VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

FINANSŲ KATEDRA

KRISTINA ŠUKYTĖ

FINANSAVIMO IR INVESTAVIMO Į PRAMOGŲ VERSLĄ GALIMYBIŲ

ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Finansų ir bankininkystės studijų programa, valstybinis kodas 612 04S110

Ekonomikos studijų kryptis

Vadovas (-ė) prof.Kristina Levišauskaitė __________

__________
(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)
Apginta _____________________ __________ __________
(Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2008
 TURINYS

SANTRAUKA ---------------------------------------------------------------------------------- 4

ABSTRACT ------------------------------------------------------------------------------------- 5

ĮVADAS ------------------------------------------------------------------------------------------ 6

1. PRAMOGŲ VERSLO FINANSŲ IR INVESTICIJŲ VALDYMO TEORINIAI

ASPEKTAI ------------------------------------------------------------------------------------------------- 9

1.1. Pramogų verslas ir jo funkcionavimo ypatumai----------------------------------------- 9

1.1.1. Pramogų verslo vaidmuo ir pokyčiai valstybėje-------------------------------10
1.1.2. Pramogų verslo rinkos specifika produkto, organizavimo formų požiūriu -12
1.2. Pramogų verslo finansavimo šaltiniai ---------------------------------------------------16
1.2.1. Valstybinio sektoriaus finansavimo modeliai ---------------------------------------16
1.2.2. Privataus sektoriaus finansavimo būdai ir tikslai ------------------------------------19
1.3. Pramogų verslo pajamų ir išlaidų struktūra---------------------------------------------23
1.4. Investicijų pritraukimo į pramogų verslą analizės metodai ---------------------------25
1.5. Pramogų verslo vertinimo metodai ------------------------------------------------------27

2. PRAMOGŲ VERSLO FINANSŲ IR INVESTAVIMO PROCESŲ ANALIZĖ

LIETUVOJE ----------------------------------------------------------------------------------------------31

2.1. Lietuvos pramogų verslo sektoriui didžiausią įtaką turintys ekonominiai veiksniai31
2.2. Pramogų verslo vieta Lietuvos ekonomikos kontekste --------------------------------34
2.3. Pramogų verslo finansavimo būdai Lietuvoje -----------------------------------------37
2.4. Olympic Entertainment Group AS finansinė analizė ----------------------------------39

3. FINANSAVIMO IR INVESTAVIMO Į PRAMOGŲ SEKTORIŲ LIETUVOJE

SPRENDIMAI --------------------------------------------------------------------------------------------46

3.1. Lietuvos pramogų sektoriaus finansavimo sprendimai ----------------------------------46

3.2. Lietuvos pramogų verslo SSGG (SWOT) analizė----------------------------------------49
3.3. Olympic Entertainment Group AS vertės nustatymas -----------------------------------52

2
3.4. Bendrasis pramogų verslo įmonės vertinimo modelis -----------------------------------54
IŠVADOS -----------------------------------------------------------------------------------------56

LITERATŪRA -----------------------------------------------------------------------------------59

PRIEDAI ------------------------------------------------------------------------------------------61

1 Priedas--------------------------------------------------------------------------------------------62
2 Priedas--------------------------------------------------------------------------------------------63
3 Priedas--------------------------------------------------------------------------------------------64
4 Priedas--------------------------------------------------------------------------------------------65
5 Priedas--------------------------------------------------------------------------------------------66

3
 SANTRAUKA

Baigiamojo darbo autorius: Kristina Šukytė

Pilnas baigiamojo darbo pavadinimas: Finansavimo ir investavimo į pramogų verslą

galimybių analizė

Baigiamojo darbo vadovas: prof. K.Levišauskaitė

Baigiamojo darbo atlikimo vieta ir metai: Vytauto Didžiojo universitetas, Ekonomikos ir

vadybos fakultetas, Kaunas, 2008

Puslapių skaičius: 60

Lentelių skaičius: 10

Paveikslų skaičius: 11

Priedų skaičius: 5

Šiuo diplominiu darbu siekiama atskleisti pramogų verslo sektoriaus specifines savybes
bei parodyti, kokios yra pramogų verslui atstovaujančių įmonių finansų ir investicijų valdymo
galimybės. Taigi diplominio darbo tikslas – ištirti finansavimo ir investavimo procesus į pramogų
verslą.
Pirmojoje darbo dalyje aprašomas pramogų verslo vaidmuo ir pokyčiai valstybėje,
aptariami pramogų verslo finansavimo šaltiniai, pateikiama šiam verslo sektoriui būdinga pajamų
ir išlaidų struktūra. Taip pat pristatomi verslo vertinimo metodai, siejami su išorinių finansavimo
priemonių pritraukimu.
Antrojoje darbo dalyje pateikiama finansų ir investavimo procesų analizė Lietuvoje. Čia
atskleidžiama pramogų verslo vieta Lietuvos ekonomikos kontekste. Taip pat analizuojami
pramogų verslo įmonių finansavimo būdai, atliekama pasirinktos pramogų verslo įmonės
santykinių finansinių rodiklių analizė.
Trečiojoje darbo dalyje pateikiami finansavimo ir investavimo į pramogų verslą
Lietuvoje sprendimai. Šioje darbo dalyje atliekama Lietuvos pramogų verslo SSGG analizė. Be
to, pateikiamas bendrasis pramogų verslo įmonės vertinimo modelis, ir remiantis diskontuotų
pinigų srautų modeliu, nustatoma pasirinktos įmonės vertė.

4
 ABSTRACT

Author of diploma paper: Kristina Šukytė

Full title of diploma paper: Analysis of Financing and Investment Opportunities into Show
Business

Diploma paper advisor: prof. K.Levišauskaitė

Presented at: Vytautas Magnus University, Faculty of Economics and
Management, Kaunas, 2008
Number of pages: 60

Number of tables: 10

Number of pictures: 11

Number of appendixes: 5

In this diploma paper the specific features of show business are emphasized and
opportunities of financing and investment processes are analyzed. Thus, the aim of this work is to
explore financing and investment processes into show business.
In the first part work the role of show business and its changes in state are described.
The product as well as organization forms of show business are emphasized in this part. Besides,
various financing sources are analyzed and the structure of revenues and expenses are given.
What is more, in this part of work business valuation methods are represented.
In the second part of work the analysis of financing and investment processes into show
business are represented. In this part of work economic factors which influence Lithuanian show
business and the sector of show business are analyzed. Moreover, various modes of financing
show business company are given. Finally, the relative financial indicators of selected company
are analyzed.
In the third part of work the solutions of financing and investing into Lithuanian show
business are given. In this part of work SWOT analysis is done. Besides, general valuation model
of show business company is given, and according to discounted cash flows model the value of
this firm is estimated. Thus, the main purpose of this paper is achieved.

5
 ĮVADAS

Pramoga - ne maistas, buitinė technika, būstas ar dar koks nors gaminys, mums nebūtina
jos pirkti, yra šimtai nemokamų būdų linksmai praleisti savo laisvą laiką. Šiame versle galioja
šiek tiek kitokios taisyklės. Norint prisijaukinti klientą reikia atrasti jo aistrą, kad ir kokia ji būtų.
Vėliau formuojamas nuolatinis įprotis, užtikrinantis ramų verslininko gyvenimą.
Pramoga yra suvokiama kaip veikla, teikianti pasitenkinimą ar atsipalaidavimą žmogui.
Tuo tarpu pramogų verslas yra apibrėžiamas kaip veikla, kurios produkcijos ekonominė vertė
priklauso nuo jos kultūrinės vertės. "Žmogus yra silpnas, reikia tik sugebėti atrasti jo silpnybes ir
jomis pasinaudoti", - taip kažkada yra pasakęs vienas žymiausių pramogų verslo atstovų Walt‘as
Disney'us. Ir nors ši frazė buvo ištarta visai kitame kontekste, ilgainiui tai tapo jo įkurtos
pramogų imperijos šūkiu, kuriuo vadovaujasi šimtai verslininkų visame pasaulyje.
Pažymėtina, jog pramogų verslas pritraukia tiek valstybinio, tiek privataus sektoriaus
lėšas. Valstybinis sektorius, skirdamas savo lėšas pramogų verslui, siekia palaikyti ir populiarinti
šią verslo šaką tokiu būdu didinti vartojimo ir investicijų pritraukimo lygį šalies mastu. Siekiant
pritraukti į verslą potencialių privačių investuotojų lėšas, labai svarbu nustatyti tame sektoriuje
veikiančios įmonės vertę, o tam reikia ne tik numatyti būsimus pinigų srautus, bet ir įvertinti,
kokie veiksniai gali turėti įtakos verslo rezultatams, t.y. numatyti riziką. Kiekvienas verslo
sektorius turi savo specifinių bruožų, kurių įtaka finansavimo ir investicijų pritraukimo
sprendimams gali būti esminė. Todėl šiame diplominiame darbe ir siekiama atskleisti pramogų
verslo sektoriaus specifines savybes bei parodyti pramogų verslui atstovaujančių įmonių finansų
ir investicijų valdymo ypatumus bei problemas.
Vertinant darbo problemos ištyrimo mastą, reikia pažymėti, kad apskritai, apibendrintų
tyrimų, skirtų pramogų verslo analizei, yra itin mažai arba jie yra skirti tik tam tikrai specifinei
problemai spręsti. Pavyzdžiui, G. Žaidytė (2004) analizavo finansų paieškos kultūriniams
projektams temą, I. Gaižutytė (2003) daktaro disertacijoje nagrinėjo meno organizacijų veiklos
vadybos ypatumus besiformuojančioje meno rinkoje.
Taigi, Lietuvoje, mokslinėje literatūroje nei pramogų verslo finansavimo, nei
investavimo į šį verslą klausimai kol kas beveik nenagrinėti. Dėl mažos Lietuvos pramogų rinkos
įtakos šalies bendro nacionalinio produkto pokyčiui trūksta net statistinių duomenų, reikalingų
išsamiai pramogų verslo veiklos, jos rezultatyvumo analizei atlikti.

6
 Lietuvoje pramogų verslo sritis per pastaruosius dešimt metų buvo lyg „bandymų
poligonas“, kuriame atrandamos tiesos, jau senokai pažįstamos pasauliui. Analizuojant mūsų
šalies pramogų verslą, būtina akcentuoti, kad tai pakankamai jauna ir itin specifinė verslo šaka.
Šio darbo tyrimo objektas – pramogų verslo sektoriaus finansų ir investicijų valdymo
procesai.
Darbo tikslas – identifikavus pramogų verslo sektoriaus veiklos ir jos finansavimo
specifinius bruožus, ištirti finansavimo ir investavimo procesų į pramogų verslą ypatumus
Lietuvoje.
Darbo tikslui realizuoti keliami šie uždaviniai:
1. Pristatyti pramogų verslą ir jo funkcionavimo bei finansavimo
teorinius aspektus.
2. Apibūdinti verslo vertinimo metodus ir jų taikymo ypatumus.
3. Ištirti Lietuvos pramogų verslo sektoriui didžiausią įtaką turinčius
ekonominius veiksnius.
4. Išnagrinėti Lietuvos pramogų verslo įmonių finansavimo būdus.
5. Atlikti vienos iš Lietuvos pramogų verslo įmonių - Olympic
Entertainment Group - finansinę analizę ir parodyti, kaip ir kokia informacija
remiantis būtų galima nustatyti šios įmonės vertę.
6. Pateikti Lietuvos pramogų sektoriaus finansavimo ir investavimo
sprendimus bei išanalizuoti šio verslo rizikos veiksnius.
Pirmojoje darbo dalyje apibūdinamas pramogų verslo vaidmuo ir pokyčiai valstybėje,
akcentuojant pramogų sektoriaus specifiką produkto, organizavimo formų požiūriu. Aptariami
pramogų verslo finansavimo šaltiniai, pateikiama šiam verslo sektoriui būdinga pajamų ir išlaidų
struktūra. Taip pat pristatomi verslo vertinimo metodai, siejami su išorinių finansavimo
priemonių pritraukimu.
Antrojoje darbo dalyje pateikiama finansavimo ir investavimo procesų analizė
Lietuvoje. Čia analizuojami Lietuvos pramogų verslo sektoriui didžiausią įtaką turintys
ekonominiai veiksniai ir atskleidžiama pramogų verslo vieta Lietuvos ekonomikos kontekste.
Taip pat analizuojami pramogų verslo įmonių finansavimo būdai, atliekama pasirinktos pramogų
verslo įmonės finansinė analizė.

7
 Trečiojoje darbo dalyje pateikiami finansavimo ir investavimo į pramogų verslą
Lietuvoje sprendimai. Šioje darbo dalyje atliekama Lietuvos pramogų verslo SSGG analizė. , Be
to, pateikiamas bendrasis pramogų verslo įmonės vertinimo modelis. Taip pat bandoma nustatyti
pramogų verslo įmonės vertę, remiantis Lietuvoje prieinama informacija ir taikant diskontuotų
pinigų srautų modelį.
Darbe naudoti metodai: mokslinės literatūros analizė, Lietuvos pramogų sektoriaus
struktūrinė ir palyginamoji analizė, grupavimo, apibendrinimo metodai, diskontuotų pinigų srautų
metodas įmonės vertei nustatyti.
Šiame darbe naudoti mokslinės literatūros šaltiniai, Olympic Entertainment Group
finansinės ataskaitos už 2005 – 2007 m., taip pat Eurostat, Lietuvos statistikos departamento
duomenys už 2005 – 2007 m. ir kita oficialių šaltinių informacija apie Lietuvos pramogų verslą.

8
 1. PRAMOGŲ VERSLO FINANSŲ IR INVESTICIJŲ VALDYMO
TEORINIAI ASPEKTAI

1.1. Pramogų verslas ir jo funkcionavimo ypatumai

Pramoga yra suvokiama kaip veikla, teikianti pasitenkinimą ar atsipalaidavimą žmogui.

Pramogos, kaip atsipalaidavimo ir psichologinės įtampos pašalinimo, reikšmė ir reikalingumas
buvo aktualus tiek ankstesniais amžiais, tiek dabar. Taigi žmonės ir ateityje norės atsipalaiduoti,
todėl „Show must go on!“ era tęsis.
Pramogų verslas - tai nauja, besivystanti ekonomikos mokslo šaka, kurioje mokslininkai
kelia daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų. Pažymėtina, jog kultūros, meno rinkų analizės
klausimai yra daugialypiai ir jų analizė kur kas sudėtingesnė nei kitų.
Pramogų verslas funkcionuoja tam tikroje sistemoje ir yra glaudžiai su ja susijęs.
Meninės ir kultūrinės veiklos finansavimas yra vienas iš svarbiausių saitų, siejančių ją su
ekonomine sistema. Vadinasi, apsirūpinimas finansiniais ištekliais yra kiekvieno kultūros
subjekto pagrindinė veiklos prielaida.
K.Wladyslaw (2001) pramogų verslo sąvoką sieja su amerikiečių pramoginiu verslu
(angl. show business). Anot jo, pramogų verslas – tai ir menas, ir verslas. Bendru atveju, verslas
– tai ekonominė veikla, duodanti pelno. Tuo tarpu pramogų verslas – tai verslas, nes tai
komercinė veikla, tam tikro pramogų pramonės produkto sukūrimas ir jo pateikimas į rinką turint
tikslą gauti pelno. Šiame versle galioja ir kūrybos, ir verslo pasaulio taisyklės.
J. O‘Connoras (2005) straipsnyje „Public and Private in the Cultural Industries“
apibrėžia pramogų industriją (angl. show industry) kaip veiklą, kurios produkcijos ekonominė
vertė priklauso nuo jos kultūrinės vertės. Pažymėtina, jog šis apibrėžimas apima vadinamąją
„klasikinę pramogų industriją“ – radiją ir televiziją, kiną, leidybą, muzikos leidybą, dizainą,
architektūrą, naująją žiniasklaidą – ir vadinamuosius tradicinius „menus“ – vaizduojamąjį meną,
amatus, teatrą, muzikinį teatrą, koncertus, literatūrą, muziejus, bibliotekas, galerijas – daugumą
valstybės finansuojamų kultūros ir meno sričių.
Į pramogų verslo arba dar kitaip vadinamo šou verslo sąvoką įeina didelis skaičius
paslaugų, susijusių su pramogomis. Mokslinėje literatūroje (Makselis, 2007) pramogų sektorius
yra skirstomas į:

9
 1. Tradicinį „gyvąjį“ pramogų verslą. Šiai kategorijai priklauso šokiai, teatras, opera,
sporto renginiai, koncertai, muzikos sektorius, festivaliai, leidėjai, muziejai, parodos.
2. Masines visuomenės informavimo priemones. Šiai kategorijai priklauso kino filmai,
radijas, televizija, įrašų studijos.
3. Elektroninių pramogų sektorių, kuriam priskiriami kompiuteriniai, video žaidimai,
internetas.
2006 m. atliktas Europos komisijos tyrimas „Europos kultūros ekonomika“ pateikė
pramogų verslo klasifikaciją, susietą su kultūros ir kūrybos industrijomis (žr. 2 priedą).
Taigi pramogų verslas yra specifinė verslo rūšis, nes čia atsispindi subjektyvus
konkrečių žmonių supratimas apie objektus ir veiksnius, t.y. pramogų verslo teikiamos paslaugos
suvokiamos subjektyviai. Be to, šou verslas, lyginant su kitais verslo sektoriais, pasižymi sunkiai
prognozuojamomis pajamomis bei kaštais (Benkert, 2004).

1.1.1. Pramogų verslo vaidmuo ir pokyčiai valstybėje

Norint geriau suvokti pramogų industriją paskatinusią atsirasti kultūros ir ekonomikos

jungtį, būtina aptarti ir pramogų industrijos bei kūrybinės ekonomikos raidą.
Ekonomikos raida XX-XXI a. ir produkcijos gamybos, ir paslaugų sektoriuose perėjo
keletą ženklių raidos etapų, kurie tiesiogiai susiję su pramogų industrijos sąvokos paplitimu. Nuo
XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV ir Europoje vyravo fordistinė pramonės
ekonomika, pagrįsta masine konvejerine gamyba ir dažniausiai vienoje šalyje sutelkta stambių
įmonių, naudojančių daug pigios ir mažai kvalifikuotos darbo jėgos, veikla. Vėliau verslų
objektai plėtėsi, koncentracija didėjo, verslas tapo tarptautinis, naujos technologijos sumažino
didelį pigios darbo jėgos poreikį, užtikrindamos aukštą produkcijos kokybę. Dėl šios priežasties
pamažu keitėsi ir socialinė vartojimo struktūra – pasyvius vartotojus pakeitė aktyvūs, paslaugų
ekonomika tapo „patirties ekonomika“, kadangi vartotojas save suvokė kaip tam tikrą socialinės
ir kultūrinės veiksmų grandinės dalyvį, kuriam patirtis yra pamatinis jo tapatybės formavimo
veiksnys. Akivaizdu, kad vis didesnę reikšmę ėmė įgauti kolektyvinė vartotojų patirtis įvairiuose
masinės kultūros, sporto ir laisvalaikio renginiuose. Taigi įvairi „patirties ekonomikos“
produkcija ir paslaugos ėmė varžytis dėl vartotojų dėmesio, kurį kuo toliau, tuo sunkiau išlaikyti.

10
 XX a. ekonomikos raida parodė, kad už stambias monolitines „Fordo“ tipo įmones
konkurencingesnės yra lankstesnės organizacijos, prie vietos ypatumų geriau prisitaikantys
verslai. Įvairių kūrybinių verslų susitelkimas vienoje vietoje padeda jiems panaudoti tarpusavio
bendradarbiavimo galimybes. Tokiu būdu vartojimas, laisvalaikis, prekyba, gyvenamųjų pastatų
plėtra yra glaudžiai susiję tam tikros vietovės kultūrine įvairove.
Taigi pramogų verslą, atstovaujančių įmonių veikla yra sudėtingas sociokultūrinis
reiškinys, kurį lemia istorinės, nacionalinės, socialinės, ekonominės ir ypač kultūrinės sąlygos.
Didelę įtaką pramogų verslo raidai turi valstybės formuojama ir diegiama politika, šalies
ekonominis išsivystymas, tradicijos. Akcentuotina, jog pramogų verslo padėtis labai skiriasi
brandžios rinkos, gerovės ekonomikos šalyse ir menkiau išsivysčiusiose šalyse.
Šiuolaikinėmis rinkos sąlygomis, vis didėjant konkurencijai, rinkai tampant prisotintai
įvairių kultūros produktų ir paslaugų, pramogų verslo organizacijos neišvengiamai turi keisti per
daugelį dešimtmečių susiformavusius veiklos principus, taip pat iš naujo įvertinti savo socialinę
misiją.
Palyginti su tradicinėmis pramonės šakomis, pramogų verslui būdinga didelė rizika.
Įdomu tai, kad būtent su kultūros tradicijomis ir jos įvairove glaudžiau susijusi ekonominė veikla
yra kur kas rizikingesnė už tradicinių nekūrybiškų verslų siūlomą produkciją ir paslaugas. Tai
lemia ta aplinkybė, jog kūrybinių verslų produkcijai ypač svarbi kultūrinė vertė, susijusi su labai
dinamišku nuo kultūrinių poreikių priklausomu vartojimo segmentu, kurį labai sunku, o kartais
net ir neįmanoma prognozuoti taikant tradicines rinkodaros priemones (Makselis, 2007).
Darbo rinkos prasme pramogų sektorius yra nedidelis ir stipriai diferencijuotas,
reikalaujantis išsamių konkrečios kultūros srities žinių (teatro, muzikos, dailės, kino ir t.t.).
Antras svarbus sektoriaus ypatumas – vyrauja nedidelės organizacinės struktūros bei individualus
darbas pagal sutartis, nestabilus ir mažas finansavimas. Tai lemia darbuotojų funkcijų
neapibrėžtumą (dėl per mažo darbuotojų skaičiaus ir jų veiklos kompleksiškumo) ir universalių
specialistų, galinčių vykdyti įvairaus pobūdžio veiklą, poreikį. Be to, būtina akcentuoti, kad
skirtingose pramogų verslo srityse reikia skirtingų žinių ir įgūdžių (Mažeikis, 2007).
Pramogų versle ypač svarbios ir simbolinės vertybės, kurios nėra apskaičiuojamos,
grupuojamos ar planuojamos, jų siekiami tikslai neretai prieštarauja įprastai logikai (pvz., skleisti
nekomercinę kultūrą ir išlaikyti ekonominį stabilumą) ir nesitenkina, jos siūlomais standartiniais
sprendimais.

11
 1.1.2. Pramogų verslo rinkos specifika produkto, naudos, organizavimo
formų požiūriu

Pramogų verslo teikiamos paslaugos yra specifinės, t.y. joms būdingas

neapčiuopiamumas, gamybos ir vartojimo vienovė, kokybės kintamumas, negebėjimas išsaugoti
paslaugos bei būtinas kliento dalyvavimas (žr. 1 lentelę).
1 lentelė
Pramogų verslo paslaugų specifiškumas

Paslaugos savybė Interpretacija

Paslauga paprastai suvokiama subjektyviai. Klientas,
aprašydamas paslaugą, remiasi sąvokomis – savijauta, patirtis,
NEAPČIUOPIAMUMAS saugumas, patikimumas. Tuo tarpu paslaugų įmonėms iškyla
šios problemos: sudėtinga parodyti klientams savo teikiamas
paslaugas bei dar sudėtingiau klientams paaiškinti, už ką jie
moka pinigus.
GAMYBOS IR Paslaugos teikiamos ir vartojamos tuo pat metu. Kokybės
neįmanoma įvertinti prieš gaunant paslaugą, nes paslauga iš
VARTOJIMO anksto neegzistuoja. Kiekvienas čia remiasi savo ar kitų klientų
VIENOVĖ ankstesne patirtimi, firmos pažadais ir kuriamu būsimos
paslaugos įvaizdžiu .
Kokybės svarba didžiąja dalimi yra sąlygota padidėjusios
konkurencijos paslaugų rinkoje, kur jos komercinė sėkmė
priklauso nuo to, ar firma savo teikiamomis paslaugomis gali
PASLAUGŲ KOKYBĖS pritraukti vartotoją ir jį išlaikyti. Svarbiausia priemonė tam
pasiekti - garantuoti geresnę paslaugų kokybę, negu tai gali
KINTAMUMAS
padaryti konkurentas. Dažniausiai kokybės kitimą lemia
darbuotojų konkurencijos stoka, silpnas jų pasirengimas ir
nepakankami įgūdžiai, komunikacijos ir informacijos stoka,
vadybininkų nuolatinės paramos neteikimas.
Paslaugos teikėjas turi rūpintis ką gaminti ir kaip gaminti. Taigi
svarbus paslaugų įmonių konkurencinis pranašumas yra didelis
KLIENTO
paslaugų teikėjų profesionalumas, jų darbo įgūdžiai ir
DALYVAVIMAS sugebėjimai. Norint sėkmingai kontroliuoti paslaugų kokybę
reikėtų skirti lėšų kvalifikuotiems specialistam rengti bei nuolat
kontroliuoti, ar klientai patenkinti teikiamomis paslaugomis.
NEGEBĖJIMAS Paslaugos negalima saugoti, kaupti, norint ją parduoti. Jeigu
paslaugų paklausa pastovi, tai paslaugos neišsaugojimas didelių
IŠSAUGOTI
problemų nekelia, tačiau jei paslaugų teikimas viršija jų
PASLAUGĄ paklausą, prarandamos pajamos arba paslaugų vertė.

Šaltinis: Sudaryta autorės, remiantis Vengriene (2006).

12
 Pažymėtina, kad pramoginių paslaugų teikimas visų pirma skirtas daryti įtaką žmonių
sąmonei, tačiau dažnai susijęs su apčiuopiamais veiksmais, pvz., buvimas teatre, koncertų salėje.
Vartotojai turi dalyvauti pramogų teikime. Jie turi ateiti į teikimo vietą – koncertų salę, stadioną,
kultūros namus, pramogų centrus ir kt., tol kol sukuriamas galutinis produktas. Klientų
pasitenkinimą lemia jų santykiai su paslauga teikiančiais asmenimis, įvairūs patogumai ir kitų
klientų, besinaudojančių tokiomis paslaugomis, nuomonė (Koku, 1995).
Pramogų verslo produkto sklaidos proceso pabaigoje atsiduria vartotojas, siekiantis su
tam tikra paslauga gauti tam tikrą naudą. Nauda, kurios tikisi vartotojai, gali gerokai skirtis (ir
dažnai skiriasi) nuo naudos, kurią įsivaizduoja teikią pramogų verslo siūlytojai. Šou biznio
teikiama nauda iš esmės yra daugialypė, todėl įvairiais atvejais vartotojui ji gali būti skirtinga.
Anot Harold. L. Vogel (2007), pramogų verslo naudą galima apibrėžti keturiomis kategorijomis:
funkcine (kitaip vadinama kultūrine), asmenine, socialine ir mistine. Funkcinė šou biznio nauda
glaudžiai susijusi su asmenine nauda, ji suvokiama subjektyviai ir remiasi asmeniniu patyrimu.
Socialinė nauda pasireiškia per santykį tarp individo ir visuomeninės aplinkos, o mistinę – sudaro
įvairūs prietarai, patiklumo aspektai, ji lygiuojasi į transcendentines normas. G. Vitkevičiūtė
(2004) straipsnyje „Žvaigždės formavimo mechanizmas“ pateikia J.Giller išskirtas keturias
kategorijas, apibūdinančias šou verslo naudą vartotojui: pramogą, socialinį bendravimą, prestižą
ir asmeninį patyrimą. Taigi pramogų verslo produkto nauda yra reikšminga individui bei
visuomenei ir apibendrintai gali būti pateikta taip (žr 1 pav.):

Pramogų verslo produkto nauda

Estetinė Funkcinė Socialinė

Simbolinė
Prestižinė Emocinė

1 pav. Pramogų verslo produkto naudos kategorijos

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Vogel (2007), Vitkevičiūte (2004).

Estetinis patyrimas yra viena sunkiausiai įvertinamų dimensijų, t.y. estetinis potyris,
estetinė pramogų verslo funkcija, estetinė nauda vartotojui. Tokios naudos žmogus gauna per

13
estetinį patyrimą, subjektyvų ir asmenišką meno suvokimą. Pažymėtina, jog dėl subjektyvaus
vertinimo ši nauda yra sunkiai išmatuojama.
Funkcinius poreikius šou verslas patenkina būdamas ugdomojo, didaktinio pobūdžio ir
skatindamas kultūros plėtrą. Laikantis tokio požiūrio, funkcinis (kultūrinis poreikis) yra glaudžiai
susijęs su žinių troškimu, kuris laikomas socialiai reikšmingiausiu pramogų vartojimo motyvu.
Priešingai aiškiai apibrėžtai funkcinei naudai, simbolinė arba prestižo nauda susijusi su
verte, įgyjama psichologiniu lygmeniu, ją galima priskirti socialinei plotmei. Pramogų verslo
produktų vartojimas atskleidžia žmogaus asmenybę, jo kultūrą arba subkultūrą, žmogaus norą
siekti tam tikro statuso visuomenėje arba atspindi jau turimą statusą. Pvz., tam tikras segmentas
muziejaus lankytojų lankosi muziejuose tikslu jų parduotuvėlėse nusipirkti suvenyrų, kitaip
tariant, įsigyti tam tikrų socialinio statuso atributų.
Socialinė nauda nurodo pramogų verslo produkto vartojimo tikslą, kuris siejasi su
socialine dimensija. Šou verslo organizacijos tampa vieta, kur žmonės gali susitikti, aptarti
patirtus išgyvenimus ir pabendrauti. Tokiu būdu pramogų verslo organizacijos atlieka ir
visuomeninę, ir komunikacinę funkciją.
Kalbant apie emocinę naudą, pažymėtina, jog pats emocinio išgyvenimo reiškinys
žmonėms yra labai reikšmingas savąja psichologine dimensija, kuri turi galios valdyti individą ir
mases. Priešingai nei funkcinė (kultūrinė), emocinė nauda nėra susijusi su vartojimu, kuriuo
tenkinamas edukacinis poreikis. Ji taip pat neskirta užpildyti tam tikras socialines spragas, kaip
socialinė nauda. Ši nauda pasireiškia per pojūčius, fantaziją ir pramogą jos vartojimo metu
(Vogel, 2007).
Apibendrinant galima teigti, kad net tą patį pramogų verslo produktą vartojant ne vieną
kartą, jis sukelia skirtingas subjektyvias emocines reakcijas, skatina skirtingus pojūčius ir
išgyvenimus. Atlikta šou verslo naudos analizė rodo, jog vartotojo poreikių identifikavimas –
sudėtingas procesas, nes šiame sektoriuje veikiančių įmonių teikiama nauda yra subjektyvi,
asmeniška, sunkiai prognozuojama, sąlygojama socialinio ir kultūrinio konteksto.
Analizuojant pramogų organizavimo formas, reikia pasakyti, kad jos labai įvairios,
tačiau ne visos jos gali būti taikomos šou versle. Pažymėtina, kad norint pramogų versle pasiekti
gerų rezultatų, reikia ieškoti optimalaus turinio ir formos derinio. Tik tokiu atveju organizuojamų
renginių poveikis žmonėms bus kryptingas ir tikslingas (Dosher, 1997).

14
 Labiausiai paplitusi renginių klasifikacija pagal auditorijos apimtį. Ji pateikiama 2
paveiksle.

Pramogų klasifikacija pagal auditorijos apimtį

Masinės Grupinės Individualios

2 pav. Pramogų klasifikacija pagal auditorijos apimtį

Šaltinis: Sudaryta autorės, remiantis Paulavičiūte (1989).

Masinėms pramogų organizavimo formoms priskiriami renginiai su skirtingomis

organizacinėmis bei metodinėmis savybėmis. Auditorijos dydis ir stabilumas nėra ribojamas. Tuo
tarpu grupinėms organizavimo formoms būdingas auditorijos stabilumas ir dalyvių skaičiaus
ribotumas. Pažymėtina, kad individualios formos retesnės, savarankiškos reikšmės beveik neturi.
Kitas būdas, pagal kurį galima organizuoti pramogų verslą, yra paremtas renginio
struktūra (žr. 3 pav.).

Pramogų organizavimo formos pagal struktūrą

Vientisos Kompleksinės
(vieno renginio apimties) (kelių renginių apimtis)

3 pav. Pramogų organizavimo formos pagal struktūrą

Šaltinis: Vogel, (2007).

Be to, remiantis laisvalaikio organizavimo teoriniais pagrindais, pramogų organizavimo

formos pagal struktūrinį laisvalaikio veiklos pobūdį gali būti skirstomos į rekreacines,
švietėjiškas ir šventines.
Taigi visi šie pramogų organizavimo būdai yra patys populiariausi ir dažniausiai taikomi
praktikoje. Akivaizdu, kad ir kokia organizavimo forma būtų pasirinkta renginiui, ja bus siekiama
konkretaus tikslo – suteikti žmonėms tam tikrą informaciją, ugdyti žmonių sugebėjimus,
iniciatyvą, sudaryti sąlygas pramogauti ir pan.

15
 Apskritai, tiek pramogų verslo paslaugoms, tiek jų organizavimo formoms yra būdingos
specifinės savybės, pabrėžiančios šio verslo išskirtinumą lyginant su kitais ekonomikos paslaugų
sektoriais. Todėl tikslinga nagrinėti ir šio verslo finansavimo galimybes, darančias esminę įtaką
verslo plėtrai.

1.2. Pramogų verslo finansavimo šaltiniai

Pramogų verslas pritraukia tiek valstybinio, tiek privataus sektoriaus lėšas. Valstybinis
sektorius, skirdamas savo pajamas pramogų verslui, siekia palaikyti ir populiarinti šią verslo
šaką, tokiu būdu didinti vartojimo ir investicijų pritraukimo lygį šalies mastu. Privatus sektorius,
investuodamas savo lėšas į pramogų verslą, siekia savo investicijų pridėtinės vertės.
Šiame darbo skyriuje bus aptarti valstybinio finansavimo modeliai Vakarų Europos
šalyse ir JAV bei išanalizuota nevalstybinių sektorių finansavimo politika ir tikslai.

1.2.1. Valstybinio sektoriaus finansavimo modeliai

Valstybė finansuoja pramogų verslą iš centrinio ir vietinių biudžetų. Vyriausybinis

finansavimas iš centrinio biudžeto, kurio reguliavimą kontroliuoja kultūros ministerija.
Finansavimu iš vietinio biudžeto rūpinasi tam atsakingi kultūros skyriai.
Valstybinis pramogų verslo finansavimo modelis kartais dar vadinamas biurokratiniu
arba švietėjišku. Biurokratiniu todėl, kad esminius sprendimus čia priima „biurokratas“ –
valstybės valdžios institucijoje dirbantis specialistas. O švietėjišku todėl, kad valstybės valdžia,
paprastai paremdama vertingas kultūros idėjas ir neremdama menkaverčių, tiesiogiai ir
netiesiogiai šviečia, auklėja visuomenę, formuoja pageidautiną jos vertybių suvokimą.
Šiame skyriuje išanalizuosiu valstybinio finansavimo modelius Vakarų Europos šalyse
(Prancūzijoje, Vokietijoje, Norvegijoje) ir JAV. Palyginus išsivysčiusių Vakarų Europos
valstybių ir JAV finansavimo politikas, išryškėja politikos strategijų skirtumai, o tai atspindi
skirtingus valstybės akcentus, kurie bus apibendrinti šio skyriaus pabaigoje.
Prancūziją galima laikyti „valdančios" valstybės pavyzdžiu, nes kultūros politikai
vadovauja prezidentas ir ypač pabrėžiama kultūros ir meno misijos svarba visuomenei. Priešingai
nei kitose Vakarų Europos šalyse, kur populiarius meno produktus kuriančios ir platinančios

16
privačios komercinės organizacijos remiamos netiesiogiai, Prancūzijoje Kultūros ministerija
vadovauja visai kultūros industrijai, siekdama, kad kultūros politika taptų bendrosios Prancūzijos
vyriausybės strategijos dalimi. Meno organizacijų finansavimo politika Prancūzijoje
įgyvendinama dviem būdais: sumažinant arba apskritai panaikinant pridėtinės vertės mokestį bei
teikiant finansinę paramą meno produktų gamybai ir platinimui. Taigi Prancūzijoje valstybinė
parama meno sektoriui yra stipriai politizuota, siekianti įrodyti prancūziškos kultūros didingumą
(Ministry of Culture in France: http://www.culture.gouv.fr).
Vokietijoje kultūros finansavimo politika remiasi keliais principais. Meną gausiai
finansuoja vietos bendruomenės ir tik tais atvejais, kai kultūros projektai didelio masto ir yra
reikšmingi, prisideda valstybė. Daugiausia pinigų kultūrai perskirsto žemių vyriausybės, pagal šį
rodiklį miestų valdžia yra antroje vietoje. Be to, pagal vokiškąjį modelį valstybės politika yra
formaliai decentralizuota, o kultūrinės veiklos rėmimas vykdomas per žemių vyriausybes ir
miestų valdžią. Federalinės vyriausybės vaidmuo gerokai suvaržomas, nes Vokietijoje nėra
centrinės institucijos, kuri formuotų kultūros politiką ir remtų meno bei meno organizacijų veiklą.
Taigi Vokietijoje bendravalstybiniu lygmeniu valstybės dalyvavimas yra gana silpnas, kultūros
sektoriumi aktyviai rūpinasi regionai (The federal Institue for Culture and History of the Germans
in Easter Europe: http://www.bkge.de/en/).
Norvegijoje finansavimo politika vykdoma kasmet tiesiogiai iš valstybės biudžeto meno
organizacijoms skiriant tam tikrą dalį pinigų, prie organizacijų finansavimo prisideda ir Kultūros
ministerija. Šioje šalyje valstybės, kaip reguliuotojo, vaidmuo pasireiškia įstatymų, kurie
įpareigoja dalį valstybinių loterijų bendrovių pajamų skirti meno organizacijoms, kūrimu.
Pažymėtina, kad Norvegijoje kultūros finansavimo principai pagrįsti socialdemokratine
ideologija: vyriausybė laikoma svarbiausiu socialinių produktų tiekimo šaltiniu. Tokios
pasiturinčios šalies užduotis – užtikrinti, kad sukurti socialiniai, kultūros, meno produktai būtų
tolygiai paskirstyti visoms šalies gyventojų grupėms. Siekdama kuo efektyviau paskirstyti
kultūros produktus, Norvegijos vyriausybė apygardoms ir savivaldybėms skiria finansinius
resursus, suteikdama teisę juos panaudoti savo nuožiūra (Norway Cultural profile:
http://www.culturalprofiles.net/norway/).
JAV, skirtingai nuo nagrinėtų Europos šalių, kultūros organizacijų rėmimas yra
perduotas privačiam sektoriui. Tokį rėmimo modelį galima vadinti liberaliuoju. Taigi Amerikoje
parama menui yra privačios iniciatyvos reikalas, todėl meną anksčiau ir dabar daugiausia

17
finansuoja rinka.. JAV valstybinės finansavimo politikos siekis - sudaryti kuo palankesnes
sąlygas kultūros ir plėtrai. Vienintelė institucija NEA (Nacionalinė menų Taryba) kultūros
organizacijoms teikia bent dalinių finansavimo garantijų realizuoti meninius projektus. NEA
laikosi principo jog remiant meno projektus jos skiriama suma neviršija pusės viso projekto
biudžeto, likusią dalį privalo skirti kiti projekto partneriai. Tačiau jei NEA apsiima finansuoti
bent nedidelę meninio projekto dalį tai laikoma aukštos kokybės įrodymu, todėl tokių projektų
rengėjams kur kas lengviau pritraukti lėšų iš privačių fondų, įmonių bei pavienių rėmėjų. (NEA:
http://www.nea.gov/).
2 – oje lentelėje pateikiami apibendrinti pramogų verslo rėmimo ir kultūros finansavimo
modeliai.
2 lentelė
Pramogų verslo rėmimo ir kultūros finansavimo modeliai bei valstybės vaidmuo
kultūros sektoriuje

Prancūzija Vokietija
Valstybės
vaidmuo

"Karališkasis" rėmimo
"Dvarų" rėmimo modelis
modelis

Kultūros ministerija
Žemių kultūros ministerijos
sostinėje Paryžiuje
modeliss
Kultūros
rėmimo

"Valdanti" valstybė "Labdaringa" valstybė

Žemių ir miestų valdžios
Valstybinės subsidijos
subsidijos
valstybinė institucija
Kultūros finansavimo Atsakinga už kultūrą

Norvegija JAV

"Socialdemokratinis rėmimo "Liberalusis rėmimo

modelis" modelis”

Kultūros ministerija Nacionalinė menų taryba

sostinėje Osle (NEA)
“Sudaranti galimybes”
politika

"Valstybė-vadybininkas"
valstybė

Aktyvi regioninės valdžios Federalinės valdžios ir

kontrolė privačių rėmėjų subsidijos

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis I. Gaižutyte (2003).

18
 Taigi atlikus įvairių šalių patirties kultūros politikoje lyginamąją analizę, galima teigti,
jog Prancūzijoje valstybė yra valdanti ir gausiomis subsidijomis daranti stiprią įtaką meno
organizacijų veiklai. Vokietijoje ji atlieka labdaringą vaidmenį, subsidijas teikdama per miestų ir
žemių valdžią. Norvegijoje valstybė elgiasi kaip socialdemokratiškas vadybininkas: laikantis
decentralizacijos principo, meno organizacijos remiamos kontroliuojant regionų valdžiai. Tuo
tarpu JAV egzistuoja liberalusis kultūros rėmimo modelis, nes meno organizacijas reguliuoja
rinkos mechanizmai. JAV galima laikyti valstybe, sudarančia palankias sąlygas meno
organizacijoms veikti savarankiškai, gaunant federalinės valdžios subsidijas ir privataus
sektoriaus paramą. Tokiu būdu valstybė tampa ir daline finansuotoja, tačiau, skirtingai negu
Vakarų Europoje, ji nekompensuoja meno organizacijų biudžeto deficito.

1.2.2. Privataus sektoriaus finansavimo būdai ir tikslai

Šiame skyriuje bus aptarti nevalstybinių sektorių finansavimo politikos tikslai,

didžiausią dėmesį skiriant finansų sektoriaus teikiamoms paslaugoms.
Privatus sektorius finansuoja turėdamas komercinių išskaičiavimų. Tokių rėmėjų
motyvacijos pagrindas – komercinė nauda. Firmos remia, sudarydamos su projekto
organizatoriais komercinį sandėrį, iš kurio tikimasi ne tik įprastos reklamos firmai ar jos prekei,
bet ir tam tikros tikslinės grupės dėmesio bei tam tikro visuomeninio prestižo, kuris įgyjamas re-
miant kultūrinius - nekomercinius - projektus. Pažymėtina, jog firmos, turinčios rėmimo
praktikos ir patirties, visuomet turi aiškią, motyvuotą rėmimo koncepciją ir strategiją, kuriomis
vadovaujasi išsirinkdamos remtinus projektus. Jos gerai žino, ką remia ir kodėl, jos žino, ko jos
tikisi iš vienokio ar kitokio rėmimo, jos žino, kokį rėmimą galima pavadinti pasiteisinusiu, koks
rėmimas vertas pratęsimo ir koks ne. Jos žino, su kuo joms naudinga dirbti ir kaip galima
pagerinti bendradarbiavimą, jos analizuoja, kas remiant buvo gerai ir kas blogai, ar su jomis, kaip
rėmėjomis, buvo elgtasi etiškai ir ar verta tokio pobūdžio projektus remti ateityje (Žaidytė, 2004).
Prie pramogų verslo finansavimo gali prisidėti ir pasiturintys žmonės, kurie pasirengę
investuoti savo kapitalą į rizikingas veiklas, remdamiesi savo patirtimi bei interesais. Tokie
neformalūs investuotojai, galintys finansuoti įmonės steigimą kaip dalininkai bei tiesiogiai
konsultuoti įmonę valdymo klausimais yra vadinami „verslo angelais“. Pažymėtina, kad "verslo
angelai" yra alternatyva bankų finansavimui, nes bankai nėra linkę investuoti į rizikingą

19
pradedantįjį verslą. Paprastai "verslo angelai" ankščiau užėmė stambių įmonių vadovų postus
arba pardavė turėtų įmonių akcijas ir nori investuoti savo sukauptą kapitalą. Jų motyvacija gali
būti labai įvairi. Dažniausia jie investuoja į tuos sektorius, kuriose turi didelę darbo patirtį.
Finansų sektoriaus, kurį sudaro bankai, draudimo bendrovės, kredito unijos ir kitos
kredito institucijos, investuotos pajamos pritraukiamos į pramogų verslą paskolų ir kitų
investicinių sutarčių forma.
Akivaizdu, kad bankų teikiamos paslaugos yra populiariausias ir svarbiausias bet kurio
verslo, tame tarpe ir pramogų, finansavimo šaltinis. Analizuojant investicijų į verslą finansavimą,
būtina išskirti:
• Ilgalaikes paskolas. Pažymėtina, jog ilgalaikės paskolos paprastai teikiamos
investiciniams projektams finansuoti: nekilnojamajam turtui įsigyti ar statyti
(rekonstruoti), įrengimams, technikai įsigyti, naujiems verslo projektams
finansuoti ir pan.
• Lizingą, kuris dar skirstomas į finansinį ir veiklos. Paprastai finansiniu lizingu
naudojasi įmonės, įsigyjančios gamybos įrangą, lengvuosius automobilius ir
ūkines transporto priemones bei nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu veiklos lizingas yra
nuomos sandoris, kai lizingo bendrovė įsigyja kliento pageidaujamą turtą ir
perduoda jį klientui naudotis iki nustatyto termino. Pasibaigus sutarčiai, turtas
grąžinamas lizingo bendrovei. Jei klientas pageidauja, jam suteikiama galimybė,
pasibaigus nuomos laikotarpiui, turtą nusipirkti už kainą, lygią iš anksto sutartyje
nustatytai likutinei turto vertei.
Kalbant apie apyvartinių lėšų finansavimą, svarbu paminėti:
• Trumpalaikes paskolas, kurios dažniausiai yra skirtos patenkinti įmonės
apyvartinio kapitalo poreikius verslui plėtoti.
• Overdraftą – tokią kreditavimo formą, kai sutartimi tarp banko ir kliento
nustatomas overdrafto limitas – kliento teisė sutartą laikotarpį turėti savo banko
sąskaitoje nustatyto dydžio debetinį (t. y. neigiamą) likutį, kurį klientas naudoja
mokėjimams vykdyti ir taip subalansuoja laikinus įmonės apyvartinio kapitalo
poreikius.
• Faktoringą – kada faktoringo įmonė už tam tikrą mokestį superka iš prekių
pardavėjo prekių pirkėjams išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir avansu perveda

20
 pardavėjui tam tikrą dalį sąskaitos faktūros sumos. Suėjus atsiskaitymo už prekes
terminui, pirkėjas sumoka faktoringo įmonei sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą.
Tada faktoringo įmonė, atskaičiusi palūkanas, prekių pardavėjui sumoka likusią
sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos dalį.
• Kredito liniją – trumpalaikės paskolos formą, kai įmonė gali bet kuriuo metu
pasiskolinti visą ar dalį iš anksto numatytos kredito linijos sumos (Varghese,
1999).
Kultūrą remiančių fondų yra labai įvairių, jie gali būti:
• privatūs;
• bendruomeniniai;
• firmų.
Privatūs fondai paprastai steigiami turtingų asmenų ar šeimų, skiriančių tam tikrą pinigų
sumą. Dažniausiai ši pinigų suma yra investuojama ir fondai gali operuoti tam tikra investuotų
pinigų dalimi. Kadangi nuo finansuojamų projektų aktualumo ir kokybės priklauso fondų
prestižas, jie suinteresuoti rasti kaip galima geriau jų misiją atitinkančius ir pateisinančius
projektus. Privatūs fondai savo veiklos prioritetus derina prie juos įsteigusio asmens ar šeimos
interesų ir remia tik ne pelno sritis.
Bendruomeniniai fondai inicijuojami bendruomenių ir dažniausiai disponuoja kur kas
mažesnėmis pinigų sumomis nei kitokie fondai. Visų jų misija - gerinti bendruomenės gyvenimą.
Jų remiami projektai gali būti labai skirtingi: nuo koncertų ciklo tam tikro kvartalo gatvėse iki
parkų valymo ar mokyklų apsaugos. Fondo biudžetas dažniausiai taip pat surenkamas iš
bendruomenės narių: bendruomenei priklausančių verslininkų, bendruomenės teritorijoje esančių
firmų, bendruomeninių organizacijų ir kt.
Kompanijų fondai steigiami kaip didelių firmų priemonė (pvz., Siemens fondas, IBM
fondas, Apple fondas ir kt.). Dažniausiai tokie fondai finansuojami skiriant jiems dalį firmos
pelno, tad kuo daugiau pelno turi firma, tuo daugiau projektų gali paremti firmos fondas, juolab
kad dauguma firmų šių fondų veiklą derina su mokesčių politika, ir labai dažnai tokie fondai
remia ne pinigais, bet produkcija, kurią gamina firma. Taip pat dažniausiai tokie fondai remia
projektus tuose regionuose, kuriuose firmos turi verslo interesų. Fondas gali skirti sumas,
sudarančias tiek visą projekto biudžetą, tiek jo dalį.

21
 Taigi fondai remia tuos projektus ar organizacijas, kurios atitinka jų pačių misijas ir
tikslus, tad fondams projektų reikia taip pat kaip ir projektams rėmėjų.
Apibendrinant pramogų verslo finansavimo būdus, galima pateikti tokį grafiką (žr. 4
pav.).

4 pav. Verslo finansavimo metodai.

Šaltinis: S. Gutauskaitė, A. Vingrys (2006).

Iš grafike pateiktų duomenų matyti, kad įmonei plečiantis, sėkmingai augant, reikia vis
daugiau kapitalo, kuris gali būti finansuojamas įvairiais būdais. Pastebėtina, kad įmonės veiklos
pradžioje kapitalo finansavimui būdinga santykinai didesnė rizika lyginant su kapitalo
finansavimu įmonės plėtros bei stabilaus augimo laikotarpiu. Iš grafike pateiktų duomenų matyti,
kad didelės, sėkmingai dirbančios įmonės kapitalo poreikį patenkinti gali, įtraukdamos savo
akcijas į vertybinių popierių biržos sąrašus ir išleisdamos naujas akcijų emisijas.

22
 1.3. Pramogų verslo pajamų ir išlaidų struktūra

Pramogų verslui atstovaujamų įmonių pajamų ir išlaidų formavimo ir valdymo procesų

efektyvumas, lemia galimybę išlikti rinkoje, būti konkurencingam greta kitų rinkos subjektų,
įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, ir prognozuoti ateities pinigų srautus.
Pramogų verslo įmonės pajamos – tai pinigai, pritraukiami į pramogų verslo industriją.
Šios pajamos gali būt pritraukiamos iš šių šaltinių:
• įplaukos, gaunamos parduodant kultūros produktą ar teises arba teikiant paslaugas
(bilietai);
• lėšos, gautos iš rėmėjų;
• privačių asmenų paramos lėšos;
• valstybės ar savivaldybių biudžeto subsidijos;
• autorinės sutartys;
• kitos pajamos (patalpų nuoma, garso, apšvietimo įrangos nuoma).
Įplaukos, gaunamos parduodant kultūros produktą arba teikiant paslaugas, ir lėšos,
gautos iš rėmėjų, taip pat valstybės ar savivaldybių biudžeto subsidijos yra susijusios su pramogų
verslo įstaigos veiklos produktų pardavimu ar paslaugų teikimu; privačių asmenų paramos lėšos
gali būti nesusijusios su atsakomosiomis paslaugomis. Čia reikėtų pažymėti, kad pajamas, gautas
iš rėmimo, kartais sunku ar neįmanoma atskirti nuo pajamų, gautų pardavus produktą ar paslaugą.
Rėmėjas skiria finansines lėšas mainais reikalaudamas tam tikros atsakomosios paslaugos,
susijusios su jo įmonės įvaizdžio formavimu ar gaminamo produkto populiarinimu.
Pagal lėšų kilmę pramogų verslo pajamų šaltinius galima suskirstyti į:
nuosavą kapitalą arba kultūros įstaigų savininkų įdėtas lėšas;
skolintą kapitalą (kreditinės lėšos);
rėmėjų lėšas ir paslaugas, jeigu už jas nereikalaujama kultūros įstaigos
paslaugų;
įplaukas už parduotus produktus ar suteiktas paslaugas;
valstybės ar savivaldybių subsidijas.
Priklausomai nuo juridinio pramogų verslo įmonės statuso skiriasi ir pramogų verslo
įstaigų finansavimo šaltiniai ir formos. Viešosios nuosavybės kultūros įstaigų finansavimo
galimybės ir garantijos yra kitokios, palyginti su privačiomis.

23
 Privačių kultūros įstaigų finansavimas iš esmės nesiskiria nuo kitų įmonių. Privati
pramogų verslo įmonė gauna lėšas iš savininkų, kurie atsako už kultūros įstaigos kreditinius
įsipareigojimus. Joms galioja įprastos kreditų gavimo sąlygos, kaip imant kreditą banke. Čia
reikia pažymėti, kad nors formaliai ir yra galimybė skolintis reikalingas lėšas, tačiau gauti
kreditus kultūros įstaigoms arba menininkams ganėtinai sunku. Daugelis menininkų ar kultūros
įstaigų neturi turto, kurį galėtų užstatyti bankui kaip kredito garantą. Kredito gavimą apsunkina ir
tai, jei nelabai tikėtina, kad paskolintos lėšos, įmonės ekonomikos požiūriu, bus panaudotos „pel-
ningai", taigi nėra garantijų, kad bus apmokėtos palūkanos ir grąžintos paskolintos lėšos. Išspręsti
šią problemą galima tik pasitelkus laidavimo priemones, kurias suteikia trečiasis juridinis ar
fizinis asmuo (Žaidytė, 2004).
Be šių finansavimo šaltinių, šou verslo įstaigos savo finansinius poreikius gali tenkinti
gaunamomis pajamomis pardavus kultūros produktus, teises ar paslaugas. Tuo atveju, jeigu
kultūros įstaigos gaunamų pajamų nepakanka sumokėti palūkanoms ir padengti kitoms išlaidoms,
tolesnį jos likimą lemia paramai skiriamos lėšos.
Valstybės valdoma kultūros įstaiga finansavimo požiūriu yra sudėtingesnė struktūra nei
privačiai administruojama. Ji tvarkoma pagal viešojo administravimo įstaigų atskaitomybės
principus. Naujų finansinių metų pradžioje kultūros įstaigai yra skiriamos lėšos numatant
konkrečius jų panaudojimo tikslus. Pereikvoti šias lėšas galima tik išskirtiniais atvejais.
Nepanaudotos biudžetinės lėšos grąžinamos į valstybės biudžetą. Jos negali būti naudojamos
kitiems tikslams. Tokia kultūros įstaiga, kaip nesavarankiškas ūkinis vienetas, negali
savarankiškai pasinaudoti bankų teikiamos kreditavimo sistemos paslaugomis.
Pramogų verslo įstaigų pajamų didinimas keliant paslaugų ar kultūros produkto kainas
yra prieštaringas reiškinys. Kultūros teikiamas produktas turi viešosios gėrybės pobūdį. Jo
vartojimą apriboti kartais būna sunku arba neįmanoma, netgi ir tuo atveju, jeigu vartotojas
neprisideda prie jo gamybos finansavimo. Apriboti vartojimą keliant, sakykim, bilietų kainas ir
ekonomiškai ne visada tikslinga. Juk kultūros produkto vertė plintant jo vartojimui tik didėja. Šou
verslo įstaigų produkto kainos didinimas (bilietų kainų didinimas) gali būti ekonomiškai
pateisinamas tuo atveju, jeigu vartotojai dėl išaugusios paklausos pradeda trukdyti vienas kitam.
Todėl kalbant apie specialiąsias pajamas ir jų didinimą reikėtų turėti omenyje tinkamą turimos
materialinės bazės ir jos teikiamų galimybių panaudojimą (Kančys, 2004).

24
 Galų gale iš valstybės biudžeto išlaikomos įstaigos negali laisvai disponuoti net iš
rėmėjų gautomis lėšomis. Todėl pramogų verslo įstaigos dažnai nepakankamai motyvuotos
maksimaliai pasinaudoti šia finansavimo priemone. Kultūros sektoriuje vis dažniau ieškoma
naujų, kitokių organizacinių struktūrų. Dėl šios priežasties pastaraisiais metais atsiranda vis
daugiau viešosios įstaigos statusą turinčių kultūros įstaigų. Toks juridinis įstaigos statusas leidžia
jai padidinti savo ekonominį savarankiškumą ir kartu neprarasti valstybinio finansavimo
galimybių.
Tikslinga plačiau aptarti valstybinio kultūros finansavimo formas ir priemones.
Atsižvelgiant į kultūros įstaigų priklausomybę, jos yra finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių
biudžetų. Valstybinį kultūros finansavimą galima sugrupuoti į tiesioginį ir netiesioginį.
Tiesioginis valstybės kultūros įstaigų finansavimas suprantamas kaip valstybės subsidijos
kultūros įstaigoms, stipendijos, renta menininkams ir panašios finansavimo formos. Tuo tarpi
netiesioginio valstybės finansavimo esmė yra ta, kad valstybė, naudodama savo turimas
priemones, gali skatinti privatų kultūros ir meno rėmimą.
Pramogų verslą atstovaujančios įmonės išlaidos – tai kaštai, patiriami organizuojant ir
vykdant veiklą šou versle. Į pagrindines pramogų verslo įmonės išlaidas įtraukiami:
darbuotojų atlyginimai;
reklamos išlaidos;
patalpų eksploatacijos;
kitos išlaidos.
Kiekvienais metais pramogų verslo įmonės pajamų ir išlaidų dydžiai yra skirtingi. Jei
neteisingai paskirstomos pajamų ir išlaidų grupių sumos šou verslo įmonės biudžete, susidaro lėšų
įsiskolinimas, kitaip biudžeto skola.

1.4. Investicijų pritraukimo į pramogų verslą analizės metodai

Analizuojant ir pagrindžiant investicijų į verslą sprendimus dažniausiai remiamasi

kompleksinės analizės E-I-C (angl. k. - economy-industry-company) metodu. E-I-C analizė
apima:
• bendrą ekonominę analizę;
• šakos būklės analizę;

25
 • įmonės analizę.
Bendra ekonominės aplinkos analizė atliekama išsamiai tiriant kiekvieną ekonomikos
sektorių. Ekonomikos pokyčių pobūdis konkrečiu laikotarpiu atsispindi ekonominio vystymosi
cikle.
Atliekant bendrą ekonominę analizę, tiriamos šios itin svarbios ekonomikos sritys:
valstybinė mokesčių politika;
monetarinė politika;
kiti veiksniai (infliacija, vartojimo išlaidos, investicijos verslo vystymui).
Šakos analizė apima šakos struktūros ir pagrindinių charakteristikų, pagrindinių
ekonominių ir gamybinių veiksnių analizę bei šakos perspektyvų tyrimą. Įvertinęs šakos pobūdį,
jos reguliavimo lygį, ekonominių jėgų įtaką analizuojamai šakai, sektoriaus finansines problemas
ir pan., investuotojas gali susiformuoti kompetentingą nuomonę apie konkrečią šaką.
Įmonės analizė – tai nuodugnus įmonės finansinės būklės ir ūkinės veiklos rezultatų
tyrimas. Ši analizė grindžiama nuostata, kad akcijos vertę sąlygoja ją išleidusios įmonės veiklos
efektyvumas (Norvaišienė, 2005).
Įmonės analizės metu skaičiuojami šie rodikliai:
Likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Rodikliai parodo, ar
įmonė pajėgi apmokėti savo įsipareigojimus, pasibaigus terminui, t.y. apmokėti trumpalaikius
įsiskolinimus suėjus mokėjimo terminui. Pažymėtina, jog kuo įmonė turi daugiau trumpalaikio
turto, tuo jos likvidumas didesnis.
Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai, kuriais remiamasi atliekant finansinę
analizę, nes jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus. Šie rodikliai parodo, kaip
efektyviai įmonė vykdo savo veiklą. Didesnė rodiklių reikšmė rodo didesnį įmonės pelningumą.
Finansų struktūros rodikliai parodo, koks yra įmonės skolinimosi mastas ir kokią
grėsmę jis kelia akcininkams.
Turto panaudojimo efektyvumo rodikliai analizuoja, kaip efektyviai valdomos
atskiros turto grupės ir turtas visumoje. Šie rodikliai rodo įmonės sugebėjimą
uždirbti pajamų su turimu turtu.
Rinkos vertės rodikliai analizuoja įmonės vertės pokyčius arba potencialą.
Naudojami atskiriems įmonės finansinės veiklos aspektams apibūdinti finansiniai
santykiniai rodikliai pateikti 3 priede.

26
 1.5. Pramogų verslo vertinimo metodai

Verslo vertinimas paprastai siejamas su išorinio finansavimo priemonių pritraukimu ar

verslo savininkų pasikeitimu. Verslo vertinimą galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu pagal
pasirinktą vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė.
Mokslinėje literatūroje (Damodaran, 1996, Copeland, Koller, Murrin, 1995) yra
išskiriami keli verslo vertinimo metodai. Nustatant firmos vertę galima remiantis diskontuotų
pinigų srautų modeliu, diskontuoto dividendų srauto modeliu, kainos ir pelno akcijai santykio
(P/E) rodikliu, akcijos rinkos kainos ir akcijos buhalterinės vertės santykiu, akcijos kainos ir
pardavimų santykio rodikliu.
Verslo vertinimui parenkamas metodas priklauso nuo vertinimo tikslo, taip pat nuo to,
kuriai turto grupei ar verslo sričiai priklauso vertinimo objektas, kadangi skirtingoms
kategorijoms tikslinga taikyti atitinkamus pripažintus vertinimo metodus.
Šio darbo antrojoje dalyje verslas vertinimas remiantis diskontuotų pinigų srautų
metodu. Diskontuotų pinigų srautų modelis šiuo atveju yra tinkamiausias ir leidžiantis optimaliai
nustatyti įmonės vertę.
Diskontuotų pinigų srautų vertinimo metodas – tai toks metodas, kurio metu įmonės
dabartinė vertė nustatoma diskontuojant ateities pinigų srautus tam tikra diskonto norma, kuri
atspindi būtiną investuojamo kapitalo grąžą bei riziką, susijusią su vertinamu verslu. Šis
vertinimo metodas teigia, kad vienas litas šiandien yra vertingesnis už vieną litą rytoj ar po metų,
nes jį saugiai investavus, galima uždirbti papildomai grąžos ir laikotarpio pabaigoje turėti
daugiau nei vieną litą. Šis metodas paprastai naudojamas darant prielaidas, kad įmonė egzistuos
neribotą laikotarpių skaičių bei kai įmanoma tiksliai prognozuoti piniginius srautus (Damodaran,
1996).
Siekiant įvertinti verslą šiuo metodu, būtini tokie žingsniai:
1. Parengti laisvųjų piniginių srautų prognozes.
2. Įvertinti svertinius kapitalo kaštus.
3. Įvertinti tęstinę verslo vertę.
4. Apskaičiuoti prognozuojamų piniginių srautų bei tęstinės verslo vertės dabartinę
vertę (diskontuoti).
5. Pridėti pinigų perteklių ir ne veiklos investicijas.

27
 6. Atimti finansines skolas.
7. Apskaičiuoti įmonės nuosavo kapitalo vertę.
Taigi, naudojant diskontuotų pinigų srautų modelį verslo vertinimo analizės metu, visų
pirma reikia apskaičiuoti laisvus pinigų srautus (angl. free cash flows to the firm – FCFF).
Laisvasis pinigų srautas apskaičiuojamas taip:

FCFF = EBITDA – PT – NI - NWC (1)

kur FCFF– laisvas pinigų srautas,

EBITDA – veiklos pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą, ir amortizaciją,
PT – pelno mokestis,
NI – grynosios investicijos į ilgalaikį materialiųjų ir nematerialųjį turtą,
NWC – grynosios investicijos į apyvartinį kapitalą.

Kaip jau buvo minėta, norint nustatyti įmonės dabartinę vertę reikia diskontuoti ateities
pinigų srautus tam tikra diskonto norma, kuri šiuo atveju yra išreiškiama svertiniu kapitalo
(nuosavo ir skolinto) kaštų vidurkiu (angl. weighted average cost of capital - WACC). Svertinis
kapitalo kaštų vidurkis apskaičiuojamas pagal tokią formulę:

E D
WACC = (k e * ) + (k d * ) (2)
E+D E+D

kur ke – nuosavo kapitalo kaštai,

kd – skolinto kapitalo kaštai,
E – nuosavas kapitalas,
D – skolintas kapitalas (paskolos).

Pažymėtina, jog skolinto kapitalo kaštai paprastai prilyginami ilgalaikių bankinių

paskolų vidutinei palūkanų normai, o nuosavo kapitalo kaštai gali būti skaičiuojami kaip
nerizikingos palūkanų normos ir rizikos premijos suma (Damodaran, 1996).

28
 Būtina akcentuoti, kad diskontuotų pinigų srautų modelis yra naudojamas priklausomai
nuo prielaidų apie įmonės augimą. Dėl šios priežasties yra išskiriami du diskontuotų pinigų srautų
modeliai:
1. Stabilaus augimo diskontuotų pinigų srautų modelis.
2. Bendrasis diskontuotų pinigų srautų modelis.
Stabilaus augimo diskontuotų pinigų srautų modelis remiasi prielaida, kad įmonės
pinigų srautai auga pastoviu dydžiu, ir firmos vertė yra nustatoma taip:

Įmonės vertė = FCFF1/(WACC - gn) (3)

čia FCFF1- prognozuojami pinigų srautai ateinančiais metais;

WACC - svertinis kapitalo kaštų vidurkis;
gn- piniginių srautų augimo tempas.

Pažymėtina, jog piniginių srautų augimo lygis turi būti artimas nominaliam ekonomikos
augimo lygiui.
Bendrojo diskontuotų pinigų srautų modelio atveju, firmos vertė apskaičiuojama taip:

t =∞
FCFFt
DCF = ∑ (4)
t =1 (1 + WACC ) t

kur DCF – diskontuoti pinigų srautai (firmos vertė);

FCFFt- laisvasis pinigų srautas t metais;
WACC - svertinis kapitalo kaštų vidurkis;
t – laikas, metais.

Skaičiavimuose pasirenkama diskonto norma turi atspindėti investuotojo pageidaujamą

grąžos normą, atsižvelgiant į riziką, susijusią su verslu, į kurį investuojama.
Atlikus visus reikalingus skaičiavimus, pridėjus perteklinius pinigus bei ne veiklos
investicijas ir atėmus skolintą kapitalą, gaunama įmonės nuosavo kapitalo vertė.

29
 Taigi diskontuotų pinigų srautų modelis yra plačiai naudojamas praktikoje, ypač kai yra
didelis skolos ir turto santykis arba jis ženkliai kinta laikui bėgant. Atsižvelgiant į skolos bei turto
santykio pokytį, atitinkamai turi būti keičiamas ir svertinis kapitalo kaštų vidurkis, kuriuo
diskontuojami pinigų srautai.

30
 2. PRAMOGŲ VERSLO FINANSŲ IR INVESTAVIMO PROCESŲ
ANALIZĖ LIETUVOJE

2.1. Lietuvos pramogų verslo sektoriui didžiausią įtaką turintys ekonominiai veiksniai

Lietuvos pramogų sektoriaus paklausos lygiui didelį vaidmenį turi tokie veiksniai, kaip
bendros ekonominės šalies situacijos gerėjimas, gyventojų perkamosios galios augimas ir pan.
Šiame skyriuje bus analizuojami su pramogų verslu susiję ir jam įtaką darantys ekonominiai
veiksniai.
Pastaraisiais metais šalies ūkiui būdingas beveik pastovus plėtros greitis: 2006 m. BVP
palyginamosiomis kainomis metinis pokytis siekė 7,7 proc., tik nežymiai nusileisdamas 2005 m.
rodikliui, o 2007 metais jis pakilo iki 8,1 proc. Lietuvos ekonomikos augimas yra vienas
dinamiškiausių Europoje. Nuo 2001 m. ekonomika auga vidutiniškai 7,7 proc. kasmet ir žymiai
sparčiau už ES vidurkį.

5 pav. Realus BVP metinis pokytis 2005 – 2007 m., proc.

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Eurostat duomenimis.

Bendrai gamybai augant gana tolygiai, varomųjų jėgų santykis kito – eksporto plėtra
kiek sulėtėjo, o kylančios vidaus paklausos poveikis sustiprėjo. Šio reiškinio šaknys glūdi darbo
rinkoje – Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) per trumpą laikotarpį šalyje beveik neliko
laisvos darbo jėgos. Tyrimo duomenimis nedarbo lygis, 2004 m. pabaigoje siekęs 10,6 proc., per
2005 ir 2006 m. sumažėjo daugiau nei dukart, o 2007 metų viduryje tesudarė 4,1 proc., ilgalaikio

31
nedarbo lygis 2006 m. nusmuko iki 2,5 proc. Augant darbuotojų paklausai ir praretėjus bedarbių
gretoms, darbo užmokestis kilo greitėjančiai – 2005 m. jis padidėjo 11 proc., 2006 m. apie 18
proc., o 2007 metais jis buvo jau maždaug penktadaliu didesnis nei prieš metus. Šioje situacijoje
stiprėjo optimistiniai gyventojų lūkesčiai, kurie drauge su palankiomis bankų paskolų išdavimo
sąlygomis skatina vartojimą augti daug sparčiau nei gyventojų pajamos. Todėl ir 2006 metais, ir
2007 metais aukštu plėtros tempu pasižymėjo vidaus prekyba, statybos veikla, finansinis
tarpininkavimas bei kiti į vidaus rinką orientuoti ūkio sektoriai.

6 pav. Vidutinis mėnesio darbo užmokesčio metinis pokytis ir nedarbo lygis 2005-2007 m., proc.
Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Eurostat duomenimis.

Deja, kartu su darbo pajamų augimu ėmė įsisukti infliacijos spiralė. Per 2006 m.
vartojimo kainų indeksas pakilo 4,5 proc., o 2007 m. metinė infliacija pasiekė 7,1 proc. –
aukščiausią lygį nuo 1998 m. Kylančios kainos mažina gyventojų paskatas taupyti ir motyvuoja
dirbančiuosius spausti darbdavius bei Vyriausybę tęsti ženklų atlyginimų didinimą. Susidarė
savotiškas užburtas ratas – pernelyg staigiai auganti paklausa sumažino konkurenciją ir sudarė
sąlygas kilti gaminių kainoms ir įmonių pelningumui, o esant aštriam darbo jėgos stygiui, tai veda
prie spartaus atlyginimų didėjimo, toliau skatinančio perteklinę paklausą ir infliaciją (DnB Nord
banko analitikai, 2007).

32
 7 pav. Metinė infliacija Lietuvoje 2005 – 2007 m., proc.
Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Eurostat duomenimis.

Gyventojų darbo pajamų kilimas yra pagrindinis įsibėgėjusios emigracijos stabdys,

tačiau jo tempas jau viršija darbo našumo didėjimo spartą, ir tai gresia šalies konkurencingumo
užsienio rinkose smukimu.
Pagrindiniai šalies makroekonominiai rodikliai pateikti 3-ioje lentelėje.
3 lentelė

Pagrindiniai šalies makroekonominiai rodikliai 2005-2007m., proc.

2005 m. 2006 m. 2007 m.
Realaus BVP metinis pokytis, proc. 7,9 7,7 8,1
Metinė infliacija, proc. 2,7 3,7 7,1
Vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio metinis pokytis, proc. 10,9 19,1 20,2
Nedarbo lygis, proc 7,8 4,1 4,2
Vidutinė paskolų nacionaline valiuta palūkanų norma, proc. 4,7 5,4 7,3
Šalies biudžeto fiskalinis balansas, BVP proc. -0,5 -0,6 -0,6
Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Eurostat duomenimis.

Sprendžiant pagal namų ūkių tyrimo pateiktus išlaidų duomenis, 2006 metais dešimties
procentų daugiausiai išlaidavusių gyventojų vidutinės išlaidos buvo 8,9 karto didesnės už
mažiausiai išleidusių 10 proc. gyventojų rodiklį. Šis santykis 2004 m. ir 2005 m. sudarė 8,0 ir 8,4.
Vis dėlto ir skurdžiausios gyventojų dalies vidutinės išlaidos per metus ūgtelėjo gana ženkliai –
11 proc., t.y. panašiai kaip ir 2005 m.

33
 Tačiau šiuo metu ypač brangsta būtiniausios prekės ir paslaugos – maistas, būsto
išlaikymas, sveikatos apsauga, o tai ypač aktualu skurdesniems gyventojų sluoksniams. Kadangi
jų pajamų augimo tempas yra mažesnis nei vidutiniškai visų šalies gyventojų, infliacijai
įsisiūbavus jų realiosios pajamos gali netgi sumažėti. Nekontroliuojamas kainų kilimas tapo rimta
šalies problema, kurią būtina spręsti neatidėliojant.

2.2. Pramogų verslo vieta Lietuvos ekonomikos kontekste

Šiame skyriuje analizuojamas Lietuvos pramogų verslo sektorius bei jo priklausomybė

nuo ekonominės veiklos ciklo, remiantis 2005 – 2007 m. statistiniais duomenimis.
Analizuojant poilsio organizavimo, kultūros ir sporto veiklos įmonių suteiktas paslaugas
galime pastebėti, kad jų apimtis yra susijusi su Lietuvos BVP kitimu nagrinėjamu laikotarpiu.
Poilsio organizavimo, kultūros ir sporto veiklos įmonių pajamos 2005 m. sudarė 1136,5 mln. Lt
arba 10,4 proc.visų paslaugų įmonių suteiktų paslaugų, tuo tarpu 2006 m. pajamos sudarė 1393, 8
mln. Lt arba 10,1 proc. visų paslaugų įmonių suteiktų paslaugų, o 2007 m. – 1729, 3 mln. Lt arba
10,6 proc. visų paslaugų įmonių suteiktų paslaugų. Be to, reikia pažymėti, jog per 2006 m. poilsio
organizavimo, kultūros ir sporto veiklos įmonių pajamos išaugo 22,6 proc., o per 2007 m. – 24,07
proc. Tokie augimo tempai leidžia teigti, jog Lietuvos pramogų verslo sektoriaus augimas yra
santykinai didesnis nei ekonomikos, tačiau labai priklausomas nuo BVP augimo tempų.
Paskaičiavus, kokią procentinę dalį poilsio organizavimo, kultūros ir sporto veiklos
įmonės sudaro BVP struktūroje, rezultatai buvo tokie: 2005 m. – 0,6 proc., 2006 m. – 0,7 proc.,
2007 m. - 0,75 proc.
Tačiau, būtina akcentuoti, jog poilsio organizavimo, kultūros ir sporto veiklos įmonių
uždirbtos pajamos užima reikšmingą ketvirtąją vietą tarp paslaugų įmonių, po kitos verslo
veiklos, nekilnojamojo turto operacijų bei sveikatos priežiūros ir socialinio darbo.
4 lentelėje yra pateikiama nacionalinio biudžeto išlaidų poilsiui, kultūrai ir religijos
reikalams išlaidų struktūra 2007 m. Kaip matyti iš 4-toje lentelėje pateiktų duomenų nacionalinio
biudžeto išlaidos poilsiui, kultūrai bei religijai nesudaro net 10 proc. visų išlaidų socialinei sferai.
Didžiausia dalis nacionalinio biudžeto išlaidų tenka kultūros paslaugoms (6,4 proc.), o mažiausia
– religinėms bendrijoms ir visuomeninėms organizacijoms (0,5 proc.)

34
 4 lentelė
Nacionalinio biudžeto išlaidos poilsiui, kultūrai ir religijos reikalams 2007 m.
Išlaidos Tūkst. Lt Palyginti su visa biudžeto išlaidų
socialinei sferai suma, proc.
Poilsis, kultūra ir religija 824921 9,6
Poilsio ir sporto paslaugos 137026 1,6
Kultūros paslaugos 547888 6,4
Viešosios informacijos institucijos 54811 0,6
Religinės bendrijos ir kt. visuomeninės org. 39301 0,5
Kiti jokiai grupei nepriskirti poilsio, kultūros ir 45895 0,5
religijos reikalai
Išlaidos socialinei sferai, iš viso: 8587250 100,0

Šaltinis: Sudaryta autorės, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis.

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis galima teigti, jog miesto

gyventojai poilsiui ir kultūrai išleidžia vidutiniškai 2,5 karto daugiau nei kaimo gyventojai, pvz.
2007 m. 1 miesto gyventojas poilsiui ir kultūrai per mėnesį išleido 41,8 Lt, tuo tarpu 1 kaimo
gyventojas – 18,4 Lt. Tokio reiškinio svarbiausios priežastys yra: santykinai didesnės miesto
gyventojų pajamos, didesnė pramogų pasirinkimo įvairovė mieste.
Pažymėtina, jog šiuo metu kultūros produktų vartojimą Lietuvoje stabdo nepakankamos
gyventojų pajamos ir tai, jog didžiąją dalį visų pajamų gyventojai priversti skirti būtiniausioms
prekėms: maisto produktams, būsto išlaikymui, drabužiams ir avalynei. Statistikos departamento
tyrimo duomenimis, vieno namų ūkio nario vidutinės mėnesio išlaidos laisvalaikio ir kultūros
paslaugoms 2007 m. buvo 34 Lt.
Didėjant infliacijai šalies mastu, didėja ir poilsio bei kultūros paslaugų vartotojų kainų
indeksas. Lietuvos statistikos departamento duomenimis poilsio ir kultūros paslaugų kainų
indeksas analizuojamu laikotarpiu išaugo nuo -2,7 proc. iki 0,7 proc.
Taigi šalies ekonomikos bei pramogų verslo sektoriaus analizės rezultatai leidžia teigti,
jog pramogų verslas yra cikliška verslo šaka, kadangi analizuojamos verslo šakos ekonominė
veikla priklauso nuo verslo ciklo, t.y. esant ekonomikos augimui ar nuosmukiui, atitinkamai

35
pastebimas augimas ar nuosmukis ir pramogų versle. Sumažėjusi gyventojų perkamoji galia
sąlygoją ir pramogų verslo įmonių pajamų mažėjimą (žr. 8 pav.).

9.00
8.00 Poilsio
organizavimo,
7.00 kultūros ir sporto
6.00 veiklos įmonių
augimo tempai
5.00
proc.

4.00
BVP augimo
3.00 tempai
2.00
1.00
0.00
2005 2006 2007
metai

8 pav. Lietuvos BVP ir poilsio organizavimo, kultūros ir sporto veiklos įmonių augimo
tempai 2005– 2007 m., proc.
Šaltinis: Sudaryta autorės, remiantis Lietuvos statistikos departamento 2005 – 2007 m.
duomenimis.

Būtina akcentuoti, jog Lietuvos pramogų verslo sektorius auga nepaprastai greitai. Šį
teiginį patvirtina ir pramogų verslui atstovaujančių įmonių skaičiaus didėjimas 2005 m. – 2007
m., per šį laikotarpį pramogų verslo įmonių skaičius išaugo nuo 2180 įmonių iki 2775 įmonių, t.y.
susikūrė 595 naujos įmonės. Akivaizdu, kad didžioji dalis pramogų verslo įmonių priskiriamos
smulkiam ir vidutiniam verslui.
Taigi pramogų sektorius Lietuvoje yra svarbi ūkio šaka, turinti nemažas plėtros
galimybes. Būtent smulkusis ir vidutinis verslas Lietuvoje turi geras sąlygas plėtoti pramogų
verslą. Pažymėtina, kad nors Lietuvos pramogų sektorius turi mažą įtaką šalies BVP (sudaro apie
1 proc. BVP struktūroje), tačiau poilsio organizavimo, kultūros ir sporto veiklos įmonių uždirbtos
pajamos užima reikšmingą ketvirtąją vietą tarp paslaugų įmonių.

36
 2.3. Pramogų verslo finansavimo būdai Lietuvoje

Pramogų verslas nuolat susiduria su finansinėmis problemomis: valstybės dotacijų,

komercinių bankų suteiktų lėšų ne visuomet pakanka naujiems meniniams sumanymams
įgyvendinti, todėl pramogų verslo organizacijos turi ieškoti papildomų lėšų iš rėmėjų arba imtis
papildomos veiklos (pvz., garso apšvietimo įrangos nuomos, asmeninių ir profesinių švenčių
organizavimo, tarpininkavimo tarp koncertinių, reklamos ir leidybos organizacijų paslaugų,
transporto nuomos ir pan.).
Lietuvos pramogų versle veikiančios organizacijos pagal teisinį statusą yra:
biudžetiniai kultūros centrai;
viešosios įstaigos, kurių steigėjai yra arba valstybės institucijos, arba privatus
sektorius;
uždarosios akcinės bendrovės;
individualios įmonės.
Akcentuotina, kad Lietuvoje tarp pramogų verslo organizacijų pagal teisinį statusą nėra
akcinių bendrovių.
Kalbant apie finansavimą, reikia pasakyti, kad teisinė institucijos forma niekaip neturėtų
lemti pramogų verslo organizacijų finansavimo šaltinių. Pavyzdžiui, biudžetinės įstaigos statusas
nesukuria prielaidų gauti lėšų tik iš valstybės ar savivaldybių biudžetų kaip vienintelių šaltinių.
Būtina paminėti, kad dauguma Lietuvoje veikiančių valstybinių kultūros centrų, teatrų,
koncertų salių, muziejų yra finansuojami iš valstybės biudžeto ar vietinės valdžios institucijų
(savivaldybių) biudžetų. Valstybės finansavimas sudaro nuo 72 iki 85 proc. valstybės
organizacijos biudžeto. Valstybė remia ir kitus teatrus bei koncertines įstaigas, skirdama jiems
lėšų konkrečioms kūrybinėms programoms.
Pažymėtina, jog greta valstybinio viešojo finansavimo formuojasi ir alternatyviniai
finansavimo šaltiniai - fondai. Lietuvoje sėkmingai veikia Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Tai
netiesioginio kultūros, meno ir sporto rėmimo šaltinis, kaupiantis tabako, alkoholio akcizo lėšas ir
skiriantis jas kultūrai, menui ir sportui finansuoti. Jo veiklą reglamentuoja 1998 m. priimtas
Kultūros ir sporto rėmimo įstatymas.
Kultūros ir sporto fondo lėšų šaltiniai yra:
• dalis akcizo pajamų, gautų už alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius;

37
 • 20 proc. lėšų, gautų iš lošimų mokesčio;
• valstybės ir savivaldybių biudžetų tiksliniai asignavimai;
• juridinių ir fizinių asmenų dovanotos (paaukotos) lėšos;
• palūkanos už bankuose saugomas fondo lėšas;
• kitos teisėtai įgytos lėšos.
Šio fondo lėšas skirsto Fondo taryba. Tai visuomeninė institucija, pagal Fondo tarybos
ekspertų komisijų siūlymus nagrinėjanti ir priimanti sprendimus finansuoti kultūros, kūno
kultūros ir sporto programas (Kančys, 2004).
Pirmojoje darbo dalyje buvo analizuojami valstybinio finansavimo modeliai Vakarų
Europos šalyse (Prancūzijoje, Vokietijoje, Norvegijoje) ir JAV. Palyginus išsivysčiusių Vakarų
Europos valstybių ir JAV bei Lietuvos finansavimo politikas, išryškėjo politikos strategijų
skirtumai.
Analizuojant Lietuvos pramogų verslo finansavimo ypatumus kitų šalių kontekste,
svarbu paminėti, kad Lietuvos kultūros įstaigos turi savo jėgomis spręsti valdymo, finansavimo
problemas, ieškoti įvairių būdų užsidirbti pinigų ir pritraukti lėšų iš kitų šaltinių. Valstybei
formuojant kultūros biudžetą, kasmet aiškiai juntama kultūros sektoriaus konkurencija su kitomis
valstybės remiamomis socialinėmis sferomis.
Lietuva skiria kultūrai daugiau kaip 3 proc. nacionalinio biudžeto. Išlaidos menui ir
kultūrai didžiuosiuose miestuose, kuriuose veikia svarbiausios kultūros ir meno organizacijos,
siekia apie 2 proc. visų biudžeto išlaidų. Remiantis Lietuvos Kultūros Ministerijos duomenimis,
galima daryti išvadą, kad Lietuvoje teatrai yra labiausiai priklausomi nuo valstybės dotacijų: net
80 proc. teatrų pajamų mūsų šalyje sudaro valstybės ir savivaldybių biudžetų asignacijos.
Formuojant, planuojant, koordinuojant, vertinant, finansuojant ir įgyvendinant kultūros politiką
Lietuvoje, svarbiausias vaidmuo tenka kultūros ministerijai.
Kaip jau buvo minėta valstybinį kultūros finansavimą galima suskirstyti į tiesioginį ir
netiesioginį. Lietuvos pramogų verslo sektoriui yra būdingas netiesioginis valstybės rėmimo
modelis. Šio modelio esmė yra ta, kad valstybė, naudodama savo turimas priemones, gali skatinti
privatų kultūros ir meno rėmimą. Lengviausiai valdomos netiesioginės valstybės paramos
priemonės dažniausiai realizuojamos per mokesčių sistemą.
Mokestinėmis priemonėmis kuriama sistema, kuri skatina įmones ir privačius asmenis
daugiau lėšų skirti menui ir kultūrai remti ar investuoti į šią sritį. Surinkdama mažiau lėšų į

38
valstybės biudžetą, valstybė šį skirtumą per mokesčių sistemą skatindama privatų kultūros ir
meno rėmimą nukreipia į kultūros sritį. Tokią galimybę numato ir Lietuvos Gyventojų pajamų
mokesčio įstatymas. Šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pajamų mokesčio
administratorius nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymu, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus,
privalo pervesti Lietuvos vienetams, pagal Labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę gauti
paramą, iki 2 proc. pajamų mokesčio sumos, sumokėtos nuo to nuolatinio Lietuvos gyventojo
atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų.
Tuo tarpu viešosios Lietuvos pramogų verslo įstaigos, uždarosios akcinės bendrovės bei
individualios įmonės dėl verslo finansavimo dažniausiai kreipiasi į finansų sektoriaus institucijas
– bankus. Populiariausios pramogų verslo įmonių finansavimo formos yra šios Lietuvos
komercinių bankų teikiamos paslaugos:
• ilgalaikės paskolos,
• trumpalaikės paskolos,
• finansinis lizingas,
• overdrafto paslaugos.
Šiomis finansavimo formomis įmonės naudojasi dažniausiai, todėl, kad jos yra
pakankamai lengvai prieinamos ir santykinai pigios.
Taigi Lietuvos pramogų sektoriuje dominuoja uždarosios akcinės bendrovės, kurios
dažniausiai savo veiklą finansuoja naudodamos Lietuvos komercinių bankų teikiamas paslaugas.

2.4. Olympic Entertainment Group AS finansinė analizė

Olympic Entertainment Group AS (OEG) analizei buvo pasirinkta todėl, kad tai yra
vienintelė pramogų verslą atstovaujanti ir veiklą Lietuvoje vykdanti įmonė, kurios akcijos
įtrauktos į Baltijos rinkos prekybos sąrašus ir priklauso Talino vertybinių popierių biržai bei
Varšuvos vertybinių popierių biržai.
Olympic Entertainment Group AS vykdo veiklą pagal Estijos Respublikos įstatymus
kaip ribotos atsakomybės akcinė bendrovė. Pažymėtina, jog Olympic Entertainment Group
naudojasi pasaulyje gerai žinomu brendu (angl. brand) Olympic Casino. Be to, analizuojama
įmonė yra pilnateisė Europos kazino asociacijos narė.

39
 Olympic Entertainment Group savo veiklą pradėjo1993 m., atidarydama pirmąjį lošimų
automatų saloną Estijoje, Taline. Sėkminga veikla, vadovybės ambicijos lėmė organizacijos
plėtros procesus: 2002 m. Vilniuje buvo atidarytas pirmasis lošimo automatų salonas, 2003 m. –
lošimo namai Rygoje bei Vilniuje, 2004 m. – lošimo namai Kijeve, 2005 m. įsigyjamas Latvijos
lošimo namų operatorius “Baltic Gaming”, po kurio prie grupės prisijungė dar 33 lošimo namai,
2007 m. įžengė į Lenkijos ir Rumunijos žaidimų rinką, įsigydama vietinius lošimo namų
operatorius, o 2008 m. vasarą duris turėtų atverti dar viena dukterinė įmonė Slovakijoje.
Šiuo metu Olympic Entertainment Group įmonė yra pirmaujanti azartinių lošimų
paslaugų tiekimo srityje Baltijos valstybėse (Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) ir sparčiai plečianti
savo veiklą Ukrainoje ir Baltarusijoje. Olympic Entertainment Group siūlo azartinių lošimų
paslaugas, kurios pasižymi didele lošimų ir galimybių išlošti įvairove bei veiksminga lojalumo
klientams programa, kuriai ligi šiol nėra lygios Baltijos valstybėse. Šiuo metu įmonė valdo 73
lošimo namus ir automatų salonus 5 šalyse. Įmonės tikslas yra tapti lošimo namų rinkos lydere
Centrinėje ir Rytų Europoje.
Šioje darbo dalyje, remiantis 2005 – 2007 m. Olympic Entertainment Group balansinėmis
ir pelno (nuostolio) ataskaitomis, analizuojami šios įmonės santykiniai finansiniai rodikliai, kurių
skaičiavimo formulės pateiktos 3-iajame priede.
Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo įsipareigojimus,
pasibaigus terminui. 5 lentelėje pateikti OEG įmonės likvidumo rodikliai:
5 lentelė
Olympic Entertainment Group likvidumo rodiklių dinamika 2005-2007 m.
Rodiklis/metai 2005 2006 2007
Skubus likvidumas 2 5.78 1.77
Bendrasis likvidumas 2.17 5.83 1.83
Grynasis apyvartinis kapitalas, tūkst. Eur 8825 68845 17326
Grynojo apyvartinio kapitalo ir turto
santykis, proc. 14.61 46.66 10.02

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis 2005 – 2007 m. OEG finansinių ataskaitų

duomenimis.

Taigi, iš 5 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad analizuojamos įmonės likvidumo

rodikliai yra santykinai geri, nors analizuojamu laikotarpiu ir pastebima rodiklių mažėjimo
tendencija. Pažymėtina, jog OEG likvidumo rodikliai per 2007 m. sumažėjo dėl 52,45 proc.

40
sumažėjusio trumpalaikio turto ir 46, 07 proc. išaugusių trumpalaikių įsipareigojimų.
Bendrojo likvidumo rodiklio analizė, rodanti, kokiu laipsniu trumpalaikių kreditorių
teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais, atskleidžia saugią įmonės situaciją. Tuo
tarpu skubaus likvidumo koeficientas, nors ir sumažėjo analizuojamu laikotarpiu, tačiau rodo, kad
įmonė yra pajėgi vykdyti savo trumpalaikius įsipareigojimus, neparduodama atsargų.
Grynojo apyvartinio kapitalo rodiklis parodo, kokiu mastu firmos nuolatiniai poreikiai
gali būti padengiami iš savų šatinių, nesinaudojant bankų paslaugomis. Pažymėtina, kad
apyvartinis kapitalas yra siejamas su firmos investicijomis į trumpalaikį turtą.
6 – oje lentelėje yra pateikti pelningumo rodikliai 2005 – 2007 m.
6 lentelė
Olympic Entertainment Group pelningumo rodiklių dinamika 2005-2007 m. proc.
Rodiklis /metai 2005 2006 2007
Bendrasis pelningumas 96.5 26.6 53.8
Grynasis pelningumas 23.5 24.2 15.2
ROA: Turto grąža 22.1 17.9 14.1
ROE: Nuosavybės grąža 34.8 19.5 16.3
Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis 2005 – 2007 m. OEG finansinių ataskaitų duomenimis.

Taigi pelningumo rodikliai yra pagrindiniai, kuriais remiamasi atliekant finansinę

analizę, nes jie geriausiai apibendrina galutinius banko pasiekimus.
Bendrasis pelningumas rodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų litui. Kuo
didesnė rodiklio reikšmė, tuo įmonės pelningumas didesnis. Iš lentelės duomenų matyti, kad per
2007 m. šis rodiklis išaugo 32.2 proc. Per 2006 m. šio rodiklio reikšmė sumažėjo 72,44 proc., tam
įtakos turėjo sumažėjęs bendrasis pelnas ir 49,95 proc. išaugusios pardavimų apimtys.
Grynojo pelningumo, ROA ir ROE rodiklių dinamika pateikta 9 pav. Akcentuotina, kad
grynojo pelningumo rodiklis yra plačiausiai vartojamas bei parodo, kad 2007 m. 15.2 proc.
grynojo pelno teko vienam pardavimų litui ir lyginant su 2006 m. sumažėjo 9 proc.
Turto (ROA) ir kapitalo (ROE) grąžos rodikliai leidžia teigti, jog kuo didesnė grąža, tuo
geriau ir efektyviau valdoma įmonė. ROA rodiklis leidžia spręsti, kiek pelno įmonė uždirba iš
vieno piniginio vieneto, investuoto į turtą. Užsienio šalyse būtent šį rodiklį priimtina lyginti su
infliacija, ir jei turto pelningumas mažesnis už infliaciją, reikia susirūpinti rezultatyvesniu turto
valdymu. Tuo tarpu ROE rodiklio analizė rodo, kiek pelno įmonė uždirba iš akcininkų investuotų
pinigų.

41
 ROA ir ROE rodiklių sumažėjimas analizuojamu laikotarpiu gali būti paaiškintas
grynojo pelno sumažėjimu (grynasis pelnas per 2007 m. sumažėjo 5,84 proc.), turto padidėjimu
(per 2007 m. turtas išaugo 17,09 proc.), pardavimų apimčių augimu (per 2007 m. išaugo 49.95
proc.), akcininkų nuosavybės padidėjimu (per 2007 m. padidėjo 12,64 proc.).

40

35
30
22.1 24.2
25 Grynasis pelningumas
23.5 19.5
proc

20 16.3 ROA
17.9 15.2 ROE
15
14.1
10

5
0
2005 2006 2007
metai

9 pav. OEG grynojo pelningumo, ROE ir ROA rodiklių dinamika 2005-2007 m. proc.
Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis 2005 – 2007 m. OEG finansinių ataskaitų
duomenimis.

Pažymėtina, jog grynojo pelningumo, turto bei nuosavybės grąžos rodikliai 2007 m.
sumažėjo dėl sumažėjusio grynojo pelno. Grynojo pelno sumažėjimą 2007 m. lėmė išaugusios
veiklos išlaidos. Šios išlaidos yra susiję su darbo apmokėjimu, personalo kvalifikacijos kėlimo ir
komandiruočių, patalpų nuomos ir eksploatacijos, transporto, ryšių, pašto paslaugų išlaidos bei
reklamos ir rinkodaros išlaidomis.
Svarbiausias finansų struktūros rodiklis yra skolos – nuosavybės santykis. Skolos ir
nuosavybės santykio rodiklis parodo, kokią turto dalį finansuoja kreditoriai ir kokią savininkai. Iš
10 – ame paveiksle pateiktų duomenų matyti, kad kreditorių finansuojama dalis analizuojamu
laikotarpiu ženkliai sumažėjo (2005-2007 m. sumažėjo net 72,88 proc.) ir 2007 m. tik 16 proc.
finansavimo šaltinių buvo skolinami. Rodiklio mažėjimą analizuojamu laikotarpiu lėmė
santykinai didesnis nuosavo kapitalo augimas nei įsipareigojimų. Šio rodiklio dinamika pateikta
10 pav.

42
 0.7
0.59
0.6
0.5
0.4

proc.
0.3
0.16
0.2
0.11
0.1

0
2005 2006 2007
metai

10 pav. OEG skolos-nuosavybės santykio rodiklio dinamika 2005-2007 m. proc.

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis 2005 – 2007 m. OEG finansinių ataskaitų duomenimis.

Kiti finansų struktūros rodikliai pateikti 7-oje lentelėje.

7 lentelė
Olympic Entertainment Group finansų struktūros rodiklių dinamika 2005-2007 m. proc.
Rodiklis/metai 2005 2006 2007
Skolų turto santykis 0.37 0.1 0.14
Nuosavo kapitalo ir turto
santykis 0.63 0.90 0.86

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis 2005 – 2007 m. OEG finansinių ataskaitų duomenimis.
Apibendrinant finansų struktūros rodiklių analizę, galima teigti, kad OEG įmonė savo
veiklą finansuoja nuosavomis lėšomis ir tik maža dalis lėšų yra skolintos.
Turto panaudojimo efektyvumo koeficientai padeda išsiaiškinti, kaip yra valdomos
įmonės nuosavos ir skolintos lėšos. 8-oje lentelėje pateikti pagrindiniai turto panaudojimo
efektyvumo koeficientai. Pažymėtina, jog kuo šių rodiklių dydžiai didesni, tuo jie geresni, tuo
įmonė efektyviau naudoja turtą.

43
 8 lentelė
Olympic Entertainment Group turto panaudojimo efektyvumo rodiklių dinamika 2005-
2007 m. proc.
Rodiklis/metai 2005 2006 2007
Turto apyvartumas 0.93 0.72 0.93
Ilgalaikio turto apyvartumas 1.28 1.66 1.19
Gautinų sumų apyvartumas 2.4 1.6 10.4
Atsargų apyvartumas 1.57 99.54 56.88
Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis 2005 – 2007 m. OEG finansinių ataskaitų duomenimis.

Kaip matyti iš 8-oje lentelėje pateiktų duomenų turto apyvartumo rodiklis, rodantis
viso įmonės turto naudojimo efektyvumą 2007 m. buvo 0.93 proc. ir lyginant su 2006 m. išaugo
0.21 proc. Pažymėtina, kad kuo aukštesnė rodiklio reikšmė, tuo geriau įmonė panaudoja turimą
turtą realizacijos procesui garantuoti. Jei turto apyvartumo rodiklis mažėja, tai galimos tokio
reiškinio priežastys būtų: nepilnai išnaudojamas ilgalaikis turtas, didelis pinigų prisikaupimas,
didelės atsargos, neefektyviai renkamos pirkėjų skolos.
Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad gautinų sumų apyvartumas analizuojamu
laikotarpiu išaugo daugiau nei 4 kartus. Remiantis šiuo rodiklio dydžiu, galima spręsti, kad
įmonės veiklos efektyvumas taip pat žymiai išaugo. Akcentuotina, kad labai aukšta rodiklio
reikšmė gali liudyti, apie griežtą įmonės kreditavimo politiką.
Kaip žinia, rinkos vertės rodikliai yra skaičiuojami tik tų įmonių, kurių akcijos yra
kotiruojamos vertybinių popierių biržose. Kaip jau buvo minėta, tai yra pagrindiniai rodikliai,
leidžiantys priimti racionalų sprendimą išoriniams investuotojams. Pagrindiniai OEG įmonės
rinkos vertės rodikliai pateikti 9 – oje lentelėje. Pažymėtina, kad analizuojama įmonė kotiruotis
biržoje pradėjo tik nuo 2006 metų, todėl 2005 metų rinkos vertės rodikliai neteikiami.
9 lentelė
Olympic Entertainment Group rinkos vertės rodiklių dinamika 2005-2007 m.

Rinkos rodikliai /Metai 2005 2006 2007

Akcijos kaina (EUR) 8.89 3.5
Kapitalizacija (EUR) 670306 528500
EPS: Pelnas akcijai (EUR) 330.93 0.34 0.16
P/E: Kainos pelno rodiklis (proc.) 25.97 21.64
BV: Akcijos buhalterinė vertė (EUR) 925.02 1.76 0.99
Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis 2005 – 2007 m. OEG finansinių ataskaitų duomenimis.

44
 Kapitalizacija rodo sumą, kurią investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti
įmonę. Kapitalizacija analizuojamu laikotarpiu sumažėjo, dėl ženkliai sumažėjusios akcijos
kainos.
Pelnas akcijai nurodo grynojo pelno dalį, kuri yra akcijos savininko nuosavybė. Kaip
matyti iš 9-oje lentelėje pateiktų duomenų šis rodiklis analizuojamu laikotarpiu irgi turėjo
tendenciją mažėti, dėl mažėjančio grynojo pelno, bei sumažėjusios akcijos rinkos kainos.
Kainos ir pelno santykis rodo, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą.
Pastebima rodiklio mažėjimo tendencija 2007 metais, dėl daugiau nei dvigubai sumažėjusios
akcijos rinkos kainos bei perpus sumažėjusio pelno akcijai.
Taigi, apibendrinant Olympic Entertainment Group finansinius santykinius rodiklius,
reikia pasakyti, kad sparti įmonės plėtra nors ir turėjo įtakos pelningumo koeficientų mažėjimui,
tačiau likvidumo, finansų struktūros bei turto panaudojimo efektyvumo rodikliai leidžia teigti,
kad įmonės veikla yra efektyvi.

45
 3. FINANSAVIMO IR INVESTAVIMO Į PRAMOGŲ SEKTORIŲ
LIETUVOJE SPRENDIMAI

3.1. Lietuvos pramogų sektoriaus finansavimo sprendimai

Šiame darbo skyriuje pateikiami Lietuvos pramogų sektoriaus finansavimo sprendimai.

Didžiausias dėmesys yra skiriamas valstybinio sektoriaus finansavimo politikos tobulinimui.
Lietuvos pramogų sektorius yra ankstyvojo augimo stadijoje. Augimo procesai
pagreitėtų, valstybei atsižvelgus į žemiau pateiktas esmines sąlygas.
Valstybei derėtų priimti atitinkamus įstatymus, skatinančius privačių rėmėjų
paramą meno organizacijoms, suformuluoti detalius ir aiškius principus, pagal
kuriuos turėtų veikti meno organizacijos, sukurti atskaitomybės standartus.
Lietuvoje esant mažai meno paslaugų rinkai, meno organizacijos turi ribotą
erdvę plėsti savo veiklą. Tad valstybinė kultūros politika turėtų būti liberali, o
tiesioginis valdžios poveikis į meno sferas – minimalus.
Valstybė, atlieka keturias svarbiausias funkcijas: formuoja kultūros politiką,
administruoja ir finansuoja kultūros sektorių, taip pat teikia kultūros produktus
visuomenei. Kultūros sektoriaus plėtra pagyvėtų, jei kultūros produktų teikimo
visuomenei funkciją valstybė pagrindinai perduotų nepelno ir nevyriausybiniam
sektoriui. Įvairiais kultūros politikos svertais didindama sveiką konkurenciją tarp
meno organizacijų, valstybė turėtų skatinti meno organizacijų veiklos
skaidrumą, atsakomybę ir atskaitomybę. Tokiu būdu valstybė iš
administratoriaus taptų investuotoju, tačiau išlaikytų svarbią neįsakmios
priežiūros funkciją. Spartindama besiformuojančios meno paslaugų rinkos
procesą, ji darytų tiesioginę įtaką kultūros organizacijų sėkmingai veiklai rinkos
sąlygomis.
Remiantis pirmojoje darbo dalyje atlikta įvairių šalių patirties kultūros politikoje
lyginamąja analize, Lietuvoje būtų pravartu sukurti mišrią kultūros politikos sistemą, turinčią
JAV meno rinkai būdingų bruožų, kur kultūros produktus daugiausia kuria nepelno sektorius, taip
pat perimant kai kurias europines tradicijas, kai valstybė aktyviai dalyvauja formuojant ilgalaikę,

46
decentralizuotą kultūros politiką ir finansuoja meno organizacijas, reikalaudama skaidrios
atskaitomybės.
Kalbant apie decentralizuotą kultūros politiką reikia pasakyti, jog įgyvendindama
kultūros politikos decentralizavimo principą Lietuva panaši į daugumą posovietinių valstybių,
susiduriančių su teisinėmis, valdymo, finansavimo, administravimo patirties stokos problemomis.
Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų bei Vidurio Europos valstybėse, meno decentralizacijos procesas
sukėlė įvairių problemų, pavyzdžiui, kaip perskirstyti lėšas įvairių lygių valdžiai. Iki šiol
nenustatyta, kas ir kokias organizacijas turi finansuoti, kokias funkcijas turi atlikti įvairios
institucijos, kokio pobūdžio turi būti jų atskaitomybė. Dėl to visų pirma kenčia meno organizacijų
veiklos efektyvumas ir kokybė (Gaižutytė, 2003).
Nors Lietuvos kultūros administravimo sistema buvo kurta laikantis decentralizavimo
principų ir remiantis įvairių valdžios lygių bendradarbiavimo modeliu (Vyriausybė-regionų
valdžia-vietos savivalda), Vyriausybė vis dar dominuoja priimant daugumą sprendimų, susijusių
su kultūros administravimu, finansavimu, kultūros produktų ir informacijos sklaida bei meno
organizacijų valdymu.
Kultūros finansavimo decentralizavimo problema sprendžiama ir netiesioginės valstybės
paramos menui forma. Tai būdinga Lietuvos kultūros sistemai. Esant dideliam infliacijos lygiui ir
nepakankamoms valstybės biudžeto pajamoms, valstybė privalo prisitaikyti prie šių ekonominių
sąlygų, ribodama finansavimo mastą ir kartu siaurindama kultūros įstaigų veiklą. Šie veiksniai iš
dalies pateisina tai, kad finansiniai ištekliai skirstomi daugiausia centralizuotai. Esant „silpnai"
rinkai, neišvystytai kultūros ir meno rėmimo sistemai, valstybės atsakomybė kultūrai turėtų būti
didesnė, todėl labiau centralizuojamas ir finansinių išteklių paskirstymas, jeigu kultūra
traktuojama kaip socialiai ir ekonomiškai reikšminga sritis. Susilpnėjus šių veiksnių įtakai,
pamažu turėtų būti decentralizuojamas ir finansinių lėšų paskirstymas. Tai gali būti vykdoma
netiesioginio valstybės finansavimo priemonėmis ir į valstybės biudžeto lėšų skirstymą įtraukiant
atitinkamų sričių ekspertus, visuomeninių organizacijų atstovus, kultūros ir meno darbuotojus,
tiesiogiai dalyvaujančius kuriant kultūros produktą. Lietuvoje yra įkurta Kultūros ir meno taryba,
veikia ekspertų komisijos, patariamojo balso teise dalyvaujančios skirstant finansines lėšas.
Vyriausybė ir Kultūros ministerija, siekdamos reformuoti kultūros ir meno finansavimą,
didesnį dėmesį pradėjo skirti nevalstybinio „trečiojo sektoriaus“, įgaunančio kultūros sferoje vis
daugiau svorio, plėtrai.

47
 Trumpai apibūdinsiu „trečiojo sektoriaus“ organizaciją. Taigi „trečiojo sektoriaus“
įmonei būdinga:
• visiška nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;
• tai pelno nesiekiančios organizacijos. O jei organizacija gauna pelną, jis
neskirstomas tarp steigėjų, kaip uždarojoje akcinėje bendrovėje tarp akcininkų,
bet yra tiesiogiai panaudojamas organizacijos veiklai plėsti;
• organizacijų valdymas ir sprendimų priėmimas paremtas savivaldos bei
demokratiškumo principais (Balandytė, 2007).
Pažymėtina, jog efektyviam „trečiojo sektoriaus“ funkcionavimui Lietuvoje dar
nesudarytos palankios sąlygos, nesuformuota patikima nevyriausybinių organizacijų audito ir
priežiūros sistema. Taip pat nėra išspręstos valstybinių meno organizacijų ir „trečiojo sektoriaus“
bendradarbiavimo problemos: minėtų organizacijų tarpusavio ryšiai yra silpni ir chaotiški.
Taigi sprendžiant kultūros finansavimo problemas, kurios tiesiogiai susijusios su
„trečiuoju sektoriumi“ tikslinga būtų teikti paramą ir valstybės finansuojamoms meno
organizacijoms, ir privačioms įstaigoms, įskaitant ne pelno organizacijas. Ši parama galėtų būti
teikiama tiesioginėmis subsidijomis, ir taikant mokesčių lengvatas.
Siūlant Lietuvos pramogų sektoriaus finansavimo sprendimus, svarbu aptarti ir kultūros
organizacijų veiklą reguliuojančių įstatymų straipsnius, susijusius su pramogų sektoriaus
finansavimu. Akcentuotina, kad valstybės finansuojamų meno organizacijų (simfoninių orkestrų,
chorų, teatrų ir kt.) pelnas nėra apmokestinamas, tačiau ši lengvata netaikoma privačioms ir ne
pelno kultūros organizacijoms. Kai kurių meno organizacijų diskriminacija pasireiškia ir tuo, kad
verslo įmonės, skiriančios lėšų valstybinėms meno organizacijoms, gali iš apmokestinamojo
pelno atimti iki 5 proc. Rėmimui skirtų lėšų. Ir pavienių žmonių paramai mokesčių lengvatos
galioja tik tuo atveju, jei remiamos valstybinės meno organizacijos. Tačiau ši lengvata netaikoma
privačioms ir ne pelno kultūros organizacijoms. Akivaizdu, kad siekiant užtikrinti sąžiningą
organizacijų veiklą rinkoje, šie įstatymų skirtumai turi būti suvienodinti.
Galų gale iš valstybės biudžeto išlaikomos įstaigos negali laisvai disponuoti net iš
rėmėjų gautomis lėšomis. Todėl kultūros įstaigos dažnai nepakankamai motyvuotos maksimaliai
pasinaudoti šia finansavimo priemone. Kultūros sektoriuje vis dažniau ieškoma naujų, kitokių
organizacinių struktūrų. Gal todėl pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau viešosios įstaigos

48
statusą turinčių kultūros įstaigų. Toks juridinis įstaigos statusas leidžia jai padidinti savo
ekonominį savarankiškumą ir kartu neprarasti valstybinio finansavimo galimybių. Valstybės
biudžeto formavimas programiniu principu sudaro sąlygas šių programų vykdytojais tapti įvairių
nuosavybės formų kultūros įstaigoms. Be to, konkursiniam finansavimui skiriama apie ketvirtį
kultūrai skiriamų valstybės biudžeto lėšų. Remiami nevyriausybinių organizacijų kultūros
projektai, Lietuvos teatrų pastatymų ir koncertinių organizacijų programos, kino filmų gamyba,
Lietuvoje rengiamų profesionalaus meno tarptautinių festivalių ir konkursų projektai, knygų lei-
dybos, regionų ir etninės kultūros projektai, remiami jaunieji menininkai, naujų muzikos ir
dramos kūrinių kūrimas (Kančys, 2004).
Be to, kultūros projektai ir programos gauna valstybinę paramą ne tik iš valstybės
biudžeto, bet ir iš Kultūros ir sporto rėmimo fondo bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo
fondo. Šias lėšas gali gauti visos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos viešosios įstaigos ir kiti
juridiniai asmenys (išskyrus biudžetines organizacijas), kurių viena iš pagrindinių funkcijų -
kultūros ir meno sklaida.
Būtina paminėti, jog Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsiveria naujos kultūros
finansavimo galimybės. Reikia pažymėti, kad Europos Sąjungos požiūris į kultūros raidą
vienareikšmis - valstybių narių kultūrų klestėjimas turi vykti nepažeidžiant nacionalinės ir
regioninės įvairovės. Pagrindinė atsakomybė už kultūros vystymąsi paliekama valstybių narių
vyriausybėms. Todėl kultūra kaip sektorius tiesiogiai nėra finansuojama iš Europos Sąjungos
struktūrinių fondų.

3.2. Lietuvos pramogų verslo SSGG (SWOT) analizė

Šioje darbo dalyje atlikta pramogų verslo aplinkos SSGG (SWOT) analizė tikslu
nustatyti pagrindines problemines sritis bei kuo būtų galima pasiremti sprendžiant esamas
aplinkybes.

STIPRYBĖS
1. Kultūros centrų plėtra. Investuojamos vis didesnės lėšos į naujų kultūros centrų
statybą ir senų renovavimą (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Klaipėdoje). Tačiau vis dėlto

49
senų renovavimo ir naujų kultūros centrų plėtra šalyje yra nepakankama, kad skatintų pramogų
verslo rinkos progresą Lietuvoje.
2. Augančios užsienio ir vietinės investicijos. Pavyzdžiui, trijų aukštų kino teatras
"Coca-Cola Plaza", priklausantis didžiuliam tarptautiniam "Forum Cinema" tinklui. Suomijos
kompanija "Finkino" į šį projektą investavo apie 40 mln. Lt. Į “Forum Palace" pramogų
kompleksą investuota 40 mln. Lt, į Ledo rūmus Vilniuje – 14 mln.Lt.
3. Aktyvi Lietuvos Kultūros ministerijos veikla. Lietuvos kultūros ministerija rūpinasi
įvairių projektų finansavimu, stengiasi pritraukti lėšas iš Europos Sąjungos fondų.
4. Augantis sektorius, pasižymintis santykinai aukštais pelningumo rodikliais.

SILPNYBĖS
1. Nepakankama rinkodara. Pramogų verslo įmonės nepakankamai investuoja, kad
išlaikyti esamą ir pritraukti potencialų žiūrovą. Tą galima būtu pateisinti investicinių lėšų
trūkumu, tačiau kol pakankama ir kelianti susidomėjimą informacija nepasieks žmonių
auditorijos, tol apie jokią investicijų grąžą nėra ir ką kalbėti.
2. Menkos vietinės ir užsienio investicijos. Daugelis potencialių investuotojų į Lietuvos
pramogų verslą atsisako šios idėjos dėl per mažai išvystyto pramogų verslo rinkos Lietuvoje.
3. Informacijos apie Lietuvos pramogų verslo sektoriaus procesus stoka. Informacinės
sistemos (spauda, radijas, televizija ir kitos media priemonės) per menkai informuoja apie
Lietuvos pramogų rinkoje vykstančius procesus.
4. Nepakankama Lietuvos pramogų verslo sektoriaus įmonių rinkodaros politika.
Pramogų verslo sektoriui neefektyviai plėtoja savo visuomeninių ryšių kompanijas. Pastebimas
Lietuvos pramogų verslo įmonių marketingo politikos trūkumas dalyvaujant visuomeninėse
akcijose. Šios įmonės turi būti arčiau visuomenės ir aktyviai reikšti savo poziciją, išsakant kokie
veiksmai ar susiklosčiusi situacija jas neramina, ir kaip būtų galima išspręsti negatyvias
aplinkybes, kurios trukdo pramogų verslo plėtrai ir vystymui šalyje. Internetinės Lietuvos
pramogų verslo įmonių svetainės nepasižymi informuotumu, yra skurdžios tiek informacijos, tiek
apipavidalinimo prasme.
5. Aukščiausio profesionalumo lygio atlikėjų deficitas. Kad pritraukti kuo daugiu
žiūrovų tiek kultūros centruose, tiek stebėti kultūros renginius per televiziją, reikia pramogų

50
verslo „žvaigždžių".Lietuvos atlikėjų profesionalumo lygis nėra aukščiausias, ir pastebimas
ryškus žvaigždžių deficitas.
6. Ženkliai per maža valstybės parama. Antrojoje darbo dalyje atlikta pramogų verslo
analizė Lietuvos ekonomikos kontekste parodė, jog iš nacionalinio Lietuvos biudžeto kultūrai yra
skiriama tik 9.6 proc. visų išlaidų socialinei sferai.

GALIMYBĖS
1. Augančios užsienio investicijos. Dėl augančios šalies investicinės aplinkos, ir
užsienio investicijas skatinančios politikos, turėtų augti susidomėjimas neišnaudota verslo niša
Lietuvoje – pramogų sektoriumi. Pažymėtina, jog valstybė remdama pramogų verslą pritraukia
užsienio investicijas šalies lygiu.
2. Rinkodaros programos vystymas. Nauja efektyvi marketingo strategija. Lietuvos
pramogų verslą atstovaujančių įmonių įvaizdžio vystymas, ryšių su visuomene programa –
priemonės, leisiančios Lietuvos pramogų sektoriui užimti vis stipresnę poziciją nacionaliniame
kontekste. Prie pramogų verslo rinkos marketinginių tikslų įgyvendinimo prisideda naujos šį
verslą atstovaujančių įmonių internetinės svetainės, kuriomis remiantis galima nors minimaliai
susidaryti bendrą Lietuvos pramogų sektoriuje vykstančių procesų vaizdą.
3. Lietuvos pramogų verslo sektoriaus efektyvus administravimas. Glaudesnis
bendradarbiavimas su Kultūros ministerija ir kitomis valstybinėmis organizacijomis sprendžiant
finansavimo problemas.
4. Valdžios ir pramogų verslo bendradarbiavimas. Kad būtų vystoma Lietuvos pramogų
verslo rinkos infrastruktūra, būtinas valstybės valdžios ir privataus sektoriaus investicinių
subjektų dalyvavimas bendruose projektuose. Ateityje tokie projektai vykdomi viešojo ir
privataus sektoriaus partnerystės pagrindu turi būti tikrai realizuojami ir kuo aukštesnis
investicijų sinerginis mastas bus, tuo aukštesnė investicijų atsipirkimo grąža ir tuo stipresnėje
pozicijoje investicijų lygiu priklausys Lietuvos pramogų verslo sektorius.
5. Šalies pramogų verslo infrastruktūros plėtra. Numatoma valstybės parama modernių
kultūros centrų statybai, tačiau žvelgiant į praeitį daugelis sveikintinų iniciatyvų žlugdavo dėl
valdžios aparato neskaidrumo.
6. Naujų atlikėjų ugdymo centrų kūrimas tikslu didinti susidomėjimą pramogų verslu ir
stiprinti užimamas pozicijas.

51
 GRĖSMĖS
1. Valstybės menka parama. Valstybė gali nevykdyti savo įsipareigojimų, skirti
papildomų lėšų Lietuvos pramogų sektoriaus plėtrai. Atsiradus naujiems projektams, valstybė
gali nukreipti dalį pramogų verslo finansavimui skirtų lėšų į kitas sritis.
2. Didelė pramogų verslo rizika. Šiame versle egzistuoja daug neapibrėžtumų, susijusių
su sunkai prognozuojamomis pajamomis bei kaštais. Akcentuotina, kad dėl didesnės verslo
rizikos, pramogų verslo sektorius pasižymi santykinai aukštais pelningumo rodikliais.
3. Pinigų plovimas. Dėl laisvesnio pinigų srautų judėjimo nei kitose verslo sferose, yra
galimybė laisvų lėšų nutekėjimui iš Lietuvos pramogų versle vykdomų sandorių bei veiklų
susidaryti. Tuo būdu, valstybė investavusi savo biudžeto lėšas į pramogų verslo infrastruktūros
plėtrą būtų apiplėšinėjama savo paties investicijų dėka, ir tokiu būdu nuslepiami mokesčiai
valstybei.
4. Privataus verslo kapitalo pritraukimo sunkumai. Dėl nepalankaus pramogų verslo
investicinio klimato, mažos rinkos, kurioje negali susidaryti pramogų verslo rėmėjų lūkesčius
atitinkantis pramogų paklausos lygis šalies mastu, potencialūs investuotojai gali nusigręžti nuo
galimybės savo lėšas įdarbinti Lietuvos pramogų sektoriuje.
Lietuvos pramogų sektoriaus SSGG (SWOT) analizė atskleidė, kad esminės pramogų
verslo stiprybės yra augančios užsienio ir vietinės investicijos, aktyvi Lietuvos Kultūros
ministerijos veikla sprendžiant pramogų verslo finansavimo klausimus. Pagrindinės silpnybės
yra: menkos užsienio ir vietinės investicijos bei ženkliai per maža valstybės parama. Pramogų
sektoriaus galimybės: augančios užsienio investicijos, glaudesnis valdžios ir pramogų verslo
bendradarbiavimas. Tuo tarpu esminės grėsmės su kuriomis susiduria Lietuvos pramogų
sektorius yra: didelė veiklos rizika, privataus verslo kapitalo pritraukimo sunkumai bei valstybės
menka parama.

3.3. Olympic Entertainment Group AS vertės nustatymas

Šiame skyriuje, remiantis pirmojoje darbo dalyje aprašytu diskontuotų pinigų srautų
verslo vertinimo modeliu, nustatoma Olympic Entertainment Group vertė. Atlikus Lietuvos
pramogų verslo SWOT analizę, įvertinus galimas grėsmes tikslinga nustatyti pramogų verslo

52
įmonės vertę, kadangi verslo vertinimas paprastai siejamas su išorinio finansavimo priemonių
pritraukimu.
Pažymėtina, kad ypatingai verslo vertės nustatymo problema turėtų būti aktuali
individualių įmonių bei uždarųjų akcinių bendrovių savininkams. Kaip jau buvo minėta, dauguma
Lietuvos pramogų verslo įmonių yra arba individualios įmonės arba uždarosios akcinės
bendrovės. Įmonės vertės nustatymu yra pagrindžiami finansiniai sprendimai, susiję su
dalyvavimu akcijų planuose, su vadovų firmos išpirkimu (MBO - management buy-out), su naujo
akcininko pritraukimu. Be to, firmos vertės nustatymas leidžia pasitikrinti, ar įgyvendinama
strategija didina firmos vertę ir pateisina akcininkų lūkesčius.
Šioje darbo dalyje bus nustatoma Olympic Entertainment Group firmos vertė, kadangi
tai yra vienintelė pramogų verslą atstovaujanti kompanija, kurios akcijomis prekiaujama viešai.
Šios kompanijos vertė skaičiuojama Estijos aplinkoje, kadangi ši įmonė veikia pagal Estijos
įstatymus, nors savo veiklą vykdo ir Lietuvoje.
Visų pirma, yra apskaičiuojami laisvieji pinigų srautai (FCFF), remiantis 1-ąja formule.
Pažymėtina, jog OEG rodiklių prognozės apima trijų metų laikotarpį. Esant
ekonomikos lėtėjimo ir infliacijos augimo tendencijoms, tolimesnių laikotarpių rodiklių
prognozės yra netikslingos.
2007 m. realaus BVP pokytis Estijoje buvo 7.1 proc. Prognozuojama, kad 2008 realus
BVP augimas dėl sulėtėjusio bendro ekonomikos augimo sieks tik 2.7 proc., o 2009 m. – 4.3
proc. Tuo tarpu infliacija Estijoje 2007 m. buvo 6.7 proc. Prognozuojama, kad 2008 vartotojų
kainų indeksas sumažės iki 5.2 proc., o 2009 m. – iki 3.5 proc. Pažymėtina, kad pelno mokestis
Estijoje yra 22 proc (http://epp.eurostat.ec.europa.eu). Laisvųjų pinigų srautų prognozės pateiktos
10-oje lentelėje.
10 lentelė
Laisvieji pinigų srautai (FCFF) 2007-2010 m., tūkst. eurų

tūkst. Eurų 2007 2008 2009 2010

FCFF 6121 6316 6542 6828

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis 2006-2007 m. finansinių ataskaitų duomenimis bei

prognozėmis, pateiktomis Olympic Entertainment Group tinklapyje.

53
 Svertinis kapitalo kaštų vidurkis apskaičiuojamas pagal 2-ąją formulę. Šioje formulėje
skolinto kapitalo kaštai yra vidutinė mokama palūkanų norma, atsižvelgiant į mokestinę naudą.
Remiantis Bloomberg duomenimis, galima teigti, jog Estijoje ši palūkanų norma 2007 m. buvo 4
proc.
Tuo tarpu įvertinti nuosavo kapitalo kaštus yra žymiai sunkiau. Nuosavo kapitalo kaštai
skaičiuojami pagal tokią formulę:
Nuosavo kapitalo kaštai = RF+ERPxβ, kur:
F – nerizikinga grąža (ilgiausio laikotarpio vyriausybinių obligacijų pajamingumas).
Estijoje ilgiausio laikotarpio vyriausybinių obligacijų pajamingumas buvo 5,63 proc.;
ERP (angl. equity risk premium) ši rizikos premija rodo, kiek istoriškai akcijų grąža
viršydavo obligacijų grąžą. Estijoje šio rodiklio dydis 5,3%.
Beta – šiuo atveju imama pramonės šakos beta – 1,05, tik reikia atsižvelgti į kompanijos
skolinimo lygį.
Tada nuosavo kapitalo kaštai yra 11,19 proc. (5,63%+ (1,05x5,3%=11,19%)).
Didžiausios įmonės veikiančios šiame sektoriuje skolos lygis yra 3 proc. Vidutinis
pramogų verslo įmonių skolos lygis yra 16, 45 proc (Bloomberg.com).
Taigi, atsižvelgiant į kompanijos skolinimo lygį, nuosavo kapitalo kaštai yra 3,65 proc.
((11,19%x0,8355)(3%(1-0.22)x0.1645)=9,35x0,39=3,65 proc.)
Tada svertinis kapitalo kaštų vidurkis (WACC) yra lygus 3,95 proc.
Yra tikimasi, kad laisvi pinigų srautai augs 3,5 proc. Tokia prognozė daroma
atsižvelgiant į prognozuojamą infliacijos ir ekonomikos augimo lygį.
Remiantis stabilaus augimo diskontuotų pinigų srautų modeliu įmonės vertė nustatoma
remiantis 3-iąja formule ir yra lygi 1,404 mlrd. eurų.
Taigi įmonės įgyvendinama plėtros strategija didina firmos vertę ir pateisina akcininkų
lūkesčius.

3.4. Bendrasis pramogų verslo įmonės vertinimo modelis

Šiame skyriuje pateikiamas bendrasis pramogų verslo įmonės vertinimo modelis,

remiantis antrojoje darbo dalyje atlikta Olympic Entertainment Group įmonės santykinių rodiklių
analize bei šios kompanijos vertės nustatymu.

54
 11 – ame paveiksle yra pateikiamas bendrasis Olympic Entertainment Group įmonės
vertinimo modelis. Kaip matyti iš paveiksle pateiktų duomenų, paveikslą sudaro trys dalys:
• A dalyje yra pateikiami įmonės veiklos rodikliai.
• B dalis atspindi įmonės santykį tarp nuosavo ir skolinto kapitalo.
• C dalis apima rinkos vertės rodiklių analizę.

A: Veikla
ROA
14,1 proc.
B: Nuosavo ir skolinto kapitalo santykis Skolos-nuosavybės santykis
0.16 proc.

C: Rinkos vertės rodikliai ROE

16,3 proc.

P/E
21,64 proc.

OEG vertė =
1,404 mlrd. eurų

11 pav. Bendrasis Olympic Entertainment Group įmonės vertinimo modelis

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Walsh (2006).
Pastaba: modelyje naudojami 2007 m. duomenys

Taigi šis modelis rodo, kad norint nustatyti įmonės vertės nustatymo procese yra
svarbūs tiek įmonės veiklos rodikliai, tiek santykio tarp skolinto ir nuosavo kapitalo rodikliai, tiek
ir rinkos vertės rodikliai. Išsami rodiklių analizė leidžia, kiek įmanoma tiksliau nustatyti firmos
vertę.

55
 IŠVADOS

• Į pramogų verslo arba dar kitaip vadinamo šou verslo sąvoką įeina didelis skaičius
paslaugų, susijusių su pramogomis. Mokslinėje literatūroje pramogų sektorius yra
skirstomas į tradicinį „gyvąjį“ pramogų verslą, masines visuomenės informavimo
priemones, elektroninių pramogų sektorių.
• Pramogų verslą, atstovaujančių įmonių veikla yra sudėtingas sociokultūrinis reiškinys,
kurį lemia istorinės, nacionalinės, socialinės, ekonominės ir ypač kultūrinės sąlygos.
Didelę įtaką pramogų verslo raidai turi valstybės formuojama ir diegiama politika, šalies
ekonominis išsivystymas, tradicijos.
• Pramogų verslo teikiamos paslaugos yra specifinės, t.y. joms būdingas
neapčiuopiamumas, gamybos ir vartojimo vienovė, kokybės kintamumas, negebėjimas
išsaugoti paslaugos bei būtinas kliento dalyvavimas.
• Net tą patį pramogų verslo produktą vartojant ne vieną kartą, jis sukelia skirtingas
subjektyvias emocines reakcijas, skatina skirtingus pojūčius ir išgyvenimus. Atlikta šou
verslo naudos analizė rodo, jog vartotojo poreikių identifikavimas – sudėtingas procesas,
nes šiame sektoriuje veikiančių įmonių teikiama nauda yra subjektyvi, asmeniška, sunkiai
prognozuojama, sąlygojama socialinio ir kultūrinio konteksto.
• Pramogų verslas pritraukia tiek valstybinio, tiek privataus sektoriaus lėšas. Valstybinis
sektorius, skirdamas savo pajamas pramogų verslui, siekia palaikyti ir populiarinti šią
verslo šaką, tokiu būdu didinti vartojimo ir investicijų pritraukimo lygį šalies mastu.
Privatus sektorius, investuodamas savo lėšas į pramogų verslą, siekia savo investicijų
pridėtinės vertės.
• Valstybė finansuoja pramogų verslą iš centrinio ir vietinių biudžetų. Vyriausybinis
finansavimas iš centrinio biudžeto, kurio reguliavimą kontroliuoja kultūros ministerija.
Finansavimu iš vietinio biudžeto rūpinasi tam atsakingi kultūros skyriai.
• Bankų teikiamos paslaugos yra populiariausias ir svarbiausias bet kurio verslo, tame tarpe
ir pramogų, finansavimo šaltinis. Analizuojant investicijų į verslą finansavimą, būtina
išskirti ilgalaikes paskolas, lizingą, kuris dar skirstomas į finansinį ir veiklos, trumpalaikes
paskolas, overdraftą, faktoringą, kredito liniją.

56
• Pramogų verslo įmonės pajamas sudaro įplaukos, gaunamos parduodant kultūros produktą
ar teises arba teikiant paslaugas (bilietai); lėšos, gautos iš rėmėjų; privačių asmenų
paramos lėšos; valstybės ar savivaldybių biudžeto subsidijos; autorinės sutartys; kitos
pajamos (patalpų nuoma, garso, apšvietimo įrangos nuoma). Tuo tarpu pagrindinės išlaidų
grupės yra: darbuotojų atlyginimai, reklamos išlaidos, patalpų eksploatacijos išlaidos.
• Verslo vertinimas paprastai siejamas su išorinio finansavimo priemonių pritraukimu ar
verslo savininkų pasikeitimu. Šiame darbe naudojamas diskontuotų pinigų srautų
vertinimo metodas, kurio metu įmonės dabartinė vertė nustatoma diskontuojant ateities
pinigų srautus tam tikra diskonto norma, kuri atspindi būtiną investuojamo kapitalo grąžą
bei riziką, susijusią su vertinamu verslu.
• Taigi pramogų sektorius Lietuvoje yra svarbi ūkio šaka, turinti nemažas plėtros
galimybes. Pažymėtina, kad nors Lietuvos pramogų sektorius turi mažą įtaką šalies BVP
(sudaro apie 1 proc. BVP struktūroje), tačiau poilsio organizavimo, kultūros ir sporto
veiklos įmonių uždirbtos pajamos užima reikšmingą ketvirtąją vietą tarp paslaugų įmonių.
• Lietuvos pramogų sektoriuje dominuoja uždarosios akcinės bendrovės, kurios dažniausiai
savo veiklą finansuoja naudodamos Lietuvos komercinių bankų teikiamas paslaugas.
Pažymėtina, jog teisinė institucijos forma niekaip neturėtų lemti pramogų verslo
organizacijų finansavimo šaltinių.
• Olympic Entertainment Group finansinių santykinių rodiklių analizė rodo, kad sparti
įmonės plėtra nors ir turėjo įtakos pelningumo koeficientų mažėjimui, tačiau likvidumo,
finansų struktūros bei turto panaudojimo efektyvumo rodikliai leidžia teigti, kad įmonės
veikla yra efektyvi.
• Lietuvos valstybinė kultūros politika turėtų būti liberali, o tiesioginis valdžios poveikis į
meno sferas – minimalus. Kultūros sektoriaus plėtra pagyvėtų, jei kultūros produktų
teikimo visuomenei funkciją valstybė perduotų nepelno ir nevyriausybiniam sektoriui.
Įvairiais kultūros politikos svertais didindama sveiką konkurenciją tarp meno
organizacijų, valstybė turėtų skatinti meno organizacijų veiklos skaidrumą, atsakomybę ir
atskaitomybę. Spartindama besiformuojančios meno paslaugų rinkos procesą, ji darytų
tiesioginę įtaką kultūros organizacijų sėkmingai veiklai rinkos sąlygomis.
• Lietuvos pramogų sektoriaus SSGG (SWOT) analizė atskleidė, kad esminės pramogų
verslo stiprybės yra augančios užsienio ir vietinės investicijos, aktyvi Lietuvos Kultūros

57
 ministerijos veikla sprendžiant pramogų verslo finansavimo klausimus. Pagrindinės
silpnybės yra: menkos užsienio ir vietinės investicijos bei ženkliai per maža valstybės
parama. Pramogų sektoriaus galimybės: augančios užsienio investicijos, glaudesnis
valdžios ir pramogų verslo bendradarbiavimas. Tuo tarpu esminės grėsmės su kuriomis
susiduria Lietuvos pramogų sektorius yra: didelė veiklos rizika, privataus verslo kapitalo
pritraukimo sunkumai bei valstybės menka parama.
• Remiantis stabilaus augimo diskontuotų pinigų srautų modeliu Olympic Entertainment
Group įmonės vertė lygi 1,404 mlrd. eurų. Taigi įmonės įgyvendinama plėtros strategija
didina firmos vertę ir pateisina akcininkų lūkesčius.

58
 LITERATŪRA

1. Balandytė, J. (2007). Aktyvūs ir kūrybingi: „Trečiojo sektoriaus“ kronika // Meno

aritmetika.-Sudarytojas E.Žalpys. Vilnius: Tyto Alba.
2. Bloomberg. Com internetinė svetainė, <www.bloomberg.com>, (prisijungta 2008 05 22).
3. Damodaran internetinė svetainė, <http://pages.stern.nyu.edu/~adamodar/>, (prisijungta
2008 05 22).
4. Damodaran, A. (1996). Investment Valuation. Tools and Techniques for Determining the
Value of any Asset. New York: John Wiley & Sons.
5. Demmer, Ch., Rauhe, H. (2004).Kultūros vadyba. Profesionalaus meno teorija ir praktika.
Vilnius:Tyto Alba.
6. Dosher, K.B., Kleiner, H.B. Practices of Excellent Companies in the Entertainment
Industry // Managing Services Quality, Volume 7, Number 3, 1997.
7. Copeland, T., Koller, T., Murrin, J. (1995). Valuation Measuring and Managing the Value
of Companies. New York: John Wiley & Sons.
8. Eurostat interneto svetainė. Prieiga per internetą: <http://epp.eurostat.ec.europa.eu>.
9. Gaižutytė, I. (2003). Meno organizacijų veiklos vadybos ypatumai besiformuojančioje
meno rinkoje : daktaro disertacija : socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas.
Kaunas: Kauno Technologijos Universitetas.
10. Gaižutytė, I. (2004). Muzikos organizacijų veiklos vadybos ypatumai // Meno aritmetika.-
Sudarytojas E.Žalpys. Vilnius: Tyto Alba.
11. Genytė, I.; Rojaka, J.; Rudzkis, R.; Titarenko, V. (2007). Lietuvos ekonomikos
perspektyvos 2007 metais. Vilnius.
12. Gutauskaitė, S., Vingrys, A. Kaip rasti finansavimą gerai verslo idėjai? SEB Vilniaus
Banko prezentacija.
13. Kančys, V. (2004). Kultūros ekonomikos ir finansavimo problemos // Meno aritmetika.-
Sudarytojas E.Žalpys. Vilnius: Tyto Alba.
14. Katinas, M. (2003). Investicijos į pramogas auga // Veidas, Nr.5.
15. Koku, P.S. On bizarreness in the entertainment industry // Journal of Services Marketing,
Volume 9. No.4, 1995. MCB University Press.

59
16. Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijos tinklapis. Prieiga per internetą:
<http://www.muza.lt/>.
17. Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga per internetą:
<http://www.stat.gov.lt/lt/>, (prisijungta 2008 04 15).
18. Makselis, R. (2007). Kūrybos industrijos genezės ir raidos aspektai // Meno aritmetika.-
Sudarytojas E.Žalpys. Vilnius: Tyto Alba.
19. Norvaišienė, R. (2005). Įmonės investicijų valdymas. Kaunas: Technologija.
20. O’Connor J. (2005).„Public and Private in the Cultural Industries“. Prieiga per internetą:
<www.teichenberg.at/essentials/O_Connor2.pdf>, (prisijungta 2008 03 17).
21. Olympic Casino internetinė svetainė, <http://www.olympic-casino.com/?lang=lt_lt>,
(prisijungta 2008 05 22).
22. Paulavičiūtė, A. (1989). Pramoginių renginių organizavimas. Vilnius: Metodinis kultūros
centras.
23. The Economy of Culture in Europe // Study prepared for the European Commision. KEA
European Affairs, 2006.
24. Walsh, C. (2006). Key Management Ratios. Harlow, England: Prentice Hall.
25. Varghese, J. (1999). Alternative Financing maybe the Answer. Prieiga per internetą:
< http://search.epnet.com/cpidlogin.asp?custid=s1204310>, (prisijungta 2008 03 17).
26. Vengrienė, B. (2006). Paslaugų vadyba. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
27. Vitkevičiūtė, G. (2004). Kultūros ekonomika // Meno aritmetika.-Sudarytojas E.Žalpys.
Vilnius: Tyto Alba.
28. Vogel, L.H. (2004). Entertainment Industry Economics: a Guide for Financial Analysis.
Cambridge University Press.
29. Wikipedia. The Free Encyclopedia. Prieiga per internetą:
< http://en.wikipedia.org/wiki/>.
30. Žaidytė, G. (2004). Finansų paieška kultūriniams projektams // Meno aritmetika.-
Sudarytojas E.Žalpys. Vilnius: Tyto Alba.

60
PRIEDAI

61
 1 Priedas
PAGRINDINĖS DARBO SĄVOKOS IR TERMINAI

• Diskontavimas - tai procesas, kurio metu kiekvieno ateities periodo pinigų

srautas sumažinamas nustatytu procentu (diskonto norma), siekiant atspindėti
neapibrėžtumą, susijusį su prognozuojamais ateities pinigų srautais.
• Diskontuotų pinigų srautų metodas – fundamentalios įmonės analizės metodas įmonės
vertei apskaičiuoti. Pagal šį metodą įvertinami būsimi laisvieji pinigų srautai, jie
diskontuojami ir susumuojami, taip apskaičiuojant realią įmonės vertę. Šį metodą dažnai
naudoja finansų analitikai, juo pagrįsdami savo pirkimo ar pardavimo rekomendacijas.
• Investavimas – tokia veikla, kurios metu stengiamasi investuoti turimas vertybes. Tai
įstatymo nustatytais būdais atliekami investuotojo veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės
teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti
ir naudoti.
• Įmonės išlaidos – tai kaštai, patiriami organizuojant ir vykdant veiklą versle.
• Kultūra yra sudėtinė visuma apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir
kitus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip visuomenės narys (Wikipedia).
• Kultūros industrija – industrija, kuri remiasi individualiu kūrybiškumu, įgūdžiais ir
talentu, kuri kuria ir naudoja intelektinę nuosavybę, ir gali prisidėti prie gerovės ir darbo
vietų kūrimo (Makselis, 2007).
• Laisvasis pinigų srautas – tai įmonės pagrindinės veiklos pinigų srauto ir investicinės
veiklos pinigų srauto suma. Jis parodo, kiek pinigų įmonė uždirbo, padarius reikalingas
investicijas; šiuos pinigus galima išleisti paskoloms apmokėti, dividendams išmokėti ir t.t.
• Pajamos – tai pinigai, pritraukiami į tam tikrą verslo industriją, įplaukos.
• Pramogų verslas – tai ir menas, ir verslas. Pramogų verslas – tai verslas, nes tai komercinė
veikla, tam tikro pramogų pramonės produkto sukūrimas ir jo pateikimas į rinką turint
tikslą gauti pelno. Šiame versle galioja ir kūrybos, ir verslo pasaulio taisyklės Wladyslaw
(2001).
• Rizika yra pavojus, kad įmonė patirs nuostolių dėl papildomų sąnaudų arba gaus mažiau
pajamų nei tikėjosi.

62
 2 Priedas
Pramogų verslo klasifikacija
Sritys Sektoriai Sektorių dalys Charakteristikos
Vaizduojamasis
Menas ir Amatai, dailė, skulptūra, fotografija * Nepramoninė veikla
menas
kultūra * Rezultatai –prototipai, kurie gali būti,
Scenos menai Teatras, šokis, cirkas, festivaliai
siaurąja tačiau sistemiškai netampa autorių teisių
Muziejai, bibliotekos, archeologinių
prasme Paveldas apsaugos sistemos objektu
kasinėjimų vietovės, archyvas
Kinas ir
videomenas
Televizija ir radijas
* Masinio reprodukavimo siekianti
Video žaidimai
pramoninė veikla
Kultūros Muzikos įrašų rinka, gyvai
* Rezultatai yra autorių teisių apsaugos
industrija atliekamos muzikos koncertai,
sistemos objektai.
Muzika autorių teisių ir gretutinių teisių
apsaugos sistemos surenkami
mokesčiai už muzikos naudojimą.

Knygos ir leidyba Knygų leidyba ir periodinė spauda

Mados dizainas, grafinis dizainas, *Veikla-nebūtinai pramoninė, jos

Dizainas
interjero dizainas, produktų dizainas rezultatai gali būti prototipai.
Architektūra *Nors rezultatai yra autorių teisių
apsaugos sistemos objektai, tačiau gali
Kūrybos būti susiję su kitomis intelektinės
industrijos nuosavybės formomis (pvz., prekės
veikla ženklai).
Reklama
*Kūrybiškumas (t.y. kultūros ir meno
sričiai priklausančių žmonių kūrybiniai
sugebėjimai) yra esminis šiai kultūrai
siaurąja prasme nepriklausančiai veiklai.
* Šią veiklos kategoriją labai sunku
Kompiuterių, MP3 apibrėžti vadovaujantis kokiu nors aiškiu
Susijusi grotuvų gamyba, kriterijumi, jai priklauso daug
industrija mobiliojo ryšio ekonomikos sričių, kurios tiesiogiai
kompanijos etc. priklauso nuo anksčiau išvardytų
sektorių.

Šaltinis: Europos komisijos tyrimas „Europos kultūros ekonomika“ (2006).

63
 3 Priedas
SANTYKINIAI FINANSINIAI RODIKLIAI

Likvidumo rodikliai:
Trumpalaikis _ turtas
Bendrasis padengimo koeficientas = (1).
Trumpalaikiai _ įsipareigojimai
Trumpalaikis _ turtas − Ats arg os
Skubaus padengimo koeficientas = (2).
Trumpalaikiai _ įsipareigojimai
Grynasis apyvartinis kapitalas = Trumpalaikis turtas – trumpalaikiai
įsipareigojimai (3).
Pelningumo rodikliai:
BENDRASIS _ PELNAS
Bendrasis pelningumas = (4).
PARDAVIMAI
GRYNASIS _ PELNAS
Grynasis pelningumas = (5).
PARDAVIMAI
GRYNASIS _ PELNAS
Turto grąža (ROA) = (6)
VISAS _ TURTAS
GRYNASIS _ PELNAS
Nuosavybės grąža (ROE) = (7)
AKCINIS _ KAPITALAS
Finansų struktūros rodikliai:
Skolos koeficientas=ilgalaikės skolos/turtas (8).
Skolos ir nuosavybės santykis=ilgalaikė skola/nuosavas kapitalas (9).
Nuosavo kapitalo ir turto santykis (10).
Turto panaudojimo efektyvumo rodikliai:
Parduotų _ prekių _ savikaina
Atsargų apyvartumas= (11).
Vidutinėi _ metinėe _ ats arg os
Pardavimai
Gautinų sumų apyvartumas= (12).
Vidutinėi _ metinėe _ gautinos _ sumos
Pardavimai
Grynojo apyvartinio kapitalo apyvartumas= (13).
Grynasis _ apy var tinis _ kapitalas

64
 Pardavimai
Ilgalaikio turto apyvartumas= (14).
I lg alaikis _ turtas
Pardavimai
Turto apyvartumas= (15).
Turtas

Rinkos vertės rodikliai:

Kapitalizacija=paprastųjų akcijų skaičius x akcijos rinkos kaina (16).
Kainos ir pelno akcijai santykis(P/E)=akcijos rinkos kaina/pelnas akcijai (17).
Pelnas akcijai (EPS) = (Grynasis pelnas – privilegijuotų akcijų
dividendai)/paprastųjų akcijų skaičius (18).
Akcijos buhalterinė vertė (BV)= (Nuosavas kapitalas-Privilegijuotos
akcijos)/paprastųjų akcijų skaičius (19).

65