Romėnai visoje Respublikoje, o vėliau ir imperijoje statė akvedukus, kad

vanduo iš išorės šaltinių patektų į miestus ir miestelius. Akvedukai tiekė

vandenį viešosioms pirtims, tualetams, fontanams ir privatiems namų
ūkiams; juo taip pat buvo aprūpinamos kasyklos, malūnai, ūkiai ir sodai.
Vanduo akvedukais tekėjo tik dėl gravitacijos, esant nedideliam
bendram nuolydžiui žemyn akmeniniais, mūriniais, betoniniais ar švino
vamzdžiais; kuo didesnis nuolydis, tuo greitesnė tėkmė. Dauguma
vamzdynų buvo užkasti po žeme ir kopijavo vietovės kontūrus;
kliudančios viršukalnės buvo apeinamos arba rečiau prakasamos
tuneliu. Ten, kur buvo slėniai ar žemumos, vamzdynas buvo tiesiamas
ant tiltų arba jo turinys tiekiamas į aukšto slėgio švino, keramikos ar
akmeninius vamzdžius ir per juos išsiurbiamas. SunkiauSia buvo
padaryti jo formą, lengviausia buvo priklijuoti akmenukus. Šį objektą
pasirinkom todėl, nes galvojom jog niekas jo nesirinks.