MUZIKOS KŪRINIŲ ANALIZĖ

Muzikos kūrinių analizė – mokslas, nagrinėjantis muzikos kūrinius, jų formas.

Analizuojami kūrinį sudarantys elementai bei jų sąveiką, skiriant ypatingą dėmesį kūrinio struktūrai.

Muzikos kūrinys turi tam tikrą formą (struktūrą), kuria, panaudojant muzikos išraiškos priemones
(muzikos kalbos elementus), perteikiamas tam tikras turinys.
Turinio pateikimas ir plėtojimas turi savo dramaturgiją.

MUZIKOS KALBOS ELEMENTAI

 Faktūra
 Melodija
 Ritmas
 Metras
 Tempas
 Dinamika
 Tembras
 Registrai
 Artikuliacija
 Tembrai
 Harmonija

Faktūra – muzikinės medžiagos išdėstymo būdas.

Pagal sudėtingumą faktūra skirstoma:
 Vienbalsė (monodinė) – turinti vieną melodinę liniją.
 Daugiabalsė:
o Homofoninė – faktūra, kurioje muzikinė medžiaga dėstoma skirstant balsus į
pagrindinius ir pritariamuosius (akompanuojančius).
o Polifoninė – faktūra, kurioje išryškėja kelios savarankiškos melodijos – linijinis,
horizontalusis muzikinės medžiagos plėtojimo būdas.
Faktūros tipas, apjungiantis homofoninę ir polifoninę faktūrą, vadinamas sudėtinguoju
daugiabalsiškumu.

Melodija – pagrindinis muzikos kūrinio elementas. Tai meniškai įprasminta muzikos garsų ir jų
santykių visuma, dėstoma horizontaliai laike.
Melodijų visuma kūrinyje vadinama melodika.

Analizuojant melodiją nagrinėjama:

 Intonacinė struktūra (intonacija – melodinis vingis, išreikštas tam tikrais garsų intervaliniais,
ritminiais, derminiais santykiais);
Kai kurios intonacijos tapo savotiškais muzikiniais simboliais:
- krintančios sekundos pustonio (m.2 VI-V minore) - „atodūsio“ intonacija;
- sekstos kylančio šuolio su laipsnišku nusileidimu (m.6 V-III-(II)-I minore) – „ilgesio“
intonacija;
- kvartos šuolis aukštyn (V-I) – „ryžto“ intonacija;
- mažorinio trigarsio garsais grindžiama „fanfarinė“ intonacija;
- dviejų balsų „auksinės slinkties“ intonacija (seksta-kvinta-tercija III/I-V/II-I/III);

1
  Melodinė linija – melodiją sudarančių pakilimų ir nusileidimų visuma (melodijos kontūras).
Nuo melodijos judėjimo krypties priklauso jos didėjanti (kylant) ar slūgstanti (leidžiantis)
įtampa.
o Melodijos tipai:
- Melodija, plėtojama viename lygyje (vieno tono kartojimas – rečitavimas; tono
apsupimas gretimais tonais - apdainavimas);
- Kylančios krypties melodija;
- Krintančios krypties melodija;

Melodijoje gali būti derinami keli melodinės linijos tipai. Tokiu būdu melodijoje susidaro
ryškesnė banga (kyla-leidžiasi ar atvirkščiai) arba nedidelis bangavimas.
Garsai melodijoje gali judėti laipsniškai arba panaudojant šuolius.

o Melodijos viršūnė (kulminacija) – aukščiausias melodijos pakilimo taškas.

- Viršūnė-šaltinis (viršūnė-ištaka) būna melodijos pradžioje;
- Viršūnė-horizontas (viršūnė-išvada) būna melodijos pabaigoje.
o Kulminacija – melodijos viršūnė, sutampanti su muzikos emociniu pakilimu.
Kulminacijų gali būti kelios (pagrindinė ir šalutinės).
o Būdingiausia pagrindinės kulminacijos vieta – kūrinio antroje pusėje, paskutiniame
trečdalyje ar ketvirtadalyje. Kulminacija paskutiniame trečdalyje ar ketvirtadalyje
vadinama „aukso pjūvio“ kulminacija.

 Derminė struktūra – melodijos garsų derminių santykių visuma. Joje išryškėja dermių
(mažoro ar minoro) atspalviai, pasitelkiamos dermės laipsnių traukos ir intervalinės savybės,
apsiribojama diatonikos laipsniais arba panaudojami chromatizmai.

Ritmas – garsų santykių visuma laike. Ritminės vertės, atsietos nuo garsų aukščio vadinama ritminiu
piešiniu.
- Sumavimo ritmas – kai smulkesnės ritminės vertės stambėja;
- Skaidymo ritmas – kai stambesnės ritminės vertės smulkėja;
- Taškuotasis (punktyrinis) ritmas – panaudojant taškus ( );
- Apverstasis taškuotasis (lombardinis arba atvirkščiai taškuotasis )
Ritmą paįvairina įvedamos sinkopės, netradicinė ritminių verčių dalyba (triolės, kvintolės ir
pan.).

Metras – organizuoja garsų trukmės santykius.

Metras, kaip ir ritmas gali būti beakcentinis ir akcentinis.
Akcentiniame metre išryškėjus stipriosioms metrinėms dalims metrai skirstomi:
 Paprastieji poriniai (dviejų dalių)
 Paprastieji neporiniai (trijų dalių)
 Sudėtiniai – sudaryti iš kelių vienodų (porinių ar neporinių) metrų;
 Mišrūs – sudaryti iš kelių skirtingų (porinių ir neporinių) metrų;
 Kintamieji – pastoviai arba nepastoviai gretinami skirtingi metrai.

2
Tempas – muzikos atlikimo greitis. Kartu tempas nurodo ir atlikimo charakterį.

Pagrindiniai tempai
Labai lėti tempai Largo Plačiai
Lento Lėtai
Adagio Lėtai,ramiai
Lėti tempai Larghetto Gana plačiai
Andante Neskubant
Sostenuto Santūriai, sulaikant
Vidutiniai tempai Andantino Greičiau už Andante
Comodo Patogiai, laisvai
Moderato Vidutiniškai
Allegretto Vidutiniškai greitai
Greiti tempai Allegro Greitai
Vivo, Vivace Gyvai, greitai
Presto Labai greitai
Papildantys žodžiai molto , assai labai
poco truputį
non troppo ne per daug
Kintančio tempo nuorodos accelerando (accel.) greitinant
ritenuto (rit.) lėtinant
ritardando (ritard.) retinant

Dinamika – melodijos ar jos atskirų garsų garsumo laipsnis. Dinamikos augimas ar atoslūgis dažnai
sutampa su melodinės linijos kilimu ar kritimu, turi tiesioginę įtaką kulminacijoms.

Registrai – instrumento ar balso diapazono atkarpos (žemasis, vidurinis, aukštasis).

Diapazonas – instrumento ar balso išgaunamų garsų apimtis nuo žemiausio iki aukščiausio.

Artikuliacija – atlikimo būdai (legato, staccato, non legato, glissando, pizzicato ir pan.).

Tembrai – garsų spalvos. Tembrų panaudojimas išryškėja kameriniuose arba orkestriniuose

kūriniuose.

Harmonija – daugiabalsės muzikos sąskambių ir jų santykių visuma.

Harmoniją sudarantys akordai, priklausomai nuo savo funkcijos, pastovumo ar nepastovumo sukuria
tam tikrą emocinės įtampos laipsnį.

Harmonija yra svarbi suvokiant kūrinio formą. Harmoninės kadencijos pažymi formos dalių pabaigas,
priklausomai nuo kadencijos rūšies (pusinė, baigiamoji) parodo muzikinės minties išbaigtumo lygį.
Muzikos formai labai svarbus tonacinis planas – tonacijų išdėstymas formos dalyse.

3
MUZIKOS KALBOS SINTAKSINĖ STRUKTŪRA

Muzikos sintaksę sudaro smulkiųjų struktūrinių elementų santykiai ir dėsningumai.

Muzikos kalba daloma į sudėtines dalis, panašiai kaip ir šnekamojoje kalboje.
Tarp struktūrinių kūrinio elementų esantys atsikvėpimai, pertraukimo momentai vadinami cezūromis.
Jos padeda atskirti sintaksinius darinius ir pagal jų išsidėstymą nustatyti kūrinio formą. Cezūra – riba
tarp gretimų darinių.

Cezūros požymiai:
 Pauzė (ypač kai pauzė ilgesnė);
 Tęsiamas garsas melodijoje (būdingiau esant akordiniams garsams);
 Ritminės figūros pakartojimas;
 Kadencija;
 Naujo tematizmo pasirodymas, melodinės bangos pabaiga;
 Harmonijos, tempo, dinamikos, registrų, faktūros pokyčiai.

Vienas darinys į kitą gali pereiti ir be cezūros. Darinio pabaigai sutapus su kito darinio pradžia susidaro
santapa (darinio kadencijos baigiamasis akordas tampa pirmuoju naujo darinio akordu – santapinė arba
įbėgančioji kadencija).

Sintaksinius darinius išryškina ir akcentuoti melodijos garsai, nebūtinai sutampantys su metriniais

akcentais. Tokie prasmingi akcentai vadinami iktais (kirčiais).

Prieš akcentuotą garsą esantis neakcentuotas garsas vadinamas preiktu (prediktu), po akcentuoto garso
– postiktu. Darinyje esantis iktas sudaro to darinio energijos kulminaciją, preiktas – energijos kaupimą,
o postiktas – energijos atoslūgį. Stambesnėse formose preiktu taip pat vadinamas įtampą auginantis
darinys prieš reprizos sugrįžimą.

Sintaksinis darinys, turintis tik vieną iktą, vadinamas elementariuoju dariniu arba tiesiog –
sintaksiniu motyvu.
Pagal prasminio akcento (ikto) santykį su neakcentuotais garsais sintaksiniai motyvai būna:
- Chorėjinis matyvas: ʹ ˘ iktas, postiktas;
- Jambinis motyvas: ˘ ʹ preiktas, iktas;
- Amfibrachinis motyvas: ˘ ʹ ˘ preiktas, iktas, postiktas;
- Nepilnas (iktinis) motyvas: ʹ iktas.

Sintaksinių darinių tipai: motyvas, frazė, sakinys.

4
Motyvas
Sintaksinis motyvas arba tiesiog motyvas turi vieną iktą (prasminį kirtį).
Motyvo apimtis dažnai apima vieną taktą (su prieštakčiu arba be jo). Tačiau gali būti ir mažesnių
(submotyvai) bei didesnių motyvų (didieji motyvai).

Submotyvas – už taktą mažesnis darinys, dažnai prilygstantis takto metrinei daliai.

Didysis motyvas – kelis taktus apimantis motyvas.

Frazė – melodiškai išbaigtas darinys, turintis keletą iktų.

Jos apimtis – dažniausiai du taktai, bet gali būti ir trys, keturi ar daugiau taktų.
Frazės gali būti dalios ir nedalios.
Dalioje frazėje juntamos cezūros, jos padeda išskirti motyvus, kurių paprastai būna po du. Tačiau būna
ir daugiau motyvų turinčių frazių.
Nedalioje frazėje motyvai tik numanomi, ji yra vientisa, be atsikvėpimų (cezūrų).

Frazės jungiamos į sakinius. Sakiniuose dažniausiai būna po dvi frazes, rečiau – trys ar keturi.
Sakiniai sudaro periodą – mažiausią muzikinę formą.

Darinių santykio tipai

Klasicizmo homofoninėje muzikoje sintaksiniai dariniai dažnai išdėstomi remiantis kvadratiškumo

principu, kai kiekvienas darinys sudaromas iš lyginio taktų skaičiaus ir yra dalomas į lyginį skaičių
smulkesnių darinių. Pvz.: periodas (8 t.) turi du sakinius (po 4 taktus), sakiniai – po dvi frazes (po 2
taktus), o frazės – po du vieno takto motyvus.

Pagrindiniai darinių santykių tipai: periodiškumas, sumavimas, skaidymas.

Periodiškumas – vienodos apimties ir tos pačios ar panašios (temine intonacija, ritminiu piešiniu)
muzikinės medžiagos darinių (motyvų, frazių) gretinimas.

Sumavimas – kai po dviejų vienodų darinių eina dvigubai stambesnis vientisas darinys. Pvz.: du atskiri
motyvai + vientisa frazė (1+1+2), arba - dvi atskiros frazės + vientisas sakinys (2+2+4).

Skaidymas – atvirkštinis sumavimui darinių santykis, kai po vientiso darinio eina du dvigubai
smulkesni dariniai: po vientiso sakinio eina dvi atskiros frazės (4+2+2) arba po vientisos frazės – du
atskiri motyvai (2+1+1).

Taip pat pasitaiko jungiami keli darinių santykio tipai:

Sumavimo periodiškumas (2+2+4, 2+2+4 arba 1+1+2, 1+1+2) arba skaidymo
periodiškumas (4+2+2, 4+2+2 arba 2+1+1, 2+1+1).

Skaidymas su baigiamuoju sumavimu (2+2+1+1+2 arba 2+1+1+4 ir pan.).

Progresuojantis sumavimas ir progresuojantis skaidymas, kai muzikinė mintis laipsniškai

sumuojama arba skaidoma (sumuojama: 1+1+2+4, skaidoma: 4+2+1+1).

5
MUZIKOS KŪRINIO TEMA IR TEMATIZMO PLĖTOJIMO BŪDAI

Kūrinio tema – kūrinio ar jo dalies svarbiausia muzikinė mintis, kūrinio pagrindas. Ji išsiskiria savo
temine medžiaga – būdingais muzikos kalbos elementais (melodinėmis intonacijomis, ritmu, faktūra,
harmonija ir pan.)

Polifoninė tema – fugos ar kito polifoninio kūrinio pagrindas – nedidelės apimties, kad būtų lengvai
įsimenama ir atpažįstama.

Homofoninė tema būna ilgesnė, kartu labiau išbaigta ir uždaresnė. Pagal apimtį tai dažniausiai sakinys
ar periodas. Variacijose gali būti ir dviejų ar trijų dalių formos apimties. Trumpesnės už sakinį temos
sutinkamos rečiau.

Svarbiausias temoje pradinis motyvas (teminis motyvas) arba frazė – teminis branduolys, iš kurio
išauga visa tema.
Tema savo turiniu gali būti vientisa – nekontrastinga, tačiau būna ir nevientisų temų, turinčių ne vieną,
o kelis skirtingus ar net kontrastingus teminius branduolius.

Tematizmo plėtojimas
Kūrinyje temos plėtojimas skirstomas į kelis etapus:
- Ekspozicija – temos pateikimas, eksponavimas;
- Įtvirtinimas – temos pakartojimas (būna ne visada);
- Plėtojimas – temos perdirbimas;
- Užbaigimas – temos plėtojimo apibendrinimas, sudarant kadenciją arba primenant ekspoziciją.
Šis planas gali būti tiek viso kūrinio eigoje (paprastose formose), tiek pačioje temoje, ypač stambesnės
apimties kūriniuose.

Tematizmo plėtojimo metodai (būdai)– kartojimo, varijavimo, perdirbimo, laisvo plėtojimo.

Kartojimas – temos ar jos elementų kartojimas, siekiant jį įtvirtinti.

Smulkaus sintaksinio darinio (iki 3-4 taktų)
kartojimas tampa sudėtine formos dalimi,
suvokiama kaip atskiras formos elementas. Tačiau
pakartotas stambesnis epizodas (periodas ir
didesnis) su ta pačia kadencija laikomas vienu ir
tuo pačiu dariniu, nesudarant papildomos formos
dalies.

Varijavimas – tematizmo (temos) kartojimas su nežymiais pakeitimais (melodinės linijos, ritmo,

harmonijos, faktūros, dinamikos, tembro arba keleto iš jų). Temos ar jos elemento pakartojimas
sekvenciškai – taip pat laikoma vienu iš varijavimo būdų.

Perdirbimas – naudojant šį plėtojimo būdą keičiama temos struktūra, išskiriant iš temos būdingus
sintaksinius elementus (motyvus, frazes) ir juos įvairiai varijuojant, gretinant jungiant į naujus darinius.
Tema gali būti vystoma ir jos neskaidant, bet keičiant jos melodinę, ritminę ar harmoninę sandarą.

Laisvas plėtojimas grindžiamas naujų teminių elementų, intonaciškai giminingų pradinei temai,
įvedimu, nekartojant nei temos, nei jos elementų.

6
MUZIKOS FORMOS SUDARYMO PRINCIPAI

Formos sudaryme svarbų vaidmenį vaidina teminis vientisumas (vienovė) ir kontrastas.

Su tuo yra susijęs repriziškumas – temos pakartojimas po tam tikro laiko (po plėtojimo ar naujo
tematizmo pateikimo).

Tiksli repriza – kai tiksliai pakartojama visa teminė medžiaga. Tokia repriza dažnai pažymima
sutartine formule da capo al fine (D.C. al fine arba tiesiog D.C.).

Pakeistos teminės reprizos:

- Pakeistos tonacijos repriza - tema grįžta su tonacijos pakeitimais.
- Variacinė repriza – tema grįžta ornamentiškai išpuošta, paįvairinta melodinėmis figūracijomis.
- Dinamiškoji repriza – tama grįžta paįvairinta intensyvesne dinamika, sodresne harmonija,
tirštesne faktūra. Be šių dinaminių ypatybių grįžtanti tema (tiksli ar pakeista) vadinama
statiškąja repriza.
- Sutrumpinta repriza – kartojamas ne visas tematizmas (tik dalis temos).
- Praplėstoji repriza – tematizmas plėtojamas labiau, nei ekspozicijoje.
- Sintetinė repriza – jungiamas pradinės ir vidurinės dalies tematizmas.
- Veidrodinė repriza – kūrinio temos išdėstomos atvirkštine seka.
- Tonacinė repriza – grįžta pradinė tonacija, bet tematizmas nekartojamas.
- Tariamoji repriza – tema grįžta, bet ne pagrindine tonacija – anksčiau, nei pasirodo pagrindinė
tonacija.