Termodinamika

Doc.dr. Milda Pečiulienė

 Termodinamika
Termodinaminis kūnų tyrimo
metodas
 Medžiagų savybes ir jose vykstančius pasikeitimus
galima tirti dviems metodais: molekuliniu ir
termodinaminiu.
 Pirmuoju metodu kūnų savybės aiškinamos laikant,
kad kūnai sudaryti iš molekulių, kurios chaotiškai
juda.Čia remiamasi vidutiniais dydžiais, kurie
apibūdina molekulių judėjimą. Todėl sakoma, kad ši
teorija vartoja molekulių kinetinį arba statistinį
metodą.
 Termodinamika nagrinėja kūnų savybes bei
įvairius procesus visiškai nesigilindama į jų
mikroskopines priežastis.
 Termodinamika aprašo energijos pasikeitimus ir
jos perdavimo būdus, nurodo kuria kryptimi gali
vykti vienoks ar kitoks procesas.
 Termodinamika nustato įvairius dėsnius, bet
neatskleidžia reiškinių kilmės bei mechanizmo.
 Pirmasis termodinamikos dėsnis
 Sistema gali pereiti iš vienos būsenos į kitą,
gaudama arba atiduodama išoriniams kūnams
šilumos kiekį arba atlikdama darbą.
 Sistemos gautas šilumos kiekis lygus vidinės
energijos pokyčio ir darbo atlikto išorinių kūnų
atžvilgiu sumai.- tai yra pirmas termodinamikos
dėsnis.
∆Q = ∆U + ∆ A
 ∆Q = ∆U + ∆ A

∆Q –gautas šilumos kiekis, J,

∆U – vidinės energijos pokytis, J,
∆ A –sistemos atliktas darbas, J.

Šį dėsnį galima parašyti diferencialinėje formoje:

dQ = dU + dA,
dA = dQ - dU .
 Iš pirmo termodinamikos principo matome, kad
sistema gali atlikti darbą vartodama vidinę
energiją, arba gaudama šilumos kiekį iš išorinių
kūnų.
 Procesas, kuriame sistemos iš pradinės
būsenos pereina į naujas būsenas, o po to vėl
grįžta į pradinę būseną vadinamas uždaruoju
arba cikliniu.
 Cikliniame procese vidinės energijos pokytis
dU = 0, tada dA = dQ – darbas cikliniame procese
gali būti atliktas tik suteikus sistemai šilumos kiekį.
 Vadinasi, neįmanoma sukurti tokio periodiškai
veikiančio variklio, kuris atliktų darbą negaudamas
išorinės energijos – neįmanoma sukurti pirmos
rūšies perpetum mobile.
 Dujų plėtimosi darbas
 Šiluminėse mašinose, plečiantis kurioms nors
dujoms ar vandens garui, atliekamas darbas
eikvojant suteiktą šilumos kiekį.
 Tarkime, kad cilindre su stūmokliu yra dujos, kurių
slėgis p.
 Stūmoklis, kurio plotas S, dujų slėgio veikiamas,
pasislinko nuotoliu ds. Jei šis poslinkis yra
mažas, tai galime laikyti, jog slėgis nepasikeitė, ir
veikianti jėga F = p · S, o dujų plėtimosi darbas:
dA  Fds  pSds  pdV
dV – tūrio pokytis
 Elementaraus darbo formulė teisinga ne tik dujų,
bet ir kitų medžiagų plėtimuisi.
 Visais atvejais, tūriui didėjant, slėgis turi būti
pastovus ir procesas turi būti pusiausvyras.
 Plėtimosi darbas apskaičiuojamas sumuojant t.y.
integruojant elementarius darbus:

V2

A   p  dV
V1
 Šį integralą galėsime apskaičiuoti, jei žinosime
slėgio priklausomybės nuo tūrio matematinę
išraišką.
 Darbą išreiškiantį integralą galime apskaičiuoti ir
grafiškai
 Dujų plėtimosi procesą
diagramoje vaizduoja
kreivė1_2.
 Elementarus darbas
dA=p·dv
 Grafiškai šią sandaugą
vaizduoja siauros juostelės
plotas.
 Visas darbas, atliekamas
plečiantis dujoms nuo tūrio
V1 iki V2 t.y. , grafiškai
randamas sudėjus
elementarius plotelius.
 Plotelių suma sudaro
figūros V112V2 plotą .
Pirmojo termodinamikos principo
taikymas izoprocesams
Į pirmojo termodinamikos dėsnio išraišką
dQ = dU + dA,
įrašome elementaraus darbo vertę
dA = p dV.
dQ = dU + p dv.
Pritaikysime šį dėsnį dujų izoprocesams.
1. Izochoriniame procese tūris V = const.
Todėl tūrio pokytis dV = 0 ir darbas A=p·dV = 0.
dQ = dU .
Visas dujoms suteiktas šilumos kiekis yra
suvartojamas vidinei energijai padidinti.
Q  U m 2  U m1  CV (T2  T1 )

Izochoriškai šildomos
dujos darbo
neatlieka. Plotas po
tiese lygus nuliui
2. Izobariniame procese p = const. Atliktas dujų
plėtimosi darbas

V2

A   pdV  pV2  V1 
V1

T2

RT2 T 1 
m m
A  RT  dT 
M T1
M
Dujoms suteiktas šilumos kiekis šiuo atveju
suvartojamas iš dalies vidinei energijai
padidinti, iš dalies – darbui atlikti nugalint
išorinį slėgį.
Q  U  A

dQ  dU  pV2  V1 
3. Izoterminiame procese T = const.
Idealiųjų dujų vidinė energija priklauso tik nuo
temperatūros. Kadangi šiame procese temperatūra
nekinta, tai dU = 0. Tada
dQ = pdV.
Visas suteiktas šilumos kiekis eikvojamas
darbui, kurį atlieka besiplėsdamos dujos.
Iš Klapeirono ir Mendelejevo lygties išreiškiame
slėgį: m RT
p
M V
V2
m dV m V2 m p1
A RT   RT ln  RT ln
M V1
V M V1 M p2
Plotas po izoterme yra
lygus idealiųjų dujų
plėtimosi darbui

4. Adiabatinis procesas
Adiabatiniu vadinamas toks procesas, kuriame
kūnų sistemos būsena kinta nevykstant šilumos
mainams su aplinka.
Pvz., jei cilindre, kurio sienelės nelaidžios
šilumai, slėgsime dujas, tai vyks adiabatinis
procesas.
 Kadangi adiabatiniame procese sistema negauna
ir neatiduoda šilumos, t.y. dQ = 0, tai dujų
plėtimosi darbas pagal pirmąjį termodinamikos
dėsnį yra lygus:
dA = - dU
 Minuso ženklas rodo, kad dujoms adiabatiškai
plečiantis, vidinė energija mažėja.
 Idealiųjų dujų vidinė energija yra tiesiog
proporcinga temperatūrai.
 Vadinasi, dujoms adiabatiškai plečiantis, jų
temperatūra mažėja.
Iš Klapeirono ir Mendelejevo lygties:

 1
p1V1   V1  
A  1    
  1   V2  
 
 Arba, atvirkščiai, suslegiant dujas adiabatiškai,
išorinės jėgos atlieka darbą ir dujų vidinė energija,
kartu ir temperatūra, didėja.
 Kadangi adiabatiniame procese temperatūra
keičiasi, tai jo negalima aprašyti Boilio ir Marioto
dėsnio lygtimi.
 Lygtį adiabatiniam procesui išvedė prancūzų
matematikas S.Puasonas:

pVm  const.
 1

CP pastovaus slėgio ir
pastovaus tūrio molinių
TVm  const.
CV
šilumų santikis
Adiabatės kreivė statesnė dėl to,
kad slegiant dujas izotermiškai,
jų slėgis didėja dėl to, kad
didėja jų tankis.

Adiabatinio suslėgimo metu,

slėgiui didėjant, didėja ne tik
dujų tankis, bet ir temperatūra.

Adiabatiškai plečiantis dujoms, Dujų savybė adiabatiškai

dėl to, kad sumažėja plečiantis ataušti
temperatūra, slėgis nukrinta panaudojama praktikoje,
daugiau negu skystinant orą bei kitas
joms plečiantis izotermiškai. dujas.
TERMODINAMINIUS PROCESUS
APIBŪDINANČIŲ DYDŽIŲ SUVESTINĖ
 Grįžtamieji ir negrįžtamieji procesai.
Karno ciklas
Grįžtamuoju vadinamas toks procesas, kuris gali
vykti tiesiogine, o paskui atvirkščia kryptimi.
Sistema vėl praėjusi tą pačią būseną ir grįžusi į
pradinę, nepalieka aplinkos kūnuose jokių
pokyčių.
Jeigu toks atvirkščias perėjimas nevyksta arba,
procesui pasibaigus, aplinkiniuose kūnuose ir
pačioje sistemoje lieka kokių nors pokyčių, tai
procesas yra negrįžtamas.
 Žinomi geografinis, geocheminis, Saulės
aktyvumo ir kiti ciklai.
 Daugelis svyravimų taip pat yra cikliniai
procesai.
 Termodinaminių ciklų principu veikia šiluminiai
varikliai, šaldymo mašinos, kompresoriai ir kt.
įrenginiai.
 Termodinaminį ciklą sudaro bent du cikliniai
procesai, kurių vienas susietas su dujų
plėtimusi, kitas – su jų suspaudimu.
Dujų plėtimosi darbas yra lygus plotui po kreive a ir yra
teigiamas, o jų suslėgimo darbas lygus plotui po kreive b ir
yra neigiamas (jį atlieka išorinės jėgos).

Ciklo darbas A  Aa  Ab  S (kilpos _ plotui)

 Kai A > 0, ciklas vadinamas tiesioginiu.
 Kai A < 0, ciklas vadinamas atvirkštiniu.
 Šiluminis variklis veikia tiesioginiu, o šaldymo
mašina atvirkštiniu ciklu
 • Kadangi sistema grįžta į pradinę būseną, tai jos
vidinės energijos pokytis abiem atvejais lygus
nuliui, t.y. ΔU121=0
.• I termodinamikos principas termodinaminiam
ciklui
Qgaut  Qatid  Anaud

• Ciklo naudingumo, koeficientas parodo, kuri

gauto šilumos kiekio dalis virto naudingu darbu

Qgaut  Qatid Anaud

  1
Qgaut Qgaut
 Šaldymo mašinoje medžiaga imama iš šaltesnio kūno
ir perduodama šiltesniam išorinių jėgų pagalba.
 Šaldymo mašina apibūdinama šaldymo koeficientu ε,
parodančiu, kiek kartų paimtas šilumos kiekis didesnis
už išorės jėgų darbą
Q2 1 
 
Ais 
čia η – šiluminio variklio (tokio pat tiesioginio ciklo)
naudingumo koeficientas.
 Seniai dedamos pastangos sukonstruoti tokius
šiluminius variklius, kurie kuo daugiau gauto
šilumos kiekio paverstų mechaniniu darbu.
 Prancūzų inžinierius S. Karno (1824 m) teoriškai
tyrė idealios mašinos veikimą.
 Karno nagrinėjo grįžtamąjį procesą, kai nėra
nuostolių dėl trinties ir šiluma nesisklaido pro
cilindro sieneles. Tokiame procese atliekamas
didžiausias mechaninis darbas.
 Darbine medžiaga jis laikė idealias dujas. Plėtimosi
procesas bus grįžtamasis, jei dujos plėsis
izotermiškai arba adiabatiškai.
Karno ciklą sudaro du izoterminiai ir
du adiabatiniai procesai
Dujų izoterminį plėtimąsi
vaizduoja kreivė 1-2 .
Šio proceso metu sistema
gauna šilumos kiekį Q1 ir
atlieka darbą

Atjungus šildytuvą dujos

plečiasi adiabatiškai ir
atlieka darbą
Šio proceso baigtinė
temperatūra T2 lygi
temperatūrai aušintuvo, prie
kurio prijungiamas cilindras
su dujomis.
Dėl sukamo veleno
inertiškumo dujos
izotermiškai suslegiamos iki
4-os būsenos.
Tam reikalingas darbas lygus
aušintuvui atiduotam šilumos
kiekiui
Ciklas baigiamas
adiabatiniu dujų suslėgimu,
atjungus aušintuvą, iki
pradinė būsenos.
Šio proceso darbas

Per ciklą atliktas darbas

lygus procesų metu atliktų
darbų sumai
Geometriškai jis lygus
kilpos plotui.

Ciklo naudingumo
koeficientas

Idealiosios šiluminės mašinos, dirbančios pagal

grįžtamąjį Karno ciklą, naudingumo koeficientas
priklauso tik nuo šildytuvo ir aušintuvo
temperatūrų (Karno teorema).
Norint padidinti naudingumo koeficientą, reikia
didinti temperatūrų skirtumą ΔT=T1-T2, tačiau
realiojo šiluminio variklio η riboja aplinkos
temperatūra ir paties variklio medžiagų lydymosi
temperatūra.
Atvirkštiniu Karno ciklu veikiančios šaldymo
mašinos koeficientas priklauso tik nuo šalto ir šilto
kūnų temperatūrų, tačiau yra atvirkščiai
proporcingas jų skirtumui
Vokiečių išradėjai N.Otas, K.Bencas, G.Daimleris,
V.Maibachas ir R.Dyzelis paskutiniais XIX a.
dešimtmečiais sukūrė veikiančius šiluminius
vidaus degimo variklius ir jiems pritaikytus
dviračius, triračius ir keturračius automobilius.
1876 metais išrastas keturtaktis variklis, dar kitaip
vadintas Otto variklis, pavadintas Nikolaus August
Otto garbei. Šis variklis buvo varomas benzinu.
Tačiau norint maksimaliai sumažinti kuro
sąnaudas, 1893 metais buvo išrastas dyzelinis
keturių taktų variklis. Jo išradėjas Rudolph Diesel.
Keturtakčio variklio sudedamosios dalys:
1. Vožtuvo spyruoklė
2. Išmetimo vožtuvas
3. Cilindro galva
4. Aušinimo skystis
5. Stumoklis
6. Karteris
7. Alkuninis velenas
8. Švaistiklis
9. Cilindras
10. Degimo kamera
11. Įsiurbimo vožtuvas
12. Įsiurbimo anga
13. Kumštelis
14. Velenėlis
15. Žvakė
16. Paskirstymo grandinė (jos paveikslėlyje nesimato)
Veikimo principas:
1. Įsiurbimas. Stumoklis leisdamasis
cilindre sumažina slėgį. Dėl susidariusių
slėgių skirtimų per atsidariusį įsiurbimo
vožtuvą įsiurbiamas šviežias mišinys.
2. Suspaudimas. Įsiurbimo ir išmetimo
vožtuvai uždaryti. Stumoklis kyla į viršų
suslėgdamas isiurbtą mišinį degimo
kameroje.
3. Sprogimas. Stumokliui beveik pasiekus
mirties tašką, žvakės kibirkštimi
uždegamas mišinys. Įvykes sprogimas
nustumia stumoklį žemyn.
4. Išmetimas. Iš inercijos nustumtas
apačion stumoklis vėl kyla į viršų. Tuo
tarpu atsidaro išmetimo vožtuvas ir per
išmetimo angą pašalinamas sudegęs
mišinys. Po to viskas prasideda iš naujo.
Vidaus degimo (Otto) variklio teorinis naudingumo
koeficientas

- kuro suspaudimo laipsnis, γ – Puasono

koeficientas
Praktinis vidaus degimo koeficientas

P – variklio galia, m –benzino masė, suvartoto per

laiką t, q – benzino degimo šiluma.

Dyzelinio variklio (Dyzelio) teorinis naudingumo

koeficientas

- kuro suspaudimo laipsnis

- dujų izobarinio plėtimosi laipsnis

 Antrasis termodinamikos dėsnis
 Pirmasis termodinamikos dėsnis yra teisingas
kiekvienam vykstančiam termodinaminiam procesui,
bet jis nenusako proceso vyksmo krypties.
 Antrasis termodinamikos dėsnis rodo galimų
energetinių virsmų kryptį ir yra formuluojamas
įvairiai.
 Vokiečių mokslininkas R.Klauzijus 1850 m. II-ąjį
termodinamikos dėsnį suformulavo taip: Šiluma
negali savaime pereiti iš šaltesnio kūno į
šiltesnį, tam reikia atlikti darbą.
 Jeigu šiluma pati savaime galėtų sklisti iš
šaltesnių kūnų į karštesnius, tai būtų galimi ir kiti
grįžtamieji procesai. Tada būtų galima sukurti
variklį, kuris visą vidinę energiją paverstų
mechanine.
 Anglų fizikas V. Tompsonas (Kelvinas) 1851 m.
teigė, kad negalimas toks ciklinis procesas,
kurio vienintelis rezultatas – iš šildytuvo paimtos
šilumos pavertimas jai ekvivalentišku darbu.
Ciklinio šiluminio variklio naudingumo
koeficientas mažesnis už vienetą ir negalima
sukurti ciklinio šiluminio variklio be aušintuvo.
 1888 m. vokiečių fizikas V. Ostvaldas teigė, kad
negalimas antrosios rūšies amžinasis šiluminis
variklis.
 Izoliuotos sistemos entropija nemažėja: S  0
t. y. izoliuotose makroskopinėse sistemose
termodinaminiai procesai vyksta tik ta kryptimi,
kuria sistemos entropija nemažėja.
 Entropija ir jos savybės
Entalpija yra šiluminė funkcija.
Entalpija lygi vidinės energijos ir sistemos slėgio bei
tūrio sandaugos sumai:
H = U + pV
H – entalpija, J,
U – vidinė energija, J,
p – slėgis, Pa,
V – tūris, m³.
 • Kalbantapie medienos džiovinimą, naudojama
oro entalpijos sąvoka.
Oro entalpija susideda iš dviejų dalių:
I  i0  ig

i0 - absoliučiai sauso oro entalpija.

ig- vandens garų entalpija.
I – oro entalpija, toks pažymėjimas naudojamas
medienos džiovinime.
 Entropija kaip ir energija yra sistemos būsenos
funkcija.
 Sistemai pereinant iš vienos būsenos į kitą,
keičiasi jos parametrai, tame tarpe ir entropija.
 Tarkime, kad kūnas šildomas nuo temperatūros T A
iki TB , perkeliant jį iš vieno šilumos rezervuaro į
kitą.
 Rezervuarų temperatūros vis aukštėja:
TA  T1  T2  ...  Tn  TB
 Iškiekvieno rezervuaro kūnas paims šilumos
kiekį: Q1 , Q2 ,..., Qn
 Jei rezervuarų skaičius labai didelis (n →∞),
galima laikyti, kad kūno įšilimo procesas
pusiausviras, t.y. grįžtamasis.
 Kūno gauto šilumos kiekio ir rezervuaro
absoliutinės temperatūros T santykis vadinamas
Q
redukuotu šilumos kiekiu T

Q1 Q2 Qn

 Redukuotų šilumos kiekių T , T ,..., T suma yra
1 2 n

lygi entropijos pokyčiui.

 Jei pradinės būsenos entropiją pažymėsime S A
galinės S B, tai entropijos pokytis
n
Qi TB

S B  S A  lim 
dQgrizt.
n  i l Ti
SB  S A  
TA
T
 Entropijos pokytis visuomet skaičiuojamas laikant
procesą grįžtamuoju, todėl rašomas indeksas
grįžt.
 Kūno gautas šilumos kiekis formulėse laikomas
teigiamu, o atiduotas – neigiamu.
 Pažymėtos lygties dešinioji pusė yra teigiama,
šildant kūno entropija didėja S B  S A
 Jei kūnas aušinamas, t.y. šiluma atiduodama,
dešinioji lygties pusė yra neigiama, ir aušinamo
kūno entropija mažėja S B  S A
 Entropija kinta beveik kiekviename procese. Kūno
ar sistemos perėjimą iš bet kokios būsenos A į
būseną B lydi entropijos pokytis.
 Be galo mažas entropijos pokytis yra lygus:
dQgrizt.
dS 
T
 Sistemos entropijos pokytis, pakitus jos
būsenai (laikant procesą grįžtamuoju), yra
lygus gauto arba atiduoto šilumos kiekio ir
šilumos rezervuaro absoliutinės temperatūros
santykiui.
 Nustatyta, kad entropija absoliutinio nulio
temperatūroje lygi nuliui (Nernsto teorema).
 Entropija temperatūroje T yra lygi: T
dQgrizt.
S
O
T
 Dujoms plečiantis izotermiškai, šilumos kiekis,
suteiktas vykstant grįžtamajam procesui, yra
didesnis už šilumos kiekį, suteiktą vykstant
negrįžtamajam procesui, t.y.
dQgrizt.  dQnegrizt.
dQgrizt. dQnegrizt.

T T

Kairioji pusė yra lygi entropijos pokyčiui, todėl

dQ
dS 
T
Lygybė rašoma, kai procesas grįžtamasis, o
nelygybė – kai procesas negrįžtamas
 dQ
dS 
T
Tai II termodinamikos dėsnio matematinė išraiška.
 Sistemos gauto arba atiduoto šilumos kiekio
santykis su šilumos rezervuaro absoliutine
temperatūra grįžtamajame procese yra lygus
entropijos pokyčiui, o negrįžtamajame –
mažesnis už entropijos pokytį.
 Jei procesas adiabatinis, tai dQ = 0.
 Uždaroje sistemoje vykstant grįžtamiesiems
procesams entropija nekinta – (dS = 0), o vykstant
negrįžtamiems procesams, - entropija didėja
(dS>0)..
Visi realūs procesai yra negrįžtamieji.
Pagal nelygybę dS ≥ 0, galima nustatyti uždaroje
sistemoje vykstančių procesų kryptį
Uždaroje sistemoje gali vykti tik tokie
procesai, kuriuose sistemos entropija didėja.
Uždaroje sistemoje entropija gali ir mažėti. Pvz.,
kūnui kristalizuojantis, jo entropija mažėja, nes
išsiskiria skystėjimo šiluma. Tačiau bendra visos
sistemos entropija, vykstant realiems procesams,
visada didėja.
 Sistemos pusiausvyrosios būsenos termodinaminė
tikimybė W yra maksimali.
 Būsenos termodinaminė tikimybė nusako būdų
skaičių, kuriais gali būti pasiekta konkreti sistemos
būsena:

 Izoliuotajai
sistemai artėjant prie pusiausvyrosios
būsenos termodinaminė tikimybė taip pat didėja
 L.Bolcmanas įrodė, kad sistemos entropija
proporcinga jos būsenos termodinaminės
tikimybės natūriniam logaritmui:
S  k lnW
Entropija yra sistemos būsenos tikimybės matas

S  k lnW
 Remiantis Bolcmano formule, entropija galima
apibūdinti dar ir taip: entropija yra sistemos
netvarkos matas
 Pvz., kryptingo judėjimo mechaninę energiją dėl
trinties galima paversti netvarkingo judėjimo
šilumine energija. Toks procesas yra
negrįžtamasis ir jo entropija didėja.
 Realiosios dujos
 Klaiperono – Mendelejevo lygtis yra teisinga tik
esant pakankamai žemiems slėgiams.
 Didinant slėgį stebimas nukrypimas nuo Boilio ir
Marioto, Gei ir Liusako bei Šarlio dėsnių.
 1873 m. Nyderlandų fizikas Janas Diderikas Van
der Valsas apibendrinant eksperimento rezultatus
pasiūlė lygtį aprašančią realiąsias dujas.(1 mol)

 
VM  b   RT
a
 p  2
 VM 
Bet kokiai dujų masei Van der Valso lygtis

  2 
 p  a Vm b   RT
 2 
 V m 

a ir b Van der Valso konstantos, kurios yra

skirtingos įvairioms dujoms
 Nagrinėjant dujų slėgio
priklausomybę nuo jų
tūrio, gaunamos realiųjų
dujų izotermės.
 Esant pastoviai sienelių
temperatūrai, stūmoklis
yra stumiamas aukštyn,
t.y. mažinamas dujų tūris.
 Slėgio kitimą parodo
manometras M.
 Dujų slėgis didėja pagal
Boilio ir Marioto dėsnį (AB)
 Toliau stumiant stūmoklį
cilindre pasirodo skysčio
lašeliai (B), dujos virsta
sočiaisiais garais. Slėgis
nedidėja, tik
kondensuojasi garai
(BC).
 Taške C kondensacija
baigėsi – visi garai virto
skysčiu.
 Kreivė CD rodo staigu
slėgio kitimą: mažus ΔV
atitinka dideli Δp
 Jei tos pačios dujos būtų
slegiamos aukštesnėje
temperatūroje TI, tai
sotieji garai gautųsi
esant mažesniam tūriui
VI ir didesniam slėgiui pI
(taškas BI)
 Mažinant tūri visi garai
virsta skysčiu taške CI.
 Aukštesnėje
temperatūroje toks pat
skysčio kiekis užima
didesnį tūrį.
V Vs kaiT T
s
I I

 Tūris Vsg, kuriame garai

virsta skysčiu, kai T< TI, yra
didesnis, negu, kai
temperatūra aukšta.
 Kai temperatūra didėja,
horizontali grafiko dalis
trumpėja (BICI<BC)
 Taigi galime pasiekti Krizinę
temperatūros vertę TK,
kurioje kondensacijos
pradžia B sutampa su
pabaiga C.
 Esant tam tikram p ir V,
cilindre bus kartu ir
skysčio ir dujų fazė (K).
 Tokia būsena vadinama
krizine, ją aprašantys
parametrai - kriziniai
parametrai TK pK VK .
 Pasiekus krizinę būseną,
išnyksta skirtumas tarp
garų fazės ir skysčio
fazės: sočiųjų garų ρsg=ρsk
 Sotiejigarai nuolat virsta skysčiu, skystis virsta
garais, o garavimo šiluma bei skysčio įtempimas
lygus 0.
 Vandens TK=374,1 0C, pK=217*105 Pa.
 Kritinės temperatūros sąvoką pirmasis įvedė
1860 m. D.Mendelejevas.
 Nagrinėdamas skysčių paviršiaus įtempimo
priklausomybę nuo temperatūros, jis įrodė, kad
kiekvienam skysčiui egzistuoja tokia
temperatūros kritinė vertė, kurioje paviršiaus
įtempimas lygus nuliui.
 Išnyksta molekulių traukos jėgos
 Šioje temperatūroje garavimo
šiluma lygi 0, t.y. skystis virsta
garais nepriklausomai nuo p ir
V.
.
 Būsenose, kurios atitinka
horizontalia pV kreivės dalį,
stebima pusiausvyra tarp
skystos ir dujinės medžiagos
fazių.
 Dujos, kurios yra dinaminėje
pusiausvyroje su savo
skysčiu vadinamos sočiaisiais
garais.
 Slėgis, kuriam esant
pasiekiama pusiausvyra
prie duotų temperatūrų,
vadinamas sočiųjų garų
slėgiu psg
 Šis slėgis didėja, didėjant
temperatūrai
 Sotieji garai egzistuoja tik
prie temperatūrų, kurios
žemesnės už kritinę TK..
 PERNEŠIMO REIŠKINIAI

Pernešimo reiškiniai dujose tai termiškai nepusiausvyrosiose sistemose

vykstantys negrįžtamieji procesai, kurių metu pernešama energija, masė,
judesio kiekis (impulsas) ir kiti fizikiniai dydžiai.
Pernešimo proceso esmė – sistemos pastangos pasiekti pusiausvyrąją
būseną.

Pernešimo reiškinį kiekybiškai apibūdina pernešamojo dydžio kinetinis srautas.

Fizikinio dydžio kinetiniu srautu, praeinančiu pro bet kokį įsivaizduojamą

paviršių, vadiname dydį, skaitine verte lygų pro tą paviršių perneštam per laiko
vienetą fizikinio dydžio vienetui:

kur dI – pernešamasis dydis.

 DIFUZIJA

Difuzija tai masės pernešimas dėl molekulių šiluminio judėjimo toje pačioje
medžiagoje (savoji difuzija) arba susiliečiančiose medžiagose (abipusė
difuzija).

Savitosios difuzijos masės srauto tankį nusako empirinis Fiko dėsnis: perneštos
masės srauto tankis proporcingas dujų molekulių koncentracijos gradientui:

čia esantis proporcingumo koeficientas D vadinamas savosios difuzijos

koeficientu, kuris priklauso nuo medžiagos tipo, temperatūros ir agregatinės
būsenos.
Abipusės difuzijos proceso metu kartu su difuziniais srautais atsiranda
vadinamasis hidrodinaminis masės srautas.

Difuzijos būdu atskiriami skirtingų medžiagų atomai.

Šio proceso metu sudaromas temperatūros gradientas, kurio metu sunkesni
atomai difunduoja mažesnės temperatūros link – vadinama termodifuzija.

Difuziniais procesais gerinamos metalų ir jų lydinių mechaninės ir cheminės

savybės.
Difunduoti gali ne tik neutralios medžiagos dalelės, bet ir krūvininkai.
 KLAMPA
Klampą arba vidinę trintį dujose lemia molekulių impulso pernešimas tarp
gretimų skirtingais greičiais judančių sluoksnių. Dėl to greitesnis sluoksnis
lėtėja, o lėtesnis greitėja, t.y. vienas sluoksnis stabdomas, o gretimas –
greitinamas. Taip atsiradusios vidinės trinties jėgos modulis proporcingas
sluoksnių greičių gradientui (Niutono dėsnis):
 ŠILUMOS LAIDUMAS

Šiluminio laidumo reiškinio esmė – nuolat susidurdamos dujų molekulės

perduoda savo kinetinę energiją ir todėl “karštos” lėtėja, o “šaltos” greitėja.
Šilumai pernešti galioja J. Furjė šilumos laidumo dėsnis: šilumos srauto tankis
proporcingas temperatūros gradientui:

 – šilumos laidumo koeficientas, “-” rodo, kad energija pernešama

temperatūros mažėjimo kryptimi.
Šilumos laidumo koeficientas yra medžiagos fizikinis parametras ir rodo
šilumos kiekį, pernešamą per 1 s statmenai vienetiniam ploteliui, kai
temperatūros gradientas ta kryptimi lygus vienetui.