Vandens malūnai Lietuvoje

Vandens malūnas - tai energijos rūšies keitimo įtaisas, variklis, vandens kinetinę ar
potencinę energiją verčiantis mechanine − sukimo momentu. Naudojamas vandens ratas
ar vandens turbina.
Šie įrenginiai buvo naudoti miltams malti, metalo apdirbimo, tekstilės pramonėje.
Vandens malūnas, sujungtas su elektros generatoriumi, paprastai yra vadinamas
hidroelektrine.
Pirmosios užuominos apie vandens energijos panaudojimą mechaniniam darbui randamos
labai seniai, Mesopotamijos civilizacijos laikotarpiu, tačiau tikri vandens malūnai pradėti
naudoti senovės graikų ir romėnų. Ši technologija taip pat buvo naudojama senovės
Indijoje, Kinijoje, Arabų šalyse.
Vandens malūnai buvo statomi prie upių ar upelių, dažniausiai kalvotose, raižytose
vietovėse. Pirmasis žinomas vandens malūnas dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo
pastatytas 1256 m. Klaipėdoje ant Danės upės kranto. Vėliau jie paplito Rytų Lietuvoje ir
Žemaitijoje. Vandens malūnai dažniausiai buvo stačiakampio plano, paprastai statyti
galu, rečiau šonu į upę ar lataką. Nepriklausomai nuo pastato orientacijos upės atžvilgiu,
kaimo malūnuose vanduo tekėdavo dažniausiai pro vieną, kartais du ar tris vandens
ratus. Vilniaus karališkąjį malūną suko penki vandens ratai. Nuo XX a. vietoj vandens
ratų daugelyje malūnų naudotos reaktyvinės Frensio tipo turbinos.
Pagal Lietuvos TSR Melioracijos ir vandens ūkio ministerijos Vyriausiosios vandens išteklių
naudojimo ir apsaugos valdybos 1966 m. surinktus ir archeologo Zenono Baubonio 1993
m. papildytus duomenis, Ignalinos, Molėtų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Ukmergės,
Trakų ir Vilniaus rajonuose buvo 85 vandens malūnai. Žinoma, kad iš jų 25 buvo
mediniai, 5 akmeniniai, 24 akmens ir medžio, 1 akmeninis medinis apmūrytas plytomis, 3
mediniai betoniniai, 8 akmeniniai plytiniai, 1 plytinis medinis, 1 betoninis ir 4 plytų
mūro. 37 malūnai buvo vieno, 24 – dviejų, 3 – trijų ir 1 – keturių aukštų. 8 malūnuose
buvo vienas vandens ratas, 1 – du vandens ratai. 42 malūnų girnas suko viena turbina, 5 –
dvi turbinos.
Iš šių Rytų Lietuvoje esančių 85 vandens malūnų 26 dabar nenaudojami. Kitiems suteikta
įvairi paskirtis: Gaveikėnų kaimo (Ignalinos r.) ir Verkių (Vilniaus m.) malūnuose įrengti
restoranai, Ginučių (Ignalinos r.), Pabarės (Šalčininkų r.), Pakretuonės (Švenčionių r.),
Vosyliukų kaimų (Trakų r.) ir Gamernės viensėdžio (Vilniaus r.) malūnuose – poilsiavietės,
Čiulėnų kaimo (Švenčionių r.) malūne – vasarnamis, Tartoko kaimo (Švenčionių r.)
malūne – motelis, Graužės viensėdžio (Molėtų r.) malūne – sarginė, o penkiuose
malūnuose – gyvenamieji butai, Tiltiškių (Zarasų r.) vandens malūnas – įrengtas
muziejus, Šlyninkos (Zarasų r.) vandens malūnas, kuris yra 300 metų senumo su
autentiška įranga – čia gaminami tautinio paveldo miltai, kruopos, sėlenos bei vykdoma
edukacinė programa ir itin lankomas turistų.
Dalis vandens malūnų buvo nugriauta. Septyniolika malūnų siejami su kultūrine veikla.
Labiausiai ji plėtojama Verkių, Gaveikėnų ir Pilaitės (Vilniaus m.) malūnuose. 35 malūnų
tvenkiniai, sudarę puikų kraštovaizdį, sunaikinti (geros būklės yra tik 3 tvenkiniai). Iš
technikos paveldo statusą turinčių įrenginių išlikę tik 2 turbinos ir 1 milvėlis (saugomas
Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse).

Vandens malūno veikimo principas:

Šlyninkos vandens malūnas (Zarasų r.)

Ginučių vandens malūnas (Ignalinos r.)

Čiulėnų kaimo vandens malūnas (Švenčionių r.)