JO N O

BASANAVIČIAUS

TAUTOSAKOS

BIBLIOTEKA

8
TOMAS
 >V

OŽKABALIŲ
PASAKOS
IR SAKMĖS

Surinko Jotus Basanavičius

#ils
UKJUVIŲ UTKRATUROS IRTAUTOSAKOS INSTITUTAS
VILNIUS 2001
UDK 398(474.5)
ba 497

Parengė
KOSTAS ALEKSYNAS

įvado ir paaiškinimus parašė

LEONARDAS SAUKA

LEIDINĮ PARĖMĖ
JONO BASANAVIČIAUS GIMIMO ISOMETŲ JUBILIEJAUS
VALSTYBINE KOMISIJA

v Lietuviu literatūros ir tautosakos

institutas, 2001
© Parengimas. K. Aleksynas, 2001
ISBN 9986-513-71-5 €>Įvadas, paaiškinimai. L Sauka, 2001
 UŽSIGULĖ] tįS
OŽKABALIŲ PASAKOJAMOSIOS TAUTOSAKOS
RINKINYS

Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomas storokas, didelio

formato pasakų ir sakmių rinkinys, priklausantis Lietuvių moks­
lo draugijos fondui. Jo signatūra - LMDI133. Tai pats stambiau­
sias tekstų pluoštas, atsiradęs per Jono Basanavičiaus organizuo­
tų pasakų rinkimo vajų ir beveik šimtmetį nepaskelbtas. Sudarė
jį, kaip ir „Lietuviškų pasakų įvairių" III tomo dalį ir visą IV to­
mą, Jono brolis Vincas. Rinko ir sunkiai perrašinėjo įsakmių bro­
lio paraginimų, o gal ir materialinių sumetimų paakintas. O Jono
galvoje jau sukosi mintis išleisti „Lietuviškų pasakų įvairių" Vir
VI tomus, kuriuose būtų tilpęs ir šis lobis. Deja, rankraštis liko
dūlėti lentynose, ir gal ne dėl kokių nors esminiųtrūkumų, o grei­
čiausiai todėl, kad prasidėjo svarbūs XXa. pradžios procesai, su­
gražinę Joną iš Bulgarijos ir įtraukę į kovų dėl Lietuvos nepri­
klausomybės verpetus. Daugybė politinių, kultūrinių uždavinių
griūte užgriuvo entuziastingąjį patriotą, visuomenės veikėją ir nu­
tolino nuo jam taip mielo tautosakos, ypač pasakų, leidimo. Bū­
damas toli nuo Lietuvos ir negalėdamas maksimaliai dalyvauti
kasdieninėje daugiašakėje visuomeninėjeveikloje, kokia prasidė­
jo tik vėliau, jau grįžus į tėvynę, jis susitelkė prie tautosakos pub­
likavimo. Per kelerius metus (nuo 1898 iki 1905) išėjo 9 gana ne­
maži rinkiniai! Tai stulbinantys vaisiai, neregėtas skelbimo
pakilimas amžių sandūroje. Tad natūralus atrodo ir atokvėpis,
atitolinęs Vinco Basanavičiaus rinkinio išleidimą.
Kaip augo ir didėjo šis rinkinys, šiokie tokie aidai girdeli iš
brolių laiškų. Jau 1904 m. kovo 10 d. Jonas,pranešęs, kad Vinco
surinktos pasakos sudaro dalį III tomo irvisąIVtomą ir kad tuo
jis pelnysiąs garbę ir tėvynei naudos atneš, baigia paraginimu:
„Trūskis tad ir tolyn". 0 1904 m. lapkričio 10d. vėl įsakmiai ska­
tindamas rinkti, tarsi pranašiškai nuspėja rinkinio aleitį: „...Jei
ne aš, tai kas kilas jais atspaudins".
Iš Vinco laiško, rašyto 1905 m. vasario24d., sužinome: „Pa­
sakų jau baigiu rašyt antrą šimtą. Šįmet užgriebiau švarių pasa-
5
kų, jei reiks, tai galesu atsiųstie". O kovo 20 d praneša: „Anąsyk
rašiau, kad jau baigiu antrą šimtą rašyt, o dabar jau turu dik-
čiai - per du šimtu, o gal iki Velykų da surinksu. Jau čia iš mano
vieno pasakų bus gera knyga. Iš daugumo yr visokių, ale dau­
giausia puikios pasakos, ne gėda bus klausyt. O dabar jums no­
ru pranešt mano nuomonę. Man jau tos pasakos nereikalingos,
aš jau jas noru atiduot jum. O man reikalingas tik pelnas už dviejų
meti} mano darbą ir rūpestį../'
Dar po mėnesio, balandžio 19 d., Vincas praneša, kad jau tu­
ri surinkęs 231 pasaką.
Kada atsidūrė rankraštis Jono Basanavičiaus rankose, o vė­
liau - Lietuvių mokslo draugijos rankraštyne, tiksliai atsakyti
sunku, bet 1906 m. jis dar buvo papildomas. Visą rinkinį sudaro
291 tekstas. Prie daugumos kūrinių yra nurodyta užrašymo da­
ta. Susumavę suž.inome, kiek kuriais metais jų užrašyta’:
1894 m. - 1 1904 m. - 58
1901 m.-23 1905 m. - 149
1903 m. - 11 1906 m. - 38
Prie 20 kūrinių nėra nurodyta užrašymo data. Aiškiai maty­
ti, kad daugiausia tautosakos surinkta 1905 metais. Beveik visa
medžiaga rinkta Ožkabaliuose. Dauguma pasakotojų yra iš ten,
tik dalis - iš gretimo Bartninkų kaimo. Prie 55 tekstų pateikėjų
pavardės visai nenurodytos.
Daugiausia - 25 kūrinius - papasakojo kalvis Buršveigeris iš
Ožkabalių. Po didesnį pluoštą tekstų užrašyta iš Onos Paliuliū-
tės (14), Bendoriaus (11), J. Kamarausko (10). Visi jie - iš Ožka­
balių. Iš Bartninkuose gyvenusio Jankausko užrašyta 13 tekstų.
Po 11 tekstų užrašyta iš Kazio Puniškio ir šiugždos. Iš viso nu­
rodyta daugiau kaip 70 pateikėjų pavardės.

Kuo stengėsi sudominti savo klausytojus XXa. pradžios pa­

sakotojai? | kokį meninį pasaulį juos nukeldavo? Skaitydami
anuomet užrašytus tekstus, negalime nepastebėti, kad vaizduoja-
’ | Šią apskaių įtraukti 279 skelbiami šioje knygoje pasakojamosios tautosa­
kos kūriniai. 10 tekstu jau buvo skelbti anksčiau, todėl pakartotinai | knygq ne­
dedami. Neskelbiama ir į rinkinį patekusi ne V. Basanavičiaus ranka labai pras­
tai užrašyta pasaka O vienas tekstas yra L Tolstojaus apsakymo vertimas

6
mas pasaulis labai margas: realus, tikroviškas ir kartu įsivaiz­
duotas, išsvajotas, aiškių aiškiausiai - fantastiškas, kuriuo kar­
tais ir tikėta. Vien pasidairę į veikėjų būrį, kokių čia tik luomų,
profesijų, užsiėmimo žmonių neišvysime! Pasakose ir sakmėse
veikia ūkininkas ir stubelnikas, ponaitis ir tarnas, karalaitė ir vi­
rėja, karalius ir kareivis, generolas ir asesorius, malūnininkas ir
medžiotojas, muzikantas ir kalvis, žmogžudis ir puodžius, dak­
taras ir ligonbučio tarnas, užeigos Šeimininkas ir „valkijozas"!..
Čia gali pasirodyti ir dalia, teisybė, išmintis, neteisybė, ir milži­
nas, nykštukas, velnias, laumės, perkūnas, aitvarai, kaukai, ra­
ganos bei raganiai, vilkolakiai ir kt.
Ne mažiau įvairios ir istorijos, susidūrimai, nuotykių virti­
nės, į kurias įsipainioja paminėti veikėjai. Skaitant ryškėja, kad
pasakose mėgstama vaizduoti šeimos gyvenimo atvejus, ypač
dėl nedarnos kylančius konfliktus. Būdingi pasakoms keli šei­
mos nedarnos modeliai: 1) miršta motina, tėvas veda piktą raga­
ną, ir ji persekioja našlaičius; 2) nedora karalienė persekioja sū­
naus žmoną; 3) pavydžios seserys ar pavydūs broliai nekenčia
jaunesniojo šeimos nario; 4) vaikai nesirūpina pasenusiais tėvais
arba tėvai įsižeidžia, kad teks vaikui nusilenkti, ir nežmoniškai
su juo pasielgia.
Šeimą pasakose neretai trikdo ir situacija, kai nėra vaikų. Ke­
liolikoje siužetų tai būna tolesnių nepaprastų įvykių užuomaz­
ga, ypač kai gimsta keisti vaikai, pavyzdžiui, nykštukas, milži­
nas, ar kai višta išperi keturiasdešimt vieną vaiką.
Vedybos, naujos šeimos sukūrimas yra dalies siužetų intri­
gos ašis, o dar dažniau - neatskiriamas pasakų laimingos pabai­
gos įvykis.
Asmens laimės siekimas - daugelio pasakų veikėjų varomoji
jėga, veiksmų svarbiausias stimulas ir prasmė. Jis ar iškart tie­
siai pasakomas (pvz., išėjo laimės ieškot) ar ne taip atvirai teigia­
mas, maskuojamas nuotykių ieškojimu (pvz., užsimanė svieto
vandravot).Visų nuotykių pabaiga - pasakiškas troškimų išsipil­
dymas: įvyksta laimingos vedybos, neretai iŠ esmės pasikeičia
padėtis: pasakų herojus tampa karaliumi, valdo karalystę, pasi­
daro turtingas ir dailiai gyvena.
Apie turtą, pinigus kalbama daugelyje pasakų. Vienur tai -
tik pasakiško triumfo dalis, o kitur - išeities taškas, ypač jei jau
kūrinio ekspozicijoje pabrėžiamas skurdas, vargas. O tokių kū-

7
rimų - ne vienas. Štai keli pavyzdžiai, rodantys, nuo ko pradė­
davo pasakotojai savo pasakojimus:
Huvo kitąsyk toks neturtingas žmogus Jis daugiau nieko neturėjo, lik šlu­
belė, kio’j ir sūnų Panko sunkus metai, darbo pas žmonis nėra. \ įsai jis pra­
dėjo alktic (224)
Kitąsyk gyveno viens toks neturtingas žmogelis, kad jis neturėjo kuom iš-
maityt savo vienturti sūnų. (168)
Senuose laikuose, kada da prie baudžiavų, buvo toks neturtings ūkinvks
Jis teip suvargęs buvo, kad |au neturėjo nieko pavalgytie. (52)
Kitąsyk buvo dvi seserys. Viena buvo turtinga, o neturėjo vaikų. Antra
buvo našlė, turėjo penketą vaikų, o neturėjo ką pavalgyt ne vaikam duotie (4)

Pasakose vaizduojamos ir kitos socialinės negerovės. Ypač

įstrigę į žmonių atmintį baudžiavos žiaurumai:
Sako, kaip kitąsyk prie baudžiavų žmonės buvo vietoj Suneš, o tankiai ir
apmainydavo žmones an šunų. Ale viename dvare buvo labai baisus ponas.
Žmones mušdavo įsmert, žmones, baisiai mušami, turėjo sunkiai dirbtie. (98)
Viename dvare labai pons bjaurus buvo. lis jau teip buvo kaip pusė šėto­
no. Prie baudžiavų ir visus negalim girtic, visi buvo kraugeriai, o tas - už visus
baisesnis. (124)

Pasakose ryški socialinė nelygybė modeliuojama pasitelkiant

kontrastiškas veikėjų poras: vaizduojami ponas ir vargšas, tur­
tingas ir beturtis, jų tarpusavio santykiai. Visos simpatijos - varg­
šo pusėje (žr. 4, 52, 64 ir 1.1.). Jis galų gale laimi. Jam net velnias
padeda susidūrus su ponu (52).
Su pinigais, turtais susijusios ir šiurpios istorijos, ypač sak­
mėse. Pinigai, pasirodo, būna prakeikti, jie kelia pavojus. Per
pinigus velnias merginą pakausto (76), už juos ir kitokią laimę
prarandama siela (77). Dėl sukeltų nelaimių pinigai vadinami
galvažudžiais.
Pasakos vaizduoja ne tik turtinę, socialinę nelygybę, bet ir
būdo, elgesio, moralės skirtumus. Melas, apgaulė. Šykštumas,
tinginystė, pavydas, neištikimybė ir jų priešingybės - teisingu­
mas, dosnumas, paslaugumas, gerumas, draugiškumas, ištiki­
mybė ir 1.1, atsiskleidžia per pasakų veikėjų paveikslus. Smerk­
tinus dalykus įkūnija bjaurūs, neigiami veikėjai, o teigiamieji
idealizuojami, jie ne tik dori, bet ir pasakiškai gražūs. Gerieji
paprastai laimi, o blogieji nubaudžiami.
Bausmės pasakose gana žiaurios: čia apgavikas paverčia­
mas šunimi ir penimas žarijomis (13); sūnui, pašykštėjusiam
senam tėvui vištos gabalo, visam amžiui prilimpa rupūžė ant
veido (27); ragana, malkomis apkrauta, sudeginama (184); ne­
dorą virėją karalius liepia į gabalus sudraskyti, mėsą žvėrims
sumesti (13) ir 1.1.
Žiaurumų, baisybių pasakos parodo ir kitais atvejais. Herojų
priešai nežmoniškai elgiasi su savo aukomis: įmeta kūdikius į
sniegą, į jūrą, liepia išlupti jų akis, sukapoja kūną dalimis ir pan.
Pamotė nugnybo posūnio galvą, iš kūno išvirė šaltienos ir davė
nežinančiam tėvui valgyti (185). Keletoje pasakų vaizduojami šiur­
pinantys susidūrimai su žmogžudžiais, lavonų krūvos (pvz., 12).
Greta kūrinių, kur žmonių būdas, moralė atsiskleidžia per
veiksmus, susidūrimų grandinę, rinkinyje yra pasakų, kur de­
klaruojamas gana abstraktus klausimas, o pats siužetas tėra at­
sakymo iliustracija. Pavyzdžiui, norima pasiaiškinti, kas gyve­
nime laimi: teisybė ar neteisybė (143), kas svarbiau žmogui:
išmintis ar dalia (56). Arba iškart tvirtinama, kad paprastai už
gera piktu atsimokama (18). Tokio polinkio į filosofavimą yra ir
parabolėse. Pavyzdžiui, vienoje iš jų teigiama, kad tik savame
krašte įgyta išmintis pritaikoma praktiškai (146).
Kai kuriems pasakų veikėjams tenka susidurti su pavojingo­
mis būtybėmis. Jas nugalėti padeda maginės priemonės, nepa­
prastų galių talkininkai, o susitikus su velniu, dažnai gelbsti ir
gudrumas. Velnias pasirodo esąs kvailesnis už žmogų. Beje, ret­
karčiais, kaip minėta, jis gali tapti žmogaus pagalbininku. Ne
tik jis, o ir giltinė. Ar ne paradoksalu? Kokios reikia fantazijos,
kad paverstum giltinę žmogui laimę nešančia būtybe... (37).
Bet sakmėse ir mirtis, ir vėlės, vaiduokliai, velniai, laumės,
raganos, burtininkai, kitos mitinės būtybės dažnai pavaizduo­
tos kaip žmogui pavojingos jėgos. Siūloma jų vengti, neerzinti,
netrikdyti. Šiais kūriniais, perteikiamais iš kartos į kartą, būda­
vo skiepijamos senais tikėjimais apraizgytos elgesio normos, nu­
rodoma, ką žmogui daryti kebliais, sudėtingais atvejais.
Rinkinyje yra ir visai kitokio pobūdžio kūrinių. Tai pasakos,
kuriomis tarsi pasijuokiama iš protingų taisyklių, žmonių pri­

9
pažintu vertybių. Pavyzdžiui, pasaka „Apie tris brolius" (34)
vaizduoja visišką kvailį, kurs nešamą ganantiems broliams mais­
tą atidavė iš paskos sekusiam šešėliui; mieste nupirktą stalą pa­
liko pakely pėsčiam eiti - „turi keturias kojas"; mėsą išdalijo rė­
kiančioms varnoms, o druską subėrė į upelį, nes kumelė nesūdyto
vandens negėrė. Nepaisant visų šių nesąmonių, jis galų gale lai­
mi, o protingieji broliai nuskęsta.
Prie tokių vertybes devalvuojančių kūrinių priklausytų ir pa­
saka apie visišką tinginę merginą, kuri, nepaprastų talkininkių
padedama, tampa karaliene (166), pasakojimas apie taupaus
žmogaus nusivylimą (2), pašaipi pasaka, teigianti, kad tik visiš­
kas vargšas - žmogus be marškinių - tėra laimingas (222). Avan­
tiūristas „galiūnas", kuris giriasi vienu kirčiu septynias galvas
(tik nutyli, kad musių!) nukertąs (170), ar apsišaukėlis visažinis
daktaras (25), abu jie, kaip ir paminėti kvailiai, laimi vien per
atsitiktinumus.
Komiškų ar net absurdiškų kūrinių grupę papildo ir liaudies
satyrai atstovaujantys tekstai. Pavyzdžiui, žvėrių pasaka apie
katiną - bulmistrą iš Siberijos miškų kupina aliuzijų į carinės
Rusijos valdininkų kyšininkavimą ir pataikavimą.
Paminėti dalykai rodo, kad iš Vinco Basanavičiaus sudaryto
rinkinio atsiveria labai margas meninis pasaulis: įvairūs perso­
nažai, jų istorijos, skirtingos liečiamos gyvenimo sritys, nevie­
nodas jų vertinimas ir vaizdavimo būdas.

Peržiūrėję visą rinkinį, matome, kad didžiąją tekstų dalį, net

205 vienetus, sudaro pasakos, ir daugiau kaip pusė iš jų —123 —
gražiosios stebuklų pasakos.
Stebuklų pasakų siužetai įprasti, Žinomi iš kitų pasakų kny­
gų. Rasime čia užrašyta:
pasaką apie Pelenę (5), burtininką ir jo mokinį (7, 277), apie raganą ir vai­
kus (14, 19. 190. 211, 736). apie auksinę žuvelę ir du brolius, kuriu vieną raga­
na pavertė akmeniu (16, 38, 202). apie meškos trobelę (20, 172. 246). sūnus,
ieškančius tėvui vaistų (26, 142), stebuklingą žirgą (21, 206), giltinę kūmą (37,
181, 186), nykštuką (39. 79), apie paukščiais paverstus brolius (4(1, 162, 173,
183, 243) dėkingus gyvulius (41. 135. 197), apie našlaitę ir vienakę, dviakę ir
triakę raganos dukras (51. 256). apie varlę nuotaką (62, 84, 198). karalaitę ant
Stiklo kalno (61, 92), apie jaunuolį, velniui pasižadėjusį ilgai nesikirpti (105,
131), apie teisybę ir neteisybę (111, 143, 231), kalvį ir velnią (128. 228), apie
stebuklingą stalelį, avinėlį ir krepšį (144), baimės ieškantį jaunikaitį (156), i*ti-

10
kim^ sunkmengusį lamą (158), apie broliuk.!, virtusį ožiuku (163,210), moterį
nukirstomis raukomus (183. 249), snieguole (184), aukso paukšte (194), apie
kov.! požemyje su slibinais, pagrobusiais karaliaus dukras (217). apie nepa­
prastus vaikus (219), galinga gaidelį (256), apie avini), prie kurio visi prilimpa
(199. 253). apie žalčių karaliene (260), negailestinga seserį (264) ir kt

Kilų žanrų pasakų užrašyta daug mažiau: religinių - 19, no­

velių - 25, juokų - 20.0 mažiausiai i rinkinį pateko žvėrių pasa­
kų - 11, kvailo velnio - 5 ir formulių - 2. Dauguma šių pasakų
siužetų taip pat populiarūs, labai paplitę. Pavyzdžiui, iš žvėrių
pasakų čia pateko:
apie katiną ir lupę (11), vilką ir žmogų (18), apie žvėrių namų (35), apie šunį
ir genį (žvirblį) (85. 195). apie žmogų ir lape (240). katiną. gaidį ir lape (262)

Iš populiarių juokų pasakų rinkinys pateikia:

pasakas apie visažini daktaru (25), apie kvailio nuotykius ir nevykusius
pamėgdžiojimus (34; beje, šios pasakos lietuvių tautosakoje žinomi 509 va­
riantai'). apie „kalbančia oda" (103. 196). apie moterį, klastingesnę už velnią
(139), apie .galiūną", vienu kirčiu daug galvų nukertantį (170), apie nevyku­
sius mainus ir atlaidžia žmoną (203). apie vyrą, išėjusi kvailesnių moterų ieš­
koti (225), apie tinginę žmoną (247).

Iš religinių pasakų paminėtinos:

apie kalvį atnaujintoją (212, 230), giedančius kaulus (29, 176), pinigus gal­
važudžius (119), apie pinigus - žmogui, odą - velniui (106, 134).

Novelių pasakų siužetai taip pat populiarūs:

apie gudrius atsakymus (232), apie vagi, iSgclbcjusj poną ar karalių (120),
apie žmogžudžius <12,96, 257, 259). išjuoktus jaunikius (146). likimą (177, 209,
244. 276).

Formulių pasakų pateko tik dvi: apie nesupantį kietį (265),

ropę (271).
Užrašytos 63 senaisiais tikėjimais pagrįstos sakmės. Daug jų -
22 - pasakoja apie vėles, numirėlius, mirtį. Dalis šių tekstų pri­
mena skelbtuosius knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, ku­
riai nemažai medžiagos pateikė ir Vincas Basanavičius. Tarp to­
kių paminėtinas reto motyvo karstadirbių pasakojimas, kad prieš
žmogui ateinant karsto užsakyt suskamba pjūklas (65). Sakmių

//
apie velnią užrašyta 14, iŠ jų 3 - apie Perkūną ir velnią. Apie lau­
mes pateko 7 sakmės, aitvarus, kaukus -3, raganas, burtininkus
3, vaiduoklius - 3, vilkolakius - 2, draudimus - 2, užburtus lo­
bius - 5 ir dar 2 pavieniai tekstų apie kitas mitines būtybes.
Greta populiarių siužetų pasakų, sakmių į rinkinį pateko ir
gana retų kūrinių. Tik čia paskelbti 2 vienos novelių pasakos
variantai (6,234), - daugiau šio siužeto tekstų nėra užrašyta. Pa­
saka „Apie kupčiaus dukterį, raganą ir karalių" (17) - vienas iš
4 žinomų Šios versijos lietuviškų variantų. Pasakos apie moterį
stipruolę lietuvių tautosakoje tėra užrašyti 4 variantai, iŠjų 2 pa­
skelbti šiame rinkinyje (49,116). Pasakos apie dukras, ištekėju­
sias už saulės, mėnulio, vėjo, vienos versijos tėra 3 variantai, už­
rašyti lietuvių kalba, vienas iš jų pateko į šį rinkinį (145). Novelių
pasakos „Apė grapo sūnų Joną" lietuvių tautosakoje žinomi 2
variantai, vieną iš jų užrašė Vincas Basanavičius (178). Sakmės
apie raganą ir drugius taip pat tėra užrašyta 2 variantai, vienas
iš jų skelbiamas Šioje knygoje (213). Parabolė „Apė sodą ir tris
sūnus" žinoma tik iš šio teksto.
Retų siužetų kūrinių yra ir daugiau. Kai kurie labai primena
rusų tautosaką. Tokia yra legenda apie Kažemėką (87). Neįpras­
tai papasakota pasaka „Apė karaliaus sūnų ir saulės seserį" (19)
išsiskiria iš kitų lietuviškų variantų. Ji labai artima tekstui, pa­
skelbtam A. Afanasjevo knygoje „Rusų liaudies pasakos"2. Beje,
ir dar keletas tekstų primena nišų pasakas. O pačiame rankraš­
tyje tarp kitų tekstų yra kūrinys „Apė Žiliną ir Kostiliną", kurio
pabaigoje - prierašas: „Vertė iš gudiško Vincas Basanavičius Ož­
kabaliuose 1904 m ". Iš tikro tai yra Levo Tolstojaus apsakymo
„Kaukazo belaisvis"3vertimas.
Iš kur šitie tekstai atsidūrė rinkinyje, telieka spėlioti. Galima
manyti, kad jie pateko įvairiais keliais. Vienus galėjo žmonės iš­
mokti lankydami rusiškas mokyklas, kitus Lietuvos rusai ar kiti
svetimtaučiai čia pat pasekdavo lietuviškai, trečius bus girdėję
ir įsiminę vyrai, tarnaudami caro kariuomenėje. Galimas daly-

7A H Aifkihactte. Hapoam-ic pyccuicCKa3KH. Mia. 3. Iloa pea. A. E. TpyjHH-

C K O r o .T . 1. M o c K B a . 1897, c . 69 - 70 .
3JI. Toacmoū. KaBnaaMiH m.ic h h h k . -JI. //. To.vmoū. C oC paH H C comiiieimd
u uuajmaiH uuyx iomox T. 10. IIobcciii h paccxaju 1872-1886. MocKRa, 1982,
c. 208-230. Už šią nuorodą autorius dėkingas prof. B. Kerbelytei.
kas, kad vienas kitas kūrinys visai nėra iš žodinės tradicijos, o
tiesiog išverstas iš rašytinio šaltinio. Tokį įtarimą kelia jau minė­
tos pasakos (19) tekstinis sutapimas su rusišku variantu.
Beje, rusų pasakų pėdsakas yra vienur kitur kūrinių įžangos
formulėse įsiterpęs žodžių junginys buvo gyveno (žr. 21, 38,40-
42,82,86, 158,211,219).
Kaip skiriasi nuo įprastos tradicijos ir siužeto detalės, ir ei­
liuotas svetimų kalbinių formų intarpas, gali pailiustruoti pasa­
ka „[Kačiukai ir lapėj" (262). Čia gaidelio vietą užėmę kačiukai
brolukai. Prie lapės namučių jie groja:
Lapateėka vcrtelcčka,
Dilditdi, dildildi...

Savitumo kūriniams suteikia konkreti vaizduojama aplinka.

Pasakotojai mėgsta paminėti vietovės vardą, žmonių pavardes,
jų ypatybes. Tai ypač būdinga sakmių stiliui. Antai sakmė „(Balta
žmogysta varpnyčiojj" (69) taip pradedama:
Pasakojo senas Mudrius. Sako:
- Kaip aš buvau jaunas, o tėvas mano buvo zakristijonu Bartnykuos, aš
turėjau gulėt varpnyčioj.

Dauguma sakmių mini Lietuvos, paprastai artimas Ožkaba­

lių, Bartninkų gyventojams vietas, žinomų profesijų, užsiėmi­
mų žmones. Bet viena kita nukreipia klausytojų žvilgsnį ir toliau,
štai sakmė „(Kijevo raganosi" (55? mus priverčia įsivaizduoti
vietas, esančias toli už Lietuvos sienų:
Buvo toks Skamarakas. Jis polam Bartnykuose ir amzj baigė Kada pas
mus buvo padarytas jau geležinkelis, o da toliau Gudijoj dirbo, tada tas Ska-
marakas nuvyko net in Kijevu dirbtie prie geležinkelio. (55)

Dar toliau klausytojų dėmesį nukelia šmaikštaujančiai užbai­

giama sakmė apie velnią, medžiotoją ir Perkūną (1). Pasakoto­
jas, pradėjęs nuo sau ir aplinkiniams Ožkabalių gyventojams ge­
rai pažįstamos aplinkos, nuo Lapynkalnio, kur išdaigas krėtė
velniūkštis, pasakojimo gale pristato ir aukštą, barzdotą Perkū­
ną, kuris dėkoja medžiotojui:
- Dėkui tau, prieteliau, kq tu užmušei tq bjaurybę. Aš jau jį varinėjuosi
23 metai ir negalėjau užmuštie. Vakar net iš Prancūzijos aš ji atsivijau.. (1)

13
 Pasakotojai įvairiai atkuria meninį kūrinį. Vieni, kaip šis, pa­
gyvina pasakojimą, „sudabartina" veiksmą, panaudodami lai­
ko ir vietos detales. Kiti sutelkia dėmesį į veiksmo dinamiką.
Pavyzdžiui, štai kaip pavaizduotas po šimtmečio miego nubun-
dantis dvaras:
O kada jiedu atėjo in pakaju$, atsikėlė seni tėvai ii miego, pabudo virėjos,
pabudo ugius, ėmė puodai virtic, ėmė peėenkos keptic, prabudus merga baigė
juodą vištą pcStic, ėmė lekiot musės an sienų, pradė lekiot karveliai an stogo,
gyvuliai stojo an savo kojų ir iunes, kraipydami vuodegom, ėmė lotie. (189)

Kitas pasakotojas linkęs kiek labiau psichologizuoti veikė­

jus, nors tai nebūdinga pasakų stiliui. Antai pasakoje „Apė mo*
čeką ir paukštę" (185), kur visa šiurpi istorija perpasakota keis­
tai žaismingai lengvai, į pabaigą įsiterpia tokios nuojautos:
Tuomsyk tėvas, sėdėdama už stalo, sako:
- Kaip m i šiądien lengva an Širdies, kaip mS šiandie linksma - rodos, kad
laukiu savo mylimo svečio!
O motina sako:
- O aš šiandie teip bijau, tcip drebu, kad mano dantis dančio nesiekia,
mano slupu plaukai stovi, rodos, kad an manes debesiai griūna - negaliu ži­
not, kas čia gali būt..

Pasakotojų stilius labai įvairuoja. Yra Šmaikštuolių, kurie su­

randa ekspresyvių kalbos priemonių pasakojimą padaryti įspū­
dingesnį. Štai kaip atpasakoti vėžio priekaištai vaikams. įsižiū­
rėjo vėžys, kad jo vaikai plaukia atbuli, - jis klausia: „Kodėl jūs
atbuli plaukiat?" Ir imasi juos mokyti. Ogi žiūri, kad ir jis atbulai
plaukia. Ir pagaliau po keturiskart pakartoto neutralaus žodžio
atbulas suskamba naujas ekspresyvus veiksmažodis:
- Tai matai - sako vaikai, - norėjai mus pamokytie. o ir pats albuluo/i. (207)

Kitas pasakotojas, sekdamas linksmą pasaką apie juokingą

eiseną, kai vienas prie kito prilipę eina nusikaltęs generolas, ne­
ištikima žmona ir kiti asmenys, dukart pavartoja netikėtą meta­
forą, sustiprindamas komiškumo įspūdį:
Anryt ji> juos varo pas karalių Teko ail pro kalvį. O to jenarolo marški­
niai trumpi, viio „politikė" matyt. To*» kalvis Su kū)u - prie to jenarolo, Otas
kurpius sako:
- Pikus.

14
 Jau ir las kalvis prilipo. Ios bobos buvo labai ilgi marškiniai Kalvis užsto­
jo jai an marškinių - išplyšo skylė lies pat'ia „politike". (229)

Tokios originalios metaforos retai kur pasitaiko. Yra pasa­

l i / kurios patraukia savo vaidybiškumu. Vaidybiškumas esti
kompozicinis, kai visas siužetas rezgamas kaip mažas spekta-
liukas. Antai pasakoje „Apė vieną kupriaus dukterį" (40) mer­
gina, kuriai nepatinka nė vienas iš trijų besiperšančių vaikinų,
nutaria surengti „vaidinimą". Vienam liepia apsimest numirė­
liu, kitas, nežinodamas, kad tai netikros šermenys, turi budėt
prie „lavono", o trečias turi apsirengt kaip velnias ir ateiti pas
juos. „Velniui" pasirodžius, netikras numirėlis išsigandęs šo­
ka bėgti, budėtojas patiria ne mažesnį išgąstį ir sprunka iš pas­
kos. „Velnias" irgi sutrikęs - jie visi sugėdinti, o mergina jais
atsikrato.
Atvirą vaidybiškumą pasakoms suteikia gausūs gyvi dialo­
gai. Jų yra labai įvairiai supintų, kiti spinduliuoja ir primena
ištobulintą retoriką. Įsiklausykime, kaip atsakoma į mįslingus
klausimus:
Ar plati žemė?
- Saulė vienam krašte teka, kitam leidžiasi, tai tur būt plati.
Paskui karalius klausia:
- Kaip gili žemė
Sako kareivis:
- Aš turėjau tėvų - jis numirė, jį užkasė in žemę - ir nuve jis in žemę, o
jau parė devyniasdešimt* metų, o da ji* iš žemės neparė namo, tai tur būt
žemė gili. (232)

Atsakoma ne paprastai, striukai „taip" ar „ne", o pagrindžiant

teiginį argumentais!
Šitokie dialogai, o sykiu ir eiliuotieji intarpai, pradžios bei
pabaigos formulės yra poetinės tradicijos ir raiškos meniškumo
atrama. Eiliuotuosius intarpus Vincas Basanavičius ne visur iš­
skyrė iš prozinio teksto, bet pati sintaksinė-intonacinė sąranga
rodo juos egzistuojant. Pavyzdžiui, pasakoje „Apė tris dukte­
ris" jauniausioji, gavusi dovanų sidabrinį „bliūdelį" ir obuolį,
taip poetiškai šneka:
- Kiskis riskis, obuolėli. po sidabrini bliūdelį, parodyk man miestus ir lau­
kus. girias ir jftres, iš kalnų aukštumų, ir dangaus gražumų (2‘>)

/S
 Eilėmis kalba ir nuskandinta sesutė su broliuku, pavirtusiu
ožiuku. Jas išryškinus grafiškai, intarpai atrodytų šitaip:
Sesele mano Alenėle,
Išplauk išplauk an kranto!
Jau ugnis sukurta,
Jau katilas verda,
Peilius galanda -
Nori mane pjaut.
O Alenėlė jam atsako:
- Joneli broleli.
Sunkus akmuo į dugną traukia.
Geltonos pieskos an krūtinės guli.
Negaliu išplaukt. (210)

Pasakų pabaigos formulės taip pat labai prasmingos, gero lin­

kinčios, dažnai - ir šmaikščios. O kai kurios - net labai išplėtotos:
O kad po šliūbui sugrįžo, koks ten buvo balius, kokia linksmybė! Ir aš ten
buvau, gėriau valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo. O, žinoma,
pas karalių per tokj balių ėmė iš armotų šaudyt. O aš buvau apsigėręs, gulėjau
pakulose. Tai mane girtą sugriebė su pakiliom, inkišo in armotą, tai kaip šovė,
tai atšovė net in Ožkabalius, kur ir šiądien gyvenu. (92)

Vinco Basanavičiaus užrašytas pasakų ir sakmių rinkinys, ne­

pelnytai užsigulėjęs rankraštyne iki mūsų dienų, galų gale iš­
vysta dienos šviesą. Jis praplės skaitytojų supratimą apie Ožka­
balių apylinkėse gyvavus} pasakojimo meną, suteiks ne vieną
smagią akimirką pasigėrėti gražiais kūriniais.

LEONARDAS SAUKA
PASAKOS
IR
SAKMĖS
 1. [PERKŪNAS PERSEKIOJA VELNIUKĄ)

Ano pusė Bartnykų į žiemius yra giria, vadinama Budavo­

ne. Kaip pasakoja senas Radimas, kad sykį vartas vaikščiodams
po girią, o tenai yra vienas kalnelis smiltinis, vadinamas
Lapynkalniu, jame gyvena daug lapių, ir an to kalno vienų la­
pių volų ir šiandien yra. Atėjo tas vartas pas tą Lapynkalnį,
žiūri - velniuks išlindo iš volos, atsistojęs kraiposi, šoka ir vis
subinę rodo kažin kam. Ale tuo pakilo debesis, pradėjo per-
kūns trenktie. Kaip tik trenkia, tas velniuks - in volą, kaip nu­
stoja, jis išlindęs iš kitos volos ir vėl tyčiojas. Kaip pradeda griau-
tie - velniuks in volą, kaip nustoja - jis vėl tyčiojas. Ale tas
vartas jau buvo girdėjęs, kad sidabru galima velnią nukirstie.
Jis tuo išėmęs iš mašnos sidabrinę timpą dantimi sulenkė, in-
dėjo in muškietą. Kaip tik tas velniapalaikis išlindo iš volos,
pradėjo tyčiotis, ale tas vartas, gerai numieravęs iš savo muš­
kietos, su tąj sidabrine timpa kaip rėžė in tą velniuką - tik sma­
la pasiliejo.
Ne po ilgam patinka vartas aukštą vyrą barzdotą ir su muš­
kieta. Sako:
- Dėkui tau, prieteliau, ką tu užmušei tą bjaurybę. Aš jau jį
varinėjuosi dvidešimts trys metai ir negalėjau užmuštie. Va­
kar net iš Prancūzijos aš jį atsivijau, ir vėl pasislėpęs buvo ši­
tam kalne. Už tai aš tau dovanosu savo muškietą, kad tu galėsi
šaudyt ir šaudyt, pakol tu būsi gyvas, o užprovyt niekad ne­
reiks.
Padėkavojo vartas jam už tokią dovaną (o anas tai buvęs Per­
kūnas) ir šaudė iki pabaigos dienų savo. O kad jau mirtinai ap­
sirgo, ir ta muškieta no jo prapuolė.
(Utrašė Vincas Kasanavičius Ožkabaliuos* 1903 m.)

19
 2. (PRAGĖRĖ, NĖ BURNOJ NETURĖDAMAS!

Buvo du ūkinykai susiedai. Vienas buvo geras žmogus, o ant­

ras buvo didelis girtuoklis. Anas gerasis ukinykas vis, būdavo,
šitą visokiais būdais draudžia, kad jis pamestų girtuoklystę, o
šits vis jo neklauso. Anas, užduodams jam akvatą, sako:
- Kiek tu pragersi, o aš vis tiek atskyrium padėsu - matysi,
kiek per metus aš surinksu.
Anas per metus girtuokliavo, o šits vis tiek dėjo. O an galo
sudėjo keturis šimtus rublių.
- Tai, - sako, - matai, tu gėrei, o aš vis tiek dėjau ir surinkau
keturis šimtus rublių.
Ale toliau nuvėjo prie upės, pasilenkė gert - tie pinigai su
mašnute plumt in vandenį - ir nunešė tuos pinigus. Paskui sa­
ko pats sau: „Anas pragėrė, tai nors atsigėrė, o aš, nė burnoj
nieko neturėdams, visus ansyk pragėriau. - Sako: - Jau anas
geriau daro, kad geria." Ir jis pradėjo gert ir stojo lygus anam
girtuoklis.
(No Antano Petraucko Ožkabalių užr. V. BĮatanavičiusJ 1903 m.)

3. APĖ KARAMONĄ IR SENUKĄ

Vienas karaliūnas kitąsyk, išėjęs in laukus, pažiūrėjo in aiš­

kiai šviesų dangų, sako:
- Kad aš tenai patekčia!
Paėjo galą keliu - patiko tokį senuką. Beaidami pradėjo šne­
kėtis. Ir klausė karaliūnas:
- Kaip aš galėČia patekt in dangų?
O tas senukas sako:
- Mesk savo brangius karališkus rūbus, te tau šitą mano ploš-
cių sudriskusį, apsivilk juom, vaikščiok po girią septynis metus,
tai paskui ten pateksi, kur teip labai nori.
Tas karaliūnas tuo savo numetė brangius karališkus rūbus,
pajėmė no to senuko tą sudriskusį rūbą, apsivilko ir vaikščiojo
po girią per tuos metus. O kad po jo nuomonei jau pėrė septyni
metai, tada jis parėjo in savo dvarą. Jau žiūri - ne tie daiktai, jis

20
nė vieną nepažįsta. Klausia, kur jo tėvas karalius, kur jo bro­
liai, - tie nepažįstamam žiūri in akis. Jis sako:
- Na, tik aš asiu karalaitis iš tos žemės. Aš tik septynis metus
iš čia kaip išėjau...
O jau ten suvisai kita veislė karalių. Klausė jo:
- Kokiuos tu metuos išėjai iš čia?
Jis pasakė - tokiuos tai. Tada pasirodė, kad jau septyni šim­
tai metų. Kada jis dažinū, kad jau teip senas laikas praėjęs, atsi­
duso, pavirtęs in dulkes pragaišo iš akių jų.
(Utr. Oihiblahuosel VinĮcasI Basaulavičius] (1905 m.I )

4. APĖ DVI SESERIS

Kitąsyk buvo dvi seserys. Viena buvo turtinga, o neturėjo

vaikų. Antra buvo našlė, turėjo penketą vaikų, o neturėjo ką
pavalgyt nė vaikam duotie. Sykį nuvėjo pas savo turtingąją se­
serį, sako:
- Aš baisiai alkstu su vaikais, tu turtinga - duok man duonos.
Turtingosios širdis buvo akmens. Ji sako savo seseriai:
- Kad aš neturu tau ką duotie: ir pas mus nieko namuos
nėra.
O kad atėjo turtingosios vyras in stubą, pajėmęs peilį norėjo
sau atriekt duonos. Kaip tik prariekė kepalą, iš kepalo išbėgo
kraujai. Jis iš to labai persigando, sako:
- Kas čia dabar?
O pati jam sako:
- Buvo pas mane sesuo prašyt duonos, aš jai nedaviau, tai čia
galbūt užtai tie kraujai.
Jis tuo nubėgo pas aną našlę, kad jai duot pagalbą. O kad
inėjo in stubą, pamatė: jau trys vaikai gulėjo negyvi, o du ji lai­
kėsi an rankų ir meldėsi. Jis pasiūlė jai maisto, o ji jam atsakė:
- Jau mum žemiško maisto nereikia.
Tuo numirė ir tie vaikai jai ant rankų, o už menkos valandos
ir ji pati dvasią išleido.
O tie turtingiejai ir tuo teip sunyko, kad pats badu stipo.
(Utr. Ožkabaliuos Vinlcasl Baslunavičiusl 1905m.)

21
 5. APĖ KARALAITĘ IR KARALIŪNĄ

Kitąsyk buvo karalius. Jis turėjo pačią labai gražią su auksi­

niais plaukais. Toj jo pati apsirgo, kad jau jautėsi arti mirimo.
Pašaukė savo vyrą ir sako jam:
- Jei tu norėtum da kitą pačią vestie, tai tik vesk tokio gražu­
mo kaip aš, kad būt su aukso plaukais.
Karalius kaip tik jai prižadėjo, teip ji ir akis užmerkė.
Kada jau jis savo pačią palaidojo, kiek ten perleidęs laiko,
sumislio vėl vestie. Ale, norėdams išpildyt pačios įsakymą, iš­
leido tarnus in svietą, kad aitų kur ieškot mergos su aukso plau­
kais. Tie perėjo visą pašaulę - tokios mergos nerado. Tada kara­
lius ką darys? Buvo jo duktė tokia pat padabna in motiną, su
aukso plaukais. Sako: „Kitą tokią negausu gražią kaip mano duk­
tė - reik ją vestie". Pasakė savo dukteriai, kad prisitaisytų su
juom an vinčiaus. O duktė sako tėvui:
- Kitaip neisu an vinčiaus, kad tu pirma man turi pasteliuot
dvi ailias: viena kad būtų aukso, teip šviesi kaip saulė, antra -
sidabro, teip šviesi kaip mėnuo. O da turi intaisyt man ploščių iš
visokių žvėrių kailių šmotelių, - mislydnma, kad tėvas to išpil­
dyt negalės ir atstos no jos.
Ale tėvas kaip bematant tą viską sutaisė, atnešęs padavė jai
ir prisakė, kad rytoj važiuos in vinčių. Ką toj karaliūnaitė darys?
Ji sudėjo in riešučio lukštą savo tais ailias, apsivilko su tąj skran­
dute ir nakčia išė no tėvo. Ėjo visą naktį, gana toli nu vėjo. Kad
jau pėrė per sieną ir inėjo in kitos žemės girią, rado ji girioj išpu­
vusį medį. Ji in tą medį inlindo ir atsigulus užmigo. Ji kaip gana
nuilsus užmigo, miegojo anrvt iki pietų.
Apėpiet atjojo karaliūnas in tą girią medžiot. Šunes apvuodė
medy tą paną, sustojo pas medi, ėmė lotie. Tada medinčiai ėjo
žiūrėt, kas ten yra. Pamatė, kad koks tai nematytas žvėris. Sako
karaliūnui:
- Visokios veislės kailių žvėrių an jo yra. - Sako: - Kad mie­
ga, tai reik pabudyt - mažu galėsim gyvą pajimt, o uždėję ant
vežimo, parvešim in dvarą.
Kada medinčiai pabudino, tai pana atsikėlus persigando, pa­
marius žmones su šunimis apė ją. Ji sako:

22
 - Aš esiu našlaitė, neturu tėvo nė motinos - prijimkit mane
pas save tarnaut.
Karaliūnas sako:
- Tegu aina pas mus in kuknią: ten da reikia mergos.
Parvežė ją in dvarą ir pristatė prie kuknios. Ji toj kuknioj dir­
bo visą juodąjį darbą.
Už kelių senvaičių karaliūnas šventė savo dieną gimimo. Su­
vadino daug svečių, padarė didelį balių. Per dieną valgė, gėrė,
vakare prasidėjo šokiai. Tai pana meldžia vyriausio virėjo, sa­
kydama:
- Leisk mane an viršaus pažiūrėt - aš nors kur pro Įdulris
pažiūrėsu.
- Gali ait an pusės valandos. Ale tik neinlįsk in vidurį.
Toj pana tuo nubėgo in priekuknį: ten buvo jos guolis ir gy­
venimas. Ji tuojau tais savo drapanas pasidėjo, išėmė iš riešučio
lukšto savo tą aukso ailią, tuo apsirėdžius nuvėjo an baliaus.
Kaip tik ją pamatė, tuo visi svečiai ją patiko, tik in viens kitą
sužiuro, mislydami: kas čia per karalaitė?
Karaliūnas ją pirmiausia pašokino. Ji ten biskį pabuvus jau­
tė, kad jau perėjo pusė valandos, - ji iš po jų akių pranyko. Kara­
liūnas visur išieškojo - niekur jos nerado. Klausė tarnų, kurie
stovėjo an vartos, ar neišėjo čia tokia ir tokia, - nieks nematė:
- Nieks, - sako, - Čia neišėjo.
O toj pana tuo atbėgus in savo stubelę, [nusivilko] tą savo
aukso ailią, apsivilko savo senovišku ir atėjo pas virėją. O virė­
jas jai sako:
- Tu dabar čia virk zupę an vakarienės, o aš aisu biskį tenai
pažiūrėt. Ale neprikrėsk plaukų no tos tavo skrandos!
Kaip virėjas nuvėjo, tai ji labai gardžią zupę išvirė, ba ji ge­
riau mokėjo virtie kaip tas virėjas. Išvirus supylė in sūdą, o an
dugno inmetė žiedą auksinį su parašu karališku.
Atėjęs virėjas padavė an stalo zupę, karaliūnas prade valgyt.
Jam teip ta zupė patiko, kad da jis tokios niekad nevalgė. O kad
baigęs zupę rado an dugno aukso žiedą parašytą su parašu, šaukė
karaliūnas virėją. O virėjas aidams sako:
-Jau tu prikrėtei in zupę plaukų, aš tave užmušu!
O kad jis stojo prieš karaliūną, karaliūnas jo klausė:
- Ar tu šiandie virei vakarienę?

23
 Sako virėjas:
- Aš.
- Netiesa: tu niekad teip gardžiai neišvirei. O da radau an
dugno aukso karališką žiedą.
Jau tam virėjui nėr kas daryt - sako:
- Virė toj mergina su tąj skrandute.
Pašaukė tą merginą:
-A r tu virei?
-A š.
- O šitą žiedą ar tu čia inmetei?
- Aš apė tą žiedą nieko nežinau! - užsigynė amžinai.
- Dabar, - sako karaliūnas, - aš nežinau, kas čia yra pas ma­
ne. Meldžiu visų svečių neisvaikščiot, tegul bus da ir rytoj ba­
lius - žiūrėsim, kas čia nusiduos.
Anryt vėl buvo balius, vakare prasidėjo šokiai. Toj mergina
vėl prašo pas virėją, kad ją leistų nors ant pusvalandžio tenai
pažiūrėt. Sako virėjas:
- Gali ait, ale ne ilgiau kaip pusvalandį.
Ji tuo nubėgo in savo stubclę, išsijėmė iš to riešučio lukšto
tą savo sidabrinę ailią ir vėl nuvė aukštyn an baliaus. Tokiu
pat būdu visi ją patiko, karaliūnas ją ėmė šokyt, bovyt, kad tik
ilgiau ji būt pas juos. Anoj pajautė, kad jau daugiau ji ten pra­
buvo kaip pusę valandos, - ji vėl nusišalino no jų. Ale karaliū­
nas apsižiūrė, kad jau jos nėr, tai ją visur ieškot. O ji kaip tik
atbėgo jau pasivėlinus, tai an savo tų brangių rūbų užsitraukė
tąj skrandute. O karaliūnas - paskui ją, tas ir pamatė iš po tos
skrandos tą jos sidabrinį rūbą. Tuo jis tą jos skrandutę pusiau
perplėšė, pajėmęs už rankos atsivedė an baliaus. Tada iš naujo
koks buvo balius, kokios linksmybės! Ji išpasakojo savo visą
praeitį gyvenimo. Tada karalius tuo surengė vestuves ir susi-
vinčiavojo su jąj.
(No Ruriocigerio uir. Vinco? Hamiuivičius Ožkabaliuos 1905 nt.)

6. APĖ DVYLIKĄ MEDINČIIJ

Kitąsyk buvo vienas karaliūnas. Jis, būdavo, tankiai lanko ir

labai mylėjo susiedijoj esančią karalaitę. Sykį jam ten bebūnant.

24
atėjo žinia no jo tėvo, kad jis ko graibiausia sugrįžtų. O kad jis
sugrįžo, rado tėvą ant mirtinio patalo gulint. Sako tėvas jam:
- Aš jau mirsu. Tu, žiūrėk, mano vieną įsakymą iŠpildyk. Pa-
jimsi sau už moterį iš tos ir iš tos žemės karalaitę.
Sūnus prižadėjo viską išpildyt. O tėvas tuomsyk akis už­
merkė ir kvapą paskutinį išleido. Jis, kaip gailėdamas tėvo, vis­
ką prižadėjo. O kada tėvą palaidojo, atsiminė, kad jis savo my­
limai prižadėjo, kaip bus karalium, ją vestie, o an ženklo
sandaros paliko jis jai savo žiedą. Ale ką jis darys? Pildydamas
tėvo įsakymą, pasiuntė piršlį pas tą karalaitę. Tai karalaitė an
to sutiko.
Dasižinojo anoj jo pirmiau mylimoji, kad jau tcip, ji labai nu­
liūdo, kad ją paniekino. Tėvas, matydamas, kad ji tokia liūdna,
klausėjos:
- Ko tu teip nuliūdai?
- Aš norėčia, kad galėčia surinkt vienuoliką mergaičių, kad
būt lygaus veido ir an visko tokios teip kaip aš.
Tėvas sako:
- Tai kas čia yr... Visoj žemėj vis rasim.
Tuo nusiuntė tarnus in karalystę, kad paieškotų tokių mer­
gaičių vienuoliką. Tarnai su dideliu vargu, bet surado. Kada par­
gabeno in dvarą, tai karalaitė liepė pasteliuot dvyliką ailių dra­
panų medinčių. Tuo kaip tik buvo pasteliuotos, tai jos visos
apsirengė medinčių drapanom ir išėjo. Atėjo pas tą karaliūną,
katrą ji ir teip labai mylėjo. Sako toj karalaitė:
- Ar nereikia karalaičiui medinčių?
Karaliūnas, matydams, kad toki dailūs vyrai, prijėmė juos in
karališkus medinčius.
Sykį išėjus karaliūnui medžiot, atnešė jam raštą, kad jau jo
nuoteka išvažiau, jau atvažuoja pas jį. Išgirdus toj karalaitė,
kad jau šiteip stojosi, tuo puolė an žemės negyva. Karaliūnas,
pamatęs, kad jau viens iŠ jo medinčių puolė an žemės, jis tuo
pasiskubino, priėjo in pagelbą. Ėmęs už rankos, žiūrės, kas jai.
Ale sako: „Reik jam nutraukt pirštinaitę". O kaip tik nutraukė
pirštinaitę, pamatė jis an piršto savo žiedą. Tada jis ją ir an vei­
do pažino, pamatė, kad tai jo merga. Tada tuo jis ją iš džiaugs­
mo pabūčiau ir sako:
- Aš tave jau imsu už moterį, ne aną.
2.5
 Tuo parašė anai raštą, kad grįžtu atgal in savo tėvo dvarą.
Sako:
- Radau pirmą raktą. O pirmas raktas vis geriau tinka in spy­
ną kaip antras.
Tuo padavė bėgūnui, kad jai nuneštų ir sugrąžytų atgal. Bė­
gtinas patikęs padavė jai tokį raštą, o anoj karalaitė sugrįžo at­
gal. O karaliūnas tuo surengė vestuves ir pakėlė didelį balių ir
apsipačiau su tąj karalaite. Potam dailiai kelis metus pagyveno,
kol nenumirė.
(No Buršveigfrio užraše Vincas Basanavičius Ožkabaliuos Vilkainškio pavtečio
1905 m.)

7. APĖ VIENĄ RAGANIŲ

Buvo vienas žmogus, jis turėjo sūnų. Kada tas sūnus užaugo,
tėvas mislio vis, kokį jam amatą suteiktie. Sykį atsisuko pas jį
toks žmogus, katras galėjo jo ateitį atspėtie. Sako:
- Jis nieko negali išmokt, kaip tik vagim ir raganium.
Nėr ką tėvui daryt. Jis pajėmė sūnų drauge, išėjo ieškot tokį
amatnyką, kad jį galėtų vagim išmokyt. Ėjo ėjo jiedu, niekur nie­
ko nepriėjo. Atėjo jiedu in girią. Tąj giria beaidami, priėjo jiedu
tokią stubelę, toj stubelėj sena bobelė, kad jau net galva kreta no
senumo. Klausė toj boba:
- Kur judu ainat?
Sako tėvas:
- Ainam, ar nerasim kur kokį vagį, kad mano sūnų išmokytų.
Sako toj boba:
- Šitokio amato tai ir čia pas mano sūnų gali išmokt.
Tuo atėjo ir tas sūnus. Susidera teip su tuom sūnum. Sako tas
raganius:
- Paliksi tu jį an metų, po metų ateisi. Jei pažįsi savo sūnų, tai
bus jam mokslas dykai, o jei nepažįsi, tai tu ma užmokėsi du
šimtu dorelių.
Tėvas išėjo namo, o sūnų paliko mokytis. Kada jau atėjo pas­
kutinė diena metų, aina tėvas pas sūnų, mislydamas, kaip tą sū­
nų pažįtic, o kad nepažinus kur gaut du šimtu dorelių. Patiko jis
tokį seną senuką. Klausia jo senuks:

26
 - Kur eini, vaikeli?
Sako:
- Ainu pas sūnų. Jai pažįčia, būtų gerai, o jei ne, kur galiu
gaut du šimtu dorelių...
Sako:
- Aš tau pasakysu, kaip tu gali pažįtie. Kaip tik ineisi in stu-
bą, lėks iš klėtkos daug paukščių. Tavo sūnus in tave atsižiūrės.
Tada padėkavojęs tėvas tam savo senukui nu vėjo tenai. Kaip
tik inėjo in stubą, parodė raganius kelis paukščius. Sako:
- Išsirink, katras tavo sūnus.
Tie paukščiai išlėkė - jo sūnus atsižiūrėjo in jį. Sako:
- Šitas mano sūnus.
O tas raganius sako:
- Kibą velnias tau pasakė, kad tu galėjai atmyt.
Tep jau atidavė jam tų jo sūnų. Aina jiedu keliu - sako sūnus
tėvui:
- Aš pasiversu in gerų šunį - in tokį šunį, kad da tokio Šuncs
nieks nebuvo matęs.
Vedasi tėvas tą šunį keliu. Atvažuoja ponas karietoj. Sustojęs
klausia to žmogaus:
- Kiek nori už tų šunį?
Sako:
- Aš noru šimto dorelių.
Tas pons sako:
- Biskį per daug.
Žmogus sako:
- Pigiau aš tokį šunį negaliu parduot.
Pons užmokėjo šimtų dorelių, pasisodino šunį in karietų ir
nuvažiau. Kaip jau gerų galų nuvažiau, tas šuo kas syks vis da­
rėsi mažesnis. Tas pons mislia: kas čia dabar gali būt? O an galo
pasivertė in paukštukų, iššoko per langelį ir nulėkė pas tėvų.
Aina jiedu toliau. Sako sūnus:
- Aš pasiversu in puikių muškietų, tai mažu kas nupirks.
Tuo jis pasivertė in muškietų, tėvas, pajėmęs in rankų, aina.
Atvažiuoja toks ponas. Tas ponas pamatė, kad žmogus nešasi
tokių puikių muškietų, - sako:
- Žmogau, mažu parduotum tu m5 tų muškietų?
Sako žmogus:

27
 - Galit pirkt.
- Kiek nori?
- Penkiasdešimts dorelių.
Tas pons už tokią muškietą nė nederėjęs užmokė penkiasde­
šimts dorelių. Insidėjęs ponas in karietą parsivežė namo. Na­
mie, pajėmęs muškietą in ranką, aina in stubą. Benešant muškie­
ta rankoj jam prade krutėt. Jis dirsterė - kad jis neša rankoj žaltį.
Pons, metęs tą žaltį in žemę, - bėgt, žaltys - jį vyt. Jis kaip tik
paspė in pakajus insmukt. O tas žaltys pasivertė in žvirblį, par­
lėkė pas tėvą. 'toliau, kol jis buvo gyvas, in visokius daiktus var­
tėsi, ir vis pardavinėjo, apgaudinėjo žmoneles ir vis vogė no jų
pinigus, buvo didiai turtingas.
(Uir. Oikabaliuose Vinco Basanavičiaus.)

8. APĖ RAGANĄ IR PAUKŠTES

Kitąsyk buvo girioj toks užkeiktas dvaras, tame dvare gyve­

no boba ragana. Ji, būdavo, pasiverčia in katę, in pelėdą, gaudy­
davo paukščius, kepdavo ir ėsdavo. Apė jos dvarą aplink buvo
apraganauta, kad kas, būdavo, patenka, tai jau negali iš ten iš­
eit. Jeigu, būdavo, patenka ten kokia mergina grybaudama ar
riešutaudama, tai ji, būdavo, tuo paverčia in lakštingalą, nusi-
nešdavo in savo dvarą ir indėdavo in klėtką. Ir jau ji tų klėtkų su
paukštėm turėjo daugiau kaip septynis šimtus.
Ale tuomsyk gyveno kaimynystoj viens vaikinas su mergina.
Abudu buvo švarūs an veido, ir jie labai viens kitą mylėjo ir ža­
dėjo vienas kitam ranką paduotie. Sykį vieną šventą dieną nu-
vėjo jiedu in girią riešutaut. Bericšutaudami visai nepajautė, kaip
jiedu pateko in tą užkeiktą daiktą netoli tos raganos dvaro. Tik
pasijuto, kad jau jie tokiam padėjime kaip žmogus prieš mir­
siant. Ėmė abudu verkt, alc jau verksmas nieko jiems nepadėjo.
Tuo toj jo mergina pavirto in lakštingalą. Užlėkė an šakos ir pra­
dėjo giedot:
- Jurgut, važuok važuok, paplak paplak, ta tar tar tar...
Atlėkus ragana pelėda pagau lakštingalą, nunešus inleido in
klėtką, o tam vaikinus atėjus pasakė:
- Tu gali būt liuesas, nik sau, kur nori.
 Tas vaikins pajautė vėl tokiam padėjime, kaip pirmiau buvo,
išėjo iš girios verkdams netekęs savo mylimosios.
Sykį jam teip insisapnavo, rodės jam, kad jis nuvėjo in girią,
rado tokią kvietką raudoną, o pats vidurys buvo žemčiūgų. Jis,
rodės jam, nuvėjo pas raganą ir atėmė savo mergą. O kada jis iš
ryto pabudo, tuo pakilo ir išėjo in girią, ar neras tokią kvietką.
Vaikščiojo jis per kiek dienų - rado jis tokią kvietką, kaip sapni
matė. Nusiskynė jis tą kvietką ir atėjo prie raganos vartų. Tuo
tie vartai patys jam atsidarė. Atėjo in stubą - rado raganą savo
paukščius šeriant. O toj ragana - jau su tąj kvietką jį negalėjo
apraganauti jau jos visos raganystos prapuolė. Ale bet ji, pa­
mačius jį, tuo tą klėtką su jo merga norėjo pakavot, bet jau nie­
ko nemačijo. Jis tuo, priėjęs prie tos klėtkos, prikišo tą kviet­
ką - tuo toj paukštė iššoko iš klėtkos ir stojo tokia pati merga,
kaip pirmai buvo, tuo jam užsikabino an kaklo ir ėmė iš džiaugs­
mo bučiuot. Tada jis, matydamas, kad teip gerai nusisekė, tai
tada jis per visus septynis Šimtus klėtkų perėjo, ir visos atsi­
vertė in mergas. Tos mergos visos paskui jį išė in tėviškes savo.
O toj ragana, negalėdama daugiau raganautie, pastipo. O jie­
du parėjo su tąj savo mergina, apsivedė ir dailiai gyveno.
(Uzrafyta Ožkabaliuose Vinco Basanavičiaus 1905 m.)
Daugiau pasakotojų pravardžių neminavosu - an kojos reikalingos? Kas ir kur
užraiė, tai pravardės reikalingos.

9. APĖ KATĘ, GAIDJ IR DALGI

Vienas tėvas mirdams pašaukė savo trejetą vaikų ir teip jiem

pradėjo kalbėt:
- Neturu jokių turtų nė pinigų, neturu ką jum daugiau palik-
tie - turu gaidį, katiną ir dalgį. - Vienam davė gaidį, kitam - kati­
ną, trečiam - dalgį. - Dabar, - sako, - aikit in svietą. Jei pataikysit
kur in kokį daiktą nuveit, kur nėr tokių daiktų, tai būsit laimingi.
Su tuom žodžiu tėvas užmerkė akis ir dvasią išleido. Tie sū­
nūs, tėvą palaidoję, ką darys? Pajėmė viens savo gaidį ir aina
per svietą. Ale kur tik jis aina, tai tų gaidžių visi turi per pilnai
daugybes ir žydai pjauja an Šabo. Ale jis pataikė nuveit an to­
kios salos, kur da jokį gaidį nematę. Pamatė žmonės tokį paukš­
tį klausė jo, kas čia per paukštis. Sako jis:
20
 - Čia paukštis toks, kad jis gali savo giesme atspėt, katra va­
landa naktį. Kada pusiaunaktis, tai jis gieda dvylika sykių, o pas­
kui ir kas valanda gieda ir gieda. O kada jau paskutinįsyk pagie­
da, tai reik žinot, kad jau tuo diena. O jeigu dieną daugsyk gieda,
tai reik žinot, kad jau bus kits oras.
Tie žmonės, norėdami datirt, ar tai teisybė, visi nemiega, lau
kia jo giesmės. No pusiaunakčio kad jis pradėjo giedot, tai tie
žmones negalėjo atsigėrėt jo giesme. Sako:
- Parduok tu mum jį.
- Galit pirkt.
- O kiek nori?
Sako:
- Aš tiek noru aukso, kiek viens asilas gali paneštie.
Tuo tie žmonės davė jam tiek aukso. Uždėjo ant asilo, tas jau
turtingas parkeliau namo.
Pamatė anie du, kad jis už gaidį tiek gau pinigų, - pajėmęs
kits dalgį ir aina in svietą. Ale kur jis tik aina, tai tų dalgių pas
žmonis pilnos palėpės. Jis, nuvėjęs gana toli, pataikė in tokią že­
mę, kad žmonės javus po vieną rovė no laukų. Pamatęs jis, kad
jų toks darbas, sako:
- Ką jūs m2 duosit, tai aš jum tuo nuimsu.
Tuo jis susitaisė dalgį ir ėmė rugius kirst. Kada tie žmones
pamatė, kad jis teip dailiai dirba, sako:
- Parduok tu mum tą dalgį.
Sako:
- Galit pirkt.
- O kiek tu nori?
Sako:
- Aš noru tiek aukso, kiek viens arklys galėtų neštie.
Tuo jam davė tiek aukso ir arklį - jis ir su auksu parkeliau.
Dabar jau šie abudu turtingi. Aina šits su katinu in svietą.
Kur jis tik aina, tų kačių visur per pilnai, katukus skandina in
vandenį, - jau jis netur kur pasidėt su savo katinu. Sėdo an lai­
vo, perplaukė in kitą pusę marių - ten katės jokios da no amžių
nebuvo nieks matęs. O žmonės pelių atsigint negalėjo. O kara­
lius savo gyvenimuos visai nė miegot negalėjo. Jis, atėjęs pas
karalių, sako:
- Ką man duosit, tai aš tais bjaurybes iš čia iškasavosu.

30
 Sako karalius:
- Aš tau duosu tiek, kiek tu nori, kad tik tu galėtum tai pa-
darytie.
Tada jis tuo paleido tą katiną iš krepšio. Tas katinas kaip išal­
kęs buvo, tai kaip pradėjo pjaut - tuo išpjovė iš dviejų stubų.
Karalius, matydams, kad tokia gera žvėris, jis jam nė neprašius
aukso užkrovė an dviejų arklių, ir tas paskutinis parkeliau na­
mo. No tosyk toj žemėj prasiveisė kačių.
O tie visi trys broliai vedė sau pačias ir turtingi buvo iki pa­
baigos dienų savo.
(Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

10. APĖ KEREIVJ JONĄ

Kitąsyk tarnavo kereivis ilgus metus karaliui. O kad jau ati­

tarnavo, paleisdams jį karalius davė jam an kelio tris skatikus.
Tas kereivis aidams teip sau šneka:
- Kad aš jam tiek metų tarnavau, tiek sykių karėse būdams
rūpestingai kariavau, o jis man davė tik tris skatikus an kelio...
Už tai mažu aš galėsu kam kaip nors atmonyt.
Aidams jis namo girioj rado tokį žmogų raujant medžius su
šaknim. Sako Jonas:
- Mažu tu aitum su manim svieto vandravot?
- Galėsu ait, tik palauk, kol aš motinai medžių kurui nunešu.
Susidėjo an pečių šešis medžius, nunešęs numetė ir tuo atėjo
pas Joną. Jiedu abudu pasileido toliau. Beaidami rado jie me-
dinčių su muškieta micriojant šaut. Sako Jonas:
- Ką tu čia nori nušaut?
Sako:
- Už dviejų mylių aržuole tupi musė, tai aš ją noru nušaut.
- Kad tu toks, mažu tu aitum su manim svieto vandravot?
Tas ir nuvė - jau aina jie trys. Atėjo jie - rado penkias melny-
čias teip smarkiai sukantes, kad iŠ sparnų tik ratas. O vėjas nė
šakelę medžio nejudina.
Nuvėjo jie pora mylių, žiūri - žmogus tupi aržuole: vieną
šnirpšlį pridengęs, o iš kitos pučia. Sako Jonas:
- Ką tu ten darai?

31
 Sako:
- Ana už poros mylių stovi penkios melnyčios, tai aš pučiu,
kad jie galėtų malt.
Sako Jonas:
- Kad tu toks, mažu tu aitum su mumi svieto vandravot?
Tas tuo išlipo iš medžio, ir nuvė visi keturi toliau. Paėjo ko­
kį galą - rado žmogų an vienos kojos stovint, o kitą atsikabi­
nęs. Sako:
- Ko tu stovi an vienos kojos?
O tas sako:
- Kad aš an abiejų kojų vaikščiot negaliu. Kad aš an abiejų
kojų ainu, tai su manim joks paukštis negali suspėtie, teip ainu
kaip vėjas, o kaip an vienos kojos, tai galiu teip ait kaip kiti žmo­
nės.
Sako Jonas:
- Tai kad tu toks, tai mažu tu aitum sykiu?
Sako:
- Galiu ait.
Užsidėjo koją an pečių ir nuvė. Paėję galą, rado žmogų sto­
vint, o kepurė ką tik laikosi an krašto galvos. O Jonas sako:
- Ką jau teip laikai kepurę, tai geriau visai užsimauk an au­
sies.
O anas sako:
- Kad aš kitaip negaliu laikyt kepurę. Kad aš gerai užsidėČia
kepurę, tai teip imtų šalt, kad paukščiai lėkdami pultų negyvi
an žemės. Joks sutvėrimas negalėtų tokį šaltį paneštie.
Sako Jonas:
- Tai mažu tu aitum drauge?
Tas tuo nuvė sykiu. Jie visi šeši atėjo in karaliaus miestą. Ten
rado iškabyta popieras, kad jei koks atsiras karaliūnaitę aplenkt,
tai tas bus jo (karaliaus) žentu, o jei neaplenktų, tai gyvasčių už­
mokės. Atėjo Jonas pas karalių ir sako:
- Aš leisu savo gizelį su karalaite lenktyn. Jei jis ją aplenks,
tai aš ją imsu už moterį, o jei neaplenks, tai tegu mudu abu pra-
puolam.
Sutiko an to karalius. O karalaitė sako tam bėgūnui:
- Bėgsim - ana ten yra toks šaltinis, tai katras greičiau parne­
šim vandens.
 Pajėmė ji vieną sūdą, jam davė kitą, ir nubėgo. O kad jau rei­
kėjo jam bėgt, tai jis ir kitą koją prisikabino. Kaip pradėjo bėgt,
tai toj karalaitė da nebuvo pusiaukelėj, tai jau jis su vandeniu
grįžo. An pusiaukelės rado jis kumelės galvą, tai jis an tos gal­
vos pasidėjo savo galvą ir užmigo. Tai karalaitė nubėgus pasisė­
mė vandens, atbėgo pas tą bėgūną, kur jis miega, jo vandenį iš­
liejo ir sako:
- Jau ir tie mano naguos.
O tas medinaus sėdi an stogo ir žiūri, kas 6a bus. Jis pamatė,
kad jau karalaitė parbėga, o da jis miega, tai jis pamieravęs kaip
šovė - iššovė jam iš po galvos tą kumelės kaušą. Jis tuomsyk
pabudo, pabudęs žiūri, kad jau jo vanduo išlietas. Tai jis pasi­
griebęs puodelį nubėgęs pasisėmė vandens ir da pirma parbėgo
penkioliką minutų.
Jau karalius pralaimė - tur Jonas gaut karalaitę.
O karalius sako:
- Kažin koks valkijozas tur dabar gaut mano dukterį... - Sa­
ko: - Aš juos visus ansyk iškepsu.
O tas karalius turėjo tokius geležinius namus. Sako karalius
jam:
- Dabar laimėjot. Aikit, aš jus gerai pamylėsu.
Tai stuboj parengė jam stalą su valgiais ir gėrimais, jie ten
visi suvėjo prie to stalo, ėmė sau gert, valgyt. O karalius liepė
duris uždaryt ir langus, o apačioj liepė tiek kurt, kad net lubos
būtų raudonos. Kaip pradėjo kurt - jau jam pradėjo būt šilta.
Sako:
- No tų valgių net jau sušilom.
Ale toliau jau per šilta. Atėjo pas duris - žiūri, kad durys už­
darytos, jau jie išeit negali.
- O, - sako, - tai jis toks paukštis: jau jis mus nori 6a uždu-
syt.
Tas savo kepurę kaip pakėlė aukštyn, tai kaip pradėjo šalt!
Teip šalo, kad net bliūduos jų valgiai inšalo ir jie ką tik nesušalo.
Anryt atėjo karalius žiūrėt, ar jau suspirgėjo. O kad atdarė
duris, jie sako karaliui:
- Leisk kur nor sušilt: mes 6a kone sušalom.
Karalius šoko prie to kūrėjo:
- Del ko tu, - sako, - nekūrei, kad aš tau prisakiau?!
 Sako:
- Aš gana kūriau - net ir lubos raudonos.
Tada jau karaliui nėr kas daryt. Sako jis Jonui:
- Mažu tu apsiimtum auksu tau užmokėt? Gali imt, kiek tik
nori.
- Kodėl ne, - sako. - Jeigu teip, aš atcisu už pora dienų, pa-
imsu aukso, kiek mano tarnas pakels.
Nuvėjo in žmones taisyt maišą. Kiek tik kur gau maišų au­
deklų, vis in krūvą siuvo - pasiuvo baisų maišą. Tas galijotas
atsinešė tą maišą pas karalių. Tuo tarnai, šešiolika vyrų, atnešė
bačką aukso, inpylė in tą maišą - da nė dugno gerai neuždengė.
Sunešė iš visur, ėmė vežt važiuoti iš karalystės - surinko visą
auksą, o da tik buvo pusė maišo.
-Tai ką, - sako, - kad jau daugiau nėr, tai raik užrišt maišą,
kad ir nepilną.
Užrišęs užsimetė an pečių, ir nuvė visi. Karalius, matydamas,
kad viens žmogus visą lobį karalystės nunešė, tuo prisakė dviem
pulkam raitelių vyt ir atimt. Tie raiteliai tuo juos pavijo, sako:
- Meskit maišą, ba užmušam!
Sako tas, kur melnyčias suka:
- Ką jūs mus užmušit, jum pirmiau atsitiks ore pašokt.
Tai kaip jis per abi šnirpšlis papūtė, tai tie raiteliai išė in pa­
danges. Tie puldami visi užsimušė, tik vieną jis lengvai, vyres­
nį, nuleido, sako:
- Dabar jok, pasakyk karaliui, kad da daugiau kereivių at­
siųstų, tai ir su kitais teip bus, kaip su jumis buvo.
Karalius, dažinojęs apė tai, sako:
- Tegu sau jau aina. Jie turbūt su galybe peklos tą viską daro.
O jie visi parėjo namo, pinigus pasidalino lygiai. Toliau visi
turtingai gyveno, iki nepamirė.
(Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

11. APĖ KATINĄ IR LAPĖ

Buvo toks žmogus, jis turėjo tokį iškadlyvą katiną, kad jis per
jį niekur negalėjo lašinių pakabytie: jis, būdavo, visur juos pa­
siekia. O pelių gaudyt neina. Tas žmogus pajėmęs tą katiną inki-
34
so in krepšį, nunešęs in girią paleido. Tas katinas pasimedžiojęs
girioj mėsos paukštukų o nubėgęs an varto girios stubos užlipo
ir guli. Kaip išalksta, vėl aina in girią.
Ale sykį patiko lapę. Lapė, pamačius nepažįstamą žvėrį, klau­
sė persigandus - klausia:
- Kas tu per viens?
Sako:
- Aš esiu katinas, atsiųstas iŠ Siberijos girių pas jus bulmistru.
Lapė toliau apsidrąsinus klausia:
- Ar da tu neženotas?
- Da jaunikis.
- O aš, laputė, - mergina. Tai mažu mudu ženytumės?
O katinas sako:
- Galim.
Ir tuo jiedu padarė vestuves ir apsivedė. Po vestuvių lapė
paliko katiną voloj, o pati išėjo del jauno vyro maisto ieškot. Su­
tiko vilką. Vilkas sako:
- Lapute sesute, kur tu buvai? Aš visas volas išieškojau, o
tavęs niekur neradau.
- Ar tu negirdėjai, kad Čia yra atsiųstas iš Siberijos girių kati­
nas bulmistru an mūs girių, o aš esiu jau jo pati?
Vilkas sako:
- Ar negalėčia aš jį pamatytie?
- Jis labai piktas, tave gali suėstie! Aik atnešk tu jam aviną
paklano, tai mažu pamatysi. Tik kad atneši, tai aviną padėk, o
pats bėk toliau.
Toliau aidama, lapė patiko mešką. Sako meška:
- Kur tu buvai, kad aš tavęs niekur negalėjau rastie?
- Ar tu negirdėjai, kad čia yra atsiųstas iš Siberijos girių kati­
nas už bulmistrą, o mane pajėmė sau už pačią?
- O ar aš negalėčia jį pamatytie?
- Jis labai smarkus, gal tave sudraskyt! Aik tu jam paklano
atnešk bulių, o atnešęs padėk ir pats prasitrauk, tai tu jį pamatysi.
Tep tas meškinas atnešė bulių, nutraukęs skūrą pade. O vil­
kas atnešė aviną, nulupęs skūrą ir pade. Ale bulmistras neateina
imt pa klaną. Atbėga zuikis. Sako meška:
- I u graičiausias - bėk pašauk bulmistrą, tegu ateina paimt
mūs dovanas.

SS
 Zuikis nubėgo pašaukt. O vilkas sako:
- N’o kur aš pasikavosu?
O meška sako:
- Aš tave pakavosu.
Vilkas atsigulė krūme, o meška uždengė vilk*) sausais lapais,
o pati meška inlipo in aglą, in pačią viršūnę, o žiūrės, kas čia
nusidės, kaip ateis bulmistras. Zuikis nubėgęs pašaukė katiną
su lape. O kad atbėgo katinas, pamatė meška:
- Ale, - sako, - koks mažas!
Tas katinas tuo šoko an to buliaus, plaukus ir vuodegą pasta­
tęs ėmė niurnėdams mėsą graužtie. O kaip katinas niurna, tai
meškai nusidavė: „Mažai". Sako meška:
- Kas Čia bus? Kaip jis suvės tą mėsą, o bus mažai, tai ir mus
da suvės...
Vilkas neiškęsdams koja krapšto lapus no akies, kad galėtų
nors kiek matyt, kas čia darosi. O katinas pamatė, kad kruta la­
pai, - tas kaip šoks an vilko, mislydams - pelė, - tas vilkas per­
sigandęs bėgt! Pabėgėjęs galą, pastipo. O tas katinas, išsigandęs
vilko, tiesiog šoko in tą medį, kur meška. Katinas palipė aukš­
tyn. Pamatė meška, kad jau atlipa pas ją, - kur jai dėtis? Šoko in
kitą medį - nupuolė an žemės ir užsimušė. Katinas su lape pasi­
rūpino mėsos an visos žiemos.
(No Mackevičiaus Bart nykų užr. V. BaslanavičiusJ Ožkablaliuosel 1903 m J

12. APĖ ALENĄ IR ŽMOGŽUDŽIUS

Buvo toks ūkinykas, jis turėjo dukterį Aleną. Sykį tą ūkinyką
paprašė kits in svečius. Rengiasi tėvai in svečius, o duktė sako:
- l ai kaip aš viena liksu namie?
O tėvai sako:
- Pasivadyk mergų vakaraut - ir būsi ne viena.
Išvažiau tėvai, o ji pasivadino mergų vakaraut. Katra atėjo siū-
tic, katra - verptie, katra - megztic. Vakare vienai besiuvant nu­
puolė noperekas no piršto ir - tiesiog in skiepą. Ji inlipo in skiepą
paimt nopereką - žiūri, kad sėdi už bačkos žmogžudis. ir sako
žmogžudį s:
- Žiūrėk, kad tu niekam apė mane nepasakytum, ba aš tave
užmušu!

36
 Tai merga išėjo iŠ skiepo pabalus kaip drobė. Vienai povaliai
pasakė, kita - kitai, - visos nusigando ir išė namo. O Alena sako:
- Kodėl jūs ainat namo teip anksti?
Viena sako:
- Man reik neštie vandens.
Kita - apė galvijus, kita teip, kita šiaip, ir visos išėjo namo,
o liko viena Alena. Kada jau nutyko, žmogžudis išlindo iš skie­
po, sako:
- Sveika drūta, drobių audėjėla, blynų kepėjėla!
Tuo apsidairė viską stuboj ir išėjo laukan pažiūrėt, ar neatva­
žiuoja daugiau žmogžudžių. O Alena, kaip tik išėjo jis laukan,
teip ji užstūmė duris. Jis rėkia:
- Atdaryk duris, ba papjausu!
Sako:
- Kad ir papjausi, ale aš tavęs neleisu.
Tas žmogžudis ėmė išmušė langą ir jau kiša galvą lįst in stu-
bą. O kaip jis tik inkišo galvą, Alena - kirviu jam per galvą ir
nukirto. Tuo tą galvą aprišo skepeta, o tą žmogžudį sukapojo in
šmotus ir sudėjo in du maišu. Ne po ilgam klauso - atvažuoja
daugiau žmogžudžių. O stuboj šviesos nebuvo, tai jie mislio, kad
tas jų draugas gyvas. Atėjo pas langą, sako:
- Ar jau apsidirbai?
O Alenėlė žmogžudžio balsu atsako:
- Jau. Tete du maišu pinigų ir puodą su sviestu.
Tie žmogžudžiai tuos maišus sudėjo in vežimą ir sako:
- Aime važuot.
O Alenėlė sako:
- Jūs važuokit, o aš likęs da mažu ką čia insižiūrėsu.
Tep tie nuvažiau. O kad parvažiau, pažiūri in tuos maišus -
rado to jų draugo kūną.
- Na, - sako, - palauk, mes tave kitaip pajimsim!
Ant rytojaus parvažiau tėvai - Alena tėvam papasakojo tokį
atsitikimą.
Ale jau už pora dienų atvažuoja pas Aleną jaunikiai. Toj Ale­
na tuo suprato, kad tai tie žmogžudžiai, o ne jaunikiai, tai nenor
nė pamislyt. O tėvai:
- Kap tu netekėsi už tokio bagociaus?.. O nė pinigų pasogos
no mūs nereikalauja.
37
 Alenos nė ašaros nieko nepamačijo. Ir tuo surengė veseilią, ir
apsiženijo. Po veseiliai išvažiau jie namo. O kad ją parsivežė na­
mo, tuo vienas nore jau galvą kirstic, o kiti sako:
- Ar negalim da su jąj apsidžiaugtie? Ji nuo mūs vienok ne­
pabėgs.
Naktin viens nusivedė ją in klėtį, o kiti stuboj sumigo. Ale
naktį Alenėlė sako:
- Leisk mane nors ant naujo vėjo pakvėpuotie.
- Tave nekas būtų išlcistie, ale tu pabėgsi.
- N‘o kur aš iš čia galiu pabėgtie...
Tas žmogžudis sako:
- Aikie pakvėpuokie, kiek nori, ir tuo ateik.
Toj kaip tik išėjo iš klėties, o naktis tamsi buvo, - ir bėgt o
bėgt kiek galėdama. O tas žmogžudis laukia laukia - nesulau­
kia. Sako:
- Kodėl teip ilgai neini gultie?
Jau nieks neatsiliepia. Išėjės ieško šę ir tę - jau niekur nėra.
Subudino savo tavorščius - sušoko raiti su šunimis vytie. Ji iš­
girdo, kad jau atsiveja, - ji pribėgo, pakelėj rado išpuvusį aržuo-
lą. Ji in tą skylę inlindo. Kad ją atsivijo iki tam aržuolui, šunes
ėmė apė tą aržuolą lotie. O tie žmogžudžiai sako:
- Mažu ji čia, kad šunes čia teip loja.
Viens peiliu dūrė in tą skylę ir pataikė jai in koją. Ji, kantriai
nukentus, skepetaite nušluostė kruviną peilį. Pažiūrėjo tas in tą
peilį - sako:
- Sausas. Čia jos nėr, vykim toliau!
Kaip tie nujo, tai ji - vėl bėgt. Važiau žmogus su pilnu veži­
mu geldų prisikrovęs in jomarką. Ji išgirdo, kad vėl atkūkau-
ja, - sako:
- Dėdule, pakavok mane po geldom: mane atsiveja žmog­
žudžiai.
Tas žmogus tuo tais geldas išėmė, o ją padėjo apačioj po pir­
ma gelda. Kaip tik spėjo susikraut, tep tuo atsivijo tie žmogžu­
džiai. Sako:
- Ar nematei tu Čia bėgant tokią mergą?
- Nemačiau.
- Meluoji, šunie! Tu čia mažu turi ją pakavojęs po Šitom tavo
geldom...
 Tuo viens užlipo an vežimo o geldas mest. Išmetė beveik vi­
sas geldas - nėr. Sako:
- Broliai, čia jos nėra.
Ir nusivijo toliau. O ji išlindo iš po geldų ir - bėgt. Ir naktį
parbėgo namo ir tykiai palindo po kūgiu šieno, bijodama pasi­
rodyt: mažu čia žmogžudžiai. O tie žmogžudžiai neradę nuke-
liau atgal. Tėvas iš ryto atėjo gyvuliam nešt šieno. Alena išgirdo,
kad tai tėvas, - ji, išlindus iš kūgio, apipasakojo jam savo atsiti­
kimus. O tėvas sako:
-Jie gali būt atsivys.
Tas tėvas tuo nukeliau prie kereivijos, paprašė keliolika gin­
kluotų kereivių, o tie kereivia i netoli buvo no jo. Apė pietus at­
kėliau tie žmogžudžiai, o tėvas klausia:
- O ką, ką veikia Alena?
Sako žmogžudžiai:
- O kas jai: sau bevaikščioja po dvarą dainuodama.
Kaip tik jie susėdo, tep tuo pašaukė Aleną ir sako:
- Kas čia?
Tie žmogžudžiai nore ją durt peiliu, ale tuo iš kamaros kerei-
viai, juos tuojau sujėmė, apkalė geležimis ir pasodino amžinai.
O tas tėvas su Alena nukeliau ten in jų tuos namus, atsijėmė
savo kraitį ir visus jų pinigus ir, ką tik gero rado, viską pargabe­
no namo.
(N o Mackaus Bartnykų uSr. V. Bfasanavifius] OiklabaltuostJ 1903 m )

13. APĖ KARALIŪNĄ IR JUODĄ $UN|

Kitąsyk buvo karalius su pačia, jiedu nesulaukė vaikų. Jiedu

vis, būdavo, tik apė tai mislia, kad jie galėtų sulaukt vaiką ar
mergaitę, kad turėtų kam palikt savo karalystę.
Sykį vaikščiojant karalienei po sodą, pamatė ji tokį senuką.
Tas senuks jai sako:
- Tu vis misli apė vaikus. Sulauksi sūnų. Tas sūnus bus lai­
mingas, jis, ką tik norės, tai visko dastos.
Kaip senukas sakė, teip ir stojos: už metų pagimdė karalienė
sūnų. O tas karalius priešais savo rūmus laikė žvėrinčių, prasi­
kaltėlius ten mesdavo an suvedimo. Sykį karalienė, sėdėdama
su vaikeliu pas tą žvėrinčių, užmigo. O virėjas jai miegančiai
pavogė vaiką, kraujais gaidžio jai aprėdalą iškruvino, tą vaiką,
nunešęs toli nuo miesto, atidavė momkai, o atėjęs karaliui pasa­
kė, kad karalienė sušėrė žvėrim vaiką. Karalius, pamatęs, kad ji
sutaškyta kraujais, tuo intikėjo, kad ji teip padarė. Tuo tas kara­
lius liepė pastatyt tokį bokštą, karalienę inmetė in tą bokštą ir
užmūrijo, sako: tegul ji ten pastimpa. Kaip tik ją ten užmūrijo,
tuo atlėkė du balti karveliai ir jai nešė maistą. Tas virėjas girdė­
jo, kaip senuks pasakojo karalienei, kad jis bus laimingas ir ką
tik norės, tai jis viską dastos. Sako: „Kad jis dasižinos, kad aš čia,
tai jis m3 gali padaryt bloga". Tai jis pametė karališką dvarą,
nuvė pas tą vaiką. Tas vaiks jau buvo paaugęs, kad jau buvo
vaikinuks. Sako tas virėjas:
-Tu teip menkai būni. Kad tu turėtum čia karališkus dvarus,
sodus ir visą prigulėjimą.
Tas vaiks tik ištarė - tuo viskas stojos.
- Dabar jau visko tu turi, ale vienam tau liūdna. Kad tu turė­
tum sau lygią merginą, tai nor pasibovytum.
Patiko tokia kalba senio, jis tik ištarė - ir tuo stojo pas jį graži
mergaitė, kad nė aprašyt jos gražumo negalima. Tas virėjas liko
tenai pas juos.
Už kelių dienų sumislio virėjas - sako tai mergaitei:
- Kaip jis užmigs, tai tu jį papjauk, jei tu teip nepadarysi, tai
aš tave užmušu.
O ta mergaitė teip sutiko su savo tuo vaiku, kad jie be viens
kito būt negalėjo. Tai mergina pasakė jam, kad, sako, „tas senis
liepė tave papjaut. O kad aš nepapjausu tave, tai jis mane nor
užmušt". Kitąsyk atėjo tas senis pažiūrėt, ar jau papjovė. O tas
sūnus sako tam seniui:
-T u norėjai, kad mane papjautų, o ne, tai tu ketinai mergaitę
užmušt. - Sako: - Užtai tu būk juodu šunim su aukso abrenčka
an kaklo. Maistas tavo bus žarijos, o dūmai ais iš tavo gerklės
teip kaip iš kamino.
Kaip tik tiek ištarė, tuo tas virėjas pavirto in juodą šunį. At­
nešęs žarijų, pašėrė - dūmai iš gerklės vertėsi teip kaip iš kami­
no. Toliau jis dasižinojo, kad jo motina apmūryta. Sumislio ait
pažiūrėt motinos. Sako jis tai mergaitei:
- Aš aisu in tėviškę - mažu aisi ir tu?
40
 Sako toj mergaitė:
- Ką aš ten veiksli: mane ten nieks nepažįsta, geriau aš čia
liksu.
Tas karalaitis, nenorėdams ją ten paliktie, kad kas jai ten blo­
go nesistotų, tai jis ją pavertė in sagutę, insisegė in drapaną ir
išė. Atėjo pas tą bokštą. Pasistatęs kopėčias, užsilipo an viršaus
ir klausė:
- Karaliene, ar tu gyva?
O ji mislio, kad tie karveliai jai atnešė maisto, - sako:
- Da tik ką pavalgiau.
Sako jis:
- Aš tavo sūnus, kur sakė virėjas, kad mane žvėris sudraskė.
Ten jiedu pasišnekėjo kiek. Jis nulipęs atėjo pas vieną tarną ir
sako jam:
- Aik pas karalių, sakyk jam, mažu jis mane prijims prie me-
dinčių.
O kad ans pasakė karaliui, karalius, pamatęs tokį miklų vy­
rą, maloniai jį prijėmė:
- Mažu, - sako, - nors tu turėsi dalį an medžioklės, ba šitie
mano medinčiai jau kiek metų nieko nepagauna.
Kaip tik jis pristojo, tuo padarė medžioklę. Pajėmė jis visus
medinčius nusivedė in girią, sustatė juos aplink ratu. O pats sto­
jos vidury. Ėmė trepsėt, tai kaip ėmė visoki žvėrys bėg, tai tie
medinčiai ką tik spėjo šaut. Prišaudė daugybę visokių žvėrių ir
paukščių, pargabeno pas karalių. Karalius, pamatęs, kad tiek
daug prišaudė, padarė iš tos mėsos didelį balių, suvadino daug
svečių. O karalius sako tam medinčiui laike baliaus:
- Tai tu su manim sėdėsi už stalo, kad toks medinčius.
Kada jau buvo balius, karalius jį pasisodino prie šalies. Ale
kada jau gerai insibaliavojo, sako tas sūnus:
- Mes čia lėbaujam, ale ką veikia karalienė tame bokšte?
O tas karalius sako:
- Aš apė ją nė mislyt nenoru: ji sušėrė mano sūnų žvėrim ir
pati jau seniai galą gavo.
O tas karaliūnas sako:
- Karalienė da yra gyva. O aš tai tavo ir jos sūnus, katra sakė,
kad žvėris suvedė. Tas virėjas mane pavogė o gaidžio kraujais ją
aptaškė, o mane atidavė momkai.

41
 Tada jis išpasakojo tėvui no pradžių iki pabaigai. Karalius
klausė:
- Kad tu teip viską žinai, tai kur dabar tas virėjas?
Sako karaliūnas:
- O ve juodas šuo su aukso abrenčka. - Sako: - AŠ jį maitinu
žarijom.
Tuo atnešė žarijų. Tas šuo ėmė ėst, o iŠ gerklės teip kaip iš
kamino dūmai vertės. Sako:
-Jei netiki, tai mažu norėtumėt pamatyt tą virėją?
Visi sako:
- Norėtume.
Tada iš to šuns tuo pasidarė vėl tas senas virėjas su baltu
žiurkštu ir peiliu rankoj. Tada tuo nuvėjo atmūrijo tą bokštą, iš­
ėmė karalienę gyvą, atgabeno in rūmus. Ale ji nieko jau negalėjo
valgyt, tuo numirė. O karalius tą virėją liepė in šmotus sudras­
kyt, mėsą sumetė žvėrim. O tas karaliūnas tą sagutį atvertė vėl
in paną, apsivedė ir liko karalium an ilgų metų.
(Užrakė Vincas Bazmavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

14. APĖ RAGANĄ IR VAIKUS

Kitąsyk mergina ir vaikins, abu broliai, nuvėjo in girią toli no

namų, ir pagau juos ragana. Nunešė toli no namų, toli in savo
stubelę. Tai mergaitei liepė ragana nešt vandenį in bedugnę sta­
tinę, o tam vaikinui padavė atmuštą kirvį, liepė medžius kirst.
O valgyt jiem davė tokių blynų, teip drūtų kaip akmuo. Vargo
vargo tie vaikai. Ale sykį toj ragana uždavė da jiem daugiau dar­
bo. Sako:
- Aš lėksu toli, šiandie negrįšu.
Kaip tik toj ragana išė, tie vaikai viską metė ir - bėgt. Bėgo
bėgo, tie vaikai nubėgo jau gana toli. O ta ragana sugrįžus pa­
matė, kad jau jų nėra, tai ji juos vyt. Tie pamatė, kad jau atsive­
ja, tai toj mergina metė paskui save šepetį - iš to šepečio išaugo
kalnas su tūkstančiais tūkstančių smailų adatų. Tai ragana šiaip
taip persikabino per tą kalną ir - vėl vyt. Pamatė, kad jau atsi­
veja. Tas vaikins metė šukas paskui save - išaugo didelis kal­

42
nas su kiek tūkstančių tūkstančių smailų vinių. Tai ragana ir
per tą pcrsikabino. Pamatė, kad jau vėl ragana atsiveja. Toj mer­
gina metė zerkolėlį paskui save. Iš to zerkolėlio stojo zerkoli-
nis kalnas teip slidus, kad ragana niekaip negalėjo užsikaby-
tie. Sako:
- Bėgsu namo, atsinešu kirvį - aš tą kalną pusiau perkirsu.
Atsinešė kirvį, bet to kalno perkirst negalėjo. Sugrįžo atgal.
O tiedu parbėgo namo.
(U ir . V/ncdS Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

15. APĖ SENUKĄ IR ANOKĄ

Pasakoja, kada tai senų senovėj buvo žmogus, jis turėjo sū­
nų. Tą sūnų apipačiau, pavedė namus. Kada jau tas tėvas visai
paseno, apkurto, pradėjo neremt nė kojos, nė rankos. Kaip, bū­
davo, sėda prie sūnaus valgyt, prie marčios, jo rankos dreba,
būdavo, lieja an stalo. Tada sūnus nupirko už pora skatikų mo­
linį bliūdelį ir senį pasodino pas pečių valgyt. Tas senis, būda­
vo, nieko nesako, tik dūsauja. Sykį rankos sudrebėjo - išmetė tą
bliūdelį ir sumušė. Kaip jau tą sumušė, sūnus pramanė jam me­
dinį bliūdą. Ką darys senelis - valgo iš medinio ir dūsauja.
Ale buvo jau sūnaus sūnus. Vaikutis sėdėjo an žemės ir dirbo
tokią skrynelę. Klausia jo tėvas:
- Kas čia bus iš tos skrynelės?
Sako tas vaiks:
- Darau judviem su motina tokią skrynelę. Kaip judu būsit
seni, tai judu iš tos skrynutės pašersu pas pečių.
Tada tėvai apsimislio, kad jiem ir teip nepatektų pas pečių
valgyt. Tada jie savo tėvą pasisodino visados prie stalo, nežiū-
rė, ką jis lieja an stalo. No to sykio visi vaikai su savo tėvais
sutikdavo, iki lenkmečiui. O po lenkmečiui tai vėl prade nesu-
tiktic ir dabar jau visai nesuteikia. Kaip tik sūnui ar dukteriai
paveda, tai tuo tėvai in kitą šlubą an peno, o kiti nenor viens
kito nė patiktic.
(U ir. Vnuas Basanavičius Oikablahuosf) 1905 ni )

43
 16. APĖ VIENA ŽUVINYKĄ

Kitąsyk gyveno viens žmogelis mažoje stubelėje prie didelio

ažero, užsiimdavo žuvinykyste: žuvis gaudė ir iš to maitinosi.
Ale bet gyveno dideliam neturte.
Sykį jis begaudydams pagau auksinę žuvytę. Toj žuvytė pra­
šnekėjo - sako:
- Tu mane paleisk, tai aš tau daug gero padarysu. - Sako: -
Kad tu pareisi, tai an vietos tavo sulūžusios stubelės rasi gražius
namus, namuos rasi Šėpą, atsidarysi tą šėpą, tai rasi ten gert ir
valgyt. Ale jeigu nors kam praneštum, ką aš tau sakiau, tai no
tavęs viskas prapuls.
Tas žmogus paleido tą žuvytę. O kad parėjo namo, žiūri -
vietoj jo sulūžusios stubelės stovi gražūs namai. Inėjo į vidų -
sėdi jo pati. Klausia jis jos:
- O iš kur tie namai atsirado?
- Aš pati nežinau.
Sako jis pačiai:
- Duok tu ma valgyt.
Sako pati:
- Kad aš nieko neturu.
O jis nuvėjęs atidarė šėpą - ten rado visokių valgių ir gėri­
mų. Jiedu gerai pasivalgė. Ir tcip jie dailiai gyveno. Ale toj jo
pati sako:
- Iš kur čia viskas stojos?
O jis sako:
- AŠ negaliu pasakyt. Kad aš pasakyčia, tai viskas išnyktų.
- Kad negali sakyt, tai m3 nercik.
Ale kaip jau gerai, tai jo boba atsigau - nedavė pakajaus ji,
sako vyrui, kad pasakyt. Ans, pabaigęs kantrybę, pasakė. Kaip
tik ištarė, teip tuo viskas pranyko, tik liko toj sulūžus stubelė.
Kada jau viskas prapuolė, nėr kas valgyt, aina jis vėl žuvaut.
Begaudydams jis vėl pagau tą žuvytę auksinę. Sako:
- Paleisk tu mane vėl, tai aš tau sugrąžysu vėl tavo turtą. Ale
jau niekam nesakyk, ba jau daugiau negausi nieko.
Paleido jis vėl tą žuvytę. O kad parėjęs namo, rado vėl jis
tokius namus, o juose ir tą šėpą. Vėl jiedu pragyveno kelias ne-
dėlias. Kaip jau tai bobai atsiėdę, sako:
44
 - Aš nenoru nė šitų valgių, nė nieko, jei tu m3 nepasakysi, iš
kur tai viskas stojos.
Tas žmogus, pačios negalėdamas atsigintie, vėl pasakė. Kaip
tik pasakė, teip viskas ir vėl pranyko, liko jiem tik toj sulūžus
šlubelė. Kaip jau viskas prapuolė, nėr jau kas valgyt, nuvė vėl
gaudyt žuvų. Begaudydamas pagau jis vėl tą žuvytę. Toj žuvytė
jam sako:
- Nekantrus esi - jau daugiau to negausi. Jei nori, tai tu mane
supjaustyk in šešias dalis. Dvi dalis pakask po langu, dvi dalis
duok suvest kumelei, o dvi dalis duok suvalgyt pačiai.
Tas žmogus supjaustė tą žuvytę, davė dvi dalis pačiai, dvi
dali kumelei ir dvi pakasė po langu. Po langu išaugo dvi lelijos
aukso, toj kumelė atsivedė du aukso plaukais kumelius, o pati
pagimdė du vaiku su aukso plaukais. Kaip tie vaikai jau užau­
go, tie arkliai - ir jau, tada tie vaikai sako tėvui:
- Kaip mes čia busim, turėdami tokius arklius... Josim mes
svieto vandravot.
Tcip jiedu pasirengė, kad nebūt nė arklių, nė jų plaukų auk­
sinių matyt. Tėvas sako:
- Kaip aš galėsu žinot, ar jūs gyvi, ar ne?
- Jūs galėsit žinot an lelijų. Jei lelijos bus gražios, tai ir mes
būsim sveiki, jei bus suvytę, tai sirgsim, o jei visai sudžius, tai
jau būsim negyvi.
Su tuom sėdo ir išjojo. Bejodami jiedu, vienam nepatiko toj
kelionė - sugrįžo pas tėvą, o kits nujo. Perkeliavęs per didelę
girią, prijojo dvarą. Tam dvare to tėvo pono nebuvo namie, ten
buvo pana. Toj pana jam labai patiko. Jis jos klausė:
- Ar tu nebūtum mano moteria?
O kad jis jai pasirodė, kad jis su aukso plaukais, tada ir toj
pana jį labai pamylėjo ir sako:
- Aš tavo būsiu teisinga iki grabui.
Ir tuo jie rengė vestuves. O kad sugrįžo tėvas, pasakė tėvui,
kad jau rengia vestuves. O tėvas sako:
- O kur jaunikis?
Parodė jam, o jis sako:
- Toks pakeleivis ir da toks netikęs - aš turėčia už tokio savo
dukterį leisti e?

45
 Ale kada duktė pasakė ir parodė, kad jis tik an viršaus tuom
u/si traukęs, o apačioj auksinis, tada tas tėvas tuo viską surengė
prigulinčiai, ir tuo susivinčiavo.
Po vestuvių jis išjo in girią medžiot. Pamatė jis ainį. Tas ai­
nis - bėgt, o jis - jį vyt. Vijo jis jį per visą dieną. Kada jau prite­
mę, tas ainis jam iš akių prapuolė, tik jis pasijuto, kad jis stovi
pas raganos s tūbelę. Išėjus ragana klausia:
- Kur tu čia teip vėlai valkiojiesi po šitais neišeinamas girias?
Sako:
- Bobute, ar nematei čia ainio?
- Mačiau. Aš tą ainį pažįstu. Tai tu nori mano ainį užšaut? Aš
tave pamokysu, kaip ainius gaudyt!..
Tuo toj ragana pavertė jį in akmenį.
Anas brolis pamatė, kad jau lelija nudžiūvo, - sėdo an savo
arklio, išjo savo brolio ieškot. Atjojo in tą girią, kur jo brolis gulė
akmeniu. Išėjo toj boba ir norėjo jį apraganaut akmeniu. Jis tą
bobą norėjo nušaut. Sako:
- Sugrąžyk broliui gyvastį, ba aš tave užmušu!
Nebuvobobai raganai kas daryt - turėjo ji vėl paverst in žmo­
gų. Kada abudu gyvi pasimatė, meilingai pasisveikinę, abudu
išjo iš girios. Viens nujo pas savo mylimąją, o kits grįžo pas tėvą.
Tėvas sako sūnui:
- Aš jau žinojau, kol tu nebuvai parjojęs, kad aną brolį atgy-
dei: tai jo aukso lelija vėl gražiai švietė.
Ir tuom pasaka pasibaigė. Jei kas daugiau žino, tegu daugiau
papasakoja.
(Utr Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 790.S m.)

17. APĖ KUPČIAUS DUKTERĮ RAGANĄ IR KARALIŲ

Buvo toks kupčius su pačia, turėjo jiedu dukterį Uršulę. Ka­

da toj duktė jau paaugo aštuonis metus, tai motina, mirtinai su­
sirgus, pašaukė savo dukterį, palaimino ją ir davė jai lėlę. Sako:
- Kaip aš numirsu, tai kad tau ir didžiausia bėda bus, tai vis
klauskis rodos pas tą lėlę.
Ir su tuom žodžiu numirė. O toj mergaitė tą lėlę insidėjo in
kišenių. Toliau tas tėvas sako:
46
 - Ką aš dabar vienas beveiksu - reik vėl veslie.
Pasitaikė įam jauna našlė su dviem dukterimis - jis su jąj apsi-
pačiau. Toj močeka buvo labai negera dėl tos mergaitės. Ji ją, bū­
davo, muša, bara ir visokiais būdais naikina, o ji vienok, būdavo,
gerai auga ir tunka ir neišpasakytai buvo graži, o tos moėekos
dukros, nors ir gerai maitinamos buvo, vienok buvo sudžiūvę ir
pajuodę. Kad, būdavo, kaip atė in metus, norėtų kas Uršulę ves-
tie, tai močeka, būdavo, sako, kad reikia pirma vyresnes išlaistie.
Ale sykį kupčius išvažiau in kitą karalystę, o toj jo pati išėjo
gyvęt in kitą stubą prie girios. O toj girioj buvo stubelė, toj stu-
bclėj gyveno ragana. Ėdė ji žmonis teip kaip vištukus. O toj mo­
čeka vis, būdavo, siunčia podukrą in girią tai šio, tai to, mislyda-
ma: mažu kada pataikys, užeis prie tos stubelės ir toj ragana suės
ją. O ta lėlė vis ją, būdavo, veda geru keliu. Tai močeka vieną
vakarą uždavė darbą: vienai liepė siūt, kitai - megzt, o Uršu­
lei - verpt. Visuos namuos ugnį užgesino, tik, kur jos dirbo, pa­
liko žvakę. Toj žvakė kaip nužibėjo, viena neva atėjo šviesą pa­
taisyt - ir tyčiom užgesino.
- Dabar ugnies nėra - kur mes žiburį gausim?
O darbas nepabaigtas. Siuvėja sako:
- Man adata šviečia.
O toj mezgėja sako:
- Man virbalai Šviečia.
O an Uršulės sako:
- Tau nieks nešviečia, tai turi ait in tą stubelę pas raganą
ugnies.
Uršulė nenor aitie - jos ją išmušė, išstūmė per duris ir išsiun­
tė, mislydamos, kad jau ji iŠ ten nesugrįš. Išvyta Uršulė pasista­
čius prieš save savo lėlę ir verkia, sako:
- Mane varo in girią pas tą bobą raganą ugnies pamešt, o kap
aš nuveisu pas ją, tai ji mane suvės.
Atsakė jai lėlė:
- Imkie vis mane sykiu, o su manim nieko pikto tau nestosis.
Uršulė insidėjo lėlę in kišenių ir nuvė in tamsią girią. Ėjo tą
naktį, an rytojaus o vakare priėjo prie tos stubelės. Žiūri - apė
stubelę vietoj tvorų padirbta iš žmonių kaulų, an tvorų - žmo­
nių galvos ir vieto vartų stulpų - žmonių kojos, in vietą vartų -
žmonių rankos, in vietą spynos - žmogaus galva su išverstais
47
dantimis. IŠ tų žmonių galvų per akis šviečia - teip išeina didelė
šviesa kaip iš liktamų. Ji persigandus stojo an vietos taip kaip
negyva, nežino, kur jai dėtis. Ne po ilgam pakilo baisus vėjas -
sulinko medžiai, puolė lapai no medžių. Ir ateina boba iš girios,
ragana, o atėjus pas stubą, vuosto. Sako:
- Kas čia smirda žmogiena?
O Uršulė priėjo prie jos, pasiklonio ir sako:
- Aš, bobute. Atsiuntė mane močekos dukterys ugnies pas
tave.
-Gerai. Žinau aš tėis dukteris. Ale pirma pas mane pabūkie.
Padirbsi, o paskui ir ugnies gausi.
Paskui boba ragana atsisuko prie vartų ir suriko:
- Vartai mano drūti platūs, atsiverkite!
Tuo tie vartai atsidarė. Inėjo pirma švilpaudama boba, o pas­
kui ją - Uršulė. Paskui vėl tie vartai užsidarė. Inėjo in stubą, toj
boba sėdos, sako:
- Tu dabar ištrauk iš pečiaus, kas ten yra: aš noru vakarienės.
Uršulė išėmus balaną iš užpečkio, nuvėjus pas tžis galvas,
kur žiba an tvorų, užsižibino ir traukė iš pečiaus, kas ten buvo.
O ten buvo dešimts žmonių kūnų, parneštų iš skiepų. Uršulė
viską ištraukė, tai ragana viską suvedė. Po vakarienei aidama
gult, sako Uršulei:
- Rytoj aš išeisu, o tu žiūrėk, kiemą nuvalyk, stubą iššluok ir
gražiai nuskusi du varšaucku kviečių. Ir žiūrėk, kad joks biske-
lis žievės neliktų! Ba kad neišpildysi mano įsakymo, tai aš tave
suvėsu.
Ir pati atsigulus užkarkė. O toj Uršulė verkia prieš lėlę. O lėlė
sako:
- Neverk, aik atsilsėk.
O Uršulė sako:
- Ką aš neverksu... Boba ragana man uždavė darbą: rytoj lie­
pė pasisemt iš aruodo du varšaucku kviečių o juos iki vienam
gražiai nuvalyt, kad neliktų nė biskis žievės.
- Tai nieko, aš tai viską rytoj padarysu, o tu gulk ir silsėkis.
An rytojaus toj ragana išėjo, o Uršulė pakol stubą iššlavė, pa­
kol nuvalė kiemą, sugrįžo pas kviečius - jau lėlė baigia lupt pas­
kutinį grūdą kviečio. Sako lėlė jai:
- Aš dabar viską padariau, tau tik atsiliko pietus išvirt.
 Ir inlindo in kišenių. Uršulė sutaisė pietus ir laukia raganos
parkeliaujant. Kaip tik sutemė, tose čerpėse žmonių žiburiai pra­
dėjo žibėtie. Ne po ilgam pakilo vėjas, sulinko medžiai, ir parėjo
ragana.
- O ką, ar viskas padaryta?
O Uršulė sako:
- Ką aš galiu pasakyt - pati, bobute, pažiūrėk.
Toj ragana, viską apžiūrėjus, sako:
- Viskas gerai, pykt nėr už ką.
Sėdo boba už stalo, paėdė vakarienės ir sako:
-Teisingi tarnai mano, atėję paimkit ir sumalkit tuos kviečius.
Tuo pasirodė šešios rankos, pagriebė tuos kviečius ir nunešė
iš akių. O toj ragana klausė pas Uršulę:
- Kas tai tau teip padarė?
O Uršulė jai atsakė:
- Palaiminimas mano motinos.
- Kad tu palaiminta, tai tu aik sau, man palaimintų nereikia!
Ir išvarė per vartus, o numovus no tvoros vieną žibančią Čer­
pę žmogaus, padavė jai, sako:
- Nešk ugnies močekos dukterim.
Uršulė, pajėmus tą žmogaus galvą, - bėgt namo. O ta ugnis
tik šviesoj dienos užgesdavo. Kitos dienos vakare parėjo namo
ir jau norėjo mest tą galvą, ale iš tos galvos išgirdo balsą. Sako:
- Nemesk tu mane, ale nešk pas močeką.
O kada ji parėjo su ugnia namo, močeką su džiaugsmu pati­
ko. Sako:
- Pas mus, kaip tik tu išėjai, tai ugnies nebuvo. Kad ir, būdavo,
parsinešam no kaimyno, tep ir vėl užgęsta. Dabar tavo jau neges.
Ji kaip tik atnešė tą galvą in stubą, iš tos galvos šviesa, per
akis šviečianti, tep ir ėmė degyt močeką su dukterimis. Tos čia ir
tę, o ta ugnis tol degino, kol nesudegino. O Uršulė, tą galvą pa­
kasus po žeme, stubą uždarė ir užrakinus, nuvėjus in miestą,
apsigyveno pas vieną moteriškę ir laukė tėvo sugrįžtant. Ale sa­
ko ji tai bobai:
- Man liūdna teip sėdėt be darbo. Aik tu ma nupirk gražių
linų - aš nors verpsu.
Tai boba nuvėjus nupirko linų, parnešė jai, ji pradėjo verpt.
Išverpė siūlus teip kaip plaukelius. Jau ji priverpė, sako:
40
 - Jau laiks būtų austic, ale staklių nėra.
Ir del tokių verpalų nieks negali staklių padaryt. Nėr ką jai
padaryt - jau ji meldžia pas savo lėlę, kad jai stakles pagamytų.
Teip tuo ir stojo staklės. Ji išaudė tą audeklą, išbaltino, suvynio
in stuką, padavė tai bobai, sako:
- Nešk parduok tą audeklą, tai gausi daug pinigų.
O toj boba pažiurę in tą audeklą, sako:
- Kam aš tą audeklą galiu parduotie, kad jį gali nešiot tik
karalius...
Pajėmus tą audeklą, nuvėjo pas karalių. Karalius klausia:
- Ko nori, senute?
Sako:
- Atnešiau tau tokį daiktą, kad kitam negaliu rodyt, kaip tik
jūsų mylistai.
Karalius pažiurę in tą audeklą, sako:
- Kiek už jį nori, senut?
Sako boba:
- An to čienios nėr: aš karaliui dovanų atnešiau.
Padėkavojo karalius senukei ir ją gražiai apdovanojo ir pa­
leido namo. Dabar karalius ieško siuvėjo, kad galėtų kas iš to
audeklo marškinių pasiūtie, ir niekur tokio siuvėjo nerado. Pas­
kui sako karalius:
- Pašaukt tą bobą, katra audė: toj tegu ir siūs.
Pašaukė tą bobą. O toj boba sako:
- Nė aš audžiau, nė verpiau ir aš kirpt nė siūt negaliu. Pas
mane gyvena tokia Uršulė - tai jos darbai.
- Tai te tau tą audeklą, nunešk jai - tegu ji susiūna man marš­
kinių.
Senukė jai parnešė, o ji sako:
- Aš sakiau, kad be manęs nieks negalės tą audeklą siūtie.
Tuo ji sukirpo dvyliką marškinių ir susiuvo. Padavė tai bo­
bai, kad neštų karaliui, o pati nusiprausė, išsisukau, o sėdėda­
ma po langu, žiūrės, kas čia bus. Ne po ilgam žiūri - ateina ka­
raliaus tarnas ir sako jai:
- Karalius prašė ateit ir nor apdovanot iš savo rankų.
Ji kėlus ir nuvė pas karalių. O karalius kaip ją pamatė, kad ji
tokia graži, insimylėjo in ją be mieros. Sako:
- Aš no tavę neatstoju - turi būt mano pati.

50
 Ir tuo, žinoma, kaip karalius apsipačiau. Ne po ilgam parva­
riau jos tėvas ir apsigyveno pas dukterį, tą bobą ir atsijėmė an
dvaro, o tą lėlę nešiojosi prie savęs, pakol nenumirė.
(Pasakoto žydas. užraše V Masanavtčtusl Ožkabaliuos 1904 m.t

18. APH ŽMOGŲ IR VILKĄ

Aina sykį neturtingas žmogus pas ūkinyką kultie, spragilą

nešėsi kultie, o maišą nešėsi mierai atsiimtie. Bcaidams patiko
vilką bėgant. Sako tas vilkas:
- Pakavok tu mane, žmogau, in maišą, ba mane atsiveja ma­
no neprieteliai medėjai.
Tas žmogus pamislęs valandą:
- Na, tai, - sako, - lįsk in maišą.
Tas vilkas inlindo, o tas žmogus užrišo maišą ir neša, užsidė­
jęs an pečių. Ne po ilgam patiko medėjus raitus. Klausė medėjai:
- Ar nematei vilko bėgant?
- Nemačiau.
Tie ir nusivijo toliau. O vilkas paskui sako žmogui:
- Paleisk tu mane iš maišo.
Tas žmogus jį paleido. O kad išlindo vilkas iš maišo, sako:
- Žmogau, aš tave už tą geradėjystę suvėsu.
Tas žmogus sako:
- Tai teip negal būtie, kad tu mane suvėstum už tiek tau gero
padaryto. Aime toliau, patiksim kokį sūdžią - tegul perkratys tą
reikalą.
Aina jiedu toliau - patiko seną kumelę. Sako žmogus:
- Tu perkrėsk mūs reikalą. Aš vilką apgyniau no medinčių,
o kada paleidau iš maišo, tai už tą geradėjystę nor jis mane
suvest.
- Už gerą vis piktu moka. Aš tarnavau pas ūkinyką dvyliką
metų, palikau jam dvyliką kumelių, o kad pasenau, nepajėgiu
dirbtie - nedavė ėstie ir išvarė. Dabar ainu, kur akys neša.
Vilkas sako:
- Na, matai, ar ne mano teisybė?
O žmogus sako:
- Aš da an to nepristoju, aime toliau.
51
 Ėįo toliau - patiko seną šunį. Papasakojo žmogus jam, koks
reikalas, o šuo sako:
- Už gerą tai vis piktu moka. Aš ir tarnavau pas ūkinyką
dvidešimts metų. Kaip pasenau, lotie negaliu - išvarė an savo
duonos, o dabar aik kur senatvėj... Tai matai, už gerą vis piktu
moka.
O vilkas sako:
- Matai, kad mano teisybė.
Žmogus sako:
- Ne, aš da an tos provos nestoju. Aime toliau.
Ėjo toliau - patiko lapę. Papasakojo lapei visą tą reikalą. O
lapė sako:
- Negali būt, kad toks bestija, o būtų galėjęs inlįst in maišą!
Žmogus su vilku bažijosi, kad buvo vilkas maiše.
- Na, kad buvai, tai lįsk, parodyk, kaip tu ten buvai inlindęs.
Žmogus laiko maišą, o vilkas inkišo galvą.
-Galva tai aš žinau kad lenda, ale inlįsk visas...
Tas vilkas ir visas insikraustė. O lapė sako žmogui:
- Na, kaip tu buvai jį užrišęs?
O žmogus užrišęs sako:
- N’o šiteip.
Ir jau vilkas maiše, o da ir užrištas. O lapė sako:
- O kaip žmones su spragilu pėdus surištus kulia?
Žmogus, pajėmęs spragilą in rankas, sykį vilkui bamterė ir
sako:
- N'o šiteip.
Dasiprotėjo žmogus, kaip reik su vilku apsiaitie, tai kaip pra­
dėjo spragilu duot! Ir tol davė, kol vilkas jau nekrutė daugiau.
Padėkavojo žmogus lapei už jos gerą rodą ir pats nuvė kūlikaut
savo keliais.
(N o Kiltkevtfiaus fono u lr a ir Viniai, Beslanaviitusl Ofkibahuos* 1904 m.)

19. APĖ KARALIAUS SŪNŲ IR SAULĖS SESERĮ

Senovės laikuose tolimoj karalystėj gyveno vienas karalius

su karaliene, jiedu turėjo vieną sūnų - Joną karalaitį. Kada jau
tas sūnus išaugo in dvyliką metų, jis, būdavo, vis aina pas savo
52
mylimą vežėją, o ans jam vis, būdavo, gražias pasakas pasakoja.
Ale sykį atėjo pas jj pasakų klausyt, o tas vežėjas sako:
- Ar tu žinai, kokią aš tau šiandie pasaką papasakosu? Ne už
ilgo tavo motina pagimdys dukterį - tavo bus sesuo. Ji bus baisi
ragana, suvės tėvą ir motiną ir visus žmones aplinkinius. O tu,
jei nori no to išliktie, tai tu prašyk no tėvo geriausią arklį ir jokie,
kur tave akys neša.
Tas karalaitis, išgirdęs tokius žodžius, tuo nubėgo pas tėvą
ir sako:
- Tėvai, duokit man geriausią arklį: aš josu pasijodinėtie.
Tėvas tuo liepė pabalnot geriausią arklį. O jis, sėdęs an ar­
klio, išjo, kur akys neša. Jojo jojo ilgai ten, trumpai - prijojo dvi
senas siuvėjas. Prašosi jis pas jais gyvęt. Sako tos senukės:
- Kad jau mum neilgai atsiliko gyvęt ir siūt. Tik tol mes siū-
sim, pakol šitą skrynią adatų išlaužysim ir tą skrynią siūlų išsių­
sim.
Nėr ką jam paveiktie - joja toliau verkdams. Jojo jojo, ar ilgai,
ar trumpai, - prijojo aržuolvartį. Sako:
- Priimk mane gyvęt pas save.
- Mielai priimčia tave, Jonai karalaiti, ale kad nedaug jau tu­
ru aržuolų verstie iš šaknų. O kaip pabaigsu verstie, tai bus ma­
no mirtis.
Apsiverkęs karai iūnas nujo vis tolyn. Prijojo kalnavcrtį, pra­
šos pas jį gyvęt. O ans sako jam:
- Karaliūnai, labai priimčia, ale kad jau man atsiliko tik pora
kalnų perverst. Kaip tuos apversu, tai jau bus man galas.
Tai ką jis darys? Joja toliau. Jojo jojo, atjojo pas saulės seserį.
Toj jį maloningai priėmė, davė jam valgyt ir gert, ir ten jam labai
gerai buvo. Ale po kiek metų sumislio keliaut in tėviškę pažiū­
rėt, kas tėviškėj girdėt. Prašos jis pas saulės seserį, kad jį leistų in
tėviškę, tai ji neleidžia. Ale jis prašos be kaliejos - jau ji leidžia.
Ale davė jam šepetį, sako:
- Kad šitą šepetį kur mesi, tai stosis dideli kalnai. Te tau ši­
tais šukas: kad kur j«iis mesi, tai stosis didelė giria. Ir te tau šitą
porą jaunų obuolukų: jei kas tą vieną obuoluką suvalgys, nor
seniausias - jaunu stos.
Pajėmęs Uis dovanas, karaliūnas iškėliau. Prijojo prie kalna-
verčio - jau tas baigia paskutinį kalną verst. Karaliūnas metė še­
petį -stojos kalnai, remianti dangų. Tas kalnavertis padėkavojo
karaliūnui - sako:
- Dabar vėl turčsu darbo an šimto metų, da ir tol mirt ne­
reiks.
Pajojo toliau ilgai ten, trumpai - prijojo aržuolrovį. Ir rado
jau paskutinį aržuolą raujant. Karaliūnas kaip metė šukas - sto­
jo aržuolinė giria, kad viršūnė siekianti debesius. Pamatęs ar-
žuolrovis tiek aržu olų sako:
- Dabar turu vėl darbo an šimto metų, ir da tol gyvas būsu.
Padėkavojo karaliūnui už tai. O karaliūnas nujo toliau. Prijo­
jo pas tžkis siuvėjas senas, davė jom po tą jauną obuoluką. Tos
siuvėjos po tą obuoluką kaip suvalgė, tuo stojo jaunos mergi­
nos - rodos, kad niekad senom nebuvo. O tos siuvėjos iš džiaugs­
mo davė karaliūnui tokią skepetaitę, kad su tąj skepetaite mos-
tert, tai stoja užpakaly ažeras. Padėkavojęs karaliūnas nukeliau
namo. O kad atjojo an dvaro, sesuo patikus jį maloningai sveiki­
no. Sako:
- Sėsk, broleli, atsilsėk, o aš aisu tau pietų pasteliuot.
Jis sėdo pakajuj ir sėdi. Išbėgo iš palovės peluks ir prašneko
žmogišku balsu, sako:
- Sesuo jau dantis galanda - jau tave tuo suvės.
Karaliūnas išgirdo peluko tokius žodžius - tuo sėdo an savo
arklio ir bėgt. O sesuo ragana, atėjus su išgalaistais dantimi bro­
lio ėst, žiūri - jau tuščia, tik pelė in volą inlindo. Tai ji - vyt.
Išgirdo, kad jau atsiveja. Jis mosterė skepetaite - užpakaly jo
stojo didelis ažeras. Toj ragana pakol perplaukė per tą ažerą, jau
jis gana toli nujo. O ji ėmė graitai vyt. Karaliūnas prijojo prie
aržuolrovio. Ans pamatė, kad jis bėga no sesers, - tas aržuolų
prikrovė an kelio didelį kalną. Ji atbėgus - pereit nėr kur. Ji pa­
kol išsilamino, tai karaliūnas vėl toli nujo. Prijojo prie kalnaver-
čio. Tas kalnavertis pajautė, apė ką čia darbas aina: pamatė, kad
jau atsiveja. Tas tuo kalną apvertė an kelio, an to kalno - kitą, ir
jau siekia debesius. Atbėgus - an kelio kalnai, pereit negali. Ji
pakol persikasė, tas karaliūnas prijojo prie saulės sesers. Papra­
šė - toj langą atidarė, jis per langą su arkliu inŠoko. Atbėgus toj
ragana reikalavo, kad aitų brolis su jąj svertis:
- Jei, - sako, - aš jį nusversu, tai aš jį suvėsu, jei jis mane nu­
svers, tai jis mane galės užmušt.
 Ir stojo jiedu an Saikių. Tai ragana kaip dėjo tik koją an sai­
kių - karaliūnas iškilo in dangų. O tą raganą saulė tol degino,
kol iš jos buvo tik spirgučiai.
(No Jankaucko Barlnykų užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m )

20. APĖ MERGĄ, MEŠKĄ IR PELĘ

Buvo toks senas žmogus su pačia, jiedu turėjo dukterį. Ale

jam toj jo pati numirė. Pajėmė jis kitą našlę ir su dukteria. Kaip
tik jis ją pajėmė, pas juos stojo gyvenimas blogas: pradėjo moče-
ka jos nekęstie, jokiu būdu ji jai neintikdavo. An galo sako moče-
ka diedui:
- Tu vežk savo dukterį - pagiry yr stubelė, ji ten daugiau
priverps.
Padavė jai in šukę ugnies, puodelį ir biskį kruopų išvirt va­
karienei košės, insisodino in vežimą, nuvežęs paliko toj stubelėj.
Toj mergina verpė, kol buvo šviesu, o vakare atsinešė iš girios
sausų malkų, sukūrė ugnį, užstatė puodą ir verda košės. Atbėgo
pelė, sako:
- Mergele, duok man ir šaukštuką košės.
- Apmislyk, peluke, mano vargus, o aš tau duosu košės ik
valiai.
Išvirė košės, davė tai pelei pasisotyt ir pati pavalgė, o po va­
karienei sėdi abi su pele pas ugnį.
Ne po ilgam atėjo meška. Sako:
- Merga, užgesyk ugnį - aisim gūžinėt. Te tau zvanelį, tu bė­
giok ir zvanyk, o aš tave gaudysu.
O toj pelė jai in ausį sako:
- Duok tu ma zvanelį - aš zvanysu ir bėgiosu, o tu tuo lįsk po
pečium.
Ugnį toj mergina pagesino, o pelė pajėmė zvanelį, ėmė zva-
nyt ir bėgiot po stubą, o toj meška - vis gaudyt. Girdi zvanijant,
o nieko nepagauna. Meška perpykus ėmė mest šakaliais, ale vie­
nok nepataikė. Meška pailso ir nustojo gūžinėjus ir sako in tą
mergą:
- Tu vienok gali gerai gužinėt, kad aš tavęs nė sykį nepaga­
vau. Už tai aš tau rytoj atsiųsu vežimą sidabro ir pulką arklių.
55
 Ta meška išėjo, o toj mergina pakajingai pernakvojo.
Anryt močeka siunčia diedą - sako:
- Važuok, dukterį parveši. - O pati mislia, kad jau jos tik kau­
lai tenai.
Tas diedas pakinkė arklį, nuvaliau pas šlubelę, žiūri - veži­
mas sidabro ir pulkas arklių. Važiuoja diedas su visu kuom na­
mo. O šuo loja:
- Diedas su dukteria parva/.uoja, parveža vežimą sidabro ir
pulką arklių pargena.
Ir ne po ilgam parvažiau diedas su dukteria, parvežė vežimą
sidabro ir parginė pulką arklių. O toj močeka iš pavydų sako:
- Tai koki čia dyvai... Mano duktė gaus dusyk tiek.
Ir tuo aprėdė savo dukterį, davė ugnies, puodą kruopų, ir
diedas tuo ją in tą pačią stubelę. Ji, sulaukus vakaro, susikūrė
ugnį, užsistatė puodą ir verda košės. Atbėgo toj pati pelukė,
sako:
- Mergele, duok man šaukštuką košės.
- Aš tau, brude, duosu košės!..
Teip ir tepė šaukštu pelei per snukį. Toj pelė pabėgo, o ji visą
puodą košės sau pati išėdė.
Ne po ilgam atsibarškino meška. Toj močckos duktė visa per­
sigando, net jos dantys pradėjo barškėtie. O meška atėjus sako:
- Merga merga, pagcsyk žiburį - aisim gūžinėt.
Padavė meška mergai zvanelį, sako:
- Tu bėgiok, o aš tave gaudysu.
Toj merga kad ir nenorėtų zvanyt, o kaip rankos ir visa iš
baimės dreba, jau ir tas zvanelis nenustoja skambėjęs. O pelė
sako:
- Merga niekai, verta skūrą nulupt!
Pradėjo gūžinėt, tai meška pagau mergą, nusmaugė ir suve­
dė, tik kaulai liko.
Antryt siunčia boba diedą - sako:
- Važuok parvežk dukterį.
Tas diedas nuvažiau pas stubelę - žiūri, kad jau mocekos duk­
ters tik kaulai. Susidėjęs kaulus ir parbarškino. O šuo loja - sako:
- Močckos dukters diedas kaulus parveža...
- Šunie, nelok! Te, blynas - suvesk o sakyk, kad parveža duk­
terį, du vežimu sidabro ir dvi kaimines arklių pargena.

56
 Ne po ilgam parvažuoja diedas su dukters kaulais. Toj boba
kaip pamatė tą baiką - iŠ gailesčio numirė. O tas diedas tą savo
dukterį apženijo, ir visi gražiai gyveno.
(No Įankaus Bartnykų užraše V. Basian a ščiu s] Ožkabaliuose 7904 m.)

21. APĖ KETURIASDEŠIMTS VIENĄ SUNŲ

Buvo gyveno vienas žmogus su pačia. Jiedu nesulaukė vaikų.

Ką jie nedarė ir nesimeldė, o vis nesulaukė. Ale sykį tas žmogus
nuvėjo in girią, patiko senuką. Tas senukas sako tam žmogui:
- Aš žinau, ko tu nori ir kas tau vis an mislių. Tu vis misli apė
vaikus. Tu nuveik in sodžių, surink no kiekvieno gyventojo po
vieną kiaušinuką, patupdyk vištą - išperės tiek vaikų, kiek bu­
vo kiaušinių.
Tam kaime buvo gyventojų keturiasdešimts vienas, tai jis su­
rinko keturiasdešimts vieną kiaušinį. An jų patupdė vištą - iš­
perėjo tiek vaikų. Po dviejų sanvaičių išsirito vaikai teip kaip
kukuliai. Keturiasdešimčiai davė vardus, o tam vienam jau tė­
vas neišteko vardo. O stove an jų kiemo didelis aržuolas. Sako:
- Tu, vaikeli, būk Aržuolu: tegu tavo vardas bus Aržuolas.
Tie vaikai augo ne dienoms, ale adynoms, ir tuo išaugo in
vyrus.
Sykį visi keturiasdešimts brolių nuvėjo in tolimus laukus, in
pievas žolės pjautie. Jie ten dirbo vieną sanvaitę, pristatė tiek
kūgių šieno. Tėvas nuvėjo pažiūrėt - pagyrė tuos visus sūnus,
kad tiek daug padirbo, ir parkeliau namo.
Kitą dieną tėvas vėl aina su tuom Aržuolu pas šieną pažiū­
rėt - štai jau neranda vieno kūgio, jau tik trisdešimts devyni. Sa­
ko tėvas:
- Jau mūs vieną kūgį šieno pavogė.
O tas Aržuolas sako:
- Tai nieko: aš suvaktuosu, kas jį vagia.
O tėvas:
- Ar tu galėtum suvaktuot?
- Galėsu. Tik duok man šimtą rublių - aš suvaktuosu.
Tuo tėvas davė jam šimtą rublių. O jis su tuom šimtu rublių
nuvėjo pas kalvį, sako kalviui:
57
 - Nukalk tu man lokį lenciūgą, kad galėcia apvyniol žmogų.
Ale žiūrėk, kad būtų drūtas, ba jeigu nutruks, tai visas tavo dar­
bas prapuls.
Tas kalvis nukalė gerą lenciūgą, o jis pajėmęs patraukė - nu­
trūko. Tada kalvis da storesnį nukalė - jau nenutraukė. Pajėmęs
tą lenciūgą, nuvėjęs pasikasė po kūgiu ir vaktuoja, kas ateis šie­
no vogt. Ne po ilgam atbėga iŠ jūrių kumelė ir ėmė kūgį šieno
ėst. Jis prisitaikęs užsėdo an tos kumelės, tuo lenciūgu apsuko -
tai kumelė su juom lakstyt po laukus, po kalnus ir vis jį nor nu­
mest. O kad jau negalėjo ji numest, sako toj kumelė:
- Kad tu galėjai dasėdėt an manęs, tai tu už tai galėsi valdyt
mano kumeliais.
Pribėgo prie jūrių ir garsiai užžvengė. Susijudino jūrės, išėjo
iš jūrių keturiasdešimts vienas arklys, viens už kitą gražesnis.
Pereit visą svietą - tokių arklių daugiau nerasi.
Iš ryto klauso tėvas, kad an kiemo žvengia arkliai. Išėjo tėvas
ir broliai - žiūri, kad jų brolis su keturiasdešimts vienu arkliu.
- Na, - jis sako broliam, - dabar aš jum visiem parvedžiau
po arklį - dabar josim visi sau mergų ieškot.
Tėvas, motina juos palaimino, ir jie visi išjo in baltą svietą.
Dabar jie jodami šnekasi, kur jie rastų tokią motiną, kad turėtų
užauginus keturiasdešimts vieną dukterį:
- O po vieną kur, mum neišpuola vestie.
Bejodami išgirdo: trisdešimtoj karalystėj pas vieną motiną -
keturiasdešimts viena merga. Jojo jie, jojo, prijojo. Pamatė an kal­
no dvarą baltą, aplink visą mūru apvestą, priešai - geležiniai
stulpai. Suskaito - keturiasdešimts vienas stulpas. Jie prie tų stul­
pų prisirišo arklius, o aidami an dvaro patiko bobą raganą. Toj
boba sako:
- Kaip jūs galėjot be mano dalcidimo arklius prisirišt?..
- Tu nerėk an mūs, ale pirma duok mum gert ir valgyt, o
paskui mus klausk, ko mes atjojom.
Tuo toj boba jiems davė valgyt ir gert, o paskui klausia:
- Ko jūs atjojot?
Sako:
- Mes girdėjom, kad tu turi užauginus keturiasdešimts vieną
dukterį, tai mes atjojom jais vestie.

5H
 - Teip, ženteliai, turu tiek dukterų.
Ir tuo nuvėjus pašaukė jais. Jie tuo susisveikino, pradėjo gert
ir dainuot. O kad atėjo vakaras, jie visi sugulė su savo mergom.
Visi sumigo, o tas Aržuolas nuvėjo pas savo arklį pažiūrėt. O tas
jo arklys prašnekėjo žmogišku balsu, sako:
- Tu nuvėjęs visas mergas aprėdyk vyriškom [drapanom], o
patys apsirenkit tų mergų drabužiais ir atsigulkit. Ale žiūrėk,
teip padaryk, ba kitaip visi prapulsim.
Jis tuo nuvėjęs jžis aprengė brolių drapanom, o juos aprengė
tų mergų drapanom, ir atsigulė. Kada jau atėjo pusiaunaktis, iš­
ėjo boba ragana ir suriko - sako:
-Teisingi tarnai mano, ateikit ir nukirskit svečiam galvas!
Tuo atėjo tie jos tarnai ir nukirto tiem, kurie buvo vyriškai
apsirėdę, galvas. Ir teip stojo, kad tom visom mergom galvas
nukapojo. O tas Aržuolas prisibudino savo brolius - pajėmė
tžiis visas galvas, išnešę an tų stulpų užmaustė, pabalnojo savo
arklius ir išjo.
Anryt pamatė ragana, kad jos dukterų galvos an stulpų už-
maustytos. Tep tuo toj ragana vyt! Vijo vijo, tie prijojo prie Mė­
lynų jūrių. Tie arkliai, vandens gyventojai, kaip tik prie jūrių -
teip kaip paukščiai perlėkė. O toj ragana, negalėjus perjures per­
eit, sugrįžo atgal. O jie visi sugrįžo namo.
(NoZuikio OŽkĮabaliųl užrašė Vincas Basanfnvitiusl Ožkabaliuose 1904m.)

22. APĖ ŽMOGŲ, KAIP JĮ PAVERTĖ PATI IN ŠUNĮ

Vienoj karalystėj buvo tokia moteriškė, ji turėjo sūnų. Tas sū­

nus užsiimdavo medžiokle: šaudė paukščius, žvėris ir iš to pats
mito ir motiną maitino.
Vieną sykį apsirėdęs nuvėjo medžiot ir nušovė zuikį. Parne­
šęs padavė motinai, o motina pasturgalį iškepė, o pirmagalį pa­
dėjo po suolu. Padėjo motina an stalo, ir valgo susėdę. Ale tas
pirmagalis pakilo iš po suolo - kaip bėgo, teip išbėgo in laukus.
Tas sūnus sako:
- Motin, žiūrėk, kas čia per dyvai: tas pirmagalis zuikio jau
išbėgo in laukus!
O motina sako:
 - Vaikeli, toki d y va i būna! Ana kitam kaime pas mūsų pažįs­
tamą teipgi toki dyvai atsitiko. Nuveik pats pas jį, tai jis tau pa­

lis nuvėjęs paklausė jo. O jis jam teip sako:

- Klausyk gerai. Kaip aš buvau jaunas, pati, būdavo, manęs
nenor klausyt. Aš jai sykį norėjau su lazda kaulus paminkštyt -
ji, lazdą ištraukus, davė man per pečius ir sako: „Iki šiol tu bu­
vai žmogus, o dabar būk juodu šuniu". Ir tuojau pavirtau in šu­
nį. O ji, pajėmus lazdą, išpylė gerai man kailį ir išvarė laukan.
Išėjęs laukan, atsisėdau an zavolinės ir misliu, kad pati pasigai­
lės manę ir vėl mane po senovei atvers in žmogų. Ale kas tau!
Kiek nesitryniau apė stubelę, ir negalėjau sulaukt no blogos sa­
vo bobos mylaširdystės. Būdavo, kaip sėdžiu po langu, tai, bū­
davo, karštu vandeniu lieja an manę. O šert visai nešėrė - nors
iš bado numirk. Nėr ką man daryt - nubėgau in laukus. Radau
žmogų kaiminę galvijų ganant. AŠ - prie tos kaiminės. Kad tik
koks galvijas atsiskiria, aš jį tuo paverčiu, visus suvarinėju in
krūvą, o vilkus tai, būdavo, iš tolo nedaleidžiu. Tas kerdžius
pamatė mano išmintį - jis ma, būdavo, duoda gerai ėst. Toliau
jau tas kerdžius, būdavo, neina in kaiminę. Ale sykį ponas pa­
matė, kad jis valkiojasi, o neina in kaiminę, - sako: „$iteip tai
nelabai gerai, kad tu neini in kaiminę: da vagis koks bulių pa­
vogs". - „Ne, pon, aš turu labai gerą šunį - jis nieko nedalcis". -
„O kad tu nori, tai aš tuo nuvėjęs ir parvesu, kokį norėsu, bu­
lių". - „Ne, neparvesi". Ir pradėjo jiedu ginčytis, ir susilaižino
kerdžius su ponu iš trijų šimtų rublių. Tas pons tuo nuvėjo in
kaiminę ir griebėsi už buliaus - tas šuo sudraskė jam visus dra­
bužius ir jį sukramtė ir nedavė pajimt gyvulį. O kad pons nepar-
vedė galvijo, atidavė kerdžiui laižybas. Tas žmogus, būdavo, pats
nevalgęs, o mane vis gerai, būdavo, pašeria. Perbuvau aš pas
kerdžių per vasarą - sumisliau bėgt pas pačią pažiūrėt, ar susi-
milus nepavers mane vėl in žmogų. Parbėgęs pradėjau krapštyt
koja in duris. Išėjo boba su lazda ir davė man vieną per pečius ir
sako: „Tu bėgiojai juodu šunim, o dabar lėk jau geniu". Apsiver­
čiau geniu ir nulėkiau in girią. Ten laksčiau medis iš medžio.
Žiemos laike maisto nėra - ką man darytie? Nulėkiau in kaimą,
in vieno ūkinyko sodą. Ten kabojo klėtka, vaikai joje paukštu­
kus gaudė. Aš in tą klėtką - tegul vaikai mane pagaus, nuneš in
60
st\ib«i - man stuboj bus Šilčiau ir ėstie duos. Vaikai, radę mane
klėtkoj, su klėtka atnešė pas tėvą ir rodo tėvui, sako: „Žiūrėk,
kokį mes genį pagavom!" O jų tėvas buvo didelis žinūnas. Jis
tuo pažino, kad aš ne paukštis, alc žmogus. Jis mane padėjo an
delno, papūtė kvapu - ir stojau vėl žmogum. Dabar sako jis m3:
„Te tau šitą lazdelę, o palaukęs iki vakarui, nuveik pas pačią,
užgauk su tąj lazda per pečius ir sakyk: «Buvai tu boba, o dabar
tu būk ožka!»" Palaukęs vakaro, parėjau pas pačią, užgavau per
pečius ir sakau: „Buvai tu ik šiai dienai boba ir pačia mano, o
dabar būkie tu ožka!" Toj boba tuo stojo ožka, o aš, ją pajėmęs
už ragu, virve nuvedžiau in tvartą, pririšau. Ir šėriau visus me­
tus ruginiais šiaudais. Po metų pasigailėjau pačios - nuvėjau pas
tą žinūną paklaust, kaip ją vėl in bobą atverstie. Jis m3 davė kitą
lazdutę, sako: „šitąj lazdute užgauk vėl jai per pečius ir sakyk:
«Buvai tu ožka, o dabar būk boba!»" Aš parėjęs teip padariau -
ir stojo boba. Kaip tik stojo boba, tuo puolė man in kojas, prašy­
dama atleidimo, ir prižadėjo su manim gražiai gyvętie. Ir dabar
gražiai gyvena su manim.
- Dėkui, - sako medinčius, - ką tu m3 teip dailiai papasako­
jai. Čia tik yr amžini dyvai.
(No Zuikio užrašė V. Rasanat>(ičiu$] Ožkabaliuose 1904 m )

23. APĖ KARALIŪNUS IR RAGANĄ

Vienoj karalystėj buvo karalius su karaliene, jiedu turėjo sū­

nų ir dukterį. Tą dukterį, būdavo, nieks negali užmigdyt, kaip
tik Jonas karaliūnas. Būdavo, atėjęs pasupa, padainuoja - anoj
užmerkia akis ir užmiega. Jau jiedu užaugo dideli, parėjo in me­
tus - tas karaliūnas išvažiau pas kitą karaliūną in svečius. Tenai
jis perbuvo tris mėnesius, o kada važiau namo, užprašė jis aną
pas save in svečius. Toj jo sesuo labai graži buvo. Tas brolis nu­
traukė jos portratą ir pakabino ties savo lova. O anas karaliūnas
in tąsyk atvažiau pas šitą in svečius - rado šitą kietai miegantį.
Ir pamatė tą portratą ties jo lova neišpasakyto gražumo, ir teip
jam patiko. Jis mislio, kad tai jo mergos abrisas, - išsitraukė kar­
dą o nore jam galvą kirstie, kad jam jo merga liktų. Ale in tąsyk
tas karaliūnas pabudo, sako:
61
 - Ką tu nori man daryt?
- Aš tau norėjau galvą nukirstie, kad man liktų šita merga,
kurios čia tu abrisą turi pasikabinęs.
- Tai čia ne mano mergos, ale mano sesers - tos, kurią aš tau
žadu už moterį duotie.
O kada jis ją pamatė, neišpasakytai nusidžiaugė ir tuo nuke-
liau in savo žemę rengtie vestuves. O šits karaliūnas prirengė
du laivu: vieną - sau, antrą - seseriai, ir sėdo an vieno pats, an
kito - sesuo su tarnaite. O toj tarnaitė buvo ragana, ir ji turėjo
dukterį. O karaliūnaitė nežinojo, kad ji ragana. Išplaukė jie an
jūrių. Kaip davažiau in vidurį jūrių, sako toj ragana:
- Pasidėk savo puikias drapanas o atsigulk an patalų, tai tau
bus geriau: tu nors pasilsėsi.
Toj pana tuo nusirėdė savo karališkas drapanas ir atsigulė, o
toj ragana ją pavertė in antį ir paleido an jūrių, o tom drapanom
aprėdė savo dukterį, ir nukeliau pas aną karaliūną. O anas atėjo
pasitiktie. Išėjo iš laivo toj raganos duktė. Tas karaliūnas pažiū­
rėjo in aną abrisą ir in mergą - suvisai ne ta. Tas karaliūnas, už­
pykęs, kad jam ne tą mergą atvežė, šitą karaliūną pasodino in
kalinį an šmotelio duonos ir an stiklo vandenio. Dabar jis neži­
no, kur toj jo sesuo dingo ir kas čia pasidarė. O apė nevalią sar­
gais apstatė, kad prie karaliūno nieko neprileistų.
Kada atėjo pusiaunaktis, pakilo toj antelė iš jūrių, savo spar­
nais apšvietė visą dvarą. Atlėkus ant nevalios langelio, an vinies
pakabino savo sparnelius. O atėjo pana pas brolį ir sako:
- Bėda tau, broleli, sėdėt nevalioj, valgyt šmotelį juodos duo­
nos ir gert stiklą vandenio. O man da bėdžiau nardyt po mėly­
nas jūreles. Apgau mus mūs tarnaitė ragana: mane nurengė, o
mano karališkom drapanom aprengė savo dukterį.
Tcip jiem bešnekant, pradėjo auštie - toj antelė vėl išlėkė. O
tie sargai tą viską pranešė karaliūnui. O tas karaliūnas prisakė
tarnams, kitą naktį kaip tik atlėks toj antelė, tuojau jam duot ži­
nią. Kitą vakarą kaip tik atlėkė, apšvietė sparneliais visą dvarą,
tuos savo sparnelius pakabino an vinies langelio, o pati, pasi-
vertus in paną, kalba su broliu. O tie sargai nubėgę davė žinią
karaliūnui. Tas karaliūnas tuo atlėkė žiūrėt į nevalią. Kaip tik jis
inėjo pas juos (o tas karaliūnas liepė tos antelės sparnus sude-
gyt), tuo toj antelė nore išlėki. Užšoko an lango, ims sparnus - o
jau jų nėra. Jau lur ten būtie, nes karaliūnas ją pagriebė už baltų
rankų. Ir tada pradėjo kalbėtie jie ten visokias kalbas. Paskui visi
trys parėjo in pakajus. Už tnjų dienų surengė vestuves, ir apsive­
dė. O tą raganą su duktena padėjo in tokią vietą, kur jų daugiau
nė balso negirdėt buvo. O anas po vestuvių sugrįžto in savo kara­
lystę, ir visi laimingai pabaigė tą kelionę an tos ašarų pakalnės.
(Papasakoto senas Galinis, užraiė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m.)

24. APĖ KUPČIŲ

Buvo vienas kupčius su pačia. Ale jiedu nesulaukė vaikų, tai

jiedu vis geidė, kad sulauktų nors vieną vaiką jaunystoj pasi-
džiaugtie, o an senatvės turtus savo paliktie ir galvas priglaus-
tie. Alėjų maldos nieks neišklausė. Dabar sako tas kupčius:
- Vaiko neturu - kur aš savo pinigus padėsu? Čia yra tokios
nepereinamos balos, žmonės turi aplink toli vaikščiot - padarysu
per tais balas tiltą: tegu žmonės keliaudami nors mane minavos.
Ir tuo pradėjo tą darbą. O kad pabaigė tą tiltą, pradėjo žmo­
nės tiesiog keliautie. Siunčia jis savo vyriausią tarną - sako:
- Aik palįsk po tiltu ir klausyk, ką apė mane žmonės keliau­
dami kalbės.
Tas nuvėjęs palindo po tiltu ir laukia, kaip atėję žmonės kal­
bės.
Ne po ilgam atėjo trys senukai. O tie senukai tai buvo šventi.
Tie senukai kalba tarp savęs:
- Kuom tam kupčiui apmokėtie už tiek daug gero, čia jo pa­
daryto?
O vienas iš jų pratarė:
- Jis labai nor vaikų - tegu gims jam vaikas. Ir tegu bus toks
laimingas, kad ką tik jis no Dievo prašys, tai viskas jambus duota.
Tas kupčiaus tarnas, viską tai išklausęs, parėjo namo. Klau­
sia jo ponas:
- Na, ką žmonės kalba keliaudami?
Sako:
- Vieni dėkavoja, prašydami sveikatos, kiti šiaip, kiti teip, ir
daugiau nieko negirdėjau.
O apė tą gimimą vaiko nieko nesako - žiūrės, kas čia nusiduos.
63
 Už metų gimė to kupriaus sūnus. Tas vaikas jau biskj paau­
go - ėmė tas tarnas papjovė balandį, o kada jie gerai sumigo, tuo
krauju patepė tos kupčiuvienės bumą ir rankas ir tą vaiką pavo­
gęs nunešė, padavė augytie.
Kad pabudo tie kupčiai - vaiko jau nėra. Mislia kupčius: kur
jis galėtų prapultie? O tas tarnas pratarė:
- N’o kur jis dingo - motina jj suvedė.
O toj kupčiuvienė sako:
- No kaipgi aš savo vaiką ėsu...
O tas tarnas sako:
- Ką, da giniesi?.. Kaip ėdei, da kruvinos rankos ir burna.
Tas kupčius pamatė, kad kruvina, - tuo intikėjo ir pasodino
ją in kalinį.
O tas vaikas kada paaugo septynių metų, tas tarnas pametė
tą savo poną ir, pajėmęs tą vaiką, sėdo in valtį ir, nuvažiavęs toli
m jūres, sustojęs sako tam vaikui, - sako:
- Tu sakyk, kad čia stotus didesnis miestas ir didesni rūmai
kaipo karaliaus ir kad čia stotus varinis tiltas iki kraštui jūrių.
Tas vaiks kaip tik teip ištarė, tuo ir viskas teip stojos.
Pamatė karalius, kad tokioj vietoj stovi miestas ir tiltas no
miesto iki kraštui, - aina jis pažiūrėt. Atėjęs, visą tokį stebuklin­
gą miestą apžiūrėjęs, klausia:
- Kas tokį miestą galėjo išstatyt?
O tas kupčiaus tarnas sako:
- Tai aš viską teip surėdžiau.
- Kad tu teip galėjai padarytie, tai aš tau duosu savo dukterį
už pačią.
Ir teip neilgai trukus surengė viską, ir jis apsipačiau su kara­
laite. Toliau jau jis vaiko pradėjo nekęstie, ir jau jis jj neskaitė nė
už šunį, pradėjo jam nė valgyt neduotic.
Ale sykį tas vaiks vakare užsislėpė jų pakajuj, kur jie guli, -
klausys, ką jiedu šnekasi. Naktį klausia toj karaliūnaitė:
- Aš tave gerai pažįstu, kaip tu buvai pas tą kupčių tarnu, o
dabar tokias gėrybes turi!..
O jis jai pasakoja:
- Kaip aš buvau pas tą kupčių, tas kupčius, padaręs per ba­
las tiltą, nusiuntė mane po tiltu paklausyt, ką žmonės, keliauda­
mi per tą tiltą, apė jį šnekės. Aš, palindęs po tiltu, klausiau. At-
ėjo trys seniai ir teip sako: „Kuom tam kupčiui už jo tok] darbą
apmokėtic?" O viens pratarė: „Jis nesulaukė vaikų - tegu gims
jam sūnus, o tas sūnus toks bus dalingas, kad ką jis tik no Dievo
prašys, tai jam viskas stosis". Kada gimė sūnus, aš balandžio
krauju, kada (kupčiuvienėj kietai miegojo, patepiau rankas ir
burną ir sakiau, kad ji pati savo kūdikį suvedė. O aš tą vaiką
pavogiau ir padaviau augytie. O ją už tai kupčius pasodino in
kalinį, kur ir dabar da sėdi. O tą vaiką, kada jau buvo septynių
metų, atsivežiau čia an tos vietos ir liepiau prašyt no Dievo, kad
tai viskas stotus. O jis kaip tik ištarė, teip ir viskas stojo.
O tas vaiks dasižinojo apė tai viską. Jis sako in tą karaliaus
žentą:
- Būkie tu šunim!
Ir tuo iš jo stojo šuo rudas su maknota vuodega. Kada prašvi­
to, tas vaiks tam šuniui - lenciūgą an kaklo ir atsivedė pas tėvą
kupčių. O atėjęs viską tėvui išpasako, kaip tik kur kas buvo, pa­
sisakė, kad esąs jo sūnus. Ir an galo klausia:
- Ar nėr pas jus žaruojančių anglių? Aš atsivedžiau šunį, tai
jį norėčia pašert.
O tėvas sako:
- Kaip gali žarijom šert šunį?! Nors ir Šuo, ale vienok gyvulys.
- O ką jam gali duotie, kad ne žarijų... Iš jo priežasties motina
sėdi nevalioj kiek jau metų. O mane kaip jis maitino!..
Pririšo tą šunį ir šėrė žarijom, kol pastipo. Paskui tuo motiną
atėmė iš nevalios. Toj karaliaus duktė sugrįžo pas tėvą. O jie visi
nuvėjo gyvęt in tą naują miestą.
(No Skilandžioiš OBJabalių] uiraic Vincai Basanavičius Ožkablaliuoscl 1904 m )

25. APB ŽINIUNĄ IR PONĄ

Kitąsyk buvo mažturtis žmogelis, jis vadinos Vėžys. Sykį jis

nuvežė in miestą malkų vežimą parduot. Tais jo malkas nupirko
gydytojas už pora dorelių. Kada jau malkas išmetė, atėjo pas
gydytoją in stubą. Gydytojas tuomsyk pietus valgė. Pamatė jis,
kaip ans gerai valgo, geria, - jis mislia sau: „Kad aš ir galėčia būt
gydytoju, tai iras teip gardžiai pavalgyčia ir atsigerčia". Pamis-
lio pamislio sau, ir an galo klausia jis gydytojo:
65
 - Ar aš negalččia būt gydytoju?
O gydytojas jam sako:
- Del ko ne - gali: arba čia kokia didelė išmintis...
Toliau klausia žmogus:
- Tai ką aš turėčia pirmiausia daryt, kad galėčia taptie gydy­
toju?
Sako gydytojas:
- Pirmiausia turi nusipirkt lemcntorių, paskui parduok ar­
klius, vežimą, nusipirk gražias drapanas, duok sau padaryt to­
kią toblyčią su parašu, kad tu gydytojas viską žinantis, tą tobly-
čią pakabyk toj pusėj, kur daugiausia žmonės aina, kad visi
aiškiai matytų.
Tas žmogus tuo teip viską atliko, ką jam gydytojas pasakė.
Žmonės, pamatę tokį pusgalvio parašą, ėmė visi juoktis.
Ale ne po ilgam prapuolė vieno pono daug pinigų. Žmonės,
kaip tai dagirdo, sako ponui:
- Ana tokiam tai sodžiuj yra toks gydytojas, kad jis viską ži­
no, tai jis mažu ir tuos pinigus pono žino.
Tas ponas tuo sėdo in karietą, atvažiau in tą sodžių pas tą
žmogų, sako:
- Ar tu daktaras viską žinantis?
Sako:
-Aš.
- Na, tai kad tu viską žinai, tai šę, sėsk in mano karietą -
važiuosim: turėsi atieškot mano pavogtus pinigus.
- Gerai, važuosu. Ale ir pačią turu imtie drauge.
Sako pons:
- Na, tegu ir pati važuoja.
Susėdo visi, nuvažiau pas tą poną. Kaip tik parvažiau, tuo jį
sodino už stalo prie pietų. Sako:
- Aš viens negaliu - tegu sėda ir pati mano prie pietų.
Tas pons pasodino ir pačią šalia jo. O tas žmogus mislio sau:
„Kas bus, tai bus,ale nors sykį poniškų valgių pavalgysim". Vie­
nas tarnas atnešė kokių ten gardžių valgių bliūdą, o tas žmogus
sako pačiai:
- Jau viens yra.
O jis tik sakė, kad viens bliūdas yra. Tas tarnas išgirdo, kad jis
sako „jau viens yra", ir jau jis nusigando. Atėjęs pas kitu. sako:
66
 - Jau tas žiniūnas žino. Aš kaip tik inėjau, o jis, mane pama­
tęs, tuo ir pasakė: „Jau viens yra". - Sako: - Vyrai, jau su juom
mum bus bloga.
O tie trys tarnai to pono buvo pinigus pavogę.
Kits tarnas atnešė kitokio valgio bliūdą - jis, pamatęs, kad
kiti} bliūdą atneša, sako pačiai:
- Jau antras čia.
Tas jau ir persigandęs išbėgo. O trečias kaip atėjo, tam ir sako:
- Jau ir trečias čia.
Tas pons sako, atėjęs in virtuvę:
- Uždenkit vėžį bliūde bliūdu ir atneškit an stalo.
O tas pons nore dažinot, ar jis žino apė ką, ar nieko. Teip
padaręs tarnas atnešė an stalo. Dabar sako tas pons:
- Žiniūnc, parodyk savo galybę: pasakyk, kas šitam bliūde
yra.
O tas žmogus sako pats an savęs:
- Pakliuvai, nelaimingas Vėžy.
T as p o n s suriko:
- Atminei! Kad jau tu šitą atminei, na, tai tu tikrai žinai, kas
mano pinigus pavogė.
Tas tarnas, mirtinai persigandęs, mirktcrė žiniūnui, kad atei­
tų pas jį. O kada atėjo jis in virtuvę, sako tarnai:
- Mes pono pinigus pavogėm ir viską gražiai sugrąžysim,
tik tu mūs neišduok, ba mum bus blogai. Mes tau gerai užmo­
kėsim.
Parodė, kur tie pinigai paslėpti.
Atėjo atgal pas poną prie stalo, pajėmė savo lementorių, pra­
dėjo, versdams lapus, ieškot, kur pono pinigai. Pervertė visą le­
mentorių - kaip nėr, teip nėr. An paskutinio lapo sako:
-Jau radau. - Sako ponui: - Aime, parodysu, kur pinigai.
Nuvedęs parodė pinigus. O kas pavogė, nesakė. Tada gau
gerai no pono pinigų, o tie tarnai ir gerai jam užmokėjo. Apsi-
šaukė visoj toj apygardoj dideliu žiniūnu. O kaip jau turtingu
buvo, tai kad, būdavo, kas ateina klaustie prapuolusių daiktų,
tai jis sakydavo:
- Kad jau mano tos knygos sudegė - dabar negaliu nieko at­
spėti e.
(UtraSė Vincas Basuitavičliusl Ožkabaliuos 7905 m.)

67
 26. APH KARALIŪNĄ IR UŽKEIKTĄ KARALAITĘ
Kitąsyk buvo vienas karalius, jis turėjo tris sūnus. Ale su­
syk apsirgo tas karalius ir jau buvo arti smerties. Tie vaikai jo
sykj vaikščiojo po sodą nuliūdę - sutiko tokį senuką. Tas se-
nuks klausia:
- Ko jūs teip nuliūdę?
Sako:
- Ką mes nebūsim nuliūdę: tėvas karalius jau gal tuo mirtie.
Tas senuks sako:
- Yra gyvojo vandens, tai kad jo jam pameštumėt, tai jis būtų
sveikas.
Atėjęs vyriausias sūnus pas tėvą sako jam:
- Yra tokio gyvojo vandens - leisk man pamest, tai būsi svei­
kas.
Sako tėvas:
- Su tuom vandeniu gal daug bėdos būtie. Jei nori, gali ait.
Tas tuo apsirengęs išjo. Gana toli nujojęs, girioj patiko tokį
medinčių - raganių, arba žiniūną. Sako anas:
- Kur teip skubiniesi?
O karaliūnas sako:
- Kam tau reik žinot, kur aš joju?..
Tr pajo toliau. O tas medinčius perpyko an jo už tokį atsaky­
mą - tuo jis jį suklaidino. Injojo in tokias pelkes, ko tolyn, to la­
byn suklimpo, kad nė šę, nė tę, ir tenai liko.
Laukia laukia karalius. Negalėdams sulauktie, išsiuntė an­
trą. Antras karaliūnas kaip nujo pas tą medinčių, anas jo klau­
sia, kur teip skubinas. O karaliūnas sako:
- Kas tau galvoj, kur aš joju?..
Ir tą jis nuklampino pas brolį, l'ada tas medinčius pajėmė abu­
du ir terp dviejų kalnų skiepe uždarė.
Karalius, nesulaukdams nė antrojo sūnaus, išsiuntė jauniau­
sią. Jauniausias atjojęs patiko tą medinčių. Tas medinčius klau­
sia jo:
- Kur tu joji?
Sako:
- Joju: tėvas serga. Sako, kad kur yra gyvojo vandens. Ar tu
nežinai, kur aš jo galėčia rastie?
6H
 Sako:
- Aš žinau ir tame tau pagelbinyku būsu. - Sako: - Kaip pri­
josi, kur tas vanduo, ten rasi užkeiktą dvarą - iš po dvaro bėga
tas gyvas vanduo. Te tau šitą geležinę lazdelę ir du kepaluku
duonos. Tai kaip prijosi prie to dvaro, bus uždaryti geležiniai
vartai. Tai tu su šitąj lazdele trissyk užgauk tuos vartus, tai tau
jie pėts atsivers. Ale už vartų rasi du levu išsižiojusius ir rėkian­
čius. Tai tu šitais duonas mesk vieną vienam, kitą - kitam, tai jie
apstos rėkę ir atstos no vartų. Tai tu kaip prisisemsi vandens, tai
žiūrėk, kad ilgiau neliktum kaip iki dvyliktai valandai. O jeigu
liktum tam dvare po dvyliktai, tai jau iš ten daugiau neišeitum,
jau ten liktum amžinai.
Kaip jam tas medinčius papasakojo, teip jis ten nujojęs ir ra­
do. Jis su tąj geležine lazdele užgau trissyk in vartus, tuo tie ge­
ležiniai vartai atsidarė. O tiem levam metė vienam vieną duoną,
kitam - kitą, tie, tžkis duonas pajėmę, atsitraukė no vartų. Tada
jis tuo nuvėjo in rūmus, ten tuo rado an stalo gulint kardą ir
pusę kepalėlio duonos. Jis tą kardą užsikabino, pajėmė bandelę
duonos, aina per rūmus toliau - niekur nieko nerado, jokią gyvą
dvasią, tik paskutiniam pakajuj rado puikią paną karalaitę. Toj
karalaitė sako jam:
- Kad tu čia galėjai ateit, tai tu mane išgelbėjai no prakeikimo
ir visą dvarą mano. Dabar aš būsiu tavo, tu - mano. Atkeliausi
už metų, tai mudu susivinčiavosim. Ale, - sako toj karalaitė, -
tau ant atminimo duodu aš savo žiedą.
Pajėmus užmovė jam ant piršto. Pamatė jis labai baltai išklo­
tą lovą, o kaip jis po didelių kelionių buvo nuvargęs, atsigulė an
tos lovos ir užmigo. O kad jis pašoko iš miego, žiūri - jau trys
ketvirtos dalys dvyliktos, o da jis neturi pasisėmęs vandens. Toj
pana jam parodė, kur tas vanduo, jis tuo nubėgęs prisisėmę van­
dens ir - bėgt no dvaro. Kaip tik spėjo per duris išbėgt - laikro­
dis mušė dvylika. Tada jis vėl atkėliau pas tą medineių. Tas me­
dinčius sako:
- Tu brangių daiktų parsineši. Su šituom kardu, tai kad ir
visos karalystės kiltų prieš tave, tai tu visus gali nukapot. O su
šitąj duona gali papenėt kad ir tris žemes, o jos vis tiek bus.
Dabar tam karaliūnui mislijosi apė savo brolius, kur jie din­
go. Sako karaliūnas:
 - Kad tu teip viską žinai, ar tu nežinai, kur mano broliai? Jie
pirmiau išjo gyvojo vandens ieškot.
Sako mcdinčius:
-Jie atjoję negražiai su manim šnekėjo, tai aš juos turu užda­
ręs terp dviejų kalnų skiepe.
- Ar tu juos negalėtum paleist?
Sako:
- AŠ galėčia juos paleist, ale jie tau blogai mislys, tu turėsi
didelę bėdą.
Ale jis meldė ir meldė jo tol, kol anas juos paleido. Joja jau jie
visi trys namo. Jauniausias jiem papasakojo, kaip jis to vandenio
gavo, kaip jis karalaitę išgelbėjo no prakeikimo:
- Po metų ten keliausiu ir ten apsivedęs su tąj karalaite kara-
liausu.
Žinoma, toli jie buvo nujoję. Jojo per vieną žemę - tas kara­
lius su kitu karaliūnų kariavo, jau buvo ant krašto prapulties, ba
jau baigė viską, o badas jau buvo visoj žemėj jo, kad nė pats ka­
ralius neturėjo jau ko valgyt. Jis, atjojęs in tą žemę, padavė tą
savo duoną - teip, kad visa jo žemė išsigelbė no bado. Padavė
tam karaliui savo kardą - anas tuo visus savo priešinykus iška­
pojo ir pavaldė aną žemę. Pajėmė no to karaliaus tą duoną ir
kardą ir vėl kėliau artyn namų. Parjodami sustojo vienam mies­
te ant nakvynės. O kada jauniausias užmigo, sako šitie du:
- Kaip jis parneš tėvui gyvojo vandens, tai jam tėvas paves
karalystę.
Tai jie ėmė tą gyvąjį vandenį išpylė in savo bonkutę, o jam
pripylė prasto vandens.
O kada jie parjojo namo, jis tuo nunešė tėvui tą gyvąjį vande­
nį. Tėvas kaip tik paragau prasto vandens, tai jam da blogiau
stojos. O anie broliai sako:
- Tėvai, jis tau nuodų parnešė. Mes tai parnešėm gyvojo van­
dens.
Tuo tie kaip tik padavė tėvui tą vandenį, jis išgėręs stojo ne
tai ką sveikas, ale da ir teip kaip jaunuose metuose. Pamylėjo
tėvas savo vyresnius sūnus, o jauniausią pradėjo neužkęst. Sykį
pasakė savo medinčiu - sako:
- Jokit in girią medžiot. Nujokit toli in girią ir užmušk tu jį,
kad aš jį nepamatyėia daugiau in akis!
70
 Tas mcdinčius pasirengus i.šjo su karaliūnų in girią. C) kad
jau nujojo gana toli, persimainė veidas to medinčiaus. Karaliū­
nas pamatė jj an veido - sako:
- Del ko tavo veidas tcip persimainęs? Kas tau yra? - Sako
karaliūnas: - Pasakyk tu ma.
Sako:
- M5 liepė tėvas čia tave užmušt. Ale mfi tavęs gaila.
- Tai ką tu naudosi mane užmušęs? Geriau pasakyk, kad jau
savo piktą darbą išpildei, o aš jau daugiau nepasirodysu pas tėvą.
Nors aš tėvo ir visos žemės jo nebijau, ale aš jau išpildysu jo norą.
Tas medinčius nujo namo, o karaliūnas nujo sau.
Už trijų ar ką dienų atsiuntė anas karalius, katram tokią pa-
gclbą davė, del jauniausio sūnaus tris vežimus aukso dovanų. O
da ir raštą atsiuntė tėvui, kad jis jam tokią pagelbą davė jau jam
būnant an krašto prapulties. Karalius, dažinojęs, kad jo sūnus
teip daug galingas, sako:
- O aš jį liepiau nužudyt.
Pašaukė tą medinčių, sakydams jam:
- Kad nors tu būtum pasigailėjęs jo jaunystos.
Sako medinčius:
- Aš jį neužmušiau: jis nujo savo keliais.
Karalius kaip išgirdo, kad jo sūnus (gyvas], rodos jam, kad
no jo širdies akmuo nuslinko. Jis tuo išsiundė po visą karalystę
jo ieškot. Bet viskas buvo dykai, nieks jo nerado.
O toj karaliūnaitė to užkeikto dvaro liepė padaryt aukso ke­
lią prieš jos dvarą. O kada jau buvo kelias pabaigtas, karalaitė
pasakė tarnam, kad „jeigu koks atjos šituom keliu, tai tas tikrai
bus mano vyras".
Vyriausias sūnus karaliaus sumislio - sako:
- Reik jot pas tą karalaitę pirmiau ne kaip jauniausias.
Atjojo pas tą aukso kelią. Pamatė, kad toks šviesus, gražus, -
sako: „Tuom keliu tik negali jotie". Pasuko šalia. O kad atjojo in
dvarą, tarnai išjuokė jį - su gėda sugrįžo atgal. Kaip tas sugrįžo,
jojo antras. Tas ir, atjojęs prie to aukso kelio, pasuko šalia. Kaip
atjojo in dvarą, ir tas išjuoktas sugrįžo atgal. Tie du sūnūs pasa­
kė tėvui:
- Kad jis tur apsirinkęs mergą tokią karalaitę, tai, - sako, - jis
atjos tenai tuojau, ba jis mum sakė.
71
 Tas karalius tuo parašė pas tą karalaitę, kad jeigu sūnus ka­
da sugrįžtų, tai kad abudu atvažiuotų pas jį.
Kada jau jautė jauniausias sūnus, kad jau baigiasi metai, tai
jis kėliau pas savo karalaitę. O kada jis prijojo prie to aukso ke­
lio, jis tuom keliu - tiesiog in dvarą. O kad atjojo pas vartus, jau
jam buvo vartai atidaryti. Patiko jį pati karalaitė an dvaro. Susi-
jėmė už rankų, nuvėjo in rūmus. Neilgai ką laukė - tuo surengė
vestuves ir apsivedė. Karalaitė jam parodė tėvo raštą, kad jis
meldžia pas jį atsilankytic. Susėdo, nukeliau pas tėvą. Sūnus tė­
vui viską išpasakojo: kaip jis to vandenio sunkiai gavo, kaip jis
savo brolius išgelbėjo iš nevalios.
- An galo jie no manę pavogė, o tu už tai mane an mirties
nutarei.
Tada tėvas meldė su ašaromis dovanojimo.
- Kad tie broliai tavo toki...
Tėvas juos nore pabaust mirčia. Anie kaip tik dagirdo apė
tokią rūstybę tėvo, tie tuo slapta nuėjo, sėdo an laivo ir išplaukė.
Jei kur galo negau, tai ir dabar da mažu plaukioja an jūrių. Tė­
vas pavedė jam savo karalystę, ir karaliavo an abiejų karalysčių.
(Užraše Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

27. APĖ ŪKINYKO SŪNŲ

Kitąsyk vienas tėvas augydams savo sūnų labai mylėjo, kad

jis kąsnį su juo dalydavos. O kada jau atė in vyro metus, apve­
dęs pavedė jam namus, O kada jau stojo ūkinyku, jau jam tė­
vas - ne už tėvą, greit pamiršo, kad jį tėvas teip meiliai augino.
Sykį jo pati iškepė vištą - pasidėjo degtinės ir jau valgysią. Ale
pamatė, kad ateina tėvas in stubą. Nenorėdams sūnus, kad tė­
vui tektų dalelė tos vištos, tą vištą paslėpė stalčiuj. Atėjęs tėvas
in stubą išgėrė stiklelį degtinės ir išė. O tas sūnus, kaip tėvas
išė, išėmė vištą valgyt. O kada išėmė tą vištą, tai vietoj vištos
an torielkos guli rupūžė. Ir toj rupūžė šoko an veido jam, užsi­
kabino ir liko. Jei ją norėdavo nuimt, tai ji veidą draskydavo.
Teip tas sūnus turėjo valkiot rupūžę ant veido didume vištos
visą amžį savo.
(U ir V. Haslanavi/iusl Ožkabaliuos 1905.)

72
 2 8 . A P Ė K A R A L I Ų IR T E IS D A R J

Buvo vienas karalius. Jis išgirdo savo karalystėj, kad yra tam
ir tam mieste labai teisingas teisdarys, kad jis, sako, išsyk užži-
no, katras kaltas. Tas karalius pasirengė kupčium, sėdo an ar­
klio ir joja in tą miestą, kur tas teisdarys. Atjojo in tą miestą -
patiko raišą ubagą. Ans prašo almužnos. Karalius jam išėmęs
davė almužną. Ale negana to, kad jis gau jau pinigų, ale da grie­
bė karaliui už skverno. Karalius sako:
- N o ko da nori?
- Aš noru, kad tu mane nujodytum an rinkos, ba aš negaliu
ten nuveit, o turu tikrą reikalą.
Karalius jo pasigailėjo, užsisodino tą ubagą an arklio, ir joja
abudu. O kad atjojo an rinkos, sako karalius:
- Jau nusėsk, ba jau atjodinau an rinkos.
O tas ubagas sako:
- Kodėl m5 nusėst? Ak tai mano arklys. Tu nusėsk: aš tik
tave pajodinau.
Ir teip ėmė jiedu rokuotis. An to subėgo žmonės. Viens sako:
„Tai mano arklys", kits sako: „Mano arklys", - ir nežino, katTo
Čia arklys. Sako:
- Turit ait pas teisdarį an provos.
O kada atėjo in sūdą, teisdarys provoja pirmesnius. Iššaukė
mėsinyką ir pienių. Stojo mėsinykas su pienium: mėsinykas laikė
rankoj pinigus, o pienius - mėsinyką už rankos. Mėsinykas sako:
- Aš pirkau pas tą žmogų sviestą. Išsijėmiau pinigus užmo­
kėt. O jis griebė mane už rankos, nore atimt pinigus. Tai teip
mes ir atėjom pas tave. Aš laikau rankoj mašną, o jis mane - už
rankos, ale pinigai mano, anas vagis.
O pienius sako:
- Tai čia neteisybė. Mėsinykas atėjo pas mane pirkt sviesto.
Kada aš jam pasvėriau sviestą, jis manęs prašė apmainyt auksi­
nį. Aš išėmiau jam rešto, padėjau an stalo - jis griebė ir nore bėgt.
Aš sugriebiau jį už rankos ir atvedžiau jį čia.
Teisdarys pamislęs sako:
- Palikit pas mane pinigus, o ateisit rytoj abudu.
Dabar iššaukė karalių su ubagu. Karalius išpasakojo, kaip ten
buvo, o paklaustas ubagas sako:
 - Tai vis neteisybė. Aš jojau raitas per miestą, tai tas žmogus
prašės pajodyt. Aš jj pajodinau, o kada liepiau nusėst, tai jis sa­
ko, kad tai jo arklys.
Teisdarys sako:
- Palikit pas mane arklį, o ateisit rytoj.
An rytojaus susirinko daug žmonių klausyt, kaip juos api-
provos. Sako teisdarys mėsinykui:
- Pinigai tavo.
O pieniui sako duot penkiasdešimts rykščių. Ir tuo surėžė
pieniui subinę. Pašaukė karalių ir ubagą.
- Ar tu pažįsi savo arklį tcrp dvidešimts? - sako karaliui.
Sako:
- Pažjsu.
O paskui sako teisdarys an ubago:
- O tu ar pažįsi?
Atsiliepė ubagas:
- Pažįsu.
Tada teisdarys sako karaliui:
- Aikšę su manim in stonią.
Kaip tik nuvėjo, tuo karalius parodė tcrp dvidešimts savo
arklį. Paskui teisdarys pašaukė ubagą - ir tas parodė tą arklį.
Paskui teisdarys sėdo an savo vietos ir sako karaliui:
- Arklys tavo.
O tam ubagui pripažino duot penkiasdešimts rykščių. Po vis­
kam teisdarys nuvėjo namo. O karalius - paskui jį. Pamatė teis­
darys karalių - sako jam:
- Ar aš negerą tau provą padariau?
- Man teisingą provą padarei. Ale aš atėjau dasižinot, kodėl
tu žinojai, kad pinigai buvo mėsinyko, o ne pieniaus, ir kad ar­
klys buvo mano, o ne ubago.
- Tuos pinigus tai aš teip užžinojau. Tuos pinigus aš sudė­
jau in sklienyčią, užpyliau vandeniu. Šiandie pažiūrėjau in tą
vandenį - nieko nebuvo. O kad jie būtų buvę pieniaus, tai jie
būtų buvę nors kiek supeckioti sviestu ir tas sviestas būtų iš­
plaukęs an vandens. Turbūt jie buvo mėsinyko. Apė arklį buvo
blogiau užžinot. Ubagas tepgi parodė tą patį arklį, kaip ir tu.
Aš jus ne nuvedžiau parodyt, kad jūs arklį pažintumėt, ale aš
abudu atvedžiau, katrą arklys pažįs. Kaip tu priėjai prie ar­

74
klio, arklys lenkėsi prie tavęs, o kaip priėjo ubagas, tuo suglau­
dė ausis ir pakėlė koją spirt. Užtai aš pažinau, kad tu esi ūkiny-
kas to arklio.
Tada sako karalius:
- Aš ne kupčius, ale karalius. Aš atjojau pas tave pažiūrėt, ar
teisybę žmones šneka apė tave. Dabar pats pamačiau, kad tu esi
išmintingas teisdarys. - Dabar sako karalius: - Prašyk dabar no
manę, ko nori, o aš tau duosu.
O teisdarys sako:
- Gana man, kad karalius mano mane pagyrė.
(Pasakojo Jankauckas, užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1904 m)

29. APĖ TRIS DUKTERIS

Gyveno žmogus ūkinykas su pačia. Jie turėjo tris dukteris:

dvi buvo išmintingos, o viena kaip ir išrodė kvaila, bet ji buvo
geros širdies ir da išmintingesnė už savo seseris. Anos ją paskai­
tė už kvailą - ir jau buvo kvaila. Ale tėvas visas lygiai mylėjo.
Sykį tėvas vežė vežimą šieno in miestą parduot. Tos dukters
prašo - viena sako:
-Nupirkit man karolius.
Kita - žiedą. O toj kvailė tyli. Sako tėvas:
- Kodėl tu nieko neprašai?
- Na, tai ma, tėveli, nupirkit sidabro bliūdelį ir obuolį jame
paraičiot.
Nuvežęs tėvas pardavė šieną, nupirko anom, ko prašė, o ši­
tai nupirko sidabrinį bliūdelį ir obuolį jame paraičiot. Parvežęs
padavė anom dovanas, padavė ir kvailei tą bliūdelį:
- Dabar, - sako anas, - žiūrėsim, ką toj kvailė darys su tuom
bliūdeliu.
Anoj sėdo in kampą it teip šneka:
- Riskis riskis, obuolėli, po sidabrinį bliūdelį, parodyk man
miestus ir laukus, girias ir jūres, ir kalnų aukštumą, ir dangaus
gražumą.
Tas obuolys ritinėjusi po bliūdelį. O miestai viens prie kito
matyt, laivai ant jūrių matyt, kaip plaukia, kas tik an žemės vei­
kias, tai viskas matyt: matyt kalnų aukštumas ir dangaus gražu-
7.5
mas - teip puikiai išrodo, kad nė pasaka išpasakot, nė plunksna
aprašyt negali. Pamatė seserys tokius dyvus - jos iŠ pavydų gy-
vęt negali ir vis tik mislia, kaip no jos tą bliūdelį apmainyt. Anoj
ant nieko nemaino.
Tos piktos seserys vadina ją sykį in girią - sako:
- Aime, sesele, in girią žemvuogių rinktie.
Toj jų paklausė. 'levui padavė bliūdelį ir išėjo in girią. Be-
rinkdamos vuogas, anos piktos seserys rado kūčių - su tuom ku-
cium ėmė tos seserys tą kvailukę užmušė ir pakasė po beržu, o
tėvui parėję pasakė, kad kvailė no jų atsiskyrė:
- Ir visą girią išieškojom - nėra. Turbūt vilkai suvedė.
Gailiasi tėvas: kad ir kvaila, vienok duktė. Verkė tėvas, verkė
ir tos dukters, neva nieko nežinodamos. Ir vis jos tik mislia, kaip
tą bliūdelį nugriebt. Ale tėvas pajėmė tą bliūdelį, indėjo in skry­
nią ir užrakino. Dabar mislia tos dukters: „Kas čia dabar bus?
Seserį užmušėm - ir bliūdelio vienok matyt negaunam".
Toj girioj ganė piemens gyvulius, ir prapuolė viena avis. Tos
beieškodams, atėjo [piemuo] prie to beržo - žiūri, kad labai gra­
žiai žydi krūmas lelijų, o vidury išaugęs storas stambas teip
kaip lazda. Jis tą lazdą išsipjovė, žiūri - vidurys tuščias. Tas
piemuo padarė iš jos dūdelę. Kaip tik uždūdau, iš tos dūdelės
aina toks balsas:
- Dūduok dūduok, piemenėli, palinksmink mano tėvelius.
Mane seserys užmušė už sidabrinį bliūdelį ir pakasė po šituo
beržu.
Iš tos dūdos teip didis balsas ėjo, kad išgirdo kaime žmonės.
Subėgo žmonės ir tėvas tos paikos klaust pas piemenį, ką tokį
užmušė. O tas piemuo sako:
- Aš nieko nežinau. Aš, ieškodams avies, po šituo beržu ra­
dau lelijų krūmą. Krūme buvo išaugęs toks stambas. Iš to stam­
bu aš padariau dūdelę, o toj dūdelė pati šneka.
Pajėmė tą dūdelę tėvas, o toj dūdelė dūduoja:
- Dūduok dūduok, tėveli. Mane sesers užmušė už sidabrinį
bliūdelį ir po šiuom beržu pakasė.
Tuo žmonės atkasė - rado jos kūną. Tas tėvas verkdams ke­
lia jos kūną, o toj dūdutė dūduoja pati:
- Nepribudysi, tėveli, mane tol, kol neparneši vandens iš ka­
raliaus šulnio.
76
 l as tėvas kaip tik išgirdo tokią šnektą, tuo nukeliau pas ka­
ralių, paprašė, kad duotų vandenio iš savo šulnio, ir papasako­
jo, koks buvo atsitikimas. Karalius sako:
- Imkie. Ale jeigu atgytų, tai atvesk tu ją pas mane - aš ją
norėčia matyt.
Tėvas parnešęs vandeniu tuom sulaistė - ir duktė stojo svei­
ka ir gyva. Tada tėvas an liepimo karaliaus keliauja pas karalių
su tąj dukteria. Ir tais užmušikes surištas varo pas karalių. O
kad nukeliau pas karalių, karalius, pamatęs jos neišpasakytą gra­
žumą, klausė jos:
- O kur tavo tas sidabrinis bliūdelis?
O ji, pajėmus no tėvo, klausė karaliaus:
- Karaliau, ką nori matyt savo karalystės: ar didelius miestus
tavo, ar savo kereiviją, ar laivus, plaukiojančius an jūrių?
Tuo parito tą obuoluką per bliūdelj - ir tuo pasirodė visoki jo
karalystės miestai. Matė, ką ten jo kereiviją veikia, matė laivus
plaukiojant an jūrių, matė viską, kas tik dėjosi jo karalystėj. Ka­
raliui viskas tas patiko ir ji, kad jis kitą ką akyse nenor matytic,
kaip tik ją. Karalius sako:
- Kuom aš tau galėčia apmokėtie? Mažu tu būtum mano pati?
O ji jam atsakė:
- Valia tavo, karaliau.
Karalius tuo padarė vestuves ir apsivedė. Potam dovanojo sa­
vo seserim, atsijėmė tėvus pas save, ir laimingai visi karaliavo.
(No Krantaucko Bar(ninku! užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m.)

30. APĖ VAIKĄ IR ŽALTI

Kitąsyk viena motina augino sūnų. Ji, būdavo, jam kiekvieną

dieną vis inpila pieno ir intrupina duonos, o tas vaiks paėmęs
bliūdelj su pienu vis, būdavo, nešasi laukan. Kaip jis išeidavo
laukan, tai, būdavo, iš po stubos išlenda žaltys ir laka pieną sy­
kiu su vaiku iš bliūdelio. O tas žaltys kaip, būdavo, išlenda iš
volos, tai tam vaikui atnešdavo visokių brangių akmenų ir auk­
sinių zobovų. Tas vaiks, būdavo, atsineša tais zobovas in stu-
bą - motina, būdavo, klausia:
- Kur tu gavai tokių brangių zobovų?

77
 Sakydavo vaiks, kad „radau".
Sykį išsinešė tas vaiks pieno laukan. Kaip atėjo žaltys - jis,
būdavo, tik pieno laka, o duonos trupinių neėda. Tas vaiks sako:
- Ale tu ėsk ir trupinius - kodėl tu tik pieną laki?
Išgirdo motina - sako:
- Su kuom tas vaiks ten dabar šneka?
Ji, tuo išėjus laukan, pamatė, kad žaltys laka iš bliūdelio su
vaiku pieną, tai tuo, pagriebus pagalį, užmušė tą žaltį. Kol tas
vaiks sykiu su žalčiu valgė, tai jis gerai augo, buvo diktas, o kaip
tą žaltį užmušė, tas vaiks pradėjo silpnėtie, tuo sudžiūvo ir nu­
mirė. Kaip tik tas vaiks numirė, tai tokia paukštė atnešė, inlėkus
per langą, jam an grabo labai gražų vainiką, iš gražiausių lapų ir
žiedų supintą, jam an palaidojimo.
(UiraSf Vincas Basanavičius Oikabaliuos 1905 m.)

31. APĖ MERGINĄ IR ŽALTI

Sykį viena mergina sėdėdama mezgė. Susyk pamatė iš volos
išlendant žaltį. Ji tuo patiesė šilkų skepetaitę šalia savęs an že­
mės. Tas žaltys pamatęs patiestą an žemės šilkų skepetaitę, jis -
atgal in volą ir tuo apsisukęs išnešė aukso sagutį. Atnešęs padė­
jo an skepetaitės, padėjęs nuslinko atgal in volą. O toj mergina,
pajėmus tą sagutį, džiaugėsi, kad labai graži, iš plonų aukso dra-
tclių puikiai supinta. Tas žaltys, išlindęs iš volos, pamatė, kad
toj mergina jau tą sagutį turi, tai jis tol mušė savo galvą in sieną,
kol jau buvo negyvas. Jis turbūt mislio an tos skepetaitės dikčiai
jai dovanų (padėtj, o kada jau jis pamatė, kad jo pirmą dovaną
pajėmė, tai jis iš piktumo užsimušė.
(Uir. Vincas Basanavičius Oikabaliuos 1905 m.)

32. APĖ VIENA MOTINĄ IR SŪNŲ

Kitąsyk turėjo viena motina sūnų metų septynių. Tas jos vaiks
labai geras buvo, tai ji jį daugiau an svieto mylėjo. Tas vaiks susyk
susirgo ir numirė. Motina, pametus kantrybę, verkė diena naktis.
Sykį atėjo naktį tas vaiks pas motinos lovą, priklaupęs sako jai:
 - Perstokit jūs manęs verkt, ba aš pasilsio negaunu, mano
drapanos šlapios ir šlapios no jūs ašarų.
Motina persigando no tokio regėjimo ir perstojo verkus. Kitą
naktį pasirodė tas jai vaikas su žibančia žvakute rankoj. Sako
motinai:
- Kaip perstojot manę verkę, mano drabužiai jau baigė iš­
džiūt, galėsu ramiai ilsėtis savo grabe.
Kaip motina neverkė, tai tas vaiks jau daugiau jai nepasirodė.
(Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

33. APĖ MELNYKO GIZELI IR KATĘ

Buvo toks senas melnykas. Jis neturėjo nė pačios, nė vaikų,

tik tris gizelius laikė an malūno. Sykį sako tas melnykas:
- Aš jau senas, jau man būtų laikas an pečiaus sėdėt. Jūs aikit
in svietą. Katras man parvešit geriausią arklj, tai tam paliksu
melnyeią, ir man tik duoną duosit.
Du gizeliai buvo vyresni, o viens jaunesnis, tai tą jie vis kvai­
lu laikė. Išėjo jie visi trys in svietą arklių ieškot. Ėjo ėjo jie per
dieną, juos tę ainant sutemė. Jie pataikė ineit in tokią daubą. Su­
gulę sumigo. Tie du palaukė, kol tas jauniausias gerai užmigo, -
jiedu atsikėlę nuvė, o jį vieną paliko.
Kada jau gerai prašvito, jis pabudęs žiūri, kur jis dabar yra, o
jau tik vienas. Jis iš tos daubos išlipo, nuvėjo in girią. Tąj giria
aidams, patiko jis katę. Toj katė sako:
- Kur aini, Jonai?
Sako Jonas:
- Ką mači, ko klausi: arba tu m3 mano bėdoj padėsi?
O toj katė sako:
- Aš žinau, tu aini gero arklio ieškot melnykui. - Sako: - Aime
su manim. Būsi tu man per septynis metus teisingu tarnu, tai aš
tau duosu tokį arklį, kad da tu niekad toki akyse būsi nematęs.
Pamislio jis: „Katė... - Ale sako: - Bet aisu pažiūrėt, ar ji tei­
sybę šneka".
Toj katė nusivedė jį in savo užkeiktą dvarą. O toj katė tai bu­
vo užkeikta karalaitė. Ten tam dvare daugiau nieko nebuvo, kaip
tik vienos katės, katros jai tarnaudavo. Kada jiedu sėdo su tąj
kate prie valgio, tai trys katės vis turėdavo grajyt: viena - an
skripkos, kita - an dūdos, o trecia - an trūbos, linksmino juos
valgančius. O kada jau reikėjo ait gult, tai toj katė sakydavo ki­
tom katėm, kad Joną gražiai paguldytų. Tada, būdavo, tos katės
vienos kojas auna, kitos nurengia. O kaip kėlė, tai vėl, būdavo,
aprengia, nuprausta, kita vuodega nušluosto, kita koja galvą pa­
šukuoja. Teip jos jam tarnavo per visus metus. O jam davė kirvį,
pjūklą, kylį - viską no sidabro, o Šlėgą varinę, tai jis jom malkų
prikirsdavo. Ten jam labai buvo gerai, jis, ką nore, valgė, ką no­
re, gėrė.
Sykį davė jam katė sidabrinį dalgį o aukso budę, sako:
- Aik tu m3 nupjauk tą pievutę, šieną išdžiovyk, dalgį su
bude atneši atgal.
Teip jis ir tai viską atliko teisingai.
An galo pasibaigė jau septyni metai. Sako katė:
- Tu dabar norėtum pamatyt arklį?
Sako Jonas:
- Norėčia.
Tai katė nusivedė jį. Atvėrė vienas duris, jam parodė dvyliką
arklių:
- Tai, - sako, - tu norėtum vieną arklį iš šitų arklių?
Sako Jonas:
- Norėčia.
- Kad ir tu nori, ale aš tau jo neduosu. Tu gali ait namo. o aš
tau jį atvesu už trijų dienų.
Parodė jam kelią tiesiog an melnyčios, o jis su savo nudrisku­
siom drapanom nuvė pas melnyką. Tuomsyk parjojo ir anie du
gizeliai, parvedė viens šlubą, kits - kreivą kumelę, ale da tiedu
gizeliai buvo su gerom drapanom. Pamatė Joną parėjus teip api­
plyšusi - jau jį jie neprijėmė prie stalo valgyt. Sako:
-Toks apiplyšęs - gal turėt daug brudo, gali da ir mus užteršt.
Inpylė jam in bliūdą valgyt pas duris an suolo. O kad atėjo
vakaras, tie du gizeliai jį neprijėmė gult an paduškos, nuaiuntė į
į žąsinyką.
Anryt atvažiau toj karalaitė šešetu arklių karietoj, o septintą
atvedė paskui. Atvažiavus klausė melnyko:
- Kur tavo jauniausias gizelis?
Sako melnykas:
80
 - Jis kažin kur valkiojosi per septynis metus, parėjo visas nu­
driskęs - galbūt turi daug brudo. Nenorim su juom apsiterštie,
tai paguldėm žąsinyke, ir dabar da guli.
Sako karalaitė:
- Pagal tavo reikalavimą atvedžiau aš jam arklį.
Melnykas tuo jį prikėlė. O karalaitė tuo jį liepė gerai apipraust,
išėmė iš skrynutės karališkas jam drapanas, tuo jį aprėdė - stojo
tokiu karalium, kad tik žiūrėk! Tada melnykas jau dovanojo jam
melnyčią. Bet karalaitė sako:
- Nereik jam tos mclnyčios. Aš, ką atvedžiau, tą arklį, tai aš
tau dovanoju.
Tuo jiedu sėdo su karalaite in karietą ir nupyškė in savo dva­
rą. Ten jau rado visą dvarą šviesų, su visokiais karališkais tar­
nais. Tada Jonas ir karaliau iki pabaigai dienų savo toj karalystėj.
Per tuos septynis metus Jonas tą karalaitę ir jos karalystę išgel­
bėjo nuo prakeikimo.
(Užrašė Vincas Balinančius Otkabaliuos 7905 m.)

34. APfi TRIS BROLIUS

Buvo kitąsyk toks ūkinykas su pačia. Turėjo jiedu tris sūnus:

du išmintingu, o vieną kvailą. Tie du ganė tėvo avis, o tas kvai­
lys sėdėjo vis an pečiaus ir muses gaudė.
Sykį toj boba prikepė blynų tiem, kur gano, o padavė kvai­
liui, kad jiems nuneštų. Benešdams tas kvailys pamatė, kad žmo­
gysta aina šalia jo, - o tai buvojo šešėlis. Jis pamislio, kad jis nori
blyno, - jis jam vieną pajėmęs numetė. Anas ncjėmė ir vis aina
sykiu su juom. Kvailys pamislio: „Kad aš jam mažai daviau, tai
jis už tai ncjėmė". Jis jam numetė su visu bliūdu:
- Na, - sako, - ėsk visus, kad to vieno nejėmei!
O ans kaip ncjėmė, teip nejėmė. Atėjo pas brolius - anie
klausia:
- Ko tu, kvaily, atėjai?
Sako:
- Aš jum atnešiau pietų.
- O kur tavo pietūs?
Sako:
81
 - Nešiau jum blynų, tai ėjo šalia manę toks žmogus, tai jam
atidaviau.
Tie jam išpylė skūrą ir paliko avis ganyt, o jie nuvė namo
pietų.
Tie broliai kaip tik nuvė, tos avys ėmė bėgiot. Kvailys užpy­
kęs vis gaudė po vieną ir akis išlupo. Ir teip, kol anie atėjo, tai jis
visom avim akis išlupinėjo.
Atėjo anie broliai - žiūri, kad visos avys be akių! Sako:
- Kodėl tu avim akis išlupai?
- O ką aš jom galėjau daryt: bėga viena už kitos. Tai kaip
išlupau, tai jau dabar nemato kur ait.
Tie vėl jam nemenkai kailį išpėrė. Parėjo namo.
Po kelių dienų sako [kvailiui):
- Važuok tu in miestą, parveši, ką reiks.
Tas kvailys viena kumelaite nuvažiau in miestą, Nusipirko
stalą, druskos maišą ir šmotą mėsos. Susidėjęs an vežimo, va-
žuoja namo. Kumelka nekokia buvo, jis viską susidėjęs - nepa­
veža. Dabar ką jis darys? Sako: „Stalas turi keturias kojas - tegu
pėkščias aina, o man tik bus lengviau važuot". Paliko stalą, va-
žuoja toliau. Bevažuojant ėmė šalia labai varnos rėktie. Kvailys
sako: „Jos žino, kad aš vežu mėsą, tai jos rėkia". Pajėmęs tą šmo­
tą mėsos išmetė:
- Na, - sako, - tetet mėsos, tik nerėkit!
Bevažuodams privažiau upę. Jis sustojo, kad kumelaitė ger­
tų. Tai kumelka nuilsus negėrė. Jis sako: „Užtai negeria, kad ne­
sūdyta". Jis tuo inpylė druskos in vandenį - toj kumelka vis ne­
geria. Inpylė daugiau - negeria. „Tai, - sako, - da nesūru". Jis
ėmęs visą maišą supylė, o toj kumelė vis negeria. Užpykęs kvai­
lys ėmė mušt kumelę ir nuvažiau namo. O kad parvažiau namo,
klausia broliai:
- N'o ką, ar parvežei, ką reikėjo?
Sako:
- Stalas su keturiom kojom, tai parbėga paskui. O mėsą ati­
daviau varnom. O su druska pasūdžiau upėj kumelei vandenį.
Tie broliai sako:
- Kad tu galą gautum!.. Kur tu tik aini, mum vis prapultį
darai!..
Tuo pajėmė maišą, jį in maišą inkišo, užrišo ir nunešė pas
ažerą paskandyt. O tai buvo žiema. Jie pamiršo kirvius ledo išsi-
$2
kirst. Paliko jį maiše - nuvėjo namo kirvių. O tas kvailys rėkia
maiše - sako:
- Nemoku nė rašyt, nė skaityt - mane karalium nor dėtie!
In tąsyk važiavo karietoj ponas. Jis išgirdo, kad ten karalių
rinkimas. Jis nuvėjo pas tą kvailį. Pats kvailesnis būdams, sako:
- Aš moku ir rašyt, ir skaityt - tegu mane karalium uždės.
Tuo tą paikį paleido, o jis inlindo in maišą, kvailys užrišo ir
pats, insisėdęs in tą karietą, važuoja. Anie atėjo, kirviais iškirto
ledą ir nuskandino. O tas kvailys parvažiau namo.
Pareina anie namo - žiūri, kad tas kvailys šeria savo arklius,
puiki karieta stovi an kiemo. Klausia:
- N o kad mes tave paskandinom, o tu dabar parvažiavai su
ketvertu arklių ir tokiu koču?
- Kad ten yra da dvi puikesnės karietos su arkliais. Aš, kaipo
kvailas, tai da prasčiausią ir ėmiau.
Tie du broliai sako:
- Tu mus inkišk in maišus, paskandyk, tai ir mes parva-
žuosim.
Tuo nuvėjo pas ažerą, inlindo in maišus - kvailys užrišęs nu­
skandino, ir daugiau jau neišvažiau iš po ledo. O tas kvailys ve­
dė sau moterį ir dailiai gyveno.
(No liendorinus užraSė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m.)

35. APĖ MEŠKĄ IR GAIDJ

Buvo toks žmogus, jis turėjo puskvailį sūnų, jautį, aviną ir

gaidį. Sykį sumislijo tas sūnus - sako tėvui:
- Aš jau suaugau in metus. Ką aš teip subūsu - apipačiuok tu
mane.
Apipačiuot nebūtų dyvo, ale kuom, kad pinigų nėra? O an to
reik pinigų. Sako:
- Parduok jautį - gausi pinigų ir galėsi apipačiuotie.
Tas jautis išgirdo apė jų tokią kalbą - pametęs išėjo in girią.
O tas sūnus vėl sako, kad tėvas jį vėl apipačiuotų. O tėvas sako:
- Na, kad nėr pinigų. - Sako: - Matai - jautis išbėgo.
- Kad jautis išbėgo, tai da yra avinas. Parduok aviną - bus
pinigų, ir galėsi apipačiuotie.

83
 Avinas, išgirdęs tokią jų kalbą, pabėgo in girią. Tas sūnus vėl
sako tėvui, kad jį apipačiuotų. O tėvas sako:
- Kad pinigų nėra. Jautis su avinu pabėgo - ką parduosi?..
- Na, tai yra da gaidys. Gaidį parduok, pirk miltų, kepk py­
ragų, pyragus išpardavinėk - bus pinigų.
Tas gaidys išgirdo tokią jų kalbą - išlėkė in girią.
Girioj jautis, avinas ir gaidys pasistatė stubelę ir dailiai gyve­
no. Apė jų tokį gražų gyvenimą dasižinojo meška. Atėjus juos
nore išsmaugt ir suvest. Kaip tik insilaužė in stubelę, tuo jautis
mešką ragais ėmė durt, o avinas - iš užpakalio mušt. O tas gai­
dys, tupėdams an pečiaus, sako:
- Priduokit man - as jį užmuŠu, kojom suminsu, kirviu suka-
posu ir da pakarsu!
Meška išgirdus - persigandus bėgt! Iš baimės jau jai akis ap­
vilko - pataikė in medį ir užsimušė.
In tąsyk ėjo tas kvailys per girią - rado negyvą mešką. Jis tuo
jai skūrą nulupo, parnešė tėvui, o tėvas tą skūrą pardavė, gau
pinigų ir apipačiau tą kvailį.
(No Be/uioriattsužrašė V. BasfanamČiusj Oikfabaliuose] 1904m.)

36. [AŠ PATS]

Kitąsyk netoli vieno dvaro buvo tokia pelkė, o toj pelkėj bu­
vo pilna velnių. Jie, būdavo, visur trankosi. O ten buvo pirtis, tai
toj - labjausia. Pirtininkui linus džiovinant, būdavo, vienas vel­
nias kas vakare neduoda ramybės. Tas žmogus mislia: „Kas čia
padaryt, kad tas velnias neateitų?" Jis sumislio. Užkaitė gerą puo­
dą smalos ir verda. Atėjęs velnias klausia:
- Ką tu čia verdi?'
Sako:
-Mosties no akių.
- O kas čia per mostis?
Sako:
- Kad ir seniausios būtų akys ir mažai matytų arba ir visai
nematytų, o kad aš užpilu an akių, tai gerai mato. Ir sveikas bū­
na teip kaip jaunas.
O tas velnias sako:
84
 - Mano ir jau senos, nekokios akys. Mažu tu galėtum ir man
užpilde?
- Kodėl ne!.. Ale aš tau teip negaliu užpiltie, tai aš tave turu
prisirišt aukštyn kojom, ba tu nedagulėsi.
Tą velnią pririšo už kojų prie balkio. O tas velnias klausia:
- Kap tavo vardas?
Sako žmogus:
- Aš Pats.
- Na, tai, - sako velnias, - pilk jau mosties.
Tas žmogus kaip liejo verdančia smala tam velniui an snu­
kio - tas velnias net su tuom balkiu pabėgo in pelkę. Klausia kiti:
- N o kas tau teip padarė?
Sako:
- Aš Pats pirty!
- Na, tai kad tu pats teip padarei, tai kas čia kaltas...
Ir daugiau jau tas velnias neatėjo in pirtį pas tą žmogų. Tur­
būt liko aklas, nematė, kur ait.
(No Bendoriaus užraše V. Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m.)

37. APĖ GILTINĘ IR VIENO ŽMOGAUS SŪNŲ

Gyveno kitąsyk vienas žmogus ūkinykas. Jis su savo pačia

tiek sulaukė vaikų, kad kiek kalendoriuj buvo minėta vardų, tiek
jau pas jį buvo stuboj. O kad gimė da vienas, jau jam netenka nė
vardo, nė kūmų negauna. Vaikščiojo per kiek dienų - ir niekur
nieko nerado.
Sykį kėlės anksti rytą - aina vėl kūmų ieškot. Kaip tik išėjo
per savo vartus, patiko seną bobą. Sako toj boba:
- Aš būsu tavo kūma.
Tas žmogus nusilinksminęs tuo sugrįžo in stubą ir tuo viską
parengė, nugabeno in bažnyčią ir apkrikštijo tą kūdikį. Ten jie
kiek pasilinksminę, po benkietui ta boba atsisveikinus išėjo. O
toj boba tai buvo smertis.
Kada tas vaiks jau užaugo in vyrų metus, atėjo vėl toj boba
pas tą savo krikšto sūnų ir sako jam:
- jei tu manęs kiaušyturn, tai aš tave padaryčia an žemės lai­
mingu.
 Nusivedė smertis tą vaikiną in girią ir parodė jam tokias žo­
les, sako:
- Tu su šitom žolėm tapsi garsingu gydytojum. Kad pakvies
tave kur pas ligonį o mane pamatysi gale kojų, tai jau nieks ne­
gelbės - jau tas mano. O jei aš stovėsu gale galvos, tai tik duok
šitų suvirinęs žolių, o tuo bus sveikas, ir iš to tu stosi garsingu
gydytojum.
Toj boba no jo atsitraukė, o jis, prisirovęs tų žolių, pare namo.
Ir tuo, atsisveikinęs su tėvais, iškėliau gydyt žmonių. Kur tik jis
užėjo, da iš pradžių vis rado giltinę stovint gale kojų, o jis kaip tik
suvirą tų žolių duoda gert, ir kaip bematant išgydavo. Jau jis ap-
sigarsino dideliu gydytojum. Kaip jau jis tik pasirinko gražaus
skatiko, sako: „Kam man vaikščiot ieškant ligonių - mane pats
ligoniai ras". Tuo nuvėjo in karaliaus miestą, pasamdė sau stubą,
davė sau padirbt iškabą, kad toks ir toks - didelis gydytojas.
Ale in tąsyk apsirgo karaliaus duktė mirtine liga. Pakviesti
visoki gydytojai jau jai atsakė gyvybę. Atėjo viens tarnas pas ka­
ralių, sako:
- Aš mačiau iškabą, kad čia iš kur tai yra atkeliavęs garsus
gydytojas.
Kaip tik karalius išgirdo, tuo jį liepė pakviestie. O kad jis at­
ėjo pas karalių, karalius jam teip sako:
- Jei tu ją išgydytum, tai tapsi mano žentu ir tau atiduosu
pusę savo karalystės.
O kad jis atėjo prie sergančios karalaitės, pamatė giltinę pas
kojas stovint. Tai giltinė jam grasinasi, kad jau tą paną negydy­
tų. Ale jis, norėdams karaliaus žentu taptic, - ką jis darys, kaip
jis galėtų savo krikšto motiną apgautie? Jis tuo puolėsi prie tos
panos, pagriebęs ją, apsuko galvą in giltinę. Toj giltinė vėl prie
kojų - jis jai vėl galvą. Tol jis tą paną suko, kol giltinė stojo prie
galvos. Jis tuo suvirinęs davė tų žolelių gert - tuo pasistiprino ir
stojo visai sveika, tuo sėdus ėmė dainuot.
O toj giltinė tuo pagriebus tą gydytoją nunešė in girią, in tokį
urvą, parodė jam nesuskaitytus tūkstančius žvakių žibančių -
didelių, mažų ir vidutinių, o viena jau ką tik spygso. Klausia jis
tos giltinės:
- Kas tai čia, kad tiek žvakių visokių dega?
Sako:
 - Šitos žvakės ilgos - tai mažų vaikų, mažesnės - paaugusių,
o tos trumpos - senų. Kaip žvakė sužiba jo, tai jau to žmogaus
pasibaigė gyvenimas an ž.emės - jau aš jį pjauju.
- O šita ką tik spygso - keno žvakė?
Atsakė jam giltinė:
- Tai tavo - už tai, ką tu manęs neklausei. Kaip tik toj žvakė
užges, tai ir tu jau man tekši.
Nėr kas jam daryt - jau reiks mirtie. Tai jis - prašyt smerties,
sako:
- Da aš toks jaunas - pasigailėk tu manęs, uždek da tu man
didelę žvakę, duok man da an svieto laimingai pagyvętie. Ma­
tai - gaunu karalaitę sau už pačią ir pusę karalystės pasogos.
Ant teip didelio prašymo pasigailėjo smertis jo - užžibino il­
gą žvakę ir paleido jį gyvą. O jis sugrįžo pas tą karalaitę, su jąj
apsivedė ir da ilgus metus su jąj gyveno, mirė sulaukęs gilios
senatvės.
(Nū Vinco Sopulio uŽraSe Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1906 m.)

38. APĖ VIENĄ ŽUVINYKĄ

Kitąsyk buvo gyveno mažoj grytelėj neturtingas žuvinykas,

jis gyveno arti prie marių ir tik užsiimdavo žuvininkyste ir tuom
mito.
Sykį išėjo anksti iš ryto žvejot. Kaip tik užmetė tinklą, dau­
giau nieko nepagau kaip tik vieną auksinę žuvį. Toj žuvis pra­
kalbėjo -sako:
-T u mane paleisk, tai tavo vietoj sulūžusios stubelės stos pui­
kūs namai.
O žuvinykas sako:
- Kas ma iš tų puikių namų, kad aš valgyt neturu ką.
- Tuose namuose rasi šėpą. Tą šėpą atsidaryk - tau ten bus
valgyt ir gert. O jeigu tu kam praneštum, kaip tu tą namą ingijai,
tai tuo vienoj valandoj viskas pranyktų, tik liks tavo ta supuvus
stubelė.
Apsimislijęs žuvinykas paleido tą žuvį. O kad jis parėjo na­
mo, rado gražius namus. Inėjo in vidų - patiko jį pati puikiai
apsirėdžius. Klausia pati:
87
 - Iš kur tai čia tas viskas stojos?
Sako:
- Neklausk to manę, tik duok tu man valgyt.
O pati sako:
- Kas aš nieko neturu, o žuvų neparnešei.
Sako:
- Aik atverk šėpą - mažu rasi ką joj.
O kad toj boba atidarė šėpą, pamatė tenai visokių valgių ir
gėrimų. Sako:
- Ko tu nori?
- Tu neklausk, ko aš noru, tik duok šę, ką turi.
Tai jo boba prinešė visokių valgių ir gėrimų. Pavalgę jiedu
atsigėrė kaip dikti ponai. Neraik jau jam žūklaut.
Už kelių dienų pradėjo toj boba klaust pas jį:
- Iš kur tai tas viskas stojos?
O jis jai sako:
- Jei aš kam praneščia, tai viskas prapultų.
Ale ji jam nedavė ramumo, kol nepasakė. O kaip tik pasakė,
teip viskas prapuolė, tik jiedu liko toj savo supuvusioj stubelėj.
Jau nėr kas valgyt - tur jis ait vėl žuvaut. Ale kaip tik užmetė
tinklą, teip jis vėl pagau tą auksinę žuvį. Toj žuvis vėl liepė ją
paleist. Ir vėl teip vėl viskas stojos ir išnyko. O kad atėjo žuvaut
trečiusyk, vėl jis ją pagau. Sako toj žuvis:
- Jau aš trečiusyk in tavo rankas patenku. Jau aš tau daugiau
nieko neduosu, ba tu nekantrus. Geriau tu mane sukirsk in še­
šias dalis. Dvi dalis pakask in žemę, dvi dalis duok savo pačiai
suvalgyt, o dvi dalis duok tavo kumelei suvest.
Teip jis ir padarė, kaip jam liepė toj žuvis. Tuo iš žemės išau­
go dvi aukso obels, pati pagimdė du aukso sūnų, o kumelė apsi-
kumeliau du aukso kumeluku. No to sykio teip jam viskas gerai
klojos, kad jis tuo stojo dideliai turtingu.
Kada tie vaikai užaugo in vyrus, sako viens sūnus tėvui:
- Ką aš čia pas jus būsu - josu aš in svietą vandravot.
Tėvas sako:
- Kaip tu išjosi, gali kas su tavim blogo stotis - ką mes žinosim?
O tas sūnus sako:
- Jei kas su manim blogai bus - ar ligos, ar smerties, tai maty­
sit an obels: jeigu sirgsu, tai suvys lapai, jeigu numirsu, tai nu­
kris lapai ir išdžius. Tai jum bus ženklas.
 Atsisveikino tėvus, brolį ir išjojo. Jojo jojo, prijojo didelę gi­
rią. Perjo per tą girią, prijojo kaimą. Užjojo pas vieną gyventoją
ant nakvynės. O kaip jis rengės in kelionę, tai jis teip apsitaisė,
kad to jo auksumo niekur matyt nebuvo. O tenai buvo labai gra­
ži pana - to gyventojo vienturtė. Jis kaip toks nuskuręs buvo, tai
toj pana in jį nė žiūrėt nenorėjo. Ale jis kaip ir iš netyčių pasirodė
jai, kad jis tur aukso plaukus, toj pana kaip lipte prilipo, jau ją
nieks no jo negalėjo atskirtie. Tuo tėvas surengė vestuves, ir ap­
sivedė jiedu.
Po vestuvių sykį jis sumislijo jot in girią medžiot. O pati jam
sako:
- Nejok in tą girią. Čia toj girioj yra baisi ragana. Ji jau daugy­
bę žmonių pavertė in akmenis. Kad ir tu ten paklydęs nenujo­
tum, o ir tave kad nepaverstų in akmenį.
Ale jis nieko neklausė ir išjo. Kaip tik atjojo in tą girią, pama­
tė levą bėgant. Jis jį - vyt. Bevydams paklydo. Levas prapuolė, o
jis klaidžio iki tamsiai nakčiai. Jis prijojo tokią stubelę. Pradėjo
lot šuo. Jis pamierau šaut tą šunį - teip toj valandoj išbėgo iš tos
stubelės sena baisi boba, sako:
- Nešauk tu mano šunelį! Nusėsk: jau naktis, galėsi pas ma­
ne pernakvot, rytoj parodysu tau kelią - galėsi sau ramiai su­
grįžt namo.
Jis, jos paklausęs, nusėdo nuo arklio, o toj boba, prisiartinus
prie jo, su ranka užgau jį ir arklį, ir tuo abudu pavirto in akmenį.
Pamatė anas brolis, kad jau jo obels suvyto lapai ir nukrito.
Tas tuo sėdo an savo arklio ir jojo, kur tas arklys jį nešė. Tas
arklys kaip tik prijojo tą girią, tiesiog per tą girią pas tą stubelę jį
arklys atnešė, kur ans jo brolis buvo. Jis kaip tik prijojo prie tos
stubelės, vėl išėjo toj boba ragana. O jis kaip tik pamatė tą raga­
ną, sako:
- Tu bestija, atversk tu mano brolį vėl in žmogų, o kitaip tai
aš tave užmušu!
Toj ragana nenor jo klausytie. Tai jis ją pagriebė mušt. Tol
mušė, kol neatverte brolį in žmogų ir arklį - in arklį. Tada bro­
liai, linksmai pasisveikinę, tą raganą abu tol mušė, kol ta neat-
vertė visus tuos akmenis, kurie ten gulėjo, in žmonis. Tada visi
tą raganą užmušė, jos stubelę sudegino. O tada atsisveikinę abu
broliai viens nujo pas savo pačią, o kits grįžo pas savo tėvą. O
kad parjojo, jau rado obelį vėl auksu žėrint. Ir teip an tų žodžių
baigias mano pasaka.
(No V Šamilio užrašė Vincas Basanavičius OzkabJaliuoseJ 7906 m.)

39. APH JONUKĄ NYKŠTUKĄ

Kitąsyk buvo vienas ūkinykas. Jiedu su savo pačia neturėjo

vaikų. Vieną sykį kalbas jiedu terp savęs, kad nors kokį jiedu
susilauktų vaiką. Teip ir stojos, kad už kelių meno gimė jų vai­
kas, ale labai mažas. Toliau tas vaiks biskį paūgėjo, ale didesnis
neužaugo kaip nykštys.
Sykį rengėsi tėvas važuot in girią malkų. Sako:
- Būtų gerai, kad kas mš atvarytų arklius, kaip aš prikirsu
malkų.
O nykštuks sako:
-Tėvai, tu gali ait medžių kirst - aš atvarysu arklius.
Tėvas išėjo in girią, o motina už valandos pakinkė jam ar­
klius. Nykstuks inlipo arkliui in ausį ir važuoja. Atvažiavo neto­
li girios - raikia užsukt kitu keliu. An arklių rikterė - užsuko, ir
nuvažiau.
Tuosyk ėjo du pakeleiviai. Tie žiūri, kad arkliai vieni aina, o
girdi, kad žmogiškas balsas arklius valdo. Kaip jis važuoja, tie
aina paskui. Sako:
- Aisim paskui vežimą - žiūrėsim, kur jis apsistos ir kas Čia
toks važuoja.
O kad nuvažiau in girią netoli tėvo, ir tuo sako:
- Matai, tėvai, aš jau atvažiavau - aikŠę, mane iš ausies išimsi.
Žmogus atėjęs išėmė jį iš ausies, l ie keliaunykai, pamatę, kad
toks mažas gražus vaikas, kalba terp savęs - sako:
- Pirkim mes tą vaiką. Mes jį nešim in miestą, žmonėm rody­
sim - imsim didelį pelną.
Prisiartino prie to žmogaus ir sako jam:
- Parduok tu mum tą vaiką.
Sako žmogus:
- Aš jį neparduosu už visą auksą svieto.
O tas nykštuks palindo tėvui po sermėga, prilindo prie au­
sies, povaliai sako tėvui:
90
 - Parduok mane tu jiem: gausi daug pinigų, o aš vėl pas tave
sugrįšu.
Paklausęs tėvas pardavė nykštuką tiem žmonėm už tiek pi­
nigų, kiek tik anie turėjo mašnoj. Tą vaiką pasisodino an peties
ir nuvėjo toliau. Ėjo ėjo iki tamsiai nakčiai. O kada jau sutemė,
Jonuks nykštuks sako:
-Nujimkit mane žemyn: bijau, kad užsnūdęs nenupulčia.
Tas žmogus pajėmė ji, nusivilko drapaną ir padėjo jį an dra­
panos. O kad jau buvo gerai tamsu, nykštuks no drapanos nu­
slinko in vieną pusę, in kitą pusę - tuo terp grumtų jam pasise­
kė, o paskui inlindo in pelės volą. Tie žmones lazdom ėmė ieškot,
bet viskas buvo dykai. Perpykę nuvė sau keikdami, be pinigų.
Kaip pajautė nykštuks, kad jau anie nuvė, jis išlindo, o kad jau
tamsu buvo, tokiam vyrui baisu buvo grįžt pas tėvus. Ten netoli
buvo viens gyventojas. Jis nuvėjo pas tą gyventoją ir atsigulė šie-
ninyke in šieną, kol pereis i\aktis, kad jis galės keliaut pas tėvus.
Kaip jis buvo nuvargęs, šiene kietai užmigo. O tarnaitė iŠ ryto
atėjus sugriebė su šienu ir padavė karvei, o karvė, ėsdama šieną,
sugriebė jį ir prarijo. Jau jis mato, kad jau jam nekoks šokis, ir
sako: „Šitoj kamaraitėj užmiršt) langus iŠpjaut, kad saulė šviestų,
o turbūt ir žvakių čia nesireikalauja". Pasirodė nykštukui kvarte­
rą visai nekokia, kad per dureles vis kassyks daugiau Šieno kim­
šo - pasirodė jam, kad jau jam reiks tuo užtrokšt. Atėjo tuomsyk
tarnaitė karvę melžt - nykštuks kiek tik galėjo balsiai suriko:
- Neduot daugiau karvei Šieno!
Toj merga išgirdo, kad karvės viduriuose kažin kas rėkia, -
toj nubėgo pas ūkinyką. Nykštuks, išgirdęs, kad ateina ūkiny-
kas, jis vėl suriko iš visų pajiegų savo:
- Neduokit karvei daugiau šieno, ba aš jau baigiu užtrokšt!
Tas ūkinykas persigando - sako ko graičiausia tą karvę pa-
pjaut, ba ji velnio apsėsta. Tuo tą karvę papjovė, o pilvą išmetė
už triobų in duobę. Nykštuks jau ten pradėjo prasiliuosuot ir
norėjo išeit liuosu oru pakvėpuot - in tąsyk iš girios atbėgo al­
kanas vilkas. Tas vilkas tik vieną kąsnį padarė iš to pilvo - jau
nykštuks pateko in subinę vilko. „Na, - sako, - jei kam reik, jau
būčia už biskio išėjęs an oro, o dabar jau vėl patekau in vidurį
vilko". Ką jis darys? Tas vilkas bėga in girią, o nykštuks, iškišęs
galvą iš subinės, ėmė rėkt:

91
 -Utiū vilką, utiū vilką!..
Tas vilkas persigandęs nubėgo in pagirį ir pastipo. Nykšt\iks
išlindęs pamatė, kad jis netoli savo tėvo namų - teip netikėtai
parkeliau pas savo tėvus. Tėvas klausia:
- Kur tu buvai?
Sako:
- Buvau pelės voloj, buvau karvės pilve, buvau vilko pilve, o
dabar, kai vilkas pastipo, tai aš išlindęs parėjau namo.
Ir jau buvo pas tėvus, nėjo daugiau vandravot sviesto.
(No Savulio užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1906 m.)

40. APĖ KARALIŲ NAŠU

Kitąsyk buvo gyveno vienas karalius. O kad jo pati mirė, liko
šeši vaikai ir viena mergaitė.
Vieną sykį tas minėtas karalius išjo in girią medžiot. Beme­
džiodamas paklydo toj girioj. Klaidžio iki vakarui, an galo pati­
ko seną bobą. O toj buvo ragana. Sako:
- Močiute, parodyk tu mS kelią, kad aš galėčia parjot in savo
karališką dvarą.
Sako ragana:
- Jei tu imsi mano dukterį sau už pačią, tai aš tau parodysu
tikrą kelią, o jei ne, tai toj girioj ir badu padvėsi. Mano duktė
labai graži, tinkama an karališko sosto.
Karalius iš baimės pažadėjo imtie. Tada toj boba ragana nu­
vedė karalių in stubelę pas savo dukterį. O kad karalius inėjęs
pamatė tą dukterį, jam labai pasidabojo, ir jis tuo ją užsisodino
an arklio, o toj ragana atvedė jį an tikro kelio, ir tuo jis sugrįžo in
savo dvarą. O neilgai laukęs tuo viską sutaisė an vestuvių ir tuo
apsivedė su raganiūkšte.
To karaliaus pirmoji pati buvo išstačius tankumynuose gi­
rios puikius rūmus. To rūmo niekas nežinojo, nė pats karalius.
Tai toj karalienė prieš mirsiant davė karaliui tokį kamuoluką -
sako:
- Jei norėsi kada nuveit in mano rūmą, tai mesk pirma šį ka­
muoluką, tai tave nuves tenai.
Po vestuvių tas karalius sumislio - sako: „Tiem vaikam gal
kas stotis no močekos negerai - geriau aš juos nugabęsu in girią,
92
 in jų motinos rūmą, ir tegu jie ten gyvena". Tcip jis tuo viską del
jų surengė, metė pirma tą kamuoluką - tas kamuoluks pirma
ritosi, o jie paskui ėjo. Daėjo iki tų rūmų, ir, palikęs juos tenai,
pats sugrįžo namo. O toliau vis, būdavo, karalius tankiai aina
atlankytie savo vaikų ir, būdavo, kas subata vis jiem atneša po
baltus marškinukus.
Dažinojo apė tuos vaikus ragana. Ji pasiuvo visiem po šilkų
marškinukus, tą kamuoluką nuo karaliaus pavogė ir nuvė pas­
kui tą kamuoluką iki jų to rūmo. Išgirdo tie vaikai, kad kas atei­
na, - tuo visi šeši išbėgo laukan: mislio - tėvas atėjo. O tai buvo
močeka, ir padovanojo jiem visiem po šilkų marškinukus. Tie
vaikai pamatė, kad toki gražūs marškinukai, - tuo visi apsivil­
ko. Kaip tik apsivilko, tcip užpuolė an jų prakeikimas, ir išlėkė
visi šeši gulbėm. „Dabar, - sako toj karalienė, - jau aš jus tik iš­
naikinau, jau jūs daugiau žmonėmis nebūsit".
Tas karalius buvo išjojęs an medžioklės. O kada jau jis sugrįžo,
pirmiau ėjo savo vaikų atlankytie. Kaip atėjo pas rūmą, jau jo nieks
nepatiko, tik rado vieną dukterį. Klausė jos:
- Kur tavo broliai?
Sako duktė:
- Vakar atėjo močeka, atnešė jiem visiem po šilkų marški­
nius. Jie kaip tik tais marškiniais apsivilko, teip ir išlėkė visi gul­
bėm. O aš tą viską mačiau per langą, o ji manęs nematė.
Dabar sako karalius:
- Tai ką tu čia viena būsi... Aime su manim.
- Aš bijau močekos. O kad ir jau grįšu, ale da kokią naktį
nakvosu viena Čia.
Tėvas karalius nuvėjo namo, o ji liko. Kaip tik sutemė, atlėkė
visi šeši jos broliai, tuo plunksnas nusikratė an pusės valandos.
Sako jų sesuo:
- Ar jau jūs niekad nebūsit žmonėm?
Sako:
- Mes būtume žmonėm, kad tu išpildytum mus įsakymą. Jei
tu iškęstum su nieku nešnekėjus nė nesijuokus per trejus metus
ir nupintum mum visiem po marškinius iš lelijų lapų, tai mes
vėl būtume žmonėm.
Perbuvę pusę valandos, jie išlėkė. O ji pasirengė pildyt įsa­
kymą brolių savo. Tuojau apleido savo tą rūmą, leidos in gilu­

9.?
mą girios. O priėjus jai tinkamą medį, insilipo in jį: jau ji mislio
tame medy pergyvęt tuos metus.
Ale jai tenai neilgai pasisekė būtie. Atjojo vienas karalius in
tą girią medžiot, šunes suvuodė medy paną - ėmė lotie, aukš­
tyn galvas iškėlę. Pamatė karalius, kad šunes aukštyn loja. Jis
prijojęs pamatė medy sėdint labai gražią paną. Jis ją pradėjo šne-
kyt visokiom kalbom - anoj niekaip nešnekėjo. An galo sako ka­
ralius:
- Lipk iš medžio, ba sausu!
Anoj pana nusigando šūvio - tuo nusileido žemėn. O karalius
suprato, kad ji supranta ir moka šnekėt. Tas karalius, d a jaunikiu
būdams, tą paną, užsikėlęs an arklio, parsinešė namo ir tuo ją lie­
pė puikiai aprengtie. O neilgai laukęs suvadino an vestuvių visus
karalius ir ponus, pakėlė didelį balių ir susivinčiavo su ja.
Tas karalius turėjo močeką. Toj močeka tą karalienę neuž-
kentė. Už kelių meno tas karalius išjo an kelių dienų ir girias an
medžioklės. In tais dienas gimė tos karalienės sūnus. Kaip jis tik
gimė, teip toj močeka tą vaiką no jos pavogė. O kad parjo kara­
lius, močeka pasakė karaliui, kad kaip tik gimė sūnus, ji pati jį
suvedė. O karalienė kantriai tylėjo. Ale karalius ją labai mylėjo,
tai jis jai nieko nesakė ir nebaudė. Kitąmet ir buvo toks atsitiki­
mas, o toj močeka vėl pavogė ir antrą užslėpė, o karalius kada
sugrįžo, jam vėl močeka teip pasakė. Karalius intikėjo močekai
ir liepė karalienę an laužo sudegyt. Tuojau sukrovė malkų, ka­
ralienę užvedė an laužo, pririšo ir pradėjo padegt malkas. Tuom-
syk jau pasibaigė trys metai jos nešnekėjimo, o jau ji turėjo nu-
pynus visiem savo broliam po marškinius. Pamatė ji, kad atlekia
šešios gulbės. Tuo tos gulbės atlėkė pas ją, o ji visiem užmetė po
marškinius - tuo visi stojo žmonėm. Karalius pamatė per langą
tokį atsitikimą - tuo liepė ugnį pagesyt. Ją nujėmė jau šnekan­
čią. Tada ji karaliui papasakojo, kad močeka jos du sūnų pavo­
gė. Tada tuo tą močeką - an laužo ir sudegino. Ale da pirmiau ta
močeka turėjo atiduot tuos vaikus. Tada kaip dažinojo karalius,
kad tai ji ir jos broliai yra karalaičiai tokios tai žemės, tada jie
visi nuvažiau in tą karalystę, tą močeką su jaučiais sudraskė.
Tenai po tam dideliam baliui sugrįžo atgal in savo karalystę ir
laimingai karaliavo, nedatirdami jokių nelaimių.
(Na Į. Stanuho idra.tr Vincas Basanavičius Oikubahuoi, 1905 m.)

94
 41. APĖ TRIS MELNYKO SŪNUS
IR UŽKEIKTĄ KARALYSTE,

Kitąsyk buvo gyveno vienas melnykas. Jis turėjo tris sūnus.

Du buvo išmintingi, o trečias, Jonas, buvo paikių vadinamas. Jis
nieko daugiau neveikdavo, tik klynėm kiaules šerdavo ir šerdavo.
Sykį sumislio tie du melnykučiai ait svieto vandravot. Ale
per didelį jo prašymą turėjo imt ir paikį Joną. Išsirengė jie visi
trys, atsisveikino su tėvais ir iškėliau. Beaidami jie rado skruz­
dyną. Sako anie broliai:
- Reik sudraskyt tą skruzdyną, pažiūrėt, kaip tos skruzdės
čia gaspadoriauja.
O Jonas sako:
- Nereik jom nieko daryt - tegu jos čia ramiai sau gyvena.
Paklausė jo anie broliai ir nuvėjo toliau. O kad nukeliau to­
liau, priėjo prie vieno ažero. Tame ažere daug ančių plaukiojo.
Tiedu broliai sako:
- Reikia užšaut kelias antis, tai bus maisto kelionei.
O paikis Jonas sako:
- Nieko jom nedarykit - tegu jos čia sau plaukioja.
Paklausė anie broliai, nukeliau toliau. Beaidami prie kelio ra­
do storą medį išpuvusiu viduriu. Toj skylėj gyveno bitės. Anie
broliai sako:
- Reik išdraskyt bites o išimt medų.
O Jonas sako:
- Tegu jos čia sau ramiai gyvena - nieko nedarykit.
Paklausė tie broliai, nukeliau toliau. Ėjo ėjo, po ilgai kelionei
priėjo jie dvarą seną, apsamanojusį. Užėjo an to dvaro - pamatė
nematytų daiktų. Stoniose, žiūri, stovi akmens arkliai, pamatė -
an kiemo tupi akmens šunes. Inėjo in stubas, viską perėjo - jokią
gyvą dvasią nėr. Pamatė - an vienų durių kabo didelė spyna. O
tose duryse buvo skylutė. Jie per tą skylutę pažiūrėjo - pamatė
žilą senuką sėdint. Jie per tą skylutę pašaukė sykį, antrą, o kad
trečiusyk pašaukė, išėjo tas senuks, pajėmė juos visus nuvedė in
vieną stubą prie stalo, tenai stovėjo visokių valgių ir gėrimų an
jo. Jie sau sėdo, pavalgė, atsigėrė, ką tik norėjo. O kad jau jie
sotūs buvo, atėjo tas senuks, nuvedė juos po vieną atskyrium in
stubas ir paguldė an puikių karališkų lovų. An rytojaus atėjo tas
senūks pas vyriausiu brolį, pajėmė jį už rankos, nuvedė in vieno
stubą pas tokią murmulinę tablyčią. An los tablyČios buvo toks
parašas: kad kas surinktų karalaitės brangių karolukų, kurie yra
paberti girioj samanose, per naktį, kol užtekės saulė, jų tenai yra
du tūkstančiai, o jei vieno neras, tai pavirs pats in akmenį, o kad
visus ras, tai nuveis no šio dvaro prakeikimas. An kitos parodė
toblyčios tokį parašų, kad tokiam tai ažere yra nuskandytas dei-
mento raktas, tai kad tą išimt no karalaitės pakajaus. An tre6os
toblyčios buvo teip parašyta: miega trys sesers karalaitės, tai reik
atspėt jauniausią. Perskaitęs vyriausias brolis nuvė in girią ieš­
kot karolių. Per naktį rado kokį šimtą ir pats stojo akmeniu. Kitą
naktį ėjo vidurinis. Tas rado pora šimtų, iki užtekė saulė, - ir tas
pavirto in akmenį. Trecią vakarą nuvėjo kvailuks Jonas. Jis kaip
tik nuvė in girią pas tuos karolius, - kad subėgo tūkstančiai skruz­
dėlių! Tos ėmė landžiot po samanas - ir tuo suieškojo visus ka-
rolukus iki vienam. O kad jis nuvėjo pas tą ažerą, tuo atsirado
tos antys, kurias jis apgynė no ramaus jų gyvenimo. Tuo tos an­
tys nunėrė visos in dugną ažero, suieškojo tą raktelį, atnešė jam.
Jau jis du uždaviniu sunkiu atliko, liko da trečias, sunkiausias.
Atėjo jis pas t«iis karalaites miegančias - sunku atspėt, katra jau­
nesnė, ba (josi buvo vieno veido. Ale susyk atlėkė ta bičių moti­
na, kurišis jis apgynė no išdraskymo, - tuo toj bitė ėmė lipinėt
an karalaičių lūpų, vienos palaižė, kitos, nulėkė an trečios ir ėmė
ten laižyt lūpas, - o ji prieš užmiegant buvo valgius medaus, -
tai jis an to suprato, kad tai ta jauniausia. Kaip tik viską atspėjo,
tuo tos karalaitės pabudo, tuo tie visi akmens stojos žmonėms ir
gyvuliais. Tada ten vėl stojo tokia karalystė, kokia pirmiau bu­
vo. Tada melnykų Jonas apsivedė su jauniausia karalaite ir bu­
vo karalium. O šie du jo broliai apsivedė su anom dviem ir buvo
jo pavaldiniais. Toliau parsigabeno savo tėvą melnyką, ir visi
ten gyveno iki pabaigai dienų savo.
(No Bcndoriaus uf.raf f Vinca.< Basanavičius 1906 m. Ožkabaliuos )

42. APĖ DU MEDINČ1U

Kitąsyk senų senovėj buvo gyveno du broliu. Vienas buvo
labai turtingas ir žinūnas, o antras ledva maitinosi iš uždarbio
96
su pačia ir vaikais. Jis turėjo du sūnų dvynuku. Jie teip buvo in
viens kitą panašūs kaip viens lašas vandens.
Sykį išėjo tas žmogus in girią malkų - pamatė an šakos tu­
pint paukštę su aukso plunksnom. Jis pajėmęs akmenuką kaip
metė in tą paukštę - gerai pataikė, ir nupuolė aukso paukštė ne­
gyva an žemės. Tas žmogus, pasirinkęs malkų, pajėmęs tą paukštį
parsinešė namo: nors negyvas, ale kad toks gražus paukštis -
kur jis jį dės? Pajėmęs tą aukso paukštį nunešė savo turtingam
broliui parduot. Anas brolis pamatė, kas čia per paukštis, o jis
kaip žinūnas buvo, tai jis žinojo, ką su tokiu paukščiu galima
padarytie. Jis tam savo broliui gerai užmokėjo, o pačiai tuo liepė
tą paukštį nupešti ir iškept neprapuldant jokį šmotelį mėsos. To
paukščio buvo svarbus dalykas - širdis ir kepens. Pati, viską pri­
derančiai atlikus, kepa an skaurados tą paukštį. Toj kepėja atsi­
traukė iš kuknios, o ano brolio tie du dvynukai in tąsyk atbėgo
in kuknią, rado an skaurados tą paukštę. Jiedu išalkę buvo - jie­
du tą paukštę pavertė an vieno šono, an kito - iš vidurio išpuolė
du šmotukai mėsos. Jiedu pajėmė po šmotuką ir suvalgė. Tuom-
syk atėjo toj kepėja - klausia tų vaikų:
- O ką, vaikučiai, ar neparagavot mėsos?
O tie sako vaikai:
- Čia mes pavartėm - išpuolė iš vidurio du šmotukai mėsos,
tai mudu ir suvalgėm po vieną.
Kepėja pažiūrėjo - kad jau jiedu suvalgė širdį ir kepenis.
Bijodama bausmės vyro, ką ji darys? Ji tuo papjovė gaidį, iš­
ėmė kepenis ir širdį, indėjus in paukštį, iškepus atnešė vyrui.
Jis tą paukštį vienas visą suvalgė. Kad jis būtų suvalgęs to
paukščio širdį ir kepenis, tai jis kas ryts būtų radęs po galva po
du raudonuosius. Kaip jau jis žinojo, kad tur rast kas rytą po
priegalviu raudonųjų, tai jis pirmą rytą kaip tik kėlės, teip tuo
prade graibyt pinigų, bet niekur jis jų nerado. O tie vaikai kaip
tik kėlės, ten kas suskambę. Motina jų pažiurę, kas ten suskam­
bėjo, - rado auksiniu pinigu. Ir teip kas rytas rasdavo po jų
galvom po du raudonuoju. Tų vaikų tėvas, nieko nežinodams,
iš kur atsiranda toki pinigai, atėjęs papasakojo savo broliui. Tas
brolis kaip tik dažinojo apė tokius pinigus, kone pagedo iš pik­
tumo. O tie vaikai tankiai ateidavo pas jį. Sykį tie vaikai kaip
tik atėjo pas jį, jis sako:
97
 - Vaikai, aš važuoju in girią pasivažinėt. |ei norit, tai ir jus
pavėžysu.
O, žinoma, vaikam kad tik važuot. 'l’uo jis juos susodino in
vežimą, nuvežęs in girią juos paklaidino, paliko girioj, pats sugrį­
žo namo. O tie vaikai ėjo ėjo, ieškodami tikro kelio, ir vis ko tolyn,
to daugiau klydo. An galo beblūdydami sutiko jiedu medinčių,
arba vartą tos girios. Tas vartas klausia:
- Kcno jūs vaikučiai?
Sako:
- Mes tokio tai tėvo. Mes kaip atsikeliam kas rytas iš miego,
tai po mūs galvom randas po auksinį pinigą. Dažinojo apė mus
dėdė. Pavydėdams to mum, jis mus atvežęs toj girioj paklaidi­
no, kad mes čia mirtume.
'I as vartas neturėjo vaikų. Jis sau pamislio: jeigu teisybė, kad
po jais pinigai randas, tai jis juos pajėmė pas save. Kaip tik per­
nakvojo, tuo rados po galva po raudonąjį. Tuos pinigus rinko
del jų. Ir juos augino ir mokino šaudyt. Kada jau jiedu užaugo,
jau juos išmokino, sykį sako tas vartas:
- Jau jus užauginau ir, rodos, išmokinau - aime in girią: aš
noru žinot, ar jau jūs teisingai gerai galit šaudyt.
Padavė jiem po muškietą. Nuvėjo jie in girią. Pamatė medin-
čius lekiant žąsų pulką. O žąsys lėkė trikampiu šniūru. Sako me-
dinčius vienam:
- Tu ma nušauk iš visų trijų kampų po žąsį.
Tas ir nušovė teip, kaip buvo reikalaujama. O kad paliepė
antram - ir tas teip padarė. Dabar sako medinčius:
- Dabar jau esat atsakanti medinčiai - aš jum duodu po gerą
šautuvą ir prie to - po gerą šunį. - Sakydamas: - Visą amžį jūs
vis pas mane nebūsit - aikit dabar svieto vandravot.
Davė jis jiems pinigų kelionei ir peilį - sako:
- Kad judu skirsitės, tai kur pateks skirtis, tai kur in medį
inkiškit tą peilį, o kad viens sugrįšit an to daikto o rasit katras
jau peilį raudonom rūdim aptrauktą, tai žinosit, kad jau antras
negyvas.
Padėkavojo broliai m edinčiui už. auginim ą ir m okinim ą ir išė
svieto v an d rav o t. A idam i toliau p e r girią, p am atė bėg an t /Alikę.
V iens p a m ie ra u š a u t - prašnekėjo zuikė, sako:
- Nešauk tu mane - aš tau duosu pora zuikučių.
 Jis ją nešovė, o zuikė tuo atnešė pora zuikučių.
Toliau aidami, patiko lapę - lapė davė pora lapukų. Toliau
patiko vilkę - vilkė davė pora vilkučių. Toliau patiko mešką -
meška atnešė pora meškučių. Tokiu būdu ir leve davė pora le­
vukų. Tie žvėrys su jais ėjo ir jų klausė teip kaip naminiai. Ėjo
ėjo jiedu su tais žvėrimis - priėjo jiedu an grįžkelės medį. Sako:
- Ką mudu aisim abudu - skirsimės.
Viens tą peilį inkišo in medį, ir viens nuvėjo in vieną pusę,
antras - in kitą. Vienas, paėjęs toliau, priėjo karaliaus miestą.
Žiūri - visas miestas juodom gelumbėm aptaisytas. Klausia jis
pas karčemnyką - sako:
- Kas tai yra, kad teip čia miestas išrodo?
Sako jam anas:
- Užtatai čia teip išrėdyta, kad rytoj ant dvyliktos karalius
tur duot savo vienatinę dukterį smakui ant suvedimo.
- O kur bus toks atsitikimas?
Sako anas:
- Čia tuo už miesto yra toks kalnas. An to kalno ją nuveš, o
ten smakas ją praris. O kad toks atsirastų o paną išgelbėtų no
smako, tai būtų karaliaus žentu, gautų tą karalaitę sau už mote­
rį ir da po tėvui karalystę.
Pernakvojo su savo žvėrimis pas tą karčmorių, anryt nuvė jis
an to kalno. An to kalno rado tokią mažą stubelukę, toj stubelukėj
rado stiklinę, pripiltą vyno, o an sienos rado šiokį parašą: kad kas
tą stiklinę vyno išgertų, tai būtų drūtesnis už visą svietą. Paėjęs
toliau, rado an to kalno duobę, toj duobėj rado gulint labai sunkų
kardą, kad jis jį nė iš daikto nepakėlė. Sako: „Palauk, aš mėgysu tą
stiklą išgertie". Kaip tik išgėrė, tuo pajautė savy didelį vieką. At­
ėjo pas tą kardą - jau jis tą kardą teip kaip plunksną vartojo.
Ne po ilgam atvežė tą karalaitę. O vežėjas, atgal pavažiavęs,
laukė, kasnusidėssu karalaite. Toliau tas jaunikaitis tą karalaitę
uždarė toj stubelėj, o pats laukė smako atlekiant. Ne už ilgo su
didele vėtra atlėkė septyngalvis smakas. Atlėkęs sako:
- N o kas Čia? Aš tavęs klausiu: ko tu čia atėjai? Aš turėjau
rast čia karalaitę, o radau tave.
- Aš atėjau su tavim an vainos.
-O, čia jau tokių vajaunykų daug galą gavo - kaip bematant
ir tau bus galas!
 Tuo iš visų septynių galvų prade liet an jo ugnia. Tuo uždegė
visas žoles an kalno. Žvėrys, matydami, kad jau jų ponui bus
blogai, tie visi šoko, su kojom užmindžio ugnį. Smakas, matyda­
mas, kad jau su ugnia nieko neveiks, - pats puolėsi an jo. Me-
dindus pakėlęs kardą kaip leido - tuo išsyk nukirto tris galvas.
Antrusyk smakas puolė an jo - jis jam vėl nurentė tris. An galo
iš visų savo pajėgų puolė an medinėiaus, bet jis jam ir tą pasku­
tinę galvą nujėmė. Iš galvų liežiuvius išpjovęs susirišo in skepe­
taitę, o smako kūną sudraskė jo žvėrys. Atidaręs tas stubelės du­
ris, rado karalaitę iš baimės apmirusią. Jis ją išnešė an vėjo. O
kada jau ji atgijo, sako tam savo išgelbėtojui:
- Kad tu mane išgelbėjai no baisios mirties, tai dabar aš tau
mylima būsu iki mirties, o tu - m5, ba teip tėvo prižadėta: kas
išgelbės mane, tas bus mano vyras.
Besikariaudamssu smaku, dideliai nuvargo. Sako karalaitei:
- Dabar biskį atsilsėsim: po baisiam vargui reiktų atsilsėtie.
O levui pasakė:
- Tu - stipriausias apgynėjas. Žiūrėk, kad mum mieganticm
kas blogo neatsitiktų. Stovėk an vartos!
Atsigulė ir užmigo sunkiai. Levas atsigulęs sako meškai:
- Tu saugok - aš ir migsu.
Meška sako vilkui:
- Tu saugok - aš ir migsu. O jei būt blogo, tai mane pabudyk.
Vilkas sako lapei, o lapė - zuikiui, - viens kitam liepė saugot
ir visi sumigo.
Pamatė tas vežėjas, kad jau an kalno aptyko, - jis palengva
užlipo an kalno, o radęs juos miegančius, pajėmęs kardą nukirto
tam medinčiui galvą. O tą karalaitę miegančią pajėmęs nunešė no
kalno, kol anoj pabudo iŠ kieto miego. Dabar sako tas vežėjas:
- Jei prisieksi, kad aš tave išgelbėjau, tai liksi gyva, o jei ne,
tai ir tau teip galvą nukirsu kaip tavo išgelbėtojui!
Iš pradžių ji nenorėjo, ale, norėdama gyvastį išneštie no žmog­
žudžio, turėjo teip prisiektie. Pargabeno ją pas tėvą karalių ir
tuo apsigarsino išgelbėtoju ir būsiančiu žentu karaliaus. Ale toj
pana atidėjo vestuves da už metų.
Čia parnešim, grįšim atgalios pas anuos.
Tie žvėrys ilgai miegojo. Zuikis, kaipo bailiausias, pirmiau
pabudo. Pabudęs pabudino lapę. lapė - vilką, vilkas - mešką,

100
meška - levą. O kad levas pamatė, kad jau jų ponas negyvas,
balsiai suriko an meškos:
- Del ko mane nepabudinai?
Meška perdavė atgal toliau, o an galo visa bėda krito an zui­
kio. Žvėrys tuo nore zuikį užmušt, o zuikis sako:
- Neužmuškit manęs: aš žinau už šimto mylių vieną kalną -
ten yra tokių šaknelių, kad tik indėt ponui in burną, tai jis tuo
sugis ir atgis.
Sako levas:
- Tai tu bėk ir žiūrėk, kad in dvidešimts keturias valandas
pameštum, o kad pasivėlysi, tai aš tave sudraskysu!
Zuikis in tas valandas parnešė tų Šaknelių. Tuo levas pridėjo
galvą prie pečių, ale in kitą pusę burna. Tuo indėjo jam in bumą
tų šaknelių - tuo sugijo ir atgijo. Ale žiūri, kad jau pas jį karalai­
tės nėra.
- Na, - sako, - kol aš miegojau, tai ji mane pametė.
Tada levas jam visą atsitikimą papasakojo. Ale jis apsižiūrė,
kad jo burna in kitą pusę. Sako:
- Kaip dabar bus? Aš jau būsu kitoks sutvėrimas kaip kiti!
Levas sako:
- Aš kad teip negerai padariau, tai aš galiu pataisyt savo klai­
dą. Aš misliau, kad in tą pusę bus gražiau. O jei teip netinka, tai
aš tau pataisysu.
Tuo nusuko tą galvą, apsukęs kita puse, indėjo in bumą tų
šaknelių - tuo sugijo ir atgijo vėl jų ponas. Dabar, kad uždirbtie
sau duonos, išmokino žvėris šokt. Tai jis, būdavo, šokina ir turi
maisto ir jam ne teip nuobodu leistie dienas.
Beaidams aplink, atėjo vėl in tą karaliaus miestą. Tenai jau
buvo vestuvės su tuom vežėju karalaitės. Jis kaip dagirdo apė
tai, tai jis tuo nuvė prieš rūmą karaliaus ir paliepė žvėrim šokt.
Pamatė karalaitė - tuo jį pažino. Sako ji savo tėvui:
- Už viską geriausia padarytum, kad aną kamednyką su žvė­
rim pavadytum čia in vidų.
Karalius tuo išėjęs jį maloniai pavadino. O kad jis atėjo, pa­
matė an stalo stovint to smako galvas. Sako medinčius:
- Ale kodėl to smako galvos be licžiuvių?
O tas vežėjas sako:
- Kad pas smakus nėra licžiuvių.
101
 Sako:
- Kaip tai be liežiuvių gali būt toks smakas?!
O tas vežėjas:
- Tai tu darodyk, kad jis buvo su liežiuviais.
Sako:
- Aš darodysu ir parodysu jo liežiuvius.
Tuo jis iš skepetaitės tuos liežiuvius išrišo ir pritaikė kožną
in tą patį snukį. Kaip jis tik liežiuvius parodė, tas vežėjas tuo ir
išbalo. O karalaitė tuo stojos, užgėrė jį vynu ir sako:
- Tai šits mane išgelbėjo no smako.
O an tikro darodymo parodė jis da karalaitės aukso žiedą ir
skepetaitę su jos parašu. Tada tuo karalius sušaukė sūdą, apsū-
dijo prigaviką an baisios mirties: tapo sudraskytas terp keturių
bulių. O tas medinčius apsivedė su karalaite ir laimingai leido
toliau dienas.
Už kokia pora mylių no miesto buvo tokia giria, kad kas in ją
patekdavo, tai jau neišeidavo arba negrįždavo atgal. Sykį su-
mislio jaunas karalius jot in tą girią medžiot. Jį negalėjo nė kara­
lius, nė pati karalaitė perkalbėt. Surinkęs žmonis del medžiok­
lės, išjo in tą girią. Kaip tik pajojo toliau in girią, pamatė bėgant
alnę. Jis sako savo žmonėm:
- Jūs čia pastovėkit - aš vysu alnę.
Jis tą alnę vijo ir vijo, an galo bevydams suklydo, ir toj alnė
prapuolė. O alnė tai buvo ragana. Jau jį užpuolė vakaras. Jis pra­
dėjo an savo rago trūbyt, bet jau teip toli buvo, kad nieks jo trū-
bos balso negirdėjo. Ką jis darys - jau jis turi girioj nakvot. Jis po
dideliu medžiu susikūrė ugnį ir sėdi su žvėrim. Ale klauso -
aukštai iš medžio koks tai balsas sako:
-Šalta man, šalta...
O tas karalius sako:
- Aikšę sušilt.
Sako:
- Aš bijau tavo žvėrių.
Sako:
- Žvėrys nieko nedarys.
- Aš tau numesu rykštaitę - su rykštaite užgauk savo žvėris,
tai aš, jų nebijodama, galėsu susišildyt.

102
 Jis, nieko pikto nemislydams, pajėmęs tą rykštaitę, užgau žvė­
ris. Kaip tik užgau, teip visi žvėrys ir pavirto in akmenis. O pas­
kui išlipo boba ragana iš medžio, užgau rykštaite ji patį - ir jis
pavirto in akmenį.
Pati, jo nesulaukdam a, sako:
- Jau girioj ir jis smertį panešė.
Sykį anas brolis atėjo pas tą medį - rado jau peilį surūdijusį
pusiau, o pusė da buvo šviesus. Sako: „Jau mano broliui didelė
nelaimė atsitiko - reikia ait jo ieškot". Pasuko in vakarus, ten in
tą pusę, kur jis nuvėjo, kaip jiedu persiskyrė, fijo ėjo, priėjo tą
patį miestą, kur jo brolis buvo. Kaip tik jis priėjo, tuo išbėgo pa-
sitiktie, klausinėja pati:
- K ur tu teip ilgai buvai?
O jis, supratęs, apė ką čia reikalas, sako:
-Suklydau, negalėjau anksčiau parcitie.
Pradėjo klausinėt, kaip ten toj girioj buvo. Tada suprato, kad
tai jo brolis tenai galą gau.
Jis kitą dieną aina in tą girią medžiot. Teip atsitiko ir šitam.
Kaip jį sutemė, tai jis ir pataikė ateit po tuo medžiu. Susikūrė
ugnį didelę, meška jam privilko malkų. Jam ten besišildant, iš­
girdo - bobiškas balsas iš medžio:
-Šalta man, šalta...
- Jei tau šalta, aikšę, boba, pas ugnį susišilt.
- Aš bijau tavo žvėrių. - Sako: - Aš numesu rykštaitę - už­
gauk su jąj savo žvėris, tai jie man nieko nedarys.
Jis tuo sumislio, kas tai čia yra: „Tai jau šita ragana mano
brolį suvedė". Sako:
- Lipk žemyn, ragana, ba aš tave peršausu!
- Aš tavo šovimo nebijau!
Jis kap turėjo muškietą užtaisytą, teip ir rėžė, bet nieko, ją
nepažeidė. Mato jis, kad jis teip gerai šaudo, o jau jai nieks, tai jis
prisimušęs in muškietą insidėjo sidabrinį pinigą. Bet ir su tuom
raganą neužmušė, tik iškrito iš medžio. Kaip tik ragana nukrito,
tai jis, jai prisimynęs koją, tą raganą lupt lazda, sakydams:
- Pasakyk, kur padėjai mano brolį!
Tol mušė, kol nepasakė. Sako:
- Aime, parodysu.

JOS
 N uvėjo in tokį duburį - tenai buvo brolis ir visi žvėrys akme­
nini! paversti. Sako:
- A tversk tu tuos visus a km enis in žmonis, ba as tave u žm u šu !
Toj ragana neturėjo ką darytie - sako:
- N em ušk, jau aš išpildysu tavo įsakymą.
Pasilaužė rykštaitę, su tąj rykštaite u žg av o kiekvieną akm e­
nį - ir tuo stojo jo brolis ir jo žvėrys gyvi, o ir da daugybė visokio
luom o žm onių. Ten buvo piem enų, ten buvo sarg ų girios su šau­
tuvais a n pečių, ten buvo visokių keleivių. T uo broliai suvėję
pasisveikino, pasibučiavo. O paskui paliepė žv ėrim - tie žvėrys
raganą sudraskė. O ragana buvo riebi, d a u g iš jos tau k ų išbėgo,
tai ir d a b a r d a žiem ą an sniego prieš saulę jos taukai žiba. O kad
jau tą raganą sudraskė, pasidarė toj girioj šviesu, ram u ir visoj
apylinkėj iškilo daugybė d v arų , jos užraganautų. Kada jau vis­
ką atliko, su grįžo tas brolis pas savo karalaitę, o šitam savo bro­
liui d a v ė aukštą vietą toj savo karalystėj. Toliau a b u d u laim in­
gai pabaigė dienas savo.
(No Hendoraičioužrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1906 m.)

43. APĖ ŽILINĄ IR KOSTILINĄ

T arnavo a n t K aukazu vienas kerei v ių vyresnysis, v ad in o jį

Žilinu. Sykį jam atsiuntė jo sena m otina laišką, kad jis p arv a­
žiuotų nam o ją priešsm ert atsisveikyt, „o da aš tu ru ir mergą
tau - galėsi sau apsiženyt". Sum islio jis važuot p a s m otiną: „O
d a, - sako, - m ažu ir apsiženysu". N uvėjo p a s p u lkaunyką, p a ­
prašė, k a d jis atleistų važuot in tėviškę. Teip pulkaunykas jį ir
leido. O tuom syk, kada K aukazai nepakajingi buvo, tai, b ū d a ­
vo, g a u d o m ūs žem ės žm onis, kada, bū davo, reik kam k u r per-
keliautie, tai, būdavo, dusyk ant nedėlios kcrciviai praleidžia iš
m iesto in m iestą. O tai buvo vasara, susirinko kcrciviai praleist.
Žilinąs sėdo raitas, o d aiktus jo vežė an vežim o, o iki kitam mies­
tui buvo kelionės trys mylios. Jis joja pirm a, nes b uvo sausa, karš­
ta. tai labai d ulkės kilo. Kaip d a u g sykiu kėliau, kaip toli nujojo,
tai jis laukė, pakol tie kcrciviai atkeliauja. Jis vėl pajojo toliau -
girdi, kad a n trūbos vėl trūbija stot: tai jiem ratas sm u n k a, tai
arklys stoja. Sako viens sau: „Ar jot vienam , arba, arklys m ano

104
geras, - pabėgsu no totorių“. Pamislęs ir leidos viens keliu. Pas­
kui jį kits vyresnysis atjojo, Kostilinas, su muškieta, ir sako:
- jokim. Žilinai, vieni, be kereivių, nes karštis ir valgyt jau
norisi.
- O muškieta ar užprovyta?
- Užprovyta.
- Na, tai jokim. Tik sukalbam, kad viens kitą nepasimest.
<...>
(Vertė ii gudiško Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m. Matos vertės žo­
džiai apleisti.)

44. [VELNIAS GUNDO GERTI)

Kitąsyk vienam daikte jau rengėsi žmonės pamest arielką ger-

tie. Ale buvo vestuvės kaime netoli bažnyčios. Vežėjas klebono,
kaipo netoli vestuvės, aina ir jis pažiūrėt. Išeidams matė klebo­
ną savo stuboj poteriaujant, ir ten jis liko. O kad jis atėjo in tais
vestuves, žiuri, kad jo klebonas sėdi už stalo, pats arielką geria
ir kitus gundo gertie. Viens žmogus jam sako:
- Kad jūs teip barėt už arielką, o dabar pats geriat ir kitus
verčiat...
- Tu nežiūrėk nieko, tik gerk, kiek nori.
Tas vežėjas tuo nubėgo namo žiūrėt, kas čia stojos su jo kle­
bonu. Kaip paliko aną poteriaujant, teip ir rado poteriaujant. At­
ėjęs pas jį, sako teip jam:
- Aš buvau tik ką čia tose vestuvėse ir nuvėjęs aš jus radau
sėdint už stalo ir arielką geriant.
- Na, tai palauk, aisim abu pažiūrėt, kas ten per kunigas.
O kad atėjo, rado, teisingai, už stalo sėdint kunigą. Priėjęs
klebonas klausia jo:
- Kas tu per viens?
- Aš toks, kaip tu.
Matydams klebonas, kad tai šėtonas paveiksle kunigo, kuni­
gas ėmė maldas skaityt, o tas velnias ėmė krutėt už stalo, ale da
vis sėdėjo. O kad po maldų liejo klebonas an jo šventintu] van­
deniu, velnias - per langą, langą išnešė. O toliau nubėgęs, nusi­
juokė, kad daug žmonių pakusė arielką gertie.
(N o Jur. A idukaičio i i O žkabalių u i r . Vincas Basjanaviausl OžkJabahuouJ 1904 m.)

105
 45. [ V E L N I A S K E N Č I A G I M D Y M O L I G Ą ]

Vienas ūkinykas buvo išleidęs savo sūnų in kitą kaimą in žen­

tus. Tas sykį važiau in savo tėvynę. O jam reikė važuot per to­
kius krūmus, o jau buvo po nusileidimo saulės. Klauso - krū­
muos kas dejuoja. Pamislio žmogus, kad koks žmogus, primuštas
žmogžudžio, vaitoja. Ateina an to daikto, kur girdi balsą, - nie­
ko nematyt, tik dejuoja. Sako:
- Kas tu per viens čia esi an tos vietos, kad aš tavęs nematau,
tik girdžiu balsą?
Atsiliepė:
- Aš csiu velnias.
- T a i ko tu čia u n k šti?
Sako:
- Aš unkšciu - tame kaime šiąnakt to ir to ūkinyko duktė
pagimdys sūnų, o pagimdžius užsmaugs, tai aš turu jos ligą at-
kęstie.
O tam žmogui tas ūkinykas buvo gerai pažįstams. Atstojęs no
to velnio, suplakė arklius ir nuvažiau pas tą ūkinyką. Klausia:
- N'o kur jūs Ona?
Motina sako:
- Atsigulė. Skundėsi, kad jai galvą skauda.
S ako tas ž m o g u s:
- Aime pažiūrėt, kas ten su jąj dedas.
O kad atėjo pas ją, rado jau gimusį kūdikį ir besirengiant
smaugtic. Tada tą kūdikį no jos atėmė, ir negau pasmaugt. O tas
velniuks turė dykai kentėjimus. Tada tas žmogus jiems išpasa­
kojo, kaip jam atsitiko važuojant.
(No Vendorian$ OikablaHų! uir. Vincas Dasatutvičius Ožklabahuaic) 1904 /n.)

46. [ TAVO LAIMĖ, MANO NELAIMĖ]

Pasakojo viens senas žmogus, kad sykį vienas žmogus šven­

tą dieną nuvėjęs in ažerą maudytis. Nusirengęs pradėjo plau-
kiot. Pamatė atplaukiant baisią žuvį. Jis kaip tik tokią žuvį ne­
paprastą pamatė, da netoli no krašto buvo, tai jis pasiskubino
laukan bėgt an kranto. Toj žuvis - jį vytis. Bet pavyt nepasisekė.
Tik paskui išgirdo balsą iš vandens:
 - Tavo laimė, mano nelaimė. Tau būtų daugiau nereikėję
šventą dieną ait mėgyt vandenų.
(No liendoriaus utraiė V Basanavičius Ožkabaliuos J906 m)

47. APĖ VIENA Tėvą ir jo TRIS SONUS

Kitąsyk, da senuose amžiuose vienas tėvas turėjo tris sūnus.
Jie neturtingai gyveno. An galo mirdams neturėjo ką vaikam pa-
liktie. Jo visas lobis buvo - turėjo jis seną, sulūžusią stubelę, ku­
rioj gyveno. Prie to da turėjo gaidį palinksmyt, katiną peles pa-
gaudyt ir dalgį ait uždarbiaut. Kada jau jis prieš užmerksiant
akis pašaukė sūnus ir teip jiem tarė:
- Mieli vaikeliai, neturu ką jum paliktie. Turu gaidį, katiną ir
dalgį. Taigi, - tarė vyriausiam, - tau palieku gaidį, vidutiniam -
dalgį, o jauniausiam - katiną. - Sako tėvas: - Dabar savo turtą
jum paskyriau - galėsit sau pajėmę ait svieto vandravot, mažu
kur sau laimę atrasite.
O kada jis numirė, jie tėvą pakavoję, vyriausias, pajėmęs sa­
vo gaidį, išė svieto vandravot. Ėjo ėjo - niekur sau laimės neat­
randa, visur tų gaidžių yra per pilnai. Ėjo vis tolyn per svietą.
An galo priėjo tokį daiktą, kur da gaidžio niekas nebuvo matęs.
Tie žmonės, pamatę tokį paukštį, nusidyviję klausė jo, kas čia
per paukštis. Sako:
- Čia toks paukštis, kad jis gali atspėt, koks laikas: kada pu­
siaunaktis ir teip toliau. - O, žinoma, tada laikrodžių nebuvo. -
O, - sako, - jei jis iš vakaro gieda, tai reik tikėtis, rytoj bus kitas
oras.
Kaip tik tie žmones datyrė, kad tas paukštis toks yra, sako:
- Ką tu norėtum už jį?
Sako:
-Jei norit be derybų, tai duosit man maišą aukso ir mane su
auksu nuvešit in mano šalį.
Tie tuo jam pripylė tiek aukso ir nugabeno jį in jo šalį.
Pamatė anie broliai, kad jis už gaidį tiek pinigų gavo, - išė
antras brolis su dalgiu. Ėjo ėjo - kur tik jis aina, vis dalgių pilna.
Ale kad jis nuvėjo in tokią šalį, kad žmonės javus po vieną šiau­
dą traukė iš žemės. Atėjęs sako jiem:
107
 - Jei ma ko jūs duosit, tai aš |um tuos javus kaip bematant
nupjausu.
Jis susitaisė dalgį, kaip ėmė kirst rugius - anie nespėja atimt.
Pamatė anie, kaip jis su tuo dalgiu kerta, - sako jam:
- Parduok tu mum tą dalgį.
Sako:
-Galit pirkt.
- O kiek tu norėtum?
Sako:
- Jei be derybų, tai duosit man arklį ir, kiek tas arklys pakels,
aukso.
Tie žmones tuo sukvietė visą kaimą - jiem visiem tas dalgis
patiko. Tuo jam davė gerą arklį ir tiek aukso, kiek tas galėjo neŠ-
tic. Jis, pajėmęs t&is dovanas, parkeliau namo.
Matydams jauniausias, kad jo broliai tiek pinigų laimėjo, pa-
jėmęs katę, išė in svietą. Kur tik jis aina, visur kačių per pilnai.
Ėjojis labai toli, atėjo an tokios salos. Atėjo in vieną dvarą. Vaka­
re prašos in nakvynę. Sako tie ponai:
- Mes tave gana prijimtume, ale kad mes patys turime išva-
žuotie in kitą vietą nakvot: per žiurkes naktį negalim čia gyvęt.
Sako jis:
- Man in kitą vietą toli nukaktie. Leiskit mane: kaip bus,
teip bus.
Tie ponai sako:
- Jei nori, nakvok.
Tie ponai išvažiau, o jis, nuvėjęs in pakajus, pasileido katiną
iš krepšio, o pats lovoj minkštai atsigulė. Kaip tik sutemė, tai tos
žiurkės ir pelės kaip pradėjo lįst, o katinas - pjaut! Da kol norė­
jo, ėdė, o paskui tai tik pjovė ir krovė in krūvą, katrais išpjovė, o
kitos išsigandę jau daugiau in tuos namus neatėjo.
An rytojaus parvažiau ponai. Sako:
- Aime žiūrėt - jau to žmogaus tik kaulus rasim. - Pirmiau
žiurkės tenai papjaudavo žmones.
O kada atėjo in pakajus, žiūri - baisi krūva žiurkių ir pelių, o
jis gyvas miega an lovos. Klausia jo ponai:
- Kuom tu pagavai tiek tų žiurkių ir pelių?
Sako:
- Aš turu tokį žvėrį, tai įis jAis išpjovė.
 Tuo paleido iš krepšio. Tie pamatė, kad tokia gera žvėris, -
klausia:
- Mažu parduosi tu ją?
Sako:
- Galit pirkt.
- O kiek tu nori?
Sako:
- Ką čia labai norėsi... Duosit man vežimą aukso, tai atiduosu.
Tie ponai tuo prikrovė jam vežimą aukso, o jis laimingai su­
grįžo in savo šalį.
Paskui visi vedė padas ir laimingai toliau gyveno.
(No Ulbinsko. Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1906m.)

48.1PONAITIS SU ARKLIŠKA KOJA]

Kitąsyk ėjo trys merginos an vakaruškų. Patiko jos tris po­

naičius. Kada praėjo jos visos, sako viena kitai:
- Kad tie ponaičiai mus vestų, tai mes už jų tekėtume.
Ir nuvė sau pasišnekėję in karčemą an vakaruškų. O kada
atėjo in karčemą, žiūri, kad tie trys ponaičiai ir jau tenai. Jos
juos pažino. Tie ponaičiai jais pradėjo šokyt. O kada bešokda-
mos insižiūrėjo, kad jų nosy vis po vieną šnirpšlį, ir pamatė,
kad jų viena koja arkliška, su kanopa. Jau jos persigando, jau
jom nemiela nė alus, nė degtinė, ką jom anie pirko. Toliau sako
tie ponaičiai:
- Na, jau aime su mumis, nes pirmai ketinot už mūs tekėtie.
Ką jos jau darys - aina paskui juos. O ten netoli buvo tokia
stubclė, toj stubclėj - ne visai paika moteriškė. Sako tos mergos:
- Mes da čia turim užeit in tą stubelę.
Tie velniai liko lauke, o tos mergos subėgo in tą stubelę, pa­
pasakojo tai bobai, kas čia yra. Toj boba tuo užrišo duris lunkų
virvele, o tos mergos tūni stubclėj. Tie velniai ineit negali. Tie
baudžia atiduot mergas jų. O toj boba sako:
- Pirma turit išklausyt lino mūką, paskui atiduosu jum mer­
gas.
Tie velneliai ėmė klausyt, o toj boba - pasakot. Sako, kaip
liną sėjo, o po ilgai valandai vėl - kaip jį akėjo, paskui - kaip
109
dygo, ir taip toliau, kad tie velniai laukė laukė pabaigos to lino
mūkos. Gaidžiai užgiedojo, o tie velniai turėjo atstot no tų mer­
gų, ba jau po gaidžių silpnesnė velnio galybė esanti.
(Pasakojo Htndnrius Oiklabaliiį), uir Vintas Kaslanavitiusl OtklaMiuost)
J904 m.)

49. [PANAI IŠVARO VELNIĄ]

Senovės laikuose buvo toks dvarponis. Jis turėjo didelius dva­

rus ir lobius ir turėjo tik vieną dukterį. Labai buvo graži. O iš tų
turtų ir lobių net prisisavino prie savęs velnią ir pastojo ragana.
O kada jau pastojo merga metuos, tėvas ją norėjo ženyt. O kaip
apė tai dažinojojaunikiai, pradėjo pas ją važuotic. O kad tik kat­
rą paprašydavo nakvotic, tai jau an rytojaus tas negyvas. Ir teip
iš visokių jaunikių ji užsmaugė dvidešimts ir tris. Ale kaip labai
turtinga, nežiūri, kad ir smaugia, vis važuoja.
Sykį važuoja vieno pono sūnus ir pas tą mergą. Pavijo toki
žmogų. Tas žmogus sako:
- Kur tu važuoji?
Sako:
- Važuoju pas mergą. Girdėjau, kad ji jaunikius smaugia, ale
aš ir mėgysu ten savo galvą neštie.
O tas žmogus sako:
- Aš tą mergą pažįstu. Jei tu mane imtum už vežėją, tai tu ją
gausi už pačią.
Tas ponaitis su miela akvata pajėmė tą žmogų, ir važuoja. O
tas žmogus sako:
- Kaip mes nuvažuosim, tai tave prašys nakvotie. Tai tu pir­
ma negulk in lovą, ale sakyk, kad turi da reikalą lauke, ir ateik
pas mane.
O kad jau nuvažiau pas mergą, ten jį gražiai prijėmė, ir pra­
buvo iki vakarui. O vakare, kaip ji papratus jau su kitais, prašo
ir jį nakvotic. Jis apsinakvojo. Paklojo jam patalą ir siunčia jau jį
gultie. O jis sako:
- Aš da turu reikalą laukan.
Ir tuo išėjo laukan pas tą savo žmogų. O ans tuo pasivertė in
tokį ponaitį, kaip anas, tą ponaitį paliko nakvot an vežimo, o pats
nuvė ir atsigulė in tą lovą. Ne po ilgam atėjo toj pana, tuo gulė an
no
jo ir norėjo sm augtie, o jis ją už kasų pajėm ė ir tol jis jai davė, kol
iš jos visi velniai išėjo, o ji liko gera pana, prižadėjo jau daugiau
n etam autie piktai dvasiai. O tas žm ogus tai b uvo šventas. Jie ten
pernakvojo, v is k ą gerai sutiko. Tas žm ogus no jo prapuolė, ir jie­
d u apsiženijo. Po veseiliai dailiai jiedu gyveno ilgus m etus.
(Pasakojo Bendorailis Oikfabąliuosti, užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuose
I? m m .)

50. [DVYLIKA G A ID ŽIO GALVŲ)

Senovėj, kada d a stabm eldžiais žm ones gyveno, o kad viens

skarbą pakasdavo, tai tą garb in o kaipo dievaitį. Taigi viens ūki-
nykas turėjo d a u g pinigų. Jis, nuvėjęs in kluoną, iškasė duobę,
indėjo katilą ir prinešė pilną pinigų, an galo užkasė ir teip užkei­
kė, kad nieks negalėtų išim t tu o s pinigus, tik kad pad ės n u k irs­
tų gaidžio galvų dvyliką an to s vietos, tai galit atiduot. O jo p a ­
ties bernas ten k u r buvo ir viską tai girdėjo. K aip tik tas ūkinykas
išėjo, o nuvėjęs in stubą, susirgo, ir neilg tru k u s tas ūkinykas
num irė. O tas bernas nuvėjęs n u p irk o dvyliką g aidžių, tiem gai­
džiam nun ešęs visiem an tos vietos galvas nukapojo ir išėmė
pinigus. D augiau jau jam nereikė bem aut.
(Pasakojo Benderius OžkĮabaltuost), užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose
1904 m.)

51. APH ŽM OG Ų IR RAGANĄ

Buvo toks ūkinykas su pačia, jiedu turėjo vien ą dukterį. Toj

d u k tė jau buvo dvylikos m etų, toj m otina apsirgo, o kada jau
jautė arti m irsiant, sako savo dukteriai:
- Aš tau palieku karvutę. O kaip aš nu m irsu , tai tu rasi po
m ano liežiuviu dvi sėklas. Tai tu tais sėklas paso d y k , tai tau iš­
augs viena obelis, iš kitos sėklos stos tau vyno šulnys, tai tu tu rė ­
si sau pasibovyt.
Su tais žo d žiais toj m otina n u m irė. Ž inom a, tą m o tin ą pa-
kavojo. Tas tėv a s našlystoj n en o rėjo gyvętie, jis tu o vedė kitą
pačią - ir našlę su trim d u k terim . O toj b u v o ragana. Toj moče-
k a prad ėjo tos m ergaitės nekęstu?. B ūdavo, ją vis išv aro g y v u ­
lių ganytie, o išgenant d u o d a p a k u lų kuodelį, sako:

III
 - Išverpk linų tolkeles.
O kaip ji gali išverpt iš tokių pakulų linų tolkeles... Aina ji an
kapo motinos o rėkdama jai skundžiasi. O motina atsiliepė iš
kapo. Sako:
- TOs pakulas inkišk savo karvutei in ausį, o iš antros ištrauksi
tolkutes. O, - sako, - neužmiršk, pasodyk tėis sėklas abipusiai
vartų.
Kitą dieną kaip davė močeka jai pakulų, liepė išverpt šilkų
tolkutes. Toj mergina išsiginus kaiminę gano. Prėjus prie savo
karvutės, tais pakulas pridėjo jai prie ausies, toj pakulas intrau-
kė, o iš kitos ištraukė tolkutes. Vakare pargydama, būdavo, par­
neša močekai. Ir teip ją vargino su tąj ganiava per kelis metus.
Jau toj mergina, pervargus per daug metų, aina ji vėl pas motiną
an kapo skųstis, kad ją per teip daug metų močeka vargina. O
motina atsiliepus jai sako:
- Jau neilgai vargsi pas močeką. Atvažuos jaunikis ir išves
tave. Ale kaip atvažuos jaunikis, tai tu jam pasakyk, kad jis tau
pasteliuotų an šliūbo naujus čeverykus, tai kad tau tiks, tai tu
tekėk už jo.
O kaip ji tšis sėklas pasodino, tai išaugo vienoj pusėj aukso
obelis su aukso obuoliais, o kitoj pusėj atsirado vyno šulnys.
Ale ne po ilgam važiavo viens ponaitis pro tuos namus. Pa­
matė, kad tokia graži obelis, ir jam labai pakvipo vynas. Sako in
savo vežėją:
- Aik tu ma paskinsi tų obuolių.
O kad ans atėjęs nore skint obuolių, tai obelis pakėlė šakas aukš­
tyn, kad jis nepasiekė. Suprato tas ponaitis, kad tuose namuose
yra toks žmogus, katram duodasi skint. Nuvėjo in stubą, sako:
- Kas čia yra, kad galėtų tų obuolių paskintie?
O toj močeka tuo siunčia savo vyriausią dukterį. Toj kaip pri­
ėjo. šakas pakėlė aukštyn. Siuntė antrą ir trečią - ir vis pakelia
šakas aukštyn. Vėl sugrįžęs in stubą, sako:
- Čia galbūt yra da viena, katrai duosis skint.
Jau netur ką ragana daryt - siunčia tą savo podukrą. Toj kaip
tik priėjo, obelis šakas palenkė - paskynę obuolių. Priėjo prie to
šulnio - vynas iškilo aukštyn, kad ji su ranka pasiekė, o pasė­
mus vyno padavė ponaičiui gertie. Anas, nežiūrėdams an jos
suvargimo, ir sako jai:
J/2
 - Jei tu už manęs tekėsi, tai aš tave sau už moterį imsu.
-Tekėt tai tekėsu, alc tu man pamieruok koją ir pasteliuok tu
m5 an šliūbo naujus čeverykus.
Tuo tas ponaitis pamierau koją, pasiuvo jai čcvcrykus ir tuo
atvežė. Dabar toj ragana tuo pavertė savo vyriausią dukterį to­
kia kaip ana ir atvedė. Pamierau ėcveryką - netinka. Atvedė ki­
tą ir trečią - ir vis netinka. An galo atvedė jau tą savo podukrą.
Tai kaip padavė jai - tiko, nes an jos kojos miera imta buvo. Tuo
ją pasisodino in karietą ir važiau. O ta obelis ėjo vienoj pusėj, o
vyno šulnys ėjo antroj pusėj, o ta jos karvutė paskui sekė. Nusi­
vežė in savo dvarą, tuo viską surengė, ir apsiženijo. O toj obelis
stove vienoj pusėj durių, vyno šulnys kitoj pusėj durių po lan­
gais. Ir teip laimingai pragyveno iki pabaigai dienų savo.
(PasakojoBenderius OžklabaUųl, u ir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m.)

52. APfc ŽMOGŲ IR VELNIĄ

Senuose laikuose, kada da prie baudžiavų, buvo toks netur­

tingas ūkinykas. Jis teip suvargęs buvo, kad jau neturėjo nė ko
pavalgytie, - tuomet buvo labai sunkūs metai. Ale jis iš kur su­
griebė puskartę rugių, iškepė tris bandeles duonos, tą duoną pa­
dėjo an tvoros praaušyt. Tuomsyk pro šalį kėliau kur tai velnias.
Pamatė tą duoną - jis ėmęs tą duoną pavogęs ir suvedė. Dažino-
jo jo tokį piktą darbą velnių vyresnysis - sako:
- Kad tu tiek pikto tam žmogui padarei, aik tu pas jį tris me­
tus bemaut: tas žmogus su pačia ir mažais vaikais alkani kiek
ašarų per tave išliejo!
Ką jis darys - aina pas tą ūkinyką bernaut. O kad atėjo pas jį,
sako tas velnias:
- Prijimk tu mane, žmogeli, už berną.
Žmogus sako:
- Bernas būtų reikalingas, alc kad aš neturu ką valgyt patsai
o nė tau duotie.
-Tai nieko, tuo prasigyvęsim.
Buvo tai pavasarį. Tuo pirmą dieną pasikinkė velnias kumel-
ką, išėjo artie. Pasiekė žagrė akmenį. Tą akmenį išvertė - išėmė iš
po to akmenio katilaitį pinigų. Parnešęs padavė savo ūkinykui:
m
 - Na, - sako, - te, aik už tuos pinigus pirk duonos, mėsos,
kad turėtume ką valgyt.
Tas ūkinykas džiaugdamasis nubėgo pripirko duonos, drus­
kos ir mėsos - jau jie dabar visko turi.
Tas velnias išarė lauką, pasėjo miežių. Tie miežiai toki išaugo,
kad niekur tokių miežių nebuvo. O tai buvo netoli dvaro. Pamatė
ponas, kad to žmogaus toki geri miežiai. O prie baudžiavų ką
ponai norėjo, tą darė. Tuo, kaip nunoko, nusiuntė baudžiauny-
kus, kad nukirstų tuos miežius. Tie atėjo, tuo nukirto - jau tas žmo­
gus bėdavoja, kad jau ponas atima jo miežius. Sako tas velnias:
- Tu nebėdavok. Tu nuveik pas poną, paprašyk, kad duotų
tau nors sykį parsinešt tų miežių.
Tas žmogus, nuvėjęs pas poną, sako:
- Aš lauką dirbau, sėklą pirkau, pasėjau miežius, o ports pa­
matei, kad gražūs miežiai, - pasavinai sau ir liepei nupjautie.
Daleisk man nors kokią dalį tų miežių.
Pas ports pamislęs sako:
- Na, tai gali imtie naštą, kiek viens žmogus galės paneštie.
'Pas žmogus parėjo namo - velnias klausia:
- O ką, ar daleido parsinešt miežių?
Sako žmogus:
- Liepė tik tiek imtie, kiek viens žmogus gal pakeltie.
Tas velnias pasidarė didelę virvę, nuvėjęs susidėjo tuos vi­
sus miežius ir parsinešė namo. Iškūlė jau jie - tur javų gana.
Tas ports turėjo daug girių. Sako sykį:
- Jei kas norėtumėt padaugyl sau žemės, galit iškirstic man
medžius ir Šakas an dvaro pargabentie, o tuos daiktus galit, kel­
mus išsilupę, sėtie javus.
Tas žmogus parėjęs pasakė bernui, kad pons teip liepė pada-
rylic, jei kas norėtų. Tas bernas sako:
- Gerai, aš tuo padarysu tau lauko.
Nuvėjęs medžius išrovė su šaknim, su šakom no penkiasde­
šimts margų, nunešęs tuos medžius suvertė art dvaro, o kiek ne­
lindo an dvaro, suvertė pas dvarą dideles krūvas, kad jau nė
prie dvaro priaitie iš tolo negalima buvo.
Tas velnias darbą atliko naktį. Tas ponas atsikėlė iš ryto -
žiūri, kad visas dvaras užverstas, kad ncgal priait prie kluonu

114
n ė p rie tv a rtu . S u šau k ęs b a u d ž ia u n y k u s - tie visi tu rėjo dirb-
lie kiek sanvaičių, kad galėjo n o rs p rie ig as p ad ary tie.
An to s žem ės [ūkinvkas] pasėjo kviečius. Tie kviečiai a n n a u ­
jienos u ž a u g o baisu koki, kad n iek u r tokių m aty t nebuvo.
To žmogaus visos triobos menkos buvo, o klėtis visai sulin­
dus in žemę. Sako tas bernas:
- Jau trečias m etas pas tave tarn au ju , tai d a p a sk u tin į m etą aš
tau n o rs klėtį perstatysu.
Tuo tą klėtį sugriovė, o po klėčia rados didelis akmuo. Tą
akmenį velnias išvertęs rado tenai po tuo akmeniu didelį katilą
raudonųjų.
Pasibaigė jam tie trys metai - tą žmogų turtingą padaręs, pats
iškėliau savo keliais.
(Pasakojo Bagdonas, uir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m.)

53. [ŠMIT RUT]

Pasakoja, kaip da prie baudžiavų senovėj ėjo vienas ūkiny-

kas in laukus pas arklius naktį. O tai buvo graži naktis, šviesu,
mėnasiena, kad galėjai nors pinigus skaityt. Teko ait pro didelį
akmenį. Jis pamatė an to akmenio, kad šoka toks mažas vyrukas
su raudona kepuraite švilpaujant ir rėkaujant „šmit rut, šmit
rut..." Tas žmogus iš pradžių nusigando ir nusistebėjo, ale sto-
vėdams žiūrės, kas čia bus. Kaip mėnulis tamsus, užeina debe­
sis an jo, tai tas žmogus to vyruko nemato, kaip debesiai nuvei-
na, tas mažas vyrukas vėl an to akmenio šoka, švilpia ir rėkia
„šmit rut, šmit rut..." Tas žmogus mislia: kas čia su juom bus? Jis
turėjo rankoj šermukšninę lazdą. Jis atsidrąsinęs kaip leido su
tąj lazda in tą vyruką - tik smala pasiliejo an to akmens. O jį
pajėmė didelė baimė, ir jis pradėjo bėgt namo, ir jam rodės, kad
kas atsiveja jį. Kada jau buvo netoli namų, patiko jį jo paties šu-
nes. Jis tais šunim pasiundė - tie šunes pro jį nusivijo, rodos, ką
pagau tie, ir jau no jo baimė prapuolė. Parėjo laimingai namo, ir
tie šunes parbėgo.
(Pasakn;o senas Pašantis iš Bartnykų, uir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuose
1904 m.)

U 5
 54. |VOKIETUKAI NEDUODA MIEGOT)

Vidgirių girioj yra tokia dvarvietė, - ir dabar pažym ją pa­

matai, plytgaliai, šoželkos ir da yra nukežę agrastų krūmučiai, -
vadinama Siekiais. Kada - ar prieš pavietrę, ar da pirmiau - koks
Šlekys gyvętie turėjo. O kada tie gyventojai išmirė ar kur teip
pranyko, an tos dirbamos žemės šiandien giria suaugus stovi.
Tepgi apė tą daiktą yra gražios pievos. In tžis pievas kitąsyk,
būdavo, joja naktigoniai arklius. Būdavo, kaip kada sugula, tai,
būdavo, miegot neduoda: ateina toki du vokietukai ir neduoda
miegot. Kada, būdavo, jie sukuria malkų sausų ugnį, tai jie, bū­
davo, jiem sumeta drabužius in ugnį, tai teip kaip tik ką sugrieb­
dami vis, būdavo, meta. Ir teip jiem, būdavo, kasnakt pakajaus
neduodavo. Jie juos, būdavo, nuveja, tai jie ir vėl pas juos. Pabo­
do jiem su tais vokietukais besijodant. Viens, jodams su arkliais,
nusinešė muškietą, užsiprovijęs sidabru. O kada tie vokietukai
pasirodė, jis kaip šovė in juos, tai tik smala pasiliejo. Ir no tosyk
ir po šiai dienai nieks tenai nesivaidija.
(Pasakojo Šunckis, uir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1904 m.)

55. [KIJEVO RAGANOS)

Buvo toks Skamarakas. Jis potam Bartnykuose ir amžj baigė.

Kada pas mus buvo padarytas jau geležinkelis, o da toliau
Gudijoj dirbo, tada tas Skamarakas nuvyko net in Kijevą dirbtie
prie geležinkelio. Kada vieną dieną jam no darbo grįžtant, jis
turėjo ait paupiu. An tos upės tankiai matydavo raganas, ir jos,
būdavo, tankiai žmoneles gaudydavo ir gąsdydavo. Jis, beaida-
mas tuom paupiu in savo būklą, rado bobą skalbiant be andaro-
ko, vienuos baltuos marškiniuos. Jis, aidams pro ją, sako:
- Padėk Dieve!
Toj ragana kaip tik išgirdo tokį žodį, susyk stojo jį vytie, o tas
Skamarakas bėgt. Jis kaip prie darbo kasė žemes, tai jis turėjo
rankoj geležinį špatą.
- Tai, - sako, - kaip toj ragana arty prie manęs, tai aš in ją
kertu špatu ir aš bėgu toliau, tai ji mane vėl tuo paveja ir šoka

H6
prie manęs, tai aš jai - špatu, ir tcip, - sako, - ji mane iki mano
namų lydėjo, ir ledva atsigyniau. Kad da biskį būtų buvę toliau
bėgtie, jau būt visai paalsinus ir būtų sudraskius. Potam sirgau
dvi nedėli iš išgąsčio.
Sugrįžęs jis pats pasakojo, kaip jam atsitiko su ragana. Ir, sa­
ko, tuomsyk, kada jis ten buvo tai apė Kijevą, tik vieni raganiai
ir raganos, o jei kas nieko nežinojo, tai tas gyvas an balto svieto
būt negalėjo.
Tas pats Skamarakas, tuomsyk Kijeve būdams, matė tokį at­
sitikimą. O tuomsyk da Žalnieriai pas ūkinykus an kvatierų sto­
vėjo. Vienas Žalnierius buvo pas vieną, o valgį, būdavo, gauna
no kito ūkinyko. Jis kaip nuveidavo pas aną valgyt, jam, būda­
vo, visko an stalo pridėdavo, o jis negalėdavo valgyt. Ir jis teip
sudžiūvo kaip skiedra. Matydama toj gaspadinė, pas katrą jis
nakvojo, kad jis teip sudžiūvęs, klausė jo:
- Kas tau yra, kad tu toks sudžiūvęs?
Sako:
- Kad aš nieko negaliu valgyt, nors man ir visko duoda.
Toj jo gaspadinė ir buvo ragana didesnė kaip anoj. Sako jam:
- Tu kaip nuveisi valgyt, tai tu pakišk ranką po stalu - rasi
peilį inkištą. Tai tu tą peilį ištrauk, tai tada galėsi valgyt, kad tik
tiek tau duos.
Jis nuvėjęs rado tą peilį, kaip jam sakė. Jis tą peilį ištraukęs
numetė, ir tada jau jis galėjo valgyt gerai. O kad ne ta žiniūnka,
tai jis būtų badu numiręs.
(Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 mJ

56. APĖ RAZUMĄ* IR DALI

Kitąsyk buvo viens labai išmintingas žmogus. Jis an visko

turėjo didelę dalį, jam visą am/.į viskas labai puikiai klojos. O
kada jis numirė, žinoma, razumui su dalia nėr ko su kūnu in
žemę lįstie - jie sumislio abu ait svieto vandravot. Razumas pa­
sikėlė in puikybę, pradėjo dalį niekyt, sakydams:

*J. Basanavičius ištaisęs (tik pavadinime) į išmini/. (K. A )

117
 - Ką aš su tavim vaikščiosu - aik tu sau, o aš aisu sau viens.
Tokiu b ū d u razu m as n u v ė vienu keliu, o d a lis nuvė kitu. Ra-
zumas atėjęs pristojo prie vieno piemenio. Tas piemuo, biskį pa­
ganęs, sako: „Argi man ganyt... Aš turu ait kur in dvarą - mažu
gausu kur geresnę tarnystą". Atėjo in vieną dvarą pas virėją,
sako:
- Ar negaučia pas tave kokią tarnystą?
Sako virėjas:
-Jei nori, gali likt pas mane per gizelį. Čia pakursi ugnį, šaukš­
tus suplausi ir viską galėsi apirusi.
- Gerai.
Jau jis ten liko, pradėjo tarnautie. Jis kaip tokį razumą turi,
tai jam viskas gerai klojas.
Sykį susirgo tas virėjas - jau jis turėjo valgius virt. Jis teip
gerai išvirė, kad jis no ponų gau dideles dovanas. Pamatė tas
virėjas, kad jis už pirmą virimą gau tiek dovanų, - o kad jis da
sykį išvirs, tai jau mane ponas pavarys, - tuo kėlė, jam apmokė,
ką jis buvo, ir pavarė.
Kaip jau jį pavarė, aina jis toliau. Atėjo in vieno karaliaus
miestą, pristojo pas dziegormeisterį. Jis ten kiek prasimokino -
jau vėl viskas gerai sekas. Ale sykį jis vaikščiojo po miestą -
pamatė tokį parašą pakabytą: karalius turi tokį dziegorių, kad
jis vertas daugiau kaip milijoną rublių, - jei kas jį pataisys, tai
gaus šimtą tūkstančių rublių dovanų, o jei apsijėmęs nepatai­
sys, tai galvą šalin. Atsirado visokių meisterių, o negalėdami
pataisytic, gyvybės nustodavo. Ale tas gizelis apsijėmė ir pa­
taisė tą dziegorių. Už pataisymą gau minėtus pinigus. Pasijė-
mė jis kiek sau ten jų, o kitus atidavęs savo meisteriui, pats
išėjo toliau vandravot. Beaidamas atėjo in kitą karalystę, in ka­
raliaus miestą. Ten per miestą aidams, pamatė tokį karaliaus
parašą: „Kad kas mano dukterį inšnekys, jei jaunikis, tai bus
mano žentas, o jei ženotas, tai gaus pusę karalystės". Jis sumis-
lio sau: „Mažu čia ma ir gali pasivest gerai". Nuvėjo in to kara­
liaus rūmą, pirmiau sako:
- Labs ryts, stale, atėjo trys meisteriai: viens - katras pada­
rė, antras - katras palitaravojo, o trečias - kur išmokino. - Da­
bar jis klausia: - Katras būtų geriausias meisteris?
O karalaitė, kitam pakajuj sėdėdama, atsakė:
 - Katras išmokino.
Jau ji prašnekėjo. Ale jis dalies neturi - nieks negirdėjo: reikė
girdėt, bet negirdėjo. Kaip neprašnekino, tai jau jis bus pakartas.
Tuo pastatė kartuves ir jau jį pakabys.
O dalis sumislio, kad jau razumui bus blogai. Tuo stojos prie
jo, sako jam:
- O ką, razume, ar tau gerai be manęs? Jau tuo būtum buvęs
pakartas.
Tuo dalis pristojo prie jo. Jis kaip tik dalį gau, tep toj karalai­
tė, atsidarius langą, sako:
- Ką jūs norit daryt tam vaikinui? Ak, aš su juom šnekėjau.
Kaip tik teip pasakė, tuo jį nujėmė no kartuvių. Padarė didelį
balių, ir jiedu apsivedė. An to baliaus ir aš buvau, gėriau val­
giau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo. Ką girdėjau
mačiau, čia jum visiem papasakojau.
(No Vinco SanuIio užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1906 m.)

57. APĖ VIENĄ MUZIKANTĄ IR VELNIUS

Senovėj, kaip da velniai matomai valkiojosi an svieto, teko vie­

nam muzikantui ait pritemus namo. O buvo tamsi naktis. Jisbeai-
dams suklydo ir nežino, kur jau jam aitie. Suklydęs ne per toli
paėjo - sutiko karietą su ponu kokiu ten važuojant. Sako tas pons:
- No čia netoli yra mano dvaras, o pas mane Šį vakarą bus
didelis balius, o neturu muzikanto. Ar tu negalėtum šį vakarą
mum pagrajyt?
Sako muzikantas:
- Del ko ne - tai mano darbas ir pelnas.
Sako pons:
- Tai sėsk in karietą - važuosim.
Kaip jis insėdo, jam pasirodė, kad visai netoli. Tuo privažiau
dvarą. Kaip tik atvažiavo, da jokių svečių nebuvo. Ale kaip be­
matant privažiau daugybė karietų su visokiais ponais, poniom
ir panaitėm. Ir tuo prasidėjo šokiai. Už kiekvieną šokį vis jam
gerai mokėjo sidabriniais rubliais. Ale jis patėmijo, kaip šokan-
tiejiej šokdami iš tokio bliūdelio patepa sau akis. Jis mislia: kam
ir kuom jie tepa akis? Jis prisitaikęs ir pasitepė sau vieną akį.

119
Kaip tik patepė, tuo tąj akia pamatė, kad jis ne dvare grajija, alc
baloj velnių gužynėj. Sako, sėdi an kupsto vietoj krėslo. Teip jj
baimė pajėmė, kad jis negalėjo su tąj akia žiūrėt, sako, iki gai­
džių. Potam visi prapuolė, o jis liko sėdėt, iki prašvito, toj akloj
baloj. Kada prašvito, pasižiūrė in kišenius - rado kišeniuos bal­
tų beržo žievių. Ir tokioj baloj sėdėjo, kad dieną lcdva iš jos iš-
krapino. Teip toli velnias jį nuvežė, kad jis tris dienas kėliau, kol
parkeliau namo.
Kitąsyk muzikantai buvo didžiausi girtuokliai. Taigi ir šits
kaip tik parėjo, tai tuo - in karčemą pasiskųst savo bėdas. At­
ėjo netoli karčemos - išgirdo karčemoj didį riksmą. Inėjęs in
karčemą, rado kelis vyrus pešantės. Jis terp jų pamatė, kad vel­
nias stovi, vienam kukžda in ausį, kitam mina an kojos - ir teip
mušasi kruvini, kad net čerpės skamba. Matydams muzikan­
tas, kad tas velnias tokias baikas dirba, tai jis, pasijėmęs lazdą,
kai rėžė velniui per galvą, kad tas dvilinkas išsivertė iš karče­
mos. Kaip tik to velnio nebuvo, tada tie žmonės tuo į zgadą
suėjo.
Kada toliau atėjo tas velnias pas muzikantą ir klausia jo:
- Katrąj tu akia matai mane?
Sako:
- Šitąj, deŠne.
Kaip tik teip ištarė, velnias jam išdūręs tą akį, pats prapuolė,
ir muzikantas no tosyk jau daugiau velnių nematė.
(No V. Šamilio uiraič Vincas Basanaiičiui Ofiabaliuos 1906 m.)

58. APfi PONĄ IR KELEIVI STUDENTĄ

Kitąsyk gyveno viens pons dvare, o grct jo dvaro buvo kits

apleistas dvaras. Tas pons apėmė aną dvarą. O kaip ten jau vi­
sos triobos buvo supuvę, tai tas pons pastatė triobas kitoj vietoj,
o pakajai jam labai dabojos pastatyt an tokio dailaus kalnelio, ir
ten pabudavojo labai puikius namus. (O an to kalnelio kada ka­
rių mete buvo užmušti lavonai palaidoti, o apė tai jau nieks ne­
žinojo.) Kada tuos namus jau pabaigė, tie ponai susikraustė in
naujus pakajus gyventie. Kaip tik susikraustė, teip ir pradėjo bai­
dytis, kad ten nieks negalėjo nakvotie - tuo tie ponai turėjo va-
120
žuot in seną vietą sau nakvotie, o dieną sugrįždavo ir gyvenda­
vo iki vakarui.
Vieną sykį studentas, pabaigęs savo mokslą, pajčmė sau pun­
dą knygų, sumislio da ait svieto vandravot. Išėjo ir įau gana toli
perkeliavęs pataikė ateit in tą dvarą, o tai jau buvo prie vakaro.
Prašo jis in nakvynę, o tie ponai jau rengiasi išvažuot. Sako:
- Mes tave labai priimtume pernakvot, ale mes ir patys nega­
lim čia tuose namuose nakvotie, turim keliautie toliau.
O tas studentas sako:
- O kas čia naktį darosi?
Ponai jam sako:
- Čia vaidinasi, ir negalima čia niekam naktį būtie tuose na­
muose.
Sako tas keleivis:
- Na, aš mėgysu čia nakvotie.
- Gali, - sako tas pons, - bile tu nebijai.
Tie ponai sau išvažiau, o jis, nuvėjęs in pakajus, vakare užsi­
degė žvakę, sėdo prie stalo ir skaito sau knygas. Kaip tik gerai
sutemė, tuojau atsidarė iš skiepo durys ir priėjo pilnas pakajus
ginkluotų kereivių. Ir pradėjo terp savęs kovotie, barškytis ir rė­
kaut. O jis sėdi kitam pakajuj ir skaito knygas ir sėdi in pusę
apmiręs, o tie mušasi kapojasi, kad net kardai skamba ir blizga,
o jam nieko nedaro. Pasivaidijo iki gaidžių ir jau pradėjo ait jie
sau, ale jis atsidrąsinęs jų klausia - sako:
- Kas jūs per vieni - pasakykit man. Ir ko jūs Čia reikalaujat?
Sako:
- Mes esam kcrciviai, senovėj užmušti ir čion palaidoti, tai mes
čia pakūtavojam. Kaip čia nebuvo tų namų, mes čia vaikščiojom,
o kaip pastatė namus, tai dabar mes čia tuose namuose pakūtavo­
jam. Ir kad už. mus padarytų aukas, pašventintų tuos namus, tai
jau mes būtume laimingi ir daugiau jau čia nesivaidintume.
Ir nuvė visi in skiepą.
Anryt parvažiau ponai - pamatė jį gyvą ir sveiką. Klausia jo,
kas tai atsitiko. Studentas tai viską išpasakojo. Tada tas pons pa­
darė didelį atminimą už tžis dūšias, namus pašventino, ir jau
daugiau jie nesivaidino. O už tą geradėjystę tą studentą apženi-
jo su savo dukteria, ir paliko ten ponaut tame dvare.
(No Jankaus Barinykų užrašė Ožkabaliuose 1904 m Vincas Basanavičius.)

121
 59. APE PONĄ IR MILŽINĄ
Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik
vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais,
ale dienoms ir adynoms. Kad jau jis buvo penkių metų, tai jį joks
vyras jau neinveikė. O kada jis atėjo in šešioliką metų, tai buvo
baisus milžinas, jau medžius rovė su šaknim, ir jau jam nieks
negalėjo atlaikytic. Toj savo stuboj jis jau negalėjo teip vaikš­
čiot - būdavo, tik atsiklaupęs paklūpo. Toliau sako tėvui:
-Tėvai, matai pats, kad ma pas tave nevigadna gyventie, ne­
galiu nė in stubą jau inlįstie. Geriau nukaldyk tu man pas kalvį
lazdą iš dvidešimties pūdų geležies, o aš aisu svieto vandravot.
Tas tėvas kad ir mažturtis, vienok nupirko tiek geležies ir nu­
kaldino lazdą. Jis tą lazxlą pajėmė, atsisveikino tėvus ir iškėliau.
Besivalkiodams po svietą, sykį atėjo in vieną dvarą pas poną.
Klausia pono:
- Ar negaučia čia pas jus kokį darbą?
Tas pons, pamatęs tą milžiną, persigando, mislia sau: kas čia
bus su juom? Pamislijęs pons sako:
- Yra pas mane dvidešimts margų žemės kelmynų. Jei tu tuos
kelmus ikipiet išrausi, tai galėsi būt mano žentu. - Mislydams
pons, kad jis, pabijojęs darbo, pabėgs.
Tas milžinas tuo sako:
- Na, tai parodyk, kur tas tavo darbas.
Tuo pons nusiuntė tarną, o anas jam parodė. Tas milžinas su
tąj savo lazda iki priešpiečių tą dvidešimts margų žemės išvalė.
Nuvėjo in pagirį pasilsėt - iš girios šoko an jo vilkas. Jis tam vil­
kui su lazda - iš to vilko pabiro raudoniejai pinigai. Jis tą vilką -
an pečių ir pare in dvarą. Sako ponui:
-Jau darbą pabaigiau.
Tas pons jau visai nusigando. Ale vėl pratarė tas pons:
- Jeigu norėtum žentu būtie, tai da turi šiandie iki vakarui
vieną darbą atliktie. Čia yra mano lauke didelis ažcras. O kad
mum reik važuot in bažnyčią, tai turim tris mylias aplink suktie.
Tai tu per tą ažerą padaryk kelią, kaip važuosi an šliūbo, kad
nereiktų suktie.
Tuojau parodė jam tą ažerą. Paežerėj buvo pieskų kalnas. Tai
jis prisikišo tokį žiurkštą - kad prisėmęs įpildavo in ažerą, tai
122
du sieksniu padarydavo sauso kelio. Tai kad jis, sako, ėmė vilkt
tžis pieskas - tuojaus padarė sausą aukštą kelią. Parėjo ir sako
tam ponui:
- Aik pažiūrėk: jau atlikau tavo užduotą darbą.
Tas pons sako:
- Gerai, žente, kad tai viską atlikai, ale an veseilios nėra mil­
tų. Rytoj tu nuveši in melnyčią penkis varšauckus kviečių, su-
pikliavosi an veseilios.
Milžinas sako:
- Gerai. - O ten buvo tokia melnyčią, kurioj tik velniai malda­
vo. Tas pons mislio: kaip jis ten nuvažuos, tai jį velniai sudraskys.
An rytojaus tas pons liepė pripilt penkis maišus pieskų, su­
dėjo jam in vežimą ir liepė važuot. Tas milžinas nuvažiau in tą
melnyčią - nieko nėra melnyčioj, o sparnai sukasi. Jis tuo savo
tuos maišus sunešė an malūno, o iš džiaugsmo, kad teip greit
gaus sumalt, pylė an girnų ir pats nematė, ką jis pylė. Toliau
gerai darbas aina. Pats užsimanė miego - atsigulęs an maišo,
aukštinykas užmigo. Jam bemiegant, jau kažin iš kur atsirado
septyni sausvuodegiai. Viens jam ima už plaukų, kits - už no­
sies, kits už kojos traukia. Pabudino jį, tie sako:
- Kas tau čia pavelijo an mūs melnyčios maltie?
Sako:
- Ma reik miltų an veseilios.
O tie velniai sako:
- N’o kad tu pieskų atvežei.
Tas milžinas pamatė, kad iš girnų pieskos byra.
- O, - sako, - balvonai, kaip aš užmigau, tai jūs mano kvie­
čius išsėmėt, o ma pieskų pripylėt! - Sako: - Atiduokit ma kvie­
tinius miltus!
Sako:
- Kad tu pieskų atvežei.
- Kas davė?! - sako. - Mano buvo kviečiai.
Tai kaip jis jiem ėmė duot, tąj lazda kaip ėmė duot - tol mu­
šė, pakol turėjo jam atiduot tiek kvietinių miltų, kiek jo buvo
pieskų. Parvežęs sako ponui:
-Jau primaliau ir miltų an veseilios.
Tas pons pažiurę in maišus - žiūri, kad ko no dailiausi mil­
tai an pieskų apmainyti. Tuojau prikepė pyragų iš tų miltų.
123
Tiesiog tuo keliu per ažerą nuvažiau in bažnyčią, susivinčiavo.
Po vescliai už tuos pinigus iš to vilko pirko sau didelį dvarą ir
ponau ikismert.
(No Jankaus ii Bartnykų užrašė V. BasanavJiČtus11904 m. Ožkabaliuos*.)

60. APfc V1F.NO KARALIAUS PAČIĄ

IRJENAROLĄ

Vienas karalaitis apsiženijo labai gražią pačią. Jiedu, didiai

meiliai begyvendami, sulaukė sūnų. Ale tuo po tam benkietui
šaukia jį kits karalius an vainos. Tą vainą išdavė ans an trijų me­
tų. Kada karalius kėliau in vainą, paliko vieną iš savo jenarolų
valdytoju žemės ir visojo dvaro. Po iškeliavimui karaliaus ir po
tų liūdnų jų atsiskirtuvių karalienė liepė visus aplinkinius kai­
miečius sukviest ir padarė jiems benkietą ir liepė mclstie, kad
karaliui nusiduotų gerai vainoję. Kada tai viskas praėjo, tas je-
narolas, priaidams prie karalienės, pradėjo meiliai jai kalbėtie.
Bet karalienė jį už tai sugėdino ir sako:
-Tu žiūrėk, pakol karalius sugrįš iš vainos, kad tu niekad in
mano pakajus neateitum.
Tas jenarolas užsirūstino an jos - mislia sau: „Kaip man bus,
kap sugrįš karalius, o kad ji jam pasakys?" Jis ėmė parašė kara­
liui, kad „tavo pati tik baliavoja ir laikosi su dvariškiais". Kara­
lius jam atrašė: „Tegul būna tas visas reikalas, pakol aš sugrį-
šu". Toliau vėl jis jam parašė, kad „tavo pati, nesulaukdama
tavęs, gyvena su tokiu ir tokiu kupčium ir nori už jo tekėtie, nes
jau ir balių rengia". Karalius pamislio, kad tai teisybė, - liepėją
paimt nuvest in girią ir užšaut. Gavęs tokį paliepimą karaliaus,
liepė budeliam ją su vaiku nuvožt in girią ir nušaut, o išlupus
abiem akis parneštie jam. Ji kaipo visiem buvo gera karalienė,
tie budeliai su ašaromis ją veda sušaudyt. O kad atėjo pas girią,
apsistojo, o karalienė jiems sako:
- Kur jūs mane norit vestie?
Sako:
- Turim paliepimą no jenarolo, kad tave, karaliene, ir sūnų
tavo peršaut. O užšautiem liepė abiemakis išluptie ir pamešt jam.

124
 Sako karalienė:
- Jūs žinot, kad aš nieko nekalta, o tas kūdikėlis - irgi. Ką
jūs naudosit, ką jūs mum nekaltiem gyvastį atimsit?.. Geriau
palikit mudu gyvu - aš daugiau nesirodysu ir jum bėdos nepa-
darysu.
- Kad ir jau paliktume - mum tavęs gaila, ale kur mes galim
gautie akis jenarolui pameštie?
O karalienė sako:
- Štai čia bėga du šunes: viens mažas, kits didelis. Juos nu-
šaukit, akis išlupkit ir pameškit jam, kad jis jų teip labai nori.
Tie paklausė, šunelius užšovė, išlupo akis ir parnešė namo.
Duoda jam akis, o tas jenarolas visas persigandęs sako:
- Aikit jūs staugdami žeme su tom akimi...
O toj karalienė nuvėjo in girią, rado storą medį išpuvusiu šo­
nu - ten, būdavo, prisirinkus vuogų ineidavo pasislėpt no blo­
gų orų.
Ne po ilgam vaikščiojo vartas girios po girią - pamatė mote­
rišką su kūdikiu vaikščiojant po girią. Jis ait prie jos. O ta kara­
lienė pamatė, kad su muškieta, - mislio, kad jau ją ateina vėl
nušaut, tai ji no jo bėgt! O tas vartas ėmė kalbyt:
- Palauk, nebėk. Kas tu per viena, kad čia vaikščioji? AŠ esiu
vartas girios tos.
Tai karalienė, pajautus, kad tai vartas, apsistojo. Atėjęs var­
tas klausia:
- Kas tu per viena?
Ji jam išpasakojo, o tas vartas sako:
- Na, tai aime pas mane.
Sako:
- Aš gana aičia, ale kad jeigu dažinotų tas jenarolas, tai bus
visiem bėda.
Sako vartas:
- Aime pas mane, o jau nieks nežinos.
Paklausė karalienė, nuvėjo in namus varto. Pas tą vartą ji
gyveno daugiau kaip metus, kol karalius, pabaigęs vainą, su­
grįžo namo. Kada karalius sugrįžo prie namų, žmonės patikę
karaliui pasakė, kad jenarolas nekaltai nužudė karalienę. Tas
karalius kaip tik sugrįžo, tuo tą jenarolą pasodino in kalinį, o
tik klausinėjo tų kotų, kad jis galėtų dažinotie, kur jai smertį
125
padarė. O tie kotai iš baimės pasislėpė. Tada tas vartas, dagir-
dęs, kad jau karalius parkeliau, jis davė žinią karaliui, kad, sa­
ko, „aš radau girioj moteriškę su vaiku, prašau pažiūrėt, mažu
karalienė jūsų". Tas karalius su dideliu džiaugsmu tuo nuke-
liau tenai, o kad atrado ir pažino, kad tai jo karalienė, su didele
iškilme pargabeno in savo dvarą. O koks ten buvo balius, ko­
kios linksmybės! An pabaigos to baliaus tą jenarolą išvedė iš
kalinio, pririšo prie dyko arklio vuodegos, o anas, bėgiodams
po laukus, uždaužė. O tam vartui dovanojo didžius turtus, ir
tuos kotus gerai apdovanojo, kurie jai smertį nedarė.
(Pasakojo Jankauckas Barinykų utrfašej Vincas Basanavičius Ožkabaliuos
1904 m.)

61. APĖ BROLIUS:

DU GUDRIU, O VIENĄ KVAILA

Kitąsyk viens ūkinykas, baigdams savo kelionę an balto svie­

to, sako savo vaikam:
- Kaip aš numirsu, po palaidojimui mano jūs visi trys po vieną
naktį ateisit an mano kapo an vartos, pasijėmę maisto dėl savęs.
Kaip tas tėvas numirė, sūnūs tą tėvą palaidojo. Kaip atėjo
vakaras, tie du sūnūs bijo ait an vartos. Sako:
- Aik tu, paiki: tau kalieja.
Pajėmė tas paikis in krepšelį duonos, lazdą ir nuvė. Atsisė­
dęs sėdi an kapo. Ne po ilgam klauso, kad kalba jo tėvas. Sako:
- Katras čia atėjot?
Kvailys sako;
-Aš.
Sako:
- Nuveik ana in tą ir in tą daiktą - rasi žvaigždžių arklį. Tu
jam kamanas numauk ir sau pasidėk. O kad tu kur norėsi jot, tai
tik brizgilą paskambink - tuo tas arklys bus pas tave su balnu ir
su rūbais.
Parėjo jis namo - klausė anie broliai:
- No kaip ten tau ėjosi?
Sako:
- Duokit pakajų: ką tik iškenčiau per naktį.

126
 Kitą vakarą jau reik ait kitam - tas jau bijo. Prašo to paikio,
kad jis aitų už ji an vartos. Sako:
- Pereitą naktį baisu buvo, o ateinančią bus baisiau.
Tas tep jau priprašė - nuvė jis vėl. Ne po ilgam atsiliepė tė­
vas - sako:
-Tu vėl atėjai?
Sako kvailys:
- Kad anas neina.
- Na, tai tau viskas teks. - Sako jam tėvas: - Nuveik vėl te­
nai - rasi arklį no meno. Tu jam kamanas numauk, pajimk sau.
O kad kur norėsi jotie, tai tik brizgilą paskambyk- tas arklys
bus pas tave.
Parėjo tas kvailys - klausia jo anie broliai:
- N o šiąnakt?
Sako:
- Šiąnakt jau ką tik gyvas likau.
Trečią naktį jau reik ait vyriausiam broliui. Anas jau visai
bijo. Prašo ir tas, kad aitų jis vėl. Sako:
- Jau neisu, ba labai jau bus baisu, - nors jis ir labai norėjo
aitie.
Bet tas brolis tol prašė, kol priprašė. Nuvėjo tas kvailys trecią
naktį, sėdi an kapo. Klauso - balsas tėvo. Sako:
- Tai tu vėl atėjai? Na, tau tegu viskas ir teks. - Sako: - Nu­
veik tenai, kur anąsyk, rasi saulės arklį. Numauk kamanas, pa­
jimk sau. O kad kur tu norėsi sau jotie, paskambysi brizgilą -
tuo tas arklys bus pas tave su tokiais pat rūbais.
Jau tas viskas praėjo. Ne po ilgam liepė padirbt karalius stiklo
kalną. Ir davė žinias in visas Šalis, kad karalius pasodys savo duk­
terį an stiklo kalno - kas užjos an to kalno, tai tas bus žentas jo.
Atėjo toj išsakyta diena - joja tie broliai ten žiūrėt. Sako tas
kvailys:
- leiskit ir mane ten, broliai, pažiūrėt.
- N o ką tu ten veiksi?
- Na, ir man ten malonu pažiūrėt.
- Kad teip nori, gali ir tu jotie.
Tie broliai pajėmė geresnius arklius, o jam liko menka ku-
mclka. Tie kai nujo, teip nujo, o jis paskambino kamanas - tuo
atbėgo žvaigždžių arklys su tokiais pats rūbais. Jis sėdo, atjo pas
127
tą kalną, užjo in trečią dalį kalno, apsigrįžo - ir namo. Parjojęs tą
arklį paleido ir sėdi stuboj. Parjo tie jo broliai - klausia:
- N'o ką, kas girdėti?
Sako:
- O kas bus girdėt... Atjojo kažin koks ten šventasis, užjo teip
kaip in trečią dalį kalno, apsisukęs nujo atgal.
Kitą dieną vėl teip [broliai] nujo. Jis paskambino kitas kama­
nas - atbėgo meno arklys su tokiais rūbais. Jis vėl sėdęs nujo
tenai, užjojo pusę kalno ir apsisukęs nujo atgal. Parjojęs tą arklį
paleido ir sėdi pats stuboj. Parjojo tie jo broliai - klausia jų:
- N'o ką, broliai, o šiandie kas girdėt?
- O kas bus girdėt... Vėl atjojo an tokio kaip meno arklio, už­
jojo in pusę kalno, apsisuko ir nujo atgal.
Trečią dieną vėl teip tie broliai išjo, o jis paskambino tšis pas­
kutines kamanas - atbėgo saulės arklys su tokiais pats rūbais.
Tuo jis apsirėdė, sėdo an to arklio ir tuo nujo. Užjo an to kalno,
pabučiavo paną. Toj pana davėjam savo skepetaitę ir aukso žie­
dą. Da toj pana norėjo su juom pakalbėtie, bet jis kaip sėdo an to
arklio ir kaip nujo, teip nujo padangėm. Norėjo sulaikyt, bet ką
jam padarysi...
Dabar prisakė karalius, kad aitų ieškot po svietą, kas jis per
viens, kad jį atrastie. Išieškojo visur - nėra. Atėjo jau kalieja in to
durniaus namus. Rado pas jį skepetaitę ir žiedą. Tuojau jį nuga­
beno in karaliaus dvarą. Tuo karalius padarė didelį balių ir tuo
jį apženijo su karalaite. O kaip karalius mirė, jis buvo karalium
su savo tais arkliais.
(No ĮankauckoBarinykų uir Vincas Ba$an[avičiu$t Ožkabaliuose 1904m.)

62. APĖ PONO SUNŲ IR VARLĘ

Kitąsyk kažin kur tai gyveno vienas ponas su pačia, turėjo

vieną sūnų. Kada tas jau sūnus užaugo, o tas pons paseno, prieŠ-
smert tas tėvas sako savo sūnui:
- Aš tau palieku, vaikeli, šitą obuolį. O kad norėsi tu vestie,
tai tu pajimk tą obuolį. Kad patiksi mergų, mesk tą obuolį. Katra
pajims, tai toj bus tavo pati.

128
 Tep tas tėvas kaip jau numirė, sūnus sumislio vcstic. Ale pil­
do įsakymą tėvo. Pajėmė tą obuolį ir aina mergos ieškot. Patiko
an kelio mergų pulką. Metė tą obuolį - o kur buvus nebuvus
varlė sugriebė obuolį ir tupi an jo. Nusidyvijo tos mergos, o jis
persigandęs nežino, nė ką daryt. Ale, pildydams įsakymą tėvo,
paėmė tą varlę ir parsinešė namo sau už pačią. Davė pasiūt ma­
žą paduškaitę, pametė an grindų ir ją ten patupdė. Sykiais ver­
kia ir dūsauja, žiūrėdams an savo pačios. Jam su tąj pačia labai
sekasi ir laukuose, ir namuose - pilni kluonai, pilni tvartai. Tik
tiek jam neramu, kad jis netur svietiškos pačios.
Jis kaipo labai turtingas buvo, visoki ponai jį prašinėjo an ba­
lių. Sykį reik važuot an baliaus - sako: „Visi važuoja su pačiom,
o aš vis tik vienas". Žiūrėdams an tos varlės, verkia. O toj varlė
prakalbėjo - sako:
- Neverk, galėsim važuot abudu.
Tuo strakt toj varlė an lovos, savo skūrą nusikratė - stojo ne­
išpasakyto gražumo pana. Susėdę nuvažiau an baliaus. Kokią
jis ten turėjo linksmybę su tąj savo pana! O kad sugrįžo atgal,
jau buvo tarnas pečių pakūręs. Jis pamatė, kad jau pečius kūri-
nasi, - an giliukio sugriebęs tą skūrą ir - in ugnį.
Tai panai jau atėjo laiks lįst in varlės skūrą - jau skūra ugny.
- Dabar, - sako, - jau aš baigiau pakūtavot. Aš esiu karaliaus
duktė. Mane mažą motina prakeikė an dvidešimts metų, ir jau
baigiau paskutinį metą. O dabar aš prakeikta ir tu. Lik sveiks,
jau daugiau mudu nepasimatysim.
Pavirto in varlę ir iššoko laukan. O jis iš to didelio gailesčio
ūmai numirė.
(No lankaus BarUiykų užr. Vincas Basan[avičtus) Ožkabaliuos 1904 nu

63. APĖ TRIS BROLIUS

Kitąsyk buvo trys broliai. Du iš jų buvo dumi, o viens be pro­

to. O jie visi mylėjo medžioklę. Aina jie vieną sykį medžiodami
pro ažerą - pamatė tris antis plaukiojant. Dvi buvo baltos, o vie­
na kaip sniegas. Viens norėjo jas šaut, kili sako:
- Šaukim visi trys - nušausim visas.

129
 Ir šovė visi sykiu, bet nė viens nepataikė. Tos antys pabaidy­
tos nulėkė in kitą kraštą ažero. Dabar tie visi trys broliai ėmė
mislyt, kaip čia dabar daait prie tų ančių ir kaip čia pagaut įas.
Aidami paažere, rado jie tris luotus. Du buvo be dugnų, o viens
kiauras. Sėdo du broliai in bedugnius, o viens in kiaurą. Du bro­
liai nuskendo, o viens neišplaukė.
(No fankaus Bartininkų] užrašė Vincas Basanlavičius] Ožkabaliuos 1904 m.)

64. APĖ NETURTINGĄ ŽMOGŲ IR JO DALI

Kitąsyk buvo vienas turtingas ūkinykas. Jis su savo pačia su­

laukė sūnų. Žinoma, kaip toks dideliai turtingas, padarė didelį
balių, suprašė visą sodžių. O, žinoma, žmonės, pas tokį bagočių
aidami, nešės gerai prinoskų: o tai duonos, mėsos po kumpį, kas
visą aviną, kits pora žąsų ir po gerą bonką arielkos.
Šalia to turtingojo gyveno vienas žmogus dideliai vargingai.
Jau tas turtingasis tą vargdienį an baliaus neprašė, ale sumislijęs
dėl išjuokimo sako:
- Aikit ir Susiedą paprašyt - žiūrėsim, ką anas prinoskų at-
vilks.
O tas vargdienis, ką jis neš tų prinoskų... Liepė bobai nušutyt
bliūdelį pupų. Sako:
- Teip negražu aitie. - O daugiau pas jį nieko nebuvo.
Atėjo tas neturtingasis an baliaus - padavė prinoskų tą bliū­
delį pupų. O tas bagočius, norėdams sugėdyt, sako:
- Aik tu in peklą prie velnio su savo pupom.
O anas žmogus sako:
- Ale kur aš ją galiu rastie?
Sako:
- Aik in rytus, tai ten šneka, kad pekla tam kampe.
Ir atsitraukė no to žmogaus. O tas žmogus sugėdytas aina
verkdams namo. Kitą dieną sako pačiai:
-Jau vargų nepanešu - aisu in peklą, mažu tik bus geriau.
Atsisveikino pačią, pamierkavojo in kampą rytų ir iškėliau.
Ėjo vieną dieną, kitą, trečią dieną inėjo in didelę girią. Beaidams
tąj giria, patiko tokį senuką. Klausia senukas:
- Kur tu keliauji, vaikeli?
130
 Sako:
-Tėvuli, ainu in peklą: jau aš an svieto negaliu vargų pakeltie.
Sako tas senuks:
- Geriau neik: pekloj nė vienam nėr gerai. Še, aš tau duosu
dvi giles (jos an aržuolų auga), j4is parnešęs, vieną inmesk in
vieną aruodėlį, o kitą - in kitą.
Padėkavojo žmogus senukui už jo dovanas ir grįžo namo. O
tas senuks tai buvo jo dalis. O kad parėjo namo, tais giles inmetė
vieną in vieną aruodą, kitą - in kitą. An rytojaus žmogelis aina
pažiūrėt, kas iš tų gilių išdygo. O kad atėjęs in klėtį, žiūri, kad tie
pilni pinigų: vienam aruode raudoniejai, o kitam - sidabriniai. O
jau tas žmogus kitokią mierą neturėjo, kaip tik gorčių. Sako: „Ka­
da su gorčium galiu permieruot tiek pinigų..." Sako dukteriai:
- Aik tu pas tą bagočių, paskolyk puskartę.
Nuvėjo duktė pas tą bagočių, sako:
- Paskolykit puskartę.
- O ką mieruosi?
Sako:
- Pinigus.
Ale tas bagočius netiki, sako: „Kažin kam jam prireikė tos
puskartės? Mažu kur gau biskį grūdų..."
Parnešė puskartę. O kad permierau tuos pinigus, buvo dau­
giau kaip dvidešimts karčių. O kad jau atliko puskartė, tas žmo­
gus už lanko prikaišio raudonųjų ir liepė nunešt. O kad nunešė,
tas bagočius pažiūrė, kad už lanko užkaišiota raudonųjų, - klau­
sia dukters, kur jis gau pinigų. Sako:
- Iš peklos parsigabeno.
Tą bagočių apėmė rūstybė. Sako: „Kad jis gale gautie tiek pi­
nigų, aisu aš, tai aš da daugiau parsigabęsu". Ir tuojau iškėliau.
Nukeliavęs in tą girią, patiko tokį senuką. Klausė tas senuks jo:
- Kur tu keliauji čia per tais girias?
O jis jam sako:
- Kas tau galvoj, kur aš ainu!..
Ir nuvė pats nežinodams kur. Ir daugiau jau negrįžo. Turbūt
kur velniai jį užsmaugė. Toj duktė apsivedė su to bagočiaus sū­
num, ir dailiai, nirtingai gyveno.
(No lankaus i i Bartnykų Vilkaviškio paineto užrašė V. Basanavičius Ožkabaliuos
1904 m.)

131
 6 5 . [Ž E N K L A I, K A D P R A Š Y S G R A B Ą D A R Y T I

Pasakojo vienas dailidė, kad prieš užsteliavimo grabo pirm

pjūklas suskamba, o da ir kili ženklai yra, oblių visos geležų aš­
mens rūdimis užsitraukia. Kad tą ženklą pamatai, tau jau žinia,
kad ateis prašyt grabą daryt. O kur numirėliui grabą daro, tai
vis ateina toj dūsia pažiūrėt savo kūno namų. Man vieną grabą
dirbant naktį, dusyk durys pačios atsidarė. Tai ženklas, kad tai
vienąsyk atėjo, o antrąsyk išėjo.
(llir. V. Blasanavičiusl Ožkabaliuos 1904m.)

66.1BALTAI APSIRENGUSI MOTERIŠKE]

Pasakojo senas bernas, senovės baudžiaunykas Dominykas

Kušlys. Sako:
- Kaip aš, jaunas būdams, tarnavau pas ūkinyką, o tas ūkiny-
kas sirgo sunkiai, vakare ėmė šunes lotie. Aš išėjau an kiemo
pažiūrėt, mažu kas ateina ligonį palankytie. Išėjęs matau - atei­
na per vartus moteriška, baltai apsirėdžius. Nuvėjo tiesiog in
stubą. Po valandos aš atėjau in stubą pažiūrėt, kas atėjo, o atėjęs
stuboj nieko atėjusio nematydams, klausiau: „Kur ta moteriškė,
kur dabar tik ką pirm manęs in stubą inėjo?" Ji man tamsi išro­
dė, teip baltai apsirėdžius. Žmonės, kurie buvo stuboj, akis pa­
statė, man sako: „Kad čia nieks nebuvo". O tas ligonis tuo pra­
dėjo merdėtic ir apleido šią pasaulę.
(Užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1904 m.)

67. (TRYS BALTOS MERGOS]

Pasakojo tas pats Kušlys:

- Kaip aš buvau kokios keturiolikos metų, jojau į naktigonę.
Atjojau ties vienu gaspadorium, o jo duktė sirgo. Susyk pama­
čiau šalia manęs graitai ainančias tris mergas baltas. Mane pajė-
mė baimė, arkliai pradėjo prunkšt. Tos mergos pasuko an tų na­
mų, kur buvo tas ligonis. Ir tuo pradėjo tų namų šunes lotie.
Anrvt parjojęs namo dagirdau, kad jau toj mergina pereitą naktį
minis. Aš paklausiau jų: „Kas per viešnios vakar vakare pas jus
atėjo?" Sako: „Pas mus niekas iš moteriškų nebuvo". „O aš kaip
jojau su arkliais, tai inėjo in jūs namus trys baltos mergos, ir šu-
nes tuomsyk ėmė lotic ir staugtie". „Suneš staugė, ale nieko ne­
matėm. Ale po tam lojimui tuo mergaitė mirė".
(Uir. V. Blasnnavičiusl Ožkabaliuos 1904 m.)

68. (PLIAUKŠTERĖJIMASJ

Pasakojo vienas jau labai senas ubagas.

- Kad, - sako, - kitąsyk prieš mirimą kokio žmogaus tai viso­
kių atsitikimų būdavo. Prieš mirimą mano pačios vakare in stalą
kirto teip kaip su žilvičiu trissyk - teip, kad an visos stubos pliaukš­
terėjo, kad mes visi persigandom, kad negalėjom pasijudyt iš vie­
tos. O ligonis sako: „Kad toks atsitikimas Čia pasirodė, tai jau aš
turėsu mirtie". Ir teisybė: tą pačią naktį prieš dieną numirė.
(Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1904 m)

69. [BALTA ŽMOGYSTA VARPNYČIOJ]

Pasakojo senas Mudrius. Sako:

- Kaip aš buvau jaunas, o tėvas mano buvo zakristijonu Bart-
nykuos, aš turėjau gulėt varpnyčioj. Vieną naktį, kaip tik pradė­
jau migdytis, pajutau, kad stovi šalia mano lovos balta žmogys­
ta. Atėjęs pagraibė su savo šalta ranka man už burnos, atsiduso
ir kaip išė, teip išė iš varpnyčios. Aš jau gulėjau teip kaip negy­
vas. O kad toj dvasia prasitraukė, tai, - sako, - vienuos marški­
niuos nubėgau in špitolę. Ir daugiau jau ten nėjau gult.
(Vincas Basanavižliusj užr. Ožkabaliuose 1904 m.)

70. (BALTAS UŽ DURŲ]

Pasakojo Mačius, Bartnykų kurpius senas. Sako:

- Kaip aš buvau pas savo meisterį gizeliu, sykį pasiuvom aka-
monui čebahis. Siuntė mane meisteris, kad aš jam nuneŠČia. Aš
pajėmęs debatus nunešiau ir atidaviau akamonui. Da jis man davė
pora šnapsų. Aš išgėręs jau aisu. Kaip tik praversu duris, pama­
čiau priemenėj baltą stovint. Aš persigandęs virtau aukštinykas
atgal in stubą. Klausia manęs toliau: „Kas tau pasidarė?" - Sa­
ko: - „Aš kaip tik prasidariau duris, pamačiau baltą stovint čia
u/, durių". Akamonas tuo su žiburiu in priemenę - nieko nema­
tė. Čia mum bešnekant ateina žmogus iš kito galo stūbos, sako:
„Pon, prašau in šermenis". Pati jo mirė. Ir kaip tik mirė, teip
man pasirodė.
(Užr. V. Ba*(anamėiu$J Oikabaliuos 11904 nt.J.)

71. (DURŲ BARŠKINIMAS MIRTIES VALANDA]

Pasakojo mūs kaimo kalvis. Sako:

- Kaip aš da buvau pas kalvį Prūsuos, vieną dieną beval­
gant pietus in duris trissyk sudundino. Aš laukan - priemenioj
nieko nėra. Aš laukan - misliau, lauke kas nubėgo, - ir ten nie­
ko nėra. Aš atėjau in stubą baigt pietų valgyt. Kaip tik atsisė­
dau prie stalo - ir vėl sumušė trissyk in duris. Mudu abu su
kalviu laukan, bet ir tuomsyk nieko nematėm. O kalvis pra­
tarė: „Tai ar tavo, ar mano koks giminė mirė". Už poros dienų
gavau laišką, kad mano brolis tą dieną ir tą valandą mirė, kada
tas buvo barškinimas durių.
(Užrašė V. Baslaiiavičius} Ožkabaliuose 1904 m.)

72. [VAIDENASI MIRĘS GASPADORIUS]

Pasakojo senas Skamarakas. Kaip jis buvo Kijeve, jam, sako,

teko tenai ir ganyt kaiminę vieno gaspadoriaus. O tas gaspado-
rius sirgo. Jis, ganydams laukuos, pamatė tą savo gaspadorių
vaikščiojant terp gyvulių. Jis jam sako:
- Ar jau tu, gaspador, sveikas, kad jau čia atėjai?
O ans jam nieko atsakymo nedavė, prapuolė jam iš akių. O
kad jis parginė kaiminę, jau rado tą gaspadorių savo mirusį.
(Užrašė Vinco* Basanavičių* Oikabiatiuoscl 1904 m.)

154
 73. (GASPADORIUS VILKALOKAS IR MERGAI

Kitusyk, kaip pasakoja, kad buvo toki vilkalokai. O jeigu kat­

ras gaspadorius vilkalokaudavo, tai daug iškados darydavo ar­
timiems susiedams savo. Su katruo tik susipykdavo, tai jau jis
jam atmonydavo: papjaudavo tai kumcluką, tai veršiuko, tai ar­
klį, tai jautį. Ir tokio žmogaus visi bijojos.
Vienąsyk tarnavo viena merga pas gaspadorių, o tas gaspado­
rius buvo vilkaloku. Sykį vasarą nuvažiau in pagirį šieno tas gas­
padorius. Užmetęs ten kiek šieno an vežimo, sako tai mergai:
- Tu čia pabūk, o aš aisu an valandos in girią.
O kad nuvėjo jis in girią, ne po ilgamjau iš girios vilkas atbėgo
ir ėmė tą mergą draskyt. Toj merga besigindama su šake indūrė
vilkui in snukį. Tas vilkas, pajautęs skaudėjimą, nubėgo in girią.
Ne po ilgam atėjo jau tas gaspadorius. Sako toj merga:
- Tu kažin kur valkiojiesi, o mane tai ką tik vilkas nepapjovė!
- Nugi iš kur čia jį galas atnešė pas tave? Ar neinkando?
Sako:
-Neinkando, nieko, tik andaroką perplėšė.
- Reikė gintis.
Sako:
- Gyniausi šake - da sykį indūriau jam šake in snukį.
Tas ėmė mest šieną an vežimo. Kada pakėlė galvą, tai merga
pamatė, kad to gaspadoriaus perdurtas veidas. Tada ji užžinojo,
kad tai tas jos gaspadorius yr vilkaloku. Sukrovė vežimą šieno,
parvažiau namo - toj merga pametus išė.
(Nu lankaus iš Bartnykų utr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1904 m.)

74. (GASPADORIUS VILKALOKAS IR BERNAS]

Senovėj, kaip pasakoja no tų vilkaloku, kaip pas vieną vilka-

loką gaspadorių buvo bernas. Tas gaspadorius vis, būdavo, ai-
na in girią ir kaip kada nepareina po tris dienas, po visą nedėlią,
o jau buvo nutartas, kad jis yr vilkalokas.
Sykį tas gaspadorius aina prie girios link. O tas bernas pas­
kui apykalne nubėgo ir pasislėpė krūmuos - žiūrės, kas čia bus.
Atėjo tas gaspadorius, persivertė per kelmą ir jau bėga vilku.
Kaip las vilkas nubėgo, tas bernas, atėjęs pas tą kelmą, ir tcip per­
sivertė - ir jau bėga vilku. Bėga toliau in girią - rado rują vilkų. Ir
tas jo gaspadorius tenai. Pamatęs gaspadorius savo berną sako:
- N o ko tu čia? Da tu prie mūs netinki!
Ėmė tą berną kiti vilkai pjaut - sudraskė jam visą skrandą. Tas
bernas, neturėdams ką daryt, bėga in pagirį an to kelmo atsiverst,
o jau ais namo. Verčiasi ir teip, ir teip - jau nieko nemačija, jau
nepasiverčia in žmogų. Persigandęs nabagas bėga toliau.
Tas gaspadorius laikė tą berną du metu vilku. Sykį patiko tas
gaspadorius tą berną girioj - sako:
- Dabar gali ait paskui mane. Kaip aš versuosi, teip ir tu vers­
kis, tai vėl būsi žmogus.
Tas bernas teip viską atliko - ir pastojo žmogum. O tas gas­
padorius sako tam bernui:
- Aš tave už tai tol laikiau vilku, kad bernui neprigul ten ait,
kur gaspadoriai aina.
Tada tas bernas parėjęs pasakojo vilkąlokų gyvenimą.
(N o J a n k iu * B a rln y k ų uir. V . B a sjan avižiusl Ožkabaliuos J904 m.)

75. APĖ VIENĄ SUNŲ BE DALIES

Gyveno vienas žmogus su pačia. Jie turėjo tris sūnus. Kaip tie
vaikai užaugo, du buvo labai išmintingi del to, kad jiems viskas
sekėsi, o tam trečiam niekas nesisekė, jis neturėjo jokios dalies.
Insipyko tam sūnui be jokios dalies besivalkiojant - sako tėvui:
- Matai, tėvai, kad jau man čia pas tave - ne gyvenimas, aš
nieko negaliu veiktie neturėdams jokios dalios. Aisu in svietą -
mažu kur patiksu sau dalį.
- Gerai, - tėvai an to sutiko. Prirengė jam krepšį maisto ir dar
da davė jam kelis grašius an kelio ir išleido.
Paėjęs gerą galą no namų, žiūri, kad jau jo tam krepšy nieko
nėra. Pažiūr in kišenius - ir tų kelių grašių jau pas jį nėra. Jau jis
nor ir valgyt. Ale ką jis darys - aina toliau. Pakelėje užėjo pas
vieną žmogų, praŠydams, kad jam duotų valgyt. Kas davė, kas
neduoda nieko:
- Toks jaunas - negali dirbtie? Ir nereiks prašinėtie maisto.
Aina toliau verkdams - patiko tokią senukę. Sako:
 - Kur aini, vaikeli?
Sako:
- Ainu dalies ieškodams. Man nieks nesiseka, aš neturu da­
lies. Aš jau dabar an to atėjau, kad jau nė maisto niekur negaunu.
Senukė, išėmus iš krepšio, davė jam kamputį duonos, sako:
- Te, pasidrūtyk.
O kad tas vaikins suvalgė, sako toj senukė:
- Žinau aš tavo padėjimą. Tu kad ir aini ieškot dalies, ale jau
jos nerasi. Tu tik iš pačios dalies gyvęsi. Gali grįžt atgal - tuo
apsipačiuosi ir jau teip nevargsi kaip dabar.
O kaip tik sugrįžo namo, tuo jam pasitaikė nuveit in žentus,
ir gyveno iš pačios dalies. Ką tik sėdavo ar dirbdavo - vis an
pačios dalies. Ir tapo dideliai bagotas.
(No Rurfvtigrrio kalvio Olklobelių] uir. Vinca< RasanlavičiusJ Ožkabaliuose
1904 m.)

76. APČ ŠINKARKA IRVELNIĄ

Buvo viens pons, jis laikė karčemą, karčemoj laikė šinkarką.
O kiek per dieną ji surenka pinigų, tai vakare pons atima. Užtai
toj šinkarka pajėmė didelį godumą: gailėdavosi atiduot tuos pi­
nigus ponui - geriau jai, kad jau jai jie liktų.
Sykį vakare atėjo pas ją toks ponaitis, sako šinkarkai:
-Tu man pasirašyk, tai tu turėsi pinigų ir visko. - Sako: - Tu
inpjauk pirštą, patepk an popieros - ir bus gerai.
'l ai mergai bile pinigų - tuo teip ir padarė. Tas velnias jai
visko pristatė.
Pergyveno toj merga kelias nedėlias - atėjęs tas velnias sa­
ko jai:
- Ką tu čia būsi pas tą poną - aime su manim in mano dvarus.
Toj merga tuo ir aina su juom. O tas velnias kaip tik išsivedė
laukan, tuo tą mergą pavertė in kumelę ir joja raits. Atjojo nak­
čia pas kalvį, sako:
- Kalvi, pakaustyk man kumelę!
Sako kalvis:
- Kas čia tau ais kaustyt nakčia!..
Sako velnias:
- Aš tau gerai užmokėsu už patkavą.
137
 Kaip pažadėjo gerai mokėt, tas kalvis tuo padirbo patkavas
ir kausto. O kad jau prikalė tris patkavas, tam velniui jau vė­
lu - sako:
- Gana kaustyt, jau josu an trijų, ba man vėlu.
Tuo tam kalviui, pasėmęs iš kišeniaus, davė saują gerą pini­
gų ir išėjo. O tas kalvis tuos pinigus inpylė kalvėj in pečiurkę, o
pats nuvėjo in stubą. Anryt tas kalvis nuvėjo in kalvę atsinešt tų
pinigų. Žiūri, kad toj peČiurkėj, kur tuos pinigus susipylė, - pi­
nigo jokio nėra, tik arklio mėšlas. „Na, - sako, - jau čia ne kas
kitas buvo kaip velnias".
O ta merga, kaip pakaustė, tai ji tuo išleido paskutinį kvapą.
Velniui kūno nereikia, tik dūšios, užtai tą jos kūną pametė. Ap­
liejo visą akmenį smala - pajuodo akmuo. Ir pametė an to dide­
lio akmenio tos mergos kūną. An abiejų rankų buvo patkavos ir
an vienos kojos. Tuo pasklido balsas, kad rado kaustytą patka-
vom negyvą mergą. Tas kalvis nuėjo pažiūrėt - pažino savo dar­
bo patkavas.
Prūsuose no tosyk yra pramytas kaimas Juodas akmuo.
(No BurSveigerio kal(vio) Ožklabaliųl uir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos
1904 m.)

77. APĖ VIENĄ DAKTARĄ IR VELNIĄ

Kitąsyk buvo toks daktaras. Jam toj daktarysta nekaip vedė­
si, tai jis pradėjo visokias juodknyges skaitytie, ieškot raganys­
tę, kad jis būtų bagotas. Jis jau daskaitė, kad tur ait an grįžkelės,
nakčia apsirėžt apė save ratą ir sėdėt. Jis kaip jau pamokyts bu­
vo, tai jis pirma an grįžkelės inkasė stulpą, kad būtų už ko jam
prisilaikytie, apsirėžė apė save ratą ir aplink pridirbo kryžiukų
ir pats atsisėdo tame rate. Kaip tik gerai sutemė, pamatė - atlėkė
ketvertu arklių vežimas su šienu ir tiesiog an jo. Ale jis nenusi­
gando, iš to rato nebėgo - prapuolė viskas. Po valandai atva­
riau karieta ketvertu juodžių - vėl tiesiog an jo. Jis nenusigan­
do, nebėgo - ir vėl viskas išnyko. Toliau užėjo tokia vėtra - kad
ne tas stulpas, tai jau jį būtų išnešę. Potam viskas aptyko. Ne po
ilgam atėjo pas jį toks ponaitis ir klausia jo:
- Ko tu nori?
O tas daktaras sako:
 - Aš norėčia, kad būČia bagots, turėsią pačią, lekojų ir kad aš
galėčia daryt, ką aš noru, o po dvidešimts metų galėsu būtie tavo.
Tas ponaitis sako:
- Gerai. Aš čia ncturu tų knygų, kur tau reiks pasirašytie.
Pakol aš atnešu, tai jau bus vėlu. Tai rytoj vakare aš atnešu kny­
gas - galėsi pasirašyt savo krauju.
Tas daktaras parėjo namo. Kitą vakarą atnešė velnias kny­
gas, per duris inmetė jam in stubą, sako:
- Pasirašyk krauju, tai tau viskas stosis.
Jis tuo pirštą insipjovė, patepė krauju ir padavė tam velniui.
Ir teip tuo jam stojo pati, lekojus ir visko, ko tik jis norėjo. Per
tuos dvidešimts metų lėbavo ir visaip darė, kad net ir padan­
gėm važinėdavo, su tąj savo pačia sulaukė vieną vaiką. O kada
jau atėjo paskutinė diena, su ponais gėrė per dieną ir jiem pasa­
kojo, kad jau jam paskutinė diena gyvęt an svieto. Sako:
- Jau mane vakare pajims velniai.
O kad atėjo vakaras, pakilo vėtra - rodos, kad karieta atva­
riau su šturmais. Tuo jį pagriebė. Tol daužė jį in sienas, kol ne­
užmušė. Jį teip trankė, kad jo dančiai, iššokę po vieną, net in
sieną sulindo. O kūną jo išnešė laukan ir pametė an mėšlyno. Tie
ponai, draugai jo gėrimo, parpuolę an žemės, drebėjo iš baimės.
Prapuolė tuomsyk ir toj pati jo su vaiku, ir tas lekojus.
(No Burivageno kalimoj Oikfabalių) uir. Vincas HasJanaviitusJ Ožkabaliuos
1904 m.)

78. (VAIDENASI MIRĘS SONUS]

Kad kitąsyk da Kalvarijoj sūdąs buvo, vienas žmogus, ke-

liaudams in sūdą, paliko savo sūnų sunkiai sergantį. O kada jau
jis grįžo atgal, keliu važiuojant pamatė pro šalį vežimo praei­
nant baltą kūdikį. Jis nusigando, pamisliosau: „Mažu mūs vaiks
jau numirė, tai jo da dvasia man rodosi". Kada atvariau netoli
namų, pamatė vėl tą baltą kūdikį. Atsidrąsinęs klausė jo:
- Kas tu?
Bet nieko jam neatsakė, tik vis šalia vežimo ėjo iki an jo kie­
mo. O parvažiavęs dažinojo, kad jau jo sūnus buvo miręs. Tada
jis papasakojo, kad mirusio sūnaus dvasią matęs.
(No Buriveigerio u irfa šyla } Ožkabaliuos 1904 m Vinco Basanavičiaus.)

139
 79. APE DIEDĄ IR BOBĄ
Gyveno diedas su boba. Jiedu neturėjo vaikų. Sykį pjausty­
dama barščius nupjovė galą nykščio. Tą galą nykščio užmetė už
pečiaus. Ne po ilgamišgirdo toj boba - kažin kas už pečiaus žmo­
gišku balsu šneka. Toj boba arti priėjo prie užpečkio klausyt kas
tenai, ir klausia:
- Kas čia yr?
Sako:
- Aš - tavo sūnus. Aš atsiradau iš tavo to galo piršto.
Toj boba išėmė iš užpečkio, paleido an žemės - ką tik matyt.
Tas vaiks toks linksmas, tik sukasi. Klausia tas vaiks:
- O kur tėvas?
Boba sako:
-Tėvas lauke aria.
Sako:
- Duok man, motin, - tėvui nunešu pietų ir aisu pas jį.
Boba davė jam pietų. Tas nykštuks nuvė pas tą tėvą, o atėjęs
sako:
- Padėk Dieve.
Tas senis apsidairė: no kas čia sakė „padėk Dieve?" Sako tas
nykštuks:
- Aš - tavo sūnus. Aš atsiradau iš motinos to galo piršto.
Tas tėvas žiūri - kad toks gražus vaikas, ale ko tik matyt an
žemės. Džiaugiasi tas tėvas. Sako tas vaiks:
- Tėvai, te tau pietų, aik valgyt, o aš už tave paarsu.
Tėvas sėdo valgyt, o tas sūnųs nykštuks aria.
Važuoja ponas. Žiūri, kad vienas arklys aina ir aria. Sako tam
žmogui tas pons:
- Ale tai turi gerą arklį, kad jis viens moka art!
Sako tas žmogus:
- Kad tai ne viens arklys aria, ale ten mano sūnus.
Pons nuvė pažiūrėt, kas ten per sūnus, - pamatė tokį dailų
vaiką. Sako:
- Parduok tu man jį.
Tas žmogus nenor, o tas vaiks sako jam in ausį:
- Parduok - aš tuo pareisu.
Tas pons sako:
i 40
 - Aš tau duosu už jį šimtą rublių.
O tas žmogus sako:
- Mažai.
O tas nykŠtuks sako:
-Tėvai, gana, imk pinigus
Tas pons užmokėjo šimtą rublių, tą nykštuką pajėmė, susi-
vynio in skepetaitę ir insidėjo in kišenių. O kad parvažiau na­
mo, sako pačiai:
- Ale kokį aš vaiką parvežiau!.. Aikšę, parodysu.
O kad inkišo ranką in kišenių - žiūri, kad tik skepetaitė tuš­
čia. Skepetaitėj tik skylė, kur jis išlindo.
Ir pare [nykštukas] vėl pas tėvą ir tenai gyveno.
(No Buršįvigerio utr Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905m.)

80. |APĖ VEŽIMĄ SLEGIANČIAS DVASIAS]

Pasakojo viens kereivis. Sako:

- Kaip aš da namie būdams, sykį pakinkėm arklius in veži­
mą važuot in girią malkų. Nuvažiavom in girią, prikrovėm ve­
žimą malkų. O kad pradėjom važuot, aš sakau bernui: „Leng­
vai arkliai veža - da būtume daugiau galėję krautie".
Privažiavom netoli kapinių - susyk arkliai stojo ir nė iš daikto
nepaveža. Mūsų šaly tokia mada, kad tik kas pasimėčija, tuo
reikia kailinių rankovę išverst ir pažiūrėt per rankovę, tai tan­
kiai pamatai, kas ten yra. Aš tuo išsivertęs pažiūrėjau per ran­
kovę, pamačiau - didelė daugybė dvasių mirusių an vežimo
prisikabinę slegia, ir nepaveža arkliai. Po valandai visi prasi-
traukė. Kaip tik prasitraukė, teip arkliai kaip iš muškietos ėjo.
Atvažiavom jau netoli namų - an upės prieš tiltą arkliai ėmė
naravuotic, vis suktie atgal. Na, misliu, kas čia daros šiandie?
An to tilto bet kas matydavo ką pasimėčijant. Aš vėl per ranko­
vę pažiūrėjau - pamačiau tris vyrus juodus an tilto stovinčius
ir iš gerklių liepsna ainanti. Aš, kelissyk persižegnojęs, stovė­
jau visas persigandęs, mislydams, kas čia toliau bus. Bet ne po
ilgam prapuolė tie vyrai - mes, gerai pervažiavę, nuvažiavom
namo.
(Užr V. Blasanavičiusl Ožkabaliuose 1905 m.)
141
 81. (BAIDO PRIE STUBELĖS|
Pasakojo tas pats kereivis, sako:
- Kaip aš buvau namie savo kaime, būdavo, reikia važuot in
girią. Pagiry - pro tokią stubelę. Kada toj stubelėj numirė tas žmo­
gus, tai kaip potam, būdavo, reik pro ją važuotie, tai ar, būdavo,
sunkiai gali pravažuotie, arba, būdavo, kaip neišlaikai arklį, tai
bėga atgal kaip kulka namo. Ir vis tcip būdavo, kol išėjau an
slūžbos.
(Uir. V. Baslanavičiusl Ožkabaliuos J905 m.)

82. APĖ ŽMOGŲ SU PAČIA

IR DUKTERĮ ALENĖLĘ
Buvo gyveno žmogus su pačia. Gyveno jiedu meilėje ir ge­
ram dastotke, ir viskas buvo jiem gerai, tik tiek jiem buvo bloga,
kad jie neturėjo vaikų. Kada prisiartino žiema, užpuolė sniegas,
tuo vaikai ėmė iš sniego bobas lipyt. Tas žmogus su pačia žiūrė­
jo žiūrėjo in vaikų darbą ir sako:
- N o mažu ir mudu nusilipytume kokį vaiką iš sniego, kad
jau prigulintį Dievas neduoda?..
Tuojau nuvėjo in daržą, pradėjo lipyt iš sniego lėlę. Nulipino
kaip reik lėlę - su rankom, kojom, galva, an galvos palipino au­
sis, padarė duobutes akim, ale an pabaigos liko prarėžt rėžiuką
lūpom. Ale kaip tik prarėžė rėžiuką lūpom, tcip tuo pradėjo ait
iš burnos šiltas kvapas, tuo pradėjo akimis žiūrėt ir visa krutėt -
stojo gyva. Tuo tie žmones ėmė iš džiaugsmo apsikabinę bu­
čiuot. Ir praminė ją Alena. No tosyk pas tuos žmones stojo
džiaugsmas ir linksmybė. Ko tolyn Alena augo, to vis išmintin­
gesnė ir geresnė, kad tie tėvai negalėjo atsigėrėtie. Ir tcip, kad ji
per žiemą užaugo kaip reik merga.
Kada jau užstojo pavasaris, susirinkę mergos šoka, dainuoja,
tik viena Alena liūdna. Sako tėvai:
- Mažu tave kokia boba apraganavo, kad tu tokia liūdna?
- Aš sveika, mane nieks neraganavo.
Ko labyn pavasaris šiltesnis, to ji liūdnesnė. Jau pradėjo ka-
votis no saulės.
142
 Atėjo Joninių diena. Susirinko mergos, išsivadino - atėjo ir
Alena. Ir išėjo in girią. Pradėjo šokt, dainuot. Užpuolė jas ten ir
naktis. Jos susikūrė ugnį, o dainuodamos - po vieną šokt per
ugnį. Visos peršoko. Kaip tik atėjo kaleina Alenai šoktie, tai per
ugnį kaip tik peršoko, teip ir prapuolė. Mergos sušoko visos ieš­
kot - jau Alenos nėra. Visą naktį ieško ir nerado. An rytojaus tie
tėvai ir tos mergos visur išieškojo - ir nėr po šiai dienai.
O ta snieginė merga, kaip prašilo pavasaris, jau ką tik dasi-
laikė, o kaip per ugnį peršoko, tai ir visai pasileido. Sulaukus
žiemos, jie ir vėl lipino, ale daugiau jau jiem nepasisekė.
(No Buršvcigrrio užr Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

83. [REIKIA NUSTOT VERKUS)

Pirm mano atminties Bartnykuose mirė viena jauna mote­

riškė. Ji [motina J vis, būdavo, sapnuoja, kad ji vis šlapia ir šla­
pia. Tada dagirdo, kad yra Prūsuos tokia boba, kuri numirė­
lius mato. Tada tas tėvas tos moteriškės nuvažiavęs ją
pargabeno in Bartnykus. Tada jos paklausė, kas dedas su mi­
rusios dvasia. O ji pasakė: ji šlapia del to, kad motina jos vis
verkia be perstojimo. Reikia nustot verkus, tada ji bus sausa. O
da reik jai iškelt tris stalus, tai ji bus laiminga. Kada iškėlė pir­
mą stalą, tai ji mačius numirusios dvasią stuboj šalia giesminy-
kų. Kada antrą iškėlė, ji jos nematė. O kada trečią stalą iškėlė,
tai ji matė mirusios dvasią ainant baltuos rūbuos. Po to jau dau­
giau ji nesisapnavo.
Pasakojus toj boba, kad per šventorių negali pereit neužmy-
nus an dvasios. Ji ir sakydavo: kad šunes loja naktį, tai nereikia
siundyt, ba daugiausia loja an dvasių. O šuo, sako, matąs naktį.
(Užrašyta Ožkabaliuos V. Baslonavičiausl 1905 mJ

84. APĘ KARALIAUS TRIS SŪNUS IR VARLĘ

Nekatroj karalystėj, nckatToj ciesorystėj buvo karalius. Jis tu­

rėjo tris sūnus. Jauniausią vadino Jonu karalaičiu. Pasakė tėvas
jiems tokį žodį:
 - Vaikai mano mieli, imkit visi trys po muškietą, Šaukit in
tris šalis. Kur kulka an kokio dvaro nulėks, ten ir apsiženykit.
Šovė vyriausias - kulka puolė an vieno bajoro dvaro, tiesiog
in kvietkų darželį, pagau kulką bajoriška duktė. Šovė jaunes­
nis - kulka nulėkė an kupčiaus dvaro, kulką pagau kupriaus duk­
tė, stovėdama an gonkų. Šovė jauniausias - kulka nulėkė in šla­
pią balą, tą kulką pagau varlė. Sako Jonas karalaitė-
- Kaip ma už pačią dabar pajimt varlę?
O tėvas jam sako:
- Turi ją imt: čia del tavęs tokia bausmė.
Potam visi trys apsipačiau: vyriausias - su bajoraite, jaunes­
nis - su kupčiūte, o Jonas karalaitis - su varle.
Paskui tėvas, pašaukęs visus tris sūnus, jiems teip prisako:
- Žiūrėkit, kad anryt iš ryto jūs pačios iškeptų po bandelę
pyrago!
Atėjęs Jonas karaliūnas in savo pakajų sėdi liūdnas. Klausia
varlė:
- Ko, Jonai, teip liūdnas?
Sako:
- Ką aš nebūsu liūdnas... Tėvas prisakė, kad tu iškeptum an­
ryt jam bandelę pyrago.
Sako varlė:
- Nesirūpyk! Aik gult - anryt bus viskas gatava.
Tuo varlė numetė tą varlės skūrutę - stojo ko no gražiausia
pana. Tuo išėjo an gonkų, suriko garsiu balsu:
- Susirinkit, tarnai mano, iškcpkit pyragą tokį, kokį aš val­
giau pas savo tėvus!
Anryt pabudo Jonas karaliūnas, žiūri - pas varlę jau seniai
pyragas gatavas, padabytas visokiom grožybėm: an viršaus vi­
sokios grožybės, o iš kraštų matyt visos karalystės. Padavė Jo­
nas tėvui tą pyragą. Tėvas, pamatęs tokį pyragą, Jonui labai dė-
kavojo. O vėl visiem sūnam prisakė:
- Kad per vieną naktį jūsų pačios išaustų man po divoną!
Atėjęs Jonas pas varlę savo vėl liūdnas sėdi. Klausia jo varlė:
- Ko teip liūdnas?
- Ką aš nebūsu liūdnas: tėvas prisakė per vieną šiąnakt iš-
aust visom po divoną.
- Nesirūpyk, karalaiti, aik sau gult: anryt bus gatavas.
144
 Tas karaliūnas atsigulė, o toj varlė tuo nusikratė no savęs tą
varlės skūrą - stojo graži pana. Išėjo an gonkų, suriko garsiu
balsu:
- Vėtros, atneškit man tą divoną, an katro aš vaikščiojau pas
savo tėvus!
Kaip pasakyta, teip ir padaryta. An rytojaus atsikėlė Jonas
karalaitis, žiūri - pas varlę dyvinas divonas, išgrožytas auksu,
sidabru ir visokiom grožybėm. Pajėmęs Jonas karaliūnas tą di­
voną nunešė tėvui. Tėvas, dėkavodams Jonui už divoną, drauge
visiem prisakė sūnam, kad ateitų su pačiom in balių pas tėvą.
Parėjęs Jonas karaliūnas pas savo varlę sėdi liūdnas. Klausia
jo varlė:
- Ko tu vėl toks liūdnas?
- Ką aš nebūsu liūdnas... Tėvas prisakė visiem su pačiom at­
eit an baliaus. Kaip aš tave galiu žmogui parodyt?..
- Nesirūpyk, karalaiti, aik tu viens, o aš tuo paskui tave atei-
su. Kaip išgirsi trenksmą ir griausmą, tai sakyk: „Mano pati at-
važuoja, varlukė".
Nuvėjo vyresni broliai su pačiom pas tėvą, o iš Jono karalai­
čio jie juokias, sako:
- Ko tu viens atėjai? Reikė nors skepetaitėj susivyniojus pa­
čią atneštie.
Ale susyk pakilo vėtra, baisus bildėjims ir griausmas, sudre­
bėjo visas dvaras. Nusigando visi svečiai, pašoko iŠsavo vietų ir
nežino, ką daryt. O Jonas karalaitis sako:
- Nebijokitės, tai mano varlukė atvažuoja.
Atvažiau karieta auksinė, šešetu arklių, sustojo ties karaliaus
gonkom. Iš jos išlipo tokia graži pana, kad nė mislia apmislyt, nė
žodžiu apsakyt, nė pasaka apipasakot. Atėjo in pakajus, pajėmė
Joną karaliūną už rankos ir nusivedė už stalo. Pradėjo svečiai
valgyt ir gert. An pabaigos [jono pati] išgėrė visą stiklelį ir užsi­
pylė sau už kairiojo karvošiaus (karvošius tai yra an galo ranko­
vės atgal atverstas), apgraužė kaulelį gulbės, tą kaulelį pakavo-
jo už tiesiojo karvošiaus. Pamatė anų vyresnių brolių pačios jos
išmintį - tos ir teip pasidarė. Paskui toj pana pajėmė Joną kara­
liūną už rankos, išvedė šokt. Šokdama mosterė kaire ranka - tuo
stojo ažeras, kaip mosterė tiese ranka - gulbės pradėjo plaukiot
po ažerą. Išėjo anos šoktie, mosterė rankom - aptėškė arielka
145
svečius, mosterė kitom rankom - kaulais ką tik nepataikė kara­
liui in akį. Perpykęs karalius išvijo anžis nelaimingas.
Jonas karaliūnas an valandos atsitraukė no jos. Misiydams
gerai padarytie, nubėgo pas tą varlės skūrą ir ją sudegino an
didelės ugnies. Parvažiavo toj pana, tuo griebės už tos varlės
skūros - jau skūros niekur nėra. Nuliūdo pana ir sako:
- Jonai karalaiti, ką tu padarei!.. Būtum tik biskį palaukęs -
aš amžinai tavo būčia buvus. O dabar lik sveiks. Jei nori, gali
ieškot manęs už trisdešimties žemių, trisdešimtoj karalystėj. Iš­
nešiosi tris poras geležinių čebatų, kol mane rasi.
Ir pati pasivertė in baltą gulbę ir išlėkė per langą.
Jonas karalaitis po linksmybių, karčiai paverkęs, apsidairė in
visus keturis šonus žemės, apsiavė geležinius Čebatus ir išė, kur
akys nešė. Ėjo ėjo, patiko tokį seną senuką. Tas senuks jam sako:
- Kur aini, ko ieškai ir in kur kelią laikai?
Jonas karaliūnas išpasakojo senukui savo nelaimę. O senuks
jam sako:
- Tai matai, koks tu: sudeginai tą varlės skūrą... Ne tu jai ją
uždėjai - ne tu gali nujimt. Aš tave tame pagelbėsu. Te tau šitą
kamuolį, ir kur tas kamuolys risis, tu drąsiai aik paskui.
Padėkavojo karaliūnas senukui ir nuvė paskui kamuolį. Ėjo
ilgai ar trumpai, arti ar toli, - pasaka graitai pasakojama, bet
darbas negrait darosi, - prisirito tas kamuolys prie vienos stu-
belės. Stovi stubelė an vištos kojos ir sukasi aplink. Sako Jonas
karalaitis:
- Stubele, stok senoviškai - kaip tave pastatė: in girią užpa­
kaliu, in mane pryšakiu!
Tuo stubelė apsisuko ir girią užpakaliu, in jį pryšakiu. Kara­
liūnas, inėjęs in stubclę, mato - guli boba ragana su kauline ko­
ja. Pamačius boba jį suriko. O karaliūnas jai sako:
-Tu nerėk, o pirmiau mane pavalgydyk, pagirdyk, o potam
kalbėk.
Susimilo boba ragana an jo - tuo jį pavalgydino, pagirdė, o
paskui klausia jo:
- Kur aini ir ko ieškai?
Sako:
- Ieškau savo pačios.
Sako toj boba:
146
 - Kodėl tu, vaikeli, teip ilgai neatėjai? Iš pirmų metų da ji apė
tave minavojo, o jau dabar persto ir minavojus. Aik skubiai pas
mano vidutinę seserį, anoj daugiau žino.
Karaliūnas išėjo in kelionę paskui tą kamuoluką. Ėjo ėjo, pri­
ėjo kitą stubelę. Stubelė stovi an vištos kojos ir sukasi aplink.
Karaliūnas sako:
- Stubele stubele, stok an senos vietos, kaip tave pastatė!
Tuo stubelė apsisuko in jį pryšakiu. Karaliūnas inėjo in stu­
belę, žiūri - guli boba ragana su kauline koja. Pamačius svečią,
klausia:
- Jonai karaliūnai, kur aini ir ko ieškai?
- Ieškau savo pačios.
- Gaila tavę, Jonai karaliūnaiti, kad tu teip ilgai neatėjai. Jau
tavo merga persto apė tave kalbėjus. Skubykis greičiau! Aik pas
mano vyriausią seserį. Ale tik žiūrėk, vieną daiktą nepamiršk.
Kaip ineisi in stubą, tuo tavo merga pasivers in špūlę, o mano
sesuo ims an jos aukso siūlus vyniot. Tai tu tą špūlę pajimk, abu
galu nulaužęs mesk už savęs, o kotelį mesk priešai. Kaip tik teip
padarysi, tuo tavo merga stos prieš tave.
Ėjo ėjo, sunešiojo tris poras geležinių čebatų. Priėjo vėl pagi­
ry tokią stubelę. Stubelė stovi an vištos kojos ir sukasi. Sako ka-
raliūnas:
- Stubele, stok an senos vietos, kaip stovėjai: in girią užpaka­
liu, in mane pryšakiu!
Tuo toj stubelė teip stojo. O inėjęs in stubelę, rado raganą su
kauline koja, verpiančią aukso siūlus. Toj ragana pabaigė kuo­
delį, pastatė vindelį, nore kitą kuodelį insidėt - karaliūnas
tuomsyk išėmė tą špūlę, tuo galus nulaužęs metė už savęs, o
kotelį priešais. Kaip tik metė, teip tuo stojo prieš jį toj pana.
Sako:
-Jonai karaliūnaiti, kur tu teip ilgai buvai? Aš jau norėjau už
kito vyro ištekėtie: jau misliau, kad tu neatkeliausi.
Tuo jiedu susijėmė už rankų, sėdo an tokio divono, kur pats
lekia, ir išlėkė in savo karalystę. Po trijų dienų divonas nusileido
tiesiog an karaliaus dvaro. Karalius patiko sūnų su merga su
dideliu džiaugsmu. Tuo padarė vcscilią. Ir aš ten buvau, alų mi­
dų gėriau, burnoj neturėjau, per barzdą varvėjo.
(No Krantaucko iš Hartnykų užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

147
 85. APĖ ŠUN| IR GENĮ

Buvo diedas su boba, turėjo jiedu šunį ir daugiau nieko. Tas

šuo, būdavo, medžioja, jam mėsą velka, ir tie seniai teip mito.
Kada jau tas šuo paseno, sako boba diedui:
- Jau tas šuo niekam nevertas, jau mėsos neparneša - išvesk
tu jį in laukus, ir tegu aina, kur jį akys neš.
Tas diedas teip ir padarė.
Bėga šuo, pats nežinodams, kur senatvėj maisto gautie. Pati­
ko genį. Sako genys:
- Kur, šunie, bėgi?
Šuo jam papasakojo, kaip su juom stojo. Genys sako:
- AikŠę su manim in girią, tai tu pasaugosi vaikus, o aš lėksu
tau maisto ieškot.
Nuvėjo in girią. Aržuole buvo skylė, toj skylėj - genio vaikai.
- Tai tu čia patupėk, o aš lėksu maisto ieškot.
Genys nulėkė in sodžių, o kad sugrįžo, sako šuniui:
- Bėk su manim in sodžių: ten yra veseilia, tai aš tau duosu
maisto.
Nuvėjo jiedu in tą veseilią. Tuo tas genys, kaip buvo durys
atdaros, inlėkė in stubą ir atsitūpė an stalo. Tuo kas mėsos šmo­
tu metė in genį, kas - duonos, kad pataikyt užmušt, bet nė viens
nepataikė geniui, tik mėsą ir duoną numėtė no stalo. O tas šuo
gerai priėdę. Klausia genys:
- O ką, ar jau gerai sotus?
- Sotus, ale noru labai gert.
- Palauk, - sako genys, - žmogus anoj stuboj alų (pila | in bon-
kas, tai aš tau duosu atsigert.
Tuo genys inlėkė per langą, sėdo an bačkos ir ėmė dugne skylę
kirst. Pamatė žmogus, kad genys nor jam alų paleistie, - metė in
genį su tuom pagaliu, kur kamščius užkala. Geniui nepataikė, o
tas pagalys kažin kur nusirito. Tas žmogus kol tą pagalį susiieš­
kojo, alus per viršų prabėgo an žemės - tas šuo prigėrė gana.
Toliau klausė jo genys:
- O ką, ar jau sotus?
- Sotus jau visko. Ale da norėčia gerai pasijuokt.
Sako genys:
- Aime su manim, tai pasijuoksi.
 Aina jiedu keliu, patiko puodžių važuojant. Genys tuo tūpė
an vežimo ir ėmė barškyt po puodus snapu. Puodžius jam - kuo­
lu. Tas genys - in kitą daiktą, tas - vėl kuolu. Tas genys vis tupi­
nėjo, o tas vis mušė, o vis ne in genį, ale in puodus. Tas genys
Šokinėjo po vežimą, o tas puodžius perpykęs kaip ėmė genį
mušt - geniui nepataikė, tik puodus kuolu sudaužė. O tas šuo iš
juoko net raičiojosi po žemę. Prisijuokė gana iš puodžiaus.
iBuršveigcris, Oik{abaliųl kalfvisj. Uir. V. Baslanavičius] Ožkabaliuos 1905 m.)

86. APĖ JONĄ KARALIŪNĄ

Nekatroj karalystėj, nekatroj karalystėj gyveno buvo vienas

karalius su karaliene. Ale gimė jiems sūnus. Sūnų praminė Jonu
karaliūnų. Nešiotės tą vaiką supo, migdė - neužmigdė. Pašaukė
tėvą karalių, sako:
- Aikit supt vaiką: mes jį negalim užmigdyt.
Karalius supdams teip pasakoja sūnui:
- Užmik, sūneli, užmik, mielas. Kaip tu užaugsi, tave apže-
nysu su nepadabna grožybe - trijų motinų dukteria, trijų bobų
anūke, devynių brolių seseria.
Karalaitis užmigo. Pramiegojo devynias dienas ir naktis, an
dešimtos pabudo ir sako tėvui:
- Palaimink mane: aš keliausu ženytis.
- Kur tu, vaikeli, aisi ženytis, kad da tu tik devynių dienų.
- Vis tiek, ar palaimysi, ar nepalaimysi, vis tiek josu.
O tėvas sako:
- Jok su Dievu.
Jonas karaliūnas pajėmė arklį, išjo. Bejodams patiko tokį se­
ną senuką. Klausė senuks:
- Kur josi, vaikeli?
Karaliūnas jam nieko nesakė ir pajojo. Ale jis apsimislio, sa­
ko: „Negerai padariau, kad nešnekėjau su senu žmogum. Seni
žmonės graitai išmintį duoda“.
Pavijo senuką ir klausė:
- Del ko tu manęs klausei?
- O aš klausiu: kur tu josi?
 - Aš joju ieškot sau mergos. Kaip aš buvau mažas, mane tė­
vas supo, sakė, kaip aš užaugsu, tai mane apženys su trijų mo-
mų dukteria, trijų senukių anūke, devynių brolių seseria.
- Gerai misli, sūnau, ale tolima kelionė.
- N'o kaip toli, senuk?
- An pšts krašto balto svieto, ten, kur saulė užteka. Ale tu
milijiesi, vaikeli. Tu aik namo, pajimk karžygišką arklį ir jok sau
su Dievu.
Padėkavojo Jonas senukui, pajėmė karžygišką arklį ir išjo sa­
vo keliais. Jojo jis ilgai trumpai, toli ar nelabai - prijojo dvarą.
Užjojo an dvaro, pririšo arklį prie pakajų gonkų in varinę rinkę,
o pats nuvė in stubą į nakvynę prašytis.
- Nakvok, mielas, - sako sena gaspadinė. - O kur tu josi?
Sako:
- Josu mergos ieškot. Kaip aš buvau mažų metų, mane tėvas
supdams žadėjo... - Sako: - Kaip aš užaugsu, tai man žadėjo tri­
jų motinų dukterį, trijų senukių anūkę, devynių brolių seserį.
Sako toj gaspadinė:
- Amžiaus jau baigiu septyniasdesimts metų - apė tokią mer­
gą negirdėjau. Turi jot pas mano vyresnę seserį - mažu anoj ži­
no. O dabar gulk, išsimiegok, rytoj galėsi jotie.
Karaliūnas pernakvojęs anksti rytą išjo. Jojo per dieną, o kad
jau artinosi vakaras, prijojo tokį dvarą. Užjojo an dvaro, prisiri­
šo arklį in sidabrinę rinkę. Nuvėjęs in stubą, rado seną bobą.
- Ar neleistum pernakvot?
-O kur tu joji?
Sako:
- Joju aš mergos ieškot. Kaip aš buvau mažas, mane tėvas
migdydams teip man pasakojo: kaip aš užaugsu, tai mane apže­
nys su trijų motinų dukteria, trijų senukių anūke, devynių bro­
lių seseria ir neišpasakytai gražia, tai joju ieškot.
- Aš amžiaus aštuonis desėtkus baigiu - apė tokią mergą ne­
girdėjau. Rytoj jok pas mano vyriausią seserį - mažu anoj žino.
Tuomsyk davė jam vakarienę, paklojo patalą. Jonas karaliū-
nas pernakvojęs, padėkavojęs jai, anksti išjojo. Jojo per visą die­
ną, vakarop prijojo dvarą. Prijo tiesiog prie gonkų, pririšo savo
arklį prie auksinės rinkės, nuvėjo in stubą nakvynėn prašytis.
Rado viduj seną bobą. Toj boba tuo suriko an jo:
150
 - Ko tu, toks ir toks, geležinės rinkės nevertas, už aukso rin­
kės arklį pririšai?!
- Nesibark, boba, arklį galiu no tos atrišt, prie kitos rinkės
pririšt.
- O ką, geras karvedi, tau baimę uždaviau?! Nebijok, sėsk
an suolo ir išpasakok pakalieju, iš kokios giminės esi ir iš kokių
miestų.
- Pirma pavalgydyk, pagirdyk, senuke, o paskui klausinėk.
Toj senė tuo jį pavalgydino, pagirdė, o tada jis jai pradėjo
pasakot:
- Aš esu Jonas karaliūnas. Kaip aš buvau mažų metų, tėvas,
mane supdams, siūlė man neišpasakytą grožybę - trijų motinų
dukterį, trijų senių anūkę, devynių brolių seserį. Pasakyk, senu­
ke, kur ji yra ir kaip iki jai daaitie.
- Gerai, mielas vaikeli, aš čia jau amžiaus baigiu devynis de-
sėtkus metų, o tokios negirdėjau. - Sako senukė: - Dabar aik at-
silsėt, rytoj sušauksu savo pasiuntinius - mažu anie žino.
An rytojaus anksti išėjo senukė su Jonu karaliūnų an gonkų,
suriko senoji karžygišku balsu an marių:
- Žuvys ir kirmėlės vandenų, aikit šę!
Tai suvėjo žuvys mažos didelės, visokios kirmėlės vandenų.
Klausė toj boba:
- Pasakykit man, kur gyvena neišpasakyta grožybė - trijų mo­
tinų duktė, trijų senukių anūkė, devynių brolių sesuo.
Atsakė žuvys ir kirmėlės vienu žodžiu, kad da tokios negir­
dėjom. Suriko boba an girių:
- Susirinkit, visi giriniai žvėrys!
Tuo subėgo žvėrys. Klausė boba:
- Ar nematėt trijų motinų dukterį, trijų senukių anūkę, devy­
nių brolių seserį?
Atsakė vienu žodžiu:
-Nematėm.
Suriko boba in padanges:
- Susirinkit, paukščiai oro!
Tuo sulėkė visoki paukščiai. Klausė boba:
- Ar nematėt tokią ir tokią?
Visi atsakė:
- N em atėm n ė negirdėjom .
 Sako toj boba:
- Jau daugiau nėr pas ką klaust.
Ale ne po ilgam atlėkė paukštis Mogolius. Klausė boba.
- Kodėl tu teip ilgai neatlėkei?
Atsako Mogolius:
- Aš neišpasakytą grožybę rengiau in bažnyčią.
Sako boba:
- Tai mum to tik ir reik. Žinai ką, paklausyk tu manęs, nu­
nešk tu Joną karaliūną pas ją.
- Galėčia nunešt, ale daug maisto reikia.
- O kiek maisto? - sako boba.
Sako Mogolius:
- Tris bačkas mėsos ir bačką alaus.
Tuo Jonas karaliūnas primušė jaučių, pridėjo tris bačkas mė­
sos, padirbo sau ilgą geležinį iešmą, sudėjo viską an paukščio Mo-
goliaus, užsisėdo pats, tas paukštis tuo iškilo ir nulėkė. Belėkdams
paukštis atsigrįžta, tai Jonas jam, pasmeigęs an iešmo, inmeta in
gerklę šmotą mėsos. Lėkė lėkė, jau sušėrė dvi bačkas mėsos. Kada
jau pradėjo imt iš trečios bačkos, sako Jonas karaliūnas:
- Paukšti Mogoliau, leiskis žemyn, nes jau maisto mažai
turim.
- Oi Jonai karaliūne, 6a girios ūžiančios, čia baisios balos -
mudviem abiem, Jonai, su tavim iki pabaigai svieto neišeit.
Toliau lėkė lėkė tas paukštis, jau Jonas sumetė jam visą mėsą.
Toliau lėkdams, pradėjo atsigrįžtie - jau jis netur ką mest. Mato,
kad jau bėda, - Jonas išsipjovė savo blauzdos ir inmetė jam in
gerklę. No tos mėsos paukštis aukštyn pasikėlė, išlėkė in pievas
ir nusileido žemyn. Klausia Mogolius:
- Kokios tu ma mėsos paskiausia padavei?
Sako:
- Aš nupjoviau no savo kojų.
Jonui karaliūnui skauda kojos - negali paait. Klausia paukš­
tis Mogolius:
- Kodėl tu šlubas?
Sako:
- Man dabar skauda kojas.
Sako:
- Parodyk.
 Jonas karaliūnas parodė. O paukštis atsikrankštęs kaip spjo­
vė - prilipo jo paties mėsa, ir tuo išgijo. Tas paukštis nuvedė Jo­
ną karaliūną in tą miestą, kur gyveno toj merga, pas tokią bobą,
kuri saugoja tos mergos dvarą. Sako toj boba:
-Jonai karaliūnai, tu gulk atsilsėk, o kaip muš varpai in baž­
nyčią, tai ais toj merga, tai aš tave pabudysu.
Anryt jau ėmė zvanyt - toj boba ėmė Joną karaliūną budyt.
Bet nieku negalėjo pabudyt. Kada pradėjo zvanyt priešpiet in
bažnyčią, tuo ta boba pradėjo Joną mušt, kuom sugriebdama, -
tep jau pabudino. Sako:
- Kelk: jau tavo merga nuvė in bažnyčią!
Jonas tuo stojo, apsiprausė, apsirengė, nuvėjęs in bažnyčią,
pasimeldė, paskui pasikloniojo tai neišpasakytai grožybei ir at-
sisto greta.
Po viskam išėjo jiedu iš bažnyčios, žiūri - an marių atplaukia
laivas. IŠ to laivo išlipo dvylika karžygių. Atėjo prie Jono, pra­
dėjo iš jo juoktis:
- Ak tu kaimiška bcždžionka, ar tau tinka tokia graži pana?!
Tu jos galo piršto nevertas!
Užpyko Jonas karaliūnas an jų, mosterė ranka - tuo stojo ūly-
čia su visom grožybėm. Mosterė kita ranka - tuo viskas prapuo­
lė, ir tie dvylika vyrų sykiu. Pamatė toj merga, kad jis tokius
dyvus padarė, - tuo ji pajėmė už rankos, nuvedus in pakajus,
pavalgydino. Gerai atsilsėjo - išvažiau in savo tėvo karalystę.
Važiavo jiedu, važiavo, sustojo vienoj vietoj atsilsėt. Toj jo mer­
ga užmigo, o Jonas karaliūnas ją saugojo miegančią. Ale jis pats
nuilsęs užsimanė pasilsėt. Pabudino savo mergą, o pats atsigulė
ir kietai užmigo. In tąsyk atlėkė nemarus karalius ir nunešė ją in
savo karalystę.
Pabudo Jonas karaliūnas - jau jis tik vienas. Apsiverkė kar­
čiai ir vėl išė ieškot savo mylimos mergos. Ėjo ėjo ilgai trumpai,
atėjo jis in karalystę to nemaringo karaliaus. Užėjo pas vieną bo­
bą in stubelę netoli karaliaus dvaro pernakvot. Sako toj boba:
- Kodėl, Jonai karaliūnai, teip šiandie nelinksmas?
- Ką aš būsu linksmas... - Jis jai papasakojo visą savo praeitį.
Ale toj boba sako:
-Tavo merga yra Čia. Alejis nemarus, jj nieks negali užmuštie.
- Aš kad nors galėčia pamatyt savo mergą.
 - Šiandie gulk atsilsėk, rytoj jis išeis an vainos, tai galėsi ją
pamatytie.
Anryt nemarus karalius - per vartus, o Jonas karaliūnas -
in vartus. Stojo prie vartų ir ėmė barškyt. Išgirdo toj jo merga,
kad kas barškina, - ji nuvėjus atidarė duris. O kad atvėrė, pa­
matė savo mylimą. Tuo pajėmė už rankos, nusivedė in paka-
jus, gerai pamylėjo, ir meiliai jiedu pakalbėjo. Potam sako Jo­
nas karaliūnas:
- Kaip jis pareis, tai tu jo paklausk, kur jo smertis.
Ir tuo atsisveikino ir išė. Kaip tik Jonas karaliūnas - no dva­
ro, anas nemarusis - an dvaro. Atėjęs in pakajų, sako:
- Kas čia smirda žmogiena? Turbūt čia buvo Jonas kara­
liūnas...
Sako:
- Lekioji po žmones, tai tau ir smirda žmogiena.
- Tu mS nekalbėk: čia buvo Jonas karaliūnas!
Sako:
- Joną karaliūną jau seniai kur girios žvėrys sudraskė.
Pradėjo valgyt - toj pana sako jam:
- Pasakyk tu man, kur tavo smertis, kad tave niekas negali
užmuštie?
- Kam tai reikia žinot? Mano smertis ana kampe šluotoj su­
rišta.
Anryt kaip tik spėjo nemarus karalius išeit an vainos, tep tuo
Jonas karaliūnas - pas tą paną. Tuo pajėmė tą Šluotą ir visą ap-
auksau. Jiedu gerai pabaliavojo. Ką tik spėjo Jonas karaliūnas
no dvaro, anas parlėkė an dvaro. Sako:
- Kas čia smirda žmogiena?
- Kas čia tau smirdės... Mažu kur žmogų sudraskei, tai tau ir
smirda.
Mislia toliau:
- Ale, - sako, - čia turbūt buvo Jonas karaliūnas.
- Ko jis čia bus!.. Jau Jono mažu ir kaulų nėra.
Pamatė, kad teip žiba šluota:
- N'o kas ten tą šluotą teip nuauksino?
Sako toj pana - sako jam:
- Aš tave myliu. O kaip tavo ten smertis, tai aš ir tą šluotą
apauksinau.
154
 - Ei tu kvaile, aš tau tyčia sakiau. Mano smertis ana anam
aržuoliniam kelme užkavota.
Pernakvojęs anryt išė in vainą tas nemarusis, o Jonas karaliū-
nas tuo atėjęs visą tą kelmą apauksau. Pabaliavojo jis gerai, ir
kaip tik spėjo išeit Jonas, tuo parlėkė ans nemarusis. Kaip tik
atėjo in pakajus, sako:
- Jau aš jau&u, kad čia buvo Jonas karaliūnas.
O pana sako:
- Aš tau sakau, kad jau Joną karaliūną seniai žvėrys sudraskė.
Bevalgydams pamatė per langą, kad kas ten šviesu. Žiūri,
kad visas kelmas auksuotas.
- N'o kas tą kelmą apauksavo?
O pana sako:
- Aš tave myliu, o kad tavo smertis kelme, tai ir kelmą myliu,
net paauksavau.
-Tu kvaila... Aš tau tyčia sakiau. Mano smertis kiaušiny, o tas
kiaušinis anty, o ta antis karvėj, o ta karvė plaukioja an marių.
Anryt kaip tik išlėkė tas nemaris, tuo Jonas karalaitis vėl pas
tą paną. Toj pana davė jam maisto an kelio ir papasakojo, kur jo
smertis. O Jonas karaliūnas tuo išsirengė in kelionę tos karvės
ieškot. Pajėmė muškietą aidams. Beaidams pamatė arelį lekiant.
Jis jį pamierau šaut - tas arelis prašnekėjo, sako:
- Tu mane nešauk - aš tau galiu būt pagelboj.
Aina toliau - patiko mešką. Jis ją pamierau šaut - toj meška
prakalbėjo:
-Jonai karaliūnai, tu mane nešauk - aš tau galiu būt pamaČy.
Aina toliau, priėjo marias. Jau jis maistą pabaigė, jau valgyt
nori. Rado pamarėj an kranto lydeką voliojantes. Sako: „Šitos
lydekos jau dabar tik užvalgysu". Prašnekėjo lydeka, sako:
- Tu mane nevalgyk. Geriau tu mane, pajėmęs už vuodegos,
inmesk in vandenį - aš tau galiu būtie didelėj pamačy.
Jonas karaliūnas pajėmęs tą lydeką inmetė in marias. Aina
toliau pamariu - susyk išsiliejo vanduo iš marių. Jonas karaliū­
nas - bėgt prieš kalną, o vanduo vis kaip tik jo nepagauna. To­
liau jis rado stovint medį. Tai jis in tą medį insilipo. Ne po ilgam
jau vanduo sugrįžo in marias, pasirodė pakraščiai sausi, ir tuom-
syk išėjo iš marių karvė. Nežinia iš kur atsirado meška. Tuo ta
meška tą karvę pagriebus perplėšė. Kaip tik pusiau perplėšė,
155
tuo iš karvės išlėkė antis. Kažin iš kur atlėkė arelis, tą antį per­
plėšė. Toj antis kiaušinį išmetė in marias. Tuo toj lydeka pagrie­
bė tą kiaušinį, išnešė ir padavė Jonui karaliūnui. Karaliūnas tą
kiaušinį užsidėjo už ančio ir parkeliau pas nemarį karalių. At­
ėjęs pas jį, jam rodydams tą kiaušinį, sako:
- O kas čia?
Tuo tą kiaušinį perdė iš rankos in ranką - tą nemarį tuo metė
iš kampo in kampą. Nenorėjo Jonas karaliūnas jį ilgiau mūčyt -
tą kiaušinį sutrynė, ir tas nemaris išvirto negyvas. Tuo Jonas ka­
raliūnas pajėmė aukso karietą, pakinkė šešetą arklių ir išvažiau
in savo tėvo dvarą. O kad privažiau prie tėvo rubežiaus, pa­
siuntė bėgūną su gromata pas tėvą, kad aitų pasitikt savo sū­
naus Jono karaliūno. Tėvas ir akis pastatęs skaitė gromatą:
- N'o kad, - sako, - no manęs tik devynių dienų išjo...
Ten jiem bešnekant, jau ir jis parvažiau. Tėvas iš džiaugsmo
išbėgo an gonkų, tuo prisakė in būbnus mušt, in trūbas trūbyt.
Pas karalius nė alus daryt, nė šnapsas varyt, - tuo tą pačią dieną
padarė veseilią ir susivinčiavo. Ir laimingai karaliau su savo pa­
čia ikismert.
(No Kranlaucko Bartnykų uir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

87. APfc KARALIAUS DUKTERĮ IR ŽALTĮ

Anuose senuose amžiuose netoli Kijevo atsirado žaltys.

Daug žmonių nunešė jis iš Kijevo in savo urvą ir suvesdavo.
Ale sykį pagau karaliaus dukterį ir tą nunešė in savo urvą. Ale
tą neėdė, tik drūčiai uždarė savo urve. Su pana nubėgo ir ma­
žas suniuks. Tai, būdavo, toj pana parašo gromatą, pririša tam
šuniukui po kaklu, ir tas nunešdavo pas tėvą karalių ir atrašą
no tėvo atneša jai.
Sykį rašo tėvas: „Pasiklausk tu no žalčio, kas yr už jį drūtes­
nis". Sako žaltys:
- Yra an svieto viens už mane drūtesnis Kijeve - kažemėkas,
tai tas galėtų mane užmušt.
Kaip tas žaltys išlėkė, toj karaliūnaitė tuo parašė pas tėvus
gromatą, kad Kijeve yra kažemėkas, drūtesnis už jį. Parišo Šu­
niukui po kaklu, prikabino, ir nunešė karaliui. Karalius tuo su-
156
ieškojo kažemėką ir pats su karaliene nuvažiau pas kažemėką
prašyt jo, kad išgelbėtų jo dukterį iš sunkios nevalęs. Kažemė-
kas niekad nematęs karaliaus - jis persigando, jis ėmė visas dre­
bėt, o kaip laikėsi rankose dvylika jaučių skūrų - visas iš piktu­
mo perplėšė pusiau, - o jis buvo garborius, tuomsyk jis jžis taisė
merkt in kubilą. O kada jis skūras sudraskė, tai stojosi jam daug
utrotos, tai an galo visai perpyko an karaliaus, ir kiek nepripra­
šė karalius su karaliene, ir nėjo išgelbėt. Ką karaliui daryt? Su­
rinko penkis tūkstančius siratų mergaičių, kurių tėvus nunešė
žaltys, ir liepė visom ait sykiu prašyt kažemėko, kad tą smaką
užmuštų. Pasigailėjo kažemėkas ašarų tų mergaičių ir nuvė žal­
tį mušt. Atėjo pas jo urvą - žaltys drūčiai užsidaręs, medžiais
apsikrovęs. Sako kažemėkas:
- Geriau, žalty, išeik an čysto lauko, ba aš tuo tavo urvą
suardau!
Ir prade medžius mėtyt. Mato žaltys, kad jau jam pasislėp-
tie no kažemėko nėra kur, - išėjo an lauko, ir pradėjo muštis.
Ilgai jie ten ar trumpai mušės - jau kažemėkas parmušė Žaltį
an žemės ir norėjo užmušt. Mato žaltys, kad jau bėda, - pradė­
jo prašytis:
- Kažemėke, nemušk mane įsmert. Už mus drūtesnių an
svieto nėr. Pasidalysim svietą pusiau. Tu galėsi valdyt pusę,
aš - kitą.
- Gerai, - atsakė kažemėkas. - Tai mes turim padaryt ažią
per svietą, kad kada terp mūs nebūtų pykesties.
Paleido žaltį. Padirbo žagrę no trijų tūkstančių pūdų, pakin­
kė žaltį ir ėmė varyt vagą. Vaga ėmė gylio tris sieksnius, o plo­
čio - penkis. Ir kaip pradėjo no Kijevo varyt vagą, nuvarė iki
Juodųjų marių.
- Dabar, - sako kažemėkas, - žemę atsidalinom - dabar tu­
rim pasidalyt marias, kad nebūtų toliau terp mūs piktumo.
fcmė dalyt marias. Kažemėkas ingine žalti >nJuodaisias ma­
rias ir prigirdė. Atlikęs kažemėkas savo darbą sugrįžo pas tą
karaliūnaitę. Ją nugabeno karaliui, o no karaliaus tiek gau dova­
nų, kad, sugrįžus in Kijevą, nereikėjo daugiau jau skūrų raugyt.
Toj dauba, kurią išarė kažemėkas, da ir po šiai dienai matyt. Žmo­
nės aplink aria, o ją laiko atminčiai ir vadina Vaga Kažemėko.
(Na Krantaucko ii HariuiinkųJužr. Vincas Busaiuiuičius Ožkabaliuos 1W5m )

157
 88. APĖ BOBĄ JK MEŠKOS KOJĄ

Buvo diedas su boba. Ale sykį toj boba užsimanė meškos mė­
sos. Siunčia savo diedą. Sako:
- Aik in girią, parnešk tu ma meškos mėsos.
Tas diedas, pajėmęs kirvį, nuvė in girią. Girioj rado mešką,
lauže sunkiai miegančią. Jis jai nukirto koją. Meška nepabudo.
Tą koją diedas parnešęs padavė bobai. Toj boba tai kojai vilnas
nukirpo, skūrą nulupo, o mėsą, sudėjus in puodą, pastatė pečiuj
virt, skūrą pasitiesė, o vilnas sėdo boba verpt. Verpė verpė iki
pusei naktų.
Meška pabudus apsižiūrėjo, kad netur kojos. Ėmė rėkt an vi­
sos girios. Paskui apsimislio, sako: „Nieko nemačys mž an trijų
kojų - reikia padaryt liepinę". Tuoj toj meška padirbo sau liepinę
koją ir nuvė in sodžių savo kojos ieškot. O aidama teip dainuoja:
- Girgždėk, koja, girgždėk, liepine.
Ir žemė miega, ir vandens miega.
Visi sodžiuj miega.
Tik viena boba nemiega.
An mano skūros sėdi,
Mano vilnas verpia,
Mano mėsq verda,
Persigando boba, kaip išgirdo tokią kalbą meškos. Sako boba
diedui:
- Tu lįsk in rezgines, o aš tave pakabysu an durių, o aš pati
lįsu in užpcčkį.
Tuo tą diedą pakabino, o ji užlindo už pečiaus ir užsidengė
šakaliais. Toj meška kaip tik in duris - tos rezginės trūko ir puo­
lė an meškos. Toj meška išsigandus išbėgo iš stubelės ir - in gi­
rią. O tie diedai liko gyvi.
(Užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 rti.)

89. APĖ DRĄSŲ BERNĄ IR NUMIRĖM

Kaip kitąsyk vis, būdavo, mada ait vakaraut. Mergos aida-

vo su vindeliais verpi, o vyrai teipgi aidavo su visokiais dar­

158
bais ir visokias baikas darydavo. Viens tokią baiką papasako­
jo, kits padaro. Žinoma, iš daugumo, ale viens toks drąsus ber­
nas sako:
- Ką jūs baikas dirbat, tai vis tik nieks, ale kad aš padarysu,
tai bus daili baika.
O kiti sako:
- Na, tai aik padaryk tą dailiąją baiką.
Tas bernas tuo iš stubos ir - an kapinių. O kapinės netoli bu­
vo. Išsikasė neseniai pakavotą negyvėlį, užsidė an pečių ir atne­
šė in stubą. Pamatė kiti vyrai tokią baiką - persigandę pabėgo, o
jį paliko su negyvėliu. Jis tą negyvėlį užsimetė an pečių ir nešė
atgal in kapus. Nunešęs indėjo in grabą. O kad nore užvožt, tas
numirėlis capt jam už rankos. Tas vyras suko gana ranką, bet
nieko negalėjo padaryt. Sako negyvėlis:
- Jei nori gyvas likt, tai nešk tu mane pas mano kaimyną. Aš
jį nuskriaudžiau. Jei jis man dovanos, tai aš tau dovanosu.
Nunešė tą negyvėlį pas tą žmogų - ans nedovanoja. Matober­
nas, kad jam blogai aina. O numirėlis pradėjo jam labyn ranką
spaustie. Sako tas bernas (kaimynui):
- Aš tau tą krividą atlygysu, tik dovanok tu jam.
Tada anas numirusiam dovanojo. O numirėlis sako:
- Dabar, kad man dovanojo, tai aš ir tau dovanoju. Nunešk
mane in mano amžiną gyvenimą, tai tave paleisu. Ale daugiau
teip nedaryk!
Nunešė numirėlį, užkasė. Bet tas bernas parė su mėlyna ran­
ka, persigandęs. Už trijų dienų mirė.
(No M. Jušk. uir. Vincas Basanavičius OtkĮabaliuoscJ 1905 m.)

90. APĖ MERGAITĘ IR ŽĄSIS

Kitąsyk buvo diedas su boba, turėjo jiedu dukterį ir mažą

sūnų. Tėvai, važuodami in miestą, prisako dukteriai:
- Tu jau nedurna - saugok vaiką ir niekur iš namų neišeik,
tai mes tau parvešim pyragą ir skepetaitę.
Kaip tik tėvai išvažiau, toj mergiščia tą vaiką pasodino po
stogu an žolės, o pati išlėkė su vaikais an kelio. Lėkė žąsys pro
šalt - pajėmė tą vaiką an sparnų ir nunešė pas raganą.
150
bais ir visokias baikas darydavo. Viens tokią baiką papasako­
jo, kits padaro. Žinoma, iš daugumo, ale viens toks drąsus ber­
nas sako:
- Ką jūs baikas dirbat, tai vis tik nieks, ale kad aš padarysu,
tai bus daili baika.
O kiti sako:
- Na, tai aik padaryk tą dailiąją baiką.
Tas bernas tuo iš stubos ir - an kapinių. O kapinės netoli bu­
vo. Išsikasė neseniai pakavotą negyvėlį, užsidė an pečių ir atne­
šė in stubą. Pamatė kiti vyrai tokią baiką - persigandę pabėgo, o
jį paliko su negyvėliu. Jis tą negyvėlį užsimetė an pečių ir nešė
atgal in kapus. Nunešęs indėjo in grabą. O kad nore užvožt, tas
numirėlis capt jam už rankos. Tas vyras suko gana ranką, bet
nieko negalėjo padaryt. Sako negyvėlis:
- Jei nori gyvas likt, tai nešk tu mane pas mano kaimyną. Aš
jį nuskriaudžiau. Jei jis man dovanos, tai aš tau dovanosu.
Nunešė tą negyvėlį pas tą žmogų - ans nedovanoja. Matober­
nas, kad jam blogai aina. O numirėlis pradėjo jam labyn ranką
spaustie. Sako tas bernas (kaimynui):
- Aš tau tą krividą atlygysu, tik dovanok tu jam.
Tada anas numirusiam dovanojo. O numirėlis sako:
- Dabar, kad man dovanojo, tai aš ir tau dovanoju. Nunešk
mane in mano amžiną gyvenimą, tai tave paleisu. Ale daugiau
teip nedaryk!
Nunešė numirėlį, užkasė. Bet tas bernas parė su mėlyna ran­
ka, persigandęs. Už trijų dienų mirė.
(No M. Jušk. uir. Vincas Basanavičius OtkĮabaliuoscJ 1905 m.)

90. APĖ MERGAITĘ IR ŽĄSIS

Kitąsyk buvo diedas su boba, turėjo jiedu dukterį ir mažą

sūnų. Tėvai, važuodami in miestą, prisako dukteriai:
- Tu jau nedurna - saugok vaiką ir niekur iš namų neišeik,
tai mes tau parvešim pyragą ir skepetaitę.
Kaip tik tėvai išvažiau, toj mergiščia tą vaiką pasodino po
stogu an žolės, o pati išlėkė su vaikais an kelio. Lėkė žąsys pro
šalt - pajėmė tą vaiką an sparnų ir nunešė pas raganą.
150
 Parėjo mergiščia pas vaiką - jau vaiko nėr! Ji šūkavo visur -
ir jau vaiks niekur neatsiliepė. Sako: „Tai jau galbūt žąsys nune­
šė". Ir tuo taisės žąsis vyt. Vijo vijo, žiūri - stovi pečius. Sako:
- Pečiau pečiau, pasakyk, kur žąsys nulėkė.
Sako pečius:
- Paragauk iš manęs ruginės duonos, tai pasakysu.
- Aš pas savo tėvą kvietinės nenoru valgyt... - pasakė mer­
gaitė ir nubėgo toliau. Pamatė stovint girinę obelį. Sako:
- Obelėle, pasakyk, kur žąsys nulėkė.
Sako:
- Suvalgyk vieną šitą girinį obuoluką, tai pasakysu.
- Aš pas savo tėvą sodinių nevalgau...
Ir nubėgo toliau. Bėga mergiščia, patiko - pieno upė, o kisie­
liaus krantai. Sako:
- Pasakyk, upele, kur žąsys nulėkė.
Atsiliepė upė:
- Paragauk mano kisieliaus su pienu, tai pasakysu.
Sako:
- Aš pas savo tėvą ir smetonėlės nevalgau...
Ir nubėgo toliau. Bėgdama patiko ažį. Sako:
- Ažiuk, pasakyk, kur žąsys nulėkė.
Až.ys parodė jai kelią. Bėgo bėgo tuom keliu - pribėgo tokią
stubelę. Stubelė stovi an vištos kojos ir sukasi. Inėjo in stube-
lę - sėdi boba ragana su kauline koja. Sėdi ir jos brolelis an suolo
po langu ir bovijasi aukso obuoliais. Ji tą vaiką griebė, šoko per
langą ir - bėgt namo. O boba sušaukė žąsis. Tos žąsys - ją vyt!
Jau tos žąsys netoli - nėr kur jai dėtis. Pribėgo prie tos upės,
sako:
- Upele upele, pakavok mane.
Sako:
- Paragauk kisieliaus su pienu, tai pakavosu.
Toj tuo paragau, o upė ją pakavo po krantu. Žąsys šalia pra­
lėkė. O toj mergaitė - vėl bėgt, toj bėgt. Jau pamatė tas žąsis vėl
netoli. Pribėgo prie tos obels, sako:
- Obele, pakavok.
Sako obelis:
- Suvalgyk vieną obuoluką, tai pakavosu.
 Toj tuo suvalgė. Obelis ją paslėpė po savo šakom. Žąsys pra­
lėkė šalia. O ji - vėl bėgt. Jau pamatė, kad žąsys netoli. Pribėgo
prie to pečiaus, sako:
- Pečiau, paslėpk mane.
Sako:
- Paragauk iš manęs duonos, tai paslėpsu.
Toj tuo paragau - pečius paslėpė ją. Žąsys pralėkė pro šalį, o
ji vėl bėt, tai bėgt. Ir parbėgo namo. O tos žąsys nepaviję nulėkė
pas raganą. O tėvai kaip parvažiau, rado viską gerai. Davė mer­
gaitei pyrago ir skepetaitę.
(No Katiliaus uir. Vincas Basanlavičiusl Ožkabaliuos 1905 m.)

91. [VELNIAS KŪLIKAS]

Viena boba mažlaukė likus našlė. Kaip netur kam kultie, vie­
na nuvėjus in kluonelį ir kulia pėdus. Ėjo pro šalį velnias. Pama­
tė, kad viena boba kulia, - atėjo pas ją. Sako:
- Kodėl tu viena kuli?
- O kas man našlei padės bėdoj - prieteliaus nėr.
- Mažu tau padėt iškult?
- Būtų gerai, kad pamačytum, ale spragilo neturu.
Tas velnias tuo padirbo sau spragilą, ale labai sunkų. Toj bo­
ba pamatė, kad jis tokį spragilą pakelia, tai ji užžind, kad tai vel­
nias. Prade jiedu kult. Tas velnias kaip rėš - šiaudai šoka iki pan­
tui. Toj boba mato, kad čia su velniu bus bloga, - sako:
- Kaip tu kuli?! Kaip duodi, šiaudai šoka kažin kur. Kode, aš
kaip kuliu, tai net prilimpa. Tu toks drūtas, o nė tiek neinmuši
kaip aš, boba.
Velnias iš sarmatos pabėgo.
(No Katiliaus Ožkabaliuos uir. Vincas Basanavičius 1905 mJ

92. APĖ DU BROLIU GUDRIU

IR VIENĄ KVAILĄ

Buvo vienas žmogus. Turėjo jis tris sūnus: du buvo gudriu, o

vieną vadino Jonu kvailiu. Tas tėvas pasėjo kviečių. Tie kviečiai
161
išaugo labai puikūs. Ale pradėjo tuos kviečius nakų kas brai­
džiot ir ėst. Pamatė tėvas, kad išėsti kviečiai, - sako vaikam:
- Vaikai, turit ait po vieną kasnakt vaktuot o pagaut man vagį.
Sulaukė vakaro - nuvėjo vienas sūnus vaktuot. Nuvėjęs at­
sigulė ir užmigo. Pabudęs žiūri - kviečiai nuvesti, o nežino kas.
Kitąnakt ir kits teip padarė. Trečią naktį siunčia tą kvailį. Tė­
vas sako:
- Aik tu, mažu tu pagausi.
Tas kvailys intaisė tokią kilpą, pajėmė gerą lazdą, šmotą duo­
nos ir nuvė in pagirį pas kviečius. Atsisėdo, ėda duoną ir laukia
vagies. Kada jau sulaukė pusiaunakčio, išbėgo iš girios arklys:
viens plaukas aukso, kits - sidabro, bėga - žemė dreba, iš ausų
dūmai stulpais verčias, iš šnirpšlių garas aina, iš gerklės - lieps­
na, atbėgęs ir ėda kviečius. Tas kvailys per kviečius pilvu pri­
slinko prie to arklio, tą kilpą užmetė an kaklo, ėmė smaugt. Ir
tuo pats užsisėdo. Tas arklys iš visų pajėgų ėmė šokt, kad ji nu­
mest, ale bet nieko neveikė. O an galo prašnekę, sako:
- jonai, paleisk tu mane - aš daugiau neesu tavo kviečių.
O Jonas sako:
- Paleist tai netrukt, ale kur aš tave paleidęs rasų?
Sako arklys:
- Ateisi in pagirį, Švilptersi, tai aš pas tave būsu.
Jonas, da valandą pamislijęs, paleido arklį. Tas arklys nubėgo
in girią. O Jonas parėjęs pasakė, kad jau daugiau kviečių neės:
- Jau aš pagavau vagį.
Tie jo broliai iš jo pasijuokė, kiek tik norėjo, ir sako:
- Mes nepagavom, o toks durnius pagaus...
Ale už kelių dienų išdavė karalius įsakymą, kad susirinktų
visi galiūnai, ponai, bajorai, kupčiai ir miesčionys, an galo visi
prasti žmonės, kad susirinkt pas karalių an seimo an trijų dienų
ir imt su savim geriausius arklius. Kas an savo arklio pas kara-
liūnaitę an penkto gyvenimo užšoks o no karaliūnaitės piršto
žiedą numaus, tai tas bus karaliaus žentas. Susirinko visokios
kilmės žmonės. Joja ir to kvailio broliai - kad ne patiem padaryt,
tai nors kitų pažiūrėt. Prašos ir tas kvailys sykiu.
- Kur tu, kvaily, ar žmonių gąsdyt?.. Sėdėk an pečiaus ir bars­
tyk pelenus...
Broliai išjo, o tas durnius nuvėjo in girią, švilpterė, šūkterė -
tuo tas arklys stojo prieš jį. Sako arklys:
162
 - Lįsk mž in tiesiąją ausį, o per kairę išlįsk.
Jonas taip padaręs stojo tokiu ricielium, kad nė apmislyt, nė
apsakyt, nė pasakoj apipasakot. Tuo sėdo Jonas an to arklio ir
nulėkė. Atjojo an pleciaus prieš dvarą karaliaus, žiūri - žmonių
susirinkę pulkai, o karaliūnaitė sėdi penktam gyvenime po lan­
gu, an piršto žiedas ir Čienios an jo nėr. Niekas Šokt ir nemislia,
bo kožnam gaila sprandą nusilaužt. Atjojęs Jonas suspaudė sa­
vo arklį pentinais - tas jo arklys iššoko iki trečiam gyvenimui,
nusileido žemyn, mosterė šilkų skepeta, ir tiek jį matė, o susirin­
kimas dideliai nusidyvijo. Nujojo in pagirį, per kairę inlindo,
per tiesią ausį išlindo ir stojo vėl Jonas kvailys. Tą arklį paleido,
o pats prisirinko musiomirių grybų, parnešęs duoda bobom:
- Na, - sako, - grybų parnešiau.
Tos pamatė, kad musiomiriai, - sako:
- Čia grybai tik tau valgyt.
Nusijuokė iš jų Jonas ir užlipo an pečiaus.
Sugrįžo anie sūnūs, pasakojo tėvui, kad ten buvo, o Jonas an
pečiaus juokiasi iš jų.
Anryt vėl broliai išjo pas karalių an seimo, o Jonas pasijėmė
kasę, išė in girią grybaut. Girioj trissyk švilpterė - atbėga arklys:
žemė dreba, iš ausų dūmai stulpais veržiasi, iš šnirpšlių garai
aina, iŠ gerklės - liepsna, atbėgęs stojo prieš Joną. O Jonas tuo
apsirėdė, sėdo ir išjo. Atjojo an pleciaus - žmonių da daugiau
čia, visi gėrisi karalaite, o šokt nė viens nemislia. Atjojęs Jonas
suspaudė pentinais arklį - arklys iššoko iki keturių gyvenimų,
nušoko atgal, mosterė šilkine skepetaite broliams, kad prasitrauk-
tų, ir kaip nulėkė, teip nulėkė.
Parjojo broliai, pasakoja tėvui, o Jonas, gulėdams an pečiaus,
juokiasi iš jų.
Trečią dieną išjo broliai, o Jonas, atjojęs an pleciaus, suspau­
dė arklį pentinais, o da ir užgau, - arklys perpykęs kaip šoko,
dašoko iki panai. Jonas paną pabūčiau in cukrines lūpas, nu­
movė no piršto brangų žiedą ir - atgal. O karalius su karaliene
suriko:
- Laikykit jį, laikykit!
O jį tiek tik ir matė. Atjojęs arklį paleido, pririnko kasę gry­
bų, apsisuko tą ranką su tuom žiedu autu ir parė namo. Bobos
klausia:
- O kas tau rankai?
163
 Sako:
- Grybus rinkdams persidrėskiau.
Ir, užlipęs an pečiaus, atsigulė. Parėjo broliai, pasakoja tėvui,
kaip kas buvo. O Jonui ūžė noras pasidžiaugt su žiedu. Kaip tik
atvynio tą autą, teip ir nušvito stuba. Sako broliai:
- Ką tu, kvaily, ten su ugnia - da stubą uždegsi!
Už pora dienų paliepė karalius, kad susirinktų visi vyrai, kiek
yr karalystėj, an baliaus, o kad katras atsivožytų likt namie, tai
tam galvą nukirst. Nėr ką daryt - nuvėjo ir tas senis su savo sū-
nais an baliaus. Susodino visus, gėrė valgė, o an pabaigos ba­
liaus dalino karalaitė visiem midų. O kad atėjo ties Jonu kvailiu,
sako karalaitė:
- Ale tu su kokiu purvinu autu susisukęs ranką ir da norė­
tum no manęs midaus gautie!.. Numesk tą autą!
O kad nusisuko tą autą, žiūri karalaitė, kad an jo piršto jos
žiedas. Tuo ji pajėmė jį už rankos, nuvedė pas karalių. Jį tuo iš­
prausė, aprengė karališkais rūbais. O kaip pas karalius viskasgrai-
tai aina, tuo padarė veseilią. O kad reikė važuot in šliūbą, Jonas
išėjęs Švilpterė - tuo stojo pas jį tas arklys. Jonas sėdos, nujo in
bažnyčią. O kad po šliūbui sugrįžo, koks ten buvo balius, kokia
linksmybė! Ir aš ten buvau, gėriau valgiau, burnoj nieko neturė­
jau, per barzdą varvėjo. O, žinoma, pas karalių per tokį balių ėmė
iš armotų šaudyt. O aš buvau apsigėręs, gulėjau pakulose. Tai
mane girtą sugriebė su pakulom, inkišo in armotą, tai kaip šovė,
tai atšovė mane net in Ožkabalius, kur ir šiądien gyvenu.
(Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905m.)

93. [PAMIRŠO PAŽADĄ NEVESTI KITOS]

Pasakoja, kitąsyk kaip vieno žmogaus mirdama pati paliko
mažą vaikelį. O ji prieš mirsiant pasakė savo vyrui, kad kitą pa­
čią nevestų. Kada pačią palaidojo, trečiąnakt jis pamatė ir gerai
pažino, kad jo nabašnykė pati tą mažą likusį kūdikį nešiojasi.
Visus metus pranašlavęs, o da pradėjo žmonys įkalbinėtie: „Ką
tu vienas veiksi, maži vaikai..." - jis jau ir panūdo vestie kitą.
Pamiršo, ką jam pati sakė, kad jau kitą nevestų. Kaip tik parve­
dė kitą, pirmąnakt su nauja pačia begulint, pamatė ateinant vėl
savo pačią. Pati, priėjus prie lovos, teip jam kirto su šalta per
bumą, sakydama:
- Aš tau sakiau, kad daugiau nevestum!
Tas žmogus teip persigando, kad už trijų dienų mirė.
(No Mačiulio ulr. V. BasfanavičiusĮ Ožkabaliuos 1905 m.1

94. [VIENMARŠKINIS PRIE KAPINIŲ)

Kaip kitąsyk aidavo vis mergos vakaraut. Susirinkę vieną su-
batvakarį plunksnų plėšyt in vienus namus, pradėjo visokias bai-
kas atrastie. Vienos sako - mes teip galim, kitos - teip, o viena
drąsi merga pasakoja, kad
- Aš, - sako, - galiu nuveit an kapinių o pamešt išėmus kry­
žių. - O ten an kapų buvo pastatyta tokių mažų atminčiai kry­
žiukų.
Ji, beaidama an kapinių, patiko vienmarškinį žmogų ateinant
no kapinių. Toj merga pamislio, kad jų vyras ateina ją baugyt.
Toj merga jam griebus nutraukė per galvą marškinius. Kaip tuos
marškinius tik nutraukė, jau jai pasidarė baimė. Ji - bėgt namo,
negyvėlis - paskui. Toj merga parbėgo pas anais margas in stu-
bą, negyvėlis - paskui ją. Anos mergos, pamatę negyvėlį, persi­
gandę pabėgo. O no tos mergos negyvėlis marškinius atjėmęs
kirto tai mergai per veidą, kur buvo pažym visi penki pirštai
mėlyni. O ta merga už trijų dienų mirė.
(No Mačiulio užrašo Vincas BasanfavičiusJ OikablaliuoseJ 1905 m.)

95. [PAKARUOKLIS IR LIGONBUClO TARNASj

Pasakojo man vienas kereivis. Sako:

- Kaip aš buvau kereiviu, sykį man teko apsirgtie. Begulint
ligonbuty, atėjo kits jaunas kereivis ligotas in ligonbutį. Po kelių
dienų jau jį ketino gydytojas išgyt in rotą. Ir kažin kas jam pasi­
darė: ar jam buvo per sunku tarnaut, ar pasimaišė protas, tai jį
rado po langu su diržu pasikorusį. Kaip tokį levoną ne kas vo-
žoja, tik daugiau prie tokio priaina su baime, teip tarnas ligon-
bučio nepadoriai su juom apsiėjo. Kada jį supjaustę palaidojo,
tep tas tarnas vis keikė an jo, kad jis čia pasikorė. Sako: „Dabar
baisu čia ir vaikščiotie". In kelintą naktį atėjo pakaruoklis pas tą
miegantį tarną, pajėmė jam už vienos kojos pirštų o suspaudęs
tarė - sako: „Ką nori, tai gali sakyt: aš pats čia esiu". Iš didelio
skaudėjimo tarnas pabudo. Visi kojos pirštai buvo pajuodę, ir
tol jis nerado ramumo, kol jam gydytojas nupjovė. - Sako: - Aš
pats mačiau tą istoriją.
(INoJ J. Murinu ū žt. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

96. APĖ ŽMOGŽUDJ IRŪKINYKO DUKTER]

Kitąsyk buvo toks turtingas ūkinykas. Tie ūkinykai vis, bū­
davo, klėty guli ir saugoja savo turtą. Jis turėjo teip visokio lobio
daugybes ir gausiai pinigų. Dasižinojo vienas žmogžudis, kad
pas tą ūkinyką yra gerai pinigų, o jis tuos pinigus klėty laiko ir
patsjoj guli. Tep tas žmogžudis, atėjęs pas tą ūkinyką, ėmęs pra­
plėšė stogą, inlindo in klėtį. Ale pradėjo šunes lotie ir ėmė vaikš­
čiot iš stubos, tai jam teip greit nenusidavė. Tai jis užsilipo an
lentynos ir guli - laukia, kaip ateis ūkinykai gult, sumigs, tai jis
juos papjaus ir viską laimėsiąs.
Ale ne po ilgam siunčia toj motina dukterį, kad aitų in klėtį
atnešt kuodą pakulų. Toj merga, nubėgus in klėtį, tamsy nesu­
graibo. Sako: „Tai galbūt an lentynos motina sudėjo pakulas". Ji
pasistojo an skrynios ir graibo ranka an lentynos, kur tos paku­
los. Ir užgriebė žmogaus galvą su barzda. Toj mergina kaip ne­
baik buvo, sako viena sau:
- Kaip pats nepadėjęs, tai ir negali rastie. Kur tik griebi, tai
vis vyrų kanapės, o pakulų nerandu. Tuščia jų, rytoj šviesy rasų.
Ir išė iš klėties, užrakinus gerai klėtį. O kad atbėgo in stubą,
pasakė, kad ji užgriebė an lentynos žmogų su barzda. Tep tas
tuo ūkinykas davė žinią aplinkuj - subėgo žmonių. Atidarė klė­
tį - prie šviesos rado žmogžudį su dideliu peiliu gulint an lenty­
nos. Sako tas žmogžudis:
- Tavo laimė, mano nelaimė. Aš tave būčia papjovęs.
Tuo tą žmogžudį nukraustė no lentynos, inkišo in dvikartę,
nunešė in ažerą ir nuskandino.
(No Mačiulio užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905m.)
166
 97. [SUKČIUS ASESORIUS]

Kitąsyk senovėj pasakojo, kaip Kalvarijoj prie sūdo buvo toks

vadinamas asesorius. Jis buvo didelis sukčius ir provaunykas.
Kad jam kur tenka tik pravažiuot per kaimą ar per dvarą, ar per
miestą, tai jau jis tur savo suktybę ir baikas ten inlandyt.
Sykį teko jam važuot pro vieno pono girią. Rado toj girioj
baudžiaunykus malkas kertant. Privažiavęs ten, sustojęs atėjo
pas vyrus, tuo, pajėmęs vieno kirvį, nukirto medį, kito pajėmęs,
vėl nukirto medį. Paskui sako:
- O ką, ar aš dailiai kertu?
Sako baudžiaunykai:
- Labai dailiai kerti, pon.
- Na, tai pasirašykit, kad aš dailiai kertu.
Tuom pirmiausia pasirašė pristovas, o paskui visi baudžiau­
nykai. Už kelių dienų tuo suskundė tą poną, kad tai jo giria, ba
jau jis ten kirto tą ir tą dieną. Visi prisviečijo, kad kirto, ir atėmė
no to pono girią.
Kitąsyk važiau pro vieno dvaro dideles pievas. Ten rado bau­
džiaunykus žolę pjaujant. Jis, pajėmęs vieno dalgį, papjovė, ki­
to, trečio, dešimto, o paskui sako:
- Ar aš dailiai pjauju?
Tuo sako tas pristovas, pons ir baudžiaunykai:
- Labai gerai pjauji.
- Na, tai pasirašykit, kad aš teip čia pjauju.
Tuo tie visi pasirašė. O kad tik pasirašė, tuo jis parašė, kad tai
jo pievos, ir atėmė.
Sykį tai teip mieste kromą atėmė ir daug visokių baikų pri­
dirbo.
(No Mačiulio uir. V. BaslanaviČius} OikabĮahuose] 1905 m.)

98. [PONIA SKRYNIOJE]

Sako, kaip kitąsyk prie baudžiavų žmonės buvo vietoj šunes,
o tankiai ir apmainydavo žmones an šunų. Ale vienam dvare
buvo labai baisus ponas. Žmones mušdavo įsmert, žmonės, bai­
siai mušami, turėjo sunkiai dirbtic.
167
 Sykį baudžiaunykai kuldami pradėjo šnekėt an pono, kad jis
teip sunkiai laiko ir spaudžia. Ale kaip jis nor paklausyt, ką jie
šneka, tai baudžiaunykai jausdami tuomsyk nieko nešneka. Tas
pons mislia sau: kaip čia gali dažinot, ką jie terp savęs kalba? Jis
ėmė skrynioj išpjovė skylę dugne, inguldė ponią ir nunešęs pas
vyrus in kluoną ir sako:
- Vyručiai, bijau pas save pinigus laikyt, atnešiau čia pas jus
pastatyt - jūs pakavokit.
Tie baudžiaunykai pastatė tą skrynią peludėj ir užmetė šiau­
dais. Kaip tas ponas nuvė, tie baudžiaunykai pradėjo vėl savo
dainą varyt apė savo vargus. Toj ponia beklausydama pabaigė
kantrybę - sako:
- Dabar tai jau jum bus gana!
Tie baudžiaunykai nusiminė.Sako:
- N o kas čia bus?
Jie tuo pajėmė tą skrynią, nunešė in jaują ir tol rūkino, kol ta
ponia jau neatsiliepė, o paskui nunešė atgal, pastatė peludėj.
Vakare atėjo pons, sako:
- Vyrai, bijau ant nakties čia pinigus laikyt - pajėmę nuneš­
kit atgal in pakajus.
Tie vyrai nunešė, pastatė ir išė prie savo darbo. Tas pons tuo
atrakino skrynią ir jau klaus, ką jie Šneka. O kad atdarė, žiūri -
jau ponia išsižiojus. Tuo pons ėmė rėkt, kad ponia išvirto iš krėslo
ir jau negyva. Ir teip gerai perėjo, da ir tie pats baudžiaunykai
gau ruginės atsigertie an šermenų.
fNo šiugžda užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 mJ

99. [SU DVIEM ZUIKIAIS IŠARSI

Senovėj buvo viens turtingas žmogus. Jis kaip daug pinigų
turėjo, o kad jautės arti mirsiąs, vieną šventą dieną jis visus pa-
nevali siunčia in bažnyčią. O sūnus mislia: del kojis šiandie vi­
sus siunčia iš namų? Jis neva apsirengė ir ait, ale jis nuvėjo in
kluoną, pasislėpė - žiūrės, kas čia nusiduos.
Kaip tik visi išėjo, tas tėvas pajėmė špatą, nuvėjo in sodą, iš­
kasė duobę, atnešė katilą, instate, o paskui, pripildęs tą katilą
pinigais, teip užkeikė - sako:
I6H
 - I’m pinigų nieks iš čia negalės išimt, tiktai kad ateis art čia
su dviem zuikiais, tai išars.
Tas sūnus viską girdėjo. O kaip tas tėvas jau senas buvo, tuo
ir numirė. Tas sūnus padarė tokią žagraitę, pagau du zuikiu,
atėjo an to daikto art. Jis ten kiek žemę pakrapštė - tuo ir išsiver­
tė katilas su pinigais. Tada tas sūnus, tuos pinigus pajėmęs, sto­
jo dideliai turtingu ūkinyku.
(No šiugžįdos) u ir. Vinlcasl Basanavičius) Oilkabaliuos) 1905 m.l

100. (BERNAS IR LAUMĖS PIRTY]

Vienas žmogus turėjo pastatęs prie upelio pirtį. Paskui tur­
būt pasidabojo toj pirtis ir tas upelis laumėm. Tos laumės pradė­
jo ten skalbt drapanas ir pirty pertis. Pradėjo žmonės girdėt jžis
ten skalbiant ir periantes.
Teip atsirado toks drąsus bernas. Jis nuvėjo in pirtį jšis paar­
ė t . Pajuto laumės, kad tas bernas atėjo, - tuo jos jį vyt. Tas ber­
nas bėgo kiek galėdams namo. Parbėgęs namo, iš strioko šoko
per stačiaukų tvorą - nabagas ir nusidūrė an tvoros. O tos lau­
mės sugrįžo in pirtį.
(No Šiugždąs uir. V. Baslanavičius) Ožkabaliuos 1905.)

101. (VAIKINAS IR LAUMĖ]

Vienas kitąsyk vaikins, aidams pas arklius, patiko pulką lau­
mių. Jis, persigandęs jų, nežino kur šokt. Jis atsiminė, kad seniai
šneka: jeigu laumes patikus, tai reik apė save ratą apsirėžt, tai
laumės nepereina. Jis tuo geležiniu pančiu apsirėžė apė save ra­
tą didelį. Tos laumės pribėgo prie jo - negali per rubežių prie jo
priaitic. Šoka teip ir teip - negali peršokt. Ale viena laumė iš
netyčių peršoko. Kaip ji tik peršoko, teip tas vaikins ją nustvėrė
ir tuo geležiniu pančiu jai sukabino kojas ir ją laikė tame rate,
kol prašvito. O kad prašvito, tai jis ją pargabeno namo. Sako,
buvus daili merga. Tai tą laumę uždarė in kamarą. Toj kamaroj
buvo labai mažas langelis. Sako, sulaukus kitos nakties, kitos
laumės ją per tą langelį išėmė - iš ryto nerado.
(No Šiugždąs uir. V. Baslanavičius) Ožkabaliuos 1905 m.)

169
 102. (LAUMĖS VERPĖJOS IRMOČEKAJ
Kitąsyk mergos, moters dienomis dirbdavo, o naktimis verp­
davo prie mažos Šviesos, plonai verpė. O da kitos ir po uždavi­
niui turėdavo verptie.
Viena močeka, nekęsdama savo podukros, sunkydavo ją prie
darbo, užduodavo vis jai daug suverptie, kad ji turėdavo verp­
tie per naktis. Sykį jai vidurnaktį beverpiant, atėjo pas ją trys
laumės. Sako:
- Kad tave teip sunkiai močeka vargina, tai mes atėjom tave
išliuosuotic.
Tuo sėdę suverpė visas tšis jos pakulas ir, tą močeką uždusi­
nę, pačios išė savo keliais, sakydamos:
- Jau ji daugiau tave nemūČys.
Iš ryto, teisingai, rado tą močeką negyvą.
(No Siugidos utr V. BasĮartavifiusI Oikebaliuos 1905m)

103. APĖ TRIS BROLIUS

Kitąsyk turėjo tėvas tris sūnus, iš jų vieną kvailiu vadino. Ka­
da tėvas numirė, pasidalino anie broliai turtą tėvo, o tam kvai­
liui tik primetė tokį mažą veršiuką. Ką jis veiks su tuom veršiu­
ku?.. Jis tą veršiuką papjovė, mėsą suvalgė, skūrutę gerai
išdžiovinęs, Išėjo in svietą. Ėjo ėjo, priėjo girią. Beaidams per tą
girią, rado lygumą ir tenai - gyventojų. Atėjo pas tą gyventoji,
prašos in nakvynę. Sako gaspadinė:
- Nėr kur, o da gaspadoriaus nėr namie - negaliu tavęs leistie.
Kur jis gali aitie - visur aplink girios. Niekam nematant užli­
po an aukšto. O ten, kaip senovėj dūminėj stuboj, tai lubose bu­
vo skylė, o ta skylė vadinosi aukštiniu. An aukšto jis rado paka-
byta lašinių. Nusipjovęs štikį suvedė ir guli. Naktį klauso - ateina
atsibarškina. Jis mislio, kad gaspadorius parvažiau. Ale jis žiūri
per aukštinį - atėjo jaunas dailus vyras. Tuojam pridėjo an stalo
visokių valgių, gerą bonką virytos - sėdi ir geria. O tai buvo gi­
rios vartas.
Susyk sutrinkę ratai - jau gaspadorius parvažiau. Tuos val­
gius - tuo in pečių, tą virytą - in lovą, o tas vartas - po pečium.
170
O ta gaspadinė gulė in lovą teip kaip nieko nežinanti. Atėjo gas-
padorius iškinkęs arklius, sako:
- Duok vakarienės.
O ta gaspadinė, perpykus, kad prielaidinį pabaidė, sako:
- Yr bulvių su lupynom, tai ėsk.
Tas, matydams, kad jau teip aina, jis tuo no aukšto, atėjęs in
stubą:
- Labą vakarą, - sako. - Ar neprijimtumėt in nakvynę?
Gaspadorius sako:
- Gali nakvot.
Tas gaspadorius sėdėdams už stalo ir spaudo bulves su lu­
pynom.
- Na, - sako, - prašom vakarienės.
Tas tuo sėdo ir prie tų bulvių su lupynom. Ale bevalgant jis
barkšterė in tą skūrutę - toj skūrutė bar bar bar... Jis tuo sako:
-Tylėk!
O tas gaspadorius klausia:
- O ko ji barška?
Sako:
- Barška - pasakoja, kad pilnas pečius visokių valgomų daiktų.
Tas gaspadorius - tuo in pečių, atsinešė visokių daiktų, ir ker­
ta. Privalgę jiedu gerai - jis vėl barkšterė. Sako:
- O ko ji dabar?
Sako:
- Pasakoja, kad lovoj - virytos pusgorčinė.
Tas tuo pas lovą - rado virytos. Jiedu tą virytą ištraukė, gerai
abiem akys inkaito - jis vėl barkšterė.
- O ką ji da pasakoja?
Sako:
- Pasakoja, kad pas tave po pečium yr velnias.
Tas gaspadorius sako:
- No kaip jį gali pagaut?
O jis sako:
- Tik tu man atnešk gerą maišą.
Gaspadorius tuo atnešė. Tas kvailys tuo tą vartą in maišą in-
kišo, užrišo, nunešė in ažerą ir prigirdė. Sugrįžo atgal, pernak­
vojo. Anryt jau jis ais. Tas gaspadorius sako:
- Tu parduok m2 tą skūrutę.
77/
 - A, - sako, - „parduok..." Ale kas mš viską papasakos?.. Ne­
galiu parduot.
Sako:
- Aš tau duosu, kiek tu nori, tik parduok.
Sako an galo:
- Duok keturis gorčius raudonųjų, tai parduosu.
Tas tuo pamierau tiek raudonųjų jam in krepšį - paliko tą
skūrutę ir išė. O tas gaspadorius pakabino tą skūrutę an sienos,
o pats vėl išė. O toj gaspadinė sako: „ Palauk, kad tu teip barški,
aš tau padarysu - tu nebarškėsi". Ji tą skūrutę inkišo in vandenį
ir sušlapino. Parėjo gaspadorius - jis tuo prie tos skūrutės. Barkš-
terė - jau nebarška, jau jam nieko nesako. Perpyko an pačios,
kad ji teip padarė, - mušė mušė ir užmušė pačią.
O tas kvailys parėjo namo, pirko sau gerus namus, vedė pa­
čią ir turtingai gyveno.
(No šiugtdos uir. Vincas Basanavičius 1905 m.)

104. APĖ ŽMOGŽUDŽIUS IR NUMIRĖLĮ

Buvo toks račius ir kalvis - du prieteliai. Abu gerai dirbo ir
daug užpelnydavo, ale iš jų nė viens skatiko nematė.
Sykį teko jiem ait keliu, ir šnekasi:
- Kad mes rastume nor kur skatiką...
Ale tik paėjo galą - rado jiedu skatiką. Dabar kaip jiem tą
skatiką pasidalyt? Sutarė viens vieną nedėlią nešiot, kits - kitą.
Pajėmė račius skatiką, nėšio nedėlią. Pajėmė kalvis. Ale tas kal­
vis sako pačiai:
- AŠ pasirgsu ir mirsu, o jau tą skatiką aš jam neatiduosu!
Tas kalvis tuo apsirgo. Pagulėjęs pora dienų, numirė neva.
Indėjo in grabą, nulydė in bažnyčią, pastatė an katapelio. O tas
račius sako:
- Aš vis nemisliu, kad jis numirė.
Jis ėmė iš gailesčio to skatiko užsislėpęs bažnyčioj liko, - baž­
nyčią užrakino, ir teip likosi.
Naktį girdi -barškinasi. Ir tuo išlaužė duris. Ateina in baž­
nyčią dvylika žmogžudžių, atsinešė daugybę pinigų. Tuos pi­
nigus paskyrė in dvyliką krūvučių: visiem po krūvutę. Ale da
J 72
turi sidabrinį diržą. Dabar kaip jiem tą diržą pasidalytic? Sako
viens:
- Stovi čia grabas. Katras pcrkirsim pusiau grabą su tuom
negyvėliu, tai tam bus tas diržas.
Pajėmė viens kardą, kaip kirto - perkirto tik viršutinę lentą.
O kitas sako:
- Duok mš - aš perkirsu.
Jau tas kalvis turi iš baimės pilnas kelines. Matydams, kad
jau galas, suriko grabe:
- Vyrai negyvėliai, kelkit iš grabų: ką jie čia mus tur kapotie!
Tuo metė grabo antvožą - tas baisiai subarškė tuščioj bažny­
čioj. Ir tuo sėdo iš grabo. Tie žmogžudžiai, pinigus pametę, -
bėgt savais keliais. Tada atėjo račius pas kalvį - pasidalino pu­
siau pinigus, o tą diržą kalvis paliko sau. Tam račiui da vis gaila
skatiko - sako:
- Tu diržą pasilikai ir skatiką.
Dabar jau jie aitų su pinigais namo, ale bijo tų žmogžudžių
Nuvėjo kalvis pas duris žiūrėt, kur tie žmogžudžiai. O tie žmog­
žudžiai siuntė drąsiausią, kad aitų pažiūrėt in bažnyčią, kas ten
veikias. Kaip syks atėjo žmogžudis in bažnyčią, o kalvis - prie
durių. Kalvis nutraukė no to vagies galvos kepurę, sako:
- Te tau, račiau, už tą skatiką kepurę vagies.
Tas vagis be kepurės bėgt pas anuos. Atbėgęs sako:
- Ką tu ten padarysi: susirinkę tiek šventųjų in bažnyčią, kad
tokią daugybę pinigų pasidalino tik po skatiką, o vienam da ne-
išteko. Aš kaip tik norėjau ait pažiūrėt, tai tuo viens man kepurę
nutraukęs metė vienam, sakydams: „Te tau už tą skatiką vagies
kepurę".
(No lonoMackevičiaus uir. Vincas Basanavičius Oikabahuos 1905 m.t

105. APĖ ŽMOGŲ, PONĄ IR VELNIĄ

Kitąsyk prie baudžiavų gyveno viens žmogus ūkinyks vie­
nam kaime po valdžia pono. Jis turėjo tik vieną sūnų, o gyveno
visai neturtingai. Ale tas tėvas apsirgęs tuo mirė. Keikia tą tėvą
pakavot, reikia kunigui ir ubagui, o da reikia, kaip kitąsyk buvo,
ir ruginukės parneštic an šermenų, o pinigų nė skatiko nėr. O
/7.t
kaip kitąsyk pnc baudžiavų, tai ponams turėjo mokesčius mo*
kėtie. In tąsyk atjoja pasiuntinys dvaro, kad ko no graičiausia
mokesčius mokčtie ponui. Aina tas vargdienis pas poną prašy­
tis. Nuvėjęs sako ponui:
- Tėvas mano numirė, turu pakavotic - palaukit mokesčių.
- Aš tave palauksuL Kad neatneši rytoj, tai licpsu tave iš na­
mų išmėtyt.
O tuomsyk turėjo ponai tokią galybę, kad vieną galėjo išva­
ryt, o kitam atiduot namus.
Aina tas sūnus verkdams ir mislia: „Ką aš turu dabar daryt?
Kad nors velnias atneštų man pinigų an tų mano svarbių reika­
lų". Kaip tik jis ištarė, teip tuo ir stojo prieš ji toks ponaitis, sako:
- Ką sakysi, kad šauki mane?
Jis tam ponaičiui apsakė savo vargus. Tas ponaitis sako:
- Matau aš tavo vargus. Jei nori, pasirašyk tu ma an trijų me­
tų, tai aš tau duosu pinigų, kiek tu nori.
Tas sūnus, vargų papjautas, tuo ir pasirašė velniui. O kad
pasirašė, sako jam velnias:
- Kaip pareisi namo, tai rasi klėty maišą raudonųjų. O kad
viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi
nagų, nesivilksi marškiniais ir nesiprausi.
Parėjo namo - klėty rado maišą raudonųjų. Tuo ponui už­
mokėjo, tėvą ko no puikiausiai pakavojo. Žmonės mislia: kur jis
čia pinigų gavo, kad jis an visko turi? Toliau tas sūnus gerai val­
go, geria, baliavoja, žmonėm pinigus skolija - susyk teip nulo-
bo, kad stojo pirmu bagočium anos šalies.
Kada jau baigėsi tie trys metai o kaip sudėjo valsčionys rude­
nį pas poną daugybę mokesčių, tas velnias tuos pinigus, no to
pono pajėmęs, atnešė tam sūnui. O tas ponas, pinigus prapul­
dęs, neturi kuom in valdžią užmokėt. Valdžia nusprendė už pa-
trotijimą tokių pinigų, už trijų dienų jei neapmokės, tai tą poną
pakart. Gavęs tokį raštą, ponas vaikščioja kaip in pusę miręs.
Patiko tas ponas tokį ponaitį, - o tai buvo vis tas pats velnias.
Sako:
- Ko tu teip nuliūdęs?
Tas pons jam papasakojo. O tas nepažįstamas sako:
- Ko tu bėdavoji? Čia ana tas bagočius turi pinigus - gali tau
paskolyt.
174
 O anam pasakė:
- Tol neduok, kol nepažadės tau vieną dukterį. - O tas pons
ture tris dukteris.
Atėjęs tas pons pas tą baisų žmogų, meldžia be kepurės, kad
paskolytų pinigų. O šits sako:
- Paskolysu, jei pažadėsi leist už manęs vieną dukterį.
O tas pons sako:
- Aš tau pažadu kad ir visas tris, tik tu mane gelbėk no smer-
ties.
Davė tam ponui tiek pinigų, kiek jam reikėjo, o tas ponas ap­
mokėjęs liko gyvas.
Dabar atėjo velnias pas tą vaikiną, sako:
- Renkis. Aš būsu piršliu, važuosim pas mergą.
O kad nuvažiau pas tą poną, tas pons tuo pašaukė vyriausią
dukterį. Toj kai pamatė, kad toks baisus, sako:
- Velyk pasikart, nė už tokio tekėtie.
Pašaukė antrąją - toj sako:
- Geriau nusiskandytie, nė už tokio tekėtie.
Pašaukė jauniausią. Toj pamačius sako:
- Kaip bus, teip bus - aš tekėsu už jo: kad ir negražus, ale
turtingas.
Davė ranką jam, ir jau tuo bus veseilia.
Už kelių dienų pasibaigė tie jo trys metai. Jis dailiai visas ap­
sivalė ir nuvažiau pas mergą. Anodvi pamatė, kad toks dailus
ponaitis ir toks bagočius- iš gailesčio tuo viena nubėgus sode
pasikorė, o kita prisigirdė pas dvarą šioželkoj. O jis, su jauniau­
sia apsiženijęs, ponau ilgus metus.
Po veseiliai atėjęs tas velnias sako:
- Lik sveiks. Tu gavai vieną, o aš - dvi.
<No šiugždąs užraše Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 7905 m.)

106. APĖ VIENĄ UKINYKĄ IR BERNĄ

Kitąsyk viens ūkinykas turėjo daug surinkęs aukso. O kad

jau paseno, jautėsi greit mirsiąs, o gaila jam pinigų paliktie, jis
nuvėjo in klėtį, pasistatė krepšį pinigų ir puodą medaus ir ėmė
rytie. Ir jam gerai nusisekė, kad jis beveik visą krepšį pinigų su-
rijo. O an galo, kaip jau turbut kupinas buvo, tai paspringo ir
parvirto.
Atėjo bcmioks kaimyno ko tai paskolyt, žiūri - klėtis atda­
ra. Mislia sau, kad tai ten yra gaspadorius. Atėjęs rado ten gas-
padorių, alc jau negyvą. Rado da krepšį pinigų ir puodą me­
daus. Jis tuos pinigus pajėmė sau ir išė. O kaip rado tą ūkinyką
negyvą, tai jį pašarvo kaip prigul. Toliau išlydė jį naktin in kop­
lyčią.
Ale tam bernui atėjo tokia mislia in galvą, kad tai jis rijo su
sviestu pinigus ir gal būt, kad jis daug surijo. Sako: „Reik ait
prarėžt pilvą, išimt pinigus". Jis, kaip tik sutemė, tuo nuvė in
koplyčią ir jau mislio ką pradėt. Ale klauso, kad ateina kits. Jau
jis pasislėpė. Atėjo velnias ir sako:
- Aikšę. Tu norėjai pinigų - aš tau atiduosu.
Tuo pajėmė velnias tą negyvėlį, pinigus per gerklę iškratė,
sako:
- Kad tu teip norėjai pinigų, tai te - pinigai tau, o maišas man.
I'as bernas bijo ait. Sako velnias:
- Aik, nebijok, imk tą krūvą pinigų. Ma tų pinigų nereikia, o
su pinigais aš jį negaliu neštie.
Tai pasakęs, užsimetė tą levoną an pečių ir nuvė savo keliais.
O tas bernas susisėmęs pinigus parsinešė namo. Tuojau apsive­
dė, pirko dailius namus ir dailiai, turtingai gyveno.
(No Šiugždos užrašė V. Hasjanavifiusl Ožkabaliuos 1905m.)

107. APĖ SKARBĄ, KAIP BAGOČIUS UŽKEIKĖ

Vienas senovėj žmogus surinko daugel pinigų. O kada jau jis
paseno, sumislio tuos pinigus žemėj kur užkastie. Jis sykį, pajė-
męs špatą, nuvėjo in girią, iškasė duobę, atnešė, kiek pakėlė, pi­
nigų, o supylęs in duobę, nuvėjo atgal daugiau atneštie.
Girioj vaikščio biednas žmogus malkaudams. Jis užtiko tą
duobę pripiltą pinigų. Tas žmogus tuo nusismaukė kelines, ga­
lus užrišo, prisėmė, kiek lindo, pinigų. Ale pajautė, kad jau atei­
na kas per girią. Jis pasislėpė toliau už. krūmų.
Atnešė tas žmogus, kiek turėjo, pinigų, visus supylė, užkasė
žemėm ir teip sakydams užkeikė - sako:
176
 - Kaip aš no namų atnešiau tuos pinigus, teip tolo tegu jie
nugrimzta žemėj!
Teip tuo tie pinigai nugrimzdo, o tie ir su kelinėm nuskam­
bę. Ir liko tas žmogus be kelinių. Teip biednas buvo ir da liko
bekeliniu. Jis da bandė kast, ieškot, kad nors kelines atsijimt, ale
rado tik skylę žemėj, kur nugrimzdo pinigai.
(No šiuftJos u i r. VinĮcasi Daslanaviėiust Oikabaliuos 1905 m.)

108. [LAUMUKAS]
Senų senovėj apmainydavo laumės vaikus. Sykį vienai mo­
teriškei apmainė laumė: savo paliko, o aną moteriškės nunešė.
Tie žmonės apie tą mainą nieko nežinojo. Tas vaiks paliktas už­
augo iki dvidešimts metų, o vis nieko nešnekėjo.
Sykį nakvo ubagas. Tai motina nusiskundė ubagėliui, kad
vaiks nešneka. O tas ubagas sako:
- Mažu jis laumuks. Galėtumėt šiaip pamėgyt. Sukirskit ar-
žuolinių malkų, sukurkit vidury stubos ugnį, sumuškit kelioli­
ka kiaušinių, apstatykit apė ugnį, o jį priešais pasodykit prisi-
žiūrėt. Jei laumuks bus, tai prašnekės.
Kaip tik teip viską prirengė, jį pasodino priešais. Tas vaiks
tuo pradėjo kalbėt - sako:
- Tas aržuolas turi Šimtą metų, o aš už jį penkissyk senesnis,
o da tokių dyvų nemačiau, kas čia padaryta.
Da pažiurę pažiurę in tą ugnį ir prapuolė jiems iš akių.
(Pasekoįo Btrlcika. uira&e V. Basanavičius Oikabaliuos 1905 m.)

109. APĖ KARALIŲ IR ŽMOGŽUDĮ

Kitąsyk gyveno vienas žmogus prie girios. Jis turėjo vieną
dukterį. O ta jo duktė tokia graži buvo, kad kitos tokios an svie­
to nebuvo.
Sykį vasarą tas žmogus nuvėjo su tąj savo dukteria in girią
vuogų rinktie. Berankiodami didelėse giriose paklydo. Jiem be­
klaidžiojant, sutiko žmogžudį. Tas žmogžudis sako:
- Parduok tu man savo dukterį. O kad jeigu nenori parduot,
tai užmušu abudu!
177
 Ką tam tėvui daryt? Mislia ir teip, ir teip: „Neparduosu - abu­
du mirsim. O kad parduosu - abudu liksim gyvi". Verkdams
atidavė žmogžudžiui savo mylimą dukterį, o tas žmogžudis už
jos gražumą davė tėvui penkis šimtus raudonųjų.
Tas tėvas parklaidžio namo, o tas žmogžudis, akis tai mergi­
nai užrišęs, nusivedė in gilumą girios, in savo gyvenimą. Dieną
tas žmogžudis su jąj būna, o naktį ji viena, o jis išeina žmonių
muštie ir pinigus atiminėt. Ale ji naktį bijo ait žiūrėt jo gyveni­
mo, o dieną negali, ba jis namie.
Ale sykį jis išsirengė an daug dienų in kelionę, o ją paliko
vieną namie. Toj mergaitė apžiurę visus jo skiepus - rado skie­
pus pinigų, drabužių, maisto, žmonių kūnų. Ji pamislio sau: „Ką
aš čia būsu. Mėgysu bėgt - mažu kur tik išeisu iš tos girios".
Pajėmė, kiek galėjo pakelt, pinigų, pajėmė maisto an kelio ir -
ait, tai ait. Ėjo ėjo per tą girią, kaip ilgai, nežinau, - išėjo ji iš tos
girios. Ale jau ji nieko nematė prieš akis, kaip tik marių vandenį.
Ji aina pamariu, žiūri - plaukia laivas. Ji stovėdama pamojo ske­
peta. Pamatė marininkai - privažiavę pajėmė ją. Ir nuplaukė jau
in kitą karalystę prie karaliaus miesto. O kad sustojo, ten vaikš-
Čio karalius. Pamatė, kad tokia graži pana atplaukė, - jis pajėmė
in savo dvarą. O tas karalius da buvo nevedęs. Tas karalius ją
padabojo ir pajėmė sau už pačią. Paskui ji karaliui apsakė visą
savo praeitį gyvenimo. Tas karalius tuo pajėmė laivą, pajėmė
kereivių ir nuplaukė per marias in tą girią ieškot to žmogžu­
džio. Pradėjo ieškot - ir atrado tuos urvus, tą žmogžudį mie­
gantį rado da su dvylika savo tokių brolių. Tuo juos visus už­
mušė, o tuos turtus pargabeno in tą karalystę.
(NoJono Kamar(ausko)užraŠė V. Blasanavičiusl Ozkjabaliuoscl 1905 m.)

110. [BERNAS APSAUGO KŪDIKĮ NUO LAUMIŲ)

Kitąsyk, kada da laumės valkiojosi, vieno žmogaus moteries

gimė kūdikis. Vidury naktų atėjo laumės ir pavogė no motinos
tą kūdikėlį, pasidėjo an stalo, o pajėmė iŠ kampo apšluotą ražą,
suvystė vystykluose ir paguldė miegančiai motinai. O tos lau­
mės nematė, kad bernas už stalo an suolo gulėjo, ir jis da nemie­
gojo, ans viską matė. Tas bernas, kaip tik tos laumės paguldė an
stalo tą vaiką, jis pasijėmė pas save. O kad jau tos laumės norėjo,
paėmę kūdikį, ait sau, žiūri - an stalo jo jau nėra. Tik nuprunkš-
tė ir išė per duris. Tas bernas tą vaiką prie savęs laikė pernakt, o
anryt papasakojo viską, kas tąnakt atsitiko, ir padavė tą vaiką
motinai. O aną pajėmęs, atgalia ranka metė in žemę - ir stojo iš
to vaiko vėl apšluotos šluotos ražas.
(Pasakojo Bcrteška, uiratt Vincas Basanavičius Oikabfaliuose) 1905 m.)

111. APĖ MUZIKANTĄ IR ARTOJĄ

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnų. Viens buvo gers muzi­

kantas, o antras - artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems ne­
liko. Aina jiedu svieto vandravot. Ėjo ėjo, priėjo grįžkelę. An
tos grįžkelės - stulpas, o an stulpo - parašas: „Šits kelias, kuris
aina po kairei, tai kelias neteisingas, suktybių ir linksmo gyve­
nimo, o tas, kuris aina po dešnei, tai kelias teisybės. Katras ais
tuom keliu, tai kad ir dastos linksmybes, ale tik po daugel var­
gų". Atsisveikino jiedu, ir nuvė muzikantas tuo neteisingu ke­
liu, o artojas nuvė keliu teisybės. Tas muzikantas aidams graji-
ja, gauna ir šio, ir to, tas jau tur ir pinigų, ir duonos, o anas,
aidams keliu teisybės, jau pradėjo alktie. Patiko jis savo brolį
muzikantą, sako:
- Matau, turi duonos - duok man duonos.
O ans sako:
- Duok man akį išpjaut, tai duosu bandelę duonos.
Jau be galo išalkęs - davė akį išpjaut, gavo duonos. Tą duoną
suvalgė - ir vėl alkt ėmė. Priėjęs prie girios, patiko jis vėl savo
brolį. Sako:
- Brolau, duok man duonos.
O ans sako:
- Duok kitą akį išlupt, tai duosu bandelę duonos.

- Jau man vis tiek raiks mirtie - pjauk ir kitą akį.

Anas išpjovė, davėjam bandelę duonos. Pavalgė duonos. Ale
sako dabar viens sau: „Kur aš dabar aisu be akių?.." Buvo netoli
giria - nuvėjo in tą girią. Jau jis dabar, nematydams šviesos, ap­
sigraibęs vieną storą medį ir atsisėdo po juo - sako: „Tol čia sė-
dėsu, kol numirsu". Ale klauso - kas atlėkė ir intūpė in tą medį
ir pradėjo žmogišku balsu šnekėtie:
- Na, - sako, - broliai, kas girdėt?
- Pas mus nieko negirdėt, alc čia už šito medžio yra akmuo.
Kad kas tą akmenį atkastų, išbėgtų gyvas vanduo. Didžiausi li­
goniai kad apsipraustų, tai visi būtų sveiki.
O kits pasakoja - sako:
- Mano karalystėj serga karaliaus vienturtė duktė. Jau ją joks
gydytojas negali išgydyt. Kad kas žinotų o to paties vandenio jai
duotų, tai ir ji išgytų.
Tie paukščiai patupėję vėl nulėkė. O jis - tuo graibyt tą ak­
menį ir teip jau atrado. Ėmė krapštyt nagais, pagaliais - ir pra­
krapštę tą vandenį. Jam kaip tik užtiško an akių, tuo jis praregė­
jo. Džiaugėsi nabagas, pamatęs šviesybę. Jau jam viskas gerai.
Jis tuo prisisėmę in bonkas to vandens ir aina in tą karalystę, kur
ta pana serga. Pakelėje kur randa kokį ligonį, tuo jis jį išgydo. Jis
jau gauna ir maisto, ir pinigų pelno. O kad atėjo in tą miestą, kur
toj karaliaus duktė serganti, užėjo pas vieną šinkorių, klausė,
kas girdėt. Sako šinkorius:
- Pas mus viskas būtų gerai, tik karaliaus duktė serga smer-
tinai ir joks gydytojas negali išgydyt.
O tas artojas sako:
- Aš mažu galėčia išgydyt.
Šinkorius kaip tik išgirdo, teip tuo davė žinią karaliui. Kara­
lius tuo jį pavadinęs klausė:
- Ar tu galėtum išgydyt?
Sako:
- Galėčia.
- Na, tai jei išgydysi, tai aš tau ją atiduosi! už moterį ir kara­
lystę atduosu.
Jis kaip tik nuvėjęs pas sergančią, davė jai to vandens gertie ir
ją apiprausė - teip tuo stojo visiškai sveika, tuo pradėjo dainuot.
Kaip tik išgydė, tep tuo jį aprengė karališkais rūbais, ir teip neilg-
trukus jis liko karaliaus žentu. O toliau liko karalium. Paskui ka-
raliaudams gydė tuo vandeniu karalius ir didelius ponus.
O tas jo brolis mu/.ikantas, labai apiplyšęs, galą gau. Iš jaunų
dienų linksminosi, tai an pabaigos reikė alktie.
(No BurŠveigerio užraše Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 790S m.)
 112. |KAZ1RUOTOJAS ARKLIO KOJOM]
Pasakojo mano dėdė. Kaipjam pasakojo jo senas vuošvis Ver-
byla, kad sykį, sako, kaip jis būdams jaunas, suvėjo in karčemą
kaziruot iš dvylekių (dvylekis tai buvo senovės pinigas - trys
skatikai). Jie, sako, kazirau kazirau, ale atėjo viens nepažįsta­
mas in karčemą, o atėjęs sako:
- Gerą giliukį!
- Dėkui.
- Iš ko kaziruojat?
Sako šitie:
- Iš dvylekių.
- Tai mažu ir mane priimtumėt?
Sako:
-Gali.
Tuo tas ir prisėdo kaziruot. Kaip tik prisėdo, tep jau juos ėmė
šiurpuliai ir pajėmė baimė. Vienam nupuolė dvylekis an žemės.
Jis pajėmė šviesą paieškot dvylekį - pamatė, kad to svetimojo ne
žmogaus kojos, ale arklio. Tep tas tuo pradėjo bėgt - ir kiti pas­
kui jį. O Verbyla sėdėjo už stalo, tai jau jam bėgt nebuvo per kur.
Tep tas ir griebė Verbylą už gerklės smaugt. O tas iš senovės
stiprus vyras buvo, da vis laikėsi, o prie to turėjo an kaklo kry­
želį, tai mažu tas jį gelbėjo. Susyk, sako, gaidys - karariekū, -
tas velnias pametė tą žmogų, tik kailinius sudraskė. Pakilo vėt­
ra, išnešė langą, ir išė padaukais. No tosyk, sako, niekad karče­
moj nckaziruodavom nakčia.
(Užr. Vincas Ha$an[avičiu$} Ožkabaliuos 1905m.)

113. [DIDELĖ ŽUVIS EŽERE]

Pasakojo senas Aleksa iš Grajauckų, kaip da seniau vienas
dvarokas iš Dotamų dvaro nuvėjo in savo ažerą paplaukiot. Kaip
jis tik pradėjo plauktie, pamatė, kad juoda žuvis labai didelė at­
plaukia išsižiojus. Tai jis tuo iš vandens kiek galėdams irtis, tai
ką tik spėjo an kranto. O toj žuvis apsisuko atgal in vandenį, ir
tik išgirdo balsą - sako:
- Tai tavo laimė, o mano nelaimė.
(IJžr. Vincas BasĮanuritinsi Ožkabaliuos 1905 m.)
 114. A P Ė Ž M O G Ų IR P IN IG U S

Vienas žmogus, kcliaudams per girią, pamatė degant pini­

gus. Jis nuvėjęs pasiženklino tą daiktą, nuvėjo namo, atsinešė
špatą, pradėjo kast. Jau prikasė, kad jau dundėjo katilas. Toliau
žiūri - kad akmuo. O iš girios atsiliepė, kad
-Tuneiškasi tų pinigų, kol neatsivesi savo viemiausią tarną.
Tas žmogus pamislio: „Kas m3 gal būt viemesnis kaip pa­
ti../' Nuvėjo su pačia. Kaip tik pradėjo kast, tuo iškasė didelį
katilą pinigų. Ale tas žmogus teip užsimanė miego, kad jis nega­
li dastovėt. Sako pačiai:
- Tu čia pasergėk pinigus, 6 aš biskį užsnūsu.
Kaip tik tas žmogus užmigo, atėjo tas ponaitis. Vienoj rankoj
turi geležinę lazdą, kitoj - kardą. Sako tai bobai:
- Tu dabar turi tiek pinigų, o diedą - seną. Te tau kardą -
nukirsk jam galvą, tai gausi jauną vaikiną.
Toj boba pajėmus kardą ir kirto jam per galvą. O tas ponaitis
tuomsyk atkišo tą lazdą - in tą lazdą atsimušė, ir nenukirto. Ir
tuo prapuolė tas ponaitis ir tie pinigai.
O tas žmogus pabudęs žiūri, kad jau pinigų nėra. O iš girios
balsas atsiliepė:
- Nepajimsi tų pinigų, kad neatsivedei, kas tau vierniausias.
Pati tau norėjo galvą nukirstie. Reikė atsivest šunį, tai tas vier­
niausias.
Ir negau žmogus pinigų. O tie pinigai ture būt teip užkeikti,
kad be šuns jų nieks neišims.
(No P. Ivanaucko užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

115. APfc KUNIGAIKŠČIO SŪNŲ

Kad kitąsyk gyveno viens kunigaikštis, bagočiausias šaly anoj.
Jis turėjo daugybę dvarų ir visokių gėrybių. Turėjo vieną sūnų ir
dukterį. Tas sūnus sykį atsikėlęs sako tėvui:
- Ale šiąnakt kokį aš sapną mačiau! Rodos, kad tėvas su mo­
tina man pasikloniojot iki žemei.
Tėvas sako:
- Ar tu misli an mūs karalium būtie?
 Ievas už tai perpyko an sūnaus - išvedė no savo dvaro ir
sako:
- Aik, kur tave akys veda o kojos neša.
Išvaręs uždarė vartus ir užrakino.
Aina jis verkdams keliu. Priėjo girią. Aina tąj giria, žiūri - po
medžiu sėdi toks senuks. Klausia senuks:
- Kur tu aini, vaikeli?
Jis jam papasakojo, kaip su juom stojo. Paskui klausia senuko
rodos, ką jis gal daryt ir kur jam dabar pasidėtie. Sako senuks:
- Te tau šitą rykštaitę, o su jąj ką tik norėsi, tai viską nukirsi.
Tas vaikins su tąj rykštaite kirto per storą aržuolą - tas ar-
žuolas net pašokęs no kelmo nusivertė. Padėkavojo senukui už
tokią dovaną, aina toliau. Priėjo namus - gyvenimą ukinyko. Inė-
jo in stubą - rado žmogų ir žmoną. Abudu akli, akys jiem išlup­
tos. Sako:
- Ar negalėčia pas jus pernakvot?
- O iš kur tu, iš kur keliauji?
Jis jiem papasakojo, kaip su juom stojos.
- Galėtum nakvot, ale čia yra labai daug raganų - tave gali
užsmaugt.
- Aš jų nebijau.
- Jei tu jų nebijai, tai gali nakvot. O rytoj galėsi gyvulius paga-
nyt, ba mes kaip tik išleidžiam piemenį, tai raganos ir pasmaugia.
- Gerai.
Jau prijėmė jį į nakvynę, davė jam valgyt. O toliau papasako­
jo tas žmogus - sako:
- Mum yr bėda: likom be šviesybės. Raganos abiem mud­
viem akis išlupo.
An rytojaus jis išsivarė gyvulius ganyt in girią. O jau raganos
pajuto, kad yr girioj žmogus, - jos jau aina pas jį, kad jį suvest.
Pamatė jis, kad ateina trys raganos ir visos trys už viena kitą
baisesnės. O atėjo, jau nore viena griebt. Jis kaip tik mosterė su
tąj rykštaite - nukirto visom trim galvas.
Vakare parginė namo. Klausia tas žmogus:
- Ar tave neužpuolė raganos?
Sako:
- Trys buvo atsivilkę, ale aš visom trim galvas nukapojau.
Sako:

183
 - Čia turbūt daugiau nė nėra, ba ir mum akis tos trys išlupo.
Kitą dieną vėl nusiginė jis gyvulius ten, kur tos guli raganos.
Žiūri - jau visos pastipę, o galvos gyvos ir akimi mirksi. Jis tuo
tais galvas - in krepšį ir ėmė mušt su šermukšnio lazda. Tos ra­
ganos rėkė, kad net giria skambėjo. Sako [jis]:
- Atiduokit tiem žmonėm Šviesybę, tai nemušu.
Tos galvos sako:
- Nemušk mus. Aik namo, po stubos slenksčiu pakrapštyk,
tai rasi abiejų akis. Jiem jais inspausk. O paskui nuveik - ten gi­
rioj rasi gyvą šaltinį. Tuom vandeniu patepk jiem akis, tai bus
sveiki ir matys. O kad su tuom vandeniu nusipraustų, tai būt
labai gražūs.
Jis tuo pasiieško to šaltinuko, apsiprausė - stojo neišpasaky­
tai gražus. Pasijėmė to vandens, atėjęs pas tais raganų galvas,
pakėlė akmenį ir pakišo tžis galvas po tuo akmeniu rūdyt. Ir
dabar da, sako, Joninių naktį tos raganos po tuo akmeniu baubia
visokiais balsais.
Parginė gyvulius namo, paieškojęs rado tų žmonių akis, abiem
inspaudė, pasmerau tuo vandeniu - ir pamatė šviesą. Koks jiems
buvo džiaugsmas, kokios linksmybės, kad jie svietą pamatė! Jau
nežino, nė kaip su juom džiaugtis, nė kaip jį mylėtie. Tas žmo­
gus jam pažadėjo savo gyvenimą ir nore, kad liktų pas juos am­
žinai už tą geradėjystę, kad jiem šviesybę sugrąžino, o jis sako:
- Ką aš pas jus veiksu. Aš mėgysu grįžt in tėviškę pažiūrėt.
Ir pajėmęs sau maisto an kelio. O tas žmogus davė jam savo
geriausią arklį - sako:
-Jok, tai nors bus greičiau.
Jis jojo jojo, prijojo didelę girią. Pagiry rado sėdint tokį senu­
ką - ar tą patį, ar kitą. Sako:
- Kur keliauji, vaikeli?
Sako:
- Keliauju in tėviškę, ale nežinau, kur aš ją rasų.
Sako šits senuks:
- Šits kelias aina tiesiog an tavo tėviškės. Ale šituom keliu
nieks negali keliautie: raganos levus laiko, o kas tik keliauja, tai
sudrasko. Ale tu pereisi. Tu kaip prijosi, pakelėj rasi didelį ar-
žuolą, tame aržuole rasi didelį geležinį iešmą. Tai tu tą iešmą
pajimk in rankas, o tą savo arklį paleisk, tegu bėga, kur nor. O
kaip atbėgs tie levai, tai tu visus su tuom iešmu nudursi. O kad
m
pereisi per girią, tai rasi kitą arklį. An jo bus tau drapanos, tai tu
apsirengęs galėsi jotie.
Padėkavojęs senukui už tokią rodą, nukeliau toliau. Prijojęs
tą aržuolą, rado tą iešmą. Paleido arklį ir nuvė toliau. Pamatė
levą išsižiojus atbėgant - jis ji tuo perdūrė. Teip aidams toliau,
vis po vieną jis išbadė dvyliką, o su tryliktu nors ir bėdos turėjo,
vienok apgalėjo. Perėjęs tą girią, rado pagiry arklį su visu parė-
dalu. Jis tuo tom drapanom apsirengė - stojo dailiausiu vyry vi­
soj pasaulėj. O kad jis parėjo an savo dvaro, sudrebėjo visas dva­
ras. Tėvai pamatė, kad toks dailus kunigaikštis atjojo, - tuo abudu
an gonkų ir pasilenkė iki žemei: mislio, kad atjo pas jų dukterį.
O jis, nusėdęs no arklio, sako:
- Tai aš - jūs sūnus, kur mane išvarėt, kaip aš jum sapną pa­
sakojau. O dabar matot - ar ne teisybę aš jum kalbėjau?! Judu
abudu man pasikloniojot iki žemei.
Jau po jo parjojimo kokios buvo linksmybės, koks balius! Ir
aš ten buvau, gėriau valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barz­
dą varvėjo.
fNo štugidos utraie Vincas Basanavičius Oikabahuos 1905 m)

116. APĖ VELNIO APSĖSTĄ PANĄ IR SENUKĄ

Kitąsyk viename dvare gyveno ponas. Jis turėjo tik vieną duk­
terį. Kada tas tėvas numirė, liko toj pana viena valdytoja viso
dvaro. Toj pana labai graži buvo, ale kaip ji nė šiokia, nė tokia
buvo, tai prie jos velnias pristojo. Tos buvo dailus ir turtingas
dvaras, tai pas ją ėmė važuot jaunikiai, o, būdavo, koks jaunikis
atvazuoja, tai ji, būdavo, velniška galybe vis nusmaugia. Dagir-
do apė tokias jos baikas - jau pas ją nieks nėjo.
Ale sykį sumislio vienas dievobaimingas jaunikaitis - sako:
„Važuosu aš pas tą paną". Važuodams patiko kokį senuką. Sa­
ko tas senuks:
- Jei nori pas tą paną važuot, tai imk mane už piršlį, o kitaip
tai bus bloga.
Tas tuo pasisodino tą senuką, ir nuvažiau. Sako:
- Kaip tu nuveisi pas tą paną, tai vakare ji tave norės pagul­
dyt in lovą, tai su sakyk, kad tu aisi arklių pažiūrėt, ir ateik pas
mane.
 O kad jau jie nuvažiavo, ten jį prijėmė kaip jaunikį. O vakare
jau jam liepia ait in lova pasilsėt O jis sako:
- Aš da aisu arklių pažiūrėt, o paskui gulsim.
Jis nuvėjo pas tą senuku. Tas senuks pasivertė in tokį jau kaip
tas ir atėjo pas ja-Tai tuo pana liepė jamgult in lova. Jis atsigulė, o
toj pana, atsigulus pas jį, uždėjo an jo ranka ir klausia:
- O ką, ar sunki mano ranka?
Sako:
- Tavo ranka tiek jaučiu, kaip musė an manę tupėtų.
Toliau uždėjo koja ir vėl klausia:
- O ką, ar mano koja sunki?
Sako:
- Teip sunki kaip plunksna.
Toj pana užsidegė rūstybe - visa gulė ir ėmė smaugt teip kaip
anuos. Tas senuks kaip ją pajėmė už plaukų - tol mušė, kol iš jos
velnias pabėgo. Tada tas senuks atėjo pas tą jaunikaitį:
- Dabar gali ja vestie: aš jau iš jos velnią išginiau.
Tada tas vaikins, su jąj apsivedęs, dailiai kelis metus gyve­
no. Paskui jau prie jas pristojo tas pats velnias. Pradėjo jau jo ji
nekęst, mušt jį, o an galo jį išvarė ganyt gyvulių. Mato tas se­
nuks, kad jau jam blogai, - atėjo jis vėl pas jį. O tas senuks tai
buvo koks šventasis. Tas senuks už jį parginė gyvulius an dva­
ro - ėmė tuos gyvulius mušt, nė šen, nė ten varinėt. Toj ponia
pamačius atbėgus pagriebė jį mušt. Tas senuks kaip pajėmė ja
už kasų - tol mušė, kol tas velnias vėl suvisai nepasmuko. Pas­
kui jai pasakė:
- Aš iš tavęs anąsyk jau buvau velnią išvaręs, o tu vėl jį prisi­
šaukei. Jei da tu sykį jį prisišauktum, tai aš tave atėjęs visai už-
muščia.
Tada jau ji gyveno su juoin gražiai ikismert.
(No Ivanauckouir V. B*<tanaitfiusl Oikaboliuo> 1905m)

117. [AK UŽPEČĖTYTI PINIGAI]

Kaip kitąsyk rodydavosi skarbai degant. O kad, būdavo, kas
paspėja pribėgt, lai kad kas pamesdavo dėl ženklo kojaraikštį,
tai kai atkasdavo, tai rasdavo paviršium, o kad pamesdavo dir­
žą no pilvo, tai teip giliai raikėdavo kast, o kad pamesdavo kepu­
rę, tai turėdavo kast in stuomenį. Sykį vienas žmogus pamatė skar-
bą degant, tai jis pametė del ženklo kepurę no galvos. O kada
atėjo kast, tai turėjo kast in stuomenį. Ir dakasė didelę aržuolinę
skrynią auksinių pinigų. Jau jie ją norėjo išimt, ale pamatė, kad
atvažuoja karieta. Jie nusigando, mislio, kad kas apskundė ponui,
o jau atvažuoja tuos pinigus atimt. Privažiavus karieta klausė:
- Ar užpečėtyti pinigai?
Sako:
-Ne.
Kaip tik teip pasakė, tai teip ta skrynia ir nuskambę in gilumą.
O tai kad radus skarbą, tai raik uždėt an viršaus kokį šventą
daiktą, tai būna pečėtis, o su pečėčiu jau negalėdavo prapultie.
fUir. V Basanavičius Otkabahuos 1905 m.)

118. APfi ŽALNIERIŲ IR RAGANĄ

Sako, senovėj, kaip da ilgai turėdavo tarnaut karaliam, vie­
nas Žalnierius ėjo namo, paleistas po daug metų. Aidams per
girią, patiko raganą. O ten girioj stovėjo labai senas storas me­
dis, o to medžio buvo vidurys tuščias. Sako toj ragana:
- Aš tau duosu penkis šimtus rublių - tu inlipk in tą medį, iš
viršaus rasi skylę - inlįsk in tą medį, ten tu rasi titnagą ir skiltu­
vą. O kad jau paimsi, tai rasi skylę ir išeisi.
Tas Žalnierius insilipo in tą medį, rado skylę, inlindo. Rado
jis tą skiltuvą ir titnagą. Kaip tik pajėmė, žiūri, kad Šone skylė, -
turbūt ta ragana pragraužė. Jis per tą skylę išlindo. Dabar jis
sako in tą raganą:
- Pasakyk, ką tu su tuom skiltuvu veiksi, tai aš tau jį dovanai
atiduosu.
Sako ragana:
- Kad su tuom skiltuvu takšteri an to titnago, tai atbėga juo­
das šuo, ir ką jam pasakai, tai jis padaro. Jis, ką tik nori, tai visko
gali atnešt.
Sako tas Žalnierius:
- Reik pamėgyt, ar tavo teisybė.
187
 K a ip tik s k i l tu v u ta k š te r ė jo in tą titn a g ą , t u o s to jo j u o d a s Šuo
prieš jį, sako:
- Ką nori?
Sako:
- Sudraskyk šitą raganą.
Tas Šuo pagriebė tą bobą ir perplėšė pusiau. Ir sako:
-Tokia riebi buvo, kad pasiliejo tiek daug taukų.
Kaip dabar mėnasiena žiemą, an sniego žiba jos taukai.
„Na, - sako, - jau čia bus gerai". Kaip jis užsimano valgyt,
tik paskilia - ir atbėga tas juodas šuo. Sako: „Kad čia man būt
gert ir valgyt", - tuo visko jam stojo. Jau jis dabar visko turi,
paėdęs, atsigėręs. Sako: „Ką aš čia aisu namo - reikia grįžt kur
in miestą". Atėjo in karaliaus miestą, nusamdė sau namus, sėdi,
valgo, geria - vis tas šuo jam visko pristato. Kada jau gerai atsi-
gar ‘ m užsimanė ir mergų. Sako tam šuniui:
ūrėk, kad man atneštum karaliaus dukterį!
Tas šuo tuo nubėgęs atneša ir vėl nuneša. Ji pati nežino, nė
kas ją nuneša, nė kur ją nuneša. Trip ji pasisakė tėvui, kad ją
neša čia in miestą, ale ji nežino kur. Jie ėmė jai pririšo kamuolį
siūlų ir ėmė saugot. Susyk pajuto, kad jau karaliūtės nėr. Jie tuom
siūlu ait - ir dasekė, kur ji. Karalius sako:
- Kad jis toks raganius, tai jį rytoj pakart!
Ir tuo anryt pastatė kartuves, ir jau jį kars. O kad atvedė pas
kartuves, sako jis karaliui:
- Duokit man da priešsmert parūkyt.
Jis pajėmė pypkutį, pasijėmė skiltuvą, takšterė in titnagą -
tuo stojo prieš jį juodas šuo:
- Ką nori, idant padaryčia?
Sako:
- Šituos visus išpjauk, tik karalių palik an kito sykio.
Tuo tas šuo visus papjovė, kiek buvo prie jo pakorimo.
Karalius, matydams, kad jis tiek daug galingas, sako:
- Mažu tu nori mano žentu būtie?
Jis susigadijo an to, ir tas apsiženijo su tąj pačia karaliūnaite.
Karalius tuo jiems pavedė savo karalystę. O tas šuo jam Vainose
tarnavo, iki jis gyvas buvo.
(No HurŠveigerio kalįviu) Oifkabaiiif) užr. Vincą* Ratanavičius Ožkabaliuos
1905 m.)

188
 119. APH KRIAUČIŲ IR PINIGUS
Kitusyk vienas išmintingas kriaučius, aidams keliu, radoskū-
rinį krepšį pinigų. Dabar jis mislia juos pajimt, bet vėl apsimis-
lio, sako viens sau: „Kaip aš juos pajimsu, dagirs koki žmogžu­
džiai ir užmuš mane. Neverta jų imt". Atsistojęs muša lazda tą
krepšį ir vis sako:
- Pinigai - galvažudžiai...
Ale jam ten bemušant atvažiavo ponas su lekojum ir vežėju,
bako pons:
- Ką tu čia darai?
Sako:
- Mušu pinigus: pinigai - galvažudžiai, man jų nereik.
Tas pons sako:
- Kad tau jų nereik, tai duok man juos.
- Gali imt.
Tas pons pajėmė tuos pinigus ir pavažiau toliau. Privažiau
girią. Tiedu susitarė jį užmušt. Sako:
- Tai mudviem liks pinigai.
Tuo tą poną užmušė ir pakavojo. Važuoja jiedu toliau - neto­
li miesto sako lekojus vežėjui:
- Aik tu in miestą, nupirk valgyt ir gert.
Tas vežėjas, nuvėjęs in miestą, davė iškept pyragų su trucyz-
na. Mislia: „Kaip aš jam paduosu, jis suvalgys ir pastips - liks
man pinigai". Pajėmęs tą valgį, gėrimą, ateina pas lekojų. O tas
lekojus pajėmė pono muškietą, sako: „Reik jį užšaut, tai liks man
pinigai". Nieko nelaukęs pamieravęs paleido - vežėjas persiver­
tė. O tas lekojus pajėmė tą pyragą, užkando - ir tas išsitiesė. Ir
nereikė nė vienam, nė kitam. Tas kriaučius gerai sakė, kad pini­
gai - galvažudžiai.
(No R u rfv fig trio u ir. V. B tv in a v tin i* OfJtabtliuOf 1905 m )

120. AP£ Š1AUČIŲ IR PONĄ

Kitąsyk gyveno vienas šiaučius, an vieno dvaro lauko turėjo

stubelę. O tas pons labai bagetas buvo, jis turėjo daug dvarų.
Toliau tam šiaučiui pradėjo nesisektic, prade negaut darbo, pa-
189
biedno, toliau pačią ir vaikus ncturė kuom maitytie. Ko toliau,
to blogiau, jau ji visai badas prispyrė. Nėr jau ką jam paveiktie -
sako in pačią;
- Jau aš dabar ncturu ką darytic - aisu pas poną, jis gana
bagotas - mažu gausu ką no jo pavogt.
O jis matė, kaip tas ponas išvažiau. Nuvėjo vakare in dvarą,
žiūrinėjo, kaip jam būtų geriau, per katrą langą in pakajų insik-
raustyt. Ale jis klauso, kaip pakajuos šnekasi lekojus su virėju:
viens sako - teip reiktų ponui galą padaryt, o kits sako - teip. O
virėjas sako:
- Geriausia bus jam užduot arbatos su trucyzna. Kaip tik po­
nas parvažuos, aš jam geros arbatos padarysu - jis kaip tik iš­
gers, tai tik kojom suburs, ir nieks nežinos.
Tas šiaučius viską tai vis girdėjo. Jam pagailo pono. Jau jis
neina prie pinigų, ale aina an kelio laukt pono sugrįžtant. O kad
sugrįžo ponas, sako:
- AŠiš biednystos taikiausi pas jus ką pavogtie. O kad nuvė-
jau po langu, girdėjau, kaip jūs tarnai jus šiandie nor jau nužu­
dyt: su arbata žad paduotie jum trucyznos.
- Na, - sako pons, - sėsk šę pas mane - važuosim pažiūrėt,
ar bus teisybė.
O kad jiedu atėjo in pakajus, tuo lekojus atnešė arbatą. Pons,
pažiūrėjęs in tą arbatą, inpylęs in bliūdelį, ataušino ir padavė
mažam poniškam šuniukui lakt. Tas suniuks kaip tik paragau,
tep tuo vuodegą atmetė. Pons, pamatęs teisybę, pajėmė muškie­
tą ir peršovė du savo tarnu.
- O tau, ką tu mane no smerties išgelbėjai, tai tau padovano-
ju dvarą.
Paskui, dvare dailiai gyvędams, nereikalavo daugiau vogt
aitie pas poną.
(No Šiugidos užr. V. BasĮanavičiusI Ožkatvliuo* 1905 m.)

121. APĖ PROSŲ KEREIVJ MATROSĄ

Tarnavo kitąsyk vienas kereivis Prūsuos matrosu. Kaip kitą­
syk ilgai tarnaudavo, jis beplaukiodamas girdėjo, an tokios ska­
los akmeninės marėse kad kitąsyk gyveno žmogžudžiai. O, sa­
190
 ko, kaip numirė jų vyriausias, tai jau jie tame kalne negalėjo bū­
tie ir pinigus iš ten jau jiemnedavė išnešt. O ten jie turėjo daugy­
bes pinigų. Tie žmogžudžiai, būdavo, iš visų žemių kasas išplė­
šia. Kaip tas jų pulkaunykas numirė, tai šitie jį palaidojo, o pšts
tuomsyk, kiek pajėmė pinigų, išsinešė, o daugiau jau jiem nesi­
davė gyvętie nė pinigų imtie.
Kada jau jie tą vietą apleido, an atminties savo pulkaunykui
an viršaus tą skylę uždengė geležine blėta ir pastatė an tos blė-
tos kryžių. Ale jis teip girdėjo, kad in tą skylę nieks ir nieks ne­
galėjo ineit. O kada jau jį paleido namo, jis nieko netur - susi-
mislio, sako: „Reik mėgyt ait in tą kalną - ar aš negalėsu išimt
kiek pinigų". Jis apsivynio apė save virvių, sėdo in luotelį ir nu­
plaukė prie to kalno. Ten status akmuo - sunku jam buvo užsi-
kabytie. O kada jau jis per didelį vargą užsikabino, rado an tos
skylės pastatytą tokį geležinį kryžių. Jis tą kryžių išvertė, sker­
sai tą skylę padėjo, ir jis ėmė mest akmenukus in tą skylę. O kol
nupuola tas akmenuks, tai jis tarė tokius žodžius, tai jis žin6,
kiek sieksnių gylio. Jis parokau, kiek ten gylio, pamierau virvę,
sako: „Bus gera, dasieksu". Jis tą virvę užrišo prie to kryžiaus ir
leidosi. Pasibaigė virvė, ale jis nurokau, kad jau negilu - sako,
mažu kokios dvi pėdos. O ten tamsu. Jis pasileido no virvės ir
puolė. Nupuolė gana giliai, kad jis tą galą virvės ką tik akim
mato. „Na, - sako viens sau, - jau dabar man Čia galas". Jis pra­
dėjo ten landžiot. Ojis neturėjo jokios šviesos. Rado jis ten tokių
kalkinių akmenų, tai jis vis nešė, krovė, kad padaryt trepus, kad
jis galėtų pasiekt galą virvės. Padarė šiokius tokius trepus, da­
bar sako: „Reik ait ieškot pinigų". Jis ten landžio landžio - rado
skrynią pinigų. O kad jis ją atvėrė, no aukso viskas prašvito. Jis
prisisėmę, kur tik galėjo, ir jau ais jis prie skylės. Jau jis nepatai­
ko ateit, jau jis pradėjo ait aplink. Jam nėr ką daryt. Tai jis ai­
dams ėmė po vieną pinigą dėsliot, kad jis žinotų, kur jis aina.
Ėjo, vis dėsliu - pažiūr, kad jau jis aplink aina. Tai jis patraukė
kitu daiktu ir atėjo pas tą skylę. Tų pinigų jam tik viens liko kiše-
niuj. Dabar jau jis ais pajimt daugiau pinigų ir lįs laukan. Ale
susyk pakilo toks staugimas, kad jis persigandęs tuo lauk išsika­
bino. O kad jau jis išlindo laukan, tai da tas kalnas drebėjo. Jis
tuo nusileido no to kalno, žiūri - jau jo luotą vilnys nunešė. Jau
jam galas. Jis kaip matrosu buvo, tai jis galėjo gerai plaukt. Jam
191
jau kaip kitaip neišėjo, jis tuo puolė in vandenį ir - plaukt Ir
išplaukė an kranto. O tie pinigai ir po šiai dienai tam kalne sėdi.
O tas matrosas iš to persigandimo, būdavo, kaip tik saulė nusi­
leidžia, tai ima dumavot.
(No Huršveigerioužrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905m.)

122. [BALDOSI NEKRIKŠTYTAS VAIKAS)

Vienas žmogus ramiai gyveno per daug metų. Susyk pradėjo
klėty baladotis naktį, ir jau in tą klėtį bijo naktį ir ineit. Tas žmo­
gus ir šventino, ir ką tik darė, bet nieks nemačijo. Ale tas žmo­
gus gau kitą berną. Ano klausia tas ūkinykas, sako:
- Ar tu kitąsyk nežinai, ką gali daryt, kad mano klėty vaidi­
nasi?
- O ką aš galiu žinot... Reiks pažiūrėt, kas ten baladojasi.
Vakaro sulaukęs, sako:
- Aš aisu in klėtį gult.
Sako ūkinyks:
- Ale tave gali nusmaugt.
- Aš nebijau.
Ir nuvėjęs atsigulė. Nieko negirdėtjam. Užmigo. Pabudo nak­
tį - jau jis guli an žemės. Nale kitą vakarą sako: „Palauk, aš pa-
saugosu, kas čia darosi". Atsigulęs gludo, laukia, kas čia bus.
Klauso - ateina iš kampo pas jį. Tas bernas tą baidyklę sugriebė
už rankos. Jis laiko, o ji nori pabėgt. Toliau klausia:
- Kas tu per viens ir ko tu čia nori?
Sako:
- Aš esiu be krikšto, mergos vaiks. Mane mažą pasmaugė ir
pakasė čia kampe klėties. Mane pakrikštyk: aš vietos neturu.
Sako tas bernas paleidęs:
- Pakrikštiju tave, būk mano vardu.
Toj baidyklė jam paskui sako:
- Dėkui tau, brolau, jau aš dabar būsu laimingas, jau gausu
vietą.
Ir no tosyk daugiau nieks toj klėty nesivaidijo.
<No Bursveigerio užrašė V Basanavičius Ožkabaliuos 1905m.)

192
 123. [IŠ MERGŲ - [UODAS ŠUO]
Pasakojo senas Verbyla. Kaip jis jaunas buvo, sako, sykį susi­
tarėm mes trys vaikinai ait in girią medžių vogt. Atėję jau nu-
pjovėm vieną, kitą pradėjom - pajautėm vartą ateinant. Tai mes
smukom no tų medžių. Nubėgom toliau in Šlekių balą. Klau­
som, kad mergos šnekasi. Mes ėjom prie jų - sakėm: tai čia ar­
klius gano mergos. Priėjom artyn, žiūrim - trys mergos. Mes šo­
kom prie jų. O kai apstojom iš trijų pusių, tada tos mergos
prapuolė, tik liko viduj mūs juodas šuo. Sako, šuo tupi išsižiojęs,
rodos, jau norįs mus draskyt. Tai mes kaip rovėm - neatsižiūrė­
dami parbėgom namo.
(Užr. V. Basjanavičius] Ožkabaliuos 1905 mJ

124. [RODOSI PASIKORĘS PONAS!

Viename dvare labai pons bjaurus buvo. Jis jau teip buvo kaip
pusė šėtono. Prie baudžiavų ir visus negalim girtie, visi buvo
kraugeriai, o tas - už visus baisesnis.
Sykį tas pons išvažiau in Kukarckęjavus parduot, o užveizdui
liepė javus išmaišyt. Vieną dieną tas pons išvažiau, o kitą dieną
[užveizdas] nusiuntė mergas in klėtį maišyt javų. Tos kaip tik už­
lipo an klėties, pamatė poną jau maišant grūdus. Tos rėkdamos -
žemyn. Užlipo užveizdas - ir tas nusigando, nežino, kas tai pasi­
darė, kad pons an kelių dienų išvažiau, o jau jį mato an klėties.
Vakare išgirdo - parvažuoja partrinksi karieta. Tarnas išbėgo
iš pakajų patiktie: rodės, atvažiau iki pakajų. Kaip išėjo - nieko
nėr. No to parvažiavimo teip ir pradėjo pons po pakajus tranky­
tis, ir visame dvare vietos nebuvo žmonėm. Kitą dieną parvažiau
jo vežėjas - pasakoja, kad, sako, pons Kukarckėj pasikorė.
(Papasakojo Sikorckiūtė, užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 mJ

125.1LYDINT \ KAPUS, ARKLIAI BAIDOSI)

Pasakojo vienas kereivis iš Kalvarijos, an darbo paleistas.
Sako:

193
 - Kaip aš da namie buvau savo mieste, teko sykį matyt, kaip
vieną kapitoną lydėjo an kapinių. Ketvertu arklių vežė, o jo ar­
klį, kaipo raitelio, paskui jo tarnas vedė. Susyk stojo visi keturi
arkliai, akis išpūtę ėmė prunkšt. Ir gana plakė, bet nėjo pirmyn.
O tas jo arklys, kur paskui vedė, ištrūkęs nojo tarno, atgal nubė­
go. Negalėjo toliau vežtie - turėjo pėksti iki an kapinių neštie.
(Uir. Vincas Basanavičius Otkfabahuostl 1904 m.)

126. [VELNIAI SMAUGIA PONO SŪNŲ]

Kitąsyk prie baudžiavų buvo toks bedievis pons, jis su vel­
niu gyveno. Tas pons turėjo labai švarų ir drūtą sūnų. Tas sūnus
teip geras buvo, kad jį ne tik dvaras ir baudžiaunykai, bet ir visa
apygarda godojo.
Vieną dieną pamatė kerdžius, ganydams laukuos gyvulius,
laike pietų, kad atvažiau karieta, prisėdus kokių nepažįstamų
ponų. Sustojo ties pakajais, ir nuvė in vidų. Klausia kerdžius
dvaro žmonių:
- Kas čia per svečiai atvažiavo pas poną?
Sako:
- Visą dieną mes čia, bet nė jokių svečių nematėm.
Sako:
- Kaip nematėt: lygiai pietuose saulė buvo, kaip atvažiavo
puiki karieta šešetu juodžių, sustojo ties pakajais, o iš tos karie­
tos nuvė in pakajus nepažįstami ponai.
Sulaukus vakaro, jau tą poną tie svečiai norėjo smaugt. Ale
tas pons mislia sau, kad jo sūnus labai drūtas buvo, tai jis mislia,
kad jis atsilaikys velniam, tai pats pons liepė jiem imt jo sūnų.
Kaip tas sūnus nuvė in savo pakajų gult, tep tie velniai - an jo,
puolė smaugt. Jis kaip buvo be galo drūtas, tai da jis tąsėsi su
jais iki gaidžių, bet an pabaigos jį aukštinyką parvertė an lovos
ir prismaugė.
Anryt tas sūnus ilgai nekelia. Sako motina:
- Kas tai yr, kad teip ilgai nekelia? Jis niekad tolei nemiegojo.
O kad pravėrė pakajų, rado jį aukštinyką an lovos ir jau be
kalbos, pakajėlio grindys visos smaluotos, kad net ir abrozai an
sienų sudraskyti. Toj ponia neišmano, ką darytie: negali su juom
194
susikalbėtie. Ale sūnus parodė, kad jam atneštų rašyt. Toj ponia
atnešė jam rašuką ir popicros - jis viską surašęs, kaip tėvas an jo
užleido velnius iki gaidžių. Sako: „Su jais ėmiausi, kaip prieš gai­
džius pailsau - jie mane prismaugė, o kad gaidys kokterė, smala
pasiliejo, ir prapuolė". Tą raštą padavė motinai. O jis ne po ilgam
mirė. O vakaro sulaukus, tą poną ir tie velniai užsmaugė.
<No U. šikorekiūtės uir. V Basanavičius Ožkabaliuos T905 m.)

127. (KAM ŽADĖTA, TAM IRTEKO]

Vienas žmogus, važuodams iš miesto girtas, važiau netoli na­

mų per giraitę. Pamatė jis skarbą degant. Sustojęs nuvė an to
daikto žiūrėt. Patrepsė an to daikto - skamba pinigai. Ale jau jis
nepajėgė išimt. Parvažiavęs namo, pasakė bernam - sako:
- Aikit in giraitę - tam ir tam daikte rasit skarbą, tai mS iška­
sę parneškit.
Tie pajėmė spatus, nuvėjo in tą daiktą, ėmė kast. O jiedu kaip
ėjo kast, tai sakė:
- Jeigu rasim, tai mes jau gaspadoriui neduosim.
Kaip tik prakasė, žiūri - pasmirdęs šuo.
-O, - sako, -tasbalvonas! Kad jis mus teip prigau, paliko an
juoko, tai mes ir jį paliksim an juoko!
Tuo jiedu špatais išvertė tą šunį, pajėmė an špatų, parnešė,
metė in stubą, sako:
- Te tau tavo skarbą!
Kaip tik metė tą šunį in stubą, trūko skūrinis krepšys, pinigai
pasklido po stubą.
Tie pinigai tam žmogui buvo žadėti, tai jam ir teko,
(No šikorĮckiūtesJ u ir. Vincas Basanavičius Oikabaliuos 1905 m.)

128. APĖ KALVI IR VELNIĄ

Sako, kitąsyk buvo toks kalvis. Jis prastai dirbdavo, mažai

turėjo darbo ir buvo labai biednas. O jis turėjo tokią pačią, kad ji,
tosbiednystos nepakeldama, krimto jam galvą, kad ji biedna, nėr
kuom maitytis. Tas kalvis iš neapkantų, aidams in kalvę, sako:
 - Kad nors velnias atneštų pinigų - jau aš tik negaliu iškęst
savo tų vargų.
Susyk stojo prieš jį toks ponaitis su žalia scrmėgaite ir klausia:
- Ko tu nori iš manęs?
Sako:
- Aš vargdienis, norėčia pinigų.
- Pasirašyk savo krauju, kad už metų tu man tekši, tai rasi
kalvėj maišą aukso.
Kalvis tuo inpjovė mažą pirštą, patepė an popicrėlės, padavė
velniui. O kad jis inėjo in kalvę, žiūri - guli maišas raudonųjų.
Jis nusidžiaugęs nunešė pačiai pinigų. Dabar jau jie visko turi,
dailiai ir sutaikoj gyvena.
Sykį atvažiau toks žilas senuks pas jį, sako:
- Pakaustyk tu man arklį.
Tas kalvis tuo padarė patkavas ir pakalė. Kaip pakaustė, tas
senuks neužmokėjęs ir važuoja. O tas kalvis mislia sau: „Kodėl
jis ma neužmokėjo?" Sako:
- Kodėl tu ma neužmokėjai?
Sako senuks:
- Aš pinigų neturu. Tai mažu tu teip ko nori?
- AŠ norėčia tokį krėslą, kad kas atsisėstų o negalėtų atsi-
kelt, ir kad aš gaučia tokį krepšį, kad ką aš norėčia, tai galėčia
suvaryt.
Tas senuks jam davė tokį krėslą ir krepšį, sako:
- Te tau pagal tavo norą. Kad kas atsisės, tai kol tu norėsi, tol
turės sėdėt. O tam krepšiui pasakysi, kad lįst, tai tuo viskas bus
krepšy, nors daugiausia ten būtų.
Tas kalvis atsinešė tai viską in stubą, sako pačiai:
- Tai kokį krėsluką gavau.
Toj boba atsisėdo pamėgyt, ar smagu sėdėt. Kaip atsisėdo,
jau negali atsikelt. Tol sėdė, kol ją kalvis nepaleido.
Mato - jau krėsluks geras, ale jis norėtų tą krepšį pamėgyt.
Žiūri - bėga zuikis. Sako:
- In krepšį!
Tas zuikis tuojau krepšy.
- Na, - sako, - ir krepšys gers.
Ale jau pasibaigė metai - ateina tas velnias kalvį atsijimt. Tas
kalvis kala kalvėj. Sako:
196
 - Tu biskį sėsk čia an krėslu ko - aš pabaigsu darbą, tai ir ga­
lėsim keliaut.
Tas velnias atsisėdęs sėdi, laukia, kol pabaigs darbą. Sėdi sė­
di, jau norėtų atsikelt - jau negal. Tas velnias, matydama, kad
jam blogai aina, iš piktumo su krėslu nuvė in peklą. Tas velnias
papasakojo kitiem, kad tas kalvis per daug išmintingas:
- Jau jį viens nepajimsim, turim ait daugiau.
Kitą dieną jau atėjo pulkas. Pamatė kalvis, kad jau dikčiai
susirinko, - jis tą krepšį išskėtė, sakydams:
- Visi in krepšį!
Tuo tie velniai visi in krepšį sulindo, o kalvis tuo krepšį užri­
šęs padėjo an priekalo ir - mušt kūju! Tie velniai - cypt, rėkt!
Sako kalvis:
- Atiduokit mano raštą, ba čia prapulsit visi!
Matydami velniai, kad jau bus blogai, sako kalviui:
- Leisk mūs vieną iš krepšio, tai atnešim raštą.
Tas kalvis vieną paleido - tas kaip bematant atnešęs jam me­
tė jo raštą. Tą raštą pajėmęs sudegino, o paskui paleido velnius,
sakydams:
- Žiūrėkit, kad daugiau niekad čia neatsisuktumėt, ba jeigu
kokį pagausu, tai užmušu!
Sako, kad velnias ir dabar da vis kalvio bijo.
(No Buršveigeno uir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 190b m.)

129. APĖ BAGOČIŲ IRSTUBELNYKĄ

Buvo toks dikčiai bagotas gaspadorius, Jis an savo lauko tu­
rėjo stubclnyką. Tas stubelnykas, būdavo, dirba pas tą bagočių
per nedėlią, tai subatoj, būdavo, gauna gorčių rugių. O turėjo
pačią ir vaikų, reikėjo maitytis.
Sykį parėjo namo tas stubelnykas subatos vakare. Boba norė­
tų išvirt kokios buizos, alc ugnies netur. Sako boba:
- Aik tu parnešk ugnies no gaspadoriaus.
Tas žmogus, nuvėjęs netoli to gaspadoriaus, rado tokį senu­
ką ugnį kūrinant. Sako:
- Kur aini, vaikeli?
Sako:
- Ainu pas gaspadorių ugnies.
 Sako senuks:
- Laikyk skverną - aš tau duosu.
Sako tas žmogus:
- Sudegs mano skvernas.
- Nesudegs, tik laikyk.
Žmogus pamislio: „Tegu pila -žiūrėsu, kokia 6a ugnis. Ojei
degs, tai išmesu".
- Na, tai pilk ugnies, tėvuli.
Tas senuks, pajėmęs špatą, inpylė jam in skverną penkis špa­
tus žarijų. Jis, nešdamas namo, žiūri - skvernas nedega. O kad
parėjo, žiūri, kad pilnas skvernas auksinių pinigų. Jau jam nereik
nė ugnies. Prisipirko visko jau, ir jis gyvena kaip visi žmonės.
Po nedėliai jau jis neateina dirbt pas tą bagočių. Nusiuntė
sūnų, kad jj pavadytų, o kad jau jis atėjo, klausė jo:
- Del ko tu neateini dirbt?
Sako:
- Dabar maisto turu, reik pasilsėt.
- N'o kur tu gavai maisto?
- Aš ėjau pas jus parsinešt ugnies - radau tokį senuką kūri­
nant ugnj. Tai jis m5 inpylė in skverną penkis spatus žarijų. O
kai parnešiau namo, rados skverne auksiniai pinigai. Tai dabar
turu visko.
Dabar tas bagočius liep išgesyt ugnį - vakare aina jis pas tą
stubelnyką ugnies. Bcaidams rado ir jis tą senuką kūrinant ug­
nį. Sako:
- Tėvuli, paskolyk ugnies: pabaigėm ugnį.
Sako senuks:
- Neteisybę šneki, kad pabaigėt ugnį: tavo pilni kampai ug­
nies.
Tas bagočius atsigrįžo - žiūri, kad jo triobos jau visos dega.
Tai godušiui vis teip aina.
(No Ivanaucko uir. V. Basarutvičius Ožkabaliuos J90S m )

130. [KARČEMOJ PASLĖPTI PINIGAI]

Kitąsyk stovėjus da prie baudžiavų pakelėj tuščia karčema.

Jau joj nieks negalėjo būtie: būdavo, žm onis smaugia. O toj kar-

198
Čemoj buvo pakavoti pinigai, o pakavotojas tų pinigų, niekur
vietos ir atsilsio nerasdams, smaugė žmonis. Kaip, būdavo, koks
keliu keliauja, tai jis iššoks iš karčemos, siūlo pinigus. Kaip žmo­
gus iš baimės neima, tai galvą in kitą pusę užsuka.
Ale sykį ėjo senas kereivis atitarnavęs matrosu trisdešimts
metų. Beaidams atėjo pas tą karčemą. Žiūri - tuščia, o naktis,
tamsu. Sako: „Čia reiks nakvotie". Kaip tik inėjo in karčemą, tuo-
jaus tas patempionas atnešė jam katilaitį pinigų, sako:
- Te tau tuos pinigus.
O kereiviui - bile pinigų. Sako:
- Šę, ma bus dabar labai reikalingi.
Kaip tas kereivis prijėmė tuos pinigus, anas jam sako:
- Tai dėkui, brolau, ką tu no manęs prijėmei tuos pinigus:
aš nors dabar vietą gausu. Kiek aš žmonėm siūliau - vis nejė-
mė. Aš iš piktumo, kad pinigus nejima, tai, būdavo, smaugiu
žmonis.
Tas kereivis tuo palsajmdė vežimą ir nuvažiau su pinigais
namo.
(Uir. VinltasJ BasfanaviČiiuJ Ožklabaliuote) 1905m.)

131. APH TINGINI PONO SŪNŲ IR VELNIĄ

Senovėj buvo toks ponas, jis turėjo du sūnų. Vieną labai my­
lėjo, o antrą nekentė, kad jis buvo netikęs, tinginys.
Sykį tėvas sako:
- Aik tu čia už giraitės, nuneši gromatą.
O toj giraitėj buvo vilkų. „Tai, - sako, - mažu jį vilkai sudras­
kys”.
Jis nuvėjo in giraitę, aptingo ir guli. Jau ir vakaras - jis guli.
Kaip tik sutemė, atėjo pas jį toks ponaitis, sako:
- Ko tu čia guli? Tave gali vilkai sudraskytie. Aik tu pas ma­
ne per berną.
Sako:
- Ar tu paiks? Aš tokio pono sūnus - aisu aš pas tave bemaut...
Sako ans:
- Pas mane tau bus gerai.
- Ale aš tau sakau, kad aš tingiu bemaut.

199
 - Kad ma tik tokio tinginio ir reikia.
Jau jis apsijėmė ait bemaut. Tas velniuks pajėmė jį an pečių ir
tuo nunešė jį in dešimtą karalystę, in tokį kalną. Tame kalne bu­
vo toks dailus dvaras. Parodė tam tinginiui lovą ir davė jam to­
kią mašnelę, pastatė tris skrynias ir sako:
- Kaip bus tau nuobodu, tai krėsk iš tos mašnos pinigus ir
krėsk, kol prikrėsi šitais tris skrynias. Žiūrėk, gulėk, nesiprausk,
nagų nepjauk, plaukų nekirpk. O už metų aš vėl pas tave ateisu.
O gizeliui velnias prisakė, kad tam tinginiui visko būtų, ko
tik jis užsimanys.
- O jeigu tu neišpildytom mano įsakymo, tai aš tau galvą in
kitą pusę užsuksu.
Tas velnias išė, o jis liko gulėt. Jam ten duoda gert ir valgyt,
jam ten labai gerai, iš nuobodumo vis krėtė pinigus iš tos maš­
nos in tais skrynias. Per metus prikrėtę tais tris skrynias aukso.
Atsimaišė tas velnias, sako:
- Žinai ką, aš tave noru apženyt. Mažu kur galėsu aš tave in
žentus inteiktic. Jau tu dabar pinigų turi tris skrynias - gali pas
karalių ait in žentus. Aš čia žinau - vienas karalius tur tris duk­
teris, o jis skoloj prapuolęs. Jei jis dabar negaus bagotą žentą, tai
jau jam galas.
Tep tuo tas velnias pajėmė vieną skrynią pinigų ir tą tinginį,
suieško jis vežimėlį, kumelaitę, uždėjo skrynią pinigų, ir važuo-
ja. Atvažiau pas tą karalių. Žinoma, visur piršlys pirma aina ir
Šneka, bako piršlys karaliui:
- Atvedžiau žentą bagotą.
Pažiūrė - visas apžėlęs, snargliais sulipęs ir teip purvais ap­
augęs, kad nė akių nepažym. Sako karalius, pašaukęs visas tris
dukteris, - sako vyriausiai:
- Mažu tu tekėsi už jo?
- Tai, - sako, - ma velyt per aukščiausią langą pult in akme­
nis ir užsimušt, ne ką už tokio tekėtie.
Antroji ir teip pasakė. O trečioji pažiūrėjus sako;
- Tckėsu: mažu iŠjo ir gal būt žmogus.
Sutarė už trijų nedėlių veseilią. Tas piršlys sako:
- Na, kad viskas gerai, tai aisu dovanų atnešt.
Atvilko skrynią pinigų. Tas karalius paskaito - jau būtų sko­
la apmokėta. Mislia sau: jau bus gerai.
200
 Ant sutartos dienos atvaduoja tas tinginys karietoj šešiais ar­
kliais, tas velnias - vežėju. O kaip pasibaigė tie metai, tas vel­
nias jį visiškai apvalė, aprėdė karališkais rūbais ir atvežė. Atne­
šė da dvi skrynias pinigų. O jau dailus vyras, kad kito tokio nėr,
sėdi už stalo su jauniausia pana. Pamatė anodvi, kad toks dailus
kunigaikštis ir toks bagoČius, - tuo viena užsimušė, kita pasi­
pjovė. O tas tinginys apsivedė su tąj jauniausia. Paskui tas vel­
nias sako:
- Aš tiek trūso su tavim turėjau, bet aš gavau dvi mergas, o
tu - tik vieną.
(NoJ. Pautienes utr VincasBasanavičius Oikabaliuos 1905m)

132. APĖ KARALlONAITĘ IR RAGANĄ

Buvo vienas karalius, jis su savo pačia nesulaukė vaikų. Ale

po kiek metų gimė mergaitė. O tąnakt apsiturė kumelė: atvedė
bėrą dailų kumeluką. Nieks netikėjo, kad karalienė pagimdys
dukterį, nė ta kumelė kad turės kumeluką, nes abi bergždžios
buvo. Kada paaugo toj mergaitė, tai vis, būdavo, aina in stonią
ir džiaugiasi su tuom arkluku. O kada jau ji paaugo in mergų
metus, tėvas jau ją norėjo apženyt ir pavest karalystę. Išrinko
tokį jaunikaitį, ką toj pana jį nenorėjo nė in akis pamatyt. O tas
tėvas kito nenorėjo, kaip tik tą, nes jis labai buvo bagotas. Netur
ji ką daryt - nuvėjus pas tą savo arkluką, skundžiasi verkdama
ji jam. Tas arklukas jai prakalbėjo:
- Jei tu jo nenori, tai tu paprašyk, kad tau duotų pajodyt an
manę, tai mudu pabėgsim.
Kaip jau surengė veseilią, jau tik sėst važuot in vinčių, sako
toj pana da pirm visko:
- Išveskit man mano mylimą arkluką pajodyt.
Teip tuo viskas buvo padaryta. Ji sėdo an savo to arkluko -
tas arkluks tuo su tąj pana iškilo in padanges ir prapuolė, ir jau
čia likos po visų balių.
Tas arkluks nusileido toli už marių trisdešimtoj karalystėj vie­
nam pagiry. In tąsyk tos žemės karalius atjojo in tą girią me­
džiot. O jis da buvo jaunikis, gyveno su motina, o toj motina
buvo ragana. Pamate jis tokią gražią paną - klausia jos:
201
 - Kas tu esi: ar ponia, ar pana?
Sako karaliūtė:
- Pana esiu. Pabėgau iš tokios ir tokios žemės no vinčiaus.
Tas karalius tuo ranką davė tai, sako:
-Tu mano būsi.
Ir tuo parsigabeno in savo dvarą ir, žinoma, kaip pas kara­
lius, tuo apsipačiavo.
Už kiek ten mėnesių išjo karalius an vainos, paliko ją namie.
Už kiek ten mėnesių gimė sūnus. Toj (karaliaus] motina sako:
- Rašyk gromatą pas karalių, kad tokia naujiena čia pas mus yr.
O ji sako:
- Aš silpna, negaliu. Motin, tu rašyk, aš padiktavosu.
Ką karalienė pasakojo, o motina visai kita rašė. Parašė, kad
gimė nė žmogus, nė gyvulys. „Aš tau sakiau, kad tu ją neimk, ba
ji kažin iš kur kokia valkata". Karalius parašė: „Tegu teip viskas
būna, kol aš sugrįšu". O toj moma parašė, kad karalienę tuo su-
degyt. Tep tuo sudėjo daug malkų, apstojo sargyba, ir jau sude-
gys karalienę. O toj karalienė sako:
- Atveskit man mano arkluką apė ugnį pajodinėtie.
Toj moma sako:
- Atveskit: tegu priešsmert pasilinksmina.
Tuoj jai atvedė sargai, ją apstojo. Apė ugnį ji jojo jojo - tas
arklys kaip spyrė tą momą, inmetė in patį vidurį ugnies. Toj tuo
galą gavo. O tas arklys iškilo in padanges ir nulėkė in kitą žemę.
Sustojo tokioj pūstynėj. Ir sako tas arklys:
-Tu dabar mane papjauk, išimk mano širdį ir pakask po že­
me, tai an to daikto atsiras šaltinis, gydomas visokias ligas.
Toj karalienė nors labai nenorėjo, ale verkdama turėjo pjau-
tie. Papjovus širdį pakasė in žemę. Oji nuilsus nuvargus atsigu­
lė su vaikeliu ir užmigo an žemės. O kad ji pabudo, žiūri, kad ji
guli tokiuos pakajuos an puikios lovos, tarnų visokių ir visos
grožybės karališkos. Žiūri - kur tą širdį pakasė, atsivėręs šalti­
nis. Ji žiuri, kad vienam tarnui akis skauda. Tuo ji pasėmė to
vandens - tas pamazgojo, pasveiko. Tuo apsišaukė - ėmė plūst
visoki ligoniai, ieškodami sveikatos.
Parjo tas karalius iš vainos visas sužeistas, kad jau jam gydy­
tojai pasakė, kad jau jį gydyt negali. Mislia vargdienis karalius:
„Kas čia bus? Pačios netekau ir sveikatos, o pagelbos jau del ma­
202
nęs niekur nėr". Dagirdo karalius, kad toj žemėj yr koks stebuk­
lingas vanduo, - važuoja jis tenai. O kad atvažiavo, tuo jo pati jį
pažino. Tuo pasėmė to vandens, davė gert, apiplovė - ir tuo sto­
jo sveikas. Tuo toj karalienė pavadino karalių prie stalo, pradėjo
vaišytie. Jis jai pradėjo pasakot, kaip jį apgavo: jo pačią sudegyt
norėjo, ji išlėkė iš jų rankų.
- Dabar, - sako, - mažu kur ir gyva, ale nežinau kur.
Gerdami jiedu susimuša vyno stiklais. Jis pamatė, kad an jos
rankos jo vinčiavotas žiedas. Sako:
- Ma šits žiedas pažįstamas. - An to žiedo buvo to karaliaus
vardas, pravardė.
O toj karalienė sako:
- Aš tau ar nepažįstama?
Pažiūrėjo jis in ją - atsivėrė jo akys, ir pažino jis ją. Tada koks
ten džiaugsmas buvo, kokios linksmybės, kada jis atrado savo
pačią! Ir liko tenai gyvęt. O kaip jos tėvas numirė, pavaldė visas
tris karalystes.
(Pasakojo / . Pautime. uSr. Vincas Basanapiiius Oikabaliuos J905 m.)

133. APfi KARALIAUS DUKTERĮ IR KUPČIAUS SŪNŲ

Buvo toks karalius, jis turėjo vieną dukterį. Tą dukterį jis la­
bai mylėjo. Kad ji, būdavo, kur aina, tai liepia žmonėm lenktis
prieš ją. Ale sykį išėjo pavaikščiot - atbėgo milžinas ir nunešė ją
in savo gyvenimą.
Čia apsižiurę karalius, kad jau dukters nėr, - ėmė po visą
miestą ieškot, bet niekur nerado. Toliau išieškojo po visą kara­
lystę - ir kaip nėr, teip nėr. Toliau pažadėjo, jei kas ją rastų, ati­
duot ją tam už moterį irda atiduot pusę karalystės. Ieškojo viso­
kį vyrai, bet nė viens negalėjo jos atrastie.
Atsirado viens kupčiaus sūnus, pabalnojo sau arklį ir išjo. Pra-
jodinėjo ilgus metus ir vis niekur jos ncapėjo. Ale sykį jojo per
tokias pūstynes. Pamatė tose pūstynėse dvarą. Joja jis in tą dvarą
pažiūrėt, ar ten nėra. O kad jis atjojoan to dvaro, ėmė šunes lotie.
Išėjo iš pakajų baisiai didelis žmogus. Jis tuomsyk turbūt geras
buvo - jis tą keleivį tuo pavadino in pakajų, sakydams:

203
 Tas tuo sėdo. Paskui atnešė bačką spirito, padėjo užkandį.
Tas kupČiaus sūnus geria stikliuką, o tas milžinas prisipila vicd-
rą ir iš viso geria. Begerdamas pasigėrė ir parvirto an žemės. Tas
kupčiaus sūnus nusikabino no sienos jo paties kardą ir nurentė
jam galvą. Kada nukirsta galva išsižiojo, pamatė po liežiuviu
aukso raktą. Jis tą raktą išėmė, mislydams: „Kas čia per raktas,
kad jis jį burnoj laikėsi? Aisiu žiūrėt, kur jis tiks". Išvaikščio po
visus pakajus - niekur neranda tokią spyną, kad tas raktas tiktų.
„Ale, - sako, - čia nieko nemačija - čia tur kur nor tikt". Jis ėmė
graibyt po sienas, ieškot - tep jau atrado skylę, tiko tas raktas.
Atidarė tą pakajų, žiūri - sėdi trys panos. Sako tos panos:
- Ko tu čia atėjai? Aik graičiau laukan, ba kaip ateis mūs po­
nas, tave perplėš.
Sako:
- Jau aš jūs ponui užrišau raudoną skepetą an kaklo. - Sa­
ko: -Jau jis daugiau nedraskys žmonių.
Tos panos iš džiaugsmo tuo ėmė dainuot. Ir tuo, kiek visi
galėjo, tiek pajėmė gėrybių ir iškėliau. Parkeliau visi pas tą kara­
lių. Tas karalius išpildė savo įsakymą - tuo tą kupčiaus sūnų
apženijo su tąj pana ir davė jam pusę karalystės. O anos dvi pa­
nos ir buvo pavogtos no kitų karalių.
(No J. Pautienės užr. V. Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

134. (PINIGAI - TAU, SKŪRA - MAN]

Buvo toks žmogus labai turtingas, jis turėjo daug pinigų. O
kada jau jis paseno, prašo jis sirgdams savo sūnaus, kad jam at­
neštų varinį uzboną su auksu pasidžiaugt da priešsmert. Sūnus,
nieko nemislydams, atnešė jam tuos pinigus. Tas senis besi­
džiaugdamas pradėjo po vieną rytie ir surijo visus, o surijęs ir
akis užmerkė. Sūnus rado tik tuščią uzboną, o jau pinigėlių nė­
ra. Tą tėvą nulydėjo in bažnyčią. O kad atėjo vakaras, tas sūnus
nuvėjo in bažnyčią - nore tėvui pilvą rėžt ir išimt pinigus. Pa­
matė, kad gale grabo stovi kitas žmogus. Anas klausia:
- Ko tu atėjai?
Sako:
- Rėšu pilvą, išimsu pinigus.
204
 - Tai teip negerai: tu man skūrą sudarkysi. Aikšę, nujimk ant­
vožą - aš tau pinigus iškrėsu.
Tas tuo antvožą nujėmė - velnias, pajėmęs už kojų, pakratė -
per gerklę pinigai išbiro. O toliau da kresterė - ir kaulus iškrėtė.
- Dabar, - sako velnias, - pinigai ir mėsa su kaulais tau, o
skūra - ma.
Užsidėjo an rankos ir išė žmonelių baidyt. O tas sūnus tuos
pinigus parsigabeno namo.
(No /. Pautienes užr. V. Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

135. APĖ VANDRAUNYKĄ, PELES IR BITES

Senovėj buvo dideliai turtingas žmogus. Jis turėjo tiek pini­
gų, kad galėjo karčiais mieruot. Jis turėjo vieną sūnų. Tas sūnus
kaip buvo dideliai turtingas, tai jis pradėjo tavorščiaut su po­
nais. Būdavo, kaip tie koki ten ponpalaikiai iš jo geria ir sykiu
juokiasi. Sako:
- Kas iš tavęs... Nors tu ir bagotas, pinigų turi, ale vienok tu
prastas klopas, tu prie mūs netinki.
Sykį tas sūnus sako tėvui:
- Aš tokio bagoto tėvo vaiks, galiu pinigų turėt pilnus kiše-
nius ir viso gero galiu turėt an svieto, tik neturu unaro. Kad aš
suveinu su ponais, jie sako, kad aš visgi prasto klopo vaiks. -
Negalėdams pakelt tokio savo pažeminimo, sako tėvui: - Aš ai-
su in svietą vandravot: mažu kur užeisu del savęs unarą.
Visas puikybės pajimtas, pajėmė lazdą ir išė. Ėjo ėjo jau kiek
dienų, beaidams pamatė dvi bites smaugiantes. Jis lazdutę prie
jų prikišo - viena in vieną pusę nulėkė, kita in kitą. Aidams to­
liau, pamatė dvi peles pešantes. Jis ir tais perskyrė. Aina toliau -
priėjo tokias pūstynes, kad nė galo, nė krašto nematyt. Ėjo ėjo,
jau jis ir maistą pabaigė. Priėjo tokį dvarą. O už to dvaro toli
gyventojų nematyt. Atėjo prie to dvaro vartų, sako:
- Ar negalėčia čia šitam dvare pernakvot?
Sargas sako:
- Galima pernakvot, ale tu iš čia jau neišeisi. Iš čia nė viens
neišėjo, kiek užėjo.
- Na, jau ma vis tiek, ar teip galas, ar teip jau: išalkęs toliau
negaliu aitie.
205
 Sargas atidarė vartus - nuvėjo in pakajus. Paprašęs gau va­
karienės. O po vakarienei atėjęs tas pons sako jam:
- Kas esi ir kur aini?
- Esiu vandraunyks, ainu svieto vandruot.
- Kad tu vandraunyks, tai tu ma šią naktį pastatyk bažnyčią
no vaško su visom grožybėm, o zakristija kad būtų pilna me­
daus. O jei ne, tai rytoj tau galvą nukirsu.
Verkia nabagas atsisėdęs, mislio, kad jau galas bus. Ale atle­
kia dvi bitės, sako:
- Ko tu verki?
Sako: teip ir teip... Tos bitės jam sako:
- Kaip tu ėjai, o mudvi pešėmės už vieną dobilą, o kaip tu
mus atskyrei, tai radom abi maisto, o kitaip būtume užsismau-
gę. Dabar mes už tai tau pagelbėsim.
Tai kaip sulėkė bičių o pradėjo darbą - tuo pastatė bažnyčią,
o pilną zakristiją pripylė medaus.
Anryt tas pons pamatė, kad bažnyčia pastatyta:
- Na, - sako, - bažnyčia gerai pastatyta. Dabar kitąnakt ma­
no javus iškulsi, o jei ne, tai rytoj tau galvą nukirsu.
Dabar jis vėl verkia.
Atbėga tos dvi pelės, sako:
- Ko tu verki?
Sako: teip ir teip... Sako tos pelės:
- Ką tu mus no smerties išgelbėjai, mes būtume užsipjovę, -
kaip tu mus perskyrei, abi vietos radom - dabar mes už tai už
tave javus iškulsim.
Kad subėgo daugybė pelių! Tuos grūdus iš šiaudų išnešio ir
supylė in krūvas.
Anryt tas pons pamatė - sako:
-Gerai iškūlei. Tai dabar da kitąnakt tuosjavus sumalsi, mil­
tus supilsi in aruodus ir galėsi žentu mano būtie, kad tu toks
išmintingas.
Dabar jis vėl atsisėdęs verkia. Atbėgo tuo tos visos pelės -
tuo grūdus sukrimto, sumalė ir sunešė in aruodus.
Tas pons pamatė, kad viskas gerai padaryta:
- Na, tai, - sako, - galėsi tu mano žentu būtie. Aš turu tris
dukteris - gali imt, katrą nori.
Jis sako:
 - Galėsu būtie žentu, ale da aisu pas tėvus pažiūrėt.
Tas pons jam davė visko an kelio, o jis parkeliai! pas tėvą. O
paskui jau jis žinojo, po kam svaras bėdos, ir daugiau jau nėjo
vandravot.
O tas pons laukė laukė: jam nukirs galvą, ir nesulaukė.
(No Buriveigfrio utraĮe Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

136. APĖ ŽMOGŲ IRMERGĄ

Buvo toks žmogus su pačia ir vaikais. Gyveno neturtingai,
ale buvo geras žmogus. Iškilo sunkūs metai - jau jis visai netur
kuom maitytis. Jau jis netur ką daugiau paveiktie - užsikabino
krepšį ir aina ubagaut. Kaip metai toki sunkūs, pas visus mažai
duonos - kur jis tik nuveina, tai daugiausia vis „prabočyk" ir
„prabočyk". Pervaikščio jis visą dieną - nieko negau. O kad jau
prisiartino vakaras, negauna jis nakvynės. Aina aina, jau ir sute­
mę - patiko tokią merginą. Toj mergina teip pailsus, kad jau nė
iš daikto nepaaina. Sako toj merga:
- Panėšėk tu mane nor kiek: jau negaliu paait.
Sako žmogus:
- Aš visą dieną ėjau, niekur negavau valgyt, silpnas esiu -
kažin ar pakelsu.
O toj merga prašo:
- Nepalik manęs... Mažu tik pakelsi.
Pasigailėjo žmogus, pajėmė ją an ranku ir - nešt. Kaip jis ją
tik pajėmė, tuo pajuto, kad jau jis nepažįstamuos laukuos. An
galo stovi jam prieš akis kalnas, o tas kalnas aukštas. Toj mergi­
na sako:
-Tu užnešk an to kalno mane, tai mudu gausim ten nakvynę.
Kiek galėdams žmogus užvilko an kalno, bile tik nakvynę
gautie. Kaip tik an to kalno užlipo, pajuto, kad jis tokiuos gra­
žiuos pakajuos jau būna. Tuojaus gau valgyt, paguldė jį gražioj
lovoj toj mergina. Anryt pavalgydino toj mergina jį, davė da jam
an kelio ir išleido namo. O kad jis parėjo namo, žiūri, kad pilna
jostuba visokio maisto pridėta. Klausia pačios:
- Iš kur tai tas viskas stojos?
Sako pati:
- Neseniai buvo tokia mergina ir ta teip apdovanojo.
207
 Kad jis atrišo savo krepšį, žiūri - pilnas aukso. Tada jis nu­
manė, kad tai toj pati mergina, kur jis nakvojo.
Toliau tam žmogui jau daugiau nereikė ait ubagaut. O toj
mergina tai buvo jo dalis.
(No Mateikos u ir V Baumaxritius OikaMiuos 1905 nt t

137. [SLOGUTIS IR BERNAS!

Buvo toks hemas pas gaspadorių. Jį visą jo gyvenimą labai
slogutis slogino. Jis kur tik nebuvo, kur tik negulėjo, jis vis slogi­
no ir slogino.
Ale sykį da jis nemiegojo - pajuto, kad jau šalia jo guli juoda
merga. Tuo jis vėl aną užslogino. Anryt atsikėlęs, papasakojo
savo matymą. O ten buvo tokia sena boba. Sako toj boba:
- Kaip tu nuveisi gultie, turėk rankoj keliniaraikštį, o tik jausk,
nemiegok. Kaip tik ateis slogutis, tai tu užrišk an kaklo kelinia­
raikštį ir paskui jau gali ramiai miegot - jau daugiau neslogys.
Vakare kaip tik nuvėjo gult - o teip jau jį marina miegas...
Ale jis jaučia kiek galėdamas. Susyk pajuto, kad jau guli šalia jo
toj merga. Jis tuo keliniaraikštį jai an kaklo užmetė ir užmezgė.
Jau ta merga neslogina, ale prašosi jo, kad paleistų. Jis ją nelai-
džia. Anryt nusivedė in stubą - ir vis prašė, kad paleistų. Per
tris dienas buvo juoda, po trijų pabalo.
- Dabar aš jau būsu laiminga. Mane motina buvo prakeikus
an trisdešimts metų, o dabar per tais tris dienas atpakūtavojau.
Dabar, - sako tam bernui, - kad tu mane išliuosavai, tai galim
ait pas mano tėvus. Aš esiu tik jų viena duktė.
Tai jiedu nuvėjo tenai, apsiženijo ir dailiai gyveno.
(No Moloko* uir. V. Bosonlaii/iust Oikjabaliuosel 1905 m.)

138. APĖ OKINYKOSUNŲ IR VAIDUl.US

Senovėj gyveno viens ūkinykas. Jis su savo pačia sulaukė vie­
ną sūnų Kada jau tas sūnus užaugo in vyrus, nepatiko jam gy-
vęt pas tėvą - pristojo pas kalvį mokytis kalviaut. O kada jau jis
gerai išmoko kalviaut, nusikalėsau gerą lazdą ir išėjo svieto van-
208
d ravot. Ėjo ėjo, priėjo tokį dvarą. O to dvaro ponas turėjo tik
vieną dukterį. Prašos jis ten į nakvynę. O tas pons sako:
- Aš tave mielai prijimčia, alc matai, kad ir mes pšts važuo-
jam in kitą vietą nakvotie: čia nieks negali naktį būtie. Čia kad
kas atsirastų, tais baidykles išvytų, tai mano būtų žentas.
Ten jau daug atsirado žentų, kad mėgyt perbūt per naktį, ale
vis rasdavo sudraskytus. O tas pons ir šitam teip sako:
- Jeigu tu išbusi ir tais baidykles išvysi, Ui būsi mano ženUs.
Jis pamislio: „Kaip bus, teip bus - mėgysu nakvotie". Tie po­
nai išvažiau, o jis liko sėdėt tuos pakajuos.
Kaip tik gerai sutemė, atvažiau karieta, pilna ponų. Tuo at­
ėjo in pakajus, sėdo už stalo ir pradėjo savo giesmes varyt. Ale
viens pamatė, kad žmogus sėdi kitam pakajuj, - atėjęs jam sako:
- Ko tu čia?
Sako:
- Aš atėjau žiūrėt, kas jūs čia per vieni ir ko jūs čia trankotės
per naktis.
Sako tas pons:
- Aik laukan, ba tuo užsmaugsu!
- Ar tu užsmaugsi! Aš jum kaip duosu, tai jūs staugdami iš­
eisit iš čia!
Jau tas pons apmažo.
- Na, tai gali būt šiąnakt, alc daugiau neateik, ba skūrą nu-
lupsu!
- Galėsi lupt. Kaip tu m3 lupsi, jei aš iškęsu - tai mano dva­
ras, o kaip aš tau lupsu, jei tu neiškęsi, tai tu turėsi smukt iŠčia.
- Gerai, - sutiko an to.
Gaidys kokterė - tie ponai prapuolė, o jis atsigulė miegot.
Anryt parvažiau tie ponai - rado jį miegant lovoj. Jis, gerai
išsimiegojęs, atsikėlė.
Vakaran tie ponai išvažiau, o jis tuo nulupo jautį, skūra apsi-
siuvo, padirbo sau pora aštrių geležinių nagų, atėjęs atsisėdo ir
sėdi.
Kaip tik gerai sutemė, tuo vėl toj karieta su tais ponais atva­
žiau. Atėjo in pakajų, sako:
- Ar tu vėl čia? - Sako: - Aš tau sakiau, kad tu daugiau čia
neateitum, ba aš tau skūrą lupsu!
Sits sako:
209
 - Cali lupt. Tu m3 lupsi, aš - tau. Žiūrėsim, katras ilgiau ga­
lėsim kęst.
Tuo tas pons nulupojam tą skūrą - jam nieko. O kad pradėjo
tam ponui su tais nagais lupt, tas velniaponis ėmė visokiais bal­
sais rėkt. Kiti tie ponai tuo iš baimės pabėgo, o anas kenčia.
- Ale, - sako, - aš tau teip greit nulupau, o tu m3 teip ilgai
lupi.
Sako:
- Tu labai senas, skūra pridžiūvus - negaliu atkrapštyt.
- Ale tik lupk greičiau, ba jau negaliu iškęst!
- Da tik gerai pradėjau, o jau neiškenti... O kas bus, kaip visą
nulupsu?
Jis jam ėmė da geriau vąšuot su tais nagais skūrą - jau vel­
nias nedalaiko. Sako:
- Leisk - jau bus pabaiga...
- Ojau tau pabaiga, o aš da tik gerai smaginuosi.
Sako:
- Leisk. Jau aš daugiau Čia nesivaidysu.
- Na, tai jei daugiau tu čia su savo draugais neateisi, tai
paleisu.
Sako:
- Tik leisk - jau niekad aš čia ncateisu.
- Na, tai jeigu neateisi, tai turi ma pasirašyt.
Tuo tas parašė raštą, kad „jeigu da sykį tu čia ateisi, tai aš tau
skūrą nulupsu, ir pastipsi". Tas velnias pasirašęs pasmuko, sa-
kydams:
- Galą tu čia gauk su savo dvaru!..
Tie ponai parvažiavo - rado jį gyvą ir sveiką. Jis jiem papa­
sakojo visą atsitikimą ir parodė raštą, kad jau daugiau vaidulis
neateis. Tada tas pons su savo dukteria apženijo, ir liko ponaut
tame dvare.
(No Buršįvigerio uir. V. Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

139. APfc BOBĄ IR VELNIĄ

Kitąsyk apsiženijo vienas ūkinyko sūn u s labai dailią ir m ei­

lią merginą, ir jiedu teip meiliai gyveno, kad kitos tokios poros
šioj pasaulėj nebuvo.

2 /0
 Dasigirdo apė tokią jų meilę velnias. Norėdamas jiems per-
škadyt jų meilo gyvenimo, atsisukęs pas juos, visokiais būdais
pradėjo viens kitam bjauryt. Kad jau teip neatsitiktų, kaip tik jie
pajaučia tokią mislį, ėmę pasibučiuoja, sako:
-Jau čia gundymas velnio.
Traukėjuos prie girtybės, bet ir nieko neveikė. Visokiais bū­
dais stengėsi velnias juos in grieką intraukt ir į neapykantą, bet
kaip jiedu labai geri buvo, nieko jis jiem negalėjo padaryt.
Mato šėtonas, kad jau jis tik laiko pragaišau, o jau nieko ne­
padarė, - spjovė perpykęs ir aina šalin keikdams. Patinka tokią
bobą. Toj boba sako:
- Kur tu aini teip keikdams?
Sako:
- Ainu, kad nieko nepelniau, per du metu slankiojau - ir vie­
ną porą negalėjau suvaldyt ir in grieką intraukt.
O toj boba sako:
- Ką man duosi, tai aš kad ir šiandie tą darbą atliksu.
- O ką tu nori?
Sako:
- Tu man duosi visą ailią drapanų.
Sako velnias:
- Gerai, gausi.
Toj boba tuoj nuvėjo pas tą žmoną. Ten ji pagarbino, papote­
riavo, gau duonos. Pasėdėjus biskį, prade boba su tąj jauna žmona
šnekėt - sako:
- Aš girdėjau, martele, kad judu su savo vyreliu teip gražiai
sutinkat, didėj meilėj gyvenat. Ale toj jūs meilė nebus an visa­
dos: galit ir grait susipykt. Tavo vyrelio galvoj yra an pat viršu­
galvio viens baltas plaukas. Tai aš tave, martele, galiu pamoky-
tie, ką tu turi padaryt. Pajimk britvą, insidėk in tošę. Kaip nuneši
pietų, tai tu jam sakyk, kad jis tau padėtų galvą an žiurkšto o
pramigtų apypietės. O kaip jis užmigs, tai tu pajimk britvą ir
nupjauk tą plauką. Tai jau daugiau nesusipyksit amžinai, kaip
jis neturės to plauko.
Tai moteriškei labai patiko tokia rodą, o labiaus jei apė tai
aina, kad tik niekad ncsusipykt.
Toj boba išėjo tuo pas tą vyrą, o tas jaučiais arė. Sako:
- Padėk Dieve.

211
 - Dėkui.
- Ar tu žinai, broleli, kaip man tavęs gaila, net atėjau tau pra-
neštie.
- N’o ką gero tu man pasakysi?
Sako:
- Buvau pas tavo pačią, girdėjau, ką su savo mylimu šnekėjo.
Kaip atneš tau ji pietų, tai atsineš britvą ir tau lieps padėt galvą
an žiurkšto o pramigt apypietės. Tai kaip tu užmigsi, tai tave
papjaus ir už ano tekės. Tai tu pasisaugok.
Tas žmogus padėkavojo tai bobai už tokį pranešimą. Toj bo­
ba nuvė padaukais, o toj jo pati atnešė jam pietų. O kad jis pa­
valgė, pati sako jam:
- Imk atsigulk, pasidėk galvą an kelių ir pramik.
Jis atsigulė ir neva miega, o pati - tuo britvą iš tošės ir ieškot
tą piktą plauką nupjaut. Kaip jis pajuto, kad jau ji britvą turi,
nusigando, kad, teisingai, jį nor pjaut. Pašokęs kaip ėmė mušt,
kaip ėmė mušt! Tiek jau jis jai davė, kiek jis tik norėjo, prikalbė-
dams jai, už ką jis ją muša. O ji jam aiškina, kad ji nenore jį pa-
pjaut, tik tokia boba ją teip mokino padaryt. Tada tas vyras pa­
matė, kad toj boba juos abudu apgau.
Dabar kaip buvo, teip buvo, o velnias turi savo prižadėjimą
bobai atiduot. Velnias nubėgo in kapus, kur buvo tik ką pakavo-
ta moteriškė, tuo no tos drapanas nuvilko, atnešęs tai bobai iš
tolo metė. O toj boba sako:
- Kodėl teip iš tolo meti už tokią mano trūsą ir geradėjystę?
Sako velnias:
- Tu piktesnė už mane. Aš tavęs bijau, kad tu ir mane neap-
gautum.
(No I Juškaus utr V. Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

140. APĖ VIENA KUPČIAUS DUKTERĮ

Kitąsyk gyveno viename mieste labai turtingas kupČius. Jis tu­
rėjo vieną dukterį. O kaip ta jo duktė labai graži buvo, tai ją norėjo
pajimt kad net trys jaunikiai. O toj merga visų trijų nekentė. O
anie visi kabinosi prie jos. Ji išsimislio visus tris prigaut ir teip no
jų atsikratyt. O anie vis nenustojo ją lankę. Tai ji pasako vienam:

212
 - Ateik tu iš vakaro.
O kitam:
- Tu ateik vėliau, aplink devintą.
O kaip kitą pamatė, tam liepė ateit apė vienuoliktą valandą.
Ir tcip, sulaukus vakaro, ateina viens. Sako toj merga jam:
-Jei tu išpildysi tą, ką aš tau prisakysu, tai tekėsu už tavęs.
O tas jaunikis sako:
- Viską išpildysu, ką tik liepsi.
- Na, tai tu nuveik čia in stubą, atsigulk gale stalo an suolo
aukštinykas vietoj numirėlio ir gulėk tol, kol aš neateisu.
Nuvėjęs atsigulė ir užsidengė paklode.
Toliau ateina kits. Sako ji anam:
- Jei tu išpildysi, ką aš tau prisakysu, tai tekėsu už tavęs.
- Viską išpildysu, ką tik liepsi.
Sako:
- Pas mus apsinakvo koks keleivis ir numirė. Tai tu, uždegęs
žvakę, tol klūpėk pas jį, kol aš ateisu.
Tas tuo, nuvėjęs in stubą, užsižiebė žvakę ir klūpo, poteriau-
dams už dūšią mirusio.
Vėliau atėjo trečias. Sako tam:
- Jei tu nori, kad aš už tavęs tekėčia, tai tu turi išpildyt, ką aš
tau prisakysu. Tu nuveik pas klėtį, ten kabo jaučio skūra su ra­
gais. Tai tu skūra apsisuk ir ateik keturpėkščias in stubą - pa­
žiūrėk, kas ten yra.
Tas tuo nuvėjęs apsisupo skūra ir atlipa in stubą. O kad atda­
rė duris, tai skūra subraškėjo. Ans pamatė iš po paklodės, kad
su ragais atlipa, - jis pamislio, kad velnias ateina jo nešt. Tas tuo
sėdo an suolo ir - per langą! O šits pamatė, katras žibino, kad
numirėlis atgijo, tas - paskui jį! O tas su skūra, nežinodams, kas
Čia pasidarė, - ir tas per duris, pametęs skūrą pabėgo.
Matydami, kad jau jie visi apgauti, daugiau jau jie pas tą mer­
gą neatėjo.
(No /. Kamilaiucko užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

141. APĖ VAIDULJ

Ne per seniai kaip numirė Krašauckuose viens gaspadorius.

Tuo kaip tik jį palaidojo, tuo pradėjo vaidytis. Pirmą sykį pama-
tė jį bernas ainant jau per kiemą, kaip da palaidojo žmonės [ir|
sugrįžę da giedo už. jo dūšią. Kitąsyk tas pats bernas, aidams per
kiemą, gau no jo akmeniu. Visur, būdavo, jis valkiojasi: ir po
kiemą, ir po kluoną, ir po tvartus. O ką jau jo pati, tai niekur
vietos ir atsilsio nakčia nerasdavo. Kur tik ji atsigula, tai jai tuo
patalus, paduškas ištraukia, o sykiais mėgina savo šaltus nagus
kišt jai prie gerklės. Neturėdama kur vietos gautie, sykį pasiva­
dino kaimynų ir nuvėjo in kluoną gult. Kaip tik sugulė, tai jau jis
jai nieko negalėjo daryt terp žmonių, tai ėmė verst no šalinės
rugių pėdus, kad jie ir iš ten turėjo pabėgt. Anryt rado kaip du
vežimu pėdų primesta.
Sykį ji nuvažiau kur tai toli pas seserį - jai ir ten padušką iš
po galvos ištraukė.
Toliau nežinau, ba jis daug visokių baikų prikrėtę. Nežinau,
kaip su juom toliau stojo: ar jam galvą nukirto, ar ką padarė, -
persto vaidinęsis.
(Pasakojo Bidočius OžkĮabaliuose], utr. V. Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

142. APfc VIENĄ ŠONU IRGYDANTĮ VANDENĮ

Buvo toki žmonės, jie turėjo tik vieną sūnų. Tas sūnus išau­
go iki dešimties metų. Tie jo tėvai apsirgo smertinai. Mato, kad
jau tėvai mirs, o jau jam reiks likt našlaičiu, - aina tas vaiks verk-
dams, tėvam pagelbos ieškodams. Aina aina, pats nežinodamas
kur, - patiko tokį senuką. Klausia senuks:
- Kur tu aini, vaikeli, teip gailiai verkdams?
Sako tas vaiks:
- Apsirgo mano tėvai, o jau ir turės mirtie - paliks mane ma­
žą, ir jokios pagelbos aš jiem negaliu padarytie.
Matydams senuks jo tokią gailestį, sako jam:
- Yra ten ir ten toksai akmens urvas. Ten kiekvieną dieną
prieš užtekant saulei nupuola lašas gydančio vandens. Ten ta­
ve visokios baidyklės baidys, ale tu nebijok. Pamatysi, kad jau
susisunkęs lašas kabo - atsistok po tuo lašu, išsižiok, tai tau
inpuls in bumą. O kad tik inpuls tau in burną, tai tu viską ži­
nosi, kas tik dedas an svieto. Pažįsi visokias ligas ir stosi dide­
liu gydytoju.
2H
 Padėkavojęs tas vaikelis tam senukui išė ieškot to urvo. Ilgai
trumpai jis ten aidams, ieškodams atrado tą urvą tolimose pūs-
tynėse ir jau laukė prašvitimo, kad tas lašas nukristų. Kaip tik
prašvito, jau jis mato, kad jau kabo lašas vandens. Bet tuo, an jo
nelaimės, subėgo keli velniai, visokios gyvatės, daugybė viso­
kių baisingų rupūžių, apstojo tą lašą, visi iškėlę snukius laukia,
kad lašas nukristų, - tas vaiks per juos negali priait. Ale tas la­
šas jiems in snukį nepateko, ėmęs susitraukė atgal. Jau tas vaiks
netur ką daryt, laukia kito ryto. O kada sulaukė kito ryto, pama­
tė, kad jau lašas kabo, o jau tos bestijos apstojo. Jis atsidrąsinęs
sako: „Mirt sykį reiks. Sudraskys - sudraskys, - lįsu ir aš". Pri­
lindo tas vaiks per tais baidykles prie to lašo, išsižiojo, ir inpuolė
jam tas lašas in bumą. Kaip jis tą lašą tik prarijo, tep jau jis tuo
žinojo, kas tik dedas an svieto. Jau jis ir žino, kuom ir tėvus išgy­
dyt. O kad jis parkeliau namo, rado savo tėvus jau ką tik gyvus.
Tuo jis juos išgydė. Toliau pradėjo jis daugybę žmonių gydyt,
apsišaukė dideliu gydytoju.
Sykį apsirgo karaliaus vienturtė duktė smerčiop. Gydytojai
jau jai gydymą atsakė. Nusiminęs karalius išdavė tokį įsakymą:
jei atsirastų an svieto toks gydytojas o išgydytų dukterį, tai tas
bus žentu jo ir karalium tos žemės. Kaip tik toks įsakymas išėjo,
tuo daėjo garsas iki karaliui, kad yra toks gydytojas, kuris gali
visokias ligas išgydyt. Tuo karalius nusiuntė karietą šešetu ar­
klių pas tą gydytoją, melsdamas, kad pribūtų pas jį. Tuo jį par­
vežė, o jis bematant ją išgydė. O karalius nemainė savo žodį: jis
savo dukterį apženijo ir atidavė karalystę. Toliau (tas karaliaus
žcntasj parsigabeno savo mylimus tėvus ir laimingai karaliau
gydydamas karalius, ponus ir prastus žmoneles.
(No /. Mačiulio uir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

143. APĖ TEISYBĘ IR NETEISYBĘ

Sykį susitiko Teisybė su Neteisybe, pradėjo rokuotis. Teisy­

bė sako, kad su teisybe geriau žmonėm gyvęt an svieto, o Netei­
sybė sako, kad su sukimu geriau gyvęt an svieto žmonėm. Ir
teip besirokuodamos (susiginčijo]. Sako Neteisybė:

215
 - Jei ne mano bus viršus, aš statau šimtą rublių - aime in pro-
vą, o jei aš pragrajysu, tau duosu šimtą rublių, o jei tu, tai tu man
duosi šimtą rublių ir tau akis išdursu.
Teip sukirto laižybas ir nuvė pas vaitą an provos. Atėjus Tei­
sybė pasakoja savo teisybę, o Neteisybė rodo už ančio Šimtą rub­
lių: jei ji laimės, tai tau duos šimtą. Vaitas tuo suprato, ką ji jam
rodo, ir sako:
- Su neteisybe geriau gyvęt an svieto. Kas meluoja, tas va-
žuoja.
Po tokiai provai Teisybė pralaimė, ture atiduot šimtą rublių,
ir abi akis jai išdūrė. Sėdi nabagė be akių.
Atsisuko trys velniai. Viens sako:
- Aš vieną vyrą su pačia supjudžiau.
Kits sako:
- Aš išmokinau vaikus vogt ir neklausyt tėvų.
O trečias sako:
- Aš šiandie pakusiau visą karčemą pasigertie ir peštis.
O Neteisybė, išgirdus tokią velnių kalbą, sako:
- Tie jūs darbai tai vis tik nieks. Aš iš Teisybės išpclniau šim­
tą rublių ir jai abi akis išdūriau - jau dabar Teisybė spanga.
- Toli tau, Neteisybe, Joninių diena, - sako viens velnias. -
Teisybė nė vandeny neskęsta, nė ugny nedega, jai tik broks aki­
nių lapelių, ir jau bus vėl sveika.
O Neteisybė sako:
- O kur ji gaus tokių lapelių?
Sako:
- Kad ji sėdi pas juos, tik reik palypėt biskį aukščiau, pasi­
skink, pridėt prie vienos, kitos akies, ir bus vėl sveika.
Tie velniai nulėkė, o ji viską girdėjo. Tuo ji pasislinko an kal­
no, ėmė skint lapelius ir dėt prie akių. Pataikė tokių, kurios bu­
vo vaistas no akių, ir išgijo. O kada jau pamatė šviesybę, sako:
„Reik pasiskint tų žolelių: gal būt kam reikalingos". Ji pasiskynė
pundelį tų žolelių, susirišo ir nuvė namo.
Neilgai trukus apsirgo karaliaus duktė an akių, ir ką negy­
dė - nieko nepadarė, ir visai apjako. Tada karalius išdavė įsaky­
mą po savo ir aplinkines karalystes, kad jeigu koks atsirastų gy­
dytojas o galėtų jo dukters akis pataisytie, tai atiduotų tam pusę
savo karalystės. Susirinko gydytojai, žiniūnai, raganiai, pradėjo
216
gydyt, kas tik kaip žinojo, bet nieko negalėjo pagelbėt. Karalius
perpykęs liepė visus gydytojus su šluota išmušt iš dvaro. Mislio
mislio karalius, bet nieko ncišmislio. Atėjo sykį vienas karaliaus
tarnas ir sako:
- Čia atsirado svetimžeminė kokia tai boba, pravarde Teisy­
bė, ji nor karaliaus dukterį dykai išgydyt, tik už vieną padėka-
vojimą, o pusės karalystės jai nereik.
Karalius nusistebėjęs tuo nusiuntė tarnus, kad ją atvestų prie
aklos karalaitės. O kaip ji tik atėjo prie karaliūnaitės, tuo patrynė
akių lapeliu vieną akį - tuo pražiūrėjo, patrynė kitą - ir kita pra­
žiūrėjo. Kaip tik pražiūrėjo, tuo ko greičiausia bėgo pas tėvą. O
tėvas, pamatęs ją sveiką, bučiau ją apsikabinęs iš džiaugsmo. Čia
jau ir žiniūnka Teisybė pas karalių atėjo. O karalius jos klausė:
- Kuom tave dabar apdovanot? Nori - imk mano pusę skar-
bų arba imk pusę karalystės.
Pasiklonio Teisybė karaliui ir sako:
- Nereik man tavo skarbų nė karalysčių. Jeigu nori, tai gali
mane padaryt vyriausiu sūdž.ia, kad be manę sūdžios provų ne­
pabaigtų.
Karalius tuo padarė pagal jos norą. No tosyk toj žemėj visose
provose tik viena Teisybė ponavojo. O Neteisybė in tą žemę ne-
gau nė nosį inkištie. Ir tokiu būdu pergalėjo Teisybė Neteisybę.
(No Maknaucko uir. V. BaslanavičiusJ Ožkabaliuos 1905 m.)

144. APĖ MEDINČIŲ IR MERGĄ

Vienas žmogus turėjo su savo pačia sūnų. Kada jau jis užau­
go, tai jis labai mylėjo medžioklę. Ale sykį jis išėjo medžiot -
patiko labai dailią mergą. Kaip jis pamatė tokią gražią mergą,
jau jam ne do medžioklės, jau jis tik mislia apė tą mergą. O toj
merga jam teip sako:
- Tu paieškok an svieto negirdėtą daiktą, tai aš tekėsu už
tavęs.
Metė jis viską ir išė ieškot kokį negirdėtą daiktą. Ėjoėjo, priėjo
tokią stubelę. Inėjoin tą stubelę - rado seną bobą. O toj boba buvo
ragana. Prašos tos bobos, kad priimtų pergulėt, nes jau buvo va­
karas. O kad pernakvojo, klausia jis tos bobos raganos - sako:
217
 - Ar tu nežinai, močiute, kur gali gaut negirdėtą daiktą?
Sako ragana:
- Aš tau duosu negirdėtą daiktą. Ale turi pas mane tarnaut
metus.
- Gerai.
Jis liko pas tą raganą. Ten jis jai malkų prakirto, pečių pakū­
rė, ožkas pargydavo, pamelždavo - ir teip pratarnavo metus. O
kad jau pasibaigė metai, toj ragana davė jam tokią staltiesaitę,
sako:
- Te tau negirdėtą daiktą. Kad kada tik norėsi valgyt ir gert,
tai tu ją pasitiesk ir sakyk: „Kad čia man būtų gert ir valgyt!" -
tuo tau visko bus.
Padėkavojo jis raganai ir aina namo. Beainant namo jį sute­
mę. Priėjo jis karčemą. Apsinakvojo jis toj karčemoj. O kad jau
jis užsimanė valgyt, patiesė an stalo tą staltiesaitę, sakydams:
- Kad čia būtų valgių ir gėrimų visiem, kiek čia yra žmonių
karčemoj!
Tuo teip ir viskas stojos. Visa karčema privalgę, prigėrė iki
nenorų. Tas šinkorius mislia: „Palauk, kad tik tu užmigsi, tai aš
tau pavogsu tą staltiesę". Ir teip buvo: kaip tik jis užmigo, tuo
tas šinkorius jo tą pavogė, o in tą vietą kitą tokią jam padėjo.
Anryt atsikėlęs norėjo pusryčių pasivalgyt. Sako tai staltiesei:
- Kad čia man būtų gert ir valgyt!
Jau nieks nesidaro. Jis mislio, kad jau toj staltiesė pagedo, tai
jis su tąj staltiese - vėl atgal pas tą raganą. Toj ragana jam sako:
- Tau aną staltiesę pavogė tas šinkorius, o tau kitą davė. Aš
tau duosu tokį krepšį ir tris kuolelius. Viens kuolelis plonesnis.
Tai tu tam kuoleliui pasakyk, kad tau duotų gert ir valgyt, tai
tau viskas bus. Ir tą kuolelį pasidėk atskyrium. O Šitiem kad pa­
sakysi: „Kuolai, iš krepšio!", tai tuo tie - iš krepšio ir kad kam
reiks, tai tol duos, kol nepasakysi, kad „Kuolai, in krepšį!"
Pajėmęs tą krepšį su kuoleliais ir vėl keliauja. Ant nakvynės
atėjo vėl in tą karčemą. Kada jau jis nusiėjęs užsimanė valgyt,
tuo jis tam kuoleliui pasakė:
- Kad būt gert ir valgyt!
Tuo stojo pilnas stalas visokių valgių ir gėrimų. Pasivalgė,
gerai atsigėrė, o aidams gult, sako tam šinkoriui:
- Ale tik tu nepasakyk, kad „Kuoleliai, iš krepšio!"
218
 O pats atsigulė, užmigo. Ale tas šinkorius neiškęsdams at­
ėjęs sako:
- Kuoleliai, iš krepšio!
Tie kuoleliai - iš krepšio, tai kaip ėmė duot tam šinkoriui!
Tas šinkorius - rėkt! Pabudo tas vaikins ir sako:
- Ar atiduosi mano staltiesę - tai nustos mušę, o jei neatiduo­
si, tai tave užmuš!
Tas šinkorius tuo jam atnešė tą jo staltiesę, o jis tiem kuole­
liam pasakė:
- In krepšj!
Kuolai nustojo mušę ir sulindo in krepšį. O jis su tom dova­
nom parkeliau tiesiog pas tą mergą. Toj pamatė tokius nebūtus
daiktus - tuoj tekėjo už jo. Ir tuo padarė vestuves. Ir koks jau ten
buvo balius, kiek ten toj staltiesė davė valgių ir gėrimų! Gėrė
valgė, burnoj neturėjo, per barzdą varvėjo.
(No Mikalaucko utr. Vincas Basanavičius Oikabaliuos 1905 mJ

145. APĖ VIENĄ ŽMOGŲ, SAULĘ, MĖNULĮ IR VĖJĄ

Kitąsyk gyveno vienas žmogus su pačia, turėjo jiedu tris duk­
teris.
Sykį tas žmogus išėjo in laukus art. Apsiniaukę, šalta. Tas
žmogus sako:
- Kad pasirodytų saulė o mane sušildytų, tai aš duočia jai
vyriausią dukterį.
Teip tuo pasirodė saulė ir jį sušildė. O vyriausia duktė tuom-
syk atnešė jam pietų. Sako tėvas:
- Aš tave pažadėjau saulei.
- Gerai, tėveli, kad pažadėjai - tekėsu.
Čia tuo pribuvo saulė ir nusigabeno ją.
Kaip parėjo tas žmogus aręs namo, klausia boba:
- O kur duktė?
Sako:
- Apženijau su saule.
Toliau tas žmogus nuvažiau in girią malkų kirst. Kirto per
dieną, pakol susikrovė an vežimo - jau jį teip sutemė, kad jis
kirvio savo rankose nemato. Sako:
219
 - Kad nors mėnulis pašviestų - atiduočia jaunesnę dukterį.
Tuo mėnulis apšvietė - pasidarė šviesu teip kaip dieną. Tuom-
syk ir duktė vidurinė atėjo pas tėvą: grybus rinkus suklydo ir
susivėlino.
- Na, - sako tėvas, - aš tave, vaikeli, pažadėjau mėnuliui.
- Gerai, tėveli, kad pažadėjai, tai tekėsu.
Ir tuo pribuvo mėnulis ir nusigabeno ją. O kad jis parvažiau
namo, klausia boba:
- O kur toj duktė, kad nepareina?
Sako:
- AŠją apženijau su mėnuliu.
Atėjo Šienapjūtė. Tas žmogus nuvėjo žolės pjaut. O jau karš­
tis, kad dalgį jis negal rankose išlaikytie. Sako:
- Kad nors vėjas pūstų, būtų vėsiau, aš jam jauniausią dukte­
rį pažadėčia.
Tep tuo ėmė vėjas pūst - jau jam gerai. Ale kaip syks ateina
jauniausia duktė, atneša jam pietų. Sako:
- Aš tave, vaikeli, vėjui pažadėjau.
- Kad pažadėjai, tai tekėsu.
Čia tuo pribuvo vėjas ir nusigabeno ją. O kad jis parėjo na­
mo, klausia boba:
- O kur duktė?
Sako:
- Aš ją apženijau su vėju.
Na, jau gerai, visas tris dukteris išleido. Ale praleido kokią
porą nedėlių - išsiilgo jis vyriausios dukters. Eina pas saulę žen­
tą in svečius. O kad atėjo, jau buvo vakaras. Sako saulė žentas:
- Sumaišyk miltų, iškepk tėvui blynų.
Tai duktė sako:
- Vakaras dabar - kaip čia pečių kurtie...
O saulė sako:
- Nereik ugnies: aš teip iškepsu, tik pilk man an galvos.
Toj tuo supylė an galvos - saulė tuo blynus iškepė. Tėvas pa­
sisvečiavęs nuvėjo namo. O kad parėjo namo, tai jau buvo vaka­
ras. Tuo sako bobai:
- Sumaišyk miltų - kepsim blynų.
- Ką tu dabar naktį išsimislei?! Čia nė ugnies nėra, nė nieko.
- Nereikia ugnies: aš moku teip juos iškeptie. - Sako: - Pilk
man an galvos tešlą.
220
 Toj boba suvertė jam an galvos tešlą, kad to diedo aplipo ir
plaukai, ir ausys, ir akys, ir snukis - kad jis teip apsivėlė, kad jis
lcdva per tris dienas galėjo pirty išsipraustie.
Pergyvenęs jis vėl kelias dienas išsiilgo antros dukters. Aina
jis pas mėnuli, pas savo dukterį. Atėjo - jau buvo vakaras, tam­
su. Sako mėnuo žentas:
- Aik in skiepą, atnešk tėvui medaus.
O toj duktė sako:
- Kaip aš aisu in skiepą: teip tamsu...
- Tai nieko: aš pašviesu.
Mėnuo pirštą padėjo an tvoros - teip jai buvo matyt skiepe
kaip dieną. Jis ten gerai pasisvečiau, sugrįžo namo, sako bobai:
- Aik in skiepą, atneši medaus.
- Ar tu paikas?! Kaip aš aisu, kad teip tamsu...
Sako:
- AŠ pažibysu.
Boba išėjo in skiepą, o jis, padėjęs pirštą an tvoros, žibina. O tai
bobai kaip tamsu, teip tamsu. Toj no kopėčių belipdama nusiver-
tė - susikūlė snukį. Atėjo boba keikdama an diedo visa kruvina.
Praleido kelias dienas - išsiilgo jauniausios dukters. Aina ai­
na, ale nuvėjo - da buvo šviesu. Ten toj duktė dailiai priėmė tė­
vą ir vyrą savo. O paskui sako vėjas:
- Paimk kailinius - aisim an vandens biskį pasivažinėtie.
- Prigersim.
- Ką tu... - sako vėjas. - Tik nešk skrandą: stuboj karšta - nors
paplaukiosim.
Ji inmetė kailinius in upę, abudu užšoko an tos skrandos. Vė­
jas papūtė - nuvažiau teip kaip su luotu.
Parėjo tas diedas namo - sako bobai:
- Na, imk kailinius: stuboj šilta - aisim an upės pasivažinėtie.
- Ką tu šneki - ar jau visai dumavoji?! Mes nuskęsim! - sako
boba.
- Ką tu nuskęsi... Aš mačiau, kaip mano žentas an skrandos
plaukiojo.
Tep tuom pajėmė skrandą, nunešus in upę metė, ir šoko abu­
du an skrandos važuot. Skranda paskendo, o jų ir tik kojos pasi­
rodė, ir tiek juos matė - nunešė vanduo.
<Papasakoto jonas Akmenuks. u ir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 190S m.)
 146- APĖ SODĄ IR TRIS SŪNŪS
Gyveno kitąsyk žmogus gaspadorius. Jis turėjo tris sūnus. Su-
siedijoj jų gyveno kits gaspadorius labai turtingas ir turėjo labai
dideli sodą. Tas sodas buvo kaip giria, nė galo, nė krašto neužma-
tyt, o vaisiai tai visoki šakas laužė. Pavydėdams šits anam, kad
ans turi tokj didelį sodą, jis - netur, sako jis savo sūnam:
- Aikit in žmonis pasimokyt sodą sodyt. Aš norėčia geresnį
sodą pasodyt kaip mano kaimyno. Ir teip jum insakau: katras
pargabęsit geriausių vaisių ir geriausią pasodysit ir katro ge­
riausia augs, tai tam pavesu namus.
Išėjo du sūnūs ieškot in svietą kur navatnų vaisių ir sodini­
mų. Kur jie tik neina, tai vis teip kaip pas juos. Ale nukeliau už
marių. Ten jie kur tik žiūri, vis navatni medžiai ir sodai vynme­
džių. Pamatė soduos žmones dirbančius: vieni sodina, kiti kasa,
kiti vandeniu lieja. Atėję žmoniškai pasveikino, sako:
- Atėjom pas jus pasimokytie, kaip sodus sodyt.
Tie juos tuo pamokino ir davė visokių vaisių šaknelių paso­
dyt sodam. Tie broliai pajėmė tžis šakneles ir sugrįžo namo.
O trecias sūnus niekur nėjo in svetimą žemę mokytis, ale nu-
vėjo pas savo kaimyną, tą sodaunyką, mokytis. Išsimokino pas
jį, ir ans jam davė tūkstantį šaknelių iš savo sodo, o kad vieną
pasodyt, tai šimtas išdygdavo.
Pasodino vyriausias brolis vynmedžių šakneles - nieks ne­
užaugo. Pasodino antrasis - ir nieks neišaugo. Pasodino jauniau­
sias savo jaunas šakneles - Išdygo ir išaugo šimtariokiai. Pasi­
darė sodas teip kaip rojus, kvietkų visokių pilnas, o jau visokių
vaisių - be galo, be krašto. Tėvas, matydams, kad jauniausias
tokį sodą susodino, pavedė jam namus. O jis sau, vedęs pačią,
dailiai gyveno.
(No Buršvtigerio uir. V. Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

147. APĖ PONO PAČIĄ IR VIRĖJĄ

Kitąsyk, kaip dar prie baudžiavų, tai dvarponiai laikė vis vi­
rėjus mokytus, ba mergos ar moters nepataikydavo išvirt.
Tuomsyk vieno dvarponio numirė pati. Pajėmė antrą, o ži­
noma, kaip su antra pačia: senas su jauna pradėjo nesutiktie.
222
Anoj insimetė in ligą ir, būdavo, nieko negalinti valgyt, kaip tik
blėkus. O kada jų anpiet nebūdavo, tai ji nevalgydavo neva nie­
ko, o viena sau priėsdavo. Tokiu būdu ji baudė savo seną vyrą.
O tas pons vis po vieną gyvulj kasdien turėdavo pjaut del blėkų.
Pons mato, kad jau ais blogai, jau reiks išpjaut visi gyvuliai, -
atėjęs pas virėją, sako jam:
- Ar tu negalėtum ją kaip subridyt no tų blėkų?
Sako:
- Galėčia, jei ką man gerai pamokėtum.
Sako pons:
- Aš tau duosu šimtą rublių, tik tu ją atpratyk.
- Na, tai gerai, aš kaip blėkus taisysu anpiet, tai tu ją Čia pas
mane atsivesk.
Virėjas, pasidėjęs an suolo blėkus, nusismaukęs kelines sė­
di an blėkų ir trina subine blėkus. Atsiveda tas pons savo pačią
in kuknią. Toj ponia pamatė, kad jis teip nepridoriai apsiai-
na, - sako:
- Ką tu čia darai?
Sako virėjas:
- Blėkus valau.
- N’o kodėl teip?
Sako:
- Kitaip jų negalėtum valgyt. Aš kaip su subine trinu, tai visa
smarvė man in subinę susitraukia.
- O ar tu vis teip juos taisai?
Sako virėjas:
- Vis teip, ba kitaip aš jų padaryt negaliu.
Toj ponia sako:
- Tegu tu galą gauk su savo blėkais, kad aš daugiau turėčia
jų valgyt!..
No tosyk ji jų daugiau in bumą neėmė.
(Pasakojo Buršvcigrris, uir V. Basanavičius Ožkabaliuos 1905 rn.)

148. APĖ MEŠKA IR MEŠKINYKĄ

Kitąsyk kaip mcškinykai vadžiojo meškas. Vieną sykį atsive­
dė mcškinykas mešką šventą dieną pas karčemą in kiemą. O tas

223
meškinykas turėjo vaiką ir ožkaitę, katra ir mokėdavo šokt tcip
kaip meška. Pas karčemą bešokinant, viens kits davė - pagirdė
meškinykus ir mešką arielka. Jie tcip visi pasigėrė, kad ką tik
kulnis jau galėjo pavilki. No tos karčemos jie turėjo keliaut in
kitą kaimą, o turėjo ait per girią. Girioj apsunko meškinykų gal­
vos, ir sumigo meškinykai ir meška, ba ir toj buvo girta.
Pabudo meškinykas jau anryt, žiūri - jau meškos nėr. Visas
persigando ir nežino, ką daryt, kad jau jo duonpclnė nuvė in
girią. Ilgai vaikšeio su tąj ožka po girią. Ale išgirdo pažįstamą
rėkimą meškos. Jie priaina artyn - žiūri, kad dvi meškos. Vie­
na būt jų, antra - girinė. Dabar jie bijo artyn priait prie girinės
meškos. Ką jie darys? Meškinykas sumislio - pagal paprotį ap­
suko vaiką skūra, ėmė in būbną mušt, an dūdos dūduot, toj
ožka su vaiku ėmė šokt. Toj jų meška, išgirdus savo paprastas
baikas, ėmė šokt ir pasidavė in rankas. O girinei meškai tos
dainos jų nepatiko - ta nuvė savo keliu in girią.
(Pasakojo SIru ngis, utraif V. Hasanavičius Oikablalmost) 1905 m.)

149. [SKARBAS VYNMEDŽIŲ DARŽE)

Vienas tėvas turėjo gražų daržą vynmedžių ir turėjo tris sū­
nus. Norėdams tėvas savo sūnus pripratyt gerai prie darbo su
vynmedžiais, mirdams jiem tcip pasakė:
- Kaip aš, vaikeliai, numirsu, tai rasit mano skarbą pakavotą
vynmedžių darže. Nepasakau, katroj vietoj pakasiau. Pradėję
gerai visą daržą perkaskit, tai rasit mano skarbą.
Kaip tą tėvą pakavojo, pavasarį prade ieškot darže skarbo.
Pakalieju visą daržą perkasė, bet jie jokio skarbo nerado. Ale
kaip visų medelių šaknis gerai išliuosau, tai kad priaugo vyn-
vuogių nesvietiškai kiek! Jie tą vyną pardavė - surinko didelius
skarbus. Tada jie suprato, kad reik gerai žemę iškasinėt, šakius
išliuosuot, ir tik tada galima rastie skarbai.
(Pasakojo Aknicnuks. uit. V Hasfanavihusl O ikĮaM iu o s t) J 9 U i m .)

150. [KUR GALVA, TAI IR IŠMINTIS)

Kitąsyk viens išmintingas pons suvadino visus kriaučius ir
Šiaučius savo apygardos, sako:
224
 - Suveikit an to aukšto kalno ir kiekviens atsincškit po ko­
pūsto galvą. Aš jum didelį daiktą turu pasakytie.
O kad susirinko visi an to kalno, atėjęs tas pons sako jiem:
- Dabar visi meskit, pariskit no kalno tais savo galvas.
O kad parito, tai vieno galva nusirito toli, antro - tuo po kal­
nu. O tas pons jiem sako:
-Tai dabar matot: kur galva, tai ir išmintis. Katrų galvos nu­
sirito toli, tie išmintingi, o kurių arti prie kalno nupuolė, tie visi
kvailiai.
Potam visi išsiskirstė, dažinoję savo išmintis.
(Pasakojo Akmenuks, užr. V. Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

151. APĖ BOBĄ IR VELNIĄ

Sako, kitąsyk buvo toks žmogus. Jis apsiženijo pačią - pataikė
labai ledoką, kad jis niekaip negalėjo su jąj subūt nė susitaikyt. Toj
jo pati visokius darbus jam išmislinėjo, kad jis vis teip negalėdavo
padaryt, ką ji jam prisakydavo. Teip tas žmogus bevargdams pra­
keikė dienas gyvenimo savo. O, sako, katras keikia būdams an
svieto, tai tas miręs ir būna paskandytas pragare. Teip ir tam žmo­
gui atsitiko: kad jis mirė, tai jo dūšią velniai nunešė in pragarą.
Velniai, nunešę sykį žmogų in pragarą, žinoma, nebučuos. Pra­
dėjojį visaip kankyt. Kojį daugiau kankino, to jis daugiau juokėsi
iš jų. Matydami velniai jo tokią kantrybę sako jam:
- Ko tu teip juokiesi? - Sako: - Katras tik čia patenka, tai kiek­
viens graudžiai raudoja, o tu juokiesi.
- Aš, - sako, - kaip buvau an svieto, tai no pačios didesnes
kančias kenčiau kai čia, tai jau aš esiu papratęs, tai man ir Čia tik
juokai.
Viens velniuks sako:
- Na, kad ji tokia, tai aš aisu pas ją pažūrėt.
Atėjo tas velniuks pas tą bobą, pasirėdęs dailum jaunikaičiu.
O kad atėjo, sako jai:
- Girdėjau, kad esi našlė, - mažu tu tekėtum už manęs?
Toj boba, pamačius, kad toks dailus jaunikis jai pasitaiko, šo­
ko prie to darbo visom keturiom, ir tuo jiedu susipačiau. Po ve-
seiliai da ten dieną kitą nieko, toliau jau jai neatleido jos ledaku-
mas -jau pradėjo tą jauną vyrą visaip kankyt. Velnias nors gana

225
miklus, o jos užduotų darbų negalėjo išpildyt. Kaip jau pakarto
velniui gyvenimas su tąj boba, tas velnias, pametęs tą bobą, - bėgt.
O toj boba, pamačius, kad jau bėga, tai vytie. Pamatė velnias, kad
jau atsiveja boba. Velnias rado žmogų šieną grėbiant - sako:
- Žmogau, pakavok tu mane po šienu - aš tau dailiai užmo-
kėsu.
Tas žmogus velnią pakrovė po kupeta šieno. Atbėgo boba
klausdama:
- Ar nematei čia bėgant tokį žmogų?
Sako:
- Nemačiau.
Toj boba apsidairė - niekur nieko nematyt. Sako:
- Kur tu tą šėtoną pavysi...
Tas velnias kaip išgirdo apė jo vardą - net drebėt pradėjo. O
toj boba nuvė namo. Tas velnias išlindo iš po kupetaitės, tuo
nubėgo in girią, ištraukė iš po kelmo katilaitį raudonųjų, atnešė
tam žmogui už pakavojimą jo, o pats nukuduliavo in peklą pas
tą žmogų. Atėjęs sako tam žmogui:
- Aš nežinau, kaip tu su tąj boba gyvenai tiek metų... Aš vie­
ną metą negalėjau su jąj išgyvęt. Už tai, - sako, - aik tu sau, kur
nori, iŠpeklos, ba jau tu an žemės atpakūtavojai.
Paleido tą žmogų iš peklos. Ale kur jis paskui nuvė, tai aš
nežinau.
(No K. Puniškio užr. V. HasfanavičiusJOžkabaliuos 1905m.)

152. [PERKŪNAS IR VOKIETUKAS]

Senovėj, kada da perkūnas dievaičiu buvo, tai tankiai pasi­
rodydavo laike lytų žmogaus pavidale.
Sykį medinčius vaikščiojo po girią. Susyk užėjo debesys ir
pradėjo lytie, griaut ir mušt perkūnas. Jis po medžiu stovi ir žiū­
ri - netoli jo stovi aržuolas, o tame aržuole buvo skylė išpuvus.
Kaip griausmas pereina, tai iš tos šakos skylės išlenda vokietuks
su raudona kepuraite ir mėčijasi prieš debesį, o kaip sugriauja,
tai tas vokietuks - in tą skylę. Jis ture prie savęs sidabrinį pini­
gą - tuo dantimi sulenkė. Kaip tik tas vokietuks išlindo, tai jis
pamierau gerai ir paleido. Tcip iš to vokietuko tik smala pasilie-
226
jo. Tuo nustojo griovę. Žiūri jis, atsistojęs in tą aržuolą, - ateina
žmogus su barzda, sako:
- Dėkui tau, žmogau, kad tu mano neprietelių užmušei. Jau
septyni metai, kaip jis mane arzino. Aš tau už tai užprovysu muš­
kietą, tai galėsi šaudyt, iki tu gyvas būsi, ir ką pamieruosi, tą
nusausi.
Ir teip buvo: šaudė, iki gyvas buvo, ir nereikė užprovyt, - ką
tik pamierau, tą nušovė. O kada jis mirė, liko muškieta sūnui,
ale jau jis turėjo užsiprovyt.
(No Pun iik io u t r V. Basanavičius OžkabfaliuoseJ 1905 m.)

153. APĖ VIENĄ ŽMOGŲ IR JO ŠONŲ

Kitąsyk buvo gyveno žmogus su pačia, turėjo jiedu tik vieną
sūnų. Turėjo jie pagiry stubelę. Kiek, būdavo, tas žmogus šakų
papjauja, suriša Šluotų, nunešęs parduoda ir teip maitinosi. O
kai paaugo tas vaiks, sako tėvui:
- Neturim ką valgyt - aisu in žmones, mažu kas pajimt gal
per piemenį mane, tai tik nereiks mane mityt, o mažu ir algos da
kiek užsiganysu.
Tas vaiks, atsisveikinęs tėvus, išėjo savo keliu. Ėjo ėjo, perėjo
per tą girią. Už girios nemato jis jokį gyventoji- Aina tolyn keliu.
Beaidams patiko tokį senuką. Sako senuks:
- Kur tu aini, vaikeli?
Sako:
- Ainu - ar nepajims kas mane per piemenį.
Tas senuks sako jam:
- Tai gali pas mane ait per piemenį avių ganyt.
Tas vaiks - bile tik tau reik, - ir nuvė paskui senuką. O kad
jis pare pas tą senuką, davė jam senuks krepšiuką ir bonkutę,
sakydams:
- Kaip išgysi avis, tai kur tos avys apsistos, ką ės ir gers, tai tu
ma parneši.
Paleido avis - tos išbėgo, ir jis paskui nuvė. O kad atėjo prie
upės, avys visos perplaukė. O viens avinas sako tam vaikui:
- Tu sėsk an manęs - aš tave perkelsu per upę.
Tas vaiks užsisėdo an to avino - ir perplaukė per upę. Toliau
tos avys ėjo ir ėjo galvos nelcnkdamos, o jis vis paskui jas ėjo.
227
Daėjo avys in tokį dailų sodą- Ten jos ėdė per dieną visokių ne­
matytų žolių, o vakaran atsigėrė ten sode iš šaltinio vandens, o
tas vaiks pavalgė visokių vaisių, tame sode esančių, prisirinko
visokių gražiausių žolelių, prisidėjo in krepšiuką, prisisėmę iš
to šaltinio in bonkutę vandens. Tos avys jau ėjo namo - ir jis
paskui. O kad atėjo pas tą upę, vėl an to avino perplaukė per
upę ir parginė namo. Padavė tam senukui tą krepšiuką su žole­
lėm ir tą vandenį.
- Gerai, - sako senuks. - Kad gerai ganei, už tai aš tau duosu
šitą skrynutę. Kad kada norėsi valgyt, atidaryk ją ir sakyk: „Kad
būtų gert ir valgyt!" - tai tau visko bus.
Padėkavojo vaikelis senukui už jo dovanas ir išė pas tėvą.
Beaidamas, žinoma, toli buvo - teko jam apsinakvotic pas vieną
gyventoją. Kada jau jis užsimanė valgyt, atidarė jis tą skrynutę
ir sako:
- Kad čia man būt gert ir valgyt!
Tuo stojo tiek valgių ir gėrimų, kad buvo jam ir visai šeimy­
nai ano. Pavalgęs atsigulė ir užmigo. O tas gyventojas padirbo
kitą tokią skrynutę, padėjo jam, o tą no jo pavogė. Kada jau jis
atsikėlė, norėjo pavalgyt - jau toj skrynutė jam maisto neduoda.
Jis pamislio sau: „Tai negera skrynutė..." Aina jis vėl pas tą se­
nuką ir jis jam teip pasako. O tas senuks jam sako:
- Ta skrynutė gera, ale tau pavogė ją. Te tau šitą lazdą. Kad
kam tik pasakysi: „Lazda, duok!" - tai visus muš, kol tu neliepsi
nustot.
Tada tas vaiks su tąj lazda ėjo namo per girią. Šoko an jo vil­
kas. Jis sako:
- Lazda, duok!
Toj lazda kaip ėmė duot tam vilkui - ir tuo užmušė. Mato tas
vaiks, kad labai gera lazda atsigint, - atėjo pas tą žmogų, sako:
- Atiduok mano skrynutę.
Tas žmogus sako:
- Aš jokios skrynutės tavo nemačiau.
Sako:
- Lazda, duok!
Tai lazda kaip ėmė duot per šonus, kaip ėmė duot! Tuo tas
žmogus atidavė jam jo skrynutę. Jis su tąj skrynute parėjo pas tė­
vą ir puikiai gyveno visą arnžj. Ką norėjo, valgė, ką norėjo, gėrė.
(Pasakojo Kazys PuniŠkis, uiraiė Vincas Basanavičiui Oiiababuos 1905 m.)

228
 154. APĖ ŽMONĄ IR PAUKŠČIUS
Kitąsyk buvo žmogus su pačia. Gyveno labai neturtingai. Jis
buvo prastas darbinykas, dirbdavo an dienos ir teip mito.
Sykį pasisamdęs kirto girioj medžius. Kits toliau pakirtęs medį
paleido tiesiog an jo - medis virsdams užmušė jį. Likus biedna
našlė verkė ir verkė savo vyro. Beverkdama, besigailėdama pa­
gadino akis ir liko neregė. Kada jau buvo neregė, vadžiojo ją
ūkinyks no ūkinkyko, ir tcip maitinosi. Ji teip vaikščio per kelis
metus.
Ale viens 0kinykas sako savo bernui - sako:
- Tu ją nuvesk in girią, palik, tegu ją žvėrys suveda - dau­
giau nesivalkios. Jau nusibodo ją bevadžiojant.
Tas bernas nuvedė ją in girią ir paliko. Ką toj boba darys?..
Klauso - tik medžiai ūžia. Ir jau ji išeit niekur nemato. Apsigrai­
bius sėdo po medžiu ir laukia, kas toliau bus.
Kiekji ten palaukus išgirdo - atlėkė paukštis ir tūpė in tą me­
dį. Toliau atlėkė kits - ir tas atsitūpė in tą medį. Dabar tie paukš­
čiai pradėjo terp savęs kalbėtis. Sako viens kitam:
- Kas pas tave girdėt?
Sako:
- Pas mane tai girdėt, kad šiąnakt kris tokia rasa: kad kas
aklas pasišmeruotų akis, tai praregėti}.
O kits sako:
- Pas mane tai teip girdėt. Tokioj tai vietoj yra pakelėj ak­
muo. Kad kas tą akmenį išverstų, tai prabėgtų šaltinis gyvo van­
dens. Nors būti} ir kažin koks ligonis, o kad to vandens išgertų,
tai būtų sveikas.
Tie paukščiai teip pašnekėję nulėkė. O kaip tik atsirado rasa,
toj boba ėmė graibyt rasą ir šmeruot akis. Kaip tik keliskart pa-
šmerau, teip ir praregėjo. Toj boba ture prie savę pora bonkučių,
tai ji tuo jiiis išsituštino ir ėmus graibyt tų rasų ir pilt in bonkutes.
Prisirankio ji tšis pilnas bonkutes. Pernakvojus girioj po tuo me­
džiu, sugrįžo prie žmonių sveika. O toliau ji kur tik išgirdo aklą,
nuveidavo, pašmeruodavo akis tuom vandeniu - ir kiekviens pra­
regėdavo. Ji teip begydydama jau surinko pinigų. O kada jau pa­
baigė tą vandenį, tai ji ėjo ieškot to akmens. O kad jau atrado, tai ji
no to, katram prigulėjo tas daiktas, nupirko šmotuką žemės su
229
tuom akmeniu, pastatė sau ten namely davė išverst tą akmenį. O
kaip tik akmenį atėmė, tuo prabėgo gyvas vanduo. Dasigirdo li­
goniai apė tokį vandenį - pulkais ėjo gydytis. Visoki ligoniai išgi­
jo. O ji begydydama pastojo dideliai turtinga.
(No K. PuniSkio užr Vincas Basanavičius 0/kab[a!iuo$] 1905 m.)

155. APĖ AITVARĄ

Pasakojo man Dominykas Kušlys:

- Kaip aš buvau Bcreznų dvare per berną, mudu du ganėm
naktį arklius. Metiežių mete 1863 m. pamatėm mudu aitvarą le­
kiant. Visas šviesus, baltas, teip kaip no pora sieksnių ilgio, o iš
snukio teip kaip kibirkštys lėkė. Mesėmėm rėkt: „Aitvaras, aitva­
ras lekia!" Mes ganėm netoli giraitės Budavonės. Kaip mes ėmėm
rėkt, tai jis, nulėkęs in giraitę, nupuolė žemyn. Mes bėgom žiūrėt
in tą daiktą - misliom, kad pinigus pabėrė. Ale mes kad atbėgom
in tą daiktą, nieko neradom. Kažin kur jis prapuolė.
(Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

156. APĖ VIENĄ SŪNŲ. KURS BAIMĖS IEŠKOJO

Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus. Jis turėjo du
sūnų. Vienas buvo darbštus, o antras, jaunesnis, nieku neužsi-
imdavo, tik sėdėdavo, gulėdavo ir kūną augino. Tėvas jam sa­
kydavo:
- Kas bus iš tavęs?.. Anas brolis - darbinykas, viską moka, o
tu nieko nemoki. Kuom užpelnysi sau duoną?
O anas nieko nešnekėdavo, tik tiek: kur jis galėtų baimę at-
rastie? Kaip jis vis tik teip, būdavo, šneka, tėvas nežinojo, nė ką
su juom pradėtie, nė kur jį padėtie.
Ale sykį atėjo viens tarnas bažnyčios. Apsakė tėvas jam savo
bėdą su sūnum. O anas sako:
- Tegu jis aina su manim - aš jam baimės duosu.
Patiko sūnui, kad baimės gaus, - nuvė su juo.
Naktį pakilęs, sako tam sūnui:
- Aik tu pazvanyt.
 O pats apsidengė balta pala, pirma nuvėjęs, kopėčiom užsili­
po aukštai. Atėjo tas sūnus varpuot - pamatė, kad kas balias tu­
pi aukštai. Sako:
- Ko tu ten tupi? Ar tu nori, kad aš tave numcsčia?
Tuo kopėčiom aukštyn, pagriebęs numetė kaip krepšį. Anas
puldams koją nusilaužė ir dejuoja kampe varpnyčios.
Paskambinęs atėjo in stubą. Klausia pati:
- Kažin kur mano vyras? Išė ir neateina.
Sako:
- Aš vieną numečiau no kopėčių su balta pala - mažu tavo
vyras?
Toj pati nuvėjus rado kampe gulintį su nulaužta koja. Atėjus
pasakė tėvui - sako:
- Kaip gerą parsivedė baimę duot - sūnus jį numetė ir išlau­
žė koją.
Tėvas mato, kad jau jis užaugo labai drūtas, - pasišaukęs sa­
ko jam:
- Te tau penkiasdešimts dorelių dalies ir aik tu, kur tave akys
neša - ncsisakyk, kad tu mano sūnus!
Pajėmęs tuos pinigus, insidėjo in kišenių ir iškėliau kalbė-
dams: „Kad man nors baimės duotų..." Atėjo in karčemą ir vis
teip kalba: „Kad kas nors atsirastų, kad man baimės duotų..."
Tas šinkorius sako jam:
- Aš žinau vieną vietą, kad tu gali baimės gaut.
O pati to šinkoriaus sako:
- Ką tu šneki: jau ten ne viens galą gavo. Gaila jo jaunystės.
O tas sūnus išgirdęs sako jai:
- Tu jį nedrausk, tik tegu jis man parodo. Da aš jei baimę
rasų, tai duosu penkiasdešimts dorelių.
Ten netoli buvo karaliaus dvaras užkeiktas. Tame dvare nieks
negalėjo būtie, o jei kas atsirastų o tame dvare galėtų išbūt tris
naktis, tai karalius duotų savo dukterį ir visus turtus jo. Tas sū­
nus keleivis sako:
- Aš išbūsu, kad tik karalius mane leistų ten.
Teip tas šinkorius tuo davė žinią karaliui, kad atsirado toks
keleivis, ką ketina išbūt tris naktis tenai. Karalius tuo jam tai
viską pažadėjo ir sako:
- Gali ai t ir mėgyt būt.
23/
 O jis vis tik šneka:
- Kad aš nors kur galėčia del savęs baimę rastie.
Sako keleivis karaliui:
- Duokit, kad man nuneštų tenai šurpštoką, malkų ir ugnies.
Tuo ten tai viską nunešė. Jis vakare nuvėjęs susikūrė ugnį ir
sėdi. Klauso, kad kniaukia katės. Sako:
- Ko kniaukia!? Aikit šę susišilt.
Tuo iš kampų atėjo dvi juodos katės, atsitūpė iš abiejų šonų
jo ir savo piktomis ugniškomis akimis pradėjo piktai žiūrėt an
jo. O kada jau susišilo, sako katės:
- Prietel, ar mažu aisim kaziruot?
- Kodėl ne... Ale parodykit kojas: ar jūs ne per ilgi nagai prie
kaziravimo.
O kad pajėmė tų kačių kojas, ir sako:
- O, su tokiais nagais negali kaziruot: per ilgi. Reik nupjaut.
- Na, tai nupjauk.
Sako:
- Tcip negaliu, ba ma gerai nelaikysit. Tai reik inšrubuot ko­
jas, o paskui kirpt.
Jis tuo tų kačių kojas inŠrubau, pasijėmė lazdą geležinę - kaip
ėmė mušt, tol mušė, iki užmušė. O kad jau užmušė, išmetė per
langą in prūdą.
Potam jau jis vėl norėjo atsisėst prie ugnies, ale susyk kaip
šoko iš visų kampų juodos katės, juodi šunes su lenciūgais ir
šoko an jo teip smarkiai, kad jis neturėjo nė kur pasidėtie. Mato,
kad jau jam ais blogai, tai jis, pagriebęs tą šurpštoką, kaip ėmė
duot! Kiek su juom užmušė, o kitus sugavęs sušrubavęs užmušė
ir išmetė per langą in prūdą. Apsidirbęs vėl nuvėjęs atsisėdo
pas ugnį ir šildosi. Ale teip užsimanė jis miego, kad negali išsi­
laikyt. Ale žiūri, kad Šalia stovi lova, gražiai paklota. Sako ans:
„Nemačiau šitą lovą - kaip syks bus man atsigult". Jis ką tik at­
sigulė, da nespėjo užsimerkt - teip ta lova ir pradėjo jį visur ne­
šiot, mėtyt. O jis sako:
- Tai dailiai supi. Ar negalėtum da geriau?
Teip ir pradėjo kaip su šešetu važinėt, kilnot jį ir aukštyn, ir
žemyn, o an galo apsivožė lova aukštyn kojom ir pradėjo jį slo-
gyt - rodos, kad kalnas užgulė. Jis pirma ištraukė paduškas, o
paskui ir pats išlindo ir sako: „Gana man gulėt - tegu supasi kas
nor atsigulęs". Jis atsigulė prie ugnies ir permiegojo visą naktį.
232
 Anryt atėjo karalius pažiūrėt - rado jį gulint an žemės. Sako:
- Gaila to žmogaus: jau jį velniai nusmaugė.
O jis kaip tik išgirdo šnektą, tuo stojo no žemės. O karalius
klausia:
- O ką, kaip ėjos?
Sako:
- Čia nieko pikto del manęs nebuvo.
Ir vėl jis šneka:
- Kad nors kur galėčia baimę rastic!..
Atėjęs pas tą šinkorių, per dieną buvo, o vakare vėl nuvėjo in
tą dvarą. Tuo, kaip tik nuvėjo, pakilo riksmas, baldesys, ir klau­
so - jam an kojų per kaminą inpuolė pusė žmogaus. O jis sako,
sėdėdams prie ugnies:
- Mesk kitą pusę: da šitos bus ma mažai!
Tuo pakilo šturmas - išgirdo kirtimą kirvio, o tuo inpuolė
kita pusė žmogaus. Sako:
- Gerai - jau dabar inmetei visą. Aš biskį ugnį inkursu - ga­
lėsi pasišildyt.
Ir tuo tos pusės suaugo in krūvą. Kaip tik sugijo, jis žiūri, kad
an jo suolo sėdi baisi baidyklė. Sako jis:
- Ne an savo pataikei atsisėst!
Kaip davė kumščia in krūtinę - tas nusivertė. Sako:
- Čia mano suolelis - tu an savo atsisėsk!
Ir pats atsisėdo. Toliau pripuolė daugybė žmonių, visaip jį
baidė, bet jis jų vis atsigynė. Gaidys užgiedo - ir viskas prapuo­
lė. O jis atsigulęs pakajingai pramiego per naktį.
Iš ryto atėjo karalius, o pamatęs, kad jis gyvas, klausia:
- Kaip tau šią naktį ėjosi?
Sako:
- Vėl biskį pasibovijau.
- Na, ar tu nebijojai?
Sako:
- Aš jokios baimės čia nemačiau.
Trečią naktį nuvėjęs atsisėdo an savo suolelio ir mislia: „Kaip
čia galėčia aš tą baimę pamatyt?" Ale susyk pakilo vėtra, ir atėjo
baisi baidyklė. O tai buvo toks senis su balta barzda.
- A, - sako, - tu šioks ir toks... Aš tau dabar parodysu, kas tai
yra baimė!

233
 - Nesiskubyk teip greit - paspėsi. Tu misli, kad tu drūtesnis
už mane, - pratarė tas keliaunykas.
Sako tas senis:
- Kad tu drūtesnis, tai aisim vieką pamėgyt.
Tuo tas senis nuvedė jį per tokias volas in tokią kalvę. Pajė-
mė tas senis tokį didelį priekalą, inmušė in žemę, paskui nuvedė
jį pas kitą:
- Na, dabar, - sako, - mesk tu.
O tas senis tupi an kulbės, pasidėjęs barzdą an priekalo. Tas
keleivis, pajėmęs kirvį, kaip rėžė in priekalą - priekalą inskėlė ir
to diedo barzdą inmušė in priekalą. Paskui pasijėmė geležinę
lazdą, tai kad jis ėmė jam duot! O tas senis - prašytis:
- Aš, - sako, - daugiau čia jau neateisu vaidytis. Aš tau paro-
dysu didžius skarbus.
Tuo nusivedė toli po žeme, parodė tris krūvas aukso, saky-
dams:
- Vieną atiduok, išdalyk neturtingiem, kitą atiduok karaliui,
o trečia - tau. Aš csiu tėvas karaliaus, per tuos pinigus aš vietos
negaunu. Dabar, kaip tau juos atidaviau, tai jau rasų vietą ir čia
daugiau nepareisu.
Tas senis jam iš akių prapuolė. O jis ką tik atitiko kelią prie
ugnies ir su pakajum jau miegojo iki šviesai.
Anryt karalius atėjęs rado jį gyvą.
- No ką, - sako, - kaip ėjos šiąnakt?
Sako:
- Nieko. Atėjo toks senis, parodė daugybę aukso po žeme ir
išcidams pasakė, kad jau daugiau čia neateis.
Išėmė iš po žemės tuos pinigus, vieną dalį atidavė neturtė­
liam, kitą davė karaliui, o vieną pasiliko sau. Tada karalius, kad
išgelbė dvarą no piktų dvasių, apžcnijo jį su savo dukteria ir
pavedė jam rėdus karalystės.
(No Kazio Puniikio užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905m.).

157. APĖ ŽMOGŲ, ŽYDĄ IR KEREIVJ

Kitąsyk buvo toks puspaikis žmogus. Jis turėjo karvę. Jis tą

karvę nuvedė in jomarką, pardavė, gau septynis dorelius. O kad

234
jis ėjo namo iš jomarko, teko jam ait (pro) vieną šoželką, o tenai
varlės rėkė:
- Du du du...
Sako:
- Neteisybė: as gavau ne du, ale septynis dorelius.
O varlės vėl rėkė:
- Du du du...
O tas durnas žmogus sako:
- Kaipgi du?.. - Metė in vandenį tuos septynis dorelius: -
Na, - sako, - skaitykit.
Paskui laukia ir baudžia, kad atiduotų pinigus, - jaujų nieks
neduoda. Brist ieškot - gilu vandens, negali. Pinigus negalėdams
išimtie, prade koliot varles. Sako:
- Jūs didgalvės, plotpilvės, išverstakės, jūs negalit suskaityt
iki septynių dorelių...
Da palaukęs nuvė namo.
Prasigyveno jis vėl karvę. Sako: „Reik papjaut, o mėsą par-
duosu, tai gausu daugiau pinigų". Jis teip ir padarė. O mėsą ve­
ža in miestą. Pas miestą patiko jį šunes, ėmė lot, o viens užvis
didžiausias buvo, mėsininko rudis, - daugiausia amsė. Ojis mis-
l*o, kad tai prašo no jo mėsą, ba jam teip nusidavė, kad tie šunes
sako: „Duok duok duok..."
- Na, aš tau galiu duot mėsą - tu viens vis nesuvėsi, tu duosi
ir draugam savo, ale aš iš tavęs pinigus reikalausu, ba aš žinau,
pas ką tu tarnauji.
Pametė mėsą šunim ir pats sugrįžo namo.
Po trijų dienų aina pinigų atimt. Atėjo in miestą pas mėsiny-
ką, sako:
- Atiduok pinigus man už karvę? - Sako: - Tavo rudis tik pa­
vilko mėsą.
Tas mėsinykas, pajėmęs lazdą, išmušė jį lauk. Sako žmogus:
- Kad tu teip darai, tu nemislyk, kad nėr teisybės an svieto.
Tuo nuvėjęs apskundė jį karaliui. O karalius tuomsyk sėdėjo
su savo dukteria. Kada jis visą savo durnumą išpasakojo, tai duk­
tė ėmė visu balsu juoktis. O karalius sako:
- Aš tau provos negaliu padarytie. Tik tiek tau sakau: imk
mano dukterį ir ženykis.
Toj duktė niekad nesijuokė, o karalius teip prisakė: kas ją pra-
juokys, tai tas - jo žentas.
235
 O tas žmogus sako:
- Aš jau vieną turu namie pačią - kur da kitą galiu padėt?
Kibą prisakytum kampe pastačius laikyt.
Pcrpyko karalius an žmogaus - sako:
- Ateisi už trijų dienų, tai gausi nagrados penkis šimtus „do­
relių".
Išgirdo sargas karaliaus apė tokią dovaną - sako žmogui:
- Ką tu veiksi su penkiais šimtais dorelių?.. Duok man du, o
tau da liks trys šimtai.
- Gerai, galėsi atsijimtie.
Išgirdo apė tokią jų kalbą žydas Jaškus.
- Ką tu veiksi su tiek daug pinigų tokių didelių?.. Aš tau ap-
mainysu an smulkių, o aš atimsu no karaliaus.
- Gerai, gali ir teip būt.
Tuo tas žydas apmainė smulkiais išplikusiais dvylekiais, ką
penki vieno gero neatstojo.
Po trijų dienų aina žmogus su žydu pas karalių pinigų. O
kad atėjo pas karalių, sako karalius:
- Nutraukt jam kelines ir atiduot nagradą!
O tas žmogus sako:
- Kad jau man toj nagrada nepriguli: du šimtus atidaviau jus
sargui, o už tris šimtus dorelių no žydo jau atsijėmiau smulkiais,
tai tie trys šimtai dorelių priguli žydui.
Tada tuo pašaukė karalius tą sargą - davė du šimtus rykščių,
o paskui žydui - tris šimtus. Žydas mušams rėkė:
- Oi vei, tai maenūs doreliai!..
In tąsyk karaliui pėrė piktumas, o vėl už tokią baiką davė
žmogui teisingai penkis šimtus dorelių. Tas žmogus su pinigais
parėjo pas pačią ir dailiai gyveno.
(Pasakojo K. PuniSkis, uiraie Vincas Basanavičius Oikabaliuoi 1905 m.)

158. APĖ TEISINGA JONĄ IR KARALIŪNĄ

Buvo gyveno kitąsyk karalius. Jis turėjo vienturtį sūnų. Ir tu­
rėjo jis labai mylimą tarną Joną.
Sykį susirgęs karalius, o jausdams, kad jau nekels no lovos,
pašaukė jis savo mylimą Joną ir sako jam:
236
 - Jau aš iš tos ligos nckelsu, ir apč mane jokio rūpesčio netu­
ri. l ik turi rūpestį apė mano jauną sūnų. O jei tu nenori būt jo
apiekūnu, tai aš pakajingai negaliu užmerkt akių.
Atsako teisingas Jonas:
- Tarnavau tau teisingai, tamausu ir sūnui teisingai, nors ir
kraują reikėtų pralietie.
Toliau teip kalbėjo karalius:
- Po mano smerčiui išrodyk sūnui visokius daiktus ir visus
pakajus, tik vieną pakajų neatrakyk ir nerodyk, kur yra abrisas
tos gražiausios karalaitės an svieto, ba kaip jis ją pamatys, tai
jam kas gal negerai stotis.
Kada tai viską iškalbėjo, padėjo galvą an paduškos ir nusto­
jo kvėpuot. Kada jau karalių palaidojo, teisingas Jonas visur
išsivadžiojo karaliūną, tik pro vieną pakajų praėjo. Klausia ka-
raliūnas:
- Kodėl tu šitą neatrakinai?
Sako:
- Čia yra tokia baisybė, tai tau nenoru rodyt, kad neišsigąs-
tum.
- Turi atrakyt, ba aš nežinau, kas čia yra, tai aš bijosu ir pra-
ait pro čia.
- Kad aš tėvui prisiekiau, kad tai tau nerodyt.
Ale karaliūnas neatleido - turėjo atrakyt. Kada atidarė Jo­
nas duris, pamatė karaliūnas tą gražų paveikslą panos. Jis iš
džiaugsmo net apslobo. No tosyk jau nedavė pakajaus Jonui,
kad kaip nors jis galėtų pamatyt tą paną gyvą. Jonas išsimislio
ir sako karaliūnui:
-Yra Čia pas mus kelios bačkos aukso. Pavadyk meisterius -
tegu tą auksą sukala, padaro visokių indų, paukščių, girinių žvė­
rių. Ba kur ta pana būna, tai ten viskas aukso: ir lovos, ir stalai, ir
krėslai, ir visoki daiktai.
Tuo suvadino meisterius, ir pridirbo visokių daiktų. Tada tei­
singasis Jonas viską sukrovė an laivo ir nuplaukė in tą žemę, kur
gyveno toj karalaitė. Sustojo prie miesto. Jiedu buvo apsirėdę
kupčiais. Tas Jonas in žiurkštą prisidėjo visokių daiktų ir nuvė
an dvaro. O kad atėjo an dvaro, pamatė - merga semia vandenį
su aukso viedrais. Jonas priėjęs prie tos mergos, parodė jai iš
žiurkšto tuos aukso indus. Toj merga sako:
 - Čia labai gražūs daiktai. Mūs karalaitė nupirks visus tuos
daiktus. - Sako: - Aikšę trepais paskui mane pas karalaitę.
O kad jis nuvėjo pas karalaitę, karalaitė pamatė, kad toki šva­
rūs aukso daiktai, - sako:
- Aš visus ansyk nupirksu.
Sako Jonas:
- Kas čia yra pirkt... An mūs laivo pas mano poną tai yra
visokių daiktų. Jis yra baisiai bagotas kupčius, o aš - jo bernas,
tai jis mane čia pasiuntė su maž kuom. O jei norėtumėt tai viską
pamatyt, tai tas viskas yra an laivo.
- Kad ten toki stebėtini daiktai, tai aš galiu ait pažiūrėt.
Ir tuo jiedu nuvė an laivo. Tuo Jonas karaliūnaitę inleido pas
kupčių in dugną laivo, pradėjo ten jiedu viską peržiūrėtie, o Jo­
nas ko greičiausia paleido laivą an Vilnių marių, ir nuplaukė jie
vėjo greitumu. Pakol karalaitė ten viską užžinojo ir apžiūrėjo,
tai jau jie toli nuplaukė no krašto. Kada jau viską apžiūrėjo, jau ji
nor ait namo. O kad išėjo an viršaus, pamatė, kad jau krašto ne­
mato. Teip nusigandus ėmė rėkt, sako:
- Patekau in kupčių rankas.
O karaliūnas sako:
- Aš ne kupčius, aš esiu karaliūnas iš tokios tai žemės, o ir ne
žemesnis už tave. Pas mano tėvą pamačiau aš tavo abrisą, tai aš
iš džiaugsmo net apslobau ir atvažiavau tavęs parsigabętie.
Tada jau ji biskį nusiramino, kad ne su kupčiais važuoja. Ka­
da plaukė toliau, žinoma, karaliūnai sėdėjo vidury, o teisingas
Jonas, sėdėdams an laivo, griežė an skripkos. Ale jis pamatė, kad
atlėkė trys varnai paskui no tos šalies, iš kur jie bėga. Jis nustojo
griežęs ir užsislėpė. Atlėkė tie varnai, sutūpė an laivo, ir pradėjo
viens teip kalbėt - sako:
- Pavogė mūs karalaitę ir veža. Ale, - sako, - kas iš to: kara-
liūnui ji vis [tiek] neteks. Kaip tik privažuos prie krašto, atbėgs
aukso plaukais arklys. Karaliūnas sės an jo jot in dvarą - tas ar­
klys iškils in padanges, karaliūną užmuš.
O kits sako:
- Ar jau no to pagelbos nėr?
Sako:
- Yra. Kad kas žinotų, tuo tą arklį peršautų, tai liktų karaliū­
nas gyvas.
 Sako kitas varnas:
- Aš kitą jo nelaimę žinau. Kad jis nuveis jau in pakajus, ras
an vinčiaus pasiūtus marškinius. Tie marškiniai apraganauti. Tai
kaip jis tais marškiniais apsivilks, tai tik kojom suburs. Kad kas
žinotų, tuos marškinius inmestų in pečių, tai liktų gyvas.
O trečias sako:
- Aš da didesnę naujieną žinau. Kad ir viskas gerai pereitų,
tai kaip jau bus veseilia, kaip išeis karaliūnaitė šokt, tai ji puls in
žemę ir bus apmirus. Jei kad kas žinotų, tuo ją pakeltų, o iš jos
tiesiojo krūties iščiulptų pora lašų kraujo ir jj išspjautų, tai ji at­
gytų. Jei kad kas tai viską žinotų o kitam pasakytų, tai pavirstų
visas in akmenį.
Tie varnai nulėkė, o jie nuplaukė in kraštą prie savo miesto.
Kaip tik laivas sustojo, tuo atbėgo arklys aukso plaukais. Kara­
liūnas mislio an jo jot, bet teisingas Jonas tuo peršovė tą arklį.
Kiti tarnai ėmė rėkt, del ko jis peršovė tokį gražų arklį. O kara-
liūnas sako:
- Nerėkit: mažu jis žino, ką daro.
Kada atėjo in palocių, rado marškinius an torieliaus padėtus,
visokiais brangumynais išsiūtus. Karaliūnas nore jais vilktis, bet
Jonas tuo tuos marškinius - in ugnį ir sudegino. Tarnai ėmė rėkt
an Jono, kodėl jis tokius puikius marškinius sudegino. O kara-
liūnas sako:
- Jūs nerėkit, ba mažu jis žino, ką daro.
Na, jau viskas gerai, jau veseilia. Ale bešokant karalaitė pa­
balo, puolė in žemę - ir negyva. Teisingas Jonas tuo tą karaliū-
naitę pakėlė no žemės, nunešė in kitą pakajų, paguldė an lovos,
iš tiesaus krūties ištraukė pora lašų kraujo ir išspjovė. O karalai­
tė tuo pradėjo kvėpuot. Karaliūnas, pamatęs, kad jis ten trūsia
apė ją, sako:
- Jau čia tik negerai.
Tuojau liepė jį nuvest in tamsią nevalią ir anryt jį apsūdyt an
pakorimo.
Anryt, kada jį apsūdijo pakart, jis užsilipo an aukščiausio sti­
pino ir sako:
- Dabar aš da jum turu ką pasakyt.
Ir pradėjo teip viską pasakot no pradžių. O kada jau viską bai­
gė, visas pavirto in akmenį ir stojo negyvu. Tada karaliūnas sako:
239
 - Ką aš padariau?.. Savo teisingą gcradėją nužudžiau...
Ir prade gailiai verktie. Tada tarnams liepė tą akmeni pasta­
tyt gale savo lovos, ir kada jis jį pamatydavo, tada gailiai verkė.
Toliau karaliūnas su savo mylima pačia sulaukė dvynelius,
ir abudu buvo sūnūs. Sykį išėjo karalienė in bažnyčią, o jis, žiū-
rėdams an to akmens, apsiverkęs tarė:
- Kad aš tave galėčia vėl paverst in žmogų...
Tada prašnekėjo tas akmuo - sako:
- Galėtum tu mane vėl paverst in žmogų. Jei norėtum savo
ranka nukirst abiem savo vaikam galvas, o tuom krauju patept
tą akmenį, tai aš vėl stočia žmogum.
Tada karalius tuo pajėmęs kardą nukirto abiem vaikam gal­
vas, tuom krauju patepė tą akmenį - iš to akmens vėl stojo jo
teisingas Jonas. Anas, matydams, kad savo vaikus nukirto, jis
pajėmė tuo tiem vaikam galvas, gražiai pridėjo, pašmerau tuom
jų pačių krauju, ir tiedu atgijo ir pradėjo šokt. O kad parėjo kara­
lienė, kad ji pamatė Joną, o kad jai viską papasakojo, koks buvo
džiaugsmas, kokios linksmybės! Potam visi dailiai gyveno iki
pabaigai dienų savo.
(Pasakota K. Puniįkis. Uf.r Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

159. APĖ MUZIKANTĄ

Sykį muzikantas, aidams per girią, sako:

- Kad nors gaučia draugą kelionės per girią...
Išsitraukė skripką savo ir pradėjo valcus vadžiot. An to balso
atbėgo vilkas. Sako muzikantas:
-Aš tokio draugo girioj nenoru.
O vilkas sako:
- Mielas muzikante, aš ne tai ką atbėgau paklausyt, ale norė-
čia ir muzikos tavo pasimokytie.
-Nesunku yra išsimokytie, tik turi klausyt, ką aš tau sakysu.
-Aš tavęs klausysu teip kaip mokytinis mokytojaus.
- Na, tai gerai. Aime toliau.
Priėjo jie aržuolą išpuvusiu viduriu. Sako muzikantas vilkui:
- Tu čia inlįsk ir padėk čia an skylės pirmutines kojas - aš
uždėsu akmenį an kojų, paskui mokysu grajyt.
240
 Tas vilkas inlindo, tai buvo pilna skylė - vilkas teip kaip tik
tilpo. Paskui sako muzikantas:
- Dabar turu aš tau an pirmutinių kojų užrist didelį akmenį,
kad tu galėtum gulėt ir mokytis valcus. O be akmens ncdagulė-
si: imsi šokt - negalėsi gerai išsimokyt.
Tas gulė, o jis atnešęs kaip dėjo akmenį vilkui an kojų - vil­
kas ir liko gulėt O jis aidams pasakė:
- Dabar lauk, gulėk, kol aš sugrįšu.
Aina toliau per girią - ir vėl jis šnekas:
- Kad gauČia kokį tavorščių per girią...
Susyk atbėgo lapė. O jis sako:
- Aš tokio draugo nenoru.
O lapė sako:
- Mielas muzikante, aš ne tai ką atbėgau paklausyt tavo gra-
jaus, ale norėčia ir pati pasimokytie.
- Išmokt tai ne kas, ale turi manęs klausyt, ką aš tau liepsu.
- Aš teip klausysu kaip mokytinis mokytojaus.
- Gerai.
Nuvėjo jiedu toliau. Muzikantas palenkė jauną berželį, koja
viršūnę primynė, sako:
- Teip aš tave negaliu mokyt, ba tu tik Šoksi, o nesimokysi.
AŠ tavo kojas pirmutines šę Čia pririŠu, tai tu negalėsi šokt.
Tuo jis pririšo lapę už kojų ir paleido berželį. Tas berželis
kildams iškėlė ir lapę aukštyn. Dabar sako muzikantas:
- Čia kabok, kol aš sugrįšu, ir mokykis.
Aina toliau valcus vadžiodams per girią.
Žmogus kirto malkas. Išgirdęs tokį grajų, kirvį - an pečių,
atėjęs pas tą muzikantą ir klauso.
Tas vilkas, matydams, kad jau jį apgau muzikantas, jis tą ak­
menį ir dantimi, ir kojom - taki nuvertė no kojų tą akmenį ir -
vyt pėdsaku tą muzikantą papjaut. Atbėgęs rado lapę kabančią.
Toj lapė Šaukė:
- Kūmai, apgau mane muzikantas!
Tas vilkas paleido lapę, ir abudu bėgo paskui. Atbėgo pas
muzikantą - jau rado juos du. Vilkas nore pult prie muzikanto,
bet žmogus su kirviu atgynė - tie žvėrys nubėgo in girią, o mu­
zikantas nuvė savo keliu.
(No K. Puniškio uir Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

24/
 160. [SUNKI AVIS)

Da neseniai buvo Vilkavišky toks rudas žydas viena akia. Jis,

atvažiavęs in dvarą Pagemevės, pirko penkiasdešimts avių va-
lackių. O kad jam sykį prireikė mėsos, tai jis atvažiavęs pajėmė
iš tų avių penkias, susidėjo in vežimėlį ir vežasi. Bevažuojant
jau Bajoruos jį sutemė. O kad privažiavo ties Būdežcrių alksny­
nu, per pieskas reikė povaliai važuotie. Klauso - avis bliauja. Jis
sustojo, apgraibė - jo vežime visos penkios. Sako: „Tai kas vežė
ir pametė". Tuo sustojo, aina dėt an vežimo avį. Apgraibė - la­
bai riebi. Sako žydas: „A gute šepsola"*. Ale jis negali pakelt tą
avį: teip kaip telyčia. Tai tas žydas, padėjęs kartelę, ledva tą avį
invertė in vežimą. O kad jis davažiau iki pirmam tiltui prieš mies­
tą, tai avis iš vežimo iššoko, nusijuokė - kaip nuvė, teip nuvė an
Vasijų. O žydas persigandęs parvažiau in miestą - sirgo no per-
sigandimo kelias nedėlias.
(Pasakojo MauSkus. uir V. Baslanavidus] OiXabiahuost) 1905 m)

161. [KATINAS IŠ ANDAROKO ATLANKOS]

Da ne per seniai pasakojo no Pajevonio iš Būdviečių ūkiny-

kai šviderekas ir Šlikas, kaip jiedu sykį matė vieną atsitikimą.
Jiem laike perkūnijos beainant prieš tiltą kaimo Būdviečių, pa­
matė bėgant mergą pasikėlus andaroką no lietaus. Prieš patį til­
tą pasileido toj merga andaroką, ir tiedu vyrai pamatė, kaip iš
jos atlankos išpuolęs rudas katinas nubėgo po tiltu. O tuomsyk
sužaibavo kryžium, trenkė in tiltą ir nuskėlė kampą tilto. O toj
merga liko gyva.

162. APĖ DVYLIKĄ BROLIŲ IR VIENĄ SESELĘ

Trisdešimtoj karalystėj an pats vidurio dangaus ir žemės gy­

veno viens karalius su pačia, turėjo jiedu dvyliką vaikų - sūnų.
Toliau sako karalius pačiai:

* Gera avis (žydiškai). - K. A.

242
 - Šitą tryliktą, kurį pagimdysi, o jeigu būtų mergaitė, tai liep-
čia visą dvyliką vaikų užmušt, o visos mano bagotystės ir kara­
lystė tegu būtų jai.
Ir tuo liepė padaryt dvyliką grabų, gatavai parengė ir pa­
statė vienam tuščiam pakajuj, o užrakinęs padavė raktą kara­
lienei, o da ir liepė apė tai niekam nepraneštie. O karalienė lab-
jau mylėjo jauniausią sūnų, katras visad prie jos buvo, - vadino
jį Binominu. Matydams vaiks, kad motina teip susirūpinus, sa­
ko motinai:
- Kodėl tu, motinėle, tokia liūdna?
Sako:
- Ką aš nebūsu liūdna... Tėvas davė tokį įsakymą, kad jeigu
gimtų trylikta mergaitė, tai jūs visą dvyliką lieps nukirst. Jau ir
grabus del jūs dvylikos davė padaryt, ir stovi jau seniai gatavi.
Nuvėjus atrakino tą stubą ir parodė tam vaikui tuos grabus.
O toj kalbėdama karčiai verkė. Matydams sūnus jos didelį gai­
lestį, sako:
- Miela motinėle, neverk. Mes nelauksim, kol jis mus užmuš:
mes pats išeisim.
- Na, tai aik, tu mano brangus sūneli, su savo vienuolika bro­
lių. Aikit in girią, iŠsirinkit sau aukščiausią medį ir viens vis sė­
dėkit tam medy ir žiūrėkit an savo palocių: jei gims sūnus, tai aš
liepsu an viršaus pakajų iškelt baltą karūną, o jei duktė, tai pa­
matysit raudoną. Tai kaip tik pamatysit raudoną, tai skubykitės
ko graičiausia in gilumą girių, ir Dieve ten jum padėk. O aš kiek­
vieną naktį kėlus melsuos, kad jum būtų žiemą ugnelė kur sušil­
dė, o vasarą kad jus karštis nedcgytų.
Potam palaimino savo vaikus, ir jie išėjo in girią. Girioj rado
jie vieną aukštą aržuolą, aukštesnį už kitus medžius, ir jie vis po
vieną sėdėjo kasdien viršūnėj ir žiūrėjo an savo tėvo rūmų. In
vienuoliktą dieną ėjo jauniausias Binominas an sargybos. Insili-
pęs in viršūnę medžio, pamatė, kad karūna an stogo iškelta, ale
ne balta - raudonai kruvina, ženklinanti jiem visiem smertį. Jis
tuo pranešė savo broliam, kad jau tokia naujiena. Jie tuo visi.
pakilę no to daikto, kėliau in gilumą girios. Pačioj gilumoj gi­
rios rado jie tokį nedidelį namelį, ir jokio gyventojo tenai nebu­
vo. O tas namelis buvo apraganautas. Jiems tas namelis labai
patiko. Sako:
245
 - Binominai, hi jauniausias - lik namie mum valgių stcliuo-
tie, o mes aisim visi in girią medžiot paukščių, žvėrių, kad turė­
tume kuom toj girioj maitvtis.
Jie, būdavo, išėję prišaudo visokių paukščių, žvėrių, o jau­
niausias jiem vis valgius steliuodavo.
O kad toj mergaitė išaugo jau dvylikos metų, sykį žlugtą skal­
biant ji pamatė, kad yra dvylika marškinių ne teip didelių. Sako
motinai:
- Keno šitie marškiniai? Tėvui jie per maži.
O motina apsiverkus jai sako:
- Buvo tavo dvylika brolių. O kada tu gimei an svieto, tai
tėvas juos norėjo visus nukirstie, jau jiem ir grabai buvo padirb­
ti. O aš, gailėdama jų, slapta išleidau in girią. Ir nežinau dabar,
kur jie gyvena ir kaip kur jie būna.
Ir tai iškalbėjus prade gailiai vcrktie. O toj duktė sako:
- Motinėle, neverk: aš aisu jų ieškot. Ir tol aisu, kol kraštą
svieto nepriaisu, o aš juos turu atrastic.
Išsidžiovino tą dvyliką marškinių, susirišo in klumšiuką ir
išėjo savo brolių ieškot. Nuvėjus in tą girią, ėjo ėjo tąj giria - pri­
ėjo tą pačią stubelę, kur jos broliai gyveno. O kad atėjo in vidų,
rado ji ten savo jauniausią brolelį. O anas klausia jos:
- Iš kur ir kur aini?
Sako:
- Esiu karaliaus duktė tokio ir tokio, ainu savo dvylikos bro­
lių ieškot.
Sako anas:
- O ką tu tame klumŠyje neši?
Sako:
- Nešu savo broliam po marškinėlius.
Anas pažiūrėjo - pažino tuos marškinius ir pripažino ją už
seserį. Jie abudu pasteliau aniem vakarienę. O kad parėjo anie
vienuolika brolių, o kad jau susipažino, aš negaliu nė apsakyt,
nė aprašyt, kokios ten linksmybės buvo, kada jie ją apstojo ratu
aplink, pradėjo meilingai sveikytie.
An rytojaus išėjo broliai in girią medžiot, o jiedu liko namie. O
kad jau jiedu susteliau valgius, vakaran ji, išėjus iš tų namelių,
pamatė, kad pas tuos namelius žydi o jau gražių dvylika lelijų. Ji
teip sumislio sau: „Reik nuskint visiem po kvietką. Kada broliai
244
pareis, o bus po vakarienei, tai duosu visiem po gražią kvietką
pasidžiaugt". Ji tais lelijas nuskynus atsinešė in stubą.
O kada tie broliai sugrįžo no medžioklės, viskas buvo sureng­
ta an stalo, sėdę pavalgė. O kad jau po vakarienei, tai jų sesutė
davė iš meilės jiem visiem po kvietką. Kaip tik tie visi pajėmė po
kvietką, tuo visa dvylika brolių pavirto in varnus ir išlėkė. Pra­
puolė tas namelis, liko ji tik viena stovėt toj girioj.
Aina verkdama per girią. Patiko tokią bobą. Sako toj boba:
- Kodėl tu nuskynei tą dvyliką lelijų? Tos lelijos tai buvo ta­
vo dvylika brolių. O dabar jau jie amžinai prapuolė.
Sako toj sesutė:
- Ar jau nėra jiem jokios pagelbos?
- Yra da viena pagelba, ale labai sunki, tu neiškęsi. Kad tu
per septynis metus iškęstum nešnekėjus, tai jie atsiverstų vėl in
žmones.
Toj seselė nieko nelaukus tuo insilipo in medį ir sėdi. Kaip
užsimano valgyt, pasirenka vasarą vuogų, riešutų, o an žiemos
teipgi ji pasteliuodavo sau maisto ir teip maitinosi. Pergyveno ji
girioj keturis metus. Toj seselė tai buvo graži, ir buvo an kaktos
aukso žvaigždė.
Sykį atjojo karaliūnas in tą girią su savo tarnais medžiot. To
karaliūno šuo atbėgo pas tą medį, katram sėdėjo toj pana. Pama­
tęs šuo tą paną ėmė baisiai lotie. Karaliūnas atėjo žiūrėt, an ko
šuo loja. Pamatė tą gražią paną medy sėdint. Sako karaliūnas:
- Ar tu nebūtum mano moteria?
O toj pana galvą palenkė, duodama ženklą, kad nor būt. Jis ją
tuo išsikėlė iš medžio, užsidėjo an arklio, parsigabeno in savo
dvarą, nežiūrėdams, kad ji nešneka, tuojaus apsiženijo. Per ve-
seilią ir po niekad nesijuokė nė nešnekėjo.
Pergyveno jiedu meilėj per du metu. O tretiems metams ai-
nant, pradėjo karaliaus močeka jam įkalbinėtie - sako:
- Pargabenai iš girios kažin kokią valkatą. Kažin kokiais ji
bedieviškais darbais ten užsiiminėjo... Niemkos kad nešneka, tai
nors juokiasi, o ji niekad nesijuokia. O katra nesijuokia, tos san-
žinė nečysta.
Iš pradžių da vis karalius jos neklausė. O toliau sako: „Mažu
ji ir gerai šneka. Dabar mž būt su niemka visą amžį..." Tuo liepė
an dvaro inkast stulpą, ją prie stulpo pririšt, sukraut apačioj mal-
245
kų ir sudegyt gyvą. Teip tuo viskas stojos, ir jau padegė malkas.
O kad jau pasibaigė septyni metai jai nekalbant - susyk suūžė
paukščių sparnai. Atlėkė dvylika varnų, tuo plunksnas nume­
tė -stojo dvylika brolių. Tuojie malkas numėtė, ją no stulpo nu-
jėmė, pradėjo vėl linksmai sveikytis, dėkavodami užjos kantry­
bę, ką juos išgelbėjo. Tada karalius, pamatęs tokius dyvus ir kad
jau ji šneka, tuo jis jos persiprašė, ir visi dailiai benkietavojo. O
tą močeką padavė žvėrim an suvedimo.
(No Puniškio užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

163. APĖ SESELĘ IROŽIUKĄ

Buvo toks žmogus su pačia, ture jiedu vaiką ir mergaitę. Ka­
da toj jo pati numirė, jis vedė kitą. Pataikė raganą. Toj ragana
pradėjo tų vaikų nekęstie, maitino juos tik teip, kaip žmonės sa­
vo šunis. Tie vaikai, matydami savo blogą padėjimą, susikabino
abu už rankų ir išė in svietą geresnio būvio ieškot. Ėjo ėjo per
dieną, daėjo girią. Toj girioj jau juos sutemė. Jie rado storam me­
dy šone skylę, sulindo tenai ir nakvojo.
Anryt, kaip saulė toj skylėj jau gerai inkaitino, tas vaiks užsi­
manė gert. Sako:
- Aime toliau, mažu rasim kur šaltinį, nes trokštu.
O toj ragana viską tai žinojo, tai ji apraganau visus vandenis
girioj anoj. Jiedu paėjo toliau - rado šaltinuką.
- Na, dabar tai jau atsigersu!
Priėjo jie prie vandens - klauso toj mergaitė, kad kas kalbas
vandeny:
- Kas iš manęs gers, tai pavirs in vilką.
Sako ji:
- Negerk, brolyti, ba pavirsi in vilką, sudraskysi mane.
Jis paklausė, negėrė. Paėjo toliau - pamatė jis vėl šaltinį. O
toj jo sesuo vėl girdė iš vandens sakant:
- Kad kas iš manęs išgers, tai stos ožiuku.
Jau jis lenkėsi gerti, o ji jam sako:
- Negerk, broleli, ba pavirsi in ožiuką, pabėgsi no manę.
Jis, negalėdams pakęstie gert, pasilenkęs paragau to vandens.
Kaip tik srūbterė, teip ir stojo ožiuku. Verkia nabagai an savo
nelaimių. Toliau sako sesuo:

246
 - Neverk, ožiuk, aš tave niekur nepaliksu, būsi su manim
drauge, kol aš gyva būsu.
Tuo nusijuosė aukso juostelę, aprišo ožiukui an kaklo, pasi­
darė šniūrelį ir vedėsi. Jiedu ėjo ėjo per tą girią - rado jiedu tokį
urvą su durelėm. Labai patiko jai ta vieta, ten jiedu apsigyveno.
Ji sau, būdavo, pasirenka vuogų, riešutų, o ožiukui parenka gra­
žių žolelių, parnešus pašeria. Ir teip jiedu ten gyveno.
Ale sykį atjojo karaliūnas in tą girią an medžioklės. Prade
šaudyt, šunes lotie, an ragų trūbyt, zuikius baidyt. Išgirdo ožiuks
tuos kūkavimus medinčių - sako jis:
- Sesute, leisk tu mane ir tenai, ir aš norėčia ten būtie.
Sako:
- Aš tave leisu, ale žiūrėk, vakare kaip parbėgsi, tai sakyk:
„Sesele, leisk mane", - tai aš tave įleisu, atidarysu dureles.
Atidarė dureles - išbėgo ožiuks. Tas ožiuks nubėgo netoli me-
dinčių. Pamatė karaliūnas, kad ožiuks su aukso juosta an kak­
lo, - tuo pasileido vyt visi. Jis parbėgo pas dureles, pašaukė - in-
leido. Ir anie paskui! Pamatė, kad ožiuks per dureles inlindo in
urvą, - tuojau tšis dureles išlaužė, ir inėjo tenai karaliūnas. Toj
pamatė, kad atėjo vyriškas su aukso karūna an galvos, - labai nu­
sigando. O ji buvo labai graži. O jis labai nusistebėjo, kad ji tokia
graži, kad jis kitą tokią netiki matyt an svieto. Sako tuo jai:
- Mažu tu nori keliaut su manim in mano dvarą ir būt mano
mylima moteria?
Toj mergina tuo palinko jo norui.
- Ale, - sako, - aš ir ožiuką savo nepaliksu.
Tuo pajėmė ožiuką, ir nukeliau in dvarą. O žinoma, kaip pas
karalius viskas grait aina, tai tuo jiedu ir apsipačiau. Po pergy­
venimui metų moterystėj sulaukė jiedu sūnų.
Dasigirdo toj močeka ragana, kad jau ji karalienė, - o ji ir tu­
rėjo dukterį. Sako toj duktė:
- Ar jai būtie karaliene?.. Aš tai bent jau būčia karalienė.
Toj ragana tuo su dukteria jau buvo ten. Pasivertė in vieną
tarnaitę, o atėjus sako karalienei:
-Tu dabar esi silpna. Pataisėm mes tau pirty vonią -aik išsi-
maudyk, tai gausi sylos ir sveikatos.
Nuvedus podino pirtį gerai pakūrė ir uždarė, o karalienė tu­
rėjo užtrokštie. O ta ragana savo dukterį kreivą, su viena akia
paguldė in lovą, in vietą karalienės.
247
 O karalius, kada tai viskas stojos, buvo an medžioklės. Kada
sugrįžo karalius, išgirdo, kad gimė jo sūnus. Jis iš džiaugsmo
norėjo priait prie lovos savo mylimos pačios. O toj ragana sako:
- Karaliau, neik prie lovos, tegu silsis.
Jis ir atstojo. Oji nenorėjo leist, kad jis nepažintų, ba tos raga-
niūkštės buvo ir veidas Šiurkštus.
Vakare jau visi miegojo, tik viena nešiotė prie vygės vaikelio
nemiegojo. Susyk atsidarė durys, atėjo karalienė. Jai išrodė, pa-
jėmė vaikelį an rankų, pavalgydino, paguldė, užklojo ir sako:
- Mano mielas vaikeli, ateisu da du vakaru pas tave, o pas­
kui aisu in amžiną pakajų.
Praaidama ožiuką paglostė ir išė.
Anryt nešiotė (momka) klausė sargų, ar ėjo kas iš lauko in
pakajus. Tie atsakė, kad nieks nėjo.
Kitą vakarą atėjus, vėl teip padarius, pasakė, kad
- Da vieną vakarą ateisu, o paskui aisu į amžiną pakajų.
Anryt toj momka pranešė tą visą atsitikimą karaliui. Vakare
atėjo karalius in vaikelio stubą pas momką. Kaip tik jau buvo
naktis, atėjo karalienė vėl. Sako:
- Mano mielas vaikeli, jau atėjau tave atsisveikyt paskutiniu
sykiu: aisu jau in amžiną pakajų.
Tas karalius, gerai pažinęs savo pačią, tuo puolė prie jos, sa-
kydams:
- Ar tu mano pati?
Sako:
- Aš tavo mylima pati. Mane ragana užtroškino.
Ir tuo stebuklingai ji vėl atsigaivino ir stojo pas karalių svei­
ka. O tą paskutinę naktį kad ją būt nieks nesulaikęs, tai jau ji
būtų daugiau neparėjus. Tada tuo karaliaus tarnai išėmė iš lo­
vos tą raganiūkštę ir tą raganą, sukrovė malkų laužą ir abi sude­
gino. O jiedu ilgus metus dailiai ir laimingai karaliavo.
(No Komiraucko uir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905m.)

164. APĖ BEVAIKIŲ PORĄ

Kada tai jau labai seniai trisdešimtoj karalystėj gyveno žmo­
gus su pačia. Jiejau buvo vidutinėj senatvėj, o vis nesulaukė vai­
kų. Už jų namų buvo labai gražus sodas su visokiais vaisiais. Jis
24K
prigulėjo raganai, o buvo aptvertas didele, aukšta tvora teip, kad
per ją sunku buvo pcrliptie.
Sykį toj jo pati pamatė, kad tame sode labai puikūs obuoliai.
O jai teip pakvipo, kad sako: „Jeigu aš jų negausu pavalgyt, tai
jau aš turu mirtie". Išgirdo tokią jos kalbą vyras, o gailėdams,
kad nenumirtų, perlipo per tą tvorą, nuskynė kelis obuolius. Toj
jo boba kaip suvalgė tą porą obuolių, ji teip užsimanė da dau­
giau, kad ji negal trivot. Sako:
- Aik da ma nuskink, o jei ne, tai jau ma bus galas!
Bijodams žmogelis, kad nenumirtų pati, nuvėjęs perlipo per
tvorą ir skina obuolį. Kaip jis tik prie obels, jau toj ragana, katrai
prigulėjo tas sodas, - pas jį. Sako:
- Aš tave jau sudraskysu, ko tu mano obuolius skini!..
Jis persigandęs sako raganai:
- Mano pati teip užsimanė šitų obuolių, kad jeigu ji negautų
jų, tai jau mirtų.
Ragana sako:
- Na, kad teip, tai paliksu tau gyvastį. Gali skint obuolių ir
nešt tu jai, o kad tuos obuolius suvalgys, tai ką nuo tų obuolių
pagimdys, tai jau bus mano. O jei nenori, tai aš tave sudraskau.
Žmogus iš baimės viską pažadėjo. O kad gimė duktė, atėjo
ragana, atėmė tą mergaitę. Pas saveją gražiai paaugino. Tos mer­
gaitės užaugo plaukai teip ilgi, kad supindavo kasą no trijų sieks­
nių. Toj mergina buvo labai graži. Toj ragana, bijodama, kad kas
jai ją nepavogtų, davė pastatyt aukštą bokštą, ir viršuj tik buvo
langelis, o apačioj jokių durių nebuvo. Toj ragana tą merginą nu­
gabeno in tą bokštą, per tą langą ją ten pasodino ir jai teip pasakė:
- Aš kaip atnešu tau valgyt, tai teip aš tau sakysu: „Nuleisk
šilkų kaselę", - tai tu nuleisk savo kasą, o aš tąj kasa užlipsu pas
tave".
Ir teip, būdavo, lipinėja pas ją.
Sykį viens karaliūnas, medžiodamas tuose laukuose, išgirdo
apė tokią raganos kalbą. Tuo kaip tik toj ragana nulipus nuvė.
Atėjęs karaliūnas sako:
- Nuleisk šilkų kaselę.
Toj merga nuleido kasą - karaliūnas užlipo. O kada užlipo,
pamatė ji, kad vyriškis pas ją. Iš pradžių ji nusigando, bet toliau
kaip karaliūnas pradėjo jai šnekėt - sako:
249
 - Aš esiu karaliūnas - mažu tu būtum man už moterį?
Toj mergina pamislio: su jaunu vis būtų geriau gyvęt ne kaip
su sena ragana, - sako:
- Būsu.
Ir davė jam ranką.
- Ale, - sako, - kaip aš iš 6a galėčia išlipt? Ragana mane lan­
ko iš ryto, o tu ateik vis vakare, o ateidamas atnešk tu m2 šilkų -
aš nusivysu virvę ir nusileisu.
Tai, būdavo, kaip jis ją atlanko vakare, atneša jai Šilkų.
Po kiek dienų sykį toj mergina, traukdama tą raganą, teip
pratarė - sako:
- Kas tai yra, kad tu sena, o tokia sunki? Karaliūnas jaunas, o
daug lengvesnis.
Toj ragana tuo suprato, kas 6a yra. Užlipus tuo pradėjo an
jos bartis:
- O tu tokia ir tokia, bedieve! Aš tave 6on pasodinau, kad
prie tavęs nieks nepriaitų, o tu jau užsitrauki karaliūną!..
Perpykus tuo pajėmė žirkles, nukirpo jos kasą ir ją nunešė in
tyrus laukus. Ten ją paliko, kur ji turėjo didelį vargą vargtie. O
ta ragana atėjus užlipo an to bokšto ir sėdi.
Vakare atėjo karaliūnas, sakydams:
-Nuleiskšilkų kaselę.
Toj ragana nuleido tą kasą - jis užlipo. Kaip tik užlipo, teip
toj ragana Šoko an jo, sakydama:
- O ką, atėjai pas savo mieląją?.. Nėr tavo paukščio lizde: jau
išlėkė. Jau tu jos nematysi daugiau an svieto!
šoko ragana visu smarkumu an jo. O karaliūnas persigan­
dęs puolė iš to bokšto. Ale visai neužsimušė, o katė raganos
atbėgus išlupo karaliūnui abi akis. Pagulėjęs karaliūnas, kol
perkentė skaudėjimą, o paskui vaikščiojo po girią, mito šakni­
mis, kol jis pataikė nuveit in tais pūstynes, kur jo merga buvo.
Toj mergina jį paž.ino, atbėgus verkdama apsikabino jam an
kaklo. Jos gailių ašarų užpuolė jam an akių, ir jis pražiūrėjo. O
kada pražiūrėjo, pajėmė ją už rankos, parsigabeno in savo dva­
rą, ir tuo apsivedė. Potam toliau dailiai ir laimingai karaliavo,
nedatirdami jokios nelaimės.
(No K. Punakio užrašė Vintai. Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

250
 165. A P Ė T R IS M A Ž U S Ž M O N E L IU S G IR IO J

Buvo kitąsyk našlys ir našlė, turėjo abudu po mergaitę. O

jiedu netoli viens kito gyveno, tos mergaitės nuolat subėgdavo
in krūvą.
Sykį sako toj našlė:
- Kad tavo tėvas mane imtų, tai aš tave labai mylėčia. Praus­
tis tau vis būtų pienas, o gertie - vynas. O mano dukterėlei praus­
tis - vanduo, gert - ir vanduo.
Toj mergaitė pasakė teip tėvui, ką anoj šneka. Tas tėvas tuo-
jaus ją parvedė. O kaip parvedė, močeka savo dukteriai duoda
pieno praustis ir vynu girdo, o vis negraži, o šitai - vandeniu
praustis ir gert vanduo, o vienok kasdien vis da ji buvo gražes­
nė. Toliau pradėjo močeka ją visai nekęstie ir vis mislio, kur jai
galą padarytie, kad ncsivalkiotų po akių. Sykį padavė duonos
šmotelį ir kašiuką, sako:
- Aik in girią, parnešk man pilną kašių žemvuogių. - O tai
buvo žiema.
O toj mergaitė sako:
- Kur aš galiu gautie žiemą vuogų?..
- Kas man darbo!.. Jei neparneši, nepasirodyk man in akis!
Pajėmus tą duoną ir kašiuką, nuvėjo in girią. Pamatė ji girioj
mažą stubelę. Per langą pamatė, kad yr stubelėj tris mažiukai
žmonės. Atėjus sako:
- Ar negalėčia užeit pas jus in stubą?
Anie sako:
-Gali.
Atėjus in stubelę, atsisėdo an suolelio pas pečių ir graužia tą
duoną. O tie žmonės klausia:
- IŠkur tu ir ko atėjai in girią?
Sako:
- Mane močeka išvarė vuogų rinktie, nors niekur aš jų nerasų.
Sako tie žmonės:
- Mažu tu mum duotum duonos?
Toj mergaitė perlaužė pusiau tą duoną ir padavė tiem žmo­
nėm. O kad jau jie tą duoną suvalgė, padavė mergaitei šluotą,
sako:
- Ai k nušluok sniegą no durelių.
 O kad nušlavė, žiūri ji, kad jau tokios gražios vuogos išaugę!
Ji tuo tų vuogų pridėjo pilną kasių.
Paskui tie žmonės šnekasi:
- Kad ji tokia gera, kuom mes ją apdovanosim?
Viens sako:
- Aš ją apdovanoju didele laime.
O kits sako:
- Aš ją tcip apdovanoju: kad ji žodį tars, tai vis raudonasis iš
burnos išpuls.
O trečias sako:
- Aš ją teip apdovanoju, kad ją pajims karalius už moterį.
Padėkavojo toj mergina tiem ž.moneliam ir parė su vuogom
namo. O parėjus sako:
- Labas vakaras.
Kaip tik tarė žodį, teip vis puolė po raudonąjį iš burnos. Ka­
da toliau pasakojo savo atsitikimą, ir vis biro iš burnos raudo-
niejai. Pripuolė pilna stuba pinigų.
Matydama močeka jos tokią laimę, sako:
- Kad ji tokią laimę gavo, mano mergaitė da geresnę gaus.
Pridėjo jai pyragų, sviesto, sako:
- Aik ir tu in tą stubelę, tai ir tu pamesi vuogų.
Nuvėjo in girią - rado tą pačią stubelę. Inėjus atsisėdo an suolo
ir valgo pyragą su sviestu. O tie žmonės sako:
- Duok ir mum valgyt.
Sako toj merga:
- Aš tik sau turu.
Toliau sako tie žmonės:
- Imk šluotą, aik nušluok no durių sniegą.
- Nušluosit ir pats: ar aš jūs tarnaitė?!
Dabar jau ji aina, suvedus pyragą. O tie žmonės sako:
- Kad ji tokia netikus, kuom mes ją d ovanosim?
Viens sako:
- Aš ją apdovanoju: kaip ji dabar jau brudas, tai ji no šios
dienos da bus brudesnė.
O kits sako:
- Aš ją teip apdovanoju: kad ji tik žodį tars, tai vis prie kiek­
vieno žodžio iššoks iš jos burnos vis po rupūžę.
O trečias sako:
252
 - As ją teip apdovanoju, kad ji tur mirt baisiu smerčiu.
Močekos duktė išėjo, paieškojo vuogų - niekur nerado ir pa­
re namo. O kad pradėjo pasakot, tai prie kiekvieno žodžio vis iš
burnos iššokdavo po rupūžę - prišoko pilna stuba rupūžių.
Pamačius tai močeka visai perširdo an podukros. Tuo ją ap­
kabino šlapiom tolkom, padau kirvį in rankas, sako:
- Aik tu an upės, išsikirsk aketę ir išskalbt tolkas.
Toj mergina tuo ir nuvė an ledo, išsikirto aketę ir skalbia. In
tąsyk atvažiau karaliūnas. Sako:
- Ką tu čia veiki?
Sako:
- Močeka išvarė tolkų skalbt.
Kaip tik ji pratarė, teip ir pradėjo po žodžiui birt pinigai. Ka­
ralius, matydams, kad iš jos burnos puola pinigai, o da ji ir teip
graži buvo, - sako karaliūnas:
- Mažu tu norėtum būtie mano mylima pačia?
Toj tuo apsijėmė. Sėdo in karietą pas karaliūną, parvažiau in
dvarą, ir tuo apsiženijo.
Po kokiam ten laikui gimė jų sūnus. Karalienė, kaip tokia ge­
ra buvo, paprašė ir savo močeką an baliaus. O kad jau po baliui
karalius išjo medžiot, toj močeka, sugriebus su savo dukteria,
karalienę išmetė per langą in upę, ir prigėrė, - o pro tuos rūmus
upė bėgo. Parjo karalius - jau karalienės nėra. Ale atplaukė upe
tokia graži antelė, inlėkė per langą in tą pakajėlį, kur buvo jos
vaikelis. Tuo stojo karaliene, pajėmė vaikelį, papenėjo ir vėl pa­
guldė. Ir sako:
- Kad norėtų karalius, kaip aš kitą naktį ateisu, tai jis pajė-
męs kardą trissyk mosterėtų an manęs, tai aš vėl stosuos gyva.
Pati pasivertė in raibą antelę, išlėkė ir nuplaukė upe. Momka
tai išgirdus tuo nubėgus pasakė karaliui.
Kitą naktį, kaip tik ji atlėkė, karalius mosterė kardu trissyk in
ją - karalienė stojo gyva ir sveika ir stojo prie karaliaus. Karalius
iš to džiaugsmo padarė didelį balių. Sušaukė visus karalius, kad
apsūdyt tą močeką su jos dukteria, kokią jom smertį daryt. Tada
visi vienbalsiai nusprendė abi an laužo sudegyt. Ir tuo per tą
balių j&is sudegino. O jiedu dailiai ir turtingai karaliau, ba iš jos
burnos vis biro raudoniejai.
(Na PuniSkio užraše Vincas Rasanavifius Ožkabaliuos 1905 m .J
 166. A P Ė V ER PĖJĄ IR K A R A L IŪ N Ą

Buvo kitąsyk tokia merga tinginė, kad ją motina niekaip ne­

galėjo išmokyt verptie nė pripratyt prie to darbo. Sykį bemoky­
dama ėmė mušt teip, kad ji rėkė kaip gyvulys. Tuomsyk važia­
vo karalienė. Išgirdus tokį riksmą, liepė sustabdyt arklius. Sako:
- Žiūrėsim, kas čia ką muša.
O kad paklausė, del ko ji teip verkia, o motina, nenorėdama
pasakyt teisybę, sako:
- Ji labai nor verpt, o aš tiek linų neturu. O ji mane baudžia,
kad aš jai duočia darbo, o aš neturu tiek linų. O per tai aš ją
neturu kur padėt.
O karalienė sako:
- Leisk tu ją pas mane. Aš turu daugybę linų - ten ji galės
verpt, kiek ji norės.
Motinai gerai, kad ją tik kas ima no jos žilos galvos. Tuo ka­
ralienė ją pasisodino in karietą, parsivežė in savo dvarą. Parodė
jai tris stubas, prikrautas linų. O ten tiek tų linų buvo, kad ji
būtų, gerai verpdama, (turėjusi] prasėdėt tris šimtus metų, ir tai
nieko nebūtų buvę. Sako jai karalienė:
- Jei suverpsi tu tuos linus, tai tu būsi mano marti: aš tave
apženysu su savo vyriausiu sūnum.
Karalienė ją paliko verpt, pati išėjo. Oji atsisėdus verkia.
Atėjo po trijų dienų karalienė - da anoj nepradėjus verptie.
Sako:
- Kodėl neverpi?
Sako:
- Gaila m5 tėvų, neapsipratus Čia, tai da nesmagu.
- Na, tai kad ir teip, ale jau rytoj pradėk.
Verkia ji vėl: no koji nelaiminga pradės? Pamatė - ateina per
dvarą trys bobos. O tai buvo laumės. Atėjo tos bobos pas ją ir
sako:
- Ko tu teip verki?
Sako:
-Teip ir teip, ką aš galiu pradėt...
O tos bobos sako:
- Mes tau tą viską atliksim tik už tai, kad tu mus an vestuvių
paprašysi.
254
 Toj mergina sako:
- Maloniai paprašysu, kad tik darbą atliktumėt.
- Mes tuo atliksim.
Ir tuo stojo prie darbo. Boba su plačia koja ėmė verpt, ratelį
sukt, kita su nusikorusia didele lūpa - taisyt siūlus, o trečia su
dideliu pirštu lėkt ir mest tolkas in kampą. Kaip bematant tuo ta
stubą linų išverpė.
Kitądien ji savo verpėjas pakavojo. Atėjus karalienė dideliai
nusidyvijo, kad rado jau vienoj stuboj visus linus suverptus. Ki­
tą naktį (laumės] kitą stubą išverpė, trečią naktį pabaigė, atsi­
sveikino ir aidamos ingraudino, kad nepamirštų an vestuvių pa­
prašyt. Karalienė pamatė, kad jau viskas suverpta, - tuo parodė
savo sūnui mergą. Toj mergina labai sūnui patiko, ir tuo bema­
tant surengė balių. Sako toj mergina:
- Aš turu tris tetas - norėčia paprašyt an vestuvių: aš no jų
daug gero gavau, aš jų negaliu pamirštie.
O karaliūnas atsakė:
- Kad tu mum miela, tegu ir tavo tetos bus mielos.
O kad jau buvo vestuvės, atėjo trys bobos labai baisios: vie­
na - su plačia koja, kita - su didele nusikorusia apatine lūpa, o
trečia - su storu vienu pirštu. Atsisėdo už stalo visos šalia nuo­
tekos. Pamatė karaliūnas, kad tokios baisybės bobos, - atėjęs
klausia vienos:
- Del ko tavo viena koja tokia plati?
Sako:
- No sukimo vindo.
Klausia kitos:
- Del ko tavo tokia lūpa nusikorus?
- Tai no seilėjimo siūlų. Bobos kaip verpia, tai vis paseili
siūlą.
- O kodėl tavo toks storas pirštas?
- Tai, - sako, - no lenkimo.
Karaliūnas po vestuvių nedavė (pačiai] nė prieit prie vindo,
kad ir jai nepasidarytų tokios baikos kaip anom.
Kur tai girdėt tokios baikos, kad tokia netikus tinginė stojo
karaliene?..
(No Buršvtrigerio u ir. Vincai Basanavičiui Ožkabaliuos 1905 m.)

255
 167. A P Ė V A IK U S IR R A G A N Ą

Kitąsyk gyveno viens žmogus girioj su pačia, turėjo jiedu sū­

nų ir dukterį. Toliau toj jo pati numirė - jis pajėmė kitą. Ale pa­
teko sunkūs metai - nėr kas valgyt, o viso keturi šeimynos. Sako
jis pačiai:
- Kas bus, kad neturim ką valgyt?..
O pati sako jam:
- Vaikus išvestim in girią. Paliksim, tai mum dviem tik bus
daugiau duonos. O kad ne teip, tai atsiais visiem mirtie.
Iš pradžių da tėvas nenorėjo, toliau perkalbę jį pati, ir jis an
to nedoro darbo pristojo. An rytojaus pabudino tą vaiką ir mer­
gaitę, padavė po biskį duonos, sakydama močeka:
- Dabar nevalgykit: kada bus pietūs, tai suvalgysit.
Ir aina visi in girią. O kad nuvėjo in gilumą girios, sako tėvas:
- Dabar, vaikai, prineškit šakų - aš jum sukursu ugnį, kad
jum būtų šilčiau, o mudu aisim malkų kirst. O kad prikirsim, tai
atėję pajimsimjus.
Tie vaikai prinešė daugybę malkų, tėvas jiem užkūrė ugnį -
paliko tuos vaikus ir, nuvėjęs toliau, pakabino pagalį an šniūro
prie medžio. Tas pagalys, mėtomas no vėjo, barškė vis in medį,
o tie vaikai mislio, kad tai jų tėvas kur netoli medžius kerta. O
kad jau užsimanė valgyt, po tą šmotuką duonos suvalgė ir šilosi
prie ugnies. Jau ir vakaras - tėvas vis kerta, neateina, o čia vis
tas pagalys barška. Užsimanė jiedu miego ir sumigo. Išmiegojo
per visą naktį, o kada pabudo, nežino, kur jiem ait. Aina jiedu
giria - priėjo raganos stubelę. Pamatė ragana, kad du vaikai, -
atėjo pas juos, pradėjo šnekyt. Sako:
- Aime in stubą. AŠjum nieko nedarysu, aš jum duosu gerai
pavalgyt.
O tiem vaikam tik tas ir rūpi. Nusivedė in stubelę - tuo tą
vaiką ragana uždarė, o toj mergaitė turėjo jai tarnautie. Sako:
„Dabar gerai [tą vaiką] šersu - kaip nutuks, tai bus ma pečen-
ka". Šėrė tą vaiką geriausiais valgiais nedėlią, paskui atėjus ra­
gana sako:
- Iškišk pirštą - pažiūrėsu, ar riebus.
Tas vaiks pajėmęs iškišo kaulelį - ragana pačiupinėjo, sako:
- Da brudas, da kūdas.
25(
 Šėrė kitą - sako:
- Parodyk pirštą.
Tas vėi kaulelį parodė. Sako:
- Da neriebus.
Teip papenėjo keturias nedėlias. Sako mergaitei:
- Kurk pečių - kepsu pečenką.
Toj mergaitė verkdama kūrina. O kad jau prikūrino, jau pe­
čius karstas gana, sako ragana:
- Ką aš čia jus po vieną kepsu... Lįsk in pečių tu pirma, o
paskui aną inkiŠu.
Toj mergaitė atsigulė skersai angą - ir nelenda. O toj ragana
sako:
- Kaip tu atsigulei negerai... Šiteip gulėk.
- Na, kad aš, močiute, nemoku. Tu man parodyk.
Toj ragana ėmė kišt galvą in pečių. Toj mergaitė kaip griebė
raganą už kojų, instūmė in pečių, uždarė pečių, paspirdė gerai -
toj ragana sudegė. Paskui atėjus pas brolį paleido jį, sakydama:
- Dabar aisim: jau raganos nėra! Aš sudeginau ją.
Pajėmė jiedu sau gerai maisto an kelio, rado raganos skry­
niose daug žemčiūgų ir visokios rūšies brangių akmenų. Tas
vaiks prisidėjo sau pilnus kišenius, o mergaitė prisidėjo in žiurkš-
tą. Dabar sako vaiks:
- Aime, kad mes nors iš šitos prakeiktos girios išeitume.
Ėjo ėjo jiedu per kiek dienų - da toj giria vis jiem didesnė
rodėsi. Priėjo didelę upę.
- Na, - sako tas vaiks, - dabar tai jau galas... Kaip per tą upę
pereit? Nėra nė luotelio, nė lieptelio.
Ale atplaukė antelė. Sako seselė:
- Antele, perkelk mus per tą upelį.
Tuo toj antelė atplaukė. Tas vaiks užsisėdo an tos antelės ir
perplaukė in kitą pusę. Paskui [antelė) atplaukus ir ją perkėlė
pas brolį. Padėkavojo antelei jiedu, ėjo toliau. Paėjo porą valan­
dų - pamatė savo tėvo namus. Tada jiedu kiek galėdami parbė­
go namo. O kad parėjo namo, rado jau močeką mirusią. Tuo tie
vaikai pasipylė savo brangius daiktus. Tas tėvas nunešęs parda­
vė kelis akmenėlius, gau dikčiai pinigų, pirko sau visokio mais­
to. Toliau jie turtingai gyveno.
(Nn M . Aidukfaičiol užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

257
 168. A P Ė K A R A L IA U S Ž E N T Ą IR Ž A L T I

Kitąsyk gyveno viens toks neturtingas žmogelis, kad jis ne­

turėjo kuom išmaityt savo vienturtį sūnų. Matydams sūnus, kad
jiems toliau da blogiau ais, sako jis tėvui:
- Aisu aš in svietą sau duonos pelnytis.
Tėvui nors labai gaila buvo su juom persiskirtie, bet, bėdos
prispirtas, turėjo teip stotie. Tas sūnus atsisveikino tėvą ir iškė­
liau in svietą. Atėjo pas vieną karalių, pristojo pas jį kereiviu.
Tuomsyk pakilo karė su kitu karalium, teip, kad ir tas kereivis
turėjo stot prieš neprietelių. Toj karėj teip jam pasisekė gerai,
teip jis atsižymėjo, kad jį karalius padarė dideliu vyresniuoju. O
kada pamuše aną karalių, - o šits karalius turėjo tik vienturtę
dukterį, - karalius padarė didelį balių ir visiem pasakė, kad jau
ims žentą. O toj karaliūtė prie pietų teip sako:
-Jei kurs apsijims, kad aš pirma mirsu, gyvas su manim žengt
in žemę, tai tas bus mano vyru.
Nieks teip nenorėjo. O tas kereivis Jonas teip apsijėmė, kad
tik būt karaliaus žentu.
Na, gerai, tuo jis liko karaliaus žentu.
Po vinčiui per kiek ten laiko didelėj meilėj jiem begyvenant,
kuomji ten apsirgo, kad joks gydytojasjos negalėjo pagelbėt, ir ji
numirė. Okaip tik numirė, pagal sukalbą turi ir jis gyvas jau ait in
grabą. Nesinorėtų, bet varta saugojo, kad nepabėgtų. Kada ją lai­
dojo, ir jį gyvą skiepe uždarė. Padėjo jam stalelį, davė kelias žva­
kes, keturis kepalaiČius duonos, keturias bonkas vyno. Jis, aidants
in skiepą, ėmė drauge kardą. Jis ten būdams valgo an dienos po
biskį duonos ir vyno geria po vieną bumą.
Teip po kelių dienų išlindo iš kampo skiepo žaltys ir aina
prie jo pačios grabo. Jis mislio, kad jo pačios nor kūną praryt, -
jis, pagriebęs kardą, perkirto žaltį in tris dalis. Toliau iš kito
kampo išlindo kits. Pamatė, kad jau tas žaltys perkirstas, - jis
atgal in volą. Ne po ilgam išlindo, išnešė įsikandęs tris žalius
lapelius. Atėjęs an kožno perkirtimo padėjo po vieną lapelį -
tuo tas žaltys pradėjo krutėt, sugijo. Viens nuvė in vieną volą,
kits - in kitą, o tie lapeliai liko. Dabar jis mislia: „Mažu tie la­
peliai ir žmogui geri būtų?" Jis atidarė savo pačios grabą, vie-
ną lapelį padėjo an lūpų, kitus du - an akių, - tuojaus atsiduso
ir pražiūrėjo. Sako:
- Kur aš dabar esiu?
Tuo jis jai davė biskį vyno, pasodino, davė duonos - ir visai
sveika stojo. Atėjo pas duris skiepo, ėmė dundyt. Išgirdo sar­
gai - tuo tie davė žinią karaliui, sakydami, kad kas dunda skie­
pe. Atėjęs karalius atidarė duris - rado abu gyvu. Su dideliu
džiausmu juos išleido. O jis, aidams iš skiepo, pajėmė ir tuos
lapelius. Tuos lapelius padavė savo tarnui, sakydams:
- Te tau tuos lapelius. Juos giliai pakavok: mažu man jie bus
kada gana reikalingi.
Pergyvenus jam su tąj pačia ten kiek, sumislio - sako: „Jis
toks prastas žmogus - aš jį pajėmiau, o dabar ma no kitų karalių
gėda. Reiktų kur jį nužudyt". Liepė parengt laivą, sako:
- Važuosim už marių.
Tuo viskas buvo parengta - sėdo jiedu ir iškėliau. O kada jau
nuvažiau toli no krašto, ji susišnekėjo su kapitonu laivo - sako:
- Mes jį išmeskim in marias. O aš tėvui tave pagirsu, tai tu
liksi mano vyru.
Sugriebė jį, išmetė in marias. O jo tarnas nusileido luotelį,
sėdo ir plaukė pas savo poną. Ale jau rado mirusį. Tai jis su tais
lapeliais jį atgydė. Sėdo abudu in luotelį ir - plaukt.
O anie, kaip jau jį paskandino, tai ir apsisukę atgal. Bet Jonui
su tarnu teip gerai ėjo plaukt, kad jis pirma parplaukė, o atėjęs
pas karalių, papasakojo savo atsitikimą. Karalius nenore tikėtie,
bet sako:
- Tuo pasirodys visa teisybė.
O kada jau parplaukė tas laivas, tada karalius juos uždarė
kitoj stuboj. O kaip atėjo duktė, klausia karalius:
- Del ko grįžot?
Sako:
- Tėveli, kad mum nelaimė atsitiko: numirė mano vyras.
- O kur jūs jį padėjot?
- N o kur padėsi: negyvą išmetė kapitonas in vandenį. Tai da
gerai, kad jis toks geras žmogus, o teip tai būčia bijojus su negy­
vėliu grįžtie.
Teip tėvas pamatė, kad tai jau buvo teisybė. Nuvėjęs atidarė
duris, sako:

259
 - Ar tu pažįsti, kas ten sėdi?
Tuo toj jo pati, puolus an kelių, meldė dovanojimo. Ir jis jai
dovanojo, bet levas nedovanojo. Sako:
- Kada tu buvai numirus, jis gyvas su tavim ėjo in žemę, jis
tave atgydė, o tu jam šiteip padarei...
Tuo karalius pasodino abudu su tuom kapitonu in kiaurą lai­
vą, išvežė an marių ir paskandino. O Jonas vedė sau kitą pačią,
o karalius Jonui pavedė karalystę.
(N o M atakos u ir. Vincas Basanavičius Olkabaliuos 1905 m.)

169. APĖ VIENĄ VANDRAUNYKĄ

Kitąsyk buvo vienas karalius su pačia, turėjo jiedu vieną duk­

terį. Sykį toj duktė nusimovus žiedą pasidėjo ant lango ir pamir­
šo. Nežinau, kaip ten buvo, kad tas žiedas išpuolė per langą, o
antis prarijo jį. Kaipjau to žiedo nerado, karalius užbaudė vieną
tarną savo, sakydams:
-Tai tu jį pavogei. Ba čia daugiau nieks nevaikščioja, kaip tik
tu. O jeigu tu tą žiedą už dviejų dienų neatrasi, tai turėsi gyvas­
čių užmokėt.
Tas tarnas iš prigimimo suprato paukščių kalbą. Nieko neži-
nodams apė tą žiedą, labai nusiminė: kas čia bus?
Sykį sėdi atsidaręs langą, mislia apė tą žiedą. O ten buvo šio-
želka ir antys plaukiojo. Klauso, kaip šnekas antys. Viena sako -
teip, kita - teip, o viena sako:
- Aš žiedą prarijau - dabar man sunku gūžy.
Tuo nuvėjęs pagau tą antį, papjovė - rado žiedą ir sugrąžino
karaliūnaitei. Karalius jį už tai norėjo dideliai apdovanotie. Jis
sako karaliui:
- Aš nė jokių dovanų nenoru, duok man tik arklį - aš mėgy-
su jotie svieto vandravot.
Karalius tuo jam davė gerą, stiprų arklį. Jis sėdęs išjo.
Tekojam jot pro vieną upę. Pamatė vandens išmestas an kran­
to tris žuvis. Klauso - jos šneka - sako:
- Dabar tai jau mes užtrokšim.
Pasigailėjo jis jų, nusėdęs nuo arklio, sumetė jis jais in vande­
nį. l os žuvys iš vandens iškėlė galvas ir suriko:
260
 - Kad tu mum tokią geradėjystę padarei, mes tau būsim ka­
da pagelboj.
Pajojęs keliu toliau, pamatė an kelio daug skruzdėlių. Išgir­
do jis jų kalbą. Sako:
- Kaip tie žmonės ir gyvuliai negerai daro, kad mus teip ko­
jom trempia. O dabar Šits arklys ar mažai mūs nuslėgs...
Išgirdęs jis tokią kalbą, jis savo arklį pasuko šalia jų. Skruz­
dėlių karalius sako jam:
- Kad tu mūs teip pasigailėjai, tai mes už tai tau būsim pa-
gclboj.
Pajojęs toliau, prijojo girią. Pamatė, kaip varnai mėtė varnu-
kus iš lizdo, sakydami:
- Aikit an savo maisto - gana mum jus šert.
Tie, išpuolę iš lizdo, sparnais plezdeno - palėkt da negali.
Klauso - jie šneka:
- Jau dabar tai mum bus galas gyvenimo... Palėkt negalim -
turėsim gaišt no alkio.
Išgirdęs jis jų tokią kalbą, pasigailėjęs jis jų. Tuo nusėdęs no
arklio, išsitraukė savo kardą, perdūrė savo arklį, tuos varnukus
atnešęs patupdė an to negyvo arklio:
- Na, dabar, - sako, - maitykitės.
O tie vamukai pratarė:
- Už tokią tavo geradėjystę, kad tu mus no smerties išgelbė­
jai, tai mes tau būsim pagelboj.
Jau jis, arklio neturėdams, nuvė pėkščias. Ėjo ėjo, priėjo dide­
lį miestą. Pamatė an rinkos pulką žmonių. Klausia:
- Kas čia yra?
Sako:
- Karaliaus duktė ieško sau vyro. Jei kas išpildys jos įsaky­
mą, tai bus jos vyru. O jei apsijėmęs neišpildytų, tai gyvasčių
turi užmokėt už tai.
Pamatė keleivis, kad tokia graži karalaitė, - jau jis nieko net-
bodams, nors ir galvą reik padėtie. Jis tuo nuvė pas karalių, pa­
sako, kad jis išpildys karalaitės įsakymą.
Gerai, kad teip. Tuo nuvė pas marias, nusimovė [karalaitė]
no piršto savo žiedą ir metė in gilumą marių.
- Dabar, - sako, - išimk tu ma tą žiedą.
261
 Tenjambestovint, pamatė - tos trys žuvys išplaukė prie kraš­
to ir išmetė žiedą an kranto. O jis pajėmęs padavė karalaitei. Toj
karaliūnaitė sako:
- Da dusyk turėsi išpildyt mano įsakymą.
Pajėmė dešimts maišų aguonų, sode pasėjo.
- Dabar, - sako, - surink tais aguonas iki vienai.
Tai dabar surink dešimts maišų aguonų, jei išmintingas! O
jei nesurinks, tai gyvybės reiks nustot. Sėdi sode ir verkia. Atbė­
go tos skruzdėlės, o jų buvo didelė daugybė, - jos tuo kaip be­
matant surinko aguonas in maišus iki vienai.
Anryt karaliūnaitė atėjo in sodą su tarnais, mislydama, kad
tų aguonų nesurinko o jau jam galvą kirs. O kad atėjo in sodą,
pamatė, kad visa dešimt maišų pripildyta aguonom. Sako pana:
- Kad tu ir išpildei mano du paliepimu, ale da tu mano vyru
vis nebūsi, pakol tu m5 parneši obuolį no medžio gyvenimo.
Ojis ir mislia neapmislio, kur tas medis auga. Nors jis niekad
nemislio jo rastie, vienok išsirengė in kelionę. Ėjo ėjo, perėjo jau
tris žemes, priėjęs girią, atsisėdo po medžiu, mislydams nakvo-
tie. Susyk išgirdo jis ošimą paukščių sparnų. Sutūpė in tą medį,
kur jis sėdėjo, o tuo ir nupuolė iš medžio jam an kelių aukso
obuolys. Jis kaip tik tą obuolį pajėmė, tuo atlėkė trys varnai ir
nutūpė jam an kelių, sakydami:
- Mes tie pats varnai, katruos tu išgelbėjai no alkio, o mes
užaugom. Išgirdom, kad tu ieškai obuolio no medžio gyvenimo,
tei mes nulėkėm už marių an pšts krašto žemės, pamešėm mes
tau obuolį no medžio gyvenimo.
Jis tą obuolį parnešęs padavė karaliūnaitei. O toj karaliūnaitė
ėmus perpjovė pusiau, davė jam pusę ir pati pusę suvalgė. No
to obuolio stojo terp jų didelė meilė. Tuo surengė balių, buvo
vestuvės. Po vestuvių dailiai gyveno.
(No Aidukaičio užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

170. KAIP VIENAS KRIAUČIUS

LIKO KARALIAUS ŽENTU
Kitąsyk viens kriaučius siūdams po langu išgirdo, kaip viena
boba, nešdama virtas slyvas parduot, rėkė:
262
 -Slyvų virtų parduot, slyvų!..
O kriaučius sako:
- Teta, aik šę, čia pirkiks tavo tavoro.
O kad atėjo boba su puodu slyvų, liepė jis jai pasvert viso
keturis lutus, o kad ne, tai gali svert visą ketvirtą dalį svaro. Toj
boba jam pasvėrė, o jis atsiriekė duonos riekę, apšmerau su sly­
vom, valgė, kiek norėjo, galą riekės pasiliko pavakariam. An tų
slyvų ėmė lėkt musės. Jis kaip rėžė skuduriu - užmušė septy­
nias muses. Jis tuo iškirpo platų diržą, pasiuvo ir literes an jo
išsiuvo raudonais šilkais, kad vienu kirčiu septynias galvas ker­
ta, ir tuo apsirengęs išėjo svieto vandravot. Ėjo ėjo kaip jis ten
ilgai, atėjo pas vieno karaliaus miestą, atsigulė an pievos ir už­
migo. Ten vaikščio karaliaus tarnai - pamatė, kad guli koks ke­
leivis su parašu: vienu kirčiu septynias galvas kerta. Tie tarnai
nuvėję pranešė apė tai karaliui, kad toks ir toks karzygis miega.
Karalius pasiuntė savo vieną tarną, sakydams:
- Aik tu pas jį ir lauk, kol jis išsimiegos. O kad pabus, tai tu
jam taip sakyk: mažu jis norėtų pas mane pristot kereivijon.
Atėjęs tarnas laukė, kol kriaučius išsimicgo, o paskui, iš lengvo
prisiartinęs, tarė:
- Karalius mane atsiuntė pas tave: ar tu nenorėtum ait pas jį
tarnautie?
Sako kriaučius:
- Aš čia tik del to atėjau.
Su tarnu tuo nuvėjo pas karalių. Karalius jį maloniai prijė-
mė, davė jam skyrium stubą. Toliau ėmė visi vyresniejai tcrp
savęs kalbėt:
- Mes turim visi pamest tarnavę, ba jeigu kada su juom susi-
pykt, tai jis mus visus užmuš.
Davė apė tai žinią karaliui. Karalius išsyk nore jį pavaryt,
ale sako:
- Jeigu aš jam teip pasakysu, jis perpykęs mane užmuš, visą
giminę mano, o da [norės] būt ir karalium an mano sosto.
Karalius mislio mislio, ale jis išsimislio teip padaryt. Sako:
- Čia yra mano giriose du milžinai - no jų daug mes turime
nukentėtie. Jei tu juos užmuštum, tai būtum mano žentu ir da
duoda tau pusę karalystės. - Karalius tik norėjo jį nusiųst in girią,
kad tie milžinai jį užmuštų. - Duosu tau da šimtą raitų in pamačį.
263
 Kriaudus apsimislio: karaliunaitę ir pusę karalystės ne kož-
ną dieną gali gautie. Sako kriaučius karaliui:
- Man tavo pagelbinykai mažai ir reikalingi. Kas kerta vienu
kirčiu septynis, tam du ir ne per baisūs.
Kriaudus neilgai laukęs išsirengė in kelionę, o šimtas raitų
lydėjo paskui. Kada atėjo pas tą girią, sako jis savo pasekėjam:
- Jūs čia likit, o aš viens su jais apsidirbsu.
Nuvėjęs in girią, pamatė - milžinai miega po medžiu. Kaip
kvapą in save traukia, tai šakos žemyn linksta. Jis prisirinko ak­
menų, insilipo in medį ir leido akmeniu vienam in krūtinę. Tas
pabudęs anam sako:
- Kam tu in mane metei akmeniu?
O anas sako:
- Aš nemečiau. Tai tu sapnavai.
Sugulė ir vėl užmigo. Krjaučius metė kitam in krūtinę akme­
niu. Tas pabudęs sako:
- Kodėl tu mėtai akmenais?
Anas vėl sako, kad - ne. Pradėjo jiedu bartis. O kaip jau in-
pyko, prade medžius rautie, laužytie ir muštis. Tol mušėsi, kol
abudu pailso ir puolė an žemės ką tik gyvi, ale jau pasikelt nega­
lėjo. O kriaučius tuo iššoko iš medžio, išsitraukė kardą ir nuka-
po abiem galvas. Paskui, atėjęs pas tuos raitelius, sako:
-Jau abiem nukapojau galvas. Karė buvo baisi, medžius iš­
rovę gynėsi, o bet aš juos nukirtau.
- Ar jus jie nė neronijo?
- Ne, jie man nė plaukų nepajudino.
Anie nenore tikėtie, bet nujojo —rado medžius išrautus ir abu
[milžinui negyvu. O kad sugrįžo pas karalių atimt pelną, kara­
lius sako:
- Da turi vieną mano įsakymą išpildyt. Čia yra girioj baisus
vienragis žvėris, kuris daug negero daro žmonėm ir gyvuliam.
Jei tu tą užmuši, tai gausi ranką mano dukters.
Kriaučius, pajėmęs kirvį, nuvėjo in girią. Ilgai ieškojo, kol jis
rado tą vienragį. O kad tas vienragis pamatė kriaučių, jis su tuom
savo ragu atbėgęs norėjo nudurt. O kriaučius tuomsyk stojo už
medžio. Vienragis atlėkęs smarkumu kaip dūrė ragu - ne in
kriaučių, ale tiesiog in kamieną medžio. Ragas jo inlindo in me­
dį ir stovi teip kaip pririštas, ištraukt negali. O kriaučius tuo kir­
264
viu jį sukapojo. Sugrįžo pas karalių - gavo dukterį už pačią ir
pusę karalystės. Padarė didelį balių. Ir aš ten buvau, gėriau val­
giau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.
(No BurSifetgerio uir. Vincas Basanavičius Oikabaltuin 1905 m )

171. APĖ KARALIONĄ

Kitąsyk viens karaliūnas sumislio jot in svietą vandravot, kad

kur sau paną paieškot. Pajėmė tarną ir išjo. Keliavo jiedu toli -
niekur nieko neprijo. Bejojant pateko jiedu in didelę girią. Tąj
giria keliaujant, jau juos pradėjo temtie, o jokį gyventoją neprijo­
jo, kad kur jie galėtų pernakvot. Pamatė - aina tokia mergina in
stubelę. Jiedu dajojo pas ją ir klausia:
- Ar mes negalėtume čion nakvynę gautie?
0 toj mergina sako:
- Čia gyvena mano močeka ragana. Galėtumėt nakvot, ale
geriau kad nenakvotumėt, ba galit no raganos kokią nelaimę at-
rastie.
Karaliūnas, to netbodamas, tuo su savo tarnu nuvėjo in stu­
belę. Sako:
- Labą vakarą.
- Dėkui, karaliūnai. Kur sveiks jodinėji?
- Joju svieto vandravot.
Prijėmė karaliūną, gerai pernakvojo. Anryt susirengė jotie.
Karaliūnas sėdęs pajojo, o tarnas da taisė balną - išbėgus ragana
iš stubos. Jau ir tarnas sėdėjo an arklio - sako ragana:
- Karaliūnas jau pajo - te tau šitą bonką: nuneši savo ponui
an kelionės gero gėrimo.
1 amas kaip tik pajėmė tą bonką, tai bonka trūko - apsilie ar­
klys ir tuo jo arklys pastipo. Nusėdęs nuvėjo pas savo poną. Ale
jam gaila buvo balno. Jis sugrįžo pajimt no to arklio balną - rado
varną lesant tą jo arklį. Jis tą varną nušovė, pajėmė balną ir var­
ną, ir nukeliau. Kėliau jiedu visą dieną, tik prie vakaro išė iŠ
girios. Prijojojiedu karčemą. Toj karčemoj jiedu apsinakvojo. Tar­
nas padavė šinkoriu tą varną, kad išvirtų jam an vakarienės.
O toj karčemoj buvo lizdas žmogžudžių. Vakare atėjo dvy­
lika žmogžudžių užmušt keleivius ir atimt turtą jų. O pirma to
265
sėdo šinkorius su pačia ir tie žmogžudžiai vakarienės. Ten buvo
matyt zupėj šmoteliai maži mėsos, - o tai buvo mėsa tos varnos.
Tos varnienos kaip tik suvalgė po šmotuką, teip visi ir išvirto
negyvi, ba toj varna jau buvo prilesus užtrūcyto arklio. Liko tik
to šinkoriaus duktė. Toj duktė, norėdama prisigeryt karaliūnui,
jam parodė visus turtus žmogžudžių. Bet karaliūnas tokių pini­
gų nejėmė ir pernakvojęs išjo toliau. Prijojo vienoj žemėj prie
karališko miesto. O kad užjojo an rinkos, žiūri - visur popieros
iŠkabytos, kad karaliūnaitė tokį žentą ims, katras jai užmys mįs-
lį, o ji ncatmys. O jei atmys, tai galva jo Šalin. Karaliūnas atėjęs
pas ją, užminė jai mįslį. Sako:
- Viens gyveno buvo, bet nieko nenužudė, o no jo keturiolika
puolė.
Karalaitė sakė, kad atmysiant už trijų dienų. Vieną dieną
mislio, kitą dieną, bet nieko neišmislio. Paskutinę naktį nuvėjo
in karaliūno stubą, kur jis miegojo. Mislydama, kad jis miega,
pradėjo jo klausinėt, kas tai per mįslis. O jis nemiegodams jai
pasako:
- Varna prilesė užtrūcytos kumelienos - toj varna ir užsitrū-
cijo. Tą varną aš daviau išvirt. Suvalgėją dvylika žmogžudžių ir
du Šinkoriai- išvirto negyvi. - O ji mislio, ar jis miegodams tą
paslaptį neatidengs.
Toj karaliūnaitė kaip tai išgirdo, norėjo no jo išeit. Bet jis ją
sulaikė ir nuvilko jai viršutinį rūbą.
Anryt ji pavadino dvyliką sūdžių: ji mįslį atmys, o jį apsūdyt
an mirties. O kada stojo prieš sūdą, sako jis:
- Ji niekad nebūtų atminus. Ji atėjus pas mane klausė, tai aš
jai pasakiau.
- O ar jūs turit kuom paaiškint, kad ji buvo pas jus?
Sako karaliūnas:
- Va aš turu jos viršutinį rūbą, katrą ji man davė už tai, ką aš
jai pasakiau.
Sūdžios pamatė, kad tai jos, teisingai, rūbas, teip jai nu­
sprendė:
- Karalaite, duok tą rūbą išsiūt auksu sidabru o stok prie vin-
čiaus, ba mįslį neatminei.
Ir teip tuo sutaisė balių, ir buvo viskas pabaigta.
(No Aidukaičio užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

266
 172. APĖ AUKSUOTĄ IRSMALUOTĄ MF.RGAS
Buvo kitąsyk žmogus su pačia, turėjo jiedu dukterį. Toj duk­
tė buvo graži ir darbinykė. Toj jo pati mirė - jis pajėmė kitą našlę
ir su dukteria. Tos močekos duktė buvo tinginė ir negraži. Mo-
čeka savo podukrą nekentė ir visaip spausdavo prie darbo. Ji
turėdavo ait an kelio pas šulnį ir turėdavo verpt tol, kol iš kojų
panagių išeidavo kraujas besukant vindą.
Sykį ji apkruvino vindelį. Pasilenkė ji in šulnį nuplaut - jos
vindelis paskendo. Ji iš baimės močekos puolė paskui išimt vin­
delį. Kaip tik inpuolė, teip ir nuskendo. Ji kaip ir iš miego pabu­
do. Žiūri, kad ji vaikščioja po žalią pievą. Beaidama tąj pieva,
rado taką. Ji, tuom taku aidama, rado pečių, pilną prikeptą duo­
nos. Toj duona šneka - sako:
- Išimk tu mane, ba aš jau seniai iškepta.
Mergina tuo tą duoną išėmė. Paėjo toliau - rado stovint obe­
lį. Prašnekėjo obelis - sako:
- Mergele, pakrėsk tu mane, ba jau seniai obuoliai nunokę.
Toj mergina nukrėtė visus obuolius, surinko in krūvą ir nuvė
toliau. Rado tokią stubelę. Toj stubelėj - boba su dideliais danti­
mi. Ji tos bobos nusigando. Toj boba sako:
- Nebijok tu manę. Tu pas mane gali likt tarnaut. Man tik
lovą paklosi, iššluosi stubą ir viską aptrūsi. O tau pas mane bus
labai gerai, turėsi visko per pilnai.
Suramyta žodžiais tos bobos, liko toj mergaitė pas tą bobą.
Tai bobai ji minkštai patalą paklodavo, viską trūsdavo su dide­
liu noru, o jai stalas vis buvo kupinas. Nors jai ir labai gerai ten
buvo, vienok pradėjo ilgėtis namų. Sykį sako tai bobai:
- Man čia labai gerai pas tave, ale jau ilgu namų.
- Aš žinau, kad jau tau ilgu. Galėsi ait namo, o už gerą tavo
tamystą aš tave palydėsu.
Palydėjo boba ją iki per tokius didelius vartus. Sako:
- Ką gerai tarnavai, tai aš tave apdovanosu.
Nuvedė toliau - ten lijo aukso lietus. Pastatė ją po tuo lie­
tum - ją aplijo visą auksu. Ji visa stojo auksinė, o pilni da jos
kišeniai ir buvo aukso pinigų. Dabar sako:
- Aik namo.
Ir užvėrė vartus. O ji pamatė, kad stovi netoli savo tėvo na­
mų. O kad ji parėjo namo, moČeka pamatė, kad ji visa aukso, o
267
da pinigų pilni kišeniai. Ji kaip tik papasakojo, kaip jai atsitiko,
tuo močeka nusiuntė savo dukterį pas tą šulnį verpt. O toj tingi­
nė verpt nenorėjo, tai ji pirštą inpjovė, pakruvinus vindą, nune­
šė plaut pas šulnį, neva netyčia paleido tą vindą ir pati šoko pas­
kui. Ir toj tuo pačiu būdu teip kaip iš miego pakilus pajuto
bestovint ant žalios pievos. Paėjo toliau - rado pečių su duona.
Duona prašnekėjo:
- Išimk mus, ba sudegsimi jau seniai iškepėm.
O tinginė sako:
- Aš no jūs trinsuosi rankas...
Pametus nuvė toliau. Rado ji tą obelį. Pratarė obelis:
- Pakrėsk tu mano obuolius, ba jau seniai nunokę.
O tinginė sako:
- Pakrėsk - da koks obuolys duos man in galvą...
Ir nuvė toliau. Atėjo in tą stubclę - rado tą baisią bobą su
dideliais dantimis. Ir teip liko pas ją tarnautie. Ale tinginė nieko
gero ten nedarė. O kad jau jai reikėjo ait namo, toj boba ir ją
palydėjo. O kad išleido per vartus, sako boba jai:
- Neišėmei duonos mano, nepakrėtei obelies mano, netarna­
vai man gerai, tu tingine, - aš tave apdovanosu...
Tuo atsirado katilas, pilnas smalos, ir ją visą apliejo smala,
vartus uždarė. Toj tinginė pare visa smaluota. Anos auksas nie­
kad nenuvėjo, kol gyva buvo. Šitos tinginės smala niekad nenu­
siprausė, kol gyva buvo. Tą auksinę mergą pajėmė karaliūnas.
O šita smaliorka turėjo slėptis no žmonių visą amžį savo.
(NoRqvikos užraiė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 7905m.).

173. APĖ SEPTYNIS BROLIUS VARNUS

Kitąsyk buvo vienas žmogus su pačia, turėjo jiedu septynetą
sūnų. Jiems vis buvo negana: jie norėjo, kad jiedu sulauktų nors
vieną dukterį del džiaugsmo.
Neilgai kiek praėjus, gimė duktė. Ievas nusiuntė vyriausią
sūnų in upę, kad parneštų vandenio pakrikštyt. O paskui jį nu­
bėgo ir anie šeši. O kad pradėjo semt, paskandino uzbonėlį. Da­
bar jie netur kuom pasemt, o nė viens neina namo. Tėvas negali
sulaukt. Sako:
 - Mergaitė silpna - numirs be krikšto, o tie vaikai turbūt kur
siaučia.
Išėjo da sykį laukan - vis nematyt. Užkeikė:
- Kad jūs, - sako, - pavirstumėt in varnus visi, jūs nepriete­
liai, - ką jūs ten veikiat?..
Tie vaikai tuo visi ir išlėkė, pasivertę in varnus. Nors tas tė­
vas ir kaip gailėjos, bet nieko negalėjo jų gelbėt.
Kada toliau jau ta mergaitė užaugo, jai tėvas pasakė, kad
- Tavo septyni broliai išlėkė juodvarniais.
Kaip tik išgirdo toj duktė, kad jos yra septyni broliai juodvar­
niais, pasirengė ait juos išgelbėt. Pasijėmė no tėvų žiedą atmin­
čiai, kepalaitį duonos ir puodelį pasemt vandeniui, išėjo iŠ na­
mų. Ėjo gana toli, nuvėjo in patį kraštą žemės pas saulę paklaust.
Bet jai buvo per karšta, negalėjo priait paklaust, kur jos septyni
broliai. Ji no saulės - pas mėnulį. Mėnulis buvo per šaltas. O
meno kaip tik pamatė ją - ir sakė:
- Kas čia smirda žmogiena?
O toj išsigandus nubėgo pas žvaigždes. Žvaigždės ją prijenit
maloniai. Jos sėdėjo visos an atskirų suolelių. Ji jų paklausė apė
savo septynis brolius. Jos visos sykiu atsakė, kad „nežinom". O
kad pasirodė aušrinė, tai jai pasakė, kad
-Tavo broliai - ten ir ten, stikliniam kalne. Ale tu ten negalė­
si užlipt: tau bus slidu. Tai aš tau duosu šitą abrūsėlį, tai tu jį
pasitiesi, tai tau nebus slidu.
Padėkavojo mergina aušrinei ir išėjo toliau. Atėjo pas tą kal­
ną, užlipo an kalno - vartai užrakyti, rakto nėra, ineit negali.
Pamislio su tikra vilČia: mažu su pirštu galės atrakytie. Inkišo
pirštą - ir atrakino. Inėjo in kalną. Ten ji patiko virėją seną. Sa­
ko anas:
- Kur tu aini, vaikeli?
Sako:
- Atėjau ieškot savo brolių septynių.
Sako virėjas:
- Jų dabar nėr namie. Jei tu norėtum juos matyt, tai turėtum
palaukt. Tai aikšę in vidų.
Ji atėjo in savo brolių gyvenimą ir laukia. Virėjas atnešė vi­
siem po torielką, pripildytą valgių. Ji no visų torielkų po biskį
nuvalgė, o in paskutinę torielką inlcido žiedą.
269
 Susyk susimaišė oras, sušvilpė sparnai - parlėkė tie septyni
varnai. Tuo sėdo prie savo toriclkų. Viens sako:
- Kas iš mano torielkos valgė?
Kits žiūrėdams ir sako... Ir teip visi sako:
- Kas čia galėjo valgyt iš mūsų torielkų?
Septintasis kada išvalgė iš savo torielkos, pamatė savo tėvų
žiedą o sako:
- Čia mūs tėvų žiedas. Gal būt, kad čia mūs sesutė atėjo.
O vyriausias pratarė:
- Kad tai ji būtų atėjus, mes būtume liuosi no to užkeikimo.
Toj jų sesuo stovėjo už durių. Kada ji pasirodė, tuo jie pametė
vamų plunksnas. Koks ten buvo sveikinimas, kokios linksmy­
bės! Tada visi sveiki sugrįžo pas tėvus.
(No Aidukaičio užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

174. APĖ KURPIŲ

Buvo toks kitąsyk kurpius. Jam visad nekaip vedėsi, ale an
galo suvisai nublogo, kad jau jis tik ture skūros an vienų kurpių.
Iš vakaro jis susirėžė, o jau anryt jis sės juos siūt. O kad atsikėlė
iš ryto - žiūri, kad jau tos jo kurpės pasiūtos. Čia tuo atsirado
pirkikas, jam gerai užmokėjo, kad jis nusipirko skūros jau an
trejų. Jis tais skūras susirėžė viską gatavai, o jau anryt anksti sės
prie darbo. O kad atsikėlęs žiūri - jau vėl visi susiūti ir dailiai
padaryti. Tuo čia atėjo pirkliai, nupirko, jam gerai užmokėjo -
teip, kad jis jau galėjo nupirkt on šešių porų. Jis tik surėžo - iš po
nakties vis jau gatava. Dienom jis tik pardavinėdavo, pirkdavo,
surėžydavo, o nakčia vis būdavo pabaigta. Jis tuo šauniai prasi­
gyveno.
Ale sykį skūras padėjo ir sergėjo, kampe palindęs po drapa­
nom, kas ateina prie darbo. Pamatė - atėjo du maži vyrukai su
raudonom kepuraitėm, visi apiplyšę, tuo sėdo prie darbo: siūt,
kalt, ir tuo buvo jau darbas pabaigtas. Ir išė per duris.
Anryt sako kurpius in pačią:
- Jie mum tiek daug gero daro - pasiūk jiem po marškinu­
kus, po kelines, po žiponą, tegu apsirengs.
Padėjo an skurų tais drapanas, o patys vėl saugojo, kasčia bus.
270
 Vakare atėjo tie du vyrukai, tuo sėdo prie darbo. Ale pamatė,
kad stovi del jų drapanos. Tuo griebė u/, drapanų, abu apsiren­
gė, pradėjo linksmytis ir šokt susikabinę. Sukosi sukosi, nusisu­
ko iki durių, atsidarė duris - kaip išė, teip išė, ir daugiau jau jų
nematė ir nežino, kas per vieni buvo. Ir daugiau nesugrįžo. Ale
giliukį vis ture, tuo stojo bagočium.
(No Jankauckoutr. Vincas Basanlavičius} Ožkabaliuos 1905 m.)

175. APĖ KRIKŠTYNAS MAŽŲ DVASIŲ

Buvo kitąsyk viena tarnaitė pas ponus. Ji ten jiem virdavo

valgius, šluodavo stubas, - žinoma, kaip tarnaitė. Sykį, pajėmus
šluotą, krečia iš kampo voratinklius. Pamatė, kad no lubų nu­
puolė laiškas. Ji, tą laišką pajėmus, nieko nesupranta. Nunešė
savo ponui. Pons perskaitė - ten buvo parašyta, kad prašo ją dva­
sios naktinės an krikštynų, o daug meldžia, kad tik pribūtų. Tar­
naitė to labai bijojos, atsisakinėjo, bet ponui liepiant pasižadėjo
aitie. Kaip tik pažadėjo, teip tuo pribuvo trys maži vyrukai, nu­
vedė ją in didelį kalną, kur daug gyveno tokių mažų žmonelių.
Ten pas juos viskas buvo maža: ir lovos, ir stalai, ir krėslai, ale
teip viskas buvo gražu, kad nė apsakyt tai negalima. Šašaunykė
gulėjo an lovos juodo medžio, užklojims jos šilkų auksu siūtas,
vygelė - iš sloniaus kaulo, o geldelė - čysto aukso. Kada pasi­
baigė krikštynos, tarnaitė norėjo ait namo, bet jos jie meldė, kad
ji prabūtų pas juos tris dienas. Ji t£is tris dienas praleido didelėj
linksmybėj. O kada jau ji rengėsi ait namo, tada tie maži gyven­
tojai jai pripylė pilnus kišenius aukso ir išvedė ją iš kalno. O kad
ji sugrįžo pas savo poną, in savo stubą, ji ėmė už savo paprasto
darbo. Išėjo jai nepažįstami ponai, klausia jos, koji čia nor. Sako:
- Aš čia tarnauju. Aš tik keturias dienas buvau svečiuos.
- O pas kokius tu ponus čia tarnavai?
Sako:
- Pas tokius, tik ką aš jų nematau.
O anie jau jai sako:
- Kad jau tie ponai numirė dešimts metų atgal.
Tada pasirodė, kad ji ten ne tris dienas buvo, ale tryliką metų.
(No Jankauckoutr. Vincas Basanavičius Oikabaliuos 1905 m.)

27/
 176. APĖ DU BROLIU
Kitąsyk vienoj karalystėj atsirado toks baisus girinis kuilys -
šernas, kad buvo didelė bėda tam karaliui gyvęt. Negalėdavo
nieks nė artyn prie tų girių priaitie. Tada karalius davė tokį in-
sakymą: jei kas atsirastų o tą kuilį užmuštų, tai tam jis atiduoda
savo vienturtę dukterį.
Išgirdo apė tokį įsakymą du broliai. Viens, vyresnis, buvo
pavydus ir piktos širdies, o antras buvo teisingas ir geros šir­
dies. Atėjo pas karalių sakydami, kad „mes mėgysim ait užmušt
tą kuilį". O karalius teip sako jiem:
- Jūs abudu neikit krūvoj - gali terp jūs būtie vaidas. Aikit
viens iš vienos pusės, kits - iš kitos.
Jiedu paklausė karaliaus: viens nuvė iš vienos pusės girios,
kits - iŠ kitos.
Jaunesnis aidams girioj patiko tokį senuką. Tas senukas jam
sako:
- Kaip tu esi geros širdies, te, aš tau duosu šitą iešmą, tai tu
su šituo iešmu nudursi tą kuilį. O bėjo nieks jį neužmuš.
Padėkavojo tam senukui už jo dovaną ir nuvė toliau in girią.
Ką tik no to senuko atsitraukęs, tuo jis pamatė tą kuilį. O kuilys
pamatęs išsižiojęs atbėgo an jo. Jis tą iešmą atstatęs kaip dūrė -
pataikė tiesiog in širdį, ir tuo pastipo. Dabar ką jis darys? Palikt
girioj jis jo negali, ba kits pajėmęs gal nugabęt karaliui ir likt jo
žentu. Tai jis tą kuilį - an pečių ir olio pas karalių! Atėjo in kitą
pusę girios - rado pas vieną žmogų šokant ir geriant. O ir jo bro­
lis ten buvo užėjęs pasilinksmint da prieš matymą kuilio. O kad
išėjo tas jo brolis iš linksmybių, pamatė, kad jau jo brolis neša
kuilį karaliui! Užėjo jam didelis užvydėjims, kad jau jo brolis
bus karaliaus žentas, o jis - ne, - sako jis:
- Brolau, nuilsęs - užeik čia, atsisėsk, išgerk vyno stiklelį.
Anas, nieko nemislydams blogo, atėjęs savo broliui papasa-
ko, kaip jam atsitiko. O ans brolis jį pralaikė iki vakarui, o vaka­
re abudu ėjo. Kaip tik stojo an vieno tilto, ans piktasis ėjo pas­
kui - teip ir davė Šitam kuilį nešančiam in galvą. Tas ir liko an
vietos negyvas. Jis jį nuvilko po tiltu ir užkasė, pats užsidėjo kuilį
an pečių. Parnešęs pas karalių, pasakė, kad tai jis užmušė jį. Ka­
ralius jį apženijo su savo dukteria. O kaip klausė apė jo jaunesnį
brolį, tai jis sakė, kad tai kuilys kur turėjo jį sudraskyt.
272
 Sykį atsitiko, kad ginė piemuo gyvulius per tą tiltą. Pamatė
po tiltu baltą kaulą. Pamislio: „Bus ma dūdelė". Jis nuvėjęs pajė-
mė tą kaulą, padarė dūdelę. Kaip tik pridėjo prie lūpų, toj dūde­
lė pati teip ištarė:
- Klausyk klausyk, piemenėli, mane brolis užmušė ir čia po
tiltu pakasė už girinį kuilį, paskui karalių apgau, karaliūnaitę gau.
Tas piemuo kam tik duodavo tą dūdelę, tai ji vis teip dūduo­
davo. Toliau jau davė žinią karaliui - tam ir teip dūdavo. Tada
atėjo po tuo tiltu, iškasė jo kaulus, palaidojo an kapinių ir pasta­
tė jo atminčiai parašą. O tą savo žentą tuo in maišą inkišo ir pa­
skandino no to paties tilto upėje. Užtai ir dabar da yra priežodis,
kad nekaltas kraujas niekad neprapuola.
(No Jartkaucko Bartrilinkų) užraše Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

177. APĖ KARALIŲ IR JO ŽENTĄ

Vienam sodžiuj netoli karaliaus miesto vienos neturtingos
moteriškės gimė sūnus su marškinukais. Tuomsyk boba nuspren­
dė, kad tas vaiks bus šešiolikos metų, tai jis liks karaliaus žentu.
Tokia Šnekta daėjo iki karaliui. Karalius atvažiau pasirengęs ko­
kiu ten kupčium, sako:
- Tu neturtinga, neturi kuom maitytis - parduok tu ma jį. Aš
jį gražiai užaugysu.
Motina iš pradžių nenorėjo, bet kaip pamatė pinigus, parda­
vė vaiką. Gau šimtą raudonųjų. O tas karalius išvažiau. Pava­
žiavęs prie marių indėjo tą vaiką in skrynutę, uždarė ir paleido
an marių, sakydams:
- Dabar čia tu būk mano žentu...
Tą skrynutę vilnys nunešė prie krašto pas vieną ūkinyką prie
didelio kelio. Sykį išėjo tarnas pas mares - pamatė skrynutę dai­
lią plaukiojant. Mislio, kad su kokiais brangiais daiktais. O kad
ištraukė skrynelę, atdaręs rado vaiką gyvą ir sveiką. Parnešė jis
tą vaiką pas savo ūkinyką. Tie žmonės neturėjo vaikų, tai jie tą
vaiką užsiaugino iki šešiolikos metų.
Sykį važiau karalius tuom keliu, no blogo oro užvažiau pas
tą ūkinyką. Pamatė karalius, kad vaikščioja toks dailus vaiki­
nas. Sako karalius:
- Ale turi dailų sūnų.
273
 O tas žmogus sako:
- Tai ne sūnus. Šešiolika metų atgal bernas jį rado ant marių
skrynutėj. Jis jį pargabeno, tai ir dabar jis pas mus.
Karalius suprato, kad tai tas pats, - sako:
- Aš norėčia parašyt laišką pas karalienę. Aš ilgai nesugrįšu,
ojai vieną daiktą pamiršau pasakyt. Ar tas vaikins negalėtų nu­
nešt? O aš jam už kelią duosu porą raudonųjų.
Sako žmogus:
-Tegul neša.
Karalius tuo parašė pas karalienę, kad „kaip jis tik atneš tau
laišką, tai tu jį liepk užmušt, ir pakavokit, kol aš sugrįšu".
Pajėmė tas vaiks laišką ir iškėliau. Beaidams suklydo, o an
vakaro pateko in girią. Beaidams tąj giria, pamatė jis mažą žibu-
ruką. O kad atėjo, rado stubelę, toj stubelėj - seną bobą. Toj boba
klausia jo:
- Iš kur ir kur kelią laikai?
- Ainu pas karalienę su raštu. Ar negalėčia čia pas jus per­
nakvot?
- Tu žinai, vaikeli, kad čia žmogžudžių stubelė. Jie parėję
tave užmuš.
- Kaip bus, teip bus: vis tiek toliau keliaut negaliu.
O kad sugrįžo žmogžudžiai, sako:
- Ko šits čia atėjo?
O ta boba sako:
- Jis nieko nekaltas. Jis suklydo čia. Jis aina su laišku pas ka­
ralienę.
Tuo pajėmė tas vyresnysis tą laišką. Atplėšęs perskaitė, kad
kaip tik ateis tas jaunikis, tai tuo jį užmušt. Tas vyresnis žmog-
žudis tuo tą jo laišką paniekino, o parašė, kad kaip tik ateis tas
jaunikis, tai ko no greičiausia jį apženyt su dukteria. „Žiūrėk,
kad būt išpildytas mano įsakymas". Anryt padavė jam tą laišką
ir parodė tikrą kelią. O kad jis nunešęs padavė karalienei tą raš­
tą, anoj išpildė įsakymą karaliaus ir tuo apženijo.
O kad sugrįžo karalius, dasižinojo, kad jau jis su jo dukteria
ženots. Klausia karalienės, kodėl ji teip padarė. Toj parodė jo
paties raštą, kad tai tas pats jo raštas, jo ranka rašytas.
- Aš buvau parašęs, kad kaip tik ateis, tai jį užmušt. O kas čia
parašė, tai aš nežinau.
274
 Karalius iš piktybės kone pašėlo. O atėjės pas žentą, sako:
- Tau šits dykai nepereis. Jei tu nori būt mano žentu, tai tu
turi ma pamešt no velnio galvos tris aukso plaukus.
O jis sako:
- Aš velnio nebijau - aš tuo parnešu.
Atsisveikino karalių ir pačią ir išė. O karalius jį ten tik norėjo
nusiųst, kad jį ten sudraskytų. Po ilgai kelionei jis priėjo prie
vartų didelio miesto. Vartinykas klausia jo:
- Koks tu mistras esi, kad nori čia pereit?
Sako:
- Aš viską moku.
- Tai tu man pasakyk: kad mūs mieste pirmiau šulnys vynu
tekėjo, o dabar nė vandens nėra.
Atsako jis:
- Aš kaip grįšu, tai tau pasakysu.
Nuvė toliau. Priėjo prie kito miesto. Vartinykas klausia:
- Kokį amatą moki, kad čia nori pereit?
Sako:
- Aš viską moku.
- Tai tu ma pasakyk, kad mūs mieste yra obelis, ji pirmiau
aukso obuolius vedė, o dabar nė lapų netur.
Sako:
- Palauk, kol aš grįšu, tai aš tau pasakysu.
Nukeliau toliau pas didelę upę, ten tur persikelt. Atėjo pas
luotinyką. Klausia jo anas:
- Kokį amatą moki, kad tu čia nori persikelt?
Sako.
-Aš viską moku.
- Pasakyk tu m3: aš amžį savo čia kilnoju žmones, o negaliu
iŠčia išsigelbėt.
Sako:
- Palauk, iki aš sugrįšu, tai aš tau pasakysu.
Kaip tik perplaukė per tą upę, tuo jis rado to velnio dvarą. O
kad atėjo in vidų, rado to velnio tik momą, o to paties velnio
nebuvo namie. Sako toj moma:
- Ko tu čia atėjai? Mano sūnus kaip pareis, tai tave sudraskys.
- Aš atėjau no velnio galvos pamešt tris plaukus aukso. O jei
aš nepameščia, tai turėčia su pačia persiskirt. Ir da ką norėčia
275
dažinot. Vienam mieste šulnys vynu tekėjo, o dabar nė vandens
nėra. Kitam mieste obelis aukso obuolius vedė, o dabar nė lapų
netur. Trečias an upės yra vežėjas: visą amžį važinėja ir negal
niekur jūs no ten nuveit.
Sako toj boba:
- Visi tavo mandri klausimai. Tu pats nieko padaryt negali,
jau aš tave turėsu gelbėt. Ale, - sako, - kur aš tave padėsu, kad
pareis velnias?..
Ėmė jį pavertė in skruzdėlę. Sako:
- Užsilipk man an drapanų ir gerai klausyk, ką šnekės, o aš
jam mėgysu išpešt tris aukso plaukus.
O kada jau jis skruzdėle inlindęs siūlėj tupi, susyk atėjo vel­
nias in stubą, sako:
- Kas čia smirda žmogiena?
O toj moma sako:
- Kas čia smirdės... Gražiai stuba iššluota - čia nieko nėr. Sėsk
ir vakarieniauk.
Atsisėdęs paėdė. O kad jau buvo po vakarienei, atėjęs pasi­
dėjo galvą momai an kelių ir užmigo. O toj moma išpešė jam
vieną plauką. Velnias suriko:
- Ką tu Čia darai?
Sako moma:
- Negerą sapną sapnavau.
- O ką? - klausia velnias.
- Rodės man, kad tokiam mieste šulinys vynu tekėjo, o dabar
nė vandens neduoda.
Sako:
- Tai teisybė, čia ne sapnas. Ten tai maža baika. Netoli ten yra
akmuo, po tuo akmeniu guli rupūžė, tai ji viską sulaka. Kad kas
tą akmenį išverstų, tą rupūžę užmuštų, tai ir vėl tekėtų vynas.
Nustojo šnekėjęs ir vėl užkriokė velnias. O moma jam išpešė
kitą plauką. Jis vėl pašokęs ėmė rėkt. Sako moma:
-Vėl sapnavau.
- O ką dabar sapnavai?
Sako:
- Kad mieste yra obelis. Pirmiau ji vedė aukso obuolius, o
dabar nė lapų netur.
Sako velnias:
 - Po šaknia yra tokia pelė, šaknį jai graužia. Kad atkastų, pe­
lę užmuštų, tai ir vėl vestų.
Ir vėl užkriokė. Moma jam išpešė trečią plauką. Jis vėl suriko:
- Ką tu čia mž po plaukus!..
Sako:
- Sapnavau, kad, rodos, vežėjas visą amžį važinėja ir negali
iš tos valtelės niekur išeit.
Sako velnias:
-Tai mažas daiktas. Kaip jis tik pirmam savo irklą atiduotų,
tai jis būtų liuosas, o kits važinėtų.
Užmigo velnias, pramiegojo visą naktį. Iš ryto išlėkė. O toj
moma vėl jį atvertus in žmogų, padavė jam tuos tris plaukus:
- O, - sako, - ką velnias sakė, tai ir pats girdėjai.
Padėkavojo jis senukei už jos pagelbėjimą ir iškėliau namo.
O kad atėjo pas tą upę, sako perkėlikas:
- Na, tai pasakyk.
- Aš negaliu dabar tau pasakyt. Kaip perkelsi, tai pasakysu.
O kad jau jis pervažiavo, tai jis jam sako:
- Kaip pirmas ateis persikelt, tai tu jam irklą paduok, o tu
nušok no luoto - tu liksi liuosas, o tas važinės.
Nuvėjo toliau pas tą obelį. Jis tuo atkasė, tą pelę užmušė, o ta
obelis stojo su aukso obuoliais. To miesto gyventojai davė jam
vežimą, arklius ir dvi bačkas aukso.
Toliau jis nuvažiau in tą miestą, kur tas šulnys. Tuo tą akme­
nį išvertė, tą rupūžę užmušė - tuo tas šulnys prade tekėt vynu.
Tie gyventojai davė jam vėl dvi bačkas aukso.
Jis tuo parvažiau važuots pas karalių, padavė jam tuos plau­
kus. Karalius pamatė, kad jis važuots parvežė tiek aukso, - sako:
- Kur tu gavai tiek aukso?
Sako žentas:
- Ten, kur aš buvau, ten visko yra, o auksas vietoj pieskų
voliojasi.
Karalius, pavydėdams jam tokios laimės, jis ir iškėliau aukso
parsigabęt. Kaip nukeliau pas tą upę, sėdo an luoto - ans, jam
irklą padavęs, pats nušokęs nuvė. O karalius tas da ir Šiandie
ten žmonis kilnoja. Kaip jau karalių galas rinko, tada jis liko ka­
ralium, dailiai ir laimingai su savo moterėle karaliavo.
(No Kučinsko uir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m)

277
 178. A P Ė G R A P O S U N Ų JO N Ą

Kitąsyk buvo toks senas grapas, jis turėjo vieną sūnii Joną. Jis
tą savo sūnų nieko negalėjo išmokytie: jis buvo tokios pūstos
galvos, kad jis nieko negalėjo išmoktie. Tėvas sako:
- Jau aš tau nieko negaliu in galvą inmuštie, tai da aš žinau
vieną labai gerą mokytoją. Aisi ten an metų - mažu anas tave
kiek išmokys.
Nusiuntė jį ten an vienų metų. O kad jis, ten prasimokinęs
metus, sugrįžo pas tėvą, tėvas klausia:
- O ką, ar daug ko išmokai?
Sako sūnus:
- Išmokau, kaip šunes loja, suprast.
Sako tėvas:
- Ar tai tu tik tiek išmokai? Kad tu galą gautum! Tu mano
ncsivadyk sūnum, o aš - tavo tėvu!
Tuo pašaukė žmonių, sako:
- Veskit tą netikėlį in girią ir užmuškit jį: jau jis man gana
gėdos pridirbo!
Pajėmė vyrai jį ir nuvedė in girią. O kad jau norėjo jį užmušt,
sako Jonas jiem:
- Ką jūs gausit, ką jūs mane užmušit?.. Geriau paleiskit mane
gyvą - aš jau daugiau pas tėvą nepasirodysu.
Pasigailėjo žmonės an jo, jį paleido gyvą. O Jonas nukeliau
savo keliais. Kiekjis ten nukeliavęs, priėjo jis tokį dvarą. Prašos
jis ten in nakvynę. O tas pons sako:
- Nėr kur pas mus gulėt. Jei norėtum, tai galėtum nakvot
skiepe.
O ten buvo užkeiktas skiepas, tam skiepe buvo pilna šunų.
Tie šunes ten lodavo ir staugdavo, o kai kada, būdavo, reikalau­
ja - tur jiem, būdavo, duot žmogų suvest. Jau jie reikalau žmo­
gaus - in tąsyk atėjo tas Jonas. Sako:
- Kad ir skiepe - vis m5 bus gerai, kad tik ne an lauko.
- Ale ten yra daug bjaurių šunų.
-Tai nieko.
Tuo jį nuvedė ir uždarė tame skiepe. O kad jis inėjo in tą skie­
pą, tie šunes jam nieko nedarė, vaikščio apė jį ir laižė jam ran­
kas. Visą naktį nė viens nelojo ir nestaugė.
27S
 Anryt nuvėjo jo pažiūrėt - rado jį visiškai sveiką. O kad jis
išėjo iŠ skiepo, sako jis tam ponui:
- Suneš man savo liežiuviu pasakė, del ko jie tam skiepe lai­
kosi ir visam dvarui neramumą duoda. Jie užkeikti del to, kad
tame skiepe yra pakastas didelis skarbas. Tai kad tą skarbą išimt,
tai no tų šunų prakeikimas nuveis, ir jie prapuls.
Tas pons turėjo vieną dukterį. Sako tas pons:
- Jeigu tu tą viską padarytum, tai tu galėsi būt mano žentu ir
pavešu tau savo visą dvarą.
Kaip jis no tų Šunų žinojo, jis tuo nuvėjo in skiepą, iškasė
didelę skrynią aukso. Išnešė - susyk ir tie šunes prapuolė. Liko
tame dvare ramu. Tada tas pons juos apženijo, ir liko ponaut
tame dvare.
(No Įankaucko užraše V. BasfanavičiusĮ Ožkabaliuos 1905 m.)

179. APĖ ŽMOGŽUDŽIUS IR MERGĄ

Kitąsyk viens turtingas melnyks turėjo dailią ir patogią duk­
terį. Sykį atjojo jaunikis - išrodė tėvui, kad turtingas, ir jie suti­
ko. O toj duktė sako:
- Čia viskas būtų gerai, ale kad aš nežinau, kur tavo namai.
- Mano - pačioj gilumoj girios. Pas mane puikūs pakajai ir
viskas gerai, tiktai tavęs vienos ten reikia. - Sako: - Kad nori, tai
gali ateit pas mane pažiūrėt.
- O kur aš tavo namus galiu rastie?
Sako:
- Kaip ineisi in girią, tai rasi taką, išbarstytą auksu iki mano
namų. Jei nori, tai gali nedėlioj ateit pažiūrėt, ba bus tą dieną
pas mane ir daugiau svečių.
Toj merga pasirengė nedėlios dieną, prisipylė in kišenius žir­
nių ir išė. O kad atėjo in girią, rado an tako pamėtyta pinigų. Ji
tais ženklais ėjo ir vis po kelis žirnius metė. Atėjus, teisingai,
rado stubą. Inėjo in tą stubą - nieko nėr, tyka. Tik ji išgirdo balsą
iš aukštai - sako:
-Grįžk atgal namo: patekai in žmogžudžių namus!
Ji žiūri, kas čia su jąj kalba. Pakėlė galvą aukštyn, žiūri -
paukštė klėtkoj su jąj šneka. Išvaikščio po visas stubas - nieko
279
nerado, tik rado tokią seną bobą: iš senumo net galva kratos.
Sako:
- Senuke, kasžin ar Čia mano jaunikis?
- Vaikeli, kur tu atėjai?! Čia žmogžudžių namai. Jie parėję
tave užmuš, sukapos, tavo mėsą išvirs katile ir suvės. Jau tu iš
čia neišeisi, jei aš tau nepadėsu. - Sako senoji: - Šę, tu čia sėsk už
šitos didelės bačkos ir sėdėk.
Toj merga ką tik spėjo pasislėpt - tuo ir tie žmogžudžiai par­
sitrenkė, o sykiu parsivedė ir nuoteką. Tuo kaip tik parėjo, tuo
tai mergai davė vyno stiklelį - vieną balto, kitą geltono, trečią
žalio, no to ta merga puolė an žemės be jausmo. Tuo jie tą mergą
padėjo an stalo, nurengė jos brangias drapanas, visą sukapojo in
šmotus. Ale pamatė, kad da an jos piršto aukso žiedas. Jis norėjo
tą žiedą numaut, bet užbrinkęs buvo - negalėjo numaut. Pajė-
męs kirvį, nukirto su pirštu. O kaip smarkiai kirto, tas pirštas
tiesiog nulėkė už bačkos, nupuolė tai mergai an kelių. Toj merga
tą pirštą indėjo in kišenių. Tas žmogžudis ieško piršto, bet nera­
do. O kits žmogžudis sako:
- Jis bus nulėkęs už tos bačkos.
Toj boba, matydama, kad jau bus blogai, suriko:
- Ko jūs čia šiandie?! Aikit sau tik valgyt vakarienės! Tą pirš­
tą rasit rytoj, jis no jūs niekur nepabėgs.
Paklausė jie tos bobos, susėdę paėdė. Kad po vakarienei, sa­
ko toj boba:
- Mažu dabar gersit da po stiklinę degtinės prieš gulant?
Žmogžudžiai liepė duot. O toj boba padavė degtinės sumai­
šius su miego lašais. Tie žmogžudžiai kaip tik išsigėrė po vieną,
tuo sumigo ir ėmė kriokt. Kaip tik jau jie gerai sumigo, sako toj
boba:
- Dabar jau bėk, pakol jie miega. Jei tu šiandie neišeisi, tai jau
tu čia liksi amžinai.
Toj merga turėjo ait per tuos žmogžudžius miegančius, ba jie
ten buvo suvirtę, kur ji turėjo aitie. Kiek ji ten baimės iškentė,
kol ji išėjo! Buvo naktis šviesi mėnasiena - ji an tų žirnių vis sau­
gojo kelią ir parbėgo namo. Apsakė tėvui visą savo atsitikimą.
O kad an įsakytos dienos vestuvių suvadino melnykas gimi­
nes ir pažįstamus, pribuvo ir jaunikis. Jaunikis su merga susėdo

280
už stalo. Pradėjo pasakot - viens teip, kits tcip. O tas jaunikis
sako mergai:
- Kode tu nieko nepasakoji?
Sako merga:
- Aš papasakosu nors savo sapną. Sapnavos man, kad, ro­
dos, aš viena nuvėjau in girią. Ėjau tąj giria, priėjau tokius na­
mus. Tuos namuos nieko nebuvo, tik paukštė, klėtkoj pakabyta
an sienos, sako man: „Grįžk atgal, ba tu patekai į žmogžudžių
namus". Tai vis teip sapnavau. Toliau radau tokią bobą, no se­
numo net jau jos galva kratos. Ji manęs klausė, ko aš atėjau. Aš
sakiau, kad atėjau jaunikio namų pasižiūrėt...
Ir ji jam išpasakojo iki pabaigai. O an galo, išėmus iš kiše-
niaus, parodė tą pirštą. Tada tas žmogžudis pabalo iš piktumo
kaip drobė. Tada visi tuo sušoko ir užmušė jį. Paskui davė žinią
valdžiai - anuos ir sugaudė, užmušė kaip šunis.
(No Burivcigcrio uir. Vincas Basanavičius Oikfabaliuosel 1905 m.)

180. APĖ MAŽAS DVASIAS

Vienai motinai iš vygės pavogė vaiką, o in to vietą padėjo

vaiką su didele galva ir plačiom akim. Tas mainas daugiau nie­
ko nežinojo, kaip tik ėst ir gert. Apsižiūrėjo motina, kad toks
blogas mainas, - ji tuo nubėgo pas savo kaimynką klaust rodos.
Kaimynka jai tcip papasako:
- Tą mainytąjį nunešk in kuknią, pasodyk an trikojo ir už­
kurk ugnį. Ir in du kiaušinio lukštu pripilk vandenio, pastatyk,
kad virtų. Tasjį tur prajuokyt. Jei nusiduos jį prajuokyt, tai nusi-
duos jį ir iš namų iškraustyt.
Motina tuo pasodino an trikojo, pakūrė ugnį ir padėjo du lukš­
tu kiaušinio su vandeniu. Tada tas vaiks prašnekėjo:
- Nors aš senesnis už šimtmetines girias, ale visgi nesupran­
tu, kas čia do dyvai.
Tuo išsižiojo ir prade visu balsu juoktis. Kaip tik jis ėmė juok­
tis, tuomsyk susirinko daugybė mažų naktinių dvaselių, tuo at­
nešė motinai jos sūnų, o savo atsijėmė. Visi tuo prapuolė.
(No Liidicnes uir. Vincas Basanavičiui Ožkabaliuos 1905 m.)

281
 181. A P E V E L N IĄ K Ū M Ą

Vienas neturtingas žmogus turėjo labai daug vaikų, kad jau

jis visus in kūmus buvo prašęs, o kad gimė da vienas, jau del jo
kūmo nėra. Mislio mislio - nieko negalėjo išmislyt, kur kūmą
gautie. Atsigulė an suolo ir užmigo. Jam prisisapnavo, kad jis
aitų už vartų:
-O pirmą ką patiksi, tai prašyk in kūmus.
Jis prabudęs tuo nuvėjo už vartų - atėjo velnias, pasivertęs
in žmogų. Jis jį pavadino in kūmus. Ans tuo apsijėmė. O kada
jau buvo viskas pabaigta, tada kūmas aidams jam padovanojo
tokio vandenio, sakydams:
- Čia vanduo ne prastas: su tuom vandeniu tu galėsi gydyt
žmones.
Tas kūmas išė, o jis pradėjo gydyt žmones. Tas kūmas jam da
pasakė:
- Jei smertis bus prie galvos, tai tik duok to vandens, ir bus
sveikas. O jei gale kojų, tai nepradėk. O jei neklausysi, tai aš tave
pasmaugsu.
Begydydams žmones, jis pastojo dideliu bagočium. Tas van­
duo iš tos jo bonkos niekad nesibaigė.
Sykį jį pašaukė karalius prie sergančio savo sūnaus. Jis pa­
matė, kad smertis stovi prie kojų. Ale jis teip grait padavė to
vandens, kad smertis nė nematė, - ir pasveiko. No karaliaus gau
dideles dovanas.
Už nepaklausymą aina velnias, žmogum pasivertęs, kūmą
savo smaugt. O tas kūmas jau turėjo puikius namus. Aukštai
buvo pastatyta, kad pas kūmą reikia užlipt net jau trepais. At­
ėjo in priemenę, žiūri - šluota su lopeta mušasi. Klausia kū­
mas:
- Kur mano pons kūmas gyvena?
Sako:
- Aukštyn.
Užlipo aukštyn, žiūri - daug žmonių galvų prikapota.
Klausia:
- Kur mano pons kūms gyvena?
Sako:
- Aukštyn.
2H2
 Užlipo pas stubos duris, žiūri per rakto skylutę - kūmas guli
an lovos, o jau tur didelius ragus an galvos, kad didesni už jo.
Atsidarė duris, atėjo in stūbą ir sako:
- Na, kūmuti, kas čia pas tave yra? Pirmiausia pamačiau -
šluota su lopeta pešasi.
O kūmas jam sako:
- Kiek tu nedaug matai... Tai slūginė su bernu stumdėsi.
- Toliau pamačiau daug žmonių galvų.
- Na, aš tau sakau, kad tu nedaug matai. Ten yr galvos, ale
kopūstų.
Tam velniui toki tie ragai kūmo baisūs pasidarė, kad jis išsi­
gandęs pabėgo savo keliais. O tas žmogus gydė žmones, kol bu­
vo gyvas.
(No LtZilienės užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905m.)

182. APĖ RAGANIŲ IR MERGAS

Senovėj buvo toks raganius, kad jis, pasivertęs in ubagą, vaikš­
čiojo po kaimus, melsdams duonos, o kur tik nusisekdavo jam
pagaut gražias mergas, tai tuo dėdavo an pečių in tokį kašių ir
nešdavo in savo gyvenimą. Jis tą kašių paprastai vis an pečių
nešiojosi del mergų.
Vieną sykį atėjo tas raganius pas vieną ūkinyką. O anas turėjo
tris dukteris. Kada jis lauke sėdėdams pasimeldė, atnešė vyriau­
sia duktė jam duonos. Jis tą mergą pagriebęs inkišo in kašių ir -
namo! O jo tie namai buvo girioj. Parnešęs inleido in savo tą stu-
bą. Tenjai buvo labai gerai, stubos ramios. Toliau sako raganius:
- Čia tau, mano miela, po ranka yr visko, ko tik tu nori.
Už pora dienų tas raganius jai teip sako:
- Aš turu iškeliaut an kelių dienų. Paliksu tave vieną. Te tau
raktus no visų stubų. l ik in vieną neik, kur su šituom mažiuku
rakteliu rakinasi, ba jeigu ineitum tu in tą stubą, tai aš sugrįžęs
tau galvą nukirsčia. - Davė da jai tokį kiaušį, sakydams: - Šitą
kiaušinį nešiok prie savęs, kad kur neišmestum, ba gali an savęs
didelę bausmę užsitrautie.
Toj merga pajėmė raktus ir tą kiaušinį, prižadėjo viską išpil­
dyt. Po iškeliavimui jo ji išvaikščio po visas stubas aukštai ir žc-
283
 moi, rado ten daug aukso ir sidabro. Ale jai nėra ramumo: kas
toj stuboj yra? Pažiūrėjo, kad raktas nieko ne navatnesnis, - pa-
jėmus raktą, atrakino duris. O ką ji ten pamatė? O tai pamatė,
kad toj stuboj stovi tokia didelė blėta, pilna kraujų, ir žmogiškų
kūnų prikapota ir primerkta. Šalia to stovi aržuolinė kulbė ir
kirvis inkirstas in ją. Ji persigandus išmetė tą kiaušinį in tuos
kraujus. Ji tą kiaušinį tuo išėmė, bet jau visą kruviną. Tuo ji tą
kiaušinį apšluostė, nuplovė, bet nieko nepagelbėjo: kiaušinis kaip
buvo, teip ir buvo kruvinas.
Tuojau pare iš kelionės tas raganius. Pareikalau no jos to rak­
to ir kiaušinio. Pamatė, kad tas kiaušinis kruvinas. Jis tuo paži­
no, kad jau ji buvo toj užgintoj stuboj. Sako:
- Kaip aš tau neliepiau, tai tu ten buvai, o kaip dabar liepsu,
tai nenorėsi ait.
Tuo pajėmė ją už rankos, nuvedė in tą stubą, paguldė an kul­
bės, o kirviu nukirto galvą, sukapojo in šmotus ir sumetė in tuos
kraujus. Toliau pasivertė ir vėl in ubagą, nuvėjęs atsisėdo lauke
ir prašė almužnos. Tada antroji duktė išnešė jam duonos. Jis ją
pagriebęs nunešė namo - ir su tąj teip atsitiko, kaip su vyresnią­
ja. Tada tas raganius atėjęs pagriebė trečią, kuri buvo jauniau­
sia, o drąsiausia ir išmintingiausia. Jis ir tai trečiajai teip pat pri­
sakė, kad neitų in tą stubą, ir davė tą kiaušinį. Tas raganius kaip
tik išėjo, tuo ji nuvėjus in tą užgintą stubą. Ką ji ten pamatė, nie­
ko nenusigando, tik ji pažino savo seserų dalis kūnų. Ji tuo tdis
dalis sudėjo kaip reikiant - tos tuo sugijo, pradėjo krutėt, ir tuo
stojo sveikos. Kokį jos džiaugsmą ir linksmybę terp savęs turėjo,
kas gal apsakytie!
Kada parėjo tas raganius namo, pamatė, kad an kiaušinio jo­
kio ženklo nebuvo. Sako:
- Tu išpildei mano insakymą, tai aš tave pajimsu už pačią.
Kaip jau teip, tai jis turėjo pildyt jos visus įsakymus. Dabar
sako:
-Jei nori, kad aš tavobūčia, tai tu turi nunešt pas mano tėvus
pilną tą kašių aukso.
Tuo pasodino an dugno savo seseris, o an viršaus užpylė auk­
so ir sako:
- Dabar nešk, o žiūrėk, kad niekur nežiūrėtum ir ncsisilsė-
tum - aš žiūrėsu per aukštutinį langelį.
284
 Tada tas raganius prisirišo tą kašių an pečių ir išė. O tas
kasius teip sunkus buvo, kad no jo prakaitas lašais varvėjo. O
kad jis priaina kur akmenį, norėtų pasilsėt, - viena merga iš
kašiaus rėkia:
- Ar jau nori silsėtis? Žiūrėk, aik graičiau: aš tave matau!
Tai jis mislio, kad tai jo merga mato, - jis ir vėl aina toliau.
Kada jis jžiis parnešė namo, tai jau jis negalėjo an kojų pastovėt,
kad jau grįžt namo, reikia kokią porą dienų silsėtis. Tada kaip
tas mergas paleido, tos mergos apsakė tėvam visą atsitikimą.
Tada tėvas tuo suvadino kaimynus ir pažįstamus ir tą raganių
užmušė. Paskui tos mergos su tėvu nuvažiau in tą jo namą, pajė-
mė aną ir visą turtą iš ten pajėmė, o tuos namus uždegę, nuva­
žiau namo. Paskui t$is mergas su pinigais išleidinėjo in geras
vietas. O potam visi dailiai gyveno.
(No Lizdicnės uzr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

183. APĖ MELNYKĄ IRVELNIĄ

Buvo kitąsyk toks melnykas. Jis teip turto nustojo, kad jis jau
daugiau nieko neturėjo, kaip tik melnyčią ir obelį prie melnyčios.
Ale sykį patiko jis nepažįstamą žmogų. Sako anas:
- Atiduok tu ma, kas yra už melnyčios, tai aš tave turtingu
padarysu.
Tas melnykas pasimislio, kad ten nieko nėr, kaip tik ta obelis,
tai jis pasirašė, kad po trijų metų atsijims. O jis parėjo namo -
pati jam sako:
- Kas Čia pasidarė, kad pas mus teip jau pilna visko? Kaip
pirmai nieko neturėjom, teip dabar visur visko pilna. Ojau pini­
gų - be galo.
Sako melnykas:
- Aš dabar patikau nepažįstamą žmogų. Jis man liepė paža­
dėt, kas už melnyčios stovi. O ten nieko nebuvo - turbūt tą obelį
pažadėjau. Sako: „Po trijų metų aš ateisu atsijimt". Tai jis ir ši­
tuos lobius davė.
Sako melnykienė:
- Tai tu dukterį velniui pažadėjai: ji tuosyk ten už melny­
čios šlavė.
 Pranešė apč tai dukteriai verkdami abudu tėvai. Duktė sakė:
- Neverkit, tėveliai: kaip bus, teip bus, ką gi dabar darysi...
Kada perėjo tie trys metai, atėjo toj diena - ji anksti nusiprau­
sė, apsirengė, apsirėžė kreida ratą apė save ir laukia svečio.
Atėjo velnias - negali prie jos arti priait. Sako velnias mel-
nykui:
- Atimk no jos tą vandeni: aš prie jos negaliu priait.
Tą dieną ją nepajėmė. Aidams sako velnias melnykui:
- Nukirsk tu jai rankas, ba jeigu tu to nenori padaryt, tai aš
tave rytoj nešu.
Pergąsdytas melnykas atėjo pas dukterį ir sako:
- Vaikeli, duok rankas nukirstie. Jei neduosi, tai mane išneš
velnias.
O duktė sako:
-Tėveli, darykit, ką norit su manim: na, tik aš jūs duktė.
Tėvas, pajėmęs kirvį, atkirto jai abi rankas. Ji teip gailiai ver­
kė, kad ją per ašaras negalėjo jis [velnias] pajimt. Velnias atsi­
traukė an visados. O tas tėvas sako:
- Dabar lobių turim gana: kad ir be rankų, mes tave išmai-
tysim.
- Aš čia pas jus negaliu pasiliktie. Aisu in baltą svietą - man
geri žmonės tiek duos, kiek man reiks.
Liepė pririšt rankas jos nukirstas už pečių, ir ji išė. Ėjo ėjo per
visą dieną, užpuolė ją naktis, ji niekur nieko nepriėjo. Priėjo ji
karališką sodą. Pamatė po mėnesio šviesa, kad tame sode labai
gražūs obuoliai, grūšios. Jau ji gana norėjo valgyt, ale apė sodą
vanduo bėga - negali pereit. Mislia sau viena: kad ji galėtų per­
eit, tai ji nors su burna pasiekus suvalgytų kokią gaišią. Tuo pas
ją atsirado aniuolas, ją innešė in tą sodą - ji, su burna pasisiekus,
suvalgė vieną grūšią, o aniuolas šalia jos stovėjo. Sodaunykas,
matydamas tokį stebuklą, nedrįso nieko jai sakyt. Paskui ji nu-
vėjo in tankius krūmus ir atsigulė. O sodaunyks jos nematė, kur
ji jam iš akių prapuolė.
An rytojaus atėjo karalius. Paskaitė gaišias - vienos nerado.
Sako:
- Kur tu dėjai grūšią?
Sako sodaunykas:

286
 - Pereitą naktį atėjo tokia mergina, už pečių tur pakabytas
nukirstas rankas, tai ji, su burna pasiekus, vieną grūŠią suvalgė.
O šalia jos stovėjo kokia tai šviesiuos rūbuos žmogysta, tai aš
jiem nedrįsau ką sakyt.
Sako karalius:
- Kitą naktį ateisu ir aš pažiūrėt, kas Čia yra.
Kitąnakt, kada jau gerai sutemė, išlindo toj merga iš krūmų,
valgė, su burna pasiekus, grūšią. Oaniuolas stovėjo šalia jos švie­
siuos kaip sniegas rūbuos. Tada karalius atsidrąsinęs tarė:
- Kas esi: ar dvasia, ar žmogysta svietiška?
Sako toj mergina;
- Aš - ne dvasia, aš - mergina, no visų apleista.
O tas karalius, matydams tokį stebuklą, sako:
- Kad tu no visų apleista, aš tave neapleisu.
Tuo ją nusivedė in savo dvarą ir neilgai ką tę trukus pajėmė
ją už moterį.
Metams praėjus, atsiėjo karaliui išjot an vainos. Savo jauną
prisiegą paliko apiekoj savo motinos, sakydams:
- Jeigu pagimdys sūnų, tai ją prižiūrėkit, o duosit man žinią
per savo raštą.
O kad tai vis stojos, pagimdė karalienė sūnų. Motina parašė
karaliui apė tai viską ir padavė tarnui, kad nuneštų. O kad tas
tarnas beaidams apilsęs, atsigulė ir užmigo. Velnias, katras ją
norėjo in savo nagus ingriebtie, jis niekad nemiegojo, visad rū­
pinosi apė ją. Tas pats velnias tuo pribuvo pas tą miegantį tarną,
tą laišką no jo pajėmė, o jam indėjo in kišenių kitą, parašęs, kad
karalienė pagimdė baisų gyvulį. Kada karalius perskaitė tokį raš­
tą, visas persigando. Bet jis parašė atrašą, kad „karalienę gerai
prižiūrėt, kol aš sugrįšu". O kad tas paslas, aidams atgal, vėl toj
pačioj vietoj sustojęs pasilsėt užmigo, atėjo velnias, pajėmė no jo
tą raštą, o jam kitą indėjo in kišenių. O ten buvo parašyta, kad
„kaip tik gausit šitą mano raštą, tuo karalienę su jos kūdikiu nu­
kirst". Motina da sykį rašė, bet velnias vėl teip apmainė. Ant­
ram rašte parašyta, kad ne tai, ką užmušt, ale da ir jam sugrįžus
parodyt jos akis ir liežiuvį. Karaliaus motina, perskaičius tokį
raštą, visa ašarom apsiliejo. O paskui pašaukė šunį, liepė jį už­
mušt ir išimt akis ir liežiuvį. Paskui, nuvėjus pas karalienę, sako
jai, ką rašė karalius.
287
 - Ale aš nenoru, kad tu, nieko nekalta, prapultum. Tu aik,
kur tave akys neša, ir daugiau jau čia niekad nepasirodyk.
Pririšo jai vaikelį už pečių, ir išėjo ji su gailiom ašarom iš ka­
rališko dvaro. Nuvėjo in didelę girią. Ėjo ėjo tąj giria, priėjo to­
kią stubelę su parašu tokiu, kad čia kiekviens gali gyvent. Tuo iš
tos stubelės išėjo baltai rėdyta kaip sniegas merga, sako:
- Karaliene, meldžiu in vidų.
O karalienė jai sako:
- Kaip tu žinai, kad aš esiu karalienė?
O toj sako jai:
- Aš esiu tavo sargas. Aš tave saugosu iki pabaigai dienų
tavo.
O kad atėjo in stubą, atrišo no pečių vaikelį, padavė pas krū­
tis, kad pavalgydytų. Ir liko toj baltoji mergina su karaliene. Per
septynis metus apžiūrėjo ją su jos vaiku. Baigiantės septintiem
metam, jai stebuklingai išaugo rankos.
Kada sugrįžo po kiek metų karalius iš karės, jis pirmučiausia
norėjo pasimatyt su savo mylima pačia ir vaiku. O jo motina
sako karaliui:
- Kodėl tu parašei tokį raštą, kad karalienę nužudyt ir paro­
dyt tau jos akis ir licžiuvį? - Parodė jam jo raštą. - Ale aš jos
nekaltos gailėjaus, ją nenorėjau nužudyt - išleidau ją su vaiku in
baltą svietą.
Tada karalius sako:
- Aisu nors ir iki pabaigai dienų mano, kol aš ją nerasu.
Viską tuo metė ir išėjo ieškot. Kada po ilgu atėjo in tą girią.
Ėjo ėjo tąj giria, rado tokią stubelę. Žiūri, kad priešai stubelę pa­
rašas, kad čia visiem galima gyvęt. Tuo prieš jį išėjo toj baltai
rėdyta mergytė, sako:
- Karaliau, kur vaikščioji?
Sako:
- Ieškau savo mylimos pačios su vaikeliu.
Sako:
- Aik šę in vidų: čia tavo pati.
O kada atėjo in vidų, pažino jis pačią, pati - jį. Tada meilin­
gai pasisveikinę, nukeliau in savo dvarą ir laimingai karaliavo
toliau, nedatirdami jokių persekiojimų.
(No Burivcigerio užr. Vintas Basanavičius Ožkabaliuos 190.5m.)

288
 184. APĖ KARAUUNAITĘ IR AUKSAKASIUS
Kitąsyk buvo vienas karalius. Turėjo vieną dukterį, kuri la­
bai patogi buvo. O kad toj jo pati numirė, tai jis pajėmė kitą ka­
ralienę. O anoj buvo žiniūnka. Toj močeka turėjo tokį laikrodį,
kad tas viską jai, būdavo, papasakoja.
Sykį, atėjus pas tą laikrodį, klausia:
- Kas gražiausia an svieto?
Sako jai:
- Tu graži, n'o karalaitė gražiausia an viso svieto.
Kaip ji tik teip išgirdo, iš piktumo ko netrūko. Tuo pašaukė
vieną sargą ir sako:
- Vesk tu ją in girią, užmušk, parnešk man jos kepenis ir
plaučius.
Nuvedęs ją in girią, norėjo užmušt. O ji pradėjo jam šne­
kėt - sako:
- Žmogau mielas, ką aš tau padariau? Už ką tu mano gyvastį
nori atimtie?
Per didelį jos meldimą jis ją paliko girioj gyvą. O kad jis ėjo
namo, mislydams, kur jis galės gautie kepenis ir plaučius kara­
lienei pamešt, beainant susyk šoko alniuks iš krūmo. Jis tą al-
niuką perdūrė, išėmė plaučius ir kepenis, parnešęs padavė ka­
ralienei. Toj karalienė iš džiaugsmo nežiūrė, nė koki ten, tuo liepė
išvirt ir suvedė, mislydama, kad jau ją nutrotijo.
O toj karaliūnaitė ėjo ėjo tąj giria, priėjo tokį namelį. Inėjo in
vidų - rado vakarieniaujant septynis vyrus. Prašos ji į nakvynę.
O anie klausia:
- Kas tu per viena ir [kur] tu keliauji?
Karaliūnaitė sako jiem.
- Aš esiu karalaitė. Nore mane moceka nužudyt, tai dabar
bėgu no jos.
O tie vyrai tai buvo auksakasiai. Tie vyrai pamatė, kad tokia
graži, - sako:
- Mes tave ne tik priimsim į nakvynę, ale mažu tu pas mus
liktum visai gyvęt? Mum valgyt išvirtum, lovas paklotum.
Karaliūnaitė sako:
- Gerai, galiu būtie, bile tik aš turėsu užvėją.
Tuo jie ir davė valgyt jai, po vakarienei ją gražiai paguldė. O
kad an rytojaus ėjo in darbą, tai jai teip pasakė:
 - Toj močeka gali grail dasižinot, tai tu neleisk nieko in šlu­
bą, kad ką tau pikto nepadarytų.
Pergyveno jie ten laimingai kelias dienas.
Toj močeka nuvėjo pas savo laikrodį, klausia:
- Kas gražiausias an svieto?
O laikrodis jai atsako:
- Tu graži, o karaliūnaitė, kur gyvena už septynių kalnų gi­
rioj pas auksakalius, gražiausia an viso svieto.
Ji kaip tik dasižinojo, kad ji gyva, tuo pasirengė boba kromi-
nyke, pataisė tokias šukas, kad kas tais šukas insikištų in plau­
kus, tai jau negyvas, ir nuveji su tom šukom. Ir da ten ji visokių
prisitaisė čickių ir nuvė pas karalaitę. O kad atėjo, ineit negali:
durys uždarytos. Sako ji karalaitei:
- Mažu reikia - gražių šukų atnešiau, raikščių, kaspinų, mez­
ginių?..
Toj karalaitė pamatė, kad ji tur tokias dailias šukas, - ji, ne-
mislydama, kad tai jos močeka, ėmus atdarė duris. Toj ragana,
atėjus in stubą, tuo jai padavė šukas. Šukos, žinoma, kaip gra­
žios buvo, tai ji tuo insikišo in plaukus. Kaip tik insikišo, teip ir
išvirto negyva.
- Na, dabar, - sako ragana, - bus gana tavo gražumui!
Pati išėjo namo.
O tie auksakasiai parėję rado ją negyvą.Verkdami padarė gra­
bą ir sako:
- Nešim pakavosim an kalno.
Verkė jie suklaupę tris dienas. Po trijų dienų žiuri, kad jos
kūnas nevysta: graži, balta raudona kaip rožė. Sako:
- Turbūt ne suvisai numirė. Mes ją negalim pakast in žemę,
da turim žiūrėt, kas čia bus toliau.
Tada jie jai padirbo aukso grabą su stiklo langu ir parašė pa­
rašą an viršaus, kas ji per viena, nunešė ten an kalno pas savo
kasyklas, pastatė, ir vis viens, būdavo, ją sergsti.
Sykį medžiodams karaliūnas atjojoan to daikto - pamatė auk­
so grabą ir jame labai gražią paną. Teip ji jam patiko, kad ji nor
negyva buvo, bet jis ją teip pamėgo, kad jis no jos atsitrauktie
visai negalė. Sako karaliūnas jiem:
- Parduokit jūs ma tą paną su grabu.
Tie vyrai sako:
290
 - Mes parduot negalim, mum pinigų nereikia, mes aukso tu­
rim gana.
- Na, teip jūs ma ją padovanokit.
Šitie sumislio - sako:
- Karaliūnas teip gražiai meldžia, o da mum vis vienam rei­
kia čia saugot, - sako, - atiduokim ją karaliūnui.
Atidavė tą grabą su tąj pana tam karalaičiui. Tas karaliūnas
tuo tą grabą parsigabeno namo, pastatė savo stuboj.
Sykį, atsidaręs grabą, žiūri karaliūnas an jos, kad ji tokia gra­
ži, balta raudona kaip rožė - rodės jam, kad ji nemirusi. Insižiū-
rėjo jis - jos galvoj inkištos kokios tai nematytos šukos. Mislia
sau: „Kas čia gali būt per Šukos?" Ėmė jis tais šukas išsitraukė iš
galvos pažiūrėt. Kaip tik tais šukas jis ištraukė, teip tuo toj pana
pradėjo kvėpuotie, akis atmerkė ir atsisėdo. Už valandos stojo iš
grabo visiškai sveika. Tada, kaip ji tik atgijo, tuo karaliūnas ren­
gė vestuves.
O toj jos močeka, nuvėjus pas savo laikrodį, klausia:
- Kas gražiausia an svieto?
Sako:
- Tu graži, ale ką tai kaip karalaitė, kuri dabar kėlė iš grabo,
jau dabar bus jos vestuvės su tuom tai karaliūnų!
Toj ragana kaip tik išgirdo, kad ji vėl gyva, tai ji ten tuo ėjo su
didžiausiu pašėlimu, kad ją nužudyt. O kad pamatė karalaitė,
kad jos močeka vėl ateina, pasakė karaliūnui, kad
- Tai mano močeka ragana jau atkėliau, norėdama ji vėl ma­
ne nužudyt.
Karaliūnas iš to labai persigando. Tuo liepė pastatyt stulpą
an rinkos, ją ten pririšo, malkom apkrovė, tšis malkas uždegė ir
sudegino raganą. O jiedu apsivedė, laimingai valdė karalystę
iki pabaigai dienų savo.
(No Buršveiverio utr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

185. APĖ MOČEKĄ IR PAUKŠTĘ

Labai seniai, du tūkstančiu metų atgal, gyveno žmogus tur­

tingas su pačia. Jiedu neturėjo vaikų. Toj pati daugiau nieko ne-
mislio, tiktai apė tai, kad sulauktų vaikų.
291
 Ji sykį, atsistojus po medžiu an kiemo, lupinėjo žievę obuolio
ir insipjovė pirštą. Pamatė lašą kraujo ir sako:
- Kad aš sulaukčia sūnų, kad būtų raudonas kaip kraujas o
baltas kaip sniegas!..
No tošyk ji buvo ramesnė ir stojo nėščia. Už kelių meno ji
pradėjo sirginėtie, o prijausdama savo galą dienų, sakė teip sa­
vo vyrui:
- Jei aš numirsu, tai mane pakavok po šituom medžiu an
kiemo.
Kada pabaigoj, pagimdžius sūnų, pati numirė, o vyras ją pa­
laidojo po tuo medžiu, kur ji liepė. Toliau tas žmogus parsivedė
kitą, su tąj sulaukė mergaitę. Kada tie vaikai jau paaugo, tai mo-
čeka pradėjo to savo posūnio neapkęstie ir vis tik mislio, kaip
jam galą padaryt. Sykį pasišaukė tą vaiką pas skrynią, sako:
- Aikšę, duosu obuolį.
O kad tas vaikas atėjo, ji atvėrė skrynią ir sako vaikui:
- Imk iš skrynios obuolių.
Tas vaiks kaip tik pasilenkė obuolio, močeka kaip rėžė dug­
nu ir nužnybo jam galvą. Dabar ką ji darys? Ji tą vaiką pasodino
prie durių, galvą an pečių pririšo skepetaite ir padavė in ranką
obuolių. O toj duktė, aidama pro šalį, prašė jo obuolį, o ans jai
nieko nesakė. Ji, atėjus pas motiną, sako:
- Brolis sėdi toks išbalęs. Prašiau obuolio - nieko jis ma nesakė.
O ji sako:
- Aik da sykį. Jei neduos obuolio, tai rėžk per ausį.
Tai mergaitė nuvėjus teip ir padarė. Kaip rėžė per galvą - ta
galva nusirito no pečių. Persigandus mergaitė atbėgo pas momą
ir ėmė verkdama pasakot. O moma sako:
- Na, tai ką dabar gali daryt, kad teip pasidarė? Dabar tik
reik žiūrėt, kad kur padėt.
Tuomsyk puode vanduo virė, tai močeka tuo tą vaiką suka­
pojo, sudėjo in puodą ir - virt košelienos. Virė virė, gerai suviri­
no, supylė in bliūdus, pastatė. O kad parėjo tėvas, paprašė val­
gyt, atnešė jam bliūdą košelienos. Tas valgo ir nori. Tuo išvalgė
visą bliūdą, sako:
- Atnešk tu ma da daugiau: aš tokio gardaus valgio da nie­
kad nevalgiau.
Atnešė jam, kick hire. Tėvas visą vaiką suvalgė, kaulelius su­
metė po stalu. O toj mergaitė surinko kaulelius, surišo in skepe­
292
taitę, nunešus padėjo an kiemo po tuo medžiu. Kaip p tik padė­
jo, tep tuo ėmė to medžio šakos judėtie, lenktis, pasirodė migla,
tose miglose pasirodė ugnis, iš tos ugnies išlėkė paukštis labai
gražus ir pradėjo savo giesmę giedot. Tai mergaitei teip pasida­
rė lengva an širdies, rodės, kad ji tur savo brolį gyvą. Atėjus in
stubą, pradėjo valgyt.
O toj paukštė nulėkė pas auksadarbį, atsitūpus an stogo ėmė
dainuot. Sako:
- Mane močeka užmušė, tėvas suvalgė, sesuo kaulelius su­
rinko, in skepetaitę surišus, padėjo po medžiu - oi oi, kokia da­
bar paukštė esiu!
Tuomsyk dirbo meisteris aukso lenciūgėlį. Išgirdo jis tokią
giesmę - tuo išbėgo laukan, prašo jis paukštės, kad da sykį pa­
dainuotų. O toj paukštė sako:
- Duok man tu tą lenciūgėlį, tai aš tau da sykį padainuosu.
Davė jai jis lenciūgėlį. Paukštė pajėmė in vieną koją lenciūgė­
lį ir, da sykį padainavus, nulėkė toliau. Paukštė nulėkė toliau an
kurpiaus stubos, atsitūpus ėmė dainuot. O kurpius tuomsyk lai­
kėsi rankoj dailias kurpes. Išgirdęs kurpius tokią giesmę, bėgo
laukan klausyt, kas ten per giesmė. Kurpius prašo paukščio, kad
da sykį pagiedotų. O paukštis sako:
- Duok ma tais kurpes, tai aš tau da sykį padainuosu.
Davė paukščiui kurpes. Paukštis vienoj kojoj laikė lenciū­
gėlį, kitoj - kurpes. Da sykį padainavęs, nulėkė an malūno. O
malūninykas tuomsyk atvertęs kalė akmenį. Nutūpęs ėmė dai­
nuot. Sako:
- Mane močeka užmušė, tėvas suvalgė, sesuo in skepetaitę
surinkus kaulelius surišo ir padėjo po medžiu - oi oi, kokia
paukštė esiu!
Tas malūninykas iŠ pradžių gerai negirdėjo - prašė, kad da
sykį pagiedotų. O paukštė sako:
- Duok tu mA girnų akmenį, tai aš tau da sykį pagiedosu.
Malūninykas, mislydams, kaip paukštis gali pakelt girnų ak­
menį, sako:
- Duosu, tik pagiedok.
Tai jis, jam da sykį pergiedojęs, užlėkė an malūno, inkišo gal­
vą in prapiestį, užsimetė an savęs [girnų akmenį) ir išlėkė link
namų tėvo savo. Tuomsyk tėvas, sėdėdams už stalo, sako:
293
 - Kaip ma šiądien lengva an širdies, kaip ma šiandie links­
ma - rodos, kad laukiu savo mylimo svečio!
O motina sako:
- O aš šiandie teip bijau, teip drebu, kad mano dantis dančio
nesiekia, mano slupu plaukai stovi, rodos, kad an manęs debe­
siai griūna - negaliu žinot, kas čia gali būt...
Tuomsyk parlėkė tas paukštis, insitūpė in tą medi an kiemo
ir pradėjo giedot. Tėvas sako:
- Aisu paklausyt, kas čia teip gieda.
O ta pati jo sako:
- Tik tu neik, ba aš baime netrivoju.
Tėvas, nuvėjęs po medžiu, pakėlė galvą aukštyn - numetė
paukštis aukso lenciūgėlę tiesiog tėvui an kaklo. Tėvas su dova­
nom džiaugdamas - in stubą, sako:
- Tas paukštis man davė kokį gražų aukso lenciūgą!
O toj mergaitė sako:
- Aisu ir aš - mažu ir aš gausu dovanų.
Nuvėjo pas medį - tai numetė porą gražių kurpių. Ta ir su
džiaugsmu atbėgo in stubą. O toj močeka sako:
- Man šiandie teip liūdna - aisu po medžiu, mažu ir aš atra­
šu linksmybę, mažu ir aš ką gausu...
Ji kaip tik nuvėjo po medžiu, tas paukštis kaip leido girnų
akmenį - sumalė ją in miltus. Kaip pasidarė didelis bildėjimas,
kaip puolė akmuo per šakas, išbėgo tėvas su dukteria žiūrėt-
rado jau bobą po girnų akmeniu sutrintą negyvą. Tas paukštis
da sykį pergiedo, paskui pasivertė in žmogų. Visi susikabino už
rankų, atėjo in stubą, ir visi trys gyveno.
(No Buršveigerio u i r Vincas Basanavičiui Ofkabaliuos 1905 m.)

186. APĖ NETURTINGĄ ŽMOGŲ IR SMERTJ*

Kitąsyk buvo toks neturtingas žmogus, turėjo jiedu su pačia

dvyliką vaikų. O kad jiems gimė tryliktas, tas žmogus išėjo an
kelio, sako: „Ką patiksu, tą vadysu in kūmus".

* J. Basanavičius $m<rlį ištaisė (tik pavadinim e) j g ill in f. - K. A.

2Q4
 Pirmiausia jis patiko velnią. Sako velnias:
- Mažu tu mane imtum in kūmus? Aš tavo vaiką visą auksu
apipilsu no kojų iki galvai ir aš jam suteiksu visokią laimę an
svieto.
Žmogus paklausė:
- O kas tu per viens?
Anas jam sako:
- Aš esiu velnias.
- Kad tu velnias, tai aš tave nejimsu in kūmus: tu visus žmo­
nis apgaudinėji ir visus trauki prie savęs.
Atstojo no velnio, nuvė toliau keliu. Patiko smertį ateinant
an savo kaulinių kojų. Sako smertis:
- Imk mane in kūmus.
- O kas tu per viens?
Sako:
- Aš esiu smertis.
- Kad tu smertis, tai tu tikrai būsi mano kūmu, ba tu teisinga:
tu imi no žemės visus lygiai, tiek turtingus, tiek beturčius.
Sako smertis:
- Aš tavo vaiką padarysu laimingu ir šlovingu an svieto. Kas
su manim nor draugaut, tas nepersistos be laimės.
Toliau sako žmogus:
- Kitoj nedėlioj krikštysim kūdikį, tai žiūrėk, nepamiršk, ateik.
An prisakytos dienos pribuvo kūmas ir stojo prigulinčiu kū­
mu. O kada pakrikštijo vaiką, sako smertis tėvui:
- Aikšę su manim in girią: aš tave apdovanosu už tai, ką tu
mane ėmei in kūmus.
O kad atėjo in girią, parodė jam tokius lapelius, sako:
- Aš tave padarysu dideliu gydytoju an žemės. Tu mane
visados matysi pas ligonį. Jei aš stovėsu pas kojas, tai jau ne­
pradėk, ba nieko nemačys. Sakyk tuo, kad jau an svieto tokio
gydytojo nėra, kad kas galėtų išgydyt. O jeigu duotum tokiam
ligoniui tų lapelių, peržengtum mano įsakymą, ir gal stotis tau
pačiam blogai.
Smertis, atsisveikinus tą žmogų, išė, o jis tuo apsišaukė dide­
liu gydytoju. Išsyk vis, būdavo, mato jis kiekvieną ligonį, ar pa­
sveiks, ar mirs. Už tokį gydymą gaudavo daug pinigų ir stojo
turtingas.
295
 Sykį atsitiko, kad apsirgo patsai karalius. Visi gydytojai jau
jam atsakė gydymą. Tada pasaukė šitą žmogų, kad pasakytų, ar
pasveiks, ar mirs. O kada jis pribuvo pas karalių, pamatė, kad
smertis stovi gale kojų ir pagelbos jokios del jo nėr. Ale sumislio
kytraut: „Nors, - sako, -smertis an manęs užpyks, ale kaip aš esiu
jos kūmu, tai vis pažiūrės per pirštus. - Sako: - reik mėgyt". Tuo
pajėmė karalių apsuko in smertj galva ir tuo davė tų lapelių -
karalius tuo pasitaisė. O smertis, atkišus pirštą, jam grūmoja:
- šitąsyk da aš tau dovanoju - už tai, kad tu mano kūmas.
Ale daugiau nedrįsk teip padarytie, kad mane apgaut, ba tave
patį nunešu!
Neilgai laukus potam apsirgo karaliaus duktė, kuri jo buvo
vienturtė. Karalius verkė dieną naktį, o ncišmislydams, ką dary-
tie, pažadėjo tamją už paaą, katras išgydys, ir po jogalvos sėst an
karališko sosto. O kad atėjo tas gydytojas pas sergančią, pamatė,
kad jau smertis gale kojų. O kad jis pamatė gražumą karalaitės, jis
viską pamiršo an svieto, pamiršo, ir ką jam grūmojo smertis, kad
daugiau jau to nedarytų. Jis tuo, pajėmęs paną, apsuko galvą, kur
buvo kojos, tuo davė tų žolelių - ir visiškai pasveiko.
Smertis, antrusyk apgauta, prisiartinus prie savo kūmo, sa­
ko jam:
-Jau dabar tave nešu!
Tuo suspaudė jį su savo šalta ranka kaip ledu ir nunešė jį po
žemei in tokį urvą. Ten jis pamatė tūkstančius tūkstančių žva­
kių degančių. Vienos iš jų buvo mažos, antros didelės, kitos vi­
dutinės ir vis mainėsi: vienos užgesdavo, kitos užsižiebdavo, -
vis mainėsi ir mainėsi.
- Ar matai? - sako smertis. - Šitos tai vis gyvenimo žmonių:
didelės - tai mažų vaikų, vidutinės priguli sveikatoj žmonėm, o
mažukės - seneliam. Kartais vaikų ir drūtų žmonių asti žvakės
mažiukės.
- Parodyk tu mS mano žvakę gyvenimo, - sakė kūmas. Jis
mislio, kad da jo žvakė gerai didelė.
Parodė jam smertis žvakės patį galuką ką tik žibantį - sako:
- Tai čia tavo žvakė.
Sako kūmas:
- Miela smerčia, užžibyk man da ilgą žvakę, kad aš galėčia
vestie karalaitę už pačią ir būt karalium.
296
 - Negaliu, - atsakė smertis. - Jau baigia žibėt tavo žvakė. Kaip
čia viena gęsta, tai vis žmogus miršta.
Tuo ten bešnekant jo žvakė užgeso - puolė kūmas an žemės
negyvas ir pats pateko smerčiai in nagus.
(No fankaucko iš Bartnykų, VilkaviŠfkio] jktp., uir. Vincas Basanavičius Ožka-
toliuos 1905 m.)

187. (ŽĄSINAS, GAIDYS, KATĖ, ŠUO

IROŽYS MIŠKO TROBELĖJE]
Buvo toks ūkinykas, jis turėjo seną žąsiną. Jis jam kiek metų
tarnavo, tai jis jam nenorėjo galo padarytie, jis jį tik teip pavarė
svieto vandravot.
Išėjo tas žąsinas in svietą - patiko gaidį. Sako:
- Kur aini?
Sako gaidys:
- Pasenau betarnaudamas, nepajėgiu, tai pavarė svieto van­
dravot.
- Na, tai aisim abu.
Aina toliau - patiko katę. Sako:
- Kur aini?
Sako katė:
-Pasenau, negaliu pelinėt - pavarė ūkinykas svieto vandravot.
- Na, tai aisim visi.
Aina toliau - patiko Šunį. Sako žąsinas:
- Kur aini?
- Pasenau pas ūkinyką belodams, tai pavarė svieto vandravot.
- Na, tai aime visi.
Aina toliau - patiko ožį. Sako:
- Kur aini?
Sako:
- Pasenau, tai pavarė svieto vandravot.
- Na, tai aime visi.
Ir nuvėjo toliau. Priėjo girią. Sako žąsinas, kaipo vyriausias:
- Katine, lipk tu in aukščiausią medį - ar nepamatysi kur ko­
kį žiburį.
Tas katinas inlipo in aukščiausią medį - niekur žiburio ne­
matė. Sako žąsinas:
297
 - Gaidy, tu lėk in medį ir da tiek išlėk aukštai kaip tas medis
aukščio - ar tu nepamatysi.
Tas gaidys išlėkė aukštai ir pamatė girioj žiburį. Atėjo jie an
to žiburio - rado stubelę. Toj stubelėj nieko nerado, tik žiburys
žiba. Tas ožys rado šieno paėst, žąsinas su gaidžiu rado avižų -
pa lesė, Šuo rado barščių - palakė, o katinas rado senos tauki­
nės - paėdė. Sako:
- Visi paėdę, - sako, - kur mes dabar gulsim?
Sako žąsinas, kaipo vyriausia galva:
- Aš - an suolo po abrūsu.
O gaidys sako:
- Aš - an pečiaus.
Katinas sako:
- Aš - in pelenus.
Ožys - po durių, o šuo - an kiemelio.
Alejau parėjo naktį vagis, kurio buvo toj stubelė. O tie paukš­
čiai buvo žiburį užgesinę. Tas vagis, pajėmęs žiburį, ėjo in kami­
ną užžibyt. Tas katinas kaip spjovė - tas vagis bėgo išsigandęs
prie abrūso akis nusišluostyt. Tas žąsinas jam kaip griebė už ran­
kos - tas persigandęs rėkdams - per duris! O gaidys, tupėdams
an pečiaus, vis tik rėkia:
- Priduok man - perplėšu!..
Kaip bėgo pro ožį - ožys jam ragais! Bėgo pro Šunį - tas šuo
jam perplėšė koją. Išsigandęs nubėgo in girią - paliko tiem žvė­
rim savo stubelę.
(NoAntano PelrauckoOžkabalių uir. V. Basanavičius) Ožkabaliuose 1903 m.)

188. APĖ KARALIŪNAITĘ IR GULBES

Kitąsyk gyveno vienas karalius. O kada pamirė jo pati, liko
šeši sūnūs ir viena duktė.
Sykį jis išjojo su tarnais in dideles girias medžiot. Pamatė
kokį tai žvėrį baisų - visi ėmė vyt. Nusivijo toli. Karalius no jų
suklydo ir jodinėjo kelias dienas, nerasdams gero kelio, kad
galėtų išjot iŠgirios. Sykį atjojo girioj prie tokios stubelės. Iš tos
stubelės išėjo sena boba, kad no senumo net galva kreta. Sako
karalius:
298
 - Parodyk tu mė gerą kelią, kad aš galėčia išjot iš girios.
Sako boba:
- Karaliau, jei imsi mano dukterį sau už pačią, tai aš tau pa-
rodysu, o kitaip tai neišjosi iš tos girios.
Karalius persigandęs prižadėjo vestie. Tada atėjo in stubą -
parodė dukterį. Toj duktė buvo vidutinio gražumo. Nors ji jam
ir ne teip buvo graži, ale kitaip stotis negalėjo. Užsisodino an
arklio - parodė toj boba tikrą kelią. Išjo iš girios ir parjo in savo
dvarą. Toj boba buvo ragana, o duktė - raganiūkštė. Tuo tą savo
mergą, žinoma, karališkai aptaisė ir pajėmė sau už moterį.
Karalius, mislydamas, kad kas pikto nestotus no močekos,
pajėmė savo visus vaikus nugabeno in girią, in savo dvarą ir
tenai paliko augtie, o, būdavo, kasdien jis pas juos aina.
Toj karalienė dasižinojo no tarnų, kur tie jo vaikai, - ji pasiu­
vo šešėlis marškinius ir nuvė in tą dvarą. Tie vaikai pamatė, kad
ateina, - mislio, kad tėvas, išbėgo pasitiktie. Toj močeka davė
visiem po marškinius. Tie vaikai kaip tik apsivilko, visi šeši tuo
pavirto in gulbes ir išlėkė, toj mergaitė liko viena. Kitą dieną
atėjęs tėvas rado tik vieną mergaitę. Toj mergaitė papasakojo
tėvui, kas tai stojos. Tėvas sako mergaitei:
- Atmenamo: aš tave tenai uždaręs laikysu, ba ji ir tave čia
suraganaus.
0 toj mergaitė sako:
- Aš d a norėčia nors vieną naktį čia pernakvot.
1 evas paklausęs ją paliko. Kaip tik tėvas išė, toj mergaitė pa­
sirengė ait savo brolių ieškot. Ėjo ėjo per girias, an vakaro priėjo
tokią stubelę. Atėjo in vidurį - rado šešias lovas. Ji po viena pa­
lindo ir guli.
Kaip tik sutemė, parlėkė šešios gulbės. Plunksnas nusivilko
kaip ir kokius marškinius. Toj sesuo, juos pažinus, išlindo iš po
lovos. Broliai teipgi, ją pažinę, maloniai sveikino. Toliau sako
broliai:
-Tu čia negali būt, ba čia žmogžudžių namai. Tave parėję jie
užmuš.
- N’o jūs galit mane apgint...
Sako:
- Mes čia tikbūnam vieną ketvirtą dalį valandos ir vėl išlekiam.
Klausia sesuo jų:
299
 - Ar jau jum nėra pageltos, kad jūs stotumėtės žmonėmis?
Sako:
- Yr pagelba, ale labai sunki. Kad tu iškęstum šešis metus
nesijuokus nė nešnekėjus, pasiusi no paimu žiedu mum visiem
po marškinius, tai no mūs prakeikimas nuveis, stosim vėl žmo­
nėmis.
Ir išlėkė. O toj mergaitė, bijodama žmogžudžių, išėjo in tan­
kumynus girios, insilipo in medį, persėdėjo per naktį. Anryt išli­
pus iš medžio, pasirinko žiedų ir siuvo marškinius. Ji ten perlei­
do daug laiko.
Sykį atjojo karaliūnas in tšis girias medžiot. Pamatė medin-
čiai, kad medy sėdi graži pana. Klausia jos:
- Kas tu per viena ir ko čia tupi?
Anoj jiem nieko nesakė. Pasakė karaliūnui. Anas ir šnekino
visokiom kalbom, bet ji nė jokia nešnekėjo. Tada karaliūnas, pa­
matęs, kad tokia graži, išėmė iš to medžio ir parsigabeno in savo
dvarą. Tas karaliūnas teip labai insimylėjo ir tą nešnekančią pa­
ną - tuo su jąj ir apsivedė. Po metų gimė sūnus. To karaliaus
močeka bloga boba buvo. Tas vaiks kaip tik gimė, toj močeka
atėjus pavogė tą vaiką miegančiai karalienei, o jai iškruvino bur­
ną, o pati pasakė karaliui, kad ji pati savo vaiką suvedė. Kara­
lius ją labai mylėjo, tai jis jai nieko nesakė - sako:
- Žiūrėsim, kas bus toliau.
Kada toliau gimė antras, jį vėl pavogė, o ir trečią pavogė.
Kada jau trečias vaiks prapuolė, inkalbėtas karalius išdavė ją
an laužo sudegyt. Jau ji buvo pasiuvus visiem po marškinius,
tik vienam da buvo neinsiuvus rankovę. Tuo sukrovė medžių
laužą, ją pasodino an laužo ir jau padegė laužą. O jau buvo ji
atbaigus šešis metus savo nešnekėjimo. Ji apsidairė aplink, tuos
marškinius turėdama an rankos, - pamatė, kad atlekia tie jos
Šeši broliai. Jie kaip tik prilėkė, tai ji visiem tik metė po marški­
nius. Anie pagriebė, tuo plunksnas numetė - stojo visi žmo­
nėm, tik vienas netur jo kairės rankos, o liko jam prie Šalies
sparnas, katras gau marškinius be rankovės. Tuo jie tą ugnį
išmėtė ir ją nuėmė. Ji tuo, nu vėjus pas karalių, pradėjo šnekėt.
Sako:
- Mielas mano vyre, aš tau dabar pasakysu. jog aš nieko ne­
kalta. Šita močeka visus tuos vaikelius mano pavogė...
 Ji jam išpasakojo, del ko ji nešnekėjo, visą istoriją no pradžios
iki pabaigai. Paskui tie broliai jos kaip paukščiais buvo, tai jie
žino, kur ir tie vaikai buvo. Papasakojo karaliui. Karalius tuo
juos pargabenęs, tą močeką an laužo sudegino. O visi linksmai
gyveno žemėj anoj.
INoMažeikiūlės užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

m . APĖ KARALAITĘ,
KURI MIEGOJO PER ŠIMTĄ METŲ

Už kiek tai šimtų metų vienoj karalystėj gyveno karalius su

pačia. Jiedu nesulaukė vaikų. Jų tankiausia buvo kalbos ir mis-
lys vis apė tai, kad jie sulauktų nors vieną vaiką.
Sykį nuvėjo karalienė maudytis. Tuomsyk iššokus varlė an
kranto pratarė karalienei:
- Pagal tavo norą tu pagimdysi dukterį.
Da nepraėjo metai - pagimdė karalienė dukterį. Karalius iš
to džiaugsmo suprašė ne tik savo gimines ir pažįstamus, ale pa­
prašė ir dvyliką tokių žiniūnkų, - o iš viso jų buvo trylika. Kada
surokau, kiek bus svečių, tai del tryliktos raganos nebuvo toriel-
kos, už tai ją nepaprašė. O kada jau jie šventė tą balių, tos ži-
niūnkos tą karalaitę visaip laimino: viena - turtais, kita - gražu­
mu, trečia - meilumu, ir teip visos laimino iki vienuolikai. O kada
tas balius jau beveik baigėsi, atbėgo ta trylikta boba ragana ir
suriko terp svečių:
- Kaip bus karalaitė penkiolikos metų, tai nusidurs an vindo ir
jau turės numirt amžinai - už tai, kad mane an baliaus neprašėt.
Visi persigando, iš baimės nežinojo, ką daryt. O toj dvylik­
toji sako:
- AŠ visai negaliu atmainyt, bet in vietą, kad numirt, tai tegu
užmigs ir miegos per šimtą metų.
Po tam baliui karalius, norėdams savo dukterį apgint no to­
kio baisaus atsitikimo, liepė visoj karalystėj vindus sudegyt, kad
nė vieno nebūtų visoj žemėj, o jeigu pas ką atsirastų vindas, tai
tam galvą kirst.
O kad atėjo sukaktuvės karalaitės penkiolikos metų, kara­
liaus su karaliene nebuvo namie, karalaitė buvo tik viena na­
301
mie, visuose rūmuose. Tai ji, kaip viena likos, pradėjo vaikščiot
per visas kamaraites. Ale atėjo žemai po tropais - rado ji da vie­
nas duris. Atidarė tais duris - rado seną bobą linus verpiant. Sa­
ko karalaitė:
- Ką tu čia, bobute, veiki?
Sako:
- Verpiu linus, karalaite.
O toj boba tai buvo ta trylikta ragana.
- Kad tavo tcip gražiai ratelis sukasi... Ar neduotum tu m3
pasmagvt?
Sako:
- Kodėl ne...
Tuo karalaitė atsisėdo ir ėmė verpt. Tuomsyk tas prakeiktas
vindelis sulūžo, karalaitė tik pirštą įsidūrė - ir ten tuo užmigo
an lovos, kuri stovėjo toj mažoj stubelėj. In tąsyk parvažiau tė­
vai - ir tie sumigo: tos miegą ragana užtraukė an viso karaliaus
dvaro. Sumigo arkliai stonioj, sumigo šunes an dvaro, sumigo
karveliai an stogo, sumigo musės an sienų, užmigo ir ugnis, už­
migo puodai, kurie virė an ugnies, ir pečenkos, kurios kepė, už­
migo ir virėjos, o sykiu ir tarnaitė, kuri juodą vištą pešė, - visi
sumigo, kas tik buvo gyvas tame dvare. Toliau atsirado toki me­
deliai apė visą dvarą ir teip tankiai suaugo, teip susislėgė, kad
per juos nieks negalėjo in tą dvarą ineit, ir nė nematyt per juos
buvo to dvaro. Mcts po metui teip dideli užaugo, kad nė viršaus
stogų nebuvo matyt. In tą dvarą nieks negalėjo ineit nė tų me­
džių prakirst. Jei koks drąsus atsirasdavo, tai tas ten tuo galą
gaudavo. Daug atsirado tokių karaliūnų, kurie norėdavo ineit
pažiūrėt miegančios karalaitės, bet vis galą gaudavo.
Ale jau suvisai baigianties šimtui metų išgirdo viens karalaitis
no vieno senio, kad tai jo senas tėvas jam pasakojo, kad tuose tai
medžiuose yra karaliaus dvaras ir mieganti labai graži karalaitė.
- Ale, - sako, - ten nieks negali ineit, ba ten teip apaugę, kad
nieks negali ineit.
Tas karaliūnas sako:
- Aš to nebijau - aš vis aisu ten pažiūrėt tos gražios karalaitės.
O kad jis atėjo prie to dvaro, ties vartais prasiskėtė tie me­
džiai. Jis kaip tik inėjo - ir vėl susiglaudė. Perėjo - visur visi mie­
ga. Atėjo in tą mažą stubelę - rado tą neišpasakytai gražią paną
302
miegant. Jis, negalėdams in jos grožį bcatsižiūrėtie, pasilenkęs
pabūčiau ją. Kaip tik pabūčiau, jau pasibaigęs buvo tas jos šimt­
metinis miegas, - tuo ji akis praplėšė, ėmė žiūrėt an karaliūno ir
tuojaus atsistojo. O kada jiedu atėjo in pakajus, atsikėlė seni tė­
vai iš miego, pabudo virėjos, pabudo ugnis, ėmė puodai virtie,
ėmė pečenkos keptie, pabudus merga baigė juodą vištą peštie,
ėmė lekiot musės an sienų, prade lekiot karveliai an stogo, gy­
vuliai stojo an savo kojų ir šunes, kraipydami vuodegom, ėmė
lotie. Prapuolė tie medžiai, tik liko dvaras, koks pirmiau buvo.
Tada padarė didelį balių, ir tuo apsipačiau karaliūnas su tąj gra­
žia karalaite, ir ten liko gyvęt iki pabaigai dienų savo.
(No Pauticmaus utr. Vincas Basanavičius Oikabahuc* 1905 m.)

190. APĖ RASTINI IR ALENĄ

Kitąsyk gyveno prie girios vartas. Jis sykį išėjo in girią - iš­
girdo balsą mažo vaiko verksmo. Sako: „Kas ten per riksmas?
Reik ait žiūrėt". Atėjęs rado mažą vaiką medy padėtą. Jis insili-
po in medį, tą vaiką išsijėmė, sako: „Reiks nešt namo - tegu augs
su mano Alena". Tam vaikui praminė vardą Rastinis. Tie vaikai
augo ir bujojo ir teip sutiko, kad be viens kito niekur nerimo.
Tas vartas turėjo seną virėją, o toj buvo ragana. Sykį pamatė
toj mergaitė, kad ji tiek daug vandenio neša in stubą, - sako:
- Teta, kam tu neši tiek vandenio in stubą?
- Jei tu niekam nesakytum, tai aš tau pasakyčia.
Sako mergaitė:
- Nesakysu.
- Aš pripilsu pilną katilą vandens, užvirsu ir išvirsu Rasti-
nuką.
Kada nuvėjo jiedu gult, sako mergaitė:
-Jei tu mane nepamesi, tai aš tau ką pasakysu: ta sena raga­
na nori šiandie tave išvirt.
Sako:
- Kelkim ir bėkim in girią.
Teip tie vaikai ir išė.
O toj ragana, kada jau vanduo gerai užvirė, aina atsinešt Ras-
linuką. O kad atėjo pas lovą - jau abiejų vaikų nėr. „Na, - sa-
m
ko, - kad pareis vartas iš girios o neras vaikų - ką jis ma pasa­
kys?!" Ji tuo pasiuntė tris tarnus - sako:
- Bėkit pėdom in girią ir juos pagavę pameskit!
Pamačius toj mergaitė, kad jau atsiveja tarnai, sako:
- Aš tave paversu in krūmą arškėtrožių, o aš būsu an viršū­
nės rožė.
Anie pėdom atbėgo - daugiau nieko nerado, kaip tik krūmą
arškėtrožių ir viršūnėj rožę. Parėjo namo, pasakė raganai, kad
teip tik rado, o toj ragana jiem sako:
-Jūs durniai!.. Jum reikėjo tą krūmą su peiliu nupjaut su ro­
že ir pamest namo. Aikit ir teip padarykit!
Tie tarnai vėl bėga in girią. Pamatė mergaitė, kad jau vėl atei­
na, - sako:
- Tu būk bažnyčia, o aš būsu zakristijonu.
Atbėgo tarnai - jau to krūmo arskėtrožių nėr, tik bažnyčia
stovi. Tie vėl parėjo namo, sako:
- Jau to krūmo nėra, tik bažnyčią radom stovint.
Sako:
- Jūs durniai!.. Reikė bažnyčią griaut ir nešt namo. - Sako: -
Aš ainu su jumis!
Ir visi - bėgt: tie tarnai pirma, o ta ragana paskui.
Pamatė iš tolo mergaitė, kad jau atsiveja ragana su tarnais, -
ji tuo pasivertė in antį, o jį - in šioželką, ir plaukioja vandeny.
Atbėgus ragana norėjo sykiu tą vandenį išgertie. Antaitė su sa­
vo plačiu snapu pagriebė raganą ir panardinus prigirdė vande­
ny. Tada tie vaikai linksmi parėjo namo, pas tėvus. Kaip užau­
go, susipačiavo ir dailiai tenai gyveno. Kad ne smertis, tai da ir
šiandie būtų buvę gyvi.
(No Paliuliūtėsuir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

191. APĖ TRIS BROLIUS

Kitąsyk buvo trys broliai. Jie begyvędamj nustojo turtų, o ko
tolyn, to labyn suvisai neturėjo kuom maitytis. Atsiėjo jau jiem
ir baduot. Ką jie darys tokiam padėjime? Susikalbėjo visi ait in
svietą sau laimės ieškot. Išėjo. Ėjoėjo, priėjo sidabro kalną. Viens
prisisėmę, kiek galėjo prikelt, sidabro, o šitie du sako:
304
 - Aisim toliau - mažu geresnę laimę atrasim kaip sidabras.
Tas su sidabru nuvcjo namo, o šitie du leidos toliau m kelio­
nę. Beaidami priėjo aukso kalną. Viens prisisėmę, kiek galėjo pa­
kelt, aukso, nuvė namo, o jauniausias pamislio - sako: „Aisu to­
liau, mažu ką brangesni rasų ir už auksą". Pasikėlė toliau in
kelionę. Ėjo ėjo, priėjo didelę girią. Inėjo in tą giną, ėjo tąj giria
gana toli - nieko nepriėjo. Jis insilipo in aukštą medį pažiūrėt, ar
nematys kur kraštą, bet jis daugiau nieko nematė, kaip tik me­
džių viršūnes. O jau jis nepakenčia valgyt. Sako: „Kad kur gau-
čia pavalgyt, būtų brangiausias daiktas už viską". O kad jis išli­
po iš medžio, žiūri - po medžiu stovi stalelis, an stalelio-
staltiesė, an staltiesės stovi del jo visokių valgių. Jis, sau gerai
pasivalgęs, žiūri in staltiesę, sako: „Reik tą staltiesę susivyniot ir
neštis". Kada jis nuvėjo gana toli tąj giria, jau užsimanė vėl val­
gyt. Sako: „Reik mėgyt išvyniot - mažu an jos vėl rastųs kas pa­
valgyt". Kaip jis ją tik išvynio. tuom stojo jam vėl visokių valgių.
Jis, dailiai vėl pasikirtęs, sako: „Jau dabar man nereiks alktic".
Susivynio staltiesę ir nuvė toliau. Priėjo jis girioj žmogų duobėj
anglis degant, o da ir vakarienę verdasi bulvių su lupynom. Sa­
ko keleivis:
- Šiandie aš tau galiu duot valgyt.
O tas žmogus sako:
- Ką tu gali duot... Matyt, pas tave klumšio su maistu nėr.
Tas keleivis tuo tą staltiesę išvynio - stojo jiem visokių val­
gių. O kada jiedu pavalgė, sako tas žmogus:
- Aš turu rančą tokį da no senovės kereivių. Kad in jį ranka
barkšteri, tai išeina iš jo viens jefreiteris ir šeši kereiviai. Ką jiem
paliepi, tai jie viską atlieka. Ale kaip aš dabar tuom neužsijimu,
tai man jo nelabai nė reikia - man geriau būtų toj staltiesė. Tai
man čia prie darbo girioj nors nereiktų valgyt virtie.
Sako:
- Galim mudu mainyt.
Apmainė keleivis tą staltiesę an to ranco. O kada jau jis nu­
vėjo toliau, sako: „Reik pamėgyt, kas tam rance yra". Jis kaip
tik barkšterė m tą rančą, tuo iššoko tie senoviški kereiviai, sa­
kydami:
- Ką prisakai, valdytojau?
Sako:
305
 - Bėkit atimkit no to žmogaus mano staltiesę.
l ie nubėgę tuo parnešė ją. 'l ie jo apgynėjai sulindo atgal in
rančą. O kad jis paėjo toliau, rado kitą žmogų duobėj anglis de­
gant. Su anuo teipgi pavalgė. Ans sako:
- Aš turu tokį žiponą: kad juom apsivelki, o galva palinguot
šę ir ten, tai stojasi armotiniai kereiviai, su armotom šaudo, pėks-
tinykų didelės ailios ir raitų daugybė.
Jiedu trumpai apmainė staltiesę an to žipono. Jis tuom žipo-
nu apsivilko ir nuvė toliau. Tada jis vėl pasiuntė iš savo ranco
kereivius - tie nubėgę atėmė no to žmogaus tą staltiesę.
Aina jis toliau. Rado girioj žmogų ttečią duobėj anglis de­
gant. Jis jam teipo davė vakarienės. Anas, matydamas tokią stal­
tiesę, sako:
- Aš turu tokią trūbelę: kad su jąj užtrūbij, tai stojasi visokios
aukštos sienos, visokios pilys su armotom ir piliečiais, stojasi
miestai, sodžius ir ką tik nori, tai viską gali pergalėt.
Patiko jam ir toj trūbelė. Apmainė jiedu tą trūbelę an staltie­
sės. O kada jis galą nuvėjo no jo, jis tuo pabarškino in rančą - tuo
iššoko iš ranco tie kereiviai, sako:
- Ką prisakysi, valdone?
Sako:
- Bėkit pas tą žmogų, atimkit mano staltiesę!
Tie tuo nubėgę ir parnešė tą staltiesę. Dabar jis sako: „Turu
staltiesę, rančą, žiponą ir ragutį - jau man daugiau nieko nereik.
Turu ait namo žiūrėt, ką broliai veikia, kaip gyvena". O kad jis
parėjo, tie broliai, dailiai, turtingai gyvendami, nepripažįsta jį
už brolį:
- Ana, - sako, - koks valkata atėjęs nori vadytis mūs broliu!..
Mūs brolis pareis karalium!
Tuo jį liepė išmest. Tas gi jų brolis sako:
- Kad teip, tai teip...
Tuo išėjęs ranka pabarškino in rančą -• išėjo iš to ranco dau­
gybė kareivių, apstojo jų namus, kiti atnešė rykščių. Jis liepė bro­
lius plakt, kol nepripažys jį už brolį. An to riksmo subėgo kai­
miečiai, bet nieko negalėjo gelbėt. Davė žinią karaliui, kad koks
tai ateivis apstojo kereivija namus. Karalius atsiuntė kereivius,
bet šitie anuos sumušė ir patraukė tiesiog an karaliaus miesto,
apstojo karalių ir sako:
m
 - Tave visai gyvą neleisu, jei tu už manęs neleisi savo vien­
turtę dukterį.
Karalius, matydams savo blogą padėjimą, sako dukteriai:
- Jei nori, kad aš būčia gyvas an svieto ir nešiota vainiką an
galvos, tai tu turi tekėtie už jo.
O kaip jau kitaip nebuvo, turėjo tekėtie už jo. Tuo karalius
pavadino kunigą, ir tuo surišo juos in porą.
Toliau toj karalaitė prade jo nekęst, kad jis prastas, nešiojasi
rančą an pečių. Sako:
-Tu pasidėk tą rančą: aš negaliu m tave žiūrėt.
- Aš kad pasideda tą rančą, tai nė jokios galybės neturėta.
Tada toj jo pati karalaitė užsikabino jam an kaklo, neva my­
lėdama jį, tuo atkabino jam no pečių rančą ir - su rančų bėgt!
Toliau pabėgus, ėmė in tą rančą ranka mušt. Iš ranco priėjo dau­
gybė kereivių. Ji tuo prisakė, kad jį išmestų iš karališko dvaro, o
da išvytų ir iš tos žemės.
Kada jį išmetė iš dvaro, jau būt visai nabagas prapuolęs, kad
ne jo tas žiponas. Jis kaip tik pakraipė galvą, tuo stojo daugybė
kereivių, ėmė mušt iš armotų. Tada toj jo pati klupsčia ėjo prie­
šai, melsdama dovanos. Tada jis jai vėl dovanojo, ir susigerino.
Toliau pradėjo jo klausinėt:
- Kur da tu tokią galybę turi?
Sako:
- Mano galybė visa - šitam žipone.
Kada jis užmigo, ėmė ji jam tą žiponą nuvilkus, liepė išmest
an gatvės. Jį kaip tik išmetė, jis iš piktumo ėmė an tos trobelės
trūbyt - tuo stojo miestai, kaimai, kereiviai ėmė iš armotų mušt!
Tol šaudė, kol sugriovė karališką dvarą. Dvaras ghūdams užmu­
šė karalių ir tą jo pačią. Jeigu jis būtų nenustojęs trūbyt, tai tuo
tame mieste nebūt likę akmuo an akmens. Kada po tai didelei
karei, vedė jis kitą karalaitę, karaliaudamas pavaldė pusę svieto.
Kad būtų nenumiręs, tai jau šiandie visas svietas būtų buvęs jo.
( N o P i/iitie n u u s u i r . Vincas R asatuiiniius O ik a b a h u o * 1905 m.)

192. APfc MELNYKO DUKTERĮ IR KARALIŲ

Kitąsyk netoli karaliaus miesto buvo toks mclnykas. Jis sykį,
šnekėdams su karalium, pradėjo labai girt savo dukterį Sako:
S07
 - Mano duktė tai teip yr graži, kad kitos tokios šioj pasaulėj
nėra. O da ir tai, kad ji gali šiaudus suverpt in aukso siūlus.
- Jeigu ji tokia, tai tu atsiųsk ma ją - aš pažiūrėsi!, ką ji gal.
O kad atvedė mclnykas savo dukterį, karalius nuvedė ją in
vieną kamarą, pilną prikimštą šiaudų, sakydams:
- Jei perverpsi tuos šiaudus in aukso siūlus, tai bus gerai, o
jei ne, tai užmokėsi gyvasčių.
Karalius pats savo ranka užrakino duris, ją vieną ten pali­
ko. Melnykiūtė verkė sėdėdama ir neišmanydama, ką pradė-
tie. Susyk atsidarė durys - atėjo pas ją toks mažas žmogelis.
Atėjęs sako:
- Labą vakarą. Ko tu teip verki?
Sako:
- Ką aš neverksu... Karalius man uždavė tokį baisų darbą,
kad aš jo nė pradėt negaliu: liepė perverpt Šituos šiaudus in aukso
siūlus. Pade vindą ir špūles, pats užrakinęs išė.
- O ką tu ma duosi, kad aš tau suverpčia?
- O ką aš tau galiu duot, kad aš nieko neturu...
- Kaip tu būsi karalienė o pagimdysi pirmgimtinį sūnų, tai
tu m3 jį pažadėk.
Baimės pajimta melnykiūtė sako:
- Aš nežinau, kas gal būtie.
Ale pažadėjo. Tas mažas žmogelis tuo sėdo verpt ir lenkt siū­
lus. Iki rytui tai jau visi šiaudai buvo aukse.
An rytojaus karalius atėjęs pamatė, kad pilna stuba aukso.
Sako: „Nors ji ir melnyko duktė, ale kur kitą tokią turtingą gau-
tie?..“ - pajėmė ją sau už moterį. Teip melnykiūtė pašto karalie­
ne. O kad sulaukė ji sūnų, atėjo tas mažas žmogelis.
- Na, - sako, - atiduok tu ma savo prižadėjimą.
Karalienė labai persigando. Žadėjo jam visokius turtus - sa­
ko: „Kad tik jis nejimtų sūnų“. O tas žmogelis sako:
- Man gyvastis brangesnė už visas tavo gėrybes.
Toj karalienė pradėjo karčiai verktie. Tas žmogelis jos pasi­
gailėjo ir teip jai sako:
- Jei tu atmysi per tris dienas mano vardą, tai vaiks tegu liks
pas tave.
Tada karalienė ėmė in atmintį visokius vardus ir pasiuntė sa­
vo tarnus in visokias šalis, kad atmytie visokius vardus an svieto.
308
 Pirmą dieną atėjo tas mažas žmogelis ir sako:
- Na, myk mano vardą.
Toj karalienė išminė visokius vardus - tas vis sako: ne ir ne.
Kitą dieną kaip atėjo, minė visokiu žvėrių ir paukščių vardais, -
vis jis sakė: ne ir ne. Perėjo ir antra diena. An trečios dienos su­
grįžo viens pasiuntinys. Sako:
- AŠ jokį naują vardą negirdėjau. Ale kaip aš išėjau iš girios,
an aukšto kalno pamačiau tokią stubelę. Prieš ją kūrinosi ugne­
lė. Ir mačiau ten šokant ant vienos kojos tokį mažą žmogelį ir
tokią dainelę dainuojant - sako:
„Vakaralų dariau.
Šiandie midų varau.
Del to ir karaliaus sūnų nešu,
Nieks mano vardo nežino.
O aš Akmens Pienu vadinuos".
Karalienė tuo suprato, kad tai jis Akmens Pienas.
Trečią dieną atėjo tas mažas žmogelis. Toj karalienė pradėjo
mytie: „ l ai tavo toks vardas, tai toks..." O jis vis sako: ne ir ne.
An galo sako:
- Mažu tu Akmens Pienu vadinies?
Suriko tas žmogelis:
- Kibą tau pats velnias pranešė mano vardą?!
Iš piktumo šoko aukštyn, tiesia koja davė in žemę - toj koja
sulindo iki juostai in žemę, o kairę koją pajėmęs su abiem ran­
kom, pats save perplėšė pusiau.
(No /. Mikitlatmo užraše Vincai Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

193. APĖ RAGANĄ

Kitąsyk buvo tokia ragana. Ji turėjo vieną dukterį. Ji, būda­

vo, jaunus vyrukus ir mergaites gaudo, peni, pjauja ir ėda.
Sykį teko jai pagautie tokį jauną vyruką Joną ir merginą Oną.
Juos ragana penėjo ir ketino pjautic. Jiedu abu meiliai gyveno ir
labai sutiko terp savęs. O toj Onutė turėjo labai gražų žiurkštu-
ką. Sako toj raganos duktė:
- Kad tu ma tokį žiurkŠtuką...
Sako ragana:
m
 - Gerai, rytoj gausi toki pat kaip šits. - Sako: - Šiąnakt aš jai
galvą nukirsu, tai liks tau žiurkštas. Ji tegul atsigula an krašto, o
tu - in pasieni, kad aš neapsimilyčia.
O toj mergaitė už kampo girdėjo. Per dieną nė per slenkstį
tos mergaitės neišleido, o vakare )i turėjo ait an krašto gult. Atsi­
gulė mergaitė, pati nežinodama, kas jai gal stotis tąnakt. Kada
jau raganiūkšte gerai užmigo, tai ją paslinko an krašto, o pati
atsigulė in užpakalį. Kada jau atėjo pusiaunaktis, tai ragana at­
ėjus kirviu nukirto kraštinei galvą. Toj mergina tuo kilus iš lo­
vos, pajėmė tos raganos no lango raganystos tabakierką, o nuvė-
jus pas savo mylimą Jonuką, jį prisikėlė, ir jiedu - bėgt! Jiedu
per naktį (nubėgo) gana toli.
Kada jau prašvito, toj ragana atėjo pasikelt dukterį, o jau iš
anos bus pusryčiai. Ji žiuri, kad jos duktė be galvos, o jau anos
visai nėra! Žiūr ant lango - nė tabakierkos jos raganystos nėra.
Nubėgo pas Jonuką - jau ir to nėra. Tada ragana atbėgo m stubą
pažiūrėt per langą, ar toli jie nubėgo. O ji per savo vieną langą
viską matydavo, nors ir toliausia kas būdavo. Pamatė ji juos du
gana toli bėgant. Sako:
- Nepabėgsit! Aš jus tuo pavysu!
Toj ragana ture tokias kurpes: kas žingsnis tai valandos kelią
pereina. Tuo ji in t&is kurpes stojo ir - juos vyt!
Anie pamatė, kad jau ragana netoli, - ta Onutė pavertė Jonu­
ką in ažerą, o pati pasivertė in antį ir plaukioja an ažero. Atbėgo
nabagė ragana - jau tos tabakierkos savo netur, negali nė in ką
pasiverstie. Tai ji nors stovėdama an kranto trupina duoną ir
šaukia antaitę. Bet antaitė nepaika, ne teip grait ateis. Perstovėjo
ragana per dieną pas ažerą, vakare nuvė namo. O jiedu atsivertė
in žmones - vėl bėgt! Nubėgėjau jie netoli namų Jonuko. Pama­
tė, kad jau ragana vėl netoli jų. Tada Onutė pavertė jį in muzi­
kantą, o ji pati pasivertė m arškėčių krūmą. Viršuj to krūmo bu­
vo kvietka, o toj kvietkoj buvo pati Onutė.
Kada atbėgo ragana, sako ji muzikantui:
- Duok ma tą kvietką nusiskint.
Sako muzikantas:
- Gali skint. Aš tave da ir palinksmysu.
Kaip tik toj ragana insihpo m tą arškėcių krūmą, tep tas mu­
zikantas ėmė grajyt, toj ragana - šokt. Tol šoko, kol insmert nesu-
s idraškė ir išvirto negyva. Tada jiedu parėjo pas Jonuko tėvus ir
tenai apsiženijo.
INo PaltuliHes uir Vincas. Basanavičius Oikabaliuot 7905 m>

194. APĖJONĄ KARALIŪNĄ

IR PANĄ IŠ AUKSINIO DVARO

Kitąsyk, jau labai seniai, vieno karaliaus buvo didelis sodas,

l ame sode buvo tokia obelis, kuri vedė aukso obuolius. Kaip tik
tie obuoliai nunoko, kasnakt, būdavo, prapuola po vieną obuo­
lį. Tada karalius sako:
- Reikia vartą pastatyt.
Tas karalius turėjo tris sūnus. Pirmiausia liepė ait pas obelį
vyriausiam sūnui. Bet kaip tik atėjo pusiaunaktis, užmigo - at­
lėkė paukštis, nuskynė obuolį. Anryt paskaitė - jau vėl vieno nėr.
Kitą naktį nuvėjo jaunesnis - ir tam teip stojos. Trečią naktį
teko ait jauniausiam. Kaip tik atėjo vidurnaktis o tas paukštis
atlėkęs tūpė in obelį, jis prie mėnulio šviesos pamatė, kad aukso
plunksnos paukščio. Jis tuo, pajėmęs muškietą, kaip šovė-
paukštis nulėkė, tik viena plunksna nupuolė. Tą plunksną jis pa­
rodė tėvui. Tėvas, pamatęs tą plunksną, sako:
- Šita plunksna brangesnė už mano karalystę. O kad ta
plunksna tokia brangi, tai kiek ta paukštė bus verta! - Sako ka­
ralius: - Reik netbūtinai tą paukštį pargabęt.
Pirmiausia tėvas išsiuntė vyriausią sūnų, sakydams:
- Jei parneši tą paukštę, tai tau pavesu karalystę.
Išėjo tas sūnus. Nuvėjo in tokį didelį sodžių. Ten karčemoj
rado gužynę. Pradėjo šokt, gert, laidokaut ir liko tenai.
Ncsulaukdams tėvas grįžtant ano išsiuntė jaunesnį. Tas, at­
ėjęs in tą patį sodžių, pamatė brolį karčemoj sėdint - ir jis pas
aną liko.
Tėvas, abiejų nesulaukdams, išsiuntė jauniausią ait paukštės
ieškot. Pasirengęs jauniausias iškėliau. Atėjo in tokią girią. Pa­
matė lapę bėgant. Jis ją nore šaut, o ta lapė sako:
- Geriau tu mane nešauk. Aš, - sako, - žinau, kur tu aini. Tu
aini paukštės ieškot. Aikšę, sėsk an mano vuodegos, tai aš tau
duosu pamačį.
311
 Jonas karaliūnas kaip scdo an lapės vuodegos, tai jam tik vė­
jas pro ausis ūžė, ir tuo nunešė pas tą dvarą, kur toj paukštė.
Sako lapė:
- Šitam karaliaus dvare visur varta apstatyta, kelios ailios.
Ale dabar jie visi miegos - tu gali ait. Nuveik tiesiog m pakajus.
Pereisi visus pakajus, paskutiniam pakajuj rasi tą paukštę medi­
nėj klėtkoj. Šalia tos bus pakabyta auksinė klėtka. Ale tu neimk
tos auksinės klėtkos, ba gali būt tau didelė bėda.
Toj lapė liko, o jis nuvė in to karaliaus dvarą. Pėrė gerai per
vartas - visi miegojo. Atėjo in pakajus. Pėrė per visus pakajus -
paskutiniam pakajuj rado tą paukštę. Aukso paukštė, ale klėtka
negraži. Sako: „Povaliai perdėsu paukštę in aukso klėtką - ir
nieks negirdės". Kaip tik jis sujudino tą klėtką, toj klėtka ėmė
skambėtie, toj paukštė - rėkt. Subudo vartos, pagau jį, pasodino
in nevalią. Anryt karalius atidavė jį šūdui. Sūdąs pripažino jam
smertį padaryt. Ale karalius sako:
- Gaila man tavo jaunystes. Jei tu norėtum pargabęt man auk­
so arklį, tai aš tau duočia šitą paukštę.
Išėjo Jonas karaliūnas ieškot to arklio. Ale pats nežino, kur
ait jo ieškot. Aina keliu, žiūri - tupi jo prietelka laputė. Sako:
- Matai, Jonai, padėka vok savo nepaklausymui - dabar turė­
si bėdą. Ale ką jau dabar daryt... Sėsk man an vuodegos - aš
tave nunešu in tą karalystę, kur tas arklys.
Tuo Jonas sėdo lapei an vuodegos - tik vėjas sukosi apė au­
sis. Nešė visą dieną, an vakaro jie buvo ten. Dabar sako laputė:
- Aik čia in tą dvarą. Pas tą arklį stovi vartos, alc sumigę net
krioks, tai tu jį lengvai gali išvest. Alc tik balnok prastu mediniu
balnu. Ten kabos aukso balnas, tai tu tą nejimk, ba gali būtie tau
vėl blogai.
O kad jis nuvėjo, gerai perėjo per vartas. Ale kad tas balnas
labai prastas buvo, tai jis nore pasibalnot auksiniu balnu. Kaip
tik pajėmė tą aukso balną, tas balnas ėmė skambėt, tas aukso
arklys ėmė žvengt. Subudo vartos, pagan jj ir pasodino in kalinį.
Anryt apsūdijo jį an smerties. Ale tas karalius sako:
- Aš galėeia tau smertį dovanot. Jei tu ma pargabętum iš auk­
sinio dvaro paną, tada arklį duočia.
Nėr kas daryt - tur ait ieškot tos panos. Ale nežino, nė kur
ait, ne kur ieškot. Išėjęs ama keliu ir verkia. Ale kaip an tos savo
laimės vėl jis pamatė savo prictelką laputę.
 - Matai, - sako, - tu manęs vis neklausei. Ale tai nieko, Šitas
tavo liūdnumas pereis an linksmybės. Šitas kelias tau tiesiog ro­
dys an auksinio dvaro. Ten kaip nuveisi vakare, kaip visi mie­
gos, tai toj karalaitė ais in savo maudyklę maudytis. Tai tu ten
prišokęs ją apsikabinęs pabučiuok, tada jau ji no tavęs neliks.
Tik tu ją neleisk pas tėvus atsisveikyt. Dabar, - sako, - sėsk an
mano vuodegos - aš tave nešu.
An vakaro nunešė teip, kaip sakė, in tą karalystę pas tą auk­
sinį dvarą. Kada jau sutemė, toj pana ėjo in maudyklę maudytis.
Jis, prišokęs prie jos, pabučiavo ją. Tada jau toj pana ėjo paskui
jį. Ale da vis meldė jo, kad leistų nors miegančius tėvus atsisvei­
kyt. Jis vis nenorėjo leistic, ale per didelį jos prašymą leidojis ją.
Karalaitė kaip tik priėjo prie lovos tėvo, tuo pabudo tėvas ir visi
dvariškiai jo - tuo jį sujėmė ir pasodino in kalinį. An rytojaus
karalius sako Jonui:
- Gyvastis tavo yra mano rankose. Jei nori, nukasi Šitą mano
kalną in aštuonias dienas, tai gausi nagradą - ranką dukters ma­
no, o jei ne, tai už tai gyvasčių užsimokėsi.
Ką jis tur daugiau daryt, kaip tik kast... Kasė per septynias
dienas - da mažai žymės padarė. Septintos dienos vakare atbė­
go jo prietelka laputė, sako:
- Nevertas būtum, kad tau pamačyt. - Sako lapė: - Aik tu
gult ir miegok, o aš už tave atliksu tavo darbą.
Anryt pažiūrėjo per langą - jau kalno teip kaip nebuvo. Jis
tuo nubėgo pas karalių, pasakė, kad jau išpildė savo darbą. Ka­
ralius norom nenorom atidavė jam dukterį. Jauna pora nieko
nelaukdami iškėliau. Patiko vėl ta pati laputė.
- Dabar, - sako, - laimė jau rankose tavo. Ale da reiktų kad
ir arklį pajimt.
- Ale kaip jį pajimt? - paklausė Jonas.
- O tai teip. Kaip nukeliausi in tą karalystę, kur tas aukso
arklys, tai maloniai tą paną prijims. O kad atiduos tau aukso
arklį, tai tu sėsk an jo raitas. O kad jau visiem ranką paduosi, tai
paskiausia paduok karalaitei iš auksinio dvaro. O kaip tik pa-
jimsi ją už rankos, tai tuo mesk an arklio ir jok an to arklio - tave
nieks nepagaus, ba jis graičiau bėgs kaip vėjas.
Karaliūnui viskas nusisekė - paną išnešė iš to dvaro. Tada
sako lapė:
- Dabar tik tau reikia, kad tu gautum tą aukso paukštę.
313
 - Ale, - sako Jonas, - kaip aš ją galiu gautie?
Sako:
- Aš čia pabūsu su pana, o tu nujok an dvaro, kur toj paukš­
tė. Kad tik pamatys tą aukso arklį, tai tau tuo išneš paukštę. Kaip
tau tą paukštę tik paduos, tai tu leisk tą arklį, kiek gal ait, - tave
nieks nepavys.
O kada tai viskas stojos, atjojo pas paną ir jau rengėsi su vi­
som grožybėm jot namo. O lapė sako jam:
- Dabar, ką aš tau tiek gero padariau, kuom tu mš atnagra-
dysi?
- O ką tu ma prisakysi padaryt?
- Kaip, - sako, - mes nukeliausim in savo girią, tai tu mane
turi užšaut, nukirst man galvą ir kojas. Tai graži būtų padėka-
vonė už tiek daug gero padaryto.
- Aš to nepadarysu.
- Kad tu teip nenori padaryt, tai aš tave turu pamest. Ale
pirm kaip aš tave parnešu, da aš tau vieną įsakymą pasakysu.
Niekad nesėsk an krašto šulinio. Atsimyk tą gerai, ką aš tau sa­
kau.
Su tais žodžiais prapuolė laputė girioj.
Keliauja karaliūnas su savo karalaite namo. Atjo in tą sodžių,
kur jo broliai liko. Ten jis pamatė pulkus žmonių. Klausia:
- Kas tai čia per riksmas?
Sako:
- Žmonės čia rengiasi du netikėliu kart.
Karaliūnas prijojęs žiūri, kad tai jo broliai. Sako:
- Ar juos negalima kaip išgelbėt no tokios baisios smerties?
Sako:
- Reiktų mum už juos užmokėt. Ale neverta tokius nepriete­
lius paleist: jau jie čia gana baikų pridirbo.
Bet karaliūnas už juos užmokėjo, kiek jie reikalavo, ir jau visi
kėliau namo.
Ale kad jie atkėliau in girią, buvo diena karšta. Sako:
- Čia girioj bus gerai atsilsėt. Čia mes pavalgysim, čia atsi-
gersim vandens. Štai šulnys.
Jie ten sustojo, o Jonas karaliūnas atsisėdo an to šulnio. O tie
broliai jį pastūmėjo, ir jau tas buvo šulny. O šiedu pajėmė tą pa­
ną, arklį ir paukštę ir parkeliau namo. O kad pare, sako tėvui:
 - Pargabenom aukso paukštę, aukso arklį ir paną iš auksinio
dvaro magaryčių.
Visi tuom džiaugės, tik tiek, kad tas arklys, rodydamas liūd­
numą, nieko neėdė, paukštė negiedojo, o pana verkė ir verkė.
Bet Jonas kara liūnas tame šulny neprigėrė, nes ten vandens
nebuvo, tik dumblas, tai jis ten minkštai puolė. Ale tik tiek jam
buvo bloga, kad jis išlipt iš jo negalėjo.
Dažinojus apė toki jo padėjimą, atbėgo pas jj (laputė), saky­
dama:
- Aš tave tokiam blogam padėjime nepaliksu, ištrauksi! an
balto svieto.
Tuo nusileido in Šulnį. Liepė jam drūčiai laikytis už vuode-
gos, pati išlipo iš šulnio ir jj ištraukė.
- Tu nemislyk, kad tu dabar jau pabaigei savo visus perse­
kiojimus. Tavo broliai, negerai tikėdami tavo smerčiu, apstatė
visą girią varta, prisakė jiem, kad kaip tik tu pasirodysi iš girios,
tai tave užmušt.
O kad jis kiek paėjo, pamatė sėdint ten tokį senuką. Jis su
tuom senuku apsimainė drapanom. Su tom drapanom išėjo iš
girios ir pare in savo tėvo dvarą. I'en jj nieks nepažino, tik tiek
pamatė, kad tas aukso arklys ėmė ėst, toj aukso paukštė ėmė
giedot, o toj pana perstojo ašaras liejus. Karalius klausia jos:
- Kodėl nusilinksminai?
O pana jam sako:
- Kažin kas čia... Pirmai vis buvo liūdna, o dabar susyk stojo
linksma. Tcip man rodos, kad mano tikras vyras pare in dvarą.
Karalaitė išpasakojo jam visą tą atsitikimą. Karalius liepė su­
šaukt visus žmones, kiek buvo dvare. Sykiu atėjo ir Jonas kara­
laitis. Toj pana kaip tik ji pamatė, nors jis ir ubagiškuose rūbuo­
se buvo, tuo jį pažino ir užsikabino an kaklo. Tada karalius anuos
du broliu nukorojo, o su tąj pana (Joną) opženijęs, paliko an sa­
vo sosto.
Kiek tai pragyvenęs, karaliūnas, syki nuvėjęs m girią, patiko
savo prietclką laputę. Sako:
- Už tiek daug geradėjysčių turi mane nušaut, galvą nukirst
ir kojas.
Tas karaliūnas pamislio: „Kaip bus, tcip bus. Kad ji teip nori,
reik jau ją nušaut". Tuo nušovęs galvą ir kojas nukapo- na, ir
315
kas stojos? Iš tos lapės stojos gražus karalaitis o tikras brolis jo
pačios - jam tikras švogeris. Sako:
- Aš buvau raganos paverstas in lapę, o kad atėjo čėsas, tu
mane išgelbėjai iš mano nelaimės.
Tada abudu parėjo in dvarą. O kada pasimatė su seseria, koks
ten buvo balius! Kad net ir aš ten buvau, gėriau valgiau, burnoj
nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.
(No Uzdicnės uir Vincas Basanavičius Oikabaliuc* 1905 m.)

195. APĖ ŽMOGŲ IKŽVIRBLI

Kitąsyk buvo šuo pas ūkinyką. Kaip jaunas buvo, tai jam bu­
vo gerai. Kaip paseno, tai jau pradėjo nekęst ir neduot ėst. Tas
šuo, iŠ bado kulnų nepavilkdams, išė no to žmogaus. Aidams
keliu, patiko žvirblį. Klausė žvirblys:
- Kur tu aini?
Sako:
- Ainu, ar nerasu kur sau būvį geresnį. Pas tą, pas kurį bu­
vau, jau nedavė ėst.
Sako žvirblys:
- Aime in miestą, tai aš tave pašersu.
O kad atėjo in miestą, parodė žvirblys vienoj kitoj vietoj pu­
vėsių išmestų. Tas šuo priėdę. Klausia žvirblys:
-O ką, ar jau sotus?
- Jau, - sako, - sotus, gana, - pratarė šuo.
- Na, kad jau sotus, tai aime už miesto pavaikščiot.
Vaikščio jiedu, vaikščio, diena buvo šilta - sako šuo:
- Aš jau pailsau, norėčia pasilsėt.
- Na, tai pasilsėk, - sako žvirblys.
Tas šuo atsigulė an kelio ir užmigo. O žvirblys tūpė an šakos.
Atvažiau žmogus su trejetu arklių, vežė dvi bačkas spirito.
Sako (žvirblys):
- Žmogau, pasuk šalia: ana šuo miega an kelio. Kad neklau­
sysi, aš tave perplėšu!
'Pas žmogus suniurnė sau po nosia:
- Žiūrėsu, kaip tu mane perplėši...
Rėžė arkliam po rimbą ir - tiesiog per šunį! šuo liko an to
daikto. Sako žvirblvs:4

316
 - Tu mano šunelį suvadinėjai - aš tau prapuldysu arklius ir
vežimą!
- Na, ir vėl - vežimas ir arkliai... Aš pažiūrėsu, ką tu ma gali
padaryt.
Nuvažiau toliau. O žvirblys pasivijo žmogų, palindo po pa­
la, kuriąj buvo vežimas uždengtas, - ėmė snapu kalt. Išmetė
kamštį - ir išbėgo visa bačka spirito. Žmogus tada apsižiūrėjo,
kada jau buvo tuščia bačka.
- O, - sako, - aš nelaimingas!
O žvirblys sako:
- Da tos nelaimės tau nebus gana.
Tas žvirblys užlėkė an arklio galvos - snapu išdūrė arkliui
abi akis. Žmogus pamatė, kad žvirblys arkliui an galvos, - tas
kaip paleido lazda in žvirblį - žvirblys palėkė, o arklį užmušė.
-O nelaimingas, ką aš padariau!..
O žvirblys jam sako:
- Da tau tų nelaimių nebus gana.
Pavažiau žmogus toliau - tas žvirblys paleido jam kitą bač­
ką. Tokiu būdu žvirblys jam visą spiritą paleido ir arklius už­
mušė. Palikęs žmogus vežimą pare pėkščias namo. Sako pačiai:
- Tai kibą da, pačiule, iškadą turiu: spiritas pabėgo ir arkliai
puolė.
- Ko tau ten blogai, ale kad atlėkė čia koks prakeiktas paukš­
tis su didiais pulkais paukščių ir visus kviečius nulesė.
Tas žmogus užsilipo an stogo pažiūrėt in kviečius. Pamatė,
kad tūkstančiai tūkstančių paukščių lesa kviečius, o ir tas žvir­
blys terp jų. Sako:
- Aš nelaimingas: ką tie paukščiai daro!
O tas žvirblys sako:
- Da negana tau tų nelaimių: da mž ir gyvasčių užsimokėsi!
Žmogelis, tąj diena tiek daug nelaimių panešęs, atėjęs in stu-
bą, atsisėdo prie pečiaus. O tas žvirblys, atlėkęs an lango, atsitū­
pęs sako:
- Žmogau, tu ma gyvasčių užsimokėsi!
Tas žmogus, pamatęs, kad jau tas žvirblys an lango tupi, pa­
leido lazdą - langą išmušė, žvirblys palėkė. Per langą žvirblys
atlėkė in stubą, atsitūpė an pečiaus ir sako:
- Žmogau, tu ma gyvasčių užsimokėsi!
 Žmogus, pagriebęs lazdą, ėmė žvirblį mušt. O žvirblys - tai
in vieną daiktą, tai in kitą. O tas žmogus vis muša lazda - ir vis
nepataiko. Išmušė jis viską, kas tik buvo stuboj. An galo jam nu­
sisekė, kad jis žvirblį pagau in ranką. Sako pati:
- Mušk tą neprietelių!
Sako:
- Negaliu: aš jį turu nukankint.
Ėmė jis jį gyvą prarijo. Tas žvirblys ėmė po pilvą lakstyt, iš
ten atlindo gerkle in burną. Iškišęs galvą iš burnos, sako:
- Žmogau, tu inž gyvasčių užsimokėsi!
Tas žmogus padavė pačiai lazdą, sako:
- Mušk tu jį.
Tai boba kaip davė lazda - pataikė in galvą ir užmušė savo
vyrą. O žvirblys, išlindęs iš jo burnos, nulėkė.
(No Paliuiiūtes užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

1%. APĖ VIENĄ IŠMINTINGĄ BOBĄ

Kitąsyk da labai seniai, kada da žmonės kaime gyveno ir drau­

ge visų sykiu kerdžius gyvulius ganė, tame kaime buvo visi tur­
tingi ūkinykai, tik vienas labai vargingai gyveno, kad jis nė avu­
tės, nė karvutės neturėjo. Sykį sako boba diedui:
- Tu nors iš medžio aptašyk kokį veršiuką, kad mes nors ko­
kį gyvulėlį turėtume.
Tas žmogus nuvėjęs aptašinėjo galą pagalio, pridėjo kojas,
galvą, žalai nukvarbau ir pastatė teip kaip gyvą veršiuką.
Kitądien, kada kerdžius kaiminę ginė, pasišaukė toj žmona
kerdžių ir sako jam:
- AŠjau ir prasigyvenau veršiuką. Ale da mažas, da jis negali
vaikščiot. Kibą tu jį nuneštum \ ganyklą.
-Gerai, nunešu.
Pajėmė tą veršiuką, nunešęs pastatė žolėje. Per dieną jis pra-
stovė žolėje. Vakare, genant namo, Įkcrdžius] sako:
- Aš tave an rankų daugiau nenešu. Kad tu galėjai per dieną
an kojų išstovėtie, tai tu gali ir pareit.
Sykį kitą pavarė tą veršiuką - neina, tai ir paliko.
Kada parginė, boba klausia:
 - Kur mūs veršiukas?
Sako:
- Liko ganyklose- Aš jį valkiosu an rankų, o jis da nori ėst, tai
aš jį ir palikau.
Sako boba:
- Žiūrėk, ką tu išsimislei... Žiūrėk, kad tu ma mano gyvulį
parvarytum!
Atėjo jiedu abudu ten, kur tas veršiukas buvo, - tą veršiuką
turbūt kas pavogė - jau veršiuko nebuvo. Sako kerdžius:
-Turbūt kur nubėgo.
Sako boba:
- Jau neišsiteisinsi! Aš tave paduosu in sūdą.
Sūdžia pripažino, kad kerdžius turi atiduot tai bobai už tą
veršiuką savo karvę. Boba, gavus seniai laukiamą karvę, ale vie­
nok bėda, kad nėr kuom šert, iš to tą karvę turėjo papjaut. Mėsą
pasūdė, o skūrą toj boba nešė in miestą parduot. Pakeliui aida-
ma rado varnuką be sparno, negalintį lekiot. Ji, jo pasigailėjus,
pajėmė tą varnuką ir susivynio in skūrą. Beaidama atėjus pas
vieną melnyką netoli miesto apsinakvojo, ba buvo labai bjaurus
oras, toliau ait negalėjo. Melnykienė jai liepė atsigult kamaraitėj
an šiaudų ir mislio, kad jau ji miega. In tąsyk atėjo pas melnykie-
nę senas pažįstamas melnykienės - miesto bulmistras. Sako mel­
nykienė:
- Šiandie to mano vyro nėra namie, o dabar blogas oras, tai
jis galbūt nė nesugrįš. O mudu nors dailiai pasimylėsim.
Tuo toj melnykienė padėjo an stalo degtinės, pečenkų, svies­
to ir pyragų. O kad jie da tik pradėjo linksmytis, pabarškino kas
in duris.
- Na, - sako melnykiene, - jau turbūt tas neprietelius par-
važiau.
Tuo tą bulmistrą uždarė in šėpą, pečenkas- in pečių, degti­
nę- in lovą, pyragus - po lova. Atidarė melnykui duris. O kad
mclnyks inėjo in šlubą, pamatė, kad guli boba an šiaudų. Klausia:
- Kas čia per boba guli?
Sako:
- No blogo oro užėjus apsinakvojo.
Sako:
- Duok man valgyt.
319
 Si ko:
- Nieko neturu, kaip tik duonos ir bulvių su lupynom.
Padėjo melnykienė duonos su bulvėm, mclnykas pradėjo val­
gyt, o melnykienė atsigulė in lovą. Jis pasišaukė ir tą bobą -sako:
- Aikšę ir tu pas mane vakarienės.
Toj boba tuo pakilus atėjo. Ale mclnykas mato tą karvės skū­
rą - sako:
- Ką tu ten turi?
O toj boba sako:
-Tai mano ten pasakytojas.
Sako mclnvkas:
- Mažu jis ir man ką pasakytų?
Sako boba:
- Kodėl ne, kad tik nori.
Toj boba dūrė pirštu vamukui - tas vamukas kar kar kar...
Klausia mclnykas: - Ką jis dabar sako?
- Jisai dabar sako, kad pagalvy stovi bonka degtinės.
Melnyks radęs atsinešė. Toliau vėl karkterė. Klausia melnyks:
- O ką jis dabar pasakoja?
- Sako jis, kad pečiuj yra pečenka.
Melnyks ir tą mėsą atsinešė. Toliau viską pasakojo iki ketu­
rių sykių.
- O penktą sykį, - sako toj boba, - pasilsėjęs pasakys.
Kada jau jie tą viską suvalgė, gerai atsigėrė, sako mclnykas:
- Tegu pasako tą penktą sykį.
Sako:
- Aš už dyką negaliu jį priverst, kad jis pasakotų, ba penktas
sykis vis svarbesnis.
Jiedu derėt - sutiko an trijų šimtų dorelių. O kada jau užmo­
kėjo tai bobai pinigus, tada toj boba suspaudė gerai varnuką -
tas suriko iš visos gerklės savo. O melnyks klausia:
- O ką jis dabar pasako?
Sako boba:
-Jis dabar pasakoja, kad tavo šėpoj yra velnias.
Melnykas tuo nuvėjęs atidarė šėpą, ką rado - žiūri, kad bul-
mistras stovi. Tada melnykas, pajėmęs kuolą, kaip ėmė tam bul-
mistrui per šonus duot! Kaip jau gerai tam išdirbo kailį, tas jau
pasmuko, tada tuom pačiu kuolu iškasė gerai bobai kailį.
320
 Kadj jau po visų balių gerai išsimiego, anryt sako melnykas:
- Parduok tu ma tą vamūką. AŠ kaip tankiai ne namie, tai jis
viską man papasakos.
Sako boba:
- Galit pirkt, ale be trijų šimtų dorelių neduosu.
Melnykui nėr ką daryt: pasakotojaus norisi. Ture užmokėt
bobai da sykį tris šimtus dorelių. Toj boba, sugriebus šešis šim­
tus dorelių, greit iškūprino namo. Melnykas, sulaukęs vakaro,
ir teip, ir teip klausė vamuko, o tas kaip nieko nesako, teip nesa­
ko. O toj boba, parėjus namo, pasistatė sau gerus namus, susitai­
sė gyvulius ir toliau dailiai pradėjo gyvętie.
(N o P a l liu lli ū lt i i i OžJJabahyJ u i t . Vincus Basanaviftus Ožkabaliuos 1905 m.)

197. APE TRIS BROLIUS

Kitąsyk buvo an svieto balto toks žmogus su pačia, turėjo
jiedu tris sūnus. Sumislio jie ait svieto vandravot. Beaidami jie
rado skruzdyną. Tiedu vyresniejai norėjo, tą skruzdyną išdras­
kę, pažiūrėt, kaip jų vaikai gyvena giliai apsikasę, bet jauniau­
sias to jiem nedaleido daryt. Toliau paėję, rado ažere plaukio-
jant daug ančių. Tiedu vyresniejai norėjo porą užsiŠaut, iškept,
bet jauniausias to jiem nedaleido daryt. Toliau priėjo jie medžio
skylėje bites, kad net medus bėga liemeniu medžio žemyn - jau
tiek daug prinešta. Sako tiedu vyresniejai:
- Reik dūmais išrūkyt, o medų išimt.
O jauniausias sako:
- Aš jum to nedaleidžiu daryt: tegu bitės sau turi medų.
An galo priėjo jie karališką dvarą. Atėję pirmiausia tvartuos
rado arklius suakmenėjusius. Atėjo in rūmus, perėjo visus - vi­
sur tušti, niekur nieko nerado, jokią gyvą dvasią, tik gale rūmų
rado duris, uždarytas trim spynom. O ten buvo mažas langelis,
ką jie galėjo matyt, kas ten yra. Jie pamatė, kad sėdi už stalo
žmogus. Jie pašaukė sykį, kitą - nieko nesijudino iš vietos. Kada
pašaukė trečiusyk, tas žmogus stojos, atėjo, atrakino duris, nie­
ko nešnekėdamas privedė juos prie stalo, ten buvo padėta val­
gių ir gėrimų. O kada jie gerai pasivalgo, atsigėrė, tada tas žmo­
gus nuvedė juos in stubas atskyrium.
321
 Iš ryto atėjo tas žmogus pas vyriausią brolį, atvedė prie tokio
akmeninio stalo. An to stalo buvo išrėžta trys uždaviniai toki.
Pirmas: kad karalaitės žemčiūgų karoliai yra paberti girioj po
samanom skaičiuj visas tūkstantis. Kad tuos karolius surinktų
iki vienam iki užtekant saulei, tai no to nuveis užkeikimas ir
viskas, kas yra suakmenėję, stosis žmonėmis. O jeigu ieškotojas
to nepadarys, tai pavirs ir pats in akmenį. Už to darbo tuo grie­
bėsi vyriausias brolis. Tas, nuvėjęs m girią, surinko, iki saulė te­
kėjo, tik vieną šimtą - ir pats pavirto in akmenį. Ėjo antras bro­
lis - ir tas tokiu būdu pavirto in akmenį. Dabar jau atėjo kaleina
ait jauniausiam. Jis, nuvėjęs in girią, pradėjo ieškot tų karolių -
jis da mažiau randa kaip anie. Mato, kad jau jam ir tas pats sto­
sis, atsisėdęs ant akmens, verkia. Atbėgo penki tūkstančiai skruz­
dėlių. Tuo tos skruzdėlės kaip bematant suieškojo visus tuos ka­
rolius ir sudėjo in krūvą.
Antras uždavimas buvo toks, kad išimt raktą iš gilumos aže-
ro no tos stubos, kur gulėjo karalaitės. Nuvėjo jauniausias pas
ažerą - ką jis gali daryt, kaip jam dasiekt tą raktą? Ale žiūri -
plaukioja po ažerą tos antys, kur kitąsyk jis jžis išgelbė no smer-
ties. Tos antys tuo nunėrė, išėmė jam tą raktą iš gilumos.
Trečias uždavimas buvo toks, - buvo jau sunkiausias. Toj
s tūboj, kur tuom raktu atrakino, buvo miegančios suakmenėję
trys sesės karalaitės. Jos visos buvo teip kaip viena, teip kaip
trys lašai vandens, o reikėjo iš jų išskirt jauniausią. Tik an to
galėjai manyt, kad jos prieš užmiegant viena valgė riešutų, an­
tra - obuolių, o trečia, jauniausia, - medaus. Ale per tiek daug
metų tai ką gali atmyt ir manyt an tų lūpų. Kaip tik atidarė tą
stubą, atlėkė iš to medžio bitė, kuriom jis medų apgynė. Tuo
toj bitė pažiūrėjo an vienos lūpų, an kitos, an jauniausios lūpų
rado medaus - ji ten tupėjo ir laižė. Per tai jis pažino, kuri jau­
niausia no jos seserų.
Kada tą trečią u/.dnvimą išrišo, tada tuo tos panos stojo gy­
vos. Visas dvaras prašvito, visi tie akmens pavirto vėl in žmo­
nis ir in gyvulius. Tas jauniausias apsivedė su jauniausia kara­
laite, o anie broliai - jie su tom dviem. Tada jauniausias buvo
karalium, o šiedu pritarnavo jam. Ir teip gyveno iki pabaigai
dienų savo.
(N o [ar.luiucko iš Rarlnykų u ira ic Vinca< Rasanamau* Oikabalium 1905 m.)

322
 198. A P Ė K A R A L IA U S Š O N Ų >R R U P Ū Ž E

Kada tai gyveno an žemės karalius, turėjo jis tris sūnus. Du

vadino išmintingais i jauniausią paikių vadino. Karalius apsi-
mislio apė senatvę - sako:
- Jau man tuo reiks mirtie, o nežinau, katram karalystę pa­
vest. Jūs aikit in svietą. Katras parnešit gražiausią divoną, tai
tam pavesu rėdąs karalystės, o kad nebūt terp jūs vaido.
Išėjęs karalius papūtė tris plunksnas. Viena nulėkė in rytus,
antra - in vakarus, o to trečio, jauniausio, nulėkė tiesiog ir, neto­
li lėkus, nupuolė an žemės. Aniedu juokiasi:
- Tau tai toli reiks ait ieškot...
Tada viens iše m rytus, antras - m vakarus, o jauniausias at­
ėjo ten, kur jo plunksna nupuolė. Pamatė, kad ten durys in že­
mę. Atsidaręs tžis duris, mato trepus. Jis tžis trepais nulipo že­
myn m žemę. Ten rado kitas duris. Jis pabarškino in tžis duris,
ten klauso - kas už duriu atsišaukia:
- Mergaičiuke mažiuliuke, atidaryk dureles: kas čia pas mus
atėjo?
Tuo jam durys atsidarė. O kad jis inėjo in vidurį ten gražios
stubos, pamatė tupint baisiai storą rupūžę, o toliau baisi daugy­
bė mažesnių. Klausia toj storoji:
- Ko atėjai ir ko čia nori?
Sako:
- Aš atėjau, kad gaučia ko no gražiausią ir brangiausią di­
voną.
Tada toj storoji rupūžė sako:
- Mergaitės, atneškit mano skrynelę.
Tos rupūžaitės tuo atnešė skrynutę. Storoji atdarius padavė
karalaičiui toki gražų divoną, kad an žemės nieks negali tokį
išaustie. Karaliūnas padėkavojęs išėjo an žemės.
Aniedu broliai, mislvdami, kad jis nieko neras, tai tiedu nu­
sipirko no paprastų bobų po sklypą audimo ir parnešė tėvui. In
tąsyk parėjo ir jauniausias, padavė tėvui neišpasakytos grožy­
bės divoną. Ievas sako:
- Jeigu mum laikytis sukalbą, tai jau karalystė priguli jau­
niausiam.
Bet tiedu broliai sako tėvui:
 - Ką tu jam pavesi karalystę, kad jis išminties gana nctur.
Tegu aisim in svietu da tavo insakymą išpildyt.
Tada levas išsiuntė vėl juos in svietą - sako:
- Aikit pamešt m3 po žiedą. Katro bus gražiausias, tai tam
teks karalystė.
Tiedu nuvėjo in kitą miestą, pirko sau po gražų žiedą. O tas
jauniausias vėl nuvėjo po žeme pas tais rupūžes. Klausia toj
storoji:
- Ko dabar atėjai?
Sako:
- Atėjau, kad gaucia gražų žiedą.
Toj storoji tuo liepė atnešt jos skrynutę. Iš tos skrynutės iš­
ėmė jam žiedą - kitą tokį žiedą joks meisteris an svieto negalė­
jo padarytie: vieno aukso ir su brangiais akmenais išsodytas.
Parnešęs padavė tėvui. O kad anie padavė savo žiedus, tėvas
vėl sako:
- Aš ir vėl sakau, kad jauniausiam karalystė tur tekt.
Tiedu broliai sako:
- Na, tegu aisim da sykį. O katras gražiausią mergą parsiga-
bęsim, tai tam tegu teks.
Išėjo tiedu sau ieškotis, o jauniausias vėl nuvėjo pas tins ru-
pūžaites. Klausia jo toj storoji rupūžė:
- Ko da sykį atėjai?
Sako:
- Atėjau, kad gaucia sau gražią mergą.
O toj rupūžė sako:
- Žiūrėk, ką tu išsimislijai... Merga ne kasdien parankiui sė­
di. Ale aš tau galiu paieškot.
Pajėmus padavė jam išgraužtą grucką, pakinkytą su šešiom
pelėm. O jis sako:
- An ko m3 tos dovanos?
Rupūžė atsakė:
- Imk vieną iš mano mažiausią rupūžaitę, pasodyk in tą gruč-
ką ir važuok.
Jis tuo pajėmė vieną rupūžiųkę, pasodino m tą gručko karie­
tą ir išė an viršaus. Kaip tik išė an viršaus, tuo toj rupūžaitė ap­
siverto in gražią paną, o tas gručkas - in karališką karietą, o tos
pelės - in šešetą arklių. Tada, pamatęs, kad tokia graži pana, tuo
S24
tą paną pabučiavo iš džiaugsmo, ir tada abudu, susėdę in karie­
tą, parvariau pas tėvą.
In tąsyk parėjo ir anie broliai su savo mergom. Tėvas sako:
- Aš judviem sakiau, kad tur būt jauniausias mano įpėdiniu.
Ir tuo padarė balių ir juos apženijo, o anuodu išginė su jų
mergom. Toliau tas karaliūnas išvalnino tais rupūžaites iš že­
mės. Tai buvo karalienė senovės su dukterimi, prakeikta ir pa­
versta in rupūžaites. Potam visi dailiai gyveno. O t4is mergas,
kaip jos labai dailios buvo, tuo karaliūnai išvadžio. O, sako, jos
po žeme prabuvo šimtą penkiasdešimts metų.
(No lankaucko utr. Vinco* Basonotėtus OžJuMiuo* 1905 m )

199. APĖ VIENĄ KELEIVI

Kitąsyk buvo toks žmogus, jis turėjo tris sūnus. Ta motina
du savo sūnus mylėjo, o jauniausią nekentė. Sykį sako tėvas vy­
riausiam:
- Nuveik in girią, pakirsi malkų.
Motina jam indėjo pietų gerai mėsos, duonos ir bonką degti­
nės. O kad jis atėjo in girią, patiko tokį žilą mažą senuką. Sako
tas senukas:
- Duok ma duonos, mėsos ir kokį gurkšnį degtinės: aš labai
trokštu.
- Kad aš tau duosu, tai ma pačiam mažai bus. Aik šalin!
O kad jis pradėjo kirst medį, kirvis kaip ten užsikabino - tuo
perkirto sau ranką. Tas jau nuvė namo.
Atėjo kits - teip pats tas senukas prašė, tas ir jam nedavė.
Kaip tik pradėjo kirst medį - perkirto sau koją, kad turėjo jį iš
girios pamešt.
Siunčia tėvas tą trečią. Motina jam davė an pietų porą blynų,
kąsnį duonos ir bonką kokio ten surūgusio alaus. O kada jis at­
ėjo in girią, patiko jis tą pati senuką. Sako tas senukas:
- Duok ma, vaikeli, porą blynų ir tavo gėrimo.
Sako tas vaikins:
- Aš tau duočia, jeigu tu tik valgysi ir gersi, ba m3 davė labai
prasto valgio ir gėrimo.
Tuo sėdo, ir ėmė jis ieškot savo maistą ir gėrimą. Kad pažiūri
in krepšį - pilna pridėta pečenkų, dešrų, o toj bonkoj, rodos, ko
325
no brangiausias gėrimas. Tada jiedu pavalgė, atsigėrė. Paskui
sako tas senuks:
- Kuom tave apdovanot už tavo gerą širdį? - Sako: - Kirsk tu
šitą medį, tai tu čia rasi geras dovanas.
Kada jis nukirto tą medį, iš to medžio išlindo auksinė žąsis.
Jis tą žąsį - po pažaste ir nuvė in svietą. Atėjo in vieną karčemą,
ten apsinakvojo. Tas šinkorius turėjo tris dukteris. Tos dukters
pamatė, kad tokia graži žąsis, - sako:
- Aisim nors po aukso plunksnelę išsipešim, kaip jis kur pra-
sišalys.
Teip kaip sykį jis tik prasišalino, tuo viena priėjus ėmė pešt
plunksną - toj tuo prilipo. Atėjo kita - ir ta prilipo. Ale jau aina
ir trečia. O Šitos dvi rėkia:
- Neik, ba ir tu prilipsi!
O šita sako:
- Jūs jau prisipešėt gana, o aš nė vienos negausu!
Toj neklausė anų persergėjimo - atėjus ir toj prilipo. Persto-
vėjo pernakt pas tą žąsį. Anryt jis pajėmė žąsį, neša, o tos visos
trys mergos aina paskui. Paėjęs toliau, ėjo pro kerdžių. Tas ker­
džius kaip duos rimbu tom mergom, sakydams:
- N'o jūs kur dabar sekat kaip karvės?
Tas botagas prilipo prie mergų, kerdžius - prie botago, ir ai­
na visi paskui tą žąsį. O bernas tuo ten žagrę taisė. Tas pamatė,
kad jau kerdžių veda, - tas tuo griebėsi už kerdžiaus - tas prie
kerdžiaus prilipo. O kitoj rankoj laikė žagrę - toj žagrė prie jo
prilipo. Ir aina visi. Atėjo in vieną karaliaus miestą. Tame mieste
buvo karalaitė, kad ją nieks negalėjo prajuokyt. Karalius davė
lokį įsakymą: jei kas ją prajuokys, tai tas liks jo žentu. Pamatė toj
pana, kad aina per dvarą žmogus, neša po pažaste žąsį auksinę.
Prie žąsies prilipę trys mergos, prie mergų - botagas, prie bota­
go - kerdžius, prie kerdžiaus - bernas, o kita ranka paskui vel­
ka žagrę. Kaip pamatė karalaitė, kad su tokiom komedijom aina
per dvarą, ji visu balsu pradėjo juoktis. Kad jis ją prajuokino, tai
jau jis tur būt pagal įsakymą žentu. Ale karaliui nepatiko, kad jis
toks prastas, tai norėjo jį prašalyt. Sako:
- Jei tu išpildysi mano įsakymą, tai būsi žentu, o jei ne, tai
ne. Atvesk tu ma tokį žmogų, katras galėtų iš mano skiepo iš­
gert vyną.
126
 Kur jis ais ieškot? Jis nuvėjo m tą pačią girią, kur medį kirto, -
pamatė jis tą patį žilą senuką sėdintį liūdną an akmens. Sako:
- Ko tu teip liūdnas sėdi?
Sako:
- Kad aš labai trokštu gert. Šalto vandens jau mano pilvas
nepakelia, bačką vyno išgėriau, tai ką toj mačijo - kaip lašas van­
denio an karšto akmens.
Sako:
- Aš tame troškime galėčia tave pagelbėt. Aime su manim -
aš tau duosu atsigert iki soties.
Atvedė jį in karališką skiepą - tas tuo puolėsi prie didelių
bačkų ir tol traukė, kol buvo visos bačkos sausos, teip, kad jo net
užkulniai išsipūtė begeriant.
Kaip tik tas žmogus išgėręs išė, jis vėl nuvė pas karalių reika-
laudams dukters. Tada karalius sako:
- Da negausi, kol da neišpildysi mano vieną įsakymą. Turi tu
įtaisyt tokį laivą, kad galėtum vandeniu ir žeme važuot.
Kur jis ais? Jis nuvė vėl in tą pačią girią, o radęs tą patį žilą
senuką, sako jam, kad karalius liepė padaryt tokį laivą, kad ga­
lėtų po vandenį ir po žemę vienličnai plaukiot.
- Už tavo gerą širdį aš tau duosu ir tokį laivą.
Tuo davė jam tokį laivą. Jis tuom laivu atplaukė pas kara­
lių. Tada jau karalius negalė ką daugiau daryt - ture paduot
ranką jam duktė. Tuojau padarė balių, suvadino daug ponų ir
karalių ir apženijo juos. Potam jam viskas gerai klojos. Maty-
dams karalius, kad jis linkęs prie to, toliau karalius pavedė jam
karalystę.
(No Lizdimės uir . Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

200. APĖ VAIKĄ IR ROŽĘ

Kitąsyk buvo neturtinga moteriškė. Ji turėjo sūnų. Tas sūnus

turėdavo kasdien vaikščiot in girią malkų. Kaip jis da mažas bu­
vo, tai jam sunku buvo šakas vilktic namo.
Sykį jis nuvėjo in girią. Atėjo toks kits vaiks, padėjo jam ša­
kų pririnkt, surišo pundelį ir padėjo atnešt iki namų - ir pra­
puolė. Tas vaiks pranešė apė toki pagelbinyką motinai. Motina
327
nežinojo, kas tai gal būt. Fotam tas vaiks da per kelias dienas
vis vaikščiojo m girią malkų, o anas vis ji pagelbėjo, padėdavo
malkas parneš!ie Paskutinį sykį davė tam vaikui rožę, šaky-
dams:
- Kaip Šita rožė suvys ir nukris, tai aš pas tave vėl ateisu.
Tą rožę parnešęs tas vaiks padavė motinai savo. Motina tą
rožę instate in puodelį su vandeniu. Už pora dienų tas vaiks
ilgai nekėlė iš ryto. Motina nuvėjo ji pakelt - rado vaikį jau ne­
gyvą. Žiūri - toj rožė suvytus ir lapai nukritę. Tai ženklas buvo,
kad kokia ten dvasia buvo jam tą rožę davus.
(IIi r Vince* Re<eniivičiu<OžJcatlahuofcJ 1905 m )

201. (STUBELNYKO SONUS - KARALIUS]

Buvo toks žmogus stubelnykas. Pamarė jis turėjo stubelę.

Ale jis su savo pačia nesulaukė vaikų, ale susilaukė jiedu sūnų
an senų dienų. Tas vaiks, paaugęs septynių metų, išėjęs lau­
kan. Tas vaiks klausė, kaip vienas paukštuks gieda medely se-
dėdams. Jis beklausydams ilgai in stubą neatėjo. Tėvas išėjęs
sako:
- Aikšę in stubą - ką tu tcip ilgai boviiuesi?!
O tas vaiks sako:
- Aš klausau, kaip paukštys gieda.
O tėvas pratarė:
- Bene tu supranti, ką tas paukštys gieda?
Sako:
- Suprantu.
- Na, kad tu supranti, tai ką jis gieda?
Sako:
-Jis gieda, kad judu su motina pirmiaus man pasikloniosit, o
paskui jūs ma atnešit abrūsą, o motina atneš man vandenio nu-
sipraust.
Tas tėvas užsirūstino an vaiko - sako:
- Tu bjaurybe, - mes da turėsim tau kloniotis?..
Pajėmė tą savo vaiką, surišo jam kojas, nunešęs ir inmetė in
manas. To vaiko palaidos rankos buvo, tai jis galėjo plaukiot,
nenuskendo.
52H
 In tąsyk atplauko laivas. Pamatė, kad vaiks plaukioja vande­
nyse jūrių. Tie laivinykai pajėmę tą vaiką an laivo, jj aprėdė sau­
soms drapanėlėms, o grįždami nuvežė tą vaiką ir pardavė kara­
liui. Tas vaiks pas tą karalių tuojaus užaugo.
Ale buvo susicdijoj kits karalius - garsus vajaunykas. Sako
tas vaiks karaliui:
- AS aisu pas aną karalių pasimokyt vajavot.
Tas karalius jį leido. Tas karalius neturėjo vaikų, tai tas kara­
lius jį pastatė savo įpėdiniu. Tas vaiks nukeliau pas aną karalių,
pristojo pirmiaus per tarną prie pakajų. Rado jis tenai kitą kara­
laitį, tokį patį kaip jis pats, kad negalima buvo pažįtie, kaip su-
veina, katras tai yra.
O anas karalius turėjo tik vienturtę dukterį, katrą jis jokiam
žmogui nerodė, vis laikė užrakinęs pakajuj. Anas karaliūnas,
norėdams ją pamatytie ir taptie karaliaus žentu, suka sau gal­
vą ir niekaip neišmislio, ką jis galėtų padaryt, kad jis ją gautų
pamatytie.
Vieną dieną vaikščioja jis nuliūdęs. Pamatęs anas jo draugas,
kad jis toks nuliūdęs, klausia anas jo:
- Ko tu toks šiandie nuliūdęs?
- Aš neišmanau ką pavciktie, kad aš galėčia tą paną karaliū-
naitę pamatytie.
Sako anas:
- Tai mažas daiktas. Kad tu m3 ką duotum, tai tu ją galėsi
pamatytie.
- Amžinai tau dėkingas būsiu, kad tik aš jos veidą galėčia
pamatytie.
Sako:
- Tu nupirk jai dovanų. Aš jai nešdams valgius paduosu.
Teip tuo anas pripirko vištikių dovanų, o šits nunešė karalai­
tei. Pamačius karalaitė, kad jis tiek dovanų atnešė, klausia:
- Kodėl tu tiek dovanų šiandie man atnešei?
Sako:
- Tos dovanos tai no ano karaliūno.
- O ką jis už tais dovanas nori?
Sako:
- Jis daugiau nieko nenori, kaip tik tave pamatytie.
bako:
329
 - Gali ji atvestie - galės pamatytic.
Tcip anas tą karaliūną pašaukė. O kad jiedu pasimatė, pa­
šnekėjo - ir teip vienas kitą pamylėjo, kad jiedu no viens kito
skirtis nenorėjo, ale bet turėjo kiekviens ait an savo vietos.
Tas karalius jau buvo pusėtinai apsenęs. Sako savo dukteriai:
- Aš jau pasenau - tu sau išsirink vyrą, apsiženyk, o jau pa-
vesu karalystę.
Sako toj duktė:
- Kam čia man kur ieškotie - čia yra pas mus: tas karaliūnas,
kurį aš jau seniai padabojau.
Ir teip tuo tiko ir prilipo: tuo padavė užsakus, ir apženijęs
pavedė karalystę.
O anas išgirdo, kad jau tas karalius numirė, - atsisveikino su
savo draugu ir sugrįžo in tą karalystę ir pradėjo karaliaut. Ale
ne po ilgam užpuolė kits karalius - jį teip sumušė, kad viską no
jo atėmė. Jau jam nėr kas veiktie - nu kėliau pas aną savo drau­
gą, apipasakojo anam savo atsitikimą. O anas su savo galybe
atkėliau, sumušė aną karalių, atėmė jo ir ano žemę ir paliko jį
karaliaut.
Ale jis sumislio keliaut tėvų atlankytie. Nukeliau su pulku
kereivių pas tėvą. Tas tėvas nusigando: kas tai yra, kad kara­
lius pas jį atkėliau? Jis ten apsinakvojo. O kilo an rytojaus-
motina atnešė vandenio nusipraust, o tėvas padavė abrūsą. Da­
bar sako:
- Aš - jūs sūnus, kurį jūs, tėvai, paleidot an vandenų marių.
O dabar, matai, išsipildė mano žodis, ką aš jum sakiau.
Tada tėvas puolė sūnui po kojų, prašydams atleidimo. Sū­
nus jam viską tai dovanojo. Pajėmęs tėvus iš tos stubelės nusiga­
beno in savo karalystę, ir visi laimingai gyveno.
(No Antano Ftlraucko ii Olkabalių u žra it V Ba<lanavičiu<) 1903 m.)

202. [BROLIAI IR PANA UŽKEIKTAME DVAREJ

Buvo toks žuvinykas. Jis, būdavo, gaudo ir gaudo per dienas

žuvis - vienas parduoda, antras valgo. Ale vieną dieną gaudė
per visą dieną - nepagauna nė vieną žuvį. Jau mislio ait namo,
alc sako: „Da trauksu sykį". Užmetė tinklą - ištraukia labai dai­
130
lią lydekaitę. „Na, nors bus an vakarienės" O toj lydeka prašne­
kėjo -sako:
- Tu mane kaip pamesi namo, perpjauk in tTis dalis. Duok
vieną dalį pačiai, antrą - kumelei, o trečią - kalei. Tai tavo pati
turės vaiką.
O tas žuviny kas buvo bevaikis. Tas žu vinykas parnešęs su­
pjaustė tą žuvį, supjaustė in tris dalis. Davė vieną dalį pačiai,
antrą - kumelei, o trečią - kalei. Ir teip, kad po kelių mėnesiu
pagimdė jo pati du vaiku, kumelė - du kumeluku, o kalė - du
šuniuku. Tie vaikai buvo teip kaip vienas, tiedu arkliai buvo teip
kaip vienas ir tie šunes - teip kaip viens. Ir visi labai dailūs.
Auga tie vaikai, jau užaugo in metus - sako tėvui:
- Ką mes Čia pas tave veiksim - josim mudu vandravot.
Pajėmė jiedu po tą arklį, po šunį ir jau jos. Ale tėvas sako:
- Kad norit, galit jotie, ale da duosu aš judviem aukso kupką
atminčiai.
Padavė jiems tą kupką - ir jiedu išjo, ir tie šunes pasekė pas­
kui. Jojo jojo jiedu, patiko du zuikiu - tie zuikiai paskui juos bė­
ga. Toliau patiko dvi lapes - tos lapės paskui. Toliau patiko du
vilku - tie vilkai paskui. Toliau patiko dvi meškas - tos meškos
paskui. Teip toliau kad jie patiko visokių žvėrių - ir vis bėgo
paskui. Jau jiedu turi po didelį pulką žvėrių. Atjojo an grįžke-
lės - sako viens kitam:
- Ką mudu josim krūvoj... Skirkimės. Pakasim čia šitą kupką.
O jei katras atjosim o atkasę rasim tą kupką aukštinyką, tai žino­
sim, kad jau antram kas blogai atsitiko.
Persiskyrė jiedu ir nujo, viens vienu keliu, kits - kitu.
Vienas jojo jojo, prijojo dvarą. Tas dvaras kaip ir užkeiktas
buvo. Tam dvare nieko daugiau nerado, kaip tik vieną paną. Toj
pana labai graži buvo. Sako tas vaikins:
- Tu viena ir aš vienas - liksiu čia pas tave: bus mudviem
ramiau. O jau man pabodo po svietą besitrankant.
- Na, gerai.
Jau tai panai ir jis labai pasidabojo, ir jiedu gyveno tam dva­
re, o naktj ir guli vienoj lovoj.
Ale ten kolei jam prabuvus, jis vieną sykį vakare pamate ži­
burį netoli no to dvaro. Klausia:
Kas ten per žiburys?
 O toj pana jam sako:
- Jau tu nenorėk nė žinot, kas ten per žiburys...
Jis kitą vakarą, jai nežinant, pajėme savo žvėris ir nuvė in tą
stubelę pažiūrėt, kas tenai yra. Ateina in tą stubelę, žiūri - pe­
čius kūrinasi, smalinė žvakė žiba ir toks žilas senis už pečiaus
sėdi ir dejuoja, kad šalta. Sako jisai:
- Aik tu sušilt, kad tau teip labai šalta, pas ugnį.
- Kad aš bijau tavo šitų žvėrių. Išpešk no mažiausio žvėrio
plauką, uždėk an didžiausio, tai aš aisu šiltis.
Jis ėmęs išpešė iš mažiausio, užmetė an didžiausio - ir pavir­
to visi žvėrys in gelažis ir jis pats pavirto in gelažį.
Toj pana laukia laukia, nesulaukia. Jau ji žino, kad jis ten pra­
puolė.
Ale anam broliui teip parūpo, kad jis neturi kur vietos gau-
tie. Joja jis an tos grįžkelės. Atjojęs atkasė tą kupką - jau toj kup-
ka aukštinyka. Kaip tik jis pamatė, kad jau toj kupka aukštiny-
ka: „Tai jau, - sako, - mano brolis gali būtie negyvas". Ir leidos
tuom keliu, kur ans buvo nujojęs. Jojojojo, atjojo in tą patį dvarą,
kur jo brolis buvo. Toj pana kaip tik pamatė, kad atjojo su žvėri­
mis, - ji mislio, kad tai tas pats, sako:
- Kur tu teip ilgai buvai?
O šits sako supratęs:
- Tai čia, tai čia jodinėjau, užtai teip ilgai užtrukau.
Kaip ten anksti jis nujojo, nežinau, ale vakare toj pana vadina
gult. Jis kaip ėjo su jąj gult, ištraukė kardą iš makštų ir insidėjo
in vidurį. Dabar toj pana mislia: „Kas tai yra, kodėl jis pirma
nedėjo kardo in vidurį, tik dabar?" Pernakvojo jiedu.
Kitą vakarą žiūri jis, k a d ten žiba žiburys. Klausia:
- Kas ten per žiburys?
O toj p a n a sako:
- Aš tau anąsyk sakiau, kad tu nenorėk nė žinot, kas ten per
žiburys.
Tada jis dasiprotėjo, kad tai jau ten jo brolis galą gavo. Aina
jis su tais savo žvėrim in tą stubelę. Atėjęs rado - kūrinasi pe­
čius, smalinė žvakė žiba, o žilas senis unkščia už pečiaus, kad
šalta. Žiūri, kad jo brolis ir tie jo žvėrys paversti in gelažis. Sako:
- Žvėrys, draskykit tą diedą!
I’ie žvėrys kaip ėmė draskyt
< ................................................................>
332
 203. [MAINAI]

Buvo toks žuvinykas, senas diedelis. Jis turėjo stubelę ir pa­

dą -jau gana pasiutusią bobą. Jis, būdavo, žuvis žvejoja su meš­
kere ir iš to patsai minta ir padą maitina.
Ale sykį išėjo tas senuks pas ažerą meškeriot. Atėjo toks po­
nas maudytis. Beplaukiodamas pradėjo skęstie. Tas senuks, ma-
tvdams, kad jau su juom bus bloga, padavė jam meškerykotį.
Tas pons nusistvėrė už tos lazdos, ir tas senuks išgelbėjo jį no
mirties. Tada, kaip jau ištraukė an kranto, klausia tas pons:
- Ką tu nori, ką tu mane ištraukei?
Sako senuks:
- Ką duosi, tas bus gerai.
Davė jam tas pons tokį šmotą aukso kaip arklio galva. Tas se­
nis, kaip gau tiek aukso, jau jam ne do žuvų. Pasijėmęs tą auksą,
aina namo. Patiko žmogų jojant an gero arklio. Sako tas žmogus:
- Mainykim tą auksą an šito arklio.
Tas senis sako:
- Mainykim. Da ma bus geriau raitam jotie ne kaip tą auksą
pėkšdam neštie.
Apsimainė, ir joja raitas tas senuks. Patiko kerdžių genant
galvijus. Sako kerdžius:
- Mainykim tą arklį an jaudo.
Apmainė tą arklį an jaučio. Vedasi tą jautį. Patiko žmogų ve­
dantas aviną. Sako:
- Mainykim jautį an avino: tau mažiau reiks pašaro, o man
jautis bus gerai artie.
Apmainė jautį an avino. Vedasi tą aviną. Patiko žmoną ne-
šantes maiše paršiuką. Sako:
- Mainykim aviną an šito paršiuko.
Apmainė aviną an paršiuko. Nešasi paršiuką - patiko škap-
liernyką. Sako:
- Mainykim tą paršiuką an adatos.
Apmainė paršiuką an adatos. Atėjo pas savo stubelę - pametė
adatą. Pasilenkęs ieško. O bobutė pamatė, kad jis ko ieško, - sako:
- Ko tu ieškai?
Sako:
- Pamečiau adatą.
 - O kur tu ją gavai?
Papasakojo tas scnuks visą savo mainą - iki adatai. O toj bo­
butė sako:
- Tuščia jos, tos adatos. Kad jau pramainei auksą an adatos,
tai dabar ir tos adatos ncreik.
Ir pasibaigė pasaka.
(Pasakojo Jonas Pautttniuks. u tr. V. HoslanaoitiusJ O ikahaltuc** 1903 m.)

204. ĮVAIKINĄS IR VELNIAI UŽKEIKTAME DVARE]

Buvo toks vaikins. Jis susiderėjo pas ūkinyką tarnaut metus
už grašį. O kada perbuvo metus, atsijėmė no ūkinyko tą grašį.
Nunešęs tą grašį inmetė in šioželką - ir nuskendo. Sako: „Tur­
būt negerai tarnavau tuos metus, kad nuskendo mano pelnas".
Kitą metą pas tą patį ūkinyką da geriau dirbo, o kad pasibaigė
metai, atsijėmęs grašį inmetė pas aną - ir vėl paskendo. Sako:
„Da turbūt negerai tarnavau, kad vėl paskendo". Trečią metą
da geriau tarnavo, o an pabaigos metų atsijėmęs grašį, nu vėjo
pas anuos du grašiu, metė trečią grašį ir sako:
- Iškilkit, mano trijų metų algos!
Tuo iškilo iš vandenio visi trys grašiai. Pajėmęs tuos gra­
šius, aina už tuos tris grašius tris dvarus pirktie. Patiko tokį
senuką. Sako:
-Kur aini, vaikeli?
Sako:
- Tarnavau pas ūkinyką tris metus - užsitarnavau tris gra­
šius. Ainu tris dvarus pirktie.
O tas scnuks sako:
- Duok tu man vieną grašį - aš pirksu sau vieną dvarą, o tu
už du grašiu pirksi sau du dvaru.
Davė jis senukui grašį. Aina toliau - patiko senuką. Rodės
jam, kad tai kitas, o tai vis buvo tas pats. Sako:
- Kur aini, vaikeli?
Sako:
- Tarnavau tris metus - gavau tris grašius. Patikau tokį se­
nuką - daviau jam vieną grašį, o už du grašiu ainu du dvaru
pirktie.
 - Tai duok man vieną, tai pirksim abu po vieną.
Davė jis jam kitą grašį. Aina toliau. O tas senuks užėjo jam už
akių, sako:
- Kur aini, vaikeli?
jis jam vėl viską išpasakojo. Sako senuks:
- Tai duok tu ma tą grašį - aš pirksu dvarą, o tu jaunas -
užsitarnausi daugiau ir sau nusipirksi dvarą.
Pamislęs ir atidavė paskutinį grašį. Paskui klausia senuks:
- Tai ko tu nori no manęs už tuos pinigus?
Sako:
- Aš noru, kad turėčia tokią muškietą, kad ką tik užmieruo-
Čia - vis nušaučia. Ir kad aš turėčia tokias kaziras, kad aš visus
nukaziruočia. Ir kad aš turėčia tokį krepšį, kad kam tik pasaky-
čia: „Lįsk in krepšį!" - ir jau būtų krepšy. Ir kad aš turėčia tokią
skripką, kad aš užgrajyčia - visi šoktų.
Teip tas senuks jam viską tai davė. Padėkavojęs senukui, ai­
na toliau. Beaidamas pamatė paukštį tupint arškėčių krūme. Tą
paukštę užmierau ir nušovė. Ale žydas maudėsi. Tas žydas pa­
matė, kad krūme paukštis nupuolė, - tas žydas prie to paukščio.
Tas vaikins kaip užgrajijo, tas žydas - šokt po tą arškėčių krū­
mą! Tol jis grajijo, kol matė, kad jau visas žydas susidraskė kru­
vinas bešokdams po arškėtyną. Tada jau jis paliovė griežęs.
Jau jis mato, kad jam gerai sekasi, - aina jis svieto vandravot.
Beaidams užėjo in tokį dvarą. Ten viską išvaikščiojo - niekur
nieko nėra. Atėjo in pakajus - ir gert, ir valgyt an stalo, ale jokią
gyvą dūšią nėra. Jis, kaipo vandraunykas, sėdęs už stalo, paval­
gė, atsigėrė ir atsigulė an lovos. Ale jam besimigdant atėjo pas jį
pana visa juoda ir sako jam:
- Kad tu galėtum čia išbūtie tris naktis, tai aš pabalčia, ir mu­
du čia galėtume ponaut. Ba čia yra užponavoję velniai.
Ir toj pana prapuolė.
Kaip tik atėjo naktis, prigužė pilni pakajai velnių. Ale kaip
tas vaikins ėmė grajyt, tie velniai - šokt visi! Šoko jau ir licžiu-
vius iškišę iki gaidžių. Po gaidžių prapuolė.
An rytojaus pasirodė pana jau iki kelių pabalus. Sako:
- Da dvi naktis išbūk, tai čia viskas pabals ir iškils.
Kaip tik sutemė, da daugiau velnių prigužė, ir jau tuo tie vel­
niai kibo prie to vaikino. Tas vaikins, pagriebęs skripką, kaip
335
ėmė grajyt, tic velniai - šokt! Šoko visi. Pailsę rėkė kaip baisiausi
žvėrys, bet sustotie negali. Sako:
- Dvi naktis aš jus šokinau, o kitą naktį, jei turit pinigų, tai
galit susirinkt lošt.
l ie velniai surinko daugybę pinigų ir da anksčiau kaip kitus
vakarus atkėliau.
- Na, - sako, - aisim dabar lošt.
Ale kaip tik susėdo lošt, tas vaikins išlošė iš tų velnių kelis
maišus pinigų. Velniai mato, kad jau paskutinė naktis, jau bus
jiems bloga, - tuo visi puolė prie jo. O jis atsiminė, kad turi krep­
šį. Sako:
- Visi in krepšį!
Tie velniai šmakšt visi in krepšį! Jis juos užrišo, ir jau pakajus.
Kaip tik po gaidžių, tuo toj pana suvisai pabalo. Jie sau paka-
jingai pernakvojo. Kaip tik prašvito, žiūri - kūlikai kulia an trijų
klojimų, kiti arklius šeria, kerdžius - galvijus, ir visko d vare yra
teip kaip priguli. Dabar jis sako in tą paną:
- Ką aš tuos velnius čia laikysu... - Sako: - Nešu in kluoną
pas kūlikus - tegu jiems gerai kūlikai suduos.
Kūlikai šeši kluone kūlė. Jis tą krepšį su velniais nunešė in kluo­
ną, tai kaip tie kūlikai ėmė duot spragilais! Kaip jau gerai jie jiems
dasūdė, tas krepšys trūko, tai tie velniai kaip lėkė, tai nukėlė kluono
visą stogą ir nupleškė visi m peklą. O jiedu su tąj pana apsiženijo
ir gražiai ponau. Ir tie velniai jau daugiau ten neatsilankė.
(No Jono Fauticniuko uiraič Vincas Basanavičius Otkal>ahu(o&l 1903 m.)

205. APĖ ŽMOGŲ IR VELNIĄ

Gyveno toks žmogus su pačia kelis metus, ir jiems labai ge­

rai viskas sekėsi, ir labai sandaroj gyveno. Ale toj tai jam jo pati
numirė. Jis pajėmė kitą jauną mergą sau už pačią. O toj jo pati
tokia buvo niekai, kad jis su jąj jokiu būdu gyvęt negalėjo. Kad
jis jai, būdavo, liepia ką daryt, tai ji vis, būdavo, daro atbulai.
Kad jis jai liepia virt valgyt, tai ji neverda, o kad neliepia, tai
verda. Kad jis jai liepia miegot, tai ji nė akių nesudeda, o kad to
neliepia, tai ji miega tris dienas. Ji teip nusišaukė visoj toj apy­
gardoj baisiąja boba.
 Tas žmogus iš neapkantą nuveju in girią pasivuogaulie.
Vaikščio vaikščio po girią - rado krūmą serbentų su nunoku-
siom vuogom. Ale pas tą krūmą pamatė bedugnę duobę. Par­
ėjęs namo, sako pačiai:
- Aš aisu in girią pasivuogautie. Ale tu, žiūrėk, neik!
Jis aina, o toj jo pati paskui atėjo pas tą krūmą. Sako vyras:
- Žiūrėk, kad tu neskintum tu vuogų!
Ji tuo - prie tų vuogų. Kaip tik pradėjo skintie, teip ir nu­
skambę in tą bedugnę. Parėjo tas žmogus namo su džiaugsmu,
kad jau paskendo jo bjaurioji boba.
Ale perbuvo tas žmogus be bobos tris dienas - pasigailėjo
jam jos. Pasijėmė ilgą virvę, nuvėjo pas tą bedugnę, virvę inlei-
do. Pajuto, kad jau užsikabino, ir traukia. Kada datraukė iki vir­
šui, pamatė, kad jis ne savo bobą traukia, ale velniuks įsikabinęs
laikosi už virvės. Nusigando žmogus, pamatęs velnią. Jis nore
leist virvę, ale tas velnias sako:
- Ištrauk tu mane an balto svieto - aš tau už tai gražiai už-
nagradvsu.
Ištraukė tas žmogus velniuką an kranto. O tas velniuks sako:
- Kap tu, žmogeli, galėjai su tąj boba gyvęt tiek metų?! Aš jau
ką tik gyvas likau, būdams su jąj tris dienas. Už tokią geradėjys-
tę aš tau gerai apmokėsu. Aisim mudu in žmones, tai aš inlįsu in
žmones. Tie žmonės ims durnavot, sirgt, o tu galėsi gydyt. Tu
pastosi dideliu daktaru ir pastosi bagočium.
Tam žmogui patiko tokia kalba velniuko, ir nuvė jiedu toliau
in žmonis. Tas velniuks tuo in vieną, in kitą inlindo - tas žmo­
gus tuo ten šiokių tokių žolelių duoda - ir jau sveikas. Ir vis to­
lyn ir tolyn jis gydė ir jau surinko daug pinigų. Jį, kaipo gydyto­
ją, gerai šeria, jau jis atsigau kai bulius.
Ale jau nubodo velniui belandžiojant vienas iš kito - sako
žmogui:
- Aš jau aisu inlįsu in to kupčiaus dukterį ir tenai gyvęsu
ilgus melus. Ale tu jau ten neik, ba aš tave suvėsu!
Teip tuo velniuks nubėgo ir insikraustė in to turtingo kup­
riaus dukterį. Toj duktė tuo pradėjo durnavot. O jau jį visi žino,
kad jis dumavotus gydo. Tuo nusiuntė tarnus pas jį, kad jį par-
gabęt. Jis, žinodams, tokią kalbą velnio, jau jis apė tokį gydymą
nė mislyt nenorėjo. Bet jo geruoju neklausė. Sako:
 - Kad tu tiek išlydei, o šitą nenori, tai už tai galva užmokėsi.
Jau dabar jam vis tiek, ar teip galas, ar teip galas: neis gy­
dyt - galas, ais gydyt - ir galas, suves velnias. Ale jis sumislio
kytravot. Atėjęs pas tą kupČių, pasakė visiem tarnam to kup-
čiaus, kad bėgtų po lauką, apė sergančios stubą ir rėktų visi, kad
bjaurioji boba ateina. Tie ėmė rėkt, kad bjaurioji boba ateina, -
pasidarė didelis riksmas.
Išgirdo tas velnias, kad toks riksmas, - atsisėdo an lango. O
pamatęs tą daktarą, klausia jo.
- Kas čia per riksmas?
Sako:
- Visi rėkia, kad toj bjaurioji boba ateina.
Velnias persigandęs sako tam gydytojui:
- No kur aš dabar no jos pasislėpsu?
- O kur jau tu no jos pasislėpsi... Jau ji visur čia tave ras. Bė-
kie vėl in tą duobę, tai jau ji ten neras.
Tas velnias išnešė langą ir nupleškė in tą duobę. Kaip tik tas
velnias išė, o toj kupčiaus duktė pradėjo dainuot, atėjus in protą.
O tas kupčius už tai dovanojo jam pusę savo turto.
(Pasako/o Į. Pautienė, užraše V. Pas/anavičiu$} OžkablatiuoseJ 1903 m.)

206. APĖ KRIAUČIŲ VALIUKĄ IR MUZIKANTĄ

Senovės laikuose kaime Deivoniškių ūkinyko Serelio pirty
gyveno toks kriaučius Vališka. Jis buvo didelis muzikantas ir
senovės didelis raganius. Jis auginosi sūnų. Kada tas vaiks jau
paaugo, ir sako tėvui:
- Ką aš čia vciksu pas jus... Aisu aš in svietą vandravot.
Tėvas jam sako:
- Geriau, vaikeli, kad būtum prie manęs ir mokytumeis ma­
no remeslo.
- Ką aš čia pas jus būsu!.. Aisu an savo duonos.
- Na, tai kad jau teip nori, gali aitie. Te tau šitą aukso obuolį
keliaujant pasibovyt.
Pajėmė tas vaiks tą obuolį, atsisveikino tėvus ir iškėliau. Paė­
jęs gerą galą no tėvynės, išsijėmęs tą obuolį sustojęs varto an
rankų. Ale jam bevartant tą obuolį puolė tas obuolys an žemes.
Iš to obuolio pasivertė o jau dailus kumelys, kad jis negali atsi-
žiūrėtie! O tas jo tėvas kaip buvo didelis raganius, davė jam vel­
nią, užslėptą tame obuoly, - iš to obuolio iššoko jau jis kumeliu.
Prašnekėjo tas kumelys - sako:
- Sėsk tu an manęs - josim mudu.
Tas vaikins užsėdo an jo ir jojo. Bejojant rado aukso plunks­
ną. O ta plunksna teip šviesi, teip graži, kad jis negali atsižiūrėt.
Jis nusėdo ir ima tą plunksną. O tas kumelys jam sako:
- Neimk tu tą plunkną, ba gali būt tau didelė bėda.
Ale jis to kumelio neklausė, pajėmė tą plunksną, insidėjo tą
plunksną in kišenių ir joja toliau. Atjojo in tokį dvarą. O tame
dvare gyveno kunigaikštis, jaunikis ir labai turtingas. Prašos at­
jojęs pas tą kunigaikštį - sako:
- Ar negaučia čia kokią tarnystą?
Tas kunigaikštis sako:
- Turu tris lakojus, ale gali tu likt pas mane ketvirtas.
Liko jis pas tą kunigaikštį lakojum. Dabar jau jam patenka in
ketvirtą dieną valyt pono drapanas. Tas vaikins vis, būdavo, ge­
riausia nuvalo drapanas. Sako ponas:
- Jūs seni tarnai, o tik nemokat teip gražiai nuvalyt drapanų
kaip tas jaunasis.
Anie aina žiūrėt naktį, kaip jis ir kuom teip gražiai nuvalo.
Atėję pamatė, kad jis aukso plunksną insikišęs in sieną, ir teip
šviečia jam kaip vasaros dieną saulė. Sako jie:
- Palauk tu, kad tu šitoks, - mes jį apskųsim ponui.
Sako:
- Mes teip negalim nuvalyt, ba mum prie žvakės tamsu, o jis
turi tokią aukso plunksną, kad jam teip šviečia kaip saulė. O
negana ką jis tur tokią plunksną, ale jis žino, kur ta paukštė, kat­
ros jis (turi) tą plunksną.
Tas pons tuo jį pašaukia, klausia:
- Ar tu turi aukso plunksną?
- Turu.
- Na, tai tu man pagauk tą paukštę, kuri pametė tą plunksną,
o kitaip, nor tave ir labai myliu, ale tau galą padarysu.
Nuvėjęs pas savo kumelį, verkia. O tas kumelys jam sako:
- Matai, aš tau sakiau, kad tu nejimk plunksną, ba bus tau
bėda. Ale lai nieko. Sakyk ponui, kad jis padirbtų klėtką, da gra­
žesnę kaip ta plunksna, tai mudu tuo tą paukštę pagausim.
 Jis nuvėjo pas poną, pasakė, kad jam padarytų tokią klėtką.
Tas pons tuo pavadino meisterius - padirbo klėtką, da gražesnę
kaip ta plunksna. Pajėmė jis tą klėtką, sėdo an to kumelio ir jojo.
Atjojo an to daikto, kur tą plunksną rado, pakėlė tą klėtką. Pa­
matė toj paukštė tą klėtką, atlėkus lakio ir lakio- ir inlindo in
klėtką. Tuo jis ją uždarė klėtkoj ir, sėdęs an savo kumelio, parjo
ir padavė tą paukštę savo ponui. Tas pons, pajėmęs tą paukštę,
ką jis jį mylėjo pirmiau, paskui da labjau mylėjo. O anie, jo neuž-
kęsdami, vėl sako:
- Jūs, pon, esat jaunikis, reikėtų vestie. O jis žino už marių
labai gražią mergą, kad kitos tokios visame sviete nėra.
Pašaukęs ponas tą vaikiną sako jam:
- Tu žinai už marių ma mergą, tai tu m5 ją pargabęk, ba jei
ne, tai aš tau galvą kiršu.
Dabar jis, nuvėjęs pas savo kumelį, verkia. O kumelys jam
sako:
- Neverk. Aik pas poną, sakyk, kad jis duotų tau kočą, ket­
vertą arklių, gerą vežėją ir tris bonkas arielkos, už viens kitą gar­
desnės.
Tas vaikins, nuvėjęs pas poną, jam tą viską pasakė. Tas pons
sutaisė tris bonkas arielkos, davė gražų kočą, ketvertą arklių ir
vežėją. Jis sėdos, važiau, o tas kumelys pirma bėgo. Atvažiau iki
marių. Tas kumelys, pribėgęs prie vandens, pūsterėjo - tuo pa­
sidarė sausas kelias, persiskyrė vandenys. Sausu keliu perva­
žiavo per marias. Privažiau didelį dvarą ir labai gražų sodą. Sa­
ko tas kumelys:
- Vežėjas tegu stovi čia, o mudu aime in sodą.
O atėję in sodą, vaikščiojo po kvietkas. Atėjo toj pana su tar­
naite bartis an jų, ką jis su arkliu mindžioja kvietkas. O jis tuo atki­
šo vieną bonką arielkos - pakvipo an viso sodo. Sako tas vaikins:
- Mes neminam jūs kvietkas. Mes keliaunykai, atėjom pasi­
grožėt jūsų kvietkom.
Ale toj pana sako:
- Kas čia pas jus teip kvepia?
Sako:
- Mes turim tokio gėrimo iš savo žemės.
Sako toj pana:
- Ar negalėtumėt duot ir mum paragaut?
S40
 - Kodėl ne - galiu duot ir gana atsigert, ne tik paragaut.
Ir pradėjo jie ragaut. Išgėrė tą bonką - jis atkišo kitą, da gar­
desnio, išgėrė tą - jis davė da gardesnio. Gėrė gėrė, ir visai toj
tarnaitė pasigėrė ir toj pana, puolė an žemės ir užmigo. O tas
vaikins tuo griebė tą paną, uždėjo an to kumelio, nunešė in ka­
rietą ir - bėgt! Atvažiau pas marias, vėl tas kumelys pūsterėjo -
persiskyrė vandenys, ir važuoja. O anie, pajutę, kad jau panos
nebėr, - ją vytis. Atsivijo iki marių - vanduo susiliejęs: gana vy­
tie, tur grįžt atgal.
O kad invažiau in pusę marių, prasipagirio toj pana ir pabu­
do. Ji jau pajuto, kad ją veža, - ji nore šokt iš koco in vandenį. Bet
ją neleido iššokt. Tai ji nors iš piktumo nusimovė no piršto žiedą
ir nuskandino. Pervažiau per marias ir pargabeno tam ponui
mergą. Tas pons norėtų su tąj pana ženytis. O toj pana sako:
- Tik tada aš su tavim ženysuos, kad tu m3 pargabęsi žiedą,
kurį aš keliaudama paskandinau vandenyse marių. - Sako toj
pana: - Kad tas tavo tarnas galėjo mane pavogtie, tegu jis dabar
ir mano žiedą pargabena.
Tas pons sako tam vaikinui:
- Pargabenk tu šios panos žiedą iš marių. O jei ne, tai tau
galvą nukirsu.
Aina verkdams pas savo kumelį. Atėjęs apsakė jam savo bė­
dą. O tas kumelys jam sako:
- Sakyk ponui, tegu duoda tą patį kočą, ketvertą arklių, ve­
žėją ir tris šimtus rublių.
Pasakė jis ponui. Tas pons tai viską davė, o jis sėdęs išvažiau
pas marias. Pamary rado žuvinykus taisant tinklus žvejot. Sako
tas kumelys:
- Aik pas žūklėjus, samdyk valksnę, o kad ištrauks žuvis, tai
tu imk didžiausią žuvį. Tai bus marių vilkas. Toj turės prarijus
žiedą.
Tep tas tuo nuvėjo pas žūklėjus, sako:
- Kiek norit už valksnę?
Sako anie tik baikom:
-Šimtą rublių.
Tas tuo užmokė šimtą rublių - tie žūklėjai ištraukė daugybę
žuvų. O tas vaikins pajėmė didžiausią žuvį, perpjovė pilvą - ra­
do joje žiedą. Ir sako:
 - Galit jūs tais žuvis sau suvartotie - ma jų nereik. Ma tik šita
buvo reikalinga.
Pargabeno tai panai žiedą. Toj pana sako:
- Jei tu nukirsi jam galvą, tai aš už tavęs tekėsu.
Tas pons sako:
- Jau tu, tame mielas mano, jau aš tau turu galvą kirstie.
- Na, - sako, - kad ir kirsi, ale da aš aisu pas savo kumelį
pašnekėt.
Nuvėjęs pas kumelį, sako:
- Jau man už visus vargus ir rūpestis nori ponas galvą kirstie.
-Tai nieko, tegu kerta. Kaip tau nukirs galvą, aš pūstersu, tai
tavo galva prigis ir da tu būsi dailesnis, koks tu šiandie esi.
Ir tas pons tuo nukirto jam galvą. O tas kumelys pūsterė-
stojo sveikas ir da dailesnis, koks buvo.
Tas pons jau buvo senas ir labai raupuotas. Sako toj pana:
- Tu toks senas, negražus - tegu ir tau nukerta galvą, tai ir tu
būsi toks gražus.
Tas pons davė galvą nukirst. O kaip nukirto, teip ir stojo trū-
pu, jau jį nieks neatgydė. O toj pana sako:
- Dabar tu su manim tiek vargo turėjai, tai aš su tavim ir
ženysuosi, o ne su tuom seniu.
Ir tuo jiedu apsi/.enijo ir gyveno laimingai tame dvare.
(Pasakojo Petras Penčyla Ožkabalių 1903 m., u ir V. BaslanavičiusJ.)

207. (VĖŽYS IR JO VAIKAI]

Vieną sykį insižiūrėjo vėžys, kad jo vaikai atbuli plaukia. Sa­

ko vėžys:
- Vaikai, kodėl jūs atbuli plaukiat?
O tie vėžio vaikai sako vėžiui:
- Kad mes atbulai plaukiam, tai tu mum parodyk, kaip mes
turim plauktie.
Tas vėžys jau pamokysiąs, ogi kad žiūri - ir jis atbulai plaukia.
- Tai matai, - sako vaikai, - norėjai mus pamokytie, o ir pats
atbuluoji.
(No Paulieniuko iš Ožkabalių 1903 m

342
 208. APE SENĄ SENUKĘ IR NUMIRĖLIUS

Kitąsyk vienam dideliam mieste buvo tokia sena boba, turėjo

daugiau kaip Šimtą metų. Sykį sėdėdama vakare viena savo stu-
boj, pradėjo teip mislyt, kad jau jos vyras numirė, sūnūs ir duk­
ters numirė, visi draugai ir pažįstami numirė - sako, „tik aš vie­
na no visų apleista čia vargstu". Ale ji išgirdo, kad skambina
bažnyčioj. Sako: „Kas tai yra, kad šitokiam laike šaukia bažny­
čia?" Ji tuo pasijėmė sau šviesą ir nuvė in bažnyčią. Pamatė, kaip
kitąsyk žibėdavo žvakės, o tada apšviesta bažnyčia teip kokia
nepaprasta šviesa. O žmonių prisėdus pilna bažnyčia. Viskas
tyka, nė gieda, nė poteriauja. Pamatė ji ten sėdint mirusį savo
vyrą, savo sūnus ir dukteris, pamatė ir savo tėvus, visus gimi­
nes ir pažįstamus. Priėjo viena dvasia prie jos, sako jai:
- Tai matai, tu vis sakai, kad jau tu tik viena apleista, o dabar
visus čia gali matyt. O po trijų dienų ir tu čia būsi su mumis.
Kaip jai pasakė, ir teip išsipildė: po trijų dienų toj senukė
numirė.
(Užraše Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

209. APĖ TURTINGA KUPČIŲ

IRJONĄ NELAIMINGĄ

Anuose amžiuose gyveno vienas kupčius, turtingiausias vi­

same sviete. Ale buvo didelis godulis ir šykštuolis. Jis jokiam
žmogui gero nedarė, o jau ubagas pas jį joks negalėjo ateitie nė
nakvotie. Sirgo to kupčiaus teta - ir toj gulėjo pas jį tvarte su
gyvuliais.
Ale vieną vakarą atėjo du žili seneliai, prašos in nakvynę. Jų
nenor priimtic. Sako senelis:
- Kur mes dabar naktį pasidėsim, kas mus prijims, jei tu ne-
prijimsi?..
Per didelį jų prašymą jau jis juos pnjėmė. Sako:
- Aikit atsigulkit in tvartą pas gyvulius.
O ten ir toj teta gulėjo. Klauso - vidury naktų šnekas tie du
Simukai:
 -Šiąnakt gims ana tam kaime ukinvko neturtingo sūnus, var­
du bus Nelaimingas Jonas. Jis valdys šito turtingo kupriaus tur­
tais. O ant ženklo tegu būna sveika šita moteriškė.
Ir patys tie senukai (prapuolė) jai iš akių. Toj moteriške pa­
jautė sveika, atėjo pas tą kupčių ir jam tai viską pranešė.
- O an ženklo, - sako, - mane pasveikino, ir dabar aš esu su­
visai sveika.
Tas kupčius, pamatęs ją sveiką vaikščiojant, nusistebėjo, sako:
- Kas tai buvo do senukai?..
An rytojaus ar tę už. poros trijų dienų važuoja pas kunigą
paklaust, ar apkrikštijo tokio tai tėvo vaiką. Kunigas sako:
- Gimė jo sūnus, ir aš jam vardą praminiau Jonas Nelaimin­
gas. Ale da neapkrikštytas: tėvas neturtingas, negauna krikšto
tėvo.
O tas kupčius sako:
- Aš būsu krikšto tėvas.
Tuo tą vaiką apkrikštijo, ir krikšto tėvas iškėlė didelį balių.
Po tam baliui sako kupčius:
- Kūmai, duok tu ma tą vaiką. Aš jį gražiai užaugysu, išmo-
kysu, ir bus šviesus žmogus. O pas tave jam bus tik vieni vargai.
Tėvas jam nieko nesako.
- Matyt, kad tu teip nenori duot man jį - te tau tūkstantį rub­
lių an reikalų, o vaiką duok man augytie.
Jau tėvas, kaip gau tūkstantį rublių, atidavė kupčiui vaiką.
Tas kupčius suvynio tą vaiką in šiltus kailinius ir išvaž.iau namo
su vaiku. O tai buvo žiemos laikas. Bevažuodami privažiau to­
kią duobę netoli kelio. Tas kupčius ištraukė tą vaiką iš kailinių,
padavė savo tarnui, sako:
- Nešk in tą duobę ir inmesk.
Tas pagriebęs tą vaiką už kojų, nunešęs inmetė in tą duobę
O tas kupčius sako:
- Na, dabar tegu jis vartoja mano turtais... - prasijuokęs pa­
sakė. Parvežiau pakajingai namo.
Kitą dieną važiavo kiti kupčiai pas tą bagotąjį, vežė jam sko­
los dvyliką tūkstančių. Atvažiau ties tąj duobe - girdi, kad vai­
kas rėkia. Jie nuvėjo pas tą duobę, žiūri - vidury žiemos toj duo­
bėj žolių, kvietkų prižėlę, o vaiks tom kvietkom bovijasi. Pajėmė
tą vaiką ir atsivežė pas tą kuprių. Tas kupčius klausia:
U 4
 - Ką jūs čia turit per vaiką?
Sako:
- Atvaduodami radom mes jj ana toj duobėj.
Tas kupčius sako:
- Jūs ma jį palikit: jūs pakol parvešit, tai sušaldysit.
Anie tyli - matyt, duot nenori. Sako:
- AŠjum dovanosu tą dvyliką tūkstančių už tą vaiką.
Kaip tik dovanojo, tep tie atidavė tą vaiką. Tas kupčius pa­
darė bačką, indėjo vaiką, išsmalau ir paleido an marių. Tą bačką
vilnys nunešė in kitą pusę marių pas vieną klioštorių. O viens
zakonyks nuvėjo vandens. Klauso - riksmas kūdikio. Tas tuo sė­
do in luotą, o atplaukęs pajėmė bačką išvežė an kranto. Lankus
nukalė - išėmė tą vaiką. Atnešė pas perdėtinį, sako:
- Radau an marių bačkoj vaiką.
Tas perdėtinis sako:
- Tą vaiką aš apkrikštysu Jonu.
Ir apkrikštijo, ir praminė jį Nelaimingu Jonu. Tas vaiks tam
klioštoriuj augo, išsimokino skaityt ir rašyt. Užaugo iki aštuo­
niolikai metų - pavedė jam šėporystą.
Ale vieną sykį atvažiau tas kupčius in tą klioštorių. Žiūri -
vaikščioja toks dailus jaunas vyras. Klausia kupčius perdėtinio.
Perdėtinis sako:
- Mes jį pagavom bačkoj an marių, praminėm Jonu Nelai­
mingu.
Tas kupčius jau persigando. „Na, - sako viens sau, - jau ma
su juom bus bloga, aš jį negaliu nužudyt". Sako kupčius:
- N'o kiek metų, kaip jis pas jus gyvena?
- Jau aštuoniolika.
Teip tinka tam kupčiui: jis jį kaip paleido an marių - aštuo­
niolika metų. Sako tas kupčius:
- Leiskit jį pas mane - aš jį padarysu užveizdėtoju turtų savo.
Tas perdėtinis tyli. Kupčius mato, kad tyli, - tai jau duot ne-
nor. Sako kupčius:
- Aš duosu an klioštoriaus dvidešimts penkis tūkstančius, o
leiskit jį pas mane.
Kaip gau pinigus, jau laidžia. O tas kupčius parašė laišką pas
pačią, kad kap tik ateis jis su laišku, tai tuo nusiųst in muilo pa-
briką ir ten jį suviryt karštuos taukuos katile. Užpečėtijęs pada­
vė laišką jam ir liepė nešt pas jo pačią.
3 4 .5
 - O aš, - sako, - važuosu už marių su reikalais.
Tas vaikins, pajėmęs laišką, iškėliau. Beaidams patiko tokį
žilą senuką. Klausia senuks:
- Kur aini, vaikeli?
Sako:
- Ainu su laišku pas kuplių.
- Parodyk tą laišką.
Parodė jam laišką. Tą atplėšė:
- Na, - sako, - skaityk.
Jonas perskaitęs nusigando. Sako:
- Ką aš tam žmogui padariau, kad jis mane teip siunčia?..
Sako tas senuks:
- Tai nieko, ten viskas bus gerai.
Tas senuks pūsterėjo - stojo kitaip perrašytas laiškas ir pečė-
tis vėl to kupčiaus čielas.
- Dabar, - sako, - gali keliaut ten, sau laimę atrasi.
Atėjęs padavė tai kupčiaus pačiai laišką. Toj tuo tą laišką per­
skaitė, o pašaukus dukterį, sako jai:
- Skaityk, ką tėvas rašo: kad tuo ko no graičiausia tave su
juom apženyt.
Jis kaipo dailus buvo, toj duktė jį padabojo, ir tuo apsiženijo.
Po kelių dienų gau žinią pati, kad kupčius jau parkeliauja.
Išėjo ji, duktė ir žentas an prieplaukos pasitiktie. Kaip tik tėvas
pamatė, kad jis gyvas, o da yr žentu, jis pradėjo an pačios rėktie:
- Kaip tu galėjai atsivož.yt dukterį su juom apženyt?!
Sako:
- Čia an to tai ne mano valia, ale tavo.
Jis laišką atnešė:
- Tavo ranka rašyta.
Perskaitė kupčius, sako:
- Kažin ką aš čia parašiau...
Jau nėr jam ką daryt. Parėjo namo, gerai palėbavo. O ten už
kelių dienų sako tas kupčius:
- Te tau laišką, nešk in trisdešimtą karalystę pas karalių Žal­
tį: parnešk man no jo mokestį už dvyliką metų ir pasiklausk jo
apė mano dvyliką laivų, kurie prapuolė.
Prisidėjo Nelaimingas Jonas krepšį pikliavotų cukorių, atsi­
sveikino pačią ir išėjo. Ėjoėjo, priėjo tokį didelį aržuolą. Prašne­
kėjo tas aržuoias:
546
 - Kur aini. Nelaimingas Jonai?
- Ainu i trisdešimtą karalystę pas karalių Žalų atimt mokestį
už dvyliką metų.
- Kad tu tenai nuveisi, pasiklausk jo: aš jau čia stoviu du šim­
tu metų - ar da mJ ilgai čia stovėt?
-Gerai, paklausu.
Ėjo toliau - priėjo plačią upę. Tuo sėdo an pervazo, persikėlė
per upę. O kad persikėlė, klausia tas vežėjas:
- Kur tu aini, Nelaimingas Jonai?
Sako:
- Ainu į trisdešimtą karalystę pas karalių Žaltį atimt mokestį
už dvyliką metų.
- Kad tu tenai nuveisi, pasiklausk apė mane. Aš čia važinėju
trisdešimts metų, o ar da ma čia ilgai reiks kilnotie žmones?
-Gerai, pasiklausu.
Aina toliau - priėjo prie Mėlynų jūrių. Žiūri - guli žuvis ki­
tas, per jūres tarnauja in vietą tilto. Prašnekėjo toj žuvis:
- Kur aini. Nelaimingas Jonai?
- Ainu in trisdešimtą karalystę pas karalių Žaltį atimt užmo­
kestį už dvyliką metų.
- Kad tu nuveisi pas jį, pasiklausk apė mane: ar aš da ilgai
turėsu tamautie in vietą tilto? Jau mane pėkšti mina, važuoti
važuoja ir raiti joja, jau mano mėsas numynė iki kaulų.
-Gerai, pasiklausu.
Aina toliau - priėjo žalias pievas. Už tų pievų stovi dvaras.
Inėjo in tą dvarą, in tuos pakajus. Inėjo- nieko nėra. Aina in
kitą, trečią - vis nieko nėra. Atėjo in paskutinį, žiūri - sėdi graži
pana ir verkia. Klausia toj pana:
- Ko tu čia atėjai in šitą prakeiktą dvarą?
Sako:
- Mane atsiuntė kupčius čia atimt mokestį už dvyliką metų.
O toj pana sako:
- Ne mokesčio tave atsiuntė, ale tave atsiuntė mano ponui
ant suvedimo. O ką, brolau, kaip tu keliavai, mažu kokių naujie­
nų girdėjai?
Jis tai panai apipasakojo apė tą aržuolą, apė tą vežėją ir ape
tą žuvį. Sako pana:
-G e ra i, aš m ažu sm aką išklausu.

347
 Jiems ten bekalbant, iškilo didelis vėjas, sudrebėjo visas dva­
ras. Sako:
- Jau parlekia Žaltys! Kur aš tave pakavosu?
Pakavojo ji po lova.
- Ale, - sako, - gerai klausyk, ką mudu su Žalčiu kalbėsim.
Kaip tik spėjo jį pakavotie, tuo tas Žaltys, atėjęs in pakajų,
klausia:
- Kas čia smirda žmogiena?
O pana jam sako:
- Kas čia smirdės... Kaip tu lakstai po žmonis, juos gaudei,
ėdei, tai jau tau ir čia smirda.
Potam Žaltys sėdo ir šneka. Sako:
- Aš šiandie teip nuilsęs - paieškok tu man galvą.
Toj pana pradėjus jam ieškot. Jam sako:
- Ale kokį aš sapną šiąnakt sapnavau. Rodės man, kad aš
keliavau ir radau stovint aržuolą. Klausė aržuolas - sako: „Sto­
viu tris šimtus metų čia an vietos, o ar da ilgai man čia stovėt?"
Sako smakas:
- Kad atsirastų toks o priėjęs spirtų koja iš užtekėjimo saulės,
tas aržuolas parvirstų, ir galėtų iš po jo išimtie didesnius skar-
bus, kiek tur tas turtingiausias kupčius.
Toliau ji jam kalba - sako:
- Rodės man vėl, kad priėjau prie tokios plačios upės. Tas
pervežėjas klausė, ar da jam ilgai reiks kilnotic žmones.
-Jam visai neilgai reiktų, kad jis žinotų: kaip pas jį tik pirmas
sėstų, pasodytų an savo vietos, pavarytų no krašto, pats nušok­
tų - ir jau jam daugiau nereiktų važinėt.
- O da, - sako, - rodės, priėjau prie Mėlynų jūrių, radau gu­
lint žuvį kitą skersai jūrias, tarnaujančią in vietą tilto. Klausė, ar
da ilgai reiks jai ten gulėtie.
Žaltys sako:
- Kad ji žinotų o ji išspjautų tą dvyliką laivų to turtingo kup-
čiaus, ką ji tur prarijus, tai ji tuo galėtų plauktie ir jos mėsos an
kaulų apaugtų.
Totam kiek jis ten pabuvęs išlėkė. O ta pana jam sako:
- Tu dabar viską girdėjai. Ale kaip pereisi per jūres, tai atsto­
jęs toli no kranto jai pasakyk. Vežėjas kaip perveš per upę, ir jam
teip pasakyk.
 Padėkavojęs tai panai, iškėliau algai. Atėjo prie jūrių, perėjęs
per jūres, gerai atsitolino no krašto ir sako tai žuviai:
- Išspjauk tu tą dvyliką laivų to turtingo kupriaus, tai jau tu
galėsi ait in vandenis ir apaugs tavo mėsa an kaulų.
Kaip tik tai ištarė, tuo toj žuvis išspjovė tą dvyliką laivų ir
pati metėsi in vandeni teip, kad išsiliejo vanduo an krantų ten,
kur jis stovėjo, - apsėmė jj vanduo iki kelių. Jis aina toliau, o
laivai tie plaukia. Atėjo pas tą upę - klausia tas kilnotojas:
- O ką, ar paklausei?
- Paklausiau. O kaip persikelsu per tą upę, tai ir tau pasaky-
su.
Kada perplaukė per tą upę, sako jis jam:
- Kaip tik pirmutinis ateis perkelt, pasodyk an savo vietos,
atstumk no krašto - ir jau gali ait sau.
N'uvėjo pas tą aržuolą. No saulėtekio spyrė koja - tas medis
parvirto. Pasirodė baisūs skarbai! Jis tuos laivus sustabdė, tuos
pinigus ir brangius akmenis viską an laivų sukrovė ir tuo davė
žinią pas tą kupčių, kad parkeliauja žentas su dvylika laivų ir
baisią galybę pinigų parveža. Tas kupčius sako:
- Na, kad jau jis ir ten galą negau, tai jau aš nežinau, ką su
juom padarytie. - Sako: - Važuosu pas karalių Žaltį pasiklaust,
kaip jam galą padarytie.
Tuo liepė arklius pakinkytie ir išvažiau. Atva/iau pas tą upę -
reik jam persikelt. Kaip tik sėdo an pervazo - anas nulipo, jj pa­
stūmė no kranto, ir liko ten žmones kilnot. Jei da gyvas, tai da ir
po Šiai dienai kilnoja: negau ramios vietos savo turtuose, tai liko
amžinu vežėju. O tas Nelaimingas Jonas parplaukė su dvylika
laivų, su tais skarbais, padarė didelį balių savo laimingos kelio­
nės ir valdė laimingai visais turtais iki pabaigai dienų savo.
(Pasakojo lankauckai Bartnyky. užralt Vincai Batoruinčius 1904 m (Kkjbo
huost.)

210. APt JONUKĄ IR ALENĖLĘ

Gyveno buvo karalius su karaliene. Jie turėjo sūnų Jonuką ir

dukterį Alenėlę. Tie jų tėvai numirė, likosi jiedu siratomis. Tai
ką jiedu dabar darys? Aina in svietą vandravot. Atėjo in tokias

349
pievas. Rado ganantes kaimine karvių. O an tos pievos buvo van­
denio. Sako Jonukas:
- Aš labai noru gert.
- Negerk, Jonuti, - sako Alenėlė, - ba pavirsi in veršiuką.
Tcp jau negėrė. Aina jiedu toliau. Priėjo prie upės. Paupy ga­
nėsi kaiminė arklių. Jonuks ištroškęs buvo - sako:
- Alenėle, gersu vandens.
- Negerk, Jonuti, ba pavirsi in kumeluką.
Paklausė - negėrė.
Aina jiedu toliau, priėjo - ažeras didelis, pagal ažerą ganosi
kiaulės. Jis vėl nor gert. Sako:
- Alenėle, [gersu].
- Negerk, Jonuti, ba pavirsi in paršiuką.
Atgynė jį - negėrė. Aina jiedu toliau. Priėjo prie vandens, o
ten ganėsi pulkas ožkų. Diena buvo karšta - teip jis užsimanė
gert, kad jis negal perkęst. Sako:
- Jau gersu, Alenėle.
- Negerk, Jonuti, ba pavirsi in ožiuką.
Ale jis jos neklausė - atsigėrė. O kaip tik atsigėrė, teip ir pa­
virto in ožiuką. Dabar ką jai daryt su ožiu? Apjuosė jį šilkų šniū­
reliu ir vedasi. O tas ožiukas rėkia:
- Mekeke mekeke...
Atsivedė in vieno karaliaus sodą. Pamatė tarnai, kad tokia
graži pana turi ožiuką, atėjo pas karalių, sako:
- Sode yra pana ir vedasi an šilkų šniūro ožiuką.
Tas karalius buvo nevedęs. Atėjęs pamatė, kad tokia graži
pana, - paklausė:
- Iš kur ir kur keliauji su tuom ožiuku?
Ji jam papasakojo, kokia ji yra ir kaip jos brolis pavirto in
ožiuką. Tas karalius tuo ją su tuom ožiuku nusivedė m pakajus,
ir tuo neilg ką trukus jiedu apsivedė. Po vestuvių dieną, būda­
vo, po sodą su tuom ožiuku vaikščioja, o naktį ir guli pakajuos,
o valgo, geria sykiu visi.
Ale sykį karalius išjo medžiot. O ragana atėjo pas karalienę ir
ją pagadino - tuo toj karalienė apsirgo, kvietkos suvyto, medžiai
pradėjo džiūtie sode. Parjo karalius - klausia:
- Ar tu sergi?
~ Sergu.
 Priežastis ligos nežinoma. Kitą dieną karaliusvėl išįo medžiot.
O toj ragana atėjo pas karalienę ir sako jai:
- Jeigu nori, aš tave išgydysu. Tik ateik pas jūres, išgersi van­
denio, nusiprausi - ir būsi sveika.
Toj karalienė ėmus ir nuvėjo pas jūres. Jau tą raganą rado
belaukiančią.Tuo toj ragana ją pagriebė, pririšo prie kaklo ak­
menį ir nuskandino jūrėse. Tas ožiuks parbėgo in dvarą. O toj
ragana atėjo in dvarą apsirengus karališkai ir sau gaspadoriau-
ja. Parjo karalius - jis mislio, kad tai karalienė pasitaisė. Sėdo
valgyt pietų - klausia karalius:
- N o kur ožiuks, kad neateina prie pietų?
O ragana sako:
- Aš jį nelaidau, ba no jo teip ir atsiduoda ožiu.
Po pietų sako karaliui:
- Tą ožį duok papjauti aš jau jo nekenčiu.
Karalius jo gailisi, ale bet toj ragana tol kalė, tol lojo karaliui,
kol karalius liepė jį papjaut.
Išgirdo ožiuks, kad jau jį pjaus, atėjęs sako karaliui:
- Paleisk mane pas jūres. Atsigersu jūrių vandenio, išplausu
žamutes, tai kaip papjaus, tai nė plaut nereiks.
Karalius jį leido. O ožiuks, nubėgęs pas jūres, liūdnu balsu
suriko:
- Sesele mano Alenėle, išplauk išplauk an kranto! Jau ugnis
sukurta, jau katilas verda, peilius galanda - nori mane pjaut.
O Alenėlė jam atsako:
- Joneli broleli, sunkus akmuo in dugną traukia, geltonos pies-
kos an krūtinės guli - negaliu išplaukt.
Parbėgo tas ožiuks vėl pas karalių. Po valandai vėl prašo ka­
raliaus - sako:
- Leisk mane pas jūres da sykį vandenio atsigert ir žarnutes
išplaut.
Karalius mislia: kode jis dabar nor vėl antrusyk ait in jūres
vandens gertie? Jis paleido ir pats nuvė paskui. Tas ožiuks nu­
bėgęs pas jūres ir teip pradėjo Šauktie Alenėlę. O Alenėlė ir iš-
pluko. Karalius pamatė, kad ji išpluko, - jis tuo pribėgęs akmenį
no kaklo nujėmė ir parsivedė namo. O tą raganą - sukūrė laužą
malkų ir sudegino. O jie visi gražiai paskui gyveno.
(No fankaucko Bartnykif utraie V BlazanavitiusJ Oikabahuov J91)4 m 2 d.
sausio.)
 2 1 1 . A P Ė R A G A N A IR P O D U K R Ą

Buvo gyveno vienas žmogelis su pačia. Jiedu turėjo vien.) duk­

terį. Ale jam toj jo pati pamirė. Jis, kaipo našlys, vedė kitą. Toj
močeka pradėjo tos podukros nekęstie. Ji ją, būdavo, muša, ba­
ra. Ir sumislio, kad suvisai ją sunaikytie.
Sykį tas tėvas kur tai išvažiavo, o toj močeka sako:
- Aik, vaikeli, pas tavo tetą o pas mano seserį, parneši adatą
ir sifili): reiks tau marškinius pasiūtie.
Ale toj mergaitė ne teip paika buvo. Ji aidama užėjo pas savo
tikrą tetą, papasakojo jai, kur aina. Sako jai teta:
- Vaikeli, kur ji tave siuntė, tai ji yra ragana su kauline koja.
Tau no jos gyvai bus bloga išeitie. Rasi vartus girgždančius -
pajimk aliejaus, papilk po vartais, kad negirgždėti) Rasi šunis
draskančius - numesk jiems duonos, kad neloti) ir nedraskyti).
Rasi stuboj katiną - kad jis tau akiu ncišlupti), duok jam mėsos.
Rasi tarnaitę - duok jai skepetaitę dovanų, kad ji tylėtų.
Toj mergina visko pasijėmė ir aina. Atėjo in raganos stubą -
ragana su kauline koja sėdi ir verpia. Sako mergaitė:
- Atėjau pas jus adatos ir siūlų.
- Gerai. Sėsk - tuo gausi.
O tai tarnaitei sako:
-Tu ją pavaktuok, oašaisu pirtį pakūryt, sušildyt katilą van­
denio, o ją apiplovus, pusryčius iš jos padarysu.
Toj mergina kaip tuos žodžius išgirdo, jau jos ir blusos numi­
rė. Toj ragana išėjo, o ji tuo tai tarnaitei - skepetaitę, o tam kati­
nui - mėsos. O tas katinas už jos tą dovaną sako jai:
- Pajimk no stalo abriisą ir šukas. O kad bėgdama pridėsi
galvą prie žemės, pajusi, kad jau atsiveja, tai tuo mesk abrūsą,
tais stos didelė upė. O kad bėgsi toliau, paklausysi, an žemės
ausį pridėjus, - jei da vysis, tai mesk šukas - stosis didelė giria.
Atėjo pas šunis, tiems numetė duonos. Atėjo pas vartus - po
vartais papylė aliejaus. Ir ją visi išleido, ir ji bėga namo.
Ragana, viską pasirengus, atėjo in stubą - žiūri, kad jau jai
pečenkos nėr. Tuo šoko prie tarnaitės:
- Del ko tu ją paleidai?
Sako tarnaitė:

352
 - Aš pas tave tiek metų tarnauju - tu man jokį skuduti neda­
vei, o ji davė man skepetą.
Tuo šoko prie katino:
- Kodėl tu jai akių neišlupai?
Sako katinas:
- Aš pas tave tiek metų tarnauju, o tu m3 jokį kaulelį nenu-
metei, o ji man davė šmotą mėsos.
Atėjus pas šunis, pradėjo juos baustie:
- Kodėl jūs ją nedraskėt?
Sako šunes:
- Mes tiek metų pas tave tarnaujam - tu mum nė plututę nie­
kad nenumetei, o ji mum duonos davė.
Priėjus prie vartų, pradėjo juos baustie:
- Kodėl jūs negirgždėjot?
Sako vartai:
- Mes tau tiek metų tarnaujam, o tu mum lašo vandenio ne-
paliejai, o ji mum aliejaus papylė.
Jau tai raganai nėr kas daryt - ėmė ji ją vytie.
Toj mergina pridėjo ausį prie žemės - pajuto, kad jau atsive­
ja. Toj tuo metė abrūsą - iš to abrūso stojo didelė upė.
Atbėgo |ragana] prie upės - nė išlaki, nė perplaukt negali.
Ragana nubėgo namo, atvarė savo bulius - tie buliai tą upe išgė­
rė, toj ragana perėjo - ir vėl vytie.
O toj mergina pridėjo ausį prie žemės - pajautė, kad vėl at­
siveja netoli. Toj metė šukas - iš tų šukų pasidarė baisi giria.
Pribėgo prie tos girios - graužė graužė, išsigrauž.t negalėjo ir
liko.
O toj mergina parbėgo namo. Rado tėvą jau parkeliavusį.
Klausia tėvas:
- Kur tu teip ilgai buvai?
Sako:
- Moteka nusiuntė mane pas savo seserį raganą, kad parneš­
ėja adatą ir siūlų. O aš iš ten ką tik gyva išėjau.
Viską išpasakojo tėvui, kas tik jai atsitiko. Tėvas, pamatęs,
kad ta jo pati tokia, tuo ją išvarė, o ją apženijo, ir tas tėvas prie
jos amžį pabaigė.
Il’asako/o Paliulis OžĮkubalttfl. u žnik V. flaslanavtfiusl Ožkabaliuose 1904 n u
 212. A P Ė S E N U K Ą IR K A L V IO G IZ E L I

Buvo toks žmogus, jis turėjo vieną sūnų. Tam sūnui nieks
namuose nesisekė, jokį ūkišką darbą jis negalėjo dirblie, - vienu
žodžiu, netikęs niekur. Tėvas, matydamas, kad jau jam čia ne
gyvenimas, sako jis sūnui:
- Jau tu pas mane negali gyvęt. Aik tu kur pas kalvį - mažu
išmoksi kalviaut, tai tau bus geriau. Mažu tas darbas tau seksis.
Pristojo prie kalvio - pas tą kalvį jau jam ten nė tiek nesiseka.
Kol tas kalvis jį nemokino - nieko nepadarė. Sako:
-Jau matau, kad tave negaliu išmokyt. Te tau krepšelį mais­
to - aik tu jau toliau, mažu kur ką kitą užeisi.
Išėjo no to kalvio. Ėjoėjo, priėjo girią didelę. Beatdams giria,
patiko tokį senuką. Sako:
- Kur tu aini, vaikeli?
Sako:
- Ainu aš, kur mažu gausu pas kalvį darbo.
Tas senuks sako:
- Ar neturi ką valgyt? Aš labai noru.
Sako:
- Tėvuk, aš turu krepšy maisto.
Padavė tam senukui. Tas senuks užkandęs sako jam:
- Te tau šitą plaktuką. Kad tu kur tik būsi pas kalvį, tai vis su
tuom plaktuku dirbk, tai tau viskas seksis.
Padėkavojo senukui už tokį plaktuką ir nuvė toliau. Išėjo iš
girios - tuo rado kalvį. To kalvio stuba ir kalvė buvo po vienu
stogu. Pristojo pas tą kalvį per gizelį. Pradėjo tuo dirbt jis su
tuom savo plaktuku - labai jam gerai sekasi, tep jo visas darbas
kaip išlietas.
Iš stubos in kalvę buvo langas. Kai, būdavo, dirba kalviai -
toj stuboj matyt. Sykį tas gizelis kalvėj dirbo, o kalvienė pamuša.
Susimaišė ten jam plaktukai, tas gizelis papterė plaktuku tai kal­
vienei in galvą - ir atvirto boba. Tas kalvis per langą mato, bet
nieko nesako: žiūrės, kas čia bus. Tas gizelis nusigando bobą
užmušęs. Ale mislia sau: kad tas plaktuks teip viską gerai daro,
mažu jis ir tą bobą atgydys? Jis ėmė su tuom plaktuku, aplink
aidams, kalinėt kalinėt - tuo boba stojo sveika ir nuvė. Tas gize­
lis nuvė in karčemą, o tas kalvis - dirbt, o pati - pamušt. Susyk
tas kalvis davė bobai kūju m galvą - ir užmušė. Dabar jau jis ir
tcip kalinės plaktuku, kaip ir jo gizelis. Kalė kalė, bet nieko ne-
pamačijo. Nuvėjo pas gizelį prašyt, kad aitų atgydyt bobą. Tas
gizelis atėjęs išsitraukė iš kišeniaus savo plaktuką, sako:
- Reik mėgyt.
Jis vėl pradėjo kalinėt, aplinkui aidams, - ir vėl atgijo boba.
Ale kaip tik atgijo, tuo pasivertė pelėda ir išlėkė per langą. Ba da
pirmiau pelėdų nebuvo, tai iš tos kalvienės prasiveisė. O tas gi­
zelis atstojo no to kalvio, parėjo in tėviškę, pastatė sau kalvę ir
dailiai žmonėm smailino noragus.
(No Buršveigėrio užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m .)

213. (RAGANA IR DRUGIAI)

Vienas žmogus, aidams per balą, rado sėdint bobą an kups­

to. Tą bobą nuvijo. O toj boba buvo ragana. Rado dvyliką tuzinų
kiaušinių. Tie kiaušiniai visokių paukščių buvo: ančių, vištų, žą­
sų, pempių, varnų ir teip toliau. Paklausė raganos:
- Ką tu čia veiki?
Sako:
- Drugius periu.
Tai mat kaip visokių kiaušinių veislių ten buvo, teip ir viso­
kių drugių buvo. O dabar kaip raganos prapuolė, nėr kam išpe-
rėt, tai ir drugių pas mus negirdėt. Kur da yra raganų, ten ir
drugiai da valkiojasi.
IU ir. V. HasĮanavičiusI Ožk{abaltuo*el 1905 m.)

214. APĖ UŽKEIKTĄ KARALIŪNĄ LEVŲ

Buvo kitąsyk viens turtingas žmogus. Jis turėjo tris dukteris,

jauniausią jis labjau mylėjo, ba ji buvo jam geriausia.
Sykį jis rengėsi važuot m miestą. Vyriausia duktė prašė tėvo,
kad nupirktų karolius lauktuvių, vidutinė - žiedą, o jauniausia -
kad jai parvežtų gražų paukštuką, kad šoktų ir giedotų. Tėvas
jom visom pažadėjo. O kad nuvažiavo in miestą, karolius ir žie­
dą tuo gavo, ale jauniausiai to paukštuko negauna.
 Važuodami namo, privažiavo tokj užkeiktą dvarą. Prie to dva­
ro stove m edis, lame m edy buvo toks paukštis, kur giedo ir šo­
ko. Sako tas Žmogus tarnui:
- Lipk in tą medį, pagauk tą paukštuką.
Kaip tik teip ištarė, tuo šoko iš po to medžio levas. Suriko
teip, kad no visų medžių lapai nukrito, sakydams:
- Ar jūs mano paukštaitę norit pagaut?! - Sako: - Aš tave su-
draskysu! O jei nori gyvastį išneštie ir paukštaitę gautie, tai turi
man pažadėt, ką pirmiausia patiksi parvažiavęs namo.
Tėvas tas sako:
- Aš galiu patikt jauniausią dukterį, ba ji vis pirmiausia išeina.
O tas tarnas sako:
- Mažu galit patikt pirmiau katę ar šunį, o šunį graičiau, ba
šuo pirmiausia patinka.
Nušnekino tą žmogų - ans ir pažadėjo. Kaip pažadėjo, tas
levas davė tą paukštuką ir juos gyvus paleido.
Kaip sugrįžo namo, pamatė - pirmiausia jauniausia duktė iš­
bėgo pas tėvą. O tėvas, jai duodams paukštuką, verkdams tarė:
- Su šituom paukštuku tavo gyvastį pardaviau levui tokiam
užkeiktam dvare.
O toj duktė sako:
- Neverkit: aš aisu pas levą. Aš su levu maloniai apsiaisu -
jis mane nedraskys, o mažu da jis mane ir namo paleis.
Tuo apsirengė, atsisveikino tėvus. Parodė jai tą levą - ji sau
ten nukeliau.
O tas levas tai buvo užkeiktas karalaitis. Jis būdavo dieną
levu, o naktį - žmogum. Tam levui toj mergina baisiai patiko,
kad jie tuo apsivedė. Ir jai ten labai buvo gerai: dieną [jis būda­
vo] levu, o naktį jiedu - po pakajus. Pergyveno jiedu ten, kolei
sykj sako levas savo pačiai:
- Pas tavo tėvą balius: vyriausia duktė teka už vyro. Jei tu
norėtum ten pribūtie, tai mano levai tave nuneštų.
- Aš jau norėčia labai pasimatyt su tėvais.
Tada Ievai tuo nunešė ją pas tėvus. O kada ją tėvai pamatė -
kokios ten linksmybės buvo! Jie jau buvo mįslę, kad ją levas su­
draskė. Ji jiem papasakojo, kaip ten yra, kaip ji gerai būna.
Po tam baliui ji sugrįžo vėl pas levą in dvarą. Kiek ten laiko
praleidus sako levas jai:
 - Jau tavo kita sesuo teka u/, vyro. Jei nori, gali ait an vestuvių.
Sako:
- As viena neisu: tu ir turi keliaut sykiu.
- Aš labai norėčia ait, ale man gal ten daug blogo stotie, jei
tik apšviestų žvakės šviesa man nors viena plauką, tai aš pavirs-
čia in baltą karvelį ir turėčia lakstyt septynis metus.
- Aš, - sako pati, - tave no to apsaugosu. Rodos, kad tau ten
nieks negali stotis blogo.
Perkalbėjo ji levą, ir nuvė pas tėvus. Jįjį pasodino atskyrium
stuboj ir viską gerai apžiūrėjo, kad niekur negalėtų ineit šviesa.
Ale buvo durys perdžiūvę, tai buvo plyšelis. O kaip parvažiau
vakare, svečiai pradėjo vaikščiot su žiburiais, per durių plyšelį
apšvietė tą levą - jis tuo pavirto in baltą karvelį.
Kada jau atėjo ji pas Ievą pažiūrėt, randa jau jį baltu karveliu.
Dabar sako tas karvelis:
- Jei tu norėtum mane rast, prakeikimą no manę nutraukt, tai
turi ait paskui mane, o aš kad tave pamatysu, tai jau prakeiki­
mas no manęs nuveis. O kur tau ait, tai aš tau ženklą paliksu. vis
kas septyni žingsniai rasi kraujo lašą ir baltą plunksnelę.
Su tuom žodžiu karvelis išlėkė. Oji, norėdama ait ieškot, daug
vargo datyrė. Išėjo ji ieškot - vis rado tuos lašelius kraujo ir po
plunksnelę, lijo ėjo per kiek metų, an galo jau paklydo no žen­
klų. Priėjo ji saulę. Klausia saulės:
- Kad tu apšvieti dangų ir žemę ir visą sutvėrimą, ar nema­
tei, kur baltas karvelis nulėkė?
Sako:
- Nemačiau. Ale kad jau tu čia atėjai, tai aš tau duosu dova­
nų šitą skrynelę: kad tu kada būsi an krašto prapulties, tai gali
atsidaryt.
Padėkavojo saulei už jos dovanas ir nuvė toliau. Atėjo pas
mėnulį. Sako:
- Kad tu naktį apšvieti laukus, kelius ir girias, ar nematei
baltą karvelį lekiant?
Sako:
- Nemačiau. Ale kad tu jau teip toli atėjai, aš tau duosu šitą
kiaušinį: kada jau būsi an krašto prapulties, tai tu jį sumušk.
Padėkavojo mėnuliui ir nuvė toliau, kjo tol, pakol prade ją
pūst naktinis vėjas. Sako ji vėjui:
357
 - Ar tu nematei, kur nulėkė baltas karvelis?
Šakojai vėjas:
- Aš nemačiau. Ale aš paklausu da trijų vėjų - mažu anie žino.
Rytinis ir vakarinis vėjas nieko nepasakė, o žieminis sako:
- Aš mačiau: jis nulėkė pas Raudonaisias marias. Jam jau pa­
sibaigė septyni metai būt karveliu, tai jis vėl pasivertęs levu, mu­
šasi su leve. - O toj leve - ne kas kitas kaip tik užkeikta karalai­
tė. - Tai tu aik pas marias. Pamary rasi išaugusių tokių ilgų
karklų. Tai tu išsipjauk vieną karklą ir duok per galvą tai levei,
tada jiedu abudu atsivers in žmonis. Tada sėskit an paukščio
gripo, tai tas paukštis pemeš judu per marias. O kada lėksit, tai
an vidurio marių mesk tą riešutį, kurį gavai no vėjo, tai išaugs
didelis riešučio medis, tai tas paukštis an to medžio atsilsės. O
kitaip tai visi prapulsit, kaip pails.
Tada ji atsto no vėjų ir nukeliau pas marias. Pamatė ji tuos
levus smaugiantis). Tai ji tuo išsipjovė karklą o tuom karklu
uždavė tai levei per galvą. Kaip tik užgavo, teip tuo abudu stojo
žmonėmis. Kaip tik stojo žmonėmis, tuo toj karalaitė pajėmė jos
mylimąjį už rankos, ir teip kaip vėjas prapuolė abudu jai iš akių.
Likus viena vieninskutėlė, puolus an žemės verkė. Toliau ji ap-
simislio: „Kas bus, tai bus - aisu ieškot savo mylimo". Išėjo ji.
Ėjo ėjo, kol nepriėjo tą dvarą tos karalaitės, kur buvo jos vyras.
O kad ji pajautė, kad jau jų bus greitai vestuvės, ji tuo atsidarė tą
skrynutę, kur ji gavo no saulės. Ten ji rado ailią drapanų, teip
šviesių kaip saulė. Apsirėdžius atėjo in vidų. Pamatė toj karalai­
tė, kad toj ateivė tur tokią gražią ailią, - sako:
- Parduok tu man ją an vinčiaus.
Sako:
- Už auksą sidabrą neparduodu, už savo gerą galiu dykai
atiduot.
- Tai ko tu nori?
Sako:
- Leisk mane vieną naktį pernakvot in tą stūbą, kur tavo jau­
nikis naktį guli.
Karalaitėn teip apsijėmė - gau tą ailę no jos, o ją inleido in tą
stubą. O vakare, kada ėjo jis gult, tai ji tarnui pasakė, kad jam
duobi tokių vaistų, kad jis užmigtų ir nepabustų per naktį. Tas
tarnas teip viską atliko. Kaip jis atsigulė - užmigo. Ji jam viską
pasakojo, bet jis nepabudo ir nieko negirdėjo, ką ji jam kalbėjo.
Nieko nelaimėjus, išėjo, priešai atsisėdo an pievutės, sėdi ir ver­
kia. Ale ji atsiminė apė tą kiaušini, kuri gavo no mėnulio. Ji tuo
tą kiaušinį sumušė. O kaip tik sumušė, tuo iš to kiaušinio išėjo
aukso višta su dvylika vištukų. Tie vištukai palesa - aina po spar­
nais vištos, tai vėl išlenda, ji juos varinėja po pievutę. Ji tol juos
varinėjo, kol pamatė karalaitę. Atėjus sako:
- Mažu tu parduotum mš tuos paukščius?
Sako:
- Už pinigus neparduodu, už savo gerą tai galiu dykai ati­
duot.
- Tai ko tu nori?
- Da vieną naktj tenai pernakvot, kur tavo jaunikis guli.
Karalaitė vėl sutiko teip. Ant nakties ją vėl ten inleido, o ji
tuos paukščius atidavė tai karalaitei.
Kada atėjo tas jos vyras gult, sako jis tarnui:
- Kas čia pereitą naktį gale būtie, kad aš teip sunkiai miego­
jau ir rodės man, kad kaip ir girios kokios ūžė no vėjų?
Sako tarnas:
- M5 liepė, tai aš tau daviau vaistų no miego, kad tu miego­
tum per naktį. O tokia ateivė čia vis tau ką kalbėjo. - Tas tarnas
sako: - Aš ir šiandie del tavęs turu tų vaistų.
Jis sako:
- Tuos vaistus čia paliek pas lovą.
Anas išliejęs išė. O jo pati pradėjo jam pasakot, kiek ji vargų
pakėlė per septynis metus, - sako, - „kol tave suieškojau". Kaip
ji tik prašnekėjo, tuo nuvėjo no jo prakeikimas, jis ją tuo pažino
an šnektos. Tuojau jis puolėsi prie jos, pajėmė už rankos, tykai
išėjo iš to dvaro, kad nepabustų to dvaro karalius, - tas karalius
buvo didelis raganius. Tada jiedu tuo nuvėjo in pamarę, sėdo an
to paukščio gripo ir lėkė per marias. O kad jau dalėkė in pusę
vandenų, paukštis pradėjo ilstie. Tuo toj jo pati metė pirm savęs
tą riešutį in vandenį - išaugo didelis riešučio medis. Gripas, an
jo atsilsėjęs, pernešė per vandenis ir atnešė in jo dvarą. Kaip tik
jis sugrįžo, tuo prašvito dvaras, pasirodė jo visos grožybės. Ta­
da jiedu laimingai karaliavo, nedatirdami jokių nelaimių, iki pa­
baigai dienų savo.
<U ira ic Vincas HaslanaviSiusJ OZkabaliuos 1905 m.)
 215. APĖ MERGA
IR STEBUKLINGĄ PUODELI
Kitąsyk buvo tokia žmona su dukteria. Jodvi teip nusigyve­
no, kad neturėjo nė ką pavalgyt. Sykį nuvėjo toj duktė in girią,
patiko ji tokią senukę. Toj senukė sako:
- Žinau, ko ieškai, pažįstu aš tavo vargą. Te tau šitą puodu­
ką. Jį tik pastatyk ir pasakyk: „Puodeli, virk!" - tai privirs pilnas
puodelis saldžios košės - turėsit kuom maitytis.
Padėkavojo mergina tai bobai už jos dovaną, parsinešė ji tą
puodelį namo. Tik pasakė:
- Puodeli, virk! - tuo tas puodelis jau verda. Kaip jau privirė
pilnas, sako toj mergina:
- Gana virus! - tuo nustojo. Pavalgė jodvi gardžios košelės.
Teip jos prabuvo vieną, kitą dieną. Ale sykį toj mergina išė
kur tai, o motina pasakė:
- Puodeli, virk!
Tas tuo puodelis pradėjo virt, košė - kilt, bėgt, o toj boba ne­
žino, ką reik sakyt, kad nustoti). Tos košės pribėgo pilna viena
stuba, kita, an kiemo, ir tuo tiek pribėgo, kad užsėmė visą so­
džių. Kažin kaip būt buvę, kad toj mergina būtų neparėjus. Toj
mergina kaip parėjus pasakė:
- Puodeli, gana virt! - tuo nustojo košė bėgus iš puodo.
Tiem žmonėm to sodžiaus buvo didelė bėda: jei kas norėjo
išeit ar išva/.uot, tai turėjo pirma no kelio košę nuėst, o kitaip
išeit negalėjo.
( llir . Vincas Basfanmričiusl Ožkabaliuos 1905 m >

216. APĖ KARALAITĘ IRJOS TARNAITĘ

Kitąsyk buvo tokia karalienė. Ji turėjo labai gražią dukterį. 'Tą

jos karalaitę padabojo kits karaliūnas - davė pasogos daug auk­
so, sidabro ir visokių brangumynų. Sutarė an tos ir an tos dienos,
kad tur karalaitė pas jį atkeliaut. Tada karalienė parengė karalai­
tei tokį arklį, katras galėjo kalbėt. U‘ido drauge tarnaitę, kad jai
tarnautų an kelio. Sėdo abi an arklių ir iškėliau. Diena buvo karš­
ta, saulėta - toj karalaitė užsimanė gert. Sako ji savo tarnaitei:
 - Nusėsk no arklio, pasemk ma su mano aukso indu van­
dens - aš labai noru gert.
- Jei tu nori gert, tai nusėsk, pasilenk ir atsigerk, kiek nori: čia
toj upėj yra gana bėgančio vandens. Aš tavo tarnaite būtie nenoriu!
Nėr ką daryt karalaitei - nusėdo no arklio ir pasilenkus atsi­
gėrė, dūsaudama, kad jau jos tarnaitė neklauso. Tuomsyk nusė­
do no arklio ir ta tarnaitė, priėjus sako karalaitei:
- Dabar aš jau josu an tavo arklio, o tu - an mano kumelkos.
Nusirenk savo drapanas - aš apsirengsu su tavo, o tu su mano.
Ir da turi man po plynu dangum prisiekt, kad niekam tame dva­
re to nepraneši. O jei nenori tą viską atliktic, tai aš tave užmušu!
Toj karalaitė - karališko augimo, silpna, o toj tarnaitė - kaip
kumelė drūta. Nebuvo ką jai daugiau padaryt, norint gyvai lik-
tie, - turėjo išpildyt norą. Tuo nusirengė savo brangius rūbus o
apsirengė anos drapanom, o toj tarnaitė apsirengė karaliūnaitės
rūbais, sėdo an jos arklio, ir nukeliau in to karaliūno dvarą. Pa­
matęs karaliūnas patikęs, tuo tą vadinamą karalaitę nusivedė
aukštai m rūmus, o jau toj vargdienė karalaitė liko žemai.
Ale karalius, tėvas to karalaičio, pamatęs tą karalaitę, sako:
„Kas ji čia gali būt per viena, kad ji, matyt, didiai poniško augi­
mo?" Atėjęs paklausė pas savo tą marčią:
- O kas ten per viena, ką ten liko apačio?
- l ai mano tarnaitė. Aš ją pajėmiau, kad būtų man ramiau
jotie. Duokit jai tik darbą - tegu dirba.
Karalius sako:
- Pas mane jai darbo nėra. Gano toks vaiks žąsis, tai tegu
padės žąsų ganyt.
Ale toj tarnaitė, žinodama, kad tas arklys moka šnekėt, sako
ji karaliūnui:
- Aš norėčia, kad jūs mano vieną įsakymą išpildytumet.
O karaliūnas sako:
- Ką nori?
Sako:
- Aš norėčia, kad užmuštų tą mano arklį. Teip jis m5 insipy-
ko, kol aš atjojau!..
Karaliūnas tuo pažade jį užmušt. Pašaukė lupiką ir liepė už­
mušt. Dažinojo karalaitė, kad jos arklį užmuš. Kaip jau lupikas
išsivedė tą arklį, atėjus ji pas lupiką, sako jam:
 - As l.iii duosu raudonąjį, - o raudonasis tai kitąsyk buvo
dešimts rubliu, - tu kaip jį užmuši, tai jo galvą prikalk prie var­
tų iš kitos pusės, kad nebūt matyt.
Lupikas, gavęs pinigų, teip padarė. Tai kaip, būdavo, aina
karalaitė per vartus, tai, būdavo, su tąj galva pašneka. Kaip, bū­
davo, iš ryto gena žąsis, tai ji teip, būdavo, šneka - sako:
- Kabai, galvele mano mylimo arklelio.
O toj galva sakydavo jai:
- Tu, karalaite, geni žąsis. Kad tavo motina tai žinotų, tai jos
širdis pusiau plistų!
Tas vaiks, išgirdęs tokią kalbą, kaip tik parginė žąsis, pasakė
teip karaliui, kad ji šneka su arklio galva.
Kitą dieną karalius ten užsislėpė - klausys, ką ji šneka. Kaip
ji ginė žąsis, tai ji vėl teip sakė tai galvai, o toj galva jai teip sako:
- Tu, karalaite, geni žąsis. Kad tavo motina karalienė žinotų
apė tokį tavo vargą, tai jai širdis pusiau truktų.
Tada pašaukęs karalius ją tuo iš jos išklausinėjo, o ji jam vis­
ką išpasakojo, kaip tik kas buvo. Tada karalius tuo ją aprengė
karališkais rūbais ir nuvedė sūnui.
- Tai, - sako, - šita tavo merga, o anoj - tik tarnaitė.
Tada tą apgavikę tuo nurengė nuogą, inkišo in bačką, prika­
linėtą vinių smailų, ir tol ritinėjo, kol jau daugiau neatsiliepė. O
tas karaliūnas su tąj karalaite apsivedė ir laimingai karaliavo iki
pabaigai dienų savo.
(U ira fs V ir.ea i Raunančius Ožkabaliuos 1905 m )

217. APĖ TRIS KARALIDNAITES

Kitąsyk buvo vienas karalius, turėjo jis tris dukteris. Vieną
sykį vaikščio karalius su dukterim po sodą. Vaikščiodamsjisjom
rodė sodo vaisius. Ale kad pnėjo prie vienos obelies, sako jis
savo tom dukterim:
- No šitos obels jei kas nuskintų obuolį, tai nuskęstų in žemę
šimtą sieksnių.
Pavaikščioję nuvė in stubą. O toliau vienos dukterys, būda­
vo, vaikščioja po sodą. O kada jau prie rudens, an tos obelies
obuoliai teip buvo jau raudoni kaip kraujas, o jau kvepėjimas tai
buvo neišpasakytas. Bevaikščiojant sako jauniausia sesuo:
362
 - Kad mus teip tėvas myli, tik jis an mūs tokį prakeikimą
nemes, kad ir nusiskintume vieną obuolį paragaut.
Rmus viena nusiskynė, paragau ir davė anom ragaut. Kaip
tik jos tą obuolį suvalgė, teip visos ir nuskambę in žemę.
Tėvas ėmė ieškot dukterų, bet jau niekur neatsiliepė. Viso­
kiais būdais visur išieškojo, bet kaip nėr, taip nėr. Tada karalius
davė tokį įsakymą:
- Jei kas atsirastų atieškot dukteris, tai gautų vieną mano duk­
terį sau už pačią.
Daugybė atsirado visokių ieškotojų, ale nė viens nieko ne­
laimė.
An pabaigos da atsirado trys broliai medinčiai - išėjo jie ieš­
kot. Keliavo jie per aštuonias dienas. An galo jie rado didelį dva­
rą, apė visą dvarą aptverta geležies tvora. Atėjo in stubas. An
vieno stalo pristatyta bliūdų su valgiais, o teip jokią gyvą dvasią
nėr. Jie sau susėdę pasivalgė. Vyriausias liko tame dvare, o tie­
du išėjo karalaičių ieškot.
Kaip tik anie išėjo, atėjo pas jį toks mažas žmogelis. Paprašė
jo duonos. Tas, pajėmęs peilį, atriekė duonos gerą šmotą, pada­
vė tam žmogeliui. O tas žmogelis imdams išmetė. Sako:
- Tu man paduok.
Sits kaip tik pasilenkė pajimt duoną - tas žmogelis tuo jį už
plaukų! Užsilipo an galvos ir ėmė lazda duot! Davė jis jam, kiek
tilpo, o paskui pametęs isė.
Kitą dieną liko vidurinis - ir su tuom teip stojos.
Trečią dieną liko jauniausias. Kaip tik atėjo tas mažas žmo­
gelis, melsdams, kad jam duotų duonos. Tas jam atriekė duonos
ir padavė, o jis vėl senoviškai numetė. Sako žmogelis:
- Paduok man ją.
- O tu pats negali pasijimt?! Jeigu tu negali pasijimt, tai tau
nė ėst jos nereikia.
Užsidegęs jis piktumu ėmė tą žmogelį mušt. Tas žmogelis
ėmė rėkt, sako:
- Nemušk tu mane - aš tau pasakysu, kur karalaitės.
Kaip jis teip išgirdo, persto mušęs. Sako [žmogelis]:
- Aš gyvenu po žeme. Mūs daug tokių gyventojų tenai yra. -
Sako: - Aikšę paskui mane - aš tau pasakysu, ką tu turi daryt.
Atsivedė jis jį pas gilų sausą šulnį, sako:
 - Aš žinau, kad tave tavo broliai neužkenčia, tai tu tik viens
ir aik čia in tą šulnį. Sėsk m didelį lopšį, tegu jie tave inleidžia. O
kad būsi an dugno, tai tu rasi ten tris stubas, o jose po vieną
karalaitę sėdi, o jžiis saugoja trys smakai su daug galvų. Tu imk
savo medinčišką peilį, tai mažu pasiseks juos papjaut.
Sugrįžo jis vėl in tą dvarą. Parėjo vakare anie jo broliai, klau­
sia jo:
- O ką, - sako, - kaip ėjosi?
Sako:
- Pakol nieko. Atėjo toks mažas žmogelis. Gerai kailį Išdir­
bau - išė, o aš sau ramiai gyvenu kaip pons.
Teip kaip visados sau pasivalgo vakarienės, gerai išsimiego­
ję atsikėlė ir išėjo visi trys karalaičių ieškot. Tuo padirbo tokį
lopšį. Dabar sako jauniausias:
- Katras lįsit in tą šulnį?
O anie pamatė jo gylį - sako:
- Aik tu, jei tau sviets nemielas.
- Na, - sako, - aš eisu. Ale kaip aš paskambysu skambutį, tai
traukit.
Tcip anie prižadėjo viską išpildyt.
- Na, kad prižadai, tai aš mėgysu leistis.
Ir tuo insileido. Ten jis rado trejas duris. Priėjo prie vienų du­
rių - klauso, kad už durių kriokia miega. Jis povaliai atidarė du­
ris - pamatė vieną karalaitę sėdint, o devyngalvis smakas guli mie­
ga, galvas pasidėjęs karalaitei an kelių. Jis tuo išsitraukė savo peilį
ir nupjovė miegančiam smakui visas galvas. Karalaitė tuo stojo,
atėjo prie jo, apsikabinus pabūčiau. Nusikabinus no savęs aukso
lenciūgą užkabino jam an kaklo. Atėjo pas antrą. Ten rado smaką
septyniom galvom, - tą ir užmušė. O kada atėjo pas trečią, ten
rado smaką su keturiom galvom jauniausią karalaitę saugojant.
Jau tas tai nebuvo jam nė ką pradėt - ir tą tuo užmušė. Tada jis
jais visas atsivedė, vieną po kitai pasodino in lopšį ir teip garsiai
paskambino, kad anie an viršaus išgirdo ir ištraukė. Atleido jam
vėl lopšį. O jis atsiminė, ką jam tas mažas žmogelis sakė, tai jis in
tą lopšį invertė didelį akmeni ir paskambino traukt Tie, iki pusei
intraukę, virvę nupjovė ir paleido. Jis tuomsyk jau liko gyvas.
O anie su karalaitėm no to šulnio pasiskubino pas karalių.
Karalius už tai, ką jie jas išgelbėjo, pažadėjo po vieną dukterį. O
jos jiem turėjo prisiekt, kad jie jas išgelbėjo.
364
 Likęs anas po žeme vaikščiojo po tais stubas, mislydams,
kad jau jam ten reiks mirtie. Ale pamatė an sienos tokio dūdu-
te. Sako: „Reik nor pasilinksmyt". Pradėjo dūduot - atėjo tiek
daug mažų tokių žmogelių, kad tuo prisirinko pilna stuba. Klau­
sia jo anie:
- Ko tu nori, kad mus šauki?
Sako jis:
- Aš norėčia išeit an balto svieto.
Tie tuo žmogučiai jj iškėlė iš šulnio. O jis tik išėjo an žemės,
jis tuo nusiskubino pas karalių. Ten jis jau rado surengta vestu­
ves anų dviejų jo brolių. Jis tiesiog nuvėjo in to pakajų, kur sėdė­
jo karalius su savo trimis dukterimis. Tos karalaitės kaip tik pa­
matė savo išgelbėtoją, jos iš džiaugsmo apslobo. Karalius,
mislydamas, kad atėjo koks raganius o jo dukteris numarino, jis
jį tuo pasodino in nevalią. O dukters kaip atsipeikė, sako:
- Kodėl jūs mūs išgelbėtojo pasodinot į nevalią? - Sako: - Mes
šitiem turėjom prisiekt, kad jie mus išgelbėjo, kitaip mus norėjo
užmušt.
- O kokį jis ženklą gali parodyt, kad jis jus išgelbėjo?
Sako vyriausia:
- Aš jam savo aukso lenciūgą užkabinau an kaklo jo.
Tada tuo jį pašaukęs karalius pamatė dukters lenciūgą pas jį.
Tada tuo intikėjo. Anuos du už tokį jų blogą darbą liepė pakart
an vienų kartuvių. O jis apsivedė su jauniausia karalaite ir po
tėvo galvai liko karalium.
( l l l r a i t Vincas Rasanai'iitus Otkabdhuos 190S m f

218. APK VIKNĄ KUPClŲ IRJUODĄJĮ

Kitąsyk buvo labai turtingas kupčius. Jis turėjo vaiką ir mer­
gaitę, abu buvo maži. Sykį nupirko jis visokių brangių daiktų
už visą savo lobį. Prikrovė du laivu. Tie laivai abu beplaukda­
mi paskendo, drauge ir visas lobis jo. Likęs jis beturčiu verkė
vaikščiodamas, nežinodamas, kokią pagelbą sau duotie nė kaip
save su ramyt.
Sykj, išėjęs iš miesto, patiko tokį juodą žmogų. Tas žmogus
sako jam:
 - Ko tu toks nuliūdęs?
Sako kupčius:
- Arba tu man padėsi, kad tu nori žinot?
- O ka misli, mažu galiu ir padėt...
Sako kupčius:
- Nuskendo mano visas lobis marių vandenyse.
Tas juodas žmogelis sako:
- Pažadėk tu ma atiduot po dvylikai metų tą, kas tau pir­
miausia po kojų pasipainios, kaip pareisi namo, o pinigų tai pas
tave bus tiek, kiek tu norėsi.
Tas kupčius pamislio: „Kas pirmiausia gali po kojų pasipai-
niot, kaip mano Šuo". Suliko an to ir da raštą davė, kad po dvy­
likai metų atiduos tą, ką pirmiau patiks. Tas juodas žmogus su
raštu prapuolė, o jis kad sugrįžo namo, pirmiau pribėgo prie jo
sūnus ir apsikabino jo kojas. Persigando tėvas, kad pažadėjo sū­
nų piktai dvasiai. Ale ką jau jis gal daryt? Kitokios pagelbos nė­
ra. O kad atėjo m stubą, pravėrė savo tuščias skrynias - jau rado
pilnas aukso. Tada tas kupčius su tais pinigais pradėjo da dides­
nę pirkiystę ir stojo pirmu turtinguoju šalies anos.
Terp gerų buvimų netruko tie dvylika metų praslinkt. O ka­
da jau atėjo toj diena, sako jis sūnui - sako:
- Aš tave dvylika metų tam atgal pažadėjau kokiam juodam
žmogui ir raštu patvirtinau. Šiandie jau sukako dvylika metų.
Ne po ilgam atėjo tas juodas žmogus, pajėmė tą sūnų, nune­
šė an laivo, pasodino - tuo tas laivas apsivertė dugnu aukštyn
ir nuplaukė. Tėvas pamislio, kad jau jo sūnus tuo prigėrė. Bet
ne: tas laivas aukštinykas nuplaukė labai toli, priplaukė prie
vieno užkeikto karaliaus dvaro. Kada tas laivas atsivertė, tas
kupčiaus sūnus nuvė in tą dvarą. Pėrė visus gyvenimus - jokią
gyvą dvasią nerado, tik paskutinėj stuboj rado an žemės žaltį
gulint. O tas žaltys tai buvo užkeikta karalaitė to dvaro. Pra­
šnekėjo žaltys - sako:
- Aš tavęs laukiau per dvyliką metų. Jei tu teip iškęsi, ką aš
tau pasakysu, tai aš stosu pana karalaite ir [prašvis] visas dva­
ras su jo grožybėms. - Sako vėl ji: - Per tris naktis tu jei iškęsi
nieko neprašnekėjęs, nors tave ir in dalis supjaustys, o kad aš
stosu pana, nuveis no manęs prakeikimas, tai aš tave sutepsu
gydančiu ir gyvuoju vandeniu - tu vėl atgysi.
366
 Jis apsijėmė viską išpildyt.
Kada atėjo vakaras, atėjo dvylika juodų dvasių, jį visaip šne­
kino ir kankino. O kad atėjo pusiaunaktis, viskas pranyko. Kitą
naktį - ir teip. O trečią naktį atėjo jau dvidešimts keturi, pradėjo
visaip jį kankyt, an galo kirto po ranką, po koją, o jis iškentė, iki
išleido paskutinį kvapą. Tada jau piktiejai turėjo apleist tą dva­
rą, ir tas žaltys pavirto in paną karalaitę. Toj pana tuo pajėmė
gyvojo gydančio vandens, sudėjo dalis, kur reikėjo, pašmerau -
sugijo, an galo pašmerau gyvuoju - atgijo. O kad jau jį atgydė,
kokia terp jų buvo linksmybė - kas gal apsakytie?! Tada jau bu­
vo prašvitęs dvaras su visom grožybėm. Jiedu, neilgai laukę, tuo
surengė vestuves ir tuo apsivedė. Po vestuvių jis buvo karalium,
o ji - karaliene.
Pergyveno jie ten, kol sulaukė jiedu sūnų. Jau tas sūnus buvo
šešių metų - sumislio jis keliaut pas tėvą pažiūrėt, ar da jis svei­
kas, ar gyvas. O pati jam sako:
- Iš tavo tos kelionės gali atsitikt kokia nelaimė.
Ji jį nenor leist, ale jis jos meldė ir meldė, kol jau leido. Sako:
- Te tau šitą žiedą. Tu tą žiedą užsimauk an piršto. Su tuom
žiedu ką pamislysi, tai ten ir jau vienam akies mirksny stosi. Ale, -
sako, - kad tu būsi pas tėvą, žiūrėk, su tuom žiedu nepašauk
mane su vaiku.
Jis prižadėjo to nedaryt. Ir tuo tik sumislio, kad jau jis būtų
tam mieste, kur jo tėvas, - susyk tuo ir stojo prie vartų miesto.
Sargas miesto pamatė svetimą žmogų, o da ir su tokiais puikiais
rūbais, - sako:
- Aš tave ncleisu: tu esi svetimas žmogus, tu nori mūs miestą
apžiūrėt.
Ką jis darys?
Jis nuvė no miesto pas kerdžių, ten netoli miesto ganė, apsi­
mainė su kerdžium drapanom ir, su tom atėjęs, inėjo in miestą.
O kad atėjo pas tėvą, tėvas jo nesisavino už sūnų - sako:
- Mano sūnus nuskendo, o tu esi kerdžius. Jei nori, duosu
pavalgyt, ir aik sau.
- Na, tik aš esiu jūs sūnus. Aš in tokią ir tokią žemę išplau­
kiau ir ten esiu karalium, turu ten pačią ir sūnų.
I evas vis neliki. An galo [sūnusj perpyko ir sako:
- Ar nori pamatyt mano pačią karalienę ir sūnų?
i67
 Iš piktumo pamiršo, ką jam pati sake, kad nepašaukt ją su
sūnum. Jis tik pasuko tą žiedą an piršto - Čia tuo stojo prieš jį
pati karalienė su sūnum. Sako jam pati:
- Del ko tu teip padarei? Aš tau sakiau, kad tu mane nešauk.
Pasibarė ji an jo, ir, rodės, jau viskas, ale bet ne. Tada tėvas,
matydams, kad tai teisybė, prijėmė sūnų su marčia. O kad paba-
liavojo, toj karalienė sako jam:
- Aisim pavaikščiot.
Beaidami išėjo visai iš miesto m laukus. Tenai atsisėdo, pasi­
dėjo jis jai galvą an kelių ir užmigo. Kaip jis tik užmigo, tai jo
pati miegančiam jam no piršto numovė žiedą, pati koją iš po jo
ištraukė, tą žiedą užsimovė an piršto - ir tuo stojo savo žemėj.
O jis kada pramigo, pamatė, kad jau žiedo netur, o pačios su
sūnum ir jau nėr. „Dabar, - sako, - ką man daryt? Jau pas tėvą
ait negaliu, ba sakys, kad aš koks raganius. Aisu per svietą, kol
daaisu in tą karalystę, kur mano pati". Jau negrįžo pas tėvą ir
iškėliau. Ėjo ėjo, priėjo didelį kalną. Prie to kalno stovi trys mil­
žinai. Sako tie milžinai:
-Jūs maži žmonės, jūs turit daug išminties - padalyk tu mum
tėvo mūs palaikus.
-O ką jūs čia turit dalytis?
Sako:
- Mes turim tokį kardą: kad, jį pajėmus, sakyt „Visų galvos
šalin, apart mano!", tai kad ten ir kaži kiek tūkstančių būtų žmo­
nių, tai visų galvos nulėks no pečių. Turim tokį žiponą: kad su
juom apsisupi, tai nieks nemato. Ir turim tokius čebatus: kad jais
apsiaut o žingsnį žengt, tai šimtas mylių, o kad kitą - tai trys
šimtai mylių.
- Tai kaip aš jum galiu dabar padalyt? Aš turu tą viską mė-
gyt. Duokit man, aš pamėgysu, tai aš žinosu, katras kiek verts ir
kaip jum padalyt.
Tie milžinai jam viską padavė. Apsisupo tuom žiponu - jau
jo nieks nemato. Tuo kardą pamėgino an medžių - kerta gerai.
Apsiavė tais čebatais - kaip tik žengė žingsnį, tuo buvo už šimto
mylių, o kad kitą - už trijų. Tuos tris milžinus paliko be nieko, o
jis pats tuo atsidūrė in tą dvarą, kur jo pati. Kaip tik užėjo an
dvaro, girdi - skripkų, dūdų, trimitų balsai. Klausia jis:
- Kas čia yr?
368
 Sako tarnas:
- Karalienė veda antrą vyrą.
Jis, tuom žiponu apsivilkęs, nuvėjo pas svečius - jo nieks ne­
mato. Jis, nuvėjęs pas savo pačią, kur ji sėdėjo an sosto savo,
atsistojo šalia jos. Kaip tik jai atnešė vyną, tai jis pajėmęs išgėrė.
Kaip atneša kokių valgių, jis pajėmęs suvalgo. Dabar ji žiūri -
kas čia darosi? Ji tuo pasikėlus nuvėjo in kamaraitę ir pradėjo
verkdama teip pasakot - sako:
- Turbūt jau an manęs vėl prakeikimas ateina: mano vyro
ano čia negal būtie.
O jis ją užgau ir sako:
- Kaip negal būtie? Aš čia!
Ir, tuo išėjęs iš tos kamaraitės, sako:
- Skirstykitės: jau po vestuvių!
Anie visi svečiai iš jo pradėjo juoktis, o da ir sugriebę norėjo
jau jį nužudyt. Matydams, kad jau jam ais blogai, jis išsitraukė
savo tą kardą ir sako:
- Visų galvos šalin, apart mano!
Teip tuo visi svečiai ir jo pati liko be galvos. Tada visus išvil-
kęs palaidojo, o pats vedė kitą pačią, dailiai ir laimingai karaliau.
(Užr. Vincas Basanavičius Otkabaliuos 1905m.)

219. APĖ KARALIŲ IR TRIS MERGAS

Buvo gyveno kitąsyk vienas karalius. Jis labai mylėjo me­

džioklę. Sykį išjojo su dviem ministeriais an medžioklės. Teko
jam jot pro tris mergas, o anos karves ganė. Vyriausia sako ant
karaliaus:
- Jei aš jį negaučia sau už vyrą, tai man kito nereik.
O kita sako:
- Jei aš negaučia tą, kur joja po dešinei karaliaus, tai ir m3
nereik kito.
O jauniausia sako:
- Jei aš negausu tą, kur joja po kairės karaliaus, tai ir man
kito nereik.
Karalius viską tai girdėjo. Kaip parjojo namo, anryt karalius,
pašaukęs visas tris mergas, klausė:
 - Ką jūs vakar Šnekėjot?
Tos mergos teip pasakė. O karalius sako:
- Kad tu nori mano būt, tai galėsi būt.
Tuo surengė vestuves, ir pajėmė ją. O anėis dvi pajėmė tiedu
ministrai. Jos visos labai patogios buvo.
Už metų reikėjo karaliui išjot in vainą. Tai jis pavadino anais
dvi seseri, kad karalienę pridabotų, ba anoj nėščia buvo. O kad
gimė sūnus, anodvi pajėmė tą vaiką nuskandino. O kada parjojo
karalius, pasakė jam, kad ji pagimdė šuniuką. Oanos neturė vai­
kų, tai jos nenore ir šitos vaikų.
Kitusyk vėl reikėjo karaliui išjotie, o karalienė tokiam pat pa­
dėjime buvo. Tai jis jšis vėl pavadino ją pridabotie. Kada gimė
sūnus, anos vėl paskandino. Kaip tik jos, būdavo, paskandina,
tai žuvinyks tuomsyk gaudydavo žuvis ir pagaudavo tuos vai­
kus gyvus. O jis neturėjo vaikų, tai jis juos augino.
Trečiusyk išjodams, vėl jas paliko ją pridabotie, ba ana vėl
tokiam padėjime buvo. Trečia gimė mergaitė - jos ir tą mergai­
tę, no jos pavogę, paskandino. O tas žuvinykas ir tą pagau. O
kada karalius sugrįžo, sakė, kad
- Dabar gimė katė, tai mes, - sako, - ir tą paskandinom.
Karalius sako:
-Jau matyt, kad su tavim gyvęt negalima.
Pasodino tą savo karalienę an daug metų in kalinį.
O tie karaliūnai pas tą žuvinyką užaugo ir, būdavo, padeda
tam žuvinykui gaudyt žuvis. Sykį, begaudant žuvis, pagau tokį
paukštį. Tą paukštį parsinešę, padarė klėtką, inleido ir pakabi­
no an sienos.
Vyriausias sūnus mokėjo grajyt an skripkos. Sykį pajėmė muš­
kietą ir pajėmė skripką ir išėjo medžiot. Jis, ten kiek pamedžio­
jęs, atsisėdo ir grajija. In tąsyk atjojo karalius, tėvas jo, an me­
džioklės. Klauso, kad teip gražiai griežia. Jis nuėjo pasjį pažiūrėt.
Pamatęs jį medžiojant, sako:
- Kas tau čia liepė medžiot ir keno tu sūnus?
Sako:
- Aš sūnus žuvinyko.
- Kad, - sako, - žuvinykas vaikų neturi.
- Kaip tai neturi? Jis turi mus du sūnų ir vieną dukterį.
- Na, tai aime pas žuvinyką paklaust.
370
 O kada karalius atjojo pas žuvinyką, klausdams, ar tai jo vai­
kai, kad jis žinojo apė jo neturtą, sako žuvinykas:
- Aš juos gaudydams žuvis pagavau. O kaip neturėdavus vai­
kų, tai juos prie savęs užlaikiau ir užauginau.
O toj paukštė klėtkoj pradėjo teip giedot:
- Jų motina sėdi nevalioj nieko nekalta. Du broliai ir sesuo,
no karaliaus, tėvo jų, nepripažinami. Tetos jų juos buvo nuskan­
dinę, žuvinykas juos pagau. Tetos sakė, kad šuniukus pagimdė.
Už tai tik tetos kaltos.
Karalius kaip tik išgirdo tokią paukščio kalbą, tuo tą paukštę
su klėtka - no sienos, tuos du sūnų ir dukterį nusigabeno in sa­
vo dvarą. Tuo paleido karalienę iš kalinio, tžis dvi seseris sude­
gino, tą dukterį išleido už kito karaliaus, o tiem dviem vaikam
padalino pusiau karalystę. Tada abudu vedė ir liko karaliais.
(Utr. Vincas Basanavičius Ottahiliuos 1905 m.)

220. APĖ UŽKEIKTA KARALAITĘ

Kitąsyk viena karalienė turėjo mažą dukterį. Vieną sykį toj

mergaitė tokia nerami buvo, pradėjo verkt ir verkt, kad ją moti­
na negalėjo nunešiot. An galo perpykus pasakė:
- Kad tu pavirstum in varną ir išlėktum no mano vargingos
galvos!
Kaip tik tą žodį ištarė, teip toj mergaitė pavirto in varną, no
rankų išlėkė per langą in girią. Apė ją jau ir visi visai pamiršo,
kur ji gyvena, kur ji būna.
I’o kiek metų sykį teko aitic per tą girią vienam pono sūnui.
Jis išgirdo šaukimą. Jis an to balso artyn. O varna sako jam:
- Aš esiu užkeikta karalaitė, o tu mane gali no prakeikimo
išgelbėt.
- N o kaip aš tave galiu išgelbėt?
bako varna:
- Alk čia toliau in girią - rasi stubelę. Toj stubelėj rasi seną
bobą. Tai boba tau norės duot valgyt ir gert, tai tu nieko no jos
nejimk. Jei ką tik paragausi, tai užeis tau miegas - užmigsi ir
negalėsi manęs išgelbėt no prakeikimo. Yra sode už stūbelės krū­
va žagarų, tai turi tenai stovėt ir laukt manęs: aš paailium per
tris dienas atvažuosu pas tave antro valandą po pietų. O jeigu
tik vieną dieną užmigsi, tai neišgelbėsi.
Jis jai prižadėjo viską išpildyt. Jis tuo atėjo pas tą stubą - ten
rado seną bobą. Toj boba pastatė visokių jam kvepiančių valgių,
gėrimų. Sako:
- Ko tu nevalgai nė negeri? Kam tu save marini? Mažu jau
kelios dienos nevalgęs.
Sako: „Kad ir nevalgysu, ale nors vyno paragausu". Pajėmęs
biskį paragau vyno. Paskui nuvė an tos krūvos Žagarų, atsistojo
ir laukia atvažuojant. Apėpiet užėjo jam miegas, kad jis negali
dasilaikyt - atsisėdo ir užmigo. Toj karalaitė atvažiavo - rado jį
miegant. Apsisukus nuvažiau. Kitą dieną ir teip stojos. Trečią
dieną radus jį miegant, nusimovė no savo piršto žiedą su išrėžtu
vardu pravarde, užmovė jam an piršto, padėjo duonos, mėsos ir
bonką vyno, parašius raštą jam padėjo, sako:
- Tie daiktai no tavęs niekad nepasibaigs. O jei tu norėtum
rastic o mane no to prakeikimo išgelbėt, tai turi ateit pas mane
an stiklinio kalno in auksinį dvarą.
Pabudęs jis rado an savo piršto karalaitės žiedą. O kad per­
skaitė tą raštą, tuo stojo, pajėmė duoną, mėsą ir tą bonką vyno,
susirišo in skepetaitę ir išėjo. Ale kur jam ait ir kur tas auksinis
dvaras, nieko nieks nežino. Ilgai jis ėjo per svietą. Priėjo jis dide­
lę girią. Tąj giria ėjo jis per du mėnesiu ir niekaip negalėjo iš jos
išeitie. Nuilsęs vakare atsigulė pasilsėt. Kaip tik jis atsigulė, pa­
matė toli girioj žiburį. Jis tuo pakilęs ait. Priėjo, žiūri - nedidelis
namelis, ale prie durių stovi baisus milžinas. Mislia sau: ait in
stubą - pamatys milžinas, gali gyvasties nustot. Ale atsidrąsi­
nęs inėjo in stubą. Pamatė jį milžinas - sako jam:
- Gerai darei, kad tu čia atėjai. Aš jau seniai nevalgęs, tai da­
bar nor turėsu tave an vakarienės.
Sako tas keleivis:
- Mesk tokią tavo mislį: dykai save tau neduosu suvest. O
jeigu tu teip nori ėst, tai aš tave turu kuom pašert.
Tuojau sėdo už stalo, atrišo skepetaitę, padėjo duoną, mėsą
ir vyną su bonka. Tada privalgę ir atsigėrė tas milžinas, kiek tik
nore. Kada jau pavalgė, klausia keleivis to milžino:
- Ar tu nežinai, kur yra an stiklinio kalno auksinis dvaras?
Sako:
 - Palauk, pažiūrėsu in žemlapį.
Peržiūrėjo visą žemlapj - nerado. Kaip jau neranda, keleivis
jau nor ait. O milžinas jam sako:
- Palauk da porą dienelių - pareis mano brolis. Jis išėjo mais­
to ieškot.
Už poros dienų parėjo ir tas. Tą ir gerai pašėrė. O kad jau
buvo sotus, sako keleivis:
- Ar tu negirdėjai, kaip vaikščioji po svietą, kur yr an stikli­
nio kalno auksinis dvaras?
Anas pažiurę in savo lapą - rado, kur tas dvaras.
- Ale, - sako, - da iki jam daug tūkstančių mylių.
Sako keleivis:
- Kad tiek da daug tūkstančių mylių - kaip aš ten nuveisu?
Sako milžinas:
- AŠ turu dvi valandas liuosas, tai aš tave nunešu.
Pajėmė milžinas tą keleivį, nešė dvi valandi - atnešė netoli to
dvaro, sako:
- Šitą likusį kelią jau pats nuveisi.
Milžinas apsisukęs nubėgo atgal, o jis da turėjo keliaut dvi
dienas, kol atėjo pas stiklinį kalną. Mato - stiklo aukštas kalnas,
an pžts viršaus - aukso dvaras, o toj užkeikta karalaitė važinėja
karietoj ketvertu apė dvarą. Norėtųs jam užlipt pas tą paną, ale
kiek užlipa, tiek nuslysta. Lipo lipo, nieko negalėjo paveiktie -
persto. Sako: „Čia sėdėsu, lauksu . Maisto turu - žiūrėsu, kas čia
bus toliau". Prie to kabio pasistatė sau tokią užvėją nors no blo­
go oro.
Sykį jis pamatė iš savo tos užvėjos tris žmogžudžius smau-
giantes. Sako jis:
- Labadien.
Tie an to balso sustojo, pažiurę - nieko nėr. Vėl pradėjo
smaugtis. Jis tuo pakilo, sako: „Reik ait pažiūrėt, ko jie ten smau­
giasi". Priėjęs artyn, sako:
- Labądicn. Ko jūs čia smaugiatės?
Viens sako:
- Mes radom tokią lazdutę. Su tąj lazda užgaut - kad ir kažin
kokios durys būtų drūčiai užrakytos, tai viskas sutrūksta in smul­
kmenas.
Kitas:
 - Radom tokį ploščių: kad kas įuom apsivelka, tai jį nieks
nemato.
Trečias:
- Pagavom mes tokį arklį, kad gali an stiklinio kalno užjot.
Dabar mes negalin terp savęs pasidalytie.
Sako:
- Aš galėčia jum jūs tuos daiktus apniainyt. Nors aš pinigų
neturu, alc aš turu duonos, mėsos ir vyno bonką, ką niekad ne­
pasibaigia - tai brangiau už pinigus. Ale turit ma tuos daiktus
duot pamėgyt, ar teisingai toki jūs tie daiktai yra.
Tie žmogžudžiai tuo jį užsodino an arklio, apsupo ploščium,
padavė in ranką lazdelę. Tada jis jiem iŠ akių prapuolė. Jis tuo
an to arklio užjo an kalno. Rado duris drūčiai užrakytas. Jis tąj
lazdele užgau duris - tuo durys sutrūko in dalis. Atėjo in vidu­
rį - rado paną vieną geriant - stove pas ją an stalo kupka aukso
vyno. Tai jis tą jos žiedą nematomai inmetė jai in tą vyną. O ka­
da ji tą vyną išgėrė, rado an dugno savo žiedą. Sako:
- Jau mano žiedas čia, tai turbūt ir mano išgelbėtojas jau čia.
Tada jis nusileido no savęs tą ploščių, pasirodė jai. O ji kad jį
pamatė, sako:
- Kad tu tiek vargų panešei, kol tu mane radai, mane išgelbė­
jai no prakeikimo, tai tu turi ir mano vyru būtie.
Tuo surengė vestuves, apsivedė ir liko tame aukso dvare iki
pabaigai dienų savo.
(Uir. Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905m.)

221. APĖ KUPČIAUS ŠONŲ IR KANARKĄ

Buvo vienas kupČius su pačia. Turėjo jie vieną sūnų metų
šešių ir buvo stuboj klėtkoj kanarka. Vieną sykį užgiedo toj ka-
narka tokiu navatnu balsu, kad tam kupčiui baisiai išrodė. Sako
tas kupčius:
- Kad kas ma pasakytų, ką toj kanarka gieda, tai duočia dik-
čiai pinigų.
O tas vaiks sako:
- Aš žinau, ką ji gieda, ale aš bijau sakyt.
Sako tėvas:
374
 - Na, tik nebijok ir sakyk.
Tas vaiks sako:
-Ji gieda, kad judu abudu - tėvas su motina - man tarnausit:
jūs, tėvai, man paduosit vandenio, o motina stovės su abrūsu.
Kaip tas vaiks tik teip ištarė, tėvas an jo užpyko, sako:
- Žiūrėk, brudas: mes jam abudu tarnausim... Tik tu palauk
biskį - mes tau patamausim...
Tuo tas tėvas davė padaryt luotelį, pasodino tą vaiką in tą
luotelį ir paleido an jūrių. Tą vaiką pradėjo vilnys neštie. O toj
kanarka išlėkė iš klėtkos, nulėkė pas tą vaiką in luotą ir atsitūpė
tam vaikui an peties. Vilnys jau gana toli nunešė tą vaiką. In
tąsyk atplaukė laivas. Pamatė (laivinykasj luotely vaiką. Jis, jo
pasigailėjęs, pajėmė jį an laivo ir laikė teip kaip savo vaiką.
Sykį bekeliaujant užgiedo kanarka. Sako tas vaiks:
- Kanarka gieda, kad iškils vėtra, sudraskys laivą - irklus reik­
tų apsukt pavėjui.
O tas laivinykas sako:
- Ką toks paukštuks gali žinotie... - neklausė to vaiko.
Ne po ilgam patiko vėjas ir pagadino jiems laivą.
Pasitaisę laivą, plaukė toliau. Tai lakštingala vėl gieda. Sako
tas vaiks:
- lakštingala gieda, kad sutiksim dvyliką laivų žmogžudžių -
mūs turtą jie pajims ir mus užmuš. - Sako: - Reik keliaut po de­
šinei, tai jie pravažiuos pro šalį ir mūs nematys.
Laivinykas, paklausęs to vaiko, nuplaukė toliau, o jie matė,
kaip ta dvylika laivų šalia keliavo.
Atvažiau jie in vieną karalystę, in karaliaus miestą. Ten buvo
popieros visur prilipytos: kad kas galėtų tris varnus nuvytie no
langų karaliaus, tai atiduotų pusę karalystės. Prašos tas vaiks
pas laivinyką, kad leistų jį tenai. Sako:
- Tave leist ne kas būtų, ale kad kas nenuveja tų varnų, tai
galvą palieka po kirviu an kulbės. Kad kitąsyk ir tau nenukirstų...
-Nenukirs man, -sako vaikas ir pats nuvė pas karalių. Atėjo
ties tuom langu, kur rėkė tie varnai, ir sako karaliui:
- Tie varnai atlėkė pas tave an provos. Yra tai varnas, varne
ir varnuks. Varnas sako: „Mano vaiks", o varne sako: „Mano".
Jie negali pasidalytie, už tai jie čia rėkia ir pešasi. Ir tol jie iŠčia
neatsitrauks, kol katram nepaskirsi vaiko.
?75
 O karalius tuo sako:
- Vaiks tėvui priguli.
Kaip tik karalius tokį žodį ištarė, tuo tas varnas su varnuku
nulėkė po dešinei, o ta varne - po kairei. Tas karalius atidavė
jam pusę karalystės.
Paskui, kaip jau jis ten apsigyveno, nuvažiau pas savo tėvus.
Ten nuvažiavęs apsinakvojo. O kad anryt kėlė, tas kupcius kaip
karaliui atnešė vandens, o motina padavė abrūsą. O kada jau jis
nusiprausė, sako:
- Aš esiu jūs sūnus. O ar jūs atmenat, kad aš jum sakiau, kad
jūs ma tarnausit?
Tėvas persigandęs prašė sūnaus atleidimo. O jis jiems dova­
nojęs, pajėmė in savo karalystę. Ten sau vedė moterį, ir visi lai­
mingai gyveno.
<No Karaliaus Užrašė Vincas Basanavičius Ožkalu/liuos 1904 m.)

222. APĖ KARALIŲ IR MARŠKINIUS

Neatmenu, kokioj karalystėj buvo vienas karalius. Jis, mirti­

nai apsirgęs, šaukė garsingiausius gydytojus: kas jį išgydys, ati­
duos tam pusę savo karalystės. Susirinko visoki garsingiausi gal­
vočiai - po apžiūrėjimui karaliaus pasakė, kad negali jo išgydyt.
Ale viens atsirado galvočius - sako:
- Butų galima karalių išgydyt, ale reiktų rastie karalystėj lai­
mingą žmogų o no jo nuvilkt marškinius ir apvilki karalių, tai
pasveiks.
Kaip tik karalius išgirdo tokią rodą, tuojaus pasiuntinius iš­
siuntė in karalystę ieškot laimingą žmogų. Bet negalėjo tokį nie­
kur rastie laimingo an visko: katras turtingas, tai serga, katras
sveikas, tai pavargęs, katras turtingas ir sveikas, tai pati niekai,
pas ką viskas būtų gerai, tai vaikai neklauso.,. Ir nė jokį žmogų
nerado, kad jau jam viskas būtų gerai, - kuom noris vis bėdavoja.
Vieną sykį ėjo karaliaus sūnus vėlai vakare pro vieną šlube­
lę. Klauso - ką tai stubelėj kalba:
- Dabar, Dievui dėkui, per dieną prisidirbau gana, pasival-
giau vakarienės ir aisu gultie. Jokios bėdos neturu - o ko man
daugiau reikia?..
376
 Nusiuntė karaliaus sūnus pasiuntinius, kad, nuvėjępas tą žmo­
gų, nuvilktų no jo marškinius o duotų jam pimgų, kiek jis nori.
- O tuos marškinius atnešit karaliui.
Pasiuntiniai nuvėjo pas laimingų žmogų - tas žmogus tcip
pavargęs, kad an jo nebuvo marškinių. Ir tokiu būdu turėjo ka­
ralius mirtie.
(Užr. V. Ha$(attavitiu<l Ofkablalįuosti 1904 m.)

223. APĖ ŽMOGŲ IRTOTORIŲ

Sykį žmogus su totorium sykiu jojo kelionėn. Žmogaus buvo

šyvas arklys, kūdas, o totoriaus - juodas, diktas. Bcjojant jiem
teko nakvotie. Naktis buvo tamsi. Išsivirė jiedu vakarienės, o
kad pavalgė, šnekasi, katram teks arkliai saugot, kad nepavog­
tų. Sako žmogus:
- Man nereikia saugot mano baltų arklį: aš jį ir tamsiausioj
nakty pamatysu. O tu nemiegok, saugok savo juodą arklį.
Totoriui nesinor saugot - jis savojuodį apmainė an šyvo. Žmo­
gus, išsimainęs gerų arklį, sako:
- Aš dabar visai nesaugosu, nes mano juodą arklį nieks tam­
sioj nakty nematys, o tavo baltą tuo pamatys ir pavogs.
Totorius turėjo saugot arklius.
Ant rytojaus jojo jiedu toliau. Atjojo in kaimų ir vėl apsinak­
vojo. O jiedu turėjo an kelio keptų vištų. Dabar jiedu kalba:
- Abiem tos vištos nėra ką valgyt - geriau aime gult, o katras
geresnį sapnų matysim, tai tegu tam bus vienam višta.
Tas totorius prade mislyt sapną, o in tąsyk žmogus suvalgė
vištų ir užmigt). O kada totorius išsimislijo sapnų, budina žmo­
gų-sako:
- Kelk: aš gerų sapnų mačiau.
- Taigi papasakok, ką gi tu sapnavai.
Sako totorius:
- Rodos, kad aš buvau danguj - kiek aš ten mačiau dvasių!..
O kaip ten gerai...
O žmogus sako:
-Taigi kaip aš pamačiau, kad tu nuvėjai in dangų, tai aš mis-
liau, kad tu iš ten nesugrįši, tai aš ėmęs ir vištą suvalgiau.
377
 Pamatė totorius, kad su žmogum jau jam bloga, - pametęs jį,
nujo savo keliu.
(No IankauckoHartfntnkų] uir. V Ha<(a>uxvrftuil Oitabaliuos 1904m)

224. APĖ VIKNA NETURTINGĄ ŽMOGŲ

Buvo kitąsyk toks neturtingas žmogus. Jis daugiau nieko ne­
turėjo, tik stubelę, kirvį ir sūnų. Patiko sunkūs metai, darbo pas
žmonis nėra, - visai jis pradėjo alktie. Ale jis, pajėmęs kirvį, nu-
vėjo in girią, pradėjo jis kirstie malkas. Bekirsdams anksti vėlai,
jau surinko pinigų. Sako tas žmogus savo sūnui:
-Jau surinkau mažumą pinigų. Su tais pinigaisnorėėia tave
nors kiek pamokytie. Mokyti žmones vis laimingesni.
Pradėjo vaikšėiot tas vaiks į mokslinyčią. Pasimokino jis ten
kiek - jau pasibaigė tėvo pinigai. Sako tėvas:
-Jau bus gana mokytis, ba jau pinigų tiek nepaspėju uždirbt,
kad tave ilgiau mokyt ir išsimaityt. - Sako: - Geriau aisim in gi­
rią - padėsi man malkų kirstie.
Ale kad kirvio kito neturi. Sako sūnus:
- Aik pas kaimyną - mažu gausi kirvį.
Tėvas nuvėjo pas kaimyną - gavo sūnui kirvį. Nuvėjo abudu
in girią kirst malkų. Pakirto ikipiet, pasivalgęs tėvas atsigulė pa­
silsėt. O sūnus sako:
- Aš aisu in girią toliau paieškot - mažu rasų paukščių liz­
duos, tai išimsu.
Paėjo jis toliau - jokį lizdą nemato. O kad jau nuėjo toli no
tėvo, priėjo jis didelį aržuolą šakotą. „Sitam aržuole tai tik rasų
paukščių lizdų". Ale susyk išgirdo balsą:
- Paleisk mane! Paleisk mane!..
Dabar jis nežino, iš kur tas balsas. Sako jis:
- O iš kur aš tave galiu paleist, kad aš tavęs nematau?
Antrusyk išgirdo, kad pas patj aržuolą jam iš po kojų toks
balsas išeina:
- Paleisk mane! Paleisk mane!..
Jis tuo su kin iu prakrapštę žeme - rado užkastą stiklinę bon-
kutę. Pažiurę - toj bonkutej an dugno kas slankioja, kaip ir ko­
kia varlė. Iš tos bonkutės vėl jis girdi balsą:
37S
 - Paleisk mane! Paleisk...
Jis ėmęs iš tos bonkutės kamštuką ištraukė. Kaip tik ištraukė,
teip tuo iš tos bonkutės pradėjo kilt tokia dvasia, - ale graičiau
prakeikta. Iškilo teip didelė, kad buvo aukščio kokiu trijų sieks­
nių. Dabar sako toj dvasia:
- Kaip aš tau galiu apmokėt, kad tu mane paleidei?
O tas vaikins sako:
- Ką aš žinau, kuom tu ma apmokėsi.
Sako dvasia:
- Aš tau sprandą nulaušu! - suriko balsiai.
Sako vaikins:
- Tai tau reikėjo pirmiau sakyt, kad tu nori ma sprandą sukt,
tai aš tave būčia iš bonkutės neišleidęs. O iš kitos pusės, aš prieš
tave nieko neprasikaltau.
- Man vis tiek, ar tu prasikaltai, ar ne. Kas mane iš tos bonkos
išleido, tam aš galvą turu nusukt!
O tas vaikins sako:
“ Tik tu pamaži, ne teip skubinkis: da aš pirma turu žinot,
ar tai tu ta pati dvasia ir ar tu gali vėl inlįst in bonkutę teip,
kaip pirma buvai, tai aš tada tikėsu ir galėsi su manim daryt,
ką norėsi.
Toj dvasia sako jam:
- Tu misli, kad tai yra man didelis daiktas įlįst atgal ir tau
darodyt, kad tai aš esiu tas pats?!
- Na, tai lįsk, aš pažiūrėsu.
Toj dvasia kaip bematant susitraukė in tą bonkutę. Kaip tik
sulindo in bonkutę, teip tas vaikins tuo pribėgęs užkimšo tą bon-
kutę ir inmetė in tą duobutę, kur pirmiau buvo. Jau norėjo jis ait
pas tėvą, o toj dvasia jam vėl maloniai pratarė:
- Paleisk tu mane: aš tau nieko nedarysu, o da aš tave apdo-
vanosu, kad tau užteks an viso amžio!
Sako vaikins:
- Ncleisu, ba tu mane apgausi.
Sako dvasia:
- Kodėl tu toks, kad tu no savo laimės atstoji?
Pamislio vaikins: „Mažu ir teisybę jis kalba - reik vėl pa­
leist". O kad jis jį paleido, toj dvasia davė jam tokią mažą ske­
petaitę. Sako:
 - Su viena puse šitos skepetaitės kad perbrauksi per žaizdą
ir per ligonį, tai bus sveiki, išgis. O su kita puse kad perbrauksi
kur per geležį ar per plieną, tai auksu stos.
Sako tas vaikins:
- Reik pamėgvt, ar tai teisingai kalbi.
Jis tuo kirviu prakirto žievę medžio, brūkšterė su tąj puse
skepetaitės - prigijo žievė. Kita puse perbraukė per savo kirvį -
tas kirvis pavirto in auksą.
Tas vaikins, atstojęs no tos dvasios, atėjo pas tėvą. Tėvas sako:
- Kur tu teip ilgai buvai? Aš jau kiek medžių prikirtau, o tu
vaikščioji po girią dykaudams! Kas mums duoną duos?..
- Aš jau, tėvai, dabar tau užpelnysu duoną.
Jis jam papasakojo, kaip kas atsitiko. Sako:
- Aime namo. AŠ nešu tą kirvį parduot - turėsim pinigų.
Tuo tas sūnus nunešė in miestą, tą kirvį pardavė - gau tris
šimtus dorelių. Parnešęs padavė tėvui. Tėvui jau ir daugiau ne­
reikė ait in girią kirst malkų. Tas sūnus apsigarsino dideliu gy­
dytoju ir stojo dideliai turtingu.
(Užraše Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1905 m.)

225. APĖ VIENĄ ŽMOGŲ IR JO PAČIĄ

Kitąsyk buvo viens žmogus su pačia, turėjo tris karves. Sykį
išeidams žmogus sako savo pačiai:
- Aš pareisu už kokių trijų dienų. O jeigu kas ateitų karvių
pirkt, tai pigiau neparduok kaip už. du šimtu dorelių. Ale žiū­
rėk, kad kas tave neapgautų, ba aš tau tiek duočin lazda, kad tu
iki gyva atmytum!
- Aš neapsigausu ir, ką prisakysi, tai viską išpildysi!.
Tas žmogus kaip tik išėjo, teip tuo viens ir atėjo pirkt karvių.
Sako:
- Kiek tu nori už tais karves?
Sako:
- Be dviejų šimtų dorelių negausi.
- Jos ir vertos du šimtu dorelių.
Jis tuo tais karves paleido iš tvarto an kiemo, atsikėlė vartus
ir jau nor varytis. O toj boba sako:
- Tu jau nori varytis o kur tavo du Šimtai dorelių?
 Sako tas:
- Kad, - sako, - mano nelaimė, aš mašną su pinigais užmir­
šau namie.
- Na, tai negausi karvių!
- Kodėl aš negausu karvių? Aš tau vieną karvę paliksu zas-
tovo, tai tu žinosi, kad aš tau pinigus atnešu. Tik aš nepaliksu
tau savo karvę - tu gali pati suprast.
Toj boba pamislio, kad jis teip šneka galbūt teisybę, - padavė
tam apgavikui dvi karves.
Po trijų dienų parėjo vyras.
- O ką, - sako, - mažu pardavei karves?
Sako:
- Pardaviau. Suderėjau du šimtu dorelių, ale jis pinigus pa­
miršo namie, ketino tuo atnešt - jis vieną karvę paliko zastovo.
- Na, tu tokia ir tokia!.. Kodėl teip tu padarei?
Užsimo lazda - sako:
- Duočia in galvą - ir atliktum. Ale m3 tavę gaila. - Sako: -
Aisu an kelio - mažu rasų da durnesnę už tave, tai bus gerai, o
jei ne, tai atsijimsi savo žadėtas plėgas.
Nuvėjo jis an kelio. Pamatė - atvažuoja boba. Jis sako: „Tai
man šitokios tik ir reik". Jis ėmė prieš ją šokinėt. Sako toj boba:
- Kas tu per viens ir iš kur tu, kad tu čia sukiniesi?
Sako:
- Aš iš dangaus išpuoliau.
O toj boba sako:
- Kad tu iš dangaus, tai tu mažu mano vyrą pažįsti? Ten jau
jis yra trys metai.
Sako:
Pažįt per daugumą nepažįstu, ale apė jį girdėjau, ką jis vei­
kia. Gano, nabagas, avis, vargsta gana, po daubas vaikosi su tom
avimi, jau visas apdriskęs.
O toj boba sako:
- Kad jis teip apdriskęs, yra da jo pas mane šėpoj šventadie­
ninės drapanos - mažu tu jam galėtum nuneštie?
Sako žmogus:
- Su drapanom bėda: vartuose dangaus krečia, neleidžia in-
nest drapanas. Pinigų geriau jam būtų paduotie, o už pinigus
gal ir ten ką nor nusipirktie.
Toj boba sako:
 - Aš vakar pardaviau kviečius, turu pilną mašną pinigų. Jei
tu čia palauktum, tai aš tau atvcžčia pinigus. - Sako: - Ne ką
ilgai truks: aš stosu stačia vežime, tai bus lengviau arkliam, ir
tuo atvešu.
Jisapsijėmė ten laukt, bile tik d ūmesnę rado kaip jo pati. Toj
boba tuo atvežus pati mašną inkišo jam in kišenių. Tas žmogus
padėkavojęs nuvė.
O toj boba parvažiavus pasakė savo sūnui, kad ji nusiuntė
tėvui pinigų. O tas sūnus, išgirdęs, kad jo tėvas avis pėkščias
gano, sako:
- Reik sėst an arklio, vytie tą žmogų - tegu nuves arklį, tai jis
nors raits galės jodinėt - nereiks pėkščiam lakstyt paskui avis.
Tuo sėdo an gero arklio. Pavijęs rado tą žmogų sėdint: tik ką
nore pradėt pinigus skaityt. Sako:
- Ar tu nematei to žmogaus, katras iš dangaus čia buvo?
Sako:
- Mačiau. Jis jau nuvė an to kalno aukšto, no katro jam bus
arčiau in dangų.
Sako:
- Tu tą žmogų pažįsti - mažu tu galėtum jam nuvest šitą ar­
klį, kad jis mano tėvui perduotų?
Sako:
- Kad tu teip nori, aš tavęs gatavas paklausytie.
Tuo sėdo an arklio ir nujo namo.
O tas sūnus parėjęs pasakė motinai, kad nusiuntė tėvui arklį.
Motinai labai patiko. Sako:
- Tu jaunas - gali ir be arklio būtie. Tegu jis senas pajodinėja.
Tas žmogus, parjojęs namo, arklį pastatė pas karvę in tvartą,
o atėjęs in stubą, sako pačiai:
- Radau du dumesniu už tave. Už dvi karves gavau gerą arklį
o mašną, pilną pinigų, - magaryčių. Del to ir išlikai no plėgų.
(Užrašė Vincas Basanavičius Oikaboliuos 1905 m.)

226. APE VIENO ŽMOGAUS SŪNŲ IR LAUMES

Kaip kitąsyk buvo senovėj toki kabokiai. Sykį viens tas pone­
lis važiavo apžiūrėdams karčemas. Apsinakvojo pas vieną ūki-
nyką pakelėj. Tas ūkinykas kaipo poneliui sako:
 - Čia jum su šeimyna bus nesmagu. Aikit jūs in šitą kamarai­
tę, tai ten jum vieniem bus lemčiau.
Tas ponelis, nuvėjęs in tą kamaraitę, pasivalgo, ką turėjo, ir
atsigulęs guli an lovelės. Ale naktį gimė to ūkinyko sūnus. O
po langu kamaraitės atėjo trys moteriškės ir tcip prašnekėjo.
Viena sako:
- Tas vaiks kaip užaugs dvidešimts vienų metų, tai ves jis
sau moterį. O kaip tik pirmą naktį suguls jiedu, tie namai su­
degs, ir jiedu sudegs.
O antroji sako:
- Ar permainos jau jam nėr?
O trečia sako:
- N o kad jam kitą dalį nulemtie, kad geriau jis mažas mirtų?
O toj pirmutinė sako:
-Teip būtie turi.
Ir tos moters prapuolė. O tai buvo laumės. Tas ponelis viską
tai girdėjo. Atsigulė ir užmigo. Kada jau anryt kėlė, tas ūkinykas
jam pasakoja, kad jo gimė sūnus. O tas ponelis kaip tai viską
girdėjo, sako tam ūkinykui:
- Tai pasiieškok kūmą, aš būsiu kūmu.
Teip tuo paieškojo kūmą, tą kūdikį apkrikštijo. Ir tas ponelis
parašė laiškelį, padavė ūkinykui, sako:
- Kaip tas vaikas užaugs, o jį ženysi, tai mane an veseilios
paprašysi. Ale tik nepamiršk!
Po tų krikštynų tas kabokius išvažiau. O tas vaiks auga teip
kaip an pieno, ir teip, rodos, da nieko nenubodo, tai jau tas sū­
nus užaugo dvidešimts metų.
O tas kabokius kaip parvažiau namo, liepė padaryt tokią ble-
kinę skrynią, kad tilptų du žmonys, ir padėjo tą skrynią, misly-
dams ką padarytie. O kada tam ūkinyko sūnui pasibaigė dvide­
šimts vienas metas, sako tėvas:
- Apsirink sau mergą ir galėsi vestie: jau tu parėjai in metus,
o aš senstu, nepajėgiu. Galėsi valdyt reikalais ūkės.
Ne po ilgam apsirinko jis sau mergą, surengė vestuves. Ale
atsiminė, kad liepė tas krikšto tėvas, kad jį netbutinai paprašy-
tie. Nusiųstas paslas paprašė jį. O anas atvažiuodamas atsivežė
tą skrynią. O kada jau po vinčiaus nori juos klėty suguldytic, tas
ponelis sako:
383
 - Ne, čia nebus gerai.
Ėmė tuo vyrai išėmė iš jo vežimo tą skrynią. O buvo an kie­
mo didelė šioželka - padėjo pas tą šioželką ir sako jauniemicm:
- Aikit čia ir gulkit m šitą skrynią.
Jie tep jau noru nenoru sugulė. Juos antvožu užvožė ir palei­
do plaukt an vandens.
Ne po ilgam tuo toj klėtis užsidegė. Tik vienui viena sudegė. O
tas ponelis mislia, kad jau juos no mirties išgelbėjo. O kad ištrau­
kia skrynią, atvožia - žiūri, kad iš ju tik pelenai. Tada tas ponelis
papasakojo tėvams, kaip tos laumės lėmė, ir jis toj skrynioj norėjo
juos no mirties išgelbėt. Ale bet kaip tos laumės nulėmė, kad jie
tur sudegi, tai kad nesudegė klėty, tai sudegė skrynioj vandeny.
(Pavknfo Btndorius. utr a it Vincas BafanaviCius Ožkabaliuos* 1904 n ;)

227. APĖ OKINYKO DUKTERĮ IR LAUME

Kitąsyk buvo toks ūkinykas su pačia, turėjo jiedu vieną mer­

gaite. Ale toj pati jam numirė. Apsivedė jis su našle. Anoj ir turė­
jo dukterį. Toj močeka savo dukterį mylėjo, o aną teip neužken-
tė ir teip spaudė prie darbo, kad ji dieną nė marškiniu sau
negalėjo išplautie. Tai ji sykį, pajemus savo marškinius, nuvėjus
ir skalbė naktį. Ten jai bepyškinant kultuve, atėjo tokia moteriš­
ke. O tai buvo laumė. Sako:
- Vaikeli, kodėl tu skalbi naktį?
- Kad man neduoda močeka dieną išsiskalbtie. Aš visa su-
juodus, sulipus, tai aš turu naktį skalbtie.
Sako toj laumė:
- Te tau stukelį drobės. Kaip tau sujuos marškiniai, tai tu at-
sirėžk ir pasisiūk kitus. O naktį daugiau niekad neskalbk! Ir kad
ir tu du šimtu marškiniu ar daugiau rėši - ir vis bus. Ale tik ne-
įšvvniok, tai galėsi siūt, iki tu gyva būsi.
Toj mergina, parėjus namo, pasisiuvo marškinius ir vaikščio­
ja su baltais marškiniais. Kaip tie sujuosta, kitus pasisiuvus vėl
baltus, gražius apsivelka.
Toj močeka mislia: kur ji gauna tokius gražius marškinius?
Tada ją močeka pradėjo baust, kad pasakytu- Kada jau baudžia­
ma turėjo pasakyt, sako:
 - Kaip aš nuvėjau skalbt savo juodus marškinius naktį, tai
man davė atėjus tokia moteriškė stukelį drobės, tai aš dabar iš jo
pasisiuvu.
Toj moėeka, jai pavydėdama, sako:
- Kad tu gavai, tai mano duktė ir gaus.
Vakare (jos duktė], pasijėmus marškinius, nuvėjo tenai
skalbtie. Kaip tik pradėjo tauškyt kultuve, tuo atėjo toj laumė.
Klausė jos:
- Del ko tu naktį skalbi?
- Dieną karšta, tai naktį geriau.
Ta sako:
-Tu dieną guli, o naktį, kada neprigul, tai tu skalbi atėjus.
Pagriebė tą mergą, viena koja prisimynė - ir perplėšė pusiau.
Omoma jos laukė laukė - nesulaukė. Atėjus rado pusiau per­
plėštą.
O toj mergina užaugo ir ištekėjo an ūkės, o vis su tuom au­
deklu dengėsi. Kada jau paseno, sako: „Reik pažiūrėt, kas gi tam
audekle yra".
O kad išvynio, rado tik aglinės žievės skiedrulę suvyniotą. Ji
tą skiedrutę vėl suvynio, ale bet jau kiek iš to stukelio nurėžė, ir
daugiau jau neataugo, tuo pabaigė išsiūt.
Mat laumės kitąsyk didelę galybę turėjo, ką jos norėdavę, tai
padarydavę.
(Pasakojo BenJorius, užrak Viniai Basanavičius Ožkabaliuos I9()4 m.)

228. APĖ VIHNĄ ŽMOGŲ IR SMERT]*

Gyveno vienas žmogus. Jis labai [mėgo] dikciai kaziruot. Teip
jis prakazirau visą savo gyvenimą ir liko labai biednas.
Ale sykį atsitropijo, kad atėjo pas jj du keliaunykai an nakvy­
nės. O tas žmogus sako jiem:
- Kad pas mane nėr nė kur atsigult nė ką užvalgyt.
O keliaunykai sako:
- Mes tau duosim pinigu, tik tu mum nupirk ką valgyt ir duok
mums nakvynę.

* J. Basanavičius inicrti (hk pavadinime) iStaisv* i giltinę. - K. A.

385
 Tada viens davė jam tris skatikus ir liepė jam, kad jis aitų ir
nupirktų duonos. O jis, aidamas per miestą, pamatė per langą
tam pačiam name kaziruojant, katram jis pats aidavo kaziruot.
Jį pamatę, tuojaus išėjo iš to namo keli žmonės ir jį prade vylėt
ait kaziruot. O jis suriko:
- Ar jūs nuo manęs norit atimt paskutinius tris skatikus?!
O an galo prisivylė jį kaziruot. An galo jis ir tuos tris skatikus
prakazirau.
O tie keliaunykai jau ir nesulaukia. Nuvė abudu pasitikt jį,
o jį kaziruojant name pamatė. Tada, kada jie inė in tą namą, o
tas žmogus tuojaus ir susitiko juos pas duris ir pasakė, kad jis
pametė tuos tris skatikus. O jie ikvaliai žino, kad jis juos pralo­
šė. Ale viens da jam davė tris skatikus ir liepė atnešt duonos.
Tada, kada jau jiem parnešė nupirkęs duonos, tada viens da
sakė:
- Ar nėr pas tave gero vyno?
O tas žmogus atsako:
- Ka[dJ pas mane visos tuščios bačkos.
Tada viens keliaunykas davė jam pinigų, kad jis nuveitų in
skiepą:
- Ir ten rasi gero vyno. Pripilk iš bačkos in bonkas ir atnešk.
Jis nuvėjęs ir rado vyno. Pripylė iš bačkos in bonkas ir atnešė
keliaunykam. Keliaunykai pavalgė ir nuvė gult. Kada jau per-
nakvo tie keliaunykai, tai tas žmogus prašo jų, kad jie jam duotų
kaziras, kad su jom būt mažna iškaziruot, ir da tokį medį, kur
augtų visokių vaisių, ir kad jeigu užliptų ant to medžio, tai kad
nieks negalės nulipt nuo to medžio be mano pavelinimo.
Potam jam labai prade sektis kaziruot. Jis iškazirau pusę
svieto.
Ale sykį bekaziruojant ateina pas jį smertis ir sako jam:
- Akšę pas mane nor ant minutos.
O tas žmogus sako:
- Aik tu velyk atsisėsk insilipus in tą medį ir palauk manęs,
pakol aš ateisu.
O kap tik ta smertis užsilipo in medį, tai ir nulipt negalėjo. Ir
nė viens žmogus per tą čėsą nemirė - per visus septynis metus.
Ale sykį ateina pas jį du keliaunykai ir sako jie:
- Paleisk smertį nuo medžio.
 O tas žmogus atėjęs sako:
- Lipk, smertie, nuo medžio!
O kaip tik nulipo smertis nuo medžio, teip ir numarino an
vieno daikto tą žmogų. Ir paskui nusivedė tą žmogų į peklą. O
tas žmogus atėjęs pas vartus ir susibalado, o jj tuo inleido pas
save. O ten daugiau nieko nebuvo, kap tik vieni velniai. Atėjęs
jis tuojaus pra[dėjol kaziruot, ale jis visus apkazirau. Paskui jau
pekloj daugiau nieko neliko, kap tik vieni velniai - i tas žmogus
jau ir visus velnius iška/.irau su savo kazirom. Paskui jau jis pa­
siėmė visus velnius ir pasikėlė prie dangaus. Ale iš netyčių ėmė
ir nupuolė visi ant žemės, o puldami tą žmogų perplėšė į dalis,
ir velniai vėl liko visi sveiki ir gyvi.
IUžrašyta Scnapily jono Basanavičiaus 1905 m.)

229. APĖ KURPIŲ IR JENAROLĄ

Kitąsyk vienam mieste buvo toks kurpius su pačia. Toj jo pa­

ti niekai buvo, jo neklausė ir jį užniek verte už tai, kad pas tą
pačią paprato viens jcnarolas. Toj pati sako:
- Mum būtų daug geriau, kad mes jį galėtume kur nors nu­
žudyt.
O tas jenarolas sako:
- Aš jam tuo gyvastį išvysu.
Nuvėjo pas karalių tas jenarolas ir sako karaliui:
- Aš čia žinau mieste tokį kurpių, kad jis moka apė mūs miestą
apleist vandeniu, o mum labai gerai būtų toks darbas apsigint
no neprietelių.
Tam karaliui tokia rodą patiko. Tuo pašaukė tą kurpių >rsa­
ko jam:
- Žiūrėk, kad tu apė miestą apleistum plačiai vandeniu. Aš
žinau, kad tu tai moki. O jeigu tai nepadarysi, tai aš tau galvą
liepsu nukirst.
Nors tas žmogus sakė, kad jis nieko nemoka, vienok karalius
jo neklausė. Ką dabar daryt jam? Sako: „Aisu in girią, mažu rasų
kur padorią šaką, mažu nors galėsu pasikartie". Atėjo jis in gi­
rią - patiko tokį senuką. Tas senuks klausia:
- Kur tu aini, vaikeli?
 S ako:
- Ainu, mažu kur galėsu pasikartie: nenoru po medum gal­
vą padėtie.
- N o del ko tu nori pasikart? Pasakyk tu ma.
Jis jam papasakojo, kokį darbą jam karalius uždavė. Sako se-
nuks:
- Aik tu namo ir gulėk sau pakajingai - bus viskas padaryta.
Tas kurpius parėjęs guli sau, o tuo ape tą miestą apsiliejo
vanduo.
Pamatė tas jenarolas, kad jau apė miestą vanduo, atėjęs pas
tą kurpiaus pačią, sako:
- Jau su juom bloga, kad jis galėjo miestą vandeniu apleistie.
Ale, - sako, - aš jį vis pajimsu.
Nuvėjo pas karalių - sako karaliui:
- Jis apleido vandeniu miestą - tegu jis dabar padaro vieno
titnago tiltą, kad galėtume pereit.
Karalius, pašaukęs kurpių, sako jam:
-Tu apleidai miestą vandeniu, o dabar padaryk vieno titna­
go tiltus, kad galėtume pereit. Ir kad šiąnakt nepadarysi, tai ry­
toj aš liepsu tau galvą nukirstie.
Aina kurpius pats nežinodams kur. Aina jis vėl in tą girią. O
atėjęs patiko vėl tą senuką. Jis papasakojo senukui savo bėdą. O
senuks sako:
- Viską aš žinau. Aik namo ir gulėk pakajingai: iki rytoj vis­
kas stosis.
Tcip tuo ir stojo titnaginiai tiltai.
Pamatė jenarolas, kad jau tiltai stojo, - sako:
- Bėda su juom. Ale da, - sako, - aš jam vieną darbą u/duosu.
Nuvėjęs pas karalių sako karaliui:
- Jis viską padarė. Ale sakyk jam, kad jis aitų pamešt pikus.
Tuo karalius pašaukė kurpių, sako:
- Nuvėjęs parnešk tu man pikus.
Aina tas žmogus, pats nežino kur nė ko. Patiko jis vėl tą se­
nuką. Sako:
- Kur aini, vaikeli?
Sako:
- Ainu - nė pats nežinau kur nė ko. Siunčia karalius, kad aš
aičia pamest pikus.
 Sako senūks:
- Te tau šitą rykštaitę. Tu su tąj rykštaite ką norėsi, tai galėsi
padaryt. Kaip tąj rykštaite mostersi, ir pasakyk „pikus" - tai teip
ir stosis.
Padėkavojo kurpius senukui už tai viską ir nuvė namo. O
kai parėjo namo, rado jenarolą su pačia besirengiant gultie. Jis
jau padėjęs buksvas, o jo pati - ir vienuos marškiniuos. Tas kur­
pius mosterė su rykštaite ir pasakė „pikus" - teip kaip anie bu­
vo, teip ir liko.
Anryl jis juos varo pas karalių. Teko ait pro kalvį. O to jena-
rolo marškiniai trumpi, visa „politikė" matyt. Tas kalvis su kū­
ju - prie to jenarolo, o tas kurpius sako:
- Pikus.
Jau ir tas kalvis prilipo. Tos bobos buvo labai ilgi marški­
niai. Kalvis užstojo jai an marškinių - išplyšo skylė ties pačia
„politike". Aina jie toliau. Teko ait per dvarą. Kerdžius nešė
gyvuliam šiaudų. Pamatė kerdžius, kad čia tokios baikos, - pa­
griebęs šiaudų, prade užkišt tą marškiniuos skylę. Tas kurpius
sako:
- Pikus.
Jau ir tas prilipo. Ir varo visus pas karalių. Pamatė karalius,
kad tokias baikas atvarė, - klausia jo:
-Kas čia?
Sako kurpius:
- Tai pikus, kurį liepei atgabęt.
Klausia jo:
- N’o kas šits per viens?
- Na, tai tas jenarolas.
- O šita boba kas per viena?
- Tai mano pati. Šits jenarolas su mano pačia gyvena, tai aš
atvariau ir karaliui juos parodyt.
Tada karalius liepė juos abudu pakart, o tą kurpių pasiliko
pas save. Tas karalius turėjo dukterį. Matė karalius, kad jis toks
galingas, - apženijo su savo dukteria. O jis vis su tąj rykštaite,
ką tik norėjo, tai vis galėjo padaryt. O kad karalius mirė, jis
liko karalium.
(N o Juozo Sinkevičiau* O ikfabalhfJ u žr V Bu>[nnxi>:<':usl Oikabailiuose.)
1904 m.)
 230. APE VELNIĄ IR PUODŽIŲ
Kitusyk buvo toks gyventojas. Jis turėjo šmotą žemės, prie to
jis mokėjo lipyt puodus, bliūdus ir iš to gyveno.
Vieną sykį važuodams puodžius keliu patiko žmogų. Tas
žmogus sako:
- Prijimk tu mane per gizelį.
O puodžius sako:
- Ar tu moki puodus lipyt?
- Aš da ir gerai moku tą darbą.
- Na, tai sėsk in vežimą - važuosim pas mane.
O kad parvažiau namo, tas gizelis sako:
- Prikask, gaspador, keturiasdcŠimts vežimų molio mum an
vakaro, o vakare lipysim puodus.
O tas gizelis tai buvo velnias.
Tas puodžius prikasė tiek, kiek liepė, molio, o vakare pradė­
jo puodus lipyt. Išgirdo tas puodžius, kad kaukia, rėkia tvarte -
baisus riksmas! Tas puodžius sumislio - sako: „Aisu pažiūrėt,
kas ten veikias, kad toks riksmas". Jis, bijodams savo darbiny-
kų, nenor jiems tiesiog pasirodyt - jis užsilipo an tvarto ir žiūri,
kad daugybė velnių puodus lipina, o vienas - pristovu, stovi ir
dairosi. Pakėlė tas velnias galvą - pamatė, kad tas puodžius sto­
vi an tvarto. Sako:
- Ar aš tau nesakiau, kad tu čia neik, ba bus tau bloga?!
Pagriebė tas velnias šmotą molio, kaip paleido in tą puo­
džių - ir išmušė jam akį. Nulipo puodžius be akies no tvarto ir
nuvėjo in stubą.
An rytojaus tas velnias sako puodžiui:
- Parūpyk dešimts sieksnių malkų išdegt puodam: nulipi-
nom keturiasdcŠimts tūkstančių.
Parūpino puodžius malkų - kitą naktį išdegino. Trečią naktį
tie velniai iŠkvarbau visokiom kvarbom. O prieš jomarką sukro­
vė an vežimo. Per jomarką nuvežė in miestą. O tas velnias užsa­
kė kitiem velniam, kad bėgiotų po ūlyčias, po stubas, sakytų žmo­
nėm, kad aitų visi žmonės puodų pirktic. Žjnoma, no velnio
žmonės pagundyti kaip visi susirinko, tuo nupirko visus puo­
dus. Jiedu - tas puodžius su gizeliu - pripylė maišą pinigų, su
tais pinigais parvažiau namo. Tas velnias ėmė dalį pinigų, o tas
puodžius sako:
 - Tu p e r d a u g ėmei.
O tas velniapalaikis sako:
- Kad tau nepatinka, kad aš per daug ėmiau pinigų, tai tu jau
daugiau puodų nedirbsi.
Tas velnias išėjo, o tas puodžius prisidirbo puodų, bliūdų ir
važuoja in jomarką. Jau no jo joks žmogus puodų neperka: tas
velnias teip padarė, kad jo visi puodai su skylėm, ir teip jau jis
daugiau puodų nepadarė ir negalėjo pardavinėtie. O kaip tuos
pinigus pabaigė, stojo visai neturtingas.
(No Aidukeiūčiaus uiraic Vincą* Basanatnflius] Otkabaliuc* 1904 m.)

231. APH DU ŽMONIS

Buvo du toki žmones. Viens buvo labai teisingas, o antras -

sukčius. Dabar jiedu ginčijasi: viens sako, kad su teisybe geriau
gyvęt an svieto, o tas sukčius sako, kad su suktybe geriau gyvęt
an svieto. Jiedu negali viens kitą pergalėt. Sako:
- Aime, mažu patiksim kokį žmogų, kad mum paaiškytų.
Aina jiedu keliu - rado žmogų ariant. Sako:
- Pasakyk tu mum, kaip geriau gyvęt an svieto: ar su teisybe,
ar su melu?
O tas žmogus sako:
- Teisybė - vyžoj, o melas suktybė - čebate.
- O ką, matai, ar ne mano teisybė? - sako sukčius.
Dabar aina jiedu abudu per svietą. Tas melagis, užeidams
pas žmonis, suka meluoja - jis gauna ir valgyt, ir šio, ir to, o tas
teisingasis nieko negauna. An galo beainant jau jį ir badas pri­
spyrė. Tas sukčius turi duonos - tas teisingasis prašo, sako:
- Duok man duonos: aš jau no alkio nė paaitie negaliu.
O tas melagis sako:
- Duok akį išluptic, tai duosu duonos.
Ką darys teisingasis - iš alkio davė anam akį išlupt, gau bis-
kelį duonos. Suvalgęs duoną, biskį pasidrūtino. Ale ar tai ilgam?..
Paėjo jiedu toliau - teisingasis vėl užsimanė valgyt. Sako:
-Tu turi duonos - duok tu ma, susimildamas, duonos.
Sako anas:
- Duok kitą akį išlupt, tai duosu duonos.
391
 S ak o :
- Ką tu laimėjai akį mano išlupęs? O kad aš tau duosu kitą
išlupt, tai kur aš aklas pasidėsu?..
- Kitaip ncduosu, kaip tik už akį. duonos.
Tas teisingasis kaip jau suvisai peraiko, davė ir kita akį. O
kad išlupo ir antra, tada maža šmotelį duonos davė. Ta duona
suvalgęs, aina, npčiuopdams lazda kelia- Sako: „Mažu nors kur
priaisu kaima ir ten mažu gausu maisto". Ale jam kiek ten paė­
jus, išgirdo jis baisa, jam sakantį:
- Aik ėia po kaire - rasi laka- Tuom taku aik ir aik - priaisi
giria- Tąj giria paaisi, tai prie to tako apsičiupinėk - rasi šalti-
nuką. Tuom vandeniu iš to šaltinuko apmazgok akis, tai tau
ataugs akys. O kada jau gerai matysi, tai tu tuom pačiu taku
paaisi toliau - rasi stora aržuola- Tai tu insilipk in ta aržuolą ir
sėdėk.
Jis, paklausęs tos kalbos, išėjo iš kelio, apčiuopė su lazda ta
taka ir krapina tuom taku. Priėjo giria- Taj giria biskį paėjęs, kaip
jam sakė, pradėjo graibyt - rado ta šaltinuka- Jis iš to šaltinio
nusiprausė vandeniu vienąsyk - jau jam biskį pasidarė šviesiau.
Toliau vėl akis tol plovė, kol visai praregėjo. Jau jis su šviesybe
aina tuo taku toliau. Atėjo pas tą aržuolą. Žiūri - po tuo aržuolu
teip suminta, kaip klojimas, kad jokios žolelės nėra. Jam kaip
liepė, tai jis insilipo in tą aržuolą, in pačią viršūnę, ir sėdi, lau­
kia, kas čia bus.
Kaip tik gerai sutemė, prisirinko velnių po tuom aržuolu - ir
šokt, tai šokt! Užtai ten nė žolės nebuvo, kad kiekvieną naktį
velniai susirinkdavo iš visų pusių ir ten šokdavo. Vieni velniai
tokias naujienas pasakoja, kur ką padarė, kiti - tokias, o vienas
veInias sako:
- AŠtai kaip insikrausčiau in tokią karaliaus dukterį, tai ma­
ne nieks iš jos išvytic negali. Yra ten ir ten pas tokį kupčių šven­
tas abrozas, tai kad kas atneštų tą abrozą o parodytų mž, tai aš
turečia tuo iš ten pabėgtic.
Tas žmogus viską tai girdėjo. Kada tie velniai išsiskirstė, tai
jis - ait pas tą kupčių. Dasiklausinėjojis tą kupčių, atėjo pas jį. O
tas kupčius pamatė jį - klausia jo:
- Ką tu sakysi?
- Aš norėčia - ar negaučia čia pas jus per berną?
m
 - Galėsi likt bernaut. O kiek nori algos?
Sako tas žmogus:
- Aš nieko nenoru: man už metus duosi šita abrozą, kur ana
an sienos kabo.
- Gerai, gausi.
O kad pergyveno metus, sako tas kupčius:
- Aš tau pinigais užmokėsu už tuos metus - kam tau tas ab-
rozas? O jei nori, tai būk da metus, tai gausi.
Pergyveno da metus - ir vėl neduoda, sako:
- Tarnauk da metus, tai gausi.
Pergyveno tris metus - tep jau gavo jis tą abrozą. Dabar, pa-
jėmęs tą abrozą, aina jis in tą karalystę, kur tą karalaitę velnias
kankino. O kad atėjo in tą miestą, užėjo pas vieną karemorių ir
klausia:
- Kas čia pas jus gero girdėt?
- O kas bus gero girdėt... Karalaitė mūs kankinama no velnio
jau kiek metų, ir joks gydytojas negali išgydyt.
O tas žmogus sako:
- Kad aš galėčia ją pamatyt, mažu aš ją galėčia išgydyt.
Kaip tik išgirdo karčmorius tokius jo žodžius, tep tuo davė
žinią karaliui. Karalius tuo jį pavadino pas savo sergančią duk­
terį. O jis kaip tik atėjęs parodė tą abrozą, o tas velnias tuo iš
tos panos iššoko ir - per langą! O jis tuo jai davė neva vandens,
sako:
- Su tuom vandeniu nusiprausk, tai būsi sveika.
O ji kaip tik nusiprausė, tuo pradėjo dainuot ir visai pasvei­
ko. Paskui karalius jam duoda dikčiai pinigų, ale jis nieko neji-
ma. Toliau toj karalaitė sako tėvui:
- Kad ne jis, aš jau nebūčia buvus sveika. Tai dabar aš už jo
tekėsu.
Karalius ir prie dukters rodos pristojo ir juos apženijo.
Po vestuvių kol jie ten pragyveno žinoma, kaipo karaliaus
žentas, apsirėdęs karališkai, važuoja abu su pačia pas savo tė­
vus. Pakelė patiko jis tą sukčių. Anas nore trauktis no jo kaipo
karaliaus, o jis sako:
- Tu nebėk, aikšę, pasišnekėsim.
Jis jam išpasakojo, kaip jam akys ataugo, kaip jis buvo aržuo-
le, kaip tie velniai pasakojo „ir kaip aš pastojau karaliaus žen-
393
tu". Pašnekėję - nuvažiau jis in savo tėviškę, o tas sukčius nuve­
ju in girią ir naktin insilipo in tą ar/.uolą. Kada naktį susirinko
tie velniai, dabar jie šnekasi - sako:
- Kas tai čia yra: anąsyk šnekėjau apė tą abrozą, ir jau tą ab-
rozą ten pas mane atnešė. - Sako: - Reik pažiūrėt šitam medy,
mažu kas čia klauso.
Insilipo velniai in aržuolą - štai randa tą sukčių ten tupint.
- A, tai tu čia vis klausai, ką mes šnekam!
Tuo pagriebę sudraskė in smulkius miltus.
O tas, paviešėjęs pas savo tėvus, sugrįžo in savo karalystę ir
po tėvo liko karalium tos žemės.
(No Kilinkos uiraiė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m.)

232. APĖ KEREIVJ IR KARALIŲ

Senovėj, kada da tarnavo karaliui po dvidešimts penkis me­

tus, vienas kereivis parėjo namo atitarnavęs tiek metu, o kara­
liaus in akis nematęs. Pradėjo jo klausinėt apė karalių, o jis apė jį
nieko negalėjo papasakot, nes jis jo in akis nematė. Pradėjo iš jo
juoktis:
- Kad, - sako, - tu per tiek metų nematei karaliaus, kas tu do
kereivis?..
Tas kereivis iš nepkantų apsirengė ir isė pas karalių. O kad
atėjo pas karalių, karalius jo klausia:
- Ko tu čia atėjai?
O kereivis sako:
- Aš tau tarnavau dvidešimts penkis metus, o tavęs, kara­
liau, in veidą nemačiau.
Tada sako karalius:
- Tai dabar žiūrėk, kiek nori.
Tada kereivis apė apė karalių tris ailes ir jau gerai insitėmijo.
Tada karalius sako kereiviui:
-O ką, ar jau gerai insižiūrėjai?
-Jau mačiau iš geriausios pusės.
- Na, tai dabar, kad teip gerai insižiūrėjai, tai pasakyk, tame
mano, kaip aukštai dangus.

394
 - An karališkos stubos balkiai ir lubos jau aukštai, o dangus
kaip nebus aukštai!..
Paskui toliau klausia karalius:
- Kaip plati žemė?
O kereivis sako:
- Saulė vienam krašte teka, kitam leidžiasi, tai tur būt plati.
Paskui karalius klausia:
- Kaip gili žemė?
Sako kereivis:
- Aš turėjau tėvą - jis numirė, jį užkasė in žemę - ir nuvė jis
in žemę, o jau pėrė devyniasdešimts metų, o da jis iš žemės ne-
parė namo, tai tur būt žemė gili.
Paskui karalius sako:
- Kad tu mano mįslius atminei, tai te tau tūkstantį raudonųjų
ir keliauk sveikas.
Kereivis padėkavojo karaliui ir parėjęs dailiai gyveno.
(N o AidukfrvičiausJ užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904 m.)

233. [KEUNlARAIKŠČrU PRIRIŠTAS VELNIAS]

Pasakoja, kaip kitąsyk važiau koks tai ūkinykas iš Vištyčio,
susivėlinęs mieste, o važiuojant per ViŠtytgirį, susyk pradėjo sto­
tie arkliai. Jis atsigrįžo atgal, žiūri - sėdi vežime baisiai didelė
žmogysta. Jis susyk nusigando. Ale atsikvošėjęs atsikrapštė ke-
liniaraikštį, o padaręs kilpą, užmetė tam sėdinčiam an galvos ir
užtraukęs pats už galo laikė. Ans norėjo pabėgt, bet jis jį neleido
ir parsivežė namo. Tą velnią keliniaraikščiu pririšo prie droby-
nos, o pats atsigulė. Kada jau prašvito, aina pažiūrėt, ar velnias
sėdi vežime. Atėjęs rado da jį vežime.
Tuojaus dažinojo žmonės apė tokią komediją - atbėgo žiū­
rėt. O tas velnias prašosi paleist. Kol pasidžiaugė žmonės su
juom, o paskui sako:
- Ką jis da veiks?..
Tą virvutę jam no kaklo atrišo, o jis lėkdams jam už tai galą
tvarto sugriovė.
(No Anziulio iš Grajauckų uir. V. BaslanavičtusJ Ožkabaliuos 1904 m.)
 234. A P Ė V IE N Ą K A R A L IŪ N Ą

Vienas karaliūnas kaimynystoj vieną karalaitę teip insimylė-

jo, kad jis jau no jos niekur, būdavo, beveik nė nesitraukia. Sykį
mirtinai jo tėvas susirgęs nusiuntė paslą pas jį, kad jis pribūtų
pas tėvą. O kad jis sugrįžo, sako jam tėvas:
- Aš norėčia, kad tu, būdams dabar karalium an sosto mano,
vestum sau pačią tokią ir tokią karalaitę.
Jis, kaip tėvą visados mylėjo ir visame jo klausė, užmiršo,
kad jis anai savo mylimajai prižadėjo kitą nejimtie, o da an žen­
klo santaikos padovanojo jai savo žiedą. Viską užmiršęs, priža­
dėjo tėvui jo prisakymą išpildyt, o tėvas tuo užmerkė akis.
Kada jau tėvas numirėlis tuo nukeliau pas tą tėvo prisakytą
karalaitę. Tenai viską sutiktinai atliko, likos tik susivinčiavot.
Dagirdo anoj, kad jau jis su kita sutiko, tai kone apalpo. Sako
ji savo tėvui karaliui:
- Surinkic ma po žemę vienuoliką mergaičių, kad būtų tokio
didumo, tokio plauko, tokios an veido kaip aš.
O kad suieškojo tiek mergaičių, apsirengė toj karalaitė su
tom vienuolika mergaičių visos medinčiškai ir visos nu vėjo pas
aną karalaitį. O kad atėjo, nusiuntė karalaičiui žinią, kad atėjo
dvylika medinčių. Karalaitis išėjęs pamatė, kad toki dvylika
dailių vyrų medinčių ir visi vienoki. Prijėmė jis juos prie savo
dvaro. Bet jis tą karalaitę nepažino, kaip ji buvo vyriškuos dra­
bužiuos.
Vieną sykį išėjo karalaitis medžiot su savo medinčiais. In tą­
syk atėjo paslas duot žinią, kad jau jo merga atvažuoja. Kaip tik
dagirdo tokią žinią, tuo karalaitė toj ir apalpus parpuolė an že­
mės. Karalaitis tuo prišoko prie jos žiūrėt, kas jai pasidarė. O
kad numovė jis jai pirštinaitę, pamatė, kad jo žiedas an jos pirš­
to. Tada jis ją tuojau pažino. O pamatęs, del ko ji apalpo, tuo
pasius nusiuntė pas aną, kad anoj grįžtų atgal ir pasakytų, kad
jau karalaitis tur kitą: atsirado senas raktas, tai naujo nereikia.
Tada tuojau padarė su šitąj vestuves ir susivinčiau. Po vinčiui
koks ten buvo balius, kokios linksmybės! Kur ir aš buvau, gė­
riau valgiau, burnoj neturėjau, per barzdą varvėjo.
(No LiudvikoRaronoHarinykų utraU Vaitas Basanavičius Ožkabaliuose J9U6 m )

396
 235. A P K I O N Ą I R JO S U N Ų

Kitąsyk buvo toks Jonas. Jis turėjo vieną sūnų. Dabar jis mislia
sau, kuom tą sūnų išmokytie, kokio remeslo. Sako: bemaut sun­
ku, melnyks - baltas, kalvis - juodas, - kur tik ką mislytum, vis
neparanku. Vagim lengva gyvęt, o kartais daug uždirba, - sako:
„Reik ait kur ieškot tokį meisterį". Išėjo. Nuvėjo in girią - rado
tokią stūbelę. Toj stubelėj rado tokią seną bobą. Klausia - sako:
- Boba, ar tu nežinai kur tokį meisterį, pas katrą galima būtų
išsimokyt vagystos?
Sako:
- Čia mano sūnus yra meisteris tų darbų, pas katrą galima
tokių darbų išsimokytie.
Teip tuo parėjo tas sūnus vagis ir raganius, sako:
- Ko tu nori, žmogau?
Sako:
- Aš noru sūnų pamokyt vagystos.
Sako:
- Gerai, aš jį galiu išmokyt vogt ir raganaut, ale tik an tokių
išlygų: jei po metų, kaip tu ateisi, pažįsi savo sūnų, tai aš nieko
no tavęs neimsu už mokslą, o jei ne, tai turėsi užmokėt du šimtu
dorelių.
- Gerai, - sutiko an to, paliko sūnų.
O kad jau sukako metai, aina Jonas savo sūnų atsijimt. Atėjęs
pas tą stubelę, žiūri nuliūdęs, kaip jis galėtų savo sūnų pažįt.
Ateina pas jį toks mažas žmogelis, klausia:
- Ko tu. Jonai, teip nuliūdęs?
Sako:
- Ką nebūsi nuliūdęs... Kad pažįčia savo sūnų, tai nereiktų
dviejų šimtų dorelių mokėtie, o jei nepažįsu, tai turėsu minėtus
pinigus mokėt.
Sako tas žmogutis:
-Tu nusipirk kašiuką saldžių pyragaičių, atnešęs atsistok po
langu. Iš klėtkos išlėks per langą paukštuks - tai ne kas kitas
bus, kaip tavo sūnus.
Jonas tuo prisipirko nuvėjęs pyragaičių, atėjęs atsistojo po lan­
gu. Kaip tik pamatė sūnus tėvą, tuojau atlėkė lest tų pyragų.
Jonas sako:
 - Tai šils mano sūnus.
O tas mokytojas sako:
- Kibą pats velnias tau pasakė.
Atsijėmė Jonas sūnų be dviejų šimtų dorelių. Aina jiedu na­
mo keliu. Pamatė - atvažuoja pons karietoj. Sako sūnus tėvui:
- Ana atvažuoja ponas. Aš pasiversu in gerą šunį, tai tas pons
mane nupirks.
Tuo jis pasivertė in tokį šunį, kokį da tas pons niekad nebuvo
matęs. Atvažiavęs ponas. Pamatęs tokį šunį vedantes, sako tam
žmogui:
- Parduok tu ma, žmogau, tą šunį.
Sako:
- Gali pirkt.
- O kiek nori?
- Trisdešimts dorelių.
-Trisdešimts dorelių būtų per daug, ale, kaip matyt, gerasšuo.
Užmokėjo tuos minėtus dorelius, pasodino tą šunį in karietą
ir nuvažiau. Kada jau nu važiau gana toli, tas šuo iššoko per lan­
gą iš karietos, ir pons jį tiek ir matė. Jis vėl atbėgo pas tėvą. Par­
ėjo namo - jau jie turi pinigų.
Už kelių dienų buvo jomarkas. Sako sūnus:
- Aš pasiversu in gražų arklį. Tu mane vesk in jomarką, tai
gausi daugel pinigų. Tik neparduok su kamanom, ba jau aš nc-
pareisu.
Tėvas nuvedė tą arklį in jomarką. O tam jomarke buvo ir jo
meisteris. Tas priėjęs sako:
- Ką nori už tą arklį?
Sako:
-Šimtą dorelių.
Tas tuo tiek pinigų užmokėjo. Ale tėvui nė kam ko no tų ka­
manų - pardavė su jom. Tas meisteris parjojęs pastatė tą arklį
pririšęs galva aukštyn. Stovi kelias dienas neėdęs.
Atėjo sykį merga. Tas arklys prašnekėjo - sako:
- Nujimk tu no manęs šiais kamanas.
Toj merga sako:
- Kad tu, arkleli, ir šnekėt moki, tai aš tave paleisu.
Tuo ji nujėmė kamanas. Kaip tik nujėmė, tep tas arklys pasi­
vertė in vieversuką ir - lėkt. Pajutęs meisteris, kad jau jo nėr, -
tas teip pat pasivertė* - vyt. Mato, kad jau neišbėgs, - o tai buvo
ties ežeru, - tas mokinys pasivertė in ašerį. O meisteris - in ly­
deką. Lydeka ašerį praryt negali. Ale mokinys mato, kad jau jam
vis bus blogai, - šoko an kranto, pasivertė m kviečio grūdus. O
meisteris pasivertė in gaidį - tuo lest tuos kviečius. Iš kviečių jis
pasivertė in lapę, tą gaidį capt už kaklo - nukando kaklą. Ką ir
dabar mažu da gul paažerėj. Paskui pakajingai sugrįžo pas tėvą
ir ramiai prigaudinėjo žmones.
(No Bcndoraičio. Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1906 m.)

236. APĖ PAVANDENINĘ RAGANĄ

Kitąsyk du broliai, vaiks ir mergaitė, sėdėdami an kranto upės,
sau bovijosi, o besibovydami inpuolė abudu in vandenį. Kaip
tik inpuolė, tuo pavandeninė ragana pagriebus tuos vaikus nu­
sinešė pas save. Tai mergaitei davė darbą nešt vandenį in bosą
be dugno, o tam vaikui padavė buką kirvį malkų kirst. O valgyt
jiem daugiau nieko nedavė, tik tokių blynų, da kietesnių kaip
akmuo. Tie vaikai kentė kentė, bet neilgam. Kaip tik toj ragana
kur tai išsikraustė, toj mergaitė pajėmė tos raganos šepetį, šukas
ir zerkolą. Kada jau jie tą viską turėjo, tai jie - bėgt.
Parėjo namo ragana - žiūri, kad jau ji savo darbinykų netur.
Tai ji plačiais žingsniais - juos vyt.
Pamatė mergaitė, kad jau atsiveja, - ji pirmiausia metė pas­
kui save šepetį. Iš to šepečio pasidarė didelis kalnas. Pakol ta
ragana per tą kalną persikraustė, tai tiedu vaikai jau vėl ato­
kiai nubėgo. Ale pamatė, kad jau vėl atsiveja. Tai ji metė šukas.
Iš tų šukų pasidarė vėl toki aštrūs dantuoti kalnai, kad ji ką tik
per tuos aštrumus persirangė. Toliau ir vėl ji - vyt. Pamatė,
kad jau vėl atsiveja, tai ji metė zerkolą. Iš to zerkolo pasidarė
zerkolinis slidus kalnas. Ji atbėgus negali per zerkolinį kalną
perlipt. Ji, nubėgus namo, atsinešė savo kirvį, kad tą kalną per­
kirst. Kaip tik rėžė kirviu, tas kalnas pusiau trūko. Toj ragana
per kalną tuo plyšiu - lįst. Kaip ji tik dalindo iki pusei kalno,
* Kuo pasivertė meisteris - nenurodyta Kituose variantuose daugiausia
pasiverčiama i vanagą. - K. A

399
tas kalnas susiglaudė ir nuslėgė raganą. O tie vaikai sugrįžo
pas tėvus savo.
(No RaSimo uirašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuos 1908 m)

237. [ŠVENTĄ DIENĄ NEŽUVAUK]

Pasakoja, pas Dotamų ažcrą sykį vieną Šventą dieną atėjo vie­
nas dvarokas meškeriotie. Bemeškeriodams, besėdėdams pae­
žerėj, pradėjo snaustie. Tai jis, bijodams, kad jam kokia gera žu­
vis nenuneštų meSkerės, tai jis ėmė prisirišo prie kojos virvute
meškerykstį ir nusnūdo. Kaip tik užsnūdo, ne po ilgam pajuto,
kad jau jį velka už kojos. Nors tos meškerės šniūrelis gana ne­
drūtas buvo, vienok jeigu |nclbūtų buvę tenai kupsto, o jis būtų
negavęs in kupstą kojom atsispirtie, tai būtų nupleškėjęs in gilu­
mą ažero. O kaip jis gau kojom atsispirt, tai nutrūko meškerės
virvutė, ir jis tokiu būdu liko no prilakime. Daugiau jau ne šventą
dieną žuvaut.
(No Kalinto užrašė V Basanavičius Ožkabaliuos 1906 m.)

238. APĖ VIENĄ ŽMOGŲ IR VELNIĄ

Buvo kitąsyk toks neturtingas žmogelis. Jis buvo labai geras:

jis niekam pikto nedarydavo ir nesakydavo, o dagi ir per kiaurą
savo am/.į niekad nekeikdavo. Toks jo geras darbas labai nepati­
ko velniam. Sykį vienas velnias sako Licipieriui:
- Leisk mane pas tą žmogų, aš jį prigundysu - jis turės keikt.
- Gerai, - tuo Licipierius jį ir pasiuntė pas tą žmogų.
Atkeliavęs velnias sutiko tą žmogų ainant šventą dieną in
bažnyčią. Jis tą žmogų nematomu būdu instūmė in grabę ir iš­
purvino. Tas žmogus ėmė keikt, sakydams:
- Kibą velnias čia mane innešė in grabę!
Keikdams purvinas sugrįžo namo.
Tas velnias sugrįžęs pasigyrė Licipieriui, kad jau jis tą žmo­
gų prigundė keikt. O Licipierius sako:
- Tu jį neprigundei, tik iš tavo priežasties jis turėjo keiktie.
Dabar, kad tu teip papiktinai tą žmogų, turi ait jam tol tarnaut,
kol anas norės.
400
 Tas velnias, pildydams savo vyresnio įsakymą, atėjo pas tą
žmogų. Atėjęs sako žmogui:
- Prijimk mane, žmogeli, bernaut.
Sako žmogus:
- Ką aš veiksu |su| bernu, kad aš nieko neturu.
Sako velnias:
- Pirksim kokią kumelaitę, imsim no pono laukų tuščių, kel­
mynų plėšt, sėt. ir tuo turėsim ir duonos, ir prie duonos.
Tas žmogelis pamislio: „Mažu ir bus gerai", - pasiliko tą ber­
ną. Tuo jiedu nusipirko seną. pusiau nuplikusią kumelaitę, tas
žmogelis no pono parandavojo tokių pustymų. Tas velnias, pa­
sikinkęs kumelaitę, nuvė tų laukų art.
Kad velnias atvarė vagą prie kelio, tuomsyk važiau kupčius
karietoj ketvertu arklių. Kaip tik privaliau prie to velnio, tuo
visi jo geri arkliai stojo ir nė iš daikto jo karietą nepajudina. Sako
velnias:
- Iškinkyk savo arklius, aš pakinkysu savo kumelaitę - išveš.
Tam kupčiui pasidarė gėda - sako:
- Jei tokia tavo kumelaitė pavežtų mano karietą, tai aš tau ne
tai ką atiduočia geru ketvetą arklių, ale da duočia tris tūkstan­
čius rublių dovanų.
Tuo paleido tuos arklius, pakinkė tą kumelaitę - pastumiant
velniui nematomai, tuo pavaliau su karieta. Negana kad kup­
čius paliko savo arklius, o da ir ture užmokėt tris tūkstančius. O
tas kupčius su pagelba velnio nupleškėjo su tąj kumelaite, kur
jam reikėjo. Dabar jau jie turi gerus arklius ir gana pinigų. Tuos
rėžius plėšė, sėjo kviečius, rugius, - turėjo visko per pilnai.
Pergyveno velnias pas tą žmogų tris metus, an galo sako:
- Jau aš aisu no tavęs. Ale ant atsisveikinimo da aš padarysu
giros iš rugių, kad tu gersi ir girsi mane.
Tas velnias tuo sutaisė girą. An tos giros pavadino kaimy­
nus. Gėrė gėrė, kol pasigėrė. O kaip pasigėrė, tai ėmė visokiais
žodžiais keiktie, bliuznytic ir peštis terp savęs. Velnias, išra­
dęs pradžią arielkos, nuvė in peklą. Už tai no I.icipieriaus ga­
vo dovanų, kad parnešė pilną maišą griekų - to žmogaus ir
kaimynų jo.
(No Vigonaucko užraše Vincas Rasanaviįius Oikabahuo> 1906 tu.)
 2 3 9 . A P E D U B R O L IU : T U R T IN G Ą IR V A R G D IE N Į

Kitąsyk senovėj vienam kaime gyveno du broliai: vienas bu­

vo be galo turtingas, o antras buvo vargdienis. Jis daugiau nieko
neturėjo, kaip tik seną nuplikusią kumelaitę ir vežimėlį, kuom,
būdavo, parsiveža beržo šakų, o padaręs iš jų šluotų, būdavo,
išparduot išvažioja. An galo jau jam teip prisiėjo, kad jau ir tą
vienutėlę kumelaitę turėjo parduot. Ale sako: „Da sykį nuva-
žuosu in girią, parsivežu šakų ir malkų, o paskui jau parduosu".
Pasikinkęs kumelaitę, nuvažiau in girią. Privažiau prie tokio
storo medžio. Klausė - kažin kas vidury medžio šnekas. Jis tuo
su vežimu atsitraukė ir pasislėpė netoli to medžio tankumyne o
laukia, kas nusidės. Ne po ilgam klauso - šneka:
- Žarna žarna, atsiverk!
Tuo atsivėrė šone medžio durys, išėjo keturi žmogžudžiai. O
kad išėjo, pasakė:
- Žarna žarna, užsiverk!
Tuo tos durys užsidarė, ir nieko nepažym. Tie žmogžudžiai
nuvė per girią, kur jiem reikals buvo, o tas žmogus, priėjęs prie
to medžio, sako:
- Žarna žarna, atsiverk!
Tuo atsidarė durys. O kad inėjo in tą medį, pamatė - stovi
medy keturios lovos, stalas, an stalo - valgyt ir gert, o po lovom
guli maišai raudonųjų. Jis sau gerai pasivalgė, išsigėrė, pajėmė
porą maišų pinigų, išvertė laukan, privažiavo vežimėlį, užsidė­
jo ir parvažiau su pinigais namo.
An rytojaus jis norėtų žinot an mieros, kiek jis turi pinigų, ale
netur su kuom pamieruot. Reikalinga jam puskartė. Tai jis nu­
siuntė vaiką pas aną savo brolį paskolyt puskartę. O kad atėjo
tas vaiks, klausia jo anas:
- Ką tu veiksi puskartė, kad pas jus nėr nieko su jąj mieruot?
Sako vaiks:
- Tėvas parvežė daug raudonųjų - norėtų sumieruot.
Tas bagočius kaip išgirdo apė tokius pinigus, iš pavydų kone
padūko ir sykiu su vaiku nuvėjo pas aną savo brolį. O kad pama­
tė tiek pinigų, klausia jo, kur jis tiek pinigų gavo. O anas sako:
- Aš nuvažiavau in girią, išgirdau - medy šnekasi. Aš atsito­
linau. Toliau sakė: „Žarna žarna, atsiverk!" Tuo atsidarė durys,
402
išėjo iš medžio keturi žmogžudžiai ir nuvė sau in girią. Aš nu-
vėjęs teip pasakiau - man ir atsidarė durys. Aš inėjęs radau ke­
turias lovas, po lovom - maišai su raudonaisiais. Tai aš porą mai­
šų parsivežiau.
Tas turtingas brolis mislia sau: „Palauk, kad jis su tokia ku­
melaite parsivežė porą maišų, aš kad nuvažuosu su pora arklių,
aš parvešu nors keturis maišus". Tuo parėjo namo, pasikinkė
arklius ir nuvažiau in girią pas tą medį. Jis teipgi išgirdo ir pa­
matė, kaip tie žmogžudžiai išėjo in girią. Jis tuo skubiai priva­
žiavo prie to medžio ir sako:
- Žarna žarna, atsiverk!
Tuo atsivėrė durys. O kaip jis inėjo, durys užsidarė. Jis ten ra­
dęs valgyt ir gert. Pasivalgė gerai, atsigėrė. O kaip apsigėrę, už­
miršo, ką reik sakyt, kad durys atsidarytų. Jis visaip pasakojo,
visokius žodžius, koki jam an seilės užnešė, - neatminė tų žodžių,
ir durys neatsidarė. Pinigais gėrėjos, o išimtie jų negalėjo.
Jam ten besėdint, in tąsyk parėjo tie žmogžudžiai. O kad tie
žmogžudžiai inėjo in vidų, rado tą godulį viduj. Sako žmogžu­
džiai:
-Tai tu toks paukštys, tai tu mūs išgabenai du maišu pinigų ir
vėl atvažiavai daugiau: tau niekad negana! Mes tave pasotysim!
Tuo ėmė jį užmušė, sukirto in keturias dalis, išnešė, pagiry
prikalė prie medžio. O tuomsyk ir pasibaigė godulio gyvenimas.
O tas vargdienis puikiai su tais pinigais gyveno iki pabaigai die­
nų savo.
(No Vmco Savulio užraše Vincas Hasananičius Ožkabaliuos 1906 m )

240. APĖ ŽMOGŲ IR LAPĘ

Viens ūkinyks, nuvėjęs in girią, užmigo. Atbėgo lapė, sako

žmogui:
- Ką tu ma, žmogau, duosi, ką aš no tavęs vilką atginiau? Tu
ma duosi porą vištų.
Žmogus sako:
- Gerai, aš tau atnešu porą vištų.
Žmogus parėjęs insidėjo in maišą porą Šunų ir nunešė in gi­
rią. Atbėgo lapė prie dovanų, klausia žmogaus:
405
 - O ką, ar atnešei tu m3 porą vištų?
- Atnešiau.
Kaip tik pribėgo lapė, o žmogus iš maišo paleido porą šunų.
Bet lapė pabėgo in volą. Kaip jau pasmuko no šunų, sako ji savo
kojom:
- Jūs, kojukės, ką misliot, kaip bėgot no šunų?
Sako:
- Mes tik skubinom, kad tik graičiau in volą.
- O jūs, ausytės, ką?
- Mes klausėm, ar toli šunes.
- O jūs, akutės, ką?
- Mes tiesiog kelią vedėm, kad tik pabėgt no šunų.
- O tu, vuodega, ką?
- Aš vis maišiau, kad greičiau šunes pagautų.
- O kad tu šitokia, tekit, šunes, vuodegą!
Kaip tik iškišo vuodegą iš volas, šunes už vuodegos išsitrau­
kė ir sudraskė lapę.
(Utr. V. Boslanatriiiusl Ožkabaliuos 1906 m.)

241. APĖ BERNĄ IR OKINYKĄ

Kitąsyk vienas bernas derasi pas ūkinyką tamautie. Kiek
tas bernas nori algos, tiek tas ūkinykas jam duoda. Ale sako
ūkinykas:
- Aš tau duosu kasdien čebatus avėtie. Kada tu juos nuplėši,
tai tau bus metai.
Tas hemas mislia: „Kol tie čebatai gali kasdien prie darbo
laikyt?.. Aš juos tuo nuplėšu". Ir sutiko an to:
- Gerai.
Pradėjo tamautie. Tarnauja metus - nieko nepažym nešioji­
mo tų čebatų. Nešiojo kitus metus - ir nieko nežym. Trečius me­
tus nešioja ir verkia.
Ale sykį jis aria ir verkia, kad negali nunešiot tų čebatų. At­
ėjo pas jį toks senuks. Klausia senuks:
- Ko tu teip ardams verki?
Sako:
- Ką aš neverksu: trečias metas negaliu nunešiot čebatų.
404
 Sako senuks:
- Duok ma kokią almužną, tai tu juos tuo nuplėši.
Tas bernas turėjo tik grašį - atidavė tam senukui paskutinį.
Senuks sako:
- Kaip tu tik ateisi art, nusiauk tuos čebatus ir apark in vagą.
Tik pasiženklink, kokiam daikte, kad rastum. Kitą ir trečią die­
ną teip padaryk, tai tu juos tuo nuplėši.
Kaip tas senuks jam liepė, jis per tris dienas vis perdien po
žeme palaikė, o vakare išsikasęs apsiauna - po trijų tų [dienų]
čebalų sutruko padai ir skūros. Tada jis atėjo pas tą ūkinyką,
sako:
- Atiduok tu man algą, ba jau metai: jau čebatus sunešiojau.
Tada ūkinykas turėjo norom nenorom jį atleistie. Mat tie če-
batai buvo žmogaus skūros. Ba žmogaus skūra, nors ir iki dide­
lei senatvei, niekad nesudyla, o kad jau po žeme pakasa - tuo
supūsta.
(No Bendoraičio iŠOžkabalių užrašė V. Butanavičius Ožkabaliuose 1906 m.)

242. APĖ BERNĄVIMĄ VELNIO

Kad vieną sykį biednas žmogus, iš kur tai gavęs biskutį mil­
tų, pasikepė bandutę duonos. Išėmęs iš pečiaus, nunešė ataušyt
an tvoros. Iš kur buvęs nebuvęs atbėgo velnias ir pavogė tą duo­
nutę. Išėjo tas žmogus pažiūrėt - žiūri, kad jau jo duonutės nėra.
Ką jis darys: pavalgyt netur ką.
O tas velnias, priėdęs duonos, parėjęs in peklą ir užgadino.
Suvuodęs Licipierius klausia:
- Kur tu gavai duonos?
Tas velnias noru nenoru tur pasakyt. Sako:
- Pavogiau no biedno žmogaus.
Licipierius sako:
- Kad tu pavogei no tokio biedno žmogaus duoną, tai tu turi
ait anam atslūžvt.d

Tas velnias aina, pasivertęs in žmogų, pas tą žmogų. Atėjęs

sako:
- Ar tu nepriimtum mane per berną?
Tas žmogus sako:
 - Ką aš veiksu su bernu, kad aš pats neturu ką valgyt. Da
turėjau biskutį miltu, įkepiau bandutę duonos, padėjau an tvo­
ros praaušyt - ir pavogė kažin kas.
Tas velnias sako:
- Tik prijimk. Aisim in dvarą kūlikaut - bus duonos.
Na, tas žmogus jj prijėmė.
An rytojaus jiedu nuvėjo in dvarą, susiderėjo kult. O kad ša­
linę iškuls, tai pelno tiek jiems, kiek tas bernas pakels. Tas ponas
pamislijo, kad daugiau jis nepakels, kad jau porą varšauckų, jei­
gu pajėgus, o jei ne, tai ir da mažiau.
Na, gerai. Atėjo jiedu kult. Tas velnias pajėmė vieną sparą
keltuvei, antrą - buožei, o tam žmogui tik vis liepia verst no ša­
linės. Tas žmogus verčia, o tas velnias duoda kokį sykį - ir gana.
Per dieną jiedu iškūlė visą šalinę kaip su geriausia mašina. Va­
kare parėjo namo. Anryt aina jiedu arpuot javų, o bobai liepia
tas velnias, kad visus maišus, dvikartes, paklodes siūtų in vieną
maišą. Nuvėjo in dvarą - tas pons liepia nešt arpas, arpuot grū­
dus. O tas velnias sako:
- Mum nereik. Mes juos išarpuosim.
Pamaišė grūdus, pūsterėjo - ir čysti. Atvežė toj boba tą mai­
šą - susisėmė visus javus, užsikėlė an pečių ir aina per dvarą.
Pamatė ponas, kad jau neša visus javus, - tas ponas turėjo didelį
bulių, - sako:
- Palaiskit bulių, tai jį subadys.
Tą bulių kaip tik palaido, tas bulius - prie velnio. Velnias jį -
už vuodegos, an pečių ir neša.
- Na, matai, - sako, - prie duonos bus gerai ir mėsos.
Pons mato, kad jau neša ir bulių, - sako:
- leiskit tą bjaurųjį šunį - tegul jį sudraskys!
Palaido tą šunį no lenciūgo - tas šuo prie jo. Jis tą šunį - už
vuodegos, an pečių, sakydams:
- Tai bus bobai geri čeverykai!
Parnešė namo - jau turi duonos ir mėsos, ba tą bulių papjovė.
Atėjo pavasaris - išėjo art, sėt. Tas velnias žino, koks metas
bus: kaip būna sausas metas, tai jie sėja in klonius, tai jų užauga.
Tas žmogus džiaugiasi, kad tokį berną gau: jau jie visko turi.
Ateinantį metą susiedai sėja in klonius, o kad būna lytingas, anų
prapuola. O jiedu sėja vis an kalnų - jų vėl užauga. Jau jie pralo­

406
bo, juos visi pradėjo prašinėt an balių. Gaspadorius kad vaduo­
ja, ir berną ima drauge.
Vieną sykį užprašė juos an krikštynų, važuojant nuklimpo
jiem ratas, arkliai nepaveža. Tas bernas iššoko iš vežimo, pasi­
raitojo rankovę, inkišo ranką in purvyną - ištraukė skrynią pini­
gų. Sako tas bernas:
- Važiuokim namo. Kam mum tų krikštynų - mes sau geres­
nes krikštynas pakelsim.
Parvežiau namo - jau tur visko ir pinigų skrynią.
Tas velnias turėjo tarnaut tris metus. O kad jau pasibaigė tie
trys metai, tada da nebuvo arielkos. Tas velnias ėmė rugių rau-
gyt, virt puodynė ir padarė arielką. Davė tiem savo gaspado-
riam paragaut - jiems tas trunkas patiko, ėmė gert. Pasigėrę ėmė
peštis, keiktis, pliovotic ir papildė griekų, kiek tik reikėjo. Tas
velnias, surašęs jų griekus, nuvėjo in peklą, o tie žmonės liko
sau turtingai gyvęt. Tas žmogus insižiūrėjo no to velnio, kaip
ans darė arielką, paskui ir jis pradėjo varyt. Ir no to sykio atsira­
do arielka.
(V. Blasaitamiiusl 25J. sausio 1S94 mete Oikabaliuos )

243. |SEPTYNI BROLIAI VARNAI IRSESUOj

Buvo tokia ragana. Ji turėjo septynis sūnus. Ale patiko blogi

metai - neturėjo kuom juos maityt nė dengt. Sako in tuos savo
vaikus:
- Neturu aš kuom jus dengt nė maityt - kad jūs pavirstumėt
visi in varnus ir išlėktumėt sau!
Kaip tik ištarė, teip ir išlėkė visi, pavirtę in varnus.
Ale po kelių metų gimė tos raganos duktė. Kada paaugo toj
mergaitė, kaip tik kur sueis su kitais jaunais, ją vis vadina var-
mute. Ji, parėjus namo, klausia motinos:
- Kodėl visi mane vadina vamiute?
Si ko jai motina:
- Yra tavo septyni broliai išlėkę varnais, tai užtai tave ir va­
dina vamiute.
Sako motinai:
- Iškepk tu mž vištą an kelio - aš aisu ieškot savo brolių.
407
 - Kad nori, gali ait.
Iškepė jai vištą, ir įi iškėliau. Ėjo ėjo, jau ją užpuolė vakaras.
Ale ji priėjo tokią šlubelę. Toj stubelėj rado seną bobą. Prašosi ji
pernakvot. Sako toj boba:
- Galėsi nakvot, ale kad mano sūnūs parlėks, tai tave su­
draskys.
Sako:
- AŠ palįsu po pečka, tu mane uždaryk, tai jis manęs neras.
Tep ta palindo po pečium, ją uždarė, ji sau kamputy susirie­
tus guli ir laukia, kas čia bus.
Jau gerai sutemę - parlėkė tas sūnus varnas. Nutūpė, plunks­
nas nusikratė - stojo žmogus. Ir klausia:
- Kas čia smirda žmogiena?
Sako:
- Čia apsinakvojo tokia pakeliauninga mergina.
Sako tai:
- Išlįsk čia.
Toj nor nenor tur išlįst. Išlindo ji - klausia tas varnas:
- Kur tu aini?
Sako:
- Ainu aš savo septynių broliu ieškot, išlėkusių varnais.
- O ką tu čia turi?
Sako:
- Aš čia turu keptą vištą an kelio.
- Tai tu man duok ją, aš suvalgysu, o tu kaulelius susirink ir
susirišk in skepetaitę.
Tą vištą suvalgė, o kaulelius ji sau surišo in skepetaitę.
- Dabar aš tau pasakysu, kur tavo broliai. Aisi aisi, priaisi
labai dideli kalną, kad tu be nieko nepereisi tą kalną, l ai tu vis
dėkis po vieną kaulelį an žemės, tai bus tau trepai, tai jais užlip­
si an to kalno. O kad nusilaisi no to kalno, rasi pagiry stubą. Toj
stuboj rasi septynis puodukus verdant, tai tu visus pamaišyk, o
iš septinto paragauk. Rasi septynias lovas, tai tu visas išvoliok, o
septintoj atsigulk.
Dabar ji pernakvojus, pasijėmus tuos kaulelius, aina. Atėjo
prie to kalno - tas kalnas siekiantis debesius. Da kol galėjo, tai
lipo, o paskui iš tu kaulelių jai pasidarė trepai - u perlipo tą kal­
ną Po kalnu rado namus. Tuose rado septynis puodelius ver­
408
dant - įi šešis pamaigė, o iš septinto paragau. Rado septynias
lovas - ji šešias išvolio, o septintoj atsigulė.
Ne po ilgam parlėkė tie jos broliai varnai. Plunksnas nusi­
purtė - stojo žmonėm. Pažiūrė in puodus - sako:
- Jau mum šiandie ne valgis - jau 6a kas nors yra.
Pažiurę in lovas - sako:
- Jau mum šiandie ne guolis - jau 6a kas išvolio.
Žiūri - kad vyriausio brolio lovoj guli. Sako:
- Dabar tai jau draskysimi Ale, - sako, - da reik klaust, kas ji
per viena ir ko ji 6a atėjo. Ko tu 6a atėjai?
- Aš atėjau savo septynių brolių ieškot. Aš esiu duktė tokios
ir tokios raganos, katra pavertė savo sūnus septynis in varnus.
- Na, tai gerai, kad tu esi mūsų sesuo. Tai jei tu iškęsi septy­
nis metus nevalgius ir nieko nekalbėjus, tai po septynių metų
mes išeisim.
Sako:
- Iškėsu.
Ir teip perėjo tie septyni metai jai nevalgius ir nekalbėjus. '1a-
da jie parlėkę plunksnas nusikratė ir stojo tokiais žmonėmis, ko­
kiais buvo iš pradžių. Ir visi sugrįžo pas tą raganą. Ir ėmė tą
raganą an laužo sudegino, o pelenus po laukus išbarstė. Užtai
da ir dabar žiemą jos lankoj ant sniego žiba.
(No lono Skomaraucko O‘iJtolių 11901 mll

2*14. [PONAS IR NFKF.NČIAMAS SONUSJ

Buvo toksai ponas su pačia savo. Jiedu turėjo sūnų. Ale ta jo
pati numirė. O tas pons nekentė to sūnaus ir sumislijo jis jį nužu­
dyt. Važuoja sykį per girią ir sako savo važinėtojui:
- Paimk tą vaiką, nunešk ana in karklų krūmą ir indėk ir palik.
Palikę nuvažiau.
Ale atėjo in girią žmogus malkų rinktie. Pamatė, kad kaime
vaikas. Jis tą vaiką pajėmęs parsigabeno namo. Prabuvo tas vaiks
pas tą žmogų ketveris metus.
Dasižinojo tas pons, kad jo sūnus yra gyvas pas tą žmogų.
Atvažiau jis pas jį, atpirko tą vaiką už trisdešimts rublių. Ale jis
jo vis neužkenčia. Nuvežė tą vaiką m giną, padavė vaiką savo
tarnui, sako:
409
 - Nešk tu jį ana m tą nulaužtą medį, o įo vidurys yra išpuvęs,
ir inlaisk įį in tą skylę.
Tas nunešęs teip ir padarė.
Ale ne po ilgam atėjo žmogus in girią malkų. Rado tą sausą
medį - sako: „Reik nukirst šitą sausą medį, tai bus malkų". Ka­
da jis ji nukirto, iš vidurio išlindo vaiks. Tas žmogus persigan-
do^ad medy rado vaiką. Ale bet jis jį nepaliko girioj, parsigabe­
no namo, ir jis užaugino jį iki dvidešimties metų.
Ale tas ponas dasigirdo, kad jo sūnus gyvas yra, - jis jį parsi­
gabeno in dvarą. Tas sūnus sako in tuos savo dvarokus:
- Jau tėvas mane dusyk nore nužudytie, ale aš vis gyvas li­
kau. O dabar rytoj kaip jis ateis pas jus, tai jūs turėkit užsivirinę
katilą vandenio. O kaip tik ateis, tai jūs jį pagriebę inmeskit in
katilą.
Kaip tik atėjo pons, teip tie dvarokai sugriebę tą poną inmur-
dė in katilą, ir jis ten pabaigė savo gyvybę. O tas sūnus apsivedė
ir liko to dvaro ponu.
(No J. Skamuraucko Ožkabalfiiiosel/1901 m.į)

245. [PONO SŪNUS IR VILKO SESUO]

Anuose metuose buvo toks pono sūnus. Alejis sumislio sau -
sako: „Aisu aš, ar aš nerasu kur krašto svieto". Aina aina jis -
jau jį užpuolė vakaras. Užėjo in tokią stubelę pas bobą seną. Pra­
šosi in nakvynę. Prijėmė jj pernakvot. Iš ryto jau ais, ale sako toj
boba:
- Da neik: aš tau duosu šitą krepšiuką an kelio. Ale tu jį neat-
rišk ir nežiūrėk, kas ten yra.
Padėkavojo jis tai bobai ir išėjo. Aina jis toliau. Jau jį užpuolė
vėl vakaras. Užėjo in stubelę pas kitą bobą, pasiprašė pas ją, per­
nakvojo. Anryt jau ais, ale sako toj boba:
- Aš tau duosu šituos du kamuolukus, ir vienam yr inkišta
spilkutė. Jei kada bus tau kokia bėda, tai mesk tuos kamuolu­
kus - iš jų pasidarys du kurtai, ir iš tos spilkutės bus tau nendrė
in ranką.
Padėkavojo tai bobai ir aina toliau. Beaidams sumislijo pa­
žiūrėt, kas tam krepšy yra. Kaip tik atrišo krepšį, iš krepšio iŠŠo­
410
ko aukso arklys su deimcnto vuodega ir bėga, jau jis jo negali
atgal in tą krepšį suvaryt. Verkia atsistojęs. Ale kur buvęs nebu­
vęs atbėga vilkas. Sako:
- Jei tu pažadėsi ma pats save, tai aš pagausu tau tą arklį.
Sako:
- Gerai, pažadu - pagauk.
Tas tuo vilkas pagau jam tą arklį. O anas užsėdęs nujo sau.
Ale jojo jojo, atjojo an tokio tilto - puolė tas jo arklys ir pagaišo.
Ką jis dabar darys? Jau jis arklio netur. Metė tuos kamuolius an
tilto - iš tų kamuolių pasidarė du kurtai ir nendrė jam in ranką.
Aina jis su tais kurtais. Atėjo in tokį dvarą. Ten rado tokią ponią
sergančią. O ta ponia tai buvo to vilko sesuo. Sako toj ponia:
- Dabar mudu galėsim ženytis. Kad tu nuveitum ana in tuos
namus su aštuoniom durim o parneštum tu mš pyragaičių, tai
aš būsiu sveika, ir mudu ženysimės.
Nuvėjo jis in tuos namus tų pyragaičių. Kaip jis nuvėjo už
aštuntų durių, teip tos durys visos užsidarė. O jau tas vilkas -
pas jį.
- Dabar, - sako, - aš jau tave pjausu - jau tu mano!
- Na, gerai, tavo, tai tavo. Ale da tu mane iš čia išleisk ir duok
da tu man priešsmert trissyk uždūduot.
- Na, gerai, galėsu.
Tuo jį išleido, o tie kurtai liko uždaryti. Dabar jis insilipo in
medį ir užtrūbijo sykį. Išgirdo tie kurtai tą grajų - tie ėmė graužt
duris. Užgrajijo antrąsyk - tie da labjau graužt! Užgrajijo trečiu-
syk - jau tie kurtai išsigraužė visas duris ir išėjo. Kaip tik atbė­
go, tuo kaip tik griebė tą vilką - sudraskė in šmotelius. O paskui
pats parėjo pas savo tėvą, apsivedė ir liko ponaut.
(NoJ. Kamaraucko Ožkabalių11901 m.D

246. (MEŠKOS STUBELĖI

Buvo toks žmogus su pačia. Jiedu susilaukė mergaitę. Ta jo

pati po tai mergaitei numirė - apsiženijo antrą moterį raganą.
Su tąj ragana vėl turėjo mergaitę. Dabar tos mergaitės auga, jau
pusėtinai paaugo - pradėjo toj ragana savo podukros nekęstie.
Sako savo vyrui:
411
 - Išvežk tu tą mergaitę in pagirį, m tą stubelę. Tenai ateina
meška gūžinėt, tai jai kaulus sumals.
Tas tėvas paklausė. Padavė tai mergaitei vindą, pakulų bis-
kį, miltų išsivirt košės ir ją nuvežė in pagirį, m tą stubelę. Toj
mergaitė verpė pakulas atsisėdus. Jau netoli vakaras - susikūrė
toj mergaitė ugnelę, išsivirė košės ir vakarieniauja. Ale iš po pe­
čiaus išbėgo pelė, sako:
- Duok ma, sesyte, košės.
O toj mergina sako:
- Te tau tos košės, ėsk, kiek tu nori.
Toj pelukė atbėgus priėdę, kiek norėjo. Sako toj pelė:
- Dabar ateis tuojaus meška gūžinėt su tavim. Duos tau auk­
so zvanelį, kad ji žinotų, kur tu. O kad ji tave pagaus, tai sumals
in smulkius miltus. Tai tu man tą zvanelį paduok - aš bėgiosu ir
zvanysu. O tu palįsk po pečka, tai tu liksi gyva.
Jau sutemę - atėjo toj meška. Sako tai mergaitei:
- Išgesyk ugnį - aisim gūžinėt.
Toj mergaitė tuojaus ugnį užgesino - jau tamsu. Padavė meš­
ka jai aukso zvanelį. Toj mergaitė padavė tai pelei zvanelį, o ji
pati po pečium palindo. O toj pelė - bėgiot ir zvanyt. Toj meška
bėgiojo bėgiojo, gaudė gaudė - ir nepagau. Sako meška:
- Jau gana. Bus gerai: moki gūžinėt. Už tai gausi no manęs
aukso skrynią.
Ir tuojaus meška atgabeno skrynią pinigų.
Ant rytojaus sako toj ragana:
- Važuok, parsiveši nors dukters kaulus.
Tas tėvas nuvažiau in tą stubelę - žiūri, kad ji gyva ir žarsto
aukso pinigus. Parsivežė dukterį su skrynia pinigų.
Pamatė toj ragana, kad ji gyva ir tiek daug pinigų, - anryt
sako:
- Vežk, tėvai, šitą dukterį - mažu da gaus daugiau.
Nuvežė dukterį ir maisto jai ten visokio. Toj sėdi, nė never­
pia, nė nieko. Vakare išvirė kosės su spirgais, toj ėda. Ale atbėgo
toj pelė, sako:
- Duok man biskį paėst.
Toj tuojaus pagriebė šluotą, kaip davė tai pelei per galvą! Sako:
- Aš tau duosu, tu laidoke!
Toj pelė nubėgo po pečium.
412
 Atėjo vakaras - atėjo toj meška. Sako:
- Na, užgesyk ugnį. Aš tau duosu sidabrinį zvanelį pazva-
nyt - aisim gūžinėt.
Padavė jai zvanelį. Toj ėmė zvanyt, tai meška tuo ją pagau ir
sumalė in smulkius miltus.
An rytojaus sako ragana:
- Važuok, parsiveŠi dukterį.
Tas tėvas nuvažiau - rado dukters tik kaulus.
(N o J. Skumaraucko Ožkabalių 1901 m.)

247. [KASTĄ LANKTĮ KIRS...]

Buvo toksai žmogus. Ale jis turėjo pačią labai didelę tinginę.
Ji, būdavo, visada per dienas nieko neveikia. Kad jau jiedu nė
marškinių neturėjo, susiverpė špūlę siūlų, sako:
- Aik in girią, iŠkirsi lanktį.
Jis nuvėjo in girią. O ji pirma nubėgo, o užsislėpus krūmuos
teip sau šneka:
- Kas tą lanktį kirs, tai to pati mirs...
Tas žmogus, išgirdęs, kad kažin kas ten girioj šneka, o nors ir
tinginė pati, o jam vienok gaila jos, kad nenumirtų, - nekirto lank­
čio ir parėjo namo. Pati, pirma parėjus, klausia jo:
- No ką, ar iškirtai lanktį?
- Nekirtau. Kad išgirdau - girioj kažin koks paukštys šneka:
„Kas tą lanktį kirs, tai to pati mirs". Aš nenorėjau, kad tu mir­
tum, tai aš jį nekirtau.
- Aik tu, durniau... Neklausyk, ką kas šneka - tik iškirsk.
Tas nuvėjęs iškirto, padarė lanktį. Tai jo boba prisiverpė tol-
ką vieną, paskui ėmė sumerkė in apačią pakulų, o an viršaus
pamerkė tą tolką ir sako savo tam vyrui:
- Sumerkiau tolkas - reiks aust. Pilniavok, kad šunytis ne­
peršoktų per tolkas, kad nepavirstų in pakulas!
Dabar tas vyras vaktuoja, o ji šuniuką gundo, kad Šoktų. Ir
tas šuniukas peršoko per tas tolkas.
- Na, aš tau sakiau, kad vaktuok, ba pavirs in pakulas...
O kad pažiūri - kad jau visos pakulos, tik viena tolka. Na,
jau nėr iš ko aust.
413
 Ale išėjo tas žmogus in girią malkų - patiko striclčių. Nubė-
davojo prieš jį, kad jie teip nuogi, tolkos in pakulas pavirto, kaip
šunytis peršoko... O tas strielčius sako:
-Tai neteisybė! Tai ji tave apgaudinėja, toj tinginė. Žinai ką,
aš tave pamokysu, ką tu turi padaryt. Te tau mano drapanas,
apsirenk, tai ji tave nepažįs. O kad tavęs klaus, kas tu per vie­
nas, tai tu sakyk, kad tu iš dangaus šventasis.
Atėjo namo, pagarbino. Klausia jos:
- Kodėl teip sėdi be darbo?
O ji sako:
- M3 šventa.
Klausia jos:
- Kokia šventė?
Ji jam apsakė, kad tai tokia vienądien, kitą - tokia, ir jai nėr
kada dirbt. O jis jai sako:
- Dievas davė šešias dienas dirbt, o septintą - švęst, o tu kas­
dien šventi.
Tai kaip jis jai ėmė duot kančium - padarė visą mėlyną! Ir
sako:
- Aš esu iš dangaus šventasis, atėjau tave pabaust, ką tu
tinginiauji. O jei da tu tinginiausi, tai kitąsyk daugiau gausi,
kap ateisu.
Toj boba tuojau griebėsi už vindelio - o verpt, tai verpt, kad
net ratelis burzgia. O tas jos vyras vėl nuvėjo pas tą strielčių,
atidavė jam jo drapanas, o savo apsirėdęs, parėjo namo. Žiūri,
kad jau jo pati verpia. Sako:
- Kas tai yr, kad tu verpi?
- A ką neverpsi... Atėjo kažin koks šventasis, tai teip mane
sumušė, ką nieko nedirbu. „O jei, - sako, - nieko neveiksi", tai
kitąsyk da daugiau duos.
No tosyk turėjo kuom apsirėdyt.
(N o /. Skamaraucko O ika b a tių . 1901 m.)

248. (BALTI KARVELIAI SKIRIA DALI]

Buvo toks žmogus našlys. Jis turėjo dukterį ir sūnų. O paskui
vėl apsivedė su antra ir pataikė pajimtic raganą. Su tąj ragana
tepgi turėjo dukterį.
414
 Sykį, aidams in girią su savo dukteria malkų, užsimiršo na­
mie kirvį. Sako:
- Ai k, vaikeli, namo, atneši kirvį.
Toj mergaitė bėga per girią, žiūri - an šakos tupi trys karve­
liai balti. Atėjus pas juos, sako:
- Karvelėliai, sumeskit jūs ma po plunksnelę, kad aš galėčia
graiČiau namon pareitie.
Tie karveliai šnekasi:
- Kokią dalią jai skirt?
Viens sako:
- Kap ji graži, kad ji būt da gražesnė.
Antras sako:
- Kap ji spjaus, tai bus auksas.
O trečias sako:
-Ji bus pati karaliaus.
Ji nubėgo namo, atnešė tėvui kirvį. Tas malkas kerta. Ale toj
duktė kaip spjovė - nupuolė aukso šmotuks. Sako:
- Vaikeli, pajimk - ana aukso šmotuks.
Toj pasijėmė. Parėjo namo. Kaip tik spjaus, tep vis aukso šmo­
tuks. Toj ragana žiūri: kas čia pasidarė, kad toj jos podukra auk­
su spjaudo? Sako savo vyrui:
- Kaip kitąsyk aisi malkų, tai imk mano dukterį.
Aidams vedasi jau aną. Ale tyčia paliko kirvį namie. Atėjo in
girią, sako:
- Bėk namo, atneši kirvį - užmiršau.
Toj bėga per girią, Žiūri - trys karveliai an šakos. Sako ji:
- O ko jūs čia tupit an šakos? Jūs toki ir toki!..
Dabar šnekasi tie karveliai:
- Kokią dalią skirsim šitai raganos dukteriai?
Viens sako:
- Kap ji negraži, kad ji būtų da negražesnė.
O kits sako:
- Kap ji spjaus, kad vis būtų pamačkė.
O trečias sako:
- Mirtis jos - gyvą sudegyt.
Nubėgus atnešė kirvį, tėvas prikirto malkų. Ale parėjo na­
mo - kaip jau ji spjaus, jau toj ragana žiurkštą laiko, kad auksas
nenupultų ant žemės. Toj kap spjovė - lept in žiurkštą rupūžė!
Ir kada tik spjovė, tai vis rupūžė.
4 /5
 To žmogaus tas sūnus pateko m vaiską, tarnavo karaliaus
mieste. O kaip jam viskas gerai klojos, pajeme n karalius už va-
žinėtoją. Po kiek metų parėjo namo pas tėvą. Pasiviešėjęs no sa­
vo sesers ištraukė abrisą ir sugrįžo atgal pas karalių an senos
tarnystos. O tą portrait pakabino stonioj an sienos.
Sykį atėjo karalius in stonią. Pamatė, kad labai dailus portra-
tas kabo an sienos. Klausia:
- Kur tu gavai tokį portratą?
Sako:
- Buvau tėviškėj, tai mano sesers portratas.
Sako karalius:
-Tu man ją pargabek už pačią.
O da jis sako karaliui:
- Ji da auksu spjaudo.
Na, tam karaliui ir visai patiko.
Parėjo namo, pasakė tai savo seseriai, kad „aš parėjau tave
vest pas karalių". O ji jam sako:
- Neisu, ba tu prapulsi, broleli, ir aš.
Nale per didelį prašymą jau ji ėjo. Ale ir toj ragana nelieka su
savo dukteria. Važuoja jie visi. Atvažiau pas jūres, susėdo an
laivo - ėmė toj ragana savo tą podukrą ir inmetė in vandenį. O
kaip ji puolė in vandenį, tai ji pavirto in antį. Ale jie nuvažiau
pas karalių. Pažiūrėjo tas karalius in tą portratą ir in tą raga-
niūkštę - sako:
- Tu tą mergą sau palikai, o man tu tą netikėlę atvedei...
Tuojausjį pajėmė į nevalią.
O toj antaitė plaukė. Perplaukė per marias, atsivertė vėl ta gra­
žia merga. Nuvėjo in karaliaus miestą ir vaikščioja po miestą.
Ale vieną sykį vaikščiojo karalius po miestą - patiko tą mer­
gą. Ir pažino tą mergą iš to portrato. Klausia, iš kur ta ponia.
- Aš, - sako, - toj. kur brolis mane vežė pas karalių. Važiau
drauge ragana su savo dukteria, tai toj ragana mane išmetė in
vandenį. Puldama in vandenį, pavirtau in antį. Perplaukiau per
jūres - pavirtau in mergą ir atėjau in miestą ieškot savo brolio.
Klausia karalius:
-O kur tavo brolis?
Sako:
- Mano brolis pas karalių už važinėtoją.
416
 Tada karalius suprato, kad tai tikrai ta pati. Tuojaus paleido
tą jos brolį iš nevalios. Liepė pastatytie stulpą, visą išsmaluot.
Pririšo tą raganą su savo dukteria, apipylė smala, uždegė ir gy­
vas sudegino. O tas karalius su tąj merga apsiženijo ir karaliau
iki pabaigai savo gyvenimo.
(No /. Kantaraucko Ožkabalių. 1901 m.)

249. (KARALIENĖ NUKIRSTOM RANKOM)

Buvo toks kupčius. Jis turėjo sūnų ir dukterį. Ale tas kupčius
ėmęs numirė - liko jiem visas tėvo turtas. Jiedu teip sau šneka:
- Ženykis tu, brolau...
- Ženykis tu, sesuo...
Ale apsiženijo tas sūnus. Po veseiliai, po kiek ten čėso jau jų
gimė sūnus. Ale potam tas kupčius išvažiau in svetimas šalis
tavorų. O toj marti pradėjo tos sesers neužkęstie. Ėmė pati už­
degė namus - parašė vyrui, kad sesuo sudegino namus. O jis
atrašė - sako: „Kaip aš parvažuosu, aš pažiūrėsu, katra būsit
kalta". Ne po ilgam ėmė savo vaiką papjovė ir vėl parašė, kad
„tavo sesuo papjovė mūs vaiką". Jis vėl atrašė - sako: „Kaip aš
parvažuosu, tai aš pažiūrėsu, ką su jąj padaryt". Ale toj marti
padavė in provą. Prova liepėjai rankas nukirst iki alkūnių ir ją
išvaryt. Tuo jai rankas nukirto iki alkūnių ir išvarė. Aina var­
gingoji, pati nežino, kur ait. Ėjo ėjo, nuėjo in karaliaus dvarą.
Per tvorą inlindo in sodą ir sėdi tankumyne. O tam sode buvo
tokia obelis - uždrausta no jos skint obuoliai, o kad kas nu­
skintų, tai mirčių gąsdino. Naktį ji prisitaikius su burna nusky­
nė vieną obuolį.
Anryt žiūri tas vaktorius, kad jau nėr vieno obuolio. Pasakė
karaliui, kad jau nėr vieno obuolio. Karalius jau jam nor kirst
galvą, o sūnus sako:
- Ką čia del vieno obuolio žmogų žudyt...
Antrąnakt vėl vieną obuolį nuskynė su burna. Jau tą vakto-
rių vėl nor kirst, o sūnus sako:
- Ką čia del obuolio žmogų žudyt...
Ir vėl jam dovanojo. Vaklorius, bevaikščiodamas po sodą, ra­
do tą mergą be rankų sėdint tankumyne, bako:
4J7
 - Ar tu tuos obuolius nuskynei?
-As.
Veda ją pas karalių. Na, jau jai kirs galvą. O sūnus vėl sako:
- Ką čia del obuolio žmogų žudyt... Geriau, kaipo koliekai,
duot jai stubą, maistą ir slūgą, o tegul ji būna prie mūs.
Paklausė karalius - davė jai stubą ir maistą ir tarnaitę, ir ji
sau buvo tam karaliaus dvare. Ale tas karalaitis in tą mergą įnsi-
mylėjo ir su jąj apsiženijo.
Ne po ilgam reikėjo karaliūnui išjot in vainą, o ją jis paliko
nėščią. Kada gimė sūnus, motina karaliūno parašė jam laišką,
kad labai gražus vaikas. Padavė tarnui, kad jam nuneštų. Ale
kas atsitiko? Tas tarnas bckeliaudams pataikė užeit ant nakvy­
nės pas tą kupčių. Apsinakvojo. Pradėjo jo klausinėtie, kur jis
keliauja. Sako keleivis:
- Kad aš nešu laišką karaliūnui.
Papasakojo, kad jo pati netur (rankų) iki alkūnių. O toj kup-
čiaus pati sako:
- O ar matai, kur ji nusikraustė... - Sako: - Parodyk tu man tą
laišką - aš pažiūrėsu, kas ten parašyta.
Tas keleivis jai padavė. Perskaičius ji parašė, kad gimė sū­
nus, nė in šunį, nė in katę nepadabnas, ir sako tam keleiviui:
- Kai grįši, užeik pas mus vėl į nakvynę.
Keleivis nunešė karaliūnui. Tas perskaitęs parašė atgal, kad
„viskas tegul būna, iki aš sugrįšu". Tas keleivis grįždams užėjo
vėl pas tą kupčių. Tai kupčiuvienei padavė tą laišką. Toj per­
skaičius parašė, kad jai vaiką pririšt prie kaklo ir ją visai išvaryt
iš karališko dvaro: tegul ji sau eina, kur jos akys neša. Tas tarnas
parnešė tokį laišką. Karalienė pririšo jai tą vaiką po kaklu ir iš­
varė. Nežino, kas čia pasidarė, - aina sau per svietą.
Teko jai ait per girią. Užsimanė gert labai. Ale rado pakelėj
šaltinuką. Pasilenkė gert - tas vaikas jai no kaklo inpuolė in tą
vandenį. Ji inkišo Uis savo alkūnes, griebė, kad vaikas nepri-
gertų, - ištraukė vaiką ir rankas sveikas. Nusilinksmino, kad
jau ji pasveiko. Aina ji pas tą kupčių in savo tėvynę. O kad
atėjo tenai, ją marti nepažįsta, ba jau ji tur sveikas rankas. Pri­
stojo ji ten per tarnaitę.
Tas karaliūnas sugrįžo iš karės žiūri, kad jo pačios jau nėr.
O mato, kad jau jis yr apgautas. Jam teip neramu. Važuoja jis in
karalystę, kad jam nebūt teip nesmagu. Atvažiau jis in tą miestą,
apsinakvojo pas tą patį kuplių. Ale jam ir ten nesmagu. Ale toj
kupčiaus pati sako karaliui:
- Aš turu tokią mergą su vaiku, tai ji moka gražių pasakų, tai
ji mažu jus nulinksmytų.
- Na, pašaukit ją.
Tuojaus ją pašaukė. Toj jau ima pasakot. Ale ji sako tai kup-
čiuvienei:
- Tu jeigu sakysi, kad negal būtie, tai turėsi statyt po šimtą
rublių.
Sako:
- Kas mb apė tavo pasakas.
Dabar jau ji pasakoja - sako:
- Mes buvom du kupčiaus vaikai. Brolis mano apsiženijo.
Marti manęs nekentė. Brolis nebuvo namie, tai marti sudegino
namus, pasipjovė vaiką ir parašė broliui, kad tai aš vis tai pa­
dariau.
-Tai negal būtie! - (sakoj toj kupčiuvienė.
- Kad negal būtie, duok šę šimtą rublių. Paskui mane padavė
marti in provą. Pripažino provoj man nukirst rankas iki alkūnių
ir išvaryt.
- Tai negal būtie!
- Kad negal būtie, duok kitą šimtą rublių. Kaip mane išvarė,
nuvėjau in karaliaus dvarą, inlindau per tvorą in sodą, nusky­
niau obuolius. Paskui apsiženijau su karalium. Karaliūnui, Vai­
noj bebūnančiam, gimė sūnus. Tarnas nešė karaliūnių laišką. Už­
ėjo pas mano marčią. Marti laiškus perrašė. Paskui mane išvarė
iš karaliaus dvaro, pririšę po kaklu vaikelį. Aš ėjau per girią,
labai ištroškau. Radau pakelėje šaltinuką. Aš pasilenkiau gert -
man vaikelis nupuolė in vandenį. Aš griebiau vaikelį, kad nc-
prigertų. Kaip ištraukiau vaiką, pamačiau ir rankas sveikas. Pas­
kui parėjau čia pas marčią in tėviškę.
Tada karalius ją pažino, prijėmė už pačią. O tą kupčiaus
pačią už tai, ką ji teip padarė, sukrovė malkų krūvą ir ją ten
sudegino. O tas kupčius pardavė savo turtus, ir išvažiau visi
pas karalių.
(No P. Šikorckitiles Ožkabalių 1901 m.)

419
 250. [A Š T Ą P O N Ą P R A G A IŠ Y S U J

Buvo dieduks ir bobutė. Dieduks turėjo gaiduką, o bobute -

vištaitę. Kada toj vištaitė padeda kiaušinuką, tas dieduks prašo,
kad duotų ir jam kokį. Toj boba sako:
- Tegul tau gaiduks padeda.
Tas dieduks užpykęs išvarė savo tą gaiduką ubagaut. Kur
dabar tas gaidukas ais? Aina in dvarą. Dvare užlėkė an tvoros:
- Kukuriekū, aš tą poną pragaišysu ir jo turtą išnaikysu!
Tas pons išgirdęs persigando, kad gaidys tep ji nor baisiai
pragaišyt. Sako:
- Pagaukit tą gaidį, inmeskit jį in arklių tvartą - tegul jį ten
arži lai sumindžios.
Tą gaidį ant nakties inmetė in tvartą. Tas gaidys per naktį
visus to pono aržilus sulesė.
Atėjo anryt pažiūrėt. Kaip tik atidarė tvartą, tas gaidys iš tvar­
to išlėkė. Inėjo in tvartą, žiūri - jau visi aržilai sulesti. O tas gai­
dys, užlėkęs an tvoros:
- Kukuriekū, aš tą poną pragaišysu ir jo turtą išnaikysu!
Tas pons sako:
- Inmeskit tą gaidį in bulių tvartą - mažu jį buliai subadys.
Inmetė tą gaidį in bulius. Tas gaidys per naktį sulesė visus
bulius.
Anryt atdarė tvartą - tas gaidys išlėkė, atsitūpė an tvoros:
- Kukuriekū, aš tą poną pragaišysu ir jo turtą išnaikysu!
Sako tas pons:
- Inmeskit tą gaidį in šulnį - mažu jis prigers.
Tuo jį inmetė in šulnį ir uždarė. Tam gaidžiui jau bėda. Sako
gaidys:
-Ryk, šikna, vandenį, ir aš ryju! Ryk, šikna, vandenį, ir aš ryju!
Ėmęs ir išrijo visą vandenį.
An rytojaus atdarė šulnį - tas gaidys išlėkęs an tvoros užsi­
tūpė:
- Kukuriekū, aš tą poną pragaišysu ir jo turtą išnaikysu!
Tas pons jau visai persigando. Sako:
- Iškūrykit gerai pečių o inmeskit tą gaidį in pečių!
Tuojau prikūrino pečių, tą gaidį inmetė m pečių. Jau tam gai­
džiui karšta. Sako:
420
 - Liek, šikna, vandenį, ir aš lieju!
Tuo užliejo ugnį ir tupi sau.
Atėjo, atidengė pečių - pažiūrės, ar jau sudegė gaidys. Tas
gaidys išlėkė iš pečiaus, užsitūpė an tvoros:
- Kukuriekū, aš tą poną pragaišysu ir jo turtą išnaikysu!
Tas pons jau visai persigando. Sako:
- Jau aš tą gaidį negaliu nužudyt... Ėmę, vyrai, inmeskit in
pinigų skrynią, tai jis mažu nors ten užtrokš.
Tuojaus tą gaidį inmetė in pinigų skrynią ir uždarė. O tas
gaidys sako skrynioj:
- Ryk, šikna, pinigus, ir aš ryju! Ryk, šikna, pinigus, ir aš ryju!
Ėmęs išrijo visus pinigus.
An rytojaus atėjo pažiūrėt to gaidžio. Kaip tik atidarė skry­
nią, tas gaidys išlėkė ir nulėkė pas dieduko stubelę. Sako:
- Dieduk dieduk, atdaryk dureles!
Atidarė.
- Patiesk paklodę.
Patiesė. Sako:
- Vcmk, šikna, pinigus, ir aš vemiu.
Privėmė pilną paklodę pinigų. O toj boba prašo:
- Dieduk, duok man pinigų.
- Negausi: tegul jų tavo vištaitė tau parneš.
Toj boba jau varo savo vištaitę. Toj vištaitė išėjus prisikapstė,
prisilesė visokių kirmėlių, vabalų ir pareina pas stubelę. Sako:
- Bobule, atdaryk dureles.
Atdarė.
- Patiesk paklodę.
Patiesė. Toj višta privėmė visokių vabalų, kirmėlių, ir viskas.
Toj boba išdirbo tai vištai skūrą, ką neparnešė pinigų. Ir liko be­
turtė. O tas dieduks buvo bagots su tais pinigais.
(fonas Kamarauckas Oikabalių. 1901 m )

251. (BERNO DALIS)

Buvo toks gaspadorius visai neturtingas, kad jau jis neturėjo

nė ką pavalgyt, nė kuom apsirėdyt. Ale atėjo pas jį toksai žmo­
gus, susiderėjo pas jį per berną. Kada jau jis pradėjo pas jį ber-
421
naut, tcip tam gaspadoriui su tuom bernu pradėjo viskas sektis,
kad jau jis tuojaus prabagoto.
Ale jau jam pasibaigė metai - jau jis no to gaspadoriaus atsi­
traukė. Kaip tik jis no jojo atsitraukė, teip tas gaspadorius ir vėl
teip pabiedno, kad jau jis vėl nieko neteko. Dabar tas jau gaspa­
dorius dasimislio, kad jis iš to berno dalies gyveno. Tas gaspa­
dorius, susiieškojęs tą berną, kalbina jį atgal pas save per berną.
Tas bernas sako:
- Aš jau pas tave nenorėcia jau daugiau būtie.
Ale tas gaspadorius sako:
- Žinai ką, aš turu tik vieną dukterį. Jei pas mane būsi, tai
kaip užaugs, tai galėsi būt mano žentu.
Patiko tam bernui tokia kalba gaspadoriaus, ir likobemaut.
Kaip tik pradėjo jis gaspadoriautie, teip tas gaspadoriusjau gau­
siai pralobo. Jau jie pagyveno ten kelis metus - jau jis pasidarė
didelis bagočius. Jau toj duktė to gaspadoriaus parėjo in me­
tus - jau kaip pas bagotą ūkinyką pradėjo ir žentai bagoti va-
žuotie. Jie jau tą dukterį ženija su vienu, o in tą berną ir žiūrė-
tie nenor.
Siunčia tą berną in girią parvežt malkų. Išvažiau tas bernas
in girią, prisikirtęs prisikrovė malkų an vežimo. Pavažiau galą -
nulūžo ašis. Ale jis nuvėjęs pas aržuolaitį žiuri ir mislia kirst. O
tas aržuolaitis prašnekėjo - sako:
- Nekirsk tu mane, tokį jauną, gražų. Tu nuveik pas tą savo
ašį, sakyk: „Tegul teip bus", - ir tau ta ašis sugis. Tai tau nereiks
mane kirst nė daryt.
Atėjo pas vežimą, sako:
-Tegul teip bus.
Tuojaus ta ašis sugijo. Parvažiau namo. Norėtų jau ir jis ait in
veseilią, ale tas gaspadorius sako:
- Da sukirsk tas malkas.
Tas bernas išėjo an kiemo, sako:
-Tegul teip bus.
Kaip tik teip pasakė, teip tos malkos tuojaus susikirto.
O jau kaipo baigiant veseilią jau tuos jaunuosius nuvedė in
klėtį, suguldė, o tas bernas sako:
- Tegul teip bus.
Kaip sugulė, teip ir negali atsikelt.
422
 An rytojaus jau atėjo kelt. Susinešė vieni skripkas, kiti - min­
tuvus, kiti - kitokius daiktus, baladoja, kelia, o jau tie jauniejai
negali atsikeltie. Jau guli vieną dieną, kitą, ir nedėlią - ir neke­
lia. Jau tas tėvas mato, kad jau bloga, pradėjo prašyt to berno,
kad juos paleistų. Tam bernui užmokėjo algą už visus jo tarnys­
tės metus, gerai pamylėjo, ir tada jis juos paleido no pirmo ryto
ir pats išėjo savo keliais.
(No Barboros Paliuliūtės Oikabalių 1901 m.)

252. [PANA iŠ GIRIOS]

Buvo toks karalius. Jis turėjo vienui vieną dukterį. Jau ji iš­
augo in metus - jau tas karalius nor ją žcnyt. Suvažiau jauni­
kių, o ji nenor ženytis. Ji nuvėjo in stūbelę, pasijėmė tris ailias
drapanų, iššoko per langą ir išėjo in girią. Ir girioj ji buvo daug
metų. Jau jos visos drapanos nuplyšo, tik ji turėjo ilgus plau­
kus, kad ją, būdavo, plaukai tie apdengia iki kulnų. Ji turėjo
tokį išpuvusį medį. Kad, būdavo, ką išgirsta, tai ji tam medy
pasikavoja.
Ale vieną sykį atjo medžiot karaliūnas in tą girią. O kurtai
apjuto tą paną, ėmė lotie pas tą medį. Atėjo karaliūnas pas tą
medį, sako jai:
- Esi žmogysta - lįsk laukan, ba dursu pike!
Atsiliepė toj pana tam medy - sako:
- Aš esu nuoga pana, aš negaliu pasirodyt žmonėm.
Sako karaliūnas:
- Lįsk laukan, ba kitaip mirsi tam medy!
Nėr ką jai darytie - išlindo iš to medžio. Karaliūnas pamatė,
kad tokia graži pana, - tuojaus ją apsupo savo ploščium ir nusi­
nešė in savo dvarą. Inleido ją ten in kokią stubą, ir ten jis ją mai­
tino ir kasdien jis, būdavo, aina in tą stubą.
Ale pamatė [karaliusl, kad jis ten teip tankiai vaikščioja, -
sako:
- Ką tu ten turi, kad tu ten teip tankiai vaikščioji?
Sako:
- Aš iš girios parsinešiau labai gražią paną.
423
 Atėjo karalius pažiūrėt - ir jam labai patiko, kad tokia graži.
Sako:
- Tu, sūnau, su jąj gali žcnytis.
Ir tuojaus padavė an užsakų ir apsižcnijo. O po tėvo pėdų
liko jiedu karaliaut.
(No Onos Poliuitūlės OSJcMbelių 1901 m)

253. [MAINAIS GAUTAS AVINUKAS)

Buvo toks bernas. Jis nuvėjo, beaidams per svietą, pas tokį
poną, susiderėjo pas jj per berną. Sako:
- Pas mane nesunkų darbą turėsi: tiktai po trimi katilais pa­
kursi malkų ir daugiau nieko. Ale in tuos katilus pažiūrėtie tau
nevalia.
Pradėjo kūryt ir kūrino iki pabaigai tų trijų metų. Ale an pa­
baigos atidengė tuos katilus pažiūrėt, kas gi ten yra, - žiūri, kad
yra kiekvienam katile po vieną dūsią. Jis persigando, kad jis per
tris metus jas degino. Tas pons jj kalbina, kad liktų da an trijų
metų. Sako:
- Kad jūs ma duotumėt kaži kiek algos, aš jau daugiau ne­
tikšų.
-Na, tai kad jau nelieki, tai te tau algą ir gali ait sau.
Davė jam algos aukso tokį šmotą kaip arklio galva. Aina jis
sau su tuom auksu. Sutiko žmogų atjojant ant arklio. Sako tas
bernas:
- Mainykim šitą arklį an šito šmoto aukso.
Na, tas žmogus tuojaus ir apmaino. Joja jis, užsėdęs an to
arklio. Ale bejodams patiko žmogų vedantes jautį. Sako:
- Mainykim an šito arklio tą jautį.
Tas žmogus apmainė. Vedasi tą jautį. Patiko žmogų, vedan­
tes aviną. Sako:
- Mainykim tą aviną an šito jaučio.
Kurgi nemainys aviną an jaučio... Tuo ir apmainė. Vedasi tą
avinuką. Ėjo ėjo, teko ait per girią. Jau užpuolė naktis. Priėjo gi­
rioj tokią stubelę. Pririšo tą avinuką prie advemyko, įnėjo in vi­
dų - rado tris mergas prausiantes nuogas. Sako:

424
 - Mergelės, aikit pažiūrėt, kokį aš gražų avinukų atsivedžiau
garbiniuotą.
Tuoįaus išėjo viena:
- Vaje, koks garbiniuotas!
Kaip tik pačiupinėjo, teip ir prilipo prie to avinuko. Išėjo
antra:
- Najegi garbiniuotas!
Ir ta prilipo. Išėjo trečia pažiūrėt - ir ta prilipo. Dabar jis ten
pernakvojęs vedasi tą aviną su tom trim nuogom mergom. Aina
per girią. Ale velnias tupi medy ir žiūri. Sako:
- N'o kas ten per guzai tų mergų an krūtinių? Aš tik aisu
pažiūrėt.
Velnias kaip tik griebė tai mergai už guzo - teip tas velnias
prilipo prie tos mergos. Vedasi jau ir tą velnią. Vedasi pro tokią
stubelę. O boba duoną kepė. Toj boba - iŠ stubos, su liže šoko
prie tų mergų:
- O jūs stervos, kodėl jūs ainat nuogos?
Kaip kirs liže tai mergai per šikną - tep ta ližė prilipo prie
mergos šiknos. O tą bobą - prie ližės ir vedasi. Atsivedė in tokį
dvarą. Vedasi per dvarą, o buvo kluonas atdaras ir an klojimo
žirnių du šimtai varšauckų, o tuos žirnius jau buvo nupirkęs
žydas ir mierau. Ale tas su tuom avinu vedasi tiesiog per kloji­
mą. Kaip tik atsivedė per klojimą, tep tas velnias kaip griebė
tuos žirnius ir supylė sau in kūlę. Tas žydas tuo griebėsi už kū­
lės, kad perplėšt ir pabert tuos žirnius. Kaip tik griebė tam vel­
niui už mašnos - teip tas žydas ir prilipo prie mašnos.
O tas ponas turėjo tokią dukterį, kad ją nieks negalėjo pra-
šnekyt. O tas ponas teip sakė: jei kas ją prašnekys, tai bus jo žen­
tas. Ale vedasi jis pro pakajus. Pamatė toj pana tą visą komedi­
ją - ėmė juoktis. Sako:
- Tėte tėte, aikit pažiūrėt, kas čia per komedijos!..
Tas ponas pamatęs ir negali trivot juokais.
- Na, - sako, - kad tu mano dukterį prajuokinai, tai turi bū­
tie žentu.
Ir tuojaus surengė veseilią ir apženijo su tąj pana. Ir liko tas
bernas ponaut tam dvare. Matai, ir bernam kaip kada gerai pa­
siveda.
(NoOnos Paliultūlcs OikaMių 1901 oi)

425
 254. [STRIELČIUS IR MARISENKA]

Buvo toks karalius. Jis turėjo tokį sau strielčių. O anas striel-
čius jam, būdavo, vis šaudydavo paukščius, žvėrius, ir jam labai
sekdavosi.
Ale tas karalius rengė balių. Liepė tam strielčiui, kad aitų in
girią prišaudyt paukščių. Nuvėjo in girią, vaikščioja visą die­
ną - nemato jis nė vieno paukščio. Ale žiūri - atlekia trys balti
karveliai. Norėjo juos šaut, ale susilaikė: da žiūrės, kur jie nu­
tūps. Jie nutūpė pas vandenį, ir stojo trys panos. Nusirengė dra­
panas, pasidėjo ir ėjo visos maudytis. Kaip jos ėmė ten pliaukšt,
jis prisitaikęs pavogė jų drapanas. Atsitolino biskį no jų ir klau­
sys, kas čia bus.
Jos jau išsimaudė - ogi žiūri, kad jau jų drapanų nėra. Sako jos:
- N’o kažin kas čia mūs drapanas pavogė?
Viena sako:
- Jeigu jis jaunikis būtų, tai aš jo merga būČia.
O kita sako:
- Aš jį iš bėdos išgelbėČia.
O trečia sako:
- Kad jis mž atiduotų drapanas, tai aš jam duočia tokią muš­
kietą, kad jam niekad nereiktų provyt, o vis galėtų šaudyt.
Išgirdo tas strielčius tokią jų kalbą - atnešęs atidavė jų dra­
panas. Jos apsirengė, ir dvi nulėkė, o katra ketino būt jo merga,
ta jau aina paskui jį. Parėjo jiedu in to karaliaus dvarą. Pamatė
tas karalius, kad tokią gražią paną parsivedė iš girios, - sako:
- Jau aš tau tos panos neduosu. Jei tu man pameštum tokį
daiktą, kokio nėra mano karalystėj, tai aš tau ją atiduosu.
Dabar ką jam daryt? Aina jis pats nežinodams kur. Ėjo per
girią. Girioj priėjo tokią stubelę. Inėjo in vidų - nieko nerado.
Rado šiltą pečių. Užsilipo an pečiaus ir nakvoja. Ale ne po ilgam
parėjo tokia boba. Klausia:
- Kas čia yra?
Sako:
-Aš.
- N’o ko tu 6a atėjai?
Jis apsakė savo bėdas. Klausia toj boba:
- Ar mažu nori valgyt?
426
 - Kurgi nenorėsi: jau visą dieną nevalgiau.
Toj boba suriko:
- Marisenka, kad čia būt valgyt ir gert!
Tep tuojaus stojo an stalo valgyt ir gert. Jis sau gerai pasival-
gė, atsigėrė ir vėl ant pečiaus permiegojo naktį. An rytojaus vėl
toj boba klausia:
- Mažu nori valgyt?
Sako:
- Norėčia.
Teip toj boba sako:
- Marisenka, kad čia būtų gert ir valgyt!
Tuojaus stojo an stalo gert ir valgyt. Atsisėdęs valgo. Ale su-
mislijo sau: „Reik užgert bandyt an tos Marisenkos - kas čia kur
kokia yra?" Prisipylė stiklelį gėrimo ir sako:
- Sveika būk, Marisenka. Tu čia steliuoji valgį ir gėrimą - aš
ant tavęs nors užgersu.
Kaip tik užgėrė, teip ir atėjo toj Marisenka. Padėkavojo jam,
kad ir ją neužmiršo. Jiedu abudu susisėdo, pasivalgė, atsigėrė.
Ir sako jam toj Marisenka:
- Kad bus tau kokia bėda, tai aš tau padėsu.
O toj boba sako:
- Te tau šitais vadeles ir vilk paskui save o neatsižiūrėk, kas
velkasi paskui tave. O nuvilk karaliui, tai da jo karalystėj nebus
tokio daikto.
Jis pajėmęs tas vadeles velka tam karaliui. Pas karaliaus dva­
rą sutiko tą karalių važiuojant. Tas karalius pamatė, kad jis par­
velka tokį šmotą ugnies kaip didžiausias namas, - tas karalius
persigando, kad jis tiek ugnies parvelka, - sako jam:
- Vilk tu tą ugnį atgal, iš kur tu ją pajėmei.
Tas strielčius velka atgalios in tą stubelę. Atvilkęs atidavė tai
bobai tas vadeles. O paskui su tąj Marisenka susėdę pasivalgė,
atsigėrė. Jie parėjo abudu pas tą karalių. Tas karalius pamatė,
kad jis da gražesnę paną parsivedė, - ėmė jam ir antrą atėmė.
Sako:
-Jei tu ma pašertum visą vaiską ir kad kiekvienam būtų bliū-
delis, tai aš tau ją atiduosu.
Tuoj toj Marisenka teip padarė, kad viskas teip stojos, kaip
karalius norėjo. O kad susėdo jo vaiskas valgyt, katras tik pra-
427
dėjo valgyt, tcip ir išvirto. Pamatė karalius, kad jo kerciviai jau
visi negyvi, - šoko prie to strielčiaus su kalaviju kirst jam galvą.
O toj Mariscnka sako:
- Tu nekirsk jam galvą: žiūrėk, kas po tavo kaklu kabo!
Tas karalius dirsterė - žiūri, kad jau kalavijas krinta an jo kak­
lo. Ir tuojaus nusirito to karaliaus galva. O jiedu liko karaliaut
an tos žemės.
(No Siknrcke* Ožkabalių 1901 m.)

255. [SESERŲ VAIKAS IR RAGANA]

Buvo trys mergos: dvi išmintingos, o viena paika. Ale tos mer­
gos turėjo vaiką. Tam vaikui jos nuliedino stiklo luotelį, ir kaip
jos, būdavo, skalbia, tai tas vaiks, būdavo, plaukioja an vande­
nio. Ojos buvo skalbėjos. Ale jos nuvėjo pietų, o tą vaiką paliko
plaukiot. Ateina popiet - jau tik luotelis, o jau jų vaiko nėra.
Aina vyriausia, pajėmus šmotą lašinių, an kelio. Pakeliui ra­
do obelį. Sako toj obelis:
- Sesele, pakrėsk mane - aš tau būsu pamačy.
- Ncturu kada: turu bėgt vaiko ieškot.
Aina toliau - randa upelį, ką tik čiurvenantį. Sako tas upelis:
- Sesele, prakask mane - aš tau būsu pagelboj.
- Neturu kada.
Ir nuvė sau. Atėjo - rado miltų kalną. Sako:
- Sesele, nu kask mane - ma bus lengviau.
- N eturu kada.
Nuvėjo toliau - rado stubelę. Toj stubelėj - sena boba, o an
pečiaus - tas vaiks ir katinas tupi. Ji tuos lašinius užkaitė in puo­
dą, užpylė smala, verda, o ji tai bobai galvą ieško. Toj boba už­
migo - ji tuos lašinius padavė katinui, o tą smalą užpylė tai bo­
bai an akių. O ji, tą vaiką pagriebus - o bėgt, tai bėgt! Tas katinas
suvedė lašinius, tai bobai prakrapštę akis. Toj boba, išbėgus iš
stubelės, sako:
- Gulbelės, vykit tą mergą: jau vaiką neša!
Tos gulbės - vyt, o ji - bėgt. Atbėgo pas kalną miltų.
- Kalneli, gelbėk m ane, - sako.
Sako:

426
 - Tu mane nepagelbėjai pirma - aš tave dabar negclbėsu.
Nubėgo pas upeli tas upelis ir jai nieko nepadėjo. Atbėgo
pas obelį.
- Obelėle, pakavok mane no tų gulbių.
Toj obelis ir ja negelbėjo. Tos gulbės ją dasivijo, sumušė visą,
sumušė ir atėmė vaiką.
Teipogi aina antToji - ir jai teip atsitiko: gau pert ir atėmė vaiką.
Aina jau toj kvailoji, pajėmus lašinių šmotą. Atėjo pas tą obe­
lį. Sako toj obelis:
- Sesele, pakrėsk mane - ma bus lengviau.
Toj merga tuojaus insilipo, pakrėtė ir pati pavalgė.
Aina toliau - priėjo prie upelio. Sako tas upelis:
- Prakask mane, kad galėčia geriau bėgtic - aš tau būsiu in
pamačį.
Toj merga tuojaus nagais prakrapštę, ir tas upelis pradėjo
bėgtie.
Aina toliau - rado miltų kalną. Sako tas kalnas:
- Nukask mane, palcngvyk - aš tau būsiu in pamačį.
Tuojaus toj merga tą kalną nukrapštė ten kiek ir nuvėjo in
tą stubelę. Teipgi padarė tai bobai, kaip ir pirmutinė, ir, pa­
svėrus tą vaiką, - bėgt! O tas katinas prakrapštę akis, tai boba
išbėgus sako:
- Gulbelės gulbelės, vykit - jau ta merga vėl vaiką neša!
Tos gulbės - tuo vyt. Kaip tik pavijo, tai tas kalnas kaip ėmė
dulkyt, o tas upelis - liet, o ta obelis kaip ėmė duot tom gul­
bėm - ir užmušė visas. O toj merga parnešė vaiką tom savo se­
serim.
(No Onos Paliuliūlės Ožkabalių. 1901 m.)

256. (VYNO OBELIS IR VYNO ŠULNYS]

Buvo toks žmogus su savo moteria ir turėjo vieną dukterį.

Ale ėmus toj jo pati numirė. Jis apsiženijo kitą pačią - raganą. Su
tąj ragana jau ir turėjo dukterį.
Ale vieną dieną [ragana] sako tai savo podukrai:
- Nešk tėvui pusryčių in lauką ir, pakol tėvas pavalgys, tai
pasiūk marškinius.
429
 Ji nunešė pusryčiu. Pakol tėvas pavalgė, ji marškinius pasiu­
vo, tik rankoves ncinsiuvo. Parėjo namo - klausia močeka:
- O ką, ar pasiuvai marškinius?
- Pasiuvau, tik rankoves neinsiuvau. Ale aš užmiršau žir-
klaites an akmens - turu ait parsinešt, kad neprapultų.
Nuvėjo pas tą akmenį - žiūri, kad trys paukštukai tupi an
akmens. Ir vienas turi paukštuks po sparnu tas žirklaites. Dabar
šnekas tie paukštukai:
- Kokią dalį mes jai skirsim?
Vienas sako:
- Kaip ji graži, kad ji da būt gražesnė.
O kits sako:
- Kaip ji graita, kad ji būt graitesnė.
O trečias sako:
- Kad ji turėtų vyno obelį ir vyno šulnį.
Tcp tuojaus stojo: kaip ji buvo graži, tai ji da buvo gražesnė,
kaip ji buvo graita, tai ji buvo da graitesnė, ir tas vyno šulnys ir
vyno obelis aina su jąj drauge. Parėjo namo ir šalia vartų atsisto­
jo: vienoj pusėj - vyno šulnys, kitoj pusėj - obelis. O toj buvo
labai netoli kelio. Toj močeka kaip pamatė, kad ji tokia graži ir
turi šulnį vyno ir vyno obelį, tai ką pirma jos nekentė, o paskui
tai ir visai.
Ale ne po ilgam važiavo tuom keliu pro jų namus karalius.
Pamatė, kad tokia graži obelis. Sako savo važinėtojui:
- Aik pašauk tą, keno ta obelis, kad man paskintų tų obuolių.
Tep tas nuvėjo - sako:
- Aikit, keno ta obelis, paskint karaliui obuolių.
Toj močeka tą podukrą pakavojo, o nusiuntė savo dukterį,
kad paskintų obuolių. Toj kaip tik priėjo prie tos obels, tep toj
obelis pakėlė Šakas aukštyn, kad ji nepasiekia nė vieno obuolio.
Norėjo pasemt iš šulnio vyno - tas vynas nupuolė žemyn, kad ji
nepasiekia. Sako karalius:
- Matyt, kad tai ne tavo tas viskas. Tegul ateina ta, katros tai
vis yra.
Toj močeka sako, kad tai vis jos.
- Tu m3 nepasakok: aš matau, kad ne jos! Atvesk tu m3 tą.
Toj neklauso. Tuojaus pats karalius nuvėjo ieškot ir rado ją
susmirdusioj kamaroj. Pamatė, kad ji tokia graži, - jam labai kri-
to in akj. Atėjo toj mergina pas tą obelį - toj obelis palenkė savo
šakas, ji paskynę obuolių. O kad ėjo vyno semt, tai tas vynas
iškilo aukštyn, kad ji su ranka pasėmė.
Tas karalius buvo da jaunikis. Sako karalius:
- Sėsk in mano kočą - važuosim in mano dvarą.
Toj sėdo in kočą važuot, o ta obelis - vienam šone, o tas šul­
nys - kitoj pusėj. O kad parvažiau in dvarą, toj obelis stojo prie
pakajų vienoj pusėj durių, o tas šulnys - kitoj pusėj durių. Tada
tas karalius tuojaus padavė užsakus ir tuo su jąj apsiženijo. Ką ir
dabar da abudu karaliauja, jei da gyvi.
(No Onos Paliuliūlės Ožklabaliuosel 1901 m.)

257. [ŪKINYKO PATI IR ŽMOCŽUDIS]

Kitados buvo toks kereivis. Atitarnavo karaliui, parėjo namo

ir drauge parsinešė šoblaitę. Vedė moterį, o jis buvo ūkinykas. Ir
tas ūkinykas turėjo girioj pievas.
Ale vieną sykį išėjo jis su savo vyrais in girią šėko pjautie, o
savo pačią pajėmė jiems valgio išvirtie. Ale jie pjauja pjauja, jau
ir pusryčiai, ir pietūs, atėjo valgyt - nėra jų gaspadinės nė val­
gio. Vakare jau tie vyrai nuvėjo namo, o jis su savo šuniu aina
pačios ieškot in girią. Aina aina jis per girią - pamatė dauboj
tokį žiburuką. Atėjo an to žiburuko randa tam urve dvyliką
žmogžudžių. Jis tuo su savo tąj šoblaitę nukirto tą vienuoliką
žmogžudžių, o tas pats vyriausias guli su jo pačia. Atėjo pas tą,
o toj jo pati sako:
- Aikit imtis. Katras katrą parmesit, tai aš su tuom būsu.
Jiedu susijėmė - jau tas gaspadorius neparplėšia. Mato, kad
jau bus bloga, - pasišaukė šunį padėt. Tas šuo - už kojų, ėmė
draskyt ir parsiplėšė. O kaip parsiplėšė, tai ir tam nukirto gal­
vą. O tą savo pačią parsigabeno namo. Suvadino susiedus ir
gimines, apsakė jiems tą visą atsitikimą ir klausia, ką su tokia
pačia darytie. O tie visi pripažino, kad jai galvą nukirst. Ir tuo­
jaus nukirto. O jis, vedęs kitą, laimingai pabaigė šio svieto ke­
lionę.
(N o Onos P ah uliūtės O žklabaliuosel 1901 m J

431
 258. (URŠULĖ IK RAGANA)
Buvo tokia Uršulė su vaiku. Ale vieną sykį ji ten kur išėjo, o
tą vaiką paliko. Atlėkus ragana pavogė tą jos vaiką. Apsižiūrėjo,
kad jau jos vaiko nėra, - aina ji ieškot jo. Patiko ji vyšnią. Sako:
- Vyšnele, pasakyk, kur nunešė ragana vaiką.
Sako:
- Suvalgyk no manęs visas v uogas, tai aš tau pasakysu.
Kaip an jos ne per daug buvo, ji ėmus ir nukrimto visas vuo*
gas. O ta vyšnia jai nieko nepasakė. Jau ji mato, kad ją prigau, -
aina ji toliau. Aina aina, priėjo tokią stubclę. Inėjo in vidų - žiū­
ri, kad tas jos vaikas sėdi an pečiaus ir bovijasi su aukso obuoliu,
toj ragana guli pas pečių an suolelio. O toj ragana buvo akla. Ji
u/.sikaitė kruopų puoduką, sako:
- Uršule, paieškok man galvą.
Sako:
- Palauk, tuojau paieškosu.
Ėmė tas kruopas jai užpylė an galvos, o vištuką patupdė, tai
tas vištuks krapšto jai po galvą ir renka kruopas. Jai jis krapšto,
tai ji mislia, kad jai Uršulė ta ieško. O toj Uršulė su tuom vaiku -
o bėgt, tai bėgt! Ir pabėgo no tos raganos.
(N o Ono> PaUvliūtės Ožtiabatiuosel 190J m.)

259. (ŽMOCŽUDIS IR CKINYKO DUKTERYS)

Buvo toks ūkinykas. Jis turėjo tris dukteris. Ale jis aina in
jomarką - pavijo jis kitą žmogų.
- Kur tu aini?
- In jomarką. O tu aini kur?
- Ir aš in jomarką. Ainu mergų pirktie.
- Kad tu nori mergų pirkt, tai gali pirkt no manęs: aš turu tris
dukteris. N'o ką tu veiki su mergom, kad perki?
- Perku vieną ir ženijuosi.
- Na, tai grįžkim pas mane - galėsi ženytis.
Jie parėjo namo, ir tuo apsiženijo. Po veseiliai jau jis ją vežasi.
Naktį - tai šunys loja, tai kas, - sako:
- Aš bijau.
02
 - Na, kad tu čia bijai, n o pas mane da baisiau. Pas mane dvy­
lika pakajij. In vienuolikę galėsi ait, o m dvylikta - nevalia.
Parvariau jiedu anrvt. Jis išėjo, o ji išvaikščiojo visa vienuolikę
pakajij. Ji nuvė ir in tę dvyliklę. Atidarė duris, žiūri - kulbė, kir­
vis an kulbės, kruvinas skiepas, tam skiepe pilna negyvėlių. Jau ji
nusigando da daugiau. Duris uždarius, nuvė prie savo darbo.
Parėjo tas žmogžudis, pažiūrėjo m tę pakajij, sako:
- Jau tu buvai tam pakajuj.
Sako:
- Nebuvau.
- Buvai.
Nusivedė ją tenai ir nukirto jai galvą.
Kitą dieną važuoja jis vėl tenai. Tas jos tėvas jo nepažino. Su­
tiko- vėl pajėmė kitę dukterj. Važuoja - kaip ims šunes lotie!
Toj sako:
- Kaip aš bijau!
- Ko čia bijotie: pas mane da labjau bijosi. Pas mane dvylika
pakajij. In vienuolikę galėsi vaikščiot, in dvyliktą - ne.
Parvažiau jiedu namo. An rytojaus jis išėjo, o ji, visus išvaikš­
čiojus, nuvė ir in tą pažiūrėt. Ir, tą patį pamačius, persigando.
Parėjo vėl tas žmogus namo. Pažiūrėjo in tą pakajij - sako:
- Jau šitam pakajuj buvai.
- Nebuvau.
- Kaipgi nebuvai...
Tuojaus ją nuvedė in tą pakajų, nukirto jai galvą.
Ne po ilgam apsirėdė kitom drapanom ir vėl atvažiau pas tą
mergę. Tėvas tas neakyvas buvo, jo nepažino - ir vėl apženijo
jau trečią dukterį.
Važuoja jiedu namo. Kaip tik pradės šunes lotie ar kas, tai toj
merga sako:
- Kaip aš čia bijau.
- Kad tu čia bijai, pas mane da baisiau. Pas mane dvylika
pakajų. In vienuolikę galėsi ait, o in dvyliktą - ne.
Parvažiau namo. An rytojaus tas žmogžudis išėjo, o toj iš­
vaikščiojo visus - nuvė ir in tą pažiūrėt. Kaip tik pradarė duris,
žiūri - jos seserų galvos stovi. Pamatė - an sienos tokia popierė-
lė pritaisyta: teip kaip tik duris daro, tai toj popicra apsisuka m
kitą pusę. O tas žmogžudis an tos popicros pažįsta, kad jau čia
būta. Ale toj merga ėmė apsuko tą popierą vėl m tą pusę, pajėmė
seserų galvas, uždarė duris, o tas galvas indėjo in skrynią.
Parėjo tas žmogžudis. Tuo pažiūrėjo tenai - nebūta. Ale toj
sako:
- Žinai ką, aš norėčia pas tėvus važuotie.
-Galim važuot.
- Aš imsu vieną skrynią: man motina ketino da duot audeklų
ir linų.
- Gali imt.
Nuvažiaujiedu pas tėvus. Ale jis kur tę prasišalino, o toj duktė
sako:
- Šits neprietelius jau mano anais dvi seseris nužudė. Aš jų ir
galvas atvežiau jum, tėveliai, parodyt.
Tas tėvas suvadino vyrų - ir užmušė tą žmogžudį.
(Paliuliūtė Ožklabaliuose 1901 m] )

260. [ATPLAUK, PUTAI

Buvo toks ponas. Jis turėjo vaikų, ale da turėjo tris dukteris.
Išėjo tos mergos skalbt, o ta mažiukė nubėgo paskui. Toj mažiu­
kė po tą upę braidė braidė, pataikė tokią skylę - ir insmuko ji in
tokį prakeiktą dvarą. Tam dvare rado tokį ponaitį. Jiedu tenai
gyveno. Ta mergaitė jau užaugo, jiedu apsivedė. Ten šiap tep -
ir sulaukė jie vaiką ir mergaitę. Jau tie vaikai net ir paaugo.
Ale vienąsyk prašo ji to savo vyro - sako:
- Leisk tu mane in mano tėvo tėviškę.
-Galėtum ait, ale kad tu [nejtropysi pareit. Na, tai kad tu nori
ait, tai gali ait. Ale kaip grįši, tai turi šiteip sakyt, atėjus an šitos
upės: „Atplauk, puta, balta ar raudona!" Tai aš atplauksi! ir pa-
jimsu tave. O jei atplauks raudona puta, tai jau aš būsu negyvas.
Ji nuvėjo in savo tėvo tėviškę, pasisvečiau - sugrįžo pas upę,
sako:
- Atplauk, puta, balta ar raudona!
Atplaukė balta puta, pajėmė juos ir nusinešė in tą dvarą. Ale
už kelių nedėlių aina ji vėl su vaikais in tėvo tėviškę. Atėjo ji, ale
jos klausia:
- Kur tu būni ir kaip tu nuveini?
4.U
 Ji jiem nesako. Ale lie jos broliai nenori jo daugiau laist. Tai
jie išklausė no tų jos vaikų, kaip šaukt paupy'. Tie nuvėjo in pa­
upį ir šaukia:
- Atplauk, puta, balta ar raudona!
Tuojaus atplaukė balta puta. Priplaukė prie krašto, o tie jos
broliai Šoblią kaip griebė - ir nukirto jam galvą.
Kitą dieną jau ji aina in paupį ir šaukia:
- Atplauk, puta, balta ar raudona!
Atplaukėjau raudona puta. Tada ji pamatė, kad jau jis negy­
vas, ir liko jau ji pas savo tėvą.
(No Onos Paliuliūtės OikaMių 1901 m.)

261. [VAGIS]

Atėjo vienas vagis pas ūkinyką, apsinakvojo. Pasisakė, kad

jis anryt aina in jomarką. Ale an rytojaus jau tas vagis anksti
aina in jomarką - išeidamas to ūkinyko pavogė karvę.
Ale tas ūkinykas ir važuoja in jomarką. Pavijo tą vagį su karve.
Ale tas ūkinykas nežinojo, kad jo karvę pavogė. Privažiavęs sako:
- Nale tai karvutė - teip kaip mūs.
O tas vagis sako jam:
- Žmogus in žmogų atsigema, o gyvulys in gyvulį, tai nėr
nė ką...
Nuvažiau in miestą tas ūkinykas, o tas vagis ir atsivedė su tąj
karve. Tas vagis nežino, kas čia bus, - sako tam ūkinykui:
- Tekit šitą karvę jum, palaikykit - aš bėgsu biskį in miestą. O
jeigu atsirastų pirkikas, tai galit parduot už trisdešimts rublių.
Tas vagis, nuėjęs toliau, žiūri, kas čia nusidės. Žmogus pade­
rino tą karvę ir nupirko tą karvę už trisdešimts rublių. Pamatė
tas vagis, kad jau tą karvę pardavė, - tas vagis jau ateina pas tą
ūkinyką:
- N'o ką, jau pardavėt karvutę?
-Jau. Te tau ir pinigus.
-Tai dėkui, dėdule. Aimc in karčemą - nupirksu magaryčių.
Atėjo in karčemą, pajėmė arielkos. O tas ūkinykas turėjo ke­
lis kailius parduot. Tuos kailius pamėtė karčemoj an suolo. O
tas vagis sako:
435
 - Ne, dėde, tep nepadėk daugiau kailių karčemoj an suolo,
ba gali kas išnešt.
- N’o kas čia neš...
Tas vagis pajėmęs tuos kailius ir aina per duris. Ir sako:
- Ana mano brolis aina. Brolau, palauk, aikšę, magaryčių iš­
gersim!..
Tas ukinykas žiūri, kaip jis bėga su kailiais. Kaip nubėgo, teip
nubėgo per žmonis, o tas ukinykas liko. Ir pavogė iš po akių
kailius. Ne po ilgam davė žinią iš namų, kad karvę pavogė. O
tas ukinykas sako:
Kad aš pats tą savo karvę ir pardaviau.
Tai matai, kaip su vagimis ainasi.
(Oikabuhų 1901 m)

262. |KAČIUKAI IR LAPĖJ

Buvo trys kačiukai brolukai ir viena kačiukė sesukė. Tie, bū­
davo, kačiukai išbėga in pamarį, pagaudo žuvyčių, parneša na­
mo, o ta sesutė išverda jiems valgį.
Ale tie kačiukai brolukai išėjo in pamarį, o atėjo lapė. Atsivė­
rė dureles, paragau iš vieno puoduko, iš kito - ir nėr žuvyčių
puodukuos. Žinoma, kaip katės, ne kiek verdasi. O ta kačiukė
sėdi an pečiaus ir poteriauja.
Parėjo tie kačiukai brolukai - nėr kas duot valgyt. Sako:
- Atėjo lapė, atsidarė dureles ir išėdė iš puodelių.
-Tai tu kitąsyk užsidaryk dureles, kad ji neineitų.
Tie kačiukai brolukai išėjo, o ta kačiukė, užsidarius dureles,
išsivirus žinytes, sėdi an pečiaus ir poteriauja. Ale atbėgo vėl toj
laputė. Paklibino dureles - jau uždarytos. Atėjo po langu, sako:
- Kačiuke sesuke, atdaryk dureles: aš atnešiau tau didelę
naujieną.
- Na, tai kad aš poteriauju, negaliu nulipt no pečiaus.
Sako:
- Šok no pečiaus an mašinaitės, no mašinaitės - an žemės ir
gali atidaryt.
Toj kačiukė sesukė atidarė dureles, o toj lape inėjus tuo iš
vieno puoduko, iš kito puoduko - ir vėl išėdė žuvukes. O pas­

436
kui tą kačiukę užsimetė an sprando ir nusinešė namo, in savo
namelius, už vuodegos prikalė prie girnų malt.
Pareina tie kačiukai brolukai - jau jų sesutės nėra. Tuo vie­
nas pasijėmė krepšiuką, kitas - skripką, o trečias - būbnelį, atėjo
pas tuos lapės namučius ir grajija:
- l.ap a tečka vertelečka,
D ild ild i, d ild ild i...
O tos lapės duktė sako:
- Mama, aisu šokt.
O ta lapė sako:
- Aik, ale tuo ateik.
Toj kaip tik iškišo galvą, tep tie tuo galvą nusuko ir in krepšį
inkišo. Dabar tie kačiukai vėl grajija:
- Lapalečka vertelečka,
Dildildi, dildildi...
Jau kita duktė sako:
- Aisu šokt.
- Na, tai aik, ale tuo ateik, - ba jau irrislia, kad anoj šoka.
Toj kai tik iškišo galvą - tie kačiukai ir tai galvą nusuko ir -
in krepšį. Dabar tie vėl grajija:
- lapateČka vertelečka,
Dildildi, dildildi...
Toj lapė mislia, kad jos dukters teip ilgai šoka, - aina jau ji
pati pažiūrėt. Kaip tik galvą iškišo, tep tie kačiukai ir tai lapei
galvą nusuko. Inėjo in vidurį - rado savo sesutę prie girnų vuo-
dega prikaltą ir malant. Jie tuo atlupo tą jos vuodegą ir paleido.
Ir tada jie turėjo dvejis namelius.
(Šikorckė 1901m.)

263. (SKLEPE, ATSIVERK]

Buvo toks neturtingas žmogus. Jis, būdavo, aina in girią, ska-

binėja beržų šakas, daro šluotas ir tuomi maitinasi.
Ale vieną sykį prisikirto šakų, sėdėdams po beržu ir daro
šluotas. Ale žiūri, kad atvažiau karieta su ketvertu arklių. Išli­
po, šakas numetė iš vieno daikto ir sako:

43 7
 - Skiepe, atsiverk!
Atsivėrė didelės durys. Jie ten nunešė visokių daiktų, o pas­
kui sako:
- Skiepe, užsidaryk!
Ir vėl užsidarė. Ale tas žmogus, kaip tie ponai nuvažiau, at­
ėjo an to daikto, tas vėl šakas numetė, sako:
- Skiepe, atsiverk!
Tas skiepas atsidarė. Inėjo in vidurį, žiūri - stovi ten pinigų
skrynios, visokių brangių daiktų, šilkų, visokių drapanų. Dabar
ką jam daryt? Atėjo jis namo. Nuvėjo pas Susiedą, sako:
- Pažičyk tu man puskartę.
Na, tas mislia: ką jis dabar veiks su puskartę, kad jis toks bied-
nas, jis nieko netur, - ką jis dabar mieruos? Jis ėmęs pasmalau
dugną puskartės ir pažičijo. Jis paprašė pas savo brolį arklius ir
nuvažiau in tą girią, prisimierau sau pinigų, kiek tik nore, susi­
krovė in vežimą, parvažiau namo. Savo tam susiedui nusiuntė
tą puskartę. O kaip tas dugnas buvo smaluotas, tai ten buvo keli
pinigai prilipę. Tas Susiedas visas persigando iš lokamstvos. Ai­
na jis pas jį klaust, kur jis gau tiek pinigų, kad net su puskartę
reikia mieruot. O tas žmogus sako:
- Važuok in girią, ana in tą ir in tą daiktą - rasi krūvą šakų.
Tai tu tžis šakas numėtyk - po jom rasi skiepą. Sakyk: „Skiepe,
atsiverk!" - tai tas skiepas atsidarys, o iš to skiepo galėsi semt
pinigų, kiek norėsi.
Tas tuojaus nuvažiau in tą girią, in tą daiktą, tais šakas nu­
metė, sako:
- Skiepe, atsiverk!
Tuo tas skiepas atsivėrė. Inėjo in vidų - rado skrynias pini­
gų. Jis ėmė tuos pinigus semt. In tąsyk atvažiavo tie, katrų buvo
tas skiepas, pagau jį ir nužudė.
Tai mat kaip goduliui ainasi.
INo Juozo Derenčiaus OžkfabahucseJ 1901 m.)

264. UONUKAS IRJO ŽVĖRYS]

Buvo toks dvarponis. Jiedu gyveno su moteria savo, ir jiedu
turėjo Onutę ir Jonuką. Tas Jonuks turėjo jau aštuonioliką metų.
Tie tėvai jų išmirė, o jiedu liko našlaičiais. Ale jiedu pasiėmė auk-

438
so obuolį ir išėjo jiedu mėtydami bovytis. Na, ir jau jie numetė tą
obuolį tai jau gana toli no savo to dvaro. Ale kaip numetė tą
obuolį toli, lėkė varnas ir pagriebė tą jų obuolį ir, palėkęs toliau,
atsitupia. Tai tie bėga pas tą varną. Tas varnas vėl tolyn, tolyn -
ir nuvilio juos in gilumą girios. Jau juos ir sutemė toj girioj, o tas
varnas no jų prapuolė. Sako tas Jonuks:
- Tu čia, Onute, pastovėk, o aš lipsu m medį pažiūrėt, ar ne-
pamatysu kur nors žiburį.
Inlipo in medį - pamatė žiburį girioj. Sako:
- Jau aš pamačiau žiburį. Aisim mudu an to žiburio.
Aina jiedu. Atėjo - rado namus. Pažiūrėjo per langą, žiūri -
sėdi apė stalą dvylika žmogžudžių ir kaziruoja iš pinigų. Sako
tas Jonuks:
- Tu čia, Onute, pastovėk, o aš aisu in priemenę pažiūrėt.
O tas Jonukas turėjo nepaprastą drūtumą. Jis, nuvėjęs in prie­
menę, susibaladojo. O tas vyresnysis sako:
- Aik tu pažiūrėt, kas ten baladojasi.
Viens išėjo. O kaip jis tik išėjo, tep tas Jonuks jį - už gerklės,
tuo užsmaugė ir inmete in kamaraitę.
Ale jau jie, nesulaukę jo ateinant, sako:
- Kur jis ten liko?
Siunčia kitą - ir tą jis užsmaugė. Ir teip visus po vieną siun­
tė - ir visus užsmaugė, in tą kamaraitę sumetė. O tas vyresnysis
nesulaukia jų sugrįžtant - aina jau jis pažiūrėt. Kaip tik išėjo - ir
tą prismaugė ir ten inmetė.
Dabar jau jiedu ten būna. Tur jie ten gert ir valgyt. Ale sako
jis tai Onutei:
- In šitais kamaraites gali vaikščiot, o in tą, kur užrišta, tai neik.
O kur ji iškęs?.. Tuojaus ji pirmiausia ten pažiūrė. Kaip tik
duris pravėrė, tep tas vyresnysis galvą pakėlė ir sako:
- Paduok tu ma tą bonkutę no lango.
O tas labai buvo dailus an veido, ir tą ji pasidabojo. Tas iš tos
bonkutės pasišmerau - ir tuojau sveikas, pašmerau visus - ir vi­
si atgijo. Dabar sako tas vyresnysis:
- Kad mes galėtume jį užmuštie, tai mudu ženysimės. Tu
imk ir apsirk. Ir sakyk, kad jis tau parneštų levės pieno, tai tu
pasitaisytum.
Ėmė jau ji ir apsirgo. Sako:
•/iV
 -Jonuk, kad tu ma pameštum lcvės pieno, tai aš pasitaisyčia.
Tas Jonuks tuojaus pasiėmė muškietą ir nuvė in girią. Pama­
tė - leve bėga. Pamierau šaut - sako toj leve:
- Nešauk mane - aš tau duosu pieno ir vaiką in pamačį.
Tuo jis ją pasimelžė, gau levuką. Parėjo namo, parnešė pie­
no, padavė tai savo seseriai. Toj ėmus išliejo tą pieną už lovos ir
sako:
- Jonuk, nieko nemačija. Kad ma pameštum meškos pieno,
tai mažu būt mž geriau.
Jis tuo nuvėjo in girią. Žiūri - bėga meška. Pamierau šaut -
sako toj meška:
- Nešauk tu mane - aš tau duosu pieno ir vaiką in pamačį.
Davė jai pieno ir vaiką in pamačį. Parsivedė tą meškutę, už­
darė jau abu in kamaraitę, padavė jai tą pieną. Toj vėl išliejo tą
pieną ir sako:
- Kad tu m5 pameštum vilkės pieno, tai aš pasitaisyčia.
Tas vėl nuvėjo ingirią, žiūri - bėga vilkė. Jis ją pamierau šaut -
toj vilkė sako:
- Nešauk tu mane - aš tau duosu pieno ir vaiką in pamačį.
Tuo jis pasimelžė pieno, davė [vilkėj ir vaiką. Parėjo, tuos
žvėris suleido in krūvą. O toj jo sesuo ar gėrė, ar negėrė - kėlė iš
lovos, sako:
- Jau aš sveika. Dabar, - sako, - aš norėčia žinot, brolyti, kaip
tu drūtas. $ę, aš tau surišu nykščius su šilkų posmeliu - ar nu­
trauksi jį?
Jam surišo. Jis kaip trukterėjo - teip nutrūko kaip vortinklis.
- Na, šę, aš tau surišu su keturiais posmeliais - žiūrėsu, ar
nutrauksi.
Jis trukterėjo - ir nutrūko.
- Na, šę - surišu da sykį.
Ji jam surišo su visa tolkute. Jau traukia traukia - jau nenu­
traukia. Toj pamatė, kad jau nenutraukia, tep tuo suriko - sako:
- Vyrai, šę!
Tep tie visi žmogžudžiai priėjo. Tas Jonuks sako:
-Jau matau, kad ma smertis. Ale duokit da priešsmert ana
an tos dūdutės padūduot.
Tie jam padavė. Tas kaip uždūdau - tie žvėrys visi trys atbė­
go pas jį. Sako:
440
 - Mažu juos reik pašokyt...
Tie žvėrys kaip griebė - visus sudraskė, ir tą jo seserį. O tas
Jonuks su tais žvėrim parėjo in savo dvarą ir ponau su tais žvė­
rim iksmert.
(No Juozo Dermėuiu* OžkJabaliuoseJ 1901 m )

265. (KIETIS NESUPA]

Stovėjo kitąsyk kietis. Ale atlėkė žvirblys, užsitūpė an to kie­
čio, sako:
- Kieti, supk mane. Kietis mane nesupa. Aš aisu pas zuikį, tai
tave nugrauš. Zuiki, kiečio graužt: kietis mane nesupa.
- Aš neisu.
- Aš aisu pas lapę - toj tave pagaus. Lape lape, zuikio gau­
dyt: zuikis neina kiečio graužtie, kietis mane nesupa.
- Aš neisu.
- Aš aisu pas vilką, kad tave papjautų. Vilke vilke, lapės pjau-
tie: lapė neina zuikio gaudyt, zuikis neina kiečio graužtie, kietis
mane nesupa.
(- Aš neisu.]
- Aš aisu pas strielčių, kad vilką užšautų. Strielčiau striel-
čiau, vilko šautie: vilkas neina lapės pjautie, lapė neina zuikio
gaudyt, zuikis neina kiečio graužtie, kietis mane nesupa.
- Aš neisu.
- Aš aisu pas virvę, kad tą strielčių pakartų. Virve virve, striel-
čiaus kartie: strielčius neina vilko šautie, vilkas neina lapės pjau­
tie, lapė neina zuikio gaudyt, zuikis neina kiečio graužtie, kietis
manęs nesupa.
- Aš neisu.
- Aš aisu pas ugnį, kad tą virvę sudegytų. Ugnie ugnie, virvę
degyt: virvė neina strielčių kartie, strielčius neina vilko šautie,
vilkas neina lapės pjautie, lapė neina zuikio gaudyt, zuikis ne­
ina kiečio graužtie, kietis manęs nesupa.
- Aš neisu.
- Aš aisu pas vandenį, kad tą ugnį užlietų. Vandeny vande­
ny, ugnies lietie: ugnis neina virvės degyt, virvė neina strielčių
kartie, strielčius neina vilko šautie, vilkas neina lapės pjautie,
441
lapė neina zuikio gaudyt, zuikis neina kiečio graužtie, kietis
mane nesupa.
- AŠ neisu.
- Aš aisu pas jautį, kad tą vandenį išgertų. Jauti jauti, van­
dens gertie: vanduo neina ugnies lietie, ugnis neina virvės de-
gyt, virvė neina strielčių kartie, strielčius neina vilko šautic, vil­
kas neina lapės pjautie, lapė neina zuikio gaudyt, zuikis neina
kiečio graužtie, kietis mane nesupa.
[- AŠ neisu.]
- Aš aisu pas buomą, kad tą jautį užmuštų. Buome buome,
jaučio muštie!
Tas buomas kaip šoks prie to jaučio, jautis - prie vandenio,
vanduo - prie ugnies, ugnis - prie virvės, virvė - prie strielčiaus,
strielčius - prie vilko, vilkas - prie lapės, lapė - prie zuikio, zui­
kis - prie kiečio, tas kietis kaip ėmė tą žvirbluką supt - ko in-
smert neužsupo.
(No Onos Paliuliūtės Oikįabaliuost 1901 m.J.)

266. (VELNIUKAS PADARO KUNIGU]

Buvo toks ubagas. Jis vaikščiojo ubagaudamas. Sykį aina jau

visas sušilęs pailsęs ir - pats in save: „Kaip tiem ponam, kuni­
gam gerai an svieto gyvęt, o aš teip turu vargt an svieto".
Ale sykį aidams patinka tokį ponaitį. O tas ponaitis tai buvo
velniuks. Sako tas ponaitis:
- Kad tu teip bėdavoji, tai mažu norėtum kunigu būtie?
- Kurgi nenorėčia!.. Ale kad aš nieko nemoku.
Tuo tą ubagą nusivedė in miestą, parėdė jį kunigiškai. Ale
tas velnias žinojo, kur nebuvo kunigo.
- Ale, - sako, - kap tu laikysi mišias, atsisu ksi in duris, tai vis
nusijuok, tai mokėsi viską.
Ale jau jis ten kunigu ilgai. Ale sykį sumislijo- sako: „Jau
viską moku an pomieties, kam čia m3 vis juoktis?" Ale kaip jis
tik nenusijuokė - teip jau jis nieko nemoka. Stovi stovi jau jis -
nieko nemoka. Tie žmonys jį ėmė plakt ir plakt. Jau tep jį supla­
kė, kad jis vos gyvas. Paiškadavojo tam velniukui to senio. Atėjo
tas velniuks, sako:
442
 -Jau jį nemuškit, jau jis mokės.
Tas senis jau kaip aina melstis, tai pirma vėl vis nusijuokia. Ir
mokėjo vėl, ir kunigau ikismcrt.
(No Šikorckės Otklabaliuov 1901 m.J.)

267. [DUKTĖ VAISKEJ

Buvo toks gaspadorius. Jis neturėjo nė vieno vaiko, tik tris

dukteris. Ale atėjo toks čėsas, kad iš kiekvienų namų reikėjo ait
po vieną in vaiską. O kaip tas gaspadorius neturėjo vaikų, tai jis
vis turėjo vieną leistie, o jis kaip savo netur, tai tur samdyt. Rei­
kė už pasamdymą pinigai duotie, o tų pinigų pas jį nelabai bu­
vo. Sako vyriausia duktė:
- Aš apsirengsu vyriškai ir josu in vaiską.
Tuo ji apsirengė ir joja. Ale tėvas jos buvo vilkalokas. Jis ėmė
persivertė per tvorą - ir jau vilkas. Nubėgo in pakelę ir tupi. At­
jojo toj duktė, pamatė, kad vilkas tupi, tai apsisukus atgal. O
tėvas vėl persivertė per tvorą, atėjo in stubą ir sėdi. Ateina toj
duktė, sako:
- Negaliu jotie: ana vilkas tupi pakelėj.
Jau ta bijo. Na, jau apsirengė antroji - ir ta, pamačius vilką,
sugrįžo.
Na, jau joja apsirengus ta jauniausia. Tas tėvas vėl pasiver­
tė in vilką, tupi pakelėj. Prijojo prie to vilko - arklys neina. Ale
ji pentinais paspaudė - tas arklys Šoko pro vilką, o tas vilkas
šoko prie jos. Toj šoblią kaip griebė - perkirto tam vilkui galvą.
Nujojo in vaiską ir buvo su vienu kereiviu visą slūžbą, ir anas
nežinojo, ką ji merga. Pabaigus savo tarnystą, parėjo namo in
tėviškę.
Ale išėjo tos dvi seserys žlugtą skalbtie in pamarę. Atvažiau
luotas, ir žmogus, turintis visokių ten žiedų, karolių parduotie,
sako:
- Mažu, mergos, pirksit žiedų ar karolių?
Sako:
- Mum nereikia. Ale mūs sesuo parėjo iš vaisko, tai ta mažu
pirks.
- Na, tai ją pašaukit.
443
 Pašaukė ją. Tas žiūri, kad tai ta pati, su katrąj sykiu kerci-
viuos tarnavo. Jis ją pajčmč in luotą, sako:
- Aš tave vežuosi in savo dvarą, ir mudu ženysimės.
O ji kaip turėjo kašiuky riešutų, bėrė tuos riešutus an kranto
ir sako:
- Kaip tie riešutai išdigs, užaugs, o aš pasiskinsu riešutų, tai
aš tada su tavim šnekėsu ir ženysiuosu.
Nuvažiau in savo dvarą - ji su juo nieko nekalba. Jau pėrė
daug metų - anas nesulaukia, kad su juom šnekėtų. Jau anas
ženijasi su kita, o ji patarnauja. Ale ji, nuvėjus in pamarę vande­
nio, žiūri, kad jau tos lazdos užaugę ir su riešutais. Ji prisiskynė
riešutų, parėjo su vandeniu, tuo pasiraitojo prastą kleidą, o su
šilkine kelia puodus no ugnies.
Sako:
- Žiūrėkit, su kokia gražia kleida kukarka kelia puodus, o
prastą pasiraitojus.
- No mažu jūs pirkta ta kleida?
- Aš pati pirkau - aš pati ir nešioju.
Teip kaip tik ji prašnekėjo, tep tas tuojaus su tąj savo merga
pagadino veseilią, o su šitąj apsiženijo. Ir gyveno tam dvare jie­
du ikismert.
(No Juozo Derenčiaus Ožk/abaliuttse 1901 m.J.)

268. [MERGINA, RAGANA IR JOS DUKTĖ)

Kitąsyk susiženijo du našliai. Tas našlys turėjo dukterį, o toj
našlė turėjo sūnų. Vienąsyk išsiuntė tą savo podukrą skalbtie.
Toj išskalbus parėjo sušalus. Atėjo prie durių - durys užstum­
tos, jau ją neleidžia in stubą. Sako:
- Leisk, motinėle, in stubą...
O anoj sako:
- Sakyk „anytėle motinėle", tai Icisu.
Anoj atstojo no durių, nuvėjo in tokią stubelę pas tokią seną
bobutę, savosusiedką, apipasakojo savo bėdą. Toj boba sako tai:
- Kad kitaip neleidžia, tai gali sakyt teip, kaip ji nori. Ale
potam vis su juom nesiženyk. Ir parėdyk keturias lėles ir pasta­
tyk in visus keturis kampus po vieną.
444
 Atėjo pas duris - teip sakė, kaip anoj jai liepia. Inėjo in siūbą.
Toj močeka jai sako:
- Na, ką, ar jau būsi mano marti?
O ji sako:
- Nebūsiu.
Toj močeka tuojaus pagriebė vir\'utę - ir ją jau kart. O toj mer­
gaitė nuvė, m vieną kampą pastatė lėlę, in kitą - kitą, in trečią -
trečią, in ketvirtą - ketvirtą. Tep toj močeka tuo virvę an kaklo
ir - po balkiu. Ir klausia:
- N o ką, ar būsi mano marti?
-Ne.
O ta viena lėlė atsiliepė kampe:
- Skirkis, žeme sieroji: brolis su seseria nor ženytis!
Tep tuojaus žemė prasiskyrė, ir toj mergina jau in žemę inlin-
do iki kelių. O ta vėl klausia:
- N’o ką, ar būsi mano marti?
O kita lėlė atsiliepė:
- Skirkis, žeme sieroji: brolis su seseria nor ženytis!
Jau ji nuskendo iki juostai in žemę. O toj motina vėl klausia:
- N’o ką, ar būsi mano marti?
O iš kito kampo lėlė sako:
- Skirkis, žeme tu sieroji: brolis su seseria nor ženytis!
Jau ji paskendo iki kaklui. Toj močeka da sako:
- Ar būsi mano marti?
O ketvirta lėlė sako:
- Skirkis, žeme tu sieroji: brolis su seseria nor ženytis!
Jau ji nuskendo in žemę. Ale po žeme rado ji kelią. Aina ji
tuom keliu, priėjo tokią stubelę. Inėjo in tą stubelę - rado toj stu-
belėj tokią merginą. Sako toj mergina:
- No ko tu čia atėjai iš ano svieto? Parlėks mano motina raga­
na, tai tave sudraskys! Aš tave paversu in adatą ir inkišu in sieną.
Ale jau parlekia toj ragana. Sako:
- Kas čia smirda žmogiena?
O toj duktė sako:
- Kas čia smirdės... Kaip draskei žmonis, tai mažu da turi už
žando kokią dalį kūno, tai tau smirda.
Pakrapštė už žando - ir išvertė galvą žmogaus su ausuotinc
kepure.
445
 Anryl jau ta ragana išlėkė, o toj jos duktė sako:
- Kur aš dabar tave padėsu?.. Ba jau šiandie parlėkus tikrai
tave suvės. Kibą aš paversu tave in nopereką ir užsimausu an
piršto.
Tcip ir padarė.
Parlėkė toj ragana, sako:
- Kas čia smirda žmogiena?
- N o kas čia smirdės... Kaip ėdei žmonis, tai mažu da turi
kokią šlaunį už žando.
Pakrapštė už žando - ištraukė žmogaus koją su medine klum­
pe. Ale jau toj ragana mislia, kad čia smirda žmogiena, o nežino
kur. Sako:
- Užkurk pečių.
O toj ragana jau tą savo dukterį mislia kept in tą pečių. Toj
ragana atsigulė an pečiaus, o ji jau kūrina pečių. Ji pasijėmė še­
petį, kamuoluką siūlų ir abrūsą, ėmus nuspjovė an kamino ir
pati išėjo. Bėga jodvi.
Ale toj ragana prabudo - sako:
- Ar jau iškūrinai pečių?
O tos scilės atsiliepė:
- Da ne.
Kitąsyk klausia:
- Ar jau iškūrinai pečių?
O tos seilės sako:
- Da ne.
Ale toj ragana atsikėlus pažiūrėjo - kad jau jų nėr. Toj ragana
gulė an pečiaus ir sako:
- Vyk, pečiau, ir aš veju!
Veja ji jšis. Anoj pamatė, kad jau atsiveja, - metė šepetį. Iš to
šepečio pasidarė tokia tanki giria, kad niekur perlįst negali. At­
ėjo toj ragana pas tą girią - pereit negali. Ką jai daryt? Ji bėga
namo kirvio. Atbėgo su kirviu, išsikirto kelią. Ale ji nor kirvį
pasidėt. O paukštaitė, an medžio tupėdama, sako:
- Tu padėsi kirvį - aš pajimsu!
„O ką tu su tuom brudu: jis gali nunešt kirvį". Ji tą kirvį nu­
nešė namo, paskui - vėl vyt. Jau anos mato, kad jau netoli, - me­
tė kamuolį siūlų. Pasidarė toks kalnas baisiai didelis. Atbėgo pas
tą kalną - negali perlipt. Ji vėl nubėgo namo, pasijėmė špatą - tą
446
kalną kast! Išsikasė skylę ir vėl veja. Jau anos mato, kad jau neto­
li, - metė abrūsą. Iš to abrūso pasidarė tokios marios neužmato­
mos, kad toj ragana negali nė aplink apcitie, nė perplaukt. Laka
vandenį. Lakė lakė - ir trūko.
Jau dabar jos aina pakaįingai. Ėjo ėjo - ilgai ten, trumpai, -
išėjo an žemės. Nuvėjo in toki dvarą. Tas pons buvo jaunikis, tai
jis su viena apsivedė, ir ten jau jos amžį baigė.
(N o Juozo Derenčiaus Ožkjabahuote1901 m.J.)

269. [PUPA IKI DANGAUS)

Gyveno diedas su boba, turėjo jie stubelę. Ale sykį aidams

tas dieduks rado jis tokią nematytą sėklą. Pasijėmė jis tą sėklą,
parsinešė namo. Kur jis ją dės? Jis ėmęs pasodino po lova tą sėk­
lą. O toj sėkla tai buvo pupa. Pasodino tą pupą po lova. Už kelių
dienų jau ta pupa pradėjo augtie. Vieną naktį jis guli lovoj - ale
pajuto naktį, kad jau jį kelia su lova. Jis mislia: kas čia dabar
darosi? Jis atsikėlęs pažiūri, kad tai ta pupa auga. Jis išėmė vie­
ną lentą iš lovos - toj pupa auga aukštyn. Jau išaugo iki lubų.
Išlupo vieną lubą - jau toj pupa išaugo iki viršui stogo. Išplėšė
skylę stoge. Toj pupa augo augo - išaugo iki dangui. O toj pupa
buvo tokio storio kaip storiausias medis. Tas žmogus lipa tąj pu­
pa in dangų. Atlipo pas duris dangaus ir barškina. Atdarė du­
ris - jis jau kiša galvą. O jis buvo plikas. Dievas pamatęs mislio,
kad subinę kiša. Kaip jam davė in galvą, tai toj pupa sulūžo o jis
puldams užsimušė.
(N o Kajetono Oikfabaliuoss 1901 m J.)

270. IŽMOGŽUDIS IR PONAITIS]

Nelabai per seniai buvo toks bernas labai drūtas. Jam nubo­
do bcbemaujant - nuvėjo in girią žmogžudžiautie. Ale jam teip
gerai sekėsi žmones muštie, atiminėtic pinigai, - jau jis visko tu­
ri. Ale jam vienam nubodo girioj begyvenant. Pasikalbino jis to­
kį pusbernį, kad jam padėtų žmones muštie. Kaip tik jis tą berną
pajėmė, trip jiems nesiseka, kad jiedu nė jokį pelną netur. Sako:
447
 - Kad tu galą gautum, kaip mž su tavim nesiseka.
Pavaryt jis jo negali, ba anas išsvieČys jo darbus. Pajėmė ku­
riu, davė anam in galvą - ir anas užmigo. Tą jau jis nuvilko, kur
jam reikėjo, o pats nuvėjo vėl an kelio. Ten biskj palaukė - ogi
atjoja an šyvo arklio toks ponaitis. Tep tas žmogž.udis nutvėrė
už kamanų, sako:
- Stok, atiduok pinigus!
- Na, tai palauk - nusėsu.
Nusėdo no arklio. Jis pats nejuto, kaip tas ponaitis jį pajėmė
u/, abiejų galų, strėnom davė in savo kelį ir, strėnas nulaužęs,
pametė, o pats nujo.
Tas žmogžudis mislio, kad an tos pasaulės jau už jį drūtes-
nio nėra, o kas ten per viens buvo, tai jis pats nežino. Jis da
neseniai ubagavo strėnom nulaužtom. Jis ir pats pasakojo, kaip
jam atsitiko.
(No T Galk ko OtkįnMiuost 1901 m!)

271. (KOPĖ)

Buvo diedas su boba, sugriuvo su lova. Prišiko maišelį, už-

mėžė darželį. Pasodino ropę. Ta ropė augo augo - užaugo iki
stogui.
Aina boba tą ropę rautie. Rovė rovė - neišrovė.
Pasivadino diedą. Diedas bobą, boba ropę, rovė rovė - neiš­
rovė.
Pasivadino vienkų. Vicnkus diedą, diedas bobą. boba ropę,
rovė rovė - neišrovė.
Pasivadino dvitkų. Dvitkus vienkų, vienkus diedą, diedas bo­
bą, boba ropę, rovė rovė - neišrovė.
Pasivadino tntkų. Tritkus dvitkų, dvitkus vienkų, vienkus
diedą, diedas bobą, boba ropę, rovė rovė - neišrovė.
Pasivadino keturakį. Keturakis tritkų, tritkus dvitkų, dvit­
kus vienkų, vienkus diedą, diedas bobą, boba ropę, rovė ro­
vė - neišrovė.
Pasivadino penkakį. Penkakis keturakį, keturakis tritkų, tnt-
kus dvitkų, dvitkus vienkų, vienkus diedą, diedas bobą, boba
ropę, rovė rovė - neišrovė.
44H
 Pasivadino šeštakį. Šeštakis penkakį, penkakis keturakį, ke­
turakes tritkų, tritkus dvitkų, dvitkus vienkų, vienkus diedą, die­
das bobą, boba ropę, rovė rovė - neišrovė.
(Pasivadino septynakį. Septynakis šeštakį, šcštakis penkakį,
penkakis keturakį, keturakės tritkų, tritkus dvitkų, dvitkus vien-
kų, vienkus diedą, diedas bobą, boba ropę, rovė rovė - neišrovė.)
Pasivadino aštuonakį. Aštuonakis septynakį, septynakis šeš­
takį, šeštakis penkakį, penkakis keturakį, keturakis tritkų, trit­
kus dvitkų, dvitkus vienkų, vienkus diedą, diedas bobą, boba
ropę, rovė rovė - neišrovė.
Pasivadino devynakį. Devynakis aštuonakį, aštuonakis sep­
tynakį, septynakis šeštakį, Šeštakis penkakį, penkakis keturakį,
keturakis tritkų, tritkus dvitkų, dvitkus vienkų, vienkus diedą,
diedas bobą, boba ropę, rovė rovė - neišrovė.
Pasivadino dešimtakį. Dešimtakis devynakį, devynakis aš­
tuonakį, aštuonakis septynakį, septynakis šeštakį, šeštakis pen­
kakį, penkakis keturakį, keturakis tritkų, tritkus dvitkų, dvit­
kus vienkų, vienkus diedą, diedas bobą, toj boba kaip griebė -
ir išrovė.
Dabar kaip jie pasidalys tą ropę? Susitaikė teip: vienkus ėmė
vieną vežimą tos ropės, dvitkus - du vežimu, tritkus - tris veži­
mus, keturakis - keturis, penkakis - penkis, šeštakis - šešis, sep­
tynakis - septynis, aštuonakis - aštuonis, devynakis - devynis,
dešimtakis - dešimtį vežimų. O tam diedui su boba liko blieš-
čius ir vuodega. O to blieščiaus ir vuodegos da tie seniai prisik­
rovė pilną stūbelę, priemenaitę ir an aukšto.
(No Kajf lotto 11901 m. JJ

272. (BERNAS IRJO GIZELIAI]

Buvo toks karalius. Jis turėjo vieną dukterį. Jau ji išaugo in
mergų metus - jau jis nor ją ženyt. Parašė visur tokias popieras:
kad kas galėtų padaryt tokią mašiną, kad pati važuotų be ar­
klių, - o žinoma, kaip senovėj da geležinių kelių nebuvo, - ir an
tokios mašinos pas tą karalių kas atvažuos, tai tas bus jo žentas.
Dabar aina in girias taisyt ten ir jenarolai, ir ponai, ir gaspado-
riai, jau visokias ten mislia, daro, ale bet pati nevažuoja.
449
 Ale buvo pas vieną gaspadorių toks bernas, jau turintis ko­
kią trisdešimts mėty amžiaus savo. Sako tam gaspadoriui:
- Aš aisu in girią - mažu aš išmislysu.
Aina jis in girią, pasijėmęs kirvį. Patinka tokį senuką. Sako
tas senukas:
- Kur tu aini?
- Ainu in girią. Karalius uždavė, kad kas išmislyty tokią ma­
šiną, kad pati važuoty, tai tas būtų jo žentas.
Sako tas scnuks:
- Aime abudu: aš tau padėsu padarytie.
Nuvėjo jiedu in girią, prikirto medžių, tuo subudavojo apačią.
- Na, - sako tas senuks, - sėsk pažiūrėk, jau mažu važuos.
Tas užsisėda - ir jau važuoja.
- Na, - sako tas senuks, - stok - da turim pabaigtie.
Ėmę jiedu pabaigė, nukvarbau, ir važuoja jiedu pas tą kara­
lių. Važuojant patiko žmogų ainant. Sako:
- Kas tu per viens?
Sako:
- Aš esu toks meisteris. Kad aš žingsnį žengiu, tai mylia, o
kad kitą, tai dvi.
- Na, tai kad tu toks meisteris, tai sėsk.
Užsėdo, ir važuoja. Patiko kitą. Sako:
- Kas tu per vienas?
Sako:
- Aš toks: kad aš rikteriu, tai už mylios girdėt.
- Na, tai sėsk.
Užsisėdo jau jie, važuoja. Patinka kitą. Sako tas bernas:
- Kas tu per viens?
- Aš toks: aš galiu vandenį in pundukus suraišiot ir sudėt an
kranto.
- Na, kad tu toks meisteris, tai sėsk.
Sėdo ir tas. Važuoja toliau - patiko kitą. Klausia:
- Kas tu per viens?
- Aš esu toks: su kakta galiu kainus numuštie ir visokius daik­
tus sumuštic.
- Na, tai sėsk ir tu.
Važuoja jau jie netoli karaliaus dvaro. Sako tas senuks:
- Važuokit jau jūs visi - aš aisu sau.
450
 Ir nuvėjo savo keliais. O jie nuvažiau pas tą karalių.
Pamatė tas karalius, kad jau atvažiau, klausia:
- N o katras Čia iš jūs toks meisteris?
O tas bernas sako:
-Aš.
- O šitie kas do vieni?
- Tai mano gizeliai.
Viskas būtų tam karaliui gerai, ale kad labai prastas žentas:
tik bemagalis. Na, jau nėr ką daryt, jau tur būtie žentu. Nale toj
karaliūnaitė sako:
- Aimc da pasivaikščiot.
Nuvėjo jie visi in pamarį. Toj pana nusimovė savo žiedą ir
inmetė in marias ir sako:
- Jei išimsi mano žiedą iš marių, tai ženysimės.
Sako tas bernas:
- Meister, išimk.
Tas tuojaus ėmė vandenį raišiot in pundukus ir mest an kran­
to. Suraišio visą vandenį ties tuo daiktu - išėmė žiedą.
Ji žinojo, kad už mylios kelio yra toks vanduo: kaip to van­
dens paragauja, tai tur užmigt. Sako:
- Už mylios kelio yra toks vanduo, tai jei in dvidešimts mi-
nutų parneši ma gert, tai jau ženysimės.
Sako:
- Meister, aik parnešk vandens.
Tas kaip tik žengė žingsnį - jau jis ten. Pasisėmė to vandens.
Ale paragaus, ba norėjo gertie. Kaip tik paragau, teip ir užmigo.
Jau laukia laukia, jau tik penkios minutės - da jo nėr. Jau ta
pana džiaugiasi, kad jau nepareis. Sako bernas in tą, kur gal ge­
rai rėkt:
- Na, šaūk.
Tas kaip rikterė - no visų stubų kaminai nugriuvo. Ir ans pas
vandenį pabudo. Kaip tik žingsnį žengė - jau ir čia su vandeniu.
Jau daugiau netur (pana) ką daryt - jau tur ženytis. Ale ką da
ji sumislijo... Buvo karaliaus geležinė pirtis. Sako:
- Tą pirtį gerai prikūryt, o juos siųst nusimaudyt. Tai kai jie
ineis, tai juos uždaryt, tai jie ten iškeps.
- Na, - sako, - aikit in pirtį nusipraust.
Jie kaip tik inėjo in pirtį, tep juos ir uždarė. Jau jie pajuto, kad
jau karšta, - sako:
 - Na, tu, meister, mušk sieną.
Tas insibėgėjęs kaip davė kakta in tą geležinę sieną - nesu­
griovė, tik sulinko. Kaip davė antrusyk kakta - ir sugriovė. Išėjo
iš tos pirties.
Jau mato. kad ir geležinę pirtį sugriovė:
-Jau, - sako, - nieko nėr, jau reik ženyt.
Ir tuojaus padavė užsakus ir apženijo. O po tėvo pėdų liko
karalium. O tie jo gizeliai buvo pas jį ministrais. Ir aš, pasako­
rius, buvau an to baliaus, gėriau valgiau, per barzdą varvėjo,
burnoj nieko neturėjau.
(No Kazio Bepirščio Ožkabalių 1901 m.)

273. (KARALIAUS DUKTF.RŲ IŠGELBĖTOJAS]

Buvo toks biednas žmogus. Jis turėjo vieną sūnų. Ale tas sū­
nus jau užaugo in dvidešimts metų - sako tėvui:
- Ką aš čia veiksu pas jus... Duokit jūs ma in krepšiuką duo­
nos kampą, kumpį mėsos ir kvortą arielkos - aš aisu vandravot
svieto.
Ir išėjo, atsisveikinęs tėvą. Ėjo ėjo ilgai jis ten, trumpai - pri­
ėjo girią. Perėjo per tą girią, priėjo kalvį. Tas kalvis klausia jo:
- Kur tu aini?
Sako:
- Vandravot svieto.
- Na, tai lik pas mane per gizelį.
- Na, tai gerai.
- Lik an metų.
O jis baisiai buvo drūtas, o tas kalvis labai buvo bagotas. Jie­
du dirba, jiem viskas labai sekasi. O tą jis savo krepšiuką pasika­
bino an sienos su maistu.
Perėjo metai - tas kalvis vėl prašo jo, kad liktų an kitų metų.
Jis vėl liko. Perėjo kiti metai - tas kalvis jį kalbina an trečių me­
tų. Jau jis nenor daugiau būtie pas tą kalvį. Sako tas kalvis:
- Aš turu tik vieną dukterį, turu aukso, sidabro - galėsi ma­
no būtie žentu.
- Na, tai jei nupirksi man geležies ant lazdos, tai da liksu.
- Na, gerai, nupirksu.
 Kaip tik bematant pėrė jau ir riečias metas. Kalbina da jį, kad
liktų,-sako:
- Jau daugiau nebūsu, jau man Kalėdos. Mž tik nupirk gele­
žies an lazdos, o aš pasidarysu lazdą ir aisu in svietą.
- Na, o kiek tau reik nupirkt geležies?
- Parvežk man iš miesto nors kokią penkioliką brikų.
Tep tas kalvis nuvažiavęs nupirko tiek geležies, kiek liepė.
Parvežė jam, o jis iš visos tos geležies pasidarė lazdą. O kada jau
pabaigė, išnešęs laukan, metė aukštyn - išmetė baisiai aukštai, o
kad puolė žemyn, atkišo jis delną - puolė an delno ir sulinko.
Sako:
- Da parvežk geležies kokius penkis brikus.
Tas kalvis parvežė jam da penkis brikus. Suvirino tą. Išnešęs
kaip metė aukštyn - puolė an delno ir vėl sulinko. Sako:
- Da turi parvežt, da mažai.
Da parvežė. Jis da ir tą suvirino. Jau kaip išnešęs metė aukš­
tyn, atkišo delną, puolė an delno - jau nesusikreivino. Sako:
- Jau bus gera, galėsu ait vandravot.
Pasijėmė savo krepšiuką ir aina. Ėjo ėjo, patiko labai didelį
vyrą. Sako:
- Kas tu per vienas ir kur aini?
- Aš Kalnavertis: galiu kalnus nuverstie.
- Na, tai mažu aisi su manim?
- AŠaičia, ale kad aš valgyt noru: jau trys dienos kaip aš ne­
valgęs.
- Na, tai šę, sėsk, duosu aš tau pavalgyt.
Atrišo savo tą krepšį, da no tėvo duotą ant kelio, susėdo jie­
du, pasivalgė, atsigėrė arielkos. O to jų maisto nė kiek nesusi­
mažino, kiek buvo, tiek ir yra.
Aina jiedu toliau. Patiko kitą didelį ir dailų vyrą. Sako:
- Kas tu per viens?
- Aš esu toks: aš galiu geležį minkyt.
- Na, tai mažu aisi su mumi?
- Aš labai aičia, ale kad aš valgyt labai noru.
- Na, tai sėsk čia, pavalgysim.
Vėl iš to krepšiuko pavalgė, atsigėrė, ir vėl viskas liko.
Aina toliau. Nuvėjo kelias mylias - priėjo girią. O toj jau bu­
vo netoli karaliaus miesto. Sugulė pasilsėt.
453
 Ale atėjo vaistas to karaliaus - žiūri, kad toki baisūs vyrai
guli. Jie tuo davė žinią karaliui - sako:
- Kažin kas tę per galijotai guli pagiry.
Tep tuo karalius su vaisku aina jų mušt. Atėję ėmė šaudyt.
Ale tas pabudo - sako:
- Kas čia šaudo?
Kaip griebė tą savo lazdą, kaip paleido in tą vaiską - teip ir
iškirto, kaip šluota nušlavė. O aniedu rovė medžius iš girios ir
mušė - išmušė visą vaiską, o tą karalių gyvą paėmė.
- Na, - sako tas karalius, - aime in mano dvarą, ir galėsi jau
tu karaliaut.
Nuvėjo in jo dvarą, gerai pasivalgė, atsigėrė.
Ale kilo an to karaliaus šešios žemės, norėdami jį suvisai su-
naikytie. Kaip tik pradėjo vajavotie, tie visus tuos šešis karalius
sumušė suvisai, ir tie karaliai jam aprašė savo žemes, kad jau jis
ponas an jų.
Ale toj vainoj buvo toks jau senas karalius. Tas prašo juos pas
save in svečius. O kada jie ten nuvėjo, sako karalius:
- Aš turėjau tris dukteris. Nuvėjo jos in sodą pasivaikščiot ir
prapuolė visos trys nežinia kur. Mažu galėtum tu j£is atieškotie?
- Nežinau, mažu galėsu.
Per kelias dienas jie ten pabaliavojo - išėjo jie sau ieškot. Ėjo
ėjo per septynis metus, priėjo tokią girią. Tiejo tavorščiai atsigu­
lė pagiry, o jis nuvėjo in girią pavaikščiot. Žiūri, kad stovi labai
didelis aržuolas, o tam aržuole yra baisus lizdas. Jis, priėjęs prie
to aržuolo, davė su tąj lazda in tą aržuolą - iš to aržuolo išlėkė
paukštis gripas. Sako:
- Ko tu nori, karaliūnai? Dovanokit gyvastį - jei ko norit, tai
aš jum patamausu.
- Na, tai kad tu nori patarnautie, tai tu man pasakyk, kur
tokio ir tokio karaliaus dukterys.
Sako:
- Žinau. Yra pomarėj kalnas labai didelis. An to kalno - labai
didelis akmuo. Po tuo akmeniu yr skylė, o in tą skylę jas nunešė
smakai.
- Mažu tu galėtum mane nuvest iki tam kalnui?
- Calėsu.
Ir tas gripas lėkė, vedė da juos penkias dienas. Atėjo pas tą
kalną - ten jis pamatė tą akmenį. Ir klausia:
454
 - Ar čia yr kur netoli miestas?
Sako paukštis:
- Yra netoli.
- Na, - sako, - Kalnaverti, versk šitą akmenį.
Tas pajėmęs verčia verčia - nejuda.
- Na, ir tu, kur geležis minkai, padėk jam.
Ir abudu nepajudina. Jis užkišo savo lazdą - kaip griebė, tai
tik nusirito no kalno. Žiūri, kad baisiai didelė skylė. Ką jie pa­
veikę nuvėjo in miestą, prisipirko geležies.
- Na, - sako, - tu geležis minkai - minkyk, daryk lenciūgą
ir lopšį.
Tas tą geležį minkyt, daryt lenciūgą. Padarė lopšį gerą ir len­
ciūgą no kiek šimtų mastų. Padarė vindą ir leidžia. Ale pirma
leidimo da jiedu turėjo jam prisiekt, ką jo klausys. O jis sako:
- Kad aš pakrutysu lenciūgą, tai turite traukt aukštyn.
Sėdo in lopšį, ir leidžia jau jį in tą skylę. Leido leido - jau
subaigė lenciūgą. Jau jis pamatė šviesą, ale lenciūgas per trum­
pas. Pakrutino lenciūgą - ištraukė jį vėl an viršaus. Sako:
- Per trumpas lenciūgas.
Da dapirko geležies ir da pridūrė šimtą sieksnių. Ir vėl leido­
si. Jau nusileido in aną svietą. O šviesu, o gražu! Girios, sodai,
paukščiai gieda, ramumas neišpasakytas. Vaikščioja jis ten. Ale
žiūri - girioj stovi aržuolas labai didelis. Jis nuvė pas tą aržuo-
lą - žiūri, kad viršūnėj lizdas. Ji su tąj savo lazda barkšterė in tą
aržuolą - išlėkė iš to lizdo paukštis gripas.
- Viešpatie karaliau, dovanok gyvastį mano vaikams... Jei ką
nori, tai aš tau padėsu, tik neužgauk da sykį su tąj lazda, ba ir
dabar ką tik vaikai mano neišpuolė iš lizdo.
- Na, tai kad tu man žadi padėt, mažu tu žinai, kur tos trys
karaliaus dukters?
Sako:
- Žinau. Turi jas čia trys smakai: vienas su galvom trim, kitas -
su šešiom, o trečias - su dvylika galvų. Ale bėda jas iš ten išimt.
- Na, ką daryt... Aš an to čia atėjau. Nuvesk mane tenai.
Tas gripasjį ten nuvedė. Žiūri - dvaras aptvertas geležia, na­
mas išbudavotas in šimtą gyvenimų. Ineit jis niekur ten negali.
Ėmė su lazda mušt - ėmė tie mūrai drebėt. Tos panos išbėgo,
atidarė bromą - jis ten inėjo. Klausia tos panos:
- Kas tu per viens, kad tu čia galėjai ateit iš ano svieto?
 Sako:
- Aš iš tavo karalystės. Tavo tėvą užvajavojau, tik palikau aš
ji ten karaliaut, pakol aš sugrįšu.
Tos panos duoda jam gert ir valgyt, džiaugiasi džiaugsmu
neišpasakytu. Ale sako:
- Parlėks mūs ponai, tai tave sudraskys.
Išgirdo - jau parūžia, net girios braška. Sako:
- Mes tave pakavosim po lova.
Pakišo jį po lova. Ale atėjo jis in pakajus, sako:
- Kas čia smirda žmogiena? A, jau tu atėjai su manim vaja-
vot! Aikim pasibandysim.
Tas išlindo iš po lovos, kaip davė su tąj lazda - tep išsyk vi­
sos trys galvos nutrūko. O paskui jj visą sudraskė in šmotus ir
išmetė laukan. Tos panos jį apsikabinę bučiuoja, myluoja, dai­
nuoja, valgo, geria.
Ale klauso, kad jau vėtra, patiko ūžimas - net girios braška!
Jį vėl jos pakavojo už pečiaus. Kaip tik atėjo in vidų, sako:
- O ką, jau tu atėjai čia? Jau tu mano brolį vieną nužudei! - O
tas smakas buvo su šešiom galvom. - Na, aikšę su manim an
vainos!
Tas kaip šoks prie jo, kaip davė su lazda - tuo nulėkė visos
šešios galvos. O tą smaką in dalis sukapojo ir išmetė laukan.
Po tai varnai vėl su tom panom linksminasi, valgo, geria, dai­
nuoja. Sako:
-Šituos du užmušei, alcparlėks da viens - su dvylika galvų.
Jau su tuom kažin kaip bus. Čia stovi dvi statinės: vienoj minkš­
tas vanduo, o kitoj - drūtas. Tai kad tu galėtum apmainyt tas
statines.
Sako jis:
- Kas čia negalės...
Pajėmęs tais statines apmainė. Ale klauso - jau parūžia, net
žemė dreba. Atėjo in vidų tas smakas su dvylika galvų:
- N o ką, jau tu mano brolius nužudei - dabar lauki manęs?
Aš tave pusiau perplėšu!
Ale tas tuo kaip šoko prie smako, kaip davė su tąj lazda - tuo
nulėkė šešios galvos. Kaip tik nukirto šešias, tep tuo vėl ataugo.
Kaip tik nukirs šešias, tep ir vėl atauga. Jau abudu pradėjo ilst -
tep tas smakas gert vandens. Ir jie mušėsi mušėsi - puolė sma-
456
kos an to galijoto ir sudraskė jį m šmotus. Paskui nuneše jį, už­
kasė m duobę. O tos panos matė, kur jį užkasė smakas. Verkia
tos panos savo išgelbėtojaus. O tas smakas guli po varnai, serga.
Tos panos vaikščioja po sodą, verkia savo išgelbėtojaus. Ale at­
lekia tokia paukštaitė, sako:
- Ko jūs verkiat?
Jos jai išpasakojo, kaip atsitiko su tuom jų išgelbėtoju. Toj
paukštaitė sako:
- Jūs ma pririškit dvi bonkutes po sparnais - aš lėksu gyvojo
ir gydančio vandens parnešt.
Tos panos tuo jai pririšo bonkutes - ji tuo nulėkė ir parnešė
to vandens. Tos panos tuo iškasė jį iš duobės. Tos panos verkda­
mos šmotus deda in krūvą, Sudėjo, sušmerau - ir sugijo. Inpylė
in bumą vandens to gyvojo - ir atgijo. O atgijęs sako:
- O, tai saldžiai miegojau!
- Jau tu miegojai... Tu buvai in dalis sudraskytas.
Dabar jis mislia, kaip jį, tą smaką, galėtų apvajavotic, kad jis
nemarus. Aina jis in girią pas tą gripą. Atėjęs lazda barkšterė in
tą aržuolą - tas gripas atlėkė, klausia:
- Karaliūnai, ko nori?
Sako:
- Ar tu nežinai, kaip tą smaką užmuštie?
Sako:
- Tu aik pas tais panas - mažu jos galės išklaustie, kur jo
smertis.
Anas sugrįžo pas tiiis panas, sako:
- Mažu jūs galėtumėt no smako išklaus..w jo smertis?
K u r

Tos panos, tam smakui beieškodamos galvą, klausia:

- Kur tavo smertis?
Sako tas smakas:
- Mano smertis - marėse yra toks akmuo, o tam akmeny yra
antis, o toj anty yr kiaušinis. Tai kad kas tuom kiaušiniu duotų
man in kaktą, tai iš manęs tik smala pasilietų. Ale kas ten daais...
Akmuo labai didelis - kas jį permuš... Ale kaip per marias pri-
ais... O kad ir permuštų - toj antis išlėks su kiaušiniu.
Tos panos tuo nubėgo pas tą savo išgelbėtoją ir jam pasakė,
kur jo mirtis laikosi. Tas vėl nuvėjo pas tą gripą, papasakojojam,
kur jo mirtis. Sako tas gripas:
457
 - Tai bėda: kap per vandenį priaisi prie to akmens... O kas tą
akmenį permuš... O su tąj ančia tai baikos: jau aš ją pagauna,
perplėšcia ir pajimčia tą kiaušinį.
Dabar mislia: kas čia bus?
- Na, - sako, - an to aš atėjau čia. Vesk tu mane tenai.
Tas gripas veda jį in tą daiktą marių, kur tas akmuo. Pakelėje
patiko rado sėdint tokį senuką, turint prieš save tokias dideles
akis, prieš tas akis varto knygas. Kaip parverčia knygą an vie­
nos pusės, tai diena, kaip parverčia an kitos pusės, tai naktis.
Klausia tas senuks, kur aina. Sako:
- Ainu ten ir ten.
O tas senuks sako:
- Na, tai gerai. Aš tau duosu tokią lazdelę, ale ma tą lazdelę
vėl atgal atnešk. Tu su šitąj lazdele kaip mostersi, tai prasiskirs
vandenys, o kaip kitąsyk mostersi tąj lazdute, tai truks akmuo.
Dabar vėl tas gripas lekia, o jis aina. Atėjo an to daikto marių.
Jis su tąj lazdele mosterėjo - prasiskyrė vandenys. Antrusyk kaip
mosterėjo - trūko akmuo pusiau. Jau toj antis lekia su kiaušiniu.
O tas gripas kaip griebė tą antį - išnešė iš jūrių, perplėšė ir pada­
vė jam tą kiaušinį. Ir sako tas gripas:
- Dabar tau iš čia tiesiog. O kad aisi an to senuko, tai tau bus
labai toli. šę ma tą lazdelę - aš nunešęs jam padėkavosu ir ati-
duosu, o tu jau skubykis prie to neprieteliaus.
Parėjo in tą smako dvarą - tos panos sako:
- Vaje, tu neik, ba jis tave sudraskys ir mus perpykęs.
Sako:
- Jau aš dabar jo nebijau.
Atėjo in vidų. Kaip tik pamatė tas smakas - teip ir šoko prie
jo. O šits kaip davė su tuom kiaušiniu jam in kaktą - tep tik sma­
la pasiliejo. Ką - jau dabar tą paskutinį smaką pergalėjo. Toj vy­
riausioji pana buvo gražiausia, ir ji nusimovus aukso žiedą su
parašu savo no piršto iš džiaugsmo užmovė jam an piršto. O
paskui visa krovė an vežimų - auksą, sidabrą, deimantą, aukso
šėpas, kreses, skrynias ir, vienu žodžiu, visokius brangius daik­
tus ir vis vežė pas tą skylę. O kada jau viską suvežė, sudėjo in tą
lopšį. Pakrutino lenciūgą, o anie vis traukė aukštyn. O kada jau
viską padavė, tai paskui pasodino tais visas tris panas. Ale rei­
kėjo ir jam pačiam sėstie: kaip Ištraukė tais panas, jau daugiau tą
lopšį neleidžia, ir paliko jį ten.
458
 O jie kaip ištraukė, tai tos panos turėjo prisiekt, kad jie jas
išgelbėjo, ir pargabeno jas pas tėvą jų, karalių. Dvi su jais apsi-
ženijo, o toj vyriausia, gražiausia sako:
- Kad nėr mano išgelbėtojaus, aš nė už nieko netekėsu.
Grįžkim dabar atgalios. O tas ten likęs toj skylėj - ką jau jam
daryt? Aina vėl jis pas tą gripą. Atėjęs jam sako:
- Jau mane čia paliko šitam sviete an visados. Ar tu negalė­
tum mane išnešt an ano svieto?
-Galėsu. Ale turi primušt trisdešimts jaučių, trisdešimts ke­
palų duonos ir trisdešimts bonkų arielkos gorčinių. Sukrausi an
manęs tą viską, užsisėsi an manęs. O kap aš lėksu aukštyn, tai
kaip jau ilsu, tai aš atsigrįšu, tai tu man vis mesi po kulšį jaučio,
po kepalą duonos ir po gorčių arielkos.
Primušė jaučių, prikrovė duonos ir arielkos an to paukščio
gripo ir pats užsisėdo, o jis lekia. Kaip lėkė, tai kilo aukštyn. Kaip
pradėjo apilst, tai jis atsisuka, o jis jam vis meta po kulšį jaučio,
po kepalą duonos ir vis po gorčių arielkos. Ale jau supenėjo vis­
ką, ir jau netoli viršaus, jau šviesa buvo matyt, atsisuko - jau jis
netur ką mest Jis jėmė peilį, tuo - nuo savo kojų minkštimus ir
inmetė jam in gerklę. Tuomi pasidrūtino ir išlėkė an žemės. Pas­
kui tas gripas biskį pasilsėjo ir nunešė jį in tą karalystę, kur tos
panos. Atėjo pas Kalnavcrtį, sako:
- Ar tu mane pažįsti?
Tas jau visas persigando. Tai kaip ėmė jam duot su tąj laz­
da - sumušė visą kaip šunį. Paskui gerai sumušė tą, kur geležį
minko. Būt jis juos visai užmušęs, ką tik tos panos jo atprašė, tai
jis tuos da paliko gyvus. O paskui jis su tąj vyriausia tuo padavė
užsakus. O in šliūbą važiau dvylika karietų sidabrinių, dvylika
karietų auksinių ir dvylika - deimantinių. Pasibaigė veseilia. Pas­
kui jis nuleido tuos du in tSis dvi karalystes, kur jis anksčiau
buvo užvajavojęs, o jis pats liko toj karalystėj karalium.
(No StImsre Krantaucke Dartnykų 11901 nt.J.)

274. [VĖJAS PIRŠLYS]

Buvo toks senas kereivis. Atitarnavo karaliui dvidešimts pen­

kis metus - aina namo. Aidams užėjo in traktiernią pasidrūtyt.
Pasistatė arielkos, geria ir sėdi sau. O to šinkoriaus duktė labai
459
negraži, o tas kereivis labai dailus. Toj merga vis vaikščioja pro
jį ir dabojas. Sako:
- Kereivi, arielkos turi, o kode neturi užsikąst?
O jis sako:
- Kad aš pinigų turėjau tik an arielkos, o užkandžio neturu.
- Na, tai kad tu toks biednas, aš tau duosu užsikąst.
Tuojau atnešė pripjausčius mėsos, pyrago. Kaip jis tą savo
arielką išgėrė, tai toj merga jau jam duoda ir vyno, ir porterio, ir
visokio gėrimo, - jau jam ten lėbis. Ale jau kalbina jį in žentus
tas šinkorius - labai buvo bagotas. Sako:
- Galėsi būt mano žentu. O tik vieną dukterį turu - visi lobiai
tau teks.
Ale vieną sykį išvažiau tie šinkoriai in svečius, o jiedu liko
namie Šėporiaut. Ale jiedu vaikščiojo po visus pakajus. Ale žiū­
ri, kad vienas pakajus užrakytas. Klausia tas kereivis:
- Kas šitam pakajuj yra?
O toj merga sako:
- Aš nežinau, kas Čia yra: Čia šita stuba užrakyta jau no senių
mūs prosenių ir rakto no jos nėra.
Ale, kaipo senas kereivis, mislia, kaip čia ineit in jį. Jis ėmė
ieškot - rado po grindžia raktą no to pakajaus visą surūdijusį.
Jis tą raktą biskį apšveitė, inkišo in duris - gerai tinka. Atidarė
duris - nieko tam pakajuj nėra, tik an sienos kabo krepšys ir kan-
čiuks. Ale jis nusikabino tą kančiuką, pavartojo - smagus kan-
čiuks. Olia - kirto su juom in žemę. Kaip tik kirto, teip tuo stojo
trys šimtai kcrcivių ir sako:
- Ko nori, viešpatie karaliau?
Tas nusigando ir nežino, ką teip |su) jais pradėtie. Sako:
- AŠ nieko nenoru. Ale kur jus padėt?
O anie atsakė:
- Sakyk: „Lįskit in krepšį!"
Tas kereivis sako:
- Lįskit in krepšį!
Kaip tik ištarė, tep jie prapuolė. O jau jis žino, ko vertas tas
krepšys. Tą krepšį užsikabino an pečių. Ale žiūri - tam krepšy
aukso žiedas. Jis, tą žiedą pasijėmęs, žiūri - biskj rūdimi aptrauk­
tas. Ale jis pabrūžys, kad būtų šviesesnis. Kaip tik patrynė, tep
stojo prieš jį penki šimtai kereivių ir tuo klausia:
460
 Viešpatie karaliau, ko nori?
O jis sako:
- Lįskit in krepšį!
Tas vaiskas tuo prapuolė. Dabar jau jis turi kančių, krepšį ir
žiedą. Jau jis mislia iš ten dūlyt toliau. Toj šinkoriaus duktė biskį
prasišalino, o tas kereivis kaip išė, teip išė. Aina aina. Kaip užsi­
mano valgyt, kerta kančium - tuo stojo prieš jį kereiviai. Klausia:
- Ko nori?
- Kad čia būt ma valgyt ir gert!
Tuo jam viskas yra, ko jis tik reikalauja. Aina toliau. Atėjo in
vieną karalystę. O an to karaliaus ėjo Šeši karaliai. Atėjo tas ke­
reivis pas tą karalių - patinka jau ainant an vainos. Sako tas ka­
ralius:
- Prieteliau, matau, kad tarnavęs karaliui, - mažu aitum ma
in pamačį?
Sako:
- Galėsu būt aš tau pagclboj.
Tuojaus išėjo patikt neprietelius. Kaip tik patiko, tuo patrynė
žiedą - stojo penki Šimtai kereivių. Kirto kančium - stojo trys
šimtai kereivių ir sako:
- Ko reikalauji, viešpatie karaliau?
- Aš noru, kad jūs anos visus vaiskus išmuštumėt, o karalius
ma atvestumėt gyvus.
Žinoma, jo kereiviams dusyk sakyt nereikėjo: tie kaip šoko,
tuo vaiską sumušė, o tuos karalius atvedė gyvus. Karalius nežu­
dė, davė jiem maisto. O tas karalius valdė visas žemes.
Dabar tas karalius nori, kad jau jis būtų žentu ir karaliautų
visom žemėm. Jis atsako:
- Aš da aisu toliau in svietą, o paskui sugrįšu. O dabar tu
karaliauk.
Atsisveikino, ir išėjo jis. Toliau beaidams, atėjo in girią. Girioj
rado tokius namus. Inėjo in tą stubą, rado - tokia sena boba ver­
da baisiai didelį katilą košės. Sako:
- Vaikeli, ko tu čia atėjai? Pareis mano keturi sūnūs, tai tave
sudraskys!
O jis sako:
- Kad ir sudraskytų, o jau vakaras - toliau ait negaliu, turu
čia nakvotic.
461
 Toj boba išvirė tą košę, pripylė didelius keturis bliūdus, at­
nešė keturis kepalus duonos. Jau visai vakars - jau parėjo tie jos
sūnus. O tie keturi dideli vyrai tai buvo vėjai*. Kaip tik atėjo in
stūbą, sako:
- O ką, Jonai, ir tu čia atėjai? Tu yr gers vyras, kad tu tiek
karalių pamušei. Aš mačiau, buvau ten, kur tu vajavojai.
Susėdo jau jie vakarienės, pasijėmė po bliūdą košės, po kepa­
lą duonos ir valgo. Ale sako tas vyriausias:
- Duok ir Jonui košės.
Inpylė košės in bliūdą kaip rėtį, atnešė kepalą duonos. Tas
Jonas paragau kelis šaukštus, ir jam gana, o tie po bliūdą košės
ir po kepalą duonos - teip kaip už ausies. Sako:
- Tai tu nedrūtas vyras, kad tu negali valgyt.
Atnešė šiaudų - jie visi sugulė, o jį, tą Joną, pasiguldė in vi­
durį. Tai kaip viens pirsteria, tai tas Jonas atsimuša in kitą, kaip
kits pirsteria, tai jis atsimuša in kitą, ir jis per naktį negau mie­
got: tep jį šaudė no viens kito pernakt. Anryt sukilo, klausė:
- N o ką, ar gerai miegojai?
- Duokit jau šventą ramybę - koks čia miegas buvo... šaudėt
mane pernakt no viens kito.
- Tai da mes neperdėm smarkiai, kad tu geras vyras. Tu bū­
tum numiręs, mes tave būtume uždaužę.
Dabar jie šnekasi. Sako:
- Aš buvau vakar girių laužyt.
O kitas sako:
- Aš buvau miestų griautie.
O trečias sako:
- Aš buvau: devyni metai lytaus vienam krašte nebuvo, tai
aš užvariau debesius, ir palijo.
O ketvirtas, tas vyriausias, su didžiausiais ūsais, sako:
- Aš buvau tokioj karalystėj. Ten karaliaus duktė yra gra­
žiausia an tos pasaulės ir labai išmintinga, kad ją nieks negali
pajimtie už moterį per jos išmintingumą. Ale tu, Jonai, kad ne­
būtum durnas, tai tu galėtum apsiženyt, jei aš būčia piršlys. Va-
kamakt buvo pas ją šeši karaliūnai, o ji visus nukazirau. Jei nori,
Jonai, galim ai tie tenai. Ale tik nebūk durnas, kad ji ir tave ne-
prigautų. Sckis ma in skverną, ir aime.
* šis sakinys buvo žemiau, prieS pastraipą „Miestas karaliaus..." K. A.

462
 Jonas insisegė in skverną - tas vėjas kaip šoko, tep jau tuo
ir ten.
- Na, - sako, - nebūk durnas - tu ją pajimsi už moterį. O ka­
da tau reiks, tada tik sakyk: „Vėją, piršlį mano!" - tai aš būsu
pas tave.
Miestas karaliaus buvo netoli marių. Stojo tas Jonas no mies­
to trisdešimts mylių, kirto kančium in žemę - tuo stojo trys šim­
tai kereivių ir klausia:
- Ko nori, viešpatie karaliau?
- Aš noru, kad čia man būtų an marių sidabro palocius ir no
jo kad būt sidabro kelias iki karaliaus miestui, o iš šalių stovėtų
sidabro karūnos.
Teip tuo viskas ir stojo.
Pamatė toj karaliaus duktė, kad stovi an marių toki pakajai ir
tokias kelias iki miestui - rašo ji gromatą, kad jis pas ją ateitų. O
jis atrašė atgal: „Tau tiek pas mane, kaip man pas tave". Gavus
tokią gromatą, aina pati pasjį. Nuvėjus pas jį, ėmė gert ten, links-
mytis. Sako:
- Kaip tu čia tai viską gali padarytie?
O tas kaip pasigėrė, jis jai viską išpasakojo. Toliau - daugiau:
visai apsigėrę, o toj karaliūtė ir pavogė no jo tą krepšį, kančių ir
žiedą, o pavogus nuvėjo in savo dvarą. O ten viskas prapuolė. O
jis tik prasipaginojęs pabudo - pluko an lentos jūrėse. Dabar mis­
ija: „Kas čia bus? Jau čia bus mš dabar smertis". Ale jis atsiminė,
kad piršlys jo - vėjas. Sako:
- Vėją, piršlį mano!
Tep tas vėjas su dideliais ūsais - tuojau pas jį.
- O ką, - sako, - aš sakiau tau, kad tu nebūk durnas. Matai,
ką ji tau padarė! Dabar šę, kabykis in skverną.
Tas insikabino, o jis išnešė iš marių ir nunešė ant aukšto kal­
no. Sako:
- Čia stovėk ir žiūrėk, o aš aisu su jąj vajavot.
Nuvėjo - kaip ėmė pūst, kaip ėmė pūst! Mūrai griūva mies­
te. O toj pana kaip tik išeina laukan, su skepetaite mosteria -
teip ir tyka. Jis vėl pūst, jis vėl pūst!
Ėmė viskas maišytis. Toj pana išėjo, jis kaip pūsterė - ir išpū­
tė no jos tą krepšį, žiedą ir kančių. Atneše, padavė jam:
- Na, dabar jau nebūk durnas, tai tu ją pajimsi.
 Dabar jis vėl kirto kančium - tuo stojo trys šimtai kereiv ių,
klausia:
- Ko nori, viešpatie karaliau?
- Kad čia man būtų per šešiasdešimts mylių no miesto aukso
pakajai ir no jų - kelias iki miestui karaliaus, visas no aukso.
Pamatė toj karaliūtė, kad toki pakajai gražus ir toks gražus
kelias, - rašo ji gromatą pas jį. Jis atrašė atgal: „Tiek tau pas ma­
ne, kaip mž pas tave". Dabar aina vėl toj pana pas jį. O atėjus
ėmė gert, myluotis. Tas vėl apsigėrę, užmigo - ji no jo vėl pavo­
gė tą viską, nuvė - ten viskas prapuolė, jis liko plaukiot an len­
tos jūrėse. Atsiminė bėdoj savo piršlį - sako:
- Vėją, piršlį mano!
Tep tas vėjas jau čia. Ir sako:
- Ar aš tau nesakiau, kad nebūk durnas, tai tu ją gausi už
pačią!..
Vėjas jį išnešė iš jūrių o nunešė vėl an kalno. O tas vėjas pasi­
vadino savo brolį - ir vėl pūst, toj pana su ta skepetaite moste­
ria - ir tyka. Ale kaip ėmė pūst abudu iš tikros Širdies - tą ske­
petaitę jai išpūtė iš rankų. Vėl ėmė pūst - ir tą krepšį, kančių ir
žiedą jai išpūtė. Vėl atnešė jam.
- Na, dabar jau nebūk durnas. Kaip ji pas tave ateis, tai tu
paduok savo kerciviams, kad jai tol duotų in skūrą, pakol pri­
sieks, kad ji tavo bus, tai tada ją paleisk. O jau su jąj daugiau
negerk. O kad bus tavo veseilia, paprašyk ir mane.
Dabar jis kančium kirto in žemę - tuo vėl stojo prieš jį trys
šimtai kereivių. Sako:
- Ko nori, viešpatie karaliau?
- Kad čia man būtų iŠbudavota deimento pakajai ir iki kara­
liaus miestui būtų deimento kelias, šalimis kelio stovėtų deimento
visokios karūnos ir kad grajytų šimtas muzikantų.
Tep tuo viskas stojo. Grajija muzikantai, kad net mieste gra­
žiai girdėt.
Išgirdo toj pana, kad teip grajija gražiai, pamatė tokius paka-
jus ir tokį kelią - rašo vėl pas jį, kad jis čia pribūtų. O jis atrašė
atgal, kad „tau tiek pas mane, kaip mž pas tave". Dabar ji pajė-
mė savo tėvą karalių ir nu kėliau pas jį. O tas paliepė savo kcrci-
viam, kad jai gerai suduotų ant pirmo pasimatymo. Ji kaip tik
atkėliau, tep tie kereiviai kaip ėmė duot!
464
 - O ką, ar būsi mano merga?
- Jau būsu, tik dovanok gyvastį,
- Na, tai prisiek, kad mano būsi,
Toj prisiekė. Parkeliau in miestą su visa grožybe ir jau va-
žuos in šliūbą, jau veseilią surengė. Ale jau sukinkė dvyliką ka­
rietų sidabro, dvyliką - aukso, dvyliką karietų - deimento, jau
sės važuot in Šliūbą. Ale jis atsiminė, kad jis nepavadino savo
piršlį. Sako:
- Vėją, piršlį mano! Pribūk!
Čia tuojau tas vėjas:
- A, - sako, - jau tu mane pamiršai paprašyt in veseilią!..
Jam davė už tai in ausį. O paskui sėdo visi iš bričkų, ėjo atgal
visi in pakajus, ir vaišino gerai tą piršlį. O kada jau jį gerai prišė-
rė, prigirdė, tas piršlys išėjo, o jie nuvažiau in bažnyčią, susivin-
čiavojo, parvažiau atgal, pabaigė veseilią. Ir karaliau jis ten, iki
gyvas buvo.
(No Sel. Krantaucko 1901 m. Bart nykų.)

275. [BERNAS IRSENUKAS]

Buvo toks bernas pas gaspadorių. Ale jis prabuvo pas tą gas-
padorių metus - tas gaspadorius jam davė algos tik tris dvyle­
kius ir daugiau jam nedavė, nors ans ir labai norėjo daugiau gau-
tie. Na, ką jam daryt, kad daugiau neduoda?.. Aina jis no to
gaspadoriaus. Ale atėjo pas kryžių, atsiklaupęs su ašarom apsa­
ko savo biednystą. Sako:
- Buvau pas bagotą gaspadorių, tarnavau jam metus. Ir teip
aš jam gerai dirbau, iš tikros širdies, o ant pabaigos jis man davė
tik tris dvylekius. O dabar neturu nė kur aitie, nė ką valgyt.
Bet ir tas kryžius jam jokią pagalbą nedavė. Atsistojęs no to
kryžiaus, aina, pats nežino kur. Aidams patiko bėgant paršiuką.
Jis tą paršiuką pasigau ir aina. Nuvėjo toliau - rado tokią tuščią
stubą. O toj stuboj nieko daugiau neatrado, tiktai tokią šukę. Ale
atėjo pas jį toks senuks, - o tas senuks tai buvo Dievas. Prašosi
tas senuks in nakvynę. O tas bernas sako:
- N'o kur aš jus galiu priimt, kad aš neturu nė ką duot valgyt,
nė kur paguldyt.
465
 Sako:
- Atsigulsim bile kur, o pavalgyt tai turi paršiuką. Papjauk -
išvirsim ir pavalgysim.
- N'o kad nėra kame išvirt.
O tas senuks sako:
- Gi ana stovi šukė - joj galim išvirt.
Ėmė papjovė tą paršiuką, išsivirė, pavalgė paršienos, pernak­
vojo.
- O už nakvynę, - sako tas senuks, - te tau pinigų.
Ir tas senuks išėjo. O tas bernas, kur tik jis aina, tę jis randa
pinigų ir randa visko. Jam viskas teip sekasi, kad jis kaip bema­
tant teip pralobo, kad jis nežino an galo, nė kur jo lobių galas.
Sykį mieste patiko tą savo gaspadorių, pas k a t T ą tarnavo me­
tus už tris dvylekius. Prašo jis jį in svečius.
- N'o ką aš pas tave veiksu, kad tu toks biednas...
- Ale aš jau nebiednas, aš turu jau iš Dievo loskos didelį turtą.
- N'o kur tu jį gavai?
- Kaip no tavęs atsitraukiau, tai aš nuvėjau prašyt turto pas
kryžių, tai ir gavau.
Tas gaspadorius nors jau bagotas buvo, ale lokamčius. Ir jis
pas tą kryžių nuvėjo prašyt. Kaip tik atėjo, teip tas kryžius pra­
šnekėjo - sako:
- Ana tavo namai dega!
Tas gaspadorius atsigrįžo - žiūri, kad jau jo turtai liepsnoja.
Tai matai, kaip lokamčiui ainas.
(No jono Basanavičiaus Ožkabalių 11901 m./.)

276. (VISO SVIETO BAGOČIUS IR KLEBONO VAIKAS)

Buvo toks viso svieto bagočius. Jis nors ir viso svieto buvo
bagoČium, ale vaiką nė vieną neturėjo, tik vieną dukterį. O gale
jo lauko buvo tokia stubelė, in žemę sulindus. Ale tas bagočius,
būdavo, niekad ubagų į nakvynę neprijima.
Ale vieną dieną vakare atėjo toks senuks. Tas senuks prašosi
į nakvynę. Sako tas bagočius:
- Kad mūs puikūs pakajai - nėr kur ubagui gulėt.
- Na, aš bile kokiam kamputy pernakvosu.
466
 Pamislio tas bagočius:
- Na, tai jau gali gulėt.
Apsinakvojo tas senuks tokiam menkam pakajėly. O tam pa-
kajėly gulė to bagočiaus duktė. Ale klauso toj duktė - vidurnak­
tį atėjo kažin kas po langu ir šaukia:
- Dieve Dieve, ar tu čia?
Atsiliepė tas senuks:
-Čia.
- Aš tavęs visą naktį ieškau, o niekur negaliu rastie. Gimė to
biedno žmogaus sūnus - kokią jam dalį skirsim?
O tas senuks sako, kad
- Jam tegul šito bagočiaus teks turtai.
Jau išaušo, tas senuks išėjo. O toj duktė sako:
- Ale ką aš šią naktį girdėjau... Atėjo kažin kas po langu ir
šaukia: „Dieve, ar tu čia?" Sako tas senis: „Čia". - „Aš tavęs visą
naktį ieškau, o niekur nerandu. Gimė to biedno žmogaus sū­
nus - kokią jam dalį skirsi?" O tas senis sako: „Šito bagočiaus
turtai jam teks".
Išgirdo tas bagočius tokią kalbą - dabar mislia: kas čia būtų?
Mislia: „Kur čia dabar tas vaikas gimė?" Siunčia vieną - sako:
- Aik tu pas tą stubelnyką, pažiūrėk, ar gimė jo sūnus.
Nuvėjo tarnas - dasižinojo, kad tikrai gimė jo sūnus. Parėjęs
pasakė, kad tikrai teip yr. Jau tas bagočius persigando, kad jam
turtai teks. Pasikinkė arklius, susėdo abudu su pačia ir nuva­
liau pas tą stubelnyką. Sako tam stubelnykui:
- Jūs biedni, o aš vaikų neturu - duokit man tą vaiką. Mes
nuvešim pakrikštyt ir mes jį užaugysim.
Tas stubelnykas sako:
- Aš turu daugiau vaikų - galit imt jį sau ir augykit.
O tas bagočius mislia: „Jau bus gerai". Pasijėmė tą vaiką ir
vežasi. Nuvažiau galą - ėmė sniegą prakasė pakelėj ir tą vaiką
užkasė sniege. O tai buvo žiema.
Ale važiavo dvarokai su medžiais. Žiūri, kad pakelėj sniegas
nutirpęs ir garuoja. Nuvėjo pažiūrėt - žiūri, kad vaikas guli. Tep
tie vyrai tą vaiką pajėmė, suvyniojo, kas in ką turėjo, ir važuoja.
Ale jau buvo vakaras, o da toli namo - atvažiau pas tą bagočių
viso svieto, įsiprašė į nakvynę. Ale jie ten nakvoja. Ale viens ai-
na, tai kits aina laukan pažiūrėt, o viens kito klausia:
467
 - N o ką, ar da radinys mūs gyvas?
- Da gyvas.
Nale tas bagočius klausia:
- N o ką jūs tę turit, kad jūs teip ainat laukan tankiai?
Sako:
- Mes važuodami radom sniege vaiką.
Nuvėjo tas bagočius pažiūrėt - žiūri, kad tas pats vaikas. Sako:
- Duokit man tą vaiką, tai aš jį užaugysu, jei augs.
O tie dvarokai sako:
- Galit imt - kur mes jį padėsim... Mes turim kiekviens savo
vaikų.
Dabar tas bagočius sako viens sau: „Aš jį rytoj kitaip padėsu:
jau jį daugiau nieks neras..."
An rytojaus nusiuntė vyrą - sako:
- Aik ant ažero, iškirsk skylę ir gali ait namo, o aš ateisu pa­
žiūrėt, ar gerai iškirtai.
Tas bernas nuvėjęs iškirto ir parėjo. O tas bagočius pajėmė tą
kūdikį, nunešė ir inkišo tą vaiką po ledu ir pats nuvėjo namo.
Ten atėjo in kitą aketę mergos klebonijos žlugtą skalbtie - žiū­
ri, kad išpluko iš po ledo vaikutis. l os mergos tą vaiką tuo pa­
griebė, nunešė klebonui ir sako, kad išpluko iš po ledo tas vaiks
gyvas. Tas klebonas tą vaiką tuo apkrikštijo ir sako:
- Tai dabar tegul būna jis pas mane per augintinį.
Tas vaikas jau paaugo, jau užaugo in dvidešimts metų - la­
bai geras, išmintingas, jis jam pavažnyčioja, kaip kur važuoja,
pirmiau jam prie mišių tarnavo.
Ale tas klebonas padarė balių. Paprašė ir tą bagočių. Suvėjo
daugiau, atvyko ir tas bagočius. Jiems ten bešnekant, nusišnekėjo
tai no šio, tai no to, viens giria tą, kits - tai tą, o tas klebonas sako:
- Ale kad aš turu sūnų, tai sūnus, kad kito tokio an svieto
nėra.
O tas bagočius sako:
- Nale iš kur kunigas gau sūnų: nė pačios neturi, o turi sūnų?
- Aš neturu pačios, o turu sūnų, o tu turi pačią, o sūnaus
neturi.
Nale tas bagočius ėme klaust pas tą kleboną:
- N o kur jūs gavot tokį gerą vaiką?
Sako:
 - Tą vaiką stebuklingai mergos iš ažero išėmė gyvą. Aš jį ap­
krikštijau, ir užaugo pas mane.
Tas bagočius kaip teip išgirdo, jau per jj visą šiurpuliai nuvė-
jo, kad tas vaikas jau užaugo net ir in vyrus, jo nuskandytas.
Dabar mislia tas bagočius, kaip jis jį galėtų nutrotyt. Sako tas
bagočius:
- Aš turu šeštoj karalystėj savo poną. Aš sykį an metų rašau
jam gromatą, tai man reikia labai gero žmogaus, jam gromatą
kad nuneštų. Leisk tu man savo tą sūnų, tai jis nuneš jam gro­
matą.
- Kur aš tau leisu teip toli tokį gerą vaiką!..
Iki tol jis klebonui niekad rankos nebūčiau, o paskui jau jis
jam rankas kojas bučiuoja, kad tik leistų. Ir išprašė tas bagočius
no klebono tą vaiką.
- Na, - sako, - kad tep jau prašo, tai nunešk tu jam tą gromatą.
Parašė jis jam gromatą, padavė ir sako:
- Kaip ineisi in šeštą karalystę, tai rasi didelę upę. Pereisi per
tą upę - rasi labai didelį dvarą. Tai ten paduok tą raštą.
Pajėmęs tą raštą, aina - ką jis darys... Aina aina, ėjo mažu
pusę metų, ar daugiau, ar mažiau, - žinoma, kaip kitąsyk gele­
žinių kelių nebuvo, - priėjo jau jis kelintoj karalystėj tokius pui­
kius namus, sodai gražūs. Sako: „Aisu, mažu galėsu pernakvot".
Klausia jo:
- Iš kur tu, kur aini?
Sako:
- Aš esu iš tokios karalystės, nešu no viso svieto bagočiaus
raštą ana in tokią žemę pas jo poną.
Tas vėl pradėjo pasakot, kad
- Aš turu tokią didelę obelį - būdavo, veda obuolius tokius,
kad, būdavo, in viens kitą susimuša, tai būdavo už šešių mylių
girdėt, o jų kvapas tai ir už. šešių mylių, būdavo, kvepia. O da­
bar jau trys metai, kaip neveda. O aš iš tos obels, būdavo, didelį
pelną gaunu. Tu, kaipo pakeleivingas, mažu tu kur dasižinosi,
kas tai obeliai pasidarė, tai sugrįždams man pasakysi.
- Gerai, jei dagirsu, tai pasakysu.
Keliauja toliau. Priėjo da gražesnius namus. Sako: „Anuos
namuos buvo gera nakvynė - reik užeit ir čia, mažu bus gerai".
Užėjo tenai - klausia jo:
469
 - Iš kur tu esi ir kur aini?
- Aš esiu iš tos ir iš tos žemės, aš užaugytas pas kleboną, to
klebono išprašė viso svieto bagočius, kad aš nėščia jo gromatą m
šeštą karalystę pas jo poną.
Prisiklausinėjo no jo, kas toj žemėj girdėt, o jis jam, kaipo ke­
leiviui, pasakoja savo naujienas. Sako:
- Aš turiu tokią upę, pro mane aina. Būdavo, vynu tekėjo. Ir
kažin kas tai pasidarė - jau trys metai, kaip neteka. O aš iš jos
didelį pelną turėjau. Mažu tu kur apsiklaustum, kas jai yra, o
sugrįždams man pasakytum.
- Gerai, jei išgirsu, tai pasakysu.
Ėjo toliau - priėjo da gražesnius namus. Žiūri in juos ir sako:
„Užeisu čia į nakvynę - mažu ir čia bus man tokia gera nakvy­
nė". Užėjo tenai - ir ten teip jau išpasakojo, iš kur, koks, kur ai­
na. O tas ponas sako:
- Aš tau papasakosu, kokios pas mus naujienos. Aš turėjau
dukterį. Ją išauginau labai gražiai. Vieną sykį išėjo in sodą pa­
vaikščiot - ir prapuolė nežinia kur, o jau trys metai. Mažu tu
aidams kur ją apsiklaustum, tai grįždams mž pasakysi.
- Gerai, kad kur apsiklausiu, tai grįždams pasakysu.
Da ėjo jis ten kiek dienų - daėjo tą upę. Pėrė per tiltą, netoli no
tos upės rado dvarą neišpasakyto didumo. Atėjo an to dvaro-
niekur nieko jis nerado. Atėjo in pakajus - rado tik vieną paną.
Padavė tai panai gromatą. Pana, gromatą perskaičius, sako:
- Gromata kaip gromata. Ale tau čia jau bus negerai. Kaip
parlėks šito dvaro ponas - smakas su devyniom galvom, tai ta­
ve sudraskys.
- Ale, - sako jis, - kad ir sudraskys, ale ko aš da klausu. Aš
kaip ėjau, priėjau tokius namus. Aš ten apsinakvojau. Jis turi
tokią obelį, kad obuolys in obuolį susimuša in viens kitą, tai už
šešių mylių buvo girdėt, o dabar neveda jau trys metai. Pas kitą
nakvojau, tai sakė, kad jis turi upę, vynu tekančią, o dabar jau
trys metai, kaip neteka. O kad jau ėjau toliau, užėjau pas kitą, tai
anas sakė, kad jo duktė jau trys metai, kaip prapuolė nežinia
kur. Mažu tu žinai apė tuos daiktus?
- Aš nežinau. Smakas tai žino, ale ar jis pasakys...
Ale, jiem ten bešnekant, jau klauso - žemė dreba. Sako toj
pana:
470
 - Kur aš tave padėsu: jau smakas parlekia! - Sako pana: -
Lįsk tu man po andaroku, tai mažu liksi gyvas.
Tas smakas parlėkė - kaip tik inėjo in pakajus, sako:
- Kas čia smirda žmogiena?
O toj pana sako:
- Vai, kas čia smirdės... Kaip ėdei žmonis, tai tau ir smirda.
Rado tas smakas an stalo padėta jam valgio - atsisėdęs paė­
dė. O jau tas baimę kenčia po andaroku. Sako tas smakas:
- Paieškok tu man galvas.
- Na, tai akšę.
Atėjo tas smakas, atsisėdo. Ji jam ieško galvas, ale sykiu neva
užmigo. Smegt jam peiliu in galvą.
- N'o kas tau, ar užmigai?
- Ką užmigau, tai užmigau, ale ką sapnavau, tai sapnavau...
- N'o ką tu sapnavai?
- Sapnavau, rodos, ten tokiuos gražiuos namuos labai gra­
žūs sodai, o viena obelis, būdavo, veda tokius obuolius, kad in
viens kitą susimuša, tai už šešių mylių girdėt, o dabar jau trys
metai, kaip neveda.
O tas smakas sako:
- Tai čia ne sapnas, čia teisybė. Aš ten kaip laksčiau, tai aš
jam pagadinau. Kad jis žinotų, pasirinktų iš paupių ten visokių
šapelių, parūkytų tą obelį - ir vėl vestų, kaip vedė.
Dabar vėl jam ieško galvą ir vėl neva užmigo. Ir vėl jam pei­
liu neva indūrė in galvą.
- Na, - sako tas smakas, - jau tu vėl užmigai?
- Ką užmigau, tai užmigau, ale ką sapnavau, tai sapnavau...
- N'o ką vėl tu sapnavai?
- Sapnavau, rodos, kad buvau tokiuos namuos, tenai buvo
upė, vynu tekanti, o dabar jau trečias metas, kaip neteka.
- Na, tai čia ne sapnas, ale teisybė - teip yr. Ale aš ją užgadi-
nau, tai ji neteka. Ale kad jis žinotų, tik užtaisęs muškietą, šautų
aukso kulka in tą upę, tai kaip tekėjo, teip ir tekėtų.
Dabar ji jam vėl ieško galvą. Ale jam bakst in galvą peiliu.
Sako smakas:
- Jau tu užmigai vėl?
- Ką užmigau, tai užmigau, ale ką sapnavau, tai sapnavau.
Rodos, kad buvau tokiuos namuos kaip ir dvare. Pasakojo, ro­
471
dos, tas ponas, kad, sako, „mano dukterį išnešė iš sodo kažin
kas kur, jau trys metai..."
- Na, tai tu pati - ar tu nežinai? - Ale sako tas smakas: - Ar
tu žinai, kokia dabar adyna?
- Na, tai ma pasakyk, - prašo toj pana.
Sako smakas:
- Negali tau visko sakyt.
- Na, tai kam tu gali sakyt, kad m5 nesakysi? Aš tau ir galvą
ieškau, ir valgį steliuoju.
Sako:
- Kad dabar pasakytų viens an kito: „Kad tu akmeniu sto­
tum!" - teip ir stotų.
O tas vaikins po padurku sako:
- O kad tu, smake devyngalvi, akmeniu stotum!
Teip tas smakas ir išvirto akmeniu. Dabar jau jie visą liuosy-
bę gavo. Vaikščioja jiedu, geria, valgo, linksminasi. Imtų jie iš
tenai visko, ale ką jie gali panešt pėkšti... Ką galėjo pakelt bran­
gių daiktų, pajėmė. Paliko tą dvarą ir aina jiedu. Ėjo ėjo, atėjo toj
pana pas savo tėvus. O kokios ten linksmybės buvo, kad žmo­
giškas licžiuvis apsakyt negali!
Jau jis, ten kelias dienas pasibovijęs, aina prie namų. Patiko
tokį senuką. Klausia senuks:
- N o ką, ar jau smakas pavirto in akmenį?
Sako tas vaikins:
-Jau pavirto.
- Na, tai te tau gromatą - parnešęs paduosi tam viso svieto
bagoČiui.
Atėjo jis pas tą, kur turi tą upę.
- O ką, ar dasižinojai apė mano upę?
Sako:
- Dagirdau. Imk užtaisyk muškietą, indėk aukso kulką ir šauk
in tą upę, tai tuo tekės.
Kaip tik teip padarė, teip jau ir bėga vynas. Jis to vyno atsigė­
rė. O tas ponas jam už tai davė kočą, ketvertą arklių, važinėtoją
ir keturis varšauckus aukso. Jau jis dabar važuots važuoja. At­
variau pas tą obelį. Jis pats pagraibė ten visokių šapelių, parūki-
no tą obelį - ir jau toj obelis sprogsta ir obuoliai mezga. Jau tas
pons iš džiaugsmo nežino, ką jam duotie. Ale kad jam nieko ne­
472
reikia: jau įis visko tur. Važuoja jis namo. Parvažiau pas tą viso
svieto bagočių. Tas kaip jį pamatė, tai jo ir plaukai an galvos
atsistojo: jis parašė tam smakui, kad ans jį suėstų, o dabar jis jau
važuots parvažiau. Dabar padavė jis jam tą gromatą. Tas bago-
čius tą gromatą perskaitė, kad smakas pavirto in akmenį. Tep
tas pons nubėgo in sodą ir pasikorė. Tą gromatą padavė tai pa­
čiai bagočiaus, tai tę rado parašyta, kad ko no graiČiausia dukte­
rį apženytų su juom. Ir tuo padavė užsakus, ir tas pats klebonas,
ką jį augino, jį suvinčiavojo. Ir dabar mažu da ponauja tuos dva­
ruos, jei da gyvas.
<No Onos A td u k ia tc s O ik ja b a liu o s e 1901 m .).)

277. (MEISTERIS RAGANIUS]

Buvo toks biednas žmogus ir turėjo vieną sūnų. Ale teip jis
biednas buvo, kad jis neturėjo nė ką pavalgyt. Sako:
- Aime, vaikeli, mažu galėsu aš tave kur paduot pas kokį
meisterį, o kad išsimokytum, tai tik tau nereiktų teip vargtie.
Aina jiedu, patiko tokį poną. Klausia:
- Kur judu ainat?
Sako:
- Vedu sūnų - mažu galėsu kur pristatyt pas meisterį kokį.
O tas pons sako:
- Na, tai leisk pas mane an trijų metų. Aš esiu dikts muzikan­
tas. O po trijų metų ateisi atsijimt.
- Na, tai gerai, gali vestis.
Parsivedė jau jis tą vaiką dvyliktą, o jis - tryliktas, ėmė mo­
kyt muzikantaut ir raganaut. Ale jam teip gražiai ainasi grajyt ir
raganaut, kad nė vienam teip nesiseka. Jau jis geriau gal kaip
pats meisteris.
Ale jau baigėsi tie trys metai - šnekasi jiedu su boba. Sako:
-Jau reiks ait vaiką parsivest.
Ale, jiem ten bešnekant, atbėgo zuikis po langu, sako:
- Seni, aik tu savo vaiką atsijimt. Ale kaip nuveisi, paleis an
dvaro dvyliką karvelių. Tai tu žiūrėk, katras smarkiausias, - tai
tavo sūnus.
Atėjo tas senis pas tą poną. Sako pons:
473
 - Ko atėjai?
- Atėjau sūnaus atsijimt.
- Na, ar tu jį pažįsi?
- Pažįsu.
Palaido an dvaro dvyliką karvelių. Jie ten laksto, burkuoja, o
tas - vis smarkiausias. Klausia tas pons:
- N o katras tavo sūnus?
Sako:
- Šitas.
- N o kad ne šitas.
- Ale teisingai - šitas!
Pavertė iš karvelių in vyrus. Ir, pasijėmęs jis tą savo sūnų,
parsivedė namo. Tas sūnus, kaip parėjo namo, atsigulęs guli an
pečiaus. Jau vieną dieną guli, kitą ir trečią - sako tėvas:
- Vaike, kas bus čia, kad tu guli ir guli? Kas bus iš mūs? Mes
neturim ką pavalgyt, o tu jau toks vyras - guli ir guli.
-Tylėk, tėvai: rytoj jomarkas mieste. Tu nuveik in savo tvar­
tą - rasi aviną dailų. Vesk jį parduot. Ale neparduok be šimto
rublių.
Anryt nuvėjo in tvartą, pajėmė tą aviną, veda parduot. Pas
miestą patiko tą poną muzikantą.
- Ką prašai už tą aviną?
- Šimtą rublių.
- Ką tu šneki?! Kas tau duos už aviną šimtą rublių!.. Penkias­
dešimts.
- Kad aš negausu šimto rublių, tai aš vešu jį namo.
Užmokėjo šimtą rublių, prisirišo prie bričkos ir važuoja. O
tas avinas - vis verstis per galvą, per galvą, išsinėrė iš virvutės
ir pabėgo. Parbėgo pirma už tėvą namo.
Pareina tas senis - jau jis guli an pečiaus.
- Nale tu guli ir guli an pečiaus...
Po kelių dienų sako tas sūnus:
- Rytoj mieste jomarkas. Nuveisi in tvartą - rasi dailų bulių.
Tai tu jį vesk parduot. Ale neparduok be trijų šimtų rublių.
Veda tą bulių. Žmonės klausia:
- Ką prašai, tėvai, už bulių?
- Tris šimtus.
- Bulius dailus, ale kas tau duos tris šimtus...
474
 Veda, pas miestą patiko tą poną.
- Ką prašai už bulių?
- Tris šimtus.
- Na, ką šneki!.. Kas tau duos tris šimtus... Šimtą.
- Ne, neduosu be trijų Šimtų.
- Na, aš tau - du šimtu.
- Be trijų neduodu. Ir virvę ma atgal.
- O, - sako tas ponas, - supuvęs pantuks - gali tu jį neštis.
Užmokėjo tam seniui tris Šimtus, o tą bulių pririšo prie brič­
kos su dviem viržiais. Tas pons buvo mieste iki vakarui, vakare
ėmė važuot namo. Tas bulius vertėsi per galvą, vertėsi - ir pabė­
go. Da tėvas neparėjo - jau jis namie.
Parėjo tėvas - klausia sūnus:
- Na, ar jau turi pinigų?
-Jau turu keturis šimtus.
Po kelių dienų buvo vėl mieste jomarkas. Sako sūnus:
- Rytoj nuveik in tvartą - rasi aržilą. Tai tu jį vesk parduot.
Ale neparduok be penkių šimtų rublių. Ale neparduok su ka­
manom, ba jau mane parduotum.
An rytojaus rado tvarte aržilą. Užsėdęs joja in jomarką. Pas
miestą patiko tą poną. Tas pons klausia:
- Ką prašai, tėvai, už tą aržiluką?
- Penkis šimtus rublių.
Tas jam siūlo šimtą, du, tris šimtus. Nujo in miestą - jau tas
pons siūlo keturis šimtus. Sako senis:
- Neparduosu be penkių šimtų. Kad negausu penkis šimtus,
tai josu an jo namo.
Na, jau jam duoda penkis šimtus. Ale tas senis sako:
- Ale su kamanom neparduosu.
O tas pons sako:
- Aš kamanų neatsinešiau - kuom aš jį vesiu?
Jiedu - m policiją. Ir policijoj pripažino, kad kamanos tur būt
an aržilo. Jau tas senis netur ką daryt - jau atdavė ir kamanas.
Užsėdo ponas an to aržilo - tas aržilas kilt aukštyn su tuom ponu.
O tas pons vis tokiu švininiu kančium jam - in galvą, vis in galvą.
I'as aržilas iškilo aukščiau miesto ir ture nusileist žemyn. Tas po­
nas nusėdo, nuvedė in traktiemės tvartą ir pririšo aukštai galvą
prie balkio, kad jis, tas arklys, tik pasturgalio kojom žemę siekia.
475
 Atėjo tas tėvas - pamatė, kad jo tas sūnus teip mūėijamas.
Ale in tąsyk atėjo merga šinkoriaus. Sako tas senis:
- Atleisk tu šitam aržilui galvą: žiūrėk, kaip jis čia pakartas.
Tai merga ėmė ir atleido. Kaip tik atleido, tep tas aržilas tuo
tžis kamanas nutraukė ir pabėgo. Ale jau tas pons apsižiūrėjo,
kad to aržilo jau nėra, - tas vyt. Pamatė, kad jau atsiveja, - tas
pasivertė in karvelį ir lekia. O tas pons - in vanagą ir jį gaudyt.
Tas mato, kad jau pagaus, - puolė in ažerą ir pasivertė in ašerį.
O tas pons - in lydeką ir gaudyt tą ašerį. O ten maudėsi trys
panos. Tas ašerys mato, kad jau ankšta, - tas pasivertė in auk­
so žiedą ir iššoko an kranto pas tais panas. Pana viena pamatė,
kad toks gražus žiedas, - toj užsimovė an piršto ir parėjo na­
mo. Ale naktį atėjo po langu toks gražus ponaitis ir kalbina ją
ženytis. Toj pana pamatė, kad toks gražus ponaitis, - prisikėlė
tėvus. Ir tėvam patiko, ir jie tuo padavė an užsakų ir jau bus
veseilia. Sako:
- An veseilios ateis vienuolika gizelių ir dvyliktas meisteris -
muzikantai. Jie už dyką grajys ir už valgį užsimokės. Ir už viską
tik prašys no tavęs to žiedo. Ale tą žiedą tu jam neduok. Kaip
jau negalėsi atsigint, tai imk ir sulaužyk ir numesk an žemės.
An veseilios atėjo tie muzikantai. Jau jie susivinčiavo. Jau bai­
giasi veseilia - tie muzikantai už viską užmokėjo, sako:
- Tik atiduok tu man tą žiedą.
Toj pana tą žiedą sulaužė, sulaužė in šmotukus ir numetė
an žemės. Tie muzikantai pasivertė in karvelius ir - tą žiedą
lestie. O tas jaunikis pasivertė in Šešką, atbėgęs išpjovė tuos
visus karvelius. Ir pasibaigė vaina su tuom ponu, o jis liko tam
dvare ponaut.
(No Vincento Šeperio Ožkabalių 11901 m.].)

278. [ANCAS PER BERNĄ)

Kitąsyk buvo trudni* metai, gaspadoriai šeimynų nelaikė -

bernų daug valkiojosi. Iš visų bernų buvo toks bernas Ancas. Jis
valkiojosi valkiojosi be darbo, valgyt niekur negauna - jam jau
* J. Basanavičius šį žodį ištaisė į sunkūs. - K. A.

476
bloga. Atėjo in vieną daiktą. Ten gyveno viens gaspadorius ba-
gotas, o antras - suvisai biednas, o abu prūsai. Atėjo pas tą ba-
gotą, prašos:
- Ar nereiktų berno?
O tas bagočius sako:
- Ką aš veiksu su bernu, kad aš pats neturu ką valgyt.
„Dabar, - sako, - jau galas. Kad šits bagočius neprijėmė, tai
jau nežinau kur aitic nė kur pasidėtie. Na, aisu pas šitą neturtė­
lį - mažu jis prijims per berną". Atėjo pas tą - sako:
- Ar tu mane neprijimtum per berną?
- Ką aš tavim veiksu, kad aš pats neturu ką valgyt.
- Ale kad aš neturu kur pasidėtie nė ką valgyt. Susimildams,
tumaneprijimk.
- Na, tai gali likt.
Dabar tas Ancas sako:
- Ką turi veikt? Mažu turi kūlių - akselio pjaut.
-Turu.
Na, tas tuojau - pjaut akselio. Ale teip pjauja smulkiai, teip
smulkiai kaip miltai. Pripjovė dikčiai to akselio. Klausia to gas-
padoriaus:
- Mažu turi kokius penkis maišus?
-Turu.
- Atnešk.
Pas atnešė. Jis prikimšo tuos penkis maišus teip drūčiai kaip
akmenis, sako:
- Kinkyk arklius - važuosu in melnyčią.
Pasikinkęs arklius, važuoja. Atvažiau in melnyčią, tuos mai­
šus su akseliu užtraukė an melnyčios, dabar sako melnykui:
- Mažu tu ma tuojaus numaltum?
- Na, tai jau čia kitų maišai guli daugiau kaip mėnasis, o tu
nori, kad aš tau dabar sumalčia.
- Na, tai aš savo tuos penkis maišus vežu in kitą melnyčią,
kur ma juos sumals.
- Na, tai vežkis.
Tas Ancas pajėmė kitus maišus - su rugiais. Nuvažiau in ki­
tą melnyčią - sumalė jam tuos grūdus. Parsivežė miltus:
- Na, - sako, - gaspador, jau gali kept duoną ir virt buizą: jau
miltų yra.
477
 Pasikepė duonos - jau jie tur ką valgyt, ale mėsos nėra. Ale
to bagočiaus, būdavo, ateina toks didelis bulius. Sako tas Aneas:
- Ar tu turi revolverį?
- Turu.
-Šę m3 jį.
Jis pasijėmė, nuvėjo in to bagočiaus tvartą, tam buliui kelis­
syk inšovė per šikną - ir tas bulius tuo pastipo.
Anryt žiūri tas bagočius, kad jau jo bulius negyvas, - aina
pas tą biednąjį apsakyt savo bėdą. Sako:
- Jau mano bulius negyvas. Dabar reikia duot rakaliui žinią,
kad jį nuluptų, o da reiks užmokėt tris dorelius ir skūra jam, o
dabar toks metas - iš kur gali gaude...
- Tu pasiklausk pas mano Ancą: jis nedurnas vyras, taijis tau
duos rodą.
Jis jo pasiklausė, ką daryt. O ans jam sako:
- Tu atvežk pas mane in kluoną tą bulių - aš jį nulupsu.
Tas bagočius jam da ir arielkos nuvežė, ir tą bulių. Tas bulių
nulupo, skūrą jam atidavė atgal - jau jie tur ir mėsos.
Ale atėjo to bagočiaus mergaitė pas tą biednąjį, o ans davė tai
mergaitei duonos ir mėsos to paties buliaus. O anoj parėjo na­
mo, pasakė, ką ji gau. O ans mislia: „No kur tas ubagas gau
visko? Iš ko jis dabar prasigyveno?" Jis turėjo savo seną motiną.
Jis tą bobą in skrynią insodino ir sako: „Nuvešu pas tą biednąjį,
tai ji girdės, kaip jie šnekės, iš ko jis prasigyveno". Atvažiau pas
tą biednąjį, sako:
- Atvežiau aš pas tave skrynią - pavaktuok: bijau namie pa-
liktie. Žinoma, šeimynos nėra, o aš an visos dienos iŠvažuoju.
- Gali palikt.
Paliko tą skrynią, jis išvažiau. Ale tas jo bernas sako: „Reik
pažiūrėt, kas čia yra". Pažiūri atsirakinęs - kad sėdi boba. Jis tą
bobą užmušė ir vėl užrakino.
Parvažiau jis atgal, pajėmė tą skrynią, nusivežė namo. Par­
važiavęs atidarė - žiūri, kad jau motina negyva. Aina jis vėl pas
Susiedą savo bėdas bėdavot. Atėjęs jam sako:
- Jau mano motina negyva. Dabar vežk kunigužį kavot - me­
tai šlekti, kaip čia bus pakavota...
Sako:
- Aik tu klausk pas mano Ancą: ans nedurnas vyras, tai jis
tau duos rodą.
478
 Pasakė tam Ancui, kad jau jo motina negyva:
- Nežinau, kaip ją pakavotie.
- Tai čia didelė bėda pakavot... Aš ją viens pakavosu.
Nuvėjęs iškasė duobę, tą bobą nunešė ir pastatė duobėj. Va­
kare nuvėjęs parnešė in avių tvartą, o pats, pajėmęs dalgį, išpjo­
vė visas avis, o tą bobą pastatė prie durių ir padavė dalgį in
rankas.
Tas gaspadorius anryt aina avių šertie. Kaip tik pradarė tvartą,
tep toj boba ir vertėsi an jo su dalgiu. Žiūri, kad visos avys iš­
pjautos. Dabar jau jis bėga pas tą Ancą an rodos: ką jis gali daryt,
kad motina, parėjus iš kapų, jo visas avis išpjovė?
- Na, - sako tas Ancas, - aš kad da sykį ją nunešu, užkasu,
tai ji daugiau nepareis.
- Na, tik tu nunešk, kad ji daugiau nepareitų, - aš tau kažin
ką duosu.
Vakare jau jis neša vėl kavot. Alejis ją nenešė kavot, ale atne­
šė in priemenę ir pastatė. Ojis išėjęs an kiemo ir šaukia tą gaspa-
dorių. Tas gaspadorius - iš stubos žiūrėt, kas čia šaukia. Kaip
tik išbėgo iš stubos - žiūri, kad stovi motina priemenioj. Tep tas
an aukšto trepais ir užkūrė iš baimės. Pati, nesulaukdama vyrą
sugrįžtant, toj aina pažiūrėt, kur jis teip ilgai liko. Kaip tik išėjo
in priemenę - žiūri, kad motina stovi. Tai ji iš baimės - tropais
an aukšto. Tas Ancas laukia laukia - nesulaukia išeinant. Aina
žiūrėt, kur jis yra. Pažiūrėjo stuboj - nėra. Lipa ir jis an aukšto.
Tie išgirdo, kad trepais atlipa, - tie mislio, kad motina. Tep viens
šoko per galą no aukšto ir kits - ir abudu užsimušė. Anryt visus
tris užkasė. Palaukė, kol ta mergaitė užaugo, ir apsiženijo su jąj.
Ir ten gyveno teip, kaip visi bagočiai.
(Nū Vincento šeperio 1901 m. Ožkabaliuos.)

279. [KF.RH1VIAI IR KUNIGAS]

Buvo toki du vyresniejai kereivių, o viens iš jų buvo kataliks.

Ale atėjo jiedu in bažnyčią. O ten netoli durių spaviedojo kuni­
gas žmonis. Ale jiedu sako:
- Ko tas kunigas tuos žmonis arzina, gaišina?
Ale tas kunigas išgirdo. Pasišaukė jis tą kataliką ir klausia:
479
 - Kuom tu dabar irsi?
- Asiu kereivių vyresnėliu.
- O paskui kuom būsi?
- Bušu pulkaunyku.
- O paskui kuom būsi?
- Būsu jcnarolu.
- O paskui, - kunigas sako, - o paskui mirsi ir aisi m peklą. Ir
tu kasdien mislyk, ką aš tau sakiau.
Tep tam vyresniam inėjo in galvą tie kunigo žodžiai, kad jis
tik mislia ir mislia apė peklą. Negalėdams nuramytie savęs, ėjo
pas tą kunigą. Sako:
- Kunige, spaviedok tu mane, nes niekur vietos negaunu.
O kad jau iŠsispaviedojo, jau jis rado razumą ir pakūtoj nu­
mirė.
(No Onos Paliuliūtės Ožkabalių 11901 m.U

280. [MESKAAUSIS, KALNAVERTIS, ŠALDGELEŽIS1

Buvo toks ponas. Jis turėjo daug bičių. Ale jam vis, būdavo,
prapuola kasnakt po vieną avilį. Nusiuntė savo tarną vaktuot.
Tas nuvėjo, inlindo in tuščią avilį ir guli.
Atėjo naktį meška pas bites. Tuo pakėlė vieną avilį, kitą: žiū­
ri, katras simkiausias, tai tam daugiausia medaus. Visus persun-
kino - atėjo pas tą, kur tas guli, pašvarino - tas sunkiausias. Ta
meška pajėmus užsimetė an pečių ir aina. Jau anam nė bėgt, nė
rėkt, ba kaip rėks - užsmaugs ir kaip bėgs - pagaus. Tūni avily,
o meška neša. Parsinešė in savo urvą. Atidaro avilį, žiūri - in
vietą medaus žmogus. Jau ji tą žmogų nelaidžia. Kaip išeina iš
savo urvo, tai an volos užrita didelį akmenį, kad tas žmogus
neišeitų. O ta meška jam parneša valgyt, ir jam tę gerai. Jau to­
liau sulaukė jiedu vaiką. Toj meška tą vaiką auginasi. Ir tą žmo­
gų neleidžia, vis užrita didelį akmenį. O tas vaiksbuvo toks kaip
kiti vaikai, tik buvo ausys biskį panašios an meškos. Tas vaiks
auga, jau užaugo iki dešimts metų. Jau jis mėgina verst tą akme­
nį no angos - da nepajudina. Užaugo jau in penkioliką metų -
jau biskį pajudina. Jau paaugo in dvidešimts metų. Toj meška
išėjo maisto ieškot, o tas Meškaausis Jonas ėmė tą akmenį kaip
480
plunksną nuvertė, ir išėjo jiedu. Tas jo tėvas nuvėjo pas tą poną
atgal, o tas Meškaausis Jonas aina in svietą vandravot. Patiko
kitą vyrą. Klausia:
- Kas tu per viens?
- Aš Meškaausis Jonas. C) tu kas?
- Aš Kalnavertis.
- Na, tai aisim abudu.
Aina jiedu toliau - patiko kitą augalotą vyrą. Klausia:
- Kas tu?
- Aš Šaldgeležis.
- Na, tai aime visi trys.
Aina jie jau visi vandravot. Ėjo ėjo, atėjo in toki dvarą. Perėjo
visur - niekur nieko nėra, jokį žmogų, - pilni tvartai gyvulių,
pašerti, pagirdyti. Dabar sako Meškaausis Jonas:
- Tu Kalnaverti, lik namie, papjauk jautį ir išvirk mum an-
piet, o mudu aisim paukščių šaudyt.
Tas nuvėjo in tvartą, papjovė jautį ir verda mėsos. Ale atėjo
an dvaro toks diedas no masto, o barzda no šešių mastų. O jis
vadinasi Olabarzdis. An vienos rankos pajėmė šieno kūgį, an
kitos - bačką vandenio, nunešė, pašėrė savo gyvulius ir ateina
in pakajus. Atėjęs sako:
- Kodėl tu mano jautį papjovei? Mėsos po pakajais yra prisū­
dyta no kiek metų, o tu jos nejėmei, ale jautį papjovei...
Tuo užšoko jam an pečių ir išrėžė jam iš pečių du diržu ir
pats nuvė. O tas virikas guli, serga.
Parėjo anie - pietų nėr. Patys išsivirė, pavalgė. O anas jau
tyli, kas jam atsitiko. Pernakvojo tenai jie. Anryt sako Meškaau­
sis Jonas:
- Dabar šiandie tu lik, Ėaldgeleži, namie, papjauk jautį ir iš­
virk anpiet, o mes aisim šaudyt.
Jis tuo nuvėjo, papjovė geriausią jautį. Atėjo vėl tas senis,
sako:
- Aš tau vakar sakiau, kad yr mėsos po pakajais no kelių me­
tų susūdytos, o tu man vėl geriausią jautį papjovei!..
Tas senis tuo jam užšoko an pečių ir išrėžė du diržu ir pats
nuvė savo keliais. O tam jau vėl ne do pietų.
Parėjo aniedu - vėl pietų nciŠvirta. Dabaigė virt pietus, pa­
valgė, o tas ir nieko nesako, kas jam atsitiko.
 Anryt sako Meškaausis Jonas:
- Aikit šiandie judu šaudyt, o aš Uksu pietų virt.
Tuo papjovė jautį ir verda. Ale žiūri, kad ateina toks no mas­
to senis, no šešių mastų barzda. Atėjęs an vienos rankos kūgį
šieno, an kitos - bačką vandens nunešė, pašėrė gyvulius. Ir žiū­
ri, kad jau vėl vieno jaučio nėr. Atėjo in pakajus ir sako:
- Aš sakiau jau porą sykių, kad po pakajais yra mėsos sūdy­
tos, o tu mž vėl jautį papjovei...
Ale tuo ir šoko jam an pečių rėžt diržus. Ale tas Meškaausis
Jonas kaip griebė tą senį už barzdos - nutraukė sau no pečių. O
ten stovėjo kulbė, kur kerta malkas, didelė. Jis kirviu inskėlė tą
kulbę ir užkyliau jam tą barzdą in tą kulbę. Jis pietus išvirė, du­
ris užrakino, paliko tą senį su kulbe, išėjo anų ieškot. Išėjęs pati­
ko anuos pareinant. Sako:
- Skubykit greičiau! Aime, parodysu, kokį aš gyvulį pagavau.
Ateina jie in tą stubą - žiūri, kad jau tos kulbės nėr ir to die­
do. Dabar jie ieško, kur jis dingo. Rado šliūžę nuvilktą tos kul­
bės po pečium. Žiūri, kad po pečium skylė. Sako:
-Šaldgeleži, tu kalk lenciūgą, o tu aik, Kalnaverti, karklų pint
kasių.
Tep tas tuo nukalė lenciūgą, o tas nupynė kasių. Ir insakė
Meškaausis Jonas:
- Jūs mane leiskit. O kaip jau aš norėsu atgal, tai aš pakruty-
su lenciūgą, tai jūs mane traukit aukštyn.
Anie prižada tai viską padarytie. Inlaido su kašium. Jis tąj
skyle nusileido - rado ten jau kitą svietą. Rado dvarą, o tam dvare
rado tą senį. Jis tą senį su savo lazda užmušė. Paskui jis rado ten
tris panas. Sako tos panos:
- Ko tu čia atėjai? Čia yra toks senis - jis tave užmuš.
Sako:
- Aš jau tą bjaurybę užmušiau.
Jis ten rado daug visokio gero. Jis tą visą lobį sudėjo in kašių
po kelissyk - ištraukė, paskui insodino tais panas - ištraukė. Tų
panų tie paklausė:
- Ar jau daugiau jūs nėr?
- Nėra, jau tik tas žmogus ten, kur mus išgelbėjo.
Jau tie tam Meškaausiui Jonui neleidžia daugiau kašių. Jau
anas laukia laukia - nesulaukia. Ką jis darys? Aina ten pavaikš­

482
čiot. Ale ateina debesis, pradėjo baisiai lytie. Žiūri, kad medy
baisiai didelis lizdas. Jis insiljpo in tą medį, uždengė tam lizde
gripo vaikus, kad ledai neužmuštų.
Parlėkė tas gripas an lizdo - žiūri, kad jis vaikus laiko ap­
dengęs, kad neužmuštų. Klausia jo:
- Ko tu nori už tai, ką tu m3 tiek gero padarei?
Sako:
- Tu mane išnešk in aną svietą.
- Gerai, išnešu. Ale pajimk dvyliką pūdų mėsos, tai aš tave
išnešu.
Jis tą mėsą pajėmė, ir neša jau tas gripas jį. Kaip atsisuka at­
gal, tai tas vis meta po pūdą mėsos. Jau sumetė visą mėsą. Jau
netoli viršaus, o jau slobsta. Atsisuko - jau jis mėsos neturi. Ką
jis darys? Jis tuo peiliu nupjovė sau blauzdą ir inmetė jam į nas­
rus. Ir išlėkė jau an viršaus. Klausia paukštis:
- Kokią mėsą tu man metei ant paskutinos?
Parodė, kad savo nupjovė blauzdą. Tas paukštis kaip atsi­
krenkštė, kaip spjovė jam - ir prigijo. Tam dvare rado jau tų ve-
seilią su dviem panom. lai jis tiem dviem gerai išmušė kailį ir
išvijo. O jis apsiženijo sau ir gyveno tam dvare.
(No Juozo ik re nitą us Oikaboltti 1901 m.)
 TEKSTOLOGINĖS PASTABOS

Knygoje skelbiamą pasakojamąją tautosaką Vincas Basana­

vičius užrašinėjo pačioje XXamžiaus pradžioje (tik vienas teks­
tas datuotas 1894 metais) visai nedideliame plote - gimtuosiuo­
se Ožkabaliuose ar iš gretimo Bartninkų bažnytkaimio žmonių,
kurie veikiausiai pas jj apsilankydavę. Tarp kitų metrikos duo­
menų V. Basanavičius nurodo ir pateikėjų pavardes. Tik 1905 me­
tais, kai intensyviausiai buvo įsitraukęs į tautosakos rinkimo dar­
bą, jis netikėtai apsisprendžia: „Daugiau pasakotojų pravardžių
[= pavardžių) neminavosu - an ko jos reikalingos?" To apsispren­
dimo rezultatas - didžiosios tais metais užrašytų pasakų ir sak­
mių dalies pateikėjai liko nenurodyti. Vis dėlto netrukus persi-
galvojama ir vėl parašoma, kas ką papasakojęs.
Jonas Basanavičius, iš brolio atsiųstos medžiagos sudaryda­
mas rinkinį, medžiagą sudėjo taip, kad seniausieji 1901 metų
pluoštai, surašyti į sąsiuvinio formato lapus, atsidūrė pačioje apa­
čioje - rinkinio gale, o ant jų pramaišiui sudėlioti, kai kur ir pa­
karpant, didelio formato lapai. Tarp jų yra patekęs ir vienas ne­
žinia kieno prastai, neįgudusią raides vedžioti ranka, fragmen­
tiškai užrašytas tekstas - LMD I 133(242). šioje knygoje jis
nespausdinamas. Nekartojama ir 10 tekstų, užrašytų 1901 me­
tais ir įdėtų į knygą „Iš gvvenimo vėlių bei velnių": LMD I 133
(247,254,255,258,263,267,281,287, 288,290) - atitinkamai BsV
XXV 73, XXIII 12, XXV 44,53, 43, 51, 40, 33, 49, XXIV 31. Rinki­
nyje jie išbraukti mėlynu pieštuku, o knygoje - šiek tiek pareda­
guoti (beje, pateikėjas Krantauskas tapęs Krantaičiu).
Paprastas ūkininkas, vos šiek tiek prasimokęs rašto Vincas
Basanavičius tai, ką girdėjo pasakojant, rašė įprastine, anė kiek
nepadailinta vietos žmonių kalba, natūraliai išlaikydamas va­
karų aukštaičių tarmę. Jos ypatybės, atsispindinčios tautosakos
kūriniuose, jau aptartos kitose Šio leidimo knygose (žr. t. 3,
p. 445-447; t. 4, p. 450) Tegalima pridurti, kad Vinco Basanavi­
čiaus užrašytuose tautosakos tekstuose, kaip ir būdinga kaimo
žmonių šnekamajai kalbai, viena baigtinė mintis dažnai pereina
į kitą visai nejučiomis, ribos tarp sakinių yra neryškios, ir neįgu­
dusiam užrašinėtojui juo sunkiau buvę jas nužymėti skyrybos
ženklais. Tai matyti kad ir iš šio pavyzdžio (pateikiama išlai­
kant originalo rašybą; leidinyje ji, žinoma, redaguota):
Vienas karalunas kitosik išejas pažiurėjo in aijkei Šviesu dangų sako kad
a&tenai patekče, paėjo gala kėlu patiko toki senuką beaidami pradėjo šnekėtis
ir klausė karalunas, kaip aš galcče patekt in dangų, o tas senukas sako, mesk
savo brangius karališkus rubus, te tau šita mano ploniu sudriskusi, apsivilk
juom, vaikščiok če po gire per septinis metus, tai paskui ten pateksi kur teip
labai nori. Tas karalunas tuo savo numėto karališkus rubus pajeme no to senu­
ko ta sudriskusi ruba apsivilko ir vaikščiojo po gire per tuos metus. (3)

Rinkinio skaitymo ncapsunkina nedėsningų fonetinių, mor­

fologinių ir leksinių tarmiškumų apsta ir įvairovė. Lengvai su­
prantami tokie žodžiai, kaip, pavyzdžiui,ažeras ežeras',asiu esu’,
volą ola’, ūkinykas ūkininkas', nugabęsu nugabensiu', šę 'šen',kai­
minė 'kaimenė', Ievoms lavonas', kereivis kareivis’, trioba 'troba',
laižytos 'lažybos', kaušas 'kiaušas', pėkščias 'pėsčias', raikštis 'raiš­
tis', dančiai 'dantyspasauli pasaulis', karė 'karas",popiera 'popie­
rius', jaustuko te daugiskaita tetet ir pan.
Ilgesniuose tekstuose pasitaiko ir vienas kitas nenuoseklu­
mas: pavartojamos skirtingos to paties žodžio formos. Kartais
nevienodai įvardijamas ir tas pats objektas. Pavyzdžiui, pasa­
koje „Apie kupčiaus sūnų ir kanarką" (271) teigiama, jog „beke­
liaujant užgiedo kanarka", o toliau: „Tai lakštingala vėl gieda".
Tokie nevienodumai, skelbiant tekstus, paliekami.
Pasakų kalbą yra gerokai paveikusios svetimos įtakos. Antai
Selvistras Krantauskas pasaką „Apie karaliaus tris sūnus ir var­
lę" (84) neabejotinai yra perėmęs iš rusiško šaltinio, nes jos vaiz­
dai yra būdingi rusų pasakoms (ryškiausias iš jų - stubelė ant
vištos kojos). Kalba irgi atmiešta rusicizmais: „Nckatroj karalystėj,
nekatroj ciesorystėj buvo karalius"; „...pagaus kulką bajoriška duk­
tė"; „Kur aini, ko ieškai ir kur kelią laikai?" ir pan. Ne viena pasa­
ka pradedama rusišku vertiniu buvo gyveno (pvz., 82) ar gyveno
buvo (86). Randame jose bobą raganą, baltą svietą; paukštė ėmė
dainuot (185), karalienė - karčiai verktie (192)... Juntamas, nors
daug menkiau, ir kitų kaimyninių tautų kalbų poveikis. Pavyz-

4X6
džiui, parūpinamąjį veiksmą reiškiantį veiksmažodį atstoja vo­
kiečių kalbai įprasta konstrukcija su žodžiu duoti: „Toj raga­
na <...> davė pastatyt aukštą bokštą" (164). O, sakysim, lenkiška
konstrukcija nusakomas laikas: „Žiūriu - jau trys ketvirtos dalys
dvyliktos" (26).
Apskritai Vinco Basanavičiaus užrašytos pasakos ir sakmės
atspindi realią ano meto pietvakarių Lietuvos žmonių šnekamo­
sios kalbos padėtį ir kartu leidžia spręsti apie joje vykusius po­
kyčius (pvz., dviskaitos nykimą: jos moteriškoji giminė čia jau
kur kas retesnė nei vyriškoji).
Kostas Aleksynas
 PAAIŠKINIMAI

SUTRUMPINIMAI
AT TheType*of the Folktale. AClassification and Bibliography /Anil:
Annie's Verzeichnis der Marchentypen. Translated and Enlarged
by Sfif/t Thompson. - FF Communications N:o 184. Helsinki, 1961
B1I.PK - Jonas Balys. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalo­
gas. - Tautosakos darbai. K., 1936. T. 2
BsLcv - D-ras Į. Basanavičius. Levas lietuvių pasakose ir damose Folkloro
studija. V., 1919
BsLP - Lietuviškos pasakos: Medcga lietuviškai mitologijai. Surinko J Ba­
sanavičius. - Shenandoah, Pa. D. 1 - 1898, 2 - 1902
HsLPY - Lietuviškos pasakos yvairios Surinko Dr. J. Basanavičius. D. 1-1
Chicago,1903-1905; naujas Icid.: Lietuviškos pasakos įvairios. Su
rinko Jonas Basanavičius. Kn 1-1 (Jono Basanavičiaus tautosakos
biblioteka. Kn. 1 4 ).- V.. 1993-1998
BsV - Iš gyvenimo vėlių bei velnių Surinko Dr J Basanavičius Chica­
go, 1903; naujas leid : Iš gyvenimo vėlių bei velnių Surinko /orias
Basanavičius (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. Kn 7).
V, 1998
KbLPK - Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartoteka Lietuvių
literatūros ir tautosakos institute. Sudarė Bronislava Katriutė
LMD Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai Lietuvių literatūros ir tau­
tosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne
LTt - Lietuvių tautosaka I. 3: Pasakos. Medžiaga paruošė L. Sauka. - V.,
1965; T. 4: Pasakos, sakmės, oracijos. Medžiaga paruošė L Sauka,
A. Snelskylė. .V. Vėlius, K Viščinis. - V., 1967

Paaiškinimuose nurodomas tautosakos kūrinio žanras. Prie pasakų pažy­

mima- teksto tipo numeris pagal A. Aarite's ir S Thompsono (AT) tipologija,
prie sakmių - pagal J Balio katalogų. Nurodomi tekstų pateikėjai, jų publika­
cijos akademiniuose leidiniuose Užrašymo vieta rankraštiniame V. Basanavi­
čiaus rinkinyje nurodoma esant Ožkabalių kaimų, nes jame gyveno daugelis
pateikėjų, tad paaiškinimuose ji nekartojama Galima įtarti, kad kai kurių pa­
teikėjų pavardės užrašytos ir oficialiąja forma, ir taip, kaipyra pasakomos (daž­
niausiai trumpinant) vietos žmonių. Tad, pavyzdžiui, Jankauskas irJankus, 6Vn-
doraitis ir Benderius. Šikorskiūle ir Sikorske gali būti tas pats asmuo. Bet. nesant
tvirtų duomenų, jie laikomi atskirais pateikėjais. Kai aiškiai matyti, jog to pa­
ties asmens pavardė parašyta taisyklingai ir iškreiptai, pavyzdžiui, „Jonas
Kamarauskas" ir „Jonas Skamarauskas", paaiškinimuose klaidingoji forma taiso­

48X
m a : ra š o m a Kamarauskas. D a u g k u r V B a s a n a v ič iu s p a r a k s i r v is ą p a t e ik ė jo
v a r d ą (p v z ., „Kazys P u n i f t k i s " ) , i r t i k jo p ir m ą ją r a id ę ( „ K . P u n iš k is “ ) a r j o v is a i

n e n u r o d ę * T a ip p a t v ie n u r p a s a k o to jo g y v e n a m o ji v ie ta n u r o d o m a ( p v z . : „ J a n ­
kus i< Bartninkų"), k i t u r ne P a a iš k in im u o s e t r ū k s t a m i d u o m e n y s p a p ild o m i
( v is u r ra š o m a „ K u z y * P u n iš k is ” , „ J a n k u s £ Bartninkų’').

1. (Perkūnas persekioja velniuką], MIJ'K 3452. - Užrašyta 1903 m. LMD1

133(1).
Mitine sakmė apie perkūną ir velnią KbLPK kartotekos duomenimis, šios
sakmės užrašyta 76 variantai. Jų paskelbė ir J. Basanavičius: BsLPY 4 85, 86,
87. Kitas variantas šioje knygoje - 152 tekstas.

2 (Pragėrė, nė burnoj neturėdamas] - Papasakojo Antanas Petrauskas

1903 m. LM!) 1 133(2)
Pasakojimas, pašiepiantis taupu blaivininką, nėra labai paplitęs

3. Apė karaliūną ir senuką. AT-. - Užrašyta (1905 m ]. LMD I 133(3)

KbLPK duomenimis, ši religine pasaka, pavadinta „Prie upelio paliktas
kūnas“, nelabai paplitusi, iš lietuviu jos užrašyta 20 variantų. Skelbiamas teks­
tas nuo jų gana nutolęs.

4. Apė dvi seseris. MLPK 3728. - Užrašyta 1905 m LMD I 133(4).

Sakmiškas pasakojimas apie bausmę už šykštumą. Plg. 27 tekstą.

5. Apė karalaitę ir karaliūną. AT510 H. - Papasakojo Buriveigeris 1905 m

LMD I 133(5)
l.abai paplitusi Pelenes pasakos versija. Apie Pelenes pasakų aklą žr. šio
leidimo 1tomo 7 paaiškinimą U lietuvių užrašyta 82 variantai, keli iš jų skelbti
J. Basanavičiaus BsLPY 1 7. 74. 100, 3 87. 4 161.

6. Apė dvyliką medinčių. AT884. - Papasakojo Buršvcigcris 1905 m . LMD

I 133(6).
Novelių pasaka, kiek labiau paplitusi tik Latvijoje (užrašyta 17 variantų),
Vokietijoje (8), Turkijoje (15), Graikijoje (6). Po vieną ar kelis variantus užrašy­
ta iš lybių, islandų, katalonų, serbų ir kroatų, msų, ukraimeėių.
U lietuvių užrašyti 2 variantai, abu V Basanavičiaus Kitas variantas
234 tekstas.

7. Apė vieną raganių. AT 37.5 LMD I 133(7).

Stebuklų pasaka „Burtininkus irjo mokinys“ yra labui paplitusi Iš lietuvių
jos užrašyta 180 variantų. Apie š| pasakos tipą ž.r. šio leidimo III tomo 40 pa­
aiškinimą Kiti skelbti variantai J Basanavičiaus rinkiniuose: BsLPY 3 200, 4
104. &*l P 1 IV 33. 34, 2 III 32.
Kiti šio lipo variantai šioje knygoje - 235, 277 tekstai.

8 Apė raganą i r paukštes. - U ž ra š y ta 1903 m LM D I 1 3 3 (8 ).

K b L P K d u o m e n im is , š is k ū r i n y s - li t e r a t ū r in e s k ilm e s .

489
 9 Apė katę, gaidį ir dalgį. AT 1650 - Užrašyta 1905 m. LMD 1 133(9).
luokų pasaka apie tris laimingus brolius (AT 1650), AT ir kilų katalogų
duomenimis, užrašyt* iš latvių (50 variantų), estų (3), lybių (2), suomių (140),
amų (28), prancūzų (26), katalonų (2), flamandų (7), vokiečių (3), vengrų (1),
čekų (4), slovėnų (8), serbų ir kroatų (2), rusų (2), ukrainiečių (1), baltarusių
(I), graikų (3), indų (9), prancūziškai kalbančių kanadiečių (3) ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 46 variantai, iš jų vientisi 19. Kitas variantas šioje
knygoje - 47 tekstas
10. Apė kereivį Joną. AT 513 A . - Užrašyta 1905 m. LMD 1133(10).
Apie šią stebuklų pasakos versiją žr. šio leidimo IV tomo 100 paaiškinimą.
Iš lietuvių jos užrašyta 47 variantai. J. Basanavičiaus dar skelbta: BsLPY 1 124,
4 151, BsLP 2 XIII 7.
11. Apė katiną ir lapę. AT 703 A. - Papasakojo Mackevičius iš Bartninkų
1903 m. LMD I 133(11)
Ši žvėrių pasakos versija užrašyta iš latvių (52 variantai), lietuvių (33). Ry­
tų slavams ji taip pat žinoma, bet AT tėra pateikti bendri 103, 103 A versijų
skaičiai.
Suvalkijoje užrašyta tik 3 variantai
12. Apė Aleną ir žmogžudžius. AT 956 B. - Papasakojo Mackus iš Bartnin­
kų 1903 m. LMD I 133(12).
Si novelių pasakos versija labai paplitusi. Apie ją žr šio leidimo I tomo 6
paaiškinimą. Iš lietuvių jos užrašyta 2(Mvariantai J. Basanavičiaus rinkiniuo­
se dar skelbta: BsLPY 3 61, 125.
13. Apė karaliūną ir juodą šunį. AT652 - Užrašyta 1905 m. LMD1133(13).
ši stebuklų pasaka, AT ir kitų katalogų duomenimis, užrašyta iš latvių (21
variantas), estų (11), suomių (6), švedų (1). danų (1). airių (1), prancūzų (2),
danų (1), vokiečių (14), čekų (4), slovėnų (3), serbų ir kroatų (1), lenkų (4), rusų
(7), ukrainiečių (4), baltarusių (1), prancūziškai kalbančių amerikiečių (5) ir kt.
Iš lietuvių užrašyta 45 kartus. Kitas variantas - 24 tekstas.
14. Apė raganą ir vaikus. Al 313 H‘. - Užrašyta 1905 m. LMD 1 133(14).
Ši stebuklų pasakos versija užrašyta iš latvių (138 variantai), rusų (44), uk­
rainiečių (17), baltarusių (19).
Iš lietuvių užrašyta 48 variantai. Kiti versijos tekstai šioje knygoje - 19,
190, 211, 236.
15. Apė senuką ir anūką. AT 980 B . - Užrašyta 1905 m. LMD I 133(15).
Pasakos-parabolės versija nėra išplitusi nei populiari AT duomenimis, ji
užrašyta iš slovėnų (2 variantai), ispanų, indų (1).
Iš lietuvių užrašyta 6 variantai
16. Apė vieną žuvinyką. AT 555+303. - Užrašyta 1905 m. LMD I 1.33(16).
Stebuklų pasaka, jungianti du tipus. Apie „Auksinės žuvelės“ tipą (AT555)
žr. šio leidimo I tomo 136 paaiškinimą, apie „Dviejų brolių" tipą (AT 303)
105 paaiškinimą.
Kitas panašiai sujungtas variantas - 38 tekstas

490
 Iš lietuvių užrašyta 119 variantų. J. Basanavičiaus rinkiniuose skelbta:
BsLPY 1 37.103.140.2 188.3 120. 4 147,133, Bsl P 2 VII 36. XIV 7, BsV XXV 38
Kiti variantai šioje knygoje 38, 202 tekstai.

17. Apė kupčiaus dukterį raganą ir karalių. AT 333 B. - Papasakojo žydas

1904 m. LMD I 133(17).
Stebuklų pasakos versija apie žmogėdrą nėra populiari. Iš latvių jos užra­
šyta 9 variantai, rusų - 5, ukrainiečių - 3, baltarusių - 1.
Iš lietuvių užrašyta 4 variantai.

18. Apė žmogų ir vilką. A T 155. - Papasakojo Jonas Kilikevičius 1904 m.

LMD I 133(18). Spausdinta LTt 3 47.
ši žvėrių pasaka labai plačiai žinoma. Apie ją žr. šio leidimo I tomo 130
paaiškinimą. Iš lietuviųjos užrašyta 82 variantai. J. Basanavičiausskelbti: BsLPY
2 10,198.

19. A p ė karaliaus sūnų ir saulės seserį. AT 313 H\ - Papasakojo Jankaus­

kas iŠ Bartninkų 1904 m. LMD I 133(19).
Apie šią versiją žr. 14 paaiškinimą.

20. Apė mergą, mešką ir pelę. AT 480. - Papasakojo Jankus iš Bartninkų

1904 m. LMD I 133(20).
AT ir kitų katalogų duomenimis, ši stebuklų pasaka labai populiari. Apie
ją žr. šio leidimo II tomo 191 paaiškinimą. Kitas J. Basanavičiaus paskelbtas
variantas - BsLPY 4 144.
Šios knygos 172, 246 tekstai - irgi šios pasakos variantai.

21. Apė keturiasdešimts vieną sūnų. A T 531+327 B. Papasakojo Zuikis

1904 m. LMD 1 133(21).
Variantas jungia du pasakos tipus. Pirmasis - apie stebuklingą /argą; apie
šį tipą žr. šio leidimo I tomo 118 paaiškinimą. Antrojo versija - apie nykštuką
ir milžiną - žinoma daugeliui tautų. 10 ir daugiau jos variantų užrašyta iš lat­
vių (68), estų (13), švedų (20), vokiečių (15), rusų (21), ukrainiečių (21), čekų
(10), baltarusių (10).
Iš lietuvių užrašyta 88 variantai. Kiti variantai šioje knvgoje - 193 ir
206 tekstai.

22. Apė žmogų, kaip jį pavertė pati in šunį. A T 449. - Papasakojo Zuikis
1904 m. LMD I 133(22).
Ši stebuklų pasaka kiek daugiau žinoma latvių (užrašyta 24 variantai), ru-
.sų (29), ukrainiečių (9), baltarusių (11), turkų (8).
Iš lietuvių jos užrašyta 48 variantai.

23. Apė karaliūnus ir raganą. AT403 A. - Papasakojo senas Galinis 1904 m.

LMD I 133(23).
ši stebuklų pasaka labai paplitusi. AT ir kitų katalogų duomenimis, ji už­
rašyta iš latvių (71 variantas), estų (9), Suomijos švedų (6), lapių (9), švedų
(17), norvegų (32), danų, islandų (3), katalonų, tlamandų (6), vokiečių (60),

491
rumunų (24), vengrų (16). serbų ir kroatų (3), rusų (25), ukrainiečių (16). balta­
rusių (6), graikų (22). turkų.
ISlietuvių užrašyta 33variantai. Vienas išspausdintasJ. Basanavičiaus: BsLP
2 VII 30.
Kiti variantai šioje knygoje - 165, 248 tekstai.

24. Apė kupčių. A T 652. - Papasakojo Skilandis 1904 m. LMD I 133(24).

Apie šių pasakų žr. 13 teksto paaiškinimų.

25. Api žiniūnų ir ponų. AT 1641. - Užrašyta 1905 m LMD 1 133(25).

Pasaka apie visažini daktarų - gana populiari. Apie jų žr. šio leidimo I to­
mo 31 paaiškinimų. J. Basanavičiaus publikuoti kiti šio tipo variantai: BsLPY2
81, 3 123,173,4 170,176. Iš viso užrašyta 222 lietuviški šios pasakos variantai.

26. Apė karaliūnų ir užkeiktų karalaitę. A T ! >51. - Užrašyta 1905 m. 1.MI)

I 133(26).
Stebuklų pasaka apie sūnus, ieškančius tėvui vaistų, plačiai paplitusi. Apie
šį tipų žr. šio leidimo 1 tomo 13 paaiškinimų. Iš lietuvių užrašyta 27 variantai.
5 iš jų skelbti J. Basavičiaus: BsLPY 1 13.106,3 95, 100, 4 155.
Kitas V. Basanavičiaus užrašytas variantas - 142 tekstas.

27. Apė ūkinyko sūnų. AT 960 Ii. - Užrašyta 1905 m LMD I 133(27).
Ši pasakos versija mažai paplitusi. Jos variantų užrašyta iš latvių (8), veng­
rų (1), japonų.

28. Apė karalių ir teisdarj. BILPK 920 C - Papasakojo Jankauskas iš Bart­

ninkų 1904 m. LMD I 133(28).
KbLPK duomenimis, literatūrinės kilmės kūrinys.

29. Apė tris dukteris. A T 780. - Papasakojo Selvistras Krantauskas iš Bart­

ninkų 1904 m. LMD 1 133(29).
Apie šios pasakos paplitimų žr. šio leidimo IV tomo 214 paaiškinimų. Iš
lietuvių užrašyta 158 variantai.
Kitas čia skelbiamas variantas - 176 tekstas.

30. Apė vaikų ir žaltį. HtLPK 285. - Užrašyta 1905 m. LMD I 133(30).
Pasakojimų apie žalčių girdymų pienu ir įvairius atsitikimus iš lietuvių
užrašyta 49 variantai.

31. Apė merginų ir žaltį. - Užrašyta 1905 m. LMD I 133(31).

Mitinė sakmė apie žaltį.

32. Apė vienų motinų ir sūnų. - Užrašyta 1905 m. LMD I 133(32).

Mitinė sakme apie vėles, jos siužetas žinomas ir kitoms tautoms. Iš lietu­
vių, KbLPK duomenimis, užrašyta 68 variantai.
Kitas jos variantas šioje knygoje - S3 tekstas.

33. Apė melnyko gizelį ir katę.AT 409 A. -Užrašyta 1905 m. LMD1133(33)

492
 Si stebuklų pasakos versija užrašyta tik keliose tautose: iš latvių - 3 va­
riantai, ukrainiečių - 4, rusų - 1, baltarusių - 2, lenkų - 2. Iš lietuvių užrašyta
85 variantai.
34. Apė tris brolius. AT 1642*1535 - Papasakojo Benderius 1904 m. LMD
1 133(34),
Tekste sujungtos dvi juokų pasakos. Pirmoji apie kvailio nuotykius (AT
1642)- labai paplitusi 10 ir daugiau jos variantų užrašyta iš latvių (48), estų
(23), suomių (82), švedų (23), vokiečių (19), graikų (20), turkų (23). Iš lietuvių -
123 variantai.
Antroji pasaka - apie išdaigininką ir nevykusius pamėgdžiojimus. Apie
šio tipo paplitimą žr. Šio leidimo Itomo 32 paaiškinimą. Iš lietuvių jos užrašy­
ta net 509 variantai.
šitokia dviejų tipų kontaminacija pasitaiko 3 variantuose, o dar 2 - prisi­
deda fragmentų iŠ kitų pasakų.
35. Apė mešką ir gaidį. AT 130 A. - Papasakojo Benderius 1904 m. LMD I
133(35).
Žvėrių pasaka „Patys pasistato namą" čia įrėminta i juokų pasaką apie
kvailį, kuris nori vesti. Nepavykus pirmiesiems ketinimams, jis per atsitiktinu­
mą prasimano pinigų vestuvėms. Žvėrių pasakos versijos iš lietuvių užrašyta
68 variantai.
36. (Aš pats). AT 7135. - Papasakojo Bendorius 1904 m. LMD I 133(36).
Kvailo velnio pasaka „Gydo akis" populiari keliose tautose. Ypač daug jos
variantų užrašyta iš latvių (304) ir suomių (145). Iš estų užrašyta 63 variantai,
lietuvių 34, Suomijos švedų 24 Mažiau negu po 10 variantų užrašyta iš
airių, italų, slovėnų, ukrainiečių ir rusų.
J. Basanavičiaus rinkiniuose jos variantai BsLP2 III 15, BsV XXV 165.
37. Apė giltinę ir vieno žmogaus sūnų. AT 332*332A. - Papasakojo Vin­
cas Savulis 1906 m. IMI) I 133(37).
Stebuklų pasaka „Giltinė kūma" (AT 332), AT ir kitų katalogų duomeni­
mis, gana populiari. Apie tipo paplitimą žr. šio leidimo III tomo 177 paaiškini­
mą. Iš lietuvių užrašyta 140 variantų.
Pridurta šio tipo versija (AT 332A) nėra populiari: iš rumunųji užrašyta 7
kartus, iš graikų - 3. Iš lietuvių užrašyta 33 variantai, iš jų 22 - kontaminuoti
Kiti variantai šioje knygoje - 181 ir 186 tekstai.
38. Apė vieną žuvinyką. ,47 5554303. - Papasakojo Vincas Savulis 1906 m.
LMD I 133(38).
Apie šitokį dviejų stebuklų pasakų sujungimą žr. 16 paaiškinimą.
39. Apė Jonuką nykštuką. Al 7lX).~ Papasakojo Vincas Savulis 1906 m.
LMD I 133(39)
Stebuklų pasaka apie nykštuko nuotykius labai populiari Apie jos papliti­
mą žr. šio leidimo I tomo 4 paaiškinimą. Iš lietuvių šios pasakos užrašyta 156
variantai

403
 J. Basanavičiaus rinkiniuose jos variantų skelbta: BsLPY 1 4, 40,2 85,3 53.
Kitas variantas šioje knygoje - 79 tekstas.

40. Apė karalių našlį. AT 451. - Papasakojo J. Stanulis 1905 m. LMD l

133(40).
Stebuklų pasaka apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, AT ir kitų
katalogų duomenimis, yra populiari. Apie šios pasakos paplitimą žr. šio leidi­
mo II tomo 52 paaiškinimą. Lš lietuvių jos užrašyta 144 variantai. J. Basanavi­
čiaus rinkiniuose jų skelbta: BsLPY 2 52, 150, 4 101,102,103.
Kiti pasakos variantai šioje knygoje - 162, 173, 188, 243 tekstai.

41. Apė tris melnyko sūnus ir užkeiktą karalystę. A T 554. - Papasakojo

Bendorius 1906 m. LMD I 133(41).
Stebuklų pasaka „Dėkingi gyvuliai" (AT 554) yra išplitusi ir populiari, žr.
šio leidimo I tomo 112 paaiškinimą. Iš lietuvių jos užrašyta 116 variantų. Kiti
J. Basanavičiaus rinkiniuose skelbti variantai: BsLPY 1 112, 2 35, 38,116, Bsl.P
2 IU 44, IX 52.
Kiti pasakos variantai šioje knygoje - 135, 197 tekstai.

42. Apė du medinČiu. A T 567+303+300. - Papasakojo Bendoraitis 1906 m.

LMD I 133(42).
Variante susipina 3 stebuklų pasakos. Pirmoji - apie suvalgytą nepaprastą
paukštį. Apie jos paplitimą žr. šio leidimo III tomo 148 paaiškinimą. Iš lietuvių
šios pasakos užrašyta 87 variantai. |. Basanavičiaus rinkiniuose paskelbti va­
riantai: BsLPY 3 148,149.
Apie antrąją pasaką AT 303 žr. šio leidimo I tomo 105 paaiškinimą, ji įsi­
terpusi ir į šios knygos 16 tekstą.
Pasaka apie kovą su slibinu (AT 300) - labai paplitusi ir populiari. Apie ją
žr. šio leidimo I tomo 2 paaiškinimą. Kontaminacija AT 303t300 būdinga ir
BsLPY 1 105, 2 188, 4 147 tekstams.

43. Apė Žiliną ir Kostiliną.-Vertė iš gudiško Vincas Basanavičius 1904 m

LMD I 133(43).
Vinco Basanavičiaus laisvai verstas literatūros kūrinys - Levo Tolstojaus
„Kaukazo belaisvis", su tautosaka neturjs nieko bendra, tad pateikiama tik jo
pradžia.

44. IVclnias gundo gerti). BILPK 3330. - Papasakojo Juras Aidukaitis

1904 m. 1.MI) I 133(44).
Mitinė sakmė apie velnią. Lietuvių tautosakoje jos užrašyta 15 variantų.

45. (Velnias kenčia gimdymo ligą). BILPK 3254. - Papasakojo Bendorius

1904 m. LMD 113.3(45).
Mitinė sakmė apie velnią. Kbl.PK duomenimis, jos užrašyta 16 variantų.
J. Basanavičiaus rinkiniuose iš jų dar skelbta: BsLP 2 III 22, 24.

46. (Tavo laimė, mano nelaimė]. BILPK 3375. - Papasakojo Bendorius

1906 m. LMD I 133(46).

494
 Mitine sakmė apie draudimus Šventą dieną maudytis, žvejoti. 5>iossakmes
užraSyta 27 variantai J. Basanavičiaus rinkiniuose iŠ ju dar spausdinta: BsLPY
2 124.'125. BsLPl UI 10
Kitas sakmės variantas šioje knygoje - 237 tekstas
47. Apė vieną tėvą ir jo tris sūnus. AT 1650. - Papasakojo Ulbinskas 1906 m
LMD I 133(47).
Apie šį juokų pasakos tipą žr. 9 paaiškinimą.

48. [Ponaitis su arkliška koja). A T 365 B*+1199 A. - Papasakojo Bcndorius

1904 m. LMD 1 133(48).
Variantas jungia stebuklų ir kvailo velnio pasakas. AT 365 B* versija bū­
dinga lietuviams, jos užrašyta 62 variantai, tik 1 variantas - iš latvių.
Kvailo velnio pasaka apie lino (duonos) kančią nedaug kur žinoma. Apie
ją žr. šio leidimo 11 tomo 36 paaiškinimą Iš lietuvių šios pasakos užrašyta 128
variantai.
Skelbiamo teksto kontaminacija būdinga 37 lietuvių variantams.

49. (Panai išvaro velniąl. AT519. - Papasakojo Bendoraitis 1904 m. LMDI

133(49).
Si pasaka apie velnio išvarymą nėra populiari. Iš latvių jos užrašyta 9 va­
riantai, estų - 3, švedų - 2, vokiečių - 1, vengrų - 9, čekų - 2, lenkų - 1, rusų -
26, ukrainiečių - 8, baltarusių - 6. Iš lietuvių užrašyta 4 variantai
Kitas pasakos variantas šioje knygoje - 116 tekstas.

50. (Dvylika gaidžio galvų). BILPK3612. - Papasakojo Bcndorius 1904 m.

LMD I 133(50).
Sakmė apie užburtus lobius, pasakojanti, kad juos paims tas, kas padės
devynias, dvylika ar kitą skaičių galvų, Lietuvoje labai populiari, užrašyta 364
kartus. J. Basanavičiaus rinkiniuose skelbti variantai: BsLPY 2 92,119, BsLP 2
m 56, 62, 65, 67.

51. Apė žmogų ir raganą. A T SU. - Papasakojo Bcndorius 1904 m. LMD I

133(51).
Stebuklų pasaka apie vienakę, dviakę ir triakę raganos dukras ir našlaitę
labai paplitusi. Apie tai ž.r. šio leidimo I tomo 128 paaiškinimą. Iš lietuvių šios
pasakos užrašyta 213 variantų. J. Basanavičiaus rinkiniuose skelbti variantai:
BsLPY 1 128. 2 144, 3 84, 4 96. 97, 100.
Kitas pasakos variantas šioje knygoje - 256 tekstas.

52. Apė žmogų ir velnią. AT 810 A. - Papasakojo Bagdonas 1904 m. LMD

I 133(52).
£i religinė pasaka nėra labai paplitusi, Žr šio leidimo 11tomo 5 paaiškini­
mą. Iš lietuvių užrašyta 39 variantai. J. Basanavičiaus rinkiniuose paskelbti:
BsLPY 2 5,129, BsLP 2 I 2, III 43. Kiti variantai šioje knygoje - 238, 242 tekstai.
53. IŠmit rut |. BILPK 3454.- Papasakojo Kasimas iš Bartninkų 1904 m,
LMD I 133(53).

495
 Sakme apie Šokinėjantį ir erzinanti velnią KbLPK duomenimis, Šio poti­
pio sakmės užrašyta 41 variantas.
54. [Vokietukai neduoda miegot]. Papasakojo Sunckn* 1904 m. LMD I
133(54).
Mitine sakmė- Jos užrašyta 14 vanantų
55. [Kijevo raganosi. - Užrašyta 1904 m. LMD I 133(55)
Sakmės apie išsivadavimų iš raganos kenkimo, sunaikinus atitinkamų daik­
tų, variantas ši sakmė užrašyta 15 kartų
56 Apė ra z u m ų ir dalį. AT 945. - Papasakojo Vincas Savulis 1906 m LMD
1 133(56).
Novelių pasaka apie protų ir laimę paplitusi 18 šalių, bet užrašyta daugiau
kaip 10 variantų tik iš turkų (16). Iš lietuvių užrašyta 9 variantai. Tiek pat iš
ukrainiečių Po 6 variantus - iš danų. rumunų, vengrų, indų Iš kitų tautų - tik
po 1-2, iš čekų 3.
57 Apė vienų muzikantų ir velnius Hit PK .1276. - Papasakojo Vincas Sa­
vulis 1906 m LMD I 133(57).
Mitinė sakmė apie žmogų (muzikantų), kurį velniai pakviečia į dvarų pa­
tarnauti (groti, siūti), lietuvių tautosakoje labai populiari, užrašyta 281 kartų
Skelbiamas tekstas priklauso 75 variannj grupei čia žmogus, patepęs akį, vis-
kų mato, ir velniai jų išduria
Šios sakmės variantai yra BsLPY 2 131. BsV XXV 77 tekstai
58. Apė ponų ir keleivį studentų. BILPK 1440. - Papasakojo Jankus iš Bart­
ninkų 1904 m. LMD 1 133(58).
Mitinė sakmė apie vėles Jos užrašyta 21 variantas.
59. Apė ponų ir milžinų A T 650 A :. - Papasakojo Jankus iš Bartninkų
1904 m. LMD I 133(59).
Stebuklų pasaka apie nepaprastų stipruolį paplitusi daugelyje tautų. Iš lat­
vių jos užrašyta 321 variantas, iŠ estų - 94, suomių - 273, švedų - 71, norve­
gų - 35, danų 61. airių - 383, prancūzų - 23, vokiečių 157, vengrų - 20,
Čekų - 23, slovėnų 14, lenkų - 19, rusų - 42, ukrainiečių 20. baltarusių - 13,
graikų - 15, prancūziškai kalbančių amerikiečių - 16. Po kelis variantus užra­
šyta dar dviejose dešimtyse tautų. Iš lietuvių 144 variantai.
60. Apė vieno karaliaus pačių ir jenarnlų AT 706, SS1. 465 A Papasako­
jo Jankauskas iš Bartninkų 1904 m LMD I 133(60).
Pasakos variantas, sudarytas iš kelių tipų.
61. Apė brolius: du gudriu, o vienų kvailų AT 530 Papasakojo Jankaus­
kas iš Bartninkų 1904 m. LMD 1 133(61)
Populiarios stebuklų pasakos apie karalaitę ant stiklo kalno variantas. Apie
šio pasakos tipo paplitimą žr šio leidimo I tomo 43 paaiškinimų. Iš lietuvių
užrašyta 332 variantai | Basanavičiaus rinkiniuosejų skelbta: BsI PY 1 43,109,
2 19. 3 75, 4 18. 187
Kitas variantas šioje knygoje - 92 tekstas

496
 62. Apč pono sūnų ir varlę. AT 402- Papasakojo Jankus iš Bartninkų
1904 m. I.MD I 133(62).
Stebuklų pasaka apie varlę (pelę, katę) nuotaką yra gana paplitusi, /r. šio
leidimo II tomo 8 paaiškinimą. Iš lietuvių užrašyta 97 variantai J. Basanavi­
čiaus rinkiniuose jų paskelbta Bs LPY 2 8, 33, 4 39
K i t i v a r ia n t a i š io je k n y g o je - 8 4 , 1 9 8 te k s ta i.

63 Apė tris brolius. AT 1716 . - Papasakojo Jankus iii Bartninkų 1904 m.

LMD I 133(63),
ši juokų pasaka apie kvailius užrašyta iš latvių (2 variantai), ukrainiečių
(4), rusų (31). Iš lietuvių - 31 variantas. Kitas J Basanavičiaus skelbtas varian­
tas - Bsl.PY 2 166

64. Apč neturtingą žmogų ir jo dalį. AT 480 C . - Papasakojo Jankus iš

Bartninkų 1904 m. I.MD 1 133(64).
Ši stebuklų pasakos versija žinoma latviams (užrašyta 17 variantų), ukrai­
niečiams (13), baltarusiams (11), rusams (6). Iš lietuvių užrašyta daugiausia -
71 variantas Skelbta J. Basanavičiaus rinkiniuose. Bsl.PY 1 129, 2 38.

65. [Ženklai, kad prašys grabą daryt). Hll.PK 3492. - Užrašyta 1904 m. I.MD
I 133(65).
Sakmė apie ženklus prieš mirų. Jos užrašyta 9 variantai Panašių variantų
paskelbta BsV IV 31-37.

66. (Baltai apsirengusi moteriškei- Hll.PK 3491. - Užrašyta 1904 m. LMD I

133(66).
Sakmė apie pasirodančias prieš mirti baltas moteriškes. Užrašyta 34 va­
riantai. Nemažas jų pluoštas paskelbtas J. Basanavičiaus: BsV III 7,8, IV 13,16,
19, 40.41. 54.55, V 8,9, 20, XX 31, XXIV 38.
Kiti šios sakmes variantai šioje knygoje 67, 70 tekstai.

67. [Trys baltos mergos). Hll.PK 3491. - Užrašyta 1904 m. LMD I 133(67).
Apie šios sakmės tipą žr. 66 paaiškinimą.

6S. [Pliaukštcrėjimas). HILPK 3492 - Užrašyta 1904 m LMD I 133(68).

Sakme apie mirties dienos pranešimą. KbLPK duomenimis, jos užrašyta 8
variantai. 2 iš jų paskelbti: BsV III 9,10.

69 (Balta žmogysta varpnyčiojl. B1LPK 3590. - Užrašyta 1904 m. UM1> 1

133(69).
Mitine sakmė apie vaiduoklius Jos iš lietuvių užrašyta 25 variantai J. Ba­
sanavičiaus paskelbti: BsV XI 12, XXII 5.

70. | Baltas už durų). Hll.PK 34 9 1 . - Užrašyta 1904 m LMD I 133(70).

Sakme apie mirtį. Žr. 66 paaiškinimą.

71. [Durų barškinimas mirties valandąl. Hll.PK 3492. - Užrašyta 1904 m

LMD I 133(71)

497
 Sakmė apie ateinančios mirties ženklus. Užrašyta 25 variantai Iš jų 17 pa­
skelbta J. Basanavičiaus: BsV 20, 22-20, 28, 38, 39, 42, 45 51

72. |Vaidcnasi miręs gaspadorius). BILPK 3507. - Užrašyta 1904 m. LMD

I 133(72).
Sakmės apie vėlę, kuri ir žmogui mirštant, dar pasirodo kitur, užrašyta 19
variantų. 2 iš jų paskelbti J Basanavičiaus: BsV IX 21, XVIII 13.

73. (Gaspadorius vilkalokas ir merga). - Papasakojo Jankus iš Bartninkų

1904 m. LMD 1133(73). Spausdinta ITt 4 427.
Mitinė sakmė apie vilkolakius. Jos užrašyta 39 variantai. 2 iš jų paskelbti
J. Basanavičiaus: BsLP 1 XIV 3. 4

74. (Gaspadorius vilkalokas ir bernas). BILPK 3671. - Papasakojo Jankus

iš Bartninkų 1904 m. LMD I 133(74).
Sakmė apie vilkolakius. Jos užrašyta, KbLPK duomenimis, 13 variantų.

75. Apė vieną sūnų be dalies. AT 737 B*. - Papasakojo kalvis Buršveigeris
1904 m. LMD 1 133(75).
AT 737 B' versija žinoma latviams (užrašyta 4 variantai), ukrainiečiams
(3), serbams ir kroatams (2). Iš lietuvių užrašyta 25 kartus. Jos variantų pa­
skelbta ir kituose J. Basanavičiaus rinkiniuose: BsLPY 2 41, 3 28, 4 6, 7, 115,
BsLP 1 V 6, VI4, 2 X2.

76. Apė šinkarką ir velnią. BILPK 3265. - Papasakojo Buršveigeris 1904 m.

LMD I 133(76).
šios sakmės apie velnią ir moterį tėra užrašyta 2 variantai.

77. Apė vieną daktarą ir velnią. BILPK 3400. - Papasakojo Buršveigeris

1904 m. LMD 1 133(78).
Sakmės apie žmogų, pasižadėjusį velniui, užrašyta 61 variantas. Jų skelbta
BsLPY IV 53, 54, BsV XXV91.

78. [Vaidenasi miręs sūnus].BILPK3503. -Papasakojo Buršveigeris 1904 m.

LMD I 133(79).
Apie šį sakmės tipą žr. 72 paaiškinimą.

79 Apė diedą ir bobą. AT 700 - Papasakojo Buršveigeris 1905 m I.MD I

133(80).
Apie šį stebuklų pasakos tipą žr. 39 teksto paaiškinimą.

80. (Apė vežimą slegiančias dvasias). BIU}K 3590. - Papasakojo kareivis

1905 m. LMD 1133(81).
Sakmės apie ramybes neturinčių vėlių vaidenimąsi, trukdymą žmonėms
užrašyta 20 variantų. Vienas jų - BsV XX 8.

81. (Baido prie šlubelės). Užrašyta 1905 m. LMD I 133(77).

Apie šį sakmės tipą žr. 80 paaiškinimą.

49S
 81 Apė žmogų su pačia ir dukterį Alenėlę. AT 703*. - Papasakojo Burš-
veigeris 1905 m LMD 1 133(82).
Pasakos „Nepaprastas vaikas" variantas. Ši pasaka žinoma kelioms tau­
toms. 15 latvių jos užrašyta 24 variantai, rusų 16, ukrainiečių ir baltarusių -
po 2. serbų - 1. Lietuvių tautosakoje žinomi 22 variantai.

83. [Reikia nustot verkusi. AT 769. - Užrašyta 1905 m. LMD 1 133(83).

Apie šios sakmės tipą žr. 32 paaiškinimą.

84. Apė karaliaus tris sūnus ir varlę. AT 402. - Papasakojo Selvistras Kran-
tauskas iŠ Bartninkų 1905 m. LMD I 133(84).
Apie šį stebuklų pasakos tipą žr. 62 paaiškinimą.

85. Apė šunį ir genį. AT 248 A*+248. - Papasakojo Buršveigeris 1905 m.

LMD I 133(85).
Žvėrių pasaka, jungianti vieno tipo dvi versijas. Apie AT 248 A* versiją žr.
šio leidimo II tomo 13 paaiškinimą. Iš lietuvių jos užrašyta 28 variantai.
AT 248 pasakos apie šunį ir žvirblį iš latvių užrašyta 10 variantų, estų - 1,
suomių - 14, švedų - 1, škotų - 1, .urių 9, prancūzų - 4, katalonų - 1, danų - 1,
flamandų - 1, vokiečių - 8. italų 1, rumunų - 2, vengrų - 3, slovėnų, lenkų - 9,
rusų - 4, ukrainiečių - 11, baltarusių - 1. Iš lietuvių užrašyta 44 variantai.
Tokia kontaminacija būdinga 8 variantams. Kitas variantas šioje knygoje -
195 tekstas.

86. Apė Joną karaliūną. AT 409 B+302. - Papasakojo Selvistras Krantaus-

kas iš Bartninkų 1905 m. LMD I 133(86).
Pirmoji pasakos dalis turi variantų latvių, lenkų ir vengrų tautosakoje. Iš
lietuvių tėra žinomas tik šis tekstas.
Apie stebuklų pasaką „Kiaušinyje paslėpta slibino (antgamtinio priešo) gy­
vybė" (AT 302), jos paplitimą ž.r. šio leidimo I tomo 112 paaiškinimą. Iš lietu­
vių jos užrašyta 149 variantai. Dauguma kontaminuoti.
Kitas kontaminuotas variantas šioje knygoje - 273 tekstas.

87. Apė karaliaus dukterį ir žaltį. - Papasakojo Selvistras Krantauskas iš

Bartninkų 1905 m. LMD 1 133(87)
Tai lietuviškai papasakota rusų legenda apie Kirilą Kožemiaką Dar vie­
nas labai panašus variantas užrašytas prie Žiežmarių.
88. Apė bobą ir meškos koją. AT 163 B*. - Užrašyta 1905 m. LMD 1133(88).
Žvėrių pasaką žino rusai (užrašyta 23 variantai), ukrainiečiai (3), baltaru­
siai (2). Iš lietuvių užrašyta 34 variantai.

89. Apė drąsų berną ir numirėlį. HII HK3555. - Papasakojo M. Jušk. 1905 m.
LMD I 133(89).
Sakmė apie numirėlį, kuris nubaudžia j| tampiusį drąsuolį. Užrašyta 24 jos
variantai. Skelbta |. Basanavičiaus rinkiniuose: BsV XVIII 3. XXIII 5, XXIV 54
90 Apė mergaitę ir žąsis. A T480 A*. - Papasakojo Katilius 1905 m. LMD
1 133(90).

499
 Ši stebuklų pasakos versija apie mergaitę, kuri gelbėja mažąjį broliukų, ne­
labai paplitusi. Iš latvių jos užrašyta 24 variantai, rusų 10, ukrainiečių - 7,
baltarusių 6. Iš lietuvių 100 variantų.
Kiti variantai šioje knygoje - 255 ir 238 tekstai

91. (Velnias kūlikas). AT 1089 - Papasakojo Katilius 1905 m. LMD I

133(91).
Pasaka 3pie nemokanti kulti kvailų velnių nėra populiari. Iš lybių jos užra­
šyta 1 variantas, švedų - 4. airių - 1, ukrainiečių - 1, vokiečių 16. Iš lietuvių
užrašyta 18 kartų. 2 variantai paskelbti J. Basanavičiaus: BsV XXV 25,164.

92. Apė du broliu gudriu ir vienų kvailų. AT 530. - Užrašyta 1905 m. LMD
I 133(92).
Stebuklų pasakos apie karalaitę ant stiklo kalno variantas. Apie šį tipų žr.
61 paaiškinimų.

93 (Pamiršo pažadų nevesti kitos). BILPK 3531. - Papasakojo J. Mačiulis

1905 m. LMD M33(93).
Sakmės apie vėlę, kuri aplanko likusius mažus vaikus ir baudžia antrų-
kart vedusį vyrų ar naujų jo žmonų, užrašyta 32 variantai. Jos variantai BsV
X 4-6.

94. (Vienmarškinis prie kapinių], BILPK 3534. - Papasakojo |. Mačiulis

1905 m. L.MD 113.3(94).
Sakmes apie numirėlio marškinius nuvilkusių merginų užrašyta 102 va­
riantai. Iš jų 2 skelbti J. Basanavičiaus rinkiniuose: BsV XVIII 2, XXIV 31.
95. [Pakaruoklis ir ligonbučio tarnasj. Papasakojo J Mačiulis 1905 m. LMD
1 133(95).
šios sakmės apie vėles, KbLPKduomenimis, užrašyta 13 variantų. J. Basa­
navičiaus paskelbtas - BsV XIX 20.

96. Apė žmogžudį ir ūkinyko dukterį. AT 956A'. - Papasakojo J. Mačiulis

1905 m. LMD I 133(96).
Ši pasakos apie plėšikus versija užrašyta tik iš latvių (25 variantai) ir lietu-
vių (44). J. Basanavičiaus rinkiniuose skelbta. BsLPY 2 75, 3 19.

97. (Sukčius asesorius]. AT 1584'. - Papasakojo J. Mačiulis 1905 m. LMD I

133(97).
Ši pasaka žinoma tik lietuviams. Jos užrašyta 2 variantai Kitas variantas
Ilsi PY 2 82

98 (Ponia skrynioje). AT 1536 A - Papasakojo Šiugžda 1905 m. LMD 1

133(98). Spausdinta Li t 4 6.3.
Apie juokų pasakos versijų „Moteris skrynioje“ žr. šio leidimo II tomo 180
paaiškinimų.). Basanavičiaus rinkiniuose paskelbta variantų: Bs LPY 2 180, 3
1, 182. Iš lietuvių užrašyta 114 variantų.
Kitas šios versijos variantas knygoje 278 tekstas.

500
 99. ISu dviem zuikiai* išarsi. BILPK 3615. - Papasakojo Šiugžda 1905 m
LMD I 133(99)
Sakmės apie užkeikiamus puugus užrašyta 20 variantų. Jų skelbta J, Basa­
navičiaus rinkiniuose Bsl J»Y 2 93. 4 76. Bs I.P 2 III 68.

100 (Bernas ir laumės pirty). Hll.PK 3693. - Papasakojo šiugžda 1905 m

LMD I 133(100).
Sakmės apie berno erzinamas laumes užrašyta 44 variantai. Jųskelbta J. Ba­
sanavičiaus rinkiniuose: BsLPY 1 26.98, 2 44, 45. 4 125, BsLP 1 V 19, 21.

101 (Vaikinas ir laumėj. BIU’K 3710. - Papasakojošiugžda 1905 m. LMD

I 133(101).
Mitine sakmė apie laumę KbLPK duomenimis, iš lietuvių jos užrašyta 23
variantai

102 (Laumės verpėjos ir močeka]. BILPK 3710. - Papasakojo šiugžda

1905 m. l.MD 1 133(102).
Mitinės sakmės apie laumes, kurios padeda našlaitei verpti, o nedorą pa­
motę uždusina, KbLPK duomenimis, užrašyta 5 variantai.

103. Apė tris brolius.AT 1535. - Papasakojošiugžda 1905 m. LMD1133<1G3).

Juokų pasaka apie išdaigininką ir „kalbančią" odą. AT ir kitų katalogų
duomenimis, labai paplitusi daugelyje tautų, žr. šio leidimo I tomo 32 paaiški­
nimą IŠ lietuvių jos užrašyta 309 variantai. Ji skelbta J. Basanavičiaus rinki­
niuose: BsLPY 1 32, 139, 2 2.3, 26, 105, 159, 190, 3 117, 4 194.
Kitas variantas šioje knygoje - 196 tekstas.

104 Apė žmogžudžius ir numirėlį. AT 1654. - PapasakojoJonas Mackevi­

čius 1905 m. LMD I 133(104). Spausdinta LTt 4 155
Apie laimingų atsitiktinumų pasaką žr. šio leidimo II tomo 107 paaiškini­
mą. Lietuvoje užrašyta 101 šios pasakos variantas. J. Basanavičiaus rinkiniuo­
se jų spausdinta: BsLPY 1 135. 2 107, 1H6, 3 127.

105. Apė žmogų, poną ir velnią. A T 361 - Papasakojo šiugžda 1905 m

LMD I 133(105)
Ši stebuklų pasaka apie žmogų, pasižadėjusį velniui ilgą laiką nesikirpti,
nesiskųsti, yra paplitusi įvairiose huropos tautose, žr. šio leidimo II tomo 110
paaiškinimą. Iš lietuvių jos užrašyta 113 variantų J. Basanavičiaus rinkimuose
)Uskelbta: BsLPY 2 110. 4 50, 58, BsLP 1 III 30, 34, 2 III 40, 41.
K itas šios pasakos variantas - 131 tekstas.

106. Apė vieną ūkinyką ir berną. AT 760 A*. - Papasakojošiugžda 1905 m.

LMD I 133(106).
Pasakos versija apie šykštuolį, prisirijusį pinigų, ir velnią, kurs iškrato juos
bernui, žinoma latviams (užrašyta 22 variantai), ukrainiečiams (5), rusams (2),
baltarusiams (4). Iš lietuvių užrašyta 45 variantai |ų skelbta ir J. Basanavičiaus
rinkiniuose: BsLPY 2 117, 4 64, BsLP 2 UI 59.
Kitas šios versijos variantas 134 tekstas

501
 107. Ape skarbą, kaip bagočius užkeikė. B IU 'K 3614. - Papasakojo Šiugž­
da 1905 m. LMD I 133(107).
Tradicine sakme apie nesėkminga bandymą paimti užkeiktus pinigus, ši­
tokių motyvų sakmių užrašyta 31 variantas. Jų skelbta J. Basanavičiaus rinki­
muose: BsLPY 2 118, BsLP 2 III 57.
108. (LaumukasJ. B I L I ' K 37.95.- Papasakojo Berteška 1905 m. LMD 1
133(108).
Sakme apie laumių vaiką, prašnekusį sukūrus nepaprastą laužą (.kiauši­
nių lukšte virs alų"), užrašyta 10 kartų. J. Basanavičiaus skelbtas variantas:
BsLPY 1 25.
Kitas šios sakmės variantas - 180 tekstas.
109. Apė karalių ir žmogžudį. - Papasakojo Jonas Kamarauskas 1905 m.
LMD 1 133(109).
Literatūrinės kilmes tekstas,prunenenbsnovelių pasaką apie žmogžudžius.
110. [Bernas apsaugo kūdikį nuo laumių). B t l . P K 3692. - Papasakojo Ber­
teška 1905 m. LMD I 133(110).
Sakmių apie laumių apmainytus vaikus užrašyta 76 variantai. Jų skelbta
J. Basanavičiaus rinkiniuose: BsLPY 125.3 191.192,4 127.129, BsLP 1 V9.11,
2 IX 28-33, BsV XXV 45.
111. Apė muzikantą ir artoją. AT 613. - Papasakojo Buršveigeris 1905 m.
LMD I 133(111).
Stebuklų pasaka apie du keleivius, arba „Teisybė ir neteisybė", AT ir kitų
katalogų duomenimis, žinoma daugelyje tautų, žr. šio leidimo II tomo 56 pa­
aiškinimą Iš lietuvių jos užrašyta 151 variantas Jų skelbta J Basanavičiaus
rinkiniuose: BsLPY2 56, 181,3 18.38, 70, 142, BsV XXV 168.
Kiti šios pasakos variantai - 154, 231 tekstai
112. IKaziruotojas arklio kojom]. B I L T K 3350 - Užrašyta 1905 m LMD I
133(112).
Sakme apie žmones išgąsdinusį -lošėją", „šokėją"su arklio kojomis ir pan.
gana paplitusi. Jos užrašyta 49 variantai. Vienas jų skelbtas J. Basanavičiaus
rinkinyje: BsLPY2 123
113. (Didelė žuvis ežere). B / L P K 3420. - Užrašyta 1905 m. LMD1133(113)
Mitinės sakmės apie vandens dvasias variantas
114. Apė žmogų ir pinigus. A T 921 B - Papasakojo P Ivanauskas 1905 m
LMD I 133(114).
Novelių pasakos versija „Geriausias draugas, blogiausias priešas" žinoma
latviams (užrašyta 9 variantai), ukrainiečiams (9), baltarusiams (6), rusams (3),
serbams ir kroatams (3), graikams (3). Iš lietuvių užrašyta 36 variantai. Vienas
variantas skelbtas J. Basanavičiaus rinkinyje: BsLPY 2 120.
115. Apė kunigaikščio sūnų. AT 725*321 - Papasakojo šiugžda 1905 m
LMD I 133(115).

502
 Stebuklų palaka •Sapnas" (Al 725). vaizduojanti, kaip galų galt* sapnai
išsipildo - tėvai lenkiasi sūnui, - labai paplitusi, /.r. šio leidimo I tomo 119 pa­
aiškinimu. Lietuvių tautosakoje užrašyti 49 šio tipo variantai.
Stebuklų pasaka „Ragana pavagia akis" (AT 321) nėra labai populiari. Iš
latvių jos užrašyta 7 variantai, rusų - 2. ukrainiečių - 3. baltarusių - 3, čekų
6, serbų ir kroatų - 4, vengrų - 9, rumunų, prancūzų - 9, prancūziškai kalban­
čių kanadiečių 3, baskų - 2, armėnų. Iš lietuvių - II variantų.
Kiti variantai šioje knygoje - 201 ir 221 tekstai.

116. Apč velnio apsėstu pan* ir senuką. A T 519. - Papasakojo P. Ivanaus­

kas 1905 m. I.MDI 133(116).
Kitas šios pasakos variantas - 49 tekstas Apie šią pasaką i r . 49 paaiški­
nimą.

117 lAr užpečėtyti pinigai). B I L P K 3632.- Užrašyta 1905 m. LMD I

133(117)
šios sakmės apie užburtus lobius tėra užrašyta 2 variantai.
118. Apė Žalnierių ir raganą. AT 562. Papasakojo Buršveigeris 1905 m.
LMD I 133(118).
Stebuklų pasaka „Ižvasia mėlynoje ugnyje" („Skeltuvas") paplitusi latvių
(užrašyta 97 variantai), estų (15), suomių (43), Suomijos švedų (5), švedų (6),
danų (5), airių (30), prancūzų (7), katalonų, flamandų (1), vokiečių (33), aust­
rų, vengrų (6). čekų (6), slovėnų (4), lenkų (6), rusų (6). ukrainiečių (3), baltaru­
sių (1), turkų, indų (1), prancūziškai kalbančių amerikiečių (2) tautosakoje. Iš
lietuvių jos užrašyta 40 variantų.

119. Apė kriaučių ir pinigus. A T 763. - Papasakojo Buršveigeris 1905 m

LMD I 133(119).
Apie pasaką „Pinigai - galvažudžiai", jos paplitimą i i . šio leidimo 11 tomo
173paaiškinimą. Iš lietuvių turima 56 variantai, 2jų skelbta: BsI.PY 2 173,3 139.
120. Apė šiaučių ir poną. AT 951 B . - Papasakojo Šiugžda 1905 m. LMD I
133(120).
Novelių pasaka, paplitusi keliose Europos tautose, bet užrašyta tik po ne­
daug variantų: iš latvių - 2. estų - 1, suomių - 5, vokiečių - 1. čekų - 2, rusų -
10, ukrainiečių - 4, baltarusių - 1, graikų - 4. Išimtis - lietuvių tautosaka: jos
užrašyta 18 1 variantas.

121. Apė prūsų kcrcivj matrosą. B I L P K 3642 - Papasakojo Buršveigeris

1905 m LMD I 133(121).
Literatūrinės kilmės tekstas, primenantis novelių pasaką apie paslėptus
pinigus.

122. [Baldosi nekrikštytas vaikas). B I L P K 3557. - Papasakojo Buršveigeris

1905 m LMD 1133(122).
Šios sakmės užrašyta 189 variantai. )ų skelbta I Basanavičiaus rinkinyje:
BsV XXII 14, 15, XXIM4, XXV 101

503
 123. 1IS mergų - juodas šuo). - Užrašyta 1905 m. LMD I 133(123)
Sakmė apie vaiduoklius. KbLPK duomenimis, jos užrašyta 109 variantai.

124 (Rodosi pasikoręs ponas). B I L P K 3 5 9 0 - Papasakojo Šikorskiūte

1905 m. I Ml) I 133(124). Spausdinta I.'l t 4 457.
šios sakmės motvvų yra 82 variantuose. J. Basanavičiaus rinkinyje spaus­
dinta BsV IX 4, XIX 9, XXIV 29. 45, 46.

125. ĮLvdint j kapus, arkliai baidosi). BILPK3590. -Užrašyta 1904 m. LMD

I 133(125).
Sakmės apie baidymus, lydint į kapus, užrašyta 17 variantų Artimas va­
riantas paskelbtas BsV VII 8.

126. | Velniai smaugia pono sūnų). BILPK 3422 - Papasakojo U.Šikors-

kiūtė 1905 m. LMD I 133(126).
Šios sakmės užrašyta 2 variantai. Kitas - BsV XXIV 40.

127. (Kam žadėta, tam ir teko). A i 834. - Papasakojo šikor[skiūte) 1905 m.

LMD I 133(127).
Sakmės apie užburtus lobius siužetas žinomas latviams (užrašyta 47 va­
riantai), rusams (5), ukrainiečiams (2), baltarusiams (5), vengrams (5). Pavie­
nių variantų pasitaiko ir kitų tautų tautosakoje.
Iš lietuvių užrašyta 114 variantų. 2 jų skelbti J. Basanavičiaus rinkinyje:
BsLPY 2 42, 122.

128. Apė kalvį ir velnią. AT330 A -Papasakojo Buršveigeris 1906 m. LMD

I 133(128).
Stebuklų pasaka, žinoma keliolikoje tautų, žr. šio leidimo I tomo 30 paaiš­
kinimą. Daugiausia šios pasakos užrašyta iš lietuvių - 186 variantai. J. Basa­
navičiaus rinkiniuose jų yra skelbta: BsLPY 130, BšLP 2 133, 34.
Kitas šios pasakos variantas - 228 tekstas.

129. Apė bagoČių ir stubelnyką. A T 751 B*. - Papasakojo P Ivanauskas

1905 m. LMD 1 133(129).
Ši pasakos versija užrašyta iš latvių (24 variantai), rusų (4), ukrainiečių (4),
baltarusių (2). Iš lietuvių - 37 variantai. J. Basanavičiaus rinkimuose skelbta:
BsLPY 4 16, BsLP 2 135
Kitas variantas Šioje knygoje - 275 tekstas.

130 (Karčemoj paslėpti pinigai]. BILPK 3 6 4 2 . - Užrašyta 1905 nv LMD I

133(130).
Sakme apie vėlę. kuri, paėmus žmogui pinigus, liaujasi vaidentis, yra po­
puliari, jos užrašyta 99 variantai. Vienas jų skelbtas BsV XXIV' 16.

131. Apė linginį pono sūnų ir velnią. AT 3 6 1 . - Papasakojo J. Pautiene

1905 m. LMD I 133(131).
Apie šią pasaką žr 105 paaiškinimą.

504
 132. Apė karaliūnaitę ir raganą. (AT 314 i r 533*). - Papasakojo |. Pautienė
1905 m LMD I 133(132).
Stebuklų pasakos variantas Nedėsningas, knyginis tekstas.
133. Apė karaliaus dukterį ir kupliau* sūnų. AT 301 D * . - Papasakojo
J Pautienė 1905 m. LMD I 133(133).
Šios stebuklų pasakos versijos iš lietuvių užrašyta 66 variantai. Apie versi­
jos paplitimą kitose tautose žr. šio leidimo II tomo 164 paaiškinimą.
134. [Pinigai - tau, skūra - mani. A T 760 A‘ . - Papasakojo J. Pautienė
1905 m. LMD 1 133(134).
Apie šios pasakos versiją žr. 106 paaiškinimą.
135. Apė vandraunvką, peles ir bites. AT 554. - Papasakojo BurŠveigeris
1905 m LMD I 133(135).
Apie šį pasakos tipą žr. 41 paaiškinimą.
136 Apė žmogų ir mergą. - Papasakojo Mąteika 1905 m. LMD I 133(136).
Mitinė sakmė apie žmogaus dalią. Jos užrašyta 4 variantai. Vienas iš jų
skelbtas J. Basanavičiaus rinldnyje: BsLP 2 I 42.
137. (Slogutis ir bernas]. AT 424*. - Papasakojo Mateika 1905 m. LMD I
133(137).
Variantas teturi pasakos tipo pradžią.
138. Apė ūkinyko sūnų ir vaidulus. AT 1095A. - Papasakojo BurŠveigeris
1905 m. LMD I 133(138).
Šioje sakmėje apie varžybas lupant odą žmogus apgauna vaidulą. Siuže­
tas - iš kvailo velnio pasakos Tokios sakinės užrašyta 7 variantai.
139. Apė bobą ir velnią. A T 1353. Papasakojo J. Juškus 1905 m. LMD I
133(139).
Juokų pasaka „Boba klastingesnė ir už velnią". Apie ši tipą žr. šio leidimo
VII tomo XXV 42 paaiškinimą.
140. Apė vieną kupčiaus dukterį. A T 940. Papasakojo Jonas Kamaraus­
kas 1905 m. LMD I 133(140).
Apie ši novelių pasakos tipą žr šio leidimo II tomo 158 paaiškinimą. Iš
lietuvių jos užrašyta 54 variantai.

141. Apė vaidulį. H l l . l ' K 3531 - Papasakojo Bidočius 1903 m. LMD I

133(141).
bakmė apie mirusiojo vėlę, neduodančią ramybės artimiesiems, kol nuker­
tama galva, gana populiari, jos užrašyta 203 variantai. J. Basanavičiaus rinki­
nyje paskelbta jos tekstų: BsV XIX21. XXIV 1,47.
142. Apė vieną sūnų ir gydantį vandenį. AT 551. - Papasakojo J. Mačiulis
1905 m. LMD 1133(142).
 Stebuklų pasaka apie sūnus, kurie ieško tėvui stebuklingų vaistų, žinoma
daugelyje tautų. Kitas šios pasakos variantas 26 tekstas, žr. jo paaiškinimu.

143. Apė teisybę ir neteisybę. AT (613). - Papasakojo Maknauskas 1905 m.

LMD I 133(143).
Suliteratūrintas pasakos „Teisybė ir neteisybė" variantas. Apie pasakos ti­
pą žr. 111 paaiškinimą.
Dar kitas šios pasakos variantas - 231 tekstas.

144. Apė medinčių ir mergą. AT 563. - Papasakojo Mikalauskas 1905 m.

1.MD I 133(144)
Stebuklų pasaka apie stalelį, avinėlį ir krepšį žinoma daugelyje tautų. Apie
šį pasakos tipą žr. šio leidimo I tomo 29 paaiškinimą. Lietuvių tautosakoje
žinomi 68 šios pasakos variantai. Jų skelbta J. Basanavičiaus rinkiniuose: BsLPY
1 29, 107, 2 161, 161a, 3 43, BsI.P 1 *1, 2 I 31.
Kitas šios pasakos variantas - 153 tekstas.
145. Apė vieną žmogų, saulę, mėnulį ir vėją. AT 5.52 B. - Papasakojo Jo­
nas Akmenukas 1905 m. LMD I 133(145).
Stebuklų pasakos versija apie dukras, išleistas už saulės, mėnulio ir vėjo
(kartais - varno), žinoma nedaugeliui tautų. Iš latvių užrašyta 4 variantai, šve­
dų - 8, norvegų - 9, rusų 6, indų - 2. Iš lietuvių - 3 variantai.

146. Apė sodą ir tris sūnus. - Papasakojo Buršveigeris 1905 m. LMD I

133(146).
KbLPK duomenimis, ši parabolė tėra vienintelis toks tekstas lietuvių tau­
tosakoje.

147. Apė pono pačią ir virėją. AT 1578 B*. - Papasakojo Buršveigeris 1905 m.
LMD I 133(147).
Juokų pasakos versija „Kaip ponią atpratino nuo žamokų“ užrašyta iš lat­
vių (2 variantai) ir lietuvių (15). Vienas jų skelbtas BsLPY 3 59.

148. Apė mešką ir meškinyką . - Papasakojo Strungys 1905 m. LMD I

133(148).
Pasakojimas apie meškininkų nuotykį.

149. [Skarbas vynmedžių darže). AT 910 E. - Papasakojo Jonas Akmenu­

kas 1905 m. LMD I 133(149).
Didaktinio pobūdžio kūrinėlis, pasaka prilyginimas. Apie šį tipą žr. šio
leidimo UI tomo 68 paaiškinimą. Iš lietuvių jo užrašyta 15 variantų.

150. [Kur galva, tai ir išmintis] - Papasakojo Jonas Akmenukas 1905 m.

LMD I 133(150)
Pasaka prilyginimas, parabolė. įdomu, kad motyvas apie ridenamus ko­
pūstus įterpiamas ir į anekdotus, žr. BsLPY 3 69

151. Apė bobą ir velnią. AT 1164 B. - Papasakojo Kazys Puniškis 1905 m.

LMD I 133(151).

506
 Kvailo velnio pasakos versija „Ir velnias negali gyventi su našle" (AT
1164 B) žinoma tik lietuviams Užrašyta 44 variantai. Vienas variantas skelb­
tas BsV XXV 44.

152 (Perkūnas ir vokietukas]. HII.PK 3452. - Papasakojo Kazys Puniškis

1905 m. I.MD 1 133(152).
Mitine sakmė apie Perkūną, velnią ir medžiotoją. Šios sakmės variantas -
1 tekstas, žr. 1 paaiškinimą.

153 Apč vieną žmogų ir jo sūnų. AT 563. - Papasakojo Kazys Puniškis

1905 m. LMD I 133(153).
Apie šio tipo pasaką žr. 144 paaiškinimą.

154. Apė žmoną ir paukščius. AT623. - Papasakojo Kazys Puniškis 1905 m.

LMD i 133(154).
Apie šį pasakos tipą žr. 111 paaiškinimą. Skelbiamas variantas neturi tipui
būdingo pradžios motyvo - konflikto dėl teisybės ir neteisybės. Apakimas pa­
aiškintas kaip našlės verkimo pasekmė.
155. Apė aitvarą. BII.PK 3468 - Papasakojo Dominykas Kušlys. LMD I
133(155).
Sakmė apie pasirodžiusį aitvarą, jo išvaizdą (pvz., lekia, šviesus ir pan.)
Šios sakmės iŠ lietuvių užrašyta 147 variantai.

156. Apė vieną sūnų, kurs baimės ieškojo. AT 326. - Papasakojo Kazys
Puniškis 1905 m. LMD I 133(156).
Stebuklų pasaka „Jaunuolis, norįs patirti baimę" labai paplitusi. Apie šio
pasakos tipo paplitimą žr šio leidimo VII tomo XXIV 18 paaiškinimą. Iš lietu­
vių užrašyta 94 variantai. 7 iš jų skelbti J. Basanavičiaus: BsV XXIV18-21. XXV
49, BsLP 1 III 39,40.

157. Apė žmogų, žydą ir kereivį. AT 1610.- Papasakojo Kazys Puniškis

1905 m. LMD 1 133(157).
Apie šios juokų pasakos paplitimą žr. šio leidimo II tomo 17 paaiškinimą.
Iš lietuvių jos užrašyta 42 variantai
158. Apė teisingą Joną ir karaliūną. AT516. - Papasakojo Kazys Puniškis
1905 m. LMD I 133(158).
Stebuklų pasaka apie ištikimą tarną labai paplitusi. Apie šį pasakos tipą
žr. šio leidimo II tomo 187 paaiškinimą Iš lietuvių jo užrašyti 107 variantai.
Keli iš jų skelbti J. Basanavičiaus rinkiniuose: BsLPY2 187,3 11, 4 130, BsLP 2
VII 36, XIV 8.

159. Apė muzikantą. AT 151 . - Papasakojo Kazys Puniškis 1905 m. LMD

I 133(159).
Žvėrių pasaka „Žmogus moko mešką groti" žinoma latviams (užrašyta 16
variantų), lybiams (1), estams (2). suomiams (14), Suomijos švedams (4), ai­
riams (5), prancūzams (10), katalonams, danams (1), flamandams (9), vokie-

507
čiams (7), vengrams (1), slovėnams (2). serbams ir kroatams (1), lenkams (3),
rusams (3), ukrainiečiams (8), baltarusiams (3). Iš lietuvių užrašyta 3 variantai.

160. ISunki avis). R t i P K 3307 .- Papasakojo Mauškus 1905 m. LMD I

133(160).
Mitinė sakmė apie velnią, pasirodantį gyvuliu, kuris iš žmogaus ratų (mai­
šo) paslaptingai dingsta. KbLPKduomenimis, iŠ lietuvių šios sakmės užrašyta
150 variantų.

161. (Katinas iš andaroko atlankos). RUPK 3454. - LMD I 133(161).

Mitinės sakmės apie velnią, kuris katino ar kitu pavidalu slepiasi nuo per­
kūno žmogaus rūbuose, užrašyta 26 variantai. Iš jų skelbti J. Basanavičiaus
rinkiniuose: BsLPY 4 84, BsLP 2 11 6,11.
162. Apė dvyliką brolių ir vieną seselę. AT 451 - Papasakojo Kazys Pu*
aiškis 1905 m. LMD 1 133(162).
Apie šį pasakos tipą žr. 40 paaiškinimą.

163. Apė seselę ir ožiuką. A T 450 - Papasakojo Jonas Kamarauskas 1905 m.

LMD I 133(163).
Stebuklų pasaka apie avinėliu (ožiuku) paverstą broliuką yra gana popu­
liari, apie jos paplitimą žr. šio leidimo III tomo 29 paaiškinimą. Iš lietuvių jos
užrašyta 189 variantai. J. Basanavičiaus paskelbti variantai: BsLP 1IV 27,2 VII
26.
Kitas variantas šioje knygoje 210 tekstas.

164. Apė bevaikių porą. AT 310 . - Papasakojo Kazys Puniškis 1905 m.

LMD 1 133(164).
Stebuklų pasaka „Mergaitė bokšte" labai paplitusi, bet nėra populiari. Iš
latvių jos užrašyta 16 variantų, airių - 1, prancūzų 17, katalonų - 3, flaman­
dų - 1, vokiečių - K, italų - 15, serbų ir kroatų - 3, lenkų - 2, graikų -11, turkų
ir kt. Iš lietuvių užrašyta 6 variantai.
165. Apė tris mažus žmonelius girioj. AT 403A. - Papasakojo Kazys Pu-
niškis 1905 m. LMD I 133(165).
Apie šią stebuklų pasakos versiją Žr. 23 paaiškinimą. Kitas variantas -
248 tekstas.
166. Apė verpėją ir karaliūną. AT 501. Papasakojo Huršveigeris 1905 m.
LMD I 133(166).
Apie šią stebuklų pasaką žr. šio leidimo 1 tomo 8 paaiškinimą Lietuvių
tautosakoje užrašyta 57 jos variantai. J. Basanavičiaus rinkiniuose paskelbti 3
IŠjų: BsLPY 1 8, BsLP 1 V 23, 2 IX4.
167. Apė vaikus ir raganą. AT 327A - Papasakojo M. Aidukaitis 1905 m
LMD 1 133(167)
Populiarios stebuklų pasakos apie vaikus pas raganą versija. )i labai išplitu­
si, bet ne visur populiari 10 ir daugiau jos variantų užrašyta iš latvių (392), estų

508
(51). Suomijos švedų (17). švedų (37), danų (35). vokiečiu (61), italų (33), vengrų
(15), tekų (11). lenkų (29), pucrtorikiečių (11). U lietuvių užrašyta 95 variantai.

168. Apė karaliaus žentų ir žaltį. AT 61? * 465 A'. Papasakojo Mažeika
1905 m. IMI) I 133(168).
Variantas jungia du pasakų tipus. Pirmasis - apie iš numirusių prikelta
žmona - paplitęs 26 šalyse, bet tik 4 iš jų užrašyta daugiau kaip 10 variantų. Iš
latvių užrašyta 13 variantų, rusų - 15. graikų - 14, lietuvių 16.
Antra varianto dalis - versija AT465 A*- žinoma rusams (2 tekstai), ukrai­
niečiams (2) ir lietuviams (6),

169. Apė viena vandraunykų. AT 671C*554- Papasakojo Aidukaitis

1905 m. LMD I 133(169).
Pradžia - pasakos apie tarną, suprantanti paukščių kalbi), versija. Ji žino­
ma ir lenkams (užrašyta 4 variantai).
Branduolys - pasaka apie gyvūnus (AT 554). Apie šios pasakos papliti­
mu žr. šio leidimo I tomo 112 paaiškinimų. Iš lietuvių jos užrašyta 149 va­
riantai. Skelbti J. Basanavičiaus rinkiniuose: BsLPY 1 112,2 35,3 38,116, BsLP
2 III 44, IX 52.

170. Kaip vienas kriaučių* liko karaliaus žentu. AT 1640. - Papasakojo

Buršveigeris 1905 m. IMD I 133(170).
Pasaka apie šaunųjį siuvėjų, vienu kirčiu kelias muses užmušusį, gana po­
puliari. Apie jos paplitimų žr. šio leidimo II tomo 79 paaiškinimų Skelbta J. Ba­
sanavičiaus rinkiniuose: BsLPY 2 79,3 62,79,83,171,172,4 101, 140,142, Bsl.P
2 XIII 8,11.

171. Apė karaliūnų. AT 851. - Papasakojo Aidukaitis 1905 m. LMD I

133(171).
Novelių pasakosapie karalaitę, nesugebėjusių atspėti mįslių, variantas. Apie
šio tipo pasakų paplitimų žr. šio leidimo II tomo 43 paaiškinimų. Iš lietuvių jų
užrašyta 41 variantas. Skelbta J. Basanavičiaus rinkiniuose: BsLPY 2 43, 3 176,
172. Apė auksuotų ir smaluotų mergas. AT 480 - Papasakojo Repeika
1905 m. LMD I 133(172).
ši stebuklų pasaka keliolikoje tautų yra labai populiari. Apie jų žr. 20 pa­
aiškinimų.

173. Apė septynis brolius varnus. AT 451 -Papasakojo Aidukaitis 1905 m

IMDI 133(173)
Apie šios pasakos tipų žr. 40 paaiškinimų.

174. Apė kurpių. 8//.PK3490. - PapasakojoJankauskas iš Bartninkų 1905 nv

LMD I 133(174)
Sakmė apie kaukus Užrašyta 8 variantai

175. Apė krikštynas mažų dvasių. - Papasakojo Jankauskas iš Bartninkų

1905 m. I.MD 1 133(175).
Sakmė apie kaukus. Užrašyta 2 variantai.

509
 176 Apė du broliu. AT 760. - Papasakojo Jankauskas iš Bartninkų 1905 m.
LMD I 133076)
Apie šią pasaką žr 29 paaiškinimą.

177. Apė karalių ir jo žentą. AT 930 •*461. - Papasakojo Kučinskas 1905 m

LMD I 133(177).
Novelių pasaka apie pranašavimo išsipildymą žinoma gana plačiai. Apie
jos išplitimą žr. šio leidimo Utomo 54 paaiškinimą Iš lietuvių jos užrašyta 159
variantai. J. Basanavičiaus rinkiniuose skelbta: BsLPY 2 54,4 120-122, BsLP2 1
30. 37.
Antra dalis - stebuklų pasaka „Trys plaukai iš velnio barzdos“ (AT 461),
artima AT 930- Apie jos paplitimą žr. šio leidimo II tomo 112 paaiškinimą Iš
lietuvių jos užrašyta 55 variantai. J. Basanavičiaus rinkiniuose skelbta BsLPY
121,2 112.
Kiti variantai šioje knygoje - 209, 244, 276 tekstai.

178 Apė grapo sūnų Joną. A T - .- Papasakojo Jankauskas iŠ Bartninkų

1905 m. LMD I 133(178).
Novelių pasaka. Užrašyta 2 jos variantai.

179. Apė žmogžudžius ir mergą. AT955. - Papasakojo Buršveigehs 1905 m.

LMD I 133(179).
Populiarios novelių pasakos apie žmogžudžius variantas. Apie šios pasa­
kos paplitimą žr. šio leidimo I tomo 11 paaiškinimą. Skelbta J. Basanavičiaus
rinkimuose: BsLPY 1 11, 3 125, 126, BsLP 2 XIV 2, BsLev p. 34 nr. 58, p. 76
nr. 119 120.

180. Apė mažas dvasias. Bll.PK 3295 - Papasakojo Uzdienė 1905 m. LMD
I 133(180).
Apie šią sakmę žr. 10S paaiškinimą.

181. Apė velnią kūmą. AT 332 Papasakojo Uzdienė 1905 m. LMD I

133(181).
Stebuklų pasakos „Giltinė kūma" variantas. Apie šios pasakos paplitimą
žr. šio leidimo 111 tomo 177 paaiškinimą Iš lietuvių jos turima 140 variantų.
J. Basanavičiaus rinkiniuoseskelbti: BsLPY 3 177. 4 112-114, BsLP 1 VII 1.3,4,
BsV III 3. 4.
Kitas variantas šioje knygoje - 186 tekstas.

182. Apė raganių ir mergas. AT 311. - Papasakojo Li/.dienc 1905 m. LMD

1 133(182).
Stebuklų pasakos apie gudrų seserų pabėgimą, pasislėpus maiše, varian­
tas. Apie šios pasakos paplitimą žr. šio leidimo II tomo 185 paaiškinimą. Iš
lietuvių turima 70 jos variantų
Kitas pasakos variantas šioje knygoje - 259 tekstas.

183. Apė meinyką ir velnią. AT 706. - Papasakojo Buršveigem 1905 m

LMD I 133(183)

510
 S t e b u k l ų p a s a k o s a p i e m o t e r į n u k i r s t o m i s r a n k o m is v a r ia n t a s . A p i e š io s
p a s a k o s p a p lit im ą ž r š io le i d i m o I t o m o 10 p a a iš k in im ą .
L ie tu v ių t a u t o s a k o j e u ž f i k s u o t i 1 2 9 j o s v a r i a n t a i . J. B a s a n a v i č i a u s r i n k i ­

m u o s e jų s k e lb ta B s L P Y 1 1 0 . 1 4 1 . 4 1 6 1 . B s L P 2 I I I 42
K it a s p a s a k o s v a r ia n ta s š io je k n y g o je - 2 4 9 te k s ta s

184. A p ė k a r a li ū n a i ! ? i r a u k s a k a s iu s . AT 70S. - P a p a s a k o jo B u r š v e ig c r is
1905 m LM D I 1 3 3 (1 8 4 ).

S t e b u k lų p a s a k o s „ S n ie g u o lė " v a r ia n ta s . J o s u ž r a š y t a d a u g ia u n e g u 1 0 v a ­
r ia n tų iš la t v i ų (1 9 4 ), s u o m ių (2 0 ), š v e d ų (3 5 ). d a n ų ( 1 3 ) . is la n d ų ( 1 1 ) . a i r i ų
(5 5 ). v o k ie č ių (1 1 ). it a lų (4 2 ). v e n g r ų (1 2 ), s e r b ų i r k r o a t ų (1 4 ), r u s ų (2 8 ), u k r a i­
n ie č ių (2 0 ), g r a ik ų (2 4 ). p r a n c ū z iš k a i k a lb a n č ių a m e r ik ie č ių (1 2 ), V a k a r ų I n d i­
jo s g y v e n t o j ų (1 4 )

I š l i e t u s i ų u ž r a š y t a 1 0 7 v a r ia n t a i. V ie n a s j ų s k e lb ta s B s L P 1 I V 3 1 .

185. A p ė m o č e k ą i r p a u k š t? . AT 720. - P a p a s a k o jo B u r š v e ig e r is 1905 m

L M D I 1 3 3 (1 8 5 ).

S t e b u k l ų p a s a k a „ M o t i n a m a n e u ž m u š ė , t ė v a s m a n e s u v a l g ė " . A p i e jo s
p a p lit im ą ž r . Š io l e i d i m o I I t o m o 1 4 5 p a a i š k in i m ą . Iš l i e t u v i ų tu r im a 3 7 v a ­
r ia n t a i.

186 A p ė n e tu r tin g ą žmogų i r s m e r t į. AT 3 3 2 * 3 3 2 A. - P a p a s a k o jo J a n ­

k a u s k a s iš B a r t n in k ų 1 9 0 5 m . L M D I 1 3 3 (1 8 6 ).

A p ie s t e b u k lų p a s a k o s „ G i l t i n ė k ū m a " ( A T 3 3 2 ) i r š io t i p o v e r s ijo s ( A T
3 3 2 A ) p a p lit im ą ž r . 3 7 p a a iš k in im ą .

187. ( Ž ą s i n a s , g a i d y s , k a t ė , š u o i r o ž y s m i š k o t r o b e l ė j e ) . AT 130 B. - Pa­

pasakojo Antanas Petrauskas 1903 m. LMD I 133(187). Spausdinta LTt 3 40.
š i v e r s ija ž in o m a la t v ia m s ( u ž r a š y t a 8 1 v a r ia n ta s ) , ly b ia m s ( 2 ). s u o m ia m s
( 3 9 ) , S u o m ijo s š v e d a m s ( 1 4 ) . I š l i e t u v i ų u ž ra š y ta 13 v a r ia n tų S u v a lk ijo je -

t i k š it a s .

18 8 . A p ė k a r a liū n a it ? i r g u lb e s . AT 451. - P a p a s a k o jo M a ž e ik iū t ė 1 9 0 5 m
LM D I 1 3 3 (1 8 8 ).
A p ie š į s t e b u k lų p a s a k o s t ip ą ž r . 4 0 p a a iš k in im ą .

189. A p ė k a r a la it ? , k u r i m ie g o jo p e r š im t ą m e tų . AT 410. - P a p a s a k o jo
P a u tie n iu s 1 9 0 5 m LM D I 1 3 3 (1 8 9 ).

S te b u k lų p a s a k a „ M ie g a n t i k a r a la it ė " n e t u n g a u s ia i v a r a n t ų . 1 0 i r d a u ­
g i a u k a r t ų u ž r a š y t a t i k i š l a t v i ų ( 2 6 ) , a i r i ų ( 10 ) , i t a l ų ( 1 0 ) i r l i e t u v i ų ( 1 2 ) .

19 0 . A p ė R a s tin į i r A le n ą . A T 313 H \ - P a p a s a k o jo O n a P a liu liū t ė 1 9 0 5 m

LM D 1 1 3 3 (1 9 0 ).
A p i e š ią v e r s iją ž r 14 p a a iš k in im ą . K i t i v e r s ijo s v a r ia n t a i š io je k n y g o j e -
14. 1 9 . 2 1 1 . 1 3 6 te k s ta i.

191. A p ė tr is b r o liu s . AT 569. - P a p a s a k o jo P a u tie n iu s 1 9 0 5 m . L M D I

1 3 3 (1 9 1 ).

5/1
 S t e b u k lų p a s a k a a p ie s t e b u k lin g u s d a ik tu s . A T i r k it ų k a t a lo g ų d u o m e n i­
m is , j i ž in o m a 1 7 t a u tų , ž r š io l e i d i m o I I I t o m o 9 2 p a a i š k in i m ą . Iš l i e t u v i ų jo s
u ž r a š y ta 3 3 v a r ia n ta i j . B a s a n a v ič ia u s r in k i n iu o s e s k e lb ta : B s L P Y 3 9 2 , 4 1 6 9 ,
186. 220, B sLP 2 V II 32, XIH 9.

192. A p ė m c ln y k o d u k t e r į i r k a r a lių . AT 500. - P a p a s a k o j o J. M i k a l a m i s

1905 m . L M D I 1 3 3 (1 9 2 ).

S t e b u k l ų p a s a k a a p ie p a d ė jė jo v a r d ą y r a p o p u l i a r i , d a u g ia u n e g u 10 v a ­
r ia n t ų t u r i n t i la t v ių (6 0 ), e s tų (1 6 ), s u o m ių (7 0 ), š v e d ų (4 7 ), d a n ų (9 0 ), a ir ių
( 1 7 1 ) , p r a n c ū z ų ( 3 9 ) , v o k i e č ių ( 9 6 ) , V a k a r ų I n d ij o s g y v e n t o j ų (2 6 ) t a u to s a k o je .
Iš l i e t u v i ų jo s u ž r a š y t a 2 3 v a r ia n t a i .

193. A p ė ra g a n ą . AT 327 B. - P a p a s a k o jo O n a P a liu liū t ė 1905 m . l- M D I

1 3 3 (1 9 3 ).
S t e b u k l ų p a s a k o s a p ie b ė g im ą n u o r a g a n o s v a r ia n ta s .
A p i e š ią v e r s iją ž r . 21 p a a i š k in i m ą .

194 A p ė J o n ą k a r a liū n ą i r p a n ą iš a u k s i n io d v a r o . AT 5 5 0 . - P a p a s a k o jo
L iz d ie n ė 1 9 0 5 m L M D I 1 3 3 (1 9 4 ).

S t e b u k l ų p a s a k a „ A u k s o p a u k š č i o ie š k o jim a s “ la b a i p o p u l i a r i , ž r Bsl PY 1
1 3 2 p a a iš k in im ą Iš l i e t u v i ų jo s u ž r a š y t a 1 5 8 v a r ia n t a i . S k e lb t a J . B a s a n a v ič ia u s
r in k in iu o s e : B s L P Y 1 1 3 2 .1 3 7 , 2 8 3 . 1 4 8 . 3 9 6 . 4 1 5 4 , B s L e v p . 9 8 n r . 143

195. A p ė ž m o g ų i r ž v ir b lį. AT 24S A ’*248. - P a p a s a k o jo O n a P a liu liū t ė

1905 m . L M D I 1 3 3 (1 9 5 ).
A p ie š į ž v ė r ių p a s a k o s t ip ą ž r . 8 5 p a a iš k in im ą .

196. A p ė v ie n ą iš m in t i n g ą bobą. AT 1535. - P a p a s a k o jo O n a P a liu liū t ė

1 9 0 5 m . L M D 1 1 3 3 (1 9 6 ).
A p i e š i o s j u o k ų p a s a k o s t i p ą ž .r. 1 0 3 p a a i š k i n i m ą .

1 9 7 . A p ė t r i s b r o l i u s . A T 5 5 4 . - P a p a s a k o jo J a n k a u s k a s iš B a r t n in k ų 1 9 0 5 m .
LM D I 1 3 3 (1 9 7 ).

A p i e š į s t e b u k lų p a s a k o s t ip ą ž r . 4 1 p a a iš k in im ą .

198. A p ė k a r a lia u s s ū n ų i r r u p ū ž ę . AT 402. - P a p a s a k o j o J a n k a u s k a s iš

B a r t n in k ų 1 9 0 5 m . L M D I 1 3 3 (1 9 8 ).
A p ie š į s t e b u k lų p a s a k o s t ip ą ž r . 6 2 p a a iš k in im ą

199. A p ė v ie n ą k e le iv į. AT 571. - P a p a s a k o jo L iz d ie n ė 1 9 0 5 m . L M D I
1 3 3 (1 9 9 ).

S t e b u k lų p a s a k a a p ie n e p a p ra s tą a v in ą ( ž ą s į i r k t ), p r ie k u r io v is i p r il im ­
p a , g a n a p o p u lia r i , ž r š io l e i d i m o I I t o m o 111 p a a iš k in im ą Iš l i e t u v i ų jo s u ž ­
r a š y t a 7 5 v a r ia n t a i . S k e lb t i J B a s a n a v ič ia u s r in k i n iu o s e : B s L P Y 2 1 1 1 , 3 3 1 , 4
6 7 , 6 8 , B s l.P 1 I I I 2 5 , 2 X I . B s V X X V 3 9
K it a s š io s s t e b u k lų p a s a k o s v a r ia n t a s - 2 5 3 te k s ta s .

2(H ). A p ė v a i k ą i r r o ž ę . - U ž r a š y t a 1 9 0 5 m LM D I 1 3 3 (2 0 0 ).
A t it ik m e n ų n e t u r i n t i s p a s a k o jim a s a p i e p a s l a p t in g ą p a d ė jė ją i r ro ž -ė , k u ­
r i a i n u v y t u s a t e in a v a i k o m ir t is .

5/2
 201. (Stubelnyko sūnus - karalius). A T 725 Papasakojo Antanas Pet­
rauskas 1903 m LMD I 133(201).
Apie stebuklų pasaka „Sapnas" žr. 115 paaiškinimą
Kiti variantai Šioje knygoje - 115, 221 tekstai.

202. (Broliai ir pana užkeiktame dvare]. AT 303. - LMD I 133(202).

Pasaka nebaigta rašyti Tekstas | Basanavičiaus redaguotas (spausdina­
mame tekste taisymai neatspindimi).
Apie ši pasakos tip.) žr. šio leidimo 1 tomo 105 ir šios knygos 16 paaiški­
nimus.
Kiti variantai šioje knygoje - 16. 38 tekstai.

203. (Mainai]. AT 1415. - Papasakojo Jonas Pautieniukas 1903 m. LMD I

133(203).
Juokų pasaka apie nevykusius mainus ir atlaidžią žmoną yra žinoma įvai­
rioms tautoms, tačiau 10 ir daugiau variantų užrašyta tik iš latvių (15), suo­
mių (23). švedų ir Suomijos švedų (23). airių (21), ukrainiečių (13). Lietuvių
tautosakoje jos užrašyta daugiausia - 49 variantai. Žr. šio leidimo II tomo 58
paaiškinimą.

204. (Vaikinas ir velniai užkeiktame dvare]. A T 592+401. - Papasakojo

Įonas Pautieniukas 1903 m LMD I 133(204).
Apie stebuklų pasaką ,.Šokis eršketyne" (AT 592) žr. šio leidimo IV tomo
22 paaiškinimą. Iš lietuvių jos užrašyta 91 variantas. Skelbta J. Basanavičiaus
rinkiniuose: BsLPY4 22, BsLP 1138, 11120,28,37,2137, BsV XXIV 21, XXV 56
Stebuklų pasaka apie užburtą princesę (AT 401) lietuvių tautosakoje labai re­
ta, jos užrašyta tik 5 variantai.

205. Apė žmogų ir velnią. AT 1164 -Papasakojo J. Pautienė 1903 m LMD

I 133(205).
AT ir kitų katalogų duomenimis, kvailo velnio pasaka „Pikta moteris duo­
bėje" 10 ir daugiau kartų užrašyta iš latvių (51 variantas), estų (17), suomių
(39), čekų (19), rusų (32), ukrainiečių (18). baltarusių (11).
15 lietuvių šios pasakos užrašyta 49 variantai. Ji skelbta J. Basanavičiaus
rinkimuose: BsLPY 4 41. BsLP 2 11148, BsV XXV 43.

206. Apė kriaučių Vališką ir muzikantą. AT537. - Papasakojo Petras Pen-

čyla 1903 m. LMD I 133(206).
Stebuklų pasaka apie nepaprastą žirgą yra populiari ir labai paplitusi. Žr.
šio leidimo I tomo 118 paaiškinimą. Lietuvių tautosakoje užrašyta 200 šio tipo
pasakos variantų. Jų skelbta ir | Basanavičiaus rinkiniuose: BsLPY 1 118. 2
121, 148, 3 121, BsLP 1 IV 28. 2 VII 38.
K it a s v a r ia n t a s š io je k n y g o j e - 2 1 te k s ta s .

207. (Vėžys ir jo vaikai). A T 250 A. BILPK 3178. Papasakojo Jonas Pau­

tieniukas 1903 m LMD I 133(207).
Pasakaite apie vėžį, jo vaikus, atbulą plaukimą motyvais siejasi su žvėrių
pasaka (AT 250 A) ir su etiologine sakme (BILPK3178) Bet etiologinėse sak-

5/ 3
mese (žr. BsLI'Y 2 1, 29. 200) dalyvauja Kūrėja* ir vaizduojamas pirmapradis
kūrimo laikai. O skelbiamame tekste - humoristine didaktika.

208. Apė seną senukę ir numirėlius. BILPK 355$. - Užrašyta 1905 m. LMD
I 133(208).
Sakmė apie vėles, ateinančios mirties regėjimus. KbLPKduomemmis. Šios
sakmės yra 6 variantai.

209. Apė turtingą kupčių ir Joną Nelaimingą. AT 930+467 - Papasakojo

Jankauskas iš Bartninkų 1904 m. LMD I 133(209)
Apie pasakoje susipynusius du tipus žr. 177 paaiškinimą Kitas varian­
tas - 276 tekstas.

210. Apė Jonuką ir Alcnėlę. AT 450. - Papasakojo lankauskas iš Bartnin­

kų 1904 m. sausio 2 d. LMD I 133(210).
Stebuklų pasakos apie avinėliu (ožiuku) paverstą broliuką variantas. Apie
$1 pasakos tipą žr. 163 paaiškinimą.
Nors visas tekstas užrašytu kaip proza, bet iš frazių sandaros matyti, kad
jis perpintas eiliuotais intarpais

211. Apė raganą ir podukrą. AT373 H \ - Papasakojo Paliulis 1904 m. LMD

1 133(211).
Apie šią versiją žr. 14 paaiškinimą.

212. Apė senuką ir kalvio gizelį. AT 753. - Papasakojo Buršveigeris 1905 m.

LMD I 133(212).
Religinės pasakos „Kalvis atnaujintojas" variantas. Apie šios pasakos pa­
plitimą žr. šio leidimo VII tomo XXV 73 paaiškinimą. Lietuvių tautosakoje už­
rašyta 53 jos variantai. J. Basanavičiaus rinkiniuose iš jų skelbta: BsV XXV 73,
BsLP 1 I 34.
Kiti variantai šioje knygoje - 230, 246 tekstai.

213. (Ragana ir drugiai]. - Užrašyta 1905 m. LMD I 133(213).

Sakmė apie raganą. Tėra užrašyta 2 variantai. Kitas - BsLP 2 VII 13.

214. Apė užkeiktą karaliūną levų. AT 425 A. - Užrašyta 1905 m LMD I

133(214).
Plačiai žinomos stebuklų pasakos apie nepaprastos kilmės vyrą pagrindi­
nes versijos variantas. Apie šios versijos paplitimą ž.r. šio leidimo I tomo 102
paaiškinimą. Lietuvių tautosakoje turima 56 jos variantai.

215. Apė mergą ir stebuklingą puodelį. AT -. - Užrašyta 1905 m. LMD I

133(215).
Stebuklų pasakos „Stebuklingas puodas" (AT ), KbLPK duomenimis, už­
rašyta 3 variantai.

216. Apė karalaitę ir jos tarnaitę. AT 533. - Užrašyta 1905 m LMD I

133(216).
 Stebuklu pasakos .Kalbanti arklio galva" variantas. Pasaka užrašyta 17 tau­
tų, bet daugiau kaip 10 variantų - tik iš latvių (14) Lietuvių tautosakoje šios
pasakos tėra užrašyti 3 variantai

217. Apė tris karaliūnaitcft. AT 301 A Užrašyta 1905 m. LMDI 133(217).

Stebuklų pasakos apie kovų požemyje su slibinais dėl karaliaus dukterų,
talkininkų klastą, paukšto pagalbų variantas. Apie šios pasakos paplitimų žr
šio leidimo I tomo 134 paaiškinimų. Lietuvių tautosakoje žinomi 104 užrašyti
jos variantai. Iš jų skelbti J. Basanavičiaus rinkimuose: BsLPY 1 134,4 175, BsLP
2 VI 1, 2, XIV 9,10.

218. Apė vienų kupčių ir juodųjj. AT 401 A+S18. - Užrašyta 1905 m. LMD
I 133(218).
Pasaka jungia dviejų tipų siužetus. Pirmasis - apie išvaduotus iš burtų žmo­
nes. Apie šių versijų žr. šio leidimo VII tomo XXIII 11 paaiškinimų. Iš lietuvių
užrašyta 142 jos variantai Keli - spausdinti J. Basanavičiaus rinkiniuose BsLPY
4 162, BsV XXIII 11, XXV 36, 40, BsLP 1 III 35, 39.
Stebuklų pasaka apie nepaprastus daiktus (AT 518) žinoma daugeliui tau­
tų, žr. BsLPY 3 128 paaiškinimų. IŠ lietuvių užrašyta 134 variantai.
Kitas panašiai jungiųs du pasakų siužetus variantas šioje knygoje
220 tekstas

219. Apė karalių ir tris mergas. AT 707. - Užrašyta 1905 m. LMD1133(219).

Stebuklų pasakos .Nepaprasti vaikai" variantas. Apie šių pasakų, jos pa­
plitimų žr. šio leidimo I tomo 76 paaiškinimų. Iš lietuvių užrašyta daugiausia
259 variantai. 4 iš jų skelbti J Basanavičiaus rinkiniuose: BsLPY 176, BsLP 1 IV
29, 30, 2 VII 37.

220 Apė užkeiktų karalaitę. AT 401A+437*S18 - Užrašvta 1905 m. LMD

I 133(220).
Apie šio varianto komponentus, priklausančius stebuklų pasakų tipams,
žr. 218 paaiškinimų.
Vidurinysis komponentas iš stebuklų pasakos „Pakeista nuotaka" (AT
437). Po vienų ar kelis jos variantus užrašyta iš ispanų, italų, rusų, baltarusių,
indų, anglų Iš latvių užrašyta 7 variantai, ukrainiečių - 10. Iš lietuvių - 44
variantai.

221. Apė kupčiaus sūnų ir kanarkų. AT 725. - Papasakojo Karalius 1904 m

LMD I 133(221).
Stebuklų pasakos „Sapnas" variantas Apie šių pasakų žr. 115 paaiškinimų.

222. Apė karalių ir marškinius. AT 844. - Užrašyta 1904 m. LMD! 133(222).

Pasaka apie laimę alnešančius marškinius didaktinio pobūdžio. Po vie­
na ar kelis jos variantus turi estai, lybiai, švedai, ispanai, katalonai. vokiečiai,
italai, slovėnai, serbai ir kroatai, rumunai, turkai, amerikiečiai Daugiau kaip
10 variantų užrašyta iš latvių (14), airių (22) ir lietuvių (34).

223. Apė žmogų ir totorių. AT 1626. - Papasakojo Jankauskas iš Bartninkų

1904 m. LMD I 133(213).

515
 Juokų pasaka .Sapno duona** žinoma porai dešimčių tautų. Bet 10 ir dau­
giau jo* variantų užrašyta tik iš latvių (2$). airių (42). graikų (10). puertonkie-
čių (10) ir lietuvių (28), žr. šio leidimo IV tomo 178 paaiškinimu

224 Apė vieną neturtingu žmogų. AT 331. - Užrašyta 1905 m LMD I

133(224).
Stebuklų palaka „Dvasia butelyje“ žinoma latviams (užrašyta 19 varian­
tų), estams (2), suomiams (4). Suomijos švedams (2), švedams (9), danams (2),
airiams (1). prancūzams (9), ispanams (3), katalonams (2), vokiečiams (20). ita­
lams (2), vengrams (3), čekams (4). slovėnams (10), serbams ir kroatams (1),
lenkams (11), rusams (1), ukrainiečiams (2), baltarusiams (1), graikams (1). in­
dams (3), prancūziškai kalbantiems amerikiečiams (5) ir kt. Iš lietuvių užrašy­
ta 85 variantai

225 Apė vieną žmogų ir jo pačią. AT 13S1 ♦ 1540. - Užrašyta 1905 nv

LAID I 133(225).
Juokų pasaka apie vyrą, išėjusį kvailesnių moterų ieškoti (AT 135-4), labai
populiari. Apie jos paplitimą žr. šio leidimo II tomo 80 paaiškinimą I>lietuvių
jos užrašyta 103 variantai. Skelbta J Basanavičiaus rinkiniuose. BsLPY 2 80. 3
161, 4 197
Antra dalis - juokų pasaka „Studentas iš rojaus" (AT 1540) - taip pat ži­
noma daugeliui tautų (žr. šio leidimo II tomo 189 paaiškinimą). Iš lietuvių
užrašyta 147 variantai. Keli skelbti J. Basanavičiaus rinkiniuose; BsLPY2 189,
3 64. 4 197.

226. Apė vieno žmogaus sūnų ir laumes. AT 934 A - Papasakojo Bendo*

rius 1904 m. IMD I 133(226).
Novelių pasaka apie gimstant nulemtą ankstyvą netikėtą mirų Artima sak­
mėms apie laime ir nelaimę Tėra užrašyti 2 jos variantai.

227. Apė ūkininko dukterį ir laumę. BILPK 3694. - Papasakojo Benderius

1904 m LMD I 133(227).
Sakmės apie laumių dovanas užrašyta 27 variantai Skelbiamame tekste,
panašiai kaip sakmėje .Laumės ir kūdikis“ (BILPK 3651), pateikti du atvejai ■
sėkmingas ir nesėkmingas Motyvuota pagal pasakų modelį: skriaudžiama naš­
laitė apdovanojama, o blogos pamotės duktė nubaudžiama.
Šios sakmės variantų skelbta J. Basanavičiaus rinkiniuose: BsLPY 1 25. 3
186. 193. 202, 4 132. 135, BsLP l V 14. 26. 2 IX 1. 5. 18.

228 Apė vieną žmogų ir smertį. .47 330 A. - Užrašyta Marijampolėje Jono
Basanavičiaus 1905 m. LMD 1 133(228)
Apse šj pasakos tipą žr. 128 paaiškinimą.

229 Apė kurpių ir jenarolą. AT 465 A'. - Papasakojo Juozas Sinkevičius

1904 m LMD 1 133(229).
5io> versijos pasaka žinoma tik lietuviams (užrašyti 6 variantai) ir rusams
(4), žr. 168 paaiškinimą.
 230. Apč velniu ir puodžių. AT 753. - Papasakojo Aidukcvičius 1904 m
LMD 1 133(230).
Apie $i pasakos tipą žr. 212 paaiškinimų
Kiti variantai šioje knygoje 212, 246 tekstai

231 Apč du žmonis. AT673. - Papasakojo Kilinka 19tMm. LMD1133(231).

Stebuklų pasakos „Teisybė ir neteisybė" variantas Apie šį pasakos tipų ir.
Ill paaiškinimą.
232 Apč kereivj ir karalių. AT 922. - Papasakojo Aidukevičius 1904 m
t-MD 1 133(232).
Novelių pasaka apie sumanius atsakymus j gudrius klausimus yra labai
paplitusi (žr. šio leidimo II tomo 88 paaiškinimą). Iš lietuvių šios pasakos už­
rašyta 103 variantai
233. (Kcliniaraikščiu pririštas velnias]. BILPK 3345. - Papasakojo Anziu-
lis iš Grajauskų 1904 m. LMD I 133(233).
Sakmės apie sugautą velnią variantas. KbLPK duomenimis, šių motyvų
sakmių užrašyta 51 variantas. Jų spausdinta J Basanavičiaus rinkinyje: RsLP 2
UI 18,19.
234 Apė vieną karaliūną. AT 884. - Papasakojo Liudvikas Baronas iš Bart­
ninkų 1906 m. LMD I 133(234).
Apie š| pasakos tipą žr. 6 paaiškinimą.
235. Apč Joną ir jo sūnų. AT325. Papasakojo Bcndoraitis 1906 m. LMD I
13.3(235).
Stebuklų pasakos „Burtininkas ir jo mokinys" variantas Apie šj pasakos
tipą žr. šio leidimo III tomo 40 paaiškinimą Kiti šio tipo variantai šioje knygo­
je - 7, 277 tekstai

236 Apč pavandeninę raganą. AT 313//*. - Papasakojo Kasimas 1906 m

LMD I 133(236).
Apie šią stebuklų pasakos versiją žr 14 paaiškinimą
2.37. [Šventą dieną nežuvauk]. BU PK 3375 - Papasakojo Rašimas 1906 m.
LMD I 13.3(237)
Sakinės apie draudimus variantas. Apie šią sakme žr 46 paaiškinimą.
238 Apč vieną žmogų ir velnią. AT 810 A. - Papasakojo Vigonauskas
1906 m L M D 1 1 3 3 (2 3 8 ).
Apie šią pasakos versiją žr. 52 paaiškinimą.
239. Apč du broliu: turtingą ir vargdienį. AT 676 - Papasakojo Vincas
Savulis 1906 m. LMD I 133(239).
Stebuklų pasaka „Kalne, atsiverk" yra labai paplitusi (žr šio leidimo I to­
mo 73 paaiškinimą) Lietuvių tautosakoje žinomi 58 šio tipo variantai. Keli iš
jų skelbti J. Basanavičiaus rinkimuose: BsLPY 1 73, 2 163. 3 7.
K i t a s p a s a k o s v a r ia n t a s š io je k n y g o j e - 2 6 3 te k s ta s .

5/7
 240. Apė žmogų ir lapę. AT 154 . - Užrašyta 1906 m. LMD 1 133(240).
Apie šią žvėrių pasaką ir jos paplitimą žr šio leidimo 1 tomo 3 paaiškini­
mą. Iš lietuvių užrašyta 96 variantai. Kai kurie jų skelbti J. Basanavičiaus rinki­
niuose: BsLPY 1 3, 49,120, 2 194. 4 222.

241. Apė berną ir ūkinyką. - Papasakojo Bcndoraitis 1906 m. LMD I

133(241).
Sakmė apie burtininkus. Jos užrašyta tik 2 variantai. Motyvas - batai iš
žmogaus odos nesusidėvi.

242. Apė bemavimą velnio. A T 810 A. - Užrašė V. Basanavičius 1894 m.

sausio 25 d. LMD I 133(243).
Apie šį pasakos tipą žr. 52 paaiškinimą.

243. (Septyni broliai varnai ir sesuo]. A T 451.- Papasakojo Jonas Kama­

rauskas [1901 m.]. LMD I 133(244)
Apie šį pasakos tipą žr. 40 paaiškinimą.

244. (Ponas ir nekenčiamas sūnus]. A T 930.- Papasakojo Jonas Kama­

rauskas (1901 m.(. LMD I 133(245).
Apie šį pasakos tipą žr.177 paaiškinimą.

245. (Pono sūnus ir vilko sesuo). A T (361). - Papasakojo Jonas Kamaraus­

kas [1901 m.). LMD I 133(246).
Žinomi 5 iš lietuvių užrašyti variantai, 21 - iš vengrą.

246. (Meškos stubelė]. A T 4S0. - Papasakojo Jonas Kamarauskas 1901 m.

(1901 m.]. LMD 1 133(247).
Apie šį pasakos tipą žr. 20 paaiškinimą.

247. IKas tą lanktį kirs—L A T 1405. - Papasakojo Jonas Kamarauskas

[1901 m.). LMD I 133(249).
Juokų pasakos apie tinginę žmoną variantas. Apie šį pasakos tipą žr. šio
leidimo 11 tomo 160 paaiškinimą. Iš lietuvių užrašyta 54 variantai.

248. (Balti karveliai skiria dalį]. A T 403A. - Papasakojo Jonas Kamaraus­

kas 1901 m. LMD I 133(250).
Apie šią stebuklų pasakos versiją žr. 23 paaiškinimą.

249 [Karalienė nukirstom rankom). A T 706. - Papasakojo P. Sikorskiūtė

1901 m. LMD I 133(251).
Apie šią stebuklų pasaką Žr. 183 paaiškinimą.

250 (Aš tą poną pr3gaišysu). A T 715 A-*219 E' - Papasakojo Jonas Kama­
rauskas 1901 m LMD I 133(252).
Pasaka apie nepaprastą gaidelį labai paplitusi (žr šio leidimo II tomo 57
paaiškinimą) Iš lietuvių užrašyti 62 variantai.
 Pabaigoje labai dažnai prisišlieja AT 219 H* versijos motyvai. Si versija ži­
noma latviams (2 variantai), rusams (3). ukrainiečiams (7). Lietuvių tautosa­
koje 78 variantai, dažniausiai prijungiami prie kitų pasakų.
Šitokia kontaminacija ir BsLPY 2 57, 3 44 tekstuose.

251. [Berno dalis]. AT595. - Papasakojo Barbora PaliuliOtė 1901 m LMD1

133(253).
Si stebuklų pasaka nėra populiari. Po vienų ar keiks variantus užrašyta iš
suomių, norvegų, danų, prancū2ų, katalonų, vokiečių, vengrų, lenkų, ukrai­
niečių, baltarusių, graikų ir kt. Daugiau užrašyta tik iš latvių (29 variantai),
airių (20). Iš lietuvių užrašyta 64 variantai.

252. [Pana iŠ girios]. - Papasakojo Ona PaliuliOtė 1901 m. LMD 1133(256).

Novelių pasaka Motyvas „nuplyšusių karalaitę, besislapstančių miške, ran­
da karalaitis" būdingas kai kurioms stebuklų pasakoms (plg. AT 451, 706 ir kt.).

253. [Mainais gautas avinukas). AT 571. - Papasakojo Ona PaliuliOtė

1901 m. LMD I 133(257).
Apie š| stebuklų pasakos tipų žr. 199 paaiškinimų.

254. (Striclčius ir Marisenka). AT 465 A. - Papasakojo šikorskė 1901 m

LMD I 133(259).
Stebuklų pasakos apie vyrą, persekiojamų dėl gražios žmonos, variantas.
Apie šios pasakos tipo paplitimų žr. šio leidimo I tomo 21 paaiškinimų. Iš lie­
tuvių užrašyta 55 variantai. 3 skelbti J. Basanavičiaus rinkiniuose Bsl-PY 1 21,
4 123, 159.

255. [Seserų vaikas ir ragana). AT 4S0 A*. - Papasakojo Ona PaliuliOtė

1901 m. LMD I 133(260).
Apie šių stebuklų pasakos versijų žr. 90 paaiškinimų.
Kiti versijos variantai šioje knygoje 90, 258 tekstai.

256. [Vyno obelis ir vyno šulnys]. AT 5 1 1 .- Papasakojo Ona PaliuliOtė

1901 m. LMD I 133(261)
Apie šį stebuklų pasakos tipų žr. 51 paaiškinimų.

257. [Okinyko pati ir žmogžudis]. AT (515). - Papasakojo Ona PaliuliOtė

1901 m. LMD I 133(262).
Stebuklų pasakos fragmentas, papasakotas kaip novelių pasaka apie žmog­
žudį.

258 [Uršulė ir ragana]. AT 4S0 A*. - Papasakojo Ona PaliuliOtė 1901 m.

LMD I 133(264).
A p i e š ių s t e b u k l ų p a s a k o s v e r s ijų ž r . 9 0 p a a i š k in i m ų

259. (Žmogžudis ir Okinyko dukterys]. AT 311. - Papasakojo Ona Palių-

liūtė. LMD I 133(265).
Apie šj pasakos tipų žr. 182 paaiškinimų.

5/9
 260. lA lp la u k , puta]. A 7425 M - Papasakojo Ona Paliuliūtė 191)1 m. LMD
1 133(265a).
„Eglės balčių karalienes" pasakos variantas. Apie šią pasaką žr. šio leidi­
mo II tomo 84 paaiškinimą. Iš lie tu vių jos užrašyta 130 variantų. Keli skelbti
Į. Basanavičiaus rinkiniuose. Bsl.PY 2 84, 3 174. 194, 4 65. BsLP 2 III 26.

261. (Vagis]. - LM D I 133(266).

Savita „Gudraus vagies" (AT 1525) versija.

262. [K ačiukai ir lapė]. A T 61 B. - Papasakojo Šikorskė 1901 m. L M D I

133(268)
Apie šią žvėrių pasakos versiją žr. šio leidim o IV tomo 227 paaiškinimą. Iš
lietuvių užrašyta 193 variantai.

263. [Skiepe, atsiverk]. A T 676. - Papasakojo Juozas Derančius. LM D I

133(269).
A pie šį pasakos tipą žr. 239 paaiškinimą.

264. [Jonukas i r jo žvėrys]. A T 315 - Papasakojo Juozas Derančius 1901 m

LMD I 133(270).
Apie stebuklų pasaką „Negailestinga sesuo“ (A T 315) Žr šio leidimo I to­
mo 20 paaiškinimą. Ji artima pasakai apie nedorą motiną (AT 590), žr. Šio lei­
dimo III tom o 155 paaiškinimą
A T 315 pasakos variantų lietuvių tautosakoje užrašyta 226 variantai. Iš jų
keletas skelbta J. Basanavičiaus rinkimuose: BsLPY 1 20, 101, 140, 2 99. 3 1,
101,4 148, 149, 215.

265. (K ietis nesupa]. AT 2034 A*. - PapasakojoOna Paliuliūtė 1901 m. LMD

I 133 (271).
Apie šį fo rm u lių pasakos tipą žr. šio leidim o III tomo 56 paaiškinimą. Iš
lietuvių užrašyta 46 variantai.

266. (V elniukas padaro k u n ig u ]. A T - . - Papasakojo Šikorskė. LM D I

133(272)
Kbl.PK duomenimis, ši religinė pasaka - „Piemuo kunigas" - tu ri 7 va­
riantus.

267.1 D uktė vaiske]. A T - . -Papasakojo Juozas Derančius L M D I 133(273).

N ovelių pasakos variantas.

268. [Mergina, ragana i r jos d u ktė l. A T S83 D+3I3 E* - Papasakojo Juo­

zas Derančius. LM D 1 133(274).
Pasakos pradžia - noveline (pamotė neįleidžia sušalusios podukros į tro­
bą, kol ta sutinka būti jos m arti). Si versija žinoma tik lietuviams.
O bėgimo su raganos dukra nuo raganos (AT 313 E*) versija žinoma lat­
viams (2 variantai), lenkams (7), rusams (6), ukrainiečiams (5), baltarusiams. Iš
lietuvių )t užrašyta 54 kartus. Variantai skelbti J Basanavičiaus rinkiniuose:
BsLPY 3 9, 4 95,98

520
 269 (Pupa ik i dangaus]. A T $04 A. - Papasakojo Kantonas. I.M D 1 133(275).
Ši pasakos versija nelabai išplitusi Iš latviu jos užrašyti 2 variantai, šerini
ir kroatu 2, rusi? - 8. B lietuvių užrašyta 17 variantų, lų skelbta |. Basanavi­
čiaus rinkiniuose: Bsl .PY 2 114. 3 46. 4 33, BsLP 2 I 38
Skelbiamas tekstas užbaigtas kaip anekdotas.

270 [Žmogžudis i r ponaitis). - Papasakojo 1 C.aleckas LM D I 133{276)

Šiek tiek sakmišku atspalvį turintis pasakojimas apie bausmę už bendri­
ninko nužudymą.

271. [Kopė]. A T 2004. - Papasakojo Kajetonas. I.M D I 133(277).

š i form ulių pasaka žinoma latviams (užrašyta 1 variantas), švedams ( 11).
rusams (4), ukrainiečiams (1), katalonams
B lietuvių užrašyta 26 variantai.

272. (Bernas ir jo gizeliai). A T 513 B Papasakojo Kazys Bepirštis 1901 m

LM D I 133(278).
Stebuklų pasakos versija „Lekiąs laivas" paplitusi įvairiose tautose (žr. šio
leidim o 1 tomo 41 paaiškinimą). Lietuvoje užrašyti 9 šios versijos variantai

273 [Karaliaus d ukte rų išgelbėtojas]. A T 301 A+302. - Papasakojo Sel-

vistras Krantauskas iš Bartninkų. LM D I 133(279).
lėkštė supintos d v i stebuklų pasakos. Apie pirmosios (AT 301 A) pap liti­
mą žr šio leidim o I tomo 217 paaiškinimą.
A ntroji dalis - „S libino gyvybė kiaušinyje" Apie šį pasakos tipą žr. šio
leidim o I tomo 112 paaiškinimą Iš lietuvių užrašyta 149 variantai

274. (Vėjas piršlys]. A T 566. Papasakojo Selvistras Krantauskas iš Bart­

ninkų 1901 m. L M D I 133(280).
A pie šj pasakos tipą žr. šio leidim o III tom o 76 paaiškinimą.

275. [Bernas ir senukas). AT 751 B - „N o Jono Basanavičiaus Ožkabalių".

LM D I 133(282).
Apie šią pasakos versiją žr. 129 paaiškinimą

276 [V iso svieto bagočius ir klebono vaikasl. A T 930*461 - Papasakojo

Ona Aidukienė. LM D I 133(283).
Apie šitokią dviejų pasakų jungtį ž r 177 paaiškinimą

277 (Meisteris raganius). A T 325. - Papasakojo Vincentas Šeperis I.M D I

133(284)
Apie šj stebuklų pasakos tipą ž r 7 paaiškinimą

278 {Ancas per bem ąl.A T 7536 A . - Papasakoto Vincentas Sepens 1901 m.
LM D I 133(2S5).
Apie šią ju o kų pasakos versiją žr 98 paaiškinimą.

521
 279 [Kereiviai ir kunigasj. - Papasakojo Ona P a liu lio *. LM D 1 133(286).
Religinio turim o pasakojimas, primenąs legendą. Motyvas kas laukia m i­
rus - būdingas pasakai A T 840; laukiančios bausmės už nepagarbą motyvas -
A T 779 i r kt.

280.1Meškaausis, Kalnavcrtis, šaldgeležis]. A T 301 B - Papasakojo Juo­

zas Derenčius 1901 m. LM D I 133(289). Spausdmta LT13 99.
įvairiose tautose žinoma pasaka apie herojaus nepaprastus draugus ir po­
žemio senį, pagrobusį merginas (žr. šio leidimo I tomo 33 paaiškinimą). Iš lie­
tu v ių užrašyta 245 variantai. K eli iš jų skelbti J. Basanavičiaus rinkiniuose:
BsLPY 1 33, 2 145. 146, 201, 4 19,189, 215, 219, BsLP 2 VI 1,2.
Leonardas Sauka
 ŽANRINĖ IR TIPINĖ TEKSTŲ RODYKLĖ

Tautosakos korinių tipų numeriai surinkti juodu Šriftu.Jei skelbiamas tekstas

priklauso keliems tipams, prieš jo numerį dedamas ženklas ♦ . Skliaustuose
rašomas numeris tada, kai jis sąlygiškai priskiriamas nurodytam tipui.

PASAKOS (pagal AT)

'/v ė r ių

61B - 262; 103A - 11; 130A - 35; 130B - 187; 151 - 159; 154 - 240; 155 - 18;
163B- - SS; 219E4 - +250; 248 - +85, +195; 248A4 +85, +195; 250A - 207

Stebuklų

300 - +42; 301A - 217. *273; 301B - 280; 301D - 133; 302 - .86, +273; 303 -
+16. +38. +42, 202; 310 - 164; 311 - 182, 259; 313H4 - 14. 19, 190, 211, 236; 314
- +132; 315 - (257), 264; 321 - . 115; 325 - 7, 235, 277; 326 - 156; 327A - 167;
327B - +21,193; 330A - 128, 228; 331 - 224; 332 - +37, 181, +186; 332A* - *37.
+ 186; 333B - 17; 361 - 105, 131, (245); 365B4 - +48; 401 - +204; 401A - +218,
+220; 402 - 62. 84, 198; 403A - 23, 165,248; 409A* - 33, 409B4 - +86; 410 - 189;
424* - 137; 425A - 214; 425M - 260; 437 - +220; 449 - 22; 450 - 163, 210; 451 -
40. 162, 173, 188, 243; 461 - +177, +209, +276; 465A - 254; 465A* - +168. 229;
480 - 20, 172, 246; 480A* - 90, 255, 258; 480C4 - 64, 500 - 192; 501 - 166; 510B
- 5; 511 - 51, 256; 513A - 10; 513B - 272; 516 - 158; 518 - +218, +220; 519 - 49,
116; 530 - 61, 92; 531 - 206; 533 - 216; 533* - +132; 550 - 194, 551 - 26, 142;
552B - 145; 554 - 41. 135, +169.197; 555 - .16, +38; 562 - 118; 563 - 144, 153;
566 - 274, 567 - +42; 569 - 191; 571 - 199, 253; 592 - .204; 593 - 251; 613 - 11,
(143), 154, 231; 650A’ - 59; 652 - 13, 24; 671C4 - +169, 676 - 239, 263; 700 - 39,
79; 703* - 82; 706 - 183, 249; 707 - 60. 215,219,709 - 184; 715A - 250; 720 - 185;
725 - 201, 221; 737B* - 75

Religinės

751B* - 129, 275, 753 - 212, 230; 760A* - 106, 134, 763 - 119; 769 - 32, 83,
780 - 29,176; 804A - 269; 810A - 52, 238, 242; 834 - 127; 844 - 222; 3,4, 266, 279

523
 Novelių

851 - 171. 883D* - 268; 884 - 6. 234; 910L- 149; 921B - 114; 922 - 132; 930
- 1177, +209, 244, +276; 934A - 226, 940 - 140; 945 - 56; 951B - 120. 955 - 179,
956B - 12, 956A* - 96, 980B - 5; 980D - 27; 178, 252, 267

Kvailo velnio

1089 - 91; 1095A - 138; 1135 - 36; 1164 - 205; 1164B - 151; 1199A - +48
Juokų

1353 - 139; 1384 - +225; 1405 - 247; 1415 - 203; 1525 - (261). 1535 - 34,103,
196, 1536A - 98, 278. 1540 - +225; 1S78B* - 147; 1584* - 97; 1610 - 157. 1626 -
223; 1640 - 170; IMI - 25; 1M2 - +34; 1650 - 9. 47; 1654 - 104; 1716* - 63;
2034A- - 265, 2044 - 271; 2

SAKMĖS
M ir t is , ivlė s

58, 65-68, 70 72. 78, 80, 81. 89. 93-95, 122, 124,125, 130. 141, 200, 208
V a id u o k lia i

69. 123

V elniai

44. 45. 53. 54. 57, 76. 77, 112. 126, 160, 233
Per k tina s i r velnias

1. 152. 161

Laum ė*

100-102, 10S, 110, 180, 227

A itv a ra i, kaukai

155, 174, 175

N e pa prasti g y v ū n a i (ža liu s, žuvįs)

30, 31, 113

524
Užburti lobiai

46, 50,99. 107, 117, 237

Dalia

136

Raganos, burtininku:

55, 213, 241

Vilkolakiai

73,74

PASAKOJIMAS

148

PARABOLĖS

146, 150

LITERATŪRINES KILMĖS KŪRINIAI

8, 28, 43, 87, 121

52.5
 ŽODYNĖLIS
A apsireikalauti, -auja,-avo sutvar­
abrencka antkaklis
abrisas atvaizdas, portretas
abrozas paveikslas (šventųjų)
abrūsas rankšluostis
adyna valanda
advemykas stakta
aikšę eik(ite)šen,eikš
ailiavisasapsivilkimas; tam tik­
rasdrabužių komplektas:duosi
irisą ntliq drapanų
akamonas dvaro ūkvedys, prievaiz­
das,ekonomas
akyvas, -a pastabus
akšę žr. aikšę
akvata noras, patraukimas
ale bet
almužna išmalda
an ant;į
andarokas sijonas
aniuolas angelas
anpiet pietums, pietų metui
anryt kitądien;rytojaus dienai
ansyk vienu sykiu,vienu kartu
apart be, išskyrus
apieka globa
apiekūnas, -ė globėjas
apygarda apylinkė
apykalnė vietaaplink kalną
apimti, apima, apėmė užimti, pa­
imti: tas pons apėmė antį dvarą
apiprovoti,-oja,-ojo spręsti bylą
apjusti, apjunta, apjuto rasti,užei­
ti,aptikti
apkaziruoti,-uoja,-avo aplošti
kortomis
aprėdalas drabužis,apsirengimas
apsieiti,apsieina, apsiėjo elgtis
526
kyti reikalus,atliktidarbus
apsivesti, apsiveda, apsivedė imti
žmoną, vesti
apslobti, -sta,-o apalpti
apsūdyti,-ija,-ijonuteisti,pasmerk­
ti: ji apsūdyt an mirties
arielka degtinė
armota patranka
atidengti,-ia,atidengė iškelti jvie­
šumą, atskleisti:arjis miegodams
tą paslaptį neatidengs
atieškoti, atieško, -ojo atgauti, at­
rastiieškant
atlikti,atlieka,atliko žūti,mirti:duo-
čia m galvą - ir attiktum
atmonyti,-ija,-ijo atkeršyti
atnagradyti,-ija,-ijo atlyginti
atsisukti, atsisuka, -o atėjus labai
trumpai pabūti: syk/atsisuka pas
jj toks žmogus
atsitropyti,-ija,-ijo atsitikti
atsivožyti,-ija,-ijo išdrįsti
atskyrium skyrium, atskirai
atslūžyti, -ija,-ijo atidirbti,atsily­
ginti dirbant
auksadarbis, -ė auksakalys
aukštinykas, -a aukštielninkas
ausuotinė kepurėsu ausimis
B
ba nes
baduoti, -uoja, -avo badauti
bagočius turtuolis
bagotas,-a turtingas
bagotystė turtas,turtingumas
baikj juokai, juokavunas, menknie­
kis.smulkmena
baliavoti. -oja, -ojo puotauti, poky­
liauti
baltas, -a: baltassvietas platusis
pasaulis
balvonas žioplys,netikėlis
bažytis,-ijasi,-ijosi dievagotis,
prisiekinėti
bėdavnti,-oja,-ojo skųstis,auna-
nuoti,dejuoti
benkietas pokylis,balius,vaišės
benkietavoti,-oja,-ojo puotauti,
linksmintis
bestija nenaudėlis,bjaurybė
biednas, -a neturtingas, vargingas
biednysta neturtingumas, skurdas
bilc kad. kad tik,bet
biskis truputis;už biskio veikiai,
netrukus
blėkai viduriai,žarnos;valgis išjų
blokinis,-ė skardinis,išskardos
padarytas
blėta skarda;skardinė
blieščius viršutinėšakniavaisių(dar­
žovių)dalis,iškuriosauga lapai
bliūdas dubuo
bliuznyti,-ija,-ijo negražiai kalbėti,
blevyzgoti, burnoti
blūdyti,-ija,-ijo klysti,klaidžioti
bo žr. b a
bonka butelis
bovyti,-ija,-ijo linksminti
bovytis,-ijasi,-ijosi žaisti
briėka brikelė
britva skustuvas
brokas stoka,trūkumas
bromą puošnūs vartai
brudas bjaurybe,netikėlis;utelės
brudas,-a bjaurus,negeras
bruslotas liemenė
būbnas būgnas
buiza prastas srėbalas
būklas buvimo, gyvenimo vieta,
būstinė
buksvos kelnes
bulmistras burmistras
C
cukorius džiūvėsis, sudžiovinta
duonos arpyrago riekė
Č
čebatas aulinis batas
ėėsas laikas
čeverykas batas
čickis niekutis,žaislas
čiclas,-a visas,ištisas,sveikas
čienia kaina,verte
ėystas,-a švarus, tyras,grynas
D
da dar
da- žymi priešdėliusį-,iš-,nu-,pa-,
per-,pri-,su-
dabotis, -ojasi, -ojosi stengtis, rū­
pintis;žiūrėti su patikimu
daleisti,-džia, -do leisti: nedaleido
daryt
dastoti,-ja,-jo pasiekti,gauti
dastotkas turtas,gausa,išteklius
deimentas deimantas
dėkavoti, -oja,-ojo dėkoti
desėtkas dešimtis
diedas senelis,senas žmogus
dykas, -a laukinis: pnriio pne dyka
arklio vuodrgos
diktiai daug; labai
diktas, -a tvirtas,stiprus, stambus
diktavoti, -oja,-ojo diktuoti
dyvas nuostabus dalykas,keisteny­
bė,stebuklas
dyvinas, -a nuostabus,keistas
divonas kilimas, patiesalas
do per;ne do nerūpi:/am ne do tumi
dorelis doleris
drobyna vežimo šoninėtvorelė,
gardis
dumavoti, -oja,-ojo kvailioti
dūšia siela,vėlė
527
dvarokas, -ė dvaro bernas,darbi­ išbudavoti, -oja,-oįo išmūryti, pa­
ninkas statyti
dvikartė dviguba paklodė;patalų išduoti,-da,išdavė išleisti,paskelbti
užvalkalas;toks saikas išgrožyti,-ija,-ijoišgražinti,išpuoš­
dziegorius laikrodis ti,išdabinti
dziegonneisteris,-ė laikrodininkas iškada nuostolis, žala
iškadlyvas,-a kenksmingas, žalin­
gas
G iškasavoti, -oja, -ojo išnaikinti, iš­
veisti
galijotas stipruolis iškvarbuoli,-uoja,-avo išdažyti
garborius kailiadirbys išliuosuoti,-uoja,-avo išlaisvinti,iš­
gaspadinė šeimininkė vaduoti
gaspadoriauti,-iauja,-iavo šeimi­ išpildyti,-o,-ė atlikti,įvykdyti, pa­
ninkauti daryti
gaspadorius šeimininkas, ūkininkas išpulti, išpuola, išpuolė priderėti,
geradėjas, -a geradarys tikti ką daryti
geradėjystė geradarystė, geras išrišti,-a,-o išspręsti,išaiškinti
darbas išrodyti,-o,-ė atrodyti: kaip ir išro­
giliukis laimė,pasisekimas dė kvaila
gyvenimas namo aukštas;būstas, iš(si)mislyti, -ija, -ijo Lš(si(galvoti,
namai pra(si)manyti
gizelis meistromokinys, padėjėjas išsodyti,-ija,-ijo išpuošti,išgražin­
godušis,-ė gobšas tikuo apdėliojant: žiedas su brau-
gonkos priebutis,prienamis, veranda gulįs akmcnais išsodytas
grajyti,-ija,-ijo griežti išsvieiyti,-ija,-ijo paliudyti,pavie­
grajus griežimas šinti
grapas grafas išvalnyti, -ija,-ijo išvaduoti, išgel­
griekas nuodėmė bėti,paleisti į laisvę
gripas grifas (tokspasakų paukštis)
grįžkelė kryžkelė
gromata laiškas J
gručkas griežtis,sėtinys
grumtas grumstas jefreiteris grandinis (vyresniojoka­
grūšia kriauše reivio laipsnis)
jenarolas generolas
jomarkas prekymetis
I juodylas rašalas
juodknygės burtininkų, raganių
ikismert;iksmert trunkantisikimirties knyga
in j
insitėmyti, -ija,-ijo gerai įsižiūrėti, K
įsidėmėti
insmert mirtinai kabokis smuklė
inšrubuoti,-uoja,-avo įsukti sraigtą, kada tai kadaise;labaiseniai
įsraigtuoti kalada;kaladė medžio gabalai,ku­
jsmerl žr insmert riaisapkaldavo kaliniamskojas

52*
 k a ltin a ; kalieja eilė, be kaliojo* la­ k riv id a skriauda
bai: jis prašos be kalieįos k r o n u s krautuvė, p ard u o tu v e
k a lin y s kalėjim as k ro m in y k a s ,-ė pirklys, prekijas
k a m e d n v k a s, -ė kom ediantas k u c iu s lazda, pagalys, v ėzdas
k a n a rk a kam arėle k u d a s, -a liesas, su džiūvęs
kan čiu k as; k a n č iu s o d inis rim bas k u k a rk a virėja
karčem a sm ukle k u k n ia virtu v ė
k arčcm n y k as, -ė; k a rč m o riu s sm u k ­ k u k ž d ė ti, k u k ž d a , -ėjo šn ib žd ėti,
lininkas k albėti pašnibždom is
k a rtis tam tik ras senovinis saikas b i­ k u lb ė n u p ja u tas ra sto gabalas, trin ­
riem s d a ik ta m s seikėti ka; šautuvo buožė
k arv o šiu s ran k o v ių atraita, atlenk­ k u m e lk a p rasta kum elė
tas rankogalis k u n ig u ž is p ro testan tų a r liuteronų
k ašė; k a s iu s p in tin ė, krepšys kunigas
k a ta p e lis katafalkas kupČ ius pirklys
kav o tis, -ojasi, -o jo si slėptis k u p č iu v ie n ė pirklio žm ona
kaži ra korta k u p k a tau rė
k az iru o ti, -uoja, -a v o lošti korto­ kva rita spalva; dažai
m is, kortuoti k v a tie ra nuom ojam as b u ta s a r kam ­
k aziru o to jas, -a kortuotojas b arys
k ažem ėk as o d ų dirbėjas, kailia­ k v ie tk a gėlė; žiedas
d irb y s
k erei vija kareiviai, kariuom ene
k ib ą ar, arg i, gal L
kyly s pleištas %
k iln o to ja s ,-a keltininkas, valtininkas la id o k a s, -ė tinginys, nenaudėlis,
k ita s banginis: žiūri - g u li žuvis kilus pasileidėlis
k y tra u ti, -a u ja , -avo; k y trav o ti, -oja, la id o k a u ti, -au ja, -avo tinginiauti,
-ojo g u d riai, klastingai, suktai g irtau ti, ištvirkauti
kalbėli, elgtis la k o ju s žr. l e k o j u s
k le id a suknelė lė b is puota
k lė tk a narvelis, narvas le d a k u m as bjaurum as, pik tu m as
k ly n ė s sėlenos le d o k as, -a niekam tikęs, blogas,
k lio što riu s vienuolynas p iktas, prastas
k lo p a s prasčiokas, valstietis le d va vos, vos n e vos
k lu m o č iu s vertėjas le k o ju s liokajus
k lu m šy s; k lu m šiu k a s ryšulys le m en to riu s elem entorius
kočas p ra šm a tn u s vežim as, fajetonas le n ciū g as grandinė
k o ja ra ik š tis raištis kojinei prilaiky­ levas liūtas
ti, paraišalas leve liūto patelė
k o lic k a luošys lic ip ieriu s liuciferis, velnias
k o lio ti, -io ja, -iojo p lū sti, barti lic ž iu v is kalba: šunys man savo lie-
k o še lie n a šaltiena žntviu pasakė
k o ta s budelis klausinėjo tų kotų lig o n b u tis ligoninė
k u in a s , -a kiekvienas lik ta rn a žibintas, žibintuvas
k re s ė krėslas, kėde lite rė raidė
k ria u č iu s siuvėjas liu o sa s, -a laisvas

520
liu o sy b ė laisvė
lo k am čiu s gobšuolis
lo k am stv a godum as, godulys
lo sk a m alone
lota kartelė, kalam a skersai gegnių,
grebėstas
M kam uoti
m aenus, -i galingas, stiprus, d rū ta s
m a ty ti, *ija (m ali), -ijo p ad ėti, p a ­
gelbėti
m andras, -a gu d ru s
m a tin in k a s, -ė jūrų keliautojas, |ūri-
ninkas
m ašin aitė viryklė: Sož no pečiaus ant
mašinaitės
m a i n a m aišelis pinigam s
m ažlau k is, -ė m ažažem is
m a žn a galim a
m ažu gal
m e čiu s k ardas, kalavijas
m ė ty tis, -ija si, -ijo si d ark y tis,
staip y tis
m edinčiškas, -a m edžioklinis,
m edžiotojo
m e d in d u s m edžiotojas; m iško
sargas, eigulys
m e ln y d a m alūnas
m eln y k as m alūnininkas
m e ln y k ie n ė m alūnininko žm ona
m e šk e ry k itis m eškerykotis
m etiežiu s lenkm etis, 1863 m etų
sukilim as
m iera m atas, saikas, m atm uo; be
m iero s p e r d au g , labai
m ierioti, -ioja, -iojo taikyti
m ieruoti, -uoja, -avo m atuoti, seikėti
m y laširdingas, -a gailestingas
m y lašird y stė gailestingum as
m ylista m alonė, m alonybė
m ily tis, -ijasi, -ijosi apsirikti
m in av o ti, -oja, -ojo m m eti
m islia; m islis m intis; nuom one
m islyti, -ija(-lia), -ijot-lio) m anyti,
m astyti, galvoti
530
m istras kvalifikuotas am atininkas,
meistras
m očeka pam otė
m o k s lin y d a m okykla
m om a m am a, m otina
m om ka auklė, žindyvė
m ostis tepalas (gydom asis)
m ūčyti, -ija, -ijo kankinti, varginti,
m ū k a kančia
m u rm u lin is, -ė m arm unnis
m u sio m iris m usm irė
N
n ab ašn y k as, -ė num irėlis
n ag rad a užm okestis, atlyginim as
n a lc n a bet
n arav uoti, -u o ja, -avo spyriotis,
aikštytis
nav atnas, -a keistas
n ed ėlia savaitė; sekm adienis
n eišp asak y tas, -a neapsakom as
n ck atras, -a vienas, kai kuris
n e p k a n ta: iš n epkantų neapsikentys
n e p rie te liu s priešas, nedraugas
n esv ietiškai nepaprastai, nežm o­
niškai
n etb ū tin a i būtinai
nevalė; n e v a lu nelaisvė; kalėjimas
niem ka nebylys
n 'o na o
n o p erekas antpirštis, pirščiukas
n u k aziru o ti, -uoja, -avo aplošti kor­
tom is
n u k o ro ti, -oja, -ojo nubausti
n u k v arb u o ti, -uoja, -avo nudažyti
n u lo b ti, -sta, -o pralobti
n u m ieruoti, -uoja, -avo nutaikyti
n u ro k u o ti, -uoja, -avo apskaičiuoti;
nutarti
n u sidyvyti, -ija, -ijo nustebti
n u silin k sm in ti, -ina, -ino pralinks­
m ėti, pradžiugti
n u sirėd y ti, n u s i rėdo, n u sirėd ė n u ­
sivilkti, nusirengti
n u tro ty ti, -ija, -ijo n u ž u d y ti, p ra ž u ­
dyti
n u v o ž o ti, -o j j,-o įo n u ž iū rė ti, paste­
bėti
P p a ra n d av o ti, -oja, -ojo išnuom oti
p a b ie d n ė ti, -ėja,-ėjo (p a b le d n o ) n u ­
sk u rsti, nusig y v en ti
p a b rik a s fabrikas
p a b u d a v o ti, -o ja, -o jo p astaty ti
p a d a b n a s , -a p a n a g u s; n e p a d a b n a
g ro žy b ė n ereg ėta g rožybė
p a d a b o ti, -o ja, -ojo patikti; pam ilti
p a d ė jim a s p ad ėtis, būklė
p ad ė k a v o n ė p ad ėk a
p a d u šk a pagalvė
p ag e sin ti, -in a , -in o užgesinti
p aišk a d a v o ti, -o ja, -ojo pagailėti, pa-
gailti
p a k a jin g a s, -a taik u s, ram u s, be bai­
m ės, be rūpesčio
p a k a ju s ram y b ė; gerai įren g tas kam ­
b ary s
p a k a lie ju p aeiliu i, iš eilės
p ak av o ti, -oja, -ojo paslėpti; palaidoti
p ak e lia u n in g a s, -a pakeleivingas
p a k la n a s d o v a n a , įteikiam a ro d a n t
pagarbu
p a k u sy ti, -ija, -ijo (ė) p a g u n d y ti, p a ­
sk a tin ti, įkalbėti
p ak iita atgaila
p ak ū ta v o ti, -oja, -ojo atg ailau ti; k e n ­
tėti
p alita ra v o ti, -oja, -o jo poliruoti
p alo c iu s rūm ai
p a m a li* pagalba
p a m a ty ti, -ija, -ijo p a d ė ti, pagelbėti
p a m a lk ė ru p ū že
p am a išy ti, p am aišo , p a m a išė pam o ­
suoti: Žilinąs pomaiZc rankom
p a m ie rk a v o ti, -oja, -ojo apskaičiuo-
ti, p asv arsty ti, stengiantis ištaikyti
p a m ie ru o ti, -u o ja , -avo p am atu o ti;
nusitaikyti
p a n e šti, p an eša, p a n e šė iškentėti, p a ­
tirti, pakelti
p a n e v ali p rievarta, priverčiant
p an iek in ti, -ina, -ino panaikinti:
fmogžmhs tuo jo k i& ą paniekino
p a n ta s skersinis, ju n g ian tis trobesio
gegnes
p a rė d a la s p ap u o šim as, papuošalas
p a ro k u o ti, -uoja, -avo apskaičiuoti
p a sid a b o ti, -oja, -ojo pam ilti; patikti
p a sik lo n io ti, -ioja, -iojo nusilenkti
su p ag arb a
p a siv e sti, p asiv ed a, p a siv e d ė pasi­
sekti, pavykti
p a sk a ity ti, -o, -ė palaikyti kuo, skirti
p rie ko: anai jq Juškaitė už kvailėj
p a sta s pasiuntinys
p a s p ird y ti, -o, -ė p arem ti, p a ra m s­
tyti
p a ste liu o ti, -iu o ja, -iav o paruošti,
pagam inti; užsakyti
p a s to ti, -oja, -ojo ta p ti
p atė m y ti, -ija, -ijo atk reip ti d ėm e­
sį, pažiūrėti, pastebėti
p a te m p io n a s velnias, nelabasis
p a tk a v a pasaga
p a tro tijim a s p rarad im as, nudangi-
n in u s
pav elyti, -ija, -ijo leisti
p av ietrė m aras
p a ž ity ti, -ija, -ijo paskolinti
pazym p ažy m u , žym u
p eč e n k a kepsnys
p e ė ė tis an tsp au d as
p e ė iu rk ė įdubim as krosnies a r žaiz­
d r o šone
p ečk a vieta p o krosnim i
p e k la p ragaras
p e rd ė tin is viršininkas
p e rk ė lik a s keltininkas, valtininkas
p e rk lu m o ty ti, -ija, -ijo išversti
p e rse rg ėjim as perspėjim as, p a m o ­
kym as
p e rsisto ti, -ja, -jo atsiskirti
p e rsto ti, -ja, -jo liautis, n u sto ti ką
d arius
p e rš k a d y ti, -ija, -ijo su tru k d y ti, s u ­
k liu d y ti
pervažas kelta* pristova* prižiūrėtojas; dv aro prie­
pervežėjas, -a keltininkas, valtininkas v aizdas
p ie n iu s, -ė pienininkas p risviečyti, -ija, -ijo paliudyti
p ie sk o s sm ėlis p rita m a u ti, -au ja, -avo patarnauti
p ik ė ietis iieįiu phtamavo fam
p ik lia v o ti, -oja, -ojo pikliuoti prova bylinėjim asis; teism o proce­
p ild y ti, -o, -ė vykdyti, atlikti: pildy­ sas, byla
dama isakymtį tėvo p ro v au n y k as, -ė k a s bylinėjasi. by­
p iln ia v o ti, o ja , -ojo sau g o ti, sergėti, lininkas
žiūrėti p ro v y ti,-ija ,-ijo užtaisyti (Šautuvą)
pi.štalietas pistoletas pro v o ti, -oja, -ojo kelti bylą, byli­
p le d u s vieta, plotas, aikštė nėtis, teisti
p lė g a m ušim as; pėrim as, pyla p u lk a u n y k a s pulkininkas
ploščiu s ap siaustas p u sk a rtė senovinis pusės karčio d i­
p o d in a s krikštatėvis d u m o saikas biralam s seikėti
p o m ietis atm intis p u stas, -a tuščias
ponav o ti, -oja, -ojo ponauti p ū sty n ė tyrlaukis, dykum a
potam p o to , paskui
p o v aliai p am ažu , palengva, & lėto;
tyliai R

p ra b a ju s d u rų vyris
p rab a g o ti, -o ja,-o jo (prabagoto) pra­ ra k a lis o d ų lupėjas
tu rtė ti, pralobti rančas kuprinė
p rab o č y ti, -ija, -ijo atleisti, d ovanoti ra šu k a s pieštukas
p rag ra jy ti, -ija, -ijo pralaim ėti razu m as p ro tas, išm intis
p ra s iliu o su o ti, -uoja, -avo išsiv ad u o ­ rėdą v aldžia, tvarka
ti, išsilaisvinti rėd y ti, -o, -ė pu o šti, d ab in ti, vilkti,
p ra v a rd ė p av ard ė rengti drabužiais
p rib ū ti, p rib ū n a , p rib u v o atvykti rcm cslas am atas
p rid a b o ti,-o ja ,-o jo p rižiūrėti, p a sa u ­ reštas grąža
goti ricielius riteris, karžygys
p rid o riai m aloniai, draugiškai rin k ė m etalinis žied as, lankas
p ric k u k n is kam barėlis prie virtuvės rodą patarim as
p ric ssm e rt prieš mirtį rokuoti*, -uojasi, -avosi kalbėtis
p rie te liu s , -ė bičiulis, d rau g as ro n y ti, -ija, -ijo su žeisti
p rie te lk a bičiulė, drauge rota kareivių b ū ry s, kuopa
p rie to be to ru b e ž iu s lauko riba; ta m tikro ap i­
p rig u lėti, p rig u li,-ė jo priklausyti,pri­ brėžto p lo to ribos
tikti, priderėti; p rig ulinčiai p rid e ­ ru g in ė nam ine d eg tin ė iš rugių
ram ai, tinkam ai
p rin o sk a s | v aišes susinešam i valgiai
ir gėrim ai S
prisiega v y ras ar žm ona, sutuoktinis
p risim ie ru o ti, -uoja, -avo seikint ko sa g u tis plaukų segtukas
p risip ilti, prisidėti san d ara sandora, santaika: sam/aro/
p risiv ilti, p risiv ilia, p risiv y lė p risi­ gyveno
vilioti sie ra s, -a pilkas
5y!a jėga; galybe sū d žia teisėjas
sirata našlaitis, našlaite su k a lb a susitarim as, sutartis
s k a ity ti,-o ,-ė laikyti kuo, pripažinti: s u k ly s ti,-s ta ,-do pam esti kelia, p a ­
;; neskaitė nė u i šum; klysti
sk ala uola su p cck ioli, -loja, -iojo sutepti, su ­
skarb as lobu., tu rtas terlioti
sk au rad a keptuve su rė d y ti, su rėd o , su rė d ė surengti,
sk ie p a s rūsys su ruošti, sutvarkyti
sk lie n y tia stiklinė su ro k u o ti, -uoja, -avo su tarti, susi­
sk rip k a sm uikas šnekėti
sk ū ra o d a , kailis Susiedas, -ė kaimynas
sk ū rin is, -ė odinis. kailinis susiedija kaim ynystė
slo b ti, -sta, -o alpti; silpti, m enkėti su sie d k a kaim ynė
slo n iu s dram blys su sig ad y ti, -ija, -ijo susitarti, sutik­
slūga tarnas, tarnaite ti, susikalbėti
slū g in ė tarnaite, sam dinė su sim ilti, -sta, -o pasigailėti
slu p a s stulpas su ta ik ą santaika, sutikim as
slū žb a tarnyba su v iras nuoviras
sm ak as slibinas sv e lim ie m in is,-ė svetim iem !*, sve­
sm alio rk a d e g u tu ištepta m oteris tim šalis
sm ertin ai m irtinai sv ietas pasaulis; žm onės
sm ertis m irtis sv ie tišk as, -a b ū d in g a s žm onėm s,
Sm etona g n etin e žm onių; priklausantis šiam p a ­
so d au n y k as, -ė sodininkas sauliui
spatas kastuvas
spav ied o ti, -oja, -ojo klausyti išpa­
žinties S
šp ilk a sm eigtukas su galvute
sta tta u k a lentelių tv o ro s statinis šab as ž y d ų šeštadienio švente
stalas vaišės, pokylis, p u o ta /ai Jai k ė s svarstyklės
reik iškelt Iris stalu* ša šau n y k ė gim dyvė p e r šešias sa­
steliu o ti, -iu o ja, -iavo tiekti, gam inti vaites po gim dym o
sterva begėdis, bjaurybe šėpa spinta
sto n ia a rk lių tv artas, arklide šėp o riau ti, -iauja, -iavo b ū ti prie­
stotis. Stojasi, stojosi pasidaryti, tapti vaizdu, tarnu
strielčius m edžiotojas; šaulys šėp o ry sla prievaizdo, ta m o darbas
strio k a s baim e, išgąstis šešėli šešeri: jusiuiv šešėlis marškinius
stuba pirkia, troba; kam barys šia u riu s batsiuvys
stu b c ln y k a s, -ė trobelninkas, m aža­ šie n in y k as trobesys arba priestatas
žem is ar bežem is valstietis šienui laikyti. daržine
stu k as gabalas, gum ulas šim tariokiai šim teriopai
su b ata šeštadienis šin e lis m ilinė
su b rid y ti, -ija, -ijo p ad ary ti, k ad b ū ­ šin k a rk a sm uklininke
tų bjauru, šlykštu, supykinti širdį šin k o riu s, -ė sm uklininkas
su b u d av o ti, -oja, -ojo p astatyti, p a ­ šio žclka k ū d ra, bala
daryti Š kaplicrnykas, -ė sm ulkiu bažnyti­
Sūdąs teism as; indas nių reikm enų pardavėjas
šlėg a kuoka. kūlė, tvoklė tru d n a s, -a sunkus
šlėk ta s, -a bloga*, prastas, m enkas tru n k a* alkoholim s gėrim as
šliū b a s bažnytines su tu o k tu v ės trū p a s lavonas
šm eru o ti, -uoja, -avo tepti tu o m sy k tuosyk
šm o ta s gabalas
šn a p s a s degtinė
šn iū ra s v irvė, raištis; ilga eilė, v ir­ U,Ū
tinė
šo b lia kardas ū lyčia gatvė
šo že lk a žr. šioželka u n a ra s orum as, išdidum as
šp ito lė n am as p rie bažnyčios, k u ria ­ u tro ta nuostolis, praradim as
m e g y v en a bažnyčios tarnai u žk ęsti, u žk en čia, u ik e n tė mylėti,
štik is gabalas pakęsti
šu rp što k a s veržtuvas u ž k y liu o ti,-iu o ja , -iavo užpleištuo-
švo g eris svainis ti, užkalti pleištu
u žm ieru o ti, -uoja, -avo nusitaikyti
u žn ag rad y ti, -ija, -ijo atlyginti
T u ž p e č ė ty ti,-ija ,-ijo užantspauduoti
u ž p e č k is vieta už krosnies, u žk ro s­
ta b a k ie rk a tabakinė nis
tablyčia žr. toblyčia užsto ti, -ja, -jo prasidėti, užeiti
ta k i v is dėlto: taki nuvertė no kojų u žšau ti, -na, užšovė nušauti
tq akmeni u žtrū cytas, -a užnuodytas
tav o ras prekė u žv eizdas; užv eizd ėto jas prievaiz­
ta v o ršč ia u ti,-ia u ja , -iavo d rau g au ti, d as, prižiūrėtojas
bičiuliautis u žv y d ėjim as pavydas
tav o rščiu s d rau g as, bičiulis užžin oti, u ž žin o , -jo sužinoti, išgirs­
te isd ary s teisėjas ti, nugirsti
tė v y n ė gim tinė, tėviškė
tie su s, -i dešinėje pusėje esantis,
dešinys: per kairf inlindo. per tie­ V
sių ausį iitindo
tim p a to k s senovinis pinigas v a id u ly s vaiduoklis
toblyčia iškaba, užrašas v a in a karas
to lk a sruoga v aisk as kan u o m en ė
to rie liu s; to rie lk a lėkštė v ajau nykas karys
to sy k (n u o ) to sykio vajav oti, -oja, -o jo kariauti
tošė krepšys v a k to riu s sargybinis, prižiūrėtojas
to to rk a totorė v a k tu o ti, -u o ja, -avo saugoti; laukti
tra k tie m ė ; tra k tie m ia sm ukle m om ento, tykoti
tre p a i laiptai valackė valakiška, iš Italijos (tokia
Irivoti, -oja, -ojo kęsti, tv erti, pajėgti av ių rūšis)
susivaldyti valcas valsas
tro p y ti, -ija, -ijo pataikyti v alkijozas valkata
trū b a d ū d a , trim itas, ragas valk snė vienas tinklo užvilkim as.
trū b y ti, -ija, -ijo d ū d u o ti juo su g au to s žuvys
Irucyzna nuodai valsčionis. -ė valstietis

534
v a n d ra u n y k a s , -č keliauninkas,
keliautojas
v a n d ra v o ti, -oja, -ojo keliauti, k la ­
joti, bastyti*;
v arp n y čia v arp in ė
v a rp u o ti, -uoja, -avo skam binti
v arp ais
v aršau ck as toks b iralų saikas
(d u karčiai)
varta sargyba
v arta s m iško sarg as, eigulys
v ažin ėto jas, -a vežikas, vadeliotojas
v cik tis, -ia si, -ėsi d ėtis, d ary tis, v y k ­
ti, atsitikti
vely k ; v ely t verčiau, geriau
verslas varstas
v csc ilia vestuvės
v estis, v ed asi, v ed ėsi sektis, gerai
eitis: jam visad nekaip vedes:
v ie d ras kibiras
v ie n in s k u tė lis ,-ė visiškai vienas,
vienintelis
v ie n lič n a i vienodai
v ie m a s ,- a ištikim as
v ig a d n a s, -a p ato g u s
vygė lopšys
v y lė ti, -ėja, -ėjo vilkti
v ilk a lo k a s vilkatas
v in č iav o ti, -oja, -ojo tuokti
v in č iu s santuoka
v in d a s; v in d e lis v e rp im o ratelis
v iry ta degim e
vožoti, -oja, -ojo gerbti
Z
z a k o n y k as, -ė vienuolis
z a sto v as užstatas
z a v o lin ė sankasa palei n a m o sien.)
z e rk o la s veidrodis
z e rk o lin is, -ė v eidrodinis
zgada: j zgad* su eiti susitaikyti
zo b o v a žaislas
z u p ė sriuba
z v a n a s v arp as, varpelis
zv an y ti, -ja, -ijo skam binta varpeliu
t
Ž aln ieriu s kareivis
ž e n y b o s vedybos, san tu o k a, tu o k ­
tuvės
žen y ti(s), -ija(si), -ijo(si) tuokti(s)
ž e n o ta s, -a vedęs; ištekėjusi
ž in iū n a s, -ė žiniuonis, b urtininkas
ž in iū n k a žiniuonė, burtininkė
ž in ū n a s, -ė žr. ž i n i ū n a s
ž ip o n a s apsiaustas, švarkas
ž iu rk š ta s prijuostė
ž v ė rin č iu s žvėrynas
Vitas Agurkis
 OŽKABALIAI' FOLKTALES AND LEG ENDS
Recorded by Vincas Basanavičius

T he b o o k com prises the m aterial from the large-scale collection o f folktales

an d legends housed a t the A rch iv es o f L ithuanian folklore an d bequeathed by
th e fu n d s o f th e L ithuanian Scientific Society. It is the m ost o u tstan d in g store
of texts re c o rd e d a t th e tu r n o f th e c e n tu ry d u rin g th e folktale collection
com paign o rg a n iz e d b y Jo n as B asanavičius an d n o t p u b lish ed before. Like a
p a rt o f Vol. Ill a n d the en tire Vol. TV o f „L ietuviškos pasak o s įvairios" (V ari­
o u s L ithuanian folktales), th is m aterial w a s recorded by Vincas, Jonas' brother.
Jonas B asanavičius h ad p la n n ed to p u b lish Vol. V an d Vol. VI of „Lietuviškos
pasakos įvairios". In th a t case, th e collection w ould h a v e been incorporated in
those publications. The processes o f L ithuanian social life at the beginning of
th e 19th ce n tu ry forced Jo n as B asanavičius to p lu n g e into th e fights for th e
in d e p en d en ce o f L ith u an ia th u s d istra c tin g h im from folklore publication
con seq u en tly the m an u scrip t w as left u n p u blished hitherto.
T h e b o o k com prises 280 folktales and legends reco rd ed in th e years 1901-
1906 (one text d ates back to 1894). All m aterial w as collected in the village of
O žkabaliai (the present d istrict o f V ilkaviškis in so u th w estern p a rt of Lithua­
nia), th e n a tiv e place o f the B asanavičius brothers. It w as presented by 70 resi­
d e n ts o f th a t an d th e adjacent B artninkai village.
T h e b u lk o f th e m ateria! - 205 item s - is m a d e u p of folktales, m ore than
half o f th e se being m agic folktales. 63 legends a re closely related to o ld beliefs
Som e p ieces o f w o rk w ere taken fro m w ritten sources an d d o not belong to
verbal trad itio n
The publication w a s a rran g ed a n d textological notes w ere w ritten by Kostas
A leksynas. T h e intro d u cto ry p a rt, w hich rev iew s th e m aterial un d er publica­
tio n , th e ex p lan atio n s of texts w ere w ritten , th e genre a n d subject indexes w ere
com piled b y L eonardas Sauka. The glossary w as m a d e by Vitas Agurkus.
 TURINYS

Užsigulėjęs Ožkabalių p a s a k o ja m o s io s tautosakos rinkinys.

Leonardas Sauka...................................................................-.. .5

PASAKOS IK SAKMES

1. (Perkūnas persekioja v e ln iu k ą]....................... ... 19

2. [Pragėrė, n ė burnoj n e tu rė d a m a s ].................. 20
3. A pė karaliūnę ir s e n u k ą ...................................
4. A pė dvi s e s e r is ................................................... ................................21
5. A pė karalaitę ir k a ra liū n ę ................................ ..............................22
6. A pė dv y lik ą m e d i n a ų ...................................... ............................ 24
7. A pė vieną ra g a n ių ............................................. .......26
8. A pė rag a n ą ir p a u k š te s ............... ..................... .......28
9. A p ė katę, g aid į ir d a lg į..................................... .......29
10. A pė kerei v j Jo n ą .......................................~...... .......31
H - A pė katiną ir l a p ę ............................................ - ........................... 34
12. A pė A leną ir ž m o g ž u d ž iu s.............................. ........................... 36
13. A pė karaliūną ir ju o d ą š u n į............................. •••••••••«••••••• 39
14. A pė raganą ir v a ik u s......................................... 42
15. A p ė sen u k ą ir a n ū k ą ......................................... ........................... 43
16. A p ė vieną ž u viny k ą ......................................... ............................44
17. A p ė ku p ėiau s d u k te rį raganą ir k a ra lių ....... ............................46
18. A pė žm ogų ir v ilk ą ............................................ 51
19. A pė karaliaus s ū n ų ir saulės seserį 52
20. A pe m ergą, m ešką ir p e lę ................................ .................................55
21. A pė k e tu riasd ešim ti vieną s ū n ų .................... .............. -...............57
22. A pė žm ogų, kaip jį pavertė pati m Š unį....... .................................59
23. A pė karaliūnus ir r a g a n ą ................................ .................................. 61
24. A pė k u p ė ių ......................................................... ................................ 63
25. Apė žiniūną ir p o n ą ......................................... ................................ 65
26. A pė karaliūną ir užkeiktą karalaitę.............. ............................... 68
27. A pė ū kiny ko sū n ų ............................................ .......................... :... 72
28. A pe karalių ir te is d a rj...................................... ................................ 73
29. A pė tris d u k te r is ............................................... .................................75
30 A pė v aiką ir ž a ltj............................................... .................................77
31- A pe m erginą ir ž a l t į ........................................ .................................78
32. A pė vieną m otiną ir s ū n ų ....................... ...... .................................78
33. A pe m elnyko gizelį ir katę ............................. .................................79
34. A pė tris b ro liu s .............................................. ............................... 81

537
35 Apė mešką ir gaidį............................................................... ............ 83
36. [Aš pats].......................................................................
37. Apė giltinę ir vieno žmogaus sūnų.................................... ... 85
38. Apė vieną žuvinyką............................................................ ............ 87
39. Apė Jonuką nykštuką................................................. ........ ... -.......90
40. Apė karalių našlį....................... ....................................... - .... -.... 92
41. Apė tris melnyko sūnus ir užkeiktą karalystę...................... ............95
42. Apė du mcdinČiu ... .....ev 96
43. Apė Žiliną ir Kostilmą.......................................................
44. [Velnias gundo gerti).......................................................... ..........105
45. 1Velnias kenčia eimdvmo lieal........................................... .......... 106
46. [Tavo laimė, mano nelaimė] ............................................................ 106
47. Ado viena tėvą ir io tris sūnus............... ... 107
48. [Ponaitis su arkliška koia]............... ... 109
49. [Panai išvaro velnią]....................................
50. [Dvylika gaidžio vaivųl..................
51. Apė žmogų ir raganą..........................................................
52, Aoė žmogų ir velnią......... ..................................................
53 fSmil rutl 115
54. [Vokietukai neduoda miegot]............................... ............. .......... 116
55. [Kijevo raganos]............................. ................................... ........... 116
56. Apė razumą ir dalį............................................................... ........... 117
57. Apė vieną muzikantą ir velnius...
58. Apė poną ir keleivį studentą............................................... ...........120
59. Apė poną ir milžiną............................................................ ........... 122
60. Apė vieno karaliaus pačią ir jenarolą...................................
61 Apė brolius: du gudriu, o vieną kvailą.................................
62. Apė pono sūnų ir varlę..........................................-............ - ......... 128
63. Apė tris brolius................... -................. ......................... —...... 129
64. Apė neturtingą žmogų irjo dalį.......................................... ...........130
65. [Ženklai, kad prašys grabą daryti....................................... .......... 132
66. [Baltai apsirengusi moteriškė)............................................. ••••••••••••»« 132
67. (Trys baltos mergosj............................................................ ...........132
68. fPIiaukstereiimasl ......................... ............. 133
69. [Balta žmogysta varpnyčioi]............................................................ 133
70. [Baltas už durų]... 133
71. [Durų barškinimas mirties valandą]......... 134
72. (Vaidenasi miręs gaspadorius].............. 134
73. [Gaspadorius vilkalokas ir merga].............................................. 135
74. [Gaspadorius vilkalokas ir bernas].............................................. 135
75. Apė vieni* sūnų be dalies.......................................................... 136
76. Apė šinkarką ir velnią............................................................. 137
77. Apė vieną daktaru ir velniu............... 138
78. [Vaidenasi miręs sūnus] ..... _.............. 139
79. Apė du-da ir bobą................... ........ 140
80 (Apė vežimą slegiančias dvasias]........ 141
81 . [Baido prie Šlubelės]......................... 142
 82 Apė žmogų su pačia ii dukterį Alenelę . 142
83. | Reikia nustot verkusi ............. 143
84. Apė karaliaus tris sūnus ir varlę 143
85. Ape šunį ir genį......................... 148
86 Ape Joną karaliūnę................... 149
87. Apė karaliaus dukterį ir žaltį ..... 156
88. Ape bobą ir meškos koją........... 158
89. Apė drąsų berną u numirėlį ..... 158
90. Apė mergaitę ir žąsis................ ••••••••••• 159
91 [Velnias kūlikas]....................... ............ ...............161
92. Apė du brolius gudriu ir vieną kvailą...... ............................ 161
93 [Pamiršo pažadą nevesti kitos]................ .............................. 164
94 [Vienmarškinis pne kapinių] ..................... - ----- 165
95 [Pakaruoklis ir ligonbučio tarnas] ............ ....... ......... 165
96 Apc žmogžudį ir ūkinyko dukterį ............................ 166
97. [Sukčius asesorius]..................... ................... - ...... 167
98. [Ponia skrynioje]......................... ............................ 167
99. [Su dviem zuikiais išars]............. ............................ 168
100. [Bernas ir laumės pirty] .... ....................... 169
101. [Vaikinas ir laume]......... ......... — .............169
102. [Laumės verpėjos ir močeka].................... ............................ 170
103. Apė tris brolius..................................... . ..............................170
104. Apė žmogžudžius ir numirėli.................. ..........- .............. - 172
105. Apė žmogų, poną ir velnią...................... .............................. 173
106. Apė vieną ūkinyką ir berną ..................... ..............................175
107. Apė skarbą, kaip bagočius užkeikė.......... .............................. 176
108. [Laumukas].............~.............................. ............................ 177
109. Apė karalių ir žmogžudį......................... ...............................177
110. [Bernas apsaugo kūdikį nuo laumių]....... ................... 178
111. Apė muzikantą ir artoją — ............... ....... ............ .......... _ 179
112. [Kaziruotojas arklio kojom]..................... ......................... 181
113. [Didelėžuvis ežere]................................. ............................ 181
...-....-- -
115. Apė kunigaikšėio sūnų............... ................. 182
116 Apė velnio apsėstą paną ir senuką............... ................. 185
117 (Ar uipeėėtyti pinigai]............... ................. 186
118 . Apė Žalnierių ir raganą............... .............. 187
119. Anė kriaučių ir ninieus............... ............. 189
120. Apė Šiaudu ir poną................................................................ 189
121. Apė prūsų kereiv į matrosą.......... ................. 190
122. [Baldosi nekrikštytas vaikas]........
123 [Iš mergų - juodas Šuo]...............
124 [Rodosi pasikoręs ponas]............. ................. 193
125. [Lvdmt i kapus, arkliai baidosi1 ................. 193
126. [Velnias smaugia pono sūnų]........._................ _....................... 194
127. [Kam žadėta, tam ir teko] ........................................................195
128 Apė kalvį ir velnią..................................................................195

539
29 Ape bagOCių u stubelnyM -................ ......................................... 197
30. IKarčcmoi oasleoti oimcail..... ..................................... 198
31 Apė tinginį pono »ūni| ir velniu .................... ............ 199
32. Apė karaliūnaitę ir ragana.................... ............... .................201
33. Ape karaliaus dukterį ir kupčiaus sūnų
34 (Pinigai - tau, •skūra - man].......................... ................................ 204
35. Apė vandraunyka, peles ir bites................... ................................ 205
36. Apė žmogų ir merga.............. ..................... .......................... 207
37 (Slogutis ir bernas)....................................... ................................ 208
38. Apė ūkinyko sūnų ir vaidulus...................... ................................ 208
39. Anė boba ir velnią .............................. ................................ 710
40 Adc viena kupriaus dukteri „ 212
41. Apė vaiduti ..................................... .......................................... 213
4? Anė viena sūnų ir evdnnti vandeni ...... 714
43. Anė teisvbe ir neteisybe........... ................................... ..................215
44. Anė medinčiu ir merga ...
4.S Arx* viena žinocii. sauIp . mpnuit ir vt*iA 219
46. Apė soda *r tris sūnus.................................. ................ .............. 222
47. Apė pono pačia ir virėia ...
48. Apė meška ir meškinykų....... —-.................. ............................. . 223
49. (Skarbas vynmedžių darže)....................... . ................................ 224
50. (Kur galva, tai ir išmintis]............................ .........- .............. ...... 224
51 Anė hoha ir velnią
52. (Perkūnas ir vokietukasl.......... .................................................... 226
53. Apė viena žmogų ir jo sūnų......................... ................................ 227
54. Apė žmona ir paukščius...............................
55 Am'* aitvara ............
56 Anė viena sunu kurs baimės iešknio 730
57. Apė žmogų, žydą ir kereivį ........................ ....................234
58. Arė teisinea lona ir karaliūna..... ............ . ................................. 236
59. Apė muzikantą....... -............ ........................-............................ 240
60. fSunki avisl .................................................................................. 242
61. (Katinas iš andaroko atlankos]..................... ................................ 242
62. Anė dvvlika broliu ir viena sesele ..........
61
V«z. 1Aisė
IVV V«ec«*le
VVV•> »ir» fV/iitL'n... . ............... .... 746
64. Apė bevaikių pora....................................... .................................248
63. Anė tris mažus žmonelius eirioi................ .................................251
66. Aoė veroėia ir karaliūna................................................................ 254
67. Apė vaikus ir ragana.................................... .................. ...........256
68. Apė karaliaus žentą ir žalti — 758
69. Apė viena vandraunykų............................... ................................ 260
70. Kaip vienas kriaušius liko karaliaus žentu.... ................................. 262
71. Apė karaliūna.............................................. 263
72. Apė auksuota ir smaluota mergas................ ................................ 267
73. Apė septynis brolius varnus......................... .................................268
74 Anė kurniu............... ......... 270
75. Apė krikštynas mažų dvasių ................................... ......... ........... 271

540
176. Apė du broliu.................................................................................. 272
177 Apč karalių ir jo žentą......................................................................273
178. Apė grapo sūnų Joną ....................................................................... 278
179. Ape žmogžudžius ir mergą.............................................................. 279
180. Apč mažas dvasias...........................................................................281
181. Apė velnią kūmą............................................................................. 282
182. Apė raganių ir mergas 283
183. Apė melnyką ir velnią.......................................................................285
184. Apė karaliūnaity ir auksakasius........................................................ 289
185. Apč močeką ir paukšty.....................................................................291
186. Apč neturtingą žmogų ir smertj ....................................................... 294
187. [Žąsinas, gaidys, kate, šuo ir ožys miško trobelėje!..........................297
188. Apė karaliūnaity ir gulbes................................................................ 298
189. Apė karalaity, kuri miegojo per šimtą metų...................................... 301
190. Apė Rastinį ir Aleną.........................................................................303
191. Apė tris brolius.................................................................................304
192. Apė melnyko dukterį ir karalių........................................................307
193. Apė raganą.......................................................................................309
194. Apė joną karaliūną ir paną iš auksinio dvaro.................................. 311
195. Apė žmogų ir žvirblį 316
196. Apė vieną išmintingą bobą...............................................................318
197. Apė tris brolius................................................................................ 321
198. Apė karaliaus sūnų ir rupūžę........................................................... 323
199 Apė vieną keleivį............................................................................. 325
200 . Apė vaiką ir rožę..............................................................................327
201. [Stubelnyko sūnus - karalius]................. 328
202. [Broliai ir pana užkeiktame dvare]...................................................330
203. |Mainai[...........................................................................................333
204. [Vaikinas ir velniai užkeiktame dvare].............................................334
205. Apė žmogų ir velnią.........................................................................336
206. Apė kriaučių Vališką ir muzikantą...................................................338
207. [Vėžys ir jo vaikaij........................................................................... 342
208 Apė seną senuky ir numirėlius..........................................................343
209. Apė turtingą kupčių ir Joną Nelaimingą......................................... 343
210 Apė Jonuką ir Alenėly...................................................................... 349
211 . Apė raganą ir podukrą.....................................................................352
212. Apė senuką ir kalvio gizelį...............................................................354
213. [Ragana ir drugiai].......................................................................... 355
214. Apė užkeiktą karaliūną Ievų............................................................ 355
215. Apč mergą ir stebuklingą puodelį.................................................... 360
216. Apč karalaitę ir jos tarnaitę..............................................................360
217. Apč tris karaliūnaites....................................................................... 362
218. Apė vieną kupčių ir juodąjį.............................................................. 365
219. Apė karalių ir tris mergas ............ 369
220. Ape užkeiktą karalaitę ......................................................................371
221. Apė kupčiaus sūnų ir kanarką..........................................................374
222. Ape karalių ir marškinius................................................................ 376

541
 223 Ape žmogų ir totorių............................ ........................................377
224 Apė Viena neturtinėj žmogų.................. ................................. 378
225. Apė vieną žmogų ir »o pačią............ .............................................. 380
226 Apė vieno žmogaus sūnų ir laumes .............................................. 382
227. Apė ūkinyko dukterį ir laume......... ............................ ................ 384
228. Apė vieną žmoeu ir smerti.............. .................................... 385
229. Apė kurpių ir įenarolą ................................ .................................. 387
230. Apė velnią ir puodžių..................... ............ ................................ . 390
231. Apė du žmonis............................... >•••••.... ....... — .......... — ............. . 391
232. Aoė kereivi ir karalių....................
233. ĮKclimaraikšciu pririštas velnias!.................................................. ■—— ^- 39.5
— ——
234. Apė vieną karaliūną........................ ••••••tHlltnitMtntttMniMMMHtttHMiMtfMMiaa 390
235. Aoė lona ir io sūnų.........................
236- Apė pavandenine ragana ........................ ................................. 399
237. [Šventą dieną nežuvauk]................. 400
238. Apė vieną žmogų ir velnią...............
239. Apė du broliu: turtingą ir vargdienį.
240. Anė Žinovu ir lane ......
241. Apė berną ir Okinvką ....................... ............ ................................404
242. Apė bemavimą velnio..................... .......................... ‘(Uf
243. [Septyni broliai varnai ir sėslioj .. ............................................. 407
244. [Ponas ir nekenčiamas sūnusl......... .................................... ..........409
245. [Pono sūnus ir vilko sesuo].............. .................................-.........-i. 410
246. [Meškos šlubelė!.............................. ...................... 411
247. (Kas tą lankti kirs,..!................................................ ................ 413
248. 1Balti karveliai skiria dalį]................
249. (Karalienė nukirstom rankom]......... ■... ....................-...... .—.......... 417
250. (Aš tą poną praeaišvsu]..... .............
251. [Berno dalis].......... ................................................. ........... ........ 421
252. [Pana iš girios].................................................................... 423
253. [Mainais gautas avinukas].............................................................. 424
254. (Strielčius ir Marisenkal.........................................................
..........................— *--........ i?* ■ ^
255. [Seserų vaikas ir ragana].................. ................................ . 42^
256. [Vyno obelis ir vyno šulnys]............ 479
257. fCkinyko pati ir žmoežudisl............
258. [Uršulė ir raganai ............................................................. 437
259. IŽmogžudis ir ūkinyko dukterys].... ............................................. 432
260. |Atplauk, putai...... ..... .................... ....................................... 434
261, IVasisI............................................................................... 435
262. (Kačiukai ir lapėl..................... .....
263, (Skiepe, atsiverki................................... 437
264. (Jonukas ir jo žvėrys).......................
265. (Kietis nesupa]........... ..................... ............................. ...... ......... 441
266. (Velniukas padaro kunigu]..............
267. (Duktė vaiske].............................. ............................................. 443
268 (Mergina, ragana ir jos duktė]......... ......................................... . 444
269. (Pupa iki dangaus]........................... ............................................. 447

542
270. [Žmogžudį* .r ponaitis].....................................................................447
271 [RopčĮ............................................................... 448
272. [Bernas ir |o gizeliai]........................................................................ ...
273 [Karaliaus dukterų išgelbėtojas]........................................................ 452
274. [Vėjas piršlys]............ - ..... ..............................................................459
275. [Bernas ir senukas].................................................... 465
276. IViso svieto bagočius ir klebono vaikas]............................................466
277. [Meisteris ir raganius].........................................................................
278. [Ancas per bemąj................................................. 476
279. [Kereiviai ir kunigas]........................................................................ 479
280. [Meškaausis, Kalnavertis, šaldgeležis].............................................. 480
Tekstologinės pastabos. Kostas Aleksynas...................................................485
Paaiškinimai. Leonardas Sauka................................................................... 488
Žanrinė ir tipinė tekstų rodyklė. Isonardas Sauka.......................................523
Žodynėlis. Vitas Agurkis............................................................................595
Ožkabaliai' Folktales and Legends (recorded by Vincus Basanavičius).
S u m m a r y .............................................................................. 536
Ba 497 Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka / surinko
Jonas Basanavičius. - Vilnius. 1993 -
(Jr.)
T. 8: Ožkabalių pasakos ir sakmės / užrašė Vincas Basana­
vičius; |parengė Kostas Aleksynas; įvadą „Užsigulėjęs Ožka­
balių pasakojamosios tautosakos rinkinys" (p. 5-16) ir paaiš­
kinimus parašė Leonardas Sauka]. - Vilnius : Liet. literatūros
ir tautosakos inst., 2001. - 542 J2J p. - Santr. angį. - Virš. tik
tomoantr. - Kn. taippat: Tekstologinėspastabos / KostasAlek­
synas. p. 485-487. - ISBN9986-513-71-5
štam e tom e pirm ą kart.* publikuojam as Lietuvių literatūros ir tautosakos
instituto rankraštyne saugom as pasakų ir sakm ių rinkinys, kurį iš brolio Vinco
surinktos m edžiagos sudarė Jonas Basanavičius.

UDK 398(474.5)

OŽKABALIŲ PASAKOS IR SAKMĖS

Juno Basanavičiaus tautosakos biblioteka
VIII tomas

Redaktorius VitasAgurkis
Viršeliodailininkas RimantasTumasonis

IšleidoLietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas,Antakalniog.6,2055Vilnius
Spausdinol|„Petroofsetas*,Žalgiriog.90.2005Vilnius