JONO

BASANAVIČIAIS
TAUTOSAKOS
BIB1JOTEKA
TOMAS
 &

Jonas Basanavičius

LEVAS
LIETUVIŲ PASAKOSE
IR DAINOSE

UI rUVlŲ LITF.RATf'ROS IR IAUTOSAKOS INSTITUTAS

VILNIUS 2003
 UDK 398(474.5)
Ba 497

Parengė
KOSTAS ALEKSYNAS

įvadą ir paaiškinimus parašė

LEONARDAS SAUKA

Leidinį parėmė
LR KULTŪROS MINISTERIJA

© Parengim as. K. Aleksynas, 2003

© (vadas, paaiškinim ai. L. Sauka, 2003
ISBN 9955-475-35-8 © Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2003
 IŠSVAJOTA MONOGRAFIJA APIE LIŪTĄ
LIETUVIŲ TAUTOSAKOJE

Netikėtas nuotykis atsitiko 1870 metais Jonui Basanavičiui

baigiant ketvirtą gimnazijos klasę:
Birželio 1 d., trečiadienį, sėdėjau „koze" 2 valandi drauge su Sa­
mueliu Tuvinu, žydeliu, už tai, kad vėlokai vakare buvova nuėję pa­
siklausyti levų riksmo pas mūsų matytąjau menažeriją, kuri iš Suvalkų
buvo čion atvykus. Nežinia kas, pamatęs mudu apie menažeriją už­
draustu laiku vėlai vaikščiojant, pranešė gimnazijos direktoriui, kur­
sai nubaudė mudu „kozan" pasodydamas.
Smalsumas, patraukęs tada pasisukioti apie liūtus, jaunat­
viškas impulsyvumas, paakinęs nusižengti gimnazijos regla­
mentui, didesnio tikslo dar nebuvo dilginamas. Bet vėliau liū­
tai J. Basanavičiui tapo ilgų dešimtmečių galvosūkiu, vaikiusiu
jį po įvairių šalių bibliotekas, muziejus, net žvėrynus, vertusių
skaityti šaltinius įvairiomis kalbomis, žvalgytis po numizmati­
kos rinkinius, apžiūrinėti archeologines senienas, palikusiu gau­
sius aplankus išrašų, straipsnių apmatų. Ir ne tik šių rankraščių...
Jau 1885 m. „Aušroje" jis paskelbia recenziją apie A. Leskieno
ir K. Brugmanno knygą „Litauische Volkslieder und Marchen", o
čia rašo:
Reikia paminėti <-..> ir levus, kuriuos senovės lietuviai, kaip
kitur matysime, ant Balkanų pusiasalio ir Mažojoje dar Azijoje gy­
vendami, pažinti galėjo.
Vėlgi 1900 m., rašydamas Ožkabalių dainų rinkinio įvadą, pri­
mena dainą apie žvėrių ir paukščių „vainą", kuri esą rodanti, jog
lietuviai, dar Mažojoje Azijoje gyvendami, levą pažinoti turėjo.
Netrukus, 1903 m., laiške K. Būgai, svarstydamas būsimo
„Lietuvių tautos" I tomo projektą, teigia, kad jam greta kitos me­
džiagos būtų galima parengti ir darbą „Levas lietuvių dainose ir
pasakose".

5
 Pirmąsyk šis darbas spaudoje pasirodė 1907 m. tik ką pradė­
jusioje eiti „Lietuvių tautoje" (kn. 1, [d. IĮ, p. 1-70; d. 2, p. 161-
177). Jo pavadinimas - gana ilgas: „Levas lietuvių pasakose bei
dainose ir prygiškai trakiškoje dailoje. Folkloriškai arehaiologiška
studija". O po dvylikos metų (1919 m.) išleidžiama jau užbaigta
monografija, kurios kone pusę sudaro ankstesnė dalis. Jos tituli­
niame puslapyje - antraštė „Levas lietuvių pasakose ir daino­
se". O paantraštės yra dvi: „Folkloro studija" ir „Su daugybe
paveikslėlių".
Tokios stambios studijos lietuvių folkloristikoje iki tol nėra
buvę, vargiai kas tada, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos eg­
zistavimo metais, tokios galėjo ir tikėtis. Praeis dar daug laiko,
kol lietuvių tautosakos probleminius tyrinėjimus pateiks profe­
sionalai filologai, etnologai - Balys Sruoga, Jonas Balys, Juozas
Baldauskas-Baldžius ir kt. O šita buvo parašyta entuziasto tau­
tosakininko, savotiško mokslų enciklopedisto plunksna. Ir labai
solidžiai. Rašant monografiją, įdėta labai daug pastangų: tyri­
mai buvo vykdomi, kai dar nebuvo pakankamai užrašytų teks­
tų, o juo labiau - nebuvo jie susisteminti. Pirmieji šiuolaikinės
krypties pasakų katalogai tuomet tik pradėjo rodytis.
Monografija natūraliai skyla į dvi puses. Pirmoji (iki XII skir­
snio) -skirta pateikti medžiagą, daugiausia tai lietuvių pasako­
jamosios tautosakos tekstai (IV- X skirsniai). Be to, dar skelbia­
ma lietuvių kalbos duomenų, tautodailės pavyzdžių, tautinės
vaistininkystės faktų. Antrąją pusę sudaro J. Basanavičiaus at­
likti tyrinėjimai (žinoma, ir kitų autorių darbų apžvalga), kitų
tautų folkloro, mitologijos duomenys, reikalingi lyginimams, is­
torinės, kultūrinės įžvalgos, susijusios su nagrinėjama proble­
ma, ypač iš senųjų laikų, ir nemažas kiekis citatų iš lietuvių liau­
dies dainų. Kaip matyti - maštabiškas užsimojimas.
Pirmoje pusėje paskelbti 144 tekstai, kuriuose minimas liū­
tas. Didžiąją jų dalį sudaro lietuvių pasakos. Jos išrašytos iš
lietuvių tautosakos rinkėjų rankraščių. Tai S. Daukanto, M. Ake­
laičio, L. Ivinskio, P. Kriaučiūno, M. Katkaus, M. Slančiausko
ir daugelio kitų ranka užfiksuoti kūriniai, o jų daugiau kaip
60. Kita dalis - tekstai iš publikacijų. 25 pasakos imtos iš paties
J. Basanavičiaus parengtų knygų, keliolika - iš A. Schleicherio,

6
A. Leskieno ir K. Brugmanno, M. Davainio-Silvestraičio,
H. Scheu, J. Juškytės, Žemaitės parengtų leidinių, po vieną teks­
tą iš S. Stanevičiaus ir A. Tatarės raštų. Pateikiama 15 latviškų
pasakų, išverstų į lietuvių kalbą, beveik visos jos iš A. Lerchio-
Puškaičio knygų „Latvvecschu tautas teikas un pasakas". Tarp
šios vertingos medžiagos yra ir nepatikimų tekstų, paimtų iš
P. Veckcnstedto leidinio „Die Mythen, Sagen und Legenden der
Žamaiten" (1-11,1883). Beje, reikia pažymėti, kad J. Basanavičius
dažnai skelbia tik tą epizodą, kuriame vaizduojamas liūtas, o
apie visą siužetą kartais ir neužsimenama. [šį dalyką yra savaip
atkreipiamas dėmesys: „Pagal Grabauckučio iš Daukšių pasa­
ką", „Sutrumpinta Julijos Maminskaitės iš Lygumų k., Švenčio­
nių pav., pasaka Mokslo draugijos archyve" ir pan.
Pagal žanrus žiūrint, daug tekstų priklauso žvėrių pasakoms
(daugiau kaip 40). Tarp jų vienas ar keli variantai yra iš šių tipų:
„Liūtas išsigąsta arklio" (AT 118), „Išmokstama žmogaus bijoti"
(AT 157), „Lapė mato daug pėdų įeinančių, bet nemato išeinan­
čių" (AT 50A), „Gyvulių ir žvėrių karas" (AT 104). Yra ir pasakė­
čioms priskiriamų tekstų, kaip antai „Sergantis liūtas" (AT 50),
„Liūto pyktis" (AT 159B). Viena žvėrių pasaka - „Ginčas dėl brie­
džio" (AT 159*) - įsiterpia kaip epizodas į kitus siužetus, dau­
giausia tai būna stebuklų pasakos. Tokių yra net 13 tekstų.
Stebuklų pasakų variantai, kur pasitaiko liūtas, priklauso įvai­
riems tipams, pavyzdžiui, „Slibino nugalėtojas" (AT 300), „Dvy­
niai arba kraujo broliai" (AT 303), „Nedora sesuo" (AT 316), „Gul­
bė mergelė" (AT 400*).
Novelių pasakų, kur susiduriama su liūtais, esama kiek dau­
giau, 8 tekstai priklauso tipui „Plėšiko sužadėtinė" (AT 955). O
iš juokų pasakų, mininčių liūtą, tėra „Drąsus siuvėjas" (AT
1640). Dar yra pavienių kvailo velnio, formulinių pasakų, sakmių
variantų.
Iš tiek daug tekstų atsiskleidžia labai įvairus liūto paveiks­
las. Vienur jis labai drąsus, bet žmogus jį apgauna. Kitur - men­
kutis, drebantis prieš ugnį pasaga skeliantį arklį. Dar kitur jis
pavaizduotas kaip nemaršus, ilgam įsimenantis piktą žodį. Yra
pasakų, kus jis pataikūnės lapės už nosies vedžiojamas, ir 1. 1. 0
štai kaip ginčijasi kiaulė su leve:

7
 - Gailiuosi labai, kad tokia didelė, o nieko nevaisinga. Žiūrėk ant
mano šeimynėlės - kas Čia sūnelių, kas dukterų!..
Tada pasakė leve:
- Aš žinau - gimdyk tu savo vaikų keturis dešimts, aš - tik vieną,
ale levą.
įvairių siužetų liūtas vis kitais bruožais paženklintas. Bet J. Ba­
sanavičiui tai ne taip labai rūpi. Jis pirmiausia bando aiškintis, „iš
kur, kokiu būdu ir kokiu laiku atsirado ar galėjo atsirasti tų žvėrių
minėjimas lietuvių bei latvių pasakose, dainose, patarlėse". Jis
nukreipia žvilgsnį į kitų tautų pasakų tyrinėtojus. Glaustai, ta­
čiau bene pirmą kartą lietuvių folkloristikoje skaitytojui prista­
tyta tiek žymių šios srities mokslininkų: J. Grimmas, J. Polivka,
W. Mannhardtas, T. Bengey, J. Bolte, E. Cosquinas, R. Kohleris,
A. Aame, K. Krohnas, A. Veselovskis ir 1.1., paryškintos pasako­
jamosios tautosakos tyrinėjimo kryptys, kilmės aiškinimo tenden­
cijos. Greta vyraujančių indiškos ir migracijos teorijų pristatoma
ir negatyvioji. Jos nuostatas išsakanti A. Rittershaus teigia, kad
„pasakų tėviškės nežinom ir niekad nesužinosime", jai pritaria
A. Langas, J. Bėdier. Užsimenama ir apie tęsiančio mitologinės
teorijos aiškinimus, bet labiau į simbolines interpretacijas links­
tančio italų folkloristo A. deGubemačio samprotavimus.
Supažindinęs su Europoje gyvuojančiomis teorijomis, J. Ba­
sanavičius pabando jų šviesoje aiškinti lietuvių medžiagą. Pa­
stebėjęs, kad sunku pažinti, kurios pasakos yra „iš bendros eu­
ropiečių arijų tėviškės išneštos", dėmesį nukreipia į tas, „kurios
galėjo būti migracijos būdu nuo kitų paimtos ir tarp lietuvių pa­
plitusios". O tai galima sužinoti palyginus lietuvių ir kitų tautų
pasakas. Pradėti lyginimą siūlo nuo tikroviškos (kaip jis rašo-
reališkos) medžiagos apie liūtus, esančios pasakose. Lyginimui
pasitelkta tautų, galėjusių turėti didžiausią įtaką, medžiaga:
Peržiūrėta todėlei visų artimiausiųjų lietuviams Europos ir Azijos
tautų svarbiausieji prieinami pasakų rinkiniai, pradėjus nuo vokiečių
vakaruose, baigiant Indija rytų šalyje. Palikta nepaliesta arba mažai
sunaudota pasakų literatūra tiktai tokių kraštų, kaip Apeninų ir Piri-
najų pusiasaliai, Prancūzija su Belgija, visa Britanija ir iŠdalies Skan­
dinavija, kurių pasakos - kas link levų, - kiek žinoma, menkai kuo
skiriasi nuo kitų Europos kraštų pasakų, kurios čion sunaudota.

8
 Lyginimui). Basanavičius pasitelkia ne tik tekstus iš pasakų
rinkinių, bet ir žinias, gautas iš žymesnių folkloristų. Antai, ra­
šydamas apie suomių pasakas, jis pasinaudoja ir Helsinkio pro­
fesoriaus K. Krohno paaiškinimu, kad suomių pasakose liūtas
retai pasitaikąs. Jose yra tik Ezopo pasakų apie šį žvėrį pamėg­
džiojimų:
<...> kaip levas išsimokina žmogaus bijoti, kaip levas padeda žmo­
gui savo pačios ieškot ir kaip sesuo siunčia brolį vaistams levės ir
kitų žvėrių pieno. Suomiams yra dar žinoma pasaka apie levą, kurs
išsigąsta arklio, katras išskilia koja ugnį. Anot Krohno nuomonės,
suomių pasakos esančios bendros paeigos su kitų Europos tautų pa­
sakomis. Jos Suomijon įneštos iš dalies per Žuvėdiją, iš dalies per
Rusiją. Pati nuovoka apie levą suomiams žinoma tapus tik nuo krikš­
čionystės įvedimo laikų.
Per laiškus pasitikslinama ir apie estų pasakų liūto paveiks­
lą. Dr. O Kalias praneša, kad liūtai ir estų pasakose pasitaiko
labai retai:
<...> kiek man žinoma, tik rašytose pasakose. Kitose, t. e. gyvu
žodžiu iš pietų link gyvenančių tautų gautose, pasakose levas yra
pakeistas meška, t. e. žvėrių karaliumi pasirodo meška.
Tą patį patvirtina ir žymus jų pasakų rinkėjas M. J. Eisenas.
J. Basanavičius toliau iš eilės peržvelgia švedų, norvegų, vo­
kiečių, danų, sorbų, čekų, lenkų, baltarusių, rusų, ukrainiečių,
totorių, Vengrijos slovakų, rumunų, kroatų, serbų, bulgarų, al­
banų, graikų, armėnų, Sirijos gyventojų, indų, mongolų pasa­
kas, mininčias liūtus daugiau „tikroviškose" situacijose, t. y. kur
kalbama apie medžioklę, apie liūtų sugavimą, apie vartų, durų
saugojimą, jų pagalbą pasakos veikėjams (cituojama daugiau kaip
iš šimto šaltinių!). Daroma išvada, kad bendrų žinių apie liūtus
nurodytų tautų, kaip ir lietuvių, pasakose randama užtektinai,
„bet smulkiomis žiniomis apie levus ir jų kraštą lietuvių pasa­
kos yra labai daug turtingesnės už visų kitų tautų kiekvieną at-
skyrium ir visas drauge paėmus". Šita išvada, o drauge ir kita,
jog „vargiai galima manyti, kad lietuvių pasakos apie levus bū­
tų Lietuvon patekusios migracijos keliu nuo kitų tautų", atrodo,
yra iŠ anksto angažuotos.

9
 Tolesniame, IX skirsnyje lyginamos pasakos, kurių „turinys,
kaip daugelyje kitų pasakų, dažnai esti dargi labai fantastiškas".
Siekdamas geriau nustatyti, „ką - kokio būtent turinio pasakas -
lietuviai galėjo nuo kitų tautų pasisavinti", padalijo jas į kelias
grupes.
Pirmiausia J. Basanavičius apžvelgia gausias, seniausiomis
laikomas pasakas apie įvairių karžygių kovas su „smakais", žal­
čiais, milžinais ir pan. Šioje, A grupėje išskirtinę vietą užimanti
pasaka apie brolių meilę, dabar vadinama „Dvyniai arba kraujo
broliai" (AT 303). Jos variantų J. Basanavičius nurodo švedų, da­
nų, vokiečių, baltarusių, ukrainiečių, lenki}, čekų, Vengrijos slo­
vakų, vengrų, serbų ir kroatų, albanų ir graikų repertuaruose.
Kitai, B grupei jis priskyrė pasakas, kur svarbų vaidmenį vaidi­
na žvėrių dėkingumas ir jų pienas. Tai tipas „Nedora sesuo" (AT
315). Šios pasakos komentarams pasitelkiama J. Polivkos publi­
kacija. Trečiai, C grupei jis priskiria pasakas, kur yra epizodas
apie vykusį maitos padalijimą žvėrims (AT 159*). Už tai herojui
suteikiama pagalba ir kiti maginiai sugebėjimai vaduojant kara­
laites, pražuvusias žmonas. Ne vienu atveju tai būna tęsinys iš
pasakos „Slibino mirtis kiaušinyje" (AT 302). Maitos padalijimo
žvėrims epizodas Europos pasakose paplitęs. J. Basanavičiaus
teigimu, jis žinomas danams, vokiečiams, čekams, lenkams, ru­
sams, ukrainiečiams, bulgarams, kroatams, italams, graikams.
Ketvirtai, D grupei J. Basanavičius priskyrė pasakas, jo žodžiais
tariant, apie herojus stebukladarius. Iš tikro tai juokų pasaka „Drą­
sus siuvėjas" (AT 1640). Apie šį pasakos tipą taip pat yra plati
J. Polivkos studija. Paplitusi ji ne tik Europoje, bet ir Azijoje.
| penktą, E grupę jis sudėjo mitologinio turinio pasakas, t. y.
tas, kur vaizduojamas žmonių ir velnių virtimas liūtais. Šioje gru­
pėje atsidūrė skirtingos sandaros kūriniai. Vieni yra vientisi, kaip
antai „Gydantis vanduo" (AT551), „Vyras - baidyklė/gyvūnas"
(AT 425A), „Svainiai - paukščių, žvėrių ir žuvų karaliai" (AT
552). Kiti - kontaminuoti, kai kurie turintys ir epizodą, minėtą
D grupėje. Herojus pasinaudoja iš žvėries gautais plaukais ir
pasiverčia liūtu (žr. šios knygos 125, 126 tekstus). Šitokių pasa­
kų taip pat žino įvairios tautos.

10
 F grupė sudaryta is įvairaus turinio pasakų, vaizduojančių
žmogaus santykius su liūtu. Tai ir žvėrių pasakos „Smalsus liū­
to vaikas" (AT 38), „Išmokstama žmogaus bijoti" (AT 157), „Už
gera piktu užmokama" (AP 155), pasakėčia „Liūto pyktis" (AT
159B), ir stebuklų pasakos „Stipruolis ir bendrakeleiviai" (AT
301 B), „Stipruolis" (AT350A*), „Utėlės odos batukai" (AT 621),
ir novelių pasaka „Plėšikų sužadėtinė" (AT 955). šių pasakų ati­
tikmenų kitose tautose taip pat aptikta.
G grupės pasakos vaizduoja tik žvėrių, gyvulių gyvenimą. Iš
tokių - „Liūtas išsigąsta arklio" (AT 118), „Žvėrių išpažintis"
(AT 26A’), „Lapė mato daug pėdų įeinančių..." (AT 50A), „Ežio
ir lokio lenktynės" (AT 205A*), „Gyvulių ir žvėrių karas" (AT
104), pasakėčios „Sergantis liūtas" variantai. Po vieną kitą para­
lelu šiems kūriniams nurodoma iš kitų tautų repertuaro.
Paskutinė, 11 grupė - tai pasakos, kurių lietuviški variantai
nemini liūto, o kitų tautų - jis figūruoja. Pavyzdžiui, taip yra
pasakos „Du keleiviai" (AT 613) vokiškame variante. Pasakos
„Brolių ieškanti sesuo" (AT 451) rusų, lenkų variantuose mini­
mas liūtas. J pasakos „Melagė ožka" (AT 212) ukrainiečių va­
riantus įterptas šis personažas. Panašiai yra atsitikę ir su pasa­
kos „Karalius Strazdabarzdis" (AT 900) itališkais variantais. Iš
viso šiai grupei priskirta 20-ies siužetų pasakos.
Pateikęs šitokią diferencijuotą analizę, J. Basanavičius daro
išvadas. A, B, C, D, L grupių lietuviškose pasakose visada yra
liūtai minimi, o kitų tautų atitikmenyse dažnai to žvėries nėra.
Kaip pavyzdys pateikiama J. Polivkos tirta pasaka „Drąsus siu­
vėjas". Čekų mokslininkas nurodo, kad iš 100 nagrinėtų varian­
tų tik 5-se minimas liūtas. Deja, ir išvada apie lietuvišką me­
džiagą (ji tada tebebuvo nesukataloguota) nėra tiksli. Peržvelgus
šios pasakos variantus, esančius J. Basanavičiaus leidiniuose, ma­
tyti, kad tik 2-uose iš 9 kalbama apie liūtą.
Apie F grupę teigiama, kad šios pasakos žinomos ukrainie­
čiams, iš dalies lenkams, Moravijos čekams, Vengrijos slovėnams,
rumunams ir makedoniečiams. O baltarusiai, rusai, vokiečiai jas
menkai tepažįsta. Panašiai esą išplitusios ir G grupės pasakos. Šian­
dien, kai yra sukataloguota nemažai įvairių tautų pasakų, tokių

//
tvirtų paplitimo apibūdinimų apie daugelį minimų tipų nebe­
darytume.
Baigdamas palyginimų įvertinimų, J. Basanavičius išskaičiuo­
ja dar 30 lietuviams priskiriamų pasakų, kurių kitos tautos ne­
turi. Iš tikro tarp jų 5 tekstai yra latvių, 6 - nepatikimi, imti iš
Ii. Veckenstedto veikalo, I - daina, tad lieka 18 kūrinių. Čia de­
rėtų patikslinti, kad šiandien, vien A. Aarne's ir A. Thompsono
katalogu pasirėmę, šitaip nesiryžtume teigti.
J. Basanavičius dar priduria, kad lietuvių pasakose yra ne­
maža smulkmenų, kurių nežino apie tų žvėrį kitos tautos. Taip
apibūdinamos rusų, baltarusių, lenkų, čekų, vokiečių pasakos:
Todėl, pavyzdžiui, vokiečių pasakų levas, anot J. Grimm’o, A. Thirn-
mė's ir k., esąs tautai svetimas, tik iš vardo žinomas žvėris, apie kurį ir
smulkesnių žinių pasakose beveik visiškai trūksta.
Galutinė išvada - atitinkamai hipertrofuota. Esu kitų tautų
pasakos apie liūtus negali susilyginti su lietuvių nei skaičiumi,
nei motyvų įvairumu, o ir pati medžiaga apie liūtus ten „išblyš­
kusiame pavidale". Tad, teigiama, šiuo laiku visų kitų tautų pa­
sakų, mininčių liūtus, centru laikytinos „lietuvių pasakos, kur
tradicija apie tuos žvėris yra aiškiau išlikusi".
Šioje monografijoje J. Basanavičius aptarė analizuojamų kū­
rinių santykį su Ezopo pasakėčiomis (XVI skirsnis). Pradėjęs nuo
tolimos VI a. pr. Kr. perspektyvos, supažindinęs su šiuo kilusiu
iš Mažosios Azijos, pasak J. Basanavičiaus, garsiu pasakininku
satyriku (jo kūrinių yra apie pusę tūkstančio), su II a. pr. Kr. kū­
rusiu Babrijum ir šimtmečiu vėliau - Fedru, priminęs ankstyvų-
sias Europos pasakėčių knygas, per kurias buvo galima susipa­
žinti su liūtais, pažvelgė ir į lietuvių šio žanro kūrėjus: J. Šulcų
(1706), L. Rėzų (1824), S. Stanevičių (1829), S. Daukantų (1846),
A. Tatarę (1851, 1887, 1899) ir kt. Studijos autoriaus manymu,
mažai tebuvo galimybių plisti kūriniams, kur minimas liūtas,
per rašytinius šaltinius. Šiame straipsnyje jis nurodo, kurie mo­
nografijoje paskelbti tekstai turi atitikmenų Ezopo pasakėčiose
(14 siužetų), taip pat su L. Rėzos, S. Daukanto ir A. Tatarės kūri­
niais (9 siužetai). Dar konstatuojama, kad 22 lietuvių pasakų apie
liūtus siužetai neturi atitikmenų Ezopo kūryboje.

12
 Sugretinus lietuvišką medžiagą su pasakėčių tėvo Ezopo kū­
ryba, buvo atliktas didžiulis darbas. Šiandien, kai tiek toli yra
pasistūmėjęs lietuvių pasakų kaupimas, sisteminimas ir kai daug
nuveikta tiriant antikos ir viduramžių prilyginimų, pasakėčių
kūrybą, laukia uždavinys patikslinti J. Basanavičiaus pateiktus
duomenis. Kartu tai būtų proga dar geriau suvokti, kokį reikš­
mingą tyrimų barą čia jis yra pradėjęs.
Tolesni trys skirsniai (XVI1-XIX) - labiau kultūrologinio po­
būdžio. Čia nutolstama nuo tiesioginio lietuvių pasakų apie liū­
tus nagrinėjimo, o pabandoma iš pradžios pasižiūrėti, kokią įtaką
galėjo turėti žvėrynai lietuviams pažinti liūtus. Reikia pasakyti,
kad čia labai mažai tėra duomenų. Toliau J. Basanavičius apžvel­
gia antikos ir kituose senuosiuose šaltiniuose esančias žinias apie
liūtį} buvimą, laikymą, dresavimą ir pan. Dar viename nemaža­
me skirsnyje aptariamas liūto vaizdavimas senovės mene. įsigi­
linęs j šią temą, J. Basanavičius sukaupė labai įvairių duomenų
iš skirtingų meno sričių. Ši sankaupa jau pati savaime vertinga
ir įdomi.
XX monografijos skirsnis - pats didžiausias (pirmajame lei­
d im e- trisdešimties puslapių). Būdamas veikalo pabaigoje, jis,
skirtas dainoms aptarti, iš dalies sudaro atsvarą iki tol domina­
vusiam pasakų tyrinėjimui. Tiesa, dainos čia pasitelktos per sa­
votišką distanciją: jose liūtas tiesiogiai beveik neminimas. Auto­
rius to ir neteigia. Jis pabandė dainose išryškinti tokius dalykus,
kurie liudytų lietuvius senovėje gyvenusius kraštuose, kur ir liū­
tai galėjo veistis, siekė sutelkti žvilgsnį, jo manymu, į seniausias
lietuvių dainas, kurios „mums aiškiai prieš akis stato šalį, aukš­
tais kalnais papurusią, didelėmis srovėmis, giliomis upėmis iš­
braižytą". Pateikęs keliolika dainų ištraukų, kuriose kalbama apie
aukštus kalnelius, J. Basanavičius kelia sau klausimą:
Kurgi gulėjo toksai kalnuotas lietuviškų dainų kraštas tuo laiku,
kada tos dainos atsirado?
Jeigu tie kalnai, kur „pučia Šiaurus vėjelis", galėjo būti Karpatų ir
Balkanų kalnai, kaipo Lietuvai artimiausi, tai tie, per kuriuos belipant
svotams teko prilipti alyvos medį, kaip vėliau matysim, galėjo būti
Mažojoj Azijoj.
 Kitas dominuojantis senojo dainų kraštovaizdžio bruožas,
J. Basanavičiaus perteiktas gausiais dainų pavyzdžiais, yra Du­
nojaus upė. Apie šią upę jis jau buvo rašęs 1884 m. „Aušroje"
paskelbtame straipsnyje „Lietuvių „Dunojus" ir rymėnų „Da-
nubius". Su ne mažesniu užsidegimu ir šioje monografijoje au­
torius išryškina įvairias Dunojaus aplinkoje esančias situaci­
jas, detales, kurios užfiksuotos dainose. Antai atkreipiamas
dėmesys, kad už „už Dunojaus aukšti kalnai", kad upelė ošia
Dunojų prieidama.
Svarbiausias daiktas - dainos mini Dunojuje rėvas. Mergelė, pra­
šydama bernelį, kad jis ją perneštų ant žirgo per upę, sako: „Lygias
lankeles pėkščia peraisu, o Dunojėlį plaukte perplauksu, vidur Du-
nojėlio ilsėsimės, ant akmenėlio vidur Dunojėlio". šita rėva primena
Babakajaus rėvą Dunojuje aukščiau Geležinių Vartų. Vienoje dainoje
yra minėta „Dunojaus tiltelis". Kita daina mini. regis, pilių bromus
„anoj pusėj Dunojėlio".
Ir šitaip daugybe skirtingų kūrinių ištraukų išryškinami dai­
nų veikėjai, jų išorė, elgsena, siekiai, nelaimės ir džiaugsmai...
Pasitelkta A. Juškos, A. Bezzenbergerio, A. R. Niemio ir A. Sa­
baliausko, G. H. F. Nesselmanno, F. Tetznerio ir kitų parengti
dainų laidiniai, pasiremta net XIX a. vidurio A. Kašarausko
(Kossarzevvskio) rankraščiu „Lituanica", kur saugomos monog­
rafijos autoriui taip brangios A. Baranausko užrašytos lietuvių
liaudies dainos, taip pat mininčios garsiąją upę: „Oi, toli toli, do
nelabai toli, toli mano motinėlė - ažu Dunojėlio". J. Basanavi­
čiui labai artimos ir kai kurios A. Baranausko poezijos eilutės:
Senos bilos nesza, senos giesmės gieda
Kad Letuvvos kitkart unt Dunojous butą.
Auksztuos gražiuos dwaruos bagotaj giwinta.
(L. Ivinskio Kalendorius 1861 m., p. 53.)

Pasitelkiama ir J. Mačiulio (Maironio) poezija. Savaip ją pri­

stačius (neva „Prūsų Lietuvoje užrašytoje dainoje, regis, iš kry­
žeivių laikų"), prie mokslinių įrodinėjimų kuriamas ir klijuojamas
poetinis vaizdinys.
Senosiose lietuvių dainose J. Basanavičius pabrėžia dar vie­
ną kraštovaizdžio bruožą:

14
 Dainos tikrai liudija, jog tuomet lietuviai pomarėmis gyveno. Taip
mes jose randame, jog lietuvių „dvarai" stovėjo pamariais, nes dainoje
sakoma: „Ant atbėga laivužis, atliūliuoja juodasis pro tėvelio (arba pro
močiutės) vario vartus", randame minėtus aukštus svimužius marių
pakrantėlėj.
Vėl pasitelkiama daugybė dainų ištraukų, rodančių darbus,
pokalbius, įvairiausius įvykius ir išgyvenimus prie marių.
J. Basanavičius vis teigia, kad šios „marės" yra prie Balkanų pu­
siasalio, prie Mažosios Azijos. Nevengia jis įterpti įvairių žinių
iš Trakijos, Sirijos, Makedonijos ir kitų kraštų praeities. Cituoja­
mi Tukididas, Strabonas, Pausanijus ir kiti anų laikų istorikai.
Lietuvių dainos, pasak J. Basanavičiaus, dar rodo, kad tose
žemėse, kur seniau lietuviai gyveno, būta brangiųjų metalų ir
vario, marmuro. Čia pasikartoja tos pačios mintys, kurias jis skel­
bė straipsnyje „Apie žiponą bei žiponę ir auksingumą bei sidab­
ringumų lietuviškų dainų", kai kuriose recenzijose ir „Ožkaba­
lių dainų" įvade.
Keletas puslapių skirta lietuvių dainose minimiems pietų
krašto augalams - alyvos medžiui, vynuogėms, rožei, lelijai. Sky­
riaus gale prabėgomis stabtelėta ties mūsų krašte nesančiais gy­
vūnais: asilu, beždžione, drambliu, kupranugariu ir kt.
Šio skirsnio svarbusis tikslas, be abejo, turi dar labiau sutvir­
tinti trakų-frigų teorijų. Tačiau čia galima įžvelgti ir pastangą
sutelkti dėmesį į kai kuriuos ryškius lietuvių liaudies dainų pa­
saulio bruožus, pateikti juos kaip senojo dainų klodo ypatumus.
Žinoma, šitoks dainų pasaulėvaizdžio modelis neturėtų būti taip
„istoriškai" interpretuojamas ir jokiu būdu nedera visai didžiu­
lei dainų masei apibudinti.
Taip pat ir visa monografija siekta toliau plėtoti trakų-frigų
teorijų. Bet šalia šito ji turi savarankišką vertę. J. Basanavičius,
tyrinėdamas levo paveikslą lietuvių pasakose, tęsė darbus, ku­
riuos jau buvo pradėjęs ne vienas Europos folkloristas. Dar
1834 m. Jackobas Grimmas knygoje „Reinhart Fuchs" pareiškė,
kad vokiečių pasakoms liūtas yra svetimas. Šio paveikslo kilmė
ir pobūdis buvo gvildenamas visų žvėrių pasakų kontekste (pvz.,
tokie yra Z. Kolmačevskio, L. Bobrovo veikalai). J. Basanavičius

15
 nesi ribojo vien žvėrių pasakų žanru. Jis pabandė pažvelgti ir į
stebuklų, novelių, juokų ir kitų pasakų liūto paveikslą. O svar­
biausia -atliko didžiulį komparatyvistinį tyrimą. Jis gretino su­
kauptą medžiagą ir su Ezopo kūryba, taip pat siekė išryškinti
skirtingus vaizdinių klodus - tikroviškąjį ir fantastinį.
O apskritai ši monografija - tai įspūdingas, didžiulis lygina­
masis lietuvių pasakų tyrinėjimas, nusidriekęs į dešimtis įvairių
tautų pasakų rinkinių, palydimas gausių kultūros istorijos, me­
no, religijos duomenų, gautų pasitelkus įvairius rašytinius šalti­
nius, archeologinių kasinėjimų aprašymus, muziejų ekspozici­
jas ir pan. Nors jis ir su trakų-frigų teorijos prieskoniais, bet tokio
darbo nėra buvę iki J. Basanavičiaus ir nėra iki šiol.

LEONARDAS SAUKA
 LEVAS LIETUVIŲ
PASAKOSE ir DAINOSE

Folkloro studija

Su d a u g y b e p a v e i k s l ė l i ų
 PRAKALBA

Užsiiminėjant ilgas metų eilias lietuvių etnografija ir etnolo­

gija, teko man užgauti savo tyrinėjimuose ir tokias mokslo ša­
kas, kurios pas mus niekados dar neapdirbtais dirvonais riogso­
jo. Lietuviškos dainos, o ypačiai pasakos, kurių mano rūpesčiu
nemenkai surankiota ir apgarsinta tapo, suteikė dabar gausiai ir
tai labai įdėmios medegos ir etnologiškiems tyrinėjimams, ku­
rių rezultatai pastebėjimo verti ketina būti. Gamtos vaizdo apra­
šymas, kaip jis lietuvių dainose ir pasakose sulig šiol atsispindi,
rodo mums, kad senovės lietuvių tautos tėviškės gulėta kur vi­
siškai kitame krašte, kurio gamtos ypatybės nepaneši šios die­
nos Lietuvos ypatybėms. Užėjus dainose, ypač dar dažniau pa­
sakose levus minint, atkreipta buvo atyda į šituos žvėris, o susi­
rinkus krūvon daugeliui pasakų, atsirado reikalas studiją apie
levus dainose ir pasakose kaipo savistovį veikalą, daugybe pa­
veikslėlių dabintą, atskirai išleisti. Iš jos, man rodos, kiekvienas
persiliudyti galės, kad lietuvių prabočiai levus gerai pažino ir
tai dar kitame, būtent pietų, krašte gyvendami, kur tų žvėrių
senovėje būta. Iš šito taipogi rašto dar persiliudyti galima, koki
svarbūs dokumentai mūsų dainose ir pasakose randasi, kurie
rasit ne vieną skaitytoją paragins uoliai užrašinėti ir rinkti kiek
tik galima daugiau lūpinės lietuvių literatūros liekanų.
Palyginimopi su lietuvių pasakomis pritrauktoji literatūros
medega, kaip jiji sąraše gale šito veikalo paduota, surinkta tapo
karališkose Berlyno ir Drezdeno bibliotekose, universitetų bib­
liotekose Karaliaučiuje, Leipcige, Pragoję, čekų karalystės mu­
ziejaus bibliotekoje Pragoję, viešoje, mokslų akademijos ir uni­
versiteto bibliotekose Petrapilėje ir viešoje Vilniaus bibliotekoje,
kurių direkcijoms šitoje vietoje tariu širdingą u ž tatai ačiū.

19
 Galop dar žodelis apie t«i rašybą, kuri šitoje studijoje apie
levus vartota. Jos nevienodum«i reikia aiškinti ta aplinkybe, kad
veikalas buvo įvairiais laikais rašytas ir kad jo pirmoji dalis bu­
vo spaudinta dar 1907 m., todėl prie jos jau nebegalima buvo
pritaikinti dabar priimtosios rašybos. Viliuos, kad rašybos įvai­
rumas nekenks skaitymui.
/. B.
Vilniuje rugsėjo m. 1917 m.
 TURINYS

I. įžanga į pasakas apie levus

II. Levo ir liūto vardas lietuviu raštuose, žmonių ir
geografijos varduose
III. Levo ir liūto etimologija
IV. Levas pasakose apie sutvėrimu pasaulio
V. Levas patarlėse, dainose ir pasakose apie herojus
VI. Pasakos apie žvėrių - tarp kitų ir levių - pieną
VII. Pasakos apie prijaukintus levus
VIII. Levas pasakose (epe) apie žvėris
IX. Mitiškos pasakos apie levus
X. Priedas prie įvairių pasakų apie levus
XI. Levas lietuvių tautodailėje
XII. Levų vaizdai lietuvių pasakose
XIII. Iš kur, kokiu būdu ir laiku atsirasti galėjo levas
lietuvių pasakose, dainose ir patarlėse
XIV. Lietuvių pasakų apie levus palyginimas su kitų tautų
pasakomis apie tuos pat žvėris
XV. Pasakų apie levus paskirstymas | grupas
XVI. Lietuvių pasakų apie levus palyginimas su Aisopo
pasakomis
XVII. Žvėrynų, menažerijų įtekmė į lietuvių pasakas apie
levus
XVIII. Lietuvių pasakų levo tėviškė pietų Europoje ir
Mažojoj Azijoj
XIX. Levas ant monumentų pietų ir rytų kraštuose
XX. Pietų krašto gamta lietuvių pasakose ir dainose
XXI. Komentarai prie tūlų pasakų apie levus
XXII. Trakų ir lietuvių tautos pasakų apie levus manomoji
įtekmė į rumunų, slavų ir kitų tautų pasakas
Pastabos
Pataisa
Sunaudotoji pasakų literatūra apie levus
Paveikslėlių sąrašas
 LEVAS LIETUVIŲ PASAKOSE BEI DAINOSE
IR PRYGIŠKAI TRAKIŠKOJE DAILOJE

Folkloriškai archaiologiška studija

Kiekvienas, kuriam teko atidžiai skaitytie mūsų iki šiol ap­

garsintas pasakas bei dainas, rasi bus užtėmijęs, jog jose vieto­
mis užsilikusiejie gamtos paminėjimai, kaip ji iš tų senoviškų
pasakų bei dainų mums apsireiškia, suvis nepaneši in tą mūsų
krašto gamtą, kaip ją mes šiandien Lietuvoje prieš savo akis tu­
rime. Tūli iš senovinės lietuvių tėviškės dar ncužmirštiejie ge­
ografiški vardai („Olimo žemė" Mažojoj Azijoje ir k.), aukštiejie
anos šalies kalnai, dažnai minėtos marės („Mėlynosios" ir k.),
palei kurias lietuvių prabočių gyventa ir per kurias teip tankiai
vaizbiškus ir kitus susinešimus turėta, tokios upės, kaip Duno­
jus, Priega, kurios pietų krašte teka, o palei kurias teipogi lietu­
vių gyventa senovėje, tūli augmenys („alyvos", „vynmedis" ir k.)
ir gyvuliai, kokių šios dienos Lietuvoje veltui ieškotumei, - vis­
lab tai mūsų dainose bei pasakose žaidžia nemenką rolę.
Dar tuomet, kada lietuvių dainos bei pasakos surankiotos ir
pažinstamos nebuvo, kaip rodos, tik ant žodynuose atrandamųjų
tūlų daiktų vardų atsiremdamas, Augustas von Kotzebue1, regis
pirmas, nurodydamas ant senprūsų paeigos iš rytų bei pietų kraš­
to, kaip ir ant tūlų trakiškųjų vardų, kuriuos iš lietuviškosios kal­
bos išaiškintie galima, dar praėjusiojo šimtmečio pradžioje buvo
sakęs, kad tasai, kurs ieško senprūsiškosios kalbos versmių rytų
krašte, teisingai paremiąs savo manymą ant to patėmytino fakto,
23
 jog lietuviškoje kalboje randąs i savotiški tokie vardai, kaip liūtas
(levas), verbliūdas, beždžianka, auksas (senprūs. ausi•<). kodylas, šil­
kai. Nors paminėtieji čion vardai, kuriuos Kotzebue paduoda,
yra, kaip rodos, ne visi lietuviški, bet visgi jo patėmijimą, kad
ant Baltiškosios marės („Jūrių maritj") krantą nieko tokio nebū­
vi,*, kam tie vardai prigulei galėtų, pripažint reikėtų už tikrą, ir
kad panašūs vardai yra tai atsiminimas, iš tautos lopšio išneštas,
ir iš tokio būtent krašto, kur tokie daiktai tikrai buvo randami
senovėje.
Ne kitokias šitame dalyke pažvalgas apreiškė vėliaus ir moks­
lingas Karaliaučiaus universiteto profesorius I', von Bohlen sa­
vo rašte „Ueber die Verwandschaft zwischen der Lithauischen
und Sanskritsprachekam e jis, gana plačiais davadais parody­
damas artimą lietuviškosios kalbos su sanskritu Indijoje gimi­
nystę, tarp kitų, sako, dyvinai stebėtinu ėsą dalyku, kad lietu­
viškoji kalba turintiazijiškųjy daikhf vardus, kuriuos čion, Lietuvoje,
turėt negalėta, kaip szlapis {Elephant), įcerbludas (Kameel), lutas
{Lince), bczdžeuka {Affe), iemczuga {Perle, Edelslein) ir 1.1.
Biskelį paskiaus, nes 183-1 m., Aug. G. Krause', kaip ir Kotze­
bue, paminėdamas tūlus trakiškus vardus, su pagelba lietuviš­
kosios kalbos išaiškintinus, sakė, lietuviškoje kalboje ėsą randa­
ma daug žodžių bei tarėsių, kurie tiesiog nurodą int rytų žemę,
kaip, pavyzdžiui, loerbludas {Kamchl), lutus {Lince), bebrus {liiber),
basdžcnka {Affe), smakas {Drache), žemeligas {Edelslein), kodijlas
{Weihrauch),auksas {Cold), szilka {Seide) - daiktai, kurių tame kraš­
te, kur dabar lietuviai gyvena, nesą ir nebūta. Todėlei Krausei
rodėsi, šios dienos lietuvių buveinėje neasanti nė jokio pamato,
kad tokios nuovokos (Begriffc), kurias paminėtaisiais vardais iš­
reiškiama, jų kalboje būtų atsirastie galėjusios, o jeigu atsirado,
tai ne iš kur kitur, kaip neabejojant iš rytų šalies („VVo sind šie
denn her? Ohne Zweifel, aus dem Orient!").
Tokių lygiai nuomonių apie aukščiau paduotuosius vardus
laikėsi ir tūli lenkų autoriai. Apė 1847 m. rašęs ). I. Kraszew-
ski's*, kalbėdamas apė lietuvių tautos paeigą iš rytų šalies, savo
žodžių patvirtinimopi priduoda, kaip ir Kotzebue su Bohlen’u
ir Krause, vardus tūlų daiktų, kurių ant Lietuvos žemės nebuvę

24
ir nesą, kaip luina, liuksus, beždžjona ir k., kurie, anot jo, „przyszly
zapewne z niemi ze Wschodu".
Ant kitos vietos’ vėl, rašydamas ape „rytėniškąją" lietuvių
paeigą, Kraszewski's priduria: „Iš ten - „ze Wschodu" - jie išsi­
nešė teipogi nuovoką apė žvėris, paukščius, kurių savo naujoje
tėviškėje nerado. Tei p lutus {lew), bezdejona {malpa), lusis(lampart),
kupranugaris {wielblqd), pagaliausgulbė turi savotiškus, lietuviš­
kus, nė iš kokios kitos kalbos nepaimtus vardus. Todėlei dažnai
dainose yra minėta rožė, lelija, vynmedis, pagaliaus alyvos".
Prie šito dar reikėtų pridėtie, ką lietuvis J. Jaroszevvicz'ius
savo veikalėlyje „Zarysy z czasovv poganskich Litvvy'"’ apė tai
mano. „Beveik visi, - rašo jisai, - atkartoja, jog lietuvių, kaip ir
daugelio kitų Europos tautų, lopšio ieškotie reikią rytuose. Kai-
pogi tą tvirtinimą iš dalies galima paremtie mitologija ir lietuviš­
kąja kalba". Iš pastarosios ir Jaroszewicz’ius patvirtinimop paduo­
da, jog iš rytų šalies drauge su tauta, josios tikybe ir 1. 1, išnešta
tapę ir tokie vardai, kaip lutas {lew), szlapis (sloii), stumbras {bawdl),
bezdziona {malpa), silkaj (bawelna), szerinuksznis {pigwa) ir k.
Pagaliaus priderėtų dar čion nors trumpai paminėtie, ką ne
per seniai šitame dalyke buvo Chr. Bartsch'as rašęs7. Užtėmyda-
mas tūlą lietuvių tikybės panašum ą- ypačiai dvasios nemary­
bę -s u trakiškųjų getų tikybe, teip lygiai ir „graikiškąsias", kaip
jis jais klaidžiai vadina, dainų melodijas, paminėjimus dainose
„vengrujų žemės", upės Dunojaus, alyvos medžio, rūtos, die­
medžio, ir Bartsch'as, kaip ir kiti aukščiau minėtiejie autoriai,
manė, lietuviai tik pietų krašte galėję tuos daiktus pažintie.

II

Kuomet senesniemsiems iš virš minėtųjų autorių, apė svar­

bumą paduotųjų vardų rašant, galima buvo pasiremtie tikt ant
Širvydo, Ruhig’o, Mielckės žodynų, kuriuose tie vardai randasi,
tada dar nė dasiprotėtie nebuvo galima apė tą svarbią rolę, ku­
rią ilgainiui vienam kitam iš paminėtųjų aukščiau žvėrių, aug­
menų ir k. teks žaistie klausime apė seniausiąją lietuvių tėviškę,
iš kur jie šiaurės link int šios dienos žemę persikėlę.

25
 Is visų jau minėtųjų žvėrių mums tuomi tarpu, kaip tuojaus
regėsime, svarbiausias yra levas, kursai kaip savo vardu, teip ly­
giai ir tuomi, kad jįjį lietuvių dainos bei pasakos itin gerai pa-
žinsta, mūsų atidų saviepi labiausiai pritraukia.
Seniausioji raštiška versmė - kiek žinau, - kur tos žvėries lie­
tuviškasis vardas randamas, yra kun. J Bretkūnas, gimęs Prūs|ų)
Lietuvoje ir rašęs XVI šimtmečio pabaigoje. Randamasis pas jj
lewiksclitis („junger Lowe") rodo mums aiškiai, jog rašytojui ir
žvėries vardas levas pažinstamas būtie turėjo, kaip ir Dovydo
psalmų išguldyme minėtasis lutas'. Sirvydo žodyne „Dictiona-
rium trium linguarum" (5 edit., Vilnae, 1713), rytinėje lietĮuviųj
tarmėje rašytame, randame šalyje lenkiškojo lew, lotyn. lead u lie­
tuvišku vardu: lewas ir lutas. Ruhig’o (1747) ir Mielckės (1800)
žodynuose, kuriuose prūs. lietuviškosios tarmės žodžius užra­
šytus turime, tik vieną lutif terandame, Icioo, kaip rodos, jiedu
nepažino2. Anot Nesselmann'o3, Prūsjųj Lietuvoje esąs vartoja­
mas tik lutas; lewas, lezvė - esą žemaitiški. Tą pat ir Kuršatis tvir­
tina. Naujausio laiko leksikografai A. Lalis ir Miežinis pažinsta
liazvq \rliutq. Latviškai ta žvėrislauwa, liawa vadinasi. Senprūsiš­
kasis jos vardas - nežinomas. Šitos žvėries dvivardybė lietuviš­
koje kalboje, rodos, yra dialektiška, kaip ir kitų žvėrių ir paukš­
čių, pav.: meška - lokys, zuikis - kiškis, garnys - gandras - gužutis,
vieversys - vyturys ir k.
Kaip pas kitas tautas (vokiečius ir 1.1.), teip lygiai ir pas lietu­
vius nog įvairių žvėrių, paukščių ir 1. 1, randasi nemenkai pra­
minta žmonių vardų ir pravardžių. Čion gana tik paminėtie to­
kias žinomas visiems pravardes, kaip l.ayė, Lapuks. lapinas, Vil­
kas, Vilkaitis, Vilkutaitis, Šernas, Šernus, lokys, Lokailis, Lokušai-
tis, Meškaitis, Stumbras, Šermons, Zuikis, Kiškaitis. Želvys, Želvaitis,
Vanagas, Strazdas, Strazdaitis, Balandis, Sakais, Žvirblis ir d[aug]
k(itų]. Jeigu paduotosios čionais pravardės yra svarbios tuomi,
jog iš jų matoma yra artima lietuvių pažintis su žvėrimis, paukš­
čiais, kuriuos savo krašte turėta ir nog kurių vardų sau pravar­
des imta, tai dar akyvesnės šitame įžvilgyje bus žmonių pravar­
dės nog levo, liūto pramintos, kaip: Levas*, Levenis5, Levonaitis,
Levonasb, Levgaudas, Levgauda, Liaugauda (Ldwenfanger)7, kuri tai
pravardė tankiausiai Telšių paviete randama. Ir nog liūto paėju-

26
sias pravardes Lietuvoje turime: teip tūlas Liūtas gyvena Nauja-
soduose, Senapilės pa v., Liūtaitis8 PrūsĮųj Lietuvoje; didĮžiojoJ
Lietuvos kun[igaikščio| Vytauto sekretorius vadinosi Liutkus
(„Lutko")'; Liutkų ne vieną randame mūsų laike gyvenant Tilžės
bei Ragainės pav., Liutikius, kaip ir slavizuotoje formoje Liuthis-
kius ir Liutkevičius - dažniausiai Kauno gub.u Svarbiausias ta­
čiau nog liūto pramintasis vardas yra Lietuvos kunigaikščio
Liūlavaro, kurį Dusburg’asLw/mwn/s rašo. Šitas kunigaikštis, gi­
męs Airagaloje, miręsapė 1295 m., didĮžiojo] kunigaikščio) Vy­
tenio tėvas, turi analogiškai sudurtą vardą, kaip ir vardai kaimų
Pilvavai, Plaušvarai, Įaučvarai, Leitvarai, Lintvarai, Skulbčtvariai ir
k., taigi sudėtą iš liūtas + varus = „varantis levą", vok. Lowenlrci-
her. Kraszewski’s, pripažindamas tyrą to vardo lietuviškumą, jįjį
Lulaworas rašė, klaidžiai jį „stary lew" išguldydamas, nog prūs.
lietuviškuose Ruhig’o bei Mielckės žodynuose randamojo žo­
džio tvoras - „senas". Be to, dar turime, rodos, nog tos žvėries
pramintus ir geografiškus vardus: ažerą Lewencz Pomezanijoj",
up. Levettę- Latvijoj12, up. Levenį ir Lutupį - Žemaitijoje1’; kai­
mus Levonai, Levoaiškiai -Suvalkų gub., Lcviškicuiini - Stalupėnų
pav., Uvginiška, Levgružiai, Levikaitiiai, Laukai. Leviškė, Liutikai,
Liutkaičiai - Žemaitijoje1*.
Iš paduotųjų čion žinių apė Icvtj-liūtij matoma, jog: 1) šitas
žvėries vardas jau XIII šimtmečio lietuviams pažinstamas buvo;
2) I’rūsjijos] lietuviai vardą levas, kurį jau Ruhig’o laike (apė
1745 m.) užmiršę buvo, dar Bretkūno laike pažinojo; ir 3) rytinėj
Lietuvoje, kaip ir Žemaitijoje, kur dabar, rodos, daugiausiai tik
levų vartoja, dar seniau ir Hutų pažinota.

UI

Paminėtu du šitos šios dienos Lietuvoje egzotiškosios žvėries

vardu ne tik mums yra gana svarbu, nes rodo, jog senovės lietu­
viai tą žvėrį gerai pažinotie turėjo. Jais, kaip tuojaus matysim, in­
teresuojasi ir Europos mokslas.
Žinant, jog Lietuvoje kaip dabar, teip ir senesnėje gadynėje/e-
vų nebūta, jau pirmiau užsiimta buvo klausimu, ar tos žvėries var­
dai pas mus yra originališkai lietuviški, ar rasit jie nog svetimų

27
 tautu priimti, paskolinti tapę. Aukščiau paminėtiejie Kotzebue,
Bohlen'as ir k., kaip matėme, priima vardą liūtas kaipo origina­
liškai lietuvišką, paaiškindami, jog su tąj žvėrimi lietuviai susi­
pažinę gilioje senovėje dar rytų šalyje gyvendami. Vėliaus
Al. Briickner'is1, kurs nė lietuviškos kalbos priderančiai nemo­
kėjo, o dar menkiaus, kaip rodos, su lietuvių etnologija apsipa­
žinęs buvo, abudu tos žvėries vardu laikė iš slovėniškos pasko­
lintu. Pr. Kuršatis, tcipogi neturintis platesnės lietuvių tautos pa­
žinties, manė, tik liūtas esąs lietuviškas vardas, o Žemaitijoj, kaip
ir Suvalkų gub., girdimasis levas buvęs arba iš vok. Lowe, arba iš
lenk. lew paimtas2.
Kadangi šita žvėris, drauge ir jos vardas kaip mūsų laike, teip
rasi ir ateitėje dar žais nemenką rolę klausimo išgvaldyme apie
aviškųjų Europos tautų paeigą, tai mums reikėtų čionais nors
trumpai bei paviršutinai - kiek tai gal būtie naudinga mūsų sie­
kiui - susipažintie su tuomi, kas ir kaip iki šiolaik apė tą dalyką
buvo rašyta.
Žinoma yra*, kad seniau visų aviškųjų Europos tautų-jų tar­
pe ir lietuvių - tėviškės Azijoje ieškota ir manyta buvo, jog jos iš
ten laikui bėgant Europon persikėlusios. Nog antros tačiau pra­
ėjusiojo šimtmečio pusės pradedant, atsirado tarp mokslinčių
manstis, anot kurios ariškųjų Europos tautų tėviškės, kaip ir tų,
kurios tūlą Azijos (Persija, Indija) dalį apgyvena, priderėtų Euro­
poje ieškot ir ant to būtent jos ploto, ant kurio senovėje lietuviškai
kalbančios gyveno gentės. Iš čion tai buvus išnešta Azijon toji kal­
ba, kuri, sanskritu vadinama, net tolimoje Indijoje vartojama bu­
vo. Kaip šita hipoteza, pirmiausiai anglo R. G. Latham’o ištartoji,
vėliaus išsivyniojo ir kaip mūsų laike klausimas apė seniausią
Europos tautų tėviškę moksle stovi - peržvalgymas to viso mus
per toli nog mūsų temos nuvestų. Čion todėl tik tiek reik pami-
nėtie, kiek šis klausimas yra susirišęs su tąj žvėrimi, kurią pas
mus/fū/M ir levu vadinama. Patėmijus, kad indai šitą žvėrį s/m/m,
taigi ne bendros šaknies su levo vardu, vadina, manyta, jog se­
niausioje tėviškėje, kurioje dar drauge Indijos arijai su Europos
arijais gyveno, tos žvėries būt negalėję, nes dėl jojo vieni ir kiti
turį dabar įvairius vardus. Todėlei, užsimanius suieškotie bendrą

2#
dar neišsisklaisčiusiųjų in visus kraštus arijų tėviškę, reikėjo jos
ieškotie tokiame būtent krašte, kur levo kaip dabar, taip ir seno­
vėje nebūta. Priimant tokiu būdu toliau, jog iš vidurinės Euro­
pos, kur levo nepažinota, Indijon persikėlusiejie arijai su tąj žvė­
rimi ir jos vardu tik tenai ant vietos, Azijoje, susipažino, pride­
rėjo dabar išaiškintie ne tik etimologijų tos žvėries vardo levo
visose Europos arijų kalbose, bet ir, jei galima, parodyt, iš kur jis
pas juos atsirado. Šitame dalyke pagelbos ieškota ir surasta se­
mitiškose kalbose. Žinant, kad žydiškai ta žvėris laish, lebi, labiy,
aigiptiškai labu, labo, koptiškai laboi vadinosi, buvo priimta, jog
graikų kalboje vardas Lię ir ?uxov seniausioje dar gadynėje iš se­
mitiškos kalbos paskolintas tapęs ir ingabcntas Europon, kur jis
ilgainiui pas ariškąsias gentes nog vienos pas kitą ir išsiplatinęs.
Kuomet tačiau tokiu būdu manyta, lietuviškasis levas ir slo­
vėniškasis lezv iš senvokiškojo lavo, šiand. Lowe, šitas - iš lotyniš­
kojo leo, lotyniškasis - iš graikiškojo kėtov, o graikiškasis paga-
liaus - iš semitiškos kalbos paimtas tapęs, mokslingasis Carl Pau-
li4 ypatingame rašte apė levo vardus pas arijus (indogermanus)
parodytie bandė, kad įvairios tų vardų formos nog tūlos „proet-
niškos" šaknies liv ’gelsvas’, lot. livor, lividus paeiną ir ženkliną
gelsvq (pagal spalvą) žvėrį. Šita šaknis liv esanti likus graik. var­
de ir lietuviškame liūtas, kursai vardas analogiškai padirbtas esąs,
kaip ir siūtas (geniiht), nog šaknies siu. Vėliaus prof. dr. Kaz. Jau­
nius dar nurodė ir ant lietuviškojo liūto vardo su lotyn. luteus
gelsvas, geltonas identiškumo. Tokią to lietuviškojo, kaip ir grai­
kiškojo vardo etimologiją priimant, reikėtų atmestie semitiškąją
jojo paeigą ir manyt, jog kaip lietuvių, teip rasit ir kitų Europos
arijų seniausioje tėviškėje levas turėjo būt pažinstamas5.

IV

Prisižiūrėkime dabar tai labai svarbiai folkloriškai medegai,

kurios, rods, sulig šiol pas mus tik menka surinkta dar dalelė,
ant kurios tačiaus atsiremiant, jau sprenstie galima būtų, ar lie­
tuvių sentėviai tikrai levus pažinojo ir ar jiems reikėjo tos žvė­
ries vardą iš svetimtaučių kalbos imtie.

29
 Pradėkime nog tų „apė sutvėrimą pasaulės" pasakų, kurio­
se, kaip rodos, dar ir šiandien atsispindi, nors ir menki, atsimi­
nimo fragmentai apė seniausiąją lietuvių tėviškę ir jų primity­
višką kultūrą.

1. Kada Dievas sutvėrė pasaulį bei žvėris ir vislab žmogui

pavedė, žmogus apžiūrėjo žvėris, kurias jam teks valdytie. Iš vi­
sų žvėrių labiausiai jam patikęs levas', ir jis Dievo prašęs, kad
anas jam suteiktų tos žvėries ypatybes. Dievas išpildęs jojo pra­
šymą: žmogus ingijęs drąsumą ir didę pajiegą, ale jis neturėjęs
proto, todėlei jam ne viename dalyke blogai ėję. Teip jisai, ant
žirgo jot užsisėdęs, atsidurdavęs ten, kur link jį žirgas tiesiog
nunešdavo. Jis nemokėjęs gyvulį šalin, kur norėjo, pakreiptie nė
jį apsuktie. Norėdamas tai daryt, jis nežinojęs kitaip ką veiktie,
kaip tik kiek pajiegdamas žirgui int pašones spardęs. Žirgas, ne­
numanydamas, ką veikt, aukštyn šokęs, iš vietos neidamas. Iš­
ėjęs ant medžioklės, žmogus tolei paskui žvėrį kūręs, iki, visai
pailsęs, ant žemės parpuldavęs. Jeigu jam musė ant nosies už­
tūpdavus ir jis norėdavo ją nubaidytie, tai jis teip smarkiai ją muš­
davęs, jog ją sutruškindavęs ir ant savo nosies mėlyną dėmę aptu­
rėdavęs. Ir javų sėjimas jam nesisekdavęs. Norėdamas darbą at-
liktie, ant dirvos nuėjęs, jis pirštu išgręždavęs žemėje skylutę ir
ten intmesdavęs po vieną grūdą. Tokiu būdu jis apsodindavęs vi­
są dirvą. Javams nunokus, jis nusiskabinėdavęs varpas po vieną.
Žvėrys iš pradžios nenorėjusios pripažint ant savęs žmogaus
valdžią, bet jis jais privertęs savo stiprumu. Tik lapė išsisukus iš
po žmogaus valdžios, savo išminčia net jam užkenkdama ir ne
kartą jį pykdžius savo gudravimais. Taip žmogui, pavyzdžiui,
kiek žvėrienos susimedžiojus ir nog jos atsitolinus, lapė prisėli­
nus ir nuvilkdavus jojo užgaulį. Nors žmogus, piktumo pilnas,
ne kartą lapę vydavęs, ji visados nog persekiotojo pasprūsda-
vus savo gudrumu. Todėlei pagaliaus žmogus Dievo prašęs, idant
jis jam vietoje levo vieko suteiktų lapės išmintį.
- Gerai, - atsakęs Dievas, - aš tavo prašymą išpildysu, bet tu
paikai padarei, stiprybę paniekindamas. Tolyn tavęs žvėrys ne­
sibijos ir tu turėsi dūmotie, kokiu būdu nog jų apsigintumei.

30
 Vos Dievui tuos žodžius ištarus, atsitiko žmoguje didis per-
simainymas: jo viekas jįjį apleido, o išmintis jame atsirado. Žvėrys
veik patėmijo iš žmogaus būdo, kad jame didis persimainymas
turėjo atsirastie: jie ne tikt jo nevengė, bet pradėjo ant jo užpul-
dinėtie. Ale žmogus veik susipratęs, kaip gintis. Nog žvėrių ap­
sigynimui jis insitaisė kilpinį ir ietis, su kuriomis ir tais nušaut
galėjo, kurios jam patiko. Jodant žirgo valdymui išrado brizgilą.
Norėdamas javus sėtie, pradėjo jis dabar visus penkis sykiu kiš-
tie žemėn pirštus ir in skylutes bert javų grūdus. Tokiu būdu jis
daug graičiau apdirbt lauką galėjo. Vėliaus išrado jis žagrę ir
daug kitų padarų bei rykų, kurie buvo jam reikalingi.
Kada lapė patėmijo tokį persimainymą, kursai žmoguje atsi­
rado, prisidingėdama laikėsi nog jo iš tolo.
(Veckenstedt. Die Mythen, Sagen und Legenden der Žamai-
ten. I, p. 218-220.)

Su šitąj Žemaitijoj užrašytąja pasaka labai sutinka ir iš dalies ją

patvirtina sekančioji. Trumpaičiuose, Šiaulių pav., nog Jono Mo-
ciaus užrašytoji, pasaka, kurią man M. Slančius 1903 m. pridavė.

2. Kitą kartą, kad Pons Dievs visiem gyvuoliam - žvėriam ir

paukščiam - dalijęs talentus: vieniem gražumus, kitiem greitu­
mus, levui - už visus didesnį spėką, tada levas klausiąs Pono Dievo:
- Gi kam, Pone Dieve, protą atidavei?
Pons Dievs sakąs:
- Žmogui.
Levas sakąs:
- Nu, tai tiek ir aš ėsu žmogaus rankose.

Prie šitų pasakų, kuriose apė seniausius atsitikimus kalba­

ma, reikės priskirt ir sekančiąją, kurioje yra aprašoma „žemai­
čių" kelionė iš rytų šalies, kur jie aukštame, sniegu apdengtame kalny­
ne. rodos, ilgą laiką gyvenę2.3

3. Vakarų link „žemaičiams" ainant, tekę jiems pakelėje dide­

les pergalėtie kliūtis, kaip susinešimuose su įvairiomis tautomis,

31
teip ir su pačia gamta, žvėrimis ir t[oliau), iki jiems pasisekę pa­
siekite tūlą kultūros laipsnį, iki jie karinga tauta tapę. Per tyrus,
unkštus kalnus, pūstas šalis ainant, tūlame krašte ..žemaičiams" tekę
su baisiais levais susitikite, nog kurių jiems nemenkai nukentėtie rei­
kėję. Iš šitos rasi dar žilos senovės pasakojama buvę ir apė vieną
levą su dešimčia galvų, šimtu kojų ir Šimtu sparnų, kuris žmones
ėdęs ir kurį tik milžinas Aukštis su Saulės pagelba, žmonėms
meldžiant, išnaikintie galėjęs.
(Vcckenstedt. I, p. 122-3.)

Apė lekiančius levus, kaip ir apė kitus gyvūnus, kurie buvę

pusiau levai, pusiau žalčiai, ir kitos pasakos žino3.

4. Kada jau „žemaičiai" aukštesnės kultūros buvo pasiekę ir

pas juos daila per Ugniedoko ir Ugniagavo rūpesnį buvo, kaip
rodos, aukštokai pakilus, šalyjejų molinos „Žemaitės" auksinto sos­
to, ant kurio ji sėdėdama teismų darius, pastatyta buvę po vienų kariu­
kų. Kartelis iš dešinės pusės rankoje laikęs sidabrini paukštį, kitas iš
kairesės pusės - mažų auksinį levukų. Apskųstamjam prieš sostą sto­
vint ir tikrą tiesą sakant, kariukas duodavęs paukščiui pyragą.
Ale jeigu žmogus būtų melavęs, tai karlelis iš dešinėsės pusės
smogdavęs savo levuką su sidabriniu kančiumi, o levukas pradė­
davęs rėktie.
(Vcckenstedt. I, p. 71.)

Tokiu būdu, jei tikėt paduotomsioms čion pasakoms, lietu­

viai jau indiškoje gadynėje, kaip rodos, levų pažinot ie turėjo. Dar aiš-
kiaus šitas dalykas apsireikš, kaip tuojaus matysim, ir iš tų gana
skaitlingų pasakų, kurios žemiaus bus paduotos, teip lygiai ir iš
kelių dainų bei patarlių.

Kaip vardai daugelio kitų žvėrių (meškos, vilko, lapės ir k.)

randasi neretai mūsų patarlėse (priežodžiuose) minėta, teip ir
levas jose dar ne visiškai užmirštas: „Subliuvo kaip liūtas"', „Drūts

??
kai liūts"2, „Šoko kai levas, krito kai lapas'* - yra tai tos patarlės,
kuriose dar atsiminimai apė levą randama.

5. Ir iš retai kur dainose minėto tos žvėries vardo, rodos, per-

siliudy tie galima, jog tie, kurie tais dainas sudėjo, levus pažino-
tie turėjo. Jeigu dainoje yra sakoma4:
Eisiv mudu į girią,
| girelę ant levų... -
negalima, regis, abejot, jog čion medžioklė ant levų suprantama.
Kad ne tik levus, ale ir jų pėdas tuomet pažinota, numanytie
galima iš kitos dainos, kur hiperboliškai sakoma: „Zuikių pėdos
kaip Ievų"\

Kad tikrai lietuvių proseniai dar žiloje senovėje levus paži­

nojo ir ant jų, kaip ir ant kitų girios žvėrių, medžiokles varė, mes
dasižinome ne iš vienos pasakos. Giriose, kur tuomet žmogus
gyveno, turėjo ir levai prisilaikytie, ir jam čion, rodos, ne kartą
teko kaip su kitomis žvėrimis, teip ir su levu grumties ir sunkias
kovas vestie. Prisiklausykime tik toliaus lietuvių - ir kai kurioms
latvių - pasakoms.

6. Vienas karalius*?/// medžioklės sutikęs du broliu „galijotu",

kurių viens perplėšęs meškų, kilas - levų.
(Doivojna-Sylwcslrowicz. Podania žmujdzkie. I, p. 192.)

7. Kitą kartą senuose dar laikuose gyveno viens žmogus tarp-

miškiuose vienkieme ir ugdė vienturtį sūnų, vardu Caparį. Ca-
paris išaugo į labai didelį vyrą ir neišpasakytą spėką rankose
turėja teip, kad, po mišką vaikščiodams, meškas ir levus už uode­
gos nugreibęs į žemę įraukė, bet savo tėvą labai mylėja, jo klausė ir
bijoja, nes mažiausime subarime prieš tėvą drebėja. Capario tėvs,
kaip pats nieko nemokėdams, teip ir sūnaus savo nieko neišmo­
kė, nė apė kokią tikybą, nė apė kokią pasaulės gudrybą, tiktai ką
apė savo naminius reikalus. Tėvui labai pasenus prisėja kojas pa­
statyti (numirti). Caparis, kaip pamatė savo tėvą numirusį, labai

33
jo gailėjosi ir verkė. Kaip pirmu, teip ir dabar mylėdamas savo
tėvą, mislija, kur ano kūną padėti, kad nieks jį neužkabintų. Ca-
paris vaikščiojęs po mišką, ieškodams, kur tiktai didesnis ąžuols,
o atradęs atnešė savo tėvo kūną. Išrovęs ąžuolą, tenai pakasė tėvo
kūną ir vėl atsodina ąžuolą, o surinkęs visokių pagalių, medžių,
kelmų, sprungulių, apkrovė didžiausį laužą apie tą ąžuolą, po
kurio paguldyts jo tėvs, kad nieks negalėtų prieiti pri tėvo kapo.
(Pasakos pradžia „apieCaparį", užrašyta nuo senio Butkaus -
iš kur? - Šiaulių pav., rankraštis pas d-rą R. Šliūpą.)

8. Vieno pono duktė iš netyčių susilaukus sūnų, kurį, tėvui

liepiant, girioje išmesta, kad pražūtų. Tuom tarpu kūdikis pate­
ko in vienos karalaitės rankas, kurį ji išgelbėjus užaugino, išmo­
kino, o karalius jį pamylėjęs padarė jcnerolu. Šitas dabar jenero-
las, tapęs karaliaus karumenės vadu, kovose su kitais karaliais
pražudęs jo kareivius ir, mūšio nelaimėjęs, pasiryžo kartą jau
namon pas karalių negrįžt ir leistis tolyn svietan. Pakelėje, jam
bejojant per tokią girią, susyk pasibaidė jo žirgas. „Na, - sako jis
sau, - čia man bus galas gyvenimo". Ir sutiko levą. Tas levas šoko
tuoj ant žirgo ir norėjo išsižiojęs jį prarytie, tai jis jam kelissyk šovė in
gerklę, ir no to šūvio levas, baisiai rėkliams, pastipo. Dabar jis mato,
kad tas levas lur gerą kailį, -gaila palikt. Jis tuoj sustojo, kardu aprėžė
apė kojas ir tuoj nutraukė jam tą kailį: „Tai man bus po lova po koją".
Susisukęs tą skūrą atnešė ir deda ant žirgo. Tas žirgas, suvuodęs žvėrį,
pasibaidė, nutraukė kamanas - kaip nuvė per girią, teip nuvė.
(Iš pasakos, užrašytos nog Ant. Kavaliaucko Ožkabaliuose.)

9. Vienas žmogus vasaros laike, besigindamas nuo muselių,

vienu ypu užmušė jų dvyliką ant savo kaktos. Iš to žmogelis labai
didžiavos. Pasidirbino lentelę su parašu „Su vienu pamojavimu
dvyliką galvų užmušiau" ir nešiojo ją prisikabinęs ant krūtinės.
Vieną kartą atsitiko karaliui pamatyti žmogų su ta jo lentele
karčemoj besėdiantį. Karalius, pasišaukęs žmogų, sako jam:
- Kad tu toks galingas esi, tai eik ir užmušk mešką ir </i/ levu,
mano karalystėj ten ir ten girioj esančius ir žmones draskančius.
Jei tu to nepadarysi, tai aš liepsiu tau galvą nukirsti. Juk tu tai
padaryti gali, nes esi labai stiprus, kaip tai ir parašas ant tavo
lentelės rodo.
K<i daryt žmogeliui - reik eiti tų Ievų ir meškos nužudyti.
Ein mūsų žmogelis, kinkas purtydams, pirmiausia prie meškos.
Užėjo jis prie jos gulyklos iš pelkės pusės ir ein artyn, šakas lau­
žydamas, pūkšdamas, šnypšdamas, ūždamas, kad mešką iš gu-
lio pakeltų. Tas jam pavyko. Meška, pajutusi - žmogus, pašoko
iš gulyklos ir ėmė jį vytis (gintis). Žmogus - bėgti par pelkę, meš­
ka, paskui jo bebėgdama, nuklimpo pelkėje, negal išeiti. Tad žmo­
gus eina prie levų. juos teip pat pakilino ir bėga par kapus į
koplyčią. Levai jį genas. Žmogus - drykt par atvirą langą į kop­
lyčią. Levai kaip šoks paskui jo - ir sukrito į koplyčios skiepą,
kurio durys tuokart buvo atdaros. Žmogus uždarė skiepo duris
ir ein pas karaliaus ir sako:
- Levus uždariau koplyčios skiepe, o mešką, nutvėręs už au­
sų, įmečiau į pelkę. Padariau, ko norėjai: galiu būti ramus.
Karalius pasiuntė tarnus paveizėtų, ar viskas teip yra, kaip
žmogus sako. Tiems patvirtinus, gausiai žmogų apdovanojo.
(Girdėta Dvarviečių kaime. Gaurės parakjvijojej, Resein(iųj
pav., apie 1890 m. Kun. Ant. Bajorynas.)

10. Vienoje pasakoje, kurią Ign. Augustinaitis iš Liutkūnų nog

Raf. Romeikos iš Šiaulių užrašė, dasižinom apė tūlą „Joną gali­
jotą", kurs, ant kaktos užsirašęs „šimtą muša", išėjo in svietą.
Beeidamas jis pateko tūlo karaliaus rankosna, kurs jį, su dviem
šimtais „kazokų" suėmęs, namon parsigabeno ir jį vaišino. Ale,
ilgai jį begeriant, atsipyko karaliui, ir jis galijotui tarė:
- Už miesto yra didi ir labai tanki anžalinė, kurioje yra daug labai
piktų levų. Jei tu juos išmuši, tai aš tav duosiu pusę karalystės ir
priimsiu už žentą.
Jonas prižadėjo per naktį išmušti visus ir ant rytojaus prašė,
kad atvažiuotų karaliaus tarnas parvežtų namon į miestą. Nak­
tis buvo šviesi, nes labai švietė mėnesiena. Kaip tik levai išgirdo,
kad fonas ateina, kad puola aut jo visi! fonas, nebežinodamas, ką dary­
ti, pradėjo bėgti miesto linkui, levai - vytis, fonas, pribėgęs upę, įšoka
j medį, o levai, pamatę ant vandens jo Šešėlį, kad puola į upę, iš kurios

35
 jau nebeišlipo. Jonas, išlipęs iš medžio, ištraukė levus ir užvoliojo ant
galvų akutėmis, kad matytų, jog jis užmušo. Ryto kaip atvažiavo
karaliaus tarnas, Jonas sudėjo levus j vežimą ir parvažiavo na­
mon į miestą ir 1. 1.

11. Vienoje apė Senapilę (Suvalk(ų) g.) užrašytoje pasakoje

„apė galinčiu kareivį“ tūlam vargdieniui žmogeliui, dideliam
girtuokliui, pasiseka atliktie kelis stebuklingus darbus ir „galin-
čium" taptie. Užmušęs vieną kartą su vienintele, ką jis turėjo,
duonos plutele septynis šimtus musiii ir dagi septynis varnus ir
gavęs ant juoko nog valdžios tokį ant kaktos parašą, jog jis vienu
užsimojimu užmušąs septynis šimtus žmonių ir septynis galin­
čius, jis, sykį patekęs pas tūlą jenarolą, visai juokingu būdu iš-
laimi karę, sugaudo girioje daugybę žmogžudžių, kurie, urvuo­
se gyvendami, daug apygardoje pikto darė, ir t. t. Persiliudijęs
apė to kareivio galingumą, jcnarolas sako jam:
Šitoj girioj da yra tokių žvėrių, kurios užpuola an žmogaus ir
sudrasko: atsirado baisus levas, kurs nieko nepraleidžia...
Teip tas kareivis sako:
- Mažas daiktas! Leisi da man in pagelbą dešimts kareivių,
kad būtų apsiginklavę, kad kai aš su levu susitversiu, tai jie subady­
tų, sušaudytų jį.
Teip ir padarė. Išėjo in girią, išsiklausė pas kareivius, kurioj
vietoj prisilaiko toj žvėris:
- Aikite, - sako, - jūs in tenai, jūs ją pabaidysite, o aš aisu
čionai, tai aš ją patiksiu, tai kai aš šauksiu, tai jūs atbėkite...
Persiskyrė su kareiviais ir bėga jau, kad pabėgtų. Jis bebėgda­
mas* ir pasitinka levų. Kaip tiktai griebs jį toj žvėris, tas kareivis vos
spėjo už aržuolo uiljslic. Tas levas perpykęs kaip jau griebs peraržuolų
ir sumušė nagus po tris colius in aržuolų - o jo nagai buvo no sprin­
džio ilgumo! Tas kareivis capt jį už kojų ir - rėkt! Atbėgo kiti kareiviai,
sušaudė, subadė tų žvėrį, ir aina sau ramiai namo. Parėję papasakojo
jenarolui, kad kareivis palaikė levų už kojų, iki jie atėjo, ir atėję sušau­
dė. iNuvažiavo ir tą parvežė in dvarą.
• „Lietuviškose pasakose įvairiose" vietoj „Jis bebėgdamas" - „Jam be­
bėgant". - K. A.

36
 Tas jenerolas turėjo vieną dukterį. Padare didelį balių, supra­
šė visus kaimynus, apženijo tą galinčių kareivį su savo dukteria
ir pavedė jam visą savo karalystę."
(Liet(uviškos| pasak(os) įvair(ios). 111, n. 171.)

12. Vienas kurpius, didis girtuoklis, kartą pagiriomis gavęs

rūgštaus pieno, bevalgydamas užsnūdo ir pabudęs rado ant bliū-
do rėpliojant daugybę musių. Griebęs su sauja, pagriebė daugelį
musių, o suskaitęs atrado šimtą negyvų musių suspausta. Užsira­
šęs ant popierėlės, kad jis antsyk šimtą galvų nužudo ir, tą parašą
ant kaktos prisilipinęs, įstojo į kelią ir beeidamas į grabę pavirto.
Tūls ponas, tuom tarpu pro šalį važiuodamas, atrado kurpių su
tuom parašu gulint ir, dažinojęs apė jo milžinišką vieką, pasisodi­
no pas save, idant jis iš jo girios dvyliką žmogžudžų išvarytų. Ra­
dęs jis čion po žeme, kaip rodos, urve tuos žmogžudžius, surišęs
juos prie buomo ir, gerai visiems kailį išpėręs, išsivarė juos iš girios.
Gavus jau nog to pono už tokį darbą dideles dovanas, atsirado
kitas iš susirinkusiųjų ant puotos ponų, kurs dabar ėmė prašyt, ar
jis negalėtų išvyt iš jo girios labai baisų levų, per kurį niekas negalėjo j
girių pasisukiie. „Kurpius noriai apsiima ir tam gero padaryt.
Ponas, važiuodamas nuo baliaus namo, paėmė su savim tą
galinčių ir parsivežė į savo dvarą. Čionais jį ponas gerai pamy­
lėjo ir išsivedęs parodė tą girią, kurioje gyveno baisusis levas.
Galinčius kurpius eidamas nieko su savim neėmė, tiktai kūjį kal-
višką didelį ir rūgusio šildyto pieno į krepšiuką. Tuos savo daik­
tus pasikišęs po skvernu ir išėjo. Nuėjęs į tą girią, rado mažą
kelelį, tuo keleliu ilgą galą nuėjęs, rado didelį kelmą. Jisai tų kel­
mų paėmęs nuvertė, ir iš pakelmės, iš tokio urvo išlindo baisusis levas.
Pamatęs kurpius levų baisiai nusigando, net nežinojo, kų jam sakyt.
Pastovėjo prieš levų, pasimislijo, kų jam gali sakyt, ir užkalbino šiteip:
- Girdėjau, levai, kad tu esi baisiai drūts. Ar mudu nepasibandavo-
siva savo spėkomis, kiek katras galiva?
- Kodėl ne? - atsakė levas. - Galiva eit imtis.
Kurpius sako:
- Galiva imtis. Bet kam mudviem imtis? Velykspausiva akmenį:
katras iš akmens išspausiva skystimą, tai tas būsiva drūtesnis.
 Levas:
- Galiva spaust akmenuką, tiktai kur mudu jį rasiva?
- Na, tai aiva ieškot, - sako kurpius, - o visgi rasiva. Akme­
nukas mudviem į rankas neateis.
Teip susitarę eina juodu ieškot, štai beeidamu vieną užtiko.
Kurpius sako:
- Ot dabar mudviem ir užtenka, nes vieną aš turiu kišeniuj.
Tiktai katras mudu pirma spausiva - kibą tu, levai, pirma spausi?
Teip levas paėmė akmenuku. Kaip suspaudė - tiktai miltai pasida­
rė! Polam kurpius, paėmęs iš savo krepšiuko tirštojo pieno gru­
mulu su tapnojęs, kaip suspaudė - tiktai skystimas išsivertė, ir
gana! Levas žiūrėdamas mislija sau: „Tik jisai yra drūtesnis už
mane!" Kurpius sako:
- Ką dabar pradėsiva, kibą da eisiva rėktyn?
Levas:
- Galiva. Aš kaip suriksiu, tai visos šakos nubyrės.
- O kad aš suriksiu, - sako kurpius, - tai tavo akys iš kaktos
iššoks!
Teip levas kaip suriko - tiktai šakos pokšt pokšt ir krinta ant žemės,
o dar ir keli medžiai nulūžo. Ir pats kurpius ką tik nepuolė, ale tik
da jam teip Dievas davė, kad da neparvirto. Dabar jis sako:
- Levai, man tavęs gaila, nes kaip aš suriksiu, tai tavo akys
iššoks. Verčiau aš tau užrišiu akis, tai josios rasi da šiaip teip
išsilaikys.
- Na, ale tai kuo užriši? - klausia levas.
- Aš turiu kišeniuj skepetaitę, kibą su tąj reiks užrišt.
- Gerai, gerai bus, - sako levas, - kad tik yra su kuom, tai tai
ir užrišk su tąj skepetaite akis ir gali rėkt.
Kurpius, išsiėmęs iš kišeniaus savo skepetaitę, užrišo jam akis
ir pradėjo rėkt tokiu būdu: išsiėmė iš po skverno tą kalviškąjį
kūjį, kurį buvo pasėmęs eidamas j girią. Teip su tuom kūju kaip
rėžė į kaktą, kad levas suriko:
- Nerėk, susimildamas, nerėk, nes aš akių neteksiu.
O kaip antrą kartą rėžė, tai jau levas pradėjo prašytis:
- Susimylėk, mielas pricteli, nerėk daugiau, nes aš nedalai-
kysiu ir kaip tik galėdamas, ką man prisakysi, tai tavęs visados
paklausysiu.

38
 - Jeigu eisi su manim iš tos girios laukan be jokio priešinimo­
si, tai aš liausiu rėkęs, - sakė kurpius.
- Kur tik mane vesi, - sako levas, - ten aš ir eisiu, tik jei pa­
liausi rėkęs.
Tuom tarpu, kaip tas galinčius su levu girioje ėmėsi, buvo
pas poną puota. Tas kurpius su tuom levu be jokio pasipriešini­
mo ėjo laukan iš girios ir, kada jau buvo netoli dvaro, pamatę
ponai išbėgo į lauką pažiūrėt. Žiūri, kad levas eina drauge su kur­
pium ir nieko jam nedaro. Kur tik siunčia, ten jis ir eina - nė biskj
nesipriešina. Išvarė tas kurpius levą iš tos girios visai į kitą kara­
lystę, iš kur jis niekada nesugrįžo. Polam parėjo galinčius į dva­
rą pas poną, iš kurio girios buvo išvaręs levą; čionai rado atva­
žiavusį ant puotos ir tą poną, iš kurio girios buvo išvaręs levą*.
Ponai visi sako, kad jis yra labai išmintingas, dėlto jį reikią pa­
statyt ant geros vietos, negalį teip palikt be jokio apdovanojimo.
Tas ponas, iš kurio girios buvo išvaręs žmogžudžius, atidavė jam
vieną dvarą. O šitsai ponas, iš kurio girios išvarė levą, atidavė
jam savo dukterį ir dideliai da apdovanojo. Kurpius, paėmęs dva­
rą, o su tąj pana apsiženijęs, pastojo dideliu ponu."
(Užrašė Pataraitis Senapilės paviete 1900 m., pridavė inže-
nierius A. Maciejauckas. - Lietuviškos] pas(akos] įvair(ios). III,
n. 172.)
13. Vienas girtuoklis kurpius, arielkoje daugybę musių pri-
girdęs, užsirašęs ant popierėlės, prie kaktos prilipintos, kad jis
penkis tūkstančius „gyvų daiktų" nužudęs, nuėjo girion ir čion
savo tariamuoju vieku įbaugino žmogžudžius, kurie jį užmušt
norėjo. Iš čion jisai nuėjo in dvarą pas poną. „Ponas, pamalęs, kad
ant sykio tiek gali gyventojų nužudytie, sako:
- Tai eik, užlipk ant stiklinio kalno, ten rasi lcvq, o jei tu jį užmu­
ši, tai galėsi ženytis su mano dukteria.
Jis atsakė:
- Galiu.
Paskui, nuėjęs į kalvę, davė padaryt bylę. Paskui, parėjęs
namon, pasidarė vinių du krepšiu ir, vėl nuėjęs pas kalvį, davė
• „Lietuviškose pasakose įvairiose" vietoj „levą" - „tuos žmogžudžius":
žmogžudžiai iš miško buvo anksčiau išvaryti. - K. A.

39
 padaryt grąžtą. Paskui, paėmęs («i viską, nuėjo pas kalną. Nuė­
jęs pus kalną, pradėjo gręžt su grąžtu ir kalt vinis j skyles, o kad jau,
ant iemės stovėdams, negalėjo pasiekt, tai užsistojęs ant vintą kalė ir
teip užlipo ant pačio viršaus kalno. Jam užlipus, levas klausė jo:
- Ko tu čia, žmogeli, atėjai?
O jis atsakė, kad
- Noriu imtis su tavim.
Tas levas atsakė:
- Galiva.
Tas žmogus sako:
- Ale kas čia imtis - juk aš žinau, kad tave įveiksiu! Bevelyk
pažiūrėkiva, katras geriau jšvilpia.
Tas levas sako:
- Galiva.
Levas kai sušvilpė, tai visas kalnas sudrebėjo ir tas žmogus
parvirto.
- Ale kad aš švilpsiu, - sako žmogus, - tai jegu tu nukrisi
nog kalno... O kad nenukristum, tai reik akis užrišti.
Užrišęs akis levui kaip davė su b\jle / galvą, tai tas levas daugiau
nekėlė. Paskui tą levą nustūmė nog kalno ir pats nulipo. Parėjęs į dva­
rą, nuėjo pas poną, sako:
-Jau aš užmušiau."
(Pagal pasaką, nežinoma iš kurSuvalk[ų| gub., rinkinyje p. Pet­
ro Kriaučiūno Senapilėje.)

14. Viena motina turėjo labai stiprų sūnų, kuris galėjo daug
pakelti. Tas nešė kartą iš toli namon tris pūrus rugių. Nakčiai
užėjus, padėjo prie karčemos durių tuos rugius, o pats karčemo­
je atgulė. Kiaulės suėdė tuos rugius, o tame tarpe dvylika užmu­
šėjų užpuolė ant karčemelnyko, nuo kurių tas sūnus atgynė. Už
tą karčemelnykas davė jam tris pūrus aukso.
Paskiau sūnus sulygo būti pas vieną karalių dykai tris me­
tus, kad tik turėtų valią karalių po to laiko tris kartus užgauti.
Prie daugel kitų darbų reikėjo nuo velnio atgauti malūną ir jį
sutaisyti. Prie to malūno sutaisvmo reikėjo sienojo (ransto).
Sūnus nešė ranstą ant pečių prie arklio, kad jį nuvežtų, bet ar­
klio nerado. Du levu tuomi tarpu arklį suėdė, pakol anas ranstą

40
atnešė, ir, stovėdama prie kaulų, rėkė. Stiprusis sūnus pakinkė
tuodu levu, nuvežė prie malūno ranstą, sutaisė malūną, o paskui
nuvalė levus pas karalių užklaustų, ką su tais vežamais levais
įtarpių.
- Turėkis sau, - atsakė karalius.
Po trejų metų atėjo pas karalių, kad jj tris kartus užgauti teip,
kaip buvo sulygta. Karalius davėsi, bet nuo karto tas sūnus teip
smarkiai užkirto, kad jau daugiaus kirsti nebereikėjo... O sūnus,
žinoma, ant jo vietos karaliumi likęs, laimingai gyveno.
(Pagal Lerchio-PuŠkaiėio „Latvveeschu tautas teikas un pasa­
kas". VI, I. 397.)

15. Kad viens ponas, važiuodams keliu, su ratais nuklimpo,

surado tokį senį („vecajį tėvą") pas save už berną. Tas senis
ištraukė ratus ir tarnavo pas tą poną už valgį. Buvo labai dik-
tas. Suėsdavo vienu kartu duonos kepalą, silkių pusbačkę ir
putros uzboną. Visus arklius suėmęs, per vieną dieną aparė
visus dvaro laukus. Kad reikėjo akmenis skaldyti, tai jis sulau­
žė rankomis anų tūkstančius sieksnių. Dėl miško kirtimo rei­
kėjo jam kirvio, nuo trejų birkų geležies padaryto, su kuriuom
per dieną nukirto visas miško pušis. Vakare, miškinį levą pakin­
kęs in ratus, atvažiavo namon.
(Pagal „Latw|eeschu| taut[as| teik[as| un pasakas". VI, 1.413.)

16. Buvo viens stiprus sūnus, kurs pajiegė anžuolą iš šaknų

išrauti ir teip daug valgė, kad motina, nebegalėdama jį išmaitin­
ti, leido svietan. Sulygo jis pas poną tarnauti už vieną plauką.
Kadangi jis labai daug ėdė, tai ponas, norėdamas nuo jo nusi­
kratyti, siuntė jį malūnan, kad jį velniai nužudytų, jis malūną
nuo velnių atėmė. Kitą kartą anas buvo siunstas pas bendorių
kubilą taisytų, o pas tą bendorių buvo levas, kuris turėjo jį sudrasky­
ti. Tas sūnūs, suplėšęs tą levą in šmotus kaip ėruką, namon sugrįžęs,
ponui pasakė, kad jis bendorių sudraskęs. Nusigandęs ponas
siuntė jį pas karalių su laišku, kad jį su karumene nušautų. Sūnus
ir anuos nugalėjo. Pagrįžęs namon, nukirpo ponui sulygtą plau­
ką, per ką, jį nugalėjęs, pasiliko pats ponu.
(Pagal „Latvv(eeschu) taut|asj teikas un pasakas". V, 1. 413.)

41
 17. Svarbiausia iš visų sulig šiolaik surinktų pasakų, kuriose
apė levus kalbama, kaip tolinus matysime, yra toji K. Stiklo Pa-
beržupiuose, Naumiesčio paviete, nog J. Sipailos užrašytoji pa­
saka, kuri jau „Lietuviškose] pasakose" (II, sk. I, n. 46) atspau-
dinta tapo, apė tūlą Baltrų, kurs su senuko (Dievo) pagelba atli­
ko nemenkus veikalus, baisias raganas užmušdamas. Norėdamas
vėliaus grįžt namon, o nežinodamas kelio, jisai vėl susitinka to­
kį senuką, kurs, jam išpasakojus savo reikalą, sako:
- Negerai, vaikeli, su tavo namais. Namo pareit galėtum, jei
manęs klausytum.
Baltrus prižadėjo klausyt, o senis jam teip nupasakojo:
- Žiūrėk, vaike, šitas kelias eina tiesiog į tavo tėvynę. Ale tuo
keliu niekas negal pereit, nes ant jo yra devyni levai: kaip lik ką
pamato - ir suėda, o apsilenki ją nėr kur, iš šalią kalnai ir giria tokia
tanki, kad negali perlįst. Tai, vaikeli, jeigu tu juos pergalėsi, lai liksi
gyvas, o jeigu jie tave įveiks, tai tave suės.
Baltrų ant to žodžio net šiurpulys paėmė, ale senis pradėjo
ramyt:
- Nebijok, - sako, - aš tau duosiu rodą, kaip galėsi no jų atsi-
gyt. Kaip eisi šituom keliu, tai vis dairykis į šalis. Po kairei pusei
pamatysi tokį kupstą. Tą kupstą paspirk - po kupstu rasi geleži­
nius drabužius ir geležinę ragotinę, labai baisią ir aštrią. Tais drabu­
žiais apsirėdyk, tą ragotinę į ranką paimk ir eik. Kaip pasitiksi
levus, jeigu tu jų nepergalėsi, tai tau galas, o jeigu pergalėsi, tai
laimingai namo parkeliausi. O kaip prieisi kraštą girios, tuos dra­
bužius ir tą ragotinę padėk po velėna. Šitą arklį, kur dabar ve­
diesi, paleisk, o rasi tu jį girios krašte, o ant kelio, tai jis tau daug
klapatų darys. Tai jeigu tą visą padarysi, ką aš tau liepiau, tai
laimingai namo parkeliausi.
Baltrus seniui padėkavojo už rodą ir eina. Eina, dairosi į šalis
ir pamatė kupstą. Paspyrė tą kupstą, ir iškilo geležiniai drabu­
žiai ir geležinė ragotinė. Baltrus drabužius apsirėdė, ragotinę j ran­
kas pasėmė ir eina keliu per girią. Tik štai netikėtai atbėgo levas išsi­
žiojęs. Baltrus atstatė savo geležinę aštrią ragotinę ir perdūrė levui
nasrus. Vos Baltrus paspėjo ragotinę ištraukt - jau kits išsižiojęs at­
bėga. Jis ir tą perdūrė, teip igi paskuliniui. Ant galą galo jau pats

42
vyriausias devintas levas kaip kalnas atbėga išsižiojęs, putos drimba iš
nasrų, atbėgo net kriokdamas, kad net žemė dreba. Baltrus net nusi­
gando, ale savo geležinę ragotinę atstatė priešais. Levas visu smarku­
mu išsižiojęs puolė prie Baltraus, ale pasijuto, kad per pasturgalį dzida
(ragotinė) išlindo. Tada Baltrus džiaugėsi, kad išliko no smerties.
Nuėjęs į kraštą girios, rado savo arklį puikioje žolėje beėdantį, o
pats tuos geležinius drabužius nusirėdė, pakasė po velėna ir joja
į savo tėvo dvarą.

18. Buvo vienas karalius, jis turėjo vieną dukterį. Toj duktė sako:
- Jau parėjau in metus - jau turite žentą imtie.
O tėvas nenor. Tai tas karalius padarė skiepą, o tenai turėjo
levą. Katras norėjo tik žentu būt, tai turėjo ait pirma visko in skiepų
pernakvot, o kaip tik ineidavo in skiepų, tas levas sudraskydavo ir su-
ėsdavo, ir tokiu būdu gaut žento negalėjo.
Dagirdo viens muzikantasapė tokias baikas. Jis davė pas kalvį
nukali tokią kilpą, porą šrubų. Paėmęs insidėjo in krepšiuką, at­
ėjo an to karaliaus dvaro - o jau žaidžia, tai negali atsiklausyt.
Išgirdo karaliaus duktė, sako tėvui:
- Tėti, ar šits muzikantas negalėtu mūs žentu būt?
Karalius pašaukė tą muzikantą, sako:
- Ar tu galėtum mūs žentu būt?
- Šviesus karaliau, aš asmiu prastas žmogelis, muzikantas -
kaip aš jūs žentu galiu būt?..
- Tai nieko, ką tu prastas žmogus, galėsi būt, kad duktė teip
nor, tik vieną naktį turėsi ait in mano skiepą pernakvot.
Muzikantas sako:
- Galiu.
Vakare jį inleido in skiepą pas levą. Kaip tik uždarė, tai kaip
jis pradėjo žaist! Tas levas klausė, klausė, sako:
- Še man pažaist.
- Tavo da pirštai per stori.
- Tai ką aš galiu daryt, kad mano pirštai stori?
- Še aš tau pa plonysu.
- Te paplonyk.
- Še, kišk in šitą kilpą.
43
 Levas inkišo savo lopas in tą kilpą, muzikantas ėmęs prie
sienos drūčiai prišrubau. Kaip prišrubavo, tas levas jau laukė,
kad pirštus plonyti}, o tas muzikantas tol jį mušė, kol jam jau
nereikėjo prašyt nė žaist, nė jo draskyt. Pats atsigulęs an love­
lės miega.
An rytojaus karalius pasiuntė tarną pažiūrėt, kaip y r su tuom
muzikantu. Atėjęs klausė levo, kaip su tuom žmogum. Levas
sako:
- Tylėk, durniau, nepabudyk - pons miega.
Atėjęs pasakė karaliui, sako:
- Tylėk, pons miega.
Aina pats karalius pažiūrėt, kas ten per pons. Atėjęs pabarš­
kino in duris. Tas muzikantas išgirdo, kad atėjo karalius, - tuo-
jaus stojęs no lovos paleido levą no sienos ir atidarė duris. Inėjęs
in skiepą, pamatė, kad tas muzikantas gyvas. Jau daugiau netur
ką daryt, jau tur būt žentu. Tuojaus surengė veseilę ir apženijo.
(LietĮuviškos) pasakĮos] įvairįios]. III, n. 81.)

19. Kitą kartą buvęs toks sens karalius, turėjęs vieną dukterį.
Na, tai jis ėmęs užsiauginęs savo galvoj labai didele utėlę ir nu­
penėjęs, užmušęs ją ir iš jos skūros pasiūdinęs kailinius tai savo
dukteriai, įdėjęs juos į skrynę, užrakinęs ir išleidęs po visą svie­
tą žinias: kad kas tiktai įspės, iš kokii} kailnj dukteriai kailiniai
pasiūti, tai gaus jo dukterį ir visą karalystę, o kas neįspės, tai
tam iš nugaros du rėžiu išrėšiąs ir miežinių pelų prisūdysiąs.
Išgirdę tokią naujieną, pradėję pas tą karalių važiuot, jot ka­
ralių, kunigaikščių ir visokių ponų sūnūs. Ale nieks neįspėja, o
tas karalius visiems rėžęs ir rėžęs po du iš nugarų rėžiu ir mieži­
niais pelais kožnam prisūdęs.
Užsinorėjęs terp kitų ir toks kvailys laimės ieškot ir - atspė­
jęs. Ale karaliaus duktė sakanti:
- Aš geriau eisiu už savo lekojaus, nė kad už tokio apsileidė­
lio, šlamšto -geriau jį jmeskit į levų duobę, tai jo ir nebebus...
Kaip tik tarnai jį įmetę į tą levų duobę, tuoj miegs iš jo akių
strykt į levų akis - visi Ievai užmigę ir miegti, o šis po jų tarpą
vaikščiojąs.

44
 Dabar įau ji norinti tekėt už to lekojaus, ale kadangi ir tas
labai jai pasitryšinęs, ji sakanti:
-Geriau būčiau už ano išėjus, kur liepiau į levų duobę įmes­
ti, nė kad už šito bjaurybės. Eikit, žiūrėkit, gal da ans gyvs tebėr
levų duobėj...
Tuoj visi nubėgę, žiūriu - gyvs, visi levai miegą. Tuoj liepus jį
išimti, o įmesti tą savo lekojų. Tie levai alkani buvę - tą lekojų
griebę ir sudraskę. O šį kaip aptaisę karališkai, teip gražus pali­
kęs, patikęs karalaitei ir ją vedęs.
(Pagal pasaką nuo Barboros Baravykienės iš Trumpaičių, Slan-
čiaus rankraštis B. n. 9 pas J. Jablonskį.)

20. Vienas vaikinas buvo levo oloje (langiaus kaip per dešimtį metų,
ėsdamas lik žalių mėsų. Su laiku jam toks gyvenimas nusibodo,
per tat anas iš olos išėjo. Bet levas, sutikęs jį, išpėrė jį gerai, įgin-
damas olon atgal. Kad levas ėjo medžiotų, tai tą olą užversdavo
dideliu akmeniu, kad vaikinas nebegalėtų daugiaus laukan išei­
ti. Bet vaikinas greit nuvertė tą akmenį ir vėl išėjo iš olos. Levas
vėl jį išlupo, įginęs olon ir užvertė dar didesniu akmeniu olos
angą. Bet vaikinas ir tą akmenį nuvertė. Tada levas sutikęs norė­
jo vėl jį lupti, bet vaikinas įpykęs perplėšė levų per pusę ir nuėjo pas
mokintoją in dvarą. Mokintojas jį priėmė ir siuntinėjo in mokyk­
lą. Tas vaikinas vieną savaitę romiai gyveno, bet antrą savaitę
surinko kitų vaikinų kepures, pakėlė trobą, pakišo tas kepures
po trobos pamatu ir užvožė ana. Dagirdęs apie tą, mokintojas
liepė vaikams tą svetį paversti ant žemės ir apkulti, bet tas iš-
svaidęs tuos vaikus in visas puses ir patį mokintoją trenkė in
žemę, o paskui privertė jį eiti drauge kelionėn.
(Pagal „Latvvjeeschul taut(as) teikas tin pasakas". VI, I. 458.)

21. Iš pasakos „apė atsitikimus vienos karalaitės" („Lietuviš­

kos) pas(akos) įvairjiosj", IV, n. 161) dasižinome, jog viena labai
graži karaliaus duktė, motinai mirus, turėjo nog savo tėvo bėgtie,
nes jis tokios gražios, kaip ji, kitos pačios nerasdamas, norėjo ją
sau vestie. Laivui, ant kurio ji nog savo tėvo bėga, nog vėjo susimu­
šus, karalaitė mažam luolclyj kitoje žemėj ant kranto, pas karaliaus

45
 soilif išsigelbėjo. Kitos žemės karalius, jaunikiu būdamas, pamy­
lėjo ją ir, nors jo motina nenorėjo, vedė ją už pačią. Jam karėn
išėjus su kitu karalium, pagimdė ji du sūnų. O karaliaus motina,
apgavus pasiuntinį, kurs nešt žinią apė tai turėjo, perkeitė laiš­
ke, būk ji pagimdžius ne du sūnuku, bet du šuniuku. Teipogi ir
sūnaus atsakymą perdirbus, idant ją ant laužo sudegintų. Ta­
čiau nekaltai karalienei pasisekė nog mirties drauge su kūdikiais
išsisuk tie, ir ji, sėdus ant laivo, išvažiavo in kity žemę. Ant kranto
čion išlipus ir girion nuvėjus, ji, didžiai nuvargus būdama, atsi­
sėdo ir užmigo. Tuom tarpu atbėgo vilkas ir levas, pagriebė jos tuos
vaikelius ir nunešė. Ale, tolyn nunešę, tie žvėrys sumislijo no viens
kito atimtie vaiką: viens metė vaiką ir kits ant žemės ir ėmė
smaugtis. Teip žvėrims besipjaujant, pūstelnykas, kuris ten arti
urve gyveno, pamatęs atneštus vaikus, nubėgo prie jų, žvėris
pabaidęs, vaikus nusinešė ir urve užaugino.
(Pagal pasaką nuo V. šėperio iš Ožkabalių.)

22. Tūls dainius, iš nusiminimo, kad jį mergina, dėl kurios jis

tiek dainų sudėstė, tiek pridainavo, nenorėjo mylėtie, pasiryžo
sau galo ieškotie. Išėjo in girią: „Tegul, - sako, - mane kokia meš­
ka arba levas sudraskys, tai bus vis geriau, nė ką teip kankintis".
(Pagal „LietĮuviškosJ pasakos". II, sk. I, n. 20.)

VI

Jeigu aukščiau priduotosios pasakos turi, kaip vėliaus maty­

sim, dokumentišką svarbumą, kad parodytie, jog lietuvių pro­
seniai levus pažinotie turėjo, tai ir tuojaus sekančios, nors su ano­
mis susilygintie negali, ne viename įžvilgyje yra labai akyvos.

23. Vienas karaliaus sūnus, kurio tėvai gyveno viduryj girių ir

už vandeny, kad jie niekad svieto nematė, užaugęs ėjo su seseria
per girias svieto ieškotų. Pakelėj atrado žmogžudžių gyvatą ir,
juos nužudęs, čion apsigyveno. Ant rytojaus išėjo girion ant me­
džioklės, pagavo levy ir parsinešė namon. Davė pastatyt žvėrinčiy ir
inleido ty levy. Paskui sumedžiojo dar mešką, šerną, lapę ir zuikį.

46
Vėliaus, savo seserį pakorojęs už lai, kad ji, susitarus su vienu
atgaivintu žmogžudžiu, norėjo ji nužudintie, „pasiėmė savo visas
žvėris, susikabino su aukso lenciūgu " ir išėjo kelionėn.
(Ltskien u. Brugniann. Litauische Volkslieder und Marchen,
S. 161 1.1.)-

Panašių mg šitą pasaką, kurioje yra kalbama apė seserį - ki­

tose apė motiną - ir jos meilę su žmogžudžiais, milžinais, vel­
niais, yra dar kelios žinomos.

24. Taip viena sesuo, kuri pamylėjo žmogžudį, norėdama nu-

žudytie savo brolį, neva liga apsimetus, prašo jo, kad jeigu jis jai
galėtų „liutienės pieno parneši", tai jai būtų geriaus. Brolis, išėjęs
girion ant medžioklės, veik rado jaunikius bežindančitf liūlienę, kuri,
pamačius, kad nor ją šaut, davė jam pasimelžt pieno ir jam davė
mažą švilpuką, su kuriuomi, kaip ir su kitais nog kitų žvėrių
gautais švilpukais, jis vėliaus, reikalui atsitikus, pašvilpęs, susi­
šauki galėjo ne tik liūtą, bet ir kitas žvėris.
(Schleicher. (Handbuch der litauischen Sprache.) II, p. 163-171.)

25. Vienas karaliaus sūnus, išgelbėjęs savo motiną iš mūro, kur

ji uždaryta buvo, pabėgo su jąj nog savo tėvo. Priėjo didelę girią.
Ainant -sutemė. Jis. insilipęs m medį, pamatė kur toli žiburį. Ten
link atėję, rado žmogžudžių namus. Žmogžudžiams namon par­
ėjus, jis juos, užnuodytais blynais, kuriuos pasiėmęs turėjo, pa­
vaišinęs, nužudė. Likę tokiu būdu žmogžudžių namuose, gyve­
no jie drauge su jų gyva moma. „Ale jiem nobodu! Paėmęs muš­
kietą, nuėjo in girią ant medžioklės. Medžioja. Žitiri- atbėga levas, jis
to lew nusigando. Mieruoja jj šaut. Levas prašnekėjo, sako:
- Nešauk tu mane, aš tau būsu kada pagelbon, jei tau kada
reiktų pagelbos. Te tau šitą dūdelę, tu tik uždūduok, tai subėgs
visoki žvėrys ir sudraskys - tave atgins.
Ir padavė jam vario dūdelę.
Parėjo namon, jo motina klausia:
- N o ką, ar nieko nenušovei?
- Nieko.
47
 Kit<i dieną vėl jis išėjo in girią. Patiko mešką, norėjo šaut. Vėl
ta meška prašnekėjo, sako:
- Nešauk, karaliūnai, manęs - aš tau galiu būt pagelboj. Jei
tau reikti} ką atgaivint, tai tik šitąj dūdute padūduok - subėgs
visi žvėrys, tai tu pamelžk visų pieno, patepk negyvą - atgis. Te
tau šitą dūdutę.
Parėjo namon, pasakė savo motinai, kad su tąj dūdele teip
gali padaryt.
Ant rytojaus išėjo jis vėl in girią, o ta jo motina su tąj žmog­
žudžių motina pradėjo šnekėtis, kad būk tai sakė mano sūnus,
kad su šitąj dūdute uždūduot, tai subėgtų visoki žvėrys, tuos
žvėris imt melžt, o tuo pienu patept negyvą žmogų, tai atgyja.
Toj žmogžudžių moma tuojaus, nugriebus tą dūdutę, kaip už­
dūdavo - subėgo žvėrys. Ji tuos žvėris ėmė melžt, primelžė pie­
no, ėmus skiepe tuos savo sūnus teptie - tie visi atgijo!
Dabar jau laukia tie visi žmogžudžiai to karaliūno pareinant
iš girios. Pareina jis - jau jie jį užmuš. O jis sako jiems:
- Kad ir užmušitc, ale daleiskit man dar nors pasimelstie.
- Na, tai gali melstis.
- Aš norėčiau po grynu dangum.
- Na, tai aik laukan ir melskis.
O jau jį saugoja, kad nepabėgtų. Ale jis atsiminė, kad jis turi
tą dūdelę, kur gavo no levo. Jis ten besimelsdams uždūdavo -
tuojaus subėgo daugybių daugybė visokių žvėrių, jau jį apsto­
jo - tie jau prie jo priaitie negali! Tie žmogžudžiai ėmė tuos
žvėris kapot. Tie žvėrys kaip iniršo - sudraskė visą dvyliką tų
žmogžudžių! O jis, likęs apgintas no mirties, tuojaus išsitrau­
kęs savo karališką kardą iš makštų, nukirto tai bobai galvą, o
savo motiną nekirto - paliko tenai gyventie, o pats, atsiėmęs
aną dūdelę, išėjo. Ėjo ėjo, teip jau išėjo iš girios, užgirvj rado
jau kitą karalystę.
(Liet(uviškos) pasak(os). I, sk. XIII, n. 10.)

26. Viena našlė, kuri už žmogžudžio buvo ištekėjus, norėda­

ma savo sūnų nužudyt, neva apsirgus, siunčia jį girion, kad par­
neštų vaistams įvairių žvėrių pieno: nog lapės, vilkės, meškos ir

48
teves; jis girioje randa tuos žvėris ir gauna pieno. Vėliaus tie žvėrys
jį nog žmogžudžio išgelbėjo.
(Liet[uviškos| pasjakos) |vair[ios). III, n. 155; slg. ir n. 171.)

27. Vienas Žalnierius, kurio motina su žmogžudžiu susinėsi­

mus turėjo, buvo jos siunstas pamest vaistams vilkienės, meš-
kienės ir liūtienės pieno, kurio jis ir gavo ir dar po vieną trūbelę.
Kartą jį motina nusiuntė pamest vaistams obuolių iš žmogžu­
džių dvaro, kurs buvo apvestas viena geležine, kita - sidabrine,
trečia - auksine siena. Sugriovęs tais sienas ir prisiskynęs darže
obuolių, jis neiškentė neparagavęs, ir kaip tik jis obuolio atsi­
kando, tuo jį apėmė miegas. Pavojų prijausdamas ir žinodamas,
kad jam žvėrys prižadėjo pribūt pagelbon, jisai kaip tik paspėjo
užtrūbyti, tuoj ir užmigo, o vilkų, meškų ir liūtų pridurmai bai­
sybė subėgo ir aplink jį sustojo. Žmogžudžiai, išgirdę ant dvaro
triukšmą, siuntė vienijplieniniais drabužiais apsirengusį pažiūrėtų,
šils kaip tik pasirodė, tuo vilkai sušoko ir sudraskė. Antrąjį, kurs
sidabro drabužiais apsirėdęs buvo, vilkai sudraskyt negalėjo. Jį su­
draskė sušokusios meškos. Antrojo grįžtant nesulaukdami,
žmogžudžiai siuntė trečią, auksiniais drabužiais apsirėdžiusį. Ši­
tą meškos inimt negalėjo. Jį levai, kaip sušoko, tuoj sudraskė.
Tuo tarpu pabudo Žalnierius. Jis atidavė žvėrims jų trūbelcs ir,
pasėmęs obuolius, grįžo namon, padėkavojęs už pagelbą.
(Pagal vieną pasaką, nežinoma kur užrašytą, iš P. Kriaučiūno
rinkinio Senapilėje.)

28. Vienas sūnus, atitarnavęs karumenėje dvidešimt penkis

metus, sugrįžęs namon, rado tėvą mirusį, o motiną gyvenant su
žmogžudžiais, kurie veik pasiryžo jį nužudyt. Jie pamokino, kad
motina apsimestų liga ir siunstų jį vaistų parnešt vilkės, meškės,
teves pieno. Sūnus, su muškieta girion išėjęs ant medžioklės, su­
tinka tais žvėris, nor nušaut - tos jam duoda pieno ir po trūbelę,
ant kurių užtrūbijus, jos prižada ateit jam patamautie. Motina,
jau neva nog to pieno pasveikus, siunčia jį žmogžudžių dvaran
obuolių parneštų. O tas dvaras buvo apsuptas trimis sienomis: gele­
žine, sidabrine ir auksine. Su kumščia dvaro vartus išgriovęs, jis
dvaran inėjęs ir sode obuolių pasiskynė. Pamatęs išlaužtus var­

49
tus, žmogžudžių viens, geležio apsirengęs, išėjo pažiūrėt. Žmo­
gus, jį pamatęs, tuojaus užtrūbijo, ir atbėgo vilkai, meškos ir le­
vai ir apstojo jį. Žmogžudžiui prisiartinant, jį tuoj vilkai sudras­
kė. Kitą ateinant - meškos, trečią - levai. Tuom tarpu tas žmo­
gus iš išgąsties gulėjo apmiręs. Kovai pasibaigus, levas jį paglostė,
ir šils atgijo. Tada jis atidavė vilkams, meškoms ir levams trobe­
les, keliavo namon ir parnešė motinai reikalautų obuolių.
(Pagal vieną pasaką, nežinoma, iš kur paeinančią, P Kriaučiū­
no rinkinyje.)

29. Vienam ūkininkui ilgus metus iš karumenės nesugnž-

tant, jo paaugęs sūnus išsivadino savo motiną tėvo ieškotų. Par­
sidavę namus, ginklų ir kitų daiktų prisipirkę, išjojo abudu,
kur akys veda. Bejojant per girią, sūnus rado tokį dirželį, ku-
riuom apsijuosęs, jis pajuto didelį vieką. Teip toli girioj vienoje
vietoj apsistojus, motina liko silsėtis, o sūnus nuėjo tolyn ant
medžioklės ir ant didelio kaip skūnė akmens rado sėdint milži­
ną. Milžinas iš pradžios supykęs norėjo |į užmušt, ale persiliu­
dijęs, kad žmogus už jį pajiegesnis, pasidavė jam, prisižadėda­
mas vergauti. Teip dabar milžinas, prie namų betarnaudamas,
su laiku, sūnui nežinant, ėmė ir prijunko prie tos jo motinos,
kuri, milžiną pamylėjus, užsimanė nužudyt savo sūnų. Liga
apsimetusi, ji, milžinui patariant, kartą išsiuntė sūnų girion,
kad parneštų levės pieno.
- Ten girioje, - sakė milžinas žmonai, - yra levų urvą. Kaip jis
nueis to pieno, tai jį levai sudraskys.
Sūnus, labai savo motiną mylintis, jos paklausė ir, pūčką pa­
ėmęs, išėjo ieškot tos levų urvos in tą kraštą, kur milžins buvo
parodęs. Paėjęs gerą galą, rado jis tą urvą ir pamatė levienę, vaikif
bežindančią. Jis norėjo jau šaut, ale levienė sako:
- Nešauk manęs - mes tau būsim pagelbon.
Ir tuoj reikalaujant davė jam pasimelžt kiek reikiant pieno ir
dar atidavė levuką.
Motina su milžinu, matydamu, kad tokiu būdu jam gyvas­
ties atimti nepasisekė, siunčia jį užkeiktan malūnan parnešt ko­
šei miltų. Sūnus, pasiėmęs levą, išėjo. Kaip tik jis malūno vidun

50
intėjo, durys užsidarė - negal išeit. Kaip tik jis ant levų sušuko,
tie šoko, ėmė plėšt, stumt, išvertė duris ir jį išliuosavo.
Dabar siunčia jj dar m milžinų dvarą iš jų sodo obuolių vais­
tams parneštų - o tame dvare buvę du drūtu milžinu tėvu su
dešimčių sūnų. Pasiėmęs tuos savo levus, jis, atradęs tą milžinų
sodą, skina sau obuolius ir, susivaidijęs su atėjusiais milžinų vai­
kais, visus juos išmušė, o jų labai stiprius tėvus įveikė ir nužudė
su Ievų pagelba. Šitame dabar milžinų dvare jis atrado daug auk­
so, sidabro ir visokių gėrybių, o kclnorėje - daugybę negyvų žmo­
nių. kuriuos jie buvo, kaip žmogžudžiai, nugalabiję. Prie šitų
lavonų rado jis dar vieną gyvą mergą, kaip kokią bruktuvę kam­
pe besi iūksiančią, iš bado sudžiūvusią, turinčią tik mažą bonku-
tę su žolėmis, kurių pavuostydama, galėjo apsieit ir be valgio.
Jau ji buvo išvuosčiusi pusę bonkutės, o dar pusę metų būtų ga­
lėjusi likt gyva. Pats milžino dvare gerai pavalgęs ir tą mergą
pavalgindinęs ir gražiai aprengęs, iSijo jis drauge su iųj ant laivų,
kurie ant marių buvo per langų matomi. Tuos laivus rodydama, toj
merga pasisakė esanti karalius duktė, o tie laivai tai vis esą iš jos
tėvo karalystės. Pasodinęs dabar karalaitę, kuri norėjo imt ir jj
drauge, ant laivo ir atsisveikinęs, jisai sugrįžo pas savo motiną
ir parsigabeno ją in tų milžinų dvarą. Ale ir čion ji nerimsta.
Milžino gundoma, ji nog sūnaus sužinojo, iš kur jis tur tiek vie­
ko, naktyje pavogė jam tą dirželį ir padavė jį savo prielaidiniui.
tokiu būdu sūnaus gyvastį milžinui pavesdama. Milžinas dabar
jj pastvėręs norėjo išnešęs marėje paskandyt, bet, prašomas gyvų pa­
leisite. tik išsukinęs kojas, rankas ant marių kranto pametė. Tuo tarpu
matrosai iš atplaukusio laivo, čion išlipę, rado jį gulint, paėmę ant lai­
vo ir parvežė in to pat karaliaus miestų, in karaliaus kuknę pristatė,
kur jį karaliaus duktė kaip savo išgelbėtoją pažino ir paskui už
jo ištekėjo.
(Pagal Petro Markūzos pasaką n. VI, d. 1 vasario 1890 m. En-
drikiuose, Naumiesčio pav., užrašytą. Rankraštis pas J. Jablonskį.)

30. Labai tolimoj šalyj, „ui kalnų, girių ir upių ant pats marių
kranto" gyveno vienas senukas ir turėjo sūnų ir dukterį. Būda­
mas labai turtingas - pinigų ir suskaity t negalėjo, - jis savo sūnaus

51
 prie darbo nevertė, ir tas dykaudamas visai in pasileidėlį pavirto.
Norėdamas tėvo turtus greičiau suvartot, jis pasiryžo senį už-
muštie, nors jojo sesuo Alena priešinosi. Tėvo turtus paveldėjęs,
jis ėmė lėbaut, gert vyną, o dar likimo už tėvo nužudymą perse­
kiojamas, jis veik viską praleido ir ubagu tapo. Mėta votis norė-
damu, jiedu su seseria, geležiniais lankais apsijuosę, išėjo in kal­
inis. kurie vakarų šalyj gulėjo, ir ten, tolei žemę kasinėdami, žole­
lėmis maitindamiesi, naktį ir dieną dirbo, iki tie lankai sudilo.
Tolyn iš tų kalnų aiilainu, jiedu atėjo in lokį požemį ir čion rado pui­
kius velnio rūmus: sienos buvo gražiausio muminio. langai zerkoli-
niai, grindys žibančios, kaip ledas slidžios, kėdės ir stalai varvėjo nog
aukso ir sidabro. Rado ten ir vyno gertie. Puikiuose velnio namuose
begyvenant, Alenėlė ėmė ir insimylėjo in tą velnią. Norėdamas
dabar velnias jos brolį Petrą nuž.udytie, prikalba, kad ji, in ligą
insimetus, siunstų jį in laumių sodą pamest nog aukso obelies
obuolį. Petras, atradęs laumių sodą su aukso obele, po kuriąj
būdoje gulėjo leve su trimis levukais, iš užpakalio užėjęs, galu kar­
do, kurį velnio rūmuose buvo radęs, nukirto vieną obuolį. Obuo­
lys krisdamas nupuolė ant būdos ir pabudino levę. |i su didžiu
riksmu šoko iš būdos, užžvelgus Petrą, metėsi ant jo. Ale, pama­
čius jo ginklą, susilaikė, sugrįžus paėmė nog žemės obuolį ir pa­
davė jam, sakydama:
-Tik tu nedaryk man nieko, aš tau duosiu savo vaiką - jis tau
bus labai reikalingas.
Gavęs levų, grįžta jis namon. Sesuo, obuolį suvalgius, neva
biskį pasveiksta, bet po dienos kitos, velnio gundoma, vėl bro­
lį siunčia m labai tolimus vakarus, in tokius kalnus, kad ten viena
diena žemę suartų, užsėtų kviečius, juos nunokinęs nukirstų,
iškultų, sumaltų grūdus ir iškepęs ragaišiaus bandutę parneš­
tų jai valgyt, tai visai pasitaisysianti. Nuėjus in tuos kalnus, net
jam plaukai aut galvos alsistojo, nes tų kalnų aukštis buvo ne savas,
urvai be dugno, baisios pakriaušės... Atlikęs tačiau tą sunkų dar­
bą, aina jis namon. Beainant atūžė baisi viesulą, akmenis kaip
didžiausias trobas in padanges nešdama, besidaužydama ir be-
staugdama po kalnus, nugriovus pusę kalno ant Petro užvertė.
Stebuklingiejie šunes, kuriuos jis drauge vadžiojosi, ir tasai levas

52
iškasė jj iš po žemės, ir jis vėl savo seseriai sugrįždamas tą ban­
dutę parnešė. Dabar užmušęs tą velnią, su kuriuomi jo sesuo
gyveno, ir gerai pakorojęs - aprišęs ją lenciūgu ir prie sienos
prikalęs, pastate du kubilu, idant ]i vieną perlu priverktų, kitą
prispjaudytų murmulo, - iškeliavo tolyn ir. atkeliavęs pas tokį
karalių, su pagelba tų šunų ir to levo išgelbėjo karaliaus dukte­
rį nog smako.
(Pagal užrašytą I Katiliaus iš Tarpučių pas Senapilę 1883 m.
pasaką. Rankraštis pas P. Kriaučiūną.)

Tose pačiose pasakose, kuriose, kaip matėme, žvėrys, kaipo

tikri labdariai, šelpia žmogų, nelaimėn patekusį, tankiai randa­
me minėta ir kovas su smakais, kuriuos jos išnaikintie padeda.

31. Taip vienoje pasakoje trys broliai su seseria išėjo kartą ant
medžioklės ir sutikę vilką norėjo šaut, bet tas atsiprašęs davė
jiems visiems trims po vaiką. Tokiu pat būdu jie gavo po vaiką ir
nog šerno, lapės, levo, zuikio ir meškos. Kartą, žmogžudžiams
norint nugalabini vieną brolių, šis ant dūdutės, gautos nog žvė­
rių, uždūdavo, Žvėris šaukdamas. Tai girdėdama pribėgo lapė
prie vilko, kirto jam su vuodega per akis, o vilkas tingėjo keltis.
Tai lapė nubėgo pas levą, kurs. labai drūtas būdamas, visas greit
žvėreles subudino. Levas kaip tik šoko, ėmė duris išmušė, ir at­
bėgo žvėrys ant dvaro. Lapė tuo siūlus, kuriais brolio pirštai už­
pakalyje surišti buvo, nukando ir )į tokiu būdu išgelbėjo. Ištrū­
kęs iš žmogžudžių rankų, tas žmogus su savo žvėrelėmis nuvė-
jo m kitą karalystę ir ten karaliaus dukterį išgelbėjo nog
devyngalvio smako. Atėjęs su savo žvėrimis pas karalaitę, stojo
ties mariomis ir pamatė su devyniom galvom iš vandens smaką
iškylant. Tai matydami žvėrys pradėjo iš pradžios smaką bau­
gint: lapė, pavilgius vuodegą, liejo vandeniu in akis; meška, pa­
ėmus su savo kanopa, metė jam ant akių; levas teipogi liejo van­
denį ant smako. Devyngalviui iš vandens iššokus, žmogus jį kir­
to kirto su kardu. Paskui meška traukė jį, o levas tuoj jį perplėšė,
ir visi žvėrys jį išsidalino.
(Leskien u. Brugmann. p. 260-266.)
53
 32. Vienas žmogus savo pavargusio brolio sūnus už tai, kad
jie iškeptos auksinės paukštės po šmotelį mėsos suvalgė, int gi­
rią išvežęs, paklaidinęs ir juos ten palikęs. Radęs juos tankumy­
nuose tos girios sargas, užauginęs pas save, išmokinęs gerai šau­
dyt ir, davęs po šautuvą, paleidęs juos int svietą. Beaidami per
girią, sutikę jie zuikę bėgant. Norėję užšaut, bet ta atsiprašius ir
davus jiems po zuikutį. Toliau sutikę lapę, vilkę, mešką, Icvę ir
nuo visų gavę po vaiką.
Persiskyrę nuvėję broliai toliau. Vienas, savo žvėrių lydimas,
nuvėjęs in karaliaus miestą, o sužinojęs, kad to karaliaus duktė
būsianti ant rytojaus smako praryta, nuvėjęs už miesto ant to
kalno paskirton smakui vieton, ir jam kovoje su septyngalviu
smaku pasisekę jam visas galvas nukapoti. Kadangi pirm to sma­
kas, iš nasrų ugnį leisdamas, buvo ant kalno žoles uždegęs, tai
žvėrys, matydamos, kad jų ponui no ugnies galėtų būt blogai,
visi šoko, su kojom užmindžiojo ugnį, o paskui negyvo smako
kūną sudraskė. Su išgelbėtąja karalaite pasišnekėjęs, tas vaiki­
nas, labai nuvargęs būdamas, atsigulė atsilsėt, o levui pasakė:
- Tu, stipriausias apgynėjas, žiūrėk, kad mums miegantiems
kas blogo neatsitiktų: stovėk prie sargybos.
Atsigulė ir užmigo sunkiai. Levas atsigulęs sako meškai:
- Tu saugok, aš ir migsu.
Meška sako vilkui:
- Tu saugok, aš ir migsu, o jei kas bus blogo, tai mane pabu­
dink.
Vilkas sako lapei, o lapė - zuikiui: viens kitam liepė saugot -
ir visi sumigo.
Karaliaus vežėjas, patėmijęs, kad ant kalno viskas aptyko, at­
ėjęs ir radęs visus miegančius, nukirto kardu medinčiui galvą, o
tą paną, miegančią paėmęs, nunešė no kalno, kol anoj pabudo iš
kieto miego. Pabudusią privertė prisiekt, kad jis ją išgelbėjęs ir
kad ji už jo tekėsianti.
Tuo tarpu po ilgo miego pabudo jau ir žvėrys. Zuikis, kaipo
bailiausias, pirmiau pabudo. Pabudęs pabudino lapę, lapė - vil­
ką, vilkas - mešką, meška - levą. O kada levas pamatė, kad jau
jų ponas negyvas, balsiai suriko an meškos:
- Dėl ko mane nepabudinai?!

54
 Meška perdavė atgal toliau, o ant galo visa beda krito ant
zuikio. Žvėrys tuoj norėjo zuikį užmušt, o zuikis sako:
- Neužmuškit manęs. Aš žinau už šimto mylių vieną kalną,
ten yra tokių šaknelių. Kad tik indėt ponui int burną, tai jis tuoj
sugis ir atgis.
Sako levas:
- Tai tu bėk ir žiūrėk, kad in dvidešimt keturias valandas par-
neštum, o kad pasivelysi, tai aš tave sudraskysu.
Zuikis in tais valandas parnešė tų šaknelių. Tuoj levas pridė­
jo galvą prie pečių, ale in kitą pusę burna, tuo indėjo jam in bur­
ną tų šaknelių - tuoj sugijo ir atgijo. Ale žiūri, kad jau pas jį ka­
ralaitės nėra.
- Na, - sako, - kol aš miegojau, tai ji mane pametė...
Tada levas jam visą atsitikimą papasakojo. Ale jis apsižiūrė,
kad jo burna in kitą pusę. Sako:
- Kaip dabar bus? Aš jau būsu kitoks sutvėrimas, kaip kiti.
Levas sako:
- Aš kad teip negerai padariau, tai aš galiu pataisyt savo klai­
dą. Aš mislijau, kad in tą pusę da bus gražiau, o jei teip netinka,
tai aš tuoj pataisysu.
Tuoj nusuko tą galvą, apsukęs kita puse indėjo in burną tų
šaknelių - tuoj sugijo ir atgijo vėl jų ponas.
Dabar, kad uždirbtic sau duoną, išmokino žvėris šoki, lai jis, būda­
vo, šokina ir turi maisto, ir jam ne teip nuobodu leislie dienas. Be-
aidamas aplink, atėjo vėl in tą karaliaus miestą - rado jau tos
karalaitės vestuves su tuom vežėju. Nuėjęs pas karaliaus namus,
paliepė žvėrim šokt. Ką pamačiusi karalaitė liepė jį pašaukt su
žvėrimis in vidų, pažino jį ir už jo ištekėjo, o apgaviką vežėją
sudraskė terp keturių bulių.
Praėjus kokiam ten laikui, jis išjojo in girią medžiot. Sutiko
alnę - o teip buvo pasivertusi ragana - ėmė ją vytis ir nusivijo in
tokius tankumynus, kad jau atgal grįžtie negalėjo. Čion toj raga­
na jį ir visas jo žvėris in akmenis pavertė. Ir tik jo kitam broliui
vėliaus pasisekė sugriebtie tą raganą ir juos visus išgelbėtie, o
ragana - žvėrių sudraskyta.
(Pagal Bendoraičio pasaką, V. Basanavičiaus Ožkabaliuose už­
rašytą.)

55
 33. Vienas karalius sulaukė du sūnų, kuriuodu jei tik pri­
siartindavę prie svetimų vaikų, tai tie ir numirdavę. Tėvas, dasi-
žinojęs apė tai, pagailestavęs, kad jam Dievs nedavė gerų vaikų,
ėmęs juos ir išvarė svietan. Išjojo. Vienas jų. Jonas karalaitis, be­
jodamas ir apsinakvojo girioje pas tokią bobą.
Ant rytojaus išėjo ant medžioklės. Pasitiko zuikį. Norėjo šaut.
ale tas atsiprašė ir davė jam zuikutį, kurį jis in soda, mūru aptver­
tą, įleido. Ant rytojaus ir kitomis dienomis jis tokiu pat būdu ga­
vo vilkutį, meškųtį ir levuką, kurie gražiai tame darže augo.
Teip ten pas senutę begyvendams, jis dasižinojo, kad vienas
ridenus užmušęs vieną smako vaiką, už tai smakas perpykęs
karaliui įsakęs: jei neduos savo vyriausios duktės, tai būsianti
visa karalystė išpjauta. Tai girdėdamas karalaitis pasiryžo tą mer­
gą išgelbėtie ir, tuojaus sėdęs ant savo greitojo žirgo, kaip žaibas
ant dangaus atsidūrė už šimtų mylių pamarėje, kur smako sūnus
trigalvis turėjo praryt tą mergą, ir trimi kirtimis nukirto smakui
galvas. Kitą kartą nukirto antramjam smako sūnui penkias gal­
vas ir išgelbėjo karalaitę. O trečiu kartu senąjį smaką su dvylika
galvų užmušant, pagelbėjo jam ir tos jo užaugintosios žvėrys,
kurias jis, karėn išsirengdamas, buvo namie pas tą senutę pali­
kęs. Bobutė būtent pamačius, kad žvėrys baisiai graužt geleži­
nes duris pradėjo. Kaip tik atidarė, jos visos išbėgo kaip vėjas. O
levas pradėjo vuostyt ir sakė:
- Mūs ponas yra nelaimėj - bėkim jam padėt.
Žvėrims atbėgus, karalaitis, drąsesnis tapęs, tuojaus nukir­
to smakui dvi galvi, o žvėrys vis nedaleido, kad galvos vėl pri­
augtų - prigytų. Nukirtęs visas galvas - labai sunkų darbą at­
likęs, karalaitis leido žvėris girioj pabėgiot, o pats atsigulė pa-
silsėtie.
Tuom tarpu karaliaus tarnas, atėjęs kovos vieton pažiūrėt, ra­
do smaką užmuštą. Jis nukirto karaliūnui galvą, o mergai įngra-
sino, kad sakytų, jis ją išgelbėjęs.
Žvėrys girioje vėl pajuto, kad kokia nelaimė atsitiko jų po­
nui. Levas sako:
- Bėkim kuo greičiausiai!
Atbėgo, rado jį negyvą. Levas atsitūpęs pratarė:

56
 - Iu, zuiki, bėgiodamas po moterų daržus, turi žinot kokią
žolę, kur gali atgydyt ir gyvu stotis...
- Aš nežinau, laputė kibą - įi labai išmintinga: ji kaip kada
piemenims iš rankų atima žąsį.
- Ir aš nežinau, - atsakė lapė, - kibą kūmas vilkas: jis išneša
avį iš tvarto - jis išmintingesnis.
Vilkas jau neturėjo ką atsakyt ir nuėjęs papjovė kumelį, vi­
dur įlindęs, sugavo atlėkusius varnukus ir nog varno gavo at­
nešta gyvojo ir gydančio vandens, su kuriuomi nukąstą varnu-
ko galvą prigydė. Dabar davė vilkas savo akis iŠkapot ir, in jų
vietas insistatęs bonkutes su tuomi vandeniu, namon ėjo, bet
nematydamas ėmė po visas šalis klaidžiotie. Levas, nesulauk­
damas jį sugrįžtant, nusiuntė zuikį. Šitas, padavęs insikąst vil­
kui vuodcgą, pradėjo jį vest, ale vilkas, zuikučiui šokant per
kelmelį, ėmė jam iš netyčių ir nukando vuodegaitę. Levas at­
siuntė lapę su didele kaip šluota vuodega - šita jau ir parvedė
vilką. Tuoj levas patepė vilkui akis su vienu, kitu vandeniu - ir
atgijo akys. Paskui patepė savo ponui - galva prigijo, patepė
kitu - atgijo.
O tuom tarpu tas karaliaus tarnas nori vest karalaitę. Apstatė
visą miestą sargyba, kad niekas neineitų, iki neapsives. Dabar
zuikutis su vilku pagelbėjo savo ponui susirašyt su karaliaus duk­
teria, nunešdami jai jojo gromatas, teip kad jis galėjo ją vestie, o
tą tarną paskui nužudyt davė.
(Pagal Myk. Akelaičio apė 1860 m. užrašytą pasaką. Ran-
krašt(is) 1, n. 4 pas J. Jablonskį.)

34. Kartą buvę tėvai labai bagoti, turtų gala nežinoję. Turėję
du sūnų: Pranciškų ir Antaną. Tiedu sūnų saką sava tėvams:
- Ką mes čia dirbsiva pas jus - nė jokių mandrybių nežinome.
Išėję tuojaus miškan. Pasitikę vilką. Norėję jį nušaut, ale, jam
prašant ir duodant vaiką, nešovę. Tolyn beeidamu sutikę meš­
ką - ir ta, davusi jam vaiką, atsiprašius. O tame miške visokių
žvėrių buvę: „levų ir tokių, kur baisiausi aut lenciūgų laikomi" - ir
visi, kaip ir lapė ir zuikis, jiems davę po vaiką. Broliams dabar
einant, ir visos žvėrys sekę.

57
 rolyn beeidami!, jie priėję du keliu, kur atsisveikindamu viens
po vienu, kits po kitu medžiu pakasę po butelį vyno. Jei kada jie
čion sugrįšią, jei rasią katro vyną susidrumstusį, tai tas nebūsiąs
gyvas. Atsisveikinę ir parsiskyrę, jie nuėję tolyn.
Viens jų radęs pakelėje toki devyngalvį smaką, paplovų ku­
bile išrietėjusį ir marėn įlindusį. Pranciškus šitą smaką, iš mariu
išlindusį, savo žvėris pašaukęs užlaidęs, ir tie puolę ant jo ir su­
draskę. Tolyn beeinant, jis su savo žvėrimis tūlos raganos į ak­
menis paverstas tapęs. Iš Šitos nelaimės jį vėliaus kits brolis iš­
vadavęs.
(Pagal pasakos nuo Pr. Patkūno iš Buivydžių. Slančiaus ran­
kraštis C, n. 15.)

Panašių pasakų, kuriose levas ir žvėrys apgina žmogų nog

žmogžudžių, padeda smakus nužudytie, yra pas mus ne viena.

35. Teip vienas brolis su seseria, kuriudu dar mažu tėvai bu­
vo žmogžudžiams, toje girioje gyvenantiems, pažadėję, užau­
gusiu, nenorėdami! tiems žmogžudžiams patektie, apleido savo
tėvų namus ir iškeliavo, kur juos akys ves ir kojos neš. Pakelėje,
girioje paklydę, užėjo jiedu žmogžudžių namelin, kur atrado ant
sienos kabant muškietą ir kardą, kuriems tik pasakius: „šauk,
kirsk", pats šovė ir kirto. Žmogžudžiams namon parėjus, tas kar­
das visus juos iškirto, tik vienam gerai nenukirto, ir jo galva ka­
bojo. Ant rytojaus broliui išėjus girion medžiot, sesuo užėjo skie­
pe dar pusgyvį tą žmogžudį ir, jam prašant, patepus jį gydančiu
ir gyvuoju vandeniu, išgydė jį ir, jį paskui pamylėjus, pasiryžo
ir savo brolį nužudytie.
Tuom tarpu brolis, girioje inedžioiiains, patiko levą bėgant ir no­
rėjo jį šaut, o tas Ievas prakalbėjo:
- Tu mane nešauk, aš, kaipo žvėrių karalius, būsu su žvėrim
tau pagelboj.
Nusivedė jį tas Ievas pas tokį medį ir liepė pasidaryt iš jo
tokią dūdutę, ant kurios uždūdavus, jis su visoms žvėrimis at­
bėgsiąs pagelbon. Namon parėjus ir žmogžudžiui norint jau jį
nužudytie, brolis uždūdavo - atbėgo Ievas drauge su kitomis

58
žvėrimis ir tą žmogžudį in šmotus sudraskė. Palikęs savo seserį
už nusidėjimą prie sienos prikaltą, išėjo jis tolyn in svietą. Beai-
damas užėjo jis tokin karaliaus miestan, kur tuomet, smakui jau
visas tos žemės mergas suėdus, rengta vienturtę karaliaus duk­
terį išvežtie. Kardu nukapojo smakui galvas ir paną išgelbėjo.
Bet, kalbinamas drauge su jąj važuot, atsako pailsęs esąs ir atsi­
gulęs užmiega, ką patėmijęs vežėjas nukerta jam galvą, nori tą
paną laimėt ir vestie. Tuom tarpu žvėrys pabudusios pamatė jų
valdoną negyvą esant, todėlei meška siunčia zuikutį, kaipo iš
visų graičiausį, kad jis parneštų gydančio ir gyvojo vandens, ir
atgydo tą žmogų, kurs, pas karalių atėjęs, jo dukterį laimėjo, o tą
vežėją ant laužo sudegino.
(LietĮuviškos] pasjakos) įvair(ios|. IV, n. 148.)

36. Iš kitos, nog K. Matulaičio iš Gražiškių (VilkavĮiškioĮ pav.)

užrašytos, pasakos dasižinome apė vieną karaliūną, drauge su
jojo seseria už nepaklusnumą iš namų išvarytą. Išeidamu juodu
pasiėmę muškietą ir kardą ir nukeliavo savo keliais. Pakelėje pri­
ėjo jiedu tokią girią, kur sutemus pamatė žiburį ir, ant to žiburio
beaidamu, atrado žmogžudžių gyvenimą. Čion, karaliūnui ke­
lis žmogžudžius iškapojus, jojo seseriai teip lygiai nusidavė su
vienu išgydytu žmogžudžiu, kurį ji pamylėjo, kaip ir aukščiau
paduotoje pasakoje. Žmogžudžiui norint nužudyt jos brolį, le­
vas su kitoms žvėrimis uždūdavus atbėgo pas jį, zuikutis šilkų
siūlus, kuriais karaliūno pirštai surišti buvo, dantimis nukando,
o kitos žvėrys žmogžudį sudraskė. Nuėjęs potam in kitą kara­
lystę, kur karaliaus duktė turėjo būt smakui atiduota, karaliūnas
su savo žvėrimi apsiėmė ją atvaduotie. Kaip tik smakas iš marių
išlindo, tuo vilkas užstaugė, meška užbaubė, levas suriko, pa­
matę tokj gyvulį, šoko prie jo visi ir in šmotus sudraskė. Potam
sėdo pana ir tas karaliūnas ir visos žvėrys in karietą ir parvažia­
vo in dvarą.
(Liet|uviškos| pasĮakos] įvair[iosj. IV, n. 149.)

37. J. Koncevičiaus apė Šeduvą užrašytoje pasakoje vienas un-

draunyks (keleivis) su trimis savo šuniukais - sidabro, aukso,

59
dieminto- vaikščiodamas po svietą, nuvėjo terp kitų in vieną
karalystę, kur buvo karalaitė, smakui praryt ataduota. Jis su sa­
vo tais stebuklingais šuniukais apsiėmė ją išgelbėt ir, nuvėjęs
ant vietos, kur toj karalaitė laukė smakų išeinant, rado ten levą,
mešką, vilką, lapę ir kiškį. Keleivis, užpuolęs ant smakų su savo
šuniukais ir žvėrimis, nukirto smakams visas galvas ir paną iš­
gelbėjo. Tokį sunkų darbą atlikus, visi jie, atsilsėt norėdami, už­
migo, palikdami zuikį ant sargybos, bet ir šitam kur duobelėje
užmigus, kažin koks jaunikaitis nukirto undraunykui galvą ir
privertė karalaitę sakyt, jis ją išgelbėjęs. Karalius, linksmas, kad
duktė išgelbėta, liepė veseliją taisyt.
O tuom tarpu levas pabudęs pamatė savo poną be galvos gu­
lint. Prikėlęs visas žvėris, levas siunčia lapę in dvarą sužinot, kas
ten darosi, o vilkui insakė papjaut arklį ir, jin inlindus, sugaut
atlėkusį mėsos lest kokį juodvarnį, idant tas parneštų gyvojo ir
gydančio vandens. Pasisekus žvėrims su parneštuoju vandeniu
atgaivint karaliūną, visi jie drauge nuėjo dvaran, tą vilioką suga­
vę išmetė žvėrims sudraskytų, o karalaitę tas undraunyks laimėjo.
(Mitteilungen d(er| Lit|auischen| litterjarischenl Gesell[schaft).
IV, p. 39-47; Lietjuviškosj pasjakos) įvair(ios), Ii, n. 99.)

38. Vienas bernatis, išėjęs kelionėn, sutiko zuikį. Norėjo šaut,

ale, jam prašnekėjus, kad nešautų, nes jis galėsiąs būt pagelbon
nelaimei atsitikus, paleido. Toliau aidams sutiko vilką, mešką, le­
vą - ir jie prižadėjo pagelių ir sekė paskui jj.
Bernatis, atėjęs vienan miestan, dasižinojo, jog karaliūčią reng­
tasi atiduot smakui. Prisižadėjęs ją išgelbėt, bernatis su žvėrimis
prijojo prie urvo, kur smakas gyveno, ir, šitam išlendant, užlei­
do jį žvėrimis. Levas su vilku griebė smaką ir inleido in jį nagus,
o meška, sugriebus in savo rieškučias smako uodegą, turėjo jį,
kad nepabėgtų. Tada bernatis prišoko artyn ir su kardu nukapo­
jo smakui galvas.
(Liet|uviškosj pas[akos] įvairjiosj. U, n. 188.)

39. „Briedžio" užrašytoje Telšių paviete pasakoje trys broliai

išjoję kelionėn. Keliu bejodami, sutinka levą, kurs prašosi draugys-

60
tėn, - jie priima. Paskui sutinka, tolyn jodami, mešką, vilką, lapę,
ant galo - zuikį, ir visus priėmė in draugystę. Jauniausias iš jų
nujojo in vieną miestą ant marės kranto ir, dasižinojęs, jog kara­
laitę turėsią vežt smakui, nujojęs ant marės kranto, jis pradėjo „bes­
tiją" šaudyt iš šaudyklės, bet, matydamas nepergalėsiąs, sušaukė
savo žvėris, kurios supuolė visos ir sudraskė smaką.
(Liet(uviškos) pasakĮosJ. II, sk. VII, n. 36.)

40. Luksnėnuose, Kalvarijos pav., užrašytoje pasakoje girdi­

me apė atsitikimus dviejų brolių, kuriuodu, aidamu svietan lai­
mės ieškotų, atėjo in didelę girią ir pamatė pirmiausia voveriukę,
kurią norėjo šaut, ale tai voveriukei prakalbėjus:
- Meldžiu jus nešautie - ką norėsit, aš jum duosu, - jie jos
nešovė ir prašė duot po vaiką.
Aidamu tolyn, pamatė jiedu zuikį, lapę, vilką, mešką, levą ir,
nog visų po porą pasiėmę, vedėsi keliu. Kuomet vienas brolis,
pakelėje jiems atsiskyrus, tūlos raganos su visoms savo žvėri­
mis in akmenį paverstas tapo, kitas, nuėjęs in kitą šalį ir dasiži­
nojęs apė karalaitę, smakui paskirtą, su savo žvėrimis nuėjęs pa-
marėn ant kranto, prisižadėjo karalaitę gelbėt. Vandeniui susiūba­
vus ir smakui iš marės išlindus, jisai sušuko:
- Levai, meška, griebkit žvėrį!
Teip visi supuolė, o jisai savo kardu ėmė ir galvą nukirto.
Atlikęs tokį nelengvą darbą, žmogus drauge su savo žvėrimis
atsigulė ir užmigo.
Tuom tarpu karaliaus kurmonas, atvažiavęs pažiūrėt, kas su
karalaite atsitiko, atrado ją gyvą ir, privertęs prisiekt, būk jis ją
išgelbėjęs, parvežė ją pas tėvą ir jau rengs vestuves.
O tas žmogus, su savo žvėrimis iš miego pabudęs ir karalai­
tės neradęs, tuoj parašė laišką ir liepė lapei, levui ir meškai nešt
ir paduot išgelbėtajai panai. Ale tos žvėrys atsakė:
- Mūs žmonės bijosis, nedasileis.
Tada jis liepė vilkui, bet tas sako:
- Mane su lazdom užmuš.
Lapė šunų bijo, zuikis - medinčių, todėlei apsiėmė nešt laiš­
ką voverukė. Ji, tuoj nubėgus, po sodelį lakstydama, inbėgo in

61
 pakajus, palindo po suolu ir grebštelėjo karalaitei koja. Karalai­
tė pasilenkė ir pamatė, kad tai jos išgelbėtojas jai atsiuntė. Tuoj
davė žinią tėvui. Karalius dasižinojęs tuoj suareštavojo kurmo-
ną ir nusūdino ant smerties, o pasiuntė vaiską, parvežė savo tik­
rą žentą su žvėrelėmis ir su didele paroda apženino.
(Liet[uviškos| pasĮakosj. II, sk. XIV, n. 7.)

41. Du broliu, persiskyrusiu pakelėje, išėjo in svietą. „Vyres-

niasis eidamas labai užsinorėjo valgyti. Pamatė kiškį ir norėjo
šauti, bet kiškis sako:
- Nešauk manęs. Aš turiu du vaiku - vieną paleisiu ant veis­
lės, o kitą tau atiduosiu ir pats su tavimi eisiu.
Žmogus paklausė kiškio. Kiškis, vieną vaiką paleidęs ant veis­
lės, kitą atnešė žmogui, kurį tas suvalgė.
Žmogus, beeidamas su kiškiu, vėl pradėjo norėti valgyt. Pa­
matė lapę, norėjo šauti, bet lapė prašė nešauti, prižadėjus vieną
vaiką duoti žmogui suvalgyt, o kitą paleisti ant veislės ir pati
eiti su žmogumi. Žmogus nešovė, o lapė išpildė prižadą.
Teip žmogus beeidamas sutiko vilką, mešką ir levą, kurie
vieną vaiką paleido ant veislės, kitą davė suvalgyt ir patys su
juomi ėjo.
Beeidami žmogus, kiškis, lapė, vilkas, meška, levas priėjo prie
marės, antroje kurios pusėje buvo miestas, kuris buvo apdengtas
žėlava. Jie rengėsi pereiti per marę, bet bijodami, kad išsiskirstę
neprigertų, žmogus liepė vilkui atnešti iš miško virvę. Vilkas
nubėgęs atnešė. Žmogus surišo levą su meška, o patsai, kiškis ir lapė
sulipo ant viršaus, tokiumi būdu perplaukė marę. Ant kito marės kran­
to atkakęs, tas žmogus dasižinojo, kad karaliaus pastarąją duk­
terį turėsią vesti smakui prarytų. Jis nukirto su kardu smakui
galvas, išgelbėjo karalaitę ir paskui ją vedė.
(Pagal pasaką, nuo Petr. Burneckio Ign. Augustinaičio užra­
šytą)
42 Viens vaikinas nuvedė vėlių prie levo draugės, kur lei>as užmi­
gęs gulėjo. Velnis, prilindęs prie levo, pradėjo šaukti jam in ausį:
- Bočiau, kelkis iš kinio!
 Levas tik suriko ir velnį teip suspaudė, kad anas vos tik gy­
vas liko.
(Pagal „Latw(eeschu tautas) teikas un pasakas". VI, 1.377.)

VII

Aukščiau mes gavome progą susipažint su tomis pasakomis,

iš kuriij suprastie galima, jog lietuviai, kurie tais pasakas sudė­
jo, turėjo labai gerai ir iš arties levus pažinot. Jie, rodos, ne tik
turėjo su tomis baisiomis žvėrimis grumtis, kovotie, bet ir ant
levų medžiot, juos gaudyt. Apė tai liudija ne viena pasaka. Pa­
stebėtina pricg tam, jog sugautus levus jau tuomet, rodos, mo­
kėta laikyt iš dalies tam tikruose „skiepuose", „duobėse" arba ir
„žvėrinčiuose", iš dalies vėl juos, kaip ir kitas žvėris, regis, pri­
jaukintus turėta, kad apsigint nog įvairių „žmogžudžių" ir „sma­
kų". Kad tokius jaunystėje pagautus, prie žmogaus bei prie na­
mų jaukintus, „dresuotus" levus ir kitų dalykų dėlei tuomet lai­
kyta, iš daugelio pasakų girdime.
Kaip jau ant šios dienos Lietuvos žemės gyvendami lietuviai -
pavyzdžiui, Did. Lietuvos kunigaikštis Sigismantas Keistutaitis
Trakuose1, kun. Radivilai ir k. - mėgę prijaukintas namuose meš­
kas ir kitas žvėris laikytie, teip dar gilesnėje senovėje, jei tikėt
pasakoms, turėta ir laikyta namuose ir prie namų levus.

43. Teip girdime pasakojant apie vieną karaliūną, kurio kara­

lystė buvus ant marių kranto, kad jojo močcka turėjus namicje, palo-
ciuje augintų levų, kurį karaliūnas labai mylėjęs.
(Dožuiojnaj-Sylwestrowicz . Pod(ania) zm(ujdskie). II, p. 400.)

44. Tūla vėl „labai drūta" karalaitė, kuri gyvenus dvare, apves­
tame aukštu mūru su vario vartais, ir turėjus „mergų vaiskų", vakare,
gult aidama, savo pakajų apstatydavus sergėt keturias mergas, o ap­
link - levus.
(Liet(uviškos) pas(akos). II, sk. I, n. 47.)

45. Vieno garsingo karaliaus sūnus, susirinkęs dvyliką ištiki­

mų vyrų, paėmęs drauge šunis, išjojo girion medžiotų. Kaip tik

63
nujojo gana toli no krašto, pakilo debesiai, griausmai, žaibai, per­
kūnijos -jie visi išsisklaistę. Tie jo tarnai nubėgo atgal in miestą,
o jis liko vienas. Girioje paklydęs, jis jojo tolyn ir rado tokį kelią,
kuriuomi prijojo tokį dvarą. Tas dvaras buvęs aptvertas aukštu niū­
ru, o prie vartų - du levu prirakintu, o tiedu levu ką lik nesusisiekia su
viens kitu. Ale jis atsidrąsinęs jot in tą dvarą pažiūrėt, kas ten yr.
Jis kaip smarkiai jojo, levai griebė arklį, o jis nusivertė ant to dvaro, o
tą jo arklį suėdė levai... Jis ten vaikščioja, jokią gyvą dvasią neran­
da. Ale ne po ilgam sustaugė levai - atvažiuoja dvylika karietų, o
ties pirmutine karieta klaupė levai ant kelių, nes joje karalienė važiavo.
Išlipo karalienė ir, radus jį bevaikščiojant, kalbina, idant jis ją,
jauną našlę, vestų.
(Pagal pasaką Ant. Kavaliaucko iš Ožkabalių 1903 m.)

46. Vieno vargdienio sūnus, kuriam buvo lemta tapt tūlo

vaizbiaus žentu Danio mieste, kaip rodos, netoli kur nog marių,
savo vuošvio išsiunstas buvo tokion karalystėn, kur tuomet bu­
vus tokia paukštė, kuri viską žinojo, kad jis jos plunksnų par­
neštų, - o vuošvis jį ten siuntė nužudyt jį norėdamas. Ale tas jo
žentas laimingai daėjo ing tą karalystę. Atėjo pas tos paukštės
dvarą, žiūri - apė visą dvarą bėga upė ir visas dvaras klevais tankiai
apsodintas, o prie kiekvieno klevo stovi po levą. Ant upės rado važi­
nėjant luote tokią bobą, kuri, dažinojus, kur ir ko jis aina, pasakė
jam, kad biskį palauktų, pakol levai sugulsią. Levams suguluse, ji ji
perkėlė per upę. Atėjo prie dvaro pro levus - levai gulėjo, nieko nedarė.
Reikalą, kurio dėl siųstas buvo, laimingai čion atlikęs, jis su tos
paukštės plunksnomis vėl tą dvarą apleido. Levai, jam išeinant,
vėl gulėjo ir nieko nedarė...
(Pagal Gavieno pasaką iš Balsupių, Keturvalakių par.)

47. Vienas karalius turėjęs tris labai netikusias dukteris. Kar­

tą joms besėdint po vienu medžiu, jais pavogė smakas, kurs ant
to pat medžio tupėjo, pasivertęs in varną. Karalius apgarsino, jei
kas jo tais dukteris atieškotų - o jos buvo kasžin kur nuneštos in
stiklinius kalnus, - tai galėtų vieną vesti. Atsirado toks žmogus,
kurs apsiėmė jų ieškot. Ale kaip tik jis išėjo jų ieškotų, tai jį
pagriebė vėsula ir nunešė in tokias griovas. Beaidamas tolyn, jis

64
nusileido in lokį urvą („šulinį"), o ten buvo karaliaus dukterys
dar už trijų durių. Nusileidęs in urvą, jis pamalė ten du dideliu levu.
kuriuodu, regis, buvo pastatytu jais saugot, ir nors tie levai norėjo jį
praryt, jis visgi išgelbėjo tais dukteris ir vieną jųjų vedė.
(I’agal Pautieniaus pasaką, Lankeliškiuose, VilkavĮiškio] pav.,
užrašytą, rinkinyje P. Kriaučiūno Senapilėje.)

Gadynėje, kada atsiras! galėjo aukščiau paduotosios pasakos,

levus laikyta ne tik prie dvarų tūlų karalių, didžiūnų, bet ir na­
mus „žmogžudžių" tos žvėrys saugojusios.

.48. Teip iš vienos pasakos patiriame, tūlame krašte, kur žmog-

ėdžiai - žmogžudžiai gyveno, jų dvarą levai sergėję.
(IDowojna-]Sylwcslrowicz. I, p. 81.)

49. Girioje, prie tūlo žalbarzdžio žmogžudžio butelio durų bu­

vę du liūtu prirakintu, kuriuodu, rodos, gerai dresuotu būtie tu­
rėjo, nes vidun ineit leisdavę, ale išeinant iš buto rėksmą kėlę, kad vis
giria skambėjo.
[Schleicher. II, p. 135.)

50. Viena merga, kuri norėjo tekėt už vyro su barzda, ale su

juodais nė geltonais ūsais nenorėjo, sulaukė tokį su žilais, kurs
jai ir patiko - o tai buvo žmogžudis. Jis jai išpasakojo, kad pas jį
dvaran reikėtų teip ateit:
- Kad tu atvažiuosi, tai tu turi per girią važiuot, o tu čia rasi
tiltą. O abipusiai to tilto yra gclcndcrai, o čia yr pristatyti du liūtai. - O
ji turėjus imt drauge kožnam liūtui po kepalą duonos, tai ji gerai galė­
sianti pervažiuot.
Ji, ten nuvažiavus, teip ir padarius, kaip ans sakęs, ir dvaran
įeiti galėjus.
(Pagal pasaką, Kuršiuose, Prūs[ų] Lietuvoje, užrašytą. Volte­
rio „Lietuvjiška) chrestomatija". I, p. 287-8.)

51. Prie kitų žmogžudžių vartų stovėjęs levas, šernas ir vilkas,

kurie pro vartus išeit neleisdavę.
(Liet(uviškos) pas(akos) įvairjios). III, n. 126.)
65
 52. Vieną kartą gyveno elgeta Vilis su savo mergaite mažoje
pirtelėje pagiriais. Kartą atvyko puikus ponas in tą pirtelę, saky­
damas, kad girdėjęs nuo žmonių, pas jj esanti graži mergaitė,
kurią jis norėtų vesti. Elgeta mergaitę nebenor veltui atiduoti.
- Gerai, - atsako ponas. - Aš tiesiu sidabro retežį (lenciūgą)
nuo tavo pirties lig savo dvarui. Rytoj lai tavo duktė eina tik
pagal to retežio, tai mane atras.
Mergaitė nuo ryto eina per tankų, stambų mišką, kur vieto­
mis nebegali nei kiaurai pereiti. Pavakariais retežis pasibaigė
prieš vartus. Ji pasibaidė in tuos vartus. Tada atėjusi moteriškė
atidarė vartus. Ūkininke mergaitė pamalė iš kiekvienos varių pusės
du levu (divi lauioas). Ši nusigando, bet moteriškė dransindama
sako, kad levai ineinant svetimiems nieko blogo nedarų, bet jeigu sve­
timasis norėtų laukan iš čia išsidanginti, tai suplėšytų jj in šmotus.
Tai vis dar nieko. Mergaitė gavo suprasti, kad tai yra pilis, pri-
derianti užmušėjams, kurie išėjo plėštų. Ji panorėjo eiti atgal,
bet moteriškė pamokė, kad ji vienoje bačkoje pasislėptų: užmu­
šėjai, apė tą laiką nuo medžioklės grįžtą, galėtų ją vartuose su­
tikti. Elgetaitė paklausė ir pasislėpė bačkoje...
Bet pakol ji pasislėpė bačkoje, užmušėjai jau ateina su kara­
liaus dukteria. Karalaitė buvo aptaisyta labai brangiomis drapa­
nomis ir turėjo brangius žiedus ant pirštų. Užmušėjai traukė ka­
ralaitei nuo pirštų žiedus. Kad vieną žiedą nebegalėjo lengvai
nuo piršto numauti, tai tie žvėrys, paėmę kirvį, nukirto jai pirštą
su žiedu. Nukirstasis pirštas nulėkė in tą bačką, kur buvo pasi­
slėpusi Vilio elgetos mergaitė. Vienas iš užmušėjų nori jau eiti
tą pirštą paimti, bet - ant laimės - antrasis sušuko:
- Ko tu čia ieškosi - rasi rytoj, ant nakties lai liekti.
Užmušėjai, pabaigę karalaitę apiplėšinėti, įstūmė ją kalėjiman,
paskui užmušėjai, pavalgę vakarienę, nuėjo gult. Naktyj, kada vi­
si užmušėjai miegodami knarkė, mergaitė išlindo iš bačkos ir at­
siminė, kad trobos priemenėje regėjo padėtą mėsą ir duonos ke­
palą. In vieną ranką paėmė ji mėsą, o int antrą - duonos kepalą.
Prie vartų pametė vienam levui mėsą, antram - duoną. Pakol le­
vai tą suėdė, toj išėjo per vartus laukan. Bet naktis buvo tamsi,
nebegalėjo sidabro retežį matyti. Mergaitė atsigulė po tankiu

66
kadugiu ir manė ryloj brėkštant namon nueiti. Levai tada, tai,
kas buvo pamesta, suėdę, pradėjo baisiai rėkti. Ak, koks tad
baisumas! Plėšikai pakilę tuojaus pradėjo bėgioti su degančiais
nedėguliais rankose, ieškodami po mišką. Laimingai atsitiko,
nes ji| perdėtinis liepė jiems miško gilume ieškoti. Plėšikai nie­
ko neberado.
Ant rytojaus mergaitė atėjo sveika pas tėvą ir išpasakojo, ką
pergyvenus. Tėvas nuėjo pas karalių, apsakydamas, kad jo duk­
tė užmušėjų naguose. Karalius, paėmęs karumenę, liepė Vilio
mergaitei eiti priešais, rodant užmušėjų pilį. Karumenė atrado
karalaitę kalėjime ir išleido ją. Karalius liepė užmušėjus iškarti,
pilį sunaikinti, bet visus užmušėjų turtus ir pinigus elgetos Vi­
lio dukteriai atidavė. Už. tų užmušėjų pinigus Vilis puikią pilį
pastatė savo dukteriai...
(Latvveschu tautas (teiktis unjpasakas. 1,1. 101-102.)

VIII

Iš visų lietuviškųjų pasakų, kuriose dar teip dažnai randame

levus minėta, rodos, skaitlingiausios bus tos, kurios čion žemiau
seka ir priguli vadinamamjam „žvėrių epui" (vok. Thierepos),
kuris lietuvių literatūroje dar aprašinėtie nė nepradėta ir tik pas
latvius šiek tiek plačiau ištardyta'.
Prie šitos pasakų rūšies - „pasakų apė žvėris" - regis, pir­
mučiausia reikės priskirt ir sekančiąją:

53. Žemė pagimdė medį,

Atlėkė vuodai ir ėdė medį.
Tai matė gaidys ir sulesė vuodus,
Tai matė katė ir vijosi gaidį.
Tai matė šuva ir vijosi katę.
Tai matė medis ir mušė šunį.
Tai matė ugnis ir sudegino medį,
Tai matė vanduo ir užgesino ugnį.
Tai matė jautis ir išgėrė vandenį.
Tai matė levas ir suėdė jautį.

67
 Tai matė skruzdė ir suėdė levą,
Tai matė paukštis ir sulesė skruzdę.
Tai matė žmogus ir užmušė paukštį.
Tai matė žaltys ir nužudė žmogų.
Tai matė akmuo ir užmušė žaltį
(Veckenstedt. Die Mythen, (Sagen und Legenden der Žamai-
ten.J II, p. 170.)

54. Vienoje pasakoje, kurioje krikščionystės intekmė senoviš­

kąjį Dievą yra išmetus ir jojo vieton Kristų inkišus, girdime sa­
kant, Kristus liepęs šv. Petrui ir velniui sutvertie žvėris. Abudu
veik paliepimą išpildę. Iš sutvertųjų pelė prašius sparnų, idant
ji kaip paukštis lekiot galėtų, los noras tapęs išpildytas. Levas,
žvėrių karalius, norėjęs pelę turėt tarp savo pavaldinių, o arelys -
prie paukščių priskirtie. Iš šitos priežasties pakilęs didelis vai­
das, kuris tuomi pasibaigė, kad levas su savo pavaldiniais ir are­
lys su paukščiais karėn stojo.
Pirm mūšio pasiuntė keturkojai varlę, kad ji prikalbėtų žu­
vis, idant jos jiems padėtų. Vėžys viliokas norėjo, kad varlė savo
užsiėmimo neišpildytų, bet ši nesileido perkalbėt ir išpildė savo
pasiuntinystę. Todėlei žuvys nusiuntė krokodilius pagelbon le­
vui ir jo kareiviams. Ale ir paukščiai pagelbos ieškojo. Jie, maty­
dami, kad bitė gerai bylotie mokanti, pasiuntė ją pas vabalus,
idant tie jiems pagelbą suteiktų. Vabalai ilgą laiką nenorėję nie­
ko apė karę žinot, bet pagaliaus pasiryžo ir jie dalyvautie.
Tuom tarpu mūšis buvo seniai prasidėjęs. Šikšnotsparnis vi­
sados laikėsi drauge su pergalėtojais: tai jis buvo ant keturkojų,
tai - ant paukščių pusės. Pagaliaus pergalėjo levas su saw žvėri­
mis. Nog to laiko nedrįsta šikšnotsparnis nė pas keturkojus, nė
pas paukščius pasirodyt, nes jojo dėl buvo karė vesta, o jis ta-
čiaus nė su viena, nė su kita šalia nesilaike.
Paukščiai vėl labai buvo ant vabalų inpykę, nes jie kovos vie­
toje tik pasirodę, kada jau mūšį paukščiai buvo pralaimėję. Nog
to laiko paukščiai persekioją vabalus dėl jų pasivėlijimo. Bet ir
bitė yra paukščių persekiojama, nes jiems, rodos, ji savo pareigos
prideriančiai neišpildžius. Kadangi tačiaus bitė kalta nebuvo, jog

68
vabalai tcip vėlai atėjo, tai vėliaus, jai prašant, davė bitei gin­
ki,! - gylį, idant ji galėtų nog paukščių gintis.
Teipogi ir žuvys yra paukščių persekiojamos, nes jos jų ne­
vidonams pagelban ėjo. Varlė, kurią vėžys suviliotie norėjo,
idant ji prisakymo - žuvis pakviest - neišpildytų, jį apskundė.
Teisman pribuvo levas, žvėrių karalius, ir jo vyriausi patarėjai:
vilkas, tigras ir meška, teipogi šuva, kurs buvo gaudytoju. Tei­
sėju buvo lapė, vėžio papirktoji, idant ji jį išteisintų, bet varlė
teip skundą pa turėt mokėjo ir teip buvo godojama dėlei gerai
išpildytos pasiuntinystės, jog lapė, levo ir jo patarėjų prisidin­
gėdama, neatsidrąsino vėžį išteisintie. Bet jos gudrumas gavo
viršų. Ji nusprendė vėžiui mirt vandenyje. Nusprendimą rei­
kėjo išpildyt. Inmetė vėžį vandenin, bet šits nuplaukė sau links­
mas. Levas, tai pamatęs, supyko ir norėjo netikusią teisėją my­
riu nubaust, bet lapė pabėgo, nelaimę prajausdama.Tada levas
pasiuntė šunį lapę sugaut ir pristatytie. Nog to laiko šuva lapę
persekinėja.
(Veckenstedt. II, p. 159.)

55. Paminėtoji čion karė yra, kaip žinoma, ir dainoje „apė Vai­
ną žvėrių keturkojų su paukščiais", rasi nog giliausios senovės
pas lietuvius apdainuojama2*. Apė levą toje labai svarbioje dai­
noje (Ožkabalių dainos, n. 239) yra sakoma3:

Levas su vuodega kirto -

Iš baimės visi parvirto.
Meška ratavojo.

Arelys, griebęs vedegą,

Levui kirto per vuodegą,
Nors būdams iš tolo.
* (J. Paukščio ir A. Burbos „Lietuviškos) dainos iš visur surinktos" tur
(P- 294):
Levas su uodega kirto.
Iš tos baimės net parvirto.
Mešką ratavojo.

69
 Toje pat dainoje, Kraupiško parapijoj, Prūs|ų| Lietuvoje, už­
rašytoje (Kalvaiti*. Prūsijos lietuvių dainos. Tilžėje, 1905, p. 132),
apė levą sakoma:

Liūtas su uodega kirto.

Iš tos baimės veik apvirto.
Mešką apsaugojo.
Tai erelis, žemyn puldams.
Liūtą išaušyt norėdamas.
Kibo j pakaušį.

Kuomet čion paduotiejie dainų variantai perstato mums levą

dar su paukščiais besikovojantį, Žemaitijoj užrašytoje „paukš­
čių karėje" matome levą, žaidžiantį rolę jau tai karei terp žvėrių
ir paukščių pasibaigus, ir tai iš priežasties žinomojo šikšnotspar-
nio pasielgimo (Keleivis, iszeinąs in Žemaičius ir Lietuvą.
Ūkininku kalendorius Ant. Bendyko. 1906. Warszawoje, I, p. 62):

Paukščiai, žvėrys rodą darė,

Šikšnotsparnį Šalin varė
Karės nepabaigę.

Levs, išgirdęs maištą tokj.

Pasigriebęs vėzdų šiokį.
Visus išgainiojo.

Žvėrys visi išbėgiojo,

Levą pamatę, kavojos,
Kur tiktai išmanė.

Paukščiai, Ievą pariegėję.

Visi oran pasikėlė.
Labai jo įbūgę.

56. Vieną kartą žvėrys sumišimą pakėlėpries levą, savo karalių, ir

sutarė jį naktyje užmuštie. Todėlei pasiuntė jie zuikį kaipo tar­

70
dytoją, lapę kaipo patarėja o vilk.^, meški) ir tigrą, idant jj nu­
žudyti). Ale terp žverii) buvo viens, kurs nužavinimo nenorė­
jo. Gaidys būtent bijojosi, levą nužudžius, jog viešpatystė ant
visi) žvėrių pereisianti ant paukščių, ypačiai ant arelio. Idant
tai sutrukdintų, gaidys pakilo anksčiau žudintųjų, pabudino
levą ir jam vislab apskelbė. Levas persergėtas sugavo žudinto-
jus ir padovanojo juos vienam raganiui su sanlyga, idant šits
gaidžiui kokj ženklą suteiktų. Raganius davė gaidžiui raudo­
ną skiauturę, kuri jj dabina; gaidys, neužmiršdamas to ženklo,
nog to laiko pabunda, trumpai miegojęs, ir budina visus mie­
gančius.
{VeckUnslcdtl U. p 171.\

57. Senovėje žvėry* vedė karę su žalčiais. Nors labai narsiai bu­
vo kovota, susitaikyt negalėta. Tada abi šąli sutarė, kad levas su
žalčių karaliene patys kovą turį atliktie. Žalčiai, žinodami, jie lai­
mėsią, nuėjo sau, kitos žvėrys laukė pas savo karalių. Levas drą­
siai šoko prieš žalčių karalienę, kuri žibantį kryžių ant savo gal­
vos nešiojo, ir teip ją prispaudė, jog pergalėjimą jam pripažinta.
Pergalėtojas jau grjžtie rengėsi, kaip jj iš netyčių užpuolė žalčiai
ir perkando jam gerklę, teip kad levas negyvas parkrito. Žvėrys,
tai pamatę, baisiai įniršę, antpuolė žalčių karalienę. Ji bėgo, iki
atvyko pas marę. Ji šoko vandenin ir dasigavo iki uolos, kuri
viduj marių riogsojo...
(Vecklenstedll. II, p. 171-2.)

58. Ketą kartą šou so kati sosibarosiu. Tep kati šonei pasakiosi:
- Rytą į sprovą atėk į anas dirvas, po anou oužoula, ir svietkų
paimti...
pajemįs levų, meškų, brilvonų. Kati pajėmosi gaidį ireitonti
par laukus, par dirvas. Tas gaidis eitos lesiniedams, vo tas katins
eitos oudigą pastateis. Anėji išvydį saka:
- Jau onta ateit.
- No, to, - saka šou, - levi, palįskias po tou lavža, vo to, meš­
ka, įlipkias į oužoulą, o aš kiaušio: „Kou sveikatas, kou bevei-
kat?" Tep anei, kap jau anei atėt, tep to, leve, jemk ir sudraskyk.

71
 Kap atejosio anoudo, tep Šou klausiniejęs, kov baveikį. Tep
anam baklausiniejont, kalins jsistebiejęs Ieva * ouvdigo po laužo.
Kap krobis ož oudigą - las levs, laužo nešens, ir pabiega. U meš­
ka iš lo siroką iš oužoula kristi iškrilosi ir padviesosi.
(Simano Daukanto rankraštis „Pasakas massiu suraszitas 1835
metuse apigardosi Kretiu, Palongos, Gundenes"**.)

59. Aina zuikis per girią ir sau švilpauja. Susitinka levą. Levas
jam sako:
- Ko tu švilpauji? Aš, toks vyras, nešvilpauju, o tu švilpauji!
Kaip duos jam per vieną ausį, per kitą - zuikis net apkvaito!
Apskundė zuikis in sūdą. Levas pasivadino mešką ir vilką. \'u-
vėjo Ievas su savo draugais in girią ir laukia zuikio ateinant ant
bylos. Laukia, laukia - nieko nematyt! Insilipo meška in medį
pažiūrėt.
- Matau, - sako, - ateina vienas, atsineša dvi dideli karti, ki­
tas atsineša, ant pečių užsidėjęs, du dalgiu, o trečias in šalis ke­
lio šokinėja ir akmenis renka.
Pabūgo visi trys. Meška iš medžio ne nelipo, vilkas inlindo
in krūmą, o levas leidosi bėgt. Atbėgo tik viena katė. Pamačius
katė iš krūmo vuodegos galuką kyštint, mislydama, kad pelė, ir
griebė. Vilkas - su tuo krūmu begi! Katė nusigandus šoko in me­
dį. Meška, pamačius atbėgant tokią žvėrį, kaip šoks iš medžio -
pilvas trūko, ir pastipo.
(Pr. Aidukaitis Dotamuose, Vilkavjiškio] pav.)

Panašią in aukščiau paduotąją užrašė ir Pr. Šivickis Žalakiš-

kiuose, Šilavos par., Žemaitijoje:

60. Katins, paršas ir karvelis aja su levu ir meška ant vainos. Kar­
velis įsilipa į medį ir rėk:
- Kur kūūjis, kur kūūjis?
Kalins:
- Kur drrriaučius, kur drrriaučius?
* Originale - kalina. Apsirikta. - K A.
•* Dar XVIII šimtm. vadinta „Gondynga", dabar - Plunge.

72
 U paršas, ant žemės vaikščiodamas:
- Rup, rup...
Meška užsilinda už medžią, u levs pasilinda pu laužu ir, uo­
degos galą iškišęs, iš baimės, kai gird/ šnekant api tokius gin­
klus, vis - krust, krust ir krutin. Kalins, pamatęs krutant, misli-
įa, kad žiurkė, - tik strykt, kapt už uodegos! Levs kai šoks, kad
pradės bėgt! Meška - pasku. Naja, naja par mišką! Ir nuvajavoja.

61. Buvakitą kartą katinas senas, labai senas. Jis vieną kartą
daug puodynių išvarstė, pieną išlakė, gaspadinei daug iškadų
pridirba, nebežina, ką daryt, - išbėga ant pakulos. Bėg bėg, susi-
tika zuikį.
- Katin pa tin, kur bėgi?
- Ant pakulos.
- Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, susitika lapę.
- Zuiki ruiki, kur bėgi?
- Ant pakulos.
- Tai ir aš bėgsiu.
Vėl bėg, susitinka stirną.
- Lape kape, kur bėgi?
- Ant pakulos.
- Tai ir aš bėgsiu.
Bėg, bėg, susitika vilką.
- Stirna kirna, kur bėgi?
- Ant pakulos.
- Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, susitika briedį.
- Vilke pilke, kur bėgi?
- Ant pakiltos.
- Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, susitika mešką.
- Briedi įriedi, kur bėgi?
- Ant pakulos.
- Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, susitika levą.
- Meška raška, kur bėgi?
7.?
 - Anl pakiltos.
-Tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, bėg beg visi, susitika didelę duobę. Toj duobėj nieką
nėra, o ant viršaus kartis pardėta. Saka katinas:
-Jau čionai pakula: kas tąj karčia parbėgs, tas bus išsipakūta-
vojęs.
Katinas lėkė, tuojaus par kartį parlėkė ir nubėga namo. Zui­
kis lėkė - įkrita į duobę. Lape įkrita. Stirna, vilkas, briedis, meš­
ka, levas - visi sukrita.
Ką dabar daryti? Visi ast, visi ast - išalka ėst ten bebūdami.
- Kas katrą dabar esme? Reik pjaut zuikį.
Pagava visi zuikį - nei po kąsnį nebūva. Ką da reik pjaut?
Stirną. Suardė stirną, užėde. O lapė išsikasė duobėj urvą: kaip
ką papjaun, jin prisivclk mėsos ir ėd.
Antrą dieną vėl alkst - ką dabar pjaut? Vilką. Papjovė vilką,
vėl suėdė. Kitą dieną briedį suėdė. Atlika meška ir Ievas. Kad
susipjovė jiedu. Ievas kad ir būva tvirtesnis, bet meška jį nuvei­
kė. Palika viena meška. Lapė daug mėsos į urvą prisivilka ir gy-
ven, o meška nebetur ko ėst. Priėja pri urvą lapes ir klaus:
- Ką tu valgai? Kad aš teip labai praalkau ėst...
Lapėatsak:
- Gi prasikandu pilvą, žarnas ir valgau.
Meška sav pilvą prasikanda ir pati nudvėse. Lape vėl turėja
ką ėst.
Vieną kartą ėja žmogus pagal duobę. Lape saka:
- Ištrauk mani iš duobės - ką norėsi, tą duosiu.
Žmogus ištraukė. Lape nubėgdama pasakė:
- Ką nori, tą pasiimk.
(Šiaulių parapijoj užrašė Laukinis. - Liet(uviškos) pas(akos)
įvairjios). II, n. 59.)
62. Šuva, betarnaudamas gaspadoriui, paseno: akys žlibos,
dantys nudilę, išbiro, miegas tankiai apnikdavo. Vieną kartą, kad
visi valgė pusrytį, šunelis, belandydamas po stalo, kame trupi­
nius ir kaulelius rankiojo, netyčioms užmynė gaspadoriui ant
kojos, kurs jau seniai šunies neapkentė ir mislijo jam galą daryti,
tat dabar į bernus (vaikius) tarė:
 - Vaikai, reik šuva pakarti: paseno - niekam netinka.
Šunelis labai nusigando, tatai išgirdęs, vienok sau pamislijo,
kad pakarti nesiduos, bet geriaus išbėgs į mišką ir tenais, kaip
galės, teip versis, kad gyvybę palaikytų. Išlindęs iš po stalo, su­
sirangė pagal duris, laukdamas, kumet jas kas pradarys. Kam
nutikus, it iš šaudyklės šūvis išlėkė laukan ir - j mišką. Bet sun­
ku gyventi miške nepratusiam. Tat ir šunelis nuliūdęs - galvą
nuleidęs, uodegą paglemžęs, vaikštinėjo pirmą dieną po tanku­
mynus, kad su kuo nereikalingu nepasitiktų. Paskuo, supratęs,
kad slapstydamos nieko nepeš, išėjo cikštėn. Čia bekropinėda-
mas pasitiko su senu vilku, kurį ne kartą buvo vijęs nuo savo
gaspadoriaus gyvuolių. Vilkas, keterą pastatęs, lūpas vipčioda-
mas, rėžės prieš šunį, bet, regėdamas jo didį nusiminimą, vei­
kiai suminkštėjo ir užklausė, ko čia ieškąs. Tumct šunelis išpa­
sakojo viską, kaip buvo.
Tas vilkas buvo geros širdies. Šunies bcsiklausydams, susi­
graudino ir tarė:
- Nebijok, brolau, ikšiol buvova priešais, nūgis (dabar) būsi-
va bičiuliais. Tau maisto, kol gyva galva, pristatysiu, visu kuo
pusiau dalysivos.
Ir neblogai jiedvėm klojos. Vilkas dieną ir naktį kojas kūlė,
visumet netuščias pareidavo, tankiausiai nuo šunies buvusiojo
gaspadoriaus by ką pagaudamas.
Vieną kartą vilkas, pagrįžęs iš medžioklės, apsakė šuniui, kad
jo gaspadoriaus duktė ištekanti. Tai išgirdęs, sako:
- Eisva į veselę! Visi tumet bus geri, man nieko nedarys, o
tavęs susirinkime nepatėmys arba už šunį palaikys, po stalo ar­
ba suolo palįsi - alkanu nebūsi, o naktį, kaip svečiai sumigs, ir
už stalo atsisėdę galėsiva kuo tinkami pasivaišinti.
Vilkas nesistengė: nuėjo abu į veselę - ir viskas teip stojos,
kaip šuva buvo kalbėjęs. Vilkas pasprugo po suolų į kampą, šu­
va dransiai įėjo į vidų ir, užsikėlęs pirmąsias kojas ant lopšio
krašto, kūdikį supo - tas darbas buvo jam priprastas.
Jau vėlūstą nakčią svečiai išvaikščiojo gultų. Tuokart mūsų bi­
čiuliai - šuva ir vilkas - susisėdo už stalo ir pradėjo mylėties. Kad
užkandas geriaus lįstų, gerkles gėrimais vilgė. Veikiai užkaito,

75
 pasidarė šnekesni, jėmė bučiuoties ir, dar labiaus viens kitą ragin­
dami, tai saldžiąją, tai karčiąją be paliaubos maukė, pirmiaus stik­
leliais, paskuo sklenyčiomis. Bet girtims netoli nuo nelaimės. Vil­
kas nepasijuto - mat pirmą kartą dabar jam gerti tikos, - par daug
užsirėžė, pradėjo niekus dirbti: užsigeidė dainuoti. Ir sako šuniui:
- Broliuk, kaip man linksmu! Padainuokiva!
Šuva, dar ne teip girtas, nes nujegė, kas gali iš to išeiti, mal­
davo vilko, kad to nedarytų:
-Svečiai pabus, mudviem kailį išdirbs, - privadžiojo.
Bet vilkas vis savo varo:
- Broliuk, dainuosiu, nciskensiu.
Šuva:
- Duok pakajų, nedaryk tų niekų: gausva mušti ir iš veselės
išguis.
Vilkas:
- Ne, broliuk, dainuosiu. Negaliu nepasilinksminti, kad ge­
rosios esu, jau dainuoju. - Ir suriko savo vilkišku balsu: - A-hū,
a-hū!..
Svečiai akies mirksnyje visi ant kojų stojos ir, išvydę mūsų
bičiulius, ką kas pagavo, pūlė mušti. V'os ne vos šiudviem pavy­
ko iš trobos ištrūkt ir mišką pasiekti. Tolyj miške apsistojo bėgę
ir, liežuvius it pančius išleidę, lekavo. Didelė baimė ir išganstis
girtumą iš jųdviejų išvarė. Šuva pirmasis prabilo:
-Nežinojau, kad tu toks mulkis esi. Niekumet nebūčiau lei­
dęs tau teip daug gerti, ir |ar| nereikėjo manęs klausyti, kad sa­
kiau: nedainuok, nedainuok... O kad tave bala nematytų - jau
seniai teip nebuvau bėgęs, dar dabar nagaliu atlyžti (atsigauti).
Ne, aš tau to nedovanosiu, eisva vedu ant muštynių. Tu pasiimk
du miško žvėris, aš - du naminius gyvulius, - trys pryš tris mu­
šimos. Kas bus nuveiktas, tas turės pargalėtojui tarnauti. Ar su­
pranti tu, vilko puse, ką padarei?
Vilkas, kaltu jausdamos, nors pikčius jį ėmė ant šunies už
tokius aštrius žodžius, sutiko ant muštynių.
Paskirtą dieną ir adyną vilkas atėjo, levą ir mešką (luokj) ve­
dinas, ant sutartos vietos, bet šunies su savaisiais dar nebuvo.
Veikiai jo nesulaukdami, įlaipino mešką j pušį paveizėtų, ar

76
neateina. Levas tu tarpu sumanė, kad būtų gerai pasislėpus
pasiklausyti, ką šuva su pagelbininkais kalbės atėję. Tat jis pats
apsikasė į kerpes, o vilkui po eglaitės pasilįsti patarė.
Meška pamatė ateinant šunį su kareiviais. Levas klausia:
- Ką jis tokius atsiveda?
Meška sakos pirmą kartą tokius matanti: vienas esąs kalavi­
jais apsikaišęs ir vis jais žemę rėžiąs, antrasai turiąs durtuvą j
aukštą pastatęs, bet šiudu mažesni esą už šunį. Vilkas prasidžiu­
go ir sako:
- Tai man vienam nebus su jais ko prasidėti.
Levas iš džiaugsmo uodegos negalėjo suturėti, kad nekirbė­
tų. Netrukus atėjo šuva drauge su gaidžiu ir katinu. Visi nusi­
stebėjo, vilko su žvėrimis neradę. Tarės pasivėlavę: argi vilkas
būtų pabūgęs arba šunį apgavęs? Katinas, kad laiko veltu ne­
leistų, pradėjo medžioti. Betykinėdamas pamatė kirbančią levo
uodegą. Manydamas, kad tai pelė, drykt prišoko ir capt - iš viso
vieko su dantimis ją sukando. Levas, tuomi baisiai pargansdy-
tas, su visomis kerpėmis pašoko aukštyn ir iš savo pusės par-
gansdino katiną, kurs fur fur fur šoko į pusę, ant kurios meška
sėdėjo. Tai letenos iš parsigandimo pradėjo virpėti, ir nei juste
nepasijuto, kaip ant žemės nudribo (ištiško). Suva iš baimės į
kamuolį susirietė, o gaidys, įlėkęs į eglaitę, po kurios vilkas kiū­
tojo, pradėjo užspringusia gerkle kadėti. Ant to mūšis ir pasi­
baigė. Miško žvėrys bėgo kožnas sau kur kliūt.
| antrą dieną susėjo visi trys vėl į krūvą. Vilkas rūgojo ir iš­
metinėjo savo pagelbininkams. Meška kaltino levą, nuo jo visa
nelaimės pradžia esanti: kam šoko teip smarkiai iš gulyklos, kol
nieks dar nei nemislijo pradėti mūšio. Levas teisinos ir iš savo
pusės kaltino mešką:
- Aa, būtumei ir tu kaip užsidegusi pašokusi, jei būtų kas tau
su karštomis replėmis už uodegos nutvėręs. Bet ko tu iš medžio
tiškai? Veizėk, ir šlaunį pasimušei - šlubuoji.
Meška:
- Ir tu būtumei ant mano vietos nesėdėjęs - veiziu, jog tas,
kurs tau su karštomis replėmis, lipdams prie manęs, pučia ir
skilia, pučia ir skilia - nepaika aš, kad laukčiau, kol uždegs. Bet

77
nors pačiam tos nelaimės pramicoriui reikėjo ginties: juk gyrės
pats viens neturėsiąs su jais ką veikti, o dabar pabėgo, - teip meš­
ka užbaigė, kaltindama vilką.
Vilkas sako:
- Prieteliai, kaip aš galėjau nebėgti? Tas, su kalavijais apsi­
kaišęs, įlėkė j eglaitę ir šaukia: „Paduok - pakarsiu, paduok -
pakarsiu". Argi aš kvailas, kad to laukčiau? Ir pabiegau.
(Gaurės parap., Reseinių pav., nuo Juozo Bajoryno girdėta
1890 m. Kun. A. Bajorynas.)

63. Pas vieną ūkininką užaugo toks didelis gaidys, kaip tro­
ba, kad jį negalėjo išmaitinti. Norėjo jį žydui parduoti, bet žydas
jo didumo ir balso nusigando. Gaidys paskui sako:
- Pisiu in dvarą ant pietų.
Ir ėjo per miškus, kur sutiko visokius žvėrius, kurie klausė
jo, kur einąs. Suliko ir levą, kuris jį užklausė:
- Kur tu, gaidy, eini?
- Pinu ant pietų dvaran!
- Tai vesk ir mane kartu! - prašė levas.
- Pik paskui!
Levas ėjo paskui, teipogi ir kiti pirmiaus sutiktiejie gyvuliai
ėjo paskui.
(Pagal. „Latw(eeschu| tautjas] teik|as) un pasakas".VI, 1.271—
272.)

64. Levs susirgjs būva, tad visi žvierys eji lankyti sava kara­
liaus. Kurs tiktai nueisįs, tą levs lioub suplėšyti. Tad ir layi eji
lankyt. Stojusis krūmalie, pradieji vinšavoti sava karalių. O levs
pradieji ana sakyti:
- Diel ko nėti artyn?
Ana atšaki:
- Bet matau daug piedų įeitančių, o nie vijną išeinante.
(S. Daukanto „Pasakas massiu".)

65. Kitą kartą levas, žvėrių karalius, apsirgęs slogoms, tai pas
jį vieną dieną visi žvėriai ir žvėreliai susibėgę jo aplankyti, bet

78
lapė nebuvusi. Vilkas ant jos pakerštą turėjęs ir apskundęs, kad
jos nesą. Žvėrių karalius prisakęs, kad ant rytojaus ir ji pribūtų.
Vilkas ant rytojaus ją suieškojęs ir atgrūdęs pas patį savo kara­
lių. Tas gulėdamas ėmęs bart lapę:
- Kodėl tu vakar pas mane nepribuvai, kada visi žvėriai ir
žvėreliai buvo susirinkę?
Lapė - ne kvaila, sako:
- Aš vakar bėgiojau pas daktarus.
Levs:
- Tai ką jie pasakė?
Lapė:
- Gi liepė tamstai, su šilta skranda arba kailiniais apsiklojus,
ilgai gulėt - liga ir pareis.
Levas:
- O kur dabar tokią šiltą skrandą gausme?
Lapė:
- Gi šit vilko užvis geriausi kailiniai, tiktai reik jam tuos nu­
nerti, ir bus...
Tuoj žvėrių karalius paliepė savo tarnams - visi cupu lupu
vilkui skrandą ir nunėrė.
(Nuog tlyzo Skėrio užrašė M. Slančius Trumpaičiuose.)

66. Kati liūtas apsirgo, visi žvėrys susirinko atlankyti sergantį ka­
ralių. Tik lapė nepribuvo. Liūtas stebėjosi, kas per priežastis būtų,
kad lapė neatėjo jo aplankyti. Vilkas, tai girdėdamas, storai pra­
šneko:
- Lapė ant patyčių tai padarė!
Tai girdėdamas liūtas užsirūstino ir paketino lapę pamokin­
ti. Paskalba pasiekė lapės ausis, kad ją vilkas karaliui įskundė.
Laputė sukruto ir šmakšt pas liūto. Karalius paklausė:
- Dėl ko teip pasivėlinai?
Lapė atsakė:
- Šviesiausias karaliau, aš bėginėjau pas daktarus, ieškojau
vaistų ir per tai užtrukau.
- O kokius vaistus liepė man daktarai vartoti? - paklausė
liūtas.
79
 - Jūsų mylistai, šviesiausias karaliau, prisakė šiltą skrandą
dėvėti! - atsakė lape. - Jūsų mylista labai nušalai, iš to ir sergi.
Liūtas, tai išgirdęs, liepė meškai nuimti nuo vilko nugaros kai­
linius. Meška tuojaus išpildė karaliaus prisakymą ir liūtą užklojo.
(]. Įuškytės „Vaikų skaitvmėliai". Vilnius, 1905, p. 193.)

67. Vieną kartą pas levą tarnavo lape su vilku. Atsitiko, kad levas
susirgo. Tada lapė išbėgusi nebuvo per tris dienas namieje. Vil­
kas levui sakė:
- Jei lapė pagrįžtų, tai reikėtų ją per pusę perplėšti.
Kaip lapė pagrįžo, tai levas jo paklausė:
- Kur tu per tas dienas buvai?
Atsakė:
- Buvau daktaro ieškoti! Daktaras sakė, kad reikią vilką per
pusę perplėšti, tau, leve, įsišutvti pirtyje, tai būsi sveikas.
Gerai - levas perplėšė vilką ir nuėjo in pirtį šutytis. Bet kaip
tik levas nuėjo pirtin, lapė išbėgo in miškus. Levas vienok nepa-
gijo - nusprogo.
(Iš „Lat\v(eeschuj taut[as] teikas un pasakas". VI, 1. 271; slg.
ir H. Bielenstein'o „Das lettischeTiermarchen". Magazin herausg.
von d. Lett[ischen| Iitter(arischen| Gesell[schaft]. Mitau, 1891,
Bd. XIX, S. 14.)

68. Lapi, iš nečiestis pamatiusi levą, didiliai nusiganda. Ontrą

kartą kad pamati, jau ne tėp būva pargondinta. O kaip jau tretį
kartą pamati, jau pradieji rokoutis su anou.
(S. Daukanto „Pasakas massiu".)

69. Liūtas, matydamas vilką ištikimai tarnaujant ir norėdamas

jam užmokėti, tarė į jį:
- Te tau, vilke, žemės, galėsi arti, sėti.
O vilkas paklausė:
- O dabar valgysiu?
- Ne, dar ne, vilkeli, pirma javai išdigs, prinoks, tuomet nu­
pjausi...
Vilkas vėl šaukia:

80
 - O dabar valgysiu?
- Ne, dar ne, suriši į pėdus, išdžiovys vėjas, reiks suvežti į
daržinę...
Vilkas sušuko:
- O dabar valgysiu?
- Ne, dar ne, reiks iškulti, grūdus nuvežti į malūną sumalti...
Vilkas, nebegalėdamas sulaukti, kuomet galės valgyti, atsi­
sakė nuo žemės gyvenimo.
- N'o, ką, nenori? - tarė liūtas karalius. - Kasi ganykloje ku­
mely su kumeliu, tai jau tą kumelį suvalgyk!
tina vilkas prie tos kumelės. Kumeliukas užlindo po kume­
lės, o kumelė išsivypusi puola ant vilko. Vilkas šoko iš užpaka­
lio - kumelė kaip spyrė, vilkas tik dulkt ir, paskui pašokęs, drykt
prie kumelės, bet nekaip negali jos įveikti.
Grįžta vilkas prie liūto karaliaus, skundžias, neįveikiąs ku­
melės.
- No, kad neko nepadarai kumelei, - tarė liūtas, - tai eik į
pievas, tenai gano avis. Pasiskirk patį didįjį aviną ir suvalgyk!
- Gerai, bet kasžin?
tina vilkas prie didžiojo avino ir sako jam:
- N'o, avinėli, liūtas karalius liepė man tave suvalgyti.
Kad jau liepė, tai jau nėra ko stengties. Nesistengė avinas,
bet ėmė geruoju melsti:
- Mano vilkeli, mano broleli, nevalgyk manys po truputį, ne­
gadink mano kailio. Verčiaus eik į patvorį, atsiremk ir išsižiok -
aš vienu kartu sveikas įšoksiu tau į pat gerklę.
Vilkas nuėjo, atsirėmė į tvorą ir išsižiojo. Avinas atsibygėjo -
takšt vilkui į nasrus ir teip uždrožė ragais, jog tas po poros va­
landų teatsibudo. Kol vilkas miegojo, avinas nulėkęs pasislėpė.
Atsibudęs vilkas žvalgos - nėkur nėra avino. Atsisėdęs krai­
po galvą, dairos marmėdamas:
- Ar aš jį suvalgiau, ar ne?.. Turbūt suvalgiau".
(Iš ’Žemaitės „Rinkinėlis vaikams". Vilnius, 1904, p. 38-9.)
70. Vieną kartą vilkas, alkanas po mišką skrajodamas, pamatė le­
vą, ėruką beėdantj. Vilkas priėjęs norėjo gauti to ėro kansnį, bet
levas jam tarė, kad anas pats eitų paieškoti:

81
 - Kad tu nori ėsti, tai eik ieškok pats!
- Gerai, - sako vilkas, - tai aš nulįsiu pas ūkininką ir pasaky­
siu, kad tu suėdei jo avį.
Levas, tą girdėdamas, toliaus pasitraukė. Bet vilkas tuomi tar­
pu nuėjęs pas ūkininką pasakė, kad levas jo ėrelį suėdė. Ūkinin­
kas netikėjo, sako:
- Parodyk man ženklus, kad tai tiesa, tai tikėsiu.
Taigi vilkas po valandos atnešė ėro kailį parodytų. Ūkinin­
kas patikėjęs, sušaukęs žmones, nuėję* in mišką. nušovė levą, nu­
vilko jom kailį, parnešė namon. Prie to ūkininko vilkui klojosi gy­
venti labai gerai.
(Pagal „Latweeschu tautas teikas un pasakas". VI, (I.) 451).

71. Vieną kartą suliko levas ožką. Jis jau rengėsi ją ėstie, bet
ožka, levą pamačius, sustojo linksma ir sakė jam:
- Gerai, kad aš tave randu. Mano piemuo pasiuntė mane ta­
vęs ieŠkotie. Jo šuo jam neištikimas tapo, todėl jis norįs tave pa­
daryt savo kaiminės sargu. Jei nori, aikš su manimi.
Levui patiko ožkos užmanymas - jis sekė paskui, liet ožka
nuvedė jį int kaimą. Žmonės, levą pamatę, apspito įj iš visų pusių ir
užmušė.
(Vecklenstedt/. II, p. 172-3.)

72. Vieną kartą suvėjo kiaule su leve, pasakė jai:

- Gailiuosi labai, kad tokia didelė, o nieko nevaisinga. Žiūrėk
ant mano šeimynėlės - kas čia sūnelių, kas dukterų!..
Tada pasakė leve:
- Aš žinau - gimdyk tu savo vaikų keturis dešimts, aš - tik
vieną, ale levą.
(Užrašė m. Akelaitis apė 1860 m. Rankraštis II, n. 10, pas J.
Jablonskį.)

73. Atėjo briedis atsigerti į upę ir pamatė vandenyje savo ra­

gus, savo paveikslą, o pamatęs - gėrėjos savo puikiais ragais:
- O t ragai mano, tai grazna! Koks kitas gyvolis tur tokius?..
Paskui, pažiūrėjęs į kojas, nuliūdo:

82
 - Kojos lik mano negražios - ilgos ir plonos.
Taip bedūmojant užpuolė ant jo Hutas. Briedis Šoka bėgli. Aukš­
tos ir greitos kojos nešė jį tolyn nog neprieteliaus, ir - būt ištrū­
kęs, tiktai, įbėgus į mišką, ragai įkliuvo į medžių šakas ir pra­
puldė briedį - ir pagavo liūtas.
(Katkaus „Apysakos iš gyvolių gyvenimo", n. 41. Rankraštis
pas J. Jablonskį.)

74. Kitą kartą liūtas susiliko su arkliu ir norieja jj pasmaugti. Ar­

klys, matydamas neišbėgsįs iš jo nagų:
- Gerai, - atsakė, - bet pirmu paveizdėkiam, kurs kurin ap-
galėsiam ir kurs daugiaus sylos tūriam.
Liūtas pajėmė akmenį ir taip jį suspaudė, jog sultys tekieti
pradėja. Arklys ni biškį nepasidyvija iš to, bet daugiaus galįs
pasirodė: drožė į akmenį, daug kartų didesnį, tin pat guliantį,
su kojomis, ir iššoka ugnys, kurios nugąsdina liūtą taip, jog šiur­
puliai anam par kūną parėja. Pripažina didesnę šylą arkliui. Ir
nu to laika niekados neužkabina: nežinoja, vargšas, jog tai gel-
ži(e)s pasagas, o ne jo kojas, ugnį tą išskėlė.
Su žmonimis teip pat dedas: guvesnis, išmintingesnis ir dran-
sesnis pargal ir apgaun kartais ir didesnį už savi.
(Tūlo nežinomo kunigo užrašyta 1851 m. Telšiuose. Iš Ivins­
kio palikimo. Rankraštis pas Petrą Kriaučiūną Senapilėje.)

75. Arklys, pakol buvo jaunas, visiem prisidavė, ale kaip pa­
seno, gaspadorius norėjo užmušt. Tada arklys pasakė:
- Geras gaspadoriau! Už tai, ką aš tau slūžinau viernai, duok
pakaustyt mane plieno patkavom.
Ir kaip norėjo, teip stojosi. Paskui padėkavojo savo geradėjui
ir nuėjo in pagirį, kur kaip galėdamas maitinosi.
Tam karte vaikštinėjo levas tuo pagiriu. Labai apsirūstino, kad
šyvis neklaupė prieš, jį ir pasiklausė:
- Kas do vienas esi?
Atsakė arklys, kad vadinasi Arklevičiu. Čia levas mandrau-
damas pasiklausė, ką jis mokąs, ir nedavė nė žodžio tart arkliui,
paėmė akmenį, katras gulėjo netoli jo, in savo lopas, suspaudė

83
 teip, nei pradėjo vanduo sunktis iš akmens. Tai matydamas ar­
klys pasakė:
- Tai viskas niekai! Mesk tik akmenį an žemės.
Levas išpildė jo norą. Paskui arklys grybštelėjo akmenį su ko­
ja - tuojaus nusirito kibirkštis. Žiūrėdamas ant to, levas nusidū-
mojo ir labai malonėjo teip padaryt, kaip arklys: pradėjo spar­
dyt akmenį, ale nepasirodė o nė kibirkščiukė! Tada pasakė:
- Kaip man žiūrint, tau geriau išpuola būt žvėrių karalium...
Paskui nutimpino levyščias in girią. Tuo tarpu susitiko vilką,
kuris spaciravodamas ieškojo sau laimikio, ir atsiklaupė prieš
levą, kaipo prieš karalių.
- Tai neteisybė, - pasakė vilkas. - Kas jūs mylistą yra stone
numest no tos gad nasties?
- O matai, kad atsirado toks...
- Tai prašau jūs mylistos pasakyt, kas yra karalium?
Levas pasakė, kad Arklevičius:
- Tu, jį pamatęs, labai nusigąsk..
Ką tik levas ištarė tuos žodžius, pasakė vilkas:
- Oi, jūs mylista, aš tokius Arklevičius ne tik mačiau, ale ir
valgiau.
- Nagi, tu laidoke, da ginčysies su manim?!
Paskui paėmė vilką in lopas, iškėlęs in viršų, kad pamatytų
naują karalių, ba arklys buvo netoli ant pievos už kalnelio. Levas
suspaudė vilką nemylaširdingai, net to žarnos pradėjo verstis!
- Matai, ieliau, tik pamatei jį - jau pradėjai stipt...
Paskui užpykęs metė in kelmą ir sutrupino jo kaulus.
An galo levas ėjo, nuleidęs galvą, toliau ir užsistojo ant ežio,
katras gulėjo po samanom, ir susibadė koją.
- Kas per velnias! - tarė levas, iŠrisdamas aną iš po samanų,
ir pradėjo klausinėt, kokius jis darbus moka. Tas atsakė, kad
labai greitas. Paėmė noras Ievą eit su juo lenktyn, o ežys sutiko
an to:
- Jūs mylista stokite pirma, kaipo kolieka, o aš, kaipo greitas,
stosiu paskui.
Čia Ievas atsitūpė an paskutinių kojų, laižydamas skaudamą
koją, tada ežys įsikarė levui in uodegą, ir levas, nejusdamas, kad

84
su savim ežį neša, bėgo smarkiai. Kaip jau buvo pusiaukelė, levas
atsigrįžo, ar toli jo prietelius. rąsyk ežys nusprūdo no uodegos
ir pasakė:
- Nežiūrėk, nežiūrėk - aš jau už tavęs.
Čia levas kaip nušutytas pradėjo graudžiai rėkt ir tarė:
- Kam aš savo Čia šlovę žudinu? Visi durniai mane pereina ir
tąso už nosies - tuščia jįj! Mesiu Lenkt} karalystę...
Paskui ir apleido mūs žemę.
(Užrašyta M. Akelaičio apė 1860 m. Pasakų rankraštis 11, n. 14,
pas J. Jablonskį.)

76. Buvo kitąsyk viens ūkininkas, jis turėjo labai gerą, myli­
mą arklį. Kada jau tas arklys paseno, jau nepajėgė dirbt, o tam
ūkininkui gaila jo buvo parduot an skūros už jo gerumą ir tei­
singumą, jis tą arklį pakaustė pas kalvį plieno patkavom ir, nu­
vedęs in girią, paleido an savo duonos.
Tas arklys ėjo per girią, ieškodama* maisto. Paliko jis levą. Tas Ie­
va*; sako:
- Na, dabar, arkleli, aš tave pjausu...
- Jeigu tu už mane būsi drūtesnis, tai galėsi pjaut.
Sako levas:
- Aš paėmęs akmenį galiu suniurkyt in smulkius miltus.
C) tas arklys sako:
- Aš per akmenį kaip brauksu koja, tai žarijos risis.
Tai levas pagriebęs akmenį sumalė in miltus, o arklys kaip brau­
kė plieno patkava per akmenį, teip ir ritosi žarijos. Sako levas:
- Tau nieko negaliu daryt - tu drūtesnis.
Kiekviena girios žvėris bijo ugnies. Levas nusigando ugnies
ir bėga per girią. Bebėgdamas patiko vilką. Sako levas:
- Čia yra girioj baisi žvėris - kaip koja pabraukė per akmenį,
tai žarijos ritosi.
Sako vilkas:
- Vesk tu mane parodyt tą žvėrį.
Paėjėjo levas artyn ir, kaipo didesnis už vilką, tai toliau ir
matė, o vilkui - nematyt, tai tas levas kėlė vilką aukštyn, kad ir
vilkas pamatyti}, o artyn bijo abudu priait. Bekeldamas levas vilką
teip suspaudė, kad jis tuo išsišiepė. Pamatęs, kad jau vilkas teip
baisiai išsišiepė, sako:
- Da tik pamatei, o jau išsišiepei. O kad ten nuveitum - kas
būtų?..
Kaip trenkė vilkų int žemę - to vilko ir trūko pilvas.
(Nuo Ulbinskio užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuose 1903 m.)

77. Kaip viens arklys paseno, tai bijodamas, kad gaspadoris jo

nepapjautų, išbėgo į mišką. Bevaikštydamas po mišką, jisai susiejo
su levu. Jie susivaidijo su levu, katras stipresnis. Levas sako:
- Nu, gerai, imk tu akmenį ir aš imsiu, pažiūrėsim, kuris stip­
resnis.
Levas pirmas paėmė akmenį ir sutrynė į smulkius miltus. Ar­
klys paspyrė akmenį su koja, ant kurios buvo patkava, ir iš ak­
mens išėjo ugnis. Levas persigando ir nubėgo šalin. Bėgdamas
per mišką susitiko vilką. Vilkas klausia:
- Kur, kūmai, bėgi?
Levas:
- Bėgu nu arklio.
Ir apsisakė visą savo nuopolį. Vilkas sako:
- Aisva, aš jį papjausiu.
Levas pajėmė vilkui už galvos ir kaip suspaudė, kad net žan­
das sutrupėjo! Sako:
- Kad aš tavi nuveikiau, tai arklys dar labjaus.
Ir suėdo vilką.
(Ign. Augustinaitis iš Liutkūnų.)

78. Kitą kartą levas (liūtas), etilams parganyklas, radęs arklį. Klau­
sęs jo:
- Kuo tu verties, ką tu dirbti?
Arklys atsakęs:
- Aš pas žmonis gyvenu ir visus sunkiausius darbus dirbu.
Ką žmonys negal padaryti, tai aš padirbu. Ariu, ekėju žemę, ve­
žu vežimus ir viską, ką tik reik padaryti, aš padarau.
Levas sakąs:
- Nu, gerai. Kad tu esi toks stiprus, ar tu gali teip padaryti,
kaip aš?

86
 Paėmęs levs akminą nuo žemės ir spaudžiąs, ir teką skysti­
mai iš to akmino. Arklys sakąs:
- Aš teip negaliu, bet aš kitaip galiu.
O buvęs arklys pakaustyts- priėjęs prė akmino, davęs su
koja kelius kartus - ir lėk iš to akmino kibirkštys. Levas sakąs:
- Ehė, tai tu ir už mane tvirtesnis!
Ir nuėjęs. Paėjęs tas Ievas toliaus į krūmus ir susitikęs vilką.
Klausiąs vilko:
- Su kuo tu užsiimi?
Vilks sakąs:
- Gi arklius pjaunu ar kitus kokius gyvuolius...
Levas sakąs:
- Nu, gerai - eik antai aną arklį papjauk, o tai, kur ganyklo­
se ėda.
Vilks:
- Kur, kur? Parodyk, kur jis yra.
Levas vilką par pusę paėmęs, pakėlęs rodąs:
- Ot, ot - čia netoli ėda.
Vilks ir nuleidęs galvą - nuleipęs perspausts!
Levs nusijuokęs, sakąs:
- Melagis, rupūžė! Ką tu arkliui gali padaryti?.. Arkliui iš
kojų ugnys laksto - arklys ir už mane tvirtesnis.
(Nuo Jono Mociaus užrašė M. Slančius Trumpaičiuose.)

79. Vieną kartą levas, sutikęs žirgą, gyrė jį, kad anas esąs stip­
rus. Žirgas pasijuokdamas tarė:
- Koks ten katinas mane niekina?.. Jei aš spirsiu int akmenį,
tai ugnis pasirodys!
- Viskas gali būti, - atmurmėjo levas. - Bet jei aš spausiu ak­
menį, tai anas šlapias paliks.
Ir iš tikro teip anas stipriai akmenį spaudė, kad anas šlapias
paliko. Bet in tą šlapią akmenį kad žirgas spyrė - pribėrė su ug­
nies kibirkštėmis levo akis.
- Arkly, tu turi daug spėkos!
Levas nusivilko vaitodamas, bet pakeliui sutikęs vilką užklausė:
- Vagiliau, ko tu labiausiai bijai?
87
 - Žmogaus!
- Argi gal būti?.. Aš labiausiai bijau žirgo.
- Tai tik juokai! - vilkas pasijuokė. - Man nuo to skarmalo
visai nėra baimės!
- Tai tu, paukštyti, gal neėsi nėmaž žirgo matęs... Lipk ant
kalno - aš tau jį parodysiu.
Nuėjo ant kalno. Levas, paėmęs vilką per pusę, pakėlė jį aukš­
tyn, rodydamas, kaip anas ėdė. Bet keldamas suspaudė vilką teip
stipriai, kad nebagas luojaus galvą nuleido, ir buvo jau po jo,
nebegalėjo nei žodžio ištarti.
(Latw[eeschu| tautas teikas un pasakas. V, I. 174.)

80. Žirgas ėdė žolę pakalnėje ir pats par save baisiai dejuoja:
- Ne, to aš toliaus nebekcntėsiu! Jei Jecis man vėl rytoj teip
daug vežimą prikraus, tada eisiu pas savo karalių - levų skundą
paduoti.
Bet kaip tiktai bėris tuos žodžius ištarė, tuojaus levas, iš krū-
mi( išlėkęs, sako:
- Tavo dejavimus aš girdėjau. Dabar noriu matyti, ar iš tikro
teip nestiprus esi. Einu jau tris savaites pagrečiui, visus silpnus
nugalėdamas, stiprus užtardamas. Esmu pats stiprus, todėl no­
riu, kad ir mano valdomiejie būtų stiprūs.
Levas, paėmęs akmenį, išspaudė iš jo vandenį. Žirgas, tą re­
gėdamas, o savo karaliui įtikti norėdamas, teip stipriai spyrė int
akmenį, kad kibirkštės išlakstė.
-T u esi mano pavaldinys!
Levas pradžiugęs norėjo užsėsti, bet žirgas jį neleido, saky­
damas:
- Gerbiamas karaliau! Man vėl yra viens dalykas ant širdies,
kad pasakyčiau. Vilkas vakar taipojau už ganyklų surijo mano
sūnų, stiprų kumeliuką.
Levas, tai girdėdamas, apsiėmė vilką pergalėti. Nebetoli, ten
pat pabaliais tada ant saulės vilkas besišildydamas gulėjo. Le­
vas ant jo sušuko:
- Ko tu čia guli? Eik šen - parodysiu geriaus, kur anapus kal­
no geras kansnis ganosi.

88
 Vilkas tempė, tempė savo kaklą, bet negal pamatyti pries sa­
ve kalną.
- Na, jeigu negali tą pamatyti, tai eik šen, aš tave pakelsiu!
Levas dabar suėmė vilką teip stipriai per vidų, kad vilko nu­
garkaulis subraškėjo, ir anas apalpo.
- Ak tu, kudliau, in žirgą žiūrėdamas apalpai! - levas besi­
juokdamas pasakė, metė vilką ir nuėjo.
Nuo to laiko vilko nugarkaulis pasiliko štyvas.
(Latvveesclui tautas |teikas un]pasakas. I, n. 162,1. 171.)

SI. Kad Krepelių dvare naktimis obuolius vis nukrėsdavo, o

sargai nekaip nudaboti negalėjo, atsirado senis daboti pono so­
dą už tris šimtus rublių ir tris pūrus rugių. Anas buvo didis mu­
zikantas. Šildėsi prie ugnies ir žaidė, o čia ateina vilkas, kuris
prašė, kad senis jam nugarą Šaunesnę padarytų.
- Gerai, - sako.
Paėmė virvę, užnėrė jam ant kaklo, tvojo jj su pagaliu, kad
net oda nuo nugaros nusinėrė.
Žvėrių karalius, vilko pargrįžtant nesulaukdamas, siuntė la­
pę pasiteirautų. Lapė atėjus vėl prašo senio, kad jai kaklą liau-
nesnį padarytų. Senis, užnėręs virvę už jos kojos, ištvojo ją smar­
kiai. Atsiunstas buvo lokys (meška), kad pasiteirautų, kodėl anie­
du neateina. Lokys atėjęs prašė senio, kad jam šaunesnius pirštus
padarytų. Senis, perskėlęs kyliais medį, liepė lokiui pirštus m
plyšį sukišti. Žvėrių karalius („zvėru kėninš") levas, savo tarnų
sulaukti nebegalėdamas, supykęs pats in sodą atėjo, bet jau au­
šo, per tat senis gavo pas pačią namon ištrūkti.
ievas, atradęs pusgyvius tarnus ant žemės begulinčius ir su­
žinojęs, kad tai jiems teip blogai toks senis padaręs, išsiuntinėjo
savo pasiuntinius in visas puses, kad tą senj sugautų. Senis bu­
vo gudrus. Pamatęs, kad vilkas ateina, patsai marškinius nusi­
vilko ir liepė pačiai tą pat padaryti. Paėjo repečka pliki ir sukrito
ant žemės, nuduodami negyvus. Vilkas pamatęs nei artyn nėjo,
tik pagrįžęs karaliui pasakė, kad senis su savo pačia gulį ant
žemės negyvi, be odos.
(Pagal pasaką „Abolu sargs". Latw[eeschuj tau[asl teikas un
pasakas. VI, 1. 264-6.)
89
 82. Kietą kartą levai rokoujj:
- Be roniii, už įnamis biera kas iiiktesu is ir smarkesnis ant ciela
svietą?
Koisis pradiejęs sakyti:
- Kad jūs žmogaus nestoviat vijnas ronkas. - Saka: - Aš jau
žmogų gerai dasviečijau...
No, šyj pradieja sakyti:
- Kokiou spasabo?
Saka:
- Veinu čieso mes užejam žmogų bemeigtiantį, sustojam de­
vyni vyra dikti gerti ano krauja. Kaip anas tiktai gripšterieja so
veino ronku, aštounis vyrus veinkart nuspaudi, aš devintasis be-
palikau. Ir teip būtų ir moni nuspaudęs, ali ronka nebipriteka
lig monęs...
Levs ano pradiejęs prasyti:
- Meldems, ūkiau, mon parodyk žmogų, koks tas gal būti
žmogos.
- No, kad to nori, eik so moni.
Novedęs netolei vijškeli, karklyni pastatęs levą:
- Čia, - saka, - tu ries ateiti žmogos...
Laukontio- nieks neateit. Putam atbiegos peiminelis, lazdeli
pasirembdams. Levs pamatęs ir sakos koisiou:
- Mosint tas yra žmogos?
Koisis sakos:
- Gal anas būti žmogomi, ali dabar niera ans žmogos.
Ateitonti paskoi motriška.
- Koisi, bene anta žmogos?
- Aik, nevaden ano nieks žmogomi, ale motriška.
Levs myždams nor to žmogaus sulaukti ir so anou išsigrum-
ti. Pamati ubagą ateitont so dvim lazdem. Levs sakos:
- Tas tor būti žmogo.
Saka:
- Tas yra bovęs žmogos, ali dabar nebiera žmogomi.
Atjojęs dvariškis raits so pištilietoms užsikaišęs, so šobli. Pra­
diejęs koisis sakyti:
- Dabar, - saka, - žmogos tas yra. Je nori, so tou gali parsiimti...

90
 Šis, n .iros išpildęs turiąs, grobs aną, snpliešys... Kaip jau yra
anam patemi šūvioj, poulęs iš karklyną ant žmogaus. Šis, pišti-
lietą ištraukęs, savęs ir iššavęs anam akį. Tas levs, apsisokięs veino
karto, poulęs antrą kartą. Šis davęs iš antras pištilietas - viel šiam
akį antrą išgryžęs. Šis polos ant viršaus, ir teip dabar žmogos,
ištraukięs šoblį, kapojęs, kapojęs - tijk levs nebišturiejęs, biegęs
šalen. Tad pagrįžęs pasakojįs ketėms, kad mes žmogous nesto­
viam nie veina piršta. Sakos:
- Aš niekados nemislijau, kad žmogos gal toks būti smarkos
ir toks dikts. Melskiates, kad žmogous nesutiktume!. Žmogos
joukoudams moni pabengė, no kad būtum iš teisi} kcbęs, būčio
gyvas niekados napalikęs! Veiną kartą atkrenkštęs monį spjovi,
antrą kartą mon akis išspjaudi, paskoi kaip ims moni so veino
piršto kapoti - kor greib mon, čia kiaurai eit!..
Ir palika žmogos už visus žvieris ir paukštius diktesnis ir
smarkesnis.
(Iš Sim. Daukanto „Pasakas massiu", 1835 m.)

83. Kitą kartą levas (liūtas) vis girdžiąs kitus žvėrius minavo-
jant, kad žmogus baisus, žmogus nedoras, žmogus piktas. Ir jis
pasinorėjęs su tuo žmogum susitikti. Vieną kartą levs uodo pa­
klausęs:
- Tu žmogaus be nepažįsti?
Uods sakąs:
- Tata, aš ir labai žmogų pažįstu: aš jo kraują kada noriu, tada
atsigeriu...
Levas:
- Nu, tai gerai - parodyk ir man!
Einą jiedu par ganyklą - radę piemenėlį bandą beganantį.
Levs Liausiąs uodo:
- Tas bene žmogus?
Uods sakąs:
- Galbūt bus kada žmogus, bet dabar da ne...
Einą toliau - ant kelio pasitikę seną ubagą. Levs Liausiąs:
- Tas bene žmogus?
Uods sakąs:
- Gal jis ir buvo kada žmogus, bet dabar jau ubagas...

01
 Beeinant par laukus, levs pamatęs artojų beariant su jaučiais.
Klausius uodo:
- O tai, o tai ans bene žmogus?
Uods sakąs:
- Ans artojus.
Levs klausius:
- Tai kurgi koks žmogus?
Uodas sakąs:
- O tai, o tai iš miško raitas atjoja, antai žmogus!
O tas raitasis buvęs gerai apsiginklavęs šaulys. Tuoj levs ant
to viršum puolęs. Šaulys vieną kartą iš muškietos - pokš, kitą
kartą - pokš! Da negana: pasigreibęs kertamą vėl - čekš, čekš!
Levas ir atležęs (atligęs). Sakąs nueidams uodui:
- Žmogus - tai žmogus! Kol spjaudės - spjaudės, bet kai ėmė
laižyt, tai ir ausis nulaižė...
(Nuo Kaz. Tamašaucko iš Trumpaičių užrašė M. Slančius.)

84. Vieną kartą varmas klausia levo, ar jis yra matęs žmogų.
Levas atsako, kad ne. Tumet varmas aiškina, kad žmogus yra
stipriausis sutvėrimas ant žemės, nes kad varmui uždeda nors
vieną savo pirštą, tai jam visi kaulai sutraška. Levas sako noriąs
žmogų pamatyti ir su jumi šyla pasilyginti, todėl prašo varmo
parodyti sau žmogų. Varmas sako:
- Gerai, parodysiu. Likiam šalia kelio, kur žmonės vaikščioja.
Ten prigulsime krūmuos. Kaip eis žmogus, aš tau jį parodysiu.
Teip ir padarė. Eina vaikas. Levas klausia:
- Ar tai tas žmogus?
Varmas sako:
- Ne, bet jis bus žmogumi, tik dabar jumi nėra.
Paskui eina senas ubagas. Levas vėl klausia, bet gauna nuo
varmo atsakymo, kad tas jau yra buvęs žmogumi, bet dabar ju­
mi nesąs.
Toliaus joja kareivis, apsiginklavęs su muškieta ir kardu. Tu­
met varmas levui sako:
- Ot tas tai yra žmogus. Eik su jumi pasitikti, jei nori sylomis
pasilyginti.

92
 Levas iššoko iš krūmų ir užstojo raiteliui kelią, Prasidėjo mū­
šis tarp jųdviejų. Kareivis visų pirma šovė levui į kaktą. Bet le­
vas neišvirto. Tada kareivis, išsitraukęs šoblę, pradėjo levą ka­
poti į galvą, sprandą ir kitur. Levas neišturėjo ir gavo bėgti. Pa­
grįžęs prie varmo, pripažino, kad žmogus yra labai stiprus. Sako:
- Kad atsikrankštęs spjovė man į kaktą, tai visi smagenys man
sudrebėjo. Paskui kaip su liežuviu pradėjo man keterą laižyti -
visą sukruvino. Negalėjau ilgiau iškentėti ir turėjau pabiegti. Da­
bar tai žinau, kas tai yra žmogus.
(Gaurių par. - kun. A. Bajorynas.)

85. Sykį pasakojo lapė levui, kad žmogus yra labai drūtas:
jeigu nog jo išeit su sveika skranda, tai reik didelės išminties. O
levas sako:
- Aš kad pamatyčiau žmogų, tai aš bet pulčiau ant jo.
O lapė sako jam:
- Tu rytoj ateik anksti pas mane, tai aš tau parodysu žmogų.
Iš ryto anksti atėjo levas pas lapę. Lapė nuvedė levą an kelio,
ten, kur kasdien, būdavo, praeina medinčius. Tuomsykėjo tuom
keliu senas kareivis. Klausė levas:
- Ar šils žmogus?
O lapė sako:
- Šils buvo žmogum.
Paskui ėjo koks vaiks. Levas sako:
- Na, tai šils žmogus?
- Ne, šits da bus žmogus.
Toliau aina tuom keliu medinčius su muškieta už pečių ir su
ilgu peiliu už diržo. Sako lapė:
- Čia tai aina žmogus - jei nori, tai gali pult an jo, o aš lįsu ko
greičiausia in volą.
Levas tuoj puolė an medinčiaus, o anas, pamatęs levą, tuo
muškietą no pečių ir spjovė levui sykį, paskui - kitą. Levas apsi-
kentęs šoko an žmogaus, tai tas medinčius, išsitraukęs savo pei­
lį, dūrė levui kelis kartus, bet išsyk da nevirto an šono. Atbėgo
pas lapę. Klausė lapė:
- N o kaip tu ten apsidirbai su žmogum?

93
 Sako Ievas:
- Beda su juom. Kaip lik pribėgau, tai |is tuoj lazdą no pečių,
prisidėjo prie burnos. Kaip sykį pūsterė- da ne teip, ale kaip
antrąsyk pūsterė. tai ko mano akys in viršų neiššoko - apipylė
visą kaip ledais. Totam aš prie jo visai prilindau, tai jis tuo išsi­
laužė savo tokį šviesų šonkaulį ir ėmė mane durt...
O lapė sako:
- Aš tau sakiau, kad tu pajėgų neturi - ir nori žmogų apgalėt...
Tuomsyk parvirto levas an šono, o medinėms jam tuoj nuvil­
ko kailinius.
(Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuose 1905 m.)

86. Sykį sutikus lapė levą pasakojo jam, kad žmogus labai
drūtas: jis su savo išminėia visus žvėris apgali ir kiekvienas žvė­
ris turi žmogaus lenktis, pamatęs iš tolo. O levas sako lapei:
- Kad tik aš jį galėėia matyt, aš jį tuoj sudraskyčia in mažus
kąsnius.
Sako lapė:
-Je i tu teip nori žmogų patiktie, tai tu rytoj anksti ateik pas
mane, tai aš tau parodysi! žmogų.
Levas, anksti pašokęs, atbėgo pas lapę. Lapė nuvedė jį ant
tokio kelio, kur, būdavo, kas rytas tenai praeidavo medinėius.
Bet tuomsyk pirmiausia ėjo senas žmogus. Klausė levas:
- Ar tai šitas žmogus?
Lapė sako:
- Šils tai buvo žmogus.
Toliau tuom keliu ėjo vaiks. Klausė levas:
- Ar ne šils žmogus?
Sako lapė:
- Da šits bus žmogus.
Toliau ėjo medinėius su muškieta ant peties, o prie šono pa­
sikabinęs didelį peilį. Klausė levas:
- Argi ne šits žmogus?
O lapė sako:
- Šits - tai žmogus. Tu gali ant jo užpultie, o aš bėgsu in volą
pasislėptie...

94
 Tas levas metėsi prie medinčiaus, o medinėms, kaip tik už­
matė levą, tuoj muškietą no pečių, šovė iš abiejų vamzdžių le­
vui in galvą. Bet kaip ne kulkom buvo užtaisyta, tai levas su­
draskytu snukiu šoko prie jo, o anas, teip grait neturėdamas
kuom šaut, peiliu jį perdūrė. Bet levas da iš karščio nubėgo pas
lapę. Klausė lapė:
- O ką, ar apgalėjai žmogų?
Sako levas:
- Kad jį negali apgalėtie. Aš kaip tik prie jo bėgau, tai jis,
nusijėmęs no pečių lazdą, kaip pūstcrė man in akis kaip ir ko­
kiais ledais, kad man net snukį sudraskė. Ale bet aš puoliausi
prie jo jau iš tikrųjų, tai jis ten kokį šviesų šonkaulį išsitraukė iš
šono ir perdūrė mane...
Tai ištaręs levas parvirto negyvas. O medinčius, atsivijęs levą
radęs jau negyvą, jam skrandą nuvilkęs nusinešė sau, o paskui,
levo skrandą brangiai pardavęs, pirko sau garsų ragą ir su tuo
likusį amžį trūbijo girioj.
(Nuo Bendoriaus užrašė V. Basanavičius Ožk|abaliuosej
1906 m.)

87. Vieną sykį liūtas su lape susiginčijo. Liūtas sako:

- Ant svieto nėra už mane stipresnio sutvėrimo!
Lapė sako:
- Ogi žmogus.
- Žmogus? Kas tai per žmogus: aš jo nėkuomet nesu matęs.
Meldžiamoji, parodyk man jį.
- Gerai, - sako lapė. - Eiva į tą miškelį, pasislėpsiva ir lauksi-
va, kol keliu eis žmogus.
Žiūri, žiūri ir pamatė piemenėlį karves bevarant.
- Ar tai žmogus? - užklausė liūtas.
- Tai dar ne žmogus, jis dar bus žmogumi.
Žiūri - vėl kaži koks seniukas beateinąs, lazda pasiremdamas.
- Ar tai žmogus? - klausė vėl liūtas.
- Ne, jis buvo žmogumi, bet jau paseno.
Sužvangėjo, subarškėjo miške, ir pamatė liūtas raitą žmogų
atjojant. Arklys jam juodas, gražus, su kardu, su pištalietais.

95
 - Ar tai žmogus? - klausė liūtas.
- O, tai jau tikras žmogus! - sušuko lapė. - Lik, pamėgink,
katras iš judviejų stipresnis.
Liūtas pasipurtė, pasipurtė ir nuvėjo pasitikti. Žmogus, pa­
matęs liūtą, išsitraukė pištalietą ir pradėjo šaudyti. Liūtas pa­
purtė tik galvą ir eina arčiau. Tada žmogus išsitraukė kardą ir
pradėjo liūtui per galvą kapoti. Tas jau liūtui nepatiko, ir nuvėjo
šalin į mišką. Sugrįžęs prie lapės, sako:
- Tikrai, žmogus už mane stipresnis. Kolei jis spjaudė, galė­
jau kęsti, bet kaip pradėjo laižyti - nedalu rojau.
(/. luškytės „Vaikų skaitymėliai". Vilnius, 1905, p. 75.)

88. Arklys ganėsi pagal mišką ir pamatė ateinantį levą. Labai

persigando ir pradėjo drebėti. Levas priėjęs klausia:
- Dėl ko tu drebi?
Arklys:
- Kad bijau kazoko.
Levas:
- Kur yra kazokas?
Arklys sako:
- Pastovėk čia biskį ir pamatysi.
Levas stovi ir pamatė ateinantį seniuką ubagą. Levas klausia:
- Ar tas kazokas?
- Tas buvo kazokum kitados, bet dabar jau neb kazokas.
Levas toliau laukia kazoko ir pamatė ateinantį vaiką. Levas
klausia:
- čia jau tikrai kazokas?
Arklys sako:
- Ne, tas dar bus kazokumi. Levas atsigulė ir vėl laukia. Ar­
klys pamatė atjojantį raitą su kardu ir kitais pritaisais ir sako:
- O, tai tas kazokas, kurio aš bijaus.
Levas kad šoko ant atjojančio žmogaus, tai ką tik nenumetė
nu arklio! Bet kazokas nenusigando. Jisai pasiėmęs muškietą ir
pradėjo šaudyti levą, bet matydamas, kad levas nesiliauna pulti
ant jo, išsiėmė kardą ir pradėjo mušti. Levas pailsęs nubėgo į
mišką, o kareivis nujojo toliaus. Levas nuėjo pas arklį ir sako:

96
 - Ir man baisus tas kazokas! Da kol spjaudė, spjaudė, tai dar
nieko, ale kad pradėjo laižyti (su kardu), tai neištvėriau ir, pali­
kęs jį, atlėkiau pas tavi".
(Ign. Augustinaitis Liutkūnuose.)
89. Liūtas prašė Poną Dievą daleidima pjauti žmogų. Ponas
Dievas leido ir liepė jam eiti su aniolum į mišką ir palaukti, kol
ateis žmogus. Naja ir lauk. Žiūr - atein kelium par mišką jaunas
vaikinas.
- Untai, - sako liūtas, - jau atein žmogus.
- Ne, - sako aniolas, - tas ne žmogus: jis bus dar žmogumi,
palauk toliau.
Mato - eina seniukas, su lazdele pasiremsčiuodamas.
- Ne, - sako aniolas, - ir čia ne žmogus: jis jau pirma buvo
žmogumi, ni to negali pjauti.
Ant galo eina kareivis, užsikabinęs kardą ir puštalietą.
- Ot, - sako aniolas, - čia tai žmogus - tą gali pjauti.
Liūtas išlindo iš miško, o žmogus, kad tik pamatė žvėrį, tuo į
jį šovė iš puštalieta jam į dantis, o paskui puolė kapoti su kardu,
kad tas vos paspėjo atgal į mišką įšokti.
- O ką, - sako aniolas, - neįveikei žmogaus? Už tatai gi žmo­
gaus neužkabyk.
(Katkaus „Apysakos iš gyvolių gyvenimo", n. 39; rankraštis
pas J. Jablonskį.)
90. Senis levas mirdamas pasakęs savo vaikui:
- Tu esi tvirtas, gali daugiaus nieko nebijoti, kaip tiktai žmo­
gaus.
Vaiks klausiąs:
- Taigi ar žmogus už levą tvirtesnis?
Senis atsakęs:
- Ne tvirtesnis, bet kad ko jis negal su savo spėkų, tai jis su
prvtaisais daugiau padaro - žmogus turi protą.
Tas levs senis nusibaigęs, ir reik eiti jau vaikui sav maisto
pačiam ieškotis. Vieną kartą jis ir susitikęs su meška, ir ėmę jie­
du ristis. Levuitis mešką ir nuveikęs. Meška sakanti:
- Gerai, tu mane nuveikei, bet kad tu su žmogum susitiktum,
tai jis tave pargalėtų.
97
 Jaunas levas, girdėdamas mešką šnekant apie žmogų, sakąs:
- Tai aš tą kalbą jau antrą kartą girdžiu. Mana tėvs mirdams
man teip sakė ir tu dabar man antrą kartą tą pačią kalbą kalbi -
tai ar tu pažįsti žmogų?
Meška sakanti:
- Oja, žinau ir gerai pažįstu.
Levuitis:
- Nu, tai tu man jį parodyk.
Meška:
- Erne, parodysiu.
Nuėję prė vieškelio ir sutūpę už kūlyno ir žiūrią. Einąs keliu
toks mažas vaikas - piemenėlis. Klausiąs levas:
- Čia bene žmogus eina?
Meška sakanti:
- Ne, gal ir bus jis kada žmogus, o dabar tiktai piemuo.
Po valandos einąs toks seniuks - ubagėlis. Tas levas vėl klau­
siąs meškos:
- Tas bene žmogus eina?
Meška atsakius:
- Ne, gal jis ir buvo kada žmogus, bet jau dabar tiktai ubagas.
Šit neilgtrukus atjojąs raitas, apsiginklavęs kareivis. Levas
klausiąs:
- O tai tas tas bene žmogus?
Meška sakanti:
- Ja, ja - tas yra žmogus. Matai, kad jis arklį į tarpkojų įsi­
spraudęs nešas.
Levas tuojaus tam priešais ir einąs. Žmogus tuojaus tam iš
muškietas - paukš iš vienos, iš antros puštalietas - paukš, paukš!
Da levas artyn einąs. Tuoj žmogus, išsitraukęs kardą, kai paga­
vęs tašyt - suskaldęs galvą ir ausis nukapojęs! Ir, palikęs levą
bedrybsantį, nujojęs sav. Levuitis atsigeivelėjęs ir sakąs meškai:
- Teisybę mano tėvas sakė ir tu - nėr ko su žmogum prasidė­
ti: kol spjaudės - spjaudės, o kai ėmė laižyt, tai ir ausis nulaižė...
Tiek.
(Užrašė M. Slančius iš Trumpaičių. Rankraštis pas J. Jablonskį,
pasaka n. 7.)
 91. Vieną syki augino urve levas savo sūnų. Užaugino didelį ir
išmokino.
- Dabar, - sako, - jau tu drūtas, tu nė jokio žvėries nebijai.
Ale kaip išeisi an lauko, tai saugokis žmogaus.
Tas levuks mislija sau: kas tai yr, kad to žmogaus liepė sau­
gotis? Aina tas levuks pagiriu ieškot žmogaus. Pamatė žmogų
važuojant. Aina jis prie jo. Pamatė žmogus, kad ateina levas, -
tas, pametus arklius, nudūmė in krūmus. Tas levuks, atėjęs pas
arklius, klausė:
- Kas čia jus teip apipainiojo?
Arkliai sako:
- Žmogus.
Tas levuks mislija: kas tas per žmogus, kad jis teip gali pada­
ryt? Aina toliau - rado žmogų ariant jaučiais. Aina pas jį. Žmo­
gus pamatė, kad ateina levas, - pametęs jaučius, pabėgo. Atėjęs
levas pas jaučius klausė:
- N o kas jus čia teip apkalė pagaliais?
Sako jaučiai:
- Žmogus.
- N o kam jūs jo klausot?
- N o ką darysi neklausęs, kad muša...
- N’o kur jis yra?
Sako:
- Mes nežinom, kur jis nuvėjo.
Tas levuks vėl mislija, kaip jis galėtų žmogų pamatytie. Aina
per girią - pamatė žmogų aržuolus skaldant. Žmogus pasilen­
kęs - tas ir nematė, kaip tas levas prie jo prislinko, tik žiūri, kad
jau levas pas jį stovi. Levas:
- Padėk Dieve!
- Dėkui.
- N’o kas tu per viens?
Sako:
- Žmogus.
- Tai aik šen imtis.
O žmogus sako:
- Da neturu kada: turu aržuolą šitą perskelt. Kad nori, tai aik
šen, padėsi tu man jį perskelt, tai galėsime paskui ait imtis.

99
 Jau tas žmogus buvo gerai tą medį inskėlęs. Tas levuks inki-
šo lopas in plyšį ir jau plėš. Žmogus sako:
-Tu piešk, o aš pamušu.
Tas kaip turėjo kylių prikalęs, tai jis vieną paliuosau, kitą ir
paskutinį. Tie kyliai iššoko, o tam levukui capt ir suspaudė abi
lopi. Dabar stovi levuks pas aržuolą. O tas žmogus nuvėjęs išsi­
kirto smagų ar/uolaitį, o tam levukui - duot! Sumušė tą, išsikir­
to kitą ir vėl jam - duot! Tol davė, kol jam visus kaulus sumušė.
Klausė pas levuką:
- O ką, ar aisi imtis?
Levukas jau imtis nenor, tik prašosi, kad nor kiek gyvą palik­
tų. Paleido žmogus tą levuką - jau jam imtis nereik, vos nukry­
pau in urvą. Parėjęs guli, serga ką tik gyvas. Parėjo tėvas namon,
klausė sūnaus:
- Kas tau?
- Sergu.
- Rasi tu žmogų matei?
Sūnus, ką tik gyvas, atsiliepė:
- Neklausiau tavęs - vieną sykį mačiau, ale jau daugiau aš jo
nenoru matyt.
(Užrašė Vine. Basanavičius Ožkabaliuos 1891 m.)
92. Liūtas vieną karią, kasdamas urvą po kelmui, taip įkliuvo tarp
šaknų, kad niekailpj išsipainioti negalėja. Pamatė žmogų beinantį ir
pradėja prašyti, bene padės jam išsikliudyti. Žmogus tuojaus pa­
kiša dalbą po viena puse, pakapoja šaknis ir pakėlė kelmą.
- N’o tai dabar aš tavi papjausiu, - saka liūtas, - bo ir jūs,
žmonės, už gerą darbą blogu užmokate.
- Susimildamas, liūteli, neėsk! Lima - tegul mums kas no-
rens apsūdij.
- Nu, gerai - eima! - saka liūtas.
Ein jie par mišką ir sutink seną arklį.
- Meldamas arkleli, apsūdyk mumis, - saka žmogus. - Aš va
išgelbėjau liūtą nog smerčia, o jis nor muni už tatai pasmaugt.
Ar gerai jis dara?
- Gerai, - saka arklys, - bo ir jūs, žmonės, už gerą blogu už­
mokate. Aš dirbau, dirbau gaspadoriui par visą amžių, o kai

100
pasenau, negaliu daugiaus bedirbti, tai muni išvarė iš namų. kad
vilkai papjautų.
- Matai, žmogau, - saka liūtas, - ir arklys šnek, kaip aš...
- Eima dar pas antrą sūdžią, - praša žmogus.
Antrą sutika šunį.
- Sūneli šuneli, apsūdyk mums! Aš išgelbėjau liūtą nog smer­
kia, o jisai nor mum dabar pasmaugti... Ar gerai dara?
- Gerai, - atšaka šuo. - Aš par visą amžių nuširdžiai žmogui
tarnavau, jo namus dabojau, o kai pasenau, nu sveikatas nupuo-
liau, jisai man lakti neduoda ir iš namų paplakė. Žmogus visad
už gerą blogu užmok!
- Eima dar lig trečia sykia, - praša žmogus.
Liūtas ir ant to sutika. Pamatė lapę ir praša, kad ta apsūdytų.
- N'o, gerai, - saka lapė. - Parodyk gi, liūtai, kaip tu buvai
įkliuvus j kelmą.
Tas, paiks būdamas, antrą sykį jkliuva. Lape pamokina žmo­
gų, kad užmuštų liūtą.
- Ką dabar tu man, žmogau, duosi už tokj gerą išlaikymą?
Duok tu man kas nedėlę po vištą.
- Dėkų, lapute, aš pagalavs tav duoti kas dieną po vištą, ne
tik kas nedėlę, - atsakė žmogus.
Na, ta lapė kas nedėlę atbėgdava pas žmogų ir gaudava po
vištą. Ant gala ir vištų nedaug belika, ir pati pradėja bartis:
- Ką tu misliji - visas vištas man išbaigsi. Užmušk ėmęs lapę,
ir bus galas.
Žmogus paklausė. Atbėgant lapei - pokšt ir užmušė. O ši beig-
damosis pasakė:
- Žmogus už gerą blogumi užmok...
(Katkus iš Ažytėnų, Krakių par., Kaun. pav.: „Apysakos iš gy-
volių gyvenimo", n. 10.)

93. Žmogus ir levas

Žemaičių pasaka'
Po žaliansias gyres waykszczioja žmogus,
Yr lėnai jij lavvas sutyka smarkus.
Abudu nemažu: win’s gyrių ponas,

101
 O antras lauku yr kaymu waldonas.
Tarp tokiu, kaip saka. meyles ncrasty,
Tą tisą yr dabar galem* suprasty.
Nesang žmogus lawa kaip tik pažyna,
Tunjaus ysz piktumą welniu wadyna,
O kyrwiu, su kuriunV medžius kapoja.
Meti yng lawa yr pažeydv koja.
Po kik metų (taip jėm's Diewas prylyka)
Tas pats laws yr žmogus wiel susytyka.
Tumet laws: „žynok tay, o žmogau galyjngas!
Pyktesnys yr už kvrty žodys neteiysiyjngas.
Užmyrszau skausmą ronos, kad yr daug kentiejau,
O pyktą žody kurvn nu tavves gyrdiejau.
Pakol myrsiu.
Ne užmyrsziu".

94. Kitą kartą žmogus kertąs miške medžius. Priėjęs levas sakąs:
- Padėk Dievs!
Žmogus sakąs:
- Tata bestija sako „padėk Dievs".
Tas levas sakąs:
- Kirsk man su kirviu į kaktą...
Tas žmogus kad kirtęs, tai kirvis levui j kaktą sulindęs! Levas
ir nuėjęs sav.
Šit po metų ir vėl jiedu susitinką, tas žmogus su tuo levu.
Levas sakąs:
- Nu, žmogau, žiūrėk dabar man į kaktą, kur tu perniai pra­
kirtai, - ar beyra koki žymė?
Žmogus pažiūrėjęs sakąs:
- Nėra nieko.
Levas sakąs:
- O tas tavo žodis vis man širdyj gul: tata, bestija sako „pa­
dėk Dievs"...
Levas griebęs tą žmogų ir suplėšęs.
Matai, kad žodis skaudesnis ir už smūgj.
(Nuo Kaz. Tamašaucko iš Trumpaičių M. Slančius.)

102
 95. Vieno karaliaus Fridriko sūnus, išėjęs svietą pamatyti,
pakelėje „atrond levą, zuikį, balondį, špaką ir skruzdį, kuriej
besivaržų Stervu ir negal pasidalyt". Pamatę karalaitį, tie žvėrys
prašo, kad jis „aniems pagal galvos padalytum". Karalaitis, iš­
traukęs kardą, pakapojo po šmotą pagal galvos: teip levui -
daug, zuikiui - mažiau, balandžiui - mažesniai, špokui - dar
mažesniai, skruzdei - dar mažesniai už visus ir, padalinimą at­
likęs, aina sau toliaus džiaugdamasis, jog liuosas liko, „bo cie-
lą mislį turėja, jog nu Ieva paliks suplėšyts". Už tokį gerą pa­
tarnavimą žvėrys susitarė tam karaliaus sūnui padėkavot ir lei­
dosi jį vytis.
Persigando didiai karalaitis, išvydęs tuos žvėris atbėgant: iš
baimės negalėjo toliaus o nė žingsnį žengti, mislydamas, jog anie
atsigena dėl neteisingo tos mėsos padalinimo. Tuo tarpu levas
visų pirmu pradėjo, anam prisiartinęs, dėkavoti.
Aš, - saka, - esu žvieris diktas už visus žvieris, ali tu rei-
kalingami čiesi būsi 12 kartų diktesnis.
Zuikis viel:
- Aš esu žvieris spraunus, ali tu reikalingami čiesi būsi 12
kartų spraunesnis.
Balandis teip kalbieja:
- Aš esu paukštis greitai lakiojįs, ale tu reikalingami čiesi bū­
si 12 kartų greitesnis lakiojimi.
Špakas teip diekavoja:
- Aš esu paukštis puikus ir puikiai gieidįs, ali tu sava reikalin­
gami laiki būsi 12 kartų puikesnis ir 12 kartų puikiau giejdosi.
Skruzdis teip diekavoja:
- Aš esu vabals mažus, ali tu reikalingami čiesi būsi 12 kartų
už muni mažesnis."
Teip padėkavoję žvėrys persiskyrė, o karalaitis, vėliaus galė­
damas pasivers! in tuos žvėris ir tokias dovanas turėdamas, pa­
sinaudojo iš to įvairiuose savo gyvenimo reikaluose.
(Iš Sim. Daukanto „Pasakas massiu", 1835 m.)

96. Vienas žmogus, aidamas savo pačios ieškotų, priėjo dide­

lę girią. „Aina per tą girią, rado gulint pastipusią kumelę, o pas

103
 kumelę - guli Ievas, zuikis, arelvs ir skruzdė. Pamatęs tą žvėrį,
visas persigando, kad jį toks žvėris nesuėstų, - atėjo ir praėjo,
jam nieks nieko nesakė. Ale jau jis gerą galą nuėjo per tą girią -
sako tas levas:
- Ką mes čion sugulėsim? Pasidalyt tą mėsą negalim. Zuiki,
tu graičiausias- vyk tą žmogų, pašauk, kad jis mums tą mėsą
padalytų.
Zuikis tuojaus tą žmogų pasivijo, sako:
- Žmogau, grįžk - šaukia tave Ievas.
Tas žmogus nusigando: „Dabar, - sako, - tai jau mane sudras­
kys..." Ale ką jam daryt? - grįžta atgalios. Sugrįžo pas tą Ievą -
sako tas levas:
- Mes jau seniai čion gulim, negalim pasidalint šitą mėsą.
Padalyk tu mums ją.
Jis su savim nešėsi tokį kardą. Mislija sau: kaip čion dabar
jiems padalintie, kad jiems patiktų. Atkirto levui didelį šmotą, o
areliui su zuikiu - po mažesnį, o skruzdei sako:
- Tu kaip mažas gyvulys, tu tai landžiok po kaulus, ėsk sme­
genis, tai tau bus gana.
Patiko jiems labai toj dalyba - aina jis vėl toliaus. O tas le­
vas sako:
- Kad tu mum teip gerai padarei, aik šen, ką mes tau duosim.
Išpešė levas nuo kaktos plauką, ir visi teip jam davė. Ir sako
levas:
- Kad tu norėsi kada pasiverst in levą, tai tik pamislyk: kad
aš būčiau levu, o jei zuikiu, tai būsi zuikiu, o jei areliu, tai būsi
areliu, jei norėsi skruzdėle, tai būsi skruzdėle..."
(Liet(uviškos) pas(akos). I, sk. XI, n. 5.)

97. Pasakoje, no Kar. Kazakevičiaus iš k. Bevardiškių, Kal­

varijos) pav., užrašytoje, vienas karaliūnas beaidamas pamatė
viduryje laukų žvėrių pulką. Buvo tai Ievas, meška, vilkas, arelis
ir skruzdėlė. Norėjo pasidalyti užmuštą jautį, bet jokiu būdu nega­
lėjo įstengti. Levas, pamatęs prisiartinantį keleivį, liepė sustoti.
Karaliūnas, pamatęs prisiartinantį žvėrių būrį, išsitraukė kardą,
mislydamas gintis, bet levas, pažinęs, kad keleivis yra aukšto gi­

104
mimo, ėmė prašyt, idant jiems padalyti} jautį. Tada karaliūnas,
išsitraukęs kardą, pradėjo darbą. Levui atkirto pirmagalį:
- Tu, - sako, - esi drūtas sutvėrimas, tai jaučio pirmagalyje
randasi daugel sveikatos.
Meškai - nugarkaulį (strėnas):
- Tu, - girdi, - visados, užšokus ant pečių, mėgsti čiulpti
kraują.
Vilkui - gerklę:
- Tu visados pirmiaus griebi už sprando.
Areliui - žarnas:
- Tu, - girdi, - užsinešęs ant medžio, bemastuosi per dienų
dienas.
Skruzdėlei atidavė galvą:
- Tu maža žmona, tai po šiais kamarukes belandžiosi.
Visiems žvėrims paskirtos jaučio dalys labai patiko. Dabar
levas atsiliepė:
- Jis mums gerai padarė, tai ir mes jam privalome gero pa­
daryti.
Tuojaus visos žvėrys išsipešė šersties, arelys- plunksnų, o
skruzdėlė, neturėdama ką duot, išsilaužė koją:
- Aš, - sako, - po kamaraites ir šluba galėsiu vaikščioti...
(LietĮuviškos] pas[akos|. 11, sk. VII, n. 31.)

98. Vienoje pasakoje, Ežeriūnų (Zarasų) tarmėje užrašytoje,

apė tūlą miško sargą, kuriam pati pabėgo, tarp kitų skaitome:
„Kai sugrįža mišką sargas narna, tai nieką neberada: nei pa­
čias, nei dvara, nei sadų, - su ju visa prapuola. Tadu anas pasije-
me su savim sūnų ir išeja pačias ieškatų. Ėja ėja ir užeja pamiškėj
d vesiirtų, apie katrų būva apstajį levas, kurtas, kriuokas (gripas)
ir skrudelė. Visi keturi niekaip negali terpu savį šitas dveslinas
pasdalyt. Kaip tik pamate atainunt mišką sargų, tuoj apstaja visi
jį prašyt, kad anas jiem padalytų. Mišką sargas paskyrė:
skrudelei - smagenas, kurtui - jeknas ir plaučius, levui - priekį,
e kriuokui - užpakalį. Labai žvėrys džiaugės iš takia padaliji-
ma ir prižadėja žmagui būti jam unt pagelbas, jegu raiks. Tadu
mišką sargas pasisakė, kad ainųs ieškatų sava pačias. Kriuokas

105
 jam pasakė, kad ja pati esunt labai tali, ažu daugalia žemių ir
marių ir gyvena pa stiklą kalnu. Tuojau levas liepė mišką sar­
gui sėst un sava nugaras, kurtas bėga keliu uostydamas, e
skrudelė visų laikų būva inskabinus Ieva pauodegin. Kai pri-
seja keliaut par marias, tai kriuokas paėmė visus un savįs ir
skrisdamas neše. Teip anys perkeliava vienų karalystj ir pa­
klausė apie stiklinį kalnų, bet tinai da niekas negirdėja apie
takį kalnų. Untraj karalystėj pasakė, kad esu girdėjį apie takj
kalnų, bet nežinų, kur anas yr. Trečiaj karalystėj pasakė, kad
žinų takį kalnų, bet anas esųs teip tai, kad nei anys, nei jų vai­
kai tį nenuveisių. Ii medžiasargį žvėrys pasmainydami vis ne­
še ir neše. Unt gala dasieke ir tų kalnų, liet anas būva labai
slidus, kad un ja užeit nebūva galima, tik skrudelė, aplink api­
bėgus, rada mažutį skylelytį, pra katrų ir inlinda vidun pažiūrėt,
ar yra tį mišką sarga pati. Inlindus rada par vartus guliuntį šu­
nį su devyniam galvam, bet anas skrudelės nepamatė, katra ir
vidun inbėgus apžiūrėja visa ir sugrįžus šitiems visa pasakė.
Tuojau kriuokas su sava geležiniu snukiu prakirta stikliniam
kalni didesnį skylį, e Ievas su nagais išdraskė takių didelį, kad
visi sulinda. Levas su kurtu tuoj šaka un devyniagalvia šunia,
e kriuokas visų pirma iškapaja jam akis. Su plėšį devyniagalvį,
ėja visi dvaran un kiemą. Čia medžiasargis insiunte skrudelį,
kad pavadintų ja pačių. Skrudelė inlindus rada karaliaus šei­
mynų valgunt pietus ir, užlipus karalienei un kajas, apmyža
jų. Karaliūčia išbėga aran ir, pamačius sava vyrų su sūnum,
labai nusteba ir klausė, kaipgi anys čia atkeliava ir kaipgi jų
devyniagalvis nesudraskė. Bet mišką sargas jų nuvedė un var­
tus ir parade tų devyniagalvį suplėšytų. Karaliūčia sugrįža vi­
dun ir saka tėvui:
- Kų mes jam darytum, kad mana vyras ataitų?
Atsake karalius:
- Jegu anas būtų laks stipras, kad galėtu čia atait, tai mes jį
labai meilei prijimtumem. Bet anas čia negalės atait. Jį devynia­
galvis tuoj suplėšytų.
Bet duktė, vis narėdama tėvų ištirt, vėl palaukėjus klausė:
- Iš tiesų, tėve, kaip anas raiktų nužudyt?

106
 Karalius vėl atšaka:
- Kam gi žudyt? Kad ataitų, tai linksmintumems ir tu palik­
tum ja pačiu! Kad tik mum ažmušt kaip nars devyniagalvis šu­
va, katras mum prislėgė su stikliniu kalnu ir pavertė tavi ir tava
dvi seseris ažu gulbes.
Tadu karaliūčia atadare duris ir inlaidesava vyrtj su sūnum
ir žvėris. Kakia būva visų linksmybe, kai dažinaja, kad jau
devyniagalvis nebegyvas. Linksminas ir gere visakius gėrimus!
Pa tam mišką sargas apsigyvena par sava uošvį ir palika kara­
lium."
(Iš „Liet|uviškų| pasakĮų) įvair|ių|". II, n. 151.)

99. Gyveno sau viensėdijoj pamiškyj žmona ir turėjo sūnų,

kurs mėgdavo labai medžiot ir, kaip tik prašvis, būdavo, pasiė­
męs šaudyklę ir eina į mišką. Vieną kartą, besivydamas briedį,
teip toli miškan nukako, kad paskui ir išeit negalėjo. Eidamas
dar tolyn, priėjo ežerą ir pamatė atlekiant tris gulbes, kurias jis
norėjo šaut, ale pamatė, kad jos. pavirtusios į gražias mergas,
nusirėdė ir ėmė maudytis, lis dabar prisėlinęs ir pavogė jauniau­
sios marškinius. Dvi tų užkeiktų mergų apsirengė, pavirto vėl į
gulbes ir nulėkė sau, o trečioji, norėdama atgaut marškinius, tu­
rėjo prisižadėti tekėt už to vaikino. Parsivedė namon ir vedė ją.
Ale ne po ilgam kilo karė, šaukė visus sveikus vyrus - pašau­
kė ir jj. Karėn jam iškeliavus, kartą toj jo pati išsiprašė iš moti­
nos, kad jai duotų iš skrynios marškinius, ir, nors uždrausta bu­
vo - davė. Kaip tik apsivilko, pavirto j gulbę ir išlėkė sau.
Pasibaigus karei, pareina tas medžiotojas namon ir dasiži-
no, kad jo pati, iš kur buvus, ten vėl ir išlėkus. Padejavęs eina
jis jos ieškotų. Eina per balas, pelkes ir miškus. Išeina ant dide­
lio trako, žiūri - viduryje trako guli dvasna, o aplink ją - kad
prisirinkę ir žvėrių, ir paukščių ir visokių vabalų daugybė ne­
išpasakyta! Jam paklausus, ko jie ten susirinkę, atsakę - radę
dvasną ir niekaip negalį pasidalyti. Medžiotojas, pajėmęs kar­
dą, atkirto pečius levui:
- Tu, - sako, - už visus tvirčiausias, tai tau pečiai. Tu, ere-
Iiau, toliausiai matai - tau akys. Tu, varnai, geriausiai girdi -
107
tau ausys. O tu, skruzde, darbščiausia esi, tai tau atiduodu gal­
vą - ir maistą, ir gyvenimą turėsi iš jos.
Visi žvėrys buvo užganėdinti, ir kožnas užsimokėjo, kaip kas
išgalėjo: žvėrys išpešiojo po plauką, paukščiai - po plunksną, o
skruzdė išrovė sau šlaunį ir atidavė jam, sakydami:
- Kaip tau pareikš, tai tu įsikąsk tiktai tokį plauką arba plunks­
ną ir pavirsi į tokį žvėrį arba paukštį.
Gavęs tokias dovanas, jis dabar įsikando erelio plunksną, pa­
virto ereliu ir, aukštyn iškilęs, pamatė toli toli didelį marmuro
kalną, o jame tik mažą skylutę. Nusileidęs žemyn, skruzde pasi­
vertęs, įlindo į tą kalną, rado ten nematyto, negirdėto gražumo
rūmus ir juose savo tą pačią ir jos seseris, kurios buvo valdžioje
tokio Ugabarzdžio. Dabar jis, levo plauką įsikandęs, pavirto le­
vu, perplėšė pusiau Ilgabarzdį ir išgelbėjo visas seseris iš to už­
keikto dvaro.
(Pagal S-jos pasaką „Apie medžiotoji ir užkeiktą dvarą", Šiau­
lių paviete užrašytą. Rankraštis pas J. Jablonskį.)

100. Vienas tėvo sūnus, kurio trobelė pagiryj stovėjo, patekęs

ant vienos didelės, gražios salos ir čion, metus tarnavęs, užsi­
pelnė daug pinigų: metų gale pripylė jam laivelį sidabro. Bet už
tūlą prasikaltimą ant antrų metų jam vėl ant tos salos atplaukus,
jis pasijuto atsidūręs ant kitos vietos tokiame arškėtvne. Su pei­
liu arškėtyne kelelį išsipjovęs ir ant lygumos išėjęs, pamatė, kad
jis vėl ant tokios salutes, o aplink - vanduo, kaip akimis gal ap-
matyt. Jam bevaikštinėjant ant tos salutės, priėjo vakaras, ir jis,
aidamas per tokius krūmus, išgirdo urzgimą ir pamatė, kad už
krūmo apė nukritusį kažkokio gyvolio kūną levas, arelis ir žyla
visi tarp savęs kariauja, norėdami pasidalyt rastu maistu. Jis per­
sigandęs norėjo pabėgt, bet levas jį pamatė:
- Ei žmogau, padalyk man ir kitiems draugams maistą - mes
tau atlygysime.
Žmogus, nors bijodams, priėjęs ir padalino. Žylai - galvą:
- Tu landus paukštuks - išnaguosi.
Levui - nugarą ir sireną, kaipo stipriam. Areliui - pilvą su vi-
suom, kas jame yr. Už tokį padalinimą levui labai patiko, ir jis tarė:

m
 - Kad tu pamislysi turėt levo vieką - ir turėsi.
Tada a relys tarė:
- O kai pamislysi, kad paviršium in arelį, - ir pavirsi.
Žyla tarė:
O kad panorėsi, tai ir in žylą pavirsi...
(Pagal Pr. Narvydo pasaką, užrašytą Trumpaičiuose, Šiauljių)
pa v., 1903 m.)

101. Vieno pono sūnus Jonas, bežuvaudamas ant marių, pa­

tekęs pas tokią paną, kuri, savo akis čydru uždengtas laikyda­
ma, jam jų nerodžiusi. Vieną kartą, jai miegant. Jonas, prasiden­
gęs tą uždangalą, pamatęs, kad ant vienos akies - aniuols, o ant
kitos - veins. Tuoj ši pajutus ir sušukus piktu balsu:
- Nuneškit tą vagį už jūrių marių į devintą karalystę, į duo­
bę, kad jis ten badu numirtų.
Tuoj jį velniai sugriebę ir nunešę į tokią gilią duobę. Čion jis
bebūdamas išgirdęs kokį ginčą, barnį. Su peiliu pradėjęs gręžt
ir, prasigręžęs skylę, išlindęs ir žiūriąs: levs, erelis ir žyla apsto­
ję papjautą stirną ir ginčijąsis - viens noriąs sav, antras - (sav),
trečias - sav ir niekaip viens kitam neužsileidžią. Pamatę žmo­
gų, ėmę visi šaukt:
- Jonai Jonai, pardalyk mums tą stirną.
Jis priėjęs, tuoj nupjovęs visas keturias kojas, jiems davęs po
vieną ir sav vieną. Visi nugraužę. Tokiu būdu jis ir visą stirną
išdalijęs in keturias dalis, vėl visi keturi pasidaliję, suvalgę. Ir
ėmęs tas levas sakyt:
- Ką gi mes tam Jonui duosme už tokį gerą padarymą, o ką? -
Levs sakąs:
- Kad tau kada reikės, tai tu tik pamislyk: „Kad aš būčiau
triskart už levą stipresnis", - ir būsi.
Erelis sakąs:
- Kai tau kada reikės, tai tu tik pamislyk: „Kad aš būčiau tri­
skart už erelį graitesnis", - ir būsi.
Žyla sakanti:
- Kai tau kada reikės, tai tu pamislyk: „Kad aš būčiau tris
kartus už žylę mažesnis", - ir būsi.
109
 Galėdamas dabar teip graitai lėki. Jonas lėkęs lėkęs ir parlė­
kęs par tas visas jūres mares. Ant kranto radęs ten tokius kalnus,
kur gyvenęs smakas devyngalvis. Žemyn nusileidęs ir didį tvir­
tumą turėdamas. Jonas nužudęs tą baisiijį smaką, išgelbėjęs t.j
užkeiktą paną ir ją vedęs.
(Pagal J. Romučio iš Joniškos pasaką. M. SlanČiaus rankraštis
B, n. 2.)

102. Buvo trys broliai, o vienam iš jų per pusryčius ir pavaka­

re vis rodėsi akyse dvi sauli, o šiaip nematydavęs antros saulės.
Išsiprašęs jis brolių, kad jj leistų ieškot antros saules. Išleido.
Nuėjęs į kitas žemes, užėjęs dideles girias.
Kartą girdi girioje - lermas. Užsinorėjęs pamatyt, kas tai būtų.
Žiūri - levas („liaus"), vanagas, skruzdė ir vilkas pasipjovę jautį
nemok pasidalinti. Levas, u/tėmijęs žmogų, vadin pas save artyn:
- Žmogau, būk teip geras, pardalink mums tą męsą.
Žmogus, atpjovęs galvą skyrium, padavė skruzdei:
- Maža esi, gali ten išieškoti visas skyleles.
Raumenis padavė levui, kaulus - vilkui, grobus - vanagui.
- Ar visi kantanti mano padalinimu?
- Labai kantanti...
Kožnas davė jam po biskj savo plaukų, skruzdė davė ūsų,
vanags - plunksnų.
- Kad bus, - sako, - bėda, ant mūsų duotų daiktų pamislyk -
tai bus teip.
Gavęs dabar galybę pasiverst, į ką jis norėjo, tas žmogus nu­
vyko net pas vėjų valdoną. Nuo šiaurio vėjo patyrė antros sau­
lės nesanti, tik ant marių salos esanti pana, turinti tokius plau­
kus, kaip saulė, o nuo jos vieno plauko atsispindąs spindulys į
dangų kaip žvaigždė didžiausia. Jis dabar, vėjo motinos pamo­
kintas, persikėlęs ant tos salos, radęs tą paną ir ją vedęs.
(Pagal pasaką, M. D[avainio]-Silvestraičio nuo Ant. Ulinskio
iŠ Skujinės, Stakių par., Kauno pav., užrašytą 1889 m., - rank­
raštyje.)

103. Viens jaunikaitis pradrmsęs ėjo ant kalno vilniui devy­

nias galvas nukirsti. Keliu beeidamas, pamatė skruzdėlę, vanagą
ir levą prie arklio galvos besimušant. Kada užklausė, ko jie mu­
šasi, atsake, kad jie norj iš karto visi tą galvą ėsti, bet negalį, nes
nėra sutarimo. Sako:
- Padaryk mums, jaunikaiti, kad galėtumime iš karto visi
trys ėsti!
Anas patarė, kad skruzdė, įlindus in vidurį, ėstij smegenis,
vanagas iškabinti} su snapu akis, o levas kad sukramtytų kau­
lus. Už tą patarimą levas prižadėjo jaunikaitį gelbėti su savo spė­
koms, vanagas - su savo greitu lėkimu, o skruzdė - tuom, kad
galėsiąs visur įlinsti.
(Pagal „LatvvĮeeschuJ taut[as| teikjas] un pasakas". VI, 1.336-7.)

104. Vieną kartą koks studentas išėjęs miškan pasivaikštinė­

tų ir išgirdęs nelabai toli kasžin ką besivajavojant, trankiai besi­
barant. Jis par tankynes ir priėjęs arčiau, žiūriąs - levas, sakais ir
skruzdė apie beržą sustoję ir ginčijąsis. Viens sakąs: „Mana ber­
žas", antras - „Mana", trečias - „Mana beržas". Jiems ten besi­
ginčijant, ir pamatę šį bestoviantį ir besiklausantį - tuoj šaukią
ir šį eit artyn. Kaip tiktai jis priėjęs, tuoj visi trys ėmę jo prašyt,
kad padalintų jiems tą medį. Šis tuoj jiems teip ir padalinęs: le­
vui - kelms ir šaknys, skruzdėlei - liemuo, sakalui - viršūnė ir
šakos. Toks padalinimas visiems patikęs, todėlei jie jam davę po
tokią laimę: kad jis norėsiąs, galėsiąs į levą, sakalą ir skruzdę
pasiversti. Tas studentas, išmėgint norėdamas, ar tikrai jam pri­
žadėta, tuojaus bandė ir pasivertė į levą, paskum - į sakalą ir
skruzdę. Tokias dovanas turėdamas, jis kareivijon pasidavęs.
Kartą karalius, karėn toli nukeliavęs, užsimiršo paimti kardą.
Jis žadėjo tam, kurs viena nakčia galėtų tą atnešt, pusę karalystės
ir dukterį. Apsiėmęs tai pargabenti, jis, vietomis pasivertęs į le­
vą, bėgo, kur bėgt negalėjo, sakalu lėkė ir parnešė tą kardą, o už
tai vėliaus gavo to karaliaus dukterį.
(Pagal M. Slančiaus pasaką, nuo tėvo užrašytą. Rankraštis
B, n. 1.)

105. Vieną kartą kirtikas, malkas miške bekirsdamas, ir pama­

tė - kiaunė bėga. Tas tuojaus su kirviu - paskui. Bet bevydamas
 nesugavo ir lik paklydo. Klydo klydo - pradėjo temti. Dabar -
norint ar nenorint - buvo diktas medis, toks išdubęs medis, - ir
pasiliko per naktį anl oro, ant žemės nebedrįso miegoti, bijoda­
mas teip nakvoti. Bet - las galėjo būti trumpai prieš auštant - šis
girdi: žemai nepaprastas lermas. „Kad tave velniai! Ką tada jie ten
ėda?" Žiūri - levas, kurtas, katinas, aras, skruzdė, gaidys, žvirblis
ir musė, atradę kritusį briedį, viens per antro šauk: „Aš jį apgie­
dosiu!" - „Ne, aš j| apgiedosiu!" Visi dabar iš briedžio priežasties
nusistebėjo. Musė visą laiką tada stovėjo ausyje, kurtas šę ir čia
bėgiojo skrejodamas. Skruzdė ir aras (erelis) gyveno nebetoli kai­
mynystėje. Katinas vėl draugas buvo su briedžiu, gerai pažinsta-
mas ir gaidys - tas tik stebiasi ir šaukia į būrį:
- Ar jums tinka, ar netinka, bet mano lai geras balsas!
Malkų kirtikas, prie eglės prisiglaudęs, klausosi klausosi, kas
čia genaus pabaigs, gal vienas, gal kitas. Ką čia pamatys - sušu­
ko žemyn:
- Citite - laimėjimas mūsų! Kas nor, tegieda, o kas - negieda...
Malkų kirtikas, per trumpą laiko apdūmojęs, išsyk suriko:
- Ko aš jums čia ketinu pasakyti - man pačiam reikia apgie­
doti, kitaip briedį nepalaidosiu.
-Tas yra teisinga! Tas teip ir turi būti! - visi sušuko vienu balsu.
Per teip gudrų nusprendimo kiekvienas apsiima jam gerai
užmokėti, kiekvienas atiduoda ko nors iš savo spėkų. Jei ko jam
reikės, tai lai primena vieno ar antro - tuojaus galės pavirsti, ar
in levą, ar in musę, ar in kurtą, arba gaidį.
Gerai, - malkų kirtikas apgiedojo briedį, kad net visas miškas
suskambėjo, ir tada, palikus jam levu, kiti iš miško išsidangino.
(Pagal „Latvv|eeschu| tautas teikas un pasakas". VI, 1. 552.)

IX

Lietuvių mitologijoje, kaip žinoma1, žmonių int įvairius gy­

vulius, žvėris, paukščius, augmenis ir net int akmenis pavirti­
mas arba pasivertimas (metamorphosis) žaidžia nemenką rolę.
Gana tik paviršium peržiūrėt sulig šiol apgarsintaisias pasa­
kas2, kad persiliudytie, kaip tai dažnai yra tokios metamorfozos

1/2
minėta. Prie šitos paša kt) rūšies pridera dar kelios kitos, kuriose
yra kalbama ir apė žmonių int levus pavirtimą.

106. Vienoje, pas Aug. Schleicherį (Handbuch der lit. Spra-

che. I’rag, 1857, II, p. 143) apgarsintoje, pasakoje girdime apė
tūlą karaliūną, kurs, per mares keliaudamas, atradęs saleles, o
ant jų - in vilką, mešką ir liūtą paverstus žmones.

Dar akyvesnės yra sekančios pasakos.

107. Buvo kitąsyk viens turtingas žmogus, turėjo tris dukte­

ris. laimiausią labiau mylėjo. Sykį jam in miestą išvažiuojant,
dukterys prašė, kad tėvas joms parvežtų lauktuvių. Jauniausia
reikalavo tokį gražų paukštuką, kad šoktų ir giedotų. Tėvas mies­
te nupirko, ko vyresnėsės prašė, ale to paukštuko niekur nega­
vo. Važiuojant namon, užvažiavo tokį užkeiktą dvarą, prie to
dvaro stovėjo medis, o tame medyj buvo toks paukštuks, kur
giedojo ir šoko. Tas žmogus liepė tarnui inlipt in tą medį ir pa­
gaut paukštuką. Kaip tik tarnas prisiartino prie medžio, tuoj šo­
ko iš po to medžio levas, suriko teip, kad net visų medžių lapai
nukrito, sakydamas:
- Ar jūs mano paukštaitę norite pagaut? Aš jus sudraskysu!
O jei nori gyvastį išneštie ir paukštaitę gautie, tai turi man paža­
dėt, ką pirmiausiai patiksi, namon parvažiavęs.
Tas žmogus ėmęs pažadėjo ir nog levo gavo tą paukštuką.
Namon sugrįžęs, sutiko pirmiausiai jauniausią dukterį ir, duo­
damas jai paukštuką, verkdamas tarė:
- Su šituom paukštuku tavo gyvastį pardaviau levui tokiame
užkeiktame dvare.
O toj duktė sako:
- Neverkit - aš aisu pas levą. Aš su levu maloniai apsiaisu -
jis mane nedraskys, o gal da jis mane ir namon paleis.
Ji tuoj apsirengus ir išėjo pas tą levą, - o tai buvo užkeiktas
karalaitis. Tam levui toj mergina baisiai patiko, kad jis tuoj apsi­
vedė. Ir jai ten labai buvo gerai: dieną |jis] levu būdavo, o naktyj
jiedu - po pakajus.

113
 Pragyvenus jau kokį laikei, levas sako savo pačiai:
- Pas tavo tėvą balius - vyriausia duktė teka už vyro. Jei tu
norėtum ten pribūtie, tai mano levai tave nunešti).
Ir nunešė. Ir antrajai seseriai ištekant, šitoji drauge su vyru
levu tėviškėje apsilankė. Bet, jo plaukus žvakės šviesai iš nety­
čių apšvietus, jis in baltą karvelį pavirto, ir 1. 1.
Dabar ta jo pati išėjo ieškot savo mylimojo vyro, kasžin kur
nulėkusio. Ji apsilankė pas Saulę, pas Mėnulį, pas visus keturis
vėjus ir tik nog žiemių vėjo patyrė, kad jos tas vyras, vėl levu
pasivertęs, mušasi su leve pas Raudonaisias mares, kur ji jį su
dideliu vargu ir atrado.
(Pagal Vinco Basanavičiaus užrašytą Ožkabaliuose pasaką.)

108. Pas tėvus buvo sūnus, kurs, dar mažas būdamas, kartą
netyčiom uždavė savo motinai rykštuke per pečius. Motina tarė:
- Kad tu, vaikeli, jaunose dienose prapultai.
Jis išaugo in vyrą, vedė pačią, ale per vestuves ir dingo kur -
motinos prakeikimas išsipildė. Ieškojo jo tėvas, motina ir tik po
didelių vargų pasisekė jo tai pačiai jį surastie. Pasakęs, kad jis
esąs no motinos prakeiktas, sakė:
- Kad kas nebijotų baisių žvėrių, kirmėlių, aštrių peilių, su
manimi aitų, tai tas mane išgelbėtų.
Pati, tai žinodama, sekė paskui. Ir daėjo baisias žvėris, kirmė­
les, kelią, peiliais nuklotą, - viską perėjo. Tada ponas (velnias) pa­
vertė jį in levą. Ale terp daugelio kitų Ievų jai atminus, katras jos
vyras, tie levai pavirto in kirmėles. Ir tik kada dabar atminė savo
vyrą, [tasjpavirto in žmogų ir drauge su jąj namon sugrįžo.
(Pagal pasaką Juoz. Žiugždos iš Plynių, Daukšių par., Kal­
va r( ijos J pa v.)

109. Senuose laikuose gyvenę trys broliai ir trys seserys. Jųjų

tėvas numirdamas pasakęs vyriausiam sūnui:
- Kai atvažiuos jaunikiai, tai neklausk nė pravardės ir leisk
už jų.
Jisai teip ir padaręs. Ale, praėjus kokiam laikui, broliai ir šne-
kąsi:
 - Nežinom, kur išleidom, - aisim ieškot.
Pasiėmę šarvus ir ginklus, išėję seserų ieškotų.
Vienas brolis bekeliaudamas radęs tokį dvarų. Tupi meška
an vartų, o sesuva, pamačius brolį ateinant, sako:
- Kas ai na, tai tegu aina - leisk.
Po valandėlės, su seseria pasikalbėjus, žiūro - per laukus kad
ateina meška. Per vartus peršoko, pasivertė ponu ir atėjo vi­
dun. Pačiai klausiant, ar jis nieko nedarytų jos broliui, jei jis pas
jų ateitų, tas ponas sako, kad jis meiliai jį priimtų ir laikytų už
tai, kad neklausė jo pravardės.
Antrosios sesers beieškodamas brolis rado tokį dvarų, ant ku­
rio vartų tupėjo levas ir neleido. Sesuo, pamačius ir pažinus bro­
lį. sako levui:
- Kas aina, tai tegu aina.
Ir brolis nuvėjo in pakajus. Ii sako:
- Tiek kelio negavai smerties, o dar gausi.
Ir paslėpė brolį. Ale žiūro - per laukus atbėga levas. Peršoko
per vartus, žiūro - ateina ponas labai didelis. Jam davė valgyt,
per valgį ir sako:
Kad ateitų mano brolis, ar tu jam nieko nedarytai?
O jisai sako:
- Nedaryčia nieko dėl to, kad jisai neklausė manęs, iš kur aš,
koks - tai aš jį laikyčia iki smerti.
Ji atvedė, parodė, ir norėjo jį laikyt, bet jisai išėjo trečiosios
sesers ieškot ir rado tokiame dvare, ant kurio vartų tupėjo var­
nas, o jos vyras sugrįžo namon varnu pasivertęs, ir 1. 1.
(Pagal Grabauckučio iš Daukšių pasakų.)

109a. Buvo toksai nusigyvenęs karalius, turėjo tris dukteris

ir vienų sūnų. Našliu likęs, tas karalius pardavė tokiems ponams
savo dukteris: vienų - už sidabro, kitų - už aukso, trečių - už
deimento maišų. Karaliui tokiu būdu pralobus ir jo sūnui pa­
augus, kartų tėvas papasakojo, kaip su jo seserimis atsitikę. Sū­
nus, išgirdęs apė seseris, išsirengė kelionėn.
Per girių beaidamas, jisai rado muŠanties tokius žydukus, nuo
kurių atėmęs krėslukų, kurs neša, kepurę, kuriųj užsidėjus, nieks

115
nemato, ir tokią šobliukę, kuriąj mostelėjus, ar per girią, ar per
mares kelias darosi, nuėjo seserų ieškotų. Pasinaudodamas at­
imtais daiktais, jis surado vieną seserį sidabriniame dvare pas
arelį, paukščių karalių, kitą - auksiniame dvare pas žvėrių kara­
lių, trečią pagalios - deimentiniame dvare pas tokį bedūšninką.
Kaip pas kitas seseris, teip ir pas tą aukso dvare sustojęs, atrado
ją vieną sėdint. Nusiėmęs tą kepurę, pasirodė savo seseriai, mei­
liai pasikalbėjo. Tuom tarpu sesuo sako:
- Ale kap pareis mano vyras, tai kasžin, kad ką jis tau neda­
rytų...
- Tai nieko, - sako, - aš išcisu, kap pamatysu.
Ugi žiūri - in vakarą kad pribėgo žvėrių visokių pilnas dva­
ras! An pabaigos parbėgo levas, pasipurtinoan dvaro.
- Tai, - sako, - mano vyras.
Peržiūrė visas žvėris, pasivertė in poną ir ateina in pakajų. Jis
pamatė ateinant, išė už durių, užsidė kepurę - ir nemato. Inė tas
ponas in pakajų, užvuodė ir klausė jos:
- Kas Čia buvo no tavo krašto?
O ji atsakė:
- Brolis mano buvo.
Paskui, vyrui pritariant, ji pasišaukė savo brolį, pavaišino.
Tas levas davė jam savo šersties:
- Kad pripuls, - sako, - kokia bėda, tai tik šitą Šerstį paspir-
gysi, tai aš būsiu pagelbon, - ir 1. 1.
(Pagal Mickevičiaus iš Gudinęs, Senapilės pa v., pasaką n. 4.)

110. Vieno pono sūnus, nuėjęs in girią, paklydo. Susitiko tokį

poną, - o tai buvo velnias, - kurs jį nusivadino pas save tarnautų...
- Aik pas mane, - sakė. - Pas mane darbo nedaug: tik levą
pašert ir asilyčią. Asilyčiai reik avižų paduot, o levui - lašinių.
Tas ponaitis iš pradžių nenorėjo, ale paskui sutiko ir, užsisė­
dęs velniui ant pečių, nuvyko in jo dvarą. Pradėjo dabar tarnau-
tie: jisai duoda levui avižų, o asilyčiai - lašinių. Kaip šuva, levas
tai neėda avižų, o kaip arklys, asilyčia neėda lašinių.
Parėjo namon velnias. Pasakoja jam tas ponaitis, kad neėda
nė asilyčia, nė levas. Sako velnias:

116
 - Kad neėda, lai jis sau žino.
Kitąsyk saki) velnias:
- Dabar turi kasryl duot šimtą lazdų tai asilyčiai.
Mūvėjęs pašert, tasai ponaitis pasiėmė rykštę ir muša lą gy­
vulį. Jisai mušė mušė - ir prašnekę toj asilyčia, sako:
- Tu mane Šiandien muši, o aš tave ryl mušiu...
Pasigailė jis jos ir nusto mušęs. Išė tas velnias kažne kur. Asi­
lyčia dabar jj pamokino, kaip jis iš čion, no velnio, galėtų pa­
bėgt. Pasiėmęs šepetį, kamuolį ir abrūsą, ant asilyčios užsėdęs,
jis pradėjo bėgt. O velnias ant to savo levo, - o tai buvo jo pati, -
jotas pradėjo vytis. Ponaitis bebėgdamas numetė šepetį, kamuo­
lį ir abrūsą, iš kurių pasidarė giria, kalnas, ažeras. Velnias pakol
iškirto sau kelią, perkasė kalną ir išgėrė vandenį, no kurio kaip
|is, teip ir jo levas plyšo, ponaitis su asilyčia ir pabėgo.
(Pagal Juo/.. Žiugždos iš Plynių, Daukšių par. pasaką.)
III. Vieną kartą, kada ūkininkas ėjo su savo sūnumi medžio­
tų, pasitiko vilką. Sūnus paskui vilko ginėsi, bet vilkas įlindo in
kinį ir pražuvo. Bet sūnus turi dransumą - lenda paskui in tą
kinį ir atranda vilko vietoje Mežabrynumą (miško stebuklą). Me-
žabrynums, išvedęs sūnų iš to kinio, tarė jam:
- Sūnau, tu vilko nešauk. Aš tau geriaus parodysiu kitą me­
džioklę.
Kuomet tie šnekučiavo, čia štai ir tėvas ateina. Mežabrynums
sako ir tėvui, kad to vilko neieškotų, bet tėvas apgavo Mežabry­
numą, užkviesdamas jį in savo namus, įvilkdamas in skiepą ir
užversdamas duris. Bet kuomet tėvas manė eiti apie tą pranešti
karaliui, kad ateitų sugautą Mežabrynumą žiūrėti, sūnus atver­
tė skiepo duris ir Mežabrynumą išleido. Mežabrynums iš dė­
kingumo davė sūnui tris obuolius: sidabro, aukso ir deimento.
Čia ateina tėvas atgal su karaliumi, o Mežabrynumo jau nėra.
Ant rytojaus sūnus, mėtydamas savo sidabro obuolį, arzino
tuomi karaliaus vyriausią dukterį. Karalaitė suarzinta sako:
- Vaikuti, ką tu su tuom numylėtu obuoliu darysi? Geriaus jį
man atiduok!
- Daleisk man prie savo durių pergulėti, tai obuolys bus.
- Gerai - aš tą daleidžiu.

117
 Ant rytojaus sūnus, svaidydamas savo aukso obuoliu, arzino
karaliaus vidutinę dukterį. Karalaitė, tą matydama, sako:
- Vaikuti, ką tu su tuom obuoliu veiksi? Atiduok geriaus jį
manei!
- Daleisk man savo kambaryje pergulėti, tai obuolys bus.
- Gerai - aš tą daleidžiu.
Ant rytojaus sūnus vėl svaidė savo deimanto obuoliu, ar/in-
damas tuom jauniausią karaliaus dukterį. Karalaitė, tą matyda­
ma, sako:
- Vaikuti, ką tau su tuomi patikusiu obuoliu veikti? Atiduok
jį geriaus manei!
- Daleisk man savo lovoje vidurdienyje išgulėti, tai obuo­
lys bus.
- Gerai - aš tą daleidžiu.
Bet štai atsitiko, kad karaiiii užklupo piktiejai neprieteliai.
Pirmoje dienoje anas sumušė, bet trečioje dienoje karalius nebe­
galėjo užsiturėti. Tą regėdamas, sūnus sako:
- Teip negali eiti - man reikia padėti.
Anas nubėgo in kinį pas Mežabrynumą ir išpasakojo, kaip
stovi dalykai. Mežabrynums, tą girdėdamas, sako:
- Kad tu to norėsi, tai aš tau padėsiu, bet ne kitiems!
Anas tuojaus pašaukė vilk.), nuėmė nuo jo šarvą1, a (juosė kar­
dą, apšarvodamas sūnų. Bet sūnus negalėjo nei vilko šarvo nešti,
nei vilko kardo kelti. Bet tai niekas. Mežabrynums atnešė kaušą
gero gėrimo, liepė j; išgerti, ir tuojaus pasidarė suvisum kita spėka.
Tada nuėjo dransiai in karės lauką. Kur sūnus mušė, ten kri­
to, kur pasirodė, ten neprieteliai bėgo.
Karalius norėtų savo pagelbininką regėti, bet šitas, int mišką
neprietelius nuginęs, miške pražuvo.
Antrą dieną neprieteliai, naujas spėkas surinkę, vėl karalių
užklupo.
Tada Mežabrynums pašaukė lokį (mešką), nuėmė jam šarvą,
atjuosė kardą, apšarvodamas sūnų. Bet sūnus nebėgai nei lokio
šarvo panešti, nei lokio kardo pakelti. Mežabrynums atnešė du
kaušu gardaus gėrimo, liepdamas sūnui išgerti, ir tuojaus kita
spėka pasidarė.
 Ant karės lauko šiandien ėjo dransiai. Kur sūnus mušė, tai
krito, kur pasirodė, ten neprieteliai bėgu. Karalius norėtų savo
pagelbininką regėti, bet štai šis, neprietelius int mišką suginęs,
miške pražuvo.
Trečią dieną neprieteliai, naujas spėkas surinkę, vėl karalių
užgulė.
Tada Mežabrynums, pašaukęs levą, nuėmė jam šarvą, atjuo-
se kardą, apšarvodamas sūnų. liet sūnus negali nei levo šarvo
panešti, nei levo kardo kelti. Mežabrynums paėmė tris kaušus
gardaus gėrimo, liepdamas tą tuojaus išgerti, ir tada anas gavo
tokią spėką, kaip ir patsai levas.
Ant karės lauko šiandien buvo baisu: sūnus vienas numušė
visus neprietelius, l iktai trys, stipriausi pasilikę, pažeidė dran-
saus sūnaus koją. Tą regėdamas, karalius, greitai nurišęs nuo
savo kaklo skarutę, užrišo sūnaus žaizdą. Ir nuo to laiko paėmė
baigtinai viršų, kaip iš jų vienas, antras ir tretysis krito kaip ka­
ladės. Karalius dabar norėtų savo pagelbininką regėt, bet tas nu­
lėke miškan ir pražuvo kaip plaštakė.
Tada sūnus atidavė Mežabrynumui šarvus, kardą ir parėjo
pas tėvą. O tu mano dienele, kaip tėvas piktas! Nieko neklaus­
damas, su ranka tik versdamas:
-Štai tau, klaidinu*! Per tris dienas valkiojaisi, tu pats nebeži­
nai, kur ėjai, kur buvai, - še tau!
Laimė buvo, kad karalius, darže bevaikštinėdamas, tą triukš­
mą išgirdo, kitaip būtų vėl didelis mušimas atsitikęs. Karalius,
atėjęs in ūkininko namus, užklausė, koks čia yra triukšmas.
-Tėvas mane neteisingai mušė, didelį žmogų!
- liikš, tuojaus išpasakok, už ką anas tave mušė!
Sūnus eina, bet eidamas šlubuoja.
- Kodėl tu šlubuoji? - klausė karalius.
- Gali būt, karaliau, kad tėvas man koją pamuše, - atsakė
sūnus.
- Rodyk tuojaus koją!
Šitas nenori ir nenori kojos rodyti, bet kai pats karalius liepė,
tad parodė. Kaip koją nurišo, pasirodė, kad tai nuo karaliaus
kaklo skarutė.

119
 - O aklas! - Karalius apsikabino sūnui kaklą: - Tai tu esi tas,
kurs mane išgelbėjo! Eik šen, dransus pagelbininke, nuo šio lai­
ko tu esi mano žentas!
Tėvas, tą visą regėdamas, išsižiojo tiktai, nebegalėdamas sa­
vo gudrumo išteisinti, bet sūnus atsigręžęs pasakė:
-Tėvai, tu paskutinį kartą mane, didelį žmogų, perdaug vel­
tui iškūlei, bet tai nieko - gali būti, kad nuo jaunesnių metų aš
tau tas rykštes buvau skolingas. Ar ne taip? Eik geriaus dabar su
manim pilin.
Pilyje karalius pašaukė savo tris dukterias, tardamas joms:
- Klausykitės, vaikai! Tas jaunikaitis mane išgelbėjo nuo ne­
prietelių. Aš jį imu in žentus. Kuriai iš jūsų patiktų už jo tekėti?
Vyriausioji sako:
- Tėvai, anas man prider: anas gulėjo prie mano durių ir da­
vė man sidabrinį obuolį.
Vidutinė karalaitė sako:
- Ne, tėveli, jis man prider: anas gulėjo mano kambaryje ir
davė man aukso obuolį!
Bet jauniausioji karalaitė sako:
- Ne, tėveli, anas man prider! Anas gulėjo mano lovoje ir įda­
vė man deimento obuolį.
- Gerai, tai tas jaunikaitis tau prider!
Dabar gi jaunikaitis, apsivedęs su karalaite, po seno karaliaus
pasiliko ant jo vietos.
(Iš „Latweeschu tautas (teikas un) pasakas". 11,1. 22*).

Kada aukščiau1paduotosios pasakos jau buvo atspaudintos,

gauta nuo D-ro J. Totoraičio ir kitų daug folkloriškos medegos,
kurioje atrasta dar kelios žemiau talpinamos, daugiausiai Dauk­
šių apygardoje (Kalvar[ijos| pav., Suv(alkųj gub.) užrašytos pa­
sakos apė levus. Rods, palyginus jas su pirmiaus apgarsintomis,
pasirodo iš didesnės dalies esančios anų variantais, kurie tačiau

* Visos latvių pasakos M. Davainio-Silvestravičiaus vertime paduotos.

120
savo įvairumu yra labai įdėmūs ir papildo ne viena smulkmena
tą apė levus vaizdelį, kokį mums, kaip vėliaus matysim, lietuvių
pasakos ir dainos gana aiškiai nupiešia.

112. Vienas kriaučius, kurs savo gudrumu buvo pergalėjęs

milžiną ir baisią girios žvėrį vienragį, giriasi savo stiprumu:
- Kai užeinu, - girdi, - miški levų, perplašiu parpus ir nu-
matu šalin.
(Iš Jurenioko Juozo pasakos Podžiukiškiuose, AukmergJėsJ
pav., KaunĮoJ gub.; slg. n. 6, 7, 14-16.)

113. Vienas karaliaus sūnus išėjo keliautų. Pakelėje pas tokį

ūkininką gavo ant pusryčių pieno, ir kada, jam pavalgius, in bliū-
dą prikrito daug musių, jis, suskaitęs, kiek jų yra, užsirašė ant
popieriaus, kad vienu sykiu užmušąs dvyliką galvų. Teip jį su
tuom popierium už kepurės bemiegantį atrado pakelėje toks po­
nas ir, paėmęs drauge su savimi, privertė tą karalaitį, kad jis iš jo
girios išvarytų dvyliką žmogžudžių, ką jis ypatingu būdu ir at­
liko. Karalaitis užrišo žmogžudžiams akis su skepetukėm, suri­
šo su šniūru visus in krūvą ir parvedė pas tą poną in dvarą. Po­
nas tarė jam:
- Kad tu parvedei šituos žmogžudžius, tai gal tu parveši ir
levą? Yr levas toj pačioj girioj, kur buvo tie žmožudžiai, tai jei tu
jį parveši, tai kaip aš numirsiu, tai galėsi tu gyvent mano dvare.
Karalaitis pasiėmė lazdą ir skepetukę ir išėjo in girią. Aida-
mas per girią, susitiko tą levą. Levas paklausė jo:
- Kas tu asi?
Jisai atsakė:
- Pralevis.
Levas tarė:
- Kiek metų aš gyvenau, o niekad negirdėjau, kad būtų kur
pralevis. Mano motina yra labai sena - aisiu aš paklaust, gal ji
žino apė pralevį, o tu palauk manę čionai.
Jisai atsakė:
- Tai aik - aš palauksiu.
Levas nuėjo pas motiną ir paklausė:

121
 - Ar yra kur pralcvis?
Motina atsakė:
- Pirmiau nebuvo, o dabar gal atsirado
Levas vėl atėjo pas tą pralevį ir tarė:
- Kasžin katras drūtesnis: ar levas, ar pralevis?
Jisai atsakė:
- Pralevis drūtesnis.
O buvo tenai labai aukštas kalnas. Levas tarė:
- Bėkim ant šito kalno: katras pirma užbėgsim, tai tas būsim
drūtesnis.
Pralevis apsiėmė ant to. Levas tuoj šoko ir užbėgo ant to kal­
no, o pralevis lipo lipo ir neužlipo. Paskui tarė levui:
-T u nedrūtas, tai greit užbėgai, o aš labai drūtas, tai neužli­
pau, ba vieko nepakeliu.
Levas tarė:
- Tu teip drūtesnis - ale katras mudu labiau išrėksim? Aš pir­
mąsyk kaip riktelsiu, tai žemė sudrebės. Antrąsyk kaip riktel-
siu, tai lapai ant medžių suvys. Trečiąsyk kaip riktelsiu, tai lapai
nukris no medžių.
Levas riktelėjo vieną sykį, tai žemė sudrebėjo. Antrąsyk rik­
telėjo, tai lapai ant medžių suvyto. Trečiąsyk kaip riktelėjo, tai
lapai no medžių nukrito! Pralevis tarė:
- Aš kaip riktelsiu, tai tavo akys iššoks, tai aš tau užrišu akis.
Paskui jisai užrišo levui akis ir rėžė su lazda levui in galvą iš
visos jėgos teip, kad levo akys iššoko. Paskui tarė pralevis levui:
- Dabar aš tave vesiu pas gydytoją, kad išgydytų tau akis.
Levas apsiėmė ant to. Pralevis parvedė levą pas tą poną in
dvarą. Ponas, pamatęs, kad jis toks galingas, apženijo jį su savo
dukteria ir pavedė jam savo dvarą. Jisai išgydė tą levą ir laikė
prie savęs levą ir tuos žmogžudžius.
(Pagal pasaką J. Žiugždos iš Plynių, Daukšių par.; slg. n. 9-13.)

114. Gyveno toks karalius, ir jisai turėjo karę su kitu kara­

lium. Ir jis pajėmė kito karaliaus žmonių in nelaisvę. Tasai kara­
lius turėjo tokį didelį sodą. Tas sodas buvo apvestas mūro sie­
na aukščio septynias pėdas. Ir tas sodas turėjo penkis šimtus

122
valakų, ir jame buvo prileista visokių žvėrių. Ir tas karalius kaip
paimdavo ką in nelaisvę, tai uždarydavo in tą sodą ant paros, tai
jei išlikdavo per parą nog žvėrių, tai paleisdavo.
Ale vienas žmogus per karę buvo pajimtas ir buvo išduotas
in tą sodą įmest, bet tas žmogus pabėgo ir nuvėjo in girią. Ra­
do tokią olą. Jis įlindo in tą olą, apsirokavo ten jis savo var­
gus - verkia jis ten sėdėdamas. Ale ateina toks šlubas levas.
Atėjo tas levas pas jį ir užsidėjo koją ant to žmogaus kelių. Tas
žmogus pažiūrėjo, kad jo kojoj yra pašinas. Tada jis ištraukė
tam levui tą pašiną, nusivyniojo no savo kojos skarulį ir apvy­
niojo levui koją. Paskui levas tą žmogų labai mylėjo. Nešė jis
jam maistą, pjovė žvėris ir nešė tam žmogui. Parnešė jis jam ir
ugnies, tai žmogus kepė tą mėsą ir valgė. Teip levas maitino tą
žmogų per trejis metus.
Vieną kartą buvo medžioklė to karaliaus, ir medžiotojų Su­
neš rado pėdas to levo ir pėdom atėjo pas tą žmogų su tuo levu.
Ir paskui tie šunes sugrįžę atvedė medžiotojus, ir pajėmė tą žmo­
gų ir levą gyvus, parvedė pas karalių. Karalius vėl tą žmogų su
levu įmetė in tą sodą ant paros. Bet tas levas buvo drūčiausias
visų žvėrių ir stove pas tą žmogų ir neleido priėjo žvėrių. Žvėrys
subėgo aplinkui, ir buvo jų kaukimas, nes jos buvo kas dieną
papratę lakt žmonių kraują, o tas Ievas jų nedaleido prie to žmo­
gaus. Kada praslinko para, atėjo karaliaus tarnai ir rado tą žmo­
gų su levu gyvus ir paleido. Paskui tas žmogus su tuo levu išėjo
in kitą šalį.
(Užrašė Vincas Žemaitukas iš Daukšių; slg. n. 18-19.)

115. Pasakoje „Apė geležinį vilką” karaliaus dukteriai pata­

ria vilkas, norėdamas ją ves tie, kad ji apsirgtų ir siųstų savo
brolį vaistų:
- Kad tu, - sako, - gautum levienės pieno, tai pasveiktum.
Ji teip ir padarė. Brolis nuėjo pas levienę, toj davė jam pieno
ir levuką. Parnešė. Sesuo išgėrė, bet nepasveiko. Paskui siuntė
pas tigrienę ir pas visas žvėris, ir visos žvėrys davė pieno ir po
mažą žvėriuką. Ale ir no to nepasveiko. Tada sesuo tarė:
- Eik ant Juodųjų marių - yr šulinys: parnešk iš to šulinio
vandens, tai tikrai aš pasveiksiu.

123
 O prie to šulinio žmogus neprieidavo, nes aplinkui - ugnis.
To vandens jam varnas parnešė, ir 1.1.
(Pagal Pr. Ambrazo pasaką iš Užpjaunių, Naumies[čio| pa v.,
Suv[alkų] gub.; slg. n. 23 ir sek.).

116. Du broliu, už kokį prasikaltimą iš namų išvarytu, išėjo,

nusipirko po šaudyklę ir, daėję kryžkelj, įšovę sidabrinėmis kul­
komis in stovintį ten stulpą, persiskyrė.
Vyresnysis, aidamas per girią, sutiko zuikį. Norėjo jį šaut, ale,
zuikiui atsiprašius, paėmė nog jo zuikutį. Paskui tokiu jau būdu
gavo lapuką, vilkutį, meškutį ir no levo - levuką. Su tomis žvėri­
mis tolyn aidamas, daėjo jis tokį dvarą, kur karalaitė buvo paskir­
ta smakui. Jisai nuėjo in pamarę ir rado ten paną, laukiančią sma­
ko. Kada smakas atplaukė, jisai liepė zuikiui ait prieš jį. Zuikis
kaip tik priešais stojo, smakas tik papūtė, ir zuikis pargriuvo. Pas­
kui liepė stot vilkui, lapei, meškai, bet ir su tomis žvėrimis teip
atsitiko. Tada liepė stot levui prieš smaką. Smakas ir levą pūtė,
bet jau levo nepajudina. Paskui smakas išlipo ant krento ir susiė­
mė su levu. Kaip jiedu ėmėsi, tas žmogus nukirto smakui galvą ir,
tokiu būdu karalaitę išgelbėjęs, ją vedė ir pastojo karalium.
Vieną kartą jisai, išėjęs iš namų, pakliuvo in tokį prakeiktą
dvarą, kur jį drauge su žvėrimis in akmenis paversta.
Tuo tarpu jojo jaunesnysis brolis teipogi su savo žvėrimis iš­
ėjo jo ieškotų ir, atėjęs ton pat vieton, susikūrė žiburuką ir šildė­
si. Teip besišildydamas išgirdo kalbant:
- Man šalta...
Jis nusiuntė lapę, kad pažiūrėtų, kas ten yra. Lapė pažiūrėjo ir
atėjus pasakė, kad pusė žmogaus, pusė akmens. Tada jisai tarė:
- Kad šalta, tai aik šiltis.
Tasai pusiau žmogus tarė:
- Bijau tavo levo. Uždėk savo plauką levui ant snukio, tai aisu.
Bet jisai neklausė ir liepė meškai atnešt jį pas ugnį. Meška nu­
ėjo, bet nepakėlė. Jisai liepė ait levui. Levas nuėjęs atnešė pas ug­
nį. Dabar karalius sužinojo, kad tie akmens, kurie ten riogsojo,
buvo tai jo brolis ir žvėrys. Gavęs nuo to pusiaužmogio tokią rykš­
tukę, jisai visiems akmenims uždavė, ir atgijo jo brolis su žvėrimis.

124
 Kada jiedu išėjo iš tos vietos, jaunesnysis brolis pasakė vy­
resniamjam:
- Buvau aš tame dvare, kur tu buvai karaliumi. Karalienė
mislijo, kad aš jos vyras, ir gyvenau su jąj ilgą laiką.
Brolis, išgirdęs tai, nukirto savo brolį ir išgelbėtoją, o pats
nuėjo pas savo moterį in dvarą. Vilkas norėjo draskyt mirusio
kūną, bet levas nedavė. Levas nuvarė visas žvėris toliaus, o jisai
pasikavojo ir laukė varno atlekiant. Kada varnas su varnukais
atlėkė ir nutūpė ant kūno, levas prisitaikęs pagriebė varnuką.
Varnas prašė, kad atiduotų, o levas tarė jam:
- Neatiduosu, iki neatneši gyvojo ir gydančio vandens.
Varnas nulėkęs atnešė. Levas, paėmęs vandenį, paleido var­
nuką, paskui sudėjo galvą su kūnu, patepė gydančiu vandeniu -
ir sugijo, paskui patepė gyvuoju vandeniu - ir atgijo. Paskui ji­
sai, nuėjęs pas savo brolį, tarė jam:
- Aš tave atgydžiau, o tu mane nukirtai, bet mano žvėrys
mane atgydė!
Tada jiedu susitaikė ir krūvoj abudu gyveno.
(Pagal J. Žiugždos iš Plynių pasaką; slg. n. 23 sek.).

117. Senuose amžiuose gyveno viens karalius, kursai, pirma­

jai pačiai mirus, vedė kitą. Močeka, svetimų vaikų nemylėdama,
kartą, karaliui kur išvažiavus, parito aukso obuolį ir liepė jau­
niems karaliaus vaikams pagaut. Abudu, brolis ir sesuo, vijo tą
obuolėlį ir nesijuto, kaip vidurin girios atbėgo. Obuolėlis iš akių
išnyko, o jau girioj pradėjo būt tamsu. Teip girioj paklydę ir su­
pratę, ant ko juos močeka atvedė, jie ten ir liko.
Karaliūnas Jonas, medin inlipęs, pamatė kur toli žiburį, ir,
su seseria nuėję ten link, rado puikų palocių, kuriame gyveno
dvylika žmogžudžių, ir apsinakvojo. Naktyje, žmogžudžiams
sugrįžus, jis jiems, verdančiu aliejum akis iššutinęs, kardu vie­
niems galvas nukapojo, kitus gyvus sutiesė in skiepą ir uždarė.
Ant rytojaus, karaliūnui girion medžiotų išėjus, jo sesuo at­
rakino duris ir išleido gyvu likusį vyriausi žmogžudį, kursai ka­
ralaitei labai patiko. Kadangi jis matė, kad karalaitė labai priėjo
prisirišo, ėmė prašyti:

125
 - Aš galėtau, - sako, - išgyt, tik reikėtų visų žvėrių pieno, o
suvirinus sutepi su ta| mosčia, o tuojaus būtų man sveika. Tu
insimesk ligoj ir, pradedant no voveries iki levės, prašyk, kad jis
tau pieno parūpintų.
Tuo tarpu karalaitis sugrįžo ir rado jau seserį sunkiai sergant.
Išgirdęs, kokių jai vaistų reikėtų, jis, šaudyklą ant pečių užsidė­
jęs. išėjo tuojaus in girią ir, voverę išvydęs, norėjo šaut. Voverė
davėjam pieno ir prižadėjo vieną vaiką užauginus atsiust. Kara­
laitis ėjo daugiau žvėrelių ieškot ir in trumpą laiką no visų žvė­
rių apturėjo pieno, ir kiekviena žvėrių jam prižadėjo po vaiką,
kada reikalinga, o leve ir davė jam trūbiukę ir pratarė:
- Kai reikalausi no mūsų pagelbos, tai sutrūbysi tris sykius, o
mūsų visų žvėrelių vaikai pribus ant pagelbos.
Karalaitis sugrįžo pas savo nedorą seserį, parnešė jai žvėrių
pieno, bet jau rado ją pasitaisiusią. Kada jisai pavalgęs išėjo vėl
in girią, sesuo su tuom žmogžudžiu išvirino žvėrių pieną ir at-
šaldę sutepė jam akis - tos jo akys ir išgijo. Paskui su tąj mosčia
sutepė žmogžudis savo brolius, ir tie visi atgijo.
Pareina karalaitis namon - žmogžudžiai jį apspito ir jau ren­
giasi jį nužudyt. Jisai kaip tik pūsterėjo trissyk in tą no levės
gautą trūbiukę - palocius sudrebėjo, ir inšoko meška per langą
ir duris atidarė. Inbėgo levas ir kitos žvėrys ir tų žmogžudžių ir
kaulus sutrupino. Norėjo žvėrys ir tą jo seserj sudraskyt, bet jis
nedavė. Jis ją lenciūgu prie sienos prirakino ir padėjo du tuščiu
katilu: po dešinei - savo, o po kairei - žmogžudžių vado, ir pa­
dėjo po savo katilu ašakinės duonos, o pas žmogžudžio - žirno-
jų ir pasakė:
- Už kelių metų aš ateisu pažiūrėt, katro katilas bus pilnes­
nis ašarų.
Pats išėjo tolyn in svietą. Nuėjo in tokį karaliaus miestą, kur
karalaitė turėjo būt ataduota smakui. Jis nuėjęs pamarėn, kur
laukiama buvo smako išlendant, su savo žvėrimis stojo su de­
vyngalviu kovon. Levas stvėrė smaką už šono, tigras - už kito,
meška - už uodegos, kiti puolėsi ant sprando, o karalaitis su kar­
du galvas nukapojo. Tokį sunkų darbą atlikę, jie visi atsigulė pail­
sėt ir užmigo. Tuo tarpu karaliaus vežėjas, atvažiavęs pažiūrėt,

126
k.is atsiliko, paėmė to karaliaus išgelbėtąją dukterį, o tam mie­
gančiam karalaičiui kardu galvą nukirto.
Pabudo levas ir, pamatęs savo poną negyvą, suriko:
- Kelkitės: mūsų ponas negyvas!
Šoko visi ir gailavo savo pono. Tarė levas:
- Bėk, vovere, atnešk - liko ant lango žmogžudžių palociuj
mosties, ką žmogžudžius atgydė.
Vovere atsakė:
- Viešpatie karaliau, aš negraita.
Siuntė zuikį - zuikis bailus. Siuntė lapę - toj bijo šunų. Siun­
tė vilką - bijo šūvių. Siuntė mešką - toj pasiraitojo pančekas ir
trimigai atnešė - sutepė ir atgijo.
- Tai tik saldžiai miegojau, - sakė karalaitis.
Levas atsakė:
- Miegojai.. Žiūrėk, kiek kraujų išbėgo.
Ir papasakojo jam atsitikimą. No levo patyręs, kad karaliaus
vežėjas jau rengiąsis jojo išgelbėtąją vest paną, jis su savo žvėri­
mi nuėjo to karaliaus dvaran in vestuves. Karaliaus palociun at­
ėjęs, jis liepė meškai pašokt ir, gavęs už tai su nuoteka iš vienos
kupkos vyno išgert, pasinaudojo iš to, kad jį karalaitė pažintų, ir
paskui jis ją vedė.
Po vestuvių neilgai trukus atsitiko, kad karalaitis Jonas mie­
godamas užspringo ir numirė. Išmūrijo skiepą ir ten jį padėjo, o
jo žvėreliai, nakties sulaukę, išdraskė skiepą, ir meška išėmė, o
visi žiūrėdami gailavo savo pono. Kada insidienijo, pamatė ka­
ralius, kad žvėreliai visi stovi apė grabą. Paliepė iškast duobę.
Kada buvo duobė gatava, ten jauno karaliaus kūną pakasė ir ak­
menis ant kapo užrito. Bet nakčia žvėreliai išsikasė. Tada inkėlė
grabą su kūnu in storą medį2- o tik viršūnėj buvo kelios šakos, -
ten dabar padėjo numirusį karalių.
Atėjo naktis. Žvėreliai suėjo pas medį, kur jų ponas padėtas,
rodavojosi, kaip išimt, ir liepė voverei lipt ir išimt. Toj inlipusi
nepajiegė numest grabo. Voverė išlipo, o meška sliuogė ir da-
sliuogė netoli grabo, o viršuj negalėjo užsigaut, tai viena pirmu­
tine letena apsikabino medį, o kita kaip davė in galą grabo - tas
kaip puolė, o kniūpsčias, - atsikrėtė tas dantys, kuriuom buvo
užspringęs karalaitis, ir atgijo.

127
 Namon, in karaliaus dvarą visiems sugrįžus, levas liepė save
kirsi kardu, bet karalaitis atsakė:
- Kaip galiu kirst? Man tiek gero padarei: du sykiu iš kapų
prikėlei, o aš galėčia tau mirtį daryt! Jeigu teip padarytau, tai
būčia nedoriausias žmogus ant svieto...
Levas vėl prašė, kad kirstų - o jis nenorėjo. Tarė levas:
- Jeigu tu mane nekerti, iš mano skūros neišneri, tai aš tau
dabar mirtį padarau...
Ėmė karalius kardą, kirto levą, o iš levo stojo ministeris. Pas­
kui kirto mešką - stojo antras ministeris, vilkas - kasicrius, la­
pė - vežėja, zuikis - lekojus, voverė - pakajauka, o da kiti dides­
ni žvėriai buvo jo rodininkai. Dabar iš naujo kėlė puotas, ir jau­
nos karalienės buvo didis džiaugsmas, o su jąj visi linksmybėmis
dalijosi.
(Pagal Noruko iš Riečių, Daukšių par., pasaką; slg. n. 23 sek.
ir 106-109.)

118. Vienas karalius turėjo augintinę Dardiną ir tris sūnus,

kurie visi trys norėjo tą Dardiną vestie. Tada karalius tarė vi­
siems trims sūnams:
- Aikite ir svetimas šalis ir katras parneši! navatniausią daik­
tą, tai to bus Dardina.
Sūnūs pasiėmę po kardą ir išėjo. Bekeliaudami jie surado įvai­
rius stebuklingus daiktus ir parnešė namon, bet Dardinos gau-
tie visgi negalėjo. Raganai patariant, tėvas sūnų vienam liepė
parnešt - tcrp kitų - ir tokio vandens:
- Kitąsyk kaip ateisi, tai atnešk vandens, katro kaip užgerčia,
būčiau jaunesnis už penkių metų vaiką.
Sūnus vėl nusiminė, o tokia pana tarė:
- Pas mane yra: trys levai saugoja šulnį. Ale reik jautį in tris
dalis perkirst ir kožnam levui duot po dalį, tai galima tada pa­
semt vandens.
Paskui jautį perpjovė in tris dalis, padavė levams po dalį ir
pasėmė vandens, - etc.
(Pagal J. Žiugždos iš Plynių pasaką n. 1; slg. n. 48-52).

128
 119. Vienas karalius turėjęs vienturtę dukterį, kuri už jokio
daugiau nenorėjus tekėt, kaip tik tokio jaunikio su raudonais
plaukais. Išgirdęs apė tai, vienas žmogžudis, „nusikvarbinęs"
plaukus, atvažiavo pas tą paną ir jai patiko. Tas jaunikis, klau­
siant, kur jisai gyvena ir kaip pas jį galima atvažiuot, sakė:
- Ugi važiuosit, tai rasit kelią, beržais išsodytą. Paskui va­
žiuosit - rasite kelią, su gluosniais išsodytą. Paskui važiuosit -
rasit kelią, visokiais kvepiančiais kvietkais išsodytą. Ir rasit to­
kių pyragučių, tai prisiskinsit tų pyragučių ir važiuosit. Tai rasit
tokį tiltą ir du levu - vienoj pusėj ir kitoj, tai paduokit jūs jiem
po pyragutį, tai praleis. Paskui važiuosit, tai rasit tokius palo-
cius ir prie bromo - du levu, tai jūs jiem paduokit po pyragutį,
tai jie jus praleis. Paskui ineisit in vidurį, tai zerkolų durys, mur-
mulinės grindys, ant sienų zerkolai, - ir 1. 1.
Toj karalaitė kelią suradus ir nuvažiavo. Prisiskynė pyragu­
čių, privažiavo tokį tiltą su levais. Ji tiem levam padavė po pyra­
gutį - ir ją tie Ievai praleido. Iš žmogžudžio namų išbėgant, ka­
ralaitė vėl padavė levam pas palocių ir tą tiltą po pyragutį, ir jie
ją praleido, - etc.
(Pagal V. Žemaituko iš Daukšių pasaką „Apė vieną paną";
slg. n. 48-52).

120. Buvo ponai ir turėjo dukterį. Vieną kartą atvažiavo pas tą

dukterį jaunikis. Atvažiavęs tas jaunikis pradėjo pasakot, koki
jo namai:
- Aš gyvenu vienas su savo tėvu. Aš turiu visokius žvėris, kaip
liūtus, meškas, vilkus ir kurtus, mano vartai variniai", - ir 1. 1.
Perėjus kelioms dienoms, nuvažiavo toj ponia su panaite ir
pažino, kad tai buvo žmogžudžio namai.
(Pagal Lazauckučio iš Daukšių pasaką n. 4; slg. n. 48-52.)

121. Išein pelė iš mišką -

Ta pelė tą grūdą per pusę kanda.
Išein, išein katė iš mišką -
Ta katė tą pelę, ta grūdą per pusę kanda.
Išein, išein vilkas iš mišką -
Tas vilkas tą katę, tą pelę, tą grūdą per pusę kanda.

129
 Išein, išein meška iš mišką -
Ta meška tą vilką, tą katė tą pelę, tą grūdą
per pusę kanda.
Išein, išein levas iš mišką -
Tas levas tą mešką, tą vilką, tą katę, tą pelę,
tą grūdą per pusę kanda.
Išein, išein tigras iš mišką.
Tas tigras tą levą, tą mešką ir 1.1.
Išein kitas žvėrys, - ir 1.1.
(Teip vaikai dainuoja Pašvinių sodžiuje, Kurtuvėnų par., Šiau­
lių pav. Nuo Viaduko Kurkauskio 1904 m. užrašė M. Davainis-
Silvestravičius; slg. n. 53.)

122. Vienai poniai gimė sūnus. Tarnas, norėdamas tą kūdikį

pavogt, ištepė poniai burną vištos krauju, kad jos vyras tikėtų, ji
suėdus gimusį kūdikį, ir išsinešė jį in girią, kur jį ir augino.
Juozapukas, užaugęs ir sužinojęs, kad jis ne pas tėvus, bet pas
svetimus gyvena, aina kelionėn ir iš netyčių užeina in savo tėvų
dvarą. Randa savo motiną uždarytą bažnyčioje, sudžiūvusią, vos
gyvą. Drauge su motina išėjęs, jis beaidamas rado tokį dvarą,
kur ir apsigyveno. Juozapukas pradėjo medžiot - išeina in miš­
ką ir vėl pareina.
Kartą jam girioje paukščius bešaudant, teko ilgiau užtruktie.
Tuo tarpu pas jo tą motiną atvažiavo tokis ponas, - o tai buvo
velnias, - ir sako jai:
- Ženykimės mudu - aš turiu aštuonis dvarus. Ba tu kaip ne-
siženysi, tai už kelių metų kaip apsiženys tavo sūnus, tai tu tu­
rėsi vargą.
Motina iš pradžių nesutinka, sakydama, kad jai sūnus labai
geras esąs ir ji nežinotų, kur jį padėt...
- Aš tau duosiu rodą, - sako ponas. - Kaip tavo sūnus pareis,
tai tu apsirk ir sakyk: „Aš sapnavau tokį sapną, kad in pietų šalį
yra toks dvaras ir sodas, sode yr obelių ir ant tų obelių yr obuo­
lių - tai prašyk, kad jisai tau parneštų''. Tai kaip jis nuveis in tą
sodą, tai ten yra levų, lai jį sudraskys tie levai, tai tada mes apsi-
ženysime.
 Ponas išvažiavo, o motina, pamačius Juozapuką pareinant,
tuoj atsigulė in lovą ir guli. Juozapukas, apė motinos ligą ir
kokių jai vaistų reikėtų patyręs, tuoj užsisėdo ant arklio ir išjo­
jo. joja, joja ir atjoja pas tą sodą. Prisirišęs arklį prie tvoros,
inlipo in sodą, žiūro - aplink tais obelis apgulę levai. Ale tie
levai miega, juozapukas atė pas obelį, inlipo, apsijuosę šilkine
juosta, in antį skina obuolius ir deda. Jisai mislia: „Motina lie­
pė tik tris obuolius parnešt, o aš parnešiu dikčiai, kad tik pasi­
taisytų". Juozapukas prisiskynė obuolių in antį. Vienas obuo­
lys iš ančio išpuolė, tas obuolys levui in kuprą tik bupt - levas
ir pabudo. Levas tik zur zur zur suzurzė, ir pabudo visi levai,
paskui tik šoka, šoka, šoka in viršų, nori pagriebt Juozapuką ir
sudraskyt. Juozapukas aukščiau inlipo ir mislia, kad „per Juo­
zapo vardą kad aš, vieną levą už kojų paėmęs, visus išdaužy-
čia". Paskui Juozapukas tik per šakas ša ša ša ša ir nusileido
ant žemės, pasiėmė vieną levą už kojų, kad ėmė suktis - kitus
levus išdaužė. Kaip to galva nulėkė, tai kitą pasiima ir daužo -
tai išdaužė visus levus! Paskui Juozapukas pasiėmė levą, aina
pažiūrėt po visą sodą, mislia - gal kur yra pasikavojusių.
Žiūro - kampe sodo da du levukai maži. Mislia Juozapukas:
„Šitie man bus kada reikalingi". Juozapukas surišo su tąj šilki­
ne juosta tuos levukus, nuvė pas tą obelį, susirinko visus obuo­
lius ir susidė in kišenių. Paskui pasiėmė levukus, išlipo iš to
sodo, užsisėdo ant arklio, teip greit joja namo, tuos levukus
nešasi namo ir obuolius. Parjoja namo, arklį inleido in stonią ir
tuos levukus in kitą stonią inleido. Atė in pakajus, žiūro - jau
motina minko pyragus. Klausė Juozapukas:
- Motinėle, jau dirbi?
- Sūneli, aš kaip tik užuodžiau šito obuolio, stojau ir dirbu.
Sūneli, aš sapnavau, kad tave nore žvėrys sudraskyt tam sode,
kaip obuolius skynei. Aš jau šituos pyragus minkiau, misliau,
kad tave sudraskė, tai aš jau būčia davus šituos pyragus Dievui
ant garbės.
Išėjus potam sūnui in girią paukščių šaudyt, atvažiavo vėl
tas ponas ir, sužinojęs, kad tas sūnus sveikas ir gyvas sugrįžo,
vėl gundo tą jo motiną:
131
 - Kaip jisai pareis, tai tu apsirk ir sirk, prašyk jo, kad jisai tau
parneštu vynvuogių. Ten yra in rytus toks dvaras, tai pas tą dva­
rą yra vynvuogių, tai kaip jisai nuveis, tai jj nuneš velniai in sa­
vo dvarą.
Ponas išvažiavo. Žiūro motina, kad jau pareina sūnus, - tuoj
atsigulė ir guli. Ir, sūnui klausiant, ar jau ji vėl serga, siunčia jį
tų vynvuogių parneštų. Juozapukas pasibalnojo arklį, išsileido
levukus, užsisėdęs ir išjojo, o levukai iš šonų bėga. Joja joja
Juozapukas ir tie levukai bėga, ir nujo netoli dvaro. Velniai,
pamatę, kad joja žmogus, džiaugiasi: tuoj jį užleido miegu, kad
kaip užmigs, tai jiems bus gerai paimt. Juozapukas užmigo,
nupuolė no arklio ir miega. Tuoj levukai paėmė pavadį, užvy-
nio jam ant kojų, kad nepabėgtų arklys. Levukai atsisto vienas
ties galva, o kitas - pas kojas ir saugoja Juozapuką, kad kas nepa­
imtų. Žiūro levukai - ateina toks šešėlis. Tuoj nubėgo, pagrie­
bė vienas levukas už vienos, o kitas - už kitos kojos ir tuoj per­
plėšė pusiau. Ir vėl atbėga pas Juozapuką kitas - levukai išplė­
šė visus velnius per visą dieną, o Juozapukas išgulė per visą
dieną. Paskui jis pabudo, užsikėlė ir aina prisiskint vynvuogių,
pamest motinai. Prisiskynęs aina pažiūrėt in velnių pakajus, o
savo levukams sako:
- Judu stovėkit pas duris ir klausykit mano balso. Kaip išgir­
sit mano balsą, tai kad nelaikytų nė langai, nė durys!
Juozapukas inė vidun, žiūro - tokia pana sėdi kampe ir krapš­
to Licipierą. Sako toj pana:
- Gana manęs vienos čia - kam da ir tu atėjai in šičia?
Teip jam su tąj pana bekalbant, Licipieras ir pabudo. Juoza­
pukas ir vadina jį imtis.
- Ainam, - sako Licipieras. - Ale mes kaip ainame imtis, tai
užgeriam vyno, kad galėtum imtis.
Dabar toj pana atnešė dvi vyno bonki, paduodama tą vyną,
kurs duoda vieką, Juozapukui. Paskui Juozapukas sako:
- Kaip aš ainu imtis, tai atsidarinėju langus ir duris, kad būtų
vėsu imtis.
Licipieras sako:
- Atsidarinėk langus ir duris.

132
 Juozapukas atadarė duris ir sako:
- Vaikai, airiam imt šitą Licipierą, velnių karalių!..
Tuoj levai kaip tik šoko ant velnių karaliaus - vienas - už vie­
nos Licipiero kojos, kitas - už kitos, tuoj ir perplėšė pusiau velnių
karalių, tik pasiliejo smala... Dabar Juozapukas, sužinojęs iš kur ir
kada toj pana pateko in tų velnių dvarą, pasisodinęs ją ant arklio,
nunešė ją in jos tėviškę ir sugrįžęs vynvuogių prisiskynęs parnešė
motinai. Namie jau rado motiną sveiką pyragus kepant.
- Matai, sūneli, - sako motina, - aš sapnavau sapną, kad tave
suėmė koki vagys, nore užmušt, tai aš kepiau, būčia neŠus in
bažnyčią, atadavus Dievui ant garbės.
Ale, tūlam laikui praėjus, Juozapukui girioje medžiojant, vėl
atvažiavo toks ponas ir sako jo motinai:
- Kaip jis pareis, tai tu prašyk, kad jisai duotų užpakalyj su­
riši rankas kankliais*, ir sakyk: „Aš pažiūrėsiu, ar tu teip drūtas".
Kaip jis nenutrauks, tai sakyk: „Duok, aš atrisiu tau rankas". Tai
kaip jisai duos, tai tu užrišk šilkų matkeliu, tai sakyk: „Tik maz-
gutis laiko", - tai kaip vėl patrauks, tai ir tie šilkai užsivers, tai
pasišauksi ir mane, tai mudu jam išversium akis, tai tada mudu
ženysimės.
Teip toj motina ir padarė: surišus sūnaus rankas teip, kad jis
tų kanklių nė šilkų nutraukt ncpajiegė, pasišaukus tą poną, kad
jį laikytų, su šoble ir išlupo sūnui akis, atnešė už dvaro in duobę
ir inmetė, o su tuom ponu išvažiavo.
Tas Juozapukas, duobėje gulėdamas, šaukėsi. Levai išgirdo
jo balsą ir, pas jį atbėgę, rado jį duobėje. Tuoj jį išėmė iš tos
duobės ir jau norėjo bėgt sudraskyt tą poną ir tą motiną, bet jis
juos sudraudė ir liepė, kad jie jį nuvestų pas balą, kur, apliejus
vandeniu akis, jos išgijo. O vėliaus jam regėjimą sugrąžino toji
pana, kurią jis nuo Licipiero buvo išgelbėjęs, ir ją vedė. Juozapu­
kas, levus paleisdamas, sakė jiems:
- Dabar judu bėgiokit po mišką ir maitykitės, žmonių nedras-
kykit.
(Pagal Juoz. Žiugždos iš Plynių pasaką; slg. n. 95-105.)

* Kanklių viela, styga.

133
 123. Ūkininkas vienąsyk kirlo malkas girioje. Netikėtai išei­
na liūtas iš girios ir klausia:
- Pasakyk, žmogau, in ką aš panašus?
Ūkininkas sako:
- In šunį.
Sako liūtas:
- Imk kirvį ir kirsk man in kaktą.
Ūkininkas teip ir padarė. Tada liūtas pasakė:
- Po trijų metų ateik in šitą pat vietą.
Ūkininkas sugrįžo namon ir užmiršo apė liūtą. Bet po trijų
metų vėl atsitiko ateit ton pat vieton girioje. Vėl išeina liūtas ir
liepia ūkininkui pačiupinėt kaktą.
- Matai, - sako jis, - ant kaktos nėr nė kokio ženklo no tavo
kirčio, ale kad tu mane vadinai šunim - aš neužmiršau ir už tai
tave suėsu.
Ūkininkas sako liūtui:
- Tai ne aš tave vadinau šunimi, bet apynys.
- Parodyk man, - sako liūtas, - kas tai per apynys.
Ūkininkas nuėjo namon, paėmė degtinės viedrą, su medumi
maišytos, atnešė girion ir davė liūtui gert. Liūtas atsigėrė - pasi­
gėrė ir užmigo. Tada ūkininkas paėmęs žirkles ir nukirpo jam plau­
kus iš užpakalio, palikdamas tik karčius ir ant uodegos galo.
Liūtas pabudo ir, pamatęs save, paklausė:
- Kas man teip padarė?
Ūkininkas pasakė:
- Apynys.
Ir parodė, kur jis auga. Tada liūtas lopomisėmė raut apynį iš
šaknų. O paskui išbėgo iš Lietuvos, ir no to laiko pas mus liūtai
nesilaiko.
(SuvalkĮųl gub. užrašė. V. T. Miller. 4pcBiiocrii. T py,w Moc-
KOBCKaro apxeo/ior. o6m ecrua. MocKBa, 1878, t . VII, crp. 10; slg.
n. 93-94 ir 121.)

124. Pas mus, sako, kitąsyk senovėje buvę levai, ir jei jie čia
išnykę, tai ažys kaltas.
Vieną sykį levas, susitikęs ažį, klausė jo, kas per vienas, ir, kaip
ažys pasisakė esąs labai greitas, kalbino jį lenktyn. Ažys sutiko:

134
 - Kodėl, - sako, - neit su tavim lenktyn?..
Sustojo abu ant kalnelio ir jau pasileis bėgtie. Kaip tik levas
taisėsi šokt, ažys tik capt ir inkibo jam in vuodegos galą. Levas,
nubėgęs gana toli, sustojo ir kaip tik apsisuko atgalios, kad pama­
tytų, kur ažys dingęs - ar da jis bėga ir kaip toli jau būtų jį pralen­
kęs, ažys, levo vuodegą paleidęs ir užpakalyje stovėdamas, suriko:
- Jau aš čia!
Žvėrių karalius baisiai supyko, kad toks niekam nevertas su­
tvėrimas jį pralenktie turėjo, - iš gėdos teip ir dingo iš Lietuvos.
(No Kušlio iš Ožkabalių; slg. n. 75, 120).

125. Žalnierius išsitarnavęs ėjo per girią namon, ir užėjo jis

kalnelį. Ant kalnelio - krūva žvėrių viduryj veršiuką apstojusi
ir gano. Praėjo toly(n], klauso - atsiveja levas:
- Žmogau, sugrįžk, mes tau ką pasakysim.
Ir nusivedė.
- Papjauk, - sako, - tu mums šitą veršiuką.
Atėjęs papjovė, ir vėl jisai aina. Klauso - atsiveja meška:
- Grįžk, tu mums išdalysi, ba mes pjausimės dalydamiesi.
Atėjęs išdalino: visiem davė po mėsos šmotą, meškai liepė
kraujus, varnui - vidurius, o skruzdukei - galvą. Visi sako:
- Ką mes tau užmokėsim? - Visi išsipešę šersties padavė: -
Tai kai tu norėsi katra žvėria pasiverst, tai užsidėsi už ančio ir
pasiversi.
O skruzdukė sako:
- Aš gryna, neturiu plaukų, tai kai norėsi pasiverst, tai sa­
kyk: „Noriu skruzde būt", - tai būsi.
Turėdamas tokias dovanas ir galėdamas pasiverst in įvai­
rias žvėris, šitas Žalnierius suieškot ir atrast galėjo savo pra­
žuvusią pačią stikliniame kalne ant marių, kur ji su savo in šunį
paverstu tėvu užkeikta buvo. No tėvo sužinojęs, kokiu būdu juos
galima išgelbėtie, jisai pietų kraštan, kur buvo tokia sala, kupstais
apaugus, ant tos salos nulėkęs, meška pasivertęs, ėmė raut tais
nendres. Išrovęs nendres, pasivertė in levą ir ėmė kupstus vartyt.
Išvertė beveik visus - rado po vienu kupstu geležinę skrynią. Ėmė
draskyt nagais antvožą ir ten surado ožką, kuri, in antį ir kiaušinį

135
pasiversdama ir persekiojama, pavirto pagaliaus in raktą, inpuo-
lė marėn, iš kur jį jam pasisekė su didelio vėžio pagelba išimt, tą
stiklinį kalną atidaryt ir savo tą padą ir jos tėvą išvaduotie.
(Pagal Grabauckučio iš Daukšių pasaką; slg. n. 95-105.)

126. Vienas bernas buvo vedęs tokią mergą, kuri, pasivcrtus

gulbe, atlėkdavo maudytis. Kartą jam kur išėjus, toj jo pati, su­
griebus savo tuos sparnus, kurie paslėpti buvo, ėmus ir išlėkė,
parašė tik vyrui, kad jei norėtų ją rastie, tai rastų viduj Raudo­
nųjų marių stikliniame kalne. Palikęs savo vaikus pas tėvus, iš­
ėjo jis savo prisiegos ieškotų. Pakeliui rado tokią didelią girią,
kurioje buvo visokių žvėrių: meškų, levų, vilkų ir k. Atsidavęs
ant Dievo valios ir aina jis per tą girią. Daėjo kalnelį, žiūro - sa-
lukė. Žiūro - apsėdę žvėrys ganosi jautuką: sėdi Ievas, tigras,
meška, vilkas, lapė, zuikis, varnas, skruzdė. Jam pro tais žvėris
ainant, biskį pašiurpo. Nuvėjęs no tų žvėrių penkis verstus, iš­
girdo žemės dundėjimą: atbėga tigras ir meška, pastvėrė jį už
skvernų ir vedą. Jau jį visą baimė paėmė. Jisai mislija sau: o da­
bar, suėdę tą jautuką, ne ką ten jie priėdę, tai dabar mane veda...
Atėjęs prieš levą nusiėmė kepurę ir pasikloniojo:
- Ko reikalauji, šviesiausias žvėrių karaliau? Ar ant suėdimo?..
- Ne, ne - šitą jautuką turi papjaut ir iŠdalyt. Čia in daug jis
priguli: varnas pamatė, zuikis užėjo, lapė rado, vilkas pagavo,
meška vedė, tigras parvarė, skruzdė ganė...
- Nu, tai gerai - papjausiu ir išdalysiu.
Paėmęs peilį, papjovė, o dalino pagal žvėrį: katra didesnė, tai
daugiau įdavė. Karaliui parinko minkštos mėsos ir t. t., skruz­
dei - galvą: „Kaip išsigrauši, tai bus dailūs pakajai". Aina vėl.
Nuėjo jau tris verstus - išgirdo žemės dundėjimą: tigras ir meš­
ka atsiveja. Pastvėrę už skvernų ir grąžina atgal - tas žmogus
visai nusiminė. Atvedė prie žvėrių karaliaus. Tas nusiėmė kepu­
rę ir pasikloniojo jam, klausė:
- Ko reikalauji, ar gyvasties mano?
- Ne, ne - šaukiame už tokį tavo gražų padalinimą, kad mes
nė vienas neturėjom pykastį terp savęs. Dabar turim mes tau
užmokėt.

136
 Karalius išsirovė gniūžtę savo šersties, meška - teipogi ir kiti
iki paskutiniam. Skruzdėlė, neturėdama ką duot, išsilaužė koją.
Ir visi pasakė:
- In katrą norėsi pavirstie, tai išsiimk šersties, insidėk in bur­
ną ir pavirsi.
No žvėrių atsiskyręs, jis pavirto in varną. Iš girios išlėkęs,
atsitūpė aukštai in aržuolą ir dairosi ant marių. Žiūri - žybčioja
stiklinis kalnas, jis ten, vidur marių nulėkęs, pasivertė skruzdė­
le. Atrado tokią skylukę, vidun inlindo ir rado labai gražiame
darže vaikščiojant tris panas, terp kurių pažino savo pačią. In­
lindo skruzdė in lėdras* tai savo pačiai. Lįsdama pro antjuostį,
baisiai sukrutėjo. Atsisegus toj jo pati tais lėdras žiūro - lipa
skruzdėlė, kuri pasisakius, kas ji tokia per viena, klausia, ar jis
negalėtų jos išgelbėtie. Ir, sužinojęs no tų panų in smaką pavers­
to tėvo, kad to užkeikto stikliniame kalne dvaro raktai esą skry­
nioje po krūmu ant salos viduj Juodųjų marių, jis juos, nors su
dideliu vargu, surado, atrakino kalną, visus išgelbėjo ir tapo tos
žemės karaliumi.
(Pagal Juozapo ir Vincento B. pasaką, Daukšių par.; slg. n. 95-
105.)

127. Buvo toks turtingas ūkininkas su ūkininke, turėjo sūnų,

kurs, namie būt nenorėdamas, išėjo kelionėn. Bekeliaudamas jis
privažiavo raganos namus. Tuoj jis nukirto jai galvą. Kaip nukir­
to, tuoj stojo marės. Jau arklys skęsta, jau ir lekojus skęsta. Jau
arklys nuskendo ir jis pats skęsta jau iki galvai. Žiūro - atplaukia
lenta. Priplaukė lenta - tuoj užsikabino už jos ir nuplaukė ant ma­
rių salos ant tos lentos. Tuoj iš tos lentos stojo žmogus ir sako jam:
- Tu mane išgelbėjai, tai dabar aš tave išgelbėsiu no prigėrimo.
Dabar čia yra jautis papjautas ir daug žvėrių, tai tu jom išdalyk.
Ir pragaišo tas žmogus. Ūkininko sūnus nuvė toliau, žiūro-
jautis guli papjautas ir daug žvėrių. Tuoj vilkui davė gerklę iš­
plėšti, ožkai (sic!) davė koją apgraužt, asilui - visą pilvą, levui -
visą skrandą suėst. Išdalino išdalino visą jautį žvėrim. Karveliui

* Ledra - ponių drapana, kokia - nežinia (Dr. Totoraitis).

137
 davė grūdų iš žarnų lest, vanagui - akis iškirst, o skruzdėlei -
galvą. Skruzdėlukė džiaugėsi, kad gavo namus gražius. Paskui
visos žvėrys davėjam šersties, karvelis ir vanagas davė po plunks­
ną, o skruzdėlė neturi ką duot, tai ištraukė koją ir padavė jam.
Tas žmogus susirišo in pundą. Tuoj pasivertė karveliu. Lekiojo
lekiojo, jau pailso. Ale pamatė tokį kaminą. Užtūpė ant kamino,
pasivertė skruzdėle, inlipo tuom kaminu, palindo po suolu ir
klauso. Tai velnias tris panas teip plaka, teip plaka. Tos panos
verkia:
- O Dieve, kas mus išgelbės iš čionai?
Velnias sako:
-Jūs nieks iš čia neišgelbės. Kasdevyngalviui nukirs galvas-
išlėks antis. Kas tą antį perplėš - išpuls kiaušinis. Kas tą kiaušinį
sumuš - išpuls vietis. Kas tą vietį sutrins - išpuls raktai. Kas tais
raktais suskambys, tai tada būsit išgelbėtos...
Viską skruzdėlukė girdė. Tuoj skruzdėlukė išlindo ant vir­
šaus kamino, pasivertė karveliu, lekiojo, ieškojo devyngalvio ir
rado jį. Tuoj pasivertė meška, ėmėsi ėmėsi - nuėmė vieną galvą.
Tuoj pasivertė levu, ėmėsi ėmėsi - levas nuėmė tris galvas,
devyngalviui liko tik penkios galvos. Pasivertė vilku, ėmėsi ėmė­
si - nuėmė dvi galvi. Tuoj pasivertė kurtu, ėmėsi ėmėsi - nuėmė
vieną galvą, liko tik dvi galvi. Tuoj pasivertė asilu, ėmėsi ėmė­
si - nuėmė vieną galvą. Tuoj pasivertė lape, ėmėsi ėmėsi - ir
nenuima tos galvos. Tai pasivertė vėl meška ir nuėmė tą galvą.
Tokiu būdu devyngalvį pergalėjęs, jis vėliaus galėjo, raktais su­
skambinęs, išvaduot panas ir vieną jų vedė.
(Pagal Juoz. Žiugždos pasaką; slg. n. 95-105.)
<...>*

130. Vieną kartą, karalienei sode su vaikais bevaikštinėjant,

ištiko viesulą ir nunešė ją. Suvažiavo visi karaliai ir nutarė, kad
* Pirmajame leidime esančiame „Klaidų paiaisyme" J. Basanavičius
rašo: „Spaudintoje 1907 metais pasakų dalyje (1-82 pusi.) apskelbtosios
pasakos Nr. 108, 109, 109a ir 110 antroje, dabar atspaudintoje dalyje (nuo
83 pusi. pradedant) per neapsižiūrėjimą pakartota po Nr. 128, 129, 131 ir
132". Pakartotieji tekstai šiame leidime praleidžiami. - K. A.

138
vaikai aitų jos ieškoti. Išėjo. Lijoėjo, daėjo tokį kalną, kad niekaip
negali pereit. Ale vaikščiojo jie apė tą kalną apė tris dienas. Ale
jauniausias rado vanago nagus. Užlipo an kalno su tais nagu­
čiais. Jisai paskui padavė broliams, ir visi užlipo.
- lai dar, - sako tas jauniausias, - jūs čia palaukit ant kalno, o
aš aisiu ieškot.
Ir aina ieškot. Ale jis ėjo toli, daėjo tokį šaltį įtaisų - ką tik
gyvas išė. Ale paskui jis nulipo no to kalno. Ėjo ėjo, daėjo tokį
karštį baisų - kaip tik išė. Ale paskui kad daė smarvę, kad, užsi­
ėmęs nosį, pusgyvis vos išė. Teip dar toliau bcaidamas rado dva­
rą, kur no tokios panos sužinojo, kad dar kitame dvare jam kita
pana pasakysianti, kur jo motina gyvena. Antroji pana jam išpa­
sakojo, sako:
- Kaip nuveisi, tai rasi duris ir du levu, ir stovi balija vyno ir
kaušas. Tai, - sako, - pakaušiu duris uždaryk, o kakta atdaryk.
Ir bus dvylika durų ir prie kož.nų durų - levai, tai visus pagirdy­
si. Ir žiūrėk, kad ncatsigrįžtai...
Iš čion išėjęs, jisai ėjo ėjo, dajėjo tą dvarą, tai tuvai* rado du­
ris ir levus. Jis jiem padavė kaušą vyno, duris kakta atsidarė,
pakaušiu uždarė. Paskui per dvyliką durų ėjo ir teipogi visur
teip padarė, kaip jam sakyta buvo, ir atrado savo motiną, su ku­
rios pagelba jis kardu nukirto galvą tam smakui. Paskui visai
dvylikai levų nukirto galvas, pakeliui pasiėmė drauge tiedvi pani.
Atėję pas tą kalną, kur buvo jo broliai likę, su tais nagučiais už­
lipo ant jo ir visi sugrįžo in savo tėvo dvarą.
(Pagal Žemaituko iš Daukšių pasaką; slg. n. 107.)
<...>

133. Viešpats, sutvėręs viską ant dangaus ir žemės ir visus

sutvėrimus apdovanojęs kuo gražiausiai, žmogui suteikė išmin­
tį. Žvėrys ir galvijai, paukščiai ir žuvys, kirmėlės ir vabalai ne­
galėjo atsidžiaugtie įgytomis dovanomis. Tada Dievas, sušaukęs
visus sutvėrimus vienon vieton, jų viduryje pastatęs žmogų, jam
pasakė:
* Tuojaus.

139
 - Žmogau, in tavo valdžią paduodu visus mano sutvėrimus -
tu esi visij ponas.
O kitiems prisakė žmogaus klausytie. Visi sutvėrimai žiūrėjo
in žmogų ir dyvijosi: žmogus išrodė mažas, silpnas ir be jokio
ginklo, iš to paėjo, kad visi netikėjo Dievo žodžiams. Šitie sutvė­
rimai negerbė žmogaus ir jam nenorėjo būtie paklusnais. Levas,
vilkas, meška ir daugel kitų pasakė:
- Mes esame dideli, stiprūs, drūti ir drąsūs ir dar ginklus
turime - žmogus mūs nepriveiks. O jei dar jisai mums ką norėtų
darytie, užpulsime ant jo, sudraskysime jį ir prarysime.
Fotam galvijai sau kalbėjo. Briedis, jautis, šernas, ožys, avi­
nas, arklys ir kiti pasakė:
- Ir mes galime jo atsigintie, o jei mus apgalėtų, pabėgsime
nog jo.
Taip kalbėjo paukščiai ir žuvys, kirmėlės ir vabalai ir išsiskirs­
tė in girias, in laukus, po vandenis ir taip toliau in visą žemę.
Šuva, paklausęs visų kalbos, prisižiūrėjo in žmogų gerai ir
pasergėjo jo išmintį, o apmislijęs viską gerai sau vienas, mislijo:
„Aš turiu protą, mokėsiu žmogui intiktie. Man reikia prie jo pri-
sitaikintie - man bus su juom geriaus nė kaip su žvėrimis ir gal­
vijais gyventie". Ausis priglausdamas, su uodega dirbdamas, pri­
ėjo pas žmogų, prie kojų savo snukį pridėjo, jam maloniai į akis
žiūrėdamas, rankas jo laižė, jam ištikimu pasirodė, patiko žmo­
gui, ir nog to žmogus pamylėjo šunelį.
Žvėrys, galvijai, paukščiai ir kiti neapkentė žmogaus, kad ji­
sai vadinosi ponu, o ant šunies pyko visi, kad pristojo prie žmo­
gaus. Bet jie nesusiprato, kad reikės visiems pasiduotie žmogui.
Nupasakosiu, kaip atsėjo. Ant avino ir ant ožio užpuolė vilkiš-
čias. Tie dabar nusigandę bliauja, nabagėliai, bėga prie žmogaus
ir šaukia pagelbos:
- Žmogau žmogau, tave Dievas padarė visų sutvėrimų po­
nu - išgelbėk mus iš vilko nasrų!
- O del ko netikėjote Pono Dievo žodžiams?
Pasakęs jiems žmogus tuojaus paėmė lazdą, ėjo su šunim prieš
vilką ir išgelbėjo aviną ir ožį nog smerties. O tada nog tos valan­
dos pasidavė žmogui ir klausė visados.

140
 Erelis užklupo ant žąsų, vanagas - ant ančių, vištų ir karve­
lių. Tos rėkdamos lėkė pas žmogų, meldė jo pagelbos. Žmogus
apgynė nog baisios netikėtos smerties. Ir tos pasidavė žmogui ir
nog jo neatsitraukė.
Jautis apsirgo, dūsavo ir dejavo. Žmogus išgirdęs atlankė li­
gonį ir išgydė. O tas, bijodamas pirm laiko mirti, pristojo prie
žmogaus, ėmė jungą ant savo sprando, arė žemę ir jam tarnavo.
Ir gerai buvo šėmam jaučiui su žmogum.
Arklys susipyko su šernu, užsirūstino ant savo nevidono, no­
rėjo jį pergalėti - nuėjo prašytie pagelbos. Žmogus, sėdęs ant
arklio, jojo prieš jį, turėdamas iešmą rankoje. Pervėrė šerną, jo
sūnus ir dukteris atsėmė ir arklio nepaleido kalbėdamas:
- Tu būsi sugadlyvas ir tau bus su manim gerai.
Briedis atėjo į žmogaus javus. Tas pasigavo laukinį. O kad
briedis nenorėjo prie žmogaus pasiliktie, tas užmušė briedį, at­
siėmė jo mėsą, iš skūros pasisiuvo čebatus, valgė kepsnį ir šune­
liui davė.
Levas, vilkas, lapė ir kiti, matydami pasididinant žmogaus
vyriausybę, susitarė visi vienu sykiu ant žmogaus užpultie ir jį
pergalėtie. Bet žmogus pasisergėjo. Ant tako, kuriuom vilkas tu­
rėjo ateitie, iškasė duobę - vilkas in tą įkrapino. Lapei padėjo
raumeninių dešrelių iš šerno mėsos su grybeliu - toji suėdus
tuojaus suklupo ir pragaišo. Ėjo žmogus tiesiog prieš mešką, tu­
rėdamas rankose aštrią geležį. Nutaikė jai in širdį ir įsmeigęs
patsai in šalį sklystelėjo- meška pati save su geležia nudūrė.
Levas buvo ateinąs ant žmogaus užpultie. Tam smogė su akme­
niu į kaktą - išbiro jam iš akių ugnies kibirkštys ir galva labai
suskudo. Susiprato, kad negerai kėsintis prieš savo poną, ir ap­
sisukęs ėjo in girią, užgėdintas tuom žygiu. Žmogus nulupo
skūras nog vilko, meškos ir lapės pasidarė sau kailinius ir ke­
purę lapinę ant žiemos.
Žuvys mislijo, kad bus ramu nog žmogaus vandenų gelmėje.
Bet tas joms įleido meškerę, sakydamas:
- Eikite šen pas mane!
Paukščiai mislijo, kad bus ramu ant oro aukštai, bet žmogus
prisitaikęs iš lanko pašovė paukščius ir liepė savo šuniui atneštie.

141
 Taip visi sutvėrimai turėjo pasiduotie žmogui, kad jį padare
Dievas visi} sutvėrimu ponu.
(Pagal kun. A. Tatarės užrašytąją pasaką „Šunys, visoki žvė­
rys ir galvijai". Kun. M. Gustaičio studijoje „Kunigas Antanas
Tatarė, jo gyvenimas, charakteristika ir raštai". Vilnius, 1913,
p. 88-89; pig. n. 1 ir 2.)

134. Vieną kartą buvo bada metai ir buvo žiemos laikas. Vie­
nas gaspadoris turėjo daug arklių. Jo buvo arkliai jauni, ir jis
nebeturėjo ką liuobti, tai jis liepė savo berniokui, kad išvestų
vieną arklį miškan. Berniokas nuėjo arklia vesti. Arklys neina.
Berniokas, atėjęs pas gaspadorį, tarė, kad arklys neina. Tada pats
gaspadoris nuėjo arklia vesti. Arklys neina. Jis tarė:
- Pakaustyk mani plieninioms patkavom, tai eisiu.
Tada liepė gaspadoris berniokui, kad jis nuvestų arklį ont kal­
via ir pakaustytų. Berniokas nuvedė arklį, pakaustė ir palaidė.
Arklys nuėjo į mišką, prasikasa sniegą ir ėda žolę, o nuėjęs pri
upės, prasimuša ledą ir atsigeria.
Levas, išgirdęs, kad miške yra koks tai arklys, ir nežinoda­
mas jo, ėjo ieškoti. Atrado arklį ir tarė:
- Kas tu jesi?
Arklys atsakė:
- Aš jesmu arklys.
- Ką tu jėdi?
Atsakė arklys:
- Prasikapstau sniegą ir ėdu.
- O ką tu geri?
- Prasimušu ladą ir atsigeriu.
- Eik pramušk - ir tu atsigersi, ir aš.
Arklys nuėjo prie upės, pramušė ladą, ir abudu atsigėrė. Le­
vui daugiau tarė arklys:
- Padaryk tu dabar vandenes: aš noriu atsigerti.
Levas kad puls, puls draskyti su nagais, su dunčiais - nieką
nepadarė. Tada vėl Ievas tarė:
- Padaryk ognies.
Arklys nuvedė levą pas akmenį ir sudavė koja per akmenį -
ugnis iššoko. Tada arklys tarė:

142
 - Pad ar\'k tu ognies.
Levas puolė su nagais draskyti, su dunčiais krumtyti - nie­
ką nepadarė. Levas nusigando ir pradėjo lėkti: bijo, kad arklys
neužmuštų. Levas nubėgo toliau už krūmų ir susitiko vilką.
Vilkas tarė:
- Kur aini, šviesas ciecuraiti?
- Oi, kaip buvau nusigandęs, - sako levas.
- Ka? - tarė vilkas.
Atsakė levas:
- Arklio.
- Eik, - sako vilkas, - aš jį sudraskysiu.
- Ne, - sako levas: - jis padaro ognies ir vandenia - tu jo ne­
sudraskysi.
- Ne, - sako, - aš jo nebijau. Einam artyn.
Priėjo artyn, ir rodo levas vilkui arklį. Levas mato, o vilkas
ne, tai levas pakėlo vilką, kad pamatytų ir vilkas. Levas kelda­
mas taip suspaudė vilką, kad pradėjo Šūdai bėgti per levo kojas.
Levas kad metė vilką žemėn - ir užmušė. Kad levas nebūt metęs
vilką žemėn, tai vilkas būt papjovęs arklį.
(Užrašė J. Palukaitis Puškonių sodžiuje, Panevėžio pav.,
1916 m.; plg. n. 74-80).

135. Tūlas pavargęs bernas, ieškodamas darbo, užėjęs pas vie­

ną poną dvare ir susiderėjęs už piemenį lapes ganyt, o jei išga­
nys, galėsiąs vesti pono dukterį. Tas bernas, gavęs iš tokio senu­
ko (Dievo) tokį vamzdelį, uždūdavęs, galėjęs tas lapes girioje
ganyt ir visados namon parvaryti. Pagailo dabar ponui duot tą
dukterį bernui - davęs už tai vežimą aukso, išleidęs jį. Bet gaila
ponui ir duotojo aukso. Todėl jis paleido prijaukintus žvėris, pir­
miausiai vilką, paskui mešką, galop ir levą, kad jį paviję sudras­
kytų ir tą auksą atimtų. Tą pasivijusį vilką bernas įvertęs aukšti­
ninką į duobę. Tai meškai, sutikusiai muzikantu būti ir norin­
čiai, kad jai paplonytų pirštus, tas bernas kelmą įskėlęs, įkišęs
jos lopas, o kelmas susiglaudęs laikęs ją taip, kad jai kaukti rei­
kėję. O vėl tam levui užkabinęs ant kaklo maišą, prikrovęs ak­
menų taip, kad jis pasikelt negalėjęs.

143
 Ponas, nesulaukdamas tą žvėrių grįžtant, siuntęs tarnus, kad
vytų. Tie, radę žvėris, paliuosavę juos, ir dabar ėmę jie drauge
vytis.
Bernas, išgirdęs žemę dundant, nusimovęs kelines ir, pasi­
ėmęs rankon, pasilenkęs stovi. Levas bebėgdamas pamatęs kel­
nes rankoj - apsistojęs ir sakęs:
- Dabokit, kas ten. lūs žinot, kad ten tas maišas, kur buvo
mane prislėgęs. Aš neisiu: tas ir vėl padarys štuką.
Meška apsistojus ir surikus:
- Hi ei, veizėkit, kas ten yra -spaustuvai, kur buvo suspaudę
koją, - neisiu.
Ir vilkas, pamatęs duobę, sustojo. Ir visi grįžo namon.
O tas bernas su tuom auksu parvažiavo į savo tėviškę.
(Pagal Vinco Jotkos Luokės apygardoje, Šiaulių pav, užrašy­
tąją pasaką J. Palukaičio rinkinyje (Lietuviui Mokslo draugijos ar­
chyve.)

136. Vieną kartą būva toks atsitikimas, kad vilkas apskundė

lapę ing sūdą pryš patį levą ir prašė šviesiausi karalio:
- Valdyk lapę - ji mana gerą vardą ir šlovę krividiji, plėši. Kaip
man nesopu širdis, kad. menkesnė būdama, teip turi valią ant sena
vilką teip jodinėti! Prašom daryti kokią nors rokundą. Kaip te mož-
ne, kad ji turi valią - pu visą girią su balsia sakė, kad yra vilkas
latras, krividytojis artima, plešėjis svetima gera, ir man biednam
paskutinį kųsnelj atemti. Vilkas - išplešėjis svetima gera! Matei,
aš ani viena prietelia ant svėta neturiu, dil manįs visi neprietelia.
Levas pašaukė lapę ir liepė išsiteisinti. Lapė ausis priglaudė,
su oudega vynodamasi, atsakė:
- Šviesausis ir galingiausis karaliau! Jūsų mylisto brongi ir
mondri ir galinga galva! Vilkas skundžia mani, te, brongi galva,
prašom teisinge, kad vilką klausė su viena ausi, te prašom manį
klausyti su kito ausi, o je jo klausė su abiem, te ir prašom manį
su abiem ausim paklausyti teikis. Aš nesakio ant jo teip daugal
pikta, ale tik tek ištario iš širdies supėjima, iš nekantrumą ant vil­
ką, kad jo jisai par daug mandria vedasi. Kur mate, kad po visą
mišką jis ir arklius, ir jaučius, ir avis, ir ožus, - možna sakyti - ko
lik patinka, viską gūbija. Male, neturi sarmatas - nu manįs bied-
nas paskutinį minką kąsnelį to vištelia ištraukia! Prašom pamislyti,
kaip mani nuskraudė, - kaip man širdies nesupės? Ir išsitariu ke­
letą žodžij ant vilką, kad par daug mondravoji ir mani krividiji.
Išmokyk, jūsų mylista, brongi galva, išteisink mani...
Levas išteisina lapę, vilku provo pagadina. Ale vilkelis bied-
nas kur tik jeja, tinai ant Ieva ir ant lapės murmėja ir labe liūdne
rūgoja, kad ant balta svietą nėra tikras teisybės, tik kas labiau
moka meloti, te ir ta teisybe:
- Mate, lapė kaltesnė būva, vynok mani biedną nukaitina.
- Lapė kaltesnė buvo ir yra, - tarė vilkas. - Tegul aš vagis ir
plėšėjis, ale aš ant artima nieką pikta neapkalbu, nesūdiji pryš
kitus, par daug nemelioji, kaip lapė: ir pati vagi, ir manį taip
nemalonyge nuplėšė šlovę brongio pryš visus mana pažįstamus.
Vis viena nukintėsi tą nuskraudimą ant šlovės, bet lapė kaltesnė
būva ir bus. Ir ant ta svėta teisybės moset nebiera, kad nebemož-
na nikų r rasti dil manį: tegul bus teip ir tegul bus galas...
(Iš Smilgių par., Panevėž(io) pav. Kun. Tuskenio rinkinys
L|ietuvių| MĮokslo) Draugijos archyve, sąsiuv. U.)

137. Levas su esilu susitarį medžioti. Esilas, įlindįs į karkly­

ną, paleida sava kakarinį, pradiej dideliai bjauriai krokti, nugan­
dina visus girinius žvierius. Tiej visi žviervs, esila kroksinu nu­
gandinti, nežiną, kas čia teip dideliai krok. Visi, pabūgį tos krok-
sinas, skrej laukon, visi - iš karklynų, iš krūmynų, o levas visus
sugrob ir nugnia|u|ž. Prisimedžioji kiek reikint.
Potam išlend ir ilgausis iš karklyną ir saka levui:
- Nu, kan rodą muna kroklie tavie?
Levas esilui atšaki:
- Kad tava gymės ir veislės nežinočio, už tikrą būčio ir aš
pats biegįs šalen draugi su kitais žvierimis, kur pakliūk.
(Schcu u. Kurseliut. Pasakos apie paukščius. Žemaitische Tier-
fabeln. Heidelberg, 1913, p. 45, n. 32.)

138. Viens žmogus išėji į girę medių kirsti. Tam žmogui medį
bekertant, atėji levs. Tas levs žmogui saka:

145
 - Kan čia dirbi?
Žmogus levui saka:
- Medius keriu.
Levs žmogui saka:
- Tu esi prolings sutvierims - pasakyk mun, koks aš išveizu,
ar aš esu puikus. Kili žvierys mun saka, kad aš esu už anus pui-
kiesnis.
Žmogus levui saka:
- Pals būlumi ne šio, ne lo su puikumu, ale tava uodiga yra
bjauri kaip kirmins.
Tas žmogaus pasakyms nepatika. Levs supyka. Artie priejjs
pri žmogaus, saka levs žmogui:
- Kirsk mun į kaktą su kirviu!
Žmogus levui saka:
- Už kan aš tau kiršu?
Levs žmogui:
- Kad aš tavi liepų kirsti, kirsk!
Žmogus levui ir kirta į kaktą. Levs, kirtį į kaktą gavįs, žmo­
gui saka:
- Metus buvus, čia viel ateik!
Žmogus, parėjįs numie, kan su levu kalbieji, užmirša. An­
trą metą nuėji į girę medii} kirsti. Levs ir atejįs pri to žmogaus.
Saka:
- Tu perna mun kirta į kaktą - še veiziek, ar yra znoks kirti?
Žmogus priejįs Ieva kaktą čiuprio, saka:
- Niera nie koki znoka.
Levs žmogui saka:
- A m ala, kirtis m una kaktas užgiji, o tava sk a u d u s žodis,
m u n sakytas, neužgiji.
(Scheu u. Kurschat. Pasakos [apie paukščius], p. 85, n. 80; plg.
n. 93 ir 94, 123.)

139. Vieną kartą suseji levs, meška ir vilks. Ir anie tarp savįs
rokuojas, koki sutvierima kraus yra už visus skanesnis. Viens
saka - toki, kits saka - toki. O kuisis, miški būdams, ant medi
saku siediąs, atsiliepi:

146
 - Aš žinau, kieno kraus yra už visus skanesnis.
Šie visi išgirdą ir klaus kuisia:
- O kieno kraus yra už visų skanesnis?
Kuisis saka:
- Žmogaus kraus yra už visų skanesnis.
Vilks ir pritari, kad žmogaus kraus yra už visų skanesnis.
Kuisis saka:
- Ale žmogus yra dideliai sylings, ano krauja vargingai kas
gal gauti kaštavoti. Jus galiat suprasti, kaip žmogus yra sylings.
Kad mes buvom iš dvylika valstių tiktai po vieną vyrą išskyrį,
visų starkia|u)sius ir visus krūtainius, ir mes visa dvylika vyrų
ėjom žmogų pjauti, mes visa dvylika vyrų sustojam žmogui ant
kakla. Kaip mes pradiejom kąsti, teip žmogus su vienu pirštu
brauki par mumis - iš dvylikas vyrų vos du vyru belikom, o de­
šimties vyrų būvimi šlopmie viena bepalika. Du vyru belikusiu
turiejom pabiegti šalen ir žmogaus papjauti negaliejom.
Levs saka:
- Koks tas žmogus yra ir koks ans išveiz?
Vilkas saka:
- Aš žinau, koks yra žmogus. Žmogus yra dideliai stiprus.
Levs saka:
- Kad aš gaučio bcn pamatyti, koks ans yra.
Ir, anims bekalbant, pamati beitantį keliu mažą vaiką iš iška­
las. Levs klaus:
- Ar tas yra žmogus?
Vilks saka:
- Ne, tas dar į žmogų tebeit.
Po valandos pamati seną žmogų, ubagą, beitantį. Levs saka:
- Ar tas yra žmogus?
Vilks saka:
- Tas yra iš žmogaus išėjįs.
Po to pamati vieną karasierių beitantį, su ginklais apsikabi-
niejįs. Levs saka:
- Ar tas yra žmogus?
Vilks saka:
- Je, tas yra žmogus.
147
 Levs dabar eit pjauti tan žmogų. Karasierius pamati levą prieš
ateitant - šis su vienu pištilietu sava. Tas šuvia nebijos, eit ant
viršaus. Karasiers su karabinu sava. Levs, galvą papurtinįs, eit
ant viršaus. Kaip jau artie levs priėji, karasierius ištrauki šoblę ir
pradieji anam par galvą ir apie ausis su šoble švaistyti. Levs ma­
la, kad ano ausys ant žemės nukrita, pabiega šalen ir nubiega pri
sava draugų. Vilks Ieva klaus:
- Nu, ar valioje žmogų papjauti?
Levs saka:
- Ne, nevaliojau.
Vilks sake:
- Ar aš nesakiau, kad žmogus yra dideliai stiprus?
Levs saka:
- Dideliai esųs sylings ir galings, kad aš, tokį didę šylą turie-
dams, nevaliojau. Vieną kartą mun spjovi - aš nieką nebojau. Ir
antrą kartą spjovi mun - ir viel nieką nebojau. Ale žmogus su-
pykįs - kad ans atkrenkštįs spjovi, tad aš ir pašliejau, galvą pa­
purtinįs. Dar kibau pryš, ale dar to nebūva gana. Žmogus išplie-
ši vieną šviesį sava šonkaulį ir su tuj pradieji mun apei ausis par
galvą švaistyti - muna ir ausys ant žemės nukrita ir nosį par-
skielė. Aš, matydamas, kad tam žmogų nieką negaliesu padary­
ti, biegan šalen.
Vilks saka:
- Aš sakiau, kad žmogaus kraus yra skanesnis, ale tas daug
darba kaštui, pakol kas aną gal gauti.
Levs saka:
- Aš esu sylings, ale žmogus už muni dešimtį kartų esųs sy-
lingesnis.
(Scheu u. Kurschat. Pasakos [apie paukščius!, p. 81, n. 75; plg.
n. 82-9.)

140. Kartą išėjo motina su dukteria in girią grybaut. Begry-

baudamos jos persiskyrė. Duktė, aidama tolyn, sutiko tokį dide­
lį Ievą. Levas ir kalbina merginą:
- Ar aisi už manęs?
- Kaip aš už tavęs aisiu - tu levas.

148
 - Kad tu neisi už manęs, aš tave prarysiu.
- Kad jau nori mane praryt, tai jau aisiu.
Ir nuėjo su levu girios gilumon in tokį urvą.
Motina apsižiūrėjus ieškojo dukters, ale, niekur neradus, bai­
siai gailėjosi: „Tai dukrelė kur dingo, žvėrių sudraskyta!..“ Ale
ką darys - ir ta nuėjo sau namon.
Duktė su levu pragyveno metus ar daugiau, susilaukė sūnų.
Laukan iš urvo maisto parsinešt išeidamas, tas levas, būdavo,
visados užverčia duris dideliu akmeniu, kurio ta mergina nė pa-
judintie negalėjo. Vaikui kiek paaugus, kartą jis ir sako, tėvui
laukan išėjus:
- Mama, ar mes čia jau vis ir būsime šitame urve? Išeikime.
- Kaip tu, vaikeli išeisi, kad toks akmuo užristas...
- J į pirščiuku nurisčiau.
Kaip stūmė vienu pirštu - tas akmuo tik bumpt ir nusirito.
Išėjo oran.
- Ale, vaikeli, - sako motina, - sutikęs mus levas tai ir su­
draskys.
- Nebijok, mamyte: aš perplėšiu aržuolą, tai ir levą apga­
lėsiu.
Inlipo aržuolan, stvėrė už šakų - ėmė ir perplėšė nuo viršū­
nės iki šaknų. Atlekia tuo tarpu tas levas išsižiojęs. Tas vaikas
kaip stvers levą, tai kaip bematant ir perplėšė.
Aina jiedu dabar su motina iš girios namon pas motinos tė­
vus. Tėvai labai džiaugėsi dukteriai sugrįžus, ale baisiai neken­
tė to Levaičio. Ką jam daryt? Aina jis sau ieškotis gyvenimo. Pa­
keliui beainant, susitinka su Kalnaverčiu.
- Kur aini? - klausia viens kito.
- Ainu naujo gyvenimo ieškot.
- Aiva drauge.
Aina. Beainant tolyn, susitinka Šamaūsį.
- Kur judu ainat? - klausia Šamaūsis.
- Ainam [naujo] gyvenimo ieškot.
- Ainam visi drauge.
Aina visi trys. Randa tokį dvarą: žmonių nėra, tik gyvulių ir
viso labo pilna. Apsigyvenę apžiūrėjo viską. Pasipjovė jautį, ra-
 dę katilą, verda. Liko gaspadoriaut Šamaūsis, o kitu du išėjo pa­
sivaikščiot, pamedžiot girioje.
Beverdant mėsą, ateina toks apiplyšęs ubagas ilgabar/dis.
- Vaikeli, alkanas asiu. Duok šmotelį mėsos ir duonos - aš
tavęs neužmiršiu.
Šamaūsis pavalgydino. Senis, apgraužęs plutą, tarytum ne­
tyčia ėmęs ir numetė duoną žemėn.
- Sūneli, paduok duoną.
Kaip tik Šamaūsis pasilenkė žemyn, tas ubagas, - o tai buvo
velnias, - tik strakt jam ant pečių, sumalė gerai, išrėžė iš pečių
tris diržus, pametęs jį, išėdė visą mėsą ir viralą, prišiko in katilą
ir išėjo savais keliais.
Parėję namon Levaitissu Kalnaverčiu stebėjosi, kodėl pietūs
dar nebuvo išvirta, bet Šamaūsis nieko jiems iš gėdos nesakė.
Išsivirę pavalgė, pavalgę atsigulė.
Kitą dieną išėjo int laukus Levaitis su Šamaūsiu, pietus virti
liko namie Kalnavertis. Valgiui jau išvirus, atėjo vėl tas pats uba­
gas, paprašė, papoteriavęs pas pečių, maisto ir, kaip ir vakarykš­
čią dieną su Šamaūsiu, pasielgė ir su Kalnaverčiu: ir jam tris dir­
žus išrėžęs, išėdė viską ir pridergė katilan.
Anuodu, iš girios parėję, vėl nerado pietų išvirta. Klausė, ko­
dėl, ale šis nieko nesake. Levaitis užkaitė antrusyk ugnį, ir, val­
giui išvirus, visi pavalgė.
Trečią dieną namie liko Levaitis, o anuodu, išėję int girią, šne­
kasi, kaip rėš tas senis ir jam diržus. Jau pietūs beveik išvirę-
atsibaladoja tas ubagas su ilga barzda. Atsisėdęs ant suolelio pas
pečių, papoteriavo, papoteriavęs ir prašo ko nors užkąstie. Le­
vaitis padavė jam šmotą mėsos, duonos kampą. Senis, apgrau­
žęs plutą, tarytum iš netyčių dribt ir numėtė žemėn.
- Sūneli, paduok duonutę: rankos dreba - ėmė ir nukrito že­
mėn.
Kaip tik Levaitis pasilenkė duonos paimtie - senis tik strakt
jam ant kupros ir užšoko, jau rengiasi diržą rėžtic.
- A, tu nevidone, tai tu toks bjaurybė - palauk!
Tik capt rankomis už barzdos ir nusitraukė senį. Keliais už­
klupęs ant sprando, eme ir išrėžė jam tris diržus, pakabino juos

150
ant gembės, o jį patį, sumušęs gerai, išvilko laukan, inplėšė ne­
toli stovintį ant kiemo aržuolą, intspraudė jo barzdą medin ir
palikęs nuėjo baigt pietų virtie. Pietūs tuojau ir išvirė. Prirengė
viską kaip reikiant - štai pareina jau šamaūsis su Kalnaverčiu.
- Tai jūs toki man prieteliai - jum tas senis diržus iš nugaros
rėžė, o jūs man nieko nesakėta! Palaukit - aš jums parodysiu tą
nevidoną.
Papietavę išeina laukan, kad jau pažiūrėtų, - ogi žiūri, kad
nė to diedo, nė aržuolo jau nėra - išrautas, tik toje pat vietoje -
gili skylė. Ką dabar darys? Nusikaldino jie tokį ilgą geležies len­
ciūgą, prisikabino tokį geležinį lopšį, kad gilyn inleidus.
- Na, vyrai, - sako Levaitis, - katras norite pirma lįsti?
- Tai jau mudu su Kalnaverčiu, - sako Šamaūsis, - matėme tą
senį - leiskis jau tu pats jo ieškotie.
- Gerai. Kaip aš pakrutysiu lenciūgą, tai jūs traukite aukštyn.
Nuleido tą lopšį in skylę. Leidosi leidosi gilyn Levaitis, kad
net jam nusibodo, kaip ilgai truko. Ale nusileido in kitą svietą.
Aina jis, išlipęs iš to lopšio, tolyn - ogi taip gražu tenais, kad net
miela žiūrėt! Užeina in tokį palocių, žiūri - audžia tokia graži
merga tokias plonas drobes, kokių jis niekados nebuvo matęs.
Paėmęs drauge su savimi tą paną ir nuvedęs pas tą lopšį, insodi-
no ją, pajudino lenciūgą - Kalnavertis su Šamaūsiu ir ištraukė
aukštyn.
Aina jis toliau - stovi kitas palocius. Užėjęs rado kitą, dar
gražesnę paną audžiant tokius gražius aukso galionus. Išsive­
dęs ir šitą paną, pasodino lopšin - ir ištraukė ją aukštyn.
Aina dar toliau - randa trečiame, dar puikesniame palociuje
tokią gražią mergą, kad negalima nė aprašyt, nė apsakytie. Jiji
siuvo šilkais tokius gražius siuvinius, kokių kitur niekados ne­
buvo. Pasiėmęs ją drauge, aina jau Levaitis laukan. Ale žiūri -
guli diedas pasislėpęs...
- Ogi čia kas per paukštis?
- Tai, - girdi, - mūsų diedukas su pašinu barzdoje.
- A, tai tas pabėgėlis - jo tai aš ir ieškau. Na, aiva, seni!
Aina visi trys. Nuėjo pas tą lopšį, insodino tą mergą - ir nu­
gabeno ją aukštyn.
 - Na, - sako, sėsk dabar tu, seni, tegul tave pamatys tie, ką an
viršaus laukia.
Kainavertis su Samaūsiu traukė jį aukštyn, traukė, ale, pa­
matę senį su pašinu barzdoje, iš baimės kai paleido lenciūgus,
tai lopšys, krisdamas žemyn ir užmušė Levaitį, kurs apačioje lau­
kė jo nusileidžiant. Guli dabar Levaičio kauleliai vėjų pačiami,
močiutės neapraudoti...
Ale ganė savo gyvulius netoli no tos vietos toks piemenukas.
Žiūri - kaulai. Pradėjo jis juos dėstyt vieną prie kito, vieną prie
kito - ir sudėjo visus gražiai. O ten buvo toks vanagas. Pieme­
nukas pasigavo jo vaiką ir norį jį nužudytie. Senis vanagas, pa­
matęs savo vaiką kankinamą, prižadėjo piemenukui parneši gy­
domo ir gydančio vandenio, kad galėti) atgaivintie tuos kaule­
lius - ir parnešė. Kaip tik patepė vienu vandeniu - sugijo, apaugo
mėsa, patepė kitu - Levaitis atgijo. Tarytum iš ilgo miego pabu­
dęs, akis pratrynęs, sako:
- Vaje, tai tik saldžiai miegojau!
Dabar ką jis, nabagas, darys? Padėkavojo tam piemenukui už
pagelbą ir aina, kur kojos neša. Aina aina tolyn, žiūro - aukštas
didelis medis, o tame medyje - varnų lizdas. O tenai, būdavo,
kasmet tokia ledų diena: užeina ledai, ir kas tik gyvas o negali
pasislėpti, turi no tų ledų žūtie. Tai tas varnas niekad negalėda­
vo savo vaikų išsivesi iš lizdo: išperės kiaušinius - užeina ledai
ir išmuša viską. Inlipo tas levukas medin, žiūri - maži vamukai
cypia, o jau debesys, juodas kai pragaras, vis artyn ir artyn at­
plaukia. Pradėjo ledai kristie. Jis, tuo nusivilkęs savo sermėgą,
užklojo tuos varnukus. Ledai praėjo, ir liko vamukai sveiki.
Parlekia senis varnas, žiūro - vaikai sveiki, o žemiau lizdo
tūno tas žmogus ant medžio šakos.
- Ką tu nori, kad aš tau duočia už tai, kad mano vaikus išgel­
bėjai no tų ledų?
- Nieko aš no tavęs nenoriu, - sako Levaitis. - Jei gali, išgel­
bėk mane iš šito požemio, išnešk mane in svietą.
- Gerai. Prirenk man kelionei tris bačkas varlių ir tris - drus­
kos. Kaip aš, tave nešdamas, atsigrįšiu, mesk man in snapą mais­
to -v a rlių ir druskos.

152
 Užsėdo ant varno ir lekia lekia - kaip tik varnas pasuks gal­
vą, jis vis jam meta varlių ir druskos. Sušėrė visą maistą. Dar
kartą varnas atsigrįžo - jis, neturėdamas ko jam duot, išpjovęs
savo kulšies šmotą ir inmetė snapan. Varnas ilgai netrukus jau
išlėkė aukštyn, nutūpęs paleido tą žmogų ir sako:
- Ką gi tu man paskutiniu kartu davei ėst, kad tep gardu
buvo?
- Ogi maisto nebuvo, tai išpjovęs kulšienos daviau tau...
- Kulšienos? Kodėl tu pirmiau nesakei, kad tu toks saldus?
l ik čiupt jį snapu ir prarijo. Prarijęs nuėjo ant kiemo pasi-
vaikščiotie.
Bevaikščiojant po dvarą, pagavo tą varną trizna. Purkši - ir
ištriedė tą Levaitį. Atsikėlęs no žemės sveikas ir gyvas, žmogus
padėkovojo tam varnui už pagelbą, surado tuojaus Kalnavertį
su Šamaūsiu su tom išgelbėtom mergom ir vieną jų, gražiausią,
vedė. O vedę liko visi trys tame dvare gyventie.
(Nuo Marės Kazakevičių kės iš Garančiškių, Garliavos par.,
M ariamp|olės| pav., užrašė J. Basanavičius 1910 m.)

141. Buvo tokia motina, turėjo sūnų. Kartą jiedu išėjo in girią
ir aina tolyn. Žiūri - šalyje kelio guli pamesta tokia juosčiukė.
Tas sūnus sako:
- Mamyte, aš tą juosčiukę pasiimsiu.
- Nė tu imk, vaikeli, nė ką, galbūt kokia apdergta...
Ale motina šalin pasisuko - jis tik čiupt pasiėmė tą juostelę
ir, jai nematant, apsijuosę ant nuogo kūno.
Aina toliau, žiūri - guli tokia šoblė.
- Aš tą šoblę pasiimsiu, - sako sūnus.
- Kur tu ją, vaikeli, pakelsi - palik, tegu guli.
Ale žiūri - jis viena ranka pasiėmė tą šoblę ir prisijuosė.
Aina toliau - sūnus sako:
- Palauk, mamyte, aš išsiplėšiu kokią rykštaitę.
Nuėjo šalin, išsirovė stiprų aržuolaitį ir aina švytruodamas.
Motina stebisi: iš kur jis gavo tiek vieko? Ji nežinojo, kad jis
buvo apsijuosęs tąj juosčiuke, kuri jam tą vieką suteikdavo. Ai­
na, aina tolyn, vakarop priėjo tokią girioje grinčiukę - per langą

153
 šviesu. Užėjo jiedu in tą grintelę ir prašosi nakvynės. Tokia sena
bobutė trūsiasi - verda vakarienę.
- Aš jūs, - sako, - leist negaliu: pareis mano dvylika sūnų, tai
jus nužudys.
- Tai ką jau darysim - jei liksime girioje, tai mus žvėrys su­
draskys. Jau geriau mes pas tave liksime - visgi nor pasišildy-
sime.
Užsirangė jiedu in užpečkį ir pasikavojo.
Ilgai netrukus pareina tie žmogžudžiai.
- Kas čia, mama, pas mus žmogiena smirda?!
- Ogi atėjo tokia žmona su vaiku, tai insiprašė nakvynėn...
- Aik šen, boba, išlįsk iš užpečkio!
Išėjo ta žmona su vaiku, o vyresnysis žmogžudžių ir sako:
- Imkite užmuškit ją, tegu matys vaikas, kaip miršta motina.
- Ne, - suriko kiti, - tegul motina pamatys, kap miršta sū­
nus, - jį pirma užmuškime.
- Kad jau mušite - muškite, mes nepabėgsime, tik leiskit man,
išėjus int priemenę, pasimelstie.
- Gali melstis.
Išvedė jie tą vaiką in tamsią priemenę, kur jis inteidamas
buvo ant sienos pasikabinęs savo šoblę. Kap tik jis prisiartino
prie tos vietos, kur šoblės kabota, stvėrė už jos ir kaip bema­
tant vienuolikai žmogžudžių nukirto galvas, o dvyliktamjam
tik inkirto sprandan, bet neužmušė. Suvertė juos visus in tokį
skiepą ir atsigulė sau. Iš ryto, palikęs tą savo motiną namie,
išėjo medžioklėn.
Ta jo motina, likus namieje, susivuostė su tuo žmogžudžiu,
ką gyvas liko. Padarė tokių vaistų ir jį gydo. Kalbina tas žmog­
žudys tą motiną už jo tekėtie.
- Kodėl ne!..
- Ale, - sako žmogžudis, - reikia tą tavo sūnų nužudytie-
kitaip mums bus ne gvvenimas.
Jis pamokino ją, kad ji, apsimetus liga, siųstų sūnų vaistams
vilkės pieno parnešti, tai, sako, kap nueis girion, kur tytvaikiai
yra alkanų vilkų, tai jį sudraskys. Gerai! Nusiuntė tą savo sūnų
to pieno parneši.

154
 Tas vaikas nuėjo in tokius brūzgynus, ogi žiūri - alkani vil­
kai jau tik tyko jį stvcrt ir plėšytie. Jis kaip tik užsimojo tąj šob-
le - tie vilkai suriko:
- Nemušk mūs - ko tik norėsi, mes tau duosime.
Tuojaus surado melžiamąją vilkę, primelžė jam pieno, pada­
vė ir davė da vieną vilkutį. Parsivedė tą vilkutį, parnešė motinai
to pieno. Ta, jam nematant, išliejus vilkės pieną, sakosi neva bis-
kelį pasitaisius.
Antrą dieną tas žmogžudis pamokino, kad ji siųstų savo sūnų
meškės pieno. Tas jos sūnus parnešė ir meškės pieno ir parsivedė
vieną meškutį. Ale ir no to meškės pieno motina nepasitaisė.
Trečią dieną jį siunčia girion, kad parneštų levės pieno:
- Nuo šito pieno tai aš, - girdi, - pasitaisysiu.
Nuėjo tas vaikas girion, žiūri - tokioje oloje guli levai. Leve
žindo levukus. Jis kaip tik užsimojo tąj savo šoble, tie levai suriko:
- Nekirsk tu mūs - mes tau duosime, ko tik tau reikia.
Tuojaus pamelžė tą levę, padavė jam tą pieną, davė dar vieną
levuką - tas vaikas aina namon. Ale girdi girioje trukšmą. Žiū­
ri - vanagas, katinas ir žiurkė ginčijasi tarp savęs - negali pasi-
dalintie mėsos. Tas vanagas ir sako:
- Padalink tu mums šią mėsą in tris dalis - mes užsipešim,
negalėdami pasidalintie.
Jis, ištraukęs savo šoblę, sukapojo tą mėsą in tris dalis ir pa­
dalino jiems, padalinęs nuėjo namon. Parnešė to levės pieno, ale
motina da vis nepasveiksta.
- Tokioje ir tokioje vietoje, - sako tas žmogžudis, - yra toks
žmogžudžių sodas. Kas tų obuolių užvalgo, užmiega tris ady-
nas, o žmogžudžiai pagavę užmuša. Tegul ten tų obuolių par-
neštie aina - iš ten jis negrįš.
Toj motina pasišaukus sūnų ir siunčia tų obuolių.
- Tik, - sako, - tu tų obuolių neragaukie, vaikeli, - pražūsi.
Tas sūnus, tų žvėrių lydimas, nuėjo in tą žmogžudžių sodą,
insilipo medin, prisiskynė obuolių. Ale tie obuoliai toki gražūs,
o taip skaniai kvepia, neiškentė - paragavo. Kaip tik paragavo,
apėmė jį miegas, ir jis parvirtęs užmigo. Miega jis adyną, kitą.
Ateina tokie žmogžudžiai, geležies bleke apsikalę, ir nori tą

155
 Tas vaikas nuėjo in lokius brūzgynus, ogi žiūri - alkani vil­
kai jau tik tyko jį stveri ir plėšytie. Jis kaip tik užsimojo tąj šob-
le - tie vilkai suriko:
- Nemušk mūs - ko tik norėsi, mes tau duosime.
Tuojaus surado melžiamąją vilkę, primelžė jam pieno, pada­
vė ir davė da vieną vilkutį. Parsivedė tą vilkutį, parnešė motinai
to pieno. Ta, jam nematant, išliejus vilkės pieną, sakosi neva bis-
kelį pasitaisius.
Antrą dieną tas žmogžudis pamokino, kad ji siųstų savo sūnų
meškės pieno. Tas jos sūnus parnešė ir meškės pieno ir parsivedė
vieną meškutį. Ale ir no to meškės pieno motina nepasitaisė.
Trečią dieną jį siunčia girion, kad parneštų levės pieno:
- Nuo šito pieno tai aš, - girdi, - pasitaisysiu.
Nuėjo tas vaikas girion, žiūri - tokioje oloje guli levai. Leve
žindo levukus. Jis kaip tik užsimojo tąj savo šoble, tie levai suriko:
- Nekirsk tu mūs - mes tau duosime, ko tik tau reikia.
Tuojaus pamelžė tą levę, padavė jam tą pieną, davė dar vieną
levuką - tas vaikas aina namon. Ale girdi girioje trukšmą. Žiū­
ri - vanagas, katinas ir žiurkė ginčijasi tarp savęs - negali pasi-
dalintie mėsos. Tas vanagas ir sako:
- Padalink tu mums šią mėsą in tris dalis - mes užsipešim,
negalėdami pasidalintie.
Jis, ištraukęs savo šoblę, sukapojo tą mėsą in tris dalis ir pa­
dalino jiems, padalinęs nuėjo namon. Parnešė to levės pieno, ale
motina da vis nepasveiksta.
- Tokioje ir tokioje vietoje, - sako tas žmogžudis, - yra toks
žmogžudžių sodas. Kas tų obuolių užvalgo, užmiega tris ady­
mas, o žmogžudžiai pagavę užmuša. Tegul ten tų obuolių par-
neštie aina - iš ten jis negrįš.
Toj motina pasišaukus sūnų ir siunčia tų obuolių.
- Tik, - sako, - tu tų obuolių neragaukie, vaikeli, - pražūsi.
Tas sūnus, tų žvėrių lydimas, nuėjo in tą žmogžudžių sodą,
insilipo medin, prisiskynė obuolių. Ale tie obuoliai toki gražūs,
o taip skaniai kvepia, neiškentė - paragavo. Kaip tik paragavo,
apėmė jį miegas, ir jis parvirtęs užmigo. Miega jis adyną, kitą.
Ateina tokie žmogžudžiai, geležies bleke apsikalę, ir nori tą

155
 vaiką užmuštie. Tic žvėrys kai ėmė jį gintie - vienam, kitam in-
kando, ale per tas geležis negali nieko padarytie, sudraskytie
negali. Ale jau to vaiko baigiasi miegas. Kaip tik pabudo, stvėrė
už šoblės ir kap bematant išmušė visus tuos žmogžudžius. Su­
grįžo pas motiną su tais obuoliais - ta motina sako:
- Ačiū tau, vaikeli, už žygį. Ale tu iš kelionės labai pailsęs -
nusiprausk, išsimaudyk, pasilsėk, vaikeli...
Atnešė jam vandenio, jis nusivilkęs maudosi. Ale kur buvus,
kur nebuvus ateina ji ir, pamačius, kad jis prausiasi turėdamas
ant nuogo kūno užrištą tą juosčiukę, sako:
- Nusirišk, vaikeli, tą juosčiukę - geriau nusimazgosi.
Jis paklausęs kap tik nusirišo, ta jo motina paėmus tą juos­
čiukę ir numetė ją tam savo prielaidiniui. Išsimaudęs ieško tos
savo juostelės - neranda. Bando pasiimt tą savo šoblę, ale jau jos
nepakelia!.. Ateina tas žmogžudis su motina ir sako:
- Na, aš jį palaikysiu, tu išlupk jam akis. Paleisime nuvedę
girion, tai jis pats badu nudvės...
Ta motina ėmus nagais ir išlupo akis. Paleido jį tokiuose brūz­
gynuose, kad jis per medžius ir šakas negali nė žingsnio ženg-
tie. Atsigulė ant samanų ir verkia, o tep gailiai verkia!
O tas vanagas su katinu ir žiurke ten netoli buvo. Išgirdo tą jo
balsą, sako:
- Pažinstamas balsas - aisim pažiūrėt, ko jis ten rėkia.
Atlėkė tas vanagas, žiūri - tas žmogus, ką jiems mėsą buvo
padalinęs.
- Ogi ko tu verki?
- Ką neverksi - tep ir tep, - sako, - man padarė motina...
Tam vanagui pasidarė gaila. Jis tuojaus nulėkė už tokių ma­
rių ir ilgai netrukus sugrįžo ir parnešė tokio vandenio: kap tik
patepė akis, jos išgijo ir da šviesesnės pasidarė. Ta žiurkė, ką
buvo drauge su vanagu, davė jam savo plaukų:
- Kap tik tu, - sako, - pačiupinėsi juos, pasiversi žiurke.
O tas katinas davė taipogi plaukų - nuo jų galėjo jis katinu
pasiverstie. Padėkavojęs vanagui už išgydymą, pasiėmęs tuos
tris savo žvėris, aina jis dabar toliau. Aina aina ir atėjo vėl ton
vieton, kur tos jo motinos su žmogžudžiu gyventa. Palikęs savo

156
žvėris girioje, vakare jis atėjo grinčion, inlindo vidun ir, pasiver­
tęs žiurke, kad ims knaisiotie ir raustis po aslą - kad pridirbo
volų, kad net baisu žiūrėt! Tas žmogžudis sako:
- Žiūrėk, bjaurybė žiurkė ką padarė! Kad čia dabar kokią ka­
tę gavus...
Kitą vakarą tas vaikinas, pasivertęs kate, miau, miau miauk­
si. Žmogžudis, pamatęs katę, pasisaukė ją grinčion:
- Kačiukė, kačiukė... - glostydamas sako. - Tai bus žiurkėms
balius...
O tas katinas pasipūtęs užšoko ant suolo, tik dairosi, kur toj
jo juosčiukė kabo. Prisėlinęs prie tos savo juostelės, tik čiupt pa­
stvėrė, apsijuosę, o apsijuosęs pasivertė žmogum. Tas žmogžu­
dis su tąj jo motina tik žiūri išvertę akis - kas čia darosi? Tas jos
sūnus pasiėmė tuojau tą savo šoblę, pasišaukė švilpterėjęs iš lau­
ko tuos savo žvėris, parodė tą žmogžudį - žvėrys kai bematant
jį sudraskė int smulkius šmotelius. O tą savo motiną, paėmęs
tris vinis, prikalė prie sienos, padėjo jai pundelį virkščių, pasta­
tė du viedru ir pasakė:
- Kap suvalgysi virkščias ir priverksi viedrus pilnus ašarų,
tai tave paleisiu...
Ir, pasiėmęs savo žvėrelius - vilką, mešką ir levą, išėjo svietan.
(Nuo Marės Kazakevičių kės iš Garančiškių, Garliavos par.,
Mariampolės pav., užrašė J. Basanavičius 1910 m.; plg. n. 26, 27,
28, 29.)

142. Anot pasakų (n. 23-41, 115-117, 141) varianto, Piktžir-

nių kaime, Sintautų par., užrašyto, tūlo dieduko ir bobutės sū­
nus jonas, su savo seseria Agota paklydęs girioje bemedžioda­
mas, pirmiausiai pamatęs zuikį, norėjęs jį šauti, bet, zuikiui atsi­
prašius, nešovęs ir jį vedęsis drauge. Paskui sutikęs lapę, vilką,
mešką, levą - visi tie žvėrys atsiprašę, kad nešautų, prižadėda­
mi pagclbą, ir drauge visi septyni tolyn ėję. Dar toliau beainant,
sutikę milžiną. Jonas norėjęs jį šauti, bet, tam atsiprašius, nešo­
vė, o pasiėmęs krūvon, visi aštuoni ėję. Persiški riant su žvėri­
mis, Jonas gavęs iš jų tokį ženklą: jeigu atsitiktų kokia nelaimė,
reikėję jam surikti tik „ai!", ir visi žvėrys būsią prie jo.

157
 Nakčiai prisiartinus, Jonas su seseria užsuko ant nakvynės j
tokią grinčiukę, kur rado dvylikos žmogžudžių motiną, kuri įsi­
leido juos nakvoti. Užmigus žmogžudžiams, Jonas juos visus jų
peiliu papjovęs, drauge ir tą ji| motiną.
Kelioms dienoms praėjus ir Agotai nuėjus į tą stubelę, kur
gulėjo papjauti žmogžudžiai, jai tik slenkstį peržengus, vienas
dar pusgyvis žmogžudis tik kapt už kojos ir liepęs paduoti nuo
lango stiklinaitę su vaistais. Jai tą stiklinaitę padavus, tas žmog­
žudis pasitepęs sau tą daiktą, kur buvo įpjauta, paskui ir kitiems
patepęs, ir visi stojosi gyvi ir drūti. Jonui tuo tarpu parėjus, žmog­
žudžiai ant jo užpuolę. Jis surikęs „ai!", ir visi tie žvėrys atbėgę
ir sudraskę juos visus.
Pragyvenęs žmogžudžiii namuose tūlą laiką ir radęs jų pini­
gus, Jonas, išėjęs iš girios, pamatęs dvarą, kur gyvenęs koksai tai
ponas su savo dukteria, kurią jam užsinorėjo vesti. Ponas neno­
rėjęs už jo savo dukters leisti: jis pastatęs sąlygą, kad Jonas nu­
žudytų tuos dvylika žmogžudžių jojo girioje. Jonui prirodžius,
kad tie žmogžudžiai jau nužudyti, ponas visgi nenorėjęs duk­
ters leisti. Tada Jonas tik surikęs, ir visi žvėrys atbėgę į to pono
dvarą ir gatavi buvę viską sudraskyti. Tas ponas išsigandęs lei­
dęs savo dukterį. O Jonas, tapęs žentu, paskui savo tuos žvėris
paleidęs.
(P. Kriaučiūno pasakų rinkinys |Lietuviui Moksli) draugijos
archyve; plg. n. 26, 27, 28, 29, 141.)

143. Iš ilgos Petro Markūzos 1890 m. Endrikių k., Naumies­

čio pav., užrašytos pasakos apie tūlo Jono atsitikimus ieškant
deimanto paukštės, deimanto žirgo ir panos, kurios deimanto
žiedą jam teko rasti, sužinome, kad visi jo veikalai atsitikę ko­
kiame tai krašte prie marių ir abipus marių, ant kurių būta trijų
salų. Sugavęs ant marių kranto vandeninį marių žirgą, kurio dei­
mantinę pasagą buvo radęs, toliau beieškodamas tos panos ir
plaukdamas marėmis, jis užsukęs ant vienos salos, ant kurios
radęs žvėris pešantis dėlei nepritilpimo prie stervienos. Jonas,
žvėrims padalinęs stervieną, gavęs iš levo pasižadėjimą, reika­
lui atsiradus, ateiti pagelbon.

158
 - Liūtas turi gauti didesnę dalį, nes jis yra už visus mandages­
nis, skruzdėlei priguli galva už tai, kad ji gyvena kiaurose vietose.
Žvėreliai buvo labai patenkinti tokiu padalinimu ir pasakė
Jonukui, kad visus jo norus išpildysią. Našlaitis tarė:
- -Malonu man, kad aš jum gerai padalinau. Jokio užmokes-
nio aš nuo jūs nenoriu.
Bet vienok žvėreliai jokiu būdu negalėjo palikt be užmokės-
nio. Visi} pirma klausė liūtas:
- Ar nenorėtum turėti didelių spėkų, kaip žvėrių karalius?
Sakalas ir skruzdėlė tų patį atkartojo. Jonukui labai tas pati­
ko. Paskui, metęs kalaviją ir skarelę, persimainė sakalu ir lėkė
ilgai ilgai ir prilėkė prie didelių vandenų. Belėkdamas labai pa­
vargo ir norėjo pasilsėti, bet kurgi - nėra kur sustoti: visur van­
duo. Beskrisdamas pamatė tarp vandenio salytę. Priskridęs prie
salos, atsisėdo pailsėti. Paskui, jam betupint, pasidarė baimė: pa­
matė dideles uolas, tose uolose nepaprastos (milžinų?) kojos pė­
das atrado. Tuojau pasikėlęs, nulėkė toliau ir, belėkdamas ilgą
laiką, pamatė karališką rūmą. Čion apsistojo pailsėti medyje, ku­
ris stovėjo prie karalaitės lango. Pamačius karalaitė puikų paukš­
tį, panorėjo jį pagauti. Atidarius langą, prašė maloniu balsu, kad
įskristų į jos kambarį. Našlaitis, išgirdęs jos maloni} balsą, įskri­
do į rūmą. Karalaitė tuoj uždarė trotelin. Ne po ilgo užėjo nak­
tis. Našlaitis tuoj persimainė į skruzdėlę ir, išlindęs iš trotelio, į
žmogų ir patylom priėjo prie karalaitės lovos. Karalaitė, pama­
čius prie savo lovos žmogų, labai nusigando ir suriko dideliu
balsu, net prisikėlė senis karalius. Atbėgęs senis paklausė:
- Koks čia riksmas, ką jis ženklina?
Atsakė karalaitė:
- Koks yra žmogus mano kambaryje.
O našlaitis toj valandoj persimainė į skruzdėlę ir įlindo trote­
lin. Karalius, visur apžiūrėjęs, nieko neatrado - subarė karalaitę:
- Nieko neradau, o tu čia riksmą darai ir man miegą trukdai.
Vos tik karalius išėjo, ir vėl tas pat atsitiko. Kitą kartą suriko
karalaitė, o karalius atėjo supykęs, klausė:
- Kas čion?
Karalaite, iš baimės drebėdama:

160
 - Tėveli mano brangus, gelbėk - kas yra mano kambaryje.
Karalius visur išieškojo: ir po lova, ir visus kampus, - nieko
nerado. Karalius su pykčiu, suraukęs kaktą, barė:
- Kad ir naktimis neduodi man miego. - Tarė dukteriai: - Jei
vėl padarysi šiteip, tai žinosi tada, kad tavo tėvas karalius.
Dar karalius neuždarė durų - Jonukas prisiartino prie kara­
laitės lovos, vienok nabagė tylėjo, drebėdama iš baimės, o naš­
laitis maloniai paklausė:
- Ko taip bijai?
- Kaip man nebijoti? Aš esu pažadėta piktam karalaičiui: kaip
tik pasirodys, tai mane sugaus - Ir toliau apsakinėjo tyliu balsu.
Kas ketvergą anksti rytą (tas karalaitis) atsiųsdavęs baisų sma­
ką, kuriam senis karalius turėjęs duoti riebią kiaulytę. Senis ka­
ralius sakąs:
- Jeigu kas išliuosuos mane nuo šito smako, tam atiduosiu
pusę savo karalystės ir savo dukterį už pačią.
Jonukas prižadėjo išliuosuoti nuo smako. Kaip tik prašvito
aušrinė, karalaitė, atėjus pas tėvą, tarė:
- Atsirado tokis žmogus, kuris išliuosuos karalių nuo doklės
mokėjimo.
Pradžiugo karalius, nes kad dar ilgiau būtų buvęs tas sma­
kas, tai jo karalystėj neužtektų kiaulių.
Buvo tai ketvergo diena. Jonukas, apsiėmęs išpildyti tokį drą­
sų darbą, tuojau nuėjo ten, kur smakas ėmė doklę. Smakas tuo­
jau pasirodė su devyniomis galvomis, liepsnojančiom ugnimi,
ir, neradęs doklės ant tos vietos, suriko dideliu balsu ir išsižiojęs
metėsi ant jaunikaičio, norėdams praryti. Jonukas tuojau persi­
mainė į liūtą ir stojo karan su smaku. Tas smakas labai buvo stip­
rus, iš jo nosies liepsna ėjo su nuodais, bet liūtas buvo labai vik­
rus: tuojau užšoko ant smako nugaros ir nukramtė smakui gal­
vas. Nukramtęs galvas, pavirto žmogum ir nuėjo pas karalių.
Tuoj karalius nulipo nuo sosto, priglaudė našlaitį prie širdies ir
tuojau liepė ruošti vestuves.
(Sutrumpinta Julijos Maminskaitės iš Lygumų k., Švenčionių
pav., pasaka [Lietuvių] Mokslo draugijos archyve; plg. n. 95-105,
125-127, 143.)
161
 XI

Sutraukus tokiu būdu krūvon visas sulig šiol užrašytąsias

pasakas, kuriose yra apie levus kalbama, reikėtų dar pridurti
čion ir visas kitas apie tuos žvėris žinias, kurias pas lietuvius
suieškoti buvo galima. Tokios žinios, rods, gana neskaitlingos.
Apie žmonių ir vietų var­
dus Lietuvoje, nuo levo
pramintus, buvojau aukš­
čiau (p. 4-5) minėta. Čia
dar galima pridurti iš XVI
šimtmečio žinomus var­
dus ievomis ir Stasiukas
Liiitclionis Žemaitijoje1 ir
kad pas Rungiu kaimą
Telšių paviete yra „Levą
kalns" ir „Levą lanka",
prie kurių likus pasaka
1 pav. apie levo su ažiu lenkty­
nes2: levui kalno link bėgant, ažys jo vuodegon insikabinęs ir,
jam ant kalno užbėgus ir apsisukus, jau buvęs jį pralenkęs, nes
levo užpakalyje stovėjęs (palyg. n. 75, 124).
Jei mes toliau kreipsimės prie lietuvių tautiškosios vaistinin-
kystės, tai ir iš jos sužinosime, kad ir joje levas dar neužmiršta.
Aptiekose lietuviai drauge su zuikio, meškos ir kitų žvėrių bei
paukščių reikalauja ir levo taukų gydymui kurių ne kurių - ypač
moterų - ligų (febris puerperalisf, iš ko, regis, galima spėti, kad
jie ir senovėje, kada dar gyveno tokiuose kraštuose, kur tų žvė­
rių būta, jųjų taukus taipogi tautos medicinoje vartoję. Tūlas Kur­
šo vokietis J. Bensdorf’as*, dar XIX šimtmečio pradžioje, rodos,
sekdamas latvių pasakojimus, buvo rašęs: jeigu iš levo odos kas
juosėtų diržą, tai nesibijotų priešų; jeigu kas levo mėsos valgytų
ir tris dienas vandens gertų, būtų išgydytas nuo drugio; jeigu
levo akis nešiotųsi už juostos, niekas negalėtų teisme pergalėti,
nes teisėjas bus jam malonus.Yra ir botanikoje likęs augalo An­
tirrhinum vardas liūlonasris arba levonasrč (liaunnsrė - Pabrėža).

162
 Toliau - apie levus atminimas yra likęs dar ir tautos dailėje,
kur jo pavidalus kaipo grėznis (ornamentus) vartojama. Rods, pa­
ti lietuvių tautos dailė dar labai menkai ištyrinėta. Neminint Bez-
zenbergerio, Froelich'o, Zweck’o kapinių paminklų ir trobų ap­
rašymo PrūsĮųj Lietuvoje, m. Brcnsztein'o, Polkowskio ir A. Ja­
roševičiaus Lietuvos kryžių, mes kitų platesnių apie lietuvių dailę
tyrinėjimų visiškai dar ne­
turime. Žinios, kurias su­
lig šiol apie levą lietuvių
ornam entikoje surinkti
man pasisekė, paeina tik iš
tūlų Kauno gubernijos
kraštų. Taip, anot p. Pau­
liaus Matulionio liudiji­
mo, Kupiškio apygardoje,
ypač Vėžionių ir Svidenių
kaimuose, prieš kokius
25-30 metų nupieštiejie
levai ant langenyčių (lan­
ginių), lubnių ir kitų daik­
tų dažnai buvę matomi.
Jie būdavę išreiškiami to­ 2 pav.
kiu būdu, kaip p. Matulionio čia paduotiejie paveikslėliai (n. 1-
3) mums rodo. Tarp dviejų viens prieš kitą ant pasturgalio kojų
pasistiebusių, kai kada tupinčių arba ir ant visų keturių kojų sto­
vinčių geltonai nupieštų levų su ilgais iš nasrų kyšančiais rau­
donais liežuviais stovėdavęs koks medis, žalia aglelė ir 1. 1. arba
dailiai nupieštas raudonas, mėlynas vazonas su augančiu jame
kokiu žaliu žolynu, baltomis, raudonomis gėlėmis žydinčiu. Pas­
taruoju tačiau laiku šitas langinių ir lubnių pagrožinimas toje
apygardoje beveik išnykęs. Anot p. Kar. Gabriūno iš Laukminiš-
kių kaimo žodžių, levus ant langinių ir dabar dar galima ėsą
matyti Virbališkiuose ir Šiekštininkuose ir tai tik prie labai se­
nų trobų. Ir, anot kun. J. Žiogo liudijimo, prieš kokius 30-35
metus apie Dūkštą ir kitus kaimus Ežerėnų paviete ant rogių
užpakalio (lubnių) dažnai galima buvę matyti du levu, viens
 3 pa v. 4 pa v.
prieš kitą stovinčiu. Užuožeriuose, Vismantuose Šiaulių pa­
vieto, Derveliuose, Preičiūnuose ir kituose kaimuose Panevėžio
pav. kun. Šnapštys matęs ant langinių pačioje lentoje išpjautus
sprindžio aukštus levus.
Tarp daugelio labai įvairių originalių ornamentų, kuriais yra
dabintos žemaičių moterų verpstės (varpstės, varpstos), anot
p. m. Davainio-Silvestravičiaus liudijimo, randama ir levai. To­
kios vienos verpstės, Kalvių kaime, Telšių pav., matytos, škicą

164
 i pav.
(n. 4) su dviem viens prieš kitų stovinčiais levais, tarp kuriij riogso
stulpelis, rodo ir čia paduotasis paveikslėlis. Ant kitų šitos rū­
šies verpsčių levų vietoje randama ant pasturgalio tupinti šunes
ir k. Kad dar ir ant kitų daiktų lietuvių tautos dailėje levus var­
tota, rodo mums šitie paveikslai. Telšiuose, arti bažnyčios, ver­
smės vanduo teka iš gulinčio levo nasrų, prasto kaimiečio iŠ ak­
mens padaryto. Kaurelis kaišytinių darbo Panevėžio pav., turin­
tis apie šimtų metų senumo, dabar Lietuvių dailės draugijoje tarp
įvairių kitų ornamentų (aglaite, kryžiukai, įvairūs paukščiai,
avys, kiaulė, žirgas), kaip matome iš pridėtojo čia paveikslėlio,
yra ir rausvai geltonos spalvos levu su ilga kutuota vuodega da­
bintas (n. 5). Ant medinio ųsoČiaus alui semti iš Kelpšių kaimo
Panevėžio pav., taipogi Lietuvių dailės draugijos nuosavybė,
tarp daugelio gyvulių ir žvėrių randame taipogi levo paveiks­
lų in rėžytų, dešinės link žengiantį (n. 6). Ant vienos medinės skry­
nutės, rastos pas Kantautą Peldiškėje, Plungės par., Telšių pav.,

8 pav.

165
 kun. Juozo Žiogo dovanotosios Lietuvių mokslo draugijai, ma­
tome pryšakyje šalia skylutės raktui inkišti du levu (n. 7). Ant
kitos skrynutės, tūlo žemaičio 1883 m. darytos, dabar p. Marės
Žmuidzinavičienės nuosavybėje, matome tokią pat sceną su le­
vais, tik šalia rakto skylutės esančiais gėlių ornamentais dabin­
tą, taipogi antvožo pryšakys ornamentuotas (n. 8). Ant vieno žie­
do akies apie Buivydiškes, Vilniaus gub., rasto, dabar J. Lucke-
vičiaus rinkinyje, yra levo figūra kaipo vienintelis sulig šiol
žinomas lietuvio bajoro [hjerbas.

XII

Aukščiau jau mums buvo tekę ne kartą minėti lietuvių pa­

žintį su levais. Dabar reikėtų arčiaus prisižiūrėti, kokiu būdu
atminimas apie tuos žvėris apsireiškia lietuvių pasakose. Kad
ingijus aiškesnį iš čion surinktosios medegos vaizdelį apie le­
vus, pirmučiausiai priderėtų trumpai reziumuoti paduotųjų pa­
sakų turinį.
Lietuvių pasakos apie levus, kaip jau aukščiau matėme, pra­
sideda nuo mitiškųjų laikų - nuo sutvėrimo pasaulio ir žvėrių
(n. 1-2). Toliau pasakojama (n. 3), kad, lietuvių proseniams iš
senosios savo tėviškės vakarų link einant, jiems tekę eiti per ty­
rus, aukštus kalnus, pūstas šalis, kur jie turėję su baisiais levais
susitikt ir daug nuo jų nukentėti. Kad tikrai tų senovės pasakų
lietuviams tekę gyventi kokiame krašte, kur giriose, kalnuose ir
levų būta, tai matome iš daugelio pasakų ne tik apie medžioklę
ant tų žvėrių, bet ir apie įvairiausius su levais kaip žmonių, taip
ir kitų žvėrių bei gyvulių santykius (n. 5, 6, 23, 24, 25, 28, 31, 33,
35, 38, 39, 40, 70, 114, 116 ir k.).
Prisižiūrėkime tiktai pačiai kazuistikai. Vienas bernas, eida­
mas savo pačios ieškotų, pakeliui randa tokią didelę girią, ku­
rioje buvo visokių žvėrių: Ievų, sardulų (tigrų), meškų, vilkų ir k.
(n. 126). Po tokias tai „žalias girias", kur senovėje levų būta, žmo­
nės, vaikščiodami arba kirsdami malkas, medžius, susitinka su
jaunais ir su „smarkiais levais" (n. 93, 94, 123). Kartą žmogus,
važiuodamas pagiriu, pamatęs ateinant levą, arklius pametęs

166
nudūmęs j krūmus (n. 91). Vienas karaliaus sūnus, išėjęs girion
medžiotų, pagauna levą ir kitus žvėris ir parsigabena namon,
duoda padaryti „žvėrinčių", kurin juos suleidžia (n. 23), arba
vėl, tūlam karaliui medžiojant, šunes randa levo pėdas ir, jį su­
sekę urve, pagauna (n. 114). Kitos pasakos žino apie medžiok­
les, kurių laiku užtikta leves, bežindančias levukus; žino apie
medžiotojus, kurie tokius levukus, kaip ir kitų žvėrių vaikus,
pasigavę parsinešę namon (n. 24, 29, 31-33, 113 sek.). Vienoje
dainoje, kaip jau aukščiau minėta, yra sakoma: „Eisiv mudu į
girią, į girelę ant levų..." Kita daina mini levų pėdas (p. 10). Tuo­
met, gilioje senovėje, jei tikėt pasakoms, būta ir lietuvių su lat­
viais stiprių vyrų, jei jų galėta giriose meškas, levus sugriebus
per pusę perplėšti, suplėšyti (n. 6, 16, 20, 112), už vuodegos į
žemę trankyt (n. 7) arba vėl, girioje pagautais levais į ratus pasi­
kinkius, jais važinėti (n. 14, 15). Iš daugelio pasakų patiriame
labai gyvus dar tų kovų su levais paveikslus, kaip kartais žmo­
gus kardu muša levus arba kapoja jiems ir suskaldo galvas, au­
sis nukapoja, šaudo į juos (87-90), o kai kada sugautą levą bai­
siai sumuša kokiu aržuolaičiu arba lazda taip uždrožia levui per
galvą, kad jam akys iššoka (n. 91, 113). Medžių kirtikai girioje,
susitikę levą, kerta jam kakton arba meta kirviu ir pažeidžia ko­
ją (n. 93, 94, 123), kiti muša levui į galvą kokiu kūju arba duoda
byle į galvą, kad tas daugiau nebekelia (n. 12,13). Dar kiti levus
perduria iešmu, kaip tas Baltrus, kursai net devynis baisius le­
vus savo geležine aštria ragotine nužudęs, nasrus perdurdamas,
o pastarajam, didžiausiam levui taip ją nasruosna invaręs, kad ji
jam per pasturgalį išlindus (n. 17). Toliau iš pasakų girdime, kaip
vienam žmogui, per girią bejojant, pasibaidęs žirgas sutikus le­
vą. Tas levas tuoj šokęs ant žirgo ir išsižiojęs norėjęs jį suplėšyti,
tai žmogus šovęs į gerklę, ir nuo to šūvio levas pastipęs. Maty­
damas, kad levo turėta gerą kailį, žmogus nusėda nuo žirgo, kar­
du aprėžia apie kojas, jam kailį nutraukia ir atnešęs deda ant
žirgo, bet žirgas, suvuodęs žvėrį, pasibaido ir, nutraukęs kama­
nas, pabėga (n. 8). Vienas ūkininkas, sužinojęs, kad levas jam
ė rūką suėdęs, susišaukęs žmonių, nuėjęs girion, nušovęs levą ir
nulupęs jam kailį parsinešęs namon (n. 70). Kitą levą, ožkos
167
jo veikalams atėjo galas ir reikėjo persiskirti su savo levais,
Juozapukas, juos paleisdamas, sakęs: „Dabar judu bėgioki! po
mišk^ ir maitykitės, žmonių nedraskyki!" (n. 122). Kitas toksai
karžygis, atlikęs su savo prijaukintųjų levų ir kitų žvėrių pa-
gelba įvairius veikalus, kad uždirbus sau pagaliaus duonos, iš­
mokinęs žvėris šokti, tai jis, - sako pasaka, - „būdavo, šokina
ir turi maisto, ir jam ne teip nuobodu leistie dienas" (n. 32).
Dar kiti žmonės, eidami su savo žvėrimis, atsitikus reikalui,
surišę levų su meška ant jų užsėdę perplaukdavę mares (n. 41)
arba šiaip, sėdę ant levo nugaros, keliavę (n. 98, 107). Tokiems
karžygiams, anot pasakų (n. 23, 41, 112-114, 119-124), dresuo-
tiejie levai su kitais žvėrimis padūdavę bjaurius žmogžudžius,
milžinus, kai kada mitologiškuosius devyngalvius šunis (n. 98)
ir velnius (n. 122), bet dažniausiai smakus išmušt ir išnaikinti
ir nuo jų karalaites išvaduoti. Patys kartais smakų nužudyti
nepajiegdami, karžygiai užleisdavę ant jų, kaip ir ant kitų savo
nevidonų, levus, meškas ir kitus prijaukintus žvėris ir tokiu
būdu su jų pagelba lengviau juos apgalėdavę ir išgelbėdavę
karalaites, kurias paskui vesdavę. Vienas levas taip buvęs už
išgydymą žmogui dėkingas ir taip jį mylėjęs, kad pavojuje jį
apgynęs nuo kitų bjaurių žvėrių (n. 114).
Jei lietuvių pasakos tvirtina, jog senovėje lietuvių krašte Ievai
gyvenę, bet tūlų priežasčių dėlei vėliaus išnykę (n. 75, 123, 124),
tai mums nereikės stebėtis, jei jos mums ir kitų smulkmenų apie
juos ir jų apgyventą kraštą suteikia. Jos, kaip jau minėta, ne tik
žino, kad levai giriose, aržuolynuose gyvenę (n. 10 ir sek.), jos mi­
ni urvus, olas, kur jie prisilaikę ir kur savo vaikus auginę (n. 12,
20, 29, 91, 92, 114). Atmena dar vieną Ievą, kurs, kasdamas urvą
po kelmu, taip tarp šaknų inkliuvęs, kad niekaip išsipainioti ne­
galėjęs (n. 92). Žino, kad Ievai gyvenę ir kalnuose (n. 13 ir k.).
Negana to - pasakos mus supažindina dar ir su tąj žeme, kur
levų senovėje būta. Jos suteikia tūlas charakteristiškas žinias apie
fiziografiją to krašto, kuriame senų laikų lietuviams buvo tekę
gilioje senovėje tiek daug santykių su levais turėti.
Anot pasakų, tasai kraštas buvęs toks, kad jo gamta šios die­
nos Lietuvos gamtai buvus nepanaši. Jis buvęs ne lygumų

172
kraštas, kaip Lietuva, bet kalnuotas, turėjęs dargi aukštus kal­
nus, kuriuose ir marmuro būta, todėl tose pat pasakose, kur
apie levus kalbama, randame minėta tame kalnų krašte „mar­
muro sienas" rūmuose ir „marmulines grindis" (n. 30). Taip,
pavyzdžiui, karžygiai, kurie, levų šelpiami, su smakais kovo­
ja, randa juos aukštuose kalnuose (n. 101). Kiti, savo dingusių
pačių ieškodami, atranda jas arba „dideliame marmuro kalne"
(n. 99), arba „stiklo kalne" (n. 126), arba vėl tokiame kalne, kurs
buvo „labai slidus", kad ant jo užeit nebuvę galima (n. 98). Stik­
liniuose kalnuose tarpais karžygiai suranda smakų pavogtą­
sias karalių dukteris, kur jas levai saugoję (n. 47). Tokiuose
„aukštuose" (n. 17, 113) arba skardžiuose „stikliniuose" kal­
nuose (n. 13) gyventa tuomet ir dykų girios levų, su kuriais
žmonėms tekdavę susidurti. Palaidūnas Petras, kuris buvo gi­
męs tolimoj šalyje „už kalnų, girių ir upių ant pats marių kran­
to", bekeliaudamas su savo seseria, atėjęs į tokius kalnus, kur
radęs levę sode obelį saugojant, iš kurios gavęs levuką. Eida­
mas tolyn su tuo levu ir savo stebuklingais šunimis, jis užėjęs
tokius kalnus, kad net jam plaukai ant galvos atsistoję, nes tų
kalnų aukštis buvęs ne savas, urvai be dugno, baisios pakriau­
šės. Jam beeinant, atūžus baisi viesulą, akmenis kaip didžiau­
sias trobas į padanges nešdama, besidaužydama ir bestaugda-
ma po kalnus, nugriovus pusę kalno (n. 30).
Jei iš šito aiškaus, plastiško aprašymo smarkios audros ar vie-
sulos aukštuose kalnuose, kokių šios dienos lietuviai, be abejo,
nėra matę, galima tikrai spėti apie tų kalnų fiziognomiją, kad jie
būtent su visais savo urvais ir pakriaušėmis, tektoniškai imant,
turėjo būt rasit iš kristaliniškų uolų, akmenyno ir, kaipo tokie,
labai skardūs, slidūs, neužlipami arba itin sunkiai užlipami, to­
dėl dažnai ir „stikliniais" vadinami, tai nepriderės mums stebė­
tis gavus iš kitos dar pasakos ištikimas žinias ir apie tokių aukš­
tų kalnų klimatą: šaltį viršukalnyje, karštį jų apačioje. Taip gir­
dime, kad vieno karaliaus vaikai išėję ieškotų savo dingusios
kur motinos. Ėję jie, ėję, radę tokį kalną, kad niekaip negalėję
pereit. Vaikščioję jie apie tą kalną kelias dienas ir vos ant jo -
šelpdamiesi „vanago nagučiais" - užlipę. Ant kalno užlipus,

173
negali (n. 95-105, 117, 125-127, 128): levui, kurį pasakos daž­
niausiai „žvėrių karaliumi" (latv. „zvėru kėninš") vadina (n. 35,
54, 56, 64-66, 69, 75, 80, 81, 124), žmogus padalindamas visados
atkerta didesnę dalį, kad jo neužrūstinus. Taipogi yra įdėmios
scenos, kuriose randame santykius tarp levų ir kitų žvėrių ir gy­
vulių aprašyta, kuomet jų gyvenime „žvėrių karaliaus" žaista
buvo dar labai svarbi rolė (n. 53-105, 118). Taip levas užpuola
briedį ir jį, ragams medžių šakosna inkliuvus, pagavęs sudrasko
(n. 73), suėda zuikį1, ėruką (70) jautį (n. 53), sudrasko vilką, mešką
(n. 65, 67, 77), nori pasmaugt arklį (n. 74-80), suėst ožką (71),
išteisina vilko apskųstą teisman lapę (n. 136) ir 1.1. Prie mitolo­
gijos priderančios pasakos apie pasivertimą (zoomorfizmus)
žmonių (n. 106, 107) ir velnių (n. 129) levais liudija taipogi, kad
tuos žvėris pažinota.
Gyvenant senovėje lietuvių proseniams tokiame krašte, kur,
pasakoms liudijant, ir levų būta, ir turint taip dažnai su jais san­
tykius, rodos, ne kartą giriose medžiojant, sugautus jauniklius
levukus namieje auginta. Taip iš daugelio pasakų (n. 23-41,122)
patiriame, kad tuomet mažus levus, kaip ir kitus žvėris, giriose
sugautus, namuose prijaukintus turėta, kad jie galėtų kokį nau­
dingą žmogui darbą atlikti. Tokius levus ir kitus žvėris auginta
ir laikyta arba „žvėrinčiuje" (n. 23), arba „mūru aptvertame so­
de" ar darže (n. 33, 114), „skiepe" (n. 18), „duobėje" (n. 19), „sto-
nioje" (n. 122), taipogi pririštus „ant lenciūgų" (n. 34) ir prira­
kintus (n. 45). Taip iš pasakų girdime, tūla karalienė turėjus pa-
lociuje augintą levą, kurį karaliūnas labai mylėjęs (n. 43); kažin
koks „bendorius" laikęs namie levą (n. 16). Vienas pas mergą
atvykęs jaunikis giriasi: „Aš gyvenu vienas su savo tėvu. Aš tu­
riu, - girdi, - visokius žvėris, kaip liūtus, meškas, vilkus ir kur­
tus" (n. 120 ).
Tokie tai prijaukinti levai saugoję tuomet karalių dvarus,
žmogžudžių namus, sodus ir 1.1. Taip, pavyzdžiui, tūla karalai­
tė, kuri gyvenus aukštu mūru aptvertame dvare su vario vartais
ir laikius „mergų vaiską", vakarais gult eidama, savo „pakajų"
apstatydavus sergėtų keturias mergas, o aplinkui - levus (n. 44).
Kito karaliaus dvaras, taipogi aukštu aptvertas mūru, prie vartų

170
turėjęs du prirakintu levu, kuriuodu ką tik nesusisiekę su viens
kitu ir, tūlam karaliūnui pro juos graitai injojant, griebę jo žirgą
ir jį suėdę. Tik pačiam karaliūnui pasisekę nuo žirgo nusiverst
ant dvaro. Tačiau to dvaro karalienei karietoje sugrįžtant, tie pa­
tys levai prieš ją puolę ant kelių (n. 45). Tūlas vargdienio sūnus,
stebuklingos paukštės ieškodamas, radęs ją dvare, kurs buvo kle­
vais apsodintas, o prie klevų stovėję levai, kuriems sugulus, jis
galėjęs per tekančią aplink dvarą upę persikelt ir vidun inteiti
(n. 46). Kitas žmogus, ieškodamas pavogtų karaliaus dukterų,
radęs jas tokiame urve, kur jas saugojusiu du levu, kuriuodu
norėjusiu jį praryti (n. 47). Vienas karalaitis, eidamas savo moti­
nos ieškotų, radęs ją kalnuose tokiame dvare, kurio visas duris
levai saugoję. Tik juos užmušęs, jis galėjęs ją išgelbėti (n. 130).
Taipogi ir žmogžudžių dvarų bromus, vartus, duris levai saugo­
ję (n. 48, 49, 51, 52, 108, 109, 119). Toliau randame minėta levus
saugojant tiltus (n. 50, 119), soduose „aukso obelis" ir kitus me­
džius (n. 30, 122), šulnį su stebuklingu vandenimi (n. 118), ste­
buklingą paukštę (n. 46).
I’rijaukintiejie levai turėjo būt gerai dresuoti, jei jie, ant sar­
gybos prie durių, vartų, bromų stovėdami, svetimų, nepažinsta-
mų žmonių vidun neleisdavę (51), savo ponus pažindavę ir prieš
juos „ant kelių klaupdavę" arba vėl inteiti vidun svetimiems leis-
davę, ale, laukan jiems išeinant, riksmą keldavę, kad net visa
giria skambėjus (n. 49), arba į šmotus suplėšydavę (n. 52). Ta­
čiau levams pametus mėsos ar kokį kepalą duonos (n. 50, 118,
119), kartais galima buvę, jiems ėdant, vidun inteit ir išeiti.
Daug naudingų veikalų - jei tikėt pasakoms - atlikdavę pri-
jaukintiejie levai drauge su kitais žvėrimis įvairiems karžy­
giams, kurie, be abejo, savo žvėris patys dresuodavo. Taip bent
apie tūlą karalaitį žinoma, kad jis savo „žvėrinčiuje" užaugintą
levą ir kitus žvėris kartą, susikabinęs su „aukso lenciūgu", išsi­
vedęs svietan, kur jie jam padėję pergalėt įvairius nevidonus
(n. 23). „Juozapukas", apie kurį jau aukščiau minėta, išmušęs
sode levus ir užsiauginęs rastu du jaunu levuku, pasibalnojęs
žirgą kelionėn jojęs, o paleistiejie levukai „iš šonų bėgę" ir gel­
bėję nelaimėse. Pagaliaus kada, pačią vedus, karžygiškiems
171
jo veikalams atėjo galas ir reikėjo persiskirti su savo levais,
Juozapukas, juos paleisdamas, sakęs: „Dabar judu bėgioki! po
mišką ir maitykitės, žmonių nedraskykit" (n. 122). Kitas toksai
karžygis, atlikęs su savo prijaukintųjų levų ir kitų žvėrių pa-
gelba įvairius veikalus, kad uždirbus sau pagaliaus duonos, iš­
mokinęs žvėris šokti, tai jis, - sako pasaka, - „būdavo, šokina
ir turi maisto, ir jam ne teip nuobodu leistie dienas" (n. 32).
Dar kiti žmonės, eidami su savo žvėrimis, atsitikus reikalui,
surišę levą su meška ant jų užsėdę perplaukdavę mares (n. 41)
arba šiaip, sėdę ant levo nugaros, keliavę (n. 98, 107). Tokiems
karžygiams, anot pasakų (n. 23, 41, 112-114, 119-124), dresuo-
tiejie levai su kitais žvėrimis padėdavę bjaurius žmogžudžius,
milžinus, kai kada mitologiškuosius devyngalvius šunis (n. 98)
ir velnius (n. 122), bet dažniausiai smakus išmušt ir išnaikinti
ir nuo jų karalaites išvaduoti. Patys kartais smakų nužudyti
nepajicgdami, karžygiai užleisdavę ant jų, kaip ir ant kitų savo
nevidonų, levus, meškas ir kitus prijaukintus žvėris ir tokiu
būdu su jų pagelba lengviau juos apgalėdavę ir išgelbėdavę
karalaites, kurias paskui vesdavę. Vienas levas taip buvęs už
išgydymą žmogui dėkingas ir taip jį mylėjęs, kad pavojuje jį
apgynęs nuo kitų bjaurių žvėrių (n. 114).
Jei lietuvių pasakos tvirtina, jog senovėje lietuvių krašte levai
gyvenę, bet tūlų priežasčių dėlei vėliaus išnykę (n. 75, 123, 124),
tai mums nereikės stebėtis, jei jos mums ir kitų smulkmenų apie
juos ir jų apgyventą kraštą suteikia. Jos, kaip jau minėta, ne tik
žino, kad levai giriose, aržuolynuose gyvenę (n. 10 ir sek.), jos mi­
ni urvus, olas, kur jie prisilaikę ir kur savo vaikus auginę (n. 12,
20, 29, 91, 92, 114). Atmena dar vieną levą, kurs, kasdamas urvą
po kelmu, taip tarp šaknų inkliuvęs, kad niekaip išsipainioti ne­
galėjęs (n. 92). Žino, kad levai gyvenę ir kalnuose (n. 13 ir k.).
Negana to - pasakos mus supažindina dar ir su tąj žeme, kur
levų senovėje būta. Jos suteikia tūlas charakteristiškas žinias apie
fiziografiją to krašto, kuriame senų laikų lietuviams buvo tekę
gilioje senovėje tiek daug santykių su levais turėti.
Anot pasakų, tasai kraštas buvęs toks, kad jo gamta šios die­
nos Lietuvos gamtai buvus nepanaši. Jis buvęs ne lygumų

172
kraštas, kaip Lietuva, bet kalnuotas, turėjęs dargi aukštus kal­
nus, kuriuose ir marmuro būta, todėl tose pat pasakose, kur
apie levus kalbama, randame minėta tame kalnų krašte „mar­
muro sienas" rūmuose ir „marmulines grindis" (n. 30). Taip,
pavyzdžiui, karžygiai, kurie, levų šelpiami, su smakais kovo­
ja, randa juos aukštuose kalnuose (n. 101). Kiti, savo dingusių
pačių ieškodami, atranda jas arba „dideliame marmuro kalne"
(n. 99), arba „stiklo kalne" (n. 126), arba vėl tokiame kalne, kurs
buvo „labai slidus", kad ant jo užeit nebuvę galima (n. 98). Stik­
liniuose kalnuose tarpais karžygiai suranda smakų pavogtą­
sias karalių dukteris, kur jas levai saugoję (n. 47). Tokiuose
„aukštuose" (n. 17, 113) arba skardžiuose „stikliniuose" kal­
nuose (n. 13) gyventa tuomet ir dykų girios levų, su kuriais
žmonėms tekdavę susidurti. Palaidūnas Petras, kuris buvo gi­
męs tolimoj šalyje „už kalnų, girių ir upių ant pats marių kran­
to", bekeliaudamas su savo seseria, atėjęs į tokius kalnus, kur
radęs levę sode obelį saugojant, iš kurios gavęs levuką. Eida­
mas tolyn su tuo levu ir savo stebuklingais šunimis, jis užėjęs
tokius kalnus, kad net jam plaukai ant galvos atsistoję, nes tų
kalnų aukštis buvęs ne savas, urvai be dugno, baisios pakriau­
šės. Jam beeinant, atūžus baisi viesulą, akmenis kaip didžiau­
sias trobas į padanges nešdama, besidaužydama ir bestaugda-
ma po kalnus, nugriovus pusę kalno (n. 30).
Jei iš šito aiškaus, plastiško aprašymo smarkios audros ar vie-
sulos aukštuose kalnuose, kokių šios dienos lietuviai, be abejo,
nėra matę, galima tikrai spėti apie tų kalnų fiziognomiją, kad jie
būtent su visais savo urvais ir pakriaušėmis, tektoniškai imant,
turėjo būt rasit iš kristaliniškų uolų, akmenyno ir, kaipo tokie,
labai skardūs, slidūs, neužlipami arba itin sunkiai užlipami, to­
dėl dažnai ir „stikliniais" vadinami, tai nepriderės mums stebė­
tis gavus iš kitos dar pasakos ištikimas žinias ir apie tokių aukš­
tų kalnų klimatą: šaltį viršukalnyje, karštį jų apačioje. Taip gir­
dime, kad vieno karaliaus vaikai išėję ieškotų savo dingusios
kur motinos. Ėję jie, ėję, radę tokį kalną, kad niekaip negalėję
pereit. Vaikščioję jie apie tą kalną kelias dienas ir vos ant jo -
šelpdamiesi „vanago nagučiais" - užlipę. Ant kalno užlipus.

173
 jauniausias brolis, palikęs kitus lauktų, ėjęs tolyn motinos ieš­
kodamas. Toli nuėjęs, „daėjęs tokį šaltį baisų, ką tik išėjęs", pas­
kui nuo to kalno nulipęs, apačioje „daėjęs tokį karštį baisų, kaip
tik išėjęs". Tuose kalnuose, kurių klimatą pasakotojas keliais tais
žodžiais taip reališkai aprašo, tas karaliaus sūnus, tolyn eida­
mas, radęs tokį „smakų" dvarą, kuriame visas duris levai sau­
goję, prie durių stovėjus „balija vyno", kuriuomi levus nugir­
džius, galima buvę vidun inteiti ir, smakui galvą nukirtus, moti­
ną išvaduoti (n. 130).
Pasakoms liudijant, toji kalnuota levų žemė buvus „pietų
krašte" palei mares (n. 119, 122). Įvairūs pasakų karžygiai, ves-
damiesi drauge prijaukintus levus su kitais žvėrimis, kovoja
su milžinais ir smakais beveik visados kur ant marių kranto
(n. 29, 30,31,39, 40, 41,43, 116 ir k.). Toji šalis, kurios karalienė
turėjus palociuje augintą levą, buvus ant marių kranto (n. 43).
Dvaras, kuriame karžygis su levais apgalėjęs milžiną ir išgel­
bėjęs rastąją ten karalaitę, gulėjęs netoli marių kranto, nes per
langą buvę matomi laivai ant marių (n. 29). Karalaitei nuo tėvo
pabėgant ant laivo, vėjas laivą sumušęs, o jai luotelyje su vai­
kais išsigelbėjus ir ant marių kranto užmigus, levas su vilku
pastvėrę jos vaikus nusinešę (n. 21). Žmogus su savo levu, meš­
ka ir kitais žvėrimis, prijojęs marių krantą, persikelia kitan kraš-
tan sėdėdams ant levo ir meškos, drauge surištų (n. 41). Ant tų
marių, regimai, netoli krašto, būta ir salų (n. 110, 125). Levas ir
kiti žvėrys kovoja su žalčiais ant marių kranto, kur viduj marių
riogsojus uola (n. 57). Yra dar pasakų, kurios mini, jog toji levų
žemė buvus palei „Raudonąsias" ir „Juodąsias" mares (n. 107,
115, 126).
Toliau - tasai levų kraštas, rodos, buvęs gana turtingas mar­
muru (n. 30,119) ir įvairiais metalais, kokių šios dienos Lietuvo­
je niekados nebūta, kaip variu (n. 120), sidabru, auksu, ir bran­
giais akmenimis (n. 14, 27, 28, 30, 109a, 116, 117, 131). Tenai, šil-
tesniame ore, augę vynmedžiai, kurie vedę vynvuoges (n. 122),
kurias valgyta ir iš kurių vyną daryta ir gerta (n. 30,34, 117, 122),
todėl minėta randame jį ne tik „bonkose", bet ir „balijose", iš
kurių kaušais net levus girdyta (n. 130).

174
 X III

Peržvelgus tokiu būdu surinktąją šiame veikale medegą apie

levus, reikėtų nūnai pastatyti klausimą: iš kur, kokiu būdu ir kokiu
laiku atsirado ar atsirasti galėjo tų žvėrių minėjimas lietuvių bei
latvių pasakose, dainose, patarlėse? Ar lietuvių proseniai jau nuo
senų senovės pažino šituos žvėris tokiame krašte gyvendami,
kur ir levų prisilaikyta (plg. aukščiau p. 32 sek., 46,63), ar gal jie
vėlesniu laiku su levais susipažino tik iš pasakų, kurias jie galė­
jo girdėti nuo kitų kaimynystėje gyvenančių tautų?
Kad šitokiems klausimams, kurie turi. be abejo, labai lietu­
vių folklorą ir etnologiją interesuoti, priderantį atsaką suradus,
pirmučiausiai reikia susipažinti su pasakų tyrinėjimo metodo-
mis, - apie ką plačiai rašo prof. J. Polivka1, - ir nors paviršium
su tąj gausinga literatūra, kokią mes randame pas kitas tautas,
kurių pasakose taipogi yra levai ir kiti žvėrys minėta.
Kaip tik buvo pirmoje praėjusiojo šimtmečio pusėje surinkta
įvairiuose Europos kraštuose kiek daugiau pasakų, su jomis su­
sipažinus ir pradėjus lyginti vienų su kitomis turinį, veik paste­
bėta kartais didelį tarp vienų ir kitų panašumą ir pasakiškųjų
motyvų bendrumą, nors pasakos buvo užrašytos įvairiose kal­
bose ir tolimuose viens nuo kito kraštuose. Taip, pavyzdžiui, anot
Chalatianz'o, armėnų pasakų panašumas į slavų ir vokiečių pa­
sakas toks esąs, kad nenoromis lenką klausti: kokiu būdu galį
būti panašūs giminystės ryšiai tarpu taip toli viena nuo kitos
atsiskyrusių tautų? Ant krantų ažero Vano Armėnijoje galima
esą išgirsti tas pačias pasakas, kurias lenką girdėti palei Volgos
upę ir palei Dunojų2. Iš tų 40 pasakų, kurias Aug. Schleicher’is
buvo 1851 m. paskelbęs, anot G. von Hahn'o3, net dešimts buvę
panašios savo turiniu naujagraikių pasakoms. Patsai Schlei-
cher'is4 užtėmijo tuomet, jog jojo lietuviškų pasakų rinkinyje buvę
labai panašių vokiečių ir serbų pasakoms. J latvių pasakų pana­
šumą su graikų ir kitų tautų pasakomis, rodos, pirmas atkreipė
akį Bielenstein'as5, manydamas, kad vienų ir kitų, kaip lygiai ir
kalbų giminystė paeinanti iš prasenoviškos pačių tautų gimi­
nystės. Toliau minėtasis G. von Hahn'as6 dar 1864 m. parodė,

175
 kad pas rumunus irškipetarus (albanus) ant Balkanų pusiasalio
esama tokių jau pasakų, kaip ir pas vokiečius ir kitas Europos
tautas. Kiek vėliau - apie 1876 m. - jisai7, nurodydamas, kad la­
bai bendro turinio pasakų esama pas vokiečius ir naujagraikius,
manė, jog, norint šitą vokiečių ir graikų pasakų lygybę išaiškin­
ti, nelieką kito kelio, kaip atgal grįžimas prie bendrojo seniau­
sio kamieno, iš kurio išsprogusios germanų ir helenų kalbos ir
pasakų šakos. Prie to Hahn'as priduria, kad vienų ir kitų atsi­
radimo laikas pripuoląs dar periodui prieš pabaigtinąjį moti­
niškosios arijų kalbos išsivystymą. Dar vėliau, kada buvo ap­
skelbti Brugmanno ir Davainio-Silvestravičiaus pasakų rinkiniai,
YVollner’is8, Kohler'is, Bolte, Polivka ir kiti surado dar daugiau
lietuviškų pasakų, panašių turiniu į įvairias kitų tautų pasakas.
Ypač daug esama ne tik bendrumo motyvuose, bet ir identišku­
mo turinyje tarp lietuvių ir artimoje - dargi tolimoje - su jais
kaimynystėje gyvenančių vokiečių, slavų, finų ir kitų Europos ir
tūlų Azijos tautų pasakose.
Taip dalykui stovint, kyla klausimas: kaip tas didis vienų į
kitas panašumas išaiškinti?
Pastarųjų laikų folkloro palyginamiejie tyrinėjimai surado ši­
tam klausimui atsaką, su kuriuomi ir mums čion nors paviršiu­
mi susipažinti reikėtų.
jau iš VV. Mannhardt'o9 ir k. tyrinėjimo buvo nuo seniau ži­
noma, jog Europos tautų mitologijoje esama daugybės bendrų
tipų, kurie esą labai seni. Drauge su mitologiškų pažiūrų ben­
drumu pas įvairias Europos tautas esą daug bendro ir jų papro­
čiuose, pasakose ir 1. 1. Šitą tad bendrumą tūli mokslininkai ma­
no geriausiai ir tinkamiausiai išaiškinsią antropologiška arba et­
nologiška metodą, priimdami, jogei pas įvairias tautas ir įvairiose
vietose, ant tūlo kultūros laipsnio joms stovint, galėjo atsirasti,
neprigulmiai vienos nuo kitų, tokios jau idėjos, tokie pat moty­
vai, kurie gali pagaminti ir visiškai panašias pasakas. Toksai gi­
liai mokintas vyras, kaip Max Mūller10, laikėsi tos nuomonės,
kad pasakų seniausieji gaivalai paėję iš giliausios senovės, kada
arijų gentės nebuvo išsiskirsčiusios ir gyveno dar bendroje tė­
viškėje. „Tautos, susitelkusios šiandien po vardu arijų, arba

176
indoeuropiečių, - indai, persai, keltai, graikai, rymėnai, germa­
nai ir slavai, turį ne tik tuos pat žodžius, kiekviename krašte
veik modifikuotus, ir tą pat gramatiką, bet taipogi pasilaikę dau­
gybę tautiškų pasakų, kurios atsiradę seniau, negu jie apleido
savo bendrą seniausią tėviškę". „Palyginamosios tautos tradici­
jų studijos, - priduria J. Polivka",-iš pradžių žengė drauge san­
tarvėje su palyginamąja indoeuropiečių kalbotyra. Beveik taip
kaip Europos tautos išsinešę iš savo pratėviškės, iš vidurinės Azi­
jos, pagrindus savo kalboms, taip lygiai iš lenais atsigabeno į
savo naują buveinę pagrindus savo pasakoms, savo mitams. Sa­
vo mitus tautos paskui vėl visiškai perdirbinėjo ir kaipo to per­
dirbinėjimo prasenovišką, praarišką pasakojimų pasekmę ran­
dama pasakose ir prietaruose".
Prie paaiškinimo klausimo, iš kur, kokiu būdu ir laiku vienų
kitų pasakų prototipai tarp įvairių tautų pasklido ir išsiplatino,
daugiausiai prisidėjo savo darbais Teodoras Benfey'us, R.
Kohler'is, G. Paris, Em. Cosquin'as, Bolte, J. Polivka ir k.
T. Benfey'us savo veikale „Pantschatantra. Fūnf Būcher in-
discher Fabeln, Miirchen und Erzahlungen" (Leipzig, 1859) ir
kituose raštuosei: buvo surinkęs daug svarbios medegos, kad
parodžius, jog daugybė Vokietijoje, kaip ir kituose kraštuose,
žinomųjų pasakų, ypač tų, kur Ievai minėta, paeiną iš tolimų
rytų, būtent iš Mažosios bei pietų Azijos, kur levai dar ir šian­
dien prisilaiko ir iš kur paeinančiose trakų-prygų Aisopo pasa­
kose, kaip lygiai indų pasakų rinkiniuose „Mahabharata , „Pan-
čatantra", Narajanos „Hitopadesa", Somadcvos „Batta" ir k., Ie­
vai dažnai minėti.
Anot Benfey'aus13, iš indų kningos „Pančatantra", kuri bu­
vus II-V šimtm. Kristui gimus surašyta, pasakos jau V-VI šimt­
metyje perėjusios chiniečių literatūron, kiek vėliau - vaizbos su­
sidūrimo keliu - Persijon ir Arabijon. Nuo X šimt. pradedant,
kada islamitų (mahometonų) tautos pradėjo užpuldinėt ant In­
dijos, ten jos galėjusios ir su vietinių gyventojų pasakomis susi­
pažinti. Indų pasakos, išverstos persų ir arabų kalbosna, ilgai­
niui išsiplatinusios Azijoje, Afrikoje ir Europoje tarp tų tautų,
su kuriomis islamitų susidūrimus turėta. Indų pasakos tokiu
177
 būdu perėjusios per Bizantiją Europon, kur jos ir pasklidusios
tarp įvarių tautų. Be to, dar ir mongolai, kurie ilgą laiką - apie
200 m. - viešpatavę Europoje, turėję gana progos tas rytiečių pa­
sakas tarp įvairių tautų praplatinti. T. Benfey'aus pėdomis sek­
dami, ir kiti pasakų tyrinėtojai, kaip Liebrecht'as14, Reinhold
Kohler'is15, A. VVeber’is, Bolte ir k., daugybe faktų patvirtinti sten­
gėsi Benfey’aus teoriją apie indų pasakų kelionę (migraciją) iš
rytų šalies vakarų linkui - Europon. Tarp kitų Kdhler'is, be abe­
jo, didžiausias Europos tautų folkloro žinovas, priimdamas Ben­
fey'aus tyrinėjimo rezultatus, taipogi buvo tos nuomonės, kad
pernešimas iš Azijos pasakų prasidėjęs labai seniai. Ypač nuo X
šimtmečio, kada mahometonų tautos pradėjo pūstyt ir užkaria­
vo Indiją, to krašto intekmė didyn ėjus. Indų pasakos buvusios j
persų ir arabų kalbas išverstos ir iš dalies ištisos, iš dalies tik jų
turinys pasplitę į vakarus tarp mahometonų Azijoje, Afrikoje, o
vėliau per susidūrimą su Europos gyventojais ir čion užneštos
tapusios arba gyvu žodžiu, arba rašto keliu, per literatūrą.
G ust. M eyer'is prakalboje prie E. Schreck „Finnische
Miirchen" (p. XVII sek.), nurodydamas, kad ne tik Europos, bet
ir Azijos, Afrikos tautų pasakose daug bendro esama, sako, jog
vienintelė teorija, kuri šį įdėmų apsireiškimą užtektinai išaiš­
kinti galinti, yra tai keliavimo teorija (Wanderungstheorie). Pasa­
kos, viename kitame krašte arba pas vieną kitą tautą atsiradu­
sios, palengvėle skleidžiasi tarp žmonių, platinasi iš vietos į vie­
tą ir apsuka visą svieto dalį, vienur kitur persikeisdamos ir
prisitaikydamos prie individuališkų įvairių tautų gyvenimo są­
lygų. Priimdamas tačiau tokią pasakų keliavimo teoriją, Mey­
er'is mano, kad nesą reikalo priimti, kad vienintelė pasakų tė­
viškė buvusi Indija, nors iš jos daug pasakų ir pasakiškųjų mo­
tyvų tarp žmonių išsiplatinę.
Adelina Rittershaus16, padavus Benfey'aus, Kohler'io ir k. tvir­
tinimą apie pasakų kilmę iš Indijos, tačiau sako, jog jai, palygi­
nant įvairių tautų pasakas, patirti tekę, kad esą labai sunku pa­
turėti teoriją apie jų pradžią Indijoje ir viduramžio laiku išsipla-
tinimą Europoje. Jiji stengiasi prirodyti, jog negalima esą, kad
pasakos literatūros keliu būtų iš Indijos atneštos, todėl ji tą teoriją

178
atmeta. Kada ir kur tų pasakų atsirasta, esąs klausimas, kurin
mes tikrai niekados negalėsim atsakyt, nes jų atsiradimo laikas
dažnai siekiąs tos gilios senovės, kurią žmogaus dvasia apimti
negalinti. Ypač pasakos su visokiais stebuklingais atsitikimais,
girdi, siekiančios to laiko, kada jaunoji žmonija dar buvus pir­
mojoje kūdikystėje, kuomet jiji į visus gamtos daiktus žiūrėjus
kaipo į gyvus, turinčius tarytum dvasią, kada dar pasakos buvo,
kaip šiandien mūsų vaikams, pirmoji forma apysakų, kuriomis
liuosas tos žmonijos ūpas užsiiminėjo, kad tame trūsesmagumą
pajutus. Todėlei A. Rittershaus klausime apie pasakų tėviškę
drauge su Langu ir Bedier’u negatyvišką duoda atsaką, tvirtin­
dama, jog mes tos pasakų tėviškės nežinom ir niekuomet neži­
nosime.
Robertas Petsch’as, sukritikavęs Adelinos Rittershaus’ienės
aukščiau paduotas nuomones apie pasakų tėviškę, priima mig­
racijos teoriją, taipogi tiki į indų įtekmę, bet ir mano, kad dauge­
lis pasakų gavę pradžią čion jau ant vietos, Europoje. Migracijos
teorijos laikosi ir ją gerai argumentais remia prof. dr. Jurgis Po-
livka Pragoję, vienas didžiausių folkloro žinovų, F. von der Ley-
en17ir k.
Nors mes daugelio pasakų tėviškės rasit niekados atrasti ne­
galėsime, tačiau visgi šiandien, nors tiek yra žinoma, ačiū tokių
folkloristų, kaip K. Krohno'8, Antti Aarne1', J. Polivka20, Varnha-
gen21, S. Singer2, Hackman23, Gorskr4, Leyen25, Dragomanovo26
ir k. darbui, kad jau susekta vienos kitos pasakos, kurios nuo
senovės buvo žinomos tik Azijoje, Aigipte, pietų Europoje, jog
jos iš ten tapusios atneštos per Balkanų pusiasalį vidurinėn Eu­
ropon pas slavus, vokiečius, o iš čion atsidūrusios net Anglijoje
ir Finlandijoje. Kitos buvusios atgabentos vidurinėn Europon iš
Prancūzijos ir 1.1.
Taip, anot Benfey’aus ir k., kaip jau minėta, atsitikę ir su dau­
geliu tų pasakų, kuriose yra levai minėti.
Jokūbas Grimm’as, rodos, bus pirmutinis, kurs dar 1834 m.
klausimą apie levus vokiečių pasakose buvo pakėlęs savo studi­
joje „Reinhart Fuchs". Priimdamas, kad vokiečiai su levu tik iš
svetimtaučių pasakų susipažinę, invedimą jo į vokiečių pasakas

179
 apie žvėris (Thierfabcl) jisai tuom ir paaiškina, manydamas, jog
jose būtent esąs levas visiškai svetimas gaivalas, kursai rodąs,
jog seniausioms vokiečių sakmėms apie žvėris (Thiersageti) jis
nepriderąs ir kad levas tik palengvėle vieton kito vietinio žvė­
ries buvęs instatytas. Levas, kurj tik uždarytą narvuose regėta,
kurį vos dar kai kurios dainų vietos mini, negalįs, girdi, būti
priimamas už tikrą tarp mūs gyvenančių žvėrių valdoną. Dėlei
daugelio priežasčių tikriau atrodą, jog toji valdonystė labiau meš­
kai priderėjus. Tikras Vokietijos girių karalius esant meška, ir
tik kai kuriose pasakose meškos vardas pakeistas levu, kursai
esąs svetimas vokiečių pasakoms (epui), kaip ir pačios pasakos,
kuriose tas žvėris minėtas, esančios svetimos27.
Grimm'o nuomonė apie invedimą levo vardo iš svetur vokie­
čių pasakosna buvo priimta ir daugelio kitų mokslinčių ir dar
tvirčiau paremta argumentais.
Taip Kolmačevskis2“, kursai buvo spcciališkai klausimu apie
levus pasakose užsiėmęs, priimdamas drauge su Benfey'u ir k.,
kad, aplamai imant, Europos tautų pasakos kilusios iš rytų kraš­
to, mano, kad jų dalis, ypač apie žvėris, perėjusi perdėm iš Aiso-
po, iš rytų vakarų link atnešta tapus, kita vėl dalis atsiradus pa­
čioje Europoje iš atskirų indiškųjų pasakų motyvų, iš Aisopo
pasakų ir kitų versmių. Rusijon šitos rūšies pasakos apie žvė­
ris - taigi ir apie levus - plaukusios iš rytų per Bizantiją ir iš
Vakarij Europos. Abidvi srovi ne kartą susilicdavusi daiktan piet­
rytiniame Europos kampe, būtent pietų-vakarų šone nuo šios-
dieninės Ukrainos (Rus) ir jau iš čion tokios pasakos pasiekda­
vusios gudus (baltarusius) ir didžiarusius.
Pritardamas iš dalies Kolmačevskio tyrinėjimo rezultatams,
G. Meyer'is2vdar priduria, kad pasakos apie žvėris, kur levas ir
šakalas kaipo svarbiausi asmens pasirodo, buvusios Indijoje at­
siradusios ir iš tenais vakarų link pasklidusios, regis, drauge su
pamokinančia tendencija, kuri jose nuo pat pradžios buvo arba
vėliau įnešta tapo. Aisopo graikų kalboje pasakos buvusios iš
tokių tautiškųjų pasakų tarytum destiliuotos. Šitos literariškos
pasakos ėjusios iš pradžių, ypač rymėnams tarpininkaujant, pas
kitas vakarų Europos tautas ir, kiek žinoma, labai ilgą laiką

180
turėjo savyje kitoms gaminti spėką. Drauge su Aisopo pasako­
mis ėjusios įvairios kitos gyvažodžiu pasakojamos, vienos per
Bizantiją - pas slavus, kitos per Italiją -šiaurėn pas vokiečius ir
vakanj linkui pas prancūzus ir k.
Kol mače vskio teorija, kuriai, kaip matome, pritarė toksai
mokslo vyras, kaip G. Meyer’is, apie išsiplėtimą žvėrių epo iš
rytų krašto pas slavus, ypač rusus, neilgai trukus susilaukė ne-
gatyviškos Veselovskio, Daškevičiaus, Bobrovo ir k. kritikos“ ,
kuri randa negalimu jai pritarti. Teorijos apie pasplitimą pasakų
iš rytų krašto tarp įvairių Europos tautų ir jų pasisavinimą iš
vieno centro visiškai neatmesdami, paminėtiejie rusų moksla-
vyriai tačiau pripažinsta, kad negalima esą duot privilegiją tik
indams pasakoms gaminti, nes tokios jau pasakos - ypač apie
žvėris -galėjusios ir kituose kraštuose ir pas kitas tautas atsiras­
ti. Anot V. Bobrovo“, rusų pasakos kilusios iš tos pat versmės,
kaip ir Vakarų Europos tautų epas, ir išsivyniojusios savistoviai.
|os turinčios daug ypatybių ir motyvų, kurių nesama nė Vakarų
tautų, nė slavų epuose. Kad tų ir kitų pasakų likimas buvęs ne­
vienodas ir kad rusų pasakos likusios, jei ne visados, savo se-
niausiame tyrume, tai visgi nepalyginamai geriau negu Vakarų
tautų pasakos.
Susipažinus tokiu būdu nors trumpai ir aplamai su antropo­
logijos ir migracijos teorija apie pasakų atsiradimą ir jų tarp įvai­
rių tautų išsiplatinimą, ypač pastarąja teorija, kurios šiandien
beveik visi folkloro tyrinėtojai laikosi, priderėtų dar nors keliais
žodžiais paminėti ir mitologišką tyrinėjimo metodą, kuriąj se­
niau taipogi bandyta vieną kitą dalyką pasakose ir jų išsiskleidi­
me išaiškinti. Nors šitoji metodą nežaidžia šiandien pasakų ty­
rinėjime beveik nė kokios žymios rolės, tačiau pridera bent su
jos didžiausio atstovo, Angello de Gubernatis, nuomone apie
žvėris pasakose susipažinti.
Gubernatis32, identifikuodamas pasakose ir mituose minimus
levus su saule, sako, kad tigras ir levas esą Indijoj vienodai ger­
biami („haben gleichen Rang") ir abudu esą vyriausi karališkos
stiprybės ir didenybės simboliai. Žmonių tigras ir žmonių levas
esą du išsireiškimu, kuriuodu ženkliną tą pat, ką „kunigaikštis",

181
nes į kunigaikštį žiūrėta kaip į geriausį vyrą. Prigimties santy­
kiuose stiprybė pergalėjimą suteikianti, todėlei tigras ir levas,
žvėrių karaliais vadinamieji, išreiški.! karalių sociališkuose san­
tykiuose tarp žmonių. Indijoje viduramžyje vadinta narasinlia (le­
vas) karalių par excellence. Graikijoje taipogi karalių vadinta Ai<uv.
Mitai apie levus ir tigrus esą Azijoje kilę, tačiau didė jų dalis
ir Graikijoj atsiradusi, kur tie žvėrys buvę žinomi.
Afrikoje, Zambezio ir Kongo krašte, tikėta“, jog levuose mi­
rusių kunigaikščių, karalių vėlės gyvenusios, todėlei juos seno­
vėje įvairiose vietose gerbta ir guodota. Taip yra žinoma, kad
senovės Aigipte tarp daugelio įvairių žvėrių, kaip krokodilių,
žalčių, vilkų, beždžionių, kačių, arelių ir k., kuriuos guodota,
Leontopolio (Levų pilies) gyventojai garbinę levo fetišą. Prie ši­
to reikia dar pridurti, kad pas latvius Bielenstein’as34buvo ban­
dęs anot Gubemačio mitologiškos metodos surasti jų pasakose,
ypač apie žvėris, įvairius simbolius ir kitus nebūtus daiktus.

XIV

Susipažinę su teorijomis, kaip moksle yra žiūrima į pasakų

tėviškę ir jų tarp įvairių tautų išsiskleidimą, prisižiūrėkime nū­
nai kiek arčiau lietuvių pasakoms, palyginus su jomis kitų tautų
pasakas.
Kaip jau matėme, apie Europos tautų pasakas yra manoma,
jog 1) jos iš dalies esą bendroje ariškųjų tautų tėviškėje Rytuose
kilusios ir 2) iš ten vėliau migracijos būdu&yuM žodžiu ir literatū­
ros keliu tarp įvairių tautų išsisklaidžiusios.
Kaip pas kitas tautas, toks, rodos, pats pasakų atsiradimo bū­
das yra buvęs ir pas lietuvius, kurie, kiek žinoma, niekuomet
nuo kitų tautų nebuvo izoliuoti, o dažnai dargi su jomis plačius
susidūrimus turėjo. Nors lietuvių pasakų kiltis folkloristų dar
netyrinėta, bet jau« priori galima spėti, kad ir pas juos tarp pasa­
kų atsiras ne viena, kuri bus kilusi bendroje Europos arijų tėviš­
kėje. Kitos rasit bus migracijos keliu, gyvu žodžiu nuo kitų tau­
tų įneštos. Dar kita kokia jų dalis bus čion jau ant vietos, Lietu­
voje, arba kokioje senesnėje lietuvių tėviškėje atsiradusi. Jei tarp

182
lietuvių ir kitų europiečių gali būti koksai pasakų išsiplėtimo
būde skirtumas, tai, rodos, tik tame, kad pas lietuvius, sulig pas­
tarųjų laikų literatūros, kelias buvo beveik nežinomas, todėl ir
pasakoms plėstis ir joms tautoje dūmoti buvo vienintelis telikęs
gyvas žodis, o versmė - žmonių omenis. Taip dalykui stovint,
regis, ir lietuviams pritiktų G. von Hahn'o žodžiai, kuriuos jis
buvo dar 1864 m. parašęs apie rumunų ir škipetarų pasakas':
„Dėlei pasakų iš literatūros žmonėsna (liaudin) perėjimo, tai jo
nebūna pas tokias tautas, kurios jos neturi ir neturėjo, kaip aro-
munai ir škipetarai (Walacheu u. Albanesen). Tačiau, kadangi pas
juos yra lygiai tos pačios pasakos pasakojama, kaip pas Europos
kultūringas tautas, tai šitoji santarvė negalima išaiškint, jeigu bū­
tų priimama, jog pastarųjų pasakos iš Indijos kilusios ir paskui,
kaip jos literatūrai žinomos tapo, iš jos žmonėsna patekusios".
Kadangi tos pasakos, kurios iš bendrosios europiečių arijų tė­
viškės išneštos tapę, sunku yra pažinti, tuo tarpu jų ieškojimą ša­
lyje palikdami, turime kreiptis prie tų, kurios galėjo būti migraci­
jos būdu nuo kitų paimtos ir tarp lietuvių paplitusios. Čia mus
pirmiausiai turi interesuoti tokios pasakos, kurios gyvu žodžiu
galėjo nuo kitų tautų lietuviams patekti. Todėlei, kad sužinojus,
kokios lietuvių pasakos, kuriose levai minėta, nuo svetimų tautų
lietuviams - arba vice versa - galėjo būti skolintos, pridera vienas
su kitomis palyginti. Tokį vėl lietuviškųjų su svetimtautiškomis
pasakomis palyginimą darant, rodos, būsią geriausiai darbą pra­
dėjus nuo išrinkimo ir sugrupavimo tos reališkos apie levus įvai­
rių tautų pasakose medegos, iš kurios ir lietuvių pasakose randa­
mos, mes aukščiau (XII) jau nupiešėme žmogaus susidūrimus su
levais, kaip ir levų žemės krašto vaizdelį.
Šitokiai palyginimo studijai medegą mes sėmėme iš pasakų
tų būtent tautų, kurių, kaip manoma, galėta turėt didžiausią į
lietuvius ir jų pasakas įtekmę istorijai žinomais laikais. Peržiū­
rėta todėlei visų artimiausiųjų lietuviams Europos ir Azijos tau­
tų svarbiausieji prieinami pasakų rinkiniai, pradėjus nuo vokie­
čių vakaruose, baigiant Indija rytų šalyje. Palikta nepaliesta arba
mažai sunaudota pasakų literatūra tiktai tokių kraštų, kaip Ape­
ninų ir Pirinajų pusiasaliai, Prancūzija su Belgija, visa Britanija

183
ir iš dalies Skandinavija, kurių pasakos - kas link levų, - kiek
žinoma, menkai kuo skiriasi nuo kitų Europos kraštų pasakų,
kurios čion sunaudota. Tokią, kaip iš pridėtojo žemiau folkloro
sąrašo matoma, rods, nemenką literatūrą pasakoms palyginti su­
naudojant, regis, bus tinkamiausias būdas atskirai parodžius, ką
būtent kitų tautų pasakos renliško žino apie levus ir levų apgy­
ventas šalis.
Jei mes pradėsime tyrinėjimo darbą nuo šiaurės link nuo lie­
tuvių-latvių apsigyvenusiųjų igaunių ir suomių, rasime, kad jų
pasakose yra įvairūs žvėrys minėta (plg. Schreck. Finnische
Marchen, n. 2), bet levas yra nemenka retenybė ir, kaip rodos, iš
jų artimiausių kaimynų latvių pasakų užneštas. „Levai, - rašo
man dr. O. Kalias, tobulas igaunių folkloro žinovas2, - igaunių
ir suomių pasakose atsitinka labai retai, kiek man žinoma, tik
rašytose pasakose. Kitose, t. e. gyvu žodžiu iš pietų link gyve­
nančių tautų gautose, pasakose levas yra pakeistas meška, t. e.
žvėrių karaliumi pasirodo meška".
Pastorius m. J. Eisen as Kronstadte, kitas folkloro žinovas,
kurs iš savo rinkinio, apimančio 48 000 puslapių, suteikė man
žinias apie levą igaunių pasakose, taipogi rašo, kad jose „levas
randama labai retai". Jisai savo rinkinyje suradęs pasaką apie
susirgusį levą, kuriam lapė, nuo vaistytojų sužinojusi, pataria,
kad, norint išgyti, idant nuvilktų vilkui kailinius levui šiltu kai­
liu apkloti. Meška, pastvėrus vilką, nulupa kailį ir užkloja Ievą.
Vienoje pasakoje levas padaręs lapę žuvininke, kad žuvis gau­
dytų. Šaulys, karaliaus pasiųstas ant tūlos salos, kad surastų, kas
yr ir ko nėr, randa tenai mešką ir levą, kurie nieko blogo nedaro.
Atvykęs pilin, ieško. Pašauktieji meška ir levas nežino, tik varlė
pasako, kas tai būtų. Šaulys su seseria patenka į žmogžudžių
pilį, kur jis nužudo visus, o į vieną išgijusį insimyli sesuo ir pas­
kui siunčia brolį vaistams parnešt vilko plaukų, paskui - meš­
kos ir levo. Tie žvėrys seka paskui ir vėliau tą žmogžudį sudras­
ko. Pasiėmęs žvėris, žmogus eina į karaliaus dvarą, kur kara­
liaus trys dukterys turėjo būt ataduotos marių smakui. Žmogus
su pagelba žvėrių jas išvaduoja. Šaulys norėjo užšaut zuikį - tas
atsiprašo, žadėdamas pagelbą. Paskui nori šaut lapę, mešką ir
levą - visi atsiprašo ir seka paskui. Eidamas tolyn, nueina j ka­
raliaus dvarą, kur karaliaus dukterį turėjo praryti marių sma­
kas. Išgelbėjęs ją, užmigo, o vežikas nukirto jam galvą, norėda­
mas karalaitę vesti. Žvėrys, pamatę negyvą žmogų, rūpinasi jį
atgaivinti, atgaivina atneštu aliejum, ir, nuėję visi karaliaus dva­
ran, išvaduoja karalaitę iš vežiko, ir žmogus ją veda. Tūlas stip­
ruolis atėjo pas karalių, kurs norėjo parodyt savo žvėris: levą ir
būbalių. Jis, nuėjęs pas tuos žvėris, stvėrė pirmiausiai būbalių
už ragų ir taip jį trenkė, kad kūnas iš skūros išsinėrė. Ką pama­
tęs levas ir kiti žvėrys ncdrįsę jį užpulti. Apie levussuomių pasa­
kose ačiū turiu tarti 1ielsingforso universiteto profesoriui d-rui
Kaarle Krohn'ui, garsiam ne tik suomių, bet ir kitų Europos tau­
tų folkloro žinovui, kursai teikėsi supažindinti su jų literatūra
suomių pasakose, kad „in den finnischen Marchen tritt der Lowe
selten auf" („suomių pasakose levas retai pasitaiko"). Jose yra
lik pamėgdžiojimų Aisopo pasakų apie žvėris - kaip levas išsi­
mokina žmogaus bijoti, kaip levas padeda žmogui savo pačios
ieškot ir kaip sesuo siunčia brolį vaistams levės ir kitų žvėrių
pieno. Suomiams yra dar žinoma pasaka* apie levą, kurs išsi­
gąsta arklio, katras išskilia koja ugnį. Anot Krohn’o nuomonės,
suomių pasakos esančios bendros paeigos su kitų Europos tau­
tų pasakomis. Jos Suomijon įneštos iš dalies per Žuvėdiją, iš da­
lies per Rusiją. Pati nuovoka apie levą suomiams žinoma tapus
tik nuo krikščionystės įvedimo laikų.
Ir vakarų link nuo Lietuvos gulinčiosios Skandinavijos gy­
ventojų - žuvėdų bei norvegų - pasakose levas, rodos, nemenka
retenybė. Norvegų pasakos4 žino, kad meška ir levas tiltą sau­
goję. Davus pirmajai mėsos, levui - lašinių, galima buvę pereiti.
Dažniau jį užtinkame vidurinės Europos gyventojų pasako­
se minėta.
Taip, pavyzdžiui, vokiečių pasakos, kaip ir lietuvių, žino apie
žmones, kurie girioje nuo levių ir kitų žvėrių gaudavę pieno ir
pagelbos5. Jojant giria, nustimpa žmogui žirgas, ir juom negali
pasidalinti Ievas, šuo ir k.6 Giria žmogus eidamas randa levą ir
kitus žvėris, kurie negali pasidalinti nustipusio arklio7 ar kito
gyvulio. Žmonės girioje nušauja baisius levus ir kitus žvėris*.

185
Herojai sutinka girioje bjaurias meškas ir levus, kuriuos pagrie­
bę per pusę perplėštą, arba, levus pasikinkę j ratus, iš girios na­
mon medžių parsivežą9. Tūlas stipruolis nužudęs mešką ir levą,
kurie smako urvą saugoję, ir išgelbėjęs mergas1'1. Levas ir kiti
žvėrys sudraskę žmogų, kurs buvo savo broliui akį išdūręs".
Stiprus vyras radęs kalnuose šlubą levą, kuriam arškėtį iš kojos
ištraukęs12. Kitas koksai kareivis, radęs ant marių kranto pažeis­
tą levą, jam iš kojos vinį ištraukęs13. Toliau viena kita pasaka ži­
no levų urvus girioje14, mini iškastą, šakomis uždengtą girioje
duobę žvėrims gaudyti, kurion buvo intpuolę levas, marių katė,
žaltys ir žmogus15, taipogi - levų duobę, kurion žmones mesta16.
Be to, mini dar baisų smaką, kurs, vuodega apsivyniojęs, levą
kankinęs17.
Ne taip retai vokiečių pasakose randame dar žinias ir apie
prijaukintus levus, kurie, kaip ir lietuvių pasakose, padūdavę
žmonėms smakus, milžinus nužudyti, bet kuriuos kai kada už-
leisdavę ant nekaltų žmonių18. Taip viena kunigaikščio duktė tu­
rėjus tokį prijaukintą levą, su kuriuomi drauge ėjusi medžio­
tų 19. Tokie tai dresuoti levai saugoję pilių ir dvarų duris20, mer­
gas21, stebuklingus vandenis22ir gyvasties obuolius23. Juos duona,
arkliena pašėrus, galima buvę vidun inteiti. Pasakos žino apie
pavirtimą užkeiktų žmonių levais24.
Levų kraštas, anot neskaitlingų vokiečių pasakose žinių, re­
gis, buvęs kalnuotas25, gulėjęs netoli marių26. Vienoje pasakoje
minėta Raudonųjų marių vardas27.
Vokiečių kaimynų danų28 pasakos žino tik įvairius girių žvė­
ris, kaip meškas, vilkus, briedžius, lapes, zuikius. Levas jose, ro­
dos, didė retenybė. Tiktai Islandijos gyventojų pasakose yra mi­
nėta tūlo ūkininko atsitikimas, kaip, jam jojant giria, levas jį vi­
jęs ir sudraskęs jo kumelpalaikę29. Tūlas karalius savo nekaltą
pačią įmetęs į tokią trobą, kur buvęs levas, kad ją sudraskytų,
bet levas jai nieko nedaręs, ją maitinęs30. Minėta prijaukinti le­
vai, kurie saugoję oloje stebuklingą vandenį31, minėta tūla moti­
na, kuri prakeikus savo sūnų, kurs levu pavirtęs32.
Pereinant prie slavų, pradėsime nuo serbų lužicų, arba pala-
binių. kurie šiandien iš visų pusių vokiečių apsiaupti. Anot tū­

186
los jų pasakos, levai senovėje buvę jų krašte. Taip tūlame pilia­
kalnyje buvęs urvas, pas kurį rėkavęs levas ar kas kitas panašus.
Myšino apygardoje buvę girioje daug įvairių žvėrių, vilkų ir le­
vų. Kad apgynus nuo jų naminius gyvulius, arkliams kaustyta
pryšakines kojas, kuriomis jie, krūvon susitelkę, gynęsis nuo žvė­
rių". Kartą levas buvęs uždarytas kokioje troboje. Jį paleidus,
tūlas grafas VViprecht'as nuplėšęs jam kardus*. Levai saugoję
stebuklingą vandenį*\
Retai randame minėta levus ir Čekų pasakose. Iš jų sužinome
tiek, kad žmonės, eidami medžioklėn, rasdavę levus ir kitus žvė­
ris36. Kartą tūlam karalaičiui girios gilumoje medžiojant, užpuo­
lęs ant jo žirgo levas, paskui pasirodžius ir levienė, bet nieko
blogo nepadarę’7. Vienas herojas, radęs skrynioje dūdą, būgną
ir t rūbą, kuriais galėjęs pasišaukti Ievų kaimenę (stado Ivii) ir ka-
ruomenę, kitas - išnešęs iš požemio levą3**. Minėta randame už­
keiktus levais ir kitais žvėrimis. Frijaukintiejie levai padėdavę
herojams nužudyti smakus ir k.39 Jie kad surikdavę, kareiviai
griūdavę žemėn.
Ir iš lenkų pasakų girdime, jog žmonės, medžiodami giriose,
dažnai sutikdavę levus ir kitus žvėris. Moteriškė kartą girioje
susibičiuliavus su levu ir susilaukus kūdikio40. Žmogus, eida­
mas per kalnus, pakalnes, radęs levą ir kitus žvėris4'. Žmogžu­
dys sako gyvenąs už kalno, už kurio stovįs levas42. Tūlam mieste
levas išėdęs visus žmones43. Karalius turėjęs levų duobę, kurion
mesta žmones44. Kitas karalius laikęs levą skiepe4*. Išgelbėtas le­
vas, pašiną iš kojos ištraukus, rodo karalaičiui į rytus, kad ten
esąs „aukštas kalnas", kur esą daug aukso4'1. Levų karalius da­
vęs žmogui levą, kurs jį nešęs pas Raudonąsias mares47. Levai
saugoję daržą48, kur žmogus juos nužudęs ir stebuklingą paukš­
tį49gavęs. Žmogus, eidamas giria, radęs nustipusį arklį ir prie jo
levą ir kitus žvėris, kuriems jis dveslieną padalinęs*1.
Peržiūrėję pasakas vokiečių ir lenkų, kurie vakarų ir pietų
link nuo Lietuvos gyvena, pereikime prie tų slavų, kurie rytų
krašte yra. Artimiausiai su lietuviais čia susiduria gudai (bal­
tarusiai), kurių pasakose levas, levai „adm, aeii, H/ibBbi" ir „3bL-
pn 3arpanMHHbie" [„užsienio žvėrys"]vadinasi. Ir jų pasakose

187
herojai dažnai randą levus girioje, norį juos šauti, gauną levu­
kus, levių pieno ir 1.1. Vienoje jų pasakoje minėta „aukštas kal­
nas", kur buvęs palocius, kurio vartus levai saugoję31. Kita pasa­
ka, kaip ir lietuvių, tvirtina, kad kitąsyk ir pas gudus buvę levai,
bet jiems čion nepatikę, tai ir išsinėšinę iš jų krašto’’. Ir didžiaru­
sių pasakose nedaug mes apie levus randame. Girdime tik, kad
tūlas herojas vieną levą, kurs norėjo moterį su vaikais sudrasky­
ti, stvėręs užmušė, kitą - kardu perdūręs; kad žmogus sutikęs
levą su vilku pjaujantis, kovojant su gyvate ir hidra kad, marė­
mis plaukiant, baisus levas norėjęs laivą p r a r y t i k a d levai pa­
sigėrę degtinės55, kad jie nešę žmogų56; kad prie vartų stulpų pri­
rakinti saugoję smako ir karaliaus rūmus5', ant „aukšto kalno" -
namus ir šėtrelę58arba vėl karaliaus vartus, kur buvęs stebuklin­
gas paukštis: jiems vandens gert padavus, galima buvę vidun
inteiti59. Tūlas tarnas, norėdamas vest karaliaus dukterį, pasida­
ręs žaidžiantį levą ir jo vidun pats įlindęs60 ir t. t.; su gautu iš
levo nagu pasiverčia žmogus levu'1.
Ukrainiečių pasakoms taipogi yra žinoma, kad žmonės, me­
džiodami girioje, sutikdavę levus ir kitus žvėris62. Tūlam kara­
laičiui praeinant pro kokią olą, išbėgęs levas63. Tūls stipruolis,
nuvažiavęs girion, pasigavęs levus, kurie jam buvo jaučius su­
ėdę, pasikinkęs į ratus ir parvežęs malkų namon"5. Karalius lai­
kęs levą, su kuriuomi turėję nakvoti tie, kurie norėję vest jo
dukterį65. Tūlas „bagatyrius", jodamas svietan, vedęsis drauge
levą66. Kitas, nužudęs smaką, jojęs drauge su levu ir kitais žvė­
rimis „w tą stronę, gdzie sinialy gory na niebie"67 [,, ton pusėn,
kur mėlynavo kalnai danguje"). Čigonas, su levu besivaržyda­
mas, pergalėjęs jį ir gavęs iš jo bačką aukso68. Už „Mėlynųjų
marių" karalienės rūmus saugoję meškos ir levai, kurie sudras­
kydavę visus prisiartinusius. Tik jiems miegant galima buvę
vidun inteiti69.
Motina arba sesuo, apsimetus liga, siunčia sūnų arba brolį
girion, kad parneštų vaistams meškutį, levuką arba levės pieno,
stebuklingo vandens, kurį levai saugoja. Tūlas Jonei sutinka gi­
rioje mešką ir levą, kurie duoda išsiraut kelis plaukus, kuriuos
uždegus, atbėga tie žvėrys pagelbon70.

188
 Karalius Silvestras, mažas būdamas, pabėgęs girion dėlei to,
kad jį parduot norėję, buvęs rastas levės, kuri jį žindžius, maiti­
nus ir auginus iki penkiolikos metų. Ir buvęs taip stiprus tapęs,
kad aržuolus iš šaknų išraudavęs. Prie levės taip buvo pripratęs,
kad ją kaip motiną mylėjo. Kartą jiems miegant, levę tūls pūstel-
ninkas užm ušęs‘.
Rytų ir pietų link nuo ukrainiečių gyvena totoriai, su kuriais,
kaip žinoma, lietuvių turėta nemaža santykių. Ir su jų pasako­
mis reikia susipažinti. Iš vienos - girdime apie tūlo karalaičio
kovą su kito karaliaus levu, kurį jis pergalėjęs72. Vienas žmogus
radęs levą, kurs, prarijęs ainį, negalėjęs jo galvos su ragais pra­
ryti7’. Prijaukinticjie Ievai, kuriuos herojai vadžiojasi, padedą nu­
žudyti smakus, milžinus \ Jie saugoją milžinų (divų), mergų pa-
locius, stebuklingąjį vandenį, darže - aukso vynvuoges'3. Juos
mėsa ar duona pašėrus, galima buvę vidun inteiti.
Susipažinus tokiu būdu su Lietuvos artimiausiųjų kaimynų
pasakomis, peržiūrėti reikia dar pasakas ir tų tautų, kurios toli
nuo lietuvių pietų-rytų krašte gyvena.
Pradėsim čion nuo Vengrijos slovakų. Jų pasakose76randame
tik paminėjimus apie medžiokles giriose, kur sutinkama levus
ir kitus žvėris, kaip lygiai ir apie prijaukintus žvėris, kurie hero­
jus šelpia smakus žudant ir 1.1.
Pačių vengrų pasakos mini kraštą, kur levai prisilaikę77. Ten
giriose herojai susitikdavę su levais ir kitais žvėrimis, kurie ir
sekdavę paskui78, arba duodavę jiems savo vaikus79, kad juos
šelptų įvairiose nelaimėse, arba smakus ir kitus nevidonus nu­
žudant.
Rumunų pasakos80žino apie kovą levo su jaučiu, apie tai, kaip
levas norėjęs vesti mergą, kitas - ėdęs iš katilo viralą, trečias -
dovanojęs kareiviui užžavėtą brizgilą. Minėta atsitikimuose vie­
no vaikino baisus levas, kursai tačiau jam nieko blogo nedaręs81.
Jose galima rasti dar pasakojant, kaip levai saugoję tūlos bobos
urvą82, upę ir tilto galus ant tos upės, taip kad tik jiems miegant
galima buvę prie jos prieit ir vandens pasisemti81. Randama mi­
nėta baisų levų karalių, turėjusį pilį, kur buvus karalaitė84. Pasa­
kos dar žino apie pavirtimą žmonių levais85.

189
 Perėjus dabar per Dunojų ant Balkanų pusiasalio ir pas pietų
slavus, apie levus pasakose nedaug žinių terandame.
Pas dabintus ir kroatus dar kiek gausinčiau žinios plaukia apie
levus iš pasakų apie žvėris**. Jų vienoje pasakoje, žinomoje ir
serbams, minėta levo urvas, kurio anga ankšta pasidarius dėlei
augančio šalyje medžio, kurį levas norėjęs, bet nepajiegęs išrau­
ti87. Žinoma yra kroatams pasaka“ apie medžioklę girioje, kur
herojas sutinka lapę, mešką, levą, kurie seka paskui ir padeda
jam nužudyti smaką ir k. Tūlas žmogus, perėjęs per girią, kur
būta bjaurių žvėrių ir žalčių, sutikęs tokį mažą žmogutį, kurs,
prie ūsų prisirišęs, vedęsis du levu, kurių vieną davęs jam, kad
jį nuneštų pas jo mergą89. Serbų viena pasaka“0 mini kalnus, kur
Ievai prie vartų saugoję stebuklingą vandenį. Anot kitos pasa­
kos'“1, karaliaus sūnus gydančio vandens ieškotų važiavęs laivu
marėmis ir aukštuose kalnuose jį radęs prie bromo, saugojamo
dvylikos levų. Numetus jiems po keptą aviną, ėdant galima bu­
vę vidun ineiti. Kroatams žinoma pasaka, kad levas ir kiti žvė­
rys saugoję užkerėtą mergą92.
Bulgarų pasakos žino apie žmones, kurie, Balkanų kalnuose
eidami, radę mešką tarp dviejų bukų įsispraudusią, paskui - tarp
akmenų prispaustą levą93. Vienas stiprus žmogus, nuėjęs girion,
kur būta daug levų, devynius levus vieną su kitu suraišiojęs,
insikinkęs ir medžius namon parsivežęs'“1. Žmogus sugautą Ie­
vą prie medžio pririšęs ir sumušęs95. Kitą kartą, levui suspaudęs
kojas tarp dviejų medžių, išpėręs kailį"' arba vėl kartą kirviu la­
bai levą sukapojęs97. Kalnuose kartą pastatyta buvę daug vyno,
kurio ištroškę levai išgėrę ir pasigėrę. Girtiems dantis ištrauk­
ta98. Tokius levų dantis muškietomis šaudant vartota ". Koks pa­
bėgėlis žmogus kalnuose patekęs levo urvan ir don su juo susi-
gyvenęs 100.
Škipetarų pasakose randame minėta levą ant uolos stovint" .
Stebuklingus paukščius saugoję levai ir kiti žvėrys“'2.
Nedaug žino apie levus ir graikų pasakos. Tūlas karalius, ma­
rėmis keliaudamas, radęs tokią medžiais apžėlusią vietą, kur prie
kiekvieno medžio gulėję levai, kurie norėję žmones praryti, bet
tiems pasisekę levus išmušti1“3. Vienas žmogus, eidamas per

190
kalnus, radęs arelį, strazdą ir levą ginčijantis už dveslieną104. Ki­
ta pasaka žino, kad levas vedęs mergą už pačią10’. Kupro, ar Kip­
ro, salos gyventoji} vienoje pasakoje minėta duobė, kurion žmo­
gų įstūmus, jį levas ir tigras sudraskę100. Karalaitės vartus sau­
goję levai, kurie, davus jiems mėsos, leidę kieman107.
Iš Europos persikėlus Mažojon Azijon ir čion vietinių gyven­
tojų - turkų, armėnų, sirų - pasakose randame tūlas apie levus
žinias.
Taip pas turkus pasakose levai kaip vartų sargai yra žino-
miu*. \š armėnų pasakų, kurios turiniu artimos europiečių pasa­
koms, sužinom apie vieną stipruolį, kursai giriasi koja perspau-
džiąs levą109. Tūlas Melek Širmas ištraukęs levei iš kojos pašiną,
gavęs iš jos levuką, kurs prijaukintas padūdavęs jam įvairius
stebuklingus darbus valioti, surasti gyvąjį vandenį, kurį levai sau­
goję, ir k.no Leve, kartą bebėgdama lauku, radus pamestą kūdikį,
kurį, parsinešus urvan, žindžius, maitinus ir užauginus111. Levai
saugodavę gražių mergų ir moterų dvaro vartus, ateinančius sve­
timus sudraskydavę, bet jiems pametus mėsos, ėdant galima bu­
vę kieman meili112. Vienoje pasakoje minėta dar levo taukai11', ku­
rie suteikdavę vieką, kitoje - levų žemės „juodi kalnai"1“.
Sirijos gyventojų pasakose girdime apie levų žemę, kuri tu­
rėjus savo karalių levą ir savo karuomenę115, kuri vedus karą su
„pusiau žmonėmis" ir juos pergalėjus. Levų karalius ir kiti levai
turėję mylimas mergas, su kuriomis susilaukę vaikų, kurie buvę
pusiau levai, pusiau žmonės116. Levų karaliaus dvarą šimtas le­
vų sergėję117. Tūlam kurdui Melek Divan’ui kartą naktyje per le­
vų kraštą keliaujant, jį pagavę levai118. Chan Dimdimo ir kiti vai­
kai, pabėgę nuo tėvų, atvykę levų kraštan, kur juos vakare levai
ir meškos pastvėrę ir vieną jų, per pusę perplėšę, suėdę11'. Levai
turėję ypatingą savo kalbą120. Tūlam karaliui susirgus, buvę siųsta
vaistų levės pieno. Pasiuntinys, būsimasis karaliaus žentas, ilgai
kalnuose keliavęs, galop sutikęs levę, kuri turėjus sužeistą pry-
šakinę koją. Jisai, išgydęs jos tą koją, gavęs jos pieno, kurio prisi-
melžęs į vieno užmušto levuko kailį ir ant kito gyvo nugaros
namon parsigabenęs121. Kitai kokiai moteriškei susirgus, pata­
riama vaistams septynių metų levo kailį vartoti. Pasiuntinys,
191
nuvykęs į levų kraštą, tokį kailį parnešęs122. Pasakose apie žvėris
minėta levai, kurie drauge su vilkais, sudraskę lapes, šeškus, šu­
nis ir asilus123, ėjo gyvulių vogtų. įvairių Kaukazo gyventojų pa­
sakos taipogi levus pažinsta. Anot ingilių vienos pasakos, žmo­
gus kartą pririšęs levą prie medžio ir labai jam išpėręs kailį12'.
Anot kitos svanetų pasakos, vieno žmogaus sesuo buvus ištekė­
jus už levo, kita - už milžino (divo), trečia - už sakalo124. Imere-
tinų pasakoje karaliaus sūnus, savo motinos ieškodamas, nuėjęs
per aukštus ugnies kalnus ir gilias daubas pas tokią karalaitę,
kuri liepus jį įmesti levams ir tigrams, kad sudraskytų12'’. Vieno­
je Dagestano pasakoje tūlas Arslan-chan, jodamas giria, išgirdęs
baisų riksmą ir radęs levę, kuriai pašinas buvęs kojon įlindęs,
jis, tą pašiną ištraukęs, gavęs iš levės levuką, kursai vėliau gel­
bėjęs jį įvairiuose jo reikaluose12'.
Praleisdami pagaliaus arabų ir persų pasakas128, kuriose apie
levus menkai ką reališko randame, turime dar apsistoti ties in­
dų pasakomis. Jųjų pasakose12', daugiausiai apie žvėris - levus
kovoje su šlapiais, draskančius ir naikinančius įvairius girios žvė­
ris, dažnai randame minėta, bet apie to krašto ypatybes beveik
nieko nerandame. Iš pasakų sužinom tik tiek, kad visi santykiai
tarpe levų ir kitų žvėrių, kaip šlapių, kupranugarių, tigrų, pan­
terų, šernų, šakalų, būbalių ir k., būdavę girioje, tik retai kada
minėta130, jog levai gyvenę kalnuose arba jų urvuose. Kiek aiš­
kesnes suteikia apie levų kraštą Indijoje žinias tūlos nuo indų
paimtosios mongolų pasakos131. Anot jų, Indijos kalnų giriose bu­
vę pilna tigrų, levų ir daug kitų bjaurių žvėrių. Kalnų urvuose
aukštai gyvenę levai, tigrai ir kiti žvėrys, tačiau stebėtinas daik­
tas: jose apie santykius tarp žmonių ir levų indų pasakose kuo
mažiausiai kalbama. Tik iš pasakos apie dailidę Devaguptą ir
levą Vimalą132 sužinome, jog tasai levas buvęs pripratęs žmo­
gaus viralu maitintis, todėl visiškai pametęs medžioklę. Iš kitos
girdime apie bramano sūnus, kurie užsimanę atgaivinti levą133
iš surastų girioje kaulų. Vienas brolių sustatęs levo kaulus, ki­
tas - sutaisęs kailį, mėsą ir kraują pagaminęs, trečias, mokinČiau-
sias - žvėrį atgaivinęs. Ketvirtasis tačiau, atsargus būdamas, per­
sergėjęs brolius levo atgaivinimu neužsiimti, nes tas atgijęs galėtų

192
juos sudraskyti, bei broliai jo neklausę. Levas atgaivintas tuojau
sudraskęs tuos tris brolius, likęs tik ketvirtasis, kurs iš atsargu­
mo buvo medin įlipęs ir pasislėpęs.
Dabar - apie levų krašto gamtą, kaip ji mums įvairių tautų pa­
sakose apsireiškia. Rods, randame jųjų pasakose minėta girias, ku­
riose levų gyventa, olas ir urvus, kur jų prisilaikyta, bet gamtos
paveikslas toli gražu ne taip aiškus, kaip lietuvių pasakose.
Vienoj kitoj pasakoje randame minėta kalnus, kur Ievų prisi­
laikyta, ir mares, kaip iš sekančių pasakų matoma. Pavyzdžiui,
anot vokiečių pasakų, stiprus vyras randa kalnuose šlubą levą,
kuriam iš kojos pašiną ištraukia1“. Grožybės, sveikatos ir ilgo
gyvenimo vandenį saugoję aukštuose kalnuose levai ir kiti žvė­
rys"5. Levai ir kiti žvėrys, kurių pieno reikėjo, buvę tokiuose ir
tokiuose kalnuose"6. Kareivis randa ant marių kranto pažeistą
levą, kuriam iš kojos vinį ištraukia"7. Kunigaikštis, ieškodamas
mergos už trijų marių, atvyksta pas tokį žmogų, kursai galėjo
tokiu ragu sušaukti visus žvėris. Juos sušaukus, atbėgęs ir levas,
kursai pasakęs, jis žinąs, kur esą Raudonosios, Baltosios ir Juo­
dosios marės, per mares jį pernešė, apgynė nuo nevidonų, ir žmo­
gus mergą surado13*. Lenkų pasakose žmogus, eidamas per kal­
nus, pakalnes, randa levą, šunį, vanagą, skruzdę ginčijantis"".
Žmogžudis sakosi gyvenąs už kalno, už kurio stovįs levas1“'. Iš­
gelbėtas levas, pašiną iš kojos ištraukus, rodo karalaičiui į rytus,
kad ten aukštas kalnas, kur esą daug aukso“'. Levų karalius duo­
da žmogui levą, kurs jį neša pas Raudonąsias mares“2. Gudų
vienoje pasakoje minėta aukštas kalnas, kur buvęs palocius, ku­
rio vartus saugoję levai“3. Ir didžiarusių vienoje pasakoje ant
tokio aukšto kalno namus saugoję levai“4. Marėmis plaukiant,
nori levas laivą praryt“5. Mažarusių pasakoje „o biednej dzievv-
czynie" minėta kraštas, kur Ievų būta ir kur jojąs karžygis „w tę
stronę, gdzie sinialy gory na niebie"“6. Už Mėlynųjų marių ka­
ralienės palocių saugoję Ievai ir meškos“7. Pietų slavų pasakose
karaliaus sūnus ieško gydančio vandens, randa jį, išvažiavęs lai­
vu, aukštuose kalnuose mieste, kurio bromą dvylika levų sau­
goję“8. Brolis su seseria ant laivo marėmis išplaukia tėvo ieš­
kot, užmušęs žmogžudžius, brolis eina medžiot, sutinka lapę.

193
mešką, levą, kurie padeda jam nužudyt smaką“ '. Skipetarų vie­
noje pasakoje minėta levas, kurs ant uolos stovėjęs1 Graikų pa­
sakoje karalius, marėmis keliaudamas, randa tokią medžiais ap­
žėlusią vietą, kur prie kiekvieno medžio gulėjęs levas"1.
Jeigu mes dabar dar kartą palygintumėm tas lietuvių pasako­
se užeinamąsias žinias apie levus su tuom, ką mes, kaip aukščiau
parodyta, radome įvairių kitų Europos ir Azijos tautų pasakose
apie tuos pat žvėris, tai, rodos, nesunku būtų patėmyti nemenką
tarp lietuvių ir kitų tautų pasakų skirtumą. Rods, bendrų apie
levus žinių kaip lietuvių, taip ir kiekvienos kitos, atskyrium imant,
tautos pasakose rasime užtektinai, kaip, pavyzdžiui, apie medžiok­
lę girioje ir sugavimą ar gavimą levų, jų suteikiamą herojams pa-
gelbą, saugojimą vartų, durų, vandenų ir k., bet įvairiomis smul­
kiomis žiniomis apie levus ir jų kraštą lietuvių pasakos yra labai
daug turtingesnės už visų kitų tautų kiekvieną atskyrium ir visas
drauge ėmus. Ne tik atskirų tautų pasakos - vokiečiai dar jų turi
daugiausiai - suteikia mums menkai žinių apie levus, bet ir visų
viršuj paminėtų tautų krūvon sutrauktos pasakos negali duot
mums apie levus, santykius su žmonėmis, kaip ir apie gamtą to­
kio vaizdelio, kokį pagal lietuvių pasakas jau aukščiau (XII) nu­
piešti bandyta. Taip dalykams stovint, vargiai galima manyti, kad
lietuvių pasakos apie levus būtų Lietuvon patekusios migracijos
keliu nuo kitų tautų, kurioms, kaip matėme, stinga tų būtent dau­
gelio žinių, kurios yra lietuvių pasakose.

XV

Aukščiau mes susipažinome su tuomi, kas lietuvių ir kitų

tautų pasakose apie levus galėtų būti laikyta maždaug reališku.
Dabar reikėtų, jųjų vienas su kitomis palyginus, dar prisižiūrėti
kaip vienų, taip ir kitų turiniui, kursai, kaip daugelyje kitų pasa­
kų, dažnai esti dargi labai fantaziškas. Kad šitokį palyginimo
darbą pasekmingiau valiojus ir lengviau susekus, ką - kokio bū­
tent turinio pasakas - lietuviai galėjo nuo kitų tautų pasisavinti
arba vice versa, priderėtų pačias pasakas, kurias mums teks paly­
ginti, padalint į tūlas grupas.

194
 Pirmajame skyriuje ir ant pirmos vielos, rodos, priderėtų pa­
statyti las, kaipo seniausias, skaitlingas pasakas apie įvairių kar-
žygių-herojų veikalus, kaip, pavyzdžiui, jų kovas su smakais,
žalčiais, milžinais, baisiomis žvėrimis, kurių tarpe levas ir vien­
ragis žaidžia nemenką rolę. Kad šito turinio pasakos reikia būti­
nai skaityti seniausiomis, suprasti galima iš daugelio dalykų.
Anot gamtos tyrinėtojų nuomonės*, minėtuose pasakų „sma­
kuose" reikią suprasti gilioj senovėje ant žemės ir vandenyse gy­
venusius įvairios rūšies baisius, didelius driežus „deinosaurių"
veislės, kurie mezozojišku geologijos laikotarpiu labai buvę pla­
čiai įsiveisę ir šiltesniuose kraštuose, kaip ir pačioje Europoje,
gyvenę, o vėliau, regis, jau terciaro (trečiaeilės) periode, kada ir
žmogus {homo primigenius) ant žemės gyveno2, jie visiškai išny­
kę ar išnaikinti buvę. Vieni jų, kaip milžiniškiejie brontozaurai,
traehodontai ir k., nors baisaus pavidalo, maitinęsi tik augalais.
Daug baisesni buvę sparnuotiejie pterozaurai ir ypač tiranozau­
rai, kurie turėję driežo kūną ant paukščio kojų ir maitinęsi kitais
gyvūnais. Kuomet vieni jų gyveno ant sausžemio, kiti, kaipena-
liozaurai, būtent jų veislės, „ichtiopterygiai", „sauropterygiai"
ir k. - vandenyse, marėse.
Pasakoms apie milžinus, anot vienų', davusios pradžią dide­
lės beždžionės (gorilės), anot kitų* - įvairūs milžiniško didumo
žvėrys, kaip mamutai {clephas primigenius) bei šlapiai {cL untiqu-
11$, el. meridionali$) ir kiti dideli žvėrys, kurie gilioje senovėje Eu­
ropos giriose gyveno. Tuomi pat diluviaus laiku, kursai dūravęs
daug šimtų tūkstančių metų, pietų, vakarų bei vidaus Europoje
gyventa ir kitų žvėrių, kaip levų {felis leo), hienų, nosaragių (rhi­
noceros Merckii), didelių urvameŠkių (ursus spclacus) ir k., kurie
šiandien visiškai išnykę, bet kurių kaulus dar rasta žemės sluoks­
niuose ne vienoj vietoje. Kadangi tų laikų žmogui, gyvenant
drauge su šlapiais, levais, nosaragiais, urvameškėmis ir k., be
• D-r VVilhelmas Bolsche. vasario 5 d. 1912 m. „Singakademijos" salėje
Berlyne turėjo paskaitą apie pasakų smakus („Die Sage vom Drache im
Lichte der neuesten Naturforschung"). Paskaita buvo paaiškinta daugybe
rekonstruotų milžiniškų įvairios rūšies driežų, gyvenusių ant žemės prieš
milijonus metų. (Žiūr. platesnes žinias „Berliner Local-Anzeiger“. 6 Feb-
ruar 1912, Nr. 66, 3 Beiblatt.)

195
abejo, ne kartą buvo tekę susidurt ir kovoti su tais žvėrimis, ne­
reikia stebėtis, jei jų vieni kiti, kaip, pavyzdžiui, levai, pasakos-
na pateko ir jose sulig šiol liekti.
Iš kitos pusės imant, šios rūšies pasakos apie kovas su sma­
kais, žalčiais, milžinais, levais, vienragiais dar ir todėl prie se­
niausiu priskirti prider, kad jas jau seniausio laiko raštuose pa­
minėtas randame.
Prototipu tokių herojiškų pasakų apie žmonių kovas su sma­
kais, levais, milžinais ir k., anot G. von Hahn'o\ reikią skaityti
žinomąsias iš graikų literatūros pasakas": apie Kadmą ir jo kovą
su smaku; apie Heraklį, kursai, nužudęs baisią hidrą, kovojęs su
smaku, nuo kurio išgelbėjęs karalaitę 1lesionę, su baisiais levais,
gigantais, devyngalviu Kerberiu, žmogžudžiais ir k.; apie Per­
sėjų, kurs gorgonai Medūzai, galėjusiai paverst žmogų akme­
niu, nukirtęs galvą, užmušęs smaką, saugojusį sodą su aukso
vaisiais, nužudęs marių smaką ir išgelbėjęs prie uolos pririštąją
ant marių kranto karalaitę Andromedą ir ją vedęs.
Apie smakų įsimylėjimą į mergas, ką lietuvių pasakose daž­
nai minėta randame, girdime tą pat pasakojant jau senovės grai­
kų raštuose7. Kad smakai riję žmones - Graikijoje taipogi turėjo
būt pasakojama, nes tokias scenas matome nupieštas ant graikų
puodų*. Pasakos apie įvairių herojų keliones gyvojo vandens ieš­
kotų, kurį saugoję smakai, baisūs levai, buvo jau žinomos seno­
vės Babilonijoje9 ir Graikijoje, kaip galima persiliudyt iš Pseu-
dokalisteno pasakos apie Aleksandro Didžiojo kelionę pas gy­
vatos versmę'0.
Paminėtojo čion turinio herojiškų pasakų - kaip jau G. von
Hahn’as ir A. Bielenstein'as" kad žinojo - pas lietuvius bei lat­
vius variantuose ir fragmentuose yra labai daug ir jos visiškai
panašios graikų pasakoms, (vairūs herojai, dažniausiai karalai­
čiai, ar tai vieni patys kokiu stebuklingu būdu, arba prijaukintų
žvėrių (levų, meškų ir k.) šelpiami, apgali lekiančius arba marių
smakus, išvaduoja nuo jų mirtin paskirtas karalaites arba smakų
pavogtas ir kur kalnuose ir urvuose laikomas moteris bei mer­
gas, įveikia milžinus, žmogžudžius ir t. t. Kaip tas graikų He­
raklis, kurs pastvėręs glėbiu levus užsmaugia, perplėšia jiems

196
nasrus, užmušęs nulupa jiems kailį, kurį dėvi kaipo drabužį, taip
ir lietuvių pasakų stipruoliai, ar tai medžiodami girioje, ar kur
kitur, sutikę levus, užmušdavę juos, nušaudavę, ragotine per-
durdavę, perplėšdavę, kailį nulupdavę arba, už vuodegos tuos
žvėris pastverdami į žemę trankydavę, pasigavę į ratus insikin-
kydavę ir t. t. (plg. n. 6, 7, 8, 14, *15, 16, 17).
Rods, daug yra pas lietuvius herojiškų Heraklio-Persėjaus
tipo pasakų fragmentuose. Bet jeigu jos yra pilnos, tai jose be­
veik visados yra minėti trys atsitikimai: 1) apgalėsimas, nužudy­
mas smakų ir išgelbėjimas mergų, 2) įveikimas milžinų ar vel­
nių ir 3) - žmogžudžių.
A. Tarp lietuvių-latvių herojiškųjų pasakų svarbiausią vietą
užima to tipo pasakų grupa, kurią G. von Iiahn'as12praminė Dios-
kurų arba Kabeirų grupa - apie brolių meilę, šito tipo pasakos, F. von
der Leyen'o13„Brūdermarchen", VVundto - „Zwillingsmarchen"
vadinamos, pridera seniausioms. Pas aigiptėnus josios buvusios
jau žinomos prieš 4000 metų.
Šios rūšies pasakose (plg. n. 31,32,33,34,39,40,41; Liet[uviš-
kos) pasak(os), II, sk. XIV, n. 7, Treulando ,,/laTbiui. nap. C K a 3 .",
erp. 114, ir Bielenstein’o „Die Volksmarchen", S. 343-50) randa­
me pasakojant apie du dvynu arba tris brolius, dažniausiai ste­
buklingu būdu gimusius ir taip viens į kitą panašius, jog juos
sunku buvę atskirti. Užaugę broliai keliauja svietan. Pakeliui kur
girioje bemedžiodami, sutinka įvairius žvėris, pradėjus nuo zui­
kio ar voverės, baigiant levu, nori juos šauti, tie atsiprašo, patys
seka paskui juos arba duoda savo vaikus, kurie užauginti, pri­
jaukinti seka paskui tuos brolius jiems kelionėn einant. Persi-
skirdami broliai eina katras sau su savo žvėrimis, o persiskyri­
mo vietoje inkasa žemėn kokią bonką vyno arba įmuša medin
savo peilius, įšauja sidabro kulkomis į kokį stulpą, kad, jei čion
sugrįžę rastų susidrumstusį vyną, surūdijusį vieno ar kito peilį,
tekant iš medžio kraują ir t. t., būtų tat ženklu, jog vienam ar
kitam broliui kokia nelaimė atsitikus. Vienas brolis keliauja da­
bar vienan, kitas - kitan kraštan, kur randa kokią karalaitę, sma­
kui išvežtą. Su pagelba savo žvėrių jisai nužudo smaką ir dažnai
po įvairių kliūčių bei nelaimių, iš kurių jį išgelbsti tie jo žvėrys,

197
jąją veda. Pragyvenus laimingai kiek laiko su savo jauna pačia,
herojui nusibosta, ir jis išjoja kur į kalnus ar girion medžiotų ir,
susikūręs ugnį, apsinakvoja. Tuo tarpu ateina pas ugnį boba ra­
gana ir besišildydama užgauna savo rykštaite jį, jo žvėris ir juos
visus paverčia akmenimis. Kitas tuo tarpu brolis, radęs persi­
skyrimo vietoje susidrumstusį vyną, surūdijusį peilį ar kitą kokį
ženklą, joja savo nelaimėn pakliuvusio brolio ieškotų, suranda
jojo dvarą ir pačią, kuri jį priima, gerai nepažindama, kaipo sa­
vo vyrą. Pragyvenęs kiek su jąj, ir jis išjoja į tuos kalnus, kur ir jo
laukia tas pats likimas. Pagaliaus tik trečiajam broliui pasiseka
surasti kitu du broliu, akmenimis pavirtusiu, ir priversti tą ra­
ganą, idant ji juos su visais žvėrimis atgaivintų. Pasakose, kur
yra tik du broliu minėta, išgelbėjimo darbą visados atlieka ant­
rasis brolis. Atgaivintasis dėlei kokio nesusipratimo - būk tas
su jo pačia gyvenęs - kartais užmuša savo išgelbėtoją.
Šitos pasakos variantų randame pas įvairias Europos tautas,
pradėjus nuo Skandinavijos šiaurėje, baigiant Graikija. Iaip mes
jas užtinkame pas žuvėdus ir danus14, vokiečius'5, gudus'0, uk­
rainiečius'7, lenkus'“, čekus'9, Vengrijos slovakus2" bei magiarus2',
serbus-kroatus22, škipetarus21 ir graikus24.
B. Antroji herojiškų pasakų grupa tai ta, kurioje žymią rolę
žaidžia žvėrių dėkingum asir jų pienas, iš kurio daryta vaistus
ligoms, žaizdoms gydyti (slg. n. 23-29, 35-38, 115, 117, 141; Do-
ritsch. Beitriige, n. 21). Šitos grupos lietuvių pasakų Heraklis yra
dažniausiai koks karalaitis, kursai su savo motina, dar dažniau
su seseria, kokios nelaimės priverstas, tur apleisti savo tėviškę ir
svietan išsidanginti. Jiedviem bekeliaujant, kur girioje atsitinka
užtikti kokį žmogžudžių - kai kada milžinų, velnių - dvarą ar
„palocių", kuriame karalaitis, juos kokiu nors būdu nužudęs, su
motina ar seseria apsigyvena. Dažniausiai jam pasitaiko, kad iš
dvylikos žmogžudžių vienas liekti neužmuštas, tik sunkiai pa­
žeistas. Jis atsigaiveliuoja, ir į jį paskui įsimyli karžygio motina
arba sesuo. Įsimylėjusi jiji, to žmogžudžio, milžino ar velnio gun­
doma, nori savo brolį ar sūnų nužudyti. Prielaidinio kurstoma,
ji, neva liga apsimetusi, siunčią jįjį girion vilkienės, meškienės ir
levienės pieno vaistams parneštų. Karžygis, nuėjęs girion.

198
sutinka žvėris, nori juos šaut, bet žvėrys atsiprašo, duoda savo
pieno ir dar po vieną savo vaiką, kurį jis, parsivedęs namon, au­
gina. Dažnai dar nuo tų žvėrių gauna kokią dūdelę, trūbelę ar
švilpuką, kad, reikalui atsitikus, galėtų juos pagelbon pasišaukt.
Ir dažnai tų žvėrių pagelba būna labai reikalinga, nes, motinai
ar seseriai su prielaidiniu susitarus ir norint jį nužudyti, pašauk-
tiejie žvėrys jįjį iš pa[v]ojaus išvaduoja, o jo nevidonus sudras­
ko. Karalaitis, iš tos vietos tolyn iškeliaudamas, vedasi drauge ir
tuos užaugintus ir prijaukintus žvėris, kurių šelpiamas jis atlie­
ka įvairius sunkius darbus: nužudo smaką, išgelbsti nuo jų ka­
ralaitę, kurią veda, ir 1.1. Jei jam kokia nelaimė atsitinka - jei jį kas
užmuša, - tie jojo žvėrys suteikia jam pagelbą: suranda gyvojo ir
gydančio vandens ar kitų kokių vaistų ir jį atgaivina, išgydo.
Šitos rūšies pasakų, kurioms komentarą buvo jau J. Polivka*'1
rašęs, įvairiuose variantuose taipogi esama pas Europos tautas,
pradėjus nuo vokiečių26ir danų27vakaruose, baigiant siriečiais28
Mažojoje Azijoje. Taip mes jų randame pas įvairias slavų tautas,
kaip čekus29, lenkus30, gudus31, rusus32, ukrainiečius33, Vengrijos
slovakus34, slovėnus35, serbus-kroatus36, rumunus37, bulgarus ir
makedonus38. Rytų link nuo slavų šitos pasakos pažinstamos
Kaukazo totoriams39, armėnams4" ir imeretinams41.
C. Trečioji herojiškų pasakų grupa - apie mailos žvėrinis pada­
liniuii) ir užtat iš jų dovanų gavimą (n. 95-105,122- 124; Dowoj-
na-Sylweslroivicz. Podan(iaj žmujdz(kie], Istr.J 11,355).
Kokiam žmogui - taipogi dažniausiai karalaičiui - einant ar
medžiojant, atsitinka girioje apie kokį gyvą ar negyvą gyvulį,
rečiau - medį rasti susitelkusių įvairių žvėrių ir paukščių, kurie,
to gyvulio ar maitos pasidalinti negalėdami, stovi arba vaidijasi.
Žmogus iš liuoso noro arba žvėrių verčiamas turi jiems tą laimi­
kį teisingai padalinti ir visuomet dalina tokiu būdu, kad levui
atiduoda didžiausią dalį, o kitiems - jiems tinkamas dalis. Už
tokį teisingą padalinimą žmogus gauna iš žvėrių ir paukščių do­
vanas - plaukų ar plunksnų, kurias turėdamas, jisai gali, tik jas
palytėjęs, apie žvėris bei paukščius pamislijęs, jais pasiversti ir
pasivertęs nužudyti smakus, nuo jų išgelbėti mergas, surasti sa­
vo pragaišusias pačias ir t. t. Ir šitų pasakų variantai Europoje

199
 gana plačiai žinomi. Nuo Norvegijos41,' pradėjus, mes jas randa­
me pas danus4*’, vokiečius43, čekus44, lenkus4’, rusus4", ukrainie­
čius47, bulgarus48, kroatus4“, italus50ir graikus51.
D. Indėmi yra toliau grupa lietuvių pasakų apie herojus ste-
buklailarius (n. 9-13, 110). Tūlas žmogus, dažniausiai koks karei­
vis, karalaitis, kai kada „galijotas" arba ir kurpius, dargi girtuok­
lis, ar tai virale, piene, degtinėje arba ant duonos plutos pagavęs
ar užmušęs daug musių, pasidaręs parašą ant kokios lentelės,
popieros, kurią prie kepurės prisilipinęs arba ant kaktos užsira­
šęs, jog tiek ir tiek galvų užmušęs ar nužudęs, eina jis svietan. be­
keliaujant jam atsitinka atlikti įvairius nemenkus darbus, kaip
pagauti milžinus, sugauti meškas, levus, kur kalnuose juos by-
le, lazda užmušt, upėje prigirdyti arba ir namon parvaryti. Šitų
pasakų „apie narsų siuvėją" („Das tapfere Schneiderlein") pro­
totipas, anot F. von der Leyeno nuomonės*, buvęs iš Indijos įneš­
tas Europon, kur jis šiandien pas įvairias tautas taipogi plačiai
žinomas. Kadangi apie šitos rūšies pasakas prof. Polivka gana
plačią studiją53apskelbė, kur jo yra paduota ir visa literatūra, tai
aš čion jų neminėsiu.
Seniausia versmė, iš kurios galima kiek numanyt apie šitų
pasakų senumą Europoje, siekia XVI šimtmečio. Ją randame Mar­
tino Montano kningoje „Der YVegkūrzer", išleistoje 1557 m.54Jos,
kaip matome iš d-ro Polivkos tyrinėjimo rezultatų, yra žinomos
ne tik įvairiausioms Europos, bet ir Azijos tautoms.
E. Pereinant dabar prie mitologiško'** turinio pasakų, kuriose
dar atsispindi senovės lietuvių nuomonės apie metamorfozį" -
žmonių ir pačių velnių levais pavirtimą (n. 109, |109a|, 110, 128,
129, 132; Liet[uviškos| pasakjosj įvairĮios], I, n. 13; Doritsch.
Beitrage, n. 11), reikėtų paminėti, jog ir šitos rūšies pasakos yra
randamos pas įvairias Europos tautas, pradėjus nuo Islandijos’0,
Graikija ir Kaukazu baigiant. Taip, pavyzdžiui, jas užtinkame
pas vokiečius57, čekus (Griesel. Marchen- und Sagenbuch der
Bohmen. II, S. 78), lenkus58, ukrainiečius5', gudus'*’ir rusus'1.
Toliau yra visa eilia pasakų, kur kalbama apie tai, kaip vedę
mergas užkeikti, levais ir kitais žvėrimis bei paukščiais pavirtu-
siejie karalaičiai. Šito turinio pasakos, regis, jau giliausioje seno-

200
vėįe buvo pasakojamos, nes žinoma yra, kad mitiŠkojo karaliaus
Arge (Graikijoj) Adrasto dukterims buvę pranašauta, jos ištekė­
siančios viena už levo, kita - už šerno62. Šitos rūšies lietuvių pa­
sakos apie ištekėjimą seserų už sakalo, gripo, arelio, meškos, le­
vo (n. 109, 131; LietuvĮiškos] pasak(os) įvĮairiosJ. I, n. 112) ran­
dame pas gudus63, rusus6*, bulgarus6', graikus66, turkus6 ir pas
svanetus68 Kaukazo kalnuose.
Identišką su lietuvių pasaka (n. 107) apie ištekėjimą mergos
už užkeikto levu karalaičio randame tik pas Silezijos lenkus*'' ir
Šveicarijos vokiečius70, pas kuriuos tačiau ažuot levo turime meš­
ką. Panašias lietuvių pasakai (n. 132) apie pasivertimą velnio le­
vu ir jo šėrimą šienu, o asilvčios - lašiniais randame pas igau-
nius71, rusus72, vokiečius73 ir Mažosios Azijos siriečius *.
F;. Grupoje įvairaus turinio pasakų, kuriose apie žmogaus san­
tykius su levais kalbama, randame:
Latvių pasakos (n. 14, plg. 15) apie stiprų žmogų, kursai, gi­
rioje pasigavęs levus, jam arklį suėdusius, į ratus juos pasikin­
kęs ir parsivežęs namon malkų, variantą užtinkame pas rusinus'
ir bulgarus76.
Lietuvių pasakų (n. 82-90) variantus apie levą, norėjusį iš­
bandyt savo vieką ant žmogaus, kurio nebuvo matęs, randame
pas XV metašimčio vokiečius77, žydus78, rusus7*, ukrainiečius80,
Silezijos lenkus81, Vengrijos slovakus82, serbus-kroatusMir ma­
kedonus'“.
Pasaka (n. 91) apie žmogų, kurs girioje levui, lopas medžio
plyšin insprendęs, aržuolaičiu kailį išperęs, yra tik Moravijos
čekams85, makedonams86ir Kaukazo ingiliams87žinoma.
Pasaka apie žmogų, kurs, levą iš nelaimės paliuosavęs, bū­
tų buvęs jo sudraskytas (n. 92), yra žinoma tik makedonams"
ir italams'^.
Apie levą, kurs, žmogaus užrūstintas, liepęs kirsti kakton kir­
viu (n. 93, 94, 120), pasaka yra žinoma tik Makedonijoj ir pieti­
nėje Bulgarijoj''0.
Pasaka apie levo ir mergos sūnų, pajiegusį levą sudraskyti
(n. 140; plg. Lietuviškos] pasjakos] įv[airios|, IV, n. 218,219,220),
žinoma tik Silezijos lenkams**1 ir bulgarams'2.
201
 Pasaka apie karalių, kurs pas jo dukterį atjojančius jauni­
kius siųsdavęs pernakvotų pas savo „skiepe" laikomąjį levą
(n. 18, 19), yra žinoma tik mozūrams, Poznaniaus lenkams'1ir
ukrainiečiams'*.
Pasaka apie žmogų, levo urvan patekusį ir išgydžiusį tą žvė­
rį, kurs paskui jį nuo kitų bjaurių žvėrių išgelbėjęs (n. 114), yra
žinoma vokiečiams'’, Galicijos lenkams'" ir makedonams'7.
Pasaka apie levą ir pralevį (n. 113) yra tik ukrainiečiams" ir
rumunams („paraleu")" patinstama.
Apie tai, kaip levą nugirdyta, jam girtam plaukus nukirpta ir
kaip jis iš Lietuvos pabėgęs (n. 120; Doritsch. Beitrage, n. 45), pa­
našios pasakos yra daugiausiai tarp gudų1110, rusų" ir Makedo­
nijos bulgarų1"' ir iš dalies vokiečių* išsiplatinusios.
G. Lietuvių pasakose apie žvėris, kaip aukščiau matėm, levą
randame dažnai minint ir beveik visuomet jį „žvėrių karalium"
vadinant (n. 54,56,61,65,66, 68,75, 80). Šitos rūšies pasakų esa­
ma ir kitoms tautoms pažinstamų.
Taip apie levo su žalčiu kovą (n. 57) kiek panašią pasaką ran­
dame pas gudus10’ ir rusus10*.
Pasakų ir taip plačiai žinomųjų Lietuvoje dainų apie žvėrių -
drauge ir levo - su paukščiais kovą (n. 54-56) tik menkas pėdsa­
kas randame pas suvokietėjusius lietuvius, prūsus ir pačius vo­
kiečius Vokietijoje1** ir Transilvanijoje1"6, pas Galicijos ukrainie­
čius1177ir Makedonijos bulgarus1118.
Apie levo santykius su vilku ir kaustytu arkliu (n. 74-79; Do­
ritsch. Beitrage, n. 45) galima rasti pasakas pas suomius1''1', gu-
dus110, rusus111, serbus-kroatus“*’ ir žydus113.
Pasaka apie levo lenktynes su ažiu (n. 75,121) yra tik gudams11*
žinoma.
Apie katiną, kurs apgavęs kitus žvėris ir levą, visus duobėn
įviliojęs (n. 61), yra kiek panaši pasaka tik pas gudus115, pas Po­
meranijos vokiečius116, serbus11 ir bulgarus118.
Apie sergantį levą, vilką ir lapę, kuri vaistams patarė vilko
kailį nulupti (n. 64-67), randame pas suomius118*, Bukovinos bei
Transilvanijos armėnus11' ir serbus-kroatus120.
* Levai užpakalyj turį trumpą šerst| nuo to. kad levas pasturgaliu į
karštą vandeni įpuolęs (Vernaleken. Kinder u. Hausmarchen, Nr. 25).

202
 Pasaka apie levą teisėjo rolėje (n. 136) yra žinoma - nors ne­
identiška - serbams-kroatams121 ir sirieciams1" Azijoje.
Apie levą kaipo liudytoją kitų žvėrių bylose (n. 58-60,62; plg.
TpeūAJUt)i>. /laibim. nap. ck„ crp. 31) yra žinoma tik serbams
lužicams123ir sirieciams124.
Pasaka apie levienę ir kiaulę, kuri jos klaususi, kodėl gim­
danti tik vieną vaiką (n. 72), yra pažinstama tik serbams-kroa-
tamsl2S, bet čia kiaulės rolėje yra katė minėta.
Lietuvių pasaka apie vynmedį ir velnią, kursai, tam mede­
liui augant, jj tepęs povo, beždžionės, levo ir kiaulės taukais,
kad žmonės, vyną gerdami, kaip povai šiauštųsi, kaip beždžio­
nės šokinėtų, kaip levai viens į kitą kibtų ir persigėrę, parpuolę
ant žemės purvynan, kaip kiaulės voliotųsi12^, ji yra dar žinoma
magiarams ir bulgarams121*, anot kurių, pasakos Nojus, atradęs
vynmedį, pasisodinęs šakelę ir ją laistęs avino, levo ir kiaulės
krauju ir laiminęs, idant tas, kurs mažai vyno gertų, būtų tykus
kaip avinėlis, daugiau išgėręs kad būtų stiprus kaip levas, o per­
sigėręs kad pavirstų į kiaulę ir būtų žmonių išjuokiamas.
Dabar reikėtų atkreipti dar atidą ir į tą skirtumą, kurį mes
randame tarp lietuvių ir kitų tautų pasakų apie levus.
11. Yra keletas bendrų lietuviams ir kitoms tautoms pasakų,
kuriose pas lietuvius Ievai neminėti. Jųjų, rods, nedaug tėra ži­
noma.
Taip lietuvių pasakoje apie karalaitį, kurs, norėdamas vesti
karaliaus dukterį, duoda padaryti žaidžiantį ožį, jo vidun įlen­
da ir 1.1. (Liet. pas. įv. III, n. 93), rusų tos pat pasakos variante126
karalaitis pasidaro sidabro, italų1*7 - aukso levą.
Apie tai, kaip brolis broliui akis išlupęs, kaip pastarasis varnų
kalbą išgirdęs ir jas išsigydęs (Liet. pas. įv. III, n. 142, IV, n. 141),
vokiečių pasakos viename variante128žmogus girdi varnų kalbą,
kitame12*- kirmėlių, trečiame110- levo, meškos ir lapės.
Pasakoje apie velniui pažadėtąjį sūnų, kursai užaugęs, kuni­
gu tapęs ėjo pragaran užrašo atsiimtų, pakeliui žmogžudžiui už­
davė mėtavotis ir kaip kunigui grįžtant atgal ir jo nuodėmių iš­
klausius, žmogžudis į dulkes pavirtęs (Liet|uviškos] pasjakos).
1, p. 38, n. 22), gudų variante111 randame pasakyta, būk atbėgę
levas su meška ir užkasę jo kūną.

203
 Pasakos variantuose apie raganas, turinčias galią ant žvėrių
ir paukščių (Liet. pas. įv. IV, n. 103; Liet. pas. I, p. 67 sek.), pas
gudus132, rusus133ir mozūrus'3*yra ir levas minėta.
Pasakoje apie pusiau luptą ožką, įlindusią lapės olon o kurią
nori įvairūs žvėrys iš ten išvyti (Liet. pas. įv. II, n. 192; III, n. 55,
151), pas ukrainiečius'35yra ir levas minėtas.
Pasakoje apie pelės bylą su žvirbliu už miežio grūdą (L. pas.
I, p. 65, n. 42) ukrainiečių"6 variante ir Kaukazo aisorų (chaldė-
jų)137yra dar minėta levas.
I. Pagaliaus reikia dar pridurti, kad pas kitas tautas esama
keleto pasakų - ypač iš epo apie žvėris, - kurių sulig šiol pas
lietuvius dar neužrašyta. Daugiausiai tokių pasakų, lietuviams
nepažinstamų, apie levus žinoma yra pas Balkanų pusiasalio ir
Mažosios Azijos tautas.
Ir taip pradedant nuo artimiausių kaimynų gudų - jųjų le­
gendoje'38 apie Jėzaus su Marija kelionę iš Aigipto yra sakyta,
kad jiedu joję ant levo.
Vokiečiams yra žinoma pasaka"' apie levą, mešką, kitame
variante - marių katę, ir žaltį, įkritusius duobėn, iš kurios juos
išgelbėjęs tūlas vaizbius, kitame variante - medžių kirtikas
Vido.
Anot makedonų pasakos'40, kartą žvėrys su gyvuliais suma­
nę, kad ir saulė vestų pačią, kaip ir jie visi kad vedę. Žvėrių ka­
raliaus paklausus nuomonės, tas atsakęs: jeigu mes, girdi, ap­
vesdintume saulę, tai gimtų daug kitų saulių ir jos mus sude­
gintų, nes ir dabar, vienai saulei kaitinant, jau labai karšta. Ir
saulė liko nevedusi.
Makedonams yra žinoma pasaka“1 apie sugautą ir pririštą
prie medžio levą, kurį pelė paliuosavus perkąsdama virvę.
Bulgarijoje pasakojama“2apie levo, žvėrių karaliaus, karuo-
menę, kurioje tarnavę, tarp kitų, asilas ir zuikis. Meškai karei­
vius peržiūrint ir ėmus iš asilo ir zuikio juoktis, levas jai paaiški­
nęs, kad pirmasis būsiąs trūbytoju, pastarasis - paštininku.
Serbams-kroatams yra žinoma pasaka“ ' apie levą ir trandį,
kuri pasirodė esanti už levą stipresnė, nes, medžiui sutrandijus,
jisai, kurio levas išraut negalėjo, parvirtęs.

204
 Toliau - apie sergantį levą14*, kursai atėjusią pas jį mešką, vil­
ką, zuikį klausęs, ar jojo urve smirdą, ir tiems atsakius, kad smir­
dą, visus sudraskęs. Tik lapė, pasisakius turinti slogą ir nesu-
vuodžianti, likus gyva. Jautis ir arklys145, už pašarą susiginčiju­
siu, nuėję pas žvėrių karalių teisman. Levas, būdamas pasenęs,
liepęs jiedviem laukti pareinant brolio ir sūnaus, kuriems sugrį­
žus, liepęs sudraskyti bylon atėjusius gyvulius.
Levienei pagimdžius sūnų146, visos žvėrių pačios atėjusios ka­
ralienės palabintų ir jai dovanų atnešusios. Nebuvo tik lapės,
užtat vilkienė ją apskundus ir patarus sudraskyti. Lapė atėjus
teisinusis, kaltindama vilkienę, kuri kliudžiusi jai ateiti. „Ne­
šiau, - girdi, - tau gaidį, kurį vilkienė atėmė". Levienė supykus
ir sudraskius vilkienę.
Lapė, maisto beieškodama147, atradus seną levą gulint, kur­
sai ją šaukęs, kad prisiartintų, bet ta tik iš tolo žiūrėjus. Levui
paklausus, kodėl ji neinanti artyn, lapė atsakius, kad ji matanti
pėdsakas inėjusių, o nė vieno išėjusio.
Levas su meška bemedžiodamu14“ pasigavę stirną ir besida-
lindamu per pusę perplėšę. Levas įniršęs, užsipuolęs ant meš­
kos. Tuo tarpu lapė vieną stirnos pusę pasistvėrus ir nusinešus.
Kartą alkanas Ievas149, valkiodamasis girioje, užtikęs zuikį ir
ėmęs jį vytis, bet besivydamas pamatęs ainį. Zuikį, menką gyvu­
lėlį, pametęs, ėmęs ainį vyti, bet tas skubiai nuo jo pabėgęs. Tada
levas grįžęs atgalios zuikio ieškotų, bet ir jo neberadęs.
Transilvanijos armėnams žinoma yra pasaka1" apie vilką, kurs
norėjęs zuikučius suėsti. Senis zuikis įbauginęs vilkui, sakyda­
mas, kad nuo to laiko, kaip jo vaikai levo taukų apsiėdę, taip esą
stiprūs, jog jie kiekvieną žvėrį susitikę suėdą. Vilkas, zuikio žo­
džiais įtikėjęs, pabijojęs ir nubėgęs sau.
Pas škipetarus yra pasaka151 apie levą, ant uolos stovintį ir iš
nasrų išmetantį aukso gabalus, kuriuos žmogus darbininkas su­
sirinkęs ir pralobęs.
Iš siriečių pasakų apie levus, kokių pas lietuvius neranda­
me, reikėtų dar paminėti šunies su lape bylą, kurioje vienas ir
kita siūlo levui papraką152, ir apie vilko ir lapės susibičiuliavi­
mą su levu153.
205
 Dabar prie išvadų pereinant, reikia pastebėti, kad:
1) A, B, C, D ir Ii grupos pasakų variantų esama beveik pas
visas Europos tautas, tik su tuo skirtumu, jog, kuomet lietuvių
pasakose randame visados levus minėta, pas kitas tautas jose to
žvėries dažnai nebėra. Taip imkime, pavyzdžiui, grupos D pa­
sakų variantus. Prof, d r. J. Polivka 1904 m., rašydamas savo stu­
dijų apie „Udatny krejči",M, tuomet dar lietuvių pasakų nepa­
žindamas, iš įvairių kitų tautų literatūros buvo daugelį surinkęs
D grupos variantų. Iš šimto jojo analizuotų variantų levus ran­
dame minėta tik penkiose pasakose, būtent: vienoje ukrainiečių,
vienoje makedonų, vienoje armėnų, vienoje kašemiriečių ir vie­
noje indochiniečių. Visuose kituose tos pasakos variantuose mit­
rusis karžygis turi darbą tik su smakais, milžinais, meškomis,
šernais, vienaragiais, žmogžudžiais, velniais.
2) Grupos F pasakų variantai - jei jų literatūrai prisižiūrė-
sim - eina platoku ruožtu nuo Lietuvos pietų linkui per ukrai­
niečius, iš dalies lenkus, Moravijos čekus, Vengrijos slovakus,
rumunus ir baigiasi Makedonijoje. Gudams, rusams rytuose, vo­
kiečiams vakarų krašte tos rūšies pasakos labai menkai p a ž įs ­
tamos.
3) Grupos G pasakų apie žvėris variantai taipogi yra šiame
ruožte labiau išsiplatinę.
4) Nors, kaip matėme, grupos II Šešiose lietuvių pasakose
nerandame levo minėta ir daugiausiai iš Aisopo likusiose tarpu
pietinių slavų ant Balkanų pusiasalio grupos 1 pasakų kol kas
Lietuvoje dar neužeita, užtat pas lietuvius yra daug daugiau dar
tokių pasakų, kurios kitoms tautoms visiškai nežinomos, kaip,
pavyzdžiui, n. 1, 2, 3, 4, 8, 16, 17, 19, 21, 22, 42, 43, 44, 53, 54, 55,
56, 58, 59, 60, 62, 63, 71, 73, 81, 89, 109, 109a, 118, 119, arba vėl
jose, pavyzdžiui, n. 45, 46, 47, 48, 49, 50, 51, yra tokių apie levus
smulkmenų, kokių panašiuose kitų tautų pasakų variantuose vel­
tui ieškotumei. Prieg tam, kuomet pas lietuvius, aplamai imant -
kaip ir skaidmoje XII kad parodyta, - esama daugiau negu pas
visas kitas tautas smulkmenų apie levus ir įvairius su jais santy­
kius, pas kitas tautas dargi Heraklio tipo, kaip ir F grupos pasa­
kose, jokių detalių apie tuos žvėris nerandame. Todėlei, peržiū-

206
rėjus lietuvių ir kitų tautų pasakų turinį ir įį vienų ir kitų palygi­
nus, neveizint į motyvų bendrumą, galima manyti, kad lietuviai
savo pasakų apie levus nuo savo kaimynų skolinti vargiai galė­
jo, nes aniems, kaip jau ne kartą minėta, daug tokių pasakų, ku­
rias lietuviai pažinsta, nėra žinoma, kaip ir nėra pas įu o s tiek
apie tuos žvėris įvairių smulkmenų, kiek jų lietuvių pasakos ži­
no. Tuo dar didesnę turime priežastį taip manyti, jog ir pačios,
pavyzdžiui, rusų pasakos apie tą žvėrį turi labai neaiškią nuo­
voką. Taip vienoje jųjų pasakoje levas - tai koks lekiantis paukš­
tis, kitoje jis nori praryt plaukiantį laivą155. Kaip pasakoms, taip
ir rusų „bylinoms" levas labai neaiškus. Pastarosios, pavyzdžiui,
kartą mini tą patį žvėrį kaipo „aion.iū anfcpi." arba „aėBUii
aid.pi.", kitą kartą - kaipo „cfcpi.ui n o .iK i." , prieg tam vadinda­
mos jį „aaMopckiū ,iein.".
Anot V. Millerio1*, nišai su levais gana vėlokai susipažinę, bū­
tent tada, kada pradėję keliauti Jeruzalimon Palestinoje, kur jiems
galėję tekti tuos žvėris matyti, todėl jisai spėja, kad ir tų žvėrių
vardas galėjęs patekti pasakosna nuo tokių mačiusių levus keliau­
ninkų arba ir iš literatūros. Su Milleriu sutaria ir aukščiau minėta­
sis Kolmačevskis, taipogi manąs, jog pasakos, kuriose levai minė­
ti, įgabentos Rusijon arba iš Bizantijos, arba iš vakanj literatūros
keliu. Todėlei Bobrovas savo veikale1 apie žvėrių epą pas msus
levo, kaipo svetimo jųjų pasakoms, visiškai nemini.
Kas pasakyta apie rusų, galima būtų atkartot ir apie gudų
pasakas kalbant. Pavyzdžiui, jųjų pasakose žvėris „a 3m", „/įeit",
„HAbbbi" neturi aiškesnių kontūrų. Kai kurios pasakos levus tie­
siog „3 B fe p M iiarpamiMiibie" vadina.
Nieko geresnio apie levus negalima surast ir pas lenkus, če­
kus, vokiečius ir k. Todėl, pavyzdžiui, vokiečių pasakų levas,
anot J. Grimmo, A. Thimmė's158ir k., esąs tautai svetimas, tik iš
vardo žinomas žvėris, apie kurį ir smulkesnių žinių pasakose
beveik visiškai trūksta.
Jei mes dabar padarysim iš aukščiau paduotųjų žinių apie
levus lietuvių pasakose išvadas, tai rasime, kad:
1) statistiškai imant, lietuvių pasakose levas kur kas dažniau
minėtas negu visų kitų tautų pasakose, kiekvieną imant atskirai;
207
 2) kaip skaičium jų pasakos apie levus negali susilyginti su
lietuviškomis, taip ir motyvų įvairumo ir pačios medegos apie
levus kitų tautų pasakose toli gražu nerandame tiek, kiek lietu­
vių pasakose, arba jei randame, tai išblyškusiame pavidale;
3) visų Europos ir Azijos tautų pasakos, kurios aukščiau pa­
lyginta su lietuviškomis, neturi tiek įvairios medegos apie le­
vus, kiek pasakos vienų lietuvių, nors pas juos jų palyginamai
dar nedaug surinkta, negu, pavyzdžiui, pas vokiečius ir kitas
tautas;
4) šiuo laiku centru visų kitų tautų pasakoms apie levus yra
lietuvių pasakos, kur tradicija apie tuos žvėris yra aiškiausia li­
kusi ir kur randasi tarytum kondensuoti visi apie levus ir jų san­
tykius su žmonėmis paminėjimai, kurie kitų tautų pasakose tik
išsisklaidę yra užeinami.

XVI

Aukščiau jau ne kartq minėti teko Aisopo pasakos, kurių įtek­

mė taip žymi esanti Europos tautų pasakose. Liekti todėl prisi­
žiūrėti toms pasakoms, kurios po vardu Aisopo pasakų (Aioomou
puOoi) žinomos yra, palyginti jas su lietuvių pasakomis ir pa­
žiūrėti, ar jų nebus kokios įtekmės turėta į lietuvių šios rūšies
pasakas.
Trakų-prygų tauta atsižymėjo senovėje savo pasakomis. Gar­
siausieji rašytojai, kurie paliko mums tas pasakas apie žvėris,
kiek žinoma iš senovės klasiškos literatūros, buvo tai vyrai, ku­
rie buvo gimę ant Balkanų pusiasalio ir Mažojoj Azijoj. Pas tra­
kų gentes buvo keletas rašytojų, kurie, rods, ne trakų kalba, bet
anų laikų mados kalbomis - graikų ir lotynų - įvairiausius atsi­
likimus iš žvėrių bei gyvulių gyvenimo linksmos satyros pavi­
dale išjuokti mokėjo pačių žmonių silpnybes. Tokiu pasakinin-
ku satyriku pas trakus, arba prygus, buvo Aisopas1, pas jų gimi­
naičius makedonus - Babrius2 ir Phaidrus', pas karus Mažojoj
Azijoj - Pigris*. Aisopą vieni vadina traku, kiti - prygu. Jis gy­
venęs apie 570 m. Kristui negimus. Nors senovės graikai vadino
jį pasakų išradėju (Aioomoc; Aoyo7ioioc;), bet šiandien, kada mums

208
folkloro dalykai geriau žinomi, joms prisižiūrint, nesunku patė-
myti, kad jos vargiai buvo galima vienam žmogui „išrasti": jos
yra, be abejo, trakų, arba prygų, tautos pasakos, kaip ir visos kitos
pas kitas tautas esančios pasakos. Jei kas yra jose, ką galima rasit
Aisopui priskirti, tai galutinė pasakose pamoka - „moralisatio".
Jis, be abejo, turėdamas tik gerą omenį, vislab, ką buvo girdėjęs
pasakojant Mažojoj Azijoj pas prygus ar ant Balkanų pusiasalio
pas trakus, atpasakodavo graikų kalba, kurioje jas šiandien turi­
me proza surašytas. Dalį šitų Aisopo pasakų, kurių Francisco de
Buria rinkinyje randame 423, Karaliaus I lalmo išleidime426, Bab-
rius (Bdopioę) pirmame šimtmetyje Kristui negimus, literatiškai
graikų kalba eiliomis (choliambais) surašė; jų Schneidevvin’o iš­
leidime yra likę 197 ir 9 fragmentai. Dar vėliau, nes Rymo kaisaro
Tiberijaus laiku (apie 14-35 m.) gyvenęs poetas Phaidrus, gimęs
Makedonijos krašte, Pieria vadinamame, jisai, Ryme gyvendamas,
Aisopo pasakas buvo eiliomis lotynų kalba apipasakojęs ir tokiu
būdu su jomis rymėnus supažindino. L. Mūller io išleidime Phaid-
ro pasakų yra 113, kurių tarpe tačiau randasi keletas tokių, kurių
šiandien tarp Aisopo pasakų neberandama.
Vokiečiai, italai ir kitos vakarų Fu ropos tautos, kaip ir slavai,
jau nuo seniai buvo susipažinę iš literatūros su Aisopo pasako­
mis, kuriose dažnai sutinkame levus minėta.
Seniausiu pasakų rinkiniu viduramžiuose, iš kurio vakarų
Europos tautos su levais susipažinti galėjo, buvo tai pasakos,
šiandien žinomos po vardu „Magistri Odonis de Ciringtonia li­
ber parabolarum" ir „Odoniana" Ernesto Voigto kningoje’ ap­
skelbtos iš XII—XIV šimtmečio, kuriose jau randame ir kelias Ai­
sopo pasakas paduota. Kitas viduramžio pasakų rinkinys pa­
mokslėlių pavidale yra žinomas po vardu „Speculum sapientiae
beati Cirilli episeopi" ir „Nicolai Pergameni dialogus creatura-
rum": pirmasis - XIII, antrasis - XIV šimtmečio rašytojas. Ir ši­
tuose veikaluose Aisopo pasakos suvartota. Garsiausias pasakų
rinkinys viduramžio laikais buvo tai „Gesta romanorum , Her-
manno Oesterley'o Berlyne 1872 m. apskelbtas. Šitas veikalas,
anot Grasse's6, tūlo vienuolio Elimando XIII ar XIV šimtmetyje
parašytas ir dar 14721metais) lotynų, 1489 metais - vokiečių kalba

209
spaudintas, kick vėliau ir j anglį} kalbą išverstas, buvo seniau
visoje vidurinėj ir vakarų Europoje labai plačiai pažinstamas.
Jisai, kaip ir Cirilliaus ir N. Pergamenio veikalai, turi savyje iš
rymėnų ir graikų istorijos įvairius atsilikimus aprašyta, taipogi
dažnai iš įvairių žvėrių (levų, vilkų, lapių, žalčių ir k.) gyveni­
mo pavyzdžių pasakų paveiksle krikščionių mokslui paaiškinti
(„moralisatio"). Šitie pamokslėliai viduramžių laikais buvę va­
karų Europoje žmonėse labai pasplitę. Taipogi yra dar žinomas
pasakų rinkinys Martino Montano ir kitų iš XVI šimtmečio, kur
jau tautos pasakas suvartota randame.
Daug vėliau pradėta užrašinėti lietuvių pasakas. Nors lietu­
vių dainos atkreipė į save atidą dar XVIII šimtmetyje, lietuviš­
kas pasakas - kiek žinau - pirmas sunaudojo žemaitis Simonas
Stanevičius, kursai 1829 m. Vilniuje atspaudino eiliomis „Szes-
zes pasakas", kurių tarpe yra viena (|toje knygoje| n. 3) „Zemay-
cziu pasaka" apie „Žmogų ir lava" (žiūr. aukščiau n. 93). Kiek
vėliau - apie 1835 metus - rinko Žemaičiuose pasakasSim. Dau­
kantas, kaip matoma iš jo rankraščio „Pasakas massiu suraszitas
1835 metuse apigardosi Kretiu, Palongos, Gundenes", kur yra
keletas pasakų apie levus. To pat S. Daukanto palikime randasi
pasaka eilėmis apie „arklį, levą ir vilką". Apie I860 m. turime už­
rašytas apie levus pasakas Mikalojaus Akelaičio - tai seniausi apie
levus lietuvių pasakose liudijimai. 1861 m. kun. K. Aleknavičius
išleido Vilniuje „Pasakas, pritikimus, vveselas ir giesmes", kur yra
taipogi keletas lietuvių pasakų apdirbta, bet apie levus - nieko.
Kuomet vokiečiams ir kitoms Europos tautoms literatūra ir
dailė (skulptūra, piešimas) jau nuo seniau buvo levus populiari-
zavę ir su jų paveikslais supažindinę, nieko panašaus pas lietu­
vius nebūta. Pirmą kartą su Aisopo pasakomis apie žvėris Prū­
sų lietuvius supažindino Jonas Schultz'as, kurs savo kningutėje
„Die Fabeln Aesopi zum Versuch nach dem Principio lithuani-
cae linguae lithauisch vertiert" (Konigsberg, 1706) padavė gum-
biniškių tarmėje 10 jo pasakų, kurių tarpe tik viena - „Liūts, Te-
lyczia, Oszka ir Awis" - yra apie levą iš Phaidro (I, n. 5) paimto­
ji. Šimtu metų su viršum vėliau tame pat Karaliaučiuje 1824 m.
universiteto profesorius dr. Liudvikas Rhesa apskelbė veikalėlį

210
„Aisopas arba pasakos isz grykonų kalbos perguldintos", kuria­
me randame lietuviams paduota 102 Aisopo pasakas, kurių tar­
pe yra 8 pasakos apie levus, būtent: n. 3: Lape ir Lutas; 5: Lutas
Asilas ir Lape; 14: Lutena ir Lape; 19: Lutas pasenęsis; 34: Lutas
ir Pele; 72: Lutas ir Wilks; 82: Asilas Luto skūra apsivilkęs ir 88:
LIms. Šitiedvi kninguti, fraktūra spausdinti, galėjo būt skaitomi
tik Prūsų Lietuvoje, kitiems lietuviams jiedvi turėjo likti nepri­
einami. Didžiosios Lietuvos gyventojus-būtent žemaičius - su­
pažindino su Aisopu ir jojo pasakomis 22 metais vėliau pagal
Phaidro veikalų Simonas Daukantas savo kningelėje „Pasakos
Phedro iszgoldę is/, lotiniszkos kalbos i žamajtiszka Motiejus
Szauklys" (Petropilie, 1846), paduodamas 95 Phaidro pasakas.
Čion randame 5 pasakas, kuriose „lutas" minėta, būtent I atsklai-
doje n. V: Karwe ožka avvis ir lutas (= Rhesos n. 5); XI: Asilas ir
lutas medzioientiu; XXII: Lutas pakarszis(= Rh. 19); II atsklaido-
je n. I: Lutas galžudis ir keleivvis ir IV atsklaidoje n. XI: Lutas
vvieszpataujis. 1851 m. Suvalkuose atspaudinta kun. A. Tatarės
„Pamokstaj iszminties ir tejsibes iszguldineti priliginimais gal-
wocziu wisu amžių del Lietuwos wajkielu", kurie dar 1887 m.
New Yorke ir 1899 m. Chicagoje perspausdinta. „Pamoksluose"
yra 128 pasakos, tarp kurių iš Aisopo randasi su levais: n. 11:
Asilas lewo skuroje; n. 18 (19): Elnias (= Rh. 89); n. 29 (30): Asi­
las ir lewas; n. 46 (47): Bestijos galwijeliai ir lape; n. 108 (109):
Levvas ligoje, žwereley vvilkas ir lape ir n. 122 (123) Ape lewa ir
Androklu. Šitų pasakų n. 11, 18 (19), 29 (30), 46 (47), 108 (109)
paimtos iš Aisopo, o pasaka 122 (123) apie levą ir Androklių - iš
Aeliano „De natūra animalium", lib. VII, cap. 48. Iš Krylovo pa­
sakų, kur yra ne tik iš Aisopo, bet ir kitų versmių, „pardieja Jo-
zepas Želvvovvicz" ir 1863 m. Vilniuje apskelbė, o „proza persa­
kė J. Gerutis" ir Tilžėje 1902 m. atspausdino, bet šitose pasakose
apie levus nieko nėra. Be to, dar 1893 m. Mahanoy City D. L Bač-
kauskas apskelbė arabų pasakas „Tūkstantis naktų ir viena", kur
keliose vietose (p. 122-4, 544 ir 670) yra paminėta levai.
Kaip iš paduotosios čia literatūros matoma, jeigu lietuviai bū­
tų literatūros keliu gavę levus pažinti, tai su tais žvėrimis būtų
gana vėlai susipažinę, prieš ką turime liudijimą kun. Bretkūno,

211
 XVI šimtmetyje išvertusio lietuvių kalba Bibliją, kur jis vartoja
žodį lewukschtis - levukas8, iš ko matyti galima, kad tuo laiku
žvėries vardas Lietuvoj žinomas buvo.
Dabar prisižiūrėkim santykiams Aisopo pasakų su lietuviš­
komis. Palyginę lietuvių pasakas su Aisopo pasakomis apie žvė­
ris, rasime: iš 426 Aisopo pasakų Halmo išleidime yra apie le­
vus 39; pridėjus prie jų dar 2 iš Furios rinkinio, 4 iš „Die Fabeln
dės Aesopus" (Wien, 1807) ir iš Phaidro, kurių Halmo rinkinyje
nebesama, bus tokių pasakučių su levais 47. Iš šitų turi panašias
pas lietuvius: Aisopo pasaką apie įsimylėjusį levą į tūlo ūkinin­
ko dukterį (Halm, n. 249, 249b, Furia, n. 110, Babrius, n. 98) ran­
dame ir pas lietuvius (plg. aukščiau n. 140), nors be tūlų smul­
kmenų, kurias randame pas Aisopą minėta.
Aisopo pasakoje apie mūšį paukščių su žvėrimis (Die Fabeln
d. Aesopus. 1, n. XXX11), kur levas neminėta, pas lietuvius (n. 54,
55) yra ir levas.
Su Aisopo pasaka apie Ievą ir ožką, kurią jis nuo uolos kvietė
žemyn nusileisti (Die Fabeln d. Aesopus, II, n. 33), galima paly­
ginti panaši lietuvių pasaka apie ožką ir levą, kurį ji suviliojus
nuvedė kaiman, kur jį žmonės užmušė (n. 71).
Su Aisopo pasaka apie vilką ir levą, kurs iš vilko grobį (avį)
atėmęs (H. 279, 279b. F. 303,362, 416), kiek panaši lietuvių pasa­
ka (n. 70), kur vilkas, Ievą ėdant ėruką pamatęs, norėjo gaut kąs­
nį, o negavęs jį žmonėms apskundė, ir jį žmonės nušovė miške.
Aisopo pasakai apie ainį ir levą, kursai jį, girioj tarp medžių
ragams įkliuvus, pavijęs sudraskė (H. 128), yra identiška lietu­
vių pasaka (n. 73).
Pasaka apie levą ir žirgą, kurs, levui prisiartinus ir užpult no­
rint, spyręs jam į kaktą ir pabėgęs (Die Fabeln d. Aesopus. I, n. 31),
yra panaši ir pas lietuvius keliuose variantuose (n. 74-80).
Aisopo pasaka apie levienę ir lapę, kuri klausus, kodėl ji tik
vieną gimdanti vaiką (H. 240, 440b, F. 189), yra identiška su lie­
tuvių pasaka apie levienę ir kiaulę (n. 72).
Pasaka apie lapę, kuri, levą pamačiusi pirmąkart, labai nusi­
gandus, kitąkart - mažiau, o trečią - priėjus prie jo ir užkalbi­
nus (H. 39, F. 7), yra beveik žodis į žodį ir pas lietuvius (n. 68).

212
 Aisopo pasaka (H. 261, F. 357) apie levą, Prometėjų ir šlapį:
apie levo skundą Prometėjui, kad jį stiprum ir dailum padaręs,
bet turįs bijotis gaidžio (xov ataxxguova (poPoūųai), biskį pa­
naši į lietuvių pasaką (n. 2; plg. ir n. 1) apie tai, kad levas, gavęs
iš Dievo vieką, gailėjosi negavęs proto, kurį žmogui ataduota.
Aisopo pasaka apie sergantį pasenusį levą, vilką ir lapę, kuri
pataria vaistams nuvilkt vilko kailį ir juo šiltu užsikloti, kad pa­
sveikus (H. 255, F. 233), yra ir pas lietuvius (n. 65-67).
Pasaka apie šaulį ir levą (xo^6xųę x a‘i taiov), apie pažeidimą
ietimi levo ir lapės raminimą (H. 403, F. 323. Babrius n. 1) prime­
na mums kiek lietuvių pasakos variantus (n. 82-88,90) apie levo
užpuolimą ant žmogaus (šaulio, kareivio) ir jo pažeidimą, tik
lietuviškoje pasakoje plačiau apipasakota.
Aisopo pasaka apie Ievą ir asilą ant medžioklės (F. 99, H. 259;
Phacdr i Fabulae. 1, n. 11) yra ir pas lietuvius (n. 137).
Kelios Aisopo pasakutės apie levo su kitais žvėrimis medžiok­
lę ir laimikio - maitos - pasidalinimą (slg. H 246,246 b. 259,260;
258; F. 96, 109, 299; Phaedrus. I, n. 5, 11; II, n. 1; Babrius, n. 67)
lietuvių pasakų įvairiuose variantuose taipogi minėta, kur žmo­
gus teisingai jiems padalina (n. 95-105, 125-127, 143).
Apie levų būdą Aisopo pasakoje apie levą, asilą ir gaidį (H.
322, 323b, plg. ir 261, F. 357) kalbama apie tai, kad levai bijoję
labiausiai gaidžio balso, jo skiauturės, ypač - ugnies, ką ir Pil­
nius (Histor. natur. VIII, 16; X, 21) su Aelianu (Histor. anim. VI,
22) patvirtina. Tą gaidžio balso ir skiauturės pas levus baimę
paaiškina lietuvių pasaka (n. 56) apie išgelbėjimą levo iš
pa[v]ojaus, už ką gaidys iš raganiaus gavęs raudoną skiauturę.
Pasaka n. 76 žino, kad levas bijąs ugnies ir, ją pamatęs, šalin bė­
gąs. Pagaliaus reikia paminėti, kad kaip pas Aisopą levas turi
titulą (6 paeitai*;) (plg. H. 242, 243, 255, 258), taip ir lietuvių
pasakose jisai dažniausiai vadinasi žvėrių karalium (n. 54, 56,
64, 65, 66, 69, 75, 109a, 126).
Jei palyginsime dabar Rhesos, Daukanto ir Tatarės raštuose
Aisopo pasakas su lietuviškomis, tai rasime vienas kitas ir pas
lietuvius. Taip, pavyzdžiui, Rhesos n. 3 apie levą ir lapę = pas
lietuvius n. 68.

213
 Pasaka apie levą, asilą ir lapę R. n. 5 plg. Daukanto I, n e ­
panaši apie maitos dalinimą n. 95-105.
Pasaka apie levienę ir lapę R. 14 = pas lietuvius: levienę ir
kiaulę n. 72.
Pasaka apie levą ligoje R. 19. D. 1, 20. Tatarė 10S = pas lietu­
vius n. 64-67.
Pasaka apie levą ir vilką R. 72 = keliuose variantuose, plg.
n. 75-80.
Pasaka apie mūšį žvėrių su paukščiais R. 76. T. 15 be levo =
pas lietuvius n. 54, 55 su levu.
Pasaka apie levą ir ainį R. 88. T. 18 = pas lietuvius n. 73.
Čia reikia pridurti dvi pasaki, kurių Aisopo rinkinyje nėra,
būtent pasaką apie skundą lapės levui ant vilko T. 62 = pas lietu­
vius skundas vilko ant lapės n. 133 ir pasaką apie levą ir An-
droklių T. 112 - pas lietuvius n. 111 (114).
Dabar galėtų būt klausiama, ar čion paduotosios 6 Aisopo
pasakos Rhesos vertime pateko lietuviams iš įo kningelės, kuri
mūsų kraštui, kur tos pasakos užrašyta, buvo neprieinama, kai­
po fraktūra spausdinta. Žinant, kad liaudis visur kur kas yra ma­
žiau ėmusi iš literatūros negu jai davusi', galima manyti, kad ir
tos visos pasakos, Aisopo pasakoms panašios, neimta iš Rhesos,
Daukanto ir Tatarės kningelių, bet paeina iš tos pat versmės, kaip
ir Aisopo pasakos. Apie ką geriausiai liudija faktas, kad pas lie­
tuvius, kaip aukščiau parodyta, esama ir tokių bendrų su Aiso­
po pasakomis, kurių pas Rhesą ir Tatarę neesama, ir pas juos
dargi yra daug pasakų iš žvėrių epo, kokių pas Aisopą neranda­
me. Taip, pavyzdžiui, iš žvėrių epo nėra pas Aisopą: pasakos
apie vilko pas levą tarnystą (n. 69), apie vilko ir lapės pas levą
tarnystą (n. 67), apie vilko, lapės ir meškos pas levą tarnystą
(n. 81), pasakos apie žvėrių sumišimą prieš Ievą (n. 56), apie žvė­
rių kovą su žalčiais (n. 57) ir visos grupos pasakų iš žvėrių epo,
būtent: apie šunies su kate byloje liudytojus: levą, mešką, „brit-
voną" ir gaidį (n. 58), apie bylą zuikio su levu (n. 59), apie kati­
no, paršo ir karvelio karą su levu ir meška (n. 60), apie tai, kaip
katinas, bebėgdamas „ant pakūtos", suviliojo į duobę įvairius
žvėris, tarp jų ir levą (n. 61), apie vilko, atsivedusio levą ir mešką,

214
muštynes su šunimi, atsivedusiu katiną ir gaidį (n. 62), apie gai­
dį, kurs levą ir kitus žvėris dvaran vedėsi (n. 63), apie sodo sar­
gą ir levą (n. 81), apie tai, kaip kuisis rodė levui žmogų (n. 82),
apie tai, kaip uodas rodė levui žmogų (n. 83), apie tai, kaip var­
mas rodė levui žmogų (n. 84), apie tai, kaip lapė rodė levui žmo­
gų (n. 85, 86, 87), apie tai, kaip arklys rodė levui žmogų (n. 88),
apie tai, kaip amuolas rodė levui žmogų (n. 89), apie mešką, ku­
ri levukui rodė žmogų (n. 90), apie žmogų, kurs levukui kailį
išpėrė (n. 91), apie levą, žmogaus išgelbėtą iš tarpo šaknų (n. 92),
apie tai, kaip žmogus girioje metė kirviu ir pažeidė levui koją
(n. 93), apie tai, kaip žmogus kirto kirviu levui į kaktą (n. 94).
Pas Aisopą nėra ir lietuviškų pasakų n. 53 ir 118. Pasakoje apie
žvėrių kovą su paukščiais Aisopo pasakoje levas neminėta, kuo­
met lietuvių pasakose yra ir levas.

XVII'

Liekti dabar prisižiūrėti tai įtekmei, kurią rasit turėjo į lietu­

vių pažintį su levais žvėrynai, menažerijos, kurias jau nuo gilios
senovės kitur pažinota.
Seniausias menažerijas turėta Kinuose, nes dar prie karaliaus
Ven Vang'o dvaro apie 1150 m. Kristui negimus (jų būta].
Persų karalius Darėjas laikęs levus narvuose (Lowenzwinger).
Aleksandras Didysis savo mokytojui Aristoteliui liepęs siun­
tinėti įvairius Azijos žvėris, reikalingus jo veikalui apie žvėrių
būdą. Prie jo dvaro Makedonijoj laikyta levus.
Rymėnai laikė žvėris - ypač levus - cirkams.
Viduramžyje pirmosios menažerijos atsirado Vokietijoj, kur
jau nuo X šimtmečio pradedant, pavyzdžiui, prie klaštorių bu­
vo laikomi įvairūs žvėrys ypatingose vietose, „zvvingeriais" va­
dinamose. Taip X šimtmetyje St. Gallon vienuolynas turėjęs
„zwingerį" su įvairiais girios žvėrimis ir paukščiais. Vidurinės
Europos miestuose, kaip Frankfurt, Solothurn, Friedberg, Zurich,
Luzern, Bern ir k., jau XIV šimtmetyje turėta žvėrynus, kuriuose
dažniausiai ainius, meškas ir kitus girios žvėris laikyta, bet tai
buvo tik menkos menažerijos. Pirmas, kurs turėjo kiek daugiau

215
žvėrių, kaip levų, tigrų, leopardų, kupranugarių, girafų ir k., bu­
vo Vokietijos kaizeris Friedrichas II pradžioje XIII šimtmečio.
Holandijoj jau XIV-XV šimtmetyje buvo žinomi „levų namai",
kur levus laikyta ir avių mėsa šerta. Dargi turima žinių, iš kur
juos gauta. Amsterdamas 1477 m. gavo du levu iš I lišpanijos, o
1483 m. - du iš Portugalijos. Keliais metais vėliau Liibekos mies­
tas gavęs dovanų iš Amsterdamo 3-6 levus.
Jau vokiečių kaizeriui Karoliui Didžiajam Karūnas ai Rašid'as
buvęs atsiuntęs vieną šlapį. 1443 m. muges laiku Frankfurte ro­
dyta žmonėms šlapį. Šlapių daugiau atgabenta Vokietijon apie
1551 m. ir sekančiais metais juos rodyta Vienoje. Dresdene Sakso­
nijoj menažeriją įtaisyta apie 1554 m. su tam tikra duobe levams
laikyti. Kaizeris Maksimilianas II šešioliktame šimtmetyje įtaisyt
davė Ebersdorfe pas Vieną ir pilyje Neugebau dvi menažeriji. Ku­
nigaikštis Eugenius iš Savoyos prie savo palociaus Bellevedere
Vienoje taipogi buvo menažeriją įsitaisęs, kuri vėliau buvo suvie­
nyta su kaizerio menažeriją Schonbrunn’osode 1752 metais. XVIII
šimtmetyje buvo karalių menažerijos laikomos Londone, Versail-
leje, Turine, Dresdene, Vienoje, Potsdame ir kitur. Iš visų Rusijos
žvėrynų XVII šimtmetyje geriausiai buvo įtaisytas Izmailove ne­
toli Maskvos. Jis buvo prie pat caro rūmų ir jame laikyta ainius,
šernus, vilkus, meškas, dargi levus, tigrus ir kitus žvėris. Carie-
nės Onos paliepimu 1731 m. buvo įtaisytas dar ten pat kitas žvė­
rynas, o senojo čia jau būta iki 1775 m.: Petrapilėje pirmą kartą
„3nfcpoB!.ui 4 Bopi." įtaisyta 1711 m.1; čia rodyta šlapį ir kitus ma­
žesnius žvėris. Veik po tam buvo įtaisytas antras žvėrynas prie
Chomovaja (šiand. Mochovaja) gatvės, kur buvę surinkta „ 3 bL-
pi>e rpeTi.Hro Minia" ir paukščiai. 1736 m. atgabenta iš Persijos,
kaipo šacho dovana, kitas šlapis, kurį prižiūrėję persai.
Artimiausia Lietuvai vieta, kur menažeriją turėta, buvo kry­
žeivių pilis Marienburgas. Čia laikyta ne tik ainius, stirnas ir
kitus mažesnius žvėris, bet turėta dar ir vieną levą, kurį kryžei­
vių magistras buvo dovanų gavęs 1408 metais. Tai, rodos, buvo
pirmas levas šiaurėje.
Žvėrynus ir Lietuvoje pažinota, tik ar juose ir levų turėta -
nieko nežinoma. Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais - 1413 ir

216
1414 metais - apsilankęs Lietuvoje Guillebert de Lannoy4 mini,
kad tuomet Trakuose turėta didelis aptvertas žvėrynas, kuriame
buvę laikomi ainiai, žiobriai, arba stumbrai, giriniai ašviai, šer­
nai, meškos ir briedžiai. Kitas didžiojo kunigaikščio žvėrynas
buvęs Knišino germėje (ocmynh llonciem*)5. Čia reikia paminėti,
kad Vytautas buvo gavęs iš totorių chano Tamerlano vieną kup­
ranugarį (dromedarą), kurs buvęs Vilniun atvestas. Kiek vėliau
(1417 m.) totoriij ordos chanas bdygi atsiuntęs didžiajam kuni­
gaikščiui turtingų dovanų ant trijų kupranugarių6. Šitas tai yra
pirmas egzotiškų žvėrių paminėjimas Lietuvoje. Didysis Lietu­
vos kunigaikštis Zigmantas 1 pastatydinęs už Antakalnio prie
Viršupio vasarnamius su žvėrynu prie jų. Čia, anot Zeilerio
1663 m.7 liudijimo, stovėjęs „wspanialy palac krola Zygmunta 1
drevvniany - przy lesie od strony zamku nie daleko VVierszubki,
dla zabawy i odpoczynku wzniesiony. Przy nim zvvierzyniec,
gdzie rozmaite zwierzęta z wielkim nakladem utrzymują się"
(„puikūs mediniai karaliaus Zigmanto I rūmai - pamiškėje iš pi­
lies pusės, netoli Viršupio, pastatyti pramogoms ir poilsiui. Prie
jų - žvėrynas, kur laikoma daugybė įvairiausių žvėrių"]. Kitas
didžiųjų kunigaikščių žvėrynas buvęs Rūdninkų germėje tvora
aptvertas, kuriame Zigmantas I ir Zigmantas Augustas stirnas ir
ainius medžioję8. Bialoviežos germėje esama vietos „Zvvierzy­
niec Krolevvski", kurin žvėrys buvę suvaromi ir kunigaikščių -
karalių šaudomi9. Ir kitų Lietuvos didikų laikyta žvėrynus. Taip
dar ir dabar Vilniuje yra vieta, Žvėrynu vadinama, kur kuni­
gaikščių Radzivilų žvėryno būta. Tie patys Radzivilai turėję dar
didelį žvėryną pas Bialą (Alba Ducalis)10seniau Lietuvos Bras­
tos paviete, kur 600 ainių (cervus dama) laikyta. Žvėryne buvę
atskiros dalys vilkams, šernams, zuikiams ir 1.1, laikyti. Radzi­
vilai turėję dar žvėryną ir Nesvyžiuje11. Prie Pacų Dospudos
dvaro seniau Gardino, dabar Augustavo, paviete, netoli Rač-
kų, buvęs taipogi Žvėrynas1*’.
Kada pasirodė seniausiu laiku Lenkijoj ir Lietuvoje levai -
tikrai nežinoma. Žinoma tik tiek, jog Lignicos kunigaikštis at­
gabenęs padovanojo karaliui didžiajam Lietuvos kunigaikščiui
Zigmantui Augustui 1569 metais du jaunu levuku. Tai atsitikę

2/7
Liublino seimo metu13*. Taipogi nežinoma, kada pasirodė Lie­
tuvoje keliaujančios menažerijos su retesniais žvėrimis, ypač su
levais. Žinoma tik tiek, kad, pavyzdžiui, Mariampolėje rodyta
levus, regis, pirmą kartą 1867 m.
Kadangi, kaip aukščiau matėme, menažerijos, kur levus lai­
kyta, buvo toli nuo Lietuvos, todėlei iš jų lietuviai negalėjo sem­
ti taip skaitlingų žinių apie levus, jų pasakose minėtus. Kad Lie­
tuvos žvėrynuose, regis, tų žvėrių nebūta, reikia manyti, jog me-
nažerijų ir žvėrynų nė kokios įtekmės neturėta į lietuvių pasakas.

XVIII

Kad mums tos žemės, kur lietuviškųjų pasakų žmonės levus

pažinojo, reikės ieškoti pietų krašte, į tai nurodo ir patsai žvė­
ries (gr. Oųp.-ęoę, lot./era) vardas levas, kurs yra, be abejo, ben­
dros šaknies su gr. Aicov, lot. leo, tik senesnėje formoje užsilikęs,
kuomet graikiškasis ir lotyniškasis vardas yra pametę v-F.
Ieškodami tad tos žemės pietų krašte ir toje pat šalyje, kur ir
graikai su rymėnais bei semitais (žyd. laish, lebi, labi}/, labu, labo)
tą žvėrį ir jo vardą pažinti gavo, mes pirmučiausiai turime kreip­
tis pietų link nuo Dunojaus upės ant Balkanų pusiasalio, Traki­
jon ir Mažojon Azijon.
Prigulintys kačių veislei (felida) levai (felis leo), kurie jauni su­
gauti lengvai prisijaukina, prie žmogaus prisiriša ir būna dėkin­
gi, dabar tik šiltuose Azijos bei Afrikos kraštuose prisilaiko, pra-
istorijos laikais, kaip rodo palaiontologijos radiniai, beveik vi­
soje pietinėje ir vidurinėje Europoje gyveno1, bet jau neolito
periode, kuomet žmogus akmeniniais padargais šelpėsi, levo vi­
sur išnykta, o istorijos laiku tik ant Balkanų pusiasalio, būtent
Trakijoj bei Makedonijoj, likta, iš kur jis ir pietų link net Graiki-
jon nuvykdavęs.
Pirmą kartą levus pietinėje Trakijoje bei Makedonijoj mini
Herodotas2, aprašydamas persų karaliaus Kserkso kareivišką

* Žr. „Pataisą“ p. 308. - K. A.

218
kelionę Graikijon 480 metais Kristui negimus. Šito krašto levai,
vakarais iš savo gulyklų išeidami, užpuldinėję ir draskę kupra­
nugarius, ant kurių maistą kareiviams drauge nešta. Tuomet le­
vai prisilaikydavę ypač ant to pietinės Trakijos ir Makedonijos
ploto, kursai tarp upių Nešto ir Achelojo gulėjo. Ksenofontas'
mini levų, meškų ir kitų žvėrių medžioklę Pangajaus kalnyne
tarp Trakijos ir Makedonijos ir Kišo kalnyne. Ir Aristotelis, gi­
męs Stageiros pilyje 384 m. Makedonijoj ir ilgus metus čia gyve­
nęs, apie levus kalbėdamas4, sako, reta esanti Ievų veislė ir ne­
daugelyje vietų ji laikosi, bet Europoje tik ant to ploto tarp upių
Achelojo ir Nešto. Pausanijus iš Iierodotoapie levus, kurie Kserk-
so kupranugarius naikino, pasakodamas5, priduria, jog dar tuo­
met (tarp 143-180 m. Kristui gimus) jie atsidurdavę net iki Olim­
po kalnyno, kurs, kaip žinoma, tarp Makedonijos ir Tesalijos ran­
dasi. Prieg šito jis priduria, jog šitame krašte ir gilesnėje senovėje
levai buvę, nes mitiškajam Makedonijos karaliui Karanui kitą
tokį karaiu ką Kisių įveikus ir šitos pergalės atsiminimui pamin­
klą (tropacum) pastačius, atvykęs iš Olimpo girių Ievas ir jį ap­
vertęs6. Aeliano laiku7, pradžioje III šimtmečio, levai ir meškos
Pangajaus kalnyne dar prisilaikę.
Aukščiau minėta, kad levai iš Trakijos, Makedonijos net Grai­
kijoje atsidurdavę. Čia jie gilioje senovėje Helikono8 ir Parnaso
kalnuose prisilaikę. Baisiausi levai buvę būtent Parnaso kalnyne
ir apie Nemėją, Argolio srityje, Peloponese, kur dar Pausanijaus1'
laikais II šimtmetyje Kristui gimus rodyta urvas, kuriame levo
prisilaikyta.
Kad senovėje trakams gyvenant šitame levų krašte ir juos,
kaip ir kitus, pavyzdžiui, žiobrius, meškas ir kitus girių žvėris
čionais medžiota ir kaip juos gaudyta, iš Ksenofonto10pasako­
jimo žinome. Balkanų pusiasalio trakai-prygai, dar seniausiais
laikais susipažinę ant savo žemės su baisiais draskančiais žvė­
rimis, tarp kurių levai pagal savo stiprum ą pirmoje buvo vie­
toje kaip bjaurūs žmogaus nevidonai, turėjo ir nuo seniausio
laiko su jais kovas vesti, juos naikindami. Turėjo tarp žmonių
tuomet atsirast tokių galinčių nepaprasto vieko, kurie, tuos žvė­
ris naikindami, ingijo labdarių vardą. Tarp tokių, kaip rodos.

219
 trakų-prygų kilmės žmonių pirmoje vietoje senovės pasakos, ku­
rias graikų raštuose randame, stato mitišką asmenį, vardu
#HQaxXri<;n, kursai, pastebėtiną vieką turėdamas, ne tik devyn­
galvį Lemoje smaką, kaip lietuvių pasakose dažnai minėta, bet
ir baisų Nemėjos levą ir kitus žvėris nužudęs, todėlei jis vėliau
graikų dailėje visados buvo išreiškiamas su levo kailiu ant pe­
ties arba ant savo milžiniškos kuokos jį užsimetęs12. Tokių galin­
čių, kaip Heraklis Graikijoj, ne vieno būta, ir apie jų veikalus
ilgainiui buvo daug atsiradę įvairių pasakų, jog jiems laikui bė­
gant vietomis ir dievišką išreikšta garbę. Heraklio kultą turėta
ne tik Graikijoj, bet jį, kaip iš įrašų ant trakų monumentų matome,
ir pas pačius trakus garbinta13. Tačiau Heraklis nebuvo pirmas ir
pastaras, apie kurio kovas su levais žinios iki mūsų laiko daėjo.
Dar giliausioje senovėje ateivys iš Prygijos Graikijon Pelopo sū­
nus Alkatojas užmušęs Atikoje t. v. kitaironiŠkąjį levą, kursai tarp
kitų ir karaliaus Megarėjaus sūnų Euipą buvo sudraskęs14. Tokių
milžiniško vieko žmonių, regis, čia gana būta. Pausanijus mini
tūlą Poulidamą15Graikijoje, kurs, pamėgdžiodamas I leraklio vei­
kalams ir neapsišarvavęs, Olimpo girioje nužudęs labai stiprų mil­
žinišką levą, iš Trakijos ten atvykusį. Anot Partenijaus, gyvenusio
apie 50 m. Kristui negimus, tuomet dar Tesalijoj tūlas medinčius
Eanipas šernus ir levus medžiojęs. Kad sumedžiotus levus tan­
kiai narvuose laikyta, sužinome iš to pat Pausanijaus. Taip, pa­
vyzdžiui, Makedonijos karalius Aleksandras Didysis16vieną iš sa­
vo sargų kareivių Lisimachą, piktumu užsidegęs, liepęs uždaryti
viename narve (otxųųa) su levu. (metus Lisimachą į levo narvą,
šis, pamatęs (kirkintą levą norint ant jo šokti, apsukęs savo dešinę
ranką skraiste, įkišęs levo nasruosna ir išrovęs jam drauge su lie­
žuviu gyvastį. Aleksandras apie tokį mitrumą patyręs ir jį sveiką
ant rytojaus radęs, o levą - pergalėtą, atsileidęs ir su nusistebėji­
mu dar jį labiau mylėjęs. Aleksandrui mirus, jis tapo Trakijos ka­
ralium. Kad sumedžiotus ar jaunus, namuose užaugintus levus
dresuota, suprasti galima iš to, jog juos į karus kinkyta17.
Kaip gilioje senovėje levus Graikijoj pažinota, reiškia pasaka
apie Deukalioną18, kursai tvano metu į savo arką tarp kitų žvė­
rių buvęs ir levus priėmęs.

220
 Apie Trakijos levus yra likę ir pasakų1*.
Kartą levas su leviene, iš medžioklės sugrįžusiu, Pangajaus
kalnyne radę savo vaikus meškos sudraskytus. Meška, norėda­
ma persekiojimo išvengti, įsirangius medin. Levienė, likus pas
medį, ją saugojo, o levas, nuvykęs tolyn kalnuosna, radęs žmo­
gų kertant medžius. Pamačius prisiartinant levui, žmogui nusi­
gandusiam ir kirvis iš rankos iškritęs. Levas ėmęs laižyti žmo­
gui veidą, jį padrąsinęs, vedėsi jį, vuodega apsukęs, ir koja paro­
dė, kad pasiimtų drauge ir kirvį, o šitam nesupratus, paėmęs
kirvi į nasrus padavė žmogui. Atvedus jį pas medį, žmogus ra­
dęs vaitojančią Ievienę ir, pamatęs mešką medyje, suprato, kad
šito žvėries levams nusidėta, todėlei iš viso vieko ėmęs kirsti
medį. Meškai su medžiu nupuolus, levai ją sudraskę, o žmogų
sveiką nulydėję ton vieton, kur jis medžius kirtęs.
Kitą pasaką20 turime užrašytą apie šunies su meška ir levu
draugystę.
Kartą šuo su meška, su kuria ir levas pripratę buvo gyventi,
bežaisdamas susipykęs, ir ėmę kandžiotis. Meška, ūmai nuožmi
tapus, stvėrusi šunį ir nagais pilvą perplėšus. Tai matydamas
levas ant meškos užpykęs ir, atkeršyti už šunies likimą norėda­
mas, padarė tą pat su meška, ką ta šuniui buvo padariusi.
Apie levų prisilaikymą Mažojoje Azijoje ne tik iš klasiško­
sios literatūros21, bet ir iš kitų, kaip matysim, monumentų žino­
ma. Seniausias levų drauge su panteromis, meškomis ir vilkais
paminėjimas Idos kalnyne Trojoje randasi pas Homerą22. Apie
levus ITygijoje turime smulkių žinių pasakose Aisopo23, gyve­
nusio VI šimtmetyje Kristui negimus. Iš jų sužinome, kad tuo­
met tie žvėrys kaip žmogui, taip ir jo gyvuliams buvę labai
pajvjojingi. Jie ne tik urvuose, kalnynuose prisilaikydavę, įvai­
rius girių žvėris, kaip ainius, taurus, vilkus, šernus ir k., me­
džiodami ir draskydami, bet ir ant žmogaus, ant jojo naminių
gyvulių, kaip asilų, jaučių, arklių, avių, užpuldavę, net į tvartus
kaimuosna atbėgę įlįsdavę ir gyvulius sudraskydavę, nuo vilkų,
avis, paršus pasivogusių, atimdavę. Pasenę, medžioti nepajieg-
dami, levai urvuose gulėdavę, tykodami ant kitų urvan pakliu­
vusių žvėrių, kuriuos sudraskydavę ir suėsdavę. Rods, alkis juos

221
 kartais atvesdavęs net ant ūkininkų kiemo, kur juos rasit neretai
sugaudavęar užmušdavę. Jei tikėti Aisopo pasakų ironijai, tuo­
met levai net į ūkininkų dukteris įsimylėdavę ir, norėdami jas
laimėti, duodavę savo dantis ir nagus išrauti. Levus tuomet ne
tik Prygijos kalnynuose medžiota, juos ietimis iš lankų šaudant,
bet ir ypatingus prie medžių pririštus tinklus jiems užstatoma
buvę, kuriais juos sugaudavę, kaip ir iškastose ir užklotose iš
viršaus duobėse24. Kad tuomet nuo užmuštų levų kailiai visur
gerai pažinstami buvo, suprasti galima ir iš to, jog, anot pasa­
kos, ir asilas nabagas, levo atrastu kailiu apsirėdęs, norėjęs kitus
žvėris bauginti. Pas prygus levą sapne matyt nelaimę ženklinę.
Apie levus Olimpo kalnyne. Misijoje, mini Ksenofontas25. Kad
Lidijoj levus gerai pažino, apie tai liudija lidų prietarai. Jie tikė­
ję, kad, apie pilies sienas apnešus levą, pilis neinimama būsian­
ti, todėlei lidų karalius Mėlis, apvedęs mūro siena Sardų pilį,
liepęs apnešti aplinkui sienomis levą. Kadangi, tą levą nešant,
apleista vietas, kurios buvo skardžios ir neužlipamos iš Timolio
kalnyno pusės, todėl, Kroiso laiku persų karaliui Kyrui paimant
Sardus, pasisekę persų kareiviams toje pat vietoje, lidų kareivių
neapsaugotoje, ant pilies sienų užlipti ir tokiu būdu savo ran-
kosna pagriebti2'’. Ne menkiau yra įdėmūs skaitlingų apie levus
sapnų išguldymai, kaip juos yra palikęs lidas Artemidoras iš Dal-
dies, gyvenęs II šimtmetyje Kristui gimus. Pas lidus tikėta, kad
sapne turėt ausis levo, vilko, panteros arba kito kokio žvėries
ženklinę persekiojimą apkalbėjimais27. Vietoj savo veido turėti
veidą levo, vilko, tigro arba šlapio - laimę ženklinę2*. Levą pri­
jaukintą, vuodega svimbaluojantį, ramiai ėdantį matyt - atgabe­
ną laimę ir pelną... Jeigu Ievas keršija arba dūksta, įvaro baimę -
praneša ligą, kurią su draskančiu žvėrių palyginti galima.... Ma­
tyt jaunus levus reiškią vislab gerai, nes tai pranašaują vaiko gi­
mimą. Levienė ženklinanti tą pat, kaip ir levas, tik silpnesniame
laipsnyje, būtent ji pranašaujanti, su vuodega svimbaluodama,
pelną, keršydama ir kąsdama - blėdį, bet ne vyrams, tik mote­
rims29. Kadangi levas ženklinąs karalių arba ligą, tai jeigu ko­
kiam varguoliui, kurs turi turtingą tėvą, prisisapnuoją, jog levas
jam galvą nukanda ir nuo to miršta, tai galima tikėt, jog jojo tėvas

222
mirsiąs ir jį paveldėtoju patiksiąs, taip kad jis tokiu būdu be rū­
pesčio turtingai gyvensiąs ir būsiąs liuosas kaip nuo bodaus tė­
vo, taip ir nuo sloginančio neturto30.
Kad levai ir rytų, ir pietų link nuo Prygijos, Misijos, Lidijos
Mažojoj Azijoj prisilaikė, pavyzdžiui, Kapadokijoj31, Armėnijoj32,
Lukijoj (Likijoj) ir kitur, taipogi žinoma. Apie Sirijos levus, kur
jų juodų būta33, ir Palestinos skaitlingai randame žinių Biblijo­
je1*. Jie prisilaikę čia ypač Judėjoj, būtent Libano kalnyne ir palei
Jordano upę. Prie šventyklos Hierapolyje netoli Eufrato upes,
kur prygų deivę Kibelę, Saulę ir Mėnesį garbinta, ant kiemo ga-
nęsi laisvai dideli buliai, žirgai, meškos, areliai, levai, kurie bu­
vę visi prijaukinti ir niekam nieko pikto nedarę35. Elimajos kraš­
te buvus deivės Anaities šventykla, prie kurios buvę prijaukinti
levai, kurie žmones įeinančius pasitikdavę. Pašaukti prie ėde­
sio, atvykdavę ir, ką gavę, mandagiai pasitraukdavę35-.
Dar tolyn į rytus mus gali interesuoti Mesopotamija ir Medi­
ją36. Levus, kurie Mesopotamijoj prisilaikė, Babilonijos sarai me­
džioti mėgę. Taip žinoma, jog sarienė Semiramis, ant žirgo joda­
ma, nušovus panterą, o jos vyras Ninos iešmu perdūręs levą37.
Ašurių sąrąs Ašurbanipulas (668-626) giriasi viename įraše, kad
jis pastvėręs levą už vuodegos, kardu perskėlęs jam galvą. Tai­
pogi tame pat įraše mini dar keturis jo nužudytus levus37-. Jog
čionais tuomet žmogui dažnai su levais kovoti reikėjo, matoma
ir iš saro I lamurabio apie 2250 m. Kristui negimus išleistųjų tei­
sių38, iš kurių sužinome, kiek reikėjo užmokėt už pasamdytą asilą
arba galviją, jeigu jį laukuose levas nužudė, ir ką turėjo piemuo
užmokėt, jeigu levas kaimenėje galviją sudraskė. Levus, kaip ir
kitus žvėris, čia laikyta narvuose ir tam tikrai aptvertuose dar­
žuose (pnradcisos) paleistus medžiota39. Ašurių (asirių) sarai mė­
gę įvairius girių žvėris sugautus laikyti. Tarp kitų žinoma yra,
kad Ašumasirpalis 50 jaunų levų nugabendinęs į savo reziden­
ciją Kalach ir savo rūmuose uždarytus narvuose laikęs. Todėlei
medžioklės scenas ant daugelio ašurių skulptūrų (basreljefų) ma­
toma, kaip jų, pavyzdžiui, sarai ant karo, žirgų vežamo, stovė­
dami iš lanko ietį į levą leidžia arba iešmu duria, kaip kitas le­
vas, keliomis ietimis perdurtas, kraują per nasrus leidžia, ir 1.1.*°

223
 Aleksandrui Didžiajam artinanties prie Babilono, jam tarp įvai­
riu dovanij atvesta ir levus4’.
Kinai gilioje senovėje pažinoję tūlą k rasti), kurį jie levų kraš­
tu (Sse-tse) vadinę nuo to, jog gyventojai levus (ssc-tse) prijau­
kinti mokėję. Šitas kraštas gulėjęs palei vakarų mares (Westlielies
Meer), tai, regis, kur apie Mažąją Aziją42.
Ant Aigipto monumentų įvairiausiame pavidale išreikšti le­
vai rodo, kad juos senovėje Aigipte gerai pažinota. Ant monu­
mentų, kurių senatvė 4000 m. siekia, drauge su kitais žvėrimis
matome paveikslus dykų ir prijaukintų levų, o tarp jų - ne tik
Afrikos, bet ir Azijos levus, įgabentus doklėn nuo aigiptiškų pa­
valdinių ar rasit sugautus tenai faraonų medžioklės laiku. Seniausi
aigiptėnų monumentai, ant kurių levus išreikštus matoma, esą
viename kape Sacharoje iš penktosios Maneto dinastijos: ant vie­
nos sienos regime levus medžiojant, ant kitos - keli vyrai neša
narve levą. Aigiptėnai mokėję tarp kitų žvėrių prijaukinti ir levus
ir juos medžiot išmokinti43. Ant daugelio skulptūrų regime išreikš­
tą faraoną, einantį su iešmu ir ietimi rankoje prieš žvėrių karalių,
o iš parašų sužinome, kad faraonas Amenchotepon III pirmaisiais
10 metų savo viešpatavimo nužudęs 102 levu44. Ant kitų skulptū­
rų matome levus, kurie drauge su faraonu kovoja su priešais. Taip,
pavyzdžiui, šventykloje pas Der ir Abu-Simbal drauge su farao­
nu Ramzesu Didžiuoju matome ir levą, o paraše sakoma: „Levas,
jo didybės palydovas, suplėšo į šmotus jo nevidonus". Toliau ži­
noma, kad Ramzesas karų laiku su getais (Kheta) turėjo dresuotą
levą, kurį drauge šalyj jo karo kovon einantį išreikštą matome.
Tuo pat laiku faraonas ir Azijoje levus medžiojęs. Faraonas Ame-
nothes 1, kurs rasit gyvas būdamas su levais kovojo, ant vieno mo­
numento išreikštas, laiko už vuodegos pastvėręs levą, pasturga­
liu aukštyn iškėlęs45. Ant kitų monumentų matome Ramzesą III
medžiojant levus44*. Iš pasakos apie faraoną Cheopsą (apie 1700 m.
Kristui negimus) ir raganių sužinome47, jog buvęs toks žmogus,
vardu Deda, kurs mokėjęs padaryti, kad paskui jį levas sekęs, nors
virvė, kuria buvęs pririštas, ir žemėn būtų nupuolus.
Jei dabar kreipsimės į Apeninų pusiasalį, tai istorijos lai­
kais levų čia nebūta, o tie, kuriuos vėlesniu laiku rodyta Rymo

224
cirkuose, tie buvo iš Trakijos, Mažosios Azijos ir Afrikos čion
gabenami. Pirmus žvėrių žaidimus - levų kovą - Rymo cirke įve­
dęs ėdi Iijus A. Scevola 94 m. Kristui negimus, vėliau - diktato­
rius Sula, kursai turėjęs net 100 levų ir juos arenoje paleidęs.
93 m. Pompėjaus įtaisytuose žaidimuose 5 dienų tarpe cirke nu­
žudyta 500 levų ir 18 šlapių". Juliaus Cesario laiku cirke dalyva­
vę 400 levų. Germanikas ant „Foro Augusti" žaidimuose me­
džiojant davęs nužudyti 200 levų". 1iadrianas kartą savo varda­
dienyje davęs rymėnams „spectacula", kuriuose tik levų buvę
100 nužudyta30. Imperatorius Neronas įtaisęs medžioklę: vyrai
raiti mušę taurus ir 400 meškų bei 300 levų nužudę51. Kaligula
leidęs cirke 400 meškų ir tiek kitų bjaurių žvėrių kovoti. Marko
Aurelijaus laiku buvę nušauta ietimis 100 Ievų cirke.
Kadangi rymėnų laiku prijaukintus levus dresuota, kad jie
cirkų arenose karus vežę, tai Markas Aurelijus, laimėjęs kovą
pas Farsalą, važiavo Ryme vežimu levų vežamas33. Tas pat­
sai M. Aurelijus, su markomanais kovodamas, leidęs ant jų dre­
suotus levus. Kartagenų karvadas pirmas vadžiomis valdęs ve­
žime įkinkytus levus. Imperatorius Anton. Karakala laikęs daug
levų, kurių tarpe buvęs vienas, vardu Akinakas, taip prijaukin­
tas, kad jis drauge su imperatorium gulėjęs ir prie stalo ėdęs ir jį
išeinant sulaikydavęs ir drabužius sudraskydavęs53. Tas pats
A. Karakala ir savo sargus levais vadindavęs54. Senovėje, kaip ir
pas rymenus, didžiai guodota vieką tų, kurie baisius žvėris, kaip
levus, pergalėję. Adlius Glabrio, imperatoriaus Domitiano ap­
kaltintas, įmestas milžiniškam levui, kurį jis užmušęs55. Komo­
do laiku tūlas Julius Alexander raitas nušovęs levą36. Tūlas Lu­
cius Pristillianus imperatoriaus Makrino laikais buvęs Ryme ži­
nomas vyras, kurs ne tik su meškomis, pardaliais, bet ir su levais
kovojęs1*7. Tūlas Serapio, aigiptėnas, Anton. Karakalos laiku bu­
vęs įmestas levui, bet likęs nepažeistas58. Čia reikia paduoti jau
aukščiau minėtą pasaką apie Androklių ir levą39. Rymėnų ver­
gas Androklius nuo savo pono pabėgęs Afrikon ir čia kartą pa­
tekęs urvan, kur prisilaikęs levas. Kartą levas sugrįžęs urvan su
pažeista koja ir davęs Androkliui pašiną ištraukti. Paskui Androk­
lių už tai labai pamylėjęs ir jį maitinęs. Taip jis su levu 3 metus

225
drauge pragyvenęs. Kartą Androkliij rymėnai pagavę ir. paži­
nę, kad jis vergas, surištu išsiuntę Ryman jo buvusiam valdonui.
Tuo pat laiku buvęs sugautas ir tasai Libijos levas, nugabentas
Ryman ir ten paleistas teatran, kurin įmestas buvęs ir tasai jau­
nikaitis. Arenoje levas jį pažinęs ir apsaugojęs jį nuo kiti* žvėrių.
Manydami, kad Androklius - monininkas, įleidę teatran ir „par-
dalį", kurį levas suplėšęs, apgindamas savo draugą. Sužinojus
visą atsitikimą. Androklių ir jo levą paleista.
Rymėnai, su levais susipažinę, juos Ryman sugaudytus žai­
dimams gabeno. Seniausiuose laikuose gaudę juos iškastose
duobėse su kokiu gyvuliu, kurio balsą girdėdami ir |į pastverti
norėdami, į tas duobes įkrisdavę. Imperatoriaus Klaudijaus lai­
ku (mir. 54 m. Kristui gimus) tūlas piemuo iš netyčių išradęs
lengvą būdą levams gaudyti: jis užmetęs levui ant galvos savo
drabužius, o žvėris taip, rodosi, nusigando, kad ramiai davėsi
pagauti. Vėliau šitokį levų gaudymo būdą dažnai praktikuota
Rymo cirkuose. Iš priežasties levų gaudymo jau rymėnų laiku
jų skaitlius Europoje, Mažojoj Azijoj ir Afrikoje taip sumažėjo,
jog uždrausta buvę juos medžiot, kad nepristigtų jų žaidynėms
cirkuose.
|dėmu būtų patyrus apie levų galutino išnykimo laiką Traki­
joje ir Makedonijoje. Schliemann’as"' manė, kad levai Europoje
visiškai išnykę II šimtmetyje Kristui gimus. Tačiau pastaruoju
laiku susekta, kad jų dar ir III šimtmetyje čia būta. Krikščionys­
tei būtent iš Mažosios Azijos Europoje besiplatinant, Trakijos gy­
ventojų ne vienas už naują tikybą nukentėjo, ne vienas ir galvą
paguldė. Gana čia paminėjus tokius kankinius kaip Dasią, Orą,
Kerką, Moliają, Vosbą, Inną, Rimą, Piną ir daug kitų. Kankinių
tarpe žymią vietą užima Mokius ar Mukius61, kursai imperato­
riaus Diokletiano viešpatavimo 287 metais Amfipolyje, Make­
donijoj, prie bažnyčios buvęs kunigu ir krikščionystės propa­
gandą tarp žmonių varęs, niekindamas stabus, už ką valdžios
buvęs sugautas ir kalėjime įvairiais būdais kankinamas. Tarp ki­
to ko, buvęs įmestas amfiteatre levams, kurie jį apspitę laižę ir
nieko blogo nedarę. Iš šito matoma, kad III šimtmečiui baigian­
tis Amphipolies apygardoje Makedonijoj dar levų būta.

226
 Ilgiau Ievų prisilaikyta Mažojoj Azijoj. Taip šiauriniame šito
pusiasalio krašte levai dar XVII šimtmetyje randami buvo. Tur­
kas Evliya Effendi pasakoja, pas miesto Chabchane-Karahissar
vartus, jam tenai apsilankant, stovėjęs iškimštas milžiniškas le­
vas, kursai apygardoje per 7 metus dideles blėdis daręs62. Dar
vėliau levai išnyko pietinėje pusiasalio dalyje: Lukijoj dar apie
1840 m. jie neretai užtinkami ir naikinami buvę63. Nomadams-
gyventojams Mažojoj Azijoje girias išnaikinus, kad ingyti dau­
giau ganyklų, drauge išnyko čia ir ne viena žvėrių veislė, kuri
giriose gyveno, kaip levų, panterų, tigrų ir k.64 Vėliausiai levai
išnykę rytuose, būtent Mesopotamijoje, kur jie dar apie 1879 m.
palei Eufrato upę matomi buvę, bet pastaruoju laiku ir čion, re­
gis, visiškai išnykę6'.

XIX

Dabar prisižiūrėkime tiems monumentams, ant kurių turi­

me išreikštus levus tuose kraštuose, kur, kaip aukščiau parody­
ta, levų prisilaikyta.
Pradėkime nuo profaniškos dailės ir nuo Balkanų pusiasalio.
Labai yra įdėmūs tie senoviški skulptūros paminklai, kurie
atrasta pačioje Trakijoje, Makedonijoj, Dakijoj, Panonijoj, Mažo­
joj Azijoj ir kitose šalyse, kur trakiškųjų gyventa senovėje gen­
čių, ypač gi tie paminklai, ant kurių regime išreikšta t. v.
iiuTcuę, cavalier thrace (Dumont), thrakischer Rater - prototipą Lie­
tuvos žemės ženklo - vaikio, arba vyčio (lenk. pogon). Daugiau­
siai ant keturkampių marmuro įvairaus didumo plytelių, ran­
damųjų kaip trakų kapuose, taip ir vietose, kur senovėje trakų
šventyklų būta, regime ant vienų tiktai vieną vytį ant suole bė­
gančio žirgo išreikštą, ant kitų - vytį medžiojantį. Iš dykų girios
žvėrių, kuriuos trakiškasis vytis su šunimi medžioja, regime
išreikštus dažniausiai šernus, taipogi zuikius, stirnas, ainius, meš­
kas, o neretai ir levus'. Taip, pavyzdžiui, ant vienų plytelių bas-
reljefiškai išrėžytas vytis su iešmu užsimojęs ant levo2arba jį du­
ria3, ant kitų - šuo užpuola levą*. Dar ant kitų monumentų su vy­
čiu, iešmu užsimojusiu, žemiau žirgo kojų matome vieną arba ir

227
 du levu, draskančiu kokį gyvulį ’(žiūr. paveikslėlių n. 38,39,43,
44). Taip, pavyzdžiui, ant vienos, kaip regis, kapininės plytelės,
ant kurios matome vyrą su moteria ir 3 vaikais išreikštą, viršuje
ties žmonių galvomis stovi vytis ant žirgo, o jo šalyje du levu gu­
li''. Ant plytos, rastos pas Kara-Agačo kaimą Plovdivo paviete,
vyčio žirgas aptiestas levo kailiu, kurio galva ties žirgo pryšakiu,
o dešinėji koja žemyn kabo. Po žirgu - levas, stveriantis raguotą
žvėrį. Žemiau po reljefu išreikšta trys levai, kurių vienas drasko
ainį, kitas - jautį, trečias - asilą (?). Ant vieno keturkampio ak­
mens Silistros apygardoje randasi didokas vytis, kairės link jojan­
tis. Prieš žirgą stovi medis su apsivyniojusiu žalčiu, o apačioje -
levas, draskantis pirmutinėmis kojomis suklupusį gyvulį'. Ant
uolos ties Madams kaimu (Šumnos pav.) vyčio reljefas iškapo­
tas ir iš tolo matomas. Vytis ilgais plaukais. Jo aukštis ant žirgo
2,85 metro, nuo uolos apačios - 23 metrai. Pryšakyje levas, ro­
dos, vyčio iešmu perdurtas, šunies, kursai pas paskutines žirgo
kojas yra, persekiojamas8 (paveikslėlių n. 40). Pas Kara-Agačo
kaim ą'atrasta marmuro 1,61 m aukšta vyčio statuja, ant kurios
jis išreikštas sėdintis ant žirgo, levo kailiu kloto, su iškelta aukš­
tyn ranka, kurioje iešmo būta, kuriuo, rodos, taikyta į levą, pas
pirmagales kojas esantį (pav. n. 41).
Nors iš scenų ant pastarosios monumentų rūšies, kurių dau­
gybę atrasta10, ne visados galima spėti, ar čia mes levų medžiok­
lę išreikštą turime, ar čia vėl vytis su levu kitus gyvulius ir žvė­
ris medžioja, yra kiti monumentai, iš kurių aiškiai matoma, kad
čia medžioklės scena su levais manyta. Taip ant vienos plytelės,
Denikli kaime rastos, matome levą ir šunį griebiant stirną, ant
kitos - Ievas su šunimi griebia stirną viršutinėje reljefo dalyje, o
apatinėje - levas su levu galvijus drasko, {dėmiausi tie trakų vy­
čio basreljefai, kurių taipogi daug Trakijoje rasta11, o ant kurių
jisai, šuole jodamas, dešinėje laiko už paskutinių kojų kokį zuikį
arba stirną, žemyn kabančius, į kuriuos matome įsikandusiu du
kurtu, arba į pirmagalio koją įsikandus] kurtą, o į galvą - levą
(pav. n. 42). Tarp kitų monumentų paminėtinas dar ir šitas12. Tra­
kijoj pas Denikli k. Charmanli paviete ant atrastos plytos regime
vytį, šuole jojantį, dešinėje laikantį kokį gyvulį (stirną?), kurį

228
įsikandę laiko du šuniu: vienas - galvą, kitas - pirmagalinę ko­
ją. Žemiau šito reljefo matome išreikšta du levu, kandančiu vie­
ną gyvulį, suklupusį ant pirmutinių kojų. Dešinės link yra iš­
reikšti dar keli žvėrys, tarp kurių žymu meška, aukštininka gu­
linti, su pirmutinėm kojomis saviep traukianti grobį, ir stirna su
šunimi. Kitoj reljefo dalyje - šernas, šunies persekiojamas, prieš
juos - levas ir kiti žvėrys. Šitokios scenos liudija, kad trakai, kaip
ir aigiptėnai, laikę ne tik šunis, bet ir levus, dresuotus kitų žvė­
rių medžioklei.
Lietuvių pasakos mini gyvus levus, saugojančius vartus. Tra­
kijoje turėta levų statujas prie vartų. Taip Tiričio pilies (TųnO<;)«
kurios griuvėsiai ant Kaliakros, ant Juodmarių kranto, randasi,
senovės getų krašte, kur prie užsilikusių vartų sienoje ir šiandie
didoką akmens plytą su trakišku vyčiu ant raudona spalva da­
žyto lauko įmūrytą matome, o kur jau aukščiau minėtasis Traki­
jos karalius Lisimachas savo turtus laikęs, prie vartų stovėję įmū­
ryti Ievai, kuriuos Krymo karo metu prancūzai išsigabenę“. Ir
ant salos Tašo, senovėje trakų apgyventos, prie pilies vartų rasta
du iš marmuro padarytu gulinčiu levu“.
Griuvėsiuose Makedonijos sostapilies Pelos atrasta1, ant vie­
no monumento levas, draskantis suklupusį ant pirmagalio kojų
bulių (pav. n. 36). Pas k. Smiadovo Bulgarijoje, senovės getų kraš­
te atrasta du gelžiniu peiliu su rago kraunimis. Ant geležčių vieno
su ciseliuotais žvėrių pavidalais matome pelikaną, žuvį snape
laikantį, zuikį, kurto vejamą, du levu šalyje ožkos galvos, du šu­
niu drauge, levą su apsivyniojusiu ant jo žalčiu. Ant kitos pu­
sės - keturios gėlės su lapais. Vislab sidabriniai, tik žaltys ant
levo auksinis16. Viename tūlo trakų didiko kape pas Plovdivą
(Filipopolį) su daugybe įvairių žalvario ir sidabro daiktų, kaipo
įkapėmis, rasta velionio auksinis žiedas su krištolo akimi, ant
kurios matome bėgantį levą išreikštą17. Makedonijoj atrasta žal­
varinė levo galva su rinke nasruose1' (pav. n. 37).
Ant atrastų kapuose prygiškų karalių Mikėnuose (Pelopone­
se) įvairių dirbinių levą, kaipo ornamentą, dažnai matome. Ant
vienos akmeninės plytos, Mikėnuose rastos, kareivis ant karo,
žirgu vežamo, stovi, o šalyje levas veja ainį1'4. Toliau ant vienos

229
auksinės skardutės, kuria, regis, medinė skrynutė aptraukta bu­
vo, matome levą, medžiojantį ainį1' (pav. n. 28). Viename kape
tarp daugelio skardučių auksinių, kurias kaipo pažibėles ant
lavono drabužių prisagstyta turėta, matome du levuku, prie­
šais vienas kitą ant painios lapo tupinčiu*0, ant kitos regime
levą susirietusį gulint*1(pav. n. 29). Ant atrastų tame pat kape
apikaklinių pašveitalų ant vienos skardelės matome vyrą, kai­
riąja ranka levą už gerklės pastvėrusį, o su iešmu žvėriui j gal­
vą duriantį (pav. n. 26). Kita skardutė išreiškia levą, ant pirma­
galio suklupusį” . Ant žiedo akies regime vyrą su levais kovoje
(pav. n. 24), ant mikėniškų gemų įvairiuose pavidaluose levus
turime, jaučius, ainius draskančius23. Kitame kape atrasta nu­
lietą auksinį levą gulintį*’4 (pav. n. 25). Dar kitame - rasta žmo­
gaus galvą, auksine kauke apdengtą, ant kurios levo galva iš­
reikšta25. Levo figūrą matome taipogi kaipo ornamentą ant auk­
sinio indelio (pav. n. 27). įdėmiausi mums ir svarbiausi tie
ginklai, Mikėnų karalių kapuose rastieji, ant kurių mes randa­
me tūlas scenas su levais, apie kurias ir lietuvių pasakos žino.
Tie ginklai tokios jau technikos, kaip ir aukščiau minėtiejie pei­
liai, Trakijoj rasti. Ant vieno būtent kardo regime reljefiškai iš­
reikštą suole bėgantį žirgą. Ant žalvarinio diegio matome iš­
reikštą medžioklę kačių palei upę ant ančių: katės, augalai, kaip
ir antys, - auksinės, upė, ančių sparnai - sidabriniai, žuvys upė­
je - iš kito, tamsesnio metalo26. Dar svarbesnis yra diegis su
scena, ant kurios medžioklę penkių vyrų ant trijų levų matome
(pav. n. 23). Kuomet vienas levas suole šalin kuria, kitas bėg­
damas atgal atsižiūri, trečias, kaip rodos, stipriausias ir didžiau­
sias, kovoje su žmonėmis turi po savo pirmagalio kojomis vie­
ną parsiplėšęs aukštininką vyrą, kurio skydą gale jo susirietu­
sių kojų stovi. Už tos skydos stovėdami, kiti trys vyrai, su
didelėmis skydomis užsidengę, du su ilgais iešmais, aukštyn
iškeltais, levo galvon taiko, o vienas iš lanko ietį leidžia, ket­
virtas vyras su ilgu iešmu, per nasrus levui įvarytu, aštragaliu
per šoną palei pasturgalį išlindusiu, levą perduria27. Levai ir
patys žmonės, kaip ir iešmai su lanku - auksiniai, geltoni, sky­
dos - sidabrinės. Ant kitos diegio pusės levas stirną parsiplėšęs

230
drasko ir keturios stirnos po dvi pryšakyje bėga - vislab auksi­
nės. Regis, iš Balkanų pusiasalio bus išgabenta ir ta sidabro to-
rielkutė, kurią etruskų kape Kairėje (Cacra) iš VI šimtmečio Kris­
tui negimus rasta, o kuri. kaip rodos, klaidingai „foinikų" dai­
lei priskiriama (pav. n. 21). Briauninę jos zoną (juostą) užima
kareivių žygis, kuriame jie apsiginklavę iešmais ir skydomis,
vedami raitų vyresniųjų, eina. Vidutinėje juostoje yra išreikšta
girėta kalnuota šalis, kur matome kovą su levu kelių žmonių,
kurie pėsti ir raiti iš lankų ietis į jį leidžia, iešmais duria tą
žvėrį, laikantį po savimi parsimetusį vieną žmogų. Patį toriel-
kutės vidurį užima scena, kaip du levu, vienas ant pasturgalio
užšokęs, kitas iš pryšakio, kokį jautį drasko2*. Tarp įvairių daik­
tų mikėniško stiliaus, rastų 1877 m. pas Špatą Graikijoj, atrasta
basreljefas: levas, užšokęs ant suklupusio jaučio, drasko jam
sprandą29. Ant marmurinės plytos azijiško stiliaus, Atikoje ras­
tos, levas parmuštą ainį drasko30 (pav. n. 22).
Ant keramiškų dirbinių prygiškosios dailės kaip seniausių
laikų Graikijoje, taip ir ant Atgajos marės salų, ypač mikėniško-
sios kultūros, taigi dar prieš atvykimą dorų, kurie tą kultūrą su­
naikino, randame dvi dekoracijos sistemi vieną šalia kitos: geo­
metrišką, kurią lietuviškų dainų terminu „vingūs raštai" vadin­
ti galima, ir vegetabilį - augalų ir žvėrių ornamentą. Ypačiai
dažnai ant pastarojo stiliaus puodų regima levai, panteros ir įvai­
rūs fantaziški žvėrių ir paukščių pavidalai31. Ypač dažnai randa­
me levus, kurie ainius drasko. Ir ant vėlesnių laikų graikų puo­
dų matome tankiai nupieštus žmones kovoje su levais (pav.
n. 22)32. Ant skydų levus kaipo ornamentą vartota".
Kaip levų ir kitas žvėrių figūras sunaudoti mokėta kaipo or­
namentą įvairiems daiktams puošti, rodo mums radiniai ant Ai-
gajų marių salų surastiejie, pavyzdžiui, ant Kupro (Kipro), kur
regime manelių galus levų galvomis papuoštus, kėdės, varines
skydas, sidabro torielkutes, auksines papuošalų skardutes, ska­
rabėjus, puodus1* (pav. n. 30, 32, 31). Ant Kupro salos Amatų
pilies griuvėsiuose rasta Heraklio 4 metrų aukščio statuja, kuri
laiko abiemi rankomis už pastarųjų kojų levą, pirmagaliu žemyn
kabantį35. Ant salos Kretos Knoso pilies griuvėsiuose atrasta

231
kardas su aukso skardute aptraukta rankena, ant kurios mato­
me dailiai įrėžytą medžiojančio girios ožkos levo paveikslą3*1. Idos
kalno urve rasta skydos fragmentas su medžioklės scena, kur
matomas levas panašaus darbo, kaip mikėniškasis diegis'*’. At­
rasta taipogi ant salos molio plytą su išreikštu levu37.
Irani pusiasalio Krymo, kursai senovėje po trukų karalių val­
džia buvo, randame kapuose įvairių daiktų, levų ornamentais
dabintų, regis, vietinio auksorių darbo* Taip ant sidabrinio puo­
do trakų karalių, pas Kul-Obą kape rasto, kaip ir ant saidoko
auksinių maksiu ir ant papuošimo skardučių (pav. n. 45, 46, 47,
51, 52), matome išreikštą levą, kitus žvėris draskantį '. Ant at­
rastų pietinėje Rusijoj sidabrinių torielkučių matome scenas ko­
vų žmogaus su levu. Taip ant vienos (pav. n. 4.S) keli vyrai kovo­
ja su levu, ant kitos - vyras, ant žirgo sėdintis, iš lanko šauja į
ant pastarųjų kojų stovintį levą (pav. n. 49), ant trečios - vyras
su iešmu gcrklėn levui duria (pav. n. 50)1U. Ant atrastųjų 1799 m.
pas Nagyszentmiklos senovės Dakijoj auksinių indų matoma tarp
kitų žvėrių ir levus iškalstytus. Taip ant vieno auksinio uzbono
vienas ant sparnuoto su žmogaus galva gripo jojantis kareivis
ietį taiko paleist iš lanko į šokantį paskui jį levą".
Persikėlus dabar Mažojon Azijon, seniausius dailės dirbinius,
kuriuose levą išreikštą turime, randam Ilionos pilies griuvėsiuose
Trojoje (pav. n. 33,34). Kad pas prygus auksines levų figūras tu­
rėta, iš Aisopo pasakų žinoma4*. Prygijoje kape iš VII šimtmečio
pas Gordion pilį rasta iš medžio išdrožta maža žvėrių grupa:
levas, ėdantis ėrą43. Kitame kape rasta alebastro indą, ant kurio
tūla deivė laiko abiem rankomis už kojų levą: dešine ranka -
pirmagalio, kairiąja - pasturgalio kojas. Pergame buvus geleži­
nė levo ir šerno galva paaukota". Pergamo griuvėsiuose rasta ir
vienas kalkinis tašytas akmuo, ant kurio šalyje tūlos deivės statu-
jos matome levą, ant pirmutinių kojų parklupusį gyvulį draskant
(Pergamon-Muscum Berlyne). Griuvėsiuose Mileto pilies Kari-
joj rasta didelė levo statuja, kuri tarytum sargas stovėjo palei
pilies uostą45. Lidų karalius, persiliudijęs teisingumu prana-
šystos Delfų žinyčioje, norėdamas išprašyti dievo Apolono pa­
šalpą, paaukavęs Delfuosna dideles dovanas: tarp kitų liepęs

232
su ta rpinti daugybę aukso, padaryt iš jo 117 plytų, kurių 4 buvo
tyro aukso, visos kitos - iš balto aukso (elektra). Be to, dar liepęs
nukali levo pavidalą iš tyro aukso, sveriantį 10 talentų, ir pasta­
tyt, rodos, ant tų plytų Delfų žinyčioje46. Ant getų (Klicta) skulp­
tūrų regime vyrus medžiojant levus (pav. n. 18, 20 ) ir zuikius;
pastaruosius šunimis medžiota. Ant vienos akmeninės plytos,
Sendžirlyje rastos, regime išreikštą vyrą su levo galva, kursai
vienoje rankoje laiko zuikį, kitoje - ietį. Ant jo pečių tupi du
paukščiu, regis, sakalu, kuriuos jau tuomet medžioklei varto­
ta1. Pas Marašo pilį rasta mūro kampe levas, getų raštais išrašy­
tas (pav. n. 19). Pas Kara-Eijuką Kapadokijoj rasta molinio puo­
do fragmentas su levu4*. Getų krašte rasta manelės, levo galvo­
mis dabintos4'. Pas Angorą ant didelio akmens rasta archajiško
vietinio darbo levas50. | vairūs metališki rykai, kuriuos Surijos (Si­
rijos) gyventojai Aigiptan siuntė, turi ne tik pavidalą tūlų gyvu­
lių (bulių, ožių, paukščių), bet ir levų’1. Ant ašurių monumentų
matome pirmučiausiai ant sidabrinio puodo dievo emblemą tarp
levų (pav. n. 4), žmones kovoje su levais (pav. n. 5), sarus pės­
čius ir ant karų kovojant su levais (pav. n. 6, 7, 8, 9, 10, 13, 14),
matome levus užpuolant ant raitų sarų (pav. n. 11, 12), ant saro
laivo upėje52, sužeistus levus (pav. n. 15, 16) ir levą bei levę dar­
že'*, levą išleidžiant iš narvo (pav. n. 17). Pas ašurius levo pavi­
dalą dažnai vartota kaipo ornamentą įvairiems daiktams pagra­
žinti: Diodoras (11,8), aprašydamas Babilonijos mūrus, mini tarp
kitų, kad ant jų bokštų buvę išreikšti įvairūs žvėrys spalvomis
kaip gyvi. Vienoje vietoje buvus išreikšta medžioklė ant įvairių
žvėrių. Semiramida buvus išreikšta ant žirgo, kaip ji ietį leidus į
vieną panterą, o arti jos buvęs išreikštas jos vyras Ninos, kurs
iešmu dūręs levą. Griuvėsiuose šitos pilies ant mūro rasta iš ema­
liuotų plytelių levą išreikštą54. Ašurijoj rasta fontanos paveiks­
las su dviem levais iš šalių55. Korsabade prie palociaus durų du
levu išreikšta56. O ant saro haremo sienos matomas geltonas le­
vas ant mėlyno dugno'7. Nimrode prie Asurnaz.irpalio palociaus
durų buvo akmeniniai levai58. Levus draskant galvijus, žvėris
regime išreikštus ant žalvario torielkutės, ant saro drabužių or­
namentų ir k.59, levų galvas - ant manelių'-’ ir k. Ašurių dievas

233
 laiko kairiąja ranka prie savęs prispaudęs levą'1. Atrasta levų
figūros, is molio, akmens, medžio ir žalvario padarytos'*.
Foinikų dievas išreikštas stovintis ant levo6’. )ų krašte rasta
levų statujos iš granito' *.
Aigipte levas buvo pašvęstas dievui Sov ir deivei Sechmet, kuri
su levo galva buvo išreiškiama. Faraonai buvo levo pavidale iš­
reiškiami, kuriem dažnai duodamas paties valdono veidas. Ai­
gipte prie grupos faraonų Cheopso, Chefreno ir Menkauro pira-
midų pas Gizeli randasi t. v. sfinksas - milžiniškas, apie 20 metrų
aukščio, iš uolos ištašytas levas su žmogaus galva, rytų link žiū­
rinčia, kursai išreiškia saulės dievą Ka Ilarmachis. Aigiptėnų die­
vas Morus sėdi ant sosto, kuris iš vienos ir kitos pusės stovi ant
levų, o iš pryšakio prie jo kojų - du mažu levuku". Prie Aigipto
faraonų sosto šalimis levai66. Ant aigiptėnų monumentų matome,
pavyzdžiui, faraoną Ramzesą II ant karo ratų važiuojant, o šalia
karo bėgant prijaukintą levą (pav. n 1). Ant sienos kape pas Me-
dinet-Abou matome Ramzeso III levų medžioklę6 (pav. n. 2), ant
kito monumento - faraoną Amenotesą I laikant už vuodegos aukš­
tyn pakeltą levą (pav. n. 3). Faraonas Amenofis III paaukojo šven­
tyklai Soleb gulintį akmeninį levą'* Ant kirvio tūlo aigiptėnų ofi-
cieriaus regime levą ir bulių, reljefiškai išreikštą"9. Ant žiedo akių
matome levus. Taip ant vienos vyras dešine pastvėręs už vuode­
gos levą ir aukštyn jį pakėlęs, kairiąja užsimojęs kardu'1’. Ant sie­
nos kape Tėbuose regime basreljefus levo, kitur - taipogi levo ir
levės galvas71. Ant archajiško kratero, tuose pat Tėbuose rasto, ma­
tome levus72. Aigipte rastas ir Ievas, iš žalvario padarytas7*’.
Pereiname dabar prie levų ant pinigų aprašymo.
Pinigus, anot Herodoto liudijimo *, išradę ir vartoti pradėję
lidai. Iš E. Curtiaus75 ir k. tyrinėjimų šiandien žinoma, jog seno­
vėje jau žymes (Wappcti) pažinota, kad kaip tūlų pilių gyventojai
ant savo pinigų vienų kitų žvėrių, žuvų, paukščių pavidalus kal­
dino, taip ir tūlų kraštų karaliai tokias žymes ant pinigų ir kitur
vartojo. Turint, kaip aukščiau matėme, savo krašte levą, tą „žvė­
rių karalių", kaipo emblemą vieko, stiprybės, priimta jį pas li-
dus kaipo žemės žymę. Taip ant lidų karaliaus Kroiso ir kitų
pinigų matome levą (pav. n. 53, 54, 55, 56). Levas buvęs simbolu

234
Sardų pilies dievystės. Toksai simbolas, kaip aukščiau minėta, bu­
vęs apneštas apie pilies sienas, kad jos neinimamos taptų. Merm-
nadų dinastija, priėmus šitą kultą ir pavertus jį savo šeimynos
kultu, siuntė dovanas Delfuosna Apolonui auksinio levo pavida­
le 0. Kaip ant karaliaus Kroiso, taip ir ant daugybės pinigų Lidijos
pilių levus, tai vienus, tai jaučius draskant matome77. Levus nere­
tai iškaldintus matome ir ant pinigų Karijos pilių (pav. n. 59,60) ir
jos karalių 8, ant Lukijos pilių71' (pav. n. 57, 58), ant Prygijos pilių
Kiburos ir Lesino"", Misijos pinigų81, ant Jonijos pilies Mileto82,
ant Bitinų pilių83, ant Kilikijos pinigų84, ant Pisidijos pilių pinigų8’
(pav. n. 61) ir ant Galatijos karalių Bitovio, Bituviogogo, Bituko,
Brigantiko, Psamyčio ir Aminio pinigų86. Taip pat pas rytinėje
Mažojoj Azijoj gyvenusius getus (aigip. Khctn, ašur. KItatu), kaip
ir pas lidus, randame levą kaipo žemės žymę87.
Ir ant pinigų Trakijos, kaip ir Makedonijos, kur, kaip aukščiau
minėta, Ievų gyventa senovėje, randame levą dažnai kaldinta. Nors
ant pinigų Trakijos ir Makedonijos karalių daugiausiai matome
vytį ant žirgo jojantį išreikštą, bet ne taip retai sutinkame ant jų ir
levą (pav. n. 69),H8, ypačiai ant pinigų aukščiau minėtojo Trakijos
karaliaus Lisimacho (324-282 m.) dažniausiai levus matome8'', kaip
ir ant Trakijos pilių: Chersoneso, Kardijos (pav. n. 68), Lisimachi-
jos, Apolonijos, Tomių, Abderos90 ir salos Sa mot ra kės'1. Ant vie­
no Trakijoje rymėnų laiku kaldinto pinigo trakiškasis vytis su ieš­
mu taiko į levą92. Rymėnų laiko Dakijos pinigai turi išreikštą ant
vienos pusės moteriškę, su prygų kepure ant galvos stovinčią tarp
arelio ir levo ir su parašu aplinkui PROVINCIA DAC lA. Arelis ir
levas ženklina Rymo legionus, o moteriškė - provinciją. Levus ran­
dame ir ant pinigų provincijos Moesia superior, pavyzdžiui, ant
pinigų pilies Viminacium, kur šalyje moteriškės vienoje pusėje
jautis, kitoj - levas stovi92-. Ant trakiškųjų Bosporo karalių Kryme
pinigų, kaip ir ant Bosporo pilių Chersono ir Pantikapaion nere­
tai užeiname levus93. Dar dažniau levus randame ant pinigų Ma­
kedonijos karalių, kaip ir ant Makedonijos pilių“ (pav. n. 62, 63,
64, 65). Pinigai Aigajos marės salų Šamo, Chijo, Mitilenės, Kupro,
seniausi pinigai Gortyno ir Falsto pilių ant salos Kretos dažnai
turi ant vienos pusės levo biustą arba galvą95.

235
 Ne tik levo pavidalą kaipo šalies žymę pas getus, lidus bet,
kaip rodos, vartota ir pas prygus, ant kurių monumentų tą žvėrį
taip tankiai matoma. Kada levus stiliškai, šalia vieno stulpo gru­
puotus, pradėta kaipo žymę vartoti - tikrai nežinoma. Irojoje
llionos pilies griuvėsiuose 2000-1500 m. Kr. negimus rasta daug
molinių gumulų (Thonkorper) su dviem skylutėmi, regimai, prie
tinklų kaipo pasvarams pririšti, ant kurių yra įvairiais spaustu­
kais įspausti ženklai (žirgas, paukščiai, zuikis, žmogus, bitė ir t.
t.), tarp jų ant vieno gumulo prieš stulpą randame stovint du
levu su užriestomis vuodegomis96 įspausta. Ant vieno elektri­
nio statero lidų karaliaus Kroiso iš V111-V1I šimtmečio Kristui
negimus, dabar Britiškame muziejuje, matome tokiu pat būdu
levus stovinčius'7. Ant prygiškų monumentų iš VII šimtmečio
taipogi levus tokiu būdu šalia stulpo stovinčius matome9'. Šito­
kioje kombinacijoj ta žymė, regis, išgabenta tapo iš Prygijos ka­
raliaus Tantalio sūnaus Pelopio, kurs dar žiloje senovėje, daug
anksčiau trojėnų karo, iš Prygijos Graikijon persikėlęs ir Argo-
lio krašte apsigyveno. Todėlei ir Mikėnuose, tų prygiškųjų kara­
lių sostapilėje, ties bromu atrasta akmenyje reljefiškai iškaltu du
levu šalyje stiebo ant pasturgalio kojų stovinčiu (pav. n. 69)'".
Analogiškai grupuotus levus atrasta Mikėnuose ir ant kitų daik­
tų 100. Armėnijoje, kur senovėje prygų kultūros didelę įtekmę tu­
rėta, netoli Charputo atrasta griuvėsius vartų, ant kurių vieno
akmens įrėžyta du levu, viens prieš kitą stovinčiu, panašiai kaip
Mikėnuose’01-.
Levus ne tik ant pinigų Balkanų pusiasalio ir Mažosios Azi­
jos gyventojų randame, mes juos užtinkame ir ant sepulchrališ-
kų paminklų. Levų pavidalus senovėje statyta prie kapų ir ant
kapų ne tik kaipo sargus palaidotųjų kūnų, ypač kareivių, bet ir
kaipo simbolą velionių vieko, narsumo, drąsos10’. Pastarosios
priežasties dėlei ir ant kareiviškų vėliavų juos išreikšta102. Ypa­
čiai tankiai levus matome išreikštus, kaipo žymę. ant Prygijos
VII šimtmečio kapų monumentų1"' (pav. n. 75, 76, 77), ant kapi­
nių monumentų paplagonip ‘ (pav. n. 71, 72,73, 74), 1ūkų105(pav.
n. 80, 81, 82, 83, 84), prie kapų Sirijos Komagenėje11'1(pav. n. 70)
ir kitur. Halikarnase Karijoje ant karaliaus Mausolijaus kapo

236
monumento, kurį jam jo pati Artemisija pastatydino, rasta ka­
raliaus ir, regis, jo žmonos labai didelės marmuro statujos, tai­
pogi levo pirmagalys, kurs kapą saugojo. Ant Klazomenuose
Lidijoj rasto sarkofago matome levus draskant jaučius išreikš­
ta“17. Naujame Konstantinopolio muziejuje ant vieno Kilikijoj
rasto sarkofago matome žmones raitus levus ir šernus medžio­
jant1“4. Ant vadinamojo Aleksandro Didžiojo sarkofago, Sido-
ne atrasto, kampuose išreikšti levai: ant vienos išilgos pusės
matome makedonų kovą su persais, ant kitos - Aleksandrą su
palydovais levą ir ainį medžiojant '*. Ant Kupro salos sarkofa­
gų dangčių randame ant visų keturių kampų gulinčius levus"11.
Makedonijoj Pidnos pilies viename kape rasta lavono lovą („kli-
nę"), kurios pryšakyje išreikštas gulintis levas (pav. n. 78)'".
Bojotijoj ant tebanų ir atenajų, kovoje su makedonų karaliumi
Pilypu kritusių (338 m. Kr. negimus), kareivių kapo buvęs pa­
statytas levas, kurs reiškiąs vyrų narsumą"2. Fokajai atmini­
mui laimėtos kovos paaukojo Apolono šventyklon Delfuose žal­
varinį levą"3. Ir vėlesniu rymėnų laiku ant sarkofagų, kapinių
monumentų Mažojoj Azijoj"1, taip lygiai ir ant Balkanų pusia­
salio Trakijoj ir Moesijoj"5, Makedonijoje"6, lstrijoj, Dalmati-
joj, Serbijoj, o ypačiai šiaurėje nuo Dunojaus upės Dakijoje (pav.
n. 79) levus dažnai užtinkame" *.
Ašurių ir graikų architektūroje levų paveikslas buvo durims
sargu statomas. Vėliau pas graikus ir rymėnus levas buvo ir ver­
* Kapų dabimmo būdas levo statujomis atsidūrė net Kinuose. Taip prie
Konfucijaus kapo (-* 479 m. Kristui negimus) trobos priemenę saugoja du
akmeniniu levu"". Kinuose apie didelius kapus yra platūs sodai, per ku­
riuos veda t. v. „vėlių keliai", palei kuriuos vis poromis stovi iš šalių pa­
statyti akmeniniai levai, vienragiai, šlapiai, kupranugariai, žirgai ir k., ku­
rių vis vienas stovi, kitas - guli""*. Tasai pat levais monumentų dabinimo
būdas daėjo ir iki mūsų laiko. Ant koniško iš žemių supilto kapo pas Wa­
terloo, kur Napoleonas su savo priešais kovojo, ant postamento pastatyta
Ievas"'*. Ant vengrų karžygio Zrinyi paminklo Szigetvare stovi levas120.
Prie Cecil Rhodes monumento, 1912 m. pas Kapstadtą Afrikoje pastatyto,
iš abiejų pusių laiptų po keturis levus stovi. Prie kaisaro Vilhelmo I ir Bis­
marko paminklų Berlyne guli po levą. Per šermenis gegužės m. 1912 m.
danų karaliaus Friedricho VIII bažnyčioje Kopenhagene prieš katapelį, ant
kurio karaliaus karstas gulėjo, buvo pastatyti trys dideli sidabriniai levai121.

237
smių sargas (krvnophylax), todėl iš levi| nasrų tekėjo vanduo. Ir
ant stogų levų galvas dėta, kad per jų nasrus lytaus vanduo tekėtų.
Pereikime dabar prie levo religijos dailėje. Kad paženklinus
dievų vieką, stiprybę, reikšta juos dailėje kaipo to žvėries perga­
lėtojus. Milžiniškas ant vieno ašurių monumento dievas Gilga-
miš laiko kairiąja ranka prie savęs prispaudęs levą122. Ant kito
basreljefo tas pats Gilgamiš kovoja su levu ir jį pakelia123. Dar
ant kito reljefo, Asumasirpalio rūmuose atrasto, iš pradžios IX
šimtmečio Kristui negimus, matoma tūlą sparnuotą dievą (Mar-
duką?), laikantį abiejose rankose žaibus ir, kaip rodos, persekio­
jantį sparnuotą levą124. Foinikų dievas Rašuf ant levo stovi125, kaip
ir pas aigiptėnus, po babilonių kultūros ir dailės įtekme esan­
čius, tūlas deives, ant levų stovinčias, išreikštas matome126. Getų
(Khcta) dailėje po babilonių įtekme levas didelę rolę žaidžia. Taip
tūla jų deivė, regis, identiška su prygų Dievų Motina, apie kurią
žemiau bus plačiau kalbėta, yra išreikšta basreljefiškai abi sali
laikanti prie savęs keturis levus122(pav. n. 85). Kita deivė su pa-
kalke (corona nmralis) ant galvos stovi ant levo12*. Įdėmiausia
mums religijos ir dailės žvilgsniu yra ta jau minėtoji prygų Die­
vų Motina, kurią plačiai garbinta ne tik Mažojoj A/ijoj, bet ir ant
Balkanų pusiasalio, o kurios kultą ir aisčiai Prūsuose gyvenda­
mi turėjo. Yra tai, kaip rodos, ta pati deivė, kurią Tacitas pas ais­
čius „mater deum" vadina12", o kurią graikų raštai pas prygus
Ma arba Mutuq Oečovo peydXu gurue. Tea, K uprių, arba nuo
vietų, kur ją garbinta, Mutuq B eqexovticx , - AivSuųųvų, -
IScna, - EimAųvų, - rttaorųvų ir k. vadinta. Šita deivė gyve­
nusi Prygijos girių tankumynuose, kalnuose, todėl irpųrųg OQwa
vadinta. Aukščiausios kalnynų kaukams Prygijoj, Lidijoj, Biti-
nijoj, Galatijoj buvo jai pašvęstos, o kalnynų urvuose buvus ji
garbinama. Ji kaipo kūdikis buvus levės žindyta. Jai, kaipo dei­
vei, girių žvėrys, ypač Ievai, tarnavę, jos vežimą (karą) vežę. To-
dėlei ir jos pavidalą visados drauge su levais ant senovės monu­
mentų ir pinigų išreikštą matome (pav. n. 85-96). Taip ant vienų
monumentų matome Rėją, arba Kibelę, ant sosto, abi sali kurio
du levu tupi, sėdinčią su pakalke ant galvos, dešinėje ilgą lazdą
arba kokią torielkutę, kairėje būbnelį (tympanon) laikančią (pav.

238
n. 89). Tarpais matome ant jos kelių tupintį arba gulintį levą130;
ant kitų )i išreikšta ant levo jojanti1'1 (pav. n. 93, 9(>). Šalia levų
matoma Rėja-Kibelė ir ant jos vardan uolose ištašytų koplytė­
lių1'-. Azijoj josios kultas dar vėlesniu laiku, anot pinigų ir mo­
numentų liudijimo, labai platus buvęs. Taip jų, pavyzdžiui, gar­
binta Paplagonijoj, Bitinijoj, Misijoj, Lidijoj, ITygijoj, Pamfilijoj,
kilikijoj, Kapadokijoj, Sirijoj, ant salų Šamo, Rodo, Kupro, Kre­
tos, retai - Aigipte. Babilonijoj Rėjos-Kibelės statu ja auksinė 1000
talentų svėrusi: deivė ant sosto sėdėjusi, o prie jos kelių iš šalių
stovėjusiu du levu ir dideli žalčiai sidabriniai, kurie 300 talentų
svėrę133. I lieropolio šventykloje Sirijoj netoli Eufrato upės gar­
binta ir Rėją-Kibelę1M, kori ir čia, kaip pas lidus, išreikšta buvus
levų vežama, būbnelį laikanti, ant galvos pakalkę dėvinti. Gar­
sių ji šventyklų turėjus Komanoje Kapadokijoj. Atrasta josios pa­
veikslas Kūmų (Ofine) pilies griuvėsiuose Mažosios Azijos Ajo-
|yje,Mir Trojoje Uionos griuvėsiuose. Ant vieno reljefo, Smirnoje
atrasto. Rėja sėdi soste, iš dešines šalies stovi pasistiebęs levas"6.
Ant pinigų pilių Fokaja Jonijoj, Briula Lydijoj, Kadai, Kotiaioi,
Traianopolis, Lesinus, Primnesos Prygijoj regime Rėją tarp levų
sėdint arba stovint"7. Europoje Rėjos kulto likučius randame Tra­
kijoj, Moesijoj, Dakijoj, šiaurėje nuo Juodųjų marių Olbijos, Ty­
ros pi tėjo, Kryme, ant Aigajų marių salų Samotrakės ir Imbro,
Makedonijoj ir Graikijoje. Rėjos-Kibelės kultas dar gilioje seno­
vėje Trakijoj žinomas buvo. Nuo rymėnų laikų Serdikoje (Sofijo­
je) dar Iii šimtmetyje Kristui užgimus tasai kultas buvo čia gana
platus, jei ant kaldintųjų imperatoriaus Geto (209-212) ir Kara-
kalos (198-217) laiku Serdikoje monetų randame Kibelę išreikš­
tų sėdinčių ant levo. Taipogi ir ant rastosios Serdikoje Kibelės
statuetės su parašu Aci5\ę Aiou ei>xnv išreiškia tų deivę, sėdinčią
tarp dviejų levų (pav. n. 90),M. Ant pinigų Trakijos ir Moesijos
pilių I ladrianopolis, Anchialos, Trajanopolis, Markianopolis, Ka-
latis, Nikopolis prieš Istrų, Istras, Tomoi - dažnai Kibelę išreikš­
tų matome139. Makedonijoj Kibelės šventyklos būta netoli nuo
Filipų140 ir kitur141. Ant votyvo-reljefo Atėnuose rasto Kibelė
sėdi soste, kairėje būbnelį, dešinėje - torielkutę (patera) laikyda­
ma. Prieš ją stovi kokia moteriškė ir vyras, kaipo garbintojai.

239
Šalia sosto guli levas142. Ir ant Apeninų pusiasalio Kibelės garbi­
nimas buvo žinomas. Ant vieno votyvo-reljefo, Venecijoj rasto,
Stovi Kibelė su pakalke ant galvos. Kairėje laiko būbnelį, dešinė­
je - lazdą. Prie kairiosios kojos tupi levas. Netoli deivės stovi
dievaitis Atis su prygiška kepure, o prie durų, jų šalyje - mote­
riškės, kurios meldžiasi111. Ant Ryme rasto Kibelės reljefo, kurį
tūlas L. Cornelius Scipio Greitus 295 m. Kristui gimus Dievų mo­
tinai buvo įtaisęs, matome deivę kare dviejų levų vežamame sė­
dint, kairėje būbnelis laikant, ant galvos pakalkę (corona mura-
lis) dėvint su šydru. Prieš levus - medis, už kurio stovi dievaitis
Atis su prygiška kepure ant galvos1“ . Kaip Ryme, taip ir visoje
Rymo imperijoje deivės kultas buvo plačiai žinomas ir daugel
vietose jojo likučius rasta. Jis buvo užneštas ne tik Galijon, Brita-
nijon, bet ir ant Pirenėjų pusiasalio ir į Afriką. Ryme Kibelės kul­
tas dar aukštai laikyta per visą IV šimtmetį Kristui gimus, ir tik
kada Teodosijus pergalėjo Eugenijų, pasibaigė ir pagonų tiky­
bos viešpatavimas, o drauge su tuo ir Dievų Motinos garbini­
mas: kunigus išvaikyta, dievmaldystą uždrausta, o Stilicho pati,
Serena, apiplėšė deivės statują, paimdama jos brangų kaklo pa­
puošalą.
Po prygų deivės Rėjos-Kibelės čia reik tuojau, nors trumpai,
paminėti trakų deivę Bendį (BevSIę), kurią dar žemaičiai XVI
šimtmetyje po vardu Beutis žinojo143 o kurią nuo trakų priėmę
vėlesni Graikijos gyventojai daugiausiai sinonimišku vardu Ar­
temis (’'AųTcpię) vadino146. Ji buvusi medžioklės deivė ir, kaip
Rėja-Kibelė, drauge su levais išreiškiama. Taip, pavyzdžiui, ant
vieno reljefo jiji abiejose rankose laiko už pasturgalio kojų gal­
vomis žemyn levus pakėlus117. Taipogi deivė Kirenė, identiška
su Arteme, ant vienos žalvario skardos yra sėdinti išreikšta, lai­
kanti šalia savęs levus už gerklių, o ant kitų monumentų laiko
levą už vuodegos pakėlus148.
Didelę rolę žaidė prygų-trakų mitologijoje dievaitis Aiovuaoę
su priedu Bdxxoq, kurio kultas, iš Trakijos Graikijon įgabentas,
labai ten buvo išsiplatinęs. Anot pasakų, jis buvęs Dzievo (Zebę)
ir Žemelės (IepčXų), žemės deivės, sūnus, kurią po vardu Žemy­
na ir Žemelė, anot Joh. Lasicijaus rašto „De diis Samagitarum"

240
p. 48 ir M. Praetorijaus, Žemaičiuose ir Prūsų Lietuvoje dar XVI
ir XVII šimtmetyje pažinota. Meilę Dzievo ir Žemelės ne vienas
paminklas mums perstato. Taip ant vieno jųjų (pav. n. 97)“1' ma­
tome Dzievą ant debesių su areliu iš dangaus nusileidžiant, o
Žemelę - ant lovos gulint ir Dzievo belaukiant. Dievaitis Dioni­
sas įvesdinęs vynmedžių kultūrų ir tokiu būdu išradęs vynų. Kai­
po vyno ir girtuokliavimo dievaitis jisai yra lygus lietuvių Ra­
gučiui ir buvo graikų dailėje su didele taurrage rankoj, o dažnai
su ragučiais ant galvos (pav. n. 99) išreiškiamas, todėleiPo6xepo>ę,
TaoQOXEgox;, xeuaoxEQax; vadinamas!150. Po įtekme Mažosios
Azijos deivės Kibelės, su kuria visados levus matome ir Dionisų
ant senovės skulptūrų drauge su įvairiais žvėrimis išreiškiama,
ypač tankiai su panteromis (pav. n. 98, 100), kurios, kaip ir levai,
buvę jam pašvęstos. Kaipo dievaitis žmonėms apsireikšdamas
arba nuo nevidonų slėpdamasis, jis priimdavęs kartais levo pa-
vidalų,M. Taip pasakojama, kad kelionėje marėmis tarp Ikaro ir
Nakso salų užpuolę ant Dioniso tirėnai. Jis, nuo piratų apsiginti
norėdamas, pasivertęs levu, o tirėnų laivūnai išsigandę puolę
marėsna ir pavirtę delfinais152. Kovoje su milžinais juos jam per­
galėti padeda ne tik deivė Atėna, bet ir žaltys bei pantera su le­
vu (pav. n. 101),5\ Ant Šamo salos Dionisas levo pavidale buvo
garbinamas, todėl ir ant salos gyventojų pinigų levo galvų iš­
reikštų randame. Ant vienos vazos (puodo) prieš Dionisų mato­
me levų. Karo ratus, kuriais vežama Dionisą su Ariadne, ne kar­
tų traukių levai114. Pas prygus Dionisų vadinta lapd^ioę, o Traki­
joje ir Makedonijoj - Zaygeuę, o rymėnų laiku, kaip matome iš
įrašų ant paminklų155ir tokių autorių kaip Plinijus1*’ ir Pompo-
nius Melą157, jį vadinta dar Liber Pater. Šitų dievaitį, krikščionystę
įvesdinus, regis, paversta velniu, ir nuo to laiko ar tik nebus Libru
pavirtęs ir patekęs į lietuvių pasakas, kur jis ženklina velnią158.
Iš klasiškųjų raštų buvo nuo seniai žinoma, jog pas prygus-
trakus buvo Kabeirai garbinami1''". Jųjų garbinimas buvęs žino­
mas ne tik Trakijoje, Makedonijoj, Graikijoj, ant Aigajų marių
salų, bet ir šiaurvakarinėje Mažosios Azijos dalyje. Anot vienų
rašytojų, šitų Kabeirų kultas buvęs atgabentas iš Mažosios Azi­
jos ant Samotrakės salos Trakijoj, anot kitų - seniausia Kabeirų

241
kulto vieta buvusi Samotrakė, iš kur jis Azijon įgabentas ir čia
Trojos pilėse ir Prygijoj įvykdintas. Kad Kabeiri| kultas buvo ar­
timas Kibelės kulto misterijoms ant Samotrakės salos, apie tai
liudija Kibelės paveikslas, dažnai randamas ant tos salos gyven­
toji} pinigų'-'", ir ta aplinkybė, kad ant vieno pilies Smirnos pini­
go matome Kibelę laikant ant dešinės rankos du Kabeiru (pav.
n. 11)2). Iš šitos salos nunešta Kabeirų garbinimas Makedonijon
ir Graikijon, kur juos0Eo\ pj.yūž.oi. 0 eo\ Suvaro i, Aioaxoupoi,
AuSoxoqoi vadinta, - vardas identiškas su „dievo sūneliais", lie-
tuvii| dainose minėtais160. Kabeirai buvę Rėjos Kibelės tarnai. Jie
valdę vėjais ir audra ir gelbėję laivininkus nuo paMojaus. Jie
buvo trys broliai, kurii} du užmušę trečiąjį. Šitą is numirusių
prikėlęs su savo magiška rykšte Hermes. Anot legendos, dvi
žvaigždi nusileidusi ties Kabeirų galvomis, todėl ir ant jų pa­
veikslėlių žvaigždes išreikštas matome. Misterijos, švenčiamos
Samotrakėje dviejų Kabeirų garbei, buvo senovėje garsingiau­
sios pas graikus po Eleusinijos misterijų. Didžiausioje garbėje
buvo Kabeirų žinyčia ant Samotrakės salos makedonų periode
ir Aleksandro Didžiojo laikais ir tuomet ji buvus puikiausiai da­
binta. Čion tuomet, kaip ir vėliau rymėnų laiku, atvykdavę daug
keleivių apsilankytų iš įvairių Trakijos, Makedonijos ir Mažo­
sios Azijos vietų su dovanomis ir volais. Pastaraisiais metais at­
rasta kraštuose, kur trakų gyventa tautų ant Balkanų pusiasalio,
būtent Bulgarijoj, Bosnijoj, Rumunijoj ir Transilvanijoj (Dakijoje),
daugelį ypatingų monumentų, ant kurių tuos didžius dievus ar­
ba „dievo sūnelius" išreikštus matome'61. Didumas tų monumen­
tų, kurie užstojo trakams, dakams šventųjų paveikslus, yra nevie­
nodas. Tie jų, kurie yra padaryti iš žalvario ir švino plytelės pavi­
dale, turi aukščio 8-9 centimetrus, pločio - 7-8 centimetrus. Kiek
didesni paveikslėliai Kabeirų ant kalkių ir marmuro plytelių, ku­
rios retai tačiau siekia 38 centimetrų aukščio ir 31 centimetrų plo­
čio (žiūr. pav. n. 103- 111). Religijinis-mistiškas paveikslėlių turi­
nys dar ne visiškai aiškus. Garbinimas saulės ir kitų dangaus kū­
nų kaip pas babilonius, taip ir pas prygų-trakų tautas buvo
visuotinas. Saulę, Mėnesį, žvaigždes garbinta pas prygus, lidus,
kilikus, karus, lukus Mažojoj Azijoj, pas trakus, getus, dakus ant

242
Balkanų pusiasalio ir Kryme. Tokią pat tikybę atrasta dar vėliau ir
pas lietuvius, prūsus. Todėlei ir ant tų su Kabeirais monumentų
matome dažnai išreikštus tuos dangaus kūnus drauge su žalčiais
viršutinėje paveikslėlių dalyje. Birmoje jų juostoje vieną arba du
Kabeiru ant žirgų, po vienu jų guli negyvas brolis, po kitu - žu­
vis. Tarp Kabeirų arba prieš juos stovi deive. Antroje juostoje ma­
tome už stalo puotaujančius žmones. C) žemiausioje - indą sto­
vint su iš vienos šalies išreikštu žalčiu, iš kitos - levu.
Kabeirų monumentus atrasta Larisoje TesąIijoj1'’*, Stobių pi­
lies griuvėsiuose pas k. Sirkovo, įraše pas k. Grammata Akroke-
raunijos kalnuose1'’1 ir Bulgarijoj pas k. Achyrkioi"’4. Ant vieno
Tesalonikės pilies pinigo vienoje pusėje galva su parašu Kdpeięoę,
ant kitos su tuo pat parašu stovi Kabeiras, laikantis kairėjėje aukš­
tyn pakeltą kirvį16*. Ant pinigų Siro salos tarp laurų vainiko sto­
vi du Kabeiru, vienas kairiąja, kitas - dešiniąja ranka po ilgą ieš­
mą laikydamu ir aplink su parašu: Kap£i'Q<ov166. Ant trakų salos
Hefaistija pinigų dažnai Dioskourai randasi" 7, taipogi ant Tra­
kijos pilių: Kalatis, Nikopolis prieš Istrą, Tomoi, Odessos"*. Ka-
bcirų kultas buvo pažinstamas Italijoj ir net Vokietijoj. Mažojoj
Azijoj ant pinigų pilies Kiburos (Kibirus) Prygijoj, Bokajos Joni­
joj16'', ant gala tų karaliaus Dejotaro, Surijus (Sirijos) karalių An-
tiocho I, Antiocho VI, Trifono - Dioskourai ant žirgo170. Prygijoj
nuo Kabeirų vardą turėjo kalnas Krifteięoc;, pilis Kapeųna, Pon­
te - Kd|kięa. - Kabeirų vardas yra pažinstamas ir Lietuvoje. Anot
L. Ivinskio (Kalendorius 1864, p. 7), nežinia iš kur paimtos ži­
nios „Kabi ras tai Triopa, pagonim Trajce, seniauses gadinęs di-
vvas", kurį jisai mini tarp „Diewaitiu Lietuwiu ir Žiamajcziu pirm
krikszczionistes amžiaus". Anot Jurgio Milančiaus žodžių, apie
Šeši a kavą, Kalvarijos pav., dzūkus vadiną kabairais. Navininkų
kaime Krosnavos valsčiuje, Seinų pav., gyvenąs vienas ūkinin­
kas, pravarde Kabairis. Lukas Kabairis yra užrašytas Grajaus­
kuose, Bartininkų vai., Vilkaviškio pav., metrikų kningose prie
Bartininkų bažnyčios 1695 metais (p. 144). Šitas vardas galėtų
būt išvestas nuo liet. kabeiruoju, -Ii - „zanken".
Levo ženklinimą religijos dailėje reikia užbaigti dievaičio
Mitros reljefais, kuriuose tą žvėrį išreikštą turime. Giliausioje

243
senovėje pas indus ir iranus saulės ir šviesos dievaitis Mitra tu­
rėjo didelę reikšmę. Anot Avestos, jis turėjęs savo gyvenimo vietą
ant aukšto kalno (Harnbcrezaile) rytuose ir iš ten kasdien nešęs
žmonėms šviesą. Iš rvti) Irano persti viešpatavimo laiku Mažo­
joj Azijoj Mitros kultas išsiplatino visoje Mažojoj Azijoj, kurią
rymėnams apėmus apie 70 m. Kristui negimus, ir vakari) kraš-
tan nuneštas tapo, - kur - Rymo imperijos ribose - I-II šimtme­
tyje Kristui gimus labai buvo išsiplatinęs su pagelba Rymo le-
giont| kareivių171. Ant Mitros paminklų dievaitis yra išreiškia­
mas kaipo jaunas vyras su prygų kepure ant galvos, klūpantis
ant parmesto jaučio, kairiąja ranka laikąs gyvulį už snukio, o
dešiniąja į kaklą diegį įsmeigęs. Iš žaizdos tekantį kraują šuo
laižo. Ant kitų reljefų (pav. n. 113) apačioje prie indo guli levas
ir rangosi žaltys. „Mes žinome, - sako Cumont1 - kad Mitros
garbintojai į levą, tą kaitriausią žvėrį, kaipo į ugnies simptomą
žiūrėjo, kuri pas senovės persus (Alar) ir misterijose ypač buvo
garbinama. Taipogi neabejotina, kad į žaltį, kaipo į emblemą že­
mės, ant kurios jis šliaužia, žiūrim a". Ant vieno reljefo Konico-
je, Bosnijoj, rasto, su išreikšta Mitros garbintojų vaišių švente
matome levą apačioje gulint (pav. n. 112).

XX

Aukščiau (XII) jau m um s matyti teko, kokį aiškų vaizdą su­

teikia m ums lietuvių pasakos apie levus, levų krašto gamtą ir
santykius su žmonėmis, kokio vaizdo kitų tautų pasakos toli gra­
žu neduoda. Norint surasti tą žemę, kur lietuvių pasakų žmo­
nės levus pažinti galėjo, prisižiūrėkime pirmiausiai tiems pami­
nėjimams apie gamtą, florą ir fauną tos žemės, kurios dar lietu­
vių dainos ir pasakos neužmiršo.
Kas lietuvių dainas gerai pažinsta, tas mums pritars, jog tos
žem ės vaizdas, kurį dainos rodo, visiškai nepritinka šios dienos
lietuvių žemei. Mes priimam e todėlei, kad tame vaizde ne šios
dienos Lietuvos gamtą išreikštą randame. Tuomet, kada šios die­
nos lietuviai apgyvena žem es visiškai lygumuotas, tik vietomis
m enkokais kalneliais suraukytas, seniausios dainos ir pasakos

244
mums aiškiai prieš akis stato šalį, aukštais kalnais papurusią,
didelėmis srovėmis, giliomis upėmis išbraižytą.
Dainose dažnai girdime, jog mergelė gano pilkas aveles po
aukštuosius kalnužėlius1. Ant aukštųjų kalnelių brolis žirgus ga­
no’. Mergelė lydi bernelį „per aukštus kalnelius"3. Berneliai kal­
bina mergeles tekėt į šalį, kur jos „aukštais kalnais" bevaikščio­
siančios4. I’o kalnelius bevaikščiodama mergelė tūlus akmenė­
lius rankioja'. Ant kalnelių, ant aukštųjų, stov margas dvarelis6.
Ant tų kalnų, ant aukštųjų, jaunimėlis šoka7. Vienoje dainoje mer­
gele sako: „Pas jus kalnai akmeniniai"*. Ant tų kalnų yra minėti
ir „šalti šaltinaičiai"'. Bernelis, ant kalno stovėdamas, kalbina
merginą: „Iiikš, mergyte, ant aukšto kalnelio"1". Merginos lipa
ant kalnų „pažiūrėti ant marės". Bernelis giriasi, jo dvaras esąs
„už aukštų kalnužėlių"11. Merginos džiausto marškinius ant
aukštų kalnelių12. Vienoje kvieslio byloje sakoma: „Par aukštus
kalnus ėjau, par gilius upius bridau"13. Aukštumą ir skardumą
tų kalnų mes galime suprasti iš to, jog bernelis, pas mylimąją jo­
damas, ketina „kalnus iškirsti, sodus išgenioti"14. Tokius aukštus
skardžius kalnus dainos vadina „neužlipamais"15 ir per juos, re­
gis, vedė „išvingiuoti keleliai"16. Ir mergelė, toli ištekėjusi, norė­
dama močiutę aplankyti, nori pasiversti „raibąja gegele", kad tuos
kalnus perlėktų17. Ant tokių aukštų kalnų ir šaltis prisilaikyti tu­
rėjo, todėlei mes girdime dainose, jog „nušalnojo šalnelės visų
kalnų uogeles"18. Dažnai bernelis siunčia mergelę „ant aukštų
kalnelių, kur puč šiaurus vėjelis"1", iš ko mes suprantame, jog
tie aukšti kalnai buvo šiaurės link nuo gyventojų, arba, kitaip
sakant, gyventojai, kurie sudėjo tas dainas, gyveno pietų linkui
nuo kalnų. Kvieslio byloje sakoma apie jaunikį, kurs pasirengęs
į svetimą šalį, į dideles keliones per aukštus kalnus, per žalias
girias, per didelius laukus, už didelių vandenų20. Kitoje byloje
kvieslys sako: „Jojau per aukštus kalnus, per žalią girią, pro aly­
vų sodą, per vario tiltą"21. įdėmus yra vedlio byloje svotų pas
mergą jojimo aprašymas: „Kad mes jojome nuo saulėtekio ant
saulėlydžio, dieną naktį klupinėjome, gilius upius bridome,
aukštus kalnus lipome. Gilius upius bebridant, aukštus kalnus
belipant, prilipome alyvų medelį"22. Tą kalnuotą kraštą viena

245
daina sekančiai aprašo: „Aukšti kalneliai, siera žemelė - ten yra
be vargelio. Čysts vandenėlis, pilks akmenėlis - tai didis geru­
mėlis"23. Pasakos dar žino apie stiklo kalnus21, be abejo, ledynais
apklotus, kalnuose - skyles, urvus, kuriuose žmonių, žmogžu­
džių, smakų gyventa25.
Kurgi gulėjo toksai kalnuotas lietuviškų dainų kraštas tuo
laiku, kada tos dainos atsirado?
Jeigu tie kalnai, kur „pučia šiaurus vėjelis", galėjo būti Kar­
patų ir Balkanų kalnai, kaipo Lietuvai artimiausi, tai tie, per ku­
riuos belipant svotams teko prilipti alyvos medį, kaip vėliau ma­
tysim, galėjo būti Mažojoj Azijoj. Kam teko skaityti I lirschfeld'o '1,
Čichačevo27, Oberhummer'o28, von Diesto ir Anton o2'1 Nau-
mann'o30 ir k. kelionių po Mažąją Aziją aprašymus, tas pritars,
kad aukščiaus paduotiejie vedlio žodžiai labai aiškiai primena
Mažosios Azijos gamtą. Kaipogi Mažoji Azija yra tikrai kontras­
tų kraštas. Nuo aukštų Tauro, Argeaus, Ararato ir k. kalnų pra­
dėjus, kurių kraikai vietomis amžinu sniegu, ledynais apdengti,
su daugybe urvų; nuo išgesusių vulkanų ir išdegusių senovėje
po vardu Katakekaumenė žinomų plotų, kur ir dabar dar amži­
na ugnis vietomis rusa; nuo tyrų, kur tik turkų bastuliai jurukai
su savo kaimenėmis užsilaiko, ir iki derlingiausių lygumų ir klo­
nių pamariais ir tarpukalniaissu gražiausia pietų krašto gamta,
didelėmis giliomis upėmis išbraižytų; nuo šalto, vėjuoto kalny­
nuose ir šilto oro kloniuose su tropiška vegetacija pietiniais pa­
kraščiais ir pamarių daubose; nuo aržuolų, pušių, kadagių kal­
nynuose iki paimu, figų, oranžų, citrinų, laurų, mirtų, oleandrų,
platanų, vynmedžių, alyvos medžių ir k. vislab Mažosios Azijos
rojiškose daubose ant ne per didelio žemės ploto randame. Pa­
minėtoji „Klamučijime suolsėdžio" „Olimo žemė"31 nurodo tai­
pogi į Mažąją Aziją, kur Karijoje to vardo m u ų o c; pilis buvo32,
kaip ir vardas upės Priegos dainoje", kursai, mano nuomone,
yra identiškas su vardu upės Phryx, arba Phrygios<I>eūyioc, te­
kėjusios tarp Prygijos ir Karijos34. O kadangi ir upė Phrygios,
regimai, kaip ir arti jos tekantis Paktolius nešė drauge su smilti­
mis daugybę aukso, tai ir lietuvių daina, paminėjus Priegą, drau­
ge mini ant jos „tiltužį nuo aukselio vieno cidabrėlio".

246
 Kad lengviau suradus tą kalnuotą kraštą, mes turime taipogi
šelptis lietuvių dainomis.
Žinoma yra, kad daugybė dainų, kuriose minėti aukšti kal­
nai, mini ir upę Dunojų, Dunajų, Donajų, Danojų35. Anot J. Juš­
kevičiaus laiško, vienoje dainoje sakoma: „Dunai, Dunai, Duno-
jėli, Dunai, Dunai upytėli", kitoje: „Dunojėlis kaip upelis teka"30.
Ant šitos upės krantų randame dainose visą kasdieninį lietuvių
gyvenimą aprašyta. Paties Dunojaus vaizdas dainose pritinka šiai
upei. Taip dainos žino, jog „už Dunojaus aukšti kalnai"37 arba
„už Dunojaičio trys aukšti kalneliai"38. Šitie kalnai - regimai, Bal­
kanų kalnai. Kitą tos upės krantą dainos aprašo: „Žalios lankos,
lygios pievos, balti dobilėliai, gilus Dunojėlis", ant šito kranto
ateina „sesers burną prausti, rankeles mazgoti", o šiaurys vėjas
nupučia vainikėlį į Dunojų*', iš ko suprantame, jog tas krantas
turėjo Dunojaus šiaurėje būti. Toks kranto vaizdas pritinka labai
didelėms šios dienos Rumunijos lygumoms palei upę. Dainos
žino ir apie tai, jog ir „upelė ošia Dunojų prieidama, nendrelę
palenkdama"40. Dainos pažinsta ir Dunojaičio „drumstą vande-
naitį", kurio „negėrė žirgelis, negėrė būrelis"“. Dunojaus van­
denėlis esąs „upelė" su smiltingais krantais, žilvičiais apaugu­
siais42, ant kurių krūmų mergelė pasideda naščius. Svarbiausias
daiktas - dainos mini Dunojuje rėvas. Mergelė, prašydama ber­
nelį, kad jis ją perneštų ant žirgo per upę, sako: „Lygias lankeles
pūkščia peraisu, o Dunojėlį plaukte perplauksu, vidur Dunojė-
lio ilsėsimės, ant akmenėlio vidur Dunojėlio"43. Šita rėva prime­
na Babakajaus rėvą Dunojuje aukščiau Geležinių Vartų. Vienoje
dainoje yra minėta „Dunojaus tiltelis"44. Kita daina mini, regis,
pilių bromus „anoj pusėj Dunojėlio"45. Ant Dunojaus krantų bū­
ta malūnų46, karčemų, kur, atjojus „ponaičiam bajoraičiam", se­
sutė eina leist vyno, kursai tekėjo „iš aržuolo dugnelio"47. Moti­
na siunčia dukrą į Dunojų vandenėlio su sidabro arba žalvario
viedrais, aukso arba žalvario našleliais arba su puodu su moline
bone48. Pro močiutės dvarą Dunojėlis teka, ant jo plauko ante­
lė4'. Mergai besemiant Dunojuje vandenį su dviem vario vied­
rais, kaip ir dabar bulgarų mergos kad daro, šiaurys nupučia
perlų vainiką į upę, už kurio atradim ą žūkliorėliams žada duot

247
vienam serų tinklą, kitam - aukso irklą, trečiam - pati tekti
Merginai nuėjusį Dunojų vandens su moliniu puodu, atjojo ber­
nužėlis ir sumušė puodą. Mergužėlei labai verkiant to molinio
puodo ir „Dunojaus vandenėlio", bernelis žada jai duot savo bė­
rą žirgą, dvarą, bet ji vis raudoja. Pagaliaus prižadėjus, kad jis
pats būsiąs jos už molio puodą, mergelė aukštyn šoka, ranko­
mis ploja, gavusi vyrą už molinį p u o d ą 1. Merginos eina į Duno­
jų netik burnų prausti, rankelių mazgoti’“. Jos baltina ir skalbia
drobes Dunojuje*. Marti skalbia savo nuometą ant liepos lente­
lės, o ant Dunojėlio išblykiavo54. Ant maružės krantužio, ant gi­
laus Dunojėlio vaikščiojant uliavojant mergoms, o berneliams
pentinus šveičiant, šiaurės vėjas arba nupučia vainikėlį į Duno­
jų55, iš ko reikia manyti, kad jie Dunojaus šiaurėje gyvenę. Mer­
ga, augdama pas motinėlę ir valios darbelius dirbdama, eina į
Dunojėlį prausti baltai burnelę. Besiprausdama, rankas bemaz­
godama, nuskandina žiedelį į Dunojaus dugnelį, todėlei norėtų
paprašyt šiaurų vėjelį, kad išpūstų ir išliūliuotų žiedelį į krašte-
1į56. Iš šitos dainos galima spėti, kad lietuvių ir pietų link nuo
Dunojaus gyventa. Gailiai verkia mergelė, atitikus ledaką bernelį,
kurs, ją ramindamas, prižada jai „nutverti naują darželį ant kran­
to Dunojėlio"57. Viena daina sako: „O per Dunojėlį, o per upužėlę
atplaukia laivelis, tam laive bernelis aukselio šukelėms galvelę
šukavo, geltonus plaukelius Dunojėlin leido"’". Bernelis ketina
megzdinti tinklą iš žalių šilkų Dunojuj žvejoti, kad bežvejojant
priviliotų mergelę59. Motina siunčia sūnų „Dunojun žuvauote"60.
Siunčia motinėlė dukrą į Dunojų vandens su aukso viedrais, si­
dabro naščiais, perlo vainikėliu. Pastačius viedrus ant geltonų
smiltelių, o naščius paguldžius ant žilvičių krūmelių, kuriais ir
dabar tos upės krantai yra apžėlę, ypač Rumunijos krantas, mer­
gelė pamatė Dunojužiu atplaukiant juodam laive bernelį, kurs ją
vilioja: jis ją pervešiąs „per upelę", ten ant kito kranto pas juos esą
„kalneliai auksinėliai"61*. Mergelė, nupynus vainiką, leidžia jį
Dunojun ir siunčia jį plaukti iki tėvo dvarelio žalio vario varte­
lių su labomis dienomis močiutei62. Vienoje kun. A. Baranausko

* Tokiais „auksinėliais" buvo senovėje Karpatų kalnai.

248
užrašytoje dainoje sakoma: „Oi, toli toli, do nelabai toli, toli mano
motinėlė - ažu Dunojėlio'"'. Kaip pačios merginos, taip ir berne­
liai įmeta mergų vainikus \ Dunojų64. Merga, kuri nori „už po-
naitėlio" ištekėti, atsako motinai: „Jei gerai būsu, nė nesiskunsu,
o kaip matysu - nusiskandinsu. Pas jojo (vyro) dvarą gilus Du­
nojus, o jei ten čystas bus vandenėlis, aš benardysu siera žuvele,
o jei ten drumstas bus vandenėlis, aš berūdysu gilume Dunojė-
lio"'*\ Jaunikiui mergą senovės būdu pavogus, močiutė siunčia
sūnelius vytis. Iš vienos dainos girdime, kad bevydamiesi seselę
broliai privažiuoja „Dunojaus upelę", kur jaunikių stovėta, žir­
gus girdyta, ugnelę kūrinta"'’. Piršliui melagiui išviliojus merge­
lę už jūrių marių, už Dunojėlio, j svetimą šalužę su rūsčiais žmo­
nėmis, ji sako savo berneliui: „Vilk trauk laivelį per Dunojėlį -
aš čionais negyvensu. Jei tu nekelsi - pėkščia pareisu prie savo
motinėlės""'. Mergelė, įsimylėjusi j kareivėlį, teka už jo. Jis ją
išveža „ing svečių šalį" ir ją pastato ant „gilaus Dunojaus". Tuo
tarpu atjojus broliui j upę girdyt žirgų, ji prašosi, kad jis ją išgel­
bėtų iš kareivių rankų, bet, broliui atsisakius, ji nusiskandina
giliame Dunojuj6**.Mergelė gailiai verkė, pervaznyko šaukė: „Per-
vaznyke jaunas, perirk mani jaunų <...> per gilų Dunojų in mano
šalatj"^''. Broliai, išsirengę kelionėn, lygiom lankom raiti joja, Du-
nojėliu plaukte plaukia ir priplaukia aukštą kalną su žalia liepa,
po kuria - šaltinėlis. Čia jie randa mergeles žlugtą skalbiant70.
Vienoje dainoje bernelis sako: „Per tris upeles perplaukiau, per
Dunojėlį ir pasinėriau"71. Už kokį prasikaltimą tėvas dukrelę mo­
kino, į juodą laivą sodino, į Dunojėlį skandino. Ant rytojaus ėjo
broleliai žvejoti, jaunos sesutės ieškoti. Rado ją Dunojuj pilkais
žvirgždeliais apneštą, žaliais maureliais apvilktą72. Už vandenė­
lio jauna mergelė, jos vainikėlis jau ant šalelės. Bernelis jei žino­
tų, kad ji jo būtų, jis persikeltų per Dunojėlį ir pataisytų jos vai­
nikėlį73. Susirinkę bajoraičiai karčemužėj gerti, o vienas jų, „ma­
žas nedidelis", per gilų Dunojų perplaukdamas, pamatė mergelę,
kuri turėjusi tėvelį su dideliu turtu *. Ant didžiojo dvaro berne­
liui balnojant žirgą, atėjus mergelė prašosi, kad ir ją drauge im­
tų, o jam atsakius, kad mažas žirgas nepanešiąs jų dviejų raitų, ji
sako: vieškelaičiais pėsti aisiv, Dunojaičiu plaukte plauksiv, lygioj

249
lankoj pernakvosiv” . Ant Dunojaus krantelio du kareiviu stovėjo
ir stovėdami kalbėjo, kaip jie su alum ir žaliuoju vynu galėtų pri­
gaut mergelę76. Tūlos „našlės sūnus kareivėlis", užDunojaus ka­
raliaus žirgus ganydamas, kariauną giesmę gieda ir prašo savo
žirgo juodbėrėlio, kad jį išneštų iš nevalios ir jj perneštų per Du­
nojų77. Berneliui kariaujant, pirmame kare žirgelis klupo, antra­
me - šviesus kardas lūžo, o trečiame - pats galvų paguldė. Žir­
gui parbėgus ir parnešus jo kardų, tėveliui liepiant, išvesta jis į
lygių lankų, kardų pakabinta stonioj ant vagio, kad skambėtų, o
pentinėlius įmesta į gilų Dunojų, kad rūdytų H.Sesėms Dunojuje
baltai burnų prausiant, rankeles mazgojant, atjoja trys berneliai
bėrų žirgų girdyt, aukso pentinų šveisti. Tuo tarpu, ištikus šiau­
riam vėjui, įpuola mergelės vainikas j Dunojų, o viens bernelių
plaukia prie vainiko ir upėje prigeria Bernelis, likęs be savo my­
limosios, vienas savo liūdnume mato ant Dunojaus žąselių pul­
kelį plaukiant, o jo nabagė mergelė ašarėles braukia80. Ana puse
Dunojaus merginai gyvenant, bernelis sako: „Statyčiau tiltu/į per
Dunojužį, lankyčiau mergelę kas nedėlužę"'1. Kitoje dainoje skai­
tome: „Už jūrių, už marių, už Dunojėlio, tj auga panela kaip leli-
jėla. Dirbdinčiu tiltelį par Dunojėlį, lunkyčiu panelį kas vakarė­
lį"82. Nusiuntus mamužėlei dukterį j „Donaję" vandenėlio, randa
ji ten stovint juodų laivelį, tam laive - jaunas bernelis, kurs sako:
„Eikš, mergyte, eikš, jaunoji, aš perkelse per Donaję"H\ Ir pati mer­
gelė „pervazninką" šaukia: „Pervazninkai brolau, perkelk per Du­
nojų", kurs reikalauja, kad ji mestų vainikėlį jam už perkėlimų'1.
Dainose randame ir platesnius įvairių iš gyvenimo atsitiki­
mų aprašymus ant Dunojaus upės. Taip vienas tėvas, sužinojęs,
jog jo dukrelė su „dvaronėliais kalbėjo, aukso žiedelį derėjo",
mokina ją - „in juodą laivų sodina, in Dunojėlį skandina". Pas­
kui broliai, aukštais kalneliais vaikščiodami, margus kurtus va-
džiodamiesi arba žvejodami, ieško seselės nuskendusios ir at­
randa ją Dunojuj pilkais žvirgždeliais apneštų, žaliais maureliais
apvilktą85*. Tūlą Aniutę, kurią išviliojo „ulonai", jie, paėmę už
* Kitose dainose (Liet. d., n. 384, 953) pasakojama apie duktės skandi­
nimą marėse, kur jos kūną randa broliai „vidur jūrelių maružėlių ant ak­
menėlio begulint".

250
balti| rankelių, jmetė gilan Dunojėlin. Prigėrusią randa žvejai ir
tinklais ištraukia „unt Dunojo krašto"**6. Anoj pusėj Dunojaus
vedė tūls „ponas" prastą mergeli* Saputę, „seserį artojaus, ne
karužės kirtojaus", o tarnams „didį melą sudėjus" apie jos neiš­
tikimybę, sugrįžęs iš karo vyras, „pro rūmužį aidamas, aukso
kardą skambino", kaipo koksai Mikėnų kultūros karžygis, kurs
turėjo žalvario kardą aukso makštyse su auksine rankena. Skun­
do paklausęs, liepė ją tarnui paimt „už baltų rankų, vestie į ly­
gias lankas, kur Dunojus giliausias"; už pašonių paėmę, į Duno­
jų inmetė. Bet iš gailesties ir pats ponas drauge įpuolė, už Sapu-
tės stvėrėsi, „abu dugnan nunėrė, abu sykiu prigėrė", o žūkleliai
tiesė tinklus Dunojuj, abu drauge iškėlė ir abu drauge pakasė8'.
Tūlas Kaniušas, kursai, ant Dunojaus kranto gyvendamas, regis,
buvo didis „pons", nes turėjo „visą savo valsčių", pasivadino
prastą mergaitę Bendoriutę šokti. Neturint Bendoriutci tinka­
mų drabužių, Kaniušas įtaisęs jai „jupas po galionais". Bendo-
riutė atėjus atsisėdo po galiniu langu, lai nepatiko muzikos „cim­
bolai", ir iššoko ji „par galinį langą" ir įšoko į vidurį Dunojaus,
kur ir prigėrė88, o Kaniušas suvaro visą savo valsčių, kad šilkų
tinklais jos kūną surastų. Kaniušo vardas primena mums „regio
Canisae" Dardanijoj, ant Balkanų pusiasalio”'.
Lietuvių gyvenimas, kaip jis dainose atsispindi, rodos, dar
Padunojyje dūmoja, todėl dažniaus randame jose minint Duno­
jų negu Nemuną, o ir tą patį Nemuną vadinama Dunojum *0. Vie­
noje dainoje, kur kalbama apie iškeliavimą į „Vengrujų žemę,
kur upužės vyno, aukso obolačiai ir girės sodačiai", minima tarp
įvairių to krašto gėrybių raudonas vynelis ir trum pi žiponai-
čiai aukso guzikaičiais'1. Atsiminimą pietų krašto randam e ir
kitose dainose, kur berneliai, savo vargus aprašydami nuolati­
niuose karuose, nuo kurių jiems išsisukti norėtųsi, sako: „Vai,
aisim aisim, kur paukščiai lekia, upės vyneliu teka. Tai mes ten
būsim ir nepražūsim per tuos ilgus metelius"92. Mačiulio Prūsų
Lietuvoje užrašytoje dainoje, regis, iš kryžeivių laikų, minimi
„dideli pulkai svetimų žm onių", kurie „įpuolė tėviškėlėn, u ž­
degė pilis mažas ir didis, supūstijo šėtreles, praliejo kraują se­
nų ir jaunų, nužudė mus kaštaunus", todėl lietuviai, iš vargo

251
ištrūkti norėdami, sako: „Kur link mes eisim? Katrul mes kreip-
sim savo raudų veidelį? Ar šiltuos pietuos, ar šaltoj šiaurėj, ar
kur saulelė leidžias?"93 Dar kitoje dainoje bernelis sako: „Iii, ei­
siu eisiu j tan žemelę, kur yra be vargelių. Aukšti kalneliai, siera
žemelė - tę yra be vargelių. Čysts vandenėlis, pilks akmenėlis -
tai didis gerumėlis"8994. Prie šitos progos norėtųsi nurodyt pa­
klaidą Tetznerio95, tvirtinančio, kad, randant dainose paminėji­
mą „Donajaus", nepriderą manyti po tuo vardu kokią upę, ir
prof. Bezzenbergerio96manymą apie pasiskolinimą Dunojaus iš
slavų dainų. Kas užsiims palyginti aukščiaus paduotąjį dainų
aprašymą apie lietuvių gyvenimą palei Dunojaus upę su I )uno-
jaus vaizdu slavų dain o se', tas lengvai persiliudys, kad apie sla­
vų dainų įtekmę į lietuvių dainas nė kalbos būti negali. Daug
daugiau turime pagrindų drauge su Ant. Baranausku išsitarti:

Senos bitos nesza, senos giesmės gieda

Kad Letuwos kitkart unt Dunojous butą.
Auksztuos gražiuos dwaruos bagotaj givvinta.
(L. Ivinskio Kalendorius 1861 m., p. 53.)

Tos pačios dainos, kuriose tie kalnai minėti, mini dar „jūres
mareles" palei tą kalnuotą kraštą. Randant taip dažnai mares
minėta, galėtų dingoti, dainų lietuviai turėjo tuomet tikrais ma-
rininkais būti: „Žemaičiai rytiečiai, - rašo kun. Kossarzevvskis, -
nors jokio darbo su marėmis neturi, bet atsiminimuose, pasako­
se ir anekdotuose vis pasakoja apie mares į didelių upių Įtakas,
tarytum jie būtų marininkai arba salininkai ,s.
Aukščiau jau minėjome, jog mergelė eina ant kalnų pasižiū­
rėt ant marių, ko „tos marės siūbavo, marių vanduo liūliavo".
Dainos tikrai liudija, jog tuomet lietuviai pamarėmis gyveno. Taip
mes jose randame, jog lietuvių „dvarai" stovėjo pamariais, nes
dainoje sakoma: „Ant atbėga laivužis, atliūliuoja juodasis pro
tėvelio (arba pro močiutės) vario vartus"'", randam e minėtus
aukštus svirnužius marių pakrantėlėj100. Girdime todėl bernelį
arba mergelę sakant: „Sėdžiu už stalo, žiūriu per langą, o gir­
džiu ūžiant jūreles mareles"101, arba: „Už stalelio sėdėdamas, pro

252
langelį žiūrėdamas, aš pamačiau laivelį" per mareles atplau­
kiantl02. Bernelis kalba: „Ant jūrių marelių statyčiau dvarelį, vi­
liočiau mergelę"111, arba: „Budavosiu trobelę ant marių"11*. Mer­
gelė sako: „Tu mano bernužėli, baltasis dobilėli, išbudavoki mar­
gą dvarelį ant jūružių kraštelio"105. Randame dainose ir rūtų
darželį pamarėįe minėta1"6. Ant maružių krantužių, ant giliųjų
upužių vaikščioja uliavoja mergelė, arba vėl, vaikščiodama pa-
jūružėmis, su /vėjeliais kalba117. Merginos eina linų rauti pajū-
rėni pamarėlėm; linelius rauja, rankas mazgoja, nuskandina žie­
delį 118; bernelis sėja kanapes ant jūružių krašto1'". Ir našlė, au­
gindama du sūnų, neša juos pamarėn, guldo į laivą ir leidžia ant
marės111. Bernelis kalbina mergelę: „Eiva, sese seserele, jūrių ma­
rių pažiūrėti"111. Tėvas sūnų, mergą vesti norintį, siunčia į ma­
res: „Lik į jūreles, sėsk į laivelį, pažvejok mergužėlės jūrėse ma­
relėse"112. Močiutė dažnai siunčia dukrą į „jūres vandenėlio"11'
arba vėl „baltai burnelę prausti", rankeles mazgoti114. Mergelė
prašo motiną: „Leisk mane, motynėle, į jūreles, į mareles žlug­
tužio skalbti"115. Mergelės marškinius skalbia „ant marės kran­
telio", džiausto „ant aukštų kalnelių"116. Dažnai merginos ir vai­
kinai vainiką į jūružes inmeta117arba vėl, joms besiprausiant, ran­
kas mazgojant, vandenį besemiant, vėjas inmeta vainikėlį į
mares118. Žiedai, „rankelių žėronužiai", nuskęsta į „marių gilu-
mėlį", „ūžia gaudžia jūrelės marelės, ik išplauja žiedelį" iš dug­
no, arba vėl mergina prašo Dievo, „kad atleistų vėjužį", arba pa­
ti ketina „pasisamdyti šiaurų vėjelį", kad „išliūliuotų žiedelį iš
dugnelio"11**. Čia pamarėje berneliai susitinka ir susipažinsta su
mergelėmis. Vaikinas juodam laive nakvoja ir su mergele kal­
ba120. Berneliui bepjaujant lankoj šienelį ir jam bepusiant plieno
dalgelį, ir ateina mergužėlė į jūres vandenėlio121. Sėsdamas į lai­
velį, jisai mato mergelę gasužiu vaikščiojant122. Dažniausiai mer­
ginoms pamarėje vaikščiojant „ir atbėga per mareles laivelis, tam
laive bernelis" ir kalbina: „Eik šen, mano mergele, sėsk į juodą
laivelį"123, arba, atsiyrus berneliui per mares su marguoju luote­
liu, mergelė prašo: „Vežk ir mane, jauną patogią mergelę, į svečią-
ją šalelę"124. Merginai besemiant marių vandenį, ir atsiiria juodas
laivelis, jame sėdi bernelis ir kalbina: „Sėsk, mergele, į laivelį, aš
 perkelsiu per mareles", „gal tu būsi mums martelė, aukštais
kalnais bevaikščiosi"125. Bernelis sako: „Už jūrių marelių, už
vandenėlių, aug mano mergelė pas motinėlę"1*' Už jūrių ma­
rių renka mergelės smulkias vuogeles127. | karų jojant, lydi se­
suo brolelį per jūres, per mareles128. Mergelė sako: „Brolyti ma­
no, jaunasis mano, jok ant jūrių kraštelio. O kaip nujosi ant jū­
rių krašto, šauki mane vardeliu. Kaip neprišauksi mane
vardeliu, šauk mane pravardėle"129. Berneliai į pamares atjoja
„bėrų žirgų girdyti", pentinėlių šveisti130. Mergelėms pamarė-
je besitrūsiant nupuolus vainikui į mares, jie plaukia prie vai­
niko, prie žalių rūtelių ir dažnai nuskęsta į marės gilumėlį ir
pavirsta „marelių ženteliais"“1. Tankiai berneliai nakvoja ant
jūružių maružių, ant juodųjų laivužių“2. Bernelis prašo: „Ei
malūn malūnuži, pilkasis karveluži, lėk į jūres maružes, gerk
marių vandenužį, begerdamas paklausyki, ką mergužė kalbė­
jo"133. Kovelis atlekia „iš jūrių marelių", o sakalas, sode tupė­
damas, į jūres mares žiūri“ 1.
Daugelyje dainų, mergelei ant marės kranto esant, ištinka
šiaurus vėjas arba šiaurus vėjas rytvėjelis“ ’ ir nupučia vainiką
nuo galvos į marę, atsitinka, kad ir ją pačią šiaurys įpučia ma-
rėn ir ji pavirsta „žvejelių martele"136, iš ko mes suprantame,
jog nuo to kalnuoto krašto marės pietų šalyje gulėjo. Tų marių
krantai turėjo būt uoluoti, nes mergelės ant „akmenų" kibirus
stato, vandenį semdamos137, „baltais akmenais" vaikščioja pa-
marėje138. Vienoje dainoje ir mergelė sako: „Kad aš ėjau pama­
riais, šiais pilkaisiais akmeniais"139. Ant tų marių buvo ir aukš­
tos uoluotos salos, nes randame minėta: „Vidur jūrių ir marelių
aukštasis kalnelis"1“01, ant kurio aržuolai, liepos, jovarėliai au­
g a141. Dainų kalboje tokios uoluotos salos tankiai „akmenėliais",
„baltais akmenėliais" vadinama. Taip vienoje dainoje pasako­
jama, kaip broleliai atrado seselę „vidur jūrelių maružių ant
akmenėlio begulint"142. Kitoj dainoje mergelė sako: „Vidury ma­
relių baltas akmenėlis, čia bus ma pailsėti"143. Salos tos turėjo
būt netoli marių krašto, jei, sėdint už „stalelio, žiūrint pro lange­
lį", „viduryj jūrelių" matyt buvo aržuolas ant salos144. Aprašomiejie
dainose marių krantai nepanašūs į Jūrių marių (Baltijos) krantus.

254
kurie yra lygūs ir smiltingi, be uolų ir akmenų, o palei kuriuos
šiandien žemaičiai gyvena.
Pagal aiškų dainų liudijimą žemes abi pusi tų marių ta pati
lietuvių tauta buvo apgyvenus, nes nuo vieno jų kranto merge­
lės teka už vyro per marę ant kito kranto persikcldindamos. Taip
senoviškoje byloje piršlys sako: „Gyvenam už šimtų myliomis,
atplaukėme, atjojom atbruzdėjom par jūres mares, par ažerus ir
upes"145. Todėlei dažnai dainose girdime, jog berneliai pas mer­
geles ant laivų per mares atplaukia146, jog „anoj pusėj jūružėlių
kalbin bernas mergužę", arba bernelis toli ją išviliojo už jūrių
marių, už vandenėlių „į kvtruosius žmonelius"147. Bernelis tai­
sosi laivą, bet, per jūres irdamasis, nuskęsta, o mergelė, pamarė-
mis „baltais akmenais" vaikščiodama, jo verkia14'. Berneliai skun­
džiasi: „Ai, bėda bėda, beda prie bėdos, kad mergužė už van­
dens" ,w. Bernelis kalba: „Budavosiv sau laivelį lengviausią ir
jleisiv į mareles plačiausias", „persikelsiv sau mergelę jauniau­
sią"150. Dažnai girdime dainoms sakant, berneliai patys medį ker­
tą, lenteles skaldą, laivelį taisą arba budavoją juodąjį laivelį, pa­
tys mergužes perkeltą per mares151arba atsiyrę kalbina jas į lai­
vą sėsti152. Vienų bernelių juodi laiveliai, baltų linų žėgleliai, o
mylimo jaunikio raudonas laivužis, rožėms rašyts žėglužis153*.
Tarpais ir pati mergelė savo berneliui sako: „Pabudavokie juodą
laivelį ant jūružių marelių"'54. Senovės būdu tekant už vyro - be
tėvų valios, jauniejie privažiuoja jūres mareles pakelėje155, arba
vėl broliai pasiveja seselę „ant jūružių marelių juodam laive be­
sėdint, su laivūnu bekalbant, šilkų šniūrus betaisant"156. Pačios
mergelės, regis, noriai tekėjo už to, kursai „atbėgo juodu laivu-
žiu"157. Neretai tačiau turėjo atsitikti per tas mares persikeliant,
jog, dar neįkėlus „į pusę marelių, o ir ištiko šiaurusis vėjelis, o
ir apskandino juodąjį laivelį"'58, arba, audrai ištikus ant marių,
„suliūliavo laivelis ir išpūtė mergelę"159. Kitose dainose girdi­
me sakant: „l£i, duoda leidžia močiutė dukrelę, ei, toli, labai
toli: už jūrių marių, už žalių girių", arba: „Toli ją pažadėjo: už
* Vikingų laiku (800-1050 m.) turėta laivus su žėgliais iš storo raudo­
nai, mėlynai, žaliai marginto vilnonio audeklo, neretai margais šilkais da­
binto [H ornes. Natur- und Urgeschichte dės Menschen. II, 494).

255
 jūrių marių, už žalių girių", arba „už aukštų kalnų, už jūrių
marių, už žaliosios girelės"1"0. Ir mergina sako: „ Aš toli nu­
duota, toli pažadėta: už jūrelių marelių, už aukštųjų kalnelių"1"',
todėlei skundžiasi: „Ui, ui, toli, labai toli, toli mano tėvelis, už
vandenėlių"162. Duktė, išleista už marių, sako; „O kad aš ėjau
pas motinėlę per jūres mareles, o ir ištiko šiaurusis vėjelis, įpūtė
manėj jūres mareles"163. Ištekėjusi mergelė, eidama atlankyti mo­
čiutės už marių, įpuola į vandenį1"4. Kitoje dainoje mergelė iš
nerimasties, ketindama sugrįžt močiutės atlankyti, nori pasiversti
„į pilką antelę", kad lengviau būtų mares perplaukti165. Kanda­
me minėtus „ant jūrelių, ant marelių" kelius, kuriais jaunikiai
pas mergeles joja '16.
Ant šitų marių, kurios dalijo lietuvių tautos apgyventas že­
mes, turėjo tuomet būt ir didi komunikacija ir prekyba tarp abiejų
krantų gyventojų. Dažnai randame minėtus „marelių pervaznin-
kus", „maružių valdonei ius"167, už kurių mergelės taipogi teka,
kaip ir už žvejų, žvejoklę čia varančių161*, buvo ten tuomet ir žmo­
nės, kurie „pervazužius dirba""’14. Vienoje dainoje sakoma: „Kad
aš jojau jomarkėliais laivužius prekiodams"'70. Ne tik jaunikiai
iš vienos ant kitos marių pusės mergas sau per mares gabeno' ,
randame dar minėta, jog laiveliai bėga jūrėms marelėms berne­
lių prilioduoti172. Kadangi už marių „derėjo rūtelės kaip avi­
žos"171, tai dainos mini laivus, atvežančius rūtų sėklų, kurias mer­
gos perka. Girdime taipogi, jog, berneliui pamarėliais vaikščio­
jant, „ir atbėga juods laivelis po šilkų žėgleliu. Tam laivelyj, tam
juodamjam, brangus tavorėlis: žalių šilkų mastininkų marškinė­
liams siūti, meirūnėlių pumpurėliai vainikėliams pinti"174. Ne
tik maži laiveliai, bet ir dideli laivai ant tų marių plūkojo. „Bu-
davosim laivužėlį ant jūrelių marelių: šimtas lentužėlių laivo
dugnužėliui, antras šimtas lentužėlių į laivelio šaleles", - sako
viena daina175. Kitoje dainoje girdime sakant, jog jaunasis mat-
rosėlis leidžia laivo inkarėlį, lipa ant „masto viršūnėlės, kad pa­
matytų „aukštus kalnus" ir mergelę „pajūružėms ateinant""6.
Aukščiau jau matėme, jog ant tų marių netoli kraštų būta sa­
lų. Čia dar reikia užtėmyti, jog vienoj vietoj tarp lietuvių apgy­
ventos žemės tos marės turėjo būt labai siauros, jei berneliai

256
dažnai per jas plaukia177, ir neretai atsitinka, kad žirgelis iš­
plaukia jūreles mareles, brolelis nuskęsta į jūrių dugnelį17". Vie­
noj dainoj1 ‘ bernelis skundžiasi: „O kad aš plaukiau jūres ma­
rutėles, kraštužio nepriplaukiau, dugnužio neprisisickiau. Juo
tolyn plaukiau, juo gilyn grimzdau, vis drumsčias vandenužis,
skęsta mano žirgužis". Berneliai ant juodų laivų žirgelius še­
ria, pas mergeles marėmis keliaudami1"0. Mergelė sako: „Ei jūs
mano žvejeliai, varykit pervazėlį - aš pati persikelsiu, kurtu-
žius perplaukdysiu"1"1.
Remdamiesi tokiu būdu dainų liudijimais apie gyvenimą lie­
tuvių tautos senovėje palei upę Dunojų, būtent abipusi tos upės,
mes turėsime pripažinti, jog 1) toji kalnuota žemė, kaip aukš­
čiau aprašyta, turės būt ne kita kokia, kaip šios dienos Balkanų
pusiasalis ir Mažoji Azija, didžiai kalnuoti kraštai, didelėmis upė­
mis išbraižyti; 2) pietų link nuo tų kraštų esančios marės, ant
kurių ir uoluotas salas netoli krantų mini lietuvių dainos, bus
Aigajų marės su Archipelagu, ir 3) siauroji tų marių dalis, per
kurią ant žirgo lietuviškų dainų bernelis perplaukia, bus ta jų
dalis, kuri Bosporo ir Dardanelių (Hellesponlos) pantu vadinasi,
tarp Aigajų ir juodųjų marių, jeigu mes prie šito prisiminsime
„Olimo žemę", aukščiau minėtąją, ir jei priimsime upės Priegos
(žem. I1rilga) vardą identišku su upės Phrygios vardu Mažojoj
Azijoj, tai turėsime dar didesnę priežastį senovės lietuvių tėviš­
kės ieškoti ant Balkanų pusiasalio ir Mažojoje Azijoje. Prie šito
reikėtų dar prikergti vieną geografišką vardą, kurio šios dienos
Lietuvoje nerandame, o dainoje turime minėtą. „Ei, kilo kilo, o
ir iškilo iš Kirijos miestužio su kadugių laivužiu", - sako viena
daina182. Mano nuomone, yra tai nokic, c i^ a ia Kų>ea,8\ uostas
Delfų žinyčiai Eokijoje, kur buvo garbinamas dievas Apolonas,
gerbiamas ir pas trakus. Čia dar reikėtų pridurti, kad vienoje
sutartinėje dainoje184po kiekvieno posmo atkartojamoji „Daulė-
lijo kalado", rodos, sudėta iš lokatyvo Daule + lijo nuo lyt. Tokį
sudėtinumą šito somuojimo priimant, turėtume pripažinti, kad
čia kalbama apie Daulią (AaiAict), kurią vėliau Phokis praminta o
kurią dar karaliaus Pandiono Atėnuose laikais buvo trakai apgy-
venę,8i, arba Daulio pilaitę (Actukią rcož-iyviov), kur viešpatavęs tų

257
trakų karalius Tėreus186; palys- Dauliūnų kaimo vardą Ežeriūnų
pav., Kauno gub., Lietuvoje1"'.
Apie šeimyniškus santykius tarp gyventojų abiejų tų daino­
se minėtų marių krantų liudija sekantiejie istorijoj užrašyti atsi­
tikimai, kurie prasideda nuo giliausios senovės. Taip jau seniau­
sių mitiškų laikų Misijos karalius Teutras Mažojoj Azijoj turėjęs
pačią Augę, dukterį Arkadijos karaliaus Graikijoje1*8. Hektoro,
llionos valdono Mažojoj Azijoj, pati Andromachė buvusi molo-
sų karalienė Epire189. Jaunesnysis Iiektoro brolis Paris, nuplaukęs
laivu Graikijon, parsigabenęs llionon Spartos valdono Menelajo
pačią Heleną190. Trakų karaliaus Oloriaus duktė I legesipilė buvo
ištekėjusi už Atėnų valdovo Miltiado191, o atėnietis Ifikratas buvo
vedęs Trakijos karaliaus Kačio dukterį IV šimtmetyje19’. Vienas
Trakijos karalius Katys turėjo pačią Mažosios Armėnijos karaliaus
dukterį193. Kitas trakiškųjų sapajų karalius Katys buvo vedęs Ka-
padokijos karaliaus Palemono ir karalienės Putedorės dukterį"4.
Makedonų karaliaus Filipo III sūnus Persėjas (212-166 m.) buvo
vedęs Sirijos karaliaus Seleuko IV dukterį195. Bitinijos karalius
Prašias I (228-180) buvo vedęs Apameą, Filipo V, makedonų ka­
raliaus, dukterį, o jo sūnus Prašias II (180-149) buvo vedęs ma­
kedonų karaliaus Persėjaus seserį196. Šis pastarasis, regis, vėliau
buvo vedęs Trakijos karaliaus Diegulio dukterį"'1. Ir skutų, ar
skitų, karaliai šios dienos pietinėje Rusijoje buvę susigiminiavę
su trakų karaliais. Taip žinoma yra, kad skitų karalius Oktamosa-
des buvęs sūnus trakų karaliaus Tėrio dukters"*.
Apie marininkystę gyventojų abiejų dainose minėtų marių
krantų - būtent Trakijos ir Mažosios Azijos - aiškių žinių sutei-
kią šitie faktai199. Sakoma, kad misai ir trojaniai pirmieji išradę
laivus, ant kurių jie Trakijon per Helespontą persikėlę200; kitiems
rašytojams liudijant, laivus išradę Samotrakės salos gyventojai1.
Seniausios žinios apie marininkystę siekia Kretos salos kara­
liaus Mino laikų (apie 2500-2000 m. Kristui negimus), kada kre-
tėnų laivai vedė plačiai vaizbą ir viešpatavo ant Aigajų ir Vidur-
žeminių marių202. Mažosios Azijos gyventojai karai seniausiu lai­
ku, nes jau į 2000-1500 m. Kristui negimus kolonijas buvo įsitaisę
ant Aigajų marių salų Symė, Rodąs, Karpatas, Kreta, Nisyras,

258
Naksas, Sky ras, Kosas, Kalydna, Ikarija, Šamas, Chijas, Imbras,
taipogi pamariais Atikojc, Bojotiįoj ir ant Juodmarių krantų net
iki upės Tanais (Dono). Mino laikais ant salų visą vaizbą savo
rankose turėjo karai, ir nors vėliau apie 1000 m. foinikai ir grai­
kai juos sunaikino, bet visgi karai dar VIII šimtmetyje visas Ai-
gajų mares nuo up. Niliaus iki juodųjų marių krantų Trakijoje
po savo valdžia turėjo201. Dar karaliaus Mausolio laiku (377-
253 m.) karai turėjo didelį stiprų laivyną204. Apie 900 m. ir pry-
gai viešpatavę ant marių2'". Prygų karalius Midas dargi pirmas
išradęs laivų inkarą206. Bitinai taipogi buvę senovėj geri mari-
ninkai ( v a u r i y c o T d T o o ę ) 207. Ypač karaliaus Nikomedžio II laiku
jie turėję tvirtą karo laivyną208. Kilikijoj buvus laivų fabriką, o
gyventojai ant marių vaizbą varę ir lupimu svetimų laivų užsii-
minėję209. Kiek turėjo laivų gyventojai Aigajų marių pakraščių,
rodo 1lerodoto (VII. 90) paduotasis skaičius laivų, kuriuos per­
sų karaliui Kserksui, 480 m. prieš Graikiją savo karuomenę ve­
dant, pasisekę iš jų surinkti: aplamame laivų skaičiuje 1207 Kupro
salos gyventojai buvo davę 150, kilikai - 100, lukai (likai) - 50,
Azijos dorai - 30, karai - 70. aitoliai - 60 ir tie, kurie iš Ponto
drauge ėję, - 100 laivų210. Ir Trakijos gyventojai, marių pakraš­
čiais gyvenusiejie, marininkyste užsiiminėję. Jie gale IV šimtme­
čio Kristui negimus valdę visą pakraštį Archipelago nuo kalno
Ato ir upėsStrymono pradėjus, su salomis Lemnu, lasu, Samot-
rake ir Naksu, Marmaros marėmis ir juodmarį iki Dunojaus upės
įtakos2". Kad trakai buvo geri marininkai ir turėjo didelį laivy­
ną, suprantama ir iš to, kad jie karaliaus Sitalkio laiku apie 430 m.
savo kareivius laivais išsiuntę Graikijon pagelbon atėnėnam s12.
Makedonų marininkyste aukštyn pakilus Aleksandro Didžio­
jo laikais213. Dar karų laiku su rymėnais makedonai turėję lai­
vyną, kuriame būta laivų neregėto iki tolei didumo (invisitatae
aute magnitudinis)2U.
Ne tik Dunojaus vardas, marės ir kalnai, taip dažnai dainose
minėti, atkreipia mūsų akis pietų krašto šalip, resp. Balkanų pu-
siasalin ir Mažojon Azijon, bet ir tūli atsiminimai pasakose ir
dainose apie lietuvių senosios tėviškės geologiją, florą ir fauną,
kurias galima suprasti tik susipažinus su tąj pietų krašto gamta.
259
 Aukščiau jau minėta, kad pasakose yra neretai kalbama apie
aukštus, apie „stiklo" kalnus, kurie, regis buvo „ledynais" (gle­
čeriais) apdengti; kokiais yra buvę diliuvijaus laikais Begovo,
Peristeri kalnų kraigai215, Pirin - pianiną Makedonijoj’1". Karpa­
tai ir Balkanų kalnų viršūnės beveik per ištisus metus sniego
apdengtos būdavę senovėje*’1 Mažosios Azijos tūlų kalnų vir­
šūnės ir dabar amžinu sniegu apdengtos*1'.
Mat. Praetorijus219pasakoja, kad senovės lietuviai turėję že­
mės drebėjimo dievaitį, kurį jie Drebkuliu vadinę ir garbinę že­
mės drebėjimo ir audros laiku. O kadangi žemės drebėjimo Lie­
tuvoje beveik nepažinstama, tai dievaičio vardą, kaip mano Kra­
ševskis“0, lietuviai atsigabenę iš senovės tėviškės rytuose, kur
ant Balkanų pusiasalio ir Mažojoj Azijoj žemės drebėjimai daž­
nai atsitinka, ko ir lietuvių pasakos dar neužmiršo ’1. Toliau pa­
sakose tankiai minėta po žeme ir aukštuose kalnuose skylės ir
urvai, kuriuose žmonės, milžinai, smakai ir velniai gyvenę*’“. To­
kių urvų yra daug žinoma Karpatuose222, ant Balkanų pusiasa­
lio224, kaip ir visoje Mažojoje Azijoje22’.
Apgyvendami kalnuotus kraštus, dainų lietuviai senovėje,
kaip ir viduramžio vyčiai, statė savo dvarus ant aukštų kalnų226.
Dvarų mūrai buvo akmeniniai227, todėlei, regis, tokius dvarus
dainos „margais" vadina226. Toj kalnuotoj šalyje keliai buvę bru­
kuoti akmenimis229, ypač per kalnus. Dargi drapanas skalbta „uo­
los kultuvėle"210. Ypač, regis, daug turėta ten marmuro, nes iš
dainų sužinom, kad tame krašte lietuvių dvarų mūrai buvo iš
„murmulo"231. Vienoje prasenoviškoje vestuvių ištarmėje yra mi­
nėti mūro dvaras, kuriame laiptai (liptai) ir tiltai „mermuro"232.
Vienoje dainoje yra pasakyta233: „Pas jus kalnai akmeniniai ir til­
teliai murmuliniai". Dainos žino ne tik murmulo mūrus, bet ir
murmulo stalus2*1, į kuriuos mergos pradildo aukso žiedelius.
Vedlys byloje reikalauja tarp kitų, kad būtų dvylika valakų že­
mės, murmulu klotų". Pasakos mini kelius ir piečius, murmulu
išklotus235. Kaip patsai šito akmens vardas {mermuras, marmuras,
murmulas) yra bendras su graikųpdgpaeoę, lotynų marmor, taip
ir patsai mineralas rodo mums lietuviškų dainų žemę, turtingą
murmulu, Europos pietų krašte ir Mažojoj Azijoj.

260
 Ir iš tikrųjų kalnuotuose kraštuose, trakų-prygų apgyven­
tuose, dvarai ir pilys buvo daugiausiai ant kalnu statomi, kaip
Ilion, Prusias, Pessinus, Pergamos, Prienė, Aigai, Alabanda, Ty­
rins, Mikėnai ir daug kitų ir dažnai kiklopų būdu iš milžiniško
didumo akmenų*16. Taipogi ir keliai daugiur vietose senovės lai­
kais ilgais plotais akmenimis brukuoti Dakijoj2‘, Trakijoj’" ir Ma­
žojoj Azijoj23'.
Murinulu buvo turtingi Karpatų kalnai Dakijoje240, kur gilioje
senovėje, kaip ir rymėnų laiku, buvo murmulo laužyklos. Turtin­
gi yra Trakijos241, Makedonijos ir Bosnijos kalnai242, dar turtinges­
nė buvo Mažoji Azija243, Aigajų marių salos2“ ir Graikija24'. Prygi-
jos murmulas pas Dokimijos pilį laužiamas, Synnadišku arba pry-
gišku vadinamas, geresnis ir už Kararos mu muilą, senovėje ne
tik Graikijon, bet ir Ryman buvo gabenamas. Šitos murmulo lau­
žyklos ir nūdien eksploatuojamos. Senovėje šituose kraštuose mur­
mulas vartota ne tik darymui architektoniškų papuošimų, statu-
jų, sarkofagų, sostų246, bet ir statymui didelių trobų (teatrų, šven­
tyklų)247. Mažojoj Azijoj ir ant Aigajų marių salų buvo daugybė
pilių, iš murmulo pastatytų, todėl, pavyzdžiui, pilies Stratonikeia
Karijoj, Sėlgės Pisidijoj ir k. griuvėsiai daugiur murmuliniai, kaip
ir salos Tašo pilių ir amfiteatro mūrai24". 1lamiltonas savo kelio­
nės aprašyme Mažojoj Azijoj mini24*iš murmulo griuvėsiuose ras­
tus pilių mūrus, teatrų suolus, sarkofagus, aras, statujas, iš dide­
lių murmulo blokų tiltus ant upių, vandentraukius, murmulo laip­
tus ir įvairius architektūros papuošalus, aslą, murmulu klotą.
Texier250 aprašo pas Aizanių pilį ant upės Ryndoko tiltą iš balto
murmulo. Mopsopijoj Pamfilijoje net keliai buvę murmulu kloti2' 1.
Senovės lietuvių žemėse kalnuose turėjo būt ir brangiųjų ak­
menų, nes mes vienoje dainoje girdime sakant: „Ant kalnelių,
ant aukštųjų martelė vaikščioja, akmenėlius renka, o nė vienas
akmenėlis ugnužės nerodė"252. Pasakoje kalbama apie žmogų,
kurs patekęs į tokį urvą ir po žeme radęs daugybę gražių akme­
nėlių - deimantų2” . Pasakos žino, kad deimantai akmenyje ran­
dami254. Toki akmens, kaip tie, kurie „ugnužę rodė", galėjo būti
arba kvarcas, pavidale t. v. kalnų krištolo, kuris Karpatų kalnuose
yra ir „Siebenbūrger Diamant" vadinamas255, kur ir kitų brangių

261
 akmenų esama256, galėjo būt ir tikri deimantai, kurių senovės
Trakijoj būta*57. Mažojoj Azijoj kalnyne BaXXuvaiov palei upę
Sagarį Prygijoj buvęs randamas akmuo, vadinamasaotrie, kur­
sai „Iucere media node instar ignis solet"2W. Karijoj randamas
buvęs akmuo „lychnis"2”', Bitinijoj kalnuose žibantis akmuo
XQUordXXot; vadinamas*’"0. Hamiltonas201 matęs Galatijoj Sevri-
I lissaro apygardoje ant kalkių kalnų daugybę selenitų, kurie vi­
sur išbarstyti gulėję ir saulės spinduliuose žibėję.
Svarbios yra pasakos apie druskų (senprūs.snl, Mek.salunka -
Salzfass, latv. sultis, lot. sal, gr. d\q), kurios šios dienos Lietuvoje
beveik nėra2*’2, o žmonės įsitikinę, jog jos visur po žeme esama,
tik ją uždrausta esą kasti, los druskos pasakose apstingumas
manding taipogi nurodo į kitonišką žemę, kur jos senovėje dau­
gybė būti turėjo. Jau K. A. Kossarzewskis2"' spėliojo, kad „pow-
szechne to ludu przekonanie muši opierac się albo na dawnej
jakiejš tradycji, pochodzącej z kraju, gdzie blizko powierzchni
ziemi obtituje sol, jak np. vv polnocnej Afryce, albo na ogolnem
jakiemš przeczuciu, iž i na Litvvie byė muszą liczne jėj poklady"
(„visur tas žmonių įsitikinimas turi remtis arba kokia nors tradi­
cija, būdinga kraštui, kur arti žemės paviršiaus esti druska, kaip,
pavyzdžiui, šiaurės Afrikoje, arba apskritai kokia nors nuojau­
ta, jog ir Lietuvoje turėtų būti nemenki jos klodai"). Jeigu čia
paminėta „tradicija", tai nėra reikalo keltis j Afriką, gana atsi­
gręžti į senovės Dakiją Karpatuose, kur akmeninės druskos bu­
vo didi daugybė senovėje2"*, kaip ir dabartės druskos kasyklos
Bochnijoj ir Vieličkoj Galicijoje, pas Maros-Ujvar Transilvanijoj
ir pas Ocną, Slanicu, Telegą, Doftaną, Salinelę Rumunijoj, kur
druskos randasi devynios galybės ir iš kur ji gabenama Bulgari­
jon, Serbijon ir pietinėn Rusijon265. Senovės laikais ant Balkanų
pusiasalio druskynai buvo Makedonijoj2'16. Mūsų laiku druska
gaunama iš marių vandens pas Anchialą Trakijoje ir kasama pas
k. Krasną netoli Ruščuko267. Druskos Mažojoj Azijoj daug buvo
laimima Trojoj, Prygijoj, Pisidijoj, Paplagonijoj, Lukaonijoj, Pon­
te268, kur ir mūsų laiku daug jos randasi26*.
Iš mineralų svarbią rolę dainose žaidžia varis, sidabras ir
auksas.

262
 Taip mergos eina j Dunojų, į mares vandens su vario naš­
čiais*7", vario arba švitvario (žalvario) kibirėliais* randame mi­
nėtus vario ir žalvario vartus*'72, vygeles273, būgnus274, dūdas275,
tiltus276, šaudykles277. Ir šviesūs kardai, taip dažnai apdainuoja­
mi, kaip ir „šviesus saidokėlis"2', turėjo būt iš vario ar žalvario
daryti. Stryjkovvskio laikais (1582 m.) pas žemaičius, latvius ir
kursus, anot jo žodžių-N, „y dziš widzimy naprzednieyszy byč
skarb kociolek, albo garnek miedziany" („ir šiandien matome
labiausiai vertinant varinį katiliuką ar katilą"), šitie dainų liudi­
jimai apie įvairius iš vario ir žalvario daiktus nurodo į variu tur­
tingų kraštą, kokiu buvo senovėje ir dabar tebėra Karpatų kal­
nai*’"0, Balkanų pusiasalio2"1ir Mažosios Azijos kalnai2'2, o ypač
Kupro (Kipro) sala, kur vario kasyklos buvo labai turtingos ir
pragarsėjusios senovėje*’" ir kurio dirbiniais buvo plačiai vaizba
varoma.
Kaip vario vardas yra bendros kilmės su sanskr. varista, zend.
vatri/a, taip ir sidabras gr. o ū 5 u q o <; (= geležis) ir auksas, ausas
senprūs. ausis, lotyn. aurum, sabin. ausimi, armėn. oski, aigypt.
asem, asumu - nurodo į savo paeigą iš pietų krašto. Kadangi apie
lietuviškų dainų sidabringumą ir auksingumą buvo jau plačiai
mano brošiūroje „Žiponas bei žiponė" (1 ilžėje 1885 m.), o ren­
giamojoj spaudon antrojoj tos brošiūros laidoje bus dar plačiau
kalbėta, nurodant, kad dainose minėtieji iš sidabro ir aukso daik­
tai galėjo likti jose tiktai lietuvių proseniams ant Balkanų pusia­
salio ir Mažojoj Azijoj begyvenant, tai čia plačiau apie tai nė ne­
kalbėsiu.
Ne tik kalnai ir marės, taip dažnai dainose minėti, mūsų akį
atkreipia į tas žemes, pietų krašte gulinčias, bet ir gamtos vaiz­
das, kokį mums dainos prieš akis stato. Dainose randame minė­
tus ir aprašytus tūlus augalus, gyvulius, žvėris, kurių šios die­
nos Lietuvoje nebuvo, būti negalėjo ir kurių pažintį lietuviai tu­
rėjo atsigabenti drauge su dainomis iš kitų šalių, kur tie daiktai
jiems pažinstami būti galėjo.
Čion pirmučiausiai reikia atkreipti atidą į alyvos medį, kurį
dainose gana dažnai minėtą randame. Taip randame sakant,
kad už marių Mėlynųjų soduose „šalim alyvėlės“ išsodintos2"4.
263
 Merginos pasakoja, kad „po motinėlės" arba vėl „po tėvelio mar­
go dvaro" langais „alyvužė žydėjo", arba „žydėjo vis alyvėlės"
arba „žaliavo", po tom alyvom „šimtšakėlėm" stovi mergelės2"*.
Kitoje dainoje sakoma: „Ant tėvelio didžio dvaro alyvėlė žydi,
alyvėlės juodos vuogos žemyn šakas lenkia"2"1*. Bernelis giriasi
mergai: „Po mano langais alyva stovėj, aukso žiedais žydėjo"2"7;
po alyva miegti bemelis2H* sode. „Po alyvėlių, po Šimtšakėlio"
vargi mergelė su vėjužiu kalba ir prašo, kad „šiaurinėlis" atpūs­
ti! laivužį j karą bėgti2"'. Bernelis, pas mergą atjodamas, pririša
žirgą „prie alyvos šakelių", o žirgas „taško, blaško baltos alyvos
šakeles" ir palaužia „bėras žirgelis alyvužės šakeles", o tėvui
barant, mergelė sako: „Del to ji lūžo, kad laiba buvo alyvužės
šakelė"290. Ypačiai svarbus yra alyvos medžio aprašymas, kurj
dainos sulig šiol užlaiko: „Ta alyvėlė, žalias medelis, baltais žie­
dais žydėjo, tiejie žiedeliai, tiejie baltiejie, vedė juodas uogeles,
o tos uogelės, o tos žaliosios, kadugužiu kvepėjo"2''’. Toks tikras
to medžio aprašymas galėjo dainon pakliūti tik tuomet, kada
dainininkas savo akimis matė jį augant tame krašte, kur senovė­
je gyventa. Nemenkos vertės aprašymas ir to krašto, kur alyvos
augia. „Kad mes jojome nuo saulėtekio ant saulylydžio, dieną
naktį klupinėjome, gilius upius bridome, aukštus kalnus lipo­
me. Gilius upius bebridant, aukštus kalnus belipant, prilipome
alyvų medelį", - taip aprašo tą kraštą viena iš gilios senovės li­
kusi „byla", kuri per šimtus metų žodis į žodį be atmainos dar ir
šiandien vestuvių laiku kalbama2'2. Ir viena sena daina sako:
„Aukšti kalnai, lygios lankos, ten aug alyvos medis, balti žiedai,
juodos uogos ir šakelės linko. Po tų baltų šakų vaikščiodamas
bernužėlis uliavojo, pentinėlius šveitė"2*'3.
Šios dienos Lietuvoje, kur alyvų medžių nebėra, lietuviai per­
kėlė šito augalo vardą ant kito, būtent syringa vulgaris, prideran­
čio veislei oleacea (Lindley), bet, be abejo, paduotasis aukščiau iš
dainos aprašymas pritinka tik augalui Olea europaca, iš kurio uo­
gų alyvos aliejus gaunama, kurį ir lietuvių pasakos pažinsta ir jį
tiesiog „alyva" vadina, kaip matoma iš šitos pasakos „Apie vieną
girininką ir keturiasdešimtį žmogžudžių", kurie, norėdami giri­
ninką nužudyti, prisirengę40 bačkų, įlandinę in 39žmogžudžius,

264
o vieną pripylę alyvos, nuvažiavę pas jį. Atvažiavęs žmogžu­
džių vadas ir, pasisakęs alyvą vežąs bačkose, jis apsinakvojo,
betaisant jam vakarienę, netekę lempoje alyvos. Tuo tarpu tar­
naitės atspėjusios, kas yra tose bačkose ant kiemo, iš pirmuti­
nės bačkos sėmė alyvą ir, puode užvirinusios, pylė karštą aly­
vą per špunkas į bačkas ant tų žmogžudžių ir tokiu būdu juos
nužudė*”'4.
Negalima abejoti, jog tas su aukštais kalnais kraštas, kur, lie­
tuvių dainoms liudijant, augo alyvos medžiai, yra ne kita žemė,
kaip Mažoji A/.ija, kur gilioje senovėje295alyvos medis buvo žmo­
nių auginamas, kurStrabono laiku didi plotai žemės pamariais
ir tarp kalnų buvo alyvų medžiais apsodinti'"' ir iŠ kur jis tapo
Graikijon, Kryman ir ant salų tarp Mažosios Azijos ir Graikijos
įgabentas. Čia ir šiuo laiku randasi ištisos girios alyvų medžių,
laukinių ir sodinių297. Ant Balkanų pusiasalio alyvos medis au­
ga Graikijoj, Dalmatijoj ir Makedonijoj, bet pastarojoj šiaurės link
nuo Kosturo ažero nenunoksta*"*.
Mylimiausiais lietuvių dainų augalais, kuriuos dažnai jose
minint randame, be alyvos medžių, užeiname dar vynmedį, ro­
žę, leliją, rūtą ir diemedį, kurie tai augalai rodo, kad ir jų tėviš­
kės rytų ir pietų krašte ieškoti pridera2'". Taip lygiai ir patys var­
dai: alyva (gr. čžaioę, lot. olea), vynmedis (vitis vinįera) ir vynas
(gr. oivoę, lat. vinimi, hebr. jaiin, arab. vajun, aethiop. wain), rožė
(gr. ' q 6 8 o v , lat. rosa), lelija (gr. teigiov, lot. litium), rūta (lot. rūta)
ir diemedis (plg. gr. vardą Aiop&ųę), rodos, patvirtina tą nuo­
monę, kad tasai kraštas, kur lietuvių dainos susipažino su tais
augalais, turėjo būti pietų šone.
Vynmedis rečiau, dažniau vynas dainose minėta. Tankiai gir­
dime, jog broliai geria vyną300. Bernelis giriasi pavitojęs savo mer­
gelę su alum, su midučiu, su raudonu vynučiu301. Berneliai už­
geria merginas raudonu vyneliu, kurs esąs „gardus gertie, gra­
žus pažiūrėtie"302. Vuošvelė išneša berneliui „vynelio kupkelę"303.
Bernužis, mergužę lankydamas, vyno kupką nešė304. Berneliui
pas mergelę atjojus, sodina jį už stalelio, įpila vynelio305. Mergi­
nos laisto rūtas vynu, vainikus laiko ir mirkina vyne aukso kup-
kose306. Kad gražesnės būtų, prausiasi vynu307, kaip tai daro ir

265
 šios dienos bulgarų mergos. Mergų molina pila vynų į stiklų,
piršliai vynų geria408. Kareivis, jodamas karan, sako motinai:
„Laistyk nors vynu kelelį, kad man nedulkėtų"™. Bajorai geria
vynų aukso skleinyčiomis iš karaliaus vyninyčios310. Mergos ir
berneliai giriasi: „Pas mus upeliai vynu teka", arba martelė klau­
sia dieverėlio: kur tie upeliai, ką vynu teka?411 Vienoje dainoje
sakoma: „Už jūrelių, už marelių, už svetimų šalelių koki dyvai
stojosi, kad vynelis radosi" 41*. Yra nurodymų dainose apie tų kraš­
tų, kur tiek daug vyno turėta. Vienoje dainoje, kur sakoma: „Pro
močiutės dvarų Dunojėlis teka", mergina žada, jei jai tektų naš­
lelis, šarmu pagirdyti, o jei jaunas bernelis - vynu'14. Kitoje Sa-
putės vyras, kurs ana puse Dunojaus gyveno, turėjo savo rū­
siuose „vyno midučio"11*. „Ana puse Dunojėlio" - pas mus lau­
kai vienų grūšių, pas mus upės vynu teka, - sako daina41’. Kitoj
dainoj sakoma: „Vai, eisim eisim, kur paukščiai lekia, upės vy­
neliu teka", kurie tai žodžiai nurodo pietų kraštų. Žino kita
daina, jog „vengrujų" žemėj „upužės vyno, aukso obolačiai"1"’.
Regis, tai šitame krašte ir pasakos žino „daug vyno", kurį bon-
kose, balijose, bačkose laikyta. Vienoje pasakoje velnias užduo­
da šaulio sūnui, kurį tėvas buvo jam pažadėjęs, „per naktį prisėt
kviečių, prisodini vynmedžių, kad per naktį užaugtų, prikeptų
pyragų, padarytų vyno". Rečiau vynmedžiai dainose minėti: „vy­
no žolalų" pažinsta vienos dainos'17, kitose yra pasakyta: „Sviro,
lingo paukštyčiai ant vynmedžio šakelės", arba „Svyruoj, lin-
guoj paukštyčiai ant vynmedžių šakelių"418. Ypač svarbi vynme­
džių kraštui pažinti daina, kurioje bernelis, kalbindamas mer­
gelę, sako: „Sėskie į laivelį, bėgsiu per jūreles į šių saldžių Ramo
žemę, kur neaug rugeliai, nelapo kvieteliai, tik šios saldžios vvn-
vuogėlės"“ '.
Nors vynmedis senovėje Prūsų žemėje kryžuočių laiku įvai­
sytas apie Toninį, Chulmą, Švetcą ir Nauborgų palei Vistulės
upę augdavęs, bet ilgainiui iššalęs3*’0. Prūsų Lietuvoje dar XIX
pradžioje kai kur auginta vynmedžius, bet vynvuogės retai nu­
nokdavusios371 ir todėlei vynui daryti buvo netinkamos. Togi-
dėl ir žemės, kur vynmedis augo ir lietuviškų dainų „upės vyne­
liu tekėjo", reik mums pietinėje Europoje, būtent ant Balkanų

266
pusiasalio, ant Aigajų marių salų ieškoti, galiausiai Mažojoje Azi­
joje, iš kur vynmedis vison Europon perneštas tapo. Kaipogi Pon-
to karalystės Mažojoj Azijoj marių pakraštyje palei upę Iris ir
Termodon augę vynmedžiai, duodanti labai gerą vyną. Bitinijos
labai derlingoj žemėje labai vynmedžiai derėję, ypač palei Pro-
pontį. Ksenofonto apsilankymo metu Bitinija turėjus skaitlingus
kaimus, derlingas dirvas, visokių javų, vaismedžių ir daug vy-
nasodų, iš kurių buvę gardų vyną laimima. Prygijoj vynas labai
derėjęs daubose palei upes. Jonija, didiai derlinga javais ir vais­
medžiais, taipogi turėjus gausingai vynmedžių. Karijoj vynme­
džiai augę labiausiai palei upę Maiandrą. Lidijoj ypač „išdegu­
sioji žemė" (Kaxaxexaupevu x(,,L,a) davusi raudoną vyną (xa-
Tax£xai>ųevmi<; oivoę'"). „Multum vinum" buvę Kilikijoj, iš kur
daugeliui provincijų išgabenama, taipogi Lukijoj ir Kapadoki-
joj' \ Irani Aigajų marių salų Kretos, Kupro, Kodo, Nakso, Chi-
jo, Tenedo, Lemno ir kitų buvęs labai gardus vynas gaunama324.
Trakijoj vyno ir vynmedžių kultūra buvo įvesta nuo neatmena­
mos, gilios senovės325, kur kaip senovėje, taip ir vėlesniu mūsų
laiku daug vynmedžių auginama ir daug vyno daroma32'*, o pa­
tys Trakijos gyventojai, kaip ir šios dienos lietuviai, buvo labai
linkę girtuoklystėn327, taip kad getų, regis, kunigas Dekainis pri­
verstas buvęs išnaikinti vynasodus ir priverstiną įvesdinti blai­
vybę32'*. Ant Balkanų pusiasalio, rodos, buvo ir ta Ramo žemė,
kur augo „šios saldžios vynuogėlės", nes ant Dunojaus yra ži­
noma vieta, vardu Rama, šios dienos Serbijoj329, netoli nuo Poža-
revaco ir Semendrijos, kurių apylinkėse gaunama vieną geriau­
sių vynų, ar rasit galėjo būti apie „mutatio Rhamae" pietinėje
Trakijoje, taipogi vynasodžiais turtingoje, arba gal Ramo žemės
reik ten ieškoti, kur trakų dainos karžygio Ramo žemės būta už
marių330. Apie vyninykystę senovės Trakijos gyventojų aiškiai
reiškia vynmedžio ir Dionyso Baccho paveikslas ant pinigų pi­
lių Maronėjos, Abderos, Mesembrijos, Perinto, Bizantijos, Dio-
nisopilies, Philippopilies, Bizo, Tiričio, Pautalijos Trakijoj ir Men-
dės, Neapolio, Orcstų, Tessalonikės Makedonijoj331.
Trečias dažniau dainose minėtas medelis yra - rožė, arba ra­
dasta. Iš dainų mes sužinome, jog, lietuvių sentėviams toj kalnuotoj

267
 žemėj palei mares, kur augo alyvos medis ir vynmedis, begyve­
nant, „šalia kelelio kelužio raudona rožė žydėjo" "', mergelių
darželiuos augo rožės, po langais roželės žydėjo"3, ant kapų „gale
galvelių" rožė žydėjo arba dygo rožės balčiausios“1. Mergelės
palaužia raudoną rožę, žaliais šilkais vyniotą, ir duoda berne­
liams „radastų kvietkclę", o patys berneliai sako, kad per lauke­
lį jojant „radastos kvepėjo"335, mergelės „rožių takais" vaikščio­
ja336, šluostosi burną „raudonų rožių miglele", apkalba jas žmo­
nės neteisiais žodžiais, kad jos prausiasi burną ne tik pienu, bet
ir „rožužių gražumėliu". Merginai nusibodus pas vyrą tolimoje
šalyje ir prašantis močiutės atlankyti, vyras ją siunčia „po radas­
tų krūmeliu", kur ji verkia ir gailestauja, namon sugrįžti negalė­
dam a"7. Berneliui kovoje mirštant, kur kraujas bėga - rožės žy­
d i"“. Vienoj dainoj si ra ta mergelė eina ant kalno pa m arėję ir lipa
rožės medelio šakomis iki debesių, kur randa jauną vaikiną"’*.
Viena mergelė sodina „rožių šakelę ant aukšto kalnelio, prie jū­
rių, prie m arelių"1'”. „Bonams kazokams" nukertant rožę, „įpuolė
rožė į jūrą"341. Kitoj dainoje sakoma: „Nusiskyniou rožių kviet-
kų, nunešiou Dunojun, ir suvyto rožių kvietkas, Dunojuj būda­
mas. Ir ateitie motinėlei Dunojuj vandenio, ir pasėmė motinėlė
tų rožių kvietkelį"342. Ir iš šitos dainos matoma, kad tas rožių
kraštas buvo palei Dunojų, taigi ant Balkanų pusiasalio.
Kraševskis343, nurodydam as į lietuvių tautos paeigą iš rytų
krašto, manė, kad ne tiktai vynmedis, alyvos medis, bet ir rožė
su lelija dainose išgabenta iš rytų krašto. Ir tikrai rožės tėviškė
buvo rytų šalyje, Persijoje, iš kur ji per Mažąją Aziją atgabenta
Trakijon ir Makedonijon, iš kur ii vėliau Graikijon nunešta ir vi­
soje Europoje išsiplatino1'4. Seniausias apie rožes žinias paduo­
da Herodotas (VIII, 138). Anot jo aprašymo, karaliaus MidoGor-
dio sūnaus rožynas, kuriame augusius rožės, iš Mažosios Azijos
įgabentos, buvo Vermijos kalnyne Makedonijoj. Jos labai ska­
niai kvepėjusios. Dar garsesnės buvę rožės trakiškųjų Edonų
krašte, netoli nuo šios dienos Šėrės miesto ant Strymono upės,
ypač rožės šimtalapės pas Filipių pilį Pangajaus kalnuose3". Nuo
senovės ir šiandien Bulgarijoje rožės visur soduose labai augi­
namos, o apie Kazanlyką, Karlovą, Čirpeną, Giopčą, Karadža-

268
dag. Kojų n tepc, Eski-Zagrą, Jenizagrą, Pazardžiką dideli žemės
plotai rožėmis apsodinti ir į rožių daržus (plantacijas) paversti
dėlei rožių aliejaus darymo, kurisai geriausias čionai laimimas
ir visoje Europoje pardavinėjamas1*6. Šitose tai vietose, dainos
žodžiais sakant, „per laukelį jojant" iš tolo „radastos kvepia".
Pakeliai Makedonijoj rožėmis apžėlę. Daubos palei Konicą Al­
banijoje rožėmis ir lelijomis turtingos**7. Bitinijos giriose dykos
rožės auga3*8.
Ir su lelija, kurią taip dažnai dainos mini, turėjo senovės lie­
tuviai taipogi pietų krašte, Trakijoj34**ir Mažojoj Azijoj susipa­
žinti, kur, pavyzdžiui, Pisidijoj ir Lukijos kalnuose buvo garsios
lelijos senovėje3’’0, kur ir mūsų laikais Kilikijos ir Surijos (Sirijos)
kalnynuose ir k. labai daug jų auga.
Apie rūtą ir diemedį dar Bartsch'as rašė3’1: „Toliau randama
mažiausiai dainų 30 procentuose rūtą ir diemedį, du augalu,
kurie, be abejo, paeina iš labiau pietų link gulinčių negu mūsų
kraštų, tačiau mūsų, lietuvių, be kito matomojo pagrindo, kaip
tiktai iš tautiško gerbimo (nationalcr Pietai) beveik šventais skai­
toma. Pridera pasiklausti: iš kur kilęs šitas gerbimas, iš kur at­
sirado pirmas šitų augalų įveisimas (Anfrau)? Kada jie iš jų tė­
viško krašto, nuo Viduržemių, Juodųjų, Azovo ir Kaspijos ma­
rių pakraščių, čionai atgabenti? Ir su šitais augalais dainų
lietuviai, be abejo, turėjo pietų šone susipažinti ir iš ten juos,
šiaurės link persikeldami, atsigabenti". Rūta (lot. rūta gravis, gr.
' q u t i | , Q U T i j , jiųyavov), kuri taip tankiai dainose minėta ir kaipo

vaistas nuo įvairių ligų vartojama, jau trakų laikais Mažojoj Azi­
joj buvo kaipo vaistas vartojama, ypač nuo užnuodijimo (anti­
n ia m avri<(>«eMttxov)'s\ Plinijus apie ją sako3*5: „įn praecipuis
autem medicaminibus rūta ėst" | rūta yra vienas iš veiksmin­
giausių vaistų).
Peržvalgą dažniau dainose minėtų augalų eilių tuo tarpu už­
baigsiu levendrais (Icvamiula vera). Kadangi šitas augalas labai
mažai yra Lietuvoje pažinstamas ir išsiplatinęs, o dainose ran­
dame minėta „levendrų daržą"354, tai žinant, kad jo tėviškė buvo
pakraščiais Viduržemių marių355, reikės manyti, kad su levendrais
dainų lietuviai turėjo susipažint pietų krašte, kur juos senovėje

269
vanoms ir mazgojimui variola ir kur iš jų, pavyzdžiui, Kilikijoj,
parfumas daryta, kurios ir Ryme žinomos buvo ".
Iš lietuviškų dainų faunos pirmoje vietoje reikia paminėti pe­
teliškę Hornbyx įnori, kuri šios dienos lietuviams nepažinstama,
užtat gerai žinomi iš jos gaunami šilkai, arba serai, kurių pas
dainų lietuvius daugybė turėta. Taip mergelės, rožes skindamos,
žaliais šilkais v y n io ja š ilk ų vysles, serų sukneles nešioja *, šil­
kų kaspinus ir kasnykus' ”, šilkų skepetėles ", (šilkų pasaitė­
lius''1! turi, skepetaites į tris kampus šilkais siuva, j ketvirtų -
savo vardą'1'*2, arba „žaliais šilkužiais bernužiui marškinužius"
siuva**1; žlugtelį džiausto ant šilkų šniūrelių ', arba vėl giriasi:
„visos mano drobužėlės žaliais šilkais siūlėtos" šilkų nytelė-
mis audžia plonas drobeles“’6, serais audžia drobes1' '. Mergų ka­
sos yra prilyginamos prie „geltonų šilkelių"1'*. Ant serų pagal­
vėlės arba priegalvėlio guli jauna mergelė' \ Ii dovanoja berne­
liui „žalių šilkų pirštinėles'70. Ištekėjusios už vyro mergelės
nešioja šilkų gobtūrėlius, žalių šilkų nuometus, serų muture­
lius371, kūdikius šilkais vysto, šilkų pavijėlėmis pavijoja*72. Ber­
neliai jusi žalių serų juostas*71, žalių šilkų skepetaitėmis prakai­
tų Šluosto, žirgus šilkų pančiais pančioja, šilkų kamanomis ka-
manoja, tur žalių šilki} kančiukėlius arba botagus17*. Prie laivų
randame minėtus „šilkų šniūrus", šilkais rašytus žėglu/ėlius arba
bu reles371. Randame dainose ir pasakose minėtus šilkų tinklus176,
randame minėta, jog sesuo audžia šilkų žėglužį'77.
Ne tik daug serų turėta pas dainų lietuvius, bet tuomet jie
patys tuos serus verpė, audė ir pažinojo „žalius" (nebaltintus) ir
„baltuosius" (baltintus). Taip mes neretai girdime, jog mergelė
žalius arba vėl baltuosius šilkus verpia'7* arba šilkus verpė, šil­
kus audė, šilkeliais dėvėjo17’'. Mergelės motina aukštame svirne-
lyj žalius šilkus verpia1*0, (dėmi yra šita dainoje scena: „Vakar
dienų aukštam svirne trys mergytės šilkus suko. Viena verpė,
antra audė, o ši trečia šilkus suko". Ir bernelis motinos prašo:
„Pažadėk man tų dukrelę, kuri vakar šilkus suko"381. Kitoj dai­
noje motina sako: „Aš neduosiu tos dukrelės, kuri moka šilkus
verpti382. Pasakose randame minėtus „šilkų kuodelius". Dainų
mergelės vadinama „šilkų siuvėjėlėms", „šilkų verpėjėlėms"'*3.
Dainose randam e nurodymų, kur serų turėta. Taip vienoje

270
dainoje mergina skalbia serais austąją drobelę ant gilaus Duno-
jėlio. Kitoje už išgelbėjimą vainiko iš Dunojaus mergelė vienam
žūklioriui žada duoti serų tinklą384.
Kaip patsai vardas serai (naujesnis šilkai, plg. angl.si/A) tas pats
kaip ir pas graikus (one** ougixoW bei kinus (senkin. ser, nauja-
kin. ssc; plg. ir korean. sir, mongol. sirkck), taip ir patsai daiktas
nurodo į bendrą jojo tėviškę rytų-pietų krašte.
Kaip peteliškės bombyx įnori, taip ir marų medžio (morns įny­
ru), kurio lapais maitinasi kirmėlaites, tėviškė buvo Kinai. Žino­
ma yra, kad šitos peteliškės, o drauge ir gaunamųjų iš jos serų
kultūra apie 2698 m. Kristui negimus Kinuose žydėjusi, iš kur ke­
liais šimtmečiais vėliau jiji buvoįgabenta Persijon ir Indijon. Šiaur­
vakarinė Kinijos dalis dar gilioje senovėje nuo labai išsiplatinu­
sios sėrininkystės buvo gavusi vardą i) Eųinxų, o pačius gyvento­
jus vadinta38'. Serai, nors jie auksu sveriami, bet jau
giliausioje senovėje ir Aigiptan buvę įgabenami iš rytų šalies38*.
Serus Graikijoj pirmas mini Aristotelis387. Šerinius audeklus, ku­
riuos tuomet iš šiaurės Indijon gabenta, mini Aleksandro Didžio­
jo vadas Nearchas3'*. Iš Persijos per Ašuriją ir Mažąją Aziją tos
peteliškės kiaušinėliai tapo Europon įgabenti389, ypač Trakijon, kur
randame pilies vardą Sep’pui (šiand. Šėrės) irEEQpciov ir turime
tūlo trako pravardę MMNKAIEPI1I (brinko serus!)*, o Panonijoj
tautos vardą Serretes, Serrapili palei upę Dravą, kaip ir Prygijoj
pilies vardas Zi:qcci. Kaip Mažojoj Azijoj, taip ir ant Aigajų marių
salų, ant Balkanų pusiasalio sėrininkystėsenovėje žydėjo390, ir nuo
tų laikų ji liko čia sulig šiol391. Šiandien, pavyzdžiui, Bulgarijoj
merginos, kurios dirba serus senovės būdu, kirmėlaičių kokonus
brinko vandenyje, serus iš jų suka, verpia ir audžia serų audek­
lus, rankšluosčius ir k. Nuo morų medžio lapų, kuriais maitinasi
kirmėlaitės, kokonai būna žalsvi arba gelsvi, ir jie nebaltinti ne­
reikalauja dažymo. Dalmatijoj, kaip nekurtose vietose Bulgarijoj,
žvejai vartoja serų tinklus žuvims gaudyt. Lietuvių tokios pravar­
dės kaip Šėrimas, Sereika ir vietų vardai Sėraičini, Sčrntkiškini, Sč-
rckniČini, Sercikiškiai (Sproyis. TeorpaiĮ). caonapi. Apen. ŽKomout.
3£MAit, p. 289) rodo mums jų serų pažintį.

* l’alyg. lietuvio pavardę lin u k u („Vienybė". 1918, Nr. 28, p. 435).

271
 Iš reptilijų pasakos žino apie milžiniško didumo želves (chc-
lonia)m , kokios tik šiltuose pietų kraštuose gyvena, ir didelius
žalčius (iophidia), kurie žmones riję1'3. Indijoje ir ant Raudonųjų
marių salų būta senovėje labai didelių želvių, kaip ir Arkadijos
giriose194. Mažojoj Azijoj gyvena labai didelės želvės395. Kokio
didumo esama želvių Trakijoj, rodo faktas, kad 1898 m. netoli
Sozopolio sugauta želvė, svėrusi 42'/? kilogramo396. Ir pietų Kry­
me prisilaiko didelės želvės („testudo geometrica ir emyseuro-
paea")397. Ir žalčiais buvus turtinga senovėje Indija, kaip ir šiuo
laiku39'*. Mažojoj Azijoj ir ant Aigajų marių salų dar ir klasiškoje
senovėje milžiniškų žalčių būta399. Žalčiai palei upę Ryndaką Pry-
gijoj buvę j 10 mastų ilgio ir riję paukščius, gyvulius ir žmo­
nes4"0. Žinoma yra, kad milžiniškas žaltys, iš Tenedo salos marė­
mis atplaukęs, užsmaugęs žynį Laokooną su vaikais Trojoje4 '.
Dideli žalčiai buvę ir ant Chrysės salos netoli Tenedo salos ir ant
salos Kodo4"*’. Dar ir praėjusiame šimtmetyje žalčių didelių būta
Mažojoj Azijoj4"' ir ant Balkanų pusiasalio, kur, pavyzdžiui, Epire
labai dideli žalčiai (coluber rutilus) gyvulius ir žmones užpuldi-
nėję, o Makedonijoj buvę milžiniško didumo4*31. Balkanų kalnuose
dar ir dabartės esama žalčių trijų ir daugiau mastų ilgio, kurie
užpuolą ant ožkų, avių, karvių ir žindą jų pieną4**. Dar 1828 m.
užmušta Kryme du žalčiu, po 5 ir daugiau mastų ilgio turinčiu,
kurie avis smaugę, ant žmonių užpuldinėję4"6. Kaip didelių ir
pa[v|ojingų būta senovėje žalčių, rodo 1852 m. Kerče, trakų Bos-
poro karalystėje, atrastoji vaza, ant kurios matome nupieštą ko­
vą dviejų vyrų su dideliais žalčiais: iš kairės stovintysis vyras,
apsuktas žalčio, žemyn griūva, stovintysis iš dešinės su prygų
geltona kepure ant galvos, su peiliu, aukštyn iškeltu, ginasi nuo
žalčio, prie jo slenkančio"’7.
Iš paukščių, lietuviškose dainose minėtų, svarbiausi -povui,
gulbės ir šaknini.
Tame krašte, kur atsirado povų minėjimas dainose, turėjo būt
tų paukščių, nes iš dainų sužinome, kad dideliuose dvaruose juos
laikyta408. Vienoje dainoje sakoma, kad močiutė, „po didį dvarą
vaikščiodama, margus povėlius varydama", budino savo sūnus41".
Kitoje - „vaikščio povas po dvarą, o povėlis po dvarą, graži povo

272
plunksnelė žeme čiužinėjo", arba „vaikštinėjo povėlis po tėtužio
dvarą, puikios gražios povo plunksnos žeme čiužinėjo"410. „Da­
bar tu (mergele) ganai šile pilkas aveles, paskui ganysi dvare ža­
lius povėlius", - sako viena daina. Kitoje sakoma: „Trauk, mergy­
te, povą plunksnužėlę, mesk j jūres mareles"411. Dar kitoj klausia­
ma mergelės, ištekančios už vyro, ar jai negaila povėlio ir jo
plunksnų412. Ant dvaro „povas laksto, plunksnas barsto - eik, mer­
gyte, plunksnų rinkti", - ragina daina413. Kitoj sakoma: atlėkė po­
vėlis į rūtų darželį ir nutūpė j „dievo medelį"414. Berneliai mėgo
nešioti u ž kepurėlių margas povo plunksneles arba už kiauninės
kepurės užsikišę žalią povo plunksnelę4’5. Vienoje dzūkų dainoje
bernelis kilpinėles lankė, povėlius šaudė416. Kvieslys byloje seno­
višku būdu prašo povo plunksnelės*17. Patarlėje sakoma: „Kas gi­
męs kovu, tas kovas, kas povu, tas povas*’". Ir pasaka apie sutvėri­
mą povo41'' rodo su tuo paukščiu pažintį.
Povo tėviškė buvo Indijoje, iš kur jis atgabentas per Mažąją
Aziją ir Aigajų marių salas Graikijon, vėliau ir Italijon. Tais lai­
kais, kada trakai ant Balkanų pusiasalio gyveno, šitas paukštis
buvo gerai žinomas ir auginamas Graikijoj, ypač ant Šamo sa­
los420. Rasit tuo laiku ir lietuvių dainos susipažino su povu Tra­
kijoje, kur ir dabar jisai neretai namuose laikomas. Lietuviškas
paukščio vardas povas, bendros kilmės su gr. xa<oę, lot. pavus,
puvo. patvirtina jojo paeigą pietų krašte.
Gulbes lietuvių dainos dažnai mini. Mylimiausias vardas, dai­
nose merginoms suteikiamas, yra „baltos gulbelės"**1. Berneliai,
ketindami mirti šalyje, kur „upės vyneliu teka", sako: „Oro paukš­
teliai - tai mūs broleliai, gulbelės - seserėlės"*22. Ant bernelio ka­
pelio atlekia trys baltos gulbužėlės - tai močiutė, seselė ir jaunoji
mergelė*23. Vienoje dainoje mergina kur palei Dunojų giriasi, jos
tėvo didžiam dvarelyj esą du gulbineliu, kurių norinti prašyt, kad
išneštų vainiką iš Dunojaus*2*. Mergos baltų gulbių sparneliais
rūtas dangsto425. Dainoje girdime sakant: „atlekia gulbinų pul-
kelis"426, arba, merginai semiant vandenį marėse, „atlekia g u r i­
nėlis ir sudrumsčia vandenėlį"427, arba jei šiaurys vėjas nupučia
vainiką į „marių gilumėlį", tai „atlekia gulbinėlis ir paima vaini­
kėlį iš marelių vidurėlio"42'4, arba „gulbužėlė plaukia, plaukdama

273
 Šaukia: grimzt tavo vainikėlis"429. Ant marių, kur neretai šiaur-
vėjas nupučia mergų vainikus arba ir jos pačios juos vandenin
meta, pluko ir gulbės, kurias nor jos siųsti į mares vainikų išneš­
ti430. Gulbės, anot dainų, prisilaikė ne tik ant marių, bet ir sro-
vingose upėse431.
Nors Lietuvos Statute randant „korą" už gulbių kiaušinių iš
lizdų paėmimą ir lizdų panaikinimą4' 2, kaip ir užtinkant Lietuvo­
je tokius vietų vardus, kaip Gulbinbaliai, Gulbiniškiai, Gulbinuii, upę
Gulbę Prūsų Lietuvoje, manyti galima apie atlėkimą gulbių mūsų
kraštan seniausiais laikais, bet žinant, kad Lietuvon gulbės buvo
atgabentos tik didžiojo kunigaikščio Zigmanto Augusto laikais
XVI šimtmetyje, reikės pritarti Kraševskio411 manymui, kad pa­
žintį to paukščio dainų lietuviai turėjo išsinešti iš pietų-rytų kraš­
to, kur jie palei mares ir Dunojų gyvenę ir kur trakų-prygų laikais
palei Aigajų marių kraštus, ypač palei Strymono upę Makedoni­
joj, buvę daug gulbių434, kur šitos upės įtakoje marėsna dar XVI
šimtmetyje Bellonius matęs daug gulbių, sau maisto ieškančių415.
Dar daugiau jos prisilaikydavo gilioje senovėje palei upę Kaustrą
(Kaistrą) Lidijoj, kur jas, nuo Homero4“' pradėjus, dar ir vėliau
daugelis graikų ir rymėnų poetų mini43'. Gulbės laikėsi senovėj ir
palei upes Paktolių Lidijoj ir palei Majandrą438. Kaip pas šios die­
nos lietuvius, taip ir pas senovės trakus gulbė turėjo būt mylimas
paukštis, nes jos paveikslus vartota molio dirbinių padabinimui43',
ant pinigų kaldinta440, iš žalvario daryta441 daugiur trakų apgy­
ventose vietose. Naujesniu laiku gulbes palei upę Kyndaką mini
Hamiltonas apie 1842 m.4‘: Ant Balkanų pusiasalio Bulgarijoj gul­
bės kaipo vandens paukščiai yra visur gerai pažinstamos, kaip
ant Dunojaus ir kitų upių, taip ir ant marių443.
Ir sakalus, taip dažnai dainose minėtus ten, kur kalbama apie
Dunojų ir mares444, dainos turėjo išnešt iš Trakijos, kur gilioje
senovėje sakalus prie namų trakai prijaukinę ir išmokinę paukš­
čius medžioti443, iš kur toksai su sakalais medžiojimo būdas vė­
liau visoje Europoje išsiplatino416.
Iš naminių gyvulių, dažnai apdainuojamų, reikia užtėmyti
jaučius, kuriuos dainos visados „šėmais" arba vėl „šėmais pal­
šais", rečiau „širmais" vadina. Taip girdime, jog mergelė arba

274
martelė gena „palšus jaučius per aukštus kalnus, per kadagynus
ing lygias lankas, in dobilynus" arba „žalioje lankoje" gano „šė­
mus jautelius"*17, kurie neretai dar „būbonėliais", „baublonais"
vadinami. Bernelis „palšais jauteliais" dirvą aria, todėl ir vadi­
nasi „šėmų jautelių jungėjėliu"44'. Vienoje dainoje bernelis sako:
„Už jūrių marelių, už tamsių girelių, ten aug mano mergelė. Ten
rasiu žagrelę ir šėmų jautukų"419.
Kadangi šiandien Lietuvoje šitos „šėmos", „palšos" spalvos
galvijų beveik nebėra, todėl reikės manyti, kad tos spalvos gal­
vijų minėjimas dainose bus likęs iš kito kokio krašto, kur tokių
galvijų būta ir esama. Ir tikrai senovės trakų žemėje ant Balkanų
pusiasalio, kur šiandien Bulgarija, Serbija, Rumunija, Vengrija
yra, mes kitokios spalvos galvijų, kaip „šėmų" ir „palšų", ne­
randame. Šitie galvijai, prigulintiejie pirmgimių veislei („primi-
genius Rase"), t. e. paeinantiejie nuo dykų girinių galvijų, tau­
rų450, iki šiol čion užsiliko iš senovės laikų, kada čia trakai-pry-
gai gyveno451, ir dabar veisiasi Rumunijoj, pietinėj Rusijoj,
Vengrijoj, Bulgarijoj, Makedonijoj, Serbijoj, Graikijoj, Italijoj ir
Mažojoj Azijoj452. Ir bulgarų dainos šitos veislės galvijus visados
„sivu stado" vadina453. Kad šitos veislės galvijai buvo ant Balka­
nų pusiasalio senovėje, rodo mums daug monumentų451 ir pini­
gų455, ant kurių turime tuos gyvulius išreikštus.
Be šėmų jautelių, dainose minėtų, pasakos dar mini bubus, ar­
ba baubus (plg. gr. (louę, lot. bos), kuriais mažus vaikus gąsdina, ir
baubalius, arba būbalius (gr. (ioū|kiXo<; lot. bubalus, lenk. baivol,
bulg. byuot), su paeinančiomis nuo jų žmonių pravardėmis Lietu­
voje456. Būbaliai laikėsi senovėje ant viso Balkanų pusiasalio ir Ma­
žojoj Azijoj, trakams-prygamsčionais gyvenant, kaip laikosi ir mū­
sų laikais. Be to, dar lietuviai turi bendrą vardą su graikais ir ry-
mėnais14571šiems namų gyvuliams: mulas (gr. ųir/X6ę, lot. mulus),
asilas (lot. asitius), ašvis, ašvitiis (gr. Irmoę, lot. cquus, sansk. acva,
zend. aspa), šuo, šuns (gr. xocov, lot. amis), avis (gr. olę, lot. ovis) ir k.
Pasakos mini tokią šalį, kur „visos avelės buvo su šilkinėm
vilnom", kur „avinų buvę tokios puikios vilnos kaip šilkai, net
žibėję prieš saulę"458, todėl juos „šilkavilniais" vadina. Šitoji apie
„šilkavilnes" avis žinia primena mums Mileto ir ypač Laodikėjos

275
 apylinkę Prygijoj, kur senovėje laikėsi avys su labai švelniomis
kaip šilkai juodomis vilnomis, iš kuriij gyventojai turėję daug
naudos4,9. Šiandien čia tos rūšies avių jau nebesama.
Apie asilus mini pasakos, būtent jos žino tokį kraštą, kur ne­
buvo arklių, tik asilai460. Šitame, rodos, krašte, anot kitos pasa­
kos461, buvęs toks atsitikimas. Tūlas virvininkas, gavęs iš kokių
ten „ponaičių" šimtų muštinių, parsinešęs namon, pačiai nežinant,
pakavojęs kubilaityje su klynėmis. C) tuo tarpu atėjo tan miestan
„komediantai" su asilais, kuriuos reikėję klynėmis šerti. Beieško­
dami klynių po miestų, komediantai atėję ir j to virvininko grin-
Čiutę. Žmona, apie pinigų klynėse paslėpimų nieko nežinodama,
ėmus ir pardavus jas ir drauge su pinigais supylus į maišą.
Kraštas, kur senovėje arklių neturėta, o tik asilus, buvo Suri­
ja (Sirija) apie šios dienos Damasku, kuris ašurių saro Ramman-
nirari III įrašuose apie 800 m. Kr. negimus yra vadinamas „Asi­
lų kraštu" (Esclland)46\ Šitame krašte būta ir levų senovėje, todė-
lei vienoje pasakoje (n. 46, plg. Liet. pas. įvair. IV, n. 121) apie
levus minėtasis „Danio" miestas ar nebus tik Damaskas? Asilai
šiandien, kaip ir senovėje, prisilaiko Mažojoj Azijoj ir ant Balka­
nų pusiasalio ir kitur pietų krašte.
Iš naminių ir girios gyvulių, kurių vardus randame lietuvių
kalboje ir pasakose minėta, įdėmus yra žiobris, arba stumbras, tra­
kų kalbojeCopPgoę vadinamas, o rasit nuo ilgų bizų graikų kal­
boje (ii'crcov, lot. bison pramintas, kursai prisilaikė senovės Traki­
joj ir Dakijoj463, ir lietuviškas tauras, gr. raūpoę, lot. taurus, nuo
kurio buvo gavęs vardą Mažojoj Azijoj kalnynas ir Kryme - tau­
ta senovėje.
Toliau - jau Kotzebue, Bohlenas ir Krause XIX šimtmečio
pradžioje, o Kraševskis ir Jaroševičius kiek vėliau, kaip aukš­
čiau minėta, buvo nurodę, kad iš Azijos išgabenti buvę Lietuvoje
nerandamųjų žvėrių, kaip, pavyzdžiui, kupranugario, šlapio,
beždžionės, liūto ir k., vardai. Apie kupranugarį, arba verbliū-
dą, randame pasakoje minėta, būtent dideles verbliūdų kaime­
nes, kuriais prekes nešiota4'*4. Seniausias verbliūdų-dromedarų
paminėjimas paeina iš IX šimtmečio Kristui negimus. Kada ašu-
riai saro Asurnasipalio laikais apie 880 m. apėmė tą Mažosios

276
Azijos plotą, kur šiandien Armėnija randasi, o kurį ji| raštai Urar-
ti|, žydų - Ararat vadina, šitos šalies kunigaikščiai mokėjo jiems
doklę variu bei įvairiais vario rykais, margais audeklais ir dro-
medarais4M. Salmanasaro laikais (859 - 825) Mažojoj Azijoj ry­
tuose verbliūdus pažinojo, nes iš čion sąrąs gavęs dovanų ver-
bliūdų ir beždžionių*"*’. Lidijoj su kupranugariais susipažinta ko­
voje Kvro su Kroisu (546 m. Kr. negimus)467. Aisopo laikais
Prygijoj kupranugarius pažinota, nes jis savo pasakose mini tarp
kitų žvėrių ir kupranugarius. Šiandien kupranugariai visur Ma­
žojoj Azijoj yra įsiveisę ir prekių nešimui iš vietos į vietą vartoja­
mi4'*8. Pietinėje Bulgarijoj kupranugariai taipogi prisilaiko, o Bal­
kanų šiaurėje yra jie laikomi tūlose Varnos departamento vietose.
Mažai yra Lietuvoje žmonių, kurie būtų savo gyvastyje bež­
džiones matę, o tačiau jie tradicijos keliu apie jas pasakoja tokius
daiktus, kuriuos, reik manyti, kitados savo akimis matyta. Taip,
pavyzdžiui, vienoje pasakoje469beždžionė, siuvėjams pamėgdžio­
dama, sukarpo visą „materiją", iš kurios turėję dvare drapanas
siūti, ir paskui pamačius, kad jie, jai atkeršydami, rodę neva sau
ausis, nosį apkarpo, ji, siuvėjams išėjus, nusikarpė savo ausis ir
nosį. Aukščiau jau minėta apie Salmanasaro dovanų gavimą bež­
džionių. Ant ašurių paminklų470matome vyrą su tupinčia ant pe­
čių beždžione, kursai kairiąja ranka ant virvutės kitą vedasi. Ai-
sopas savo pasakose dažnai beždžiones mini, iš ko manyti gali­
ma, kad jų Prygijoj būta. Latvių beždžionės vardas erms, bendras
su lidų ūpųioę 7ii'0ųxoę (= beždžionė)4' 1, rodo mums aiškiai, kad
latviai, Mažojoj Azijoj gyvendami, beždžionę pažinojo.
„Šlapio" vardas, kurį kai kurie raštai ir drambliu vadina, yra
likęs Prūsų lietuvių kalboje (Mielcke, Kurschat), bet paties gyvu­
lio niekur nė dainose, nė pasakose minint neužtinkame. Patsai
vardas šlapis yra bendros kilmės su graikų EŽccpaę, lot. elephas,
kuriame žodžio pradžioje yra praleista litera š. s., analogiškai
kaip ir žodyje ežjio) = šelpiu, čXct(poę (kupr. dial.) sanskr. sarpis,
vok. salbe. Su šituo gyvuliu lietuvių prabočiai galėjo susipažinti
Mažojoj Azijoj, kur jų prisilaikyta gilioje senovėje. Aigipto fara­
onas Tutmosis III apie 1500 m. Kristui negimus apkariavęSuriją
(Siriją) iki Eufrato upės, Naharino kampe sumedžiojęs pilies Ni

277
apygardoje 120 šlapių. Šitame krašte 400 metų vėliau ašurių di­
dis sąrąs Tiglatpileser I taipogi 10 šlapių nužudęs, jų kailius su
dantim is ir 4 gyvus į savo rezidenciją persigabenęs. Dar sąrąs
Ašurnasirabal (885-860 m.) čionais šlapius medžiojęs4 \ Kad šla­
piai prisilaikė Mesopotamijoj, apie tai liudija ir ašurių reljefai,
ant kurių matome išreikštą muzri tautą atvarant šlapį Ninivėn
dovanų Salmanasarui473. Aleksandrui Didžiajam 321 m. mirus,
vienas jo vadų Seleukos Nikator I gavęs savo valdžion Babiloni­
jos satrapiją, karalium tapęs, apie Apamėją palei Oronto upę Si­
rijoj, kur buvę gerų ganyklų, laikęs 500 šlapių, 30 000 kumelių ir
300 aržilų1 \ Kad šlapius Prygijoj pažinota, iš Aisopo pasakų
matoma. Aleksandro Didžiojo pasekėjas Antigonas, Makedoni­
jos karalius, laikęs jau šlapius ir juos rodęs užpuolusiems Make­
doniją galams, norėdamas juos jais įbauginti1’5. Su šlapiais rv-
mėnai susipažino tik karo laiku su Pyru, Epiro karaliumi, kursai
280 m. išsirengęs buvo karan prieš rym ėnus su 25 000 kareivių
ir 20 šlapių*76. Medžioklei ant šlapių Mesopotamijoj vis didyn
einant dėl jų dantų, iš kurių įvairius daiktus buvo daroma, jie
čia ilgainiui visiškai išnyko, liekti nūn tik Indijoj ir Afrikoje.
Iš visų žvėrių, dainose ir pasakose minėtų, dažniausiai, kaip
aukščiau matėme, užtinkame levus, regis, dėl to, kad tie „žvėrių
karaliai" buvo paĮvjojingiausi santykiuose su žmonėmis, togi-
dėl ir pakliuvo ypač į pasakas, mažiau - į dainas.
Drerup'as477, apie 1lomero dainų atsiradimą kalbėdamas, pa­
duoda paraleles iš vokiečių, prancūzų, suomių, igaunių, slavų
(serbų, bulgarų, rusų) ir turkiškų genčių (totorių ir kirgizų) epiš­
kų dainų atsiradimo. Pas rusus jis nurodo „bylinų" dainavimą,
kurių daugiausiai Onegos ažero, Oloneco gub., apielinkėje likę,
kuriose drauge su istorijos atsitikimais yra daug pasakiško turi­
nio. Šitos bylinos buvo kadaise herojiškos dainos, kurios XI— XII
šimtmečiais Mažarusijoj apie Kijevą atsiradusios ir, Kijevo ku-
ningaikštystei žlugus, o gyventojams iš jos XII-XII1 šimtmetyje
šiaurės link į Onegos apylinkes persikeliant, ten jau drauge nu­
gabentos ir ilgainiui herojiškos dainos į dainuojamas pasakas
pavirto. Jose čion ir dabar minimoji gamta turi pietinės Rusijos
gamtos charakterį. Bylinos mini tyrus palei Dono ir Dniepro upes,

278
bet ne dykas girias ir pelkes tų vietų, kur dabar jos dainuojamos.
Jos pažinsta tik tų Rusiją, kurios sostapilis Kijevas buvo, bet ne
Maskvą, jos dar neužmiršo atsibraujančių mongolų ir viešpata­
vimo tame krašte lietuvių. Iš tolimos Indijos pradėjus nuo XII,
ypač XIII šimtmečio Europoje tarp įvairių tautų pasklido indų
pasakos ir pasakų motyvai. Ir Azijos tautų pasakose atsispindi
indų pasakų įtekmė. Pasakų rinkiniai iš Tibeto ir Mongolijos tu­
ri beveik išimtinai indų pasakas. Tarp turkiškųjų pietinės Siberi-
jos tautelių yra išsiplėtusi ilga eilia indų pasakų, kurios ten už­
nešta budizmui tarp tų tautų išsiplatinant. Taipogi Surijos (Siri­
jos), kaip ir Tuniso gyventojų pasakose Afrikoje indų pasakų
įtekmė žymi*7". Šitomis analogijomis remdamiesi, mes dabar
lengvai galime suprasti priežastį, dėl kurios šiaurės link iš pietų
krašto, kur levų būta, atgabentose lietuvių pasakose taip dažnai
levai minimi drauge su dainose likusiais pietų krašto gamtos
atminimais, ir išaiškinti taipogi dainose ir pasakose minimosios
pietų krašto gamtos paminėjimo atsiradimą ir sulig šiol likimą.

XXI

Pastarojoj (XX) skaidmoje apie dainų gamtą surinkti ir su­

grupuoti faktai, rodos, gana aiškiai patvirtina tą gamtos vaizdą,
kursai pasakose apie levus apsireiškia (XII). Dabar dar sanryšy-
je su pasakomis apie levus manau pridurti tūlus dalykus, apie
kuriuos kiek plačiau pakalbėt reikėtų, nes jie prie tų pasakų pri­
dera ir jas paaiškina.
Lietuvių pasakoje n. 17 tūlas „Baltrus", baisias raganas nužu­
dęs, grįžta namon. Susitinka senelį - Dievą, kurs pamokina jį, kaip
jam namon keliauti per girias ir aukštus kalnus, kad išvengus ne­
laimių su levais. Radęs senelio nurodytoje vietoje geležies šarvus,
kuriais apsirėdęs, geležinę ragotinę paėmęs, paleidęs savo arklį,
eina pėsčias per girią. Tik štai netikėtai atbėgo levas išsižiojęs -
Baltrus atstatė savo geležinę aštrią ragotinę ir perdūrė levui nas­
rus. Vos Baltrus paspėjo ragotinę ištraukt, jau kits išsižiojęs atbė­
ga. Jis ir tą perdūrė. Taip iki paskutiniui. Ant galų galo jau pats
vyriausias devintasis levas kaip kalnas atbėga išsižiojęs, putos
279
drimba iš nasri|, atbėga net kriokdamas, kad net žeme dreba
Baltrus net nusigando, ale savo geležinę ragotinę atstatė priedais
Levas visu smarkumu išsižiojęs puolė prie Baltraus, ale pasijuto,
kad per pasturgalį iešmas (ragotine) išlindo. Tokiu būdu Baltrus
nužudęs levą, gyvas liko. šitas ar panašus atsitikimas tarp žmo
gaus ir levo turėjo būt Graikijoj labai pagarsėjęs, jei mes tokią ja'
sceną ant diegio, Mikentj karalių kapuose rasto, išreikštą mali
me, kaip aukščiau XIX skaidmoje kad aprašyta, tik su tuo skirt
mu, kad čia penkis vyrus su trimis levais kovojant matome (pav
n. 23), o vienas vyras iešmu, levui gerklen įvarytu, kiaurai jj per­
veria, ir iešmo galas, palei žvėries pasturgalį šone išlindęs, kvšo
Anot lietuvišku pasakų, sugautus levus laikyta tam tikruose
„skiepuose" ir duobėse (n. 18, 19) ir mūru aptvertuose soduose
(n. 33, 111) ir ten žmones mesta, kad juos levai sudraskytu šitą
pasakų parodymą patvirtina aukščiau (XVIII) paduotoji žinia apie
laikymą levų narvuose Makedonijoj ir Ašurijoj (pav. n 17) ir apie
Lisimacho jmetimą j levo narvą Aleksandrui Didžiajam liepiant
Daugelyje pasakų (n. 23, 24, 30, 31,32.33. 34. 40, 41. 111, 112,
113, 114. 119) yra kalbama apie jaunu levukų pagavimą, ju pri­
jaukinimą ir jų drauge vadžiojimąsi. Faktai, paduotiejic aukš­
čiau (XIX), patvirtina, kad kaip Trakijoje, taip ir Aigipte prijau­
kintus levus laikyta ir juos žvėrių medžiokles, kaip ir karo. tiks­
lams vartota ir drauge vadžiota (pav. 1, 42).
Pasakos taipogi mini du levu, prirakintu prie karalienės dvaro
aukšto mūro vartų kaipo sargu (n. 45). du levu saugoję karaliaus
dukteris (n. 47), Žmogžudžių dvarų vartus saugoję levai (n 48.
49, 51, 52) ir tilto galus (n. 50. 116). šulinj (n. 115) ir smako duris
(n. 127). Apie šitą pasakų liudijimą apie levų sargybas prie var­
tų galima spėti, kad taip tikrai būta iš to, jog tokio būdo sargybą
priimta architektūron ir prie pilies Tiričio, Trakijoje ir ant trakų
apgyventos Tašo salos prie pilies vartų statvta levų statujos. Taip
lygiai ir Ašurijoj prie rūmų durių ir prie fontanų levų figūras
akmenines statyta (XIX).
Drūta karalaitė, kuri gyvenus apvestame aukštu mūru dvare
su vario vartais, turėjus „mergų vaiską". Vakare gult eidama,
savo „pakajų" apstatydavus sergėt keturias mergas, o aplink -

280
lev u s (n. 44). K itose p asak o se y ra k alb am a a p ie vien o v y ro kovą
su m erg a ir a p ie tai. k a d m erga v a d in u s k araliau s sū n ų „ a n t v a i­
n o s“ 1. V aikinui kovojant su tū lu stip ru o liu m . p asisek u s u p e rg a ­
lėti. k a d a tas n u k rito n u o ž irg o žem ėn, atsiseg ė d ra p a n o s, ir vai­
k in as pažino, kad su m erga kovojo**. Yra tai atm in im as am azo-
n ii|. k u rio s, a n o t sen o v ės raštų liudijim o, g y v en u sio s Mažojoj
A zijoj B uvo tai karin g a m otery ta u ta ', k u n p o karalienes v a l­
d ž ia sa v o so stap ilj Tem iskyroje a n t u p ė sT e rm o d o n o Ponte tu rė ­
ju s ir iš 6 a k a ru s v e d u s M ažojoj Azijoj ir G raikijoje, jo m s tik
k a rtą p e r m etu s leista būvy su sitikti su kaim y n išk ų ta u tu v v rais
d ė le i k ū d ik ių įgijimo. V aikus ž u d y d a v u sio s, tik m erg aites a u ­
g in d av u sio s. jom s dešine k m tj išdegindam os, kad u ž a u g u s s m a ­
g iau b ū tų lan k u valdyti. Ant žirgų raito s arba p e s 6 o s, lanku,
kirv iu ir skydą apsiginklavusios, am azonės traukusios karan. M a­
žojoj Azijoj ir E uropoje to lim u s ž y g iu s atlik d am o s, p ak eliu i iš-
g n a u d a m o s pilis, bet ir naujas pilis jsteigdam os. Jau H o m ero
d a in o se m in ėtasis B elerolontas Lukijoj ir tro jan ų k a ra liu s IVra-
m as (P riam as) sa v o jaunose d ien o se Prvgijoj su am azo n ėm is k o ­
voje G ra ik ų IIlonos pilies a p g u lim o m etu am azo n ų k aralien e
Pcntesileja. H ek to ru i m irus, a tv y k u s P eram u i p ag elb o n su savo
m o te rų k a ru o m e n e ir stiprioje kovoje 6 a ž u v u s iš A chilliaus ran ­
kos. A m azones, b e abejo, reikia p risk irti p rie tų ta u tų , k u n o s
sen o v ėje b u v o m o te rų v ald o m o s (gy n aik o k ratija) ir k u rių tarp e
b u v o p asižy m ėję lukai (likai)* M ažojoj Azijoj. Č ia šioj vieto j v e r­
ta p asteb ėti, kad IX-XI šim tm e 6 o rašytojai, b ū ten t A nglijos k a ­
raliu s A lfred as (H49- 901 m ). Ibrahim Ibn Jak u b (apie 965 m .) ir
A d o m as iš Brem os (mir. a p ie 1076 m .) šios d ien o s Lietuvos k rašte'
m ini M a eg d h a la n d ( - m ergų žem e), terra femmarum, k ū n a s A do­
m as iš B rem os tiesiog am azo n ėm is v a d in a („Item a r e a haec lit-
tora B a ilia s m aris feru n t e sse A m azo n as, q u o d nunc terra fem i-
n a ru m d ie itu r“ | sakom a. k a d šiose Baltijos jū ro s p a k ra n tė se g y ­
v en an čio s A m azo n es, nes d a b a r to s ž e m ė s v a d in a m o s moterų)).
Vienoje pasakoje (n. 4) sakom a a p ie Ž e m a i6 ų m o tin ą Ž em ai­
tę, k a d šalia jos au k sin io sosto, a n t k ū n o ji sėd ėd am a teisus, pa-
statvta b u v ę p o vieną kariuką. K arlelis iš d e šin ė s p u sė s rankoje
laikęs sid ab rin i paukštj, kitas iš k airės p u sė s - m ažą auksini levuką.

281
 Apskųstajam prieš sostą stovint ir tikrą tiesą sakant, kariukas
duodavęs paukščiui pyragą, o jeigu būtų žmogus melavęs, tai
kartelis iš dešinės pusės smogdavęs savo levuką su sidabriniu
kančium, o levukas pradėdavęs rėkti. Šitoje pasakoje randame
atgarsį apie įvairias senovės žmonių prietaisas - automatus, ku­
riuos jau gilioje senovėje, šelpiantis oru, vandeniu, šiluma, mo­
kėta juos mechanišku būdu taisyti, kaip mes žinome iš gyvenu­
sio I šimtmetyje Kristui gimus I lerono iš Aleksandrijos raštų.
Anot jo raštų II v E u p c m x t o v ir Ikgi a u T o p a n o i u r i x u i ; 6, mokėta
senovėje geriančius ir giedančius paukščius ir įvairius gyvulius
įtaisyti, žmones, pilančius vandenį, iš lanko į žaltį šaujaučius,
žaidžiančius su muzikos instrumentais ir 1.1., gaminti. Tarp kitų
automatų matome, prie aukuro ugnį uždegus, ten stovinčias fi­
gūras aukas ant aukuro liejant, o žaltį šnypščiant, kakalyje ugnį
pučiant ir kūrenant, ratą sukant, čiulbant paukštį ir sukantis ant
namelių stogo. Randame prietaisą: žmogus pučia trimitą, o straz­
das čiulba; jautis geria iš indo, žmogaus laikomo, vandenį. Mo­
kėta automatiškus teatrus taisyti ir įvairius dalykus, kaip šokan­
čias figūras, rodyti.
Dar labiau Žemaitės sosto aprašymas prisiartina prie Bizan­
tijos kaisaro Teofilijaus (829-842 m ), kursai turėjęs abi pusi sos­
to levus, padarytus iš aukso, kurie per tūlą mechanišką įtaisą,
kaisarui ant sosto sėdant, pakildavę, rėkę ir vėl gulę. Arti sosto
stovėjęs medis platanas auksinis, ant kurio šakų tupėję margi, bran­
giais akmenais papuošti paukščiai, kurie mechaniškai sparnais
plezdenę ir čiulbėję7. Danijos karaliaus prieš sostą (Konigslhron)
stovėję net trys sidabriniai levai8.
Lietuvių tautadailėje (X) levus matome šalia stiebo ant varps-
to, taip lygiai išreikštus, kaip ties bromu Mikėnų pilėje ir ant
prygų kapų (pav. n. 69, 75, 76), šalia vazono su gėlėmis, kaip ir
ant prygų kapo (pav. n. 77), tik be gėlių ir ant skrynučių pryša-
kio šalimis raktaskylės, kaip ant prygų kapo (pav. n. 75) šalia
karstaskylės.
Aukščiau paduotiejie trumpi komentarai prie kelių lietuviš­
kų pasakų turinio ir levo tautadailės ornamentikoje, be abejo,
nurodo aiškiai pasakų apie levus reališkumą ir jų paeigą iš pie­
tų krašto, būtent Balkanų pusiasalio ir Mažosios Azijos.

282
 X X II

Pasakos apie levus, kaip mes iš Aisopo pasakų rinkinio žino­

me, Mažojoj Azijoj ir Trakijoj, kur tų žvėrių prisilaikyta, buvo
nuo gilios senovės žinomos. Priimant, kad iš ten ir lietuvių pa­
sakos išneštos, nereikės stebėtis lietuvių pasakų su Aisopo pa­
sakų turinio bendrumui ir tam, kad jose, kaip ir dainose, dar
taip aiškiai atsispindi tų kalnuotų kraštų gamta. Dabar reikėtų
nors trumpai žvilgterti į šalimais su lietuviais gyvenančių tautų
pasakas apie levus ir jųjų santykius su lietuvių pasakomis.
Pradėkime nuo Balkanų pusiasalio. Čion atvykdami slavai ra­
do trakų genies, su kuriomis jie susimaišė1. Pražudydami savo
kalbų ir su slavais asimiliuodamies, trakai paliko naujai kilusioj
slavų tautoje savo dvasios turtą - pasakas ir dainas, kaip L. Geit-
leris; parodė, todėlei tarp bulgarų ir serbų randame bendras pa­
sakas su tomis Aisopo ir k ita s-su lietuvių. Vienai daliai trakų
tautos į slavus pavirsiant, kita jos dalis, rymėnams H šimtmečio
pradžioje Kristui gimus užkariavus Dunojaus šiaurėje gyvenu­
sius getus, dakus, susiromanizuodama' paliko, be abejo, pasa­
kas apie levus šios dienos rumunams. Getai, kurie tarp Balkanų
ir Dunojaus upės gyveno, jau gilioje senovėje pradėjo keldintis
šiaurės link per šitą upę, kur jie gavo dakų vardą ir buvo apėmę
šios dienos Rumuniją, Transilvaniją ir Galicijos dalį. Šiaurėje
Juodmario gyvenusiejie palei upę Tyrą getai Herodoto laikais
vadinosi tyrytais (Tuqitcu), o vėliau į rytus nuo Tyro (Dniestro)
gyvenusiejie - tyragetais (TuęayČTCU, Tvąayy&zai). Regis, šitie
getai buvo dar šiaurės linkui, šios dienos Ukrainoje, apsigyve­
nę, jei arabas lidrisi4, apie 1150 m. rašęs, tą visą plotą tarp Kar­
patų kalnų ir Dniepro upės Gclulia vadina. Šitų getų, tarp ukrai­
niečių išnykusių, įtekmei, regis, reikės priskirti pasakas apie le­
vus Ukrainos folklore.
Kaip matome iš rymėnų geografo Marko Vipsanijaus Agri-
pos (63-12 m. Kristui negimus) suteiktųjų žinių, imperatoriaus
Augusto laikais Dakija tęsusis nuo Dunojaus pietuose iki Jūrių
(Baltijos) marių (ad oceaiium) šiaurėje ir nuo Vistulės upės vaka­
ruose iki Sarmatijos tyrų rytuose5, ką patvirtina ir kiek vėlesnių

283
laikų raštai „Divisio Orbis" ir „Dimensuratio provinciarum"6.
Šito krašto dakų dalis, nuo Karpatų šiaurės link gyvenusioji, slo­
vėnams čion užplaukiant, tarp lenkų išnyko, palikdama pasakose
levų minėjimą. Anot žinomo archeologo prof. Kossinnos, Blumės,
Gotze's7prirodymų, Karpatų dakai gyvenę ne tik šios dienos Ru­
munijoje ir Vengrijoje, jie buvę ir Poznanians Lenkiją, net Sakso­
niją ir vidurinę Brandeburgiją apgyvenę ir čia ilgainiui buvę ger­
manizuoti. Ir šitų trakiškųjų dakų dvasios turtas - pasakos - ne­
galėjo likt be įtekmės j slavų ir vokiečių pasakininkystą.
Mažojoj Azijoj gyvenusiejie prygai ir trakai iš dalies į graikus,
iš dalies vėliau į turkus pavirto, kurių ir dabar 60-70% yra ariškos
kilmės". Ir čia turėjo jie pėdsakas savo dvasios palikti pasakose.
Dabar dirstelkim j tautas, rytų link nuo Lietuvos gyvenan­
čias. Tarp Beržūnės upės (Berezinos) rytuose ir Būgo vakaruose,
Pripečio pietuose ir Naro (Narcv) šiaurėje, taigi didelę Minsko,
Gardino ir Lumšos gubernijų dalį dar XI-XI1 šimtmetyje buvo
lietuviškieje getai, getviai, arba getvininkai, apgyvenę. Anot Ko-
čubinskio, Pogodino, Karskio ir Būgos tyrinėjimų, šito krašto Gu­
dija, prieš apimant ją dregovičiams ir krivičiams, buvus lietuvių
apgyventa9. XI— XII šimtmetyje dalį šios dienos Vitebsko, Psko­
vo, Tvero, Maskvos, o ypač Smolensko guberniją buvo lietuviai
apgyvenę, šiandien į slavus pavirtę10. Gudų ir didžmsių pasako­
se, regimai. Ievas iš tų čia gyvenusių lietuvių pasakų likęs.
Lietuvių prabočių, kaipo savo akimis mačiusių levus, pasa­
kos palaiko, kaip matėme, kur kas aiškesnį atsiminimą tų žvėrių
ir jų krašto gamtos vaizdą, kuomet kitų tautų pasakose per susi­
maišymą su trakais, getais, dakais, lietuviais jau levų paveikslas
yra išblyškęs, neaiškus.

284
 PASTABOS

Prie l

1Preussens altere Geschichte Hamburg, 1811. B I. S. 70 • 2 Histonsche und

literarische Abhandlungen der Kunigi. dcutsch Gesellschaft /u Komgsberg
1K30, S. 140. • 1 Litthauen und dessen Bewohner. Komgsberg, 1834. S. 101 • 4 Lit-
\v.i I. 52. slg. ir p 275 • ' Litwa. 1, 336 - 7. • **Pismo zbiorowe Wilertskie na
rok 1859. sir • Mitteilungen der l.itauischvn litteranschen Gesellschaft
II. 105-9. Rarise h Dainų balsai, p. 2‘>4

Prie II

: Bezzenberger Beit rage /u r Geschichte der lilauischcn Sprache Gottingen.

1877, S. 298. ir Waller Lietuviška chrestomatija, p. 474 • * Slg. ir Ruing. Be-
trachtung der lit(tauischcn Sprache). S 31-2; Krause Litthauen. S. 163-1. •
' VVorterbuch d. Iii Sprache. S 350 • 4 Žvaigžde. 1903. p 119; 1904. Nr. 22. •
' Vienybė liet|uvininkų) 1903. Nr 4 • 6 Lietuva. 1903. Nr 8 • 7 Valančiaus
Palangos Juze Wilmuje. 1863, p 78. A.u|>aiuuit. ciutcok »e\i.inn,iaa Konenck.
ryO. N. 3228. 3392. Vilniaus hnios 1905. Nr 73 • * Nauja liet Ceitunga. 1903.
Nr 58 • ‘Code* epistolans Vitoldi. p 841.862.866 ir k • 10 Aaibanum. cnucok.
N- 3381 ir sek • 11Scripl(ores) rer(um) prus|sicarum). V, p 419 • Bielenslein. Die
Gren/en dės lelltsch. Volksstammes, S. 435. • 1*Cnpoeue. Feoipa«|». c.ionaph a pen
>Komoiii aesi.iii, o p . 175. • 14 Cnpo/uc. L c.

Prie III

1 Litu-slavisehe studien Weimar, 1877. I. 103, 107 • : Litt.-deutsch. W6r-

lerbuch. S 228. 235 • ‘ Detailiikai apie t.i dalyku: Schrader. Sprachverglei-
chung und Urgeschichte Jena. 1890. ir Saloman Reinach. L'origine dės Aryens.
Paris, 1892 • ‘ Die Benennung dės Lowen bei den Indogermanen. Ein Beitrag
/u r Ldsung der Streitfrage uber die Heimat dės indogerm. Urvolkes. Miinden,
1874 • ' Schrader. Sprachvergleiehung, S. 126-7; Reinach. L'origine dės Aryens,
p 53; / S c h m id t Die Urheimat der Indogermanen und das europaische
Zahlsystem. Berlin. 1890, S. II.

Prie IV

1Ape atsiradimu levolatviška pasakapas U. Bielenstein’ąstraipsnyje„Das

lettische Thiermarchen". Magazin herausgeg. von Lett, litter. Gesellschaft.
Mitau. 1891. XIX. S. 148-9. • • V e c k e n s le d l Die Mylhen. Sagen und Legenden
der Žamaiten. I. 54, 56. • 1Idem. I. 209. II. 114.

285
 Prie V
1 Schleicher. Handbuch d(er) lit(auischcn) Sprache. II, 184. • 2 lurkschal.
l.itauischeMarchen. 1,5.121. • ‘UžrašytaM.SlančiausTrumpaičiuose,Šiaul[ių)
pav. • ' laikos Liet|uviškos] dainos. II, n. 992; //. Paukštis. A. Burba,I Dainos iš
visur surinktos, p. 315. • s luškĮosI Liet. d. I. n. 106.

Prie VII

1Kronika litevvska wyd. Narbutla, str 49; S tr y /k o m k i Kronika polska, li-

tewska, žmudzka. Warszawa, 1846, t. II, str. 203.

Prie VIII

1 Bielcnstein. Das lettische Thiermarchen. Magazin herausgeg. von Lett lit­

ter. Gesellschaft. Milau, 1891, XIX • ‘Slg. Juškevičiaus Liet. dain. I, 190; L t škicii
u. Brugnuinn. Lit. Volkslieder und Marchen, p. 133, kur posmo ape levą nėra. •
1 Iš „S/eszes pasakas" Szymona Stanewiczes. VVilniuje, 1829, p. 4, n. 3.

Prie IX

1Slg. Iš gyvenimo vėlių ir velnių. Prakalba. • 2Lietuviškos pasakos. I-II t., ir

Liet. pasak. įvairios. I-IV t. • ‘ Sulygink, kas yra pasStryjkowskj (Kronika polska,
litewska, žmudzka. Warszawa, 1846,1.1, str. 370) ir kitus kronistus pasakojama
ape prisisapnavusįjį Gediminui Vilniuje geležies skardu Šarvuotą vilką.

Prie X

1Žiū r. Liet. tauta. Kn. I, p. 1 ir sek • : Ape lavonų m medžius inkėlimą žr

„Iš gyvenimo vėlių bei velnių" - prakalboje, p. LVII.

Prie XI

1 A ktu i h ą . BnaeHCKOii apxeorpa<J>u«i. kommiic. T. XIV, 10, 325. •

: Kun. Kossarzewskio rankraštyje „Lituanica".* 1 K. Aglinskio, aptiekininko
Garliavoje, pasakojimas. • 1 Kaituli. Zeitschrift dės Vereins fūr Volkskunde.
1908, XVIII, 96.

Prie XII

1 B ielenstein. Das lettische Thierm archen, n. 10.

Prie XIII

1 Plačiau apie tai prof, d-ro J. Polivkos straipsnyje „O Srovnavacim stud m

tradic Iidovych" (N arodopisny Sbornik českoslovansky svaz. II. str. 1-49) •
2 M archen u n d Sagen Arm enische Bibliothek. IV, S. IV. • 1 H alui. Griech. und
alban. Marchen. 1,28. • 1Schleicher. Lituanica. Wien, 1853, p. 36. • 5 Bielenstein. Die

286
Volksmarchen, p. 341. 350 sek. • b Griech. und alban. Marchen. I. 15. •
7 linini. Sagwissenschaft licheSludien. p. 52 • 8 Leskicn u. Brugm ann. Lit. Volks*
lieder und Marchen, p. 511. 576 • ' Antike Wald- und Feldkulte. Berlin, 1877,
p. 347 sek. • M a x M uller. Essays. II. 199. 217. • 11 Polivka. Narodopisny sbor-
nik II. 6. • • Orient und Occident insbesondere in ihren gegenseitigen Be-
ziehungen. Gottingen, 1862. XI. 138; II, 133 sek.; III. 171 • 13 Pantschatantra. 1.
p. XI sek • 14 Orient und Occident. I. 116. • 15 Aufsat/e Uber Marchen und
Volkslieder, p. 20 sek. • Die neuislandische Volksmarchen. Einleitung,
p. XVIII-XLV • ‘ Leyen. Das Marchen, p. 101 sek. • Mann und Fuchs. Drei
verglcichende Marchenstudien. p. 57-8. 65 sek. • Vergleichende Marchen-
forschung, p. 80. 138, 197 sek. • " Poh&dkoslovnč studie, d. 1 sek. • 21 F.in
inchsches Marchen aut seiner Wanderung. Berlin, 1882. • * Schweizer Mar­
chen. Bern. 1906, p. 21 sek. • 23 Die Polyphemsage, p. 222. • 24 Die Fabel vom
Lowenantheil in ihrergeschichtlichen Entwickelung. Berlin, 1888. • 2SIndische
Marchen. p. 144, 153. • 76 PoibUmi. 1,163 sek. • 27Reinhart Fuchs, p. XLVII sek.
• 28 /Kiiboiuiiiii snip na aan.Mi u y ciaim m., p. 8, 31 sek., 173 sek. • 2ųS chrrck.
FinnischeMarchen, p. XXsek. • w Literatūra Bobrovo kningoje ..IVccmh uapoA-
iii.imCKa i K ii o >KiiHoiiim\ i.. BapiiMHa, 1909, p. 18 sek. • 11 /ioo/xxn». Op. cit., p. 27.
• 12Die Ihiere in der indogermamschen Mythologie, p. 458,461 sek. • 33 Up/h-rl.
Kulturgeschichte der Menschheit. Stuttgart, 1887, II, 400 sek. • 34 Die Volks­
marchen, p. 358 sek.; Das lettische Thiermarchen. Maga/in herausgeg. von Lett,
lit. Gesellschaft. XIX, p. 129.

Prie XIV

1linini. Griech. u. alban. Marchen. I, S. 15. * Laiškas iš Dorpato, d. 14/27. L

1910 rašytas. • 1 FF Communications edited tor the Folklore Fellows. N 5-7,
n. 118. • ‘ A sbjdm sen u. M ae. Nordische Volks- und Hausmarchen. I, S. 16 •
5 Curzc. Volksuberliefer. a d Fūrst. Waldeck, n. 2. • h Swire*. Deutsche Marchen,
n. 49. • ’ Z ingerio Tirols Volksdichtungen, II. p. įsek.; / /<i/frn/i. Deutsche Volks­
m archen aus dem Sachsenlande in Siebenbūrgen, n. 34; W olf. Deutsche Mar­
chen u. Sagen, n. 20, 23. • 8 lln llric h . Deutsche Volksmarchen aus dem Sach­
senlande in Siebenbūrgen, n. 23. • “ H aas. Rūgensche Sagen u. M archen, n. 20;
Jalui. Volksmarch. aus Pommern, n. 17, 20. • 10 Prolile. Marchen tū r Jugend,
n. 29. • 11 P rohlc. M archen fur Jugend, n. 1. • 12 E y . I lar/.marchenbuch, p. 154
sek. • 13Z in g erle. Tirols Volksdichtungen. II, p. 356. • 1‘ Sim ro ck, n. 20. • ^ S im -
rock, n. 75; M eier. Deut. Volksmarchen. n. 14. • 16 Prolile. Volksmarchen, n. 29;
W o lf Deutsche Iiausm archen, p. 230 sek.; W iese. Sagen- u. Marchenwald, n. 33.
• 17 W o lf Deutsche H ausm archen, p. 40 sek. • 18 G otlschalck. Die Sagen u.
Volksmar. d e r Deutschen, p. 194; S ch a m b a ch u . M u lle r. NiederschlesischeSagen
u. M archen, p. 253. n. 1. • ;9 S teffen . M archen u. Sagen. n. 30; lla llric h . Deutsche
Volksmarchen aus dem Sachsenlande in Siebenbūrgen, n. 32. • 20 Z in g crle. Tirols
V olksdichtungen. I, n. II; II. p. 225; palyg. L em ke. V olksthūm l. II, n. 4. •
21 Knoop. Volkssagen a. d. ošti. I linterpom m em , n. 9; Prohle. M archen tū r Ju­
gend. n. 29. • 22 G rin iu i. Kinder- u. H ausm archen. II, n. 97; G liickselig. Marchen
Almanach. p. 55; Haas. Rūgen. Sagen, n. 36, 37; K noop, n. 15; K u h n . Sagen. II,
n. 21; Jalui. Volksmar. aus Pomm., n. 36,37; Ldhr. Grosses Marchenbuch, p. 138.

287
• 23 Grimm. Kinder- u. Hausmarchen. II, n. 121. • 74 G rim m . II, n. 88; Profile
Kinder u. Volksmarchen, p. 28, 89; lin g erie. Tirols Volksdichtungen. I, n 18;
II, p. 356. • 25 Čarlze. Volksiiberlieferungen ausd. Furstenthum Waldeck. n 2.
Kuhn. Sagen, Gebriiuche u Marchen a. Westfalen. II, n. 21; Haas. Rug. Sag.,
n. 36. • Haas. Riig. Sag., n. 37,62; lin g erie. Tirols Volksdichlungen II. p. 356
• 77 Knoop. Volkssagen, n. 9. • 2HG rim tiling Danische Volksmarchen. I. 30, 175,
178. 228, 305; II. 204. • 29 Rillershausen. Die neuisland. Volksmarchen, n. 107
• 30 Poes tin i. Island. Marchen, n XXIII • 31 Riltershatisen, n. 43; P o e tin i Island.
Marchen, n. XIV. XXI11 • 32 Riltershatisen, n. 16; Poeslien. Op. cit., n. XXX. • "
Schulenhurg. Wend. Volkssagen, S 8,32 • 34 H aupl. Sagenbuch der !.ausit/ II,
n 29. • 35 Veckensleill. Wend. Sagen. S 222 • 36 Kutila. Morav. nar pohadky I.
n. 27, 54. • 37 M eniik. Morav. pohad. IV, 131 • 38 M e . Povidky je/ sėbrai na
morav. Valašsku, p. 31, 32. • 39 Rodost o v Nar. pohad IX, sir. 31 sek.; Vdclavek.
Valašske pohadky, sir. 72 sek.; Pohadky a povesti z morav. Valašska. I. 38 •
40 M alinowski. Po\v. lud. pol. na Slqsku. Maleryal. anlrop. archeol V. p 153-6.
• 41 M a linow ski Maler. V, p 190. • *2 C helchow ski. Powieici i opowiad. I. n 1 •
43 C helchow ski. Powiesci i opowiad. II. n. 47. • “ Kozloivski. Lud. p. 313. n. 7 •
4S Kolberg. Poznariskie. Ser. XIV, c/ 6. n. 83,84. • 46 Kolberg. Lud Ser VIII, cz 4.
p. 27. • 47 Kolberg. Op. c it, p. 72. • 48 M a lin o w ski. Maler. IV. p. 27-30. • 49 Top-
pen. Aberglauben aus Masuren, p. 156. • M a lin o w sk i. Maleryaly. V, p 110,
190; Kolberg. Lud. Ser XIV, cz. 6, n 4 • 51 AoCipoaoAucuiu. C mo.i . -imoip.
coopmiKi.. I, p. 6.30 • ’’ Fedorowski. Lud bialoruski. I, n 711,712, 714 • ‘ Vogi.
Dieallesten Volks-marchen der Russen, p. 191; Own/KOrw C inepu e sa im i , n. 31,
161, 182, 184 • M OinI/KOini. n. 126. • ‘ I d , n. 78, 85, 161, 184 • dpA eiineim v.
Hapo^- pycc. CKaa, c rp 145 sek.; OiiHj/KOtn. I, n. 31. ' 7 Atf>aitaci>cm. Hap. pycc.
CKaa. I. n. 72, 139. 271, /Kiinas crapm ia. 1912, p. 267 • ' X yd M ico n . BeaiiKopyc.
CK33. HI, n. 82; B ypnetrb. Ooaop pyc oi.ua I, p II- • ‘ XiidxKOtn>. II, n. 42. •
60 O nni/K oav. n. 242 • 61 /Kunaa crapm ia, 1912, p. 3-18. • •lyihiiiCKiii. Tpy,»u
urn . crar. kom II, n. 50; N ow ostelski. Lud ukrairiski. I, p. 305-327; PoMbAbCKU.
>A PojdaibiKu.
ra.mu. napoa. K03KH, n. 36. • Sntiok Parpcz. Bajki, p. 184
raami. iiapoa. hobc. u, n. 18 • ‘6 •tyihniCKiu. Tpy.ua. II, n. 69. • /Jpa:oMano<n>
Ma-iopycc. nap. npe.v, p.299-303. • 1 Nowosielski. Lud ukr. I. p. 305 sek. •
68 'lyouncKiiiu. II, n. 41. • 69 Id., n 19. • 70 TnamiOK. 3moipa«|». MaTCp. u yropcKoi
Pycii. ^riiorpa«J>. aoipmiK. T. XXIX, n. 8,9, 10,14. • 71 TnamioK, n. 24. • 72 Coop-
iiuki. siajep. a a a omicaiiis Mecrii. u iwe.M. Kankaja. XII, 2 ot. v, p. 314. •
73 C6opmiKb. XXXV, 2, p. 88. • 74 Ibid. XX, 2, p. 8 sek. • 73 Ibid. VI. 2, p. 124,
n. 8, 141, n. 9; XIX, 2. p. 258, XX, 2, p. 8 sek. • 76 Š k tih e ly a DobZntsky.
Slovan. povest. I, p. 1 sek, 475 sek. • 77 lones a. Kropf. The Folk-Tales of the
Magyars, p. 188, 195. • 78 Sklarck. Ung. Volksmarchen. I. n. 10 • 79 Slier. Ungar.
Sagen u. Marchen, n. I. • Saineanu. Basmele romane, p. 455, 488, 664, 721. •
81 Ispirescu. Legende sau basmele romenilor, p. 191 ■ 82 Schtillcrus. Rum. Volks­
marchen, n. 90. • 83K rem nilz Rum. Marchen, n 20. • 84HniiMtipCKiit. CKa30*m.
coKpoBume, p. 185sek. • 85 Saineanu. Basm. rom, p. 510. • 86Vrfevic. Narodne
basne, p. 14, 26, 35, 36, 47. 51, 105; Kračmanov-Valjavac. Narod. pripov, n. 66,
68. • 87BpHCtuH. Cpuc. nap. opinion . n. 423; Narodne basne, p. 105. • " Sto/a-
n o v il. Pučke pripov, n. 32; S lr o h a l Hrvat. narod. pripov. I, n. 7. • 89 K le lk e
Marchensaal. II, n. 1. • 90K apadxuu. Cpn. nap. npunos., p. 236-14. • 91Krauss.

288
Sagen und Marchen. II. n. 134 • '2Š i r v i u i Hrval. nor prip. I. n. I. • 93CGop-
iiitKi> »anap. yMore. III. p. 185, IV. p 123-5; S tr a u s s . Die Bulgaren, S. 167 •
** Coop" iik III. p. 203 sek. • lllaniapcirb. CGopmiKi. on. fn.ar. nap. yMOT,
II, 140; CGc»pmiM.. VII, p. 192. • 96 CGopumc. II. p. 213; VIII, p. 214; lllanxayc«,
n. 156. • CGopmiK, VIII, p. 214 sek • 98 CGopmim,. Ill, p. 222 sek. • 99 C6op-
11u kt». XXI, p. 35. • 100 IlianKa/>r<n,. CGopmtki.. II, n. 139. • 101 D ozen. Conies
alban, n. 17. • n>1 Pedersen. Zur alb Volkskunde, n.3. • m Schm idt. Griech.
Marchen. n. 23. • :"4 llahn. Griech. u alban. Marchen. • 105 Hahn. Gr Mar , I.
n. 25. • 106t.iebrechl. Cypr. Marchen. n I. • 107Schmidt. Gr. Mar., n. 6. • 108Klinos.
Turk. Vclksmarchen, p. 237-8. • 109 CoopimKi. MarcpiaiOH an* onHcam* Mfecni.
u nncM. Kanka la. XXIV, 2, p. 248 sek • n0C6opmiKi. siaTCp. XXIV, 2. p 152 sek •
1,1CGopumcv XIX,2, p. 181sek. • 1,2C6opniiK»,. XIX, 2. p. 161-2;XXIV, 2. p. 143
• 113 W lislocki. Marchen u. Sagen d Buk. u. Sieb. Armenier, n. 7. • 1,4 Cha­
in tianz. Armen Bibliolhek, IV, n. 6. • l,s P n/m u. Socin. Syrische Sagen u. Mar­
chen. n 28. 35. 30, 17. - 1,6 Id., n. 25. • Id., n. 29. • 1,8 Id., n. 35. • 1,9 Id.,
n. 30. 31. • ,2,, Id , n . 31. • ,2* Id, n. 26. • 122 Id, n 31. • 123 Id, n. 70, 72, 77. •
1:4 CGopmiKi. Marepiaaoe an* oiiicami* Nitcru. n n n c M . KanK.ua XXXII, 2, p. 131.
• | : ’ CoopmiKi. MiiTCp. X, 2. p. 191. • 126CbopiuiKi. star, no iTiioipaijmi lunan. upii
/laiHKOB 3THOIp Myiot. Rhiu. Ill, p. 163. • 127C6opHHKt> Marcp. nJi* oimcaHi* Micro.
i« nncM KaBKara, II, 2. p. 123. *128 Touti Nameh, n. II. 12, 14. 20. 28; Kletke.
M archensaal. Ill, p. 371, n. 29. • 1291’antschatantra II, p. 8 se k , 62 se k , 73 sek,
103 s e k , 135 s e k , 140 se k , 295 se k , 301 se k , 316 se k , 332 sek.; Hitopadesa.
p. 60 sek , 77 s e k , 89 se k , 122, 161; Brockhaus. Die M archensammlung dės So-
m adeva Bhatla. I, p. 54 ir k • 130 Hitopadesa, p. 77, 89. • 111 U Juddu Kvpb.
C’oGpaiiic MOHr. ckoiok 3rnm p c6opHina. VI. p. 69, 79, 88 sek. • 132 Pantscha-
tantra. II, p 135. • 111 Ib id , n. 332. • Ey. H arzm archenbuch, p. 154. •
135 K noop. Volkssagen etc aus d. ošti. Hinterpoinm em , n. 15. • !M,Curlze. Volks-
iiberlieferungen aus d. Fiirstenthum Waldek, n. 2. • 1*7 Z in g erle. Tirols Volks-
d ichtungen. I, n. II. • 138 Scliam bach u. M u lle r. Niedersachsische Sagen und
M archen, pag. 253, n I • ,39 M a lin o w sk i. Materyaly. V, str. 190. • 140C helclw w ski.
Powiesci i opow iadanie. T. I. n. 1. • 141 Kolberg. Lud. Ser. VIII, cz. 4, p. 27. •
142 Kolberg. L. c , str. 72. • 143JĮo6po*oibcniū. C’Mon. iroorp. c6opHHm>. I, p. 630. •
144 XydMKoab III, n. 82; E ypųem ,. 06iopi. pycCK. Gura I, p. II. • l4' O nnyuo* b. CiB.
CkaiKU. n. 126. • 146 N o w o siclski. Lud ukraihski. I, p. 305 sek. • 147 HyčuHCKiū.
Tpynia II, n. 19 • 148 Kraus*. Sagen und Marchen. II. n. 134; K a p a d zc u ų , pag.
236-244. • 149 S to ja n o viė. Pučke pripovieske, n. 32. • Wl D o zo n . Contes a lb a n ,
n. 17 • 151 S c h m id t. Griech. Marchen, n. 23.

Prie XV

1Žiūr. Berliner Local-Anzeiger, 1912, N 66, 3 Beiblatt. • 2 Palyg. S le in -

m ann. Die Eiszeit und der vorgeschichtliche Mensch. Leipzig, 1910, p. 83-4,
86, 95. • 3Z e l l. Polyphemein Gorilla. Berlin, 1901. • 4P o h h g . Eiszeit und Urge-
schichtedesMenschen. Leipzig. 1907, p. 81. • 5SagwissenschaftlicheStudien. •
6 Palyg. S c h w a b . Die schonsten Sagen d. klass. Altertums, p. 33 sek.; P r e lle r .
Griechische Mythologie. II. 22ir kitur. • 7A e li a n i . De natūraanimalium. IV. 17.
• 8Revue des etudes grecques. 1900. t. XXIII, p. 206. • 9 F. v o n der L e y e n . Das

289
 Marchen, p. 85. • 10l'riedliindcr. Alexanders Zug nach dem Lebcnscjuell. Archiv
Id r Religionswissenschatt. 1910, XIII, 161 sek. • 11 Die Volksmarchen, p. 350 .
SagwissenschaltlicheSludien, p. 178. • “ Das Marchen, p 71. 88; T h im in e .
Das Marchen, p. 83 sek., W u n d t Vdlkerpsychologie. II, 271-288. • u l i ū l i a i -
C a v a lliu s u. S te p h e n s . Schwed. Volksmarch., p. 95; G r a n d l w i g . D.inische Volks-
marchen. I, 277sek. • 1' Hl.itter lur pornmer. Volkskunde. III, S. 5; pig, IV, h 5,
89; K lc t k e . Marchensaal II, S. 263, n 13; G r i n i u i Kinder- u. 1lausmarchen. II,
n. 60, Zifiycr/c.Tirols Volksdichlungen I, n 35; II, p. 260; M e ie r Deutsch. Volks­
marchen aus Schwaben, n I. 58; l l u l l r i c h . Deutsche Volksmarchen aus dem
SachsenlandeinSiebenbiirgen. n. 34. • l6/|nii;nw,u.CMii. Cmovi.-mioip cfmpn
I, p. 480sek., 492sek . • 1 N o w o s ie ls k i. Lud ukrain , I. p 305sek ; R o k o s s o w s k a
Bajki (Materyalyantropol arch. II, p, 42); S z u c h ic w ic z . I luculs/y/na IV, n 57 •
14Z a w i l i n s k i . Z powiesci i pieš. goral. beskid., n. I • lv / K . z R o d o s lo v a . Nar
poh. sv. IX, p. 31; V a d a l o k . Valašske pohailky. II, p 67-83; Pohadky a pov /
morav. Valaš. I, p. 30sek • 20 Š k u l l e l y a D o b t i n s k i/ . Slov. pov. I. p. 1-18. • *‘l S l u r
Ung. Sag. u. March., n. I; S k la r e k . Ung. Volksmarch., S 96, 291 • ’ ’ Bosansk
nar. prip. I, n. 15,29; S to /a n a v iS . I’učkepripov., n. 15; S t r o h a l. Urvai nar. ^rip I,
n. 7; K r a u s s . Sagenund Marchen. I, n. 40. • 2‘ M e y e r . Alban. Mar., n. 4. • 24M i l -
s o ta k is . Ausgewalt. griech. Volksmar, S. 140, H a l u i. Griech. u. alban Marchen,
n. 22. • ‘ ,J W u n d t . Volkerpsychologie. II, 156 sek • 2SŽiūr. kommentar.i prie
Kubin'o „Povidky Kladske", I, p. 151-158, kur ir literatūra paduota, ir prie
A r d u l i c . Nar. pripov., p. 31 33. • 2 hj a l u i . Volksmarch. aus 1‘ommern, n 3, 36,
37; Blatter lur pommer. Volkskunde. IV, 21, 38; S iin r o e k . Dent March., n 20,
C u r t z e . Volksūberlieferungen aus d Furstenthum Waldek, n. 2; f . y. I lar/mar-
chenbuch, p. 124; S la u fe . Volksmar. a Bukow. (Zeitschrift I. deut. Mythol. II,
p. 206); J t i i n k e r . Niederosler. March. Zeitsch. t oster Volkskunde. III, p 242,
n. 3. • • G r u n d t v i g . Danische Volksmarchen. I, p. 305. • 24P r y i i i u . S o č iu Syr
Sag., n. 26. • 29/. K . z R o d o s lo v a . Nar. poh. sv VII; K u ld a Morav nar. poh. I,
n. 27, 5-1; M e n š ik . Mor. nar. poh., n. 66. • 20M a li n o w s k i . I’ow lud polsk.: Mate­
ryaly etc. IV, p. 15; V, 22-5, 205, 211; Z a w i l i n s k i . Z pmv. i piešni gūrai, beskid.,
n. 4; R a in iš k i. Powies. lud., n. 25. • 11 P o .\u in o m < . Bfcaop. coop., III. p. 38-40,
n. 2-5;/I o O poooA i*ck i i . Csioa. Jiuoip. etiopu. I, p. 495sek.; Te d o r o w s k i. Lud bia-
loruski. II, n. 52. • 12X y i> X K 0 e * . Be.i. ck. I, n. 10; III, n 84; A t/x w a c b C trv . Hap.
pyc. ck., II. 5; V, 241. • ll P y d n a iK O . I lap. loauiopycc. ck. I, n. 50. 51; II, n. 22;
/lp a W M a n o m > . Maaopyc. nap. upe,v, p. 299-303; ‘ l y C u n c K iū . Tpyau II, n. 48-
50; M a n x y p a . Ck33kii, p. 37; P o j J o a o c k . Paaun. nap. Kac. n. 29,36; S z tic h ie w ic z .
Hucul. IV, n. 54, 55, 56, 58 • W e n z ig . Westslaw. March, p. 144; Š k u lt e l y a
D o b š in s k y . Slov. poh. I, p. 475. • 1 5K r ė k . Slov. nar. pravl., n. 28. • v’ S lo ja n o v ič .
Pucke pripov.. n. 32; A r d a l i č . Nar. prip.. n. 6. • 17S c h o t t Walach. March., n 27.
• 38 CoopmiKi. ja nap. vm. IV, p. 123-5; III, 231 sek.; V, 3. p. 134, 139; XIX, 2,
p. lOL/i/flHK'fl/VffT.. CGopn., n. 245; S tr a u s s . DicBulgaren, p. 167. • 19Ctiopimia
MaTepiaaOH,un omic. im . Kam. XX, 2, p. 8 sek.; XXXV, 2, p. 88; II, 2. p. 123. •
10C h a l a l i a n z . March, u Sagen (Armen Bibl. IV, p. 63, n. VI. 2); CoopuuKi. star.
XXIV. 2, p. 152sek. • 41C6opiiiim> MaT. XXXIII, 3, p. 17. • 41j A b jč r n s e n u. M o e .
Nord. Volks- u. Hausmarchen. II, p. 146. • 12G r u n d t v i g . Danische Volksmar­
chen. II, 196. • 4JL a n k e . Volksthūm. in Ostpreus. II. n. 39, 40; j a l u i . Volksm. a.
Pom., n. 3; S in i r o c h . D. March., n. 49; P r o h le . Kinder u. Volksmarchen, n. 6;

290
W o lf. Deutsche Hausmarchen, p 82; 112 Z m g e rle . Tirols Volksdichtungen. II,
p. 1; P e te r. Volksthuml. a. uster. Slides II, p. 145; B u n c k e r. Niederoster. March.,
n. 12, 13; C u r lz e . Volksuberlieferungen aus d. Fiirstenthum Waldek, n. 34. •
44Tilte Ceskė pohadky, p. 14sek. • *’ K o lb e rg . Lud. Scr. XIV, cz. 6, n. 4; M ali­
n o w s k i. Maleryaly. V, p. 110, 190. • 4 6A f a i i a c i x m . Hap. pyc ck. I. p. 244. •
47S a d o k -H a rq c z Bajki. II, sir. 240, Jmoip. iCipii. IV, 18. • *' tlla n K a p c f b . Coop,
n. 227;Coop, u nap.yM , XVIII I, p. <*31 • *' K ra č m a n o o -V a lja v a t Narod. pripcv,
n. 15; Nar. pripov. v Soških planinah. Ill, 41. • 50 K le lk e . Marchensaal., p. 79,
n. 17 • 51H a h n . Criech. u alban. Marchen I, n 5; II. 194. • MDas Marchen,
p 125 • ‘ ‘ Pohadkoslovnestudie. I. Udatny krejci, p. 1-65; IVisser. DasMarchen
vom tapfern Schneiderlein inOslholstein. Zeitschrift d. Voromsf. Volkskunde.
Berlin, 1910, p 166. • ‘ ‘ Dor Volksnuind Alte u. nouoBeitrage zur Volksfor-
schung horausg. von dr. Fr. S K ra u s s . Sagen und Marchen, Bd. II, n. 3. •
'*•* W u n d t . Vdlkorpsychologie. II. S. 149sok • r<’ B a s a n a v ič iu s . Išgyvenimovėlių
bei velnių. Prakalba, p. LIV • U iite r s lia u s . Dieneuisland. Volksmarchen, n. 16.
• '7 G r im m . Kinder- u. Hausmarchen, nr. II. n 88; l'r o h le . Kinder u. Volksmar-
chon, p 89, n. 28; 112 Z in g e r io . Tirols Volksdichtungen. I, n 38; II, p. 356; •
,HC lic h h o w s k i Poivlošei i opowiadanie. II. n 47. • 19S a d o k -B a rq c z , p. 184. •
H*P o M a n o m . I»t.,iop cf>op. III, n. 28 • MXydaKom. I, n. 3. • ' * S c h w a b . Die
schdnsten Sagond klass Altertums, p. 235. • F e d o ro w s k i. Lud bialoruski. I,
n. 3-11 • MO ir tu K o a v . Cen. ck., n. 78. • CCopmiki. aanap. yM. IX. p. 141. •
66Hahn. Grieih. u. alban Marchen. I, n. 25.; G e ld art. Folkloreof modernGreece,
p. 50. • 1,7K u n o s . Turk. Volksmarchen. p. 128. • CCopn Maiepiaa, X. 2,p. 191. •
Malinowski. Maleryaly. V. sir. 228- 231 • 70Sulermeister. Kinder* u. Hausmar­
chen. a. d. Schweiz, p. 75. • 71 Kallas. Achtzig Marchen d. l.uiz. Esten, n. 7 (vieloj
asilyčios - arklys, avižų - šienas, lašinių - mesa). • : Xyiboovru. Be.i. pyc. c k . . I.
n. 2 • 73 112 Zingerle. Tirols Volksdichtungen. II. S. 198; pig I n. 38;Sommer. Sagen.
Marchen u. Gebrauche aus Sachsen u Thiiringen. Nr. 9 (pag. 131). • 74 Pry»»
n. Sodu. Syr. Sagen. n. 58 (prieš levą - žole. prieš arklj - mėsa). • *' PoaAubCKiū.
I a.uni nap. none,ii. Emorp afrpn., VII. n 18 • 7,1CoopmiM. aanap. yMoiB. III,
203. • 77G r in iu i. Thierfabelnbei denMeisler-Sanger,S.7sek • ' G r im m . Op. cit.,
5. 9 • 79 CadoanuKom,. C kaa. u upe.i Casiap. kpan. n 68. • '° •lyounckiu.TpyAU.
II. n. 35. • 81M alinowski. Maleryaly V, p. 57 (vietoj levo - vilkas). • 82 Dobiinsky.
Prostonar. slov. pov. sošil. V, p. 27 (vieloj levo - meška) • 83 Krauss. Sagen und
Marchen. I. n. 12; Kračmanov-Val/avac. Narod. pripov.. n. LXV (vietoj levo-
meška). • M UlaiiKapcto. CCopmiK*. n. 156, CCopn. aa nap. v m o i b . U , 213. •
85 Vadalok. Valašskė pohadky, n 15. • 8,1Coopn. aa nap. v m o i b . VII, 192; VIII,
214. • 87CCopn. ,i.ib oiiuc. na. Ka«k. XXXII. 2. p. 131. • 88 UlaiiKaĮiem. Coopn.,
n. 1, 6. 126. 245; Coopn. aa nap. v m o i b . III. 186; IV, 123. • " Gonzenhach. Sic.
March. II, 69 (vieloj Žmogaus - arklys). • C6opn. aa nap. yMoi b.. II, n. 139;
CCopn. aa nap. y.Moin.. VIII. 216; IX 179. • 91 M alinowski. Maleryaly. V, p. 153-
6. • v: CCopn.aanap. vmoib. III, 203sek. •** K o z lo w s k i. Lud, p. 323. n. 7;Kolberg.
Lud. Ser. XIV. cz. 6, n. 83. 84. • 94 l ly 6 u u C K n i. Tpy.iu. H. n. 69; Sadok-Barqcz.
Bajki, p. 143 (vieloj levo - meška). • 95 Gesta romanorum, cap. 104;
Ev. Harzmarchenbuch, p. 154; 1I2Zin g e rle . Tirols Volksdichtungen. II. p. 356. •
* K o lb e rg . Lud. Ser. VIII, cz. 4. p. 27. • 97U la iiK o p ta b . CCopn. II. n. 139. • ' «/y-
6 u n c K iū . Tpyau. II. n. 41 • 9 9Is fu re s c u . Legcndesaubasmele romenilor. p. 214. •

291
 ,uo Fedorotoski. Lud bialoruski, n. 711,712,714. • "M()miyin*n.. CU. ck., n. 31. IK.
85, 161. 182. 18*1. • 102 COopmiin. «a n.jp- yMorn. III. p 222 šok (girtiem levams
dantis išrauja), • ,0J Po.\tattotrh. Bb-i cf». III, n. 31. • 104 -)/mn u e in i. I lap. pyc. ck .
p. 145; ( )ini/Kon. Cen. ck.. n. 161, 182.184 • ,M Crirnni Kinder-u. Hausmarchen,
n. 102 (be levo);D ahnharl. Natur Volksmarchen I. n. 34 (be levo); Reiisclt. Sagen
dės preussischen Saml.nules, n. 35. • llaltreich. Zur deutsehen Ihiers.r-
gen. Programm d. evang. Gymnasium.! m Schassburg. Kronstadt. 1855. p. 69 •
107 Emorp. aTiipii. VII. n. 59. • "* COopii. ta nap. yMOin. V, p. 188. • 109 FF
Communications edited (or the Folklore Fellows. Nr 5-7, n. 50. • "" M a n n ,
Marepia.iia. II, n. 12; Fetlorotvski. Lud bialoruski II. n. 34. • 111 Oicm/mwi. Ccb
c k ., n. 31, 48. 161, 182. • 1 , 2 K ratus. Sagen und Marchen. I. n. 2; Kračmanov -

Valjavac. Narod. pripov.. n. LXVI. • '"Grimm. Phierfabeln. p. 10 • 114Fedorovv-

ski. I, n. 34. • ns PoMattom>. Bh.v cu. III, n. 33. • ' " Blatter fur pommer. Volks-
kunde. IV. 135. • 1,6 Prindlsber^er-M razovič. Bosnische Volksmarchen, p. 51 •
n7C6opiiioci. ja nap. yMOin III, p. 201 (be levo) • UĄSeh m 'k Fin March , p. 226,
n. 5. • 1 Wlislocki. Marchen u. Sagen d. Buk u Sieb. Armenier, n V • ‘ Kraus.c
Sagen und Marchen. II, n. 36; Vrčevič. Narodne basne. n. 35. • 121 Kr,tuss. Op cit.
II. n. 19; Vrčevič. Op. cit. p. 14. • 122Pryni u. Sochi. Syr. Sag., n I.XXVII • 121Klelke
M.irchensaal. II. p. 370, n. 5. • 124 Pryni u. Sochi. n. I.XXVII • ,2‘ Vrievic. Narodnc
basne. p. 51. • l25* D owojna-St/Itvestrawicz. Podania žmujd/.kie. I, str. 213 •
,25b Strauss. Die Bulgaren, p. 87. • ,2h O n t y kimo, Cfcs. ck., n. 242. • 12 Goitzenbacli.
Sic. M. I, 68. • 128 Klelke. Op. cit. Ii b. 19, n 4 • 129 112 Z m ^crle Tirols Volks-
dichtungen II, p. 321. • "" Prohle. Marchen (ur Jugend, n. 1. • Fedorowskt.
Lud. bialoruski. II, n. 343. • 112 PoMaitotn,. Id.a. co. III, n 86. • 1" Omu/Kom, C lai
ck., n. 3. • 134 T tipĮvn Aberglauben aus Masuren, p. 140. • l’lg. A<hanact*«h.
I lap. pyc. ck. I, 47. • ,J6 Emorp. aGipn VII. n. 59 • 1w C6opiuiKi. M.nep XVIII,
2, p. 87. • 1M Fedorowski. II, n. 711. • LWM a a Deutsch Volksmarch., n 14;
Siinrock. Dcut Mar, n. 75. • 140 D alinhardt Naturgeschich. Volksmarchen II.
n. 10. • 141 llIaiiKiipeirv. COopil.. n. 140 • 1 4 2 CCopmiKi. u nap. v m o i h V. 188 •
143 BpHeaut. CpucKii nap. iipun., n 423; Vrčcvič. Narodne basne, p. 105. •
144K r a lm a n o v - V a lja v a c . Narod. pripov, n LXVIII; K r a t u s Sagenund Marchen I,
n. 4. • 145 Vrčevič. Nar. basne. p. 14; K r a t u s II, n 19. • l4'’ Vrčcvič Nar. basne.
p. 26. • 147 Vrčevič. Narodnebasne, p. 35. • 1iH Vrčevič. p. 36. • 1" Vrčei'ic. p 47 •
‘50 W lislocki. Marchen u Sagen d. Buk. u. Sieb. Armenier, n. VII. • 1 1D o­
ža i t . Contes alban., p. 139, n. XVII • 1’2P r y m u S o o n . Syr. Sag., n I.XXVII •
, u P ry/n u . Sočiu, n . LXX. LXXII • Pohidkoslovndstudie, p 1-65. • ,vi()»Hy-
Kotn>. CtB ck.. n. 85, 126, • 1 56O .ikmom 3Bl.pt. h iiapoA. nfecimx. /Ipemiocm.
Tpy.ua Mock, apxeo.i. oGiuecrsa, 1878, VII, p lf> sek. • IS7. PyccKis tiapoAit.
CKajKit o *HBOTMMXi». Bapmana, 1909. - C M tip iio n CticjeM.mfiecMii
yKarare.ii. re.m i. u napiaiiTom. pyccKuvi. napo.un.m. CKa.toki. (11inl.cina or.iea
pyccK. naiJKa n c.ioBeciiocnt IlMiiep. AKabėsiin llayki. ra 1911 i T XVI, kii 4.
crp. 95 sek. • ,M Das Marchen, p. 121, 125.

Prie XVI

1 Christ. Geschiche der gnech. Literatur. Miinchen, 1890, S. 120; Mitller. Ge-
schichte der griech. Literatur. I. S. 259 sek.; Ersch u. G ather. Allgemeine Ency-

292
klopadie dor Wissenschaften und Kunste. II Th . S. 84; H a a s e I'hrygien; Ersch
urul G r u b e r . Allgem Encyklopadied. Wissenschaften. 1850,Sect. 3,T 25,S. 295;
D re s s e l. Die iisopische Fabel bei den Griechcn Berlin, 1876. • 2 C h r is t Gcsch.
d. gr l.iteratur, p. 530; E r s c h u. G ru b e r. Allg. Encykl VII. 16; C r u s iu s . De Bab-
rn aetate. Lipsiac. 1878. • I. Mullcr’io išleistame: Thaedri August! liberti
Fabulae Acsopiae. Lipsiae. 1881, ir d-ro S i e t e l i o vertime: Phadrus des
Freigelassenen des Augustus Aesopische Fabeln. Stuttgart 1857 • * L u d w ic h .
Dor Rarer 1’igresund sein FhioreposBatrachomachia. Konigsberg, l900;Cru.ims.
Tigresu die Batrachomyomachiabei Tintarch Thilologus LVIII.577. • 5Kleine
lateimscheDenkmaler der rhiersage aus demXII bis XIV Jahrhundert. Strass-
burg. 1878 • 6G ra s s e Gesta Romanorum. II, 285sek • 7B l ū m m l u. Latzenhofcr.
DeutscheSchwankedes I6|arhunderts. Leipzig. 1908 • 8B e z z e n b e r$ e r BeiIr*go
zur Geschichte der litauischen Sprache. Gottingen, 1877, p. 208 • * F o rk e . Die
indisihe Marchen, p. 21

Trie XVII

1 Žinios apie mena/erijas imta iš IV Strieker. Geschichte der Menagcrien

und /(Kilogischen Garten Berlin, 1880. : CuMUi<uin.. Ilpeo<jpa.*eiicM>ciiokpy-
4camuile ero Mhcia. Mckkm, 189S, p KM • 3 liiip*oni4K id.,u>Mociif. 1911,
N 301 • ‘ Leleicel. Gilbert de Lannoy i jego podrdze. Poznari, 1844. p. 42. •
’ Bo m w ii v . TeniuiM iiyut n itepcxo.ton ud.pniiiiuxi. no Bc.uikomi.KiiaxecTBC
/liiiiiBCMiMi.. Bnai.ua, 1867, p. 34 • * Kraszeuvki Wilno. I, sir 101.111; Rainiški.
Wielkie Ksiystwo Litewskie, p 121 • Rainiški. Op. cit., p. 131-2; K nkor. VVil-
no i koloje zela/ne Wilno, 1863, p 285, Kraszni’ski Wilno, 1, 269; Tyszkiewicz.
Wilij.i i jej br/.egi Dre/no, 1871, p 181 • * Rainiški Op. cit., p 265-6 •"'Idem.,
P 638 • 1,1Idem., p. 596 • l ! Idem., p. 522. • i: Idem., p. 321. • 13 Stryjkourski.
Kronika polska, litewska, zmudzka. II, 418.

Trie XVIII

1Lubbock. Die vorgeschichtliche Zed. II, 5; Zittel. Mandbuch der Talaonto-

logie Miinchen, 1891-93. Bd IV. S 676,1 a Grande Encyclopedic*. T. XXII, p. 302;
N c h rin g Zeitschrift tur Ethnologic. XXV, 407-9; XXVI, 426; llo ern es. Ur-
geschichte der Menschheit Stuttgart, 1895. S 35, Nictlcrle. Ltdstvo v dobe przed-
historicke. V I’raze. 1893. p. 29, fig. 9; Rehlcn. Der diluviale Mensch m Europa.
Mitteilungen der Anthropol. Gescllschaft in Wien, 1907. S. 83; Polilig. Eis/eit
und Urgeschichte des Menschen. Leipzig, 1907. S. 81, 103; Schratler. Lexicon d.
mdogerman. Altertums, S. 508. • - llenxlotos. VII, 125-6; palyg. Plinius. VIII, 16,
45 • 3 IX* venatione. XI. I. • 4 llcęi t u ^ iuo iotoqioi. VI, 31. 178; VIII, 28. •
s Pausaniae Graeciae ciac discriptio. VI, 5, 4. • 6 Pausam as. IX. 40, 8. • 7 Acliani.
De natūra animalium. Ill, 13. • " Photii, Bibliotheca, p. 147. • “ Pausamas. I, 27,
9; II, 15, 2. • 10 De venatione. XI. 1. c. • 11 Pausanias. V, 10, 9; II, 15, 2; palyg.
Prcllcr. Gnech. Mythologie. II, 157-284. • Reichlel. Flomerische Waffen, S. 52,
54. • 13 Dobrusky. Archaologisch-epigraphische Mitteilungen. 1894, XVII. 202;
1895. XVIII, 107, 113. • 14 P ausam as. I, 41, 3. • 15 P ausam as. VI. 5, 4-5. •
16 Pausamas. I, 9, 5; Justini histor. XV, 3. • 17 G udiani. Etymologicon graccae

293
linguae od. Stumi, p. 265, 9. • ,HL u c i a n u s . De Syria dea. 12(Opera IX, p. 94.) •
19A e l i a n i . De natūra animalium. Ill, cap. 21. • “uA e l i a n i . Op. c. IV, 45. • Tcln-
It a t c h e f f . Asiae Mineure. Climatologie et Zoologie, p. 804; Kleinasien, S. 89sek
• 22 H o m e r . Hymn in Venerem, v. 69, 199; Ilias. XVII, 579 sek. • ^ Atoomou
pOSoi. Fabulae Aesopicaeed. Hr. de Furia. Florentiae, 1809; Fabulae Aesopicae
coll, etrecogn. C. Halmii Lipsiae, 188-1 • 24Xenophonti. De venanione. XI, 1 •
25De venatione. XI. 1. • 26H c r o d o li . I. 84. • 27A r l c m i d o r o s . Oneirocriticon. I, 24
• 28Oneirocriticon. I, 37. • 29Oneirocriticon. II, 12. • 30Oneirocriticon. Ill, 66.
• 31 Constantinus Porphyrogen. De themat. I; R itte r. Kleinasien. I, 495. •
32 A elia n i. Denatur. animal. XVII, 31. • 1Plinius. Natur. hist. VIII, 62. • Schlįe­
inam i. Ilios, S. 129 sek. • l ’ L ucianus. De Syria dea. Opera. Vol. IX, p. 123. •
35j A cin i it us. De natūra animal. Cap 23 • M aspero. Histoire ancienne, p. 489 •
37 Keller. DieThiere des clas. Alterthums, p. 130, 143. • B ezold. Ninive und
Babylon, p. 75, Abbild. 55. • 38 W inkler. Die Geset/e Hammurabis. Leipzig,
1902, S. 35, 37. • 39 Keller. DieThiere d. clas. Alt., p. 143. • lu K aulen. Assyrien,
S. 33, 52, 162, 256, 265; M aspero. Histoire ancienne des peuples de l'Orient
classique. 1,558; II, 921, 622; Aegypten. S. 267 sek.; R ezold. Ninive und Babylon.
S. 7. 55, 75, 84, 123-5. • 41 C. R u fu s. Historiarum Alexandri Magni. V, 1. 21 •
42 P fizm a icr. Zur Geschichte der alien Metalle. Sitzungsberichte d. K. K. Aka-
demie d. Wissenschaften in Wien. 1868, Bd. 60, S. 71. • 43 Zeitschrift fur Ethno-
logie. XXI, S. 557. • 14 M aspero. Histoire ancienne, p. 10. • " M aspero. Histoire
anc. d. peupl. II, 577; Aegypten, S. 189, 192 • 46M aspero. 1listoire anc. des peuples
d e 1'Orent class. II, 467. • ‘ W iedem ann. Altagyptische Sagen und Marchen. Der
Volksmund. Bd. VI, p. II. • Js Dionis Histor. romanae. XXXIX, 58. • Dionis H.
rom. LVI. 27. • 50 Dionis. LXIX, 8 • ,l Dionis. LXI, 9. • 0 Dionis. LX, 13; LXX.
29. • 53 Dionis. LXXVIII. 7. • 34 Dionis. LXXVIII, 6. • 55 Dionis. LXVIII, 14 •
56 Dionis. LXXII, 14. • 57 Dionis. LXXVIII, 21. • 58 Dionis. I.XXVII, 4. • 59 Aeliani.
De natūra animalium. VII, 48. • S d ih e m a n n . Ilios, S. 129. • M Analecta Bollan*
diana. Bruxclles-Paris, 1912, t. XXXI, p. 161, 173-4, 186, 226, 232 sek. • 62 Tcln-
halchcf. Kleinasien, S. 92; N e u m a n n . Vom Goldnen Horn zu den Quellen des
Euphrat, S. 394. • Fellow s. Ein Ausflug nach Kleinasien und Entdeckungen
in Lycien. Leipzig, 1853, S. 254. 266; R itter. Kleinasien. I. 495. • 04 Tcliiliatchef
Kleinasien, S. 86 sek; K a n n em a n n . Kleinasiens Natursch.itze. Berlin, 1897, S. 48,
53, 165. • 65 S a ch a u . Am Euphrat und Tigris. Leipzig, 1900, S. 68, 139.

Prie XIX

1 škorpil. CoopmiKi. aa iiapo/UiiiTe y.MoiBopeuiiH, iiaytta u Kiutaciiuiia.

Kh. VIII, p. 68, 73; XI, p. 68. • 2CGopmuo. aa nap. yMom. XI, 78; XII, 83, 321. •
3 Dobrusky. CoopmiKT.. XVIII, 809, fig. 67-8. • 4 M.tBecrnx pvccK. apxeoaormi.
uiiCTMTyia n KoiicraHTMiiono/ie. T. X, p. 26. • ’ Coopuuki.. XII, 78; XV1-XVII.
17, 19. • 6 Dobrusky. CoopmiKi.. XVI-XVII, 10, I I . * 7C6opiuiKV XVI- XVII,
p. 21. • 8 š k o r p i l . ČoopniiKii. VIII, 80; Archaeologisch-epigraphische Mittei-
lungen. X, S. 196; XIX, S. 247-8; IlaBecniH pyeex. apxeoaoriiM. »incrnryja. T. X,
p. 2, 400-2 ir atlaso lapas LXXX1II ir LXXXIV. • ' riepiio,\ii*iecKo ciiucamte na
Bi>arap. khm* obho4py*ecT»o. 1901, c b . 4-5, p. 413-15. • 111Sofijos muziejaus
N 18, 52, 403, 712, 879, 1643, 3161. • n Sofijos muziejaus N 16, 1370, 1603,

294
3192.3309 3402.3404;C6opm,KT,. XVI-XVIl. p. 7.19. - 12D o b r u s k y . CCopHMKi.
XI, 760 • J ir c č e k Archaeol.-epigraph Milleilungen. X. S. 188; Česty po Bui-
harsku, p. 619. • 14C o n z e . Reise auf den Inseln des Ihrakischen Meeres, S. &-9,
Taf. IV. • ' D i m i t z a s . H MaxeSovio. p. 102. • 16f i r e t c k . Archaeol.-epigraph.
Milleilungen. X, S. 203; Cesly po Bulharsku. p. 642. • 17 4 x k o o u h i >. TpaKmioca
rpoomma npu IXioiumn,. C6oPh»iki. k m . XXII-XXIII, 53. • 18 H c u z e y . Mission
archeologique de Macedoine. Paris, 1876, planche n 19. • ,Sj P e r r o t et C h ip ic z .
Hisloire de Part. T. VI, p. 764,780, fig 359,364. • 19S c h lt c m a n n . Mvkenae. S. 355;
S c h u c h h a r d t . Schliemann's Ausgrabungen. S. 294. • 20S c h lie m a n n . Mykenae,
S. 208-9. • 21S c h lie m a n n . Op. cit., S206 • 22S c h lie m a n n . S. 206. • 23D r e r u p . Homer.
Munchen, 1903,S. 63; T s o u n ta s and M a n a t t . TheMycenaean age. London, 1897,
p. 218, fig. 97, 100; p. 225, fig. 108; P e r r o t el C h ip ic z . Hisloire de Part T. VI,
planche XVI, fig. 426. 428, 432. • 24 S c h lie m a n n . Mykenae, S. 410. • 25S c h lie ­
m a n n . Mykenae, S. 244, 255-7. • S c h u c h h a r d t . Schliemann's Ausgrabungen,
S 299, 300. • 2 Schuchhardt. Schliemann's Ausgrabungen, S. 262; Helbig. Das
homerische F.pos, S. 326; Reichel Homerische VVaffen. S. I.; Bulletin de correspon­
dence hellenique. X. planche II. • 28 //ernes. Die Urgeschichte des Men-
schen. Wien, 1892, S. 467-8. • 29 Bulletin decorresp. hellenique. 1878. II. p. 203,
planche XVI. • Bulletin de corr hell. V. p. 19. planche I. • 31 Helbig. Das
homerische Epos, S. 358 sek., 379 sek • 32 Bulletin de corr. hell. XIX, 192-3,
199; The journal of hellenic studies. 1905. XXV, 269, 273, 276, 278; C onze. Zur
Geschichte der Anfange griech. Kunst Sitzungsberichte der K. K. Akademie d.
Wissenschaften. 1880, Bd 94. Taf. XI; Knoll. Studien zur altesten Kunst in Gne-
chenland.S. 12; R iem ann. Recherchesarcheologiquessur les iles jonienes. Paris,
1879. I. 22; H elbig. Das homerische Epos, S. 251-367. • " Reichel. Homerische
Waffen, S. 26. • 34 Ccsnola. Cypern. Jena. 1879, Taf. LV, XXXII, LII. LXII, LXXIV,
LXXXI, XCVI; Perrot et C lnpiez. Hisloire de Part. T. III. p. 751, 769, 771, 779,
789, 832-3, planche III-V. p. 870, fig 639; O hnefalsch-R ich ter. Kypros, p. 56-9:
Tafel-Band. XXXIL, CLIV, n. 2. • 38 M eyer. Tiirkci u. Griechenland. Leipzig-
Wien, 1892,1, 227. • A r th u r /. Etvms The palace of Knossos; ref. Zentralblalt
fur Anthropologic, Ethnologic u. Urgeschichte. 1905, S. 302. • 3,0 R e in ach.
Chroniques d e POrient. Paris, 1891, p. 551 • 37 Cara. Gli Hethei-Pelasgi. Roma,
1894, p.329. • 38 H ornes. Urgeschichte d. bildenden Kunst in Europa, S. 629.
646. • 19 Antiquites du Bosphore Cimmerlen, pi. VIII. IX, XII sek. • 40 Hampel.
Der Goldfund von Nagy-Szent-Miklos. Budapest, 1886, fig. 46,47,49. • 41 H am ­
p el. Op. cit., fig. 5. • 42 Fabulae Aesopicae ed. de Furia, n.CCXCI. • 43Jahr-
buch d. k deutschen Archaeologischen Instituts. 1901, p. 8,9. • 44 P ausanias. X.
18. 6. • lahrbuch d. k. deutsch. arch Inst., p 197, fig. 6. • 46 Herodotos. 1,50. •
4i Messerschmidt. Die Heititer Leipzig, 1902. S. 21. • 48 C hanter. Mission en
Cappadoce, p. 83. • 49 Perrot et Chipicz. Hisloire de Part. IV. 674. • 50 The journal
of hellenic studies. 1899, XIX, p. 46. • Mus/vro. Histoire ancienne. II, 263. •
52 M aspero. Aegypt und Assyrien. Leipzig, 1891, p.383, fig. 144. • 53 Perrot et
C hipicz. Histoire de Part. II. p. 567. • 4Perrot et Chipicz. Op. cit. II, planche XV. •
55 Perrot et C hipicz. Op. cit. II, p. 610, fig. 311. • 30 Perrot et Chipicz. Op. cit. II,
258. • ' 7 Perrot et C hipicz. Op. cit. II, planche XV. • Perrot et C hipicz. Op. cit. II,
pi. VIII. • 59 Perrot et Chipicz. Op. cit. II. 524, fig. 239; 578, fig. 273; 743, fig. 407;
771. fig. 413. • 60 Perrot et Clnpiez. Op. cit. II. 763, fig. 430. • 61 Perrot et C hipicz.

295
 Op. tit. UI. 414, fig. 284. • 1,2 Pcrrot et Chipicz. Op. cit. II, lig. 274, p. 542, planche
VIII; p. 532; 557; planche XI. • hl Pcrrot et Chipicz. Op. cit. III, 413, fig. 283. •
64 Parrot et C hipicz . Op. cit. III, 426, fig. 300; p. 437. ftg. 316. • 65 Pcrrot et Clnpiez.
Op. cit. I. 723, fig. 487. • 6b P crrot et C h ip ic z. Op. cit. IV, 410, fig. 212;
W ilkinson. Manners and Customs of anc Egyptiens. II, plate XI, fig. I. 4. •
Pcrrot et Chipicz. Op. cit. I, 271, fig. 173. • '‘s S tc in d o r f Die Bliite/eit dės
Pharaonenreichs, S. 16. • '“9 Stcindorf. Die Bliite/eit, S. 56. • 70 Pcrrot et Chipicz.
Op. cit. I, p. 740, fig. 500; p. 739, fig. 498. • 1 Pcrrot et Chipicz. Op. cit. I, p. 730,
fig. 491; p. 756, fig. 506, p. 773, fig. 516-7. • 72 Jahrbuch d. k. Deutschen Arch
Instituts. II. Bd.,Taf. 4. • 1 P crrot et C h ip ic z. Op. cit. I, 731, fig. 492. •
1 Hcrodotos. • C urtins. Uber VVappengebrauch und VVappenstil im griechi-
schen Alterthum. Berlin, 1874. • 6 C urtins. Op. cit., p. 94. • M eycr. Geschichte
Altertums. I, 586; Im hoof-Blumer. Lydische Miinzen, S. 47, 93, 166 sek., 141,35,
91, 159 sek., 209; Percy Gardner. Types of greck coins. lab. IV; Barthelemi/.
Numismatique ancienne, p. 253-5. 258-9, 262. • s Barthclciny. Numismatique
ancienne, p. 230, 233; Journal international d’archeologie numismatique. 1903,
p. 183, 184, tab. XI, n. 7,8; Itn h o o f Blunter. Kleinasiatische Miinzen, p. 108, 142-
3; 276; Schm idt. Zur Geschichteder karischen Fiirsten, S. 3-1. • '"Head. Historia
numorum, p. 573; Barthclciny. Op. cit., p. 239. Fellows. Ein Ausflug, p. 265, Taf.
32. • 80 Ecklicl. Doctrina numorum veterum. Ill, 144-5; Barthelemi/. Op. cit.,
p.262, 268. • 81 Im hoof-Blumcr. Op. cit., p 17, 19, 20, 36; Barthelemi/. Op. cit.,
p. 205, 215, 226. • 82 Im hoof-Blum cr. Op. cit, p. 86-8; H ead. Op. cit., p. 503, fig.
300. • 83 Barthelem i/. Op. cit., p. 210. • 84 Pcrrot et Chipicz. Op. cit., IV. 527; Head.
Op. cit., p. 615, 616, fig. 326-8; The journal of hell, studies, XVIII, pi. XIII, n. 9. •
85 H ead. Op. cit., 592; Journal international d’arch. numism., 1905, p. 237, tab.
XVI, n. 2. • 86 Barthelemi/. Op. cit., p. 268,269; Eckhel. Doctr. num. vet. Ill, p. 183. •
Sauce. The ancient empires of the East. London. 1884, p.224. • 88Dobrusky.
C6opnmn. 3a nap. yMoiB.. km XIV. rao. II, n I; IV. 8. • 89 Konigl. Museen zu Ber­
lin. Beschreibung der antiken Miinzen. I, p 298-302, 311, Barthelemi/. Op. cit.,
p. 145. • 90S estm i . Descriptio numorum veterum, p. 44.77,80; Barthelemi/. Op. cit.,
p. 139, 143; H ead. Op. cit., p. 223,236; Konigl. Museen zu Berlin. Beschreibung.
I, 107, 249-259, 246-218, 265-6; Pick. Die antiken M un/en von Dacien und
Moesien, Taf. V, n. 24; VI, n. 14. • 91 Konigl Museen zu Berlin. 1,284-5. • 92 Pick.
Die antiken Miinzen von Dacien und Moesien. I. n. 1236; D obrusky. CGopiuucb.
XVI-XVII, p. 5-6. • 92j Pick. Die antiken Miinzen von Dacien und Moesien. I,
8-20, 26 sek. • 93 3atinckn Mvuiep. Ap.xeoaonm. 06mecr8a. T. 227, 235, Tao.i.
III, n 3, IV, n . 10; Konigl. Museen zu Berlin. I, p. 3, 10-12. • 94 Ecklicl. Doctrina
num. veter. I, p. 50, 57, 64,87, 114-15; S estm i. Descriptio num. vet., p. 129 sek.;
Barthelemi/. Op. cit., p. 151,156-158; Cousincry. Voyage dans la Macedoine. Paris,
1831, planche V.; Kbn. Museen zu Berlin. 1,3,10,40-47; II, 312-14;Head. Op. cit.,
p. 182, fig. 123-4. • >:‘C urtius. Uber VVappengebrauch, S. 100-101; Journal intemat.
d'archeol. numism., p. 256, Tab. XVII, n. 8., Ohnefalsch-Rich ter. Kypros. Tafel-Band
CXCII, n. 8. 12; Bulletin de correspondeneo helleniquo, XVIII, p. 118. • 96 Mu­
seum fiir Volkerkunde zu Berlin: Schliemann's Sammlung (salė I, šėpa 33,
n. 8319). • y7BeiIagezurMiinchener Allgemeinen Zeitung. 1896, No 255, p. 7. •
98 R cbcr. Die phrygischen Felsendenkmaler, S. 47, Taf. I, III, X; Rcinach.
Chronique d'Orient. Paris, 1891, p. 573,83, 114. • 99Schlicm ann. Mykenae, S. 36;

296
Schuchharit. S c h lie m a n n s E n td e c k u n g e n , S. 168; Ramsay. R e in a c h 'o C h ro n iq u e s
d O r ie n t , p . 3 9 2 * w Rem ach. C h r o n . d 'O r ie n t , p 5 0 8 -9 . • l0°* H unting-
ton. W e ite r e B e n c h tc u b e r F o rs c h u n g e n in A r m e n ie n u n d C o m a g e n e . Z e its c h n tt
f u r E t h n o lo g ic , 1901. p . 208. • 101 P h o t ii B ib lio th e c a e x re ce n s. 1 m . B e k k e ri.
p \4 7 ;Ilu n ia n n u . Puchstein. R e ise n in K le in a s ie n u n d N o r d s y r ie n . B e rlin , 1890,
5 23 1. • 1,12 E ty m o lo g ic o n M a g n u m e d . S y lb u r g i, p . 71 1, 16. • 103 Barth. R eise
v o n T r a p e z u n d d u r c h d ie n o r d ic h e H a lf t e K le in a s ie n s n a c h S k u ta ri. G o th a ,
I8 6 0 , S. 9 3 , 9 6 Perrot e t Guillaume. E x p lo r a tio n a rc h e o l. d e la G a la tie e t d e la
B it h y n ie , d 'u n e p a r tie d e la M y s ie e t d e la P h ry g ie . P a ris , 1872, t. II, p la n c h e 7,
11, 3 2 ; Korte. M it t e ilu n g e n d . D e u ts c h . A rc h a e o l. In s titu ts . X X II, 41. 49; X X III,
8 0 s e k .; Rcber. D ie p h r y g is c h e n F e ls e n d e n k m a le r. M iin c h e n , 1897; Reinach
C h r o n . d 'O r ie n t . p . 8 5 , 114, 321, 391, 573. • ,w Perrot a n d Chipiez. H is t o r y o f
a r t in P h r y g ia , I .y d ia , C a ria a n d L y c ia . L o n d o n , 1892, fig . 132, 13 6 -1 3 9 ; Hirsch-
/«•/./. P a p h la g o n is c h e F e ls e n g ra b e r. B e rlin , 1885, p . 14, 2 1 , 23, 39, 4 0 -4 2 , F a f. I -
II; Leonhard. P a p h la g o n is c h e D e n k m a le r . S . 1 1 -1 5 , 2 0 s e k . • 105 R itter
K le in a s ie n . I I , S. 7 8 2 -3 , 84 2, 98 1, 98 9, 99 0, 99 2, 1011; Felloivs. E in A u s f lu g , S. 1,
3 , T a f. 11, 19, 2 0 , 2 3 ; Perrot a n d Chipiez. H is t o r y o f a r t, p .3 7 3 . 3 8 4 -5 ; T e x ie r
D e s c r ip t io n d e I 'A s ie M in e u r e . P a ris , 1849, 111; Petersen u n d Luschan. R e is e in
l. y k ie n , M ily a s u n d K ib y r a t is , S. 13 s e k .; Benndorf u . Niemann. R e ise n in L y k ie n .
T a f. X X V I I ; Prachow. A n t iq u is s im a m o n u m e n tą X a n th ic a . P e tro p o li, 1871, fo l.
I, II, V. • 106 H u m ann u. P uchstem . Reisen in Kleinasien und Nordsyrien, S. 223,
Atlas. Taf. XXV. • 107 Bulletin de corresp. hellenique, XVI, 242, 250, pig. XIX
81. • uw Meyer. Tiirkei und Griechenland. I, 230. • u>' M uller. Handbuch d.
klass. Altertums-Wissenschaft. Atlas zur Archaelogie der Kunst. Munchen,
1897, Taf. XIV. c.; Jahrbuch d. Deutsch. Arch. Instituts, 1894. Archaeologischer
Anzeiger. 1, p 16, 20, fig. 15. • 110Perrot et Chipiez. Histoir. de Part. Ill, fig. 419,
420, 421; O hnefalsch-R ichter. Kypros. Tafel. Band CXX, n. 3. • ,n H euzey. M is­
sio n archeol. de Maced., pi. 20. • 112 Pausanias. IX. 40 10. Apie pas Chaironejq
pastatytąjį levą: Pouqueville, Grėce. Paris, 1843, planche 59. • 113 Pausanias. X,
18,7. • 114lleberdey. Reise in Kilikien, S. 4b, 83,128; H um ann u. Puchstein. Reisen
in Kleinasien, S. 33, 48, 222-3, 246 sek. • 115 COopinucb aa napo,\. ysiorB. IV,
125; XVI, 159; XX, 4,20.37-8,45. • 1,6 D im ilzas. H MaxeSovia. p. 126. • 1,7 Jung.
Rdmer und Romanen, S. 115; Arch.-epigraphische Mitteilungen. VIII. 36 sek..
XVII, 24; Patsch. Wissenschafliche Mitteilungen aus Bosnien u. Herzogovina,
IV. 278, 290, VI, 230-1; Jahreshefte d. osterr. archaeol. Instituts. V. Beiblatt, 110,
133; K m u tz. Das Konigreich von Serbien. 1,514; Tocilesco. Dacia. Tab. IX; Patsch.
Das Sandschak Berat in Albanien. Wien, 1904, p. 132. • 1,8 Berliner Lokal-
Anzeiger, 1908. Morgenblatt von 11 Juli, No 348. • ns,‘ Kolnische Zeitung.
1908. No 793. Zweite Beilage. • 119 Fahrten durch Belgien. Heft 1. S. 15. •
120 Kain. Ungarn. Budapest, 1909, S. 383. • 1:1 Berliner Lokal-Anzeiger. Bilder
vom Tage 22 Mai 1912. • 122 M aspcro. Histoire ancienne. I, 575. Bezold. Ninive
und Babylon, S. 89. • 123Maspero. Hist. anc. 1,591. • 124 Bezold. Ninive u. Babylon,
S. 88. Lohr. Babel u. die biblische Urgeschichte. Breslau, 1903, S. 22. • 125Maspero.
I I , 57 6. • 126 M a x M uller. A s ie n u . E u r o p a , S. 3 1 4 ; Maspero. I I , 159. • 127 D e Cara.
G i i H e t h e i- P e la s g i, p . 1 9 5 -6 ; H um ann u . P uchstein. R e is e n , S . 6 9 ; Chantre.
M is s s io n e n C a p p a d o c e , p . 24. • 128 Hirschfeld. D ie F e ls e n re lie fs in K le in a s ie n
u n d d a s V o lk d r H i t t it e r . B e rlin , 1887, S . 2 4 ; H um ann u . Puchstein. R e is e n , S . 62,

297
 Tofel X • 1w Tacitus. Germania, c. 43; Ab excessu August!. IV, 64. • • ' Dorpfeld
Troja und llion. II, 440; Duruu Misloire dės romams. 1,534; C o n z e Reise aut
der Insel Lesbos, S. 10 • 131 U u ru y . Hisl. dės rom. I. 524; P en o l and Chųnrz
I lislory of art, p. 35. • Plg. Keher Die phrygischen Felsendenkmaler ir Kerte
Kleinasiatische Sludtcn. Mitteilungen d. Deutsch Arch Insliiuls XXIII, ‘*4 •
133 Diodam. II 9. • 134 L ucianus De Syria dea. cap. 15 (Opera IX. p 97) •
Remach. Bulletin de corresp. hellen. XIII, p 343-60. Planche VIII • ' Rf.
scher Austuhrliches Lexicon der griech. und romischen Mythologie II. p 1650
• 1,7 Harthelemy. Numism ancienne. p 226. 234. 261.263. 267. 268 • ' ''/'« « «
Ihmi' ami m.pxy ,tna ueuua.iemi .lininiui ii.umuii oru Co*|nin Coopiutu u
nap. yuiOTB, mi. XXII—XXIII. I ,ie.iu. et p 19 Apie Kibelės kuli.) Trakijoje D u ­
m o n t Inscriptions et monum figures de la Ihruce Melanges d'archėulogie et
d’cpigraphie. Paris, 1892. p 510 • Kunigi Muvsen /u Berlin Beschreibung
I, 57. 69. 49, 131. 92. 242. 170. 62. Pu A Die antiken M un/en von Dacien u
Moesien I. n. 313. 347. r98, 313. 331 293-95. 527-39. 551. 558, 566-7. 579. 386.
617, 613, 673-4, 792. 1105. 1152. 1316, 1554. 1672. 1955. 2070 • 140 l l a . u y Mis-
sionarcheol.deMacedoine, p. 43-4. • 11 Mitteilungen d. Deutsch Arch Institute
1893. S. 415. 190-1, XXIX. S. 169-70 • u s Roscher. Ausfiihrliches I exicon II. 166.3 .
143Roscher Op. cit., s. v. Altis. • 141Roscher. Op. cit. II. 1671 • Joh L a s ic ti De
dils Sumagitarurn ed Mannhardl. Riga, 1868, p 12 Beniusis creditur. qui eitu it.
ut duovėl piuresSimui, iter ulujuoinstituanl • *' Prellcr C.ncvhische Mythologie.
3*te AuHuge. I. S. 260 117 C u r l i u s Dasarch Bron/erelief aus Olympia Berlin.
1880, Taf I !I.; S lu d n lc z k a Kyrcne, S 154 *** S l u d n k z k a Kyrvne, S 152.162 •
14‘* L e n o r m a n t B a cch u s D a re m b e rg ’o e t S a g lio D ic t io n n a ir e d ė s a n t iq u it r s
g re c q u e s e t ro rn a m e s P a ris , 1881, I. 63 1. f ig 6 7 7 • ! ^ Daremberg e t Saglio
O p . c it . I, 63 1, lig . 71 8. rrcltcr C .rie ch M y t h o l 1, S 5 8 8 -9 • 151 paremherg et
Saglio O p . c it I. 61 1. Prellrr C r M y t h o l 1 .5 6 2 -3 • 1 ' Daremberg v t Saglio
O p c it I, p 611 • ' si Daremberg e t Saglio O p c it I. l i g t»87 • ! ** Daremberg et
Saglio O p c it I. p 622 • r * 'A li/rrs c M Is to r ia le g iu n e i i I ta lic e B u c u r r s c i. 1889.
į > 6 6 7 ; Darem berg e t Saglio I. 6 3 8 • Pilnius N a t u r h ls t o r ia X V I , 34 (62 ) •
,7 P o m p M e la IX * s it u o r b is II. 2 • L ie tu v iš k o s p a s a k o s I. p 8 • " P u lv g
inw rn ia n t C a b ir i Daremberg e t Saglio. D ic tio n n a ire . p 757, Furtwarngler Roschers
A u s f u h r l. l e x ic o n I. 115-1; Prellrr C h e c h M y th o lo g ie I. 695 sek • ‘ K o n ig l
M u s e e n / u B e r lin B e s c h re ib u n g I. p 28-1 sek • Rhesa. D a in o s , n 48. p 172
(1 4 6 ) • 161 D a u g u m a jq a p ra š y ta T Antonescu C u lt u l C a b ir t lo r in D a n a B ucu-
re s c i. IMS1); Hampel. L o w a s is te n s 6 g e k D u n a v id ė k i a n tik e m lė k e k e n A rc h a e lo -
g ia i č rte s itiV 1903. I ‘X l5 ir T h r a k v a lla s b e li e m lė k A q u in a im b d l B u d a p e s t, 1904
i r N o n vtn y E in ro m is c h e s M y s t e r iu m r e lie f im b o s n is c h -h e rc e g o v in is c h e n I undes-
m u s e u m W is s c n s c h a ftlic h e M it t h e ilu n g e n a u s B o s n ie n u n d I le r c e g o v in a W ien.
1896. B d IV . S 2 9 6 s e k • ,f'* H cuzev M is s io n a r c h c o l. p 4 1 9 -2 6 , p la n c h e 1 5 •
163 H euzey O p c it., p . 3 3 7 , 4 0 7 • lM M iB e c tin i p ye e x a p x c . io n n i. m ic r in y T a
X . p . 41 7. fig . 56. • Roscher. A u s f u h r l l e x ic o n II. p 2534 • ,M* Roscher
O p c it . , p . 1 5 3 5 * 167 Barlhelemy. O p c i t . p 143 • '** K o n ig l M u s e e n / u B er
lin , r p . 49, 73. 8 9 , 94; Pick. T h r u k is c h e M u n / b ild e r . la h r b u c h d k D e u ts c h
a rc h . I n s t it u t s , 189?. p 1 5 2 -3 . T a f 10. n . 13. 14 • Parthelemy. O p . c i t . 262.
2 2 6 . • 170 Parthelemy. p 2 7 4 - 2 7 6 . • 171 A p ie M i t r a k u l t * C um ont D ie M y s t e r ie n
d ė s M it h r a . L e ip z ig , 1903 i r jo s tr a ip s n į a p ie M it r q : Roscher A u s f u h r lic h L e x i­
c o n . 1894. I I . 2. p . 3 0 2 8 -3 0 7 1 .* 172 Roscher A u s fu h r . L e x ic o n , 8 . 3041.

298
 Prie XX

1 /uitos Svotbines dainos. n 50. 915; //uitos/ lietuvilkos dainos. n 36.

442 • - I t«*t d . n 455 • * Svotb d . n 439 • 4Svofb d n 1090 • ' I irt d .
n 4M • 4 I irt d . n 55 • * l M d . n 955 • 4Svolb ,! n,3|f • * \ ,C| d . I
2611?| • 101tet d n 1019 • 11Lire d . n 1240 • i: i h*i <i. n 2#-» • u ffd b i)
Svotbin* rrda veliuonytni lietuvių, p 20 • * Liet d. |n 428J • " Svotb d.
n 72 • 14Svotb d-n. 16. • 17Svotb d n 815.816 953 • ■ 9vMb d n 792 •
141irt d . n 493 Svotb d n 358. 377 • * Svolb ridą, r 79 . » oikabalių
diinm. n 242 • Svotb rrda. p 25 • l iri d . n 756 • :4 l r * k i r * u Rmę-
m a n n 1itauivhe Volksliedrr und Marchen. S 169 • *' Musų pasako* TilFejr,
1894. p 4. S c U e t r h c r Handbuch d Iii Sprache l t 236 sek. LrUmt u Rruj-
m a n n l it Volksliedrr und Marehm. S 191; liet pasakos I. sk V. n 2611,11,
sk III. n 34. 40. Liet pasako*įvairu»s II. n 52 t \ n c o i n a Svfneifrrtrifs Podanla
bnujddiif II p 75. 289,427 • * H i m k f t t d A udm O rlfnlS i?2 139nk •
** T i h i h a t c h r f Klrmasirns S *6 srk • ** Phrr6ummrr u / i m m r r r r IHirch Syrien
n Kletnasien. S 322sek • Pw*r u A n h m \eue Forsctuingen mnordwestll-
chen Kletnasien Cotha. 1895 • ‘ 'N’mmann Vom(«4dnrn Horn /u dm Quetlm
dės Fuphral. S .V»5trk • 1Svolb reda. p 2 7 . T P PaKiaiu o /1ur«t n .nūn*
lift* MoCKM 1896 p 98 • T r r u b r r Brttra^e/ur Ovhuhte drr I vkier Tu
bingrn. 1888. II 45. apir vietft ir Olimo griuvėsius I u d r i e k Miiteilungen d
Deutsch Arch Institutu XIV. S 367«rk • liet d. n 160 • ‘ r i m i n i Nftl
hbt V 31, 119. S t r a t a XIII. 4. 5 • " Pl»ę R a r tu - h MNMungndee I itauischen
IttterariftChtn GfffftUtchftft ILS 107 • v Svotb d. n 297 • 1 R r : z m b r r ^ r r
1itauische Forschungrn. n 29 • (»kabalių dainos. p 8 (nau|ame leidime -
p 9]. n 393 • " l irt d . n 1239.Olkftb d .n 18 • * Olkftb d . n. 237.* 41( M
kftb d . n 202 • 42Olkftb d n 4 : • “ «Mkftb d . n 234 • 44Olkftb d, n 258
• ‘ I Hkalb d n , w • “ ( >/kab d . n 28 • 47Oftftb d R 20 • * * Svotb d.
n 307; l iet d . 805. 806. 807. 818 , 825. Olkftb. d . n 280. 281 • 44Olkftb d .
n 266 • 1 Olkftb d . n 280 • Olkftb d . n 281 • Liet d . n 725; O lk f t b
d . n 20 • " l irt d . n 870. 973. 974. ( Mkab d . n 21 • * Olkftb. d* R. 70. •
"O lkftb d . n 3 1 . S v o lb d . n 307. Liet d . n 6 6 2 • * Olkftb d . n 346. •
' 7iVkab d . n. 28. • * Olkftb d .0.236 • 79Olkftb d . n 29 «M|5<mtfll
T r a k ie č iu d / u k u d a m o s . p 74 • 41 0 > k a b d . n 47. • 42 L ie t d , n 7 4 • 41 Kos-
s a r / e w s k io r a n k r a i t u . L il u a n ic a " . p 22 8. • M O lk f t b . d , n 2 9 .2 0 4 • ' " O i k a b
d n 21S • 44O l k f t b d . n 111. 1 3 1 .1 8 0 .3 5 0 • 47C » k a b d . n 363 • " O Į f a b
d . n 2 9 3 • 44 ( T r a k ie č iu d / u k u d a m o s . p 2 9 * ™ O i k a b d . n . 30 0. 129. • 1M e-
»~: 0 / k a b d . n 3 7 7 .* ^ O l k a b d , n 108 •
d c c f t S I» a u k a n to b io R r ftfi|fti. p 48
74 O / k . i b >1 . n 291 • ’ O l k f t b d . n 23 1. 33 3. 152. • 74 O lk f t b . d , n . 19 •
77 O i k a b d . n 2 1 9 • ^ 0 > k a b d . n 22 5. • ' * O l k f t b d , n 118. 119; Š irm i ir
n 1 1 4 4 -4 9 • * * O lk f t b . d . n . 38 3. •
Sabaliausko L ie t u v iš k o * d a in o s i r g ie s m e * .
* c)ikftb d . n 287 • et dainos ir giesmes, n 1088. • * Berzrnhrrgrr. U-
lauische Forschungen. S 18 • MOlkftb d, n. 267 • ** Oik. dain . n. 377; Uet
dain, n 1227. 44Liet dainos ir giesmes, n. 1345 • ‘ Oikab. d , n. 18 • MLiet
d . n. 194 • m T o m a H 'h r k . Zur Kuodeder Haemus-Halbinsel. Sit/ungsbenchtc d.
k. Akademie d Wivserachaften in Wien 1882. Bd. XCIX. S. 443-4 • g” Oikab
d . n 34. 36 • 41 N e s s r l m a n n Littauische Viilkslieder. n 10. • Oikab. d.

299
n. 32‘*. • 94 Milleilungen der Lilauischen lillerarischen Gesellschaft, n. 12*1 •
** Liet. d., n. 756. • 95 l'etzner Dainos. Leipzig. 1897, S. 53.• Bezzenberyer. l.i-
tauische Forschungen, S. 18 • 97 Plg. K. Miillnihoff. Donau, Dunav, Dunaį. Archiv
fur slavische Philologic. I, S. 2911-298 ir Jagič. Dunav-Dunaj m der slavischen
Volkspoesie. Archiv. lur slav. Phil. I, S. 299-333; Cy.\ii<om>. M te in u e na maniu m.
yKpanncKon napo.inon oioiiecnocin. Kičui.. 1886. p. 12 sek. • w Pismo zbiorowe
Wilenskie na rok 1862. sir. 152. • 99 Svolb. d., n. 1034; Licl. d . 50, 957. • 100 Liet.
d., n 897. • 101 Liet. d . n. 283. 479. • 102 Svolb d . n. 22. • un Licl. d., n 53. •
,w Liet. d., n. 1550. • 105 Licl. d., n. 439. 986. • ,0h Liel d . n. 824. • 107 Liet. d ,
n. 280. • m Liel. d., n. 445. • 109 Liel. d., n. 137. • 1111Liel. d., n. 444. • 111Svolb
d., n 465. • 1,2 Svolb. d . n. 129. • 1,3 Svolb d., n. 69. 77; Liel. d., n. 519. 807.
803. 817, 841. • 1,4 Svolb. d., n. 66. • ,,s Liel. d., n. 1240. • 1 Liel. d., n. 260. •
1,7 Svolb. d., n. 445; Liel. d., n. 74. • 11HSvolb. d., n. 78; Liel. d., n 493. 807. •
n9 Liel. d., n. 445. 462. 804. 995. • ,2USchleicher Handbuch d. Iii. Sprache II.
n. 37. • 121 Liel. d., n. 519. • 122Liel. d., n. 520 • *1Liel. d., n. 806. • 124 Liel. d .
n. 806. • 125 Svolb. d., n. 1089. 1090. • 126 Liel d., n. 963. • 127 Liel. d . n. 1565.
• 128 L ie t. d ., n . 638. • 129 L ie l d . n . 155. • 130 L ie l. d ., n . 71 9. 1003. • 131 L ie l d ,
n . 1003. • 132 L ie l. d . , n . 48 0, 85. • 133 S v o lb . d . , n . 64 1. • ; 14 S v o lb . d . , n . 719.
90 7, 820. • 133 L ie l. d ., n . 49 3, 807. • 136 L ie l d . n 1240. • : 17 L ie l. d . , n . 80 6. •
138 S v o lb . d . , n . 28 7; L ie l. d . , n . 806. • 1w Lenkini u . Brugmann. L il. V o lk s lie d e r
u n d M a rc h e n . S. 42. • | 140 L ie l. d ., n . 395-1 141 L ie l. d . n . 28 3. 28 4. • 142 L ie l d.,
n . 38-1. 962 • H 3 S v o lb . d . , n . 79 0. 81 5; L ie l. d , n . 1250 • : “ L ie l. d ., n . 1163. •
,4r> Valančiaus P a la n g o s J u /ė . V V iln iu įe , 1863, p . 97. • 1,6 L ie l. d . , n . 80 6, 813.
81 7, 82 5. • 147 L ie l d , n 76 1. 830. • 148 L ie l d . , n 20 4; S v o lb . d . n . 28 7, 3 7 7 •
,4,> S v o lb . d . , n . 85 2; L ie l. d ., n . 15. • : S v o l b . d ., n . 73. • 1 1 S v o lb d . n . 851,
1075; L ie l. d ., n 30 8. • 132 S v o lb . d . , n . 284. 8 1 , 134. 183; L ie l. d ., n . 454. • r ‘
L ie l. d . , n. 45 4. • ,s* S v o lb . d . , n . 80 3, L ie l. d ., n . 51 • 1 S v o lb . d ., n . 642. •
S v o lb . d , 23, 8 8 . 151. 180. 209, 210. 67 3, 674. 85 4. • 1,7 S v o lb . d ., n . 24 6; L ie l. d.,
n . 81 8. • 158 L ie l d , n . 520, 75 8. • , w L ie l. d ., n. 97, 300. • S v o lb . d . , n . 789.
79 0, 83 1. • 161 S v o lb . d ., n . 81 5. 81 6, 953. • 162 L ie l. d , n . 416. • ,h3 S v o lb . d .
n . 82 8; L ie t . d . , n . 49 3. • S v o lb . d ., n . 79 0. • lfcS L ie l. d . , n . 481 |? ] • S v o lb .
d ., n . 139. • ,67 S v o lb . d . , n . 4 5 , 3 2 9 i r k .; L ie l. d . n . 42 6, 45 9. • ,w l S v o lb . d ,
n . 2 7 . • 169 L ie t. d . , n . 275. • 170 D a in o s iJ v i s u r s u r in k to s , p . 31 8; L ie t. d . , n . 254 •
>71 y e |. d ., n . 1030. • 172 L ie l. d ., n . 110; S v o lb . d ., n . 426. • 171 L ie l. d . n. 498. •
174 L ie l. d ., n . 501. • 175 S v o lb . d ., n . 1075 • 176 L ie l. d ., n . 2 5 8 ,3 5 0 . • 177 S v o lb . d.,
n . 1095; L ie t. d ., n 514. • 178 L ie l. d . n . 178, 283 • 179 L ie l. d ., n . 799. • m L ie l. d ,
n . 376. • 181 L ie t. d . , n . 280. • 182 S v o lb . d ., n . 67. • " ° Strabo IX . 3 ,3 ; Patinamas. X,
3 7 , 4. 184 L ie l. d ., n . 117. 185 77tucydides. II, 2 9 . ,8* Strain). IX , 3 . 13. 187 L ie l. pasak,
įv a ir . II, 196 • 188 Strabo. X I II , 1, 6 9 ; Paimamas. V I I I , 4 , 9. • 1‘,H Strabo. X I II . I. 27. •
190Grote. G e s c h ic h le G rie c h e n la n d s . I.S . 1 9 9 sek. • 191 llcrodol. V I , 3 9 . • 10 Grote.
O p . c il. V , S. 356. • 193 Rosier. D a s v o r r d m is c h e D a c ie n . S itz u n g s b e r ic h te d . k
A k a d e m ie d . W is s e n s c h a fl. in W ie n . 1863, X L IV , S. 3 3 5 .* 1M Strabo. X II, 3, 29. •
195 T. Livius. X I .I I , 12. • l9b Livius. L . c.; Afipianus. D e b e llo M it h r i d a t , c a p . 2;
Reinach. T r o is ro y a u m e s d e I ’ A š ie M in e u r e , p . 1 0 2 -3 . • 1 ' 7 Appianiis O p . c il.,
c a p . 6 . • 198 Herodotos. IV, 80. • 199 P a ly g . Hornes. N a t u r - u n d U rg e s c h ic h te d ė s
M e n s c h e n . I I . p. 49 0. - 200 Phnius. V I I , 5 6 ,2 0 6 . • 201 Bochartus . C e o g ra p h ia sacra .
L ib II, cap. 2. • 202 Hock. K r e la . II, 201 se k. • 203 M o w s . D ie P h o n iz ie r . II, 2.

300
p. 18 79; D linker. C e s c h ic h te d ė s A lle r . lu . m s . L , -187. • 2W ludeich. K le in a s ia tb
s c h e S tu d ie n , p. 237. 24 3. • Reinach t h r o n iq u e d 'O r ie n l, p . 574 • 206 Pausa-
mus. • - Eustathius. C o m m e n t, m D io n y s u m , c a p . 79 3. • 2Uh Reinach. M i t h r i -
d .j.e s ; p 84. • -* Strabo. X IV , 3 . 2 ; 5 . 8 - 210 Hew,tol. V U . 9 1 . 92. 9 3 . 94. 9 6 •
t >'A rba* įle lubamville. I.e s p r e m ie r s h a b ita n ts d e I ' E u ro p e . I. 28 2; Cieseke
I h r a k is c h -p e la s g is c h e S ta m m e d e r B a lk a n h a lb in s e l. p . 8 2 . • - 12 Thucydides. V II
M] • Wilczek. D a s M it t e lm e e r . s e in e S te llu n g m d e r V V e ltg c s c h ic h te , p . 61
sek • l.ivius. X I.V , 25. 42. • Oestreich. B e it ra g e z u r G c o m o r p h o lo g ie
M a k e d o n ie n s . A b h a n d lu n g e n d e r K .- K G e o g ra p h is c h e n G e s e lls c h a ft in W ie n IV
B d.; p lg . B e ila g e z u r M ū n c h e n e r A llg e rn . Z e itu n g . 1904, N r . 8 0 .5 .3 5 - 6 . • 2lb /a u -
K iiniei I u a u u ja u m i t paro m i n a I l i i p i u i v r ie p iiO /U i'ie c K O C ii.ic a iiiie n a B ia r a p *
c k o io k n it ž k o b iio / Farbi$cr.
I p y ^ c e c m o in . C o<|m n. 1 9 0 5 .7 -8 . cu. p 6 0 6 - 7 . • 2,7
H a n d b u c h d e r a lte n G e o g ra p h ie , I I I , S 734; Polilų. E is / e it u n d U rg e s c h ic h te
d ė s M e n s c h e n , S. 54 • 2,8 Tcliiliatclief. K le in a s ie n . Š. 51 se k. • 2,9 M Pradarius.
D e lic ia e P ru s s ic a e , p . 32. • 22u L itw a I 4 12. • 221 Schleicher. 1la n d b . d l i t . S p ra c h e
II. 177. • 222 L ie t . p a s a k o s . I. 114, 144 s e k .. II. 8 6 . 9 9 . 144, 2 8 6 ; D ,w o /m i-
Sylwestroivicz. L o d a m a ž m u jd z k ie . II. 75. 289, 42 7; Leskien u . Brugmann. L it.
V o lk s lie d e r u . M a r c h e n , S . 191; Schleicher. H a n d b u c h d . l i t . S p ra c h e . I I , 236;
Veckenstedl. D ie M y t h e n , S a g e n u n d L e g e n d e n d e r Ž a m a ite n . I I R e g is te r, S.
29 8; L i e t u v i ų p a s a k o s . V iln iu je . 1905, p 55. • 22* Bielz. B e itra g z u r I Ib h le n k u n d e
S ie b e n b iir g e n s . J a h rb u c h d . S ie b e n b iir g K a rp a te n v e re in s . 1884, IV . 8 - 1 4 ; V. 41
s e k ., M it t e ilu n g e n d . A n t h r o p o lo g . G e s e lls c h a ft m W ie n . 1882, S. 161; 18 84 -S
(7 3 ); 1885. S. 88 • 224 M it t e ilu n g e n d A n t h r o p . G e s e ll. 1886, S. (6 6 ); 1889, S.
15 0; 1895, S . 5 4 ; B e ila g e z u r M ū n c h e n e r A llg . Z e it u n g 1897. N o 112, S. 7 -8 ;
Neuffer. I llu s t r ie r t e r D o n a u fu h re r, S. 135, 140. 141, 142; Kanilz. S e rb ie n . S. 20, 152,
3 6 9 .3 9 9 ; R d m is c h e S tu d ie n in S e rb ie n , S 101; Asbolli. B o s n ie n u . d ie I le rz e g o w in a ,
S . 3 2 4 , 3 4 5 , 25 5, 42 6; Blau. R e ise n m B o s n ie n u . d e r H e r z e g o w in a , S. 10, 11, 23,
2 7 . 10 6; L ux. D ie B a lk a n h a lb in s e l. S . 115, 11 7; Dio C assius L. 26; Lever -
kuhn. B e ila g e z u r M ū n c h e n e r A l l . Z e itu n g . 1885, N o 2 7 8 (2 9 1 ), 2 7 9 (2 3 2 ); jireček.
D a s F iir s t e n th u m B u lg a rie n , S. 5 4 0 -1 ; Pouqucville. R e is e d u r c h G r ie c h e n la n d .
I. 2 A b t h e iL , S . 246. 28 3; C«»»i:c R e is e a u f d e n In s e ln d . t h r a k is c h e n M e e re s ,
S 359; Pauly R e a le n c y k lo p a d ie . V I . 2862. • :2S Xaioplion. A n a b a s is . IV , 2 ; Dies!.
u. A nton N e u e F o rs c h u n g e n in n o r d w e s tl. K le in a s ie n , S . 46. 4 8 ; M ū n c h e n e r
A ll g . Z e it u n g . B e ila g e . 1887. N o . 99 5, 7 - 8 ; M ordtniann. D ie T r a g lo d y le n in
K a p p a d o k ie n . S it z u n g s b e r ic h t e d . k B a y e n s c h e n A k a d e m ie d e r W is s e n -
Barth. R e is e v o n T r a p e z u n t n a c h S k u t a r i, S. 62 se k. 90;
s c h a ffte n . 1 8 6 1 ,1, 1 -2 8 ;
D uncker. G e s c h ic h te d ė s A lt e r t h u m s 5 - te A u f l . I , 4 5 4 ; Weber. A llg e m e in e
W e ltg e s c h ic h te , 2 -te A u f l. I I , 3 7 0 s e k .; Texler. D e s c r ip t io n d e l'A s ie M in e u r e . I,
81 s e k .; Ersch u . Gruber. A llg . E n c y k lo p a d ie d e r W is s e n s c h a fte n . 2 S e c tio n , 37
T h e il, S. 9. • ” b L ie t. d a in ., n . 55. • 2:7 O /.k a b . d ., n . 20 5. • 22M L ie t. d ., n . 6 9 2 ir
k it u r . • 229 L ie t. d ., n . 29 2; S v o tb . d ., n . 126 • :ų ) L ie t. d ., n . 87 0. • Leskien u .
Brūžinami. L it . V o lk s lie d e r u n d M a rc h e n , S. 131; L ie t . d . , n . 87 0. • 212 P a la n g o s
Juze. p . 103. • 2A3 S v o tb . d . , n . 311 • 234 L ie t . d . , n . 87 0; O /.k a b . d . , n . 2 4 2 , 259;
D a in o s iš v is u r s u r in k t o s , p . 31 6. • 215 S v o tb . rė d ą . p . 8 8 ; L ie t. p a s a k . įv a ir . III ,
n . 126. • 236 L ie t . p a s a k o s . I, s k . X I I I , n . 12. P a n o n ijo j i r D a k ijo j: Gooss. S k iz z e n
z u r v o r r d m is c h e n C u lt u r g e s c h ic h t e d e r m i t t le m D o n a u g e g e n d e n . A r c h i v d ė s
V e re in e s f u r s ie b e n b iir g is c h e L a n d e s k u n d e . N . F o lg e X IV , 1 H e ft , S. 94. 116;

301
 I r a k ■jo j r a n tu s . A n n a le s , c a p . *16,49; Skorpil. C u o p n u k i, .»a ii a p o ^ im y M o m o
p cm iM IV, 144; D u m o n t. R a p p o r t s u r u n v o y a g e a rc h tfo lo g iq u e e n llu a c e p U)
11 M a k e d o n ijo j: C ousinen/ V o y a g e d a n s l.i M a c e d o in e . P a ris 1831 p a s s im Hejiko
tiuiip ro iio rp a i|iM 'ie c K O ''> iiio ip a (|> H tu*Ckm'i o * ie p k M a k c . io u m i C .- lle ie p G y p i,
1889. c i p . 142, 1 9 1 -1 9 2 , 196; G r a ik ijo je : Schlienum ii, M y k e n a e , S. 3 s e k ., Tirųns,
S. 21. 3 6 , 2 0 1 , 37 3; B u rs itu i. G e o g r a p h ic v o n G r ie c h e n la n d I. S. 49, 68, 20S, 210,
21 2, 2 1 6 -7 , 2 2 2 , 22 5, 22 7, 237, 2 4 0 s e k ., I6 H -9 ; I I . 4 5 , 4 9 s e k ., 57 s e k ; M a ž o jo j
A z ijo j: Perrol e l G uillaum e. E x p lo r a tio n a r c h c o lo g iq u e d e la G a la lie *•! d c la
B ilh y n ie , d ’ u n c p a r lie d e la M y s ie , d e la I ’ h r y g ic , d e la C a p p a d o c e e l d u I ’o n t
I, 20. 58, 7 2 ; II, 3 , 8 s e k .; Lanckorouski. S t.u lle P a m p h y lie n s u P is id ic n s V o rre d e ,
S. X IV , Ihrsclifelil. M o n a ls b e r ic h le d . k . I ’re u s s . A k a ile m ie d e r W is s e n s c h 1879.
S . 31 3; Petersen u . Luselian. K e is e n in l. y k ie n , M ily a s u n d K ib y r a lis , S. 183,
B cn m lo rf u. N iem a n n R e is e in L y k ie n u . K a r ie n , 5 , 3 , 23, 45, 5 9 , 134, M il le d d
D e u ls c h . A r c h . I n s li lu l s . 1887, X II, 153 sek. • • ' A ekn er D ie C o lo n ie n u n d
m i l i l a r S la n d la g e r d R d m e r in D a c ie n , 5 1 9 .2 5 ,2 6 • 2it'Jirelek. D ie M e e rslra s.se
v o n B e lg ra d n a c h C o n s la n lin o p o l. S 7 s e k l i a u n i O L i I. a m i Ile p iio . n e ie c k o
c iu ic a im e . 1884, IX , 31 s e k ,; C e s ly p o B u lh a r s k u , s. 7 5 s e k ., Škorpil I I I . k o ii
r d . a l . A k ii ir i.p x y a p x e o a o i im e c k ii 11, u u c r o p u u . l u d k . i n a i i i i x h i. T p a k iiM , c r p
15 s e k .; I la M e t m m u t m . IJi.a ia p cK O . 1, 28 sek. • 3V> Schhemann. Ilio s , S 42. 48,
30 0, 3 0 1 , 3 4 6 ; T r o ja , S. 29. 198; T r o ja n is c h e A lle r lh u m e r , S 25 4, 270, 271, 253,
315; iv n tier Golz. D u r c h d e n G o lf v o n Is m id n a c h A k o v a . M u n c h A l l g X e itu n g
Strabo X IV , 2 , 1 3 ; Holm. A lt c r t u m c r v o n A e g a e , S. 12.
1891, B e ila g e , N r . 51, S. 3 .,
13; Lanckorouski. S ta d tc I ’a m p h y lie n s u n d P is id ic n s . I. S. X II; Barth. R e ise v«*n
T r a p e z u n l, S . 9 3 ; Perrol e l G uillaum e. E x p lo r a tio n a r c h e o lo g iq u e d e la G a la lie
e lc . I. 20, 58; D orp/chl. M it t h e ilu n g e n d D e u ls c h . A r c h a o l. I n s li lu l s 1887, X II,
154 • 24,1 Bielz. S ie b e n b iir g e n , S. 7 7 , 185; I lene. B e y l ra g e / o r d a c is c h e n G e-
s c h ic h tc , S. 1 9 8 -9 , N ei^ebauer D a c ie n , S. 16, 18, 8 4 , 87, A r c h i v d e s V e re in s lo r
s ie b e n b iir g is c h e L a n d e s k u n d e . X I I , 159 • I le p iu v u i'ie c u o c n n c a iiu e . III,
9 9 -1 0 2 ; IV . 1 2 -1 3 , 1884; V I I I , 4 . 1885; X V I I I , 35 2; A m i Hone. D ie e u ro p a is c h e
T iir k e i, I. 170, 171, 21 l; C id . , \ e im « .ta itK o iiO M ii'ie c K O T O c o c io m i m e na h i.a ia p n u
C o i Jm ih , 1888, c i p . 1 4 3 -4 ; C a a iiH iic k iu c u o p iiiiM . 11,384 i r la ik r a š t is „ O ia n m . " ,
1897, 2 3 3 -4 ; Jireiek. Z V y c h o d . R u m e lle . O s v e la . 1882. s. 7 7 2 • 212 Tafel. D e
T h c s s a lo n ic a , p . 159, 24 8, 43 9, 4 4 8 - 9 ; C u o p n u k i. ia i i a p o . i y M o in o p e iiin i. X II.
26 3; lle u ze y . M is s io n a r c h e o lo g u ju e d e M a c e d o in e , p . 56; A sh o t h. B o s n ie n u
d . I le r / e g o w in a , S . 39 5. • 2A* P linius. N a lu r . h is t. V, 151; Strabo. X I I , 8 . 14; X IV ,
2 , 2 3 ; Forbiger. I la n d b u c h d e r a lie n G e o g r a p h ic I I , S . 9 5 ; K iepert. L e h r b u c h d
a lie n G e o g r a p h ic , S. 1 2 3 -5 ; Fellows. K in A u s f lu g n a c h K le in a s ie n , S. 13, 15, 17.
2 5 ,6 5 - 6 7 e lc .; Virchow. A lt r o ja n is c h e G r a b e r u S c h a d e l, S . 7 9 ; Korte. A n a lo lis c h e
S k iz z e n , S . 8 7 s e k .; D iesI u . A n to n . N e u e F o rs c h u n g e n , S. 24; H am ilton. R eise
in K le in a s ie n . I, S . 87, 100, 134, 81 2, 3 2 5 , 3 2 7 , 3 8 4 . 42 3, 42 7; II, 18. 21, 23. 54.
101, 130. 134, 155, 172 s e k ., 30 0. 30 2. • 244 Stra in . IX . 5 . 16; X . I , 6 ; X IV . 1, 35;
Pausanias. I, 1 8 ,6 ; P lin iu s. X X X V I , 6 , 4 4 ; Bursian. G e o g r a p h ic v o n G rie c h e n la n d
I, S . I I , 4 3 9 ; Forbigcr. 1 la n d b u c h d e r a lie n G e o g r a p h ic . I I I , S. 70 1; Kiepert. L e h r-
b u c h d . a lie n G e o g r a p h ic , S . 251. • 245 Grote. G e s c h ic h te G rie c h e n la n d s . I. S. 500;
Bursian. I, S. 25 4; Kiq>ert, O p . c il. , S. 237. • 216 Fellows. O p . c i t , S. 263; Texier. D e­
s c r ip t io n d e l'A s ie M in e u r e . I I , 24 9. • 247 Fellows. O p . c i t , S . 119, 140, l% .H u in a n n
a P uchstein. R e is e n in K le in a s ie n , S. 40. • 24H llirschfehl. M o n a ls b e r ic h le d . k.

302
preiiss. Akad. d. VVissensch. 1879,332, Milteilungen d. Deutsch Arch. Instituts.
XXII, S. 115; rcllow s. Op. cit., 88. 23. 59. 72, 137. • 249 Ham ilton. Reise in
Kleinasien. I. S 91. 332, 116. 142. 404. 422 447. 491; II, 88, 33. 98, 99 101. 139.
321. • I'exier. Description d e I*Ašie Mm. I. 109 • 251 rcllows Op. cit.. S. 89. •
2,2 Liet. d I. 410. • 2,1 Slankiaus pasakos rankra&tvjc B. n 10 • 254 Liet. pas.
jvair. III, 230. • 2“ Bielz. Siebenburgen. S 297. • : Ortu* ių. Mitteilungen der
Anthropolog. Gesellschaft, 1887. S 51 sek • 2S; Plg. Plonus. N.itur hist. XXXVII,
4, \5;L w ius XLV, 29; Pantys Keatencyklnp.idie der class. Alterthumswissenschaft.
IV. 133*1 • ' Pscudojilutarclnis. De lluvium et mont. nominibus, cap. XII, 4 •
2 P lonus Natur hist XXXVII, 103. • Eustatlul. Commentarii. cap. 793. •
2bI Ham ilton. Keisen m Kleinasien. I. S 410. • 2b2 Pismo zbior. vvileriskie. 1862.
p. 195-6; Lietiiv. Aus/ros kalendorius 1885. p. 43-5. • 2M Pismo zbior. wil.
1862, p. 195 • 2M Ackncr. Die Colonien. S. 26; Forbiger. III. 754; Goo$$. Archtv.
fiir siebenbiirg. Landeskunde XIV, 58, Pič. UIh t die Abstammungder Rumiinen,
S 74. B i e l z SiebenbOrgen, 18 m-k . 43 sek, 132 s«-k. 308 s,*k • M S l a v k i . Die
Rumanen. S. 32; Bcrgner. Rumanien, S 381 • 2h6Lim os XLV. 29. • Cnkraima.
1893. No 7;C.iuhmiicmiii coopiuik II, 384 • Plonus. XXXI, 7 39,73; Forbiger.
II, 95; Lanckonniski Stadte Pamphyliens n Pisidicns, S. 86; Meyer Gcschichte
d Konigr Ponios. S 7. Hartli Reise von Trapezunt S. n8 • !,f* Hamilton. Reise
m Kleinasien. I, S. 275. 307, 340. 350. 373 sek 452. 457; II. 175. 223 sek., 226.
22K-9. 238. 292-3; rchihatchef Kleinasien. S. 17, 21-22, 139 sek 158 sek. 160
sek • 270 Liet. d . n 513,80h, 818 • : 1Kalvaičio Prūsijos lietuviu dainos, p. 207.
• 272 P r ū s ijo s lie t. d . p . 4 7 .7 3 . 117, \5 7 .2 \0 ; Schleicher I la n d b u c h d . lit.S p r a c h e
I I , S. 4 0 ; l ie t d . , n 45. • 273 L ie t d ., n 861 • 274 L ie t. d , n . 64 2. 86 8, 89 6; P ru s .
lie t ii. , p . 22 7. 232. • 27S S v o tb . d . n 9 9 9 • 276 S v o tb . d , n . 39 5, 46 5; P ru s . lie t.
d . , p . 2 1 6 22 6. 23 5. • 277 L ie t d ., n 104. S v o tb d . , p . 432 • 278 L ie t. d , 42 7. •
!7'‘ Slryjkow ski. K r o n ik a p o ls k a , lit e w s k a , ž m u d z k a . I I , s tr. 106. • Rielz.
S ie b e n b u rg e n . S. 3 1 5 sek • 281 Ka m t; K o m is c h e S t u d ie n in S e rb ie n . S. 1 4 1 -2 .
150; H o b i . O u i m b , 1900, N r 293. • 282 Hamilton. R e is e in K le in a s ie n . I, S. 166.
21 4. 21 7, 22 2, 24 5, 32 8, 240; Hirscltfeld A u s d e m O r ie n t , S. 104; Fitzner. A n a -
to lie n . S 7 6 . • 283 P i Cesnola C y p e r n . S. 8 . 12. • 284 O ž k a b . d , n . 33 0, 35 6. •
S v o tb . d . , 20 1. 1091; P rū s ijo s lie t d ., p . 93, 186, 22 0. • 286 O ž k a b . d . , n . 39.
40 • 2* 7 O ž k a b . d . , n . 31 6. • 2M Nessclmann. L ita u is c h e V o lk s lie d e r , p . 53. •
w Nessclmann. O p . c . p . 6 2 - 3 . • 290 S v o tb . d ., n . 2 6 8 ,4 5 0 .1 0 9 1 ; L ie t . d . , n . 6 8 1 . •
291 S v o tb d . , n . 4 5 0 .1 0 9 1 ; L ie t d , n \5,6Bl;Bezzenberger. L ita u is c h e F o rs c h u n g e n ,
.. 14 • 292 S v o tb . re d a, p . 25 • 293 Bezzenbcrger. O p . c ., p . 3 1 ; P rū s ijo s lie t . d.,
p . 109. 121. • 294 L ie t. p a s a k , jv a ir . I I I , n . 7 . • 295 llia s . X V I I . 5 3 -4 ; Ersch u . Gruber.
E n c y k lo p a d ie . Sect. I. T h 8 0 5 .2 5 .2 8 . • ^ Strabo. XII, 3 .1 2 ; 7 . 1 ,3 ; 8 ,1 4 . • 297 Gnese-
bach R e ise d u r c h R u m e lie n . I. S. 217. 218; Lbher. C y p e r n , S. 8 2 , 83, 255; Unger u .
Kot.sc/iy. D ie In s e l C y p e r n . S. 4 1 4 ,4 5 2 s e k ; Fcllous . E in A u s llu g , S. 2 5 ,2 6 , 2 8 ,1 8 3 ,
185, 20 8; Bohn. A lt e r t u m e r v o n A e g a e , S. 5 ; Tcliilialclief K le in a s ie n . S . 7 0 se k.
Heberdey. R e is e in K ilik ie n . S. 17. 18; llirschfeld. A u s d . O r ie n t. S 163; Hamil­
ton. R e is e m K le in a s ie n . I. S. 4 0 .1 5 0 ,2 3 2 - 3 sek.. I I . S. 1 5 .8 3 .1 7 3 . • * Bcf>K0«w,r,.
T o n o r p . - 3Tiiorpa<J>. o*iep»n. M a K e A O iiin , c r p . 29; C O o p iiitk T . aa įt a p o * . y M o n io -
p e iu iH X I. 23 9. • 299 Helm. K u lt u r p la n z e n u . H a u s t h ie r e in ih r e m U b e rg a n g
a u s A s ie n e tc . B e r lin , 1887. S. 8 2 s e k . 61 s e k .. 2 0 2 s e k .; Rartseh^ D a in ų b a ls a i. 11.
29 4; R e a le n c y k lo p a d ie d e r g e s n m m te n P h a rm a c ie . I, S. 29. • " ° S v o tb . d . , n . 181,

303
 217. • 301 Ožkab. d.. n. 398. • 302 Ožkab. d.. n. 39. • 303 Ožkab d., n. 1. . L.cl
d., n 676. • 305Stiklelio Labai gražios dainos, p. 16. • 11*’ Liet. d., n. 182; Svotb. d
n. 665 • 17ie š k in į u. Brūžinami. Lit. Volkslieder und Marchen. p 21; Rūtų lape-
liai, p 40; Ožkab. d., LXIII. • 3Ufl Liet. dainos ir giesmės, n. 939,913. • kNOžkab
d., n 38, 286. • 3,0 O/kab. d., n. 122. • 311 Svotb. d., n. 276; O/kab. d., n. 117;
Liet. dainos ir giesmės, n. 994. 1232; Prus. liet. d., p. 79. • 117O/kab. d., n. 326 •
3,3 O/kab. d., n. 266 • 3,4 O/kab d . n. 18. • 3,5 Prus. liet. d., p. 251; O/kab d.,
n. 329; Ie šk in į u. Brūžinami. Lit. Volkslieder und Marchen, S. 93. • 316 Nessel-
m anu Litauische Volkslieder, n. 10. • Liet. dainos ir giesmės, 469 470. •
318 Bczzenberger. Litauische Forschungen, S. 20; Prus. liet. d., p. 18 228 •
3,9 Svotb. d., p. 519. • *" C nnuiii. Preussische Chronik. I, S. 33; Nurim ti. Dzieje
nar lit. III, str. 530; Weber. Preussen vor 500 Jahren, S. 244-5,374,377 • :i VVi-
/erunki i roztrxqsania naukowe. VVilno, 1840,12, str 127 • 1 *Kiq>ert Lehrbuch
d. alten Geographie, S. 92, 101, 103, 112, 116, 118; Xenophon. Anabasis. VI, 4 •
323 Tolius. Orbis descriptio, cap. 38,39 (Muller II. 521); Forbi$er. ILandbuch der
alten Geographie. II. S. 84, 94. • Kiepert. Op. cit., S. 246,251, 108, 122 /’įmins
XIV, 3. 25; 7, 73. • 325 litas. VII, 467; IX. 71.72; Odysseia IX, 45, 163-5, 196-210
346 sek. Pilimis. XIV, 6.53. • ‘26Cnt.Aeiitui ja iikohom. ci.cro»Hiie na bi.-irapiiH,
c. 5 2 -6 4 . • 12' Athenaei. D e ip n o s o p h is ta e . X . p . 44 2. • i2H Strabo. V I I , 2. 11. •
329 Kanitz. S e rb ie n , S. 40 5, 41 9; Įireček. D ie H e e rs tra s s e v o n B e lg ra d n a c h C o n -
s t a n t in o p o l, S. 17, 4 7 , 136; Kalopothakes D e T h r a c ia p r o v in c ia r o m a n a . L ip s ia e ,
1893, p . 7 8 - 9 . • ‘ 11Fligicr. N e u e r e e t h n o lo g is c h e E n td e c k u n g e n a u t d e r B a lk a n -
h a lb m s e l. W ie n , 1880, S. 4 . • 131 Barthelniy. N o u v e a u m a n n u e l c o m p le t de
n u m is m a t iq u e a n d e n n e , p . 141, 153, 137, 138, 139, 140, 141, 142, 150, 153. 155;
Šeštini. D e s c r ip t io n u m v e te r., p . 643—1, 69, 7 3 , 75. 106; F.ckliel. D o c tr in a n u m
v e t. I. 34, 3 5 , 3 8 . 3 9 , 42, 47. 62. 72. • 332 L ie t. d . , n 31 7, 49 1, 67 3. • 333 L ie t. i i .
n . 37 9. 58 4, 58 6. • 334 L ie t d , n . 66 4; O / k a b . d ., n . 18. • 335 O / k a b . d „ n L •
Schleicher
336 L ie t . d . , n . 3 0 8 8 . • 337 S v o tb . d , n . 81 8; O ž k a b d . , n . 9 . 7 5 . • 338
O p. c II 27; O /k a b d . , n . 108. • ' y> Kraszewski. L itw a . I, s tr. 32 4. • 1,11 Khesa.
L it . d a in o s , n . 84. • 11 L ie t. d ., n . 49 1. • 12 T r a k ie č iu d z ū k ų d a in o s , p . 65 •
343 Kraszeirski. L it w a . I, s tr. 33 7. • 1,4 Heliu. K u lt u r p f la n z e n , S . 2 0 2 -3 . • 1,1 Planus.
X X I, 4 , 10, 17; Tomaschek. U b e r R o s a lia u n d B r u m a lia . S it / u n g s b e r ic h t e d . k
A k a d e m i e d e r W is s e n s c h a fte n in W ie n . B d . L X , S . 356;H euzey. M is s io n a rc h ė o l.
d e M a c e d o in e , p . 157 sek.; Heliu. K u lt u r p f la n z e n , S. 2 0 3 . • 1 K am tz. D o n a u -
B u lg a r ie n . I , S. 2 3 7 -8 , 2 4 2 , I I , S. 109; Jireček. H e e rs tra s s e , S. 15 3; Z V y c h o d n ė
R u m e litf. O s v ė ta , 1882, s tr. 77(1-73; C e s ty p o B u lh a r s k u , s tr. 147 s e k .; Fnhc. En
B u lg a r ie e t e n R o u m e lie , p . 1 8 0 s e k .;C B l> 4 e m ia j a ii k o h o m . c i. c r o » im e na B i.,u a -
p iin . c i p . 9 1 , 119. 122. • 347 Poinjiicville. R e is e d u r c h G r ie c h e n la n d . I. 1, S. 132, 2.
S. 2 5 1 . • 148 D lest. u . A nton. N e u e F o rs c h u n g e n , S . 8 8 . • Heliu. K u ltu r p fla n z e n ,
S. 20 3; P linius. XXI. 4 0 - 1 . • 350 Strabo X II. 7 . 4 ; Pilnius. X X I. 5 . 12. 25. • 351 M it -
t e il u n g e n d e r L it a u is c h e n li t t e r a r is c h e n G e s e lls c h a f t. 1 8 8 4 , H . 8 , S. 106. •
352 Athenaei. D e ip n o s o p h is ta e . I I I , 29. • " 3 Planus. X X . 131. • 334 S v o tb . d ., p . 8*13. •
335 Kronfeld. B e itra g e z u r v o lk s th u m lic h e n B o ta n ik . B e ila g e N r . 3 5 z u r M u n c h e n e r
A llg e m . Z e it u n g , 1892, N r . 42, S. 6. • D iiįhuiį/. M e d ic in e e t m o e u rs d e l'a n c ie n n e
R o m e , p . 126. • 337 S v o tb . d ., n . 37 0. • 338 L ie t. d . , n . 71 5; S v o tb . d . , n . 6 1 1; O /k a b .
d. , n. 403. • 359 Svotb. d., n . 212. • ™ Svotb. d., n. 125, 571. • 361 Svotb. d., n 69;
Liet. d., n. 392. • 362 Ožkab. d., n. 115. • 363 Svotb. d., n . 130. • 364 Liet. d., n. 260.

304
• 96 Liet d.f n 973. • 366Svotb. d., n. 134; Liet. d., n 569. • 367Ožkab. d , n. 21. •
"Svotb d., n. 180. • v,vOžkab. d, n. 230, Liet. d., n 861 • 370Svotb. d., n. 233. •
' ’ Svoįb d • n 794<4,h; Ožkab d., n 393. • 172Liet. d., n 670; Svotb. d., n. 709,
936. • ' Ožkab. d . n 205. • 174Svotb d . n M. 980.1040, 47. 203. • 375Liet. d.,
n 454. 947. • 1hSvotb. d.. 244. 289, 440. 465 • 377Liet d.. II. 58 |?; plg. n. 501]. •
"Svotb. d., n 227; Liet. d, n 441. • 379 Liet. d. n. 146. • 380Juik. Svotb. d.,
n. 227. • 381Svotb. d . n 18. • 382Svotb d . n 283.• 383Svotb. d, n 148; Liet. d.
n 824. • 384Ožkab. d, n. 21. 280. - 385 Pausamas VI. 26. 6; Forbiger. II. 472-73;
Kieperl. Op. cit., S. 44; Archiv fiir Anthropologic. 1889, S. 241. • 388 Wilkinson.
Manner and customs oi the ancient Egyptians. I. p. 227 • 387Kohler Allgemeine
l'rachtenkunde. I. S. 19 • Krall. Grandriss d altorientalischen Geschichte. I,
S2 • Smith and Parmini A comprehensive Dictionary of the Bible. New
York, 1871. p. 1034; Helm Kulturpflanzen, S. 317. • 390Mommsen. Romische Ge­
schichte V. 466; Jung Romer und Romanen, S. 127.* '1M Azijoj; Humann u.
Piichstein. Reisen, S. 8; Schwarz Quer durch Bithymen, S. 21; Tchiliatclief.
Kleinasien, S. 72, 105. 108 sok.; Piest u. Anton. Neue Forschungen. S. 9. 13,
113; Hamilton Reise in Kleinasien. I, S. 85. 276, 343; Kannenberg. Kleinasiens
Naturschatze. S 70-1; Bulgarijoj Kamtz Donau-Bulgahen. I. S. 69. 175, 265;
n. 4. 19. 136. 149. 177, 253. 284; III. S. 7. 24. 29. 40; lireček. Z Vych. Rumelie
Osvėta, 1882. str. 671; CnKieim* 3a mkoh ci.ct. na Biarapmt, crp 36-39; Ma­
kedonijoj; HipKoauvh Tonorp -JTHorp cicpK Makcaomii, crp. 117. 119, 194, 195,
134; Serbijoj; Kamtz. Serbien, S. 599; Asbotli Bosnien u die IHerzegovina. S. 599;
Rumunijoj: Berger. Rumanien, S. 374; Munchener Allg. Zeitung. 1886, Nr 161,
S. 2353. • v': Auszra, 1885. p 225. • 393Liet. pasakos. I. sk. XIII. n. 5. • 394 Strabo.
Ill 13. 10; Plinius. VIII 35; rausomas. VII, 16, 5; 23. 9. - 395 Kannenberg. Klein-
asiens Naturschatze. S. 73. • ' Mpfenopein- 1898, N? 52. crp 3. • 397KoiubpaKU.
yiiunepcaai.iioeomicaMie Kpwsia VII, 37. • " Pausamas. 11.28. • Pausamas.
VIII. 33. 4; ihodor Sicul. 227a; Pomp. Mella I 19. 3. • 400Haase. Phrygien. - Ersch
und Gruber. Allgem. Encyklopadied. Wissenschaften. 1850, Sect. 3, T. 25, S. 287. •
401 Virgilius Aeneis. II, p. 200 sek. • 402 Pausamas. VIII. 33. 4; Diodor Sicul,
p. 227a. • 403 Hamilton. Reise in Kleinasien. I, S. 145; Kotschy. Reise in den
cilicischen Taurus, S. 442. • 4IV4Poiujueville. Reise durch Gnechenland. I. 2 Abt.
S. 142. 174. • Orjnm.. 1898, Is*/ 331. 379. • 4lH’Kondopam. Vhiib. on KpuMa.
VII. 35-6. • Neumann Die Hellenen im Skythenlande. I, 523. • 4118Svotb. d.,
n. 50. • 409O/kab. d., n. 68. • 410 Kalvaičio Prūsijos liet. d., p. 4; Rūtų lapeliai,
p. 23 • ,!1 Irskien u. Brugmann. Lit. Volkslieder und Marchen, S. 13; Rūtij lape­
liai. p. 52. • 4,2 Bartsch Dainų balsai, p. 86. • 413Prūsijos liet d., p. 3. • 414Ncssel-
ntann. Litauische Volkslieder. n. 266. • 41’Ožkab. d., 30,168; Prūsijos liet. d, p. 81;
Svotb. d., n. 19, 32. • 41fl šimtakojoTrakiečių dzūkų dainos, p. 48. • 41' Ožkab. d.,
n. 242. • 4,8 Schleicher. II. p. 86. • 419Liet. pasakos. II, sk. I. n. 8. • 420Smulkesnių
žinių žiūr. Helm. Kulturpflanzen und Hausthiere, S. 286sek. • 421Svotb. d., n. 217;
O/kab. d., n. 108. • 422Ožkab. d, n. 329. • 423Ožkab. d., n. 259. • 424Ožkab. d.,
n. 204. • 425 Ožkab. d., n. 183. • 426 Schleicher. II. 14. • 427 Svotb. d., n. 1089;
Ožk. d, n. 132. • 428Svotb. d., n. 78. 118; Liet. d., n. 831. 1263. • 429 Kurseliai.
Grammatik der litauischen Sprache, S. 460. • 430 Prūsijos liet d., p. 70; Nessel-
manu. Litauische Volkslieder, n. 304. • 431 Nesselmann, n. 173. • 432 Dzialyiiski.
Zbior praw litewskich. str. 336. 373; Statut litewski. YVilno, 1819, str. 265. •

305
 Prie XXI

Uskten u. Brugmann. Lit. Volkslieder u. Marchen. S. 141. 194 • : Weryha.

Podama lotewskie, str 140 • ' Pauly's. Real-Encyklopadied.classischen Wissen-
schatten, herausgeg von Wissowa II. Amazones. S. 1754 sek. • 4Bachofen. Das
Lykische Volk u. seine Bedeulung fur die Entwicklungdes Allerthums. Freiburg,
1862. S. 21 sek • ’ Westberg. Ibrahim-Ibn-Jakubs Keisebenchl uber die Slaven-
lande aus dem )ahre 965. Si Petersbourg, 1898, S. 89. 140 sek.; KoMMoiirapiū
na įamicKV Hoparmia KyCa o c.ionmiavi.. C -lleiepoypr, 1903, et p 89.
94- 5, 118, 120-123, 129 • " Heroms Alexandria Opera, recens. G. Schmidl.
lib I. cap. 29, 30. 31,37. 41. 42-3; II 3,4-3,9.15. 21.32.34.35.36.37. • 7 Wagler.
Modernes im Alterthum. Boilage zur Munchener Allgemeinen Zeitung, 1903.
Nr 212, S. 524. • KDer Welt-Spiegel. Berlin, 1905, 30 November. Nr. 96.
Prie XXII
1Fligier. Zur prahistonschen Ethnologie der Balkanhalbinsel Wien, 1877,
S 63 • 2Geiller. Poelicke tradice Thraku i Bulharu. V Praze, 1878; Die Sage von
Orpheus-Orfen der Rhodope Bulgaren. Mitleilungen d. Anlhropologischen
Gesellschafl in Wien. 1881, X, S 1»»5-196; Die juda m den Mylhen der Balkan-
volker Mitleilungen, X, S 197-202; Fligier. Ethnologischc Entdeckungen im
Rhodope-Gebirge Wien, 1879; Neuere ethnologischc Entdeckungen auf der
Balkanhalbinsel. Wien. 1880. • ' Rosier Romanische Sludien. Leipzig, 1871,
S 136sek.; Toinaschek. Ober Brumalia und Rosalia nebst Bemerkungen uber den
bessischen Volksstamm Sit/ungsberichte d k Akademie der Wi&senschaften
in Wien. 1869, Bd. 60, S. 402; lung. Die Antange der Romanen. Wien, 1876,
S 23 sek ; Die romanischen Landschaften. Innsbruck, 1881, S. 371 sek.; Romer
und Romanen in den Donaulandem. Innsbruck, 1887, S. 101 sek.; Fligier Zur
prahislorischen Ethnologie der Balkanhalbinsel. S. 20, 59. 65; Pn\ Uber die Ab-
Stammung der Rumanen Leipzig, 1880. S. 3, 7, 9, 15. 50; Tanmi. Uber den
Ursprung der Rumanen. Bonn. 1891, S. 17sek.; Fischer. Die Ilerkuntt der Ruma­
nen Bamberg, 1904. S. 37 sek . 94 sek • *Ldurnberg. Geschichte der geographi-
schen Entdeckungsreisen. Leip/ig-Berlin. 1881, I. S. 153. • ' Plnuus. III, 25. 81;
Dellefsen Ursprung, Einrichtung u Bedeulung der Erdkarle Agrippas. Berlin,
19(V». S. 34 sek. • Miller. Die altesten Weltkarten. Stuttgart. 1898, VI. S. 108-9. •
7Plume. Thrakische Keramik in der Provinz Posen. „Mannus". Zeitschriit iur
Vorgeschichte herausgeg. von prol Dr. G. Kossina. 1912. Bd. IV, S. 75 sek.;
BasanaviCius. IS krik&ionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra.
Vilnius, 1913, p. 95-6. • * Lindau. An der Westkuste Kleinasiens. Berlin, 1900,
S. 116-118; Luschan. Mitleilungen der Anlhropologischen Gesellschafl in
Wien. 1882, S. 46; Fligier. Neuere ethnolog. Entdeckungen auf der Balkanhalb­
insel, S. 28 • *Būga. Kann man Keltenspuren auf baltischen Gebiet nachzuwei-
sen? Rocznik slawistyczny. t. VI. Krakow. 1913, p. 34 sek. • 10CotkiacacKiiū. L\\.
*u,ia /liiTna. HjBccriM Hmii. aKa^esūii nayK. 1911, p. 1051-54.
 PATAISA

Skaidmoje XVII, kur kalbėta apie žvėrynų ir menažerijų įtekmę į

lietuvius, supažindinant juos su levais, buvo pasakyta (p. 217-218), kad
Lietuvon pirmą kartą atgabenta levas dovanoms didž. kun. Zigmantui
Augustui 1569 m. Šitą žinią apie pirmąjį levą Lietuvoje reikia pataisyti,
pasakius, kad pirmąjį levą gavęs dar did. kun. Vytautas iš kryžiuočių
magistro Ulrich'o von Jungingen. {Prochaska. Dzieje VVitolda vv. księcia
Litvvy. VVilno, 1914, p. 365-6).
 SUNAUDOTOJI ŠIOJESTUDIJOJEAPIELEVUS
PASAKŲLITERATŪRA

Abbott. Macedonian Folklore. Cambridge, 1903.

•Aiialberg Księga przyslow, przypowiesci i wyrazeri przyslowiowych
polskich. Warszawa, 1889-94.
•Acliani. De natūra animalium recogn. Rud. Herchered. Firmin Didot.
Parisiis.
' Aesopus. Die Fabeln dės A. Fables d' Esope. Favole di Esopo. Fabulae
Aesopi. I-II. Wien, 1807.
•Aioorrou uuOoi. Fabulae Aesopicac, quales ante Planudem ferebantur
etc. Cura et studio Fr. de Furia. I-II. Florentiae, 1809.
•Ainorzciotv uudūv auvayoyrr Fabulae Aesopicae collectae ex recogni-
tione Caroli I lalmii. Lipsiae, 1884.
Antti Aanie. Vergleichende Marchenforschungen Helsingfors, 1908.
Andersen's. Sammtliche Marchen. Ubersetzt von H. Denhardt. I-II.
Leipzig.
Andrejanoff. Lettische Marchen. Leipzig (Reclam's Universal-Bibliothek,
No 3518).
A rdaltc. Narodne pripovijetke (Zbormk za narodni život i običaje južnih
Slavena. X, XI).
• — Narodne pripovijetke iz Bukovice u Dalmaciji Komentare napisao
dr. J. Polivka. Zagreb, 1908.
*Aristoteles. liepi Ed. Firmin Didot. Parisiis.
'Apnnydoto. B^rapcKiiTfe iiapo^im npitkaaMi. (CoopHiiin. aa napoAit.
yMOTBopeiuiH, nayka u kiiu*iiuiia. Co<|>ua. Kii. XXI).
Arndt. Marchen u. Jugenderinnerungen, I— II. Berlin. 1842.
— Marchen ausgewalt... von A. Kurs. Kreuznach, (1888).
Amini. I lundert neue Marchen in Gebirge gesammelt. Charlottenburg,
1844.
Anions. Korea. Marchen u. Legenden. Leipzig, 1893.
Asbjdrnscn u. Moc. Norvegische Volkmarchen, I— II. Berlin, 1847.
— Nordische Volks- u. Hausmarchen, I— III. Miinchen, 1909.
Asinus H. Ltibecks Volkssagen, Legenden u. Marchen. Liibeck, 1841.
— u. Knoop. Sagen u. Erziihlungen aus dem Kreise Kolberg-Koslin.
Kolberg, 1898.

* Žvaigždutė (*) rodo. kad tame pasakų rinkinyje yra levai minėta.

309
 Afiuwcitetn. I Iapo,uu.iH pycckia cKasKit. MocKBa, 1897.
*Babrii. Fabulae Aesopicae ed. Schneidewin. Lipsiae, 1865.
Bahlmann. Miinsterlandische Marchen, Sagen, Lieder u. Gcbrauche.
Munster, 1898.
Bajun. CpucKe iiapoAiic iipmioBeTKe iu Gaiiaia. Y Hobom Guy, 1908.
Balinski. Powiesci ludu spisane z podari. Warszawa, 1842.
Baltus. Marchen aus Ostpreussen. Kattowitz, 1907.
Bartsch. Schlesische Marchen u. Sagen. (Schlesische Provincialblatter.
Breslau, 1865.111, 224; IV, 25,91).
— Sagen, Marchen u. Gcbrauche aus Mecklenburg. I— II. Wien, 1897-80.
•Basanavičius. Lietuviškos pasakos. I-II. Shenandoah, 1899, 1902.
•— Lietuviškos pasakos įvairios. I-IV. Chicago, III. 1903-5.
Bcchstein. Der Sagenschatz dės Frankenlandes. Wurzburg, 1842.
— R. Altdeiitsche Marchen, Sagen u. Legenden. Leipzig, 1863.
— /.. Deutsches Marchenbuch. Leipzig, 1845.
— L. Die Volkssagen, Marchen u. Legenden dės Kaiserstaates Oster-
reich. Leipzig, 1841.
— C. Thiiringische Volksmarchen. Sonderhausen, 1823.
Beetz. Urdeutsche Volksmarchen aus d. Munde dės Volkes gesammelt.
Leipzig. (1897).
Behren. Marchenschatz. Volksmarchen in Westpreussen gesammelt.
Danzig, 1908.
Beneš-Trebizsky. Narod ni pohadkv a povesti. V Praze, 1887.
•Bcnfiy Pantschatantra. Fiinf Biicher indischcr Fabeln, Marchen u.
Erzahlungen. I-II. Leipzig, 1859.
Bezzenberger. Litauische Forschungen. Gottingen, 1882.
•Bielenstein. Die Volksmarchen (Baltische Monatsschrift. N. Folge, Band
V, 334 sek.).
•— Das lettische Thiermarchen (Magazin herausgegeb. von d. Lett.
litterar. Gesellschaft. Mitau, 1891. XIX, 129 sek.).
Binder. Alemanische Volkssagen, Geschichten u. Marchen. Stuttgart,
1843.
— Schvvabische Volkssagen, Geschichten u. Marchen. I-II, 1845.
Birlinger. Volksthiimliches aus Schwaben. I-II. Freiburg. 1861-62.
Blankenstcin. Sagen u. Marchen des Harzgebirges. Thale a. H., 1896.
Blatter fiir pommersche Volkskunde herausgeg. von O. Knoop u. Ha­
as; Stettin, 1893,1 ir sek.
Bliinnnl u. Latzenhofer. Deutsche Schwanke des 16 Jahrhunderts („Der
Volksmund" herausgeg. von Dr. Fr. S. Krauss. Leipzig, 1906).
5o6potn>. PyccKi* napO/UibiH CKa.iKUo xiiBOTHhixi.. BapmaBa, 1909.
Bohni. Lettische Schwanke u. verwandte Volksuberlieferungen. Rėvai,
1911.
Bosanske narodne pripovjedke. Sisek, 1870.

3/0
Brockhaus. Die Marchensammlung dės Somadeva Bhatta aus Kasch-
mir. Leipzig, 1843.
Bronisch. Kaschubische Dialekstudien. I— II. Leipzig, 1896-98.
Bruit. Sept contes roumains. Paris, 1894.
Bitchmann u. Pomlow. Marchenbrunnen. Berlin, (1851).
Biichncr. Deutsche Marchen. 1885.
Buntii. Engadiner Marchen. I— II. Zurich, (1902-3).
Bunker. Niederosterreichische Marchen (Zeitschrift fur osterr. Volks-
kunde. 1897, III, 90, 218; 1898, IV. 28, 79).
•Bypneeb. Ofoopi. pycckaro napoa. 6bua cUepiiaro Kpaa. C.-IIeiep-
oypr, 1902.
Biisching. Volkssagen, Marchen u. Legenden. Leipzig, 1820.
Cappeller. Zwolf Pasakos aus d. preussischen Sūdlitauen (Indogerma-
nische Forschungen. Strassburg, 1912-13, XXXI, 427-47).
Carmen Sylva. Pelesch-Marchen. Leipzig, 1883.
Carnoy et Nicolaides. Traditions populates de 1*Asie Mineure. Paris, 1889.
Carslens. Dittmarsche Marchen. (Am Urdsbrunnen. Bd. III.)
•Chalalianz. Marchen u. Sagen. (Armenische Bibliothek herausgeg. von
Abgar Joannissiany. IV. Leipzig, 1887).
Choiizko. Contes des paysans et des patres slaves. Paris, 1864.
’Chelchowski. Powiesci i opowiadania ludowe z okolic Prasnysza. War­
szawa, 1889-90, I-II.
Cenova. Skorb kaszebsko-slovjnskję movė. Svjece, 1886.
Cercha. Bašni ludowe zebrane we w. Przebieczanach. (Materyaly an-
tropol.-areheologiczne i etnografiezne, wyd. staraniem Komisyi an-
tropolog. Akademii umiejętn. w Krakowie. T. I, 51-98.)
Česky Lid. Sbornik venovany studiu lidu českeho v Čechach, na Morave,
ve Slezku a na Slovensku. Redaktor Dr. Č. Zirbt. V Praze, I— XVIII,
1891-1909.
Colshorn. Marchen u. Sagen. Hannover, 1854.
llo.\aKOtny. BT.arapCKi.ifi iiapoaeirb coopiuiKT.. Boarpaai., 1872.
' llyouncKiu. TpyAbi 3niorpa(|>iiMecK.- craTiiCTiiMecKofi DKcneAMqiu bt.
3anaAiio-pyccKifi Kpafi. II. C.-IleTepoyprb, 1878.
lly6uitCKiū. Pvcckih napoaii. C K a 3 K i i . MocKBa, 1864.
XyduKotny. BeaiiKopyccKiH ckaaKii. I-II. C.-lIeiepoyprb, 1862.
•Curtze. Volksiiberlieferungen aus d. Fiirstenthum Waldeck. Arolsen,
1860.
Dahnhardl. Naturgeschichtliche Volksmarchen aus nah u. fern. Leipzig,
1898.
• — Naturgeschichtliche Volksmarchen. I-II. Leipzig, 1909.
*— Natursagen. EineSammlung naturdeutender Sagen, Marchen, Fa-
beln u. Legenden. I— III. Berlin, 1907-10.
*— Deutsches Marchenbuch. I-II. Leipzig, 1910-12.

311
/ItiMKTo.iKoHi.iit C/ioB.api«xcituaro iie/WKOpyccK. M3biKa. C.-I Ierepoypn.,
1881.11.
— rioc/ioiumt.i pyccK.no napO/\a. Mockh.i , 1862.
Daniel. Armenische M.irchen. (Zeitschrifl d. Vereins fiir Volkskundc.
1910, XX. 74. 323.)
Diez. Neue M.irchen, 1854.
/liiKiipin. HopuoMopcbKi įtapo,uii k.ihkii it aiieMoni. (Entorpa(|>H'imtit
aėipmtK Bit/iae HayKone roHapitcrHO iNiemi UleB'ieiiKa. /li.nin, II).
/lofipoaoMiCKiu. CMo-ieitCKiit jTHorpa<|)itMeckiti coopitHKb. C.-IIerep-
6ypn», 1891.
Dobšmskų. Prostonarodne slovenske povesti. I-V. Turč. Sv. Marlin,
1880-81.
•Doriisch. Beitriige zur litauischen Dialektologie. Tilsit, 1912.
’Dowojno-Sylwcstrowicz. Podania žmujdzkie. I-II. Warszawa, 1894
*Dozon. Contes populaires albanais. Paris, 1881.
*/lpn,’OMano(n>. MaaopyccKix napo.i. iipe.iamu n pa.iCKau.i. Kiem., 1876,
— Pa.uii/iKti. I-II. Y /li.HOni, 1899.
Eichler. Harzblumen. Sagen u. Geschichten aus d. Harze. Harzburg,
(1888).
*Ey. 1larzmiirchenbuch oder Sagen u. M.irchen aus d. Oberharze Sla­
de, 1862.
Engeimanu. Volksmarchen u. Cbttersagen aus germanischer Vorzeil.
Stuttgart, 1880.
Erbcn. Sto prostonarodnich pohadek a povesti. Praha, 1865.
*3pAen«einn». HapoAiu.ifl pyccK. cKatMi tt taraskit. Mockh.i , 1882.
^iiorpai^M'imui coipmiKb Btt,iae eTitorpaeĮma komucih 1layKonoro ro-
BapMcrna iMemt LlIeB'ieitKit y /lbBOBi. T. XXI-XXXII1.
EUinūller. Altnordischer Sagenschatz. Leipzig, 1870.
•Fedcrowski. Lud bialoruski na Rusi litewskiej. I-III. Krakow, 1897-1903.
Feldhohn. Marchensammlung. Paderbom, 1900.
Forke. Die indischen M.irchen und ihre Bedeutung fiir die vergleichen*
de Marchenforschung. Berlin, 1911.
Forster Die schonsten Sagen u. Miirchen der Insel Usedom u. VVollin.
Swinemiinde, 1895.
Franzisci. Miirchen aus Karnten (Karntner Volksbiicher, N 1 u. 6). Kla-
genfurt, (1884).
Frauensfeld. Narodno blago s štajerskega. 1884.
Frcericks. Miirchen, 1891.
•Gehlnrt. Folk-Lore of modern Greece. London, 1884.
•Georgeakis et Pineau. Le folk-lore dc Lesbos. Paris, 1894.
Gerle. Volksmarchen der Bohmen. I-1L Prag, 1819.
Gespensterbilder. Volksmarchen ausd. Stadt Zeitz und ihrer Umgegend.
Zeitz, (be metų).

312
Gebhari. Oslerreichisches Sagenbūch. Peši. 1862.
Gani. Marchen der Magyaren. Wien. 1822.
Geitler. Lilauische Studien. Prag, 1875.
Glinskį Bajarz polski. Bašni. powiesci i gawędy ludowe. I-IV. VVilno.
1862 (gudų ir lietuvių pasakos!)
Gloger. Skarbc/yk. Basnie i powiesci z ust ludu \ ksiąžek. Warszawa.
1898.
•Glucksberg. Marchen-Almanach fiir lung u. Ali aus alien Standen. Prag.
(be metų).
TnnniHiK. ETiiorpa(Į>i*iHi Marepua.nt i YropcKoi Pycit. (Eniorpa<|). a6ip-
iimk.T. III. IV. IX, XXIX.)
Godin. Polnische Volks-Marchen Nach der Original-Sammlung von
Glinski. Leipzig. (1898).
*Gonet. Opowiadania ludowe z okolic Andrychowa. (Maleryaly antro*
pologiczno-archeologiczne. T. IV).
'Gonzcnlutch Sicilianische Marchen. I-II. Leipzig, 1870.
•Gorski. Die Label vom Lbwenantheil in ihrer geschichtlichen Entwick-
lung. Berlin, 1888.
Gotlschnlck. Die Sagen u. Volksmarchen der Deutschen. Halle, 1814.
— Deutsche Volksmarchen. Leipzig. 1846.
•Grasse. Die bei den altesten lateinischen Fabelbiicher des Mittellalters
des Bischofs Cyrillus Speculum sapientiae und des Nicolaus Per*
gamenus Dialogus creaturarum. Tubingen. 1880.
• _ Gesta Romanorum. das altesle Marchen- u. Legendenbuch des
christlichcn Mittelaltcrs. I—
II. Leipzig, 1842.
Grnesse. Marchenwelt. Leipzig, 1868.
Grets. Holzlandsagen. Sagen, Marchen. u. Geschichten aus den Vor*
bergen des Thiiringischen Waldes. Leipzig, 1870.
Gricstl. Marchen- u. Sagenbūch der Bdhmen. I— II. Prag, 1820.
Grimm Fr. Burg u. Bergmarchen. I-ll Wolfenbuttel, 1840.
— A. Lina's Marchenbuch. Frankfurt, 1816.
— /. Reinhart Fuchs. Berlin, 1834.
• _ Thierfabeln bei den Meistersanger. Berlin, 1855.
• — Kinder u. Hausmarchen Gottingen, 1857.1— II.
rpumcitKO. 3ntorpa<|>»mecKie MaTepiaaw, coopamiwe bi. HepmiroB-
CKOM u corivUiMXT. Cb Heft ry6epnuix. HepiutroBi., 1895.
— Hn. yen. napo,\a. Ma,iopyccKiie paacKaau, cKaaKii upow. Hepmi-
roBi», 1900.
Grohmann. Sagen Buch von Bohmen u. Mahren. Prag, 1863.
Grolhe. Sagen u. Marchen. 1891.
Grundtvig. Danische Volksmarchen. I-IL Leipzig. 1878-9.
•Gubcrnatis. Die Thiere in der indogermanischen Mythologie. Leipzig,
1874.

313
 *Hnns. Riigensche Sagen u. Marchen. Stettin, 1896.
•//nhiclit. Tausend n. nne Nacht. Breslau, 1834.
Hackmann. Die Polyphemsage m der Volksuberlieferung. Helsingfors
1904.
linkti. Erzahlungen u. Marchen. Prenzlau, 1826.
*Halui. Griechische u albanesische Marchen. I-II. Leipzig, 1864.
— Sagwissenschaftliche Studien. Jena, 1876.
— et Pio NeocXXrjvtxa: napctuvOiz. Contes populaires grecs. Copenha-
gue, 1879.
Hnller. Volksm.irchen aus Čsterreich. Wien, 1912.
*Haltrich. Zu r deutschen Thiersagen. (Programm dės evang. Gymna­
siums in Schossburg. Kronstadt, 1855.)
• — Deutsche Volksm.irchen aus d. Sachscnlande in Siebenbiirgen. Ber­
lin, 1856. Wien 1882.
Hurry. Volkssagen, Marchen u. I.egenden Niedersachsens. Celle, 18(»2.
Hartmann. Marchen u Geschichten ausOsten u. Weston. Braunschweig,
1858.
Haitffcn. Die deutsche Sprachinsel Gottschee. Graz, 1895.
*Haufit. Sagenbuch der Lausitz. I— II. Leipzig, 1862-3.
Haupt a Smolcr. Pjesnički hornych a delnych Lužiskich Serbow. Crymi,
I-II, 1841-3.
Hirschmann. Marchenstrauss. Line Sammlung von schdnsten Marchen,
Sagen, etc. Berlin, (be metų).
Hylten Cavalius u. Stephens. Sclnvedische Volkssagen u. Marchen. Wien
1848.
Hoffmann. Bozener Marchen. Leipzig, 1896.
HraŠe. Babiččino vypravovani. V Praze, 1880.
— Narodm povesti a pohadky. V Praze.
— Baiky. Šesdesat novych puvodnich bajek českych. V Praze, 1880.
*Iahn. Volksmarchen aus Pommern u. Riigen. Norden, 1891.
•fluiiMupcKiu. Ckaao'iiibiH coKponmua aaOwTaioyroaka. Coopaiiie py-
Mi.mcknxh CKajOKh u aereiwb. Mockiia, 1902.
Iamil. Sagen aus den deutschen Teilen der Bezirke Landskron, Leito-
mischl u. Politschka im dstl. Bohmen. Rudeldorf, 1905.
Jannscn. Marchen u. Sagen des estnischen Volkes. Dorpat, 1881.
jarnik. Albanesische Marchen u. Schwanke. (Zeitschrift fiir Volkskun-
de. Leipzig, 1890, II, 245, 264, 421.)
flcmpeooffb. Marėpia,in no 3T!iorpa(|>iu I loBopocinckaro kpaa. (Xieca,
1894.
*Joncs and Kropf The Folk Tales of the Magyars. London, 1889.
•Ispircscu. Legende sau basmele Romanilor adunante din gura poporu-
lui. Bucuresci, 1901.
 Die Marchen des Siddhi-Ktir. Kalmukischer Text mil dculscher
Ubersetzung. Leipzig, 1866.
jurkschat. Litauische Marchen u. F.rzahlungen. Heidelberg, 1898.
•K. z Radosiova. NArodnė pohadky. V Praze. 1856-8. I-XII.
Roden. Unler den Olivenbaumen. Suditalische Volksm.irchen Leipzig.
1880.
Kaituli Bei den Rusnaken am Truth u. Dniester. Beilage zur „Allge-
meinen Zeitung 1899. P9? 196.
'Kallas Achzig Marchen der Ljut/iner Esten. (Verhandlungen der Ge-
lehr ten Estnischen Cesellschalt. Dorpat, 1900. XX.)
KxproupoykoO. 'AOTjvaixa JiapauuDta. (AcXtiov t?,; latoptxij; xai
cOvoXoyix^; ėtatpia- riję KXXafio;. 1883. I. 138, 289. 533. 681.)
Kannegieser. Marchen lur Kinder. Breslau.
KayaditH. CpiiCKe napo/iiie iipiiiionii)eTKe. Y Be*iy, 1870.
Karlowicz. Podania i bajki ludowe zebrane na Litwie. Krakow. 1887.
*Kletke. Marchensaal. Marchen aller Volker. I-111 Berlin, 184-1-5.
— Almanach deulscher Volksmarchen. Berlin, 1840.
— Ein Marchen-Buch. Berlin, 1875.
Em neucs Marchenbuch. 1875.
Klimo. Contes et legendes de Hongrie. Paris, 1898.
Klose. Fuhrer durch die Sagen- u Marchcnwelt des Ricsengcbirges.
Schweidnitz, 1887.
•Knoop. Volkssagen, Erzahlungen, Aberglauben, Gebrauche u Marchen
ausd. ostl Hinterpommern. Posen, 1885.
—Sagen u. Erzahlungen aus der Provinz Posen Posen, 1899.
— Ostmarkische Sagen, Marchen u. Erzahlungen. Lissa, 1909.
Marchen aus der Provinz Posen. (Zcilschrifl fiir Volkskunde. II,
305.)
—Polmsche Marchen aus Posen. (I lessische Blatter lur Volkskunde, 1908.)
Knust Italienische Marchen. (lahrbuch lur romamsche u. englische Li-
teratur. 1866. VII, 381-101).
Kohler. Sagenbuch des Erzgebirges, 1886.
• - Das Thierleben inSprichwort derGriechen u. Romer. Leipzig, 1881
— Kleinere Schriften zur Marchenforschung herausgeg. von ). Bolte.
Weimar. 1898-1900. I-IIL
Kohler. Aufsatze uber Marchen und Volkslieder. Berlin, 1894.
*—u. Bolle. Zu den von Laura Gonzenbach gesammelten sicilianischen
Marchen. (Zeitschrift des Vereins lur Volkskunde. Berlin, 1896, VI.)
Kohlraseh. Schweizerisches Sagenbuch. Leipzig, 1854.
Kojauoti CmenaimuH. Cpiicxe napo,\ue iipmioiierKe. Y H. Ca,\y. 1871.
Kolar Kochnowsky. Chludobinky z luhu moravskė Slovače. Narodni po­
liadky a povesti z okoli Uhersko-Brodskčho. Ve Velkčm Meziriči.
(Prvni moravska obrazkovA knihovna pro česku mlAdež. Seš. 14.)

315
 *Kolberg. Lud. Jego zvvyczaje, sposob žydą, mowa, podania i t d. War-
szawa-Krakow, 1857-1865, 1 ir sek.
*KoAMniiciiCKit/. ykmioiiii.iū oiioc na aana,il> n y ckiummi.. Kaimui., 1882.
'Korte. DieSpriclnvdrter u. sprichwortlichen Redesarten der Dentschen.
Leipzig, 1837.
Konrad. Neneš Marchenbuch. Volksmarehen aus d. Provinz Posen. I.issa,
1909.
Kozlovskį. Lud. Piešni, podania, bašnie, zvvyczaje i przesądy ludu z Ma-
zowsza Czerskiego. Warszawa, 1869.
’Krnčninnov-Valjavec. Narodne pripovjesti u Varaždina i okoli. U Zag­
rebu, 1890.
' Krauss. Sagen u. Marchen der Sudslaven. Leipzig, 1883-4.
— Zigeunerhumor. 250 Schnurren, Schwanke und Marchen („Der
Volksmund". VII, VIII).
Krek. Slovanske narodne pravlijce i pripovedke („Ljudska knijžnice").
*Krcmnilsz. Rumanische Marchen. Leipzig, 1882.
Kreuzwald. F.hstnische Marchen libersetz von L Lowe. Halle, 1869.
Kroliu Mann und Puchs. Drei vergleichende Marchenstudien. I lelsing-
fors, 1891.
4Klibin. Povidky Kladskė. V Praze, 1908.
*Kuhn. Sagen, Gebr.iuche u. Marchen aus Westfalen. Leipzig, 1859.
— Markische Sagen u. Marchen. Berlin, 1843.
— und Schu'tirz. Norddeutsche Sagen, Marchen und Gebrauche aus
Mecklenburg, Pommern, der Mark, Sachsen, Thiiringen, Braun­
schweig, Hannover, Oldenburg und Westfalen. Leipzig, 1848.
*Kulda. Moravskė narodne pohadky, povesti, obyčeje a povery. V Bra­
ze, 1875-94. I-V.
Kituos. Osmanische Volksmarehen („Ungarische Revue", 1888).
— Tiirkische Volksmarehen aus Stambul. Leiden, 1905.
Kutztier. Der illustrierte Riibezahl. Sagen u. Marchen. IIirschberg, 1860.
/laAaxni(T». 1lapo,\iii.iH CKa3KMo >KiiBonibiXT» y apMHin. P,ui3aBei iio.ib-
ckoii lyOepnin. (LLmiUctih Kaitkaa. oi,i. pyccKaro reorp. oomecTBa.
1904, XVII, 203).
Leger. Recueil de contes populates slaves. Paris, 1882.
•Lcgrand. Recueil de contes populates grecs. Paris, 1881.
Leibing. Sagen u. Marchen des Bergischen Landes. Elberfeld, 1868.
Leyen. Das Marchen. Leipzig, 1911.
— Indische Marchen. Halle, 1898.
•Lemke. Volksthumliches in Ostpreussen. I—III. Mohrungen-AUenstein,
1887-99.
•Lercliis-Puscliknilis. Latweeschu tautas teikas un pasakas. I— VI.
4Leskien und Brugntatm. Litauische Volkslieder u. Marchen. Strassburg,
1882.

316
•Ufbrecht. Cyprische Marchen. (Jahrbuch fur romanische u. cnglische
LitoraIur. 1870. XI. 345-386.)
Licchti. /wolf Schweizcr Marchen. Frauenfcld, 1865.
Lietuvių pasakos. Vaikų rinkinys. Vilnius, 1905.
Lįubiia. Pripovijcsti cmogorskie i primorskie. U Dubrovniku, 1889.
‘Lohr. Grosses Marchenbuch. Leipzig, 1876.
Lorentz. Kassubische Marchen. (Beilagezur „Algemeinen Zeitung". Miin-
chen, 1899, N? 335, 342.)
Ludloff. Thuringische Sagen u. Volksmarchen. Sondershausen, 1822.
Lutolf Sagen, Brauche u. Legenden aus don funf Orten: Lucem, Uri,
Schwyz, Untervvaldcn u Zug. Lucem, 1865.
fysor. AbendlandischeTausend u.eine Nachloderdieschbnsten Marchen
u. Sagen aller europaischen Volker. I-XV. Meissen, (K* metų).
— Einhundert und eine Nacht. Ein Marchen u. Sagen-Strauss. I— II.
Meissen, 1840.
Malinowski Powiesci ludu polskiego na Siųskit. (Materyaly antropolo-
giczno-archeologiczne IV. V.)
Maly Narod ni českė pohadky a powesti. W Praze, 1838.
Narodni bachorky a povesti. V Praze, 1865. I-II.
MduuiKa. CoopmiKb MaTepiaaovb no MaaopyccKOMy4>oabKaopy. Mep-
uiiiom.. 1902.
'Manxyi>a. Cka.iKii, uocaonmibi... jaiiiicamihifl nt. EKarepimoc.iaBCKoū
u Xapi.KOBCKon ry6. (Coopiiincb XapbKon. iicTopiiKO-«|)iiaoaorii«i.
oomecuia. Xapi.Kom., 1890, II.)
Mayer. Norėja, Taschenbuch Kartnerischer Legenden. Sagen, Balladen,
Marchen. Klagenfurt, 1837.
Maylalh. Magyarische Sagen, Marchen u. Er/ahlungen. Stuttgart. 1837.
I-II.
Mednyanszky. Ungarische Volksmarchen. Pesth, 1828.
*Meier. Marchen aus Schwaben. Stuttgart, 1906.
*— Deutsche Volksmarchen aus Schwaben. Stuttgart, 1863.
— Deutsche Sagen, Sitten u. Gebrauche aus Schwaben. I-II. Stuttgart,
1852.
• Meyer Albanesischc Marchen. (Archiv fiir Literatur Geschichte, 1881.)
— Schlern-Sagen u. Marchen. Innsbruck, 1891.
'Mcniil. Moravskč pohadky a povesti. V Brne, 1862.
— Moravske narodni pohadky a povesti z okoli Jemnickėho. V Brne, 1856.
Mijatovics. Serbian Folk-Lore. London, 1874.
Mikšička. Povesti moravskč a slezskč. V Praze.
Mikuličič. Narodne pripovietke i pjesme iz 1Irvatskoga Primorja. U Kral-
jevici, 1874.
Mikusch. Sagenborn. Fine Sammlung von Sagen aus d. mahrischen Su­
deten. Schdnberg, 1892.

317
 Milenoivsky. Volks Marchen .uis Bohmen. Breslau, 1853.
Miller und Stackelberg. Fiinfossetische Erzahlungen in digorischem I)ia-
lekt. S.-Petersburg, 1891.
Murinėtib. IIiu Liickih CKa3Kii u aereiubi, coopaiuibot bt>Kasioairli. C.-I le-
Tepoypri., 1876.
Minarski. Weischel-Marchen. Bromberg, 1855.
Milsotakis. Ausgewiihlte griechische Volksmarchen. 3. Anil. Berlin.
Montanus. YVegkurzerer. Schvvanksammlung aus d. 16 Jahrhundert.
(„Volksmund" von Fr. S. Krauss. Leipzig, 1905.)
Moszt/nska. Bajki i zagadki ludu ukrainskiego. (Zbior wiadomosci do
antropologii krajowej. Krakow, 1885. IX. 73-160.)
Miihlener. Nordisches Marchenbuch. Langensalza, 1863.
— Marchen aus Slid und West. Langensalza, 1865.
Mullenhoff. Sagen, Marchen u. Lieder der Herzogthumer Schleswig-
Holstein u. Lauenburg. Kiel, 1845.
Muiler. Konigswinter. Rheinisches Marchenbuch. Leipzig, 1875.
Mussiius. Mecklenburgische Volksmarchen. (Jahrbucher dės Vereins
fur meklenb. Geschichte u. Alterthumskunde. Schwerin, 1840. V,
74-100.)
Mussiius. Sammtliche Volksmarchen. Koln, 1853.
Narnjnnn. Mitopadesa. Ins Deutsche iibersetzt von J. Hertel. Leipzig,
1895.
Slnvin. Narodni pohadky, pisne, hry a obyčeje. Vydava spolek „Slavia" v
Braze. I-IV, 1873-4.
Naubert. Volksmarchen der Deutschen. I-VI. Leipzig, (1840).
Nemcova. Narodni bocharky a povesti. (Sebranėspisy. V-VI. Praha, 1880.)
Neuer deutscher Marchenschatz 1905.
Hukomih. CpncKe napo,me npunoBerKe. I-II. Beo rpa/t 1899.
Homuc. Ynpaiiici.Ki npiiKaaiat, npuciiobu u rake mime. C-I leiepoypn.,
1861.
*Nowosielski. Lud Ukrairiski. I-II. VVilno, 1857.
’Oeslerley. Gesta Romanorum. Berlin, 1872.
*OHHj/KOtrb. CtiiepiibiH CKaaKii (Apxame-ii.cK. u OaoneiiK. ryo.). C-IIe-
Tepoyprb, 1908.
•Otto. Die Sprichworter u. die sprichwortlichen Redensarten der Romer.
Leipzig, 1890.
•Papahagi. Basme aromane. Bucuresci, 1905.
*Pasakos Phedro iszgulde isz lotiniszkos kalbos i žamaitiszką M. Szauk-
lys. Petropile, 1846.
•Pedersen. Zur albanesischen Volkskunde. Kopenhagen, 1898.
Peters. Marchen aus Lothringen. Strassburg, 1888.
Peter. Volksthiimliches aus Osterreichisch-Schlesien. I-III. Troppau,
1863-73.
• — Marchen u. Allerlei. (Erfurt, 1898.)
Peschel. Volkssagen u. Marchen der Schlesier. Bunzlau, 1830.
•Phaedri. Fabulai* Aesopiae. Recognovit L Muller. Lipsiae, 1881.
Pfaff. Marchen aus Lebenfeld. (Festschrift zur 50-jahrigen Doktorjubi-
leum Karl Weinholds. Strassburg, 1896, p. 62.)
Plohl Herdvigov. Hrvatske narodne pjesme i pripoviedke u Vrbovcu,
Varaždin, 1868.
Podšavniški. Slovenske pripovedke iz Motnika. VCelovcu, 1874.
‘Poeslion. Islandische Marchen. Wien, 1884.
— Lapplandische Marchen, Sagen u. s. vv. Wien 1886.
Pogatsehnigg. Marchen aus Kaemten. (Carinthia. Zeitschrift fiir Vater-
landskunde Klagenfurt, 1865-6.)
Poliadky a povesti našeho lidu. V Praze 18S2.
Polnczek. Wies Rudawa. Lud, jego zwyczaje, obrzędy, piosnki, powiastki
i zagadki. Warszawa, 1892.
lloXmię 'EXXrivixd rtaQaju>0iu (AeXtiov iaroŲ. xa\ iOvoX čtaip.
1883, 1. 278).
Polivka. O srovnavacim studiu tradic lidovych. (Narodopisny sbornik
českoslovansky. V Praze, 1898. II. 1-49.)
— Pohadkoslovne studie. V Praze, 1904.
Popclkn. Narodni kvety. 1— III. Praha.
'Pratūpus. Lietuviškos pasakos gražiausios. Shenandoah Pa, 1909.
Preuss. Thiersagen, Marchen u. Legenden in Westpreussen gesammelt.
Danzig, 1912.
Prindlsberger-Mrazovič. Bosnische Volksmarchen. Innsbruck, 1905.
'Profile. Kinder-u. Volksmarchen. Leipzig, 1853.
*— Marchen fiir die Jugend. Halle, 1854.
— 1lausbuchlein fiir das Volk u. seine Freunde. Fine Sammlung von Er-
zahlungen, Marchen u. s vv. I-II. Leipzig, 1852.
— Erzahlungen, aus dem Harzgebirge. Berlin, 1862.
'Prym u. Socin. Syrische Sagen u. Marchen. Gottingen, 1881.
Przibila. Oberschlesise Sagen u. Marchen. Breslau, (1912).
Rais. Nova sbirka slovanskych pohadek a povesti. Praha, 1894.
Ralston. Russian Folk-Tales. London, 1873.
Reinhard. Sagen u. Marchen aus Potsdams Vorzeit. Potsdam, 1889.
Reusch. Sagen dės preussischen Samlandes. Konigsberg, 1863.
Pticnntnv u./lomapcKU. CpucKe napoAiie upiuioBeTKe. CKyrmau no Ba-
naTy. Y H. Ca/iy, 1863.
'Ritlershaus. Die neuislandischen Volksmarchen. Halle, 1902.
Rokossoivska. Bajki (skazki, kazki) ze vvsi Jurkovvszczyzna. (Materyaly
antropologiczno-archeolog. i etnograf. II. 1897.)
‘PoManom>. BfcaopvccKiū coopmiKi.. I-IV. BuTe6cKT.-Moruaem., 1886-
1902.
319
 •PoMbM’CKiū. r.i/iiinKi napo/\iii k.ijkii. (Etiioipa(Į>MM. 36ipmiK. I, VII, VIII.)
•Pyd'U'HKO. Hapo/UiM* K»Kiio-pycckiH cka.ikii. I-II. Kieai., 1869.
Russivurm. Sagen aus Hapsal, der VVieck, Oescl und Runo. Rėvai, 1861.
*CndoettuKOtrb. Ckaakii u upcAaiiia CaMapcKaro kpaa. C.-IIerepf»ypn.,
1884.
•Sadok-Barqcz. Bajki, fras/ki, podania, przyslowia i piešni na Rusi. Tar-
nopol, 1866.
Sagen u. Marchen gesammelt von einem Katholischen Geistlichen.
Emmerich, 1852.
*Saineanu. Basmele romane m comparatiune cu legendele antice clasice.
Bucuresci, 1895.
*1IInnKapctrb. C6opnuki. ori. (YbarapckU uapcuiiu yMOTBOpeiiiiH. I1I-IX.
Co(J>iih, 1885.
‘CaMUti!. llMepermiCKiH Cka3kit u uoiil.pi.H. (Coopmiki. MaiepiaaoBi,
no jtiioi pa«|»iii m,mb. lipu /lamkoiickoM i. -miorp. Myaeb, iimii. III,
Mockua, 1888.)
Cnxapotn>. CkasaiiiJi pycckaro napo.M. I-II. C.-I IeiepOypn., 1841-9.
*CtwpmiKi> 3a uapo/um yMOTBopeiuia, iiayka it Kimacmuia. I— XXIII.
CoiĮuta, 1884-1909.
‘CoopniiKi! Maiepiaaoin. /U» oiuicaiiia Mbciiiocrcū n įMeMem. kaB-
ka.ia. T hcĮmiici., I-XXXVI.
Sedldček. Narodni pohadky a povesli z okoli Velko-Meziričkeho a Jih-
lavskeho na Morave. V.-Meziriči, 1879-80. I-II.
— Sbirka povesli historickych lidu českeho. (Čcska knihovna, č. I. Praha).
Segnitz. Sagen, Legenden, Marchen u. Erzahlungen aus d. Geschichte
dės siichsischen Volkes. I- II. Meissen, 1839-41.
Seifarl. Sagen, Marchen u. Gebrauche ausStadl u. Stift Hildescheim. I-II.
Gottingen, 1854
•lUmeinfb. Marepuaai.i aa * myieiiiH oi.na u s u.ika pycckaro uace.ie-
uia Cbnepo-janaAiiaro kpaa. II. C.-I Ierepovpri., 1893.
•Schambach u. Miillcr. Niedersachsische Sagen u. Marchen. Gottingen,
1855.
•Selini u. Kurseliai. Pasakos apie paukščius. ZemaitischeTierfabeln. 1lei*
delberg, 1913.
*Schleicher. Litauisches Lesebuch u. Glossar. Prag, 1857.
•Schmidt. Griechische Marchen, Sagen u. Volkslieder. Leipzig, 1877.
Schopenhauer. Hau s-, Wald- u. Eeldmarchen. Leipzig, 1844.
Schneller. Marchen u. Sagen aus Wiilschtirol. Innsbruck, 1867.
Schdnwerth. Aus der Oberpfalz. I-III. Augsburg, 1857-9.
Schoppe. Sagenbibliothek. Norddeutsche Sagen, Volksmarchen u. Le­
genden. I-II. Leipzig, 1866.
*Schott. Walachische Marchen. Stuttgart, 1845.
*Schreck. Finnische Marchen. Weimar, 1887.

320
*Schulenburg. Wendische Volkssagen u. Gebrauche aus d. Spreewald.
Leipzig, 1880.
•Selintiems. Rumanische Volksmarchen. Hermannstadt, 1907.
Schultz. Die Fabeln Aesopi zum Versuch nach dem Principio lithuanicae
linguae littauisch verliert. Konigsberg, 1706 (palyg. Bezzenberger's
Zeitschrift fiir vergleich. Sprachforschung. 1910, Bd. 43, p. 374).
*Schwab. Die schonsten Sagen dės klassischen Altertums. Reutlingen
(1908).
CepxntImoacKuu. CKa.iKit n pancKaai.i Bkaopycoiu. I loakmvKOBb. C-FIe-
lepGyprb, 1911.
*lUuddn-Ki/in>. Coopaicie MOiiroabCKuxb cka.iokb. (3niopa(|>. cOopmtm.
II3/V u mii. PyccK. reorp. oOiitecrnoM b, Bbin.VI. C.-I Ieiepūyprb,
1864); palyg. Jiilg. Die Marchen dės Schiddi-Kūr.
Singer. Schweizer Marchen. Anfang eines Kommentars zu der veroffent-
lichten Schweizer Marchen. Bern, 1903-6.
*Sinirock. Deutsche Marchen. Stuttgart, 1864.
'Skinrėk. Ungarische Volksmarchen. I-II. Leipzig, 1901-9.
'Škiillcty a Dobšmsky. Slovenske povesti. V Rožnave, 1858.
Slnmn. Slezke pohadky a povesti. V Opave, 1893.
'Sominer. Sagen, Marchen u. Gebrauche aus Sachsen u. Thuringen. 1lal-
le, 1846.
Staliniami u. Ziillich. Anhalts Sagen, Marchen u. Legenden. Bernburg,
1844.
Stau/e. Volksmarchen aus der Bukovvina. (Zeitschrift furdeutsche Myt-
hologie u. Sittenkunde. II. Gottingen, 1855.)
'Steffen. Marchen u. Sagen dės Luxemburger Landes. Luxemburg, 1853.
Stengel. Sagen u. Geschichten aus Deutsch-Lothringen. (Jahrbuch fiir
Geschichtc. Sprachc u. Litteratur Elsass Lothringens. Strassburg,
1885, 1, 87 sek.)
'Slier. Ungarische Marchen u. Sagen. Berlin, 1850.
— Ungarische Volksmarchen. Pesth, 1857.
Stoher. Elsassisches Volksbuchlein. Muhlhausen, 1859.
— Die Sagen des Elsasses. St. Gallen, 1852.
Stoffel, Lau u. Stoher. Oberelsassische Sagen u. Volksmarchen. („Alsa-
tia”, 1875, p. 137.)
•Stojanovič. PuČke pripoviedke i piesme. U Zagrebu. 1867.
Stranecka. Pogadky z Moravy. V Praze, 1868.
Strauhe. Vaterlandische Sagen u. Marchen. Wien, 1837.
•Strauss. Die Bulgaren. Etnographische Studien. Leipzig, 1898.
*Strohal. I Irvatskih narodnih pripoviedaka. Kn. I—
III. U Karlovcu, 1901-7.
Szuchiewicz. Huculszczyzna. 1-IV. Krakow, 1902, 8.
•Tatarė. Pamokslaj iszminties ir tejsibes iszguldineti priliginimais gal-
wocziu del Lietuwos wajkielu. Suwalkuose, 1851.

321
 Taubmann. Marchen u. Sagen aus Nordbbhmen. Keichenberg, 1887.
Tctlau u. Temine. Die Volkssagen Ostpreussens, l.ittauens u. Westpreus-
sens. Berlin, 1865.
Teza. La tradizione dei seile savi nelle novelline magiare. Bologna, 1864.
Tewaag. Erz.ahlungen, Marchen. Sagen u. Mundarten aus I lessen. Mar­
burg, 1888.
Thimine. Das Marchen. Leipzig, 1909.
'TiUe. Povidky. jež sėbrai na Moravskem Valašsku. Praha, 1902.
*— Českė pohadky. (Narodopisny sbornik českoslovansky. I. V Prazc,
1897.)
— Zwei bohmische Marchen. (Zeitschrift fur Volkskunde. II, 67, 107.)
Thomas. Deutsche Marchen u. Sagen. I— III. Friedland, 1904.
'Toppen. Aberglauben aus Masuren nut einem Anhangeenthaltend Ma­
su rische Sagen u. Marchen. Danzig, 1867.
Touti Nameli. Eine Sammlung persischer Marchen von Nechschebi.
Deutsche Ubersetzung von Iken. Stuttgart, 1822.
Treichel. Sagen aus Westpreussen. (Zeitschrift fiir Volkskunde. 1890, II,
17, 65, 105, 143.)
*Tpcu.vaiihi. /laii.mtcKiH napO/UibiMCka.iKii. (Coopmun. MaTepiaaoiri, no
jTicorpa(|»iM, n:ua». npu /lauikoii. jiiiorp. Myaefc. Mockua, 1887,11.)
Uiizichu Opowiadania ludowe ze starego Sqcza. Warszawa, 1894.
• Vaclavek. Valašskė pohadky a povesti. 1-11. Ve Vėl. Meziriči, 1897-1902.
• — Pohadky a povesti z moravskeho ValaŠska I— II. Nove Mesto, 1888-9.
•— Valašskė pohadky. V Bobnicich u Nymburka, 1898.
— Nekolik pohadek a povesti z moravskeho Valašska. V I’raze, 1897.
Waliiau. Bdhmisches Marchenbuch. Prag, 1860.
Varnhagen. Ein indisches Marchen aut seiner Wanderung durch dieasia-
tischen u. europaischen Litteraturen. Berlin, 1882.
Worker. Wintergrun. Sagen, Geschichten, Legenden u Marchen ausder
Provinz Luxemburg. Arlon, 1890.
• Veckenstedl. Die Mythen, Sagen u. Legenden der Žamaiten. 1-11. Hei­
delberg, 1883.
*—Wendische Sagen, Marchen u. aberglaubische Gebrauche. Graz,
1880.
Weigand. Vlacho-Meglen. Leipzig, 1892.
—Die Aromanen. I—II. Leipzig, 1894-5.
Veldegg. Volksmarchen aus Franken. Nurnberg, 1827.
Wenzig. Westslavischer Marchenschatz. Leipzig, 1887.
• Vcrnaleken. Kinder-u. Hausmarchen. Wien, 1892.
Weryho. Podania bialoruskie. Lwow, 1889.
— Podania lotewskie. Warszawa, 1892.
Widter u. Wolf. Volksmarchen aus Venetien. (Jahrbuch fiir romanische
u. englische Literatur. 1866. VII, 1, 121. 249.)

322
•Wiedemann. Altagyptische Sagen u. Marchen. (Der Volksmund. VI.
Leipzig, 1906.)
•Wiese. Sagen- u. Miirchenwald im Bliithenschmuck. Ml. Barmen, 1841.
Wild. Scrbisclu* Volkslieder u. Heldenmarchcn von W. Gerhard. Leip­
zig, 1828.
Wilhnmrin. F.lfenreigen. Deutsche u. nordische Marchen u. s. vv. Leip­
zig, 1874.
Wtllkomm. Sagen u. Marchen ausderOberlausitz. I— II. Hannover, 1843.
Winlher. Danische Volksmarchen. Kopenhagen, 1823.
Wisln. Micsięcznik geografiezno-etnografiezny Warszawa, l-X.
' Wisser. Wat Grodmoder vertellt. Ostholsteinische Volksmarchen. III.
Jena, 1905-9.
— Das Marchen vom tapfern Schneiderlein in Ostholstein. (Zeitschr.
d. Vereins fiir Volkskunde. Berlin, 1912, p. 166-79.)
Wlislocki. Marchen u. Sagen der Transsilvanischen Zigeuner. Berlin, 1886.
— Marchen u. Sagen der Bukowiner u. Siebenburger Armenier. Ham­
burg. 1892.
Marchen der Siebenburger Armenier. (Zeitschrift tiir Volkskunde.
1890. II, 24.)
Vogi. Volksmarchen (aus Slavonien). Wien, 1837.
Woycicki. Klechdy, slarožytne podania i powiesci ludu polskiego i Ru­
si. I-IL Warszawa, 1837.
Voigt. Kleinere lateinische Denkmaler der Thiersage aus dem 12 bis 14
Jahrhundert. Strassburg, 1878.
Rojutmuu,. CpucKe iiapo/tiie upmioBiijeTKe. ISeorpaA, 1869.
Wolf. Marcben-Schatz. Sammlung der schonsten Marchen u. Sagen aller
Zeiten u. Volker. ML Leipzig, 1845-6.
— Deutsche Marchen u. Sagen. Leipzig, 1845.
*— Deutsche llausmarchcn. Gottingen, 1851.
*— Deutsche Marchen. Leipzig, 1851.
Vonbun. Die Sagen Vorarlbergs. Innsbruck, 1889.
CpncKe napo/Uie upmioBiijeTKe. Beorpa^, 1868.
Vrčcvič. Narodne basne. Skupio ih po Boki, Crnojgori, Dalmaciji a najviše
po Hercogovini. U Dubrovniku, 1883.
— Narodne satirično-zammavljive podrugačice. Skupio ih po Boki Ko-
torskoj, Crnojgori, Dalmaciji a najviše po I lercogovini. U Dubrowni-
ku, 1883.
Znrnack. Ahren-Kranz deutscher Volksmarchen. Berlin, (1828).
•Zawilitiski. Z powiesci i piešni gorali Beskidowych. Warszawa, 1890.
— Przyczynek II do etnografii gorali polskich na Wvgrzech. (Mate-
ryaly antropologiczno-archeologicz. I, 417.)
Zbornik za narodni život i običaje južnih slavena. U Zagrebu, 1896 sek.,
I-XV.

323
Zeilschrift dės Vereins fiir Volkskunde. I-XX.
— fiir osterreichische Volkskunde. Wien, 1895 1sek.
Zeynek. Ein Beitrag zur Sammlung dės Volkslhiimlichen in Banal. (Neues
Lausitzisches Magazin. Gorlilz, 1865, XLU, 302).
*>Ku«an crapiiHa. 1912, Hi.m. 2-4.
*Zingerle. Tirols Volksdichtungen u. Volksgebrauche. I Bd.: Kinder-u.
Hausmarchen aus Tirol. Innsbruck, 1852; II Bd: Kinder- u. Haus-
marchen aus Slid Deulschland. Regensburg, 1854.
Ziska. Oslerreiche Volksmarchen. Wien, 1822. (Der Volksmund, IV.)
Zntortki. Podania i bašni ludu w Mazowszu. Wroclaw, 1852.
 PAVEIKSLĖLIŲ SĄRAŠAS
su nurodymu, iš kur jie paimti

Pav.
L Maspero. Agypten und Assyrien. Leipzig, 1891, p. 189.
2. Maspero. Histoire ancienne dės peuples de 1' Orient classique. Pa­
ris, 1895, I, 467.
3. Maspero. Histoire ancienne. Paris, 1897, II, 577.
4. Hilprecht. Explorations in Bible Lands. Edinbourg, 1903, p. 241.
5. Hilprecht. Explorations in Bible Lands, p. 125.
6. Maspero. Agypten und Assyrien, p. 282.
7. Kaulen. Assyrien und Babylonien. Freiburg, 1891, p. 33.
8. Maspero. Histoire ancienne. II, p. 621.
9. Delitscli. Babel und Bibel. Leipzig, 1902, p. 17.
10-11. Delitscli. Babel und Bibel, p. 16.
12. Bezoltl. Ninive und Babylon. Bielefeld und Leipzig, 1903, p. 75.
13. Delitscli. Babel und Bibel, p. 9.
14. Kaulen. Assyrien und Babylonien, p. 256.
15. Bezolil. Ninive und Babylon, p. 125.
16. Delitscli. Babel und Bibel, p. 22.
17. Maspero. Agypten und Assyrien, p. 285.
18. Hiimann u. Puchstcin. Reisen in Kleinasien und Nordsyrien. Berlin,
1890, Atlas, Tafel XLVI.
19. Ten pat, p. 777, Atlas, Tafel XLVIII.
20. Ten pat, p. 779.
21. Hornes. Die Urgeschichte des Menschen. Wien, 1892, p. 467.
22. Helbig. Das homerische Epos aus den Denkmalern erlautert. Leip­
zig, 1887, p. 251.
23. Montelius. Diealteren Kulturperioden in Orient und in Europa. 1904;
palyg. Helbig. Das homerische Epos aus den Denkmalern erlautert,
p. 326; Hornes. Die Urgeschichte des Menschen, p. 507, 512; Drerup.
Homer. Miinchen, 1903, p. 38; Maspero. Histoire ancienne. II, 205.
24. Reichel. Uber vorhellenische Gotterculte. Wien, 1897, p. 67.
25. Schliemann. Mykenae. Leipzig, 1878, p. 410.
26. Schliemann. Mykenae, p. 202.
27. Schliemann. Mykenae, p. 361.
28. Schliemann. Mykenae, p. 354-5; Schuchhariit. Schliemanns Ausgra
bungen. Leipzig, 1890, p. 295.

325
 29. Schliemann. Mykenae, p. 206.
30. Cesnola. Cypern. Jena, 1879, p. 420, Taf. LXXIV.
31. Cesnola. Cypern, p. 416, Taf. UI.
32. Cesnola. Cypern, p. 426, Tai. LXXXI.
33. Schliemann. llios. Leipzig, 1881, p 687.
34. Schliemann. llios, p. 477;Schmult. Sammlung trojanisch Altertumcr
Berlin, 1902. p. 289.
35. CoopmiKi, ui įtapo,imt yvfoinopeiiu*, nayKJ n kiut+amiij. Counts.
XX. p. 20.
36. AijpirCa*; H Maxcfiovfa. 'AOnvnmv 1896, p. 103.
37. Tas pals, p. 125.
38. COopmiki. .ta napo.uin yMOTtiopemta, iiayaa u mimAtimta XI, 78.
tab. III, 2.
39. COopmiM. ja iiapo,\iiit yMOTUopetimt, uavka i t k i t u A t i m t a . XI. 83.
lab. XI. I.
40. Kanitz. Donau Bulgarien. Leipzig, 1880. III. 112-3, slg ĮireCek Cesly
po Bulharsku. Praha, 1888, p. 638-9; Das Furstontum Bulgarien
Wien, 1891, p. 541; Archaeologisch-epigraphische Millheilungen
aus Osterreich-Ungam. Wien, X. 196; XIX. 246.
41. COoptiitki. j a įtapo,um yMOmopcmni. ttayka i t kmiAiutita. XVIII.
808-11.
42. Coopiutki. ta itapo.iiut yMoiBopeiuta, itayka it mimAtimta XI.
75-6, lab. II.
43. Hampel. Lovas istcnsčgek Dunavulcki anlik emlėkeken. Archaeo-
logiai Črtesito, 1903, 313
44. Coopititki. ta įtapo,uut yMornopemni. iiayka u kini aiiiuij XI, 83.
lab. X. I.
45. Antiquites du Bosphore Cimmerien reėdilcs par S. Reinach. Parts.
1892, p. 86, pi. XXXIV.
46. Ten pal, p. 73. pi. XXVI
47. Ten pal.
48. Hampel. Der Goldfund von Nagy-Szent-Miklos Budapest, 1886,
p. 90. 93.
49. Ten pal, p 86, 90.
50. Ten pal, p. 87, 90.
51. Ten pal. p. 81. 88.
52. Hornes. Die Urgeschichte dės Menschen, p 322
53. Curtins. Uber Wappengebrauch und Wappenstil im griechischcn
Allerlhum. Berlin, 1874, p. 118
54-6. Perm/ and Chipiez. History of art in Phrygia. Lydia, Caria and Lyda.
London, 1892, p. 283.
57. Curtins. Uber Wappengebrauch, p 118.
58. Journal international d'archdologie numismatique dirigč el publič
par Svoronos. T. VI, pi. XI, n. 11.

326
59. Ten pal. VI. 183. pi. XI. n. 7
60. Ten pal. VI. 184. pi. XI. n 8
61 Ten pal. VI. 237. pi. XVI. n. 2.
h2. pallet Beschreibung der anliken Mun/en. Berlin. 1889. II. n. 29-30.
Taf. III. n 20
63-5. Ten pal. II. 196. TaI VIII
66 Ten pal. II. I. Taf. I. n. 2.
67 Coopiiiifci*aa Hapaimi yMOTsopeiuia, uavka n kiuixmuia. XIV. 585.
lab II. n. 2.
68 Sallrl Beschreibung. Berlin. 1888, 1. 246-7. Taf VI. n. 59.
b9. Schhrmann Mykenae. p 36. Taf 111. SchuchharJt. Schliemanns Aus-
grabungen. p 166; Syhrl Wellgeschichle der Kunsl im Allerlum.
Marburg. 1903. p 46.
70 Humann und Puchslan Reisen in Kleinasien und Nordsynen. p. 223.
71 Leonhard 1’aphlagonische Oenkmaler Breslau. 1903. p. 11.
72 Ten pal. p. 15.
73 Prrrol and Chiyitz Hislory of arl in Phrygia, t.ydia. Caria and Ly-
cia, p 196; HirschfelJ Paphlagomsche Fdscngribcr. Berlin. 1885.
Taf. 1.
74 Ptrrot and Chiyiez. I lislory of arl in Thrygia. Lydia. Caria and Ly-
eia, p 206; HirschfrU Paphlagomsche Felsengraber. Taf. IV.
7* Prrrol and Chiyir: Hislory of arl in Phrygia. Lydia. Caria and Ly-
cia, p 106; Rehrr Pie phrygische Felsendenkmaler Munchen. 1897,
Taf I
76 Prrrol and Chipirz History of arl in Phrygia. Lydia. Caria and Ly-
cia. p 152; Rrhrr Taf III,
77 Prrrol and Chiyir: History of arl in Phrygia. Lydia, Caria and Ly-
cia. p 128; Rrhrr Taf. X.
78 AvyuTęaę'H Maxcfiovia. p. 126.
79 Archaeologisch-epigraph Millhcilungen aus Oslerrcich Ungarn.
Jahrgang XVII (1894). p 24
80 Pribirs. Fin Ausflug nach Kleinasien und Fnldcckungen in Lycien.
Leipzig, 1853. Taf. 23.
81-2 Ten pal. Taf. 19.
83 Ten pal. Taf. 20
84 Ten pal. Taf. 1.
85 Dr Caro Gli Helhei-pelasgi. Roma, 1894. p. 126,195; palyg. Chanlrr.
Mission cn Cappadocc. Paris, 1898, pag. 24.
86 H o r n e s . Urgeschischle der bildcnden Kunst in Europa. Wien, 1898,
p 160.
87. H o r n e s . Op. cit., p. 159.
88 Prrrol and Chipirz Hislory of art in Phrygia, Lydia, Caria and Lycia,
p. 153
89. Kurts. Allgemeine Mylhologie. Leipzig. 1869, p. 133.
327
90. Dobr u s k u C dopm tki. aa iiapo,uiu yMOTnopemiH, iiayica ii kiiidk-
iiiiim . XVI-XVII. p. 94-5.
91. Drerup. Ilomer. Mtinchen, 1903, p. H8.
92.Journal intem.ilion.il d'archčologie numismati»|ue. 1904, p. 382. labi.
XVI, n 19.
93. Pcrrol and Chipicz. Op. cit., p. 35.
94. Pcrrol and Chipicz. Op. cit., p. 35.
95. Sallcl. Beschreibung dcr antiken Miinzen. I, p. 284, Taf. VIII, 25.
96. Journal international d'archčologie numismati<|ue. 1904, p. 389, labi.
XVIII. n. 20.
97. Dnrcmbergct Saulio. Dictionnairo d'antiquitls grecques et romaines
Paris. 1873, fig.'677.
98. T ie p a ty s , lig . 716.
99. Tie patys, fig. 718.
KM). Tie patys, fig. 700.
101. Tie patys, lig. 687.
102. Tie palys, lig. 901.
103. Atilotumeu. Cullul Cabirilor in Dacia. Bucuresci 1889. Tab. VII, lig. 9.
104. Hampel. Lovas istensčgck Dunavidiiki etc. Archaeologiai l-rtesito.
1903, p. 361.
105. AnUmescu O p. cit., tab. II, fig. 3.
106. Tas pats, tab. VII, fig. 10.
107. Hampel. Archaeologiai Frtesito. 1903, p. 347.
108. Tas pats ten jau, p. 341.
109. Tas pats ten jau, p. 325.
110. Tas pats ten jau, p. 323.
111. Tas pats ten jau, p. 318.
112. Cumont. Die Myslerien ties Mithra. Leipzig, 1903. Fig. 6; Palteli
Archaeologisch-epigraphische Untersuchungen. VVissenschaftli-
che Mitteilungen aus Bosnien und der Iler/.ogovina. Bd. VI, p 186,
Taf. XII.
113. Cumont. Op. cit., Fig. 5.
 TEKSTOLOGINĖS PASTABOS

J. Basanavičiaus tvarkomoje „Lietuvių tautoje" 1907 metais

buvo paskelbti pirmieji vienuolika šios stambios monografijos
skirsnių. Papildyta dar tiek pat skirsnių, ji 1919 metais buvo iš­
leista atskira knyga. Abiejų šių publikacijų 1-64 puslapių teks­
tas yra tapatus. „Lietuvių tautoje" skelbtas XI skyrius, gavus nau­
jos medžiagos, knygoje gerokai papildytas. Kadangi jis tarsi
pratęsė IX skirsnį, tad ir buvo perkeltas prie jo - tapo X. Knyga
buvo papildyta 108-110 ir 133-144 pasakomis. įterpus pirmą­
sias pasakas, teko keisti tolesnių pasakų numeraciją: buvusi 110
tapo 113, 111-114 ir 1.1. Jas J. Basanavičius, matyt, įdėjo po to,
kai jau buvo baigiami rašyti skirsniai, gausiai grindžiami prieš
tai pateikta pasakų medžiaga, tad jis daugiausia nurodo anks­
tesnį - taigi klaidingą - numerį. Siam leidimui numeraciją teko
gerokai tikslinti. „Lietuvių tautoje" išspausdintasis X skirsnis
knygoje, jau tapęs XI, buvo perdirbtas ir papildytas dar 4 pieši­
niais ir jų aprašais. N'uo XII skirsnio - naujas tekstas.
Pradiniuose skirsniuose, rašytuose XX a. pradžioje, dar esa­
ma J. Basanavičiaus susidarytosios rašybos likučių (pvz., visų
žodžių vietininko galūnė -c rašoma ę: užkeiktamę ilvarę, pasnkosę,
npgarsintoję), taip pat kur kas daugiau tarmiškumų ar archajiškų
formų (pvz.'žnistic, savkyi, paduotomsioms). Vėliau rašytuose sky­
riuose J. Basanavičiui jau teko laikytis gerokai nusistovėjusių ben­
drųjų rašybos principų. Sumažėję juose ir besiformuojančios ben-
d rin ė s kalbos no rm as neatitinkančių žodžių ir jų form ų.
Taisytame skyriuje „pirm kokių 25-30 metų" keista į „prieš ko­
kius...", kviclkomis - [gėlėmis, in - į / ir pan. Kas be ko, įvairavimų
neišvengta. Antai daiktavardis žvėris, vartotas kaip moteriškos
gim inės žodis, į knygos pabaigą tampa vyriškos giminės. Pa­
saulio literatūroje vartojam us žodžius, kurių studijoje dažnai
prisireikdavę, J. Basanavičius sulietuvina, paprastai pridėdamas

329
galūnę, tačiau išlaiko jų pirm inės rašybos modelį. Šiame leidi­
nyje graikiškos ar lotyniškos kilmės žodžių (drauge ir ir vieto­
vardžių) rašmenys ph, th, s keičiami atitinkam ai į/, t, z, kur jie
žymi šiuos garsus, pavyzdžiui, geographiškas rašoma geografiš­
kas, plioinikai - foinikai, Thcsalija - Tesalija, hipotesa - hipoteza.
Paliekama ai, kur dabar įsigalėjusi e, pavyzdžiui, archaiologiškas
(= archeologiškas), Atgajų (= Egėjaus), bet taisomas y į dabar įpras­
tą i: etymologija rašoma etimologija, Lydija - Lidija ir 1.1.
Knygoje apstu tikrinių žodžių. Ypač marguoja vietovių pa­
vadinimai. Šalia žinomo miesto ar dabar esančios valstybės pa­
minima kokia nors maža ar jau išnykusi gyvenvietė... Tokie
žodžiai rašomi taip, kaip pateikti knygoje Pataisomi tik vieto­
vardžiai (daugiausia Lietuvos), kurie klaidingai užrašyti, pavyz­
džiui, Vėžionio (iš tikrųjų - Vėžionių), Šaulių (Šiaulių), hiukmeniškių
(Laukminiškių), Vitepsko (Vitebsko). Visi kiti skirtumai nuo dabar­
tinės vartosenos išlaikomi: jie parodo, kaip knygos rašymo lai­
ku dar buvo nenusistovėjusi vietovardžių (ypač atėjusių iš kitų
kalbų) vartosena. Toponimai ir hidronimai, kurie bent kiek (kad
ir galūnėmis) skiriasi nuo dabar įprastų, paaiškinami „Vietovar­
džių rodyklėje". Yra vietovardžių, kurių greta pateikiamos dvi
formos: Beriūnė (Berezina), jūrių (Baltijos) marės; Tyras (Dnicstras);
Lūkija (Lykija); Kūpąs, arba Kipras; Raudonosios marės (Juodmaris).
Beje, vienas kitas iš jų (Beriūnė, jūrių marės) - naujadarai, pirmą­
syk pavartoti šios knygos autoriaus.
Išlaikoma monografijoje vartojama asmenvardžių rašyba. Lie­
ka M. Slančius (* SlanČiauskas), Radzivilai (= Radvilos), Sigismantas
Keistutaitis (= Zigmantas Kęslutaitis)... Taisomi tik aiškūs apsiriki­
mai. j. Basanavičiaus nevengti menki tos pačios pavardės parašy­
mo nevienodumai (pvz., Bohlen ir Bohlen'as, Mielckės ir Mielkė's,
Rittershaus ir Rittershaus'ienė) paliekami. Mažosios Lietuvos kul­
tūros veikėjų Kristijono Gotlibo M ilkaus (Milkės), Liudviko Rė­
zos, Fridriko Kuršaičio pavardes J. Basanavičius parašęs taip, kaip
jie pasirašinėję tame krašte išėjusiuose leidiniuose -Mielcke, Rhesa,
Kurschat (šalia Karšatis). Tokios jos paliekamos ir šiame leidime.
Bet klaidingai užrašyta pavardė Schulzen taisoma į Schultz. Toje
pačioje pasakoje pavartotos skirtingos to paties veikėjo vardo for­
mos (pvz., juozapukas ir juozupukas) vienodinamos, o klaidingai

330
užrašytos - taisomos (pvz., latviškas vardas Mcšabrimuns - į Me-
iabrynums). To meto normas atitiko kitataučii| krikščioniškos kil­
mės vardų keitimas turimais lietuviškais atitikmenimis: J. Basa­
navičius rašo, Jokūbas (= Jacob) Grinim'as, Jurgis (= Jin) Polivka,
„carienė Ona" (= Ana).
Savo teiginius J. Basanavičius itin gausiai iliustruoja ir remia
lietuviu tautosakos medžiaga - dviejuose knygos skyriuose pa­
teiktomis pasakomis ir dainų citatomis. Kad dabarties skaityto­
jui būtų lengviau susirasti jo nurodomą citatos vietą šaltinyje,
knygų, kurios neseniai buvo išleistos pakartotinai (brolių Juškų,
paties studijos autoriaus), nurodomas ne puslapis, o kūrinio nu­
meris (jis vienodas ir pirmajame, ir pakartotame leidimuose).
Rengiant „Levą..." leisti „Jono Basanavičiaus tautosakos biblio­
tekoje", dažnokai teko koreguoti cituojamų dainų metriką: cita­
ta būdavo ne iš tos dainos, kuri nurodyta išnašoje. Kai kurių
dainų klaidingai nurodyto šaltinio nepavyko rasti. Tokiu atveju
arba buvo išbraukiama netiksli nuoroda (kai citata turi daugiau
nuorodų), arba prie jos parašomas klaustukas. Kartais J. Basana­
vičius citatas praplečia dainom s būdingais, bet konkrečiai cituo­
jamoje dainoje nesamais žodžiais. Rengiant šį knygos leidimą,
tiems žodžiams nuim tos kabutės ar kitaip jie „traukti" iš citatos.
Tačiau neišvengiamai teko palikti tokius atvejus, kai patikslinta
citata neiliustruotų teiginio taip, kaip J. Basanavičius yra suma­
nęs. Pavyzdžiui, iš Juškų rinkinio cituojami žodžiai „ant tų kalnų,
ant aukštųjų", originale užfiksuoti „ant tuo kalnu, ant aukštuo-
juo", reiškia tarmišką pasakymą „ant to kalno, ant aukštojo" - ne
kalnyną, kalnų gausybę, kaip sieką pavaizduoti studijos autorius,
o vienišą kalną. Arba teiginio, jog berneliai tankiai nakvoja „ant
jūružių maružių, ant juodųjų laivužių" pagrindas - išnašoje nu­
rodytame šaltinyje esąs bernelių prisipažinimas, jog jie nenakvo-
ję „ni ant jūružių, ni ant maružių". Kita vertus, visiškai tikėtina,
jog J. Basanavičius iš tikrųjų čia įžvelgė jau gerokai išblukusius,
bet dar įrodymo galią turinčius tolimos praeities reliktus.
Senąja graikų kalba rašytus tekstus peržiūrėjo D angirutė
Giedraitytė.
Kostas Aleksynas
 PAAIŠKINIM AI

SUTRUMPINIMAI
AT The Types of the Folktale. AClassification ant Bibliography Mufti
Aarne’s Verzeichnis tier Marchentypen. Translated and Enlarged
byStitli Thompson - FF Communications N o 184 Helsinki, 1961
B1LPK - /onus Balys. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalo­
gas. - Tautosakos darbai. K, 1936. T 2
Bsl.P / Basanavičius. Lietuviškos pasakos Medega lietuviškai mitologi
jai. - Sheandoah, Pa I, 1898; 2, 1902; naujas leid Lietuviškos pa­
sakos. Surinko Jonas Basanavičius. Kn. 1 (jono Basanavičiaus tau
tosakos biblioteka. T 5). - V, 2001
BsLPY - Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko Dr / Basanavičius D I I
Chicago. 1903-1905; naujas leid. Lietuviškos pasakos jvairios
Surinko Jonas Basanavičius Kn 1-4(jono Basanavičiaus tautosakos
biblioteka. T 1-4). - V. 1993-1998
BsOPS - O/kabalių pasakos ir sakmės Surinko VincasBasanavičius, (jono Ba­
sanavičiaus tautosakos biblioteka. I 8) - V. 2001
DPM Daukanto Pasakas massiu suras/itas 1835 metuose apigardosi Kre
tiu, Palongos, Gundenės. - Lietuvių tauta Kn 4, sus 3 (Priedas)
V. 1932
DSPSO - Pasakos, sakmės, oracijos. SurinkoMečislovas Davainis-Silvestraitis
Paruošė Bronislava Kerbelytė ir Klimas Viščinis. - V., 1973
DSPŽ - M. Dotvo/na-Syhvestnnvicz. Podania /mujd/kie Wars/awa, 1-2,1894
Džr - Simonas Daukantas. Žemaičių tautosaka. 2: Pasakos Patarlės. Mįs­
lės. Parengė KostasAleksynas. Kazįį>Grigas, Iconanlas Stiuką V. 1984
JLD Lietuviškos dainos. Užrašytos par Autamf Juikevičitj Kazanė, L
1880; 2. 1882; naujas leid. Lietuviškos dainos UžrašeAntanas Justa
V.. 1-2. 1955
KtR Mikalojus Katkus. Raštai. - V, 1965
LBr Litauische Volkslieder und Marchen aus dem preussischen und
russischen Litauen. Gesammelt von A. Isskmi und K Brugmann -
Strassburg, 1882
Ler-Pulk - Ltrchis-Puschkaitis. Latweeschu tautas teikas un pasakas. - Riga.
1-7. 1891-1903
LLTI BR - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas
LMD Lietuvių mokslo draugijos tautosakos rinkiniai Lietuvių literatūros
ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne

332
LRi Lietuvos rašytojų surinktos pasakos ir sakmes. Parengė Bronislava
KerMyte. - V. 1981
l-Tl Lietuvių tautosaka F 3 Pasakos Medžiagą p a ru o š L Sauka. A Se-
selskyte - V. 1965
MIC Mitteilungcn der Litams* hen litterarischcnGeselIschaft. - Heidel­
berg. 4. 1990
SchKPP f / SJiruund A k u r k lia i Pasakos apie paukščius / /emaitischc Tier-
fabeln - Heidelberg, 1913
SchLG l.itauisches Lrsebuch und Cilmsar von August Schleicher. - Prag.
1857
S1$LP Siaurės lietuvos pasakos Surinko Mu/at Slantiauskas ParengėN or­
bertas Vehus ir Ada Seselskytt. - V. 1974
Veck l.Jm Veckenstedl Die Mythen. Sagen und l.egenden der /amai-
ten - Heidelberg, 1 : 1883
Vk Vaikų dainų skyrius Lietuvių liaudies dainų kataloge, esančiame Lie­
tuvių literatūros ir tautosakos institute
VolLCh i Volter Lietuviška Chrestomatija. - Sanktpeterburg, I, 1903
VU BR Vilniaus universiteto Bibliotekos rankraštynas

gub. - gubernųa
k - kaimas
pav. - pavietas (apskritis)
prp - parapija
sp - spausdinta

I Basanavičiaus tekste (K Al
etc - et cetera (ir kita)
k - kita. kitur
L - lapas (puslapis)
n - numeris
par - parapija
pav - pavietas, paveikslėlis
sk. - skyrius
t e. - tai esti
t. 1 - tam lygiai (panašiai)
t. v. - taip vadinamas (- vadinamasis)

Monografijoje paskelbta beveik pusantro šimto tekstų Dauguma jų - pa­

sakos. dar yra kelios pasakėčios, sakmes Beveik v i s i - iš patikimų šaltinių. Pa­
aiškinimai (kūrinio kataloginis indeksas, tipo pavadinimas ir k t ) pateikti ta
eilės tvarka, kaip tekstai sunumeruoti Nepateikti šie duomenys prie 5 tekstų,
skelbiamų iš nepatikimos E Veckenstedto knygos .D ie Mythen. Sagen und
Legenden der Zamaiten" (1-2. 1883) Taip pat nepateikiami duomenys ir prie
dalies latviškų tekstų.
Dauguma atvejų J Basanavičius pateikė tik tautosakos kūrinių fragmen­
tus. kuriuose vaizduojamas liūtas Paaiškinimuose nurodomi viso teksto ti­
pologiniai duomenys.

333
 1. Veck 1, p. 218-220.

2 RILPK 3110. Etiologine sakmė „Visi gyvuliai yra žmogaus valdžioje"

Užraše J. Močius Trumpaičių k.. Šiaulių pav., 1903 m (gauta per M. Slankaus-
ką). Rankraštis - LMD I 142(37)

3. Veck 1. p. 122-123, 209, II, p. 114.

4 Veck 1. p. 71.

5. JLD 992; JLD 106

6 DSPŽ 1 192.

7. Apie Caparj. Užrašyta iš Butkaus. Rankraštis, teigiama, buvys pas R Šliūpe

8 A T 401A Apie vieną bostrą, kurs karalium tapo - Pasakos „Užburtos

karalaitės ir jų pilys“ variantas. Papasakojo A. Kavaliauskas Ožkabaliuose, už­
rašė V. Basanavičius. Sp. BsLPY 4 l<>2.

9 A T 1640. - Juokų pasaka „Drąsus siuvėjas". Girdėta Gaurės prp, Rasei­

nių aps. apie 1890 m Užraše kun Ant. Bajorynas.

10. A T 1640. - juokų pasaka „Drąsus siuvėjas". Papasakojo Rap. Komeika

iš Šiaulių, užraše Ign. Augustinaitis iš Liutkūnų. Rankraštis - LMD I 301(33).

11. A T 1640. Apie galingą kareivj. - juokų pasaka „Drąsus siuvėjas". Pa­
pasakota Senapiles (Marijampolės) pav. Sp. Bsl.PY 3 171.

12. A T 1640 * 1060 • 1084. Apie vieną kurpių ir jo veikalus. Užrašė Peterai-
tis iš Senapiles (Marijampolės). - Juokų pasaka „Drąsus siuvėjas", prie kurios
prijungti 2 motyvai iš pasakų apie kvailą velnią „Akmens spaudimas" (AT
1060) ir „Kas stipriau išrėks" (AT 10.84). Sp. BsLPY 3 172.

13. A T 1640. - Juokų pasaka „Drąsus siuvėjas". Rinkinys - Petro Kriaučiū­

no Senapileje (Marijampolėje).

14-16. A T 650A . Ler-Pušk 6 p. 397. 413, 5 p. 413.

17. A T 7 2 5 * 3 2 1 . - Papasakojo Juozas Sipaila Paberžupių k., Naumiesčio

aps., Suvalkų gub., užrašė K. Stiklius. Kūrinys sudarytas iš dviejų stebuklų
pasakų tipų: „Išsipildžiusi pranašystė" (AT 725) ir „Iš raganos atimtos akys"
(AT 321). Sp. BsLP2sk. 146.

18. A T 737 A '. Apie karalių ir muzikantą. - Papasakojo Juozas Brokas Vil-
kabalių k., Bartninkų vis., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1891 m.
Pasakos „Kodėl aš nieko neturiu" versija. Sp. BsLPY 3 81.

334
 19. A T b21. (Nepaprasti kailiniai]. - Papasakojo Barbora Baravykienė iš
Trumpaičių k., užrašė M. Slančiauskas. Pasakos „Utėlės odos batukai" varian­
tas. Rankraštis - LLTI BR F 1-3863(IX). Sp. SIŠLP 100.

20. Ler-Pušk 6 p. 458.

21. A T 5 1 0 B * 706. Apė atsitikimus vienos karalaitės. - Papasakojo Vin­

cas Šėperis iŠOžkabalių k., užrašė V. Basanavičius. Kūrinys sudarytas iŠdviejų
stebuklų pasakų. Prasideda pasaka „Karalius nori vesti dukterį" (AT 510B),
o tęsinys - iš pasakos „Berankė" (AT 706). Sp. BsLPY 4 161.

22. BILPK 3250. Etiologinė sakmė apie lakštingalos ir rožės kilmę. - Papa­
sakojo J. Mateika iš Ožkabalių k., užrašė J. Basanavičius. Sp. BsLP 2 sk. I 20.

23. A T 3 1 5 * 300. Apie karaliūnaitį ir jo žvėris. - Papasakojo Ieva Baugute

iš Raželių k., Garliavos apyl., užrašė K. Brugmannas 1880 m. Pasakos siužetas
iš dviejų tipų: „Nedora sesuo" (AT 315) ir „Slibino nugalėtojas". Sp. LBr p. 167,
BsLPY 1 101.

24. A T 315 * 300. Apie žmogžudžius ir smakui pažadėtų karalaitę. - Užra­

šė k. Kūmutaitis Kuršiuose, Ragainės pav. Pasaka, kaip ir aukščiau skelbtoji,
sudaryta iš dviejų tipų. Sp. SchLG p. 163, BsLPY 1 20.

25. A T 315*300. - Papasakojo Adomas Krukis iš Ožkabalių k., užrašė V. Ba­

sanavičius. Apie šj 2 tipų junginį žr. 23 paaiškinimą Sp. BsLP 1 sk. XIII 10.

26. A T 315. Apė vieną našlę, žmogžudžius ir žvėris. - Pasakojo Kazys Be­
pirštis iš Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav., užrašė V. Basanavičius. Pasakos tipo
„Nedora sesuo" variantas. Sp. BsLPY 3 155.

27. A T 315. - Pasaka, nežinoma kur užrašyta, J. Basanavičiaus teigimu, esan­

ti P. Kriaučiūno rinkinyje Senapilėje (Marijampolėje).

28. A T 3 1 5 . - Žr. 27 teksto paaiškinimą.

29. A T 3 1 5 . - Petro Markūzos užrašyta 1890 m. Endrikiuose, Naumiesčio

pav. J. Basanavičiaus teigimu, rankraštis, buvo pas J. Jablonskį.

30. A T 315. - Užrašė J. Katilius iš Tarpučių Senapilėje (Marijampolėje) 1883

(1884?) m. Rankraštis - LMD I 123(3).

31. A T 315*303. Apie tris brolius ir jų žvėris. - Papasakojo sena moteris iš

Pajiesio k., Garliavos apyl., užrašė K. Brugmannas 1880 m. Pasakos siužetas
priklauso dviem tipams: „Nedora sesuo" (AT 315) ir „Dvyniai arba kraujo bro­
liai" (AT 303). Sp. LBr p. 260. BsLPY 1 140.

32. A T 567*303*300. Apė du medinčiu. - Papasakojo Bendoraitis Ožkaba­

liuose, užrašė V. Basanavičius 1906 m. Kūrinyje supintos 3 stebuklų pasakos:

335
 „Stebuklinga paukščio širdis" (AT 567). „Dvyniai arba kraujo broliai" (AT 303)
ir „Slibino nugalėtojas" (AT 3(H)). Sp. BsOPS 42; rankraštis - LMD I 133(42).

33. A T 303*300. |Du broliai). - Užrašyta M. Akelaičio apie I860 m Kūrinio

siužetas - iš 2 tipų: „Dvyniai arba kraujo broliai" (AT 303) ir „Slibino nugalė­
tojas" (AT 300). Sp. LRS 17; rankraštis - U T Į BR F 1-43(4).

34 A T 3 0 3 . (Broliai su žvėrimis). - Papasakojo Pranciškus Patkunas iš Bui­

vydžių k., užraše m. Slančiauskas. Pasakos „Dvyniai arba kraujo broliai" va­
riantas. Sp. SIŠLP 119; rankraštis - LMD I 1062(52).

35. A T 315*300. Apė vieną vaikiną, kurs su savo žvėrimis išnaikino žmog­
žudžius, smaką ir laimėjo karaliaus dukterj. - Papasakojo Karolius Matulaitis
iš Gražiškių k., užraše V. Basanavičius. Apie ši** kūrinio siužetą sudarančius
tipus žr. 23 paaiškinimą. Sp. BsLPY 4 148.

36. A T 315*300. Apė vieną karaliūną, kurs su savo žvėrimis nužudė žmog­
žudžius ir išgelbėjo karalaity nog smako. - Papasakojo Karolius Matulaitis iš
Gražiškių, užrašė V. Basanavičius. Apie šio kūrinio siužetą sudarančius tipus
žr. 23 paaiškinimą. Sp. BsLPY 4 149.

37. A T 3 0 0 * 3 1 5 . Trys šuniuke: sidabrą, auksą ir diemanta. - Užrašė J Kon­

cevičius apie Šeduvą, Panevėžio pav., apie 1884 m. Apie šio kūrinio siužetą
sudarančius tipus žr. 23 paaiškinimą. Sp. MtG 4 p. 39-47, BsLPY 2 99.

38. A T 303*300. Apie du brolius, katrie būva panašūs viens j kitą. - Užraše
„Svirplys". Apie šio kūrinio siužetą sudarančius tipus žr. 33 paaiškinimą. Sp.
BsLPY 2 188.

39. A T 3 0 3 * 3 0 0 * 5 1 6 . - Užrašė Telšių aps. „Briedis". Skelbiamas tekstas jun­

gia 3 pasakų tipus: „Dvyniai arba kraujo broliai" (AT 303), „Slibino nugalėto­
jas" (AT 300) ir „Ištikimas tarnas" (AT 516). Sp. BsLP 2 sk VII 36.

40. A T 303*300. - Užrašė Makauskas Luksnėnų k., Balkūnų vis., Kalvari­

jos aps., Suvalkų gub. 1901 m. Apie skelbiamo teksto jungiamus du pasakų
tipus žr. 33 paaiškinimą. Sp. BsLP 2 sk. XIV 7.

41. A T 3 0 0 . - Papasakojo Petras Burneckis, užrašė Ign. Augustinaitis. Pasa­

kos „Slibino nugalėtojas" variantas.

42. Ler-Pušk VI p. 377.

43. A T 5 1 6 . - DSPŽ I 400.

44. A T (3 3 0 B )* 4 0 1 A * 4 3 7 '* 3 0 0 . - Papasakojo Viktoras Stiklius iš Liepalo­

tų k., Naumiesčio aps., Suvalkų gub., užrašė K. Stiklius. Tekstas jungia kelis
stebuklų pasakų tipus: „Velniai terboje" (AT 330B), „Užburtos karalaitės ir jų

336
pilys" (AT 401 A), „Prarasta nuotaka" (AT 437‘) ir „Slibino nugalėtojas" (AT
300). Sp. BsLP 2 sk. 47.

45. Ape karaliaus sūnų Milordų, kurs murinų žemėje verguvėn pateko ir
išsigelbėjus karalium tapo. - Papasakojo Antanas Kavaliauskas iš Ožkaba­
lių k. Literatūrinės kilmės pasaka. Sp. BsLPY 4 160.

46. Gavieno pasaka iš Balsupių k., Keturvalakių prp.

47. ( A T 3 0 1 A ar D*). - Papasakojo Pautienius iš Lankeliškių k., Vilkaviškio

pav. J. Basanavičiaus teigimu, pasaka esanti P Kriaučiūno rinkinyje Senapilėje
(Marijampolėje).

48 A T 955. - DSPŽ I 81.

49. A T 955. Apie žalbarzdj. - Užrašė Maroldas Kuršiuose, Ragainės pav.,

1852 m. Pasakos „Plėšiko sužadėtinė" variantas.

50. A T 955. VoILCh 1 p. 287-288.

51. A T 955. Ape jaunikį žmogžudį ir d rusiu mergą. - Papasakojo Liudvikas

Baronas Bartninkuose, Vilkaviškio pav., užrašė V. Basanavičius 1894 m. Pasa­
kos „Plėšiko sužadėtinė" variantas. Sp. BsLPY 3 126.

52. Ler-Pušk 1 p. 101.

53. Veck 2 p. 170.

54. Veck 2 p 159.

55. JLD I p. 190; Keleivis, iszeinąs in Žemaičius ir Lietuvą. Ūkininką ka­

lendorius Ant. Bendyko. 1906, Warszawoje, I, 62.

56. Veck 2 p. 171.

57. Veck 2 p. 171.

58. A T 104. - Pasakos „Gyvulių ir žvėrių karas" variantas. Iš S. Daukanto

rankraščio „Pasakas massiu suraszitas 1835 metuse apigardosi Kretiu, Palon-
gos, Gundenės". Sp. DPM 16, DŽT 2 458.

59. A T 104 Apė drąsius žvėris. - Papasakojo Pr. Benkauskas iš Dotamų k.,
Vilkaviškio pav., užrašė P. Aidukaitis. Pasakos „Gyvulių ir žvėrių karas" va­
riantas. Sp. BsLPY 3 158.

60. A T 104. - Užraše P. Šivickis Žaliakiškiuose. Šiluvos prp. Pasakos „Gy­

vulių ir žvėrių karas" variantas. Rankraštis - LMD I 315(14).

61. A T 1 3 6 A ‘ + 20A+ 21. Apė katiną ant pakulos. - Užrašė „Laukinis"

(j. Krikščiūnas-Jovaras] Šiaulių prp. Tekstas jungia tris pasakų tipus: „Žvėrių

337
išpažintis“ (AT 136A‘). „Žvėrys duobėje ėda vienas kitą" (AT 20A) ir „Edą
savo žarnas" (AT 21). Sp. BsLPY 2 59.

62. A T 101*104. - Papasakojo Juozas Bajorynas Gaurės prp., Raseinių pav..

1890 m., užrašė A. Bajorynas. Tekstas - iš dviejų pasakų tipų: „Senas šuo ir
vilkas" (AT 101). „Gyvulių ir žvėrių karas" (AT 104).

63. Ler-Pušk 6. p. 271.

64. A T 50A . - Pasakos „Lape mato daug pėdų įeinančių, bet nemato išei­
nančių" variantas. Iš S. Daukanto rankraščio „Pasakas massiu suras/itas 1835
metuse apigardosi Kretių, Palongos, Gundenes". Sp DPM p. 18. DŽT 2 468

65. A T 50. [Levas, vilkas ir lapėj - Papasakojo Aloyzas Skėrys iš Gruzdžių

apyl., užraše m Slančiauskas Pasakėčios „Sergantis liūtas" variantas Sp. SlšLP
38. LTt 3 8. rankraštis - LMD I 561(210).

66. A T 50. - Pasakėčios „Sergantis liūtas" variantas. Iš: / Ju ikyte Vaikų

skaitymeliai. V. 1905. p. 193.

69. A T I199A *47B *126C “. - Tekste sujungti 3 pasakų tipai: „Vilkas nori iš­
sikepti duonos" (AT 1199A), „Arklys spiria vilkui j dantis" (AT 47B) ir „Avi­
nas žada įšokti | vilko namus" (AT 126C*). Iš Žem aite. Rinkinėlis vaikams V,
1904, p. 38-39.

70. Ler-Pušk 6. p 451.

71. Veck 2 p. 172.

72. A T -. (Kiaulė ir leve). - Iš m. Akelaičio pasakų rankraščio. Pasakėčios

„Vaikas tik vienas, bet levas" variantas. Sp. LRš 31; rankraštis - LLTI BR F 1-
44(11).

73. A T 77. - IŠ m. Katkaus rankraščio „Apysakos iš gyvolių gyveni­

mo", Nr. 41. Užrašyta apie 1892-1893 m. Pasakėčios „Briedis gėrisi savimi"
variantas. Sp. KtR 41; rankraštis - VU BR F 6-16.

74. A T 118. (Išgąsdintas liūtas]. - Užrašė Laurynas Ivinskis 1851 m. Tel­

šiuose. Pasakos „Liūtas išsigąsta arklio" variantas. Sp. LRš 2; rankraštis - LMD
I 227(147).

75. A T 113*275. [Arklys, ežys ir levas]. - M. Akelaičio užrašyta apie 1860 m

Tekste sujungti 2 žvėrių pasakų tipai: „Liūtas išsigąsta arklio" (AT 118), „La­
pės ir vėžio lenktynės" (AT 275). Sp. LRŠ 34; rankraštis - LLTI BR F 1-44(14).

76. A T 118. - Pasakos „Liūtas išsigąsta arklio" variantas. Iš Ulbinskio užra­

šė V. Basanavičius Ožkabaliuose 1903 m.

338
 77. A T U S . - Pasakos ..Liūtas išsigąsta arklio“ variantas. Užraše Ig. Au­
gustinaitis Liutkūnų k.

78. A T U S . Levas, arklys ir vilkas. - Papasakojo Jonas Močius, užra­

še M. Slančiauskas.

79. A T U S . - Ler-Pušk 5 p. 174

80 A T U S . - Ler-Pušk I N r 162 p. 171

81 A T ( 5 5 0 b 151 *1091. - Ler-Pušk 6 p. 204.

82 A T 157. - Pasakos „Išmokstama žmogaus bijoti“ variantas. Iš S. Dau­

kanto rankraščio „Pasakas massiu suraszitas 1835 motuše apigardosi Kroliu,
Patongos, Gundonės". Sp DPM 49. DŽT 2 465

83. A T 157. - Iš Kaz. Tamašausko Trumpaičiuose užrašė M Slančiauskas.

Pasakos „Išmokstama žmogaus bijoti" variantas. Rankraštis - LMD 1 142(54).

84. A T 157. - Gaurių prp užraše A Bajorynas.

85 A T 157. - Užraše V Basanavičius Ožkabaliuose 1905 m Apie šj pasa­

kos tipą žr. 83 paaiškinimą.

86 A T 157. - Iš Bendoriaus užrašė V Basanavičius 1906 m. Apie šj pasakos

tipą žr 83 paaiškinimą.

87 A T 157 - Iš: / lu ik y tė . Vaikų skaitymėliai. V.. 1905. p. 75. Apie Šj pasa­

kos tipą žr. 83 paaiškinimą

88. A T 157. - Užrašė Ign Augustinaitis Liutkūnuose. Apie šį pasakos tipą

žr 83 paaiškinimą

89. A T 157. - Užrašė m Katkus. Apie šj pasakos tipą žr. 83 paaiškinimą.

Sp KtR 39; rankraštis - VU BR F 646

90 A T 157 Lovas, meška ir žmogus. - Užrašė M Slančiauskas. Apie šj pa­

sakos tipą žr. 83 paaiškinimą. Sp. SISLP 144; rankraštis LLTI BR F 1-3864(V1I).

91 A T 157+58. Apie levą ir jo sūnų - Užrašė V. Basanavičius 1891 m. Teks­

te sujungti du žvėrių pasakų siužetai: „Išmokstama žmogaus bijoti” (AT 157),
„Smalsus liūto vaikas" (AT 38). Sp BsLPY 3 157.

92 A T 155. - Užrašė m Katkus iš Ažitonų k . Krakių prp.. Kauno pav. Pa­

sakos „Už gera piktu užmokama” variantas. Sp. KtR 10; rankraštis - VU BR F
646 (Apysakos iš gyvulių gyvenimo. Nr. 10).

93. A T 159B Žmogus ir Levas. - S. Stanevičiaus sukurta pasakėčia pagal

tradicinj siužetą.

339
 94. A T 159B. Lovas ir žmogus. - Papasakojo Kazimieras Tamašauskas, už­
rašė M. Slančiauskas. Pasakėčios „Liūto pyktis" variantas. Sp SIŠLP 14; rank­
raštis-LMD I 1060(201).

95. A T 159**302. - Prieš pasaką „Slibino mirtis kiaušinyje" (AT 302) pri­
šlietas tipas „Ginčas dėl briedžio“ (AT 159*). Iš S. Daukanto rankraščio „Pasa­
kas massiu suras/ilas IH35 metuse apigardosi Krelių, Palongos, Cundenės"
Sp. DPM 1. DŽT 2 477.

96. A T 400**159**(302). - Papasakojo Adomas Krukis iš Ožkabalių k . už­

rašė V. Basanavičius. Tekste sujungta siužetų atkarpos iš 3 pasakų tipų: „Gulbė
mergeiė",„GinČas del briedžio" (AT 159*) ir artimas tipui „Slibino mirtis kiau­
šinyje" (AT 302). Sp. BsLP I sk. XI 5.

97. A T 502*401 A *506* I59**302. - Papasakojo Karolius Kazakevičius iš Be-

vardiškių k., Daukšių prp., Kalvarijos aps., Suvalkų gub.. užraše J Kazakevi­
čius. Tekstas jungia 5 pasakos tipus: „Laukinis žmogutis“ (AT 502), „Užburtos
karalaitės ir jų pilys” (AT 40IA), „Dėkingas numirėlis" (AT 506), „Ginčas del
briedžio" (AT 159*) ir „Slibino mirtis kiaušinyje“. Sp. BsLP 2 sk VII 31.

98. A T 400**159**1302). Apie tris karaliūčias, j gulbes pavirtusias. - Užra­

šė „Petras Trupinėlis" iš Šimkūno Jūžintų prp lėkštas jungia 3 pasakų tipus
Apie juos žr. 96 paaiškinimą.

99. A T 400*» 159**302. Apie medžiotoji ir užkeiktą dvarą - Užrašė J Žiups­

nis (slapyvardis - Sauja) Šiaulių prp Tekstas jungia 3 pasakų tipus Apie juos
žr. 96 paaiškinimą. Rankraštis - VU BR F 1-F 646.1 219.

100. A T 159’ ‘302. - Užrašė P NarvydasTrumpaičių k . Šiaulių pav, 1903 m.

Kūrinys prasideda pasaka „Ginčas dėl brie’džio“ (AT 159*)

101. A T 401A*302. (Karalaite su amuolu ir velniu ant akių]. - Papasakojo

Juozas Romutis iš Joniškio, užrašė M. Slančiauskas. Tekstas jungia 2 pasakos
tipus: „Užburtos karalaitės ir jų pilys“ (AT 401 A), „Slibino mirtis kiaušinyje"
(AT 302). Sp. SIŠLP 93; rankraštis - LLI I BR F 1-3863 (II).

102. A T 516 B. Saulės ir vejų motina. - Papasakojo Antanas Ulinskis iš Skuji­

nės k., Stakių prp., Kauno pav., užrašė M. Davainis-Silvestraitis 1889 m Pasa­
kos „Brolio kelionės" variantas. Sp. 051*50 99; rankraštis - LLTI BR F 1-1373

103. A T 159’. Ler-Pušk 6 p. 336-337.

104. A T 159**665. (Pamirštas karaliaus kardas). - Iš tėvo MateušoTadeušo

Slančiausko Trumpaičių k. užrašė M. Slančiauskas. Tekste* pradžios epizodas -
pasaka „Ginčas dėl briedžio", o toliau - pasaka „Žmogus, kuris skraido kaip
paukštis ir nardo kaip žuvis“ (AT 665). Sp. SIŠLP 92; rankraštis - LLTI BR F 1-
3863(1).

340
 105. A T 159*. - Ler-Pušk VI, p. 552.

106 A T 55 1. - Apie karalių ir jo tris sūnus. - Užraše Maroldas Kuršiuose,

Ragainės pav., 1852 m. Pasakos .Gydantis vanduo“ variantas. Sp. SchLg p. 143,
BsLPY 1 13.

107. A T 425A Apc užkeiktu karaliūnę Ievų. - Užraše V. Basanavičius 1905 m.

Ožkabaliuose Pasakos „Vyras baidykle / gyvūnas“ (At 425A) variantas. Sp.
BsOPS 214; rankraštis - LMD I 133(214).

108 A T 445* - Užrašė I Žiugžda Plynių k , Daukšių prp., Kalvarijos pav.

Pasakos „Žmona išvaduoja prakeiktu vyrą“ variantas. Rankraštis - l.MD 1
126(14).

109 A T 552A * 302 - Užraše Grabauskutis iš Daukšių. Tekstą sudaro du

pasakų tipai „Svainiai - paukščių. Žvėrių ir žuvų karaliai” (AT 552A). „Slibi­
no mirtis kiaušinyje“ (AT 302) Rankraštis - LMD I 127(2).

109a. 552A • 518 * 302 • 300. - Mickevičiaus Gudinęs k . Sonapiles (Mari-

jampolės) pav, užrašyta pasaka. Tekstas jungia 4 pasakų tipus: „Svainiai -
paukščių, žvėrių ir žuvų karaliai“ (AT 552A), „Ginčas dėl stebuklingų daiktų”
(AT 518), „Slibino mirtis kiaušinyje” (AT 302) ir „Slibino nugalėtojas". Rank­
raštis - LMD I 854(5).

110. A T 314 • 313. - Užraše Žiugžda Geležinių k Tekstas |ungia du pasakų

tipus: „Arkliu paverstas jaunuolis” (AT 314) ir „Mergaite padeda pabėgti".

111. A T 502. - Ler-Pušk 2, p. 22.

112. A T 1640. - Papasakojo Juozas Juremokas Puodžiukiškių k . Ukmergės

pav, Kauno gub.. Užraše Zagorskis. Pasakos „Drąsus siuvėjas“ variantas. Rank­
raštis LMD I 130(2).

113. A T 1640 - Užraše* J. Žiugžda Plynių k . Daukšių prp. Pasakos „Drąsus

siuvėjas” variantas. Rankraštis - LMD I 126(15).

114 AT 156 - Užraše* V. Žemaitukas iš Daukšių Pasakojimo „Pašinas žvė-

ru*s kojoje” variantas. Rankraštis - LMD I 49h(U)

115. A T 315. Ape* geležinį vilką - Užrašė P Amb ražas Užpjaunių k., Nau­
miesčio pav . Suvalkų gub Pasakos „Nedora se*suo“(AT 315) variantas.

116 A T 5 6 7 * 303. - Užraše* J. Žiugžda iš Plynių k. Tekstą sudaro du pasa­

kų tipai: „Stebuklinga paukščio širdis” (AT 567) ir „Dvyniai arba kraujo bro­
liai" (AT 303) Rankraštis - LMD I 126(1).

117 A T 315 • 300. - Noruko iš Riečių k., Daukšių prp., pasaka. Tekstą su­
daro du pasakų tipai: „Nedora sesuo" (AT 315) ir „Slibino nugalėtojas” (AT
300). Rankraštis - LMD I 497(3).

341
 118. A T 653A * 531. - Užrašė J. Žiugžda iš Plynių k. Teksią susipina du
pasakų lipai: „Trys jaunikiai“ (AT 653A) ir „Nepaprastas žirgas“ (AT 531)

119. A T 955. Apė vieną paną. - Užrašė V. Žemaitukas iš Daukšių. Pasakos

„Plėšiko sužadėtinė" variantas. Rankraštis - I.MD I 494(3).

120. A T 955. UžrašėJ. I.a/.auskutis iš Daukšių. To paties pasakos tipo kaip

ir Nr 119 variantas Rankraštis - LLTI BR F 2-437

121. A T 2014A, Vk 453. - Iš Viaduko Kurkauskio Pašvinių k.. Kurtuvėnų

prp., Šiaulių pav., 1904 m užrašė M Davainis-Silvestraitis. Formulinės dainos
variantas.

122. A T 315 * 300. - Užraše J. Žiugžda iš Plynių k Tekste susipina du pasa­

kų tipai: „Nedora sesuo" (AT 315) ir „Slibino nugalėtojas“ (AT 3(H)). Rankraš­
tis -LM D I 126(34).

123. A T I59B. - Suvalkų gub. užraše V Mileris. Pasakėčios „Liūto pyktis"

variantas Sp. Tpy.iw mockobckjio apxcoaoi inccKaro oOiitccraa. Mockuj, 1X78.
r. VII. c. 10.

124. - Užrašyta iš Kušlio Ožkabaliuose. Pasakos „Lapės ir vėžio lenkty­

nės" (AT 275) variantas.

125. A T 400' * 159* * 302. - Užraše Grabauskutis iš Daukšių. Tekste su­

jungti 3 pasakų lipai: „Gulbė mergelė" (AT 400*), „Ginčas dėl briedžio" (AT
159*) ir „Slibino mirtis kiaušinyje" (AT 302). Rankraštis - LMD I 127(3).

126. A T A T 400' * 159' * 3 0 2 .- )uo/.apo ir Vincento B. pasaka, užrašyta

Daukšių prp. Tekste susipina 3 pasakų tipai: „Mergelė gulbė", „Ginčas dėl
briedžio" (AT 159*) ir „Slibino mirtis kiaušinyje" (AT 302).

127. A T 506 * 159' * 302. - Užrašė J. Žiugžda. Tekste susipina 3 pasakų

tipai: „Dėkingas numirėlis" (AT 506), „Ginčas dėl briedžio" (AT 159’) ir „Slibi­
no mirtis kiaušinyje" (AT 302).

130. A T 301 A . - Žemaituko iš Daukšių pasaka. Pasakos „Karalaičių vada­

vimas" variantas. Rankraštis - LMD I 494(1).

133. BILPK 3108. šunys, visoki žvėrys ir galvijai. - A. Tatarės kūrinys kny­
goje „Pamokslai išminties ir teisybes". Spausdinta iš m. Gustaičio studijos „Ku­
nigas Antanas Tatarė, jo gyvenimas, charakteristika ir raštai" (V, 1913, p. 88)
Pasak J. Balio, tai etiologinės sakmes „Laukinių ir naminių gyvulių kilmė"
variantas.

134. A T 118 - Užrašė J. Palukaitis Puškonių k.. Panevėžio pav., 1916 m

Žvėrių pasakos „Liūtas išsigąsta arklio" variantas. Rankraštis - LMD 1505(3)

342
 135. A T 5 70. - Užrašė V Jotka Luokės apyl. (?), Šiaulių pav (J. Palukaičio
rinkinys). Pasakos „Zuikių piemuo“ variantas. Rankraštis - LMD I 506(1).

136. Užrašyta Smilgių prp.. Panevėžio pav (kun. Tuskenio rinkinys).

137. SchKPP 32.

138. A T 159B. - Iš SchKPP 75. Pasakos „Išmokstama žmogaus bijoti" va­

riantas.

NO. A T 301 B. - Papasakojo Marė Kazakevičiūtė iš Garančiškių k., Garlia­

vos prp., Marijampolės pav., užraše J. Basanavičius 1910 m. Pasakos „Stipruo­
lis ir jos bendrakeleiviai" variantas.

141. A T 315 * 159'. - Papasakojo Marė Kazakevičiūte iš Garančiškių k., Gar­

liavos prp., Marijampolės pav., užraše J Basanavičius 1910 m. Pasakos „Nedora
sesuo" variantas, j kurį įterptas kaip epizodas „Ginčas dėl briedžio" (AT 159*).

142. A T 315. - Užrašyta Piktžimių k., Sintautų prp. (P. Kriaučiūno pasakų
rinkinys) Pasakos „Nedora sesuo" variantas.

143. A T 5 5 0 . - Užraše P. Markūza Endrikių k , Naumiesčio pav., 1890 m.

(P. Markūzos II pasakų rinkinys, Nr. VIII). Pasakos „Paukštis, žirgas ir karalai­
te" variantas.

144. AT 159* * 3 1 4 . -Julijonos Maminskaitės iš Lygumų k., Švenčionių pav.,

pasaka. Pasakos „Ginčas dėl briedžio" (AT 159’) prijungtas prie pasakos „Ma­
giškas bėgimas arkliui padedant" (AT 314)
 VIETOVARDŽIŲRODYKLĖ

Aig.iji| marės - Egėjaus jūra

Aigiplas - Egiptas
Airagala - Ariogala
Ašurija - Asirija
Aukmergė - Ukmergė
Baltiškosios marės - Baltijos jūra
Bellevcdcras - Belvederis
Bosporas - Bosforas
Brandenburgija - Brandenburgas (sritis)
Chulmas - Kulmas (Chelmno)
Ežerėnai - Zarasai
Finland ija - Suomija
Helsingforsas - 1teisinkis
1lišpanija - Ispanija
1lolandija - Olandija
Judaja - Judėja
Jūrių marės - Baltijos jūra
Kopcnhagenas - Kopenhaga
Lumša - Lomža
Mariampolė - Marijampolė
Mažarusija - Mažoji Rusija (Ukraina)
Petra pilė - Sankt Peterburgas
Pirenėjai; Pirinajai - Pirėnai
Poznanius - Poznanė
Praga - Praha
Reseiniai - Raseiniai
Rymas - Roma
Senapilė - Marijampolė
Siberija - Sibiras
Surija - Sirija
š i lava - Šiluva
Toru n is - Toninė
Tvoras - Tverė
Versaillė - Versalis
Vistulė - Vysla
Zambezis - Zambezė
Žuvėdija - Švedija
 ŽODYNĖLIS
A B
abrtisas rankšluostis
adyna valanda
aigiptenai egiptiečiai
aisorai Azijos (aula; gyvena Kaukaze,
Artimuosiuose Rytuose, kalba se­
mitu kalbt| grupės kalba
aitoliai etoliečiai, Etolijos (sritis Grai­
kijos vakaruose) gyventojai
akyvas, -a įdomus
ale bet
aniolas; aniuolas angelas
ant j: išėjęs a n t meiliiokles
antjuostis juosmuo, drabužio dalis
a priori iš anksto, nepatikrinus
apsipa/inli, apsipažjsla, apsipažino
kiek susipažinti
apsūdyti, -i ja, -ijo teisti tegu mums kas
norias apsiidij
apticka vaistinė
apturėti, apturi, -ėjo pelnyti, gauti
ara pastatas aukoms atnašauti, auku­
ras
areštavoti, -oja, -ojo suimti, areštuoti
arielka degtine
aromunai valakai, rumunų etninė
grujx-
asilyčia asilė
ašuriai senovės šalies Asirijos (Meso­
potamija) gyventojai
ašvis arklys
atenajai atėniečiai, Atėnų gyventojai
atieškoti, atioško, -ojo surasti, suieš­
koti
atsibygeti, -ėja, -ėjo atsibegėti, įsibė­
gėti
atsklaida skyrius (knygos)
auksorius auksuotojas, auksakalys
ba nes
bagatyrius karžygys, didvyris
bagotas, -a turtingas
baika juokas, juokavimas
balija toks negilus platus kubiliukas
bandavoti, -oja, -ojo bandyti
basroljefas bareljefas
bastulis klajoklis
bedūšninkas, -ė negailestingas ž.mo-
gus
bendorius kubilius
bestija gyvulys, žvėris
bevelyk verčiau, geriau
beždžianka beždžione
biednas, -a neturtingas, vargingas
byla oracija kvieslio byloje sakoma
bylė kirvis plačiais ašmenimis, skliu­
tas
birka 10 pūdų svorio malas
biskis; biškis truputis
bitinai traku gentis; gyveno Bitinijoje -
Mažojoje Azijoje tarp Merijos ir Pa­
ti agonijos
biza kasa; pyne
blėdis žala, nuostolis, nelaimė
blekė skarda
blykiuoti, -iuoja, -iavo baltinti paties­
to ant pievos audeklą
bliūdas dubuo
bo žr. b a
bočius tėvo ar motinos tėvas, senelis
bodus, -i nuobodus, įkyrus
bone ąsotis smaugtu kaklu
bonka butelis
brilvonas didelis gauruotas šuo
bromas puošnūs vartai
brukuoti, -uoja, -avo grįsti akmenimis
345
bubalius buivolas
bubnas burnas
budavoti, -oja, -ojo statyti (pastatu)
buk nova, tarsi, gal
C E
chiniečiai kinai, A/iįos tauta
cielas, -a visas, ištisas
ciesorius karalius, imperatorius, mo­
narchas
ciseliuoti, -iuoja, -iavo iškalti, išduob­
ti kaltu, kirstuku
Č nikuos (apėmė dabartinį Libanu)
čebatas aulinis batas
čėsas laikas, metas
Čydras šydas
čielas, -a žr. ei ei a s
čystas, -a švarus, grynas, tyras
D
da- žymi veiksmažodžių priešdėlius
at-, iš-, nu-, pa-, pri-, su-
dakai šiaurės trakų genčių grupė
daleisti, -dŽia, -do leisti: tlaleisk man
prie savo ilurių pergulėti
dasviecyti, -ija, -ijo įtikinti
davadas įrodymas
deinosauris dinozauras
dėkavoti, -oja, -ojo dėkoti
diegis toks duriamasis ginklas
dievmaldysta pamaldos
dykas, -a laukinis
dikčiai daug
diktas, -a tvirtas, stiprus
dyvas nuostabus dalykas, keistenybė,
stebuklas
dyvinas, -a nuostabus, keistas
dyvytis, -ijasi, -ijosi stebėtis
do per
doklė duoklė
dorai dorėnai, graikų gentis
dregovičiai rytų slavų genčių jungi­
nys; gyveno Pripetės baseine
driaučius storas medžio kamienas
346
drūčiai stipriai, labai
dūmoti, -uoja, -avo trukti, tęstis
dvaronas, -ė dvariškis
dzida ietis, durtuvas
elektras gintaras
elektrinis, -ė gintarinis: ant vienoelek­
trinio statero
F
li/iografija kraštovaizdis (?)
foinikai finikiečiai, senovės šalies Fi­
gyventojai
fokajai fokiečiai, Fokidės (sritis vidu­
rio Graikijoje) gyventojai
fraktūra gotiškomis raidėmis parašy­
tas tekstas
G
gadnastis tikimas, vertė
galatai keltų gentys; gyveno Mažosios
Azijos centrinėje dalyje
galijotas milžinas, stipruolis
gasas gatvė, kelias
gaspadinė šeimininke
gaspadoriauti, -iauja, -iavo šeiminin­
kauti
gaspadoris; gaspadorius šeimininkas
gelenderas turėklai
gema graviruotasarba raižytasakmuo;
dažniausiai brangakmenis
germė senas miškas
getai šiaurės rytų trakų gentys, gimi­
ningos dakams; šioje studijoje ge­
tais vadinami ir hetitai
girafa žirafa
gyvata sodyba, ūkis
gobtūras ištekėjusių moterų nešiota
kepuraitė
gorgona senovės graikų mitinė būty­
bė - sparnuota moteris pabaisa
grabe griovys
grazna grožis, pagražinimas, papuo­
šimas
gre/nys ornamentas K
gripas grifas (plėšrus kalnų paukštis)
grupa grupė kadeli, kada, kadejo kvakšėti, kuda­
grūšia kriaušė kuoti
gubyti, -ija, -ijo naikinti, žudyti kaisaras imperatorius, karalius
gu/.ikas saga kaišytinis tam tikru būdu austas au­
deklas
H kakalys krosnis
kančiukas; kančius rimbas
Helenai graikai kantantas, -a patenkintas
karai Karuos (sritis Mažojoje Azijoje)
U gyventojai
karas dviratis kovos vežimas
icIius išdykėlis, pasileidėlis karasierius kareivis su metaliniais
igi iki. ligi šarvais, nešiojamais ant nugaros
igauniai estai ir krutinės
imeretinai įmeretai, gru/inų etninė karčema smukle
grtipė karčcmclnykas, -ė smuklininkas
ingiliai musulmonai gruzinai iš šiau­ kariaunas, -a karo, kariškas
rės Azerbaidžano kariukas nykštukas, neūžauga
indochiniečiai Indokinijos pusiasalio karvadas karvedys
gyventojai kasierius kasininkas
interesuotis, -uojasi, -avosi domėtis kašemiriečiai
je)
Kašmyro (sritis Indijo­
gyventojai
ir’nai iranėnai kaštaunas, -a puikus
išguldyti, išguldo, išguldė išversti kaštavoti, -oja. -ojo ragauti
iškada nuostolis, žala katapelis katafalkas
iškala mokykla kauras patiesalas, užtiesalas, kilimas
išliuosuoti, -uoja, -avo išvaduoti, iš­ kavoti, -oja, -ojo slėpti
laisvinti kelnorė namelis pusiau žemėje bul­
išreikšti, -škia, -ške nupiešti, pavaiz­ vėms pilti
duoti ketvergas ketvirtadienis
iškliudyti, iškliudo, iškliudė ištrauk­ kibą ar. argi, gal
ti iš bėdos, išvaduoti, išgelbėti kilikai Kilikijos (sritis Mažosios Azi­
išsipakutavoti, -oja, -ojo atlikti atgailą jos pietryčiuose) gyventojai
išlikimas, -a patikimas: gavus iš kilos kylys pleištas
įlar pasakos ištikimas imtas kilpinis šaunamasis lankas
įžvilgis pažiūra, atžvilgis kytras, -a gudrus, suktas, klastingas
klamučijimas kvotimas, kamantinėji­
I mas
klapatas rūpestis, vargas, bėda
jegu jeigu klaštorius vienuolynas
jenarolas; jcncrolas generolas klėtka narvas
jomarkas prekymetis klynės sėlenos
jupa ilgas su rankovėmis per galvą kloniotis, -iojasl, -iojosi lenktis, reiš­
įvelkamas viršutinis moteriškas kiant pagarbą ar nusižeminimą
drabužis kodylas gelsva kvepianti derva, var­
jurukai turkai klajokliai gyvulių au­ tojama bažnytinėse apeigose smil­
gintojai kalams

347
 kolieka luošys
kūniškas, -a kūgiškas
koptai egiptiečiai krikščionys (dau­
giausia monofizitai)
kora bausme
koroli, -oja, -ojo bausti
ko/.as kalėjimas, areštinė
kožnas, -a kiekvienas
kraikas kalno viršūnė
krateras krateris, senovės graikų kera­
minis, marmurinis ar metalinis in­
das; jame vynas buvo skiedžiamas
vandeniu
kretėnai kretiečiai, Kretos salos gyven­
tojai
kriaučius siuvėjas
kriuokas grifas (plėšrus kalnų paukštis)
krivičiai slavų genčių junginys; gyve­
no Dnepro ir V'olgosaukštupiuose
krividyti, -ija, -ijo kenkti, žeisti
krividytojis, -ė skriaudikas
krūtainis, -ė kas krūtiningas
kudlius kas gauruotas, susivėlusiais il­
gais plaukais
kuknė virtuve
kupka taurė
kurmonas vežikas
kvarbinti, -ina, -ino dažyti
kvietka; kvietkas gėlė; žiedas
L menažerija žvėrynas; žvėrių demon­
laivūnas jūrininkas, laivininkas
langenyčia langine
ledakas, -a piktas, prastas, niekam tikęs
lekojus liokajus
lenciūgas grandine
lermas triukšmas
levas liūtas
levykštis liūtų jauniklis, liūtukas
levyščias žr. levas
levonasrė žr. liū tonas ris
lidai Lidijos (šalis Mažosios Azijos va­
karuose) gyventojai; kalbėjo heti-
tų-luvių kalbų grupės kalba
likai Likijos (šalis Mažosios Azijos va­
karuose) gyventojai; kalbėjo heti-
tų-luvių kalbų grupes kalba
348
lioduoti, -uoja, -avo krauli
liuosas, -a laisvas
liuosuoti, -uoja, -avo laisvinti
liūtonasris žioveinis, senovine darže­
lių gėlė
lopą žvėries letena
lubnia rogių viršus
lukai žr. likai
lūpinis, -e žodinis, sakytinis: rinkti kiek
tik galima daugiau lūpines lietuvių
literatūros liekanų
M
magiarai vengrai
niandrauti, -auja, -avo būti išdidžiam,
puikuotis
mandrybė išdidumas, puikumas
mandrus, -i išdidus
manelė žalvariopapuošalas, apyranke
manstis mintis
marininkas, -ė jūrininkas
marininkystė jūrininkystė
markomanai germanų gentis
mjstas laivo stiebas
mastininkas kas mastais matuojama
malkas ant lankčio nuvyti siūlai,
sruoga
matrosas jūreivis, jūrininkas
medinčius medžiotojas
stravimas; zoologijos sodas
metašimtis šimtmetis, amžius
mėtavotis, -ojasi, -ojosi atgailauti
metodą metodas
mezai Mezijos(Moesia,sritisTrakijoje,
užėmė dabartinę Bulgarių ir Ser­
biją) gyventojai
mieruoti, -uoja, -avo taikyti
mylaširdingas, -a gailestingas
mylista malonybe
minavoti, -oja, -ojo minėti
misai Misijos (šalis Mažojoje Azijoje)
gyventojai
misiis nuomonė
mislyli, -ija, -ijo manyti, mastyti, gal­
voti
močeka pamotė
molosai gentis, gyvenusi F.pyre(Grai­
kijos vakaruose)
monininkas fokusininkas
moras šilkmedis
ruošini ir. mu sėt
mostis gydymui vartojamas tepalas
motiniškas, -a iš kurio kas kilęs
možna galima
murmulas marmuras
murmulinis, -ė marmurinis
musėt turbūt, tikriausiai
muzike koks nors muzikos instru­
mentas
N pasakininkysta pasakos žanras
naguoti, -uoja, -avo liesti pirštais
navatnas, -a keistas
nečėstis nelaime
nedėgulis apdegęs pagalys, nuodė­
gulis
nedėlia savaite
ncinimamas, -a neįveikiamas
neprietelius nedraugas, priešas
neprigulmiai nepriklausomai
nesang nes
nevalia nelaisvė, priespauda
neveizint nepaisant
nosaragis raganosis
nujegti, -ia, -ė įstengti
nuovoka sąvoka:tokiosnuovokos. kurui*
paminėtaisiais vardais iireiikiame
O pervaznykas; pervazninkas keltinin­
oficicrius karininkas
oranžas apelsinas
P polam po to, paskui
paeiga kilmė
pagatavas, -a pasirengęs, pasiryžęs
pakajus kambarys
pakajauka kambarinė
pakalkė moterų galvos papuošalas -
lankas, prie kurio dar segami kas­
pinai
pakerštas kerštas, pyktis, pagieža
pakūta atgaila
paliauba pertrauka, perstojis
palocius rūmai
panieka kojinė
pantas sąsiauris
paplagonai paflagonai, Paflagonijos
(šalis Mažosios Azijos šiauriniame
pakraštyje) gyventojai
paplovos vanduo, kuriame buvo plau­
ti indai
paprakas papirkimas, kyšis
pardalis leopardas
par excellence tikrąja to žodžio reikšme
parfumas kvepalai
pasilryšinti, -ina, -ino pasišlykšteti, pa­
sibjaurėti
paskalba paskala, gandas, apkalba
pašveitalas papuošalas
patkava pasaga
pavietas apskritis
pažvalga pažiūros
perdėti, perdeda, perdėjo išversti į ki-
t.j kalta)
perdėtinis, -ė viršininkas
pereiti, pereina, perėjo būti pranašes­
niam, viršyti: wsi durniai mane/Kr­
emą
persiliudyti, -ija, -ijo įsitikinti
perstatyti, perstato, perstatė pristatyti,
supažindinti: meilę Dzeuso ir Žeme­
les ne vienaspaminklas mums fierstalo
pervažas keltas
kas
pykaslis pyktis, piktumas
pistaiietas; pištilietas pistoletas
piečius aikštė
prabočius protėvis
prajausti, -čia, -tė nujausti
pramicorius pramanytojas, iniciatorius
pravardė pavardė
pribūti, pribūna, pribuvo atvykti
priduoti, priduoda, pridavė suteikti
prietelis, -ė; prietelius, -ė bičiulis, drau-
gas
prigulėti, priguli, -ėjo priklausyti
349
pripulti, pripuola, pripuolė priklau­ sėrininkystė šilkaverpių veisimas, šil­
syti, tekti: a ts ira d im o laikas p rip u o - ko gamyba
hjs d a r p e rio d u i p rie š p a b a ig tin ą jį m o­ sieras. -a pilkas
tin iš k o s io s a r ijų ka lin is L isivysti/m ą sigilius figūra
prirodyti, -o, -ė nurodyti sy!a jėga
prisiduoti, prisiduoda, prisidavė pri­ sylingas, -a galingas, stiprus
sileisti strata našlaitis
prisicga vyras ar žmona, sutuoktinis skaidma knygos dalis, skyrius, per­
prova bylinėjimasis skyrimas
pūčka šautuvas skaitlius skaičius
pūstas tyrlaukis, dykuma skarabėjas skulptūrinis senovės egip­
pustelninkas, -ė atsiskyrėlis tiečių mešlavabalio (skarabėjo) at­
pustyti, -ija, -ijo niokoti, naikinti vaizdas
puštalietas žr pištalietas skeptras valdovo valdžios ženklas
brangakmeniais ir raižiniais pa­
R puošta lazda
skydą skydas
ragotine ietis skleinyčia; sklenyčia stikline
ratavoti, -oja, -ojo gelbėti skiepas rūsys
rėdytis, rėdosi, rėdėsi rengtis, puoštis skrudele skruzdėle
retežis grandinė skūnė daržinė, kluonas
ricierius riteris, karžygys skūra oda
rymėnai romėnai, senovės Romos gy­ slovėnai slavai
ventojai slovėniškas, -a slaviškas
rodą patarimas; pasitarimas slū/inti, -ina, -ino tarnauti
rodavotis, -ojasi, -ojosi tartis smakas slibinas
rodininkas, -ė patarėjas smertis mirtis
rokunda derybos, pasitarimas sostapilė sostine
rokuoti,-uoja, -avo minėti, išskaičiuo­ spaciravoti, -oja, -ojo vaikščioti
ti; laikyti kuo esant spasabas būdas, priemonė
rona žaizda spraunus, -i judrus, vikrus
rūgoti, -oja, -ojo priekaištauti sprova darbas, pareigos
rusinai slavų, gyvenančių vakarų Uk­ sprungulys trumpas pagalys
rainoje - Galicijoje, Užkarpatėje, starkus, -i smarkus, energingas
pavadinimas stateras tokia moneta, pinigas
statuetė statulėle
S statuja statula
stengtis, -iasi, -ėsi prieštarauti, prie­
salininkas, -ė salos gyventojas šintis: v ilk a s n e sistengė : n u ė jo abu i
sapajai trakų kilmės tautelė, gyvenu­ v e s c lf
si prie Marmuro jūros Stervą; sterviena maita, dvėsena
sąrąs senovės Artimųjų Rytų valdo­ stonas būkle, stovis, padėtis
vas, monarchas stonia tvartas, arklidė
sardulas tigras stovėti, stovi, -ėjo būti vertam, prilyg­
sepulchrališkas, -a kapo, laidotuvių ti savo verte: k a d jū s žm o g a u s nesto­
serai šilkai v ia i v ijn a s rankas
serbai lužicai serbai, slavų tauta; gy­ sirokas baimė, išgąstis
vena Vokietijoje stuba gyvenamasis namas, troba

350
sūdąs teismas
sūdyti, -ija, -ijo teisti nesudųi ;»ryš
kitus
siid/.ia teisėjas
sugadlyvas, -a naudingas, tinkamas,
pravartus
sumišimas maištas, sukilimas pasakos
apie ivenų sumišimu prieš leiy
susimylėti, susimyli, -ėjo; susimilti,
-sta, -o pasigailėti
susi nešimas santykis
susirišti, -a, -o sietis, susisieti: kirk iis
klausima* yrasusirišęs su h// žvėrimi
svanetai svariai, gruzinų etnine grupe
svietas pasaulis; žmones
svietkas liudytojas
$ u/mokesnis užmokestis
šelpti, -ia, -ė remtis, naudotis
šėpa spinta
šerstis gyvulio, žvėries plaukai
šydras šydas
škipetarai albanai
šlapis; šlapys dramblys
šmotas gabalas
šniūras virve, raištis
šoblė; šoblia kardas, kalavijas
špokas varnėnas
špunka vole užkemšama statinės
skyle
šrubas sraigtas, varžtas
šrubuoti, -uoja, -avo sukti varžtu,
sraigtą
slyvas, -a nelankstus, nejudrus
štuka pokštas, išdaiga, piokai
švilvaris žalvaris
T viedras kibiras
tardyti, -o, -ė tirti
taręsis pasakymas
taurrage taure iš tauro rago
tavoras preke
tcbanai lebiečiai. Tėbų gyventojai
temyli, -ija, -ijo žiūrėti, sekti, stebėti
tirenai graikiškasetruskų pavadinimas
lytvaikiai daugybė, gausybe
togidel todėl
tnrielka lėkštė
trimigai labai greitai, strimagalviais
Iriūba dūda. trimitas
triūbyli. -ija, -ijo pūsti trimitą, dūduoti
tratas narvas
U
uliavoti, -oja, -ojo linksmintis, ūžauti
undraunykas, -ė keliautojas
urvą urvas
urvameškė urvinė meška
u/bortas ąsotis
užganėdinti, -ina, -ino patenkinti
užgaulis grobis, laimikis
u/pečkis užkrosnis
užstoti, -oja,-ojo atstoti, pakeisti: di­
dumas iii monumentų, kūne uisto-
jo trakams, Jakams šventųjų pa­
veikslus
V
vaina karas
vaiskas kariuomenė, kareiviai
vaistytojas, -a gydytojas
vai/biškas, -a susijys su prekyba
vai/bius pirklys
vajavoti, -oja, -ojo kariauti
vana vonia
vegetabilis augalinis ar gyvūninis or­
namentas
verbliudas kupranugaris
veseilia; veselė; veselija vestuvės
vice versa atvirkščiai, priešingai
viensėdija vienkiemis
viernai ištikimai
vygė supama lovelė ant pavažų
Vilnius kas vilnotas, gauruotas
vyninyčia vynuogynas
vinšavoli, -oja, -ojo sveikinti, pagerbti
vyriausybė galia, jėga: matydami pasi­
didinant žmogaus vyriausybę
351
volas įžadų ženklas, dovanotas baž­ Ž
nyčiai ar šventyklai
votyvas-reljefas romėnų įžadų die­ žaisli, žaidžia, žaidė griežti; vaidinti
vams ženklas - bareljefu papuoš­ Žalnierius kareivis
ia lentelė želava visuotinis gedulo reiškimas
želvi* vėžlys
Z ženyti, -ija, -ijo vesdinti; tuoktis
žyla zylė
zerkolas veidrodis žymė herbas
zerkolinis, -ė veidrodinis žinyčia šventykla (nekrikščionių)
znokas ženklas žiobris stumbras
zwinger cvingeris, plotas priešpilyje žiponas ilgas viršutinis drabužis
tarp pilies vidinės ir išorines sie­ žimojas žirnių virkščia
nos; jame buvo kalėjimas ir nar­ žūkliorius, -e žvejys
vai su žvėrimis žverinčius žvėrynas
Parengė Vilas Agurko
 TURINYS

Išsvajota monografija apie luitų lietuvių tautosakoje Leonardas Sauka...... 5

LEVAS LIETUVIŲ PASAKOSE IKDAINOSE

Turinys . 21
L e v a s l i e t u v i ų p a s a k o s e bei d a i n o s e
ir p r y g i S k a i t r a k i š k o j e d a i I o j e .................... ........................ 23
| . 23
|| : r‘
III ................................ ..................... 27
IV .......................................................................... ........................ 29
v
\1 ........................ 46
VII ..............................
VIII
l\ .......................112
\ ......................... 120
\l ...................... 162
XII ................ .
III mitiiiniiiiiiiiiKiiiiiiiiM'ii imi i m l i u '........ ..

IV ........ ...... 182

....... 194
....................... ^no
XVII ..................................................... .......................215
w i n ................................................................................ .......................218*T
.......
vv .....................244
f^ ^ ------*----
XXII ................................................... >•••#•#•••♦•••••••••••••••••• 1Q
fcO*1*
f i)SJ ••• »••••••••••• •••*••••*••*•••••••••••••••••••••••••••■.......................285
Pataisa...... ................ .......................................... .......................308
Sunaudotoji šioje studijoje apie levus pasakų literatūra... ....................... 309
P.»v*»iWvli'lin or.iš.i'i ................................. ....... 325
Pa v e i k s l ė l i a i ....................................................... ............................1
329
Paaiškinimai. Isottardas Sauka .........................................
........... ....... 344
Žodynėlis. Vilas Agurkis............................................... ....... ................345
Ba 497 Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. - Vilnius,
1993
(Ir.)
T. 13: Levas lietuvių pasakose ir dainose / [parengė Kostas
Aleksynas; įvadų „Išsvajota monografija apie liūtų lietuvių
tautosakoje" (p. 5-16) ir paaiškinimus parašė Leonardas
Sauka]. - Vilnius: Liet. literatūros ir tautosakos inst., 2003.
354 [XLIV | p. - Virš. tik tomo antr. - IBSN 9955-475-35-8
štame tome spausdinama I Basanaviftaus studija apie liūtų lietuvių tjutov.il,
joje pateikiama medžiaga. daugiausia iš pasakų. ir ja. taip pat kilų tautų folkloro ir
mitologuos duomenimn remti tyrinėjimai

UDK 398(474 š)

LEVAS LIETUVIŲ PASAKOSE IR DAINOSE

jono llasanavičiaus tautosakos biblioteka
XIII lowa$

Redaktorius Vitas Agurkis

Viršelio dailininkas Rimantas Tumasonis
Maketavo Marija Skirmaiilienė
Išleido Lietuvių literaturi" ir tautosakos institutas. Antakalnio g 6, I.T-2055 Vilnių*
T ira d a s 1000 c g /
Spausdino UAB „Petro ofsetas“. Žalgirio g «0. LT-2005 Vilnius
LEVAI ANT AIGIPTO IRAŠURIJOS
(ASIRUOS) MONUMENTŲ

|\iv. I. Aicipto lar.ion.is Kamses II, stovėdamas kare,

važiuoja, o salyje bėga prijaukintas levas.

I
I’a v 3. For.ion.is A m enolhes I la ik o už
vtiodcftos postvorvs lova
l ’ov. I Sidabrinis kunigaikstiu iš
l.op.oš įhuk I os (v .i / o) su dievo
emblema l.u p levu (opu* 3950
k r i s l u i n i r im u s ) .

Po v. 5. K ova SU levais a n t ž a lva rio torie lkė lės (plate)

(iš N im ru d ).
 I’av. f>. Ašmių saras (karalius)
iešmu perduria lev,}.

I’av, 7. Ašm iu sąrąs levus medžioja.

I’av. K Astmų medžioklė ant levų.

Ill
 I'civ. y. Saras Sardanapalas kovojo su lovų.

I'av. 10. Saras Sardanapalas kovojo su lovų.

Pav. 11. Saras Sard anapalas kovojo su lovų.

IV
 P.iv. 12. S,iro Ašurbanipalo medžiokli* ir aukavimas dievams
u/ nujautus levus.

Pav. 11. Karaliaus Dariaus I listasoio Sicilians antspaudo: karalius sauja

in priešais stovintį Ieva, o salia karo bėga prijaukintas levas.

Pav. U. Kova su levu.

V
I’av. 15. Ietimi peršautas levas, iš kuri»» nasrų teka kraujas.

I'av. If> liūtimis sužeista leve.

Pav. 17. Levas išleidžiamas iš kletkos.

VI
LEVAI ANI ĮVAIRIŲ MAŽOSIOS AZIJOS
IRBALKANŲ l’USSALIOMONUMENTŲ

P.iv. 18. (ii'lii (keh|) ktir.ili.ius .ml Ioviį medžioklė

Pav. 19. Cicti| raidėmis išrašytas levas (pas Maraš^).

VII
 Pav. 20. Gelti medžioklė ant levo (pas Matalij.i).

Pav. 21. Sidabrinė torielkutė su levais (medžioklė) ir kitais gyvuliais.

V III
I'av 2 VŠvėna ant /alvarimo dičkio: žmonos kovojo su lovų. kuriam iešmas,
per nasrus įvarytas, netoli vuodegos por šon.) išlindus.
(Mikėnu kunigaikščiu kapuose rasta.)

I’uv 2*1. Kova su levais ant žiedo akies (is Mikėni|)

I’av. 2S. Auksinis levas, rastas Mikėnuose.

I’av. 26. /'niogus kovoje su levu ant auksinės skardutės (Mikėnuose).

IX
Pav. 28. Levas ant auksinės skardos, kuria būta aptraukia
medinės skrynutės (Mikėnai).

X
 I’av. 30. /'.niovus kovoje su levu (pa­
IV,V. 2‘>. Levukas iš auksinės skardos. puošalas iš Kurijo ant Kupro salos).

|»av. 31. Levas, gyvulius draskantis, ant varinės skydus,

ant Kupro salos rasta.

Pav. 32. Levas su levu kovoje

(Kupro sala).

XI
 I’ov. 33. Molinis levukas, rastas l’av. 34. Kristale išpjaustyta levo
llionos pilies griuvėsiuose ( I roj.i, frilva kaipo la/dos (skeptro) rankena
M.1/0 ji A/ij.i). (llionos griuvėsiuos)

l’av. 35. l evas drasko jautį (atrasta Kutlov uoje, dabar Šulijos nui/iejtije)

l'av. 36. Levas, bulių draskantis (iš f eilės pilies Makedonijoje)

l’av. J/. iCal\

XII
 P.i\. 38. Iraku vvtis (Mralicr /hrace) ant medžioklės; Salyje levas.

Pav. 39. Trakų vytis ant medžioklės; Salyje levas koki gyvulį drasko.

X III
 P.iv. 40. Tr.iki| vytis medžioja ant levo
(ant uolos pas Madaro kaimą Bulgarijoje).

X IV
Pav. 41. Trakų vytis ant medžioklės; Salyje levas.

XV
Pav. 42. Tr«iki| vytis dešinėje už kojų laiko sumedžiotu stirna,
kurios viena koja t»<r jsikandvs Šuo, galva - levas.

XVI
Pay. 43. Dakų vytis kovoje su levu, draskančiu kokį gyvulį
(/'.mogaus liemuo ir galva, kaip ir žirgo kojos, nulaužtos.
Skulptūra randasi Klausenburgo muziejuje Sen. Dakijoj.)

Pav. 44. Trakų vytis kovoje su levu (Sofijos muziejuje).

X V II
 Pav. 45. Levai medžioja elnius ir kilus žvėris ant sidabriniu puodu,
rasiu Iraku karalių kapuose pas Kul-Oba Kryme.

Pav. 4b. Saidoko auksinės makštys su išreikštais levais, rastos Iraku karalių
kapuose pas Kul-Oba Kryme.

XVIII
Pav. 47. Lovas ant auksinės papuošalo skardos,
Iraki) karalin kapuose* Krymo rasta.

Pav. 48. Kova su levais ant sidabrinės torielkutės

(rasta pietų Rusijoje).

X IX
P a v . 4 9 . K o v a s u le v u a n l s id a b r in e s t o r ie lk u l ė s , p i e t ų R u s ijo je ra sto s.

Pav. 50. Kova su levu ant sidabrinės torielkulės, rastos pietų Rusijoje*.

XX
I',iv. 51. Lovas olnį drasko. Papuošimo skardutė, rasta trakų karalių
kapuose Kryme.

Pav. 52. Auksinės papuošimo skarde lės su levais ir kitais žvėrimis.

XXI
 LEVAI A N T ĮVAIKIŲ PINIGŲ[l’av. 53-6«|

l’.iv. 53.1iilii karaliaus l’av. 54.1-idiĮ pinigas l’av. 55. I.UIiį pinigas
kroiso pinigas. su levo galva. su levu.

« i§ >
l'av. 56. I.evai
anl lidi| pinigo.
l’av. 57. Luku
(Likti) pinigas
su dviem levais
ii
l’av. 5,S. I.evi| galvos
anl Milrapalo pilies
(Lukijoj) pinigu

# € > m
l’av. 59. Levo galva anl Avevų pilies l’av. 60. Levo galva anl knido pilies
(Karijoj) pinigo. (Kanjoje) pinigo.

l’av. 61. Levas anl pilies Salagašo l’av. 62. Levas, draskantis buliii, ant
(l’isidijoj) pinigo. Akanto pilies (Makedonijoj) pinigo.

l’av. 63. Makedontj karaliaus Perdiko l’av. M. Makedonu karaliaus

III (364-359) pinigas su levu. Perdiko III pinigas su levu.

X X II
I’.iv 65. Makedonų karaliaus Aminio Pav. 66. Paįonijos karaliaus Lukėjn
(390-369) pinigas su levu. pinigas su levu.

Pav. 67. Iraku karaliaus Scbraželmio Pav. 68. Traki) Kardijos pilies
(ar Žebru/elmio) pinigas. pinigas su levu.

Pav. 69. Du levu Salyje stiebo lies bromą Mikėnų pilyje, kaipo *[h]erbasM.

XXIII
 Pav. 70. Levai .uit stulpu Salyje kapo pas Karaku&i.

I*.iv. 71. Žmogus kovoje su levu ties kapo trobelės durimis

pas Salarkioi Paplagonijoje.

Pav. 72. Žmogus kovoje su levu ties kapu, uoloje iškirstu, Terelike.

X X IV
XXV
Paw 73. Kapo trobelė uoloje su gulinčiais pas stulpus levais - Paplagonijoje.
I\iv. 74. Lcv'ij galvos ant stulpų prie kapo trobelės uoloj
pas Iskelib'.j Paplagonijoje.

XXVI
Pav. 75. Du levu Salyje stiebo lies kapu AjaSin'e Prygijoje.

X X V II
 IViv. 76. Du sparnuotu levu Salyje stiebo tirs kapo
durimis pas I ijen'3 l’rygijoj.

I’av. / / . Kapo trobelės uoloje prySakys su levais ties durimis

pas Kumbetą l’rygijoje.

X X V III
 m M

Pav. 79. Koplytėlė ties kapu su levais ant stogelio kampų ir dalimis
(is rymėnų laiko) Dakijoje.

XXIX
 '

Pov. Mi) I i'Viis ii raško j.uit| tics kapu union* pos Muro fMir.it I ukin».

Pov SI I evoi ont vieno k.ipo k sonic (1 ukijoic)

I’.iv. 82.lovos out kopo Ksantc Pov SV /.nioRUS kovo** M l \c\ u

ont kopo Ksonto

\\\
ta pas Kvantą I (su levu galvomis)

XXXI
I'.iv. 85. Deivė Roja-Kibelo. 3,25 m aukšlio, ant uolos ištašyta šventykloje pa**
Iii / iIi K.iį .i senovės Kapadokijoj (Mažojoj Azijoj), keturis levus laikanti

XXXII
I’.i\ * •' tarp It*\ m %to\ mil n u p u lta anl p u o d o is Bojotįjos C.raikijojc

r.n S7 Krj.i l.irp lev >i stovimi. nup u o la ant p u o d o (va/os) is Bojo! ijos

I’av S8. Koja. tarp lovų stovinti. iStaSytn Arslan Kaįa

kapo sienoje sen. I’ryRijoj.

X X X III
 Pav. 89. Rėja sėdi sosto tarp Ioviį.

Pav. 90. Ri■jos paveikslas, soste sėdinčios tarp levų, kalkakm enyje išdrožtas.
0,25 m aukštas, rastas Sofijoje, Bulgarijoje.

X X X IV
 l’av 91. Koja ant žiedo akies, rasto l'av. 92. Rėja ant pinigo Trape/opolio
Knoso pilies griuvėsiuose pilies |oni|oj (Mažoji A/ija), laikanti
ant Kretos salos. ranka ties levo galva.

I\n ‘>3 Keta, jojanti ant levo (ant l’av. 94 Keja. sėdinti soste,
žalvarinio Sabinos, imperatoriaus ant vieno žalvarinio Prygijos
lladriano našles, pinigo) pinigo, Salia levai.

I*a\ 93. Koja sėdi soste, p o kuriuo tupi levas (ant salos Sa mot ra kės pinigo).

l’av. 96. Rėja, jojanti ant levo (Hieropolio-Bambikės pinigas Sirijoj).

XXXV
I ’. iv . 9 7 . D in n is o - B a c c h o . ils ir . u lim . is l’.iv. 98. Piomsas-Bacchas;
i i i i.i sosto pan tora tupi.

Pav. 99. Bacchas raguotas. Pav. KM). Bacchas joja ant panteros.

XXXVI
Pav. 101. Bacchas kovojo su miltinais (gigantais),
deivės Atėnus, panteros ir levo šelpiamas.

Pav. 102. Rėja-Kibclė sėdinti, laiko

ant deginės rankos du Kabeiru
(Smirnos pilies pinigas Mažojoj Azijoj).

XXXVII
 I\iv. 103. švino plytele mi išreikštais jo|ančiais kaboirais prieš motin.),
žemiau - puola, apačioje šalia puodo žaltys ir levas guli (rasta senovės
Dakijoj), kaip ir paveikslėliai (104 l(W); aukštai Saulė ketvertu arklui važiuota

l’av. 104. Paveikslėlio aukštutinėje dalyje d u jojančiu Kabeiru, laikydami!

aukštyn iškėlę daki| ženklus - smakus, o vidutinėje dalyje išreikšta puota;
dešiniame kampe levas guli.

XXXVIII
P.n 105 žalvario plytelė m i vienu jojančiu, kitu stovinčiu ir
tnx'iu negyvu k.ilviru gulinčiu.

X X X IX
Pav. 106. švininė plytelė su tokia pat scena, kaip ir pa v 103

Pav. 107. Scena kaip ir pav. 103 ir 106.

XL
 Pov 108. Du Kabciru įoįo.
vienos |i| turi iSkėlvs sl.»ki| ženklu smok.!.
I rečias negyvos ant /«ni*s guli

XLI
I’,iv. 109. M armuro plytele* mi dviem jojančiais Kabeirais,
o (rečiu ant /ėm ės negyvu gulinčiu.

Xl.II
 r.iv. I Kl. Marmuro plytelė su tokia jau scena, kaip pav. 109,
tik šalia vieno /irgo yra levas išreikštas (rasta Segesvar e Vengrijoj).

Pav. III. Marmuro plytelė su išreikštu jojančiu vienu Kabeiru;

dešiniame kampe* levas (rasta Nagyszenben'e Vengrijoj).

XLIII
 P,»v. 112. Dievaičio Mitros garbintoji! puota; pas stal.i levas

Pav. 113. Dievaitis Mitra d u ria degiu jautį, kurio kraują laka pasistiepvs
Šuo, apačioje Salia vazos rangosi žaltys ir guli levas.

XI.IV