Danutė Visockienė

Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijos lietuvių

valstybinės kalbos mokytoja ekspertė
 Temos pasirinkimas ir suvokimas (raktiniai
žodžiai)
 Problemos suvokimas
 Tezės ir jos sudėtinių dalių suvokimas
 Argumentų pasirinkimas
 Dėstymo pastraipos
 Įžanga
 Pabaiga
 „Samprotauti – iš prielaidų daryti išvadą,
protauti, galvoti, spręsti.“ Taigi samprotavimas –
tai minties eiga, svarstymas, savotiškas
argumentų už ir prieš svėrimas, nagrinėjamo
reiškinio analizė ir nuolatinis klausimo kodėl
kėlimas.
 Samprotavimu laikomas toks teksto tipas,
kuriame logiškai, nuosekliai dėstomos mintys, iš
prielaidų daromos išvados, apie ką nors
sprendžiama, vertinama, polemizuojama (gr.
polemikos - karingas, priešiškas), t. y.
ginčijamasi, siekiama įrodyti argumentuojant.
 Argumentavimo tikslas - pagrįsti teiginius,
įrodyti, kad tezės (gr. thėsis - teiginys)
teisingos.
 Argumentuojant visada analizuojama,
sprendžiama tam tikra problema, taip pat
ryškus autoriaus, bandančio įtikinti suvokėją,
požiūris.
 Kiekvieną argumentavimą sudaro įrodytina
tezė (dažnai tai būna pagrindinė viso teksto
mintis) ir jos įrodymas, pagrindimas
argumentais (pavyzdžiais, kontekstu).
 Uždarojo tipo klausimai
Ar praeitis reikšminga šiuolaikiniam žmogui?
Ar apie tautos idealus galima spręsti iš reklamų?
Ar mokslo pažanga daro žmogų laimingą?
Ką renkasi šiuolaikinis žmogus: namus Tėvynėje
ar pasaulyje?
Ar reikalingi šiuolaikinei visuomenei didvyriai?
Formuluojant savo pagrindinę mintį (asmeninį
požiūrį), dažniausiai tereikia atsakyti taip ar
ne.
 Atvirojo tipo klausimai
Kokios moralinės atramos reikalingiausios
šiuolaikiniam žmogui?
Kokie veiksniai lemia tautos stiprybę?
Ką reiškia būti laisvu žmogumi?
Ką reiškia maištauti?

Temos formuluotė nurodo tik samprotavimo

kryptį, bet palieka autoriui teisę formuluoti
savo rašinio idėją. O tai sunkiau, nes iš pradžių
reikia pasirinkti objektus – moralines atramas,
tautos dorovę nulemiančius veiksnius bei
laisvės sampratą. Pvz., šiuolaikiniam žmogui
reikalingos šios moralinės atramos – x, y, z.
 Temos
Moralinė atsakomybė šiandien
Menas mano gyvenime
Jauno žmogaus būdai realizuoti save
šiuolaikinėje visuomenėje
Vaikystės potyrių našta ir nauda gyvenimo
kelio ieškančiam žmogui

Šios temos formuluočių tipas priklauso

sudėtingesnei grupei, nes leidžia įžvelgti tik
kryptį.
 Duotos temos pavadinimas negali būti nei
pagrindinė rašinio mintis, nei atskiros
pastraipos teminis sakinys!
 Tema suvokiama aiškinantis pavadinime

pavartotų žodžių reikšmes ir ieškant sinonimų.

Šis darbas naudingas dviem požiūriais:
išsiaiškinama tema, praturtinamas žodynas,
vėliau rašant, redaguojant tekstą galima bus
pasinaudoti surinkta medžiaga.
Pirmiausia pavadinime išskiriame raktinius
žodžius, kurie kartu yra ir savo požiūrio,
rašinio idėjos raktiniai žodžiai.
Pavyzdžiui, tema Emigruoti – tai išduoti tėvynę?
Vadinasi, pačiame paprasčiausiame lygmenyje
turėtume kalbėti apie emigracijos reiškinį,
apie tai, ką suprantame gyvenime kaip
išdavystę ir kas yra, mūsų supratimu, tėvynė,
kuo ji žmogui yra reikšminga ar nelabai.
Be abejo, visi trys rašymo “keliai” turi susieiti.
 Popkultūra skurdina žmogaus dvasią
Raktiniai žodžiai popkultūra, skurdina, dvasią.
Kai raktiniai žodžiai ir tema aiški, mokinys pasirenka
poziciją – pritars teiginiui ar ne.
Pagrindinis samprotavimo klausimas – kodėl?
Taigi svarstant, kodėl žmonių nuomonės išsiskiria, kas
tai lemia, prognozuojant, kas bus kuriai nors
nuostatai įsigalėjus ar pan., galima samprotaujamą
reiškinį ar objektą (šiuo atveju – popkultūrą) aptarti
pasinaudojant laiko arba erdvės nuoseklumu (aišku,
nepamirštant klausimo kodėl): anksčiau – dabar –
ateity arba šeima – klasė – miestas – Lietuva – Europa
– pasaulis (pasirinktinai).
Dviejų raktinių sąvokų išskaidymas leidžia kalbėti apie
nagrinėjamo reiškinio skirtumus ir panašumus
įvairiose popkultūros srityse – jas galima lyginti ir
kalbėti apie skirtingą jų poveikį žmogaus vidiniam
pasauliui, žmogaus dvasiai.
 Kol neapsvarstėte problemos, negalite pradėti rašyti,
nes rašymo tikslas – analizuoti kokią nors aktualią
visuomenei problemą.
 Skaitant tekstą labai svarbu suprasti jame keliamą
problemą. Tekste keliama problema ir yra bandymas
apmąstyti šiuolaikinės visuomenės gyvenimo
problemą (-as) ir pasiūlyti, autoriaus manymu,
tinkamus atsakymus, t.y. problemos sprendimo
būdus.
 Problema turėtų būti siejama su kokio nors trūkumo,
stokos pojūčiu ir noru tą stoką panaikinti.
 Atidžiai įsižiūrėję į kiekvienos problemos ar
prieštaravimo prigimtį pamatysime, kad ji pagrįsta
vertybių susidūrimu. Tad kalbėdami apie tekste
minimą problemą neišvengiamai kalbame apie
vertybių konfliktą.
Vienos vertybės teksto autoriui yra priimtinos, kitos -
atmestinos.
 Pagrindinė rašinio mintis (tezė) - tai viso
samprotaujamojo teksto pamatas, „stuburas".
 Jo gijos turi eiti per visą rašinį, būti jo leitmotyvu,
„suvaldyti" minties vingius, argumentus.
 Samprotaujamojo teksto asmeninė autoriaus
pozicija turi būti aiški nuo pradžių, tik rašymo
procesas praskleis vis naujus jos aspektus,
prieštaravimus.
 Dėstymo pastraipos turi turėti savo teminį sakinį
- teiginį, kuris savo ruožtu yra pagrindinės
minties dalis/ aspektas.
 Neturėdami tvirto samprotaujamojo rašinio
pamato, sukursime tik mozaikiško tipo tekstą,
kalbantį, kas tik „šauna į galvą" ta tema.
Tema. Žmogus ir istorija
Problema. Kodėl praeitis daugeliui šiuolaikinių
žmonių tapo nereikšminga?
Pagr. mintis. Praeitis daugeliui šiuolaikinių
žmonių tapo nereikšminga

dėl
dėl dėl laiko dominuojančių
aktualesnių stokos materialinių
naujovių vertybių
 Asmeninis kontekstas - asmeniniai pavyzdžiai ir
asmeninė patirtis
 Socialinis kontekstas - pavyzdžiai iš

visuomenės gyvenimo, laikraščių straipsniai ar

temos, įvairi statistika ir duomenys, televizijos
laidos, visuomeninės akcijos ir pan.
 Mokslinis kontekstas – pavyzdžiai iš istorijos,

geografijos, psichologijos, filosofijos ir pan.

 Kultūrinis kontekstas - pavyzdžiai iš literatūros,

teatro, dailės, muzikos (aišku, ne iš „popso“,

nes šis priklauso socialiniam
kontekstui, o ne tikrajai kultūrai).
 Asmeniniai pavyzdžiai rodo, kad tema yra
asmeniškai patirta, suvokiama.
 Socialiniai pavyzdžiai rodo problemos mastą –
kad problema nėra tik vieno žmogaus sugalvota,
labai specifinė ar nežinoma kitiems. Pavyzdžiai iš
visuomenės gyvenimo leidžia polemizuoti (juk
yra ir visokių žmonių, ir visokių nuomonių),
įvairiapusiškai svarstyti.
 Kultūriniai/moksliniai/literatūriniai pavyzdžiai
suteikia nagrinėjamai problemai reikšmingumo,
universalumo, visuotinumo, kartais problema
įgauna net egzistencinį pobūdį.
Moksleivis, be visa kita, turi parodyti, kad moka,
tarsi įtikinti vertintojus savo išsilavinimu,
apsiskaitymu, erudicija.
 Yra trys įtikinamų argumentų šaltiniai:
visuotinai pripažintos tiesos, faktai,
autoritetai.
 Yra tam tikrų, sakytume, amžinų, autoritetų.
Nesiginčijama su Šventojo rašto teiginiais,
pasikliaujama antikos filosofų mintimis.
Kiekviena epocha, kiekviena tauta turi savą
vertybių sampratą ir žmones, kurie yra tarsi
tų vertybių sergėtojai. Todėl dažnai
atsigręžiama į tai, kas pasakyta žymiausių
rašytojų, kitų kultūros veikėjų, dvasininkų.
Pagaliau tarsi galutinė tiesa skamba ir
aforizmai, patarlės.
 Kas (dalykai, žmonės...) yra „už" tai?
 Kas „prieš"?
 Ką apie tai yra pasakę autoritetai?
 Ką pasakė žmogus, kuris tai patyrė?
 Kurie faktai ir statistiniai duomenys tai

paremia (arba paneigia)?

 Kokie kūriniai (veikėjai, jų poelgiai)/ matyti

filmai/spektakliai tai patvirtina/ paneigia?

 Kurį žinomą posakį galima pritaikyti?
 Kuriuos pavyzdžius iš panašių situacijų

galima pritaikyti?
 ...
 Priešingi argumentai vadinami
kontrargumentais.
Jei autorius gina naują, nepopuliarų požiūrį,
reikėtų aptarti tuo klausimu paplitusią
nuomonę ir ją paneigti.
 Kai numanai, kokia yra priešinga
nuomonė, bet jos nematei parašytos:
Galėtų būti sakoma/ tvirtinama, kad...
Tačiau…../ Vis dėlto....
Kai kas galbūt teigtų/ gintų priešingą nuomonę,
jog…...... Priešingai..........
Gali būti reiškiamos pretenzijos dėl.....
Atvirkščiai............
 Kai matei kur nors parašytą priešingą nuomonę:
Įrodinėjama…....... Tačiau….
Tvirtinama, kad…., vis dėlto…
Buvo pareikšta, kad…..... Kaip
(bebūtų/beatrodytų..., vis dėlto.....
Buvo laikomasi nuomonės, jog… Bet iš tikrųjų…
Buvo argumentuojama/ manoma dėl… Tik
užmirštama, kad..........
Yra ginčijamasi/ įtikinėjama/ sakoma/ laikomasi
pozicijų, kad… Tačiau yra kitaip negu/ Iš tiesų
yra priešingai/ Tuo tarpu….
Yra laikomasi pozicijų, jog/ reikalaujama, jog/
kovojama dėl… Vis tik......./ Vis tiek...............
 kad skaitytojas suprastų, jog tuomet, kai
pateiki priešingus argumentus, su jais
nesutinki.
 Reikia labai aiškiai parodyti, kad tie
argumentai pateikti vien dėl to, kad
parodytum skaitytojui, jog gerai išmanai tai,
ką rašai, t.y. supranti abi problemos puses, iš
anksto žinai, kokie gali būti kontrargumentai,
ir esi pasirengęs juos kritikuoti.
 Tam reikia vartoti siejamuosius žodžius,
kurie rodytų, jog tu abejoji priešingais
argumentais, t.y. padaryti taip, kad jie
atrodytų problemiški, netikri, neteisingi. 
 Kontrargumentus rinkitės iš akivaizdžių
nesėkmių, sprendimų, atvedusių į katastrofas,
neigiamų personažų poelgių ir jų pasekmių,
pasiremkite autoritetais, pateikite tinkamą
patarlę ir pan.
 Kitą požiūrį galima trumpai nusakyti arba galima
jį tik atspindėti kontrargumentais, pateikiamais
tarp savo teiginį grindžiančių argumentų.
 Galima kitokiam požiūriui skirti ir atskirą
pastraipą, tik ne paskutinę (kaip ir pastraipoje
kontrargumentas neturėtų eiti paskutinis).
 ne tik suvokti nagrinėjamos temos
sudėtingumą, pateikti kitas to
reiškinio sampratas,
 bet jas ir kritiškai įvertinti.

Poleminio rašinio pavadinime

dažniausiai būna klaustukas.
 privalupateikti savo nuomonę;
 nuomonę būtina paaiškinti ir

argumentuoti;
 argumentuotai išanalizuoti ir atremti

oponentų (priešiškas /skirtingas)

nuomones arba joms pritarti;
 polemizuoti pagarbiai.
 Pastraipa – rišlių sakinių grupė, siejama temos ir vienos
pagrindinės minties.
 Pastraipa - išorinis teksto struktūros vienetas. Taigi tai
kompozicijos instrumentas.
 Pastraipa – viso rašinio pagrindinės minties (tezės)
„riekelė“, miniatiūrinė kompozicija , turinti savo dėsnius.
 Klasikinę samprotavimo tipo pastraipą paprastai sudaro
trys dalys: teiginys, jo įrodymas (ar paneigimas) ir
dalinis apibendrinimas (pabaiga).
 Pirmuoju sakiniu skelbiama mikrotema, o tolesniais
sakiniais ji plėtojama: detalizuojama, konkretinama,
argumentuojama, įrodoma.
 Paskutiniu pastraipos sakiniu mikrotema lyg
užbaigiama.
Taigi dažniausiai pastraipa ir prasideda, ir pasibaigia
apibendrinančiu sakiniu, o viduryje esantys sakiniai
konkretizuoja, detalizuoja, iliustruoja tai, ką teigia
pirmasis ir ką apibendrina paskutinysis.
•
Teminis sakinys • Požiūris (teminis
sakinys)
• Argumentas • Polemizavimas:
 priešingos
• Kontrargumentas nuomonės prielaida
(jo įvertinimas) grįžimas prie teigiamo
•Išvada (apimanti požiūrio (konkrečiau)
argumento ir • Pagrindimas

kontrargumento (argumentas/-ai)
svarbiausius • Pavyzdys

akcentus). • Pabaiga (išvada –

  požiūrio akcentavimas
kitais žodžiais)
 Dėstymo pastraipos turi turėti savo teminį
sakinį - teiginį, kuris savo ruožtu yra
pagrindinės minties dalis/ aspektas.
 Pirmoji dėstymo pastraipa atskleidžia vieną
nagrinėjamos temos aspektą ir paruošia dirvą
kitai pastraipai.
 Kiekviena kita plečia prieš tai buvusią mintį ir
rodo kelią po jos einančiai.
 Norint parašyti gerą pastraipą, reikia eiti nuo
bendro prie konkretaus – tai būtina sąlyga.
Abstrakčiausias sakinys pastraipoje bus
teminis.
 Dalinė išvada (pastraipos apibendrinamasis
sakinys) turėtų tarsi surinkti visa, kas svaraus
buvo pasakyta pastraipoje, ir susieti su
pagrindiniu rašinio teiginiu, kad būtų akivaizdu,
kokį pagrindinio teiginio aspektą aptarėte šitoje
pastraipoje.
 Paskutinis pastraipos sakinys turi būti labai
informatyvus ir sklandus. Geriau, kad jis būtų
neilgas.
 Jeigu panašios struktūros sakiniais baigiama
kiekviena dėstymo pastraipa, atsiranda
pasakojimo ritmas, po kiekvienos dalinės išvados
vis labiau aiškėja autoriaus sumanymas.
Baigiamajame sakinyje jau turi atsirasti užuomina
apie būsimą pastraipą.
 Dažnai pirmieji pastraipų sakiniai prasideda
žodžiais, nurodančiais, kokį ryšį turi ši
pastraipa su prieš tai buvusia:
 Visų pirma / pirmiausia / pirma
priežastis / viena vertus...
 Kita (antra) vertus/ be to / kita (antroji)

priežastis / dar daugiau (svarbiau)...

 Svarbiausia / tačiau / suprantama...
 SVARBIAUSIA VIENTISUMAS, juk tai rišlių sakinių
grupė, siejama vienos pagrindinės minties, todėl
kiekviena pastraipa rašoma naujoje eilutėje:
atitraukimas nuo krašto – tai skyrybos ženklas,
rodantis, kad prasideda nauja mintis.
 Nepamiršk: nekalbama nieko, kas nepriklausytų tai
pastraipai.
 Pastraipos nėra paskiri minčių vienetai: kiekviena jų
turi atitikti pagrindinę viso teksto mintį ir ją įrodyti.
 Pastraipos nuoseklumas. Kiekviena pastraipa
išdėstoma logiškai. Tinkami medžiagos dėstymo
būdai: pagal laiko nuoseklumą, erdvės tvarką,
reikšmingumą ir pan.
 Įžanga yra pati „kaprizingiausia“ teksto dalis,
todėl  rašyti ją reikia paskutinę, kad
nepradėtum "nuo pasaulio sukūrimo".
 Įžangos turinys ir struktūra priklauso
 nuo temos pobūdžio,
 nuo pagrindinės minties formulavimo ypatumų
(pastaroji juk nebūtinai turi būti įžangoje),
 nuo orientavimosi į adresatą - skaitytojo interesai
(ar įdomu, ar traukia skaityti toliau) irgi neturėtų
būti pamiršti.
Be abejo, pasirinktas žanras taip pat  diktuos savo
sąlygas.
 Įžangos paskirtis – įvesti skaitytoją į reikiamą
gyvenimo sritį ir jos problematiką, pristatyti
dalyko, kurį nagrinėsite, temą ir problemą,
nurodyti pasirinktą aspektą ar poziciją
(požiūrį).
 Įžanga turi būti trumpa.
 Pirmas sakinys yra skirtas patraukti skaitytojo
/ klausytojo dėmesį.
 Antras ir galbūt trečias sakiniai siaurina temą
ir atveda iki jūsų pagrindinės minties.
 Paskutinis įžangos sakinys turi būti jūsų
pagrindinė mintis (tezė, idėja).
Pirmas sakinys (kabliukas)

Specifinė informacija

Tezė 
 Faktų įžanga – tai tokia įžanga, kurioje tekstas
pradedamas :
 paskelbiant specialiai atrinktus ir kuriuo nors
būdu sugrupuotus faktus;
 trumpai aptariant klausimo istoriją arba
sukuriant foną problemai svarstyti.
 Samprotavimo tekstuose faktai – tai reiškiniai,
procesai ir požiūriai (!), kurie turi tą patį pagrindą
(tas pačias priežastis). Atitinkamai parinkti faktai
sukuria ir atitinkamą foną: kultūrinį-vertybinį,
literatūrinį-kritinį, istorinį, socialinį-buitinį ir
pan.
Teminė įžanga – tai tokia įžanga, kurioje
 apmąstoma ir tikslinama (siaurinama,

performuluojama) duota tema;

 išskiriamas svarstymo objektas arba

pasirenkamas temos aptarimo aspektas;

 nustatomos problemos, kurios sudarys

rašinio turinį ir apimtį.

 Tokios įžangos, pranešdamos apie turinį, kuris
mūsų laukia dėstyme,
  pačiu bendriausiu būdu pristato rašinio
pavadinimą, temą, aptariamąjį dalyką;
 struktūruoja teksto turinį, skirstydamos jį į
santykinai savarankiškus vienetus, ir tokiu būdu
organizuoja ir nukreipia skaitytojo dėmesį;
 neatskleisdamos atskirų dėstymo dalių
tarpusavio santykių, sukuria įdomaus teksto
laukimo įspūdį;
 sukuria teksto vieningumo jausmą, nes leidžia
numanyti galutinį teksto rezultatą, į kurį
orientuojasi ir teksto autorius, ir skaitytojas.
 Konceptuali įžanga – tai tokia įžanga, kurioje
 formuluojama pagrindinė teksto mintis ir
pagrindiniai teiginiai;
 pasitelkiamos citatos, turinčios tokį konceptualų
teiginį, kuris tampa pagrindine kuriamo teksto
mintimi – idėja;
 įvedamos sentencijos arba vertinimai, kurie
vėliau detalizuojami pagrindinėje teksto dalyje;
 formuluojamos hipotezės, kurios tampa
aptarimo objektu.
Tokios įžangos labiausiai tinka samprotavimo
rašiniams.
 Galima pradėti nuo dalykų, kurie bendri ir
rašančiajam, ir įsivaizduojamiems
oponentams.
 Pateikti vieną kitą kontrargumentą, kad

skaitytojas iš karto galėtų lyginti požiūrius.

 Paaiškinti, kodėl dalykas yra svarbus.
 Pateikti istorinių žinių ir paaiškinti, kodėl keli

šią problemą.
 Temą suformuluoti abstrakčiai, kad
suvoktume, kokios didesnės temos ar
problemos dalis ji yra.
 Antras sakinys gali paminėti, kas domėjosi
šiuo klausimu ir ką apie tai mano.
 Trečias sakinys jau konkretesnis ir tiesiogiai
paaiškina, kodėl imtasi plunksnos.
 Teminį viso dėstymo sakinį paprastai rašome
įžangos pabaigoje. Jis turi būti kryptingas:
išvardyti svarbiausius dalinius teiginius,
daryti prielaidą, kokios išvados tikėtis.
Taigi pagrindinę rašinio mintį autorius turi žinoti jau
pradėdamas rašyti.
 Įžanga būtinai turėtų pranešti, apie ką
bus kalbama, - temą.
 Padaryti tai galima daugeliu būdų (net

pasakojimą panaudoti), bet rašant

egzamino rašinį geriausia eiti pačiu
tiesiausiu keliu - kuo greičiau ją
paskelbti.
 Pristatytitemą
 Į įžangą įpinti pagrindinės(-ių) temos

sąvokos (-ų) apibrėžimą, t.y. parodyti,

kaip supranti, kas yra, pvz.,
tolerancija, menas, laisvė ir pan.
 Įžangoje skaitytojas norėtų rasti suformuluotą
pagrindinę mintį, t.y. norėtų suprasti, kas bus
teigiama visu rašiniu, kokia kryptimi autorius
pasuks. 
 Įžangos pabaigoje suformuluota pagrindinė
mintis pasitarnauja ir kaip sklandi įžangos -
dėstymo jungtis.
 Galima padaryti ir dar daugiau: jau įžangoje
suskaidyti pagrindinę mintį į teiginius ir pateikti
juos tokia tvarka, kokia skaitytojas juos ras
išgvildentus dėstyme. Tai labai gerai nuteikia,
nes akivaizdu, kad autorius mąstė apie savo
adresatą, stengėsi padėti jam suprasti, kas
pasakyta tekste.
 Būtų gerai, jei įžanga parodytų aptariamo dalyko
kontekstą. Kontekstas gali būti istorinis, kultūrinis,
politinis, socialinis, etinis - nelygu tema ir pasirinkta jos
kryptis, pagrindinė mintis.
 Pvz., kalbant apie toleranciją, galima trumpai paminėjus 
vieną kitą  istorinį diskriminacijos faktą sukurti savo
rašiniui istorinį foną;
 arba - atskleidus pagarbos žmogui sampratą - orientuotis
į etinį kontekstą;
 arba - aptarus tolerancijos ištakas ir vieną kitą raidos
bruožą - suteikti rašiniui kultūrinį / politinį koloritą;
 arba - paminėjus netolerancijos apraiškas savo aplinkoje -
daugiau orientuotis į socialinę erdvę.
 Tik, žinoma,  reikia orientuotis į vieną kurį kontekstą
(pagal pasirinktą kryptį!), o ne demostruoti visą savo
išmanymą, nes įžanga išsipūs ir rašinys praras proporcijas!
 Iš konteksto ryškėja problema(-os), todėl paties
aukščiausio lygio rašinyje jos bus mėginamos
svarstyti.
 Tuomet jau įžangoje jos gali būti keliamos ir
siejamos su pagrindine mintimi / teze arba,
užuot ją formulavus, skaitytojas gali būti
kviečiamas svarstyti tą problemą, visus "už" ir
"prieš", o išvada (= pagrindinė mintis / tezė) gali
būti pasakoma tik rašinio pabaigoje.
 Tai, žinoma, daug įdomesnis tekstas, bet ir
pavojingesnis, nes galima greitai pakliūti į
šalikelę...
 Paskutinėje rašinio pastraipoje raskite būdą
teiginius išdėstyti kita forma ir logiškai
susieti, kad iš jų išplauktų pagrindinė mintis
kaip neginčijama tiesa.
 Pabaigoje savo pagrindinę mintį galutinai

suformuluosite nurodydami samprotavimu

įrodytą svarbią vertybę arba problemos
sprendimo būdą ir atskleisite, kuo ji svarbi
įžangoje nurodytos gyvenimo srities ir jos
problematikos požiūriu.
 Išvadojepažymėkite, kad parodėte,
jog jūsų teiginys yra teisingas.
Į išvadą neįtraukite jokios naujos
informacijos. Jeigu ko nors
nepaminėjote, dabar jau per vėlu.
 Neteiskite, nepradėkite auklėti
žmonių.
 Pabaiga – tai kuriamo teksto santrumpa, todėl
nepamirškite:
 a) apibendrinti dėstymo dalyje pasakytų minčių;
 b) dar kartą akcentuoti pagrindinę mintį;
 c) susieti su įžanga.
 Pabaigoje negalima kalbėti apie tai, kas
neminima dėstyme (išbraukite nereikalingus
sakinius arba parašykite dar vieną dėstymo
pastraipą).
 Venkite perdėto pakilumo ar per didelio
moksliškumo.
 Neteiskite, nepradėkite auklėti žmonių.
Nevertinkite dabarties įvykių kūrinio autoriaus
arba veikėjo akimis.
 Pabaiga turi išplaukti iš dėstymo, atitikti rašinio
stilių.
 Prieš pradėdami rašyti planą, pasidarykite du sąrašus : TAIP
NE (pateikite kuo daugiau argumentų).
 Dabar nuspręskite, kas esate jūs – teigiantysis ar neigiantysis,
koks bus jūsų atsakymas. Iš argumentų sąrašo parinkite du –
tris svarbiausius, kuriais remdamiesi įrodysite savo požiūrį.
 Nuspręskite, kurie kitaip manančiųjų argumentai galėtų būti
svariausi, t.y. tapti jūsų argumentų kontrargumentais. Juos
būtinai paminėkite rašinyje, paaiškinkite, bet tik ramiai,
santūriu tonu, parodydami, kad gerbiate kito nuomonę.
 Kitas žingsnis – suformuluoti pagrindinę mintį. Ją galite
suformuluoti įžangoje.
 Labai svarbu tinkama tvarka išdėstyti argumentus: geriausia
yra pradėti nuo antrojo pagal svarbą, viduryje pateikti
silpniausius, o baigti pačiu stipriausiu argumentu.
 Rašinio pabaigoje, apibendrindami pasakytas mintis,
darydami išvadas, stenkitės stipriausius argumentus pakartoti
dar kartą, tik kitais žodžiais.