LIETUVA IKI LIETUVOS

10 kelionių LDK metraščio legendų pėdsakais

vykintokeliai.lt

KERNIAUS
MIESTAS
Maršrutas po Kernavę
ir jos prieigas

Pasakojimas apie Kernių yra legendos apie

Palemoną dalis. Toks pasakojimas jau neabejotinai gyva-
vo 1450–1480 m., o XVI a. pirmoje pusėje buvo įtrauktas į
Lietuvos ir Žemaitijos Didžiosios Kunigaikštystės metraštį
(Vidurinįjį Lietuvos metraščių sąvadą), parašytą rusėnų
kalba. Kernius, anot Metraščio, buvo Palemono sūnaus
Kuno įpėdinis, valdęs Užnerio kraštą.

Kunigaikštis Kunas turėjo du sūnus: vieną Kernių, o

kitą Gimbutą. Beviešpataudamas Žemaičių žemėje, ėmė
stiprėti, plėstis ir pereidinėti per Neries upę į Užnerio [tai
istorinis dešiniojo Neries kranto pavadinimas] kraštą.
Žengdamas nuo Šventosios aukštyn, atrado labai
gražią vietą; jam labai patiko toji vieta, jis ten įkurdino
savo sūnų Kernių ir tam miestui davė Kerniaus vardą, pa-
vadinęs Kernave.
O paskui Kunas mirė, ir po jo visame Užnerio krašte,
ligi Latgalos [rytinė Latvijos sritis] sienos, ir ligi Užne-
rio Brėslaujos [miestas šiaurinėje Baltarusijoje], ir iki pat
Dauguvos upės valdė jo sūnus Kernius. O jo brolis Gimbu-
tas Jurbarką ir Kauną, ir visą Žemaičių žemę.

1
 Ant Neries kranto – lotynų kalboje jis vadi-
namas litus – Kerniaus valdiniai grodavo ąžuoliniais
ragais (metraštininko tuba reiškia tiesų pučiamąjį instru-
mentą plačiu piltuvo formos galu). Šiam kraštui prigijusį
Litustuba vardą žmonės, jau pamiršę lotynų kalbą, ėmė
tarti kaip Lietuva. Ir tokiu būdu Kernius tapo pirmuoju
Lietuvos, plytinčios nuo Neries iki pat Dauguvos, kuni-
gaikščiu.

Visuose vėlesniuose nuorašuose legendos

turinys iš esmės toks pat, tiesa, Motiejaus Strijkovskio
Kronikoje (išspausdinta 1582 m.) pabrėžiama, kad
Kerniaus miestas – pati pirmoji gyvenvietė Užneryje
(ossada i zamek), iš kurios buvo surengtas ir pirmasis
lietuvių karo žygis į Rusios žemes.

Svarbiausiomis Lietuvos istorijos aki-

mirkomis metraštis ir jo amžininkas M. Strijkovskis
mus dar ne kartą sugrąžina į Kernavę. Antai, po pas-
kutinio Palemono ainio Rimgaudo mirties čia į sueigą
susirinkusi diduomenė valdovu išrinko Šventaragį; jo
provaikaitis Narimantas iš Naugarduko Lietuvos Didžio-
sios Kunigaikštystės sostinę perkėlė į Kernavę; o tariamo
Narimanto brolio Traidenio sūnus, didysis kunigaikštis
Rimantas, nusprendęs palikti sostą ir tapti vienuoliu,
Kernavėje perdavė kalaviją pirmajam naujos šlovingos –
Gediminaičių – dinastijos atstovui Vyteniui.

Šiandien niekas negali tiksliai pasakyti,

koks istorinis asmuo metraštyje buvo pavadintas Ker-
niaus vardu. Gyvenvietė Pajautos slėnyje suklestėjo pir-
maisiais mūsų eros amžiais, taigi Romos imperijos įtakų
laikotarpyje, tačiau ryškesni socialiniai pokyčiai – iškyla
kariaunos ir jų vadai – visoje Lietuvoje vyko maždaug
V a. antroje pusėje.

2
 Didžiausia tikimybė, kad Kernius – tai
Neries žemės kunigaikštis, gyvenęs XII a. antroje ar
XIII a. pirmoje pusėje. Lietuvos metraščiai sako, kad jis
savo vienturtę dukterį Pajautą išleido už Deltuvos kuni-
gaikščio Dausprungo sūnaus Živinbudo, seniausio iš Vi-
duriniojo sąvado metraščių dar vadinamo ir Giriumi. Tai
teikia pagrindą manyti, kad Kernius Kernavę sustiprino
(pertvarkė, iš naujo įtvirtino?) ir valdė dar pusšimtį ar
daugiau metų iki Traidenio; po jo Neries žemės valdovu
vedybų keliu galėjo tapti kaimyninės žemės kunigaikš-
tis...

Kelionės planas
Nedidelė, tačiau turininga kelionė sumanyta taip,
kad per pusdienį būtų galima apeiti bene svarbiausias
viduramžių Kernavės vietas:
1. Vaizdingąjį Pilies kalną;
2. Aukuro kalną – Kernavės ir visos Lietuvos
valdovo rezidenciją;
3. Pabūti senojo miesto vietoje Pajautos slėnyje;
4. Apžiūrėti prieš kelis metus atkurtų amatininkų
sodybų pastatus
(jeigu oras prastas, dalį laiko siūloma skirti
jaukiam ir šiuolaikiniam Kernavės archeologinės
vietovės muziejui);
5. Po pertraukėlės, galbūt pietų vienoje iš Kernavės
kavinių, siūloma aplankyti Baltą kalną;
6. Vykti į Dailidžių mišką, prie Karaliaus kapu
vadinamo didingo pilkapio;
7. Paėjėti pro pilkapį vedančiu seniausiu istorijos
šaltinių minimu Lietuvos keliu;
8. Pabaigoje apglėbti įstabųjį Ardiškio ąžuolą,
seniausią visoje Širvintų krašte;

3
 asfalto keliai,
Širvintų r.
miško keliai,
žvyruoti takeliai

į Aukuro kalną ir
prie rekonstruotų
amatininkų sodybų
10 km + 2 km veda laiptai

7-8 val. maršrutas tiesinis

Interaktyvus kelionės žemėlapis: https://dev.openmap.lt/

vykintokeliai/marsrutas.html?uuid=b32eb710-840c-4a83-
9145-7186c357bcbb

4
 I. Pilies kalnas
Iš automobilių stovėjimo aikštelės Mindaugo ir Kerniaus
gatvių sankryžoje (54.886000, 24.852600) einame pėsčio-
mis Kerniaus gatve ir toliau – Kunigaikščių taku, sekda-
mi Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato įrengtas
nuorodas.

Sustojam prie senųjų liepų aikštelės viduryje (54.883731,

24.850730), einame po senuoju klevu prie pietinio šlaito
(54.883311, 24.850973).

Tai vienas iš penkių, pats didžiausias Kernavės piliakal-

nis, dar vadinamas ir Aukuro kalno papiliu.

1,4 ha dydžio aikštelę saugo net 185 m ilgio, 15–20 m

pločio, 4 m aukščio pylimas; papėdėje (išorinėje pusėje)
buvęs gynybinis griovys šiandien beveik užslinkęs.

Pavieniai I t-mečio pr. m. e. ir V a. antros pusės–VII a.,

VII–VIII a., X–XII a. laikotarpių radiniai;
XIV a. susiklostęs kultūrinis sluoksnis.

Pilies kalne yra rasti du lietuviškų ilgųjų – seniausių pi-

nigų – lobiai. Vienas, pasakojama, kitados buvo perly-
dytas ir pagaminti sidabriniai Kernavės bažnyčios Švč.
Mergelės Marijos paveikslo aptaisai; kitas dabar ekspo-
nuojamas Kernavės archeologinės vietovės muziejuje.

5
Tuos kalnus tai supylė žmonės labai seniai, galbūt buvo
dar vergija. Kas kepurėmis, kas saujomis nešiojo. Ir pas-
kui yra ten požeminis tunelis. Tunelis tęsiasi maždaug,
kaip pasakoja, iki Trakų ežero. Ir kaip numatyta nuo senų
žmonių, sako, kad kada sukaks du tūkstančiai metų, tada
iš to tunelio išeis kariuomenė, ir kad jau ta kariuomenė,
bus pabaiga svieto. Jau atsistos nauja valdžia iš tų kalnų,
iš to požemio.
Užrašyta 1969 m. Kernavėje.

1983 ir 1985 m. archeologai ištyrė, kad žmonių veiklos

pėdsakai nežymūs ir radinių negausu iki tol, kol XIV
a. šis aukštumos kyšulys nebuvo įtvirtintas ir apgyven-
dintas amatininkų. Aptiktos keturių sudegusių medinių
pastatų (tarp jų – juvelyro dirbtuvės ir kalvės) liekanos,
rasta XIV a. darbo įrankių, ginklų, papuošalų.

Liepą rengiamos Gyvosios archeologijos dienos,

o rugsėjį minima Baltų vienybės diena.

Vaizdinga vieta, kurioje yra ir suoliukų, ir vietų, kur

galima atsisėsti ant žolės, pasidairyti, išgerti arbatos.

6
 2. Aukuro kalnas
Eidami Kunigaikščių taku, sekdami Valstybinio Kernavės
kultūrinio rezervato įrengtas nuorodas, pasiekiame
Aukuro kalną (54.882196, 24.851312).

Tai vienas iš penkių, pats svarbiausias piliakalnis – Ker-

navės pradžia ir per šimtmečius jos centras; dar vadi-
namas Šventuoju, Barščių, arba Belaisvių kalnu.

Aikštelė plokščia, 30x70 m dydžio, šlaitai statūs, 10–18 m

aukščio. Šiauriniame šlaite (abipus laiptų) išliko griovys,
kertantis ir aikštelę; tai gali būti dar XIV a. įėjimo į pilį
vieta.

Paskutiniojo ir pirmųjų mūsų eros amžių, III–V a. pir-

mos pusės radiniai, V a. vidurio gaisro horizontas, V a.
antros pusės–VII a., VII–VIII a., VIII–X a. radiniai,
XIII–XIV a. kultūrinis sluoksnis (1365 m. pilis buvo
paimta prieš tai apšaudžius iš lankų ir arbaletų).

Tyrinėjant Aukuro kalną buvo rasta tribriaunių strėlių

antgalių, kurie neleidžia abejoti, jog V a. viduryje Ker-
navę užpuolė, apšaudė ir sudegino klajokliai hunai. Po
daugelio amžių hunai sugrįžo į Kernavę kaip aktoriai --
piliakalnių papėdėje prieš du dešimtmečius buvo filmuo-
jamas miniserialas „Atila“ (vaid. Gerard Butler ir kt.).

7
Kernavės parapijos nuosavybėje. Ganomas. Neariamas ir
neardomas. Kalnas senovėje buvo labai gausiai laukinėm
obelim ir kriaušėm apaugęs. O pačiame viršuje augo dide-
lis storas ąžuolas, kurį keturiese vos galėjo apimti. Vėliau
ąžuolas iš senatvės nuvirtęs. Ir nuvirtęs jis ilgai gulėjęs,
niekas jo nelietęs. Tik prieš Didįjį [t. y., Pirmąjį pasaulinį]
karą buvęs sudorotas.
Užrašyta 1935 m.

Piliakalnis kasinėtas jau XIX a., bet daugiausiai žinių

suteikė 1992–1993 m. tyrimai. Niekur kitur Kernavėje
nerasta tokių ryškių paskutinių amžių prieš mūsų erą
apgyvendinimo pėdsakų. To laikotarpio gyvenvietė buvo
nedidelė, sutelkta, o II amžiuje Aukuro kalno gyvento-
jai persikėlė į vienkiemius Pajautos slėnyje. Toliau pilia-
kalnis buvo naudojamas kaip slėptuvė ir (arba) sueigų,
švenčių vieta.

V a. viduryje užpuolikai sukėlė Aukuro kalno įtvirtinimų

gaisrą. Gyvenimas neilgai trukus atgijo ir piliakalnis iki
X a., matyt, toliau buvo naudojamas kaip slėptuvė.

Valdovo rezidencija ant Aukuro kalno iškilo ne XI ar

XII a., kaip buvo manoma iki šiol, bet XIII amžiuje. Tuo
metu piliakalnio aikštelės pakraščiuose būta nusmai-
lintų kuolų eilės, už kurios stovėjo galinga medinė sie-
na, prilaikoma masyvių stulpų su vidinėje pusėje įrengta
galerija ir gyvenamosiomis bei ūkinėmis patalpomis. Čia
aptikta iečių antgalių, grandininių šarvų ir kalavijo da-
lis, sidabrinio lietuviško lydinio gabalėlis, kaulinis šešia-
briaunis lošimo kauliukas ir įvairių kitų dirbinių.

8
Dėmesį patraukia svetur pagamintų, Aukuro kalne rastų
ir šiandien Kernavės archeologinės vietovės muziejuje
eksponuojamų daiktų gausa: stiklinių apyrankių dalys,
stiklo ir emalės karoliai, šiferiniai verpstukai, glazūruotos
balto molio keramikos šukės, švininė plomba nuo audinių
rietimų iš Venecijos ir, žinoma, Kernavės Perkūnas – kaip
XIX a. tyrinėtojų buvo praminta bronzinės žvakidės, pa-
gamintos XIII a. pirmoje pusėje Žemutinėje Saksonijoje,
kojelė.

Vaizdinga vieta, kur galima įsitaisyti ant žolės, tačiau vė-

juotą dieną čia šaltoka, o saulėtą – pats įsaulis. Aukuro
kalno papėdėje kasmet birželį rengiama Rasos šventė.

9
 3. Žemutinis
Kernavės miestas
Aukuro kalno papėdėje, Pajautos slėnyje, plytėjo
Žemutinis miestas (archeologinių tyrimų vieta – apie
54.881660, 24.848839).

Senovės miesto vieta (radiniai slūgso metro ir dides-

niame gylyje).

Kultūrinis sluoksnis plyti Pajautos slėnio dalyje – apie

15 ha plote – tarp piliakalnių (šiaurės rytuose) ir Neries
(pietvakariuose).

Apatinis kultūrinio sluoksnio horizontas susidarė XIII a.

antroje pusėje – XIV a. viduryje (iki 1365 m. Kernavės
puolimo), viršutinis – XIV a. antroje pusėje (laikotarpyje
tarp 1365 ir 1390 m.).

1633 m. spalio 16 d. Kernavės klebono ir dvaro bei mies-

telio valdytojo byloje dėl žemės ribų klebonas Jokūbas
Puzelevičius pasitelkė net septynis liudytojus (Jokūbą
Hoidastę, Kasperą Simonavičių, Mikalojų ir Kristupą
Dundulius, Jokūbą Zajančkovskį, Steponą Čučuną bei
Tomą Pečukonį), kurie prisiekę sutartinai paliudijo, kad
laukas prie Neries, kur senovėje buvęs miestas, priklauso
klebonui. Nei patys liudytojai, nei jų tėvai senojo mies-
to, žinoma, prisiminti negalėjo, tačiau pasakojimas apie
kadaise čia buvusį miestą buvo perduodamas iš kartos į
kartą, o ir pats laukas tebesivadino Senuoju miestu.

10
Pasakoja, Kernavė kitados buvęs didelis ir žmonių gau-
siai gyvenamas miestas, kurio plotas galėjęs užimti kelių
mylių plotą Neries krante nuo Airupės upelio [dešinysis
Neries intakas žemiau Grabijolų] iki Čiobiškio.
Užrašyta 1857 m.

1986 m. melioratorių tranšėjoje buvo pastebėta rąstinių

pastatų sienojų ir čia pradėti archeologiniai tyrimai,
kurie su pertraukomis tęsėsi iki 1995 m.

Ištirtame 1753 m2 plote po smėlio sąnašomis aptiktas vi-

dutiniškai metro storio kultūrinis sluoksnis. Dėl aukšto
gruntinio vandens lygio jame labai gerai išliko medinio
užstatymo liekanos, taip pat organinės kilmės – medi-
niai, odiniai, raginiai bei kauliniai dirbiniai, kurie šian-
dien eksponuojami Kernavės archeologinės vietovės
muziejuje.

Žemutiniame mieste rastos juvelyro ir kauladirbio sody-

bos. Aptikta daugiau kaip 2000 su šiais amatais susijusių
radinių. Koks buvo trečio, tik iš dalies ištirto sodybos
kiemo savininko užsiėmimas, nėra visiškai aišku (spėja-
ma, kad kalvystė).

11
4. Sodybų rekonstrukcija
Laiptais užkopus į vaizdingą, ąžuolais apaugusį aukštu-
mos šlaitą, prieš akis – viduramžių miesto sodybų rekon-
strukcija (54.883787, 24.846837).

Ši 2016 m. lankytojams atverta ekspozicija po atviru

dangumi yra lankoma Kernavės archeologinės vietovės
muziejaus darbo laiku, be bilietų. Čia būnant lengviau
įsivaizduoti bendrą gyvenimo XIV a. Kernavėje aplinką,
pastatus, apyvokos reikmenis ir daiktus, o pačios
gyvensenos ir buities spalvas atkuria vasaros savaitgaliais
šiame senovės kaimelyje įsikuriantys amatininkai.

Sugrįžtame prie automobilių ir leidžiamės į Kernavės

apylinkes.

12
 5. Baltas
(Atožvalgos) kalnas
Sugrįžę prie automobilių leidžiamės į Kernavės apylinkes,
pažintis su jomis prasideda prie Kernavės (Svistūnų) Bal-
to kalno (54.886830, 24.829794).

Tai regykla (Kernavės miško pažintinio tako pradžios

taškas).

Maždaug 30 m aukščio Neries skardis; rytų kryptimi čia

atsiveria tolimas vaizdas į Pajautos slėnį, o vakaruose
matyti upės ruožas, kuriame per Nerį iš kairio kranto
į dešinįjį kitados persikėlė kunigaikštis Kernius su val-
diniais.

1385 m. kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose žemiau

Kernavės paminėtas Atožvalgos kalnas, prie jo – Nerimi
žemyn – brasta.
XVI a. pabaigoje būta tilto, iki XX a. antros pusės per
Nerį kėlė ir keltas.

Balto, geltono biraus smėlio kalvos ir upių pakrantės

Lietuvoje dažnai vadinamos Baltakalniais, o atodangos –
Plikakalniais (Łysa góra).

13
Žmonės pasakojo, kad prieš Kernavės brastą per Nerį,
kalnuose lobis užkastas. Ne kurie žmonės ten sakėsi matę
tą lobį naktimis degant. Ėjo ieškoti, bet nerado.
Užrašyta 1969 m.

Vaizdinga vieta, kur gera būti; čia esančioje pavėsinėje

galima susėsti, o turint daugiau laiko – pasivaikščioti
miško pažintiniu taku.

Sekdami žemėlapį nuo Balto kalno automobiliu vyks-

tame į Dailidžių mišką, Karaliaus kapo link.

Į Kernavę

14
 6. Karaliaus kapas
Nuo Balto kalno automobiliu vykstame į Dailidžių
mišką. Prie vos žymaus kelio išsišakojimo ir ten susi-
dariusios nedidelės aikštelės reikia sustoti, apsidairyti
(kairėje kelio, kuriuo atvykome, yra senas betoninis ar-
cheologijos paminklą ženklinęs stulpelis be užrašo).

Jums reikia žengti kelis metrus į dešinę nuo kelio, į

pušyną (54.9163, 24.7882) ir išvysite išties didelį Dai-
lidžių miško pilkapį.

Tai lietuvių genčiai būdinga senovės laidojimo vieta.

25 x 26 m dydžio, 1,5 m aukščio plokščias smėlio sampi-

las, kuris kitados papėdėje turėjo akmenų vainiką; paste-
bimos ir pilkapį apjuosusių griovių žymės.

Pagal išvaizdą ir tyrinėjimus kitose vietovėse datuoja-

mas Tautų kraustymosi laikotarpiu (V–VI a.).

Karaliaus kapas yra vienas iš 11 šiandien Lietuvoje

žinomų pilkapių, kurių skersmuo yra itin didelis – nuo
20 iki 40 m. Visi tokie pilkapiai telkiasi prie Neries ir
Žeimenos, bet iki šiol nėra tyrinėti. Manoma, kad tai
diduomenės kapai, kurie turėjo aukščiausią istorinę,
kultūrinę ir religinę reikšmę.

15
Milžinkapiai. Žmonių padavimai, būk tai toje vietoje yra
užmuštas Lietuvos senovės valdovas karalius Zigmantas.
Užrašyta 1935 m.

Apsigręžiame ir tuo pačiu keliu, kuriuo atvykome, be-

veik kilometrą grįžtame atgal. Keliausime prie Ardiškio
pilkapių.

16
 7. Ardiškio pilkapiai
ir senovės kelias
Siūlome sustoti prie posūkio į Ardiškio kaimelio sody-
bas (54.912589, 24.800302; čia įrengtas pakeliamas už-
tvaras).

Paėjėkime į kalnelį tuo pačiu miško keliu, kuriuo jau

važiavome. Dairydamiesi netrukus pastebėsime pilkapių
sampilus – daugiausia jų bus kairėje.

Tai lietuvių genčiai būdinga senovės laidojimo vieta.

20 smėlio sampilų, kurių skersmuo svyruoja nuo 6 iki

8 m, kai kur pastebimos pilkapius juosusių griovių žymės.

Pagal išvaizdą ir pasakojimus apie čia aptiktus radinius

pilkapiai datuojami IX–XII a.

XIV a. antros pusės kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašy-

muose kelias, abipus kurio išsidėstę pilkapiai, yra vadi-
namas Neries vardu. Šis unikalus pavadinimas į tekstą,
parašytą senąja vokiečių kalba, buvo įterptas lietuviškai
(an der Nergin kele).
Minėtas kelias yra vienmetis su pilkapiais, kurie šalimais
buvo pilami nuo V iki XII a., juose laidoti sudegintų mi-
rusiųjų palaikai ir buvo užkasami paaukoti žirgai.

17
Pasakojama, kad pilkapiuose yra prancūzų kareiviai
palaidoti.
Užrašyta 1922 m.

Apie archeologinius rytinėjimus nėra žinių, tačiau

žmonės pasakoja:
Žmonės sako, kasinėjo ir ponas lenkas, ir kunigas iš Ker-
navės. Rasdavę sidabrinių kilpų, trumpų geležinių kardų ir
įvairių žalvario daiktų, ir žmogaus kaulų, kartu su arklio
kaulais.
Užrašyta 1922 m.

Palankiu oru, gražiuoju metų laiku (pvz., rudenį) pasi-

vaikščioti senovės keliu per Ardiškio mišką galima ir il-
gėliau.

Nuo vietos, kurioje pastatėme automobilį, jau matyti

išsikerojęs senasis ąžuolas.

18
 8. Ardiškio ąžuolas
Nuo vietos, kurioje pastatėme automobilį (54.912589,
24.800302; čia pat įrengtas pakeliamas užtvaras) jau ma-
tyti išsikerojęs senasis ąžuolas (54.912214, 24.799674).
Jis auga žmonių valdoje, tad lankytojams dera elgtis
mandagiai.

Šimtametis, bene seniausias ąžuolas visame Širvintų

krašte.

Medis drevėtas, kiek apdžiūvęs, 5,8 m apimties, turi

gražią žievę, įspūdingų gumbų; šakojasi į tris stambius
kamienus.

Ne mažiau kaip 500 m. amžiaus.

Pasakojama, kad dar ne taip seniai šioje vietoje augo

6 ar net 9 šventi ąžuolai.

Senasis Bareika pasakojo, kad dar jo tėvai jam porinę, esą

ten, kur dabar išlikęs vienas ąžuolas, buvo stabmeldžių
šventovė. Buvo auksinis žaltys ir auksinė dievo Perkūno
statulėlė. jie buvo įkelti į ąžuolus. Atėjus krikščionims, šie
stabai buvo užkasti po kažkuriuo ąžuolu.
Užrašyta 1984 m.

19
Vasarą apie ąžuolą suveši dilgėlės (jis iki šiol neturi tei-
sinės apsaugos). Kitu metų laiku čia jauku pabūti, pasi-
grožėti.

Tai paskutinė mūsų lankoma vieta. Iš Ardiškio sugrįžti

į asfaltuotą kelią Kernavė–Musninkai (Kernavės g.) –
2,3 km.

Plačiau skaitykite:
Atrastoji Kernavė. Sud. D. Baltramiejūnaitė, J. Poškienė,
R. Vengalis, G. Vėlius. Vilnius, 2017.

Kernavė. Vyr. red. V. Milius. Vilnius, 1972.

Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. Vyr. red. S. Buchaveckas.

Vilnius, 2005.

Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės.

Aukštaitija. Vilnius, 2006.

Vėlius G. Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV

amžiuje. Vilnius, 2005.

Maršrutą sudarė ir aprašymą parengė

Vykintas Vaitkevičius

Maršrutas, aprašymas ir žemėlapiai yra saugomi autorių teisių

įstatymo, dauginti ir platinti griežtai draudžiama.

© MB Vykinto keliai 2021

20