barzda
kuteno mano kaklą ir ėmiau kikenti.

194
Nuodėmingoji malda

Kadangi buvo jau naktis, sugulome miegoti.

Rytoj laukė pasiruošimas šventei. Mums laikyti
Mišių nereikėjo, tad privalėjome tiesiog dalyvauti
kalėdinėse Mišiose.

Ryte atsikėlę dar pasiglamonėjome lovoje, bet

turėjome keltis ir vykti į Vatikaną. Ten
prisijungėme prie visų kardinolų ir susėdome.
Mišias laikė pats popiežius. Kadangi tai buvo
šventinės pamaldos, truko apie dvi valandas. Na,
o po Mišių visi kardinolai išvyko ieškoti savo
karietų ir vežikų, kad atvykti pas mus. Mes
nuskubėjome taip pat. Grįžę namo pradėjome
priiminėti kardinolus ir kviesti prie stalo. Laukė
puikūs kepsniai, kepti paršiukai, vaisiai ir žinoma
vyno upės. Atvykę muzikantai grojo gražią
muziką. Tad kai susirinko visi kardinolai,
susėdome prie stalo. Visi šnekučiavosi ir valgė
viską iš eilės. Mes su Džiulianu sėdėjome greta.

195
Nuodėmingoji malda

Ar tai kėlė kokių įtarimų kardinolų kolegijai?

Nežinau. Bet tai, kad gyvenu su Džiulianu ir kartu
valgome prie vieno stalo – galėjo kelti įtarimų. Be
to tikėjausi, jog prie stalo nekils jokių konfliktų.

- Maistas tiesiog nuostabus, kardinole de

Lombardo. – tarė kardinolas Luka. - Ir
vynas saldus. Norėčiau Jūsų virėjų savo
rūmuose.
- Na juk Kalėdos. – nusijuokė Džiulianas
su taure vyno. – Šiandien gimė Kristus,
todėl turime švęsti į valias.
- Ar geriau jaučiatės, kardinole? –
paklausė Džiovanis. – Pastaruoju metu
esate itin išblyškęs.
- Dėkoju už rūpestį. – atsakė Džiulianas.
– Tiesiog tas šaltis ir patirtas stresas
mane išvedė iš pusiausvyros.

196
Nuodėmingoji malda

- Turėtume nebesijaudinti. Tas eretikas

atskirtas nuo bažnyčios ir ištremtas atgal
į Milaną. – tarė Džiuzepė.
- Kerštui atstumas netrukdo... – tarė
Džiulianas. – Negyvensiu ramiai kol jis
vaikščios šia žeme.

Vakarienė užsitęsė, nes kalbos netilo,

klausėmės muzikantų ir dainininkų, kurie giedojo
Kristų šlovinančias giesme. Valgėme ir gėrėme
kol visai atsipalaidavo liežuviai, bes padorumo
ribos nebuvo peržengtos. Kardinolas Luka
pakvietė visus pas jį į Naujųjų Metų puotą. Mes
su Džiulianu sutikome kaip ir visi kiti. Gerokai po
vidurnakčio visi išvažiavo ir likome tik mes su
Džiulianu.

Tarnai ėmė tvarkyti stalą, o mes nuėjome į

Džiuliano kambarį. Kažin ar tarnai suvokia, kad
aš savo kambaryje niekada nemiegu? Ten tik

197
Nuodėmingoji malda

sudėti mano daiktai ir knygos. Bet jei tarnai ir

įtaria kažką – jie tylės. Nes jie puikiai žino, kad
už išdavystę savo pono bus nubausti labai
skaudžiai.

Mes su Džiulianu vėl pasimylėjome, nes buvo

apgirtę nuo vyno ir nebegalėjome susilaikyti.
Tokių gerų Kalėdų dar niekada nebuvau turėjęs.
Šiais metais gavau mylimąjį ir tapau kardinolu.
Viskas buvo tobula. Tik nežinau kiek ilgai tai
tęsis žinant, kad Stefanas laisvėje. Tačiau, kad ir
kas nutiktų, tikime, jog popiežius mus saugos. Jis
tiki, kad mes esame garbingi kunigai. Bet iš
tikrųjų mes nuodėmingi. Kaip paprasti žmonės.
Bet argi mes ne žmonės? Turime aistrų ir
nuodėmių, nusižengiame Dievo įstatymams ir
einame išpažinties. Bet argi meilė yra nuodėmė?
Aš myliu Džiulianą. Mane kankino tokie

198
Nuodėmingoji malda

klausimai, į kuriuos vargu ar kada rasiu

atsakymus.

Džiulianas mane apsikabino ir pabučiavo. Jis

šypsojosi per miegus. Turbūt sapnavo mane ir
apie tai pagalvojęs nuraudau. Tokios buvo mūsų
pirmosios Kalėdos...

199
Nuodėmingoji malda

DŽIULIANAS
1521 AD

Roma, Italija.

Šiandien buvo Naujieji Metai. Mūsų su

Frančesku laukė naujametinė vakarienė pas Luką.
Pasitiksime 1521-uosius metus. Mieliau būčiau
pasilikęs namuose su Frančesku ir apdovanojęs jį
karšta naktimi tik dviese... lovoje... Tačiau yra
kaip yra. Galėsiu tai padaryti grįžus iš šventės.

Dieną abu praleidome skaitydami knygas ir

kalbėdamiesi apie būsimą šventę. Frančeskas
puikiai apsiprato su savo naujomis pareigomis
kaip kardinolas – bibliotekininkas. Jo dėka
Vatikano bibliotekoje įsivyravo tvarka ir
taisyklės ėmė iš tikro galioti. Biblioteka tapo
tikrai šventų knygų buveine... ir vieta, kur mes
kartais pažaidžiame kai nieko nėra aplink. Atrodo

200
Nuodėmingoji malda

įsivyravo taika ir šventa ramybė. Bet šiandien

gavau laišką, kuris sugriovė šią idilę... Laiškas
atkeliavo iš pačio Milano. Sulaužęs antspaudą ir
atidaręs ėmiau skaityti... Su kiekvienu žodžiu
man ėmė vis labiau linkti keliai. Frančeskas
atbėgo ir mane sugavo jau beveik alpstantį.
Laiške buvo rašoma:

Jo Eminencija Džiulianai de Lombardo,

Rašau Jums pranešdamas, kad mano kerštas

bus labai skaudus ne vien Jums. Labai greitai
sulauksite svečių. Tik negaliu išduoti kada. Bet
priešai tykos ten, kur jų mažiausiai tikėsitės.
Manėte manęs atsikratęs ir ko gero šventėte mano
fiasko kardinolų kolegijoje. Bet turiu Jus perspėti,
jog Jūs už visa tai sumokėsite greitu metu. Bet
galiu Jus patikinti, kad artėja JŪSŲ fiasko. Tik jis
bus daug baisesnis nei įsivaizduojate. Labai

201
Nuodėmingoji malda

tikiuosi, kad šis laiškas privers Jus susimąstyti iki

kokio lygio kritote.

Stefanas de Imondi

Man ėmė svaigti galva ir leidau Frančeskui

mane nunešti į lovą. Ten šiaip ne taip atsipeikėjau
ir paglosčiau jo smakrą.

- Mums galas, mielasis. – tyliai

sušnabždėjau. – Dabar tikrai bus galas...
- Galbūt jis blefuoja? – paklausė
Frančeskas. – Jam uždrausta rodytis
Romoje.
- Manote tai jį sustabdys. Jis kaip gyvatė
įšliauš pro bet kokią skylę ir kirs į
skaudžiausią vietą. Ką dabar daryti? –
vėl pajutau galvos svaigulį ir
užsimerkiau.
- Atnešiu Jums vyno.

202
Nuodėmingoji malda

Tai taręs jis mane paliko vieną. Gulėjau ir

žiūrėjau kaip sukasi lubos bei mąsčiau apie
Stefaną. Šį kartą negaliu jo įskųsti popiežiui, jis
nebe bažnyčios tarnas... jis net nepriklauso
bažnyčiai. Jis ekskomunikuotas. Jei aš mirsiu,
Frančeskas link amžiams įskaudintas. Susiėmiau
už galvos – aš karščiavau. Ko gero pasigavau
maliariją.

Grįžęs Frančeskas davė man atsigerti vyno.

Mane greitai suėmė miegas ir akys užsimerkė
pačios. Pamiegosiu iki vakaro... Bet sapnai buvo
baisūs... Stefanas... durklas rėžiantis mano
krūtinę... ugnis... Stefano juokas... mano sutana
kraujo klane... Leonas X įsiutęs ir rėkiantis...
Frančeskas liejantis ašaras kapuose... Prabudau
išpiltas šalto prakaito. Saulė jau buvo nusileidusi
ir Frančesko nesimatė niekur kambaryje.
Supratęs, jog grįžau į realybę atsistojau iš lovos ir

203
Nuodėmingoji malda

pasitvarkiau savo sutaną. Nusileidau laiptais

žemyn ir nuėjau iki jo kambario, kuriame jis retai
būdavo.

- Kardinole, ar galiu užeiti?

- Neužrakinta. – išgirdau balsą.
- Kiek valandų? – paklausiau įėjęs.
- Jau šešios. – atsakė Frančeskas
skaitydamas knygą.
- Po valandos turime išvykti.
- Ar Jūs gerai jaučiatės? Gal geriau
nevykti? – Frančeskas atrodė
susirūpinęs.
- Niekiai. Tik tas laiškas mane išgąsdino
ne juokais, bet vakarienės praleisti
negalime. Luka labai mus kvietė.
- Gerai. Aš tuoj užsisegsiu pellegriną ir
galėsime vykti.

204
Nuodėmingoji malda

Nuėjau pranešti vežikui, kad tuojau vyksime,

bet jis jau buvo paruošęs karietą iš anksto ir
džiaugiausi, kad mano tarnai taip puikiai dirba.
Laukiau Frančesko karietoje. Jis atėjo už kelių
minučių ir pajudėjome iš vietos. Luka gyveno
kitoje pusėje nuo Trasteverės. Tad užtrukome kol
pasiekėme jo namus. Lauke jau degė deglai ir
rikiavosi kelios karietos. Skarletas. Visur
skarletas. Kardinolai ėjo į vidų. Įėjome ir mes.

- O sveiki atvykę, de Lombardo ir de

Albino. – pasveikino mus Emilianas
Romano. – O galvojome gal neatvyksite.
- Kodėl taip galvojate? – nusistebėjau. –
Mes tikrai nieko ypatingo neveikiame
namuose.
- Na kiek keista kai du kunigai gyvena
kartu.

205
Nuodėmingoji malda

- Tai saugumo sumetimais. – atsakiau. –

Kas čia keisto?
- Kiek žinau „pavojaus“ nebėra. –
nusijuokė Emilianas. – Ar ne taip?
- Tiesą sakant tebėra. – atsidusau. –
Gavau laišką iš Stefano, kuriame jis man
grasina.
- Vaje. – pakėlė antakius Emilianas ir
numirksėjo. – Jam čia uždrausta rodytis.
Tad tikrai nekels kojos. Galite būti
ramūs.
- Atleiskite, kad įsiterpsiu, bet namai,
kuriuose gyvenau... labai nejaukūs... be
gyvybės. – tarė Frančeskas. – Mums
saugiau ir jaukiau po vienu stogu. Kol
Stefanas gyvas mes nedrįstame
rizikuoti.
- Tuomet suprantama. – linktelėjo
Emilianas. – Jeigu jums taip patogiau.

206
Nuodėmingoji malda

Visi nuėjome į Lukos salę, kur jau buvo

susirinkę beveik visi kardinolai grupelėmis. Luka
buvo dėmesio centre kaip šventės kaltininkas.
Netrukus jis pakvietė visus prie didžiulio stalo
nukrauto gėrybėmis. Pasijutau išalkęs kaip
niekada ir ėmiau valgyti puikius kiaulienos
šonkauliukus, pirštais tekėjo riebalai, bet man
buvo nusispjauti. Grojo muzikantai linksmas
dainas. Gaila mums šokti neleidžiama, nes kitaip
norėčiau pašokti su Frančesku. Įsivaizdavau kaip
mes susikibę už rankų sukamės, sutanos
plaikstosi į šonus... kol galop apsvaigus galvoms
nukrentame ant grindų. Nupurčiau šias mintis į
šoną ir nusišypsojęs įsitraukiau į pokalbį.

- Girdėjote, popiežius ketina

ekskomunikuoti Martyną Liuterį. –
išgirdau Džiovanį.

207
Nuodėmingoji malda

- Tikrai? – paklausiau. – Popiežius

ekskomunikuoja tikrai daug žmonių
pastaruoju metu. O kaip jo pačio
nuodėmės? – nuo vyno visai atsirišo
liežuvis ir Frančeskas man kumštelėjo.
- Popiežiaus nuodėmės? – nusistebėjo
Džiuzepė.
- Kalbama, kad jis homoseksualas. – tyliai
ištarė Luka. – Bet aš drįstu abejoti, ar
Šventasis Tėvas toks nuodėmingas. Keli
baliai per mėnesį nėra tokie blogi
dalykai.
- Gerai išgirdau? – paklausiau Lukos ir
pats pajutau kažkokį šiurpulį perbėgant
nugarą.
- Gerai išgirdote. – palinksėjo galva Luka.
– Bent jau taip kalba tarnai ir keli...
kardinolai, kurių čia nėra.

208
Nuodėmingoji malda

- Gal jis miegojo su Stefanu? – paklausė

išsidrąsinęs Emilianas. – Ir iškilus
pavojui jį nušalino?
- Keista Jūsų teorija, kardinole. – prabilo
Džiovanis. – Manau mes patys dabar
skleidžiame tokius gandus.

Mane tokios kalbos vertė drebėti. Užmečiau

akį į Frančeską, jis tik kramtė mėsos gabaliuką
lėtai ir žiūrėjo į kardinolus. Jeigu popiežius
sodomitas kaip ir aš, tuomet aišku kodėl taip greit
nuteisė Stefaną, o mane išteisino... bet tada jis..
ŽINO APIE MANE. Nepajutau kaip pasidarė
bloga ir nuslydau nuo kėdės ant žemės, viskas
aptemo...

Kai pramerkiau akis į mane žiūrėjo Frančeskas,

Luka, Džiuzepė, Džiovanis ir Emilianas. Nelabai
supratau iš kur jie ir kas nutiko.

209
Nuodėmingoji malda

- Jo Eminencija, ar Jums viskas gerai? –

paklausė Emilianas.
- NUNUODIJO! – sušuko Džiuzepė.
- Tikrai ne. – ištarė Frančeskas. – Mes
valgome tą patį maistą ir visi dar gyvi.
Ar Jus parvežti namo, kardinole?
- Ne... nemanau... Man trūksta oro... –
pabandžiau atsikelti, bet Frančeskas
man padėjo.
- Eikite į terasą. – parodė Luka ranka į
salės galą. – Ten yra laukas ir atgaukite
sąmonę.

Lauke pasijutau daug geriau nors buvo labai

šalta. Frančeskas žiūrėjo į mane susirūpinęs. Aš
patryniau rankas ir pažvelgiau į jį.

- Jūs sergate. Turime važiuoti namo. –

sušnibždėjo Frančeskas.
- Man viskas gerai, kardinole. – atsakiau.

210
Nuodėmingoji malda

- Tai dėl to pokalbio, taip?

- Taip. Manau popiežius žino apie mus.
Kaip manai, kodėl jis nuteisė Stefaną, o
mane paliko? – sušnypščiau. – Jei jis
homoseksualas, tai gali reikšti, jog...
nori pasiguldyti mane į lovą labiau nei
Stefaną. Suprantate mane?
- Manau... Jums dar nepraėjo blogumas.
Abejoju, kad popiežius žinotų tokius
dalykus. – abejojo Frančeskas.
- Jo ausys ir akys visur. Net ir čia
pavojinga kalbėtis. Mes per ilgai
užsibuvome kartu vienoje vietoje. Eime
vidun. – patraukiau atgal į salę, o
Frančeskas iš paskos.

Grįžome į salę. Visi sužiuro į mus ir man

pasirodė mirsiu vietoje kur stoviu nuo tų

211
Nuodėmingoji malda

žvilgsnių. Arba man paranoja, arba tikrai vyksta

kažkas blogo.

- Kardinole de Lombardo, ar geriau

jaučiatės? – paklausė Džiovanis.
- Geriau. Dėkoju.
- Pastaruoju metu negaluojate dažnai. Gal
reikia gero gydytojo. Galėčiau
parekomenduoti. – prabilo Emilianas.
- Dėkoju, bet man viskas gerai. Tiesiog
pritrūko oro... – atsisėdau į savo vietą ir
atsigėriau vyno.
- Gal kas žinote kaip laikosi Stefanas de
Imondi? – prabilo Markas de Altamura.

Tuo momentu gerdamas vyną paspringau ir

išspjoviau jį ant stalo priešais save.

- Kardinole de Lombardo, ar Jums tikrai

viskas gerai? – susirūpinęs paklausė

212
Nuodėmingoji malda

Džiovanis. – Jūs šiąnakt lyg nesavas.

Kas nors negerai?
- Viskas.. gerai... – ranka padaužiau
krūtinę. – Paspringau vynu ir tiek.
- Tai, ar kas nors girdėjo apie Stefaną? –
vėl paklausė Markas.
- Kardinolas de Lombardo gavo iš jo
laišką. – prasižiojo Emilianas.
- Tikrai? – paklausė Džiovanis.
- Taip... – atsikosėjau. – Tai buvo nelabai
malonus laiškas.
- O kas jame blogo? – paklausė Markas.
- Jis toliau jam grasina. – už mane atsakė
Frančeskas.

Įspyriau su koja Frančeskui po stalo. Kurių

galų jis prasižiojo apie tą laišką kardinolų
kolegijai!

213
Nuodėmingoji malda

- Taip, tai tiesa. – prabilau. – Bet jis

Milane ir tikrai nesiims veiksmų. Nėra
ko jaudintis.
- Tai štai kodėl šiąnakt Jūs toks nesavas,
kardinole. – tarė Džiuzepė. – Tas
ištvirkėlis degs pragare. Labai
apgailestauju, kas Jums nutiko.

Dar kalbėjome apie įvairius nereikšmingus

dalykus kol atėjo vidurnaktis ir užgrojo dar
linksmesnė muzika. Pakėlėme visi taures ir
išsakėme linkėjimus kitiems metams, kad
nebebūtų visokių blogybių ir aišku už popiežiaus
sveikatą. Dar pabuvome apie valandą ir ėmėme
skirstytis. Mes su Frančesku išvykome vieni iš
pirmųjų ir kardinolai suprato, kodėl – dėl mano
„nekokios sveikatos“.

Grįžę namo nuėjome gulti, nes buvome

pavargę. Ypač aš jaučiausi išsekęs. Šitiek

214
Nuodėmingoji malda

klausimų apie tokius dalykus, kurių nenorėjau

girdėti. Atsigulęs dar ilgai glosčiau Frančesko
plaukus ir bučiavau jo kaklą bei ausis. Jis kikeno
kol užmigome.

215
Nuodėmingoji malda

FRANČESKAS
1521 AD

Roma, Italija.

Praėjo mėnuo po to vakarėlio. Kaip ir

kalbėjome, sausio trečią dieną popiežius
ekskomunikavo Martyną Liuterį. Bet niekam tai
per daug ir nerūpėjo išskyrus patį popiežių. Na, o
mūsų padangėje Stefano nesimatė. Kiek
apsiraminome ir lengviau gyvenome. Atrodė lyg
jo šešėlis paliko mūsų pasaulį. Bet mes labai
klydome. Tikėjome, jog jis apsiramins, ar užmirš,
ar nedrįs kelti kojos į Romą. Tačiau jis buvo itin
kerštingas vyras su savo principais ir be proto
žiaurus.

Šiandien nusprendžiau nedirbti ir aplankyti

kitą bažnyčią, kuri buvo restauruojama. Ji buvo
tuščia ir norėjau apžiūrėti statulas bei kitus meno

216
Nuodėmingoji malda

kūrinius. Išsikviečiau karietą ir išvykau. Niekam

apie savo kelionę nepasakojau, nes neketinau
užtrukti ilgai. Atvykęs įėjau į vidų. Apvaikščiojau
visą patalpą. Buvo gan tamsu, nes langai buvo
apdengti drobėmis, grindys dulkėtos, o meno
kūriniai taip pat uždengti drobėmis. Dėl to kiek
nuliūdau, nes norėjau pamatyti juos. Jau ketinau
išeiti kaip kažkas šalto ir aštraus palietė mano
sprandą. Atsisukti bijojau...

- Nepasveikinsi manęs sugrįžus? – tai

buvo Stefano balsas. Nors ir bendravau
su juo nedaug, bet jį įsiminiau.
- Tau nederėjo čia grįžti... – sušnabždėjau
iš baimės. – Kaip mane radai?
- Turiu vieną kitą šnipą.

Pajutau jo rankas lyg metalinius gniaužtus ant

savo peties ir jis atsuko mane į save. Jis buvo
pasikeitęs... Apžėlęs barzda, nesiskutęs,

217
Nuodėmingoji malda

užsiauginęs ilgus plaukus, paprastais drabužiais.

Beveik jo nepažinau jei ne tas jo balsas. Supratau,
kad dabar tai įkliuvau... Jis laikė įrėmęs durklą į
mano kaklą ir jutau kaip jis spaudžia mano odą.
Vienas staigus judesys ir aš žuvęs. O apie mane
nesužinos net Džiulianas.

- Nebijok, nusiunčiau laiškelį tavo

kekšiui. – jis lyg perskaitė mano mintis.
- Nevelk į tai Džiuliano. – tariau virpančiu
balsu.
- O, jis privalo žinoti. – nusišaipė
Stefanas. – Dėl jo atkakau tokį kelią, o
manęs niekas neketina pasveikinti. Kaip
nemandagu. Abu nemandagūs.
- Ko tau reikia? – ėjau prie esmės.
- Man? – jis pavartė akis. – Džiuliano ir
tavo galvų. Per jus netekau kardinolo
posto! Mane atskyrė nuo bažnyčios!

218
Nuodėmingoji malda

Jis prisiartino prie manęs ir ranka palietė mano

petį, nuslydo žemyn mano nugara ir suėmė mano
užpakalį. Užsimerkiau ir įkvėpiau giliai.

- Daili subinytė. – jo juokas privertė mane

sudrebėti. – Kas būtų jeigu palikčiau ant
jos savo vardą? Mano kekšius būtum
amžinai.
- Kiek tau reikia pinigų? – ėmiau derėtis.
– Mes turime jų į valias. Tik pasakyk
sumą.
- Pinigų? – jis caktelėjo liežuviu. – Kad aš
pats jų turiu tiek kiek reikia. Ne
piniguose esmė. Man reikia tavęs ir
Džiuliano. Tai vendetta.

Jis parklupdė mane ant kelių vis dar

laikydamas durklą prie mano kaklo. Stefanas
atsisegė kelnes ir išsitraukė savo penį. Žinojau,

219
Nuodėmingoji malda

kas manęs laukia, nes mačiau koks grįžo

Džiulianas iš jo namų paskutinį kartą.

- Dabar čiulpk! – užriaumojo Stefanas. –

O kitaip tas durklas perrėš tau gerklę!

Pažiūrėjau jam į akis ir paėmiau jo penį. Tas

daiktas vos tilpo man į burną. Galėjau tik
įsivaizduoti kiek vyrų jis yra nuskriaudęs.... tarp,
kurių greit būsiu ir aš. Jis atitraukė durklą nuo
mano gerklės ir palietė mano kairįjį skruostą.
Pajutau kaip jis skausmingai įsirėžė į odą ir
pradėjo varvėti kraujas. Iškęsiu viską, kad tik jis
neliestų Džiuliano.

Baigęs mano burnoje vėl įrėmė durklą man į

gerklę. Nepajutau kaip pravirkau, bet Stefanas tuo
tik džiaugėsi.

220
Nuodėmingoji malda

- Žliumbk, kekšiau! Tavo ašaros man tik

dar labiau patinka. – nusijuokė Stefanas.
– O dabar kelk savo sutaną.

Aš jau stojausi ir paliečiau sutanos kraštą kai

tuo momentu klykdamas įlėkė Džiulianas pro
senas medines lauko duris. Jis buvo išbalęs kaip
kreida ir skruostais ritosi ašaros.

- Oho, kas mus pagerbė savo

apsilankymu. – Stefanas paspyrė mane ir
nugriuvau ant žemės. – Bus grupinis. Tu
pačiu laiku, Džiulianai. Mes jau
pradėjome smagintis be tavęs.
- PALEISK FRANČESKĄ!!! – sukliko
Džiulianas. – Visa tai tik tarp mūsų. Jo
nevelk.
- Ir ką tu man padarysi? – nusijuokė
Stefanas. – Neturi jokių ginklų.
Nučiulpsi negyvai? Abejoju, paleistuvi.

221
Nuodėmingoji malda

- Popiežiaus sargyba jau pakeliui. – tarė

Džiulianas. – Šį kartą neišsisuksi nuo
laužo.
- Oi, kaip pagąsdinai, ištvirkėli. – jis
stipriau įrėmė durklą į mano kaklą ir jau
jutau kraują trykštantį. – Tu atėmei iš
manęs VISKĄ! Aš iš tavęs taip pat
atimsiu viską, kas tau brangu.

Tuo momentu Stefanas trenkė man antausį ir

parkritau ant žemės. Kas aš jam tebuvau...
skarleto krūva... bejėgis žaisliukas... Džiulianas
puolė prie manęs, bet Stefanas pakišo koją ir jis
tėškėsi ant žemės. Štai ir sutanos „pranašumas“ –
susipina kojos, paslysti ant muaro ir jau guli.
Stefanas nutvėrė Džiulianą už plaukų ir pakėlė
klykiantį iš skausmo, o mane primynė savo
sunkia koja. Tuomet tėškė Džiulianą lyg lėlę šalia
manęs. Pasilenkęs sugriebė vėl jį už plaukų ir

222
Nuodėmingoji malda

tėškė jo galvą į grindis. Suklikau nesavu balsu.

Juk jo kaulai ne taip senai sugiję. Bet Stefanas tai
žinojo kaip ir aš, todėl toliau daužė Džiuliano
galvą į grindis. Nieko nelaukęs puoliau ant jo, bet
Stefano įsiūtis buvo atkreiptas į mane ir jis
nutvėręs trenkė mane į grindis taip pat. Kelias
sekundes buvo aptemusi sąmonė, bet pastebėjau
kaip į bažnyčią įsiveržė popiežiaus sargyba.
Ginkluoti iki dantų ir pasiruošę kovai.

Tuomet per miglą pamačiau kaip sargyba

suima Stefaną ir netekau sąmonės...

Pramerkiau akis prabangiame kambaryje.

Sienos buvo auksinės, lubos nuostabaus grožio
freska su debesimis ir angelais šokančiais ant jų.
Lova buvo milžiniška, o prie lango stovėjo
nemažas stalas su paminkštintais krėslais. Galva
plyšo į dalis. Tokio skausmo niekada nebuvau
patyręs. Apsidairiau aplink, bet nieko pažįstamo

223
Nuodėmingoji malda

nemačiau. Bet daug prabangu. Atrodė lyg

gulėčiau bažnyčioje, bet jaukumo suteikė
paveikslai su šventaisiais. Mačiau ir vaisių dubenį
ant stalo. Pilną raudonskruosčių obuolių. Prie
mano lovos priėjo jauna tarnaitė ir palietė mano
kaktą.

- Kaip džiugu, kad pagaliau atsibudote,

kardinole.
- Kur aš? Kur Džiulianas? – prabilau lyg
ne savo balsu.
- Jūs Šventojo Tėvo apartamentuose. Jau
kelios dienos gulėjote be sąmonės. Jau
manėme, kad mirsite. Bet dabar matau,
kad Jums jau geriau. – atsakė tarnaitė.
- Kur Džiulianas? – man terūpėjo kur
mano mylimasis.

224
Nuodėmingoji malda

- Jis kitame kambaryje... bet... deja iki šiol

neatsibudo. Šventasis Tėvas jau užsakė
Mišias jo sielai...
- Kokiai dar sielai?!- surikau. – Turiu jį
pamatyti tučtuojau.
- Jums negalima keltis iš lovos...
- Man nusispjauti! Vesk mane pas
Džiulianą!

Šiaip ne taip atsikėliau iš lovos. Skaudėjo tiesą

sakant visur, bet labiausiai galvą. Tarnaitė padėjo
man nueiti į kitus apartamentus, kurie buvo labai
panašūs ir manuosius, tik sienos buvo išklotos
tamsiai žaliu satinu, ir pamačiau lovoje Džiulianą.
Lyg mirusį... lyg miegantį... Bet kambaryje
tvyrojo ramybė. Įsakiau tarnaitei mus palikti ir
nieko neįleisti kol pats neišeisiu. Puoliau prie
lovos ant kelių ir paėmiau jo ranką, ėmiau
bučiuoti ir pravirkau.

225
Nuodėmingoji malda

- Džiulianai, prašau atsibuskite. Aš

padarysiu ko tik norėsite. Tik atmerkite
savo gražias akis...

Su lyg tais žodžiais Džiulianas pramerkė akis

ir vangiai nusišypsojo.

- Frančeskai...
- Taip, tai aš. – nusišluosčiau ašaras. – Aš
čia, mano meile. Jūs nemirsite. Aš to
neleisiu.
- Dievo valia gali būti kitokia... – jo balsas
buvo tylus.
- Šį kartą Dievas negaus to ko nori. Tik ne
šį kartą, meile mano.
- Toks Jūs man patinkate... – jis vėl
užsimerkė. – Myliu Jus... labiau nei
gyvenimą...
- Aš pakviesiu tarnus. Jums reikia
pavalgyti.

226
Nuodėmingoji malda

- Darykite taip kaip reikia... O aš noriu

pamiegoti.

Nuėjau pakviesti tarnaitę, kuri greitai

suorganizavo sriubos. O į mano kambarį tuo metu
įėjo pats popiežius Leonas X. Pabučiavau jo žiedą
ir prisėdome abu prie stalo, ant kurio mačiau tą
dubenį su obuoliais. Popiežius kurį laiką tylėjo,
bet pagaliau prabilo.

- Stefanas bus sudegintas ant laužo už

savo nusikaltimus ir erezijas... – pradėjo
popiežius. – Tačiau jis pripasakojo tokių
dalykų apie Jus ir kardinolą Džiulianą...
- Tai melas, Šventasis Tėve. – man
susvaigo galva.
- Abejoju, kardinole. Aš ne kvailas.
Matau kaip žiūrite vienas į kitą,
gyvenate kartu, esate jauni... Aš viską
žinau, Frančeskai.

227
Nuodėmingoji malda

Buvau priblokštas šių žodžių.

- Ką... mums padarysite, Šventasis Tėve?

– jaučiau kaip mano balsas ima virpėti.
- O ką aš galiu padaryti? Kas aš toks, kad
teisčiau Viešpaties valią. – jis pažiūrėjo
į mane. – Tik būkite atsargūs. Po mano
mirties nepažadu jums užtarimo...
- Šventasis Tėve, lieku Jums skolingas
visą gyvenimą. – vėl pabučiavau jo
žiedą. – Jūsų žodžiai mums labai daug
reiškia. Jūsų gerumo turėtų pavydėti pats
Dievas.
- Aš ne Dievas, kardinole de Albino. –
nusišypsojo popiežius. – Bet tikiu, jog
jis atleidžia visiems, kas prašo
atleidimo. Ir myli mus visus vienodai. –
jis nutilo ir sėdėjome tylėdami kol jis vėl
prabilo. – Rytoj bus Stefano egzekucija.

228
Nuodėmingoji malda

Prašau prisijungti jei Džiulianas galės

atsikelti iš lovos.
- Kaip įsakysite. O ar Džiulianą aplankė
gydytojas?
- Žinoma. – popiežius atsistojo. – Jo
kaukolė skilusi, bet labai nedaug.
Kadangi jis jau atsibudo, melsimės, kad
jis gyventų.

Popiežius paliko apartamentus ir likau vienas.

Nuėjau pažiūrėti kaip Džiulianas. Papasakojau
jam viską, ką kalbėjau su popiežiumi. Ir jis man
šypsojosi savo kerinčia šypsena. Laimei po
sriubos jis atrodė daug geriau. Tačiau ar norėsime
matyti egzekuciją, abejojau. Bet popiežiaus
įsakas buvo visiems kardinolams dalyvauti.

229
Nuodėmingoji malda

DŽIULIANAS
1521 AD

Roma, Italija.

Šiandien turėjo būti įvykdyta egzekucija

Stefanui. Popiežius parinko Koliziejų šiai žiauriai
egzekucijai. Susirinko tikra minia žmonių
ištroškusių kraujo, o tikriau pelenų šiuo atveju.
Aš jau galėjau atsikelti iš lovos tad išvykau su
visais kardinolais ir popiežiumi. Tiek žmonių dar
nebuvau matęs. Turbūt susirinko visa Roma.
Diena buvo saulėta, bet gan šalta. Na, kažkam bus
labai karšta. Nesigailėjau Stefano ir net nežadėjau
melstis už jo sielą. Tegul jisai keliauja pragaran!

Koliziejaus centre buvo sustatyti suolai mums,

už mūsų minia tiesiog stovėjo. Vaikai ir
jaunuoliai sugebėjo užsiropšti ant griuvėsių
kolonų. Centre stovėjo paruoštas laužas, pridėta

230
Nuodėmingoji malda

žabarų, malkų ir šieno. Budelis vaikščiojo

nekantraudamas pradėti savo darbą. Šiaip tokie
dalykai labai retai vykdavo Romoje... Gal dėl to
ir susirinko tokia minia. Visi šaukė, skandavo,
troško žiaurybių. Susėdome visi į savo vietas.
Popiežius reikalavo, kad mes su Frančesku
sėdėtume pačiame priekyje pirmoje eilėje ir
matytume viską iš arti.

Kai jau sėdėjome ir šnekučiavomės, minia

suūžė dar garsiau, nes sargyba atvedė Stefaną. Jo
veidas buvo sužalotas, plaukai susivėlę, rūbai
suplėšyti. Sargyba gerai jį pakankino kalėjime.
Man nebuvo gaila ir viskas. Nejaučiau nieko.
Sėdėjau iškelta galva lyg visa tai man būtų
įprastas spektaklis.

Stefanas muistėsi vedamas, laidėsi keiksmais ir

plūdo visus iš eilės. Kai mūsų žvilgsniai susitiko
jis užriko dar garsiau:

231
Nuodėmingoji malda

- KAD TU UŽSIKRUŠTUM, KEKŠIAU

PRAKEIKTAS. TU IR TAVO
SODOMITAS FRANČESKAS!!!
NUSITEMPSIU JUS PRAGARAN!!!

Nė raumenėlis nesujudėjo ant mano veido.

Sėdėjau tiesia nugara ir klausiausi jo keiksmų.
Net vedamas į laužą jis neatgailavo. Nuvestas prie
laužo bandė išsilaisvinti, bet jam nepavyko.
Sargybiniai jį pririšo prie kuolo ir gerai sutvirtino
grandinėmis. Tuomet atėjo budelis su fakelu
iškeltu aukštyn. Minia ūžė, kad net skaudėjo
ausis. Susikalbėti buvo neįmanoma.

Budelis keliose vietose padegė laužą ir ugnis

greitai įsiliepsnojo. Stefano šauksmai nustelbė
minią. Jis siuntė pragaran mane ir Frančeską,
popiežių ir visą kardinolų kolegiją. Netrukus visų
nosis pasiekė svylančios mėsos kvapas.
Užsidengiau burną pirštine. Manimi pasekė ir kiti

232
Nuodėmingoji malda

kardinolai. Galų gale jis ėmė klykti iš skausmo, o

ne iš pykčio. Ugnis apvalo visus. Po kokio
pusvalandžio jo riksmai nutilo. Galėjau matyti
kaip jo oda pajuosta lyg derva, galva nukara ir
galop pradeda boluoti kaulai. Ugnis ir dūmai ėmė
kilti viršun lyg fakelas ir jau nebesimatė kas toje
ugnyje. Tai tęsėsi gal valandą, o gal ilgiau.
Sunkiai orientavausi laike. Tik kai ugnis užgeso –
ten nieko nebebuvo. Kadaise šiurpinęs mus jis
išnyko nuo šios žemės paviršiaus. Pajutau
palengvėjimą. Dabar mes su Frančesku saugūs.
Pats popiežius mus saugo nuo tokių stefanų.

Minia ėmė skirstytis ir pakilome mes.

Paprašiau Frančesko pasivaikščioti su manimi
aplink Koliziejų. Norėjau pravėdinti galvą nuo
viso šito kvapo ir vaizdo. Jis su malonumu sutiko.
Sėdome į karietą ir paprašiau mus nuvežti prie
Panteono. Tenai išlipę liepėme vežikui mus

233
Nuodėmingoji malda

palikti, nes ketinome grįžti į Vatikaną pėsčiomis.

Panteonas stovėjo jau šimtus metų ir stovės dar
tiek pat. Aplink pardavėjai siūlė įvairiausių
gėrybių, bet manęs nedomino niekas. Norėjau
tiesiog pasivaikščioti su Frančesku vieni. Mūsų
skarleto rūbai kreipė dėmesį ir negalėjome pilnai
atsipalaiduoti.

- Manote jis nusipelnė tokios mirties? –

paklausė Frančeskas.
- Taip. Jis sumokėjo už viską, ką mums
padarė. – žiūrėjau tiesiai prieš save
eidamas. – Neketinu gailėtis nieko. Jei
nebūčiau iškvietęs sargybos, dabar abu
būtume negyvi.
- Tačiau tas vaizdas man nedings niekada
iš galvos. – Frančeskas ėjo šalia manęs.
– Tai pasibaisėtina mirtis.

234
Nuodėmingoji malda

- Tačiau pats pagalvokite – mes galėjome

būti jo vietoje. Laimei popiežius mums
atleido ir neleis mūsų skriausti.
- O kas bus kai jis mirs?
- Tada... mes turėsime dalyvauti
konklavoje. – atsidusau.
- O jei kuris nors iš mūsų laimėtų? –
nenusileido Frančeskas.
- To nebus. Mes ne favoritai. Favoritai su
mumis nebendrauja ir vaikšto nosis
iškėlę, nes žino, jog už juos balsuos. –
atsakiau.
- Bet naujasis popiežius gali nebūti toks
geranoriškas... – liūdnai pasakė
Frančeskas.
- Jei tas kardinolas nieko nežino apie mus
– mes saugūs. Netikiu, jog popiežius
išsipliurptų kuriam... ypač jei jis pats
sodomitas.

235
Nuodėmingoji malda

- Jūs tikite, kad jis homoseksualas?

- Turiu kažkokių priežasčių tikėti... –
susimąsčiau. – Jo baliuose dažnai
dalyvauja vieno dailininko pameistriai.
O pas tą dailininką tikras sodomitų rojus.
- Tuomet turime pasitikėti popiežiumi. –
palinksėjo Frančeskas.

Patraukėme link Sant Angelo pilies. Ėjome pro

žmonių namus, lauke žaidė vaikai, bėgiojo
benamės katės ir šunys. Namai buvo tvarkingi,
nes Romos centre gyveno pasiturintys žmonės.
Dauguma turbūt net nebuvo egzekucijoje ir
šnekučiavosi gatvėse. Mus pamatę nusilenkdavo
ir pasisveikindavo.

Vatikaną pasiekėme po pusvalandžio, nes

ėjome neskubėdami. Šv. Petro bazilika pasitiko
mus savo didybe ir įėjome į vidų. Viduje nebuvo
daug žmonių. Darbavosi keli dailininkai prie

236
Nuodėmingoji malda

naujų skulptūrų. Nusivedžiau Frančeską prie

altoriaus, ant kurio stovėjo žvakės ir kryžius.
Tuomet sušnibždėjau jam į ausį:

- Turiu planą šiai nakčiai... ateisime čia po

vidurnakčio. Turiu pasidaręs raktą nuo
bazilikos. Tuomet nebus žmonių... nieko
nebus...
- Bijau, kad žinau Jūsų užmačias... –
Frančeskas suvirpėjo. – Ir drįstu
nesutiktu su tuo planu.
- Nusiraminkite... viskas bus saugu. O
dabar eime.

Grįžome į namus. Mano kambaryje stovėjo

didžiulė lova su baldakimu, priešais stalas su
kėdėmis, o dešinėje praviras langas. Tarnaitės
išvėdino kambarį kol mūsų nebuvo. Ant stalo
pasidėjome savo biretas. Šalia stalo buvo knygų
lentyna ir išsitraukiau kelias knygas. Norėjau

237
Nuodėmingoji malda

prastumti laiką iki nakties. Savaime suprantama

lauke pietūs ir vakarienė. Po vakarienės pranešiau
vežikui, kad reikės jo paslaugų naktį. Geri buvo
mano tarnai, nieko neklausinėdavo ir nesikišdavo
kur nereikia. Tiesiog atliko savo pareigas.

Išmušus vidurnakčiui pažadinau užsnūdusį

Frančeską. Jis nelabai benorėjo keltis iš lovos, bet
šiaip ne taip jį prikėliau. Nusileidome žemyn
laiptais į erdvų koridorių, kuriame buvo kelios
durys: vienos vedė į virtuvę, kitos buvo
Frančesko kambarys, vonia ir tarnų kambariai.
Patraukėme link durų vedančių laukan. Vežikas,
kaip ir buvau įsakęs, laukė mūsų. Paliepiau vykti
į Vatikaną. Neįsivaizduoju, ką jis manė vykstant
Vatikane vidurnaktį, bet aš per daug ir nesukau
galvos dėl to.

Atvykę liepėme jam palaukti kur nors atokiau

ir jis nuvažiavo. Frančeskas jaučiau, kad visas

238
Nuodėmingoji malda

virpa, nes žinojo ką mes darysime. Užlipę laiptais

pasukome link bazilikos durų ir tyliai atrakinau
jas. Pravėriau duris ir mus pasitiko tamsa. Vien
tik prieš altorių tolumoje švietė žvakės. Įstūmiau
Frančeską pirmą ir užrakinau duris iš vidaus dėl
saugumo. Frančeskas nenorėjo judintis iš vietos
tad turėjau jį pastumti, kad eitų pirmyn.

Pasiekę altorių sustojome ir apsidairėme.

Mirtina tyla. Visi miega jau tokiu laiku.

- Sėskite ant altoriaus. – tariau

Frančeskui.
- Jūs gal išprotėjote! Tai Dievo namai ir
sėstis ant altoriaus draudžiama. –
sušnypštė Frančeskas.
- Tai mažiausias rūpestis to ką ketinu
padaryti. – nusišypsojau.

239
Nuodėmingoji malda

- Aš TO nedarysiu šioje vietoje! – sušuko

Frančeskas ir aidas atsimušė į sienas. –
Gal Jums visai protas pasimaišė?!
- Gal... – sukikenau. – Norėjau
įgyvendinti vieną svajonę ir Jūs man
padėsite.
- Žinau aš tas Jūsų svajones! Greičiau
eime iš čia.
- Niekur neisite. – sustabdžiau jį ranką.

Atsiklaupiau ant kelių ir prasegiau dalį jo

sutanos, nuo apačios iki tarpukojo. Frančeskas
sustingo iš siaubo ir visaip bandė mane atkalbėti,
bet aš nesiklausiau. Numoviau jam kelnes ir
paėmiau jo kotą į rankas. Frančeskas nebegalėjo
pajudėti iš vietos ir tik žvalgėsi aplink. Na, o aš
įsidėjau jį į burną ir ėmiau laižyti kaip geriausiai
mokėjau. Apsukau liežuviu jo galvutę ir
Frančeskas suaimanavo, o jo aimaną atkartojo

240
Nuodėmingoji malda

sienos aidu. Neleidau jam baigti ir stumtelėjau jį

link altoriaus.

- Lipsite ir nesiožiuosite. – griežtai tariau.

- Dieve, atleisk man už tai ką padarysiu...
– ėmė melstis Frančeskas ir užsilipo ant
altoriaus.

Pasekiau jį ir užsilipau taip pat. Laimei žvakių

ir kryžiaus nebebuvo, nes iš ryto laukė pamaldos
tad patarnautojai viską buvo nuėmę. Aš pakėliau
Frančesko sutaną ir apnuoginau jo užpakalį. Pats
pasikėliau savąją sutaną ir atsisegęs kelnes
išsitraukiau savo kotą. Suvilgiau jį seilėmis ir
įėjau į Frančeską iš nugaros. Jo aimana nuaidėjo
bazilikoje ir jis užsidengė burną ranka, tad laikėsi
tik ant vienos rankos.

- Laikykitės ant abiejų rankų, o kitaip

nukrisim abu.

241
Nuodėmingoji malda

Ėmiau judėti iš lėto, bet greitinau tempą ir

klausiausi Frančesko dejonių. Jeigu kas nors
dabar mus užtiktų – atsidurtume ten pat kur
Stefanas šiandien. Bet buvo taip gera, kad
nebesuvokiau kur randuosi ir ėmiau aimanuoti
kartu su Frančesku. Buvome taip arti
kulminacijos visos šio šventvagystės. Keli stiprūs
stumtelėjimai ir išsiliejau kartu su garsia aimana,
kuri skambėjo bažnyčioje. Frančeskas
nebeišsilaikė ir sukniubo ant alkūnių. Baigęs
prisiplojau ant jo nugaros ir pabučiavau jo
sprandą.

- Štai taip... – sukuždėjau. – Geras

berniukas...

Frančeskas kuo puikiausiai išniekino staltiesę

ant altoriaus savo sperma. „Pašventino“ ją kaip
reikia. Nusprendžiau taip ir palikti, kad rytinių

242
Nuodėmingoji malda

maldų metu kuris nors kardinolas nė neįtartų to,

kas vyko čia naktį.

Nulipome nuo altoriaus iš apsitvarkėme

sutanas. Sugriebęs Frančeską už smakro
apdovanojau slidžiu bučiniu.

- Lai šiąnakt mus Dievas sujungė

amžiams kartu. – tariau jam.
- Santuokos sakramentas šventas. Jo
niekinti negalima. – Frančeskas išbalo.
- Aš kardinolas ir galiu daryti ką tik
noriu.- pyktelėjau. – Ką sujungė Dievas
te žmogus neišskiria. Aš Džiulianas de
Lombardo imu Jus į vyrus, Frančeskai
de Albino. Dabar kartokit paskui mane.
- Ne.. negaliu... – Frančesko skruostais
pasipylė ašaros.
- KARTOK. – niuktelėjau jo petį.

243
Nuodėmingoji malda

- Aš... Frančeskas de Albino imu Jus... į

vyrus, Džiulianai de Lombardo.
- Skelbiu Jus vyru ir vyru. Galite
pasibučiuoti.

Paėmiau jo skruostus į savo rankas ir karštai

pabučiavau į lūpas.

- Dabar mes sujungti per amžius, meile

mano. – sukuždėjau jam į ausį. –
Amžiams...
- Kodėl Jūs tyčiojatės iš šventų
sakramentų ir vietų? – Frančesko balsas
virpėjo.
- Aš tiesiog įteisinau mūsų meilę. Dabar
mes teisėtai susituokę. Ir apie tai niekas
nežinos. O gal galėjau paprašyti
popiežių dalyvauti šiąnakt čia?

244
Nuodėmingoji malda

- O ne. – Frančeskas užsidengė burną. –

Tik ne popiežius. Už šitai jis mus tikrai
užmuštų, Džiulianai.
- Bet neužmuš, nes nežinos. Dabar aš
Jūsų, o Jūs mano. Žiedus jau turime –
pats Viešpats juos mums įteikė tapus
kardinolais.
- Kokia didžiulė šventvagystė!
- Nors kartą patylėkite. – subariau
Frančeską. – Mes jau senokai
nusižengėme visoms taisyklėms. Dar
viena nieko nepakeis. Lai mus teis
Dievas, ne žmonės.
- Dievas... ne žmonės... – sukuždėjo
Frančeskas.
- O dabar metas grįžti namo. Mums reikia
pailsėti.

245
Nuodėmingoji malda

Frančeskas greitai užmigo mano glėbyje, bet aš

dar ilgai galvojau, apie tai ką padarėme. Ne,
nesigailėjau. Anaiptol jaučiausi laimingas.
Padariau tai, ko niekas dar nėra padaręs.
Sutuokiau du vyrus Dievo akyse. Ir aš buvau
vienas jų. Paglosčiau Frančesko nugarą. Dabar jis
teisėtai mano. Tačiau nežinau kaip ilgai būsime
kartu... nežinia kas bus naujasis popiežius ir kada
tai įvyks. Neturiu jokio noro dalyvauti
konklavoje, nes vienu ar kitu atveju tai bus mūsų
su Frančesku fiasko. Leonas X buvo geras
popiežius jei ne jo baliai ir pinigų švaistymas.
Tačiau popiežius jau kuris laikas jautėsi ne kaip ir
neramino jo sveikata. Jis gali bet kada mirti...

246
Nuodėmingoji malda

FRANČESKAS
1522 AD

Roma, Italija.

Po 11 mėnesių.

Gruodžio 1-ąją mirė Leonas X nuo plaučių

uždegimo. Visus metus su Džiulianu gyvenome
šventoje ramybėje. O dabar įvyko tai, ko
labiausiai bijojome. Šiandien gruodžio 27-ta
diena ir prasidėjo konklava. Neatvyko tik devyni
kardinolai. Buvome užrakinti Siksto koplyčioje
kaip privaloma. Mes su Džiulianu sulaukėme
keleto balsų. Kaip spėjau tai nuo Džiovanio,
Marko, Džiuzepės ir Emiliano. Bet 1522-ųjų
sausio 9-tą dieną popiežiumi tapo kardinolas
Adrianas Floriszoon Boeyens. Niekada net
nebuvęs Romoje. Jis pasirinko Adrijono VI
vardą. Jis buvo žinomas kaip griežtas žmogus.

247
Nuodėmingoji malda

Mokęsis Liuveno universitete filosofiją, teologiją

ir kanonų teisę. Tapęs net to universiteto
teologijos profesoriumi, o vėliau ir rektoriumi.

Tai nebuvo geras ženklas mums su Džiulianu.

Jis buvo visiškai kitoks nei Leonas X. Tad, ką
dabar reikės daryti? Slėptis kaip iki šiol ar... sekti
Stefano pėdomis... Žinant Adrijono VI charakterį
mūsų laukia nesaldžios dienelės. Džiulianas kaip
ir aš labai nusiminė. Tikėjomės kitokio
popiežiaus. Patys balsavome už Džiovanį, bet jis
nesurinko net mažumos balsų.

Po konklavos pagaliau grįžome namo. Išsekino

prastas maistas ir būti uždarytiems tokį ilgą laiką.
Džiulianas pirmiausia nuėjo nusimaudyti, o aš
prisėdau prie stalo jo kambaryje ir nusiėmęs
biretą susiėmiau už galvos. Ką dabar daryti? Tai
buvo vienintelis klausimas mano galvoje.
Kadangi mes jauni, galime laukti kito popiežiaus.

248
Nuodėmingoji malda

Bet ar kitas bus geresnis nei Leonas X? Laukiau

kada iš vonios grįš Džiulianas, kad nuspręsti
viską. Pralaukiau gerą valandą besikankindamas.

- Džiulianai, ką ketiname daryti? –

paklausiau jo vos tik jis uždarė kambario
duris.
- Aš stosiu prieš naująjį popiežių rytoj ir
pasikalbėsiu. – tarė Džiulianas.
- NE! – sušukau. – Jo mes nė nepažįstam.
- Bet jis jau bus girdėjęs apie Stefaną.
Galbūt jis nebus toks blogas, kaip
Leonas X. – nepasidavė Džiulianas. – Jei
saugosimės ir niekas mūsų nesuseks –
galėsime čia pasilikti. Jei ne... turėsime
bėgti.
- Bėgti? Jūs išprotėjote. Mus suseks.
- Nesuseks jei išvyksime į šiaurę...
Girdėjau Lietuvos Didžioji

249
Nuodėmingoji malda

kunigaikštystė milžiniška ir ten

pasislėpti lengva bet kam.
- Aš nebėgsiu, Džiulianai. – suvirpėjau. –
Tai būtų visiškas fiasko. Jei mus
sučiuptų, būtume ekskomunikuoti ir
sudegti.
- Pirma leisk man pasikalbėti su naujuoju
popiežiumi. Išpažinsiu mūsų nuodėmes
ir tikiu, jog jis mums atleis. Pasitikėkite
manim, meile mano.
- Gerai... – atsidusau. – Tebūnie taip. Bet
jei jis mus nuteis, tuomet bėgsime.
- Būtent taip ir darysime. – nusišypsojo
Džiulianas ir pasidėjo savo galvą ant
mano kelių. – Dėl Jūsų padarysiu bet ką.
Bažnyčia turi daug paslapčių ir dar viena
nieko nepakeis. Mes puikiai dirbame ir
tikiu, jog popiežius supras mūsų
atsidavimą.

250
Nuodėmingoji malda

- Tik neminėkite, ką padarėme tą naktį

bazilikoje... – nuraudau.
- Tokių dalykų niekas nežinos. – jis
paglostė mano kelius. – Tai tik tarp
mūsų ir Dievo. Kalbėsiu tik tiek kiek
saugu. Smulkmenų popiežiui nebūtina
žinoti. Eisime kartu. Jis turi pamatyti ir
Jus.

Džiulianas atsistojo ir apkabino mane per

pečius. Apdovanojo karštu bučiniu į skruostą. Su
juo jaučiausi saugus ir laimingas, bet nerimas
kaustė mane. Kas jei Adrijonas VI mus nuteis?
Atsistojęs apkabinau Džiulianą ir padėjau galvą
ant jo peties. Buvo taip gera jį laikyti glėbyje ir
žinoti, kad čia mes saugūs ir jo namuose niekas
mums negresia.

Ryte išsiruošėme į Vatikaną. Prieš pat

susirinkimą užsukome į popiežiaus apartamentus.

251
Nuodėmingoji malda

Laimei sargyba mus praleido. Adrijonas VI

sėdėjo prie stalo ir skaitė knygą. Jo veidas buvo
griežtas, mažos akys ir siauros lūpos. Man tai
nieko gero nežadėjo. Bet Džiulianas norėjo
bandyti laimę.

- A, kardinolai de Lombardo ir de Albino.

– pamatęs mus tarė popiežius. – Tiesą
sakant norėjau jus išsikviesti pasikalbėti.

Man net nutirpo kojos išgirdus šitai. Dabar

tikrai teks bėgti. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Jis
kažką žino...

- Šventasis Tėve, mes taip atėjome

norėdami pasikalbėti. – tarė Džiulianas.
- Spėju visi norime kalbėti apie tuos
pačius dalykus. – jis išsitraukė laišką iš
po knygos. – Amžinąjį atilsį popiežius
man paliko laišką apie jus... Jame
sužinojau apie Stefaną de Imondi ir jus.

252
Nuodėmingoji malda

Jis man viską paaiškino ir kas čia dėjosi.

Labai užjaučiu, kad jums teko iškęsti
visą tai. Bet tai ne esmė. Norėjau
pakalbėti apie jus abu.
- Jeigu žinote viską... – Džiulianas priėjo
arčiau ir puolė ant kelių prieš popiežių,
pabučiavo jo žiedą. – Tuomet labai
tikimės, kad nenuteisite mūsų pragaro
liepsnoms.
- Deja, vaikai mano, ne aš teisiu žmones,
o Viešpats. – tarė popiežius. – Tai ką
darote yra baisi nuodėmė, bet aš tikiu,
jog karštai meldžiate Dievo atleidimo.
- Šventasis Tėve, mes kiekvieną dieną
prašome atleidimo. – prabilau ir aš
virpančiu balsu. – Niekada taip
nesimeldžiau kaip su Džiulianu.
- Taigi... Turiu nuspręsti, ką turiu daryti
su jumis? – Adrijonas VI šyptelėjo ir

253
Nuodėmingoji malda

man atsileido širdis. – Jūs abu puikiai

dirbate. Ypač Jūs, de Albino. Esu
patenkintas bibliotekos tvarka ir
Džiulianu. Tik perspėju, kad viešumoje
nepamatyčiau ko nors, kas verstų mane
jus nubausti. O kaip žinote bausmė būtų
nedovanotina.

Tai išgirdęs puoliau ir aš ant kelių prieš

popiežių ir pabučiavau jo žiedą. Nepajutau kaip
pravirkau iš laimės.

- Na, na. Nereikia verkti, de Albino. – tarė

popiežius. – Bet tarp mūsų bus nebylus
susitarimas. Tiek aš, tiek jūs rizikuojate.
Jei kas nors sužinotų, kad jums leidžiu
būti kardinolais – būčiau teisiamas ir aš.
Tad dėl Dievo meilės prašau Jūsų
visiško slaptumo.

254
Nuodėmingoji malda

- Mes jokiu būdų neišduosime Jūsų ir

mūsų susitarimo, Šventasis Tėve. – tarė
Džiulianas.
- Labai gerai. – Adrijonas VI nusišypsojo.
– Tokia buvo Leono X valia. Jo laiškas
buvo paslėptas stalčiuje, kuriame jį ir
radau. Tad prašau jūsų tik melstis.
Dievas viską atleis jei to prašysite
nuoširdžiai, vaikai mano. O dabar laikas
į susirinkimą. Eikite. Tai mano pirmasis
kardinolų kolegijos susirinkimas, tad
nekantrauju jį pradėti.

Dar kartą pabučiavome jo žiedą ir atsisveikinę

išėjome. Leidomės laiptais žemyn. Galėjau vėl
laisvai kvėpuoti. Džiuliano akys spindėjo, bet
negalėjome pulti vienas kitam į glėbį. Teks
palaukti iki vakaro kai būsime vieni Džiuliano
rūmuose.

255
Nuodėmingoji malda

Diena Vatikane praėjo nuobodžiai. Džiulianas

buvo teisus, kad susirinkimai nuobodūs. Naujasis
popiežius žadėjo sumažinti išlaidas, nuteisti
Martyną Liuterį, atleisti nebūtinas pareigas. Na,
laimei mūsų pareigos neįėjo į nebūtinas. Grįžome
vakare namo ir užsidarėme Džiuliano kambaryje.
Puolėme vienas kitam į glėbį ir ėmėme bučiuotis.

- Pasirodo naujasis popiežius nėra toks

baisus, kokiu jį laikėme. – nusijuokė
Džiulianas. – Dabar viskas stos į savo
vietas. Mes būsime laimingi amžinai.
- Nes aš tik Jūsų. – tariau.
- O aš Jūsų. – Džiulianas įsikniaubė man į
plaukus. – Myliu Jus, kardinole de
Albino.
- Aš Jus myliu labiau, kardinole de
Lombardo. – nusijuokiau jo glėbyje.

256
Nuodėmingoji malda

Štai taip mes susipažinome ir pamilome vienas

kitą. Viskas prasidėjo Perudžoje, o laimingai
baigėsi Romoje. Aš patikėjau, kad meilė tarp
dviejų kunigų įmanoma ir tikiu, jog Dievas mūsų
per daug nenubaus. Na, gal trupučiuką gausim
velnių, bet tikiu, jog atleis. Juk meilė yra meilė ir
nesvarbu tarp kokių žmonių. Gal mes ir Dievo
tarnai, bet esame tiesiog žmonės. Du žmonės,
kurie myli vienas kitą nemažiau negu Dievą.
Laikydamas glėbyje Džiulianą, laikau savo laimę.
Tebūnie tai nuodėminga ir šventvagiška, bet tikiu,
jog pats Viešpats man atsiuntė jį. Ir trokštu, jog
mes būtume kartu amžinai. Lai tai bus
nuodėminga malda, bet vis tiek malda. Myliu
tave, Džiulianai. Ir mylėsiu per amžius, tiek kiek
mums duota...

PABAIGA

257
Nuodėmingoji malda

Pradėta: 2022-10-14

Baigta: 2022-10-25

258
Nuodėmingoji malda

AUTORIAUS ŽODIS
Šita istorija gimė vieną naktį mano galvoje iš
niekur. (Na, siuvau sau kardinolo rūbus
cosplay‘inti ir matyt atėjo tokia idėja). Rašiau šią
knygą labai įsijautęs ir kiekvieną dieną. Sunkiai
galėjau padėti į šoną kompiuterį, nes mūza manęs
nepaleido ir liepė rašyti, rašyti, rašyti. Todėl taip
greitai ir parašiau visą knygą. Įkvėpimas toks
dalykas, kad jeigu jis yra – reikia naudotis proga
ir jį išnaudoti.

Labai prisirišau prie Džiuliano ir Frančesko,

tad buvo sunku skirtis su jais. Turbūt kiekvienam
rašytojui taip yra. Kiekvienas rašytojas visada
įdeda dalelę savęs į savo knygą, tad manau, jog aš
pats esu Džiulianas. Tiek iš išvaizdos, tiek iš
charakterio.

259
Nuodėmingoji malda

Leonas X ir Adrianas VI buvo tikros istorinės

asmenybės. Informaciją rinkau iš Vladislovo
Marciuškos knygos „Popiežių istorija nuo Šv.
Petro iki Pranciškaus“. Visi kiti kardinolai –
mano fantazija. Todėl ši knyga tikrai neskirta
krikščioniams fanatikams. Joje daug sekso
tokiose vietoje, kur turbūt niekas neįsivaizduotų
sekso, o tik aš. Kodėl pasirinkau būtent 1520-
iuosius? Todėl, kad norėjau rašyti knygą panašiu
kai dar gyveno Bordžijos – apie juos viską žinau
ir dievinu Čezarę Bordžiją. Tad pasirinkau
laikotarpį po jų valdymo. Džiulianą galima sakyti
šiek tiek sukūriau būtent pagal Čezarę Bordžiją,
nes Čezarė irgi buvo kardinolas.

Kodėl būtent pasirinkau rašyti apie kunigus?

Šita sfera mane labai domina. Kokias paslaptis
slepia kunigai, kokių nuodėmių turi, ką veikia kai
nestovi prie altoriaus. Be to pats labai norėjau ir

260
Nuodėmingoji malda

tebenoriu būti kunigu, tačiau tai neįmanoma. Tad

kaip rašytojas galiu tapti bet kuo savo knygose ir
rašyti apie bet ką. Kadangi pasisiuvau kardinolo
drabužius – teko daug pasidomėti kaip jie
vadinasi. Siuvau būtent pagal 15a. stilių tokius
kokius nešiojo Čezarė. Tad ir mano veikėjai
nešioja tokius pačius. Būtent drabužiai mane
labiausiai ir intriguoja.

Tikiuosi, kad mano knyga Jums patiko ir

atsipalaidavote su ja. O sekso scenos sukėlė
kokius nors jausmus.

261
Nuodėmingoji malda

262