LIETUVIŠKOS

PASAKOS
ĮVAIRIOS
 JO N O
BASANAVIČIAUS
TAUTOSAKOS
BIBLIOTEKA

3
TOMAS
 LIETUVIŠKOS

PASAKOS
{VAIRIOS

Trečia knyga
S u r in k o J o n a s B asa n a vičiu s

V IL N IU S
UDK 888.2-3
Ba 499

Parengė
KOSTAS ALEKSYNAS

Įvadą parašė
LEONARDAS SAUKA

Paaiškinimai
LEONARDO SAUKOS.
KOSTO ALEKSYNO

© |vadas, L. Sauka. 1997

Parengimas K. Aleksynas, 1997
ISBN 5- 415-00351-7 Paaiškinimai, L Sauka, K. Aleksynas, 1997
 TREČIASIS TOMAS —
SUVALKUOS PASAKOMS

Kiekvienas J. Basanavičiaus “Lietuviškų pasakų įvairių"

tomas prabyla savitu balsu. Ypač jie skiriasi todėl, kad at­
stovauja skirtingoms Lietuvos sritims. Pirmajame skelbiamos
pasakos iš Mažosios Lietuvos ir Panemunės, antrajame —
daugiau iš Žemaitijos ir Aukštaitijos, o trečiajame jos surink­
tos beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos, t. y. iš vietų,
taip artimų pačiam leidinio rengėjui. Tekstų pabaigose nuolat
sumirga Naumiesčio, Sintautų, Griškabūdžio, Pilviškių, Ky­
bartų, Vilkaviškio, Bartninkų, Senapilės (Marijampolės), Kal­
varijos, Liudvinavo ir jų aplinkinių kaimų pavadinimai. Jau
vien dėl to pasakos iš karto padvelkia ypatingu kvapu.
Be to, šiame tome daugiau tekstų skelbiama iš rankraščių.
Pakartota tik pora dešimčių kūrinių: 24—25 pasakos pa­
imta iš "Kataliko” (1902), 62—69 — iš “Žvaigždės" (1902),
174, 194 - iš “Mitteilungen..." (1887), 189-193 - iš
“Vienybės lietuvninkų" (1898), 196—197 — iš “Živaja sta-
rina" (1893). Tai padarė tomą įdomesnį bei vertingesnį.
Ir dar — čia dažniau nurodomos pasakotojų pavardės. Iš
viso jų sužymėta maždaug 50! Tiek iškelta talentingų, žodžio
dovaną turinčių suvalkiečių. Keletas iš jų labiau išsiskiria, nes
papasakojo nuo kelių iki keliolikos pasakų. Tai Adomas Ber-
teška, Genė Lizdienė, Adomas Krukis iš Ožkabalių kaimo,
Liudvikas Baronas iš Bartninkų, Ona Meškiutė iš Ašmoniškių.
Užrašė šio tomo tekstus įvairių profesijų bene 17 asmenų,
supratusių kilnią pareigą rūpintis šio krašto liaudies tradicine
proza. Prasideda knyga pasaka, kad ir nelabai kokia, bet pa­
teikta jau išgarsėjusio latvių kilmės mokslininko Eduardo Vol­
terio (1856—1941), kuris savo gyvenimą susiejo su Lietuva,
sykiu — su jos tautosaka. Jo įteikta ir kita pasaka, beje, daug
5
 vertingesnė, bet ji kažkodėl atsidūrė ne knygos pradžioje (70).
Pora pasakų (196—197) užrašyta ir rusų filologo Georgijaus
Ginkono (1869—1918), amžiaus pabaigoje šiame krašte tyru­
sio lietuvių kalbos tarmę, rinkusio etnografinę medžiagų bei
tautosaką. Po vieną pasaką (174, 194) — poeto, lietuvių kul­
tūros veikėjo Juozo Andziulaiėio-Kalnėno (1864—1916) ir
matematikos studento Juozo Jasiulaičio (1857 — apie 1918),
vėliau už lietuvybę ištremto į Lenkiją, ten ir mirusio.
Gydytojas ir istorikas, literatas, varpininkas, socialdemo­
kratas ir komunistas, “Ūkininko" redaktorius Stasys Matulai­
tis (1866—1956) pateikė šiam tomui 8 tekstus (177—184).
Tikriausiai paakintas J. Basanavičiaus visur skelbiamų ragi­
nimų rinkti pasakas, rašo laiške jam: “Vartydamas savo senus
užrašus, atradau kelias pasakas ir mįslius, kuriuos siunčiu Ta
mistai, perprašydamas už rašybą ir ne per gerą stilių, rašiai
jas da būdamas gimnazijoje, o dabar perrašinėti nėra kada, ne
gali pas Tamistą pasivėlinti"1. J. Basanavičius, atsiliepdamas
šį laišką, 1903 m. balandžio 10 d. iš Varnos jam atsako
“Raštą su pasakomis ir mįsliais gavau — labai ačiū! Patai
pinsiu aš jais III ar IV t. “Liet, įvairių pasakų"2. Tokiu būde
J. Matulaičio pasakos atsidūrė greta kitų kaip tik šiame tome.
Čia įdėta poeto kunigo Jono Žilinsko-Žiliaus (1870—1932)
8 tekstai (62—69), užrašyti Pilviškiuose ir kitose apylinkėse,
ir teisininko, istoriko, visuomenės veikėjo Augustino Janu­
laičio (1878—1950) 4 tekstai (185—188).
Gerokai stambesnis pasakų pluoštas (2—23) užrašytas
spaudos darbininko, knygnešio, daraktoriaus, literato Kosto
Stikliaus (1880—1962). Jis priklausė “Sietyno” draugijai, už
draudžiamos spaudos gabenimą buvo kalintas. Leido ir reda­
gavo įvairius laikraščius, kūrė eiliuotus feljetonus, kitokių žan­
rų eiles, išleido populiarių knygelių, parengė liaudies dainų
rinkinėlį. J. Basanavičius, gavęs iš “Varpo" redakcijos K. Stik­
liaus sueiliuotą pasaką “Jaunikis pas mergą be kelnių", su-

' Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankreftyiu* (toliau —

LLTIBR). F 2 - 1694.
'• Basanavičius J. Rinktiniai rajui.— V., 1970. p. 781.

6
sidomėjo ja ir parašė laiške: “Būk todėl taip geras, užrašyk tu
jan prozoje, taip kaip pasakojant girdėjai, ir man jan priduoke"-**.
Matyt, tokių raginimų paveiktas, K. Stiklius pasiuntė posaki)
J. Basanavičiui.
Kitas gražus III tomo pasakų pluoštas (24—61) sudarytas
mažiau žinomo Lietuvoje tautosakos rinkėjo Juozo Kovo. Jo
čia užrašyta 38 tekstai! Juozas Kovas — tai veikiausiai yra
slapyvardis, nors juo pasirašinėta ir laiškuose. Tikroji pavardė.
M. Biržiškos bibliografijos duomenimis, bene bus Čepukaitis
(1870—1923). Tai Amerikos lietuvių rašytojas ir vargoninin­
kas, sukūręs kelis kūrinius scenai ir išleidęs 8 dainų, dekla­
macijų ir monologų rinkinius4. Maža tėra žinių apie jo tau­
tosakinį darbą. 1902 m. jis rašo J. Basanavičiui, kad siunčiąs
kelias pasakas ir mįslių. Atsiprašo už “neparėdką“, “nes būda­
mas Lietuvo neradau pas jus kelio prisiusi”, o ir trūkę laiko.
“Taipgi ir čia. Amcrikc. pirmutiniuose žingsniuose žmogus
mažai ką gali nuveikti“. Rašo, kad turįs surinkęs “ir daugiau
pasakų, ale da silsisi visos “bmlijonc", kad, vos gavęs kiek
laiko, apsidirbsiu nor kiek ir prisiųsiu jum nors vėlesniu lai­
ku“. Laiško gale pažymi: “daugiausiai teip surašiau žodžius,
kaip girdėjau, nė truputį netaisydamas“5. Rašęs, kaip zana­
vykų kampe kalbama.
J. Basanavičius, atsakydamas jam, džiaugias ir dėkoja už
pasakas ir mįsles. Rašo, kad jos “yra labai geros“, “ir nors
tarp jun yra keli variantai jau atspausdintun seniaus pasakuo,
visgi ir jas visas patalpinti <...> tome bus galima“0.
Skaitant J. Basanavičiaus talkininkų laiškus, krinta į akis,
kad šios didelės akcijos rinkti iš visur lietuvių pasakas svarbą
suprato bei įsijungė į darbą ne tik Lietuvoje gyvenanti švie­
suomenė, bet taip pat iš Tėvynės išvykę lietuviai. Be jau mi­
nėto J. Kovo, III tome skelbiamos ir Prano Eidukaičio
(1878—1941) užrašytos 18 pasakų (71—73, 88, 147, 158—170).

*LLT1BR. F 2 - 1904, p. 108

* l t . Lietuvių enciklopedija. — Boston. 1954. t. 4. p. 167.
’ LLTIBR, F 2 - 1904. p 39
* LLTIBR. F 2 - 1904. p. 39.

7
Apie jų užrašytojo gražias intencijas byloja laiškas J. Basanavi­
čiui. Nors pats įsitraukęs į kasdieninio gyvenimo rutiną, bet ver­
tina tautinį darbą. Radęs pagarsinta laikraščiuose, “kad surinktume
Lietuviškas pasakas, tuojau ir mėginau rinkti, ir šiaip teip ke­
letą surašiau. Rašymas buvo gana nelengvas dėl to, kad labai esu
užimtas kasdieniniu darbu, vien tik atspėdams laiko, po penkias
ar dešimts min. ant dienos. Per tai ir nesistebėkit, kad kur aš raštu
ar žodžiu sudarkiau. Mano pasakos surinktos yra mažos vertės, jei­
gu kokia iš kokios nors priežasties tamstai netiks, ta gal būt iš­
mesta. Kaip tamstos buvo garsyta, kad pareikalavus gal būt už­
mokėta, tai už tai atsakau “ačiū". Bet užmokesties nereikalauju.
Nog savę tamstai linkiu kaipo garbiam tėvynainiui ko no
geriausios kloties tautiškuose darbuose, podraug ir viso labo ir
sveikatos.
Linksmumas ima girdint visuose svetimuose kraštuose lie­
tuvius apė savo Tėvynę darbuojantes. Mokytesniejie lietuviai
visur būna lietuviais. Pas mus Anglijoje daugybė yra lietuvių,
bet maža dalis žino kuomi yra; bet, rodos, vis jau po biskį atgyja
ir pradeda atjausti kuomi yra podraug ir lietuviška dvasia"7.
Šitaip rašė Pranas Eidukaitis 1900 m. liepos 21 d. iš Man­
česterio. Kartu užsimena, kad rudenį važiuosiąs į Lietuvą, tik
bijąs, kad surinktos pasakos “kitąsyk nepapultų į rankas mas­
koliaus". Kitame laiške 1902 m. rašo, jog pabuvęs Lietuvoje
surankiojęs pasakų daugiausia iš gimtojo Vaitkabalių kaimo.
Gavęs siuntą J. Basanavičius džiaugiasi: "Pasakos Jūsun tuo
man brangesnės, jog parein iš kaimun man gerai pažįstamun.
Didelė dalis atsiunstun seniau iš Manchester Jūsų pasakun
patalpinta tapo antrame tome “Liet. pasakun“...8"
Amerikoje darbavosi talkininkas — Pranas Mikolainis
(1868—1934), jo įteikta 5 tekstai (198—202). Tai knygnešys,
varpininkas, spaudos darbininkas. Daug nuveikė prekiaudamas
ir skleisdamas draudžiamas knygas Lietuvoje. Atsidūręs JAV,
leido knygas, redagavo laikraščius, tvarkė jų reikalus. Į redak­
ciją atsiųsdavo ir pasakų — dalis jų buvo paskelbta.
' LLTIBR, F 2 — 168b
1 LLTIBR. F 2 - 1904. p. 45.

8
 Į III tomą pateko ir dar kitų rinkėjų, mažiau pasakų užra­
šiusių, pluošteliai. Ir jie plėtė skelbiamos medžiagos ribas.
Metrikose atsirado keli Amerikos vietovardžiai: Thorp, Vis-
konsino valstija, Hudson, Masačiuseto valstija. Šitaip pamažu
tautosaka imta užrašinėti ir iš išeivijos lietuvių.
Žinoma, užsienyje nebuvo lengva pritraukti žmones, kad
jie imtų rinkti pasakas. Tai akivaizdu iš visuomenės veikėjo
Jurgio Kazakevičiaus (1873—1934) — jo skelbiamos tome
dvi pasakos (176—177) — laiško, 1900 m. rašyto J. Basa­
navičiui, fragmento: “Tarpe Amerikos lietuvių būtų galima
surinkti pasakų apsčiai, bet prie užrašymo reikia laiko ir pa­
sišventimo: laiko čion netrūksta, bet dėl to darbo pasišven­
timo mažai galima atrasti”9.
Reikia pridurti, kad daugiausia — 82 pasakas, skelbiamas
III tome, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas. Bet jos tėra
dalis brolio surinktųjų. Likusios užims visą IV tomą, tad ten
bus apie jį parašyta.

2
III tomo tekstai ataidi iš XIX a. antros pusės ir XX a.
pradžios — kai pasakotojai girdėjo, įsiminė, palys pasakojo
užrašytus kūrinius, kai Suvalkijoje dar buvo gyvos ir stiprios
pasakojamosios tautosakos tradicijos. Jau vien tai, kad greta
kitų liaudies prozos žanrų kūrinių daugiausia pateko į tomą
tikrųjų, būtent stebuklų pasakų — 60 tekstų, rodo senųjų pa­
sakos tradicijų išsilaikymą. Natūralu, kad gyvybinga buvo ir
labiau žemiška kūryba — juokų pasakoms priklauso 55 teks­
tai, o trečia vieta tenka taip pat smagioms novelių pasakoms —
25 tekstai. Dar kitų žanrų kūrinių užrašyta mažiau: senųjų ti­
kėjimų (mitinių) sakmių — 15, žvėrių pasakų — 10, legendų
pasakų — 8, pasakojimų — 7, anekdotų — 5, kvailo velnio ir
formulinių pasakų — po 4, melų pasakų ir pasaulio kilmę
aiškinančių (etiologinių) sakmių — po 3 ir 2 legendos.•
• LLTTBR, F 2 - 1690.

9
 Šie skaičiai, aišku, didele dalimi yra atsitiktiniai, ir ne­
reikėti) manyti, kad kaip tik tokie kiekybiniai santykiai buvo
tuo metu tarp žann) gyvojoje tradicijoje. Žanrų proporcijos
tome — tai keliolikos asmenų veiklos, vykdytas be specia­
laus, griežtai apibrėžto plano, savaiminė išdava, šiek tiek ko­
reguota rinkinio sudarytojo J. Basanavičiaus valia.
Patys pasakų ir kitos pasakojamosios tautosakos rinkėjai
turėjo įvairių intencijų, vadovavosi skirtingomis nuostatomis,
ir tai negalėjo neveikti jų užrašomos tautosakos atrankos. Štai
kad ir K. Stiklius — iš jo surinktų tekstų pluošto jaučiamas
ryškus pomėgis domėtis komišku pradu pasižyminčiais kūri­
niais (tai akivaizdu iš jo paties kūrybos). Tokia yra istorija
apie apgirtusį, pusiau luptų jautį ir jo sukeltų triukšmų turguj
t'>. anekdotiškas pasakojimas apie nenaudėlio plikio par­
davėjo suktumų ir rudžio artojo pagalbų žmogeliui (3). Komiškai
pavaizduotas beviltiškos batsiuvio meilės ir čigonės burtų nu­
lemtas nuotykis, įpainiojęs ir garbingus žmones į nepadorių
situacijų (12). Su šypsena papasakota, kaip bergždžiai tėvas
stengėsi įveikti sūnaus prigimtį: nors jam nerodė nuo gimimo
moters, bet turguj jis įsigeidė, kad tėvas nupirktų šių piktų
pagundų (20).
Be to, K. Stiklių jaudino nusižengimai teisingumui, iš
užrašytų pasakų jaučiama gili užuojauta skriaudžiamiesiems.
Dėl baudžiavos ponų kaltės krauju prikepusios skriaudos dar
tebebuvo žmonių atmintyje. Nuoskaudos, pykčio, vilties, pasi­
priešinimo nuotaikos jaučiamos iš pasakų “Kaip vienas ponas
pinigi** kavojo“ (4), “Apė žmoginį šunį” (5), “Apė išnykimų
baudžiavos** (14), **Apė gudrų ponų. o žmogų da gudresnį *(15)
ir kt. štai kaip pradedama pasaka “Apė diedelį ir bobelę** (8):
Kad kitąsyk buvo diede Ii* ir bobelė, gyveno Ubai vargingai, o ir. žinoma,
senovėj vis buvo biednesni, nes visas gėrybes ponai gvaldydavo, o vargdieniai lik
turėjo kantriai kentėti, vargti ir laukti Dievo malonės, o jeigu katras kiek nekantres­
nis sudejavo arba pasipriešino arba u i ką nusikalto — tai jau ir lupa: duoda,
būdavo, kvapo pasiklausydami... O jeigu vėl kam kokia laimė atsitiko, lai ne tas
džiaugės.!, kuriam prigulėjo, ale ponas...
Panašūs apibendrinimai girdėti ir kitose pasakose. So­
cialiniai akcentai pasitaiko net visai ne ta kryptimi plėto-
10
jamuose kūriniuose. Štai pasaka “Kaip viena žmona stebuk­
linga vaistytoją tapo” (18) baigiama tokia gyvenimiška sen­
tencija:
T»dj k » uk gyvas kėlė aukftjn žmoo». kuri pirma tttkvn n « v « iiw ū buvo.
kol biodna buvo. ale kada pobajoto. u i viuj guodojima pasidarė.
Kita vertas. K. Stikliaas pateiktų tekstų pluošte yra pasukų,
kurios ten atsirado ne dėl rinkėjo potraukio kaupti, domėtis
vienos ar kitos problematikos, estetinių ypatybių kūriniais, o visi)
pirma todėl, kad jis susidūrė su talentinga pasakotoja, mo­
kančia vaizdžiai atkurti tikrų pasakų pasaulį: ne tų naujesnį, iš
komiškų vaizdelių susidedantį, o alsuojantį nepaprastų nuoty­
kių ir stebuklų dvasia. Tokia tikrų stebuklų pasakų sekėja
buvo Ona Meškiutė. Nors iš jos teužrašyta vos 5 kūriniai (9—
II. 16—17). bet to pakanka pajusti tikrų tautosakos lobį. Ji
papasakojo chrestomatine tapusių pasakų apie vienų karalaitę
ir saulės dukrų (9). vaizduojančių epiškai santūriai tikro ir
tariamo dramatizmo kupinas situacijas (sesuo prasmenga į
žemę. spnikdama nuo brolio, jų vest pasirenginio; ji kartu su
saulės dukra magiškais būdais gelbstisi nuo žiaurios raganos;
netikra brolio mirtis — išbandymas, padedantis atpažinti se­
serį). Kita pasaka — “Apė vienų karalaitį ir jo gerų tarnų”
(11) — pasižyminti meniškai rezgama intriga, kur ypač svar­
biu veiksniu tampa nevienodas situacijų supratimas: vienas
veikėjas nežino jų esmės, o kitas, nors ir žino, bet negali
nežuvęs jos pasakyti. | pabaigų ji plūste plūsta abipusiu
pasiaukojimu ir baigiasi dviem mirtimis ir abiejų žuvusiųjų —
tarno ir kūdikio — atgaivinimu. Abi paminėtos pasakos pa­
sižymi siužeto vientisumu, tuo tarpu pasaka “Apė vienų
karalaitę ir Jonų kareivį” (10). priešingai,— atausta iš kelių
siužetų. Bet visa labai vykusiai sustyguota — tai bene ilgiau­
sia šio tomo pasaka. Ketvirta (16) — vaizduoja raudonam
gaidžiui (velniui), jūroje sustabdžiusiam laivų, netyčia pažadėto
suras nuotykius pragare, kur jį gelbsti ir padeda pabėgti
gulbe. Paskutiniosios pasakos siužetas neįtrauktas į tarptau­
tinį katalogų. Tai pasaka, kurios svarbiausias epizodas —
slibino (“smako”) prilipdymas prie kelmo, jo nugalėjimas.
Štai kaip pasakotoja vaizduoja įkliuvusio "smako" pastangas
pabėgti:
Smilus buvo norėjęs P^Vilfs bėgi. bet pxvturjilit pnlipęs pri« krlmo. ir jokiu
bO«Ju nrgū nobrgL Ti i i bj.'ūi bihu pridf.o krioki, kud mir^o ir jptmkjni^
tyvcrnojį rei U r.fišbyrėjo Ant gilo s w b > , trip ixJuudyut, 'jcmc viv*i uvo
>pėlus ir pi'i/idino. kud nrt tem t \<idrebėjo. Tuom\yk išrovė krhrų ir trrokfei kiip
perkūniji į m irm b«sisp«rd>dimi\. net nnri«i vandenj >udrumstė. bet t u ketm*\
teip prilipę', kad jokiu bodu ney;il no pasrur^alio nukrist Kodiužę^ po vnu
minis, smakas nubėgo į pekl^ . (17)
Pasakotojos stilius žavi dinamika, plastika ir kitomis ypa­
tybėmis. Čia norėtume atkreipti dėmesį į vieną is jų — į
sugebėjimą plėtoti veikėjo paveikslo vieną iš bruožų, paversti
jį raiškiu motyvu. Štai. vaizduodama velnių pralaimėjimus
prieš pasakos herojų. Mcškiutė pabrėžia, kad jie vis labiau
inut dituii. Ši detalė pirmą kartą paminima, kai Jonas įvykdo
uždavinį ir atneša du dailius kcpalaiėius kvietinio pyrago.
Paminima ji lyg tarp kitko: "Liucipicriaus ir visų kitų velnių
pradėjo kojos džiūt ir iki kelių nudžiūvo, kad jau tokį Joną
ncgal įveikti". Antrą kartą, Jonui staiga padarius tiltą ir už­
auginus šalia žemuogių, vėl grįžtama prie šios detalės: "Liu­
cipicriaus ir kitų velnių jau kojos nudžiūvo iki subinių". O
kai herojus prajodė kumelę — raganą. "Velniai visi dideliai
nusiminė ir nudžiūvo sulig bamboms. Visi pasidarė kaip ant
kokių stabickų. stiebi nėja visi po peklą nuliūdę..." Jonui su
gulbe pasprukus iš užrakinto kambario, “Visi velniai ir pats
Liucipicrius iš tos baimės net iki pažastų nudžiūvo ir pasi­
darė tikri baidykles". Nepasisekus velniams pirmąkart bėg­
lių paėiupt, Liucipicrius iki kaklo nudžiūvo, antrąkart — jau
visai savęs gailauja: "O dahar, matai, jau mūs ir ausys nu*
džiūsta, teip jau pasidarėm kaip velniai, o da toliaus visai
sudžiūsim, kad nė peklos darbų negalėsim atlikti, nė ant svie­
to valkiotis, tada kas bus mums, vargdieniams vclniapa-
laikiams?" (Ar neprimena ši frazė K. Donelaičio būrų skun­
dų? — L. S.) Pagaliau "Liucipicrius nudžiūvo kaip šiaudas,
kaip ir pekloj visi kiti velniai. Ir jie daugiau negali išeiti, nes
taip baisiai sudžiūvę, kad net nestengė, silpni būdami, iš pe­
klos išeiti..." (16).
12
 Šis pavyzdys — vienas iš daugelio, bet jo pakanka suvok­
ti. kad pasakotoja sugeba talentingai naudotis motyvu: jis
virsta augančios įtampos akompanimentu ir net padeda lako­
niškai pavaizduoti neigiamų veikėjų galutinį pralaimėjimą.
Šitoks "sustyguotas" motyvo plėtojimas rodo pasakotojo meis­
triškumų.
K. Stikliaus užrašytų kurinių pluoštas įdomus bei vertin­
gas. Bet jeigu spręstame apie suvalkiečių pasakas vien iš šių
22 tekstų, susidarytume apie jas neišsamų vaizdų. Skaitant
tolesnio pluošto, gauto iš J. Kovo (Čepukaičio ?), pasakas,
gerokai prasiplečia suvalkiečių pasakų supratimas.
Beje, J. Kovo užrašytos pasakos tnimpesnės: jų net 38, o
užinu tiek pat puslapių, kiek ir K. Stikliaus 22 tekstai. Tarp
jų nėra tokių itin ilgų kaip viena kita Onos Meškiutės, jos
glausčiau užrašytos. Kita vertus, čia susiduriame su populia­
riais siužetais, kurių nėra tarp K. Stikliaus surinktų pasakų,
bet kurie buvo žinomi kitose Lietuvos srityse. Šių siužetų
pasakos ir Suvalkijoje domino klausytojus, žavėjo juos.
Štai iš vaikams skirtų pasakų apie žvėris, paukščius čia
randame užrašytas plačiai žinomas pasakas apie riešutavusius
gaidelį ir vištytę, kuriai išmušė akytę (27). apie ožkos, pusiau
luptos, pusiau neluptos, nuotykius (55). apie veršelį, pasistačiusį
namelį, jo įnamius ir kaip visi gynėsi nuo vilki) (57).
Iš stebuklų pasakų čia pateko jaudinančios, numylėtos Lie­
tuvoje pasakos apie broliuką, paversta avinuku (29), apie pie­
menukų ir mergelę uogelę (33). Pateko ir prašmatnaus, ste­
buklingo gaidelio, įveikusio net patį ponų, pasaka (44), ir
pasakos apie velnio (burtininko) mokinio kovų su pačiu mo­
kytoju (40). apie nepaprasta avinėlį, prie kurio prilimpa visa
žmonių kirbinė (31), apie stebuklingų stalelį, avinėlį ir lazdų
(43), apie Nykštukų (53). apie du išmintingus, bet nedorus
brolius ir skundžiamo kvailelio žygdarbius (38), ir apie raga­
nos prapuldyto sūnaus — kaktoj saulė, mėnuo pakaušy, visas
žvaigždėms apsagstytas — susigrąžinimą (51).
Tarp jų yra ir legendų pasakų, kaip antai suliteratūrintas
kūrinys apie vaišingo žmogaus apdovanojimų ir pavyduolio
13
kaimyno apsigavimą, pradėjus dieną niekingu darbu (34), ir
pasaka, kad Dievas šimteriopai atlygins (37).
Iš novelių pasakų pateko smagiai, nors nepraustabumiškai
pasektas kūrinys apie kvailiuką, kurs karalaitę nugalėjo kalbo­
mis (26), ir dažna istorija, kaip gudri mergina išsigclbsti nuo
žmogžudžių (61).
J. Kovas gausiai užrašė juokų pasakų, anekdotų. Iš jų čia
pateko pasakos apie kvailelį, kuris, vis negerai darydamas, ne­
teko pačios, o vietoj jos radęs ožką, skundės, kad vilnota (32),
apie gudri) vagį, kuris pono brolį maiše nešė į dangų (50),
apie vyro ir pačios nutarimą nekalbėti (47). Čia ir pasakiški
anekdotai apie virėją, kuris atpratino bajoro žmoną nuo blėkų
valgymo (59), apie pono nešlovę turguj tuščiai bederant arklį
(36), apie tariamai kurčių žmonių nereikalingą rėkavimą (41),
apie vagies gudravimas, nenorint Dievui pažadėtą didelę auką
atiduoti (52), apie kvailokas sūnaus nuotykius saugant smalos
statinę (58), apie elgetą, žąsį iš puodo išgriebusį, kuris, šei­
mininkę sutikęs, mikliai išsisukinėja: “Oi tamstele, ar nepažįsti
Gagoną Lš Puodiškių, ką nusikraustė į Krcpšiškius?" (45).
( šį pluoštą įtraukta ir melų pasalai apie tris brolias, ugnies
gaut įsigeidusius (30), ir formulių pasakos apie seną žvirblį,
kurio nenorėjo kietis supti, ir kas iš to nutiko (56), ir apie
vištos kiaušinį, kurį diedelis netyčia sumušė (54), ir nuobo­
dulio pasakaitė (39).
Pagaliau buvo užrašyta ir pasakojimų, legenda bei kelios
sakmės. Tarp jų — retas variantas apie nedalingą bernaitį,
kuris aptalžė Laimę, o jodamas kartu su ja bei giltine, suži­
nojo būdą prasigyventi (28).
Šis ilgas, nuobodokas J. Kovo pateiktų kūrinių siužetų išvar­
dijimas negali nė trupučio atstoti gyvų įspūdžių, kuriuos suke­
lia jų meniniai vaizdai. Kas tvyro už lakoniškos siužeto sche­
mos ar pasakos pavadinimo, gali pademonstruoti štai ši for­
mulių pasakos ištrauka:
Višta pade kiaulinį — sumušė. Dabar diedas rėkia, boba rėkia, gaidys Saukia,
višta šaukia, durelės girgžda, šąšlavynas dega, šarka vuodegą nudegė, aržuolas par­
virto. zuikis nusiskandino, merga viednis sumušė, gaspadinė tešlą išdrabstė, aš ku­
melę užmušiau... (54)

14
 Trumpai tariant. J. Kovo užrašytas kūrinių pluoštas gerokai
praplečia iš K. Stikliaus tekstų susidarytą vaizdinį apie Suval­
kijos pasakas, leidžia ne tik spėlioti, bet ir žinoti, kokiais dar
“deimančiukais" buvo žavimasi, kas ugdė šio krašto žmonių
vaizduotę, skonį, estetinį vertinimą, kokiais išraiškos būdais
naudotasi atkuriant tradicinius meninius vaizdus.
Bet ir šis pluoštas tėra nedidelis langas į Suvalkijos pasakų
karaliją. Tąją karaliją pažinti vis daugiau ir daugiau leidžia visi
III tomo rinkėjai. Jų sutikti pasakotojai papasakojo dar daug
kitų pasakų, kurių nebuvo pirmuose pluoštuose, arba pateikė
savų versijų, variantų. Pavyzdžiui, pažvelkime į trijų ryškių
pasakotojų kūrinių siužetus (iš kiekvieno skelbiama 10 ir dau­
giau kūrinių) — kiekvienas iš jų suteikia naujų galimybių
geriau apčiuopti to meto gyvąjį pasakų pulsą, suvokti, kas dar
buvo mėgstama kas jau apmirę, kas niekad nebuvo populiaru
ir pan.
Štai Adomas Berteška iš Ožkabalių kaimo šalia retos nove­
lių pasakos apie Grigorių, kuris tapo popiežium (73), papasa­
kojo du plačiai paplitusios Pelenės pasakos variantus (85, 87),
pasaką apie karalaitę ant stiklo kalno (75) ir dar kitas 4 būdin­
gas stebuklų pasakas — apie tris magiškus daiktus ir stebuk­
lingus vaisius (76), apie tris nepaprastus svainius (98), apie
karaliaus sūnų, parvežusį gyvojo ir gydančio vandens (100),
apie vieną galinčių, kalnavertį ir ilgabarzdį (145). Be to, le­
gendų pasaką apie sapną — pranašystę ("motina man kojas
plaus...“, 102), novelių pasaką, kaip karalius vogt ėjo (91),
melų pasaką “Neturiu laiko meluot" (90).
O Liudviko Barono iš Bartninkų repertuaras, remiantis pa­
skelbtais tekstais, jau visai kitas: iš 12 tekstų tik dvi stebuklų
pasakos: apie dėkingus gyvulius (116) ir kaip brolis broliui
akis išlupo (142). Užtat novelių pasakų — net penkios. Tai —
kaip vienas vagis pasiliko karaliaus žentu (80), po du varian­
tas pasakų apie išdidžią karalaitę (86. 93) bei apie jaunikį
žmogžudį ir drąsią mergą (125, 126). Legendų pasakų — dvi:
"Kodėl aš nieko neturiu“ (78) ir “Atsiskyrėlis ir jo širdis“
(141). Pastaroji gana retai pasitaiko tiek lietuvių, tiek kitų
tautų repertuare. Be to, pasekė dvi juokų pasakas: apie vieną
 žiniūnų (123) ir apie spartų kuodelį, kur per piršlybas išjuo­
kiama tinginė mergina (130).
Gcn. Lizdienė iš Ožkabalių kaimo pasekė 4 stebuklų pa­
sakas: apie karalaites prajuokinimų ("Juodvabalis", 77), apie
vienakę, dviakę, triakę dukras (84), apie paukštę ir aukso kiau­
šinius (148), apie ežį ir pono dukterį (150); po dvi legendų ir
dvi novelių pasakas: apie tai, kaip jaučio oda priaugo prie žmo­
gaus (115), apie vienų klierikų, kurs peklon ėjo (134), apie
sūnaus palaidūno sugrįžimų (82), apie sųžiningų pinigų radėjų
(103); 3 juokų pasakas — apie praturtėjimų iš katino (104),
apie gudrų vagį (135) ir kaip kvailys abu išmintingus brolius
apgavo (117); vienų žvėrių pasakų apie melagę ožkų (151).
Kaip matyti, siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikar­
toja — kiekvienas atveria vis kitų gyvosios pasakų tradicijos
“puslapį’'. Ir ne tik tų pasakotojų, kurie po daug pateikė tekstų,
labai svarbus kiekvienas iš jų. Ir atsitiktinių pasakotojų net
vienas vienintelis tekstas kartais gali būti lemtingas. Toks vaid­
muo atiteko vienam Eglės žalčių karalienės variantui (194):
jis buvo panaudotas J. Jablonskio formuojant chrestomatinį
šio garsiojo kūrinio tekstų.
J. Basanavičius, suvalkiečių pasakoms paskirdamas 111 tomų,
atliko reikšmingų gimtajam kraštui darbų. Pastatytas pamin­
klas — gyvus liudininkas amžiams, kokia dar buvo pasaka mū­
sų šimtmečio pradžioje.
Vėliau visa tradicinė tautosaka pastebintai nunyko. Suvalki­
jos dainai prakalbų prie kapo parašė poetas Albinas Bernotas,
nugailėjęs jos gražių praeitį ir priminęs poskutinŪK gyvybes pro-
triikius pokario metais. O pasakos traukėsi iš gyvenimo tylo­
mis. Traukėsi, bet ne visai užgeso. Tai liudija, pavyzdžiui, ir
Lietuvių kalbos ir literatūros instituto maršrutinė tautosakos
ekspedicija, 1962 m. surengta į Suvalkija. Tųkart per keliolika
dienų keli rinkėjai užrašė 149 pasakas, 208 padavimus, sak­
mes, legendas, 33 pasakojimus, 11 anekdotui.
O kokia šiandien Suvalkijos pasaka? Sis pašiau retorinis
klausimas tebūna gailus priekaištas kiekvienam Suvalkijos
žemės vaikui, kuris dar ne viskų padarė, kad nė kruopelė
tautosakos prozos tekstų nežūtų neužrašyta!
IJ-.ONARDAS SAUKA

16
PASAKOS
 PRAKALBA

Šitoje knygoje patalpinau dalį tų pasakij. kurios iki šiol

Suvalkų gubernijoj surinktos tapo; kitos tilps kituose tomuose.
Didesnė dalis šitų pasakų pacin iš Griškabūdžio valsčiaus,
Naumiesčio pav., kur jas J. Kovas užrašė, ir iš Ožkabalių,
Bartinykų vai., Vilkaviškio pav., kur Vincas Basanavičius iki
šiol jų daugiau kaip 600 surinko. Už suteikimą kitose vietose
užrašytų pasakų, čion atspaudinlų, prider dar ištart ačiū d-rui
Matulaičiui. Pr. Aidukaičiui, P. Mikolainiui ir kt. Gaila, kad
kaip dėl šito, teip ir dėl kitų tomų negalima buvo gaut nė
jokių pasakų iš Dzūkijos.
JB
Varno*. 26 d baLndiio 190S
 1. APĖ VIENĄ STUDENTĄ

Gyveno vienas gaspadorius, turėjo sūnų. Jis sūnų tų leido į

mokslą: pirmiau į iškalų, paskui j gimnazijų ir į studentijų,
arba universitetų. Tasai studentas turėjo seserį, o jo tėvas gy­
veno netoli girios.
Vienų sykį studentas su savo seseria išėjo pasivaikštinėt į
girių. Bevaikščiojant juodu paklydo. Kada juodu paklydo, tai
ėjo ėjo, alc kelio negalėjo rasti. Juodviem beeinant teko pa­
matyt zuikį. Tasai studentas turėjo drauge muškietų. Jis paėmė
ant akies ir jau norėjo šaut, ale zuikis atsiliepė, sako:
— Nešauk, aš tau būsiu ant pagelbos.
Ir jis jį nešovė ir ėmė drauge. Tolyn eidami jie pamatė la­
pę. Studentas ėmęs muškietų ir jau norėjo šaut jų, alc ji sakė:
— Nešauk mane. aš tau basių ant pagelbos.
Ir jis ja nešovė, tik ėmė drauge. Paskui, kada juodu ėjo
toliaas, pamatė vilkų ir norėjo šaut. Vilkas sakė:
— Nešauk, aš tau būsiu ant pagelbos.
Jis nešovė, alc ėmė drauge. Toliaus jiems beeinant susitikt
teko meškų. Studentas ir tų pamatęs norėjo šaut, alc meška
sakė:
— Nešauk, aš tau būsiu ant pagelbos.
Jis jos nešovė, ėmė drauge. Jiems da tolyn beeinant pasi­
rodė levas. Studentas norėjo šaut, ale levas sakė:
— Nešauk, aš tau būsiu ant pagelbos.
Ir jį jis ėmė drauge. Pakelėje, da toliaus eidami, susitiko
milžinų. Studentas pamatęs jį norėjo šaut, ale milžinas sakė:
— Nešauk, aš tau būsiu ant pagelbos.
Ir tų ėmė drauge.
Toliaus juodu beeidami pamatė tankumynuos tokių trobelę,
ir toj troboj — žiburys. Jie, įėję į tų trobelę, rado senų bobutę.
Klausė:
19
 — Ar mes galėtumėm čion pcrgulėt, ar ne?
— Dėl manęs,— sakė bobutė,— galėtumėt, alc aš turiu
šešis sūnus, ir visi jie žmogžudžiai.
Tada jis sakė:
— Jau mes lahai pailsę — tik gulėsim...
Toj bobutė įleido juos į tokių stubelę ir pakavojo.
Neilgai trukus parėjo tie žmogžudžiai. Vidun įėję tuojaus
sakė:
— Čia yra koks norints žmogus.
Alc ji sakė:
— Nėra.
Ir jie paskui, pakabinę peilius, pavalgė ir atsigulė. Jiems
bemiegant tas studentas atsikėlė, paėmė didžiausį peilį ir pa­
pjovė tuos visus žmogžudžius ir tų bobutę. Paskui juodu pasi­
likę pradėjo ten gyvent.
Alc vienų sykį studentas išėjo į girių ant medžioklės, o
sesuo, namie pasilikus, ėmė ir įkišo kojų pas tuos žmogžudžius.
Kaip tik ji įkišo, tai vienas da pusgyvis žmogžudis jai tik
čiupt už kojos ir laiko.
— Jei nori, kad aš tave paleisčiau, nueik,— sako,— pas
langų ir atnešk stiklinaitę.
Ji atnešė ir padavė jam. Jis biskį gėrė ir davė kitiems
žmogžudžiams — patepė kaklus, ir jie tuojaus sveiki. Paskui
jie klausė, kas juos papjovė. Ji sakė, kad jos brolis. Tuo tarpu
ir brolis parėjo medžiojęs. Jie jį pagriebė, surišo — jau jį
žudys. O jis, surištas būdams, sušuko, ir visi žvėrys — vieni
per langus, kiti per duris — įbėgo į stubų ir sudraskė visus
tuos žmogžudžius. Ale tų seserį liepė paleist. Kada jie jį palei­
do, jis, nuėjęs į girių, iškasė gilių duobę ir seserį įmetęs užkasė
dėl to, kad ji žmogžudžiui pasakė, kų jis papjovė. Toliaus jis
nuėjo, iš girios išėjęs, į vienų dvarų, pardavė ponui visus tuos
žvėris ir vedė to pono dukterį. Ir teip juodu ilgai laimingai
gyveno.
(Pasakojo Kaunas iš Piktzirmų, Sintautų par.. Naumfiesčio]
pav., pridavė Ed. Volteris.)
20
 2. APĖ SPIRITNINKUS IR ARTOJĄ

Kad kitąsyk spiritninkai nešė spiritą iš prūsų. Buvo nak­

tis — jie ant grabės paklupo, parvirto, kelios blcšinės pertrū­
ko, ir spiritas pasiliejo. Kas palieta, jau nesusemsi, o spiritnin­
kai kaip atėjo ir vėl nuėjo sau.
Jonas, bernas, porą jaučių rykmctij anksti vedėsi art, ir
jam reikėjo vestis pro tą balą, kur spiritas pasiliejęs. Beve­
dant jaučiai, kaip tik užuodė spiritą, pašoko bėgt. Viens jautis
Jonui ištrūko, nubėgęs ir atsigėrė, o kitą jis išlaikė. Jons nu­
vedęs pasijungė — ncgal paart: jautis pradėjo strapinėt, pas­
kui voliotis. Bernas neišmano, kas jam darosi. Parėjęs namon
pasakė gaspadoriui, kad jautis norįs slipt.
— Tai ko tu lauki? — sako gaspadorius.— Imk peilį ir
lupk...
Jons pasigalando peilį, išėjęs ir lupa. Bebaigiant lupt jau­
tis išsipagiriojo, atgijo ir atsistojo. Pamatė Jonas, kad jau jau­
tis atgijo,— vėl tą skūrą apmovė, kur buvo prarėžta, su adata
užsiuvo ir nuvedė į miestą parduot. Tas jautis ištino, pasidarė
nutukęs, kaip nuo vieno lajaus. Kaip tik Jonas įvedė į miestą,
tuo apipuolė žydai. Da norėjo pačiupinėt — tau jautis nė ar­
tyn neprisileidžia ir vis da labjau tunka. Kiek Jons prašė,
tiek žydai užmokėjo. Pinigus paėmęs Jonas dūrė ko grei­
čiau namon, o žydai vedėsi tą jautį į balabonę. Tik viens žyds
neiškenčia nečiupinėjęs. Kaip tik tą jautį užgavo, tas jautis
kaip šoko bėgt — iš žydų ištrūko! Viens jaunas žyduks
prisivijęs čiupt už uodegos ir laiko. Jautis da smarkiau šo­
ko, tik — muliurkt ir nusimovė no jaučio skūra! Žyds laiko
uodegą su skūra, o jautis be skūros tol bėgiojo, kol pad­
vėsė... Tai matydami žydai barzdas iš piktumo ką tik nenu-
sipešė...

(No Dėpkio iš Ramoniškių, Naum\iesčio] pav., Suvalkų]

gub., užrašė K. Stiklius.)

21
 3. APE RUDĮ IR PLIKĮ
Kad kitąsyk buvo plikas kupčius, daug savo krorac tavorų
turėjo. Atėjo sykį žmogelis, gana turtingas, pas tą kupčių,
pripirko dėl savęs visokių tavorų, už ką jau nemažai užmokėjo
pinigų. Ant galo, kaipo magaryčių, kupčius davė pirkikui to­
kios sriubos. Pirkiks valgo, giria:
— Oi, tai sriuba — viens šaukštas penkiasdešimts rublių
vertas...
Kupčius skaito šaukštus, kaip tas pirkiks valgo, ir rašo į
stalo apačią su kreida. Kada pirkiks pavalgė ir jau, tavoms
pasėmęs, norėjo eit namon, kupčius jį sulaikė:
— Žiūrėk,— sako,— pats pripažinai, kati tos sriubos pen­
kiasdešimt rublių vertas viens šaukštas. Dabar tu trisdešimts
šaukštų išvalgci — atiduok man pusantro tūkstančio...
Tada pirkikas nuliūdo ir eina sau. Eina, ugi žiūri — rudis*
aria. Tas pirkiks, pamatęs jį, bėga. Rudis pasivijęs klausia:
— Ko tu bėgi: ar tu ką mano pavogei?
O šits nusipasakojo visą atsitikimą ir priminė, kad jam
tėvas sakęs, kad plikis ir rudis tai niekiausi žmonės.
— Tai jau mane,— sako, — plikis prigavo, aš no nidžio ir
bėgu...
Dabar rudis:
— Eiva,— sako,— mudu pelnysiva.
Ir nuėjo abudu į tą kromą. Rudis, kupčiui pirštu į petį
badydams, žiūri aukštyn į mėsos šmotą ir klausia:
— Ką kaštuoja šits petelis?
— Pusę rubliaus,— atsakė plikis.
Tada rudis pasėmė kirvį ir jau nor kirst kupčiaus petį,
užmokėjęs pusę rublio. Kupčius susiprato, atidavė tą tavorą ir
visus pinigas, kur no žmogaas už sriubą buvo laimėjęs, kad
tik jo petį nekirstų, kuris jau buvo parduotas už pusę rubliaus.

(No Dėpkio iš Ramoniškių, Nauntiesfčio] pav., užrašė

K. Stiklius.)

22
 4. KAIP VIENS PONS PINIGUS KAVOJO

Kad kitąsyk, kaip buvo baudžiava, baudžiauninkai rudens

laike kūlė pono skūniose. Duona, kurią jie valgydavo, būdavo
kai durpa, nes dėl baudžiauninkų javus ne vėtydavo, tik
išgrėbstydavo ir sumalę duoną pakepdavo. Tada baudžiaunin­
kai, negalėdami duonos valgyt, issipustydavo rugių saujas ir
su vandeniu nugerdavo. Kad ir žmonės suspausti drūčiai bu­
vo, alc žmoniški jausmai ir širdis tankiai virė mislia apie
liuosybę, o teip ne kartą ir aštriai pašnekėdavo.
Teip vieną sykį suskundė ponui, kad baudžiauninkai daro
sukalbą ant kokio tai darbo. Pons: “Palauk,— sako,— mes
datirsim..." Lšgrąžė skrynios apačią, įdėjo į tą skrynią pons
savo pačią, užvožė ir užrakino, atnešė ir padėjo skūnioje, kur
baudžiauninkai kūlė.
— Vyručiai,— rėkė pons,— svetima šalis ateina, kavokit
pinigus mano!
Baudžiauninkai pakavojo po šiaudais tą skrynią, stojo prie
savo darbo ir pradėjo savo šnekas. Ta ponia, skrynioj būdama,
ir nugirdo kasžin ką baisaus pasakius, ištarė:
— Dabar tai jūs visi neliksit gyvi...
Per baudžiauninkus šiurpulys kaip vanduo perbėgo. Alc
pašnabždoms susikalbėjo jie ką padaryt: paėmė pamaži tą
skrynią, užnešė ant jaujos ir padėjo ties dūminiu, jaują da
gerai užkūrino... Kada jau nustojo burzdėti toj skrynioj,
baudžiauninkai nuėmė ją vėl no jaujos.
Vakare pons atėjo su savo dvarokais:
— Tai neateina,— sako,— svetima šalis, nešim vėl pinigus
į pakajus.
Kada pons rado pačią be dūšios, paleido garsą:
— Ponia mirė, ponia mirė...

(Pasakojo Marcelė Skelčiutė iš Rudžių, NaumieĄčio] pav.,

ir tvirtina, būk tai atsitikę Lesnistvos dvare. K. Stiklius.)

23
 5. APĖ ŽMOGINJ ŠUN|

Kad kitąsyk kaip ponai turėjo didelę valią ant žmonių,

kada baudžiava buvo,— ką pons norėjo, su žmogum darė.
Vieną kartą viens pons pareikalavo atlyginimo no savo kai­
myno. Šits, kito šuns neturėdams, davė į to vietą žmogų, tai
yra už šunį žmogų davė. Ir žmogus negalėjo priešytis, kad ir
ant smerties būt paskyrę,— ir tada neturėjo valią žodį ištart,
nes žmogus tai buvo pono savastis, teip kaip dabar mums
galvijai. Na, tas žmogus, paskirtas į šuns vietą, tur ir šuns
pareigas pildyt: tur pamazgas lakte lakt, būdoj gulėt ir pono
namus saugot.
Vieną naktį atėjo vagis, nusuko spyną, kur buvo staininiai
arkliai, pasimovė ir jau vesis, o žmoginis šuo tai matydams
loja:
— Im, im, im, im, im...
O kada vedė jau per kiemą, šuo lojo:
— Ved, ved, ved. ved, ved...
Pons mislijo, kad jo šuo tyčia teip loja, tik žmogus tai,
atėjęs po langu, pasakytų, kad ima arba veda.
Ant rytojaus anksti pons nor važiuot į svečius — jau jo
staininių arklių nėr. Puolė pons ant savo šuns su levo smarku­
mu, o šuo nė gero neduoda:
— Aš,—sako, — lojau gana. o kad tu nėjai žiūrėt, tai kas
tau kaltas...
Tada pons ką tik išmanė, tam žmogui darė, ant galo puolė
prie savo kaimyno, kad jam negerą šunį davęs — pasidavė į
sūdą. Sūdąs tą žmogų neva išteisino, alc pons davė jam rykščių,
kiek tik jo prakeikta širdis velijo. Tą žmogų pusgyvį išvežė už
miesto, kur jis ir išleido paskutinį kvapą.
(No Juozo Kušaičio iš Rudžių, Naumiesčio pav., Suvalkų]
Kub., užrašė K. Stiklius.)

24
 6. APĖ TRIS GUDRIUS KELEIVIUS

Netoli vieno miesto suseina trys keliai ir ketvirtas į patį

miestą eina. Taigi tais keliais ant grįžkelės susėjo trys kelei­
viai ir pradėjo šnekėtis:
— Ot, tai Dievui dėkui, jau trys dienos kaip nevalgiau,
dabar draugai atsirado, rasi tik nereiks hadu mirt,— pasakė
pirmutinis.
— O tai buvova prasidžiugę: jau keturios dienos kaip mu­
du nevalgę, mislijova, kad sušelpsi, o dabar ir pats giries, kad
nieko neturi,— sakė kitu du.
— Teisybė, kad ir aš nieko neturiu, bet kaip nueisime į
miestą, aš duosiu judviem abiem valgyt ir aš pats valgysiu.
Antrasis pasakė:
— Kad tu duosi privalgy!, tai aš duosiu igi noriai geriausių
gėrimų atsigert.
— Na, kad judu duosite ir pavalgyt, ir atsigert, tai už tą
viską užmokėsiu, nors ir nieko neturiu,— sakė trečiasis.
Teip kalbėdami atėjo į miestą ir užėjo į vieną viešbutį, kurį
laikė tokia našlė. Na, tie trys keliauninkai paprašė gerus pie­
tus. Ne už ilgo jau pietūs buvo ant stalo, ir tie keleiviai išalkę
valgė šnypšdami kaip žalčiai. Kada pavalgė, du keleiviu išėjo,
o tas, kuris prašė pictis, pasiliko, išsiėmęs ten jis kokį po-
pierkraštį, ir tą vartė, žiūrėjo ir neva skaitė. Ta viešbučio
ponia, neva nedrįsdama prašyti ir bijodama, kad neišbėgtų
neužmokėjęs už pietus, vis aplinkui vaikščiojo, neva ko ieško­
dama. Keleivis, susipratęs, kad gal būt blogai, paklausė:
— Tai žinai, ponia, norėsite, kad už pietus užmokėčiau?
— Būt gerai, kad užmokėtume!, aš teip neturiu dabar laiko.
— Tuojaus užmokėsiu poniutei, tik tiek bėda, kad aš dabar
pinigų nesuteksiu. Jeigu jūs teiktumėtės — eitume, štai čia
netoli bažnyčia, tai kunigas mano dėdė. tai jis man duos pi-
nigų, ir jums bus užmokėta.
Na, ką darys ta ponia. Eina abudu pas tą kunigą. Bet jo
staneijoj nėr, ant mišių išėjęs. Na, tai eina į bažnyčią:
— Zokristijoj rasiva.
Nuėjo abudu į bažnyčią. Kunigas jau baigė mišias laikyt.
25
 Ta ponia atsiklaupė pas groteles, o tas keleivis, įėjęs į zokris-
tiją, pasakė:
— Tėveli dvasiškas, mano motina įgavo proto sumaišymą,
ana kur ji klūpo pas groteles. Meldžiu jūsų, kad jai egzertus
nuskaitytumėt.
— Gerai, galėsiu nuskaityt,— atsakė kunigas, ir tas pake­
leivis per zokristijos duris išsmuko laukan.
Kunigas, nusirėdęs mišiaunus drabužius, pasėmęs knygas,
ateina tai moteriškei, kuriai prašyta, egzertą skaityti. Kunigas,
matydamas, kad ji stovi, lyg tarytum ko laukia, pasakė:
— Klaupk. Tavo sūnus sakė, kad tu turi sumaišytą protą.
Klaupk, aš tau egzertus nuskabysiu.
— Aš neesu durna, nė man nereik jokių egzertų, tik man
atiduok pinigus, ką tavo sūnus pas mane suvalgė,— užmokėk
man.
Kunigas vėl:
— Klaupk, klaupk, nuskabysiu egzertą, ir velnias iš tavęs
išbėgs, būsi sveika.
— Man nereik jokių egzertų, tik man reik no tavęs pinigų,
kur tavo sūnus pietus pavalgęs neužmokėjo.
— Eik lauk, boba ragana, jau matau, kad tave velnias
gatavai apsėdo, ir jau nė egzertas nieko negelbės.
Dar paliepė bažnyčios tarną, kad lauk išgarbytų tą bobą.—
ir viskas užbaigta.
Mieste susėjo j krūvą tie trys keleiviai ir nuėjo į kitą
viešbutį — ten buvo kaleina antram keleiviui duot visiems
trims į valias atsigert. Na. ir pridėjo visokių gėrimų, visokių
vynų.— ko tik norėjo, atsigėrė. Toks senis ten šinkuoja, ir,
žinoma, kaip lyg no poniškų nedrąsu jam prašyt pinigų. Taig,
kada į valias prigėrė, žinoma, reik ir užmokėt, o nėr pinigų.
Na, tuodu išėjo, o tas viens, kurs prašė visokių gėrimų, pasi­
liko — išbėgt nėr kaip. Tada jis užvedė visokias kalbas, teip
tą senį užėmė mislys visokios. Kada daėjo kalba igi vynui, o
da nepraimta bačka vyno stovėjo, tada tas keleivis pradėjo
pasakoti apė tai. kad toje bačkoj esą trys vyno gatunkai. ant
ko senis nenorėjo sutikti. Taigi dėl darodymo tikros teisybės
nutarė keleivis parotiyti. Senis, žingeidumo paimtas, akis išpūtęs
26
 žiurėjo, o keleivis paėmė grąžtelį ir. pragręžę* vienam gale.
prileido stiklą vyno ir rodo seniui pirmą gatunką. Senis sako:
— Na, o kad dabar vynas bėgs lauk.
— Užkimšk.— atsakė keleivis.
Senis užkimšo su pirštu, o keleivis kitam gale bačkos
gręžė skylutę, nes kitą gatunką parodysiąs, ir pragręžę* prilei­
do stiklą vyno. rodydamas antrą gatunką. Kada vyrus iš bačkos
veržėsi tekėti, keleivis sako:
— Užkimšk.
— Su kuo? — klausė senis.
— Su pirštu.
Ir užkišo senis su kitu pirštu kitą galą bačkos. Kada kelei­
vis rodė seniui antrą gatunką vyno. senis abejodamas nenorėjo
nė tikėt, nes jam išrodė abu gatunku vienokiu.
— Na palauk, senuk. dabar pažiūrėsiva trečio gatunko. Tas
tai daug kitoks nekaip šituodu.
Ir pradėjo keleivis gręžt ties viduriu bačkos. Kada stiklą
prileidus vyno trečio gatunko, vynas iš bačkos veržėsi lauk,
keleivis liepė seniui užkimšt.
— Su kuo? — klausė senis.
— Su liežuviu,— atsakė keleivis.
Senis, gailėdamasis vyno, greit su liežuviu užkišo skylę,
kad vynas nebėgtų. Keleivis, visus tris gatunkus vyno išsigėręs,
išsmuko lauk, palikęs senį belaikantį trijų gatunkų vyną.
Po kelių valandų savininkas to viešbučio pasiuntė vaiką,
kad pavadytų senuką pietų valgyt. Ugi tas vaiks užtiko dyvus:
senis užsigulę* ant bačkos ir vėblioja kasžin ką. Sugrįžęs vaiks
pas tėvą pasakė:
— Tėte. tas mils senuks. rodos, ir teip gal gana tenai gert
to vyno. bet dabar užsigulęs ant bačkos ir niaukia — ar jau jis
papaiko. ar ką?
Tėvs, netikėdamas vaikui, pats eina pažiūrėt ir randa tei­
sybę: senis išsižergęs, ant bačkas užsigulęs,— akys jau parau­
donavusios kaip vėžio! Išsyk savininkas ir parnislijo, kad se­
nis pasiuto, bet kada gerai viską apmate, skylutes su kamščiais
užkantšiojo. Tik tada viską gerai suprato, kada jam senis viską
aiškiai išpasakojo, ir abudu labai pyko ant to šelmio.
27
 Kada vėl visi lie keleiviai susėjo, nemažai juokėsi iš tokių
prigavimų ir kytrų išsisukimų. Viskas būt gerai, bet kad dabar
visų sutarta, jog paskutiniui reik užmokėt.
— Na, kad reik, kų darysi, galėsiu užmokėt.
Ir nuėjo savais keliais toliaus. vėl ant rytojaus ketydami į
sutartų vietų sueiti. Na, tas treciasis keleivis nuėjo į bagotų
kromą, kur begalės tavoro visokio buvo, teipgi ir daug žmo­
nių, kurie pirko tuos tavoms. Tas keleivis, nusitaikęs, kada
nieks nemato, palindo po skūroms. Atėjo naktis, kromą užda­
rinėjo. Pačiam vidumaktij išlindo tas keleivis iš po skūrų ir,
susiieškojęs pinigų skrynutę, užsidegęs žvakutę, pradėjo pini­
gas skaityt. Visus suskaitė, surašė sav į popierėlę, savo žiedų
per pusę perlaužė, pusę į skrynelę įdėjo, o kitų pusę sav pasi­
liko ir vėl po skūroms pasilindo. Ant rytojaus vėl išlindo, o
kad buvo pilnas kromas žmonių su savo reikalais užimti, ir
taigi to keleivio nieks nė nenutėmijo. Išėjo tas keleivis da ant
ūlyčios, po valandai atėjo ir pradėjo užmetinėt, būk tai čia jo
pinigai pavogti. Da savininks bandė šiauštis, bet tas keleivis
pradėjo švilpti —atbėgo policija, paėmė tų skrynutę ir pradėjo
žiūrinėt. Tas keleivis papasakojo iš viso, kiek jo pinigų, kiek
sidabrinių, kiek varinių, kiek popierinių, viso labo buvo tryli­
ka tūkstančių rublių ir ant dugno pusė žiedo, kurį kaip
sudėjo — tinka. Tada visi misiijo, kad tai to keleivio pinigai,
ir atidavė tam pakeleiviui tuos pinigus, o tų prekėjų da už
vagystų į kalinę įkišo.
Kada suėjo visi pakeleiviai į paskirtų vietų, pirmiau nuėjo
pas tų našlę, kur pietus valgė, ten, kiek reikalavo, užmokėjo.
Paskui nuėjo į tų viešbutį, kur gėrė, ten vėl užmokėjo. Dabar
visi trys keleiviai buvo ir pavalgę, ir atsigėrę ir, da pinigų
turėdami, ėjo toliaus laimės ieškiniam!.

(No Katilaičio iš Pavosijos. Naumiesčio] pavieto, užrašė

K. Stiklius 1901 |w.])
 7. APĖ VIENĄ GIRININKĄ IR KETURIASDEŠIMTĮ
ŽMOGŽUDŽIŲ

Kad kitąsyk pagiryje gyveno vargdienis žmogelis, vadina­

mas girininku. Vieną sykį, važiuodamas per girią pro didelį
kalną, išgirdo baisą ūžimą. Pažiūri aukštyn — ugi kaip debe­
sys nusileido į kalną ir su šnekėjimais ir rėkavimais prapuolė.
Nutūpė kaip pekla ant kalno. Kokį tai žodį tas debesys ištarė —
kalnas sudrebėjo, ir nieko negirdėti. Ale tas girininks įsitėmijo
tą žodį, kur tam debesyje ištarė, ir su tuo žodžiu kalną atidarė.
Po valandai vėl tas pats žodis davėsi girdėti: kalnas sudrebėjo,
ir tas debesys, baisiai ūždamas, aukštyn iškilo ir nulėkė į
vakarų šalį. Girininkas, prisivažiavęs savo vežimėlį prie kal­
no, ištarė tą žodį, kurį girdėjo tą debesį ištariant,— akies
mirksnij kalnas vėl atsidarė. Ir eina girininks į tą kalną kaip į
kokį dvarą. Visur puiku puiku, gražu, tik auksas varva! Tų
pinigų auksinių, cidabrinių dideli aruodai ir baisios krūvos
supiltos! Labai neramu tam dvare. Girininkas pinigų po kelis
sykius išsinešė iš to dvaro, po kiek tik pakėlė, prisikrovė pilną
vežimėlį pinigų ir parvažiavo namo. Koks džiaugsmas buvo to
žmogučio, jo pačios ir vaikelių! Prisipirko dikčiai duonos,
mėsos, drabužių, ir da daugybė pinigų liko, kad nė suskaityt
nebuvo galima!
Kaimynai pajuto, kad jau jų kaimyns suskis atkuto, o
labiausiai parūpo apė tai broliui, kuris buvo bagotas. Dvi san-
vaiti suko jis galvą, kad išmislijo, kaip galima dažinot, kaip
tas suskis pralobo. Ant galo padarė balių ir į tą balių savo
brolį girininką pavadino, nors kitąsyk niekad nevadydavo.
Pradėjo mylėt kaipo brolį su karšta širdžia, degtinės nesi­
gailėjo dėl savo brolio. Kada gerai brolį bagočius prišėrė,
prigirdė, pradėjo kvosti, dėl ko prubagoto. Girininkas da išsyk
nenorėjo sakyti, ale tas brolis bagočius labai mokėjo kvosti, ir
girininks lyg sapnuodams viską išpasakojo.
Tada bagočius, palikęs ir balių, išėjo į girią ant to paties
kalno, ištarė tą žodį — kalnas atsidarė, ir bagočius įėjo į tą
dvarą. Kada bagočius pamatė baisybę pinigų, iš to džiaugsmo
net apalpo. Po valandai atsigavo, pasėmė daugybę pinigų ir
29
jau buvo beinąs laukan, alc durys uždarytos, ir per tą džiaugsmą
užmiršo bugoėius tą žodį, su kuriuo galinta duris atidaryt. Ką
darys? Nelaimingas atsistojęs ir stovi. Ugi pareina baisiai ūžda­
mi debesyje keturiasdešimtis žmogžudžių. Tarė žodį — atsi­
darė kalne dvaras, ir įeina žmogžudžiai. Randa tą bagoėiij
prisikrovus pinigų bestovintį. Paėmė žmogžudžiai tą bagoėių
perkirto per pusę ir vieną pusę terp durų prikalė prie vienos
edverijos, kitą pusę — prie kitos.
Bagoėiaus pati, nesulaukdama savo vyro, nenurimo namieje,
bėga ir šen, ir ten. Atbėgo pas švogerį, tą girininką, ir prašė
to, kad eitų žiūrėt. Girininkas, važiuodanis per girią, sumis-
lijo cit į kalną pinigų pasiimt. Priėjo kalną, ištarė tą žinomą
žodį — atsidarė kalnas, ir įeina į kalną tas švogeris. Ugi
žiūri — tas jo brolis prie dviejų edverijų prikaltas! Tą giri­
ninką šiurpuliai kaip žvyriai perpylė, ale nieko nelaukdamas
pasėmė pinigų, draug ir tą savo brolį ir parkeliavo namo. Pati
jo gailiai apsiverkė, alc tuojaus mislijo, ką padaryti. Susi­
ieškojo seną kurpių ir, akis užrišę, atvedė į to bagoėiaus triohą,
ir susiuvo tą bagoėių j krūvą. Tą senį kurpių vėl, akis užrišę,
nuvedė į tą jo vietą, kad jis nežinotų, nė kur buvo, nė per kur
jį vedė. Paskui vadino daktarą vieną sykį, antrą sykį. Kada jau
daktars buvo beinąs pas tą bagoėių. alc tas girininks išėjo
priešais ir pasakė, kad jau numirė. Tada iškėlė puikius šerme­
nis. Visi valgė, gėrė ir giedojo. Ant galo labai puikiai paka-
vojo. Paskui tas girininkas paėmė to bagoėiaus paėią už mo­
terį, nes ta moteriškė buvo labai dėkinga už tai, kad visą
reikalą vedė ir išvedė viską gerai be apsirikimo.
Kada žmogžudžiai sugrįžo į kalną ir nerado to žmogaus
prie durų edverijų prikalto, nusigando ir neišmanė, ką daryt.
Ant galo šnekėjo kelias dienas, ir viens išsirado kytriausias,
kuris apsėmė suieškot tą piktadėją. kuris pavogė tą iš to
kalno bagoėių. Hina dabar tas kytrasis žmogžudis per laukus,
girias, per kaimus, dvarus ir netyčia užeina pas tą mums žinomą
kurpių. Tas kurpius kala, kausto ėebatą. Žmogžudis paklausė:
— O ką, senuk. ar da matai tuos ėebatus kaustyti?
— E, brolyti, kad aš žmogų per pusę perkirstą susiuvau, o
tie ėebatai tai man nėr nė ką.
30
 Žmogžudžiui dingt j galvą apė tą žmogų perkirstą! Va­
landą pamislijo ir vėl paklausė:
— O kur tu tą žmogų susiuvai?
— Kad nė aš pats nežinau. Kaip mane vedė prie to darbo,
tai akis užrišo, kaip atgal vedė, vėl teipgi užrišo.
— O ar tu dabar nerastum los vietos, kur tave vedė?
— Nežinau,— atsakė kurpias.
Tada žmogžudis kurpiui akis užrišo ir vedė. Kada kurpias
numanė, kad jau į tą vietą jį atvedė, tada pasakė žmogžudžiui,
kuris priėjęs ir su kreida įrašė į duris, ir vėl tas žmogžudis
kurpių atgal nuvedė. Kada tų namų mergina užtėmijo, kad
duryse įrašyta, iš savo durų ištrynė, o į kaimynų duris įrašė.
Atėjo naktis, atbėgo žmogžudžiai visi keturiasdešimts pas tas
duris ir randa tą įrašymą į kitas duris. Nieko neveikę tie
žmogžudžiai grįžo atgal. Kitą naktį vėl ėjo su tuom kurpium
ir vėl įrašę į duris. Naktyje atėję vėl rado ištrinta. Ant trečios
nakties vėl tą kurpių vedėsi parodyt, ir tas žmogžudžių vyres­
nysis atsiskaitė, no galo kelintas gyvenimas. Ant paskutinės
nakties žmogžudžiai prisirengę keturiasdešimtį bačkų. į tris­
dešimts devynias žmogžudžiai sulindo, o į keturiasdešimtą
alyvos pripylė, užkinkė arklius susitarę, vežimą prie vežimo
prikabino ir važiuoja. Vyriausias žmogžudis pirmutinias ar­
klius kėravija, ir teip važiuoja. Jau netoli ir vakaras. Atvažiuo­
ja pas tą mums žinomą girininką ir prašėsi į nakvynę. Tas
geros širdies žmogus, nieko nemislydams, leido į nakvynę.
Pasistatė tas svečias tas bačkas ant kiemo būk tai su alyva,
o pats nuėjo pas tą žmogų ant vakarienės. Vakare tarnaitės
ir merginos taisė puikią vakarienę kaip dėl tokio bagoto
svečio.
Teip vakarienę beverdant neteko lempoje alyvos. Tarnaitės
eina pasivogt į tas bačkas alyvos. Priėjo prie statinių, pradėjo
grabinėt — ir viens žmogžudis pamaželi atsiliepė:
— Ar jau?
Mergina atsakė:
— Da ne.
Tada iš pirmutinės bačkos sėmė alyvą, pylė į puodą, virino
ir karštą alyvą nešė ir ant tų žmogžudžių pylė per špunkas.
31
Kad;* jau nebuvo girdėt rėkimo nė trankymosi, paliovė mergi­
nos pyIusios ir visą alyvą sau išsipylė.
Kada po vakarienei visi jau sugulė, tas alyvininks buvo
paguldytas puikioje lovoje. Kada jau į patį įmigį, žmog­
žudžių vyresnysis pakilo iš lovos, išlindo per langą ir priėjo
prie statinių — pasmirdo žmogžudžiui Klišiai žmogiena, tai.
viską palikęs, pabėgo, palikęs vežimas, bačkas ir negyvėlius.
Išbėgęs žmogžudis ilgai nušlijo, kaip būt galima atkeršyt
tam girininkui, kuris pavogė tą perkirstą žmogų ir jo visus
draugus. Mislijo jisai kelias dienas ir sumislijo. Turėdams
dikciai pinigų, pradėjo užvesti amatus, prekystę ir apsigyveno
netoli to girininko. Kada jau išrodė dideliu ponu, buvo visų
godojamas, vieną sykį tas girininkas padarė didelį balių. Anv
to baliaus sukvietė visus kaimynus ir pažįstamus, ir tą pirklį
žmogžudį. Visi svečiai linksminosi, gėrė. alc tas žmogžudis
vis taikosi prie to girininko! Neva priėjęs myluoja, bučiuoja.
Tam tarpe mergina, jau mums žinoma, kuri kitąsyk duryse
raštą ištrynė, pamatė, kad tas žmogžudis kokį tai žibantį daiktą
išsėmė. Tada mergina, gerai prisižiūrėjus, pažino tą vagį
žmogžudį, kuris pirm keliolikos metų išbėgo, palikęs ve­
žimus. arklius ir sušutusius draugus. Jau žmogžudis buvo
užstatęs savo aštrų peilį, kad papjaut tą girininką, alc tam
tarpe mergina paėmė lanką ir, tamsoje stovėdama, peršovė
tą žmogžudį su vilyčia. Koks pasidarė sumišimas terp visų
svečių! Tuojaus tą merginą pagriebė ir jau ketino nukanky-
ti, kada ant galo rado pas tą žmogžudį daug visokių raktų,
peilių, teipgi rado raštus apė visokius atsitikimus ir keti­
nimus. Tada dovanojo tai merginai, ką būtų buvus kora.
Negana to, apdovanojo dideliai tas girininkas, paskirdamas
pusę savo turto tai merginai, už ką jį no mirties išgelbėjo.
Paskui buvo tos merginos veselija. Ji pavirto į ponią. Aš ir
ant tos veselijos buvau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj
nieko neturėjau, ten valgiau ir gėriau, dikčiai linksmybių
turėjau.

(No J. Dubmsko iš Naumiesčio užrašė K. Stiklius IVOO (m.|)

32
 8. APC DIEDELl IR BOBELĘ

Kad kitusyk buvo diedelis ir bobele, gyveno labai vargin­

gai. o ir, žinoma, senovėj vis buvo biednesni, nes visas gėry­
bes ponai suvaldydavo, o vargdieniai lik turėjo kantriai kentėti,
vargti ir laukti Dievo malonės, o jeigu katras kiek nekantres­
nis sudejavo arba pasipriešino arba už ką nusikalto — tai jau
ir lupa: duoda, būdavo, kvapo pasiklausydami... O jeigu vėl
kam kokia laimė atsitiko, tai ne tas džiaugėsi, kuriam pri­
gulėjo, ale ponas...
Teip tai tame baudžiavos laike — pasakojo mūs tėvuks —
viens daržininks pagirij gyveno, netoli no dvaro, teip kaip
Lesnistvos dvaras — prie girios ir prie upės Tai tas žmogus
girioje paspendė virbinj. o Šešupėj — varžą ir, sunki) savo
darbą atlikdamas, teip sau pasigaudavo kokį kepsnį.
Vieną sykį netyčia žmogelis rado pinigus žemėje pakavo-
tas, o pinigi) dikėiai buvo. Žmogus viens nestengė parnešti,
reik sakyt ir pačiai, o jau pačiai pasisakęs tai jau nelaimėsi...
Ale jis sumišlijo, kaip prigauti pačią. Rado virbinyje zuikį,
pasėmė, nunešė pas varžą, rado lydeką, iš varžos išėmė, o
zuikį įgrūdo, o lydeką paėmęs nunešė į virbinį ir įdėjo. Paskui
nupirko pilną maišą kringelią, naktyje pribarstė pilną kiemą,
ant pinučią užmaustė. Kada jau visai sutemo, tas žmogus
pasisakė bobai, kad pinigą rado, ir išėjo abudu parvilkt pini­
gus namon. Pirmiaus nuėjo pas virbinį. rado lydeką. Nuėjo
pas varžą, ratio zuikį. Paskui nuėję kasa pinigus iš žemės. O
girioje veršiai teip bliauja, teip bliauja, kad net baugu klausyt!
Boba klausė:
— Kas čia teip rėkia? Aš bijau, kad tik nieks neateitą...
— Tu kvaile,— sako diedas,— ui, ko gali bijotis? Ui, tai
mūs poną žmonės, prie medžio prisirišę, muša už tai. kad
negerai provas daro.
Parsinešė pinigas, pasikavojo. Sugulė abudu. Rykmetij die­
das pirmiaus atsikėlė, patrūsė po lauką, atėjęs barasi ant savo
bobos:
— Kudėl,— s;»ko,— tu teip ilgai guli? Ar tu nežinai, kad
2 >914
33
šiąnakt kringcliais lijo? Ana jau kitos surinko — skubink
kelk, eik rinkt.
Atsikėlus bobelė pririnko pilną maišą kringelių.
Ant galo dabar diedas uždraudė savo bobai, kad niekam
nesakytų, kad pinigų rado,— ji prisižadėjo nesakyt. Ale jie
pradėjo lėbautic, pradėjo puikiai rėdytis. Kaimynkos pradėjo
mislytic, iš ko teip prabagoto. Viena ir kita klausė:
— Kaip jūs prabagotot?
O ji iš sykio da slėpė, o paskui ir pasisakė:
— Kvaile, klausi, iš ko mes teip prabagolom, o ar tu,
dūme, nežinai, kad mano pats pinigų rado? Ką mes nclėbau-
sim! Ale, susimildama, niekam nesakyk, nes mane vyras
užmuš.
Ale kur tau! Ji parėjus namo visiems papasakojo. Ant galo
daėjo iki ausų pono. Pons pašaukė tą bobą ir klausė:
— Ar rado tavo vyras pinigų?
— Nerado.
— O kad sakei, rado...
Iš pradžios boba gynėsi, ale kaip patiesė ant rykščių — ir
prisipažino. Pons pašaukė vyrą ir to klausė, o jis sako:
— Ką jūi klausot kvailos bobos! Ar jūs nežinot, kad ji
kvaila? Tegul ji pasako, kada rado.
O jijė ant vyro — rėktie:
— Pons sūdžia. netikėk jam. jis meluoja! Mes tą naktį
radom, kaip kringcliais lijo.
— Matote, pons, kad ji kvaila...
— O tu, bjaurybe, ar nežinai, kad tą naktį radova. kaip
lydeką virbinyje radova, o zuikį — varžoje? O jis. bjaurybė,
ginasi. Ir jus, pons sūdžia, galit atsimint tą naktį, kaip jus
žmonės plakė prie medžio pririšę už tai, kad negerai provas
darėt.
Ponas perpyko, kad ant jo teip šneka ta boba, porą kumščių
sudavė, per duris lauk išstūmė — ir viskas.

(No salio Herielio iš Liepalotų, Naumies\rio\ pav., užrašė

K. Stiklius.)
34
 9. APĖ VIENĄ KARALAITĘ IR
SAULĖS DUKTERĮ

Kad kitusyk gyveno karalius, kuris turėjo sūnų ir dukterį.

Pati to karaliaus jau buvo minis, ir pats karalius jau buvo
sens. bet dideliai mylėjo savo vaikus. Karalius apsirgo ir nu­
mirė. liko tiktai jo sūnus ir duktė, bet tuodviem, žinoma, ir
liko tėvo visi turtai ir karalystė.
To karaliaus sūnus. į savo rankas visų tėvo palikimų paėmęs,
sūri mišlijo apsivesti. Išleido pasiuntinius j visus kraštus žemės,
kad suieškotų jam mergų — kad ne gražesnę už jo seserį, tai
nors tokių kaip seserį. O to karalaičio sesuo buvo didelės
gražybės! Po laikui pasiuntiniai sugrįžo ir pranešė karaliui, kad
išvaikščiojo po visas žemes, bet niekur tokios gražios nerado
nė jai lygios kaip karalaičio sesuo. Tada karalaitis sumislijo
su savo seseria apsivesti. Išreiškė seseriai savo reikalavimų.
Toj išsyk lyg nenorėjo, bet, brolio prispirta, greitai pasidavė
po brolio valia.
Atėjo laikas, kada jau reikėjo važiuot ant šliūbo. Karalaitis
užsidarė vienam kambaryje, o jo sesuo karalaitė — kitam
kambaryje, užsidarė abudu del prisirengimo ant šliūbo. Kara-
Uitis greitai apsirengė, o savo sesers da vis nesulaukia išei­
tum iš kambario. Valandų palaukęs paklausė:
— O ką. sesuo mano miela, ar jau apsirengei?
— Jau kojas apsiaviau,— ta atsakė ir įlindo sulig pusiau
blauzdų į žemę. Karalaitis, nesulaukdams išeinant savo sesers,
paklausė:
— O kų, sesute mano miela, ar įau apsirengei?
— Jau andaroku apsisegiau.
Tai tardama įlindo igi pusei į žemę. Karalaitis, valandų
palaukęs, vėl paklausė:
— O kų, sesute mano miela, ar jau apsirengei?
— Jau jopke apsivilkau.
Tai ištarus sulindo igi kaklui į žemę. Karalaitis vėl, va­
landų palaukęs, paklausė:
— O kų, sesute mano miela, ar jau apsirengei?
— Jau ir galvų apdabinau.
35
 Tai ištarus sulindo visa į žemę. Karalaitis, nesulaukdams
savo sesers išeinant iš jos kambario, paklausė vienų sykį, antrą
ir trečią — nieks neatsiliepė, su nekantrumu įeina į sesers
kambarį ir sesers neranda. Išieškojo visur, bet niekur nerado.
Karalaitė paskui pasijuto begulinti ant gražios plačios žolėtos
pievos, aplinkui kvepėjims ir kvietkų gražumas, aukštai ant
mėlyno dangaus saulutė šviečia. Visur linksma ir gražu, tiktai
vienui viena pasilikus, tai neramu. Igi vakarui sau vuogas
rinko, bet ateinant nakčiai jai baisu pasidarė, kad naktyje kas
blogo neatsiliktą. Pro kampą retos girios pamatė — ten kur
toli už brūzgynų žiburėlis. Karalaitė nuėjo tiesiog ant to
žiburėlio. Ten buvo maža šlubelė, toj stubelėj jauna mergina
pasėmus siuvinį siuvo, ir karalaitė priėjus pasisveikino, abidvi
saldžiai pasibučiavo ir pradėjo kalbėtis no savo vargų, bėdų ir
nelaimių. Karalaitė paklausė:
— Kaip tamista vadiniesi?
— Aš vadinuosi Saulės duktė. O tavo kaip vardas? —
paklausė karalaitės Saulės duktė.
— Aš vadinuosi karalaitė, mano tėvas numirė, paliko tik
mane ir mano brolį, o dabar mano brolis, nerasdams sau gražios
panos, užsimanė ir privertė mane už jo tekėti, dėl to aš no jo
prapuoliau ir nežinau nė pati. kaip radausi ant šios pievos ir
pas tave atėjau.
— Smagu čion mudviem kalbėtie.— prabilo Saulės duktė,—
bet šita stubelė yra po valdžia haisios raganos, kuri mane
užvaldė ir iš čionai nepaleidžia.
— Išbėk tu no tos raganos,— prakalbėjo karalaitė.
— Aš gana išbėgčiau, tik nežinau kur, nes mane mažiukę
ragana no motinos pavogė ir dabar laiko pas save.
Štai juodviem bešnekant šaltas vėjas pūstelėjo, žemė su­
drebėjo, medžiai sutreškėjo. Saulės duktė pasijuto, kad jau
ragana parlekia, pastatė karalaitę prie sienos ir ties ja adatą su
siūlu įsmeigė. Įėjo ragana į šlubelę, ten radus besiuvančią
Saulės dukterį, užriko:
— Kas čia yra, žmogiena smirdi!
— Ką tau nesmirdės, kad mažu kokią žmogienos koją turi
už žando,— atsakė Saulės duktė.
36
 Ragana išsikrapštė iš užžandžio žmogaus kulšį ir suėdė,
apsidairė, viską apžiūrėjo ir išlėkė.
Raganai išlėkus Saulės duktė ir karalaitė susitarė išbėgti iš
tos stubclės, kuri buvo po raganos valia. Saulės duktė pasėmė
raganos daiktų: kamuolį siūlų, šepetį ir abrūsą,— ir išbėgo
abidvi per girias ir laukus, Saulės duktė ir karalaitė.
Parlėkė ragana namon ir nerado Saulės dukters namieje.
Dideliai pasiuto ir, visur uostydama, atrado pėdas, kurioms
išbėgo Saulės duktė. Pasėmė iš kampo buto piestą, ant tos
piestas apsižergė ir pasileido paskui Saulės dukterį vytis, pėdas
uostydama.
Saulės duktė išgirdo žemės drebėjimą ir suprato, kad atbėga
ragana. Tada abidvi nusigando ir išmetė kamuolį. Iš to ka­
muolio pasidarė baisus kalnas per kurį nieks pereit negal, o
aplink bėgt labai toli. Ragana pribėgus pakniso kalną, buvo
bandžius lipti, bet neužlipo, aplink bėgt nė nebandė, parbėgo
namon, pasėmė špatą, atsinešė, piestą šalia pasidėjus, per­
kasė taką per visą kalną. Špatą vėl namo parnešė, ant piestos
užsižergus leidosi vytis.
Saulės duktė ir karalaitė jau buvo toli nubėgusios. Ir vėl
netikėtai išgirdo žemės drebėjimą, pajuto, kad jau ragana
atbėgs. Tada numetė šepetį, iš to šepečio pasidarė tokios bai­
sios girios, tokios plačios, kad nė pereiti tiesiog, nė aplink
apibėgti negalima. Tada ragana pasitraukė pas tas girias ir
nieko neveikus bėgo atgal namon, pasėmė kirvį ir su visu
smarkumu pradėjo kirst kelią per girią. Iškirto, parnešė kirvį
namon ir, užsėdus ant piestos, pasileido, pėdas uostydama,
vytis pabėgusią Saulės dukterį.
Saulės duktė ir karalaitė išgirdo vėl žemės drebėjimą ir
suprato, kad jau ragana atbėga. Jau ir šaltas vėjas supūtė, ir
Saulės duktė numetė abrūsą. Iš to abruso pasidarė toks platus,
gilus ir ilgas ežeras, kad raganai negalima pereit. Ragana pa­
sidėjo šalia piestą, o pati, parpuolus ant pilvo, pradėjo lakt
vandenį, sakydama:
— Lak, piesta, ir aš laku, lak, piesta, ir aš laku...
Tai piestai kas galvoj, ji nelaka. Ragana lakė lakė, lakė
lakė, visai baigėsi ežere vanduo, o ragana išsiskėtė belakdama
37
 kaip baisybė. Jau tik koks vicdras vandens tam ežere, o raga­
na paskutinį norėjo išryti, liktai pūkšt ir pertrūko! Vanduo
visas atgal pasiliejo, ir ragana iš piktumo krauju susi vėmė,
visk;* palikus parsivilko namon ir namie nustagaravo.
Karalaitė ir Saulės duktė priėjo labai puikų dvarų. Kada į
tų dvarų įėjo, pažino, kad tai dvaras tas pats. kur tos karalaitės
brolis gyveno. Karalaitis, pamatęs dvi gražias panas, nusiuntė
tarnus atvesti. Kada atvedė, pažino karalaitis, kad tai jo se­
suo. Bet abidvi vienokio gražumo, tai nepažįsta, katra jo tikra
sesuo, o juodvi nepasisako nė ant gudriausio klausimo. Kara­
laitis iš to džiaugsmo, kad sulaukė savo seserį, padarė didelį
balių. Bet sumislijo su kytnimu išgauti žinių, katra yra jo
sesuo. Pjovinyčioj įsakė, kad pjovėjai gyvulių į jaučio pūslę
pripiltų kraujo. Tie teip ir padarė. Karalaitis nušluostęs tų
pūslę apsidėjo sau ant kaklo ir ant viršaus uždėjo puikų šalikų.
Laike baliaus už stalo sėdėdami, visi linksminosi ir džiaugėsi
tuodviems teip gražioms merginoms. Karalaitis ir vėl paklausė
abiejų merginų, katra tikrai jo sesuo, bet tuodvi nė viena
nieko nesakė. Tada karalaitis, išsitraukęs iš makšties kardų,
patraukė sau per pakaklę ir apsiliejo visas krauju, net tyčia
parvirto. Tada visi nusigando, parviflusį no žemės prikėlė. Jo
sesuo karalaitė, viską užmiršus, pripuolė ir net verkdama su
ašaromis aimanavo, norėdama užrišti ronų. Karalaitis nusi­
davė, kad jau negyvas. Tada seseriai da graudžiau pasidarė, ir
verkdama vis broliu vadino. Saulės duktė nors ir artyn priei­
dama gailėjosi, bet nevadino broliu. Tada karalaitis pakilęs
nusijuokė, numetė tuos viršutinius drabužius, nusiprausė, ap­
sirėdė, paėmė Saulės dukterį už rankos, pabučiavo ir tuojaus
su ja susivinčiavojo. Buvo puikios vestuvės. Aš ir ten buvau,
valgiau ir gėriau, per barzdų taukai varvėjo, burnoj nieko ne­
turėjau.

(No Orios McPlaukės žęAšmomskiif užrašė K. Stiklius 1902 m.)

 10. APE VIENĄ KARALAITĘ IR JONĄ KAREIVĮ
Kati kitąsyk gyveno labai turtingas karalius, kuris, su savo
karaliene besimyluodams, susilaukė didelės gražybės dukterį
ir nieko ant svieto teip nemylėjo kaip savo vienturtę dukterį,
dėl kurios buvo gatavas viski} padaryti, kas tik buvo galima.
Kada jau jo duktė turėjo septynis metus, karalius, bijodamas,
kad kas jų nepavogti}, padirbdino aplink dvarą aukštą dvylikos
sieksnių mūrą. kraštus to mūro apauksavo, o viršų padarė
aštri} ir apdeimuntavo, kad kas tik atsidrąsintų lipti, tas per
pusę persipjautų. Ūlyėias to viso dvaro išklojo sidabru ir auk­
sais ir deimantais papuošė. Viskas buvo įtaisyta ko no pui­
kiausiai, ko no gražiausiai tiktai dėl tos septynių metų kara­
liaus dukters, nes, žinoma, karalius bijojo, kad kas nepavogtų,
nes tame laike ypaė karalaites vogdavo.
Vieną kartą, kada visoj gražybėj vaikščiojo po palocius
karalaitė, kur buvo daugelis tarnų, ir net iš paties karaliaus
akių prapuolė karalaitė, ir nieks nematė ir nežino, kur dingo,
visam dvarui pasidarė daugybė baimės: vieni meldėsi, kiti
būrė. kiti kvortas kėlė, bet netitiko progos, kaip būt galima
atrast, o kad ne atrast, tai nors dažinot, kur pradingo teip
mylima ir graži karalaitė. Karalius išleido į visas dalis svieto
pasiuntinius, kad suieškotų prapuolusią dukterį. Pasiuntiniai
vieni greičiaus, kiti vėliaus, kiti net po 5 metų parkeliavę ir
nieko neradę, sugrįžo ir vis karaliui pranešė liūdnas žinias apė
niekur nesuradimą karalaitės.
Vieną kartą karalius, būdamas liūdnas, o norėdamas tą
liūdnumą pravaryti, padarė balių, tikėdamas misilinksminti.
Ant to baliaus buvo pakviesti visi dvariškiai, puikūs ir prasti
žmonės, ir visi kareiviai. Tarp kareivių buvo vienas, vardu
Jonas, kuris buvo prastas kareivis ir kitų dumu vadinamas.
Tankiai tas Jonas girdavosi, kad jis galįs atrasti karaliaus duk­
terį, bet kiti kareiviai trenkdavo jam į snukį ir pasakydavo:
— Toki garbingi vyrai, toki smarkočiai ieškojo, o nerado,
ne, jis ras, durnius, pusgalvis, gramozdas.
Jonas, gavęs gerą snukį ir žodį, tylėdavo. Kada buvo pas
karalių tokis balius, drauge su kitais kareiviais ir Jonas atėjo
39
pas karalių į pakajų. Kiti kareiviai apsėdo apė stalų, geria,
valgo, o Jonas įsispraudė ten pas pečių į kamputį ir sėdi.
Viens vyresnysis, pilstydams ir dalydams terp kareivių ir žmo­
nių vynų, palengva klausėsi, kų kas šneka. Jonas, kamputyje
sėdėdamas ir vynų gerdamas, prasitarė, kad jis galįs karaliaus
dukterį surast. Tada šalia sėdintis kareivis suriko:
— Ar netylėsi tu. durniau!
Bet vyresnysis liepė nutilti tam nenaudamjam kareiviui, ir
pašaukė vyresnysis karalių patį pas tų Jonų. Karalius paklausė
Jono:
— Ar tu iš tikro galėtum surast mano dukterį?
— Galėčiau,— atsakė Jonas.
— Na, jeigu jau tu tų mano dukterį rasi, tai tu galėsi jų
paimt už pačių ir po mano galvai tau teks visa mano kara­
lystė,— pasakė karalius.
Ant rytojaus pasibaigus baliui, pagal Jono reikalavimų
aprėdė Jonų karališkais drabužiais, davė gerų laivų, vienų iš
viso vaisko gudriausių kareivį. Kada jau viskas buvo gatava,
visko prisidėjo, kas tik reikalinga ant kelionės, ir tada pasilei­
do į kelionę. Visi juokėsi iš Jono, net ir pats karalius, bet
leido tiktai ant giliuko.
Po iškilmingam atsisveikinimui su dvariškiais ilgų laikų
važiavo Jonas drauge su kareiviu per plačias marias. Ant galo
privažiavo gražių šalį, ten sustojo, išlipti abudu. Prie vienos
uolos labai gražiai medžiai suaugę. Ten juodu apsistojo, pasi­
darė užvėjų, ir Jonas, pasėmęs muškietų, išėjo pusišaudyt, o
kareivį paliko pusryčių virt. Jonas išėjęs rado uogų gardžių,
teip nė nesiskubino atgal ant pusryčių.
Kareiviui verdant pusryčius ateina labai didelis žmogus.
Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs
ant pilvo, prisliuogė prie kareivio ir paklausė:
— Kų tu čia verdi?
— Pusryčius,— atsakė.
— Ar neduotum ir man paragaut?
— Gali biskutį,— atsakė kareivis.
Milžinas sėmė iš puodo su savo kokiu ten viedru, kad kone
viskų išsėmė. Tada kareivis suriko:
40
 — O tu, begėdi. visus pusryčiui man išsėmci — ką aš
valgysiu?
Milžinas supyko, kareivį pastūmė, tas nusirito keletu varsni)
tolyn. Kada sugrįžo kareivis atgal, jau to žmogaus didžiojo
nerado, ir viskas buvo išlaižyta to milžino. Kareivis vėl iš
naujo pradėjo kaisti pusryčius, kurti ugnį.
Štai ir Jonas pareina. Tas, radęs nieko neišvirta, nieko ne­
sakė ant kareivio. Jonas parsivilko vieną mešką ir keletą stirnų
ir paliepė kareivį eit į girią šarką pašuut ar gal pasiseks surast
dukterį karaliaus. Kareivis išėjo į girią, rado uogų. ten tas
uogas ėsdams. nė nesiskubina namon. O Jonas likęs tuojaus
nuengė kailius nušautiems žvėriams ir užkaitė į puodą mėsas.
Jau bebaigiant virt ateina milžinas. Peržengė per medžius,
krantus ir. prigulęs ant pilvo, atslinko pas Joną ir paklausė:
— Ką tu čia verdi?
— Picliti,— atsakė Jonas.
— Ar neduotum ir man paragaut?
— O. brolyti, paragaut — kam paragaut, yra gana tos
Dievo dovanos, priviriau pilną puodą. Kaip tą išvalgysim, kitą
išvirsiu puodą, valgyk kiek nori.
Tada milžinas valgė, o Jonas nuėjo pas marias ant laivo, iš
ten atsinešė bertainuką su vynu, pats paragavo ir milžinui
davė gert. Tas gerai maukė, kad net užsigėrė ir per daug. Tada
Jonas gudriai nupasakojo šiek tiek iš savo vargų ir kelionės ir vis
girdė milžiną, paskui palengvėle pradėjo klausti apė milžino
padėjimą, klausė, ar tur kokius namus, ar apsivedęs. Milžinas,
akis užsipylęs su vynu. pasigyrė, kad da nevedęs, bet turi
tokią gražią mylimąją, alc kad ta mažiukė, tai su ja nieko dau-
giaus negalįs veikti, tik pasidžiaugt ir pabučiuot. Jonas paklausė:
— Ar aš negalėčiau tą tavo mylimąją pamatyt?
— Ė, brolyti,— atsakė milžinas,— nieks prie mano myli­
mosios nepriėjo nė neprieis. Ji toli ir teip pakavota. kad nieks
nežino, tiktai aš, ir kaip dabar aš tau, savo tikram draugui, tai
pasakysiu, kaip aš ten nueinu. Einant pamariu randasi takas,
tas takas eina per girias, kalnus, brizgus, ir ten toli randasi
ola. Toj oloj kambarys. Ten mano mylimoji užrūkyta, o raktą
aš turiu po liežuviu. Kiek tai buvo tokių, ką norėjo prie mano
41
 mylimosios prieit, net nevidonai ir mane bandė nužudyt, bet
nepriėjo ir mane negalėjo jokiu būdu nužudyt...
Jonas pasakojant milžinui ir po pasakai davė vyno. kiek tik
į aną tilpo. Ant galo milžinas teip nusigėrė, kad nė pasijudyt
negal, tiktai puhis eina iš snukio. Jonas ėmęs kardų išsigalun-
do labai aštriai, pasikirtęs plona eglelę, pririšo prie tos ir. iš
tolo atsistojęs, užsikėsė. kaip kirto — ir nurentė su vienu
kirčiu milžino galvų. Milžinas pakilo, ėmė spardytis, iššoko
aukštyn ir vėl nukrinta žemyn, net Jonui baisu pasidarė! Bet
po valandėlei milžinas apsitrankė, nes daug kraujo nutekėjo.
Tada Jonas prišokęs nukirto kojas, rankas, stuobrį sukapojo į
keturias dalis, iš galvos liežuvį ištraukė ir iš po liežuvio rak­
telį išsiėmė. Tada paimdams po šmotų milžino mėsų vilko pas
marias. Ten sukrovė į krūvų, ant kraujo pribėgusio pabarstė
smilčių ir buvo becinųs milžino mėsų sumest į marias. Susiū­
bavo marios, ir iš marių dugno išplaukė baisus smakas su
devynioms galvoms, nes pajuto, kad ant kranto pasmirdo žmo­
giena. Smakas atplaukęs vienų galvų užkėlė ant kranto ir išsižio­
jo. Jonas įmetė milžino rankų. Kitų galvų smakas iškišęs išsižio­
jo. Jonas smakui j nasrus įmetė kitų rankų. Teip ir viskų
sumetė į visas devynias galvas po šmotų. Smakas Jonui padėka-
vojo, palaimino, ir smakas palengva nuplaukė į marių dugnų,
o Jonas, sugrįžęs atgal, pasivalgė gardžiai šviežios mėsos po
teip sunkių darbų.
Štai Jonui bevalgant ir kareivis pareina. Tas nieko neparsi­
nešė, tiktai uogų į kisenius ir, nieko nclaukdams, ištuštino
bertainį, kas da buvo likę no milžino. Ant galo teip nusigėrė,
kad nepasijudino ir akių ncatmerkė.
Jonas, viskų palikęs, išėjo ieškoti karalaitės. Pirmiaus jis
ėjo pamariu, rado takų, tuo taku nuėjo per kalnus, balas ir
girias, rado olų. Ta ola tropais žemyn priėjo tamsų užkaborį.
Grabinėjo grabinėjo, neužtinka niekur skylutės. Paskui per ilgų
laikų tik užtiko ir raktelį tų. kur iš po milžino liežuvio išėmė,
įkišo į skylutę, pasuko — atsidarė durelės, ten ant stalelio
pastatytos dvi žvakės degančios, už to stalelio sėdi jauna pa­
naitė ir nusitvėrus siuvinį siuvinėjo — tai ta ten buvo karalaitė,
kurios ieškojo. Dideliai nusidyvijo, pamačius iš savo krašto
42
 žmogų, nes jau keliolika metų buvo, kaip pavogta no kara­
liaus. Ilgai šnekėjo, bet paskui karalaitė atsiduso ir pasakė:
— Smagu ėia mudviem, brolyti, šnekėti, hat neilgai galiva
mudu šnekėtis. Mano vyras jau ne už ilgo pareis, o tave
užtikęs sudraskytų.
— O aš to tavo vyro jau nebijau. Eiva, aš tavęs suieškoti
atėjau. Tavo tėvas dideliai nuliūdęs, kad tave nežinia kas pa­
vogė.— pasakė Jonas.
— Aš. brolyti, gana eičiau, bet bijau savo vyro, pareis jau
jis ne už ilgo, o jeigu da rastų mudu bebėgant, tai abudu
sudraskytų,— pasakė karalaitė.
Ant to atsiliepė Jonas:
— Jau aš tų tavo vyrų nukirtau, liežuvį ištraukiau.
— Kas, ka nukirtai, jau jam ne viens teip padarė, bet jam
nieko nekenkia, jis pats vėl atgyja ir savo neprietelių užsmau­
gia.— atsakė karalaitė.
— Aš jam ir kojas, ir rankas nukirtau ir jj patį į keturias
puses,— pasakė Jonas.
— Tai jis to menkai bijo, jam jau viens teip padarė —jis
vis atgyja ir paskui savo neprietelių suėda,— pasakė karalaitė.
— Bėkiva, panaite, nebijok, aš jį sukapotų sumečiau j de­
vyngalvio smako galvas, kuris prarijęs nuplaukė į marias.
Tų žodį Jonui ištarus, karalaitė pabučiavo Jonų, pametė ant
suolo savo siuvinį ir drauge žiedų, tada, pasėmus valgio, pa­
vaišino Jonų, pati pavalgė, ir leidosi į kelionę. Atėjo į tų vietų,
kur buvo laivas. Da rado kareivį bemiegantį. Kada pribudino,
visi rengėsi j kelionę atgal namon į karaliaus dvarų.
Bevažiuojant mariomis karalaitė atsiminė ir pradėjo gailys-
tauti to žiedo, kurį paliko ten toj girioj, iš kurios Jonas išvedė.
Sustojo laivas. Jonas, nuleidęs no laivo mažų luotelį, plaukė
prie krašto ir ketino bėgti atnešt tų žiedų, o kareivis žadėjo
palaukti, kol Jonas atneš tų žiedų. Bet kaip tik jau Jonas buvo
pas kraštų ir nubėgo tolyn tų žiedų atnešti, kareivis paleido
laivų ir drauge su pana karalaite nuvažiavo į tėvynę.
Jonas nubėgęs atsinešė žiedų ir, užsėdęs ant luotelio, plaukė
atgal prie laivo, bet jau laivo nerado. Ieškodams nuplaukė į toly­
bes marių, ir tada užkilo baisus vėjas, pradėjo mėtyt Jono laivelį,
43
ir jis vos paspėjo įsikabyt. Tada vėjas, baisiai nešdamas, užnešė
ant kranto tos salutes Joną, kuris jau vos gyvas buvo likęs.
Ne po ilgam atvažiavo ant tos salos žvejai ir drauge medžio­
tojai. Pirma paleido kurtus, vijurkus, o pats iš palengvo ir
leidosi į medžioklę. Aptikę kurtai, šunes ir vijurkai Joną be­
gulintį pradėjo loti ir aplinkui bėgioti. Medžiotojai, pamatę
ten šunis visus nubėgusius, ir pats nuėjo pažiūrėt. Žiūri —
guli žmogus vos gyvas. Pasėmė Joną. nusinešė ant savo laivo,
atšildė, paguldė į šiltą lovą, davė užgert drūtinanėių skystimų,
ir Jonas visai atsigavo. Kada tie žvejai ir medžiotojai atliko
savo darbas ant tos salos, sugrįžo į savo karalystę. Joną pa­
vedė savo karaliui, kuris jį už lekajų priėmė, nes jau Jonas
mokėjo, kaip prie karališko dvaro apseit. Karaliui Jonas dide­
liai patiko, todėl jis ant Jono labai pasitikėjo.
Vieną kartą pats karalias rengėsi ant vainos, kuri tęsėsi
penkias nedėlias. Karalias išvažiuodamas paliko Jonui penkis
raktas ir visą karalystę ant jo rankų, bet su tais raktais valia
Jonui į keturis pakajus eit, o į penktą karalias įsakė, kad jis
neitų, nors ir raktą turėdams. Jons pasilikęs viską gerai valdė,
bet neišeina jam iš mislies, kas tam penktam pakajuje yra, kad
karalius į jį teip užgynė eit. Ištrivojo Jonas keturias nedėlias ir
tiktai pabaigoj penktos palengvėle priėjo, atsirakino ir duris
atidarė. Kaip tik atidarė, pakilo baisus bildesys, šaudymas,
ugnis, ūžims, kaukims, teip kaip ant vainos! Persigando Jonas,
persigando visi dvariškiai. Štai ir pats karalius parvažiuoja.
Pamatęs tą viską, užsimovė ant piršto žiedą savo karališką,
mostelėjo, ir tas viskas nutilo. Jons peisigandęs puolė po kojų
karaliui, bet karalias tik pamokino ir dovanojo Jonui.
Karalius, apžiūrėjęs viską namie, vėl išsirengė ant vainos
ant keturių nedėlių ir paliko Jonui visą karalystę, davė keturis
raktus. į tris pakajus pavelijo cit. o į ketvirtąjį uždraudė. Jons,
viską gerai valdyčiams, vėl užsigeidė įeit į tą ketvirtąjį pakajų.
Iškentė tris nedėlias, o ketvirtos pabaigoj pritykino prie durų,
atsirakino ir atidarė duris. Vėl pasidarė didelis sumišimas, už­
kilo didelė vėtra, griausmas, žaibai, net dvaro karališko pamatai
drebėjo! Visi dvariškiai išsigando. Štai ir karalias parvažiuoja.
Tai pamatęs karalius užsimovė ant piršto savo karališką žiedą
44
 ir su ranka mostelėjo, tada viskas nutilo. Jonas is gėdos ir
baimės net parvirto, bet, karaliaus prikeltas, vėl atsigavo.
Karalius, viski* gerai apžiūrėjęs, vėl išvažiavo į vainą ant
trijų nedėlių ir paliko Jonui tris raktus, pavelijo eiti į du
pakaju. o j trečių užgynė. Jonas dabar įgandytas, nors gana
geidė žinoti, kas tam užgintam kambaryje yra. bet jau teip
greit nelindo. Po trijų nedėlių pamatė karalių parvažiuojant ir
pribėgęs atrakino duris, karaliaus uždraustas,— tuo atsivėrė
pekla, velniukai iššoko bėgiot po visą karališką dvarą, keli
velniai patį Joną įtraukė Į peklą. Ten pats Lipicicrius pučia
ugnį po katilu, kur verda smala su siera. Skubina Lipicierius
užviryti, kur ketina Jonu kišti. Karalius parvažiavo ir, tą viską
pamatęs, užsimovė ant piršto žiedą, su ranka mostelėjo, ir
viskas prapuolė ir nutilo, tiktai liko pakajai ir ant dvaro vel­
niukų pridrabstyta smalos. Jonas iš baimės ir gėdos net ap­
mirė ir tada tiktai atgijo, kada karalius viską dovanojo. Bet už
pakūtą liepė visą smalą, velnių pridrabstytą. susemt. Jonas tą
smalą su džiaugsmu susėmė ir pripylė dvyliką bačkų ir tas
bačkas sukrovė pašiūrėje.
No to laiko Jonas buvo liūdnas ir, lyg nesikęsdams pats
savęs, prašė karaliaus, kad jau jį atleistų, nes norįs parkeliauti
namon. į savo gimtinę. Karalius da liepė neit:
— Ar čia tau negerai? — sakė karalius.
Bet Jonas atsakė:
— Et, šviesiausias karaliau, aš tiek daug čia jums blogo
padariau, tai nenoriu nė būt...
— Tu man nieko blogo nepadarei, tiktai pats pasimoki­
nai,— atsakė karalius.
Bet kad Jons neliovė, tada karalius leido jį namon. Bet ir
tą smalą liepė nepalikt. Jonui už gerą tarnavimą davė vežimą
ir arklius tai smalai vežtis ir da davė medinį karduką, su
kuriuom pamosavus, ar tai bus vaiskas, ar giria, ar vanduo,
viskas tur išnykt. Jonas, susikrovęs smalą visą dvyliką bačkų,
išvažiavo namon. Privažiavo girią, pašvytavo su mediniu kar-
duku — tuo kelias pasidarė. Privažiavo marias, pašvytavo su
mediniu karduku — pasidarė per marias sausas kelias. Neilgai
trukus Jons ir parvažiavo su savo smala į tą karalystę ir tą
45
dvarą, iš kur kitąsyk išvažiavo karalaitės ieškot. J karaliaus
dvarą sargai Jono neleidžia. Tada jis liepė paklaust, ar smalos
nereikia. Vyriausias karališko dvaro užžiūrėtojas atėjo pažiūrėt
smalos. Radęs gerą smalą, liepė ant dvaro užvažiuot, nes ant
rytojaus ketino nupirkt no Jono smalą mašinoms tept.
Vakare pas tą karalių buvo didelis balius, daug ponų buvo
privažiavę ir karalių, o tai mat buvo vestuvės tos atrastos
karalaitės, kurią vesti turėjo tasai kareivis. Vakare ir Jonas
įėjęs atsisėdo pas pečių kamputyje. Visi svečiai ūžia, baliavo-
ja. Pats karalius dalina vyną. Atėjo igi Jonui. Tas, išgėręs
vyną. parodė žiedą, kurį ir pats karalius pažino. Tada karalius
terp svečių užvedė kalbą:
— Kad aš turiu triobą ir ta mano trioba su raktu užrakyta,
o kad aš netyčia tą raktą pamesiu ir į to vietą kitą duosiu
meisteriui padaryt, o paskui tas prapuolęsis raktas atsiras, katrą
man reik prie savęs laikytis?
— Tą senąjį,— atsakė svečiai visi.
— O kur tą naująjį padėt? — paklausė karalius.
— Tą naująjį reik į marias įmest,— nusprendė visi, net ir
tas jaunavedys. Tada karalius pasakė, pašaukęs savo dukterį:
— Ar ne šitas tave tikrai atrado, nes jis turi man pažįstamą
tavo žiedą?
— Jis mane atrado,— atsakė karalaitė, ir abudu nupasako­
jo savo istoriją atradimo, iš ko visi svečiai dyvijos. Tada visi
pamatė tiesą, kad Jons daug daugiau rūpesčio pridėjo atradi­
mui karalaitės, pagal pirmutinį nutarimą paskyrė apgautoją
kareivį į marias įmesti. Po kelių dienų pasibaigė balius, ir visi
svečiai privertė, kad tą kareivį Jons paskandytų. Pririšo prie
kaklo ekmenį, įsodino į vežimą, ir Jonas pats turėjo vežti į
marias įversti. Bevežant tas kareivis pradėjo prašyti, kad do­
vanotų ir neskandinęs paleistų. Jonas susimylėjo ir paleido
kareivį, savo senovės draugą, įprašydamas, kad tas niekad
nepasirodytų tam dvare nė toj karalystėj.
Kareivis paleistas nuėjo į kitą žemę ir pristojo už lekajų
pas karalių. Kareivis karaliui dideliai patiko ir kaskart vis
didesnius nuopelnus no karaliaus laimėjo. Kada kareivis visu
savo gudrumu įgijo pas karalių užsitikėjimą ir galybę, vieną
46
 sykį niekam nematant karalių nužudė ir pats ant sosto at­
sisėdo. Tada paėmęs iš savo žemės daugybę kareivių ir atėjo
į Jono karalystę iš jo atimt karalystę ir pačią. Jonas, pamatęs,
kad apė jo dvarą siaučia neprieteliai, išėjo iš savo dvaro, su
mediniu karduku mostelėjo, ir visas vaiskas to kareivio su­
griuvo. Kareivis, sugrįžęs namon, surinko da didesnį pulką
kareivių iš savo žemės ir vėl atėjo Jonui duot į kailį. Jonas
pamatęs mostelėjo su savo karduku, ir visi kareivio vaiskai
išgriuvo. Ale da negana tam kareiviui! Kada jo visi kareiviai
sugijo, vėl didę daugybę surinko ir pats, ant arklio užsisėdęs,
atėjo į Jono žemę ir su visu karštumu puolė ant jo, bet kad
Jons mostelėjo su savo kardu mediniu, visi sugriuvo ir pats
kareivis parblokštas keletą nedėlių ant lovos sirgdams išgulėjo.
Tada kareivis nuleido slaptingai gromatą pas Jono pačią, klaus-
dams, kokiu tai būdu Jons teip lengvai juos pergali. Pati
Jono, apė tai viską gerai žinodama, parašė anam kareiviui apė
tai viską. Kareivis vėl atrašė Jono pačiai gromatą, įprašydams
ir įmokydams, kad tą karduką pavogtų, o tą pavogtąjį kad jam
atsiųstų. Jono pati teip ir padarė. Tada ans kareivis su visu
savo drąsumu atėjo į Jono žemę. Šis pajutęs pasėmė karduką
ir išėjęs mosuoja mosuoja, bet jau nieko negelbsti, o kareivis
tiktai mostelėjo — Jons pargriuvo ir jo visi kareiviai. Ans
kareivis-karalius užvaldė Jono žemę, paėmė jo pačią, o patį
Joną ant smerties paskyrė.
Atėjus dienai nužudyt Joną, visi dideliai prašė karaliaus-
kareivio, kad tokį gerą Joną nenužudytų, ir pats Jons gana
prašėsi, sakydamas:
— Ką darysi, daryk, tik smertį nedaryk.
Tada kareivis-karalius lyg pagailo Jono ir galvos jam ne­
kirto, tiktai į savo puikiausio arklio uodegą jį įrišo ir paleido,
tikėdamasis, kad arklys Joną uždaužys. Arklys, žinoma, bėgo
kaip pasiutęs ir Joną smarkiai po laukus daužė, nežinodams,
kas jo uodegoje yra įrišta. Kada arklys apilso, sustojo, atsi­
žiūrėjo atgal, pamatė Joną beverkiantį ir paklausė:
— Dėl ko tu, Jonai, teip verki?
— Ką aš neverksiu, kad tu mane teip sudaužei.
— Ką dabar, Jonuk, darysi, kad toki blogi ant svieto žmo-
47
nčs. Išsirisk iš mano uodegos, sėsk ant manęs, o aš tau, at-
lygydams uz tą klaidą, ką aš tave sudaužiau, aš būsiu ge­
riausiu draugu, kol ant svieto gyvęsiu.
Jonas, užsėdęs ant arklio, nujojo į tą dvarą, iš kur kitąsyk
su smala išvažiavo. Tam karaliui pasiskundė visą savo nuo­
puolį. Karalius Joną priglaudė ir prižadėjo gelbėt. Po kelių
dienų išrengė į kelionę, davė labai puikų obuolį ir, nujojus į
savo atimtą žemę, pačiam to obuolio valgyti ir arkliui duoti.
Jonas teip ir padarė. Kada suvalgė pats ir davė to obuolio
arkliui, arklys pavirto į tokį puikų ir gražų žmogų, o Jons
pavirto į tokį puikų arklį, kad ant svieto nebuvo nė nebus!
Žmogus nuvedė tą arklį į jomarką. Čion jis dideliai patiko
karaliui-kareiviui, ir nupirko tą arklį no to žmogaus, kuris
paėmė už jį no karaliaus daug pinigų. Karalius-karcivis dide­
liai džiaugėsi tokį puikų arklį nusipirkęs, namon parsivedęs
parodė savo pačiai. Toji pamačius pasakė:
— Tai čia ne arklys, ale mano tas vyras Jonas.
Tada karalius persigando ir ant rytojaus paskyrė tą arklį
sušaudyt. Stovi arklys pastatyts ant dvaro, o viena tarnaitė
išėjus, pamačius tą arklį, dideliai jo gailėjos, kad toks puikus,
o teip turės eit ant sušaudymo.
— Jeigu tu manęs teip gailiesi,— pratarė arklys,— tai kaip
mane šaudys, tai mano dantys tau į šliurę įkris, tu tą dantį
pakask po karaliaus langu niekam nematant.
Ant rytojaus išvedė už dvaro ant piečiai*;, pastatė arklį ir
pradėjo šaudyti, teip kad bežiūrint arklys į šmotus sukrito ir
vienas dantys tarnaitei į šliurę įkrito. Tarnaitė naktyje tą dantį
pakasė po karaliaus langu. Ant rytojaus buvo užaugus tokia
didelė daili obelis ir aplipus labai gražiais, kvepiančiais obuo­
liais, kokių ant svieto nebuvo nė nebus. Karalius su karaliene
pamatė, karalius dideliai nusidžiaugė, bet karalienė pasakė:
— Tai čia ne obelis, bet tas mano pirmasis vyras.
Karalius-karcivis tuojaus paskyrė tą obelį ant iškirtimo.
Vakare viena tarnaitė verkia, gailystauja tos obels, kad tokia
graži ir su tokiais gražiais obuoliais teks jau ant iškirtimo.
— Na, jeigu jau tau teip manęs gaila,— prakalbėjo obe­
lis,— tai kaip mane rytoj kirs, tau viena atšeižėlė* įkris į
48
šliurę, tu tą at.šeižėlę nunešus niekam nematant įmesk sode į
prūdą.
Ant rytojaus, kada kirto obelį ir nešė ant sudeginimo, viena
atšeižėlė įkrito tarnaitei į šliurę, kuri niekam nematant įmetė
sode į prūdelį. Tam prūdelyje buvo vanduo visada šiltas ir kas­
dien karalius su karaliene tenai maudydavosi. Ant rytojaus
karalius, atėjęs maudytis, pamatė tam prūde labai gražią auk­
sinę su deimantine galva anėiukę, nusirėdė ant kranto ir, po prūdą
plaukydams, norėjo pasigaut tą anėiukę. Ančiuke nuplaukė
visai į kitą kraštą prūdo, paskui ją ir karalius nusekė. Tada
greitai ta ančiuke pro karalių nuplaukė ant kranto, pasivertė į
žmogų, pasigriebė karaliaus-karcivio kardą, su tuo karduku pa­
mosavo, ir karalius nuogas likosi negyvas tam prūdelyje. Štai ir
karalienė ateina per sodą maudytis. Pamačiusi, kad Jonas, puolė
jam po kojų ir meldė dovanoti, bet Jonas pastūmė ją no savęs
keletą žingsnių, pamosavo su karduku, ir ta pargriuvo negyva ant
žemės. Iškasė paskui sode duobę ir, abudu užkasdams, pasakė:
— Aš judu gelbėjau abudu kaip galėdams iš visokių nelai­
mių, o judu tai man atsimokėdami mane penkissyk žudėt, bet
nenužudėt dėl to, kad neteisingai, o aš jau niškęsdams susyk
judu abudu teisingai nužudžiau.
Jonas paėmė po savo valdžia abidvi karalystes, už pačią
paėmė tą tarnaitę, kuri jį norint žudyt išgelbėjo. Abudu buvo
dėl juodviejų gerumo žmonių mylimi. Kada Jonas su ta tar­
naite apsivedė, tai buvo puikios vestuvės. Ir aš ten buvau,
valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko ne­
turėjau. Įlindau į virinę, pasigriebiau šmotą mėsos ir valgau.
Virėjas pamatė, pagriebęs ližę kaip davė man per subinę, aš
pasijutau besėdinti ant suolo ir pasaką bepasakojant!

(Pasakojo Ona Meškiuiė Ašmoniškiuos, NaumieĄČio] pav.,

užrašė K. Stiklius 1901 m.)

11. APĖ VIENĄ KARALAITĮ IR JO GERĄ TARNĄ

Kad kitąsyk gyveno vienam tolimam krašte jaunas karalai­

tis, kuris, norėdams apsivest, užtiko labai gražią paną tenai
49
 toli už marių. Bet, nelaimė, tas karalaitis tai tolimai karalaitei
patiko, bet tėvai nenorėjo leist už teip tolimo karalaičio, viso­
kias priežastis išrasdami. Tada karalaitis karalaitę susimislijo
pavogt ir, namiškiams nieko nesakęs, išsirengė į kelionę drau­
ge su savo lekajum, ištikimiausiu Jonu. Įsidėjo jis valgių ir
pinigų, visko, kas tik reikalinga ant kelionės, ir ant savo laivo
įtaisė tris pakajus ir visus tris pripakavo visokių puikių tavorų.
ypač teikiu. Vienam pakajuj ceikiai buvo cidabriniai, kitam —
auksiniai, o trečiam — deimantiniai. Ir nuvažiavo per marias
į tų miestų, kur ta karalaitė buvo auginama. Sustojo, išdavė
apsaukt po miestų, kad čion kupčiai atvažiavo ir visokių ta-
vorų atsivežė parduot. Pats karalaitis ten tuos tavoms parda­
vinėja, o Jons nuėjo pasiuogaut prie marių, šalia miesto į tokį
brūzgynų. Jonui beuogaujant atlėkė į medį trys gulbės ir pradėjo
kalbėtis:
— Tai matot, sesytės,— prakalbėjo viena.— koks tai svie­
tas, koki tai žmonės! Štai dabar viens karalaitis atvažiavo ir
pavogs karalaitę. Ale vėl bėda: pavogt pavogs, bet visi nelai­
mingai prapuls, nes kaip pavogs, išveš ir nusives į tolimas
marias, tada atlėks grapas*. paspirs su koja, ir visas laivas su
visais žmonims nuskęs.
— Tai vis nieko,— atsiliepė kita gulbė.— yra tam pagelba.
Kad tas karalaitis visų laivų apsiūtų su skūra, tada nors ir
paspirtas laivas nuskęs, bet ir vėl iškils. Tiesa, čia menkas
dalykas ir pagclha yra, bet kada iš to laivo išlips namiejie ir
ten dvariškiai lauks ištaisę kelius aksominius ir nubarstytus
kvietkoms, tada žemė atsivers ir abudu praris.
— Tai čia ir da niekniekis,— atsiliepė kita gulbė.— Kad
tuos aksomus nudraskytų, o patiestų medines blankas, tada
laimingai pereitų ir jokios nelaimės neapturėtų.
— Tai vis niekniekis,— tarė vėl kita gulbė.— No to leng­
vas apsaugojims. Bet kada tas karalaitis su ta karalaite per
vestuves valgys, tada susipyks ir su peiliais ar šakutėms nu-
sidurs. Tame dalyke vėl menkas daiktas. Kad tik kas pakavotų
peilius ir šakutes, o karalaičiai teip valgytų prastai, pasiimda­
mi su pirštais, tai vėl viskas būt gerai. Bet da vienas daiktas
tai baisiausias ir iškadingiausias, nes kada suguls ta karališka
50
 pora į lovų, atlėks smakas, įlįs per langų ir praris abudu. Tame
dalyke būt viskas gerai, kad tada nemiegotų kas nors ir dabotų
tų karališkų porų. o kaip tik smakas atlėks, imtų ir nukirstų
smakų, tada galėtų gana gerai ir laimingai abudu gyvęt. Ale
kas šitų mūs pasakų kitam pasakyti}, tai tas į ekmenį pavirstų.
Tai pasakiusios gulbės ir nulėkė. Jonas sugrįžo atgal ir
nusiminė. Karalaitis, patėmijęs, kad Jons nusiminęs, paklausė:
— Ko tu. Jonai, teip nusiminęs?
Jonas atsakė:
— Mudviem gali būt blogai, galiva važiuojant namon
nuskęsti. Reikia visų laivų duoti su skūra apsiūti.
Tada karalaitis paklausė Jono ir tuo iš viso miesto šiauėius
suvadino, kurie bežiūrint visų laivų apsiuvo su skūra, nes ka­
ralaitis gerai užmokėjo.
Karalaitė, išgirdąs, kad toki tolimi ir garbingi kupėiai ir su
tokiais brangiais ir puikiais tavorais atvažiavo, pradėjo prašytis
tėvų, kad leistų pažiūrėt ir nusipirkt tų teip brangių ir gražių
tavoių. Tėvas da nenorėjo leist, bet kad dukterį dideliai mylėjo,
tai jos nužemintam prašymui pasidavė, išleido vienui vienų,
davę pinigų nusipirkimui norimų tavorų. Karalaitis tuojau
pažino karalaitę ir pradėjo rodyti no prasčiausių igi puikiausių
tavorų, įsivedė į puikiausių kambarį, pradėjo duoti gardumy­
nus ir gardžius gėrimus, o laivo duris uždarinėję. pasileido
karalaitei nežinioms važiuoti. O kada jau toli nuvažiavo, kara­
laitei pasakė teisybę, bet ji nė kiek nenusigando, nes ko ant
galo nusigųs, tokį karalaitį gaudama. Tėvai nesulaukdami Išlei­
do tarnus ieškot, bet tie sugrįžę pasakė, kad niekur nėra, ir
nurodė, kad tai turėjo tas laivas nusivežti. Karalius supykęs
pasiuntė savo grapa. kad prigirdytų tuos nevidonus ir tų pabėgu­
sių dukterį. Grapas. atlėkęs į marių tolybę, paspyrė laivą, tas
nulindo į vandenį, ir tuojaus iškilo. Antrų sykį paspyrė — tas
laivas da giliaus nulindo į vandenį, bet ir vėl iškilo. Grapas da
sykį paspyrė laivų — atsimušė į marių dugnų ir vėl iškilo.
Tada grapas. viskų palikęs, parlėkė namon ir apsakė karaliui,
kas atsitiko. Karalius da labjaus supyko. Kada laivas sustojo
pas kraštų, Jons iššokęs nudraskė visus aksomus ir liepė tuo­
jaus no manų igi namų takų nutiesti blankomis. Laimingai
51
abudu parėjo, bei karalaitis lyg užpyko ant Jono, kati tokį
prastų kelių juodviejų padarė, užpyko, bet nieko nesakė, nes
nedrįso prie savo ceip gražios ir guodojamos karalaitės. Jonas,
prisitaikęs prie šėpos virinėje, pavogė peilius ir šakes. Vakare
ant tos linksmybės karalaitis davė balių, ant kurio puikiausiais
valgiais mylėjo savo pavogtųjų numylėtinę, bet, nerasdami nie­
kur nė peilių, nė šakių, turėjo su pirštais imti iš toriclkų val­
gius. Suprato ir net kiti tarnai apskundė karalaičiui, kad tai
Jons pavogęs tuos peilius su šakėms, bet karalaitis Jonui da
vis nieko nesakė, nes atidėjo ant kito sykio. Ant nakties lyg
nuvargę karalaitis su vogta karalaite sugulė į lovų ir drūčiai
susispaudę, susikabinę teip drūčiai užmigo, kad nieko nė ne­
jautė, nė negirdėjo. O Jons nemigo. Jis įėjo į tų kambarį, kur
karaliai miegojo, ir. išsigalandęs didelį kirvį, laukė. Dvyliktoj
adynoj pūstelėjo šaltas vėjas, pasmirdo bjauri smarvė, ir sma­
kas, per langų įsliūginęs, slenka prie lovos. Jonas su kirviu
kaip rėžė, ir nulėkė smako galva, kraujas ir smarvė pasileido
visoj stuboj. Nusidžiaugė Jonas, išgelbėjęs karalius no smer-
ties, bet pamatė, kad ant karalaitės veido užtiško lašas kraujo.
Buvo mislijęs nušluostyti ar nugramdyti, bet vis nepasisekė.
Tada sumišlijo nulaižyti ir prigulęs pamažėli liežė no kara­
laitės skaistaus veido bjauraus kraujo lašų. | tų tarpa karalaitis
pabudo ir, pamatęs Jonų prie karalaitės veido, pamislijo. kad
bučiuoja, pakilo lovoj ir. nė akis gerai neprakrapštęs, puolė su
levo smarkumu ant Jono:
— Tu, nevidone, prigaudinėt mane! Jau ten kiek man pi­
nigų reikėjo padėt, kada tu užsimanei laivų apsiūti su skūra,
paskui nudraskei aksomus, man tokių gėdų padarei, pavogei ir
pakavojai peilius su šakėms, mane ant juoko laikai, dabar
mano karalienę bučiuoji, toliaus išsidrųsysi ir man kų blogo
padaryti! Atsitrauk kelis žingsnius no manęs, tuo peršausiu!
Jonas teisinosi:
— Šviesiausias karaliau, aš į ekmenį pavirsiu, kad visų
teisybę pasakysiu.
Atsitrauk, sakau, no manęs tris žingsnius, peršausiu! —
suriko karalaitis.
Tada Jons nusižemino prieš karalių ir pradėjo pasakoti:
52
 — Šviesiausias karalaiti, tik gana gerai žinai, kad mes
laive kaip važiavome drauge su ta pana, tai kelissyk nusken-
dome ir vieną sykį atsimušėme dugne marių. Jeigu mūs laivas
nebūt su skūra apsiūts. tai būt sutrukęs ir nebūt iškilęs.
Jons, tai pasakęs, pavirto igi kelių į ckmenį. Karalaitis
netikėjo, bet Jons, nieko nelaukdamas, toliaus pasakojo:
— Šviesiausias karalaiti, pats matei, kaip ėjot iš laivo toms
blankoms, tai ties judviejų kojoms žeme išsišiepė. Kad ne tos
blankas, jau šiandien vidurij žemės būtumėta abudu šalti begulį.
Ant tų žodžių karalaitis lyg nusiramino.
— Paskui.— kalbėjo Jonas,— kad būtumėta turėję valgy*
darni peilius ir šakes, tai valgant būt užėjus tokia valanda, ir
būtumėta susibadę ir pasipjovę.
Jonas, tuos žodžius ištaręs, palengva pavirto igi pusei į
ckmenį. Bet nepaliaudamas toliaus pasakojo:
— Dabar aš naktyje dabojau judu, kad smakas neprarytų, ir
katla smakas atėjo, aš jį nukirtau, tai pilna visur kraujo, ir, man
tą smaką bekertant, užtiško ant karalaites burnos lašas kraujo, kurį
man belaižant pats, karalaiti, pabudai ir dabar mane nori peršaut.
Ant to žodžio Jonas visas pavirto j ckmenį. Tiktai tada
karalaitis pamatė visą teisybę, nes pilnas kambarys buvo krau­
jo ir smakas perkirstas ir Jons, teip brangus, visas į ckmenį
pavirtęs. Tada karalaičiui ir karalaitei buvo dideliai liūdna.
Teip juodvicm begyvenant ir vaikutį susilaukė. Viskas būtų
gerai ir smagu, tiktai kad tas toks gers Jons pavirtęs į ckmenį
ir šalia lovos rėpso per dienas ir naktis.
Vieną sykį sušaukė karalaitis visus savo burtininkus, kad
pasakytų, kaip tą ekmenį atverst į žmogų. Visi būtinai davė
r«xlą tokią, kad reikia ant to ekmens pimigimį vaiki} nukirst,
tai tik tada tas ekrnuo atvirs į Joną, kada apsiiies krauju nekal­
to kūdikėlio. Sūnaus karaliams didiai gailėjo, bet da labjaus
gailėjo Jono, kuris dėl juodviejų laimės tiek vargo datyrė ir
dabar turi būt ekmeniu. Ant galo sutarė abudu, sakydami:
— Vaikų ir daugiaus susilauksim, alc tokį gerą Joną tai tik
reikia gelbėti.
Karalaitė padėjo apraudojus savo vaikelį ant to šalia lovos
ekmens. o karalaitis su kirviu kirto. Nespėjo nė surikti mažiu-
53
kelis — visas ekmuo apsiliejo krauju ir akies mirksnij pakilo
gyvas ir sveikus Joous, pasisveikino su karalaičiu ir su kara­
laite, pasėmė ant ranki; nukirstąjį kūdikėlį, ii tos vietos pa­
sisėmė vandenio, kur pats ekmeniu stovėjo, apmazgojo tą
kūdikėlį, ir tas sugijęs linksmas juokėsi, tarytum džiaugėsi,
kad Jom; savo krauju išgelbėjo no amžinos pražūties.
Karalaitis ir karalaitė ant to džiaugsmo padarė Kilią nes vi*
stems linksma buvo. kod Joną pamatė gyvą vaikščiojantį. Ant to
K J liuš ir a* buvau, valgiau ir gėriau. per barzdą taukai varvėjo. bur­
noj nieko neturėjau, bet ką mačiau ir girdėjau, jums pabarbėjau.
(Pasakojo Ona Meškiuke Ašmoiuškiuos. NaumieĄt io| paw.
užrašė K. Stiklius 1901 m )

12. API* SlAUČIŲ. ŪKININKO DUKTERĮ IR

JŲ VEIKALUS
Kad kitusyk vienas turtingas ūkininkas turėjo labai graži;;
dukterį. Pasivadino šiaučių tas ūkininkas. kad pasiūti; čevery-
kus dukteriai. Šiančius prieš nupirkimą skim; mieravo tai ūki­
ninko dukteriai. Onai. koją ir bemiemodams čiuptelėjo už
pakinkio. Ona akies mirkxnij. įsispjovus į saują, trenkė tam
šiaučiui į ausį. Puikius ant to tik nusijuokė ir tokia meile
užsidegė prie tos Onos, kad kur tik ėjo. ką tik darė. buvo lyg
sudnuisęs ir negalėjo paliauti mislijęs apė Oną. Rande da
gretintis prie Onos. bet ir vėl nepasisekė. Ant galo tas šiaučius.
sutikęs cigonką. pasiskundė savo bėdą.
— Jc. pane.— tarė eiganka,— jei duosi tris rubliu*, aš
padarysiu ir tau pasakysiu, o tada bus tikrai tavo ta Ona.
— Aš dumčiau ir keturis rubliu;, kad tik gaučiau Oną už pačią
Ciganka davė šiaučiui tokią šaknį ir liepė namon parėjus
išvaryti gyvulius iš tvarto, o šaknį po slenksčiu pakišti.
šiaučius, namon parėjęs, teip ir padarė: gyvulius iš tvarto
išvarė, o tą šaknį, cigankos duotą pakišo po slenksčiu tvarto,
o atėjęs į šlubą pasakė, kad gyvuliai palaidi. Ona tuo išbėgo
varyti gyvulius į tvartą sakydama:
S4
 — Siu j įvarty! — su kitu galu — pyrst! — Na, tai įkibai ir
garu! — pyrst! — Ana. pcrJžiu ir pcrdžiu,— pyrsl! — Siu į
tvarią! — pyrsl!
Matydams bernas našivarant Oną gyvulius j tvarią, nuėjo
padėti suvaryti. Paėmęs su kuolu mostelėjo, sakyčiams:
— Siu j tvarią! — pvrsl! kits gals.
Ant galo atbėgo pats tėvas ir motina tą galviją varyti j
tvartą, ir visi kaip tik žodj taria — ir perdžia.
Motina, viską palikus, nubėgo į bažnyčią pas kunigą prašyt,
kad eitą namus sventyt. sakydama:
— Jcganiastėli,— pyrst! — eikit mus namus sventyt.—
pyrst! — Mūs namus nežinia kas užkerėjo! — pyrst!
Kunigas, nieko nelaukęs, pasėmė krapylą. ivensto vande­
nio ir ėjo drauge sventyti užkerėtą namą. Pasidažęs krapylą j
sventytą vandenį, mostelėjo ir pradėjo kalbėti maldas —pyrst!
— Na mi jfe rūmais,—pyrst! — su jūs gyvuliais.—pyrst! —
su jto velniais.— pyrst! — aš dabar — pyrst! — nė mišią
laikyt — pyrst! — negalėsiu.— pyrst!
Dabar visiems didelė baimė, ypačiai kad ir kunigas prade
pirsčioti. Suėjo visi j stubą. ir Šiaulius prašneko:
— Aš numanau, kas čionai yra. nes. per svietą eidamas,
daug žinau. Jeigu aš gaučiau Oną už pačią, tada padaryčiau,
kad jus paliautume! pirdavę...
Tuojaus visi ant to sutiko. Šiaučius išėmė tą šaknį niekam
nematant, ir tuojaus su ta Ona buvo šiaučiaus vestuvės. Ir aš
ten buvau, ir valgiau, ir gėriau, burnoj nieko neturėjau.
(No Le\r<ktu is Naumiesčio. Suvalkų] Ruh., ulrttfč K. Stik­
lius 1902 tu.)

13 APfc KELEIVI IR AUKSINE

MŪKĄ ANT KRYŽIAUS
Kad kitąsyk vienas turtingas ūkininkas, ant garbės Dievo
aukaudamas savo turto, pastatė šalia kelio puiką kryžią. prie
to kryžiaus pridėjo auksinę mūką*.
55
 Vienas niekšas, eidamas keliu, užtėmijo tą auksinę mūką
ir. paimtas goslyhc, sumislijo tą mūką nuvogti no kryžiaus. Ap­
sidairo aplinkui, kati niekas arti nebuvo, kad tai pamatytų. įsliuo­
gė aukštyn į kryžių ir siekė su rankonvs imti tą mūką nuplėšti, o
paskui už auksą no kokio žydo paimti pinigus. Tam tarpe mūkos
ranka atsiliuosavo no kryžiaus ir griebė tam niekšui už plaukų.
Griebus už plaukų teip drūčiai laikė, kad tas niekšas, gobsilK, lai­
komas nu'ikoKuž plauki}, kadaravo ant oro. Tada tas niekšas kelei­
vis žegnojosi, poteriavo. Dievo meldė paleisti, bet tas neleido.
Einant ir važiuojant keliu žmonės pamatė ties kryžium ka­
daruojant žmogų. Klausė, kas dėjosi, o tas kabantis šaukėsi
pagelbos. Žmonės bandė nuimti, bet jokiu bodu neatleido mūką
ir su plaukais skūra ant galvos išsitęsė. Žmonės pracinantiejai
bandė ranką mūkt»s atgniaužti, bet jokiu būdu negalėjo. Ant
galo atsinešė žirkles ir norėjo nukirpti plaukus palei žmogaus
galvą, bet plaukai, rodt»s. į dratus pavirto ir jokiu būdu nesi­
davė nukirpti. Tada žmonių aplinkui suėjo gana didelis pul­
kas. ir nė viens neišmanė, ką padaryti, kaip iš mūkos rankos
išvaduoti tą pakartą žmogų.
Ant galo visai netikėtai atvažiavo zokoninkas. Tas zoko-
ninkas. pamatęs tokį keistą atsitikimą, paklausė žmonių, dėlei
kokū»s priežasties tai vis atsitiko. Žmonės ir tas kabantis prie
kryžiaus nupasakojo visą atsitikimą ir priežastį pakorimo po
kryžium. Tada zokoninkas, parpuolęs ant kelių prieš kryžių,
pradėjo melstis. Po ilgų maldų atleido no kryžiaus ranka mūkos
tą nelaimingą žmogų jau vos gyvą. Žmogus nudribo ant žemės,
o mūkos ranka vėl tapo ištiesta ir prikalta prie kryžiaus. Žmonės
tai matydami dideliai dyvijosi iš tokio keisto atsitikimo.

(No Mūrineiio iš Naumiesčio, Suvįalktf] gub., užrašė K. Sti­

klius 1902 (m. J)

14. APĖ IŠNYKIMĄ BAUDŽIAVOS

Kad kitąsyk, kada buvo baudžiavos, ponai ant žmonių turėjo
didelę valią, ką norėjo su savo žmonims. tai darė. ar pjovė, ar
56
korė, ar gyvas laikė, nes tai ponų buvo valia ir nieks už tai
jiems nė pašę žodžio negalėjo pasakyti.
Vienam dvare ponas teip buvo išdykęs, kad ką tik jis užsi­
manydavo, paliepdavo savo žmonėms padaryti, o jeigu katras
nepadarydavo, tuo žudydavo. Ir jau daug buvo nekaltų žmonių
išžudęs. Ant galo atsirado vienas, kuris, palieptas pono ką
nors padaryti, tuo padarydavo. Pons tada išmislinėjo visokių
reikalų ir vis liepė tam žmogui padaryti. Kartą paliepė išarti
tiek dirvos, kiek to pono kalė apibėgioja. Žmogus pasijungė
jaučius ir, kur tik ta kalė bėgo, ir jis paskui su jaučiais varosi.
Ant galo ta kalė parbėgo namon, įlindo j kiemą per tvoros skylę,
o tas žmogus, jaučiams nctelpant per skylę, supjaustė jaučius
į šmotas ir sukimšo į kiemą per skylę, paskui jaučias ir žagrę
įkimšo ir nuėjęs pasakė ponui, kad jau Išarė visur, kur tiktai kalė
bėgiojo. Pons netikėdams eina pažiūrėti, o radęs jaučius papjau­
tus. klausė ir harėsi. kad jaučius supjaustė. Žmogus atsakė, kad
per skylę, kur kalė inlindo, jaučiai netilpo, tai turėjęs supjaustyti.
Kitą kartą pats pons rengėsi ant baliaus, dėl to gi liepė tam
nepriveikiamam žmogui savo vaikus nuprausti gražiai, parėdyti
ir už stalo pasodyti. Žmogus užkaitė katilą vandens, atvirinęs
sukišo vaikus, nuvirino ir numaudė, parėdė, už stalo pasodino.
Pons parvažiavo, žiūri — vaikai už stalo sėdi negyvi, išsišiepę.
Perpyko ponas ir ant to piktumo liepė tam nepriveikiamam
žmogui save nunešti į dangų. Žmogus liepė pakinkyti geriau­
sius pono arklius ir. įsisėdus ponui į karietą, pasileido per
laukus, kalnui, girias, upes. balas ir tolimus kraštus. Pons vis
pažiūri per karietos langelį, bene jau danguj. Ant galo įvažia­
vo į tokią tamsią urvą. per tą urvą pervažiavus, įvažiavo į tokį
dvarą, kuriame buvo raudona šviesa, o tai mat ten buvo pekla.
Pats Lipicicrius sėdi ant kelmo, užsitraukęs tabokos nusi­
čiaudėjo, atsikosėjo, įdusęs no senatvės, ir paliepė savo vel­
niukams primti naują svečią. Tie išsiplėšė poną iš karietos,
įvedė į vieną ugninį kambarį, ten, kur buvo visi ponai. Tas
pons norėjo važiuoti namon, bet kiti velniai ir ponai jau jį
nepaleido. Dėl to tas naujai atvežtasis ponas parašė tam žmo­
gui laiškelį, smala pekliška užlipino ir liepė parvežti karaliui
ir visiems ponams.
57
 Kada iš peklos parvežtąjį laiškelį perskaitė karalius ir po­
nai, tada atleido žmones no baudžiavos.

(Pasakojo Ašmoniškiuos pas HukSnj viens nepažįstamas

1902 (m.))

1$. APĖ GUDRĄ PONĄ, O ŽMOGŲ DA GUDRESNI

Kad kitąsyk baudžiavos laikuose, kada ponai ant žmonių
turėjo valią ir ką norėjo, tai darė. nes jokios tiesos žmonės
neturėjo, teip kaip pas mus dabar gyvuliai, taigi toje senovėje
vieno dvaro ponas sumislijo iš savo nuvargusių žmonių pasi­
naudoti. Kaip sumislijo. ir naudojosi. Būdavo, kad koks ūki­
ninkas veda į turgų kokį galviją, tai tas pons atsistojęs šalia
kelio ir sako:
— Parduok man tą ožį!
Jeigu kuris pasipriešina, tada gauna į kailį, ir atima dykai
galviją, kaipo iš maištininko. Jeigu žmogus nesipriešina, tada
jis už galviją atiduoda tiek pinigų, kiek ožys vertas, ir galviją
nusiveda sau. Visos aplinkinės žmonės apė tą pono išmislą
jau žinojo ir. kad negauti į kailį no pono. laisvai pasiduodavo
pono norams.
Vieną kartą toks žmogus vedėsi į turgų galviją parduoti.
Ponas, kurs netoli miestelio gyveno, tai pamatęs išbėgo tam
žmogučiui už akių ir paklausė:
— Parduok man tą ožį!
— Pirk, šviesiausias pone,— atsakė žmogus.
Ponas tada užmoka pinigus už didelį galviją kaip už ožį.
bet žmogus paprašė:
— Šviesiausias pone, pavelykit man to jaučio uodegą im­
sipjauti.
— Nusipjauk, mat tave velniai,— atsakė ponas, ir žmogus,
išsėmęs peilį, nurentė to jaučio uodegą.
Žmogelis, parėjęs namon, buvo liūdnas iš tokio nelaimingo
pardavimo. Bet tą jaučio uodegą džiovino ir juokėsi.
Vieną kartą pasklido garsas po aplinkinę, kad pons serga.
58
Užprašė visus daktarus, burtininkus ir žinūnus, kad poną išgy­
dytų. Gcriaus apsirėdęs tas žmogelis, kuris turėjo uodegą
sudžiovinęs, atėjo pas tą poną ir greitai įspėjo ligos priežastį.
Ponui paprašius gydyti ir paketinąs už tai užmokėti, tas žmo­
gutis greitai apsiėmė. Pirm viso gydymo liepė gerai iškūryti
pirtį ir į tą pirtį tą poną atsivežė maudyti. Kada išrėdė nuogą,
išsitraukė iš už čebato aulo tą sudžiovytą jaučio uodegą ir
paklausė:
— Ar pažįsti, kas šičion?
— Pažįstu: jaučio uodega.
— O pirma kodėl sakei kad ožys? — pasakė žmogutis ir
pradėjo vanoti su tąja džiovyta jaučio uodega ponui per nuogą
kūną. Gerai išpylęs paliko. Pons atsigriebęs iškrepesiojo iš tos
pirties ir, pamatytas dvariškių, tapo nuneštas į pakajus ir pa­
guldytas. Serga ponas ir jau. kaip aplinkiniai kalbėjo, vos tik
gyvs esąs.
Žmogelis tas, gerai ponui kailį išlupęs, kelias dienas silsėjusi
ir paskui, šiek tiek permainęs gymį ir aprėdalus, nueina pas tą
patį poną ir vėl savo gudresniu nupasakojimu patiko ponui.
Pons nusipasakojo, kad jį koks ten durnius labai skaudžiai
sumušęs ir dabar vos gyvas esąs, nes no tokio gydymo da
blogesnis esąs. Ir ant galo pasakė tas atėjęs kaipo daktaras:
— Kad jeigu šviesiausias ponas iš tos ligos nesirūpysite
išsigydyti, tai galit ir smertį pamatyti.
Ponas su dideliu išsigandimu meldė to naujo ir teip gero
daktaro, kad gelbėtų no teip baisaus ir nenorimo smerties. Ant
rytojaus tas daktaras liepė tam ponui persikelti toli už savo
dvaro ir ten pastatyti šėtrą, kurioje turįs ponas, vaistus gerda­
mas, kaskart šviežiu oru kvėpuoti. Ponas ant to greitai sutiko,
ir tuo už dvaro pakalnėje tapo pastatyta šėtra ten su visoms
vigadoms. Daktaras, užpildams ant cukraus ten kokio skysti­
mo, duoda ponui ir dairosi, kol viskas iš aplink prasišalys.
Kada viskas iš aplink prasišalino, daktaras, išsitraukęs iš už
aulo džiovytą jaučio uodegą, parodęs paklausė:
— Ar pažįsti, kas šičion?
Pons nenorėjo išsyk sakyt, bet pagrasinus tuo atsakė:
— Jaučio uodega.
59
 — A, velnini, o pirmai sakei kad ožys. Ožys netur uodegos.
Ir vėl gumbuotus pono sąnarius lygino ir nesveikatą lauk
varė. Palikęs tą poną vos gyvą, išeidams pasakė:
— Dabar dusyk gavai, tai esi da tik dviejų klcsų. alc da sy­
kį gausi su ta jaučio uodega, o tąsyk tik rasi pažysi, koks
ožys, o kas jautis ir jautį per ožį nepriims!.
Tai pasakęs tas daktaras nubėgo sau. Po valandai lamai to
pono. ant galų pirštų staipydamosi, kad nepadaryti bildesio,
atnešė tam ponui pietus, o poną vos gyvą radusi, parnešė
liūdną žinią į dvarą. Dvariškiai su didele iškilme parvežė tą
poną atgal į dvarą jau v<» gyvą, ir apstojo sargai iš visų pusių,
kad nieks prie sergančio pono negalėtų prieiti. Vos ne vos
pono dūšia nenuėjo į peklą, ir ilgas laikas praėjo, kol sugrįžo
ponui sveikata. Bet visgi sugrįžo, alc jau visai menka, nes tos
dvi klesos mokslo dideliai parbaigė. Visur, kur tik tas pons ar
eidavo, ar važiuodavo, vis turėjo su savim drūtą vyrą. kuris
devynis vyrus anlsyk rišdavo. Ponas tankiai ant špaciero važiuo­
davo pro rugius.
Vieną kartą tas, kuris gydė poną, pasisamdė jauną, greitą
vaikiną, ir abudu susilindo į rugius. Tas žmogus, kur tą poną
gydė, atsigulė rugiuos, o tas pasamdytas vaikins atkišęs pa­
kelėje ir rodo subinę tam ponui. Sustojo ponas ir tuojaus tą
savo apgynėją paliepė pagaut tą niekšą, o pats pons pasiliko
besėdįs. Kada tas apgynėjas nusivijo, žmogelis iššoko iš nigių
ir pradėjo liet poną ir teip liejo, kad tas pons išsižiojo ir vėl
užsičiaupė. Žmogelis ant galo pasakė:
— Dabar jau esi trijų klesų, o jeigu ir dabar dar nėši
mokytas ir nepažįsti, kur jautis, o kur ožys. tai jau tave nė
velnias neišmokys.
Katla tas apgynėjas sugrįžo nepavijęs to, kuris subinę rodė.
jau rado savo poną barzdą užvertusį į dangų bežiūrintį, kur jo
dūšia buvo belekianti, bet kasžin ar ji ten patilpo.

(No Marcinkevičiaus iš Naumiesčio. SuvĮalkųj gub., užrašė

K. Stiklius.)
 16. APĖ TŪLĄ PIRKLIO SŪNŲ IR GULBI*

Kad kitąsyk gyveno viens žmogus, kuris, užsiimdamas pre-

kysta, važinėdavo po tolimas kraštas, kad ką pelnyti. Vieną
sykį tas pirklys, prisikrovęs pilną laivą visokią tavorų, važia­
vo per marias į tolimą žemę. kad išparduoti tavoms, o užpel­
nyti didelius pinigas. Bevažiuojant per marias sustojo laivas
ir. nors gana smarkiai varomas, neina. Pirklys, apžiūrėdams
savo laivą, pamatė, kad ten laiko tą jo laivą raudons gaidys.
— Kodėl tu, gaidy. laikai mano laivą? — paklaasė pirklys.
— O kad aš noriu,— atsakė gaidys.
— Paleisk, raudonas gaideli, aš noriu važiuoti tolyn.
— Paleisiu, jeigu tu. pirkly, man ką duotum.
— O ką aš tau, gaideli, galiu duot. kad aš nieko neturiu.
— Aš to no tavęs, pirkly, nė nenoriu, ką tu neturi, nė ką
turi. tiktai tą noriu, kad man pažadėtum, ką namie nepalikai.
Pirklys nieko nepamislijęs pažadėjo ir, reikalaujant raudo­
nam gaidžiui, savo krauju parašė du laiškeliu, iš kurią vieną
gaidžiui atidavė, kitą sau pasiliko. Tada akies mirksnij tas
gaidys atleido laivą, ir pirklys toliaas nukeliavo. Nuvažiavęs į
tolimą žemę. išpardavė tavoms, o sugrįžo namon parsivežda­
mas gerą glėbį pinigą. Bet kas per nusiminimas buvo tam
pirkliui, kada namon parvažiavęs rado sūną gimusį, kurį pra­
minė Jonu! Tada tik pirklys susiprato, jog tai tą savo sūną,
kurį nebuvo palikęs namie, dabar jau per neapmislijimą
pažadėjo ir užrašė tam raudonam gaidžiui. Tą laiškutį, kurį no
gaidžio gavo. keletą sykią graudžiai apraudojęs, pakišo stuboj
po balkiu.
Tokio pirklio sūnus, gerai užlaikomas, gražiai augo ir po
keletui metą jau buvo gudrus vaikas. Tam pirklio sūnui tan­
kiai į akį puldavo teip didelis tėvo nuliūdimas. Keletą sykią
net klausė:
— Dėl ko, tėte, teip visados nuliūdęs?
— Et, vaikeli, jau senatvė, ką aš čia linksmysiuos,— atsa­
kydavo vaikui.
Toliau vaikas mokinosi ir, būdamas pačiam vaikiškam išdy­
kime. buvo didelis knipėias, visur, kur tik koks plyšelis ar
61
skylutė, vis tas pirklio sūnus išknipinėdavo. Vienų sykį. be-
maišydams po pabalkėms, išstūmė ten kokį popierkraštj su­
dulkėjusį. Su tuo rašteliu pas tėvų nubėgo ir. tam parodęs,
klausė:
— Kas tai ėia per raštelis?
Tada tėvas pirklys, da labjaus užgautas, įla labjaus nuliūdo
ir vaikui klausiant pasakė visų teisybę. Tada sūnus, atsisvei­
kinęs su visais namiškiais ir viskų palikęs, išėjo į svietų ieškot
to savo tikro tėvo, kuriam tikrai užrašyts yra. Ėjo ėjo keletu
dienų, pailso ir, priėjęs pamarį, atsigulė. Atsigulęs mislija, kų
ėia padaryt. Teip jam begulint atlėkė trys gulbės ir, pamaryje
plunksnas nukratę ir pasivertusius į panas, nuėjo į kraštų ma­
rių maudytis. Pirklio sūnus tai pamatęs paėjo į jaunosios pa­
nos plunksnas, atsigulė. Minkštai begulėdamas, užmigo. Pa­
ines išsimaudžiusios sugrįžo, pasėmė ant savęs visas plunksnas
ir nulėkė, tiktai jauniausioji neranda niekur savo plunksnų.
Visur apieškojo ir. pamačiusi begulintį žmogų, nors nuoga,
bet, bėdos prispirta, priėjo artyn ir, pabudinus gulintį pirklio
sūnų, paklausė:
— Ar nematei, gražus vaikinuk, čion plunksnų, kurias aš
pasidėjau?
Pirklio sūnus atsakė:
— Še, gali atsiimti ir apūrėdvti.
Pana. apsirėdydama su plunksnoms, paklausė:
— Kaip tavo vardas?
— Jonas,— atsakė pirklio sūnus.
— O kas ėia tave. Jonai, į tų teip tolimų ir niekam neužei­
namų šalį atgabeno?
— O kų aš galiu žinoti? Mane mano tėvas da negimusį
pažadėjo kokiam ten raudonam gaidžiui, ir ateis laikas, jau
turbūt ne už ilgo, kad aš jam teksiu, tiktai dabar pats einu
nipytis, gal bus galima išsiliuosuoti.
— A. tai mes. ir trys panos, esame užkeiktos ir esame po
valia velnių, taigi aš tau busiu draugė ir visur pribusiu tau ant
pagelbos. Dahar. Jonai, cik tuo pamariu, ten rasi olų. Eidamas
ta ola. prieisi duris. Tas duris pabarškinus, tau atidarys dvaro
sargas ir paklaus: "O kaip tu ėia. Jonai, atėjai?~ Tu jam atsa­
62
kyk: “’O kas. ar velnias ateis, kad aš neateisiu!" Visur būk
gudras, kad ncprapultum.
Tai pasakius pana pasivertė j gulbę ir, sparnus ištiesus,
nulėkė sau.
Kaip buvo pasakyta Jonui, teip tas ir darė, ir sakė. Nuėjęs
rado dvarą. Kada pabarškino, atidarė duris velnias ir, pamatęs
Joną, lyg ir nusistebėjęs paklausė:
— O kaip tu čia. Jonai, atėjai?
— O kas, ar velnias ateis, kad aš neateisiu!
Velnias nuvedė Joną pas Lipicicrių, o tas nuvedė Joną į
tris kambarius ir liepė pasilsėt penkias dienas, o šeštoje pa­
rodė netolimą girią. Ten, toj girioj, su viena diena liepė nu­
kirst medžius, iškast kelmus, išari dirvą, pasėt kviečius, užau-
gyt, nukirst, iškult, sumalt ir iškept, teip kad septintoj dienoj
būt mudviem abiem po pyragą prie arbatos užsikąsi.
Jonui tai išklausius net plaukai ant galvos atsistojo, ir liūdnas
nuėjo į parodytus kambarius, iš kurių trečias kambarys jam
geriaus paliko, ir tame silsėjusi. Silsisi ir verkia, nes nepasiti­
ki tai padaryt, o už nepadarymą Lipieierius ketino atiduoti
peklos velniams ant tąsymo.
Vienoj naktij, kada viskas nutyko, atsidarė Jono kambario
durys, ir įeina gulbė, kuri akies mirksnij pasivertė į paną ir
nuramino Joną verkiantį, sakydama, kad viskas bus gerai, jei
tik pildys jos įsakymą. Jonas prižadėjo pildyt, jei tik nepatekt
į velnių nagus ant tąsymo.
Praėjo penkios dienos, jau ir šešta diena, o Lipieierius nu­
vedė Joną į girią ir prigrasino, kad su diena iš tos girios
padarytų ant rytojaus dėl užkandžio pyragą. Visi velniai žiūri,
kaip tas Jons darys, bet nubodus žiūrėti, nusivilko sau, nes
Joas nieko neveikė, tiktai atsigulęs ir guli. Pavakare, kada jau
nė vieno velnio aplink nebuvo matyt, Jons, iš kišeniaus išsė­
męs triūbelę, sutriūbijo, ir akies mirksnij viskas pasidarė ir
stojai ant tos vietos du dailūs kepalaičiai kvietinio pyrago,
kuriuos Jons parsinešęs padėjo, ir miega.
Ant rytojaus ateina Lipieierius ir klausia:
— Ar jau gatava?
Ir Jonas padavė pyragus Lipicieriui, kuriuos abudu paskui
63
su Jonu valgė prie arbatos. Lipicicriaus ir visų kitij velnių
pradėjo kojos džiūt ir iki kelių nudžiūvo, kad jau tokį Jonų
negal įveikt.
Pavalgę pietus vėl Lipicierius liepė Jonui ant trijų dienų
kambaryje užsidarius pasilsėt, o po trijų dienų per plačių upę
išpilt, pabūdavo! tiltų, kelių apsodyt medžiais, o pylimo kraštus
apsodyt žemuogėmis, kad penktoj dienoj būt galima, vaikščio­
jant tuom keliu, no krantų pasiskyt uogų. Jonas silsisi, rūpina­
si, nes nepasitiki ant triūbelės.
Atėjo naktis. Kada viskas nutilo, parėjo palengvėle gulbė,
kuri, įėjus pas Jonų j kambarį, pasivertė į panų ir Jonų nu­
liūdusį palinksmino ir davė Jonui tokį kauliukų ir pasakė:
— Kad kada su tuom kauliuku mostelsi, tai viskas stosis,
kaip Lipicierius nor.
Praėjo keturios dienos, penktoj Lipicierius pasišaukė Jonų.
ir išėjo abudu vaikščiot ant kelio. Viskas — teip, kaip Lipicie­
rius norėjo. Vaikščioja keliu per upę. gėrisi ir no krantų žemuo­
ges skina, bet paties Lipicicriaus ir kitų velnių jau kojos
nudžiūvo igi subinių.
Paskui Lipicierius vėl liepė Jonų pasilsėt dvi dienas.— o
po dviejų dienų.— sako,— gausi prujot kumelę šimto metų.
Jonas silsisi ir mislija: ”Kų tu čia žmogus padaras, duos ko­
kių raganų, ir kasžin kaip gal nusiduoti**. Bet jam teip bemisti-
jant parlėkė gulbė ir. pasivertus į pana, įėjus nuramino Jonų ir
davė tris rykštes: vienų sidabrinę, kitų auksinę, kitų deimantinę
ir liepė, užsėdus ant tos kumelės, pirmiaus su sidabrine gerai
tų kumelę plakt, paskui su auksine, paskui su deimantine.
Atė ir trečia diena. Pašaukė Lipicierius Jonų. Velniai at­
vedė baisiai persenusių, sukūdusių, no vienų kaulų ir sudžiovu­
sios skūros, bet pasiutesnę už raganų, o da neprajodytų. Jonas
užsisėdo ir, išsitraukęs iš už aulo sidabrinę rykštę, pradėjo
plakt. Velniai aplinkui sustojo ir žiūri, kaip tas Jons prajos.
Kumelė pliekiama nebėga, bet tik piestu aukštyn šoka. Visi
velniai juokėsi susiriesdami, nors jų kojos jau nudžiūvu­
sios igi subinei, bet tikisi vėl atsigriebti, kada Jonų priveiks.
Jonas pusikavojo sidabrinę rykštę, o išsitraukė auksinę. Su ta
kaip pratlėjo pliekti tų kumelę! Kumelė da labjaus siuto, o vi-
 sietus velniams da didesni juokai. Bet Jonas, nepriveikdamas
tos kumelės raganos, pasikavojo auksinę rykštę, o išsitraukė
deimantinę ir kad su tąja pradėjo pliekti, tai kumelė išsyk da
paikiojo. bet paskui, gerai priveikta, pradėjo gerai eiti. ir teip
Jons visų velniu akyse prajojo kumelę raganą. Velniai visi
dideliai nusiminė ir nudžiūvo sulig bamboms. Visi pasidarė
kaip ant kokių stabiekų. stiebinėja visi po peklą nuliūdę ir
tariasi, ką ėia tam Jonui padaryt, kad j j būt galima prigriebt.
Nutarė visi ir išmislijo da vieną daiktą. Liepė pasilsėt vieną
dieną ir paskui sako:
— Turės atspėt, iš trijų gulbių katra jauniausia.
Jonas silsisi. Nakčia atlėkė gulbė ir. pasivertus j paną.
pasakė Jonui:
— Kad kada lieps įspėti, tai tu. Jonai, cik per duris, tai aš
su koja krcpštelsiu į galvą, o tada tu į mane sakyk, kad aš
jauniausia, tai ir įspėsi.
Nė nelaukiant atėjo rytojus. Tris gulbes sustatė ties durims
ant lentynos. Velniai visi su nudžiūvusiais pasturgaliais atbė­
go žiūrėti. Lipicicrius atvedė Joną ir pastatė vidurij aslos. Visi
velniai ant galinio suolo ir apė stalą stypėiodami džiaugėsi,
kad jau tuo gal Joną įveiks. Jonas, valandėlę žiūrėjęs, pasakė:
— Aš da turiu cit lauk nosį nusišnypšt, o paskui įspėsiu.
Jonas eina lauk. ir keli velniai paskui seka, o kiti, pasilikę
šluboj, žiūri, kad nepasidarytų prigavims. Beeinant Jonui iš
lauko į šlubą, vidurinė gulbė krepštelėjo su koja Jonui į galvą,
o tas, atsistojęs vidurij aslos, parodė, katra gulbė. Tada velniai
ir suprato:
— A, tai judu toki bičiuliai! Palaukita, mes judviem
parodysim.
Lipicicrius tuojaas liepė kitus velnius, kad jį nuvestų į
kambarį ir užrakytų. o kitiems velniams prisakė, kad kaistų tą
didįjį katilą, pripiltų smalos, sieros, o ant rytojaus virs abudu.
Joną ir jauniausią gulbę.
Vidurij nakties, kada visi kiti velniai sumigo, gulbė išlindo
per rakto skylutę, atidarė duris, ir išėjo abudu su Jonu ir nuėjo į
peklišką dvarą, atidarė staines ir pasimovė arklį, kuris su vie­
nu žingsniu penkis šimtus mylių nužengė. Abudu, Jons su
a i9i5 65
gulbe, kuri jau buvo pasvertus į pana. ir abudu vidunj nakties ant
to teip puikaus arklio susėdę, išjojo da visai peklai bemiegant.
Anksti rytmetį velniai sukilo ir pats Lipicierius pabudo, da
daugiaus užkūrė ugnį po katilu, ir, kada jau smala su siera
pradėjo virt, pats Lipicierius ir visi velniai, igi krūtinių nu­
džiūvę, eina pas tų kambarį, kur Jonų su gulbe užrakino. Bet
visi velniai net nutirpo, kada atidaro duris, o neranda nė Jono.
nė gulbės! Paskui pradėjo ieškot po visus peklos užkaborius ir
da labjaus nusigando velniai, kada nerado stainėje palikto ark­
lio, ant kurio tiktai Lipicieriaus pagclbininks jodavo. Visi vel­
niai ir pats Lipicierius iš tos baimės net iki pažastų nudžiūvo
ir pasidarė tikri baidykles. Lipicierius davė savo arklį, kuris
su vienu žingsniu tūkstantį mylių nužengė, o vienam iš gud­
riausių velnių liepė vytis.
Jonas ir gulbė išgirdo žemės drebėjimų ir pajuto šalto vėjo
užpūtimų. Suprato, kad tai iš peklos juodu atsiveja. Pana-
gulbė pavertė arklį į kryžių, pati pasivertė į mukų. o Jonų
pavertė į suklypusį senį, kuris, atsiklaupęs prieš kryžių ir ran­
kas iškėlęs, poteriavo. Peklos pasiuntinys tai pamatęs paklausė:
— Ar nematėt, ar čia kas neprajojo pro tave, senuk?
— Maciau, prajojo, alc jau bus koki penki metai.
Peklos pasiuntinys nusiminė ir pasisukęs grįžo namon. Par­
jojo namon. Lipicierius paklausė:
— O kų. kodėl neparnešei Jono ir gulbės?
— O kas juodu gal rasti? Radau pustclninkų prieš kryžių
poteriaujant, to paklausiau, o jis atsakė, kad penki melai, kaip
nujojo, tai aš nė pabandžiau vytis,— atsakė peklos pasiuntinys.
— O tu žioply! Reikėjo tau imt tų senį. tai ten gal Jonas
buvo! — užriko Lipicierius ir igi kaklui nudžiūvo.— Jok tu
ko greičiau ir vykis tuodu nevidonus: kad juodu išbėgs, mes
sudžiūsim visi kaip velniai.
Ir Lipicieriaus pagclbininks išjojo ant arklio.
Jonas ir gulbė išgink) drebant žemę ir pūstelėjo šaltas vėjas.
Suprato Jonas ir gulbė, kad atbėga kits peklos pasiuntinys.
Sustojo, arklį pavertė į kviečius, pana-gulbė — į žvirblį, o Jo­
nų — į senį, kuris, aplink vaikščiodams, taikėsi nušauti tų žvirb­
lį. Peklos pasiuntinys ant savo arklio atjojo ir klausė to senio:
66
 — Ar čion, mano scnuk, kas nors neprajojo?
— Prajojo, alc bus jau dešimts metų.
Tada peklos pasiuntinys supyko ir apsisukęs atgal į peklą
sugrįžo.
— O ką, kodėl juodu neparnešei? — paklausė Lipicicrius.
— Ogi radau tokį senį, no kviečių baidantį žvirblį. To
paklausiau, ar nematė, o jis atsakė, kad matęs, bet jau dešimts
metų, kaip prajojo.
— O tu žioply, pusgalvi, dėl ko tu neėmei to senio — gal
tai tikrai tas senis tai Jons. Tau reikėjo nors tų kviečių pasi-
griebt ir bėgt, o dabar, matai, jau mūs ir ausys nudžiūsta, teip
jau pasidarėm kaip velniai, o da toliaus visai sudžiūsim, kad
nė peklos darbų negalėsim atlikt, nė ant svieto valkiotis —
tada kas bus mums, vargdieniams vclniapalaikiams?
Nieko Lipicicrius nelaukęs pats sėdo ant arklio ir pats kaip
koks baidykla pasileido raitas vytis Joną ir paną-gulbę. Jons ir
pana-gulbė buvo nujoję netoli Jono tėvo namų. bet išgirdo
smarkų žemės drebėjimą ir jau pūstelėjo karštas smirdantis
vėjas. Jons ir pana-gulbė tikrai pajuto, kad tai vėl iš peklos
kas nors atsiveja. Sustojo abudu ir arklį pavertė į upę, pati
pana-gulbė pasivertė į čaiką*, o Joną — į žvejį, kuris, kelda­
masis per upę, neva gaudo žuvis. Lipicicrius tai vis suprato ir,
nieko nelaukdamas, pripuolė lakti vandenį iš upės. Prigulęs
lakė lakė, veik visą vandenį buvo išlakęs, tiktai čaika su seniu
ant dugno liko, ir kiek galint išsižiojo, kad tą čaiką ir senį
prarijus į peklą nusinešti ir išvemti į katilą, kuriame smala su
siera virė. Bet kaip tik žioptelėjo čaiką su seniu praryti, visas
vanduo akie mirksnij išsiliejo, vėl pasidarė plati upė, o Lipi­
cicrius sudžiūvo kaip šiaudas, kaip ir pekloj visi kiti velniai.
Lipicicrius, matydamas, kad nesugriebs Jono nė panos-gulbės,
perpyko, smala susivėmė ir, sėdęs ant savo arklio, nutrinkėjo
į peklą, iš kur jau daugiau negali išeiti, nes teip baisiai sudžiū­
vę, kad net nestengė, silpni būdami, iš peklos išeiti.
Jonas su pana-gulbė parjojo į Jono tėviškę sveikas, links­
mas ir grąžas. Koks tai buvo tėvui džiaugsmas ir juodvicm
abiem! Abudu, Jonas ir gulbė, paskui apsivedė. Buvo ant to
3* 67
džiaugsmo levo ir juodviejų daromas puikus balius. Ant to
baliaus ir aš buvau, valgiau ir gėriau, per barzdų taukai varvė­
jo, burnoj nieko neturėjau. Jau gerai išalkęs prigriebiau, pri-
ėdžiau ir prigėriau, paskui girts atsiguliau į pakulas ir užmi­
gau. Buvo vaina, armotas provijo, tai su pakuloms kimšo,
bekinišdami ir mane įkimšo. Kaip šovė, tai mane šičia atšovė,
ir dabar jums papasakojau šitų pasakų.

(Pasakojo Ona Meškiu!ė Ašmoniškiuos. Naumiesčio pav.,

užrašė K. Stiklius 1901 m.)

17. APĖ MĖSININKO SŪNŲ,

ŽMOGŽUDŽIUS IR SMAKĄ

Kad kitusyk buvo dideliai turtingas mėsininkas. Vienų sykį

tas mėsininkas davė savo sūnui Jonui penkiasdešimts dole­
rių. kad eitų į kaimų ir nupirktų gerų, riebų jautį. Jonas
nuėjo į netolimų Gižų giraitę ir ten besivalkiodams pamatė
senį, kuris turėjo ant lenciūgo prisirišęs didelį, dailų, juo­
dų šunį, kurį senis pasiūlė Jonui pirkt. Jonas užmokėjo už tų
šunį penkiasdešimts dolerių, pasėmė šunį. ir senis pasakė Jo­
nui teip:
— Šito šunies vardas Šnyt dryt. Kada tau bits kokia nelai­
mė, tai tu pašauksi: “Šnyt dryt!" — ir tas šuo pas tave atbėgs
ir tave iš nelaimės gelbės. Še, da priimk šitų triūbelę.
— O kų aš veiksiu su ta triūbele? — paklausė Jonas.
— O kartais tau susigadys. Nepamesk ir pas save pasikavok.
Joas no senio šunį nusipirkęs parsivedė namon ir parodė
tėvui. Tėvas nubarė Jonų. bet, pamatęs dailų šunį, paliovė
baręsis ir vėl davė Jonui šimtų dolerių ir liepė nupirkt pasiieš­
kojęs gerų jautį.
Jonas, vėl becidams į kaimas jaučio ieškot, turėjo eiti per
Gižų giraitę. Ten vėl pamatė senį besėdintį ir da dailesnį šunį
pas save beturintį. Senis, pamatęs ateinant Jonų, suriko:
— Jonai, pirk šunį!
Ir Joas, nieko nesakęs, užmokėjo šimtų dolerių už šunį ir
68
 nupirko no senio didelį šunį. Senis, duodamas Jonui šunį ir
drauge tokią triūbelę, pasakė:
— Šito šuus vardas Greitas kaip vėjas. Kada tau bus prie
bėdos, kaip tik to šuns vardą pasakysi, tai tas šuo pribus tau
ant pagelbos. O tą triūbelę nenumesk, ji tau kartais bus labai
naudinga.
Ir Jonas, no senio šunį ir triūbelę pasėmęs, parėjo namon.
Jono tėvas, mėsininkas, už tai dideliai supyko ir, smarkiai
išbaręs ir prigrasinęs išsivijimu ir mušimu, vėl davė du šimtu
dolerilį ir liepė tris jaučius gerus nupirkt, nes jau visai mėsa
išsibaigė. Ir Jonas, eidamas į kaimus per Gižų giraitę, vėl rado
senį da didesnį ir gražesnį šunį turintį.
— Jonai, ei Jonai,— pašaukė senis,— pirk štai šunį.
Ir Jons, nieko nesakęs, užmokėjo seniui du šimtu dolerių.
Senis, duodams Jonui šunį ir tokią triūbelę, pasakė:
— Šito šuns vardas Pliene, laužk geležį. Ir kokioj didelėj
bėdoj kai tu tuo vardu pašauksi, tai atbėgs tau pagelbėt. O šitą
triūbelę tai didiai pas save pakavok, nes kartais gal ji tau būt
reikalinga.
Jonas, viską no senio paėmęs, parėjo namon. Tėvas, tai
pamatęs, visai papaiko. įkirto savo sūnui Jonui dvidešimts
rykščių ir išvijo.
Jonas, viską palikęs, nubėgo į girią ir, atsisėdęs ant didelio
ekmens. ilgai mislijo, ant galo atsiminė savo pirktus tris šunis
ir pašaukė:
— Šnyt dryt, Greitas kaip vėjas, Pliene, laužk geležį!
Akies mirksnij pribuvo visi trys šunes ir. Jonui paliepus,
nuvertė tą didelį ckmenį. Po tuo elementu buvo skylė, ir Jonas
nulindo gilyn į tą skylę. Toj skylėj priėjo geležines duris ir,
negalėdamas įeit, suriko:
— Šnyt dryt, Greitas kaip vėjas, Pliene, laužk geležį!
Akies mirksnij atbėgo trys šunes ir bežiūrint išlaužė duris,
ir Jonas įėjęs ten rado puikų dvarą. Tam dvare rado seną
bobclką. kuri ten kokią košelę virė. Jonas priėjęs paklausė:
— Ką tu čia, močiute, verdi?
— O, vaikeli, aš čia verdu tokią košelę, kurios kad patepi ant
kokios vietos, o ant tos vietos kas atsisėda, tai ir prilimpa amžinai.
69
 Jonas pasėmė iš puoduko košelės, patepė ant ekmens ir
liepė tų bobelkų atsisėst. Bobelka da nenor sėstis, bet Jons
nutvėrė, pasodino, ir boba prilipo prie ekmens. Jonas pašaukė
Šnyt dryt, Greitas kaip vėjas. Pliene, laužk geležį, ir visi su­
ries akies niirksnij pribuvo. Jonas paliepė tų bobelkų sudras­
kyt. ir bežiūrint tie šunes senų bobelkų sudraskė ir suėdė.
Jonas gožinėja po tų dvarų apsižiurėdams, nes ten daug naujų
daiktų pamatė.
Štai ir pareina dvidešimts keturi broliai, sūnai tos bobcl-
kos, kurių Suneš sudraskė ir suėdė, rado no skylės ekmenį
atrišta ir dideliai nusidyvijo. Bet radę Jonų visi pasisveikino
ir, atidarydami savo triobų geležines duris, rodinėjo Jonui sa­
vo turtas: vienoj trioboj — padarai puikūs ir brangūs, kitoj —
visokį gyvuliai, kitoj — aruodai pinigų. Vis tie dvidešimts
keturi broliai rodinėjo Jonui pinigus visokius. Kada pinigus
aprodė, paliepė žiūrėt aukštyn. Jons, akis aukštyn pakėlęs,
pamatė baisių baisybę, mat aukštai toj pinigų trioboj buvo
daugybė žmonių prikurta, daugybė kaulų žmogiškų prikabyta,
daugybė galvų ant kuolų primaustyta ir skūrų žmonių pri-
džiaustyta. Jonui net baisu pasidarė ir šiurpuliai persmelkė!
Tie dvidešimts keturi broliai privedė Jonų prie vienų kartuvių
ir liepė lipt. Jons da lyg nenor lipti, bet tie broliai sako:
— Lipk, lipk, ėiu jau šimtai tapo pakarti ir tu ne už ilgo
kabosi.
Jonas, pamatęs, kad jau bus riestai, suriko:
— Šnyt dryt. Greitas kaip vėjas. Pliene, laužk geležį!
Bet jau šunes neatbėga, ir jau. dvidešimts keturių brolių
mušamas, buvo belipus ant kartuvių, kur paskui tie dvide­
šimts keturi broliai būt pakorę. Jonas, visas baimės perimtas,
akies niirksnij viskų permislijo, kad da prieš smertį savo nege­
ru* darbus apgailėti, ir atsiminė, kad jam tas senis davė drauge
prie tų šunų tris triūbclcs. Užlipus Jonui ant kartuvių, dvide­
šimts keturi broliai jau buvo beverių virvę Jonui ant kaklo
karti:
— Susimildami, brolyčiai, nors jūs mane pakart pakarkit,
kad jūs jau mane įveikėt. bet duokit man nors prieš smertį
70
 pasilinksmyt: aš turiu tris triūbelcs ir gražiai moku triūhyt, tai
ir aš pasilinksmysiu, ir jus paklausysit.
Tada tie dvidešimts keturi broliai leido išpildyti Jonui už­
manymų. ir, šalia pakarto žmogaus atsisėdęs, visas tris triūbe-
les į burna įsistatęs, užtriūbijo — ir akies mirksnij atbėgo visi
trys Jono šunes ir bežiūrint sudraskė visus tuos dvidešimts
keturis žmogžudžius korikus, o Jonas, no kartuvių nulipęs,
pasėmė didelę daugybę pinigų, tos košelės prisikrėtė puodų ir
eina lauk iš to dvaro. Išėjęs užrito ckmenį ant tos skylės,
pasišaukęs šunis, ir pats, turėdamas pinigų, jau negrįžo pas
tėvų. bet po svietų vandravojo.
Vienų sykį nuėjo į pamarinj didelį miestų, kur baisus sma­
kas gyveno ir buvo papratęs žmones ryt. Jeigu ant jo noro nė
joks žmogus į pamarį nepasisukdavo, tada, žmogaus negau-
dams, tas smakas judydavo marias ir liedavo ant miesto van­
denius. Už tai. kad neužlietų miestų, tų miestų gyventojų buvo
toks nutarimas, kad ant kožno smako noro visi iš kaleinos
duotų po žmogų:
— Ar genaus bus, kad visi prigersime ir visus smakas
praris? — sakydavo žmonės.
Taigi tnomsyk, kada Jonas atėjo į tų miestų, buvo paskirta
karaliaus duktė ant prarijimo smakui, nes karalius tiktai tų
vienų dukterį turėjo, o jau jam kalcina atėjo žmogų duot sma­
kui. Tai, žinoma, kad pats karalius nė karalienė neis ant pra­
rijimo smakui, vis tik tų stumia, ant ko valių turi. Karalaitė
visa nusiprausė, pasirėdė ir jau, nuliūdusių žmonių lydima,
eina ant prarijimo smako, kuris jau teip žmogienos ištroškęs,
kad kaip pasiutęs bėgioja po marias ir vis vandenį judina. Kad
tik ilgiaus nesulauks žmogaus, tai jau lies vandenį ant miesto.
Štai prieš karalaitę ir visus lydžinėius liūdnus žmones atsi­
stojo Jons ir liepė palaukti, nes Joris sako:
— Aš tų smakų įveiksiu. Atsincškit kirvius ir skerspjūves,
o kur pamaryje tų eržuola turim nukirst.
Tuojaus visi dvariškiai ir miestiškiai išpildė Jono prisaky­
mų, ir tas kelmas pagal Jono paliepimo teip tapo nudailytas ir
nušvelnytas kaip stiklas. Visus žmones liepė atsitraukti tolyn,
o Jonas tų kelmų ištepė su košele, kurių iš ano dvaro požemi­
71
nio buvo pasėmęs. Paskui pasiėmė Jons no keletas varsnų
pypkį. į to pypkio ugnį pridėjo visokių karčiausių apsvaigi­
nančių daiktų ir. netoli kelmo atsistojęs, tą pypkį neva rūko.
Užuodė smakas tabako dūmus ir, iš marių išlindęs, atbėgo
prašyt pas Joną, kad ir jam duotų nors kokią porą dūmų
traukti:
— Duok parūkyt pypkutį! — suriaumojo smakas.
— Tai jeigu tu mane prarysi? — atsakė Jonas.
— Ale neprarysiu, tik duok parūkyt.
Joas davė smakui pypkį. liepė smaką sėst, tas. galvą link­
telėjęs, atsisėdo ant kelmo, o Jons sako:
— Aš bėgsiu įla tabako įkimšt, o tada tai. pons smake,
galėsi gerai rūkyt.
Smakas puIija, rūko, o Joas, nubėgęs keletą varsnų pas
pypkio galvą, neva kemša ten samanų kokių ir suriko:
— Šnyt dryt, Greitas kaip vėjas. Pliene, laužk geležį!
Ir akies mirksnij pribuvo trys šunes ir puolėsi ant smako
draskyt. Smakas buvo norėjęs pakilęs bėgt. bet pasturgalis
prilipęs prie kelmo, ir jokiu būdu negal nubėgt. Tada baisiu
balsu pradėjo kriokt. kad miesto ir aplinkinių gyventojų net
langai išbyrėjo. Ant galo smakas, teip įskaudytas, suėmė visas
savo spėkas ir pasijudino, kad net žemė sudrebėjo. Tuomsyk
išrovė kelmą ir trenkėsi kaip perkūnija į marias besispardyda-
mas. net visų marių vandenį sudrumstė, bet tas kelmas teip
prilipęs, kad jokiu būdu negal no pasturgalio nukratyt. Išsi­
daužęs po visas marias, smakas nubėgo į peklą. Velniai, pa
matę atbėgant pasiutusį smaką, visi sulindo iš baimės, kur tik
katras įmanė, net pats Lipicierius iš baimės smaloj nuskendo.
Smakas, nubėgęs į peklą, randa visą tuščią. Bebėgiodams po
peklą, užtiko vieną šlubą velniuką, bekisantį galvą į smalą,
mat pasikavot nuo tokios baisybės norėjo, bet nespėjo. Tad
smakas su dideliu nusižeminimu prast) to velniuko:
— Broliuk, aš nė tau, nė kitiems velniams nieko nedarysiu,
aš atėjau pas jus gelbėtis: matai, kokia sunkenybė man prie
subinės prilipus. Susimildami, rasi galėsit nuimt.
Tada šlubasis vclniuks sušaukė visus kitus velnius, ir tie.
pamatę tokioj nelaimėj smaką, dideliai nuliūdo: nieko nišpuo-
72
lė daryt tam kelmui, kaip tik nudegyt. Bet tas kelmas šlapias,
žalias — nedega. Tada velniai nešė iš visos peklos visokius
pekliškus skystimus, kuriuos liejo ant smako kelmo. Per ilgų
laika vos šiaip teip nudegino, bet teip nukankino smakų, kad
tas jau neįstengė daugiaus ryti nekaltų žmonių.
Kas buvo per linksmybė karalaitės ir visų dvariškių, kad
jau smako nėr ir nieks daugiau žmonių neris. Karalaitė tuo-
jaas paėmė Jonų už vyrų. buvo puikios ir linksmos vestuvės.
Ir aš ten buvau, kų mačiau ir girdėjau, ir jums. kurie klausot,
pabambėjau.

(No Onos Meškiukas iš Ašmoniškių, Naumies[cio\ pav., už­

rašė K. Snkhus 1901 m.)

18. KAIP VIENA ŽMONA

STEBUKLINGA VAISTYTOJĄ TAPO

Kad kitusyk gyveno pora, diedelis ir bobelė. Teip juodu

begyvenamu susilaukė vaikelį. Vaikelis jau paaugo didesnis.
Diedelis nusimirė, bobelė apjako, visa viltis — tas sūnelis,
kuris nematančių savo motinėlę turėjo vadžiot po svietų. Kol
mažesnis buvo, noriai vadžiojo, ale kaip paaugo, pradėjo jį
svietas paikyt — sūnus visai pradėjo motinų ant juoko laikyt.
Būdavo, prives prie sienos ir sako:
— Čia grabe, šok!
Molina šoka ir skaudžiai kaktų susimuša. Privedęs dilgėles,
sako:
— Čia pasikelk drabužius — bala!
Motina nematydama pasikelia ir baisiai kojas išsidilgina.
Da to negana. Vienų sykį nuvedė į girių, pasodino po medžiu,
paliko ir nuėjo sau. Motina laukė laukė ir nesulaukdama laukė
smerties. Teip jai belaukiant sūnaus ateinant, ir vakaras atėjo.
Vidurnaktyje kažin kas atūžė, atkaukė, suplumscjo ir sutūpė į
tų medį, kur ta neregė sėdėjo. Ir pradėjo tie paukščiai šnekėtis.
— O kų, kits pas jus girdėt? — klausė kitudu vieno paukščio.
— Et,— tas atsakė.— nė kas labai girdėt, nė kų, tiktai
73
šiąnakt gydanti akis rasa kris, tai kad neregiai žinotų, akis
pasiteptų, tai ir praregėtų.
— O pas jiK kas girdėt? — klausė vėl abudu antrojo paukščio.
— Pas mus šneka, kad esąs šalia kelio toks ekmuo, o po
tuo ekmeniu šaltinis tekąs, tai kad tą ekmenį atverstų kas, o
ten koki ligoniai, nebyliai, raiši, raupuoti ir kitoki visoki ligo­
niai nusimaudytų — ir sveikatą įgytų.
— O pas jus kas gero girdėt? — vėl klausė abudu trečiojo.
— Et. pas mus ir nė kas visai. Šneka, kad pakriaušyje yra
toks medis, tai kad kurtiniai žinotų, nusilaužę šakutę pakrapš­
tytų ausį — ir pragirdėtų.
Teip trečiam bešnekant gaidys užgiedojo, ir vėl paukščiai
kaukdami nulėkė, iš kur buvo atlėkę. Pajuto moteriškė, kad
jau rasa krinta, pasitepė akis ir praregėjo. Tos rasos prisisėmę
į puodelį, kurį su savim turėjo, ir nuėjo į miestą. Kokį tik
neregį sutinka, tam patepa, ir tas praregi. Pradėjo žmonės, o
ypač neregiai, kuriuos išgydė, garsyti, kad yra didelė daktar-
ka. Paskui ji su tuo medžiu pradėjo gydyt kurtinius, o tą
ekmenį atvertė. Kada pradėjo tekėt šaltinis — ir visokius ligo­
nius, koki tik ateidavo, gydyt! Tada karaliaus dukterį išgydė ir
daugybę žmonių. Tada kas tik gyvas kėlė aukštyn žmoną, kuri
pirma niekam neverčiausia buvo, kol biedna buvo, ale kada
prabagoto, tai visų guodojama pasidarė.
(Nuo Ant. Petraičio iš Paberžupiif, Naum[iesčio] paw,
Suv[alkų] gub., užrašė K. Stiklas.)

19. APĖ BARZDOTĄ KUODELĮ

Dabar, vaikučiai, tai bepiga ant svieto gyvęti. Kitąsyk tai
buvo girios iš visų pusių, o tų vagių ir žmogžudžių tai visur
pilna buvo! Dar mūs močiutė pasakojo, kaip da ji merga bu­
vus, tai dieną užsimiršo kuodelį atnešt. Vakare reikė verpt —
nėr kuodelio! Reikė ant aukšto lipt — su žiburiu nelipsi, gali
padegt namus. Ji užsilipo ant aukšto, ima kuodelį ir nutvėrė
už barzdos. Susiprato, kas čia yra, ir prašneko:
74
 — Sits kuodelis šiurkštus, tonu bus rytojui, šiandien švel­
nesnį paimsiu.
Pasėmė kuodelį ir nulipo. Nulipo ir pasakė, kad yra ant
aukšto vagis su didele barzda. Vyrai pakilę pasėmė šakes,
spatus, kirvius, užsilipo ant aukšto, užmušė vagį, nuvertė nuo
aukšto, žiūri — nubrnkų pundas! Tai tau vagis, tai tau baimė!

(Rudžių kaime. Naumies\čio\ pav., Suv[alkų] gub., užrašė

K. Stiklas.)

20. APĖ PRIGIMTIES APSIREIŠKIMĄ

Kad kitąsyk vienas bagotas tėvas augino sūnų, ale teip

kaip kokį ncvalninką uždaręs ir no pat užgimimo nerodė jam
nė motinos, nė jokios moteriškos asabos. Prie visokio daikto,
koks tik prie jo prigulėjo, vis vyras atlikdavo.
Kada užaugo vaikas, iš vaiko pasidarė didelis vyras, tėvas
įsisodino į vežimą savo vaiką ir vežasi į jomarką ir prižada
vaikui nupirkt tokį daiktą, kuris jam bus gražiausias:
— Ką tu, vaikeli, šiandien išsirinksi, aš tau tą nupirksiu.
Nuvažiavo juodu į jomarką, ima vaiks ir pamato mergą.
— Tėte, kas šičia?
— Vaikeli, čionai baisus daiktas: tai čia pikta pagunda!
— Ale, tėte, kadgi man labai graži — nupirk ma ją!
Toliau eina, apžiūrinėdami visokias daiktas, arklias, galvi­
jas, vežimus — viską tėvas vaikui rodo, o jis į nieką nežiūri,
nieko nenori, tik tos piktos pagundos. Tėvas jau rengiasi na­
mon važiuoti, o sūnus riigoja ant tėvo, kad jam prižadėjo, o
nenuperka. Ką darys tėvas: ką prižadėjo, tur ir išpildyt. Ir
išpildė.

(Pasakojo Liepalotuos Marcelė Stikluvienė NaunĄiesčio]

pav., Suv[alkų\ gub., užrašė K. Stiklas.)

75
 21. KAIP LAIMĖ SUĖDĖ KUMELIUKĄ

Kad kitąsyk vienas tėvas užaugusį savo sūnų pirmąsyk

vežėsi į girią. Bevažiuojant sūnus pamatė zuikį.
— Tėte, kas šičia? — klausė sūnus.
— Tai čia. vaikeli, nelaimė!
Toliau važiuoja — pamatė sūnus vilką ir klausia:
— Tėte, o kas šičia?
— Tai čia, vaikeli, laimė!
Nuvažiavo į girią, sūnus pasiliko prie vežimo, o tėvas nuėjo
tolyn. | tą tarpą vilkas atbėgęs ir pradėjo draskyt kumeliuką. Ka-
tla atėjo tėvas, vilkas jau baigė ėst kumeliuką. Tėvas pradėjo bar­
tis ant sūnaus, kad davė kumeliuką suėst, o sūnus tėvui atsakė:
— Ale, tėte, tik laimės visi nor. visi ieško, o aš toks
pusgalvis būčiau, kad aš laimę no savęs varyčiau šalin!
Tėvas ant tos pasakos galvą palingavo ir pasakė:
— Pusgalvis tikras esi!
(Rudžių kaime. NaunĄiesčio] par.. Suv[alkų\ guh., užrašė
K. Stiklas.)

22. KAIP ATSIRADO NEAPYKANTA

TERP ŠUNŲ. KAČIŲ IR PELIŲ
Kad kitąsyk bobos davė surašyt prašymą pas karalių ir pada­
vė šuniui nunešt. Šuo tingėdams patlavė katei, katė besijodydama
ir numetė, pelės rudo ir suėdė. Po kiek laiko bobos klausė šuns:
— Ar nunešei prašymą pas karalių?
Šuo, katei atidavęs, nuėjo katės klausė. Katė:
— Aš besijodydama ir pamečiau.
Nueina į tą daiktą žiūri — jau tik pelių išėdos!
No to sykio už nepaklausymą bobos šunies nekenčia, šuo —
katės, o katė — pelių.
(Pasakojo Juozas Dresells Naumiesčio) paw. Suv\alkų]
£uh., užrašė K. Stikitus.)
76
 23. KAIP GEGUTĖ
IEŠKOJO PAUKŠČIŲ KARALIAUS KUKO

Kada kitąsyk buvo paukščių karalius Kukas, kuris visiems

paukščiams labai nugriso. Ėmė sykį tas Kukas ir prapuolė.
Visi paukščiai suėjo ant seimo, ir buvo kalba apė Kuko pra­
puolimų. Visi paukščiai nor žinot, kur jų karalius dingo, alc
nė viens nenor jo ieškot. Ant galo gegutė pasakė:
— Aš eičia ieškot, ale turiu vaikus perėt.
Paskui kielė apsėmė vaikus perėt. o gegutė lakiodama šaukė:
— Kukū. kukū. kuku. kukū!
(K. Stiklas iš Liepalotų. Naumies[ėio\ paw. Suv\alkų\ guh.)

24. KAIP MŪSŲ PROSENIAI

SPRĘSDAVO APĖ DIDĮJĮ TVANĄ*
Lietuviai, nors gyveno senuose laikuose stabmeldystėj, bet
tvanų minėjo savo pasakose, ir terp mūs senųjų dar yra likęs
atskambys ir iki šiai dienai, kų galim patėmyt, jog turėjo būti
dievaitis, kuris valdė viršūnes medžių, orų ir kitus aukštus
patėmijimus. o jj paprastai vadydavo Vėjas. Dievaitis Vėjas
turėjo keturis sūnus, kurie tėvo paliepimo klausydavo ir katrų
į katrų pusę pasiųsdavo pusti į orų. tokiu vardu vadydavo:
Rytys, Pietys. Vakaris ir Siaurys.
Kartų tie sūnūs norėjo matyti marių dugnų ir kas ant jo yra
ir susitarė pūsti iš visų purių ir iškelti vandenį aukštyn. Ir teip
padarė. Bet išpūtus vandenį iš jūrių, ir vėl puolė staiga žemyn,
ir negalima buvo matyti. Tokiu būdu sumislino sueiti į vienų
pusę. Ir suėję pūtė toli ant kranto, o tada jie kų datyrė ar ne?..
Kas ant jūrių dugno, nežinia, bet užlieta žemė jautė didį tva­
nų. ir viską vanduo sunaikino.
{Girdėta pasakojant nuo Klevinės Kunclienės, nuo Vėr­
eiškės lialsienės ir Smilgių Girdaucko, Griškabūdžio par.,
Naum\iescio\ paw, Suv\alkų] guh.,— J. Kovas.)
77
 25. KODĖL KLYKIS*,
GIEDODAMAS SAVO PAPRASTĄ GIESMĖ,
PRAŠO LIETAUS

Gegužės m(ėnesio) dienose, kada nupuolė vandenys di­

džiojo tvano ir vėl užstojo didelės sausumos, tuo kartu ne tik
žmonės troško, bet žvėrys ir paukščiai krito nuo troškimo.
Susitarę tada žvėrys ir paukščiai kasė didelę duobę ar priiilu.
į kurį laike lietaus galėtų pribėgti vandens, ir jiems ant ilgo
laiko užtektų. Visi žvėrys ir paukščiai ant to pristojo ir grie­
bėsi už darbo, bet klykis* iš to juokėsi ir nepristojo, idant
jiems padėti, sau vienas kalbėdamas: “Aš atsigersiu ir teip,
kiek mano širdis trokš. Nors aš ir palauksiu iki paskutiniu),
alc man nereikės dirbti“. Ant to savo proto klykis ir sutiko,
arba pasitikėjo.
Kada jau žvėrys ir paukščiai prūdų iškasė, užėjo lietus ir
pilnų prilijo, o po tam vėl užstojo sausumas. Žvėrys ir paukš­
čiai visi gėrė iš savo prūdo vandenį ir visi džiaugėsi iš savo
darbo. Tada klykis prisiartinęs prie prūdo, nes buvo labai
ištroškęs, savo ištirtu protu ir pradėjo gerti, bet žvėrys ir paukš­
čiai, matydami jo apgavimų, nuvarė jį nuo vandenio ir visi
nutarė, kad klykiui nevalna gerti ant žemės nė iš mažiausios
duobelės.
Dėl to dabar klykis, kaip nori gerti, tai visada gieda savo
paprastų giesmę ir prašo lietaus: “Dieve Dieve, duok lietaus".
O kaip lyja, tai tik lašas gaudo ore ir tada atsigeria. O žvėrys
ir paukščiai visi jį daboja ir labai baudžia, kad negertų nuo
žemės.

(J Kovas.)

26. APĖ DURNELI*

Vienas bajoras apgarsino visose karalystėse, kad jis turi

dukterį ir nori sau žentų užimti ant savo dukters ir tas tik bus
žentas, kas jo dukterį sukalbės*. Gyveno teipgi ne per toli
78
nuog bajoro patarpęs ūkinykas, kuris turėjo tris sūnus: vieną
dūmelį, o du išmintingu.
Ėjo iš visų kraštų jaunikiai, bet nė vienam nenusisekė su­
šnekėt. Ukinyko išmintingiejai sūnūs teipgi tarėsi eiti pas tą
bajoraitę ant išsikalbėjimo, bet nė durnelis nesiliko. Eina kartu
visi trys, bet dūmelis truputį paskiau pasilikęs, o teipgi, kaip
durnius, užsikabino krepšį ant kaklo. Einant keliu rado durne­
lis pastipusį žvirblį. Sušuko staiga:
— Brolyčiai, ką aš radau!
Šiuodu terp savęs kalba:
— Eiva pažiūrėt, mažu gerą daiktą. Atimsiva, ir gana.
Sugrįžę ir randa, kad durnius su pastipusiu žvirbliu bovija-
si. Supykę toliau traukė, o durnelis savo radinį įsidėjo į krepšį.
Eidami toliau, vėl durnelis rado lankelį seną, vėl suriko:
— Brolyčiai, ką radau!
Šituodu pamLsIija:
— Mažu ir ką gera rado, grįžkiva pažiūrėt.
Žiūri — niekam nesugadus senas lankelis. Nuspjovę ėjo
toliaus. Durnelis vėl sau į krepšį įsidėjo.
Ėjo toliaus. Beeinant vėl dūmelis rado katšūdį sudžiūvusį.
Suriko:
— Brolyčiai, ką aš radau!
Šiuodu sako:
— O mažu ir rado ką, tik visada bmdas ncgal būti!
Sugrįžę žiūri į radinį:
— Oi, vyruti,— katšūdis. Kad durnius, tai durnius, nepri-
teksi.
Ir vėl į krepšį įsidėjo.
Priėjo iki bajoro dvarui, pirmutinis brolis ėjo pas bajoraitę
pasikalbėt, bematant tuo išėjo su sarmata. Ėjo antrasis, ir tam
nenusisekė. Eina dabar durnelis su krepšiu ir su visais radiniais.
— Labs vakars, panaite.
— Dėkui už labą vakarą.
— Tai da panaitės šilta stubelė.
— Kvaily, mano šikna da šiltesnė.
— Aaa, tai labai gerai, panaitė! Aš turiu žvirblį, tai tuo
kepsiu.
79
 — Kvailas, ar ką?.. Taukai išbėgs.
— Aš turiu lankelį, suversiu.
— Vis išbėgs.
— Aš turiu molio, užlipysiu.
Ir ant to sukalbėjo. Parodė žvirblį, lankelį ir molio. Tokiu
būdu liko durnelis bajoro žentu, kur da gal ir šiandie laimin­
gai gyvena — jei ne jis, tai jo vaikai ar vaiką vaikai.

27. APĖ PERKYTRUSĮ GAIDELĮ

Kad kitąsyk buvo diedelis ir bobutė, turėjo gaiduką ir viš­

telę. Vieną kartą gaidukas ėjo į girią riešutaut, o vištelė paskui
jį sekė. Gaidukas įsilipo lazdą krūmą ir riešutus lesa, vištelė,
ant žemės būdama, prašo, kad ir jai numestą riešutą. Gaidu­
kas numetė vieną, vištelė, tą sulcsus, prašo kito. Gaidukas,
aukštai būdamas, paleido su šaka ir išmušė vištelei akį. Vište­
lė, parėjus namo, pasiskundė bobutei. Bobutė barė gaiduką,
kad išmušė vištelei akį. Gaidukas teisinosi, kad
— Lazda lūžo, ir aš pats kone užsimušiau.
Bobutė barė lazdą, lazda teisinosi, kad ožka pagraužė. Bo­
butė barė ožką, ožka teisinosi, kad piemenė neganė. Bobutė
barė piemenę, piemenė teisinosi, kad vilko bijojo. Bobutė ba­
rė vilką, vilkas atsakė:
— Žinai, kad aš nė ratu užsukamas, nė lazda užkišamas.

(Užrašyta Šukėtuose.)

28. APĖ BERNAITĮ BE LAIMĖS

Vienas bernaitis niekada neturėjo laimės. Kur tik tarnauda­

vo, pasibaigdavo metai, nė pats nejausdavo algos, nieko ir
nieko negalėdavo užsidirbti. Kartą pas vieną ūkinyką derasi
ant ištisą metų tarnauti. O pas tą ūkinyką ant kiemo buvo
didelis akmuo. Susiderėjo tą akmenį į algą, mislydamas: jau
tas tik neprapuls. Tarnauja... Ale kas, tas akmuo žymu, kad
80
kas karias eina vis mažyn. Vienok iki galui melų nestengė
sunykt, liko toip kaip gera kumščiu. Atsisveikino ūkinyką,
pasėmė tų akmenį ir eina sau kitur pelnytis maisto. Užpuolė
vakaras, pradėjo temti. Priėjo tamsią girią ir mistino girioje
nakvoti. Pasitaisė lapuotų šakų ir rengėsi gulti. Klauso, kad
keliaudami keliu šneka ir lyg būt apė jį. Keleiviai artinasi
artyn, žiūri — dvi moteriškės joja dvisėda. O tai buvo laimė
ir giltinė. Laimė pasakojo giltinei, kad ji ant vieno vaikino
užpuolus korot, tai tas ką nedaro, neprasigyvena, ir gana. To­
liau sako:
— Šįmet tarnavo pas vieną ūkinyką, susiderėjo algos tokį
didelį akmenį, kuris buvo ant to ūkinyko kiemo, tai ir tą
sudilinau, vos tik truputį nepaspėjau, tai tas liko.
Bernaitis, girdėdamas viską, užpyko ir, prišokęs prie lai­
mės, kirto su tuom akmeniu jai į dantis, kad net visi dantys
išbyrėjo! Laimė persigandus vijo žirgą greičiaus, nes ji pavadį
turėjo. Giltinė pamojo bernaitį, kad sėstų drauge pas juodvi
ant žirgo. Teip laimei nematant bernaitis užsisėdo, ir jojo visi
trys. Prijojo plynę ir lygią didelę pievą. Vėl laimė pradėjo
pasakoti:
— Ve kur to žmogžudžio tai būt dalis, kad užvestų ūkę.
Iki trijų kartų tai vis triobos sudegtų, o paskui labai turtingu
taptų.
Išklausęs bernaitis savo laimės, nušoko nuog žirgo, pade-
kavojo už pujodinimą ir pasiliko tam daikte gyvęt. Pirmus tris
kartus budavojo triobas iš šakų, o toliau išsibuilavojo tyčia
puikias, apsivedė ir laimingai gyveno, o šiandie kaimo Bernai­
čių jo vaikai ar vaikų vaikai gyvena.

29. APĖ JONUKĄ IR ONUTĘ

Gyveno kitąsyk ant marės kranto turtingas bajoras. Turėjo

labai gražią moterį sau už pačią, nuog kurios susilaukė du
gražius vaikelius, Jonuką ir Onutę. Neilgai pagyvenus jo mo­
teris mirė, o jis, matydamas, jog pats da drūtus žmogus, o
vaikučiai maži, užgeidė vesti antrą pačią ir neilgai trukus
81
apsivedė, bet antrąją netikusią tropijo, nes buvo ragana. Ir iš
dienos pradėjo nekęsti tuodviejų vaikučių.
Kartą bajoras išvažiavo ant keliųdic. Ragana davė padaryt
meisteriui stiklinę skrynutę ir į ją įdėjo Onutę ir užrakinus
įmetė į jūres, o Jonuką pavertė į avinėlį.
Bajoras parvažiavęs klausinėjo apė savo vaikus, bet žinios
jokios nieks nepranešė. Ragana atsakė:
— Kaip aš tavę nežinau, kur važinėji, teipgi nė tavo vaikų,
kur jie valkiojasi.
Bajoras, vaikus apgailavęs, mistino, kad gal žvėrys sudras­
kė ar į jūres įpuolė.
Avinėlis bajoro kaiminė augo ir tarpt) ir teip buvo prijun­
kęs prie žmonių, nes nelabai dabodavo kaiminę, tik su žmo­
nėms po dvarą vaikščiodavo, o kartais ir, pamatęs hajorą,
pribėgęs laižydavo rankas. Vienok kaip pats hajoras, teip ir visi
dvariškiai labai mylėjo avinėlį, tik ką viena ragana nekentė.
Praėjus kiek laiko ragana, kaipo namų gaspadinė, prišnekė­
jo savo vyrą, kad avinėlį papjautų, sakydama:
— Pjaukite tą avinėlį, ka jis čia valkiojasi po namus ir
darbinykus gaišina nuo darbo.
Bajoras sutiko, sakydamas:
— Pjaukite, žinokitės.
Kada buvo parengtas avinėlis ant pjovimo, priėjęs prie ba­
joro, pradėjo laižyti rankas ir prašė, kad jį leistų į jūres atsi­
gert, sakydams:
— Pon, ei pon, leisk atsigert, bus daugiau kraujo.
Pons sako:
— Eikic.
Ir leido drauge vieną tarną savo padaboti, kad nepabėgtų.
Nuėjęs avinėlis pas jūres prikišo snukutį prie vandenio ir
pradėjo raudoti:
—Oi Onute, oi sesele,
Ketin mane ponas pjauti.
Jau peilelį pagalando
Ir geldelę pamazgojo.
Avinėliui pabaigus atsiliepė jūrėse balsas:
82
 — Oi Jonukai, oi broleli,
Pasakykie savo ponui:
Tegul mezga šilkų tinklą.
Tegul meta ant jūrių,
Pagaus dimną žuvelę.
Pasišnekėjęs avinėlis grįžo atgal ant smerties. Tarnas su­
grįžęs pasakojo bajorui, ką matė ir girdėjo. Bajoras liepė da
nepjauti avinėlį. Ragana iš piktumo kone dūko, kad paliko
avinėlį nepjautą, ir kaip galėdama šnekėjo, kad jis nereikalin­
gas, kam jį laikyt, pjaut, ir gana. Bajoras nesikęsdamas liepė
vėl prisirengti pjauti avinėlį. Avinėlis ir vėl, priėjęs prie pono,
pradėjo laižyti rankas ir prašyti:
— Pon, ei pon, leisk atsigert, bus daugiau kraujo.
Ponas sako:
— Eikic.
Ale dabar tarno nesiuntė, bet pats ėjo paklausyti. Avinėlis,
priėjęs prie jūrių, vėla pradėjo raudoti:
— Oi Onute, oi sesele,
Ketin mane ponas pjauti.
Jau peilelį pagalando
Ir geldelę pamazgojo.
Ir vėl jūrėse atsiliepė:
— Oi Jonukai, oi broleli,
Pasakykie savo ponui:
Tegul mezga šilkų tinklą.
Tegul meta į jūres,
Pagaus dimną žuvelę.
Bajoras, sugrįžęs namo, liepė avinėlį nepjauti, bet ko grei­
čiausiai liepė megzti tinklą, o kaip tik numezgė, kuom grei­
čiausiai bėgo visi ant kranto jūrės. Kada užmetė ant jūrių
tinklą, ištraukė stiklinę skrynutę. Bajoras prišokęs sudaužė ir
rado savo dukterį Onutę. Paklausė jos:
— Kas tave čia, Onute, įmetė?
Ši atsakė:
— Ogi močeka.
— O kur Jonukas?
S3
 — Jonuką pavertė į avinėlį.
Parėjęs namo kuom greičiausiai liepė močekai, kati atvers­
tų avinėlį į Jonuką. Ta noroms nenoroms atvertė. Tada bajo-
ras, įpykęs ant savo pačios, liepė hemam suvežt didelę siūtį
malkų, o kada išpildė, užvedė raganą ant laužo ir uždegė, ant
kurio liepsnose prapuolė ragana.
Dabar žmonės kalba, kad kaip sniego daug žiemą yra ir smar­
kiai šąla, tai naktij, jei mėnesiena, žiba ant sniego, tai sako,
kad raganos taukai. O kasžin ar gali tikėti, kad teisybė būtų.

30. APĖ SENĮ SU DRATINE BARZDA

Kitąsyk buvo trys broliai medėjai. Vieną kartą medžiojo

per visą dieną, ir ant galo girioje sutemė. Ką daryt? Visi
norėjo valgyt. Turi nusišovę paukščių, alc nė vienas neturi iš
ko padaryt ugnį, idant galėtų išsikepti ką vakarienei. Įsilipo
viens į medį apsidairyt aplinkui, ar nematyt kur ugnies kūre­
nantis. Pamatė — ne per toli kūrenasi. Viens iš jų ėjo atsinešt.
Nuėjęs randa: senis su dratine barzda sėdi ir ugnį kūrena.
— Tėvai, duok ugnies.
— O k;is tu per viens toks mandras? Prašai, kaip būtų tavo.
— Ar tai da reiks pasiklonioti?
— Žinoma, o jeigu ne — matai šitą kaladę, tai ir valkiosi,
kol gyvas, supranti?.. O jei nori gaut ugnies, tai pasekie man
pasaką, tik nebūtą.
Seka:
— Kad kitąsyk teip buvo, kad kitąsyk teip buvo...
— Gana. kvaily!.. Aik šę.
Išpešė vieną šerį iš barzdos, pervėrė abidvi lūpas ir prive­
dęs prie kaladės su krumpliais prikalė.
Anuodu nesulaukia pareinant su ugnia. Kitas eina ieškoti
pirmutinio. Nueina, žiūri — jo brolis prie kaladės prikaltas ir
tupi. Suriko:
— Seni, ar tu nori gauti kailį išpaisinti? Oi. kam čia mano
brolį pririšęs?
— Jeigu nebūsi lemtesnis už brolį savo, ir tau teip bus.
84
 — Aš tau!., seni, tuo našausiu...
— E, vaikine, tu da bmdesnis. Ar moki nebūta pasaka, tai
gausi ugnies ir brolj paleisiu.
Seka:
— Kad kitąsyk teip buvo, kad kitąsyk teip buvo...
— Kvaily... Aik šę! Kaip kitąsyk buvo, aš ir žinau, alc
man pasek nebūtą.
Paėmęs už sprando, išsipešė šerį iš barzdos, pervėrė lūpas
ir prie tos pačios kaladės prikalė.
Paskutinis, nesulaukdams šiuodviejų. paėmęs viską su sa­
vim, ėjo ieškoti brolių. Nueina, žiūri — jo broliai sėdi prie
kaladės susikūprinę, senis kursto ugnį ir šaiposi, žiūrėdamas į
anuodu. Sits pamatęs šoko ant senio, mistino, kad lengvai
apims, ale nenusidavė.
— Palauk, vaike. Matai, anuodu kaip tykūs, tai bas ir tau
teip. Jeigu paseksi nebūtą pasaką, tai paleisiu tave ir brolius
tavo ir duosiu ugnies, o jei ne, tai tokia kora pabausiu kaip
brolius, supranti?..
— Ale, tėvai, duok man pasimislyt valandą.
— Mislykie.
Pamislinęs valandėlę, pradėjo sekti:
— Tai klausyk, tėvai! Kad aš syk ariau dirvas pagirij.
Beardams sutingau, jaučius pastačiau, botkotį į arimą įsmei­
giau. atsiguliau ir užmigau. Man bemiegant atlėkė genys iš
girios, išsikalė botkotij skylę, susikrovė lizdą, pasidė kiaušius,
išperėjo vaikus ir išsivedė. Pabundu, žiūriu — geniukai apė
mane laksto. Prieinu prie botkočio — skylė ir giliau lizdas da
šiltas, o geniukai jau nuo jaučių muses renka.
Senis išklausęs pagyrė pasaką, kad tikrai nebūta. Paskui
paleido anuodu, davė ugnies, puikiai išsikepė ant iešmo, ir
visi pavakarieniavo gardžios pečenkos.

31. APĖ JURGĮ RAŠTELĮ

Rąstelis susiderėjo pas vieną ūkinyką per visus metus būti

už hemą. Ūkinykas klausė:
85
 — Kiek tu norėsi algos?
Šis atsakė:
— Tiek, kiek man per metus įkris į ausį.
Sutiko ant to. Perbūvąs per ištisus metas, vos įkrito jam į
ausį trys grikiai miežio. Atsisveikinęs su ūkinyku, ėjo toliaus
kur kitur pelno ieškoti. Užėjo į vieną vieta pernakvoti, o tuos
grikius padavė gaspadoriui, sakydamas:
— Meldžiu man pakavoti, nes tai yra mano apskričių metų
alga.
Gaspadorias, nieko nemislydamas, išvynio iš popieros Raš­
telio algą ir netyčioms išbėrė ant žemės. Gaidukas prišokęs ir
sulesė.
Rytą. kada Rąstelis rengėsi eiti toliau, prašė gaspadoriaus,
kad jam sugrąžytų algą. kur vakar padėjo. Gaspadorias sako:
— Prieteli, dovanok, nes vakar norėjau pažiūrėti dėl žin­
geidumo ir netyčioms išberiau, gaidukas prišokęs ir sulesė.
— Tamistai dovanot negaliu, nes mano apskričių metų
alga. O jei gaidukas sulesė, tai man meldžiu gaiduką atiduoti.
Gaspadorias atidavė. Rąstelis padėkavojęs ėjo toliaus. Antrą
vakarą apsinakvojo kitur, teipgi gaiduką prašė pakavot. Gas­
padorias nakvynės nunešė pas penimias žąsinus, sakydamas:
— Gaidukas pales miežių pas žąsinas ir tą naktį perlupės.
Rytą, kada rengėsi Rąstelis eiti toliaas. prašė gaiduką pa­
duoti, o kada nueina į tvartą, kur žąsinai penėjusi, randa gai­
duką negyvą, žąsinų užgnaibytą. Rąstelis sako:
— Prieteliau, negaliu dovanoti, nes tai yra mano apskričių
metų alga. O už gaiduką meldžiu man atiduoti žąsinas, kad jie
man gaiduką sužnaibė.
Ckinykas, nieko nesipriešinęs, atidavė žąsinus. Rąstelis su
žąsinais ėjo toliaas. Kada vakaras visai netoli buvo, ėmė tem­
ti. vėl apsinakvojo pas vieną ūkinyką, kuris turėjo laimės už-
lemtą avinėlį ir jį vieną tvarte laikydavo. Rąstelis teipgi prašė,
kad jam žąsinas pavelytų patupdyti per naktį. Ūkinykas sako:
— Yra tvarte avinėlis vienui vienas, pas jį įleisiu, ten
išsiteks ir pales grikių.
Rytą, kada Rąstelis rengėsi toliau keliauti, prašė, kad jam
sugrąžytų žąsinus. Nueina į tvartą, kur avinėlis su žąsinais
86
 buvo. rado žąsinus užbadytus ir sumytus. Tada Rąstelis sakė į
ūkinyką:
— Nenorėk, prictcliau. kad mano visų metų alga nueitų ant
niekų, tai man už žųsinas atiduokic avinėlį.
C'kinykas nesipriešino, bet atidavė. Rąstelis, pasiėmęs už
ragų. vedėsi avinėlį. Vedasi per vienų kaimų, o ten netoli
mergos skalbė žlugtų ant prūdo. Pamaniusios gražų avinėlį,
šoko greit artyn, tarydamos:
— Nors vilnų išsipešiva. Vaje. tokios gražios!
Pripuolė pešti ir vos paspė dasilytėt vilnų, ir prikibo prie
avinėlio, jog jokiu būdu negalėjo atsitraukti ir seka pas­
kui.
Gaspadinė. pamačius savo mergas, sekančias paskui Raštelį
ir avinėlį, koliodama jas puolė artyn, norėdama atsitraukti, ir
vos spėjo dasilytėti mergų, ir ta turėjo sekti paskui.
Pamatęs ūkinykas. kad mergos ir pati jo seka paskui Raš­
telį. suriko:
— Ar jūs durnų galvų gavot?!
Pripuolė traukti šalin — ir tas tur sekti.
Besivedant Rašteliui su šeimyna, sutiko žydų atvažiuojant,—
o tai buvo pažįstamas ūkinyko,— išlipęs iš vežimo, puolė prie
ūkinyko, tardamas:
— Nu, kur jau einat, gaspador, ar neturi kų parduot?
Vos nepaspėjo dasilytėti — ir tas seka. Rašteliui — nė
kam ko. Vedasi avinėlį — šie visi seka. Nusivedė į miestų.
Žmonės subėgo žiūrėt į tokių dyvinų naujienų. Turtingi ponai
apsčiai Raštelį apdovanojo už tokius gražius juokus. Po tam.
turėdamas pinigų, pirko puikius namas, vedė gražių ir patogių
merginų sau už moterį ir laimingai gyveno, o šiuos visas
pasekėjus paleido namo.

32. APĖ JONĄ DURNELI

Kad kitų kartų gyveno diedelis ir bobutė. Iki pačiai senat­
vei buvo juodu bevaikiai, bet niekad nepaliovė Dievo prašyti,
kad jiems suteiktų kokį vaikelį. Kartų ateina pas juodu uba­
87
gaudamas kokis senolis ir įsišnekus, jog juodu bevaikiai, uba­
gėlis juodvicm davė rodą:
— Kada tik judu norėsita bezdėti. bezdėkita visada į užsiū­
tu rankovę, o paskui tų rankovę grūskita į piestų, o patys
regėsita, jog Dievas išklausys.
O teip ir padarė. Pasikabino ant sienos rankovę ir, kada tik
nore bezdėti, visada bezdėdavo į rankovę. Palaukus ar mėnesį
laiko, jau rankovė buvo pilna pribezdėta. Tada pradėjo grūsti,
į piestų įdėję. Begnidžiant pasidarė mažas vaikytis, kaip nykš­
tys. Toliau pradėjo augti ir užaugo didelis, kaip gers patarpęs
piemuo.
Vienų kartų diedukas ir bobutė išvažiavo į viešins ant kelių
dienų, o tam vaikui Jonukui liepė daboti žųsis, kad neužšaldy-
tų kiaušinius, nes žąsys tuokart perėjo. O jis teip darė: žųsis iš
ląstų eina pasivaikščiot, o jis neleidžia, nes bijo, kad kiauši­
nius neužšaldytų. Jei žąsis neatlaiko, išbėga į lauką, tai kuri
išbėga, tai jis ant jos vietos tupi ir peri. In tų tarpų, jam
beperint, parvažiuoja ir senukai ir randa jį betupint ant kiauši­
nių. Žinoma, daug jų sutrynė. Bobutė pradėjo rėkti:
— O tu, vaikeli, tai jau kiaušinius sutrynei!
Teisybė, sutrytų buvo ar pusė.
— Na, daugiau teip nepadarysiu,— atsakė Jonas.
Parėjus Jonui į vyrus, senukai pradėjo jį ženyti. Užprašė
piršlį ir patį Jonų parengė važiuoti pas mergų su piršliu. Nu­
važiavus pas mergų, pradėjo tarti ir mylėti jaunikį ir piršlį
mergos tėvai. Atnešė bliūdą varškės ir pintinę, pilnų privirtą
kiaušinių. Jonukas labai godžiai valgė, net sarmata buvo žiū­
rėti, o ypač svečiuose, dagi pas mergą. Piršlys, kaipo sargas
jaunikio, mina Jonui ant kojos, kad teip godžiai nevalgytų.
Jonas, ženklą jausdamas, mislino. kad jį da labjau ragina val­
gyti, ir lyg pasikusydams da labjaus valgė. Pavalgę sutarė da
antru kartu atvažiuoti — subaigti tarti — ir išvažiavo namo.
Antni kartu važiuojant, piršlys pasakė:
— Kad tu, Jonuk, svečiuose teip godžiai nevalgyk, lyg būk
būtum kelias dienas nevalgęs, arba namie gerai pavalgyk.
Tuokart senukė girdėdama įdėjo jam kupkelę varškės, sa­
kydama:
88
 — Jonuk, kaip nuvažiuosi, užlindęs kur už sąsparos už­
kąsi.
Nuvažiavęs pas mergą, neužsiminto Jonas savo varškės už­
kąst. Nubėgo už sąsparos ir valgo, bet, greitai valgydamas,
labai apsidrabstė. Teip ir įėjo į vidų. Vienok mergos tėvai,
nieko nežiūrėdami, sutarė veseliją padaryti ir ant pradžios Jo­
nui davė pasogos karvelį. Jonas, padėkavojęs už dovenas. įki­
šo į maišą ir išvažiavo namo. Parvažiavęs namo tuo gyrėsi
senukei:
— Oi mamyte, ką aš gavau pasogos!
Žiūri — jau maiše karvelis užtroškęs.
— O tu vaikeli, tau reikėjo prisirišt su šniūreliu už kaklo,
kitą galą prie vežimo —jis pats būt parlėkęs, o paskui būtu­
me į klėtką įleidę, tai būtume pasidžiaugę.
— Na. mama. gerai, kitąsyk teip padarysiu,— atsakė.
Nuvažiavus Jonui pas mergą užsakų paduoti, vėl jį uošvis
apdovenojo: davė lašinių paltį. Bet tą teip padarė, kaip motina
liepė. Pririšo virvę prie palties, o kitą galą prie vežimo. Bet
paltis nelėkė, tik paskui vežimą per purvyną slinko. Parvažia­
vęs namo atrišo nuog vežimo, o atnešęs į sūridžiovę, norėjo ją
įkišti*. Motina pamačius sako:
— Vaikeli, ką tu darai?! Nešk ant aukšto ir pakabyk po
karčia, kur mėsa kybo. O vežanties namo nereikėjo vilkti
paskui vežimą, tik dailiai į vežimą įdėjus ir parsivežti.
— Gerai, mama, kitąkart teip padarysiu.
Nuvažiavęs ant paskutinos pas mergą sutarti, kaip padaryti
veseliją. gavo nuog uošvio karvę. Važiuodamas namo. pagrie­
bęs karvę įsimetė j vežimą — nes kemezas drūtas buvo — ir
važiuoja. Parvažiavęs namo, užnarinęs karvei virvę, užtraukė
ant aukšto ir kabina po karčia mėsos pakabytos. Motina pa­
mačius sako:
— Vaikeli, ką tu darai?! Tau reikė nuvest į tvartą, pririšt ir
pašert šienu.
— Na, gerai, mama, kitąsyk teip padarysiu.
Veselijos laikui atėjus. Jonas rengėsi su svotais važiuoti į
šiiūbą. Po šliūbui parsivežė pačią į savo namus. Nespėjo įva-
89
 žiuot į kiemų — pagriebęs pačią, nunešė į tvartą, pririšt) ir
pašėrė šienu. Motina šen bėgus, ten bėgas klausia:
— Kur marti?
Jonas sako:
— Mama. kaip liepei, teip padariau: antai — tvarte pašėriau.
— O tu vaikeli, aš tau sakiau, karvei teip padaryk, o mar­
čią reik nuvesti į seklyčią.
Po veselijai Jonas, kaip žmogus, pradėjo pas pačią eit gult.
bet pati jo. matydama, kad jis toks dumiukas, mislina sau
viena: "Aš jj vis paliksiu, ir gana. Kaip aš su juom gyvęsiu?"
Vieną kartą guli juodu svirne, o ji jau buvo pasirengus
pabėgti nuo jo, ir sako:
— Ar žinai, Jonuk, ką? Aš teip noriu į lauką išeiti.
— Gerai,— sako Jonas,— tik tu paimk galą juostos ir eikie,
o aš kitą galą palaikysiu, mat labai tamsa kati tropytum sugrįžti.
Paėmus galą juostos, išėjo iš svirno ir pririšo ožkai už
ragą, kuri visada gulėdavo ant priesvirnio, o pati sau išbėgo
pas savo tėvus.
Jonui nusibodo pačios belaukiant sugrįžtant, pradėjo traukt
juostą. Ožka pradėjo bliaut: mecc... Jonas sako:
— Meksi, nemeksi, akšę!
Įsitraukė j svirną ir — j lovą. Ale čiupinėja — vilnota.
Palikęs lovoj ožką. nubėgo pas motiną pasiskųsti, kad jo pati
persimainė, esanti dabar vilnota. Motina sako:
— Ką darysi, vaikeli, kokią vedei, tokią ir mylėk...
(Užrašyta nuo Karnauckienės.)

33. APĖ PIEMENĖLĮ

Kad kitąkart buvo piemenėlis. Jis beganydamas rado vuo-
gą. Iš tos vuogos pasidarė mergaitė. Jis jai pabudavojo pašą
klėtaitę ir sulipino iš lendrių lipinaitę ir įleido gyvęi tą mer­
gaitę. Tai mergaitei liepė duris užsidarinėti ir, apart jo, nieko
neįleisti. Jis vakare parginęs nueidavo ją atlankyti. Nuėjęs pas
klėtaitę, šaukdavo šiteip:
90
 — Pušų klėtaitė,
Lendrių lipinaitė,
Vuogos mergaite,
Atidaryk dureles.
Mergaitė, supratus balsų savo piemenėlio, įleisdavo pas save.
Vilkas nusiklausė dainos piemenėlio, atėjęs kartų pas klė-
taitę, sako ir jis tų pačių dainelę — storu balsu uždainavo:
— Pušų klėtaitė,
Lendrių lipinaitė,
Vuogos mergaite,
Atidaryk dureles.
Mergaitė, pažinus ant balso, kad ne jos piemenėlis, sako:
— Neleisiu: mano piemenėlis parėjęs plonai dainuoja, o
čia storai.
Vilkas, matydamas, jog neprigauna mergaitę, nueina pas
kalvį, sako:
— Kalvi, ei kalvi, paplonyk man liežuvį.
— O kų man duosi?
— Aš tau duosiu pupų kartį, žirnių rėtį, duonos kampų,
lašinių rėžį ir sunykusių kiaulaitę.
— Na, tai dėk ant priekalo.
Vilkas padeda liežuvį ant priekalo, kalvis su kūgiu burnt
takšt, burnt takšt, paplonino vilkui liežuvį. Kalvis sako:
— Dabar atiduok prižadėtas derybas.
Vilkas, pakėlęs vuodegų, ir sako:
— Štai tau...
Vilkas nueina pas mergaitę ir, mokėdamas plonai, šaukia
plonu balsu:
— Pušų klėtaitė,
Lendrių lipinaitė,
Vuogos mergaite,
Atidaryk dureles.
Mergaitė vilkų įleidžia, mislydama, kad jos piemenėlis. Vil­
kas jų sudraskė ir suėdė, o kaulelius nugraužęs ant kaklelio
sukrovė, o pats, duris uždaręs, išbėgo į girių. Piemenėlis par­
ėjęs vakare šaukia:
91
 — Pušų klėtaitė.
Lendrių lipinaitė,
Vuogos mergaite,
Atidaryk dureles.
Nieks neatsiliepė, tik, per ilgą laiką bešaukiant, atsidarė
pačios durelės... Piemenėlis, radęs tik kaulelius sukrautus ant
kaklelio, apsiverkė iš gailesčio ir, pasėmęs juostą, nuėjo į
girią ir pasikorė lazdyne.
Išgirdęs jautis apie myrį piemenėlio nuėjo į girią pas pa­
sikorusį piemenėlį apraudoti, o radęs, kad teisybė, prade raudoti:
— Bū bū, pasikorė
Piemenėlis
Po lazdynu
Su šilkų juosta.
Jautis, parėjęs namo, pasakė arkliui. Arklys nuėjęs rauda:
— Iniau. iniau, pasikorė
Piemenėlis
Po lazdynu
Su šilkų juosta.
Arklys parėjęs pasakė aviai. Avis atėjus rauda:
— Be be, pasikorė
Piemenėlis
Po lazilynu
Su šilkų juosta.
Avis parėjus pasakė kiaulei. Kiaulė atėjus rauda:
— Kriu kriu. pasikorė
Piemenėlis
Po lazdynu
Su šilkų juosta.
Kiaulė, parėjus namo, pasakė žąsiai. Žąsis atėjus rauda:
— Gir gir, pasikorė
Piemenėlis
Po lazdynu
Su šilkų juosta.
Išgirdęs vilkas apė myrį piemenėlio atbėgo į lazdyną ir
piemenį sudraskęs suėdė.
92
 34. APĖ LAIMES SENELĮ

Ant kranto Jūres stovėjo seniai užsigyvenęs kaimas, kurį

aplinkiniai paprastai vadydavo Pajūris. Ūkinykų skaitliaus sun­
ku pamyli, nes jau gana senas laikas. Tik kaimas iš tolo
išrodydavo labai didelis ir gražus savo apiclinkij, nes jovarai
ir aržuolai. teipgi ir topeliai iš tolo žaliavo kaip kokia giria. Iš
šiaurių pusės Jūrė atrodė visų sodžiaus paveikslų kaip į veid­
rodį. o iš vakarų krašto tekėjo upė, kuri su šturmu skandino
sąnašas ir visokius šapus į marių dugnų.
Bet tam kaime gyventojai buvo niekam netikę žmonės, nes
ar elgetų*, ar teip keleivį niekad nepriimdavo į savo namas ir
neprigįausdavo ar nakties laike, ar kad kokiam reikale pagel-
bos negaudavo. Tik buvo vienas senas ūkinykas. gyvenantis
iš rytų galo, vadinosi Stuobrys. Tas žmogus buvo dievabi-
jįs ir meilės pilnas ant pavargėlių ir ant kiekvieno keleivio
niekad neatsakydavo nakvynės arba kokia nors pagelbų dėl
artimo.
Ateina kartų kokis senelis į kaimą ir tuo užeina pas pirmu­
tinį ir prašosi į nakvynę, nes jau vakaras buvo. Ale ūkinykas
atkirto smarkiai:
— Mes tokių valkatų į namus nepriimam — eik kur nori.
Eina senelis ir pas antrą, ir pas trečių, ir per visų kaimą —
niekur negauna nakvynės. Ateina ir pas Stuobrį, ale tas žmo­
gus, būdamas toks geras, priėmė, tardamas:
— Nakvok. senuk, o kur dabar dingsi, mat jau visai temsta
Senukas, dėkavodamas už gerų širdį, nusirėdė, atsisėdo pas
kakalį idant pasišildyt, o paprašytas prie vakarienės, pavalgė
ir atsigulė.
Rytą, kada visi Stuobrių sukilo, gaspadinė išvirė pusrytį,
Stuobrys su savo šeimyna sėdo valgyti ir užprašė senuką į
draugę prie pusryčių, ragydamas pats senukų, kad valgytų:
— Valgyk, senuk, mat senatvėj silpna yra, o da vaikščio­
jant. Kažin laik vakarui ar gali kur gauti.
Po pusryčių senukas rengėsi eiti toliau. Dėkavodamas už
nakvynę ir visą gerų, teipgi laimino, sakydams:
— O Dievas tau atlygins už gerų širdį ir Dieve tau padėk,
93
ką tik tu šiądic pradėsi, kad dirbtum ir dirbtum tą patį darbą,
o vis su nauda, per visą dieną.
Palenkęs galvą, išėjo.
Stuobrys vakarykščiui buvo važinėjęs turge ir tuo pradėjo
skaityti pinigus, kurių net priskaitė ant trijų karčių. Tuo, žino­
ma, džiaugdamasis, pradėjo girtis po kaimą pereitą būtį, kaip
jam tas senukas sakė ir kaip jam pasisekė. Sako:
— Man Dievas už gerą geru užmoka. Užteks man, vai­
kams ir vaikų vaikams, kiek dabar turiu pinigų.
Šalia Stuobrio gyveno gerai apseinantis ūkinykas Šliaužą.
Tas žmogus iš pavydo, įsižiūrėjęs į laimę Stuobrio, ir jis
pradėjo jo pėdoms sekti: jei tik ubagas atėjo prašytis į nakvy­
nę, tai su didžiausia ukvata priimdavo ir vaisydavo kaip mic-
liausį viešį.
Teip kartą atsitiko, atėjo ubagas ir prašosi į nakvynę. Tuo
Šliaužą su didžiausia ukvata priėmė ir vaišino kaip meilų
svečią. Rytą teip pat buvo senuks meiliai pavaišintas ir, padė­
kavojęs už nakvynę, teipgi laimindamas viso labo, o ypač tą
dieną, sakydamas:
— O Dieve tau duok. kad ką tu tik šiandie pradėsi dirbti,
kad dirbtum ir dirbtum per visą dieną, o vis su nauda,— ir
• w• •
išėjo.
Šliaužą tik džiaugsmas ėmė ateinančioje laimėje. “Nėr ką
ir gaišuoti.— mislijo sau,— tuojaus ir pradėsiu... Ale, kad
tave plynė, da turiu eiti lauk ant savo reikalo...“ Nuėjęs atsi­
tūpė, tupi... tupi ir tupi... “Tai dabar ir gana. Ėmęs, rodos, ir
tupėtum”. O čia jam rūpi pinigai skaityti. Na, alc nebe to —
ištupėjo per visą dieną iki sutemai. Sutemus greitai atbėgo į
grinčią ir pradėjo pinigus skaityti, ale daugiau nė truputį ne-
priskaitė — tik tiek buvo, kiek turėjo, nes jau buvo antras
darbas...

(Užrašyta Šedvyguose.)
 35. AFĖ ŽYDO BAIMĘ

Nuog Naujapilės, ką kelias eina ant kaimo V., netoli kelio

yra kapai, matyt, nuog senovės, apleisti. Tvoros išgriuvnsios,
kapai kiaulių išknaisyti, o matyt terp išsiskirsčiusių medžių
keletas kryžių.
Iš senovės yra likę terp žmonių, būk kas kitąsyk tenai
vaidydavosi, o kaip kam gerai įtraukusiam degtinės ir dabar
šis tas pasirodo. Teip vieną būtį ir šičia papasakosiu.
Vieną kartą visai sutemus važiavo iš pilės žydas. Ale ans,
visai apė tai nemislydamas ir kaip ant nelaimės, užsimanė
ant savo reikalo, nes užsimiršęs buvo, kad čia vaidinasi,— o
naktis labai buvo tamsi ir ūkanota. Ilgai netrukęs sustojo,
išlipo iš vežimėlio, kumelaitę iškreipė iš vėžių, o pats paėjo
truputį į grabę, idant atlikti savo reikalą. Atlikęs sėdęs važiuo­
ja. Ogi bemosuodamas ką pryšakij vežimėlio užčiuopė ir čia
atsiminė, kad pro kapas važiuoja, ir žino, kad vis čia vaidina­
si. Perimtas baime, suriko:
— Ui, u kas čia?! Lipk lauk!.. Ar tu velnias ėsi? Lipk
lauk!..
Bet sėdintis vežimėlij nė truputį nesikrutino. Tada žydas,
pagriebęs cicalas, pradėjo poteriaut ir mosuodamas kumelaitę
vijo, kaip tik stengė bėgti. Mato, tupintis nebijo nė cicalų —
kaip tupi, teip tupi. Važiuoja da smarkiau. Pradėjo vėjas di­
desnis darytis ir pradėjo smirdėt, lyg būtų vėjas į ką išsivolio­
jęs. Vėl žydas suriko:
— Nu, lipk lauk! Nešik, galviji! Ar girdi? Lipk!..
Tupintis nė nesikrutino. Žydas da labjaus pradėjo pote­
riaut, bet ir tai nieko nepagelbėjo. Sudėjęs du pirštu kryžiavai
ir rodydamas priešais tupintį, suriko:
— Nu, jeigu velnias ėsi, žiūrėk! Kas čia... ar matai —
kryžius... Nu, lipk jau lauk, aš jau dursiu su kryžių — lipk!..
Matydamas, kad ir tai nieko negelbsti, žydas miklino kaip
drūts kumelaitę, norėjo kuo greičiaus dasiirti į kaimą, o smir­
dėti be paliovos nepaliovė. Privažiavo kaimą — tupintis iššo­
ko iš vežimėlio ir padėkavojo, už ką parvežė:
95
 — Dėkui, žydeli, už kų pavėžinai, būtų mane apsvilę, iki
būčiau parėjęs.
O tai buvo vienas vaikinas iš to paties kaimo, kurį parei­
nant iš pilies pavijo. Kaip žydas sustojo ant savo reikalo, tas
įsilipo ir tūno, nes žino. kad žydas žinodamas tai jį nevežtų,
ir vėl lyg ant nelaimės užsimanė ant savo reikalo. Ar tai lipsi,
nes žydas būtų palikęs. Kų daryt? Skęsdamas ir už britvos
griebiesi — reik į vežimėlį taršyt.
Žyds per durnumų turėjo baimę, o vaikinas savo kytnimu
kojas užsivadavo.

(Užrašyta Srėhaluose.)

36. APĖ PONĄ IR ŽMOGŲ

Vienas ponas ant turgaus rinkosi sau dėl pirkimo gerų ar­
klį, teipgi an to turgaus buvo atsivedęs viens žmogus ant
pardavimo dailų arklį. Arklys buvo gana geras, bet ponas ant
turgaus iš daugelio negalėjo išsirinkti ar tik dėl mados norėjo
pirkt arklį. Tų dienų teipgi ir tas žmogus kelis kartas derėjo
arklį ir apžiūrėjo, bet vis išrado kelias blėdes, nors ir arklys
gana geras buvo. Inpykęs tas žmogas už ilgų balamuitijimų
atsakė:
— Gaila, kad ponas neėsi drigantu, tai būtum kokį norėjęs,
tokį būtum pasidaręs...
Padarė visiem aplinkui klausanticm juokas, o ponui —
sarmatų.

(Užrašyta Miknaičiuosc.)

37. APĖ ŽYDO AUKĄ

Netikėtai vienų kartų žydų šunų ruja įvijo į bažnyčių, o

tuom laiku klebonas sakė pamokslų, aiškydamas:
96
 — Kas duos arba duoda Dievui ant aukos, (am Dievas
atmoka šimteriopai.
Žydelis, parėjęs namon, pradėjo abejoti, ką klebonas sakė.
Šneka su savo Sorke:
— Reik duot ką nors ant aukos — o gal katalikų klebonas
ir nemeluoja.
Neilgai trukęs savo karvutę nuvedė klebonui, kad priimtu
ant aukos. Klebonas iš karto da mislijo šiaip teip, alc vienok
priėmė.
Neilgai trukus atsitiko šitoks atsitikimas. Tą karvę kle­
bonas teip greit nepjovė, alc su savo karvėm liepė išgyt į
kaiminę. -Teip vieną dieną šilta labai buvo. pradėjo klebono
karvės lauke zylioti ir bego namon, ir teip pasitaikė, kad žydo
karvė pirmiau bėgo, o šios paskui ir visos parbėgo į žydo
tvartą. Žydas nežinojo, nė ką daryti, nė kaip girti klebono
pamokslo teisybę.
— Nors da ne šimteriopai, alc vis jau Dievas davė.
Nueina piemuo tų karvių prašyt — žydas neduoda, sako:
— Ui, jug pats klebonas sakė per pamokslą: "Kas duos
Dievui ant aukos, tam Dievas atiduos šimteriopai”. Aš daviau
ant aukos, teipgi man Dievas jau dabar davė.
Na, vos ne vos tas karves išprašė, ale nepasiliko nė savą­
ją — vėl atidavė klebonui. Žydeliui netekus karvutės pradėjo
kas kartas jo turtai eiti mažyn. Paėmęs kelias adatas ir de-
guėių ir šiaip smulkmenų, įsidėjęs į maišą, leidosi vaizbauda-
mas per svietą ir teip maitinosi.
Vieną kartą, eidamas keliu, sutinka seną elgetą, kurs klausė:
— Kur. žydeli, eini?
— Ui. maita, aš vaizbauju su adatais, su dcguciais ir teip
su smulkmenoms.
— Na, tai aiva abudu kartu.
Eina. Žydas pardavinėja tavorą, senelis pasakoja moterims
visokias nxlas. užtikęs sergančius gydo ir 1.1. Žydas teip prisi­
rišo prie to senio, jog jokiu būdu negalėjo nuog jo atsikratyti.
Kartą užeina juodu pas vieną ūkinyką, ir už gerą rodi} gavo
senelis sūrį. Tolyn einant senelis padavė žydui sūrį įsidėti
« 191* 97
maišan, ir eina. O žydas — tai žydas, nepriteksi: eidamas
paskui tą senuką, suvalgė.
Priėjo tildeiį ežerą. Susėdo ant kranto, senukas sako:
— Šičia užkąsi va to sūriūko, o paskui eisiva toliau.
Ieško sūrio — nėra.
— Na, tai tau... O kur dėjai? — klausė senukas.
— Ui,senuk. aš nežinau,— užsigynė.
Na, ka daryt, nėra, tai nėra. Eina toliau. Eina tiesiog senelis
per ežerą viršum vandenio ir liepė eiti žydą. Eina abudu per
vidurį ežero — žydą apsėmė vanduo iki kelių. Klausė senelio:
— Ui, senuk, kudėl aš klimstu į vandenį?
— Pasakyk, kas sūriuka suvalgė.
— Senuk, nežinau.
Eina toliau. Žydą apsėmė iki įuostai.
— Ui, senuk, gelbėk! Kudėl aš skęstu?
— Pasakyk, kas sūriuką suvalgė...
— Senuk, dievaži, nežinau.
Eina toliau. Žydą apsėmė iki kaklui. Suriko:
— Ui, senuk, gelbėk, jau skęstu!
— Kas sūriuka suvalgė?
— Nežinau, senuk, tikrai nežinau!..
Davė pakajų senukas žydą kankinęs. Perėjo per ežerą ir
susėdo ant kranto pasilsėt. Pasilsėjus liepė žydą eiti atsinešti
špatą. Kada atsinešė:
— Kask.— sako senelis.
Žydas iškasė tris puodus raudonųjų pinigų. Scnuks sako:
— Tai vienas tau, o kitas man.
— Ui, senuk. kam trečias?
— Trečias tai tam, kas sūrį suvalgė.
— Senuk. aš! Tikrai aš! Žinai, senuk. aš vis paskui ėjau ir
tuomkart suvalgiau.
Scnuks nusišypsojęs nieko nesakė.
— Na, tegul jau tau bus abudu. Dabar užkąski va vėl, pas­
kui, grįždami ant namų, paimsiva, o dabar eisiva toliau.
Eina. Nuėjo į vieną dvarą. O to bajoro pati labili sirgo.
Dasižinojęs scnuks apė bajorienės ligą, apsiėmė išgydyti ją, o
gydant nieko daugiaus neprileido žiūrėti kaip tik vieną žydą.
9H
 Scnuks atskiriam kambarij ėmęs ponią sukapojo į šmotus,
sudėjo į puodą ir virė. Gerai suvirus, kad net mėsa nesilaikė
ant kaulu, paėmęs scnuks vieną kaulą į rankas, pūstelė su
kvapu, ir iš karto bajorienė stojos sveika ir gyva. Bajoras
norėjo apsčiai senuką apdovenoti, bet senukas nieko neėmė,
nors žydas gana gundė:
— Scnuk, lupk pinigus...
Keliavo toliau. Priėjo vieną pilę* — ėmė scnuks ir pasika-
vojo nuog žydo. Ir teip ne po ilgam laikui atbėgo vėl to
daktaro senuko ieškoti, nes hajorytė ta pačia liga apsirgo ir
ponas prašo, kad tas greičiausiai sugrįžtu išgydyti, bet senuko
niekur nerado.
Žydas, išgirdęs apė ligą bajoraitės, apsėmė pats išgydyti be
senuko, nes jis gana gražiai matė, kaip senukas gydė. Nudavė
jam, kad labai lengvai atsitiks, mislydamas sau: "Scnuks pi­
nigu neėmė, o aš dabar vienas kad lupsiu, tai lupsiu!..**
Neilgai trukęs įėjo į dvarą. Pradėjo teip gydyti kaip senu­
kas. Įsivedė į atskirą kambarį, užsikišęs duris, tuo griebėsi už
darbo. Ligonę sukapojo į šmotus, sudėjo į katilą ir verda,
verda ir verda. Jau ir vakaras — vis nieko nėra, išėmęs kaulą
pučia — kaip nieko nėr, teip nėr. Bajoras, nesulaukdamas
jokios žinios, pradėjo baladoti į duris. Žydas neleidžia, tik
šokinėja apė katilą, paėmęs kaulą pučia — vis nieks nieko
nesidaro. apart košelynos, ir gana. Kūrė da smarkiau. Bajoras
nciškęsdamas užklupo per nevalią duris laužti ir išlaužė. Ran­
da katile tik košelyną iš savo dukters, nes anas nematė, kaip
gydė senelis. Įširdęs ant žydo už tokią pradarbę, nusprendė ko
greičiaus žydą pakarti už dukters gyvastį.
Kada jau žydas buvo parengtas ant kartuvių, o štai ir sene­
lis atsiranda.
— Tik da nekarkit,— sako senukas.— Eime pažiūrėti, ar
da negalima bus išgydyti: žinoma, kaip mokytiniui galėjo pirmą
kartą nenusiduot.
Bajoras dovenojo gyvastį žydui, jeigu būtų išgydyta duktė.
Senelis, nuėjęs pas suvirytą bajoraitę, paėmęs kaulą pūstelė su
kvapu, ir stojosi sveika ir gyva! Bajoras apsčiai apdovanojo
senelį ir davė ketvertą arklių ir karietą, o abudu susėdę su
v 99
žydu grįžo pas pinigas atrastus. Sasidėję pinigas su puodais į
karietą, važiavo į žydo namas. Parvažiavas namo atidavė žydui
viską, ką tik pelnė, pinigus ir arklias, o pats senelis atsisvei­
kinęs išėjo savais keliais. Žydas visiems žmonėms pasakojo
teisybę aiškinimo klebono, o pats su pačia ir vaikais perėjo į
katalikišką tikėjimą.

(Užrašyta Mtrr^būdyje.)

38. APĖ TRIS BROLIUS

Kad kitąkart buvo trys broliai, du išmintingu, o vienas

durnius. Išmintingiejai broliai labai neužkentė durniaus, kad
net valgyt neduodavo. Vieną kartą durnius prašė duonos, kati
nors jam duotą. Šituodu atsakė:
— Duok akį išlupti, tai gausi.
Vienok, badą gindamasis, davė išlupti akį. Praėjas kiek
laiko, vėl prašė duonos, šiuodu atsakė:
— Duok kitą akį išlupti, gausi duonos.
Ką daryt — badą gydamasis, davė kitą akį išlupti. Kada
durnius buvo be akiu. broliai išvedė jį j girią ir paliko.
Durnius, eidamas į girią, atsimušė į medį. kuriame perėjo
varnas. įsilipęs į medį, užčiuopė lizdą ir ėmė varniukus, norėjo
tuojaus suvalgyt nekeptus, nes badas marino. Vantas pradėjo
prašyti, kad dovenotą gyvastį paukščiukam:
— Kentei tiek, kęsk kaip galėdamas, tik dovenok mano
paukščiukam gyvastį — aš tau būsiu didelio pagclbo.
Durnius, dovenojęs varniukams gyvastį, išlipo iš medžio ir
ėjo toliau. Beeidamas užtiko skruzdyną. Norėjo aną išdraskyti,
begu ką nerastu užkąsti. Skruzdėlės pradėjo prašyti, kad nieko
nedarytą.
— Nedaryk mums nieko — mes busim tau didele pagclbo.
Dumias, palikęs čielybė. ėjo toliaus. Beeidams užtiko iš­
dubusiam kelme spiečiu bičių. Griebėsi mikliai, kad gauti me­
daus užkąsti ir apmalšyti badą. Bitys pradėjo prašyti, kad
nedarytą nieko, žadėdamos didelę pagclbą.
100
 Vieną rytą gulėjo durnius mažai ką gyvas. Tuo kartu atlėkė
varnas, atnešė duonos ir mėsos ir, pabraukęs su sparnu per
rasą, patepė jam akis. Akys tuojau išgijo, ir pradėjo matyti, o
pasidrūtinęs duona ir mėsa. vėl grįžo namo.
Broliai, pamatę sveiką dumiu, labai nusidyvijo ir, turėdami
apmaudą, apskundė dvaro ponui, duodami paklanus, kad kaip
nors jį pakoroti) arba ir myriu nugalabytų. Dvaro ponas toipgi
niekam buvo netikęs žmogus, nes už mažą kaltę buvo pri­
pratęs pakarti. Broliai atvedė dumiu pas poną. sakydami, kad
durnius poną laiko ant šaipos, nes jis būk teip sakęs, kad ką
ponas tur javų nuvalęs nuog lauko, tai jis viena nakčia galįs
iškulti ir grikius išskirti iš pelų. Ponas, nelaukdamas ilgai,
užrakino skūnift ir liepė kulti, o jei nebus tai padaryta, ryto
bus pakartas.
Durnius, uždarytas skūniO, pradėjo verkt ir rengtis ant my­
rio, nes tik negalimas daiktas jokiu būdu tą padaryti. Neilgai
trukus pradėjo rinktis skruzdėlės į skūnę, o jį liepė gulti ir
miegoti be rūpesčio. Susirinkusios į skūnią, griebėsi už darbo.
Pradėjo grūdus rinkti iš šiaudų ir nešti į kriivą ir teip ūmu lai­
ku išrinko kiekvieną grūdą iš šiaudų, o apsidirbusios išbėgiojo.
Rytą atėjęs ponas rado da jį bemiegantį ir viską apdirbta. Nu-
sidyvijęs gerai apdovanojo durnių. Durnius vėl sugrįžo namo.
Dažinoję broliai apė durniaus darbą, juom labjaus pradėjo
pykti. Vėl nuvedę pas poną. suskundė, būk durnius sakęs, kad
jis galįs viena nakčia iš vaško hažnyčią pabudavoti. Ponas
visai neabejodamas, ar galės, ar ne, ale per nevalią liepė pabu­
davoti. Ir pastatė nakties sargus dabot, ką jis darys. Nuėjęs ant
vietos paskirtos, kur ture būti bažnyčia pabudavota, parpuolė
ant žemės ir verkė rengdamasis ant myrio, nes žinojo, jog už
ncišpildymą bus pakartas. Neilgai trukus pradėjo anos bitys
rinktis į talką, teipgi ir daugiaus susirinko į pagclbą ir tuojaus
pradėjo budavoti, o jam liepė eiti gulti. Į kelias valandas
bažnyčia buvo gatava. Sargai visai nematė, nes visi miegojo.
Rytą ponas atsikėlęs rado labai puikią bažnyčią iš vaško
pabudavotą, o dumiu po bažnyčios durimis bemiegantį. Dur­
nių ponas labai puikiai apdovenojo ir prižadėjo jį į žentus
imti.
101
 Durnius kada miegojo po bažnyčios durimis, jam prisi­
sapnavo, kad jis ir brolius savo pasklistų. Nuėjęs ponui ir
sako:
— Pon, aš tiek padariau, ką tik ketinau. Mano broliai sako,
kad juodu pono didžiausią aržuolą girioje su kumščiom pakir­
stą, o tik per naktį.
Ponas ką greičiau liepė eiti kirsti, o kad nuėję kirto per
naktį, nė ženklo nebuvo. Rytą ponas liepė abudu pakarti, o
durnius liko pono žentu.

(Užrašyta Kupriuose.)

39. NUOBODULIO PASAKĖLĖ

Kad kitąkart diedelis arė, beardams rado skrynelę, o kad

vėl arė. rado raktelį. Atrakino tą skrynelę, rado oželį. To
oželio buvo striuka uodegėlė, dėl to mano trumpa pasakėlė.

(Užrašyta Naujabutij.)

40. APĖ VELNIŲ, ŽMOGŲ IR JO SŪNŲ

Kad kitą kartą buvo pavargęs žmogelis, turėjo vienturtį

sūnų. Tą sūnų leido pas vieną poną mokytis amato, o tas buvo
velnias*. Kada praėjo trys metai, ponas žmogeliui liepė ateiti
sūnų atsimti, sakydamas:
— Jeigu pažysi, katras tavo sūnus, galėsi atsimti.
Vienok žmogelis neįspėjo. Ponas sako:
— Dabar ateisi po trijų metų, tada atsimsi, o dabar, už ką
neįspėjai, turi netbūtinai da tavo sūnus tris metus pas mane
tarnauti.
O kad sukako vėl trys metai, žmogelis teipgi nepažinojo,
ir vėl turėjo sūnus pasilikti ant trijų metų. Sukakus jau de­
vyniems metams, žmogelį vėl ragino sūnų atsimti. Eidamas
pas savo sūnų liūdnas, nes nežino, kaip sūnų išvaduoti. Lyg
102
ant laimės rado šalia kelio ubagėlį besėdintį. Tas davė jam
rodą:
— Nuėjęs pas savo sūnų, ir vėl neįspėsi, ir jau turės lik­
ti visai tavo sūnus pas tų ponų. Ale kaip tau parodys tris šu­
nis, tai tu žiūrėk: iš katro akių bėgs ašaros, tai tas tavo bus
sūnus.
Teip ir padarė. Kada nuėjo žmogelis pas ponų savo sūnaus
atsiimi, vėl jam par<xlė tuos tris šunis, bet šils greit įspėjo,
katras jo sūnus,—- atidavė. Atsisveikinę ir padėkavoję už
mokslų, išėjo namo.
Teisybė — sūnus buvo gerai išmokytas, nors vargo de­
vynis metus. Viena kartų sūnus sako į tėvų:
— Tėti. mes teip vargiai gyvename, būtų labai gerai prasi­
manyt šiek tiek skatiko. Aš pasiversiu į ožį, o tu vesk mane
ant turgaus parduoti. Ale da kų sakysiu: mane parduosi, tik
mano vadžio nė už jokius pinigus neparduokie.
Teip ir buvo: sūnus pasivertė į ožį, o tėvas vedų į turgų
parduoti. Ir vos ant turgaus atėjo, tas ponas, jo mokytojas,
tuojaus nupirko. Gana norėjo ir vadį nupirkti, bet tėvas ne­
pardavė. Ponas vesdamas ožį namo tol tik matė, pakol iš
turgaus išėjo, o sūnus vėl sugrįžo pas tėvų žmogumi.
Sulaukus antro turgaus, vėl sūnus pasivertė į jautį, o tėvui
įsakė:
— Tėte, jautį parduok, o sietų nė jokiu būdu.
Tėvas nuvedė į turgų, teipgi tas pats ponas pirko, norėjo
netbūtinai ir sietų nupirkti, bet žmogelis nepardavė. Ir tuo
kartu sūnus parėjo, ištrukęs nuog pono.
Treciųkart sūnus pasivertė į žirgų ir sako:
— Tėte, vesk mane parduoti. Kiek tu prašysi, tiek tau
užmokės, bet kamanos neparduok.
Ant turgaus atėjus, vėl tas pats pons nupirko žirgų, o kad
užpuolė tėvų prašyt kamanos, pardavė ir kamanų. Ponas iš
turgaus jojo raitas ant žirgo namo. Arklys, matydamas, kad iš
pono sunku bus išsisukti, išsimovė iš kamanos, ponų išmetė
nuog savę, o pats šoko bėgti. Ponas, matydamas, kad žirgas
ištruko, pats pasivertė į vilkų ir staigu vijosi. Žirgas, pamatęs,
kad jį pavys ir sudraskys, pasivertė į žiedų auksinį ir nukrito
103
pas merginą, kuri tuom kartu skalbė žlugtą ant upelio. Mergina
pasėmus ir užsimovė ant piršto. Ponas, sugrįžęs namo, neišsi-
mislino, ką padaryti, kaip tą žiedą iš tos merginos išgauti.
Tam kaime, iš kurio mergina buvo, buvo karčema. To karčemč
vieną vakarą padarė gužynes*, teipgi nuėjo ir ta mergina, su
žiedu užsimovusi. Ponas, merginą šokydamas ir meilaudamas
apė ją, kaip gyvai norėjo išviliot žiedą, nors pasimiemot. Tada
žiedas į merginą prašneko:
— Gali jam duoti, tik dabok, duodamu jam mane, numesk
mane ant žemės.
Teip ir padarė: nusimovus nuog piršto, būk netyčioms nu­
metė ant žemės. Tada žiedas pasivertė į šiaudą, o ponas — į
grūdą miežio. Vėl šiaudas pasivertė j gaidį, prišokęs ir sulesė
grūdą. Katrie buvo tose gužynėse, sako, kad tik tuokart smala
pasmirdus ir prapuolė ponas.

(Užrašyta Naujabutij.)

41. APĖ KLEBONĄ IR JO VEŽĖJĄ

Kad kitąkart buvo klebonas ir turėjo labai buklą vežėją.

Vieną kartą važiavo namo iš atlaidą ir paklydo, nes buvo
labai didelė pusnis ir tamsu. Toliau važiuodami privažiavo
ukinyką, kuris tarpiai gyveno, kad pas jį kartais ir aukštesnės
kilties žmogui buvo kur prisiglausti. Klebonas siunčia savo
vežėją, kad prašytus! į nakvynę. Nuėjęs vežėjas pas ukinyką
pasakė, kad esąs su klebonu ir ar negalėtų pernakvoti. Ūkiny-
kas labai su malone priėmė, nors klebonas buvo nepažįstamas
ūkinykui. Vežėjas, ūkinykui padėkavojęs, kad leidžia į nak­
vynę, persergėjo:
— Tik tiek, prieteli, sunku su mus klebonu, kad labai
kurčias, tai jau, prieteli, su juo kalbant reikia smarkiai rė­
kauti.
Nuėjęs pas kleboną, laukiantį ant kelio, pasakė, kad su
malone priima nakvoti, tik tiek bėda, kad ūkinykas labai kur­
čias, su juo kalbant labai reikia rėkauti. Klebonas pasakė:
104
 — Tai nieko nekenkia, vis susikalbėsime, kad tik leidžia
nakvoti.
Nuvažiavus ant kiemo, ukinykas sutiko su žiburiu ir, žino­
damas, kad klebonas kurčias, pasveikino labai garsiais žodžiais.
Teipgi ir klebonas sveikino garsiai, nes ir tas žinojo, kad
ukinykas kurčias. Teip toliau rėkaudami betgi išdrįso pasi­
klausti viens kito, ko teip rėkauja. Tada dasižinojo, kad vežėjas
juos suvedžiojo. Iš to turėjo puikius juokus, o vežėją puikiai
pavaišino už tokią gražią baiką.

42. APĖ KALBĄ MŪS RAČIAUS

Būdamas da piemeniu, susiderėjau karta pas savo dėdę

ganyti karves per vasarą. Vasara, rods, buvo nepeiktina, nes
buvo gerai šilta, ko piemuo, žinoma, daugiausiai ištroškęs
ėsti. Vieta ganyklos teipgi buvo rami. Abipusiai Šešupės
apžėlęs platus elksnynas. Žolės karvėm paėsti iki sočiai. Bū­
davo, išgysi karves — sugulė į žolę ir ėda sugulusios, ėda
ėda, iki kol prėda ir sumiega. Teip per visą dieną sau be
rūpesčio.
Teip vieną kartą vakare begenant man namo, atsitiko di­
delė nelaimė: vos priginiau arčiau namų į ūlyčaitę, viena di­
delė karvė subadė dvi mažesnes karvaites ir ta naktį nugaišo.
Rytmetij genant į lauka, dėdis sako man:
— Vaike, neškis pjūklelį į lauką ir, ką beveikdamas, nu-
pjaustyk karvėms ragus, kad kitąkart iškados nepadarytų.
Aš, nė biskio nesipriešinęs, paėmiau pjūklą ir virvę ir
genu sau. Karvės gerai užėdė, o aš, po vieną pasigavęs, prie
medžio prisirišu ir nupjauju visai ragus su gyvuoniu pagal
galvą.
Vakare pargenu namo ir sutinku dėdį tarpvartėj. Pamatė,
kad visai ragai nupjaustyti,— kaip šoko prie manęs, mislijau,
kad iš karto sudraskys. Ale ne. Parmušė ant žemės, galvą
mano į tarpkojį įsispraudė ir, pagriebęs stripinį, ėmė gesyt
man per pasturgalį. Aš, varge, raitausi kaip kirmėlė ir rėkiu,
nes nežinau, už ką muša. Tik paskui tai pasakė, kad karvėms
105
ragus nupjausciau, alc aš tcisytis negalėjau, nes teip tyka
gulėjau kaip užmigęs.
Tą dieną ir ant rytojaus nežinau, kas su manim buvo, tik
pasijutau, kad guliu kūgij šiaudą, ale da visą nedėlią kelti
negalėjau.
Vieną rytą ateina dėdis pas mane, aš da gulėjau, ir sako
man:
— Matai, bestija, nupjaustė! karvėms ragus su gyvuoniais —
trys jau pastipo, o iš šių ir kažin ar kas bus.
Aš pradėjau teisytis, sakydamas:
— Dėdis nė truputį negal pykti ant manęs, kad ir visos
pastiptų, nes pats liepė nupjauti ragus.
Už mano pasiteisinimą griebė du kartu per antausį:
— Bestija,— sako,— aš tau liepiau tik pačius smailuosius
galiukus nupjaustyti, o tu nupjaustė! su gyvuoniais.
Ką daryt? — pamislijau: apgalinėio pieva dirva. Atsigrie­
bęs kaip po pagirių ir vėl glūdau kūgij. Žiūriu, kas čia bus
toliaus. jei neprisiartinsiu prie dangaus.
Ant rytojaus vėl ateina ir liepia gyti karves į lauką. Nieko
nesipriešinęs šokau iš kūgio, apsirengiau ir genu. Teisybė: tas
karves pamačius, ir mane šiurpas pakratė: galvos išsipūtusios
kaip bačkos, ragų vietos raudonuoja, net baisu pamisiyt —
tegul Dievas siLsimila! Išsiginęs ir mislinu, kuom čia galiu
dėdei atkeršyt: aš jau gavau, tai gavau...
Praėjus kiek laiko parvažiuoja kartą dėdis iš turgaus gerai
įtraukęs degtinės, o jau buvo vėlus laikas. Aš dabojau visą
vakarą vartus užkėlęs ir jau buvau dėdei pritaisęs gerą vaka­
rienę. Netoli vartų buvo didelis beržas. Pritaisiau į jį svirtį, o
ant galo — basoką*. Kaip tik dėdis išlipo vartų atsikelti, aš
busoką užkabinau už apikaklės, iškėliau sulig beržo viršūne, o
šį galą pririšau prie vaitų ir misliju: gerai, kybok kaip ponas.
O pats nubėgau į kūgį ir atsiguliau. Dėdis nors gana šaukė
pagclbos, bet nieks negirdėjo, nes labai didelis vėjas buvo.
Ant rytojaas, kada šeimyna sukilo, rado dėdę bekabantį gyvą.
Pagelbėjo. Dėdis, nors man tuomet nieko nesakė, bet atvirai
mislino, kad aš ir — mano pradarbė. Na, alc manę laukė —
kas? Tai nė aš da nežinau...
106
 Tą dieną vakaro sulaukus, vakarienę pavalgėm ir rengėmės
gulti cit. Kiti jau visi išėjo, tik ką liko dėdis ir aš. Matau... Jau
mano širdis pradėjo drebėti. Ugi — man dėdis virvę ant kaklo
užmetė ir traukia po halkiu, bet aš lik — mat jauna nepriteksi —
vos ne vos išsikrapščiau per vidurį, alc bet mane dėdis pa­
traukė po balkiu, alc teip bjauriai, kad nė su galva, nė su ko­
joms žemės nesiekiu. Žiūriu, kas čia bus. Ogi žiūriu — ištraukė
iš po polkos suvytą rykščių. Misliju, a! — kad aš nežinojau,
būtum galėjęs mušt. I)a iš pradžią mislijau — tik pabaugys,
ogi žiūrau — ne, kaip lupa. teip lupa. Na. myris po akią... Į
pradžią jaučiau kirčius rykščių, o toliau atnxlc, kad po debesis
landau ir ieškau, kur į dangų įsprūsti, nes nesijaučiau, ar gy­
vas, ar jau numiręs. Alc bet dėdis jau turbūt pailso ir mane
paleido. Paleistas vos ne vos nuslinkau vėl į kūgį. Rytą kėlė
gyt. Nieko nesakęs kėliau ir ėjau, nors da visą skaudėjo, bet
ne teip, kaip nuog pirmo karto. Turbūt žmogus pripranti, ar
ką Na, mart buvo, tai buvo, mistinu sau. alc bus ir dėdei.
Tykojau ir tykojau ir vis da nerandu kada. neprisilaikau.
Kartą rudeniop rengėmės! liną minti. Išėjova mudu su dėde
duobės jaujai kasti, nes jau buvova susigerinę. alc mano
plaučiai rūgo ir rūgo. Įsikasėva aukščiau galvos, jau veik ir
bus garu kasti. Tik aš dėdj stuktelėjau — ogi dėdis ir duobėj.
Aš pradėjau žemes atgal kasti į duobę, o vis taikiau ant dėdės.
Mislinu: nors darbo turėsiu, ale savo padarysiu. Dėdis, matyt,
kad tla nenorėjo mirti, šoko kabytis į krantą... Ką tu padarysi,
seni!.. Aš tik skubinu kast žemes ant jo ir teip greit apkasiau
iki kaklui ir palikau. Kaip jam buvo toliaus. tai nežinau, nes
nuog to karto neregėjau, o aš palikęs išbėgau | kelintą kaimą
ir pradėjau ratus dirbti, kuriuos ir dahar dirbu.

43. APĖ SENELĮ IR JO AVELES

Kad kitąkart gyveno diedelis ir bobutė, turėjo tris vaike­

lius. Jie gana vargiai gyveno, nes nelabai turėjo ką valgyt.
Vienas vaikelis prašė tėvo. kad leistą jį duonos ieškotis arba
kur tarnauti. Tėvas sako:
107
 — Eikic.
Vaikelis ėjo keliu toliau. Įėjo į girių ir sutinka senelį kokį.
Senelis klausė vaiko:
— Kur eini?
Šis atsakė:
— Einu ieškoti sau duonos arba kad kas priimtų tarnauti.
— Na. tai gerai,— sako senelis,— eikie pas mane ganyti
avelių.
Ir parėjo abudu pas senelį. Rytą liepė senelis vaikui gyti
aveles ant ganyklos ir įdavė jam krepšelį ir stiklinaitę, sakyda­
mas:
— Avelių nevarinėk, bet eikie paskui jas, kur jos eina. ir
kaip jos grįš namo, ir tu sugrįžk ir pamesk man, ką mano
avelės ėda ir ką geria.
Avelės pavarytos ėjo sau pulku, o vaikelis paskui sekė.
Priėjo didelę upę. Avelės perplaukė į kitą pusę ir nuėjo sau
toli, net neužmatyt, o vaikelis liko šitoje pusėj. Atsisėdęs ant
kranto ir sėdi, kol avelės sugrįžo. Žinoma, nematė, nė ką ėda,
nė ką geria. Kada avelės sugrįžo ir ėjo namo, vaikas prisirin­
ko žolių į krepšelį ir į stiklinaitę prisisėmę iš upės vandenio ir
sekė paskui aveles namo. Kada sutiko senelis pargenant, vai­
kas padavė seneliui krepšį su žolelėms ir stiklinaitę su vande­
niu. Senelis pažiūrėjęs sako:
— Vaikeli, nežinai, ką mano avelės ėda nė ką geria, dėl to
man netinki.— Davė jam stalelį: — Te tau šitą stalelį algos.
Kad norėsi ką valgyt ar gert, tuo kartu pasakyk: .Staleli, kad
man būt valgyt ir gert”,— o visko bus.
Vaikas grįžo linksmas namo, ir jam beeinant sutemė, teko
apsinakvot pas vieną žmogų, pagirij gyvenantį. Vakare, kada
buvo laikas vakarieniavimo, vaikas pastatė stalelį į mimą ir
pasakė:
— Staleli, kad man būt valgyt ir gert.
Visko buvo. Pats pavalgė ir pavaišino ūkinyko šeimyną.
Šie matydami labai stebėjosi. Kada vaikas užmigo, pavogė
nuog jo stalelį, o apmainė kitą tam panašų.
Rytą atsikėlęs ėjo namo ir nešėsi stalelį, džiaugdamasis,
kad tėvus palinksmys su tokia stebėtina dovena. Kada parėjo
108
namo, norėjo pasigirt. Gana prašė stalelio valgyt ir gert, bet
nieko nebuvo, nes jau stalelis buvo apmainytas.
Praėjus kiek laiko, antras vaikas diedelio ėjo pelnytis duo­
nos. Teipgi eidamas sutiko senelį, pas kurį pasiliko avelių
ganyt. Rytų, kada siuntė gyti aveles į laukų. įdavė jam krepšelį
ir stiklinaitę, sakydamas:
— Avelės kur eina, tegu eina, jų nevarinėk, tik parnešk, kų
mano avelės ėda ir geria.
Avelės ėjo į laukų, vaikas paskui sekė. Kada priėjo upę,
avelės perplaukė, o vaikas liko šitoj pusėj, apė vakarų grįžo
namo, o vaikas — paskui. Prisirinko į krepšį žolelių ir iš upės
vandenio. Parėjęs namo, sutiko senelį tarpvartėj ir padavė
krepšelį su žolelėmis ir stiklinaitę su vandeniu. Senelis
pažiūrėjęs sako:
— Nežinai, vaike, kų mano avelės ėda nė kų geria, užtat
man netinki. O štai tau duosiu šitų avinėlį į algų, ir gali eiti
namo. Jeigu kų tau pritrūks, tik sakykie: “Avinėli, pasipurtyk".
Vaikas avinėlį išsivedė. Vedėsi, o kad jau buvo vakaras,
tropijo vėl į tų vietų, kur pirmutinis jo brolis nakvojo, ir jis
ten apsinakvojo. Vakare, kada laikas buvo valgyti vakarienę,
o jis nieko neturėjo, priėjęs prie avinėlio, sako:
— Avinėli, pasipurtyk.
Kaip tik pasipurtė, pribiro didelė krūva pinigų. Paprašė
vakarienės, pavalgė ir užsimokėjo. Tos vietos ūkinykas labai
stebėjosi iš avinėlio. Naktij, kada vaikas miegojo, atėjęs ūki­
nykas avinėlį apmainė. Rytų vaikas atsikėlęs ėjo namo džiaug­
damasis, kad tėvas palinksmys su savo uždarbiu. Parėjęs na­
mo pasigyrė, kad gerai uždirbo, ir tuo liepė avinėliui pasipur-
tyt, bet avinėlis stovėjo, nesipurtė, nes buvo apmainytas.
Praėjus vėl kiek laiko, išėjo trečias diedelio vaikelis pelny­
tis duonos. Teipgi sutiko senelį, kuris pasiliko jį avelių ganyti.
Rytų. kada ginė, įdavė krepšelį ir stiklinaitę:
— Avelės kur eina, tegul eina, tu jų nevarinėk, parnešk
man. kų mano avelės ėda ir geria.
Ir vaikas išėjo paskui aveles. Kada priėjo upį. avelės pradėjo
plaukti, o vaikas jau lieka. Tada vienas avinėlis, priėjęs prie
vaiko, sako:
109
 — Sėsk ant manęs, aš tave pemešiu.
Tas vaikas užsisėdo ir perplaukė paskui aveles. Suėjo visos
ir jis į tokį puikų sodą, kurį negalima aprašyti, ir per tą sodą
tekėjo upis. Vaikas prisirinko į krepšį dimniausių žolelių, ku­
rių niekad nebuvo matęs, ir iš upės prisisėmę vandenio. O
kada avelės grįžo namo, vaikas ėjo paskui, o atėjus pas upę,
vėl tas avinėlis pernešė jį. Kada parėjo namo, seneliui padavė
krepšį su žolelėmis ir stiklinaitę su vandeniu, o senelis
pažiūrėjęs sako:
— Gerai, žinai, vaikeli, ką mano avelės ėda ir ką geria, už
tai tau te šitą lazdą ir cik namo. O jeigu kas tau ką blogo
norėtų padaryti, tarkie: ‘ Lazda, duok!” — o išeisi gerai. Par­
eidamas namo, užeisi į nakvynę, kur tavo anuodu broliu nak­
vojo, nakvys ir tave meiliai, norėdami apmonyt. bet tu paliepk
lazdai, kad atieškotų, ką tavo broliai paliko.
Kada vaikelis išėjo, viskas teip stojosi, kaip jam sakė sene­
lis. Beeinant keliu užpuolė jį žmogžudžiai, tada jis sako:
— Lazda, duok!
Išmušė visus žmogžudžius, o jis išėjo liuosas. Atėjo į nak­
vynę, kur jo broliai nakvojo. Kada jis miegojo, norėjo ir nuog
jo lazdą pavogti, bet jis į tą tarpą pabudo ir liepė:
— Lazda, duok!
Pradėjo lazda mušti. O paskui liepė atieškoti, ką jo broliai
paliko. Rado stalelį ir avinėlį, o viską pasėmęs, parėjo namo.
Toliau su dovenoms senelio labai laimingai gyveno, nes turėjo
ką valgyti, pinigų ir stiprų ginklą.

(Užrašyta Naujabuiij.)

44. APĖ DIEDELĮ IR BOBUTĘ

Kad kitąkart buvo diedelis ir bobutė, turėjo gaiduką ir

vištaitę. Ale labai jie vargingai gyveno. Kartą diedelis siuntė
gaidelį, kad eitų sau duonos pelnytis. Gaidelis nuėjo į dvarą,
kuriam turtingas ponas gyveno. Nuėjo užlėkė ant stogo ir
gieda:
110
 — Kakaricko, nctur ponas nieko.
Ponas išgirdęs sako:
— Meskit tą bjaurybę į kiaulių tvartą, tegul sudrasko.
Įmetė. O rytą, vos paspėjo pravert duris tvarto, gaidelis
išlėkė ir, užsilėkęs ant stogo, vėl gieda:
— Kakarieko, nctur ponas nieko.
Ponas liepė įmesti į šulinį. Sako:
— Tegul prigers bjaurybė.
Gaidelis, įmestas į šulinį, pradėjo vandenį gert, sakydamas:
— Gerk, vuodegėle, vandenį, ir aš geriu.
Teip ūmu laiku išgėrė visą vandenį, kiek tik buvo šulinij.
Išgėręs išlėkė iš šulinio ir vėl, užsilėkęs ant stogo, gieda:
— Kakarieko, nctur ponas nieko.
Ponas liepė įmesti į iškūrentą kakalį. Kada įmetė į kakalį,
pilną žarijų, sako:
— Liek, vuodegėle, vandenį, ir aš lieju.
Ir užgesino ugnį. Ponas liepė mesti į pinigų skrynią, saky­
damas:
— Mažu užtrokš.
Kada įmetė į pinigų skrynią, sako:
—- Ryk, vuodegėle, pinigas, ir aš ryju.
Išrijo visus pinigas iš skrynios. Vos tik atidarė skrynią,
gaidelis išlėkė ir parlėkė namon su pinigais. Parėjęs namo,
sako:
— Diedcli, perkelk mane per slenkstį.
Kada perkėlė per slenkstį, sako:
— Dicdeli, patiesk dvikartę.
Patiesė dvikartę. Sako:
— Leisk, vuodegėle, pinigas, ir aš leidžiu.
Prileido pilną dvikartę pinigų.
Bobelė, įpykus ant vištaitės, sako:
— Eik ir tu, bjaurybe, pelnytis duonos. Matai, gaidelis
parnešė teip daug pinigų, o tu tik ėdi dyka duoną, ir gana.
Vištelė, išbarta bobutės, išėjo ir, pririjąs sliekų, parėjo na­
mo, sako:
— Bobele, perkelk per slenkstį.
Perkėlė.
// /
 — Bobele, patiesk dvikartę.
Patiesė dvikartę. Sako:
— Leisk, vuodegėle, sliekus, ir as leidžiu.
Bobutė supykus nukirto vištelei galvų. Toliau gyveno su
vienu gaideliu laimingai.

45. APĖ ŪKINYKĖ IR ELGETĄ

Kad kitąkart gyveno ūkinykė. Kartą virė pusrytį, o puode

buvo barščiai ir žąsinas penėtas virė. Ateina tuo kartu elgeta.
Papoteriauja. Ūkinykė atidavus almužną ir kažin ko greit išsi­
skubino pas kaimyną. Elgeta, išėmęs žąsiną iš puodo, įsidėjo
į krepšį ir išėjo pas kitą kaimyną. Ir teip lyg tyčia susitinka su
ūkinykė. Sako:
— Ogi tamistėle ar pažįsti Gagoną iš Puodiškių, ką nusi­
kraustė į Krepšiškius?
Ūkinykė. žinoma, neturėdama laiko, visai neklausė, ką el­
geta sakė:
— Duok man pakajų apė jį, nes aš jo nepažįstu ir neturiu
laiko.
Elgeta skubinosi nešytis, kad ūkinykė nepavytą. O ji,
parėjus namo, neradus žąsino puode, suprato, ką elgeta sakė.
Šoko vytis, bet nepavijo.

46. APĖ D1EDELĮ IR BOBUTĖ

Kad kitąkart gyveno diedelis ir bobutė, turėjo kiaulaitę.

Kada kiaulaitę papjovė, neturėjo druskos mėsai sūdyti. Ėjo
pas Dievą druskos prašyti, o nuėję prašė. Tada Dievas sako:
— Šiąnakt pas mane skūnioj per visą naktį išbūkita ramiai —
duosiu.
O toj skūnioj buvo brička, o daugiaus nieko, tik tuščias,
grynas grendymas ir šalinės. Ir prisakė juodviem:
— Galita visur vaikščioti ir sėdėti, tiktai nesėskita į
vežimėlį.
112
 Is pradžių vaikščiojo po grendymą ir šalines ir ten sėdėjo.
Bet bobutė labai užsimanė įsisėsti į vežimėlį ir įsisėdo, nors
diedelis gana draudė. Sėdėdama gurulė ir diedelį, kad sėstų, o
kad prigundė, ir įsėdo. Prade vežimėlis juodu vėžyt, ir nė
jokiu budu negalėjo sustabdyti. Vežiojo per visą naktį lig
rytui.
Rytą pamatė Dievas — smarkiai nubarė ir ant kitos nakties
paliko ant pakūtos. Kitą naktį nuvedė į puikų sodą. liepė nuog
visų medžių valgyt vaisius, tik uždraudė: nuog vienos obels
neragauti. Iš karto ragavo visų medžių vaisius, tik dabojosi
neužgauti uždraustojo, bet bobutė pasiskynė ir nuog to, nors
diedelis ką nedarė, kad tik neskytų. Ir da priverstinai gundė
diedelį. o daug prigimdytas, skynė ir diedelis. Kaip tik diede­
lis pasiskynė. ir nubiro visi obuoliai nuog medžio. Tada die­
delis pradėjo rėkti:
— O tu boba ką tu padarei!..
Bobutė sako:
— Peškie, diedeli, plaukus nuog galvos o risk obuolius.
Pradėjo bobutės plaukus peštie, ir abudu rišo per visą naktį
iki rytui. O kad atėjo Dievas, rado užgytą medį nubirusį, tada
žinojo, kad juodu skynė. Išmušė abiem nugaras ir išginė iš
sodo. Pasigailėjęs davė druskos, bet įsakė, kad visada valgytų
sūriai.

(Užrašyta Kirmėlupij.)

47. APĖ ŠIAUČIŲ

Kitąkart gyveno koks šiaučius vidurij girių ir buvo ženotas.

Vieną kartą norėjo juodu išsikepti blynų, alc neturėjo skaura-
dos. Siunčia pačią, kad eitų kur nors pasiskolyt. Pati išėjo ir
pasiskolinus parsinešė. Kada iškepo, pavalgė, reikėjo sugrąžyt
skauradą, alc vėlu buvo. Pati bijojo vilkų ir sako į vyrą:
— Aš parsinešiau, tu nunešk.
Vyras sako:
— Aš tau duoną uždirbu.
113
 O pati sako:
— Aš tau valgyt išverdu.
Sutarė jiedu tcip: užsidraudė kalbėt. Katras pirma prakalbės,
tai tas turės nešt. Ir nė vienas nešneka, tik išsimislijo tokius
žodžius. Vyrs tik šnekėdavo tcip:
— Šap šup džir pakš.
O pati — šiteip:
— Vat ridi rada krint ta.
Ir laikosi tcip.
Atvažiuoja karią ponas ir klausias! kelio kad parodytą. Pati
išėjo į lauką parodyti, bet kitaip nekalba, kaip tik tuos žodžius.
Tada ponas išėmęs pinigą ir duoda jai, kad tik parodytą. Bo­
ba, paėmus pinigus, parodė kelią, o įėjus į stubą, parodė vyrui
pinigus ir prakalbėjo:
— Vat ridi rada krint ta.
Vyras, pamatęs pas pačią pinigus, iš džiaugsmo užsimiršo,
kad užsidraudė kalbėt — nes jis mislijo, kad jo pinigus
paėmė,— kaip šoko ant pačios:
— Tu. bjaurybe, jau mano pinigus išėmei!
Tada pati pasakė:
— Pinigai mano, nes man juos ponas davė, už ką kelią
parodžiau, o tu dabar pirma prakalbėjai, tai nešk atiduoti sve­
timą skauradą.
Ir tokiu būdu pati šiaučią prigavo.

(Užrašyta Kirmėlupyje.)

48. APĖ DURNELĮ

Kad kitą kartą gyveno turtingas bajoras ir turėjo užburtą

žirgą šyvį. Nė joks tarnas netrivodavo apsiliuobti apė jį, nors
algą gana brangią duodavo.
Netoli to bajoro gyveno pavargęs ūkinykas. Turėjo tris
sūnus: du išmintingu, o vieną paiką. Vienas iš ją, išmintinga­
sis, ėjo pas jį tarnauti — būti už šėriką to žirgo. Nuėjęs pas jį
susiderėjo gana brangiai. Darbas jo tik buvo šyvį pašerti ir jį
114
 nuvalyti. O jeigu katras supyktų ant katro, tai diržą iš nugaros
išrėš. Ir teip sutarė. Pradėjo šerti ir jį valyti. Bajoras, priėjęs
prie žirgo, sako:
— Šyvi, šik,— žinoma, tarnui negirdint.
Nors ir gana skubino šerti ir valyti, bet nė jokiu būdu ne­
galėjo stengti: ėsdavo ėsdavo, prisišikdavo, išsivoliodavo —
ir vėl ėystyk, o jei ponas nerasdavo nuvalyta, neduodavo nė
valgyt, kad nestengė žirgą nuvalyt. Supykęs tarnas norėjo
išbėgti, bet bajoras sulaikė, sakydamas:
— O ką, ar jau pyksti?
Šis atsakė:
— Ale ką gi nepyksi, kad per darbą nė pavalgyt nėr
kada.
— Na, kad pyksti, tai reikia tau diržą iš nugaros rėžti.
Ir išrėžė.
Tam parėjus namo, kitas eina brolis tarnauti, o nuėjęs su­
sitaikė ant išlygų, kaip anas brolis buvo sutikęs. Pradėjus liuob­
tis, vėl bajoras, nuėjęs pas žirgą, pasakė:
— Šyvi, šik.
Tas teipgi nestengė, o supykus ir tam išrėžė iš nugaros
diržą ir pavarė.
Tam parėjus ėjo durnius. Durnius nuėjęs teipgi an tų pačių
išlygų sutiko ir pradėjo liuobtis. Bet matydamas, kad tas šyvis
šika ir voliojasi — nėr ką daryt, kad ir galą gautum, žmogus
negali ištrivoti. Ale susimislijo. Paėmė kuolą, atsinešęs pas
šyvį ir sako:
— Šyvi, jei tu teip šiksi, tai aš tau šitą kuolą sukišiu ir per
gerklę ištrauksiu.
Šyvis iš karto nustojo šikęs. Bajoras, matydamas, kad šyvis
nešiką, nuėjęs ir sako:
— Šyvi, kudėl nešiki?
Šyvis sako:
— Šik ir tu, kad kuolą per gerklę ištrauks.
Na, bajorui nėr ką daryt. Ale sumislijo ir liepė važiuoti
tarnui su šyviu į girią malkų parvežt, o šyviui pasakė:
— Tu nevežk, kaip grįši namo.
Teip ir buvo. Nuvažiavo į girią, prisikrovė didelį vežimą
115
malku, šyvis galiuką pavažiavo ir sustojo, neveža. Tanias
paėmęs buomą atsinešė ir sako:
— Jei neveši, užmušu ant vietos, ir gana.
Žirgas persigandęs net kriokdamas malkas parvežė namo.
Bajoras greit prišokęs klausia šyvio:
— Kudėl vežei?
— Nagi tu nevežk — ar kad užmuštą?
Nišmislijo bajoras, ką su durnium padaryti. Vieną kartą
bajoras išvažiavo j viešius, o durniui liepė, pasilikus namie,
nušluoti kiemą ir išbarstyti smiltim ir abipusiai tako kad degtą
dvi žvakės, ir vaikus nuperti ir parėdyti. Vos nespėjo išvažiuoti,
durnius griebėsi už darbo. Užsivirino vandenio karštai, vaikus
išrėdė ir visus susodino j verdantį vandenį, išpėręs visus gražiau
parėdė ir susodino už stalo. Ale vaikai nė viens jau nekrutėjo,
nes buvo negyvi. Išėjęs į lauką, kiemą nušlavė, išbarstė pikle-
votais miltais kvietiniais ir padegė dvi triobas į vietą žvakią.
Bajoras parvažiavęs viską apžiūrėjo, o šils klausė:
— O ką. pon, ar pyksti ant manęs?
Plius atsakė:
— Nėr už ką pykti, viskas suprantančiai padaryta.
Žinoma, nors gana pyko. ale bijojo, diržo kad nerėžtą iš
kupros.
Antrą kartą važiuodamas, bajoras vėl liepė nušluoti kiemą
ir išbarstyti žvyru ir teipgi padegti žvakes, jeigu tamso grįžtą.
Durnius tuo ėmėsi už darbo: nušlavė kiemą ir išbarstė grūdais
į vietą žvyro, o sulaukus tamsos, kitus triobas uždegė, vos tik
liko viena skūnė.
Bajoras parvažiavęs rado viską padaryta, nors teip neliepė.
Katla laikas buvo cit gulti, nuėjo visi į skunę. Durnius atsigulė
šalinėje šiauduose, o šiuodu prisitaisė kitam daikte. Sugulę
bajorai ir kalba terp savęs:
— Kad jau jis mums tiek iškados padarė, padarykim ir jam
galą. Imkiva uždekiva skūnę, duris užrimdykiva, ir tegul su­
degs.
Durnius tuo kartu nemiegojo, tai viską girdėjo, ir, kol juo­
du prisirengė, šils dailiai patyka išėjo į lauką, mislydamas:
“Dabar dekita". Tuojau uždegė ir užrimdė duris.
116
 Pasibaigus gaisrui durnius ir vėl pasirodo. Vėl sutarė bajo­
rai. kad išeiti į lankų nakvoti ant upelio kranto o visi krūvoj,
o dumiu paguldyti už krašto ir, kaip užmigs, įstumti į upelį
kad prigertu. Kada teip padarė, kada visi sumigo, durnius
atsigulė į vidurį ir nuduoda, kad miega. Bajoras pabudęs
pradėjo stumti ir bestumdams įstūmė savo pačių ir prigirdė,
nes kaip durnius atsigulė į vidurį, tai liko bajorienė už krašto.
Sukilus rytų klausė durnius bajoro:
— O kų, ar pyksti?
Šits atsako:
— Kų gi nepyksi! Triobas sudeginai, vaikus nužudei ir
pačių prigirdei.
Tada durnius sako:
— Na, tai duok šę — reikia diržų iš nugaros išrėžti.
Ir išrėžė. Teipgi, atsiėmęs algų, parėjo namo ir laimingai
sau gyveno, tik visada juokėsi iš šiuodviejų brolių.

49. APĖ KAREIVIO LAIMĘ

Vienas kareivis, da mažas būdamas, išsimokino peliukę,

kad jo klausytų ir, kų tik lieptų jis, viskų ana darytų. Kada
parėjo laikas jam eiti ant tamystos į kariumenę. vedėsi teipgi
ir peliukę. Žinoma jis ten gana gerai buvo, nes tik juokindavo
ponus su savo peliuke ir gerai uždirbdavo.
Vienas kunigaikštis turėjo dukterį, kurių niekas, kol ji gy­
va, neprajuokino. Davė apgarsinimus į visus miestus savo
žemės ir į svetimas žemes: jeigu kas jų prajuokytų, taptų
kunigaikščio žentu.
Peliukė, apė tai dasigirdus, vadino labai kareivį, kad eitų
juodu pas tų kunigaikščiūtę prajuokyt. Kareivis nors netikėjo,
bet vadytas ėjo.
Kad vienų kartų kunigaikščiūtė vaikščiojo ant upelio kran­
to, štai ir atėjo kareivis su savo peliuke. O kad norėjo pereit
į ana pusę upelio, reikėjo čchatus nusiauti, tad kareivis at­
sisėdo ant kranto, o peliukė traukė jam nuog kojos čebatų.
Ale, betraukdama staigu, nutraukus čebatų, įsivertė atbula su
117
ėebatu į upelį ir sušlapo. Sušlapus išplaukė iš upelio ir, pribėgus
prie kareivio, įlindo jam šlapia į rankovę. Kareivis pajutęs
persigandęs šoko ir kratė rankovę. Tąkart viską matė kuni-
gaikšėiutė ir smarkiai juokėsi. Kunigaikštis tuo jį apšaukė žentu
ir dovanojo jam pusę savo karalystės, o apsivedęs kareivis su
kunigaikšėiūte laimingai gyveno.

50. APĖ JURGĮ VAGILIŲ

Kad kitąkart gyveno labai turtingas ponas, o jis buvo labai

įsimylėjęs į pasakas. Nebuvo nė vieno vakaro, kad tą vakarą
apseidavo be pasaką. Visi aplinkiniai eidavo ir sekdavo.
Išsigirdo ir vagilius. Atėjo kartą vakare ir apsinakvojo ir
apsigarsino, kad galįs gerai pasakas pasakoti, o kad ponas
dažinojo, tuo davė pašaukti pas save. Nors jis ir žinojo, kad
tas didelis vagis, ale vienok kad moka pasaką sekti, tegul
seka. O kad buvo pašauktas sekt. sekė sekė. iki ponas užmigo,
o kaip užmigo, apkraustė ir išėjo, poną apvogęs.
Pono brolis labai juokėsi, kad jam pasakos jau padarė.
Žinoma, ponui buvo koktu — ne teip tos vagystos, kaip tą
apjuoką. Pasišaukęs kartą vagilią, prašė, kad ką jo broliui
padarytą. Vagilius prižadėjo.
Kartą vagilius nuėjo naktij po pono brolio langu ir šaukė:
— Na, renkis, nes esu atsiustas nuog Aukščiausiojo, idant
tau apgarsyėiau, jog Dievas tave šaukia į dangą. Aš ateisiu po
trijų dieną vėl šitam daikte ir šauksiu. Tu tuo kartu neik per
duris, bet lįsk per langą, kad niekas negirdėtą, ir niekam ne­
sigirk, nes kartais gali į puikybę pasikelt ir Dievo dekretas
atsimainytą. Bet viską parsiduok, ką tik turi. tik pasilik vieną
eilutę drabužią ir lauk.
Pono brolis rytą atsikėlęs pradėjo rengtis, viską išpardavė
ir laukė tos dienos, kada ateis nešt į dangą. Kada atėjo paskir­
tas laikas, atėjo vagilius su maišu, pritaisė ant lango ir šaukia:
— Na šok per langą, ir eiva.
O tas jau laukė. Šoko per langą ir tiesiog įšoko į maišą.
118
Vagilius pagriebęs ant pečių ir nešasi. Atnešęs ant platkelio,
įtraukė į medį, pakabino ir parašė užrašų: “Mokslinyčia kytrū­
mo: kiekvienas norintis laimingai praeiti turi po penkias vytis
suduoti”. O ten ir vytį, suvytą iš jaunų berželių, pritaisė. Žino­
ma, praeinanti kiekvienas nedrįso praeiti dyka, nes bijojo ne­
laimės.
Rytų vagilius nuėjo pas ponų ir pasakė visų atsitikimų.
Ponas labai iš to juokėsi ir gerai apdovenojo vagilių. O nuėjęs
ir pats ponas užbloškė penkis vytis. Ilgai žmonės juokėsi,
pakol užmiršo tų būtį.

51. APĖ TRIS SESERIS

Kad kitų kartų trys seserys skalbė ant upelio žlugtų, ir tuo
kartu jojo kunigaikštis. Jos, pamačiusios jį, pradėjo terp savęs
ginčytis. Viena sako:
— Kad aš gaučia tų ponaitį, tai viena valakna lino visų jo
kariuomenę apdengčia.
O kita sakė:
— Kad aš gaučia jį, tai vienu grikiu jo kariumenę išmai-
tyčia.
O trečia sakė:
— Kad aš gaučia jį, tai pagimdyčia sūnų tokį. kad kaktoj
būt saulė, mėnuo pakaušij, o visas žvaigždėms apsagytas.
Kunigaikštis girdėdamas apsivedė su viena, su ta, kuri sakė
sūnų pagimdysianti.
Apsivedęs po kiek laiko turėjo išvažiuoti į tolimų kelionę,
o pačių paliko. Da kunigaikštis buvo nesugrįžęs namo, kaip
gimė jo sūnus. Ale, teisybė, buvo toks gražus, kaip žadėjo.
Kunigaikščio užveizdėtojas rašė pas kunigaikštį laiškų ir siuntė
siuntinį, apgarsindamas tokių linksmų naujienų. Siuntinys ei­
damas užėjo į nakvynę, nes jį sutemę naktis, ir apsinakvojo
pas raganų. Kada siuntinys užmigo, ragana paėmė nuog jo
laiškų, perskaitė, o į jo vietų parašė kitų: kad sūnų pagimdė,
tik nelaimingų ir ne tokį, kokį žadėjo, tik sūnaus ėsų pusė
šunies ir pusė katės.
119
 Rytą siuntinys atsikėlęs, nieko nesuprasdamas upė apmai-
nyma laiško, nešinusi toliaus. Kada nuėjo iki kunigaikščiui ir
padavė laišką, kunigaikštis perskaitęs rado, kad gimė sūnus,
tik nelaimingas, vienok nieko nesakė ir liepė nieko nedaryti,
iki jis pats pamatys. Teipgi ir laišką teip parašė. Siuntinys,
grįždamas namo su laišku, ir vėl toj pačioj vietoj nakvojo.
Teipgi nuog jo laišką pavogė, o vietoj to įdavė kitą, kad ką
greičiau būtą nužudytas sūnus.
Pasiuntinys, sugrįžęs namo. kada užveizdėtojui padavė
laišką, šis perskaitęs rado, kad ką greičiaus būtą nužudytas.
Nusidyvijęs mistiną: kas čia gali būti. kad kunigaikštis tokį
gražų sūnų liepia nužudyti, teipgi ir jo motiną. Užveizdėtojas
pasigailėjo jųdviejų, nedarė smertį, tik liepė eiti sau. kur juo­
du žino. Ir išėjo.
Kunigaikštis sugrįžęs klausė, kur jo pati ir sūnus. Už­
veizdėtojas labai nusidyvijo, kad pats liepė nužudyti, o dabar
klausė, ir pasakė:
— Viešpatie, liepei pats nužudyti, o dabar klausi! Štai ir
tavo parašas, kuriuom liepei nužudyti,— ir parodė.
Nors juodu užveizdėtojas žinojo, kad da gyvi. ale jam ne­
sakė. Kunigaikštis, apgailėjęs savo pačią ir sūnų, pasiryžo kitą
vesti. Ir, sukvietęs savo dvaro senatas, prašė duot rodą, ką
daryt: ar vesti tą, katra sakė vieno lino valakna visą kariu-
menę apdengti? Senates niekaip nenusprendė. Tada sumislijo
teip: kas išmys pasakoje bačką riešutų, tai tas galės duot nxlą
ir jo visi klausys. Minė visas dvaras ir kas tik galėjo — nieks
neatminė, ir gana.
Pasitaikė, kad atėjo ubagėlė su vaiku į dvarą ant nakvynės,
ir pasakė kunigaikščiui, kad yra pakeleivinga. Tuo liepė pašaukt
ir duot minti po du riešutu. Ir pradėjo pasakoti savo gyvenimą:
— Kad kitąsyk skalbė trys mergos — du riešutu. Jojo
kunigaikštis — du riešutu. Kalbėjo terp savęs, kad labai
gražus,— du riešutu...— ir teip toliaus iki galui, pakol visą
savo gyvenimą išminė — teip, kaip toj pasakoj yra. O kada
dabar minė paskutinius riešutus, nusėmė kepurę, ir pamatė
kunigaikštis ir visi, kad tas pats, apė kurį buvo klibėta. O
120
kada pamatė jo motiną, pažino, kad jo pati. Tada pakėlė di­
delę puotą ir linksminosi kelias dienas. Polam dažinojo, kad
pasiuntinį apgavo, nusiuntė savo tarnus, idant tą vietą išpilsty­
ti, ir nuėję išpūstijo ir raganas užmušė.
Kunigaikštis su pačia ir sūnum labai laimingai gyveno ir
džiaugėsi.

52. APĖ VAGIO PRIŽADUS

Vienas vagis, eidamas vogti, prižadėjo Dievui ant apicros*

pirmutinį pelną, tai yra ką pirmą pavogs, tai tą atiduoda ant
aukos. Teip ir buvo. Kada nuėjo į vieno ūkinyko namą. pasi­
taikė pavogti arklį. Žinoma, tas turėjo būti paskirtu ant aukos.
O kad daugiaus vogė, vosgi pavogė ant savo pelno tik gaidį.
Kada nuvedė abudu į turgų, tai jeigu kas nor nupirkti, tai
vieną neparduoda, tur pirkti draugėje arklį ir gaidį. Už arklį
prašė tik vieną rublį, o už gaidį — šimtą rublių. Matyt, kad jis
ir nuog Dievo norėjo pavogti.

(Užrašyta Beržinykuose.)

53. APĖ NYKŠTĮ

Kad kitąkart buvo diedelis ir bobutė, juodu buvo bevaikiai.

O kad senatvės sulaukė, diedelis nusikirto nykštį. įilėjęs į
lopšį supo supo. issupo vaiką ir praminė jį Jonu.
Kartą išėjo diedelis arti. o Jonas nešė tėvui pietus į lauką, o
nunešęs prašė tėvo. kad jam duotų arti. O kada davė, įlindo
Jonas į jaučio ausį ir arė — o tai buvo netoli kelio. Teko tuom
keliu važiuoti ponui. O pamatęs, kad jaučiai vieni arė, norėjo
nupirkti jaučius, ale tėvas pripažino, kad jo sūnus arė. Ponas
prašė, kad parduotų sūnų. nes jam labai dyvina, kad toks mažas,
o jau aria. Diedelis nelabai norėjo parduoti, bet sūnus sako:
— Parduok, tėte, ale tegu mane apipila pinigais.
Ponas ant to sutiko ir apipylė pinigais vaiką. Sūnus diede-
liui pinigus paliko, o pats išvažiavo su ponu. Važiuojant per
121
girių užsimanė Jonas ant savo reikalo. Sustojo važiavę, Jonas
išlipo ir, paėjęs toliaus, palindo po lapu ir pasikavojo nuog
pono. Ponas, teipgi išlipęs, ėjo ieškoti Jono ir šaukė:
— Jonai!
Šils atsiliepė:
— Šiku, ponai.
— Kur?
— Po lapu.
Ponas šukavo šūkavo, o neradęs supyko ir nuvažiavo.
Jonas, išlindęs iš po lapo, ėjo pas savo senelius. O kad
beeinant sutemo, bijojo eiti naktij per girių. Radęs galų žarnos,
įlindo į jų ir miegojo. Tuo kartu vilkas naktij medžiojo, o
radęs galų žarnos, prarijo drauge su Jonu. Vilkas užsimanė eiti
į kaiminę avių pasigauti. O kada jau arti kaiminės priėjo,
vaikas iškišęs iš vilko pasturgalio galvų ir šaukė:
— Piemens piemens, vilks eina avių gaudyt!
Vilkas, matydamas, kad jam sunki rodą, liepė lįst laukan.
Vaikas atsakė:
— Parnešk mane namo, tai išlįsiu.
O kad vilkas parnešė ant jo tėvų kiemo, vaikas iššoko ir
užkėlė vartas, o sušaukęs žmonių, vilkų užmušė. Toliau visi
su senukais laimingai gyveno.

(Užrašyta Naujabutyje.)

54. APĖ STEBĖTINĄ KIAUŠINĮ

Kad kitų kartų buvo diedelis ir bobutė, turėjo gaidelį ir
vištelę. Vištelė padėjo kiaušinėlį, diedelis netyėioms sumušė
ir prade rėkti. Bobutė, dasižinojus apė priežastį, ir rėkė. Gai­
delis, išgirdęs, ko rėkia diedelis ir bobutė, pradėjo šaukti.
Vištelė, sugrįžus į ląstų, rado kiaušinėlį sumuštų ir pradėjo
šaukti. Durelės, išgirdusios, kad šie rėkia, jos pradėjo girgždėti.
Šųšlavynas klaasė durelių:
— Ko girgžda?
Atsako:
122
 — Vištelė padėjo kiaušinį ir susimušė. Dabar diedas rėkia,
boba rėkia, gaidys šaukia, višta šaukia ir aš girgždu.
Išgirdęs sąšlavynas užsidegė. Atbėgo šarka, kuri buvo pri­
pratusi kasti, rado bedegantį, klausė:
— Ko degi?
Atsako:
— Višta pade kiaušinį — susimušė. Dabar diedas rėkia,
boba rėkia, gaidys rėkia, višta šaukia durelės girgžda ir aš
užsidegiau.
Šarka išgirdus vuodegą užsidegė, nulėkė į aržuolą ir at­
sitūpė. Aržuolas klausė:
— KtideI vuodega nudegus?
Atsakė:
— Višta padėjo kiaušinį ir sumušė. Dabar diedas rėkia
boba rėkia, gaidys šaukia, višta šaukia, durelės girgžda, šąšla-
vynas dega ir aš vuodegą nudegiau.
Aržuolas girdėdamas virto ant žemės ir sutruko. Atbėga
zuikis po aržuolu gilių pasirinkti — žiūri, kad aržuolas par­
virtęs ant žemės ir sutrukęs. Klausė:
— Kudėl parvirto?
Atsako:
— Višta padėjo kiaušinį ir sumušė. Dabar diedas rėkia,
boba rėkia, gaidys šaukia, višta šaukia, durelės girgžda, .sąšla­
vynas dega, šarka vuodegą nudegė ir aš parvirtau.
Zuikutis nubėgo pas upę skandytis ir rado atėjusią mergą
vandenio su viedrais. Ir klausė:
— Kudėl, zuikuti, skandysiesi?
Atsako:
— Višta padėjo kiaušinį — sumušė. Dahar diedas rėkia boba
rėkia gaidys šaukia višta šaukia durelės girgžda sąšlavynas dega,
šarka vuodegą nudegė, aržuolas parvirto ir aš skandysiuosi.
Merga išgirdus sumušė vietinis ir parėjus pasisakė gaspadi-
nci, kad
— Višta padėjo kiaušinį — sumušė. Dabar diedas rėkia,
boba rėkia, gaidys šaukia višta šaukia, durelės girgžda, šąšla-
vynas dega, šarka vuodegą nudegė, aržuolas parvirto, zuikis
nusiskandino ir aš vietinis sumušiau.
123
 Gaspadinė pradėjo tešlų drahstyt, nes minkė duonų. Tuo
tarpu atėjo ūkinykas ir pradėjo bausti pačių, kad tešlų drabsto.
Ši atsakė:
— Drabstytum ir tu. Matai, kas darosi: višta padėjo
kiaušinį — sumušė. Dabar diedas rėkia, boba rėkia, gaidys
šaukia, višta šaukia, durelės girgžda, šašlavynas dega, šarka
vuodegą nudegė, aržuolas parvirto, zuikis nusiskandino, mer­
ga viedrus sumušė, o aš tešlų drabstau.
Ūkinykas. tai girdėdamas, nuėjo į tvartų ir užmušė kumelę.
O pamatęs bernas klausė:
— Kudėl tokia gerų kumelę užmušei?
Šis atsakė:
— Muštum ir tu: matai, kas buvo. Višta padė kiaušinį —
sumušė. Dabar diedas rėkia, boba rėkia, gaidys šaukia, višta
šaukia, durelės girgžda, sąšlavynas dega. šarka vuodegų nu­
degė. aržuolas parvirto, zuikis nusiskandino, merga viedrus
sumušė, gaspadinė tešlų išdrabstė, aš kumelę užmušiau.
Tarnas girdėdamas nusirėdęs nuogas ir prade po laukus
bėgioti. Tuom kartu sutiko ponas, keliu važiuodamas, ir klausė:
— Kas per priežastis?
Sako:
Ar nežinai, kas pasidarė? Višta padėjo kiaušinį — su­
mušė. Dabar diedas rėkia, boba rėkia, gaidys šaukia, višta
šaukia, durelės girgžda, šašlavynas dega. šarka vuodegų nu­
degė, aržuolas parvirto, zuikis nusiskandino, merga viedrus
sumušė, gaspadinė tešlų išdrabstė, ūkinykas kumelę užmušė, o
aš dabar bėgioju po laukus.
Ponas, matydamas, kad jie visi kvailiai ir kvailai darė dėl
vieno kiaušinio, pagriebęs bizūnų, pradėjo šutyt bernui ir par-
sivijo namon, o kad žinojo, jog paikas ir ūkinykas, ir ūkinykui
davė. toliau ir gaspadinei. ir mergai, zuikiui negalėjo, nes
buvo nusiskandinęs, toliau aržuolui ir šarkai, sąšlavyną užlie­
jo, dureles sulaužė, vištai ir gaidžiui galvas nukirto, bobai ir
diedui išpėrė nugaras ir visus į protų atvedė, atvedęs ir išvažia­
vo. O šie, sako, visi gailėjosi kvailo pradėjimo.

(Užrašyta Naujahutyje.)
124
 55. APĖ OŽKĄ

Kad kitų kartų buvo diedclis ir bobutė, turėjo ožkų. Diedu­

lis ant ožkos supyko ir pradėjo gyvai lupti skūra, o kad iki pusei
nulupo, ožka ištruko ir, nubėgus į girių. įlindo į lapės urvų ir
ton tūno.
Lapė. parbėgus iš medžioklės, randa kų savo urvoj ir klausia:
— Kas ėia mano nameliuose?
— Aš. diedo ožka. pusę lupta, pusę skusta, su aukso rage­
liais, titnago nageliais, su dubos auselėms. Su rageliais suba­
dysiu. su nageliais sudraskysiu, su auselėms užplaksiu!
Lapė persigandus pasitelkė meškų į talkų, kad padėtų ožkų
išvyti. Ožka ir tai teip atsakė. Pasitelkė ir vilkų — ir vilkui
teip atsakė:
— Aš, diedo ožka. pusę lupta, pusę skusta, su aukso rage­
liais, titnago nageliais, su dubos auselėms. Su rageliais suba­
dysiu, su nageliais sudraskysiu, su auselėms užplaksiu!
Pasitelkė šernų t talkų — ir šernui teip atsakė:
— Aš, diedo ožka. pusę lupta pusę skusta, su aukso rage­
liais. titnago nageliais, su dubos auselėms. Su rageliais suba­
dysiu. su nageliais sudraskysiu, su auselėms užplaksiu!
Pasitelkė zuikį — ir zuikiui teip atsake:
— Aš, diedo ožka. pusę lupta, pusę skusta, su aukso rage­
liais. titnago nageliais, su dubos auselėms. Su rageliais suba­
dysiu. su nageliais sudraskysiu, su auselėms užplaksiu!
Visi bijojo eiti išvaryt iš urvos ožkų.
Bitutė atlėkus visus išjuokė ir pati žadėjo išvyti ožkų ir
kaip tik įlėkė į urvų, prišoko ožkai į nuluptų vieta gilti —
ožka. pajutus skaudėjimų, šoko iš urvos laukan, o šie žvėrys
visi dabojo išvarant ožkų ir, kaip tik išbėgo, šoko visi draskyti.
Bet ožka spėjo ištrūkti ir bėgo namo. o visi žvėrys paskui vijosi.
Kada parbėgo pas diede!) į kiemų, diedelis, matydamas, kad
geras pelnas būsiąs, šoko. vartus visur užkilnojo ir sako bobelei:
— Čiuži ėiuži aš peilėlį. mazgok, boba. tu geldelę. Katrų
pirma pjausiu?
Bobutė sako:
— Meškų, diede.
125
 Meška prašosi, kad nepjautų ją, ir prižadėjo parvaryti die-
dcliui visą krūvą jaučių ant mėsos, tai dovenojo ir paleido.
Toliau išpuolė pjauti vilką — tas prižadėjo parvaryti avių
krūvą, ir tam dovenojo smertį ir paleido. Toliau išpuolė pjauti
šerną. Tas prižadėjo parvaryti kiaulių krūvą, ir tą paleido.
Paskiau išpuolė zuikį — tas prižadėjo parnešti pinigų krepšį,
ir tą paleido. O bitutė sau išlėkė.
Ant rytojaus pas diedelį buvo pilnas kiemas gyvulių, nes visi
išpildė, ką katras prižadėjo. Ten nebuvo užmiršta nė lapelės,
kuri prižadėjo žąsų pulką parvaryti. Meška parvarė jaučių krūvą.
Vilkas parvarė avių krūvą. Šėmas parvarė kiaulių krūvą, lapė par­
varė žąsų krūvą. O zuikelis nubėgo į vieną dvarą pas turtingą
poną ir tlavėsi ponui labai prisipralyti prie ranki}, nes paskui teip
prijunko ir išmoko, ką tik pons sakydavo, jis viską suprasdavo
ir paskui poną visada sekiodavo. Vieną kartą poną*. norėdamas
savo draugui padaryti juokus, ir prisėmė pinigų krepšį, o užka­
binęs zuikeliui ant kaklo ir liepęs nunešti pas aną poną su pa­
laiminimu dienoje varduvių. O zuikelis tą poną žinojo, kur gy­
vena. nes jau kelis kartas buvo su savo ponu pas aną sve­
čiuose. Bet zuikelis tropijo su pinigais pas diedelį. kuriam buvo
prižadėjęs, o pats. pinigus atidavęs, išbėgo savais keliais.
Diedelis labai pralobo, ožką sugydė ir toliau laimingai gy­
veno. iki kol nenumirė.

(Užrašyta Geruose.)

56. APĖ ŽVIRBLĮ

Kad kitą kartą buvo senis žvirblis. Jis nulėkė pas kietį ir sako:
— Kieti kieti, pasupkic mane.
Kietis nesupa nė neklauso. Nulėkė pas ožką. sako:
— Ožka ožka. cikic graužt kiečio.
Neklausė nė ožka. Nulėkė pas vilką sako:
— Vilke, eikic ožką pjaut: ožka neina kiečio graužt, kietis
nesupa nė neklauso.
Neklausė nė vilkas. Nulėkė pas medėją sako:
126
 — Medėji, eikic vilką šaut: vilkas neina ožkos pjaut, ožka
neina kiečio graužt, kietis nesupa nė neklauso.
Neklausė nė medėjas. Nulėkė pas aržuolą, sako:
— Aržuole, eikie medėją mušt: medėjas neina vilko šaut,
vilkas neina ožkos pjaut, ožka neina kiečio graužt, kietis nesu­
pa nė neklauso.
Neklausė nė aržuolas. Nulėkė pas ugnj, sako:
— Ugnie, eikie aržuolą degyt: aržuolas neina medėjo mušt,
medėjas neina vilko šaut, vilkas neina ožkos pjaut, ožka neina
kiečio graužt, kietis nesupa nė neklauso.
Neklausė nė ugnis. Nulėkė pas vandenį ir sako:
— Vandeni, eikic ugnį liet: ugnis neina aržuolo degyt, ar­
žuolas neina medėjo mušt, medėjas neina vilko šaut, vilkas
neina ožkos pjaut, ožka neina kiečio graužt, kietis nesupa nė
neklauso.
Neklausė nė vanduo. Nulėkė pas jautį ir sako:
— Jauti, eikic vandenį gert: vanduo neina ugnį liet, ugnis
neina medžio degyt, aržuolas neina medėjo mušt, medėjas
neina vilko šaut, vilkas neina ožkos pjaut, ožka neina kiečio
graužt, kietis nesupa nė neklauso.
Neklausė nė jautis. Nulėkė pas žydą, sako:
— Žyde, eikic jautį pjaut: jautis neina vandens gert, van­
duo neina ugnį liet, ugnis neina aržuolo degyt, aržuolas neina
medėjo mušt, medėjas neina vilko šaut, vilkas neina ožkos
pjaut, ožka neina kiečio graužt, kietis nesupa nė neklauso.
Neklausė nė žydas. Nulėkė pas velnią ir sako:
— Velne, eikie žydą smaugt: žydas neina jaučio pjaut,
jautis neina vandens gert, vanduo neina ugnies liet, ugnis
neina aržuolo degyt, aržuolas neina medėjo mušt, medėjas
neina vilko šaut, vilkas neina ožkos pjaut, ožka neina kiečio
graužt, kietis nesupa nė neklauso.
Velnias paklausė ir pradėjo žydą smaugt, žydas prade jautį
pjaut, jautis prade vandenį gert, vanduo prade ugnį liet, ugnis
prade aržuolą degyt, aržuolas prade medėją mušt, medėjas
gaudė vilką šaut, vilkas gaudė ožką pjaut, ožka ėmė kietį
graužt, kietis žvirblį prade supt ir supo. Da ir dabar, jei užsi­
tupia, teipgi supa.
127
 57. APĖ VERŠELĮ

Kad kiti} karti} buvo veršelis, jis gyveno girioje. O kaip

ruduo atėjo, pasibūdavojo sau namelį, kuriame ir gyveno.
Pradėjus šalčiam rodytis, atėjo pas jį kuilys ir prašėsi peržie-
mavoti, o veršelis nenorėjo leisti. Tada kuilys ketino pamatus
išknisti, sakydamas:
— Tai ir tu sušalsi.
“Ką daryt?” — mistino veršelis ir leido kuilį žiemavot.
Antra dienų atėjo sušalęs avinas ir prašėsi, kad leistų veršelis
peržiemavoti, bet veršelis nenorėjo leisti. Avinas ketino
išdaužyti su ragais langus:
— Ir tu sušalsi.
Leido ir tų.
Kitų dienų atėjo žųsinas, skundėsi, kad kojas nušalęs, ir
prašė, kad leistų peržiemavoti, bet veršelis visai nenorėjo leis­
ti, atsisakydamas, kad nebus kur būti. Žųsinas žadėjo samanas
iš tarpsienių išžnaibyti. sakydamas:
— Ir tu sušalsi.
Kų darysi, leido ir žąsinų.
Vienų dienų ėjo veršelis šienautis ant žiemos maisto ir
sutiko girioje du vilku, viena matantį, o kitų aklų. Vilkai
užpuolė veršelį pjauti. Sits atsakė:
— Kaip judu pjausita, kad neturita peilio nė geldų kraujui leisti.
Tada vienas vilkas ėjo atsinešti peilį ir gelda, o aklamjam
davė veršelį už ragų laikyti, kad nenubėgtų.
Kada nuėjo anas vilkas, tada veršelis besirušydamas į ragų
vietų padavė dalgiakotį ir šakės galų, o pats parbėgo namo ir
sukvietė savo Iiuosinykus, ir visi nubėgo pas akląjį vilkų.
Tada avinas pradėjo su ragais mušt, žąsinas — žnaibyt, o
kuilys — su iltims šonus kapot, o pats veršelis ir kriaušė su
savo ragais. O kad ištrūko, vilkas nubėgo pas anų vilkų, pa­
pasakojo. kaip jam buvo. Išsigandę išbėgo — kaip žmonės
sako — į Užnemunę, todėl pas mus dabar jų labai mažai
matyti.

(Užrašyta Naujabutyje.)
128
 58. APĖ SMAL1NYKĄ

Kad kitą karią buvo smalinykas. Jis žmogus nieko daugiau

neveikdavo, kaip lik kelmus lupdavo ir smalą ratam tepti leis­
davo. Ir turėjo sūnų jau gerokai paūgėjusį, bet nelabai ką
numanantį apė darbą ir meisterystę.
Vieną kartą žmogelis, prisileidęs pilną bačką smalos, važia­
vo į kaimas pardavinėti ir ėmė į kelionę savo sūnų, idant
išlavytų prie amato. O kad įvažiavo į vieną kaimą, liepė sūnui
daboti, kad nieks neištrauktų iš bačkos volę ir kad smala
neišbėgtų, o pats pas vieną ūkinyką nuėjo siūlyti, ar nereikia
smalos. O sūnus, likęs vienas, bijodamas, kad kas neištrauktų
volę. pats ją ištraukė ir įsidėjo į kišenių. Kada atėjo tėvas ir
klausė:
— Ar da turi volę?
Jis atsakė:
— Turiu, tėte, nes tuo ištraukiau ir įsidėjau į kišenių.
Tėvas šoko prie smalos ir suriko:
— Na, tu bjaurybe, smalą išbėginai!
O teip ir buvo, nes nė lašas neliko bačkoje. Tėvas apsčiai
sūnų aplumzdokavo ir daugiau niekad nesi vežė drauge.

(Užrašyta Kertnuškalnyje.)

59. APĖ IŠMISLŲ VIRĖJĄ

Vienas bajoras turėjo labai išlepusią pačią, ir net iš išlepu-

mo buvo apsimetus į ligą. o žinoma, kaip ligoniui, tai nė
valgis bile koks netikdavo. Ir buvo baisiai pripratus valgyti
kas dieną blėkus. Jei katrą dieną negaudavo blėkų, tai visai
nevalgydavo nieko ir sirgdavo.
Bajorui, žinoma, įsikerėjo, nes visus gyvulius būtų išpjovęs
blėkam. Ateina kartą jis pas virėją į kuknę ir klaasė rodos, ar
negalėtų teip iš ko tam panašų valgį išvirti. Virėjas atsakė:
— Sunku. Ale jei man ponas gerai užmokėtų, tai aš ją
nuog blėkų atpratyčia.
S 191.s 129
 Ponas su džiaugsmu žadėjo gerų uždarbį, nes kitcip turėtij
visus gyvulius išpjauti. Tada virėjas liepė bajorui atsivesti
pačią tuo laiku, kada jis blėkus rengia virti. Tcip ir padarė.
Kada jau virėjas buvo prisirengęs, nes prisitaisė plačią kaladę,
blėkus ant jos uždėjo, o pats, nusismaukęs kelines, atsisėdo
ant kaladės ir blėkų ir trina su savo nuoga piesta... Tuo kartu
ponas, žinodamas, kad jau laikas vesti ponią, nuėjęs pas ją,
prašė, kad ji nueitų į kuknę būk ant kokios rodos, o nuėjus
rado betrinant virėją blėkus. Nusidyvijus radus virėją tokiam
padėjime, klausė:
— Ką čia. mielasis, darai?
Šitas sakė:
— Poniute, blėkus rengiu.
— Na, ir visada tu juos teip rengi?
— Tcip, poniute, visada, nes kitaip jie valgant atsiduotų
mėšlu, o dabar, šiteip man trinant, tai jų smarvė sueina man į
pasturgalį, ir gauna tada jie gardų skonį.
Ponia, viską išklausius, spjovė ir nuo to karto niekados
blėkų nevalgė. Ponas virėją apsčiai apdovanojo už jo darbą.

60. APĖ TĖVĄ IR JO TRIS SŪNUS

Vienas tėvas norėjo žinoti, koki jo vaikai ir katras kokį

amatą užsiims. Vieną karią vedasi juos į girią idant persitikry-
ti. Priėjus aržuolą vienas tarė:
— Šitą aržuolą pakirtus, būtų labai gerų ratų.
Jau tą tėvas žinojo, kad bus račius. Priėjus uosį antras tarė:
— Šitą uosį pakirtus, o išpjauti į lentas — būtų puikių
skrynių.
Jau ir tą tėvas žinojo, kad bus dailydė. O kad ėjo toliau,
priėjo dvišaką beržą. Trečiasis apsidairęs ir pamatė toliau kitą
tokį jau beržą ir tarė:
— Kad dabar būtų anas beržas arčiau šito, tai, kartį uždėjus
į jų dvišakumą, daug labai galėtum žmonių pakarti.
Girdėdamas tėvas labai nuliūdo, ir ėjo visi namo. Šiuodu
Sūnų tėvas pasiliko prie savęs ir mylėjo, o anam, kuris geidė
130
karti žmones, užnarino virvę ant kaklo, pririšo girnų akmenį
ir, nuvedęs į upę, paskandino.

61. APĖ ŽMOGŽUDŽIUS

Kad kitų kartų gyveno patarpęs ūkinykas ir turėjo vienturtę

dukterį. Vienų kaitų išvažiavo ūkinykas su savo pačia į viešius,
o tik paliko vienų dukterį namie. Tuo kartu dasižinoję
žmogžudžiai, kad ūkinyko nėr namie, atėjo plėšyt. Duktė, pa­
silikus viena, užsidarinėjo duris ir langus, kad niekas neįeitų.
Atėję žmogžudžiai, radę visur uždarinėta, išplėšė langų, nes
tai buvo lengviau, ir lindo. Duktė, matydama, kad jau sunku
bus išsigelbėti, pagriebė dalgį ir kiekvienam lendančiam nu­
kirto galvų ir visų liemenį įsitraukdavo, nes šitie, lauke būda­
mi, mislijo, kad anie jau ten plėšia turtų. Bet paskutinis dap-
rato, kas per padėjimas, ir šoko bėgt sau namo.
Likęs tas vienas norėjo kaip nors atkeršyti ūkinyko dukte­
riai ir vienų kartų atvažiavo mergauti pas jų, o sutarus ir
apsivedė. Kada buvo po šliūbo, žmogžudis jų vežėsi pas
save. Kada važiavo ji su juom, apsisegė su trimi sejonais ir
važiuojant apatinius surėžė ir metė ant kelio. Kada parsivežė
namo, gyveno meilėje, bet jis jai prapultį visada žadėjo pa-
slaptoms.
Teip vienų kartų jis išėjo į girių žmonėms kelio pastoti ir
užmušti, o jai liepė užkaisti pilnų katilų aliejaus ir užviryti.
Kada viskų ji darė, kaip buvo liepta, priėjus žmogžudžio mo­
tina prie jos ir jai pranešė:
— Dukrele, tu bėk. nes man tavęs gaila, nors mano yra ir
sūnus. Aš tau sakau, kad tol tik būsi gyva, pakol jis pareis iš
girios, nes ta aliejų virini dėl savęs, nes jame būsi suviryta.
Ale pirma to savo drabužiais aprėdykie stulpų, ant kiemo sto­
vintį, idant teip greit nesuprastų, jog tu išbėgai.
O teip viskų padarius, išbėgo. Žmogžudis parėjęs rengėsi
pačių į aliejų viryti ir klausė savo motinos:
— Kur mano pati?
Motina atsakė kad nežinanti. O kad pamatė stovintį stulpų,
5* 131
 mislijo kad pati. Šoko greit, bet prišokęs rado aprėdytą stulpą.
Da labjaus įniršo ir šoko vytis, pasitelkęs daugiau savo gc-
radėją.
Jai buvo labai lengvas grįžimas, nes atitiko kelią, kuris
buvo ženklytas atvažiuojant. Ir bėgdama per girią, kad su­
temę, įsilipo į tankią eglę ir ten apsinakvojo. Žmogžudžiai, ją
vydamiesi, teipgi nuog lytaus po ta pačia egle sustojo ir kalbėjo
terp savęs:
— (žeidingu butą žinoti, gal ir ji čia įsilipus nakvoja.
Tuo kartu vienas su raguotine dūrė aukštyn ir jai pataikė
įdurti į koją, bet ji tylėjo, nor ir įdūrė. Tuo kartu jos nepavijo.
Palaukus kiek laiko, nuvažiavo žmogžudis pas jos tėvus būk
jos pasiieškoti. Jos tėvai pasitelkė savo kaimynus ir žmogžudį
suėmę nužudė, o mergos tėvas nuvažiavo į jo gyvenimą, paėmė
jo visą turtą ir teipgi jo motiną, kurią laikė pas save guodonėj
iki jos mirties, ir laimingai gyveno.

62. APĖ TINGINIO LAIMĘ

Vienas kriaučius buvo didelis tinginys, nieko neveikdavo,

tik per dienas pavėsyje gulėdavo. Kartą, beieškodamas girioj
po medžiu pavėsio, jis pataikė atsigulti į skruzdyną. Skruzdės
aplipo apie visą. o kriaučius atsikėlęs skruzdės daužyti su
rankomis. Išdaužęs ėmė iš nuobodumo skaityti kiek išmušė.
Suskaitė 5000. Nuėjo po to tas kriaučius pas kalvį ir prašė,
kad kalvis jam nukaltą geležinį medalį, o ant medalio kad
parašytą: “Vienu ypu 5000 galvą kerta". Kalvis padarė teip,
kaip jam liepė. Kriaučius užsikabino tą medalį ant krūtinės ir
vaikščioja po miestą.
Pasitaikė, kad toj karalystė, kurioje kriaučius gyveno, ka­
riavo su kita karalyste. Miesčionys, pamatę, kad mieste randa­
si žmogus, kurs vienu ypu iustengia 5000 galvą nukirsti, da­
nėse apė tai karaliui. Karalius pasišaukė kriaučią pas save ir
klausia, ar jis gali tą padaryti, ką ant medalio rašo. Kriaučius
atsakė, kad galįs. Tada jam karalius tarė:
— Jeigu užkariausi pats vienas priešingą karalystę, tai ta
132
karalystė bas tavo ir gausi mano dukterį už pačią, o jeigu
neužkariausi, tai galva tavo has nukirsta.
Nusigando kriaučius, bet nebuvo išeigos, turėjo ant visko,
ką karalius sakė. pristoti. Išsirinko jis sau aukštą kumelę, užsėdo
ant jos ir joja j priešų šalį. Prijojus arti priešų abazo, pakelėj
pakilo pulkas kurapkų ir išgąsdino kriauėiaus kumelę. Pabai­
dyta kumelė — bėgt, užbėgo ant kryžiaus. Kriaučius apsikabi­
no kryžių, mislijo susilaikysiąs, ule kryžiaus būta apipuvusio —
nutrūko palei pažemę ir liko kriauėiaus rankose. Laiko persi­
gandęs kriuučelis apsikabinęs rankose kryžių ir teip joja ant
priešų. Priešų kareiviai, kad pamatė tą drąsuolį patį vieną su
kryžiumi į jų abazą atjojantį, persigando, mislijo kokį stebuklą
bematą ir ėmė rėkti:
— Pasiduodame, pasiduodame...
Ir pasidavė. Tinginys kriaučius tokiu būdu išlaimėjo: gavo
užkariautą karalystę ir apsiženijo su karaliaus dukteria. Ant
tos jų svodbos ir aš buvau, valgiau, gėriau, per barzdą taukai
varvėjo, nieko burnoj neturėjau Kada pasigėriau, įlindau už
šėpos į pakulas. Kada po veselijai rengėsi šaut iš anuotų,
imant pleištukams pakulas, paėmė ir mane su pakuloms ir
įdėjo į anuotą, o kada šovė, šūvis mane į čion atnešė. Ar graži
mano pasaka?

(P ronckus iš P ilviškių, /š "Žvaigždės", 1901. N r. 33)

63. APĖ VARGUS VIENO BERNELIO

Kad buvau mažas, ganiau pas gaspadorių kiaules. Gaspa-

dorius nusivežė mane karta į mišką kirst malkų. Pats nuėjo į
girią, o mane paliko arklius dabot. Atėjo vakaras. Gaspadorius
ilgai nepargrįžo. Aš pririšau arklius prie medžio, o pats nuėjau
ieškot gaspadoriaus. Ne per toli girioj pamačiau kūrinantis
ugnelę. Priėjau artyn, žiūrau — sėdi trys žmogžudžiai*. Pa­
matę mane tie žmogžudžiai pradėjo rėkti kožnas sau. Vienas
sakė, kad mane reik kart, antras — kad smaugt, o trečiasis
sakė:
133
 — Broliai, kam mes jam atimsimc gyvastį, genaus pasilai­
kykime jį už draugą.
Sutiko ant to ir aniedu žmogžudžiai ir nusivedė mane pas
vieną gaspadorią vogti. Inlandino mane per langelį į klėtį ir
liepė mest iš klėties viską, ką rasiu, lauk. Man kietij besibroz-
dinant, pabudo gaspadorius ir, pasiėmęs liktamą, atėjo žiūrėti,
kas klėtij beldžiasi. Išgirdęs ateinant gaspadorią, aš iššokau
per užlaidą į sodą ir pasislėpiau tuščiame avilij. Kada viskas
aptyko, žmogžudžiai, manęs nesulaukdami, nuėjo į sodą vogt
medaus. Vienas ją tarė:
— Kurs avilys bus sunkiausias, tą imkime.
Pakėlė vieną avilį, pakėlė kitą. pakėlė ir mane su aviliu.
— Šitas sunkiausias,— tarė pasvarbinę ir nusinešė mane į
pagirį kuopinėti. Kad atiilarė avilį ir pamatė mane. pradėjo
žmogžudžiai vėl kožnas sau rėkti. Vienas sakė, kad mane reik
kart, kitas — kad smaugt, o trecias vėl tarė:
— Broliai, kam mes jį žudysime, genaus užkalkime į ber-
tainuką.
Ant to sutiko ir aniedu žmogžudžiu, inlandino mane į ber-
tainuką, užkalė ir paliko ginoje.
Bešvintant atbėgo vilkas. Užvuodęs. kad bertainukij yra
gyvas daiktas. įkišo vilkas vuodegą, norėdamas pagąsdint, ir
pradėjo makaluoti po bertainį. Aš tuom tarpu nutvėriau vilkui
už vuixlcgos ir laikau. Vilkas išsigandęs bėgt ir velka mane
paskui su bertainuku. Bėgo bėgo, ale, besisukdamas greitai,
sudavė bertainuku į vieną medį. bertainys truko, ale aš vilko
vuodegos neišleidau. Vilkas nutraukė vuodegą, o pats pabėgo.
Supykęs vilkas, kad aš jį ap&triukinau, susikvietę daugelį
kitą vilką ir norėjo mane papjauti. Pamatęs vilkus, aš inlipau
į vieną aukštą pušį. Vilkai atbėgo po ta pusią ir pradėjo gulti
vienas ant kito. o tas striukis bevuodegis užsilipo ant visą ir
norėjo mane griebt. Ale aš. nusilaužęs nuo medžio storą ku-
cią. kaip rėšiu striukiui per galvą — striukis apkvaito ir pul­
damas visus paskui save nutraukė.
Išgąsdinti vilkai nubėgo, o aš išlipau iš pušies ir nuėjau į
artimą kaimą. Tenai susiderėjau pas skerdžių žąsis ganyti.
Gale to kaimo lauką tekėjo upelis degtine, o aš apie tai neži-
134
įlojau. Vieni} apypietę nusivariau žąsis į upelį pagirdinti. Žą­
sys pasigėrė ir ėmė voliotis po purvyną. Susirišai! aš jas visas
pasigėrusias ant šniūro ir norėjau vestis namo. Ale besi­
vejant žąsys išsipagiriojo ir pradėjo lėkti. Aš, įsikabinęs į
šniūrą, jas laikyti, neišlaikiau, ir jos belėkdamos iškėlė mane
aukštai į padanges ir neša padangėmis. Po valandos šniūras
nutrūko, ir aš nupuoliau žemyn. Puldamas inpuoliau per ka­
miną į šitą stubą ir ėia pasipasakoju jumis savo nelaimes. Ar
graži mano pasaka? Jums graži, ir man graži... Ar graži mano
pasaka?

(Juoz. Mineikis iš Pilviškių. "Žvaigždė", 1901, Nr. 31.)

64. APĖ KVAILĄ PRŪSĄ

Atėjo pas prūsus ubagas ir poteriauja. Prūsė išgirdo,
kad ubagas sako: “Kaip danguj, teip ir ant žemės”,— ir klausia
jojo:
— Na. ar tu, šeni, buvai į dangaus, kad žinai, kaip ten yr?
— Žinoma, kad buvau,— atsakė ubagas.
— Na, kad buvai į dangaus, ar nematei, ką ten mūs Fri-
ciuks veikia?
Ubagas atsakė:
— Su aniuolais iš pinigų grajija. Ale jau visai subankruti-
jo, mažai pinigų tur...
— Ja. sykį. ar tu negalėtum jam nunešt kiek pinigų?—
paklausė ubago prūsė.
— Kodėl negalėsiu, tik duok.
Prūsė padavė ubagui šimtą rublių, o ubagas jai sako:
— Reikia raitam joti, pėsčias kada nueisi...
— Ja, ar tai pas mus broks arklių? Imk šimelį ir jok,—
pasakė prūsė.
Ubagas paėmė pinigas, užsėdo ant arklio ir išjojo sau sveiks.
Po valandai parėjo namo gaspadorias. Prūsė papasakojo
savo vyrui, kad išsiuntė į dangų Fricukui šimtą rublių per
ubagą, kurs į dangų raitas ant šimelio išjojo. Prūsas suprato.
kas yr. Išbarė prūsę, pasibalnojo antrą arklį ir ėmė vyti ubagą.
Pasivijo ir sako jam:
— Nia. tiu vagie, imk palaikyt mano arklio, o aš sykį
pasipjausiu lazdą ir tau parodysiu, kaip reik ant šimelio su
pinigais į dangą joti!
Nuėjo prūsas pjaut lazdą, o ubagas, užsėdęs vėla ant šime­
lio, kitą arklį rankoj už pavadžio laikydamas, kaip nujojo, teip
nujojo tolyn, o prūselis be nieko namo nudūlino.

(Pasakojo Juozas Baltrušaitis Pilviškiuose 1901 m.

‘Žvaigždė". 1902. Nr 32)

65. APĖ ŽINGEIDUMĄ

Senukas ir senutė rinko girioje žagarus. Berinkdami pailso

ir šnekasi:
— Vargas mums, vargelis. Ale neturėtume vargo, jeigu
Adomas su Ieva nebūtą rojuj sugriešinę.
Pasitaikė, kad po tą girią medžiojo karalius. Išgirdo anas
senuką kalbą ir prijojęs tarė:
— Senos galvelės, parsivaikščioję kojelės, ar neparody-
tumėt man kelią į mano palocius? Miglotas rytas, paklydau
bemedžiodamas.
Senukai tuoj išvedė karalią iš girios prie palocią, ir karu­
lius jiems teip pasakė:
— Senatvė reikalauja pasilsio, o geradėjystė turi būt atly­
ginta. Eikite, seneliai, į mano palocią ir gyvenkite jame iki
jūsų amžiaus pabaigai. Turėsite grąžą buvimą, visko, ką tik
norėsite gert ir valgyt, o už tai privalote išpildyti tik vieną
mano reikalavimą: rasite jūsą ruime užvožtą puodą — ne­
žiūrėkite, kas po juom yra. O jeigu nepaklausysite, visą mano
mylistą nustosite.
Inėjo senukai į palocią, būna vieną dieną ir kitą, turi viso
pilna, gert ir valgyt, vienas tik dalykas negerai, kad per nuo­
bodu.
136
 — Pažiūrėkime,— tarė vienąkart senutė diedukui,— kas
po puodu. Imsime neimsime, nors žinosime, kas yr.
Senukas pasipriešino vieną ir kitą kartą, pagalios pristojo.
Po puodu buvo pavožta peliukė. Kaip tik seneliai pakėlė puo­
do briauną, išsprūdo iš po puodo peliukė, pašmurkšt ir inlindo
į volą.
Po nekurto laiko karalius atėjo senelius atlankyti. Pažiūrėjo
po puodu ir, neradęs peliukės, išvarė juos vėl į girią rinkti
žagarą.

(Juoz. Geihys iš JurkSų. "Žvaigždė”, 1901, Nr. 31.)

66. APĖ KARALIŲ IR ARTOJĄ

Medžiojo kartą karaiius po girią. Pagirij ūkininkas arė dirvą.
Karalius priėjęs tą ūkininką užšnekino, klausdamas, kodėl jis,
senyvu būdamas, aria: kibą vaiką neturi?
— Turiu tris vaikus,— atsakė ūkininkas,— ale kas iš ją!
Vienas yra ubagas, antras — vagis, o trečias — žmogžudis*.
Nusistebėjęs karalius klausė ūkininko, kodėl jis savo vai­
kus teip blogai išaugino, kad vienas liko ubagu, antras —
vagim, o trečias — žmogžudžiu.
— Išauginau, rodos, gerai,— atsakė karaliui ūkininkas,—
nes ubagas, nors yra ubagu, neprašo, vagis, nors yra vagim,
nevagia, žmogžudis, nors yra žmogžudžiu, neužmuša.
Karalius nesuprato ir prašė artojaus, kad pasakytą aiškiaus.
— Yra teip,— tarė artojas.— Vienas iš mano sūną yra
ubagu, mokina špitolėje vaikus, už dyką nieko neprašo, ant
duonos užsidirba. Antras yra kunigu, ima viską nuo žmonių,
bet nevagia. O trečias yra daktam — žmogžudžiu, žudo žmo­
nes, bet nieką neužmuša.
Karalius pripažino, kad tai teisybė, ir artoją apdovanojo.

137
 67. APE PADKAVĄ

Ėjo tėvas su sūnumi vieškeliu į miestą. Tėvas pamatė ant

kelio aprūdijusią padkavą ir liepė sūnui paimt.
— Ei, tėti. tokią nieką, kur ją dėsime!
Tėvas nieko neatsakė, paėmė padkavą, įsidėjo į kišenių.
Nuėjęs į miestą, padkavą pardavė, o už grašį, kurį gavo už
padkavą. nupirko vyšnią.
Beeinant namo tėvas lyg netyčiomis numetė vieną vyšnią.
Vaikas greitai pasilenkęs ją paėmė. Toliaus numetė antrą vyšnią
ir trečią, kol visas neišmetė. Vaikas vyšnias gražiai surinko ir
visas suvalgė. Bet kada valgė paskutinę vyšnią, tėvas atsigrįžo
ir teip vaikui tarė:
— Micls vaikeli, nueidamas nenorėjai pasilenkti sykį, tai
pareidamas turėjai lenktis šimtą sykių.

68. APĖ LOBĮ

Tėvas mirdamas pasišaukė visas savo sūnus ir tarė jiems:

— Vaikeliai, aš mirštu, bet darže palieku jums didelį lobį,
arba skarbą. Nesigailėkite darbo, pakasinėkite daržą, o, be
abejonės, tą paslaptą lobį surasite.
Tėvas numirė, o vaikai tuoj su špatais — į daržą. Perkasė
darže žemę giliai po kelissyk, bet lobio nerado ir purijo ant
tėvo, kad juos apvylė.
Bet kitais metais, kad ant gerai perkastos žemės prisėjo ir
prisodino visokios daržovės, viskas kuo geriausiai užderėjo, ir
vaikai, daržovę pardavę, susirinko didelį lobį. Dabartės tik
jiejie suprato, kad tėvas teisybę kalbėjo.

(Užrašė kun. J. Žilinskus. "Žvaigždė", 1901, Nr. 16.)

138
 69. APE GUDO KOPŪSTUS

Važiavo gudas su baltučiais* į miestų. Pasitaikė važiuoti

per upę. Vežimas, krestelęs nuo kranto, suiro, ir bastuėių gal­
vos pradėjo dribti į vandenį. Renka gudas pliūduriuojančias
bastuėių galvas, ale visas negali vandeni j pagauti. Tos po
visus kraštas pasklido, o vandens sriovė jas da labjaus sklai­
do. Gudas mato, kad jo darbas perniek, paveizdėjo j išsisk­
laidžiusias bastučių galvas ir tarė:
—■ Ai Dieve Dieve, visur teip yra pasaulėje: kas galva, tai
ir protas.

(Kun. Žilinskis. "Žvaigždėje", 1901, Nr. 14.)

70. APĖ VIENĄ MOKINČIŲ IR JO MOKYTINĮ

Kad kitusyk karaliaus mieste gyveno labai mokytas žmo­

gus. Tam pat mieste buvo ir vienas labai pavargęs žmogus,
kuris turėjo sūnų. Kada jo sūnus paaugo, tai jis ir nuleido jį
pas tų mokinėtų mokytis. Jisai mokinosi teip gerai, kad per
tmmpų laikų jis jau mokėjo geriau už savo mokytojų. Ant
galo jau mokytojas pradėjo labai pavydėt jam ir norėjo jam
galų padaryt. Teip viena sykį jis jį susitiko ainant keliu, par-
simetė, išlup»> jam akis ir užsodino ant stuobro. kuris stovėjo
vidurij lankutės. Jisai nabagas, spangas būdamas, ilgai sėdėjo
ant stuobro. Ir teip apė vidurnaktį klauso jis, kad atbėga vil­
kas, lapė ir meška. Atbėgo pas stuobrų, pasisveikino ir pradėjo
klaust vienas kito. kaip jam ainasi. Iš pirmo paklausė jie
meškos:
— O ka, Mikuti, kaip tav ainasi?
— Man visai gerai ainasi,— atsakė Mikutis.— Karaliaus
duktė apsirgo, tai jis su daktarais dažnai valgo ir geria, o aš
po jo langu sėdžiu ir int jį žiūrau, tai štai ir išmeta jis man
šmotų kokios keptos vištos arba zuikio. Kada aš jau priedu,
tai bėgu no dvaro int girių, ale bet dažnai mane šunes labai
supjauna, ale tai man ir nieko nekenkia: aš, bėgdama int girių.
139
 perbėgu per mažą upelį, ir mano tuojaus viskas sugyja.
Paskui jie paklausė vilką, ir tas atsakė:
— Mieste vandens suvis mažai, tai gyventojai visi varo
gyvulius girdyt in prūdą, kuris suvis arti prie girios, tai aš vis
nusistveriu tai avukę, tai veršiuką, tai kunieluką ir savo duoną
vis turu.
Kada jie paklausė laputės, tai ji tarė:
— Mieste vandens nėra. ir antys, žąsys viso miesto per
dienas po prūdą narsto, tai aš vis iš pulko nusitveriu ar an-
tukę, ar žąsukę, ir man vis — gyvenimas.
Ant galo meška tarė:
— Kad kas žinotą, no ko karaliūnutė serga ir kaip miestą
vandeniu apleist ir aprūpyt, tai mes visi hadu mirtume.—
Mikutis, tai viską žinodamas, ir išpasakojo: — Karaliaus duk­
tė.— sako,— serga ve no ko: jos pamestą žiedą prarijo pama­
tinė*. ir nog to ji kusta ir serga. O kad kas tą vidurij miesto
gulintį akmenį atverstą, tai visam mieste atsirastą thug šalti -
nią ir šoželką, ir jie ančią, žąsą ir gyvulią nevarytą pas pnidą,
tai mums būt ne gyvenimas.
Po šitai šnektai jie atsisveikino ir nubėgo žėdnas savo keliu.
Švintant jojo pro jį keli žmonės, ir jisai paprašė, kad jie jį
nukeltą ir nuvestą pas pirma pasakyta upelį. Kaip jį nuvedė
pas upelį ir gavo nusiprausi, tai tuojaus pasveiko ir nuvėjo pas
karalią. Karaliaus duktė labai sirgo, ir niekas ją negalėjo ištai-
syt. Atėjęs pas karalią. mokytinis, viską žinodamas, apsiėmė
ištaisyt jo dukterį. Kaip tik jam karalius pavelijo, tai jis tuo
jaus pradėjo grindis kapot. Atrado tą pamatinę, užmušė ją ir
išėmė jos žiedą, užmovė jį ant karaliūnutės piršto. Po šito dar­
bo karaliūnutė tuojaus pasveiko, o jis gavo labai dideles dova­
nas no karaliaus.
Potam jis, vieną sykį vaikščiodama* po miestą, klausė žmonią:
— Ar jūs norit vandens?
Žinoma, visi suriko, kad “norim". Tada jis liepė visur po
miestą iškast šoželkas ir ravus dėl vandens. Kaip tik viskas
buvo parengta, teip jis priėjęs atvertė akmenį, ir visos iškastos
šožclkos priėjo vandens. Potam už visus tuos gerus darbus
140
karaliui ir žmonėms jį visi labai mylėjo ir uždėjo jį vyriau-
sybėn pagal karalių patį.
Vienų sykį jis susitikęs su tuo savo mokytoju ir išpasakojo
jam viskų. kaip jis pasveiko ir kaip jis in tų gerų duoną intėjo.
Paskui tas mokytojas tarė:
— Kasžin ar ncgauėia ir aš progų paklausyt ant to stuobro,
kų vilkas, meška ir lapė šneka?
— O kodėl ne,— atsakė šitas.— Ale tau tik reikia akis
išlupt, kai tu ir man padarei.
Na, jau jis apsiėmė. Jiedu kitų dienų abudu nuvėjo pas tų
stuobrų, anas išlupt) mokytojui akis, užsodino jį ant stuobro ir
nuėjo namon.
Aplink vidurnaktį atėjo vėl visi trys žvėrys ir pradėjo šnekėt
apė savo vargus. Ir laputė tarė:
— Turbūt čion kas buvo, kuris viskų girdėjo ir nuėjęs
viskų padarė.
Mikutis sakė:
— KaraiiOnutė pasveiko, ir man peno daugiau nėra.
Vilkas tarė:
Miestas vandens turi ir už tai savo kaiminės daugiau
girdyt nevaro — ir man ne gyvenimas.
Laputė užbaigė:
— Mieste vandens yr ik valiai, ir antys su žąsimi daugiau
neateina in prūdų maudytis, ir aš retai ieškodama kų nors
sustveriu.
Pahaigę savo šnektas, jie norėjo atsisveikyt. kaip sykiu laputė
pakėlus galvų ir pamatė ant stuobro sėdintį žmogų ir tarė:
— Turbūt šitas laidokas, kuris viską girdėjo ir viską padarė.
Tuom tarpu pakėlė galvas ir kiti, o meška neilgai laukus
pasistvėrė jį ir nusitraukė ant žemės ir visą. kaip labai alkani,
po vienų šmotuką išnešiojo mėsą didžiojo mokytojaus.
Minis tokiu būdu savo mokytojui ir nevidonui, jisai su
savo visais giminėmis padarė balių, ant katro ir mane paprašė,
ččstavojo vynu ir midumi. Aš viską valgiau, gėriau, dūšios
neregėjau, per ūsus varvėjo, burnoj neturėjau. Kap aš ėjau
namon, tai ponas mane apdovanojo viskuo. Davė man popie­
riaus žiponukų, sviesto kepumkę, stiklinius ėebatukus, ir aš
141
pėsčias ėjau namon. Tada buvo purvynas, ir aš, išėjęs ant
plento, nusikratysiu purvynų no čebatų. Ale nepaspėjau aš
patrepsėt, kaip mano čebatukų pabiro tik šmotai. Ainant na­
mon mane ištiko vėjas ir žiponuką mano sudraskė in šmotu­
kus. o prė tam saulutė visų skrybėlaitę sutarpino, ir aš basas,
vienmarškinis, vienplaukis parbėgau namon pas savo tėvus.

(Užrašyta Kybartuose, VilkavĮiškioj pav.; priduota Id. Vol­

terio.)

71. APĖ STIPRŲJĮ JONĄ

Buvo kitąkart du neturtingu žmonelių, kuriuodu po ilgam

laikui susilaukė sūnų, kuriam davė vardą Jonas. Tas Jonas
augo gan smarkiai ir buvo derlingu vaiku. Kada Jonas užaugo
in vyrukus, tai jis labai daug suvalgydavo. Čia tėvai pavargę
neturi kuom sūnų maityt. Susimislijo Jonas ait kur ant tamys-
tos. Nuvėjo jis in vieną dvarą ir reikalauja nog pono tamystos.
Ponas klausia:
— Kiek tu norėsi algos ant meto?
Jonas sako:
— Kaip penkis metus išbiisu, tai daugiau nenorėsu, kaip
tik tau, ponas, vieną kartą per subinę su delną duosu. ir man
to užteks.
Ponas iš to nusijuokė ir mislija: “Na, ar jis išbus pas ma­
ne? O jeigu ir išbus, tai kas čia ta viena plėga!"
Ir priėmė Joną tarnaut. O kad buvo pavasaris, tai Jonui
reikėjo tokius darbus dirbt, kuriuos nieks nenore, o in lauką
Jono neleido. O kad jis pasigyrė ponui, kad daug suvalgo,
kone už du, tai ir dirbt turėjo visada už du. Jonas dirbo kan­
triai, norint ir sunkiausius darbus, ir buvo drūtu vyru. su jo
drūtumu nieks negalė susilygint. Bet ponas apė jo drūtumą
nieko nežinojo.
Vieną kartą jis liepė ait Jonui išvalyt šulinį. Jonas inlipo in
šulinį ir gerai išmėžė. O kaip išmėžė, tai ponas liepė savo
bernams inrist girnų akmenį, kuris buvo pas šulinį (o tas
142

i
 akmuo buvo nog malūno), tai jis misiijo, kad Joną užmuš.
Jonui tas akmuo pataikė tiesiog ant kaklo ir užsimovė. Išlipa,
išlipa Jonas su girną akmeniu iš šulinio! O ponas pamatęs
sako, kad jis nežinojant, kad da Jonas šulinyje.
Vieni} žiemą vežė iš pono girios medžius. Visi hemai išsi­
rinko ko no geriausius arklius ir išvažiavo in girią. Tada po­
nas sako Jonui:
— O tu ko, tinginy, nevažiuoji? Yr arkliai, ir važiuok!
O, žinoma, da liko pora tokią, kur negalėjo paeit. Jonas
pasigriebė tą porą plutą kumelią, pasikinkė ir išvažiavo in
girią. Nuvažiavęs da rado savo vyrus medžius kertant. Pamatė
bernai Joną atvažiuojant — didiai juokėsi ir sako:
— Ką šils čia veiks?
Jonas prisikirto dikciai medžią, susikrovė in vežimą ir da
daug pirmiau už savo bernus iš girios išvažiavo. Jonui kone
visą sunkumą reikė pačiam tempt, nes jo arkliai nieko nepa­
vežė, alc netrukus Jonas netoli buvo namą. Kada atvažiavo iki
grabei pas namus, jis per grabę savo medžius su arklukais
persistūmė ir tuojau užvažiavo ant kiemo. O da jo berną ne­
buvo nė matyt. Turėdamas Jonas daug laiko užsimanė padary-
tic savo bernams baiką. Nuvėjo už namą pas grabę, per kurią
reikė važiuot, ir pridarė... O, žinoma, kad daug suvalgė, tai ir
didelis padėlis — sniegas sutirpo, tai pasidarė minkštas. Kada
bernai važiavo per tą grabę, tai ją arkliai ir rogės giliai su­
puolė in sniegą. Da nevat reikė ir arklius trauktic, kurie prisi­
kankino in valias.
Iš pradžią ponas džiaugėsi, kad turi drūtą darbinyką, o
toliaus, kaip baigės Jono tamysta, tai nore, kad tik nor kaip jj
pabaugyt. Buvo pono senas malūnas, kuriame piktos dvasios
naktimis trankydavosi. Liepė Jonui nakčia būt už malūninką.
Aina Jonas ant malūno: paleido sparnus, pripylė grūdą ir ma­
la. Atėjo pas Joną tokis didelis senis, žilas, barzda mda ir
labai ilga, kati net Jonas išsigando. Sumislijęs: ‘*Ką darysi!
Bus — kaip bus”. Senis jam sako:
— Aik dabar iš čia, čia tau ne vieta!
Jonas neduoda jam nė gero. Kaip pradėjo jiedu muštis,
peštis už plauką, tai net tas malūnas drebėjo. Jonas buvo gana
143
drūtas pagriebęs seniui už barzdos. kaip ėmė krutyt. po sienas
trankyk tai net senis ėmė Jono prašytis, kad jj paleistų. Kur
tau! Jonas neleidžia ir po sienas tranko. Pakėlė Jonas malūno
vuodegų, barzdą senio prispaudė, užlipo ant malūno ir mala.
Pradėjo dienytis — nuveis pažiūrėt Jonas, ar da senis yra.—
jau tik rado barzdų, o senio nerado. Atėjo ponas pažiūrėt, ar
da Jonas gyvas. Rado jj sau švilpaujant. Parode tų barzdų po
vuodega malūno.
Atėjo jau paskutinė diena Jono tamystos. Atėjęs Jonas pas
ponų sako:
— Jau aš noriu savo algos. Atsimykit, ponas, kaip buvom
suderėję!..
Žinoma, tų ponui nereikė sakyt. Gula ponas ant dviejų
kėdžių, o Jonas raitojasi rankovę. Kaip kirs — tai ponas net
per langų išlėkė, ir iš to kirčio užmušė. O kad nebuvo to pono
vaikų, tai Jonas apsipačiavo su tųįa ponia ir liko gyvent
tame dvare už ponų. Buvo svodba. o be galo puiki! Kiekvie­
nas. ar senas, ar jaunas, gėrė ir valgė, per barzdų varvėjo,
burnoj nieko neturėjo. Ir da dabar, jeigu nenumirė, tai Jonas
gyvena.

(Nog Vinco ll<irusio iš Lankeliškių, Vilkav/iškio/ pav., užrašė

Pranys Aidukaitis.)

72. KAIP VIENS PIEMUO PONO DUKTERĮ VEDĖ

Buvo du broliu, vienas dūmas, o kitas kytras. Jiedu pas

vienų ponų dvare ganė avis,— daugiau ganė kytrasis. Vienų
kartų atėjo durnasis savo brolį pietų parleist. Kytrasis in dur­
nių sako:
Zuirek, Kaip aš avis palieku gulinčias ir kad teip atėjęs
rasčia!
Ir nuvėjo pietų. Durniui avys jau pradėjo visos kelt. Kų jis
darysiųs — ėmė avis gaudyt ir pagavęs užsmaugė ir teip visas
išsmaugė ir dailiai suguldė pataikydamas, kaip pirmiau gulėjo.
Vienų avinų gaudė gaudė, skrandų nusivilko, klumpes nu­
144
metė — ir viskas ant nieko! Ateina brolis po pietų, o jis vis
da aviną gaudo. Brolis sako:
— Tu durniau, kam tu ganioji aviną?!
— Aš noru ir jį paguldyt,— atsakė durnius.
Nuvėjo kytrasis pažiūrėt, kaip jis avis suguldė. Žiūri, kad
visos išsmaugtos! Tada pradėjo ant durniaus visaip plūstie už
jo durną darbą. Ale nėr ką daryt. Susikalbėjo jiedu tais avis
suvilkt in durpinyčią. Kytrasis vilko po vieną, o durnius vis
po dvi, tris, nes buvo labai drūtas. Durnius velka sau linksmas
ir švilpaudamas, kytrasis buvo labai nusiminęs, nėsa žinojo,
kad be bausmės neapsieis.
Gano dabar tą vieną aviną. Atėjo vakaras — parginė tą
aviną namon ir, kaip niekas nematė, suvarė in tvarią. Atėjo in
grinėią vakarienės. Ant vakarienės buvo virę kuklių. Durnius
semia po vieną kuklį. o kytrasis — vis po du, tris. Durnius
dabar sako:
— Tu avį po vieną nešei in durpinyčią. o kuklių tai semi
po du, tris...
Išgirdo tarnaitė tą jų kalbą — tuojau danešė ponui. Nuvėjo
ponas in tvartą peisitikryt, ar teisybė. Žiūri, kad tik vienas
avinas! Nuvėjo pas piemenis, išklausinėjo, kaip jie padarė su
tom avim,— ture pripažyt visą teisybę. Ponas uždarė juodu in
kluoną, kati nepabėgtų, ir ant rytojaus juodu nukoros.
Būdamu jiedu kluone, kytrasis nerimuoja, o durnius
linksminasi ir juokiasi iš savo brolio. Nusibodo durniui būt
kluone, nukėlė duris nog kukių, pasiėmė ant pečių tais duris,
ir aina jiedu abudu in girią. Inėjo in tokius tankumynus, rado
ugnį kūrinantis. Suprato jiedu, kad čia ateinama žmogžudžių.
Insilipo abudu in medį ir tais duris užsinešę ir, užsitaisę ant
šakų, užsisėdo.
Ne po ilgam atėjo du žmogžudžiu, užsikūrė daugiau ugnį,
pasipylė krepšį pinigų ir skaito. Durnius, medyje sėdėdamas,
užsimanė ant savo reikalo. Suriko:
— Broleli, noriu š...!
— Susimildamas, tik neš... ant žemės, nes žmogžudžiai,
mus pamatę, išims iš medžio ir užmuš.
Kur tau! Durnius nežiūr: kelines nusileido ir taisosi ant
145
krašto atsitūptie. Ale jam besitaikant kaip duos su durim ant
žemės — buldum buldum!
— Užmuša,— galvažudžiai rėkdami.— bėkim, dangas
grūva, dangas grūva!
Ir, nubėgę in tankumyną, žiūri, kas tenai pasidarė, nės
gaila pinigų palikus. Durnius sau ugnį kūrinasi, švilpauja sau
be jokios baimės. Ateina vienas iš žmogžudžių pas durnių
pažiūrėt, nuduodamas ateiviu, idant galėtų pinigus nog jo išgaut.
Kalbino visaip, o dumias atsako be jokios baimės ir da
keršydams sako:
— Kad tik aš juos pagaučia, tai žinocia, ką padaryt su jais!
Žmogžudis mato, kad nieko nepadarys, atsitraukė, o jiedu
su broliu, pinigas pasiėmę, parėjo pas poną, už avis užmokėjo.
Ponas kytrąjį brolį su savo dukteria apipaėiavo ir pavedė jam
savo dvarą. O kokia ten svodba buvo, nės pinigų kytrasis
gerai turėjo,— visi gėrė ir valgė.

(Nog Vinco Žvirblio iš Lankeliškių, VilkaviškįioĮ pav., Su-

valkįųl gub., užrašė Pr. Aidukaitis.)

73. KAIP GRIGORIUS POPIEŽIUM TAPO

Buvo karalius, jis turėjo sūnų ir dukterį. Po tėvo galvai

liko jiedu valdytojais tos žemės. Ale jiedu bekaraliaudami
sugriešijo [brolis) su seseria, ir gimė sūnus. Jai labai buvo
nešlovė, kad ji prakekšo, davė padaryt stiklo luotelį ir stik­
lo berteinuką, indėjo in tą berteinuką vaiką, parašė gro-
matėlę, kad da be krikšto, ir indėjo pinigų ant auginimo ir
mokinimo, kas ras, kad pakrikštytų Grigorium, ir paleido ant
marių.
Vieno gaspadoriaus duktė nuvėjo plaut drapanų, pamatė
tokį gražų stiklo luotelį, o kad ištraukė, rado berteinį, o tam
berteinij rado kūdikį, tą gromatėlę, kad krikšto reikalauja, ir
pinigas ant auginimo ir išmokinimo. Pargabeno namo, tuojaus
pakrikštijo jį Grigorium. Auga vaikas su jo vaikais, o kad jau
paaugo, leido su savo vaikais in mokslą. O kad sykį ainant iš
146
mokslinycios anie vaikai jį pavadino bosini, tas namo parėjęs
verkė, skundžias tėvui, sako:
— Aš toks vaikas kaip ir jie, o jie mane vadina bostru.
Tamsyk jam nieko nesakė, o savuosius pabaudė už tai. O
kad jau paaugo, jau pabaigė tuos mokslus, kur jie ten mokino­
si, aidami jie vėl jį išvadino bostru. Tas vėl parėjęs skundėsi.
Tas tėvas sako:
— Tu bostras — teisybė, mes tave radom ant marių. Jei
nori, gali ait sau. Te tau da pinigas, kur liko no tavo augini­
mo, ir te tau tų raštų, kur radom su tavim drauge.
Pasijėmė tuos likasias pinigas ir tų raštų, aina in svietų.
Aina aina, priėjo tokių girių, toj girioj jį sutemę. Priėjo girioj
lankų, žiūri — toj lankoj kūrinasi ugnis. Klauso — šaukia:
—- Grigoriau, nusirenk visas drapanas, tik su viena kepure
ai k šen pas mane.
Bijos, kad jam kas drapanų nepavogtų. Sako toks senis:
— Tau nieks drapanų nepavogs, aik šen tik su viena kepure.
Atėjo su kepure pas tų ugnį, (senis) sako:
— Laikyk kepurę, aš tau prižersu ugnies.
Tas bijosi, kad nesudegtų kepurė. Sako:
— Nebijok, nesudegs, tik laikyk.
Palaikė — prižėrė pilnų kepurę ugnies, dabar sako:
— Neškis.
Pakol nusinešė pas drapanas, žiūri, kad pilna kepurė rau­
donųjų. Tas tuojaus apsirengė, tuos pinigas susipylė in ki.šenias
aina. Išėjo iš tos girios, jau jį apšvito, žiūri — netoli marės
aina. Atėjo pas mares — vaizbūnai rengės keliautie su laivu
in kitų pašę marių. Sako:
— Aš jum duosiu šimtų raudonųjų, pervežkit mane in ana­
pus marių.
Tie pamislio: bus gerai, didelis pelnas,— pajėmė no jo
šimtų raudonųjų, pervežė jį in anapusę marių. Kaip jis nieko
nežinojo, atvyko in savo karalystę, nuvejo in karališkų dvarų,
mislia sau: “Asiu mokytas, aisu, ar negausu kokių vietų čia".
Nuvėjęs pasisakė, ar negautų už kokį nors tarnų tam dvare.
Bėjo karalienė, pamatė — dailus vyras, priėmė jį už lekajų,
davė jam stubelę vienam. Pasidėjo jis tai savo turtų ir tų
147
 raštų, kad jis yr bosiras. Išeidams vis, būdavo, užrakina, kad
kas inėjęs neperskaitytų, nedasižinotų, kas jis per viens. Jis
parėjo pas savo motinų, o jau tėvo gyvo nebuvo. Jis, kaip
skaistus buvo, insimylėjo karalienei, ir ji už jo ištekėjo.
Ilgai trumpai perbuvęs, žinoma, kaip karaliui yra visokių
reikalų, vieną sykį išjo in seimą. Ale. nujojęs kaip pusę my­
lios, atsiminė, kad jis tą savo šlubelę paliko nerūkytą. Sugrįžo
namon, atėjo in pakajus — randa išeinant karalienę sau iš to
pakujaus. verkiant ir laužant rankas. Sako:
Karalienė, ko verki?
Sako:
— Ką aš neverksu: pirma su broliu sugriešijau. o dabar su
sūnum. Ak tu mano sūnus.
Trumpai šnekant, sako:
— Jeigu aš — tavo sūnus, alsu aš ant pakiltų, atpakutavo-
su už tave ir už save. Girdėjau, ant marių yra sala. o ant tos
salos — koplyėaitė, aisu tenai, užsidarysu ir pakūtavosu.
Ir tuojaus išėjo. Pasiklausinėjo pas žuvinykus, kur ta sala
su koplyėaitė, jam tuojaus parodė. Jis ten nuplaukė, inėjo in tą
koplyėiukę, užsirakino, per langelį raktelį inmetė in marias,
lydeka prarijo tą raktelį, o pats meldės.
Prabuvo jis ten daug metų. Tuomsyk rinko popiežių Ryme —
negal niekaip aprinkt. Prisisapnavo, kad yra ant marių sala.
ant tos salos — koplyėaitė, tenai yra Grigorius užsirakinęs, tai
jis bus popiežium. Rymiškiai tuojaus pradėjo klausinėtic, kur
yra toj sala su pūstelnyku Grigorium. Žuvinykai sako:
— Girdėjom, kad čia yra pūstclnykas Grigorius.
Rymiškiai — tuojaus prie salos. Priėjo prie tos koplyėaitės.
sako:
— Grigoriau, asi pašauktas no Dievo ant popiežiaus in
Rymą.
Sako:
— Atsitrauk, pikta dvasia, no manęs.
Sako:
- Č ia ne pikta dvasia, ale mes tavęs reikalaujam in Rymą.
Ale rakto netur, negali pas jį ineit, sugrįžo atgal. Ale jie
alkani — aina nors ant žuvų. Nuvėjo žūklėjai gaudyt, pagavo
148
tik vieną lydeką, o daugiau nepagauna nė vienos. Neša tą nors
vieną. Atnešė tą lydeką, papjovė, rado viduriuos raktelį. Jiem
užėjo in galvą, kad tai tas raktas no tos koplyčios. Tada jie su
tuom rakteliu nuvėjo pas tą koplyėaitę, atrakino, rado Grigo-
rių apžėlusį kaip kelmą, klūpantį ant keliu, o apė jį žvakės
žiba. Apskuto. aprengė, atgabeno in Rymą, ir buvo popiežium.
O tą jo motiną pargabeno, išsispaviedojo ir pavirto in salą.
Tai mes ir dabar po ją mindžiojam, ale ant paskutinio sūdo tai
ir ji bus laiminga.

(N o A d Her Ieškos iš O žkab alių 1895 m. užrašė V. H.)

74. KAIP VIF.NS KVAILYS TAPO KARALIAUS ŽENTU

Tėvas kitąsyk turėjo tris sūnus, du išmintingu, o vieną

kvailą. Tas durnasis vis gulėdavo užpečkij pelenuos, nieko
neveikė, buvo didelis tinginys, o kaip jis vis pelenuos gulėda­
vo, tai jį ir praminė Pelendrusu.
Išvažiau tėvas su anais dviem sūnuis in girią malkų, o toj
motina siunčia tą tinginį pamest naščius vandens in upę, šiaip
teip nukraustė jį no pečiaus. Nuvėjo pas upę, žiūri — an
kranto didelė lydeka iššokus trokšta. Sako lydeka:
— Inmesk tu mane in vandenį.
— Tingiu.
— Susimylėdamas, inmesk! Jei tingi su ranka pasilenkt, tai
nors su koja instumk in vandenį, aš tau daug gero padarysu!
Kad tu ką norėsi, tai tik sakyk: “Per Dievo padėjimą, per ly­
dekos prašymą kad man teip stotus”,— tai tau viskas bus.
Kaip jis tai išgirdo, teip jau su koja ją instūmė in vandenį
ir sako:
— Per Dievo padėjimą, per lydekos prašymą kad tie vied-
rai prisisemtų vandens.
Tuojaus prisisėmę. O jau tam tinginiui patiko. Dabar sako:
— Per Dievo padėjimą, per lydekos prašymą kad tie naščiai
aitų namon.
Jau ir aina. Parėjo namon in stubą. Ta motina žiūri, kad
149
 vieni viedrai parėjo. Parsivilko ir jis paskui. Dabar važuotų ir
jis in girių, alc netur vežimo, o tai buvo vasara. Ale stovi
rogės an kiemo. Jis užsisėdo an tų rogių, sako:
— Per Dievo padėjimu, per lydekos prašymų kad tos rogės
aitų in girių.
Tos rogės važuoja be arklių. Važiau pro karaliaus dvarų —
karaliaus duktė insižiūrėjo, kad važuoja vasara rogėm be ar­
klių. ji i.š jo labai juokėsi. Jis išgirdo, kad iš jo juokiasi, sako:
— Per Dievo padėjimų, per lydekos prašymų kad tu pra-
kektum, o aš buėia to vaiko tėvas.
Nuvažiau in girių, sako:
— Per Dievo padėjimų, per lydekos prašymų kad tas medis
užpultų an rogių.
Užpuolė.
— Kad važuotų namo.
Važuoja. Parvažiau namon ir vėl guli užpeėkij pelenuos. O
tos karaliaus dukters gimė sūnus, o koks tėvas — niekas
nežino. Jau tas vaiks užaugo iki penkių metų. Sako tas vaiks
in karalių:
— Aš norėtia savo tėvų pamatytie.
— N'o kaip tu j j gali pamatytie, kad nežinia koks.
Sako tas vaiks:
— Ištaisyt vienų kelia raudona gelumbe, sušaukt visos žemės
vyrus, tai katras mano tėvas bus. tai tas atjos tiesiog per šitais
gelumbes.
Teip tuojaus sušaukė iš visos karalystės, ir nė viens nedrįso
jot per tais gelumbes, o buvo užsakyta ait ir spangicm, ir
kvailiem, tai turėjo ir tas pclenuocius aitic. Užsėdęs ant ku-
mclkos joja. Atjojęs ir joja tiesiog per tais gelumbes. Tas
vaiks pasveikino jį, sako:
— Tai šits mano tėvas.
Kad jau jis tėvu. tai karalius juos apženijo. ir buvo kara­
liaus žentu.

(No Ad. Krūkio iš Ožkabalių 1896 m. užrašė V. B.)

 75. APĖ DURNIŲ,
KURS PASILIKO KARALIAUS ŽENTU

Buvo vienas ūkinykas, jis turėjo tris sūnūs, du buvo kytri,

o vienas durnas. Tas durnius vis gulėdavo pelenuos užkakalij.
Paskyrė jiems tėvas visiem trim po stonelę, paskyrė tiem dviem
po gerų arklį, o tam durniui — tokią utėlių suvestą kumelaitę.
Ale pasėjo tas ūkinykas avižų pagiryje, o kad užaugo tos
avižos, iš po nakties vis būdavo nuvestos tos avižos. Aina tie
kytriejai saugot Atėję saugoja — naktij atbėgo iš girios trys
žirgai: vieno kaktoj žvaigždė, antro kaktoj mėnuo, trecio kak­
toj saulė. Gaudė gaudė — nepagau. Priėdę pabėgo. Parėjo
namo, papasakojo, kad toki ir toki žirgai atbėgo, pagaut ne­
galėjo, paėdę avižų pabėgo.
Ant rytojaus prašosi tas durnius, kad jį leistų saugot. Nenor
jį leist, sako:
— Mes nepagavom, o tu, durniau, pagausi...
— Ale tik mane leiskit, šioki toki brolyčiai, tik leiskit.
Na, jau jį leido. Nuvėjo pas tas avižas. Atbėgo tie trys
žirgai, jis pasivertė in sagutį, o kaip atėjo tie žirgai pas tą
sagutį, ėmė insisegė tam, kur kaktoj žvaigždė, in karčius,
paskui užsisėdo, parjo namo, pasistatė in savo stonelę, o kad
atėjo pas anuos, tie klausė:
— O ką, ar pagavai?
Sako:
— Brolyčiai, ką tu pagausi: kaip atbėgo, teip nubėgo sau
in girią.
Kitąnakt aina jau vėl tie kytriejai. Nuvėjo pas avižas, jau
atbėgo tik du žirgai — jie vėl nepagavo. Paėdę nubėgo. Parėjo
namo, sako:
— Matai, durniau, tu saugot nuvėjai, išvaikei — jau tik du
žirgu atbėgo.
Ale antryt vėl prašosi, kad jį leistų saugot. Anie jo broliai
mislia ir leist, ir neleist, ale per didelį prašymą jie leido jį vėl.
Nuvėjo pas tais avižas, jau jis žino, katruom daiktu jie ateina,
*sigulė prie tako to. Ale ateina tuodu žirgu — jis capt vėl
pagavo tą, kur mėnuo kaktoj, užsėdo, parjo namon, uždarė in
151
stonelę. Jau jis tur du tuos žirgus. Nuvėjęs atsigulė užkakalij.
Antryt klausė tie kytriejai:
— O ką, ar nepagavai?
Tas durnius sako:
— Ką tu pagausi! Kaip atbėgo, tcip nubėgo sau in girių.
Kitądien aina vėl tie kytriejai. Nuvėjo pas avižas — atbėgo
jau tik viens, paėdė, nubėgo, nepagau. Parėję vėl barasi ant
durniaus, kad jis išvaikė:
— Jau tik viens atbėgo.
Antryt vėl prašosi, kad tą durnių leistų sergėt — nenorėjo
leistie, ale bet leido. Nuvėjęs atsigulė ant paprasto tako. Vi-
dumaktij atbėgo tas žirgas paskutinis, kur kaktoj saulė, kaip
bėgo pro jį, jis vėl sugriebė jį už karėių, užsisėdo, parjojo
namon, inleido in stonelę savo, jau jis turi visus tris žirgus, o
pats nuvėjęs atsigulė in pelenus.
Anryt klausė jo tie kytriejai broliai:
— O ką, ar pagavai?
Sako:
— Brolyčiai, ką jį pagausi: kaip atbėgo iš girios, tcip nubėgo
in girią!
Ant rytojaus aina jau jiedu vėl sergėt — jau neatbėgo nė
viens. Parėję barasi ant durniaus, kad išvaikė:
— Jau nė viens neatbėga. Kad būtume tavęs neleidę, tai
kad ir nebūtume pagavę, ale nors vis būtume matę tokius
gražius žirgus.
Ne po ilgam karalius davė pastatyt stiklinį kalną ir pasodi­
no ant ano savo dukterį. Davė žinią per laikraščius in visą
savo karalystę, kad susirinktų jaunikiai iš visos žemės, kad
katras užjos ant stiklinio kalno, tą paną pabučiuos, gaus no jos
žiedą ir bus žentas. Išgirdo apė tai tie kytriejai broliai. Jie
savo arklius gerai šeria an tos dienos jotie ant stiklinio kalno.
Atėjo jau ta diena, jiedu jau rengiasi jotie, ale prašos ir tas
durnius, kad ir jį leistų. Sako:
— Kur mes tave leisim visą tokį pelenuotą, purviną, kad
da gėdą apturėtumėm!
Neleidžia. Tuodu išjojo, o šits durnius nuvėjo in savo sto-
152
 nelę pas žirgus, priėjo prie to žirgo, kur žvaigždė kaktoj, sako
jam tas žirgas:
— Pažiūrėk man in dešinę ausį.
Tas durnius pažiūri, kad dėl jo visi drabužiai, balnas,
kanėius, kamanos. Apsirengė, pasibalnojo — ko no dailiausias
kavalierius, joja. Atjojo, užjojo in trečią dalį kalno, apsisuko,
nujojo namon. O tiems, kurie ten buvo susirinkę, nėr ką ir
pradėt jot an to kalno!
Sugrįžo tie broliai namo, klausė tas durnius:
— O ką, broleliai, ar užjojot an to kalno?
Anie jam sako:
— Tai ne su mūs arkliais užjot.— Sako: — Atjojo kasžin
iš kokios žemės koks jaunikaitis, užjojo iki trečiai daliai kal­
no, apsisukęs kaip nujo, teip nujo.
Už kelių dienų vėl karalius tą patį padarė. Ale jau rengiasi
jot tie du kytriejai, prašos ir tas durnius, pakėlęs galvą iš
pelenų. Tie jam vėl atsako:
— Ką tu ten veiksi? Da už tave reiks mums gėdą apturėtic.
Patys išjojo, o jį paliko užkakalyje gulint. Kaip tik jiedu išjo,
tas durnius iš užkakalio išlindo — in stonclę pas tuos žirgus.
Priėjo prie to žirgo, kur mėnuo kaktoj. Sako jam tas žirgas:
— Pažiūrėk man in dešinę ausį.
Tas pažiūri — kad dėl jo ir dėl žirgo visi aprėdai. Tuojaus
apsirengė, pasibalnojo, išjo. Atjojo pas kalną, užjo iki pusei,
apsisuko ir nujojo savo keliu, o tie visi išsiskirstė kas sau,
nieks neužjojo.
Parjo tie broliai namo — klausė tas durnius pas anuos:
— O ką, šiandie ar katras užjojot ant kalno?
O anie atsako:
—■ Tai ne su mūs arkliais! Teisybė, atjojo viens, užjojo iki
pusei kalno, apsisukęs ir vėl nujo atgal, ale tai ne an tokio
arklio kaip mūs.
Trečiusyk vėl karalius tą patį padarė. Tie jau kytriejai išjo­
jo, o tą dumiu neleidžia. Tie kaip tik išjojo, tas durnius iš
užkakalio — vėl pas savo žirgus. Priėjo prie to, kur saulė
kaktoj. Prašnekėjo žirgas, sako:
153
 — Pažiūrėk man in dešinę ausį.
Tas pažiūrėjo — visas aprėdas žirgui ir jam. Tuojaus apsi­
rengė ir užsisėdęs išjo. Atjojo pas tą kalną, paleido tą žirgą —
užjojo an to stiklinio kalno. Tuojaus toj pana pabučiavo jį,
davė jam savo žiedą no piršto. Ir ten bcsiglamonint jiedviem,
toj pana jam inspaudė čiekį in kaktą, o jis nejuto. Užsisėdo,
nujojo no kalno, parjojo namo, pastatė žirgą, o pats vėl iš se­
novės papročio vėl in pelenas.
Ale parjojo anie jo broliai. Tas dumias pakėlęs galvą iš
pelenų:
— O ką, broleliai, šiandie ar užjojot katras an to kalno?
— O tai ne su mūs arkliais užjot. Užjojo,— sako,— šian­
die viens: atjojo kasžin iš kur, užjojo, apsisukęs ir vėl kasžin
kur nujojo.
Ne po ilgam tas karaiias nežino, kur jo žentas, žino, kad
čickiuotas, o nežino, kur jis yra. O tas durnius apsižiūrėjo,
kad jo čiekis kaktoj. Ėmęs misilupo pasipjovęs savo tą utėlių
suėstą kumelaitę, tos kumelaitės pūslę sau užsimovė ant gal­
vos, kad nebūt matyt to čiekio, ir guli sau pelenuos kaip tikras
pons.
Pirmiaasia karalias liepė susirinkt visiems aukšto stono, o
žiūrės, katras su čickiu. Visi susirinko — nėra su ženklu.
Antrusyk sušaukė visas prastus žmones, žiūrės pas tuos. Sasi-
rinko tie visi — nėra su ženklu. Ant galo liepė karalias iš
savo karalystės sugabent visokius durnius, kreivas, šlubus ir
kuprotus. Dabar pareina ir tą durnių iš pelenų gabent. Biskį
ten jį apiprausė, aprengė, nuvežė pas karalių. Jis iš ten ėmė ir
pasikavojo. Ten tuos visus kareivius peržiūrėjo — nėr su žen­
klu. Ale sako:
— Kur tas durnius?
Neranda jo. Ieško ieško, rado ten tvarte mėšluos gulint.
Atgabeno jį pas karalių, tada rado ant jo kaktos ženklą ir tą
žiedą, kur jam dovanojo pana an kalno, ir liko žentu. Parsiga­
beno tuos savo žirgas ir tuojaus iškėlė veselią. Ir aš ten bu­
vau, gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

(No A. Berteškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. B.)

154
 76. APĖ ŽYDŲ KARALIŲ IR
KAIP VIENS BERNAS KARALIAUS DUKTERĮ VEDĖ

Žydai neturėjo karaliaus, nė dabar netur, ale jie susišnekėjo,

kad jie gautų vištą, kad katra dėtų an dienos du kiaušiniu, ją
nupirkt, papjaut, duot rabinui suvalgyt, tai jis, sako, bus mum
karalium. Išėjo žydai krominykai in svietą, kad gautų tokią
vištą pirkt. Atėjo viens žydas in tokią stubelę pas žmogų:
— Ar neturi kokią vištą parduot?
Sako:
— Turiu vištą, ale negaliu parduot, nes aš iš jos visą
maistą turu.
Žydas klausė:
— Ar ne po du ji kiaušiniu deda?
Žmogus:
— Po du,— sako.— Vieną vakare deda, kitą iš ryto.
Žydui parūpo jau — bus gerai. Apsinakvojo. Vakare padėjo
vieną, iš ryto kitą. Da tas žydas laukia vėl vakaro, pažiūrėjo,
tikrai ar po du deda. Vakare padėjo kitą. Tas žydas tam žmo­
gui daug pinigų užmokėjo, parnešė namo, papjovė, indėjo in
pečių kept, o jau duos tam rabinui suvalgyt, kad karalium
būtų,— o žydai išėjo ant poterių.
Pas tą žydą buvo bernas. Tas ėmęs prisitaikęs pavogė iš
pečiaus tą vištą, pasikišo po skvernu, pakol išsineš laukan, o
paskui mislio jis ją ėst. Ale jam nelaimė atsitiko: ėmė ir
priaugo prie kulšies ta višta. Jam jau norėtųs valgyt, bet negal
atlupt... Bijodams pas tą žydą būtie, kad nepamatytų, pametęs
išėjo nog jo. Aina toliau, apsinakvojo pas vieną gaspadorių,
slūginka jam ten paklojo lovą, o kad jis pergulėjo, atėjo toj
slūginė atimt patalą — rado po paduška tris raudonuosius.
Atnešus jam duoda, sako:
— Tu pametei šituos pinigus.
O tas nieko nežino, sako:
— Kad radai, tai tavo.
Aina toliau, mislija: kas tai ten buvo, kad ji rado pinigų?
Sako pats sau: "Reik vėl atsigult, gal vėl rasų po galva pi­
nigų”. Atsigulė, pagulėjo, kad atsikelia, žiūri — po kepure vėl
155
trys raudonicjai. Kaip jau jis dasižinojo, kad jau jam ta
višta — laimikis, jau jis gula ant dienos po 30 sykių ir vis
randa po tris raudonuosius. Jau jis turi gerai pinigų.
Aina toliau, nuvėjo pas vienų karalių, pristojo ten per lekojų.
Tas karalius turėjo tris dukteris, vyriausia duktė labai mėgo
kaziruot. Susėdo jiedu kaziruot, tas lekojus iš jos viskų iškaziruo-
ja. Ale išėjo jiedu in sodų pasivaikščiot — klausė toj karaliūnaitė:
— Kodėl teip tau sekasi kaziruot?
Sako:
— Aš turu tokių vištų, priaugusių prie kulšies, tai ji mano
laimė.
Parėjo jiedu in pakajus — sako jam toj pana:
— Aik tu biskį prigulk.
Tas nuvėjo, atsigulė, užmigo, o toj pana jam miegančiam
povaliai nupjovė tų vištų. O kad jau pabudo, žiūri, kad jau tos
vištos netur. Sėdo vėl kaziruot — jau jis viskų pralaimėjo. Jau
nieko netekęs nuvėjo in sodų, vaikščioja ir verkia. Susitiko
tokį senukų, sako:
— Ko tu verki?
Atsako:
— Kų aš neverksu: aš no žydų buvau pavogęs tokių vištų,
toj višta man buvo priaugus prie kulšies, tai mano buvo laimė,
o dabar aš užmigau, karaliaus duktė man tų vištų nupjovė,
dabar jau man nieks nesiseka, likau ubagas.
Sako jam tas senuks:
— Te tau šitų mašnelę su dviem auksinais, tai tau bus
geresnis da laimikis už anų.
Parėjo in pakajus. Sėdo jie vėl lošt. Tas lekojus no jos vėl
visas pinigus laimėjo. Jau anai vėl pikta. Ale jiedu nuvėjo vėl
in sodų pasivaikštinėtie, klausė pas tų savo lekojų:
— Kodėl tau vėl teip sekasi koziruot?
Šits dūmelis ir vėl jai pasakė:
— Kad aš turu tokių mašnelę, tai užtai tep man sekasi.
Sugrįžo jiedu in pakajus. Jis biskį atsigulė, o ta prisitaikius
vėl no jo pavogė tų mašnelę. Pabudo, čiupterėjo — jau tos
mašnelės netur. Kų jam jau daryt? Pametė jis tų karalių, aina
in girių vuogų pasirinkt. Nuvėjęs rado jis tokių obuolių —
156
 toki gražūs, kad visam sviete tokių nėr! Ėmęs vieną obuolį ir
suvalgė. Kaip tik suvalgė, išaugo jam toki ragai, kad jis nie­
kur negal išlįst per girią. Ale ėjo toliau, rado šaltinį, užsimanė
gert. Kap tik atsigėrė, tuojaus tie jo ragai nupuolė. Dabar jis
mislija sau: “Pasiimsu aš tų obuolių ir aisu". Nusiskynė tris
obuolius, nusipynė karklelių kašiuką, insidėjo tuos obuolius ir
nuvėjo ten, kur tos karaliaus dukters vaikščioja. Tos jį ne­
pažino. Pamatė, kad jis tokius gražius obuolius turi, nusipirko
jos po vieną pasidžiaugt. Bcsidžiaugdamos ėmė po obuolį tą
ir suvalgė. Kaip tik jos suvalgė, išaugo jom toki ragai, kad jos
vos in pakajus insilamino! Norėtų daktarai laužt — skauda,
negali. Vaikščioja jos su tais ragais.
Ale ateina tas lekojus. Jo nepažįsta, sako:
— Kas tu per viens?
— Ot,— sako,— tai biskį daktarauju.
— Tai ką, rasi tu galėtum nuimt no dukterų karaliaus
ragus?
Sako:
— Rasi ir galėčia.
Tuojaus davė žinią karaliui. Tuojaus karalius paklausė jo:
— Ar salėtum?
Sako:
— Galėčia. Pirmiausia atgabenkit jauniausią dukterį in pagirį.
Nugabeno ją in pagirį. Tas atgabeno to vandens, davė gert —
tuojaus jos ragai nupuolė. Tą pargabeno, atgabeno antrą, ir tai
davė to vandens — ir tos nupuolė, tą be ragų pargabeno
namon. Atgabeno tą vyriausią. Tai jis jai sako:
— Atiduok tą vištą ir mašnelę.
Neduoda. Tai kaip jis atsinešė karklinį, kaip tai ėmė šutyt
per pečius — atidavė jam viską. Tada jai padavė to vandens.
Atsigėrė — tuojaus tie ragai nupuolė. Nuvėjo ir ta namon, o
jis nunešė tą vištą atiduot. Ale tiem žydam jau buvo trepna,
nes jau buvo pas šikną rūkyta — nejėmė. Aina pas karalių
atimt pelną. Tas karalius jam nieko už tai neduoda, sako:
— Tu gali būt mano žentu.
Sako:
157
 — Jei duosi jauniausią dukterį, tai būsu.
Duoda jam vyriausią. Tas sako:
— Jei neduosi jauniausią, tai išaugs jom visom ir tau da
didesni ragai, kaip pirmai buvo.
Karalius prisidingėdams apženijo su jauniausia dukteria. Ir
aš pribuvau an to baliaus.

(No A. Berteškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. B.)

77. KAIP VIENAS POSŪNIS

KARALIAUS DUKTERĮ VEDĖ

Buvo tokia moėeka, ji turėjo posūnį. Ji tą posūnį labai

nekentė. Vieną sykį davė jam dvylekį, kad jis nuveltų in miestą
nupirkt nė šio, nė to. Tas vaiks nuvėjęs prašo pas žydus, kad
jam duotų nė šio, nė to,— jam nieks neduoda. Per dieną
prašinėjo — negau. Aina namo, patiko ubagą. Sako:
— Kur buvai?
— Buvau pirkt nė šio, nė to, ale negavau.
Tas ubagas sako:
— Še man tą dvylekį, aš tau duosu nė šio, nė to.
Davė jam utėlę, blusą ir šūdvabalį su kuburkaite.
Parnešė jis tai mocckai. Ta moėeka pamatė, kas ten per
gyvuliai,— metė in jį ir išvarė. Tas vaiks aina. Atėjo in paupį
pas karaliaus dvarą. Tas karalius teip padarė: pastatė savo
dukterį ant upės kranto, o kitiem — plaukiot pro ją, kad kas
ją prajuokys, tas bus jo žentas. Visokį plaukia — ji neprasi­
juokia! Ogi atplaukia ant luotelio tas vaikins, pasileidęs iš
kuburkaitės tuos savo gyvulius. Tas šūdvabalis žaidžia, o blu­
sa su utėle šoka! Ta karaliaus duktė, kaip pamatė tokią kome­
diją, pradėjo labai juoktis!
— Na, dabar,— sako tas karalius, — tur būt šits žentas.
Toj pana jo nenorėtų: norėjo ją pirmai viens jenarolas.
Karalius sako:
— Turi už šito tekėtie.
Ji nenor.
158
 — Na,— sako,— sugulkit visi trys. In katrą rasim atsikrei­
pus, tai tas bus žentas.
Atsigulė jiedu su jenarolu iš šalių, o ta pana vidurij. Ji atsi­
kreipė in tą jenarolą. Ale tas vaikins paliepė tam šūdvabaliui, sako:
— Lįsk tu jam in subinę.
Tas šūdvabalis tuojaus insilindo in subinę ir ėmė jis jam
purpt. Toj pana, kaip pasmirdo, atsikreipė pas tą vaikiną. Išryt
rado in tą vaikiną atsisukus!
— Na, dabar,— sako,— jau turi už jo tekėtie.
Toj pana sako:
— Na, tegul da vieną naktį...
Antrusyk vėl nuvėjo gult, ale tas jenarolas užsikišo subinę
ridiku, ir atsigulė. Toj pana vėl in tą jenarolą atsikreipė. Tas
vaikins paleido šūdvabalį, tas šūdvabalis nulipo pas subinę,
žiūri — užkalta, nieko negal daryt. Sako:
— Blusa, aik šen padėt ir ta— Sako: — Tu, blusa, lįsk in šniipšlį.
Ta blusa inlindo in šnirpšlį, pasikrapštė — tas jenarolas
ėmė čiaudėt, ir išsmuko iš subinės tas ridikas! Tas šūdvabalis
biskutį palaukė, pamatė, kad jau kamščio nėr,— tas šūdvaba­
lis vėl in subinę purpt. Lšpurpė gana. Toj pana pabudo —
smirda, negali trivot, atsikreipė vėl in tą vaikiną, užmigo. Ant
rytojaus rado vėl atsikreipus in tą vaikiną ir tuojaus apženijo.

(No G. Lizdienės iš Ožkabalių užrašė 1894 m. K B.)

78. KAIP VIENAS ŽALNIERIUS

KARALIAUS ŽENTU LIKO

Vieną sykį vienas karalius ėjo pasivaikštinėtie su savo pačia,

vaikais, o žinoma, kaipo karaliui, vaiskas buvo išstatytas. Ale
vienas prastas Žalnierius sako:
— Kad aš šitą karaliaus dukterį gaučia, tai aš gyvenčia...
Ale tas karalius ir išgirdo, sako:
— Ko tas žalnierias nori?
— Sako: “Kad aš tą karaliaus dukterį gaučia, tai gyvenčia...“
Tas karalius sako:
159
 — Kad tu teip nori, pažiūrėsiu, kaip tu be pinigų gyvensi.
Tuojaus juodu apženijo ir išvarė iš to miesto ir užsakė, kad
jiems niekas nieko neduotų. Jiedu nuvėjo toli in kitų miestą,
užėjo in karčemą, neturi nė viens skatiko. Sako toj jo pati:
— Užsimanei tu teip manęs, tėvas mane priverstą apženijo,
o dabar ką mudu valgysim?
— Na,— tas sako,— tylėk, vis kuom turėsim mistie.—
Sako: — Žinai ką, še man tu savo skepetą, aš nešu parduot,
gausu pinigų, ir bus pavalgyt.
Ta nusirišus jam padavė, o tas Žalnierius po šineliu ir
išsinešė. Nuvėjo in vieną kromą, in kitą — nieks no jo neper­
ka. Jis išvaikšėio visą miestą — nieks neperka, o miestas
nemažas buvo. Ale atėjo pas vieną kupėių, kad to kupėiaus
buvo visa ūlyčia kroniai ir namai vis jo. Išsitraukė iš po
skverno tą skepetą, parodė. Tas didelis kupčius tuojaus pažino,
kad tai yr karališka skepeta, sako:
— Kur tu gavai tokią skepetą, kad tu prastas Žalnierius?
Jis:
— Tai mano pačios.
Tuojaus tas kupčius pašaukė paliciją: kur jis gavo tokią
skepetą? Atėjo palicija, klausė:
— Kur gavai?
Sako:
— Tai mano pačios.
Tas kupčius:
— Jeigu tavo pačios šita skepeta, tai aš viską savo tau dovano­
ju — visą ūlyčią: tavoms ir pinigus, aš tik, kaip stoviu, išeinu.
Tas Žalnierius turėjo raštus, kad jis su tąj karaliaus dukteria
apsiženijo. Parodė raštas palicijai, ir turėjo išeit tas kupčias be
provas, tik teip, kaip stovi, o jam liko tie visi turtai. Tuojaus
davė žinią karaliui, kad atvažuotų. Atvažiau karalius, žiūri,
kad jis tur galybes pinigų ir visokių daiktų, visa ūlyčia vis jo,
kad ne sarmata karaliui užeitie. Sako karalius:
— Aš norėjau žinot, kaip tu su karališka dukteria be pinigo
gyvensi, o dabar matau.

(Nu L Barono iš Bartinykų užrašė 1894 m. V. B.)

160
 79. APĖ VIENĄ KAREIVĮ,
KURS TAPO KARALIAUS ŽENTU

Vienas kareivis, attamavęs karaliui, aina namon. Užsimanė

valgyt, užėjo in karčemą, nusipirko nuo žydelkos pieno — jis
valgo. Ale ten apė jį daug musių. Jis papylė an stalo šaukštą
pieno, apgulė an pieno daug musių. Jis kaip davė su delnu,
užmušė šimtą musių. Davė sau padaryt tokią toblyčią, kad jis
grynu delnu ansyk šimtą užmuša, ir nuvėjo in karaliaus dvarą.
Insikraustė in sodą, ten jis lipinėja. Žiūri karaiias, sako:
— Aikit pažiūrėt, kas ten sode kruta!
Tarnai atėjo, žiūri, kad an jo toblyčaitės su parašu, kad
grynu delnu šimtą kerta. Pajėmė jį pas karalių. Karalius per­
skaitė, kad grynu delnu šimtą kerta, sako:
— N'o ką jis su kardu darys?
Tam karaliui reikėjo ait an vainos su kitu karalium. Sako:
— Kad tu toks galijotas, aik su mano vaisku už mane an
vainos.
Davė jam gerą arklį, jį aprėdė, o jis savo kareiviam pasakė:
— Ką aš darysu. tai tą ir jūs visi darykit.
Jis, an arklio niekad nejojęs, nemoka. Tas arklys pradėjo
bėgt — jis iš baimės nežino, ką paveiktie. Joja pro kryžių,
stovintį pakelėje. Mislija sau griebtis už kryžiaus, susilaikytie.
O tas kryžius jau papuvęs buvo,— kaip tik griebėsi už kry­
žiaus, tas kryžius nulūžo, neša jis tą kryžių. O tiem prisakyta
tą daryt, ką jis. Tie kur tik randa kryžius ar kokius stulpus
randa, viską kerta ir neša. Anas karalius pamatė, kad su kry­
žiais atjojo, sako:
— Čia šventiejai su kryžiais atjoja.
Nusigando ir pasidavė. Jau jis išlaimėjo vainą. Paijo namo.
Karalius jį myli, užlaiko savo dvare.
Ne po ilgam vėl tas karalius šaukė an vainos. Leidžia vėl tą
patį an vainos su kareiviais. Jau jam pirmai pasisekė, o dabar
neva joja, ale jis pats nežino kur. Atjojo prie girios, už girios
stovėjo neprietelius. Injojo in tą girią, daugiau nieko nedaro, tik
ėmė virt sau valgyt, ir visi teip daro. Ale atbėgus lapė pavogė
jam iš katilaičio šmotelį mėsos. Jis tą lapę su degančiu pagaliu
e. įa ift 161
vyt — ir visas vaiskas užsidegė po pagalį, bėga rėkdami. O ta
lapė bėga prieš neprietelių, o jie vejasi. Tas neprieteliaus vais-
kas pamatė, kad su ugniems atbėga,— persigando, sako:
— Jau dabar gyvus sudcgys!
Ir vėl pasidavė. Parėjo laimingai iš vainos ir pasiliko kara­
liaus žentu.

(No O. B. iš Ožkabalių 1896.)

80. KAIP VIENS VAGIS

PASILIKO KARALIAUS ŽENTU

Buvo du broliai vagys, alc jau jie tiek prisivogė, kad jau
jiems buvo per mažas darbas. Juos nieks nepagau nė nieko,
tik kad tur po mažai vaginėt, o jiedu buvo labai an to darbo
išmintingi. Sako:
— Aime in didelį miestą, in karališką,— kaipo čia in
Petrapylę arba in Varšavą.
Nuvėjo, nusipirko jiedu po mūrą. O jiedu labai išmintingi
buvo ant vogimo. Sako:
— Dabar mes turime insitaisyt vogt in minsą, tai mes ten
pinigų imsim, kiek mes norėsim.
O minsa stovėjo ne per toli no didelės upės. Nuvažiavo
jiedu in kitą žemę, pasamdė žmonių, parvežė upe in tą miestą,
padarė stiklo tokias bačkas, iš po vandens pradėjo kast skylę
prie miasos, iškasė gražiai, užmokėjo. Jie sau nuvažiavo in
savo žemę, o čia nieks nieko nežino. Jiedu, vagys, paskui
inlindo tąj skyle naktij, grindyse skylę išpjovė, inlindo, pa-
jėmė jiedu pinigų 40 milijonų, pasidalino po 20, išlindo, tą
skylę no vandens gražiai uždarė, parėję gyvena sau.
Atėjo ant rytojaus in minsą — kad daug pinigų išimta.
Davė žinią karaliui. Karalius su savo pačia, su vaikais vaikš­
čioja ir šnekasi, o vagiui jau rūpi, ką šnekės karalius no pini­
gų. Karalius šneka in savo vaikus, in pačią, sako:
— Viskas būt gerai: vaiskuos gerai ir visoj žemėj, tik tiek
ledaka, kad šiąnakt kasžin kas pavogė iš minsos pinigų 40 mi­
162
 lijonų. Sargyba stovi, užrakyta ir vidurij jokio ženklo nėr, per
kur išimta, o pinigų nėra.
O karaliaus duktė labai išmintinga buvo, sako tėvui:
— Čia mieste yra du toki meisteriai, katrie tuos pinigus
pavogė.
Karalius sako:
— N'o kaip juos galėtume pagautic?
Sako:
— Tuojaus pagausim. Aikit in minsą žiūrėt, turbūt bus kur
išpjautos grindys.
Nuvėję atrado grindyse išpjautą skylę, vašku užteptą. Tą
atlupo, atrado skylę, išmūrytą iki upei. Dabar sako toj duktė:
— Jam to vieno sykio nebus gana, jis da ateis. Čia reiks
minsoj pritaisyt kubilą smalos, o kaip jis čia versis, tai jis
inpuls in tą smalą, o čia prigert negalės ir nė išlipt negalės, ir
rasim mes čia jį.
Vienas iš tų vagių buvo ženotas. Ateinančią naktį ateina
tas ženotasis pas tą neženotą, sako jam:
— Mums tiek daug kaštavo toj prietaisa prie tų pinigų, o
dabar neinam mes jų imtic.
O tas jaunikis, jau jis žino, kad karalius šnekėjo apė tuos
pinigus, mislįja sau, gal kas būt negerai, sako:
— Dabar jau turime gana pinigų, galim palauktic toliau,
kada galėsim paisineštie.
O tas atsako:
— Tu neženots, tau mažiau reikia, o man reikia vaikus
leist in mokslą, reik ant drapanų — jau man daugiaus išeina.
Kad tu neini, tai aš ainu viens.
Sako:
— Aik.
Tas kaip tik nuvėjo, kaip tik vertės iš tos skylės — tiesiog
in smalą! Stovi nabagutis smaloj.
Ale toj jo pati nesulaukia jo pareinant. Atėjo pas aną brolį,
•tėjus atrado aną namie.
— Na, ar tu nėjai su mano vyru, kur jis ketino aiti?
— Aš nėjau, jis nuvėjo viens, alc ir man jau rodos, kad jau
ieikėjo sugrįžt.
r 163
 Aina pažiūrėt. Nuvėjo tenai — jau ans smaloj. O ištraukt
jo jis iš ten negal. Sako:
— Brolau, jau tau vienok bus galas, kaip tave čia ras, o da
ir mus tu išduosi, ir mos visi pražūsim.
Ėmęs tam savo broliui nupjovė gaivą ir padėjo in smalą.
Antryt rado tą smaloj, sako:
— Tai matai, pinigus išvogė ir da negyvėlį inkišo in smalą.
Ale žiūri, kad pinigą nimta. O toj duktė karaliaus sako:
— Na, tai vieną jau turim, o da viens toks kytras yr čia
mieste.— Sako: — Tą kūną reik gražiai smalą numazgot,
padaryt kartuves laukuos ir jį pakabyt, tai tik kas nor iš jo
giminės ateis prie jo.
Tuojaus kaip bematant jį pakabino, pastatė būdelę ir sargą.
Ale dasižinojo jo pati, kad jau jis kabo, atėjus pas šitą
brolį:
— Aisu,— sako,— aš pas jį, nor atsiverksu, kiek galėsu.
Šits sako:
— Neik. Kaip tu tik nuveisi, tai tave pagaus, o paskui tu ir
mane išduosi.— Sako: — Jei jau tu negali apsiait be to ver­
kimo, tai padarykim šiteip.
Nuvėjęs nupirko labai brangių gėrimų kvepiančių ir labai
brangių pyragų, sudėjo in kašiuką, sako:
— Te tau šitą kašiuką ir aik, tai kad kur pamatysi akmenį,
aik pro tą akmenį, žiūrėk in tą negyvėlį, neva užkabyk koja už
akmens, pulk an to akmens, sumušk viską, o paskui verk neva
tų brangių daiktų — ir atsiverksi, kiek tik norėsi.
Nuvėjus ant akmens parpuolė, o tiek verkia, tiek verkia.
Tuojaus sargai ją pajėmė:
— Tai turbūt šita jo pati.
O toj sako:
— Kas aš per pati jo... Aš asu vieno pono tarnaitė, atsiuntė
mane brangių gėrimų pamest, o aš aidama nusižiūrėjau in šitą
pakartą, akmuo pasipainio, parpuoliau, sutryniau pyragus ir
sumušiau bonkas su brangiais gėrimais. Kur aš dabar gausu
pinigų už juos užniokėtie? — O vis verkia.— Tai aš jų ver­
kiu, nes man ponas nedovanos...
Davė žinią karaliui, kurs pribuvęs rado ją verkiančią, ir
164
jam išrodė, kad ji tų gėrimų verkia, nes net ir tas daiktas kve­
pėjo tais gėrimais. Pasigailėjo jos karalius, davė jai pinigų,
kad galėtų ait daugiau gėrimų pirktie, o ji, atsiverkus iki gana,
parėjo namo. Namie vėl vietos negauna, kad tas kūnas jos vy­
ro kabo, pakol supus. Aina pas aną brolį, sako:
— Ką mes darysim, kaip mes tą kūną galėtume in žemę
pakastie?
Sako:
— Tik tu tylėk, aš jau rasi jį pakasu.
Nusipirko no rakalio porą kumelkų ir vežimėlį, nusipirko
tokio vandens, kad no to tur užmigtie, atvažiau pas tuos sar­
gus ir važuoja aplink juos, šaukdamas:
— Priimkit jūs mane sušilt — jau baigiu šalt, tos jau mano
kumelaitės baigia stipt...
Prįjėmė jį in būdutę susišilt, o tas neva išsitraukė tokią
bonkutę, neva pavuostė, sako:
— Kad ne šits vandenėlis, tai jau būėia sušalęs. Jei norit,
duosu ir jum po biskį pavuostyt, tai nebus ir jum teip šalta.
Tiem davė pavuostyt. Kaip tik pavuostė, tuojaus visi užmi­
go, o tas tą kūną — in vežimėlį, nuvežė in tą didelę upę, po
ledu su vežimu, su arkliais pakišo, o vanduo nunešė.
Ant rytojaus atvedė kitus sargas — žiūri, kad tie visi ne­
gyvi, o jau to kūno nėr. Pargabeno tuos sargus, nurengė visas,
permiegojo jie visą parą. Kaip tik išmiegojo, tuojaus jau
viens kruta, kits kruta, ir visi atgijo. Toj karaliaus duktė
sako:
— Čia da viens yr kytras, ale aš jį pagausu.— Sako savo
levui: — Padaryk balių, ėia sušauk vyrus viso miesto, o aš tą
tau pagautie.
Tie visi suvėjo, o ji, toj karaliaus duktė, tokį pūstelėjo
kvapą ant jų iš bonkutės — tie tuojaus visi sumigo, o toj
karalaitė išpjovė tam vagiui sidabrinio rubliaus didume pade
taotelį skūros. Ale tas vagis buvo užsikišęs vata nosį, tai jis
to kvapo nesuvuodė ir nemiegojo. Na, toj pana sako:
— Antryt kaip leisim per bromą, tai rasim, katras tai

Toj kaip išėjo, jis atsikėlęs ėmė pjaustyt visiem pade tokią
165
skylę — mažiem, dideliem, seniem, jauniem. Kaip atėjo ant-
ryt išleist, katro tik žiūri, tai to išpjauta pade skylė. Vėl neži­
no katras. Na, toj duktė sako:
— Da sykį vieną šposą darysu, o aš jį turu paimt.
An skiepo prisitaisė tokią lovą: pusę prisišrubavo, o pusė
tik teip kabojo ant oro. Sušaukė karaiius vėl visas, toj pana
atsigulė an tos lovos ir paleido tokį kvapą. Kitiem nieko, o tas
vagis negal trivot, tur ait pas tą paną. Nuvėjo pas ją, sako:
— Ar aš negalėčia pas tave gult?
Toj:
— Kodėl ne, aš tik to ir laukiu.
Tas kap tik gulė an tos lovos, teip ir nuskambę in tą
skiepą. Toj pana nuvėjus vėl giriasi, kad jau ji vėl tą vagį tur.
O tas vagis kaip pradėjo rėktic — žmonės ėmė bėgt žiūrėt,
kas ten rėkia, ėmė pult in skiepą, ko tolyn, to daugyn pripuo­
lė. O tas vagis per galvas išlipo ir ten vaikščioja su visais. Ale
jau ateina tą vagį išimt — žiūri, kad ant poros šimtų žmonių
skiepe negyvų, o kiti be kojų, kiti be nosių, kiti be rankų, o
jau to vagies nėr. Na, jau tas karalius sako:
— Duktė mano, matau tave išmintingą asant, ale bet nie­
ko negalėjai padarytie. Dabar jau aš kytravosu, ar nebus kas.
Aš prižadu, kad prisipažys, katras teip gal padarytie, bus
mano žentu, iki aš gyvas, valdys pusę karalystės, o man mi­
ras — visą.
Tas vagis mato, kad jau prisiegauja, tai bus teisybė, nu-
vėjęs sako:
— Aš tai toks, kur tai viską padariau.
Karalius tuojaus jį apženijo. Iki gyvas da buvo karalius, tai
valdė pusę karalystės, o kaip numirė, tai visą valdė. O koks
ten buvo balius! Ir aš ten buvau, gėriau, valgiau, burnoj nieko
neturėjau, per barzdą varvėjo.

(No L Barono iš Bartinykų užrašė 1895 m. V. Basanavi­

čius.)
 81. APĖ KARALIŲ IR MUZIKANTĄ
Buvo vienas karalius, jis turėjo vieną dukterį. Toj duktė
sako:
— Jau parėjau in metus, jau turite žentą imtie.
O tėvas nenor. Tai tas karalius padarė skiepą, o tenai tu­
rėjo levą. Katras norėjo tik žentu būt, tai turėjo ait pirma
visko in skiepą pernakvot, o kaip tik incidavo in skiepą, tas
Ievas sudraskydavo ir suėsdavo, ir tokiu būdu gauti žento
negalėjo.
Dagirdo viens muzikantas apė tokias baikas. Jis davė pas
kalvį nukalti tokią kilpą, porą šrubų. Paėmęs insidėjo in krep­
šiuką, atėjo an to karaliaus dvaro — o jau žaidžia, tai negali
atsiklausyt. Išgirdo karaliaus duktė, sako tėvui:
—- Tėti, ar šits muzikantas negalėtų mūs žentu būt?
Karalius pašaukė tą muzikantą, sako:
— Ar tu galėtum mūs žentu būt?
— Šviesus karaliau, aš asmiu prastas žmogelis, muzikan­
tas — kaip aš jūs žentu galiu būt?..
— Tai nieko, ką tu prastas žmogus, galėsi būt, kad duktė
leip nor, tik vieną naktį turėsi ait in mano skiepą pernakvot.
Muzikantas sako:
— Galiu.
Vakare inlcido jį in skiepą pas levą Kaip tik uždarė, tai
kaip jis pradėjo žaist! Tas levas klausė klausė, sako:
— Še man pažaist.
— Tavo da pirštai per stori.
— Tai ką aš galiu daryt, kad mano pirštai stori?
— Še aš tau paplonysu.
— Te paplonyk.
— Še, kišk in šitą kilpą.
Levas inkišo savo lopas in tą kilpą muzikantas ėmęs prie
senos drūčiai prišrubau. Kai prišrubau, tas levas jau laukė,
kad pirštus paplonytų, o tas muzikantas tol jį mušė, kol jam
j ų nereikėjo prašyt nė žaist, nė jo draskyt. Pats atsigulęs ant
lovelės miega.
An rytojaus karalius pasiuntė tarną pažiūrėt, kaip yr su
167
 tuom muzikantu. Atėjęs klausė levo, kaip su tuom žmogum.
Levas sako:
— Tylėk, durniau, nepahudyk — pons miega.
Atėjęs pasakė karaliui, sako:
— Tylėk, pons miega.
Aina pats karalius pažiūrėt, kas tenai per poas. Atėjęs pa­
barškino in duris. Tas muzikantas išgirdo, kad atėjo kara­
lius,— tuojaus stojęs no lovos paleido levą no sienos ir atida­
rė duris. Inėjęs in skiepą, pamatė, kad tas muzikantas gyvas.
Jau daugiau netur ką daryt, jau tur būt žentu. Tuojaus surengė
vescilę ir apženijo.
Po vescilci jau karalius nekenčia nė žento, nė dukters ir
išvarė juodu, davęs da kiek an kelio, sakė:
— Aikit, kur norit.
Jau jiedu aina. Ale da toj duktė pajėmė tėvo kelis marški­
nius, sako:
— Turėsu nors vyrui permainyt.
Atėjo in vieną miestą, sustojo vienoj geroj karčemoj, geria,
valgo jiedu vieną dieną, kitą, ale jau tas šinkorius sako:
— Jau antrą dieną, kap jūs pas mane geriat ir vaigot, o
neduodat pinigų.
O jiedu da kad ir turėjo,— kurgi karaliaus duktė neturės
pinigų,— ale sako:
— Mes pinigų neturim, kibą duosim tau mes karaliaus
marškinius.
Šinkorius:
— Toki tai ir tur karaliaus marškinius!.. Statyčiu savo visą
turtą, kad tu turėtum karaliaus marškinius!
Padarė laižytas — pastatė visą savo turtą. Kada jau teip
susilaižino, toj karaliaus duktė padavė tam šinkoriui karaliaus
marškinius, o tai padarė prie žmonių, ir jau daugiau nebuvo
kas daryt — atidavė savo visus gyvenimus, pats išėjo su laz­
da. O šiedu liko gyvent jo namuos.

(Nu Juoz.o Broko iš Viikabulių. Bartinykų vais., Vilkaviškio

pav, užrašė V B. 1891 m.)

168
 82. APE VIENĄ GIRTUOKLI,
KURSAI KARALIUM TAPO

Buvo vienas dvarponis, jis turėjo vienturtį sūnų, o kad tas

vaiks paaugo, pradėjo, kaip vienturtis, padyktic. Nusigricb-
dams no savo tėvo pinigų, ėmė gert, laidokaut ir teip padyko,
kad jau tėvas su juom rodos negauna. Sako in ponią:
— Jau tas vaiks mus prapuldys.
Liepia jam paliaut laidokautie, o imtis mokytis gaspado-
rystą —■ jis nieko neklauso. Sako:
— Tėvai, atiduok man dalį, aš ainu sau.
Tėvas sako:
— Kad mes jį laikysim, tai vienok mums reiks ant senat­
vės ubagaut — geriau jau reik jį išvaryt.
Atidavė jam tėvas ten kiek tūkstančių ir išvarė. Aina jis su
pinigais laidokaudams. Nuvėjęs in vieną miestą, pageria, pa-
kažiruoja, tai kaip ten nubosta, tai aina toliau. Ir teip bcsival-
Idodams subaigė jis savi) pinigus. Priėjo prie marių: jis turėjo
per tas marias plaukt. Perplaukė per marias, nuplaukė in tokią
karalystę, ten jį pamatė, kad jaunas, dailus vyrs, pajėmė jį ten
į vaiską. Jis, kaipo poniško išauginimo, tai jis buvo labai
dailus, už tai jį pajėmė prie karaliaus gvardijos, o gvardiįokai
turi ait ant sargybos in karaliaus dvarą. Tep kap jis labai
dailus buvo, jį insižiūrėjo karaliaus duktė. Sako ji savo tėvui
karaliui:
— Kad šitas toks dailus vyras, o jis prastu Žalnierium,
įtiktų jį pakelt nors vyresniuoju.
Karalius paklausė, tuojaus jį tuom padarė. O kaip jis vyres­
niu tapo, tai jis pradėjo dailiau apsirengtie, tai karaliūniūtei da
bbjau jis patiko. Sako:
— Kad jis toks gražus, o da tik menks vyresnėlis, reiktų jį
pakelt nors in kapitonus.
Tuojaus tėvas jį pakėlė. O kap jis dikeiai mokytas iš namų
fcuvo, ko tolyn — daugyn: inėjo in jenarolus, o kad užsigeidė
karalius dukterį ženyt, toj karaliaus duktė nė jokį nenor kap
lik tą jenarolą. Tas karalius jau netur ką daugiau darytic, tur
fcnyt su tuom jcnarolu. Apsiženijo.
169
 Už kick metų jau numirė tas karaiius, liko jis karaliaut an
tos žemės. Tai savo pačiai išpasakojo, iš kur jis, kad jis yr
tokio pono sūnus. Jis ten po kiek laiko susimislino, kad va-
žuot pas savo tėvus. Sako savo pačiai:
— Važuosu aš pas savo tėvus pažiūrėt, ar da jie gyvi, kap
jiem ainasi.
Pati karalienė — jį draust kad nevažuotų. O jis, toms mis-
lioms nenašikratydamas, pasijėmė ten kiek vaisko ir išjojo su
kasa, o pačiai pasakė:
— Kad kur mes tik nakvosim, tai tau parsiųsiu gromatą.
Vienam daikte nakvojo — parašė jai gromatą, kitam toliau
daikte nakvojo — parašė jai gromatą. Ale prijojo didelę girią.
Toj girioj rado labai dailų dvarą. Nusiuntė ten vieną paklaus-
tic, ar nebūt vieta karaliui su jo vaisku pemakvotie. Tuojaus
gau žinią, kad yr vieta dėl karaliaus su jo vaisku, gal pemak­
votie. Užjojo an to dvaro, pastatė tuojaus arklius, ir juos gra­
žiai prijėmė in pakajus. Tas karalius su savo jenarolais paka-
juos užsidarė. Vidumaktij atėję tie žmogžudžiai Žalnierius iš­
pjovė ir jau laužė duris pakajų pas tą karalių su jo jenarolais.
Duris išlaužė, visus tuos vyresniuosius išpjovė.
— O šitą,— sako,— karalių — teip jam lengvą smertį
negali daryt! Mes tave mesim ant šitų smailų štakietų geleži­
nių, mes jį čia pasmeigsim, kad jo kūną tur varnos sulest.
O tvora buvo pas antro gyvenimo duris. Pajėmė tą karalių
nuogą išnešę metė. Tuomsyk pasidarė vėjas ir nupūtė tą kara­
lių per viršų, kad jis nupuolė ant žemės, o tie mislijo, kad jį
ten pasmeigė. O jis, nemaž susimušęs, atsikėlė no žemės —
ait sau. Aina, bėga jis ten, nubėgo in girią, toj girioj niekur
nieko nepriaina. Ale rado tokią grinčelę. Pažiūrėjo per lange­
lį — sėdi žmonės: du pūstelnyku. Šaukė atidaryt duris — tie
mislija, kas tai yr, kad pas juos niekad joks žmogus neateina,
o dabar šaukia pas duris. Atidarė duris. Atėjo in vidurį —
mato, kad nuogas. Davė jam skarą marškinių ir suplyšusią
rudine pridengė jam nuogą kūną. O kad prašvito, tai jis pasi-
klausinėdams ėjo linkui prie savo tėviškės. Dasiklausė, parėjo
pas savo tėvus. Tėvas kaip jį pamatė, persigando, kad jis su
tokia suplyšusią rudine, sako jam:
170
 — Neprietelius tas praleido visas pinigus, gautus no ma­
nęs, ir parėjo suplyšęs vėl pas mane. Aik sau tu, kur tave akys
neša!
O motinai vis vaiko gaila. Sako:
— Tėvai, tegul čia būna, ką gali daryt!
Tėvas nenor. Na, motina tėvą pašnekėjo, sako:
— Priimkim nois avių ganytie.
Teipjau jau jį prijėmė prie avių už piemenį. Ale tas sūnus,
paklaustas, kur jis buvo, sako:
— Aš asiu tokios ir tokios šalies karalius.
— Tai,— sako,— neprietelius: pinigas pragėrė, jau ima
kvailiot.
O jis vis sako:
— Kad aš asiu karalius.
Kaip pradėjo jis tais avis ganyt, kaip jis jais išmokino, kad
jis kaip tik pasakydavo, tai tos avys visos in ailes sustoja kaip
ir koki Žalnieriai.
Toj jo pati karalienė, nesulaukdama no karaliaus jokios
žinios, susitaisė karumenę, važuoja ieškot, sako:
— Važuosu nors in vuošviją pažiūrėt, kap jie ten gyvena.
Išvažiavo su vaisku. Iš gromatos žiūri, kur nakvojo, rado ten
nakvota. Kitam daikte rado nakvota. Privažiavo tą girią, rado tą
patį dvarą, o iš ten jau netur gromatos. Nusiuntė vieną kareivį, ar
negalėtų karalienė su vaisku pernakvot. Sugrįžo kareivis, sako:
— Galima.
Tcip ten visi sutraukė an to dvaro. Toj karalienė teip kap ir
prijautė ką. Liepė visiem saugotis, nemiegot per naktį, o toj
karalienė su vyresniaisiais suvėjo in pakajus. Ale visiem liepė
nemiegot: kažiruoja pakajuos susėdę. Ale klauso apė vidur­
naktį — kad jau tie žmogžudžiai užpuola ant kareivių. Teip
kap tik išgirdo, toj tuojaus iš pakajų ir ėmė visus tuos žmog­
žudžius užmušė. Paskui atrado tų žmogžudžių skiepus po že­
me, kur atimti no žmonių turtai sukavoti, rado savo karaliaus
rūbus, jenarolų drabužius, kardus. Sako karalienė:
— Jau mūs karaliaus rūbai...
Ta karalienė jau žino, kad jo čia rūbai, tai jau tur būt ir
karalius negyvas, alc sako:
171
 — Žinau, kur vuošvija, važuosu pažiūrėt.
Išvažiavo. Nuvažiavo pas tą poną.
O kaip tas pamatė su avim, kad ateina jo karumenė, tuoj
sustatė visas avis in ailcs ir sustojo ant kelio. Tie kareiviai turi
davadą, nenor gyvulių sumint, nusiuntė pas tą kerdžių, kad
atimtų no kelio avis. O ta karalienė šaukė, kad tas kerdžius
ateitų pas ją, o jis sako:
— Tiek jai pas mane kap man pas ją.
Toj karalienė priėjo prie jo, ale kap tik prie jo priėjo,
pamatė ant jo piršto žiedą — pažino, kad jos žiedas ant jo
piršto, ir toliau jį ant veido pažino.
Biskutį pasišnekėję, nuvažiavo prie dvaro. Nusiuntė pas tą
poną, ar negalėtų karalienė su karumenc čion atsilsėtie. Gau
žinią, kad nor labai priimtie. Atvažiau su karumene ant dvaro,
o tas avinykas — ganyt avis. Ale kad apsižiūrėjo toj karalie­
nė, sako:
— Kad jūs toki seni ponai, o jūs neturit nė dukterų, nė
vaikų, nė marčių...
Tai toj ponia nė šiaip, nė teip numykė. Klausė antrąsyk —
ir vėl teip nesako. Klausė trečiusyk — jau netur ką daryt,
sako:
— Turim vieną sūnų, ale negaunam jokios rodos: išdyko.
Atdavėm dalį, išvarėm — pinigus praleido ir vėl dabar parėjo,
tai avis gano. Klausėm, kur buvo, tai turbūt jau kvailas, sako:
“Aš karalius”.
O ta karalienė sako:
— Na, jį pašaukit, ar jis čia negalėtų nors ant stalo atnešt...
Sako:
— Jis nieko negal.
— Nalc pašaukit, tik rasi galės ką nor.
Na, jau kiek tiek aprengė poniškai ir davė jam torielkas,
sklienyčias nešt ant stalo svečiams. Jis pasijėmęs kaip tik ėjo
per slenkstį, puolė, sumušė viską. Toj ponia sako:
— Tai matot, kad mes su juom nieko negalim.
O karalienė sako:
— Tai nepripratęs, reik pripratimo. Duokit jam da sykį nešt.
Padavė jam da sykį, tas vėl kaip tik ėjo, atėjo in vidurį
772
 pakajaus, puolė ir vėl viską sukūlė. Toj ponia ncgal kenst iš
piktumo ir gaila sūdą, o karalienė sako:
— Matai, aš sakiau, kad reik pripratimo, matai, antrusyk
jau atnešė iki viduriui pakajaus. Duokit jam trečiusyk nešt, tai
jau jis gerai atneš.
Padavė jam trečiusyk, tas pajėmęs tcip kap kvapu nupūtė
ant stalo. Karalienė sako:
— Matai, tai vis pripratimo reik. Matai, kap paprato —
gražiai atnešė.
Tuojaus toj karalienė paprašė, kad dėl jos duotų vandens.
Tuojaus jį nusivedė pati in kamaraitę, nuprausė, aprengė kara­
liškais rūbais, kuriuos ji rado pakavotus žmogžudžių skiepuos,
išsivedė. Kaip tik pamatė jenarolai, pažino savo karalių, visi puo­
lė po kojų, tėvai persiprašydami bučiau kojas. Sako karalienė:
— Jis — mano vyras. Tavo sūnus — karalius, o aš — tavo
marti.
Paskui jau koks buvo benkietas! Ir aš ten pribuvau, gėriau,
valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo. Po tam
baliui sugrįžo in savo karalystę, kur jo giminė da rasi ir po
šiai dienai karaliauja.
(No Gcn. Liudienės iš Ožkabalių užrašė 1894 m. V. Basa­
navičius.)

83. KAIP VIENAS DARŽINYKAS KARALIUM PASTOJO

Buvo toksai daržinykas. Jis aręs pasileido kumelką an pie­

vos ir pats atsigulė pasilsėt. Pamatė — ant arkliašūdžio apgula
musių daugybė. Jis kaip davė delnu, užmušė daug musių. Jis
sumislijo sau skaityt, kiek jis jų užmušė. Suskaitė 700, ir
septynios didelės buvo negyvos. Jisai sau pamislijo: “N'o kam
man būt an to daržo, kad aš vienu užsimojimu galiu užmušt
700". Paliko pačią ir vaikus, pasirašė tokią an kaktos toblyčią,
kad “Vienu užsimojimu kertu 700 Žalnierių ir septynis vyres­
nius“, užsisėdo an savo tos kumelaitės ir joja. Atjojo, rado
stulpą, an to stulpo jis parašė, kad čia praėjo toks galijotas,
vienu užsimojimu kerta 700 Žalnierių ir septynis vyresnius.
173
 Ale atjojo du karaliūnų, dideliu galijotu, pas tą stulpą. Žiū­
ri in tą parašą — kad toks parašas. Joja tuom keliu, veja tą gali­
jotą. Pasivijo jį. Tuojaus anie pasiskloniojo anam ir joja, o tas
an savo kumelaitės vidurij, botagą užsidėjęs ant pečių. Atjojo pas
vieno karaliaus dvarą, pasidarė galijotišką būdą ir guli lauke.
O tas karalius atsiuntė tarną pas juos: ko nor? Sako tas
skriblius:
— Norim stot an pleciaus.
Parėjęs pasakė karaliui, kad nor stot an pleciaus. Karalius
nusiuntė an jų trijų šimtą Žalnierių. Tas skriblius an vieno
karaliūno sako:
— Aik tu.
O anie jo klausė, nes nežinojo, kas jis per viens, kad jo toks
baisus parašas. Išjojo vicas prieš šimtą Žalnierių ir visas viens
nukirto. Kitą dieną jau karalias atleido 200 Žalnierių. Sako ki­
tam karaliūnui:
— Šiandie jok tu.
Išjojo. Vėl viens visus iškirto. Trečią dieną leidžia karalius
ir tokį baisų galijotą, kad ans net 12 pūdų ansyk suvesdavo.
Atjojo ans ant pleciaus. Sako tie karaliūnai:
— Na, šiandie jau aik tu prėš vieną.
Tas skriblius užsisėdo an tos savo kumelaitės, užsidėjo
botagą ant pečių ir joja prėš aną. Jis kap pamatė aną, užsirišo
sau akis, kad nebūt teip baisu, kap jam galvą kirs, pasiliko
mažą plyšiuką, kad jam biskį matyt. O tas to karaliaus galijo­
tas ir užsirišo akis, jis žiūri, kad ir tas užsirišęs. Tas užsirišo
visai akis, joja priešai, nieko nematydams, o šits prijojo prie
ano, jo paties kardą ištraukė ir jam galvą nukirto. Paskui no to
karaliaus atėmė pusę žemės ir liko karalium.

(No Juozo Pečiulio iš Ožkabalių 1896 m. užrašė V. B.)

84. KAIP KARALIŪNAS VEDĖ PAVARGĖLĘ MERGAITĘ

Buvo vienas gaspadorius. Numirė jo pati, liko duktė, apsi-

ženijo su kita, toj ir turėjo dukterį, tai jiedu turėjo abudu po
dukterį. Toj močeka savo dukterį labai mylėjo, o podukrą
174
nekentė ir neišmanė, kaip jai galą padaryt. Išvarė ją ganyt.
Davė jai pakulų maišą, sako:
— Žiūrėk, kad man šiandien iš šitų pakulų pameštum tolkas.
Išginus verkė apsikabinus karvę, sako:
— Kaip aš jas suvcrpsu...
Tai karvė prašnekėjo, sako:
— Neverk. Man mesk po kuodelį, aš ėsiu, o iš gerklės
man trauk tolkas.
Šita po kuodą metė, o ta karvė ėdė, ir iš gerklės no kuodo
vis ištraukė po tolką.
Parneša vakare tolkas. Ant rytojaus sako močeka:
— Te tau šitais tolkas — žiūrėk, kad pameštum audeklą.
Išsinešė, verkė tą karvę apsikabinus. Sako karvė:
— Neverk, išausim.
Ta karvė pūsterėjo, ir stojo audeklas. Parnešė audeklą —
jau ji netur ką jai darytie. Ant rytojaus sako:
— Gyk, žiūrėk, kad pameštum baltą audeklą šitą.
Toj mergina išginus vėl verkė apsikabinus tą karvę. Pra­
šnekėjo karvė:
— Neverk, aš išbaltysu, tik patiesk ana tenai.
Patiesė. Tai karvė ėsdama priaidama pūsteria — ir vis
baltyn. Iki vakarui teip išbalo kaip sniegas. Parnešė, padavė
močekai.
Ta močeka, ar ji žinojo, ar ji nežinojo, kad ta karvė jai tai
viską daro, sako tėvui:
— Raik tą karvę pjaut, nėr mėsos.
Ta mergina išgirdo, kad tą karvę jau rengia pjaut, atėjus
verkia, sako:
— Karvele, jau tave pjaus.
Toj karvė atsakė:
— Kaip pjaus, tegul pjauja, tik kaip tave siųs žarnų clari­
net, tau tu rasi knygose du kviečio glūdų, tai išimk. Vieną
pakask vienoj pusėj vartų, o kitą — kitoj pusėj vartų.
O tie jų namai stovėjo labai prie didelio kelio. Tą karvę
papjovė. Nusiuntė ją žarnų darinėt. Ji ten beraišydama rado
tuodu grūdu, parnešus pakasė vieną vienoj pusėj, antrą —
kitoj pusėj vartų. Iš po nakties vienoj pusėj išaugo aukso
175
obelis su aukso obuoliais, o kitoj pusėj vartų atsirado vyno
šulnys. Pakvipo tas vynas ir tie obuoliai ant visų laukų!
Važiavo pro šalj karaliūnas. Pakvipo jam labai obuoliai ir
vynas. Atėjo pas tų gaspadorių, sako:
— Rasi galėtumėt paskint kelis obuolius ir pasemt vyno
atsigert?
Nusiuntė toj močcka savo dukterį kad pasemtų. Toj merga
kaip tik priėjo, toj obelis išsikėlė aukštyn, o tas vynas teip
nupuolė, kad nieks negal pasemt. Tas karaliūnas tuojaus su­
prato, kad nesiduoda jai pasemt, tai tur būt čia toks žmogus,
katras galėtų pasemt. Toj močeka sako:
— Ji vis semia — ar tai mums pirmas sykis...
— Ne,— sako karaliūnas,— čia tur būt pas jus toks žmo­
gus, katras galės pasemt.
Nusiuntė važnyčią kad paieškotų. Nuvėjęs atrado po statine
pavožtą mergą. Ta močeka buvo ją pakavojus. Atsivedė ją. Kaip
toj mergina atėjo, tuojaus tas vyno šulnys per viršų bėga, ta
obelis nusileido ant žemės ir šakas palenkė. Paskynę tam ka-
raliūnui obuojių, pasėmė vyno atsigert. Tas karaliūnas sako:
— Sėsk in mano bričką, važiuosim.
Kaip tik insėdo važuot, tas šulnys vienoj pusėj, o obelis
kitoj pusėj ėjo. Parvažiavo tas karaliūnas ant savo tėvo dva­
ro — ir tas šulnys su obele parėjo. Atsistojo vienoj pusėj
durių šulnys, kitoj pusėj — obelis. Koks džiaugsmas tėvam iš
to! Tuojaus išsiuntė aromatas po visą karalystę, kad pribūtų
ant svodbos. Ilgai trumpai truko — vedė jis tą mergą ir kara­
liavo po tėvo galvai, ir tas šulnys su obele stovėjo.

(No G. Lizdienės iš Ožkabalių 1894 m. užrašė V. B.)

85. KAIP VIENA MOČEKOS DUKTĖ

PASTOJO KARALIENE

Vieną sykį senovėj susiženijo našlys su našle, o jiedu tu­

rėjo abudu po dukterį. Ale toj močeka savo dukterį mylėjo, o
tą podukrą nekentė. Susišnekėjo ji su savo dukteria, kad ją
176
vest in girių ir paklaidyt. Nusivedė jų in girių didelę, in tanku­
mynus ir paklaidino.
Jau toj mergina apsižiūri, kad jau ji viena likosi, šaukė ji
anais, jau anos neatsišaukė,— verkia vaikščiodama po tų girių.
Stovi didelis aržuolas, tam aržuole tupi varnas. Prašnekėjo
varnas, sako:
— Ko tu verki?
— Kų aš neverksu. Paklydus asu, ateis vakaras — mane
žvėrys suės.
Sako tas varnas:
— Apeik apė šitų aržuolų.
Ji apėjo, rado duris. Atsidarė duris, rado labai gražius paka-
jus ir stonioj arklius. Visko yra tenai valgyt ir gert, yra dėl jos vi­
sokios duonos*. Ji ten pagyveno — labai jai gerai! Ale jai jau
nusibodo vienai, aina ji iš tos girios. Ir tuojaus ji išėjo iš gi­
rios, pamatė ten karalystę. Ji nuvėjo in to karaliaus dvarų, sako:
— Ar negausu už tarnaitę?
Nuvėjus liko priimta prie paukščių. Ji ten juos lesina, šeria
ir guli pelenuos.
Ale karaliaus sūnus nedėlios dienų rengėsi važuot in baž­
nyčių. Pašaukė, kad jam atneštų nusipraust vandens. Toj pele-
nuočė tuo sugriebė graitai vandens ir nunešė karalaičiui. Tas
karalaitis sako:
— Ko tu čia neši, pelcnuoče, argi nėr kam atnešt?
Nusiprausė, nuvažiau in bažnyčių, o toj pelenuočė tuojaus
nuvėjo in tų savo aržuolų, tuojaus apsirengė, liepė važnyčiai
pakinkyt ketvertų arklių in karietų ir nuvažiau paskui in baž­
nyčių. Pamatė tas karaliūnas, kad atvažiau tokia graži pana,
kad jis da tokios gražios toj pasaulėj nematė. Po mišių norėjo
paklaust jos iš kur,— nepaspėjo. Toj insėdus nuvažiavo, pasi­
statė savo arklius, nusirengė tam aržuole, parėjus vėl trūsiasi
apė savo paukščius.
Parvažiau karaliūnas, papasakojo, kad jis matė labai gražių
panų atvažiavus in bažnyčių — sako, kad tokios visoj pasaulėj
kitos nėr.
— Ale aš,— sako,— nepaspėjau paklaust, iš kokios ji že­
mės.
177
 Jo dvariškiai sako jam:
— Tu kitoj nedėlioj kaip nuvažuosi in bažnyčią, po viskam
tu ją pakylėk in karietą, o sugriebęs nutrauk jai čeveryką, o
paskui galėsi mieruot kojas ir ją atrasi.
Kitą nedėlios rytą vėl šaukė vandens nusipraust. Toj vėl
pelenuočė atnešė jam vandens. Tas karaliūnas sako:
— Ko tu čia neši man vandens, pclenuočc,— ar nėr kam
atnešt ir be tavęs?
Apsirengęs nuvažiau. O toj vėl nubėgo in tą savo aržuolą, ap­
sirengė, pakinkė šešetą arklių in karietą ir atvažiavo in bažnyčią.
Pamatė tas karaliūnas, kad da gražiau apsirengus ir gražumas
panos neišpasakytas,— negal trivot, kad jis tik ją galėtų žinot,
iš kur ji yra. Po viskam prisitaikęs pakylėjo ją in karietą ir nu­
traukė jai vieną no kojos čeveryką. Toj nuvažiau in savo tą ar­
žuolą, viską pasidėjo, parėjus vėl visa pelenuota lesina paukščius.
Parvažiavo karaliūnas su tuom čeveryku. Padarė didelį ba­
lių, kad suvažiuotų panos, karaliūniūtės ir kunigaikščiūtės.
Suvažiavo ant to benkieto. Po baliui sako karaliūnas:
— Aš radau čeveryką. Ar netiktų iš jūs katrai an kojos?
Netinka nė vienai: tai per didelis, tai per mažas. Antrusyk
sušaukė visas prastas mergas — ir netinka. Sumislijo, kad jau
nėr an svieto, kad katrai tiktų tas čeverykas, sako:
— Reik duot pasimieruot tai pelenei.
Pašaukė ją, jai tinka — no jos kojos! Klausė:
— Na, ar tu ten buvai?
— Aš.
— N'o kad tu, tai turim mudu ženytis.— Sako: — Reik tau
supirkt an vestuvių drapanas.
— Man nereik tavo drapanų, aš turu savo.
— N'o kur tavo tos drapanos?
— Aime, aš tau parodysu.
Nusivedė in girią, parodė jam tą aržuolą ir visą savo turtą.
Parėjo iš ten, tuojaus apsiženijo. Ir pastojo močekos duktė
karalienė.
(No A. Berteškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m V. Basa­
navičius.)
 86. KAIP VIENS KARALIŪNAS
VEDĖ DIDELIO KARALIAUS DUKTERJ

Buvo vienas karalius, jis turėjo vieną sūnų. Tas sūnus jau
buvo suaugęs. Tėvas jam sako:
— Vaike, jau tu parėjai in metus, o aš jau senas, važuok
kur, apsirink mergą, veskie...
Tas karaliūnas išvažinėjo vienoj karalystėj, kitoj karalys­
tėj — ncapsirenka sau mergą. Rado vienoj karalystėj mergą
karalaitę, ir ji jam labai dabojos, kad jau kitokios jis ant
svieto nenorėjo rastie. Ale toj pana jam išsyk atsakė:
— Kad tu per prasto unaro ir aš už tavęs negaliu aitie, nes
mano tėvas yra didelis karalius, o tu prieš jį visai menkas, ir
už tai aš už tavęs ait negaliu.
Tas karaliūnas parvažiau namo, sako savo tėvui:
— Apėjau vieną karalaitę toj ir toj žemėj, ale neina už
manęs, kad aš jai per prastas. O kad aš jau ją negaunu, tai jau
aš kitą nevešu.
Papasakojo jis savo nelaimę vienam jenarolui. Tas jena-
rolas nedurnas buvo, davė jam rodą tokią, kad aitų pas dzie-
gormeisterį pasimokytie dziegominku. Metė viską, tuojaus nu-
vėjo pas dziegormeisterį mokytis. Biskį jam ten parodė apė
dziegorių, jau jis biskį suprato apė tą darbą. Prisipirko visokių
navatniausių dziegorių, kad vieni, kaip užsuka, kukuoja, kiti —
dainuoja, kiti — grajija. Susidėjo in krepšį, nukeliavo in to
karaliaus miestą, nusipirko sau butą, jau jis ten pasikabino
tuos dziegorius an sienų ir krečia šposus su tais savo dziego-
riais. Atneša kas pataisyt, tai jis, kaip gerai nemoka taisyt, o
pinigų jam užtenka, tą tuojaus senąjį numeta, duoda naują —
ir tuojaus nusišaukė tam mieste dideliu dziegormeisteriu.
Dasižinojo apė jį tas karalius, pašaukė jį dėl pataisymo
dziegorių. Pasijėmė savo visus tuos dziegorius, nuvėjo pas
karalių, sako:
— Turite man duot atskyrium stubą.
Tuo davė jam. Jis ten pažiūrėjo in tuos karaliaus dziego-
rius, sako:
— Jau seni, niekam neverti, sudilę.
179
 Tuojaus jis in vietą tų pakabino naujus, dėl to, kad jis tų
senų nemoka pataisytie. Ten jis savo tuos dziegorius užsuko —
tie grajija, dainuoja, kukuoja visokiais balsais!
Ale to karaliaus tarnaitė išgirdo, kad teip gražiai grajija,
nuvėjo ji vieną nusipirkt. Atėjus pagarbino.
— Ant amžių.
— Pon dziegormeisteri, ar neparduotumėt man vieną dzie-
gorių?
— Kodėl ne, aš sau juos nelaikysi*.
— Tai kiek vertės?
— Ot .šiandie jau kelis pardaviau, jau gerai uždirbau —
jums galiu ir teip vieną padovanotie.
Ir jai davė vieną. Toj parsinešė, pasikabino ties lova, teip
kaip užsuko, tai tas visokiais balsais kukuoja.
Aina kita tarnaitė pirkt, o kaip nuvėjo, ir tai vieną padova­
nojo. Toj atsinešus pasikabino an sienos vėl ties savo lova.
Ale ateina toj karaliaus duktė pas tais tarnaites, pamatė
tuos dziegorius, klausė:
— Kur jūs gavot tokius dziegorius?
Sako:
— Čia yr pas mus toks dziegormeisteris, tai jis mum po
vieną padovanojo.
Toj karalaitė davė kiek reik pinigų, sako:
—■ Ai k,— in tą tarnaitę,— nupirk ir man tokį dziegorių.
Ale toj nuvėjo merga pas tą dziegormeisterį, sako:
— Atsiuntė mane karalaitė, ar neparduotumėt dėl jos dzie­
gorių.
Sako jai:
— Aną negaliu be to paties žmogaus duotie, nes jam raik
parodyt, kaip užstatyt ir viską. Kitam duot negaliu, tegul pati
ateina.
Atėjus pasakė:
— Sako: “Kitam žmogui duot negaliu, tur pati ateit“.
Na, toj pana užsimanė, kad nusipirkt tokį dziegorių, aina
pati. Nuvėjus pagarbino, sako:
— Pon dziegormeisteri, ar ncgauėia pas jus pirkt dziegorių?
— Kodėl ne...
180
 — Kick reiks?
— Kaip anom teip daviau, ką aš no jų prašiau, gavau, tai
ir jūs teip, jei norit, tai duosu ir jum.
Ji apsiėmė. Jis ją tuo — in lovą. Pagulėjo su jąj, kiek jam
reikėjo, davė panai geriausį dziegorių, o pats išėjo no to kara­
liaus.
Ale jau viens mėnesis, kits, tolyn — jau tėvai pažino, kad
jau ji nedrūta. Klausė tėvas:
— N'o kas čia?
Duktė pasisakė: teip ir teip, kad tai tas dziegormeisteris tai
vis padarė. Tėvas už tai ant jos perpyko ir išdavė dekretą, kad
tą ir tą dieną ją sušaudys ant plcciaus, o jei kas išsiras ją
vestie, tai jai bus dovanota.
Teip kaip tik atėjo ta diena, išvedė ją ant sušaudymo, tas
dziegormeisteris apsirengė suplyšusiom drapanom, atėjęs pas
ją užmetė ant jos baltą skepetaitę — tuojaus jai buvo dovano­
ta, ir tuojaus juos apženijo. Paskui ją tas jos vyras už tai var­
gino, po karčemas maitino silkių galvom ilgą laiką, paskui
pasamdęs žydą, su pusgyve kumelaite atvežė pas savo tėvus,
o jis pats atsiliko paskui, parvažiau karietoj. Pas aną karalių
jau jai davė gražius drabužius, aprengė, ir tada jos vyras pa­
sirodė jai karalaičiu. Tada ji, pamačius, kad jos toks vyras,
puolė ant kelių prieš jį, o jis jai pripažino, kad jis ją prigavo.
— O aš už tai,— sako,— tik tave varginau, kad tu pirmai
už manęs nenorėjai aitie.
O paskui jau buvo antra veseilia, didelis balius. Ir aš ten
pribuvau.

(No L. Barono iš Bartinykų užrašė V. Basanavičius 1895 m.)

87. KAIP VIENAS KARALIUS

NORĖJO SAVO DUKTERĮ VESTIE

Buvo vienas karalius. Jam bekaraliaujant apsirgo jo pati. O

toj jo pati jautė, kad jau mirs. Sako savo vyrui:
— Aš žinau, kad tu, man numirus, teip nebūsi, vis ženy-
181
 sicsi, ale tik neimk nė didesnę, nė mažesnę, nė storesnę, nė
plonesnę, tik imk tokią kaip aš.
Paliko tokią mierelę ir, palikus tik vieną dukterį, numirė.
O tas karalius visas žemes išvažinėjo — neranda tokios,
kokios jam reiktų. Ale suvažiavo pas tą karalių visi karaliai
tos apygardos ant seimo, o potam ir pradėjo šnekėt, kad jis
niekur negauna tokią mergą, kokią jam liepė mirusi pati jo.
Karaliai visi seimą padarė, sako:
— Šita tavo duktė tai tokia kaip motina ant gražumo ir ant
visko, ir turi ją vestie.
Tėvas klausė dukters, ar ji už jo tekėtų. Toj duktė sako
jam:
— Ant svieto negirdėt, kad tėvas su dukteria gyventų.
Ilgai trumpai ten truko, ir jau tur tekėtie. Ale ji da nuvėjo
ant savo motinos kapo ir verkia:
— Ką tu, motinėle, padarei, kad aš turu su tėvu ženytis.
O motina atsiliepė:
— Netekėsi už jo, ne. Pasakyk jam, kad jis tau pasteliuotų
ant šliūbo vieną vystę tokio gražumo kaip saulė, antrą — kaip
mėnuo, o trečią — kaip žvaigždė.
Antryt klausė tėvas:
— Na, ar jau galėsi tekėtie?
— Ne,— sako,— tėveli, da man pasteliuok tris vystės ant
veseilios: viena kad būt tokia graži kaip saulė, antra — kaip
mėnuo, o trečia — kaip žvaigždės.
Tas tėvas išvažiavo. Parvažiau už kelių dienų, parvežė ir
klausė:
—- O ką, ar bus geros?
Atsakė:
— Bus.
Nakties sulaukus nuvėjo vėl ant motinos kapo:
— Motinėle, jau parvežė tais vystės ir jau turu tekėtie.
Motina atsiliepė:
— Nepaims jis tave, nepaims. Tu jam liepk, kad jis tau
padarytų tokią karietą su arkliais, su važnyčia ir kad būt pirma
šviesu, o paskui tamsu ir kad tu galėtum susidėt in riešučio

182
 Parėjo atgal. Ant rytojaus klausė tėvas:
— Ar jau galėsu vestie?
Duktė:
— Da ne. Turite man padaryt tokią karietą su arkliais ir su
važnyčia, kad būt pirma manęs šviesu, o paskui mane tamsu
ir kad aš galėčia viską susidėt in riešučio lukštą.
Tas tėvas tuojaus pargabeno.
Naktį sulaukus vėl aina ant motinos kapo, sako:
— Jau ir tuos pargabeno, jau turėsu už jo tekėtie.
Motina atsiliepė:
— Nepaims jis tavęs. Da tu jam liepk, kad jis tau prigau-
dytų miglų maišelį, pasiūdytų pelių vuodegų skrandutę ir da
girioj dideliam medij kad iškirstų skrynią tokią, kokios da ant
svieto nėr, o paskui, kad jau ir tai padarys, tai tu no jo bėk, o
jei vysis, tai paleisk tais miglas ir pabėgsi.
Vėl ji parėjo namo. Tėvas antryt klausė:
— Ar jau viskas? Jau dabar galėsi tekėtie?
— Da turite man tai padarytie: prigaudykit man maišelį
miglų, pasiūdykit pelių vuodegų skrandutę ir girioj kad pada­
rytum stačiam medij ko no gražiausią skrynią.
O tėvas atsako jai an to:
— Kad aš anuos padariau, tai man šits nieko negiliuoja.
Ir tuojaus tą viską padarė, o jau anryt tur tekėtie. Toj pana
susirišo viską savo in pundelį, tuos arklius iš riešučio pasi­
leido, tuojaus stojo viskas jai — ji važuot! Važuoja ji, savo vis­
ką susidėjus. Ale pajuto tėvas, kad jau jos nėr, tas ją — vyt!
Ji jau pajuto, kad jau netoli tėvas, paleido ji tais miglas —
užpuolė tam karaliui tokios miglos, kad nė arklių nematyt, nė
nieko, ir negalėjo toliaus jos vytie.
Toj jo duktė nuvažiavo in kitą karalystę, in karaliaus mies­
tą, tuos arklius susidėjo in riešutį, insidėjo in kišenių, atėjo in
karčemą, klausė pas šinkorių, sako:
— Ar negirdėt, ar da nereikia karaliui kokios tarnaitės?
O tas šinkorius sako:
— Čia vakar buvo karaliaus lekojai, sakė, kad da vienos
mergos reik.
O tasai karalius buvo jaunikis. Nuvėjo ji pas karalių ap­
183
sivilkus su tųj pelių vuodegų skrandute, prijėmč jų už tar­
naitę.
Nedėlios dienų karalius rengiasi važuot in bažnyčių, sako:
— Mergos, duokit vandens.
Ale šita, tuojaus sugriebus bliūdų, nunešė jam vandens.
Tas karalius pamatė, kad toj su tųį skranda atnešė jam van­
dens, paleido su tuom vandeniu in jų, sako:
— Tokia ateivė man neša vandens!
Nunešė kita jam. Nusiprausė, apsirengė, išvažiau in bažny­
čių. O toj pana išėjus apsirengė, išsiėmė iš riešučio tų savo
karietų, atvažiau ir ji paskui in bažnyčių. Pamatė tas karaliū-
nas, kad didis gražumas karalaitės: ji buvo apsirengus su
žvaigždės vyste. Da po mišių sugrįžo namo, vėl viskų sau
susikavojo, apsivilko tąj skrandute, trūsia, kas jai reikalinga.
Parvažiau karalius, sako:
— Kasžin kas tai per karalaitė šiandien buvo bažnyčioj.
Kitų nedėlios rytų rengiasi jis vėl važuot in bažnyčių. Šau­
kia, kad jam atneštų muilo. Toj pati vėl jam atnešė. Karalius
jų nekentė, paleido in jų su tuom muilu. Padavė kita, apsiren­
gė, išvažiau. Toj pana, apsirengus meno rūbais, su savo [ka­
rieta] nuvažiau in bažnyčių. Karalius pamatęs sako:
— Šiandie stosu prie durių, kaip ais, klausu, iš kur ji yra.
Po mišių stojo prie durių. Kaip tik atėjo toj pana, tuojaus
klausė:
— Iš kur asi, karalaite?
O toj sako:
— Iš Muilų žemės.
Tas dabar apmislija, kad visai tokios žemės negirdėt. Toj
pana insėdus sau parvažiau namon ir vėl, užsitraukus savo tų
skrandutę, trūsia apė savo darbų.
Kitų nedėlios rytą, rengdamasis in bažnyčių, karaliūnas šau­
kė, kad atneštų abrūsų. Toj vėl graitai sugriebus nunešė jam
abrūsų. Karalius pamatė, kad toj su tųj skranda vėl atnešė ab­
rūsų, tų vėl jai paleido in kulnis. Apsirengęs išvažiau in bažny­
čių. O toj pana apsirengė su saulės rūbais, pasileido savo arklius,
paskui nuvažiau in bažnyčių. Tas karalius, kaip pamatė, kad ji
labai graži, o rūbai skaistūs kaip saulė, stojo vėl prie durių, sako:
 — Kaip ais iš bažnyčios, klausu, iš kokios žemės, kad
šiam sviete tokios nėra.
Po viskam, kad ji aina laukan, klausė tas karalius jos:
— Iš kokios žemės, karalaitė?
Sako:
— Iš Abrūsijos.
Tas karalius vėl neišranda, kur ta Abrūsijos žemė. Sako:
— Nieko nebus, turu aš paskui ją važuot, šiaip aš nedaži-
nosiu, iš kur ji.
Tai kaip tik sėdo važuot, jis — paskui! Girdi — važuoja,
barškia ant jo kelio, kur jis tur važuot, ale jis jos nemato: ją
iš užpakalio niekas negalėjo matyt, nes jai buvo šviesu pirma,
o iš užpakalio tamsu visados. Girdėjo, kaip atbarškė in jo
dvarą, paskui parsivijo karalius — jau ant jo dvaro nieko nėr!
O ji, kaip tik parvažiau, tuojaus savo arklius susidėjo in
riešutį, ir ji nespėjo savo tuos Kibus nusivilkt, tik ant viršaus
užsitraukė tą savo skrandutę ir trūsiasi apė savo darbą. Ale tas
karalius parvažiavęs mislia: kas tai čia yr? Sako: “Rasi toj
ateivė teip čia važinėjo“. Nuvėjo in pakajus savo, šaukė tą
mergą, sako:
— Aik šen, man pcišluosi pakajų.
Toj atėjo, o karalius pajemė jai už skverno:
— Ale kokia čia tavo šita skranda!
Pakėlė skverną — žiūri, kad toj pati, kur buvo bažnyčioj.
Tada tuojaus ją apsikabinęs pabūčiau. Ji jam i.špasako, iš kur
ji, kokia ir kaip jai atsitiko čia pas jį atkeliaut. Tuojaus tas
karalius su jąj apsiženijo.
Ilgai trumpai ten truko, kad jau susilaukė du vaiku, ir
užsigeidė ji važuot pas savo tėvą pažiūrėt. Karalius ją nenorė­
jo leistie, ale bet su vaisku ją išleido. O ji buvo sunki tuom-
syk. O kad atvažiavo in tą girią, kur jai tėvas buvo tą skrynią
medyje padaręs, žiūri, kad labai dailūs namai stovi, o jau jai
nėr kur toliau keliaut. Nuvėjo in tuos namus, rado tris loveles
ir žiburį an stalo, yra gert ir valgyt. Ir tenai davė Dievas jai
vėl sūnų. O žinoma, kaip po ligai, turėjo ten ilgai būtie. O tas
karalius, nesulaukdamas gromatos, važuoja su vaisku ieškot.
Atvažiavęs atrado ją girioj tuose namuose. Paskui nuvažiavo
185
abudu pas tėvą. Tėvą rado sergant, ir tas tėvas jos numirė, o
jiedu valdė abidvi karalysti.

(No Ad. Berieškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V B.)

88. APĖ KARALIAUS SŪNŲ,

KURS KARALAITĘ PRIGAVO IR JĄ VEDĖ

Buvo toks karalius, jis turėjo sūnų. Ale tas sūnus sumislio
jau vestie, tik vis negalėjo sau mergą rastie. Jis dasižinojo,
vienoj karalystėj buvo labai graži karalaitė viena, o prie jos da
dvi surinktos tokios mergos vieno veido. Parašė jis pas ją laiš­
ką, kad nor jis ją vestie už moterį. O anoj jam atrašė: "Kap aš
galiu už tavęs aitie, kad tu man tik tiek giliuoji kap po padu
purvas..." Jau jam nė pas ją važuotic, nė laišką siųstie, kad jau
teip baisiai atsakė. Jis dikėiai išmintingas buvo, kaipo kara­
liaus sūnus, apė viską, ale jis labai gerai suprato sodaunykys-
tą. "Na, palauk,— sako,— ar aš tave neingricbsu...”
Jis davė sau padaryt tris obuolius: vieną — sidabro, antrą —
aukso, o trečią — dcimcnto labai gražius. Pajėmė gerai pinigų
an kelio ir tuos obuolius. Aina jis in tą karalystę. Atėjo an to
karaliaus dvaro, klausinėja tenai, ar negautų tamystą prie so-
daunyko. Pasisakė, kad jis yr puikus sodaunykas ir aina tik
pas karališkus sodas. Davė žinią karaliui apie jį. Žinoma, kad
ir tur daug karalius tarnų, ale jam daug ir reikia, prijėmė jį in
sodą. Trūsinėja jis ten vieną dieną, kitą. Kaip aina toj kara­
liaus duktė — vis vidurij, o anos, tarnaitės, vis iš šalių, tai jis
jom gražiai takelius pabarsto, kiteip kvietkas apžiūri, ir teip
ko toliau, to labjau jis patiko. Aną senąjį sodaunyką paleido,
o jam padavė valdyt sodą. Jis, kaip jaunas vyras — miklus,
apsižiūri savo darbą, o paskui, atsisėdęs pas savo būdą, bovi-
jasi su sidabro obuoliu.
Aina tos panos ir mato, kad jis su tokiu gražium obuoliu
bovijasi. Sako toj karalaitė savo mergom:
— Aikit viena paklaast, ar neparduotų tas sodaunykas tą
obuolį.
186
 Atėjo viena, sako:
— Ar neparduotumei tą obuolį?
— Aš už jokius pinigus jo ncparduosu. Ateikit viena pas
mane in būdą naktij pernakvot, tai aš teip atiduosu.
Atėjus pasakė panai, kad nė už jokius pinigus neparduoda,
tik šiteip tai atiduotų.
— Na, tai aikit viena, kas jau ten, ale obuolį atiduos.
Nuvėjo viena pas jį in būdą, jis su jąj žmoniškai apsiėjo.
Pernakvojo jiedu. An rytojaus davė jai tą obuolį, o ji atnešė tą
obuolį karalaitei. Klausė jos:
— N'o ką, kaip jūs ten nakvojot?
Sako:
— Labai gerai, apsiėjo žmoniškai...
An rytojaus jis, savo darbą atlikęs, atsisėdęs pas būdą,
bovijasi su aukso obuoliu. Pamatė toj karalaitė, kad jis bovi-
jasi da su gražesniu obuoliu, siunčia kitą:
— Aik paklausk, ar neparduotų tą obuolį.
Nuvėjus paklausė. Pasakė teip kaip pirmai, kad kiteip ne­
duos, kaip tur su juom pernakvot. Antrąkart pernakvojo su an­
tra, atdavė aukso obuolį. Parnešus atidavė karalaitei. O jis, vėl
savo darbą atlikęs, atsisėdęs pas būdą, bovijasi su deimento obuo­
liu. Pamatė toj karalaitė, kad jis su tokiu obuoliu bovijasi, sako:
— Kas jis čia per viens, kad jis tokių daiktų turi, kokių mūs
žemėj visai nėra! Aik tu, paklausk, ar jis parduotų man tą obuolį.
Atėjo viena, sako:
— Ar tu neparduotumei tą obuolį mūs karalaitei?
— Parduot aš ncparduosu. Jei nor tą obuolį karalaitė gau­
de, tai tegul ateina ji pati su manim pernakvot, tai aš jai teip
adduosu.
Toj karaliūnaitė labai goti buvo, aina pas jį in būdą. Atėjo.
Jiedu pasimylėjo, pernakvojo, nieko pikto nedarydami. An ry­
tojaus pasidėkavojo už gerą nakvynę, atidavė jai tą deimento
obuolį.
Dabar jau jis obuolių netur. Ką jis ten pradės? Sako tam
karaliui, kad
— Jau aš aisu toliau in kitą karalystę, rasi kur užeisu geriau.
Toj karaliaus duktė sako:
 — Dabar kaip ais tas sodaunykas per karalystes, tai jis
mus apjuoks, kad mes su juom gulėjom. Reik jį pašaukt atsi-
sveikyt, išvirt jam tokį stiklą arbatos, kad jis užmigtų, o pas­
kui miegantį išmesu ten iš kelinto gyvenimo per langą žemyn,
tai ir bus po juo.
Teip ir padarė. Pašaukė jį atsisveikyt, ką gražiai tarnavo, ir
nešė porą stiklų arbatos — jam ir sau. Jis, kaipo nepaikas
vyras, mislia, kas čia gal būtie iš tos arbatos. Jis ėmęs, kaip ji
biskutį nusikreipė, ir apmainė, pradėjo gert, išgėrė. Kaip tik
išgėrė toj pana, žiūri — jau snaudžia, tolyn ir būtinai užmigo.
Kada ji užmigo, tada jis ją in lovą ir tada su jąj jau nežmoniš­
kai apsiėjo. Kada pabudo toj pana, žiūri, kad jiedu guli lovoj.
Atsikėlė tas sodaunykas iš lovos ir sako:
— Jau dabar aisu.
O toj pana sako:
— Kad tu šitoks išmintingas, jau aisu ir aš su tavim. Kad
tu šiteip padarei, ką gi aš dabar čia veiksu?
— N'o kur aš tave, karalaitę, padėsu?
— N'o kur tu būsi, ten ir aš.
— Gerai, galėsim aitie. Ale tau bloga su manim išeit. Pirma
paimk pinigų an kelio, o paskui prašyk pas tėvą, kad tau duo­
tų gražų kočą, ketvertą geni arklių ir sakyk, kad už važnyčią
tegul bus sodaunykas: “Aš važuosu biskutį pasivažinėtie...”
Pasijėmė sau pinigų, paprašė tėvo, kad pakinkytų ketvertą
arklių in kočą ir sako:
— Už važnyčią tegul bus sodaunykas.
Tuojaus viskas stojos pagal prašymą, ir jiedu išvažiau. Va­
žiau važiau, jau ir prievakarė, sako karalius:
— Kur teip ilgai jiedu dingo?
Jau ir vakaras, jau išėjo ieškot, ale kur ras... Jiem dešimts
kelių, o aniem viens. Nuvažiau jau gerai toli. Pernakvojo,
pasivalgė, atsigėrė, sako:
— Po nakvynei da čia negalim gyvent, nes mus ras.
Išvažiau toliau. Jau jie ir pinigus pabaigė, reik jau porą ar­
klių parduot. Pardavė porą arklių, su pora važuoja. Jau ir vėl
subaigė pinigus, kaip senovėj neką gaudavo už arklius. Sako:
— N'o kuom dabar misim? Reiks parduot kočą.
188
 Pardavė kočą, joja raiti. Jau jie ir tuos pinigus pabaigė.
— Dabar,— sako,— ką darysim? Reik ir paskutinius ar­
klius parduot.
Pardavė paskutinius arklius, aina jau jiedu pėksti. Ale jai,
kaipo karalaitei, pėkščiai negerai ait. Sako:
— Aš nupirksu karutį ir vešu aš tave.
Nupirko karutį, veža ją. Kaip in pakalnę, jis ją veža. Sako:
— Jau pailsau, tu mane dabar vežk prieš kalną.
Ji veža jį. Jau teip jau jiedu parėjo in savo karalystę, in
savo (jo) tėvo miestą. Pasamdė stubą jai, o pats nuveina pas
tėvą. Ateina vėl pas ją:
— Na,— sako,— ką mudu dabar veiksim abudu?
Ėmęs nupirko kelis gorčius arielkos, mierelcs, sako:
— Dabar tu čia šinkuok, gal uždirbsi nors an duonos, o aš
aisu, [ar] negausu kur darbo.
Jis išėjo pas savo tėvą,— o jis ją bausdams, ką ji jam
atrašė, kad jis nė purvo nevertas,— pasakė, kaipo karaliūnas,
savo kareiviams keliems:
— Aikit, tenai yra nauja karčemaitė. Nuvėję tą arielką tos
jaunos šinkarkos išgerkit, pinigų neduokit, o da ir mieras iš-
muškit.
Tiem bile tik pasakė. Nuvėję išgėrė, kiek ji ten turėjo, da
ji prašo pinigų,— kas davė! Da jie išeidami ir mieras išdaužė!
Parėjęs klausė:
— N'o ką, ar gerai šinkavai?
— Duok jau pakajų! Atėjo kareiviai, išgėrė visą arielką,
nemokėjo ir mieras išmušė!
— Tai blogai, tai jau tau šita prekystė nesiseka.
Ėmęs nupirko kelias kapas puodų, sako:
— Nešk an rinkos ir pardavinėk.
Nepratus tokių bėdų, nale ką darys — stovi pas tuos puo­
dus. O jis, pasikinkęs in karietą, atvažiau an rinkos, sykį per­
važiavo per tuos puodus, apsisukęs — antrusyk,— kasžin ar
koks liko sveikas, ar ne, ir nuvažiau. O kaip tik jiedu parėjo,
tuojaus padavė užsakus, kad su tokia ir tokia karalaite tokios
femės. Atėjo jis vėl pas ją:
— N'o ką,— sako,— kaip gerai pardavei puodus?
189
 — Kas jau čia parduos! Atvažiavo koks jenerolas, suvaži­
nėjęs puodus nuvažiau sau.
— Dabar jau bus mum blogai, kad tu ant nieko dalies
neturi.— Sako: — Aš aisu pas karalių, karaliaus sūnus ženi-
jasi, bus dabar svodba, rasi aš gausu per kokj ten tarnų ant
svodbos ir tave gal ten pritciksu an svodbos.
Nuvėjo pas tėvų —jau ten svodba surengta. Jis ten pasakė,
kas bus, kaip tur daryt. Atėjo jis pas jų, sako:
— Gavau per tarnų ir tave priteikiau per pakajavųjų, nes
dabar an svodbos daug reikia.
An rytojaus nuvėjo jiedu pas karalių. Neva jau juos ten
prijėmė, alc sako jis jai:
— Tu kaip neši in stalų valgius, tai ir dėl manęs užkavok
kokių pečenkaitę ir atnešk in šitų pakajukų.
Jau veselija. Čia muzikos žaidžia, šoka. Karalių, ponų daug
suprašyta. O jis pasakė, kaip tik toj merga neš valgius, tai
tuojaus grajyt ir jų vest šokt. Pažaidė, pašoko. Po šokiui jau
reik nešt valgio, o jau ji dėl savo sodaunyko tur mėsos šmotų
pasikišus. Kaip tik nešė, teip tuojaus jėmė žaist ir jų vest šokt.
O ji nenor, nes ji mėsos tur pasikavojus. Ale tie nieko nežiū­
ri —jų šokyt! Kaip tik jėmė šokt, ta mėsa išpuolė iš žiurkšto.
Tuo visi rankom suplojo, kad kukarka apsivogė, o ji nabagutė
stovi rankas nuleidus iš gėdos.
In tųsyk išeina ir tas jos jaunikaitis iš kamaraitės karališ­
kuose rūbuose. Ji nusigando, o jis sako:
— N'o kų, ar tu mane pažįsti?
— Pažįstu.
Mato, kad tas pats sodaunykas. Sako:
— Aš tave už tai teip varginau, kų tu man teip nežmoniš­
kai atrašei.
O paskui jų tuojaus nugabeno in kitų stubų. Jau dėl jos
drabužiai buvo surengti. Jų nuprausė, aprengė karališkai. Nu­
važiau paskui in bažnyčių ir apsivedė. Sugrįžę gerai pasilinks­
mino, ir buvo iksmert jis karalium, o ji karalienė.

(Nog Juozo Aidukaičio iš Ožkabalių užrašė V. B. 1897 m.)

190
 89. APE VIENĄ KARALIŲ IR GRABIŲ KASIKĄ

Kad vienąsyk apsirengė karalius medinčium. Jodamas per

girią, rado žmogų girioj kasant grabes. Sako:
— Padėk Dieve.
— Dėkui, ponuli.
Klausė karalius:
— Kad tu teip sunkiai dirbi, ar daug uždirbi?
Sako — tiek ir tiek.
— N'o kad tu tiek uždirbi, kur tu pinigus dedi?
Žmogus sako:
— Vieną dalį metu in vandenį, antrą dalį — skolą moku,
trečią — paskolinu, o iš ketvirtos dalies patsai maitinuosi su
šešiais vaikais.
Tas karalius mislia: kad jis teip sunkiai dirba, kam jis teip
sunkiai uždirbtus pinigas dalį meta in vandenį, o kad skolą
moka, tai kam jis skolijasi. Mislia mislia, niekaip ncišmislia,
ką jis jam pasakė. Sako:
— Pasakyk tu man tą mįslį, aš tau duosu tris šimtus dore­
lių — aš asu karalias.
Davė karalius jam tris šimtas dorelių, o grabinis jam pasa­
koja:
— Vieną dalį turu pirkt draskos — nesūdytą negaliu val­
gyt. Antrą dalį — turu savo senus tėvas, tai turu juos maityt.
Trečią dalį — turu vaikus, tai juos turu maityt, augyt, tai jiems
paskoliju: kaip aš būsu senas, tai aš no jų atsiimsu skolą —
jie mane užlaikys.
Sako jam karalius:
— Pakol manęs nematysi šimtą sykių, tai šitą niekam ne­
sakyk mįslį.
Atsiskyręs nujo sau. Parjojo namon, išdavė raštus in visą
ttvo karalystę, kad stato karalius didelius dvarus dovanų, jei
kas atmys mįslį. Suvažiavo visoki didžiūnai, ponai tos kara­
lystės. Karalius jiem užminė tą mįslį — nė viens neatminė.
Kitąsyk liepė sasirinkt dvarponiam ir prastiem žmonėm, išda­
vė raštą tą ir tą dieną susirinkt an mįslio.
Vaikščioja tas ponas, pas katrą tas grabinis kasa grabes.
191
 Atėjo pas tų grabinį ir bėdavoja tas ponas, kad karalius užmi­
nė tokį mįslį, o nieks negali atmyt. O tas grabinis sako:
— Tu dabar žiūrėk — aš jam pasakiau, o jis kiek dabar
žmonių kankina.
Sako ponas:
— Na, ar tu žinai?
— Na, aš ir jam pasakiau.
— Na, aš tau duosu šešis šimtus dorelių, pasakyk tu ir man.
— Pasakysu.
Gau no pono šešis šimtus dorelių ir pasakė tam savo ponui.
Tas pons nuvažiau pas karalių ir atminė. Tas karalius sako:
— Na, tas špiebukas da mane tik sykį matė ir jau pasakė,
o aš jam sakiau, pakol manęs nematysi šimtų sykių, nesakyt.
Tas pons laimėjo laižybas.
Šaukė tų žmogų karalius pas save ir jam žadėjo galvų kirst,
o tas žmogus jau turėjo devynis šimtus dorelių: no karaliaus
buvo gavęs tris šimtus ir no to pono šešis šimtus dorelių.
Atėjo pas karalių ir atsinešė krepšij tuos devynis šimtus an
peties. Klausė karalius:
— Dėl ko tu pasakei mane tik sykį matęs? Aš tau sakiau,
pakol tu manęs nematysi šimtų sykių — nesakyt.
O tas žmogus metė tuos pinigus in žemę ir sako:
— Aš tave ne šimtų sykių mačiau, ale devynis šimtus
sykių mačiau, prašau pažiūrėt! — Atrišo tų krepšį, išpylė tuos
pinigus: — Va, an kiekvieno pinigo yra jūs galva, o čia yr
devyni šimtai dorelių, ir tiek sykių aš jus mačiau.
Karalius matė, kad vėl jo teisybė, jį da vėl apdovanojo, ir
tokiu dalyku išliko žmogus no smerties.
(N o M a rio iš H ari i nykų užrašė V. B. 1894 m.)

90. APĖ ŽMOGŲ MELAGĮ IR KARALIUS

Vienoj karalystėj buvo labai biednas žmogelis. Jam nieku
nesisekė, kad jis kur tik ėjo, tai vis žuvo. Kų jam daryt? Lšsi-
mislijo, ais jis meluot: “Rasi,— sako,— su melu man seksis”.
Nuvėjo in tų miestų, kur karalius gyvena.
192
 Tenai pradėjo meluot pas vieną, pas kitą, pradėjo jau jam
po biskutį sektis, pradėjo gautic po biskį ant maisto.
Ale išgirdo karalius, kad atsirado mieste naujas melagis.
Ffcšaukė pas save datirt, ar jis gal gerai meluot. Sako:
— Dabar tu man pameluok.
Sako melagis:
— Neturu atliekamo laiko, turu ait pas marias. Ana tam ir
tam daikte žuvys ant kranto lipa, turu ait nešt žuvų: neturu su
su vaikais ką valgyt.
Karalius aina žiūrėt, kur tos žuvys lipa an kranto. Nuvėjęs
f*s marias — kaip nieko nebuvo, teip nieko nėr. Sako karalius:
— Dailiai pamelavai.
Ir už tai no karaliaus gerai papclnė.
Toliau suvažiau suvažiau karaliai pas šį karalių ant seimo.
Sako karalius:
— Šitam mano mieste yra saunas melagis.
Sako kiti:
— Pašaukt jį, tegul mum pameluos.
Atėjo melagis. Sako vienas karalius:
— Na, pameluok.
Sako melagis:
— Neturu laiko.— Sako: —To ir to karaliaus prūdas iš­
džiūvo, žuvis brikais visi žmones veža, aisu ir aš nors kiek
parsigabęt.
O jis melau tam pačiam karaliui, katro prūdas išdžiūvo.
Tas karalius tuojaus liepė arklius kinkyt važuot namo — sako:
— Kad ir mano prūdas išdžiūvo, alc be mano pavelijimo
kas gal žuvis gabętie!..
Pametęs viską parlėkė namo, o ten kaip buvo prūdas, teip
ir yr, nė ten tų žuvų nieks gabeno, nė gabena.
Prašo vėl tas karalius jo, sako:
— Da tu man pameluok sykį.
Sako:
— Dabar ncatspėju: karalienės pavogė čeverykus, tai mane
siuntė paieškot.
Nuvėjo karalius pas karalienę, sako:
— Ar tau pavogė čeverykus?
7. 1915 193
 Nė ten nieks pavogė, nė ką. Atėjo karalius pas melagį, sako:
— Kad tu tcip gražiai moki meluot, tai aš tau štai dovano­
ju tą dvarą.
Melagiui gerai melas nusisekė, ir nereikėjo jam daugiaus
duonos ieškotie.
(No Adomo Berteškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V B.)

91. KAIP VIENS KARALIUS VOGT ĖJO

Buvo vienas karalius, ale jam nuskaitė plemietą*, kad jis tur
ait vogt, o jei neis, tai tuojaus mirs. Apsirengė naktij tas kara­
lius vagim, aina per miestą. Sutiko kitą vagį. Klausia tas vagis:
— Kas tu per viens?
O tas karalius sako:
— Aš toks kaip tu.
— Na, tai aiva vogt.
— N'o kur aisim?
Tas vagis sako:
— Aime pas senėtą.
O tas karalius sako:
— Ne, aime pas karalių, tas daugiau tur.
Tas vagis davė tam karaliui per ausį, sako:
— Karalius tur pinigų, ale jam yr ir daug reikalų. Pas
senėtą yra gana prisuktų pinigų...
Nuvėjo jiedu pas tą senėtą. Jiedu ten pakol priėjo, pasijėmė
kiek reik jau pinigų, in tąsyk pareina tas senėta namon. Jau
jam nėr kur pasidėt, palindo po lova. Ale jis parėjo, šnekasi
su pačia. Toj pati klausė pas vyrą, sako:
—- N'o kasžin kaip mes tam karaliui galėtume smertį pada-
rytie?
O tas senėta sako:
— O kaip ateis karalius rytoj pas mane, tai paduosim
stiklą midaus su nuodais — išgers, ir bus galas.
Tas karalius klauso. Ale jie visi sumigo, tada jiedu abudu
išėjo. Dabar sako tas vagis:
194
 — Pasidalykim dabar pinigus.
O tas karalius sako:
— Nešim pas tave, o kaip man reiks, tai aš no tavęs pa-
saimsu.
Dabar tas karalius žiūrės tos teisybės. Aina pas senėtą anryt.
Teisybė, padavė po stiklą midaus: senėtai čystas, o karaliui su
nuodais. Ale jie prasišalino, o tas karalius ėmė apmainė: savo
stiklą pastatė senėtai, o jo sau pasistatė. Sako karalius:
— Neturu kada, gerkim midų — reik man ait prie savo
reikalų.
Susėdo gert. Kaip tik tas senėta išgėrė tą stiklą, teip ir iš­
virto.
Dabar jau reik kitą senėtą. Vieni — tokį, kiti — tokį, o tas
karalius sako:
— Aš čia turu mieste, katras bus senėta.
Davė pašaukt, o kaip tik atėjo, sako karalius:
— Ar tu mane pažįsti?
Sako:
— Ne.
— O ar tu neatsimeni, kaip tu man davei per žandą?
Tas vagis atsiminė ir persigando. O tas karalius sako:
. — Tu nebijok nieko: už tai, ką tu man davei per ausį, tai
•š už tai tave padarau senėta.
Ir liko tas vagis senėta. Koks buvo balius, kokia links­
mybė, net ir aš ten pribuvau.

(No A(L Berleškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. Basana­

vičius.)

92.KAIP VIENS KARALIAUS TARNAS

ĖJO DYVŲ IEŠKOTIE IR
KARALIAUS DUKTERĮ NO VELNIŲ IŠGELBĖJO

Vienas karalius nežinojo, kas tai dyvai. Siuntė savo lekojų,

kad aitų dyvų ieškot. Išėjo. Ėjo ėjo, jau jį sutemė, priėjo girioj
Gubelę. Atėjęs prašos in nakvynę. Boba jam atsako:
T 195
 — Vaikeli, mano sūnūs dvylika žmogžudžių pareis, tai
tave užmuš.
Na, jau jam nėr kur dėtis — nakties tamsybė. Sako:
— Aisu sutiksu aš juos, vienok mane gali užmuštie arba
kita kokia nelaimė atsitiktie — priimk, kaip bus, teip bus.
— Kibą lįsi po pečium, ir nepasikrutyk, nes kad vištos
sukudakys, tai tave ir mane užmuš.
Liko po pečium gulėt.
Naktij parėjo žmogžudžiai. Viens pasakoja tų užmušęs,
kits — tų, o tas vyriausias nieko negal papasakot. Pasijėmė no
lentynos staltiesę, užtiesė stalų, sako:
— Staltiese, ei staltiese, kad būt valgyt ir gert!
Tuojaus viskas stojos. Pavalgė, atsigėrė, staltiesę padėjo
vėl ant lentynos. O tas lekojus žiūri per plyšiukų. Visi jau jie
sumigo. Tas povaliai išlindo, tų staltiesę pasijėmė ir — bėgt!
Nėjo nė keliais, nė takais, ale ėjo brūzgynais, kad jį nepavytų.
Bebėgdams sutiko žmogžudį velkant didelį kūčių paskui save.
Klausė:
— Kas tu toks?
Sako:
— Aš toks žmogus kaip tu.
Žmogžudįs sako:
— Aš noru labai valgyt.
Šits sako:
— Aš turu.
— Tai duok.
Tas staltiesę patiesė, sako:
— Staltiese, kad čia būt valgyt ir gert!
Tuojaus visokių valgių ir gėrimų stojo. Pavalgė jiedu, at­
sigėrė. Sako tas žmogžudis:
— Mainykim šitų staltiesę ant kueiaus, tai man nereiks
žmones mušt, turėsu ką pavalgyt. Tau, kad būni prie kara­
liaus, tai tau geriau bus tas kucius, nes kad jam paliepsi, o
užpultų karalių svetima šalis, tai jis visus užmuš.
— Na, gerai!
Jiedu sumainė. Paėjėjo biskutį toliau, sako:
— Kuciau, vyk tą žmogų, užmušk, atimk staltiesę.
196
 Tas kucius pasivijo, užmušė, atėmė staltiesę,— jis jau tur
du dyvu.
Aina toliau, sutiko žmogų nešanties krepšį. Klausė ans:
— Kas tu per viens?
Šits sako:
— Aš toks žmogus kaip tu.
Ans:
— Ar neturi ką valgyt?
Sako:
— Turu.
— Tai duok.
Ans ir drąsiai šneka, nes mislia sau: “Jei kaip, aš tave tuoj
kišu in krepšį“.
Tas lekojus patiesė staltiesę ant žemės, sako:
— Staltiese, kad čia man būt gert ir valgyt.
T\iojaus stojo visokių valgių, gėrimų. Pavalgė, atsigėrė. Ans
ako šitam:
— Mainyki m šitą staltiesę ant šito krepšio: man nereiktų
po svietą vaikščiot, turėčia valgyt, o tau, kaip tu prie karaliaus
būni, o kad karalių užpultų svetima šalis, tai tas krepšys viską
paimtų in save.
— Gerai!
Jiedu apmainė. Toliau sako:
— Kuciau, vyk tą žmogų, atimk staltiesę.
Kucius pasivijo, užmušė, atėmęs parnešė staltiesę — jau
jb tur tris dyvus.
Aina toliau, patiko dailydę. Klausė ateivis:
— Kas tu per viens?
Šits lekojus atsako:
— Aš toks žmogus kaip ir tu.
Ans sako:
— Ar neturi ko valgyt?
Sako:
— Turu.
— Tai duok.
Tas patiesė staltiesę ant žemės, sako:
— Staltiese, kad čia būt valgyt ir gert!
197
 Tuojaus ten pasidarė gert ir valgyt. Jiedu susėdę pavalgė,
atsigėrė. Sako:
— Mainykim mudu ant staltiesės, tai man nereiks dirbt, o
tau, kaip prie karaliaus, tai būtų gerai: ta bylė aina pati in
girią, medžiai tašyti lekia iš girios ir statosi baisiausi pakajai.
Sumainė jiedu. Atsitraukė toliau, sako:
— Kuciau, vyk tą žmogų, užmušk, atimk staltiesę.
Tas kucius dasivijo, užmušė, atėmė staltiesę, parnešė.
Aina toliau, sutiko žmogų nešanties kančių. Ans klausia:
— Kas tu per viens?
Atsako:
— Aš toks žmogus kaip ir visi.
Klausė:
— Ar neturi ką valgyt?
Šits sako:
— Turu.
Tuojaus patiesė staltiesę, sako:
— Staltiese, kad būt čia valgyt ir gert!
Tuojaus stojo valgyt ir gert. Jiedu susėdę pavalgė, atsigėrė,
paskui sako:
— Mainykim šitą staltiesę an šito kančiaus. Kaip tau prie
karaliaus, tai labai būt gerai, kad kada karaliaus vaiską išmuštų,
tai kap su šituom kančium sykį kirstų, tai atgyja dešimt žmonių.
Apmainė jiedu tą kančių vėl ant staltiesės. Paėjo toliau, sako:
— Kuciau, vyk tą žmogų, užmušk, atimk staltiesę!
Kucius pasivijo tą, užmušė, atėmė staltiesę, atnešė pas jį.
Dabar sako:
— Kančiau, atgydyk tuos žmones.
Tas kančius kirto in žemę — tuojaus tie žmonės atgijo. Jau jis
dabar tur penkis dyvus, o jis ieškojo tų dyvų per septynis metus.
Aina jau su tais dyvais pas savo karalių. Parėjo naktij, incit
netur kur, sako:
— Byle, aik in girią, žiūrėk, kad pastatytum priešai palocių
karaliaus palocių, mandresnį kaip karaliaus.
Tuojaus tas kirvis in girią! Pernakt pastatė tokius palocius,
mandresnius kaip karaliaus!
Kada prašvito, karalius žiūri, kad priešais niekad nebuvo
jokio gyvenimo, o dabar stovi labai gražus palocius. Siunčia
198
 karalius savo tarnus pažiūrėt, kas ten yra per gyventojai. Tie
kaip tik ateina, tai tam kuciui paliepia, tas visus užmuša. Jis
nesulaukia karaliaus ateinant, sako:
— Kuciau, aik atvaryk karalių!
Tas kudus tuojaus pas karalių. Kaip ėmė duot per šonus,
varyt! Atvarė pas tą lekojų. Atėjęs tenai — guli negyvi visi jo
tarnai! Lekojus sako:
— O ką, ar jau matai dyvus?
Sako:
— Matau.
Lekojus pasijėmė tą kančių, kaip kirto in žemę — visi
atgijo. Karalius pamatė dyvus, ale sako:
— Žinai ką, mano duktė padyko, aina naktimis pas jauni­
kius,— sako,— o sargai stovi — nesugauna.
Sako:
— Aš susergėsu.
Nuvėjęs ten daboja. Kada jau naktij atsikėlė toj pana, o to
lekojaus nemato, sako:
— Žeme, prasiskirk.
O tas lekojus sėdo ant kuciaus, sako:
— Kuciau, šok pirma.
Tas kucius pirma inšoko, ji paskui. Aina per varinę girią.
Sako:
— Krepšy, laužk šaką šitos varinės girios.
Krepšys nulaužė šaką, ėmė in krepšį. O kaip laužė, giria
ūžė, skambėjo. Ėjo paskui per sidabrinę, auksinę ir deiman­
tinę girią — vis tas krepšys laužė po šaką ir girios ūžė.
Nuvėjo ji in tokį dvarą, o tas dvaras buvo velnių, ir ji su
velniais ten šokdavo. Ale sako toj pana:
— Kasžin ar bus laimė, ar nelaimė, kad niekad teip nebu­
vo: labai girios ūžė ir skambėjo.
O tie velniai sako:
— Jau neilgai kensi baimes, jau rytoj apė piet atvažuosim
live išsivežtie.
O tas krepšys pavogė no jos piršto žiedą ir vieną čeveryką.
Sako:
— Neturiu jau žiedo ir čeveryko.
O tie velniukai sako:
199
 — Kad bus — ncsupus, kad rasim, tai ryt atgabensim.
Aina jau ji atgal, parėjo, sako:
— Žeme, prasiskirk.
O tas lekojus užsėdo ant kueiaus:
— Kuciau, užšok pirma!
Tas kudus pirma iššoko ant viršaus.
Antryt ateina karalius:
— O ką, ar susaugojai?
— Ogi kap, susekiau.
O toj pana sako:
— Ne.
— Kapgi ne,— sako.— Tu ėjai per varinę, sidabrinę girią,
auksinę, deimantinę girią.
Sako:
— Ne.
— Krepšy, išmesk tais šakas!
Tas krepšys išmetė tais šakas. Netur ką daryt, sako:
— Ėjau.
— Krepšy, duok ėeveryką ir žiedą.
Tas išmetė žiedą ir ėeveryką.
— O ką, ar ne tavo, kur tau prapuolė tam dvare?
Sako:
— Teisybė, išsaugojai.
Ant rytojaus apė piet atvažiau su muzikom, atvažiau pa­
griebė tą paną, išvažiau, o tas lekojus an to kueiaus paskui:
žiūrės, kas čia bus. Nuvežė ją jau pas pat peklos vartus. Ji
mislio, kad in kokius dvarus, miestus ją nugabęs, o jau ji
pamatė, kad jau veža tiesiog in peklą. Ėmė prašyt pas tą
Iekojų pašelpos. Tas lekojus tuojaus sako:
— Krepšy, imk juos visus in savo vidurius, o tu, kuciau,
mušk!
Tas krepšys visus juos pajėmė, o tas kucius — mušt! Sumušė
visus velnius ir numušė in peklą, o tą paną parsigabeno in savo
karalystę. Potam karalius juodu apženijo, ir jis karaliavo su tais
visais dyvais.
(No A. Berteškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. B.)

200
 93. APĖ KUNIGAIKŠTI IR AUKSO OŽJ
Vienas kunigaikštis užsimislijo ženytis su karaliaus vieno
dtalcria. Ale kad jis nuvažiavo pas ją, anoj purtosi, sako:
— Kaip aš būsiu tokios iškilmės kaip tu, o tu — kaip aš,
ta b aš už tavęs tekėsu.
Sits, gavęs tokią akibrušką, sako:
— Na, palauk, o tu man turėsi tektie.
Ką jis išsimislijo? Jis pasijėmė daug pinigų, nuvažiavo vėl
b tą karalystę, iasitaisė kromą, nusipirko labai navatnų cei-
toų, kad tokių ceikių toj karalystėj nebuvo, davė padaryt tokį
mo aukso ožį, kad tą ožį kaip nustato, tai jis visaip žaisdavo.
Sykiais taip užžaisdavo, tai klausytojai turėdavo dainuot, kitą
tad užžaisdavo, tai užeidavo didelė meilė. Ale apjuto jenarolų
dukters tą kromą, prisipirko tų navatnų ceikių, pasisiūdė. Ale
pamatė ta karaliaus duktė, kad jenarolų dukters turi tokias
gražias drapanas, o ji, karaliūniūtė, da netur, klausė:
— Kur jūs pirkot?
Sako:
— Yra ten toks naujas kromas, ten pirkom.
Aina ir ji pažiūrėt. Nuvėjus prisipirko visokių ceikių. Ale
kad jis užžaidė su tuom ožiu, šiai labai patiko. Sako:
— Ar negalėtum man tą ožį parduot? .
Sako:
— Galiu.
Nusipirko. Ale sako:
— Kaip pages, tai turi pas mane atsiust, tai aš pataisysu.
Nugabeno tą ožį in karaliaus dvarą, o in tą ožį buvo jis
pats insilindęs. Ale kaip ėmė žaist, tai toj pana šokt. Kaip už-
žaidžia kitą, tai kaip užeina meilė, tai negal trivot. Kaip užžai-
džia kitą, tai ta pana vėl šokt! Ta pana pailso bešokdama ir
užmigo. Tas ėmęs ją ir prigau. Kada jau jis ją prigavo, tai in-
silindo vėl in ožį ir jis ten padarė, kad jau nežaidžia. Ta mato,
kad jau pagedo, liepė vežt vėl pas tą patį, no katro pirko. Nu­
vežę paliko. Tas sau išlindo. O kad jau pamatė ta pana, kad
jau ji ne viena, tėvas ją baudžia, ji ginas, nežino su kuom.
Apsūdijo sušaudyt ją, o jeigu tame laike kas jai užmes ske­
petaitę baltą, tai tas ją galės gaut už moterį ir liuosa bus nog
201
smcrties. Kaip išvedė ant sušaudymo, tai tas pribėgęs užmetė
jai skepetaitę, ir buvo liuosa nog smertics. Fotam jis su jąj
apsižcnijo. Ale kaip jis su jąj apsiženijo, tai jis ją labai vargi­
no už tai, ką ji pirma iškoliojo. O kad toks kunigaikštis pinigų
turi, intaisė jis jai karčemaitę, o jai davė šinkuot. Sako:
— Šinkuok, kad turėtume nors ant duonos.
Ėmęs pasamdė vaikinų, kad nuvėję išdaužytų viską. Tie
nuvėję viską jai išdaužė. Jis parėjęs jai sako:
— Tai matai, nemoki su žmonėms apsiait, tai tau viską
išdaužė.
Varė jis ją, kad aitų pas žydus drapanų skalbtie, ir teip
visokiais būdais jis ją baudė, o paskui sako:
— Važiuosim mudu jau in kitą karalystę, nes matyt, kad
tau čia nesiseka.
Išvažiau. Parvažiavo jis pas savo tėvus, sako:
— Tu čia kuknioj pastovėk, o aš aisu čia pažiūrėt.
Teip jis ją pavarginęs davė aprengt gražias drapanas, ir
prijėmė tėvai kaip marčią pas save, kur ir šiandien gyvena.
(No Liudv. Barono iš Barimyką 1894 m. užrašė V B.)

94. APĖ TRIS SŪNUS IR KARALIAUS DUKTERĮ

Buvo toki žmones, jie turėjo tris sūnus. Ale jų motina
numirė, liko tėvas su jais. Toliau — sako tie sūnūs:
— Tėvai, ką mes čia būsim. Visi vienok negalim čia išsi-
maityt, aime mes visi in svietą.
Išėjo. Aina visi krūvoj. Perėjo diena, užpuolė naktis. Priėjo
girią, girioj rado ugnį kūrytą. Šnekas, sako:
— Kur mes aisim? Girioj naktis, čia nakvosim. Ale,—
sako,— mes visi tepjau negalim sumigtie, nes gali medžių
paukščiai mus sudraskytie. Viens turim gyvas būt.
Sako jauniausias:
— Judu gulkit, o aš saugosu.
Tiedu sugulė, o jis sau ugnį kūrina ir sėdi. Naktij klauso —
atvažuoja. Atvažiau ties jais ponia su važnyčia, sustojo ir šaukia:
202
 — Aikšen pas mane, ką pasakysu.
Tas mislia ir šiaip, ir teip, kas čia per ponia, kad naktij
«rfuoja. Atsidrąsinęs nuvė pas ją. Klausė toj ponia pas jį:
— Kas asi per viens, kad čia naktij girioj nakvoji?
— Mes čia trys broliai.
— N’o kur jūs ainat?
— Ainam. Namie neturim iš ko maitytis, ainam in svietą
vwiravot.
— Kad jūs neturit iš ko maitytis, te tau šitą staltiesę. Kad
norėsit valgyt, tai tik tą staltiesę patieskit, an jos jum bus
**lgyt ir gert. Da te tau ir šitą tabakierką. Kad tu tą tabakierką
įdarysi, tai stos labai gražus namas ir kareiviška sargyba
stovės.
Tas jai padėkavojęs už jos dovanas, atėjęs vėl kūrina ugnį.
Ale jis pažiūrės, ar tai gal būt teisybė. Aniem nieko nesako,
pats vienas sau išsivyniojo tą staltiesę — stojo an jos visko
gert ir valgyt. Jis sau pasivalgė, Dievui padėkavojo ir sėdi.
Ale jau subudo ir anie, jau prašvito. Klausia pas anuos:
— Ar norit ką užvalgyt?
— O ką, broleli, valgysim, kad nieko neturim...
— Man Dievas davė, duosu ir jum.
Tuojaus ištiesė tą staltiesę — stojo jiems valgyt ir gert.
Pavalgė, atsigėrė, Dievui padėkavojo, o tas jauniausias susivy­
niojo ją. Aina toliau. Išėjo iš girios, rado lygias lankas, lauką
netoli karaliaus dvaro. Dabar jie sustojo, sako tas jauniausias:
— Čia dabar biskį pasilsėsim.
Atidarė tabakierką — stojo gražus namas. Jie visi trys
viduj, ant sargybos stovi, nieko nedaleidžia. Jie ten sėdi, val­
go, geria ir miega.
Ale insižiūrėjo karaliaus duktė, kad ten niekad nieko nebu­
vo, o dabar stovi toki namai, kad gražesni kaip karaliaus, sako
savo tėvui:
— Aisu aš pažiūrėt, kas ten yr.
O tėvas sako:
— Ką tu aisi, da tave ten kas užmuš.
— Tegul kareiviai netoli pastovės, o aš aisu pažiūrėt.
Tep ir nuvėjo. Atėjo pas tą namą, sargyba neleidžia ją.
203
 Pamatė vyriausias brolis, kad tokia graži pana vaikščioja ap­
link, sako:
— Leiskim ją in vidurį.
O jauniausias sako:
— N'o ko ji čia atėjo? Ateina mums ką pikto padarytie.
O anas sako:
— Ką ji mum padarys, mes čia trys.
Paliepė sargams, ją inleido. O anoj atėjus pradėjo klausinėt,
kaip kas čia yr. Jai parodė. Toliau — daugiau šnekėjo šnekėjo.
Ėmė pirma anie tuo užmigo, o paskiau ir tas jauniausias. Kaip
jie tik sumigo, toj karaliaus duktė pagriebė tą tabakierką no
lango, uždarė: jau tie namai prapuolė, o ji, tą staltiesę pasig­
riebus, nubėgo namo.
Pabunda jie, žiūri, kad jau tų jų namų nėr, jau tik an lauko
guli, ir staltiesės su tabakierka nėr. Sako tas jauniausias:
— Matai, ar aš nesakiau, kad ji mum ateina pikto pada-
rytic.
Aina jie toliaus, rado tris kelius. Vienas aina po dešinei,
kits vidurij, o trečias po kairei. Dabar sako:
— Jau aisim kas sau. Būtume buvę visi krūvoj, ale manęs
neklausot.
Ir tiedu nuvėjo anais keliais, o jis nuvėjo po kairei. Ėjo
ėjo, priėjo girią, ale toj girioj pakvipo obuoliai, kad jis ncgal
trivot. Rado jis tą obelį, nusiskynė, suvalgė porą obuolių —
išaugo jam an kaktos du ragu, kad jis negali nė iš girios
išlįstie! Nale ką jis veiks girioj! Laminasi šiap tep, aina to­
liau. Priėjo tokį upelį, o jau čystas vanduo! Perbrido per tą
upelį — nupuolė no kojų, kol vanduo siekė, mėsa. Aina to­
liaus, ale jam vėl pakvipo obuoliai. Rado jis tą obelį, priėjęs
nusiskynė obuolį, suvalgė — ėmė viens ragas nupuolė, su­
valgė kitą — ir kits nupuolė. Jau jam gerai, ragų netur, ale an
kojų mėsos nėr. Aina toliau, rado tokį upelį, o jau drumstas
vanduo! Perbrido per tą — vėl išgijo kojos.
Dabar sako viens sau: “Palauk”. Sugrįžo atgal, pasiskynė
tų porą ir tų obuolių, pasisėmė to ir to vandens in bonkutes ir
nuvėjo in tą karaliaus miestą, kur ta pana.
Ale kad pakvipo tai panai obuoliai! Sako tarnui:
204
 — Aik tu pažiūrėk, kas čia tur obuolių parduot, kad tcip
kvepia.
Tarnas nuvėjęs rado jį su tais obuoliais, sako:
— Ar tu neparduotum obuolių?
— Kodėl ne, ale brangūs: vienas obuolys šimtas rublių.
Tarnas:
— Ką tai karaliaus dukteriai rublius!
Nuvėjęs pasakė jai:
— Radau tuos obuolius, ale prašo po šimtą rublių už vieną.
— Ką tai man giliuoja šimtas rublių! Te tau du šimtu, aik
juos nupirk.
Atėjęs nupirko ir parnešė. Ji kaip tik suvalgė — išaugo an
kaktos du ragu ir toki dideli, kad ji pakajuos vietos netur! Su­
šaukė daktarus, bet tie nieko negal padaryt. Išsiuntė raštus po
visas žemes, ar neatsiras iš kur koks, kad galėtų ragus nuimt.
Perėjo koks mėnesis ar daugiau, atėjęs jis in miestą apsi-
garsino, kad jis galįs nuimt. Tuojaus davė žinią apė tai kara­
liui. Pašaukė jį karalius, sako:
— Ar tu galėtum nuimt ragus?
— Galėčiau, tik man duokit pastatyt atskyrium stubą, tai
aš jai nuimsu.
Pas karalių neilgai trunka, tuojaus buvo stuba gatava. Jis ją
tenai invedė ir sako jai:
— Dabar tu man spaviedokis iš viso gyvenimo, ką tik kam
pikto padarei, tai tau nupuls ragai.
Ji jam viską pripažino, o tą staltiesę su tabakierka nesako.
Sako jis:
— Tai vis da ne viskas, kad jau būtum viską pasakius, tai
būt nupuolę.
Jis ją ėmęs apliejo vandeniu. Kaip tik apliejo, pradėjo no
jos mėsos krist. Jau mato, kad čia negerai, reik pasakyt. Pa­
sakė ir tai.
— O, matai, ale man reik atnešt parodyt, kitaip nenupuls
ragai.
— Kad aš neturu — pas tėvą, o tėvas mano neduos man tų
daiktų.
— Na, aik atnešk.
205
 Nuvėjus pas tėvą, pasakė tą viską. Tėvas sako:
— Nešk ir parodyk, o kad norės, ir visai atiduok. Matai,
jau no tavęs mėsos krinta, rasi čia koks šventasis.
Atnešus jam atidavė, o jis jai užliejo tuom kitu vandeniu —
tuojaus sveika stojo. Paskui davė jai tų obuolių porą, suvalgė,
ir ragai nupuolė.
Kada jau sveika stojo, karalius jam sako:
— Dabar turi mano žentu būt.
— Aš nieko nenoru, tik man daleisi čia mieste namus
pastatyt ir gyventic.
Karalius jam daleidžia, da ir siūlinėja jam pinigų, ale jis
nieko nejėmė.
Ale gaila jam savo anų brolių: kur jie yr? Aina jis jų
ieškot. Tuojaus vieną atrado, o paskui juodu ir kitą rado.
Atėjo visi in tą miestą, tą tabakierką atidarė — stojo namai ir
aplink sargyba stovi. Jie sau gyvena tuose namuose.
Ilgai trumpai jie ten pragyveno, karalius pradėjo jų neužkęst,
sako:
— Vienam mieste du vaisku negal būt. Aik šen an vainos,
katras katrą pamušim, tai būsim karalium.
Pradėjo karaliaus tarnai. Kaip tik norėtų kirst — stulpais
stoja, norėtų šaut — ugnies nėra. Jau kariautie su juom negali.
Karalius mato, kad su juom negerai, sako:
— Turi būt tu mano žentu.
Jis da iš pradžių nenorėjo, nes
— Aš,— sako,— per prastas prie jūs.
Ale kitaip karalius no jo neatstojo, iki turėjo būt žentu. Ir
aš an to baliaus gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per
barzdą varvėjo.
(No Petraičio iš Barlinykų 1896 m. užrašė V. B.)

95. APĖ KARALIAUS SŪNUS: DU GUDRU IR VIENĄ

KVAILĄ
Buvo toks karalėlis, jis turėjo tris sūnus: du išmintingu
buvo, o vieas kvailas. Ale vieną sykį apsirgo tas jų tėvas, o
206
vaistytojai jau jam atsakė gydymą — jau reiks mirt! Ale sako
savo sūnam:
— Aikit in svietą man ieškot vaistų. Jei katras parnešk, tai
tam teks turtai mano.
Išėjo tuodu gudriejai. Tie nuvėję kur pinigus pragėrė, na­
mo nenor aitie, pečius žydam kūrina. Aina ir tas durnius.
Nuvėjo pas marias, rado jautį gulint mėlyną, sako tas jautis:
— Kur aini, Jonai?
Jis jam atsakė:
— Kad aš pats nežinau, kur aš ainu. Ainu tėvui vaistų
ieškot, aš nežinau, kokių jam reik ir kur jų galima gautie.
— Kap perplauksi per šitais marias, tai rasi lekiantį tiltą,
per tą pereisi, tai rasi britvų tiltą, per tą pereisi, rasi kitą
karalystę. Karaliaus dvare tas gyvasis ir gydantis vanduo. Te­
nai sargai an vartų stovi, ale tu ir ten pereisi. Te tau šitą
plunksną, tai kap ateisi an to lekiančio tilto, tai su šitąj plunksna
mosterk, tai sustos tas tiltas. Te ve šitą britvą, tai kap ateisi an
to tilto britvų, tai su tąj britva mosterk, tai apsivers tos britvos
an šonų, ir pereisi.
Padėkavojęs tam jaučiui, nuvėjęs sėdo an laivo, perplaukė
per marias. Atėjęs an to lekiančio tilto, tąj plunksna mosterė —
tas tiltas sustojo. Perėjo, atėjo an britvų tilto, vėl tąj britva mos­
terėjo — britvos parvirto an šonų. Perėjo per tą tiltą, nuvėjo in
tą karaliaus dvarą, perėjo per sargybą, vandens prisisėmę gyvojo
ir gydančio. Visi tenai miega. Ale rado jis vienam pakajuj paną
miegant. Jis ėmęs ją ir užgulė, o atlikęs savo darbą, parašė an
sienos, kad toks karaliaus sūnus, Jonas, iš tos ir tos žemės tą
ir tą padarė. O pats išėjo, vėl gražiai visur perėjo. Atėjo in
vieną miestą, rado jis savo brolį. Aina jau jiedu abudu. Kitam
mieste rado kitą brolį. Aina jau jie visi trys. Atėjo in girią,
atsigulė jie pasilsėt. Tas, kur durnium vadino, užmigo, o tie jo
broliai ėmė jam išėmė iš kišeniaus jo tais bonkutes, perpylė in
savo, o jam in jo bonkutes pripylė teip kokio vandens.
Parėjo namo, klausė tėvas:
— N'o ką, vaikai, ar pamešėt man vaistų?
O tie kytriejai sako:
— Pamcšėm, te, gerk.
207
 Tėvas išgėrė vieno ir kito vandens, tuojaus pasidarė svei­
kesnis. Tėvas sako:
— N'o tu, Jonai, ką man parnešei?
— Aš, tėveli, da geresnių parnešiau.
— Nagi duok šen.
Jonas padavė savo vandens. Tėvas kaip tik paragau, tep
tuojaus ledakiau pasidarė, sako:
— Kad tu toks,— paliepė lekojui, sako,— nuvesk in girią,
užmušk, parnešk man jo akis ir liežiuvį!
Tas lekojus nuvedė in girią — o buvo šuo drauge,— sako
lekojus:
— Liepė tave tėvas užmušt, o jam turu pamešt tavo akis ir
liežiuvį.
Sako Jonas:
— Nemušk tu mane, palik gyvą, aš tau prisiekiu, kad aš
jau nesirodysu.
— N'ale kur aš gausu akis ir liežiuvį pamešt karaliui?
Sako Jonas:
— Čia yra šuo, tą šunį užmušk, išimk liežiuvį ir akis, tai
turėsi ką pamešt.
Gerai, jau an to sutiko: šunį užmušė, išėmė akis ir liežiuvį, jį
palikęs girioj, parnešė karaliui. Karalius pamatęs liepė numest.
O tos panos gimė sūnus. Ji an to parašo žinojo, iš kur jis.
Jau tas vaiks paaugo in dvylika metų, sako:
— N'o kur mano tėvas? — ir klausė be perstojimo: — Kur
mano tėvas?
Toj pana pajėmė vaisko ir aina in tą žemę atsiimt savo
vyrą. Atėjo netoli miesto, atsistojo, parašė raštą pas tą karalių,
kad jai atsiųstų jos vyrą, Joną karalaitį. Tėvas negali nusiųst
jo, nes jau jo nėr. Sako:
— Atiduok tu man jį, nes aš tau viską sumušu.
Jau tas karalėlis negauna ramybės, sako tam lekojui:
— Kaip čia bus, kad mes dabar jo neturim?
O tas lekojus sako:
— Kad aš jį neužmušiau, jis yr dar gyvas.
Sako:
— Aik tu pas jį, gal tu jį rasi.
208
 Nuvėjo lckojus ieškot. O tas durnius ir jau išgirdo, kad tep, tai
jau jis ir traukė artyn iš girios. Sutiko tas lckojus jį, tą viską jam
papasakojo, ir parėjo namon. O toj pana no tos stacijos iki kara­
liaus dvarui ištiesė gelumbe kelią, kur tam Jonui jotie. Pirma bu­
vo ten pas tą vaiką ir jo broliai, ir daug kitų, o tas vaiks vis sako:
— Tai ne mano tėvas. Mano tėvas atjos šituom gelumbiniu
keliu.
O tas durnius užsėdo an tokios kumelaitės ir atjoja tom
gelumbėm. O tas vaiks, kap tik pamatė jį atjojant, sako:
— Matai, tėvas mano atjoja.
Tuojaus pasisveikino, pajėmė toj pana savo tą vyrą, parsi­
gabeno namon, apsiženijo. O paskui atjojęs su savo vaisku
pamuše tėvą savo, tuos savo brolius abudu pakorė ir paskui
valdė abi karalysti.
(No Ad. Krukio iš Ožkabalių 1896 m. užrašė V B.)

96. APĖ DU IŠMINTINGU IR

VIENĄ KVAILĄ KARALIAUS SŪNŲ

Buvo vienas karalius, jis turėjo tris sūnus: du išmintingu, vie­

ną durną. Tas karalius turėjo sode savo tokią obelį, kad buvo
aukso obuoliai, alc kasnakt, būdavo, po vieną obuolį prapuola.
Karalius liepė vaikam, kad aitų saugot. Nuvcina po vieną tie kyt-
riejai, nesusaugoja. Prašo tas durnius, kad jį leistų saugot. Sako:
— Jau mes nesusaugojam, o tu durnas išsaugosi L.
Ale tepjau tas durnius išsiprašė. Jis pasitaisė šepečius, kur
linus šukuoja, ant galvos, o šepetį, kur galvą šukuoja, po
smakru prisitaisė: kad pradėtų snaust, galva kad kilsterė, tai
tuojaus in šepetį insidūrė, o kad norėtų palcnkt, tai vėl in
šepetį, tai jis negal užmigt ir insilipo in obelį.
Vidumaktij atlėkė aukso paukštė, nušvito visas sodas, nutūpė
in obelį ir jau taikosi obuolį skint. Tas durnius kaip griebė tą
paukštę, nepagriebė gerai, tik išpešė vieną plunksną, obuolį
nepagriebė, paukštė palėkė.
Atėjo kytriejai, paskaitė — visi obuoliai.
209
 — Na,— sako,— bet tu išsergėjai.
— Ale,— sako,— da aš ir plunksną aukso turn.
— Parodyk.
Sako:
— Aime in pakajus, parodysu.
Atėjo in pakajus, parodė — net pakajai nušvito. Sako tėvas:
— Kad tu išpešei tokią plunksną gražią, tai ir ta paukštė
labai graži yra. Aikit ieškot, kur yr tokia paukštė.
Išjojo jie visi trys. Atjojo ant grįžkelės, rados jiem trys
keliai: du laimės, o trecias prapulties. Tie du kytriejai nujojo
keliais laimės, o tas durnius anuom prapulties keliu. Jojo tas
durnius per dieną, niekur nieko neprijoja. Prijojo, pagiryje
rado stubclę, toj stubelėj guli negyvėlis, sėdi trys vyrai, ro-
kuojasi, kad jo kūną sukapot ir duot šunim suvest. Klausė pas
juos, ko jie rokuojasi. Atsako jam: negyvėlis liko jiems daug
pinigų kalts, tai už tai jam jie teip nor daryt. Tas durnius
sumislijo, ką su jais padaryt. Klausė:
— Tau kiek kalts?
Pasakė. Atidavė. Teip antram ir treciam viską užmokėjęs,
gražiai kūną palaidojo, da tai bobai paliko ant pašclpos pi­
nigų, o pats nujojo toliau. Bejodams pradėjo snaustie. Arklys
prašoko in šalį, prabudo, žiūri — vilkas užsikabinęs arkliui
ant kaklo. Sako vilkas:
— Nenusigąsk, žinau, kur joji. Aš tau būsiu pagclboj.
Jis joja, o tas vilkas bėga. Atjojo in tą karalystę, kur ta
paukštė, sako jam vilkas:
— Kap nuveisi, paukštė graži, klėtka da gražesnė, tai pau­
kštę imk, o klėtką ne, nes kaip klėtka suskambės, tave pagaus.
Nuvėjo pas tą paukštę — paukštė graži, klėtka da gražesnė!
Pajėmė ir klėtką. Toj klėtka suskambėjo — subudo, pagavo jį
ir išmušė skūrą. Sako:
— Aik in tokią karalystę, parvesk mum arklį, tai atiduosim
paukštę.
Nuvėjo pas vilką. Vilkas jam sako:
— Matai, aš tau sakiau, kad klėtkos neimk, nes pagaus ir
turėsi toliau ait.— Sako jam vilkas: — Aiva, aš tave nuvesu
pas tą arklį.
210
 Nuvedė in tą karalystę, kur tas arklys. Sako jam vilkas:
— Kaip nuveisi, arklys gražus, balnas da gražesnis, tai
balną neimk, nes vėl pagaus, ir toliau turėsi keliaut.
Nuvėjęs rado: žirgas gražus, balnas da gražesnis. Vėl pajėmė
ir balną. Kap tik pajėmė, su balnu kilpos suskambę, jį ir vėl
pagavo, išmušė skūrą, sako:
— Nuveik in tokią karalystę, ten yr tokia pana, tą paną
man pargabenk, tai aš tau atiduosu tą arklį ir balną.
Atėjo vėl pas vilką. Pasakė jam:
— Aš tau sakiau, kad neimk balną, nes pagaus. Na, ką
dabar darysim, aiva...
Nuvedė jį in tą karalystę pas marias, sako jam vilkas:
— Dabar atsigulk in nendres ir gulėk. Atlėks trys paukštės,
tai bus dvi negražios, o viena labai graži. Jos pasidės, todvi
negražios, į krūvą plunksnas, o ta trecioji atskyrium, tai tu
imk ir pakavok tos gražiosios plunksnas, o kaip prašys, ne­
duok, pakol pabuėuos.
Atsigulė jis in nendres. Atlėkė tos trys paukštės, tos negra­
žiosios dvi pasidėjo in krūvą, o ta gražioji atskyrium, ir tropi-
jo padėt netoli to durniaus. Tas ėmė jos plunksnas ir pakavojo.
Nuvėję jos pasimaudė, išėjo. Tos dvi rado savo plunksnas, o ta
trecioji, gražioji, neranda. Ieško visur — nėr. Anos dvi sako:
— Jau mum reik lėkt namon, o tu ieškok.
Šitoj sako:
— Jei sena žmona rado, vadysu už tikriausią motiną, jei
senas žmogus rado, vadysu už tikriausį tėvą, o jei jaunas
jaunikaitis rado, tai imsu už vyrą.
Tada jis atsišaukė:
— Aš radau.
Kaip tik ji išgirdo, atėjo pas jį, kad atiduotų. Tas neduoda.
Tada pradėjo ji in visokias bjaurybes vartytis: in žaltį, angį ir
t. t. Tas, kaip jam buvo no vilko prisakyta, neduoda ir nebijo
jokių bjaurybių. Neturi ką darytie. Priėjus pas jį, pabučiavo jį.
Dabar tas duoda jai plunksnas. Sako:
— Jau man jų nereik. Dabar,— sako,— galim ait.
Atėjo pas vilką, ir aina visi pas tą karalių, kur tas žirgas.
Atėjo pas karalių, sako vilkas:
211
 — Aik pas karalių, tegul duoda žirgą, jau pana pakajuos.
Nuvėjęs pas karalių, sako:
— Jau pana pakajuos, atiduok žirgą.
Tas karalius pažiūrėjęs atidavė žirgą su balnu. O tam paka-
juj tik jos abrozas buvo. Vedasi tą žirgą, ir aina jie visi. Atėjo
in tą karalystę, kur buvo toj paukštė. Vėl tas vilkas padarė,
kad jau žirgas stonioj. Nuvėjo tas durnius pas karalių, sako:
— Šviesus karaliau, atiduok man paukštę su klėtka, nes jau
žirgas stonioj.
Sako:
— Negaliu aš tau duotie, aisu pažiūrėt.
Nuvėjęs rado žirgą stonioj, atidavė jam tą paukštę su klėtka.
Dabar jau jis turi paną, žirgą, paukštę. Aina jie. Kada jau
atėjo netoli savo karalystės, nusipirko vežimėlį, važuoja. Sako
tas vilkas:
— Dabar aš aisu sau, o tu važuok. Ale rasi savo tuos
brolius teip kap šunis prirakytus ir kaulais pašertas, tai aš
žinau, tu neiškęsi, juos išpirksi, o kad jau visi važuosit, tai tu
duok jiems važnyčiot, o tu sėdėk su pana užpakalij, nes kap tu
važuosi, tai jie tave iš pavydos užmuš.
Atvažiavęs teip rado, kap jam sakė. Jis jų pasigailėjo, išpir­
ko, paskui jau jie važuoja. Sako tie broliai:
— Tu, brolau, imk važnyčiot, nes tavo gyvulys, tai tu
žinai, ar grait važuot, ar po valiai.
Jis jų paklausė, sėdo in pryšakį, važuoja. Tie iš piktumo,
kad jis tokią paną, žirgą ir paukštę rado, ėmę jį užmušė ir
išmetė ant kelio, o parvažiavę papasakojo tėvui, kad jie vis tai
padarė. O toj pana liūdna, tas arklys liūdnas ir toj paukštė
negieda.
Tas vilkas dasižinojo, kad jau jis negyvas, aina jis pas jį.
Atėjo, rado gananties kaiminę arklių. Ėmęs vieną papjovė,
žarnas išrito, o pats inlindo in vidurį.
Ale atlekia varnas su trimis vaikais. Sako vaikai:
— Tėvai,— mėsa.
— Ne, vaikai,— bėda.
— Tėvai,— mėsa.
— Vaikai,— bėda!
212
 Ale viens neklausė, nutūpė lest. Tas kap tik pradėjo lest,
tas vilkas tik capt tą vamūką pagau.
— Matai, ai tau sakiau kad bėda.
Tėvui, kaip visiem, gaila savo vaiko, prašo pas vilką, kad
atiduotų vaiką. Sako:
— lisipešk dvi plunksni, nulėkęs pamesk gyvojo ir gy­
dančio vandens, tai aš tau atiduosu.
Tas varnas tuojaus parnešė. Paskui tas vilkas patepė tą
arklį gydančiu vandeniu — tuojaus sugijo, paskui patepė gy­
vuoju — tuojaus atgijo. Vamuką paleido, o jis nuvėjęs patepė
tą durnių, atgydė. Tas pašokęs sako:
— Tai tik saldžiai miegojau.
O vilkas jam sako:
— Tu miegojai. Tu buvai užmuštas, tave tavo broliai
užmušė.
Potam, padėkavojęs tam vilkui, ėjo namon. O kad užėjo
ant dvaro, toj pana pradėjo giedot, tas arklys žvengt, toj paukštė
čiulbėt. Tada jis išpasakojo savo visas nelaimes. Tėvas anuos
savo sūnus smerčiu nukorojo, o jis apsiženijo su tąj pana ir
liko karalium tos žemės.

(No A. Sir... Iš Ožkabalių 1895 m. užrašė V. B.)

97. APĖ VIENĄ KARALIŲ IR JO SŪNŲ

Buvo toks karalius jau senas, ale da jaunikis. Jis padabojo

kito karaliaus dukterį, jauną paną. O toj pana turėjo kitą sau
padabojus karalaitį. O kaip tas senas karalius buvo turtinges­
nis už aną, tai ir liepė tėvas jai ait už to senojo. N'o kap tė­
vams liepiant, turėjo už jo tekėtie. Apsiženijo. Jau jiedu sulau­
kė vaiką, o ji jo vis nekentė. Ji vis, būdavo, rašosi su anuom
karalium — o ta žemė visa buvo apleista tris ailcs vandeniu.
Ėmė vieną sykį jau ji apserga. Tas karalius veda daktarus an
daktarų, vis nieko negelbsti. O ką jai pamačys, kad tyčia guli?
Besirgdama parašė pas aną karalių, kad su vaisku atjotų in tą
ir in tą girią.
213
 — O aš,— sako,— jį atsiųsu in tą girią, tai jūs jam galvą
galėsit nukirst.
Kap atėjo toj diena, an katros liepė pribūt, sako ji savo
vyrui:
— Aš rasi ir pasveikčia, kad tu, nujojęs ana in tą girią,
kokį nors paukštį nušautum.
Tas karalius ją mylėjo, nes senas jauną vis labiau myli ne
kap jaunas seną, ir tuoja nujojo. O ji paliepė sargam tiltus
il s

atdaryt. Kap tik injo in girią, žiūri, kad jau atjoja svetimas
vaiskas. Jis apsisukęs — bėgt atgalios! Atjoja pas tiltus —
tiltai atidaryti, jau jis perjot negali, o anie dasiviję jam nu-
rentė galvą ir pakavojo.
Paskui apsiženijo tas su tąj jo pačia. Jau jiedu gyvena kelis
metus, jau tas posūnis karaliaus paaugo. Vienąsyk nuvėjęs ant
savo tėvo kapo verkia, žinoma, kap posūnis. Ale tėvas at­
sikėlė iš kapo, davė jam tokį skiltuvuką sidabro, sako:
— Su šituo skiltuvuku kap skilsi, tai iššoks sidabro žirgas,
balnas, kardas ir sidabriniai drabužiai kareiviški. Ateik,— sa­
ko,— ir kitą vakarą čia pas mane.
Atėjo kitą vakarą — davė jam aukso skiltuvuką, sako:
— Šituom kad skilsi, tai iššoks viskas no aukso,— sako.—
Ale da ateik vieną vakarą čia pas mane.
Atėjo trecią vakarą — davė jam tėvas deimento skiltuvuką,
sako:
— Su šituo kad skilsi, tai iššoks deimento viskas. O dabar
aš tave, vaikeli, palaiminu, jau daugiau neateik.
Kad jau tas vaiks buvo keturiolikos metų, prisisapnavo tam
karaliui, kad posūnis jam galvą nukirs. Pabudęs pasakoja savo
sapną savo senėtai, o tas sako:
— Misli, kad tep nebus? Jis tau nukirs užaugęs galvą. Tu
jo tėvui nukirtai, o jis tau nukirs.
Tas karalius persigando, šneka su pačia:
— Ką daryt su juom?
O pati sako:
— Tai tik niekai, aš jį tuo nužudysu.
Paliepė nuvest jį aukštai an trečio gyvenimo ir uždaryt.
Tep tuo ir padarė. Liepė tarnaitei iškept su nuodais blyną ir
214
 nunešt jam suvalgyt. Toj iškepus neša, o jau tiek verkia, tiek
verkia! Tas vaikins žiūri, ko ji tep verkia, klausė:
— Ko tu tep gailiai verki?
— Ką aš neverksu, kad atnešu tau blyną su nuodais!..
Tas vaikins sako:
— Ačiui tau, kad tu man pranešei.
Jis tą blyną numetė katei, toj katė tik kojom subūrė, o jis
sau padarė kokių ten audimų virvę ir nusileido an žemės, ir
išėjo iš miesto. Nuvėjo in pamarę. Važiau tuosyk laivas in
kitą žemę ir jį nuvežė. Išlipo iš laivo. Ėjo ėjo, priėjo karaliaus
dvarą. Nuvėjo in tą dvarą pas karališką važnyėią, pasiprašė
pas aną, priėmė jį prie savęs per tarną. Jam viskas gerai
vedasi. Jau jam davė važinėt su ketvertu, šešetu ir aštuonetu.
O jis, kaipo karališko išauginimo, buvo labai dailus. Tas kara­
lius turėjo tris dukteris. Viena jį labai pamylėjo, sako tėvui
savo:
— Tam vaikinui pas važnyėią yra labai sunku. Kažin kad
mes jam duotume prie sodo, būt jam lengviau.
Tėvas:
— Kad tu teip nori, tegul teip būna.
Jau pašaukė jį prie sodo.
Vieną nedėldienį važiau karalius in bažnyčią. Sodaunykas
paprašė jo, kad saugotų sodą, sako:
— Važuosu ir aš in bažnyčią.
Sako:
— Gerai, saugosu.
Sodaunykas išvažiau, o toj duktė karaliaus liko. Sėdi po
langu trečiam gyvenime. Ale tas vaikins kap tik skylė su tuom
sidabro skiltuvu, iššoko sidabro žirgas, balnas, kardas ir visos
drapanos sidabro. Užsidėjęs jodo. Pajodė, nusėdo — prapuolė.
Skylė su aukso skiltuvu — viskas no aukso iššoko. Vėl pa­
jodė, paleido — prapuolė. O toj pana vis mato, ką jis daro.
Skylė su deimento skiltuvu — iššoko viskas no deimento. Vėl
užsėdęs pajodė, pajodė po sodą, paleido — prapuolė. Toj pana
mislia sau: “Čia jau gers paukštis”.
Parvažiau tėvai iš bažnyčios, jau toj pana prašo pas savo
tėvus, kad ją su tuom sodaunyko tarnu ženytų. Tėvas jai sako:
215
 — Tekėk už jo, aš tau neginu, ale jei nori imtie, tai ištekėjus
ir aik iš mano akių.
Toj duktė nieko nežiūri, kas bus, tai bus, bile daleidžia jai
už jo tckėtie! Tuojaus davė užsisakyt, ir ištekėjo. Po veseilei
išėjo, rado pas miestą tokią stubelę. Da jie turėjo pinigų,
uždėjo toj stubelėj kromelį ir sau pardavinėja. Labai jiems
gerai sekasi.
Ne po ilgam pašaukė kitas karalius ant vainos tą karalių.
Išrengė jau savo vaiskus an vainos, ale sako:
— Reik duot ir žentui kokią kumelką, tegul joja ir jis, rasi
nors kas jį užmuš.
Pašaukė, padavė jam kumelčiną, joja. Nujojo in girią, tą
kumelę paleido vilkam suėst, o jis skylė su sidabriniu skiltu­
vu — tuojaus iššoko sidabro žirgas ir viskas, kas tik reik.
Užsėdęs atjojo an vainos. Žiūri visi, kas čia per kareivis atjo­
jo. Kiti mislio, kad koks iš dangaus šventasis: iškirto ano visą
vaiską, kap nujo, tep nujo! Jau jie išlaimėjo vainą, sugrįžo
atgal, sako:
— Atjojo turbūt koks šventasis, anuos sumušė, mums ne­
reikėjo nė rankų pakylėt, išlaimėjom.
Na, gerai! Perėjo koks ten laikas, jau kyla kits, stipresnis
karalius vėl prieš jį. Vėl tep pat surengė vaiskus, išleido, o
tam žentui vėl davė kumelką, siunčia nabagą an prapuolimo.
Jis nujojo vėl in girią, paleido tą kumelką, o pats suskylė su
aukso skiltuvu — iššoko aukso žirgas, balnas, jam rūbai auk­
so. Užsisėdęs joja. Atjojo in vainą, vėl visus iškilto ir nujo.
Tas jo žirgas prapuolė, o pats vėl sėdi savo kromelij ir turga-
voja. Sugrįžo anie iš karės, tą patį pasakė, kad koks atjojęs
anuos visus iškirto.
Ne po ilgam jau aina du karalių su juom, kad viens negali
dalaikyt. Vėl tep pat išėjo an vainos, jau ėjo ir pats karalius.
Jis ir tokiu būdu suskylė su deimento skiltuvu ir jau atjojo an
deimento žirgo ir su deimento rūbais. Kaip pamatė karalius
tokį galijotą, tuojaus puolė an kelių. Jis vėl kap pradėjo juos
kapot, išmušė visus, tik viens jam in koją inkirto. Karalius
prišokęs savo skepetaite surišo jam koją. Jau po karei sugrįžo
namon, o jis parjojęs ilsisi.
216
 Tas karalius jau senyvas buvo. Ėmė, karei pasibaigus, žentą
an kitos duktės. Jau veseilia. Karalius sako:
— An veseilios reik ir žentą pavadyt, nors nekenčiamas.
Pašaukė jau juos, ale tas žentas neva užgėręs ėmė ir užvir­
to an suolo ir užsismaukė tą kelinę aukštyn ir neva miega. O
tas karalius sako:
— Kad jau netinkamas, tai, matai, ėmė ir apsigėrę.
Ale aina pro jį, žiūri karalius, kad jo skepetaitė, ta, katrą
užrišo tam galijotui an kojos, jis tur an savo kojos. Tuojaus
nurišo tą skepetaitę, rado ir tą perkirtimą. Tada jau pažino, kad
tai tas pats. Apkabinęs pabūčiau, paprašė, kad dovanotų jam,
ką negražiai su juom iki tol apsiėjo. Atidavė tuojaus jam savo
karalystę. Tada tai kėlė linksmą benkietą! Net ir aš pribuvau,
gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

(No Adomo Kruho iš Ožkabalių 1896 m. užrašė V B.)

98. APĖ VIENĄ GIRTUOKLĮ KARALIŲ IR JO SŪNŲ

Buvo vienas karalius, ale jis ne teip gyvenimą vedė kaipo

karalius, bet teip kaip visi paprasti girtuokliai. Jis begirtuok-
liaudams pragėrė visą savo karalystę. Jau daugiau jam nėr ką
darytie. Jis da turėjo tris dukteris ir vieną sūnų. Pajėmęs vyriau­
sią dukterį vedasi pragert. Ale aidamas keliu sumislijo: “Kad
man,— sako,— kas duotų maišą pinigų, tai aš ją atiduočia”.
Nežinia, iš kur nė kas metė jam po kojų maišą pinigų, ir
duktė prapuolė nežinia kur. Tuos pinigus nuvilko in karčemą,
tol gėrė, pakol visus pinigus pragėrė. Paskui parėjęs pajėmė
antrą ir, jam vedanties, puolė vėl maišas po kojų su pinigais,
o duktė vėl prapuolė nežinia kur. Pinigus ir tuos pragėrė.
Pasijėmė trečią. Ir su tąj teip atsitiko. Pinigus ir tuos pragėręs,
pareina jau imt sūnų pragert. O sūnus jam sako:
— Manęs tu nepragersi, jau dabar bus tau gana gert.
O pats išėjo, pasiėmęs pūčką. Ale žiūri — pagirij šoka
lapė ant krėsluko. Jis ją pamierau šaut, toj lapė sako:
— Tu mane nešauk.
2/7
 Tas vėl mieruoja in ją, o toj laputė sako:
— Aš tau sakau, kad tu mane nešauk, aš tau duosu šitą
krėsluką, o šis krėsluks ten tave nuneš, kur tu norėsi.
Nešovė jis tą laputę, atidavė jam tą krėsluką. Atsisėdo an
to krėsluko tas karaliaus sūnus, sako:
— Krėsluk, tu mane nešk pas mano vyriausią seserį.
Nunešė pas žuvų karalių. To karaliaus nebuvo namie, tik ją
rado. Tuojaus su jąj pasisveikino. Ale sako:
— Jau mano vyras pareis, reik tave pakavot, kad jis tave
neužmuštų.
Jį pakavojo. Ale tas parėjo, klausė ta jo pati:
— Kad mano brolis čia būtų, ką tu jam darytum?
— O ką aš jam darysu? Mylėčia, jis man nors namie
reikalus apreikalautų.
— Nieko nedarysi? — sako pati.
— Ne.
Atidarė duris, sako:
— Čia, aik šen.
Išėjo, pasisveikino kaipo su švogeriu:
— Na,— sako,— rasi tu namie man reikalus atliksi?
Sako:
— Aš negaliu, da aš turu da ait daugiau seserų ieškot.
Išėjęs sėdo an to krėsluko, sako:
— Krėsluk, nešk mane pas kitą seserį.
Tuojaus nunešė jį pas tą seserį, pas kirmėlių karalių. Nera­
do to karaliaus namie, vėl tik seserį. Ten jiedu pasišnekėjo.
Ale toj sesuo sako:
— Jau mano vyrs pareis, reik tave pakavotie.
Uždarė jį in tokią kamaraitę. Parėjo tas jos vyrs, sako jam:
— Kad čia būt mano brolis, ką tu jam darytum?
— O ką aš jam darysu, jis man nors naminius reikalus
apžiūrėtų.
Atidarė duris, sako:
— Aik šen.
Tas išėjo. Jiedu pasisveikino, sako:
— Tai gerai, kad tu čia atėjai, tai tu man nors naminius
reikalus apžiūrėsi.
Sako:
218
 — Negaliu, da turn ait vienos sesers ieškot.
Išėjęs sėdo ant krėsluko, sako:
— Krčsluk, nešk mane pas jauniausią seserį.
Tuojaus nunešė pas jauniausią seserį, pas paukščių karalių.
Jiedu pasisveikino, pašnekėjo, ale sako toj sesuo:
— Jau pareis mano vyras, jis gal tau ką pikto padarytie,
tave reik pakavot.
Uždarė vėl jį in tokią kamaraitę. Parėjo tas jos vyrs, klausė
j°:
— Kad mano brolis čia butų, ką tu jam darytum?
— O ką aš jam darycia? Jis man nors namie apžiūrėtų.
Atidarė, sako:
—■ Aik šen.
Tas brolis išėjo. Jiedu tuojaus pasisveikino, pasibučiavo.
— Tai dabar,— sako,— kaip aš išeinu in svietą, tu man
dabar nors namie apžiūrėsi.
Tas jau ait neturėjo kur, ten ir jau pasiliko.

(No Ad. Berieškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. Basana­

vičius.)

99. APĖ KARALIAUS SŪNŲ

Buvo toks karalius, ir anas karalius buvo aklas. Ale vieną

sykį ta jo pati, karalienė, nusivedė jį in sodą, inkėlė in obelį
pakrėst obuolių. O toj pati jo laikėsi su kitu kokiu ten jenaro-
lu. Tas karalius krečia, o ta su tuom jenarolu renka. O toj
karalienė buvo tada nėščia. O kaip ta karalienė su tuom savo
mylimu myluojąs, prašnekėjo kūdikis pilve, sako:
— Velnias už velnią, kurva už kurvą.
Toj motina išgirdo, kad jis teip šneka, sako:
— Palauk tu, aš tau padarysu.
Dabar — gerai. Toliau praėjo kiek laiko, gimė vieną naktį
to karaliaus sūnus ir tame pačiame mieste — vieno kalvio
sūnus. Tcip, liepiant tai karalienei, ėmė akošerka ir apmainė:
nunešė tą karaiiOną pas kalvį, o tą kalvuką — pas karalių.
219
Dabar — gerai. Auga tie vaikai. Paaugo jau dikti. Tas pas
karalių kalvuks būdams vis apė kalvystę sau šneka, o tas
karalius norėtų, kad nors kiek jis rūpytus apie karališkus daik­
tus, o tas kalvuks vis apie kalvystą...
Vieną sykį važuoja jiedu per girią, o tas jau neva sūnus
sako:
— Ale tai medis storas, tai būtų kalviui kulbė.
Tas karalius mato, kad jau jis netinkamas ant karalių, sako:
— Čia kalvio padermė.
ir atidavė jį prie kalvio, to paties, katro sūnus buvo.
O ans, tas karaluks, daugiausia užsiima kareiviškai: susi­
rinkęs vaikų visokius muštrus jis juos mokina. Ale vieną sykį
viens vaiks prasikalto jam daug, kad jis nujėmė galvą. Da-
sižinojo apė mirtį to vaiko tėvai, norėjo jį suimtie, ale jau jis
pirm to išbėgo kur in sodžių, pristojo pas gaspadorių gyvulius
ganyt. Toks garsas daėjo iki karaliui. Karalius sako:
— Kad jis toks, tai jis nėr to kalvio sūnus, ale jis yr mano
sūnus, jį reik suieškot.
Ir ėmęs padarė tokią karietą, kad ji buvo pusę karalystės
verta, ir sako tarnams:
— Važuokit per svietą su tąj karieta ir, ką tik patiksit,
klauskit, ką ta karieta būt verta. Tai jei kas pasakys, kad pusę
karalystės, tai tą imkit, tai tas bus mano sūnus.
Tie karaliaus tarnai važuoja su tąj karieta per svietą ir, ką
tik patinka, vis klausia, ką toj karieta būt verta. Vieas sako,
tai tiek, kits — vėl tai tiek, o nė viens nepasako, kad būt verta
pusę karalystės.
Toliau davažiavo, rado pulką avių ganant jauną vyrą. Ir jis
atsitūpęs gadina, duonos plutą graužia ir iš klyno utėles muša.
Klausia pas jį:
— Ar tu nežinai, ką toj karieta būtų verta?
O jis sako:
— Toj karieta verta pusę karalystės, ale kokiam laike an
šitos plutelės duonos nemainyčia.
Tie pasiuntiniai karaliaus sako:
— Važuokim, ką tas durnius čia pasakoja, kad jis an šmo­
telio duonos nemainytų.
220
 Važiavo toliau ir neatrado tokį kad pasakytų. Sugrįžo na­
mon. Klausė karalius:
— N'o ką, ar neradot tokį, kad kas atmytų?
Sako:
— Niekur neradom, tai tik vienam daikte atradom piemenį
jauną ganant. Atsitūpęs gadino, duonos plutą graužė ir utėles
iš kelinių mušė. Klausėm ir to, ką toj karieta būt verta, o jis
sako: “Toj karieta būt verta pusę karalystės, ale kokiam laike
an šitos plutelės duonos nemainyčia”. Tai kaip jis teip pasakė,
kad an tokios plutos duonos nemainytų, tai mes jau jam dau­
giau nieko nesakėm.
— Tai jau jum reikėjo jį imtic, nes tai tas pats, o jis
teisybę sakė: kaip jis valgyt nori, tai jam ta pluta duonos
geriau kaip ta karieta, jis tą karietą negrauš. Važuokit in tą
daiktą o jį paimt, tai jis bus mano sūnus.
Nuvažiavo tarnai in tą daiktą, kur kitąsyk ganė,— jau jo
nėra. Jis jau buvo pasitraukęs in kitą daiktą, ir niekur jo
neatrado. Sugrįžo namo tarnai. Ir daugiau nėr ką darytie.
Tas karaliaus sūnus tuose metuose buvo išmintingiausias
vyras an visos pasaulės. Jis sau sumislijo:
— Ką aš čia turu teip ilgai valkiotis. Grįšu pas tėvus.
Da tuomet nebuvo zerkolų. Jis padirbo zerkolą ir, parėjęs
in savo karaliaus dvarą, atsistojo prieš pakajus su tuom zerko-
lu. Pamatė jo motina, toj karalienė, kad stovi toks vyrs ir tur
tokį gražų daiktą, atėjo pažiūrėt. Tuojaus pamatė tame zerkolc
visą pati save. Pavadino jį tuojaus in pakajus, derėjo nog jo
kad parduotų. Jis iš pradžių nieko nesisakė, o toliau pasisakė,
kad jis yr jų sūnus. Ir tada kokios ten buvo atrastuvės, links­
mybės ir baliai! Toliau, po tėvo galvai, stojo karalium žemės
anos, o vedęs sau moterį, karaliavo.
Ale vienus metas išvažiau jis an marių, o ten jam be­
važinėjant truko keli metai. O ta jo pati mislio, kad jau an
marių kur pražuvo, ir ėmus apsivedė su kitu karalium. Ir tiek
tai laiko praėjo jam beklaidžiojant an marių, kad jau jo toj
pati su anuom karalium sasilaukė tris vaikus. Sugrįžo anas
karalius iŠ savo kelionės — klauso, kad jau jo pati ištekėjus
už kito karaliaus. Važuoja jis pas ją. Atvažiavo pas tą savo
22 /
pači*}, to karaliaus namie nebuvo. Ten jiedu bešnekėdamu žiū­
ri, kad jau parjoja ans karalius. Ji sako jam:
— Mano vyras labai piktas, kur aš tave dabar pakavosiu? —
Atidarė skrynią, sako: — Čia gulk.
Tas ėmęs ten inlindo, o toj jo pati uždarė skrynią ir pati an
viršaus atsisėdo. Atėjo ans karalius, o jau pati klausia jo:
— N'o kad tu pamatytum mano aną vyrą, ką tu jam dary­
tum?
O šits karalius sako:
— Tuojaus nukirsčia galvą.
Teip tuojaus pakilus no skrynios, atidarė, sako:
— Žiūrėk, kur jis.
Teip tas pakėlė kardą kirst, o šits skrynioj sako:
— Karalius karalių kirst negali, tur pakart...
Teip tas atstojo no kirtimo, kad kart. Ale da nežinojo, kas
tai tos kartuvės. Teip jis liepė pastatyt kartuves ir nuvyt ketu­
rias virves: vieną lunkinę, antrą kanapinę, trečią lininę, ket­
virtą šilkinę. Dabar susėdo visi in karietą ir veža kart. Ale
važuojant jis juokiasi, o toj jų pati sako:
— Kirsk tu jam galvą, ko jis čia juokias, jau jis ką mislia
padarytie.
— Ko tu juokiesi?
Sako:
— Aš juokiuosi, kad pirmagalį tai arkliai veža, o pastur­
galį kibą veins neša.
Ans karalius nusijuokė ir sako:
— Na, teisybė: pirmagalį arkliai veža, o pasturgalį kibą
veins neša.
Gerai. Davažiavo iki kartuvių, ir sako:
— Na, dabar da man daleisit trissyk ant trūbelės užtrūbyt
prieš smertį.
O anas, mislydamas pakarsiąs, sako:
— Gali.
Užtmbijo vienąsyk — atėjo pulkas kareivių juoduose rūbuo­
se. Klausė ans karalius:
— N'o kas čia?
Sako:
222
 — Tai velniai, laukia dvasią mano gaut.
Patrūbijo kitąsyk — atėjo pulkas kareivių raudonai ap­
rengtų. Jau ans karalius nusigando, klausė:
— N'o kas čia?
Sako:
— Tai pažarai. Nes kaip tik anksti švisdavo, tai aš vis ėjau
melstis.
Apstojo jau dvi pusi. Patrūbijo trecią sykį — atėjo pulkas
baltuose rūbuose ir jau apstojo aplink. Klausė:
— N'o kas šičia?
Sako:
— Tai šitie aniuolai, tai šitie ims mano dvasią.
Dabar tas karalius sako pirmiau an savo pačios:
— Ai k šen, tave pirmiau karšu.
O toj sako:
— Ar aš tau nesakiau, kad kirsk jam galvą, nes jis juokėsi.
Ale jau atsiprašymo nėra. Tuojaus tą pakorė su lunkine vir­
ve, o vaikus: vieną su kanapine, antrą su linine, o vyriausią —
sako:
— Šits būtų buvęs išmintingesnis už mane, tai tą — su
šilkine.
Kada visus pakorė, tai tada aną karalių pabūčiau, sako:
— Dabar tu gali vestie ir aš, o pirmai tai buvo nė šis, nė
tas.
Ir nuvėjo su savo kareiviais namon, o parkeliavęs vedė sau
moterį ir karaliavo, iki galas neparėjo.

(Vincas Basanavičius iš Ožkabalių 1899[m.])

100. APĖ VIENO KARALIAUS SŪNŲ, KURS PARNEŠĖ

GYVOJO IR GYDANČIO VANDENS

Vienas karalius turėjo ant galvos piktus šašus, o negalėjo

jo nė joks daktaras išgydyt. Išrado daktarai, kad jo paties
sūnus tur ait pamešt gyvojo ir gydančio vandens. O tas kara­
lius turėjo tris sūnus: du išmintingu, o vieną durną. Davė tiem
223
kytriemjicm po gerą arklį, o tam durniui tokią kumelaitę utė­
lių suėstą. Davė tiem kytriemjicm gerai maisto ant kelio ir
pinigų, o tam durniui tik kamputį duonos ir sūrį. Išjojo jie visi
trys. Atjojo ant grįžkelės, kožnas ant savo kelio sėdo ir pie-
tuja. Atbėga vilkas, sako vienam:
— Padėk Dieve.
O tas tam vilkui sako:
— Aš tau kaip padėsu, tai tu neturėsi kur šokt!
Nuvėjo pas kitą — ir tas pats. Nuvėjo pas tą dumiu:
— Padėk Dieve.
— Dėkui.
Vilkas:
— Ar neduotum man pavalgyt?
Durnius:
— Kodėl ne...
Perlaužė tą kamputį duonos ir pusę sūrio, padavė vilkui.
Tas suvedęs sako:
— Da nepaėdžiau, ar neduotum man šitą kumelaitę papjaut?
Sako:
— Gali pjaut.
Vilkas papjovė kumelaitę, pusę suvedė — jau paėdė. O tie
kytriejai sako:
— Tai kad dūmas, tai dūmas, sušėrė pietus ir kumelaitę
davė papjaut.
O tas vilkas sako:
— Dabar sėsk ant manęs, aš tave nešu. Aš žinau, kur tu
aini ir ko tu ieškai.
Nunešė tą durnių in kitą karalystę. Sako tas vilkas:
— Dabar šičia ai k in šitą karaliaus dvarą. Dabar visi mie­
ga. Nuveik, kur miega karalaitė, ten rasi, ant sienos kabo
bonkutės gyvojo ir gydančio vandens. Tai tu nusikabyk ir
skubinkis, kad nesubustų, kad tave nepagautų.
O tas vilkas ant jų užleido miegą tuomsyk. Nuvėjo, atrado tą
pakajuką ir tą paną miegant. Užsimanė pas tą paną jis, tas dur­
nius, savo norus išpildyt. O kad jau atliko savo reikalą, nusikabi­
no tais bonkutės, pavogė no jos vieną čcveryką, karolius no kak­
lo ir žiedą no piršto, parašė gromatėlę, kad toks karalaitis savo
224
tėvui nušašusiam neša vandenį dėl išgydymo jo galvos ir pava­
gia jos šituos daiktus. Išėjo iš to dvaro. Kaip jis tik atėjo pas
tą vilką, jau subudo tam dvare, jau toj pana apsižiūrėjo, kad
oetur ėeveryko. Rado ir tą gromatėlę, perskaitė, tuojaus pa-
sijėmč kitą žiedą, kitus karolius, kitus ėcverykus — gerai!
Atnešė tas vilkas tą durnių vėl an tos grįžkclės, sako:
— Dabar gali pasilsėt, o aš aisu tą kumelaitę dabaigsu graužt.
Nugraužęs kumelaitę, nubėgo, o jį paliko miegantį. Ale
atjojo ir tie kytriejai broliai an tos grįžkelės, rado tą durnių
miegant, sako:
— Aime mes pas jį pažiūrėt, ar jis netur to vandens.
Rado pas jį tą vandenį, ėmė išpylė in savo bonkutes, o jam
pripylė vandens. Pabudo. Parkeliau jau jie namo. Tas durnius,
nieko nezinodams, duoda tėvui tą vandenį, o šitie kytriejai sako:
— Neimk — vanduo. Jis tave nor apgautie.
O jie padavė tą tikrąjį vandenį. Tėvas pasivilgę galvą, tuo­
jaus nugijo. Užpykęs an to durniaus, išvarė jį. Nuvėjo jis
vienam daikte in kanceliariją pas vaitą, pristojo pas jį važnycia.
O toj kanceliarijoj dvylika raštinykų rašydavo, tai kada tik tie
raštinykai išeidavo, tai jis — rašyt. O kad ateina anie, vis
žiūri, kas ėia teip gražiai surašė — nežino. Ale vieną sykį tas
vaitas saugoja. Pamatė, kad jis teip gražiai rašo, pakėlė jį ant
savo raštinykų vyresniu.
Ale tos panos karalaitės gimė sūnus. Ir kad jau buvo sesių
metų, mokina jį žegnotis:
— Vardan Dievo tėvo,— sako motina.
O tas vaiks sako:
— O kur mano tėvas?
O ta jo motina sako:
— Ar tu norėtum pamatyt savo tėvą?
Vaiks:
— Norėėia.
Tuojaus toj pana nusiuntė gromatą pas tą durniaus tėvą
karalių. Sako:
— Žiūrėk tu, nušašėli, kad man pristatytum tą savo sūnų.
Karalius, gavęs tokią gromatą, kad pristatyt sūnų pas tokį
karalių, ale kaip išvarė, tai nežino, kur jis yr. Išleido groma-
8 1910 225
tas ieškot jo. Ir gromata atėjo pas tą vaitą, o tas vaitas jam
padavė. Sugrįžo pas tėvą. O toj pana išklojo gelumbe visą
kelią per savo karalystę, laukdama jo. O šits karalius leidžia
pirma vieną tų kytrųjų, nes mislia, kad ims in žentus. Ale tas
joja šalia tos gelumbės. Pamatė toj karalaitė, kad joja šalia,
sako:
— Jau ne tas.
Klausė tas vaiks:
— Ar šits mano tėvas?
Sako:
— Ne.
Klausia:
— Ar tu pavogei gyvąjį ir gydantį vandenį?
Sako:
— Aš.
— O daugiau ką?
— Nieko.
— Tai,— sako,— ne tu, nabagai...
Tuojaus paliepė ir prirakino tą kaip šunį po vežimu. Atjojo
antrasis, ir tą tokiu dalyku prirakino po vežimu. Jau joja tas
durnius. Tas joja tiesiog tąj gelumbe, kad net šmotais lekia in
šalis! Atjojo pas tą karalaitę. Sako:
— Ar tu pavogei gyvąjį ir gydantį vandenį?
— Aš.
— O daugiau ką?
Tuojaus tas ištraukė tą jos čeveryką, žiedą ir karolius, sa­
ko:
— Te, ar tavo?
Toj jau pamatė, kad tas pats, sako:
— Vaikeli, tai šits tavo tėvas.
Paskui paleido tuos du iš po vežimo. Sugrįžo tas durnius
su tąj pana pas savo tėvą, ten gerai pabaliavojo, paskui sugrįžo
pas tą paną in tą karalystę, vedė ją ir liko karalium. Koks ten
buvo balius bei linksmybė! Ir aš ten pribuvau, gėriau, valgiau,
burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

(No Ad. Berieškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. B.)

226
 101. APĖ KARALIAUS SŪNŲ IR VARINJ VILKĄ

Buvo vienas karalius. Jis turėjo sūnų. Ale tas sūnus vieną
sykį išėjo in sodą pasivaikščiot. Atlėkė paukštis gripas, pa­
griebęs tą karaliaus sūnų nunešė ant marių, ant salos ir jam
pasakė paleisdamas:
— Čia,— sako,— būsi tris metus. O kaip suveis trys me­
tai, tai aš tave vėl nunešu in tavo tėvo karalystę.
Vaikščioja paleistas ant tos salos, rado jis ten tokį butelį.
Tam butelij rado tokią bobą. Sako:
— Iš kur čia atsiradai, vaikinuk?
— Aš asu karaliaus sūnus, mane paukštis atnešė čia ant šitos
salos, prižadėjo po trejų metų nunešt vėl in mano tėvo karalystę.
Toj boba sako:
— Tai gerai, galėsi pas mane būt per tuos tris metus.
Jis tenai buvo, stubelę iššlavė, apsitrūsė. Baigiasi tie metai,
sako:
— Jau man reiks ait ant salos laukt to paukščio.
Sako toj boba:
— Te tau algos, ką čia man tarnavai.
Davė jam tokį krepšiuką, ale sako:
— Nežiūrėk, nes turėsi bėdą.
Ale jam rūpi pažiūrėt, kas ten kampe to krepšio teip minkšta.
Atrišo krepšį — iššoko iŠ krepšio trys arkliai: vienas sidabro, an­
tras aukso, o trečias deimento. Šokinėja apie jį, o jau in krepšį
neina. Sako:
— Kas dabar bus? Tas paukštis atlėks, o aš šituos arklius
turėsu paliktie.
Bėdavoja. Atbėga varinis vilkas, o ta boba — tai to vilko
moma. Sako:
— Ką man duosi? Pasirašyk savo krauju man, kad iki
gyvas nesiženyt, tai aš tau juos suvarysu.
Inpjovęs pirštą pasirašė. Tas vilkas pajėmė krepšiuką —
suvėjo tie arkliai in krepšį. Atlėkė paukštis gripas, pajėmė,
nunešė jį in jo tėvo karalystę. Džiaugsmas pasidarė visoj žemėj
ir visam tėvo dvare. Jo tėvas sako:
— Reikia dabar ženyt.
8' 227
 O karalaitis sako:
— Aš nesiženysu, aš pasirašiau tokiam variniui vilkui iki
gyvas nevcstic už šituos arklius, katruos buvau ten paleidęs
ant dvaro. Tai kap aš juos paleidau, o negalėjau suvaryt, tai
turėjau pasirašyt, kad liksu nevedęs iki gyvas.
— E,— sako,— pastatysim sargybą per dvyliką mylių —
vilką užmuš.
Na, gerai. Tuojaus apsirinko mergą, ir jau bus svodba.
Pastatė sargus per dvyliką mylių apė karališką dvarą. Ale jau
ateina vilkas. Šaudo in jį, pi kėni bado, iš anuotų muša, o
vilkui nieko nekenkia, vilkas vis povaliai artyn dvaro aina.
Jau mato, kad netoli, šneka su arkliu jis. Sako arklys:
— Jau kaip matysim, kad netoli, tai mane pastatyk po
langu, pats per langą iššok ant manęs, ir bėgsim.
Tas teip padarė. Per langą iššoko, ant to arklio ir — Dieve
duok kojas! Jojo per dieną. Atjojo in tokią stubelę. Toj stu-
belėj rado tokią bobą.
— Kur joji? — sako.
— Bėgu no varinio vilko.
Sako:
— Tai gerai, gali nakvot. Aš turu šunytį, kad jis suvuodžia
vilką už devynių mylių. Kaip suluis ta kalaitė, tai galėsi jot.
O tas vilkas atsliūkino povaliai ant dvaro, žiūri — nėr jo.
Atėjo in pakajiLS— nėr. Atėjo pas langą — išlįsta per langą. Ir
vilkas išlindo per langą ir ėmė grait vyt. Toj kalaitė sulujo,
sako:
— Jau vilkas už devynių mylių, galėsi jot.
Išjojo. Jojo per dieną, prijojo vėl stubelę. Stubclėj rado
bobą.
— Kur jo ji? — sako.
— Bėgu no varinio vilko.
Sako:
— Tai gerai. Aš turiu tokią kalaitę, ji girdi vilką už šešių
mylių, gali nakvot. Kaip kalaitė suluis, galėsi jot toliau.
Jis ten ar migo, ar nemigo naktij, kalaitė sulujo. Sako ta
boba:
228
 — Jau vilkas už šešių mylių, gali jot.
Išjojo. Jojo per dienų, prijojo trečią šlubelę ir rado bobą.
— Kur joji?
Pasakė.
— Tai gerai, galėsi pernakvot. Turu tokią kalaitę, suvuo-
džia vilką už trijų mylių. Kaip suluis, tai galėsi jot toliau.
Davė jam da valgyt. Ar migo, ar ne naktij, ta kalaitė ėmė
lot. Sako:
— Kelk, aik jot. nes jau vilkas už trijų mylių.
Davė jam toj boba du kamuoluku, sako:
— Dabar kaip josi, rasi tokį tiltą, tai kaip tik atjosi ant
to tilto, tai tave miegas apmarys. Tu negalėsi trivot miegu,
arklys tavo užmigs, tai arklį pamesk, o kaip galėdams aik, kad
galėtum pereit. O perėjęs mesk tuodu kamuoluku (o tos bo­
bos tai buvo to vilko tetos ir to vilko jos nekentė).
Pajėmė tuos kamuolukus, išjo. Atjojo ant to tilto — kaip
apmarino jį miegas, kad jis negal trivot. Arklys jo tuojaus
užmigo ant tilto, liko, o jis vos nusiyrė per tiltą. Už tilto me­
tė tuos kamuolukus, iš tų kamuoluku pasidarė du baltu kur­
tu. Arklys liko miegot. Aina jis pėksčias, o tie kurtai vis tik
laksto, kad tik gautų tą vilką sudraskyt. Atėjo in tokią šlu­
belę, rado toj stubelėj paną, o jau ir tas vilkas buvo ten at­
bėgęs. Ale jis jo nemato. Tik ans taikosi, kad tik galėtų suėst.
Ale bijo vilkas tų kurtų. Sako toj pana:
—• Aš,— sako,— labai sergu, kad tu galėtum nuveit. Čia
yra malūnas su Jevyniom durim, ten yra prikepta pyragų, kad
tu man pameštum, tai aš būčiau sveika.
Jis, kaipo nuvargintas, gatavas paklausyt. Nuvėjo in tą ma­
lūną, rado pyragų, pajėmė, išėjo. Kaip tik išėjo, tos durys vi­
sos užsidarė, liko jo kurtai. O kožnos durys užsirakino su
devyniom spynom. Dabar jau mislia, kad bus jam negerai, o
kurtai tie graužia duris. Vienas pailsta, kitas graužia. Atlėkė
toks baltas karvelis, davė jam tokią trūbukę, sako:
— Kaip pareisi, tai jau rasi vilką laukiant tave suvest. Tai
tu prašyk vilko, kad tau duotų da nusimaudyt, o kaip inlįsi in
vandenį, tai teip grait neik iš vandens. O kad jau išeisi, tai
229
 prasyk da sykj užtrūbyt. Pas prūdą stovi liepa, tai tu lipk
trūbyt in tą liepą.
Pareina — jau tas vilkas laukia.
— Na, dabar,— sako,— jau tu mano.
— Na, gerai, aš tavo. Ale da duok man šitam prūde nusi­
maudyt, tai bus tau gardesnė mėsa ėst.
— Na, aik.
Tas karaliūnas inlindęs pliauškia, o tie kurtai jau baigia
graužtie tais duris. Jis ten ilgai užtruko tam vandenij.
— Na,— sako,— jau bus gana praustis, lįsk laukan.
Tas išlindo, sako:
— Da tu man pavelyk inlipt in šitą liepą patrūbyt.
Tas vilkas mislia, kad jau jis jo, sako:
— Da gali biskį lipt pasibovyt.
Užtiūbijo vienąsyk. Tie kurtai kaip išgirdo, tai tie visoms
pajėgoms graužt ir išsigraužė. Užtrūbijo antrusyk, o tas vilkas
žiūri aukštyn atsisėdęs ir jau liepia lipt. Užtrūbijo da sykį, tai
kaip tas vilkas tupėdamas žiūrėjo aukštyn ir nepamatė, kaip
tie kurtai parlėkė, tą vilką iš nežinių pagriebė, perplėšė, tuo-
jaus sudraskė. O tas karaliūnas nuvėjo pas tą paną, kulbę
perskėlė, kasas užkyliau, ir tol tie kurtai ją draskė, pakol
sudraskė. O toj pana tai buvo to vilko sesuo. Sugrįžo su
kurtais ant to tilto, rado savo arklį, prisikėlė ir parjo laimingai
in savo tėvo dvarą. Parjojęs iš teisybių antrusyk vedė mergą,
o po tėvui likosi karalium.

(No M. Pečiulio iš Ožkabalių 1894 m. užrašė V. B.)

102. APĖ VIENO KARALIAUS SAPNĄ

Vienas karalius turėjo tris sūnus. Tėvas jiems pasakė, kad

katras ką susapnuos, kad jam pasakytų. Vienas susapnavo ir
antras, kad
— Bus vaina, o mes pralaimėsim,— atėję tėvui pasakė.
Pašaukė jauniausį sūnų. Sako:
230
 — Aš sapnavau, kad bus vaina — jūs pralaimėsit, motina
numazgos man pienu kojas, o tėvas išgers.
Už tai tėvas ant jo užpyko ir išvarė jį. Aina jis sau, kur jo
akys neša. Nuvėjo in kitą karalystę, pristojo karaliaus dvare
už tarną, paskui toliau — daugiau. Susidabojo su karaliaus
dukteria, vedė ją ir liko karalium an tos žemės. O tą jo tėvą
kiti pamuše, viską no jo atėmė, jau jis turėjo aitie žydams
pečius kūryt.
Sumislijo tas sūnus važuot tėvų savo pažiūrėt, kaip jie
gyvena. Atvažiavęs dasiklausė, kur jiedu būna, atėjęs pas juos
prašosi pernakvot. Sako:
— Ką jūs, ponas, pas mus nakvosit, mes teip vargingai
gyvenam, da utėlių gausit.
— Tai nieko, aš ir papratęs su utėlėm...
Pernakvojo. Antryt nusiuntė savo motiną, sako:
— Aik nupirksi gorčių pieno.
Toj tuojaus parnešė. Sako:
— Numazgok man kojas.
O kad jau numazgojo:
— Dabar,— sako,— rasi turit kokį paršiuką, tai atiduokit
jam.
O tas tėvas sako:
— Bene pono kojos bjaurios,— ėmęs išgėrė.
Tada tas sūnus sako:
— O ką, ar ne teisybė, kaip aš sakiau, kad man motina
pienu nuplaus kojas, o tėvas išgers? Už tai mane išginei, o
dabar matai, ar ne teisybė? Aš asu jūsų jauniausias sūnus.
Tada tėvai jam puolė in kojas ir meldė dovanojimo už
tokią savo kaltę. O sūnus sako:
— Ne tik ką aš jum dovanoju, ale da aš jus padarysu
karalium, teip kaip buvot.
Parvažiavo namo, prirengė savo vaiską, atėjęs užpuolė an
to karaliaus, atmušė nog jo viską, ką tik turėjo pajėmęs no jo
tėvo, ir paliko tėvą čia karaliaut, o pats sugrįžo in savo kara-
lystę.

(No Ad. Berteškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V B.)

231
 103. APĖ PONĄ IR PAVARGĖLĮ ŽMOGŲ
Važiavo turtingas ponas vandravot. Jis vežėsi skūrinį krepšį
pinigų, važuodams pametė tuos pinigus. Nuvažiau jau toli,
apsižiūrėjo, kad jis tuos savo pinigus pametė, ir jis numanė,
apė kokį daiktų juos pametė. Ale kaip jis jų gana turėjo, tai jis
negrįžo ieškot. Sako:
— Ką maėys, kad ir grįšiu, arba rasų, jau vis kas juos bus
radęs. Aina visold žmonės keliais ir takais, jau juos pajėmė.
Ėjo tuomsyk stubelnykas, pavargęs žmogus, taku ir rado tą
krepšį su pinigais. Parsinešė namo, padėjo, klausinėjo, ar kas
pinigų nepametė — nieks neatsišaukė. Liko jam tie pinigai.
Kur jis dės tiek pinigų? Už tuos pinigus nupirko dvarą, gyve­
na jis tam dvare ponu, o savo rudinę suplyšusią užkabino toj
stubelėj savo ant panto.
Po kiek metų jam ten begyvenant važiavo vėl tas ponas.
Jau buvo vakaras, sako:
— Raik važuot in tą dvarą pernakvot.
Atvažiavo in nakvynę, apsinakvojo. Jiems ten bešnekant,
parėjo tam ponui iš šnektos:
— Aš,— sako,— važiavau tam ir tam mete čia šitais ke­
liais, pamečiau skūrinį krepšį pinigų.
O tas žmogus sako:
—Anryt aikit šen. Aiva ana in tą šlubelę, aš ką jum parodysu
Nuvėjo jiedu in tą stubclę, sako:
— Štai mano čia gyvenimas ir mano rudinės kabo ant panto.
Tai čia gyvenau. Aidams radau aš jūs tuos pinigus, o už tuos pi­
nigus pirkau šitą dvarą. Tai dabar aikit ir gyvenkit tam dvare, nes
tai viskas ten jūs, o mano tik šita šlubelė, daugiau nieko aš neturu
Jam vis saužinę graužė, kad jis ponauja kasžin už keno
pinigus. O tas pons sako jam:
— Dėkavoju tau už tavo gerą širdį, kad tu man pripažįsti.
Neraik man tavo dvaro, aš jame gyvent negaliu, gyvenk tu sau
sveikas, aš tau tai viską dovanoju.
Gerai pasimylėjus tas pons išvažiau, o tas stubelnykas li­
kosi gyvent tam dvare.
(No G. Lizdieilės iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V Basana­
vičius.)
232
 104. APE JONĄ KATINAITĮ
Buvo neturtingi žmonės, jie turėjo vaiką, o kad jau jis
buvo septynių metų, numirė abudu jo tėvai. Liko jis našlaičiu.
Ką jam daryt mažam likus? Aina jis per svietą ubagaudams.
Beaidams atėjo in tokį miestą. Atėjo pas vieną kupčiuvienę.
Pamačius toj kupčiuvienė klausia to vaiko:
— Iš kur ir koks tu, kad tu toks mažas aini ubagais?
Sako:
— Aš nežinau, nė iš kur aš, nė ką. Mano tėvai numirė, tai
aš ainu per gerus žmones ubagais. Mane geri žmonės maitina.
O toj ponia mato, kad tas kūdikis labai apiplyšęs, sako:
— Tie tavo žmonės nelabai geri, kad tave teip apiplyšusį
laiko.— Sako: — Ar tu pas mus neliksi? Mes tave pasiliktume.
Atsakė vaikas pabučiuodams rankas ir kojas:
— Kurgi aš nelikčia, man nereiktų ait ubagais...
Parėjo tas ponas, paklausinėjo to vaiko:
— Iš kur tu, koks?
Sako:
— Aš nežinau, iš kur aš, nė pavardės aš savo nežinau, tik
vardas mano Jonas.
Davė jam gerai pavalgyt, jį gražiai aprengė. Bėgioja po
pakajus. Nusiveda vaiką in kromą, tas vaikas toks miklus,
nešioja viską, dėstinėja, žiūri, kad nebūt iškados. Tas ponas
labai jį pradėjo mylėtic.
Ale to pono atsivedė katė katuką. Toj ponia liepė visus
paskandyt, bet tas vaikas vieną išsirinko, sako:
— Pavelykie man šitą katuką augytie, kad jis labai man
gražus.
Sako ponia:
— Augyk, kad tu tik nori.
Tas vaiks auginasi tą katuką.
Vieną sykį tas ponas krovė tavorus savo ant laivo, siuntė
per marias. Sako jis in tą vaiką:
— Aš siunčiu tavorus už marių, o tu ką, Jonuk, siųsi?
Sako:
— Aš siųsu savo katuką, aš daugiau nieko neturu.
233
 Sako savo lamam:
— Jimkit to vaiko šitą katuką su tavorais.
Pajėmė tą katuką ir iškeliavo. Atvažiavo ant salos. Atėjo
pas gyventojus tos salos — po stubą bėginėja žiurkės, pelės —
pilnos trobos, kad ncapsigina! Sako:
— Kodėl pas jus šitų bjaurybių teip daug?
Sako:
— Jau mes su joms apsipratę.
Sako:
— Mes turim tokią žvėrelę, kad jais tuojaus išgaudytų.
Sako anos salos žmonės:
— Susimylėdami, tik jūs atneškit...
Tie keleiviai tuojaus atnešė, paleido. Toj katė kaip jėmė
pjaut, kaip jėmė pjaut! Katrais papjovė, o kitos kaip išsigan­
do, išbėgiojo, sulindo in volas. Tie gyventojai tos salos kiek
už tą tavorą davė aukso, o už tą katiną da daugiau davė! Tie
labai teisingi žmonės parvažiavo, parvežė tą auksą, sako:
— Tai šitas auksas už tavorus, o šitas tai už tą katiną tai
prigul Jonukui.
Tas ponas da už tai labjau jį pamylėjo, užaugino, o kad jie
neturėjo vaikų, prie jo tie abudu pasenę numirė, o jam liko
visas jų turtas. O kaip jis neturėjo pravardės, tai jam no to
katinuko liko pravardė Jonas Katinaitis.
(No Gen. Lizdieties iš OzJcahalių 1894 m. užrašė V. B.)

105. APĖ GUDRĄ BAUDŽIAUNYKĄ

Senovėj, kad ūkinykams buvo sunku baudžiavą atliktie,
vienas ūkinykas iškepė žąsį, nunešė ponui paklano, kad būt
lengviau baudžiavą atliktie,— o tokiam ponui ką tai giliuoja
žąsis! Vienok per žertą jam sako:
— Ką tu man atnešei vieną žąsį. Mes asam šeši: du sūnų,
dvi dukteri ir mudu su pačia Tai jei gali, tai padalyk tu mum
visiem tą žąsukę.
Teip tas žmogus pradeda dalytic. Nupjovė galvą, davė ponui:
— Te tau galva, nes tu asi viso dvaro galva.
234
 Nupjovė sparnus, padavė po vieną panaitėm:
— Tetet jum po spamuką, ne jau ne už ilgo turėsit iš to
dvaro išlėkt.
Vaikam padavė po kojukę:
— Jūs turėsit vaikščiot tėvo pėdom.
Poniai padavė patį smaigaluką, o jam teko visas levons, tai
yra jam likosi visa žąsis. Tas pons už tokį gerą padalinimą
gerai jį apdovanojo.
Išgirdo jo kaimynai, kad jis už vieną žąsį tiek dovanų gavo,
Idts jau iškepė penkias ir nunešė pas poną. Tas pons vėl tą patį:
— Mes,— sako,— asam šeši šeimynos, tai padalyk mum
Uis penkias žąsis.
Tas žmogelis mislio mislio — padalytie negali! Liepė
pašauki aną, kad padalytų. Atėjęs jiems pradėjo dalyt. Pajėmė
vieną žąsį, padavė dviem vaikam, sako:
— Tai jūs trys.
Padavė kitą žąsį dviem panaitėm:
— Tai,— sako,— ir jūs trys.
Kitą padavė ponui su ponia, sako:
— Ir jūs trys. O dabar — dvi žąsys ir aš, tai ir trys.
Tam ponui tokios dalybos labai patiko. Jį vėl gražiai apdo­
vanojo, o anam, katro žąsys buvo, davė šešioliką in pasturgalį,
kad nemokėjo padalyt.

(No Lukošaitienės iš Sausininkų, BartnĮykų] vals., Vii-

ka\>[iškioj pav., 1896 m. užrašė V. B.)

106. KAIP VIENAS ŽMOGUS PONĄ PRIGAVO

Buvo toks žmogelis, turėjo jis trisdešimts rublių. Jis iš to

pradėjo pirkt kiaules, pjaut ir parduot. Pripirko kiaulių, jau
pas jį stovi daug mėsos, o jo pati tokia puskvailė buvo, klausia:
— N'o kur mes tą mėsą dėsim?
O tas jos vyras sako:
— Ateis gražus pavasaris, tai suės.
Tas jos pats kasžin kur išėjo. Atėjo Žalnierius su raudonais
235
palietais nusipirkt mėsos. O jai labai jis gražus buvo, ji mislio,
kad tai atėjo tas gražus pavasaris, kur sakė mėsą atims, tai sako:
— Ar tu, kur mėsą atimsi?
Tas Žalnierius tuo suprato, kad ji kvaila. Sako:
— Aš.
— Na, tai neškis.
Sukabino ant jo visą mėsą, jis sau nusinešė.
Pareina jos vyras. Sako:
— Jau tas pavasaris išsinešė mėsą.
O tas jos vyrs sako:
— Kad tu šiteip padarei, aš jau dabar su kuom toliau
gyvent negaliu, ainu aš sau in svietą. Jei rasų da dumesnę už
tave, tai da sugrįšu, o jei ne, tai daugiau pas tave nepareisu.
Aina jis, aina. Atėjo an vieno dvaro,— vaikščioja penimė
kiaulė su devyniais paršais. Jis apė tą kiaulę vaikšėiodams ir
jai kloniojasi, ir kepurę nusiima. O ponia žiūri per langą, ką
jis ten veikia. Pašaukė jį in pakajus, klausė pas jį:
— Ką tu nori no tos kiaulės?
— Ko noru? Aš biednas žmogus. Davė Dievas mums vaiką,
niekur kūmos negaunu. Tai prašau jus, poniute, kiaulę ar ne-
leistumėte in kūmus?
Tai poniai unaras, kad jos kiaulę prašo in kūmus. Tuojaus
pakinkė ketvertą arklių in karietą, davė purmoną, indėjo tą
kiaulę. Sako tas žmogus:
— Kol ji sugrįš, tiem jos vaikams bus vargas, tegul ir jie
važiuoja pasilinksmyt.
Sugaudė ir paršus. Sako tas žmogus:
— Kam da čia man jūs žmogų gaišyt, da gali ponas bartis.
Aš viens važuosu.
— Gerai tu sakai,— sako ponia,— važuok viens.
Išvažiau. Važuoja. Ale jis pamislijo, kad čia nebus gerai:
kaip pons parjos, o tai dasižinos, jį vys... Jis ėmęs pasuko in
girią iš kelio. Pakelėje prigadino savo kepurę, uždengė, žiūrės,
kas čia nusidės.
Tas pons paijo iš lauko. Sako jam ponia:
— Kokį unarą aš šiandie gavau! Mano tą baltąją penimę
kiaulę in kūmas užprašė toks biednas žmogus.
— N'o ar leidai?
236
 — Išrengiau, liepiau pakinkyt in karietą ketvertą arklių, ir
ouvažiau.
Tas ponas suprato, kad jau čia vagis. Ant nakties pastatė
sargą, sako:
— Nė jokį svetimą žmogų an dvaro neleist, pagavus išmušt
kailį ir in kozą pasodyt.
O pats sėdo an arklio — vyt! Pasiklausęs, katruom keliu
nuvažiau, atjoja in tą girią, rado žmogų tą sėdint pakelėj ir
laikant tą kepurę. Sako tas pons:
— Ar nematei čia tokį vagį važuojant?
Sako:
— Mačiau, jis čia nuvažiau in girią. Ale,— sako,— jūs jo
nerasit.
— Na, tai ar tu negalėtum jį vyt?
Sako žmogus:
— Negaliu, čia pagavau tokią brangią paukštaitę, iki saulė
nusileis, negaliu imt, turu laikyt.
O tas pons sako:
— Te tau penkis rublius, te mano kepurę, sėsk an mano
arklio ir vyk, o aš palaikysu tavo kepurę.
Tas vagis da jį ingraudino, sako:
— Ale gerai laikyk kepurę prispaudęs, kad nepabėgtų.
O pats nujojo pas anuos arklius. Tą arklį prisikabino ir
nuvažiau namon.
Ale jau tam ponui nusibodo belaikant tą kepurę, pažiūrės,
pakišęs ranką po kepure, kas ten yr,— žiūri, kad po tąj kepure
prigadyta! Jau jis tuosyk suprato, kad tai tas pats buvo vagis,
katram padavė arklį vyt. Jau jis neturi ką darytie, aina pėkščias
namon be kepurės. Parėjo in savo dvarą, tie jo sargai jam —
duot su lazdom.
— Na, tik,— sako,— aš pats ponas šito dvaro.
Tie nieko nežiūri, sako:
— Mūs ponas raitas išjojo, o tu koks valkata be kepurės!
Sudavė jam gerai per šonus ir da nuvedę pasodino in kozą.
Anryt pažiūr, kad — tas pats ponas. Ponia klausia:
— N'o ką, ar pavijai?
O jau jam sarmata pasakot, kad jį labjau prigau kap ją, sako:
237
 — Pavijau, alc jau duok pakajų, kokia jų biednysta!
Pamatęs padovanojau da ir tų arklį ir pėkščias parėjau na­
mon.
O tas sukčius pardavė karietų ir arklius, tų kiaulę su paršais,
ir pradėjo vėl vaizbų varyt.

(No P. Penčylos iš Ožkabalių 1896 m. užrašė V. B.)

107. APĖ NESVEIKĄ PONĄ

Buvo toks ponas nesveikas. Jis, būdavo, vis važinėja pas

daktarus sveikatos ieškodams ir niekur jis, būdavo, sveikatos
neranda. Ale vienų metų vasaros laike važuoja jis in šiltus van­
denis. Pakelėje užvažiau pas vienų savo pažįstamų ponų. Klau­
sia anas pons:
— Kas tau yr?
Sako:
— Aš nieko negaliu valgyt ir važuosu ten ir ten in šiltus
vandenis.
Anas ponas sako:
— Nevažuok ten, šįmet ten negerai, važuok šičion, čia
viskas ir geriau, ir geresni daktarai. Aš tau duosu adrisų tenai,
ir tau bus labai gerai.
Parašė gromatų in tų daiktų, kad jį prijimtų gerai. Nuvažiau
jis tenai. Jį prijėmė in pakajus, tuojaus davė jam ten visokių
vynų, stiprių konjakų, visokių gėrimų. Ir gėrė po biskį ir jį
nugirdė, paguldė an lovos, ėmė nurengė jį iki kūnui, o jį
aprėdė prastom darbinykiškom drapanom, apavė klumpėm ir
nunešė jį in kitų palivarkų ir paguldė an tvarto, an šiaudų terp
kitų darbinykų.
Naktij pabudo, graibo, kas čia yr, kad jis an šiaudų guli...
An rytojaus prašvito — žiūri, kad jis su dvarokiškom drapa­
nom: klumpės guli šalia jo, jis nežino, ar jis sapnuoja, ar kas
jam rodos. Ne po ilgam atėjo kemeris varyt prie darbo, o tas
pons sako:
— Kų tu mane varai prie darbo, aš toks ir toks ponas.
238
 — Kas tu per pons?
O jau jis ir pats nežino, kas su juom stojos. Padavė grė­
blį — grėblys puola iš rankų, nes jis nepratęs nieko dirbtie, o
jis turėjo toliau viską dirbtie. Kaip jis jau pasidirbo, jau jam
visi valgiai gardūs, jis teip valgo, kad tik gautų. Pralaikė
jį tenai apė keturias nedėlias — jau jis sveikas be vaistų.
Ansai ponas mato, kad jau jis gerai valgo, viskas jam
gardu. Tas pons padarė savo bernam balių, davė gerai ariel­
kos. Jį vėl gerai nugirdė, tas berniškas drapanas nurengė, ap­
rengė jį vėl jo poniškom, nunešė jį vėl in tuos pakajus. Naktij
prabudo, lekojus jo klausia:
— Pon, ar ko reikalauji?
Tas pons mislia: “Kas čia yr, ar čia aš vėl sapnuoju?**
Lekojus sako:
— Pon, aš jus nė pribudyt negaliu.
Tas pons prabudęs mislia, kad jis visą laiką miegojo, o jam
sapnavos teip, kad jis ten bemau. Išsipagiriojo, jau jis valgyt
netrivoja, o pas ponus, žinoma, kaip iš ryto — arbata. Jau jis
valgyt nepakenčia, o anas ponas sako:
— N'o ką tu, rodos, radai gerų daktarų, kad teip greit
sveikas, kad nori teip daug valgyt? Tu sveikas buvai, tik tu,
kaip nieko neveiki, tai tu negali valgyt. Tu vis vaikščiok,
darbuok po biskį, bus gardu valgis. Aš tave tyčia ten padaviau
prie darbo, o kad tu padirbai, matai, koks tu sveikas.

(No Mauškaus iš Bartinykų užrašė V. B. 1898 m.)

108. APĖ VIENĄ BOSTRĄ

Buvo vienas turtingas ponas. Jau jis buvo senas, ale da

jaunikis. Ale auginosi bostruką, kurį jis buvo prasimanęs su
merga. Jis jį labai mylėjo ir jam visą savo turtą žadėjo
aprašytie. Jau tas vaikins buvo trisdešimties metų, o jau tas
pons turėjo apė šimtą metų. Jis turėjo savo giminių, turėjo
brolių ir jau brolių vaikai buvo ženoti. Viens iš tų giminių
jau buvo girios sargu. Ale jau jis rengėsi jam aprašytie. Visi
239
 dagirdo tuojaus tie jo giminės, suvažiau pas jį, o jau tas po­
nas sirgo. Sako:
— Ką tu misliji, kad tu tokiam bostrui savo visą turtą no­
ri aprašytie! Turi gana giminių, gali ant dešimts dalių savo
turtą padaiytie.
O tas pons sako:
— Jis man labai geras, jis manęs klauso. Aš jam sykį,
surinkęs šiokių tokių pinigų, liepiau nunešt paskandyt — nu­
nešė, paskandino, o kad aš ant jo bariausi, sakau: “Kam tu
pinigus nuskandinai?“ — sako: “Kad jūs liepėt, tai aš nuskan­
dinau“. O kad aš jam liepiau išimtie, tuojaus rengiasi ir lenda
išimt. Ir už tai jam visą turtą savo pavedu.
Na, tas girios sargas sako:
— Kad jis, po mano rokundai, yra suvisai paikas. Na, aš
jam užduosu tokį darbą — jis negalės daryt, o aš ką dary-
su, jei jis darys, tai tegul tie turtai būna jam, o jei ne, tai —
ne.
Na, an to visi pristojo. Nuvedė tas sargas jį in girią pas
šėmę in laužą, o tas vaikins pasįjėmė gerą peilį ir smagų
kanėių, in galą insirišęs švino. Nuvėjo kaip jie in girią, tai tas
sargas sako:
— Aik tu pirma,— nes mislia: “Kaip jį ės, tai jau jo prieš,
o aš ją pajimsu“.
Ale tas kaip tik ėjo drąsa, ta šėmė tuojaus no paršų metėsi
prie jo, o tas su tuom bizūnu kaip griebė per patį šnipą, o toj
kaip sukosi aplink, tai tas užsisėdo ant jos, o kaip kiaulė
nelabai mikli prisiliest — negali inkąst, tai tas tuojaus išsi­
traukė tą peilį iš už aulo, tuo tai kiaulei in šoną, o ta tol
sukosi, kol pastipo.
Na, jau po laižybų, ir jau jam likos tas turtas. Tas pons jau
numirė. Jau jis apsiženijo. Ale tas girios sargas, užvydėdanis
jam tos laimės, paprašė in svečius ir pasamdė dvyliką
žmogžudžių, kad kaip tik jis atvažuos, tai jį užmušt.
Jau tas pons atvažiau. Tuojaus, kaip tik ėjo in stubą, pati­
ko du su kardais — tuo in jį kirto. Ale jis jų kardus atmušė
ir jiem abiem galvas nukirto. Toliau kad jis nukirto šešiem
galvas, ale jam širdis užsidegė, aina da daugiau jų ieškot. An
240
galo pagalios užtiko da šešis žmogžudžius — tuojaus tie jam
galvą in smulkius trupimas sukapojo.
(No L. Barono iš Bartinykų užrašė 1895 m. V. Basana­
vičius.)

109. APĖ JONĄ, PONĄ, JAUTĮ, ŠUNIS IR KUNIGUŽĮ

Vieną sykį apė vieno pono dvarą vaikščiojo toks jaunas
miklus Jonukas. Vieną sykį pasišaukė jį pons, sako jam:
— Ką tu turi čia apė mano dvarą šokinėt, geriau aik tu
pas mane už kokį tarną.
— O kam man pas tave tamautie, kad aš galiu iš vogimo
gyventic.
— N'o ar tu gali gerai vogt?
— Galiu.
— Na, pavok tu man mano artojaus jautį iš jungo.
— Pavogsu.
Tas Jonuks pasigau gaidį, o artojam pons prisakė, kad
sergėtų jaučias, o jie arė pagirij. Su tuom gaidžiu nuvėjo in
girią ir užgiedo kaip gaidys netoli nog jų krūmuos. Tie artojai
klauso, kad gieda gaidys krūmuos, sako:
— Klausykit, vyrai, lapė gaidį atnešė, tai kaip nog jos
ištrūko, tai dabar gieda kur an šakos.
Apsidairę — to Jono nematyt — bėga in girią pagaut gaidį.
Jonas kaip išgirdo, kad jau artojai ateina, jis vis giedodams
tolyn in girią. Kaip jau nuvilko gerai no krašto, tada gaidį
paleido, o pats — prie jaučių. Ėmęs vieno jaučio vuodegą
nupjovė, kitam in šikną inkišo, o patsai su jaučiu nasivedė. O
tie artojai, pakol tą gaidį pagau, ateina — jau jaučio nėr. Ale
žiūri, kad iš kito jaučio subinės vuodega kyšo. Žiūrėdami in tą
vuodegą, sako:
— Jautis jautį prarijo, tik vuodega ana kyšo.
Jie, norėdami aną jautį iš subinės išgelbėt, kad neužtrokštų,
susikabino už vuodegos traukt. Kaip tik trukterėjo, vuodega
ištrūko. Sako:
— Per drūčiai traukėm: vuodega ištrūko, o jautis liko.
241
 Parėję ponui pasakė, kad jautis jautį prarijo. O tas pons
tuojaus suprato, kad jau tas Jonuks pavogė. Pasaukęs jį pons
paklausė jo:
— Ar tu pavogei jautį?
— Aš.
— N'o kaip tu galėjai pavogt?
— Pagavau gaidį, nunešęs in girią paleidau, kaip tie artojai
nuvėjo gaudyt, tuomsyk aš jautį nuvedžiau.
— Na, kad tu teip gali vogt, pavok tu mano šunis.
— Pavogsu.
Nupynė tokį bradinį, užstatė an vartų, o šunes labai buvo
bjaurūs, tai kaip jis, užėjęs an dvaro, švilpterėjo, tai tie šunes,
kaip buvo papratę bėgt per vartas, kaip šoko prie vartų ir tie­
siog in tą bradinį. O Jonas tą bradinį susuko, užrišo su šunim
ir tol mušė, pakol neužmušė. Užmušęs visus nuskandino.
An rytojaus atsikelia — kad nėra nė vieno šuns. Sako pons:
— Jau Jonas šunis pavogė.
Pašaukė Joną:
— N'o kur šunis padėjai?
Sako:
— Užmušiau ir nuskandinau in upę.
Pons, užpykęs ant Jono, sako:
— Kad ir pavogei, tik nereikė užmušus nuskandyt! Kur aš
dabar tokius kitus šunis gausu? Pavogei jautį, pavogei šunis...
Nagi, kad tu toks išmintingas, pavok nuo mano pačios piršto
žiedą, no pečių marškinius, iš po šono pinigus mano.
— Gerai, pavogsu.
Vakare nuvėjo ponas su pačia gult ir saugojas kiek
galėdams, kad jį neapvogtų. O Jonas nuvėjo an kapinių, išsi­
kasė negyvėlį, atnešęs pastatė prie pono lango ir ėmė kratyt.
Tas pons pamatė, kad jau stovi prie lango, sako:
— Ana jau tas neprietelius stovi po langu.— Sako in pa­
čią: — Reik tą iškadadarį nušaut.
Pajėmęs muškietą, kaip davė vienąsyk — nieko. Kaip drožė
antmsyk — kabarkšt ir parvirto!
— Na, tą neprietelių jau užmušiau.
Ale šnekas su pačia:
242
 — Tcp čia nebus gerai. Ras jį po mano langu — sakys,
kad aš jį užmušiau, bus negerai. Raik ait jį nuvilkt kur in
duobę užkąst.
Tas pons tuojaus laukan tą negyvėlį vilkt, o tas Jonuks —
pas pačią.
— O ką, ar jau pakavojai?
— Jau tą neprietelių nuvilkau.
O tas Jonas turėjo puskvortę mielių. Atsigulė pas ponią in
lovą, ėmęs tas mieles papylė po šonu ir sako:
— Kas čia tau, ar tau čia kas negerai pasidarė, mažu iš
baimės? Še žiedą no piršto, nes ištrinsi.
Padavė žiedą.
— Kibą marškinius apsimainyk, kaip tu čia gulėsi šlapia...
— Tai te tau šituos, o atnešk man sausus.
— Ale še ir pinigus, nes čia apsivels.
Padavė jam ir pinigus, o ans kaip išėjo marškinių atnešt,
teip išėjo, kur jam reikėjo. Ta ponia laukė laukė nuoga, kad
atneštų marškinius, niekaip negali sulauktic. In tąsyk pareina
ir ponas. Ponia, išgirdus, kad jau viens vaikščioja, sako:
— Kur tu ten teip ilgai užsilikai, kodėl neatneši marškinių?
Tas pons klausė:
— Kokių tu nori marškinių?
— Nugi tu nunešei no manęs.
Tas pons jau suprato, kad jau Jonas vėl juos apgavo:
— Jau aš ką kitą užkasiau.
Ale išgirdo prūsų kunigas apė tokias baikas, labai juokės
iš to pono. Tas pons, užpykęs an jo, sako:
— Palauk, aš tau atmonysu.
Pašaukė tą Joną, sako:
— Jonai, ar tu negalėtum kokią baiką tam kunigui pa­
daryt?
— Gerai, galėsu. O ar jis tur pinigų?
— Tur.
— Na, tai gerai.
Prigaudė daug kapų vėžių, nupirko žvakučių, kožnam in
leteną insprendė žvakutę. Nunešęs paleido in bažnytužę, o
pats užsilipo an vargonų ir grajija, kiek tik gal. Išgirdo kuni-
243
gužis, atbėgo in bažnyčią. Žiuri, kad tokia šviesa ir grajiji-
mas, klausia:
— Kas čia?
O ans an vargonų sako:
— Aš atėjau su angelukais tave nešt in dangų, nes tu be
grieko. Tik pajinik drauge pinigas.
Tas su džiaugsmu, kad jau ais in dangų, parbėgo namon,
pasėmė porą šimtų rublių, atsisveikino pačią, vaikas, sako:
— Jau aš aisu in dangų.
Nuvėjo in bažnyčią, padavė dangaas vadovui tuos pinigus.
Sako tas Jonas:
— Jau dabar sugriešijai: kodėl ne visus pinigus atnešei?
Negaliu tave in dangų. Jei nori, aik atnešk paskutinius, tai
tada...
Jis tuojaus nubėgo namo, pasakė pačiai. Sako:
— Tikrai tas šventas. Jis žino, kad aš ne visus pinigas
atnešiau. Turu nešt visas.
Pajėmė da penkis šimtas, kuriuos jau buvo palikęs namie,
atnešęs padavė jam, o ans tą kunigą inkišo in dvikartę, užrišo,
užsidėjo an pečių. Neša jis tą kunigužį pas tą poną, o kad
prinešė prie to pono vartų, tai kaip jis davė su tuom kunigužiu
in stulpą vartų:
— Na, tai tau už pirmą gricką.
O paskui nunešęs inmetė in tokį tvartą, kur paukščiai tupi,
sako:
— Čia dahar būsi tris dienas už griekus, o paskui aisi in dangų.
An rytojaus ateina bobos paukščių šert, žiūri — kas kampe
knita. Davė žinią toliau, subėgo dvarokai, ir ponas sako:
— Stokit su šienšakėm an durių, vis nepabėgs.
Atrišo dvikartę — ogi išlenda tas kunigužis, katras iš to
pono juokės, kad Jonas jį apgavo.

(No Petro Milančiaus Ožkabaliuos užrašė V. B. 1894 m.)

 110. APĖ TĖVO 1NSAKYMĄ SŪNUI

Vienas tėvas numirdams insakė savo sūnui U priežodį, sako:

— Vaikeli, aš jau numirsu, o tu pasilieki gyvent an turtų
mano. Ale gyvendams svetimų vaikų neaugyk, su ponais ne­
būk geru, pačiai niekad tiesą nesakyk.
Ir su tais žodžiais numirė. Pasiliko tas sūnus, gyvena. Gy­
vendams su savo pačia nesulaukė vaikų. Mislia, kam teks jo
turtas. Pamiršęs insakymą savo tėvo, pajėmė augyt savo bro­
lio sūnų. Arti jo buvo dvarponis. Jis su tuom ponu didelėj
prietelystėj gyveno, kad tas pons beveik be to žmogaus ne­
galėjo nė diengalį prabūtie, kad tik kiek, tai tuoj jį pasišaukia.
Pačiai vis, būdavo, tiesą sako.
Tas ponas turėjo sakalą tokį, kad buvo išmokytas šnekėt ir
gerai medžiot. Nuvėjęs sykį tas žmogus pas tą poną pavogė tą
sakalą, sako:
— Žiūrėsu, kas čia bus.
Sakalą tą gerai pakavojo.
Tas pons apsižiūrėjo, kad jau to sakalo nėr, sako:
— Nieks nebuvo čia pas mane, kaip tas žmogus, tai jis
pavogė.
Atėjo tas pons pas jį ieškot — nerado. Ale tas žmogus
pagau vištą, nupešė ir sako pačiai:
— Te tau, tai čia tas sakalas, tu jį iškepk, suvalgysim, ir
nieks nežinos.
Atėjo pas tą pačią susiedka kūmutė, sako toj jo pati:
— Žinai ką, kūmužėle, tą sakalą mano vyras užmušė, nu­
pešė — iškepsim, ir nuveis gerai. Ale aš tau pasakiau, bet tu,
kūmute, niekam nesakyk!
— Tai va kurgi, kūmužėle, aš tokį daiktą kam pasakosu...
Boba — nekantrus gyvulys, tuojaus papasakojo toliau in
sodžių. Ir jau tas pons žino, kad jo sakalą iškepė. Už tą sakalą
apsūdijo tą žmogų an kartuvių...
Jau nuvedė kart. Tas žmogus sako:
— Ale man daleiskit, kad aš galėčia savo turtą padalyt.—
Ir teip sako: — Vieną dalį savo turto paskirtu pačiai, antrą
dalį — augytiniui, o trečią — tam, katras mane pakars.
245
 Tas jo augytinis, stovėdamas pas kartuves, sako:
— Tėti, aš tave pakarsu. — Mislia sau: “Aš pakarsu, tai
man liks dvi dali**.
Tam žmogui parėjo in mislį, ką jam jo tėvas sakė. Kad
svetimą vaikų neaugyt, kad savo neturi,— sūnus nekars, kad
ir kažin ką duotum. Pačiai tiesą nesakyt,— kaip tik pasakė,
kad tai tas sakalas, tuojaus pranešė kitai. Su ponu nebūt geru:
matai, pons už menką daiktą žmogų an kartuvių! Tada tas
žmogus atidavė tam ponui tą sakalą, likosi gyvas, tą augytinį
išginė, o pačiai tiesos daugiau niekad nesakė.

(No Lukošaitienės iš Sausinykų, Bartinykų vals., Vii-

kav[iškio] pav., 1896 m. užrašė V. B.)

111. APĖ NEIŠMANANTĮ ŽMOGŲ

Kitąsyk gyveno vienas ūkinykas. Jis turėjo vieną sūnų.

Dabar jis jau begyvendams paseno, jau paveda gaspadą savo
sūnui. Ir jam sako tą priežodį:
— Dabar jau tau pavedu gyvenimą. Ale gyvendams nein-
leisk in lauką vilkų. Antra — valgyk kasdien duoną su me­
dum. Trečia — kasdien nešiok naują drapaną.
Kaip tėvas numirė, sūnus pildo tėvo prisakymą: vaikščioja
su muškieta apė lauką, kad vilkas neinbėgtų; perka, taisos
kasdien naujas drapanas, perkasi medų ir valgo su duona. Ne
po ilgam jau jis teip nusigyveno, kad jau beveik an stogo jo
nebuvo kūlelio šiaudų.
Mato tėvas aname sviete, kad jis nesuprato, ką jis jam
sakė. Prisisapnuoja jis jam, teip sako:
— Dabar jau viską nubaigei, tai dabar nusičystyk gražiai
stubos aukštą, tai yr nuversk žemes no viršaus ir po pantu
pasikark.
Nubudęs sako:
— Reiks teip padaryt, kad tėvas liepė.
Aina an aukšto, pradėjo verst žemes no viišaus, beversda-
mas rado tėvo pakavotus pinigus, tada jau jam kartis nereikėjo.
246
Jis suprato, kad reik gražiai žemę dirbt, tai nebus vilkų, o
pasidirbus gerai, duona bas su medum, o kaip suplyšta, dra­
paną sulopyt, tai bus nauja. Ir tada stojo iš jo geras ūkinykas.

(Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuos 1894 m.)

112. APĖ BAIKINYKĄ ŽMOGŲ

Buvo toks baikinykas žmogus ir diktas išmislinčius. Jis

sykj virėsi sau valgyt, pamatė — atvažuoja trys prekėjai. Jis
ėmęs pastatė puodą an suolo verdantį ir plaka su kančiuku per
puodą, o tas puodas verda. Atėjo, žiūri, kad ugnies nematyt, o
puodas an suolo verda, sako:
— Ką tu čia veiki?
Girdi:
— Verdu pusryčių.
— Na, ar išverdi be ugnies?
Sako:
— N'o kur aš gaučia malkų tiek, kad man vis reiktų malkų
prie virimo? Tai atsisėdęs paplaku su tuom kančiuku per puodą,
ir verda.
Tie pažiūrėjo — verda, karšta. Sako:
— Parduok tu mum tą kančiuką.
— N'o ką aš veiksu be jo? Aš kas sykis turėsu ait in girią
malkų, kada reiks virt valgis.
— Na, tai tau čia arti prie girios, tai tu galėsi parsineštie,
o mum, kaip ant kelionės tankiai, tai būtų gerai labai. Na, ar
parduosi?
— Na, tai galit pirkt.
— N'o kiek nori?
— Duokit šimtą rublių.
Tie prekėjai visi trys sudėjo šimtą rublių ir užmokėjo, o
sušnekėjo po dieną virt. Išvažiau tie prekėjai, kur jiem reikėjo.
Dabar jau viens pridėjo gerai mėsos in puodą ir virs. Plaka
plaka, nieks neverda! Jau tas pamatė, kad jau prigau. Kitą
dieną pajėmė tą kančiuką kits ir klausė pas aną:
247
 — N'o ką, ar gerai išvirei?
— Labai gerai verda.
Užkaitė antras, ir tas plakė plakė — neverda, Ir tas jau
pamatė, kad prigau. Pajėmė trečias, ir tam tas pats. Dabar
susivėjo jie in krūvą, aina tą apgaviką už tai užmušt.
Tas žmogus pamatė, kad jau jie atvažuoja,— tas žmogus
turėjo sartą kumelaitę, — jis tuojaus nuvėjęs in tvartą inmetė
in mėšlą tos kumelaitės porą auksinių ir krapšto, o tie prekėjai
atėję klausia:
— Ką tu čia veiki?
Sako:
— Renku iš mėšlo raudonuosius.
Jau anie užmiišo tą užmušimą, tik žiūri, kas čia bus. Jis pa­
krapštė — išsivertė viens, pakrapštė daugiau — ir kits. Sako:
— Aš ją menkai šeriu, tai ji man po porą kasdien pameta,
o kad jai duot avižų, tai ji kasdien pameta nuo dviejų iki
dvylikai raudonųjų.
Tie prekėjai pasišnekėjo:
— Kad čia bus gerai. Kad ta kumelė pameta gerai šeriant
iki dvylikai raudonųjų, mes ją pirksim no jo.— Sako: — Ar
tu parduotum tą kumelaitę?
— Galit pirkt.
— N'o kiek nori?
— Tris šimtus rublių.
Tie prekėjai visi trys sudėjo po šimtą ir jam užmokėjo, o
paskui sušnekėjo, viens vieną dieną laikys, antras antrą, o
trečias trečią dieną ir teip pelnus ims. Parsigabeno namon.
Viens padavė jai puskartę avižų suėst, o anryt žiūrės jau tų
pinigų. Tą kumelaitę užrakino, kad nieks nepriaitų. Anryt
nuvėjo in tvartą pas tą kumelką, krapštė, gniaužė su nagais
mėšlus tos kumelkos — nieko nėr.
Kitądien jau atėjo kits vestis. Klausė:
— N'o ką, ar daug radai?
O ans mislia: “Palauk, pinigus visi lygiai mokėjom, aš
gniaužiau mėšlus, tegul ir ans gniaužo“. Sako anam:
— Neką aš čia ją pašėriau, ale tepjau radau apie devynis
raudonuosius.
248
 Ans misivedęs gerai pašėrė. An rytojaus ir tas išgniaužė
mėšlus — nieko nerado. Sako: “Pinigus visi mokėjom, tegul
ir ans da pagniaužys".
Atėjęs trečias klausia:
— N'o ką, ar daug radai?
— Geriau pašėriau, radau apė penkioliką.
Nusivedė trečias, ir tas tik mėšlus pagniaužė. Jau visi pa­
matė, kad juos prigau. Susivėjo in krūvą, sako:
— Dabar tai jau aisim mes tą galgoną užmuštic.
O tas žmogus jau žino, kad jie už trijų dienų ateis. Jis
susigau vilką, surišo ir laiko. Atvažiau tie prekėjai jau por-
pykę an jo, ale pamatė tą vilką, klausia:
— N'o ką tu čia turi?
Sako:
— Tai čia avių burškikas. Pridirba pilną tvartą pernakt avių.
Jau jie vėl pamiršo apė mušimą, sako:
— Parduok tu mum jj.
— Galit pirkt.
— N'o kiek nori?
— Tris šimtus.
Tie vėl po šimtą sudėjo ir užmokėjo. Dabar jau jie laikys
vėl po dieną tvarte pas avis. Pargabeno namo vilką. Tuojaus
vilką inlcido in tvartą. Vilkas, pakolei sumankytas, buvo, o
kaip tik atšilo, tai tas tuo prie avių. Vieną antrą papjovęs
suėdė, paskui išpjovė visas ir sukrovė in kampą.
An rytojaus ateina in tvartą, žiūri —visos avys išpjautos, o
vilkas tauškina dantimi kampe tupėdamas. Jau jam gana gaila
avių, ale sako: “Visi po lygią dalį mokėjom, tegul ir aniem
ispjauja .
• v • • |t

Atėjo kits, klausia:

— N'o ką, ar gerai pridirbo avių?
O jau ans iš piktumo atsako:
— Labai gerai.
Nusigabeno antras namo. Ir tam avis išpjovė. Padavė
trečiam, ir tam išpjovė. Susirinko visi.
— Na,— sako,—jau visų avis išpjovė, aisim mes dabar jį už­
mušt, tegul jau jam bus gana gyvęt an svieto ir baikų pabaiga...
249
 O tas žmogus žinojo, kad jie po trijų dienų ateis, tai jis
iškasė sau duobę, užsiklojo lentutėm. Pamatė, kad jau atvažuoja,
sako savo bobai:
— Aš ainu ir užsidarysu duobėj, o tu sakyk, kad jau aš
numiriau.
Pajėmė su savim smailą geležį, nuvėjęs užsivėrė. Atėję tie
prekėjai klausia:
— N'o kur tavo vyras?
O ji liūdnai atsako:
— Numirė.
— N'o kur jis yr pakavotas, mum parodyk.
Toj boba nuvedus parodė:
— Tai, — sako,— čia jo kapas.
Tie prekėjai sako:
— Kad numirė, jau nėr ką daryt.
Susėdo an kapo ir šnekas. Ale tas žmogus kaip dūrė vie­
nam su tąj geležia in subinę ir perskrodė. Tie kaip šoko no
kapo rėkdami, sako:
— Kaip jis gyvas buvo, baikas dirbo, teip ir numiręs...
Ir jau jie nuvėjo savo keliais, o tas išlindęs su pinigais
nebiednai gyveno.
(No ./. Repeikos iš Ožkabalių užrašė V. B. 1894 m.)

113. KAIP VIENS BAUDŽIAUNYKAS PRALOBO

Senovėje, prie verguvių, gyveno pas vieną poną ūkinykas.
Ale jam labai nesisekė. Teip nesisekė, kad jau jis negalėjo
baudžiavos atliktic. Jis buvo paklusnas labai ponui, tai jam pons
dovanojo pusę baudžiavos. Kad ir baudžiavos pusę jam pado­
vanojo, alc pons mato, kad jau iš jo — nieks, išvarė jį lauk iš
namų. Dabar ką tas vargšis ūkinyks darys be namų? Aina pasi­
kart. Nuvėjo pas medį, niislija: “Pasikarau, tai dūšią pražudy-
su..." Aina prisigirdyt. Nuvėjo pas vandenį, sako: “Prisigirdysu,
tai dūšią pražudysu. Geriau aisu in girią pas žmogžudžius”. O
ten jų gana buvo. Nuvėjo in girią. Aina, sutiko du žmogžudžiu.
Viens klausė:
250
 — Kur aini?
Sako tas žmogus:
— Nešu pas poną pinigus.
O kits žmogžudis sako:
— Aime, ką tu čia su juom šneki, matyt, kad jis durnas.
Nuvėjo, jį neužmušė. Jis žinojo, kad toj girioj vienam kampe
yra dikčiai vilkų. Sako: ‘‘Aisu, rasi mane nors vilkai suės”.
Nuvėjo in tuos vilkus, pradėjo rėkaut, šūkaut — tie vilkai iš­
bėgiojo ir nieko jam nedarė. Dabar jau jam nėr kas darytie,
atsisėdo po agle ir poteriauja O tos aglės šaknys buvo per
kelią peraugę ant jo viršaus. Atvažuoja ponas. Sako tas pons
in savo važnyčią:
— Važuok grait pro šitą žmogų, kad nereiktų jam almužną
duotie.
Kaip grait paleido, kaip ratai trenkė per tais šaknis, dug­
ninė nulūžo, pametė pinigus. Tas žmogus pasijėmė, nunešė
pakavot, o pūstelnykas matė. Ale tas pons pervažiavo per tą
girią. Atvažiau pas karčemą, žiūri, kad netur pinigų. Nusiuntė
važnyčią, sako:
— Važuok ties tąj agle, tai gali būt, kad mes ten, kaip
vežimas trinkterė, tai ten ir pametėm.
Sugrįžo ten — jau nėr nė to žmogaus, nė pinigų. Sugrįžo
atgal. Važuoja pats pons tenai ieškot. Atvažiavo, patiko bėgant
dumavotą žmogų, sako jam:
— Ar neradai pinigų?
— Radau.
— Tai atiduok.
— Neturu.
Tai tas pons jį — mušt. Kaip muša, tai sako:
— Atiduosu.
Kaip tik paleidžia, tai jis sako vėl:
— Neturu.
Pons perpykęs ėmė tą žmogų ir pakorė. O tas pūstelnykas
atsiduksėjęs sako:
— Kaip tai neteisingai tą žmogų pakorė.
Ir tuojaus stojo pas pusteinyką aniuolas, sako jam:
— Ką tu teip šnekėjai, tai jau nusidėjai, turi ait in spaviedį,
251
nes jis to verte pakart, o tas pons neteisingai pinigus surinko*
tai turėjo pamest. O anam žmogui teisingam labai yra bėda,
tai jam gerai, kad jis rado.
Dabar tas pūstelnykas sako: "Raik ait in kunigus, tai ir be
spaviedies Dievas griekus dovanos”.
Pastojo kunigu, ir vis tą grieką slėpė. O kad numirė, palai­
dojo jį po bažnyčia, kaip buvo senovės mada po bažnyčia
kavot. Anryt ateina, žiūri, kad jo grabas ant viršaus. Tad ku­
nigas meldės prie Dievo, kad daleistų jam pasakytie, kodėl jis
ant viršaus. Tada tuojaus grabas atsivėrė, negyvėlis atsisėdo,
sako:
— Aš asu prakeiktas už slėpimą grieko, aš nevertas čia bū!
palaidotu, mane pakaskit baloj.
Ir nuvežę pakasė baloj. O tas ūkinykas parsigabeno tuos
pinigus, tam ponui visą skolą užmokėjo, atsijėmė tuos namus,
kur ir dabar da galbūt gyvena, jei da tur tų pinigų.

(No Ad. Berteškos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. B.)

114. KAIP VIENAS PUSPAIKIS PRALOBO

Buvo viens toks kaip ir puspaikis žmogus ir turėjo apie dvy­

liką margų lauko. Kad jis kada ką dirbdavo, jam nieks nesise­
kė. Aria jis pakelėj, vagą nuvaro, ta vaga atgal atsiverčia. Atjo­
ja šventas Jurgis, sako:
— Kur josi?
Sako:
— Josu pas Dievą pasišnekėtie.
Sako:
— Paklausk pas Dievą, kodėl man teip nesiseka.
Sako:
— Gerai, paklausu.
— Ale tai an čia negrįši. Palik,-—sako,— man vieną kilpą,
tai paskui tu turėsi an čia sugrįžt.
O tos kilpos buvo auksinės. Paliko jas šventas Jurgis ir
nujojo. Paklausė pas Dievą, tas sako:
252
 — Jam sektųsi užgint.
Sugrįžo šventas Jurgis atgal pas tą žmogelį, sako:
— Dievas sakė, kad tau geriausia sektųsi užgint: ką no ko
imsi — užgint. Dabar,— sako,— reiks jot, duok kilpą.
Sako tas žmogus:
— Kokią kilpą? Kada tu man davei?
— Na,— sako,— aš nujodams tau palikau.
— Nė jokios kilpos nežinau — jok sau.
Šventas Jurgis nujojo, o tas žmogus nuvėjo pas žydą,—
žydas netoli buvo,— sako:
— Ar tu žinai ką: pirk tu pas mane aukso kilpą.
— Nu, gerai. Parduok.
Tas žydas jam lauką užsėjo, davė duonos, druskos ir visko.
Ale jau tas žydas daug jam indavė, sako:
— Atnešk kilpą.
Sako:
— Jau neturu, pavogė.
Na, tas žydas netur ką daryt, apskundė in sūdą. Tas žmo­
gus ant provos neina. Tas žydas atėjo vadyt. Sako:
— Neturu kuom apsivilkt, kaip aš aisu...
— Nu, aš duosu.
Atnešė žydas jam sermėgą, čebatus, kepurę. Nuvėjo in sūdą.
Jau beveik jam prisūdijo pinigus, ale sako tas žmogus:
— Tai kaip peisocius gauna valią, sakytų, kad jo ir šita
sermėga...
Žydas sako:
— Nu, kaip mano? Aš tau daviau...
— Tai kaip žydas valią gauna — sakytum, kad tavo ir šitie
cebatai, ir kepurė?
Žydas:
— N'o kaip, mano! Aš tau daviau.
Sūdžios tuojaus paliepė žydą išmest, kad jau žydo viskas:
ką tik tur tas žmogus, tai vis žydo... Ir buvo po provai. Žydas
nieko negavo, o tas žmogus parsidavė tą aukso kilpą, gavo
gerai pinigų ir pradėjo gerai gyvent — jau jam sekėsi.

(No P. Mikeliūno iš Ožkabalių užrašė 1894 m. V. B.)

253
 115. AFĖ DU BROLIU:
BAGOTĄ IR VARGŠĄ, KURSAI PRALOBO
Buvo du broliu: viens labai bagotas, o kits biednas. Tas
pavargėlis turėjo netoli to bagočiaus stubelę, o kaipo nieko
neturėdams, su vaikais tolydžiui lįsdavo pas tą bagočių, o
bagočius labai jo nekentė. Ale vieną sykį aidamas rado an
tako gulint negyvą šunį. Sako: “Reik tą šunį nunešt no tako”.
O kad tą šunį pakėlė, žiūri, kad tas pilnas šuo pinigų rau­
donųjų. Parnešė tą šunį namon, išpylė pinigus, žiūri, kad tas
šuo vėl pilnas pinigų. Vėl iškrėtė, ir teip kad tolyn — daugyn.
Jau jis prikrėtę didelę krūvą pinigų, sako:
— Aik pas dėdę, paprašyk puskartę.
Tas vaiks nuvėjęs paprašė puskartę. Dabar tas bagočius
mįslia: “N'o ką jis dabar mieruos? Jau kibą gau kur išsukt
rugių ant duonos”.
Parnešė tas vaiks puskartę, sumieravo, kiek jau jis ten turėjo,
porą raudonųjų užkišo už lanko ir liepė tam vaikui nešt, ati­
duot ir padėkavot dėdei. Tas vaiks nunešė, padėkavojo už
puskartę. Ale tas pajėmęs pamatė, kad už lanko užkišta aukso
pinigas. Jam labai buvo dideli dyvai, kur jis gau pinigą tokį.
Aina jis pas tą vargšą brolį. Nuvėjo pas jį, sako:
— Kur tu gavai tokį pinigą?
— Aš, brolau, ne tai ką tą turėjau, ale aš jų turn dikėiai,
kelias puskartes.
Parodė jam — tas už galvos nusitvėrė, kad tas pavargėlis
tur tiek pinigų. Sako:
— Kur tu jų gavai?
— Aš radau tokį šunį ant tako, pilną pinigų. Ir dabar da
krečiu...
Tas bagočius nusigando. Parėjo namon. Iš godulystės negal
trivot, nežino, kaip jis no jo tą šunį atimtų. Tuojaus papjovė
savo juodą jautį, nujėmė skūrą su ragais ir su kojom. Vakare
in tą skūrą inlindo, atėjo po langu, sako:
— Atiduok mano šunį.
Šits klausia:
— O kas tu per viens, kad tu nori to šunies?
Sako:
254
 — Aš velnias, atiduok man.
Da tą vakaru nedavė. Antrą vakarą kaip tik sutcmė, teip tas
vėl su tais savo ragais po langu brūžina, vėl baudžia atiduot.
Da vėl nedavė. Trecią dieną jis tą savo šunį tankiai krėtė, o
kad atėjo vakaras, jau tas velnias vėl po langu. Tuojaus ragais
bngą išdūrė. Tas persigando ir išmetė per langą tą šuns skūrą,
o tas pasijėmęs nuvėjo namon. O ta skūra jau daugiau nedavė
pinigų. O kad parsinešė, norėtų tą skūrą nusivilkt —jau nei­
na. Ir priaugo ta jaučio skūra prie jo, teip ir turėjo vaikščiot
kaip velnias. Tai godumas ką daro! O tas jo brolis su tais
pinigais prisipirko lauki} ir gražiai gyveno.

(No Gen. Lizdienės iš Ožkabalių 1894 m. užrašė V. B.)

116. KAIP VIENS TURTINGAS KALVUKS

IN VARGĄ INPUOLĖ
Buvo vienas kalvis bagotas, jis turėjo sūnų vienturtį. Tas jo
sūnus jau išmoko gerai dirbtic kalvystą. Pinigų jis turėjo gana:
jis galėjo pasisemt teip pinigų kaip kalvėje anglių. Ale kad,
būdavo, aina in veseilias, in gužynes, in karčemą, kad jis
pinigų turi, arielkos perka. Ale kad kiek, vyrai sako:
— N'o ką tu, kalvuk.
Tai jam labai nešlovė, kad jis toks turtingas, o tik kalvuks.
Sako in savo tėvą:
— Mane visi kalvuku vadina — aisu aš vandravot.
Pasijėmė savo gclžinę lazdelę, aina per svietą. Beaidams
jis rado dvi biti ant vieno dobilo pešanties. Jis ėmęs tą lazdelę
kyšterėjo prie jų, ir viena nulėkė sau, o kita sau. Nuvėjo
toliau. Rado dvi peli pjaųjanties. Su lazdele vieną tolyn nu­
metė, o kita inlindo in volą. Aina toliau. Rado du varnu rau-
janties ant kaulo kumelės. Ėmęs nuvijo, o tą maitkaulį per­
mušė, numetė vienam pusę ir kitam pusę. Nuvėjo toliau. Inejo
in tokias pūstynes, kad jis nieko nepriaina! Priėjo tokį dvarą.
Tas dvaras aplink aptvertas, ineit negali. Stovi sargas prie
vartų. Sako:
255
 — Ar da no čia toli žmonės gyvena?
Sako:
— Da no čia šimtas mylių iki kitų gyventojų.
Sako:
— Ar aš negalėčia čion pernakvot?
Sako:
— Galėtum. Ale kad jau užeisi ant dvaro, tai jau gyvas
neišeisi.
Sako:
— Aš kalvis, galiu gerai dirbtie. Ką jis man lieps, aš jam
padarysu.
Sako:
— Aik, ak mum ir liepė visus leist, katras tik ateina, ale
nesakyk ponui, ką aš tau sakiau, kad ncištrivosi.
Inlcido jį. Tas ponas su didele barzda ateina pas jį, sako:
— Kas tu per viens?
Šits atsako:
— Aš kalvis keliaunyks.
— Na, tai gerai, kad tu kalvis. Nukalsi tu man per šią naktį
bažnyčią su visu kuom, kaip reik būt bažnyčioj. Ir kad stovėtų toj
bažnyčia ant vienos vištos kojos. O jei nepadarysi, tai tau mirtis.
Verkė atsisėdęs: kaip jis gali bažnyčią nukalti Ale atlekia
dvi bituli, sako:
— Ko verki?
Sako:
— Ką aš neverksu: man uždavė šiąnakt bažnyčią pastaty-
tic an vienos vištos kojos.
Sako:
—Tylėk, neverk. Kad tu mus no mirties išgelbėjai, mudvi
būtume užsipešę, o kaip pabaidei, tai mudvi abidvi radom po
dobilą. Tai užtai dabar mes tau bažnyčią pastatysim, ir gali
sakyt tam ponui, kad jau pastačiau.
Susirinko daugybė bičių. Tai kaip ėmė nešt iš visų pusių
vašką, ir tuojaus pastatė kaip reikiant bažnyčią ant vištos kojos!
An rytojaus jau tas pons mato per langą, kad jau stovi
vidurij dvaro bažnyčia. Ale atėjęs pas jį sako:
— O ką, ar pastatei bažnyčią ant vištos kojos?
256
 Sako:
— Jau.
— Na, gerai, kad tu pastatei bažnyčią. Aš turu pilnus kluo­
nus javų, tu man viena nakčia iškuik, o jei neiškulsi, tai tau
mirtis.
Verkia, muša galva in sieną: kaip jis galės iškulti Ale
mbėga dvi peliuki pas jį, sako:
— Ko tu verki?
Sako:
— Ką aš neverksu? Uždavė man šiąnakt visus šituos javus
iskult, o ką aš jiem galiu padarytie?
Sako:
— Tylėk! Kad tu mus no mirties išgelbėjai, kada mudvi
būtume užsipešę, o kaip pabaidė!, tai aš radau kitą volą, o
anoj inlindo pas savo vaikus. Tai mes tau iškulsim javus.
Tos pelės susikvietė daugybes pelių, tai tos pelės po vieną
grūdą išėmė iš varpų ir supylė ant klojimų čystus grūdus, nė kū­
kalius nė vieną nejėmė, supylė krūvas tik ko no geriausių grūdų!
Tas pons atėjęs iš ryto žiūri, kad viskas iškulta, šiauduos
varpos tuščios, o viskas gražiai sukrauta.
— Na,— sako,— kad tu tuos javus iškūlei, tai tu kytras.
Tai dabar padaryk tu man viena nakčia tokį vaiką, kad galėtų
visokiais liežuviais skaityt ir rašyt.
Davė jam mergą, užrakino juodu stuboj:
— O kad nepadarysi, tai tau duosu nukiist galvą.
Da ta merga pradėjo su juom šnekėt, o jau jam nieko
neraik — verkia atsisėdęs. Ta merga atsigulė, užmigo. Ogi
atlėkė du varnu, sako:
— Ko tu verki?
Sako:
— Ką aš neverksu: liepė man Šiąnakt padaryt tokį vaiką,
kad vienos nakties mokėtų rašyt ir skaityt visokiais liežuviais.
Sako:
— Tylėk, neverk. Tu mus no mirties išgelbėjai, mudu bū­
tume užsipešę, tas norėjom no to kaulo iš to galo lest ir tas, o
kaip mus pabaidei, permušei kaulą, buvo tam ir tam gana. Tai
mes už tai atnešim tau tokį vaiką.
0.191J* 257
 Atnešė vaiką no dešimts colių su leistrais, inmetė per lan­
gą,— rašo atsisėdęs. Ateina pons:
— N'o ką, ar padarei?
Sako:
— Ogi ve.
Liepė parašyt tokiu ir tokiu liežuviu. Tas vaiks tuojaus
parašė.
— Na,— sako tas pons,— kad tu man viską padarei, aš
turu dukterį jau keturiasdešimties metų — turi būt žentu.
— Žentu aš negaliu būt, aš turiu ait da pas savo tėvus
pažiūrėt, senus palikau: ar gyvi, ar ne.
Tas pons:
— Na, kad tu teip nori pas tėvus, tai aš tave leisu.
Ir išleido. O tas kalvuks sugrįžo pas tėvus ir jau kaip
pamatė — bėda, tai jau nesigėdijo, kad jį kalvuku vadina ir
liko pas tėvus gyvent.
(No L Barono iš Barlinykų 1894 m. užrašė V. B.)

117. APĖ TRIS BROLIUS:

DU IŠMINTINGU, O VIENĄ KVAILĄ
Buvo trys broliai: du išmintingu ir vienas kvailas. Jie da
turėjo motiną. O tiedu broliu jau buvo ženotu, o tas kvailys
buvo prie jų. Ale numirė jų motina. Tie du gudruoju sako tam
kvailiui:
— Vežk dabar motiną ir pakavok.
Tas durnius motiną insįsodino in vežimą, paramstė, surišo
tokį pundelį, indavė jai in rankas ir nuvariau su jąj in miestą.
Sustojo an rinkos, arklius pasišėrę, tą bobą paliko sėdint ant
vežimo, o pats nuvėjo už kampo, žiūri, kas čia nusidės. Ale
atėjo viens žydas, klausė:
— Žmona, ką tu čia turi parduot?
Toj tyli. Klausia kitąsyk ir treėiąsyk, ką turi parduot,— toj
vis tyli. Perpykęs žydas kaip davė lazda in galvą, toj boba
kabarkšt ir parvirto. Tas kvailys iš užkampio — prie žydo:
258
 — Vaigi, Dievulėli, motiną žydas užmušė!
Subėgo žmonių, žiūri — negyva boba. Norėjo čia tą žydą
■uimt, alc tuojaus žydai padarė meirimą, sudėjo visas mies­
tas pinigų daugybę, davė tam durniui, kad tik tylėtų ir iš­
vežtų negyvėlę iš miesto. Tas durnius, gavęs didelį krepšį
pinigų, tą savo motiną išvežė iš miesto, iškasė duobę ir pa­
kovojo.
Parvažiau namo, klausia broliai:
— N'o ką ar jau pakavojai?
— O ką pakavojau — pardaviau mieste, ana kiek pinigų
gavau!
Tie pažiūri, kad kap gal krepšys pinigų. Dabar sako:
— Žiūrėk su tuom durnium, ką jis už motiną gau pinigų.
Žinai ką, užmuškim savo pačias, mes da daugiau gausim pi­
nigų parduodami, nes mūs da jaunos. Jis už tokią seną, o kiek
gavo.
Tuojaus užsimušė pačias, insisodinę in vežimus nuvežė in
miestą. Kaip tik invažiau in miestą, tuojaus pradėjo rėkt, kad
turi bobų parduotie. Tuojaus suvėjo žmonių žiūrėt, kas čia per
.vieni, kad pardavinėja bobas. Atėjo tuojaus policija, žiūri, kad
užmuštos bobos. Tuojaus juos sujėmė. Sėdėjo ilgus metus, ale
jau atlaikę savo sugrįžo namo pas tą durnių.
— Na dabar,— sako,— tu durniau, tu mus prigavai, ale
mes su tavim kitaip apsiaisim.
Sugriebę tą kvailį inkišo in maišą, užrišo, nunešė in ažerą
prigirdyt. Ažcras tuomsyk buvo užšalęs, o jie užmiršo kirvį
pajimt. Nuvė namo kirvio atsinešt iškirst aketę, o tas durnius,
gulėdams maiše, rėkia:
— Nemoku nė rašyt, nė skaityt — mane karalium deda.
Važiavo pro šalį ponas. Išgirdo tuos žodžius, kad jį kara­
lium deda, liepė sustot. Atėjo pas jį, sako:
— Aš moku ir rašyt, ir skaityt, tegul mane uždės.
Tas ponas maišą atrišo, jį paleido, o pats inlindo in maišą.
— Ale,— sako,— mano ir važnyčia moka rašyt, tegul
lenda ir jis pas mane, tai bus man lekojum.
Inlindo ir tas. Užrišo ir paliko, o pats insisėdo in karietą ir
nuvažiau. O tie broliai atėjo, iškirto ardonę ir paskandino tą
9* 259
 poną siijo draugu. Sugrįžo namo. Ne po ilgam parvažiuoja tas
kvailys karietoje. Tie pamatę persigando, klausė:
— N'o kaip tu čion parvažiavai?
Suko durnius:
— N'o ar judu negirdėjot, kaip as ten marmėjau? Tenai
radau jomarką, viską dykai duoda. Tai aš tik pajėmiau šituos
arklius ir karietą, daugiau man nieko nereikia. O ten visko
norint galima gautie dykai...
Sako tie broliai...
— Mes ir lįsim in maišą, tu mus paskandyk. Kad tu dūmas,
o išvažiavai su tokiais arkliais, o mes kytri, tai tik mes daugiau
turtų pargabensim.
Nuveju pas ažerą, sulindo jie in maišą, o šits durnius juos nu­
skandino. Ir ansyk visi jų turtai prapuolė, o pats sugrįžo namon,
vedė dailią mergą ir likosi tenai gyvende, kur rasi da ir dabar
jo ailios gyvena.

(No G. Lizdienės iš Ožkabalių užrašė V. B. J895 m.)

118. APĖ TRIS BROLIUS:

DU GUDRU, O VIENĄ KVAILĄ
Kitąsyk buvo ūkinykas. Jis turėjo tris sūnūs: du gudru, o
vieną kvailą. Tiem gudriem paskyrė per pašę savo turtą mir-
dams, o tam kvailam tik vieną jautį. Dabar ką jis darys su
savo jaučiu? Pajėmęs veda in jomarką parduot. Teko jam ait
per girią. Bcsivcsdams per girią, rado pakelėje beržą, medį
girgždantį. Jam nusidavė, kad tas beržas nor jautį pirkt.
— Ar nori pirkt?
O tas beržas vėl supamas no vėjo girgžda.
— Na, tai pirk. N'o kada pinigus atduosi?
Tas vėl girgžda. Jam nusidavė, kad ryt.
— Na, tai gerai.
Pamislijęs kvailys pririšo jautį prie beržo ir nuvė pats na­
mo. Klausė jo broliai:
— N'o kur jautį padėjai?
— Pardaviau.
260
 — N'o kur ir kam?
— Girioj beržui.
— N'o kada pinigus gausi?
— Sakė, rytoj.
An rytojaus aina in girią pas beržą pinigų. Atėjęs jau jaučio
nerado, tik virvės galas prie beržo, o jautį jau vilkai suėdę.
Atėjęs sako:
— Jautį pajėmei, n't> kur pinigai?
Tas beržas girgžda vis, jam vėl nusidavė kad rytoj.
— Na, gerai, aš ateisu da ir rytoj. Ale jau atsinešu ir kirvį,
o aš tave nukirsu, aš pas tave kasdien nevaikšėiosu.
An rytojaus aina jis su kirviu. Atėjo pas tą beržą, tas beržas
vis girgžda, jam nusiduoda, kad vėl rytoj.
— A,— sako,— vis tau rytoj ir rytoj, aš pas tave kasdien
vaikščiosu!
Kvailys — kirst beržą. O tas beržas vidurij buvo tuščias ir
kaip per sieksnį aukštyn no žemės buvo skylė, tai kaip jis tik
aplink po biskį pakirto, teip beržas ir parvirto. Kaip tik virto,
teip iš vidurio byra raudonikiai. Pamatė kvailys pinigus ir
sako:
— Na, matai, kad atidavei pinigus, o pakol nekirtau, tai
nenorėjai atiduot.
Kvailys prisisėmę sterblę, parnešė namo. Klausia anie
broliai:
— N'o kur gavai pinigų?
— N'o už jautį. Aš parnešiau pilną sterblę, o dabar aime,
da bus visiem trim kas nešt...
Atėjo jie visi trys, žiūri, kad da yr berže apsčiai pinigų.
Nežinia, iš kur jie ten vidurij medžio atsirado, ale galėjo būt,
kad koki žmogžudžiai ten juos supylė. Susėmė jie tuos pinigus
ir aina. Patiko girios sargą, ans klausė:
— Vyrai, ką jūs čia nešat?
Tie gudrieji sako:
— Grybus.
O tas kvailys sako:
— Ką tu jų klausai — pinigus nešam, va, žiūrėk.
Tas sargas pamatė, kad tiek daug pinigų, jis griebė riešku­
čias, o kvailys jam kirviu in galvą:
261
 — Neimk, ne tavo.
Ir nuraitė galvą. Dabar ką tie gudriejai darys? Iškasė duo­
bę ir jį užkasė. Parėjo namo, mislia, čia bus negerai: kaip tik
kas klaus apė jį, tep tas kvailys pasakys. Ėmę užmušė juodą
ožį, galvą nukirto atskyrium, nunešė, tą žmogų išėmė iš ten,
pakasė kitoj vietoj, o toj duobėj palaidojo ožį. Parėjo namo,
gyvena sau laimingai.
Ne po ilgam pradėjo klausinėt apė tą žmogų. Tas kvailys
tuojaus sako:
— Kad mes jį užmušėm ir pakasėm pagirij.
— Na, vesk parodyt.
Tas kvailys tuo su špatu aina parodyt. Atėjo in pagirį,
atkasė duobę, atsistojęs an to ožio stovi ir klausia ieškančių:
— Ar jūs juodas buvo?
O anie mislia, jis juodai apsivilkęs buvo, sako:
— Juodas.
— Ar su barzda?
— Su barzda.
O ans žmogus buvo su barzda. Da tas kvailys mato, kad yr
ragai, klausia:
— Ar su ragais jūs buvo?
O anie sako:
— Kurgi bus žmogus su ragais...
N'o kvailys pajėmęs galvą ožio pakėlė, sako:
— N'o va...
Anie nusispjovę sako:
— Su kvailu vis du turgu.
Kaip nuvė, teip nuvė, o tokiu būdu prapuolė tas žmogus.

(Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuos 1891 m.)

119. APĖ DU BROLIU: GUDRĄ IR KVAILĄ

Gyveno toks žmogus. Jis turėjo du sūnų: vieną gudrą, o
antrą kvailą. Numirė tas jų tėvas. Tas gudrusis buvo labai
didelis tinginys, o šits — kvailas, užtai jiedu bcgyvędamu
nugyveno savo namus, ir nuvėjo pas poną in dvarą avių jiedu
262
ganyt. Gano jiedu. Paleido tą durnių pirmą pietų, o paskui
insako aidams pietų, kad tas durnius neišleistų avių, sako:
— Čia jais laikyk krūvoj, pakol aš atcisu.
Jis labai ilgai neateina. Tos avys pakol gulėjo, tai nieko, o
kaip jos kilo, ėmė bėgiot. Jis turėjo kirvuką, ir buvo jis labai
graits, tai kaip tik kokia bėga, tai jis pasivijęs kirvuku in
sprandą, tai toj jau nulenkia galvą. Visos kilo ėst, ir visom
sprandus numušė, visos — krūvoj pagal insakymą brolio. At­
eina anas popiet, žiūri, kad visos avys negyvos. Dabar tas
durnasis ima po dvi, o tas kytrasis po vieną, ir velka in durpi-
nyčią. Suvilko visas ir jau aitų jie bėgtų, ale tas kytrasis žino­
jo, kad an vakarienės kukulių verda, sako:
— Da pavakarieniausim, o paskui bėgsim.
Vakare ponas neapsižiūrėjo, ar jiedu parginė avis, ar ne.
Susėdę jiedu valgo kukulius, tas kytrasis semia po du, kad
graičiau pavalgyt, o tas durnasis — po vieną. Sako durnius:
— Kaip tu avis, tai po vieną vilkai in durpinyčią, o aš po
dvi, o kukulius tai semi po du.
Tas kytrasis visas persigando, kad jis tep pasakė. Jau jiedu
bėga, o tas durnius sako:
— Aš tep neisu, man reik atsiimt algą.
Nusikabino no tvarto duris ir nešasi. Atėjo jiedu in girią —
naktis. Insilipo tas kytrasis in aglę, o tas durnius lipdams ir
tais duris nepalieka. Sako:
— Palik tais duris, kur tu čia jais trauki?
— Aš savo duris nepaliksi!, tai mano alga.
Insilipo in tą aglę ir tais duris insitraukė. Jiedu sėdi toj
aglėj, kad juos žvėrys nesuvėstų. Ateina po tąj agle dvylika
žmogžudžių, pasistatė katilą, sukūrė ugnį, pridėjo mėsos, pasi­
dėjo savo išplėštus pinigus ir peilius ir verdasi sau valgyt. Ale
tas durnius jau užsimano myžt, sako:
— Jau aš myšu.
O tas kytrasis sako:
— Tik tu ncmyžk, nes jau mum bus galas.
— Jau netrivoju.
Ir myža tiesiog jiem in katilą. O tie žmogžudžiai pakišę
rankas sako:
263
 — Tai šiandie šiltu lyja.
Jau gerai, tas pėrė. Sako tas durnius:
— Jau,— sako,— noru nusilene vyt.
O tas jo brolis:
— Tik tu kęsk, nes dabar jau mum bus galas.
Ale tas nieko nelaukdams ir meta — puola in katilą. O tie
žmogžudžiai sako:
— Negerai mes čia sustojom, an tos aglės daug ėičkų yra,
puola in katilą.
Ale jie išgraibė — gerai. Toliau sako tas durnius:
— Jau duris neišlaikau.
O tas tinginys nepadeda laikyt, sako:
— Tik tu laikyk, nemesk, nes jau dabar tai tikrai bus galas.
Tas durnius bet paleido tais duris. Tos kaip pradėjo dundėt
per šakas, tie žmogžudžiai sako:
— Bėkim, dangus griūva.
Ir nubėgo visi. O tas durnius išsilipo iš aglės, ragauja laši­
nių ir švilpauja. Ale vienas atsidrąsinęs aina pažiūrėt, kad
dangus sugriuvo, ar daug šventųjų išpuolė. Atėjęs žiūri, kad jis
teip dailiai švilpauja, sako:
— Kap tu moki dailiai švilpaut.
Sako tas durnius in tą žmogžudį:
— Mokėtum ir tu teip švilpaut, alc kad tavo per storas
liežiuvis. Šen, aš tau paskusu.
Ėmė jam skųst peiliu ir nupjovė jam licžiuvį. Tas jau bėga
pas anuos rėkdams, o anie išgirdo riksmą beliežiuvio, tie no
jo — bėgt, mislia, kad jau juos šventiejai atsiveja. Visi nubė­
go, o jiems viskas tų žmogžudžių liko.
(No Adomo Krukio iš Ožkabalių 1896 m. užrašė V B.)

120. AFĖ DU BROLIU KAREIVIU

Buvo du broliu kareiviu, tarnavo karaliui abudu labai tei­
singai, o kada reikėjo jiem ait namo, padovanojo jiem vyres­
nėlis po muškietaitę. Aina jiedu keliu, patiko mešką bėgant.
Viens pamierau šaut — prašnekėjo meška, sako:
264
 — Mane nešaukit, aš jum duosu po vaiką.
Davė po vaiką — bėga meškučiai paskui. Aina toliau, pa­
tiko vilką, pamierau šaut, tcipgi vilkas sako:
— Mane nešaukit, aš jum duosu po vaiką.
Ir davė. Jau bėga paskui juos vilkučiai ir meškučiai. Jiedu
aidami patiko visokių žvėrių ir vis gau po vaiką. Aina jiedu, ir
paskui abu bėga po pulką žvėrių. Atėjo juodu an grįžkclės,
pakasė po žeme aukso kupką.
— Dabar, broli,— sako,— skirsimės: aš aisu vienu keliu,
tu — kitu. O kaip katram nusibos bevaikščiojant, tai ateisim
ant šito daikto. Kad rasim kupką aukštinyką, tai jau busim
viens negyvas.
Dabar jiedu atsisveikino, nuvėjo viens vienu keliu, kits
kitu.
Vienas nuvėjo in tokį dvarą ir vedė to pono dukterį. Ale
žiūri —už dvaro pagirij žiburys. Klausė pas pačią, kas ten per
žiburys.
— Tu jau nenorėk nė žinot, kas ten per žiburys.
Ale jis nenurimsta, aina in tą stubelę. Atėjo in stubclę —
nieko nėr, tik pečius kūrinasi. Ir girdi — iš už pečiaus balsas:
— Šalta man, šalta.
Šits sako:
— Na, aik sušilk.
— Bijau šitų tavo žvėrių.
— Aik, nieko nedarys.
— Bijau. Daleisk man su rykštaite jiem pašmagot.
— Na, gali.
Tas diedas, iš užpečkio išlindęs, pašmagojo su rykštaite tiem
žvėrim ir jam užteikė —tep tuojaus ir pavirto visi in akmenis.
Ne po ilgam, kada atėjo ans jo brolis an tos grįžkelės,
atsikasė tą kupką, žiūri —jau aukštinyka, na, jau jam ženklas,
kad jau jo brolis negyvas. Aina jis tuom keliu, katruom ans
nuvėjo, žiūrėt, kur ans galą gavo. O jiedu buvo tep kaip viens.
Atėjo jis in tą patį dvarą, kur jo brolis. Pamato tą ano pati,
kad parsiveda su žvėrim, sako:
— N'o kur tu buvai teip ilgai?
Tep šits suprato, kad jau jo brolis čia buvo. Vakare nuvėjo
265
jiedu gult, jis in vidurį pasidėjo kardą. Dabar mislia toj ano
pati: “Kas tai čia yr, kad jis niekad to nedarė, tik šiandien”.
Pernakvojo. Anryt vakare žiūri, kad pagirij stubelė ir žiburys.
Klausė jis vėl:
— Kas ten per žiburys?
— Ką aš tau anąsyk sakiau, kad tu nenorėk nė žinot, kas
ten per žiburys.
Tep jis suprato, kad jau jo brolis ten galą gavo. Pakilęs
aina in tą stubelę. Atėjęs teipgi nieko neranda, tik akmens
guli, panašūs an žvėrių ir viens an žmogaus, pečius kūrinasi.
Ir girdi — balsas iš užpečkio:
— Šalta, šalta.
— Na, aik šen susišilt.
— Bijau šitų tavo žvėrių.
— Aik, nieko nedarys.
— Bijau. Duok man su rykštaite pašmagot šitiem tavo
žvėrim.
Sako:
— Aš tau duosu da šmagot? Imkit, žvėrys, tą diedą draskyt!
Prašos tas diedas kiek galėdams — neleidžia, sako:
— Atgydyk mano brolį ir žvėris, tai aš tave paleisu.
— Aš negaliu pats jų atgydyt. Tu man išpešk no kaktos
plaukų, pertrauk per juos, tai atgis.
Jis tuojaus išpešė no kaktos plaukų, pertraukė per visus, ir
visi atgijo. Tas jo brolis pakilęs sako:
— Tai tik saldžiai miegojau.
Sako:
— Jau tu čia miegojai paverstas in akmenį.
Ir papasakojo, kaip jis juos atgydė. Ale anas brolis pasigirs
kaip geras:
—* Kad aš,— sako,— su tavo pačia šiąnakt gulėjau.
Anas užpykęs, kad su jo pačia gulėjo, anam šmaukšt galvą
nukirto. Parėjo namo in dvarą, vakare atsigulė. Jis savo pačiai
nesako savo atsitikimo. Naktij klausė pati pas jį:
— Kodėl tu pereitą naktį buvai kardą in vidurį pasidėjęs,
kad tu niekad to nedarydavai?
Tada jis suprato, kad jo brolis nieko pikto nepadarė, o jis
jį nukirto.
266
 An rytojaus nuvėjo su žvėrim vėl in tą stubelę, sako tam
diedui:
— Atgydyk mano brolį.
— Aš negaliu.
— Žvėrys, draskykit jį.
Ėmė draskyt smertinai. Jau jam nėr kas daryt, sako:
— Aš negaliu atgydyt. Ale čia toliau girioj gyvena mano
sesuo, tai ji gali.
Aina ieškot, kur ta jo sesuo. Atrado girioj stubelę ir rado
tokią baisią bobą. Sako:
— Boba, atgydyk mano brolį.
— Aš negaliu.
— Žvėrys, draskykit tą bobą.
Tie kaip ėmė draskyt, jau jai nėr ką daryt, sako:
— Pešk man no kaktos plaukų, pertrauk per jį, tai atgis.
Jis tuo nupešė no kaktos plaukų, nunešęs pertraukė per aną
savo brolį, ir atgijo.
Parsivedė abudu su žvėrims in dvarą, pakėlė didelį ben-
kietą, ir gyveno abudu tam dvare iki smerties.
(No Juozo Repeikos iš Ožhibalių užrašė V. B. 1894 m.)

121. APĖ JONĄ, ARKLJ IR PANĄ

Buvo toki žmonės. Jiedu neturėjo vaikų. Ale jau senatvėje

sulaukė jiedu vaiką. O kaip jiedu labai neturtingi buvo, tai nė
jiedu negavo kūmo. Jau kelias dienas laukė — negauna. Aina
pas vieną vokietį, sako: “Rasi nors tas ais“. Beaidams sutiko
tokį senuką. Klausė tas senuks:
— Kur tu aini?
Sako — teip ir teip. Sako tas senuks:
— Ko tu aisi pas tą vokietį. Aimc atgal, aš būsu kūmas.
Parėjo namo. Tą vaiką pakrikštijo Jonuku. Jau buvo po
baliui, tam viskas gerai, sako:
— Jau man reiks ait toliau. Ale da savo krikšto sūnui
paliksu šitą aukso obuoluką pasibovyt, kaip paugs.
Ir išėjo tas senuks savo keliais. O tas vaiks auga ne dic-
267
 nom, ale adynom. Ale jau gerai paaugo, leido mokytis, gerai
išsimokino. Jau užaugo, sako Jonas tėvam:
— Ką aš pas jus čia veiksu, aisu aš in svietą vandravot.
Tėvai nenorėtų leistie, o jis sako:
— Jūs pats neturit kuom mistic, o ką gi da ir aš čia veiksu?
Tėvas sako:
— Kad jau aisi, neką aš tau padarysu. Te tau šitą obuoluką.
Paliko tau šitą obuoluką pasidžiaugt krikštų tėvas tavo.
Jis pajėmęs tą obuoluką in ranką, metė in žemę — iš to
obuoluko iššoko arklys su aukso plaukais, su deimento karčiais.
Jonas užsėdęs joja. Bejodams rado aukso plunksną. Jis ją nor
imt, o jam arklys sako:
— Neimk, Jonai, nes tau bus didelė bėda.
Ale jis jo neklausė, nusėdęs pajėmė. Joja toliau, Tado plauką.
Tas arklys sako:
— Tu tą plauką neimk, nes tau bus bėda.
Jis jo neklausė, pajėmė. Ale jis nujojo in tokį dvarą, pristo­
jo pas poną už lekojų, o pas tą poną daug buvo lekojų. Pradėjo
jis ten lekojaut. Nė viens iš senųjų lekojų nenučystija teip
drapanas kaip Jonas. Jau Jonuką pradėjo ponas geriau mylėti
kaip anuos. Anie pradėjo dabot, su kuom jis ėystija. Žiūri, kad
jis pasidėjęs aukso plunksną, o jam teip šviesu kaip no kelių
žvakių. O anie, jam pavydėdami jo gerą tamystą, sako ponui:
— Jonas tur aukso plunksną, turbūt jis žino, kur yra ta
paukštė.
Ponas paklausė Jono:
— Ar tu turi aukso plunksną?
— Turu.
— Na, kad tu turi tą plunksną, žiūrėk, kad tu man pagau-
tum tą paukštę.
Atėjęs pas savo arklį, verkia, sako,-—teip ir teip. O arklys
jam sako:
— Aš tau sakiau, kad neimk tą plunksną, nes tau bus bėda.
Ale tai nieko. Sakyk ponui, tegul nukaldina aukso klėtką, tai
pagausim tą paukštę.
Tas ponas tuojaus padarė aukso klėtką. Jonas ją pajėmė, an
viršaus klėtkos pririšo tą plunksną, prie durelių klėtkos pririšo
268
 siūlą. Pąjėmė tą klėtką an arklio, tas arklys nunešė in tą sodą,
kur ta paukštė buvo, tą klėtką indėjo in medį, o tą galą siūlo
pririšo arkliui prie kojos, ir tas Jonas atstojo šalin. Toj paukštė
pamatė, kad jos plunksna tvoska ir klėtką daili, ji tenai šoko
šoko aplink ir inėjo in vidurį, o tas arklys su koja siūlą pa­
traukė, užsidarė durelės — jau ji pasiliko vidurij. O Jonas
viską pajėmė, parnešė tam ponui. Tas ponas, ką pirmąjį mylėjo,
paskui da labjau, o anie lekojai, jo neužkęsdami, sako tam
ponui:
— Jonas turi labai gražų plauką, turbūt jis žino, kur yr ir ta
pana.
Paklausė ponas Jono:
— Na, ar tu turi tokį plauką?
— Turu.
— Kad tu turi tokį plauką, tai tu žinai, kur yr ta pana,
katros tas plaukas. Žiūrėk, kad tu man ją pargabentum, jei ne,
tai būsi mirčių korotas.
Atėjęs verkė pas arklį, o arklys jam sako:
— Aš tau sakiau, kad neimk, nes bus bėda. Ale tai nieko.
Tegul pons duoda šimtą rublių, porą arklių, bričką ir tris bonkas
labai geros ir stiprios arielkos, tai bus galima pargabent.
Pasakė ponui, kad tai viską duotų. Tas pons kaipo jaunikis
buvo, tai jis tuojaus jam viską davė. Sako tas arklys:
— Dabar važuosim už jūrių, ten rasim dvarą, o kad nu-
važuosim in tą dvarą, tai aš pas pakajus insilipsu in darželį
kvietkų. Išeis rėkt, ką kvietkas mina, tu prašykis, sakyk: “Ar­
klys džiaugiasi kvietkom". O tos dvi panos, katros išeis, tai
bus abidvi vieno veido, tai tu jom neva užmokesnį už kvietkas
duok arielkos. Ta, kur pirma ims, tai bus pakajavoji, o kur
paskui, tai ta pana.
Jau jiedu išvažiau. Privažiau prie jūrių — per jūres jiem
sausas kelias pasidarė. Pervažiavo per jūres, privažiau prie to
dvaro pakajų, tas arkluks insilipo in rūtdaržį. Išėjo dvi panos
bartis an jo, o jis prašos, sako:
— Tas arkluks nemina kvietkų, tik jis džiaugiasi. Panaitės,
ar gertumėt mano arielkos labai geros, užmarinės turu?
269
 Tuo ta pana pakajavoji pajėmė pirma, o paskui ir ta pana
pasigundė. Labai abiem patiko. Gėrė, gėrė, pasigėrė ir užmi­
go. Kap tik sumigo, Jonas tuojaus tą paną — in bričką ir
važuot! Privažiau prie jūrių — jiem sausas kelias. O anie
dvarokai pajuto, kad panos nėra, tie vyt! Atsivijo prie marių,
ir jau gana. Nekurie, kur drąsesni buvo, da šoko in vandenį,
tie prilakė, ir buvo gana vyt, o ans su pana keliauja per jūres.
Bevažuojant pabudo toj pana, žiūri, kad jau ji keliauja. Ji
nusimovė no piršto aukso žiedą ir inmetė in jūres. Pervažiavo
per jūres, atvažiau in tą dvarą, atidavė tam ponui tą paną. Tas
pons, pamatęs tokią gražią paną. norėtų jis su jąj ženytis,— o
tas pons labai negražus buvo, tai ji nenorėjo už jo tekėtie.
Sako:
— Jei Jonas išims mano žiedą iš jūrių, tai aš už tavęs
tekėsu.
Sako pons Jonui:
— Išimk tos panos iš jūrių žiedą, nes jei neišimsi, tai būsi
mirčia korotas.
Nuvėjęs pas savo arklį, verkė. Klausė:
— Ko tu verki?
— Užsakė pons, kad išimčia iš jūrių tos panos aukso
žiedą.
Tas arkiūks sako:
— Bus galima išimt, tik pons tegul duoda du šimtu rublių,
porą arklių ir bričką, važuosim pas mares. O kad nuvažuosim,
samdyk pas žvejus velksnę žuvų, kada ištrauks, tai tu didžiau­
sią žuvį paimk, pilvą perpjauk — ten rasi žiedą.
Pasakė ponui. Pons tuo viską davė. Važuoja. Nuvažiau pas
jūres, rado žvejus gaudančius žuvis ir nieko nepagauna. Pa­
samdė jis nog jų velksnę žuvų, o anie an baikų sako:
— Duosi šimtą rublių, tai galėsi.
Jonas tuojaus išėmęs užmokėjo šimtą. Užtaisė tinklą an
jūrių, ale kad ištraukė žuvų tiek, kad jie kaip gyvi tiek nepa-
gavo. Jonas pajėmė pačią didžiausią žuvį, papjovė, rado pas ją
žiedą. Sako Jonas žvejam:
— Imkit sau šitais visas žuvis, nes man tik šitos vienos
reikėjo.
270
 Pargabeno (ai panai ir žiedą. Toliau, ką toj pana išsimis-
lys, sako:
— Nukirsk Jonui galvą, tai aš už tavęs tekėsu.
Sako tas pons Jonui:
— Nors man tavęs ir gaila labai, ale turiu kirst tau galvą.
Nuvėjęs pas savo arklj, verkia. Sako:
— Jau man nori kirst galvą.
O arklys sako:
— Ką kirs, tai nieko, ale tik išleisk mane an dvaro.
Išleido tą arklį an dvaro. Jau atėjo budelis prie Jono galvos.
Ponai, žmonės išėję žiūri, kaip tą galvą kirs. Ale kaip tik kirto,
tas arklys kaip spyrė in galvą — iššoko iš tos galvos labai
gražus jaunikaitis, da trissyk gražesnis, koks pirmai buvo. Tas
pons kaip negražus buvo, sako:
— Suvarykit mano visus gyvulius an dvaro.
Tuojaus suvarė, sako pons:
— Kirsk ir man galvą, ir aš būsu gražus.
Budelis nurentė tam ponui galvą, ir nieks jau jo neatgydė,
o Jonas su tąj pana apsiženijo ir liko tam dvare.

(Nog J. Repeikos iš Ožkabalių užrašė V B. 1894 m.)

122. APĖ PONĄ IR JO TARNUS

Buvo vienas ponas. Jis, būdavo, laiko sau vieną vyrą. Ale
jis algos, būdavo, duoda kožnam tiek, kiek katras prašo, nes
žino, kad pas jį nė vienas neišbūna. Prisikalbino vieną. Tą
prikėlė no pirmo gaidžio malt. Sumalė porą puskarčių, pakol
pusryčiai išvirė, atsisėdo valgyt, o mergaitė to pono vaikščioja
po stubą, sako:
— Tėti, noru laukan.
O tas pons:
— Berne, ei berne, nešk mergaitę laukan.
Tas pajėmęs išnešė, o to pono kalė, vardu Petraška, tuojaus
an stalo išėdė. Ateina bernas — jau bliūde nieko nėr.
— Na, inpilkit.
271
 — Pas mas antrąsyk ncpila.
O tas pons sudera, katras supyks pirma, tam iš pečių diržą
rėžt. Išėjo nevalgęs prie darbo. Vakare vėl jam ta pati su tąj
mergaite, vėl reikė nešt laukan.— kalė išėdė.
— N'o kas čia per paibelis pas tave, kibą vis teip, kad
nevalgius reik dirbtie?
Pons:
— Na, tai tu gal pyksti?
— Ką gi nepyksi!
— N'o, kad pyksti, iš pečių diržą rėžt.
Išrėžė ir paleido. Atėjo kits — ir tam ta pati buvo, o an
galo ir tam iš pečių diržą išrėžė.
Atėjo trečias hemas, vardu Jonas, suderėjo su ponu gerą algą
ir teipgi, katras pirma supyks, diržą iš pečių rėžt. Tas pons
turėjo seną motiną, tai ta, būdavo, anksti užgieda prie molės.
Toj motina guli už pečiaus, rankom pasiplumsė in sudžiūvusią
skrandą ir užgieda kaip gaidys, o tas pons hemą kelia no pir­
mo gaidžio malt, o kada atsisėdo valgyt, vėl tą mergaitę reik lau­
kan nešt. Kaip išnešė, tai kalė Petruška jam išėdė viralą. Atėjo
valgyt — nėr kas. Tyli. Nėr ką daryt, dirba per dieną neval­
gęs. Vakare sėdo valgyt, jau ta mergaitė vėl — laukan. O pons:
— Berne, ei heme, nešk mergaitę laukan!
Tas bernas mislia, kas čia bus. "Palauk". Pajėmė mergaitę,
išnešė laukan. O buvo štakietų tvora — jis an tų štakietų tą
mergaitę užmovė ir tuojaus in stubą prie valgio. Jau rado tą
kalę an stalo. Jis ją numušė, pats pavalgė, o pons klausė:
— Kur mergaitė?
Sako:
— Sėdi an tvoros ir skaito žvaigždutes.
Tas pons tuojaus laukan, žiūri — jau mergaitė sustingus.
Atsinešė in stubą ir sako:
— O Jonai, Jonai, kam tu mergaitę nužudei?
O Jonas:
— Na, tai tu gal pyksti?
— Ne, už ką čia pykši.
Dabar tas bernas pusijėmė lazdą, atsigulė šalia pečiaus. Ale
toj boba per dienas miega, tai kaip tik tas bernas atsigulė, toj bo-
272
ha plumt plumt su rankom per skrandą, o da nespėjo užgiedot,
tas hemas jai su lazda in galvą. Toj tuojaus užmigo amžinu mie­
gu ir jau daugiau negieda. O tas miega iki šviesu. Atsikėlė pons.
— Jonai, kodėl tu neini malt?
— N'o kad gaidys negieda.
— N'o kas tam gaidžiui pasidarė, kad jau jis šiandie ne­
gieda?
Nuvėjo už pečiaus pažiūrėt, žiūri — motina negyva!
— Vai Jonai, Jonai, ką tu padarei, kodėl tu motiną užmušei?
— Aš tavo motiną neužmušiau, aš tik gaidį pabaidžiau, ką
teip anksti gieda. Na, tai gal pons pyksti už tai?
— Ne, už ką čia pykši... Dabar, Jonai, mergaitę nužudei ir
motiną, aik an šermenų avių papjausi.
— Gerai. O kokias pjaut?
— Kokios in tave žiūrės.
Dabar tas bernas išsivertė skrandą, atėjęs in tvartą pagąsdi­
no avis, tos pabėgėja, atsigręžia visos, žiūri in jį. Tas skrandą
nusivilko, metė in žemę, pajėmęs lazdą tom avim duot! Išmušė
visas, skūras sumetė in vieną krūvą, mėsą in kitą krūvą. Atei­
na pons.
— Ką tu. Jonai, padarei, kam tu visas avis išmušei?
— N'o kaip aš inėjau in tvartą, visos in mane žiūrėjo, tai aš
visas išmušiau. Na, tai, pon, ar pyksti už tai?
— N'o už ką Čia pykši... Na, dabar, kad tiek mėsos prida­
rei, aik užkaisk putnius, virk mėsos, atvažuos svečių, bus ką
duot valgyt.
Tas bernas iššveitė puodas, užkaitė mėsą, verda. Ateina
pons, paragau:
— Viskas būtų gerai, tik reikia druskos ir indėk pctniškų.
— Gerai, indėsu.
Tas hemas tuojaus indėjo druskos. Ale pasisuko toj kalė
Petiuska, jis tą kalę užmušė, sukapojo, in puodas visą sudėjo,
verda. Ateina vėl pons, paragaus:
— Būtų viskas gerai, tik da reiktų petruškų.
— Kurgi jau čia tiek daug petruškų reikės, aš tik jau visą
kalę sudėjau in puodus.
— Jonai, Jonai, ką tu padarei, kam tu tą kalę čia sudėjai,
273
 dabar ponai negalės valgyt, o tiek mėsos, kur ją gali padėt?
Važuok in sodžių, parvežk daug prastų žmonelių, tai jiem —
nieko, suvalgys.
Bernas pasikinkė arklius, pajėmė šienkartę, nuvažiau in
sodžių,— kaip kitąsyk prie viens kito gyveno,— suriko, kad
pons prašė an šermenų. Tuojaus pribėgo žmonių, vyrų, bobų,
prisėdo pilnas vežimas, netelpa, lipa an viens kito. Pradėjo
važuot, ėmė puldinėt, jis sustojęs pajėmė šienkartę, prisiveržė
vežimą kaip šieno, atvežė pas pakajus, išvertė. Vieni aina
gyvi, kiti rėkia:
— Ranką, koją!
O daugumas guli negyvi.
Pamatė pons:
— Ką tu, Jonai, padarei? Mergaitę ir motiną nužudei, avis
išmušei, kalę in puodus sudėjai.
— Na, tai, pon, gal pyksti?
— Na, už ką čia pykši...
Dabar tas pons daro rodą su svečiais: ką su juom daryt?
Vieni rodavija teip, kiti kitaip, o geriausia:
—Turi ketvertą aržilų, paliepk jam, tegu pakinko in akėčias,
jam pavadį užrišk drūčiai an rankos, kad negalėtų atsirištic, tai
jį ir užtrankys po akėčiom.
Teip ir padarė. Ale kad jis jiem davė! Tol varė, pakol visiem
keturiem galas parėjo! Pons pamatė, kad jau negyvi, sako:
— Jonai, Jonai, kam tu tuos arklius užmušei?
— Na, tai, pon, ar pyksti?
— Už ką čia pykši...
Dabar jau jie nežino, ką su juom daryt. Sako viens iš svečių:
— Žinai ką? Turi mokytą kalę. Išleisk ją, kiek ji aplakstys,
tegu jis tiek užars. O jei ne, tai jam galvą nuimt.
Teip ir padarė. Toj kalė laksto, o tas hemas paskui su
jaučiais aria. Toj kalė lakstė, lakstė, parbėgus apačia vartų an
kiemo inlindo. Tas vis paskui arė. Atėjo prie vartų, jau jis su
jaučiais negali ineit. Jis tuojaus vienam jaučiui in galvą kirviu,
kitam, po šmotą sukapojo, inkišo apačia vartų, žagrę su ra-
gočium — teipgi. Atėjo pons:
— Jonai, kodėl tu jaučius sukapojai?
274
 — Kalė čia išlindo, o kaip aš su jaučiais čia išlįsu, turėjau
sukapot. Pon, gal jau pyksti?
— Ne, už ką čia pykši...
Dabar tas pons bėdavoja, ką su juom daryt:
— Jau jis mane prapuldys.
Vienas iš svečių sako:
— Ten ir ten yr didelė upė ir tiltas. Nuvažuok, neva ten
apsinakvok. Ponią paguldyk vidurij, tu gulk an tilto, o jj pagul­
dyk an krašto no vandens. Kaip užmigs, pastumsi, ir prigers.
— Gerai,— ta rodą patiko.
Sako:
— Jonai, pakinkyk arklius, važuosim in svečius.
Važuoja prievakare. Atvažiau an to tilto, jau juos sutemę.
Sako pons:
— Stok, čia nakvosim.
Tas bernas jau mislia, kas čia bus. Sugulė an tilto teip, kaip
sakiau pirma. Ale jiedu sumigo, o tas bernas nemiega. Ėmęs
jis atsigulė in vidurį. Dabar pons pabudo, sako pačiai:
— Stumk.
Tas bernas pastūmė, ta ponia nusirito, ir nunešė vanduo.
Pons išgirdo, kad jau plumterėjo, klausia:
— O ką, ar jau nustūmė?
Tas bernas atsiliepia:
— Jau.
— Na, tai tu ponią nustūmei?
— N'o kam liepei...
Parvažiau namo, sako Jonui:
— Mergaitę ir motiną nužudei, kiek žmonių, kiek gyvulių,
ale da vis nieko, ale dabar jau ir ponią prigirdei...
— Na, tai pons gal jau pyksti?
— Ką gi paibelį nepyksi!
— Na, kad pyksti, še iš pečių diržą rėžt.
Tuojaus tą poną pakabino už nykščių, išrėžė vieną diržą,
sako:
— Jonai, leisk.
— Palauk, tai da tik už vieną mano brolį. Dabar rėšu už kitą.
Išrėžė antrą. Sako:
275
 — Jonai, leisk, jau bus...
— Na, dabar rėšu už save.
Išrėžė už save, o pons apleido tą svietą. Visus jis juos
povaliai išžnaibė ir liko ponaut an to dvaro.
(Nog J. Šalasiaus iš Bartininkų užrašė V. B. 1897 m.)

123. APĖ VIENĄ ŽINŪNĄ

Buvo toks žmogelis, ar senas, ar jaunas — nežinau. Išėjo
jis darbo ieškot. Ėjo, atėjo in girią, rado —■ kampas girios iš­
kirstas ir kelmai jau apipuvę. Dasižinojo, keno tas kelmynas,
kad tai vieno pono, nuvėjo pas tą poną, sako:
— Ponuli, ar man nepavelytumėt tam kelmyne apsigyven­
de, kokią būdutę pasistatytie?
— Dėl pavelijimo — aš tau paveliju, ale ką tu ten veiksi,
ar kibą tuos kelmus grauši?
— Na, jau jūs nežiūrėkit, ką aš ten veiksu, kad tiktai man
daleidžiat.
Padėkavojęs išėjo. Nuvėjo in tą kelmyną, prisiplėšė kelmų,
šakų prisinešė, pasistatė būdą, ten jis terp kelmų prasidraskė,
pasisėjo miežių ir biskutį daržovės. Ale kad jam teip užaugo,
kad no gorciaus jis gau po dvidešimts karčių. Jau jis tur ką val­
gyt. Kitąmet jau jis pasistatė trobelę kaip reik, jau nusimanė
kumelką, jis ten, kiek injėgė, išarė, pasisėjo, jam gerai užaugo,
kad jau jis pasistatė ir kluonclį ir jau jis ten prabagoto.
Ale tas pons jau senas buvo, numirė. Atėjo ant dukters
žentas. Ale tas žentas išjojo apžiūrėt savo laukus. Kad žiūri —
stovi pagirij gyventojas. Klausia:
— Kas čia per gyventojas?
Sako:
— Pons -nabašnykas jam pavelijo čia pasistatytie.
Tas poas tuojaus nuleido vyrus ir parvežė jo visą turtą in
dvarą. Ką dabar jam daryt? Jau jis liko ubagu. Da jis ten turė­
jo kelis skatikus, nuvėjo in miestą, nusipirko kelis arkušus
popieros, nuvėjo in kitą girią, pas kitą poną, pasistatė pakelėj
tokią būdelę, in kelią padarė langelį, susiuvo tas popieras.
276
 Atramcnto, plunksną prasimanė ir pasistatė sau žiburuką, ra­
šo, krevezoja, o jis nė biskį nebuvo mokytas.
Ale atvažuoja ponas. Žiūri, kad stovi žiburuks, sako pens
savo vežikui.
— Aik pažiūrėt, kas čia per žiburys. Jau mes paklydom,
nes čia niekad žiburio nebuvo.
Nuvėjęs pažiurėjo, pagarbino, radęs tą žmogelį, klausė:
— Ar čia gerai aina kelias in tą ir in tą miestą?
Tas žmogus sako:
— Neklausk, neturu čėso, turu rašyt.
Atėjęs pasakė ponui, kad teip yr. Aina tas pons pažiūrėt, ką
jis ten rašo. Pons atėjo — ir jam pasakė tą patį, kad netur
čėso. Pons sako:
— N'o ką gi čia rasai?
— Rašau, ką tik kas nor.
— Na, kad tu viską gali išrašyt, ar tu man negalėtum at-
rastie mano pinigus? Man dabar prapuolė, ir nežinau, ar kuko-
rius su lekojum pavogė tą dešimt tūkstančių, ar kas kits.
Sako:
— Nežinau, rasi ir galėčia.
Pasijėmė tuos savo leistais, nuvažiau pas tą poną, davė jam
prie kuknios stubą, sako jis:
— Žiūrėsim už trijų dienų.
O jau jis mislia tik smukt no to pono, kad negautų in skūrą.
Ale atneša lekojus jam pusryčių. Sako tas žmogus:
— Jau viens yr.
O jie žinojo, kad pons tokį parvežė dėl paieškojimo tų
pinigų. Kaip jis pamatė, kad atnešė valgį, mislijo, jau viens
valgis yr, o tas lekojus kaip išgirdo, kad tas sako "viens yr",
teip jis nusiminė. Atėjęs pas kukorių, sako:
— Jau ledaka; kaip aš jam nunešiau valgyt, tai jis sako:
“Jau viens yr“.
Tas kukorius sako:
— Palauk, aš nešu pietų, žiūrėsim, kas čia bus.
Nunešė jam pietų, o tas sako:
— Jau ir kits čia.
Tas ir visai jau nusiminė. Šnekasi su lekojum:
277
 — Aime mes pas jį, kad jis nors mūs neišduotų.
Nuvėjo jie pas tą žmogų. Tas kukorius sako:
— Aš duosu tris šimtus rublių.
O tas lekojus:
— Aš daugiau neturu kaip tik penkiasdešimts rublių, ati­
duodam mes tau pusketvirto šimto, tik tu mus užslėpk, o pini­
gai, žinok, kad sode štai pakasti po obele.
Na, jau jam aina gerai atradimas tų pinigų, jau gau no tų
pusketvirto šimto. Sako tam ponui:
— Na, dabar aisim žiūrėt, ar nerasim tuos pinigus.
Pasijėmė tokį kamuoluką, pametė ant žemės ir vis spiria
prie tos obels. Na, jau neva tas kamuoluks ten apsistojo, lapais
žemė apkritus, nieko nežym.
— Na,— sako,— atneškit špatą, žiūrėsim, kur čia pinigai.
Atnešė špatą. Tas biskį pakrapštė —tuojaus išsivertė krepšys
su tais pinigais. O tas pcxisjam pažadėjo: “Jei atrasi pinigus, tai duo­
su tau tris tūkstančius, o man liks septyni“,— ir tuojaus jam atida­
vė tris tūkstančius. Jaujis tur sau apsčiai pinigų. .Ale tas pons sako:
— Aš tau duosu da tris tūkstančius, pasakyk tu man, kas
juos buvo pavogęs.
Na, tas žmogus, gavęs no jų jau pinigus, negal išduotie.
Sako tam ponui:
— Kad aš suderėjau tik kad pinigus atrastie, o kad kas
pavogė, tai aš ir tų leistrų neturu, o ir liuoso laiko neturu, nes
aš užimtas su tokiais reikalais.
Ir išėjo in tą savo būdą. Ale tas pons tuojaus paleido gazic-
tas, kad toks ten yra, kad jis viską žino,— kaip pradėjo pas jį
iš visur rinktis, tai tas tą savo būdą uždegė ir pats nuvėjo savo
keliais.
(Nu L Barono iš Bartinykų užrašė V. Basanavičius.)

124. APĖ DU PONPALAIKIU

Vienam mieste buvo du ponpalaikiu, o jiedu vis pykosi.
Ale vieną sykį susitiko jiedu an tilto. Viens rūkė cigarą, o
paskui antrą bėgo mažas suniuks. Vienas antram išmetė cigarą
in upę, o antras jo šunytį pajėmęs inmetė in upę. Iš to ėmė
278
bartis, ginčytis ir apsiskundė in sūdą, žydą pridavė in svietkus.
Atėjo an provos, klausia žydo sūdąs:
— Katras pirma metė?
O žydui abiejų gaila buvo, sako:
— Tas pirma metė, ir tas pirma metė.
Klausė sūdąs:
— Kaip tai gal būt, kad tas pirma ir tas pirma?
Žydas sako:
— Kad būtų in užpakalį metę, tai būtų an tilto užmetę, o
kaip metė abudu pirma, tai abudu in upę numetė.
Ir skundikas jau nieko nelaimėjo.

{Užrašė V BasĮanavicius/ Ožkabaliuos 1894 [m.])

125. APĖ ŽMOGŽUDŽIUS IR

GUDRIĄ DVARPONIO DUKTERĮ
Buvo vienas turtingas dvarponis, jis turėjo vieną dukterį ir
tas pons labai daug pinigų turėjo. Vienąsyk išvažiavo tie tėvai
in svečius an kelių dienų, o ta duktė liko viena namie tuose
pakajuosc. Dasižinojo žmogžudžiai, kad tas pons daugybes pi­
nigų turi,— o ten buvo vienuolika žmogžudžių girioj,— o jų
namie nėr, pasirengė tie žmogžudžiai jaunikiais ir atvažiavo
pas tą poną. Astuoni atėjo in pakajų, o viens liko pas arklius.
Atėję in pakajus, ten jie vaikščioja, o ta pana pastatė jiem gert
ir valgyt, klausė:
— Vyručiai, kas jūs per vieni?
— O mes galim ir tave viens vestie — jaunikiai.
Ale vaikščioja, vaikščioja, jau jie nerimsta. Vienas sako:
— Mes galim gražumu apsiaitic, ale kur tėvo pinigai?
Tuojaus toj susiprato, ką su jais daryt. Pas tą poną buvo
skiepas, an jo skrynia be dugno ir antvože toks buvo pritaisy­
tas per visą antvožą po apačia peilis. Sako toj pana:
— Žinau, kur pinigai. Vieno aukso yr teip, kaip rokuoja,
kaip keturi karčiai. Aime čia po vieną, tai galėsit semtis tiek,
kiek katras galėsit panešt.
279
 O anie žmogžudžiai:
— Na, mos aisim visi.
— Ne, visiem kaip tai yr nesmagu, aikit po vieną, o jum
užteks visiem, kiek galėsit pakelt.
Viens nuvėjo su jąj in tą kamarą an to skiepo, atidarė tos
skrynios antvožą, biskį pakėlė, tas kaip pasilenkė semt pini­
gą — nedasickia. Sako toj merga:
— Siek toliau, nes giliai tie pinigai.
Tai kaip tik inkišo po antvožu galvą, toj kaip leido tą ant­
vožą — ir nujėmė galvą, tą jo kūną invertė in skiepą.
Atėjo vėl pas anuos, tie klausė:
— N'o kur ans?
Sako ji:
— Prisisėmę, kiek galėjo pakelt, pinigų, ir aš išleidau per
kitas duris laukan.
Ir teip vienu žodžiu, kad po vieną ji jiem visiem galvas
nujėmė. O tas, kur ant lauko buvo, tas jau nesulaukia ateinant,
aina žiūrėt, o ji jau buvo iš vidurio drūčiai užsidarius. Atėjo
prie durių, incit negal, klausė:
— Kur tie vyrai, kur čia buvo?
O ji atsakė jam, sako:
— Prisisėmę, kiek norėjo, pinigų ir išėjo sau.
Na, jau jam nėr ką daryt, tur važuot šalin. Parvažiavo na­
mo, klausė, kur jo tie broliai,—jau nėr, jau žino jis, kad jie ten
galą gavo. Dabar sako:
— Ką su tąj ragana daryt, kad ji mus aštuonis brolius
nužudė, kaip ją iš ten pagaut?
Pasirengė viens jaunikiu, kits piršliu, pasikinkė gerus ar­
klius in bričką, pasidarė raštus, kad tur ten ir ten dvarą, at­
važiavo pas tą mergą. Ėmė šnekėt, toliau daugiau,— o jau
merga buvo suaugus,— parodė raštus, kad tokį ir tokį dvarą
tur,— jau leidžia tą dukterį už to jaunikio, o jis ima. Žinoma,
kaip jau viskas gerai sutikta, vadžiojasi toj merga tą jaunikį
visur, rodo tėvo turtą. Atsivedė an to skiepo, sako:
— Čia yra šita skrynia, po antvožu yra toks peilis. Anąsyk
aš pati aštuoniem žmogžudžiam galvas nukirtau.
O tas jaunikis:
— O tai labai čia gera prietaisa.
280
 O jau jo širdis užkepus, mislija sau: “Palauk tu, bjaurybe,
aš tau už tai parodysu“. Užsakai tuojaus išėjo — ir apsiženijo.
Po vestuvių jau juos tėvai išleidžia, o ji, toj pana, pasijėmė in
bričką kartį žirnių. Važuoja, o ji nematant jam vis beria žirnių
ant kelio. Važiavo važiavo, privažiavo dideles girias. Toli va­
žiau per tais girias, privažiau tą žmogžudžių butą, inėjo in vi­
dų — ten visos sienos kruvinos. Jau ji persigando, ule bet
linksma, rado da jų motiną. Toj motina sako:
— Tai tu, ragana, mano aštuonis vaikelius nugalabijai, tau
bus dabar galas! — Sako toj moma: — Aik da pati prisinešk
vandens.
Išėjo ji vandens, o jau jie rodąs daro, kokią jai smertį pada­
ryt, o tai buvo žiemos laikas, pustė. Sugrįžo ji no vandens, sako:
— Labai pusto, ar neturite kūlelį šiaudų užkišt šulinukui?
Ta moma:
— Ana, inik.
Toj pasijėmus nusinešė tą kūlelį, naščiais atrėmė, už kūlio
atsistojus nusirengė no savęs viršutines drapanas ir aprengė tą
kūlį, o pati in pakalnę, in girią ir bėgt namo. Randa daiktais
da vis žirnių ant kelio paberta. Ji bėgo bėgo, kiek galėjo,
pailso. Jau užpuolė vakaras, ji insilipo in labai didelę liepą.
O tie pažiūri per langą, sako:
— Jau ji supranta, kas jai bus, tai verkia, tegul atsiverks
iki gana.
Ale jau ta verkia, verkia, vandens neneša.
— Jau,— sako,— tik per ilgai verkia.
Nuvėjo pažiūrėt ta moma:
— Na,— sako,— jau bus gana verkus, aik jau namo.
Kaip duos in kuprą — kūlys tas parpuolė. Žiūri moma, kad
jau jos nėr, tik kūlys aprengtas. Parėjo namo, pasakė, kad jau
jos nėr:
— Na,— sako,— jau toj ragana pabėgo.
Jie sėdę an arklių — vyt! Vijo vijo, pradėjo lytie, ir jau
kits vakaras atėjo. Sustojo po tąj liepa, atliko, kur ji aukščiau
sėdėjo, šnekasi. Sako:
— Ką tu jai darytum, kad pavytume?
Sako:
281
 — Durčia tiesiog peiliu in krūtinę.
— O aš tai iš apačių verčia.
Ir dūrė aukštyn, pataikė jai in koją, pradėjo kraujas iš kojos
bėgt ir varvėt an tų žmogžudžių.
Sako:
— Žinai ką, brolau, jau kad mes dabar nepavijom, o jau
naktis užpuolė, pradėjo daugiau lytie an mūs, turim jot namon,
o iš namų važuosim važuoti ją ten peršnekėt.
Jiedu sugrįžo atgalios pasišnekėję, o ji viską girdėjo, tai ji
išlipus vėl bėgt ir parbėgo namon. Tėvai žiūri, kas čia, o ji
sako:
— Tėveli, jūs mane gražiai išleidot už žmogžudžio.
Ir papasakojo, kaip ji iš ten pabėgo. Tą koją jai išplovė,
užrišo. Ale sako, toj duktė:
— Jie čia tuojaus bus.
Ją tėvai pakavojo, suvadino daugelį vyrų. Tie žmogžudžiai
tuojaus atvažiavo, sako:
— Kas jai pasidarė, kad ji no mūs išėjo? Pas mus teip
gerai, teip gražu, linksma, ko ji parėjo?
O tėvai sako:
— Pas mus neparėjo, kažin kur jūs ją padėjot.
Ir tuojaus pašaukė vyrų ir tuos paskutinius užmušė. Teip
tai pasibaigė banda tų žmogžudžių.

(No L Barono iš Bartinykų užrašė V. Basanavičius 1895 m.)

126. APĖ JAUNIKĮ ŽMOGŽUDĮ IR DRĄSIĄ MERGĄ

Buvo viena vienturtė gaspadinaitė turtinga. Ale atjojo
pas ją jaunikis, pasisakė iš kur, o kad jau pasisvečiavo,
sako:
— Kad važuosit pas mane pažiūrėt, tai iš plento po kairei
pas mane murmulinis kelias, visokiais medžiais išsodytas.
Gražus dvaras. Pakajai mano: vienas visokiais brangiais ak­
menėliais išsodytas, kitas — sidabru, trečias — auksu, in
ketvirtą nė neik, kad ir rasi raktus, nes kaip atvažuosi, gali
282
 manęs nerast namie, nes mes asam vaizbūnai, tai mes išva-
žuojam aržilų pirktie in tolimas šalis.
Tcip jis viską išpasakojęs išvažiavo, o ta merga nusipirko
keturis pyragus ir važiau su tėvais pažiūrėt. O kad išvažiau iš
plento, rado, teisybė, po kairei — kelias murmulu išklotas ir
visokiais medžiais išsodytas. Pavažiau toliau — rado kiaulės
galvą, sako:
— Kiaulele, te tau šitą pyragą, kaip aš būsu šito dvaro
gaspadinė, tai duosu daugiau.
Pavažiau toliau — rado gaidžio galvą, sako:
— Gaideli, te tau šitą pyragą, kaip aš būsu šito dvaro
gaspadinė, tai duosu daugiau.
Pavažiau toliau — rado šuns galvą gulint, sako:
— Šuneli, te tau šitą pyragą, kaip aš būsu šito dvaro gas-
padinė, duosu daugiau.
Pavažiavo toliau — rado vilko galvą gulint, sako:
— Vilkeli, te tau šitą pyragą, kaip aš būsu šito dvaro gas­
padinė, duosu daugiau.
Užvažiavo ant dvaro — dailus dvaras. Inėjo in vieną paka-
jų, teisybė — gražu: visokiais brangiais akmenėliais išsodytas,
antras — sidabru, trecias — auksu išmuštas. Rado ji ten rak­
tus no ketvirto pakajaus, atsidarė — pilnas galvų žmonių ir
lavonų visokių, daugiausia mergų galvos ir su drapanom lic-
menai. Vėl uždarė, išėjo pas savo tėvus, sako:
— Tėveliai, jūs važuokit namon, o aš liksu ėia pasižiūri-
nėtie.
Tėvai išvažiavo, o ji nuvėjo in tą pakajų, kur tie lavonai.
Pravertė, pati palindo in apačią, pasiliko sau skylutę, kad jai
būt biskutį matytie.
Vakare pareina jau tie žmogžudžiai, atidarė tą lavoninyčią,
invedė mergą, sako:
— Aik šen, martele, tai šiandie viena martelė, o rytoj bus
kita...
Čia da toj merga turėjo aukso žiedą ant piršto, o da ta su
šituom žiedu gėrisi. Pagriebęs kardą, atkirto tą pirštą su žiedu.
T«s pirštas inpuolė terp tų negyvėlių pas tą mergą, ta tą pirštą
p*sijėmė. O paskui užsimojęs nukirto galvą, kardą pakabinęs
283
pats išėjo. Paskui susėdę pavakarieniavo, išgėrė gerai an šer­
menų, sako:
— Ryt kita martelė pareis čia.
Sugulė, visi sumigo, o toj merga misiia sau: “Jau bus nege­
rai.— Sako: — Raik jau ait iš čia, rasi galėsu išeit".
Aina ji per tuos pakajus. Ale jai beainant iš baimės, kad nepa­
bustų, užsikabino jos sajonas už lovos vienam, ir pabudo. Sako:
— Kas čia vaikščioja?
O kits sako:
— Tylėk, da tik ką galvą nukirtai, tai aina dūšia laukan. Da
bo neišėjus...
Ta biskį patūnojo. Sumigo vėl, o ji povaliai atsidarė duris
ir iššliaužė laukan. Ale atėjo an vartų, žiūri — stovi levas,
šėmas, vilkas. Sako in tą mergą:
— Kas čia jau pareina, išeit jau negal. Ant šitų vartų turi likt,
kad ir iš ten da išeitų. Ale kaip tu mum atvežei po pyragą, tai
mes tave paleisim.
Paleido, o ji parsmuko namon.
An rytojaus atvažiavo vėl tas žmogžudis, sako:
— Kodėl pas mus vakar neatsilankėt?
Sako:
— Tai kokia ten priežastis, tai ten tėvai negalėjo, užtai ir
nebuvom.
Kaip jis atvažiavo, tai šitie susivadino susiodus savo ir dau­
giau žmonių su virvėm ir stovi užpakalij. Ale sako ta merga:
— Ar tu man ncišaiškylum tą sapną?
Sako:
— Kodėl ne? Na, sakyk!
Sako:
— Aš šiąnakt sapnavau, kad, rodos, važiavom pas tave pa­
žiūrėt. Išvažiavom iš plento, po kairei radom kelią in tavo dvarą,
murmulu klotą, toliau radom kiaulės galvą, tai aš, rodos, daviau
pyragą, sakau: "Kaip būsu šito dvaro gaspadinė, tai duosu
daugiau”.
O tas žmogžudis sako:
— Tai pas mane vis teip yr.
— Toliau — radom galvą gaidžio, toliau radom galvą vil­
ko. Tai aš jiem daviau vis po pyragą ir sakiau: "Kaip aš būsu
284
šito dvaro gaspadinė, tai duosu daugiau”. Atvažiavom — dai­
lus dvaras. Inėjau in vieną pakajų — visokiais brangiais ak­
menėliais išmuštas, antras — sidabru, trečias — auksu.
O tas žmogžudis sako:
— Tai vis teip pas mane yra.
— Paskui, rodos, radau raktą no ketvirto pakajaus, atsidariau
pažiūrėt, kas ten yr,-—priversta pilna galvų, o daugiausia mergų...’
— Tai šiteip pas mane nėr.
— Paskui,— sako,— rodos, išėjau, pasakiau tėvams: “Jūs
važuokit namon, o aš liksu”. Likau, rodos, nuvėjus prasi-
verčiau, rodos, tuos kūnus, po jais atsiguliau, rodos, parėjai tu
ir da du su tavim. Atidarei duris, invedei mergą, pirmiausia
nukirtai pirštą su žiedu, o paskui galvą...
— Tai pas mane nėr.
— Paskui, rodos, sakai: “Tai šiandie viena martelė, o ry­
toj — kita”. Paskui susėdę gerai išgėrėt, pavalgėt, sugulėt.
Rodos man: kaip čia bus, raik jau ait. Išėjau iš to pakajaus
povaliai, ale beainant man užsikabino mano sajonas vienam
už lovos. Sako: “Rodos, kas čia vaikščioja”. O kitas sako: “O
kas čia vaikščios? Dabar da tik galvą nukirtai, tai dūšia aina”.
O paskui, rodos, povaliai išėjau iš tų pakajų.
Tas žmogžudis sako:
— Tai šiteip pas mane nėr.
— O kad atėjau prie vartų, stovi an vartų levai. Tie levai
sako: “Kad ir kas iš ten išeitų, o jau an vartų turi likt. Ale
mum atvežei po pyragą, tai tave paleidžiam”. Ir parėjau na­
mon. O tos galvos, kur gulėjo, tai tie gyvuliai, o tie
žmogžudžiai su velniais gyveno.
O tas žmogžudis sako:
— Tai šiteip pas mane nėr.
O toj merga, išsiėmus tą pirštą, sako:
— Ogi ve, žiūrėk — tas pirštas, kur tu su žiedu nukirtai.
Suriko tuojaus:
— Susiedai, aikit šen!
Tie tuojaus subėgo su lazdom, su virvėm, surišo tuojaus tą
žmogžudį, užmušė ir pakasė jau jį ten.
(No L Barono iš Bartinyką užrašė 1894 m. V. B.)
285
 127. APĖ DU BROLIU IR DVYLIKĄ ŽMOGŽUDŽIŲ

Buvo du broliu. Viens bagotai gyveno, o kits biednai, abu­

du ūkinyku. Vienąsyk reikėjo mokestį kokią ten mokėtic, ne­
tenka tas vargšas skatiką, prašo pas tą bagočių, kad paskolintų
skatiką.
— N'o kada man atiduosi?
Sako:
— Aš padarysu šluotų, parduosu, atiduosu tau tą skatiką.
Gavo skatiką, pridėjo ten, kur reikėjo, pasidarė šluotų, nu­
nešė in miestą, pardavė, už tuos pinigus nusipirko duonos,
druskos — jau tam bagočiui vėl nėr skatiko. Nunešė kitąsyk
šluotų, pardavė, vėl an didžiausių reikalų savo išdavė visus
pinigus — jau skatiką negali atiduot bagočiui, o tas jau ateina
baust. Sako:
— Aš padarysu sau grabą ir užsivošu koplyčioj. Kaip ateis
brolis prašyt skatiko, sakykit, kad jau aš numiriau.
Tuojaus padarė sau grabą, pastatė koplyčioj ir užsivėrė.
Ateina jau bagočius baust to skatiko, o pati jo sako:
— Svainuti, jau jis numirė. Čia neturtas, negalėjom nė jum
žinią duotie, nunešėm su kaimynu ir pastatėm koplyčioj. Že­
mė inšalus, nėr kam duobę iškirstie, kad prašils pavasaris, bus
pigiau duobę padarytie — palaidosim in žemę.
Dabar tas bagočius sako:
— Palauk tu, galgonc*, kad tu man negalėjai skatiką ati-
duotie, aš tau už tą skatiką atiduosu!
Vakare susivijo viržį ir aina už skatiką atiduotie. Atėjo ant
šventoriaus, žiūri, kad per šventorių ateina dvylika vyrų, o tai
buvo žmogžudžiai. Tenai stovėjo trys liepos pas koplyčią, tas
bagočius prisibloškė prie liepų. Atėjo tie žmogžudžiai in kop­
lyčią, atsinešė daugybes pinigų, suskaityt jų negalima, ir atsi­
nešė sidabrinį kardą. Užsižibino žiburį, su kepure padalino in
dvyliką dalių. Gerai! Jau tuos pinigas padalino, alc tą kardą
negali pasidalytic. Stovi ten tas grabas. Sako:
— Katras šį grabą pusiau perkirsim, tai tam bus tas kardas.
Viens pasmagino, kits ir t. t. Sako:
— Nieko nebas.
286
 O jau tas tur grabe pilnas kelines. Mislia: kaip kirs grabą,
ir jį pusiau perkirs. Ale viens smagus vyrs pajėmė, pasmagino
ir jau užsimojo kirst, o jo tas grabas kaipo nesandarus buvo,
kad neužtrokštų, tai jam buvo matyt. Kaip tik anas iškėlė
ranką kirst, tep kap tas šoko iš grabo, suriko:
— Visi šventi, gelbėkit!
Tie visi žmogžudžiai persigando, kad numirėliai kelias,—
bėgt! Išbėgo no šventoriaus, o tas pinigus susižėrė in krūvą.
Ale jiems gaila, kad jie tiek pinigų pražudė. Atsidrąsino
viens, aina pas koplyčią pažiūrėt, kas daros. O tas bagočius
inėjęs sako:
— Atiduok man skatiką.
O tas pamatė, kad viens žiūri pas duris, tam čiupt no gal­
vos kepurę nutraukė, sako:
— Te tau už tą skatiką.
Tas be kepurės — bėgt! Atbėgo pas anuos, klausė:
— N'o kas ten yra?
— Jau duokit pakajų! Kas ten tų šventųjų! Rodos, gana
mes daug pinigų atnešėm, o jie tik po skatiką pasidalino, o da
vienam neišteko, baudė skatiko, tai viens nutraukęs kepurę
mano atidavė anam už skatiką.
Tie nuvėjo savo keliais, o tas pinigus parsigabeno namon ir
gerai gyveno.

(No Adomo Krukio iš Ožkabalių 1896 m. užrašė V B.)

128. APĖ TRIS DUKTERIS IR SŪNŲ

Buvo toks žmogus su pačia, pačiam vidurij girių didelių,

kad jie niekad krašto girios nepriėjo. Jiedu turėjo tris dukte­
ris: vieną jau dvidešimties metų, antrą — devyniolikos, o
trečią — aštuoniolikos. Vieną dieną kasžin kas nunešė jais
visas tris. Prapuolė ir prapuolė, ir niekur negirdėt. Potam da in
kiek metų gimė tų žmonių sūnus, alc jis jau išaugo in metus.
Papasakojo jam tėvai, kad jo seseris tris nunešė kasžin kas.
Sako:
287
 — Žinot ką, tėvai, ką mes čia subūsim šiose giriose,—
aisu aš iš girios savo seserų ieškotic.
Lr išėjo. Aina. Išėjo iš tos girios, rado tris kareivius turint
vieną arklį, vieną balną, vieną kardą ir skraistę. Pešasi jie
negalėdami pasidalyt arklį, balną, kardą ir skraistę. Ateina jis
pas juos. Sako tie kareiviai:
— Ponaiti, padaryk tu mum provą, kap mes galėtume pa-
sidaiytie.
Sako:
— Gerai, aš jums padarysu provą.
Pajėmė jis ploną, lengvą lankelį, sulenkė ir parito pavėjui.
Sako:
— Dabar vykit, katras tą lankelį pagausit, tai tam viskas teks.
Tai tie visi trys nusivijo ir nusivijo, o jis tąj skraiste apsi­
supo, užsikabino kardą, sėdo an to arklio ir nujojo. O tąj
skraiste kad apsisupdavo, tai jo nieks negalėjo matyt. Sako
tam arkliui:
— Arkly, nešk tu mane pas mano vyriausią seserį.
Tas arklys jį nunešė in tokį dvarą pas žvėrių karalių. Atėjo
jis pas tą savo seserį. Toj sesuo sako:
— Kas tu per viens, kad tu per tiek kalnų ir girių čia atvykai?
Sako:
— Aš tavo brolis, atėjau pas tave pasižiūrėtie.
— Neteisybė, kad tu brolis, mes nė jokį brolį nepalikom.
Jis jai išpasakojo, in kiek metų jis paskui užgimė, išpasa­
kojo, iš kur jis. Tada ji pripažino už brolį.
— Ale,— sako,— mano vyro nėr namie, jis parėjęs gali
tave sudraskytie, tave raik pakavot.
Uždarė jį in šėpą. Parėjo tas jos vyras. Ji neiškęsdama sako:
— Ar tu žinai, kas pas mus yra?
— O kas?
— Mano brolis atėjo.
Sako jai žvėrių karalius:
— Čia jo nė šarka šūdo neatneš, nė čia jis yr. Na, tai kur
jis yr?
Atidarė šėpą, išleido tuojaus. Žvėrių karalius kaipo švogeiį
pasveikino, pasodino už stalo, gerai pavaišino ir sako:
288
 — Dabar, kad čia manęs nieks neatranda, o tu atradai, tai
tu ir gyvenk dabar pas mane ik galui.
— Aš negaliu pas tave būt, da aš turu ait daugiau savo
seserų ieškot.
— Na, kad tu pas mane jau nelieki,— tai tas karalius
išsipešė iš paausio plaukų, padavė jam, sako: — te tau šituos
plaukus. Jei kur tau bus bėda, tai tik šituos plaukus pakratyk —
žvėrys subėgs ir sudraskys.
Pajėmęs tuos plaukus, atsisveikino ir išėjo. Atėjo pas arklį,
sako:
— Arkly, nešk tu mane pas vidutinę seserį.
Arklys nunešė vėl in tokį baisų dvarą pas paukščių karalių.
Atėjo pas seserį, rado ją siuvant.
— N'o iš kur tu čia, žmogeli, atspnidai, kas tu per viens,
kad tu čia per tuos aukštus kalnus galėjai ateitie?
Sako:
— Aš tavo tikras brolis.
Sako:
— Negali būt, kad tu mano brolis: mes nepalikom nė jokio
brolio.
Jis jai vėl išpasakojo viską, tuomsyk pripažino už brolį, ale
sako:
— Broleli, nėra mano vyro namie. Kad jis tau parėjęs ką
pikto nepadarytų, raik tave pakavot.
Uždarė in skrynią. Parėjo paukščių karalius, sako jam jo
pati:
— Ar tu žinai, kas pas mus yra?
— O kas?
— Mano brolis atėjo.
— Čia jo nė šarka šūdo neatneš.
— Tikrai yra.
— Na, kur jis yra?
Atidarė skrynią, išleido. Tuojaus kaipo švogeiį pasveikino,
pasodino už stalo, gerai pamylėjo. Ir sako paukščių karalius:
— Dabar tu būk pas mane ik smerties.
— Aš negaliu pas tave būt, aš turn ait ieškot savo jauniau­
sios sesers.
10. 10lf, 289
 — Na, tai kad nelieki, tai te tau mano plaukų. Jei tau bus
kokia bėda, šituos plaukus pakratyk — sulėks paukščiai, su­
draskys.
Susirišo tuos plaukus, išėjo. Nuvėjo pas savo arklį, sako:
— Arkly, dabar nešk tu mane pas mano jauniausią seserį.
Arklys tuojaus nunešė jį in tokį dvarą pas žuvų karalių.
Atėjęs rado seserį midų geriant. Sako toj sesuo:
— Kas tu per viens, kad tu Čia galėjai ateit?
Sako:
— Aš tavo brolis.
Vėl ta pati prisipažino:
— Na,— sako,— broli, nėr mano vyro namie. Kad jis tau
parėjęs ką pikto nepadarytų,— uždarė jį in kitą stubą.
Parėjo žuvų karalius. Toj pati neiŠkęsdama sako:
— Ar tu žinai, kas pas mus yra?
— O kas čia gali būtie?
Sako:
— Mano brolis atėjo.
— Čia jo nė šarka šūdo neatneš.
— Na,— sako,— yra.
— N'o kur jis?
Atidarė tuojaus duris, išleido. Žuvų karalius tuojaus pasvei­
kino, pavaišino kaip raikiant, paskui jam sako:
— Dabar, švoger, tu pas mane gali būt iki nori.
Sako:
— Aš negaliu pas tave būtie. Jau ilgas laiks praėjo, kaip aš
ant kelionės, turu jot namon pas tėvus.
Atsisveikino, davė jam žuvų karalius savo plaukų, sako:
— Jeigu bus tau kokia bėda, tai tik šituos plaukus pakra­
tyk — subėgs žuvys tau in pagclbą.
Ale jis ne namon mislijo, tik jis žinojo: vienoj karalystėj
karaliaus duktė aina an svaistyklių. Kas ją atsvers, tai tas bus
žentas. Susirišo tuos plaukus, nuvėjo pas arklį, sako:
— Arkly, nešk tu mane pas tą karalių.
Tuojaus arklys jį nunešė pas tą karalių. Jis apsisupęs su tąj
skraiste — jį nieks nemato. Nuvėjo in pakajus, žiūri — sėdi
karaliaus duktė an svarstyklių. Suvažiavę ten visokių kara-
290
liūnų, jenarolų ir didelių ponų. Kaip tik katras sės su jąj an
svarstyklių, vis ji iškelia aukštyn. Ale, jai besitampant, nu­
smuko jai no piršto žiedas. Tų žiedą jis iš po svarstyklių
pajėmė, nuvėjo pas arklį, sako:
— Arkly, nešk tu mane pas auksakalį.
Tuojaus nunešė. Paliepė tam auksinykui, kad padarytų kitą
tokį aukso žiedą kaip tas. Tas tuojaus padarė, ir ko graičiau-
sia — atgalios. Gražiai apsirėdė, užsikabino savo tą kardą,
užsimovė ant piršto tą tos panos žiedą, o tą kitą tokį numetė
jai po svarstykloms. Atėjęs sako, kad jam daleistų su tąj pana
svertis. Tuojaus sėdo ant svarstyklių, iškėlė tą paną aukštyn.
— Na,— tuojaus visi suriko,— jau tas tur būt žentu.
Ilgai trumpai — tuojaus karalius juos apženijo.
Po vesclci karalius po visus pakajus jam liepė vaikščiot,
tik in vieną ne. Ale perėjo jau kiek laiko, eisiąs jis in tą pažiū­
rėt, kas ten yra. Nuvėjęs rado velnią prie stulpo lcneiūgu
prirakytą. Sako:
— Karde, kiisk tą velnią.
Kardas kaip kirto, nukirto lenciūgą, velnias pabėgo. Tas
velnias bėgdamas jo pačią išnešė... Ateina jau, kur buvo jo
pati,— jau pačios nėr... Ką jis darys? Nuvėjo pas arklį, sako:
— Arkly, nešk tu mane pas mano pačią.
Tas arklys nunešė jį in tokią stubelę, toj stubelėj sėdi tokia
boba be dantų. Klausė pas tą bobą:
— Kur mano pati?
— Nežinau.
Sako:
— Karde, kirsk tą bobą.
Tai bobai jau nėr kas daryt, sako:
— Palauk, nekirsk, pasakysu. Pasikaustyk aštriai arklį —
yra ana stiklo kalnas, an to kalno stulpas, prie to stulpo len­
ciūgas, prie to lenciūgo — jautis, tam jautij — antis, antį) —
kiaušinis, o tam kiaušinij — tavo pati.
Jis, išgirdęs tokią naujieną, tuojaus pakaustė aštriai arklį,
užjojo an to kalno, sako:
— Karde, kirsk tą jautį.
Kaip kirto, lenciūgą nukirto, tas jautis, vuodegą užsidėjęs ant
29/
pečių, alio bėgti! Jau jam nėr kas darytie, jau aina be pačios.
Atsiminė, kad jis tur žvėrių karaliaus plaukų. Pajėmęs tuos plau­
kus pakratė — tuojaus subėgo visoki žvėrys, stojo prieš jį:
— Ko reikalauji, šviesus karaliau, no mūs?
Sako:
— Draskykit tą jautį.
Tie žvėrys tuojaus sudraskė tą jautį, o toj antis palėkė su
kiaušiniu!.. Jau jis vėl pačios netur. Užėjo jam an mįslių, kad
da jis tur pagclbą. Pajėmęs paukščių karaliaus plaukus, pa­
kratė — sulėkė visoki paukščiai pas jį, sako:
— Ko reikalauji, šviesus karaliau?
Sako:
— Draskykit tą antį!
Tą antį tuojaus sudraskė, toj antis inmetė tą kiaušinį in
marias. Dabar jau jis tą kiaušinį išimt negali! Ale jis da kap ir
per sapną atsiminė, kad jis tur žuvų karaliaus plaukų. Jis tuos
plaukus pakratė — tuojaus suplaukė didžiausios žuvys, stojo
prieš jį, sako:
— Ko reikalauji, šviesus karaliau?
Sako:
— Išimkit iš marių tą kiaušinį.
Tuojaus žuvys jam jį atnešė, jis su kardu perkirto tą kiaušinį,
išsijėmęs pačią parsigabeno in tą karaliaus dvarą, išpasakojo
karaliui, kokią jis bėdą turėjo, pakol atrado pačią. Tai kokį
balių kėlė tų atrustuvių! Kur ir aš pribuvau, gėriau, valgiau,
burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.
(No Kaz. Bepirščio iš Ožkabalių užrašė 1896 m. V. B.)

129. APĖ JAUNIKIUS IR PUSKVAILĘ MERGĄ

Tėvai turėjo kitąsyk jau užaugusią dukterį, o kaip kitąsyk

jaunikiai vis, būdavo, ketvergais važuoja pas mergas, ant ket-
vergo tie tos mergos tėvai turėjo su reikalu kur išvažuotie, o
motina insakė dukrai:
— Šiandien tokia diena, gali atjot jaunikiai, tai jeigu at-
292
jotų, tai tu pasidabyk, apsivilk papetėm, išimk iš po pečiaus
kiaušinių, nušutyk, padėk sviesto an stalo...
Tėvai išvažiau. Ne po ilgam ir atjoja jaunikiai. Toj merga,
kaip tik pamatė jaunikius, tuojaus viską nusirengė, apsivilko
papetėm ir vaikščioja nuoga po stubą. Atėjo jaunikiai in stabą,
žiūri, kas čia per putė. Ji tuojaus atnešė jiems sviesto, padėjo
an stalo, pati lenda po pečium kiaušinių išimtie. Kaip tik
pasilenkė po pečium, jos visi rykai pasirodė. Viens pasika­
binęs sviesto gniūžtę dribt jai in pasturgalį, o ji išsikabino iš
šiknos tą sviestą, atnešus dribt an toriclkos, sako:
— Ko drabstot Dievo dovaną...
Nušutino tų kiaušinių, pusžalių atnešė, ar stalo padėjo, o
tie jaunikiai rado tėvo skrybėlę kerčioj an suolo, tai tuos
kiaušinius visus sumušė in tą skrybėlę.
— N'o,— sako,— pinigų ar tau nežada tėvai kiek duotie?
Sako:
— Žada, palaukit, aisu atneštie.
Žinojo, kur tėvo pinigai stovi, atnešus jiems pasigerydama,
kad jau ją imtų, padavė jiems tuos pinigus. Ale tepjau ji jų
pasiklausė:
— O kaip jūs pravardė?
O tie sako — viens sako:
— Mano pravardė “Ar nematei tokio".
O kits:
— "Iš kur aš".
Parvažiavo tėvai.
— N'o ką, ar buvo jaunikiai?
Sako:
— Buvo.
— Ar pasirėdei?
Sako:
— Pasirėdžau. Apsivilkau papetėm. Ale, mamyte, koki bai-
kinykai! Aš jiem padėjau sviesto an stalo, tai viens pasika­
binęs gniūžtę man dribt in šikną, kaip aš pasilenkiau iš po
pečiaus kiaušinių imtų.
Motina sako:
— Jau, rods, tu dabar pasirėdei.
Tėvas:
293
 — N'o pinigus ar ir atdavci?
Sako:
— Atdaviau.
— Ar nepasisakė, kokios jų pravardės?
— Viens sakė “Iš kur aš", o kils — "Ar nematei tokio".
Tas tėvas pagriebė tų savo skrybėlę iš kampo, užsimovė su
tais skystais kiaušiniais an galvos. Tie kiaušiniai bėga per
veidus,— bėga ir rėkia:
— Ar nematei tokio? Iš kur aš?
Sako:
— Nežinom, iš kur tu. Ir visokių matėm, alc da tokio
kiaušiniuoto niekad nematėm.
Ir teip nuvėjo tų pusdumių reikalas.
(O. B. Iš Ožkabalių 1896 m.)

130. APĖ SPARTŲ KUODELj

Senovės laike atvažiavo sykį jaunikis pas mergą. Toj mer­
ga verpė pakulas, prisirišus diktą kuodą. Tas jaunikis sako:
— Diktus kuodas pakulų — kada jį gali suverpt?
O ta merga sako:
— Tai kaip nelabai dideli kuodeliai, tai an dienos keturi...
Ale tas jaunikis, sugriebęs raktelius no visų šėpų, niekam
stuboj neasant, inkišo iš viršaus in tą kuodą, potam išvažiau.
Už dviejų nedėlių tas jaunikis vėl joja pas tą mergą. At­
jojęs pasisveikino su tąj merga, čiupterėjo už kuodo — da tie
raktai sėdi kuode... Ale sako jis:
— Kuodas dikts
O ta merga:
— Tai kaip nelabai didelis, tai ant dienos — keturi.
Alc ta motina priėjus klausė:
— Ženteli, ar jūs nepadarėt kokį žertą? Anąsyk mūs rak­
teliai prapuolė...
— Aš,— sako,— anąsyk kaip buvau, tai in kuodelį indėjau,
aisu pažiūrėt...
Išima iš kuodo raktus.
294
 — Tai kur ant dienos keturi, kad aš už dviejų nedėlių juos
čia radau...
Ir bo po žentui, nes kitąsyk žiūrėjo ne tik ant gražumo, ir
ant darbų.

(No L Barono iš Bartinykų užrašė V. B. 1894 m.)

131. APĖ PRŪSŲ JAUNIKIUS

Vieną sykį buvo du jaunikiu. Dabar vienas rengėsi vcstie,
pajėmė aną in piršlius ir joja. Kaip kitąsyk raiti būdavo, joja
pas mergą. Bejojant to jaunikio šyvis ėmė ir nuklimpo in
grabę. Tas piršlys pajėmęs už vuodegos suko suko ir išsuko iš
grabės. Kaip jau atjojo pas mergą, prikepė jiem bliūdą blynų,—
susėdo valgyt. Tas piršlys išvalgė iš savo pusės blynus, o jam
da mažai, imt iš kitos pusės — teip nesmagu, tai jis, pajėmęs
už krašto bliūdo, teip pasakoja:
— Kad,— sako,— mes jojom, tai šyvis nuklimpo in grabę,
tai aš šiteip, kaip tą bliūdą, pajėmęs už vuodegos sukau sukau
ir išsukau iš grabės.
Jau jis vėl atsisuko tą kraštą su blynais pas save ir vėl
valgė valgė ir visus išvalgė ir iš jaunikio pusės.
Jiems ten bešnekant, jau sutiko, viskas gerai. Užpuolė ir
vakaras, jau jie tur nakvot. Paguldė juos teip kitam gale stu-
bos. Kaip tas jaunikis užmigo, tas piršlys ėmė an durių stalą
užstatė. Pabudo naktij tas jaunikis, sako:
— Aisu laukan.
Ateina pas duris — stalas. Ateina, kur stalas buvo,— durų
nėra. Išeit jau per kur nėra, ir turėjo prigadyt stuboj. Dabar tas
piršlys sako:
— Čia yra aukštinis, ėmęs išmesk, nes bus negražu, kaip
ateis anryt.
Tas jaunikis kaip mes in lubas, tai jam an galvos, nes
aukštinio nebuvo,— visas išsibjaurino. Dabar sako piršlys:
— Čia yra statinė vandens, lįsk, nusimazgosi. Koks tu
būsi, kaip ateis anryt merga.
295
 O ten garborius dažė juodai skūras, tai stovėjo statinė juo­
dos kvarbos. Tas jaunikis tuojaus viską grait nusirengė, in-
lindo nusiplaut. Kaip inlindo, teip ir pajuodo kaip tas pats
velnias. Ale jis nieko nežino, ką jis toks juodas, o tas piršlys
ėmė jam drapanas pakavojo. Išlipo jaunikis iš statinės, imtų
apsirengt — neranda drapanų. Sako piršlys:
— Tegu, gulk teip ant šiaudų, tai čia nusimalšę kur in
šiaudus, kaip bus šviesu, tai rasi.
Tas jaunikis atsigulęs užmigo, o tas piršlys povaliai išėjo
laukan ir išjojo namon. Anryt jau šviesu. Pabudo tas jaunikis,
žiūri — jau jo piršlio nėra. Visas juodas, apsirengtų — dra­
panų neturi. Atsisėdęs sėdi už stalo. Pirmiausiai ateina merga
pažiūrėt. Atsidarė duris, žiūri, kad sėdi juodas už stalo. Tep
tuojaus duris uždarė. Atbėgus pas tėvą, sako:
— Velnias suvedė piršlį ir jaunikį, tik pats sėdi dabar už
stalo.
Atėjo tėvas pažiūrėt, na — teip yr. Netoli buvo kunigužis.
Tuojaus nusiuntė pas kunigužį, kad ateitų šventyt velnią. Ku­
nigužis tuo užsisėdo an šimelės jot, ir paskui atbėgo dveigė
kumelaitė. Tas kunigužis tuo — in stubą, ėmė šventyt. Tas
jaunikis kaip šoks prie kunigūžio, tas kunigužis — bėgt!
Užsisėdo an savo kumelės bėgt, o ans, užsisėdęs an tos ku­
melaitės, vyt paskui! Tas kunigužis ką tik spėjo insiverst in
savo stubą, o tas jaunikis paleido tą kumelaitę ir nuvė savo
keliais. O tas kunigužis vos nenumirė no išgąsties, o tas piršlys
apsivedė su tąj merga.

(Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuos 1894 m.)

132. KAIP VIENAS 0KINYKO SŪNUS ĖJO

BĖDOS IEŠKOT

Buvo turtingas ūkinykas. Jis turėjo sūnų, leidžiamą in

mokslą. Tas sūnus parvažiavo kaip vidurvasarij an vakacijos.
Ale ten šneka bernui, kad bėda, o tas studentas sako:
296
 — Kas tai per bėda? Duokit man arklį, aš josu bėdos
ieškot.
Davė jam arklį, joja jis. Atjojo, rado mergas drapanas skal­
biant, klausė:
— Mergelės, ar nežinot, kur yra bėda?
Sako:
— Žinom. Čia jok in šitais balas, tai rasi bėdą.
Ale kap injojo, nuklimpo jo kumelė, prigėrė. Jis nusirengė
drapanas, su drapanom negal išeit. Tos mergos ėmė jam ir
pavogė drapanas. Jau jam negerai, jau bėda. Dabar jau jam
nėr ką daryt. Atėjo pas tą gaspadorių, iš kur tos mergos buvo,
ir užlipo an tvarto. Atėjo mergos karvių melžt. O ten netoli
buvo dvarelis, iš to dvaro atjojo akamonėlis pas tais mergas ir
šnekasi tvarte, sako:
— Kažin kaip aš šiąnakt pas jus galėsu priait, kad bus
svečių.
— Tai ką, ką bus svečių. Ateik povaliai, mes tave pakišim
po pečium ir mes tau priduosim visko...
O tas vis girdėjo an tvarto gulėdams. Ale kaip tik sutemė,
tas nuogasis atėjo povaliai in stubą ir palindo po pečium. Ne
po ilgam atlenda jau ir tas akamonėlis. Ale, užgriebęs po
pečium nuogą, jis nusigando, o tas nuogasis sako:
— Tylėk, tuo ir tu būsi nuogas.
Tas nuogasis atsigulė prie skylės. Tos mergos paduoda
valgyt ir gert, vis jis priėmęs išgeria. Ale jau jis apsigėrę,
sako:
— Jau dainuosu.
O tas akamonėlis prašo:
— Tik nedainuok.
— Dainuosu.
— Nedainuok.
—■ Atiduok man savo drapanas ir arklį, tai aš nedainuosu.
Tas mislia: “Čia man netoli, kad ir nuogas, pareisu,” — ir
atidavė jam. Tas apsirengė povaliai, išėjo. Užsėdo an arklio ir
joja. Ale atjojo po langu, klausė kelio. Tie žiūri gaspadoriai,
kad stovi po langu koks ponaitis. Išėjo laukan, sako:
— Kelias an ten — čia gerai. Ale prašom į vidų.
297
 Atėjo in stubą, sėdo už stalo, geria, valgo.
— Ale,— sako,— kas iš visko, kad pas jus velniai yra po
pečium.
Gaspadorius sako:
— Ar jūs negalėtumėt išvaryt?
— Ką duosit, tai aš išvarysu.
— Duosu du šimtu rublių.
— Na, tai,— sako,— liepk mergom, kad užkaistų vandens
katilą, tai aš jį iššventysu.
Gavo du Šimtu rublių, užvirino tuojaus vandens, o tas su
šiaudų sauja lašina. Tas raivosi, ale nebėga. Šis kaip vertė
visą katilą, kaip anam užšutino, tai tas — bėgt!
— O matot, ar ne teisybė, kad buvo velnias?
Tas gaspadorius iš džiaugsmo, kad velnią išvarė, davė da
du šimtu rublių, ir tas nujo namo. Paskui pasakojo tėvui, kad
jis turėjo bėdą ir vėl jam gerai išėjo.

(No Juozo Pečiulio iš Ožkabalių užrašė 1896 m. V. Basa­

navičius.)

133. APĖ VIENĄ VIENTURTI SŪNŲ,

KURS PAS VELNIĄ DVARE TARNAVO

Buvo toki senukai, turėjo jie vienturtį sūnų, ale tas sūnus
išaugo jau in dvidešimts metų. Sako savo tėvam:
— Ką aš pas jus veiksu? Aisu in svietą an kelionės.
Aina aina, niekur nieko nepriaina. Ale už tokių pūstynių
priėjo dvarą. Dvaras aptvertas aukšta tvora ir ant kožno stulpo
užmauta po žmogaus galvą. Mislija, kas tai yr, kad tos galvos
užmautos. Ale aina tenai pažiūrėt. Atėjo pas tą poną, sako:
— Ar negaučia pas jus kokį darbą?
Pons:
— Kodėl ne? Ne tik darbą, ale galėsi ir už žentą likt pas
mane.
Jauniausia duktė jį pasidabojo. Sako:
— Šiandien aik pasilsėk, o rytoj gausi darbą.
298
 O ta jauniausia duktė, atėjus pas jį, sako:
— Tau užduos darbą, ale tu to darbo nesibijok.
Anryt uždavė jam darbą, sako:
— Nuveik in girią, iškirsk penkis margas girios, išark,
pasek kviečius, nupjauk, iškulk, sumalk, pakepk pyragą ir va­
kare parnešk man.
Nuvėjo jis in girią, nusikirto porą medžių, atsisėdęs sėdi ir
verkia. Ale atneša toj jauniausia duktė jam pusryčių valgyt,
sako:
— Ko tu, durniau, verki?
— Ką aš neverksu, kad aš to užduoto darbo padarytie
negaliu, o kaip nepadarysu, man žada galvą nukirst.
Sako:
— Neverk, še galvą paieškosu.
Jis pavalgęs jai atsigulė ant kelių. Beieškant galvą užmigo.
Kaip jis užmigo, toj kaip užstatė savo šeimyną — tuojaus
iškirto, išplėšė, pasėjo, užaugo, nupjovė, iškūlė, sumalė, pa­
kepė, padavė. Toj merga sako:
— Nešk tėvui.
Parnešęs padavė. Sako:
— Gerai, kad padarei tą darbą, aik dabar pasilsėt, o rytoj
gausi kitą darbą.
Anryt sako pons:
— Aik in galą mano lauko, yra prūdas, vandenį su rėčiu
išsemk, didžiaasias žuvis išrink, o mažiukes atgal sumesk ir
vėl su rėčiu atgal supilk, o tais žuvis išvirk ir parnešk man.
Nuvėję»s pasėmė apė porą rėčių. Pascmia, vanduo atgal išbė­
ga. Mislia: “Vienok jau aš su rėčiu tą vandenį ncišsemsu". At­
sisėdęs verkia. Ale atneša toj duktė jam pusryčių. Jis sėdi, verkia.
— Ko tu, durniau, verki? Sėsk, valgyk.
Pavalgė.
— Še, galvą paieškosu.
Pasidėjo galvą ant kelių ir užmigo. Kaip tik užmigo, toj
laojaus suvarė savo šeimyną. Tie kaip tik griebė, tuojaus su
tėčiu vandenį išsėmė ir viską padarė kaip reikiant. Tais žuvis
ftvirė, padavė jam.
—- Na,— sako,— dabar nešk tėvui.
299
 Parnešęs padavė jam. Sako:
— Gerai, kad padarei. Aik dabar pasilsėt, o rytoj duosu aš
tau kitą darbą.
O toj pana atėjo pas jį ir sako:
— Duos tau tėvas aržilą prajodyt. Kaip tik atsidarysi sto-
nią, tai iš tolo jau iš gerklės liepsna ais, alo tu nebijok. Kaip
tik užsėsi, tai jis su tavim kils aukštyn, o tu jam su tuo ge­
ležiniu kančium — vis in galvą, tai jis tave neišneš. O tas
arži Ias tai tas pats mano tėvas.
Ant rytojaus aina jis in stonią pas tą aržilą. Kaip tik atidarė
stonios duris, dūmai, liepsna iš gerklės aina — baisu žiūrėt!
Ale kaip jau jis viską žino, tuojaus priėjo prie jo, sėdo ant jo,
tas aržilas šoko aukštyn, o šits jam su tuom geležiniu kančium
vis in galvą, in galvą. O ta ponia stovi ant dvaro, žiūri, kas čia
dėsis. Žiuri, kad labai muša. Jai pasigailėjo savo vyro, sako:
— Jau gana tam aržilui, pramankštei, vesk in stonią.
Tas nuvedęs in stonią vėl pastatė. O tas aržilas rokau, kad
iškils į padanges ir jį užmuš, o kaip jam davė vis in galvą, tai
jis negalėjo iškilt aukštyn ir negalėjo užmušt jo. Paskui tas
aržilas negalėjo atsiverst vėl in poną visą parą. Sako toj pana:
— Žinai ką, dabar, kaip jis atsivers in žmogų, tai jis tave
nušaus. Dabar,— sako,— mudu bėkim.
Stojo jie in medinę klumpę, kaip sykį žengė — dvi myli
nužengė, ir jau jie nubėgo gerai toli. Ale tas pons apsižiūrėjo,
kad jau jų nėr, tas stojo in dvi medini, kaip sykį žengė — vis
keturias mylias. Sako toj pana:
— Tu atsigrįžk, paklausyk, ar neūžia.
— Jau ūžia, ale da ką tik girdėt.
— Tai da toli.
Atsigrįžo kitąsyk, sako:
— Jau dikėiai ūžia.
— Tai jau netoli.
Ėmė toj pana pasivertė į arškėčių krūmą, o jį in menką paukš­
tuką. Tas nabagas tupi arškėėiuos. Atsivijo pons — niekur
nieko nėr, prie tų arškėčių priait negal, sugrįžo namon, o šie vėl
bėgt! Pajuto, kad jau jie vėl bėga, jis — vyt. Sako toj pana:
— Paklausyk, ar neūžia.
300
 Sako:
— Jau ūžia.
— Tai jau netoli.
Toj pana pasivertė in stubelę, o jį — in šunį, o žmonės
dirba apė tą stubelę, o tas šuo laksto ir loja apė tą stubelę.
Atbėgęs klausia:
— Ar seniai jau ta stubelė stovi?
Sako:
— Jau mes čia dirbam apė keturiasdešimts metų, o ir mūs
čia tėvai, seniai, proseniai jau dirbo apė ją.
Na, jau jis dumum vėl pasiliko. Sugrįžo atgal, o jiedu
nubėgo in tokį miestą, ten apsiženijo ir likosi laimingai to-
liaus gyventie, tik nežinau, jei dabar kada nepagaus.
{No M. Mikeliūno iš C>žkabalių užrašė 1895 w. V. n.)

134. APĖ VIENĄ KLIERIKĄ, KURS PEKLON ĖJO

Buvo vienas gaspadorius nė bagotas, nė visai biednas. Ale

apsirgo jo pati, nuvažiau jis in miestą nupirkt kokių ten vaistų.
Kelias buvo negers, alc nelabai nė bjaurus. Važuojant namon
vienam daikte rados ant kelio toki šaltiniai, kad jis niekaip
negal išvažuot. Da patsai išlipo, vežimą arkliai neišlupa, o
nieko negal padaryt — ncišvažuoja. Saukėsi visų šventųjų —
nieks negelbsti. Ant galo šaukės jau velnią, sako:
— Kad nor tu pribūtum.
Še toj valandoj ir pribuvo toks ponaitis, sako:
—- Ko nori, kad šaukei mane?
Sako:
— Negaliu išvažuot.
Tas velnias sako:
— Pažadėk man tu tą, ką namie nepalikai nė čia neturi, tai
aš tave iš čia išimsu.
Tas žmogus apsimislijo, kad jis nieko nepaliko nė čia ne­
turi,-—pažadėjo. Sako:
— Dabar tu inpjauk mažiuką pirštą, patepk man ant po-
pšcrėlės.

301
 Tas žmogus inpjovė mažiuką pilstą, užlašino ant popierėlės,
padavė jam, o tam žmogui tuojaus pasidarė geis kelias — kaip
nieko nebuvo, teip nieko nėr... Parvažiavo tas žmogus. Parvažia­
vo namo —rado sūnų užgimusį. Kaip jis pamatė, labai nusiminė.
Po tam benkiotėliui, kada jis tą vaiką pamato, tada jis
verkia. Ta jo pati mislia, kad jis to vaiko nekenčia, sako:
— Tik tu neverk, kad tu jo teip nekenti, da rasi gal numirt...
Toliaus tas vaiks auga. Paaugo, leido mokytis. Tam vaikui
labai gerai ainasi mokslas. Moksluos pašoko, kad jau jį iniei-
do in klierikus. Klieriku būdams parvažiau namon. Tas tėvas,
kad jį tik pamato, tuojaus verkia. Mislia sau: “Kad jau turėčia
no sūnaus džiaugsmą, o aš jį velniui da negimusį pardaviau".
Toj motina sako:
— Tėvas kaip tavęs nemato, tai linksmas, o kaip tik tave
pamato, teip kaip in virves jį inriša, ir verkia.
Sako:
— Tėti, jeigu jūs manęs nekenčiat, tai aš galiu pas jus
ncparvažuotic.
Sako:
— Kenčiu aš tave, sūneli, ale čia kits dalykas yr.
Klausia sūnus:
— N'o kas?
Sako:
— Da tu negimęs buvai, aš tave velniui pardaviau.
Sako:
— Tai ką, neisit nė jūs ten, nė aš. Aisu aš in peklą tavo
raštą atimt.
Pajėmė iš trijų bažnyčių švento vandens, krapylą ir aina. Ai­
na toli. Priėjo dideles girias. Toj girioj nieko nepriaina. Priėjo
girioj stubelę, toj stubelėj — boba. Prašos in nakvynę. Sako:
— Aš tave priimčia, alc mano vyrs žmogžudis, parėjęs
tave užmuš.
O tas klierikas sako:
— O kad aš aisu, o girioj jį patiksu, tai ir girioj jis mane
užmuš, tai tegu čia užmuša.
Apsinakvojo. Parėjo tas žmogžudis, klausė:
302
 — Kur aini? — mato, kad kunigas.
Sako:
— Ainu in peklą.
— Kad tu aini in peklą, tai dasižinok, kokia lova pekloj
žmogžudžio Jokūbo, o kad grįši, tu man pasakysi.
Sako:
— Gerai, pažiūrėsu,— ir išėjo.
Nuvėjo in peklą, kaip ėmė su šventytu vandeniu krapyt
pekloj, velniai visi išbėgiojo — nėr jo rašto! Kaip ėmė krapyt
Licipierių, prirūkytą ant lenciūgo, tas užtrūbijo — prilėkė vel­
nių daugybė, o rašto nė viens netur. Tas vėl tą krapyt. Užtrūbijo
antrusyk — parbėgo toks viens kreivis. Sako:
— Ar tu turi raštą?
Sako:
— Ne.
Klausė tas kunigaikštis velnių:
— O kur padėjai?
Netur ką daryt, sako:
— Medij girioj padžioviau.
Tas vėl krapyt vandeniu! Netur ką daryt, nubėgęs parnešė
ir atidavė. Dabar sako:
— Parodyk tu man, kokia žmogžudžio Jokūbo lova.
Sako tas kreivis:
— Pasodyk tu mane ant šito sosto, tai aš tau parodysu, nes
aš kreivas, o jis sveikas. Tegul jis aina in svietą, o aš, kaipo
kreivas, tai besėdėsu ant sosto.
Sako:
— Pasodysu.
Parodė jam tą lovą — baisiausios angys, kirmėlės šnypščia,
liepsnoj visa dega, britvom, ylom aštriausiom išklota! Pamatė tą
leną, paskui nuvėjęs kaip liejo su šventytu vandeniu ant Licipic-
naus tas lenciūgą nutraukė, pabėgo, o tam kreiviui užmetė
m ragų lenciūgą ir paliko sėdint ant to sosto, o pats išėjo.
Aina namon. Atsitiko jam vėl ateit in tą girią, kad jis ir neno-
»ėjo patikt tą žmogžudį. Susitiko jis vėl su tuom žmogžudžiu.
— Ar buvai?
— Buvau.
303
 — O ką,-—sako,— ar matei, kokia mano lova?
— Mačiau: baisiausios angys, kirmės šnypščia, visa lieps­
noj, britvom, ylom, aštriausiais peiliais išklota.
Žmogžudis sako:
— Kad šiteip, tai spaviedok mane.
Sako jam klierikas:
— Aš da netum valios spaviedot tave, aš tau pakūtą tik
galiu užduot.
Pajėmė tas klierikas jo paties obelinį sausą kūčių, kur žmo­
nes mušdavo, insodino in žemę.
— Dabar,— sako,— nešk klupsčias su burna vandenį, pa­
kol prigydysi, o aš kaip busu jau kunigu, tai aš pas tave
ateisu.
Tas žmogžudis atsidavė ant tikros pakulos: pradėjo su bur­
na klupsčias vandenį nešt, liet sausą kūčių, o tas klierikas
nuvėjo namo. Parėjęs sako:
— Va tavo raštas, aš sakiau, kad nė tu tenai eisi, nė aš.
Kada jau jis pastojo kunigu, jis apė tą žmogžudį suvisai
užmiršo. Ale jam atsitiko vieną sykį važuot per tą girią. Pa­
kvipo jam labai obuoliai, sako punnonui:
— Aik pažiūrėk, kur čia teip obuoliai kvepia.
Tas mivėjęs rado obelį, o kad jis norėjo obuolį nusiskint, ta
obelis pakėlė šakas aukštyn. Atėjęs pasakė kunigui, tas ku­
nigas aina pažiūrėt. Atėjo pas obelį, žiūri, kad po tąj obele
stūkso apsamanojęs kelmas. Tais samanas pralupo, žiūri, kad
žmogysta. Tada jis atsiminė tą žmogžudį Jokūbą, sako:
— Ar tu čia, Jokūbai?
Atsiliepė silpnu balsu:
— Aš.
— Tai aik šen, aš tave išspaviedosu.
Pradėjo spaviedotis. Kaip tik gricką pasako, teip vis obuo­
lys nupuola. Spaviedojos ilgai. Jau visi obuoliai nupuolė, ale
tas kunigas žiūri, kad da du pačioj viršūnėj kabo, sako:
— Da turi du didžiausiu gricku.
Žmogžudis jau neatsimena. Sako:
— Atsimyk, nes da du obuoliu kabo pačioj viršūnėj.
Sakė:
304
 — Atsimenu — tėvą ir motiną užmušiau.
Kaip tik tai ištarė, tuojaus obuoliai nupuolė, o kada jau
viską pabaigė, kunigas peržegnojo, ir pavirto in dulkes, nu-
vėjo in dangų.

(No Gen. Lizdienės iš Ožkabalių 1894 m. užrašė V B.)

135. APĖ GUDRŲ VAGJ

Buvo labai turtingas ponas, o jis labai mėgo, kad jam

turėjo tarnas pasakas, mįslius, sapnus pasakotic per naktis, o
pinigų keli berteiniai po jo lova stovėjo. Dasižinojo apė tai
vagis, ir tas užsimanė būtinai no jo tuos pinigus pavogtic.
Atėjo naktij, tą jo lekojų papjovė, o in poną šneka, sako:
— Aš sapnavau, rodos, kad atkabinau langą, pon, ar girdi?
— Girdžiu.
— Pajėmiau pinigus, padėjau ant lango, o kits už lango
prijėmė, ar girdi?
— Girdžiu.
O tas pons ncgal pabust, per miegus šneka. Langą uždarė,
pats išėjo sau, kur jam raik. Ant rytojaus tas pons ilgai miega,
ale pabudęs mislia, kas tai yra, kad jo lekojus nevaikščioja
apie jj. Šaukė — neatsišaukė. Nuvėjo budyt, žiūri, kad jis
papjautas, dirsterė po lova — pinigų nėr. Pons atsiminė, kaip
su juom šnekėjo. Daugiau nėr kas tam ponui daryt, tą lekojų
pakavojo. Potam padarė didelį benkietą ir norėjo žinot, kas
tuos pinigus pavogė. Sako:
— Dovanosu pinigus ir da apdovanosu, tik prisipažykit,
kas per viens no manę pinigus pavogė.
Ant to baliaus atėjo ir tas vagis, sako:
— Aš pavogiau pinigas ir papjoviau tą lekojų.
Ponas bagotas buvo, jam tie pinigai nieko negiliau, turėjo
jų jis daugiau, sako tas pons:
— Na, kad tu toks vagis, pavok tu no manęs mano žirgą
šiąnakt.
Sako vagis:
305
 — Pavogsu.
Na, tas pons pristatė šešis vyrus prie to žirgo: keturiem
davė po koją laikyt, vienam vuodegą, o viens užsisėdo raits.
Pons juos stonioj užrakino ir liepė saugot, neužmigt. Panakti­
nis ant dvaro saugoja su šunimis.
Tas vagis atėjo pas dvarą, apsisuko virkščioms ir ritosi.
Panaktinis mislia, kad vėjas virkščių pundą rita. Nusirito pas
klėtį. Kaip jis geras vagis buvo, tai jau jam ir spynos nelaikė.
Atsidarė klėtį, pritaisė lakalo su spiritu, padavė šunim, tie
užlakę pasigėrė šunes, tiem suraišio vuodegas, permetė per
tvorą, atsirito pas stonią, atsirakino duris, sako:
— O ką, vyreliai, ar da neatėjo tas neprietelius? — Sako: —
Rasi jum šalta, aikit šen, duosu aš jum po snapsą.
Tie mislia, kad pons atėjo. Jis jiem po vieną sklienyčią
spiruto, po kitą, po trečią, jie nusigėrė visi, sumigo, išvirto.
Tas vagis tą, katras sėdėjo ant arklio, tą užsodino ant balkio,
o kurie kojas laikė, tiem padavė in rankas po kuolą, o katras
vuodegą laikė, tam padavė saują kanapių in rankas, o pats
užsėdęs išjojo.
Antryt ateina ponas — guli visi išvirtę. Tą kuolu no balkio
nustūmė, o šituos kančium pabudino.
Iš ryto atjoja tas vagis ant žirgo, turėjo pons atiduot laižybas.
Tas pons:
— Na, kad tu toks vagis, pavok no mano pačios žiedą no
piršto.
Mislia pons: “Kad aš su jąj guliu — nepavogs”.
Sako:
— Pavogsu.
Vakare užrėdė pons muškietą, atsigulė. Vidurnaktij išgir­
do — lenda per langą. O tas vagis nuvėjo in kapus, išsikasė
negyvėlį, atnešęs kiša per langą. Tas pons kaip davė iš muškie­
tos, tas keberėkšt nusivertė po langu, o pats vagis prasišalino.
Tas pons:
— Na, dabar,— sako,— jau tą neprietelių užmušiau.
Prisikėlė jis ten daugiau, nuvėjo vilkt in daubą užkąst.
Kaip tik tas pons išėjo kavot, tas vagis tuojaus in pakajų,
sako:
3()6
 — Jau, Dievui dėkui, tą neprietelių užkasiau, jau bus ramiau.
Atsigulė in lovą. Jis buvo atsinešęs bonkutę mielių. Ėmęs
papylė tais mieles jai po šikna, ėupterėjo:
— Vai kas čia, tu susigadinai.
Sako:
— Rodos, ne.— Čiupterėjo, tą žiedą inkišo in mieles, sa­
ko: — Te tau žiedą, nes jau ištryniau, o aik man atnešk
marškinius.
Tas vagis su žiedu kap išėjo, tep išėjo, o ponia šaukė, kad
atneštų marškinius.
Ne po ilgam pareina ponas, sako:
— N'o ko tu čia stovi?
— Stoviu, na, ar nežinai? N'o kodėl teip ilgai marškinius
neatneši, na, tik aš tau žiedą padaviau.
Tada jau pons suprato, kad jau vagis vėl buvo, o jis ką kitą
užkasė.
Antryt ateina vagis su žiedu. Tada jau tas pons netur ką da­
ryt — susigerino su vagim, o tas vagis daugiau ketino nevogt.
(No G. Lizdienės iš Ožkabalių 1895 m. užrašė V. B.)

136. APĖ ŽYDĄ KROMINYKĄ

Kaip senovėj seniai proseniai pasakoja, kad vieną sykį at­
važiavo žydas iš miesto in kaimą vasarą. Palikęs savo kume­
laitę už tris timpas, nuvėjo su kromeliu pas gaspadorių, o
tenai an kelio kasė žmonės, taisė kelią. Kaip dabar, teip ir
senovėj šarvarknykai vis neramūs. Ten gulėjo didelis akmuo,—
ėmę tie šarvarknykai to žydo iš vieno galo vežimėlio išvertė
skudurius, pakulas in kitą, o keli susikabinę in tą galą vežimo
inverlė tą akmenį ir uždengė su skuduriais, pakulomis —
nieko nematyt. Atėjo žydas, jau važiuos toliau, varo, muša
kumelaitę — kumelaite neveža. Žydas mislia, kas čia yr. O
anie darbinykai, pamatę, kad jau nepaves jo kumelaitė, atėjo
visi stumt vežimėlį, sako:
— Varyk, kad tik an drūto kelio, paskui galėsi važiuot.
307
 Užstūmė jį an kelio, veža. Pavažiau toliau — lyguma. Ale
jis pažiūrės, kas yr jo vožimėlij. Atverčia skudurius, žiūri, kad
an dugno baisus akmuo. Ką jis darys? Veistų laukan — ne­
pajėgia, pakelti} drobynas — bijo, kad jam vežimą nesulaužytų.
Važiuoja lygiu keliu, sako:
— Mažu patiksu kokį gerą žmogų, kad padėtų išverst.
O jau jis tą akmenį veža neuždengęs. Patiko porą vyrų
poniškų, jis jų gėdijosi prašyt. O tie vyrai buvo koki tai
mandragalviai, kad jie pažino, kas žemėj yra ir kas akme-
nij. Pro šalį aidami, pamatė, kas ten per akmuo, paklausė
žydo:
— Ar tu parduot veži tą akmenį?
Žydas mislia, kas čia yr, kad jie teip klausia, sako:
— N'o kap, pirkau ir vežu parduot.
— Kiek nori?
O tas žydas:
— Duokit šimtą rublių.
Tie jam duoda šimtą, o žydas mislia, kad anie baikauja.
— Kad jūs baikaujat, aš gi baikas pažįstu, tekit tuos pini­
gus atgal,— nors jam labai jų raikėtų.
Anie kytruoliai:
— Na, tai tau mažai. Na, tai sakyk tikrai, kiek nori, mes
tau duosim du šimtu.
— Ne.
— N'o kiek nori?
Jau žyds susiprato, kad jau anie iš tikrųjų nor nupirkt,
sako:
— Jei jūs norit tikrai nupirkt, duosit du tūkstančiu rublių,
tai atiduosiu.
Tie tuojaus jam užmokėjo du tūkstančiu rublių ir tuo ten
po žydo akių tą akmenį suskaldė ir iš vidurio išėmė deimentą
teip kaip žąsies kiaušinį ir sako žydui:
— Kad tu būtum prašęs penkis tūkstančius, ir tai būtum no
mūs gavęs.
(No M auškaus iš B ar i i nykų užrašė V. B. 1898 m.)

308
 137. APE DAKTARUS

Buvo kitąsyk trys daktarai. Jie, suvėję in karčemą, beger­

dami ėmė rokuotis, katras išmintingesnis. Vienas sako:
— Aš išsipjausu sau akį, padėsu, o po trijų dienų atėjęs
insidėsu ir prisigydysu.
O antras sako:
— Aš nusipjausu ranką, o po trijų dienų prisidėsu ir prisi­
gydysu.
O trečias:
— Jūs tai baikė — ranka ir akis. Ale aš išsipjausu pilvų,
padėsu, po trijų dienų insidėsu ir prigydysu.
Ėmę visi išsipjovė: viens akį, antras rankų, o trečias pilvą.
Sudėjo visi in cėberį ir paliko pas šinkorių ir sako:
— Dabar sergėk mūs tais dalis, kad ncprapuldytum, jeigu
prapuldytum, tai būsi mirėia baugyts, o mes po trijų dienų
ateisim, tai mum paduosi.
Su tuom žodžiu tie gydytojai išėjo, o tas šinkorius padėjo tų
cėbcrį. Ale kur buvęs nebuvęs prisitaikė šuo, ėmęs viską ir suėdė.
O jau trečių dieną apsižiūri šinkorius, kad jau cėbcrij nieko
nėr,— nusiminė iš baimės, nežino, ką beveiktie, vaikščioja
kaip žemes pardavęs.
Ateina viens žmogus pas tą šinkorių, žiūri, kad teip šinko­
rius nuliūdęs, klausia:
— Kas tau yr?
Tas jau jam nieko nesako, o tas žmogus sako:
— Tik tu man sakyk.
Anas šinkorius jam sako, kad teip ir teip pasidarė, o tas
žmogus sako:
— Tai maža baika. Ar turi katę?
— Turu.
— Na, tai pagauk, išpjauk akį ir indėk in cėbcrį,— ar jis
žinos.
Pagau katę, išpjovė akį, indėjo in tą cėbcrį. Šinkorius:
— N'ale kur gausim pilvą?
— Ar turi kiaulę?
— Turu.
309
 — Na, tai išpjauk, indėk in cėberį, bus gerai.
Šinkoriaus jau biskį dūšia attoko:
— Jau dabar suos turim, n'ale kur gausim ranką?
O ans žmogus sako:
— Yra čia mieste toks vagis, girtuoklis. Jį pašauksi m,
nugirdysim gerai, parsimesim, nupjausim ranką ir išmesim
naktij laukan.
Teip ir padarė. Pašaukė tą vagį, nugirdė, ranką nupjovė ir
išmetė naktij laukan. Jau jis tur viską. Padėkavojo tam žmo­
gui ir gerai dar užmokėjo už jo gerą išmislą.
Antryt atėjo tie trys gydytojai, pajėmė tas savo akį insidėjo
in kaktą, prisigydė. Antras pajėmęs ranką prisidėjo, prisigydė.
Trecias pajėmęs pilvą prisidėjo, prisigydė. Po darbui liepė šin-
koriui atnešt valgyt — atnešė. Jie sau valgo visi atskyrium.
Valgo tas su savo tąj akia, ir vis žiūri toj akis, ar nebėga pelė.
O tas su savo ranka mislia, kad gautų tą ranką in svetimą
kišenių inkišt. O kad pavalgė, tas mislia su svetimu pilvu, kad
ant pabaigos gautų po valgiui žmogaus šilto mėšlo užkąst, tai
jam būt už viską gardžiausia.

{Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuos 1894 m.)

138. APĖ PONO SŪNŲ IR RUDĮ

Buvo toks ponas, jis turėjo vieną vienturtį sūnų. Jis numir-
dams paliko jam visą savo turtą ir ingraudino, kad saugotis
rudo žmogaus.
Po mirimui tėvo teko jam važuot toli labai in kelionę.
Važuo per girias, per pustynes, nieko neprivažuoja. Privažiau
karčemą... Jau jis toliau važuot negali — naktis. Apsinakvojo,
o tas šinkorius buvo rudas. Ten jam bebūnant, liepė šinkoriui
išvirt valgyt. Šinkorius išviręs atnešė ponui valgį ir klausė:
— Ar gardžiai išviriau?
— Gardžiai,— sako ponas.— Kožnas šaukštas veits po
šimtą rublių.
Kaip jis pasakė, kad šaukštas po šimtą rublių, tas šinkorius
310
 skaito, kick šaukštų sėmė. An rytojaus kiauše ponas, kiek
reiks už valgį ir už gėrimą.
— Už gėrimą nedaug, tu pats žinai kiek, o už valgį ir tegul
bus teip, kaip tu pats parokavai — už šaukštą po šimtą rublių.
Sėmei penkiasdešimts šaukštų, tai trumpa rokunda, išeina
užmokėt penki tūkstančiai rublių, o mėsa su bulvėm tegu bus
magaryčių.
Ports sako:
— Ką tu čia baikauji?
— N'o ką aš baikausu, aš brangiau nejirnu nė biskį, tik
tiek, kiek pats parokavai.
Nėr jau pagelbos, tur apmokėt. Liko jo ketvertas arklių,
kočas ir pinigų, ką da nemenkai turėjo,— viską tas rudis
atėmė ir jį išvarė. Ką jau jam daryt? Aina pėkščias namon.
Aidams keliu, patiko da iudesnį žmogų. Pamatęs jis da ru-
desnį, bėga no jo in laukus, kad visai neužmuštų. Ans, pa­
matęs, kad no jo bėga, klausė:
— Ko tu bėgi no manęs?
Sako:
— Bėgu, kad tu rudas.
Anas rudis pamislijo, kas tai yra, sako:
— Aik šen tu pas mane, aš tau nieko nedarysu.
Povaiiai jau rudis jį prisiviliojo, klausė:
— Kas tai yr, kad tu teip rudo bijai?
Ponas sako:
— Tėvas nuntirdams man insakė, kad rudo žmogaus sau­
gotis, o dabar kelionėj man teip atsitiko: pas rudą šinkorių
liko mano pinigai ir arkliai, ainu tik pėkščias namo.
Tas rudis pamislijęs tarė:
— Aime atgal pas tą šinkorių.
Sugrįžo jiedu pas tą šinkorių. Sako tas rudis, atėjęs prie
šinkoriaus, barškydams jam su ranka pas petį in jo ranką:
— Išvirk man šitos mėsos.
— Išvirsu.
— Na, ar išvirsi, tai pasirašyk.
Tam šinkoriui ne pirmas sykis virt mėsos, tas pasirašo, kad
išvirs. Išvirė geros galvijienos. Kaip visiem atnešė, sako:
311
 — Jau išviriau.
O (as rudis sako:
— Na. ar tai aš tau šitos liepiau išvirt mėsos? — Jis jam
vėl pabarškino in rankai — Aš šitos liepiau išvirt. Pjauk ranką
ir išvirk, nes ant to pasirašei.
Jau mato, kad apsigavęs, reik ranką pjaut, sako:
— Aš jum duosu keturis šimtus rublių, tik atstokit.
— O tu ar atstojai no to pono, kad jis baikom pasakė, o tu
no jo viską atėmei, o dabar tu iš tikrųjų pasirašei, kad savo
ranką išvirsi?
Jau mato, kad bėda, atidavė to pono viską. Da tas rudis no
jo neatstoja, iki gav da penkis šimtus rublių. Atėmę viską,
pajėmė sau pelno tuos penkis šimtus, o tas ponas kaip ne su
savo sugrįžo namon.
(Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuos 1894 m.)

139. APĖ ŽMOGŲ, PINIGUS IR RUBEŽIAUS SARGUS

Vienas žmogus, aidams keliu, rado krepšį raudonųjų, muša

su lazda atsistojęs ir mušdams pasakoja, kad pinigai gal­
važudžiai. In tąsyk atjoja rubežiniai sargai, sako:
— Ką tu ėia muši?
— Pinigus.
— N'o kam tu juos muši?
— Mušu, kad pinigai galvažudžiai.
— Tu, seni, atsitrauk, pinigai mūs.
— Kad jūs, tai atsiimkit.
Ale tie ruhežiniai sargai, kaipo malonūs ant arielkėlės, sako
vienas antram:
— Tu jok in karėemą, parnešk kvortą arielkos iš links­
mybės išgert, o aš liksu pas pinigus.
Anas nujojęs pajėmė kvortą arielkos ir sako: “Reiks indėt
žiurkžolių, tai kaip anas išgers, atliks — man liks pinigai”.
Teip ir padarė. Joja atgalios, o anas, kur stovi pas pinigus,
sako viens sau: “Reik jį užšaut, teks man vienam pinigai”,—
312
ir tuojaus pasiskubino prie to darbo. O kada jau anas jo drau­
gas nušautas iš arklio išpuolė, tada šits sako viens sau: “Dabar
jau pinigai man liko — reik da tą kvortą arielkos išgert”. Ištrau­
kė iš ano kišeniaus arielką, kaip gerai užtraukė, tep ir atliko.
Liko no abiejų pinigai. Senis inspėjo. Tas senis pažiūrėjo, kad
jau abu negyvi, pats pajėmęs nuvilko sau, kur jam reikėjo.
(No J. Akmenuko iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. Hosana -
vičius.)

140. APĖ NEMOKYTĄ ŽMOGELĮ

Vienas senas žmogelis insimislijo, kad kiekvienas mokytas
žmogus vis yr laimingas ir turtingas, sako:
— Aisu ir aš mokytis — ir aš būsu turtingas.
Aina vieną dieną in mokslinyčią, pasimokino. Nuvėjęs antrą
dieną pasimokino. Aina trečią dieną in mokslinyčią — randa vie­
no pono pamestą krepšį pinigų. Jis tuos pinigus panešęs toliau
pakavojo ir aina. Beaidams patiko tą poną jau grįžtant ieškot
pinigų. Sako:
— Ar neradai, seni, pinigų krepšį skūrinį?
— Radau, kaip ėjau mokytis.
Jis jam nesako, kad “šiandien radau”, ale “kaip ėjau moky­
tis”. Tas pons pažiūrėjo in tą senį, kad jau jis tur daugiau kaip
septyniasdešimts metų, o kaip jis ėjo mokytis, tai jis rado
pinigus,— paskaitė jį už beprotį, nuspjovė ir nuvažiavo toliau,
o jam liko pinigai.
Dabar tarė viens sau ras senis: “Da tris dienas pasimoki­
nau, o jau stojau turtingas, o kad būčia pasimokinęs taip kaip
kiti žmonės, kas iš manęs būtų!"
(Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuose 1894 m.)

141. APĖ VIENĄ PŪSTELNYKĄ IR JO ŠIRDĮ

Buvo vienas žmogus labai pudykęs, jis užmušė savo moti­
ną, ale potam jis nuvėjo in girią ant pakūtų, ir jis pakūtavojo per
313
trisdešimts metų, mito tik šaknelėm. Ale jau nusibodo bepa-
kūtavojant, sako: “Jau turbūt mane Dievas u ž jtršo”. Ėmęs su­
sinešė visokių malkų krūvą, pasidarė vidurij skylę, insilindo,
užsidegė tais malkas, sudegė visas, tik jo širdis liko nesudegus.
Ale aina medinėius per girią. Atėjo ant to daikto, ale kad
jam teip pakvipo, kad jis negali iškenst — dairos, kas čia teip
kvepia! Pamatė tuos pelenuos, kad guli širdis sveika, pasėmė
jis tą širdį — nogal trivot, kaip kvepia! Valgytų jis ją žalią, alc
kad jis nežino, kokio sutvėrimo. Parnešė namon, padavė duk­
teriai, sako:
— Vaikeli, išvirk tu man tą širdį. Kad ji žalia teip kvepia,
tai ji bus ir virta gardi.
Ale tas tėvas nuvėjo vėl in girią, o tai dukteriai beverdant
vėl kaip pakvipo, teip kad ji negal trivot! Tai ji pjovė vis po
biskį beragaudama ir visą suvalgė. Pareina tėvas. Sako:
— Tėveli, jau aš suvalgiau tą širdį.
— Na,— sako,— ką daryt... Kad suvalgci, tai suvalgci, nes
man kvepėjo, o tau da labiau.
Ale ta duktė no tos širdies buvo nedrūta, o kad atėjo laikas,
pagimdė sūnų. Kad tas sūnus buvo pusės metų, jau pradėjo
šnekėt ir tuojaus pradėjo knygas skaitytie, visokį raštą nesimo­
kinęs. Ale kad jau jis daėjo in septynis metus, susapnavo jis
tokį sapną, kad tokio ir tokio karaliaus duktė serga. Sako:
— Tėtuk, sapnavau aš sapną. Mudu važiuokim in tą kara­
lystę — serga karaliaus duktė, o negal ją nieks išgydyt. Kara­
lius labai geras, dievobaimingas, ale ten yra viens daktaras —
užkerėjo, kad kiti daktarai ją negal išgydyt, o jis sako kara­
liui, kad jam atiduotų visą karalystę, tai jis ją išgydytų ir būt
žentu, o tas karalius nenor jo. Tai,— sako tas vaikas,— tėtuk,
važuokim mudu in tą žemę, aš ją išgydysiu.
Tas tėvas žino vaiko kytrumą, ale sako:
— Kaip mes nuvažuosim, kad mūs tokia menka kumelaitė?
Tas vaikas sako:
— Vis nuvažuosim.
Išvažiau. Atvažiau in girią, rado pakelėje vilką tupint. Sako
tas tėvas:
 — Ana koks baisus kelmas stovi.
Sako:
— Tai vilkas tupi, tai nieko, važuokim toliau.
Toliau pavažiavo, rado puikias kapines ir patiko labai puikų
grabą su kūnu pono atlydint. Sako tas tėvas:
— Tai tik gražiai lydi, jau jis gali būt šventas.
Tas vaikas sako:
— Važuokim toliau,— nė kepuraitę nepakėlė.
Važiavo toliau, patiko kitą žmogelį atlydint — in lovį indėtą,
lentute užvožtą. Ale sako tas tėvuks:
— Jau šitam žmogeliui ir aname sviete nekas gal būt, kad
jį teip vargingai lydi...
Atvažiavo jiedu pas mares, sako tas vaikas:
—Tu čia pastovėk, o as aisu per marcs in tą karaliaus dvarą.
Ir tuo, pasitaisęs kaip paukštuks, nulėkė per mares. O kad
jis atėjo in karaliaus dvarą, davė žinią karaliui, kad jis nor
išgydyt jo dukterį,— tuojaus buvo prileistas prie karaliaus. O
kad jis atėjo pas tą paną, tik davė jai žolių, kokių jis ten
turėjo, tuojaus pasveiko. Tas karalius iš džiaugsmo siūlinėja
tam vaikui pinigų ir visokių auksinių daiktų, o tas vaikas
nieko nereikalauja. Siūlo jam karietą, pripiltą pilną aukso, jis
nieko nejima, nes jis žino, kad jis negalės per mares per­
važiuot. Karalius nenor jį leistie iš savo dvaro. Sako:
— Aš negaliu pas jus liktie: palikau už marių aš savo
tėtuką, o jis neturės ką valgyt — turiu ait aš pas jį.
Nieko nejėmė no karaliaus, tik karalius užsirašė jo pra­
vardę. Parėjo vėl atgal per mares pas tą savo tėtuką:
— Na, dabar,— sako,— jau išgydžiau karaliaus dukterį ir
važuokim namo!
Važuoja jiedu. Atvažiavo, kur tą biednai kavojo, atėjo ant jo
kapo, koja paspyrė — pasidarė duobė, atsivožė grabas. Sako:
— Žiūrėk in tą vargšą, koks jis čia gražus, tai toks jis
gražus ir anam sviete.
Atvažiavo pas tą bagočių, atėjo prie skiepo, koja stuk-
terėjo,— atsidarė durys, pasikėlė antvožas grabo.
— Aik šen, pažiūrėk in tą bagočių, kur, matei, teip puikiai
lydėjo,— pilnas grabas baisiausių kirmėlių, žalčių tik šnypščia,
315
kad tas žmogus nė žiūrėt negalėjo! — Tai,— sako,— žiūrėk,
koks tas bagočjus, kaip jį ėda visokios kirmėlės, tai tcip jam
ir aname sviete.
O kad atvažiavo in tą girią, sako:
— Ana tas vilkas, kur pirmai matėm,— tupi, rodo mums
katilą pinigų.
Tas žmogus nuvėjęs koja paspyrė kelmą — išsivertė kati­
las raudonųjų! Pajėmė, indėjo in vežimą, parvažiau namon.
Tas karalius tą vaiką po pravardei išmušė in gazietas, kad
toks ir toks išgydė jo dukterį. Žinoma, kaip gazietos pas kožną
ateina, gau ir tas daktaras tokią žinią, kad toks ir toks vaikas
išgydė jo dukterį. Tas daktaras, katras ją kerėjo, iš piktumo,
kad jis nelieka jo žentu, aina pas jį. Dasiklausė jis, kur tas
vaikas būna, o atėjęs atrado tą vaiką, tai jis tą vaiką, tas
daktaras, nuvedė in girią ir pririšo prie medžio ir pjaustė tą
vaiką, diržus iš pečių rėžė, nuleido jam visą kraują, o tas
vaikas vis gyvas ir tol nemirė, pakol prisišaukė kunigą, išsi-
spaviedojo ir pavirto in dulkes, nuvėjo in dangų. Už tai ta jo
širdis da liko nesudegus, kad tas pūstclnykas nepabaigė savo
pakūtą, o jau buvo šventas, tai turėjo jo širdis likt ir dabaigt
toj pačioj girioj pakūtą už užmušimą savo motinos.

(N u L B arono iš Bartininkų užraše 1894 m. V. B.)

142. KAIP BROLIS BROLIUI AKIS IŠLUPO

Buvo du broliu: viens išmintingas, o kits kvailas, ale jų

tėvas buvo neturtingas. Kad jau jis pakepė paskutinę duoną,
padavė vienam pailgutį ir kitam ir liepė ait, kur jų akys neša.
Nuvėjo jiedu in giria, sako tas kytrasis:
— Še pirma tavo suvalgysim duoną, o paskui mano.
Teip jiedu to kvailo tą duoną susivalgė, o kaip jau užsi­
manė tas kvailys valgyt, jau tas kytrasis jam neduoda, sako:
— Duok man vieną akį išlupt, tai duosiu duonos.
Tas valgyt nori — ką darys, turi duot akį! Išlupo jam vie­
ną akį — davė duonos, tuomsyk pavalgė. Užsimanė vėl val­
316
 gyt, tas vėl neduoda, kad duotų kitą akį lupt. Šits ką darys?
Miršta badu — duoda ir kitą akį lupt. Išlupo jam ir kitą akį —
davė duonos, pavalgė. Dabar be šviesybės kur jam pasidėtie?
Nuvedė tas kytrasis jį po laužu ir paguldė.
Ale kad atėjo naktis, atlėkė ir sutūpė an to laužo trys
varnai, o tie varnai buvo iš trijų karalysčių, ir šnekasi terp
savęs:
— Kas girdėt?
Vienas sako:
— Mano karalystėj teip girdėt: karaliaus duktė serga ir
nieks negalės ištaisyt, nes kaip ji miegojo, tai jai užlipo rupūžė
ant krūtinės, užgavo kvapo, tai dabar ta rupūžė po grindimis
labai tunka, o ta pana džiūsta. Tai dabar, kad kas girdėtų, o
nuvojęs tą grindį atplėštų, tą rupūžę išimtų, perpjautų, plau­
čius išimtų, o duotų tai panai suvalgyt, tai pana tuojaus pasi­
taisytų.
Antras:
— O mano karalystėj teip girdėt: toksai miestas neturi
vandens ir niekur negal atrastie, o yra vklurij miesto toks di­
delis akmuo, tai kas žinotų,— o po (uom akmeniu yra šal­
tinis,— supirktų dvyliką sartų arklių, užkinkytų, užkabytų už
to akmens, išverstų, tai pasidarytų tam mieste daug vandens.
O trečias varnas sako:
— Šiąnakt kris tokia rasa. Kad kas žinotų — akli visoki,
koliekos,— prisivilgytų, tai būt sveiki.
Tas kvailys kaip išgirdo, tai jis vis graibyt po žemę ir tept
akis. Vienąsyk pavilgė — nieko, antrąsyk pavilgė — nieko,
da neatėjo ta rasa. Trečiusyk pavilgė — jau biskį pradėjo
matyt, toliau — daugiau. Jis graibyt, tept — ataugo jam akys,
ir gerai pamatė. Dabar sako:
— Kad aš teip girdėjau, o mano akys ataugo, tai vis jau
yra teisybė. Aisu aš pas tą karalių.
Aina jis. Nuvėjo in tą karaliaus dvarą, sako:
— Aš karaliaus dukterį galėčia išgydyt.
Tuojaus davė žinią karaliui, kad atsirado vienas, katras
žada išgydyt, o jau visi daktarai buvo atsakę ir jau duktė ką
lik gyva buvo. Tuojaus liepė atvest jį prie sergančios, tas kaip
317
tik atėjo, tuojaus liepė visiem išeit, visiems iš ten, kur buvo
ta rupūžė. Išplėšė grindį, rado jis tą rupūžę, ją išėmęs pa­
pjovė, plaučius išėmė, davė išvirt ir davė tai panai suvalgyt.
Toj pana kaip tik suvalgė, tuojaus pasidarė sveikesnė. Už
valandos atsisėdo ir tuojaus prašė valgyt. Tolyn — geryn ir
tuojaus visai pasveiko. Tas karalius iš linksmybės nežino, ką
darytie. Padovanojo jam daug pinigų ir tris dvarus.
Dabar mislia sau: “Aisu da in tą miestą, kur to vandens
nėr*’. Karalius jam dovanojo porą arklių ir karietą, važuoja jis
in tą miestą. Atvažiavo in tą miestą, prašo vandens atsigert.
Duoda jam alaus gert, o vandens neduoda. Sako:
— Kodėl jūs man vandens neduodat?
— Pas mus vanduo labai brangus: jį iš toli tur pargabentie.
Jis apžiūrėjo tą akmenį, sako:
— Ką man duosit, aš jum vandens padarysu?
Tupjaus susirinko visas miestas, pažadėjo jam daug pini­
gų, jeigu atrastų vandenį. Tuojaus jis liepė supirkt dvyliką
sartų arklių ir užkabyt, išlupt tą akmenį, kur guli vidurij
miesto. Tie tuojaus supirko. Užkabino akmenį, kaip tik atver­
tė — tuojaus prasimušė vanduo! Ko toliau, to labiau pradėjo
bėgt vanduo, kad tuojaus turėjo kast dideles grabes per mies­
tą, kad turėtų kur nubėgt vanduo, nes tupjaus būt paskandinę
visą miestą. Sudėjo jam miestas daug pinigų už tai, o jis
išvažiau namon. Parvažuodams sutiko savo brolį. Tas pama­
tęs klausė:
— Kur tu gavai tuos arklius ir kaip tu kur gavai akis, kad
aš tau išlupau?
Jis jam išsipasakojo, sako:
—- Gavau no karaliaus tris dvarus. Bus tau viens, o man
du. Bus abiem ik valiai.
Ne, jis nenor, sako:
— Lupk man akis, pakišk po tuom laužu, aš ir teip nuba-
gosiu.
Šits nenor, ale negal nog jo atsikratytie! Vcrkdams turėjo
jam akis išluptie. Išlupęs pakišo po tuom pačiu laužu.
Atėjo naktis, atlėkė tie trys varnai, sutūpė ant to laužo ir
šnekasi:
 — Kas tai padarė, kad jau tą paną išgydė ir tam mieste
vandenį atrado, kibą čia kas klauso?
Nulėkę ogi ir rado tą putioną gulint po laužu. Sukapojo
visą snapais, tik paliko vienus kaulus.

(No Liud. Barono iš Bariinykų 1894 m. užrašė V. B.)

143. KAIP PATI VYRĄ GALI MYLĖTIE

Buvo vyras su pačia gaspadoriai. Jiedu labai gražiai gyve­

no ir viens kitą mylėjo. Ale vieną sykį toj jo pati klausė savo
vyro:
— Kad mudu teip gražiai gyvenam, kap tu mane myli?
—- Aš tave tep myliu, kap savo širdį ir jau geriau mylėtie
negaliu.— O vyras klausė: — O tu mane kap myli?
— O aš tave tep myliu kaip pažįstamą žmogų svetimoj
šalij.
Tas vyras pyko ir perpyko ant jos: jis nesuprato, kap jį
myli. Pametė savo namas ir vaikus (o jau jis turėjo du vaiku),
apleidęs juos visas ir aina in svietą. Nuvėjo jau labai toli no
savo šalies. Nuvėjo pas vieną poną, tokį kunigaikštį, kurs
turėjo apie 30 dvarų. Prijėmė aną tas pons ui tarną. Jis ten
pabuvo kolei, labai jam viskas gerai sekėsi gaspadorystoj.
Tam ponui jis labai patiko, davė jam tą dvarą ir da apie tris ir
pastatė jį ant jų gaspadorium, o pons išvažiavo. Parvažuoja
sykį an metų arba dusyk,— jam labai gerai viskas sekasi.
Dvarokai jau jį ponu vadina.
In penktus metas jam ten gyvenant, atėjo ubagas iš jo
šalies, pažino an apdaro, an sermėgos. Kap jis pamatė iš sa­
vo šalies žmogų, jam pasidarė didelis džiaugsmas. Klausė
•enį:
— Iš kokios tu gubernijos?
Pasakė,— iš tos pačios, kur jis. Kokio pavieto,— pasakė,
iš to paties, iš kur jis. Kokio sodžiaus,— pasakė, vėl iš to
paties, iš kur jis. Teip jis apsipylė ašaroms ir tada pažino, kad
j| pati da labiau mylėjo kap jis ją. Dabar sako tam seniui:
319
 — Aš kitąsyk ir buvau tam jūs kaime. O ką toj moteriškė
veikia?
— O ką veiks, gražiai gaspadoriauja. Iš ryto ir vakare
atsiklaupus meldžiasi, kad jos vyrui Dievas duotų dvasią
šventą, kad sugrįžtų atgalios, jei gyvas, o jei numirė — amžiną
atsilsį.
Jis labai susigraudinęs tą senį gerai apdovanojo ir išleido,
o paskui jau jam neramūs tie kampai, nerimsta, kad tik galėtų
greičiau grįžt in savo šalį. Vaikščioja nuliūdęs ir laukia, kad
tik pons greičiau parvažuotų. O dvarokai sako:
— Kasžin kas mūs ponui yra, ar jis ponui kokią iškadą
padarė, ar pats sau tur.
Ale ne už ilgo parvažiau ponas. Sako ponui:
— Dėkavoju, pone, ką mane perlaikei. Jau rasit mane at­
leisi, grįšiu in savo šalį.
Sako pons:
— Nevadytas atėjai, nevarytas išeisi. Ačiū tau, ką gerai
tarnavai. N'o kiek algos reiks už penkis metus?
— Kiek pons duosi, tiek bus gana.
Atnešė tas pons vazas tris, pastatė ant stalo: vieną aukso,
antrą sidabro, trečią vario. Sako:
— Te tau, tai tavo alga.
Tas pamislijo: ”N'o ką aš veiksu su tiek daug pinigų? Kad
ir pareisu namo, namie ir rasų, o ką aš čia nešu sunkenybę”.
Pajėmė sau an kelio saują auksinių, saują sidabrinių ir varinių.
Tam ponui patiko, sako:
— Nepareisi namon. Kad teip padarei, galėsi sveikas ke-
liautie. Ale aš tau da pasakysu šiuos prisakymus: kad aisi per
girią, o rasi ugnį kūrinant, tai kad ir pailsęs būsi, aie pas ugnį
nenakvok, o kad priaisi karčemą, jei rasi šinkarką jauną, o
šinkorių seną, nenakvok, nes prapulsi. Te tau šitą kardą, su
juom viską galėsi atsigintic, ale nepaleisk išsyk rankos.
Padėkavojo savo ponui ir aina. Ėjo ėjo, priėjo didelę girią.
Aina per tą girią, žiūri — pakelėj ugnis kūrinasi. Jis jau ap-
ilsęs buvo, norėjo nakvotio, ale atsiminė prisakymų pono —
nenakvoja. Paėjo no kelio toliau in tankumyną, tenai pasi­
taisęs atsigulė. Žiūri — veža skrynią pinigų. Kap tik davažiau
320
 pas ugnį, tuojaus žmogžudžiai apšoko juos. O jis mato, kad
jau juos užmuš ir atims pinigus, tas tuojaus su tuom kardu iš
užpakalio, sako:
— Vyrai, laikykitės!
Tie žmogžudžiai nusigando, pabėgo, o tie su pinigais nu­
važiavo.
Anryt ėjo, priėjo miestą. Jau buvo vakaras, ėjo in karčemą
nakvot. Pasiprašė, jo nepriima, sako:
— Kur tu čia gulėsi: čia sueina ponai, geria, kaziruoja, nėr
kur tau.
Nuvėjo in kitą, pasiprašė — ir ten jo nenor priimtie. Jis
užmiršo pono to prisakymą. Toj šinkarka buvo jauna, daili, o
tas šinkorius buvo labai senas. Tas štnkorius sako:
— O kad ir ateis čia kokių ponelių, galėsi jiems nesirodyt,
galėsi gulėt už pečiaus.
Teipjau jį jau prijėmė. Ale, kada jau gerai sutemė, atsiminė
jis to pono prisakymą, bet tamsu, jau jam dėtis nebuvo kur —
nakvoja už pečiaus. Vakare susirinko ponelių tenai. Jie ten
kiek pasilinksminę išėjo. Potam atėjo bulmistras to miesto.
Sako tas bulmistras:
— Na, dūšule, ar jau senis miega?
— Jau.
— Na, tai aime...
Nuvėjo, atliko, kas jam reikėjo. Kada jau po viskam, sako
tas bulmistras:
— Kad tavo šitas senis mirtų, tai aš tave imeia už pačią.
Sako šinkarka:
— Šiandien labai bus gerai: aš nuvėjus j j papjausu, o čia
nakvoja kasžin iš kur koks ateivis, tai sakysim, kad jis pa­
pjovė.
Ir tuojaus su peiliu nuvėjus tą senį savo papjovė. Ale kap
papjovė, persigando: ne vištuks, jai ir peilis iš rankų išpuolė,
o tas bulmistras ir nusigando, aina laukan. Tas keleivis, išlin­
dęs iš užpeckio,— paskui jį, išleidžia. O jam pasirodė, kad toj
šinkarka išleidžia. Jis privėrė to bulmistro žiponą iš užpakalio,
išpjovė šmotą gelumbės ir insidėjo sau in kišenių.
Ant rytojaus tuojaus tą žmogų pajėmė, pasodino policijoj.
U. >915 321
Sėdi, kada jam prireikia — veda jį laukan. Jis sykį bulmistrui
sako:
— Visi mane veda, ale nor sykį ir tu gali išvest.
Bulmistras:
— Ana žmogžudis ko užsimanė, kad aš jį vescia laukan!
Ale tam bulmistrui vis an mįslių: “Kad jis tenai buvo, tai
jis rasi ir girdėjo, ką mudu šnekėjom". Veda, ar ten jam
reikėjo, ar ne. Aina atgal, anas sako:
— Kas čia tau užpakaly, ar žiurkės išėdė žiponą?
Tas pažiūri, kad skylė. O tas žmogus išėmė iš kišeniaus tą
išpjautą šmotą, sako:
— Te, tai turėsi užsilopyt, gal tiks.
Bulmistras pažiūr, kad tas pats šmotelis,— nusigando, sako:
— Kad jau šitep, tu tik tylėk, aš tau duosu penkis šimtus ir
gerą arklį tau jot duosu, ir sūdė tave paleisu no smerčio, tik tylėk.
Nuvėjo. Kada pašaukė in sūdą, sako tas bulmistras:
— Tas žmogus visai nieko nekaltas. Jis su manim drauge
mokslus ėjo, mano tikras pažįstamas, kap išsišnekėjom. Koki
žmogžudžiai tą žmogų papjovė, ne jis.
O buvo dailiai poniškai apsirėdęs. Sūdąs ir intikėjo, kad
drauge su bulmistru mokslus ėjo, paleido jį. O tas bulmistras
tuojaus nusivedė jį pas save, gerai pavalgydino, davė jam
pažadėtus tuos penkis šimtus rublių, dailų arklį, kad tik graičiau
išjotų iš to miesto.
Užsėdęs joja namo. Parjojo namo naktij, nieks jo negirdėjo.
Atėjo pas stubą — yr žiburys, žiūri — jo pati meldžiasi, o
viens vyras guli ant lovos, kitas an suolo. Jis mislia sau: “Šits,
kur an suolo, gali būt bernas, rio ans, kur, an lovos,— tai jau
tik jaunikis". Jisai perpyko ir tuojaus in stubą šoko nukirst tą,
katras an lovos gulėjo. Ale atsiminė, kad jam pons liepė ranką
sulaikyt. Paskui klausė kaip vardas. Sako:
— Jonas.
— O ano kaip vardas?
— Andrius.
Jis atsiminė, kad jo sūnūs, tada puolė prie pačios, sako:
— Tu mano pati, aš tavo vyras, o tie mano vakai! — Sa­
ko: — BūČia vaikus nukirtęs.
322
 Potam jau labai gražiai pabaigė su savo pačia gyvenimą
ir pažino, kad svetimoj šalij pažįstamas žmogus yra labai
mielas.

(No Burdulio iš Bartnykų J895 /n. užrašė V. Basanavičius.)

144. KAIP VIENA MERGA IN VYRĄ PAVIRTO

Buvo toks žmogus gaspadorius, turėjo vienturtę dukterį.

Kur jai atsitaikydavo tekėtie, ji vis niekur nenorėjo tekėt ir an
galo sako:
—Aš netekėsu nė už vieno. Aš velyt aisu in vaiską pažiūrėt,
kaip ten ainasi.
Ir išėjo in vaiską. Pasidavė, apsirėdžius vyriškom drapa­
noms. Ją prijėmė, jai viskas sekasi — dailus vyras! Kada jau
muštro išmoko, teko jai sykį stovėt an sargybos pas karaliaus
namus. Karaliaus duktė insižiūrėjo, kad toks dailus vyras,
sako:
— Šitą vyrą, kad jis toks dailus, jį negalima teip prastu
laikytie.
Sako teip in savo tėvą karalių. Pas karalių viskas galima:
tuojaus jį pakėlė biskj viršesniu, jam prie tam ir gerai vedėsi,
o tai dukteriai vis prašant pas tėvą, teip kad tolyn daugyn,
daėjo toj merga in jenerolą. Jau paskui toj duktė karaliaus
prašė, kad ją su tuom jenerolu ženytų. Tėvas jai pavelijo, ir ji
jį vedė.
Ale kad jau po veselijai, ogi kad apsižiūri toj karaliaus
duktė, kad su merga apsiženijo! Niekam nieko apie tai ne-
nko, tik vis taiso ją kad nužudytų. Pagundė kitą karalių, kad
■tų prieš juos an vainos, o tą savo vyrą leidžia in vainą, kad
tik jį nužudyt. Ale kaip stojo su anuom karalium an vainos,
jam Dievas padėjo, pamuše aną ir gyvas liko. Toj karaliaus
duktė jo nekenčia, kad netur teip kaip reik. Vėl surengė vainą,
nunčia jį vėl in tą vainą, o tuomsyk buvo sunkus metas —
duonos pritrūko. Traukia an vainos. Aina per girią, priėjo
pikstelnyko stubelę. Užėjo tas jenerolas in tą stubelę, rado
ir 323
labai menką kepaluką duonos, o jau jo kareiviai ir jis pats
norėjo valgyt. Pajėmė to pūstolnyko tą duoną, norėjo duot
savo tarnam, o anie jam sako:
— Ką mes tos duonos visi privalgysim, velyt tu vieas
suvalgyk, tai nors tau bus drūčiau.
Ėmęs jis tą duoną viens suvalgė.
Parėjo tas pūstclnykas, žiūri, kad jau jo duonos nėr.
— Na,— sako,— jau ką buvau biednas, o jau dabar ir vi­
sai alkanas likau. Už tą duoną kad nors Dievas tejp duotų: jei
merga suvalgė, kad būtų vyru, o jei vyras, kad būtų merga!
Tcip toj merga ir pavirto in vyrą! Toj vainoj jam labai
gerai viskas klojos ir vėl aną pamuše. Sugrįžo laimingai iš
vainos, jau jis jaučia, kad jis vyras. Prisigerino prie pačios, tai
jo pati pamatė, kad jau jis vyras, tuojaus iš džiaugsmo sako
tėvui:
— Kad jis toks kareivis, vieną ir kitą vainą išlaimėjo, ji
pakelt da in vyresnius.
Tuojaus pakėlė. Koks tai panai buvo džiaugsmas ir links­
mybė, o po tėvui liko karalium!

(No P. Pentylos iš Ožkabalių 1896 m. užrašė V. B.)

145. APĖ VIENĄ GALINČIŲ,

KALNAVERTJ IR ILGABARZDĮ

Buvo vienas žmogus, jis turėjo labai stiprų sūnų. Ale tėvas,
nugąstaudamas, kad jis, labai stiprus, neimtų žmones mušt, o
ant galo ir jį patį kad neužmuštų, siunčia tą sūnų:
— Aik,— sako,— in girią. Čia šitoj girioj yra labai daug
kiaulių, tai tu jais parvaryk.
Sūnus:
— Gerai, parvarysu.
O tas tėvas mislijo, kad girinės kiaulės jam tur smertį
padarytie. Tas sūnus nuvėjo in sodžių, prašinėja ant botago
linų, kanapių. Kas jam davė saują, kas dvi, kas tris. Susirinko
324
dikčiai linų, nusivijo botagą gerą, nuvėjo in girią, suvarinė-
jo visus šernus in krūvą ir parginė namo, suvarė in tvartą.
Paskui, katras jam davė vieną saują, tam davė vieną šerną,
kas dvi — tam dvi, kas tris — tam tris. O atliekamas, pašau­
kęs tėvą, išpjovė, susūdė, mėsos tur gana. Paskui sako savo
tėvui:
— Važuok in miestą, nupirk briką geležies, nukaldyk man
lazdelę, aš aisu keliaut.
Tėvas jo bijo, tur klausyt. Nupirko tiek geležies, kiek lie­
pė. Kalvis jam nukalė iš tos geležies lazdelę, pasijėmė tą
lazdelę, aina per svietą keliaudamas. Aidams rado žmogų kal­
ną verčiant. Klausė tas drūtasis:
— Kas tu per viens?
Ans jam sako:
— Aš kalnavertis.
Tas drūtasis:
— Na, tai kad tu kalnavertis, tai aik šen, aisim abudu
keliaut.
Aina jie toliau, rado žmogų su didele barzda sėdintį paupy­
je. Sako:
— Kas tu per viens?
Tas barzdočius sako:
— Aš su savo barzda galiu vandenį upėje užlaikyti.
— Na, tai užlaikyk, kad mes galėtume sausai per upę
pereit.
Tas su savo barzda užlaikė vandenį, o jiedu sausai perėjo
per upę.
— Na, kad tu gali upę užlaikytie, tai aik šen, aisim drauge.
Aina jau jie visi trys. Užėjo in tokį dvarą. Tam dvare nieko
nerado, tik vieną važnyčią, o tas dvaras buvo prakeiktas. Sako
tas drūtasis:
— Lik tu, kalnavcrti, namie, pietus virt, o mudu su barz­
dočium aisim medžiot.
Tas likęs, verda, išvirė. Ale ateina toks pons, sako:
— Na, ką tu čia veiki?
Sako:
— Verdu.
325
 Tas pons pagriebė tą kalnavertį, visą sumušė, pietus išėdė,
in katilą pridergė ir nuvė savo keliu.
“Dabar,— sako,— pareis anie, o nebus pietą, bus negerai“.
Jis tuojaus katilą išvalė ir vėl verda. Pareina tie pietų — da
neišviręs. Sako:
— Kas tai yr, kad tu teip ilgai neišvirei?
Sako:
— Malkos šlapios ilgai neužsikuria, užtai neišviriau.
Na, jau jie išvirę pavalgė. Kitą dieną sako:
— Tu lik, barzdočiau, namie virt, o mudu aisim medžiot.
Tokiu pat būdu tas pons ir barzdočiui skūrą išpylė, išėdė ir
nuvė sau. Ale trečią dieną sako tas drūtasis:
— Aikit judu medžiot, aš liksu virt pietų. Matysit, kap aš
graitai išvirsu.
Jam beverdant ateina vėl tas pons, sako jam:
— Ką tu čia veiki?
— Verdu pietus.
Tas jau suprato, kas atsitiko ir su jo draugais.
— Mis!i,— sako,— kaip anie tau pasisekė sumušt, tai tu
misli, kad ir su manim teip tau pigiai seksis...
Tas drūtasis kaip pasijėmė tą poną už barzdos, kaip ėmė
kuolu skaityt per nugarą! Sumušė visą, sumušė, pasijėmęs už
barzdos, nuvedė tą poną pas kluoną, pakėlė saisparą, barzdą
inkišo ir vėl užleido.
Pareina tiedu no medžioklės — jau pietūs ir atšalę. Sako:
— Kur judu teip ilgai buvot? Pietūs jau ir atšalę.
Pavalgė pietus, popiet:
— Na,— sako,— aikit šen, aš jum paukštį parodysiu, ko­
kį aš pagavau.
Nuvėjo pas kluoną — žiūri, kad tik barzda likus, o jau to
pono nėr. Ale tas drūtasis klausinėtie pas tą važnyčią, kame
tas pons gyvena. Tas jam pasakė, kad in žiemius yra didelis
akmuo, po tuo akmeniu skylė, tai ten yra kits jo dvaras ir ten
jis gyvena. Aina jie ieškot to akmens. Nuvėję atrado tą ak­
menį. Pajėmęs tas drūtasis atvertė, rado skylę. Ale jie tąj
skyle be prietaisos negali lįstie. Nusivijo virvę, nusipynė tokį
lopšį, ir sako tas drūtasis:
326
 — Jūs mane leiskit in tą skylę, o kad aš norėsu atgal, tai
aš sukrutysu virvę, tai jūs traukit aukštyn.
lašileido tas tąj skyle, tenai rado anam sviete kitą dvarą,
inėjo in pakajus, rado sėdint dvi pani, ėmė jis ten rėkaut. Tos
panos sako:
— Nerėkauk, nes kap pabus mūs ponas, tai tau smertį
padarys! Misli, kap tu jį an ano svieto pergalėjai, čia jis tave
nužudys.
Tom panom jo buvo gaila, o tais panas jis buvo iš ano
svieto pavogęs. Sako tos panos jam:
— Jei nori no jo išsisuktie, tai tu šitais bačkutes,— šitą
su drūtuoju vandeniu,— toliau, o aną su minkštuoju pastatyk
pas lovą.
Da jis prie tam atsigėrė to drūtojo vandens. Kaip jis buvo
drūtas, paskui da drūtesnis pasiliko. Pajėmė to pono kardą ir
tiesė tam miegančiam ponui per pilvą. Tam ponui — nieko,
tik prabudo. Kaip tik pabudo, tuojaus griebė vandens gert,
atsigėrė to minkštojo ir visai apalpo. O šits, jam nurentęs
galvą, visą in šmotus sukapojo. Paskui pajėmė iš ten bran­
giausius daiktus, sudėjo in tą lopšį, sukrutino virvę — ištraukė.
Anie atleido lopšį, pasodino tais panas — ištraukė, atleido
vėl. Jau kap jam pačiam reikėjo sėst, tai jis indėjo akmenį,
žiūrės, kas bus. Sukrutino virvę, traukė, kaip tik intraukė iki
pusei, virvę nupjovė ir paleido atgal. Jis jau bo apsimislijęs,
kad jie būt ir su juom teip padarę...
Vaikščioja sau viens po aną svietą. Ale jis rado medyje
gripo vaikus. Užėjo audra, jis juos pridengė. Perėjus tokiam
bjauriam orui, jis nuvė toliau. Parlėkė gripas, sako:
— Kas čia smirda žmogiena?
Sako vaikai:
— Žmogus mus uždengė, kad ledai neužmuštų.
Dabar tas paukštis sako:
— Reik lėkt ieškot to žmogaus, ar jis ko nereikalaus už tai.
Atrado tą žmogų, sako:
— Ko tu nori už tai, ką tu man tokią geradarystę padarei,
kad tu apgynei mano vaikus no audros?
Sako:
327
 — Aš norėčia, kad tu mane išneštum an ano svieto.
— Gerai, išnešu, ale tu turi papjaut trisdešimts jaučių, skū-
ras nulupk, sukrausi ant manęs tų mėsą, tai kap aš tave nešu
per mares, o aš kaip tik atsižiūrėsiu, tai tu man vis po kulsj
mesk in nasrus.
Teip ir padarė. Pripjovė jaučių daugiau neg liepė, sukrovė
ant to paukščio ir pats užsisėdo. Kaip nešė per mares, kaip jau
tik pradeda apilst, atsisuka, tai tas jam vis meta po kulšį in
gerklę. Ale teip toli buvo lėkt per mares, kad jis jau jam
sumetė visą mėsą. Jau netoli krašto, jau tas paukštis ilsta,
netur ką jau jam mestic, ėmė misipjovė no savo kojų minkš­
timus ir inmetė jam in nasrus. Perlėkė per mares, paleido an
kranto. Klausė gripas:
— Paskiausiai kokios tu man mėsos davei, kad labai buvo
gardi ir soti?
Sako:
— Aš savo minkštimus nuspjovęs inmečiau tau...
Tas paukštis atsikrankštęs išspjovė jam jo mėsą, prilipdė, ir
prigijo. Dabar aina ieškot kalnavcrčio su barzdočium. Atrado
juos švilpaujant su tom panom tam pačiam dvare, kur tuos
pietas virė. Išklausė, kur tas kaltas, ką jį paliko tenai. Išsirodė
kalnavcrtis kaltu, už tai jam galvą nukirto. O jis vedė vieną
paną, o tam barzdočiui davė kitą ir pasiliko tam dvare gyven­
de. Koks ten buvo balius, kokios linksmybės! Ir aš ten buvau,
gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.
(No A. Berleškos iš Ožkabalių užrašė V Basanavičius
1894 m.)

146. APĖ MESKAAUSJ JONĄ,

GRAITĄJJ IR DRŪTĄJĮ

Buvo toks karalius. Prie jūrių jo buvo karalystė, jis turėjo

vieną vienturtę dukterį. Jau ta duktė užaugo in metus, sako,
tėvas:
328
 — Vaikeli, jau aš senas, reiktų tau aprinkus jaunikį apženyt.
O toj duktė sako:
— Kas man tokį galioną padarys, kokį aš misliu, tai tas
bus mano jaunikis.
O tėvas sako:
— Dukrele, negerai šneki, kad tokį galioną tau padarytų.
Kasžin kas gali tau galioną tokį padarytie, tai ir turėsi, jo pati
būtie.
Ale aina sykį tėvas, motina ir ji pamarėn pasivaikštinėtie,
žiūri — išeina iš jūrių meškinas. Atėjęs sako:
— Ar basi mano merga?
— Basu, ale tu man padaryk tokį galioną, kokį aš misliu.
Tas meškinas sako:
— Pakrapštyk man in ausis.
Toj pakrapštė, išpuolė iš ausies lygiai toks galionas, kokį ji
raislio. Jau ji nusigando, tą galioną pajėmė, ale mislia sau:
“Kaip jis ateis in dvarą, tai tarnai jį užmuš“.
Parėjo in dvarą, žiūri — jau ateina tas meškinas. Tuojaus
sutaisė kareivius šaudyt. Jis nieko nebijo. Kaip atėjo, tiesiog
in rūmus, pajėmė tą paną ir nunešė in savo urvą. Kaip tas
meškinas būna, tai jis ją saugoja, kad nepabėgtų, o kaip išei­
na, tai an skylės užrita didelį kelmą, kad ji negali išeiti.
Perbuvo metus ar dvejus — gimė vaiks: visas žmogus, tik
viena ausis meškos. Ji pati davė jam vardą Jonas. Tas vaiks
auga, jį žindo. Jau jis trijų metų — da vis žindo. Jau inėjo in
penkis metas, motina jam pasakojo, iš kokios giminės ji, kaip
ten gražu, o tas vaiks sako:
— Tylėk, mama, tu mane žindyk iki dešimts metų, tai aš
tėvą inveiksu, ir mudu pabėgsim.
Kaip pareina tėvas, tai jis jam jau kabinėjasi an kaklo, kad
jau beveik tėvą lenktų. Kaip tik tėvas išėjo in girią, tas vaiks
tą kelmą atrito no durių, ir jiedu — bėgt! Pareina meškinas su
maistu, žiūri —jaujų nėr. Tas rėkdams vyt. Pavijo. Tas vaiks
griebės už tėvo, bet tėvas sudavė jam in skūrą, parsigabeno
namo.
Sako tas vaikas motinai:
— Da turi žindyt porą metų.
329
 Pažintie da porą metų ir da perbuvo iki keturiolikai metų.
— Dabar,— sako,— jau bėgsim.
— Nalc jeigu tėvas vėl pavijęs sugrąžys?
— Jau aš tėvo nebijau, aš jam kaulus iškrėsu kad atsivys.
Ir jiedu bėgt! Parėjo meškinas —jau jų nėr, tai tas rėkdams
vyt! Pavijo juos. Tas sūnus kaip griebė tėvą, pakratė — tik
kaulai išbiro. O jiedu parėjo pas tėvą. Jau ji visa apdriskus,
jau kiek metų — ją nepažįsta tėvai. Ale ji pradėjo pasakot no
pradžių, kaip ji tą galioną gavo, kad ji paliko kur. Tada jau ją
tėvai prisijėmė. Sako karalius tam jos sūnui:
— Jau tu didelis, o aš senas, galėsi būt karalium.
— Kaip aš būsu karalium, kad aš nė šioks, nė toks. Tą ausį
kad ir nupjauėia, tai ir vėl nė šiaip, nė teip. Galit motinai
pavest karalystę, o man duokit kalviui nukalt dvylikos štangų
lazdelę, aisu aš vandravot.
Karalius davė kalviui nukalt tokią lazdą. Atėjo pas kalvį
pažiūrėt, pajėmęs an mažiuko piršto kresterė — sulinko.
— Da,— sako,— šita man per lengva, da turi dadėt dvy­
liką štangų, tai rasi bus gera.
Dadėjo da tiek. Atėjęs pajėmė, pasvėrė an mažiuko piršto —
jau nesulinko. Sako:
— Jau šita bus gera.
Pajėmė tą lazdelę, išėjo vandravot. Priėjo girią, toj girioj
patiko žmogų. Klausė:
— Kas tu per viens?
— Aš graits, galiu ir zuikį pavyt.
Mcškaausis sako:
— Na, tai aime abu.
Toliaus jiedu paėjo, patiko kitą žmogų. Klausė:
— Kas tu per viens?
— Aš drūtasis.
— Kad tu drūtasis, tai airae visi trys.
Aina jie, priėjo tokį kalną, prie kalno — šlubelė, toj stu-
belėj nieko nėr: tušti puodai, kulbė, an kulbės mėsa, lopeta ir
kirvis. Dabar sako Meškaausis Jonas:
— Čia dabar mes biskį apsigyvensim. Tu, graitasis, lik
mum valgyt išvirt, o mudu aisim medžiot in girią.
330
 Paliko tą, o jiedu išėjo. Ale tas jau baigia virt, ateina toks
senis, sako:
— Vaikeli, ar neduotum tu man ką pavalgyt?
— Duosu.
Atpjovė šmotelį mėsos, padavė jam. Tas senis čiulbė ėiulbė
ir išmetė tą mėsą an žemės, sako:
— Be dantų negaliu sukramtyt, išmečiau, ar nepaduotum?
Tas paklusnus pasilenkė paduot, o tas senis jam an pečių
užsilipo, parsimetė, sumušė, sumušė visą, tuos puodus išėdė,
prišiko. Kaip nuvė sau, teip nuvė! Tas vėl puodus mazgot,
kurt virt!
Pareina anie — da neišvirta. Sako:
— Kodėl teip ilgai neišvirci?
— Tai malkos žalios, tai kas...
O jis nesako, kad gau no senio in skudurius. Na, jau išvirė,
pavalgė.
Kitą dieną paliko tą drūtąjį virt, o šie išėjo medžiot. Ir tam
tas senis tokiu pat būdu sudavė in skūrą.
Trečią dieną liko Meškaausis Jonas virt valgį. Sukūrė
ugnį, verda valgį. Baigia virt — ogi ateinąs vėl senis, sako:
— Vaikeli, duok šmotuką mėsos.
— Palauk, da ncišviriau, kaip išvirsu, tai rasi ir duosu.
Išvirė, atpjovęs šmotelį mėsos padavė jam. Tas senis vėl
išmetė, sako:
— Ar tu man negalėtum paduot?
Jonas kaip tik pasilenkė paduot, tas senis —jam an spran­
do. Ale jis tuojaus su tuom seniu atsitiesė o kad pajėmė tą už
barzdos, o su tąj savo lazda duot o duot per šonus. Tas senis
pasivertė in šunį — tas vis duoda. Pasivertė in katę — tas vis
muša. Paskui pasivertė in pelę, per skylutę per duris pabėgo,
o Jonas ait žiūrėt paskui tą pelę, kur ji bėga. Toj pelė nubėgo
ant kalno ir palindo po dideliu kelmu. Jis su tąj savo lazda
išvertė tą kelmą, žiūri — po kelmu didelė skylė. Tą kelmą
atgal užvertė ir parėjo atgal in tą stubelę.
Parėjo anie no medžioklės — jau išvirta seniai ir atšalo.
Sako Jonas:
331
 — Matai, kap aš išviriau. Tai judu gavot in kailį no senio...
Na, jau jiem nėr ką, pasisakė kad gau.
— O aš,— sako,— tai jam šiandien daviau gerai per šonus.
Susėdę pavalgė, dabar sako Jonas:
— Na, dabar aime žiūrėt, kur tas senis nuvėjo.
Atėjo pas tą kelmą, sako jiem:
— Verskit tą kelmą.
Tie pradėjo — nė nepajudina. O jis viens, lazdą užkišęs,
apvertė tą kelmą. Po kelmu — skylė.
— Na,— sako,— katras lįsit in tą skylę?
Aniedu nenor, o jis sako:
— Aš lįsu pažiūrėt, kas ten yra. Ale pult, jei gilu, gali
užsimušt.
Rado jie ten stubelėj skūrą, ten virvagalių, susiraišiojo ilgą
šniūrą, nupynė karklų kasių. Ir sako:
— Judu mane leiskit, o kap aš sukrutysu virvę, tai tada
traukit.
Inleido jį. Jis žiūri, kad ten didelis dvaras, šviesu. Iš vienos
pusės marės matyt. Inėjo in vieną pakajų, rado paną vieną
jauniausią. Sako:
— Kas tave, žmogeli, čia atnešė? Pabus mūs tėvas, tai tave
užmuš.
— Aš jo nebijau.
Nuvėjo in kitą — rado kitą, in trecią — rado trečią, vy­
riausią. Sako:
— Ko tu čia atėjai, pabus mūs tėvas, tai tave užmuš.
Nuvėjo in paskutinį — rado tą senį. Tas senis sako:
— Dabar aš tave užmušu.
Tuo griebė kirvį nukirst jį. Jonas kaip davė su lazda per
kirvį, tuo tas jo kirvis išlėkė, o paskui jam tol davė, pakol tik
smala pasiliejo. Atėjo pas tais panas, sako:
— Dabar jau galit būt ramios, jau aš tą senį užmušiau.
Tos panos, kaip buvo pirma tamsios, juodos, jau tuojaus
stojo baltos, linksmos. Tenai buvo visokio turto. Pirmiausia
pakrutino virvę, prikrovė in kašių, o anie vis traukė. Kaip jau
viską ištraukė, tada sodino po vieną paną. Tais panas visas
tris ištraukę, klausia tiedu:
332
 — Ar jau daugiau nėr?
— Jau daugiau nėr, tik aš vienas.
Anie sako:
— Jis toks drūtas. Kaip mes jį ištrauksim, tai jis mus gali
užmuštic, geriau neleisim jam kasių, tegul jis ten lieka.
Tcip ir padarė. Jau ans laukė laukė —jau kašiaus nėr! Tas
dvaras iškilo in viršų, o jis liko po žeme. Vaikščioja nabagas
nuliūdęs, jau išeit negali... Nuvėjo prie marių, atplaukė labai
didelė žuvis ir sako jam:
— Ko tu čia vaikščioji, žmogeli?
— Vaikščioju, negaliu ant ano svieto išeitie.
— Pamušk dvyliką jaučių man maisto, tai aš tave išnešu.
Meškaausis Jonas primušė tiek jaučių, susikrovė an jos,
keliauja. Toj žuvis kap tik atsisuka, tai vis jai meta po šmotą
in nasrus. Ale kada jau netoli krašto, jau pabaigė pašarą, jau
ta žuvis sykį atsisuko, kitąsyk — jau netur ką jai mest, jau
pradėjo silpnyn ait. Jam nėr kas daryt: nupjovė savo kojos
minkštimą ir inmetė jai in nasrus. Toji pasistiprinus išnešė jį
an žemės. Klausė jo žuvis:
— Kokios tu man mėsos paskutinį kartą inmetei, kad tokia
gardi buvo?
Sako Jonas:
— Aš no savo kojos nupjovęs tau inmečiau.
— Parodyk, iš kur tu ten nupjovei.
Jonas jai parodė, o ji atsikrankštus kap spjovė, tai mėsa jo
jam ir vėl prilipo!
Padėkavojo tai žuviai, ką jį išnešė, aina anų ieškot. Ėjo ėjo
labai ilgai pasiklausi nėdams. Atrado tą dvarą ir juos po­
naujant, o tą jauniausią, gražiausią paną rado visai sulipusią
kiaules šeriant. Tada aniem apgavėjam sudavė gerai in skūrą,
visus išvarė iš to dvaro, o Meškaausis Jonas apsivedė su tąj
jauniausia. Jei da gyvi, tai ir dabar da rasi gyvena tam dvare.

(No Juro Petraičio iš Barlinyką 1896 m. užrašė V. B.)

 147. APĖ MOZŪRĄ, KURS DYNĄ PERĖJO

Kitusyk Lietuvos žmogus nuvežė in Mozūrus ant turgaus dyną.

Vienas mozūras, da niekad dyno nematęs, klausė to žmogaus:
— Kas šitas per daikts?
— Kumelės kiaušinis,— atsakė žmogus.— Reikia perėt
kokioj šiltoj vietoj, ir netrukus būna kumeluks...
Mozūras už kiaušinį užmokėjo penkioliką auksinų ir nusi­
nešė namon. Parsinešęs džiaugėsi pigų kumeluką sulauksiąs.
Dyną padėjo gražiai užpeckij ant šiltos vietos, perėjo perėjo,
net jo medinės* perdžiūvo ir sutrūko, bet vis nieko neišperi...
Sutrūkusias medines numetė, apsiavė kitom, beperint jau ir
tos sutrūko. Perpykęs mozūras išnešė laukan tą dyną, kaip
trenks int akmenį! O po tuom akmeniu buvo gulėta zuikio.
Zuikis pašokęs — bėgt! Mozūras, mislydamas, kad kiaušinį
sumušė, tai kumeliukas iš jo iššoko, rėkia:
— Kužiau, kužiuk, kužiuk, kužiuk!
Bet tas ncatsižiūrėdamas nubėgo girios link. Mozūras di-
diai gailėjosi, kad da truputį ilgiau neperėjo, o būtų gražų
kužiuką susilaukęs...

(Nog Juro Urino iš Kauniškių, Vilkav/iškioJ pav., užrašė

P. Aidukaitis.)

148. APĖ PAUKŠTAITĘ IR AUKSO KIAUŠINIUS

Buvo toks žmogus pavargęs. Jis, neturėdams kuom duonos

sau pelnytic, vaikščiojo in girią, darė šluotas, nešdavo žmonėms
ir maitinosi. Ale jis, bevaikščiodams po krūmus, pagau pau-
kštaitę labai gražią, parsinešė namo. Po kelių dienų padėjo toj
paukštaitė aukso kiaušinuką, jis tą kiaušinuką nunešęs pardavė
vienam ponui. Ne po ilgam padėjo kitą kiaušinuką, nunešė jis
ir antrą pas tą patį poną. Sako tas ponas:
— Tuos kiaušinukus tu atneši, ale kad tu man atneštum tą
paukštaitę, katra tuos kiaušinukus padėjo.
Sako:
334
 — Aš turu.
— Tai tu man atnešk ją.
Nunešė tą paukštaitę ponui, tas pons pamatė tą paukštaitę,
sako:
— Ar tu turi vaikų?
Sako žmogus:
— Turu du vaiku ir vieną mergą.
O tas pons buvo jaunikis. Sako:
— Neškis tu ją namo, o kad tu turi mergą, tai aš būsu tavo
žentas, o kap aš atvažuosu ant šliūbo, tai tu mudviem iškeptą
ciclą atneši ant stalo.
Tas žmogus parsinešė namo tą paukštaitę, tuojaus padavė
užsakus, džiaugėsi, kad tokj žentą gauna O kad prisiartino
veseilia, tą paukštaitę užmušė pagal insakymą to pono, iškepė,
padėjo ant lentynos, uždengus torielkaite. O tie du vaikai, gu­
lėdami ant pečiaus, matė, kur padėjo tą paukštaitę. Nuvėjęs vie­
nas vaiks nusuko to paukštuko galvutę, suvalgė, o kits sako:
— Ką tu padarei, aš pasakysu mamai.
Sako:
— Tylėk, te tau spamuką, tai tylėsi ir tu.
Ir tas suvalgė spamuką. Ale jau čia iš paskutinos tas žmo­
gelis surengė veseilią, pasiprašė aplinkinius, atvažiau tas po­
nas, susėdo su tąj merga už stalo.
— Na,— sako,— atnešk tą paukštaitę mudviem.
Toj motina nuvėjus atvožia torielkaitę — žiūri, kad pau-
kštaitė be galvos ir be sparno. Atnešė ant stalo. Tas pons pažiū­
rėjo, kad jau ne čicla, pasikėlė: — “Likit sveiki",— ir išvažiavo.
Dabar sako tėvai:
— Nieks daugiau čia nebuvo, kaip judu, vaikai, suvėdėt.
Išmušė gerai jiems skūrą ir išvarė juos mažus. Sako:
— Aikit, kad jas šiteip padarėt, kad aš jūs daugiau akimis
nepamatyčia.
Aina jiedu verkdami. Aina aina, nuvėjo in miestą, jau juos
užspėjo vakaras. Prašėsi pas vieną žmoną, kad juos priimtų
pernakvot. Sako:
— Galit gulėt.
Pametė in kampą ten kokių spalių, atsigulė jiedu. Ale iš
335
 ryto atsikėlė, nuvėjo ta žmona tuos spalius paimt — kad po
vieno vaiko galva — šimtas raudonųjų, o po kito — aukso
plunksna. Ji tą plunksną ir pinigus, jiems nieko nesakius,
pajėmė, juos gerai pamylėjo ir sako:
— Ateikit da kokią naktį pas mane pernakvot.
Ale jiedu pasivaikščioję atėjo vėl pas tą pačią žmoną nak­
vot. Toj juos maloniai prijėmė, jau gerai paklojo, padėjo jiems
ir padušką. An rytojaus vėl atvertė padušką — teipgi po vieno
galva šimtą raudonųjų, o po kito galva rado aukso plunksną.
Jie vis apė tai nieko nežino. Iš ryto juos vėl gražiai pavaišino.
Aina jiedu jau toliau. Aina aina, priėjo didelę girią, ir toj
girioj teko jiems nakvotie. Atsigulė, pasipešę samanų, per­
gulėjo tą naktį, ale, atsikėlę iš ryto, žiūri, kad po vieno galva
šimtas raudonųjų, po to, katras tą galvutę suvalgė, o katras tą
sparniuką suvalgė, tai po to galva — aukso plunksna.
— A,— sako,— tai už tai ir ta žmona mums liepė ateit in
nakvynę!
Pasijėmė tuos pinigus ir tą plunksną, aina jiedu toliaus.
Išėjo iš tos girios, nuvėjo jiedu in miestą, gerai jiedu apsirėdė,
pavalgė, nusipirko jiedu po aukso špilką. Išėjo jiedu iš miesto,
pinigų jau jiedu tur gana ir tų aukso plunksnų. Atėjo jiedu ant
grįžkelės, dabar sako:
— Broleli, ką mudu vaikščiosim abudu krūvoj, skirsimės,
o ant atminimo inkiškim savo šitas špilkas in stulpą,— kuris
stovėjo an tos grįžkelės.— Tai,— sako,— katras iš kur atei­
sim, o jeigu jau rasim špilką aprūdijusią, tai žinosim, kad įau
kokia bėda arba smertis atsitiko.
Ir nuvėjo viens vienu keliu, kits kitu. Tas, katras to paukštu­
ko galvą suvalgė, o randa kas sykis, kada tik atsikelia, po
šimtą raudonųjų, nuvėjo in miestą, nusisamdę sau gražius na­
mus, nusipirko arklius gerus, karietą, kad jis insėda važuot, tai
net miesto langai barška! Insižiūrėjo viena pana tam mieste
klausinėlis, kas čia toks per vienas, kad teip puikiai važinėja.
Atėjo pas jį in svečius. Tenai jiems bešnekant, kalbina toj
pana jį ženytis. Ilgai trumpai ten, ir jiedu apsiženijo. Gyvena
kaipo didžiausi ponai. Ar tai juoks: kad ir trissyk an dienos
aina gult, atsikėlęs vis randa po šimtą raudonųjų!
336
 Praėjo jau keli metai jiems begyvenant. Ale toj pati ėmė
savo paties klausinėtic:
— Iš kokios galybės tu imi tuos pinigus?
Jis, kaipo savo pačiai, ir išsipasakojo viską no pradžios,
kaip buvo, ir sako:
— Aš tos paukštukaitės galvutę suvalgiau ir dabar imu kas
sykis po atsikėlimui po šimtą raudonųjų.
Dabar toj jo pati mislija, ką su juom padarytic. Pasirodavo-
jo su savo seseria, kuri su jąj gyveno, padarė didelį benkietą,
išvirė visokių valgymų. Kukoriui paliepė, kad vieną išvirtų
tokį valgį, no kurio galėtų susipiktint. Atnešė ten visokius
tuos valgymus — vis gerai. Kaip tik tą atnešė, užvalgė, jis
ėmė vemt, o ji stovi pas jį. Ėmė ir išvėmė tą galvutę! Toj jo
pati tuojaus lapt ir suvedė! Jau jam paliovė tie pinigai aitie,
jau dabar jo ta pati ima iš pagalvio po šimtą raudonųjų. Toj
pati pamatė, kad jau jai aina tie pinigai, pasikėlė in puikybę,
ėmė jį nickyt niekyt, o ant galo pagalios jį išvarė no savęs.
Ką jis dabar darys biednas? Aina jis. Išėjo jis iŠ miesto,
aina keliais, patiko tokį žmogų, paklausė:
— Kur aini, ką?
Sako:
— Ainu vandravodams.— Sako: —Turu šitai tokią skraistę,
kad su jąj apsisupi, tai nieks nemato.
Šits da turi kelis grašius pinigų kišeniuj. Pabarškino, sako:
— Šen man pasimieruot, aš gal ir pirksu.
Tas dūmelis neapsimislijęs jam padavė pasimieruot, o šits
kap tik apsisupo, jau jo nematyt. Šits be skatiko kap nuvė,
teip nuvė.
Aina toliau, patiko kitą žmogų, sako:
— Kur aini?
Ans atsako:
— Ainu vandravot.
— Ką tu čia turi?
Sako:
— Turu tokį kančiuką, kad jeigu pataikysi per vandenį
aitie, tai tik reikia kirst kirst in vandenį, ir tuojaus darosi
kelias — galima ait.
337
 Sako:
— Duok tu man jį pažiūrėt, aš gal no tavęs nupirksu.
Ans jam padavė, o šits tuo savo skraiste apsisupo, jau jo
nematyt. Kaip nuvėjo, teip nuvėjo savo keliais su tuom
kančium! Ėjo ėjo, priėjo mares. Jis su tuom kančiuku ėmė
kapot in vandenį — pasidarė per mares kelias, perėjo per
mares. Už marių rado didelę girių. Toj gino jam bevaikščio­
jant, pritrūko jam maisto, nėr ką jam daryt, jau jis turi žoles
ėst! Jis tenai bevaikščiodams, žoles berankiodams, katra gar­
desnė, užtiko tokią žolę suvalgyt, kad jam užaugo ragai, kad
jis iš girios neišeina! Jam ten bevaikščiojant, vėl tropijo kitą
tokią žolę suvalgyt, kad jam tie ragai nupuolė. Dabar prisirovė
jis tų žolių in vieną kišenių, kur ragai užauga, in antrą, kur
nupuola, ir aina. Išėjo iš girios, atėjo pas mares. Padarė tas
kančiukas per mares sausą kelią. Perėjo per mares, atėjo in tą
miestą, kur ta jo pati, apsisupęs su tąj skraiste — jį nieks
nemato. Jis ėmęs, kaip kukorius virė pietus, inmetė in puodą
tų žolių, kur ragai užauga, padavė tai jo pačiai su seseria
pietus. Tos kaip tik pavalgė, tuojaus užaugo ragai, kad jos iš
pakajų ncgal išlįsti Joki daktarai nestengia jų nuimtic! Ale
vaikščioja jis ten, sako:
— Aš rasi ir galėčia tuos ragus nuimtic.
Tuojaus davė žinią poniai, kad atsirado toks žmogus, kat­
ras žada tuos ragus nuimtic, o ta žada kasžin ką atiduotic,
kad tik tuos ragus nuimtų! Liepė jis girioj inkast stulpą ir pir­
ma atgabent tą seserį. Atgabeno tą seserį, kuri ir buvo prie tos
rodos, kad iš jo atimt tą galvutę. Prisirišo ją prie stulpo, sako:
— Reik pririšt, bus geriau ragai nuimt.
Prisirišęs gerai sudavė kančium per šonus, paskui davė tų
žolių biskutį gert, kurių turėjo pasivirinęs, ir nupuolė ragai.
Parėjo namo, klausia toj jo pati:
— O ką, ar dikčiai skaudėjo, kap laužė ragus?
— Ne, nejaučiau, kap nupuolė.
Nugabeno jau tą pačią. Tą kad pririšo prie stulpo, mušė
mušė iškalbėdams, o paskui davė tų žolių gert — nuvirto ra­
gai. O paskui pavertė tą savo pačią in kumelę, o tą kukorių —
in arklį ir užsisėdęs joja. Sako:
338
 — Dabar josu pažiūrėt pas tą stulpą an tos grįžkclės,
pažiūrėt in tą špilką.
Atjojo pas tą stulpą, žiūri — jo špilka visa surūdijus, o jo
brolio — šviesi, graži. Joja jis tuom keliu, kur jo brolis nuvėjo,
atrado savo brolį dvare gražiai gyvenantį. Atjojęs tuos savo
arklius pastatė pas pakajus. Atėjęs pas brolį, pasisveikino. Ale
sako ans brolis:
— Tuos tavo arklius reiktų in stonią nuvestie.
— Eik,— sako,— broleli, nercik, tegul stovi, ir vežk su jais
vandenį, iki gyvi. Ši kumelė — tai mano pati, o tas arklys —
tai mano kukorius.
Ir jam išpasakojo visas savo pereigas gyvenimo no pradžios
iki pabaigai. Ir tas brolis jį užlaikė pas save, iki gyvas buvo,
o su tais arkliais vežė vandenį, iki pastipo.
(No G. Lizdienės iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. B.)

149. APĖ STEBUKLINGĄ PAUKŠTAITĘ

Buvo toks žmogelis, gyveno pagirij, ir jis nieku neužsiim-
davo, kaip tik šaudymu. Kaip katrą dieną daugiau užmušdavo,
tai daugiau turėdavo, katrą mažiau, tai mažiau. Ale vieną dieną
jam po krūmus bevaikščiojant, pamatė tokią mažą paukštaitę,
labai dailią. Norėjo ją šaut, ale pamislio: “Ką aš čia turėsu
naudos iš tokios mažos.— Sako: — Rasi aš ją teip gyvą ga-
lėsu pagautie”. Jis ją ėmė gaudyt. Toj paukštaitė kaip lekiojo
no šakos an šakos, pamatė po vienu spamuku aukso literėm
parašyta: “Kas mano šitą pusę suvalgys, tai viską žinos, kas
tik dėsis an svieto". O po kitu sparnu pamatė parašyta: “O kas
mano šitą pusę suvalgys, tai bus an viso svieto daktaru". Jis
kaip tik tai pamatė, ėmė gaudyt gaudyt ir pagau gyvą. Tuo-
jaus nupynė kiečių klėtką, neša tą paukštaitę parduot. Nunešė
in miestą, patiko jis vieną poną. Sako:
— Ką nori už tą paukštaitę?
— Penkis rublius.
O tas pons:
339
 — Verta tris, o tu prašai penkis.
— Kad tu neduodi penkis, kits duos dešimts.
Aina toliau, patiko kitą.
— Ką nori už paukštaitę?
— Dešimts rublių.
O tas vėl:
— Verta penkis, o prašai dešimts.
— Tu neduodi dešimts, kits duos dvidešimts.
Aina toliau, patiko kitą.
— Ką prašai?
— Dvidešimts.
O tas ports:
— Verta dešimts, o tu prašai dvidešimts.
— Tu neduodi dvidešimts, kits duos keturiasdešimts.
Ir teip toliau pas kožną prašė dvigubai. Kad jau jis dasi-
varė iki keturių šimtų rublių, patiko vieną bagotą poną.
— Ką prašai?
— Keturis šimtus.
Tuomsyk toj paukštaitė pasiplumsė sparnukais, užgiedojo.
Ponas pamatė po sparnais tuos parašus ir jam užmokėjo ketu­
ris šimtus rublių. Parsinešė namon. Tas pons buvo toks ke­
liaunyks, kad jis nelabai namie būdavo. Tą paukštaitę indėjo
in vieną pakajų ir in tą neliepė nieko leist, o patsai išvažiau.
O pas tą jo pačią vaikščiodavo viens apicieras. Atėjęs tas
vyresnysis vaikščioja visur, sako:
— N'o kodėl šits pakajus užrakytas?
Sako toj ponia:
— Čia tai mūs visokios suodinos drapanos.
— Na tai ką, ką tos drapanos, alc vienok pažiūrėt galima.
Atrakino jam tą pakajų, jis pamatė tą paukštaitę, toj pau­
kštaitė tuomsyk paplczdcno sparnais, jis pamatė tą parašą po
sparnais, sako:
— Žiūrėk, kad man ryt antpiet būtų toj paukštaitė iškepta!
Toj ponia paliepė kukoriui, kad tą paukštaitę anpiet iš­
keptų. Kukorius tuojaus tą padarė — toj paukštaitė jau čirška
an skaurados. O tas ponas turėjo du sūnų, jau vaikščio in iš­
kalą. Tuodu vaiku parėjo pietų, rado an skaurados tą paukš­
to
taitę, pusiau perplėšė jiedu ir suvalgė. Ateina nešt an stalo
tam aficiciui, žiūri — jau nėr tos paukštaitės!
— N'o kas suvalgė paukštaitę?
O tie vaikai:
— N'ogi mudu, perplėšėm pusiau ir suvalgėm. Argi čia
dideliam valgyt toks mažas paukštuks?
Pasakė tam vyresniam, kad jau vaikai suvalgė. Sako:
— Kad jiedu suvalgė, tai žiūrėk, kad man tų vaikų rytoj
anpiet būt širdys iškeptos!
Toj ponia tuojaus prisakė savo kukoriui naktij:
— Kad tuos vaikus papjautum anryt, širdis jų iškeptum
anpiet.
Tas, katras tų pusę suvalgė, tas viską žino, ką veikia jų tė­
vas ir ką mislia motina, ir viską žino, kas tik sviete dedas. Tie
vaikai sugulė, jau jis žino, kad ateis juos pjaut. Jiedu nemiega,
o tas kukorius bėga prie šėpos ir vis gerai traukia snapso, kad
būt drąsiau pjaut. Ale jau ateina pjaut. Ale tas vaiks sako:
— N'o ką tu darai?
Teip tas nusigando, ir peilis jam iš rankų išpuolė. Sako tas
vaiks:
— Aš viską žinau, ką tu nori daryt! — Sako: — Jau čia
mum vienok ne buvimas. Mes apsirengę alsini sau,— o ten
buvo kalė su kalukais,— o tu papjauk du šunuku ir jų širdis
iškepk tam vyresniam.
Tiedu vaikai naktij išėjo, o tas kukorius papjovė du šunu­
ku, ant rytojaus anpiet iškepė tų šunukų širdis. Atėjo tas vy­
resnysis, atbėgo drauge su juom šuo, tuojaus atnešė tais jam
širdis, o jis sako:
— Aš nepratęs žmogieną valgyt.— Numetė tam šun, sa­
ko: — Tu suvesk.
Už kiek ten laiko parvažiau tas ponas. Pati jau jį patikus sako:
— Pas mus labai negerai: paukštaitė toj prapuolė, vaikai
abudu numirė...
Tas pons:
— Na, tai ką dabar darysi, Dievas davė, Dievas atėmė.
Tie vaikai vaikščioja po svietą. Tas viską žino, o kits —
didelis daktaras: kad jis priaina prie ligoto, kad ir neduoda
34 J
vaistų — kožnas ligonis pasveiksta! Turi jiedu gana pinigų,
gražiai apsirėdę.
Vaikščiojo jiedu penkis metus, parėjo jiedu namo pas tė­
vą, pasiprašė in nakvynę, juodu priėmė. Ėmė šnekėt jiedu in
tą poną:
— Ar jūs nė vaikų neturit?
Sako ponas, tas jų tėvas:
— Neturim. Turėjom du, jau penki metai atgal, nebuvau
namie, numirė abudu.
O tie du vaikai pradėjo verkt, sako:
— Rasi tik nė nenumirė.
O tas tėvas sako:
— Numirė, kurgi ne...
Paskui tie vaikai papasakojo tėvui, ką su tąj paukštaite
padarė, kaip tas Žalnierių vyresnėlis ėjo pas jų moliną, kaip
juos norėjo papjaut, kaip jiedu tą paukštuką pusiau suvalgė.
Tada tėvas pamatė, kad tikrai jo sūnūs, tuojaus tą motiną an
stulpo nušovė, ir likosi jiedu pas tėvą.
(No P. Pcnčylos iš Ožkabalių 1896 tn. užrašė V. Basana­
vičius.)

150. APĖ AŽĮ IR PONŲ DUKTERIS

Buvo toks žmogelis su pačia, turėjo šešmargį, ale jiedu ne­
turėjo vaikų. Jiedu vis, būdavo, suklaupę sukiša galvas ant pies­
tos ir, in tą piestą ašaras leisdami, meldė no Dievo, kad jiems
duotų vaiką,— Dievas vis jų neišklausė. Ale vieną vakarą mel­
dės karštai su ašaromis, kad duotų nors tokį vaiką kaip ažiuks.
AJe žiūri an rytojaus, kad toj piestoj guli ažiuks. Tas ažiuks pra­
dėjo šnekėt kaip vaikas ir bėginėt sau po stubą. Tas žmogelis
turėjo paršiuką, kiaulaitę ir gaidį. Ale tas ažiuks sako in tėvą:
— Aik tu į girią aną didžiąją, apieškok ko no storiausį
aržuolą, gražiausioj vietoj stovintį.
Tas tėvas nuvėjo in tą girią, aprinko ko no storiausį aržuolą
ir parėjęs sako tam ažiukui, kad
— Jau aprinkau.
342
 — Gerai, dabar duokit man tą paršiuką ir kiaulaitę ir vesk
mane in tą girią.
Nuvedęs tėvas juos pas tą aržuolą su tais paršais paliko
juos tenai. Jam girioj būnant, atvedė toj kiaulaitė dešimts kiau­
laičių ir vieną kuiliuką. O jis pergyveno toj girioj vienuoliką
metų, o tos kiaulės vis veisėsi ir kožna vis vedė po dešimts
kiaulaičių ir po vieną kuiliuką. O per vienuoliką metų kas ten
per skaičius buvo!
Vieną sykj atėjo tas tėvas pas tą savo sūnų pažiūrėt. Sako
jam tas ažiuks:
— Varykis, tėvai, šitas pirmutines tryliką kiaulių, kokią
pasipjauk, kitas parduok, gausi daug pinigų.
O jau tos kiaulės teip bo inaugę per tiek metų geroj gania­
voj, kaip jaučiai.
— Už tuos,— sako,— pinigus nupirk lentą ir aptverk savo
visą tą lauką ir nupirk kviečių, šerk gerai tą gaidį.
Tėvas teip ir padarė.
O tam ažiui su tuom pulku kiaulių girioj gyvenant, jojo
viens dvarponis per girią, suklydo ir injojo in tais kiaules. Tos
kiaulės apė jį apšoko, kamanas nutraukė, jau jam jot neduoda,
tai ne žertas — girinės kiaulės. Ir jau jam ne po ilgai valandai
mirtis!.. Ale ateina tas ažiuks. Sako tas ažiuks tam ponui:
— Pažadėk tu man dukterį, tai tu išjosi iš tos girios.
Mislija ir šiaip, ir teip — gyvastis mieliau. Pažadėjo dukterį,
pasirašė tam ažiui. Tas ažiuks tas kiaules nuvaikė. Tas pons nu-
jo sau namon. Paijojęs papasakojo namie savo atsitikimą ir sako:
— Kitaip no mirties negalėjau išliktic, kaip tik tave, duk­
rele, pažadėdams ažiui.
Toj duktė — verkt! Sako tėvas:
— Neverk, ką čia ažys giliuoja! Apkasim geras grabes,
apleisim aplink vandeniu, aptversim — ažys ncpcrlįs...
Jojo kits pons, paklydo, turėjo dukterį pažadėt. Atjojo tre­
čias — ir tas injojo in tais kiaules, ir tas turėjo pažadėt dukterį
ažiui. Parjo tas pons namon, papasakojo savo atsitikimą ir sako:
— Kitaip no mirties negalėjau išliktic, kaip tik tave, duk­
rele, pažadėdams ažiui.
O toj duktė sako:
343
 — Tai ką, kap atjos, tai aisu.
Potam atėjo tas jo tėvas in girią pas tą ažį. Sako ažys:
— Tėvai, dabar jau gysim tais visas kiaules namon.
Ir parginė tais visas girines kiaules kaip kokias namines, ir
privarė pilną tą aptvertą šešmargį. Dabar sako tas ažiuks:
— Tėvai, parduok daug kiaulių, paimsi gražaus grašio,
o už tuos pinigus pastatyk gražias trobas, o aš josiu pas
mergą.
Tą gaidį kviečiais įšėrė per kelis metas kaip arklį. Tas ažiuks
užsisėdo an to gaidžio, joja pas mergą. Atjojo pas tą poną —
vanduo apleistas apė visą dvarą. Tas gaidys pasikėlęs perlėkė
per tą vandenį, atlėkęs po langu — "kakarieku", paplumsėjo
sparnais. Žiūri per langą, sako:
— Jau ažys ėia.
Atėjo in pakajus:
— Na,— sako ažys,— kur tavo duktė? Atjojau vestic.
Toj duktė pamačius — verkt! Kastis in žemes!
Tas ponas sako:
— Ažy, imk tu no manęs, ką tik nori, tik palik dukterį.
Ir tuo ilgai trumpai davė jam karietą, porą arklių ir pripylė
pilną vežimą pinigų. Davė tas pons žmogų, važuoja, o jis joja
an to savo gaidžio pas antrą. Pas antrą ir teip atsitiko: davė
jam daug pinigų — paliko ir antrą mergą. Važuoja tas žmogus
su pinigais, o jis joja pas trecią. Atjojo po langu, pasiplumsė
gaidys sparnais, užgiedojo. Žiūri, kad jau ažys ėia. Atėjo in
pakajus, toj duktė jo nesibaido, sako:
— Kad tu, tėvai, mane jam pažadėjai, galėsu ait už jo.
Motina tos mergos sako savo dukteriai:
— Kaip jau judu apsiženysit, nuveisit gult, tai jis pasidės
šitą skūmtę ažio ant kėdės, o jis pasidarys grąžas jaunikaitis.
Ir da, prieš ainant gult, pasakyk tarnaitei, kad užkaistų van­
dens, tai tu neva aik laukan ir pagriebk tą jo kailelį, nunešk ir
inkišk in verdantį vandenį. Sugrįžus atsigulk pas jį.
Tuojaus insėdo toj pana in karietą an tų pinigų, važuoja, o
jis joja ant to savo gaidžio. Pargabeno ją namo, džiaugiasi tie
tėvai, kad parsigabeno tokią gražią paną, arklius, karietą ir
344
daug pinigų. Ilgai nelaukus tuojaus surengė veseilią, ir ažys
vedė tų mergų.
Kada jau nuvėjo in kamarų gult, ėmęs tų savo kailelį pa­
sidėjo ant kėdės, o ji, neva aidama laukan, pagriebė tą skūrutę,
nunešė, inkišo in verdantį vandenį ir suvirino. Atėjus vėl atsi­
gulė.
Antryt, kaip tik kėlė, tuojaus tik griebia griebia nuo kėdės
tų skūrutę —jau nėr! Kų vargšui daryt? Jau tur būt žmogum.
Kada jau jis pasirodė žmogumi, kų pirmai veseilią kėlė, o
paskui da didesnę, kur ir aš pribuvau an tos linksmybės.

(No G. Lizdienės is Ožkabalių užrašė 1895 nu V. B.)

151. APĖ DIEDUKĄ IR OŽKĄ

Buvo dieduks ir bobutė, turėjo vaikų ir mergaitę, ir turėjo
jiedu ožkų. Tėvas nusiuntė tų vaikų ožkų ganytie, tas vaiks jų
visur ganė po javus, po pievas, parginė namo. Tėvas klausė
pas ožkų:
— Kų tu šiandie ėdei, kų tu šiandie gėrei?
— Klevo lakštų ėdžiau, rūdynėlių gėriau.
Tas tėvas perpyko ant vaiko, kad negerai ganė, išvarė tų
vaikų. Anryt išvarė tų mergaitę ožkų ganyt. Toj jų visur pri­
ganė, vakare parginė namo. Klausė dieduks:
— Kų šiandie ėdei, kų gėrei?
Ta ožka vėl meluoja:
— Klevo lakštų ėdžiau, rūdynėlių gėriau.
Išvarė ir tų mergaitę. Anryt išvarė savo bobą ganyt ožkų.
— Ale,— sako,— jau tu jų gerai priganyk, pagirdyk čystu
vandenėliu.
Toj boba priganė, pagirdė. Klausė dieduks:
— Kų ėdei, kų gėrei?
Toj vėl tų patį:
— Klevo lakštų ėdžiau, rūdynėlių gėriau.
Supyko an bobos, kad negerai ganė, išvarė ir bobų. Anryt
išsiginė pats dieduks ožkų ganyt. Priganė po javus, po pievas,
345
pagirdė čystu vandeniu, vakare parginė namo, suvarė in tvartą.
Ale atėjęs klausė pas ožką:
— N'o šiandie ką ėdei, ką gėrei?
Sako:
— Klevo lapą ėdžiau, rūdynėlių gėriau.
Tas dieduks sako:
— Tai tu vis teip melavai, aš turėjau išvyt vaikas ir bobą
per tave...
Pasigau tą ožką, pasikabino, gyvai skūrą lupt. Nulupo pašę,
virvutė nutrūko, ta ožka pabėgo. Tai ožka iš skaudėjimo netur
kur dėtis. Nubėgo in girią, rado lapės volą, inlindo. Pareina
lapė, sako:
— Kas čia mano nameliuos?
O toj ožka sako:
— Aš, ožka rabata, pusiau skusta, pašiau lupta, su aukso
rageliais, sidabro nageliais, su kojele trept, su rageliu barkšt,
purkšt — perplėšu!
Persigando laputė no tokio baisaus gyvulio, aina verkdama,
sutiko vilką.
— Ko tu verki, kūmute?
— Ką aš neverksu, kas mano nameliuos yr!
Vilkas:
— Aiva, aš išvysti.
Aina. Atėjo pas volą vilkas:
— Kas laputės nameliuos yr?
— Aš, ožka rabata, pašiau skasta, pašiau lupta, su aukso
rageliais, sidabro nageliais, su kojele trept, su rageliu barkšt,
purkšt — perplėšu!
Persigando ir vilkas. Aina abu rėkdamu, sutiko mešką.
Klaasė meška:
— Ko judu verkiat?
— Ką neverksim, kas kūmutės nameliuos yr!
Meška:
— Aime, aš išvysu.
Nuvėjo pas volą:
— Kas laputės nameliuos?
— Aš, ožka rabata, pusiau skasta, pašiau lupta, su aukso
346
rageliais, sidabro nageliais, su kojele trept, su rageliu barkšt,
purkšt — perplėšu!
Išgirdo meška tokią kalbą, persigando. Aina visi, patiko
ažį. Klausė ažys:
— Ko jūs verkiat?
— Ką mes nevorksim, kas laputės nameliuos yra...
O ažys sako lapei:
— Jei priimsi mane susiedaut, tai aš išvysu.
— Priinisu, tik išvaryk.
Atėjo pas volą, susirietė in kamuolį, insirito in volą, kaip ėmė
su savo ylom in tą nuluptą šoną varyt,— toj ožka, negalėdama iš­
kęst, šoko iš volos. Kaip tik iššoko bėgt, vilkas capt sudraskė,
suvedė po Šmotą, o lapė likosi su ažiu gyvent savo nameliuos.
(No O. Lizdienės iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. Basana­
vičius.)

152. KAIP VIENS ŽMOGUS

TURĖJO NAKTIMIS LOT
Kitąsyk vienas ūkinykas nušovė kito ūkinyko šunį. Ap­
skundė jį in sūdą. Apsūdijo jį, kad jis tur ait pas aną naktimis
lot. Nėr ką jam daryt — tur ait lot. Atėjęs vieną naktį loja,
kitą naktį loja... Ale mislija sau: **Ar aš dabar ilgai čia losu?..”
Ėmė pasamdė vagis, kad ateitų vogt. Jau tie veda, o tas nuvėjęs
pas langą, kur ūkinykas guli, ir loja:
— Kelk, aukis! Kelk, aukis!
O anas vis guli.
Kada jau vagys nusivedė jautį toli, vėl jis loja:
— Šok ir basas, šok ir basas, vagys jautį veda!
Tas ūkinykas tuojaus šoko iš lovos, išbėgo laukan — jau
jaučio nėr! Tas vėl apskundė, ką nekėlė, kaip buvo vagys, ale
jau nieko nelaimėjo, nes sako:
— Šuo tave ir neina kelt.
Ir sau liko liuosas no lojimo.
(No Kazio Bepirščio iš Ožkabalių.)
347
 153. APĖ GIRIOS SARGO SŪNŲ,
KUNIGĄ IR PONĄ REIMONĄ

Kitąsyk buvo toks girios sargas, jis turėjo sūnų. Tas sūnus la­
bai turėjo norą šaudyt. Kaip tėvas išeina, tai tas sūnus jam, būda­
vo, paraką šaudo, darko. Tėvas negali gaut su juom rodos. Sako:
— Vaikeli, kad neklausai tu manęs, aik sau, kur tave akys
neša!
Pasisiuvo tas vaikins sau krepšį, pasigavo vanagą, indėjo in
tą krepšį, aina per svietą. Atėjo pas vieną gaspadorių. Gaspa-
doriaus namie nebuvo, prašosi pas gaspadinę, kad priimtų in
nakvynę. Toj gaspadinė sako:
— Negaliu priimt, nes gaspadorius kaip parvažuos, tai mu­
du abudu išvytų...
Nepriėmė. Aina per duris. Jau buvo vakaras. Jis povaliai
užlipo an aukšto, o kaip senovėj buvo stubos su aukštiniais,
tai jis atsidarė aukštinį ir žiūrės, kas čia bus, kad jį nepriima
in nakvynę. Žiūri — toj gaspadinė privirino arielkos, pastatė
in šėpą, prikepė mėsos, sustūmę in pečių. Ne už ilgo ateina
pas tą gaspadinę kunigas. Sako toj gaspadinė:
— Rasi gersit ką, valgysit?
— Ne, aiva pirma in lovą.
Tuo tas kunigas nusirengė, atsigulė jiedu, ale gal da nė
neapšilo gerai, parvažiau gaspadorius. Nėr tam kunigui kur
dėtis, pasmuko po pečium. Dabar jau jis viską matė. Atėjo
gaspadorius in stubą, sako:
— Duok vakarienės.
— Ogi yra an štai kojų bulvių kasioj, imk ir valgyk.
Tas gaspadorius pasijėmė tą kasių šaltų bulvių, lupasi ir
valgo su druska.
Tas vaikins nulipo no aukšto, atėjęs pagarbino, sako:
— Gaspadorėli, ar nepriimtum in nakvynę?
— Gali nakvot. Kiek pas mus nakvoja, gali ir tu pernak­
vot. Aik šen vakarienės, čia radau šaltų bulvių, aš lupu. Aik
šen, ir tu kokią perspausi...
Atėjęs lupasi bulvę, ale mislįja sau: *‘Ar mes negausim mėsos?”
Jis ėmęs tą vanagą prispaudė, tas vanagas sukarkė, o jis sako:
348
 — Tylėk, bus geriau, ką matei, nematyk.
O tas gaspadorius klausia:
— Ką jis čia šneka?
Sako:
— Jis pasakojo, kad pečiuj yra mėsos.
Tas gaspadorius tuojaus in pečių — žiūri, kad pečenkų
pečiuj. Išsiėmė, valgo jiedu tą mėsą. Ale jis užsimanė ariel­
kos. Vėl tą vanagą prispaudė, vėl tas sukarkė, o jis vėl:
— Tylėk — tai kap tu neiškenti...
— N'o ką jis dabar pasakoja?
— Ką pasakoja? Kad yr šėpoj snapso.
Tas gaspadorius — tuojaus prie šėpos, rado bonką gero
snapso — jiedu gert! Ale jau jiedu gerai išgėrė, užsikando:
“Ale,— sako,— palauk tu, bjaurybe, kad tu mane in nakvynę
neprijėmei, išduosu ir tą kunigą”. Jis vėl prispaudė tą vanagą,
tas vėl sukarkė.
— O, kap tu neiškenti! Kas buvo — perėjo, tylėk, bus
geriau.
Gaspadorius klausė:
— N'o ką jis dabar pasakoja?
— Jau nenoriu nė pasakot, ką jis šneka...
— Nale sakyk!
— Sako. kad jūs namuos yra velnias.
Gaspadorius:
— Gali būt, nes užtai aš su savo pačia teip nesutinku. Ar
tu jį negalėtum išvaryt?
— Kodėl negalėčia? Tik užvirykit katilą vandens.
Tuojaus užvirino katilą vandens, pastatė porą hemų prie
durių. Jis pajėmęs tuom verdančiu vandeniu šlakstyti
— Lįsk, velne, iš po pečiaus!
Neklauso jo šlakstymo. Jis pajėmė su visu katilu, kap liejo po
pečium, tas kunigas — laukan bėgt. O tie bernai su lazdom jam
per strėnas. Išsmuko vienmarškinis laukan, nukūrė namon.
Dabar jau gerai — velnią išvarė. Tas gaspadorius sako:
— Jau dabar rasi bus geriau gyvent.
Anryt sako:
— Ar tu negalėtum parduot tą paukštį?
349
 — Kodėl ne. Jei gerai mokėsit, parduosu.
Sutiko. Jani užmokėjo šimtą dorelių. Gaspadorius išėjo lau­
kan. o ta gaspadinė sako tam vaikinui:
— Pasakyk tu man, kuom jį gali nužudyt, tai aš tau duosu
šimtą dorelių.
— Duok, tai pasakysu,— sako.
Padavė jam šimtą dorelių. Sako:
— Reik myžt an jo, tai nustips.
Na, jau gerai. Turi jis porą šimtą dorelių — aina. Išėjo. O
toj gaspadinė: “Palauk, kad tu šitoks, laidoke, tu tiek daug
negero padarei, aš tave nužudysu”. Ėmė an to vanago myžt. O
tas vanagas pamislijo, kad višta,— capt koja už pilvo ir laiko!
In tąsyk ateina kunigas drapanų atsiimt. Toj gaspadinė sako:
— Kunige, myžk an jo, tai nustips.
Tas ėmė myžt — ir tam kita koja capt ir laiko abudu, ln tą­
syk ateina gaspadorius in stubą — žiūri, kas čia per komedijos,
kad laiko viena koja gaspadinę, kita — kunigą. Tuo tas gaspa­
dorius lazdą tam kunigui ir gaspadinei. Išpėrė gerai kailį, sako:
— O tai paukštis, o tai paukštis!
Pasakė bernui:
— Imk iš tvarto tą juodąjį aržilą, sėsk ir vyk, atiduok jam,
kad jis pėsčias neitų.
Bernas pajėmė aržilą, jį vyt. Tas vaikinas pamatė, kad jį atsi­
veja, mislio, kad atsiveja no jo pinigas atimt. O tas bernas sako:
— Palauk, te tau šitą aržilą. Gaspadorius tau atsiuntė.
Atidavė jam tą aržilą. Jis joja. Mislia sau: "Palauk, da
namo nejosu, josu in tą ir tą šalį, kur nėr arklių, tik asilai”.
Nujojo tenai į sodžių. Tie klausė:
— Kas čia per gyvulys?
Sako:
— Čia ne gyvulys, čia ponas Reimonas*. Kad kas jį turi,
tai baudžiavos neina.
O tie žmonės buvo verguvėj. Tie kaip tik išgirdo, kad
baudžiavos neitų, tuojaus no jo tą Reimoną pirkt! Tuo visi
susirinko, kaip galėdami sudėjo tris šimtus dorelių ir užmokėjo
jam. Klausė jo:
— N'o ką jis ėda?
350
 Sako:
— Čystų avižų ir vandens.
Tas pajėmęs pinigus, jau jis tur penkis šimtus dorelių, tai
buvo dideli pinigai, pirko sau namus ir dailiai gyveno.
Dabar atjoja akamonas varyt tuos vergus in baudžiavą. Tie
neina, sako:
— Jau mes turim savo poną ir jau daugiau in baudžiavą
neisim.
Parėjęs pasakė ponui, kad jau in baudžiavą neina. Tas pons
sėdo an asilės ir joja in tą sodžių. Atjojęs tuojaus ėmė su
kančium visus kapot. O tie sako:
— Jau mes turim savo poną Rcimoną, in baudžiavą neisim.
Tas pons:
— N'o kur jūs tas ponas Reimonas, parodykit...
Tie paleido iš tvarto, o aržilas, avižas ėsdams,— drąsus!
Kap tik paleido, tep tuojaus — prie to pono, suvuodęs asilę!
Tas pons bėgt, aržilas — vyt! Tam ponui nėr kur dingt! Atle­
kia žvengdams, išsižiojęs. Tas pons no asilės po tiltu, o tas
aržilas atbėgęs tą asilę mušdyt! Paskui nušokęs nubėgo atgal
in kaimą. Tas pons apsidairęs, kad jau pono Reimono nėr,
išlindęs iš po tilto, užsisėdęs parjojo in dvarą. Klausė:
— N'o ką tu ten girdėjai?
— Vai jau duokit pakajų! Kap paleido poną Reimoną —
aš bėgt, jis mane vyt! Tai aš neturėjau kur dėtis. Aš, no asilės
nusėdęs,— po tiltu! Tai kap atlėkė, tai jis nenumatė kur aš.
Pasistiebęs visur išieškojo, paskui su ranka ir po šikna išgraibė,
mislijo, kad aš in tą šikną inlindau.
No to sykio daugiau nėjo juos in baudžiavą varyt.

(No Adomo Krūkio iš Ožkabalių užrašė 1896 m. V. B.)

154. APĖ VIENĄ KVAILJ IR JO ŠYVĮ

Buvo trys broliai: du išmintingi, o vienas kvailas. Turėjo

jie sau šyvą arklį. Nuvarė jį in girią malkų parvežt. Ale jis
buvo labai tinginys. Nuvažiavo in girią, sustojo po agle, kerta
351
 šakas ir, kad jam pultų tiesiog in vežimų, apraėiai kerta jau
paskutinę. Ateina toks žmogus, sako:
— Ką tu darai, tu nupulsi.
Jau buvo šakų pakirtęs, tuosyk da kiukterėjo, nukirto šaką
ir nupuolė.
— Na, kad tu toks kytras, kad tu žinojai, kad aš nupulsu,
tai tu žinai, ir kada mitsu.
— Žinau: kaip tavo šits šyvis trissyk nusipers, tai tau mirtis.
Prisidėjo jis šakų, važuoja Šyvis neveža, tam šyviui su rim­
bu, tas vis — pirst... Jau jis nusigando, kad jau tik dviejų
sykių nedatenka, jam bus galas. Kirto da sykį, tas vėl pirsterė-
jo —jau jam tik sykio reik. Ale vėl važuoja toliau — neužveža
prieš kalnelį. Tas pamiršęs rimbu vėl užkirto tam šyviui, tas
treciusyk pirsterėjo. Sako: “Dabar tai jau man reik mirt’*. Puolė
nuo vežimo ir guli. Tas šyvis jo nuvėjo savo keliu.
Atvažuoja ponas, sako važnyciai:
— Aik pažiūrėt, ko tas žmogus ten guli.
Atėjęs paklausė:
— Ko tu guli?
Sako:
— Aš negyvas.
Atėjęs ponui pasakė, kad sakąs negyvas asąs, o šneka.
Nuvėjo pats ponas su rimbu:
— Na,— sako,— kelk.
— Kad aš numiręs.
Tas pons kaip jam traukė kelis su rimbu, tuojaus stojo ir
bo jau sveikas. Padėkavojo, ką prikėlė iš numirusių. Aina
toliau. Nuvėjo in girią, patiko tą žmogų, katras jam mirtį
pranašavo. Sako:
— Kad tu žinojai, kad aš mirsu, tai tu žinai, ir kur mano
šyvis.
— O, brolau, jau tavo šyvis ana koks didelis pons — tam
ir tam mieste bulmistru.
O ten buvo senas, žilas bulmistras. Atėjo in tą miestą,
atėjo pas tą bulmistrą, žiūri — šyvas.
— O, jau in kokį poną, šyvi, pavirtai.
Atėjęs ima už plaukų vestis. Tas žiūri, kas čia per kvailys
352
kabinas prie jo. Ale jis iš tikrųjų ima jį per savo šyvį, sako:
— Aš tavo šėriau, su tavim važinėjau.
Mato bulmistras, kad jau su juom negerai, tuojaus pašaukė
policiją ir pasodino in kozą. Atsėdėjęs išėjo savo keliais, jau
daugiau nesikabino prie bulmistro.
(No M. Mikeliūno iš Ozkahalią užrašė J895 m. V B.)

155. APĖ VIENĄ NAŠLĘ, ŽMOGŽUDŽIUS IR ŽVĖRIS

Buvo viena našlė, ji turėjo vieną sūnų Jonuką. Ale vieną

sykį reikėjo jai ait pas savo gentį in svečius. Toli per girią
reikėjo keliautic. Beaidami per girią, an kelio rado diržą su
aukso parašu. Tas vaiks nor tą diržą pasiimt, toj motina
sako:
— Ką tu čia, vaikeli, imsi tą diržą, galbūt da koks užmonytas.
Vaiks paklausė, paėjo toliau ir sako motinai:
— Jūs biskį paeikit, aš čia alsu in šalį.
O jam mislinos, kad tą diržą paimtic. Nuėjęs perskaito tą
parašą, kad kas tuom diržu apsijuostų, tai nesvietišką pajiegą
turės. Tas vaikas tuom diržu apsijuosę. Stovėjo netoli didelis
aržuolas. Pajėmęs tą aržuolą išrovė, numetė ir davijo motiną.
O motina sako:
— Kur tu teip ilgai buvai?
Sako:
— Tai ten biskį užtrukau.
O apė tą diržą jai nieko nesako. Paėjo toliau, rado stubelę
girioj žmogžudžio. Užėjo in tą stubelę. Tam žmogžudžiui ta
jo motina patiko, sako:
— Dabar mudu ženysimės.
N'o ta:
— Kaip aš už tavęs tekėsu, kur aš savo šitą vaiką padėsu?
O žmogžudis sako:
— Tai vis šiaip teip mes jį uždusysim. Tu neva apsirk, o
jam liepk, kad jis tau parneštų zuikės pieno.
N'o toj motina jau tuo ir apserga. Sako tam sūnui:
tX1915 353
 — Vaikeli, tep man nesveika. Kad tu man pamestum zuikės
pieno, tai aš pasveikčiau.
— Gerai, mama, tuojaus bus.
Tas tik išėjo iš stubos, tuojaus bėga zuikė. Pamierau šaut —
sako:
— Ko nori, Jonai?
— Duok man pieno.
— Aš tau duosu pieno ir duosu vaikų ant pagelbos.
— Gerai.
Tuo viską padarė, parnešė jai. O ar ji gėrė, ar ne, nes jai
nieko nereikė, tik lazdų. Sako tas diedas:
— Dabar siųsk in girią, kad parneštų girinį karvelį.
Sako:
— Vaikeli, man nieko ne geriau. Aik in girią, parnešk
girinį karvelį, tai man rasi has sveika.
Jonuks, kaip tik išėjo in girią, tuo žiūri — lekia karvelis.
Jis nor šaut. Sako karvelis:
— Nešauk tu manęs. Ko nori, Jonai?
— Duok man savo vaiką.
— Aš tau duosu vieną vaiką motinai, o antrą tau ant pagelbos.
Teip ir padarė. Jau lekia paskui jį karvelis ir bėga zuikis.
Parnešė mamai tą karvelį, nors jai jo nereik, jau parnešė o to
ir to. Šneka jiedu:
— Ką su juom daryt?
Sako senis:
— Tegul aina, sakyk jam, lapės pieno pamest.
Sako toj mama:
— Aik, vaikeli, parnešk man lapės pieno, tai rasi bus sveikiau
— Gerai.
Tuojaus sūnus, jos gailėdams, išėjo in girią. Pamatė —
bėga lapė.
— Stok — sausu.
— Ko nori, Jonai?
— Duok pieno.
— Aš tau duosu pieno, ale da duosu ir vaiką pagelbon.
Tuojaus pamelžė lapę, davė lapuką, ir bėga paskui. Parnešė
to pieno. Gėrė negėrė, tas diedas vėl ją mokina:
354
 — Siųsk tu jį, kad jis parneštų vilkės pieno,— toj vilkė jį
sudraskys.
Pasišaukė vaiką, sako:
— Vaikeli, nieko nemačija. Aik tu man parnešk vilkės
pieno, rasi tik bus sveikiau.
Tas Jonuks išėjo in girią. Pamatė — bėga vilkė, pamierau
šaut. Sako:
— Nešauk tu manęs. Ko nori, aš tau duosu.
Sako:
— Duok man savo pieno.
— Duosu pieno, alc da ir duosu vaiką ant pagelbos.
Davė pieno ir vaiką. Parnešė. Sako tas senis:
— Na, kad jį vilkė nesudraskė, siųsk jį, kad parneštų levės
pieno.
— Žinai ką, vaikeli, aik tu man pamesk levės pieno, rasi
bus geriau.
Jis kaip no anų, teip ir no levės parnešė. Vis nėr jai neva
geriau. Siuntė meškos pieno. No meškos gau pieno ir vėl
meškutį parnešė. Šnekas jiedu, kas čia bus, kad jis niekur
nežūsta. Sako:
— Siųsk tu jį, kad jis parneštų iš žmogžudžių sodo obuo­
lių. Tai kap jis nuveis, jau jis iš ten negrįš: jį ten anie užmuš.
Sako:
— Vaikeli, kad tu nuvėjęs pameštum iš žmogžudžių sodo
obuolių, tai rasi aš tik pasitaisyčiau.
— Gerai, tuojaus parnešu.
Aina in tą žmogžudžių sodą. O tų žmogžudžių buvo dvy­
lika. Atėjęs in sodą su savo žvėrimis, pamatė labai gražių
obuolių. Jam jie labai patiko. Pataikė no tokios obels, kaip tik
suvalgė vieną obuolį, teip ir užmigo ir turėjo miegot visą
parą. Paraina in sodą viens žmogžudis pažiūrėt. Ale kaip tik
pamatė tie žvėrys jo, kad jau aina prie jų pono, tuojaus žvėrys
sudraskė jį. Pareina kits — ir tą sudraskė. Ir teip po vieną ėjo ir
sudraskė vienuoliką. Ale pareina dvyliktas, o tas ir labai drūtas
buvo. O in tą sykį pabudo jau ir Jonas. Tas žmogžudis sako:
— Ar tu atėjai obuolių mūs vogt? Palauk, aš tau parodysu!
Ir puolė an Jono, o tam sode buvo labai didelis akmuo.
tr 355
Jonas ericbė viena ranka t*} žmogžudį už krūtų, o antra tą
akmenį pakelė ir pakišo tą žmogžudį po akmeniu. Priskynęs
skepetą obuolių, parnešė motinai.
Jau anie mi.slio, kad nesugrįš, ale žiūri, kad jau pareina.
— Na,— sako.— jau jis ir ten neliko. Dabar kaip parneš,
tai tu jį siųsk in prakeiktą malūną, kad jis parneštų miltų. Tai
jau jis iš ten nesugrįš.
Atnešęs padavė motinai tuos obuolius. Sako:
— Gerai, vaikeli, kad tu parnešei tų obuolių, jau biskutį
man geriau. Ale da tu man, nuvėjęs in prakeiktą malūną,
parnešk miltų, tai jau man bus sveika.
Vedasi su savo žvėrimis in tą prakeiktą malūną. Atėję iri tą
malūną, inėjo visi in vidų, pasisėmė miltų. Išėjo jis iš to
malūno ir žvėrys visi išbėgo. Liko malūne levas ir meška — durys
užsidarė, ir liko tam malime. Žiūri jis in tą malūną — gaila palikt,
ale rodos nėr. Palikęs parėjo pas motiną, parnešė tų miltų.
Dabar jiedu šnekas: ką su juoni daryt?
Klausia motina pas jį:
— Iš kur tu tokį vieką gavai?
— Nugi, žinot, kap aš radau tą diržą su aukso literėm, tai
kap aš su juom apsijuosiu, tai aš tokį vieką turu.
— Še, vaikeli, aš tau galvą paieškosi!.
Kap pradėjo galvą ieškot, beieškodama atkilaibė tą diržą
jam no pilvo ir metė tam seniui an pečiaus. Tas žmogžudis, su
tuom diržu apsijuosęs, sako:
— Dabar kurk pečių, mes jį sudegysini.
Tuojaiis pakūrė pečių. Jau tas tik žėruoja, jau jį mes in
pečių.
— Na,— dabar jis sako,— kad jau jūs mano ir sudegysit,
ale daleiskit man da biskutį pasimelst.
O karveliui insakė, kad lėktų pas levo ir meškos tėvus, kad
bėgtų su giminėm savo gelbėt vaikų iš prakeikto malūno.
— O man,— sako,— jau pečius prikūrytas sudegyt.
Tas karvelis nulėkė pas savo tėvus ir meškos, sako:
— Bėkit vaikus gelbėt iš prakeikto malūno! O Jonui jau
pečius prikūrytas, jau Joną degys.
Tie tuojaus susikvietė daugiau žvėrių ir bėgt pas tą malūną!
356
Atbėgę kap ėmė tie iš vidurio verst, o šie iš lauko, parvertė an
šono tą malūną ir visi išsiliuosau iš tos nevalios.
— Dabar,— sako,— bėkim, nes jau Joną degys.
Atbėgo žvėrys pas stubelę, jau beveik inmest Joną in pečių.
Tuo duris išmušė, tą žmogžudį sudraskė, o Jonas, tą diržą
apsijuosęs, tą savo motiną prikalė prie sienos, sako:
— Aš tau gana gerai dariau, o tu man norėjai sniertį pada­
ryt. Tai tu čia dabar būsi prie šitos sienos, iki numirsi.
O pats išėjo in svietą su žvėrimis.
(No Kaz. Bepirščio iš Ožkabalių užrašė V. B.)

156. APĖ MEŠKĄ

Vieną sykį atsivedė meškininkas mešką pas karčemą. Pri­
rišęs mešką, pats nuvėjo in karčemą. Kaip užjuto kaimo šunes
tą mešką, ėmė lotie. Meška šunų nekenčia, o tuščiom lapom
šunų apsigint negali, tai ji, atitrūkus nuo lenciūgo, nubėgo an
kapinių, išsirovė no kapų nedidelį kryžiuką,— o ten kapinės
netoli buvo,— atsinešė tą kryžiuką šunis mušt. In tą sykį buvo
atvažiavęs žmogus su vežimu žagarų. Toj meška, negalėdama
šunų apsigintic, užšoko su tuom kryžiuku an vežimo žagarų ir
sėdi su kryžium an pečių. Suvuodė arkliai mešką ir, pamatę,
kad sėdi an vežimo, tie valiai ait su vežimu. Patiko an kelio
žydą su puodais, užkabino, vežimą sulaužė, puodus sudaužė, o
žydas jau iš baimės nematė, nė kas važiuoja.
Ogi išeina paskui tas žmogus iš karčemos, žiūri, kad jau
arklių nėra. Tas žmogus vytis paskui arklius. Patiko tą patį
žydą. Klausia:
— Ar nematei, žyduli, arklių bėgant?
— Arklių bėgant nemačiau, čia tik kunigas nuvažiau pas
ligonį su kailiniais apsivilkęs, su kryžium an pečių. Rasit la­
bai ligonis blogas, kad teip greit nulėkė. Kaip užkabino mano
vežimėlį, sulaužė vežimėlį ir puodus sudaužė.
(No V. Ožebergelio užrašė V B. 1894 m.)
357
 157. APĖ LEVĄ LR JO SŪNŲ

Vieną sykį augino urve levas savo sūnų. Užaugino didelį ir

išmokino.
— Dabar,— sako,— jau tu drūtas, tu nė jokio žvėries
nebijosi, alc kaip išeisi an lauko, tai saugokis žmogaus.
Tas levuks mislia sau: kas tai yr, kad to žmogaus liepė saugo­
tis? Aina tas levuks pagiriu ieškot žmogaus. Pamatė žmogų
važiuojant, aina jis prie jo. Pamatė žmogus, kad ateina levas, tas,
pametęs arklius, nudūmė in krūmus. Tas levuks atėjęs pas
arklius klausė:
— Kas čia jus teip apipainiojo?
Arkliai sako:
— Žmogus.
Tas levuks mislia, kas tas žmogus, kad jis teip gali pada­
ryt. Aina toliau, rado žmogų ariant jaučiais. Aina pas jį. Žmo­
gus pamatė, kad ateina levas, pametęs jaučius, pabėgo. Atėjęs
levas pas jaučius klausė:
— N'o kas jus čia teip apkalė pagaliais?
Sako:
— Žmogus.
— N'o kam jūs jo klausot?
— N'o ką darysi neklausęs, kad muša.
— N'o kur jis yra?
Sako:
— Mes nežinom, kur jis nuvėjo.
Tas levuks vėl mislia, kaip jis galėtų žmogų pamatytie.
Aina per girią, pamatė žmogų aržuolus skaldant. Žmogus pa­
silenkęs, tas ir nematė, kaip tas levas prie jo prislinko, tik
žiūri, kad jau levas pas jį stovi. Levas:
— Padėk Dieve.
— Dėkui.
— N'o kas tu per vienas?
Sako:
— Žmouus.
— Tai aik šen imtis.
O žmogus sako:
358
 — Da ncturu kada, turu aržuolą šitą pcrskelt. Kad nori, tai
aik šen, padėsi tu man jį perskelt, tai galėsim paskui ait imtis.
Jau tas žmogus buvo gerai tą medį inskėlęs. Tas levuks
inkišo lopas in plyšį ir jau plėš. Žmogus sako:
— Tu piešk, o aš pamušu.
Tas kaip turėjo kylių prikalęs, tai jis vieną paliuosau, kitą
ir paskutinį, tie kyliai iššoko, o tam levukui capt ir suspaudė
abi lopas. Dabar stovi levuks pas aržuolą, o tas žmogus nuvėjęs
išsikirto smagų aržuolaitį, o tam levukui duot. Sumušė tą,
išsikirto kitą ir vėl jam duot! Tol davė, kol jam visus kaulus
sumušė. Klausė pas levuką:
— O ką, ar aisi imtis?
Levukas jau imtis nenor, tik prašosi, kad nor kiek gyvą
paliktų. Paleido žmogus tą levuką,—jau jam imtis ncrcik, vos
nukrypau in urvą, guli, serga, ką tik gyvas.
Parėjo tėvas namo, klausė pas sūnų:
— Kas tau?
— Sergu.
— Rasi tu žmogų matei?
Sūnus ką tik gyvas atsiliepė:
— Neklausiau tavęs — vieną sykį mačiau, ale jau daugiau
aš jo nenoru matyt.
(Užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuos 1891 m.)

158. APĖ DRĄSIUS ŽVĖRIS

Aina zuikis per girią ir sau švilpauja. Susitinka levą. Levas

jam sako:
— Ko tu švilpauji? Aš toks vyras nešvilpauju, o tu švilpauji!
Kaip duos jam per vieną ausį, per kitą — zuikis net ap­
kvaito! Apskundė zuikis in sūdą.
Levas pasivadino mešką ir vilką. Nuvėjo levas su savo
draugais in girią ir laukia zuikio ateinant ant bylos. Laukia
laukia — nieko nematyt! Insilipo meška in medį pažiūrėt:
— Matau,— sako,— ateina vienas, atsineša dvi dideli kar­
359
ti. Kitas atsineša ant pečių užsidėjęs du dalgiu, o trečias in
šalis kelio šokinėja ir akmenis renka.
Pabūgo visi trys. Meška iš medžio nė nelipo, vilkas inlindo
in krūmų, o levas leidosi bėgt. Atbėgo tik viena katė. Pa­
mačius katė iš krūmo vuodegos galų kyštint, mislydama, kad
pelė, ir griebė. Vilkas su tuo krūmu — bėgt, katė nusigandus
šoko in medį. Meška, pamačius atbėgant tokių žvėrį, kaip
šoks iš medžio, pilvas trūko, ir pastipo.
(Nog Pr. Barkausko iš Dotamų, VilkavĮiškioJ pav., užrašė
Pr. Aidukaitis.)

159. APĖ OŽKELĖS VAIKUČIUS IR VILKĄ

Buvo tokia ožkelė. Ji sau pasistatė grinčelę ir išsiperėjo
vaikučius. Ožkelė in savo vaikučius sako:
— Aš ainu in girelę jum maisto pamest, o jūs čia būkit,
dureles užsidarykit, kad atėjęs vilkas jus nepapjautų.
Vilkas už kampo tuo sykiu klausė.
Ožkelė sako:
— Aš plonai šauksu: “Vaikučiai, vaikučiai, atidarykit du­
reles”,— o vilkas — storai.
Išėjo ožkelė in girelę, save prisiganė, maisto prisirankiojo.
Atėjus pas grinčelę, šaukia:
— Vaikučiai, vaikučiai, atidarykit dureles. Parnešiau pil­
nus papus pieno pieno, pilnus ragus šieno šieno.
Išgirdę vaikučiai savo pačios motinos balsų su džiaugsmu dure­
les atidarė. Papenėjo, pažiūrėjo vaikučius ir vėl išėjo in girių.
Vilkas, pasergėjęs, kad jau motina ožkučių išėjo, atėjęs pas
dureles, sako:
— Vaikučiai, vaikučiai, atidarykit dureles. Parnešiau pil­
nus ragus šieno šieno, pilnas papus pieno pieno!
Sako ožkučiai:
— Mes žinom, kad ne mūs mamytė. Mūs mamytė plonai
šaukia, o tu, vilkas,— storai.
Parėjo ožkelė, pašaukė vaikučius tuo pačiu balsu kaip pir­
360
miau, atidarė dureles. Ožkelė savo vaikučius pašėrė ir pagyrė,
kad vilkui durelių neatidarė, ir vėl išėjo in girių.
Vilkas, nubėgęs pas kalvį, sako:
— Kalvi, kalvi, paplonyk man liežuvį!
— Ką tu man duosi?
— Aš tau duosu pupų rėtį ir žirnių rėtį.
Paplonijo kalvis liežuvį. Nubėgo pas ožkelės grinčelę ir
šaukia jau truputį ploniau:
— Vaikučiai, vaikučiai, atidarykit dureles!
Atsiliepė ožkučiai:
— Mūs mamytė ploniau rėkia, čia ne mūs mamytė.
Parėjo ožkelė. Pašaukė paprastu balsu. Atidarė dureles,
pašėrė vaikučius ir vėl išeidama uždraudė, kad vilkui durelių
neatidarytų, nes papjaus.
Nubėgo vilkas pas kalvį, sako:
— Kalvi, kalvi, paplonyk liežuvį!
— Ką tu man duosi?
— Aš tau duosu lašinių paltį, aš tau duosu peiluką margą,
aš tau duosu vištą margą ir, nog andai, ką buvau žadėjęs, pu­
pų rėtį ir žirnių rėtį.
Paplonijo kalvis liežuvį. Beje! Vilkas, bėgdamas nog kal­
vio ir šokdamas per tvorą, sako:
— Pirst — tai tau pupų rėtis! Pirst — tai tau žirnių rėtis!
Pirst — tai tau pciluks margas! Pirst — tai tau lašinių paltis!
Pirst — tai tau višta marga!
Nubėgo pas ožkelės grinčelę, šaukia plonu balsu:
— Vaikučiai, vaikučiai, atidarykit dureles, aš jum parnešiau pil­
nus papus pieno pieno, pilnus ragus šieno šieno, atidarykit dureles!
Atidarė ožkučiai dureles, mislydami kad motinėlė. Vilkas
ėmė ožkučius ir suvedė!

(Nog savo motinos užrašė Pr. Aidukaitis iš Dotamų, Vii-

kav/iškio/ pav.)
 160. APĖ DIEDUKO IR BOBUTĖS VERŠELĮ

Kitąkart pagiryje gyveno dieduks ir bobutė, jie užsiaugino

veršelį. Tas veršelis kada jau galėjo gerai žolę ėstic, tie diedu­
kai apsmalavo jį visą smala ir sako:
— Atptprruc, veršeli, į žalią girelę žalios žolelės ėstic!
Nuveina veršelis in girią ir ėda. Ateina pas jį zuikis ir sako:
— Ko tu čia ėdi po mūs žolelę? Aš tau kad duosu su
ausim ir užmušu.
Kaip davė, ausis prie smalos prilipo. Zuikutį veršelis na­
mon velka. Atėjęs pas vartelius, veršelis šaukia:
— Močiute, atidarykit varteiias!
Atidarė. Zuikutį inleido in tvartelį, da smala daugiau ap­
tepliojo ir sako:
— Atptpmič, veršeli, in žalią girelę žalios žolelės ėstic!
Atėjus pas jį lapė sako:
— Ko tu čia ėdi po mūs girelę? Aš tau kad duosu su
vuodega, imsu ir užmušu!
Kaip davė, prie smalos prilipo. Veršelis vėl namon velka.
Atvilkęs pas vartelius, sako:
— Močiute, atidarykie vartelius!
Atidarė, nuvedė in tvartą ir inleido. Pabuvo veršelis vieną
dieną namiejie. Bobutė vėla daugiau išsmalavo ir sako:
— Atptprruc, veršeli, in žalią girelę žalios žolelės
ėstic!
Nuvėjęs in girią ir ėda. Atėjęs vilkas pas jį sako:
— Ko tu čia ėdi po mūs žolę? Aš tau kaip griebsu su
dantim ir perplėšu!
Kaip griebė, dantys prilipo giliai in smalą — ir tą velka
namon. Atvilkęs pas vartelius, šaukia:
— Močiute, atidaryk vartelius!
Atidarė. Nugabeno vilką ir in tvartą inleido. Po keleto
dienų nusibodo zuikučiui tvarte uždarytam būt. Prašosi
močiutės, sakydamas:
— Leiskit mane, močiute, leiskit, širdele, aš jum parnešu
pinigėlių, aš jum kaspinėlių, aš jum galionėlių...
Išleido. Nubėgo zuikutis in tokį turtingą dvarą, užbėgęs ant
362
kiemo šoko labai dailiai, o ponaičiam ir panaitėm labai pati­
ko. Zuikutis prašosi:
— Kad mane leistumėt in priemenę, aš da dailiau pašokėia.
Inleido in priemenę.
— Kad mane leistumėt in pakąjų, aš da dailiau...
Inleido in pakajų.
— Kad mane inleistumėt in šėpą, aš da dailiau pašokėia.
Inleido in šėpą. Zuikutis šėpoje rado daug pinigų, šilkinių
kaspinėlių ir galionėlių. Prisikišo in ausis visur, kiek tik galėjo,
ir vėl prašosi:
— Kad mane išleistumėt iš šėpos, aš da dailiau...
Išleido iš šėpos.
— Kad mane leistumėt į priemenę, aš da dailiau...
Išleido in priemenę.
— Kad mane išleistumėt ant dvaro, aš da dailiau pašokėia.
Išleido ant dvaro. Zuikutis tik subinę parodė. Nubėgęs pas
močiutės vartelius, šaukia:
— Močiute, ei močiute, atidarykite vartelius!
Atidarė vartelius, inleido in grinčelę.
— Močiute, patieskit paklodėlę.
Patiesė paklodėlę.
— Močiute, pakrapštykit auseles!
Kaip ėmė krapštyt — pribiro krūvos pinigėlių, kaspinėlių
ir galionėlių! Zuikutį ant visados paleido.
Dabar prašosi laputė, sakydama:
— Leiskit mane, močiute, leiskit, širdele, aš jum parvarysu
vištelių, aš jum antelių, aš jum žąselių...
Išleido močiutė tą laputę. Pusę dienos tmko — parvaro par­
varo didelį pulką vištų, ančių, žąsų. Atvarius pas vartelius,
šaukia:
— Močiute, atidarykit vartelius!
Atidarė, suvarė ant kiemelio ir in tvartus ką tik sutalpino.
Jau prašosi ir vilkas:
— Leiskit mane, močiute, leiskit, širdele, aš jum galvijėlių,
aš jum avelių, aš jum paršelių, aš jum visko daug parvarysu...
Išleido. Už poros dienų parvaro parvaro didelę kaiminę
galvijų, avių, arklių, kiaulių.
363
 — Močiute močiute, atidarykit vartelius!
Atidarė. Kaip suvarė, tai kaip tik tilpo ant kiemelio. Vilkui
močiutė pasakė dailiai ačiū ir paleido. O senukai buvo turtingi
ir sau dailiai gyveno.

(Nog savo motinos užrašė Pr. Aidukaitis iš Dotamų, Vil-

kavĮiškio] pav.)

161. APĖ PAČĖDĄ

Gyveno dieduks ir bobutė. Ale jie vienąkart papjovė labai
riebų meitėlį. Da bobutė niekad tiek daug mėsos neturėjus, tai
dabar nė nečėdijo. Senis vienąkart pažiūri, kad jau bobutė
visai nedaug lašinių turi. Jai teip sako:
— Boba, jau tu baigi visus lašinius virtic. Palik nors kiek
ant pačėdo. Viską antsyk suvirsi, o jau kitam neliks.
Senis vieną dieną nebuvo namieje. Atėjo pas tą bobą uba­
gas. Boba klausia:
— O iš kur tu, ubagėli?
— Ogi iš viso svieto,— tarė ubagas.
Boba vėla klausia:
— Kaip jūs vadinasit?
— Ogi Pačėdas, gaspadinėle,— tarė ubags.
Na, boba pamislijo: tai šitas pačėdas, ką jos diedas kal­
bėjo, tai jam reik atiduotie lašinius. Boba, kiek turėjo, tai ir
atidavė, nes mislijo, kad jos vyras teip liepė, tai reik jo klau­
syt, o ubagas išėjo sau dėkavodamas gaspadinei.
Parėjo senis namon — žiūri, kad jau ant aukšto nėra la­
šinių. Klausia bobos:
— Kur tie lašiniai dingo?
Boba jam sako:
— Kad aš atidaviau Pačėdui, kad tu man liepei jam atiduo­
tie*, tai aš teip ir padariau.
Diedas pagaliaus užklausė, kokis pačėdas. Boba papasako,
kad tokis ubagas ir jis vadinasi Pačėdu.
— Na,— diedas sako,— aisu pažiūrėt in svietą, jeigu atra-
364
su už tave dumesnę, tai tau dovanosu, o kad ne, tai tave tikrai
išvysu, kur pipirai auga.
Senis išėjo. Aina aina, užėjo in tokius namus. Žiūri, kad šeimy­
na pietus valgo. Bulves turi stuboje, o pienas klėtyje. Tai bulvę
pasiėmę bėga in klėtį pieno užsisrėbtie. Tas senis jiem sako:
— O jas durniai, tik atsineskit pieną in stubą, tai jums
nereiks vis bėgiot!
Tie teip ir padarė ir da seniui davė dovanų, kad teip pamokino.
Aina senis toliau. Aina pro tokių grinčolę — žiūri, kad
toks žmogus užsilipęs an tos grinėelės su virve traukia karvę.
Senis klausia:
— Ogi ką tu ėia darai?
Žmogus atsako:
— Ar tu nematai, kad ant mano grinėelės garstyčia užau­
gus, tai reik užvest karvę, kad nuvestų.
— Oi tu durniau! Tik nurauk garstyčią, karvei atnešęs
paduok, tai suvės!
Žmogus teip ir padarė. Už tai tam seniui dailiai pasakė ačiū.
Senis aina toliau. Atėjo pas tokią tik ką pastatytą grinčelę —
žiūri, kad tie žmonės saulę su rėčiu gaudo ir neša in vidų dėl
šviesos. Senis jiem sako:
— O jus durniai, tik in sieną skylę padarykit, tai saulė ir
pati ineis, ir bus šviesu!
Tie teip padarė, ir buvo šviesu.
Parėjo senis namon, apipasako, kad sviete da dumesnių yra
kaip ta boba ir ką jis matė kitus darančius. Bobutei savo
dovanojo, ir sau dailiai gyveno, iki gyvi buvo.

(Nog Magdės Aidukaičiūlės iš Dotamų užrašė Pr. Aidukaitis.)

162. APĖ KYTRĄJJ TARNĄ

Buvo kitąkart pas vieną karalių dideliai kytras lekojus. Žinoma,

kad buvo kytras, tai jį karalius ir labai mylėjo. Priežodis sako: ”lr
gardų radas reik pamest". Teip ir lekojui nusibodo pas karalių
būt, ir prašėsi karaliaus, kad jį leistų daugiau svieto pamatyt.
365
 Nuvažiavo in kitą miestą, užėjo in viena karčemą pas žydą ir
prašosi nakvynės. “Gerai,— žydas sumislijo: — dailiai apsirė­
dęs, matyt, nepavargęs, bus nog jo papelnyta”. Ixkojus žydui sako:
— Aš tau duosu už kožną nakvynę, už kožną valgį po dvy­
liką rublių auksiniais. Ale tu man turėsi vis du rubliu išduotie.
— Nu. geras ponas! — žydas su džiaugsmu pasakė.
Žydas tuojaus davė padaryt skrynutę pinigams dėtie ir teip
padarė, kad inmest gal, o išimtie ne. Žydas sumislijo: “Kaip
bus pilna, tai tąsyk savo Sorei ir bokurams parodysu, kiek
tėvas turi auksinių pinigų...”
Lckojus būna ir moka po dvyliką rublių už kiekvieną nakvynę
ir valgį, o žydas vis po du rubliu išduoda rešto. Pabuvo lcko­
jus pusę metų pas tą žydą, ir jam nusibodo. Sumislijo: “Ką čia
aš būsiu, grįšiu vėl atgal pas karalių”. Žydas sako lekojui:
— Ar da tu tamista dikėiai turi tu auksinių pinigų, ar da
man negalėtum kokius septynis šimtus permainyt?
— Kodėl ne,— atsakė lckojus,— ale tavo popieriniai pas
mus ne ką giliuoja. Bet kaip tau, tai permainysiu.
Lekojus išvažiavo. Žydas susišaukė Sorę ir bokurus ir sako:
— Nu. dabar pažiiirėsim. kiek mes turim pinigų nog to gojaus.
Praplėšė skrynutę ir žiuri, kad tie jo pinigai supeliję, su­
puvę, susitraukę, kad net žydas už barzdos griebėsi ir rėkė:
— Givalt!
Reikia ir tą žinot: kitąsyk pavargę žmonės auksinių pinigų
buvo nematę, o teipogi ir morkva ne visur buvo, tai ir žydeliui
kaip paduodavo griežinuką morkvos ir sakydavo, kad auksinis
pinigas, tai jis tam lekojui labai tikėdavo.
Žydas ale žinojo, in kur jis nuvažiavo, tai lekojų vytis!
Nuvažiavo pas tą karalių ir sako, kad
— Tavo lekojus man daug blėdies padarė.
Papasako, kokiu būdu ir kaip prigavo. Karalius užmokė
tam žydui aštuonis šimtus rublių, ir tas žydas sau išvažiavo.
Pasišaukė tas karalius lekojų ir sako:
— Kam tu tą žydelį teip prigavai? Jis vakar buvo pas
mane, tai aš jam užmokėjau, ant kiek tu jį prigavai. Na,—
sako karalius,— kad tu galėjai teip padaryt, tai ir man turėsi
nor kokią baiką padaryt.
366
 — Gerai, šviesus karaliau, ale kokios jūs norėsit?
Mislija karalius, kokią čia kad padarytų. Linksmybių viso­
kių turi gana: muzikantai be perstojimo žaidžia, paukščiai vi­
sokiais balsais čiulba, pokyliai be paliovos, aukso, sidabro
turi, palociai gražūs ir visokių linksmybių yra, kiek tik dvasia
žmogaus reikalauja! Susimislijo: “Tegu padarys liūdna, da
liūdnumo niekad nemačiau ir žiūrėsiu, ar jis galės”.
Tada tas lekojus parašė kažin ką ant popierčlės ir liepė kara­
liui pasirašyt. Karalius nelabai maloniai nore pasirašyt, bet
pasirašė. Lekojus tą raštelį užsikišo už kepurės. Ir karalius klausia:
— Dėl ko tu jį užsikišai?
Sako lekojus:
— Dėl to, kad karaliaus ranka, tai aš kaltas asmiu guodot.
Ir prade rodyt karaliui tą baiką. Apsuko kepurę ir žiūri, kad
tas karalius tokiam mažam laivelij ant marių. Prade jį imtic
baimė. Apsuko antrąkart kepurę, žiūri — ant marių tamsu,
vanduo in laivelį liejasi, valgyt negal iškęst, kaip karalius nori.
Ir toliau mato, kad toki nežinomos žemės žmonės žuvis gaudo.
Liepė tam savo lekojui žuvų nupirkt nog tų žvejų, nes, sako:
— Valgyt neiškenčiu.
Aina lekojus pirkt — neparduoda tie žmonės, sugrįžo be
žuvų. Perpykęs eina pats karalius pirkt — ir jam neparduoda,
ir gana! Tada tas lekojus apsuko trečią kartą kepurę, ir tam
karaliui teip rodosi, kad jį paėmė nog tų marių ir jau už
dvidešimts valandų bus pakartas. Prašosi tas karalius tų sve­
timų ponų, kad tik jį nekartų. Kur tau — anie nė žinot nenor!
Valandos greit bėga, karalių neapsakoma baimė ima. Ir jau
atėjo valanda pakorimo. Jau turi tik dvidešimts penkias minu-
tas... Išsiėmė karalius iš kišeniaus pinigas ir meta ant žemės,
dziegorėlį teipgi išėmęs trenkė ir sako:
— Tegul bus ant atminimo, jog čia karalius pakartas!
Jau ir atėjo paskutinė minuta. Taiso virvę ir kiti veda ant
galgių. Jis kaip vienam griebs už barzdos — ir nurovė pusę
barzdos. Užkabino virvę ant kaklo, ir jau paleist, o karalius
baime netrivoja!.. Tada lekojus atsuko vienąkart kepurę atgal,
ir karalius pasižiūri, kad jau vėl ant marių tam luote. Atsuko
antrąkart — jau žiūri, kad laivelis pas krantą. Ir išlipo karalius
367
su lckojum iš marių. Atsuko trečiąkart kepurę ir žiūri, kad tas
karalius vėl sėdi savo paločiųje, dzicgorius ant žemės numes­
tas, pinigai numesti ir jo brolio pusė barzdos išpešta ir labai
karalius visas sitsidraskęs. Perpyko karalius neįsakytu piktu­
mu ant to lekojaus. Griebėsi už kardo ir nore jam galą pada­
ryt, bet toliau žiūri, kad jo paties parašyta, ir — kirst nevalia!
Kada tikrai karalius atsikvošėjo, perėjo piktumas ir parėjo in
tikrą protą, tai jis tą lekojų labai daug apdovanojo už tą jo teip
puikų darbą, ir nog to sykio karalius jau daugiau nenorėjo
daryt liūdnumo, nes jau gana gerai žinojo, kokis yra.
(Noį{ Juozo Mahuivičiaus iš Šilsodzio. Vilkav/iškioJ pav.,
užrašė Pr. Aidukaitis.)

163. ŽMOGUS BŪNA ŠUNS DALYJE

Kitąsyk javai augdavę daug didesni neg dabar ir būdavos
varpos ištisai visą šiaudą nog žemės iki viršui. Žmonės tuo­
met buvę labai išdykę. Viena moterė su duonos šmotu
nušluosčius savo vaikui subinę. Dievas už tai nedavė lietaus
ar per tris vasaras. Žmonės pradėjo badu mirt ir prašė Dievo
lietaus. Dievas nesidavęs žmonėms save pcrmaldautie. Tada
šimelis pradėjo Dievo melst, tarydamas:
— Dieve, duok nors tokią varpelę, kokią aš apžioju...
Šunelio Dievas išklausė, ir dabar tokios trumpos varpos
tebauga, nes sakosi:
— Žmogus būna šuns dalyje.

(No%Veronikos Mačiuliūtės iš Beržinių, VilkavfiškioJ pav.,

užrašė Pr. Aidukaitis.)

164. APĖ AITVARĄ LUNKINĮ

Sako, aitvarų būdavę visokių. Mat vieni nešdavę tiktai pi­
nigus, kiti — javus*, kiti — sviestą ir teip toliaus.
368
 Pas vieną žmogų nežinia iš kur prisipainioje aitvaras, ir
vis, kaip tik iš ryto atsikelia, rasdavę prinešta Įlinkimų vir­
vių — mat buvęs "lunkinis”. Toliaus tas žmogus nė
neužkentęs, jau kur nė padėt neturėjęs, o aitvaras neša ir
neša! “Ką čia daryt?” — mislija žmogelis. Parvežė kunigą,
pašventino lunkus. Aitvaras, nepažinęs, ar šventyta, ar ne, lun­
kus vis nenustojęs vilkęs. Žmogus klausęs rodos savo kai­
mynų, ką daryt, kaip tą aitvarą atsikratyt. Vienas kaimynas
prirodijęs, sako:
— Kaip da sykį pames, tai tu visus tuos lunkus išversk ant
kiemo ir ko no labiausiai apderk.
Žmogus teip ir padaręs. Nog to sykio daugiaus aitvaras
lunkų nenešęs.
Norint aitvarą atsikratyt, tai vis teip reik padaryt. Aitvaras
didiai nuliūsta, kaip randa savo darbą apdergtą. Mat jis neša iš
didžiausios malonios, o kad teip jį paniekina, tai nė atsiprašyt
neduoda.

(Užrašė Pr. Aidukaitis Vaitkabahuo.se, Vilk/aviškio] pay.)

165. KAIP RAGANOS LEKIOJA

Kitąsyk pas vienus raganius buvo bernas. Ale jis vieną

kartą žiūri, kad gaspadinė su savo seseria pasitepė pažastes
kokiu ten sviestu ir išlėkė per aukštinį. Jis padabojo, kur tą
sviestą padėjo, irgi patepė sau pažastes ir — išlėkė. Netrukus
pasijuto tokiam dideliam pleciuj. Žiūri — jo gaspadinė su
seseria tenai. Užsimovė ant galvos po milžtuvę, šoka o šoka Duo­
da ir tam bernui, ko jie patys valgo. Ale tam bernui labai nepa­
tikę, kad ir geriausis valgis, aie nieks nesūdyta. Tada jis pasaukęs:
— Dėl pono Dievo! Duokite druskos!
Kaip tik teip pasakęs — pastįimta, kad tokioje klampynėj,
baloj po kupstus niurkusi.

(Nog savo motinos užrašė Pr. Aidukaitis Vaitkabahuo.se,

VUkuivĮiškioj pav.)
369
 166. KAIP VILKAS MOKINOSI KEPT DUONĄ

Girioje vilkas, pasitikęs žmogų, sako:

— Duok man duonos.
Žmogus davęs. Vilkui patiko duona. Sako:
— As ir norėčiau kept, alc kaip ją padaryt?
Žmogus pradėjo vilką mokyt, kaip duoną padaryt.
— Pirmiausiai,— sako,— reikia žemę išari...
Vilkas ant to:
— O kaip žemę išari, ar gali valgyt?
— Ne. Reikia pasėt rugius.
— O kaip pasėji, ar tada gali jau valgyt?
— Ne. Reikia duot užaugi.
— O kaip užauga, ar gali valgyt?
— Ne. Reikia nukirst.
— O kaip nukerti, ar gali valgyt?
— Ne. Reikia iškult.
— O kaip iškuli, ar gali valgyt?
— Ne. Reikia sumalt.
— O kaip sumali, ar gali valgyt?
— Ne. Reikia pakept...
— O kaip pakepi, ar gali valgyt?
— Tada jau gali! — tarė žmogus.
Vilkas pamislijęs, pamislijęs, kad teip daug darbo:
— Velyk nekepsu,— sako.— Kaip ik šiolei apsiėjau be
duonos, apsieisu ir toliaus.

(Užrašė Pr. Aidukaitis Vaitkabaliuose, Vilktiv/iškio/ pav.)

167. APĖ UBAGĄ IR KARALIŲ

Vienas ubagėlis, ardamas keliu, susitiko karalių važiuojant.

Ubagas, susilaikęs karalių, sako:
— Broli, jau tu mane ncapdovanosi.
Karalius sako:
— Kas aš tavo per brolis?
370
 — Ogi jau nežinai?
— A a, žinau.
Ir karalius davė ubagui skatiką. Ubagas sakąs, kad labai
mažai davė. Karalius atsakė:
— Tegul tavo visi broliai tau po tiek duoda, tai tu būsi ik
valiai turtingas.
Ir nuvažiavo sau.

{Nuog savo tėvo iš Vai(kabulių, VilkavĮiškio] pav., SuvfalkųJ

gub., užrašė Pr. Aidukaitis.)

168. KAIP VIENAS ŽMOGUS PONĄ APGAVO

Buvo tokis žmogus. Jis labai mėgdavo kitur, iš kito išsi-

gertic ir pavalgytie, ir kur tik būdavo kokis pokylis, ten krikšty­
nos arba svodba, tai be jo nosies nebūdavo turgus. Ir jau,
būdavo, jį nė neužkenčia beveik visi, bet jis vis inlįsdavo tai
su tokiu reikalu, tai su kitokiu ir sau pavalgydavo ir atsi-
gerdavo.
Vieną kartą labai dideliam dvare ponas svodbą kėlė. “Na,—
dabar tas žmogus mislija sau,— kaip galėčia aš in tą dvarą
insigautie?*’ Sumislęs aina in dvarą. Atėjo pas pakajus ir klau­
sia tarnų, kad jam pavelytu su ponu pasimatyt. Kur tau —
tarnai nė prie durių artyn neleidžia! Bet jis prašosi, kad turint
svarbų reikalą pas poną. Sako:
— Kad aš tik vieno žodžio paklausu ir išeisu.
O dėl to neleido, kad gerai žinojo, koks jis yra. Bet po ilgo
meldimo inlcido. Atėjo pas poną sugniaužęs abi kumšči ir
suspaudęs vieną prie kitos ir sako:
— Na, pons, na kažin, kad šitoks aukso kukulis, ką jis būt verts?
Ponas nesako jo vertės, tik tą žmogų sodina už stalo tarpe
kitų ponų, duoda gert, valgyt, kiek tik tas žmogus nori. Tas
žmogus, atsigėręs iri valią, atsivalgęs in valią, jau nori ir na­
mon ait. Ponas jį neleidžia, o da ypač pėkščią. Tuojau liepė
pakinkyt ko no puikiausius arklius ir in puikiausią bričką ir
vežt. Tas žmogelis norėtų pabėgt — negal, nes labai daboja.
371
Atsisėdo in bričką, šalia jo ponas atsisėdo, ir važiuoja.
Atvažiavo pas to žmogelio duris. Ponas pagelbėjo jam iš
bričkos išliptie, nuvėjo drauge ir ponas su tuo žmogeliu in
grinčią. Ponui viskas rūpėjo, bet niškentęs ir paklausė to
žmogelio:
— Parodyk, kur turi tą aukso kukulį?
Tas žmogus sako:
— Tik, pons, aš nesakiau, kad aš turiu, tik sakiau, kad būt!
Tas pons kaip ir muilą suvedęs sau nuvažiavo.
(Nog Vinco Aidukaičio iš Vailkabalių, Vilkav/iškio] pav.,
užrašė Pr. Aidukaitis.)

169. KAIP VARGAMISTRAS

SU VIKARU KLEBONO JAUTĮ VOGĖ

Pas vieną kleboną buvo tokis vargamistras ir kitas kunigas

vikaras. Tas vargamistras su vikaru vieną naktį pavogė klebo­
no jautį. Pasidalino per .pusę ir susitarė nė vienas niekam
nesakyt.
Ant rytojaus vargamistras nuvėjo su kokiu reikalu pas kle­
boną. Klebonas vargamistro klausia:
— Ar tu nežinai, kas mano jautį pavogė?
— Nežinau,— atsakė vargamistras.
Kunigas sako:
— Aš vis žinosu. Ateis pas mane nusidėjimų išpažint, tai
ir nepasakę nebus.
Sako vargamistras:
— Aš pasakysu. Mudu su kunigu vikaru pavogėva tą jautį,
mėsą per pusę pasidalinova, o skūrą tai nebuvo kaip pasidalyt.
Tačiaus išmislijova: atsisėdova mudu ant uslano, vienas
ant vieno galo, kitas ant kito, skūrą insikandova ir tęsėv,—
kiek kitom nutrūks, tai tiek to bus. Kaip ta skūra plyšo, tai kaip
uslanas virs,— kaip duosu galva in sieną! Tai ėmiau ir
pabudau...
Klebonas sako:
372
 — Ek, durniau tu, tu tik tcip sapnavai, o man pasakoji
tokius niekas, kad aš nė suk!ausyt negaliu.

(Nog Petro Valinčiaus iš Vaiikabalių, Vilkav[iškio/ pav.,

užrašė Pr. Aidukaitis).

170. KAIP VIENAS PAVARGĖLIS

VOKIEČIUS APGAVO
Buvo kitąkart tokis pavargęs žmogus. Jisai niekuom dau­
giau neužsiimdavo, kaip tik su gaudymu gyvų žvėrių, kaip tai
zuikių, vilkų ir teip toliau. Vieną kartą pagavo kiškį ir nuga­
beno in miestą parduot. Jam besilaikant tą zuikį ant turga­
vietės, atėjo toks vokietis ir klausia:
— Kas šits per gyvulys?
Žmogus atsako:
— Jis yra labai geras ir greitas pasiuntinys. Jam tik reikia laiškelį
parašyt ir užkabyt ant kaklo, tai jis ir nuneša, kur jam paliepi.
Vokietis sako:
— Aš dabar rengiu didelę svodbą, o daug ir iš toli žmonių
reik prašyt, tai jis man labai būt reikalingas. Parduok tu
man jį!
— Pirk,— sako žmogus.
— Tai kiek nori?
Sako:
— Devyniasdešimts rublių.
Vokietis mislija, kad ir brangu, bet per tai bus labai geras
ir reikalingas pasiuntinys. Užmokėjo devyniasdešimts rublių ir
vedasi. Susitiko su savo kaimynu. Kaimynas klausia:
— Ką tu čia per gyvulį nusipirkai?
Papasakojo, kad tokį gerą pasiuntinį ir jis jam dabar yra
reikalingas. Abudu džiaugdamiesi nusivedė.
Jau atėjo laikas svodbos. Prikabino tam zuikiui raštelį ir
paleido. Laukia laukia pasiuntinio — nėra. Atėjo svodba — gi­
minės liko neprašyti, vežimų nėra, nėr kam nė in vinčių važiuot.
Tiedu vokiečiu ant to žmogaus keikt, kad juodu teip prigavo!
373
 — Na,— sako,— kad mudu jį tik pasigausiv, tai jam tik
galą padarysiva.
Ir atėjo kitas jomarkas. Tiedu vokiečiu važiuoja to žmogaus
ieškot. Vaikščioja po rinką — žiūri, kad tas pats žmogus turi tokį
žvėrį — o tai buvo vilkas — parduot. Tiedu vokiečiu sako:
— Kam tu mus teip prigavai su tuom savo pasiuntiniu?
Mum jis teip daug blėdies ir sarmatos padarė: likosi visi gi­
minės neprašyti. Mes dabar tau nedovanosiva.
Žmogus sako:
Ar jūs teip padarėt, kaip jum prisakiau? Rasi, jį paleis­
dami, nepasakėt, pas ką, gal da ir dabar po svietą bėgioja
ieškodamas?
Vokiečiai atsiliepė:
— Ot, teisybė, teisybė, mes jam pamiršom pasakytic, pas
ką bėgt.
Tie vokiečiai pamislijo, kad jis yra gana gers žmogus, sako:
— Kas šitas per gyvulys, prė ko jis tinka?
Sako žmogus:
— Tai avių veislinykas. Jį reikia uždaryt su avimis tvarte
pernakt, tai ant rytojaus randi dusyk tiek.
Vokiečiai nusidžiaugę sako:
— Parduok mum jį!
— Pirk!
— Ką nori?
— Du šimtu rublių.
Vokiečiai sudėjo po šimtą rublių ir veislinyką nusivedė.
Parėję namon, jiedu ginčijasi. Vienas:
— Aš pirma...
Kitas:
— Aš pirma leisiu į tvartą!
Viens insileido. Ant rytojaus atėjo pažiūrėt — rado jau
visas avis išpjautas!
Tuojau anksti ateina ir jo kaimynas, klausdams:
— Ar dikčiai avių priveisė?
— O gražių, labai gražių!
—Tai kad tau priveisė, tai dabar duok man!
Nusivedė tą veislinyką, inleido in avių tvartą, o pats nuvėjęs
374
 atsigulė. Ant rytojaus anksti kėlė ir ėjo pažiūrėtie. Atdaro
tvartą ir žiūri, kad visos avys išsmaugtos! Tuojaus nubėgo pas
savo draugą ir sako:
— Kad man visas avis išpjovė!
— Ir man išpjovė,— atsiliepė draugas.
Susišnekėjo dabar abudu tą žmogų nugalabyt. Nuvėjo in miestą
ir randa tą žmogų ant rinkos bevaizbūnaujant. Sako in tą žmogų:
— Na, dabar su mudviem važiuosi drauge — mes tau
parodysim vis prigaudinėt! Mūs visas avis išpjovė!
— Gerai,— atsakė žmogus,— galėsu važiuot, jau aš iš jūs
neišsisuksu, tik dabar mane paleiskit truputį!
Paleido jį, ir jis, ne po ilgam atėjęs, sako:
— Dabar, vyrai, gal eisim truputį išsigertie?
Nuvėjo in vieną karčemą. Tuojau tas žmogus pašaukė ko
no geriausius gėrimus ir valgius. Visi gerai atsigėrė ir pa­
valgė. Tas žmogus vadina juodu iri kitą karčemą. Aidamas per
duris, sako in šinkorių kreipdamas kepurę:
— Ar riktik?
— Riktik! — atsiliepė šinkorius.
Nuvėjo in kitą karčemą ir teip gerai atsigėrė ir pavalgė. Ir
vėl aidams sako:
— Ar riktik?
Šinkorius atsakė:
— Riktik!
Tiedu vokiečiu sako in tą žmogų:
— Mes tau viską dovanojam, tiktai tu mum parduok šitą kepurę!
Sako žmogus:
— Negaliu. O kad parduosu, tai labai brangiai noru, nes su
jąj gali visada gyvent.
— Kiek nori?
— Tūkstantį rublių,— atsakė žmogus.
Tuojau užmokė tūkstantį rublių ir jiedu sau nuvažiavo.
Ant rytojaus susisėdo in vežimą ir važiuoja in miestą gerai
atsigertie ir pavalgytie. Nuvėjo in karčemą, sau geria ir valgo.
Atsigėrę aidami iš karčemos kreipia tą kepurę ir sako:
— Ar riktik?
— Kaip užmokėsi, tai bus “riktik”,— atsakė šinkorius.
375
 Ir jie ture užmokėt, nes būt “žemskį" parvedę.
— Na, tas mus vis prigauna! Mes jį pamokysim nors kada!
Nuvažiavo jie in to žmogaus namus ir rado ji namiejie. Sako:
—■ Tu, šunie, mus vėl prigavai! Mes da turėjom sarmatą
didelę nukęst.
Žmogus prašosi:
— Duokit man biskį laiko, aš savo pačiai pinigų padarysu,
kad turėtų kuomi ji maitytis.
Paleido. Nusivedė savo pačią in tokį skyrium kambarį,
pripylė puodą pinigų ir užmovė ant galvos. O tiedu vokiečiu
žiūri per durų plyšį, ką jis darys. Pasiėmė iš kampo skarmalų
pundą ir savo bobą apraišiojo. Pagriebęs lazdą, kaip duos jai
in galvą — pinigai tik dzer dzer...
— Na, dabar turėsi gana, kad ir manęs nebus.
Išėjo iš kambario, o tie vokiečiai jau gerinasi prie jo ir sako:
— Parduok tu mums tą lazdą, kur pinigus darei!
— Galit pirkt, bet ji yra labai brangi, su jąj kiek nori, tai
tiek gali padarytie.
Užmokėjo pusantro tūkstančio rublių ir nusinešė namon.
Ant rytojaus pasako savo pačiai, kad tokiu būdu galima daug
pinigų padaryt. Jis teip aprišo savo pačią skudurais, pajėmė tą
lazdą, kaip smogė iš visos jėgos in galvą — ėmė ir užmušė.
Ant rytojaus ateina ir kitas draugas tos lazdos:
— O ką, ar tu jau pasidarei pinigų?
— O, in valias.
— Tai duok man, dabar aš pasidarysu, nes abu pinigus per
pusę mokėjom.
Pajėmęs tą lazdą, nuvėjo namon. Aptaisė savo pačią sku­
durais, pajėmęs lazdą, kaip kirto in galvą — pati tik kojom
subūrė ir atliko! Nubėgęs iš baimės pas savo draugą, sako:
— Aš savo pačią užmušiau!
— Ir aš užmušiau,— atsakė draugas.
Negalėjo jiedu iškęst. Pasikinkė ko no geriausius arklius in
bričką ir nuvažiavo pas tą žmogų. Sako:
— O tu, niekam nevertas, tu mus nenustosi prigaudinėjęs! Mes
savo pačias užmušėm per tave! Jau dabar iš mūs nepabėgsi!
Pagriebę tam žmogui surišo rankas ir kojas ir, in maišą
 inkišę, užrišo. Indėjo in bričką, veža prigirdyt. O tai žiema buvo.
Nuvažiavo in miestą, tą žmogų paliko bričkoj, o jiedu nuvėję
po degtinės išsigert nog šalčio. Tas žmogus tam maiše teip rėkia:
— Nemoku nė skaityt, nė rašyt, mane karalium renka!
Tuom sykiu atvažiavo toks dvarponis su ketvertu puikių
arklių ir puikioj karietoj be važnyčios. Išgirdo teip rėkiantį,
atėjęs pas maišą, mislija sau: “Ką tokį durnių renka in karalius,
kad da nemoka nė skaityt, nė rašyt. Tegu veli aš būsu karalius:
aš nors gerai mokyts, tai man ir tiks“. Jis in tą žmogų ir sako:
— Lįsk tu iš maišo, o aš lįsu in maišą.
Teip ir padarė. Tas žmogus insisėdęs in tą karietą su ketvertu
arklių ir nuvažiavo. Atėjo tie vokiečiai, insilipo in vežimą ir veža
jį in aketę prigirdyt. Ledą prakirto ir su maišu po ledu pastūmė.
Parvažiavo jiedu namon. Po kelių dienų žiūri, kad tas pats
žmogus, ką buvo prigirdę, su tokiais ketvertu puikiais arkliais
važinėja! Ncišmislija, kaip jis ir kur galėjo gaut tokius arklius.
Važuoja jiedu pas tą žmogų paklaust. Sako:
— Kur tu tokius arklius gavai, kad mes tave inmetėm in
vandenį?
— O, negali sakyt!
— Pasakyk, mes tau brangiai užmokėsi m.
Užmokė tam žmogui didelę sumą pinigų. Tas žmogus pra­
deda pasakot:
— Kaip jūs mane inmetėt in vandenį, tai tik ėmė mane kas
ir sulaikė ne po ilgam skendimui, paleido iš maišo, paklausė,
kuo aš užsiimu. Papasakojau apė savo gyvenimą, kad asmiu
neturtingas. Tas man teip sako: “Aik paskui mane!” Atidarė
tokias vartus, žiūriu — tokios didelės puikios pievos, žolė
labai didelė ir pilna tokių puikių arklių visokio gražumo. Insi-
vedė mane in tokią didelę trobą, žiūrau — ten visokių dailių
karietų neišpasakyto dailumo! Tas žmogus in mane teip sako:
“Išsirink, kokius nori, arklius ir pasikinkyk in, kokią nori, karietą
ir išvažiuok!" Išsirinkau ketvertą ir išvažiavau. Ir dabar turu.
Tie vokiečiai klausia:
— Kažin ar mum duotų, kad mes ten nueitume?
— Duotų. Jis man sakė, kad tik kas imtų, tai jam nereiktų
ganyt!
377
 — Tai vežk tu mus.
— Gerai!
Pasikinkė arklius in vežimą, sukišo tuos vokiečius in maišą
ir veža. Nuvežė pas vandenį, iškirto in ledą skylę ir sukišo
tuos vokiečius po ledu. Ir tiedu vokietėliai prigėrė. Tam žmo­
gui visas turtas tų vokiečių teko, ir jis sau ramiai ir turtingai
gyveno.

(Nog Vinco Aidukaičio iš Vaitkabalių, VilkavfiškioJ pav

užrašė Pr. Aidukaitis.)

171. APĖ GALINGĄ KAREIVĮ

Gyveno vargdienis žmogelis, labai didelis girtuoklis. Kokį

grašį kur gavęs, tuoj in viešbutį nuėjęs pragerdavo. Netoli to
viešbučio, prie pat kelio buvo šaltinėlis, aplink tą šaltinėlį
graži pievelė, tai kada jisai girtas aidavo, tai visados toj pie­
velėj išsimiegodavo.
Vieną kartą buvo labai išalkęs, teip labai norėjosi jam val­
gyt, kad jau nebegalėjo toliaus aitie. Apsičiupinėjęs kišenius,
rado plutukę duonos, pavilgė in tą šaltinį ir pasidėjo ant kren-
tuko šalia savęs, kad susiminkštytų. Vasaros laike saulutė kai­
tina, o jis nelabai da buvo išsipagiriojęs,— teip sau vargšas ir
užmigo. Pabudęs žiūri in tą plutelę, jogei ant tos vietos, kur ji
buvo, tiktai didelė krūva musių. Teip jisai užpykęs kaip jau
rėš per tą krūvą musių — žiūro, jogei daug labai užmušė.
Pradėjo jisai jais skaitytie — suskaitė septynis šimtus musių,
dagi septynis varmus. Nuėjo jisai in valsčiaus namą ir ap­
skelbė, jogei teip gali padarytie: vienu užsimojimu užmuša
septynis šimtus ypatų ir septynis galinčius. Teip jam valdžios
tarnai su auksinėmis literomis ant kaktos tokį padėjo parašą:
“Galingas kareivis, vienu užsimojimu užmuša septynis šimtus
ypatų ir septynis galinčius”.
Dabar, iš kanceliarijos išėjęs, sugrįžo atgalios pas tą šaltinį
ir lengvu miegu užmigo. O tenai vienas jcnarolas buvo pa­
pratęs visados, kada tiktai važuoja, iš to šaltinio vandens at-
378
 sigertie, nes labai gardus vanduo buvo. Važuoja pro tą šaltinį —
žiūri, kad guli žmogysta. Sustojęs liepė savo vežėjui atneštic
vandens. Vežėjas priėjęs žiūri, kad — su parašu an kaktos.
Perskaitęs sugrįžo atgalios, pasakė savo ponui, kad toks karei­
vis, jogci vienu užsimojimu užmuša septynis šimtus ypatų ir
septynis galinčius. Nuvėjo pažiūrėti ir pats jcnarolas. Perskaitęs,
kad toksai galingas, pradėjo budytic jį iš miego:
— Ponas kareivi, ponas kareivi!
O kareivis pabudęs rūsčiai paklausė:
— Ko nori, kad lendi in akis?..
— Meldžiu tamistos,— sako jenarolas,— neužpyktic an
manęs. Ar negalėtumėt važuotie su manim! Jau man rytoj
paskutinė diena, reik stotie an plcciaus, o jeigu rytoj neatlai-
kysu, tai jau atima no manęs viską.
— Gerai, pažiūrėsim,— atsakė kareivis.
Insisėdo pas tą jenarolą in karietą ir važuoja. Parvažiavo.
Davė gerai pavalgyt, gertie, ko tiktai panorėjo. An rytojaus
davė jam gerą arklį, sutaisė kareivius ir leidžia užbaigtie karę.
Tas kareivis sako:
— Duokite ko no menkiausį arklį, nes kaip aš josu an gero
arklio, tai nebūsu toks galingas.
O jisai, nabagas, buvo nusiminęs, tai mislijo, ties giria
dajojęs, pabėgtic. Dagi užsisėdo be jokio pamovimo, tiktai
pasiėmė valgyt ir mažą rykštelę. Visi kareiviai joja keliu, o jo
kumelaitė kaip pradėjo jį nešt an girios! O tenai pagiriu buvo
pastatytos kartuvės. Kaip insipainiojo toj kumelaitė in tais
kartuves, kad ait, tai ait tiesiog an to neprieteliaus! Ans, pa­
matęs, kad jau atjoja, stoja an karės. Atsigrįžta in šoną —
atlekia tiesiog an jų neapsakoma baisybė! Tcip jis persi­
gandęs — bėgtie! Pametė savo visus ginklus ir pasidavė be
jokio priešingumo.
Sugrįžta kareiviai su tuomi galincium kareiviu, apsako jc-
narolui, jogei karė pabaigta. Padarė jenarolas didelį balių, dėka-
vojo jam už tai, ale sako, kad šitoj girioj yra labai daug
žmogžudžių, kurie daug blogo tam jenarolui daro. Tcip tas
kareivis:
— Tai maža bėda su tuom.— Liepė nuvežtie tris brikus
379
 virvių in pagirį: — Tai aš vienas su jais rodą padarysiu...
Jenarolas viską teip ir padarė. Nuvėjo kareivis, atsisėdo
pas tais virves, užsidegė pypkutį ir rūko. O tie žmogžudžiai
gyveno urvuose. Teip vienas išlindo iš urvo, pažūrėjo ir vėl
sugrįžo in urvą. Išeina jau daugelis, prisiartina, žūri in tais
virves, žūri in tą parašą, kad toks galinčius, tiek vienu užsi­
mojimu užmuša,— prašo jo, kad aitų pas juos in svečius.
Nuvėjo jisai in tą urvą ir tą pypkį nenustoja rūkęs. Klausia tie
žmogžudžiai, kodėl jisai teip drūtas. Kareivis sako:
— Ar jūs nematote, jog aš nenustoju rūkęs? Jeigu aš
nerūkyčiau parą, tai ir aš tiktai tiek pajėgčiau kaip ir jūs — aš
tokias žoles rūkau.
Prašo tie žmogžudžiai, kad duotų ir jiem parūkytie. Atšoko
kareivis:
— Negalima jums duot rūkytie, nes jūs labai pikta notūra,
jūs ir teip daug blogo padarėte. Ale jeigu jūs norite būt drūtesni,
dauginus pajėgtie kaip dabartės jūs galite, tai aikite tais vir­
ves, ką aš čion pagirij padėjau, atsineškit ir riškite vienas kitą
ko drūčiausia, kad nepasileistiunėte, nes jeigu kartais pasilei-
site, tai tas kitus užmušite, o aš tada duosiu jumis parūkytie ir
po trijų valandų paleisiu, tai jau jūs širdys bus suminkštėję—
nebūsite toki pikti, o dabar tai jūs visą svietą per tris valandas
užmuštumėte...
Nuvėjo tie žmogžudžiai, sunešė virves, riša viens kitą ko
drūčiausiai, kad tiktai nepasileistų, nes kožnas bijo mirtie.
Kada visi jau susirišo, liko jau tiktai vienas, paskutinį surišo
tas kareivis. Sako:
— Dar jūs pagulėkite, o aš aisiu atsinešt tų žolių.
Išėjo kareivis, suguldęs visus in eiles,— o tenai tų
žmogžudžių skaitlius buvo penki šimtai ir penkiolika,— parėjo
pas tą jenarolą ir sako:
— Daug darbo turėjau gyvus paimtie. Siųsk vežimus, tegu
veža in dvarą.
Jcnarolas netiki, kad tai yra teisybė, pasiuntė kitą kareivį
pažiūrėtie. Parėjęs kareivis papasako, jogei tai yra tikra tei­
sybė. Pasiuntė įenarolas keletą vežimų, kad nuvežtų in dvarą.
Veža in dvarą ir krauna in rietuves — prikrovė kaip malkų.
380
 Teiposgi padarė balių, pamylėjo gerai tą kareivį, padckavo-
jo ir da prašo, ar negalėtų da vienam pagelbėjime būtie. Sako:
— Šitoj girioj da yra tokių žvėrių, kurios užpuola an žmo­
gaus ir sudrasko: atsirado baisus levas, kurs nieko nepraleidžia...
Teip tas kareivis sako:
— Mažas daiktas! Leisi da man in pagelbą dešimts karei­
vių, kad būtų apsiginklavę, kad kai aš su levu susitversiu, tai
jie subadytų, sušaudytų jį.
Teip ir padarė. Išėjo in girią, išsiklausė pas kareivius, ku­
rioj vietoj prisilaiko toj žvėris:
— Aikite,— sako,— jūs in tenai, jūs ją pabaidysite, o aš
aisu čionai, tai aš ją patiksiu, tai kai aš šauksiu, tai jūs atbėkite...
Persiskyrė su kareiviais ir bėga jau, kad pabėgtų. Jam
bebėgant ir pasitinka levą. Kaip tiktai griebs jj toj žvėris, tas
kareivis vos spėjo už aržuolo užlįstic. Tas levas perpykęs kaip
jau griebs per aržuolą ir sumušė nagus po tris colius in aržuolą —
o jo nagai buvo no sprindžio ilgumo! Tas kareivis capt jį
už kojų ir — rėkt! Atbėgo kiti kareiviai, sušaudė, subadė tą
žvėrį, ir aina sau ramiai namon. Parėjęs papasakojo jenarolui,
kad kareivis palaikė levą už kojų, iki jie atėjo, ir atėję sušaudė.
Nuvažiavo ir tą parvežė in dvarą.
Tas jenarolas turėjo vieną dukterį. Padarė didelį balių, su­
prašė visus kaimynus, apženijo tą galinčių kareivį su savo
dukteria ir pavedė jam visą savo karalystę. Ir aš tenai buvau,
pas pečių sėdėjau, in vestuvinykus žiūrėjau ir, ką girdėjau ir
mačiau, žodis in žodį užrašiau.

{Nuo Senapilės.)

172. APĖ VIENĄ KURPIŲ IR JO VEIKALUS

Kad kitąsyk buvo du senuku, kuriu gyveno labai vargingai.

Juodu turėjo tiktai vieną sūnų. Norint menką gyvenimą turėjo,
vienok sūnų, kaipo vieną, labai lepino. Kaip tik sūnus paūgėjo,
leido jį į mokslą, ale kaip be priežiūros išdykusiai augo, mažai
ką jis prasilavino. Matydams senukas, kad sūnui iš to mokslo
381
 nėra jokios naudos,— o jau buvo gerai paūgėjęs,— dėl to jįjį
atėmė iš mokslo ir leido mokintis amato kurpinykystės. Sūnus,
pramokęs truputį amato, pradėjo patsai dirbt, kad ką tai užsi­
pelnytų. Bet kaip labai išdykusiai buvo užaugęs, per tai nieko
neuždirbo. Jeigu kokį skatiką kada uždirbo, teip tuo ir pragėrė.
Pas vieną ūkinyką jisai namuose labai ilgai dirbo, o pakol
jis tonais viską neatidirbo, jam ūkinykas nedavė pelno. Kada
tas kurpias atidirbo viską pas ūkinyką, kas tik reikalinga bu­
vo, tąsyk jam ūkinykas atidavė kartu visą pelną. Jisai diktai
tuom tarpu buvo gavęs pinigų, nes diktai ten jis debatų prisiu­
vo. Turėdamas tas kurpius daug pinigų nuėjo in karčemą ir
pradėjo gert degtinę. Gėrė jisai tenai ilgai, keletą dienų jis
čion praleido, per tai užsimanė ir valgyt. Tuokart jis šinko-
riaus prašė rūgusio pieno, nes, sako, pagirioms rūgštis geriau­
sia yra. Gavęs pieno, pradėjo valgyt ir bevalgydams užsnūdo.
Tuokart buvo vasaros laikas, o, žinoma, vasaroje buvo dau­
gybė musių. Užsnūdus valgytojui prikrito į pieną daugybė
musių. Atsibudęs jisai ir pamatęs, kad ant bliūdo rėplioja dau­
gybė masių, jis su sauja kaip griebs — pagriebė pilną saują
musių. Suspaudęs jąsias pasidėjo ant stalo — žiūri, kad dau­
gybė negyvų. Mislija jisai sau: kad ant sykio tiek gyvasčių
nužudė, dėl to jas reikė paskaityt. Perskaitęs rado jisai šimtą
masių ir pasirašė į popicrėlę, kad jis ant sykio šimtą galvų
nužudo, ir tą parašą prisilipino ant kaktos. Kaip nusibodo jam
karčemoj sėdėt, tai jis išėjo į lauką, įstojo į kelią ir ėjo keliu.
Teip beeidamas, kaip girtas buvo, pavirto į grabę ir guli čionais.
Važiuodamas ponas keliu pro šalį pamatė gulintį grabėje
kaip negyvą kokį. Sustojo ir liepė cit pažiūrėt purmonui, ar
ten negyvėlis guli. Atėjęs purmonas ir užtėmijęs, kad ant ano
kaktos parašyta, kad vienu pakėlimu rankos šimtą galvų
nužudo, atsitraukė ką greičiausiai šalin ir sugrįžo į vežimą.
Ponas barė purmoną, kad šis jam nieko nesakė ir neapžiūrėjo,
ar gyvas, ar ne. Purmonas atsiliepė:
— Ką aš sakysiu, kad ant jo kaktos yra parašas, kad vienu
pakėlimu rankos šimtą galvų nužudo!
Ponas:
— Ale kurgi teip bus!
382
 O kurpius gulėdams girdėjo visą šnektą. Ponas vėl pasiuntė
apžiūrėt tikrai. Purmonas vėl priėjęs sako:
— Pricteli, ar tu miegi?
Kurpius atsiliepė:
— O ko gi reikia?
— Tave ponas šaukia.
— Kas jis per ponas, kad negal ateit pats?
Ponas sako:
— Girdėjau, kad tu vienu rankos pakėlimu šimtą galvų nuimi!
— Naje, nuimu.
Ponas sako:
— Mūs girioje yra dvylika žmogžudžių — ar negalėtum
juos išvaryti?
— Kurgi negalėsiu,— sako kurpius.
Ponas:
— Na, ta sėsk į vežimą, ir važiuosime.
Tas kurpius priėjęs įsisėdo į vežimą ir parvažiavo su ponu
į dvarą. Tenais ponas davė jam gert ir valgyt iki valiai. Pasi­
drūtinus ponas išvedė kurpių į lauką, parodė tą girią, kurioje
žmogžudžiai gyvena,— o apė tą girią niekas nė pasisukt, nė
vidun visai negalėdavo įeit.
Kurpius išėjo, nieko nė į ranką neėmęs, ir nuvėjo tiesiog į
girią. Visi matydami dyvijosi, kad nieko neėmė į ranką, tik
ant kaktos parašas, kad vienu sykiu šimtą galvų nužudo — tai
jo ginklas. Atėjęs jis į girią, rado takelį. Teip jis įstojo į tą
takelį ir eina tuo takeliu. Nuėjęs beveik į vidurį girios, rado
tokį akmenį ant to takelio. Nuvertė jis tą akmenį į šoną, žiūri —
kad gilyn tropai yra. Teip jis tais trepais ir lipa žemyn. Randa
grinčią, kurioje žiba žiburys, o už stalo sėdi merga ir siuva.
Ta merga buvo tų žmogžudžių ir čionais uždaryta. Ji jam
sako:
— Ko tu čia atėjai? Pas mus yra dvylika žmogžudžių, tai
kaip jie pareis, tave ir užmuš.
Tas kurpius sako:
— Aš jų nebijau.
Ir nuėjęs atsisėdo ant galinio suolo ir sėdi. Besėdėdamas
išgirdo, kad jau tie pareina. Ta merga jam sako:
383
 — Gaila man tavęs, bijau, nes užmuš. Velyk štai lįsk į
užkakalį.
— Aš nebijau,— sako kurpias ir pasislinko tolyn už stalo.
Štai ir įeina visa dvylika žmogžudžių, vyriausis pirmiau­
siai, ir jis žiūri ne teip į keleivį, kai į jo kaktos parašų. Visi
suvėję stovi pas duris. Vyresnysis žmogžudžių sako:
— O ko tu čia?
— O ko tu čia? — klausia kurpius.
— Na, kad tu toks pons kaip aš, tai sveiks!
Kaip tik pasisveikino vyriausis žmogžudis, teip ir visi kiti
su juom pasisveikino. Tuojaus pasiuntė tų mergų atnešt valgyt
ir, tų kurpių drauge pasisodinę, visi išvien pavalgė.
Pavalgę sasitarė eit į girių. Išėję pradėjo Šnekėt, kų katras
gali. Kurpius giriasi, kad viskų galįs. Žmogžudžiai prašo, kad
ir juos kų nors išmokytų.
— Kų aš jus mokysiu, kibą muštro, nes tas pirmiausiai
reikalingas,— sako kurpius.
Žmogžudžiai:
— Gerai, gerai,— sako,— tiktai mokyk, o mes su ukvata
visko klausysime ir pildysime tavo įsakymus.
Kurpius:
— Na, tai prisiraukite beržų šaknių ir pakirskite vienų
beržų ant buomo ir tų buomų pririškite drūčiai prie kitų dviejų
storų suaugusių medžių.
Galvažudžiai ėmėsi prie darbo ir greitai padarė viskų, kų
kurpias įsakė. Šitiems bedirbant kurpius nusivijo iš beržų šak­
nių tokį storų kančių, su kuriuo jis kamandavo ant triukšmo.
Žmogžudžiai klausė toliau:
— Na, o kų dabar darysim?
— Ogi prisiriškite visi vienas kitų prie to buomo, o pasku­
tinį aš pririšu.
Jiejie greitai ir atliko tų darbų, kurį prisakė kurpius. Visi
prisirišo vienas kitų, o paskutinį pats kurpius pririšo.
Štai jau kurpius pradeda kamandavot. Paėmęs kančių,
kaip pradėjo duot, kaip pradėjo duot — šitie ėmė rėkt iš
piktųjų. Tada kurpius priėjęs atrišo buomų nuo medžių
abiedviejų ir vėl duoda su tuom kančium be perstojimo.
384
Tol masė, pakol galvažudžiai nepradėjo prašytis, sakydami:
— Paleisk mus, jau mes nenorim muštro mokytis. Paleisk,
susimildamas, paleisk!
— Aš jas paleisiu, ale ar eisite iš šitos girios? Kaip išeisite
ant lauko, tai aš jus paleisiu.
— Eisim, eisim, tik nemušk, ale paleisk! — prašosi
žmogžudžiai.
— Gerai,— sako kurpius.— Kaip išeisim laukan iš girios
ir nueisim iki pono dvarui, tai tenais aš jumis paleisiu. Tik
jeigu daugiau negrįšit in tą girią ant gyvenimo.
— Negrįšim, negrįšim, tiktai ėmęs ko greičiaus ir paleisk
mus nuo buomo ant valios, kad mes jau labai nuilsome nuo
muštro.
— Na, tai ėmę tiktai aikit, kur aš liepsiu, nes kaip jūs
neklaasysite, tai jums vėl imsiu duot.
Ir išsivarė jisai juos į kelią ir varosi. Teip tykiai ir smagiai
jie eina, bile tik jų nemuša.
Tam laike, kaip kurpias buvo išėjęs į girią žmogžudžių va­
ryt, tąsyk ponas pasiprašė balių ant to džiaugsmo, kad jau iš gi­
rios tuos žmogžudžius išvarys ir jam bus geresnis gyvenimas.
Kaip kurpias išėjo laukan iš girios, tąsyk pamatė pono tarnai,
kad žmogžudžiai dailiai po komanda eina, be jokio pasipriešini­
mo, davė žinot ponui. Ponas su visais susirinkusiais svečiais ant
baliaus išėjo prisistebėt, kad vienas be jokio ginklo galėjo išva­
ryt laukan iš girios teip baisius žmogžudžius. Visi sustoję žiū­
ri ir stebisi, o žmogžudžiai, kaip liepia, teip ir klauso, be mūšio,
be barnių. Atsivaręs iki ponų visą savo komandą, klausia jų:
— Ar neisite daugiaus į girią dėl gąsdinimo ir mušimo
žmonių?
— Negrįšim niekados, kol gyvi būsim, tik paleisk ant va­
lios,— sako žmogžudžiai.
— Paleisiu, ale niekados turite negrįžt į tą girią dėl mušimo
žmonių, nes aš kaip išgirsiu, kad jūs vėl prasidėjote muštynes,
tai vėl ateisiu ir jums vėl teip bas kaip ir dabar, vėl aš jus
visus sudaužysiu.
Galvažudžiai sako:
— Mes išeisim ir iš savo krašto, kad mūs niekas daugiau nė
13. 1915 385
nematytų, nes mes dabar suprantam, kad kaip mus muši, tai
labai bjauru, teip ir kitiems, kaip mes mušėm, jiems buvo la­
bai negerai, ir da kitam galą padarėme, o kitam ir sveikatą
atėmėme.
Matyčiams tas kurpius, kad žmogžudžiai negrįš iš baimės
daugiaus į girią, jis juos paleido visus, o tie žėdnas sau išėjo,
kur juos katrą akys vedė, o į krūvą jau daugiaus nesusidėjo.
Visi ponai dyvijosi iš jo, kad jis yra toks galingas, saky­
dami, kad jis nemažos dovanos vertas už tokį darbą. Todėl ir
ponas, kurio giria buvo, dideliai jį apdovanojo.
Da iš tų susirinkusių ponų atsirado vienas — prašyt jo, ar
negalėtų išgyt iŠ jo girios levą, kuris yra labai baisus ir per jį
niekas negali į girią pasisukt. Kurpius noriai apsiima ir tam
gero padaryt.
Ponas, važiuodamas nuo baliaus namo, paėmė su savim tą
galinčių ir parsivežė į savo dvarą. Čionais jį ponas gerai pa­
mylėjo ir išsivedęs parodė tą girią, kurioje gyveno baisusis
levas. Galinčius kurpias eidamas nieko su savim neėmė, tiktai
kūjį kalvišką didelį ir rūgusio šildyto pieno į krepšiuką. Tuos
savo daiktus pasikišęs po skvernu, ir išėjo. Nuėjęs į tą girią,
rado mažą kelelį, tuo keleliu ilgą galą nuėjęs, rado didelį kel­
mą. Jisai tą kelmą paėmęs nuvertė, ir iš pakelmės, iš tokio
urvo išlindo baisusis levas. Pamatęs kurpius levą baisiai nusi­
gando, net nežinojo, ką jam sakyt, ir užkalbino šiteip:
— Girdėjau, levai, kad tu esi baisiai drūts. Ar mudu nepa-
sibandavosiva savo spėkomis, kiek katras galiva?
— Kodėl ne! — atsakė levas.— Galiva eit imtis.
Kurpius sako:
— Galiva imtis. Bet kam mudviem imtis, velyk spausiva
akmenį: katras iš akmens išspausi va skystimą, tai tas būsiva
drūtesnis.
I-evas:
— Galiva spaust akmenuką, tiktai kur mudu jį rasiva?
— Na, tai aiva ieškot,— sako kurpius,— o visgi rasiva.
Akmenukas mudviem į rankas neateis.
Teip susitarę eina juodu ieškot. Štai beeidami vieną užtiko.
Kurpias sako:
386
 — Ot dabar mudviem ir užtenka, nes vieną aš turiu kišeniuj.
Tiktai katras mudu pirma spausiva — kibą tu, levai, pirma
spausi?
Teip levas paėmė akmenuką, kaip suspaudė — tiktai miltai
pasidarė! Potam kurpius, paėmęs iš savo krepšiuko tirštojo
pieno grumulį, sutapnojęs, kaip suspaudė — tiktai skystimas
išsivertė, ir gana! Levas žiūrėdamas mislija sau: "Tik jisai yra
drūtesnis už mane!” Kurpius sako:
— Ką dabar pradėsiva, kibą da eisiva rėktyn?
Levas:
— Galiva. Aš kaip suriksiu, tai visos šakos nubyrės.
— O kad aš suriksiu,— sako kurpius,— tai tavo akys iš
kaktos iššoks!
Teip levas kaip suriko — tiktai šakos pokšt pokšt ir krinta
ant žemės, o da ir keli medžiai nulūžo. Ir pats kurpius ką tik
nepuolė, ale tik da jam teip Dievas davė, kad da neparvirto.
Dabar jis sako:
— Levai, man tavęs gaila, nes kaip aš suriksiu, tai tavo
akys iššoks. Verčiau aš tau užrišiu akis, tai josios rasi da šiaip
teip išsilaikys.
— Na, ale tai kuo užriši? — klausia levas.
— Aš turiu kišeniuj skepetaitę, kibą su tąj reik užrišt.
— Gerai, gerai bus,— sako levas,— kad tik yra su kuom,
tai ir užrišk su tąj skepetaite akis ir gali rėkt.
Kurpius, išsiėmęs iš kišeniaus savo skepetaitę, užrišo jam
akis ir pradėjo rėkt tokiu būdu: išsiėmė iš po skverno tą
kalviškąjį kūjį, kurį buvo pasėmęs eidamas į girią. Teip su
tuom kūju kaip rėžė į kaktą, kad levas suriko:
— Nerėk, susimildamas, nerėk, nes aš akių neteksiu.
O kaip antrą kartą rėžė, tai jau levas pradėjo prašytis:
— Susimylėk, mielas prieteli, nerėk daugiau, nes aš neda-
laikysiu ir kaip tik galėdamas, ką man prisakysi, tai tavęs
visados paklausysiu.
— Jeigu eisi su manim iš tos girios laukan be jokio priešini­
mosi, tai aš liausiu rėkęs,— sakė kurpius.
— Kur tik mane vesi,— sako levas,— ten aš ir eisiu, kad
tik paliausi rėkęs.
ir 387
 Tuom tarpu, kaip tas galinčius su levu girioj ėmėsi, buvo
pas poną puota. Tas kurpius su tuom levu be jokio pasi­
priešinimo ėjo laukan iš girios ir, kada jau buvo netoli dvaro,
pamatę ponai išbėgo į lauką pažiūrėt. Žiūri, kad levas eina
drauge su kurpium ir nieko jam nedaro. Kur tik siunčia, ten
jis ir eina — nė biskį nesipriešina. Išvarė tas kurpius levą iš
tos girios visai į kitą karalystę, iš kur jis niekada nesugrįžo.
Polam parėjo galinčius į dvarą pas poną, iš kurio girios buvo
išvaręs tuos žmogžudžius. Ponai visi sako, kad jis yra labai
išmintingas, dėl to jį reikią pastatyt ant geros vietos, negalį
teip palikt be jokio apdovanojimo. Tas ponas, iš kurio girios
buvo išvaręs žmogžudžius, atidavė jam vieną dvarą. O šitsai
ponas, iš kurio girios išvarė levą, atidavė jam savo dukterį ir
dideliai da apdovanojo. Kurpius, paėmęs dvarą, o su tąj pana
apsiženijęs, pastojo dideliu ponu.
Jiedviem begyvenant išgirdo apie tai karalius, kad jis yra
toks galinčius. Pašaukė tas karallius jį pas save, sako:
— Aš leisiu būrį karumonės. Jeigu tu jį apgalėsi, tai aš tau
atiduosiu pusę savo karalystės.
Gulinčius noriai apsiėmė ir susitarė, ant kokios dienos pradėt
karę. Tas kurpius nusipirko tokį arkliuką, kuris jau buvo buvęs
prie karumenės, o kada atėjo sutarta diena, užsisėdo ant savo
arkliuko, o savo tarnams liepė pririšt jį prie arklio, kad nenu­
pultu, ir išjojo ant karės. Kada buvo ne per toli nuo vaisko,
užmatęs arklys karumenę kaip šoko bėgt, kaip tik gali. Nusi­
gando tuom tarpu galinčius, norėjo nušokt, bet pririštas buvo,
per tai negalėjo.
Teip bejojant jam atsitiko jot pro kryžių. Pamatęs galinčius
kryžių mislija: “Įsikabysiu į tą kryžių, tik rasi nukrisiu”. Kaip
tik prijojo prie kryžiaus, teip įsikabino į tą kryžių. Teip tas
kryžius buvo iš apačios papuvęs — ėmė ir nulūžo. Teip jis
jodamas turi glėbij kryžių, o jo arklys bėga, kaip tik gal.
Tąsyk galinčius mislijo, kad jau prapuolė, nes buvo baisiai
nusigandęs. Iš baimės ką tik gyvas buvo, ką tik nenumirė.
Kada karumenė pamatė atjojant neišpasakytu greitumu ir glėbij
turint kryžių, nes arklys, norint be jokios valdžios, ale jis
tiesiog bėgo ant karumenės, tąsyk karumenė nusigando ir ėmė
388
šnekėt, kad jie negalį pradėt, nes jis su Dievo galybe atjoja,
sako:
— Nieko nebus, mes turim pasiduot.
Vyresnieįai liepė savo kareiviams jam nieko nedaryt. Kaip
tik prijojo, tuo susistabdė ir pasisveikino su jenarolu, ir padarė
derybas, kad nesivąjavot, sako:
— Ką mes čia pradėsim, vis tu apgalėsi, dėl to tegu būva
tavo viršus.
Karumenei buvo gėda, o kurpiui — džiaugsmas. Karalius
išpildė savo prižadėjimą, atidavė galinėiui pusę savo kara­
lystės, ir šis pastojo mažu karalium. Galinčius pakėlė didelę
puotą, ant kurios suvažiavo daugybė ponų ir keli karaliai da
buvo atvažiavę. Ant to baliaus ir aš buvau, tenais drauge su
ponais gėriau ir valgiau, o burnoj nieko neturėjau.
(Užrašė P eiera ilis Senapilės paviete.)

173. APĖ D1D| Ž1NUNĄ

Kitąsyk gyveno du senuku, kuriuodu turėjo tiktai vieną

sūnų. Juodu gyveno prie miesto, ale labai vargingai gyveno.
Norint menko gyvenimo buvo senukai, vienok sūnų, kaipo
vienatinį, tai išdykusiai augino, nežinodami patys, kaip lepyt.
Jokio darbo jįjį nė nemokino, tiktai teip jis valkiojosi po miestą
kur susimislijo. Kada užaugo į vyrą, tėvai vis jį muilydavo,
per tai jis prie darbo jokio nesiimdavo. Visi pažįstamiejai
pradėjo šnekėt, kad kaip tėvai numirs, kuo jis maitysis, kad
darbo dirbt nenor, amato jokio nemoka, per tai jis turės pradėt
šclmystas varinėt. Ant galo matydami tėvai, kad nebus gerai
teip žmogui gyvent, pradėjo jį patys siųst bemaut, ale jis
nenorėjo ir nėjo. Pasakė tėvams:
— Kad būtumėt iš mažų dienų pratinę prie darbo arba nor
kokio amato būtumėt išmokinę, o dabar jau ne laikas.
Be to da, ką jis nieko nemokėjo, bet da buvo jis toks
grėva, kad niekur prie žmonių netiko, per tai jį visi ant juoko
laikydavo.
 Ne po ilgam numirė ir jo tėvai, per tai reikėjo jam pačiam
duoną ir aprėdalus rūpintis. Nežinojo, kuom gali užsipclnyt
duoną. Jis issimislijo amatą tokį: pradėjo rinktis popiorų viso­
kių, kur tik jis kokią rasdavo ar užeinamoj vieto, ar teip kur
pamestą, jam vis tiek, vis jis rinko ir kitų prašydavo, kad kas
jam kokią duotų. Tokiu būdu jis prisirinko diktą krūvą po-
pierų, susiuvo visas į vieną krūvą, iš ko pasidarė knyga. Jisai
nemokėjo nė rašyt, nė skaityt, nes buvo biskį pusdumis, o
nė biskį nelavintas. Tą savo knygą jisai vartydamas, visada
sakydavo: “Žinau, žinau, žinau". Kada jį šnekydavo, jis nieko
daugiau nešnekėdavo, kaip tik, vartydamas knygą, sakydavo:
“Žinau, žinau, žinau“. Teip jįjį pagal jojo šneką ir prama­
nė žinūnu. Nusibodo žinūnui teip būt, persikėlė į kitą kraš­
tą, tenais pakelėje nusisamdę mažą pirtelę, o kaip varg­
šas buvo, tai randą prižadėjo ant toliaus atiduot. O prie jo
durų kas ten padėjo parašą, kad tuose namuose žinūnas gy­
vena.
Vieną kartą keliu pro tą pirtį važiavo ponas. Privažiavo
prie tos pirties — žiūri, kad čionai ant durų parašas, kad tuose
namuose gyvena žinūnas. Tuom tarpu tas ponas atsiminė, kad
reik pasižiūrėt, ar jis pinigus nepametė, nes jo buvo toks pa­
pratimas tankiai pasižiūrėt, ar pinigų nepametė. Tvėrė tad už
kišeniaus — žiūri, kad pinigų netur. Mislija sau tas ponas: ką
gali daryt, reikia eit pas žinūną, ar jis nepasakys, kur jo pini­
gai pamesti. Nuėjo tas ponas pas žinūną ir klausia, ar nepasa­
kys, kur jo pingai pamesti. Žinūnas tuojaus pasėmė savo lcist-
ms* ir terp savęs šneka:
— Žinau, žinau, žinau.
O daugiau nieko nesako. Ponas jo klausia:
— Tai pasakyk kur, kad žinai.
O jis daugiau nieko nesako, tiktai:
— Žinau, žinau, žinau, ponai, žinau, žinau, žinau.
Varto tą knygą ir šneka. Ant galo pasakė:
— Žinau, žinau, žinau: kur šikai, ten palikai, žinau, žinau,
žinau, ponai, žinau, žinau, žinau.
Atsiminė tuokart ponas tą vietą, kurioje reikalavosi, ir grįžta
atgal žiūrėt, ar neras. Sugrįžo ponas atgal ant tos vietos, kur
390
reikalą atliko, štai tenais ir randa visas piniuus, kuriuos buvo
pametęs. Važiuodamas atgal su pinigais, ponas davė žinūnui
penkiasdešimts rublių — ot, tai jam pradžia gyvenimo. Jau tur
su kuo už pirtį užmokėt ir ant pavalgymo ir drabužio pradžią
tur. Tas ponas apgarsino po apygardą visur, kad čion ir čion
yr toks žilumas, kuris viską gali įspėt.
Dabar kito pono prapuolė labai puikus, brangus žiedas,
kurio negali nė numanyt, kas pavogė. Ponui ne teip gailė
žiedo, kaip jam norėjosi dasižinot, kas pavogė, kas pas jį
šelmiu yra. Dasigirdęs jisai apė tą žinūną ir nusiklausęs, kur
gyvena, nuvažiavo pas jį, papasakojo atsitikimą ir klausė, ar
galės įspėt, ar ne. Žinūnas su dideliu noru apsėmė. Ponas tuo­
kart pasėmė jį ir parsivežė su savim, prižadėdamas jam duot
tūkstantį rublių. Papasakojo jam ponas, koks žiedas ir visą
atsitikimą, kaip buvo. Davė jam vienam tokį pakajėlį, į kurį
jis įėjęs daugiau nieko nešneka, tiktai: “Žinau, žinau, žinau —
rytč pasakysiu“,— ir varto savo knygą, pasaką vesdams to­
liau: “Žinau, žinau, žinau — ryto pasakysiu”.
Tą žiedą buvo pavogę važnycia, lekojus ir kukorias. Su­
laukė vakaro, ant lauko lyja, o tie šelmiai iš galvos eina, kad
dabar juos vagimis apšauks. Susitarė jie eit klausyt pas duris,
ar neišgirs, ar nepamatys per rakto skylutę, ką jis šneka ir ką
daro. Pirmiaus atėjo pas duris klausyt važnycia. Priėjęs prie
durų, per rakto skylutę žiūri ir klauso, ką žinūnas šneka, ir
pamatė, kad tas savo knygą varto ir šneka:
— Žinau, žinau, žinau — ryto pasakysiu.
Štai į tą tarpą laikrodis muša — džan — vieną adyną po
gaidžių. Žinūnas tuom tarpu:
— Žinau, žinau, žinau — jau vieną turiu.
Tas išsigandęs šoko bėgt nuo durų pas savo draugus ir
čionais juodviem papasakojo viską, ką girdėjo ir ką matė,
sakydamas, kad bus negerai, nes žinūnas pasakė: "Žinau, žinau,
žinau — jau vieną turiu“. Nusiminė visi trys, kad jau juos
vagimis apšauks.
— Gerai,— sako lekojus,— dabar ir aš eisiu paklausyt, ar
tiesa, ar ne.
391
 Lckojus, priėjęs prie durų, ir tą patį mato ir girdi, ir štai į
tą tarpą laikrodis — džan džan — muša dvi adyni.
— Žinau, žinau, žinau — jau du turiu,— atsiliepė žinūnas.
Iš baimės šoko bėgt lekojus. Nuėjęs pas draugus, papasa­
kojo, ką girdėjo, kad pasakė, jogei du turįs.
Ant pabaigos eina ir kukorius klausyt. Priėjo prie durį},
pradėjo klausyt. Laikrodis tik džan džan džan — tris adynas
muša po gaidžių. Tuom tarpu:
— Žinau, žinau, žinau — jau tris turiu,— atsiliepė žinūnas.
Išgirdęs ir kukorius pabėgo pas savo draugus ir papasakojo
jiem, kad šnekąs, jog jau visus tris turįs. Rodavojasi visi trys,
ką gali daryt, ir susitarė teip: nuėjo pas žinūną, davė jam visi
trys po šimtą rublių, prašydami jo, kad kaip nors padarytų,
idant tik neišduotų. Žinūnas jiems kalba:
— Gerai, tą žiedą turit sulesyt kurkinui, tai čion niekam
nei bėdos, nei gėdos nebus.
Tie šelmiai teip ir padarė: sulesino žiedą kurkinui ir jau be
baimės, kad niekam bėdos nebus.
Rytmetyje sukilę ponai tuo paarbatavo ir davė pašaukt tą
žinūną. Atėjusio žinūno ponas klausia:
— Na, o ką, kas pavogė žiedą? Noriu greičiau dažinot.
Čion žinūnas pasėmė savo knygą ir pradėjo:
— Žinau, žinau, žinau. Tą žiedą prarijo kurkinas, kurį
papjovę, rasite visą teisybę.
Tuojaus ponas prisakė tą kurkiną papjaut ir išžiūrėt, ar ras,
ar ne. Išmėsinėję visą kurkiną, .štai ir randa žiedą. Už tą suieško­
jimą davė ponas jam tūkstantį rublių: išpildė prižadėjimą, nes
nenore būt melagium arba apgavėju.
Apė tą atsitikimą ėmė garsyt tas ponas kitiems, bet tam
niekas nenore tikėt. Vieną kaitą buvo pas tą poną, kurio žiedą
atieškojo, susirinkę daugybė ponų. Apė žinūną papasakojo po­
nas šitiem, bet tie nenori tikėt, norint šits ir davadžiojo, kad
tikrai žiedą atieškojo. Šitie svečiai sako:
— Gerai, parvežkit žinūną, o mes padarysim žertą ir
žiūrėsim, ar atspės, ar ne.
Tuojaus parvežė žinūną ir įvedė in pakajų, kur buvo ponai
392
 susirinkę. Šitie ponai paėmę po bliūdu pavežė šūdvabalį, tik,
žinoma, žinūnui nematant. Dabar sako:
— Atspėk, kas po bliūdu, kad esi žinūnas!
Žinūnas, paėmęs savo knygą ir vartydamas, šneka:
— Žinau, žinau, žinau, viską žinau, žinau, žinau.
Varto savo knygą. Nusiminęs nutilo ir mislija sau: “Dabar
jau m3 bus gėda, dabar jau nežinia nė kaip spėt". Pamislijęs
dalį valandos, vėl, vartydamas savo žinių knygą, pratarė:
— Žinau, žinau, žinau — dabar tai jau papuolci, biednas
šūdvabali,— žinau, žinau, žinau, dabar tau, šūdvabali, bėda ir
gėda, neturėsi nė akių kur dėt!
Ponai visi rankomis suplojo, sakydami, jogei jis tikras
žinūnas. O tas žinūnas tiktai dėl to šūdvabalį minavojo, kad jo
paties buvo pravardė Šūdvabalis. Už tą įspėjimą jam visi po­
nai sudėjo tūkstantį rublių ir jam pasakė:
— Dabar galėsi važiuot namo, pavėžys tave ponas — tik­
tai mes tau važiuojančiam užtaisysim šposą: jeigu įspėsi, tai
da gausi tūkstantį rublių.
Kai pakinkė arklius, užvažiavo, o į pasostę pridėjo kiaušinių.
Eina žinūnas važiuot, ir išleidžia visi ponai jį lauk žiūrėt, ką
darys žinūnas: ar atspės, ar ne. Žinūnas įsilipo į vežimą, prieš
sėdimą pasakė:
— Tai sėsiu, kad sėsiu, kaip višta ant kiaušinių, bet ar ne
per sunkus būsiu?
Ponai visi vėl suplojo rankomis, sakydami:
— O, tai tikras žinūnas.
O žinūnas, supratęs, kad iš jo žerto išeina teisybė, jis nė
nesėda, sako:
— Reik pirma pažiūrėt, ar daug kiaušinių yra, nes visas
galiu susiapt, kaip sėsiu.
Tąsyk ponas liepė išimt kiaušinius, o paskui sudėjo jam
kitą tūkstantį mblių, ir išvežė namo. Tokiuom būdu žinūnas
susirinko pinigų, o parvažiavęs kaip buvo dūmas, teip ir liko.
Neilgas jo amžis buvo, per tai jam užteko iki mirimui maistui,
•cs, keletą dienų pagyvenęs, mirė. Da ir kitiems liko tų pi-
■gų, ką su savo durna galva susirinko bepaikiodamas.
(Užrašė Peteraitis Senapilės paviete.)
 174. APĖ EGLĘ IR ŽALTĮ

Eglė su savo seserimis nuėjo vieną kartą pavakarėje mau­

dytieji į artimiausiąjį ežerą. Nusileidus saulei merginos išlipo
ant kranto prie savo rūbų. Staiga Eglė suriko ir atšoko nuo
savo marškinių. Rankovėje guli įlindęs žaltys — kaip jį išvyti,
kaip atimti marškinius? Tuomi laiku iš rankovės pasirodo buže
ir ima kalbėti:
— Išlįsiu pats, jeigu prisižadėsi būti man už pačią.
Seseres, idant išsigelbėti nuo žalčio, privertė Eglę duoti
pažadą. Gavęs pažadą, žaltys išlindo ir išnyko.
Kaip tik jos namon sugrįžo, pasirodė kaime trys piršliai
nuo žalčio. Trys žalčiai užvažiavo ant kiemo geldoje nuo žen­
to ir kalba tėvui bei motinai:
— Žaltys meldžia parvežti jam marčią: Eglė davė jam
žodį.
Tėvai, kaipo galvas prapuldę, nežinodami, ką atsakyti, kalba­
si, mustija*, eina pas seną kaimynką. Senoji kaimynka sako:
— Lengva prigauti žaltį. Vietoje duktės duokite jam žąsį ir
paleiskite pasiuntinius.
Taip ir padarė. Piršliai susėdo ir išvažiavo su žąsimi, bet
ant kelio gegužė suriko:
— Kukū, kukū, kukū, kukū, prigavo jus. Vietoje marčios
davė jums baltą žąsį. Kukū, kukū!
Žalčiai grįžta atgalios į butą, piktume išmeta žąsį, prišneka
tėvams ir reikalauja marčios. Pagal senosios kaimynkos veli­
jimą davė jiems baltą avį. Gegužė vėl pranešė jiems. Jie grįžta
su gąsdinimais ir reikalauja marčios. Jiems davė baltą karvę.
Bet, persergėti vėl gegužės, grįžta atgalios da su didesniais
gąsdinimais. Tėvai atidavė jiems vyriausią dukterį. Bet, patyrę
nuo gegužės, jog juos jau ketvirtą kartą apgauna, grįžta gąsdy-
dami sausmečiu, tvanu, badu, ligomis už neguodojimą žalčio.
Galiausiai atiduoda Eglę. Gegužė rėkia:
— Važiuokite, skubinkitėsi! Vcdys laukia martelės!
Su baime žiūri Eglė ant ežero. Staiga iš gelmės pasirodo
ne baisusis žaltys, bet patogus jaunikaitis, vandens dievaitis.
Penkis metus laimingai gyveno Eglė su žalčiu. Bet jau
394
 išsiilgo savo kaimelio, butelio, tėvų. Sukanka da penki metai,
ir da penki. Ji vis taipo laiminga, bet kas dieną labiaus trokšta
aplankyti savo tėvus. Vyrui vienok tas nepatinka. Jis atideda
aplankymo dieną už dienos. Galiausiai nubodintas maldomis
savo pačios, jis sutinka ją paleisti, bet su tuomi, idant ji pir-
miaus suavėtų geležinius čeverykus. Eglė įmetė juos į kakalį,
sudegino ir greitai suavėjo.
— Štai jau aš apsirengusi į kelionę! Reikia kepti ragaišius!
— Gerai,— atsako žaltys,—- bet pimiiaus prineškie van­
dens su rėčiu.
Eglė prinešė vandens ir iškepė ragaišį. Vyras galiausiai ją
paleido, bet atsisveikindamas pasakė:
— Kai ateisi ant kranto, šūktelk mane tris kartus tokiais
žodžiais: “Patie mano, pati tavęs laukia! Jei tu gyvas — pieno
puta, jei negyvas — kraujo puta!”
Eglė parėjo namon. Buvo priimta su džiaugsmais. Klau­
sinėjimų bei šnekų nebuvo galo. Dieną jos išvažiavimo
atidėstinėjo kas dieną. Tuo kartu jos broliai išvažiavo į girią
ant nakties ganyti arklius ir paėmė su savimi vyriausią sūnų
Eglės. Inėję į tankumyną ir susikūrę laužą, pradėjo jį šerti,
glamonėti ir išklausinėti, kaip motina šauks tėvą, kuomet grįš
namon. Vaikas atsakė:
— Nežinau!
Veltu jo klausinėjo, veltu gąsdino, galiausiai išplakė rykš­
tėmis. Jis atsakydavo:
— Mama pasakys, aš nežinau.
Kuomet jie sugrįžo, vaiko akutės buvo užverktos. Motina
paklausė jo, dėl ko akys raudonos.
— Nieko! — atsakė jis.— Mes sėdėjome pas ugnį, balana
buvo dervuota, vėjas įvarė man dūmus į akis.
Ant sekančios nakties broliai išsivedė jaunesnįjį sūnų ir
teipogi veltu jį išplakė: jis nieko nenorėjo atidengti. Ant trecios
nakties išsivedė su savimi dukterį ir, pagąsdinę ją rykštėmis,
privertė viską pasakyti.
Paskui broliai, paėmę dalgius, nuėjo pas ežerą ir šaukė
žaltį — Eglės patį. Iš pieno putos jis išlindo ant kranto, o jie
su dalgiais sukapojo jį į šmotus.
395
 Pasibaigė Eglei viešėjimo dienos. Pagriebusi vaikučius ir
atsisveikinusi su giminėmis, ji nuėjo pas ežerą, bet vietoje
baltos putos pasirodė kraujo puta ant vandens, pažįstamas bal­
sas atidavė jai paskutinį atsisveikinimą ir apskelbė, kas yra jo
nužudytojais. Išgirdusi šitą. Eglė susuko:
— Kur dar dingti man? Kur eiti? Kaipgi gyventi su nužudy­
tojais paties?
Dievai pavertė ją į eglę, vyriausiąjį sūnų — į aržuolų,
jaunesnįjį — į vuosį, o dukterį — į drebulę.

(Užrašė J. Andziulaitis Garliavoje. SuvalkĮųj gub., "Mil-

leilungen djerj UiĮauischenJ littferarischen] GesellĮschafl]
//, 266)

175. APĖ KYTRĄ MERGĄ, KURIĄ PONAS VEDĖ

Buvo vienas ponas ir turėjo vergutę. Toji vergutė buvo

labai graži mergina. Tas ponas buvo nevedęs, jis norėjo tą
merginą vesti, bet jam buvo gėda vesti savo vergutę už pačią,
todėl jis sumislijo nuo jos atsikratyti, kitaip — ta mergina
buvo jam visados ant mislics.
Vieną kartą tas ponas pasišaukė merginos tėvą ir sako:
— Ar girdi, seni? Te tau šitus kiaušinius ir pasakyk savo
dukteriai, kad apleistų vištukų. Jei ji neišpildys, tai aš apsiei­
siu su jąj, kaip man pasidabos...
Tėvas paėmė nuo pono kiaušinius, parnešė dukteriai ir pa­
sakė pono prisakymą. Kada duktė pažiūri, kad tie kiaušiniai
šutinti:
— Ar tas ponas,— sako,— kvailas, kad iš šutintų kiaušinių
vištukai būtų...
Tuojaus prispragino an skaurados miežių, surišo į mazgelį
ir padavė tėvui:
— Nešk,— sako,— ponui ir pasakyk, tegul šituos miežius
pasėja, tai kaip vištukai išsiris ir miežiai užaugs, tai bus kuom
lesytie.
Senis nunešė miežius pas poną ir sako:
396
 — Mano duktė davė miežių ir liepė, kad ponas juos pasėtai,
tai kaip vįstukai išsiris ir miežiai užaugs, tai turėsi kuom
lesytic.
Ponas pažiurėjo, kad tie miežiai sudeginti, ir sako:
— Ar tavo duktė kvaila, ar ką, kad iš spragintų grūdų
miežiai užaugtų.
— O mano duktė sakė: "Ar tas ponas kvailas, kad iš šutin­
tų kiaušinių vištukai išaitų...”
— Gerai, kad tavo duktė tokia gaivinga, pasakyk jai, tegul
ji nulupa akmeniui odą, o jei neišpildys, tai aš ją myriu nu­
bausiu...
Senis parėjo namon ir sako:
— Ponas tau liepė, kad tu nuluptum akmeniui odą, o jei
neišpildysi, tai ketino tau galvą nukirsti.
— Ar tas ponas kvailas — kad akmuo odą turėtų... Aik pas
jį ir paklausk, tegul partxlo, kur yra akmens užkulnis, nes
akmenį reikia nuo užkulnio luptic.
Atėjo pas poną. Sako:
— Ar tavo duktė kvaila — kad akmuo užkulnį turėtų...
— O mano duktė .sakė: “Ar ponas kvailas — kad akmuo
odą turėtų..."
— Ar girdi, seni? Parėjęs namon, pasakyk savo dukteriai,
tegul ji pas mane ateina nei pėsčia nei raita, nei nuoga nei
apsivilkus, nei keliu nei taku ir tegul atneša man nei dovaną
nei nedovaną. Jei šį prisakymą išpildys, tai aš su jąj ženysuos,
o jeigu neišpildys, tai ją laukia myris.
Senis, parėjęs namon, apsakė pono norą savo dukteriai,
kad ponas liepė jai ateiti nei pėsčiai nei raitai, nei nuogai nei
apsivilkusiai, nei keliu nei taku ir nunešti jam nei dovaną nei
nedovaną. Mergina pasigavo porą karvelių ir katiną, tinklu ap­
sisuko, užsisėdo ant ožio ir joja per laukus ir grabes. Ponas pa­
matė ją atjojant — paleido porą šunų, kad ją sudraskytų. Ši
pamačius išmetė katiną. Katinas ėmė bėgti, šunes — vytis.
Tuom tarpu ji įjojo ant dvaro ir, poną sutikus, paleido karvelius.
— Ką žapc šunes nusivijo? — užklausė ponas.
— Pirmutinį, pon,— atsakė mergina.
Negalėdamas ponas apveikti savo vergutės, turi dabar ją
397
vesti. Iškėlė didelę veseilę, suprašė visus savo baudžiaunin­
kus ir davė jiems šaukštas nuo sieksnio ilgas: visi svečiai turi
už galo šaukšto koto laikyti ir pavalgyti. Iš pradžių ponas
turėjo gana juokų, kad jo svečiai su tais šaukštais negali pa­
siekti burnos, bet paskui ponia pamačius juos pamokino, kad
jie valgį paduotų viens kitam. Ponas už tai labai supyko ant
savo pačios ir pasakė, kad jei ji daugiau kišis į pono reikalus
ir darys kokias provas, tai jis su jąj negyvens — jiedu turės
skirtis.
Vieną kartą ponas išvažiavo į miestą su reikalais. Tuom
tarpu pribuvo į dvarą žydas ir lictuvys ant proves. Jiedu važiavo
ant prekmečio susidėję: žydo buvo vežimėlis, o lietuvio —
kumelė. Bcvažiuodamu jiedu apsinakvojo viename kaime, ir
tame laike atsivedė toji kumelė kumeluką. Užsikėlę iš ryto
rado tą kumeluką po vežimu gulint. Ir dabar žydas sako, kad
kumeluką atvedė jo vežimėlis, o lictuvys — kad kumelė.
Išklausius ponia skundą abiejų šalių atsiliepė:
— Aš pereitą vasarą pasodinau bastučius ant upės krento,
tai vieną naktį išėjo iš upės lydekos ir visus mano bastučius
nuėdė...
— Poniute, ar tai galimas daiktas, kad lydekos, išėję iš
vandens, galėtų nuėsti bastučius? — sušuko žydas.
— Kodėl ne: jeigu vežimas gali atvesti kumeluką, tai kodėl
lydekos negali nuėsti bastučių? Na, tu, žmogau, veskis savo
kumelę, o tu, žyde, vežkis savo vežimėlį, tai paskui katrą tas
kumelukas bėgs, tai prie to prigulės.
Žinoma, kumelukas bėgo paskui kumelę. Parvažiavo po­
nas, atrado padarytą provą.
— Dabar,— sako,— mudu negaliva gyvent, turiva skirtis,
nes tu peržengei mano provą. Imk sau ko mylimiausią daiktą
iš mano dvaro ir alk, kur tau pasidaboja...
Prieš persiskyrimą ponas iškėlė balių, suvadino visus
baudžiauninkus, davė gert ir valgyt, ir kada ponas nusigėrė,
liepė ji užkinkyt arklius, įsidėjo poną į vežimą, parsivežė pas
savo tėvą į stubelę, pasidėjo kūlį šiaudų, poną paguldė ir pati
atsigulė pas jį. Kada prašvito, [ponas] žiūri ir klausia:
— Kur aš guliu?
398
 — Nugi su manim. Jugi mudu persiskyrėm, teip pcrsi-
skyrėm: ponas m3 liepei imti drauge mylimiausią daiktą, tai
aš pasiėmiau tave ir atsitraukiau...
Mato ponas, kad negaus rodos su savo pačia:
—■ Aime,— sako,— greičiau namon, kad nor svietas ne­
matytų...
No to karto gyveno jiedu sutikime.
(Nuo Pr. Kazakevičienės iš Kūlokif, Kalvarijos] pav.,
SuvĮalkų] gub., užrašė J. Kazakevičius.)

176. APĖ MIŠKASARGIO SŪNŲ,

KURS KARALIAUS DUKTERĮ VEDĖ
Buvo vienas karalius ir turėjo dukterį, toji duktė labai graži
buvo. Tas karalius apgarsino, kad žentas jo bus tas, kuris
užmys tokį mįslį, katro tas karalius negalės atmyli. Jeigu gi
karalius mįslį atmys, tai kiekvienam, norinčiam būt karaliaus
žentu, bus galva nukirsta...
Kada tas karalius apgarsino šitokią žinią, ėmė važiuoti kara­
liūnai ir kunigaikščiai iš tolimų žemių. Kiekvienas pribuvęs turė­
jo užmyli karaliui mįslį, o karalius atminė, nukirto kožnam galvą.
Toje pačioj karalystėj gyveno vienas miško sargas ir turėjo
vienturtį sūnų. Tasai sūnus sako:
— Ar žinai ką, tėvai, aš josiu pas karalių, užmysiu jam
mįslį ir kaip karalius negalės atmyti, tai aš pasiliksiu jo žentu.
— Sūnau mano mielas, mesk tu tą tuščią mislį — jau ten
ne vienas galvelę paguldė, ir tai sūnūs didelių ponų, kunigaikš­
čių ir karalių — neatsirado nei viens, kurs būtų galėjęs už­
myli mįslį, katro karalius nebūtų galėjęs atmyti. Taigi ir tu, sū­
neli, nuvažiavęs ten su savo mįslių, pražudysi savo gyvastį...
Bet sūnus nė girdėt nenori! Tėvas, matydamas, kad jo per­
sergėjimai nieko negelbsti, sumislijo patsai sūnui galą padary­
ti. Liepė motinai pritaisyti stiklą midaus ir, kada sūnus sėdėjo
jau ant pabalnoto žirgo, įpylė į midų nuodų ir padavė jam,
turėdamas savo širdyje mislį: tegul sūnus numiršta po jo akių,
nei ką turi nujot pas karalių ir ten atiduot budeliui savo galvą...
399
 Sūnus priėmė nuo tėvo midų, bet pats negėrė, alc ėmęs ir
supylė žirgui į gerklę. Žirgas trinkt parpuolė ant žemės ir
pagaišo. Dabar jis liepė tų žirgą išvilkt į laukas. Kada žirgas
išvilktas tysojo, atlėkė trys varnos, atsitūpė, užlesė tos arklie­
nos, ir tos pagaišo. Sūnus pasiėmė tris negyvas varnas ir aina
pėsčias. Ėjo ėjo dieną ir antrą, daėjo girią. Aina per tą girią,
žiūri — dvaras. Atėjo į tą dvarą, žiūri — ten visko pilna, bet
nei jokio žmogaus nesiranda. Dabar jis ėmęs tais varnas nu­
pešė, sukūręs ugnį iškepė ir, perpjovęs kožną j keturias dalis,
sudėjo ant skomės, o pats pasislėpė. Tuom tarpu pareina į tą
dvarą dvylika plėšiku:
— A, a, ėia koks geradėjas mums pietus parengė!
Visi po dalį suvalgė ir visa dvylika numirė. Dabar jis,
palikęs tuos plėšikus, atėjo pas tą karalių. Tuojaus karalius jį
priėmė gražiai, davė kambarį ir liepė pamislyti tris dienas, o
po trijų dienų pašaukė pas save ir liepė jam užmyli mįslį.
Dabar jis, persiprašęs karaliaus, užminė:
— Negyvas užmušė gyvą, tas vienas negyvas užmušė tris
gyvus, o tie trys negyvi užmušė dvyliką gyvų.
Karalius mislijo mislijo per tris dienas ir jokiu būdu ne­
galėjo išmislyti, kaip tai negyvi, o gyvus galėjo užmušti. Ant
galo, negalėdams nieko gero išmąstyti, pasišaukė savo dukterį
ir liepė jai, kad ji tą mįslį nuo to miško sargo sūnaus iškvostų.
Karaliaus duktė turėjo šešias savo tarnaites, ir visos buvo
labai gražios. Kada sulaukė vakaro ir būsiantis karaliaus žen­
tas nuėjo į savo kambarį ant atsilsio, toj karalaitė, gėdydamas!
ait pati pas savo jaunikį, nusiuntė vieną iš savo tarnaičių,
idant toji, iškvošus mįslį, paskui atėjus jai pasakytų. Tarnaitė
atėjo į jaunikaičio kambarį ir sako:
— Pasakyk, ponaiti, mįslį...
— Jei gulsi pas mane į lovą tik vienmarškinė, tai pasa­
kysi!.
— Gulsiu...
Toji tuojaus nusirengė drahužius ir jau guls — šis kaip jau
trauks vieną diržu per pečius! Toj tarnaitė tikt apsisuko ir net
nesijuto, kaip išbėgo per duris.
Dabar karuliūtė siunčia antrą. Atėjo antra:
400
 — Pasakyk, ponaiti, mįslį...
— Jei gulsi pas mane į lovą be drabužių, tikt su vienais
marškiniais, tai pasakysiu.
— Gulsiu.
Tarnaitė nusirengė drabužius ir jau guls, bet šis kaip jau
drožė vieną — ir toji išbėgo, palikus savo drabužius. Toks
pats kirtis patiko trečią ir paskutinę.
Ant galo prisiėjo aiti pačiai karalaitei. Atėjus sako:
— Pasakyk, ponaiti, mįslį.
— Jei gulsi pas mane be drabužių, tik su vienais marški­
niais, tai pasakysiu.
— Gulsiu...
Karalaitė nusirengė. Sis, paėmęs diržą, kirto vieną — sto­
vi, kirto antrą — stovi, trečią kartą kirto — stovi, ir atsigulė
į lovą. Gulėjo jiedu per naktį, mįslį sargo sūnus jau jai pa­
sakė... Ant rytojaus ši tuojaus nuvėjus tėvui papasakojo visą
atsitikimą apė užmytą mįslį, bet drabužiai visų šešių tarnaičių,
kartu ir karalaitės pas jį liko.
Po pusryčių karalius pasišaukė savo būsiantį žentą į savo
pakajus ir atmena mįslį, apsako visą atsitikimą jo kelionės.
— Gerai, karaliau, kad tu atminei mano mįslį, bet mel­
džiu paklausyti, aš jums apsakysiu dar vieną savo atsitikimą.
Aš, aidamas į tavo dvarą, ėjau per girią, beaidams susitikau
stirną. Užmicravęs šaudyklę, šoviau. Žiūrau — oda krito ant
vietos, o mėsa nubėgo. Ėjau toliau, [susitikau] antrą stirną,
šoviau — ir tos oda krito pas mane, mėsa nubėgo. Ir teip,
pakol perėjau per girią, sutikau septynias stirnas, į visas šo­
viau, ir visų oda išsinėrė, liko ant vietos, o mėsa nubėgo. Tik
septintą kaip šoviau sutikęs, tai ir oda, ir mėsa pas mane
puolė...
— Negalimas tai daiktas, kad žvėris be odos galėtų bėgti,—
pratarė karalius.
— Karaliau, jeigu man netiki, aš galiu visas odas parody­
ti.— Ir atnešė pilną maišą drabužių.— Šitos paskutinės tai ir
mėsa, ir oda pas mane krito...
Karalius žiūri, kad drabužiai jo dukters ir jos tarnaičių. O
matydamas, kad jo duktė gulėjo visą naktį su tuom miška-
401
sargio sūnumi, turėjo pripažyti už žentą. Apženijo savo duk­
terį, ir gyveno laimingai per ilgus metus.

(No Pranės Kazakevičienės iš Kūlokų, Kalvfarijos/ pav.,

užrašė jos sūnus J. K.)

177. APĖ GILTINĘ

Pati vieno pavargusio žmogelio vaiką sulaukė. Vaikščiojo

tas žmogelis, vaikščiojo kūmas prašydamas — nieks neapsi­
ėmė aiti in kūmus pas tokį, kuris nė arielkos netur už ką
pastatyti. Pasiėmė žmogelis pats savo kūdikį ir neša in bažnyčią
ant krikšto. Bcaidamas patiko kokį ten apdriskusį žmogelį ir
prašo, ar ncapsiimtų būti krikštų tėvu jo kūdikėliui:
— Niekas,— girdi,— nenori man vargšui tą geradėjystę
padaryti.
Žmogelis tas apsiėmė, ir jiedu ėjo in bažnyčią, tikėdamiesi
ir kūmą sutikti. Bcaidamu sutiko juodu labai išdžiūvusią žmoną.
Kūdikio tėvas paprašė jos būti kūma — ta apsiėmė, ir jie visi
trys keliavo in bažnyčią. Bcaidami kūmas su kūma įsišnekėjo,
ir kūma pasisakė kūmui, kad ji esanti giltinė.
— Tu, kūmuli,— sakė kūma,— gali dabar pasidaryti gar-
sium daktaru. Kaip tave pašauks pas ligonį ir pamatysi, kad aš
stoviu gale kojų — kiti žmonės manęs niekad nemato,— tai
apsiimk gydyti ir sakyk, kad ligonis tikrai išgis. Imk tada
kokių nori žolių ir duok ligoniui —jis visados pasveiks. Ojei
matysi mane gale galvos bestovint, tada atsisakyk nuo gydy­
mo ir pasakyk, kad joki daktarai jo neišgelbės, kad ligonis tur
mirti, nes toki niekad nepasveiksta...
Visą šitą žmogelis gerai in galvą insidėjo, ir kada po krikšto
jis namon sugrįžo, pradėjo povaliai pas ligonius vaikščioti ir
dėl to, kad visados inspėdavo, greitai apgarsėjo ir surinko per
tai didelį turtą.
Bet nesijutus atėjo senatvė garsausiaus daktaro, ir jis apsir­
go. Pamatęs, kad jo kūma stovi gale galvos, išsigando ir,
pašaukęs staliorių, liepė ko greičiaus jam lovą ant ratukų pa-
402
daryti. Kada jau lova buvo gatava, jis in jų atsigulė ir, kaip tik
pamatys, kad kūma gale galvos stovi, tuojaus apsisuka su lova
ir jai kojas atsuka. Nusibodo jau giltinei nuo jo kojų pas galvų
vaikštinėti, ir pasakius jam:
— Gana, kūmai, ar kytrauji, ar ne — jau nieks neišgelbės.
Ir tuojaus užpjovė.

(Užrašė S. Matulaitis Stebuliškiuos, Liudvinavo valsčiaus, '

Kalvarijos pav.t 1889 m.)

178. APĖ KŪMĄ KIAULĘ

Viens pavargęs žmogus atėjo ant dvaro turtingo pono, kur

vaikščiojo labai didelė kiaulė su dvylika paršiukų, nusiėmė
kepurę ir vaikščioja aplinkui jų. Pono tuom tarpu namie nebu­
vo, o ponia, tų žmogų pamačiusi, pasiuntė tarnų paklaust, ko
nori jisai no kiaulės. Jisai atsakė:
— Mano pati sulaukė kūdikį — nieks nenori ait in kūmus,
dėl to aš labai gražiai prašau ponios, kad leistų in kūmus man
nors šitų kiaulę.
Tarnas sugrįžęs pasakė šitų poniai. Ji, nudžiugus, kad
mužikai jau pradeda prašyt in kūmus ponų kiaules, liepė tuo­
jaus pakinkyti ketvertų arklių, įdėti kiaulę.
— Leiskic, poniute, drauge įdėt ir kūmos vaikus,— prašė
žmogelis,— be jų kūmai neramu...
Ponia apsiėmė ir liepė sudėt ir paršiukus. Kada jau viskų
sudėjo, tas žmogus insisėdo in vežimų ir išsivežė kūmą su
vaikais, švilpindamas ir džiaugdamasis, kad apgavo kvailų po­
nių. Parvažiavęs namon, jisai kiaulę su paršiukais tuojaus pa­
skerdė, o žinodamas, kad ponas parvažiavęs supras apgavimą
ir vysis, nuvėjo pas kelią, kuriuomi turėjo jį ponas vyti, rado
žmogaus mėšlo ir, uždengęs jį kepure, laukė.
Teisybė! Kada ponas parvažiavo in dvarą ir ponia jam
papasakojo atsitikimą su kiaule, anas, būdamas truputį protin­
gesnis už ponių, tuojaus suprato, kad tai apgavimas. Greitai
užsisėdo ant šyvio ir nusivijo. Išjodamas iš dvaro, jisai liepė
403
nieko neleist in dvarą, o jei kas ateitų, ypačiai koks mužikas,
prisakė užmušt ir inmesti in kiaulinyką. Davęs tokį prisa­
kymą, ponas nujojo tuom keliu, kur buvo nuvažiavęs tas žmo­
gus su kiaule. Truputį pajojėjęs, jisai pamatė žmogų, tupintį
palei kelią ir laikantį ką po kepure. Dajojęs ties juomi, ponas
paklausė, ar jis nematęs važiuojant su kiaule ir dvylika paršiu­
kų ketvertu arklių.
— Mačiau, ponuti, da neseniai nuvažiavo. Ale, ponuli,
čia kelių daug — tu pats nerasi. Duok man savo šyvį, aš tai
rasiu, o tu, ponuli, palaikyk po kepure mano dyviną paukš­
tį, kurį aš pagavau, ale jo negali žiūrėti iki nusileidimui
saulės.
Ponas apsiėmė. Užsisėdęs ant pono šyvio, tas žmogus
tarė:
— Ale, ponuli, aš be kepurės negaliu vyti.
Ponas davė jam savo kepurę, o pats liko be kepurės prie
dyvino paukščio. Turėdamas ir kepurę, žmogus da prašė:
— Ponuli, dabar aš sėdžiu ant gražaus žirgo, užsidėjęs
gražią kepurę — tik rūbai mano nuplyšę. Jei ir davysiu kiau­
lę, tai žmogus tas palaikys mane už dūmą ir neatiduos man
kiaulės.
Girdėdamas tai ponas atidavė jam savo rūbus, o pats, apsi­
vilkęs mužiko sermėga, liko prie dyvino paukščio. Žmogus da
linksmesnis nujojo sau namon, o ponas, pasėdėjęs iki nusilei­
dimui saulės, užsimanė pažiūrėt dyvino paukščio. Pakėlęs vieną
kepurės kraštą, inkišo ranką paimti tą dyviną paukštį ir inkišo
in mėšlą! Tada tik jis suprato apgavimą ir, neturėdamas ką
daryti, nuvėjo namon nuliūdęs. Kada jis parėjo namon, buvo
jau tamsu. Suneš, nepažinę jo, ėmė loti, o ponia, mislydama,
kad atėjo vėl nepažinstamas mužikas, liepė, pildydama vyro
prisakymą, mušti jį ir inmesti in kiaulinyčią. Dovanai jisai
sakėsi ponu beasant, nes ponia, mislydama, kad mužikas vėl
nori ją apgaut, liepė da labjau mušti. Tik ant rytojaus, kada
kiaules leido iš tvarto, ponia dasižinojo, kad vakar liepė mušt
poną. Paleistas iš tvarto, ponas atėjo pas pačią ir sako:
— Dabar jau mudu nepykime viens ant kito, nes mužikas
tave apgavo, o mane dešimtssyk labjaus...
4()4
 Nenorėdamas, kad kiti apė tai žinotų, neieškojo daugiaus
to žmogaus. O žmogus sau, apgavęs ponus, turėjo mėsos, o
parsidavęs arklius ir vežimų, prasigyveno ir nekentė jau bado,
kaip tankiai būdavo pirm to.

(Užrašė S. Matulaitis Stebuliškiuose 1888 m.)

179. APĖ ŽMOGŲ IR KOMEDIJANTUS

Buvo toks žmogus, turėjo jisai karvę. Ta karvė atvedė
veršiukų. Sykį jis, netekęs duonos, nuvedė karvę in Kalvarijų
ir pardavė. Ne po ilgam vėl jau neturėjo už kų duonos nusi­
pirkt — vedė tada veršiukų. Palei Kalvarijų sutiko tris kome-
dijantus.
— Ką prašai,— sako,— už ožį?
Ugi žmogus dirst — kad jo veršiukas in ožį pavirto! Su
pačia jiedu buvo sušnekėję už veršį prašyt penkioliką rublių,
dabar jau jis prašė tik penkioliką auksinų. Komedijantai paėmė,
ir ožys vėl in veršiukų pavirto.
Kitų sykį aidamas in Kalvarijų, žmogus išvertė raudoną
kepurės pamušalų, užsidėjo ir išėjo in miestą. Ugi sutinka vėl
komedijantus.
— Na, kų, ar gerai uždirbai ant veršio?
— Gerai,— atsakė žmogus.— Aime dabar ant magaryčių.
O jau pirmiaus buvo trijose karčemose ir užmokėjo kožno-
jc už tris bonkas vyno. Nuvėjo in vienų karčemų, išgėrė tris
bonkas vyno, žmogus pasuko pasuko savo kepurę ir, pašaukęs
šinkarką, klausia:
— Ar užmokėta už vyną?
Ta sako, kad užmokėta. Teip pat — kitoje ir trečioje
karčemoje. Komedijantai užsimanė no jo tokių stebuklingų
kepurę — visur galės kiek nori gerti. Žmogus užsiprašė ke­
turis šimtus rublių — derėjosi, derėjosi ir sutiko ant trijų
šimtų.
Nusipirkę nuėjo in karčemų, gėrė, gėrė, paskui pasuko ke­
purę ir klausia šinkarkos, ar užmokėta už vyną.
405
 — Kada tai, kiaule, man užmokėjai? — suriko šinkarka.
Kiti komedijantai mislino, kad jis nemoka sukti. Paėmė
kitas, paskui trečias, suko suko, o šinkarka vis užmokesties
reikalauja. Užmokėjo paskui šinkarkai ir, girti iš karčemos
išėję, ėmė muštis ir viens kitą užmušė.

(Užrašė S. Matulaitis S lebuliški uos 1891 m.)

180. APĖ RAGANĄ IR JONUKĄ

Buvo diedas ir boba, turėjo jiedu vaiką, vardu Joną. Boba
ne po ilgam numirė, o diedas paėmė sau kitą pačią. Motina
nemylėjo Jonuko ir tankiai mušdavo. Diedukui pagailo savo
vaiko, užsodino jis jį ant lentos ir paleido plukioti ant ežero.
Atnešęs valgyt jisai šaukdavo:
— Jonuk, Jonuk, išplauk išplauk — aš atnešiau sūrio, svies­
to, saldaus pieno.
Ant tokio šaukimo Jonukas išplaukdavo pas krentą, imda­
vo no tėvo valgį ir vėl plaukdavo šalin.
Išgirdo laumė ragana, kaip tėvas savo vaiką šaukia, atėjus
pas ežerą, pašaukė Jonuką teip, kaip girdėjo tėvą šaukiant.
Jonukas išplaukė, o laumė ragana pastvėrė jį ir, indėjus in
maišą, nešė namon. Bencšdama pailso, pasidėjus savo naštą,
atsigulė pasilsėti ir užmigo. Jonukas tuo tarpu išlindo iš maišo,
pridėjo pilną akmenų, o pats sugrįžo pas ežerą, rado savo
lentą ir vėl nuplaukė sau. Ragana išsimiegojus užsidėjo vėl
maišą ir linksma namon parėjo:
— Tai, dukrele, pelno parsinešiau pilną maišą — su­
prašysiu visas pažįstamas ir padarysiu benkietą.
Atsirišo maišą išimti Jonuką — ugi žiūri, kad maiše vieni
akmenys. Perpykus ji tuojaus nubėgo pas ežerą:
— Jonuk, Jonuk, išplauk išplauk — aš atnešiau sūrio, svies­
to, saldaus pieno.
Jonukas atplaukė. Ragana pastvėrus jį indėjo in maišą ir
nešė jau be pailsto, o parnešus laikė jį da kelias dienas: visko
davė valgyt ir gert, ko tik Jonuks norėjo.
406
 Vieną dieną ragana gerai prikūrino pečių ir sako dukteriai:
— Dukrele, aš aisiu susiprašyti pažįstamas, o tu iššluok
pečių, iškepk Jonuką ir, sudėjus in bliūdus, pastatyk ant stalo.
Jonukas tuom tarpu pricmenioje žaidė o viską girdėjo. Kaip
tik ragana išėjo, duktė jos iššlavė pečių, paėmė ližę ir šaukia
Jonuką:
— Jonuk, Jonuk, sėsk ant ližės — aš tave pavėžysiu po
pryžedą.
Jonukas gi, žinodamas, ką su šiuom nori padaryti, atsakė:
— Sėsk tu, aš tave pirmiau pavėžysiu.
— Tu nepaveši,— atsakė raganiūtė.
— Pavešiu,— tarė Jonnks.
Raganiūtė užsisėdo, o Jonukas tik šust ją in pečių! Iškepė
mėsą, sukapojęs sudėjo in bliūdus ir pastatė ant stalo teip,
kaip senoji ragana liepė, o galvą nupjovęs padėjo po patalais
teip, kad viršugalvis ir kasos buvo matyt iš po patalų, o pats
nubėgo ir inlindo in šulnį.
— Kur mano dukrelė? — paklausė ragana sugrįžus ir inėjus
su viešniomis in stubą.
— Ugi štai, pataluose miega,— atsakė viešnios.
— Reik prikelti.
— Nekelk, tegul miega,— sako viešnios.— Žinai, nuvar­
go, kolek tokį in pečių indėjo, supjaustė ir sudėjo in bliūdus.
Ragana sutiko ant to ir, susodinus viešnias, pradėjo be
dukrelės valgyti mėsą. Prisivalgius viešnios užsimanė gerti.
Ragana vėl norėjo kelti savo dukrelę, kad vandens parneštų,
bet viešnios sudraudė ir vėlek sako:
— Pačios nuveisime.
Ragana vėl paklausė ir, paėmus naščius, ėjo pati vandens
parnešti. Aidama dainavo:
— Ainu ainu vandenėlio
Su variniais viedružėliais,
Su auksiniais naščiukėliais
Jonuko mėsos priėdus,
Kraujo atsigėrus...
O Jonukas iš šulnio atsiliepė:
407
 — Aini aini vandenėlio
Su variniais viedmžėliais,
Su auksiniais naščiukėliais
Dukrelės mėsos priėdus,
Kraujo atsigėrus...
Išgirdąs tai ragana be kvapo nubėgo in šlubą, pradengė
patalus ir pamatė, kad dukrelės tiktai galva. Tik tada suprato,
kad ji ne Jonuko, tik dukrelės mėsos priėdę. Nubėgo tuojaus
pas šulnį Jonuko žiūrėti, o Jonukas tuom tarpu išlipo iš šulnio
ir inlipo in medį. Atbėgus pas šulnį, jau Jonuko nerado, bet
besidairydama pamatė jį medyje besėdintį. Viešnios visos iškri­
ko, o ragana, būtinai norėdama Jonuką pagauti, ėmė graužt
medį, kuriame jis sėdėjo.
Jai begraužiant štai atbėgo vilkas.
— Ką tu, kūmute, darai? — paklausė jis raganos.
Ragana papasakojo jam, kaip buvo, o vilkas neva gailėda­
masis pasakė:
— Tu, kūmute, turbūt labai pailsai? Atsigulk, pasilsėk tru­
pučiuką, o aš už tave pagraužėsiu.
Ragana paklausė, atsigulė ir tuojaus užmigo, o vilkas
apibėgęs kelissyk apė medį — tas vėl pasidarė toks storas,
kaip buvo, ir nubėgo sau in girią.
Pabudus ragana pamatė, kad ją apgavo. Vėl pati graužt
pradėjo. Jai begraužiant štai atbėga zuikis.
— Ką tu, kūmute, darai? — paklausė jis teip kaip ir vilkas.
Ragana pasipasakojo ir jam savo nelaimę. Bet kada zuikis sa­
kėsi pagraužėsiąs už ją, o ji pamigtų, ragana neapsiėmė iš sykio:
— Ne,— sako,— neprigausi: ana vilkas teipgi žadėjosi
pagraužėti ir tik apgavo, nė graužė, nė ką.
— Tai da tik nevidonas tas vilkas,— neva gailėdamasis
atsakė zuikis.— Aš, kūmute, niekad niekam pikto neveliju —
gali drąsiai man tikėt...
Ragana pasitikėjo — prigulė, o zuikis, padaręs kaip ir vil­
kas, pabėgo sau.
Pabudus ragana vėl pamatė apgavimą ir da smarkiaus graužti
pradėjo. Teip jai begraužiant, štai atbėga lapė:
408
 — Ką tu čia, kūmute, veiki? — paklausė ji raganą.
— Teip ir teip,— pasiskundė ragana.
— A, tai tik tu, kūmute, nelaiminga! Gal tu jau labai
pailsai begrauždama? Duok man, aš pagraužėsiu, o tu, kū­
mute, primik, atsilsėk — kas tai matė tokį medį vienai nu­
graužti...
— Ai ne, negaliu! — atsakė ragana.— Tu teipgi teip kaip
vilkas su zuikiu padarysi.
— Kas ką jiedu, tie nevidonai, padarė?
— Ugi prašė teip kaip ir tu pagraužėti, o nė graužė, nė
ką.— atsakė ragana.
— Tai da tik nevidonai tiedu! Ar da tu, kūmute, lig šiol
nežinojai, kad jiedu visiems žinomi apgavikai? Jiedu niekam
gero nevelija! Ot aš tai, kūmute, niekam nieko pikto nedarau,
o jei tu man netiki, tai gali neužmigt ir žiūrėti — pamatysi,
kaip aš graušiu.
Ragana paklausė ir apsiėmė: atsigulė ir tuojaus užmigo. O
lapė apibėgo trissyk apė medį, ir jis vėl pasidarė toks, koks
buvo.
Pabudus ragana vėl pamatė apgavimą. Baisiai perpykus, ji
kuo sparčiausiai vėl graužti pradėjo. Jau nedaug reikėjo, jau
medis siūbavo, tuojaus grius, jau Jonukas dreba, medyje sėdė­
damas. Lėkė tuom tarpu per jį žąsys. Jonukas ėmė prašyt:
— Žąselės gulbelės,
Sumeskit nors po plunksnelę.
Kaip aš nulėksiu ant tėvo dvaro,
Žaliu vynu pagirdysu,
Kvieteliais palesysu.
Žąsys sumetė jam po plunksną, bet da buvo negana. Lėkė
ir antys, ir tos sumetė po plunksnelę — ir Jonukas nulėkė ant
tėvo dvaro. Tėvas labai nudžiugo ir padarė didelį benkietą. Ir
aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, dūšioj
neturėjau. Paskui indėjo mane in medinę klumpę, šovė iš tos
klumpės, ir aš čion atlėkiau.
(Užrašė S. Matulaitis Stebuliškiuos 1889 m.)
409
 181. APĖ RAGANĄ IR POLISKĖLĮ (VARIANTAS)
Buvo diedas ir boba, turėjo juodu sūnų, vardu Poliskėlis.
Boba numirė, o diedas ilgai nelaukdamas vedė kitų pačią —
raganą. Ragana nemylėjo Poliskėlio, liepė diedui padaryti stik­
linę bačką, indėti Poliskėlį ir paleist ant ežero.
Sesers Poliskėlio atnešdavo jam kasdien valgyti. Atėję pas
ežerą, šaukė:
— Poliske Poliškeli, išplauk, išplauk,
Aš tau duosu sūrio, svieslo,
Plonus baltus marškinėlius.
Išgirdo ragana. Atėjus ir ji ėmė šaukti:
— Poliske Poliskėli, išplauk išplauk,
Aš tau duosu sūrio, sviesto,
Plonus baltus marškinėlius.
Poliskėlis atsakė:
— Tai ne mano sesers — mano sesers ploniau šaukia.
Ragana nuvėjo pas kalvį ir sako:
— Kalvi, kalvi, paplonyk man liežuvį, aš tau duosu rėtį pupų.
Kalvis paplonino. Ragana nuėjus pašaukė Poliskėlį, jis at­
plaukė, ragana pastvėrė jį ir neša.
To!taus viskas teip kaip ir aukščiau paduotoje pasakoje po
nfumeriu] 180, tik, eidama vandens, ragana sako:
— Saldi gardi Poliskėlio mėsutė...
O Poliskėlis atsako:
— Saldi gardi Deiriutės mėsutė.
Ragana kerta medį su kirviu. Paskui zuikis, vilkas, lapė
atbėgdami padeda jai kirst, mušdami penčia in medį, o ašme­
nimis in akmenį.
(Užrašė tas puls Jiezne 1892 m.)

182. APĖ KUNIGĄ IR JO VARGANISTĄ

Penėjo kunigas šimtą ančių. Varganistas atėjęs išsmaugė ir
nuvėjo sau. Ant rytojaus kunigas šaukia varganistą ant rodos:
kas tai toms antims pasidarė.
410
 — Atiduok man tais antis,— sako varganistas,— man jos
susigadys.
Paėmė antis, nupešė ir suvalgė.
Kitąsyk penėjo kunigas šimtą jaučių. Varganistas vėl atėjęs
išmušė visus. Kunigas vėl šaukė jį ant rodos.
— Atiduok man juos, aš juos sunaudosiu.
Kunigas atidavė.
Sykį kunigas, važiuodamas ant baliaus, uždarė in šėpą gas­
padinę, indėjo jajai maisto, nunešė šėpą pas varganistą: "Te­
gul,— sako,— paklausys, ką jie šneka". Varganistas tuojaus
pradėjo su pačia apė kunigą šnekėti:
— Tai,— sako,— aš jo visas antis išsmaugiau, išmušiau
jaučius — ir tai vis mums teko, dabar reikia jo pinigus
išimti.
O gaspadinė šėpoje neiškentė nesurikus:
— Palauk tu, neprieteliau, aš pasakysiu kunigui!..
Varganistas ėmė atrakino šėpą, užsmaugė gaspadinę, pri­
kimšo pilną gerklę sūrio ir vėl užkabino.
Kunigas parvažiavęs atsiėmė šėpą. Ugi žiūri — gaspadinė
sūriu užspringusi! Šaukia varganistą, kad jis ją kaip nors pa-
kavotų:
— Aš tau,— girdi,— už tai šimtą rublių duosiu.
Varganistas nunešė in kluoną ir padėjo in šiaudus. Vakare
kunigas, išsiėmęs pinigus, skaitė vareanistui šimtinę. Varga­
nistas tuom tarpu nubėgęs atnešė gaspadinę ir brūkšt nagais
per langą. Kunigas išsigandęs išbėgo, o varganistas, atsidaręs
langą, pasiėmė visus pinigus ir nuvėjo sau.
Ant rytojaus kunigas, radęs po langu gaspadinę, vėl pašaukė
varganistą:
— Tik tu, susimildamas, nešk pakavot gaspadinę.
Varganistas paėmęs nunešė in daržą vieno gaspadoriaus,
patupdė palei kopūsto galvą, indėjo in ranką peilį, o ašmenis
insmeigė in kopūsto kotą. Gaspadorius, pamatęs, kad kunigo
gaspadinė jo kopūstus kerta, atėjęs paukšt in žandą, o ta ir
parvirto.
— O tu neprieteliau, kunigo gaspadinę užmušei! — suriko
varganistas.
411
 — Tik tu, susimildamas, niekam nesakyk, aš tau tūkstantį
rublių duosiu...
Varganistas gavo tūkstantį rublių, o gaspadorius paėmęs
kunigo gaspadinę nunešė ir pakavojo.

(Užrašė S. Matulaitis Stebuliškiuos 1891 m.)

183. APĖ VILKUS IR JŲ KARALIŲ

Vienas gaspadorius užtėmijo, kad po kiekvienai nakčiai

avižos, pasėtos apie vieną medį, labai išvoliotos. Vieną vakarą
jisai išėjo, insilipo in tą medį ir laukia, kas gi ateis avižas
volioti. Ugi žiūri — nakčia iš visų pusių susirinko vilkai.
Kaip jau visi susirinko, jų karalius kožnam insakinėjo, ką
katras tur ateinančią dieną pjauti. Vienam insakė ten to ir to
ūkinyko veršį papjaut, kito — kiaulę, o vienam vilkui insakė
papjauti jo lauką arklį. Kaip tik vilkai išsiskirstė iš po medžio,
jisai, parbėgęs namon, tuoj lauką arklį ištepė purvynu.
Ateinančią naktį jis vėl insilipo in medį klausyti, ar nelieps
vėl kokį jo gyvuluką papjaut. Susirinko vilkai, ir karalius
pradėjo pasakoti, katram ką pjauti. Tada viens iš jų sako:
— Insakei man papjaut vieną lauką arklį šito gaspadoriaus,
o ten nė yr, ne ką lauko — aš tik neėdęs likau.
— Na, tai dabar tu rasi jo lauką jautį.
Potam vėl vilkai išsiskirstė, o ūkinykas, parbėgęs vėl na­
mon, ištrynė savo laukį purvynu.
Naktij gaspadorius vėl tupėjo medyje ir klausė, ar nelieps
vėl ką iš jo gyvulių pjaut. Karalius visiem papasakojo, ką
pjauti, o tam, katras laukio nerado, pasakė:
— Tau pjaut tą, kas šitame medij.
Visi vilkai liko gaspadoriaus laukti, o tas sėdi medyje ir nelipa.
Ant rytojaus vaikai, nesulaukdami tėvo, nuvėjo pas medį ir
vadina jį namon. Vilkai tuom tarpu pasišalino teip, kad vaikai
jų nematė. Tėvas, bijodamas lipti — kas gal žinoti, rasi vilkai
kur pasislėpę laukia,— liepė vaikams atvažiuot su vežimu ir
indėt in jį baliją:
412
 — Užvožiate,— sako,— mane po balija, ir vilkai nieko
nepadarys.
Vaikai teip ir padarė: užvožė tėvą ir veža namon, o vilkų
nė nematyt. Tik štai atbėga no giraitės mergina rėkdama:
— Gelbėkit, gelbėkite — vilkai atsiveja!
— Lįsk,— sako,— po balija, ir tau bus vietos.
Mergina palindo. Važiuodami vaikai girdi, kad balijoj tik
— buldi buldi!.. Da pasijuokė:
— Tai,— girdi,— kaip senis tėvas su mergina kibinasi.
Ir važiavo sau nieko neatbodami. Parvažiavus namon at­
vožia bąli ją, ugi — tik šmukšt vilkas išlindo ir išbėgo in girią,
o tėvo rado vienus tik kaulus.

(Užrašė S. Matulaitis Stebuliškiuos 1889 m.)

184. APĖ LAPĘ IR VILKĄ

Pamatė lapė, kad žmogus prigaudęs žuvų prisidėjo tris pil­

nus maišus ir vežasi. Užbėgo jam už akių, atsigulė ant kelio,
atmetė vuodegą ir guli lyg negyva. Privažiavo žmogus, pa­
matė lapę, paėmė ir inmetė in roges: “Skūrutę nors nusilup­
siu". Lapė iš palcngvo ėmė išmetė visas žuvis, paskui pati
iššoko. Susirinkus žuvis, atsitūpė ir valgo.
Atbėgo vilkas.
— Ką tu čia, kūmute, valgai?
— Žuvytes,— atsakė lapė.
— Duok ir man.
— Aik pats pasigautie.
— Kaipgi tu pagavai? — klausė vilkas.
— Ugi nuvėjus inkišau vuodegą in aketę, žiūriu — ir
prisikabino.
Vilkas nubėgo, inkišo vuodegą in aketę ir laukia. Laikė per
visą naktį. Ant rytojaus — traukt,— vuodegą prišalus!
Atbėgo lapė. Jisai ir pasiskundė, kad neištraukia vuodegos.
— Tai matai, kūmuti, per ilgai laikei, aš — tik pusę
nakties.
413
 Lapė ėmė tuojaus nubėgo in kaimą ir ėmė rėkti:
— Vyrai moterys, vilkas aketę prišiko!
Moters tuom tarpu blynus kepė. Katra su kačerga, katra su
naščiais išbėgo vilką mušti. O lapė tuom tarpu inbėgus ir
išėdė tešlą ir taukus.
Vilkas gerai išpertas, nutraukęs vuodegą, pabėgo.
Nubėgo jis pas Dievą skųstis. Dievas pavelijo jam papjaut
žmogų:
— Aik,— sako,— in girią ir kaip pamatysi žmogų medį
kertant, imkic tą, kurio skiedros net burgzdamos ant žemės
puola, o to, kurio tuojaus palei medį nupuola, to neimk.
Nubėgo vilkas in girią, žiūri — vaikas medį kerta, bet jo
imtic negalėjo: skiedros jo tuojaus ant žemės puolė. Nubėgęs
toliaus, žiūri — toks dikts vyras kerta malkas, kad skiedros jo
net burgzdamos ant žemės krinta.
— Žmogau, žmogau, aš tave pjausiu.
— Gerai,— sako,— palauk tik, aš nusiprausiu.
Nuvėjo žmogus ir išsikirto skroblclį.
— Ar jau? — klausė vilkas.
— Palauk, da nusišluostysiu.
Ir, paėmęs vilką už vuodegos, kaip ims duoti su skrobleliu
per šonus! Vilkas, vos vos ištrūkęs, nubėgo daugiaus pasi­
šaukti. Žmogelis inlipo in medį ir laukia. Atbėgo pulkas vilki}.
Biznis atsigulė ant žemės, kits — ant jo, ir teip viens ant kito
lipo. Mato žmogus, kad jau netoli jo, ir sako:
— Kam bus, kam nebus, o striukiui bizniui vis bus.
Biznis išsigandus kaip šoko — ir nubėgo, o kiti vilkai kaip
griuvo — ir užsimušė. Žmogus, nulipęs žemyn, nulupo vi­
siems skūras ir nuvėjo namon.

(Užrašė S. Matulaitis Stehuliškiuos 1891 m.)

185. LAUMĖS SUPA KŪDIKĮ*

Senovėje, sako, mažiau žmonių buvę, dėl to tai visa šeimy­

na vienuose namuose gyvendavus: broliai ir seserys.
414
 Vis tai teip pasakojama, kad buvę du broliu vienuose na­
muose ir abudu buvę ženotu. Ale vienas turėjęs pačią labai
apsukrią ir greitą, o antras turėjęs lėtą ir lėtą ir labai trumpos
žinios*. Teip kad ji kur ką dirbdavo, tai bedirbdama užmiršda­
vo, ką dirba. Teip vieną dieną laike rugiapjūties, rugius bc-
pjaujant, ėmė vakare, einant namo, ir užmiršo vaiką pas man-
delj*. Šitie visi darbininkai mato, kad ji vaiką laukuose palie­
ka, bet nei vienas nieko nesako, tik visi juokiasi, į vienas kitą
žiūrėdami, sako:
— Tegu, žiūrėsime, kada ji atsimins.
Jau ir po vakarienei — da vis nieko neatsimena. Kad jau
gulti miego, ugi čiupt šę, čiupt ten — vaiko neturi. Būtų
nežinojus kur palikus, bet kiti pasakė:
— Ugi,— sako,— tu kvaile, tai tu savo vaiką pas rugių
mandelį laukuose* palikai.
Kada jai pasakė, tuojaus ji ėmė nubėgo į laukų galą —ugi išgirdo,
kad laumė paėmė ant savo rankų, uknoja ir tildo, sakydama:
— Čiučiai liūliai užmiršų marčių vaikeli.
Ji prie tos laumės priėjo artyn, tuojaus laumė paguldžius
jos vaiką pas mandelį ir nubėgo. O ji, paėmus vaiką, rado visą
šilkais aprėdytą: šilki} paduškaitė, šilkų vystyklai, šilkų juosta
— visas šilkais aprėdytas. Parsinešė namo ir džiaugiasi.
O toji greitoji marti pavydi ir gailiasi ir į kitas šneka:
— Tai,— sako,— tokiai kvailai tai ir pasitaikė.
Bet kitos duoda jai rodą, sako:
— Kaip tu rugių išeisi rytoj pjauti, tai tu savo vaiką tyčia
palik, tai ir tavo laumė aprėdys.
Kaip anos jai sakė, teip ji ir padarė. Išėjo ant rytojaus
rngių pjauti. Toji greitoji marti paguldė savo vaiką pas man-
delį ir, namo eidama, paliko. Potam sutemus, po vakarienei
eidama gulti, nubėgo į laukų galą ir išgirdo iš tolo — laumė
jos vaiką negyvą vis kutena ir sako:
— Užkuri kuti kuri greitų marčių vaikeli.
Ši priėjo, o laumė nubėgo palikus vaiką, ir rado negyvą
užkutentą.

(No Kai. Siebuliaus iš Trobiškių, Kalvarijos/ pav.)

415
 186. APĖ LAUMIŲ SKALBIMĄ
Senovėje pasakojama šiteip buvo apė laumių skalbimą.
Kad žmogus kur eidavęs vėlame vakaro laike arba ir tik ką
saulei nusileidus, jei kam atsitikdavo toki laimė, tai, būdavo,
išgirsta laumę skalbiant kur prie upės arba prie kokio ežero,
arba kad ir Nemuno duburiuose.
Tcip tai alc laumės skalbimas visiškai kitoks būdavęs, visai
nepanašus kaip šių mergaičių arba moterų: kad laumės skalbimą
žmogus eidamas už kelių kalnų išgirsdavo, nors jis kažin kaip
toli būtų, tuojaus ir žino, kad čia skalbia ne kas kitas kaip tik
laumė. Laumė skalbdavus labai retai: plumt, plumt ir teip
toliau. Katram žmogui atsitikdavo laumę išgirst skalbiant, tok­
sai žmogus artindavosi prie laumės su dideliu džiaugsmu, lygi­
nai kaip mes šiandieną džiaugiamės pamatę degančius pinigus.
Toksai žmogus, arba žmona, arba mergaitė, atėjus prie
laumės, tuojaus sakė:
— Padėk Dieve!
Laumė daugiau nieko neatsako, kaip tik, pametus audeklą
ir visą savo darbą, bėga grait šalin, pasako:
— Mokėk čėdyti, tai bus tavo vaikų vaikams.
Tą audeklą žmogus pamešdavęs namo ir indėdavęs in ku­
bilą. Reik mokėti čėdyti tą audeklą. Reik tą audeklą niekad
ncišvyniot ir nemieruot ir nežiūrėt į kitą galą— tai tu gali jo
rėžti, kiek tik tu nori, jis vis bus toks pats didumo ir niekad
nepasibaigs, nors tu visą svietą apvilktum ir apdengtum marški­
niais. Ale jeigu tu tik pasakysi: "Vai, ugi reikia man pažiūrėti,
ar daug da čia to audeklo yra",— ir išvyniosi visą, tai tik tiek
ir turėsi: išvyniosi, išrėši, ir daugiau nebebus.

(Nu to palies Stebuliaus.)

187. LAUMĖ IR LINO ŽIEDAS

Sako, kad arė vienas artojas prie dikto upelio ir pamatė
iš tolo ateinant laumę, labai gražiai apsirėdžiusią. Ir teip
labai graži ji jam išrodė, kad nesvietiškai. Jis mislija,
416
pamalęs ją iš tolo. kad čia ne kas, kaip tik laumė. Jis vienoj
pusėj upelio arė, o iš kitos pusės upelio ji atėjo. Priėjus ji prie
to upelio negali niekaip pereit per tą upelį. Taikėsi taikėsi —
niekaip negali. Šaukia ji šitą vaikiną ir sako:
—Te tau šitą pundą, pemešk per šitą upelį, o aš mažu* be
šito pundo perbrisiu.
Teip tas vaikinas klausia:
— Kur tamista eini? Kas šitam punde yra?
Ji jam sako:
— Aš einu į pokylį ir čia turiu visokių pyragų prisikepus.
Tas vyras žinojo, kad laumė labai lino žiedo bijosi, o tenai
netoli jo, kur jis arė, tai linai žydėjo. Jis, tą pundą paėmęs, į
tuos linus žydinčius įbrido su tais pyragais, o toji laumė per­
bridus prašė, prašė ir nuėjo sau plūsdama.
(No Kaz. Slebuliaus.)

188. LAUMĖ IR ŠAULYS*

Vienas medėjas* buvo ant medžioklės girioj ir paklydo.

Naktį susikūrė ugnį ir sėdi sau pas ugnį. Ugi pamatė ateinant
laumę. Priėjo prie jo — toki graži, teip gražiai pasirėdžius. Ir
atsisėdo pas jį ir sako teip jam:
— Tu nueik į krūmus ir išsipjauk šermukšnio lazdą ir įdėk
ją į ugnį, tegul ji gerai ugnyje įšunta ir įkaista. Ir ateis pas
Uve kita toki kaip aš, bet bjauri. Tai tu duok jai su tąja lazda,
bet daugiau neduok kaip vieną kartą, nes bus tau negerai. Ji
*eis ant tavo galvos — tavęs graibyti arba kutenti.
Teip tai ne po ilgam ugi pamatė tasai medėjas ateinant, o
loji gražioji, jam tai pasakius, nuėjo sau, drąsydama jį, kad jis
jo# nebijotų, o toji baisioji artinasi prie jo. Žiūri iš tolo, kad
jos papai tokie ilgi, kad vieną ant vieno peties užsimetus, o ki­
li — ant kito. Priėjo ji prie to medėjo sako:
it

— Ką tu čia veiki?
O tas sako:
— Ot, matai, ugnį susikūręs ir kepu paukščius.
U. 1915 417
 Teip ji sako:
— Tai palauk, ir as kokį paukščiuką iškepsiu čia pas ugnį.
Ėmė nuėjo į balą, prisigaudę visokių varlių ir kepa atsi­
nešus kaip ir ant juoko tam žmogui. Teip tas vyras ėmė tą
šermukšnio lazdą teipgi įdėjo į ugnį. O toji laumė klausia:
— Vai ką tu čia kepi?
O jisai sako:
— Tai nieko, aš čia kepu tokią dešrelę.
Kaip tik tas šermukšnis gerai jau įšuto ugnyje, tas medėjas,
ištraukęs jį, kad jis davė jai per tuos ilguosius papus, tai net ji
parpuolė. Ir vis sako:
— Duok daugiau!
Bet jis daugiau nemušė, nes kad tik jis būtų da nors vieną
sykį davęs, tai ji būtų jį sudraskius.
Potam* medėjas, ant ryto parėjęs namo, papasakojo visą
savo atsitikimą.
(No to paties.)

189. LAUMĖS IR KŪDIKIAI*

Senovės gadynėje žmonės nekeliaudavo į svetimas šalis, nes

jiems užteko visų geradėjysčių jų mylimoj šalij Lietuvoj. Seno­
vės laike suaugę sūnūs lietuvio ūkininko nesidalydavo tėvo tur­
tų, nedraskydavo žemės į mažus gabalėlius, bet visi gyvendavo
ant vienos ūkės ir vienuose namuose. Jeigu tėvas turėdavo ir ke-
lioliką sūnų, tai visi vesdavo pačias ir gyvendavo pas savo tėvą.
Vienas ūkininkas Lietuvos kampe gyveno ir turėjo du sūnų
savo namuose vedusiu, bet vyresnio sūnaus moteris buvo di-
diai mylima nuo visos šeimynos, o jaunesniojo — neapkenčia­
ma. Ypatingai turėjo didią neapkantą senoji anyta, neapkentė
dėl ne kurių priežasčių jaunesnės marčios, ir per tai ši turėda­
vo nukęsti daugel vargo ir pakelti visokių apsunkinimų. Tarp
kitų apsunkinimų jaunesnėsės marčios buvo šie: kada prisiar­
tindavo laikas darbymetės, kaip šienapjūtė arba rugiapjūtė, ir
abi marčios eidavo į lauką prie darbo, tai vyresnės marčios
418
kūdikį pasilikdavo motina pas save, o jaunesnė turėdavo neštis
visados su savim prie darbo.
Vien*} kartą, kada po sunkaus ištisos dienos darbo visa
šeimyna minėto ūkinininko sugrįžo vakare namon, tai jaunes­
nio sūnaus pati atsiminė, kad užmiršo laukuose savo kūdikį.
Tada su baime ir gailesčiu bėgo į aną vietą, kur savo kūdikį
buvo palikus, idant kas neatsitiktų anam, ir kada prisiartino
netolimais, tai išvydo sėdinčią laumę, bežadinančią ir bedai­
nuojančią kūdikiui linksmą dainą:
— Čiūčia liūlia užmirštam vaikui.
Vaikas buvo aprėdytas j šilkinius rūbus.
Ant rytojaus visa šeimyna didiai nusistebėjo iš vakarykščio
atsitikimo, o senoji anyta prisakė mylimai savo marčiai, vy­
resniojo sūnaus pačiai, idant neštųsi ir ji savo kūdikį prie
darbo, o vakare, kad bus laikas grįžti namon, palikti laukuose,
tikėdama, jog ir su šiuom kūdikiu tas pats tiksis. Kada sugrįžo
palikto kūdikio paimti, tai atrado laumę sėdinčią prie kūdikio,
kuri išmetinėjo, jog kūdikį tyčia paliko. Ir su kokiu gailesčiu
»otina turėjo grįžti namon. Jos kūdikis ne tik nebuvo aprėdy­
tas į šilkinius rūbus, bet buvo negyvas, užkutentas, nes laumė
kalbėjo su atkartojimu:
— Užkuti kuti, tyčia paliktas.

{Užrašė "J u rg y lis ” — kur?)

190. LAUMIŲ* PRANAŠYSTĖ

Tūlas ūkininkas neturėjo laimės savo namuose, jog visi jo

wkai po užgimimui tuojaus numirdavo.
Vieną kartą pas tą ūkininką apsinakvojo keleivis iš tolimos
Mies, kuris važiavo per svietą su savo reikalais. Buvo vasaros
Ktas, ir anas svetimšalis, sulaukęs nakties, atsigulė savo
*rfimr po to ūkininko pašiūre. Kada atėjo nakties vienuolikta
atėjo trys laumės į tą pašiūrę ir, netėmydamos ant
JĖkičio, pradėjo tarp savęs kalbėti. Viena pratarė:
419
 — Šią naktį užgims kūdikis šio ūkininko pačios. Jei gims
prieš užgiedojimą gaidžio, tai bus vagis.
Antroji sakė:
— Jei gims po užgiedojimui gaidžio, tai bus kunigas.
Trečioji gi atsiliepė:
— Užgimęs kūdikis tikt tol gyvens ant šio svieto, kol šis
pundelis malkų susikūrys, kuris čion padėtas randasi.
Taip pasikalbėję nuėjo kiekviena savo keliu.
Ant rytojaus keleivis patyrė, jog laumių apsakymas perei­
tos nakties buvo teisingas. Minėto ūkininko pačios kūdikis
buvo užgimęs, apie kurį keleivis vakar nieko nežinojo, ir tėvai
iš džiaugsmo paprašė keleivį už podį. Kada visi linksminosi,
atėjo tarnaitė į pašiūrę malkų dėl pakūrimo ugnies ir jau buvo
beimanti minėtą pundelį, bet keleivis, žinodamas laumių kalbą
ir nelaimę, tėvams liepė susilaikyti, prisakydams, idant tas
pundelis malkų būtų užlaikytas čielybėjo, kol jis sugrįš antru
kaitų savo krikšto sūnaus atlankyti. Prisakymas likosi išpildy­
tas, ir taip dienos greitai bėgo, ir kūdikis sulaukė devyniolik­
tus metus. Dabar po devyniolikos metų sugrįžo podis atlanky­
ti savo sūnaus ir apsakė apie girdėtus laumių pranašavimus,
dėl kurių jis liepė aną pundelį malkų užlaikyti. Tėvai ir patsai
sūnus nenorėjo į laumių pranašavimus tikėti ir tuojaus liepė
užkurti ugnį ir tais malkas sudeginti. Laikas bėgo linksmai,
svečiai su visa šeimyna puotavo, malkos pamažu kūrinosi.
Kada paskutinis pagalėlis sudegė, sūnus griuvo ant žemės ir
užbaigė savo gyvastį.
CJurgytis".)

191. LAUMĖS APMAINO KŪDIKIUS

Laumės jaunus kūdikius paglemždavo ir juos apmainy­
davo.
Vieno ūkininko moteris sulaukė kūdikį, ir kada atėjo pats
glūdumas nakties, dvyliktą valandą, atėjo laumė, paėmė mie­
gantį kūdikį nuo motinos, aprėdė in šilkinius rūbus ir apsidir­
busi, padėjusi kūdikį ant skuomės, nuėjo pas pečių, paėmė
420
seną šluotą ir, aprėdžiusi į kūdikio drabužius, paguldė pas
miegančią motiną. Kada laumė teip tiūsėsi, hemas, gulėdamas
kerčioj ant suolo, į tą viską su atyda tėmijo, ir kada laumė
nusigręžė į kitą pusę, tai gudrus bernas paėmęs greitai kūdikį
nuo skuomės pasiguldė pas save. Dabar laumė atsigręžė, o
neradusi kūdikio ant padėtos vietos, didiai nusistebėjo ir, su­
plojus rankomis, išėjo laukan.
Ant rytojaus bernas nusidavė sergantis, ilgai nekeldamas
nuo savo guolio, ir taip atėjo aštunta valanda, bernas, nu­
tykodamas sergančiu, dar gulėjo. Kada atėjo sena bobutė
kūdikį prausti, bernas pakilo nuo savo guolio ir paliktą
laumės kūdikį, paėmęs už kojų, metė atgalia ranka į duris, iš
kurio persimainė vėl sena šluota. Tikrąjį kūdikį atidavė vėl jo
motinai.

CJurgytis\)

192. APĖ LAUMUKUS

Apmainyti laumės kūdikiai nepanašūs į žmogystą. Rankos

ū kojos tur ilgio po tris su viršum pėdas. Apmainyti laumių
kūdikiai nieko nekalba ir patys negali valgyti nė vaikščioti,
lodei kuriuose namuose būdavo apmainytas laumės kūdikis,
tai neapsakomą vargą turėjo kęsti tėvai ir visa šeimyna.
Vienas ūkininkas turėjo apmainytą laumės kūdikį, tai anas
norint sulaukė senyvų metų, bet negalėjo vaikščioti ir nieko
nekalbėjo. Vieną kartą apsinakvojo pas aną ūkininką tūlas
svetimas keleivis ir davė šiokią rodą. Sukurti vidury aslos
ugnį, o aplink ugnį apstatyti lukštais sumuštų kiaušinių, pri­
piltų su tyru vandeniu, ir ten apmainytą laumės kūdikį paso­
tinti. Ūkininkas viską išpildė, kaip prisakė keleivis. Tada ap-
mainytasai laumės kūdikis taip atsiliepė:
— Miške aržuolas turi tris šimtus metų, o jo priaugamoji
atžala šimto metų, aš gi esmi daug senesnis, ir niekad tokių
dyvų neteko regėti.
Antras ūkininkas ir turėjo apmainytą laumės kūdikį, tai
421
tūlas žmogus liepė apmainytą kūdikį kepti pečiuje. Ir kad
ūkininkas pečių prikūrino kaip duonai ir taisėsi apmainytąjį
kūdikį kepti, tai tuom tarpu atbėgo laumė ir kartu atnešė tikrą
kūdikį, metė per slenkstį į grineią, o savo pasigriebus išėjo.
Tikras kūdikis buvo aprėdytas į šilkinius rūbus.
Lietuvoje, užgimus kūdikiui, pribuvėja tuojaus nupraususi
apvynioja aną su ražančiumi, idant laumė naktyje, kada visi
miega, neapmainytų kūdikio. Laumės šventų daiktų biją. Taip
daro tiktai nemokinti žmonės.

(“Jurgytis”.)

193. LAUMIŲ AUDEKLAI

Laumės veli* savo audimus po nusileidimui saulės. Jeigu
laumę užtiksi velėjant audeklus, tai reikia sakyti: “Padėk Die­
ve". Laumė tada pameta visą savo darbą ir eina šalin, saky­
dama:
— Nežiūrėk nė pradžios, nei pabaigos, o bus tavo vaikų
vaikams.
Tada reikia audeklus paimti ir neštis namon, bet rėžiant
nereikia žiūrėti, už kokio galo ir kaip paėmei, taip reikia rėžti,
kaip pasitaiko, tada užtenka šeimynų šeimynoms, nes, nežiūrint,
iš kur rėži, audeklas nesimažina. Priešingai, jeigu žiūrėsi, tai
tik tol užteks, kol audeklas pasibaigs.
("Jurgytis".)

194. APĖ EGLĘ IR ŽILVINĄ

Mat kad kitąsyk, gilioje senovėje, buvo diedukas ir bobutė.

Turėjo juodu dvyliką sūnų ir tris dukteris, kurių jauniausioji
buvo vardu Eglė.
Vieną vasaros vakarą visos trys sesers išėjo maudytiesi į
šiožclką*. Prisipuškinusios sau ir išsipraususios išlipo ant kranto
422
apsirėdyti. Štai jauniausioji užtinka savo marškinių rankovėje
įsirangiusį žaltį. Ką čion daryti? Vyriausioji, pagriebusi mietą*,
prišoko, norėdama jį išbaidyti. Bet žaltys prašnekėjo į jau­
niausiąją žmogiška kalba ir tuomi pergandino visas.
— Duok,— sako,— Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai
pats gražumu išlįsiu!
Verkė Eglė: kaip tai ji gali eiti už žalčio.
— Atiduok,— sako,— marškinius ir keliauk sau sveikas,
iš kur atvykai.
O žaltys vis savo:
— Duok,— sako,— žodį, jei tekėsi už manęs, tai pats
išlįsiu.
Nėra ką daryti, reikia duoti žodį. Ir prižadėjo.
Po trijų dienų žiūri, kad visas žalčių pulkas atšliuožė į jų
kiemą. Persigando visi. Žalčiai vieni apsikarstė ant vartų, kiti
užsirangė ant lėlelių, apsivyniojo ant luinų, žalgų, piršliai gi
tiesiog nuslinko į vidų ant mentės su seniais ir nuotaka. Seniai
purtėsi, nenorėjo tikti, bet, matydami tokią žalčių knipavą,
prisidingėjo ir noroms nenoroms priveisti buvo išleisti visų
mylimiausią, jauniausią, patogiausią dukterę. Žalčiai, gavę
marčią, su lalavimu apleido senių namus. Namiškiai apverkė,
apraudojo savo lepūnėlę, tardami, jog ją tie bjaurūs žalčiai kur
užkantupiję ėsą.
Tuomi tarpu Eglė atkako sykiu su visa gauja į pamares ir
sutiko ten dailų jaunikaitį, jos belaukiantį. Tas pasisakė jai,
jogei jis ir yra tas pats žaltys, ką tupėjo jos marškinių ran­
kovėje. Tuojaus persikėlė visi ant netolimos salos ir iš ten
nusileido į pažemę po mariomis, kur buvo žalčio puikiai
išpuošti ir išrėdyti rūmai. Čia jie pakėlė svodbinę puotą*,
gėrė, šoko ir uliavojo per tris nedėlias.
Eglei ramu buvo, linksma gyventi laisvėje, liuonc pas žaltį,
ir ji suvis užmiršo apie savo tėviškę. Praėjo devyni metai
potam. Eglė jau sulaukė tris sūnus: Aržuolą, Vuosį ir Beržą ir
vienturtę jauniausią dukterę, vardu Drebulė. Vieną sykį vy­
riausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės:
— Mamyte, o kur gyvena tavo tėvai? Eikime* pas juos
kada nors atsilankyt.
423
 Tada tai ji atsiminė ant savo tėvų, brolių ir seserų ir visos
savo padermės. Tikrai, kaip jiems ten einasi, ar sveiki, ar
gyvi, ar rasi jau seniai kurie numirę. Ir pradėjo mausti eiti
ir eiti pasižiūrėti tėviškėje: juk tiek metų nebuvusi, nemačiu­
si savųjų, išsiilgusi mat jųjų. Žaltys tartum prijautė ir tikte
netiko.
— Gerai,— sako,— atsilankyti leisiu, bet pirma suverpk
šitų šilkų kuodelį, ką yra kamaroje.
Žalticnė įkibo į vi tūlą taip, kad tas burgzdamas sukosi pa-
greciam kelias dienas. Verpė verpė, o šilkų kuodelis vis
toks, koks buvo buvęs iš pradžių. Mato, kad čia prigavi­
mas. Kuodas regimai užkerėtas, o tada ir verpusi nesuverp­
si. Goglina Eglė pas vieną senę, ką netoli nuo jų gyveno ir
kuri nuog visų buvo laikoma už žiniūnę, burtininkę. Atėjusi
1figojo:
— Moėiutėle mociuke, pamensk, kaip tą šilkų kuodelį
suverpusi.
Senė išpasakojo, ką reikia padaryti.
— Įmesk,— sako,— į ugnį, kad kūręsis žaidas*, nes kitaip
niekados nesubaigsi verpusi.
Ji parėjusi ir įmetė kuodelį, žaidą užkūrusi kepti duonai.
Kada šilkai nupurškė, Eglė pamatė kaip gerą kultuvę pama­
tinę, kuri raitėsi ant ugnies, ir ji suprato, jogei ta pamaėkė ir
leido šilkus iš savęs.
Ta, baigusi tokiu būdu verpimą, vėl spičijo patį, kad leistų
pas tėvus pasiviešėti nors ant kelių dienų. Vyras gi ištraukė iš
pasuolės geležinius čeverykus* ir sako:
— Kaip juos suavėsi,— sako,— tai tada ir keliauk sveika.
Apsiavusi ji tuos čeverykus ir šlamščia, ir brūžina į plytas,
į akmenis, į žvyrių, kur tik prigriebusi, bet ėeverykai stori,
mato, kad visam jos amžiui užteks. Eina vėl pas senę lūgoti
rodos. Senutė pamentė jai nunešti čeverykus pas kalvį ir pa­
prašyti pagruzdyti juos žaizdre. Ji taip ir padarė. Čcvcrykai
padegė gerai, kad ji juos ing tris dienas nuplėšė, ir vėl prašosi
vyro, kad dabar jau leistų, nes štai čcvcrykai jau suirę. Vyras
sako:
424
 — Gerai, bet eidama dar privalai prisikepti nors zuikio
pyrago lauktuvėms genčių ir brolių vaikams.
O pats jau paliepė iškavoti visus indus. Eglė mąsto, paisto,
kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišį be
rykų, ir vėl kiūtina pas senę. Senė pamentė jai su raugu, ką
paliekama yra nuo maišymo duonos, išteplioti rėtį, pasisemti
juomi vandens ir jame gi užmaišyti ragaišį. Žakienė, kaip
buvo rodyta, užmaišė, iškepė ant rytojaus zuikio pyrago ir,
atsisveikinusi su vyru, išdūlino su vaikais ing tėviškę. Pats
išėjo palydėti, perkėlė ant marių kranto ir ant kelio įsakė, kad
viešėtų ten tik tris dienas ir vėl grįžtų kuo greičiausiai.
— Kai grįši,— sako,— tai cik viena su vaikais ir, at-
gramzčiusi ant marių kranto, taip turi šaukti manęs (dai­
nuojama):
"Žilvine Žilvinėli,
Jei tu gyvas, pieno puta,
Jei negyvas, kraujo puta
Ir jeigu,— sako,— pamatysi ant marių atplaukiant pieno putą,
tai žinok,— sako,— jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — tai
jau po manimi. O jūs, vaikai, šiukštu prasitarti ten, kaip manęs
šaukia.
Pasakęs taip atsisveikino ir linkėjo jai atsilankius laimingai
pargrįžti atgalios.
Kada ji atėjo į tėviškę, tai ten radosi nišpasakyta links­
mybė, visa padermė, kaimynai, tolimi ir artimi gentys ir gi­
minės susirinko jos pasveikyti, pažiūrėti, už viens kito klau­
sinėjo, kaip ji ten gyvenusi su žalčiais, ar gražu, ar linksma
ten pas juos, ir negalėjo atsigėrėti jie ir atsidyvyti nuo jos
pasakojimų. Visi ją vaišino, meilės kalbas kalbėjo, taip, jog ji
ir nepasijuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuom tarpu jos broliai, sesers ir tėvai samprotavojo, kaip
ją suvis užlaikyti pas save, ir sutarė, kad geriausiai iškvosti
nuo Eglės vaikų, kaip jų motė, sugrįžusi ant marių, šauks
savo patį, ir paskui, nuėjus į pamares, pašaukti ir jį užpampy-
ti. Pirmiausiai ant to išsivadino jie vyriausiąjį Eglės sūnų
Aržuolą į girią ir apstoję jį kamantinėjo, bet šis nusidavė
425
nežinąs, norint ir smagiai nupliekė jį rykštėmis. Tada dėdžiai*
įgrasino, idant nieko nesakytų savo motinai. Taipogi antrą ir
trecią dieną buvo išvedę Vuosį ir Beržą, bet ir iš tų nieko
neišgavo. Ant galo išviliojo jauniausiąją Eglės dukterę Dre­
bulę. Toji iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet kaip tik
pamatė rykštes, ką tie traukė iš po skvernų, suvis persigando
ir viską iššvepliojo. Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius,
nutraukė į pamares pašaukti Žilviną. Kaip tik tas atplaukė, jie
visi supuolę jį ir sukapojo. Pargrįžę namon nieku neprasitarė
Eglei.
Jiji po devynių dienų atsisveikinusi su gera širdimi nukako
pas mares ir pradėjo šaukti Žilviną taip, kaip buvo įsakyta:
— Žilvine Žilvinėli,
Jei tu gyvas, pieno puta,
Jei negyvas, kraujo puta...
Suviskėjo, sujudo marės iš pat dugno, ir Eglė pamatė —
štai atplaukia, atliūliuoja drauge su bangomis kraujo puta, ir ji
išgirdo balsą savo vyro iš gelmės marių, jogei papjovę su
dalgiais jos broliai ir kad būtent Drebulė išdavusi jiems
jo šūkį. Susigraudino Eglės širdis, ir ji balsu pratarė (dai­
nuojama):
— Kad tu pavirstum į drebulę,
Kad tu drebėtum dieną naktelę,
Kad tau išpraustų lytus burnelę,
Kad iššukuotų vėjas galvelę...
Stokit, sūneliai, stipriais medeliais,
Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė...
Kaip ji ištarė, teip ir įvyko. Ir dabar dar drūčiausi pagirtini
medžiai pas mus — aržuolas, vuosis ir beržas, o drebulė ir
šiandien nuo mažiausio vėjelio, vos šiurenančio, dreba už tai,
kad ji drebėjo prieš savo dėdžius ir išdavė savo tikrą tėvą ir
motiną.

(Uįrasė J. J.— kur? "Mitteilungen d/erj LitĮauischen]

litlĮerarischen] Gesell/schafiJ", 11,144.)
426
 195. APĖ GUDRIUS VAGIS

Senovės laike gyveno labai puikus ir bagotas kunigaikštis,

alc jo dvaras buvo labai puikiai aptaisytas, ir laikė keturis
labai didelius ir piktus šunis. Netoli nog to dvaro gyveno du
broliu: vienas — ženotas, o antras — nevedęs. Tas ženotasis
turėjo tris sūnus, ir jau buvo visi užaugę vyrai. Tai ką — tas
neženotasis brolis susimislijo aitie vogt pinigų pas kunigaikštį
ir vadina vyriausių brolio sūnų, sakydamas:
— Sūnau, aikim šią naktį ant laimės — aš jaučiu laimę,
kad bus ir man gerai, ir tau.
Teip pat sūnus sako:
— Aikim.
Ir išėjo. Nuvėjo prie dvaro kunigaikščio. Ir riogsojo šalia
dvaro įtaisytos kartuvės: už didelį prasikaltimą tenais kardavo
žmonis. Dėdė sako sūnui, rodydamas kartuves:
— Sūnau, žiūrėkie, štai kartuvės, tai jeigu mudu pagaus
bevagiant pinigus, tai mudu abudu rytoj čia pakars, o jeigu
nepagaus, tai mudu abudu būsim bagotu.
Sūnus atsakė šitaip dėdei:
— Da aš noru gyventie ant svieto, negu rytoj kad aš būčia
jau pakartas,— ir nuvėjo namon teip pasakęs.
Antrą vakarą ir vėl dėdė aina su vidutiniu sūnum vogtic
pinigų. Kaip kartuves parodė ir teip pasakė kaip ir pirmutinių!
sūnui, teip ir šitas atsakė kaip ir pirmutinis, ir sugrįžo namo.
Trečią vakarą jau dėdė aina su jauniausiuni sūnum vogtie.
Atėjo ties kartuvėm, parodė kartuves ir pasakė:
— Jeigu mudu pagaus svirne bevagiant pinigus, tai rytoj
būsim abudu ant šitų kartuvių pakarti.
Sūnus atsakė:
— Tai nieko, vis sykis reiks mirtie,— aiva, dėde!
Jau dėdė nusigando ant pristojimo sūnaus ir sako:
— Sūnau, veliuk grįžkim namo.
Sūnus sako:
— Na, neturim aitie vogtie? Jeigu tu neisi, tai aš rėksu, ir
išgirs dvare, ir aš pasakysu, kad tu aini vogtie, tai ir gausi
pakartie nuo kunigaikščio.
427
 Dėdė apsiima aitie, ale sako:
— Kaip preisim prė svirno durių, kad aš žinau — yra labai
dideli keturi bntonai šunes...
Sūnus atsakė:
— Klausyk manęs ir daryk, ką aš darysu, o bus gerai.
Dėdė apsėmė pildyt insakymą sūnaus. Ir tuomlaik buvo ką
tik nupjauti žirniai. Sako sūnus:
— Dėde, stok, aš tave apvyniosu žirnių virkščiom, o tu
paskui mane, o kaip būsimjau apsivynioję, tai aš pasakysu, kaip
turėsim aitie prie svirno durių. Tai dabartės, dėde, turim šiteip
aitie prie svirno durių: tu, dėde, verskis per galvą, o aš risiuosi
šonais, tai kaip šunes pamatys nematytus sutvėrimus ir didelį
šnabždėjimą, tai jie išsigąs ir išsikavos arba iš dvaro išbėgs.
Teip ir stojosi: šunes išsigandę išsikavojo, ir prėjo prie
svirno durių, ir sūnūs atrakino spynas, ir suvėjo ing svirną,
visokius brangius daiktus surinko ir pinigus. Dabar dėdė sako:
— Kaip dabartės galėsim išeitie, kad šunes mus nesudras­
kytų?
Sūnus sako:
— Ncnusigąskic, dėde,— bus rodą an to ir...
Sūnus rado svirne prileistas puodynes kiaulinių taukų ir
rado spiruto, tai jis sumislio šunis nugirdyt, o paskui aitie, tai
tą spirutą ėmė maišytic su taukais ir vis mestie per duris. O
tie britonai, kaip tik išmes, teip jie praryja, ir teip nugirdė tuos
šunis, kad nuvirto ant šonų kaip negyvi. Sūnus sako:
— Dėde, aime dabartės, juos suraišiosim už vuodegų ir per
tvorą permesim vieną vienoj pusėj, antrą kitoj.
Teip ir padarė: visus keturis šunis surišo, perkabino per
tvorą. Dabartės sūnus sako:
— Aime, dėde, da ing kuknią, o aš taikysiuosi prie kuni­
gaikščio skatulkos su pinigais, ką jis turi po galva pasidėjęs,
tai ir bus gera nauda dėl mudviejų abiejų.
Dėdė klausė:
— Kaip galėsim inaitic ing pakajų?
— Klausyk, dėde, kaip galėsim inaitic. Aš kaip pabarškysu
ing duris, tai tu stovėkic užpakalij manęs pasilenkęs. Kaip
išeis tarnaitė atdarytie durių ir klaus, ką reikalaujam, tai aš
428
sakysu, kad girdėjau, šviesiausias kunigaikštis myli labai gražias
pasakas, tai aš noriu pasakytic tikrą atsitikimą, o tu, dėde,
ingsmukie per mano terpkojį ing priemenę, o paskui insigausi
ing kuknią.
Teip ir padarė abudu: sūnus nuvėjo prie kunigaikščio, o
dėdė — ing kuknią keptie naktipiečių. Sūnų nuvedė tarnaitė
pas kunigaikštį, idant papasakotų gražią pasaką. Kunigaikštis
buvo jau gatavas gultie, bet kaip sūnus persistatė su gražioms
pasakoms, kunigaikštis pristojo an to. Sūnus pradėjo pasakotie
teip, sako:
—■ Buvo turtingas ir mandras kunigaikštis, ir atėjo vagys,
išvogė jo brangiausius daiktus, šunis už vuodegų surišo ir ant
tvorų iškarstė ir skatulką su pinigais iš po galvų pavogė.
Kunigaikštis beklausydamas buvo nuvargęs ir užsnūdo.
Sūnus, kunigaikščio pinigus iš pogalvių jau pavogęs, sako:
— Šviesiausias kunigaikšti, ar klausote mano pasakos? —
būdydamas kunigaikštį paklausė.
Kunigaikštis sako:
— Prašau, kad ateitum vakare pabaigtie pasaką.
Sūnus persiprašė kunigaikštį, atsisveikino ir išaidamas rik­
telėjo garsiai:
— Dėde, vartykie, nesudegyk mėsą!
Gavęs ingsmuktic ing kuknią, sūnus atrado viską teip pa­
daryta, kaip buvo insakyta dėdei. Pasivalgė, pasėmė visus bran­
gius daiktus, ką buvo paėmę, ir pinigus su skatulka.
Ant rytojaus, sukilus visiem dvariškiam, rado šunis su­
raišiotus ir svirno duris atdaras, ir pašaukė kunigaikštį persi-
tikrint, kad būta vagių. Tai tada kunigaikštis suprato, kad tie
patys buvo, ką jam pasaką pasakojo pereitą naktį. Tai tada
apžinojo aplink visi kaimynai, kad kunigaikštį labai dimnai
apvogė. Ir dasigirdo kunigas ir atėjęs išklausinėjo, kaip tai kas
galėjo preiti prie svirno durių per tuos britonus, kur buvo prie
durių. Ir pasakė kunigas:
— Aš jau būčiau supratęs ir juos būčiau suėmęs, tokius
vagis.
Tai kunigaikštis labai supyko ir sako:
— Kad kas tave apvogtų, tai aš labjau pasijuokčiau, negu
429
 kunigas iš manęs juokės, kad aš nesupratau vagių mandrumo.
Tai dasigirdo tą viską tie patys vagys, dėdė su sūnum, kad
kunigas sakė, kad jis būtų supratęs mandrumą vagių. Tai tiedu
duo vagys pradėjo mislyt, kaip kunigo pinigus galėtų gautie
pavogt. Teip sūnus sako:
— Dėde, žinai ką — einame vėžių prigaudyt.
Tcip ir padarė. Prigaudė vėžių ir nupirko mažučių žva­
kučių apie kelias dešimtis, ir sūnus sako:
— Eime, dėde, ing bažnyčią.
O tai jau buvo sutemę. Atėjo prie bažnyčios, sūnus atraki­
no duris, suvėjo ing bažnyčią, užsidegė vieną žvakutę, apsirėdė
abudu ilgoms baltoms drapanoms iki žemei, pradėjo vėžius iš
grepšio leist ir ing kojukę kožnam vėžiui inspraudė po žva­
kutę ir paleido ing bažnyčią, tai kaip pasklido po visus kam­
pus tų vėžių, pasirodė labai navatna šviesa no jų vaikščiojimo.
O jiedu išėjo iš bažnyčios, atsistojo tarpu durių. Kaip pamatė
špitolnykai didelę šviesą bažnyčioj, atėjo žiūrėtie, kas yra
bažnyčioj — rado o tuodu vyru baltuose rūbuose stovinčius.
Paklausė:
— Ko reikalaujate?
Atsakė, kad
— Atėjom su keliais šimtais dūšių neštie jūsų prabaščių su
kūnu ir dūšia ing dangų...
Tuojaus ir prabaščius pribuvo, ir paklausus, kas jūs esate,
atsakė:
— Šventas Petras su Paulium ir su pulkais da šventųjų,
kurie bažnyčioj meldžiasi. Mes esame siųsti nog Viešpaties
Dievo, idant prabaščių nuneštume su kūnu, dūšia ing dangų.
Tiktai turi visus turtus išparduotie ir pinigus iš bankų atimtie
ir trečią vakarą šičia mums atneštie ir atiduotie.
Teip kunigas ir padarė: visus turtus pardavė ko no pigiau­
siai ir pinigus iš visur surinko, nunešė prie bažnyčios durų,
rado tuodu belaukiančiu, atidavė visus pinigus šventiemjiem.
Tuodu pasakė:
— Lįskic ing maišą! Turi da aitie per čysėių, turi nukęstic
da biskį niūkų, o tada tiesiog aisi jau ing dangų.
Kunigas įlipo jau ing maišą. Sūnus užrišo drūčiai, ir abuo-
430
du velka tą maišą prie tų kunigaikščio kartuvių. Nuvilko ku­
nigą maiše prie kartuvių ir kalba ing kunigą:
— Da turi būtie per nekurį laiką ant oro, idant viską at-
pakūtavotie už savo kaltes.
Ir užrišo virvę už maišo ir pakėlė nog žemės ir parašė
kortelę ir pastatė diktą lazdą: kas ateis pažiūrėtie, kožnas turi
trauktic tris kartus per tą pakartą maišą. Sūnus ir dėdė pasakė:
— Būkie kantrus ir ramus, pakūtavot tikrai. Kaip jau būsi
atsipakūtavojęs, tai mudu pribūsim ir nunešim tąsyk ing dangų.
Paėmė pinigus ir nuvėjo sau namon.
Ant rytojaus, kaip tik sukilo dvarokai, pamatė pakabytą
maišą po kartuvėm, nuvėjo, paskaitė, kad tris kartus trauktie
per tą maišą — tą jie išpildė ir davė žinią kunigaikščiui, ir
tas tą patį padarė — traukė tris kartus su lazda. Ale paskui
kunigaikštis pasakė nuleistic maišą ant žemės pažiūrėtie,
kas ten yra. Atrišus — iškilo tas kunigas! Ką iš jo juokėsi,
juokėsi, kaip mandriai buvo apvogtas! Tada kunigaikštis
juokėsi, sako:
— Mane apvogė, ale aš muštie negavau, o kunigas visus
turtus atidavė ir da muštie gavo.
{Užrašė Petras Degutis (iŠ kur?), gyvenantis Hudson,
Massachusetts], Amerikoje.)

196. APĖ VIENĄ KARALIAUS SŪNŲ

IR SEPTYNIS MOKINTOJUS
Buvo kitąsyk karalius bagotas. Ir numirė pati jojo ir liko
vaikas mažas. Ir pati pasakė, kad neapleistų jįjį ir kitur išduotų
visai mokytis, kad nelaikytų namie. Ir išdavė kitur mokytis
pas septynius brolius. Broliai jį mokyt turėjo, kas an dangaus
rodosi, kas an saulės, kas an žvaigždžių. Kaip jis mokinosi
penktus metus ir šeštus, o pati, močeka, prašė, kad jį parvežtų
□amo. Tcip jis išeina an oro vakare, ir rodosi an dangaus, an
žvaigždžių, kad pakartas bus po trijų dienų, kai parvažiuos
namo. Vyno medelis an dangaus rodosi ir an viršūnės apsi­
sukę kirmėliai. Tai jis sako savo direktoriui, kad
431
 — Aš kap parvažiuosiu namo, tai po trijų dienų pakartas
būsiu.
Direktoriai visi nusigąsta ir išbėgo lauk žiūrėt an dan­
gaus. Ir mato, kad tai teisybė. Tai ateina jie į stanciją ir
daro rodą:
— Ką darysim, kad tai bus pakartas mūs mokintinis*?
Ir padaro rodą, kad reik pasnykaut per septynias dienas. Ir
paskui po septynių dienų tai jį padarė nebyliu*.
Atvažiuoja karalius savo studentą parsivežt namo, randa
vaiką nebyliu. Dideliai karalius nusigąsta, kad sūnus nebylys.
Ir parsivežė savo sūnų nebylį, ir karalienė, kaip jį pamatė, tai
labai pasidabojo jį, atrašė gromatėlę jam, kad an nedorybės
grickų*... A jis atrašė atgal, kad "nieko nežinau". Teip kara­
lienė ima draskyt ant savęs drapanas ir rėkt, kad
— Kokį tu judošių parvežei, kad jis mane nor išgultavot!
Tai ciecorius apsūdijo savo sūnų, kad pakart jį, ir veda jį
pakart. Atbėga direktorius jauniausias.
— Šviesiausias* karaliau, nekark, palauk, ką pasakysiu aš
tau. Šviesiausias karaliau, netikėk* niekam, neteisybė tas yra,
da nepabaigtas mūs mokyt.
Ir ėmė pasakot dideles istorijas. Karalius žiūrėjo in jį, ir
vėlus laikas pasidarė, ir liko nepakartu sūnus to dieno.
— Ryto ateisim visi, padėsim kart.
Pati sako:
— Nepakorei nieko, tik meluoji.
An rytojaus veda karalius pakart sūnų. Teip atbėgo antras
direktorius.
— Šviesiausias karaliau, netikėk pačiai, ba tai neištikimas*
daiktas yra pati. Sūnų turim — nepabaigtas mokyt da. Šian­
dien nepakark. Rytū visi padėsim ir pakėlėsim.
Parėjo karalius, nepakorė. Toj pati perpyko ir nešnekėjo su
karalium visai.
Trecią dieną liepė Žalnieriam neprileist per tris mylius di­
rektorių. Tai rėkė direktorius:
— Šviesiausias karaliau, pavelyk sūnui prieš smertį
prašnekėt septynius žodžius.
432
 Tcip karalius nusigando, kad sūnus nebylys, ir prašnekėt
liepė. Prašnekėjo sūnus:
— Tėte, pavelyk padaryt man prieš smertį nedorybės*
grieką.
Tėvui dideliai pasidarė galvoj negerai.
— Paveliju,— sako.
Buvo dvylika pakajauku pas karalienę. Iš tos dvylikos prašė
išsirinkt ir visom prie tėvo akių visom nuogom išsivilkt. Išsi­
vilko visa dvylika pakajauku, ir pasirodė vienas vyras, kur su
karaliene gyveno. Tai sūnus sakė:
— Su šita padarysiu nedorybės grieką, kur karalienė daro
visados su juo.
Paskui karalius matė jojo visų teisybę ir liepė tuojau kara­
lienę vest ir pakart ir tą pakajauku drauge. Abudu pakorė. A
sūnus liko didelėj meilėj pas tėvų ir jojo direktoriai draugė
meilėj buvo pas karalių.
{Užrašė G. Gitiken (kur?). "Živaja storina", J894, p. 489.)

197. APĖ AITVARĄ

Kaime Tritimpių gyveno ūkinykas. Tas vienų kartą, eida­
mas namo, rado po laukine arusia vištuką. Vištuks buvo juo­
das ir sulytas, drebėjo nog šalčio. Ūkinykas paėmė po skranda
vištuką, parnešė namo, patupdė an kakalio*, o paskui paleido
ki kaiminę vištų. Naktį, kada visi sumigo, išgirdo baladojan-
ties kamarfi ir ne po ilgam ėėsui — spicglineą balsų:
— Kūmai, atnešiau tau bulvių.
Žmogus iššoko iš lovos ir nubėgo in kamarų pažiūrėt, kas
ten yr. Atsidarė duris — pamatė vištuką raudonų kaip liepsna,
lakstantį nog vienos krūvos bulvių ant kitos. Potam vištukas
prapuolė.
Kitų sykį vėl išgirdo baladojimų ir šaukimų:
— Kūmai, atnešiau dėl tavęs kviečių, rugių ir miežių.
Ūkinykas nesikėlė, ba bijojosi. Dieną rado kaniarO tris di­
deles krūvas javų.
*1 9 1 5 433
 Kitą naktį vėl girdi šaukimą:
— Kūmai, tau parnešiau pinigų.
Nuvėjęs ūkinykas rado kamarO užverstą kampą pinigų.
— To mS gi nereikia velnio namuos. Kodėl tos bestijos
nepalikau ant kelio?
Tą pasakęs ūldnykas paėmė šiūpelę ir viską in mėšlyną
suvertė. Buvo jis dievobaimingas ir nežinojo, kap nog aitvaro
atsikratyt. Žmonės matydavo, kap naktį šviesus stulpas in ūki-
nyko triobas nusileisdavo, ir pradėjo šnekėt, kad jis užlaiko
velnią. Žmogus dideliai rūpinosi ir klausė rodos, kap iš namų
išvaryt aitvarą.
— Užmušk tą bestiją,— tarė vienas jaunas vyras ir, tai
pasakęs, tvėrė už pagalio ir metė ant vištuko. Nes vištukas
šoko jam ant sprando, parsimušė jį ant žemės ir mindžio,
tarydams:
— Aš asiu aitvaras, ko tu no manęs nori?
Potam davė rodą visi, kad ūkinykas namus padegtų, išsi­
kraustytų, o aitvarą paliktų. Pamislijo, kad tas bus geriausia,
ketino namus parduot, alc su aitvaru nieks nenorėjo pirkt.
Pardavė viską, javus, gyvulius, be ko tik galėjo apseit, o pir­
ko sau butinę už mylios ir išsikraustė. Kada jau paskutinį
vežimą kraustė ir nieko šluboj nebuvo, uždegė triobas iš visų
kampų:
— Sudek, ledoke, o už lauką paskui savo pinigus gausiu.
— Ha ha ha! — išgirdo juokiantis gale vežimo.
Ūkinyks atsižiūrėjo, o ant drobynos sėdi juodas vištukas,
sparnais purto ir gieda:
— Iš kampo no kampo degykim stubą nog strampo, iš čia
važiuosim toliau, o dėl mūs bus geriau.
Ūkinykas* persigando, nežinojo, ką daryt, mislijo, kap duos
jam gerai ėst, tai aitvaras pats pames, ir liepė savo pačiai, kad
jam duotų gert pieno vieto vandens ir kasdien da pyrago su-
lest. Aitvarui buvo gerai, ir jis pamest nemislijo.
Vieną vakarą bernas sugrįžęs pamatė, kad ant trepu padėta
trys pyragai dėl aitvaro, suvalgė ir pamislijo sau: “Gerai aš
padariau, kad nepalikau tam bestijai". Tuojau aitvaras užtūpė
jam ant sprando o tiek su sparnais davė, kad tam kelias dienas
434
šonus gėlė. O ant rytojaus kad gaspadorius budino ant darbo,
tai tcp rado jį sumušti), kad negalėjo pasijudyt.
Kada no berno dažinojo apė tai, nuėjo pas aitvarą ir prašė,
kad nog jo išeitų, ba nė jokis bernas nenori pas jį būt.
— Ha ha ha! — nusižvengė aitvaras.— Kap mane nuneši
ten, iš kur paėmei, nepareisiu daugiau pas tave.
Gaspadorius greitai apsirengė, nunešė aitvarą po tąj pačia
grūšia, po kuriąj rado, ir potam tas negrįžo daugiau jau pas jį.
(Užrašė G. Ginken (kur?). “Živaja stariria”, 1894, p. 488;
slg. [sulygink] ir p. 133.)

198. AITVARAS GAIDYS

Buvo ūkinykas, kuris turėjo aitvarą. Tasai vėmė džiovytus
grūdus į geldą malant. Pas tą ūkinyką niekad bernai negalėjo
išbūtie į galui metų. Būdavo, prikels berną nog pusnakčio,
prisėmė geldą džiovintų grūdų, o hemas mala ir mala ir su-
maltic negali į dienai, tai ūkinykas labai bardavosi, kodėl
vieną geldą grūdų nesumala. Nors miltus nusemdavo keturis,
penkis sykius, o geldoje vis būdavo grūdų pilna ir pilna. Ba­
laną žibančią niekad neduodavo, vis tamsyje turėjo maltie, per
tai bernai pabėgdavo neilgai pabuvę.
Ale kartą kaimyno įnamis pamokino vieną berną, kuris
jam skundėsi. Tas liepė iš arklio vuodegos ašutų pasidaryti
botagaitį, ir kaip tik saują grūdų įpils, su botagaičiu plaktie
apė geldą ir per geldą. Tcip beplakant su sykiu pajuto baigęs
maltie visas grūdus ir, sumalęs anksti prieš dieną, atėjo į
grinčią, atsisėdo pas pečių, drąsus, kaip darbą pabaigęs. Ūktvėrė
klausė:
— Ar jau sumalei?
Bernas atsakė:
— Sumaiiau.
Ta persigandas užžibino balaną, bėgo žiūrėtic į kamarą
pac girnų ir rado šalia girnų užmuštą gaidį, kuris buvo aitva-
ms ir vėmė grūdas į geldą. Ūktvėrė atbėgo rėkdama:
435
 — Oi, tu neprictcliau, tu užmušei mum aniolėlį! Šalin nog
mūsų!
Ir išvarė bernų.
(Užrašė Pr. Mikolainis (iš kur?), gyvenantis Thorp, Wisjcon-
sinJ, Amerikoje.)

199. DU AITVARAI JUODVARNIAI

Pas vienų ūkinyką kasdien kepdavo pautienę, o niekas ne­

gaudavo valgytic anos. Bernas vis matydavo, kai ūktvėrė nešda­
vo pautienę ant tvarto.
Ale kartų bernas pasikavojo šiene saugotic, kam ta pau­
tienė ant tvarto, ir pamatė, kai ūktvėrė atnešė didelį bliūdų
pautienės ir padėjo ant pantų’. Jis tada suvalgė pautienę, bliūdų
pridergė ir, padėjęs ant pantų, pasislėpė.
Ogi naktij, vage, parlėkė du juodvarniu. Viens paragavo, sako:
— Tprukės* šūdas.
Antras paragavo, sako:
— Kuzės* šūdas.
Tada supyko juodvarniai ir tarėsi atkeršytic. Ir nusprendė
namus uždegtie. Bet vienas sako:
— Kur mudu dėsimės?
Antras sako:
— Lįsim j stebulę, kų pašiūrėj yra.
Kaip namai užsidegė, bernas tuoj nubėgo ir stebulę užkalė
vienų galų šermukšnio kamščiu. Kai visi namai jau degė, ir kitų
galų užkalęs su šermukšniu, įmetė į ugnį. Toji stebulė baisiai šokinėjo
ugnyje, o ūktvėrė bėgiojo aplink degančius namus, rėkdama:
— Kad ir viskas sudegtų, kad tik aniolėliai nesudegtų!
Bet aniolėlių jau nerado. Tada su vyru rokavo, kad stebulė
šokinėjus, tai bernas bus anuos užkalęs. Užpuolė ant berno:
— Tu prakeiktas, per tave aniolėliai sudegė — eik šalin
nog mūsų!
Ir bernas išėjo.

(Užrašė P. Mikolainis.)
436
 200. APE NETIKUSĮ VAIKĄ,
KURĮ VELNIAS MOKINO

Kartą tėvas turėjo netikusį vaiką, net susirūpinęs sako:

— Kad ir velniui, tai parduočia, kad tik mane nepykytų.
Vieną vakarą vedėsi parduotic ir patiko girioj vokietuką —
o tai buvo velnias. Sako:
— Kur vedi vaiką?
Tėvas sako:
— Gal kas pirks arba ant mokinimo ims...
Ir atdavė mokytic velniui. Kada vaiką velnias nusivedė, tai
tėvas sekė patyka ir, pasislėpęs krūmuose, tėmijo. Velnias
turėjo dar du vaiku, sukūrė didelę ugnį ir sumetė visus
tris vaikus. Pabuvę ugnyje, vaikai iššoko laukan. Velnias
klausė:
— Ar išmokote?
Vaikai atsakė:
— Jau biskį pramokę.
Ir velnias įstūmė į ugnį. Kada vaikai iššoko, velnias klausė:
— Ar išmokote?
Atsakė, kad jau gerokai. Ir trečią sykį vėl į ugnį stūmė.
Kada iššoko laukan, vėl velnias klausė:
— Ar išmokote?
Vaikai atsakė:
— Jau ir už tave mandresni...
Trečią dieną vaikas parbėgo slapta pas tėvą ir liepė tėvui,
kad ateitų išsiskirtie savo sūnų, sako:
— Aš būsu iš dešinės pusės, nes būsime eilėje sustatyti
risi trys.
Tėvas atėjo. Stovi trys vaikai kai vienas. Velnias klausė:
— Katras tavo vaikas?
Tėvas sako:
— Dešinėj pusėj stovintis yra mano sūnus.
Bet velnias tada nedavė sūnaus, tik liepė antru kartu atei­
ve, o vaikas vėl tėvui praneš, kad stovės viduryje. Kada tėvas
*ėįo, velnias vėl klausė:
— Katras tavo vaikas?
437
 Tėvas sako:
— Vidurinis.
Vėl velnias nedavė ir liepė trečiu kariu ateitie, o vaikas
tėvui pranešė, kad bus jau trys juodvarniai ir jis stovės iš
kairės pusės. Velniui paklausus, tėvas tuoj atminė. Gavęs savo
vaiką, parsivedė namon. Vaikas sako:
— Aš pavirsu į gražų arklį, o tu, tėve, vesk mane parduo-
tie. Tik kamanų neparduok.
Ant turgaus siūlo didelius pinigus, o už kamanas dar dides­
nius, bet tėvas kamanų nepardavė. Tik ką tėvui namon parėjus,
ir vaikas jau namie.
Antrą sykį pavirto į gražų jautį, tik liepė neparduotie virvės.
Ant turgaus gerus pinigus siūlė už jautį, o už virvę dar geres­
nius, bet tėvas vėl jautį pardavė, o virvę parsinešė — ir vaiks
vėl namie.
Trečią sykį pavirto į gražų aviną. Nuvedė ant turgaus, vėl
siūlė gerus pinigus, o už virvelę da geresnius, bet virvelės
nepardavė, ir — vėl vaiks parėjo namo.
Ketvirtą sykį pavirto į labai gražų arkluką, bet šį kartą
tėvas užmiršo kamanas pasiliktie, ir velnias nupirko su kama­
nom. Tada velnias sako:
— Jau tave turu.
Ir nuvedė pas kalvį kaustytic. Arklys buvo liūdnas. Išeina
gizelis, žiūri — arklys dejuoja ir prašo, kad kamanas nog
vienos ausies nuimtų. Gizelis sakė, kad jam bus bėda, jegu tai
darytų, bet pasigailėjęs numovė. Tada arklys pavirto į zuikį ir
bėgo, kiek galėjo, o velnias pavirto į kurtą. Mato, jog jau
trumpa, tai zuikis pavirto į paukštį, o velnias — į vanagą.
Tada juodu viens bėgo, kits vijo pamariu labai toli. Jau mato —
bus ledaka, tai pavirto į žiedą, o velnias — į vištą ir, ka­
sinėdamas smiltis, ieško žiedo. Tada žiedas pavirto į vanagą ir
vištą perplėšė.
Paskui parėjo pas tėvą. Tėvas iš džiaugsmo pakėlė didelį
balių, paskui jį ženijo. Ir aš ten buvau, gėriau ir valgiau, per
barzdą varvėjo, burnoj nieko neturėjau.

(Užrašė P. Mikolainis, Thorp, Wisconsin].)

438
 201. APĖ MEŠKAAUSĮ,
KALNAVERT] IR MINKGELEŽĮ

Kartą kunigas su tarnais išėjo medžiotie. Visi išsisklaidė, ir

kunigas paklydo. Jam klaidžiojant meška jį pagavo, parvedė į
savo namas ir prisakė kunigui neišeitic po bausme užmašimo,
jeigu bėgtų. Meška eidavo ant žyro, parnešdavo medaus, vuogų
ir kitokių valgymų, jog kunigui bado nebuvo.
Teip jiem gyvenant nekurį laiką, susilaukė jiedu sūnų, ir
kūdikis buvo kaip reikia, tik meškos ausis turėjo, todėl jie
sūnui davė vardą Meškaausis. Meška stengdavosi maisto pa-
darytic, o kunigas vaiką dabodavo, bet meška buvo uždraudus
pabėgtie, nes pagavus užmuštų. Kada vaikas buvo trijų mėne­
sių senumo, tai galėjo palenktie medelį, paaugęs toliau, aržuolą
su šaknimis išplėšė. Tarė:
— Tėvai, dabar eikime.
Sako:
— Bijau.
— Nebijok nieko, aš gana stiprus.
Juodu nuėjo porą varsnų — girdi dundesį. Atsižiūri — ogi
meška vejasi. Kunigas nusigando. Meškaausis sako:
— Nebijok, aš eisiu paskui.
Kai meška buvo arti, Meškaausis stojo skersas ir laukė.
Meška pribėgo — kaip griebė mešką už sprando, papurtė —
meška susitriedė, ir negyva.
Juodu išėjo iš girios. Tėvas sako:
— Skirkimės. Dovanok man, nes man gėda su tavim grįžtic
namo, aš esu kunigas.
Tada Meškaausis atsiskyrė nog tėvo, nuėjo į miestą, pasto­
jo už gizelį prie kalvio. Juodu ėmė kaustytic ratus. Kalvis
deda geležį į ugnį, gizelis sako:
— Nereik šildytic.
Kalvis barasi, kad šaltą geležį negalima kaltie. Paėmė kal-
tic įkaitytą geležį. Kalvis varto geležį, gizelis kai duos su
kūgiu* — geležis kibirkštimis išlakstė. Kalvis užpyko ir pa­
varė gizelį. Išeidamas prašė kalvio, kad duotų geležies nusi-
kaltic lazdą, kurią gavęs ir išėjo nog kalvio ir pasekė paskui
439
kalvio kalaitę Japikę. Jis ėjo labai toli ir patiko žmogų.
— Kas tu esi? Kur eini?
— Esu Kalnavertis. O tu kas?
— Aš Meškaausis. Tai eisim drauge.
Juodu ėjo toliau, patiko trečią.
— Kas esi?
— Minkgelcžis, einu darbo icškotic.
— Eikime drauge.
Eidami visi trys, priėjo didelį kalną. Meškaausis, norėda­
mas žinoti tiesą, ką anuodu sakė, liepė Kalnaverčiui kalną
nuverstic. Šis tuo padarė. Eina toliau, rado geležies kromą.
Dėl patyrimo liepė Minkgcležiui savo lazdą suminkytic — šis
tuo padarė.
Ėjo visi trys toliau, rado girią, apsistojo ir uždėjo gyvenimą,
pastatė grinčią. Dviese išėjo medžioti, o Kalnavcrtį paliko
kukoriautie, prisakydami, jegu kas ateitų, kad duotų valgytic.
Už valandos barškina j duris. Kalnavertis atdaro duris —
mato žmogų: pats kai nykštys, o barzda no uolakties. Sako:
— Perkelk per slenkstį.
Šis perkėlė. Sako:
— Pasodyk už stalo.
Šis pasodino, davė valgytic. O Nykštys užšoko ant sprando
ir išpliekė kailį Kalnaverčiui, kad šis vos gyvas liko. Tiedu
parėję rado viską išlaistytą ir kukorių vos gyvą. Tada Meška­
ausis supyko, kitą dieną jau paliko Minkgcležį kukoriautie,
bet ir tam teip pat atsitiko kai Kalnaverčiui.
Trečią dieną liko kukoriautie pats Meškaausis, ir vėl Nykštys
atėjo į svečius. Šis patarnavo kaip ir aniedu. Kada Nykštys
užšoko ant sprando, Meškaausis pagriebė už barzdos, teip su­
mušė Nykštį, jog liko be žado. Tą išmetė laukan ir barzdą
įkyliavo į ranstą.
Aniedu parėję klausinėjo, kaip jam ėjosi. Sako:
— Pavalgykim, paskui parodysu.
Ogi išėję nerado Nykščio, tik pėdsekį, kur jis nuvilko ranstą.
Tada visi trys ėjo pėdsekiu labai toli ir priėjo didelį statų
kalną, ant kalno rado gilų urvą. Tada pasidarė lopšį ir virvę iš
karklų. Meškaausis leidosi žemyn su savo lapikc kalaite.
440
Žemėje rado stiklines duris ir tris panas už durių. Jis prašė
atdarytie duris, šios atsakė:
— Žmogeli, prapulsi.
Jis sako:
— Nebijokit, aš ir jus išleisu, kad norėsite.
— Mūs pons dabar parėjo ir miega. Jegu pabustų, tai bėda
būtų.
Meškaausis išvedė vyriausių seserį, įsodino į lopšį ir liepė
ištrauktie: tai bus pati dėl Kalnavcrcio. Antrą įsodino į lopšį ir
liepė ištrauktie: tai bus pati dėl Minkgclcžio. Trecią, jauniau­
sią, liepė ištrauktie, kuri turėjo būti pati paties Meškaausio.
Tada jis pats norėjo keltis aukštyn, bet šiedu pridėjo akmenų
į lopšį ir staigu leido žemyn, norėdami užmuštie Meškaausį, ir
būt užmušę, jegu ne lapikė būtų pasergėjus klastą anų į laiką,
nes jis spėjo pasitrauktie, kol akmenai nupuolė.
Tada jis ėjo į rūmus. Radęs Nykštį, ėmęs už barzdos,
uždaužė į sienas. Išgirdęs trenksmą, ėjo žiūrėtie pats smakas
su devyniom galvom. Meškaausis patiko smaką. Šis klausė:
— Ką dirbi mano namuose?
O Meškaausis sudaužė visas devynias galvas su savo ge­
ležine lazda. Apsidirbęs išėjo iš tų rūmų ir rado gražius laukus
bei sodą Pradėjus lytie paėjo po medžiu labai dideliu. Jo
šakos po mylią išsiskleidę. Tame medyje buvo lizdas. Jis įlipo
pažiūrėtic ir rado mažus gripučius. Ten bežiūrint parlėkė pats
gripas su maistu vaikam.
— Žmogeli, ko čia sėdi prie mano vaikų?
Šis atsakė:
— Esu didelėje nelaimėje. Ar negalėtum mane išneštie į
rytmečius?
Gripas atsakė:
— Aš galiu tave išneštie, bet tau daug kaštuos, nes be
maisto netoli galiu lėktic, o nutūpęs negaliu pakiltic.
Tada Meškaausis pasirūpino šešis jaučius, sudėjo į bačkas,
susikrovo ant paukščio ir savo lapikę paėmė. Gripas sako:
— Kai atsuksu galvą, tai tu man įmesk šmotą mėsos.
Ir lėkė labai ilgai, nė mėsos neteko. Jau mėsą pabaigė.
Paukštis silpsta, pamaži leidžiasi žemyn, jau neišlėks, nėra
441
pagelbos — nusiminimas be galo. Bet dasiprotėjo — išpjovė
savo mėsą iš blauzdų, davė paukščiui. Kada nutūpė, tai paukštis
širdingai dėkavojo už gerą maistą, o labjausia už paskutinį kąsnį,
kuris buvo gardžiausias. Šis pasakė, jog pjovė iš savo blauzdų.
Tada paukštis išvėmė ir pridėjo prie kaulų — ir tuo prigijo.
Parėjo namo, rado neprietelius, kuriem išvėlė gerai kailį ir
išvijo, o pats gyveno su trimi panomis laimingai: jos jį mylėjo
kaipo savo išgelbėtoją.

(Užrašė Pr. MikoUiinis (iš kur?), gyvenantis Thorp, Wis[con-

sin], Amerikoje.)

202. APĖ RAGANĄ IR PALICKĖLĮ

Kaitą motina žlugtą skalbdama ant upelio ir turėjo su sa­

vim mažą vaiką. Pabaigus skalbimą nuėjo namo, o vaiką
užmiršo. Namie atsiminus su gailesčiu bėgo kūdikio ieškotie
ir rado gražiai parėdytą ir parsinešė namo.
Tą matydama, kaimynka ir norėjo, kad ir jos vaiką tokia
laimė patiktų. Nunešė vaiką pas upelį ir pasodinus pati pasi­
slėpė dabotic. Atėjo ragana, pažiūrėjus į vaiką, sako:
— Tu ne užmirštims, tyčia pameslinis.
Ir neaprėdžius nuėjo sau. Bet motina kitą sykį nuėjo skaib-
tie ir vaiką neva užmiršus paliko ir pati namo parėjo. Bet
kada nuėjo vaiko žiūrėtie, tai vaiko jau nerado, nes ragana
buvo paėmus.
Kada vaikas paaugo, [ragana] išėjo ant žyro ir įsakė raga-
niūtei pečių prikūrytic ir Palickėlį pietum iškeptic. O jis slaptu
tą girdėjo. Kada pečius kūrinosi, raganiūtė sako:
— Akšę, Palickėlį, galvelę paieškosu, pakasinėsu.
O ji būtų galvą jam nukirtus užsnūdusiam. Bet jis sako:
— Aš tau, sesute, pirma galvelę pakasinėsu, o paskui tu
man, tai aš gardžiai pramigsu.
Raganiūtė ant to sutiko. Jis jai galvą kasinėjo, igi raganiūtė
užmigo, o jis jai galvą su kirviu nukirto ir iškepė pečiuje,
pastatė ant stalo, o pats įlipo į medį.
442
 Vėlai parėjo ragana. Neradus dukteis mislio, būk kur išėjo,
ir pati sėdosi valgytie ir valgydama džiaugėsi, sakydama:
— Saldi gardi Palickėlio mėsa.
O jis iš medžio sako:
— Saldi gardi raganiūtės mėsa.
Kaip ims vemtie ragana, išsivėmus ėjo Palickėlio ieškotic.
šaukė plonu balsu, nuduodama motiną:
— Palickėli, Palickčli, kur tu, aikšę, raganos nėra, raga-
niūtė iškepta — nebijok nieko, eisim namo.
O jis iš medžio sako:
— Tu ragana, ne mano motina.
Tada ragana žinojo, kuriam medyje yra Palickėlis. Paėmus
kaplį ėmė kirstie medį. Tada Palickėlis prašė paukščių, kad
atmestų plunksnų ir sakų. Ir tuoj jam prinešė paukščiai
plunksnų ir sakų. Jis, pasidaręs sparnus, išlėkė.

(Užrašė P. Mikolainis, Thorp. Wisconsin].)

 TEKSTOLOGINES PASTABOS

l “Lietuviški} pasakų įvairių" III tomą J. Basanavičius sudėjo

tautosakos kūrinius, surinktus, kaip jis pats pažymi, "Suvalkų
gubernijoj“, t.y. pietvakarių Lietuvoje. (Tiesa, 181-ma pasaka
užrašyta Jiezne, bet ir ją užrašytojas marijampolietis sutrauk­
tai perteikęs savais žodžiais.) Vakarų aukštaičių tarmė, kuria
bendrauja šio krašto atstovai — "suvalkiečiai",— labai archa­
jiška, patyrusi jotvingių substrato poveikį. Kai karai su
kryžiuočiais, marai šį Lietuvos kampą pavertė dykyne, į jį
ėmė keltis tolimesnių vietų gyventojai, ir tarmėje pagausėjo
įvairių dubletinių formų. Poveikį šio krašto leksikai (o šiek
tiek — ir sintaksei) darė kaimynai — lenkai, vokiečiai. Visa
tai atsispindi ir "Lietuviškų pasakų įvairių" III tomo (taip pat
ir kitų būsimų "Jono Basanavičiaus tautosakos bibliote­
kos" tomų, kurių medžiaga — iš tų vietų) kalboje. O pasa­
kojamosios tautosakos rinkėjai į fiksuojamas pasakas įtarpstė
ir bendrinės kalbos, kurios formavimasis atsinaujino pra­
sidėjus tautiniam atgimimui, elementų. Visos šios priežas­
tys lėmė tai, kodėl pietvakarių Lietuvos pasakojamojoje
tautosakoje taip apstu tik šiam kraštui būdingų žodžių ir jų
formų, o kita vertus — leksinių, fonetinių ir ypač morfologi­
nių įvai ravimų.
Pasakose, nors ir retai, bet vis dėlto pasitaiko žodžių, išlai­
kiusių archajinę fleksiją, pavyzdžiui: nenaudamjam “naudos
neduodančiam, nenaudingam", kytriemjiem "gudriesiems". Vie­
nas kitas daiktavardis ar įvardis tebeturi priebalsinio kamieno
galūnę, pavyzdžiui: ubele "obelimi", žmones, žmonims (šalia
žmonės, žmonėms), pats “patys". Dominuoja atematinės veiks­
mažodžių busimojo laiko formos, pavyzdžiui: duosu "duosiu",
išbūsu "išbūsiu", nenorėsu "nenorėsiu". Dažnoka daiktavardžių
ir įvardžių dviskaita.
445
 Tome pateiktose pasakose labai ryškus vakarų aukštaičių
tarmės vokalizmas. Antai šiam kraštui būdingas kad iŠ šių
žodžių tarimas: ekmuo "akmuo", lytus “lietus", trioba “troba”,
krentąs "krantas", lerp "tarp”, kaiminė "kaimenė”, adrisas
"adresas”, sajonas “sijonas”, pajiega “pajėga”, kuopinėli “ko­
pinėti”, knipava "knypava”. Konsonantizmas taip pat turi ne­
mažai tarmės ypatybių, pavyzdžiui: arzuolas "ąžuolas”, rykme-
tis "rytmetis”, bulmistras “burmistras”, dorelis “doleris”, ci-
dabrims “sidabrinis”, sąšlavynas “sąšlavynas”, suvedė “suėdė”,
volą “ola”, knipčius išknipinėdavo "knibčius išknibinėdavo”;
yra žodžių, kuriuose dvigarsiai su n dar nevirtę “nosiniu”
balsiu: ranstas "rąstas”, kensk “kęsk”, in (ar ne pagal
analogiją su jais atsiradęs tada dar buvęs naujadaras sanvaitė).
Beveik ištisai tarmiška pasakojamosios tautosakos morfologi­
ja, pavyzdžiui: ma “man”, drauge “draugėje”, šę “šen”, manę
“manęs”, tuo “tuoj”. Kai kurios formos tekstuose įvairuoja:
vienąsyk pavartojama bendrinės kalbos normą atitinkanti ir
sykiu tarmėje gyva forma, kitąsyk — tarmės labiau paveiktas
jos variantas, pavyzdžiui: anas ir ans, turi ir tur, ant ir an, ten
ir tę. Antai tekstuose kone visur vartojama forma apė, bet
pasakose, imtose iš spausdinto šaltinio "Žvaigždės" — išlai­
kyta apie; arba — nurodydamas pasakos šaltinį, J. Basana­
vičius iš pradžių rašo no (“No Dėpkio...”), kartais pavartoja
formą nog, o galiausiai parašo ir nuo. Bendraties forma —
dažniausiai su -r ar — rečiau — su -tie (pvz., ieškot, išeitie),
bet sykiu pavartojama (ko gero, užrašant pasaką) ir forma su
-ti. Panašiai daroma ir su daiktavardžių vienaskaitos vietinin­
ko forma -ij (pvz., vidurij)\ vietoj jos kur ne kur pasitaiko ir
pilnoji forma -yje. Dažnokai pasakose pasitaiko sutrumpintų
veiksmažodžio būtojo kartinio laiko trečiojo asmens formų:
čiulbė “čiulbėjo”, kresterė “kresterėjo”, nuvaliau “nuvažia­
vo”, netgi bo “buvo”. Ir ilgoji, ir trumpoji formos kitąsyk
pavartojamos visai greta, pavyzdžiui: “Atjojo in vainą, vėl
visus iškirto ir nujo".Veiksmažodžiuose atsispindi priesa­
gos -inti tarimas kaip -yri (pvz., baugyti), o -yti kaip -inti.
Pasakų tarmiškumą gerai atspindi ir leksika. Joje — daug
žodžių, kurie skiriasi nuo bendrinėje kalboje vartojamų. Jie
446
pateikiami žodynėlyje. Į jį nedėti tik tie žodžiai, kurie nuo
bendrinės kalbos žodžių menkai skiriasi ir yra aiškūs iš kon­
teksto, pavyzdžiui: šulnys "šulinys", prekmetis “prekymetis”,
pėkščias “pėsčias". Kai kurie žodžiai skiriasi savo daryba,
dažniausiai turi kitą galūnę, pavyzdžiui: karė “karas”, pilė
“pilis", popiera “popierius", sluobras “stuobrys", kalvysta “kal­
vystė", ūkė “ūkis", šnirpšlys “šnirpšlė”, buklus “buklus", pa­
klusnūs “paklusnus", barškia “barška". Kai kurių žodžių —
pavyzdžiui, lėlelių, putioną, apračiai — reikšmė nėra aiški.
Vienas kitas žodis ar jo forma gali būti atsinešta iš kitų
tarmių. Antai ar tik ne žemaičiai, atsikėlę gyventi į šį kraštą,
čia bus palikę formą geliinis “geležinis”, dzūkai — davę formą
pietuja “pietauja" ir pan. Pašaline įtaka, ko gero, reikėtų aiškinti
ir formų grailas, raikli, vazuoti (ir jų vedinių) vartojimą greta
formų greitas, reikti, valiuoti.
Atrodo, jog į pasakojamosios tautosakos kalbinę išraišką
yra kištasi ir leidžiant “Lietuviškas pasakas įvairias”, nors tą
poveikį sunku tiksliai nustatyti. Apie jį galima spręsti iš
J. Basanavičiaus laiško leidėjui A. Olšauskui (Alšauckui), spaus­
dinusiam šias pasakas: “Man labai gaila, kad Jūs ar kas kitas
mano autoriškų tiesų [= autorinių teisiųj, kas link ortografijos,
nedabojat ir visai savvališkai taisot ir ten, kur pataisymas
nėra daleistas”. J. Basanavičius išsako pagrįstą nepasitenki­
nimą, kad leidykloje buvo “pertaisytas" tomo pavadinimas —
į “Įvairios lietuviškos pasakos". Todėl jis įspėja: “Saugokitės,
kad ir IV-me tome taip nepadarytumei" (žr. Basanavičius J.
Rinktiniai raštai.- V., 1970.- P. 811).
Rengiant šį “Lietuviškų pasakų įvairių" III tomo leidimą,
išlaikomos visos skelbiamų tekstų kalbos ypatybės. Tiesa, reik­
lesnį skaitytoją galbūt stebins labai dažnas aukščiau minėtas
žodžių formų įvairavimas, tačiau jis yra tarmės, kuria užrašyta
skelbiama tautosaka, faktas. Tekstai, į tomą patekę iš spau­
dos, sutikrinti su pirminiais šaltiniais ir ištaisyti juose pasi­
taikę netikslumai.
J. Basanavičiaus po tekstais duodamose metrikose patiksli­
namos klaidingai užrašytos vietovardžių formos. Pavyzdžiui,
Kermuškalnas taisoma į Kermuskalnis, dvejopai rašomas kai-
447
mo pavadinimas Bartninkai ir Bartininkai (abi šias formas
J. Basanavičius laikė lygiavertėmis — žr. “Ožkabalių dainų” 1
tomo “Prakalbų") vienodinama į Bartninkai (bet, žinoma, kaip
ir kitais analogiškais atvejais, išlaikomas tarminis variantas
Barmykai).
 PAAI ŠKI NI MAI

SUTRUMPINIMAI

apyl. — apylinkė
ArM — Aruj s K.. Medne A. Latvicšu pasakų tipu ržditajs.— Riga,1977
AT — The Types of Folktale. A Classification and Bibliography / Anui
Aorne's Vcrzeichnis dor Marchentypen. Translated and enlarge! by
Suth Thompson.— Helsinki. FF Communications N:o 18, 1961
B1LPK — Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas.—Tau­
tosakos darbai.- K., 1 9 3 6 .- T.2
k. — kaimas
Kt - Katalikas (Čikaga), 1902
MtG — Mittcilungen der Litauischen littcrarisehcn Gesellschaft.— Heidel­
berg. 2 - 1889, 4 - 1890
pav. — pavietas
pig. - palyginti
prp. — parapija
slp. — slapyvardis
var. — variantas
VnL — Vienybėlietuvninkų (Plimutas), 1898
vis. — valsčius
2S — ctapHMa.— Toj 4. Bun. 2.— C.ricTcp6ypr, 1894.
2v — Žvaigždė (Niujorkas), 1901

šiuose paaiškinimuose duomenys pateikiami tokia pat tvarka kaip ir anks­

tesniuose tomuose (žr. t. I. p. 377, t. 2. p. 422). Tačiau kai kurios J. Basana­
vičiaus pastabose esaučios santrumpos neatstatomos, nes neaišku, kokia buvo
pilna lytis. Santrumpa mil. žymima mitinė, o mitol.— mitologinė. Folkloristi­
nius paaiškinimus parengė L. Sauka, tekstologinius — K. Aleksynas.

1. Apė vienų studentų. AT S15.— Papasakojo Kaunas iš Pikžimių k.,

Sintautų prp., Naumiesčio pav., įteikė H. Volteris. Bs.: mitinės-istorinės (su­
trumpinta).
Apie šį tipų žr. šio leidimo I tomo 20 paaiškinimų. Skelbiamas tekstas
papasakotas netolygiai: iš pradžių išlaikomi stebuklų pasakai būdingi pakartoji­
mai, o pabaiga — visai nustriukinta. Ir šiaip ryškus naujesnių laikų antsluoksnis
("gimnazija”, “studentija", “uuiversitetas").

449
 2. Apė spiritninkus ir artoją. A T 1855.— Papasakojo Dėpkis iš Ramo-
mikių k., Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius. Bs.: pasakojimai be ženkly-
vurao.
Šiuo AT numeriu pažymima ne atskiras siužeto tipas, o ištisa teminė grupė.
Plg. šio leidimo 1 tomo Nr. 58, 59, 61, 65, 66, 68. 70.

3. Apė rudį ir plikį. AT 1588**.— Papasakojo Depkis iš Ramoniškių k.,

Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius. Bs.: kytravimo pas.
Tarp baltų ir rytinių slavų aptinkama juokų pasakos atmaina. Iš latvių
užrašyta 3 variantai, iš baltarusių — 1, ukrainiečių — 2. rusų — 2. Iš lietuvių —
19 variantų.
ru d is — Bs. ski rudplaukis

4. Kaip viens pons pinigus kavojo. AT I536A — Papasakojo Marcelė

Skelčiutė iš Rudžių k., Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius. Bs.: baudžiavos
pas. (sutrumpinta).
Juokų pasakos “Moteris skrynioje" (AT 1536A, žr. šio leidimo II tomo 180
paaiškinimą) pagrindinis epizodas pateiktas kaip baudžiavos laikų pasako­
jimas.

5. Apė žmoginį šunį. BILPK *2421.— Papasakojo Juozas Kušaitis iš Ru­

džių k.. Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius. Bs.: baudžiavos pas.
Baudžiavos laikų pasakojimas. Užrašyta 5 variantai.

6. Apė tris gudrius keleivius. AT 1526A.— Papasakojo Kamaitis iš Pava-

sijų k.. Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius 1901 m. Bs.: kytravimo pas.
Neplačiai žinoma juokų pasakos versija. AT ir kitų katalogų duomenimis,
užrašyta: iš latvių i var., suomių — 26. prancūzų — 8. čekų — 3, po 1 var.—
iš ispanų, graikų, serbų ir kroatų.
Iš lietuvių užrašyta 9 var. Visi — vientisi. Ir skelbiamas tekstas nesudurs-
tytas iš skirtingų pasakų, papasakotas nuosekliai, gyvai.

7. Apė vieną girininką ir keturiasdešimtį žmogžudžių. A T 676*954.—

Papasakojo J. Dubinskas iš Naumiesčio. Užrašė K. Stiklius 1900. Bs.: mitinės-
istorinės. Razbaininkai.
Apie stebuklų pasakos "Kalne, atsiverk" (AT 676) tipą žr. šio leidimo
I tomo 73 paaiškinimą. Antrą dalį sudaro novelių pasaka “Keturiasdešimt plė­
šikų" (AT 954). Ši pasaka žinoma latvių (38 var.), danų (6), airių (9). pran­
cūzų (2), katalonų (5). vokiečių (8), italų (8), slovėnų (4). serbų ir kroatų (3),
graikų (II), turkų (15), prancūziškai kalbančių Amerikos žemyno gyventojų
(11). Pavienių variantų užrašyta iš estų. suomių, lyvių, švedų, vengrų, ispanų
ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 34 var. Tarp jų 20 sudaro AT 676*954 junginys, o 7 —
AT 676*950*954. Visas tekstas primena “Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų"
iš arabų pasakų rinkinio "Tūkstantis ir viena naktis“. W. Liungmano paste­
bėjimu. jau Egipto papiruse (1600—1000 m. pi. m. c.) randame panašų mo­

450
tyvą — klastingą žmonių jvežimą į priešų miestą maišuose (plg. Trojos arklį).
Bet visa pasaka kaip vientisas kūrinys esanti vėlyva.

8. Apė diede!į ir bobelę. AT 1381.— Papasakojo sems Berželis iš Liepa­

lotų k.. Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius. Bs.: moralinės. Baudžiavos
laikų pas.
Pasaka “Plepi žmona ir rastas lobis" (AT 1381) užrašyta iš latvių (141
var.). estų (31). suomių (117). švedų ir Suomijos švedų (9). prancūzų (7),
flamandų (4). vokiečių (12). rumunų (10), čekų (3), vengrų (5), serbų ir
kroatų (6). ukrainiečių (24), rusų (22), baltarusių (9). graikų (6). turkų (20).
indų (11). Be to. po 1 ar 2 var. užrašyta iš norvegų, islandų, airių, ispanų,
olandų ir ki.
Iš lietuvių užrašyta 164 var. Iš jų 150 — vientisi.
Skelbiamas tekstas ryškiai atspindi baudžiavos laikų nuotaikas, buitį.

9. A pė vieną karalaitę ir saulės dukterį. AT 3 13E*.— Papasakojo Ona

Meškiutė iš Ašmoniškių k., Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius 1902 m. Bs.:
mitologinės? Istorinės.
Pasakos versija vaizduoja, kaip mergaitė bėga nuo brolio, norinčio ją vesti,
ir kaip saulės duktė jai padeda. Si versija pasitaiko latvių (2 var.). lenkų (7),
rusų (6). ukrainiečių (5). baltarusių (6) tautosakoje.
Iš lietuvių ji užrašyta 54 kartus. Skelbiamas variantas papasakotas talentin­
gos pasakotojos.

10. A p ė vieną karalaitę ir Joną kareivį. A T 301 D*+318.— Papasakojo

Ona Meškiutė iš Ašmoniškių k.. Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius 1901 ra.
Bs.: mitinės-istorinės.
Pasakos versija (AT 301 D*) vaizduoja kareivį, kuris išgelbsti pagrobtą
karalaitę. Si versija. AT ir kitų katalogų duomenimis, užrašyta iš latvių (28
var.), rusų (18), ukrainiečių (3), baltarusių (2).
Iš lietuvių užrašyta 66 variantai.
Pasaka ''Neištikimi žmona“ (AT 318) tyrinėtojų siejama su vienu iš seniau­
siai užrašytų egiptiečių tekstų (Bata — "Du broliai"), ši pasaka. AT ir kitų
katalogų duomenimis, žinoma latviams (65 var.). suomiams (2). švedams (5),
rumunams (3). vengrams (14), lenkams (7), rusams (30), ukrainiečiams (29),
baltarusiams (7). danams, vokiečiams, prancūzams, čekams, slovėnams, tur­
kams ir kt.
Iš lietuvių jį užrašyta 76 kartus.
Skelbiamas tekstas — vienas iš pačių ilgiausių šiame tome.
a tš e iž ė lė — Bs. skl. skiedrelė.

11. Apė vieną karalaitį ir jo gerą tarną. AT 516.— Papasakojo Ona

Meškiutė iš Ašmoniškių k.. Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius 1901 m. Bs.:
mitinės-istorinės. Jonas tarnas.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo 11 tomo 187 paaiškinimą.
g ra p a s — Bs. išn. gripas

451
 12. Apė šiaučių, ūkininko dukterį ir jų veikalus. BliPK 3688 — Papasa­
kojo Leveckis ii Naumiesčio. Užrašė K. Stiklius. 1902 m Bs.: raganavimas.
Šioje sakmėje esantis burtininkavimo motyvas kiek ne kiek primena kara­
laites prajuokinimų nepadoria eisena, sukurta magišku būdu (pig. AT 571).

13. Apė keleivį ir auksinę mukų ant kryžiaus.— Papasakojo Murinėlis iš

Naumiesčio. Užrašė K. Stiklius 1902 m. Bs.: krikšč. pasakojimai.
Legenda apie bausmę už gobšumų ir kryžiaus išniekinimų. Užrašyta 4 va­
riantai.
m ūką — Bs. išn. Mūka vadinamas paveikslas Kristaus, ant kryžiaus nu-
kryžiavoto, ii visur Lietuvoj pakelėms pristatyta

14. Apė išnykimų baudžiavos. AT 1003+ 10I3*AT—.— Užrašė K. Stiklius

(?) Ašmoniškių k., Naumiesčio pav., 1902 m. Bs. baudžiava.
Kvailo velnio pasakų motyvais pagrįstas baudžiavų smerkiantis pasa­
kojimas.
AT 1003 motyvas (“Arti paskui bėgant* šunį“), pasakų katalogų duomeni­
mis, žinomas latvių (25 var.). estų (6). suomių (53). švedų ir Suomijos švedų
(II), norvegų (8), danų (15). airių (14). ispanų (5), vokiečių (II), vengrų (2),
čekų (6). serbų ir kroatų (3). rusų (3). ukrainiečių (4), baltarusių (3), graikų (1).
indų ir kt. tautosakoje.
Iš lietuvių užrašyta 70 variantų
AT 1013 motyvas (“Numaudyk senelę (vaikus)") užfiksuotas latvių (48
var ). švedų (II). norvegų (3). airių (2), ispanų (8). italų (5), ukrainiečių (10),
rusų (l), baltarusių (I), turkų (13), indų (3) ir kt. tautosakoje.
Iš lietuvių užrašyta 71 variantas.

15. Apė gudrų ponų, o žmogų da gudresnį. AT 1538 — Papasakojo Mar­

cinkevičius iš Naumiesčio. Užrašė K. Stiklius. Bs.: baudžiava.
Apie šį tipą žr. šio leidimo II tomo 165 paaiškinimų. Skelbiamame variante,
kaip ir ankstesnėje pasakoje, labai akivaizdus priešiškumas baudžiavos laikų
ponams, kurie tyčiojosi iš beteisių paprastų žmonių.

16. Apė tūlų pirklio sūnų Ir gulbę. AT 3I3A.— Papasakojo Ona Meškiulė
iš Ašmoniškių k., Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius 1901 m. Bs.: mitinės-
istorinės.
Pasaka “Stebuklingas bėgimas" yra labai plačiai paplilusi ir populiari. A ver­
sija užrašyta iš latvių (152 var.), estų (35), suomių (101), lyvių (2). lapių
(3), švedų (9). danų (82). ispanų (3), katalonų (4), flamandų (8), vokiečių (67),
italų ( 1 0 ), rumunų (26), vengrų ( 1 2 ), čekų ( 1 1 ). slovėnų ( 1 0 ). serbų ir kroatų
(26), lenkų (15), rusų (13). ukrainiečių (57), ballarusių (19), graikų (29). turkų
(9) ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 85 variantai.
W. Liunginano ir kitų tyrinėtojų manymu, tai viena iš labai senų pasakų.
Jos motyvai siekia 2500 m. pr. m. e. laikus, jų aidas išlikęs antikiniuose mituo-
se, pavyzdžiui, Argonautų sakmėje, Plirisos ir Heile mite. Šią pasaką 1933 m
yra tyręs A. Aarne (FFC XCII).

452
 Šis kūrinys, kaip ir kitos aukščiau Onos Mcškiutės papasakotos pasakos
(9—N), liudija didelj pasakotojos talentą.
čaiką — Bs. išn. no turk.-rotor, žodžio kaik° luotas. aldija

17. Apė mėsininko sūnų, žmogžudžius ir smakų. AT— .— Papasakojo

Ona Meškiutė iš Ašmoniškių k., Naumiesčio pav. Užrašė K Stiklius 1901 m.
Bs.: mitinės-istonnės. Pa lyg. k.: Jonas.
Stebuklų pasaka apie slibiną, priklijuotą prie kelmo, gana reta. Užrašyta 10
variantų, 2 iš jų kontaminuoti.
Ir šitas įdomus kūrinys papasakotas talentingosios Onos Meškiutės.

18. Kaip viena žmona stebuklinga vaistytoją tapo. AT 613 — Papasakojo

Antanas Petraitis iš Paberžupių k.. Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius. Bs.:
mitologinės.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo 11 tomo 5G paaiškinimą.

19. Apė barzdotą kuodelį. AT 956A*.— Užrašė K. Stiklius Rudžių k.,

Naumiesčio pav. Bs.. pasakojims apie senovę.
Apie šią pasakos versiją žr. šio leidimo II tomo 75 paaiškinimą.
Skelbiamas variantas nutolęs nuo siužeto tradicijos. Tradiciniuose šio tipo
variantuose iškeliamas merginos sumanumas susidūrus su vagimi, o čia pasijuo­
kiama iš jos baugštumo.

20 Apė prigimties apsireiškimą. AT 1678.— Papasakojo Marcelė Stikliu-

vicnė Liepalotuose. Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius. Bs.: moralinės.
Juokų pasaka apie berniuką, niekad nemačiusį moters, užrašyta iš latvių (14
var.). lyvių ( I), švedų (2). norvegų ( 1), airių (28), prancūzų (6). flamandų (2),
slovėnų ( 1 ), serbų ir kroatų (I), graikų (I). japonų ( 1) ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 27 variantai, dauguma jų — vientisi.

21. Kaip laimė suėdė kumeliuką.- Užrašė K. Stiklius Rudžių k.. Nau­
miesčio pav. Bs.: mitologinės.
Anekdotiniu pasakojimu pasijuokiama iš kvailiuko, bet pretekstas šai­
pytis — senieji tikėjimai.

22. Kaip atsirado neapykanta terp šunų, kačių ir pelių. AT 200.— Papa­
sakojo Juozas Drešelis Naumiesčio pav. Užrašė K. Stiklius. Bs.: žvėrių pas.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo U tomo 116 paaiškinimą.

23. Kaip gegutė ieškojo paukščių karaliaus Kuko. BILPK 3137.— Užrašė
K. Stiklius Liepalotų k., Naumiesčio pav. Bs.: mitologinė.
Šios sakmės užrašyta 25 variantai

24. Kaip mūsų proseniai spręsdavo apė didįjį tvaną. BILPK 3902.—
Papasakojo Kunctienė iš Klevinės k., Balsienė iš Verčiškės k., Girdauckas iš
Smilgių k.. Griškabūdžio prp., Naumiesčio pav. Užrašė J. Kovas. Kt, 1902, Nr.
36. Bs.: mitologinės. Vėjas.

453
 Šios sakmės apie vėjo išdaigas užrašyta 7 variantai.
tvaną - Bs. iin. N 2 4 - 2 5 išimti iš “Kataliko", 1902. N 36.

25. Kodėl klykis, giedodamas savo paprastą giesmę, prašo lietaus. BILPK
3 0 9 6 .- Užrašė J. Kovas. Kt, 1902, Nr. 36. Bs.: mitologinės.
Populiari sakmė, jos užrašyta 75 variantai.
k ly k is — Bs. skl. volungė

26. Apė durneli- 853.— Užrašė J. Kovas Griškabūdžio apyl., Nau­

miesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: kytruolių-galvočių pas. Palyg. danų
versiją.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo I tomo 116 paaiškinimą.
d u r n e lį — Bs. iin. NN 26—61 užrašyti J. Kovo 1898—1901 m. apie
Griškabūdį, Naumiesčio] pav.
s u k a lb ė s — Bs. skl. sušnekės

27. Apė perkytrusį gaidelj. A T 2021 B.— Užrašė J. Kovas Šukėtų k.,
Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: paukščių pas.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo II tomo 193 paaiškinimą.
Skelbiamo varianto antra dalis — dialogas užrašytas neišlaikant grakštaus
formuliškumo, j i s daugiau perpasakotas savais žodžiais (plg. “ Bobutė barė lazdą,
lazda teisinosi, kad ožka pagraužė...“).

28. Apė bernaitį be laimės.— Užrašė J. Kovas Griškabūdžio apyl.. Nau­

miesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: mitologinės. Laimė ir Giltinė.
Sis sakmės tekstas panašus \ tipo AT 460B “Kelionė laimės beieškant“
variantą. O atskiros detalės, motyvai, situacijos primena AT 735B*(namo staty­
ba) ir AT 737B* (sudyla akmuo) siužetus. Tekstas |domus tuo, kad vaizduoja
laimę ir giltinę kartu. Beje, pastarosios vaidmuo minimalus, ji paakina bernaitį
užšokti ant arklio ir joti kartu su jomis, trise.

29. Apė Jonuką ir Onutę. A T 450 — Užrašė J. Kovas Griškabūdžio apyl.,

Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: mitioės-istorinės.
Stebuklų pasaka apie avinėliu paverstą broliuką daugiau žinoma latvių (95
var.), suomių ( 1 2 1 ). prancūzų ( 1 2 ), vokiečių (20), rumunų ( 1 1 ), vengrų (20),
rusų (25), ukrainiečių (12). turkų (32), arabų (28) tautosakoje. Po vieną ar kelis
variantus užrašyta ir iš estų, lyvių. švedų, danų, airių, ispanų, italų, čekų, serbų
ir kroatų, baltarusių, graikų ir kt.
Iš lietuvių jos užrašyta 189 variantai. Iš jų — 159 — vientisi.
Paprastai broliukas pavirsta avinėliu nepaklausęs sesers ir atsigėręs vandens
iš avino pėdos, o skelbiamame tekste pamotė ragana paverčia jį gyvulėliu.

30. Apė senį su dratine barzda. A T 1920H.— Užrašė J. Kovas Griškabūdžio

apyl., Naumiesčio pav.. apie 1898—1901 m. Bs.: mitologinės-istorinės. Palyg.
pasakas apie senį Didumą ir Joną Mcškaausį.
š i melų pasaka užrašyta iš latvių (27 var.), rusų (31), ukrainiečių (27),
baltarusių (6), graikų (6), turkų (15).

454
 Iš lietuvių užrašyta 57 variantai. Vienas iš jų skelbtas U tome (Nr. 53), tik
ten sujungti du pasakų siužetai.

31. A p ė Jurgį Raštelį. AT 1655+571.- Užrašė J. Kovas Griškabūdžio

•pyl.. Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: palyg. kelias kitas versijas.
Juokų pasaka "Pelningi mainai" (AT 1655), AT ir kitų katalogų duomeni­
mis, kiek daugiau užrašyta iš latvių (43 var.), airių (II), prancūzų (35). italų
(8), turkų (14). Po vieną ar kelis variantus užrašyta iš norvegų, ispanų. kat3-
lonų, olandų, valonų, vengrų, serbų ir kroatų, indų, kanadiečių, čiliečių, ku­
biečių ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 45 variantai.
Apie pasakos “Visi prilimpa viens prie kito“ (AT 571) tipą žr. šio leidimo
II tomo 1 1 1 paaiškinimą.

32. A p ė J o n ą durnelį. A T 1691B+1696+1685.— Papasakojo Kamauckienė.

Užrašė J. Kovas Griškabūdžio apyl., Naumiesčio pav.. apie 1898—1901 m. Bs.:
durnių pasak.
Juokų pasakos "Jaunikis piršliuose nemoka valgyti" (AT 1691 B) variantų
daugiausia užrašyta iš lietuvių (123). Po kelis variantus užrašyta iš ukrainiečių,
msų.
Juokų pasaka AT 1696 (“Kaip aš turėčiau sakyti") labai populiari ir plačiai
paplitusi. Iš latvių užrašyta 107 var.. iš suomių — 106, estų — 30. švedų — 67.
ainų — 115. prancūzų — 59. flamandų — 39, vokiečių — 19, vengrų — 19. če­
kų — 30, slovėnų — 12, serbų ir kroatų — 14. rusų — 31. ukrainiečių — 41,
baltarusių — 10. turkų — 16, kanadiečių (prancūziškai kalbančių) — 16. Be to,
dar iš keliolikos tautų užrašyta po vieną ar kelis variantus.
Iš lietuvių užrašyta 144 variantai.
Apie pasaką "Kvailas jaunavedys“ (AT 1685) žr. šio leidimo 1 tomo 104
paaiškinimą. Šią pasaką tyręs M. Haavio (1929, 1932) nurodo ankstyvąjį jos
užrašymą kinų tautosakoje (472 m. išversta iš sanskrito). Jo nuomone, pasaka
kilusi iš Indijos.
įkišti — Bs. skt. įtupdyti

33. Apė piemenėlį. AT 7 0 2 B Užrašė J. Kovas Griškabūdžio apyl.,

Naumiesčio pav., 1898—1901 m. Bs.: piemenų pas.
Si pasakos versija užrašyta tik iš latvių (16 var.) ir lietuvių (87 var.). Beje.
AT kataloge nurodyta, kad apgaules motyvas šią pasaką sieja su AT 123 "Vii-
kas ir ožiukai“. AT 327C “Ragana pačiumpa berniuką" ir kt.

34. A p ė Laimės senelį. AT 750A.— Užrašė J. Kovas Sedvygų k.,

Griškabūdžio apyl., Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: mitologinės.
Apie šią pasakos versiją žr. šio leidimo 11 tomo 71 paaiškinimą Skelbiamas
tekstas priklauso legendų pasakų grupei “Dievas apdovanoja ir nubaudžia".
elgetą — Bs. skl. ubagą

35. Apė žydo baimę. AT 1855.— Užrašė J. Kovas Srėbalų k., Griškabūdžio
apyl., Naumiesčio pav.. apie 1898—1901 m. Bs.: apie žydus (pasakojimas).

455
 Tai humoristinis pasakojimas apie žydo nuotykį. Apie šią teminę tekstų
grupę žr. 2 paaiškinimą.

36. Apė poną ir žmogų.— Užrašė J. Kovas Miknaičių k., Naumiesčio pav.,
apie 1898—1901 m.
Anekdotinis pasakojimas

37. Apė žydo auką. AT 1735 *785.— Užrašė J. Kovas Mergbūdžio k..
Naumiesčio pav.. apie 1898—1901 m. Bs.: apie žydus (?).
Juokų pasaka “ Kas atiduos paskutuų, bus atlyginta dešimteriopai" (AT
1735). katalogų duomenimis, gausiai užrašyta iš latvių (52 var.). suomių (123),
švedų (48). vokiečių (29). rusų (13). Po vieną ar kelis variantus užrašyta iš
estų. lapių, norvegų, d3iių. olandų, airių, prancūzų, flamandų, vengrų, čekų.
slovėnų, serbų ir kruatų, baltarusių, ukrainiečių, prancūziškai kalbančių kana­
diečių ir kt.
Iš lietuvių jos užrašyta 74 variantai.
O legendų pasaka “Kas suvalgė avinėlio širdį'/" (AT 785) gausiai užrašyta
iš latvių (58 var). estų (12). suomių (14). švedų (26). airių (62), flamandų (17),
vokiečių (42). serbų ir kroatų (18), ukrainiečių (25). rusų (21). Po vieną ar kelis
variantus užrašyta iš lyvių. danų. islandų, prancūzų, ispanų, katalouų, italų,
rumunų, vengrų, čeki), slovėnų, baltarusių, graikų, indų ir kt.
Si legenda, W Liungmano nuomone, priklauso ankstyvajam bizantiškajam
laikotarpiui (300 iki 100 pr. Kr.), o atskiri motyvai — senovės graikų kultūrai.
Ji aptinkama “Pančatantroje" (3 ar 4 m. po Kr.). Babrios ir Avianus veika­
luose.
pilę — Bs. skl. miestą

38. Apė tris brolius. AT 613*554.— Užrašė J. Kovas Kuprių k.. Nau­
miesčio pav.. apie 1898 —1901 m. Bs.: miiinės-istonnės (skeveldros).
Apie pasaką “Teisybė ir neteisybė" (AT 613) žr. šio leidimo 11 tomo 56
paaiškinimą, o apie pasaką “Dėkingi gyvuliai" (AT 554) — l tomo 112 paaiški­
nimą.

39. Nuobodulio pasakėlė. AT 2251. — Užrašė J. Kovas Naujabučio k.,

Naumiesčio pav.. apie 1898—1901 m. Bs.: nuobodulio pas.
Šios pasakos užrašyta 12 variantų.

40 Apė velnių, žmogų ir jo sūnų. AT 325.— Užrašė J. Kovas Naujabučio

k.. Naumiesčio pav.. apie 1898—1901 m. Bs.: mitmės-istorinės.
Stebuklų pasaka “Burtininkas ir jo mokinys" (AT 325) yra labai paplitusi.
Nemaža variantų užrašyta iš latvių (138). estų (30). suomių (35). danų (46),
airių (189). vokiečių (45). serbų ir kroatų (20). lenkų (24), rusų (45). ukrai­
niečių (20), graikų (19). turkų (36). indų (13). Po vieną ar kelis variantus
užrašyta dar iš keliolikos tautų.
Lietuvių turima 180 variantų. Tik 21 iš jų kontaminuoti.
Ankstyvų šios pasakos pėdsakų, pasak W. Liungmano. atskleista antikinėje
ir vėlesnėje raštijoje. Hesiodui priskiriama pasaka apie Heraklio kovą su Peri-

456
klymenosu, Ovidijaus "Metamorfozės". mongolų Siddhi-Kūr. persų Hesar Afsa-
nch. turkų Septynių išminčių versija ir t. t. O pats pasiverttmų \ įvairius gyvūnus
motyvas, ypač pirmajame epizode, nuolat pasitaikantis pasivertimas j arklį leidžia
manyti, kad pasaka negalėjo atsirasti anksčiau negu maždaug 2000 m. pr. Kr. ir
sietina su hetitų bei gretimų kultūrų pasauliu.
v eln iu s — Bs. ski. burtininkas
g u ž y n e s — Bs. skl. jaunimą

41. A pė Melioną ir jo vežėją. AT I698C.— Užrašė J. Kovas Griškabūdžio

apyl., Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: pasakojimai.
Si juokų pasakos versija užrašyta iš latvių (4 var.), švedų (8), anglų (1),
italų (3), serbų ir kroatų (2). rusų (2), ukrainiečių (2).
Iš lietuvių — 17 variantų, iš jų 15 — vientisų.
Ji pirmą kartą užfiksuota Italijoje Raynoldo da Mantua 1506 m. (W. Liung-
manas).

42. A pė kalbą mūs račiaus.— Užrašė J. Kovas Griškabūdžio apyl., Nau­

miesčio pav.. apie 1898—1901 m. Bs.; pasakojimai.
Netradicinis pasakojimas.
bu so ką — Bs. skl. geležinį vąšą

43. Apė senelį Ir jo aveles. AT 471+563.— Užrašė J. Kovas Naujabučio k..

Naumiesčio pav. apie 1898—1901 m. Bs.: mitinės-istorinės. Razbaimnkai ir
Jonas Mcšk., ir jo brolis. N B.
Stebuklų pasaka "Tiltas į kitą pasaulį" CAT 471), katalogų duomenimis,
užrašyta iš latvių (53 var.). švedų (14), norvegų (9). danų (2). islandų (5), airių
(47). prancūzų (32). ispanų (2). kaialonų. portugalų, vokiečių (5), vengrų (14),
slovėnų (5), serbų ir kroatų (14). lenkų (8), rusų (17), ukrainiečių (10), balta­
rusių (3) ir kt.
Iš lietuvių šios pasakos užrašyta 102 variantai.
Apie pasakos "Stalelis, avinėlis ir krepšis“ tipą (AT 563) žr šio leidimo
1 (omo 29 paaiškinimą.

44. Apė diedelį Ir bobutę. AT 715.— Užrašė J. Kovas Griškabūdžio apyl.,

Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs imtinės-istorinės (?).
Apie šį pasakos apie stebuklingą gaideli tipą žr. šio leidimo II tomo 57
paaiškinimą

45. A p ė ūkinykę ir elgetą. AT 1636.— Užrašė J. Kovas Griškabūdžio

apyl., Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: ubagų pas.
Si juokų pasaka nėra populiari. Jos variantų užrašyta iš latvių (2), suo­
mių (7).
Iš lietuvių ji užrašyta 65 kartus, 61 variantas — vientisas.

46. A p ė diedelį ir bobutę. AT 804A.— Užrašė J. Kovas Kirmėlupio k.,

Griškabūdžio apyl.. Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: mitologinės.
Palyg. Krikščlkiniškos).

457
 Apie pasakos “ Pupos stiebu į dangų" (AT 804A) versiją žr. Šio leidimo II
tomo 114 paaiSkimmą.

47. Apė Šiaulių. AT 1351.— Užrašė J. Kovas Kirmčlupio k.. Griškabūdžio

apy!.. Naumiesčio pav.. apie 1898—1901 m. Bs.: pasakojimai.
Juokų pasaka “K3S pirmas prakalbės?" (AT 1351). katalogų duomenimis,
labai paplitusi, bet nėra populiari. Ji užraSyta iŠ latvių (10 var.), suomių (2).
Švedų (l). norvegų (1), danų (8). airių (11). anglų (1). prancūzų (7), olandų (I).
tlamandų (6). valonų (2). italų (4), vengrų (2). čekų (4). slovėnų (8). rusų (6),
ukrainiečių (5), graikų (2). turkų (2), indų (15) ir kt. IS lietuvių jos užraSyta 0
variantai.

48. Apė durnelį. AT 1000+1016+1013+1008*1116+1120— Užrašė J. Ko­

vas Griškabūdžio apy!.. Naumiesčio pav., apie 1898—1901 ra. Bs.: mitinės-
istorinės.
Apie kvailo velnio pasaką “Lažybos nepykti" (AT 1000) žr. Šio leidimo I
tomo 18 paaiškinimą.
Arklio prižiūrėjimo motyvas (AT 1016) aptinkamas latvių (43 var.). estų
(2) . lyvių (1). Švedų (3). airių (I), italų (I). turkų (11) pasakose. IS lietuvių
užraSyta 20 tekstų su Šiuo motyvu.
Maudymo verdančiu vandeniu motyvas (AT 1013) pasitaiko latvių (51 var.),
švedų (II), norvegų (3). airių (2), ispanų (8), italų (5), rusų (1), ukrainiečių
(10). baltarusių (1), turkų (13). indų (3) ir kt. pasakose. 1S lietuvių užraSyta 71
tekstas su šiuo motyvu.
Kelio nušvietimo (namų uždegimo) motyvas (AT 1008) pasitaiko latvių (12
var.). estų (3), suomių (51). Švedų (8). danų (20). olandų (1), vokiečių (4).
vengrų ( I). čekų (12). slovėnų (1), serbų ir kroatų (4). ukrainiečių (4). indų (l )
pasakose. 1S lietuvių užrašyta 2 1 tekstas.
Bandymo sudeginti žmogų motyvas (AT 1116) pasitaiko latvių (8 var.),
estų (5). suomių (137). lapių (4). Švedų (14). norvegų (2), flamandų (I),
vengrų (1). serbų ir kroatų (1). rusų (1). ukrainiečių (1), graikų (3). turkų
pasakose. 1S lietuvių užraSyta 16 tekstų su Šiuo motyvu.
Seimininkės įmetimas [ vandeni (AT 1120) pasitaiko latvių (92 var.). estų
(3) . lyvių (4). suomių (17). Švedų (8). danų (1). airių (1). ispanų (1), vokiečių
(I), vengrų (2). serbų ir kroatų (3). rusų (26), ukrainiečių (20), baltarusių (9).
graikų (4), turkų pasakose. IS lietuvių užraSyta 84 tekstai su šiuo motyvu.

49. Apė kareivio laimę. A T (559).— UžraSė J. Kovas Griškabūdžio apyl.

apie 1898—1901 m. Bs.: kytruolių-galvočių pasakojimai.
Stebuklų pasaka apie karalaitės prajuokinimą (AT 559. plg. AT 571 —574.
B1LPK *572) užraSyta iŠ latvių (21 var.), estų (15), suomių (12), norvegų (I),
danų (5). airių (67), prancūzų (7). flamandų (5), vokiečių (6). austrų. italų (3).
vengrų (1), čekų. serbų ir kroatų (1), rusų (14), ukrainiečių (8). baltarusių (4).
graikų (1). turkų, prancūziSkai kalbančių Amerikos gyventojų (16) ir kt.
Iš lietuvių užraSyta 22 variantai.

50. Apė Jurgį vagilių. AT 1525L*+I737.— UžraSė J. Kovas Griškabūdžio

458
apyl.. Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: kytruolių-galvočių pasak
Juokų pasakos versija apie gudrų vagį, kuris pasakas pasakodamas apvagia
(AT 1525L"). užrašyta iš rusų (8 var.), ukrainiečių (9), baltarusių (6), serbų ir
kroatų (1). indų.
Iš lietuvių užrašyta 14 variantų.
Apie juokų pasaką “Kunigas keliauja maiše j daugų" (AT 1737) žr. šio
leidimo 11 tomo 20 paaiškinimą.

51. Apė tris seseris. AT 707.— Užrašė J. Kovas Girkalnio apyl., Nau­
miesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: (Suv. gub. Vilkav. pav.) mitinės-isto­
rinės.
Apie šį pasakos tipą — “Trys nepaprasti kūdikiai” (AT 707) — žr. šio
leidimo l tomo 70 paaiškinimą.

52. Apė vagio prižadus. AT 1553.— Užrašė J. Kovas Beržininkų k., Nau­
miesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: kytruolių pas.
Juokų pasaka “Jautis už 5 grašius" (AT 1553), AT ir kitų katalogų duo­
menimis. užrašyta iš latvių (7 var.). praucūzų (8), vokiečių, slovėnų, ukrai­
niečių (2), indų, arabų.
Iš lietuvių užrašyta 16 variantų.
Sis kūrinys savo prasme artimas pasakai apie pavojuje pažadėtą Dievui
didelę žvakę (AT 778).
a p i e r o s — Bs. skl. aukos

53. Apė nykštį. AT 700 — Užrašė J. Kovas Naujabučio k., Naumiesčio

pav., apie 1898—1901 m. Bs.: nykštuko pasakos.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo 1 tomo 4 paaiškinimą.

54. Apė stebėtiną kiaušinį. AT 2022B — Užrašė J. Kovas Naujabučio k.,

Naumiesčio pav.. apie 1898—1901 m. Bs.: baudžiavos pasak, žvėrių pasak.?
Daina.
ši formulinė pasaka užrašyta iš latvių (45 var.). rusų ( I I ) , ukrainiečių (II).
baltarusių (4), rumunų (4).
Iš lietuvių jos užrašyta 69 variantai.

55. Apė ožką. AT 212*159.— Užrašė J. Kovas Gerų k., Naumiesčio pav.,
apie 1898 —1901 m. Bs.: gyvulių-žvėrių pas
Apie pasaką AT 212 "Meluojanti ožka" žr. šio leidimo U tomo 192 paaiški­
nimą.
Pasaka apie žvėrių išsipirkimą (AT 159) užrašyta iš latvių (1). suomių (3),
vokiečių (1), rusų (1). ukrainiečių (4). baltarusių (1).
Iš lietuvių užrašyta 43 variantai.

56. Apė žvirblį. AT 2034A *.- Užrašė J. Kovas Griškabūdžio apyl., Nau­
miesčio pav., apie 1898— 1901 m. Bs.: žvėrių pas. Dainos.
ši fomiuhnės pasakos versija užrašyta iš latvių (I var.), ukrainiečių (15),
baltarusių (6).

459
 Ii lietuvių užrašyta 46 variantai.

57. Apė verielj. A T 130A.—Užrašė J. Kovas .Naujabučio k.. Naumiesčio

pav.. apie 1898-1901 m. Bs.: žvėrių pasak.
2vcnų pasakos versija "Gyvuliai statosi namą" (AT 1301 A) užrašyta ii
latvių (61 var.). estų (3). suomių (8), rusų (AT 130. A. B - 19). ukrainiečių
(AT 130, A. B — 26). baltarusių (AT 130, A, B — 6). Ii lietuvių užrašyta 69
variantai, dauguma jų — vientisi.

58. Apė smalinyką. A T 1681A *.—Užrašė J. Kovas Kermuškalnio k..

Griškabūdžio apyl., Naumiesčio pav.. apie 1898—1901 oi. Bs.: pasakojimai.
Užrašyta iš lietuvių 6 variantai.

59. Apė išmistų virėjų. A T I 5 7 8 B Užrašė J. Kovas Griškabūdžio apyl.,

Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: kytruolių-galvočių pas.
Si juokų pasakos versija "Kaip ponią atpratino nuo žarnokų“ (AT 1578B*)
užrašyta iš latvių (2 var.) ir lietuvių (15).

60. Apė tėvų ir jo tris sūnus.— Užrašė J. Kovas Griškabūdžio apyl..

Naumiesčio pav., apie 1898—1901 m. Bs.: pasakojimai (skeveldra)

61. Apė žmogžudžius. A T 956£.-U žrašė i. Kovas Griškabūdžio apyl..

Naumiesčio pav.. apie 1898—1901 m. Bs.: razbaininkai.
Apie šią novelių pasakos versiją "Gudri mergina viena namie užmuša
plėšikus" žr. šio leidimo I tomo 6 paaiškinimą.

62. Apė tinginio laimę. A T 1640.— Papasakojo Pranokus Pilviškiuose.

Vilkaviškio pav. Užrašė J. Žilius (Žilinskas, slp. Jr. Jonas) 1892 m. Žv. 1901.
Nr. 33. Bs.: roitioč-istorinė (suambrinta).
Apie pasakos "Drąsus siuvėjas" (AT 1640) tipą žr. šio leidimo 1! tomo 79
paaiškinimą.

63. Apė vargus vieno bernelio. A T 1875.— Papasakojo Juozas Mincikis

Pilviškiuose. Vilkaviškio pav. Užrašė J. Žilius (Žilinskas, slp. Jr. Jonas) 1892 m.
Žv, 1901, Nr. 31. Bs.: nebūti daiktai. Pasakojimai.
Apie melų pasakos "Berniukas ant vilko uodegos" žr. šio leidimo 1 tomo 19
paaiškinimą.

64. Apė kvailų prūsų. A T 1540.— Papasakojo Juozas Baltrušaitis Pil­

viškiuose. Vilkaviškio pav. Žv. 1901. Nr. 32. Bs.: prūsų — vokiečių pašie­
pimai.
Apie pasakos “Studentas iš rojaus" (AT 1540) tipą žr. šio leidimo II tomo
189 paaiškinimą.

65. Apė žingeidumų. AT 1416.— Papasakojo Juozas Gcibys iš Jurkšų k.,

Vilkaviškio pav. Užrašė J. Žilius (Žilinskas, slp. Jr. Jonas) 1899 m. Žv. 1901.
Nr. 31. Bs.: moralinės (7 Krikšč.).

460
 Apie pasakos "Pele sidabriniame ąsotyje“ tipą ir. šio leidimo I tomo 72
paaiškinimą

66. Apė karalių ir artoją. A T 921 Ii*.— Užrašė J Žilius (Žiliuskas. slp.
Jr. Jonas) 1899. Žv. 1901. Nr. 16. Bs.: mįsliai pasakos, kytniolių-galvočių
P«.?
ši novelių pasakos versija, AT ir kitų katalogų duomenimis, užrašyta iš
ukrainiečių (I var.). čekų (4) ir lietuvių (18).

67. Apė padkavą. A T 774C.— Užrašė J. Žilius (Žilinskas, slp Jr. Jonas)
1899 m. Žv, 1901. Nr. 16.
Apie šią legendų pasakos versiją “Legenda apie pasagą“ žr. šio leidimo II
tomo 1 0 1 paaiškinimą.

68. Apė lob}. A T 910E — Užrašė J. Žilius (Žilinskas, slp. Jr. Jonas). Žv.
1901, Nr. 16. Bs.: kylruolių-galvoėių pasak.
Si pasakos versija apie užkastą lobį sode užrašyta iš latvių (3 var.). ukrai­
niečių (2). slovėnų, indų. katalonų. Iš lietuvių užrašyta 15 kanų. Ezopas yra
sukūręs šio siužeto pasakėčią.

69. Apė gudo kopūstus.— Užrašė J. Žilius (Žilinskas, slp. Jr. Jonas). Žv,
1901, Nr. 14. Bs.: priežodžiai.
Anekdotinis kūrinys.
b a s tu č ia is — Bs. skl. kopūstais

70. Apė vieną raokinčių ir jo mokytinį. AT 613.— Užrašyta Kybartuose.

Vilkaviškio pav., įteikė E. Volteris. Bs.: mitinės-istorinės.
Apie pasakos “Teisybė ir neteisybė“ tipą žr. šio leidimo II tomo 56 paaiški­
nimą.
p am a tin ė — Bs. skl. rupūžė

71. Apė stiprųjį Joną. AT 650A*.— Papasakojo Vincas Barušis Lanke­

liškių k., Vilkaviškio pav. Užrašė Pranys Aidukaitis. Bs.: mitinės-istorinės:
Jonas.
Apie šią stebuklų pasakos versiją žr. šio leidimo U tomo 16 paaiškinimą.

72. Kaip viens piemuo pono dukterį vedė. AT (1642, 1681)+1653B.—

Papasakojo Vincas Žvirblis Lankeliškių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė Pranys
Aidukaitis. Bs.: razbaminkai.
Pasakos pradžios motyvas apie tai. kaip kvailys avis “ganė", pasilaiko
kvailo velnio (AT 1006) ir kvailių (AT 1685) pasakose. Latvių pasakų kataloge
šio motyvo pasakos priskirtos AT *1681C versijai.
Apie pasakos "Plėšikai po medžiu“ (AT 1653B) versiją žr. šio leidimo 11
tomo 78 paaiškinimą.

73. Kaip Grigorius popiežium tapo. AT 933.— Papasakojo Adomas Bcc-

461
ie$ka Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.:
mitinės. Katal.
Si novelių pasaka, AT ir kitų katalogų duomenimis, užrašyta iš airių (12
var.), islandų, prancūzų (3). ispanų (1). vokiečių (1). italų, vengrų (3). čekų (2),
ukrainiečių (I). baltarusių (2 ) ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 14 variantų. Kituose variantuose popiežiaus vardas —
Izidorius, Danielius, Juozapas ir pan.

74. Kaip viens kvailys tapo karaliaus žentu. AT 675 — Papasakojo Ado­
mas Krukis iš Ožkabalių k.. Vilkaviškio p3v. Užrašė V. Basanavičius 1896 m.
Bs.: mitinės-istorinės. Pclendrusas. Palyg. Pelenius.
Tai labai paplitusi pasaka apie tinginį berniukų, kurio norai stebuklingu
būdu —žuviai paliepus — išsipildo. Gausiai užrašyta iš latvių (76 var.), estų
(37), suomių (143). švedų (60). norvegų (18), danų (21). airių (32). prancūzų
(13), vokiečių (10), lenkų (10). rusų (20). ukrainiečių (II). graikų (12). Iš
keliolikos tautų užrašyta nuo vieno iki kelių variantų
Iš lietuvių užrašyta 57 variantai.
Pirmieji šią pasaką jvedė į literatūrą F. Straparola (XVI a.) ir D. Bazilc
(XVII a.).

75. Apė durnių, kurs pasiliko karaliaus žentu. AT 550.— Papasakojo

Adomas Bcneška iš Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m.
Bs.. mitioės-isioruiės. Palyg. Rus.
Apie pasakos “Karalaitė ant stiklo kalno" tipą (AT 530) žr. šio leidimo 1
tomo 43 paaiškinimą.

76. Apė žydų karalių ir kaip viens bernas karaliaus dukterį vedė.
A T 566 — Papasakojo Adomas Berteška iš Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė
V. Basanavičius 1895 m. Bs.: mitinės-istorines.
Stebuklų pasaka “Trys magiški daiktai ir stebuklingi vaisiai“ (AT 566),
katalogų duomenimis, gausiai užrašyta iš latvių {55 var.). estų (23), suomių
(80), švedų (14). danų (25). airių (85). prancūzų (27). vokiečių (23), rusų (45),
ukrainiečių (17). baltarusių (II). graikų (16), turkų (17). Po vieną ar kelis
variantus užrašyta dar iš keliolikos tautų.
Iš lietuvių užrašyta 180 variantų.
Pagal šią pasaką apie 1440 m. sukurtas romanas “Fortūnatus" (išsp.
1509). Vėliau buvo daug kartų literatūriškai apdirbta, skelbta liaudies
knygelėse. O atskiri fragmentai, motyvai aptinkami jau Apulėjaus kūryboje
(II a.), kinų Fupitako (IV a.) ir indų “Sukasaptati" rinkiniuose (W. Liung-
manas).

77. Kaip vienas posūnis karaliaus dukterį vedė. AT 559.— Papasakojo

Gcn. Lizdicnė Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m.
Bs.. suambrinta.
Apie stebuklų pasakos “Juodvabalis" tipą žr. 49 paaiškinimą.

78. Kaip vienas Žalnierius karaliaus žentu liko. AT 737A Papasakojo

462
Liudvikas Baronas Bartninkuose, Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m.
Bs mitinės-istormės (suarabrinta. sutrumpinta).
Si pasakos versija “Kodėl aš nieko neturiu", AT duomenimis, užrašyta tik
iš lietuvių. Žinomi 5 variantai.

79. Apė vieną kareivį, kurs tapo karaliaus žentu. AT 1640.— Papasakojo
O B. Ožkabalių k., Vilkaviškio pav., 1896. Bs.: mitinės-istonnės (suamb­
ryta).
Apie juokų pasakos “Drąsus siuvėjas" tipą žr. šio leidimo II tomo 79
paaiškinimą.

80. Kaip viens vagis pasiliko karaliaus lentų. AT 950.— Papasakojo

Liudvikas Baronas Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m.
Bs.: razbaininkų pasakos.
Apie šį novelių pasakos tipą žr. šio leidimo 11 tomo 89 paaiškinimą.

81. Apė karalių ir muzikantą. AT 737A• — Papasakojo Juozas Brokas

Vįlkabalių k., Bartninkų vis., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1891 m.
Bs.: mitinės istonnės (sutrumpinta).
Apie pasakos versiją “Kodėl aš nieko neturiu“ žr. Šio leidimo II tomo 67
paaiškinimą (plg. su 78 pasaka).

82. Apė vieną girtuoklį, kursai karalium tapo. AT 935.— Papasakojo

Gen. Lizdienė Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m.
Bs.; mitinės-istonnės.
Apie novelių pasakos “Palaidūno sugūžimas" tipą žr. šio leidimo I tomo
117 paaiškinimą.

83. Kaip vienas daržinykas karalium pastojo. AT 1640.— Papasakojo

Juozas Pečiulis Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m.
Bs.: mitinės-istonnės: Galijotas.
Apie juokų pasakos “Drąsus siuvėjas" tipą žr. šio leidimo II tomo 79
paaiškinimą.

84. Kaip karaliūnas vedė pavargėlę mergaitę. AT 511.— Papasakojo

Gen. Lizdienė Ožkabalių k , Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 ra.
Bs. mitinės-istormės.
Apie stebuklų pasakos “Vicnakc, dviakė ir triakė" tipą žr. šio leidimo I tomo
1 2 8 paaiškinimą. Skelbiamame variante nėra motyvo apie vieną, dvi ir tris
raganos dukrų akis.

85. Kaip viena močekos duktė pastojo karaliene. AT 510A. — Papasakojo

Adomas Bcrtcška Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m.
Bs.: mitinės-istormės: Pelenė.
Apie šią Pelenes versiją žr. šio leidimo U tomo 102 p3aiškmimą.

86. Kaip viens karaliūnas vedė didelio karaliaus dukterį. AT 900 —

463
Papasakojo Liudvikas Baronas Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basa­
navičius 1895 m. Bs.. mitinės-istorinės (suainbrinta).
Si novelių pasaka apie išdidžią karalaitę, katalogų duomenimis, gan plačiai
žinoma. Daugiau kaip 10 variantų užrašyta iš latvių (81). suomių (15), švedų
(33). uorvegų (16), danų (27). airių (13), prancūzų (13). vokiečių (29), ukrai­
niečių (II), turkų (33).
Iš lietuvių užrašyta 42 variantai. Tik 3 iš jų kontaminuoti.

87. Kaip vienas karalius norėjo savo dukterį v e s t i A T 5I0B — Papasa­

kojo Adomas Bcrieška Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V Basanavičius
1895 m. Bs.: mitmės-isiorinės. Pelenė?
Apie šią Pelenės versiją žr. šio leidimo I tomo 7 paaiškinimą.

88. Apė karaliaus sūnų. kurs karalaitę prigavo ir ją vedė. A T 900.—

Papasakojo Juozas Aidukaitis Ožkabalių k , Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basana­
vičius 1897 m. Bs.: mitinės-istoriuės.
Apie š | novelių pasakos tipą žr. 86 paaiškinimą.

89. Apė vieną karalių ir grabių kasiką. AT 92/A+922B.— Papasakojo

Mačys Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m. Bs.:
mjslis. pasak. Išminčių pas.
Apie novelių pasakos AT 921A versiją "Kaip artojas išleidžia uždarbi" žr.
šio leidimo II tomo 20 paaiškinimą.
AT 922 versija apie pažadą nesakyti m|slės įminimo, kol nematys karaliaus
šimtą kartų, užrašyta iš italų. čekų. graikų. Iš lietuvių užrašyta 34 variantai.

90 A p ė žmogų melagį ir karalius. A f I920B. — Papasakojo Adomas

Berteška Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs..
melagių pas.
Si melų pasakos versija, katalogų duomenimis, užrašyta iš latvių (12 var.),
estų (9). suomių (1). airių, vokiečių (3), rusų (5). ukrainiečių (6), baltarusių (2).
angliškai kalbančių amerikiečių, kinų.
Iš lietuvių užrašyta 23 variantai.

91. Kaip viens karalius vogt ėjo. AT 95IB.— Papasakojo Adomas Bcr­
ieška Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 ra.
Apie šią novelių pasakos versiją “Bankų vagys" žr. šio leidimo 11 tomo 154
paaiškinimą.
p lemi etą — Bs. išn. planeta.

92. Kaip viens karaliaus tarnas ėjo dyvų ieškotie ir karaliaus dukterį
no velnių išgelbėjo. AT 569*306.— Papasakojo Adomas Berteška Ožkaba­
lių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.: mitologinės-
istorinės.
Stebuklų pasaka apie stebuklingus daiktus (AT 569) — krepšį, skrybėlę,
ragą ir pan.,— katalogų duomenimis, užrašyta iš latvių (13 var ). estų (4).
suomių (12). švedų (2), norvegų (1). danų (14). airių (44), prancūzų (5), kata-

464
k»oy. flamandų (I I). vokiečių (18). vengrų (10). slovėnų (2). rusų (12). ukrai­
niečių (10). baltarusių (4).
Ii lietuvių užrašyta 33 variantai. 15 iš jų sujungti su kitų siužetų tekstais.
Panašus stebuklingi daiktai minimi pasakoje “Staltiesė, avinėlis ir krepšys"
(AT 563). “Nepaprasti daiktai" (AT 518). “Trys magiški daiktai ir stebuklingi
vaisiai" (AT 566) ir kt. Seniausiu pasakos užrašymu. W. Ltungmano teigimu,
laikomas tekstas iš budistinių legendų rinkinio “Jataka" (nuo 400 m pr. Kr. iki
400 Kr. ra ).
Stebuklų pasakos ‘ Prašoktos kurpės" (AT 306) daugiau kaip 10 variantų
užrašyta iš: latvių (123). danų (13). islandų (14). airių (33). vokiečių (12).
vengrų (14). čekų (12). rusų (25). Po vieną ar kelis variantus užrašyta iš estų.
suomių, švedų, lapių, norvegų, prancūzų, ispanų, austių. rumunų, slovėnų, serbų
ir kroatų, ukrainiečių, graikų, turkų ir kt.
Iš lietuvių užraš>ta 43 variantai.

93. Apė kunigaikštį ir aukso ožį. A T 900 — Papasakojo Liudvikas Baro­

nas Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V Basanavičius 1894 m. Bs.:
mitioės-istorinės.
2r. 86 paaiškinimą.

94. Apė tris sūnus Ir karaliaus dukterį. AT 566.— Papasakojo Petraitis

Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m Bs.: imtincs-
istorinės.
Žr. 76 paaiškinimą.

95. Apė karaliaus sūnus: du gudru ir vieną kvailą. A T 5 5 / .— Papasakojo

Adomas Krukis Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m.
Bs.. mitinės-istonnės
Apie š | stebuklų pasakos “Sūnūs ieško tėvui stebuklingų vaistų" tipą žr. šio
leidimo i tomo 13 paaiškinimą.

96. Apė du išmintingu ir vieną kvailą karallauv sūnų. A T 550.— Papa­

sakojo A S:r... Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 tu.
Bs.: mitinės-istonnės.
Apie stebuklų pasakos "Auksinio paukščio ieškojimas“ tipą žr. šio leidimo
I tomo 132 paaiškinimą.

97. Apė vieną karalių ir jo sūnų. AT 3I4A.— Papasakojo Adomas Krukis

Ožkabalių k.. V.lkaviškto pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m. Bs.: mitines-
istorinės
Si versija “ Piemuo ir trys galiūnai" tėra užrašyta iš prancūzų (9 var.). baskų
(2). vokiečių (26). prancūziškai kalbančių kanadiečių (3). slovėnų.
Ii lietuvių užrašyta 7 variantai.

98. Apė vieną girtuoklį karalių ir jo sūnų. A T 55 2d — Papasakojo Ado­

mas Bcrtcška Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V Basanavičius 1895 m.
Bs.; mitinės-istorinės.

16 I S I S 465
 Apie stebuklų pasakos versiją “Trys gyvuliai svainiai" žr. šio leidimo 1
tomo I 12 paaiškinimą.

99. Apė karaliaus sūnų. AT 920 — Užrašė V. Basanavičius Ožkabalių k.,

Vilkaviškio pav.,1899 m. Bs.: mitinės-istorinės. Palyg. bylinos.
Si novelių pasaka "Karalius ir kalvio sūnus", katalogų duomenimis, nėra
labai paplitusi. Nemažai jos variantų užrašyta tik iš latvių (10), estų (39),
suomių (177), airių (26). rusų (23), ukrainiečių (23). Po vieną kitą variantą
užrašyta iš lyvių. serbų ir kroatų, graikų, turkų, indų, indoneziečių.
Iš lietuvių užrašyta 25 variantai.

100. Apė vienų karaliaus sūnų, kurs parnešė gyvojo ir gydančio van­
dens. AT 55/.— Papasakojo Adomas Bertcška Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.
Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.: mitinės-istorinės.
Apie šį stebuklą pasakos tipą žr. šio leidimo 1 tomo 13 paaiškinimą (plg. 95
pasaką).

101. Apė karaliaus sūnų ir varinį vilką. AT — *315.— Papasakojo M.

Pečiulis Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m. Bs.:
mitinės-istorinės.
Skelbiamo teksto pradžia šiek tiek primena stebuklų pasakas apie [gyjamą
nepaprastą daiktą (pvz.. dėžutę su arkliais), tęsinys — sulaužytas pažadas ir
persekiojimas — taip pat būdingas ne vienam siužetui. Pabaigoje — dalis iš AT
315 tipo (žr. šio leidimo 1 tomo 20 paaiškinimą).

102. Apė vieno karaliaus sapną. A T 725 — Papasakojo Adomas Bertcška

Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.: initinės-
istorinės
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo I tomo 1 19 paaiškinimą.

103. Apė poną ir pavargėlį žmogų. A T 940*.— Papasakojo Gen. Liz-

dicnė Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.:
moralinės.
Si novelių pasakos atmaiua tėra žinoma Suomijos švedams, ukrainiečiams
ir lietuviams. Iš lietuvių užrašyta 4 variantai.

104. Apė Joną Katinaitį. AT 1651.— Papasakojo Gen. Lizdicnė Ožkabalių k.,
Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m. Bs.: pirklystės pasakos.
Ši juokų pasaka, katalogų duomenimis, nėra populiari. Tik iš latvių (20
var.), suomių (2 1 ). airių (20) kiek daugiau užrašyta. O iš kitų keliolikos tautų
tėra po vieną ar kelis variantus.
Iš lietuvių jos užrašyta 50 variantų.

105 Apė gudrą baud/iaunyką. A T 1533.— Papasakojo Lukošaitienė Sau­

sininkų k., Bartninkų vis.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m.
Bs.: mįsliai Pasakos.
Si pasaka apie gudrų žąsies padalijimą, AT ir kitų katalogų duomenimis.

466
užrašyta iš latvių (34 var.), lyvių ( |) . Švedų (2). katalonų, vokiečių, vengrų (I).
rusų (21). ukrainiečių (II). baltarusių (5). graikų, žydų. indų.
Iš lietuvių užrašyta 33 variantai.

106. Kaip vienas žmogus poną prigavo. AT 1541+384+ 1540A* +1528.—

Papasakojo P. PenčyJa Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius.
Bs : kytruolių-galvočių pas.
Apie šiuos pasakų tipus žr. šio leidimo II tomo 80 paaiškinimą.

107. Apė nesveiką poną.— Papasakojo Mauškus Bartninkuose. Vilkaviškio

pav. Užrašė V Basanavičius 1898 m. Bs.: ponų pasak.
Ponų išlepimą pajuokiantis pasakojimas.

108. Apė vieną bostrą.— Papasakojo Liudvikas Baronas Bartninkuose.

Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.: mitinės-istorinės. Raz-
baininkų (skeveldros).
Naujesnių laikų pasakojimas apie kivirčus dėl palikto turto.

109. Apė Joną, poną. jautį, šunis ir kunigužį. AT 1525P+1525A+1737.—

Papasakojo Petras MilanČius Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basana­
vičius 1894 m. Bs.: kytruolių-galvočių? mitinės-istorinės.
AT I525P versija “Jaučio ragai“, katalogų duomenimis, užrašyta iš latvių
(30 var.). estų (7). rusų (4). ukrainiečių (2). baltarusių (5). Iš lietuvių užrašyta
8 1 variantas.
Apie AT I525A versiją “šuns. arklio, paklodės ir žiedo vagis" ir AT 1737
versiją “Kunigas maiše keliauja | dangų" žr. šio leidimo II tomo 80 ir 184
paaiškinimus.

110. Apė tėvo insakymą sūnui. AT 911*.— Papasakojo Lukošaiticnė Sau­

sininkų k.. Bartninkų vis.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m.
Bs.: mjsliai. Pasak.
Apie šią tipo atmainą žr. šio leidimo (1 tomo 65 paaiškinimą.

111. Apė neišmanantį žmogų. AT 9I5A +910D — Užrašė V.Basanavičius

Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. 1894 m. Bs.: mjsliai. Pasakos.
AT 915A versija (“Klaidingai suprasti patarimai") užrašyta iš lietuvių (62
var.). rusų (4). ukrainiečių (12). indų (8).
AT 910D versija (“Pasikariančio žmogaus lobis") užrašyta iš latvių (20
var.). estų (3). suomių (l). islandų (2). ispanų (I), olandų (1), vokiečių (3),
italų, serbų ir kroatų (2). turkų, indų. japonų.
Iš lietuvių užrašyta 1 8 variantų.

112. Apė baikinyką žmogų. AT 1539.— Papasakojo J. Rcpeika Ožkabalių

L. Vilkaviškio pav. Užrašę V. Basanavičius 1894 m. Bs.: kytruolių-galvočių
pasak.
Apie pasakos “Gudrumas ir lengvatikystė" tipą žr. šio leidimo I tomo 17
paaiškinimą.

*6’ 467
 113. Kaip viens baudžiaunykas pralobo.— Papasakojo Adomas Berteška
Ožkabalių k . Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.: baudžiavos
pas. (suambriuta?)
Legendos pobūdžio pasakojimas (plg. ArM *794*).

1U. Kaip vienas puspaikis pralobo. AT 7 9 0 Papasakojo P. Mike*

liūnas Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m. Bs.
kytruolių-galvočių pasak.
Legendų pasaka “Šventas Jurgis pamoko vargšą žmogų" (AT 790*). karo-
logų duomenimis, užrašyta iš laivių (10 var.). lyvių (I). rusų (13). ukrainiečių
(3). baltarusių (6)
Iš lietuvių užrašyta 39 variantai.

115. Apė du broliu: bagntą ir vargšą, kursai pralobo. AT 831. — Papa­

sakojo Gen. Ltzdicnč Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius
1894 m. Bs.: moralinės.
Št legendų pasaka, užrašyta iš latvių (5 var.). estų (II). Suomijos švedų (2).
vokiečių (2). serbų ir kroatų (3). ukrainiečių (19), rusų (13). baltarusių (7),
graikų.
Iš lietuvių užrašyta 17 variantų.

116 Kaip viens turtingas kalvuks in vargą inpuolė. A T 554.— Papasako­

jo Liudvikas Baronas Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius
1894 m. Bs.: mitinės-istorinės.
Apie ši pasakos tipą (“Dėkingi gyvuliai") žr. šio ledinio i tomo 112 pa­
aiškinimą.

117. Apė tris brolius: du išmintingu, o vieną kvailą. AT 1535 — Papa­

sakojo Gcn Lizdienė Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. tiasauaviėius
1895 m. Bs.: kytruolių-galvočių pasakos.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo I tomo 32 paaiškinimą.

118. Apė tris brolius: du gudru, o vieną kvailą. A T 1643*1600.— Užrašė

V. Basanavičius 1891 m. Bs.. kvailio laimė.
Juokų pasakos AT 1643 apie kvailio “parduotą" kryžiui (beržui) karvę,
katalogų duomenimis, daugiau užrašyta iš latvių (107 var.), prancūzų (15).
vokiečių (11). čekų (37), rusų (17). ukrainiečių (15). turkų (18). Po vieną ar
kelis variantus užrašyta dar iš keliolikos tautų.
Iš lietuvių turima 94 variantai.
Apie AT 1600 ("Kvailys žudikas“) žr. šio leidimo II tomo 22 paaiškinimą.

119. Apė du broliu: gudrų ir kvailą. AT J642* 16S3B — Papasakojo Ado­

mas Krukis Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m.
Bs.: durniaus pas.
2r. 72 paaiškinimą.

120. Apė du broliu kareiviu. A T 303.— Papasakojo Juozas Rcpeika Oika-

468
baiių k.. Vilkaviškio pav. Užraše V. Basanavičius 1894 m. Bs.: mitinės-isto-
noės — Diedas barzdočius ? etc.
Apie šį pasakos tipų žr. šio leidimo I tomo 105 paaiškinimą.

121. Apė Joną, arklį Ir paną. AT 531.— Papasakojo Jonas Rcpeika Ožka­
balių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m. Bs.: mitinės-isto-
rinės: Jonas.
Apie šj pasakos tipų ir. šio leidimo I tomo 118 paaiškinimą.

122. Apė poną irjo tarnus. AT 1000* 1003*1006**1685+1012A*1029A+1120.—

Papasakojo J. Salašius Bartninkuose, Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius
1897 m. Bs.. mitinės-istorinės: Jonas ir Diedas barzdočius.
Apie AT 1000 žr. šio leidinio 1 tomo 18 paaiškinimą.
Apie AT 1003 žr. 14 paaiškinimą.
Motyvas “Pjauti avį. kuri į tave pažiūrės” (AT 1006*) aptinkamas latvių
(33 var.). rusų (15), ukrainiečių (6). baltarusių (6) pasakose. Iš lietuvių užrašyta
77 tekstai su šiuo motyvu.
Motyvas apie nesusipratimą dėl prieskonio pavadinimo (AT 1085) labai
paplitęs įvairių taurų pasakose. Gausiai variantų su šiuo motyvu užrašyta iš
latvių (40 var ). estų (69). suomių (43). švedų (83). norvegų (21). vokiečių (17).
serbų ir kroatų (12) ir kt. Iš lietuvių užrašyta 33 variantai.
Apie AT I0I2A žr. šio leidimo I tomo 18 paaiškinimą.
Motyvas "Moteris vietoj gegutes (gaidžio)’* (AT 1029) aptinkamas kiek
dainiau latvių (13 var.). suomių (38), švedų (12). norvegų (10). danų (25). airių
(24). vokiečių (12), čekų (10). ukrainiečių (11) pasakose.
Iš lietuvių žinomi 27 tekstai su šiuo motyvu.
Apie AT 1120 motyvą žr. 48 paaiškinimą.

123. Apė vieną žinūną. AT 1641.— Papasakojo Liudvikas Baronas Bart­

ninkuose, Vilkaviškio pav Užrašė V. Basanavičius. Bs : kytruolių-galvočių pa­
sak. (? mitmės-istorinės).
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo I tomo 31 paaiškinimą.

124. Apė du ponpalaikiu.— Užrašė V. Basanavičius Ožkabalių k.. Vilka­

viškio pav.. 1894 m. Bs.: žydai.
Anekdotas paremtas žodžio dviprasmiškumu.

125. Apė žmogžudžius ir gudrią dvarponio dukterį. AT 9568*955.—

Papasakojo Liudvikas Baronas Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basa­
navičius 1895 m Bs.: mninės-istorinės. Razbaininkai.
Apie versiją AT 956B žr. šio leidimo I tomo 6 paaiškinimą.
Apie tipą AT 955 žr. šio leidimo I tomo 11 paaiškinimą.

126. Apė jaunikį žmogžudį ir drąsią mergą. AT 955.— Papasakojo Liud­

vikas Baronas Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m.
Bs.: milinės-istorinės. Razbaininkai ir sesuo. N. B.
Apie AT 955 žr. šio leidimo 1 tomo 11 paaiškinimą.

469
 127. Apė du broliu ir dvyliką žmogžudžių. A T 1654.— Papasakojo Ado­
mas Knikis Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1890 m.
Bs.: razbaininkai.
Apie šį pasakos lipą žr. šio leidimo 11 tomo paaiškinimą.
g a lg o n c — Bs. iin. No turk — totoriško žodžio galagan — mažas pini­
g a s - 10 ceotiraų.

128. Apė Iris dukteris ir sūnų. A T 552A+518+302.— Papasakojo Kazys

Bepirštis Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m. Bs.:
mitinės-istorinės.
Apie versiją AT 552A žr. šio leidimo I tomo 112 paaiškinimą.
Pasaka apie stebuklingus daiktus (AT 518). katalogų duomenimis, užrašyta
daug kartų iš: latvių (174 var.), rusų (42). ukrainiečių (22), baltarusių (13>. Po
vieną ar kelis variantus užrašyta iš estų, lyvių. suomių, švedų. danų. katalonų,
flamandų, vokiečių, italų, rumunų, vengrų, slovėnų, serbų ir kroatų, čekų, turkų,
indų ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 134 variantai.
Apie pasaką “Slibino gyvybė paslėpta kiaušinyje" (AT 302) žr. šio leidimo
I tomo I 1 2 paaiškinimą.

129. Apė jaunikius ir puskvailę mergą. AT 1463A*.— Papasakojo O. B.

Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m. Bs.: juokų
pasakojim.
Si juokų pasakos versija paplitusi tik latvių (42 var.) ir lietuvių (36) tauto­
sakoje.

130. Apė spartų kuodelj. A T 1453.— Papasakojo Liudvikas Baronas Bart­

ninkuose, Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m.
Ši pasaka, katalogų duomenimis, užrašyta iš latvių (79 var.), estų (12),
suomių (30), lyvių (1), lapių (3), švedų (51). norvegų (10). vengrų (2). serbų ir
kroatų (1). ukrainiečių (2). baltarusių ( 1).
iš lietuvių užrašyta 20 variantų.

131. Apė prūsų jaunikius. AT 1691.— Užrašė V. Basanavičius 1894 ra.

Bs.: jaunikio pajuokimo pasakojimai; kytruolių pas.

Ši juoki} pasaka, katalogų duomenimis, užrašyta kiek daugiau iš latvių (69).

Ji taip pat užrašyta iš rusų. ukrainiečių, baltarusių, vokiečių, italų, vengrų,
serbų ir kroatų, kinų, indų.
Iš lietuvių užrašyta 123 variantai. 99 iš jų — vientisi.
132. Kaip vienas ūkinyko sūnus ėjo bėdos ieškot. A T 1358C.— Papasa­
kojo Juozas Pečiulis Ožkabalių k., Vilkaviškio pav Užrašė V. Basanavičius
1896 m. Bs.' kytruolių pasak.
ši juokų pasakos versija, katalogų duomenimis, užrašyta iš latvių (8 var.),
rusų (4), ukrainiečių (3), baltarusių (3), rumunų (6), indų (3).
Iš lietuvių užrašyta 76 variantai.

470
 133. Apė vieną vienturtį sūnų, kurs pas velnią dvare tarnavo. A T 313A.—
Papasakojo M. Mikcliūnas Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basana­
vičius 1895 ra. Bs.: mitinės-istorinės (skeveldra).
Apie Šią versiją žr. 16 paaiSkimnią.

134. Apė vieną klieriką, kurs peklon ėjo. A T 756B — Papasakojo

G. Lizdicnė Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m.
Bs .: mitinės-istorinės. Daug versijų. Jokūbas.
Apie Šią versiją žr. šio leidimo 1 tomo 22 paaiškinimą.

135. Apė gudrų vagj. AT 15251.**J52SA.— Papasakojo G. Lizdicnė

Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.: kytruolių
pasak.
Apie versiją AT 1525L* žr. 50 paaiškinimą.
Apie versiją AT I525A žr. šio leidimo 1 tomo 127 paaiškinimą.

136. Apė žydą krorainyką. BILPK *1670.— Papasakojo MauSkus Bartnin­

kuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1898 m. Bs.: apie žydus

137. Apė daktarus. AT 660 — Užrašė V. Basanavičius Ožkabalių k., Vil­

kaviškio pav., 1894 ra. Bs.: kytruolių-galvočių pasak.
Šio pasakos tipo variantų užrašyta iš latvių (16), estų (1). suomių (50),
švedų (17), norvegų (2). danų (3). airių (45), prancūzų (7), flamandų (3).
vokiečių (6), čekų (6). slovėnų (3), lenkų (1), rusų (2), ukrainiečių ir baltarusių
(po I), kanadiečių (4).
Iš lietuvių užrašyta 25 variantai, visi — vientisi.
Tai stebuklų pasaka apie tris nepaprastus gydytojus ir jų nuotykius, kai
vienas prisigydo katės akis, kitas — vagies ranką, trečias — kiaulės širdį.

138. Apė pono sūnų ir rudį. AT 1588** — Užrašė V. Basanavičius Ožka­

balių k., Vilkaviškio pav., 1894 m. Bs.: kylruolių baikininkų pas.
7.x. 3 paaiškinimą.
139. Apė žmogų, pinigus ir rubciiaus sargus. AT 763.— Papasakojo J.
Akmenukas Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m.
Bs.: kytruolių-galvočių pas. (suambrinta).
Apie šį legendų pasakos tipą (“Pinigai — galvažudžiai") žr. šio leidimo ii
tomo 173 paaiškinimą.

140. Apė nemokytą žmogelį. AT 1644.— Užrašė V. Basanavičius 1894 m.

Bs.: kytruolių-baikiįlinkų pas.
Si juokų pasaka apie nusenusį mokinį, AT ir kitų katalogų duomenimis,
užrašyta iš latvių (2 var.), lyvių (3), vokiečių, vengrų (5). slovėnų (1). serbų ir
kroatų (2), rusų (3), ukrainiečių (3). baltarusių (1).
Iš lietuvių užrašyta 19 variantų.

141. Apė vieną pūstelnyką ir jo širdį. AT 788.— Papasakojo Liudvikas

471
Baronas Barininkuosc. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m. Bs.:
mitinės-istorinės (dalis).
Apie šį pasakos lipą ir . šio leidimo I lomo 103 paaiškinimą.

142. Kaip brolis broliui akis išlupo. A T 6 /3 .— Papasakojo Liudvikas

Baronas Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1894 m. Bs.:
mitmės-istorinės.
Apie šį pasakos tipą "Teisybė ir neteisybė“ žr. šio leidimo II tomo 56
paaiškinimą.

143. Kaip pati vyrą gali mylėtie. A T 923+9J0B — Papasakojo Burdulis

Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m.
Novelių pasaka apie dukterį, kuri myli tėvą kaip druską (AT 923), žinoma
nuo XII a., užrašyta kiek daugiau tik iš latvių (17 var.). Po vieną ar kelis jos
variantus užrašyta iš suomių, švedų, danų, prancūzų, ispanų, katalonų. fla­
mandų. vokiečių, italų, rumunų, vengrų, čekų, serbų ir kroatų, rusų. ukrainiečių,
baltarusių, graikų, turkų, indų.
Iš lietuvių užrašyta 8 variantai.
Apie versiją AT 9I0B žr. šio leidimo I tomo 16 paaiškinimą.

144. Kaip viena merga in vyrą pavirto. A T 514.— Papasakojo P. Penčyla

Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m. Bs.: pasa­
kojimai.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo I tomo 124 paaiškinimą.

145. Apė vieną galinčių, kalnavertį ir ilgabar/dį. A T 301 B — Papasakojo

Adomas Berteška Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius
1894 m. Bs.: pal. Jonas Meškaausis ir kt.
Apie šią stebuklų pasakos versiją žr. šio leidinio 1 tomo 33 paaiškinimą.

146. Apė Meškaausį Joną, Graitąjį ir Drūtąjį. A T 301 B.— Papasakojo

Juras Petraitis Bartninkuose. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m.
Bs.: mitinės-istorinės. Pa!. Jonas Meškaausis.
Apie šią stebuklų pasakos versiją žr. šio leidimo I tomo 33 paaiškiuinią.

147. Apė mozūrą, kurs dyną perėjo. A T 1319.— Papasakojo Juras Urmas Kau­
niškių k., Vilkaviškio pav. Užrašė P. Aidukaitis. Bs * pašaipos pasak. Mozūras.
Si juokų pasaka apie tai. kaip iš arbūzo yra perimas kumeliukas (AT 1319),
užrašyta kiek daugiau iš latvių (103 var.). švedų (14). airių (34), prancūzų (39),
vokiečių (29), vengrų (10), ukrainiečių ( I I ) . Po vieną ar kelis variantus užrašyta
iš keliolikos tautų.
Iš lietuvių užrašyta 98 variantai. Iš jų tik 5 — kontaminuoti.
m e d i n e s — Bs. išn. Sc. klumpės

148. Apė paukstaitę ir aukso kiaušinius. A T 567.— Papasakojo G. Li

dienė Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.:
mitinės-istorinės.

472
 Si stebuklų pasaka apie suvalgytą nepaprastą paukštį, AT ir kitų katalogų
duomenimis, gausias užrašyta iš latvių (13d var.). estų (15). suomių (52). nor­
a g ų (35). airių (132). prancūzų (12). vokiečių (33). lenkų (10). rusų (44),
ukrainiečių (18). graikų (15), turkų (16), kanadiečių (10). O po vieną ar kelis
variantus — dar iš keliolikos tautų.
Iš lietuvių užrašyta 87 variantai.
W. Liungmano teigimu, seniausias pasakos pėdsakas — apytikriai iš 1000
m. e. m.

149. Apr stebuklingą paukštaitę. AT 567.— Papasakojo P Penčyla Ožka­

balių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1896 m. Bs.: mitinės-isto-
ruiės.
Apie šį pasakos tipą žr. 148 paaiškinimą.

150. Apė ažj ir ponų dukteris. AT 44 L — Papasakojo G. Lizdienė Ožka­

balių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.: mitinės-isto-
rinės.
Apie šį pasakos tipą Žr. šio leidimo I tomo I 14 paaiškinimą.

151. Apė dieduką ir ožką. AT 212.— Papasakojo G. Lizdienė Ožkabalių

k., Vilkaviškio pav Užrašė V. Basanavičius 1895 m. Bs.: palyg. rus. paiyg.
kitas versijas.
Apie žvėrių pasaką “Ožka melagę“ (AT 212) žr. šio leidimo II tomo 192
paaiškinimą. Šio tipo pasakos pabaiga primena AT 2015 “Ožka nenori eiti
namo".

152. Kaip viens žmogus turėjo naktimis lot. BtLPK *2421. — Papasakojo
Kazys Bepirštis Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Bs.: baudžiavos pas.
Apie šį pasakojimą žr. 5 paaiškinimą.

153. Apė girios sargo sūnų. kunigą ir poną Kcimoną. A T 1358C+AT

— Papasakojo Adomas Krukis Ožkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė
V. Basanavičius 1896 m. Bs.: baudžiavos pas., kytniolių-galvočių pas.? Mi-
tinės-istorinės.
Juokų pasakos apie “nepaprastą"* paukštį, nakvynę ir “velnio“ išvarymą
versija (AT 1358C) aptarta 132 paaiškinime.
Antra dalis — “Ponas ir eržilas“ (AT - ). Iš šitokių dviejų siužetų sudarytų
pasakų užrašyta 11 variantų.
R eim o n a s — Bs. išn. pravardė vieno iš baudžiavos laikų “akamono“

154. Apė vieną kvailį ir jo šyvį. AT 1240* 1313B* 1675.— Papasakojo

M. MikcliOnas Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Bs.: kvailių pas.
Apie pasaką “Kena šaką. ant kurios sėdi“ (AT 1240) žr. šio leidimo 1 tomo
17 paaiškinimą.
Juokų pasaka “ Kada aš mirsiu?" (AT 13I3B), katalogų duomenimis, užrašyta
iš latvių (13 var.). serbų ir kroatų (I). Iš lietuvių užrašyta 42 variantai.

473
 Juokų pasaka “Jautį leidžia į mokslą" (AT 1675) užrašyta iš latvių (46
var.), estų (7). suomių (II). švedų (8). norvegų (3). danų, airių (2), olandų (1).
flamandų (2), vokiečių (15), vengrų, slovėnų (I). serbų ir kroatų (7), rusų (8),
ukrainiečių (15), baltarusių (7).
Iš lietuvių užrašyta 45 variantai. Iš jų 41 — vientisas.

155. Apė vieną našlę, žmogžudžius ir žvėris. A T 590^315.— Papasakojo

Kazys Bepirštis Ožkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė V. Basanavičius. Bs.:
mitinės-istorinės: Jonas. Razbaininkai.
Ši stebuklų pasaka apie nedorą motiną (AT 590) sutapatinama su pasaka
apie nedorą seserį (AT 315. žr. šio leidimo I tomo 20 paaiškinimą).
AT ir kitų katalogų duomenimis, pasaka AT 590 užrašyta iš latvių (24
var ), danų (12). airių (38), prancūzų (14). vokiečių (33), serbų ir kroatų (19),
lenkų (17). ukrainiečių (10). turkų (13), kanadiečių (29). Po vieną ar kelis
variantus užrašyta dar iš keliolikos tautų.

156. Apč mešką. AT 116 — Papasakojo V. Ožcbcrgclis. Užrašė V. Basana­

vičius 1894 m. Bs.: meškininkai.
Sis pasakojimas apie mešką, važiuojančią su kryžiumi. Lietuvoje užrašytas
20 kartų.

157. Apė levą ir jo sūnų A T 157.— Užrašė V. Basanavičius 1891 m. Bs.:

žvėrių pas.
Ši žvėrių pasaka. AT ir kitų katalogų duomenimis, kiek daugiau užrašyta iš
latvių (27 var.), estų (6). suomių (113), švedų (21), prancūzų (16), flamandų
(12). vengrų (6). slovėnų (7), serbų ir kroatų (6). lenkų (14), ukrainiečių (12).
Po vieną kitą variantą užrašyta dar iš keliolikos tautų.
Iš lietuvių užrašyta 44 variantai 41 iš jų — vientisas.
Lietuvių variantuose dažniausiai minima levas, tik 5 variantuose — vilkas,
2 — meška Tarpininko vaidmenį atlieka lapė (18 var.). uodas (?), meška (4),
vilkas (4). arklys (2) ir kt.

158. Apė drąsius žvėris. A T 104.— Papasakojo Pr Barkauskas Dotamų k.,

Vilkaviškio pav. Užrašė Pr. Aidukaitis. Bs.: žvėrių pas.
Žvėrių pasaka apie naminių ir laukinių gyvulių karą (AT 104), kata­
logų duomenimis, užrašyta iš latvių (76 var.), estų (8), suomių (6), škotų
(7). danų (2), ispanų, flamandų (1), vokiečių (25), vengrų (1), slovėnų
(4). lenkų (5), ukrainiečių (18), baltarusių (6) ir kt. Iš lietuvių užrašyta 106
variantai.

159. Apė ožkelės vaikučius ir vilką. A T 123.— Užrašė Pr. Aidukaitis

Dotamų k., Vilkaviškio pav., savo motinos pasaką. Bs.: žvėrių pas. Palyg. kitą,
palyg. Rus.
Apie šį žvėrių pasakos tipą žr. šio leidimo II tomo 203 paaiškinimą.

160. Apė dieduko ir bobutės veršelį. A T 159*183*.— Užrašė Pr. Aidukai­

tis Dotamų k.. Vilkaviškio pav., savo motinos pasaką. Bs.: žvėrių pas.

474
 Si žvėrių pasaka (AT 159). AT ir kilų katalogų duomenimis, užrašyta iš
Urvių (1 var), suomių (3). vokiečių (1), rusų (1). ukrainiečių (4). baltarusių (1).
Ii lietuvių užraiyta 46 variantai. Ii jų 25 — vientisi, 8 — sujungti kaip
kame tekste, 13 — AT 212* 159.
Pasaka “Kiškis žada gražiai pašokti" (AT 183*) paprastai esti prišlieta prie
“Smalinio veršelio“ (AT 159). Pasaka AT 183* aptinkama 10 variantų, tik 2 iš
jų vientisi.

161. Apė pačėdą. A T 154/* 1384* 1263*1210* 1 2 4 5 .- Papasakojo Magdė

Aidukaičiūtė Dotamų k.. Vilkaviškio pav. Užrašė Pr. Aidukaitis. Bs.: pasa­
kojimai.
Apie juokų pasakas, vaizduojančias silpnos galvos moterį, atidavusią atsi-
tikriniam žmogui maisto atsargas (Al 1541), ir vyrą. išėjusį ieškoti kvailesnių
moterų (AT 1384), žmones, kurie laksto iš trobos su bulve j klėtį pieno užsisrėbu
(AT 1263), traukia karvę ant stogo, kad nuėstų ten augančią žolę (AT 1210),
lt. šio leidimo II tomo 80 paaiškinimą.
Pasakos motyvas apie namą be langų ir žmones, nešančius su rėčiu šviesą
I vidų (AT 1245), AT ir kitų katalogų duomenimis, gausiai užrašytas iš latvių
(39 var.), suomių (57), švedų (44), airių (19). vokiečių (17), rusų (II), ukrai­
niečių (15). Iš keliolikos tautų užrašyta po vieną ar kelis tekstus.
Iš lietuvių turima 69 variantai.
a tid u o tie — Bs.: skl. pačėdyi

162. Apė kytrąjį tarną.— Papasakojo Juozas Maknavičius Silsodžio k..

Vilkaviškio pav. Užrašė Pr. Aidukaitis. Bs.: mitinė-istorinė. Karaliai (skeveldra,
suambhnta).
Pasakojimas apie nepaprastą sugebėjimą akis apdumti ir išdaigas krėsti.

163. Žmogus būna šuns dalyje. BILKP 3220.— Papasakojo Veronika

Mačiuliūtė iš Beržinių k.. Vilkaviškio pav Užrašė Pr. Aidukaitis. Bs.. mitolo­
ginės.
Si sakme, aiškinanti, kaip atsirado dabartinio ilgumo javų varpos (šuo padėjo
žmonėms kiek ne kiek apsisaugoti nuo Dievo rūstybės), Lietvoje gana populia­
ri, užrašyta 107 variantai.

164. Apė aitvarą lunkinį,— Užrašė Pr. Aidukaitis Vaitkabalių k.. Vilka­
viškio pav. Bs.: mitologinės.
Šios sakmės apie aitvarus užrašyta 8 variantai.
ja v u s — Bs. skl. grūdus

165. Kaip raganos lekioja. BILKPK 3651.— Užrašė Pr. Aidukaitis Vaitka-
baltų k., Vilkaviškio pav., savo motinos pasaką. Bs.: mitologinės.
Si sakmė apie raganas, skrendančias į savo susirinkimą, ir smalsų berną
gana populiari Lietuvoje, užrašyta 64 variantai,

166. Kaip vilkas mokinosi kepti duoną. AT II99A.— Užrašė Pranas Ai­
dukaitis Vaitkabalių k., Vilkaviškio pav. Bs.: žvėrių pas.

475
 Apie šiq kvailo velnio pasakos versiją ž r. šio leidimo II (omo 30 paaiški­
nimą.

107. Apė ubagą ir karalių.— Užraše Pr. Aidukaitis iš savo tėvo Vaitkaba-
lių k., Vilkaviškio pav. Bs.; moralinės.
Liaudies anekdotas.

168. Kaip vienas žmogus poną apgavo.— Papasakojo Vincas Aidukaitis

Vaitkabalių k., Vilkaviškio pav. Užraše Pr. Aidukaitis. Bs.: kytruolių-galvoėių
pas.
Sis pasakojimas šiek liek primena juokų pasaką (AT 1660) apie žmogų,
teisme laikanti užanty akmeni (plytą), kuri tesėjas palaiko kyšiu (auksu, pini­
gais). Bylą išsprendęs jo nauda:, sužino apsigavęs.

169. Kaip vargamistras vu vikaru klebono jautį vogė. AT 1790 — Papa­

sakojo Petras Vabalius Vaitkabalių k., Vilkaviškio pav. Užrašė Pr. Aidukaitis.
Bs.: kytruolių-galvočių pas.
Apie šią juokų pasaką žr. šio leidimo 11 tomo 157 paaiškinimą.

170. Kaip vienas pavargėlis vokiečius apgavo. AT 1539.— Papasakojo

Vincas Aidukaitis Vaitkabalių k.. Vilkaviškio pav. Užrašė Pr. Aidukaitis Bs.:
kytruolių-galvoėių pas.
Apie juokų pasakos "Apgaulė ir lengvai ikystė" tipą žr. šio leidimo I tomo
17 paaiškinimą.

171. Apč galingą kareivį. AT 1640 — Papasakota Scnapilės (Marijam­

polės) pav. Bs.: mitinė-istorinė.
Apie juokų pasakos tipą “Drąsus siuvėjas” žr. šio leidimo II tomo 79
paaiškinimą.

172. Apė vieną kurpių ir jo veikalus. A T 1640*1060*1084.— Užrašė

Peteraitis Senapilės (Marijampolės) pav. Bs.: rmtmės-istorinės Be to, pieštuku
redaguotas pasakos pavadinimas: “Apie vieną Galinčių kurpių".
Apie pasakos “Drąsus siuvėjas" lipą AT 1640 žr. šio leidimo II tomo 79
paaiškinimą.
Motyvo apie akmens spaudimą (AT 1060) paplitimas aprašytas I tomo 80
paaiškinime.
O motyvas apie apgaulingas varžybas (“Kas stipriau išrėks"— AT 1084)
pasitaiko latvių (87 var), lyvių (2). estų (1). suomių (67). švedų (9). norvegų
(2). danų (I), kaialonų, vokiečių (5). austrų, vengrų (4), čekų (8), slovėnų (l),
serbų ir kroatų (1). ukrainiečių (21). rusų (24). baltarusių (5) pasakose.
Iš lietuvių užrašyta 85 variautai.
Pabaigos motyvas primena pasaką apie mešką, netyčia kryžių nulaužusią ir
su juo važiuojančią (AT 116), žr. 156 paaiškinimą.

173. Apė didį žinūną. AT 1641.— Užrašė Peteraitis Scnapilės (Marijam­

polės) pav. Bs.: kytniolių-žinūnų pas.

476
 Apie juokų pasakos “Visažinantis daktaras" tipą žr. šio leidimo 1 tomo 31
paaiškinimą.
leist rus — Bs. skl. knygas

174. Apė Eglę ir Žaltį. AT 425M.— Užrašė J. Andziulaitis (Kalnėnas)

Garliavoje. MtG 2, p. 266. Bs : mitinė-istorinč. Pagal Kraszcwskj. Palyg.
II N 194.
Apie stebuklų pasaką “Eglė žalčių karalienė" žr. šio leidimo 11 tomo 84
paaiškinimą.
m usu ja — orig. skl., Bs. skl. mąsto

175. Apė kytrą mergą, kurią ponas vedė. AT 875.— Papasakojo Pr.
Kazakevičienė Kiilokų k., Kalvarijos pav. Užrašė J. Kazakevičius. Bs.: kytruo-
lių-žinūnų pas. (? mitinė-istorinė).
Apie šj novelių pasakos tipą žr. šio leidimo 1 tomo 1 paaiškiuinią

176 Apė miikasargio sūnų, kurs karaliaus dukterį vedė. AT 851 —

Papasakojo Pranė Kazakevičienė Kūlokij k.. Kalvarijos pav. Užrašė jos sūnus J.
Kazakevičius.
Apie novelių pasakos “Karalaitė negali atspėti mįslės" tipą žr šio leidimo
II tomo 43 paaiškinimą

177. Apė giltinę. AT 332.— Užrašė S. Matulaitis Stebuliškių k.. Liudvina­

vo vis.. Kalvarijos pav. Bs.: mitologinės.
Stebuklų pasaka “Giltinė kūma" (AT 332), AT ir kitų katalogų duomeni­
mis, gausiai užrašyta iš latvių (150 var.), estų (16), suomių (57), danų (34),
• inų (186), prancūzų (26). flamandų (II). vokiečių (46). čekų (12). lenkų (25),
rusų (15), ukrainiečių (29). baliarusių (16). Pavienių variantų užrašyta dar iš
keliolikos tautų.
Iš lietuvių turima 140 variantų, iš jų tik 73 vientisi.

178. Apė kūmą kiaulę. AT 1540A*+1528 — Užrašė S. Matulaitis Slcbu-

liškių k., Liudvinavo vis.. Kalvarijos pav. Bs : kytruolių žynių pas.
Apie pasakas “Kiaulė kūma’’ (AT 1540A*) ir “ Ponas saugo po kepure
paukštelį“ (AT 1528) žr. šio leidimo II tomo 80 paaiškinimą.

179. Apė žmogų ir komedijautus. AT 1539.— Užrašė S. Matulaitis

Stebuliškių k.. Liudvinavo vis.. Kalvarijos pav., 1891 m. Bs.. kytruolių
žynių pas.
Apie šį pasakos tipą žr. šio leidimo 1 tomo 17 paaiškinimą.

180. Apė raganą ir Jonuką. AT 327F/C.— Užrašė S. Matulaitis Stebu-

Iiškių k . Ltudvinavo vis., Kalvarijos pav., 1889 m. Bs.: mitinės-istorinės.
Šios pasakos versijos, AT ir kitų katalogų duomenimis, užrašyta iš latvių
(50 var ). rusų (49). ukrainiečių (22). baltarusių (13). bulgarų.

477
 1$ lietuvių užrašyta 158 variantai.

181. Apė raganą ir Poliskėlį. AT 3 2 7 F Užrašė S. Matulaitis Jiezne

1892 m.
Žr. 180 paaiškinimą. Pasaka sutraukta, praleisti epizodai, kurie yra 180 tekste.

182. Apė kunigą ir jo varganistą. AT I536A.— Užrašė S. Matulaitis

Stebuliškių k., Liudvinavo vis.. Kalvarijos pav., 1891 m. Bs.: kyiruolių pas.
Apie šią juokų pasakos versiją ir. šio leidimo 11 tomo 180 paaiškinimą, taip
pat plg. su šio tomo 4 tekstu.

183. Apė vilkus ir jų karulių. AT 934Bm. — Užrašė S. Matulaitis Stebu­

liškių k.. Liudvinavo vis.. Kalvarijos pav. Bs.: mitologinės.
Si pasakos versija. AT ir kitų katalogų duomenimis, užrašyta iš latvių (4
var.), estų (2). rusų (3). ukrainieėių (13). baltarusių (7).
Iš lietuvių užrašyta 36 variantai.

184. Apė lupę ir vilką. A T 1*2+121.— Užrašė S. Matulaitis Stebuliškių k..

Liudvinavo vis.. Kalvarijos pav. Bs.: žvėrių pas. Palyg. Rus. ir.
Apie AT 1 .2 žr. šio leidimo I tomo 44 paaiškinimą.
Apie AT 121 žr. šio leidimo 11 tomo 195 paaiškinimą.

185 Laumės supa kūdikį. BILPK 3 6 9 1 .- Užrašė K. Stebulius Trobiškių k..

Liudvinavo prp., Kalvarijos pav.. paskelbė A. Janulaitis. MtG 4. p. 520. Bs.:
mitologinės.
Apie šios sakmės populiarumą Lietuvoje žr. šio leidimo I tomo 97 paaiški­
nimą.
k ū d ik į — Bs. išn. N 185 —8 užrašė A. Janulaitis. Mitteilungcn der lit(au-
ischcnj littcr(rarischenj Gescllschaft. 1899. Bd. IV. S. 520 seg.
ž in io s — ortg. žinio pometies; Bs. skl. pomėties
m a n d e lį — ortg. skl.. Bs. skl. gubą
la u k u o s e — orig. skl., Bs. skl. lauke

186. Apė laumių skalbimą. B/LPK 3 6 9 4 .- Užrašė K. Stebulius Trobiškių

k., Liudvinavo prp., Kalvarijos pav.. paskelbė A. Janulaitis. MtG 4. p. 522.
Apie šios sakmės tipą žr. šio leidimo 1 tomo 25 paaiškinimą.

187. Laumė ir lino žiedas. BILPK 3 6 9 7 .- Užrašė K. Stebulius Trobiškių

k.. Liudvinavo prp., Kalvarijos pav.. paskelbė A. Janulaitis. MtG 4. p. 525.
šiuo sakmės motyvu (“laumė bijo lino žiedo“) pagrįstas variantas paskelb­
tas Ii tome (žr. 49 tekstą). Iš viso užrašyta 13 variantų su šiuo tekstu.
mažu — orig.skl.. Bs. skl. gal

188. Laumė ir šaulys. BILPK 3 7 1 0 .- Užrašė K. Stebulius Trobiškių k..

Liudvinavo prp.. Kalvarijos pav.. paskelbė A.Janulaitis. MtG 4. p. 526.

478
 Šio sakmės tipo užrašyta 19 variantų, artimesni skelbiamam tekstui — 5.
š a u ly s — orig. skl. šaulys, medėjas; Bs. skl. medėjas
m e d ė ja s — orig. sirielčius (medėjas); toliau: sirielčius
potam — orig. skl., Bs. skl. paskui

189 Laumės ir kūdikiai. BILPK 3 6 9 1 .- Užrašė “Jurgytis". VnL, 1898,

Nr. II.
Apie šį sakmės tipą žr. šio leidimo 1 tomo 97 paaiškinimą,
k ū d ik ia i — Bs. tin. NN 189—193 paimti iš “Vienybės Lietuvninkui".
1898 m., N 11

190. Laumių pranašystė. AT 934A.— Užrašė "Jurgytis". VnL. 1898.

Nr. | | .
Ši novelių apie likimo skirtą mirtį (AT 934A) versija, AT ir kitų katalogų
duomenimis, užrašyta iš suomių (I var.), rusų (I), ukrainiečių (2), baltarusių
(2). rumunų (4). vengrų (3). serbų ir kroatų (2).
Iš lietuvių užrašyta 40 variantų.
Žanro atžvilgiu tekstas priskirtas prie sakmių apie laimes,
laum ių — Bs. skl = laimių

191. Laumės apmaino kūdikius. BILPK 3692.— Užrašė "Jurgytis". VnL.

1898. Nr. 11.
Apie laumių, apmainančių kūdikius, motyvą turinčių sakmių populiarumą
žr. šio leidimo 1 tomo 25 paaiškinimą.

192. Apė laumukus. BILPK 3 6 9 2 .- Užrašė "Jurgytis". VnL. 1898.

Nr. H.
Žr. 191 paaiškinimą.

193. Laumių audeklai. BILPK 3 6 9 4 .- Užrašė "Jurgytis". VnL. 1898,

Nr. II.
Apie šio motyvo sakmių populiarumą žr. šio leidimo 1 tomo 25 paaiški­
nimą.
veli — orig. skl., Bs. skl. skalbia

194. Apė Eglę ir Žilviną. AT 4 2 5 M .- Užrašė J. J. MtG 2. p 144. Bs.:

mitinės-istorinės. Maksva. 24/26 balandžio 1883.
Apie šią pasaką žr. šio leidimo 11 tomo 84 paaiškinimą (plg šio tomo 174
tekstą).
šio ž c lk ą — orig. skl. ežerėlį
m ietą — orig. skl., Bs. skl. kuolą
puotą — orig. skl. Česnį
eikim e — orig. skl.. Bs. skl. eime
ž a id a s — Bs. išn. kakahs, pečius
ge l e ž i ni us č e v e r y k u s — orig. skl., Bs. skl. geležines kurpes; čever y-
kus — orig. čercvykus
dėdži us — orig. skl., Bs. skl. avinus

479
 195. Apė gudrius vagis. AT I525E+I525L+I737.— Užrakė Petras Degutis,
gyvenantis Hudsonc. Masačiusetso valstijoje, JAV. Bs.: pasakojira. (Liekanos
milinės-istorinės).
Apie AT 1525E versiją žr. šio leidinio I tomo 9 paaiškinimą.
Apie AT 1525L versiją ir. šio tomo 50 paaiškinimą.
Apie juokų pasaką AT 1737 ir. II tomo 26 paaiškinimą

196. Apė vieną karaliaus sūnų ir septynis mokintojus. AT 875D*.—

Užrašė U. Ginkenas Suvalkų gub. 1893 m. ŽS. 1894, p. 489. Bs.: mitologinės
(mitinės-istorinės liekanos)
AT katalogo duomenimis, ši novelių pasakos versija būdinga tik lietuviams.
Užrašyta 7 variantai.
mo k i n t i n i s — orig. uėnius
nebyl i u — orig. niemčiura
n e d o r y b ė s gr i ekų — ong. neenato grieko
Š vi e s i a us i a s — orig. Milošėy vaS
n e t i kė k — orig. nevieryk
ne i š t i k i ma s — orig. vriednas
n e d o r y b ė s — orig. uccnatos

197. Apė aitvarą. BILPK 3464.— Užrašė G. Ginkenas Suvalkų gub. 1893
m. ŽS, 1894, p. 488. Bs.: mitologinės.
Sakmė apie netyčia įsigytą aitvarą nėra labai populiari, užrašyta 16 va­
riantų.
kakal i o — orig. skl.. Bs. skl. pečiaus
ū k i n y k a s — orig. mužikas (lik šioj vietoj)

198. Aitvaras gaidys. SUPK 3478.— Papasakojo Juras Suderis iš Tau­

ragės. Užrašė P Mikolainis. gyvenantis Thorpc, Viskonsino valstijoje, JAV.
Bs.: mitologinės.
Si sakmė apie aitvarą ir malėją yra populiari, užrašyta 164 variantai.

199. Du aitvarai juodvarniai. BILPK 3477.— Papasakojo Juras Suderis iš

Tauragės. Užrašė P. Mikolainis, gyvenantis Thorpc. Viskonsino valstijoje, JAV.
Bs.: mitologinės.
Sakmė apie tai, kaip samdinys pridergia aitvarų maistą, yra labai populiari.
Iš viso užrašyta 324 variantai. Iš jų 47-iuosc. kaip ir skelbiamame tekste,
aitvarai įlenda į stebulę.
pant ų — Bs. skl. sparų juostos
t pr u kės — Bs. skl. karvės
k u i ė s — Bs. skl. kumelės

200. Apė netikusį vaiką, kurį velnias mokino. A T 325.— Papasakojo

žmogus iš Batakių prp.. Tauragės pa v. Užrašė P. Mikolainis, gyvenantis
Thorpc, Viskonsino valstijoje. JAV. Bs.: Suv. gub., Vilkav. pav., roitinės-
istorinės.
Apie šį pasakos tipą žr. 40 paaiškinimą.

480
 201. Ape Meškaausį, Kalnavertį ir Minkgele/į. A T 301 B.— Papasakojo
Gabrys Vaitkūnas is Baiakių prp., Tauragės pav Užrašė P. Mikolainis. gyvc-
naniis Thorpe. Viskonsino valstijoje, JAV. Bs.: Suv. gub.. Vilkav. pav., mi-
tinčs-istorinės.
Apie Šią stebuklų pasakos versiją žr. šio leidimo I tomo 33 paaiškinimą,
kūgiu — Bs. skl. kūju

202. Apč raganą ir Palickėlj. B1LFK 3694*AT 327G.— Papasakojo A.

Bauža iš Batakių prp., Tauragės pav. Užrašė P. Mikolainis, gyvenantis Tborpe,
Viskonsino valstijoje, JAV. Bs.: Suv. gub.. Vilk. pav.. mitinės-istorinės.
Tekstas prasideda savotiškai modifikuotu sakmės motyvu. Apie užmiršto ir
tyčia palikto vaiko dalią (BILPK 3694), apie šios sakmės populiarumą žr. šio
leidimo I tomo 97 paaiškinimą. Dažniausiai sakmėje veikia laumės, o skelbia­
mame tekste — ragana. Be to, tyčia paliktas kūdikis čia lieka gyvas, pavadina­
mas Palickėliu ir tampa kito — prijungto — siužeto "Berniukas raganos ua
muose“ (AT 327G) veikėju.
 ŽODYNĖLIS

A a t s iž iū r ė ti, - i, -ėjo atsigręžti, atsi­

sukti
a b a z a s kariuomenė; pulkas a tsk a m b y s žinia, garsas
a b ro z a s paveikslas au k štin y k as, -ė aukštielninkas
a b rū s a s rankšluostis
afic ic ra s karininkas B
ailia karta, giminė
ak a m o n a s dvaro prievaizdas, ekono­ b ač k a statinė
mas bag o ėius turtuolis
a k is: p aim li a n l akies nusitaikyti bagota*. -a turtingas
a k o ie rk a akušerė, priėmėja b a ik a juokas, juokavimas, tuščias da­
ale bet lykas. niekai, smulkmena; m a ­
alm u ž n a išmalda ža b a ik a niekai; a n t b a ik ų juo­
a n d a ro k a s sijonas kais
an io la s; aniuola* angelas b a ik a u ti, -a u ja . -av o juokauti, juo­
a p a r t išskyrus, be kus krėsti
ap ic ie ra s žr. aficieras b a ik ė niekai, smulkmena
apielin k is apylinkė b a ik in y k a s , -ė kas juokus krečia,
a p ie ra auka juokdarys
ap lin k in ė apylinkė b a lab o n ė skerdykla
aplu m zd o k u o ti. -u o ja , -av o išbarti ar b alam u ity ti, -Ija, -ijo gaišimi, tuščiai,
primušti netinkamai ką nors daryli
apm o n y ti, -ija , -Ųo apgauti b a lia v o ti, -o ja . -o jo puotauti, poky­
a p rė d a la s ; a p rė d a s drabužis, apsiren­ liauti
gimas b a lija negilus kubiliukas
apsivesti, apsfveda, apsivedė susiruokti b a n d a v o ti, -o ja , -o jo bandyti; b an -
ap(si)ženyti, -ija. -ijo su(si)tuokti d av o tis spėkom is galynėtis
ap sū d y ti, -ija, -ijo nuteisii b en k ietas pokylis, vaišės
a rb a ta u ti, -a u ja , -av o gerti arbatą b ertain is; berteinis nedidelė statinaitė,
ard o n ė didelė aketė šulė
a rie lk a degtinė b e s tija nenaudėlis, nedorėlis, bjau­
a rk u ša s lapas (popieriaus) rybė
a n u o t a patranka h ied n as, -a neturtingas, vargingas
a sab a asmuo, asmenybė b ie d n y sta neturtingumas, vargingu­
a tb o ti, a tb o ja , a tb o jo paisyti mas
atm o n y ti, -ija , -ijo atkeršyti b ile jei, jei tik, kad. kad tik
a tra m e n ta s rašalas bylė kirvis plačiais ašmenimis, skliutas
atsiiiuosuoti, -uoja, -avo atsipalaiduoti b isk is truputis

482
 blėdė; blėdis nuostolis, nelaimė
blckai valgis iš vidurių, žarnų
blešinė skardinis indas
b liū d a s dubuo
b o k u ra s vaikas
b o n k a bulelis
bostras pavainikis
bovytis, -ija si, -įjosi žaisti
b ričk a brikas
b rito n a s didelis šuo
b ritv a skustuvas
b ro k a s trukumas, stoka
b ro m ą iškilmingi vartai
b r a d a s šiukšlė, prastas daiktas
b r a d a s , - a prastas, bjaurus
b ad av o ti, -o ja , -ojo statyti
bOk; b ū k ta i neva, tarsi; gal
bosokas ilga kartis su geležiniu kabliu
bOtinė būnamoji vieta, buveinė
būtis atsitikimas, nutikimas
būiė kirmėlė
C d r o b y n a vežimo šoninė tvorelė,
c ė b e ra s žemas su ąsomis medinis in­
das, puskubilis
te ik is audinys
ckalai tokie žydų apeiginių drabužių
kutai
c be d ū šio s negyvas, be kvapo
č a ik a laivelis, valtis
č e b a ta s ilgas aulinis batas
čėd y tl, -ija , -ijo taupyti, tausoti
čerev y k a s žr. č c ve rykas
ėė sas laikas
če sn is puota, vaišės
čestavo ti, - o ja , -o jo vaišinti
čev ery k a s batas
člčk a kankorėžis
č k k is ženklas
čieliuoti, -iu o ja , -iavo ženklinti
čielas, -a sveikas ištisas, visas
čysčius skaistykla
čy stas, -a švarus; grynas
čystyti, -ija , -Ųo valyti; gryninti
L
D
d a b o ti, -o ja, -ojo saugoti; laikytis; at­
sižvelgti, paisyti; žiūrėti su pati­
kimu. mylėti; d a b o tb , -ojasi, -ojosi
patikti
d a n e šti, -a, -ė įskųsti
d a ro d y ra a s įrodymas
d a tir ti, -ia , datyrė įsitikinti
davadas tvarka
d a v a d žio ti, -k>ja, -io jo (tikinėti. įro­
dinėti
d e k re ta s nuosprendis, sprendimas
d e ry b o s sutanas, suderėtas daiktas
d ik č iai daug; labai, smarkiai
d ik ta s , -a stambus, didelis
d im n a s, -a nuostabus, keistas
d y v a s nuostabus, stebuklingas daik­
tas, stebuklas
d y v in a s, - a žr. dim nas
dyv y tis, -ija si, -ijo si stebėtis
dratinLs, -ė vielinis; kietas, stangrus
dranga
d r ū č ia i stipriai
d ū m in is aukštinis
d ū ra v o ta s. -a kvailokas, apykvailis
d u rp a durpė
d u rp in y čia durpė
d ū š ia siela, vėlė; skrandis, pilvas;
dvarokas dvariškis
d ziegoriu* laikrodis
d zleg o rraeisteris, -ė laikrodininkas
d zieg o rn in k as, -ė laikrodininkas
E
e d v e rija durų stakta
e g z e r ta s tam tikra m alda pikto­
sioms dvasioms išvaryti
G
g a d in ti, -in a . -ino teršti, dergti: Ir jis
atsitūpęs gadina, duonos plutą
grauiia
483
g alg ė s kartuvės I, l, Y
g a lg o n a s nenaudėlis, padauža
ig i iki
g a lijo ta s stipruolis, galiūnas
ik s m e rt iki mirties
g a lio n a s gėlėta juosta — moterų gal­
y p a ta asmuo
vos papuošalas
įs itė m y ti, - ija , -ijo įsižiūrėti, įsidė­
g a iv in g a s , - a protingas, gudrus
mėti
g a r b o r iu s kailiadirbys, odminys
iš k a d a žala, nuostolis
g a s p a d a ūkis
iš k a d a d a ris , -ė kas nuostolius daro
g a s p a d in a itė šeimininko duktė
iš k a d in g a s, -a kenksmingas
g a s p a d in ė šeimininkė; virėja
iš k a la mokykla
g a s p a d o r ia u ti, - ia u ja , -ia v o šeiminin­
iš k a z iru o ti, - u o ja . -a v o laimėti kor­
kauti
tuojant
g a s p a d o r y s ta ūkis; šeimininkavimas
išlyga sąlyga
g a s p a d o r iu s ūkininkas; Seimininkas
išm ista s išmonė, prasimanymas; išdai­
g a ta v a s , - a pasirengęs, pasiryžęs: Jis...
ga. pokštas
galavos paklausyt, g a ta v a i visiš­
is n m lin č iu s gudruolis; išdaigininkas
kai, tikrai
išiu isly ti, - Ija , - ijo sugalvoti, prasi­
g a tu n k a s rūšis
manyti; suprasti; išsim isly ti, -ija ,
g a z ie ta laikraštis
-ijo susigalvoti; išmanyti
g e r a d e ja s , - a geradarys, rėmėjas
iš p ū s ty ti, - ija . - ijo sunaikinti, sunio­
g e ra d ė jy s tė geradarystė, geras darbas
koti
g iliu k a s laimė, pasisekimas
išsiliu o su o ti, - u o ja , -av o išsilaisvinti
g iliu o ti, - i u o j a , - ia v o turėti vertę,
reikšti, tikti
g y v e n im a s butas, kambarys: Sčdi po J
langu trečiam gy venime jc n a r o la s ; je n e r o la s generolas
g iz e lis meistro mokinys, padėjėjas j o g a m a s t i s (pagarbus kreipinys į
g o d o ti, -o ja , - o jo gerbti poną)
g o ju s prastas žmogus, kitatikis j o m a r k a s prekymetis
g o tu s, -i godus jo p k ė moteriška liemenė
g r a b ė griovys ju d o š iu s judas, niekšas
g r a jy ti, - ija , - ijo groti; žaisti
g r a m o z d a s kerėpla, nevikrus žmo­ K
gus
g ra m z ti, -č ia . -te lėtai eiti k a la d ė trinka
g re p š y s krepšys k a le in a eilė
g r ie k a s nuodėmė k a lin ė kalėjimas
g rip a s grifas, toks pasakų paukštis k a n č i u k a s , k a n č iu s odinis rimbas,
g r jik e lė kryžkelė bizūnas
g r o n ia ta laiškas; raštas k a n t u p y ti, - ija , - ijo kamuoti, kan­
g rū š ia kriaušė kinti
g u d a s kilo krašto, kitos tarmės žmo­ k a s a būrys, vilkstinė; pasijėmė ten
gus kiek vaisko ir išjojo su kasa
g u lta v o ti, - o ja , - o jo prievartauti k a š iu k a s ; k a s iu s pintinė, krepšys
g u o d o n č pagarba k a v o ti, -o ja , - o jo slėpti; laidoti
g u o d o ti, - o ja , -o jo žr. g o d o ti k a z ir u o ti, -u o ja , -a v o ; k a ž iru o ti,
g v a r d ijo k a s gvardijietis - u o ja , -a v o kortuoti

484
k c m e r h darbo prižiūrėtojas dvare k u k is kablys, vąšas
k ė r a v y ti, - i j a , -ijo valdyti, vesti, k u k ly s kukulis
kreipti k u k n ė ; k u k n ia virtuvė
k e rn e z a s menkas, žemo ūgio žmo­ k u k o r ia u t i, - i a u j a . -ia v o būti vi­
gus. neūžauga rėju
k ia u lin y ė ia kiaulių tvanas, kiaulidė k u k o r iu s virėjas
k ib ą ar, argi, gal; nebent k u n ig u ž is protestantų ar liuteronų ku­
k y tra s . - a gudrus nigas
k y tra v o ti, -o ja . -o jo gudrauti k u p c iu s pirklys
k y tru m a s gudrumas k u p ė iu v ien ė kupčiaus žmona
k iu k te r ė ti, -i, -ė jo nestipriai suduoti, k u p k a taurė
kaukštelėti k u rp in y k y s tė kurpiaus amatas
k lesa klasė, mokykla k ū sti, - s ta , k ū d o besėti
k lė tk a narvas, narvelis k u ž iu k a s arkliukas
klyki* volungė k v a r b a dažai
k lo n io tis , - io ja s i, -lojusi lenktis, k v ie tk a gėlė
reiškiant pagarbu ar nusižemi­ k v o rta korta; kiti kvortas kėlė
nimą
k n y g o s gromuliuojančių gyvulių L
skrandis: kaip tave siųs tarnų da­
laid o k as, -ė nenaudėlis, girtuoklis, p a­
rinė/. tai tu rasi knygose du k\tė­
čio grūdu sileidėlis
la id o k a u ti, - a u ja , -av o girtauti, ištvir­
k o cas tam tikras vežimas, fajetonas
k o liek a luošys kauti
la ižy b o s lažybos
k o lio li, -io ja , -lo jo plūsti, bani
lap u žr. lopą
k o ra bausmė
lė b a u ti, - a u ja , - a v o puotauti, ūžauti,
k o ro ti, - o ja , -o jo bausti
nuolat kelti vaišes
koielyna šaltiena le d a k a bloga, šleikštu, koktu
k o zas kalėjimas, arešto namai
le is tr a l knygos, raštai
k o žn as, - a kiekvienas
le k a ju s liokajus
k ra p y la s šlakstyklė
le k o ja u ti, - a u ja , -av o būti liokajum
k ra p y ti, -ąja, -ijo šlakstyti
le k o ju s žr. le k a ju s
k re p e s io ti, -lo ja , -io jo sunkiai eiti, le n c iū g a s grandinė
svirdinėti le n d rė nendrė
k ria u ė iu s siuvėjas
levas liūtas
k ria u š ti, -ia , -ė badyti, grūsti levė liūto patelė
k rin g elis riestainis liežu v is kalba: Liepė parašyt lokiu ir
k rū m a s krautuvė, parduotuvė; dėžė lokiu lietuviu
su prekėmis, nešiojama kaimo l i k t a r n a žibintas, vartojamas pasi­
pirklių šviesti kur einant
k ro m in y k a s, -ė pirklys, pardavėjas liu o n a s laisvė; prabanga
k u b u rk ė medinis indelis, dėžutė liu o sa s, - a laisvas
k u ciu s lazda, pagalys, vėzdas liu o sy b ė laisvė
kūgis kūjis; gizelis kai duos su kūgiu liu o sin y k as, -ė įnamys, kampininkas
— geležis kibirkštimis išlakstė lite r a ; lite rė raidė
k u k a rk a virėja lo p ą letena

485
lo p e ta kastuvas
lū g o ti, -o ja , -ojo prašyti
M prastas
m a ty ti, -ija. -ijo padėti, pagelbėti, tei­
giamai paveikti
m an d elis guba
m a n d ra g a lv is , -į gudragalvis
m a n d ra s , - a gudrus; prašmatnus
m a n d ru m a s gudrumas
m ašn elė maišelis pinigams
m a žu gal
m e d ė ja s medžiotojas
m e d in ė m s miško sargas, eigulys;
medžiotojas
m edinė apavas medžio padais, klumpė
m e irira a s susirinkimas, sueiga
m e n tė pasitarimas
m ie r a matas; taurė
m ie ru o ti. -u o ja , -av o matuoti; taikyti
m ylistn malonė, meilė
railo šėy v as, - a maloningas
n iin sa iždas, kasa
m islis mintis; u žeiti a n t m įslių prisi­
minti
raisly ti, -ija , (-in a , -ia), -įjo (-io) ma­
nyti; mąstyti, galvoti
įu o ė ek a pamotė
m o k in ė iu s mokytas žmogus
m o k in tin is; m o k y tin is mokinys
m o k slin y ėia mokykla
m ū k a kančia. Nukryžiuotojo figūra
n iu rm u la s marmuras
m u rm u lin is, -ė marmurinis
m u š tra s ; m u š tra s karimai pratimai
m u z ik a orkestras; muzikantas: Čia
muzikos iaidiia. šoka
N p a k o ro ti, -o ja , -o jo nubausti
n a b a g a s , -ė vargšas
□a b a š n y k a s , -ė velionis
n a v a tn a s , - a keistas
n e e n a ta s nedorybė, nedora
n ed ė ld ie n is sekmadienis
n e d ė lia savaitė; sekmadienis
486
n e p rie te liu s nedraugas, priešas; ne­
naudėlis
n esv ie tišk as, -a nežmoniškas, nepa­
n e te k ti, n e ten k a , n e te k o trūkti: ne­
tenka tas vargšas skatiką
n etriv o ti. -o ja , -ojo būti apimtam, ne­
galėti atsispirti
n e v a lia nelaisvė, priespauda; prie­
varta
n e v a ln a negalima
n ev a ln in k a s, -ė belaisvis, vergas
n e v a t netgi
n e v id o n as nenaudėlis, piktadarys
n ie m ėiu s nebylys
n o tū r a būdas, charakteris
n u b a g o ti, -o ja , -o jo praturtėti
n u b o d in ti. -in a , -in o padaryti įkyrų
n u o p u o lis nelaimė, neganda
n u sta g u ru o ti, -u o ja. -av o numirti, nu­
sibaigti
P
p a ė ė d a s taupymas, tausojimas
p a d a b o ti, -o ja . -o jo pažiūrėti, pasek­
ti, pasaugoti; pamilti; p asid a b o ti,
-o ja , -o jo patikti; pamilti
p a d k a v a pasaga
p a d u š k a pagalvė
p a g a r b in ti, -in a , -in o pasveikinti:
Nuėjus pagarbino
p a ib e lis pikta dvasia, nelabasis
p a i š in ti , - in a , in o daužyti, mušti,
perti
p a k a ja u k a ; p a k a ja v o ji kambarinė
p a k a ju s gerai įrengtas kambarys
p a k a ju s ramybė
p a k la n a s sveikinimas, linkėjimai
p a k ū ta atgaila
p a k ū t a v o ti, - o ja , - o jo atgailauti;
kentėti
p a lie ta s antpetis
p a lo c ia i; p alo ciu s; p aloėius rūmai
p a m a č y ti, -Ija, -ijo padėti, pagelbėti,
teigiamai paveikti
p a ra a č k ė ; p a m a tin ė rupūžė
p a m e n ą s , -č ia , -tė patarti
p a m ie r u o ti, - u o ja , -a v o pamatuoti;
nusitaikyti
p a n ta s skersinis, jungiantis trobesio
sparus, gegnes
pasik lo n io ti, -lo ja , -iojo nusilenkti su
pagarba
pasoga ii tėvų ūkio gauta dalis pini­
gais, gyvuliais
p a s to ti, - o ja , -o jo tapti: moiekos
duktė pastojo karaliene
p a t i r p t i , - s ta , -o prasigyventi, pra­
turtėti
p av e ik sla s vaizdas: Jūrė atrodė visą
sodiiaus paveiksią
p av ely ti, -ija , -ijo leisti
p a v ie ta s apskritis
p a ž a r a s pašvaistė
p ečen k a kepsnys
p e ė k a vieta po krosnimi
p ek la pragaras
p e k lišk a s, - a pragaro
p e le n d ru s a s , -ė pelenius
p e re ig a gyvenimo eiga, praeitis
p e r k y tr ė ti, - ė ja , -ė jo būti labai gud­
riam
p e rs itik r y ti, -Ų a. -ijo įsitikinti
p e t r u i k a petražolė
p ik ė ietis
p ik ta d ė ja s piktadarys
p jo v in y čia skerdykla
p la tk e lis vieškelis
p iečiu s plotas, aikštė; kovos vieta
p lė g a kinis, smūgis
p le ištu k a s pakulų ar popierių kamštis
šautuvui užtaisyti
p le m ie ta s dangaus šviesulys, lemian­
tis žmogaus likimą, planeta
p o d is krikštatėvis, krikštamotė
p o m e tis; p o m ė tis atmintis
p o v a lia i pamažu, iš lėto
p ra b a g o ti, - o ja , -o jo praturtėti, pra­
lobti
p ra b a š č iu s parapijos valdytojas, kle­
bonas
p r a d a r b ė pragaištingas, nusikalsta­
mas darbas
p ra k e k š ti, -a , -o pasidaryti kekše
p r a v a r d ė pavardė
p re k ė ja s pirklys
p re k y s tė prekyba, prekiavimas
p r ib ū ti, p rib ū n a , p rib u v o atvykti
p rie te lis žr. p rie te liu s
p rie te ly s tė bičiulystė, draugystė
p rie te liu s bičiulis, draugas
p rie ž o d is pamokymas
p rig u lė ti, -I, -ėjo priklausyti
p ris id in g ė ti, -i, -ėjo prisibijoti; sau­
gotis
p ris ie g a u ti, -a u ja , -av o prisiekinėti,
priesaikauti
p r ite k ti, p rite n k a , p rite k o susilyginti,
prilygti
p ry ž e d a vieta prieš kepamosios kros­
nies angą
p ro v a byla; teisė; p ro v ą d a r y ti ginčą
spręsti
p ro v y ti, - ija , - ijo užtaisyti (šaunamąjį
ginklą)
p ū č k a šautuvas, šaudyklė
p u ly ti, -ija , -(jo rūkyti
p u r m o n a s vežikas
p u s k a rtė saikas pinigams seikėti
( 1 6 gorčių)
p u s k v o rtė pusės kvortos (0.82 litro)
indas ar kiekis
p ū s te ln y k a s, -ė; p ū ste ln in k a s, -ė atsi­
skyrėlis
p ū s ty n ė tyrlaukis, dykuma
putė nerimta, lengvabūdė mergina
R
r a h a t a vargšė, nukentėjusioji
r a k a lls odų lupėjas
r a n d a nuoma
ra u d o n a s is ; ra u d o n ik is senovės auk­
sinis pinigas
r a v a s griovys
r ė d y ti, -o , -ė rengti
r e i k a l a u t i , - a u ja , -a v o pageidauti,
487
 norėti: reikalauja nuog pono tar- sp a v ied o ti. -o ja . -o jo klausyti išpažin­
nysios ties;
r ė k ty n Icuktyn rėkimu sp av ied o tis, -o jasi, -ojosi per išpažintį
r ę s ta s grąža sakyti nuodėmes
r ik tik kaip ttk sp ič y ti, - ija , -ijo neduoti ramybės, ra­
ry m išk is, -ė Romos gyventojas ginti, versti
r o d ą patarimas; tvarka; reikalas, da­ š p ilk a smeigtukas
lykas s ta b ie k a s virbas, plonas stiebas
ro d a v y ti, -ija , -ijo patam s ta c ija sustojimo vieta, stotis
ro d a v o tis, -o ja si, -o jo si kalbėtis, tar­ s ta in ė arklidė
tis s ta in in is, -ė gražus, gerai prižiūrimas
ro k u n d a skaičiavimas; derybos; susi­ tik važiuojamas ar jojamas (ark­
tarimas lys)
ro k u o ti, -u o ja , -av o skaičiuoti; minėti. s ta lio riu s stalius
laikyti kuo esant, manyti s ta lk o jė stalo kojas jungianti lentelė,
ru b e ž in is , -ė pasienio pakojė
r ū g o ti, - o ja , -o jo priekaištauti, barti s ta n c ija svetainė
r ū g ti, r ū g s t a , r ū g o : p la u č ia i rū g s ta s te liu o ti, -iu o ja . -ia v o tiekti, gaminti
turi paslėptą kerštą stonia žr. st ai nė
s trie lč iu s medžiotojas
S s tr ip in is strypas, stora lazda
š lu b a pirkia, troba
s e n a t a ; s e n ė ta aukščiausiojo kara­ stu b e ln y k a s, -ė trobelninkas
lystės teismo narys s tu d e n tija aukštoji mokykla
s iu n tin y s pasiuntinys s u b a n k ru ty ti, - ija , - ijo nusigyventi
s k a r b a s turtas, lobis su b u rti, -ia. su b ū rė: kojom su b u rti pa­
s k a tu lk a dėžutė sispardyti
s k a u r a d a keptuvė s ū d ą s indas
s k ie p a s rūsys s ū d ą s teismas
sk lien y č ia stiklinė s ū d y ti, - ija , - ijo teisti
s k o m č senovinis stalas, skobnis sū d ž ia teisėjas
s k rib liu s skrybėlė s u g rie š y ti, - ija , -ijo nusidėti
sk ū n ė ; s k ū n ia daržinė, kluonas s u n k u s , -i: s u n k i nėščia; O ji bu\o
sk u o n iė žr. s ko m ė sunki tuomsyk
s k ū r a oda; kailis s u s id a b o ti, -o ja , - o jo susidraugauti,
s k ū rin is , - ė odinis susimylėti
slū g in ė ; sliū g in k a tarnaitė S u s ie d a s kaimynas
s m a k a s slibinas s u s ie d k a kaimynė
s m a lin in k a s , -ė degučius su s lg a d y ti, -ija. -ijo tikti, būti reika­
s in e rt in a i mirtinai lingam
s m e rtis mirtis su s im ild a m a s; su sim y lė d a m a s (var­
so d a u n y k a s , -ė sodininkas tojama kreipiantis, prašant išklau­
s p a u g a s , -a aklas; silpnai matantis, syti, padaryti malonę)
žlibas su sim y lė ti, -i, -ėjo pasigailėti
s p a ta s kastuvas s v ie ta s pasaulis; žmonės
sp a v ie d is išpažintis s v ie tk a s liudytojas

488
svodba vestuvės tim p a senovinė moneta (18 kapeikų
sv o d h in is, -ė vestuvinis, vestuvių vertės)
to b ly ė ia lentelė, iškaba
to lk a sruoga
S to rie lk a lėkštė
tr e p a i laiptai
sa ip a pašaipa tre p n a s . -a netinkamas
š a rv a rk n y k a s , -ė valstiečių prievolių, triv o ti, - o ja , -o jo kęsti, tverti
šarvarkų atlikėjas tro p y ti, - ija . -ijo pataikyti, patekti
še duok: Se man pažaist tu in a s tvora
sia u ė iu s batsiuvys tū la s , -a kažkoks, vienas
šim elis širmis tu rg a v o ti, -o ja , -o jo prekiauti
šin elis milinė tv o sk ė ti, tv o sk a, -ėjo tviskėti
š in k a rk a smuklininke
šin k o riu s smuklininkas u, o
š in k u o ti, - u o ja . -a v o pardavinėti
(svaigiuosius gėrimus) u b a g a s , -ė elgeta
šio želk a kūdra u b a g a u ti, - a u ja , -avo elgetauti
šiū p elė vėtyklė u ė n iu s mokinys
iiū tU krūva u k n o ti, -o ja , -o jo sūpuoti, liuguoti
š liū b a s bažnytinės sutuoktuvių apei­ ūktvėrL s, -ė šeimininkas
gos u k v a ta noras, įprotis, pomėgis
š liu rė lengvas apavas mediniu padu u lia v o ti, -o ja . -o jo linksmintis, vaišin­
u odiniu viršumi tis
š m o ta s gabalas, skiautė ūly čiu gatvė; kaimo gatvė
šn a p sa s degtinė; stiklelis degtinės unaras orumas, išdidumas
š n iū ra s virvė u s la n a s ilgas medinis kilnojamas suo­
šoželka ir. ši ožel ka las
š p a e ie ra s pasivaikšėiojimas u ž d ė ti, u žd ed a, u žd ėjo jkurti (ūkį. so­
š p ic b u k a s apgavikas, nenaudėlis, dybų)
išdykėlis u žim ti, -a, užėm ė gauti: non sau žentą
šp ito ln y k a s. -ė špitolės gyventojas užimti
šposas pokštas, išdaiga u ž la id a s durelės stogo gale; lubų skylė
špuuka statinės skylė, užkišama volo u ž m e tln ė ti, -ėja , -ėjo priekaištauti
šriu b a s sraigtas, varžtas u ž m ie ru o ti, -u o ja , -a v o nutaikyti
š ru b u o ti, -u o ja , -av o sukti sraigtų, u žiu o n y ti, - ija . -ijo užburti, užkerėti
varžtų u ž p e lk is užkrosnis
stukicta.s tvoros lentelė, statinis u žsim isly ti, - ija , -ijo sumanyti
š tu rm a s trenksmas, duudesys u ž tė m y ti, -ija . -ijo pastebėti, išvysti
šv o g e ris svainis u žv e iz d ė to jas, -a prižiūrėtojas
u ž ž iū rė to ja s, -a prižiūrėtojas
T
V
ta b a k ie r k a tabakinė
ta rp ia i turtingai v a in a karas
ta v o ra s prekė v a is ty to ja s , -a gydytojas
tė m y ti, -ija , -ijo stebėti, sekti vaizba prekyba

489
v a ja v o ti. - o ja , - o jo kariauti v irž is plona standžiai sukta virvė
v a k a c įja atostogos v y stė suknelė
v a la k n a pluoštas (linų) vriednas, -a kenksmingas, blogai vei­
v a n d r a v o ti, - o ja , - o jo keliauti kiantis. nenaudingas
v a rg a m is tra s ; v a r g a u 1st a s vargoninin­
kas Z
v a ž n y ė ia vežikas
v e ly k ; v e ly t verčiau, geriau z e r k o la s veidrodis
v e ly ti, - ija , - ijo leisti; linkėti z o k o n in k a s , -ė vienuolis
v e liu k žr. vel yk
v e r g u tė baudžiauninkė 2
v e rg u v ė baudžiava
v e s e ilė : v e seilia; v e se lė : v e s e lia ; v e - /aidas židinys; krosnis
s e lija vestuvės ž a is ti, ž a id ž ia , ž a id ė groti: kaip ėmė
v e s tis , v e d a s i, v e d ė s i sektis: Jam vis­ žaist, tai toj pana šokt
kas gerai vedasi Ž a ln ie riu s kareivis
v ie d r a s kibiras ž ė d n a s , - a kiekvienas
v ie k a s jėga ž e m s k is savivaldybės žandaras
v ie n o k tačiau ž e n y tl, - i ja . - ijo vesdinti. tuokti
v ie š b u tis užeigos namai, smuklė ženotas. -a vedęs; ištekėjusi
v ie š ia i svečiai, draugiškas lankymasis ž e r ta s pokštas, juokas; p e r ž e r tą juo­
į namus kaudamas
v ig a d a patogumas ž ie m ia i šiaurė
v ily č ia strėlė ž ip o n a s švarkas
v in č ia v o tis , -o ja s i. -o jo s i tuoktis ž y r a * lesalas
v in d a s ratelis (verpimo) ž i u r k š t a s prijuostė
v ir b in y s vįrbmiai spąstai ž ū ti, ž ū s ta , ž u v o nesisekti: kur jis tik
v irin ė virtuvė ėjo. tai vis žuvo
 TURI NYS

Treciasis tomas — Suvalkijos pasakoms. Leonardas Sauka.................................. S

PASAKOS
Prakalba. J. BfasanavičiusJ..................................................................................
Apč vieną studentą .......................................... .............. 19
Apė spiritninkus ir artoją................................... .............. 21
Apė rudį ir plikį.................................... ................. 22
Kaip viens pons pinigus kavojo............ - 23
Apė žmoginį šunį............... •••••••••••% * 24
Apč tris gudrius keleivius............................................................................... 24
Apė vieną girininką ir keturiasdešimtį žmogžudžių....................................... 28
8. Apč diedelį ir bobelę.......................... ....................... 32
9. Apė vieną karalaitę ir saulės dukterį................................ ........................ 34
10. Apč vieną karalaitę ir Joną kareivį . .... .... ............. 38
11. Apė vieną karalaitį ir jo gerą lam ą................................................................. 49
12. Apč šiaučių, ūkininko dukterį ir jų veikalus................................................... 54
13. Apė keleivį ir auksinę mūką ant kryžiaus...................................................... 55
14. Apė išnykimą baudžiavos................................ 56
15. Apė gudrą poną. o žmogų da gudresnį........................................................... 58
16. Apė tūlą pirklio sūnų ir gulbę......................................................................... 61
17. Apė mėsininko sūnų, žmogžudžius ir smaką.................................................. 68
18. Kaip viena žmona stebuklinga vaistytoją tapo................................................ 73
19. Apč barzdotą kuodelį 74
20. Apė prigimties apsireiškimą............................................................................ 75
21 . Kaip laimė suėdė kumeliuką......................... ...................... 76
22. Kaip atsirado neapykanta terp šunų, kačių ir pelių......................................... 76
23. Kaip gegutė ieškojo paukščių karaliaus Kuko................................................ 77
24. Kaip mūsų proseniai spręsdavo apč didįjį tvaną............................................. 77
25. Kodėl klykis, giedodamas savo paprastą giesmę, prašo lietaus....................... 78
26. Apė dūmelį ... 78
27. Apė perkytrusį gaidelį..................................................................................... 80
28. Apė bernaitį be laimės..................................................................................... 80
29. Apė Jonuką ir Onutę............................................................................... 81
30. Apė senį su dra tinc barzda 84
31. Apė Jurgį Raštelį..................................................................................... 85
32. Apč Joną durnelį 87
........................ t * • • • » • * « M | I I•••« M•*•»•••*

33. Apė piemenėlį.................................................................................................. 90

34. Apc Laimės scnclj................... ^3

491
35 Ap^ žydo txumę 95
36. Apč poną ir žmogų ........ 96
37. Apc žydo 96
38. Apč tris brolius.................................................................................................. 100
39. Nuobodulio pasakėlė......................................................................................... 102
40. Apč velnių, žmogų ir jo sūnų........................................................................... 102
41. Apč kleboną ir jo vežeją................................................................................... 104
42. Apč kalbą mūs račiaus...................................................................................... 105
43. Apč senelį ir jo aveles ....................................................................................... 107
44. Apč diedelį ir bobulę............................................. ........................................... 110
45. Apč ūkinykę ir elgetą........................................................................................ 112
46. Apč diedelį ir bobutę........................................................................................ 112
47. ApčSiauėių........................................................................................................ 113
48. Apč dūm elį........................................................................................................ 114
49. Apč kareivio laimę............................................................................................ 117
50. Apč Jurgį vagilių......... .............................................................................. 118
51. Apč tris seseris................................................................................................... 119
52. Apč vagio prižadus............................................................................................ 121
53. Apč nykštį......................................................................................................... 121
54. Apč stebėtiną kiaušinį....................................................................................... 122
55. Apė ožką......... ................................................................................................... 124
56. Apč žvirblį......................................................................................................... 126
57. Apc veršelį..................... 128
58. Apė smalinyką.................................................................................................. 129
59 Apė išmistų virėją.............................................................................................. 129
60. Apė tėvą ir jo tris sūnus................................................................................... 130
61. ApC . t Ml l3l
................................................................................................................................................ M.««»••«I .«.•»

62. Apė tinginio laimę............................................................................................. 132

63. Apč vargus vieno bernelio • • • • • • • ■ • • • • • • • • • • • • • C . 133
64. Apč kvailą prūsą ............................ -................................................................ 135
65. Apė žingeidumą................................................................................................. 136
66. Apė karalių ir artoją........................................................................................... 137
67. Apč padkavą...................................................................................................... 138
68 . Apė lobį ^3^
..........................................................................................•••t ••••••••••MMMM•••I•••••

69. Apė gudo kopūstus............................................................................................ 138

70. Apc vieną mokinčių ir jo mokytinį.................................................................. 139
71. Apė stiprųjį Joną................................................................................................ 142
72. Kaip viens piemuo pono dukterį vedė.............................................................. 144
73. Kaip Grigorius popiežium tapo......................................................................... 146
74. Kaip viens kvailys tapo karaliaus žentu...................................... ..................... 149
75 Apė durnių, kurs pasiliko karaliaus žentu......................................................... 150
76. Apė žydų karalių ir kaip viens bernas karaliaus dukterį vedė.......................... 154
77. Kaip vienas posūnis karaliaus dukterį vedė...................................................... 158
78. Kaip vienas Žalnierius karaliaus žentu liko....................................................... 159
79. Apč vieną kareivj, kurs tapo karaliaus žentu.................................................... 161
80. Kaip viens vagis pasiliko karaliaus žentu......................................................... 162
81. Apė karalių ir muzikantą................................................................................... 167
82. Apė vieną girtuoklį, kursai karalium tapo......................................................... 169

492
 83. Kaip vienus daržinykas karalium pastojo..................................................... 173
84. K3ip karaliūnas vedė pavargėlę mergaitę..................................................... 174
85. Kaip viena moėckos duktė pastojo karaliene............................................... 176
86. Kaip viens karaliOnas vedė didelio karaliaus dukterį................................... 179
87. Kaip vienas karalius norėjo savo dukterį vestie........................................... 181
88. Apė karaliaus sūnų, kurs karalaitę prigavo ir jį vedė................................... 186
89. Apė vienį karalių ir grabių kasikį.... .......................................................... 191
90. Apė žmogų melagį ir karalius..................................................................... 192
91. Kaip viens karalius vogt ėjo .................................. ...................................... 194
92. Kaip viens karaliaus tarnas ėjo dvvų icikotic ir karaliaus dukterį no
velnių išgelbėjo ••••••••••«••*•»<••••••••»•••«•••(•••«••••••••••• 195
93. Apė kunigaikštį ir aukso ožį....................................................................... 201
94. Apė tris sūnus ir karaliaus dukterį...................................... ........................ 202
95. Apė karaliaus sūnus: du gudm ir vienį kvailį..................................... ........ 206
96. Apė du išmintingu ir vienį kvailį karaliaus sūnų.............................. .......... 209
97. Apė vienį karalių ir jo sūnų........................................................................ 213
98. Apė vienį girtuoklį karalių ir jo sūnų.......................................................... 217
99. Apė karaliaus sūnų..................................................................................... 219
100. Apė vieno karaliaus sūnų. kurs parnešė gyvojo ir gydanėio vandens........... 223
101. Apė karaliaus sūnų ir varinį vilką................................................................ 227
102. Apė vieno karaliaus sapnį........................................................................... 230
103. Apė ponį ir pavargėlį žmogų...................................................................... 232
104. Apė Jonį Katinaitį...................... ............................................................... 233
105. Apė gudrų baudžiaunykį............................................................................. 234
106. Kaip vienas žmogus ponį prigavo 235
107. Apė nesveikį ponį................. .................................................................... 238
108. Apė vienį bostrį......................................................................................... 239
109. Apė Jonį, ponį, jautį, šunis ir kunigužį....................................................... 241
110. Apė tėvo insakymį sūnui............................................................................ 245
111. Apė neišmanantį žmogų............................................................................. 246
112. Apė baikinvkį žmogų 247
113. Kaip viens huudžiaunykas pralobo.............................................................. 250
114. Kaip vienas puspaikis pralobo.................................................................... 252
115. Apė du broliu: bagota ir vargšų, kursai pralobo........................................... 254
116. Kaip viens turtingas kalvuks in vargą inpuolė............................................. 255
117. Apė tris bmlius: du išmintingu, o vieną kvailą............................................ 258
118. Apė tris brolius: du gudru, o vieną kvailą.................................................... 260
119. Apė du broliu: gudrų ir kvailą..................................................................... 262
120. Apė du broliu kareiviu................................................................................ 264
121. Apė Joną, arklį ir paną................................................................................ 267
122. Apė poną ir jo lamus ■••••••••••••••••a•••taaaa»»aa**a«<«aaaaaa»aaaaa«aa»aaaaaaaaaaaaa*saaaaaaaaaaaa 271
123. Apė vieną žinūną....................................................................................... 276
124. Apė du ponpalaikiu.................................................................................... 278
125. Apė žmogžudžius ir gudrią dvarponio dukterį............................................. 289
126. Apė jaunikį žmogžudį ir drąsią mergą......................................................... 282
127. Apė du broliu ir dvyliką žmogžudžių.......................................................... 286
128. Apė tris dukteris ir sūnų............................................................................. 287

493
IS. Apė jaunikius ir puskvailę mergą •••••••••• 292
13d. Apė spartų kuodelį..................... 294
131. Apė prūsų jaunikius......................................... ... ....... . 295
132 Kaip vienas Cikinyko sūnus ėjo bėdos ieškot................................... 296
133. Apė vieną vienturtį sūnų, kurs pas velnią dvare tarnavo.................. 298
134. Apė vieną klieriką, kurs pcklon ėjo ................................................. 301
135. Apė gudrų vagį............................................................................... 305
136 Apė žydą krominyką....................................................................... 307
137. Apė daktarus................................................................................... 309
138. Apė pono sūnų ir rudį................................. 310
12>. Apė žmogų, pinigus ir rubežiaus sargus ... 312
140 Apė nemokytą žmogelį.............. ....... ........ . ... 313
141. Apė vieną pūstelnyką ir jo Širdį...................................................... ... 313
142 Kaip brolis broliui akis išlupo......................................................... ... 316
143. Kaip pati vyrą gali mylėtie..................... ..... ....... ... 319
144. Kaip viena merga in vyrą pavirto.................................................... ... 323
145. Apc vieną galinčių, kainavertį ir ilgabarzdj..................................... ... 324
146. Apė Meškaausį Joną, Graitąjį ir Drūtąjį.......................................... ... 328
147. Apė mozūrą, kurs dyną perėjo........................................................ ... .... 334
148. Apė paukštaitę ir aukso kiaušinius.................................................. ........... 334
149. Apė stebuklingą paukštaitę.............................................................. ........... 339
150 Apė ažj ir ponų dukteris.................................................................. ............ 342
151. Apė dieduką ir ožką .... •••»•••••••••••• ••••••••••••• •••••»••••••• 345
152 Kaip viens žmogus turėjo naktimis lot....................................... . ............ 347
151 Apė girios sargo sūnų, kunigą ir poną Reimoną............................. 348
154. Apė vieną kvailį ir jo šyvį.............................................................. 351
155. Apė vieną našlę, žmogžudžius ir žvėris.......................................... 353
156. Apė mešką..................................................................................... 357
157. Apė levą ir jo sūnų......................................................................... 358
158 Apė drąsius žvėris.......................................................................... 359
159. Apė ožkelės vaikučius ir vilką....................................................... 360
Itt). Apė dieduko ir bobutės veršelį....................................................... 361
161. Apė pačėdą.................................................................................... 364
162 Apė kytrąjį tarną................................... • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • ‘• • • • ‘ ••••t ........ 365
163. Žmogus būna šuns dalyje......... ....... . ........ 368
164. Apė aitvarą lunkinį........... ••••••••••••■•••••a**•••••••••••• ........ 368
165. Kaip raganos lekioja.................. 369
Ič6 Kaip vilkas mokinosi kept duoną....... ........................................ .. .... 370
167. Apė ubagą ir karalių........................................ ......... 370
I<& Kaip vienas žmogus poną apgavo...... ......
••••••••••• ......... 371
169. Kaip vargamistras su vikaru klebono jautį vogė 372
17Q Kaip vienas pavargėlis vokiečius apgavo......... 373
171. Apė galingą kareivį........ • t *•* *•» .. ••••••••••••a •••••••••• ... 378
172 Apė vieną kurpių ir jo veikalus ... 381
173. Apė didį žinūną ... ..... . •••••••••••••••••• 389
174. Apė Eglę ir Žaltį........................... 394
175. Apė kytrą mergą, kurią ponas vedė 396

494
š^IiššišiššSiisaššššasšaiiaiš Apė miškasargio sūnų. kure karaliaus duklerj vedė.... 399
Apė giltinę 402
Apč kūmų kiaulę ....................................................... ••••••••••• 403
Apč žmogų ir komedijanlus....................................... 405
Apč raganą ii Jonuką................................................. 406
Apč raganą ir Poliskėlį.............................................. 410
Apč kunigą ir jo varganistą....................................... 412
Apė vilkus ir jų karalių ............................................. 413
Apė lapę ir vilką 414
Laumės supa kūdikį................................................... 416
Apė laumių skalbimą................................................. 416
Laumė ir lino žiedas ................................................. 417
Laumė ir šaulys ........................................_.............. 418
Laumės ir kūdikiai .................................................... 419
Laumių pranašystė.................................................... 420
Laumės apmaino kūdikius......................................... «•••••••••* 421
Apč laumukus ...... ••••«« 422
Laumių audeklai...................................................... 422
Apė Eglę ir Žilviną................................................... 427
Apč gudrius vagis 431
Apė vieną karaliaus sūnų ir septynis mokintojus....... 433
Apė aitvarą • ........... 435
Aitvaras gaidys ................................. ....... 435
Du aitvarai juodvarniai.............................................. 436
Apė netikusį vaiką, kurį velnias mokino................... 437
Apč Meskaausį, Kalnavertį ir Minkgcležį............ ..... 439
Apė raganą ir Palickėlį............................................ - 442
Tekstologinės pastabos. K. Aleksynas . 445
Paaiškinimai. L Sauka. K. Aleksynas ... 449
Žodynėlis. K. Aleksynas..................... ••••••••••••••••a
482
176. Ape miškasargio sūnų. kure karaliaus dukterį vedė...................................... 399
177. Apc giltinę..................... •.................................... ...................................... 402
178 Apč kūmą kiaulę......................................................................................... 403
179. Apč žmogų ir komedijantus......................................................................... 405
180. Apč raganą ii Jonuką.................................................................................. 406
181. Apč raganą ir Poliskčlj ................................................................................. 410
182. Apč kunigą ir jo varganisrą......................................................................... 412
183. Apč vilkus ir jų karalių................................................................................ 413
184. Apč lapę ir vilką
185. Laumės supa kūdikį..................................................... 416
186. Apč laumių skalbimą................................................................................... 416
187. Laumė ir lino žiedas..................................................................................... 417
188. Laumė ir Šaulys............................................................................................ 418
189. Laumės ir kūdikiai....................................................................................... 419
190. Laumių pranaSystč....................................................................................... 420
191 Laumės apmauto kūdikius 421
192. Apč laumukus.............................................................................................. 422
193. Laumių audeklai.......................................................................................... 422
194. Apč Eglę ir Žilviną...................... 427
195. Apč gudrius vagis
196. Apč vieną karaliaus sūnų ir septynis mokintojus .......................................... 433
197. Apč aitvarą.............................................................................. -.................. 435
198 Aitvaras gaidys............................................................................................ 435
199. Du aitvarai juodvarniai ••••••••••••••••••••at»••••••••••••«•••••t«•»••••tat***»••••••••••»••••••••••••••••••• 436
200. Apč netikusį vaiką, kurį velnias mokino...................................................... 437
201. Apč Meskiaušį, Kainavertį ir Minkgcležį.................................................... 439
202. Apč raganą ir Palickėlį.............................. 442
Tekstologinės pastabos. K. Aleksynas........................................................... 4 4 5
Paaiškinimai. L Sauka, K. Aleksynas........................................................... 4 4 9
Žodynėlis. K. Aleksynas 482
 LIETUVIŠKOS
PASAKOS

[VAIRIOS

T rečia knyga

Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka

III tomas

Redaktorė R Umbrasaite
Viršelio dailininkai R Tumasonis
Techninė redaktorė £ Juzėmrnt
Korektorės L Gtrevičienč, R Prapiestienč

SL 257. Užsakymas 1915

UAB “Vaga", Gedimino pr. 50, 2600 Vilnius
Spausdino SPAB spaustuvė “Spindulys“, Gedimino 10, 3000 Kaunas

Kaina sutartinė