MIDNIGHT SUN-1 skyrius

Kategorija: vampyrai Iš anksto perspėju, kad tai nėra autentiškas vertimas, ši knyga dar iš viso nėra
išleista. Atsiprašau jeigu kai kurie posakiai ar frazės nėra labai gražūs, bet stengiausi kiek galėdama
laikytis originalo. Be to, kadangi knyga dar nepasirodė, aš turiu tik pirmus 12 skyrių, kurie gal
keisis su knygos išleidimu.

Pirmas žvilgsnis

Tai buvo laikas kai svajojau galėti užmigti. Mokykla, gal labiau skaistykla, jeigu jau noriu tai
apibūdinti tiksliau. Jeigu egzistuoja būdas atpirkti savo nuodėmes, mokykla būtų vienas iš jų.
Problema, kad aš vis tik pradėjau prie to priprasti, kiekviena diena man atrodo vis labiau
monotoniška ir neįmanoma, kaip ir praėjusioji.
Manau, kad man tai savotiškas būdas miegoti, juk miegoti tai savotiška nejudri stadija tarp dviejų
judrių periodų.
Aš žiūrėjau į tolimiausią kafeterijos sieną, įskilusią nuo grindų iki palubės ir įsivaizdavau vaizdą,
kuris atsivertų, jeigu tos sienos nebūtų.Tai buvo vienintelis būdas per daug neįsiklausyti i balsus,
kurie zvimbė mano galvoje lyg bičių avilys. Keli šimtai balsų kurių aš nepažinojau ir kurie rėkė
savo nuobodulį. Vos tik kas nors pasirodo kieno nors mintyse, aš tai matau ir girdžiu anksčiau nei jis
pats, anksčiau nei jis tai suvokia ar pasako. Šiandien visų mintys buvo užimtos nereikšmingu
vietiniu spektakliu- naujos mokinės atvykimas į mūsų mokyklą. Buvo taip lengva girdėti ką jie
galvoja... Aš mačiau tą naują veidą visur, vis kartojantis daugelio galvoje, apžiūrėjau jį iš visų pusių.
Paprasčiausia, normali mergaitė. Sujudimas, kurį nulėmė jos atvykimas buvo numatomas ir man
atgrasus. Jau pusė mokyklos vaikinų, kaip avinų banda, įsivaizdavo ją įsimylėję vien dėl to, kad ji į
juos pažvelgė. Stengiausi kaip galėdamas jų negirdėti.
Stengiausi susikaupti ties mano šeimos : dviejų brolių ir dviejų seserų balsais.Jie jau buvo pripratę
prie mano egzistavimo jų mintyse ir gana retai jausdavosi nejaukiai. Aš stengiausi kiek galėdamas
jų nesiklausyti.
Tikrai stengiausi, bet... Aš visada ir viską žinojau.
Rozali galvojo, kaip visada, apie save. Ji norėjo matyti savo profilį veidrodyje ir mastė apie savo
kūno idealumą.Rozali mintys buvo lyg dirbtinis tvenkinys su labai jau mažai siurprizų.
Emmetas kunkuliavo dėl šią naktį praloštų imtynių Džasperui. Jis stengėsi būti labai kantrus ir
išlaukti pamokų pabaigos prieš reikalaujant revanšo.Niekada nesijaučiau pašalinis Emmeto mintyse,
nes jis niekad negalvojo ko nors , ko nepaskytų garsiai ar nepadarytų. Galbūt jaučiausi kaltas
skaitydamas jų mintis, nes visi turi minčių, kurias norėtų nuslėpti. Bet jeigu Rozali mintys buvo
kaip dirbtinis tvenkinys, tai Emmeto - lyg skaidrus, tyras ežeras.
Na o Džasperas-kentėjo. Aš sulaikiau atodūsį.
"Edward'ai"
Alisė kvietė mane savo mintyse ir dabar aš sutelkiau į ją visą savo dėmesį. Tai buvo tas pats jeigu ji
būtų prašnekusi garsiai.Aš džiaugiausi savo vardu, nes šiuo metu jis buvo senamadiškas ir
neįdomus, bet kai kas nors galvojo apie Edward'ą, aš automatiškai atsisukdavau.Bet šį kartą mano
galva nesujudėjo.Mes su Alise buvom pripratę prie privačių pokalbių. Taigi ir toliau spoksojau į
sieną prieš save.
"Ar jis vis dar laikosi ?" klausė ji.
Aš susilaikiau nejudėjęs, kiti nieko nepajuto. Alisės mintys buvo užimtos Džasperu, mačiau, kad ji
susirūpinusi.
"Ar gresia pavojus?"
Ji ieškojo artimoje ateity, monotoniškai išlukštendama savo vizijas ir ieškodama priežasties mano
surauktiems antakiams.Aš lėtai pasuku galvą į kairę, lyg apžiūrinėčiau plytas, po to į dešinę.
Vienintelė Alisė suprato mano judesius. Ji su palengvėjimu nusiramino.
"Perspėk mane , jeigu kas."
Šį kartą judėjo tik mano akys, į viršų link lubų, po to į apačią.
"Ačiū."
Aš džiaugiausi, kad nereikėjo atsakyti garsiai. Ką gi būčiau pasakęs? Nėr už ką? Ne, sudėtinga. Aš
nemėgau matyti Džaspero pastangų susilaikyti. Negi tokia patirtis yra tikrai būtina? Kodėl gi mes
negalime būti saugūs tol, kol jis nesugebės kontroliuoti savo troškulio ir išplėsti limitų taip kaip
mes?Kodėl flirtuoti su likimu?
Mes medžiojome prieš dvi savaites, bet mums nebuvo taip sunku kaip jam. Tik viena nepatogi
situacija, jei kas nors žmogiško praeitų pro šalį, ar jei vėjas padvelktų iš blogos pusės. Bet žmonės
gana retai praeidavo pro mus. Ko gero jų instinktai jiems diktavo tai, ko nesutiko sąmonė - mes
buvome pavojingi. Džasperas dabar buvo tikrai pavojingas.
Štai šiuo momentu viena mergaitė sustojo prie gretimo stalo paplepėti su savo draugais. Ji greitu
judesiu nusibraukė plaukus nuo kaklo. Radiatorius mums atsiuntė jos kvapą. Aš buvau pripratęs prie
pojūčių, kurie užplūsta pajutus žmogaus kvapą: sausas skausmas gerklėje, begalinis alkis skrandyje,
visi raumenys automatiškai įsitempia ir nuodas užplūsta visą burną.
Tai buvo kaip ir normalu, iš įpročio netgi lengva ignoruoti. Tiesiog nelengva būtent tuo momentu,
bet aš vis tik įsitempęs stebėjau Džasperą, kuris reagavo taip, kaip ir aš.
Džasperas leido sau pafantazuoti. Jis įsivaizdavo besistojantis, šalia Alisės, ir besiartinantis link
mergaitės. Isivaizduoja lengvai pasvirstantis į priekį, lyg norėtų kažką pakuždėti jai į ausį ir
leidžiantis savo lūpoms prisiliesti prie saldaus jos kaklo išlinkimo. Jis jau įsivaisdavo, kaip šiltas
kraujas judėjo po jos švelnia oda, jo skonį ir pojūtį savo burnoje...
Aš stipriai spyriau į jo kėdę. Jis sutiko mano žvilgsnį ir nuleido akis. Galėjau girdėti jo gėdą ir
pasipriešinimą jo mintyse.
-Atsiprašau, -sušnibždėjo.
-Tu juk nieko blogo nebūtum padaręs, -atsakė Alisė, švelniai jį ramindama. -Aš būčiau tai
pamačiusi.
Aš sulaikiau savo grimasą prieš šį melą. Mes turėjome laikytis kartu, Alisė ir aš. Tai tikrai nebuvo
lengva, tarp minčių skaitymo ir ateities vizijų. Buvome lyg monstrai tarp žmonių. Mes saugojome
vieni kitų paslaptis.
-Galbūt tau padėtų, jeigu galvotum apie juos kaip apie žmones, -pasiūlė Alisė savo žemu skambiu
balsu, pernelyg greitai kad žmonės suprastų ką ji sako tuo atveju, jeigu netyčia netoliese atsirasų
žmogus, galintis mus išgirsti. -Jos vardas Witney. Ji turi mažą sesutę, kurią dievina. Jos mama buvo
pakvietusi Esmėją į šventę, pameni?
-Žinau, kas ji tokia, -sausai atsakė Džasperas.
Jis nusisuko ir pradėjo žiūrėti pro mažą langelį pastogėje, visa savo poza rodydamas, kad pokalbis
baigtas. Jis turėtų eiti pamedžioti šįvakar. Tai jau buvo tikrai juokinga- rizikuoti norint išbandyti
savo limitus.Džasperas turėtų tiesiog apsiprasti su mintimi, kad jis ne toks atsparus kaip mes ir
mokytis ištvermės. Šie pirmi įpročiai neturėtų trumpinti jo gyvenimo, jis negali tęsti taip ir toliau.
Alisė lengvai atsiduso ir pakilo, pasiėmusi savo maisto padėklą ( neliestą ), palikdama jį vieną. Ji
žinojo, kad jam jau gana jos palaikymo. Netgi jeigu Rozali ir Emmeto santykiai buvo
akivaizdžiausi, Alisė ir Džasperas vienas kitą pažinojo geriau už kitus.Lyg jie galėtų skaityti vienas
kito sieloje.
"Edward'as Cullen'as."
Tiesiog refleksas. Pasukau galvą ton pusėn, kur nuskambėjo mano vardas, kažkas galvojo apie
mane.Vieną trumpą sekundės dalį mano akys sutiko tas akis, plačiai atvertas, šokoladinės spalvos,
žmogiškas akis širdelės formos blyškiame veide. Aš šiuos bruožus jau pažinojau, netgi jei pats dar
nebuvau matęs. Ji buvo visų mokyklos mokinių mintyse. Naujokė, Izabella Swan. Miestelio
policijos šefo dukra, atvykusi gyventi dėl pasikeitusios situacijos. Bella. Ji pataisydavo visus, kurie
kreipėsi į ją pilnu vardu. Nuobodžiaudamas nukreipiau žvilgsnį kitur. Man prireikė geros sekundės
suprasti, kad tai ne ji galvojo mano vardą.
"Žinoma, ji jau pastebėjo Cullen'us," - išgirdau tęsiant pirmasias mintis.
Dabar jau atpažinau šį balsą. Džesika Stanley - jau kuris laikas ji manes nevargino savo vidiniais
išsireiškimais. Koks būdavo palengvėjimas, kai jos mylimasis neužimdavo visų minčių ! Jau buvau
įpratęs beveik visada matyti jos svajones, kokios juokingos jos bebūtų.Kai kada tikrai norėčiau jai
išaiškinti, kas iš tikro nutiktų, jeigu mano lūpos, mano paslėpti dantys atsidurtų netoli jos.Jeigu
staiga pasigirstų tyla vietoj jos kvailų svajonių... Įsivaizduojant jos reakciją aš beveik nusišypsojau.
"Gal ir gerai," tęsė Džesika, "Ji tikrai negraži. Nesuprantu, kodėl Erikas taip į ją spokso, arba
Maikas..."
Galvodama apie pastarąjį ji susiraukė. Maikas Njūtonas, jos naujasis išrinktasis, kuris iki šiol ją
visiškai ignoravo.Berods jis nebuvo toks beviltiškas naujosios mokinės atžvilgiu. Vėl tas pats
įspūdis vaiko su nauju žaislu... Tai nustatė rimtą ribą Džesikos mintyse, net jeigu ji stengėsi atrodyti
geranoriška naujokės atžvilgiu, pasakodama jai apie mano šeimą. Naujokė ko gero uždavė porą
klausimėlių apie mus.
"Į mane taip pat visi žiūri"- galvojo patenkinta Džesika. -"Kaip nepasisekė, kad Bella bus dviejose
bendrose pamokose su manim. Galiu kirsti lažybų, kad Maikas klausinės apie ją."
Bandžiau užblokuoti tą idiotišką vidinį plepėjimą ir išstumti jį iš savo galvos, kol Džesikos
nenuoširdumas ir tušti apmąstymai neišvarė manęs iš proto.
-Džesika informuoja naujokę Swan apie nešvarius Cullenų šeimos baltinius. -Sumurmėjau
Emmetui, kad jį prablaškyčiau.
Jis prunkštelėjęs linktelėjo.
"Tikiuosi, ji gerai pasistengs." -Pagalvojo jis.
-Be jokios fantazijos, šiaip jau. Tik šiokia tokia užuomina apie skandalą. Be jokios baimės, net
truputį nusivyliau.
-O naujokė? Ji taip pat nusivylė tokia švaria istorija?
Aš bandžiau išgirsti, ką naujokė, Bella, galvojo apie mus.
Ką ji matė, žiūrėdama į keistą šeimą, kurių oda balta lyg kreida, kurių vengia visi mokiniai? Čia
buvo lyg ir mano atsakomybė iššifruoti jos nuomonę. Buvau lyg ir mūsų šeimos sargas. Jei kam
nors kiltų įtarimų, galėjau iš anksto perspėti saviškius, kad galėtume greitai pasišalinti. Retkarčiais
taip nutikdavo -koks žmogiūkštis, persiskaitęs knygų ir prisižiūrėjęs siaubo filmų, pradėdavo mus
įsivaizduoti monstrais. Dažniausiai jie klysdavo, bet mes persikraustydavome, kad išvengtume
bereikalingų įtarimų ir šnipinėjimo. Labai retai pasitaikydavo, kad žmonės atspėdavo tiesą. Bet mes
jiems neduodavome laiko patikrinti savo hipotezes.Mes paprastai ir greitai išnykdavome, palikdami
jiems tik miglotus prisiminimus.
Negirdėjau visiškai nieko, stengiausi klausytis šalia Džesikos nenustojančio nuobodaus monologo
esančių minčių. Lyg šalia jos visiškai niekas nesėdėtų. Kas gi tokio nepaprasto buvo toje
mergaitėje? Aš žvilgtelėjau į ją, beveik išmuštas iš vėžių, klausydamasis ką mano išlavinti jutimai
man atskleis. Tai buvo kažkas naujo, ko dar niekad nesistengiau padaryti.
Dar vieną kartą mano žvilgsnis sutiko gilias šokoladines akis. Ji sėdėjo ten pat kur ir anksčiau,
žiūrėdama į mūsų šeimą. Įtariu, kad tai visai normalu, kadangi Džesika ir toliau beviltiškai plepėjo
apie mus. Ji turėjo galvoti apie mus, tai logiška.
Bet aš negirdėjau netgi menkučio šnabždesio.
Staiga jos skruostai nusidažė nuostabia rausva spalva ir ji nuleido susigėdusi akis, lyg kas ją būtų
prigavęs nemandagiai spoksant. Laimei, Džasperas vis dar dairėsi pro langą. Nenorėčiau net
įsivaizduoti kokį efektą turėtų jos nurausvinti skruostai jo kontrolei.
Jos emocijos taip puikiai matėsi jos veide, lyg būtų ištašytos ant kaktos: nuostaba, lyg ji nujaustų
kokie mes skirtingi, ji ir aš, kokia gili praraja mus skiria, smalsumas, vis dar besiklausant Džesikos
tauškalų, ir dar kažkas... Susižavėjimas? Tai nebūtų pirmas kartas. Jiems mes buvome nuostabūs,
mūsų taip geidžiamoms aukoms. Ir galiausiai nejaukumas, gal todėl, kad pamačiau ją į mane
bežiūrint.
Kaip bebūtų, nors jos mintys buvo aiškiai įskaitomos jos stulbinančiose šokoladinėse akyse, aš
negirdėjau nieko, tik tylą iš tos vietos, kur ji sėdėjo. Visiškai nieko.
Jau pradėjau susirūpinti. Taip dar niekada nėra nutikę. Gal kas su manim negerai? Pyktelėjęs ,
pradėjau klausytis atidžiau. Visi balsai, kuriuos buvau įzoliavęs, staiga atgijo mano galvoje.
"Paklausiu kokią muziką ji mėgsta. Gal būtų proga pašnekėti apie tą naują CD,"- Galvojo Maikas
Njūtonas, sėdintis pora stalų toliau nuo Bellos Swan ir vis į ją bežiūrintis.
"Tik pažiūrėk į jį, vis dar tebespokso. Negi jam negana, kad pusė mokyklos merginų krenta jam po
kojom...?"- Erikas Jorkis taip pat domėjosi Bella.
"Tikrai šlykštu. Gal ji kokia įžymybė, ar ką? Netgi Edward'as Cullen'as spokso..."- Lauryn Makoj
pavydas matėse net jos veide. -"Ir dar Džesika nori pasirodyti su savo nauja drauge, tikras
pokštas..." -toliau šaudė jos sarkastiškos mintys.
"Galiu lažintis, kad šito jau visi jos klausė, reiktų rasti ką nors originalesnio..." - galvojo Ašley
Dowling.
"Galbūt ji bus Ispanų kalbos pamokoj..." - tikėjosi Džiun Rišard.
"Dar tiek daug šiandien reikia padaryti. Tikras galvosūkis. Ir dar tas anglų kontrolinis... galbūt
mama..." - tai buvo Andžela Vėber, rami mergaitė su savo išskirtinai geromis mintimis. Vienintelė
prie stalo neapsėsta Bellos Swan.
Galėjau girdėti juos visus, visas nereikšmingas mintis, viską, kas tik šauna jiems į galvą. Bet
ničnieko iš naujokės su išraiškingomis akimis. Žinoma, galėjau girdėti ką ji sakė bekalbėdama su
Džesika. Man nereikėjo skaityti minčių, kad girdėčiau jos tylų bet skaidrų balsą valgykloje.
- Kas jis, tas vaikinas šviesiai rusvais plaukais? - paklausė, negalėdama susilaikyti nežvilgtelėjusi į
mane akies krašteliu ir greitai nusisukdama pamačiusi, kad vis dar į ją tebežiūriu.
Tikėjausi, kad išgirdęs jos balsą, galėsiu atpažinti jį jos mintyse, bet gavau labai greitai nusivilti.
Paprastai zmonių mintys buvo to paties gaso kaip ir jų balsai, bet ši drovi tyla ir tas balsas... Buvau
tikras kad valgykloje jo nėra, čia buvo gal šimtas minčių, bet tikrai ne jos, tuo aš buvau
tikras.Kažkas visiškai nauja.
"Ach... Sėkmės, kvaiša."- Pagalvojo Džesika prieš atsakydama.
-Edward'as. Jis nuostabus, bet tik be reikalo sugaiši laiką. Jam, berods, mūsų merginos per prastos.
Aš greit nusisukau, negalėdamas sulaikyti šypsenos. Džesika ir jos klasės draugės net
neįsivaizdavo, kaip joms pasisekė, kad manęs nedomina nei viena iš jų. Su šiom mintim staiga
pajutau norą, kurio tuoj pat nesupratau. Tai buvo susiję su piktomis Džesikos mintimis, apie kurias
naujokė nė nenumanė. Staiga pajutau nenumaldomą norą įsiterpti tarp jų ir apginti Bellą nuo jos
nešvarių minčių. Koks keistas jausmas! Norėdamas suprasti, iš kur staiga šis noras, vėl pažvelgiau į
mergaitę.
Gal tai buvo giliai paslėptas savisaugos instinktas - stiprieji saugo silpnuosius? Ji tikrai atrodė
silpnesnė už kitus. Jos blyški oda buvo beveik permatoma, lyg norėtų apsaugoti jos kūną nuo
išorinių pavojų. Aš galėjau matyti jos kraujo ritmišką pulsavimą blyškiose venose per jos baltą odą.
Bet reikėtų nukreipti dėmesį kita linkme. Aš stengiausi būti geras gyvenime, kurį pasirinkau, bet
buvau taip pat ištroškęs kaip ir Džasperas, ir nebuvo jokio kompromiso su šia saldžia pagunda.
Ji ko gero net nežino, kad tarp jos rudų akių susimeta mažytė raukšlelė.
Tai tikrai labai erzina. Aš galėjau aiškiai matyti kaip ji stengiasi likti ramiai sėdėti, šnekučiuotis su
nepažįstamais, vis dar būnant dėmesio centre. Galėjau nuspėti jos nejaukumą iš to, kaip ji vis
ištiesindavo pečius, lyg tikėtusi blogo pokšto bet kuriuo metu. Bet galėjau tik nuspėti, matyti,
įsivaizduoti. Nebuvo nieko išskyrus tylą iš šios nepaprastos mergaitės. Negalėjau nieko išgirsti.
Kodėl?
-Einam? -paklausė Alisė nutraukdama mano minčių eigą.
Nusisukau nuo mergaitės veido su palengvėjimu. Nenorėjau ir toliau šitaip nieko nepasiekti, tai jau
pradėjo mane nervinti. Ir jau tikrai nenorėjau, kad smalsumas paimtų viršų toms neišaiškintoms
mintims vien dėl to, kad jos negirdžiu. Nėra jokios abejonės, kad kai išgirsiu jos mintis - o aš jau
tikrai rasiu kaip jas išgirsti - jos pasirodys tokios pat bereikšmės kaip ir visų kitų žmonių. Tai tikrai
nebuvo verta drambliškų pastangų.
-Ar naujokė jau spėjo išsigąsti mūsų kaip ir visi kiti? -paklausė Emmetas, vis dar belaukiantis
atsakymo į savo klausimą.
Tik kilstelėjau pečius. Jis nebuvo taip susidomėjęs, kad klausinėtų toliau. Aš taip pat neturėčiau būti
susidomėjęs. Mes pakilom ir išėjom iš kafeterijos.
Emmetas, Rozali ir Džasperas buvo vyresnėse klasėse, po kurias suskubo išsivaikščioti. Aš vaidinau
jaunesnį už juos. Taigi šliaužiau į pažangiosios biologijos kursą ruošdamas savo mintis nuobodybei.
Tai buvo mokytojo Banerio pamoka, gana vidutinio intelekto žmogaus, sunkiai besiskiriančio su
savo knygomis. Daug kas nustebtų sužinoję, kad jis turi doktorato laipsnį.
Klasėje atsisėdau į savo vietą ir paruošiau savo knygas -jose tikrai nėra nieko, ko aš nežinočiau. Aš
buvau vienintelis mokinys sėdintis vienas savo suole. Jeigu žmonės ir nebuvo gana suvokūs, kad
suprastų jog jie manęs prisibijo, jų savisaugos instinktas vis dar buvo gana aktyvus. Klasė rinkosi
pamažu. Aš sūpavausi ant savo kėdės ir tingiai laukiau pradžios. Vėl be galo troškau galėti numigti.
Vis galvojau apie naujokę, kai Andžela Vėber ją palydėjo per klasę, jos vardas prikaustė mano
dėmesį.
"Bella tokia pat drovi kaip ir aš. Žinau, kad šiandien jai labai sunku. Norėčiau jai pasakyti ką nors
paguodžiamo, bet ko gero tai nuskambės kvailai."
"TAIP" -vos nesušuko garsiai Maikas besisukdamas savo kėdėje, kad geriau pažvelgtų į
praeinančiąją.
Vis dar nebuvo nieko naujo iš ten, kur stovėjo Bella. Tuščias tarpas ten, kur turėjo būti jos mintys
tikrai mane erzino. Ji prisiartino, praeidama pro mane iki mokytojo stalo. Vargšė, vienintelė laisva
vieta buvo šalia manęs. Aš jau supratau, kad ji gaus sėstis šalia ir pastūmiau savo knygas į šalį. Tik
abejojau ar jai tikrai patiks... Ji čia buvo ilgam semestrui, bent jau šioje klasėje. Galbūt, galvojau aš,
galėsiu iššifruoti jos paslaptis, kai ji bus šalia manęs. Ne todėl, kad man reikėtų būti netoliese, ir
tikrai ne todėl, kad galėčiau išgirsti ką nors, dėl ko verta stengtis.
Bella praėjo vėjo srovę, kuris padvelkė tiesiai į mane.
Jos kvapas tiesiog trenkė į mane, kaip lazda į paširdžius. Ko gero neegzistuoja žodžiai nusakyti,
kokia jėga trenkė mane šiuo momentu.
Manyje neliko nieko žmoniško.Nė lašelio žmoniškumo. Bet vis dar aš bandžiau atgauti sveiką
protą.
Aš tapau medžiotoju, ji - mano auka. Egzistuoja tik ši tiesa pasaulyje. Nebuvo ir pilnos klasės
mokinių, jie tik antraeilis dalykas mano mintyse. Jos minčių tylos paslaptis jau pamiršta. Bet kokiu
atveju jos jau nebeturėjo reikšmės, vis tiek jai jau neliko daug laiko galvoti.
Aš buvau vampyras, jos kraujas kvepėjo skaniau už bet kokį mano uostą per 70 metų.Aš niekada
net negalvojau, kad toks kvapas gali egzistuoti. Jeigu būčiau žinojęs, jau labai seniai būčiau jo
ieškojęs. Iššukuočiau visą planetą šukomis, kad jį rasčiau. Aš jau galėjau įsivaizduoti jos skonį.
Troškulys degino mano gerklę tikra ugnimi. Mano burna buvo šilta ir sausa. Nuodų anplūdis
nepakeitė šių pojučių. Mano pilvas rėkė iš alkio akomponuodamas troškuliui. Mano raumenys
įsitempė, pasiruošę šuoliui.
Tepraėjo vos kelios sekundės, o ji vis dar tebestovėjo ten, po vėjo šuoru.
Šiuo momentu ji pžvelgė į mane. Labai skubiai. Mūsų akys susitiko ir jos akyse įžvelgiau savo
atvaizdą. Galėjau matyti koks šokas užplūdo jos bruožus, matyti, kaip ji atsisveikina su gyvenimu
vieną akimirką.
Ji negalėjo to lengvai nuslėpti. Kai ji iššifravo mano veido išraišką, kraujas vėl suplūdo į jos
skruostus, suteikdamas jos odai gražiausią spalvą kokią tik buvau matęs. Jos kvapas skleidė tirštą
rūką aplink mano galvą. Vos vos galėjau pagalvoti apie ką nors kitą. Mano mintys pasiuto,
pykdamos, versdamos mane prarasti kontrolę.
Ji ėjo truputį greičiau, lyg būtų supratusi, kad jai reikia bėgti. Skubėdama suklupo. Ji pasvyravo ir
kniubtelėjo priekin, vos neužgriūdama mergaitės, kuri sėdėjo prieš ją. Pažeidžiama, silpna. Net
labiau nei paprastas žmogus.
Pasistengiau susikaupti ties jos veidu ir pamačiau kai ką, kas man nepatiko. Pamačiau savo-
pabaisos atvaizdą, pabaisos, kuris gyvavo 10 metų ir kurį aš nugalėjau. Kaip lengvai dabar jis
išlindo į paviršių.
Jos kvapas ir vėl mane apraizgė, išsklaidydamas mano mintis ir beveik nublokšdamas mane nuo
kėdės.
NE.
Mano ranka užčiuopė stalą kol bandžiau atgauti savikontrolę. Medis nepalengvino mano naštos.
Mano pirštai sutraiškė paviršių prieš atsileisdami, palikdami anspaudus ant stalo paviršiaus.
Panaikinti įrodimus. Tai mūsų išgyvenimo taisyklė. Greitai panaikinau įspaudų formą pirštų galais.
Neliko nieko, tik duobė stale ir kelios nuolaužos ant žemės.
Sunaikinti įrodymus, visuomeninius nuostolius...
Žinojau, kas dabar nutiks. Mergaitė atsisės šalia manęs, aš norėsiu ją užmušti.Kaip ir visus nekaltus
šioje klasėje: 18 mokinių ir vieną mokytoją, kuris nepajėgs pabėgti matydamas, kas čia darosi.
Dvejojau ką gi aš darysiu. Net kai buvau tikras žvėris, niekada nepridariau tokių šlykštybių.
Niekada nežudžiau nekaltų, per visus aštuonis dešimtmečius. Dabar ketinau išskersti 20.
Pabaisos atvaizdu veidrodyje pasibaisėjau.
Net jei viena mano dalis baisėjosi monstru, kita vis tik kūrė planą.
Jei pirma nužudyčiau mergaitę, po to turėčiau daugiausia 15-20 sekundžių, kol kas nors sureaguos.
Gal ilgiau, jeigu jie būtų per lėti suprasti, kas čia vyksta. Ji neturėtų laiko sušukti ar pajusti
skausmą, aš jos nežudysiu žiauriai. Jei tik galiu gauti mergaitę ir jos taip skaniai kvepiantį kraują.
Po to reikėtų sutrukdyti jiems išsibėgioti. Aš nesijaudinau dėl langų - pernelyg aukštai ir pernelyg
maži pasprukti. Tik užblokuoti vienas duris ir visi bus užspeisti. Bus ilgiau ir sunkiau juos visus
užmušti kai jie bus persigandę ir išsibarstę po visą klasę. Tai nėra neįmanoma, bet daugelis lakstys
ir rėks. Kas nors gali išgirsti... Ir aš privalėsiu užmušti dar daugiau nekaltų, nei planavau. O jos
kraujas atšaltų kol žudysiu kitus...
Jos kvapas mane nubaudė ir mano burna užsivėrė su diegiančia sausuma.
Taigi, visų pirma liudytojus.
Planavau tai be perstojo savo mintyse. Buvau klasės vidury, vidurinės eilės gale. Visų pirma imsiuos
dešiniųjų. Galėčiau sutvarkyti 4-5 per sekundę. Neturėtų būti labai triukšminga. Dešiniesiems labai
pasiseks - jie nespės pamatyti pavojaus. Po to pereiti į pirmą eilę ir imtis kairiųjų. Daugiausia
penkios sekundės sunaikinti likusią klasę. Gana daug laiko, kad Bella Swan suprastų kas jos laukia.
Užtenkamai laiko, kad spėtų išsigąsti. Užtenkamai laiko, kad šokas, jeigu jos nenutildys, tai privers
rėkti. Vienintelis riksmas , kuriuo ji neprisikvies pagalbos...
Aš giliai įkvėpiau ir jos kvapas įskriejo į mane lyg visa niokojanti ugnis, nudeginanti mano krūtinę
ir sunaikinanti pakeliui visą mano gerą valią.
Ji pasisuko. Po kelių sekundžių ji jau sėdėjo šalia manęs. Pabaisa saldžiai nusišypsojo.
Kažkas užvertė savo sasiuvinį kairėje. Nenorėjau žinoti kas buvo tas prakeiktas žmogiūkštis. Bet šis
žestas atsiuntė man normalaus oro gūsį. Vieną trumputę sekundę vėl galėjau normaliai mastyti. Šią
trumputę sekundę pamačiau du veidus vieną šalia kito.
Pirmasis buvo mano, na tiksliau tai , kas aš buvau prieš daug metų: krauju pasruvusios akys
pabaisos, kuris nužudė tiek daug žmonių, kad net pats nebegali suskaičiuoti. Racionalios ir pagrįstos
mirtys. Žudžiau žudikus, buvau pats baisiausias žudikas pasaulyje. Tai buvo geras argumentas,
bandžiau pats save įtikinti. Tai buvo kompromisas su manim pačiu. Aš gėriau žmonių kraują, bet tik
pačių blogiausių, kurie tikrai nusipelnė mirties bausmės. Mano aukos dažniausiai turėdavo mažiau
žmoniškumo negu aš pats.
Antrasis veidas buvo Karlailo.
Tarp šių veidų nebuvo nieko bendra. Kaip diena ir naktis. Nebuvo jokios priežasties, kad mes
būtume panašūs.
Karlailas nebuvo tikras mano tėvas. Mūsų veidai buvo visiškai nepanašūs. Vienintelis panašumas
buvo mūsų blyški oda, atspindys to, kas mes buvome. Visi mes turėjome baltą ir šaltą odą. Mūsų
akių panašumas -tai jau kitas reikalas, tai mūsų gyvenimo būdo pasirinkimo atspindys. Vis tik, netgi
jei pradinio panašumo nebuvo, mano veidas po truputį pradėjo atspindėti jo veidą, rezultatas priimto
sprendimo prieš 70 metų ir niekada jo neišsižadėjus. Mano bruožai nepasikeitė, bet jie buvo
paženklinti gerumo išraiška. Užuojauta iškreipė mano lūpas ir tikra kantrybė atsispindėjo mano
akyse. Mažutis pagerėjimas, kuris greitai pradingo pabaisos, kuriuo aš buvau veide. Po kelių
akimirkų mano veide jau nebebus nieko, kas atspindėtų tuos 70 susilaikymo metų, praleistų su
mano kūrėju, mokytoju, tėvu tapusiu Karlailu.
Mano akys vėl taps kruvinai raudonos, ir jau nebebus tarp mūsų jokio panašumo.
Mano mintyse, Karlislio akys manęs neteisė. Žinojau, kad jis stengsis pamiršti, ką aš padariau, jis
mane mylėjo, žinojo, kad aš esu geresnis nei kadaise buvau. Ir jis vis dar troško mane mylėti. Kaip
norėčiau jam įrodyti, kad jis teisus.
Bella Swan jau įsitaisė ant kėdės šalia manęs. Ji krestelėjo galvą kažkaip neužtikrintai - gal bijojo ?
-ir jos kvapas vėl apsvaigino mane.
Norėjau įrodyti tėvui, kad jis klydo. Skausmo kamuolys vėl trenkė į mane, kaip ir deginanti
sausuma gerklėje. Pasislinkau nuo jos, atgrasus, pasišlykštėjęs monstru, kuris troško žudyti.
Kodėl ji čia atvyko? Kogėl ji egzistuoja? Kodėl ji turėjo sugriauti tą truputį taikos, kurios aš turėjau
šiame ne-gyvenime? Kodėl ši būtybė iš viso gimė? Ji ko gero nori, kad numirčiau.
Nusisukau nuo jos, staiga apimtas nesuprantamos neapykantos. Kas buvo ši būtybė? Kodėl taip
nutiko man? Kodėl dabar? Kodėl aš turėčiau viską prarasti vien todėl, kad ji sugalvojo atvykti
gyventi būtent čia? Kodėl ji čia?
Aš nenorėjau būti pabaisa! Nenorėjau išžudyti klasės, pilnos nekenksmingų žmonių. Nenorėjau
prarasti visko, ką gavau besiaukodamas šitiek metų. Nenorėjau. Norėjau būti savimi.
Kvapas jau pradėjo tapti tikra problema. Ta baisi jos kraujo skonio iliuzija. Jeigu tik būtų koks
būdas atsilaikyti... Jei vėl padvelktų normalaus oro gūsis ir prašviesintų mano mintis...
Bella Swan nubraukė savo plaukus mano pusėn.
Gal ji išprotėjo? Lyg skatintų pabaisą. Lyg tyčiotusi. Jeigu tuoj pat negausiu gaivaus oro gūsio,
viskas labai greitai bus baigta. Čia, žinoma, nebuvo tarnaujančio vėjo, bet gal aš galiu pabandyti
nekvėpuoti. Sulaikiau orą, kuris veržėsi į mano plaučius. Tuoj pat atėjo palengvėjimas, bet rizika vis
dar buvo čia pat. Prisiminimas apie jos kvapą ir įsivazduojamą skonį vis dar sklandė aplink mane.
Ilgai tverti tikrai negalėsiu. Bet galbūt galėčiau susilaikyti vieną valandą? Vieną trumputę valandą?
Tik tam, kad galėčiau dingti iš šios klasės, pilnos potencialių aukų. Jeigu tik galėčiau susilaikyti šią
vieną valandą...
Buvo tikrai nepatogu visiškai nekvėpuoti. Mano kūnui nereikėjo oro, bet tai buvo priešingybė mano
instinktams.Tokiose nervingose situacijose aš pasitikėjau savo uosle labiau nei kitais pojūčiais. Tai
buvo ir medžioklės būdas, uoslė visada perspėdavo apie artėjantį pavojų. Aš tikrai neatrodžiau toks
pavojingas, koks iš tikro buvau. Kaip bebūtų, buvo nepatogu, bet įmanoma kentėt. Kentėti jos
kvapą ir negalėti suleisti dantų į jos tokį liekną kaklą, į tą beveik permatomą šiluma pulsuojančią
odą, drėgmė, jos širdies pla...
Valanda! Tik viena valanda. Stenkis negalvoti apie jos kvapą ir skonį.
Mergaitė sėdėjo tyliai, pasvirusi į priekį, prisidengusi savo plaukais kurie lietė jos knygą. Per juos
negalėjau matyti jos veido ir skaityti jos giliose skaidriose akyse. Gal ji tyčia slėpėsi už savo
plaukų? Slėpė savo akis? Drovėjosi? O gal slėpė savo paslaptis?
Ankstesnis mano susierzinimas dėl jos minčių tylos buvo labai silpnas palyginti su didžiuliu noru
jos neapkęsti, kuris staiga mane apėmė. Aš nekenčiau šios moters - vaiko atsisėdusios šalia manęs,
napkenčiau taip pat smarkiai kaip ir stengiausi išlikti savuoju aš, nuslėpti monstrą manyje, laikytis
meilės savo šeimai, kaip tiek metų stengiausi tapti kuo nors geresniu. Jos nekęsti, dėl to
nepakenčiamo kvapo man šiek tiek padėjo. Taip, mano susierzinimas buvo silpnesnis, bet ir jis man
padėjo. Laikiausi įsikabinęs šių neigiamų emocijų, nes jos padėjo man negalvoti apie begalinį
geismą paragauti jos skonio...
Neapykanta ir susierzinimas.
Ir kai ši valanda galų gale baigsis... Ji dings iš šios klasės. Na ir kas tada? Gal galėčiau susipažinti: "
Sveika, aš vardu Edward'as Cullen'as. Gal galėčiau palydėti tave į sekančią pamoką?" Žinoma, ji
sutiktų, vien iš mandagumo. Netgi jei ji manes jau prisibijojo, kaip aš tikėjausi, ji elgtusi pagal visas
etiketo taisykles eidama šalia manęs. Būtų gana lengva ją nuvesti bloga kryptimi. Galėčiau rasti
priežastį priartinti ją link miško, kuris driekėsi nuo pat mokyklos mašinų stovėjimo aikštelės,
galėčiau pasakyti, kad pamiršau reikiamą knygą mašinoje... Ar kas nors pastebėtų, kad buvau
paskutinis ją matęs asmuo? Kaip visada lijo: du vienodi lietpalčiai neatkreiptų niekieno dėmesio.
Bėda ta, kad šiandien aš nebuvau vienintelis mokinys mokykloje, kurio mintys užimtos jos vaizdu,
as jau tikrai tą žinojau. Maikas Njūtonas stebėjo kiekvieną jos judesį. Ji buvo tikrai pasimetusi, kaip
būtų buvęs bet kuris iš jų, kaip aš ir tikėjausi prieš užuosdamas jos nuostabų kvapą, kuris ištrynė
visas logiškas mano mintis. Maikas tikrai pastebės, kad aš išėjau su ja. Jeigu jau galiu išlaukti
valandą, gal galėčiau išlaukti jų dvi?
Prieš nepakeliamą deginantį jausmą aš dvejojau.
Ji grįžtų į tuščius namus, šefas Swan'as dirba kiekvieną dieną. Žinojau , kur ją rasti, aš puikiai
žinojau, kur gyvena visi šio miestelio gyventojai. Jos namas buvo šalia tankaus miško, be jokių
kaimynų... Net jei ir spėtų surikti, niekas jos ten neišgirstų.
Tai būtų atsakingas būdas išspresti visą šį reikalą. Aš iškentėjau negerdamas žmonių kraujo septynis
dešimtmečius. Jeigu nekvėpuosiu, galėčiau ištverti dvi valandas. Ir kai galų gale ji bus viena, niekas
negalės jai padėti. Ir niekas man nesutrukdys vykdyti savo planą, palingavo galvą monstras mano
mintyse.
Apsidžiaugiau radęs išeitį nesunaikinti aštuoniolikos kitų gyvybių savo kantrybės pagalba.
Nenorėjau būti labai žiaurus ją žudydamas.
Kad ir kaip jos nekenčiau, žinojau, kad mano neapykanta nebuvo teisinga. Žinojau, kad iš tiesų
nekenčiau savęs, o ne jos, ir kad nekęsiu savęs dar labiau po to, kai ji bus jau mirusi.
Taip ir slinko valanda, kol aš kūriau planus, kaip ją nužudysiu. Stengiausi negalvoti kaip tai iš tikro
vyks. Pagunda buvo tikrai be galo didelė. Tikrai prarasiu kontrolę ir vis tik išžudysiu visą klasę. Kol
kas stengiausi tik kurti strategiją, nieko daugiau. Susivaldysiu valandai.
Vienintelį kartą, beveik pamokos pabaigoje, ji žvilgtelėjo į mane pro savo plaukų užuolaidą. Jutau
nepagrįstą neapykantą deginant mane iš vidaus kai sutikau jos žvilgsnį ir kai pamačiau savo atspindį
jos išsigandusiose akyse. Kraujas vėl užplūdo jos skruostus prieš jai pasislepiant už savo plaukų
užuolaidos, ir aš vos nepralaimėjau vidinės kovos.
Nuskambėjo skambutis. Išgelbėti skambučio- tiesiog juokinga. Mes buvom išgelbėti. Ji nuo staigios
mirties čia ir dabar, aš nuo monstro kuriuo vos netapau, kurio bijojau ir kuriuo niekad nenorėjau
tapti.
Negalėjau išeiti taip ramiai kaip norėjau ir dingau iš klasės kaip strėlė. Jei kas nors pastebėjo mane
tuo momentu, tikrai turėjo susidomėti mano judesiais. Bet niekas į mane net nepažvelgė. Jų mintys
buvo apie mergaitę, kuri buvo taip arti mirties visą šią valandą.
Pasislėpiau savo mašinoje. Labai nemėgau galvoti, kad esu priverstas slėptis. Jaučiausi tikras bailys.
Bet šiuo atveju gavau pripažinti, kad esu bailys. Kol kas dar neatgavau savitvardos, kad galėčiau vėl
įsimaišyti tarp žmonių. Aš taip stengiausi susikaupti, kad neužmuščiau vieno iš jų, kad beveik
nebeturėjau jėgų priešintis bet kuriam iš jų. O tai jau būtų nuostoliai. Jei dabar pasiduočiau
monstrui, tai jau būtų tikros skerdynės.
Įjungiau muziką, kuri visad mane ramindavo, bet dabar nedaug ji man tepadėjo. Bet šviežaus ir tyro
oro kiekis šiek tiek palengvino mano kančią. Vis dar puikiai jaučiau ir prisiminiau Bellos kvapą, bet
tyras oras truputį pagydė šį užkrėtimą.
Normalios mintys grįžo ir galėjau vėl pradėti logiškai mastyti. Galėjau vėl pradėti kovoti, priešintis
tam, kuo nenorėjau tapti.
Neturėčiau eiti pas ją. Neturėčiau jos žudyti. Juk buvau racionalus, blaiviai mąstantis padaras ir
galėjau rinktis. Pasirinkimas visada yra. Klasėje to nejaučiau, bet dabar tai jau toli. Galbūt jeigu
labai saugočiausi ir vengčiau jos man nereikėtų keisti gyvenimo būdo. Juk mano gyvenimas buvo
taip suorganizuotas, kaip man reikėjo, ir man tai patiko. Kodėl turėčiau leisti kažkam taip
beviltiškam ir taip gundančiam visa tai sugriauti?
Neturėčiau nuvilti savo tėvo. Neturėčiau jaudinti ir skaudinti savo mamos. Nes visa tai į šeimą
mane priėmusią moterį tikrai įskaudintų. Esmėja buvo tokia švelni, rami ir mylinti. Įskaudinti tokią
moterį kaip Esmėja yra paprasčiausiai neatleistina.
Kokia ironija, juk taip norėjau apsaugoti gležnutę Bellą nuo piktų Džesikos minčių. Aš ko gero esu
paskutinis padaras šioje žemėje, galintis pretenduoti į jos apsaugą. Šiuo metu jai tikrai praverstų
apsauga prieš mane patį.
Kur gi dingo Alisė? Negi ji nematė ateities vizijų, kaip aš žudau Bellą visais įmanomais būdais?
Kodėl ji vis dar neatskubėjo man pagalbon? Mane atkalbėti arba padėti sunaikinti įrodymus, kaip jai
labiau patiktų... Negi jos mintys taip užimtos Džaspero problemomis, kad ji nepamatė maniškių? O
gal aš buvau stipresnis nei maniau? Gal aš nesiruošiau jos žudyti?
Ne, puikiai žinojau, kad tai netiesa. Alisė per daug susirūpinusi Džasperu.
Įsiklausiau ta kryptimi, kur ji turėjo būti, anglų kalbos pastato kryptimi. Ilgai neužtruko išgirsti taip
pažįstamą balsą. Aš buvau teisus. Visos jos mintys buvo apie Džasperą ir galimus jo poelgius
kiekvieną akimirką.Tikėjausi, kad galėsiu paklausti jos patarimo ir tuo pačiu metu nenorėjau, kad ji
suprastų ką aš galiu padaryti, kad ji nepamatė skerdynių, kurias planavau visą valandą.
Nauja ugnis užliejo visa mano kūną: gėda. Nenorėjau, kad bet kuris iš jų sužinotų, ką planavau.
Jeigu galėčiau išvengti Bellos Swan, jei galėčiau susivaldyti jos nežudydamas - pabaisa mano
viduje sugriežė dantimis - niekas nieko nesužinotų. Jei tik galėčiau išvengti jos kvapo...
Kaip bebūtų, turėjau pabandyti. Turėjau galimybę pasirinkti. Turėjau įrodyti, kad esu toks, kokį
mane matė Karlislis.
Paskutinė pamokų valanda ėjo į pabaigą. Nusprendžiau pradėti vykdyti savo naują planą nieko
nelaukdamas. Vis geriau, nei sėdėti mašinoje, kur ji gali praeiti pro šalį ir vėl sugriauti visus mano
planus. Vėl pajutau nepateisinamą neapykantą tai mergaitei. Nekenčiau to, kokį poveikį ji man darė.
Tai, ką ji mane privertė jausti buvo tikrai nepakenčiama.
Greitu žingsniu - gal pernelyg greitu, bet liudininkų nebuvo - žengiau link pavaduotojo kabineto.
Bellai Swan nebuvo jokios priežasties ten pasirodyti. Ji ko gero vengs manęs kaip maro.
Kabinetas buvo tuščias, sėdėjo tik sekretorė. Ji nepastebėjo mano tylaus pasirodymo.
-Ponia Cop?
Moteris su nenormaliai raudonais plaukais pakėlė nustebusias akis. Jie visi nustebdavo mus pamatę
kai to nesitikėdavo. Mus būna sunku pamiršti vieną kartą pamačius.
-Ak, - sušnibždėjo ji truputį nervingai.
Jos ranka greitai perbraukė per švarkelį, išlygindama raukšles.
"Tai kvaila,"-galvojo ji, -"Jis beveik tokio pat amžiaus kaip mano sūnus. Pernelyg jaunas, kad taip
apie jį galvočiau."
-Sveikas Edward'ai. Kuo galiu padėti? - paklausė sumirksėdama už storų savo akinių.
Tikrai nepatogu, bet aš mokėjau sugundyti, kai to reikėjo. Tai buvo lengva nuo tada kai išmokau,
kokiu tonu kreiptis ir kokią veido išraišką naudoti. Palinkau į priekį, sutikdamas jos žvilgsnį lyg
pasinerčiau į jos rusvas akis be jokio gilumo. Jos mintys jau lėkė šuoliais. Bus tikrai lengva.
-Gal jūs galėtumėte man padėti su mano pamokų tvarkaraščiu? - ištariau švelniu balsu, kurį
naudodavau, kai nenorėdavau išgasdinti žmonių.
Jos širdis pradėjo plakti greičiau.
-Žinoma, Edward'ai, ko tiksliai tau reikėtų?
"Per jaunas, per jaunas..." - vis kartojo mintyse.
Ji, žinoma, klysta. Aš buvau senesnis už jo senelį, bet jeigu atsižvelgtumėm į mano paso duomenis,
ji buvo teisi.
-Gal galėtume sukeisti mano biologijos pamoką su kuo nors kitu? Gal fizika?
-Ar kas nutiko su ponu Banneriu?
-Tikrai ne, bet aš jau esu praėjęs jo kursą.
-Ak, tiesa, toje specialioje mokykloje Aliaskoje.
"Jie visi jau turėtų mokytis universitetuose. Girdėjau kai kuriuos mokytojus skundžiantis... Tobuli
visais atvejais. Niekada nedvejoja, niekada nesuklysta... Lyg būtų radę būdą sukčiauti per bet kokią
pamoką, bet kurį kontrolinį. Ponui Varneriui jau geriau galvoti, kad jie sukčiauja, nei kad yra
protingesni už jį... Galiu lažintis, kad jų įmotė..."
-Fizikos pamokos kol kas perkrautos, Edward'ai. Ir ponas Varneris nemėgsta, kai jo grupėje yra
daugiau, nei 25 mokiniai.
-Su manim nebūtų jokių problemų...
"Žinoma. Kaip ir su visais Cullen'ais."
-Žinau, Edward'ai, bet tikrai nėra vietos...
-Tuomet gal galėčiau nebeiti į biologiją. Užsiimčiau tuo metu kitomis pamokomis?
-Apleisti biologiją? - iš nuostabos jos burna prasivėrė.
"Kaip keista. Šitaip stengtis išvengti pamokų, kurias jau moka. Ko gero tikrai kažkas nutiko su ponu
Banneriu. Gal reikėtų labiau pasidomėti..."
-Tau trūksta patirties, kad pereitum į aukštesnę klasę.
Už manęs prasivėrė durys, bet kad ir kas tai būtų, jis apie mane negalvojo. Taigi aš įėjusįjį tiesiog
ignoravau ir susitelkiau ties ponia Cop. Pasislinkau dar arčiau ir plačiau pravėriau akis. Tai
veikdavo geriau, kai jos būdavo gintaro spalvos, o ne juodos. Juodos akys gasdina žmones, taip ir
turi būti.
-Labai prašau... -ištariau lygiu gundančiu balsu. Negi niekur nėra laisvos vietos? Esu tikras, kad
rasime sprendimą.
Aš jai plačiai nusišypsojau, vis tik slėpdamas savo dantis, kad jos neišgasdinčiau, ir nutaisiau meilią
veido išraišką. Jos širdis jau lėkė šuoliais.
"Per jaunas..." - toliau beviltiškai kartojo ji savo mintyse.
-Gal galėčiau užtarti už tave žodelį ponui Varneriui...
Netikėtai, per vieną sekundę, viskas pasikeitė: kambario nuotaika, mano tikslas einant čia,
priežastys, dėl kurių buvau palinkęs link moters nenatūraliai raudonais plaukais. Vieną trumpą
sekundės dalį Samanta Wells pravėrė duris ir oro gūsis trenkė i mane lyg žaibas. Trumputę sekundę,
per kurią aš supratau, kodėl prieš tai įėjusysis netrukdė man savo mintimis.
Aš atsisukau, nors man to visiškai nereikėjo, kad būčiau pilnai įsitikinęs. Atsisukau labai lėtai,
kontroliuodamas kiekvieną savo kūno raumenį, nors jie veržėsi i ataką.
Bella stovėjo atsirėmusi į sieną prie durų. Ji laikė savo kuprinę tvirtai prispaudusi prie krūtinės ir
kažkokį popierių rankoje. Jos akys buvo taip pat plačiai atvertos, kaip ir mano prisiminimuose, kai
jos žvilgsnis sutiko manąjį, žiaurų ir nežmonišką. Jos kraujo kvapas skverbėsi į visas šio mažo
kambario molekules. Mano gerklė jau klaikiai degė. Jos akyse pamačiau savo - pabaisos - atvaizdą.
Mano ranka sustingo ore, virš sekretorės stalo. Nedrįsau jos pajudinti bijodamas trinktelėti ponios
Cop galvą į stalą tokia jėga, kad ją užmuščiau. Dvi gyvybės vietoj dvidešimt. Visai neblogas
kompromisas.
Pabaisa jau laukė, kada gi aš pulsiu. Bet vis dar galėjau pasirinkti. Turėjau pasirinkti.
Sulaikiau kvėpavimą ir susitelkiau į Karlislio veidą mintyse. Atsisukau į ponią Cop ir išvydau
nuostabą jos veide, kai ji pamatė pokyčius mano išraiškoje. Ji greitai atsitraukė nuo manęs, bet jos
baimė man nerūpėjo.
Turėjau pasitelkti visą kontrolę, kurią įgavau per tiek metų, kad mano balsas nuskambėtų lygiai ir
taikiai. Mano plaučiuose liko užtenkamai oro, kad greitai ištarčiau:
-Tiek to. Suprantu, kad tai neįmanoma, ačiū už pagalbą.
Puoliau iš kambario stengdamasis neuosti jos kraujo kvapo kai praėjau vos už metro nuo jos.
Jaučiau, kad negalima sustoti kol nepasiekiau mašinos, judėjau pernelyg greitai. Daugelis mokinių
jau buvo išvykę, dar labiau sumažėjo liudininkų skaičius... Išgirdau vieną mokinį, kuris mane
pamatė, bet nekreipė per daug dėmesio :
"Kažin kur taip skuba Cullen'as? Atrodo, lyg eitų oru... Na ir fantazija, mama visada sakė, kad..."
Kai įsėdau į vidų, visi jau buvo susirinkę. Stengiausi kvėpuoti lygiai, bet man atrodė, kad dusau.
-Edward'ai? -paklausė susirūpinusi Alisė.
Tik papurčiau galvą jos pusėn.
-Kas tau nutiko? - susidomėjo Emmetas, kol kas išsiblaškęs, nes Džasperas nesutiko duoti revanšo.
Nieko neatsakiau, įjungiau atbulinį bėgį ir išgirdau sucypiant padangas. Turėjau dingti, kol Bella
Swan dar neatsekė paskui mane ir čia. Baisėjausi pabaisa manyje. Ištiesinau vairą ir smarkiai
spustelėjau greičio pedalą. Net nežiūrėdamas į juos žinojau, kad Emmetas, Rozali ir Džasperas
klausiamai sužiuro į Alisę. Ji krestelėjo pečius. Alisė negalėjo žinoti, kas nutiko, ji galėjo tik
nuspėti, kas dar įvyks.
Ji pažvelgė į mane. Mes pasikeitėme mintimis ir abu labai nustebome.
-Tu iškeliauji, -sušnibždėjo ji.
Dabar jau visi į mane spoksojo.
-Taip, - išspaudžiau pro sukąstus dantis.
Ji pamatė mano išvykimą, bet kadangi buvau dar neapsisprendęs, pamatė ir kai kurias detales.
-Ak...
Bella Swan mirusi. Mano blizgančios akys, pasruvusios krauju...
-Ak, - vėl pakartojo.
Vaizdai tapo ryškesni. Pasirodė šefo Swano namai, po to Bella mažutėje virtuvėje geltonomis
spintelėmis. Atsukusi man nugarą, lyg stebėčiau ją iš šešėlio, mėgaudamasis jos kraujo aromatu...
-Tuoj pat baik visa tai ! -suinkščiau nebegalėdamas daugiau kęsti.
-Atsiprašau, - ištarė Alisė plačiai atvertomis akimis.
Pabaisa džiaugėsi. Vizija ir vėl pasikeitė. Tuščias greitkelis vakare, pašalėje apsnigę medžiai,
mašina, skriejanti 200 kilometrų greičiu...
-Man tavęs trūks, kaip ilgam tu beiškeliautum...
Emmetas ir Rozali pasikeitė susirūpinusiais žvilgsniais.
-Na jau ne, -vėl tarė Alisė, - Karlailui gausi pranešti pats.
Linktelėjau, ir mašina staigiai sustojo vėl sucypus padangoms. Visi tylėdami išlipo, Alisė jiems
paaiškins vėliau. Ji palietė mano petį.
-Tu priimsi teisingą sprendimą, - švelniai sumurmėjo. Tai nebuvo vizija, greičiau įsakymas. - Ji
vienintelė Čarlio Swano šeima, tai jį pribaigtų.
-Taip, - sutikau su jos žodžiais, bent jau antrąja dalimi.
Ji išlipo ir prisijungė prie kitų. Tarp jos antakių susimetė nerimo raukšlelė. Jie pradingo miške
greičiau, nei aš apsisukau.
Važiavau link miesto. Skubėjau dingti iš Forkso, nebuvau tikras, kad įstengsiu. Atsisveikinti su tėvu
ar susilieti su pabaisa?
Po mano ratais lėkė kelias...

MIDNIGHT SUN- 2 skyrius

Kategorija: vampyrai LYG ATVERSTA KNYGA

Sėdėjau atsirėmęs į sniegą, žiūrėdamas kaip snaigės krenta aplink mano pėdas. Mano oda buvo
tokia pat šalta kaip oras, ledas apraizgė visą mano kūną.Virš mano galvos buvo nuostabus dangus,
ryškiai švietė žvaigždės sudarydamos formas tamsiame paveiksle - kvapą užimanti vizija. Akį
traukianti, nuostabi vizija. Taip bent jau turėtų būti. Galėtų būti, jei tik aš galėčiau sutelkti į ją savo
dėmesį.
Man nebuvo geriau. Praėjo šešios dienos. Šešios ilgos dienos, per kurias aš slėpiausi čia, Denalio
vienišoje ir apleistoje gamtoje, bet negalėjau atgauti savo laisvės, kurią jaučiau prieš užuosdamas tą
nuostabų kvapą pirmą kartą. Kai žiūrėjau į kvapą gniaužiantį dangų, nemačiau jo grožio, lyg
kažkokia kliūtis neleistų jo matyti. Kliūtis buvo vienas veidas, paprastas žmogaus veidas, bet aš
niekaip nesugebėjau ištrinti jo bruožų iš savo atminties.
Išgirdau besiartinant kažkieno mintis prieš išgirsdamas žingsnius. Žingsnių aidas buvo toks
lengvutis, lyg kojos neliestų žemės. Nenustebau, kad Tanya atsekė paskui mane. Žinojau, kad per
pastarasias dienas savo mintyse ji pergalvojo šimtus kartų greitai įvyksiantį pokalbį, stengdamasi jo
išvengti, kol tiksliai neapsisprendė, ką sakys.
Ji pasirodė mėnulio šviesoje daugmaž už šešiasdešimt metrų, dailiai užšoko ant apsnigto akmens ir
dailiai lingavo savo basomis kojomis. Jos oda gražiai blizgėjo kerinčioje šviesoje, jos ilgi šviesūs
plaukai pasidengė rausva aura. Gintaro spalvos akys žybsėjo, kol ji mane tyrinėjo pusiau pasislėpusi
sniege, po to jos lūpos išlinko į dailią šypseną.
Nuostabi... Jei tik būčiau sugebėjęs iš tikro į ją įsižiūrėti. Atsidusau.
Ji pritūpė ant olos viršaus, jos pirštai dailiai perbėgo akmens paviršių.
"Velnias, tikras gražuoliukas, "- išgirdau jos mintis.
Ji pašoko į orą ir pradėjo suktis lyg šoktų. Mačiau ją lyg šešėlį, besisukančią tarp manęs ir
žvaigždėto dangaus. Staiga ji tapo tikras sukutis ir išjudino sniego pusnį šalia manęs.Mane apsupo
sniego gūsis. Išnyko žvaigždės ir virš manęs pasklido tankių snaigių pūga. Buvau palaidotas po
minkštu kristaliniu sluoksniu. Man vėl išsprūdo gilus atodūsis, bet net nesujudėjau, kad
išsivaduočiau iš savo kapo. Tamsa po sniego sluoksniu nepakenkė ir neapsunkino mano regėjimo.
Vis dar tebemačiau tą prakeiktą veidą.
-Edward'ai?
Sniego gūsis vėl pakilo mane išvaduodamas. Jos ranka švelniai nubraukė snaiges nuo mano
sustingusio veido,o akys vengė susitikti manąsias.
-Nepyk, čia tik pokštas.
-Žinau, buvo gana linksma.
Ji vėl nusišypsojo.
-Irina ir Keitė sakė, kad turėčiau palikti tave ramybėje. Jos galvoja, kad tave erzinu.
-Neerzini,- liūdnai jai atsakiau, -Čia aš elgiuosi nemandagiai... Tikrai nemandagiai. Atleisk.
"Tu iškeliauji pas savus, tiesa?"- ji liūdnai pagalvojo.
-Aš dar visiškai neapsisprendžiau.
"Bet jau nusprendei, kad čia tikrai nepasiliksi..." - jos mintys dabar buvo melancholiškos ir liūdnos.
-Ko gero ne. Iki šiol man tai nė kiek nepadėjo.
Ji susiraukė.
-Gal tai mano kaltė?
-Žinoma, kad ne... - švelniai pamelavau.
"Tik jau nesistenk likti džentelmenu."
Nusišypsojau.
-Šalia manęs tu jautiesi nejaukiai.
-Truputį, - sutikau linktelėdamas.
Ji kilstelėjo antakius vaizduodama taip nustebusią, kad aš nusisypsojau. Trumpas šypsnis, nustelbtas
naujo atodūsio.
-Gerai jau, tiek to. Taip, šiek tiek mane erzini.
Ji taip pat atsiduso ir pasirėmė smakrą rankomis. Jos mintys dvelkė liūdesiu.
-Tu esi gražesnė už visas dangaus žvaigždes, Tanya. Ir tu tai puikiai žinai. Nežlugdyk pasitikėjimo
savimi dėl mano niūrių minčių.
Dabar jau nusijuokiau įsivaizduodamas ją kompleksuojančią.
-Aš nesu įpratusi būti atstumta,- siuniurzgė ji, nutaisydama tikrai meilų veidelį.
-Neabejoju,- atsakiau bandydamas užblokuoti jos minčių srautą, kai ji pasinėrė į savo pergalių
prisiminimus.
Šiaip jau dažniausiai Tanya'ai patiko žmonės, visų pirma dėl to, kad jie buvo populiarūs, be to, jų
venomis tekėjo šiltas kraujas... Ir visada be galo džiugūs matydami tokia moterį, kaip ji.
-Siurbėlė, - pasityčiojau, stengdamasis nutraukti jos prisiminimų srautą.
Ji kilstelėjo lūpas parodydama savo dantis.
-Nepakartojama.
Tanya'i ir jos seserims teko vargti daug ilgiau nei Karlailui, kol atrado savo sąžinės balsą. Galų gale
jos nugalėjo pabaisas savyje dėl vyrų, kuriuos tikrai mėgo, o dabar jau ir mylėjo.
-Kai tu pas mus pasirodei, -tęsė ji, -aš pagalvojau...
Žinau, ką ji galvojo. Turėjau numanyti, kad ji būtent taip galvos. Bet šiuo metu buvau tikrai per
prastos formos, kad analizuočiau visas jos mintis.
-Tu pagalvojai, kad aš persigalvojau.
-Taip, -sušniurkštė ji.
-Jaučiuosi tikrai blogai žaisdamas su tavo vizijomis, Tanya, bet tai nereiškia... -trumpam
susimąsčiau. -Tiesiog man reikėjo veikti tikrai greitai.
-Spėju, kad nepasakosi, kodėl?
Atsisėdau ir rankomis apsikabinau kojas, tai jau buvo atsitraukimo, gynybos poza.
-Nenoriu apie tai šnekėti.
Tanya, Irina ir Keitė buvo tikrai gabios šiame likimo joms nuspręstame gyvenime. Ko gero net
labiau, nei Karlailas. Netgi būdamos be galo artimos su tais, kurie turėjo tapti - ir tapdavo - jų
aukomis, jos niekada nesuklysdavo. Man buvo gėda prisipažinti savo silpnybę.
-Problemos su moterimis?- spėjo ji, nors ir matydama mano atsitraukimą.
Karčiai nusijuokiau.
-Tikrai ne taip, kaip tu įsivaizduoji.
Dabar ji pritilo. Girdėjau jos mintis, šokinėjancias nuo vienos galimybės prie kitos, stengiantis
suprasti, ką reiškia mano žodžiai.
-Tu vis dar labai toli nuo tiesos. -Sušnibždėjau.
-Gal truputį padėtum?
-Būk gera, pamiršk tai, Tanya.
Ji vėl pritilo, vis dar bandydama suprasti. Nežiūrėjau į ją, stengdamasis susikaupti ties žvaigždėmis.
Galų gale ji nusprendė pasiduoti, nukreipdama savo mintis kita linkme.
"Kur ruošiesi keliauti išvykęs iš čia, Edward'ai? Ar grįši pas Karlailą?"
-Nemanau, -sumurmėjau.
Kurgi aš eisiu? Jokia vieta šioje žemėje manęs nedomino ir netraukė. Nenorėjau visiškai niekuo
užsiimti. Bėda buvo ne tame, kad nežinojau kur keliauti: tai nebuvo maloni kelionė, aš stengiausi
pabėgti.
Nekenčiau viso to. Ir kada gi aš tapau toks bailys?
Tanya apkabino mano pečius. Įsitempiau, bet neatšokau nuo jos prisilietimo. Ji stengėsi man
pasakyti, kad nieko nėra geriau nei nuoširdi draugo paguoda.
-Manau, kad tu keliausi namo, -tarė ji su savo žavingu rusišku akcentu. -Tavo bėda toje... Ar tame,
kas tave apsėdo. Bet tu ją išspręsi. Toks jau tu esi, tu nebėgi nuo problemų.
Jos mintys buvo tokios pat ryžtingos, kaip ir žodžiai. Stengiausi įsikabinti į tą nuomonę apie mane,
kurią ji susidarė savo mintyse. To, kuris drąsiai sutikdavo bėdas ir jas išspręsdavo. Buvo gana
malonu šitaip galvoti apie save. Niekada neabejojau savo drąsa, savo ryžtu iki tos siaubingos
valandos biologijos pamokoje visai neseniai.
Pabučiavau ją į žandą ir greitai atsitraukiau, kai ji atsuko man savo veidą paruoštomis bučiniui
lūpomis. Mano greitas atsitraukimas išspaudė jai šypseną.
-Ačiū Tanya, man tikrai reikėjo tai išgirsti.
-Prašau. Tik norėčiau kad geriau pagalvotum apie tai, kas galėtų nutikti...
-Atleisk man, Tanya, tu gi žinai, kad esi man per gera. Aš paprasčiausiai dar neradau to, ko ieškau.
-Tiek to... Jeigu iškeliautum prieš mums dar kartą susitinkant, viso geriausio, Edward'ai.
-Sėkmės.
Tuo momentu, kai tariau atsisveikinimo žodžius, pamačiau tai. Pamačiau kad iškeliauju. Kad esu
pakankamai stiprus grįžti į vienintelę vietą žemėje, kur tikrai norėjau būti.
-Ir ačiū dar kartą.
Vienu greitu judesiu ji pašoko ir nutolo per sniegą lyg vaiduoklis, judėdama taip greitai, kas jos
pėdos beveik nelietė žemės, nepalikdama jokių pėdsakų. Ji nežvilgtelėjo atgal. Ji jautėsi daug
blogiau dėl mano atsako, nei norėjo man parodyti, netgi savo mintyse. Ji netroško manęs susitikti
dar kartą prieš man išvykstant.
Mano lūpos išsikreipė į liūdną šypsnį. Nemėgau skaudinti Tanyos, netgi jei jos jausmai nebuvo
tokie gilūs, kaip ji norėtų, aš tikrai negalėjau atsakyti jai tuo pačiu. Jaučiausi kaip tikrai niekingas
padaras.
Parėmiau savo smakrą ant kelių ir vėl žvilgtelėjau į žvaigždes. Dabar jau troškau visa savo siela būti
kelyje. Žinojau, kad Alisė jau pamatė mane grįžtant ir perspėjo kitus. Tai turėtų juos nudžiuginti,
ypač Karlailą ir Esmėją. Bet dar ilgai žiūrėjau į žvaigždes vis matydamas tą patį veidą mintyse. Tarp
blizgančių žvaigždžių ir manęs į mane žvelgė pora rudai šokoladinių akių, lyg klausdamos, ką mano
sprendimas nulems jai. Nebuvau tikras, ko tos akys iš manęs norėjo. Net savo vaizduotėje negalėjau
girdėti jos minčių. Bellos Swan akys vis dar klausiamai žvelgė į mane trukdydamos pastebėti
žvaigždes. Giliai atsidusdamas pasidaviau ir pakilau. Jei paskubėčiau, galėčiau būti prie Karlailo
mašinos po valandos.
Pasileidau bėgti per minkštą sniegą nepalikdamas pėdsakų, skubėdamas kuo greičiau vėl sutikti
savo šeimą, norėdamas vėl tapti tuo Edward'u, kuris sutinka sunkumus iškelta galva.

*****

-Viskas turėtų būti gerai, -tarė Alisė. Jos akys vis tik buvo susirūpinusios, ir Džasperas paėmė ją už
rankos, vesdamas į priekį, kol mes susiglaudę visi ėjome link kafeterijos. Rozali ir Emmetas
priekyje, Emmetas juokingai atrodė lyg asmens sargybinis priešo stovykloje. Rozali atrodė
susirūpinusi, bet labiau susierzinusi nei bijodama.
-Žinoma, kaip gi kitaip,- išspaudžiau.
Jos elgesys buvo smarkiai perdėtas. Jeigu nebūčiau tikras, kad atlaikysiu šoką, būčiau likęs namie.
Grubus mūsų įprastų rytų pokytis buvo juokingas. Visą naktį snigo ir Emmetas su Džasperu
nusprendė mane išblaškyti apmėtydami sniegu, bet kai jiems nusibodo laukti mano atsako, pradėjo
atakuoti kitus. Ši mano apsauga jau nebebuvo juokinga, dabar ji mane jau erzino.
-Jos čia dar nėra, bet ji jau artinasi link durų... Bus nesaugu, jeigu atsisėsime į įprastą vietą.
-Žinoma, kad mes sėsimės į įprastą vietą. Baik visa tai, Alise. Tu mane nervini. Viskas man bus
gerai.
Ji mirktelėjo, kol Džasperas padėjo jai atsisėsti ir susitelkė ties mano veidu.
-Hmm, -nustebusi pratarė, -Manau, kad tu teisus.
-Kaip visada, -sumurmėjau.
Negalėjau pakęsti būti jų dėmesio centre. Pajutau simpatiją Džasperui, prisimindamas, kaip mes be
perstojo jį stebėjome. Jis žvilgtelėjo į mane ir tarė:
-Erzina, ar ne?
Susiraukiau.
Nejaugi vos praeitą savaitę ši vieta man atrodė nuobodulio centras? Čia būti man rodėsi lyg
miegočiau, lyg būčiau komoje?
Šiandien mano nervai buvo įtempti lyg pianino stygos. Visi mano jutimai pasiruošę laukė pavojaus.
Skanavau visus garsus, visus vaizdus, oro, liečiančio mano odą virpesius, visas mintis. Ypač visas
mintis. Tik vieną jutimą blokavau iš visų jėgų, drausdamas sau juo naudotis. Kvapą, žinoma.
Visiškai nekvėpavau.
Buvau pasiruošęs išgirsti daugiau minčių apie Cullen'us nei jų buvo čia skrajojančiose mintyse.
Ieškojau visą rytą tos naujos pažinties, kuriai Bella Swan būtų patikėjusi savo abejones, laukdamas,
kokios bus šių paskalų pasekmės. Bet jokių paskalų nebuvo. Niekas nekreipė dėmesio į penkis
vampyrus valgykloje, tokius pačius kaip ir prieš atvykstant naujokei. Keli mokiniai vis ar galvojo
apie ją, vis dar taip pat, kaip anksčiau. Vietoj to, kad nuobodžiaučiau, dabar tokiomis mintimis
buvau... Sužavėtas.
Negi ji niekam apie mane neprasitarė? Neįmanoma, kad ji nepastebėjo mano tamsaus žmogžudiško
žvilgsnio. Juk mačiau jos reakciją. Ji tikrai buvo išsigandusi. Buvau tikras, kad ji būtinai kam nors
apie tai papasakos, galbūt netgi pagražindama visą istoriją. Apibūdindama mane bjauriais žodžiais.
Be to, ji juk girdėjo, kad norėjau dingti iš biologijos. Turėjo savęs klausti ar tai buvo jos kaltė.
Normali mergaitė juk norėtų paklausinėti aplink, palyginti savo ir kitų patirtį, ieškodama bendrų
bruožų paaiškinančių mano elgesį, nenorėtų jaustis išskirtinė. Juk žmonės aplink mus visada
beviltiškai stengėsi pritapti prie kitų, būti kaip ir kiti. Niekuo neišsiskirti, lyg būtų avinų banda be
jokio charakterio. Tai buvo ypač būdinga paauglystėje, kai trūko pasitikėjimo savimi. Ši mergaitė
nebus kitokia.
Bet nė vienas iš jų nepastebėjo, kad mes čia sėdime. Bella ko gero buvo tikrai drovi jei nedrįso
niekam pasipasakoti. Galbūt ji kalbėjo su savo tėvu, gal jų santykiai buvo šiltesni nei atrodė... Bet
tai man atrodė neįmanoma žinant, kiek mažai laiko ji praleido su savo tėvu per visą gyvenimą. Ji
turėtų būti artimesnė mamai. Greitu laiku reikėtų būtinai prisiartinti prie šefo Swano, pasiklausyti,
ką jis galvoja.
-Kas nors naujo? -paklausė Džasperas.
-Nieko... Ji ko gero su niekuo nešnekėjo.
Išgirdus šią naujieną jie visi kilstelėjo antakius.
-Gal tu nesi toks baisus kaip galvoji, -pasišaipė Emmetas. -Lažinuosi, kad galiu ją išgasdinti labiau
nei tu.
Pakėliau į viršų akis.
-Būtų įdomu sužinoti, kodėl?
Jie vis dar buvo nustebę mano atskleista tiesa apie neįprastą mergaitės tylėjimą.
-Mes buvom tikri, kad ji priplepės.
-Ji įeina,- sumurmėjo Alisė.
Pajutau kaip visas mano kūnas įsitempė.
-Stenkis atrodyti žmoniškai.
-Sakai, žmoniškai?- šypsojosi Emmetas.
Jis pakėlė dešinį kumštį, kur buvo paslėpęs sniego likučius. Žinoma, sniegas neištirpo. Suspaudė
juos į ledo kamuoliuką. Jis žiūrėjo į Džasperą, bet mačiau, kuria linkme krypo jo mintys. Kaip ir
Alisė. Kai jis grubiai sviedė ledą tiesiai į ją ji tik lengvai jį atmušė. Ledas praskriejo visą valgyklą -
pernelyg greitai, kad žmonės jį pastebėtų - ir suskilo į šukes atsitrenkdamas į sieną. Siena taip pat
įskilo. Visos galvos toje valgyklos pusėje pasisuko, žiūrėdamos į ledo likučius, po to ieškodamos
kaltininko. Vis tik neieškojo toliau kelių stalų. Į mus niekas nė nepažvelgė.
-Labai žmoniška, Emmetai,- tarė Rozali sausu balsu. Kodėl gi netrenktum tiesiai kumščiu į tą sieną,
kad jau tiek pridirbai?
-Tai pernelyg juos išgąsdintų, mažule.
Stengiausi susikaupti ties jų žaidimu, lengvai šypsodamasis, lyg visa tai mane tikrai linksmintų.
Negalėjau sau leisti žvilgtelėti į eilę, kurioji ji laukė. Mačiau Džesikos mintyse, kad Bellos skruostai
ir vėl nusidažė gražia rausva spalva. Bet tai viskas, ko aš klausiausi.
Galėjau girdėti Džesikos sunkumą pakęsti naujokę, kuri atrodė paskendusi savo mintyse
nejudančioje eilėje. Staiga nustojau kvėpuoti, dėl atsargos, jeigu netyčia oras ateštų man jos kvapą.
Maikas Njūtonas buvo prie abiejų mergaičių. Girdėjau jų balsus, mintyse ir ištartus, kai Maikas
paklausė Džesikos, kas gi negerai su naujoke? Man nepatiko jo mintys kai jis galvojo apie mergaitę
Swan, jo vis besikeičiančios fantazijos kol jis ją stebėjo eilėje.
-Nieko,- atsakė Bella nuostabiai skambiu lyg varpelis balsu, kuris praskriejo visą valgyklą. Bent jau
taip atrodė, nes aš stengiausi iš visų jėgų ją išgirsti.- Šiandien man užteks tik limonado stiklinės,-
tarė, kai eilė pajudėjo į priekį.
Negalėdamas susilaikyti greitai žvilgtelėjau jos pusėn. Ji žvelgė į grindis, jos veide neliko nė lašo
kraujo. Greitai nusukau žvilgsnį ir pamačiau Emmetą, kuris juokėsi iš mano nuvargusios šypsenos.
"Atrodai tikrai ligotas, broliuk. "
Išlyginau savo veido bruožus, kad atrodyčiau natūraliai atsipalaidavęs.
Džesika garsiai klausė, kodėl gi naujokė neturi apetito.
-Tu nealkana?
-Šiandien nieko nesinori.
Jos balsas buvo silpnas, bet vis tik dar labai skaidrus.
Ir kodėl susirūpinimas Maiko mintyse pradėjo mane slėgti? Koks mano reikalas, jeigu jis nusprendė
ją globoti? Man neturėtų rūpėti tai, kad Maikas nori priglausti ją po savo sparnu. Gal tai susiję su
tuo, kaip visi aplinkiniai į ją reagavo. Negi instinktyviai aš pats nenorėjau jos globoti?
Negi mergaitė susirgo?
Buvo gana sunku tai suprasti - jos tokia blyški, beveik permatoma oda... Supratau, kad aš vis tik
buvau susirūpinęs, kaip ir tas kvailas vaikėzas, ir pasistengiau galvoti apie ką nors kita.
Kaip bebūtų, man nepatiko ją stebėti per Maiko mintis. Bandžiau prigauti Džesikos mintis atidžiai
juos stebėdamas, kol trijulė rinkosi vietą, kur prisėsti. Laimei, jie prisėdo kaip pripratę su Džesikos
draugais prie vieno iš pirmų kavinės stalų. Nė trupučio nepasislėpę, kaip ir numanė Alisė.
Alisė man trinktelėjo savo alkūne.
"Ji netrukus į tave pažvelgs. Elkis kaip žmogus."
Sukandau dantis už savo šypsenos.
-Raminkis Edward'ai,- tarė Emmetas. Klausyk, juk jeigu tu ir pribaigtum vieną žmogų, čia ne
pasaulio pabaiga.
-Tu gal norėtum būti tuo tikras?
Emmetas nusijuokė.
-Turėtum priprasti žvelgti į gyvenimą truputį laisviau, kaip aš. Amžinybė labai ilgas laikas, kad
užsikrautum kaltės naštą. Šią akimirką Alisė sviedė visą saują mažų ledukų, kuriuos buvo nuslėpusi,
į naivų Emmeto veidą.
Jis nustebęs mirktelėjo ir nusišypsojo gudria šypsena.
-Pati prisiprašei,- tarė linktelėdamas virš stalo ir supurtydamas savo plaukus, pilnus ledukų, į jos
pusę. Tirpdamas nuo šilumos sniegas išskriejo iš jo plaukų pusiau ledo, pusiau vandens kaskada.
-Ei!- numykė Rozali kartu su Alise besitraukdamos iš šlapio perimetro.
Alisė nusijuokė, ir mes visi užsikrėtėme juos juoku. Galėjau matyti Alisės mintyse, kaip ji
surežisavo šią tobulą akimirką ir žinojau, kad mergaitė - turėčiau tuoj pat baigti šitaip apie ją
galvoti, lyg ji būtų vienintelė pasaulyje - Bella matė mus juokiantis ir išdykaujant, lyg sudarytumėm
džiaugsmingą, žmonišką ir neegzistuojantį paveikslą.
Vis dar besijuokdama Alisė prisidengė padėklu lyg skydu.
"Vėl žiūri į Cullen'us... "- pasigirdo kažkieno mintys atkreipdamos mano dėmesį.
Automatiškai atsisukau ieškodamas minčių kaltininko, bet jau besisukant mintyse atpažinau tą balsą
- šiandien pernelyg jo nesiklausiau. Mano akys praskriejo virš Džesikos galvos ir susidūrė su
giliomis rudomis akimis. Ji greit nuleido žvilgsnį vėl pasislėpdama už tankios savo plaukų
užuominos.
Apie ką ji galvojo? Praeinantis laikas tik padidino mano susierzinimą. Pabandžiau - visiškai
neužtikrintas tuo, ką dariau, nes anksčiau niekada to nereikėjo - skanuoti tylą aplink ją savo
mintimis. Mano ypač išlavinti pojūčiai buvo lyg įaugę man į kraują, niekada nesistengiau jų
tobulinti. Bet dabar buvau susikaupęs bandydamas pralaužti nematomą skydą, kuriuo ji lyg ir buvo
apsupta.
Nieko. Vien tik tyla.
"Kas su ja negerai?"- tyliai mąstė Džesika, atkartodama lyg aidas mano paties mintis.
-Edward'as Cullen'as spokso į tave,- ištarė ji tyliai nusijuokusi.
Jos balse nesigirdėjo jokio ženklo erzinančio pavydo. Atrodė, kad Džesikaturi gabumų užmegsti
naujai draugystei. Nekantriai laukiau mergaitės atsakymo.
-Jis neatrodo labai įsiutęs, kaip manai?- tyliai sumurmėjo.
Taigi taigi. Ji vis tik pastebėjo mano reakciją praeitą savaitę. Kaip gi kitaip.
Jos klausimas sudomino Džesiką. Pamačiau savo veidą jos mintyse kol ji tyrinėjo mano bruožus,
bet nenorėjau sutikti jos akių. Vis dar tebežiūrėjau į mergaitę bandydamas išgirsti jos mintis. Mano
susikaupimas nė trupučio man nepadėjo.
-Ne,- atsakė jai Džesika, nors žinojau, kad labiau būtų norėjusi atsakyti teigiamai, bet jos balse to
nepasigirdo.- Kodėl turėtų?
-Manau, kad jis manęs nemėgsta,- sušnibždėjo ji pasidėdama savo galvą ant rankų, lyg būtų
pavargusi.
-Cullen'ai nieko nemėgsta,- užtikrino ją Džesika.- Sakykim, kad jie pakankamai nesidomi
aplinkiniais, kad juos pamėgtų.
"Jie net nesistengia pritapti..."
Jos mintyse girdėjosi nusiskundimas.
-Kaip bebūtų, jis vis dar tavimi žavisi.
-Baik į jį spoksoti,- susinervinusi ištarė mergaitė, kilstelėdama galvą nuo savo rankų ir
patikrindama, kad Džesika pakluso.
Džesika nusijuokė, bet pakluso.
Per visą likusią valandą mergaitė nesidairė niekur kitur. Aš pagalvojau - nors negalėjau būti tuo
tikras - kad ji taip elgėsi tyčia. Man atrodė, kad ji stengėsi susilaikyti nežiūrėdama į mane. Kad jos
kūnas norėjo pasisukti mano pusėn. Po to giliai įkvėpdama ji susiimdavo ir susitelkdavo ties tuo,
kuris su ja kalbėjo.
Ignoravau beveik visas mintis apie ją, nes niekas apie ją negalvojo, bent jau šiuo momentu. Maikas
svarstė apie sniego karą pamokų pabaigoje. Ko gero dar nesuprato, kad sniegas jau virto lietum.
Lietaus lašų bilsnojimas į stogą jau buvo akivaizdus. Negi jis iš tikro negirdėjo? Man tai atrodė
tikrai triukšminga.
Kai pietų pertrauka baigėsi, aš likau sėdėti. Nė vienas mano šeimos narys nesujudėjo norėdamas
pakilti. Jie laukė abejodami - ką aš darysiu?
Ar aš norėjau eiti į pamokas? Atsisėsti šalia mergaitės, žinodamas, kad jausiu absurdiškai stiprų jos
kraujo kvapą ir šiltą jos širdies plakimą beveik liečiantį mano odą? Ar esu pakankamai stiprus, o gal
šiandienai įspūdžių jau pakaks?
-Manau... Viskas bus gerai,- dvejodama ištarė Alisė.- Tu jau apsisprendei. Manau, kad išlaikysi
vieną valandą.
Bet Alisė puikiai žinojo, kaip greitai ateitis gali pasikeisti.
-Amžinai jos neišvengsi,- patarė Džasperas.
Jis nenorėjo jaustis patenkintas tuo, kad pirmą kartą šeimoje ne jis buvo silpniausias, bet vis tik
jautėsi.
-Važiuok namo. Tau reikia laiko.
-Kas čia blogo?,- svarstė Emmetas,- Arba jis ją užmuš, arba ne. Gal ši patirtis išeis tik į gera.
-Nenoriu ir vėl kraustytis,- nusiskundė Rozali.- Nenoriu vėl visko pradėti iš pradžių. Šį kartą beveik
baigėme mokyklą...
Aš vis dar nebuvau apsisprendęs. Norėjau drąsiai sutikti problemą, o ne pulti vėl bėgti velnias žino
kur. Bet nenorėjau rizikuoti pernelyg savimi pasitikėdamas. Džaspero manymu man reikia dažniau
pamedžioti, ir viskas bus gerai. Negi iš tikro viskas tik tame?
Nenorėjau išrauti šeimos šaknų. Nė vienas iš jų man už tai nepadėkotų.
Norėjau eiti į biologiją. Suvokiau, kad labai norėjau vėl išvysti jos veidą.
Tai padėjo man apsispresti. Smalsumas. Pykau pats ant savęs už tokias mintis. Negi nebuvau sau
pažadėjęs, kad jos minčių tyla manęs nesudomins? Dabar buvau beviltiškai susidomėjęs.
Norėjau žinoti, ką ji galvoja. Jos mintys man buvo užvertos, bet akys - ne. Gal galėčiau ką nors
išskaityti jos akyse?
-Ne, Rozali, manau, kad tikrai viskas bus gerai. Vaizdai išryškėjo... Esu devyniasdešimt trimis
procentais tikra, kad galime ramiai eiti į pamokas.
Alisė žvelgė į mane klausiamu žvilgsniu, susidomėjusi, kas gi nutiko, kad jos vizijos išryškėjo.
Ar mano smalsumas suteiks man užtenkamai jėgų, kad Bella Swan sulauktų pamokos pabaigos?
Emmetas buvo teisus. Kodėl tai neturėtų išeiti į gera? Pradėjau pasiduoti pagundai.
-Gerai, einam į pamokas,- narsiai ištariau ir pakilau.
Apsisukau ir nuėjau dideliais žingsniais neatsisukdamas atgal. Už nugaros girdėjau Alisės
susirūpinimą, Džaspero palaikymą, Emmeto susidomėjimą ir Rozali susierzinimą.
Paskutinį kartą giliai įkvėpiau prieš klasės duris ir sulaikiau kvapą eidamas per šilto oro patalpą.
Nepavėlavau. Ponas Banneris baiginėjo sudėlioti reikiamus įrankius dienos pamokai. Mergaitė
sėdėjo prie mano - mūsų - stalo žiūrėdama į savo sąsiuvini, į kurį kažką rašė. Prisiartinęs pažvelgiau
į jos piešinį ( gal jis man atskleistų jos minčių principą ), bet jame nebuvo jokios prasmės. Tik bet
kaip suraitytos kilpos ant kitų kilpų. Gal ji nebuvo susitelkusi ties savo piešiniu, gal jos mintys
skraidė kažkur kitur?
Atitraukiau savo kėdę su nereikalingu grubumu, leisdamas jai sucypti trinantis į grindis: žmonės
visada jausdavosi geriau, kai koks nors garsas juos perspėdavo apie mūsų prisiartinimą. Žinojau,
kad ji mane išgirdo, nors ir nepažvelgė į mane, bet jos ranka sudrebėjo ir iškreipė piešiamą kilpą.
Kodėl ji į mane nepažvelgė? Gal buvo tikrai išsigandusi? Turėjau ką nors padaryti, kad šį kartą jai
palikčiau geresnį įspūdį. Kad ji galvotų, jog praėjusį kartą viską įsivaizdavo.
-Labas,- ištariau švelniu balsu, kuris padėdavo žmonėms pasijusti jaukiau. Maloniai nusišypsojau
vis tik slėpdamas savo dantis.
Ji kilstelėjo galvą ir pamačiau kaip jos gilios rudos akys prisipildė tylių klausimų. Tai buvo ta pati
išraiška, kuri nedingo iš mano minčių visą praėjusią savaitę.
Pažvelgiau į jos keistai gilias akis ir supratau, kad visa neapykanta - neapykanta, kurią ji, kaip
įsivaizdavau, vienaip ar kitaip nusipelnė vien jau savo egzistavimu - pradingo. Dabar buvo svarbu
tik nekvėpuoti, neužuosti jos kvapo... Buvo sunku įsivaizduoti kaip galima nekęsti tokios trapios
būtybės.
Jos skruostai nuraudo, bet ji vis dar neatsakė. Vis dar žvelgiau į jos akis, susitelkęs į jų gilumą ir
stengdamasis ignoruoti traukiančią jos odos spalvą.
-Aš vardu Edvard'as Cullen'as,- prisistačiau puikiai žinodamas, kad ji žinojo mano vardą. Bet tai
buvo jau šiokia tokia pokalbio užuomazga.- Mums neišėjo susipažinti praeitą savaitę. Tu esi Bella
Swan?
Ji atrodė susirūpinusi, tarp jos akių ir vėl susimetė maža raukšlelė. Ji užtruko sekundę ilgiau nei
reikėjo prieš atsakydama:
-Iš kur žinai mano vardą?- ir jos balsas lengvai virpėjo.
Ko gero buvau ją tikrai pergąsdinęs. Pasijutau labai kaltu - ji buvo tokia pažeidžiama. Tyliai
nusijuokiau juoku, kuris jiems padėdavo pasijusti geriau mūsų draugijoje, vis tik tebeslėpdamas
dantis.
-Tai niekam ne paslaptis.
Ji turėjo pastebėti, kad tapo monotoniško miestelio atrakcija.
-Žinai, tu čia buvai laukiama lyg pranašas.
Ji suraukė antakius lyg ši žinia jai tikrai nepatiktų. Įtariau, kad ji buvo labai drovi ir toks dėmesys ją
trikdė. Daugelis žmonių jaustųsi atvirkščiai. Jiems nepatikdavo išsiskirti iš bandos ir tuo pačiu metu
jie troško atsidurti ryškioje prožektorių šviesoje.
-Ne, ne tai.- tarė ji.- Kodėl Bella?
-Tau labiau patinka Izabella?- paklausiau jau susirūpindamas, kuria linkme krypsta šie klausimai?
Nieko nebesupratau. Nuo pat pirmos dienos ji pataisydavo visus kas į ją kreipėsi pilnu vardu. Gal
jau reikėtų kur nors įsigyti žmoniškų minčių iššifravimo gidą?
-Ne,- atsakė ji lengvai palenkdama į šoną galvą.
Jos išraiška, jei neklydau, buvo tarp sutrikimo ir nejaukumo.
-Man atrodo, kad Čarlis... Mano tėvas... Jis tik taip mane vadina, kai aš negirdžiu. Ben jau visi mane
pažįsta būtent taip.
Jos veidas dar labiau nuraudo.
-Tikrai?- greitai nusukau žvilgsnį nuo jos veido.
Dabar jau supratau kur link krypo šie klausimai: aš padariau didelę klaidą. Jei pirmą dieną nebūčiau
jos šnipinėjęs, būčiau kreipęsis į ją pilnu vardu, kaip ir visi kiti. Ji iš karto pastebėjo skirtumą.
Pasijutau nejaukiai. Ji labai jau greitai man nurodė mano klaidą. Labai drąsu iš jos pusės, ypač
žinant, kad ji turėtų būti persigandusi vien jau dėl mano artumo.
Bet kol kas turėjau daug didesnę problemą, nei jos įtarimai giliai paslėpti jos mintyse.
Man trūko oro. Jei norėjau ir toliau su ja šnekėti, reikėjo būtinai įkvėpti. Bus tikrai nelengva
nebeprašnekti. Jai tikrai nepasisekė, kad šioje klasėje sėdime prie vieno stalo, nes šiandienos
laboratoriniui reikėjo mūsų bendro darbo. Jausčiausi labai keistai - nepaaiškinamai nemandagus -
jei nebekreipčiau į ją dėmesio. Ji dar labiau išsigąstų ir jai kiltų daugiau įtarimų.
Atsitraukiau nuo jos kiek galėdamas toliau, nejudindamas savo kėdės, ir nusukau galvą į šoną.
Susikaupiau, įtempiau visus raumenis ir greitai įkvėpiau oro pripildydamas savo plaučius,
kvėpdamas vien per burną.
AAAhhh...
Tai tikrai erzino. Netgi jos neuosdamas jaučiau skonį savo burnoje. Mano gerklėje vėl įsisiautėjo
ugnis, troškulys buvo vis stipresnis nuo pat pirmo karto prieš vieną savaitę.
Sugriežiau dantimis ir pasistengiau susiimti.
-Galite pradėti,- tarė ponas Banneris.
Atrodė, kad man prireikė visos savitvardos, kurią taip sunkiai išsiugdžiau per pastaruosius
septyniasdešimt metų, kad galėčiau vėl atsisukti į mergaitę, žvelgiančią į stalą, ir nusišypsoti.
-Pirmenybė damoms.- pasiūliau.
Ji kilstelėjo į mane akis, jos veidas išbalo ir plačiai išsiplėtė akys. Ar mano veide buvo kas nors
keisto? Ar ji vėl išsigando? Ji nieko neatsakė.
-Nebent jeigu nori, kad aš pradėčiau,- švelniai ištariau.
-Ne,- pasakė, ir jos veidas vėl nuraudo.- Jokių problemų.
Žiūrėjau į įrankius ant stalo: paprastą mokyklinį mikroskopą, mėginių dėžutę, bet ką, kas nukreiptų
mano mintis nuo ritmiškai pulsuojančio kraujo po jos oda. Vėl trumpai per burną įkvėpiau ir
susiraukiau, kai numanomas skonis uždegė gerklę.
-Profazė,- ištarė trumpai žvilgtelėjusi.
Ji jau pradėjo keisti mėginį, nors tebuvo tikrai trumpai žvilgtelėjusi.
-Galima, aš taip pat žvilgtelėsiu?
Instinktyviai - kvailai, lyg būčiau vienas iš jų - ištiesiau ranką sulaikyti ją kol dar nepakeitė
mėginio. Vieną sekundės dalį jos oda nudegino manąją. Lyg elektros iškrova, karštesnė už 37,2
laipsnius. Šiluma išsiliejo nuo jos delno per visą mano ranką. Ji greitai ištraukė savo ranką iš po
manosios.
-Atleisk,- sumurmėjau pro sukąstus dantis.
Man tikrai reikėjo susikaupti ties kuo nors kitu. Palenkiau galvą ir įsižiūrėjau į mikroskopą. Ji
neklydo.
-Profazė,- beveik pagyriau.
Vis dar buvau pernelyg įsiaistrinęs, kad į ją pažvelgčiau. Įkvėpdamas taip greitai, kaip galėjau pro
sukąstus dantis ir stengdamasis nekreipti dėmesio į siautėjantį troškulį, susikaupiau ties pamoka,
įrašydamas rezultatą į jam skirtą skiltį popieriuje ir pakeisdamas mėginį.
Apie ką ji dabar galvojo? Ką ji pajuto, kai paliečiau jos ranką? Mano oda turėjo pasirodyti šalta lyg
ledas, atstumianti. Neverta net klausti, kodėl ji tokia tyli.
Žvilgtelėjau į mėginį.
-Anafazė,- ištariau sau po nosimi įrašydamas rezultatą.
-Galima?- paklausė.
Pakėliau į ją akis ir nustebau pamatęs, kad ji laukė, ištiesusi ranką į mikroskopą. Ji neatrodė
išsigandusi. Ar ji tikrai manė, kad aš galiu suklysti? Negalėjau sulaikyti šypsenos pamatęs jos
viltingą žvilgsnį ir pastūmiau jos link mikroskopą. Ji nekantriai žvilgtelėjo ir jos lūpų kampučiai
nusviro iš nusivylimo.
-Kitą mėginį,- pasakė, nepakeldama akių nuo mikroskopo ir tiesdama ranką mano pusėn.
Padėjau ant jos delno mėginį nepaliesdamas jos odos dar vieną kartą. Sėdėti šalia jos buvo tas pats,
kaip sėdėti po karšta lempa. Jutau lėtai kylant mano kūno temperatūrą.
Ji ir vėl neužtruko analizuodama mėginį.
-Interfazė,- pratarė abejingai - truputį per daug abejingai, šyptelėjau, ir pastūmė man mikroskopą.
Ji nesiekė rezultatų lapo tyliai laukdama, kol aš jį užpildysiu. Patikrinau, ji ir vėl buvo teisi. Taip ir
tęsėme tik retkarčiais pratardami vieną kitą žodį ir stengdamiesi išvengti vienas kito žvilgsnio. Mes
buvome pirmi ir vieninteliai baigę užduotį, visi kiti atrodė tikrai supanikavę. Maikas Njūtonas
niekaip nagalėjo susikaupti vis į mus bežvilgčiodamas, Bellą ir mane.
"Tikėjausi, kad jis pasiliks ten kur duvo dingęs."- galvojo atidžiai mane tyrinėdamas.
Hmmm, įdomu. Niekada nepastebėjau, kad vaikinas manęs nemėgo. Čia jau buvo kažkas naujo,
kaip ir mergaitės atvykimas. Tikrai įdomu. Supratau - pats save nustebindamas - kad šis jausmas
buvo abipusis.
Vėl pažvelgiau į mergaitę, dvejodamas dėl savo jausmų sumaišties dėl jos kaltės. Būdama paprasta
ir niekuo neišsiskirianti ji vis tik jau pradėjo apversti mano gyvenimą aukštyn kojom. Ne tai, kad
nežinojau, kas joje taip masino Maiką. Iš tikro ji buvo net gražesnė nei graži. Kažkokia neįprasta.
Net geriau nei gražus, jos veidas buvo įdomus. Ne visai simetriškas, platokas smakras nelabai
derinosi prie aukštų žandikaulių, kurie buvo keisto atspalvio, lyg mestų šešėlį ant veido. Ir dar tos
akys... Plačiai atmerktos, pilnos paslapčių.
Akys, kurios staiga įsiskverbė į manąsias.
Nenusukau žvilgsnio, stengdamasis nuspėti nors vieną jos paslaptį.
-Tu turi kontaktines linzes?- išbėrė vienu atokvėpiu.
Koks keistas klausimas.
-Ne.
Vos nenusijuokiau pagalvojęs, kad man gali prireikti gerinti regėjimą.
-Tikrai...- sumurmėjo.- Tavo akys kitokios nei anksčiau.
Mane užliejo šalčio banga kai supratau, kad ko gero šiandien nebūsiu vienintelis, besistengiantis
perprasti svetimas paslaptis.
Kilstelėjau ištiesindamas pečius, žiūrėjau tiesiai prieš save, ten, kur stovėjo mokytojas. Žinoma, kad
manos akys pasikeitė nuo to laiko, kai ji į jas pažvelgė pirmą kartą. Dėl mano pasiruošimo šios
dienos išbandymui, atsilaikymui saldžiai pagundai. Medžiojau ištisą savaitgalį, gerdamas viską
pakeliui ir netgi gerokai perdėdamas. Buvau visiškai pripildytas gyvūnų kraujo, bet tai nieko
nekeitė prieš jos kvapą, kuris beveik gėdingai dengė visą jos kūną. Kai į ją žvelgiau praeitą savaitę
mano akys iš troškulio buvo beveik juodos. Dabar, pasistiprinus gyvūnų krauju, jos įgavo tamsaus
aukso spalvą. Arba skaidraus gintaro.
Dar viena klaida. Jei būčiau žinojęs, kodėl ji manęs to klausė, būčiau atsakęs teigiamai.
Štai jau du metai sėdžiu tarp šitų žmonių ir ji buvo pirmoji, pakankamai gerai į mane įsižiūrėjusi,
kad pastebėtų mano akių spalvos kaitą. Visi kiti, net jeigu ir žavėdavosi mūsų šeima, visad greitai
nuleisdavo akis neatlaikydami mūsų žvilgsnio. Jie stengdavosi likti nuošalėj, priskirdami mūsų
grožį nepaaiškinamų reiškinių grupei ir instinktyviai suvokdami pavojų. Nenorėjimas suprasti
keistų reiškinių buvo mums gana patogi žmonių savybė.
Kodėl būtent šita mergaitė pamatė daugiau, nei reikėjo?
Prie mūsų prisiartino ponas Banneris. Aš dėkingai įkvėpiau jo kvapo, kol tas dar nesusimaišė su
šalia sėdinčios mergaitės aromatu.
-Leisk man atspėti, Edvardai,- tarė žvilgtelėdamas į užpildytus atsakymus per mano petį,- Tu
nusprendei, kad Izabellai neverta žvilgtelėti į mikroskopą?
-Bellai.- Automatiškai jį pataisiau.- Ir jūs klystate, ji ištyrė tris iš penkių mėginių.
Pono Bannerio mintys buvo gana skeptiškos, kai jis pasisuko į Bellą.
-Tu jau esi praėjusi šį tyrimą?
Aš įsigilinęs ją stebėjau kol ji šypsojosi šiek tiek susidrovėjusi.
-Ne su svogūnų šaknimis.
Jis lėtai palingavo galvą.
-Tu mokeisi pagal sustiprintą programą Fenikse?
-Taip.
Taigi, ji buvo pažangi ir, kaip žmogui, gana protinga. Tai manęs nenustebino.
-Taip taip,- vėl prašneko ponas Banneris,- Ko gero visai neblogai, kad jūs dirbsite kartu. Kitiems
mokiniams liks galimybė patiems kažko išmokti.- Sumurmėjo po nosimi nueidamas.
Neabejojau, kad mergaitė jo neišgirdo. Ji vėl pradėjo piešti kilpas savo lape.
Jau dvi klaidos per pastarąjį pusvalandį. Gana prastas pasirodymas iš mano pusės. Nors ir
nežinodamas ką mergaitė apie mane galvojo - ar ji buvo išsigandusi, kiek ji mane įtarė?- šį kartą
turėjau pasirodyti geriau, palikti jai geresnį ispūdį prieš išeidamas. Ką nors, kas padėtų jai pamiršti
prisiminimą apie bjaurų pirmąjį kartą.
-Tikrai gaila dėl sniego, ar ne?- pasakiau pakartodamas tuzino mokinių mintis.
Nuobodi, banali pokalbio tema... Oras - visada neutralu.
Ji pažvelgė į mane - jos akyse švietė neabejotinas nepasitikėjimas - nenormali reakcija mano
tokiems normaliems žodžiams.
-Visai ne,- vėl mane nustebindama atsakė.
Aš juk stengiausi rasti banalią pokalbio temą. Ji čia atvyko iš šilto krašto - jos oda kažkokiu būdu
tai atspindėjo, net ir būdama beveik permatoma - ko gero, šaltis jai nepatinka.
-Tau nepatinka šaltis,- pabandžiau atspėti.
-Nei drėgmė,- sutiko ji.
-Ko gero sunku apsiprasti Forkse.
"Gal tau nereikėjo čia atvykti."- norėjau pridėti. "Gal tau reikėtų grįžti į ten, iš kur atvykai".
Tuo pačiu metu nebuvau tikras ar to norėjau. Aš juk niekada nepamiršiu jos kvapo, kokia garantija,
kad nesekčiau paskui ją į pasaulio kraštą? Be to, jeigu ji išvyktų, niekada neįminčiau jos minčių
paslapties. Traukiantis galvosūkis.
-Tu negali net įsivaizduoti, kaip nelengva,- ištarė niūriai žvilgtelėdama per petį į klasės galą.
Jos atsakymai niekada nebuvo tokie, kokių aš tikėjausi. Ji lyg ir vertė mane norėti užduoti jai dar
daugiau klausimų.
-Tuomet kodėl nusprendei čia apsigyventi?- paklausiau ir tuo metu suvokiau, kad mano balsas buvo
kaltinantis, per mažai atsipalaidavęs šiam pokalbiui.
Mano klausimas nuskambėjo tikrai nemandagiai.
-Tai... Sudėtinga.
Ji mirktelėjo savo didelėmis akimis ir aš beveik sprogau iš smalsumo - jis mane degino taip pat
stipriai kaip ir troškulys.
Šiaip jau, man pasirodė, kad darosi jau lengviau kvėpuoti. Banalaus pokalbio eigoje agonija tapo
beveik pakenčiama.
-Manau, kad galėčiau suprasti,- nepasidaviau.
Gal paprastas smalsumas ją privers atsakinėti į mano klausimus tol, kol būsiu pakankamai
nemandagus, kad juos uždavinėčiau.
Tylėdama ji nuleido akis ir pradėjo žiūrėti į savo rankas. Tai privertė mane pasijusti nekantriu.
Norėjau savo ranka paliesti jos smakrą ir priversti pažvelgti man į akis, kad galėčiau išskaityti jos
paslaptis. Bet iš mano pusės tai būtų labai kvaila - ir pavojinga - vėl paliesti jos odą.
Ji staigiai pakėlė akis. Pajutau begalinį palengvėjimą galėdamas vėl matyti jose atsispindinčius jos
jausmus. Ji prakalbo greitai, lyg skubėdama:
-Mama ištekėjo antrą kartą.
Ak, na tai buvo kažkas žmoniška, nesunku suprasti. Liūdesys pasirodė jos akyse tarp kurių vėl
susimetė raukšlelė.
-Na, man tai neatrodo labai sudėtinga.
Mano balsas tapo švelnus, šį kartą apie tai net negalvojant. Jos liūdesys privertė mane pasijusti
keistai bejėgiu, norėjau galėti padaryti ką nors, kas jai padėtų. Tikrai keistas impulsas.
-Kada tai įvyko?
-Rugsėjį.
Ji giliai iškvėpė - tai nebuvo panašu į atodūsį. Vėl pradėjau kvėpuoti kol jos atsiųsta oro srovė
apgaubė mano veidą.
-Ir tu jo nemėgsti?- vėl pabandžiau išgauti daugiau informacijos.
-Mėgstu, Filas tikrai puikus,- atsakė ji pataisydama mano nuomonę. Jos lūpų kampučiai truputį
pakilo išlinkdami į šypseną. - Gal truputį per jaunas, bet simpatiškas.
Tai jau visiškai neatitiko scenarijaus, kurį buvau susigalvojęs mintyse.
-Jei jis toks malonus, kodėl nelikai su jais gyventi?- paklausiau pernelyg smalsiu balsu.
Nuskambėjo taip, lyg kiščiau nosį į svetimus reikalus. Ką būtent ir dariau, turėjau tai pripažinti.
-Filas nuolat keliauja, jis profesionalus beisbolo žaidėjas.
Jos šypsena praplatėjo. Šis karjeros pasirinkimas ją linksmino.
Aš taip pat tylėdamas nusišypsojau. Nesistengiau jai padėti pasijusti jaukiau. Jos šypsena privertė
mane atsakyti šypsena - lyg dalintumėmės bendrą paslaptį.
-Įžymus?
Greitai mintyse perbėgau profesionalių beisbolo žaidėjų sąrašą, galvodamas ar Filas buvo jos...
-Ne, jis nelabai gabus,- atsakė ji vėl plačiai nusišypsodama.- Tik antrarūšės varžybos, bet jis vis tik
daug keliauja.
Mano mintyse sąrašas greit pasikeitė, tai netruko nė sekundės. Tuo pačiu jau susikūriau naują
scenarijų.
-Ir tavo mama atsiuntė tave čia, kad galėtų keliauti kartu su juo?- pratariau.
Mano hipotezės brods vertė ją atsakyti, ko nepadarė mano klausimai. Man pavyko dar kartą. Jos
smakras pakilo ir akys įgavo nepritarimo išraišką.
-Ne, čia ne jos kaltė,- trumpai nukirto ji.
Berods mano hipotezė ją nuliūdino, tik negalėjau suprasti, kaip?
-Aš pati priėmiau sprendimą.
Negalėjau suprasti ką ji norėjo tuo pasakyti, kaip ir liūdesio jos akyse. Buvau visiškai pasimetęs.
Pasiduodu... Šios mergaitės paprasčiausiai neįmanoma suprasti. Ji buvo skirtinga nuo kitų žmonių.
Ko gero jos minčių tyla ir nuostabus kvapas buvo ne vieninteliai neįprasti dalykai.
-Nelabai suprantu,- prisipažinau negalėdamas pakęsti, kad reikia tai pripažinti garsiai.
Ji atsiduso ir išlaikė mano žvilgsnį daug ilgiau nei bet koks žmogus galėjo tai padaryti.
-Iš pradžių ji likdavo su manimi,- lėtai pradėjo pasakoti, ir su kiekvienu žodžiu jos balsas vis
niaukėsi.- Bet ji buvo nelaiminga... Kaip bebūtų, aš nusprendžiau, kad jau būtų laikas geriau pažinti
savo tėvą.
Raukšlelė tarp jos akių pagilėjo.
-Ir štai dabar nelaiminga - tu?- sumurmėjau.
Nesusilaikiau išsakydamas savo hipotezę garsiai. Tikėjausi suprasti daugiau, laukdamas, kaip ji vėl
reaguos. Šį kartą, atrodo, neprašoviau pro šalį.
-Padėtis be išeities,- atsakė taip, lyg tai būtų kažkas nesvarbaus.
Tebežiūrėjau jai į akis, suprasdamas, kad tai pirmas kartas, kai ji leido man žvilgtelėti į jos sielą. Iš
jos žodžių pradėjau suprasti kaip ji save vertina, arba tiksliau nevertina, kas jai svarbiau už viską
kitą. Skirtingai nuo kitų žmonių, jos pačios norai buvo paties sąrašo gale... Jos poreikiai jos
nedomino.
Kai suvokiau visa tai, jos minčių tylos paslaptis pradėjo po truputį sklaidytis.
-Tai nelabai teisinga,- ištariau.
Trūktelėjau pečiais norėdamas atrodyti atsipalaidavęs, neatskleisti, kaip labai iš tikro domėjausi.
Ji nusijuokė, šį kartą be jokio linksmumo.
-Negi tau niekada niekas neatskleidė tiesos? Gyvenimas yra neteisingas.
Norėjau nusijuokti iš jos žodžių, nors taip pat nejaučiau linksmumo. Aš tai jau tikrai kai ką žinojau
apie gyvenimo neteisybę.
-Tiesą sakant, žodžiai atrodo kažkur girdėti.
Ji vėl susirūpinusi pažvegė į mane. Greitai nusisuko ir ir vėl grįžo prie mano akių.
-Savęs gailėtis nieko neduos,- tvirtai tarė.
Bet aš nenorėjau, kad mūsų pokalbis šitaip baigtųsi. Maža V tarp jos akių, begalinis liūdesys, visa
tai mane neramino. Norėjau paliesti ją, išlyginti raukšlelę savo pirštų galiukais. Bet, žinoma, aš
negalėjau jos liesti. Tai jau būtų buvę visai netinkama.
-Tu atrodai gana stipri,- lėtai ištariau,- bet galiu lažintis, kad tave tai skaudina labiau, nei nori
parodyti.
Jos veidas persikreipė ir ji isižiūrėjo į sieną prieš save. Jai nepatikdavo, kai aš atspėdavau tiksliai. Ji
nebuvo pavyzdinga kankinė, jai nesinorėjo parodyti savo skausmo aplinkiniams.
-Ar aš klystu?
Ji lengvai suvirpėjo apsimesdama, kad manęs neišgirdo. Tai privertė mane nusijuokti.
-Taip ir galvojau.
-Koks tavo reikalas?
-Geras klausimas,- atsakiau labiau sau pačiam nei jai.
Jos aplinkos supratimas buvo geresnis už manąjį - ji iš karto pastebėdavo esmę, kol aš kapsčiausi
gelmėse, nepastebėdamas akivaizdžių detalių. Tokio žmoniško gyvenimo detalės neturėjo man
rūpėti. Man neturėtų rūpėti, ką ji galvoja. Visos mintys, neturinčios nieko bendra su mano šeimos
apsauga, turėtų būti nereikšmingos.
Tikrai nebuvau pratęs kalbėti su kuo nors, kas būtų nuovokesnis už mane patį. Aš pernelyg
pasitikėjau savo išlavintais jutimais ir berods nebuvau toks visažinantis, kaip man atrodė.
Mergaitė atsiduso ir niūriai pažvelgė į klasės priekį. Jos niūriame veide viskas atrodė juokingai.
Visa ši situacija, visas pokalbis atrodė juokingai. Niekada ir niekas nebuvo atsidūręs tokiame
pavojuje, kaip ši mergaitė šalia manęs - bet kuriuo momentu, pernelyg atsipalaidavęs per mūsų
pokalbį, galėjau įkvėpti per nosį ir mestis ant jos - o ji buvo suirzusi, nes neatsakiau į jos klausimą...
-Aš tave sunervinau?- paklausiau ir nusišypsojau prieš klausimo absurdiškumą.
Ji greit į mane paziūrėjo, ir jos akys rodėsi prirakintos prie mano žvilgsnio.
-Nelabai,- atsakė ji,- Aš ko gero pati save nervinu. Esu tokia permatoma. Mano mama sako, kad esu
lyg atversta knyga.
Ji susirūpinusi susiraukė.
As suakmenėjęs žvelgiau į jos veidą. Ji buvo nusivylusi galvodama, kad aš pernelyg lengvai ją
iššifravau. Tai jau darėsi tikrai keista. Dar niekada per visą savo gyvenimą nebuvau suteikęs tiek
energijos, kad kažką suprasčiau, gal greičiau egzistavimą, nes gyvenimas nebuvo tinkamiausias
žodis. Gyvenau aš nelabai ilgai.
-Nenorėčiau sutikti su tavo žodžiais,- jaučiausi kažkaip... Atsargus, lyg manęs tykotų pavojus jei per
daug atskleisčiau.
Staiga tikrai susinervinau. Tas numanomas pavojus mane erzino.
-Man tu atrodai tikrai sunkiai suprantama.
-Todėl, kad tu tikrai lengvai iššifruoji žmones,- atspėjo ji pataikydama tiesiai į dešimtuką.
-Dažniausiai taip ir yra,- sutikau su jos žodžiais.
Ir štai tada plačiai nusišypsojau parodydamas savo dantis, aštrius lyg ašmenys.
Taip elgtis buvo tikrai kvaila, bet buvau keistai puolęs į neviltį negalėdamas, nebežinodamas, kokiu
būdu kitaip galėčiau ją perspėti. Jos kūnas jau buvo arčiau manęs nei anksčiau, instinktyviai
prisiartinęs mūsų pokalbio metu. Visi įmanomi ženklai ir judesiai, kurie įprastai gąsdindavo
žmones, berods neturėjo jokio poveikio jai. Kodėl ji išsigandusi neatšoko toli nuo manęs? Ko gero,
būdama tokia intuityvi, ji jau spėjo pamatyti mano tamsiąją ir pavojingąją pusę.
Nespėjau pamatyti ar mano perspėjimas pasiekė savo tikslą. Ponas Banneris paprašė klasės dėmesio
ir ji vėl nuo manęs nusisuko. Atrodė, kad jai truputį palengvėjo dėl jo įsikišimo, gal vis tik ji
nesąmoningai suvokė pavojų.
Bent jau to tikėjausi.
Suvokiau savyje augantį susižavėjimą, nors ir nenorėjau to pripažinti. Negalėjau sau leisti pramogos
pripažindamas, kad Bella Swan mane domino. O gal greičiau ji negalėjo to leisti. Jau dabar labai
troškau dar vienos galimybės su ja pakalbėti. Norėjau sužinoti daugiau apie jos mamą, jos ankstesnį
gyvenimą, jos santykius su tėvu... Visas įmanomas smulkmenas, padedančias ją suprasti. Bet
kiekviena sekundė praleista šalia jos buvo didžiulė klaida, rizika, kurios ji turėjo išvengti.
Ji sujudino tankius savo plaukus kaip tik tuo momentu, kai aš leidau sau įkvėpti naują oro gūsį. Jos
kvapu perpildyta vaga trenkė man į gerklę.
Lygiai taip pat kaip pirmąją dieną - tiesiai į paširdžius. Nuo troškulio suteikto skausmo vos
nepraradau sąmonės. Turėjau vėl įsitverti stalo krašto, kad išsilaikyčiau ant kėdės. Šį kartą truputį
labiau kontroliavau savo emocijas. Bent jau nieko nesulaužiau. Pabaisa vėl augo manyje, bet šį
kartą be jokio malonumo. Jis vis dar buvo užspeistas manyje. Kol kas.
Tuoj pat baigiau kvėpavęs ir atsitraukiau nuo mergaitės taip toli, kaip tik galėjau.
Ne, tikrai negalėjau leisti sau susižavėti. Įdomiausia, labiausiai tikėtina, ką galėjau joje rasti buvo
tai, kad norėjau jos mirties. Šiandien jau padariau dvi mažybines klaidas. Negi norėjau padaryti ir
trečią klaidą, kuri tikrai nebūrų mažybinė?
Vos nuskambėjo skambutis puoliau iš klasės, ko gero suardydamas visą gerą įspūdį, ties kuriuo taip
stengiausi pastarąją valandą. Vėl gėriau gaivų, drėgną orą stovėdamas lauke, lyg tai galėtų mane
išgydyti. Skubėjau dingti kuo toliau nuo mergaitės, kiek tik tai buvo įmanoma.
Emmetas manęs jau laukė prie ispanų kalbos kabineto.
"Kaip praėjo pamoka?"- atsargiai paklausė.
-Be lavonų,- sumurmėjau.
"Žinau, kad kažkas negerai. Kai pamokos gale pamačiau nusvyrančias Alisės rankas, pamaniau,
kad..."
Kol ėjome, prisiminimai apie ką tik praėjusias akimirkas iškilo į paviršių, tik šį kartą mačiau juos
Alisės mintyse: ji kažkur skubėjo, išblyškusiu veidu ir į apačią nuleistomis akimis. Pajutau begalinį
Emmeto norą pakilti ir eiti jos paguosti, bet jis nepajudėjo. Jei Alisė norėtų jo pagalbos, ji pati
paprašytų.
Pasibaisėjęs pats savimi sudribau ant savo kėdės.
-Nemaniau, kad tai buvo taip arti. Tikrai nesiruošiau jos... Negalvojau, kad buvo taip blogai,- gailiai
sumurmėjau.
-Todėl, kad nebuvo. Juk niekas nemirė...- jis mane užtikrino.
-Būtent,- sušnypščiau, - ne šį kartą.
"Gal vėliau taps lengviau..."
-Tai jau taip...
"O galbūt tu ją užmuši",- pagalvojo krestelėdamas pečiais.- "Tu nebūsi pirmas paleidęs vadeles.
Niekas tavęs per daug neteis. Žinai, kartais taip nutinka, kad žmonės pernelyg skaniai kvepia. Esu
nustebęs, kad jau tiek ilgai ištvėrei."
-Tu man nė kiek nepadedi, Emmetai.
Man nepatiko suvokti, kaip jis lengvai susitaikytų su įvykiais, kad manė, jog tai vis vien
neišvengiama.
"Žinai, ir man taip buvo nutikę...", jis pasinėrė į prisiminimus nukeldamas mane pusę šimtmečio į
praeitį. Pamačiau apleistą kaimo kelią, kur vieniša augusi moteris nuiminėjo savo skalbinius nuo
virvės, pakabintos tarp dviejų obelų. Obuolių kvapas erzinančiai sklandė ore - po derliaus nuėmimo
keli obuoliai dar voliojosi ant žemės. Galėjau užuosti ir šviežiai nupjauto šieno kvapą, harmoningai
susiliejantį su obuoliais. Jis ėjo taku beveik nesuvokdamas moters buvimo, kažko ieškodamas
Rozali. Dangus buvo gražiai mėlynas, dailiai nuraudęs vakaruose. Jis turėjo praeiti keliu net
nesustodamas, kai staiga vakarinis vėjas, pralėkdamas pro švarius skalbinius, trenkė į jį jos kvapą.
-AAAhhh...- tyliai suinkščiau.
Lyg mano paties prisiminimų man nepakaktų.
"Žinau, atleisk... Bet aš tuomet nesusilaikiau nė pusei sekundės. Net nepagalvojau, kad turėčiau
susilaikyti."
Jo prisiminimai tapo per daug išraiškingi, kad galėčiau ilgiau juos pakęsti.
Greitai pašokau, tvirtai suspaudęs dantis.
-Esta bien, Edward?- ( ar viskas gerai ) paklausė sinjora Goff, nustebinta mano staigiu judesiu.
Mačiau savo veidą jos mintyse ir žinojau, kad tikrai neatrodau gerai.
-Me pardonna ( atleiskit ),- sumurmėjau bėgdamas link durų.
-Emmetai, gal galėtum eiti padėti savo broliui?- Paklausė.
-Žinoma, išgirdau jį atsakant ir po sekundės jis jau buvo už manęs.
Atstūmiau jo ranką su bereikalinga jėga. Žmogaus ranką būčiau sutraiškęs ir nutraukęs iš peties.
-Atleisk, Edward'ai.
-Žinau.
Sunkiai kvėpavau stengdamasis ištuštinti galvą ir plaučius.
-Tai tikrai labai rimta?- paklausė jis stengdamasis suvaldyti prisiminimus apie potraukį ir kvapą, bet
jam nelabai sekėsi.
Jis minutę patylėjo.
"Galbūt..."
-Ne, net jei ir pribaigčiau ją man geriau nebus. Grįžk į klasę, Emmetai, noriu likti vienas.
Be jokio žodžio ar minties jis apsisuko ir nuėjo dideliais žingsniais. Jis pasakys mokytojai, kad
susirgau, kad pabėgau, o gal kad esu pavojingas vampyras besikraustantis iš proto. Koks skirtumas.
Gal jau niekada čia negrįšiu. Gal turėčiau išvykti visam laikui.
Vėl ėjau į savo mašiną sulaukti pamokų pabaigos. Pasislėpti. Vėl.
Per šį laiką turėjau apsispręsti, stengtis išlaikyti savo sprendimą. Vietoj to, lyg koks narkomanas,
pradėjau šnipinėti iš mokyklos atskredančiose mintyse. Pažįstami balsai pasiekė mane pirmiausia,
bet aš visiškai nenorėjau klausytis Alisės ar Rozali minčių. Lengvai radau Džesiką, bet mergaitė
buvo ne su ja, ieškojau toliau. Maiko Njūtono mintys prikaustė mano dėmesį ir aš galiausiai radau
ją sporto salėje. Maikas buvo nepatenkintas, nes šiandien aš su ja kalbėjau per biologiją. Jam labai
nepatiko jos atsakymas, kai bandė apie tai paklausinėti prie stalo.
"Juk šiaip jau jis ištaria vos vieną kitą žodį, ir tai retai. Žinoma, jis taip pat nusprendė susidomėti
Bella. Man nepatinka žvilgsnis, kuriuo jis į ją žiūri. Bet rodos ji juo labai nesidomi. Ką tokio ji apie
jį sakė? - nežinau, kas jam buvo praeitą savaitę užėję?- Kažką tai tokio. Nenuskambėjo taip lyg ji
būtų susidomėjusi. Ko gero tai buvo koks banalus pokalbis..."
Jis ir toliau tęsė savo monologą ta pačia kryptimi, vis save įtikinėdamas, kad Bella manimi
nesusidomėjo. Jo mintys man nepatiko daug labiau, nei turėjo, todėl nusprendžiau jų nebesiklausyti.
Įdėjau trankios muzikos diską į grotuvą ir smarkiai pagarsinau, kad nebegirdėčiau atskriejančių
minčių. Turėjau tikrai susikaupti ties muzika, kad atsilaikyčiau nešnipinėdamas Maiko arba kad
nepradėčiau vėl ieškoti naivios mergaitės.
Vis tik valandai einant į pabaigą sukčiavau. Stengiausi save įtikinti, kad nešnipinėjau. Tik ruošiausi.
Tik norėjau tiksliai žinoti, kada ji išeis iš sporto salės, kada pasirodys aikštelėje. Tik tam, kad
neužkluptų manęs netyčia.
Tą akimirką iš mokyklos pasipylė mokiniai ir aš išlipau iš mašinos, gerai nesuvokdamas, ką dariau.
Nepastebėjau smulkaus lietaus, kuris drėkino mano plaukus.
Ar norėjau, kad ji mane pastebėtų? Ar tikėjausi, kad prieis pakalbėti? Ką aš čia dariau?!
Žinojau, kad mano elgesys tikrai nesąmoningas ir įtikinėjau save sėstis į mašiną, bet negalėjau
pajudėti. Sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir lygiai kvėpuodamas pamačiau, kaip ji pasuko į mano
pusę lengvai nuleistais lūpų kampučiais. Ji manęs nepastebėjo. Kelis kartus kilstelėjo veidą į dangų,
lyg tikrai jo nekęstų.
Labai nusivyliau, kai ji priėjo savo mašiną anksčiau, nei praėjo pro mane. Ar ji būtų su manimi
kalbėjusi? Ar aš būčiau su ja kalbėjęs?
Ji įsėdo į savo Ševroletą, nutrintą mašiną, tokią pat seną kaip ir jos tėvas. Stebėjau, kaip pasisuko
jos ranka su raktu - mašina burzgė garsiau nei visos kitos aikštelėje - po to kaip ji ištiesė rankas link
šiltos krosnelės. Ji tikrai nemėgo šalčio. Ji perbraukė ranka per plaukus, priartindama juos link
šilumos, lyg norėtų išdžiovinti. Įsivaizdavau, kaip turėtų kvepėti jos mašinos vidus ir tuoj pat
nuginiau šias mintis į šalį.
Ji atidžiai apsidairė įjungdama atbulinę pavarą. Ji sutiko mano žvilgsnį vieną sekundės dalį ir spėjau
pamatyti nuostabą jos akyse. Mašina pajudėjo, o ji vis dar tebežvelgė į mane. Po to ji šūktelėjo kai
jos mašina sustojo vos už kelių centimetrų nuo kitos.
Žvilgtelėjo į veidrodėlį, vis dar susigėdusi. Kai kita mašina išvažiavo, ji du kartus patikrino visus
mirties kampus, po to įjungė pavarą ir be galo atsargiai pajudėjo iš aikštelės. Taip atsargiai, kad
privertė mane nusišypsoti. Ji ko gero galvojo, kad tai ji buvo pavojinga su savo surūdijusia mašina.
Mintis, kad Bella Swan galėjo būti kam nors pavojinga, vairuodama ar ne, privertė mane skardžiai
nusijuokti tą akimirką, kai ji važiavo pro mane žiūrėdama tiesiai priešais save.

MIDNIGHT SUN- 3 skyrius

Kategorija: vampyrai FENOMENAS

Šią naktį ir vėl nusprendžiau medžioti, nors, tiesą sakant, tikrai nebuvau ištroškęs. Šiaip, bandžiau
apsidrausti, nors žinojau, kad to neužteks, bet tai buvo būtina. Karlailas buvo su manimi, nors
buvau grįžęs prieš dvi dienas, dar nebuvau radęs tinkamo momento su juo pasišnekėti.
Girdėjau jį galvojant apie mano skubų išvykimą prieš dvi savaites kol bėgome tankiu mišku. Jo
prisiminimuose mačiau savo veidą, iškreiptą baisios nevilties. Pajutau jo nuostabą ir susirūpinimą.
-Edward'ai?
-Turiu išvyti, Karlailai, tuoj pat išvykti.
-Kas atsitiko?
-Nieko. Kol kas nieko. Bet jeigu liksiu tikrai atsitiks.
Jis palietė mano ranką. Pajutau, kad jį įskaudinau greitai atsitraukdamas.
-Nelabai suprantu...
-Ar tu kada nors... Ar tau buvo nutikę...
Mačiau save giliai įkvėpiant, mačiau laukinį ir susirūpinusį savo akių žvilgsnį.
-Ar tau jau yra tekę sutikti žmogų, kurio kvapas skanesnis už visus kitus? Daug skanesnis?
-Ak.
Kai pamačiau, kad jis supranta, susigėdęs nuleidau galvą. Jis ištiesė savo ranką nekreipdamas
dėmesio, kad ir vėl pabandžiau pasitraukti, ir padėjo ją ant mano peties.
-Tu turi padaryti viską, kas tavo galioje, kad atsilaikytum. Man tavęs tikrai trūks. Štai, mano
mašinos raktai, ji kur kas greitesnė.
Dabar jis svarstė ar pasielgė teisingai išsiųsdamas mane tolyn. Svarstė, ar jo nepasitikėjimas
neįžeidė manęs.
-Ne,- sumurmėjau vis dar greitai bėgdamas.- To man ir reikėjo. Jei būtum manęs paprašęs pasilikti
aš būčiau tave nuvylęs.
-Man labai gaila, kad tu kenti, Edward'ai. Bet turi padaryti bet ką, kad Swano mergaitė liktų gyva.
Net jeigu tai reiškia, kad turi vėl mus palikti.
-Žinau, žinau.
-Tuomet kodėl grįžai? Tu žinai, kad aš labai džiaugiuosi matydamas tave, bet jeigu tau taip sunku...
-Man nepatinka jaustis bailiu,- prisipažinau.
Sulėtinome žingsnį dabar jau tik greitai eidami tamsoje.
-Bet taip geriau negu laikyti ją pavojuje. Ji išvyks po metų ar po dviejų.
-Tu teisus, aš tai žinau.
Bet kažkodėl šie žodžiai mane erzino labiau, nei mintis pasilikti. Mergaitė išvyks po metų ar po
dviejų...
Karlailas sustojo, aš pasekiau jo pavyzdžiu.
"Bet tu nesiruoši bėgti, ar ne?"
Nuleidau galvą.
"Ar iš išdidumo, Edward'ai? Žinai, tau nėra ko gėdintis..."
-Ne, ne iš išdidumo aš čia esu. Jau ne.
"Tu nežinai kur keliauti?"
Aš trumpai nusijuokiau.
-Ne. Tai tikrai manęs nesulaikytų, jei tik galėčiau prisiversti išvykti.
-Jeigu mes tau reikalingi, mes keliautumėm su tavimi. Tau užtektų paprašyti. Tu jau buvai išvykęs
niekam nesiskųsdamas, jie negalėtų tau atsakyti.
Aš kilstelėjau vieną antakį. Jis nusijuokė.
-Gerai, na gal tik Rozali, bet ji skolinga tau paslaugą. Bet kuriuo atveju mums visiems būtų geriau
iškeliauti dabar, kol dar nėra nuostolių, negu kad vėliau, kai viena gyvybė jau bus nutrūkusi.
Visas jumoro jausmas tartum išgaravo ir aš net suvirpėjau nuo šios minties.
-Taip,- turėjau pripažinti slogiu balsu.
"Bet vis tik nesiruoši iškeliauti."
-Žinau, kad turėčiau,- atsidusau.
-Tuomet kas tave čia laiko. Neįstengiu suprasti...
-Nežinau, ar sugebėčiau tau paaiškinti.
Man pačiam tai neturėjo jokios prasmės.
Jis ilgai žvelgė į mano veidą.
"Ne, vis dar nesuprantu. Bet pasistengsiu gerbti tavo asmeninį gyvenimą jeigu tau taip geriau."
-Ačiū. Tikrai geraširdiška iš tavo pusės žinant, kad kai aš šalia, niekos jo neturi.
Iškyrus vieną atvejį. Ir aš jau viską išbandžiau, kad tai ištaisyčiau, ar ne?
-Kartais mes visi būname užsispyrę,- nusijuokė jis.- Tiesa?
Ką tik užuodžiau mažos stirnų bandos kvapą. Sunku pajusti didelį džiaugsmą dėl to kvapo net ir
įprastomis aplinkybėmis: kvepėjo blogiau nei neskaniai. Bet dabar, kai vien prisiminimas apie
mergaitės kraują susukdavo skrandį, neturėjau pasirinkimo.
Atsidusau.
-Nagi, puolam,- ištariau žinodamas, kad galiu prisiversti sočiai atsigerti, bet nedaug man tai padės.
Pritūpėme pasiruošę šuoliui ir laukėme, kol tas atstumiantis kvapas nukreips mus tinkama linkme.

******

Kai grįžome namo jau spaudė šaltukas. Ištirpęs sniegas pavirto į ledą. Atrodė, kad plonas ledo
sluoksnis padengė viską: kiekvieną eglių spyglį, kiekvieną krūmą, visą žolę aplink. Aš stovėjau ant
upelio kranto laukdamas, kol patekės saulė, tuo metu Karlailas nuėjo persirengti ruošdamasis į
ligoninę. Jaučiausi išsipūtęs nuo išgerto kraujo pertekliaus, bet žinojau, kad kai atsisėsiu šalia jos,
tai neturės jokios reikšmės. Žiūrėjau į tamsų tekantį vandenį sustingęs kaip uola, ant kurios sėdėjau.
Karlailas buvo teisus. Man reikėjo išvykti iš Forkso. Jie rastų ką pasakyti, kad pateisintų mano
nebuvimą. Kad mokausi privačioje mokykloje Europoje. Kad buvau paauglys, pabėgęs iš namų. Bet
kokią istoriją, svarbu, kad niekas per daug neklausinėtų.
Juk tik metams ar porai, kol mergaitė išvyktų. Ji tęstų savo gyvenimą - ji turėjo toliau gyventi. Ji
išvažiuotų kur nors į universitetą, pasentų, padarytų karjerą ir galbūt ištekėtų. Galėjau tai
įsivaizduoti - mačiau ją balta suknele einančią lėtu žingsniu, isikibusią tėvui į parankę.
Buvo keista kokia jėga mane nutvilkė skausmas nuo šio vaizdo. Nesupratau kas su manimi darosi.
Ar aš pavydėjau, kad ji turės ateitį kurios aš niekada nepamatysiu? Tai neturėjo prasmės.
Kiekvienas mane supantis žmogus turėjo vieną dalyką - gyvenimą - ir iki šiol dar niekam to
nepavydėjau.
Turėjau ją palikti dėl jos ateities. Neberizikuoti jos gyvybe. Tai buvo geriausia išeitis. Karlailas jau
rado mano kelią. Reikia jo paklausyti.
Saulė išlindo iš už debesų atsispindėdama ant apledėjusių paviršių.
Dar tik vieną dieną, nusprendžiau. Norėjau ją pamatyti dar vieną kartą. Galėjau tai iškęsti. Galbūt
net užsiminčiau apie galimą mano dingimą, tai jau būtų istorijos pradžia.
Bus tikrai nelengva, žinojau, kad manyje prabilę nauji jutimai ras bet kokią dingstį pasilikti, pratęsti
laiką vieną dieną, dvi, tris... Turėjau elgtis taip, kaip geriau. Žinojau, kad galiu pasitikėti Karlailo
sprendimu. Ir taip pat žinojau, kad buvau taip pasimetęs, kad pats jo negalėjau priimti.
Pernelyg pasimetęs. Nežinojau, kas vertė mane dvejoti labiau: mano apsėstas smalsumas ar mano
nepatenkintas apetitas?
Pasukau namo persirengti švariais rūbais mokyklai.
Asisėdusi į trečią aukštą vedančių laiptų viršuje manęs laukė Alisė.
-Tu ir vėl išvyksti,- tyliai apkaltino.
Atsidusau ir linktelėjau galva.
"Negaliu pamatyti kur šį kartą keliausi."
-Nes aš pats nežinau kur.- Sumurmėjau.
"Norėčiau, kad pasiliktum."
Papurčiau galvą.
"Gal mes su Džasperu galime keliauti drauge?"
-Jūs būsite jiems reikalingi, jei aš nebegalėsiu šnipinėti ir perspėti apie pavojų. Pagalvok apie
Esmėją. Negi norėtum vienu metu atskirti nuo jos pusę šeimos?
"Tu ją labai nuliūdinsi..."
-Todėl ir turėtum likti čia.
"Tai ne tas pats jeigu tu būtum šalia ir tu tai žinai."
-Taip, bet turiu daryti tai, kas geriau visiems.
"Bet juk yra tiek daug gerų išeičių kiek ir blogų."
Vieną trumpą akimirką jos mintyse pasirodė keista vizija, mačiau ją tuo pat metu kaip ir Alisė.
Mačiau save apsuptą keistų tamsių šešėlių, kurių negalėjau atpažinti: jų formos buvo netikslios ir
miglotos. Po to mano oda pradėjo blizgėti saulės spinduliuose kažkur miško vidury. Tą vietą lyg ir
atpažinau. Kažkas ten buvo kartu su manimi, bet ir vėlgi toks miglotas, kad negalėjau jo pamatyti.
Vaizdai mirktelėjo ir pradingo vėl pakeisdami ateitį per vieną akimirką.
-Nelabai daug ką tepamačiau,- tariau kai vizija visai išnyko.
"Aš taip pat. Tavo ateitis keičiasi pernelyg dažnai, kad vaizdai taptų ryškūs. Vis tik manau, kad..."
Ji nutilo ir pergalvojo daugybę nesenų vizijų susijusių su manimi, bet visos jos buvo tokios pat
miglotos.
-Vis tik aš galvoju, kad kažkas keičiasi,- staiga gersiai ištarė.- Atrodo, kad tai lemiamas momentas
tavo gyvenime.
Nusijuokiau vaizduodamas labai susirūpinusį.
-Ar tu suvoki, kad atrodai kaip netikra čigonė karnavalo metu?
Ji parodė man liežuvį.
-Kaip bebūtų, nepamatei nieko blogo šiandienai?- Sunerimęs paklausiau.
-Nemačiau, kad šiandien ką nors užmuštum.- Patvirtino.
-Ačiū, Alise.
-Eik rengtis, aš niekam nesakysiu, galėsi saviškiams pranešti pats kai būsi tam pasiruošęs.
Ji atsikėlė, žvilgtelėjo laiptų apačion ir kilstelėjo pečius.
"Man tavęs labai trūks. Tikrai."
Taip, man taip pat jos labai trūks.
Kol važiavome į mokyklą visi tylėjo. Džasperas jautė, kad Alisės mintys kažkuo užimtos, bet
žinojo, kad jei norėtų, pati būtų jomis pasidalinusi. Emmetas ir Rozali buvo pasinėrę į savo pasaulį:
jie aistringai žiūrėjo vienas kitam į akis, darėsi bloga į juos bežiūrint. Mes visi žinojome kaip
beviltiškai jie buvo vienas kitą įsimylėję. O gal sunku buvo tik man, nes buvau vienintelis vienišius
šeimoje. Būdavo dienų kai man buvo tikrai sunku apsuptam trijų įsimylėjusių idealių porų. Šiandien
buvo viena iš tų dienų.
Gal visiems taptų legviau, jei išvykčiau? Kartais jaučiausi kaip mano amžiaus senis, agresyvus ir
prasto charakterio.
Žinoma atvykus į mokyklą aš visų pirma pradėjau ieškoti akimis mergaitės.
Kaip gi kitaip.
Buvo keista pagalvojus koks mano pasaulis vienišas ir tuščias be jos - dabar visas mano pasaulis
sukosi aplink ją, nebe apie mane.
O gal ir ne taip sudėtinga paaiškinti. Praktiškai po aštuoniasdešimt metų gyvenimo bet koks naujas
reiškinys tapdavo atrakcija.
Jos dar nebuvo, bet jau girdėjau jos antikvarinės mašinos triukšmingą burzgimą. Pasirėmiau ant
savo mašinos jos belaukdamas. Visi nuskubėjo į pamokas išskyrus Alisę, kuri liko laukti su manimi.
Mano pagunda jiems buvo nuobodi: jie neįstengė suprasti kaip vienas žmogus gali taip ilgai
prikaustyti mano dėmesį, koks skanus jis bebūtų.
Žiūrėdama tiesiai prieš save, rankomis stipriai įsikibusi į vairą, mergaitė lėtai įsuko į aikštelę. Ji
atrodė susierzinusi. Man prireikė geros sekundės įsivaizduoti kas galėjo nutikti, ir dar vienos, kad
pamatyčiau jog visi žmonės šiandien atrodė susierzinę. Ak, juk visas kelias padengtas ledu ir jiems
reikėjo susikaupti bevairuojant. Mačiau kaip rimtai ji stengėsi išvengti rizikos.
Tai gerai tiko prie visko, ką jau spėjau apie ją suprasti. Prie jos savybių sąrašo pridėjau atsakomybę
ir rimtumą. Ji sustojo nelabai toli nuo manęs, bet vis dar nepastebėjo, kad aš čia stoviu į ją
žiūrėdamas. Svarsčiau ką ji darys mane pastebėjusi? Paraus ir nueis į šalį?
Tokios buvo mano pirmos mintys. O gal drąsiai atlaikys mano žvilgsnį? Gal prieis pasišnekėti?
Giliai įkvėpiau pripildydamas savo palučius vilties, jeigu ji norėtų pakalbėti.
Ji lėtai išlipo iš mašinos atsargiai tikrindama ledu padengtą kelią. Ji nepakėlė akių ir tai mane
suerzino. Gal man reikėtų nueiti su ja pašnekėti?
Ne, prasta mintis.
Vietoj to, kad pasuktų link mokyklos, ji lėtai nuėjo link mašinos galo keistai įsikibusi į stogą, lyg
nepasitikėtų savo kojomis. Nesusilaikiau nenusišypsojęs ir Alisė įdėmiai pažvelgė mano pusėn.
Stengiausi negirdėti jos minčių linksmindamasis bežiūrėdamas į mergaitę, kol toji tikrino grandines
ant ratų. Iš jos kojų pozos supratau, kad ji tikrai galvojo nukrisianti. Visi kiti normaliai ėjo į
mokyklą, gal tik ji pasistatė mašiną ypač apledėjusiame plote?
Ji sustingo nuleidusi galvą keista išraiška akyse. Tai buvo... Švelnumas? Lyg pamatė kažką vertą
švelnumo?
Ir vėl smalsumas buvo toks pat stiprus kaip troškulys. Lyg būtinai turėčiau sužinoti ką ji galvoja,
lyg tai būtų vienintelis reikšmingas dalykas gyvenime.
Eisiu su ja pašnekėti. Atrodė, kad parankė jai buvo tikrai reikalinga, bent jau kol išeis iš ledo ploto.
Betgi žinoma, aš negalėjau jai to pasiūlyti, ar ne? Dvejojau tarp dviejų jausmų. Jei ji tikrai taip
nepakentė sniego, kaip reaguos į mano ledinę baltą odą? Jei tik būčiau turėjęs pirštines...
-NE,- garsiai suriko Alisė.
Instinktyviai įsiklausiau į jos mintis iš pradžių galvodamas, kad aš blogai apsisprendžiau dėl
mergaitės. Bet tai neturėjo nieko bendra su manimi.
Taileris Kraulis sugalvojo įsukti į aikštelę pernelyg greitai. Jis tikrai paslys ant apledėjusio ploto.
Vizija atėjo tik pusę sekundės prieš realybę. Tailerio furgonas buvo jau posūkyje kol aš dar
tebežiūrėjau į suspaudusią lūpas Alisę. Mano veide atsispindėjo siaubas. Ne, šita vizija neturėjo su
manimi nieko bendra, ir tuo pačiu viskas buvo su manimi susiję. Tailerio furgonas - kurio ratai jau
užlėkė ant ledo pačiu blogiausiu būdu - lėkė beprotiškai tiesiai link mergaitės, kuri tapo mano
visatos prasmė.
Mašinos, kuri slydo Taileriui visiškai nekontroliuojant situacijos, trajektorija buvo aiškiai
nuspėjama ir be Alisės.
Mergaitė vis dar tebestovėjo savo mašinos gale, pačioje blogiausioje vietoje. Ji pakėlė akis
susidomėjusi artėjančiu triukšmu. Jos akys apsistojo ties mano siaubo iškreiptu veidu ir pasisuko
žvilgtelėti į artėjančią mirtį.
TIK NE JI. Šis riksmas nuskambėjo mano galvoję lyg sušukęs būtų kažkas kitas. Vis dar
tebeskaitydamas Alisės mintis pamačiau, kad vizija keičiasi, bet jau neturėjau laiko įsigilinti į
pokyčių pobūdį.
Aš jau pasileidau tarp žmonių atsidurdamas tarp furgono ir suakmenėjusios mergaitės. Aš bėgau
taip greitai, kad viskas aplink susiliejo, išskyrus ją. Ji manęs nematė - jokia žmogaus akis nebūtų
galėjusi manęs pastebėti - vis dar žiūrėdamą į atlekiančią masę, kuri ruošėsi ją pritrėkšti prie
mašinos šono.
Aš apglėbiau jos liemenį judėdamas taip greitai, kad negalėjau būti toks švelnus kaip norėjau. Vieną
šimtąją sekundės dalį, kol staigiai traukiau jos lenvutį kūną iš pavojaus zonos ir išsitiesiau ant
asfalto spausdamas ją glėbyje, suvokiau, kokia ji buvo gležna.
Mano kūnas užtirpo išgirdus sausą jos galvos trinktelėjimą į ledą.
Bet neturėjau nė sekundės patikrinti kaip ji jautėsi. Už mūsų išgirdau cypiančias furgono padangas,
lyg jis stengtųsi išvengti susidūrimo su mergaitės mašina. Jis truputį pakeitė kryptį, pasisuko ir vėl
grįžo į pirmąją trajektoriją, lyg būtų traukiamas magneto.
Vienas žodis , kurio dar niekada nedrįsau ištarti damų draugijoje, išsprūdo pro mano tvirtai
suspaustus dantis.
Aš jau ir taip pernelyg daug padariau. Puikiai supratau kokią didžiulę klaidą esu bedarantis štai taip
praskridęs pro visus mokinius. Žinojimas manęs nesustabdė, nors ir bandžiau svarstyti į kokį pavojų
statau ne tik save, bet ir visą savo šeimą.
Viešas pasirodymas.
Viskas bus labai blogai, bet nebuvo jokių šansų, kad tai man sutrukdytų neleisti furgonui atimti jos
gyvybę antrą kartą.
Aš staiga ją paleidau ir ištiesiau savo rankas prieš mus. Smūgis taip trinktelėjo mane atgal į
mergaitės mašiną, kad pajutau mano pečius apgaubiantį metalo sluoksnį. Furgonas garsiai sudrebėjo
atsitrenkdamas į mano nejudančias rankas ir pakilo linguodamas ant užpakalinių ratų. Jei pajudinsiu
rankas, furgonas nukris tiesiai jai ant kojų.
O, visų šventų vardu, negi ši katastrofa niekada nesibaigs? Ar dar liko kas nors blogo, kas galėtų
nutikti? Būtų labai keista čia bestovint ir belaikant į viršų pakeltą furgoną kviestis pagalbos.
Numesti furgono taip pat negalėjau, turėjau pagalvoti ir apie vairuotoją, kurio mintys buvo paniškai
isteriškos.
Išspaudžiau tylų garsą ir lengvai stumtelėjau furgoną tolyn vieną trumpą akimirką. Kol jis vėl krito
ant mūsų aš jį pagavau iš apačios savo dešine ranka, kol kairiąja vėl apkabinau mergaitę per
liemenį. Jos kūnas buvo lyg sumedėjęs kol aš ją truktelėjau iš po mašinos. Ar ji prarado sąmonę?
Kiek gi nuostolių pridariau jos kūnui šiuo laukiniu improvizuotu išgelbėjimu?
Dabar, kai jau žinojau, kad jai niekas nebegresia, paleidau furgoną. Visi langai garsiai išdužo kai jis
sunkiai nukrito žemyn. Žinojau, kad tikroji krizė dar tik prasidės. Ką ji spėjo pamatyti? Ar kas nors
pamatė mane išdygstant jos pašonėje ir pradedant manipuliuoti furgonu ore ir jos kūnu? Šie
klausimai turėjo tapti mano pirmenybe.
Bet aš buvau per daug susirūpinęs, kad pradėčiau jaudintis savo viešu pasirodymu taip, kaip
turėčiau. Buvau supanikavęs vien nuo minties, kad bandydamas ją išgelbėti galėjau ją sužeisti.
Persigandęs būdamas taip arti jos kūno ir gerai žinodamas, ką pajusiu jei leisiu sau įkvėpti oro.
Pernelyg gerai suvokdamas jos minkšto, prie manęs prispausto kūno skleidžiamą šilumą: net per
mūsų abiejų dvigubą rūbų sluoksnį ją jaučiau...
Pirmoji baimė vis tik buvo didžiausia. Nuleidau į ją akis jau girdėdamas pirmuosius liudininkų
šūksnius. Norėjau pamatyti jos veidą, ar ji neprarado sąmonės, beprotiškai tikėjausi, kad ji
nekraujavo.
Jos akys buvo plačiai atvertos, jose sustingęs šokas.
-Bella?- paklausiau jau beveik pasiekęs išprotėjimo ribą.- Tau viskas gerai?
-Viskas gerai,- automatiškai atsiliepė ji nuostabos pilnu balsu.
Išgirdus jos balsą mane pervėrė didžiulė, beveik skausminga palengvėjimo banga. Įkvėpiau oro jau
nesijaudindamas dėl savo gerklės perštėjimo. Beveik džiaugiausi jį jausdamas.
Ji suvirpėjo norėdama atsisėsti, bet aš dar nebuvau pasiruošęs jos paleisti. Laikydamas ją glėbyje
jaučiausi keistai... Saugus. Kaip bebūtų, jau jaučiausi truputį geriau.
-Atsargiai,- perspėjau ją.- Atrodo, tu gana smarkiai susitrenkei galvą.
Jos kvape nebuvo šviežaus kraujo pėdsakų - būtinybė - bet tai dar nereiškė, kad nebuvo vidinio
kraujavimo. Staiga labai nekantriai panorau kuo greičiau parodyti ją Karlailui ir jo rentgeno
aparatams.
-Ai,- ištarė ji. Jos balso tonas buvo juokingas, lyg tik dabar būtų pajutusi skausmą.
-Taip ir galvojau.
Iš palengvėjimo situacija man atrodė juokinga, jaučiausi lyg migloje.
-Kaip, po velnių...
Jos balsas nutrūko, akys plačiai pažvelgė į mane.
-Kaip tau pavyko taip greit čia atsidurti?
Palengvėjimas nusėdo, jumoras dingo. Ji pamatė per daug. Dabar, kai mergaitė jau buvo sveika ir
saugi, susirūpinimas šeima paėmė viršų.
-Aš buvau visai šalia tavęs, Bella.
Iš patirties žinojau, kad jeigu būčiau atsakęs pernelyg užtikrintai, klausiantysis galėtų pats suabejoti
savo teisumu.
Ji vėl pasimuistė norėdama atsisėsti ir šį kartą aš ją paleidau. Man reikėjo įkvėpti, kad galėčiau
įtikinamai vaidinti.
Turėjau laikytis atokiau, kad jos karšto kraujo šiluma netrukdytų man susikaupti. Pasislinkau kiek
galima toliau nuo jos, bent jau tiek, kiek buvo vietos tarp dviejų mašinų.
Ji pakėlė akis ir aš atlaikiau jos žvilgsnį. Suklysti nusukdamas akis galėjo tik pradedantis melagis, o
man buvo toli iki blogo melagio. Mano išraiška buvo nekalta ir susirūpinusi. Atrodė, kad ji pasijuto
nejaukiai. Puiku.
Avarijos vietoje jau buvo daugybė mokinių. Vaikai stumdėsi norėdami pamatyti ar buvo kraujo.
Daugybė balsų susimaišė su jų mintimis. Aš stengiausi išgirsti ar kas nors dar ką nors matė, po to
mano dėmesys vėl grįžo prie mergaitės.
Atrodė, kad ji nesuvokė iš kur šis triukšmas, vis dar šokiruotu žvilgsniu apsidairė ir pabandė
atsikelti.
Aš atsargiai uždėjau savo ranką jai ant peties stengdamasis sulaikyti.
-Palauk dar truputį.
Atrodė, kad su ja viskas tvarkoje, bet gal jai nereikėtų judinti kaklo. Ir vėl panorau, kad čia atsirastų
Karlailas. Negalėjau lyginti savo teorinių medicinos mokslų su jo šimtmečių praktika.
-Man šalta,- pasipriešino ji. Ji vos nenumirė du kartus sutraiškyta ir viskas, kuo ji skundėsi, tai kad
jai šalta? Sukikenau bandydamas sau priminti, kad šioje situacijoje nėra nieko juokingo.
Bella mirktelėjo ir jos žvilgsnis sustojo ties mano veidu.
-Tu stovėjai ten.
Ir vėl mano juokas dingo taip greit kaip ir užėjo. Jos žvilgsnis pasisuko vakarop, net jei per furgono
stogą nieko nesimatė.
-Šalia tavo mašinos.
-Ne.
-Aš tave mačiau,- spyrėsi ji. Kai ji spyriojosi jos balsas tapo vaikiškas. Ji kilstelėjo smakrą.
-Bella, aš buvau visai šalia ir išgelbėjau tave, tai ir viskas.
Giliai pažvelgiau į jos akis stengdamasis priversti patikėti mano versija - vienintele logiška versija.
Jos lūpos kietai susispaudė.
-Ne.
Tik be panikos, stenkis išlikti ramus. Jei tik galėčiau akimirkai priversti ją užsičiaupti, liktų laiko
sunaikinti įrodymams... Ir paneigti jos versiją pasinaudojant smegenų sukrėtimu. Juk tau, pačiai
tyliausiai mergaitei pasaulyje, nesunku būtų trumpam nutilti? Jei tik ji galėtų pasitikėti manimi tik
akimirką...
-Nagi, prašau, Bella,- tyliai paprašiau.
Mano balsas prašė, nes suvokiau kaip labai norėčiau, kad ji manimi patikėtų. Troškau to visa
širdimi ir ne vien tik dėl avarijos. Koks kvailas noras. Kas pasikeistų, jei ji imtų manimi pasitikėti?
-Kodėl?- vis dar su savigynos gaidelėmis paklausė ji.
-Pasitikėk manim,- jau maldavau.
-Pažadėk man, kad vėliau viską paaiškinsi.
Supykau ant savęs kam vėl turėjau jai meluoti, kuomet labiau už viską troškau jai įrodyti, kad esu
vertas pasitikėjimo. Todėl kai jai atsakiau mano balsas buvo grubus:
-Gerai!
-Jau geriau nepamirštum ištesėti žodžio.
Pagalba jau artėjo, žmonės pradėjo rinktis aplink, kažkas iškvietė policiją ir sirenos jau girdėjosi už
daugmaž šimto metrų, o aš tuo tarpu stengiausi išmesti iš galvos mergaitę ir tinkamai surikiuoti
savo mintis. Skanavau visas aplinkines mintis, net ir tų, kurie nebuvo įvykio vietoje, bet nieko
įtartino negirdėjau. Daugelis iš jų buvo nustebę matydami mane šalia Bellos, bet visi priėjo tą pačią
išvadą - vienintelę galimą išvadą - kad anksčiau jie manęs paprasčiausiai nepastebėjo.
Ji buvo vienintelė nesutinkanti manyti kaip kiti, bet jos pasakojimas taip pat bus vienintelis, tai
neturėjo daug reikšmės. Ji buvo persigandusi ir šokiruota, jau nekalbant apie galvos smegenų
sutrenkimą kurį aš jai ko gero suteikiau. Ji tikriausiai buvo šoko būsenos. Lengvai suprastumėm,
jog jos istorija buvo tik po gautos traumos pasirodžiusių vaizdinių pasekmės. Niekas ja nepatikės
išklausę visų liudininkų parodymus.
Kai išgirdau ką tik į įvykio vietą atėjusių Rozali, Emmeto ir Džaspero mintis gavau truputį
susiraukti. Gerai jaučiau, kad šiąnakt man teks duoti gerą paaiškinimą.
Norėjau panaikinti savo pečių įspaudus ant mašinos, bet mergaitė buvo pernelyg arti. Turėsiu
palaukti, kol kas nors atkreips jos dėmesį.
Tas laukimas erzino, be to, labai jau daug porų akių stebėjo mane, kol jie visi bandė atstumti
furgoną, kad mus išlaisvintų. Turėčiau jiems padėti, vien jau tam, kad pagreitinčiau procesą, bet
buvau jau pakankamai įklimpęs, bet to, mergaitė vis dar žiūrėjo į mane veriančiomis akimis. Galų
gale jiems vis tik pavyko ir medikai greitai pribėgo prie mūsų su visais savo įrankiais.
Pasirodė vyriškis pražilusiais plaukais. Jau buvau jį matęs.
-Ei, Edward'ai, ar tau viskas gerai?- paklausė Bretas Warneris.
Jis dirbo ligoninėje su mano tėvu. Man pasisekė - pirmą kartą šiandien - kad jis pirmas prie mūsų
priėjo. Jo mintys buvo raminančios ir atidžios.
-Man viskas gerai, Brettai, manęs net nepalietė. Bet bijau, kad Bella susitrenkė. Kai ją patraukiau
furgonui iš kelio ji gana smarkiai trinktelėjo galvą...
Bretas tuoj pat susidomėjo mergaite, kuri dabar į mane žiūrėjo kaltinančiu žvilgsniu. Lyg būčiau ją
išdavęs. Ak, tiesa. Ji juk buvo tyli kankinė - jai labiau patikdavo kentėti tyloje.
Ji nepuolė iš karto neigti mano žodžių ir man šiek tiek palengvėjo.
Antrasis greitosios pagalbos gydytojas stengėsi mane įtikinti apžiūrai, bet aš labai greitai jį
atkalbėjau. Užteko pažadėti, kad mano tėvas pats mane apžiūrės ir jis mane paliko ramybėje. Su
daugeliu žmonių užtekdavo kalbėti užtikrintai. Žinoma, mergaitei tai negaliojo. Ar joje iš viso buvo
kas nors normalaus?
Jai uždėjo kaklo apsaugą - ji nuostabiai nuraudo susidrovėjusi. Aš pasinaudojau jos dėmesio
nukrypimu, kad atsargiai panaikinčiau įrodymus, lengvai ištiesindamas savo pečių įspaudus
mašinoje. Vien tik mano broliai ir seserys pastebėjo ką dariau, už nugaros girdėjau tylų Emmeto
pažadą po to patikrinti ir panaikinti kas liko.
Buvau dėkingas Emmetui ir galėjau jau ramiau įsitaisyti greitosios pagalbos mašinoje.
Policijos šefas atvyko anksčiau, nei Bella įsėdo į greitąją. Nevertėjo nė pradėti klausytis jo minčių,
jos buvo paniškos, sumaišytos su kai kuriais tarp jų įvykusiais pokalbiais. Kai jis pamatė savo
vienintelę dukrą sodinamą į greitąją, jį užliejo neapsakoma kaltės ir susirūpinimo banga. Jo jausmai
mane pervėrė ir išaugo manyje. Kai Alisė mane perspėjo, kad nužudydamas jo dukrą jį pribaigčiau,
ji tikrai neperdėjo.
-Bella!- suriko jis.
-Viskas man bus gerai, Čarl... Tėti.- atsiduso ji.- Nieko čia blogo.
Bet jos tikrumas jo neužtikrino. Jis pasisuko į artimiausią gydytoją paklausti informacijos.
Aš jo klausiausi, kol jis šiaip taip formulavo sakinius apimtas panikos, kai staiga supratau, kad jo
mintis papildydavo žodžiai. Tai buvo tartum... Aš negalėjau aiškiai girdėti jo minčių.
Hmmm. Čarlis Swanas nebuvo toks tylus kaip jo dukra, bet dabar jau žinojau, į ka ji atsigimė.
Įdomu.
Iki šiol dar nebuvau prisiartinęs prie policijos šefo. Visada galvojau, kad jis lėtai mąstantis žmogus
net nesusimąstydamas, kad gal tai aš buvau lėtokas. Jo mintis aš girdėjau, bet kai kurios jų detalės
liko giliai paslėptos. Galėjau girdėti tik jo balso tenorą mintyse, tik tiek...
Banžiau įsiklausyti įdėmiau, gal jo mintys atskleistų man mergaitės tylos paslaptį? Bet Bella jau
buvo mašinoje ir greitoji pajudėjo.
Buvo sudėtinga atsiplėšti nuo idėjos, kad galbūt jau turėjau paslapties, kuri visisškai mane apsėdo,
raktą. Bet reikėjo daug ką apsvarstyti, peržvelgti viską, ko šiandien pridariau. Turėjau klausytis, kad
įsitikinčiau, jog tikrai niekas nieko nematė ir kad mums nereikės pulti kraustytis. Turėjau
susikaupti.
Gydytojų mintyse nebuvo nieko įtartino. Viskas, ką jie galėjo pasakyti, tai kad mergaitei nebuvo
nieko blogo. Ir, kad ir kaip bebūtų keista, Bella laikėsi mano įvykių versijos.
Kai atvykome į ligoninę mano pirmenybė buvo pamatyti Karlailą. Skubėjau pro automatiškai
atsiveriančias duris, bet negalėjau nuleisti akių nuo Bellos. Žvelgiau į ją per seselių mintis.
Man buvo lengva atpažinti taip įprastas tėvo mintis. Jis buvo vienas savo mažame kabinete. Dar
kartą pasisekė per šią nevykusią dieną.
-Karlailai.
Jis girdėjo mane ateinant, bet susirūpino išvydęs mano veidą. Jis pašoko ir jo ir taip baltas veidas
dar labiau pabalo. Jis žvelgė į mane iš už savo stalo.
"Edward'ai... Tu juk ne..."
-Ne! Ne tai...
Jis giliai įkvėpė.
"Be abejo. Atsiprašau už tokias mintis. Žinoma, tavo akys, galėjau susiprasti..."
Tarė žvelgdamas į mano gintaro spalvos akis su palengvėjimu.
-Bet ji susižeidė, Karlailai. Ko gero nieko rimto, bet...
-Kas atsitiko?
-Kvaila mašinos avarija. Ji buvo blogu metu blogoje vietoje. Aš negalėjau likti ten... Leisti ją
sužeisti....
"Ramiai, ramiai. Pradėk iš pradžių. Kaip tu įsipainiojęs?
-Vienas furgonas slydo ledu.- murmėjau žiūrėdamas į sieną už jo kol kalbėjau (nebuvo jokių
diplomų, kabėjo vienintelis jo mėgstamas paveikslas ).- Ji buvo jo kelyje. Alisė matė jį atlekiant, bet
negalėjau padaryti ką nors kita, tik bėgti pro visą minią, kad ją iš ten ištraukčiau. Niekas nieko
nepastebėjo... Išskyrus ją. Turėjau taip pat sustabdyti furgoną, ir vėl niekas nematė, išskyrus ją...
Man labai gaila, Karlailai. Tikrai nenorėjau viešai mūsų parodyti.
Jis apėjo stalą ir uždėjo savo ranką ant mano peties.
"Tu pasielgei teisingai. Žinau, kad tau turėjo būti nelengva. Didžiuojuosi tavimi."
Dabar jau drįsau pažvelgti jam į akis.
-Ji žino kad su manimi... Kažkas negerai.
-Tai nesvarbu. Jeigu reikės išvykti, mes išvyksim. Ką ji sakė?
Aš pasimetęs papurčiau galvą.
-Kol kas nieko.
-Kol kas?
-Ji laikosi mano versijos... Bet ji laukia mano paaiškinimo.
Jis truputį susiraukė apmąstydamas ką pasakiau.
-Ji susitrenkė galvą... Na, aš ją sutrenkiau.- Greitai pasakojau.- Aš gana smarkiai ją trinktelėjau
žemėn. Atrodo, nieko blogo, bet neturėtų būti sunku išsiginti jos žodžių.
Ir jau besakydamas tuos žodžius pasijutau tikras niekšas. Karlailas išgirdo kartėlį mano balse.
"Gal to neprireiks. Palaukim ir matysim kaip viskas vyks, gerai? Atrodo, kad turiu vieną pacientę
apžiūrai."
-Labai prašau,- ištariau.- Aš labai bijau, kad ją sužeidžiau...
Karlailo akyse pasirodė kibirkštėlė. Jis perbraukė ranka per savo truputį šviesesnius už akis plaukus
ir nusijuokė.
"Man atrodo, kad tau tai buvo įdomi diena, tiesa?" Jo mintyse mačiau ironiją ir tai, kad ši situacija jį
linksmino. Na ir pasikeitimas. Kažkurią sekundės dalį nesąmoningai puoliau jai į pagalbą,
pavirsdamas iš pabaisos į globėją.
Nusijuokiau kartu su juo. Prisiminiau, kad Bellai tikrai reikėjo globėjo nuo manęs paties. Juokiausi,
nes kad ir kas bebūtų nutikę, aš vis dar buvau jai toks pat pavojingas, kaip anksčiau.
Tai buvo viena pačių ilgiausių valandų mano gyvenime. Laukiau vienišas Karlailo kabinete ir
klausiausi ligoninės minčių.
Taileris Kraulis, furgono vairuotojas, buvo smarkiau susižeidęs ir visas dėmesys buvo nukreiptas į
jį. Ji vis dar laukė eilės rentgenui. Karlailas laikėsi atokiau pasitikėdamas ją priėmusių gydytojų
žodžiais, kad jai nieko blogo. Mane tai nervino, nors ir suvokiau, kad jis elgiasi teisingai. Užtektų
vien to, kad ji pažvelgtų į jo veidą ir prisimintų mane, kad yra kažkas keisto mūsų šeimoje, ji galėtų
pradėti klausinėti.
Vienu dalyku neabejojau: aplink ją buvo pakankamai kompanijos pokalbiams. Taileris tiesiog virė
kalte, dėl to kad vos jos neužmušė du kartus. Atrodė, jis niekada neužsičiaups. Galėjau matyti jos
veidą jo mintyse, ir man buvo aišku, kad ji labai norėjo kad jis nutiltų. Kaip jis galėjo to nesuprasti?
Isitempiau, kai išgirdau Tailerį jos klausiant, kaip ji išsikapstė? Laukiau nekvėpuodamas kol ji
svarstė.
-Hmm...- išgirdau ją numykiant. Po to ji ilgam nutilo ir Taileris svarstė, ar šis klausimas jai buvo
nemalonus. Galų gale ji ištarė:
-Edward'as mane nustūmė.
Atsidusau. Mano kvėpavimas pagreitėjo. Dar nebuvau girdėjęs, kaip ji ištaria mano vardą... Man
patiko tas garsas, net jei girdėjau jį per Tailerio mintis. Norėjau išgirsti pats...
-Edward'as Cullen'as,- vėl ištarė ji matydama, kad Taileris nesuprato, apie ką ji kalba. Jau buvau
prie durų, uždėjęs vieną ranką ant rankenos. Troškimas ją pamatyti su kiekviena sekunde tapo vis
stipresnis. Turėjau pats sau priminti atsargumo taisykles.
-Jis buvo šalia manęs.
-Cullen'as? Aš jo nepastebėjau... Bet viskas įvyko taip greitai. Ar jam viskas gerai?
-Atrodo, kad taip. Jis vis dar kažkur čia sukinėjasi. Jo bent jau niekas nepaguldė.
Mačiau jos susimąsčiusį žvilgsnį, įtarimą perbėgusį jos akis, detales, kurių Taileris nepastebėjo.
"O ji graži."- nustebęs pagalvojo Taileris.- "Net ir visa purvina. Ji ne visai mano stiliaus, bet...
Turėčiau paskirti jai pasimatymą. Reiktų tik atsiprašyti už šiandieną..."
Aš jau buvau laukiamajame, visiai šalia jos palatos, nesusimąstydamas nė sekundei ką darau.
Pasisekė, kad slaugė įėjo į palatą prieš mane - buvo Bellos eilė rentgenui. Atsirėmiau į tamsią sieną
už kampo stengdamasis iš visų jėgų nesekti paskui ją.
Koks mano reikalas jeigu Taileriui ji pasirodė graži? Tą matyti turėjo visi. Nebuvo jokios
priežasties, kad aš jausčiausi... Ką būtent aš jaučiau? Nejaukumą? Ar pyktis būtų arčiau tiesos? Visa
tai neturėjo jokios prasmės.
Stovėjau ten, kur buvau taip ilgai, kaip tik galėjau. Vis tik mano nekantrumas nugalėjo ir pasukau
link rentgeno kabineto. Ji jau buvo išvežta į palatą, bet galėjau užmesti akį į jos rentgeno
nuotraukas.
Tai, ką pamačiau, mane nuramino. Aš jos nesužeidžiau, bent jau nelabai smarkiai.
Karlailas mane pakvietė.
"Atrodai daug geriau."
Ir toliau tebežiūrėjau prieš save. Mes nebuvome vieni, koridoriuje buvo daug slaugių ir lankytojų.
"Ak, taip,"- jis pakabino nuotraukas prieš šviesą, bet man nebuvo reikalo pažvelgti antrą kartą.- "Jai
viskas tvarkoj. Gerai padirbėjai, Edward'ai."
Išgirsti tokį komplimentą iš savo tėvo mane privertė pasijusti keistai. Turėjau didžiuotis, bet gerai
žinojau, kad jam nepatiks tai, ką ruošiausi dabar daryti. Bent jau tikrai nepatiktų, jei žinotų kodėl.
-Manau, kad eisiu su ja pakalbėti,- tariau.- Kol ji dar tavęs nepamatė. Elgsiuosi natūraliai. Lyg
nieko nebūtų įvykę. Gal tai padės sutvarkyti visą šį reikalą.
Va kas galėtų tapti visai neblogu pasiteisinimu. Karlailas linktelėjo galvą paskendęs savo mintyse,
vis dar tebežiūrėdamas į nuotraukas.
-Gera mintis. Hmmm...
Žvilgtelėjau į nuotraukas norėdamas suprasti, kas taip pritraukė jo dėmesį.
"Tik pažiūrėk į visas ankstesnes kritimo žymes. Kiek gi kartų jos mama ją išmetė iš rankų?"
Karlailas nusijuokė iš savo paties minčių.
-Pradedu galvoti, kad ši mergaitė traukia nesėkmes. Ji visada randasi blogu momentu blogoje
vietoje.
"Tu teisus, šiuo metu Forksas su tavimi apylinkėse, ko gero jai būtų ne pati geriausia vieta."
Sudrebėjau.
"Eik. Pabandyk ją nuraminti. Aš prieisiu kiek vėliau."
Nuėjau dideliais žingsniais jausdamas kaltės antplūdį. Buvau tikrai geras melagis, jei sugebėjau
apkvailinti Karlailą.
Kai įėjau į palatą Taileris tebemurmėjo jau šimtąjį atsiprašymą. Mergaitė stengėsi jo nesiklausyti
apsimesdama miegančia. Jos akys buvo užmerktos, bet kvėpavimas nelygus, ir kartais ji
susinervinusi kilstelėdavo pirštus.
Ilgą laiką žvelgiau į jos veidą. Tai bus paskutinis kartas kai galėjau į ją pažvelgti. Šis faktas
skausmingai pervėrė mano krūtinę. Ar todėl, kad nekenčiau palikti neišspręstos mįslės? Man tai
nepasirodė pakankama priežastis.
Galų gale giliai įkvėpiau ir nutariau prisiartinti visiems pasirodydamas.
Mane pamatęs Taileris vėl prabilo, bet aš priglaudžiau pirštą prie lūpų.
-Ji miega?- sumurmėjau.
Jos akys staiga atsimerkė ir ji įsistebeilyjo į mano veidą. Mirktelėjo, po to prisimerkė su pykčio or
įtarimo išraiška. Priminiau sau, kad reikėjo ir toliau vaidinti, todėl nusišypsojau taip, lyg nieko
keisto nebūtų atsitikę, išskyrus lengvą galvos sutrenkimą ir iš jo pasekusias keistas vizijas.
-Ei, Edwardai, aš atsiprašau...- pradėjo jis.
Vienu rankos judesiu nutraukiau jo atsiprašymų laviną.
-Juk niekas nemirė.- Ištariau nusišypsodamas iš savo paties juokelio.
Buvo neįtikėtinai lengva ignoruoti Tailerį, net jei jis buvo vos už kelių metrų ir kraujavo. Anksčiau
niekada nesupratau kaip Karlailas sugebėdavo ignoruoti savo pacientų kraujo kvapą juos
gydydamas. Negi nebuvo pavojinga leistis nuolat šitaip gundomam? Bet dabar tai suvokiau. Jei
susikaupiame ties kuo nors labai svarbiu pagunda nebeturi galios. Netgi vis dar šviežiai tebetekantis
Tailerio kraujas buvo niekas šalia Bellos kvapo. Nutariau likti nuo jos kiek atokiau prisėsdamas ant
tailerio čiužinio krašto.
-Taigi, koks nuosprendis?
Jos lūpų kampučiai pakilo.
-Man nieko blogo, bet jie nenori išleisti manęs namo. Paaiškink man, kodėl tu gali laisvai
vaikščioti, bet mes - ne?
-Pažinčių reikalas.- Atsakiau lengvabūdiškai.- Bet nesijaudink, aš pasirūpinsiu tavo pagrobimu.
Atsargiai stebėjau jos reakciją kai tėvas įėjo į palatą. Jos akys iš nuostabos išsiplėtė, lūpos prasivėrė.
Suurzgiau savyje. Be jokios abejonės, ji pastebėjo mūsų panašumą.
-Taigi, panele Swan,- tarė jis.- Kaip jūs jaučiatės?
Jo žavesys ir manieros nuramindavo bet kurį pacientą per pusę sekundės. Bet, žinoma, negalėjau
būti tikras, kad tai pasiseks su Bella.
-Man viskas gerai,- ramiai atsakė ji.
Karlailas pakėlė jos nuotraukas šalia jos lovos.
-Jūsų nuotraukos geros. Ar skauda galvą? Pasak Edward'o jūs tikrai smarkiai trinktelėjot.
-Viskas man gerai,- lengvai atsidususi pakartojo.
Šį kartą jos balse nuskambėjo nekantrumas. Ji pažiūrėjo į mane niūriu žvilgsniu. Karlailas priėjo
prie jos ir švelniai panėrė pirštus į jos plaukus ieškodamas guzo.
Visas mano pasipriešinimas dingo ir mane užliejo emocijų banga.
Daug kartų mačiau Karlailą dirbantį su žmonėmis. Prieš daug metų netgi jam padėdavau, vis tik
tokiose situacijose, kur nebūdavo kraujo. Man nebuvo naujiena matyti kaip jis ją apžiūrinėja, lyg
pats būtų žmogus. Tiesa, visada jam pavydėjau savitvardos, bet niekada taip smarkiai, kaip dabar.
Šis kartas skyrėsi nuo kitų. Pavydėjau jam daug daugiau nei savitvardos. Troškau, kad pradingtų tas
skirtumas tarp jo ir manęs, kad taip pat galėčiau ją liesti be galo švelniai, be baimės nesusivaldyti...
Ji sudrebėjo ir aš pasimuisčiau ant Tailerio lovos. Turėjau susikaupti ties savo poza, kad vėl
atrodyčiau atsipalaidavęs.
-Skauda?- paklausė Karlailas.
Jos smakras kilstelėjo į viršų.
-Nelabai,- atsakė.
Dar viena detalė jos įpatybių saraše - ji buvo ištverminga. Jai nepatiko pasirodyti silpnai.
Ji buvo ko gero pats gležniausias mano sutiktas padaras, bet jai nepatiko pasirodyti silpna...
Lengvas juokas išsprūdo iš mano burnos.
Ji mestelėjo man įsižeidusį žvilgsnį.
-Gerai,- tarė Karlailas.- Jūsų tėvas laukia šalia. Galit keliauti namo. Bet grįžkit jeigu pasidarytų
silpna ar pablogėtų regėjimas.
Jos tėvas buvo šalia? Kad ir kaip besistengiau prigauti mintis iš laukiamojo, niekaip neradau to
sunerimusio balso.
-Negaliu grįžti į mokyklą?
-Šiandien jums būtų geriau pailsėti,- jai patarė Karlailas.
-O jis grįš į pamokas?- paklausė linktelėdama mano pusėn.
Reaguoti normaliai, nekelti įtarimo... Negalvoti apie poveikį, kurį ji man sukelia, kai įsižiūri į akis.
-Juk kas nors turi jiems pranešti, kad tu gyva,- pareiškiau.
-Tiesa, atrodo, kad pusė mokyklos laukia koridoriuose.- prisiminė Karlailas.
Šį kartą galėjau tiksliai nuspėti jos reakciją, prisiminiau, kaip ji nekentė, kai visi į ją spokso. Ji
manęs nenuvylė.
-O, dėl Dievo meilės!- sušuko paslėpdama veidą tarp rankų.
Buvau labai patenkintas, kad šį kartą atspėjau tiksliai.
-Gal norite likti čia?- paklausė Karlailas.
-Ne, ne,- ji paskubėjo atsakyti.
Ji nuleido kojas ir pašoko nuo lovos. Jos kojos susipynė ir ji krito tiesiai Karlailui į glėbį. Jis greitai
ją pagavo ir pastatė ant kojų.
Ir vėl mane užliejo gilus pavydas.
-Viskas gerai,- tarė ji kol jis nieko nepasakė ir jos skruostai nusidažė nuostabia spalva.
Žinoma, jos rausvi žandai Karlailui nedarė jokio poveikio. Jis patikrino, kad ji atrado lygsvarą ir ją
paleido.
-Jei skaudės, išgerkit aspirino,- patarė jis.
-Tikrai nėra taip blogai.
-Atrodo, jums labai pasisekė,- tarė pasirašydamas leidimą išvykti.
Ji pasuko galvą link manęs.
-Pasisekė, nes Edwarda'as buvo netoliese.
-Ak taip... Tiesa,- pratarė Karlailas išgirdęs jos balse tas pačias gaideles, kaip ir aš.
Ji vis dar negalvojo viską įsivaizdavusi. Kol kas dar ne.
"Palieku tave vieną,"- pagalvojo Karlailas.- "Elkis, kaip tau atrodo geriau."
-Ačiū, tu be galo man padedi,- tyliai sumurmėjau.
Nė vienas žmogus neišgirdo. Karlailas nuslėpė šypseną dėl mano sarkazmo ir pasisuko į Tailerį.
-Bijau, kad jums teks likti pas mus kiek ilgiau.- Tarė jau pradėdamas apžiūrinėti jo įpjovimus.
Na, ko gero logiška, kad po visko, ko pridirbau, man reikėjo viską ir sutvarkyti. Bella laisvai ėjo
link manęs sustodama pernelyg arti ir priversdama mane pasijusti nejaukiai ir nepatogiai. Staiga
prisiminiau, kaip prieš užverdant šiai košei troškau, kad ji taip pasielgtų. Beveik mano norų
parodija...
-Ar galiu trumpam su tavim šnektelėti?- paklausė.
Jos karštas kvėpavimas nutvilkė mano veidą, turėjau pasitraukti žingsnį atgal. Jos žavesys nė kiek
nesumažėjo, vis sužadindamas manyje pulsavimą, pirmykščius instinktus, kai tik būdavau šalia jos.
Mano burną užplūdo nuodai, raumenys įsitempė pasiruošę šuoliui, įkalinti ją savo glėbyje ir pasiekti
dantimis jos kaklą...
Mano siela buvo stipresnė už norus, bet riba nebuvo labai toli.
-Tavo tėvas laukia tavęs,- ištariau tvirtai sukąsdamas žandikaulius.
Ji trumpai žvilgtelėjo į Tailerį ir Karlailą. Jei Taileris į mus nekreipė jokio dėmesio, Karlailas
klausėsi kiekvieno mano atodūsio.
"Atsargiai, Edward'ai"
-Norėčiau asmeniškai su tavimi pakalbėti, jei tu ne prieš.- ji nepasidavė.
Aš visai to nenorėja bet sudraudžiau pats save. Reikia galų gale baigti šią problemą. Kai išėjome iš
palatos manyje buvo visiška sumaštis. Klausiausi jos nelygaus ėjimo rikiuodamas savo mintis.
Dabar vėl reiks vaidinti. Žinojau, kokį vaidmenį pasirinksiu - aš šioje istorijoje būsiu blogasis
personažas. Būsiu žiaurus, meluosiu ir tyčiosiuosi iš jos.
Tai buvo priešinga mano jausmams, jausmams, kuriems priešinausi šitiek metų. Dar niekada
gyvenime taip netroškau, kad manimi pasitikėtų. Dabar ruošiausi pats sužlugdyti bet kokią
pasitikėjimo galimybę. Blogiausia buvo žinoti, kad tai bus paskutinis jos prisiminimas apie mane.
Tai buvo mano atsisveikinimas.
Sustojau ir atsisukau į ją.
-Nagi?- šaltai paklausiau.
Ji truptį atsitraukė nustebinta mano nemalonaus tono. Jos žvilgsnis pagilėjo, veidas įgavo tą pačią
išraišką, kuri buvo mane apsėdusi jau šitiek laiko.
-Tu turi man paaiškinti,- labai tyliai sumurmėjo ir jos veidas išbalo.
Man buvo sunku išlikti grubiu.
-Aš išgelbėjau tavo gyvybę. Nieko nesu tau skolingas.
Ji suvirpėjo. Matyti, kaip mano žodžiai ją įskaudino, mane nudegino lyg rūgštis.
-Tu pažadėjai,- sušnabždėjo dar tyliau.
-Bella, tu smarkiai susitrenkei galvą, tu viską įsivaizduoji.
-Su mano galva viskas tvarkoj!- Pasipriešindama kilstelėjo smakrą.
Dabar ji jau pyko. Puiku. Tai palengvins mano užduotį. Aš pažvelgiau į ją vėl užsidėdamas kaukę.
-Ko tu iš manęs nori, Bella?
-Teisybės. Suprasti, kodėl meluoju dėl tavęs.
Tai, ko ji prašė, buvo ištikima ir pateisinama, ir negalėjimas jai to duoti mane žudė.
-Bet ką gi tu įsivaizduoji?
Pasipylė greita žodžių lavina:
-Esu visiškai tikra, kad tu nebuvai šalia manęs. Taileris taip pat tavęs nematė, taigi baik man
meluoti. Tas furgonas ruošėsi mus abu sutraiškyti, bet to nenutiko. Tavo rankos paliko jame žymes,
kaip ir pečiai. Tu neturi nė įbrėžimo, furgonas turėjo užkristi man ant kojų, bet tu jį pakėlei...
Ji staiga nutilo smarkiai sukąsdama dantis ir nusuko žvilgsnį į šalį, slėpdama ašaras ir stengdamasi
jas sulaikyti.
Tebežiūrėjau į ją su ta pačia besityčiojančia išraiška, bet buvau sustingęs iš siaubo. Ji viską matė.
-Tu tikrai galvoji, kad aš pakėliau furgoną?- sarkastiškai paklausiau.
Ji linktelėjo.
-Žinai, niekas tavimi nepatikės,- jau beveik surikau.
Ji pasistengė suvaldyti besiveržiantį pyktį. Kai pasigirdo jos atsakymas, ji aiškiai skiemenavo
kiekvieną žodį:
-Aš niekam nesiruošiu pasakoti.
Mačiau jos akyse, kad ji nemelavo. Netgi išduota, įskaudinta ir supykusi ji ruošėsi saugoti mano
paslaptį.
Kodėl?
Mane apėmęs šokas per sekundę suardė mano kaukę. Man reikėjo susiimti.
-Tokiu atveju, koks skirtumas?- pasakiau dabar jau tikrai stengdamasis išlaikyti balso rimtumą.
-Man yra skirtumas,- įsikarščiavo ji.- Aš nemėgstu meluoti, tu turi man duoti gerą priežastį, kad ir
toliau tai daryčiau.
Ji prašė manęs ja pasitikėti. Lygiai taip, kaip ir aš troškau, kad ji manim pasitikėtų. Labai gaila, bet
tai buvo kelias, kuriuo pasukti aš negalėjau.
-Kodėl negali paprasčiausiai man padėkoti ir pamiršti visa tai?- Ištariau nejautriu balsu.
-Ačiū,- greitai ištarė ji ir pasinėrė į tylą laukdama tęsinio.
-Tu nesiruoši pasiduoti, ar ne?
-Ne.
-Tuomet...
Negalėjau atskleisti jai tiesos, net jei labai to norėjau... Be to aš nenorėjau. Jau geriau tegu ji
susikuria savo pačios istoriją nei sužino, kas iš tiesų aš esu. Nieko negalėjo būti blogiau už tiesą. Aš
buvau gyvas pabaisa, išlindęs tiesiai iš siaubo filmo.
-Tikiuosi, kad pasimėgausi nusivylimu.
Mūsų žvilgsniai susikirto dar kartą. Buvo keista matyti koks jos susierzinimas buvo žavingas. Lyg
mažas supykęs kačiukas nesuvokiantis savo trapumo. Jos skruostai nuraudo ir ji dar kartą sukando
dantis.
-Kam tuomet taip stengeisi mane išgelbėti?
O štai šitam klausimui tai jau tikrai nebuvau pasiruošęs. Kažkur praradau savo vaidmens prasmę.
Mano kaukė nukrito ir sudužo po mano kojomis, ir šį kartą aš jai pasakiau tiesą:
-Nežinau...
Mintyse paskutinį kartą nufotografavau jos veidą - jame vis dar matėsi pyktis ir skruostų raudonis -
po to nusisukau ir neatsigreždamas nuėjau nuo jos tolyn...

MIDNIGHT SUN- 4 skyrius

Kategorija: vampyrai VIZIJA

Grįžau į mokyklą. Tai buvo geriausia, ką galėjau padaryti nenorėdamas atkreipti į save dėmeio. Į
dienos pabaigą jau beveik visi mokiniai buvo grįžę. Trūko tik Bellos ir Tailerio bei kelių mokinių,
kurie nutarė pasinaudoti proga praleisdami pamokas.
Man neturėtų būti sunku elgtis taip, kaip visiems geriau. Vis tik, beveik visą popietę grieždamas
dantimis stengiausi susilaikyti nepabėgti iš pamokų ir nesusirasti mergaitės.
Kaip medžiotojas. Apsėstas medžiotojas. Apsėstas vampyras medžiotojas.
Šiandien mokykloje buvo ( negi tai įmanoma? ) dar nuobodžiau nei visą praėjusią savaitę. Lyg
būčiau komos būsenoje. Lyg visi pastatai, medžiai, dangus ir veidai būtų praradę spalvas. Leidau
laiką skaičiuodamas įtrūkimus sienoje.
Buvo kai kas, ką turėjau padaryti... Bet nepadariau. Žinoma, tai buvo kažkas bloga. Priklauso kaip
pažiūrėsi.
Cullen'o atveju, ne šiaip vampyro, bet retos mūsų šeimos nario atveju, geriausia, ką galėjau padaryti
atrodytų taip:
-Esu nustebęs jus čia matydamas, Edward'ai. Girdėjau, kad buvot patekęs į šiandienos avariją.
-Taip ir buvo, pone Banneri, bet man šioje istorijoje labai pasisekė. ( Draugiška šypsena. )Aš
visiškai nesusižeidžiau, ko negalime pasakyti apie Tailerį ir Bellą.
-Kaip jie jaučiasi?
-Manau, kad Taileriui viskas bus tvarkoj... Tik paviršutiniški įpjovimai nuo išdužusių langų. Dėl
Bellos nesu toks tikras. ( Susirūpinęs suraukiu antakius ). Ji gavo gana stiprią galvos traumą.
Girdėjau kalbant, kad jai šie įvykiai rodėsi keistai, kažkokios keistos vizijos... Gydytojai buvo
susirūpinę...
Štai kaip viskas turėtų klostytis. Turėjau pasistengti dėl šeimos.
-Esu nustebęs jus čia matydamas, Edward'ai. Girdėjau, kad buvote patekęs į šiandienos avariją.
-Manęs nesužeidė.- Be šypsenos.
Ponas Banneris, jausdamasis nejaukiai, perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos.
-Ar žinote, kaip jaučiasi Taileris ir Bella? Girdėjau, kad jie susižeidė.
-Iš kur galėčiau tai žinoti?- Kilstelėjau pečius.
Ponas Banneis kostelėjo.
-Hmm... Tiek to.- Jo balse jautėsi įtampa. Mano šaltumas jį nervino.
Jis greitai grįžo prie lentos ir pradėjo vesti pamoką.
Taip elgtis tikrai nebuvo gerai. Bet aš turėjau tamsesnių minčių...
Būtų buvę tikrai neromantiška apkalbėti mergaitę jai negirdint. Ji juk pasirodė tikrai verta
pasitikėjimo kai mažiausiai to tikėjausi. Ji nepasakė nė žodelio, neišdavė manęs, nors turėjo visas
įmanomas priežastis tai padaryti. Kodėl turėčiau išduoti tą, kuri saugojo mano paslaptį?
Su ponia Goff pokalbis klostėsi lygiai taip pat, beveik tom pačiom frazėm. Tik šį kartą Emmetas
žvelgė į mane ilgu giliu žvilgsniu.
"Tikiuosi, kad turi gerą paaiškinimą rytiniam poelgiui. Rozali skelbia karą."
Kilstelėjau akis link lubų nežiūrėdamas į jį.
Tiesą pasakius, turėjau labai gerą pasiteisinimą. Sakykim, kad nebūčiau nieko daręs ir furgonas būtu
sužeidęs mergaitę... Vien jau ši mintis privertė mane sudrebėti. Bet jei nebūčiau nieko daręs, jei ji
butų sužeista, kraujuotų, jei jos kraujas pasklistų ant asfalto, jei ore pasklistų jos kraujo kvapas...
Vėl sudrebėjau, šį kartą ne vien iš siaubo... Kažkuri mano dalis suvirpėjo nuo nepakeliamo
troškulio. Ne, tikrai nebūčiau galėjęs susilaikyti ir mano viešas pasirodymas turėtų daug baisesnes
pasekmes.
Tai skambėjo kaip idealus pasiteisinimas, bet žinojau, kad juo nepasinaudosiu. Man buvo pernelyg
gėda. Be to, ši mintis man šovė ilgą laiką po to, kai viskas nutiko.
"Saugokis Džaspero,"- mintyse patarė Emmetas nekreipdamas dėmesio į mano susimąstymą.- "Jis
ne toks supykęs, kaip Rozali, bet jis tvirčiau apsisprendęs."
Puikiai supratau apie ką jis kalba, ir staiga visas kambarys pradėjo suktis aplink. Nuo įsiučio mano
akys apsitraukė raudona migla. Buvau ant sprogimo ribos.
"NAGI, PO VELNIŲ, EDWARD'AI!SUSIIMK!"- Jau rėkė Emmetas savo mintyse. Jo ranka
nusileido man ant peties sulaikydama mane ant kėdės, kad nepašokčiau. Jam retai tekdavo naudoti
visą savo jėgą, jis buvo vienas iš stipriausių vampyrų, bet dabar jis turėjo tikrai stengtis. Vietoj to,
kad įspaustų mane į mano kėdę, jis laikė pačiupęs mane už rankos. Jeigu būtų elgęsis kitaip kėdė
būtų sutrupėjusi.
"RAMINKIS!"- Įsakė.
Pabandžiau nusiraminti, bet buvo tikrai nelengva. Nuo įsiučio mano smegenys beveik garavo.
"Džasperas nieko nedarys prieš tai su mumis nepasitaręs. Tik pamaniau, kad turėtum žinoti, kurioje
jis puseje."
Vis dar stengiausi nusiraminti ir pajutau Emmetą truputį atleidžiant gniaužtus.
"Pasistenk šiandien daugiau nebepasirodyti. Tu jau ir taip giliai įklimpęs."
Giliai įkvėpiau ir Emmetas mane paleido. Iš įpročio apsidairiau aplink, bet mūsų susiėmimas buvo
toks greitas ir tylus, kad tik keli mokiniai sėdintys mums už nugaros tai pastebėjo. Bet jiems tai
nerūpėjo. Cullen'ai buvo pabaisos, tai niekam ne paslaptis.
"Velnias, kai pasiunti, tu tampi tikru vaiku."- Su simpatija balse pridūrė jis.
-Eik tu po...- tyliai mestelėjau ir išgirdau jo juoką.
Emmetas nemėgo elgtis priešingai savo jausmams, turėčiau jausti truputi daugiau dėkingumo jo
lengvai sugyvenamam charakteriui. Bet mačiau kaip jis reagavo į Džaspero sprendimą lengvai su
tuo sutikdamas, lyg tai būtų vienintelė įmanoma išeitis.
Man buvo sunku susikaupti, pyktis vis dar virė manyje. Žinoma, Emmetas buvo stipresnis už mane,
bet jis ne visada laimėdavo mūsų imtynes. Jis galėjo visada skųstis, kad aš sukčiavau, bet tai, kad
galėjau matyti jo mintyse ką jis darys buvo mano šansas prieš jo jėgą. Mes kovojome savais
ginklais.
Kova? Ar taip viskas baigsis? Ar aš buvau pasiruošęs kovoti prieš savo šeimą dėl mirtingos
mergaitės kurią vos pažinojau?
Svarsciau apie tai, nusverdamas į vieną pusę trapumo, kurį jutau laikydamas ją savo glėbyje pojūtį
ir į kitą pusę Džasperą, Rozali ir Emmetą: antgamtišką jėgą ir greitumą, tikrus žudymo įrankius.
Taip, aš kovosiu dėl jos. Prieš savo šeimą. Sudrebėjau.
Bet kuriuo atveju nepaliksiu jos be apsaugos žinant, kad ji atsidūrė pavojuje dėl mano kaltės.
Negalėjau laimėti šios kovos vienas prieš tris, svarsčiau ar kas būtų mano pusėje?
Ko gero Karlailas. Jis gal ir nekovotų, bet tikrai pasipriešintų Rozali ir Džaspero veiksmams. Tai, ko
man reikėjo. Galėjau numatyti ir...
Abejojau dėl Esmėjos. Ji niekada nekovos prieš mane ir ji pasibaisėtų būti ne toje pačioje pusėje
kaip Karlailas. Bet ji sutiktų su bet kuo, kad tik jos šeima išliktų nepaliesta. Jos pirmenybė būtų ne
teisybės ieškojimas, bet aš. Jei Karlailas buvo šeimos siela, tai be jokios abejonės Esmėja - jos
širdis. Jis tapo mūsų pavyzdžiu ir lyderiu, Esmėja sukūrė mylinčią šeimą. Mes visi vienas kitą
mylėjome, net jeigu dabar Džasperui ir Rozali jaučiau pyktį, net jei ruošiausi su jais kovoti dėl tos
mergaitės, žinojau, kad juos myliu.
Kaip elgsis Alisė... Neturėjau jokio supratimo. Ko gero viskas priklausys nuo jos vizijų. Įtariu, kad
ji stos į laiminčiąją pusę.
Taigi vis tik man teks kovoti vienam. Prieš juos tris tikrai nelaimėsiu, bet negalėjau leisti tai
mergaitei kentėti dėl manęs. Ko gero, turėsiu ją pagrobti...
Mano pyktis truputį atlėgo užplaukus juodo jumoro bangai. Galėjau puikiai įsivaizduoti, kaip
mergaitė reaguos jei ją pagrobsiu. Tiesa, visada prošaudavau pro šalį įsivaizduodamas jos reakcijas,
bet ji juk turėtų išsigasti?
Kaip bebūtų nebuvau tikras sugebėsiantis ją pagrobti. Neturėsiu jėgų likti šalia jos ilgą laiką. Gal
turėčiau tiesiog grąžinti ją jos mamai? Vis tiek dar būtų pernelyg pavojinga.
Staiga suvokiau, kad būtų taip pat pavojinga ir man. O jei netyčia ją užmuščiau? Nežinojau, kaip
smarkiai tai mane paveiktų, bet jau dabar jaučiau skausmo antplūdį krūtinėje...
Valanda prabėgo be galo greitai, o aš vis dar analizavau situaciją: namie manęs lauks sunkus
pokalbis, susipyksiu su savo šeima, iš to sekančios pasekmės...
Bent jau nebegalėjau skųstis, kad mano gyvenimas pernelyg monotoniškas. Bella visa tai pakeitė.
Kai nuskambėjo skambutis, kartu su Emmetu tylėdami ėjome link mašinos. Jis rūpinosi dėl manęs,
kaip ir dėl Rozali. Jis žinojo, kurioje pusėje turės kovoti, ir jam tai nepatiko.
Visi jau laukė mašinoje. Tylėdami. Mes atrodėme labai ramių žmonių grupelė. Viskas ką girdėjau
buvo rėkiančios mintys.
"Kvailas, lunatiškas idiote! Debile! Kretine! Kvailas neatsakingas egoiste!"- Visą kelią link namų
Rozali mintys tekėjo ta pačia linkme. Per jas buvo sunku girdėti kitų mintis, stengiausi kaip
galėdamas.
Emmetas buvo teisus dėl Džaspero. Jis buvo tvirtai apsisprendęs.
Alisė buvo susirūpinusi dėl to, ką matė Džaspero mintyse. Ką jis bebūtų daręs, Alisė matė mane,
užstojantį mergaitę. Idomu... Nei Emmeto, nei Rozali nebuvo jos mintyse. Taigi Džasperas buvo
vienintelis kovosiantis. Tai jau viską keitė.
Džasperas buvo geriausias karys mūsų tarpe. Vienintelis mano privalumas buvo tai, kad aš nuspėsiu
jo mintis prieš jo poelgius.
Aš niekada iš tikro nelaimėjau prieš Džasperą ar Emmetą, tai buvo tik mūsų žaidimai. Vien
įsivaizduodamas juos sužeistus jaučiausi labai blogai.
Ne. Ne tai. Aš tik užtversiu jam kelią... Tik tiek.
Aš susitelkiau ties Alisę mėgindamas įsiminti visus Džaspero įsivaizduotus kovos būdus. Tuo metu
jos vizijos pradėjo keistis nutoldamos nuo šefo Swano namų. Ji numatė, kad aš užblokuosiu jam
kelią anksčiau.
"Edward'ai, baik visa tai. Viskas negali taip vykti. Aš to neleisiu."
Aš neatsakiau vis dar tebeskaitydamas jos mintis.
Ji bandė pažvelgti į tolimesnę ateitį, bet viskas buvo pernelyg miglota.
Niekas nenutraukė slegiančios tylos visą kelią iki namų. Pastačiau mašiną dideliame šeimyniniame
garaže. Čia jau buvo Karlailo Mercedesas, Emmeto Džipas, Rozali M3 ir mano sportinė.
Džiaugiausi, kad Karlailas jau grįžo. Slegianti tyla artėjo link sprogimo ribos ir norėjau, kad jis būtų
šalia kai tai nutiks.
Patraukėme link valgomojo.
Žinoma, ši vieta niekada netarnavo pagal paskirtį. Joje vis tik stovėjo ilgas stalas apsuptas kėdžių.
Mes stengėmės kaip galėdami turėti ir nereikalingus daiktus, kad nesukeltumėm įtarimų. Karlailui
patikdavo naudoti šį kambarį kaip pasitarimų vietą. Tokioje šeimoje kaip mūsiškė, kur kiekvienas
turėjo stiprų charakterį, reikėjo vietos, kur galėtume ramiai susėsti ir viską aptarti.
Turėjau nuojautą, kad šiandieninis susirinkimas nedaug man tepadės.
Karlailas jau sėdėjo savo įprastoje vietoje stalo gale. Esmėja sėdėjo šalia jo, jų rankos buvo
susipynusios, visiems matomos. Esmėja žvelgė į mane savo giliomis gintaro spalvos akimis kuriose
matėsi nuoširdus susirūpinimas.
"Lik su manim,"- buvo jos vienintelė mintis.
Labiau už viską nurėjau nusišypsoti tai nuostabiai moteriai kurią laikiau savo motina daug
dešimtmečių, bet kol kas negalėjau jos nuraminti.
Aš atsisėdau šalia Karlailo iš kitos pusės. Esmėja ištiesė pro jį laisvą ranką ir palietė mano petį. Ji
įsižiūrėjo man į akis nenuleisdama žvilgsnio. Emmetas prisėdo iš kitos jos pusės, jo veide buvo
įskaitoma lengva ironija.
Džasperas paabejojo, po to atsistojo atsirėmęs į sieną šalia Rozali. Jis jau buvo apsispredęs, kad ir
kaip bevyktų šis pokalbis, niekas jo sprendimo nepakeis. Tvirtai sukandau žandikaulius.
Alisė įėjo paskutinė, jos mintys skrajojo tolimoje ateityje vis dar tokioje pačioje neįžiūrimoje, kad
nieko tiklsaus negalėjau pamatyti. Lyg negalvodama atsisėdo šalia Esmėjos. Ji masažavo savo
smilkinius lyg būtų užėjusi stipri migrena. Džasperas pasijuto nejaukiai klausdamas savęs, ar
neturėtų prisėsti prie jos, bet iš savo vietos nepajudėjo.
Giliai įkvėpiau. Man reikėjo pradėti - turėjau prašnekti pirmasis.
-Man labai gaila.- Pasakiau žvilgtelėdamas iš pražių į Rozali, po to į Emmetą ir Džasperą. Aš
nenorėjau pastatyti jūsų į šią rizikingą padėtį. Tai buvo neapgalvotas poelgis, aš prisiimu visišką
atsakomybę dėl to, kas įvyko.
-Ką reiškia, tu prisiimi atsakomybę?- Suniurzgė ji.- Ar ruošiesi pats ištaisyti situaciją?
-Tikrai ne taip kaip tu galvoji.- Atsakiau stengdamasis išlaikyti lygų ir ramų balsą.- Galiu išvykti
tuoj pat jei tau taip labiau patiktų.
"Jei tik būčiau visiškai tikras, kad niekas nelies mergaitės, kad niekas nepakels prieš ją rankos."-
Pats sau pagalvojau.
-Ne.- Suprotestavo Esmėja.- Edward'ai, ne.
-Tai tik keliems metams,- pasistengiau ją nuraminti.
-Esmėja teisi,- tarė Emmetas.- Dabar jau per vėlu kur nors keliauti. Tuo niekam nepadėtum,
priešingai. Mums labiau nei bet kada reikia žinoti ką žmonės galvoja.
-Alisė perspėtų apie gresiantį pavojų.
Karlailas papurtė galvą:
-Manau, kad Emmetas teisus, Edward'ai. Mergaitė išdrįstų kalbėti jei taves nebebus apylinkėse.
Arba iškeliaujame visi, arba nei vienas.
-Ji niekam nieko nepasakos,- greitai užtikrinau.
Rozali beveik sprogo iš pykčio ir aš labai norėjau, kad ji nesusivaldytų, galėčiau tuo pasinaudoti.
-Tu negali skaityti jos minčių,- man priminė Karlailas.
-Žinau. Alise, palaikyk mane!
Alise metė man priekaištingą žvilgsnį.
-Aš negaliu numatyti kas nutiks jei mes nieko nedarysime.- Tarė žvilgtelėdama į Rozali ir Džasperą.
Ne, ji negalėjo numatyti įvykių, kol tiedu tvirtai nenusprendė ignoruoti įvykių.
Rozali garsiai trenkė į stalą ranka.
-Negalime sau leisti prabangos suteikti tai žmoniškai būtybei šansą apie mus išplepėti. Karlailai, tu
juk tai žinai. Net jeigu sugalvotume išvykti, negalime palikti įtarimų. Mes ir taip jau gyvename
skirtingai nuo kitų mūsų rasės atstovų - jie visi tik ir laukia pirmos klaidos. Turime būti atsargesni
už visus kitus.
-Jau ne pirmą kartą paliktume įtarimus po dingimo,- priminiau jai.
-Tik įtarimus, Edward'ai, ne gyvus liudininkus ir įrodymus!
-Kokius įrodymus?- Įniršęs perkalusiau.
Džasperas linktelėjo apžvelgdamas lediniu žvilgsniu.
-Rozali...
-Leisk man baigti, Karlailai. Mums juk nereikia organizuoti didelio spektaklio. Mergaitė šiandien
susitrenkė galvą. Gal jos trauma buvo stipresnė nei visi galvojo?- Tęsė ji toliau, ištiesindama
pečius.- Visi mirtingieji eina miegoti rizikuodami niekada nebenubusti. Kiti laukia, kad mes patys
išspręstume šį reikalą. Teoriškai tai padaryti priklausytų Edward'ui, bet atrodo, kad tai viršija jo
jėgas. Tu žinai, kad aš galiu susivaldyti. Aš nepaliksiu jokių įrodymų.
-Taip,- sušnypščiau.- Mes visi gerai žinome tavo žudikės talentą.
Ji persiutusi atsisuko į mane.
-Edward'ai, gana,- tarė Karlailas pasisukdamas į ją.- Rozali, aš tau daviau leidimą tam, kas nutiko
Ročesteryje, nes maniau, kad tau palengvės įvykus teisybei. Vyras, kurį tu nužudei, tau suteikė be
galo daug skausmo. Dabar situacija visiškai kitokia. Swano mergaitė yra nekalta.
-Čia nieko asmeniško, Karlailai,- pratarė ji sukąsdama dantis.- Tai dėl mūsų visų saugumo.
Kambarys paskendo ilgoje tyloje, kol Karlailas galvojo ką jai atsakyti. Kai jis susimąstęs linktelėjo
galva, Rozali akys nušvito. Ji neturėjo taip greitai apsigauti. Net jei negalėčiau girdėti jo minčių, vis
tiek būčiau nuspėjęs ką jis pasakys. Karlailas nedarė jokių kompromisų su savo principais.
-Žinau, kad taip elgiesi iš geros valios, Rozali, bet... Norėčiau, kad mūsų šeima įstengtų apsisaugoti
nepažeisdama mūsų principų. Praeityje visi pridarėme klaidų nesusivaldydami, tai mūsų juodoji
pusė.
Tai buvo tikrai į jį panašu. Jis įskaičiavo save į bendrą skaičių, nors pats niekada neklysdavo.
-Kaip bebūtų, šaltakraujiškai nužudyti nekaltą vaiką tai jau kitas reikalas. Manau, kad yra daug
didesnė rizika nei ta, kad mergaitė gali prakalbėti ar pateikti įrodymų. Jei pradėsime žudyti savo
paties apsaugai, viskas eis tik blogyn. Rizikuojame pamiršti kas mes esame, kokie mes esame,
prarasti visą gerumą.
Aš stengiausi išlaikyti lygų veidą. Nenurėjau, kad mane prigautų plačiai besišypsant. Arba plojant
rankomis, nes to dabar labiausiai troškau!
Rozali apsiniaukė.
-Tai būtų atsakomybės įrodymas.
-Ne, tai būtų nejautrumo įrodymas.- Ramiai paprieštaravo Karlailas.- Kiekviena gyvybė yra brangi.
Rozali atsiduso papūsdama lūpas. Emmetas patapšnojo jai per petį.
-Viskas bus gerai,- pasistengė ją nuraminti.
-Vis dar lieka klausimas, turime išvykti ar ne?- Toliau tęsė Karlailas.
-Ne,- suzirzė Rozali,- mes juk visai neseniai atvykome. Nenoriu ir vėl pradėti nuo vienuoliktos
klasės.
-Na, jums juk nebūtina keisti amžių.
-Kodėl turėtume tuoj pat išvykti?
Karlailas trūktelėjo pečiais.
-Man patinka čia gyventi!- sušuko ji.- Čia tiek mažai saulės, galime gyventi beveik normaliai.
-Mums nebūtina nuspręsti šiandien. Galime palaukti ir pažiūrėti, ar tikrai to reikia. Edward'as
atrodo įsitikinęs, kad mergaitė laikys liežuvį už dantų.
Rozali netikėdama nusijuokė.
Bet aš jau nebesirūpinau Rozali. Aiškiai mačiau, kad ji paklus Karlailo sprendimui, kad ir kaip jai
tai nepatikyų. Jie jau pradėjo svarstyti ne tokius svarbius dalykus.
Džasperui atrodė tai nerūpėjo. Ir aš nutuokiau kodėl. Prieš jiems su Alise susitinkant jis gyveno
kovų zonoje, tai buvo lyg karo teatras. Jis žinojo, kas nutinka, kai nesilaikoma taisyklių. Jis matė
baisias pasekmes savo akimis.
Tai paaiškintų kodėl jis nepasinaudojo savo galiomis, kad nuramintų Rozali nei kad ją dar labiau
sujaudintų. Jis jautėsi vienu lygiu aukščiau už šį pokalbį, lyg mes nežinotumėme apie kalbame.
-Džasperai.- Ištariau.
Jis sutiko mano žvilgsnį akmeniniu veidu.
-Ji nemokės už mano klaidas. Aš to neleisiu.
-Ji jau pakankamai pasinaudojo tavo klaida, ar ne, Edward'ai? Ji turėjo mirti šiandien ryte. Aš tik
padarysiu taip, kaip buvo numatyta.
Pabrėždamas kiekvieną žodį aš pakartojau:
-Aš to neleisiu.
Jis kilstelėjo antakius. Tikrai nesitikėjo, kad man šaus į galvą jį sustabdyti.
-Aš neleisiu Alisei nuolat būti pavojuje,- papurtė galvą jis.- Koks menkutis jis bebūtų. Tu niekada ir
niekam nejautei to, ką aš jaučiu jai, Edwardai, tau neteko iškentėti tiek kiek man, net jei ir matei
mano prisiminimus. Tu negali suprasti.
-Nesiruošiu tau prieštarauti. Viskas, ką noriu tau pasakyti, tai kad neleisiu tau paliesti nė vieno
Bellos Swan plaukelio.
Intensyviai vienas į kitą žvelgėme nežiūrėdami į akis, stengdamiesi pajusti vienas kito grasinimų
rimtumą. Pajutau kaip jis uodė orą aplink mane norėdamas suprasti mano pasiryžimo rimtumą.
-Džasperai,- pertraukė mus Alisė.
Jis išlaikė mano žvilgsnį dar sekundę prieš atsisukdamas į ją.
-Nesakyk man, kad gali ir pati apsiginti. Tą aš žinau. Aš tik noriu...
-Visai ne tai norėjau tau pasakyti,- pertraukė jį Alisė.- Norėjau tavęs paprašyti paslaugos.
Pamačiau jos mintis ir mano burna iš nuostabos prasivėrė išleisdama duslų garsą. Žiūrėjau į ją,
negalėdamas atgauti kvapo, vos suprasdamas, kad visi išskyrus Alisę ir Džasperą nesuprasdami
spoksojo į mane.
-Žinau, kad mane myli. Ačiū tau už tai. Bet aš tikrai vertinčiau jei tu nesistengtum užmušti Bellos
Swan. Visų pirma todėl, kad Edward'as kalbėjo rimtai ir aš nenoriu, kad jūs kovotumėte. Antra - ji
mano draugė. Na bent jau ja taps.
Dabar jos galvoje viskas buvo skaidru kaip vandeny: Alisė, plačiausia šypsena, savo balta ranka
apkabinusi Bellą Swan per pečius. Ir mergaitė, taip pat besišypsodama apkabinanti Alisę per
liemenį.
Ši vizija buvo tikra kaip uola, tai buvo tik laiko klausimas.
-Bet... Alise...- Iškvėpė Džasperas.
Aš neįstengiau pasisukti, kad pamatyčiau jo veido išraišką. Paprasčiausiai negalėjau atsiplėšti nuo
paveikslo Alisės mintyse.
-Aš ją pamilsiu, Džasperai. Ir man atrodo, kad tau neatleisčiau, jei iš manęs tai atimtum.
Vis dar buvau prirakintas prie Alisės minčių. Mačiau, kaip ateitis keitėsi ir vis ryškėjo su Džaspero
apsisprendimu.
-Ak,- atsiduso ji.- Tu matai, Bella niekam mūsų neišduos. Nereikia taip rūpintis.- Vizijos vis dar
ryškėjo.
Jos balsas, kai ji tarė mergaitės vardą... Lyg jos jau būtų draugės.
-Alise...- Staiga pašokau.- Kas... Kas... Ar ji...
-Aš tau sakiau, kad daug kas keičiasi. Aš... Nežinau, Edward'ai.
Iš to, kaip ji sukando dantis supratau, kad ji man visko nesako. Ji stengėsi nebegalvoti, staiga
susikaupdama iš visų jėgų į Džasperą, Kuris vis dar buvo pasimetęs. Ateitis negalėjo taip greitai
keistis dėl jo.
Ji retkarčiais taip elgdavosi, kai norėdavo ką nors nuslėpti.
-Kas yra Alise, ką tu nuo manęs slepi?
Išgirdau Emmetą nekantraujant. Jis visada jausdavosi nejaukiai, kai mes su Alise pasinerdavome į
tokius pokalbius.
Ji papurtė galvą stengdamasi iš visų jėgų užblokuoti savo mintis.
-Ar tai apie mergaitę?- Paklausiau.- Ar tai apie Bellą?
Ji buvo taip susikaupusi, kad sugriežė dantimis, bet tą akimirką kai ištariau Bellos vardą jos
dėmesys nukrypo. Viena maža klaida trukusi tik sekundės dalį, bet ir jos man buvo perdaug.
-NE!- Surikau.
Išgirdau, kaip mano kėdė atsitrenkė į žemę, ir tik tuo momentu suvokiau, kad pašokau.
-Edward'ai!
Karlailas taip pat pašoko nuo kėdės uždėdamas ranką man ant peties, bet aš jo beveik nepastebėjau.
-Viskas ryškėja.- Sušnibždėjo Alisė.- Su kiekviena sekunde tu apsisprendi vis labiau. Tau atsiveria
tik dvi galimybės. Ir tai baigsis arba vienaip, arba kitaip, Edward'ai.
Aš galėjau matyti tai, ką ji matė, bet jokiu būdu negalėjau su tuo susitaikyti.
-Ne,- pakartojau aš, bet mano žodžiai buvo verksmingi. Mano kojos sulinko ir turėjau atsiremti į
stalą.
-Ar kas nors galėtų būtį malonus ir viską paaiškinti?- Nusiskundė Emmetas.
-Man reikia išvykti.- Sumurmejau jį ignoruodamas Alisei.
-Edward'ai, apie tai mes jau kalbėjom.- Sunkiai atsiduso Emmetas.- Tai tik paskatintų mergaitę
plepėti. Be to, jei tu pradingsi, mes niekada tiksliai nesužinosim ar ji išplepėjo. Tu turi likti, nėra čia
daugiau apie ką šnekėt.
-Aš nenumatau, kad tu kur nors keliautum, Edward'ai.- Pratarė Alisė.- Be to, nemanau, kad
sugebėtum iškeliauti.
"Įsivaizduok kaip tu jausies,"- pridūrė mintyse.- "Įsivaizduok, kad turi ją palikti..."
Supratau, ką ji norėjo pasakyti. Taip... Vien mintis niekada daugiau jos nebepamatyti kėlė realų
skausmą. Bet tai buvo būtina. Jei likčiau, ji būtų žuvusi.
"Be to, nesu tikra dėl Džaspero, Edward'ai,"- tęsė ji. "Jei tu išvyksi o jis ir toliau manys, kad ji kelia
pavojų..."
-Jis taip negalvoja,- ištariau garsiai, kad visi girdėtų.
Džasperas abejojo. Jis nepadarys nieko kas įskaudintų Alisę.
"Kol kas. Ar tu rizikuosi jos gyvybe? Tu paliksi ją be apsaugos?"
-Kodėl taip su manimi elgiesi?- Suinkščiau susiimdamas galvą rankomis.
Aš negalėjau apsaugoti Bellos. Aš nesugebėsiu. Ar Alisės vizijos neužtenkamas įrodymas?
"Žinai, aš taip pat ją myliu. Ar bent jau greitai mylėsiu. Tai aišku nieko nereiškia palyginus su tavo
jausmais, bet aš taip pat noriu, kad ji išsikapstytų."
-Kaip tai tu taip pat ją myli?- Jau netikėdamas tuo ką girdžiu paklausiau.
Ji atsiduso.
"Edward'ai, gal tu aklas, ar ką? Negi tu nematai kokiu keliu patraukei? Negi nesuvoki kokios
būsenos dabar esi? Tai taip pat neišvengiama kaip ir saulei patekėti rytuose. Nagi, pažvelk, ką aš
matau."
-Ne,- persigandęs papurčiau galvą.
Pasistengiau blokuoti jos siunčiamas vizijas.
-Niekas manęs neprivers. Aš išvyksiu. Aš pakeisiu ateitį.
-Gali visada pabandyti,- netikėdama nusijuokė ji.
-Na, viskas. Tuoj pat paaiškinkit.- Jau suurzgė Emmetas.
-Tu gal geriau įsiklausyk, Emmetai,- prašneko Rozali.- Alisė matė jį su mirtingąja. Nagi, Edwardai,
tikras klasikas!
Ji pabandė pavaizduoti bespringstančią.
Aš vos vos ją girdėjau.
-Ką?- paspringo Emmetas prieš pratrūkdamas skardžiu juoku.- Negi tikrai taip įvyks?- Vėl juokas.-
Tai ne mūsų Edward'as, tu pervargai.
Pajutau jo ranką ant peties ir nusipurčiau. Paprasčiausiai negalėjau atkreipti į jį dėmesio.
-Kartu su mirtingąja?- Pakartojo netikėdama Esmėja.- Mergaite, kurią jis šiandien išgelbėjo? Jis ją
įsimylės?
-Alise, papasakok mums ką tiksliai tu matei.- Paprašė Džasperas.
Ji pasisuko į jį veidu o aš vis dar ją stebėjau lyg sustabarėjęs.
-Priklauso nuo to, ar jis pakankamai stiprus. Arba jis pats ją nužudys ( ji man metė nepritariantį
žvilgsnį ), kas mane tikrai suerzintų, Edward'ai, jau nekalbant apie tavo paties kančią.- Ji vėl
pasisuko į Džasperą.- Arba vieną dieną ji taps viena iš mūsų.
Kažkas iš nuostabos atsikvėpė, bet aš neatsisukau pažiūrėti, kas.
-Neleisiu, kad taip nutiktų!- Jau garsiai surikau.- Niekada!
Alisė apsimetė, kad manęs negirdi.
-Priklauso nuo jo jėgos.- Vėl pakartojo.- Gali būti, jos jam užteks, kad jos neužmuštų, bet jis visada
bus ant ribos. Jam prireiks pavyzdingos savitvardos.- Ji trumpam susimąstė prieš tęsdama.- Ko gero
jis turės būti stipresnis už Karlailą. Gal jis ir yra stipresnis... Vienintelis dalykas, kurio jis tikrai
nesugebės, tai ją palikti. Iš anksto prarastas reikalas.
Nesugebėjau pratarti nei žodžio. Kaip ir visi kiti. Kambarys buvo visiškai nejudrus.
Žiūrėjau į Alisę jausdamas visus į mane spoksant. Galėjau matyti savo persigandusią miną iš penkių
skirtingų minčių.
Po ilgo laiko Karlailas atsiduso:
-Štai kas... Komplikuoja situaciją.
-Ruošiausi pasakyti tą patį,- vėl nusijuokė Emmetas. Galit pasitikėti Emmetu, kad jis rastų ką nors
juokinga mano griūvančiame gyvenime.
-Taigi, mūsų planas dėl to nesikeičia. Liekame ir stebėsime, kaip viskas vyks. Ir, žinoma, niekas...
Neskaudins mergaitės.
Išsitiesiau.
-Pritariu,- ištarė Džasperas.- Jeigu Alisė mato tik dvi išeitis...
-Ne!- Surikau. Mano riksmas nuskambėjo vienu metu kaip urzgimas, rėkimas ir inkštimas iš
nevilties.- Ne...
Turėjau iš čia dingti. Pabėgti iš tos patalpos pilnos jų minčių. Rozali pasibodėjimas, Emmeto
linksmumas ir neišsenkanti Karlailo kantrybė...
Dar blogiau: Alisės įsitikinimas, Džaspero tikėjimas jos vizijomis...
Blogiau už viską: Esmėjos džiaugsmas.
Puoliau iš patalpos dideliais žingsniais. Esmėja palietė mano ranką kai ėjau pro ją, bet nepajutau jos
prisilietimo.
Dar tebebūdamas namo viduje aš jau bėgau. Vienu šuoliu peršokau upę ir pasinėriau į miško
gilumą. Lietus ir vėl pylė taip, kad kiaurai peršlapau per minutę. Man patiko lietaus užuolaidos - jos
buvo tarsi siena tarp manęs ir minčių, galėjau pasislėpti, likti vienas...
Bėgau į rytus per kalnus nė neuždusdamas tol, kol pamačiau priešais Sietlo šviesas. Sustojau prieš
kirsdamas civilizacijos liniją.
Vienišas, išplaktas lietaus, prisiverčiau pažvelgti tiesai į akis - kaip mano poelgis pakeitė ateitį.
Visų pirma, Alisės vizija, jos su mergaite persipynusiomis rankomis - pasitikėjimas ir draugystė
buvo akivaizdūs tame paveiksle. Įžiūrėjau Bellos gilias šokoladines akis - vis dar pilnas paslapčių,
laimingų paslapčių. Ledinė Alisės ranka, rodėsi, nekėlė jai rūpesčių.
Ką visa tai reiškė? Kiek ji žinojo? Ką tame ateities paveiksle ji galvojo apie mane?
Po to antrasis vaizdas, toks panašus ir toks bauginantis. Alisė ir Bella vis dar draugiškai
apsikabinusios. Tik šį kartą tarp jų rankų jau nebebuvo skirtumo: abi buvo baltos, lygios lyg
marmuras, kietos kaip plienas. Bellos akys jau nebebuvo šokoladinės. Vyzdžiai raudoni, rėkiantys.
Paslaptys jose vis dar nenuspėjamos - nusivylimas ar pasibaisėjimas? Buvo neįmanoma atsakyti.
Jos veidas buvo šaltas ir nemirtingas.
Sudrebėjau. Negalėjau susilaikyti užduodamas sau vis tuos pačius klausimus: ką tai reiškė? Kaip
galėjo taip nutikti? Ką ji apie mane galvojo tą akimirką?
Galėjau atsakyti į paskutinį klausimą. Jei priversčiau ją sekti paskui mane šiame pusiau-gyvenime iš
silpnumo ir egoizmo, buvau tikras, kad ji manęs nekęstų.
Bet liko ir kitas vaizdas, blogiausias mano gyvenime matytas vaizdas.
Mano paties akys, ryškiai raudonos nuo išgerto žmogaus kraujo, pabaisos akys. Sugniuždytas
Bellos kūnas mano rankose, baltas lyg pelenai, be kraujo lašo, be gyvybės ženklų. Tai buvo taip
aišku, taip ryšku...
Negalėjau iškęsti šito vaizdo. To man buvo perdaug. Stengiausi išmesti ją iš savo sielos, pagalvoti
apie ką nors kita, bet ką kita. Stengiausi vėl išvysti jos veidą, gyvą veidą, su ta nenusakoma išraiška
kuri buvo mane apsėdusi šį paskutinį mano egzistavimo skyrių. Neįstengiau.
Mano mintis vėl perbėgo Alisės vizijos ir viduje susitraukiau agonijoje. O tuo metu pabaisa manyje
šoko džiaugsmo šokį iš anksto mėgaudamasis malonumu ir pasitenkinimu. Man darėsi bloga.
Negalėjome leisti, kad tai įvyktų. Turi būti būdas pakeisti ateitį. Neleisiu Alisės vizijoms tvarkyti
mano gyvenimo. Galėjau pasirinkti skirtingą kelią. Visada galime pasirinkti.
Taip reikia.

MIDNIGHT SUN- 5 skyrius

Kategorija: vampyrai PAKVIETIMAS

Mokykla.
Nebekyla klausimas ar tai skaistykla. Dabar tai jau tikras pragaras. Ugnis ir skausmas - taip, man
teko kęsti abu.
Dariau tiksliai tai, ką ir turėjau daryti. Sudėliojau viską į savo vietas. Dabar jau niekas man
nepriekaištaus dėl atsakomybės trūkumo.
Likau Forkse norėdamas pradžiuginti Esmėją ir apsaugoti likusius. Pasinėriau į įprastą rutiną.
Kiekvieną dieną kantriai laukiau pamokų pabaigos tvarkingai apsimesdamas žmogumi.
Nebemedžiojau daugiau nei kiti. Kiekvieną dieną klausiausi laukdamas naujų minčių apie
Cullen'us, bet jų nebuvo. Mergaitė niekam neprasitarė apie savo įtarimus. Ji tik nepavargdama
kartojo tą pačią istoriją - aš buvau šalia jos kai tai įvyko ir nustūmiau ją į šalį - kol aktyviausiai ją
klausinėjantiems tai pabodo ir jie paliko ją ramybėje. Nejaučiau jokio pavojaus. Mano pasirodymas
neturėjo jokių pasekmių.
išskyrus man pačiam.
Buvau pasiryžęs pakeisti ateitį. Be abejo, buvo gana sunku tai įvykdyti vienam, bet pasirinkimo lyg
ir neturėjau. Alisė vis dar buvo įsitikinusi, kad aš nesugebėsiu laikytis nuo mergaitės atokiau.
Ketinau jai įrodyti, kad klysta.
Maniau, kad pirma diena bus sunkiausia. Jos pabaigoje jau buvau tuo tikras. Bet aš klydau.
Žinojau, kad ją įskaudinsiu ir man pačiam maudė krūtinę. Guodžiau pats save kartodamas, kad
skausmas, kurį ji jaus, bus nedidelis - tik lengvas nusivylimas būti atstumta - palyginti su manuoju.
Ji buvo žmogus, ji žinojo, kad aš buvau kažkas kita, kažkas blogo, gąsdinančio. Jai ko gero labai
palengvės pamačius, jog aš apsimetu, kad ji neegzistuoja.
-Sveikas, Edward'ai,- pirmąją dieną ji su manimi pasisveikino biologijos pamokoje.
Jos balsas buvo malonus ir draugiškas, šimto aštuoniasdešimt laipsnių posūkis nuo mūsų paskutinio
pokalbio.
Kodėl? Kodėl tas staigus pasikeitimas? Gal ji užmiršo? Gal ir pati patikėjo, kad viską įsivaizdavo?
Ar galėjo būti, kad ji man atleido dėl to, kad nesilaikiau savo pažado?
Tie kausimai degino mano gerklę lyg mano troškulys kiekvieną kartą kai įkvėpdavau. Tik vieną
kartą. Tik vieną žvilgsnį... Tik tam, kad pamatyčiau atsakymus jos akyse.
Ne. Negalėjau sau to leisti. Negalėjau, jei norėjau pakeisti ateitį. Vos vos pasukau smakrą į jos pusę
vis dar tebežiūrėdamas į lentą klasės priekyje, po to vėl nusisukau.
Ji daugiau niekada su manim nebekalbėjo. Vakare, kai tik baigdavosi pamokos, kai baigdavau
vaidinti savo rolę, pasileisdavau bėgte iki Sietlo kaip ir pirmą naktį. Skausmas truputį aprimdavo
kai lėkdavau per kalnus taip greitai, kad viskas aplink susiliedavo į žalią dėmę.
Šie pasibėgiojimai tapo mano kasdiene rutina.
Ar buvau ją įsimylėjęs? Nemanau. Dar ne. Alisės vizijos vis dar sukdavosi apie mane ir aš mačiau
kaip man būtų lengva pamilti Bellą. Tai tas pats kaip kristi: nereikia jokių pastangų. Uždrausti sau ją
pamilti buvo lyg kritimo priešingybė, lyg kabaročiausi į stačią olą, vieną po kitos dėdamas rankas,
tokia sunki užduotis, kad jaučiausi silpnas lyg žmogus.
Praėjo daugiau nei mėnuo ir kiekvieną dieną buvo vis sunkiau. Man tai jau prarado prasmę: laukiau
kol mano pastangos palengvės, kad po kurio laiko taps lengviau. Ko gero Alisė apie tai ir kalbėjo
sakydama, kad aš neįstengsiu laikytis nuo jos atokiau. Alisė matė mano kančią. Bet aš galėjau
iškęsti skausmą.
Nesiruošiau sugriauti Bellos ateities. Jei jau man likimas lėmė ją mylėti, tai laikytis nuo jos atokiau
buvo geriausia, ką galėjau padaryti.
Ir vis tik jau beveik pasiekiau savo ribą besistengdamasis jos išvengti. Galėjau apsimesti, kad ją
ignoruoju, niekada į ją nepažvelgti. Galėjau apsimesti, kad ji manęs nedomina. Bet tuo viskas ir
baigėsi, tik vaidinimas, ne realybė.
Vis dar klausiausi jos atodūsių, kiekvieno menkiausio jai išsprūdusio žodelio.
Suskirsčiau savo pojūčius į keturias kategorijas.
Pirmosios dvi man buvo gerai žinomos. Jos kvapas ir tyla. Arba teisingiau - juk stengiamės
susitelkti į mane, o ne ją - mano troškulys ir smalsumas.
Troškulys jau nebebuvo mano pirmenybė. Dabar jau visiškai pripratau per biologiją nekvėpuoti.
Žinoma, visada buvo išimčių. Pavyzdžiui, kai reikėdavo atsakyti į klausimus ir kai man trūko oro
prašnekti. Kiekvieną kartą kai užuosdavau orą aplink mergaitę jausdavausi lygiai taip pat, kaip ir
pirmą kartą: ugnis ir troškimas tuoj pat išsilaisvinti iš jos gniaužtų. Buvo sunku išlaikyti blaivų
protą arba kontroliuoti visus savo judesius. Ir, kaip ir pirmą kartą, pabaisa manyje stengėsi išsiveržti
į paviršių.
Smalsumas buvo vienas iš pastoviausių jausmų.Vienas klausimas niekada neapleido mano minčių:
apie ką ji galvoja dabar? Kai išgirsdavau ją atsidūstant. Kai ji užsigalvojusi apvyniodavo savo
plaukų sruogą sau apilink pirštą. Kai ji padėdavo svo knygas ant stalo smarkiau nei įprastai. Kai
pavėlavusi įlėkdavo į klasę. Kai nervingai trepsendavo pėda. Lyg kiekvieno lengvo jos judesio
paskirtis būtų išvesti mane iš proto. Kai ji šnekėdavo su mokiniais aš gaudžiau kiekvieną žodį ir jos
balso toną. Ar ji tai pasakė nes taip galvoja, ar tik iš mandagumo? Man gana dažnai atrodydavo, kad
ji sakydavo tai, ko žmonės tikėdavosi, tai man priminė nuolatinę mūsų šeimos kuriamą iliuziją, tik
mes buvome daug gabesni už ją žaisdami šį žaidimą. Bet galbūt aš klystu, gal visa tai tik mano
vaizduotės padariniai. Ir dėl ko gi jai reikėtų vaidinti? Ji buvo viena iš jų - žmoniška paauglė
mokinė.
Labiausiai mane stebinantys jausmai buvo Maiko Njūtono atžvilgiu. Ir kas galėjo pagalvoti, kad
toks paprastas banalus žmogus galėtų taip erzinti? Jei norėčiau likti teisingas, šiam berniukui
jausčiausi skolingas - jis daugiau už kitus prakalbindavo mergaitę. Vis daugiau apie ją sužinodavau
jų pokalbių metu ( vis dar dariausi jos savybių sąrašą ), bet Maiko nuolatinis sukiojimasis sunkino
situaciją. Nenorėjau kad Maikas būtų tas, kuris atskleidė jos paslaptis. Norėjau pats tai padaryti.
Man padėjo tai, kad jis niekada nepastebėdavo jos atskleistų detalių, jos menkučių klaidų. Jis nieko
apie ją nežinojo. Jis susikūrė Bellos, kuri neegzistavo įvaizdį - tokios pat banalios kaip jis pats. Jis
nematė jos altruizmo ir drąsos, kurie išskyrė ją iš kitų žmonių, jis negirdėjo begalinio subrendimo
jos žodžiuose. Jis nematė, kad kai ji kalbėdavo apie savo motiną atrodydavo, kad tai suaugęs kalba
apie vaiką, o ne atvirkščiai. Mylinti, reikalaujanti, truputį pradžiugdama ir be galo ginanti. Jis
negirdėjo ir kantrybės jos balse kai ji vaizdavo besidominti jo nuobodžiomis istorijomis, neturėjo nė
menkiausio supratimo apie gerumą, slypintį už jos kantrybės.
Visi jų su Maiku pokalbiai man atskleidė vieną jos savybę, kurią tuoj pat įrašiau į savo sąrašą. Pačią
svarbiausią savybę, tokią papratą ir tokią retą. Bella buvo apdovanota retu gerumu. Visos kitos
savybės paprasčiausiai tai papildė: švelnumas, žmoniškumas, supratimas, drąsa ir meilumas. Jos
gerumas buvo visos jos asmenybės atspindys.
Ir visi šie atradimai atšoko nuo jo lyg žirniai nuo sienos. Tas įvaizdis, kurį jis buvo susikūręs apie
Bellą - lyg ji būtų daiktas, kurį galima įsigyti - mane provokavo taip pat, kaip ir jo nešvarios mintys
apie ją. Laikui bėgant jis tapo vis drąsesnis, įsivaizduodamas, kad jis Bellai patiko labiau nei jo
konkurentai: Taileris Kraulis, Erikas Jorkis ir, kaip bebūtų keista, aš pats. Jis priprato atsistėsti ant
mūsų stalo kampo prieš prasidedant pamokai ir šnektelėti su ja, padrąsintas jos šypsenų. Tai tik
mandagios šypsenėlės - bandžiau įtikinti save. Ir tuo pačiu metu įsivaizdavau kaip sviedžiu jį per
visą klasę iki pat sienos... Ko gero mirtinai jo nesužeisčiau...
Maikas retai galvodavo apie mane kaip apie konkurentą. Jis buvo susirūpinęs po avarijos, kad Bella
ir aš nesusidomėtume vienas kitu dėl bendros patirties, bet avarija turėjo priešingą poveikį. Bet
kokiu atveju, jis visada bijojo, kad aš patrauksiu Bellos dėmesį. Bet dabar, kai aš ją ignoravau kaip
ir visus kitus, jo pasitikėjimas vis augo.
Apie ką ji galvojo šią akimirką? Kaip ji sutiks jo dėmesį?
Ir galų gale paskutinis jausmas, pats skaudžiausas - visiškas Bellos abejingumas. Ji mane ignoravo
taip pat kaip ir aš ją. Ji niekada nebandė vėl su manimi kalbėti. Kiek aš žinojau, ji niekada apie
mane net negalvojo.
Tai galėjo išvaryti mane iš proto - tai galėjo netgi sugriauti mano gerus ketinimus dėl ateities
pakeitimo, tik kartais ji kaip ankčiau pažvelgdavo į mane. Aš to nematydavau, negalėjau sau to
leisti, bet Alisė visada mane perspėdavo, kai ji ruošdavosi kilstelėti žvilgsnį į mus. Mano šeima vis
dar nepasitikėjo Bella dėl jos tylėjimo.
Tai, kad ji retkarčiais, iš tolo žvelgdavo į mane, šiek tiek palengvindavo mano kančią. Žinoma, ji
turėjo savęs klausti kas per pabaisa aš buvau...
-Bella po akimirkos grožėsis Edward'u. Pasistenkit atrodyti žmoniškai.- Beveik išdainavo Alisė šį
kovo antradienį.
Jie sujudo sutabaluodami kojomis kaip žmonės; Mūsų rasės atstovams nereikėdavo judėti.
Aš jau pradėjau skaičiuoti kiek kartų ji į mane žvelgdavo. Man labai patiko, nors ir neturėtų, kad
laikui bėgant ji nepradėjo žvilgčioti į mane vis rečiau. Nežinau ką tai reiškė, bet jaučiausi geriau.
Alisė atsiduso:
"Aš taip norėčiau..."
-Lik nuošaly, Alise. Tai neįvyks.
Ji papūtė lūpas. Alisė nekantravo norėdama užmegsti jos matytą draugystę. Kažkokiu keistu būdu
tos mergaitės jai trūko, nors jos dar nepažinojo.
"Turiu pripažinti, kad tu stipresnis, nei maniau. Per tave ateitis vėl tapo miglota ir neįžiūrima kaip
anksčiau. Tikiuosi, tu patenkintas?"
-Priešingai, Alise, man visa tai turi prasmę.
Ji truputį įsižeidė.
Stengiausi priversti ją užsičiaupti būdamas pernelyg susinervinęs, kad palaikyčiau pokalbį. Buvau
gana prastai nusiteikęs ir daug labiau įsitempęs, nei stengiausi parodyti. Vien tik Džasperas, su savo
sugebėjimu pajusti įtampą ir ją palengvinti, perprato mano tikrąją savijautą. Jis nesuprato jos
priežasčių, bet kaddangi pastarosiomis savaitėmis mano nuotaika visada buvo prasta, nekreipė į tai
dėmesio.
Šiandien bus tikrai sunki diena. Sunkiau iškentėti nei praėjusią, kaip tai jau tapo įpročiu.
Maikas Njūtonas, tas erzinantis berniukas, kurio negalėjau laikyti konkurentu, ruošėsi paskirti
Bellai pasimatymą.
Metų baigimo pokylis jau artėjo ir šį kartą buvo mergaičių eilė rinktis partnerį. Maikas tikėjosi iš
visos širdies, kad Bella išsirinks jį. Jo pasitikėjimą savimi numušė tai, kad ji vis dar jo nepakvietė.
Šiuo metu jis atsidūrė gana neįprastoje situacijoje - žinojau, kad neturėčiau linksmintis iš jo
nedrąsumo - Džesika Stanley pakvietė jį į šokius. Jis nenorėjo atsakyti teigiamai vis dar
tikėdamasis, kad Bella jį išsirinks ( jis galėtų nušluostyti nosį konkurentams ), bet nenorėjo atsakyti
ir neigiamai, bijodamas likti be partnerės. Džesika, įsižeidusi dėl jo dvejojimo ir nutuokdama
priežastį, virė pykčiu Bellai. Ir vėl impulsyviai pajutau norą įsiterpti tarp piktų Džesikos minčių ir
Bellos. Dabar jau geriau suvokiau šio noro priežastis, ir buvo dar blogiau suvokti, kad negaliu jo
patenkinti.
Kas būtų pagalvojęs! Aš pasimetęs, visomis mintimis pasinėręs į mokyklos muilo operas, iš kurių
kažkada tyčiodavausi.
Maikas suėmė visą savo drąsą ir prisiartino prie Bellos per biologiją. Kausiausi jo vidinių
prieštaravimų laukdamas kol jis prieis ( sėdėjau šalia Bellos ). Tas berniukas buvo tikrai silpnas. Jis
jau seniai laukė pokylio bijodamas būti atstumtas anksčiau. Jis bijojo, kad iš jo visi tyčiosis ir laukė,
kol ji žengs pirmąjį žingsnį.
Bailys.
Jis prisėdo ant stalo krašto vaidindamas atsipalaidavusį, aš jau įsivaizdavau kokiu garsu jis tėkšis į
sieną priešais, kaip trupės visi jo kaulai.
-Žinai,- tarė jis nudelbęs akis žemyn,- Džesika pakvietė mane į šokius.
-Puiku!- Apsidžiaugdama sušuko ji.- Jūs tikrai gerai pasilinsminsite.
Buvo sunku sulaikyti šypseną matant kaip jos atsakymas įsiveržė į Maiko mintis. Jis tikėjosi, kad ji
nusivils. Pabandė surasti tinkamą atsakymą.
-Tiktai kad...
Jis paabejojo beveik praradęs pasitikėjimą. Bet tuoj pat susiėmė.
-Aš jai atsakiau, kad man reikia pagalvoti.
-Na ir kas per mintis?- nustebo ji.
Jos balsas buvo nepritariantis, bet kartu girdėjosi ir palengvėjimas.
Ką tai reiškė? Nenumatytas intensyvus įsiutis pervėrė mane ir mano rankos susispaudė į kumščius.
Maikas neišgirdo palengvėjimo jos balse. Jo veidas tapo purpurinis, kraujas subėgo į jo veidą -
suvokiant, koks pyktis buvo mane apėmęs, tai atrodė lyg pakvietimas - vis dar nuleidęs akis žemyn
jis vėl pratarė:
-Aš vis svarsčiau ar tu... Nesiruošei manęs pakviesti?
Bella padvejojo.
Būtent šią akimirką, trumpą dvejonės akimirką aš pamačiau ateitį taip aiškiai, kaip Alisė niekada
nematė.
Mergaitė atsakys teigiamai į Maiko klausimą, o gal ir ne, bet kaip bebūtų, vieną gražią dieną, gana
greitai, ji kam nors atsakys teigiamai. Ji buvo traukianti ir neįtikėtina ir vyrai tai pastebės - jau
pradeda pastebėti. Ar ji paskatins ką nors čia, ar jau iškeliavusi iš Forkso, vieną dieną tai įvyks.
Pamačiau jos gyvenimą kaip tai jau buvau daręs ansčiau: universitetas, karjera, meilė, vestuvės...
Vėl ji įsikibusi tėvui į parankę, balta suknele ir iš laimės nuraudusiu veidu einanti link altoriaus.
Skausmas buvo toks stiprus kaip niekada anksčiau. Žmogus jau raitytųsi agonijoje nuo tokios
kančios, žmogus niekada nebepasikeltų.
Ir tai nebuvo vien tik skausmas, tai buvo ir įsiutis.
Man būtinai reikėjo kaip nors fiziškai išsikrauti nuo pykčio. Net jeigu tam nereikšmingam berniukui
buvo mažai šansų gauti jos sutikimą, miriau iš noro sutrėkšti jo galvą tarp savo delnų, priversti
užmokėti už visus būsimus kitus.
Negalėjau suprasti šios emocijos - skausmo, pykčio, geismo ir nevilties mišinio. Dar niekada to
nejaučiau, gal todėl negalėjau rasti jai pavadinimo.
-Maikai, manau, kad tu turėtum sutikti.- Švelniu balsu ištarė Bella.
Maiko viltys sudužo į šipulius. Kitomis aplinkybėmis mane tai būtų pralinksminę, bet dabar buvau
vis dar pasimetęs savo keistuose jausmuose. Alisė buvo teisi.
Aš nebuvau pakankamai stiprus.
Būtent šiuo momentu Alisė turėjo pamatyti išryškėjant ateitį. Tikiuosi, kad dabar ji patenkinta.
-Tu jau išsirinkai ką nors kitą?- Staiga susidomėjo Maikas.
Jis įsispoksojo į mane pimą kartą po ilgo laiko pamatydamas manyje konkurentą. Per vėlai
suvokiau, kad pasisukau pažvelgti į jį. Mano galva dabar buvo pasisukusi Bellos pusėn.
Laukinis troškimas užvertęs jo mintis man padėjo pavadinti tą keistą jausmą.
Aš pavydėjau.
-Ne,- atsakė mergaitė su lengva pašaipa balse.- Aš ketinu praleisti šokius.
Tarp savo pykčio ir priekaištų pajutau palengvėjimą. Staiga pradėjau sudarinėti savo konkurentų
sąrašą.
-Kodėl?- Paklausė Maikas.
Jo balsas buvo beveik nemandagus. Mane įžeidė tai, kokiu tonu jis į ją kreipėsi. Vos sulaikiau
urzgimą.
-Aš tą savaitgalį važiuoju į Sietlą,- atsakė.
Šį kartą mano smalsumas nebuvo toks beprotiškas, nes žinojau, kad jis bus patenkintas. Aš
sužinosiu kas ir kaip dėl šio atsakymo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Maikas kreipėsi į ją gundančiu balsu, kas man visai nepatiko:
-Negi negali važiuoti kurį kitą savaitgalį?
-Ne, nepyk.- Grubiai atsakė Bella.- Kaip bebūtų, neturėtum versti Džesikos ilgiau laukti. Taip
nemandagu.
Jos draugiškas Džesikos palaikymas užgesino pavydo ugnį manyje. Buvo aišku, kad išvyka į Sietlą
buvo tik pretekstas atsakyti neigiamai. Ar ji nesutiko tik iš pagarbos draugei? Tam ji buvo
pakankamai geraširdė. Ar ji norėjo atsakyti teigiamai? O gal tai buvo kažkas kita, gal ji buvo
nusižiūrėjusi ką nors kitą?
-Taip,- sumurmėjo Maikas.- Tu teisi...
Jis buvo taip sugniuždytas, kad man buvo beveik jo gaila. Beveik.
Jis nusisuko nuo mergaitės atimdamas iš manęs jos veido vaizdą. Nesiruošiau to toleruoti.
Atsisukau norėdamas pamatyti jos veidą savo paties akimis, ko nebuvau daręs visą mėnesį. Kaip
buvo gera vėl galėti į ją pažvelgti... Lyg šviežaus oro gūsis.
Jos akys buvo užmerktos, o rankos slėpė veidą iš abiejų pusių. Pečiai truputi palinkę į priekį, lyg
ruoštųsi gintis. Ji papurtė galvą, lyg bandydama išginti nereikalingas mintis.
Erzinanti. Žavinga.
Pono Bannerio balsas nutraukė jos svajas, jos akys lėtai atsimerkė ir tuoj pat įsmigo į mane, gal ji
pajuto mano žvilgsnį. Ji išlaikė žvilgsnį su ta pačia veido išraiška, kuri mane persekiojo jau daug
savaičių.
Tą akimirksnį manyje neliko jokių priekaištų, kaltės ar pykčio pėdsakų. Žinojau, kad visa tai grįš, ir
gana greitai, bet kol kas jaučiausi keistai nervingas. Labiau pergalės nei pralaimėjimo jausmas.
Ji nenusuko akių, net jei žvelgiau į ją nemandagiai, vis bandydamas perprasti jos šokoladinių akių
paslaptį. Jos akyse buvo daugiau klausimų nei atsakymų.
Galėjau matyti jose savo atvaizdą ir pastebėjau, kad mano akys buvo patamsėjusios nuo troškulio.
Nemedžiojau jau beveik dvi savaites. Ne pačią geriausią dieną pasirinkau leisdamas subliukšti savo
valiai. Bet neatrodė, kad tas juodumas ją gasdintų. Ji vis dar nenusuko žvilgsnio ir rausvumas -
gundantis, traukiantis, visa naikinantis - nudažė jos odą.
Apie ką ji dabar galvojo?
Jau ruošiausi jos paklausti garsiai, bet tuo metu ponas Banneris pakvietė mane. Kol sukausi į jo
pusę, jo mintyse iškapsčiau teisingą atsakymą.
Trumpai įkvėpiau.
-Krebso ciklas.
Troškulys pervėrė mano gerklę, sutraukė raumenis ir pripildė burną nuodų. Užmerkiau akis
bandydamas nekreipti dėmesio į troškimą, kurį jos kraujas beprotiškai skatino.
Pabaisa buvo stipresnis nei anksčiau. Pabaisa trynė iš džiaugsmo rankas. Pirma - jis noriai sutiko su
ta ateitimi, kurią taip noriai patiekiau jam ant lėkštutės. Antra - abi išeitys jį tenkino: tiek viena, tiek
kita. Ir trečia - ta netikra ateitis, kurią taip stengiausi ištaisyti savo valios pastangomis, staiga
subyrėjo. Sudaužyta dėl mano banalaus pavydo jausmo, ir štai dabar pabaisa jautėsi jau beveik
pasiekęs tikslą.
Priekaištai ir kaltė nudegino mane tuo pat metu kaip ir troškulys. Jeigu mano akys tai sugebėtų, jos
būtų prisipildžiusios ašarų.
Ką aš padariau?
Žinant, kad mano kova jau pralaimėta, nebebuvo jokios priežasties, kuri galėtų man sutrukdyti
daryti tai, ko taip troškau: atsisukau vėl į ja pažiūrėti.
Ji slėpėsi už savo tankių plaukų užuolaidos, bet galėjau įžiūrėti, kad jos skruostai buvo tamsiai
raudoni.
Pabaisai tai labai patiko.
Ji neatsisuko į mane, bet jos plaukai nervingai apsivyniojo aplink pirštą. Jos ploni pirštai, grakštus
riešas, jie buvo tokie trapūs, lyg galėčiau juos sutraiškyti iškvėpdamas.
Ne, ne, ne. Negalėjau taip elgtis. Ji buvo pernelyg trapi, pernelyg gera, pernelyg branginama, kad
užsitarnautų tokį likimą. Negalėjau leisti savo gyvenimui susidurti su josios, ją pražudyti.
Bet nebegalėjau ilgiau likti toli nuo jos. Alisė buvo teisi nuo pat pradžių.
Pabaisa manyje virė iš susierzinimo, kol aš pergalvojau visas įmanomas išeitis.
Valanda prabėgo pernelyg greitai jos kompanijoje, o aš vis dar analizavau tai vieną, tai kitą išeitį.
Nuskambėjo skambutis ir ji pradėjo rinkti savo daiktus į mane nežiūrėdama. Mane tai nuvylė, bet iš
jos pusės negalėjau nieko kito tikėtis. Mano elgesys nuo avarijos buvo nepateisinamas.
-Bella.- Pašaukiau ją negalėdamas susilaikyti.
Mano valia jau dužo į šukes. Ji padvejojo prieš pažvelgdama į mane, po to lėtai atsisuko su
nepasitikėjimu veide.
Priminiau sau, kad ji turėjo visas įmanomas priežastis nepasitikėti manimi. Kad jai buvo geriausia
elgtis būtent taip.
Ji laukė, kad ką nors pridurčiau, bet aš paprasčiausiai žiūrėjau į ją, bandžiau išskaityti jos veidą.
Trumpai kelis kartus įkvėpiau nugalėdamas savo troškulį.
-Ką?- Ištarė ji pagaliau.- Tu vėl su manimi kalbi?
Jos balse buvo kažkas keisto, pyktis perpintas su švelnumu. Man norėjosi nusišypsoti.
Nebuvau tikras, ką turėčiau atsakyti. Ar vėl kalbėjausi su ja, taip kaip ji to norėtų?
Ne. Jeigu tik galėčiau to išvengti. Ir padarysiu viską, kad to išvengčiau.
-Ne. Ko gero ne.- Atsakiau.
Ji užsimerkė, kas mane suerzino. Ji užvėrė vieninteles duris į savo jausmus. Ji ilgai giliai įkvėpė ir
atsimerkė. Jos žandikauliai buvo tvirtai sukąsti.
Užmerkdama akis ji prakalbo. Štai kas buvo tikrai žmonėms neįprasta pokalbio metu. Kodėl ji taip
elgėsi?
-Tai ko tu nori, Edward'ai?
Garsas, kai ji ištarė mano vardą, sukėlė man emocijų antplūdį. Jei mano širdis vis dar plaktų, ji būtų
pasileidusi šuoliais.
Na, kaip jai atsakyti?
Sakant tiesą, nusprendžiau. Nuo šiol stengsiuosi su ja būti kiek galėdamas sąžiningesnis. Nenorėjau,
kad ji manęs prisibijotų, nors tikėtis iš jos pasitikėjimo neturėčiau.
-Norėčiau tavęs atsiprašyti,- pasakiau.
Ko gero, tikresnės tiesos už šią ji niekada iš manęs neišgirs. Labai gaila, bet galėjau atsiprašyti tik
už pačias nereikšmingiausias savo klaidas.
-Žinau, kad nesu labai mandagus,- pratariau.- Bet patikėk manim, taip geriau.
Būtų dar geriau, jei galėčiau būti tikrai nemandagus. Ar galėčiau?
Jos akys atsimerkė, vis dar tokios pat atsargios.
-Aš nelabai suprantu.
Norėjau ją perspėti kaip galėjau:
-Bus geriau jei mes netapsime draugais ( tai ji tikrai galėjo suprasti, ji juk buvo protinga mergaitė ).
Patikėk manim.
Jos išraiška sugriežtėjo ir aš per vėlai prisiminiau, kad jau buvau jos prašęs manimi pasitikėti, prieš
ją išduodamas. Suvirpėjau kai ji sugriežė dantimis - ji taip pat to nepamiršo.
-Gaila, kad to nesupratai anksčiau.- Atsakė supykusi.- Būtum išvengęs visu šitų priekaištų.
Žvelgiau į ją šokiruotas. Ką ji žinojo apie mano priekaištus?
-Priekaištus? Dėl ko?
-Kam neleidai tam kvailam furgonui sumalti manęs į košę!- Suriko.
Neatsitokėdamas suakmenėjau.
Kaip ji galėjo taip galvoti? Vienintelis priimtinas dalykas kuri padariau nuo mūsų pažinties buvo jos
gyvybės išgelbėjimas. Vienintelis dalykas, dėl kurio man nebuvo gėda. Vienintelis dalykas, dėl
kurio didžiavausi savo egzistavimu. Nuo pat pirmos akimirkos, kai užuodžiau jos kvapą, aš kovojau
dėl jos gyvybės. Kaip ji galėjo taip apie mane galvoti? Kaip ji drįso abejoti vienintelio gero veiksmo
šioje sumaištyje teisumu?
-Tu tikrai manai, kad aš gailiuosi tave išgelbėjęs?
-Aš tai žinau!- sušuko ji.
Jos interpretacija mano veiksmų atžvilgiu mane tikrai atšaldė.
-Tu nieko nežinai.
Koks keistas buvo jos mąstymas! Ji negalvojo taip, kaip kiti. Gal tai ir buvo jos tylos paslaptis. Ji
buvo visiškai kitokia.
Grieždama dantimis ji staigiai pasuko galvą. Šį kartą iš pykčio jos žandai buvo raudoni. Ji greitai
pačiupo savo knygas vienu staigiu judesiu jas pritraukdama link savęs, ir pasuko link durų
nebeatsigręždama į mane.
Kad ir kaip bebūčiau suirzęs, jos pyktis man atrodė velniškai patrauklus ir kėlė man šypseną. Ji ėjo
iškėlusi galvą, nežiūrėdama sau po kojomis, kai jos staiga susipynė. Ji kluptelėjo, ir visos jos
knygos nukrito žemėn. Vietoj to, kad pultų jas rinti ji stovėjo tiesia nugara net nežvilgtelėdama
žemyn, lyg svarstydama, ar jos knygos buvo vertos jos triūso.
Nuoširdžiai stengiausi nenusikvatoti...
Niekas nežiūrėjo mano pusėn. Beveik nuskridau link jos, surinkdamas ir sudėliogamas jos knygas
eilės tvarka anksčiau, nei ji pažvelgė žemyn.
Ji pasilenkė žemyn, pamatė mane ir suakmenėjo. Ištiesiau jai knygas stendamasis nepaliesti jos
odos.
-Ačiū,- ištarė griežtu, sausu balsu.
Jos balso tonas vėl mane suerzino.
-Nėr už ką.
Ji atsitiesė ir nuėjo dideliais žingsniais link kitos klasės.
Žvelgiau jai iš paskos, kol jos iš pykčio perkreiptas veidas pradingo.
Ispanų kalbos pamoka prabėgo man skrajojant padabesiais. Ponia Goff nepriekaištaudavo man dėl
išsiblaškymo - puikiai žinodama, kad mano ispanų kalbos žinios didesnės už jos - leisdama ramiai
svajoti.
Taigi, aš nebegalėjau ignoruoti mergaitės. Tai akivaizdu. Bet negi tai reiškė, kad man nėra kitos
išeities, tik ją pražudyti? Tai negalėjo būti vienintelė įmanoma ateitis. Turėjo būti koks nors
sprendimas. Stengiausi rasti būdą, kad...
Į Emmetą atkreipiau dėmesį tik pamokos pabaigoje. Jam buvo smalsu. Nors Emmetas ir nebuvo
apdovanotas talentu nuspėti žmonių nuotaikas, jis pastebėjo pasikeitimą manyje. Jis svarstė, kas gi
galėjo ištrinti mano įprastą niūrią miną. Jis paieškojo žodžio man apibūdinti, ir priėjo išvados, kad
aš buvau kupinas vilties.
Kupinas vilties? Negi visi į mane žiūrėdami tai matė mano veide?
Svarsčiau ar tikrai buvau kupinas vilties kol mes artinomės link Volvo, ir ko būtent aš vyliausi.
Man pritrūko laiko apsvarstyti šiai idėjai. Buvau jautrus visoms mintims apie mergaitę, kai tik jos
vardas pasigirsdavo mano konkurentų mintyse, turėjau pripažinti, kad tai iš karto patraukdavo mano
dėmesį. Erikas ir Taileris, sužinoję ( ir labai apsidžiaugę ), kad Maikui buvo atsakyta, ruošėsi
bandyti patys.
Erikas jau buvo pasiruošęs, stovėjo pasirėmęs į jos mašiną, kad ji negalėtų jo ignoruoti. Tailerio
pamoka kiek užtruko ir dabar jis skubėjo, kad spėtų ją pavyti.
Būtinai turėjau tai pamatyti.
-Palauk kitų čia, gerai,- sumurmėjau Emmetui.
Jis įtartinai į mane žvilgtelėjo, po to kilstelėjo pečiais ir linktelėjo galvą.
"Vaikis pametė galvą."- Prajukęs pagalvojo.
Pamačiau Bellą artinantis nuo sporto salės pusės, laukiau jos ten, kur ji negalėjo manęs pamatyti.
Kai ji artinosi link mašinos kur laukė Erikas, aš patraukiau į jos pusę skaičiuodamas žingsnius, kad
atsidurčiau netoliese tuo pačiu metu.
Pamačiau jos kūną įsitempiant, kai ji pastebėjo berniuką. Ji trumpam sustojo, po to atsipalaidavo ir
patraukė link jo.
- Sveikas, - išgirdau ją sveikinantis draugišku balsu.
Erikas garsiai nurijo seiles, jo adomo obuolys smarkiai šoktelėjo.
-Sveika, Bella.
Atrodė, ji nepastebėjo jo nervingumo.
- Kas naujo? - Paklausė ji atrakindama savo mašiną ir nežiūrėdama į jo išsigandusį veidą.
-Mmm... Aš galvojau... Ar eitum su manim į šokius?
Jo balsas užlūžo.
Ji pagaliau pakėlė akis. Ji buvo sutrikusi ir... pagerbta?
Erikas vis dar negalėjo į ją žvilgtelėti, taigi negalėjo stebėti jos veido per jo mintis.
-Aš maniau, kad tai mergaitės renkasi,- susijaudinusi ji atsakė.
-Na, taip... - Pratarė jis silpnu balsu.
Šis gailestį keliantis vaikis neerzino manęs taip, kaip Maikas Njūtonas, bet vis tik negalėjau
prisiverti pajusti jam užuojautos, kai Bella švelniai atsakė:
-Aš tą dieną būsiu Sietle, bet ačiū, kad pakvietei.
Jis tai jau buvo girdėjęs, bet vis tik nusivylė.
-Ak,- sumurmėjo nedrįsdamas pakelti akių aukščiau jos nosies, - gal kitą kartą.
-Gal.- Atsakė ji.
Ir tuoj pat prikando apatinę lūpą, lyg gailėdamasi suteikusi jam vilčių. Man tai labai patiko.
Erikas nuleido rankas ir nuėjo ( visai neteisinga kryptimi ).
Tuo momentu praėjau pro ją ir išgirdau, kaip ji su palengvėjimu atsiduso. Nusijuokiau. Ji pasuko
galvą į kairę, po to į dešinę ieškodama akimis to, kuris juokėsi, bet ėjau pirmyn žiūrėdamas tiesiai
prieš save ir stengdamasis sulaikyti linksmą šypseną.
Už manęs buvo Taileris, kuris jau beveik bėgo norėdamas ją sulaikyti prieš tai, kai ji išvažiuos iš
aikštelės. Jis labiau savimi pasitikėjo ir erzino mane nei kiti du. Vienintelė priežastis, dėl kurios dar
jos nepakvietė, buvo pagarba Maikui.
Norėjau, kad jis prakalbintų Bellą dėl dviejų priežasčių. Jei - kaip aš to tikėjausi - jo prašymas
privers ją pasijusti nejaukiai, norėjau suteikti sau malonumą pažiūrėti į jos reakciją. Bet jei buvo
atvirkščiai, jei ji būtų laukusi Tailerio pakvietimo, norėjau tai žinoti.
Net ir žinodamas, kad tai nėra gerai, aš laikiau Tailerį Kraulį savo konkurentu. Jis man atrodė toks
pat nereikšmingas, kaip ir kiti, bet ką galėjau žinoti apie Bellos skonį? Gal jai patinka nereikšmingi
vaikinai...
Suvirpėjau nuo tos minties. Aš niekada negalėsiu tapti nereikšmingu vaikinu. Kaip buvo kvaila
pačiam tapti jos gerbėju ieškant jos švelnumo. Kaip ji galėtų susižavėti tuo, kuris turėjo visas
pabaisos savybes?
Ji yra pernelyg gera pabaisai.
Turėjau leisti jai išsisukti, bet mano nepateisinamas smalsumas paėmė viršų. Dar kartą. Bet jeigu
Taileris praleistų progą dabar, jis galėtų ją susirasti vėliau, ir aš nesužinočiau istorijos pabaigos.
Išvariau savo Volvo iš vietos ir sustojau tiesiai prieš jos mašiną, kad ji negalėtų išvažiuoti.
Emmetas su kitais jau artinosi, bet jis perdavė jiems mano keistą prašymą ir dabar jie visi įdėmiai į
mane žvelgė, stengdamiesi suprasti, kokios mintys sukasi mano galvoje.
Žvelgiau į mergaitę per veidrodėlį. Ji svaidė piktus žvilgsnius į mano mašinos galą nežiūrėdama į
mane, lyg būtų norėjusi turėti tanką, o ne surūdijusį Ševroletą.
Taileris nuskubėjo į savo mašiną ir sostojo tiesiai už jos būdamas man dėkingas už nepaaiškinamą
elgesį. Jis stengėsi atkreipti jos dėmesį, bet ji nepastebėjo. Jis luktelėjo, po to išlipo iš mašinos ir
nuėjo pabelsti į jos langą.
Ji krūptelėjo nustebusi. Po kiek laiko pradėjo nuleisti langą rankiniu būdu, atrodė, kad ten buvo
sunkumų.
-Atsiprašau, Taileri, - ištarė susierzinusi, - Aš užstrigau už Cullen'o.
Mano šeimos vardą ji ištarė griežtai, taigi vis dar pyko.
-Taip, žinau.- Pratarė Taileris visiškai nekreipdamas dėmesio į jos blogą nuotaiką.- Tik norėjau kai
ką tau pasiūlyti, kol čia stovime.
Jo šypsena buvo pernelyg savim pasitikinti.
Linksminausi matydamas, kaip ji išbalo supratusi, apie ką eis kalba.
-Gal pakviesk mane į šokius? - Ištarė sau kartodamas, kad pergalės reikia ieškoti.
-Aš būsiu išvykusi, Taileri.- Atsakė vis dar susierzinusi.
-Žinau, Maikas sakė.
-Tai kodėl...?
-Tik tikėjausi, kad tai buvo pretekstas jam atsakyti.- Tarė trūktelėdamas pečiais.
Jos akys išsiplėtė, po to šaltai suspindo.
-Gaila, Taileri ( visai neatrodė, kad jai gaila ), bet aš tikrai būsiu Sietle.
Jis sutiko jos atsiprašymą vis dar su nepažeistu pasitikėjimu.
-Nieko baisaus, dar lieka kiti metai.
Jis nuėjo į savo mašiną.
Tikrai buvau teisus norėdamas pamatyti. Jos veidą užplūdusi pasibaisėjimo išraiška buvo
neįkainojama. Kas atsakė į mano klausimą, į kurį neturėčiau taip trokšti atsakymo: tarp visų aplink
ją besisukančių vaikinų nė vienas tikrai nepatraukė jos dėmesio. Ji nieko jiems nejautė.
Jos veido išraiška buvo labiausiai traukiantis dalykas, kokį tik buvau matęs.
Prisiartino mano šeimos nariai baisiausiai nustebę matydami mane krentant iš juoko, o ne žvelgiant
į viską aplink žudiko žvilgsniu.
"Kas tokio juokingo?"- Paklausė Emmetas susidomėjęs.
Tik papurčiau galvą vėl nusikvatodamas, kai Bella grasinamai suburzgino variklį už manęs. Ir vėl
atrodė, kad ji norėjo tanko.
-Nagi, važiuojam,- supyko Rozali,- Ir gal jau baigsi volioti durnių, jei tai tavo jėgoms?
Jos žodžiai nepadarė man jokio įspūdžio, aš pernelyg linsminausi. Bet vis tik jos paklausiau.
Grįžtant niekas su manim nešnekėjo. Kartais vis prunkštelėdavau prisiminęs Bellos veido išraišką.
Kai išvažiavome iš miesto, paspaudžiau greičio pedalą - niekas mūsų nebematė - ir Alisė numušė
visą mano gerą nuotaiką.
-Na, ar dabar jau galiu kalbėtis su Bella?- Staiga paklausė, neperspėdama manęs mintimis.
-Ne.- Atkirtau.
-Taip neteisinga. Ko gi man laukti?
-Alise, aš dar nieko nenusprendžiau.
-Beviltiška, Edwardai.
Jos galvoje vėl du Bellos likimai buvo skaidrūs kaip kristalas.
-Kam tau su ja susipažinti,- nepatenkintas sumurmėjau,- jeigu aš vis tiek ją užmušiu?
Alisė sekundę padvejojo.
- Tu gauni vieną balą,- atsakė.
Įvažiavau į posūki 180 kilometrų per valandą greičiu ir sustojau per milimetrą nuo garažo.
-Gero pasibėgiojimo.- Ironiškai pratarė Roali kai iššokau iš mašinos.
Bet šiąnakt nesiruošiau lakstyti. Ruošiausi medžioti.
Visi kiti jau buvo pripratę medžioti savaitgaliais, bet negalėjau dabar sau leisti troškulio. Aš ir vėl
persistengiau per daug atsigerdamas, maža stirnų banda ir lokys, kurį pasisekė užtikti šiuo metų
laiku. Buvau toks perpildytas, kad jaučiausi nepatogiai. Kodėl man vis dar maža? Kodėl jos kvapas
buvo stipresnis už visus kitus?
Turėjau medžioti, kad pasiruoščiau sekančiai dienai, bet buvau taip perpildytas ir sekanti diena
atrodė dar toli.
Visi mano nervai prabudo kai suvokiau, kad ruošiausi eiti pas mergaitę.
Pykausi pats su savim visą kelią iki Forkso, bet mano tamsioji pusė nugalėjo ir toliau veikiau pagal
planą. Pabaisa vis dar buvo čia, bet gerai pamaitintas. Žinojau, kad sugebėsiu išsilaikyti atokiau nuo
jos. Tik norėjau sužinoti kur ji dabar. Norėjau pamatyti jos veidą.
Jau buvo po vidurnakčio ir Bellos namas skendėjo tyloje bei ramybėje. Aikštelėje stovėjo jos
mašina šalia tėvo tarnybinės mašinos. Aplink nebuvo jokių nubudusių minčių. Kurį laiką žvelgiau į
namą iš rytinės pusės. Pagrindinis įėjimas bus ko gero užrakintas - man tai nekėlė problemų, bet aš
nenorėjau palikti savo apsilankymo pėdsakų. Nusprendžiau išbandyti langą antrame aukšte. Beveik
niekas jų nerakindavo.
Perėjau per truščią kiemą ir pasukau po langu per sekundės dalį. Pakibęs viena ranka ant stogo
pažvelgiau pro langą ir man užėmė kvapą.
Tai buvo jos kambarys. Galėjau ją matyti viengulėje lovoje, jos antklodė buvo apsivyniojusi jai apie
kojas. Kol į ją žvelgiau, ji sujudėjo atmesdama vieną ranką už galvos. Ji neknarkė, bent jau ne
šiąnakt. Ar ji pajuto artimą pavojų?
Matydamas ją nusisukant, pasibjaurėjau savimi. Šiuo momentu nebuvau geresnis už iškrypėlį.
Būtent toks ir buvau. Netgi blogiau, daug blogiau.
Atpalaidavau savo raumenis beveik nukrisdamas, bet leidau sau dar vieną žvilgsnį į jos veidą.
Jis nebuvo ramus. Mažutė raukšlelė vėl buvo susimetusi tarp jos akių ir lūpų kampučiai buvo
nusvirę į apačią. Jos lūpos suvirpėjo ir prasivėrė.
-Gerai, mamyt,- sumurmėjo.
Bella kalbėjo per miegus.
Mano smalsumas sukilo tokia jėga, kad pamiršau visą pasidygėjimą dėl to, ką dariau. Mažutė
galimybė išgirsti jos nesąmoningas mintis buvo pernelyg gundanti.
Pravėriau langą, jis nebuvo užrakintas, bet taip sugirgždėjo, kad buvo aišku, jog jau labai ilgai
nebuvo atvertas. Labai lėtai pradėjau jį verti sudrebėdamas nuo kiekvieno girgžtelėjimo. Sekantį
kartą reikės atsinešti aliejaus...
Sekantį kartą? Vėl savimi pasibjaurėjęs papurčiau galvą.
Lėtai įslinkau į vidų.
Jos kambarys buvo mažutis, lengvai apverstas, bet švarus. Ant grindų šalia jos lovos buvo sudėta
knygų krūva, galėjau įskaityti pavadiminus ant nugarėlių, ir šalia pasenusio diskų grotuvo buvo CD
krūva. Daugybė popierių mėtėsi aplink kompiuterį, kuris jau seniai turėjo atsidurti kokiame nors
muziejuje. Ant grindų mėtėsi batai.
Labai norėjau įsigilinti į jos knygas ir diskus, bet buvau sau pasižadėjęs laikytis atokiau, taigi vietoj
to nuėjau ir atsisėdau į jos supamąjį krėslą kambario kampe.
Negi tikrai kažkada ji man pasirodė banali? Prisiminiau pirmąją dieną ir savo pasibjaurėjimą visais
vaikinais, kurie buvo taip ja susidomėję. Vis dar prisiminiau kaip atrodė jos veidas jų mintyse ir
negalėjau suprasti, kodėl iš karto ji man nepasirodė graži. Tai juk buvo taip akivaizdu.
Dabar žvelgiau į ją - tamsūs banguoti jos plaukai gražiai apsiviję blyškų veidą, vilkinti senus
marškinėlius ir sportines kelnes, atsipalaidavusiomis rankomis, pilnomis lengvai pravertomis
lūpomis - likau be žado. Bent jau taip būtų, pagalvojau prajukęs, jei man reikėtų kvėpuoti.
Ji nebeprakalbo. Gal jos sapnas baigėsi?
Žavėjausi jos veidu svarstydamas ar būtų įmanoma pakeisti ateitį.
Jei ją sužeisčiau, aš to neištverčiau. Ar tai reiškė, kad vienintelis būdas ją išsaugoti būtų mano
išvykimas?
Dabar kiti manęs jau nekaltintų. Mano išvykimas nieko nepastatytų į pavojų. Niekas nebeįtarinėtų,
niekas nerastų ryšio su avarija.
Dvejojau kaip ir šią popietę vis dar nerasdamas atsakymų.
Negalėjau konkuruoti su jaunais vaikinais, nesvarbu ar jie ją traukė, ar ne. Aš buvau pabaisa. Ji
negalėtų kitaip į mane žvelgti. Jei kada nors ji sužinotų apie mane tiesą, ji pasibjaurėtų ir išsigastų.
Kaip aukos iš siaubo filmų, ji klykdama pabėgtų.
Prisiminiau tą pirmą dieną biologijoje: taip, ji pabėgtų. Ir teisingai pasielgtų.
Buvo visiškai kvaila įsivaizduoti, kad jeigu aš būčiau ją pakvietęs į šokius, ji būtų viską atidėjusi ir
sutikusi.
Aš nebuvau tas, kuriam ji atsakys teigiamai. Tai turėtų būtį kas nors žmogiškas ir šiltas. Ir aš netgi
negalėsiu sau leisti - tą dieną, kai ji atsakys teigiamai - jį sumedžioti ir užmušti, nes ji būtų jo verta.
Ji verta laimės ir meilės labiau nei kas kitas.
Privalėjau elgtis taip, kaip jai geriau. Dabar, kai jau nebegalėjau apsimesti beveik ją isimylėjęs.
Kaip bebūtų, nieko nereikštų jei aš išvykčiau, nes Bella niekada negalės pažvelgti taip, kaip aš to
troškau. Ji niekada nematys manyje to, kurį galėtų įsimylėti.
Niekada.
Ar gali mirusi šalta širdis sudužti į šipulius? Rodėsi, kad manoji gali.
-Edwardai.- Ištarė Bella.
Sustingau žvelgdamas į jos užmerktas akis.
Ar ji mane matė? Ar ji atsibudo? Ji atrodė mieganti, bet jos balsas buvo toks aiškus...
Ji vėl atsiduso ir susirietė į kamuoliuką.
-Edwardai...- švelniai pakartojo.
Ji sapnavo mane.
Ar gali mirusi ir šalta širdis vėl pradėti plakti? Atrodė, kad manoji gali.
-Pasilik.- Atsiduso.- Nepradink. Prašau... Nepradink.
Ji sapnavo mane. Ir tai netgi nebuvo košmaras. Ji norėjo, kad aš likčiau su ja ten, jos sapne.
Stengiausi surasti žodžius apibūdinti jausmų audrą manyje, bet neegzistavo žodžiai galintys tai
išreikšti. Skendau ilgą laiką.
Kai iškilau į paviršių, jau nebebuvau tas pats Edwardas.
Mano gyvenimas buvo ištisas vidurnaktis. Man tai buvo neišvengiama, tai visuomet bus
vidurnaktis. Kaip gali būti, kad dabar, pačiam to vidurnakčio vidury, patekėjo saulė?
Tą akimirką, kai tapau vampyru, iškeisdamas savo sielą ir gyvybę į nemirtingumą, aš lyg sustingau,
užšaliau. Mano kūnas pavirto į kažką, kas buvo labiau ola o ne raumenys. Mano sąžinė taip pat
užšalė, mano skoniai ir pomėgiai, mano baimės ir troškimai. Viskas užšalo.
Taip buvo mums visiems. Mes buvome sustingę. Gyvos uolos.
Bet kartais, labai retai, viskas pasikeičia. Mačiau taip nutinkant Karlailui, o vėliau ir Rozali. Meilė
juos pakeitė visiems laikams. Praėjo jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų nuo to, kai Karlailas
sutiko Esmėją, bet jis vis dar žvelgė į ją tuo pačiu įsimylėjusiu žvilgsniu, kaip ir pirmą kartą. Ir taip
bus per amžius.
Taip bus ir man. Aš mylėsiu šią žmogišką mergaitę, tokią gležną ir trapią, be jokių limitų iki savo
dienų galo.
Žavėjausi jos veidu ir jutau per mano šarvus veržiantis meilę, apimančią kiekvieną mano kūno
lopinėlį.
Dabar ji miegojo ramiai, lengvai šypsodamasi.
Pradėjau spręsti savo užduotį bežvelgdamas į ją.
Aš ją mylėjau, taigi turėjau pasistengti išvykti jos labui. Žinojau, kad kol kas nebuvau pakankamai
stiprus. Pasistengsiu ties tuo padirbėti. Gal buvau pakankamai stiprus pakeisti jos likimo kryptį.
Alisė matė jos du likimus. Dabar aš juos jau supratau.
Meilė jai nesutrukdys man jos užmušti, jei leisiu sau suklysti.
Nebejutau pabaisos savyje, jo nebebuvo. Gal meilė privertė jį pasiduoti. Jeigu ją užmuščiau dabar,
tai įvyktų netyčia, būtų baisi klaida.
Reikės būti be galo atsargiam. Niekada, niekada negalėsiu užsimiršti. Privalėsiu kontroliuoti
kiekvieną savo kvėptelėjimą, kiekvieną judesį. Visada turėsiu laikytis saugaus atstumo.
Aš nesiruošiau daryti klaidų.
Pagaliau supratau antrąjį likimą. Supratau, kad galėčiau, apimtas begalinio egoizmo, maldauti savo
tėvo padaryti man paslaugą. Maldauti jo atimti jos sielą ir gyvybę, kad galėčiau juos pasisavinti iki
gyvenimo galo.
Ji buvo verta geriau nei tai.
Bet mačiau ir dar vieną ateitį. Labai ploną ir trapų siūlelį, kurio gal sugebėčiau laikytis, jei
kontroliuočiau savo jėgą.
Ar įstengsiu tai padaryti? Būti su ja ir išsaugoti jos gyvybę?
Šį kartą jau tyčia giliai įkvėpiau, po to dar ir dar kartą, leisdamas jos kvapui uždegti troškulį
manyje. Kambarys buvo persigėręs jos kvapu, kiekvienas daiktas buvo juo pasidengęs. Man
apsvaigo galva, bet tuoj susidorojau su silpmumu. Aš turėjau pratintis jeigu norėjau turėti bet kokius
ryšius su ja. Įkvėpiau dar gurkšnį deginančio oro.
Žvelgiau į ją kol pirmi saulės spinduliai išlindo iš po debesų rytuose...

*******

Grįžau į namus tuoj po to, kai kiti išvažiavo į mokyklą. Greitai persirengiau nekreipdamas dėmesio
į klausiamą Esmėjos žvilgsnį. Ji matė kaip švytėjo mano veidas ir ji pajuto tiek palengvėjimą, tiek
susirūpinimą. Ją skaudino mano ilga melancholija ir ji džiaugėsi, kad mano skausmas pagaliau
pradingo.
Aš bėgau į mokyklą pasirodydamas tik po poros sekundžių nuo maniškių pasirodymo. Jie
neatsisuko, nors Alisė žinojo, kad buvau miške prie pat aikštelės. Laukiau, kol į mano pusę niekas
nežiūrės, po to išlindau iš miško lyg niekur nieko ir įsimaišiau tarp sustatytų mašinų.
Išgirdau burzgiant Bellos mašiną posūkyje ir sustojau taip, kad galėčiau ją matyti pats likdamas
nuošalėje.
Ji įsuko į aikštelę žiūrėdama į mano Volvo suraukusi antakius ir pasistatė savo mašiną kuo toliau
nuo manosios.
Buvo keista prisiminti, kad ji vis dar ant manęs pyko ir kad ji tam turėjo gerų priežasčių.
Norėjau nusijuokti pats iš savęs arba sau trinktelėti. Visi mano planai ir apmąstymai juk būtų nieko
verti, jei ji iš savo pusės nieko man nejaustų. Jos sapnai buvo ko gero banalūs. Aš buvau tik
arogantiškas kvailys.
Kaip bebūtų, geriau jau ji nieko man nejaustų. Aišku man tai nesutrukdys jos persekioti, jaučiausi
truputį jai skolingas už patirtą kančią.
Tyliai artinausi link jos ieškodamas preteksto.
Ji man palengvino užduotį. Kol ji lipo iš mašinos, jos raktai išslydo jai iš rankos ir nukrito į balą
šalia mašinos. Ji pasilenkė, bet aš buvau greitesnis, pačiupdamas juos anksčiau, nei ji įmerkė ranką į
šaltą vandenį. Pasirėmiau į jos mašiną kol ji stengėsi atsitiesti.
-Kodėl taip elgiesi?!- Užriko ji ant manęs.
Taip, ji vis dar pyko.
-Kaip elgiuosi?- Paklausiau tiesdamas jai raktus.
Ji ištiesė ranką ir leidau raktams nukristi į jos delną.
Giliai įkvėpiau įtraukdamas jos kvapą.
-Vis išdygsti iš niekur,- paaiškino.
-Bella, juk ne mano kaltė, kad tu esi ypatingai nepastabi.
Mano žodžiai buvo juokingi, beveik pokštas. Negi buvo kas nors ko ji nepastebėtų?
Ar ji pastebėjo, pavyzdžiui, kaip mano balsas lyg glamonė apglėbė jos vardą?
Ji žvelgė į mane visiškai nepritardama mano jumorui. Jos širdies ritmas pagreitėjo - iš pykčio? Iš
baimės? Po kiek laiko ji nuleido akis žemyn.
-Ir kam tas eismo kamštis vakar vakare?- Paklausė nežiūrėdama į mane.- Maniau, kad tu turėtum
elgtis lyg aš neegzistuočiau, o ne mirtinai mane trikdydamas.
Labai supykusi. Aš ruošiausi pasistengti, kad mūsų santykiai pagerėtų. Prisiminiau, kad
nusprendžiau tapti vertas pasitikėjimo.
-Dariau paslaugą Taileriui, na, ka ir jis gautų progą išbandyti savo šansus.
Ir neišlaikęs nusijuokiau. Negalėjau susilaikyti prisimindamas jos veido išraišką.
-Tu velnio...- išspaudė ji ir nepabaigė savo frazės, ko gero per daug įsiutusi.
Va ji... Ta išraiška, lygiai ta pati. Vos susilaikiau vėl nenusijuokęs. Ji jau ir taip buvo perpykusi.
-Ir aš nesielgiu, lyg tu neegzistuotum.- Pratariau.
Tokio tono turėčiau laikytis ir toliau: šnekėti ramiai, bet šiek tiek ją paerzindamas. Ji nesuprastų, jei
prasitarčiau apie savo tikruosius jausmus. Tai ją išgąsdintų. Turėjau kontruoliuoti savo jausmus,
kalbėti aiškiai.
-Tu ko gero tikrai trokšti mano mirties, Tailerio furgono buvo maža!
Pykčio banga pervėrė mane. Negi ji tikrai galėjo taip galvoti? Iš mano pusės buvo nelogiška
įsižeisti, ji juk nežinojo apie šią naktį įvykusius pokyčius. Bet vis tik pykau.
-Bella, tai absurdiška.
Ji paraudo ir atsuko man nugarą. Pradėjo eiti nuo manęs.
Pasijutau kaltas. Neturėjau teisės pykti ant jos.
-Palauk!- Paprašiau.
Ji nesustojo, teko ją pasivyti.
-Atsiprašau už nemalonius žodžius. Ne todėl, kad jie neteisingi ( buvo tikrai kvaila galvoti, kad
troškau jos mirties ), bet galėjau pasilaikyti juos sau.
-Gal paliktum mane ramybėje?
"Tikėk manim,"- pagalvojau.- "Aš tikrai bandžiau."
"Ir, tarp kitko, esu beviltiškai tave įsimylėjęs."
Kalbėk aiškiai.
-Norėjau tik užduoti tau vieną klausimą, tai tu mane vis išblaškai.- Pasakiau nusijuokdamas.
Man ką tik šovė puiki mintis.
-Gal tu kartais sergi asmenybės susidvejinimu?- Paklausė ji.
Pritariu, kad taip galėjo pasirodyti. Aš jaučiausi lyg migloje dėl mane užplūdusių naujų jausmų.
-Va, tu ir vėl pradedi,- pastebėjau.
-Gerai jau,- atsiduso.- Klausk tą savo klausimą.
-Norėjau paklausti, ar sekantį šeštadienį... ( pamačiau pasibaisėjimą užplūstant jos veidą, labai
stengiausi nenusikvatoti ), na žinai, šokių vakarą...
Ji mane pertraukė žiūrėdama tiesiai į akis:
-Ar tu stengiesi būti juokingas?
"TAIP!"
-Gal leistum man pabaigti?
Ji laukė tylėdama, prikąsdama dantimis apatinę lūpą.
Tai pritraukė mano dėmesį vienai sekundei. Tai sukėlė keistą reakciją mano kūne, emocijas, kurias
buvau seniai pamiršęs. Stengiausi nekreipti į jas dėmesio ir susitelkti į pokalbį.
-Girdėjau, kad tą dieną tu ruošiesi į Sietlą ir pagalvojau, kad gal tau reikia vairuotojo?- Pasiūliau.
Supratau, kad vietoj to, kad klausinėčiau apie jos planus, geriau būtų tiesiog jais pasinaudoti.
Ji nustebusi pažvelgė į mane.
-Ką?
-Ar tu norėtum, kad tave palydėtų?
Vienas su ja uždaroje mašinoje... Vien nuo minties mano gerklė jau degė. Giliai įkvėpiau. Pratinkis,
pratinkis...
-Kas gi lydėtų?- Paklausė ji vis dar nustebusiomis akimis.
-Aš, kas daugiau,- lėtai pratariau.
Negi iš tiesų buvo taip keista, kad norėjau praleisti su ja šiek tiek laiko? Ko gero mano elgesys
padarė tikrai prastą įspūdį.
-Sakykim,- pratariau kaip galima natūraliau,- kad aš vis tiek ruošiausi į Sietlą artimiausiu metu. Ir
jeigu jau atvirai, tai nesu tikras, kad tavo mašina atlaikys tokį kelią.
Buvo saugiau toliau ją erzinti nei šnekėti rimtai.
-Mano mašina važiuoja puikiai, ačiū.- Ištarė ji tuo pačiu nustebusiu balsu.
Ji pradėjo eiti toliau, aš lipau jai ant kulnų.
Ji man nepasakė "ne", taigi ir toliau stengiausi. Ar ji pasakys "ne"? Ką garysiu, jeigu pasakys "ne"?
-Bet tau neužteks vieno rezervuaro degalų?
-Namatau, kodėl tai turėtų tau rūpėti.
Tai vis dar nebuvo "ne". Ir jos širdis vėl pradėjo plakti greičiau, patankėjo kvėpavimas.
-Gamtos apsauga turėtų rūpėti visiems.
-Na jau, Edwardai,- pasakė ji.- Nesuprantu tavo elgesio. Maniau, jog nenori, kad būtume draugais.
Virpulys nubėgo mano kūnu, kai ji ištarė mano vardą.
Kaip galėjau aiškiau išsireikšti stengdamasis išlikti sąžiningu? Ką gi, svarbiausia likti sąžiningu.
Bent jau tuo, kas lietė temą.
-Aš sakiau, kad bus geriau, jei mes nebūsime draugais, o ne kad to nenoriu.
-Labai ačiū,- sušuko ji.- Iš karto aiškiau.
Ji sustojo prieš valgyklos duris ir vėl žvilgtelėjo man į akis. Jos širdis lėkė šuoliais. Ar ji bijojo?
Pasistengiau labai gerai parinkti savo žodžius. Ne, aš negalėjau jos palikti, bet gal ji, jei ji
pakankamai protinga, galės palikti mane, kol dar nevėlu?
-Tau būtų... Saugiau, jei mes netaptume draugais.
Ir, pasinerdamas į jos šokoladinių akių gilumą, praradau visą valią. Pajutau jai betariantis:
-Bet aš nebegaliu ilgiau tavęs vengti, Bella.
Ji nustojo kvėpuoti, ir belaukiant, kol ji įkvėps, jau beveik susirūpinau. Ar labai ją išgąsdinau? Tuoj
gausiu atsakymą.
-Ar važiuosi su manimi į Sietlą?- Nebelaukdamas tiesiai išdrožiau.
Smarkiai plakančia širdimi ji linktelėjo.
Taip! Ji man pasakė Taip! Man!
Po to mano sąmonė iškilo į paviršių. Kiek jai tai kainuos?
-Tikrai turėsi laikyti atokiau.- Perspėjau.
Ar ji mane išgirdo? Ar ji išvengs gresiančio likimo? Ar galėjau ką nors padaryti, kad ją apsaugočiau
nuo savęs paties?
Būk aiškus.
-Pasimatysim pamokose,- tariau jai pavymui.
Turėjau susikaupti, kad nepradėčiau bėgti, nes tik to dabar troškau...

MIDNIGHT SUN- 6 skyrius

Kategorija: vampyrai KRAUJO GRUPĖ

Visą rytą stebėjau ją kitų akimis vos suvokdamas, ką pats dariau.

Ne Maiko Njūtono akimis, nes jau nebegalėjau pakelti jo kvailų fantazijų, nei Džesikos Stanley, nes
jos neapykanta Bellai buvo tokia stipri, kad jai jau buvo beveik pavojinga atsidurti šalia manęs.
Andžela Vėber buvo geras pasirinkimas, kai jos akimis galėdavau pasinaudoti - ji buvo gera, visada
malonu skaityti jos mintis. Na, ir kartais tai būdavo mokytojai, jų matymo kampas įdomesnis...
Labai nustebau matydamas ją nuolat suklumpant: kai jos koja užklivo už menkučio grindų iškilimo
koridoriuje, už knygų, o dar dažniau, kai susipainiodavo savo pačios kojose. Daugelis galvojo apie
Bellą kaip apie labai nerangią mergaitę.
Susimąsčiau apie tai. Tikra tiesa, kad jai sunkiai sekėsi išlaikyti lygsvarą. Prisiminiau, kaip ji
trinktelėjo į stalą pirmąją dieną, kaip paslydo ant ledo prieš avariją, kaip susipainiojo savo kojose
vakar... Kaip keista, jie buvo teisūs. Bella buvo tikrai nerangi.
Nemačiau čia nieko juokingo, bet eidamas į kitą pamoką taip garsiai nusikvatojau, kad keli
nesupratę mokiniai įtariai mane nužvelgė. Ir kaip aš galėjau to nepastebėti anksčiau? Gal todėl, kad
jos nejudrumas, jos galvos laikysena, jos kaklo išlinkimas man pasirodė elegantiški...
Dabar jau nebemačiau nieko elegantiško. Ponas Varneris stebėjo ją susipainiojančią savo kojose ir
nukrentančią į savo kėdę.
Vėl nusijuokiau.
Laikas slinko neįtikėtinai lėtai, kol aš laukiau, kada galėsiu ją pamatyti savo paties akimis. Galų
gale nuskambėjo skambutis. Greitai nuėjau į valgyklą norėdamas įvykdyti savo planą. Ten
pasirodžiau pirmas. Išsirinkau stalą, kuris įprastai būdavo tuščias, kad mane galėtų iš karto
pastebėti.
Kai mano šeimos nariai įėjo ir pamatė mane ten sėdint, jie nebuvo nustebę. Ko gero, Alisė juos
perspėjo.
Rozali praėjo pro šalį nė nežvilgtelėdama į mane.
"Idiotas"
Mes su Rozali niekada gerai nesutarėme - įžeidžiau ją vos pravėręs burną pirmą kartą, nuo to laiko
viskas ėjo tik blogyn - bet atrodė, kad paskutiniu metu ji vis labiau ant manęs pyko. Atsidusau.
Rozali visada ir viską turėjo pritaikyti savo personai.
Džasperas praeidamas man šyptelėjo.
"Sėkmės."- Pagalvojo dvejodamas.
Emmetas kilstelėjo akis viršun papurtydamas galvą.
"Vargšas vaikis, visai pametė galvą."
Alisė skraidė padebesiais.
"Ar dabar jau galėsiu šnekėti su Bella?"
-Lik nuošalėje, Alise,- tyliai sumurmėjau.
Ji trumpam susiraukė, bet tuoj atgavo savo gerą nuotaiką.
"Nieko baisaus. Tu gali priešintis kiek tik nori, tai tik laiko klausimas."
Vėl atsidusau.
"Nepamirš šiandienos biologijos..."
Linktelėjau. Ne, aš nepamiršiu.
Belaukdamas Bellos aš ją stebėjau per jaunesnės mokinės, ėjusios už Džesikos, mintis. Džesika
buvo pasinėrusi į išvedžiojimus apie šokius, Bella tylėjo. Reikia pastebėti, kad Džesika nepaliko jai
progos įterpti žodį.
Tą pačią akimirką, kai Bella įžengė pro duris, jos akys sustojo ties mano šeimos stalu. Ji žiūrėjo į
juos gerą minutę, po to jos lūpų kampučiai nusviro ir ji nuleido galvą. Ji manęs nepastebėjo.
Ji atrodė tokia... Nuliūdusi. Pajutau staigų norą prieiti prie jos, apkabinti ir paguosti, bet nežinojau,
kas ją paguostų. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kas ją taip nuliūdino. Džesika ir toliau tęsė
savo monologą apie šokius. Ar Bella liūdėjo dėl to, kad juose nedalyvaus? Tai atrodė mažai tikėtina.
Bet jeigu ji to norėtų, galėtume pakeisti planus.
Ji ir vėl pasiėmė tik butelį gėrimo. Ar tai normalu? Negi jai nereikėjo maitintis truputį daugiau?
Ansčiau nesusimasčiau apie žmonių maitinimosi įpročius.
Žmonės buvo tokie beviltiškai trapūs! Buvo daugiau nei tūkstančiai priežasčių dėl jų susirūpinti.
-Edwardas Cullenas ir vėl į tave spokso,- išgirdau pratariant Džesiką.- Norėčiau žinoti, kodėl
šiandien jis atsiskyrė nuo kitų.
Pasijutau be galo dėkingas Džesikai - net jeigu jos neapykanta Bellai tik sustiprėjo - matydamas
Bellą greitai pakeliant galvą ir susirandant mano akis salėje.
Dabar jos veide neliko nė pėdsako liūdesio. Leidau sau pasvajoti, kad ji buvo nuliūdusi galvodama,
kad aš ir vėl dingau, ir ši viltis privertė mane nusišypsoti.
Savo smiliumi pakviečiau ją prieiti. Ji atrodė tokia nustebusi, kad vėl panorau ją paerzinti.
Pamerkiau jai akį ir jos burna iš nuostabos prasivėrė.
-Ar jis čia tau?- Paklause įsižeidusi Džesika.
-Gal jam reikia pagalbos biologijos pamokai,- sumurmėjo Bella,- geriau eisiu pažiūrėti.
Tai buvo dar vienas "taip".
Ji suklupo du kartus beeidama nuo savo stalo iki manęs, net jeigu grindys buvo idealiai lygios.
Nagi, rimtai, kaip aš galėjau anksčiau to nepastebėti? Gal buvau pernelyg susitelkęs į jos minčių
tylą? Ką dar pražiopsojau?
Tik būk sąžiningas, kalbėk aiškiai, pats sau išdainavau.
Ji dvejodama sustojo už kėdės prieš mane. Giliai įkvėpiau, vis tik šį kartą per nosį, ne per burną.
"Pajusk deginimą,"- vėl pats sau pagalvojau.
-Gal prisėstum su manim?- Pasiūliau.
Ji patraukė kėdę ir atsisėdo vis dar žiūrėdama man į akis. Ji vis dar nervinosi, bet pakluso, ir tai
buvo dar vienas "taip".
Laukiau, kol ji prašneks.
Tai truputį užtruko, bet galų gale ji ištarė:
-Koks pasikeitimas.
-Sakykim, kad...
Padvejojau.
-Nusprendžiau, kad jeigu jau vis tiek pateksiu į pragarą, tai nors pasistengsiu tai užsitarnauti.
Na ir kas per velnias patraukė mane už liežuvio, kad tai ištarčiau? Kad tai buvo sąžininga, nėra
jokios abejonės. Gal skaitydama tarp eilučių ji supras mano žodžius. Gal juos supratusi ji atsistos ir
pasitrauks nuo manęs kaip galima toliau?
Ji neatsistojo. Klausiamai žvelgė į mane, lyg laukdama tesinio.
-Žinai,- pratarė, kai mano tylėjimas užsitęsė,- aš nė velnio nesuprantu, apie ką tu šneki.
Man labai palengvėjo. Nusišypsojau.
-Nieko keisto.
Neįmanoma ignoruoti minčių man už nugaros, kas buvo visai gerai, man norėjosi pakeisti siužetą.
-Man atrodo, tavo draugai pyksta, kam tave pasisavinau.
-Susitaikys,- ištarė ji nė trupučio nesijaudindama dėl savo draugų reakcijos.
-Gal ir ne, jeigu tavęs nepaleisiu.
Jau nebežinojau, ar vis dar stengiausi likti sąžiningas, ar labiau norėjau ją paerzinti. Jos artumas
paprasčiausiai sujaukė visas mano mintis.
Ji garsiai nurijo seiles. Jos išraiška privertė mane nusijuokti.
-Atrodo, kad tu susirūpinai.
Normaliomis aplinkybėmis tai neturėtų būti juokinga... Ji turėjo visas įmanomas priežastis
susirūpinti.
-Ne.
Ji buvo tikrai apgailėtina melagė, net nesulaikė virpulio balse.
-Tai mane stebina.- Pratarė.- Kam toks tiesumas?
-Aš tau jau sakiau,- priminiau jai,- Man nusibodo laikytis nuo tavęs atokiau. Aš pasiduodu.
Vis dar šypsojausi, bet dabar tam jau reikėjo visų mano pastangų. Man sunkiai sekėsi būti tuo pat
metu sąžiningu ir neišsiduoti.
-Tu pasiduodi?- Paklausė nesuprasdama.
-Taip. Nebenoriu būti geras ( pasirodo, tuo pačiu metu nebesistengiu ir neišsiduoti ). Dabar
elgsiuosi taip, kaip noriu, ir tiek to dėl pasekmių.
Tai užsitarnavo sąžiningumo. Tai turėjo ją perspėti ir tuo pačiu atskleisti mano egoizmą.
-Ir vėl nieko nesuprantu.
Buvau pakankamai egoistas, kad tuo apsidžiaugčiau.
-Aš per daug plepu tavo kompanijoje. Tai, beje, viena iš tavo suteikiamų man problemų.
Viena iš nereikšmingiausių problemų, palyginus su visu kitu.
-Nepergyvenk,- ji mane nuramino,- vis tiek nieko nesuprantu iš tavo pokalbių.
Puiku. Šiuo atveju ji galėjo pasilikti.
-To ir tikiuosi.
-Taigi, jeigu teisingai supratau, mes ir vėl draugai?
Trumpam susimasčiau.
-Draugai...
Kažkas tame žodyje man labai nepatiko. Man to buvo maža.
-Ar vis dar priešai?- Sumurmėjo pasimetusi.
Ar ji galvojo, kad man nepatinka?
Nusišypsojau.
-Na, visada galime pabandyti. Bet aš tave jau perspėjau, kad nesu tau tinkamas draugas.
Laukiau jos atsakymo plėšiamas į dvi puses - iš vienos pusės troškau, kad ji pagaliau suprastų mano
perspėjimą, iš kitos pusės jausdamas, kad jei tai įvyktų, aš ko gero numirčiau. Tai virto jau tikra
melodrama. Štai aš vėl tampu žmogum.
Jos širdis pradėjo pasiutusiai plakti.
-Tu kartojiesi,- tepasakė.
-Taip, nes tu manęs nesiklausai.- Pernelyg įsiaudrinęs atsakiau.- Vis dar tikiuosi, kad manimi
patikėsi. Jeigu esi protinga mergaitė, tu pasistengsi manęs vengti.
Taip, tik ar aš sugebėsiu leisti jai manęs vengti, jei ji pabandytų?
Jos žvilgsnis sugriežtėjo.
-Man atrodo, kad apie mano intelektą tu jau aiškiai išsireiškei anksčiau.
Nebuvau tikras, ką ji norėjo tuo pasakyti, bet išspaudžiau atsiprašančią šypseną bijodamas, kad gal
kažkada ją įskaudinau.
-Taigi...- Ištarė ji susimasčiusi,- kol aš liksiu kvaila, mas galėsime pabandyti būti draugais?
-Teisingai.
Ji nuleido akis įsižiūrėdama į jos rankose laikomą butelį.
Mano smalsumas paėmė viršų:
-Apie ką tu dabar galvoji?
Koks palengvėjimas ištarti tuos žodžius garsiai.
Mūsų žvilgsniai susitiko, jos kvėpavimas pagreitėjo ir skruostai nusidažė gražia rausva spalva.
Įkvėpiau, ragaudamas aplink ją pasklidusį kvapą.
-Stengiuosi suprasti, kas tu esi.
Sustingau, stengdamasis išlaikyti savo šypseną, o viduje susigūžiau iš panikos.
Aišku, kad ji stengėsi suprasti, kas toks aš esu. Ji juk nebuvo kvaila. Juk negalėjau tikėtis, kad ji
pamirš kažką tokio akivaizdaus.
-Ir kaip sekasi?- Paklausiau sutelkęs visą man likusį nerūpestingumą.
-Šiaip sau.
Man taip palengvėjo, kad nesulaikiau lengvo juoko.
-Gal turi kokią teoriją?
Ką ji bepasakytų tikrai nebus blogiau už tiesą.
Ji tylėjo, bet jos skruostai nuo švelniai rožinių perėjo į tamsiai raudonus tonus. Galėjau justi nuo jų
sklindantį karštį. Norėjau pasinaudoti savo gundančiu balsu. Su visais kitais tai veikdavo nuostabiai
gerai.
-Nenori su manim pasidalinti?
-Pernelyg trikdo,- ji atsisakė papurtydama galvą.
Ak. Nežinoti buvo blogiau už viską. Kuo jos mintys galėjo ją trikdyti? Negalėjau išlaikyti nežinios.
-Žinai, tai tikrai erzina.
Mano nusiskundimas ją sujaudino. Jos akys pradėjo svaidyti žaibus ir pasipylė tokia žodžių lavina,
kuri jai buvo visiškai neįprasta.
-Ne. Nesuprantu kas galėtų būti erzinančio tame, kad kažkas nenori tau atskleisti savo minčių,
kuomet pirmasis asmuo nepaliauja tau svaidęs keistas frazes kol įvaro tau nemigą, nuolat
priversdamas tave ieškoti paslėptų reikšmių visame, ką jis sako, kaip manai? Kas galėtų būti
erzinančio?
Susiraukiau sėdėdamas prieš ją, turėdamas pripažinti, kad ji teisi. Aš elgiausi neteisingai.
-Kitas pavyzdys,- tęsė ji,- pripažinkim, kad tas kitas asmuo padarė begalę keistų dalykų, kaip
išgelbėti pirmosios gyvybę ir sekančią dieną dėtis jos nepažįstant, net nesivarginant visko
paaiškinti, nors buvo tai pažadėjęs, čia taip pat nėra nieko erzinančio?
Tai buvo pati ilgiausia iki šiol jos ištarta frazė, įrašiau tai į savo sąrašą.
-Tu tikrais bjauraus charakterio, ar ne?
-Man nepatinka kai yra dvi medalio pusės.
Be abejo, jos pyktis buvo pateisinamas.
Žvelgiau į Bellą klausdamas savęs, kaip galėčiau padaryti ką nors teisingo jos atžvilgiu, kol iš
Maiko Njūtono pusės atsklindančios piktos mintys mane pertraukė.
Jis buvo taip išsigandęs, kad mane suėmė juokas.
-Kas?- Mestelėjo ji.
-Atrodo, kad tavo vaikinas galvoja, jog aš nemaloniai su tavim elgiuosi. Jis savęs klausia ar jau
turėtų ateiti išskirti boksininkus.
Labai norėčiau, kad jis pabandytų. Kaip būtų puiku...
-Nors ir nežinau apie ką tu kalbi,- šaltai atrėžė ji,- esu tikra, kad klysti.
Balsas, kuriuo ji tai pasakė, visiškai nesijaudindama dėl jo jausmų, man be galo patiko.
-Tikrai ne. Aš tau jau sakiau, daugelį žmonių lengva iššifruoti.
-Tik ne mane...
-Būtent.
Kodėl ji turėjo be perstojo būti išimtis viskam? Negi nebūtų teisinga - žinant viską, ką per ją turiu
iškęsti - kad galėčiau išgirsti nors menką dalelę to, ką ji galvoja? Negi per daug prašau?
-Tikrai norėčiau žinoti, kodėl?- Pridūriau.
Įsigilinau į jos akis ir vėl bandydamas...
Ji nusuko žvilgsnį. Atidarė butelį ir nugėrė gerą gurkšnį savo gėrimo vis dar žiūrėdama į stalą.
-Tu nieko nevalgai?- Paklausiau.
-Ne,- atsakė, po to peržvelgė tuščią stalą prieš mane,- o tu?
-Aš nealkanas,- atsakiau.
Čia tai tikra tiesa.
Ji vis dar žvelgė į stalą suspaudusi lūpas. Aš laukiau.
-Ar padarytum man paslaugą?- Staiga paklausė pakeldama į mane akis.
Ko ji iš manęs tikėjosi? Ar dabar paprašys manęs pasakyti tiesą, tiesą, kurios aš neturėjau teisės
atskleisti, tiesą, kurios nenorėjau, kad ji kada nors, jokiu būdu, sužinotų vieną dieną.
-Priklauso kokią.
-Tai nieko baisaus,- užtikrino ji.
Laukiau, ir mano smalsumas pradėjo imti viršų.
-Tai tiktai...- Pratarė žvelgdama į butelį ir tai atsukdama, tai užsukdama jo kamštelį.- Gal galėtum
sekantį kartą mane perspėti iš anksto, kai sugalvosi manęs vengti mano gerui. Tik šiaip, kad
pasiruoščiau.
Ji norėjo, kad ją perspėčiau? Taigi, jai nepatiko būti mano ignoruojamai... Nusišypsojau.
-Šis prašymas man atrodo visai pagrįstas.
-Ačiū,- pratarė pakeldama galvą.
Jos veide matėsi palengvėjimas, aš pasijutau toks lengvas, kad prajukau.
-Mano eilė išgauti vieną paslaugą,- viltingai pratariau.
-Gerai, bet tik vieną,- sutiko ji.
-Patikėk man vieną iš savo teorijų.
Ji sujudo.
-Tik ne tai.
-Po laiko, ištesėk žodį.
-Tai tu įpratęs nesilaikyti savojo,- priminė ji man.
Na, čia jai vienas taškas.
-Nagi, tik vieną. Pažadu, kad nesijuoksiu.
-Esu įsitikinusi, kad juoksiesi.
Ji atrodė labai tikra tuo, ką sakė, tuo metu aš nemačiau šioje istorijoje nieko juokingo.
Pasistengiau vėl sugundyti. Pasinėriau į jos žvilgsnį - jos akys buvo tokios gilios, kad tai tebuvo
vaikų žaidimai - ir iškvėpiau:
-Prašau...
Ji sumirksėjo ir jos veide per akimirksnį neliko nė lašo kraujo.
Ką gi, tai ne visai ta reakcija, kurios tikėjausi.
-At... Atsiprašau?- Išstenėjo.
Atrodė, kad jai svaigsta galva. Na, kas gi su ja netvarkoj?
Bet aš nusprendžiau nepasiduoti.
-Prašau, tik vieną teoriją.- Maldavau prirakindamas jos akis prie manųjų.
Mano didžiuliam nustebimui ir pasitenkinimui ji atsakė:
-Na tarkim... Tau įkando radioaktyvus voras?
Komiksai? Dabar jau puikiai supratau kodėl ji manė, kad bus juokinga.
-Nelabai originalu,- suzirziau stengdamasis nuslėpti palengvėjimą. Galėjau vėl pradėti ją erzinti.
-Tu dar labai toli nuo tiesos.
-Nėra vorų?
-Ne.
-Radioaktyvumo?
-Irgi ne.
-Ką gi...- Atsiduso ji.
-Ir esu nejautrus kriptonitui,- paskubėjau pridurti, kad atitrūktume nuo bet kokio siužeto apie
kandžiojimus.
Mintis, kad ji galėjo įsivaizduoti mane herojumi vis tik išspaudė man šypseną.
-Tu neturėtum juoktis.
Tvirtai suspaudžiau lūpas.
-Aš vis tiek išsiaiškinsiu.- Pažadėjo Bella.
Ir kai tai įvyks, ji bėgs kuo toliau nuo manęs.
-Man labiau patiktų, kad tu nebandytum,- atsakiau jau be jokio jumoro.
-Kodėl?
Aš turėjau išlikti sąžiningas. Nusišypsojau ir pasistengiau, kad mano žodžiai nuskambėtų kaip
galima mažiau grasinamai.
-O jeigu aš nesu herojus?Jei aš esu blogas?
Jos akys išsiplėtė ir prasivėrė lūpos.
-Žinau!- Sušuko ji.
Na pagaliau, pagaliau ji mane suprato.
-Tikrai?- Paklausiau stengdamasis nuslėpti mane pervėrusią agoniją.
-Tu esi... Pavojingas.- Spėjo.
Jos kvėpavimas patankėjo, širdis plakė lyg pašėlusi.
Negalėjau jai atsakyti. Ar tai jau buvo paskutinės akimirkos kartu su ja? Ar dabar ji pabėgs? Jei taip,
ar galėsiu atskleisti jai savo jausmus prieš išsiskiriant, ar tai tik dar labiau pablogins situaciją?
-Bet tu nesi blogas.- Sušnibždėjo ji papurtydama galvą. Jos akyse nebuvo baimės.- Ne, nemanau,
kad tu būtum blogas.
-Tu klysti.- Vienu atsikvėpimu atkirtau.
Žinoma, kad aš buvau blogas. Negi nesidžiaugiau dabar, kai žinojau, kad ji mane vertina geriau, nei
buvau to vertas? Jeigu tikrai būčiau buvęs geras, būčiau pasistengęs laikytis toliau nuo jos.
Ištiesiau ranką siekdamas jos butelio kamštelio. Ji nė nepabandė atsitraukti nuo mano netikėto
artumo. Ji tikrai manęs nebijojo. Kol kas dar ne.
Pradėjau žaisti su kamšteliu žiūrėdamas į jį, ne į ją. Mano mintys buvo visiškai sutrikusios.
"Bėk, Bella, bėk!" Niekaip nepasiryžau ištarti šių žodžių.
Ji pašoko nuo kėdės.
-Mes pavėluosim.
Ji pasakė tik tiek, o aš jau buvau pradėjęs galvoti, kad ji išgirdo mano nebylų šūksnį.
-Aš šiandien praleisiu biologiją.
-Kodėl?
Nes nenorėčiau tavęs užmušti.
-Retkarčiais praleisti pamokas gali būti sveika.
Arba tiksliau, vampyrams praleisti pamokas kuriose liesis kraujas, geriau dėl žmonių sveikatos.
Ponas Banneris šiandienai numatė laboratorinį išsitirti kraujo grupei. Alisė jau praleido jo pamoką
šiandien ryte.
-Na ką gi, aš jau eisiu.- Ištarė Bella.
Manęs tai nė trupučio nenustebino. Ji buvo atsakinga, visada darė tai, ką reikėjo.
Visiška mano priešingybė.
-Pasimatysim vėliau,- ištariau stengdamasis iš naujo surasti savo valią vis dar tebežiūrėdamas į
kamštelį. "Ir kol dar čia kalbamės, žinok, kad aš tave dievinu... Taip, kad tai jau tampa baisu ir
pavojinga."
Ji dvejojo, ir vieną trumpą akimirką leidau sau pasvajoti, kad ji liks čia, su manimi. Nuskambėjo
skambutis ir ji greitai patraukė link durų.
Palaukiau kol ji nutols, įsidėjau kamštelį į kišenę - šio svarbaus pokalbio atminimui - ir nuėjau per
lietų link savo mašinos.
Įsijungiau labiausiai atpalaiduojantį CD - tą patį, kaip ir pirmąją dieną - bet nelabai ilgai klausiausi
Debussy natų. Mano galvoje sukosi kita melodija, garsas, kuris man patiko ir intrigavo. Klausiausi
muzikos kuri susiliejo su melodija mano mintyse, kol jos harmoningai susiderino. Mano pirštai
instinktyviai pakilo lyg grodami pianinu.
Jau beveik užbaiginėjau savo kūrinį, kai staigi panikos banga pervėrė mano mintis.
Pažvelgiau į pagalbos šauksmo pusę.
"Ar ji nualps? Ką aš darysiu, jeigu ji nualps, ką darysiu?"- Maikas buvo apimtas panikos.
Už kokio šimto metrų nuo manęs Maikas tempė suglebusį Bellos kūną per kiemą. Ji sukrito ant
asfalto užmerktomis akimis, išbalusiu lyg kreida veidu, lyg lavonas.
Vos neišplėšiau mašinos durelių.
-Bella!- Surikau.
Jos veide be gyvybės ženklų pamačiau pasikeitimą.
Visas mano kūnas užšalo.
Maiko mintyse pamačiau jo nuostabą. Jis galvojo tik apie savo neapykantą mano atžvilgiu, kas man
nepadėjo suprasti, kodėl Bella šitaip jautėsi. Jei pasirodys, kad jis palietė bent plaukelį nuo jos
galvos, aš jį suknežinsiu.
-Kas nutiko? Ar ji susižeidė?- Paklausiau stengdamasis susikaupti ties jo mintimis.
Artintis žmonišku greičiu varė mane iš proto. Nereikėjo man perspėti prieš pasirodant.
Jau galėjau išgirsti jos pulsą ir kvėpavimą. Bežiūrėdamas į ją pamačiau, kaip jos akių vokai stipriau
susispaudė. Tai mane apramino.
Pamačiau Maiko prisiminimų liekanas, kai kuriuos vaizdus iš biologijos. Bellos galva padėta ant
mūsų stalo, veidas įgaunantis žalsvą atspalvį. Raudono kraujo lašai ant baltų lapelių...
Kraujo grupės laboratorinis.
Sustojau ten, kur buvau ir nustojau kvėpuoti. Vienas dalykas buvo jos kvapas, bėgantis jos kraujas
tai jau buvo kita, tai jau ne tas pats.
-Man atrodo, kad ji prarado sąmonę.- Atsakė Maikas vis dar susierzinęs mano pasirodymu.-
Nesuprantu, kodėl, ji net nespėjo įsidurti į pirštą.
Mane apėmė palengvėjimo banga, aš vėl įkvėpiau ragaudamas orą aplink. Ak, užuodžiau iš Maiko
piršto išsiveržusio kraujo lašo kvapą. Pagunda...
Aš priklaupiau prie jos, Maikas sukinėjosi aplink vis dar susierzinęs mano pasirodymu.
-Bella, ar girdi mane?
-Ne,- išstenėjo ji,- dink iš čia.
Man taip palengvėjo, kad nusijuokiau. Jai viskas buvo gerai.
-Aš vedžiau ją į gydytojo kabinetą,- paaiškino Maikas,- bet ji nebepaėjo toliau.
-Aš ja pasirūpinsiu. Grįžk į pamoką,- paliepiau jam.
-Ne.- Užprotestavo jis.- Man ją patikėjo.
Aš nesiruošiau ginčytis su tuo vaikiščiu. Virpėdamas iš malonumo ir baimės, tuo pat metu
besidžiaugdamas ir besibaisėdamas šiuo išbandymu, kuris vertė mane prie jos prisiliesti, aš švelniai
pakėliau Bellą apglėbdamas ją savo rankomis. Stengiausi liesti tik jos rūbus ir laikyti ją kaip galėjau
toliau nuo savo kūno. Nešiau ją dideliais žingsniais skubėdamas padėti į saugią vietą, tai yra, kuo
toliau nuo manęs.
Jos didelės nustebusios akys atsimerkė.
-Paleisk mane,- įsakė silpnu balsu.
Iš jos veido supratau, kad ji jautėsi najaukiai. Jai nepatiko parodyti savo silpnybių. Silpnai girdėjau
už mūsų nugarų protestuojantį Maiką.
-Tu atrodai klaikiai,- pasakiau su plačia šypsena.
Jai viskas buvo gerai, tik svaigo galva ir šiek tiek pykino.
-Pastatyk mane ant žemės,- tarė pabalusiomis lūpomis.
-Taigi, tu alpsti pamačiusi kraujo lašą?
Argi ne likimo ironija?
Ji užmerkė akis ir suspaudė lūpas.
-Ir tai netgi ne tavo kraujas,- tęsiau toliau jau visai pralinksmėjęs.
Mes jau buvome prieš įėjimą. Durys buvo praviros, aš paspyriau jas koja plačiai atverdamas.
Ponia Cop pašoko nuo kėdės.
-Ak, Dieve mano!- Sušuko ji matydama beveik be sąmonės gulinčią mano glėbyje mergaitę.
-Ji apalpo per biologiją.- Paaiškinau jai, kol jos vaizduotė dar neįsismagino.
Ponia Cop pasiskubino atidaryti gydytojo duris. Bellos akys vėl buvo atvertos žvelgdamos į
sekretorę. Išgirdau nustebusias slaugės mintis, kai ji žiūrėjo į mane atsargiai guldantį bejėgę
mergaitę ant lovos. Vos ją paleidau, atsitraukiau tiek, kiek leido kabineto sienos. Mano kūnas buvo
apimtas tokio geismo ir susijaudinimo, kad tai buvo pavojinga, mano raumenys įsitempė, nuodai
užliejo burną. Jos kvapas buvo toks svaiginantis... Kūnas toks šiltas...
-Nieko baisaus, ji tik prarado sąmonę,- nuraminau ponią Hammond,- darėme kraujo grupės testą.
-Taip visada nutinka.- Linktelėjo ji.
Užspaudžiau juoką. Jau galit pasitikėti Bella, kai kas nors turi nutikti.
-Pagulėkit ramiai, panele, greitai viskas praeis.
-Žinau,- atsiduso Bella.
-Ar dažnai tau taip nutinka?- Paklausė slaugė.
-Kartais,- atsakė ji.
Pasistengiau užmaskuoti savo juoką kosėjimu. Atkreipiau slaugės dėmesį.
-Tu gali grįžti į pamoką,- kreipėsi į mane.
Aš pažvelgiau jai į akis ir pamelavau su didžiausiu pasitikėjimu savim:
-Man sakė likti su ja.
"Hmm... Kažin ar tai tiesa... Tiek to."- Svarstė ponia Hammond.
Tai puikiai suveikė. Kodėl tik Bella turi kelti tiek rūpesčių?
-Einu atnešti tau truputį ledo, vaikeli.
MAno draugija vertė nejauną damą jaustis nejaukiai. Ji nedrįso pažvelgti man į akis - normali
žmoniška reakcija - ir išėjo iš kabineto.
-Tu buvai teisus,- užmerkdama akis sumurmėjo Bella.
Ką tai reiškė? Aš jau įsivaizdavau blogiausia - ji suprato mano perspėjimus.
-Dažniausiai taip ir būna,- atsakiau ją erzindamas, tai padėjo man nuslėpti paniką.- Dėl ko šį kartą?
-Kartais praleisti pamokas sveika.
Ak, dar vienas palengvėjimas.
Ji pasinėrė į tylą. Stengėsi ramiai ikvėpti ir iškvėpti. Jos lūpos pradėjo atgauti rožinę spalvą. Jos
burna buvo nesimetriška, apatinė lūpa šiek tiek pilnesnė už viršutinę. Šitaip stebėti jos burną
privertė mane pasijusti keistai. Norėjau prisiartinti, net jei tai ir nebuvo labai gera mintis.
-Tu tikrai įvarei man baimės,- pratariau, kad pratęsčiau mūsų pokalbį ir kad vėl išgirsčiau jos balsą.-
Pamaniau, kad Maikas ruošėsi eiti užkasti miške tavo lavoną.
-Cha, cha.
-Atvirai pasakius, mačiau lavonų, kurie atrodė geriau už tave ( tikra tiesa ). Vieną akimirką
išsigandau, kad reikės atkeršyti už tavo nužudymą.
Jokių abejonių, taip būčiau ir padaręs.
-Vargšas Maikas,- ištarė ji,- lažinuosi, kad jis perpykęs.
Mane pervėrė pyktis, bet pasistengiau susiimti. Jos susidomėjimas ko gero buvo tik gailestis. Ji
buvo gera. Nieko daugiau.
-Jis manęs nekenčia,- pasakiau labai pradžiugintas tos minties.
-Tu negali žinoti.
-Galiu, išskaičiau tai jo veide.
Žinoma, jo veide tai buvo parašyta taip pat aiškiai kaip ir mintyse. Mano eksperimentavimas
bandant išskaityti Bellos veidą ko gero man suteikė įgūdžių suprasti mimikas.
-Ir kaip nutiko, kad tu mus pastebėjai? Maniau, kad pabėgai iš mokyklos...
Ji atrodė jau geriau, neliko pažaliavusios odos ženklų.
-Klausiausi muzikos mašinoje.
Jos bruožai atsipalaidavo, lyg būtų nurimusi gaudama tokį paprastą atsakymą.
Ji atsimerkė, kai ponia Hammond grįžo su ledu.
-Imk,- tarė slaugė uždėdama šaltą kompresą jai ant kaktos,- pradedi atgauti spalvas.
-Atrodo, man jau geriau,- tarė Bella bandydama atsisėsti ir atitraukdama kompresą.
Žinoma. Ji nemėgo kai ja rūpindavosi.
Ponios Hammond rankos išsitiesė į ją, lyg norėtų ją sulaikyti, bet tuo momentu pro tarpdurį įlindo
ponios Cop galva. Su jos atėjimu atsklido oro gūsis su kraujo kvapu, tik šį kartą gana silpnu.
Už sekretorės nugaros pasislėpęs Maikas Njūtonas vis dar pyko, trokšdamas, kad vietoj sunkaus
vaikino, kurį jis vilko, būtų Bella.
-Turime dar vieną.- Pratarė Ponia Cop.
Bella pašoko apsidžiaugdama, kad dabar dėmesys nukryps į ką nors kita.
-Paimkite,- tarė tiesdama savo kompresą poniai Hammond,- man jo nebereikia.
Maikas sugriežė dantimis sunkiai nulaikydamas Lee Stivensą kol ėjo pro duris. Nuo jo į viršų
pakeltos rankos tekėjo kraujo lašai.
-Velnias...
Man reikėjo kuo greičiau iš čia dingti, kaip,atrodo, ir Bellai.
-Eik link kito kabineto, Bella.
Nesuprasdama ji pažvelgė į mane sutrikusiu žvilgsniu.
-Pasitikėk manim ir judinkis.
Ji atsisuko ir sulaikė beužsiveriančias duris greitai išeidama iš kabineto. Aš buvau labai arti. Jos
plaukai perbraukė mano ranką...
Ji atsisuko pažiūrėti į mane, jos akyse vis dar matėsi sutrikimas.
-Tu manęs paklausei, nors kartą.- Nustebau aš.
-Užuodžiau kraujo kvapą,- atsakė ji suraukdama nosį.
Dabar jau tikrai nustebęs Įsispoksojau į ją.
-Daugeliui žmonių kraujas neturi kvapo.
-Man turi. Kažkoks druskos... Ir rūdžių mišinys. Mane jis pykina.
Mano veidas sustingo.
Ar ji buvo tikrai žmoniška? Ji atrodė žmoniška. Ji buvo tokia pat švelni kaip jie. Ji kvepėjo kaip jie -
netgi daug skaniau už juos. Ji elgėsi kaip jie... Na, su keliom išimtimis. Bet ji negalvojo kaip
žmogiška būtybė, ji nereagavo kaip jie.
Kas ji galėtų būti?
-Ką?
-Nieko.
Sutrukdydamas mums Maikas Njūtonas įsiveržė į patalpą su savo vis dar piktomis mintimis.
-Atrodai jau geriau.- Pratarė jis grubiai lyg ją kaltindamas.
Mano ranka suvirpėjo, trokšdama pamokyti jį gerų manierų. Man reikėjo susiimti, kitaip tikrai
pribaigsiu tą nepakenčiamą vaikigalį.
-Tik jau geriau prilaikyk rankas.- atsakė ji jam.
Vieną akimirką pagalvojau, kad ji kreipėsi į mane.
-Jau baigėme testą,- paniuręs ištarė jis,- ar tu grįši į pamoką?
-Gal juokauji, tuoj pat vėl atsidurčiau čia.
Nuostabu. Man, maniusiam, kad teks praleisti laiką jos belaukiant, dabar nuskilo valanda jos laiko.
Pajutau pakilimą savyje jau pradėdamas skaičiuoti sekundes.
-Gerai... Ar šį savaitgalį tu vyksi su mumis? Prie jūros?
Ak, jie jau turėjo bendrų planų. Pyktis privertė mane sustingti vietoje. Tai buvo grupinė iškyla. Jau
buvau apie ją girdėjęs mokinių mintyse. Tai nesukliudė man virti iš pykčio. Atsirėmiau į stalą
stengdamasis nusiraminti.
-Žinoma,- atsakė ji,- juk buvome susitarę.
Pasirodo, jam ji taip pat buvo pasakiusi "taip". Pavydas nudegino mane smarkiau už troškulį.
Ne, tai tik draugiška iškyla, stengiausi save įtikinti. Ji tik praleis dieną su draugais, tik tiek.
-Susitinkame mano tėvo parduotuvėje dešimtą valandą. "Culleno niekas nekvietė."
-Būsiu.
-Pasimatysim per sportą.
-Tai jau taip.
Jis grįžo į pamoką galvodamas apie mane.
"Ką ji mato tame pabaisoje? Na, žinoma, jis turtingas. Merginoms jis atrodo labai karštas, tik
nesuprantu kuo. Jis pernelyg... Pernelyg tobulas. Galiu lažintis, kad jų tėvas išbandė ant jų plastines
opercijas. Todėl jie visi tokie gražūs ir išbalę. Visa tai nenatūralu. Ir dar jis truputį... Gasdinantis.
Kartais, kai jis į mane žiūri, atrodo, kad mąsto apie tinkamiausią būdą mane nužudyti... Tikras
pabaisa..."
Nelabai Maikas buvo toli nuo tiesos.
-Vaje, sportas...- Atsiduso Bella. Suinkštė.
Žvelgdamas į ją supratau, kad kažkas ją liūdino. Nebuvau tikras, kas, bet buvo aišku, kad ji nelabai
norėjo susitikti Maiką per sekančią pamoką. Man tai idealiai tiko.
Priėjau prie jos ir palinkau taip arti jos veido, kad galėjau justi jos kvėpavimą ant savo lūpų.
Nebedrįsau kvėpuoti.
-Galiu tai sutvarkyti,- sumurmėjau jai į ausį,- atsisėsk ir pasistenk atrodyti negaluojančia.
Ji pakluso atsisėsdama į sulankstomą kėdę ir priglusdama nugara prie sienos tuo metu, kai ponia
Cop grįžo į savo vietą.Užmerktomis akimis Bella atrodė lyg nualpusi. Jos veidas dar neatgavo visų
spalvų.
Pasisukau į sekretorę. Kaip pasisekė, kad Bella mūsų klausysis, ironiškai pagalvojau. Taip ji
sužinos, kaip žmonės turėtų reaguoti į mano buvimą.
-Ponia Cop,- pakviečiau ją nutaisydamas labiausiai įtikinantį balsą.
Jos akys sumirksėjo ir širdis pasileido šuoliais.
"Per jaunas, per jaunas..."
-Taip?
Įdomu. Šeli Cop pulsas pagreitėjo todėl, kad aš ją traukiau fiziškai, ne todėl, kad manęs bijojo. Jau
seniai buvau pripratęs prie šios žmoniškos reakcijos... Bet dar niekada nesusimąsčiau, kad tai galėtų
būti greito Bellos pulso priežastis.
Tai man patiko. Tiesą sakant, net pernelyg patiko. Plačiai nusišypsojau ir ponios Cop kvėpavimas
pagreitėjo.
-Bellos sekanti pamoka - sportas, ir aš nemanau, kad ji pakankamai gerai tam jaučiasi. Gal būtų
geriau jei aš parvežčiau ją namo. Ar manote, kad galėtumėt ją atleisti iš pamokos?
Žvelgiau tiesiai jai į akis ir girdėjau jos mintis besisukant tik apie mane. Ar galėtų būti, kad Bella...
Ponia Cop garsiai nurijo seiles prieš atsakydama.
-O tave Edwardai, taip pat reikia atleisti?
-Ne, aš pas ponią Goff, ji supras.
Dabar jau nebebuvau taip į ją susitelkęs, mano mintys analizavo man šovusią naują idėją ir jos
tikimybę. Hmm... Norėčiau galvoti, kad traukiu Bellą fiziškai, kaip traukiau kitas merginas, bet juk
nebuvo nė vieno atvejo, kai Bella reagavo kaip kiti. Neturėčiau pernelyg įsijausti.
-Gerai, sutinku. Ar tu jautiesi geriau, Bella?
Toji tik lėtai linktelėjo - truputį perdėdama.
-Tu paeisi savo kojomis, ar man tave panešti?- Paklausiau pralinksmintas jos prastos vaidybos.
Ji atsakys, kad gali pati susitvarkyti. Jai nepatiko atrodyti silpnai.
-Pati susitvarkysiu.
Vėl pataikiau. Jau pradėjau perprasti šį žaidimą.
Ji atsikėlė, sekundę padvejojo lyg išbandytų savo lygsvarą. Aš prilaikiau jai duris ir mes išėjome į
lietų.
Kol į ją žiūrėjau, ji pakėlė veidą į lietų užmerktomis akimis ir lengva šypsena. Na apie ką gi ji
galvojo? Jos elgesyje kažkas buvo negerai, ir tuoj pat supratau, kodėl nebuvau pratęs matyti šios
pozos. Normalios žmoniškos mergaitės niekada taip nesielgė, nes jos būdavo pasidažiusios, netgi
čia, šiame nuskurusiame drėgname miestelyje.
Bella niekada nesidažė, ir ji buvo teisi. Kosmetikos gamintojai susikraudavo milijonus iš moterų,
trokštančių turėti tokią odą kaip Bella.
-Beveik vertėtų susirgti, kad galėčiau praleisti sportą,- pasakė man nusišypsodama,- ačiū.
Nužvelgiau mokyklos pastatą ieškodamas preteksto praleisti su ja daugiau laiko.
-Nėra už ką,- atsakiau.
-Ar nori prisijungti prie mūsų? Šeštadienį?- viltingai paklausė ji.
Ak, kaip jos viltis mane nuramino. Ji norėjo, kad būčiau šalia jos, aš, ne Maikas Njūtonas. Ir aš
troškau atsakyti teigiamai. Bet buvo tiek daug svarstytinų dalykų. Visų pirma, šį šeštadienį bus
geras oras, švies saulė...
-Kur būtent jūs keliaujat?- Atsakiau nutaisydamas atsainų balsą, lyg man tai nelabai rūpėtų.
Maikas kalbėjo apie pliažą, labai jau nedaug galimybių pasislėpti nuo saulės.
-Į La Push. Jei tiksliau, į pirmąjį pliažą.
Velnias. Na ką gi, tai neįmanoma.
Ir Emmetas būtų supykęs jei pakeisčiau mūsų numatytus planus.
Žvilgtelėjau į ją su ironiška šypsena.
-Nemanau, kad mane kvietė.
-O ką aš dabar darau?- Jau pyktelėjusi paklausė manęs.
-Na, gal nebeskriauskime vargšo Maiko, kaip manai? Neprovokuokime jo labiau nei to reikia. Mes
juk nenorime, kad jis imtų kadžiotis.
Įsivaizdavau pats bekandantis Maikui, ir tas vaizdas sukėlė man begalinį malonumą.
-Būk prakeiktas, Maikai,- sušnibždėjo piktai ji. Nusišypsojau parodydamas visus dantis.
Po to ji pradėjo nuo manęs tolti.
Negalvodamas sugriebiau ją už palto nugaros. Ji nustebusi pašoko.
-Ir kur tu taip susiruošei?
Buvau beveuk supykęs matydamas ją šitaip mane paliekant. Man vis dar buvo negana. Ji negalėjo
nueiti, dar ne.
-Na... Namo,- ištarė ji lyg tai būtų akivaizdu.
-Pažadėjau parvežti tave sveiką ir gyvą. Gal įsivaizduoji, kad leisiu tau vairuoti kai tu tokios
būsenos?
Puikiai žinojau, kad jai tai nepatiks - kad aš asmeniškai mačiau jos silpnybę. Bet kokiu atveju man
reikėjo pasitreniruoti prieš kelionę į Sietlą. Pažiūrėti, ar galiu likti su ja vienas uždaroje erdvėje.
-Kokios būsenos?- Pasišiaušė ji.- O kaip mano mašina?
-Alisė tau ją pristatys po pamokų.
Aš atsargiai vedžiau ją link savo mašinos, žinojau, kad toks paprastas dalykas kaip dėlioti kojas
vieną po kitos jai buvo gana sunkus uždavinys.
-Paleisk mane!- sušuko užkliūdama už šaligatvio ir beveik parvirsdama.
Norėjau ją pagauti, bet ji jau spėjo atsitiesti. Turėčiau baigti nuolat ieškoti pretekstų ją paliesti.
Prisiminiau, kaip stengėsi ponia Cop mano atžvilgiu, bet kol kas palikau tai nuošaly. Kol kas turėjau
kitų minčių.
Paleidau ją prie savo mašinos ir ji atsitrenkė į ją atsiremdama. Man reikėjo būti dar atsargesniam
prisimenant jos lygsvaros stoką...
-Na ir švelnumas!
-Atrakinta.
Aš įsitaisiau prie vairo ir užvedžiau mašiną. Ji vis dar stovėjo tiesutėlė, vis dar lauke, tuomet lietus
dvigubai pasmarkėjo o ji juk nemėgo nei šalčio, nei drėgmės. Lietus sušlapino jos tankius palukus ir
dabar jie atrodė labai tamsūs, beveik juodi.
-Aš puikiai galiu ir pati grįžti namo.
Žinoma. Vienintelė bėda buvo tame, kad aš nesugebėjau jos paleisti.
Aš nuleidau langą ir pasilenkiau link jos.
-Lipk, Bella.
Jos akys susiaurėjo ir aš atspėjau, kad ji mąsto ar verta bėgti, ar ne?
-Aš tau prisiekiu, kad jeigu reikės nuvilksiu tave ten už plaukų.- Pažadėjau.
Liūdnas veidas, kurį ji nutaisė suvokusi, kad aš tikrai buvau nusiteikęs taip ir padaryti man sukėlė
juoko priepuolį.
Aukštai iškėlusi smakrą ji atidarė dureles ir įsitaisė. Jos plaukai varvėjo ant odos ir sušiugždėjo
šlapi bateliai.
-Visa tai nereikalinga,- šaltu balsu nusiskundė.
Sakant tiesą ji artodė tikrai sutrikusi. Įjungiau šilumą, kad ji pasijustų truputį jaukiau ir pasigirdo
muzika. Judėjau link išvažiavimo akies krašteliu ją stebėdamas. Aš žiūrėjau į jos burną
stengdamasis išanalizuoti jausmus, kuriuos tai man sukėlė... Prisimenant sekretorės reakciją...
Staiga ji pažvelgė į stereo grotuvą ir iš nuostabos jos akys išsiplėtė.
-Claire de lune?- Atpažino.
Klasikos mėgėja?
-Tu atpažįsti Debussy?
-Ne visada,- atsakė ji,- Mano mama mėgsta klasikinę muziką. Aš atpažįstu tik savo mėgstamiausius
kūrinius.
-Tai taip pat vienas iš mano mėgstamiausių.
Aš pasinėriau į lietaus vaizdą, susimąsčiau. Taigi vis tik radau vieną bendrą mūsų bruožą. Jau buvau
pradėjęs galvoti, kad mes visai skirtingi.
Dabar ji atrodė labiau atsipalaidavusi, taip pat užsižiūrėjusi į lietų tuščiomis akimis. Nutariau
pasinaudoti jos nedėmesingumu ir pabandyti kvėpuoti.
Lėtai įkvėpiau pro nosį.
Galinga.
Rankomis stipriai suspaudžiau vairą. Dėl lietaus ji kvepėjo dar stipriau. Tikrai negalvojau, kad tai
įmanoma. Kvailai pradėjau galvoti apie tai, kokį skonį ji turėtų.
Pasistengiau nuryti savo troškulį, nekreipti dėmesio į deginimą gerklėje, galvoti apie ką nors kita.
-Kaip atrodo tavo mama?- Paklausiau norėdamas atsipalaiduoti.
-Ji panaši į mane, tik gražesnė,- atsakė ji su šypsena.
Abejojau.
-Aš panaši ir į Čarlį,- tęsė ji,- Ji drąsesnė už mane, įnoringesnė.
Taip pat abejojau.
-Neatsakinga, truputį ekscentriška. Jos patiekalai improvizuojami. Aš ją dievinu.
Jos balsas tapo melancholiškas, ji truputį susiraukė.
Ir vėl girdėjau labiau suaugusią moterį nei vaiką.
Aš sustojau prieš jos namus per vėlai prisimindamas, kad neturėjau žinoti, kur ji gyvena. Bet su jos
įžymiu tėvu tai neturėtų pasirodyti keista.
-Bella, kiek tau metų?
Ji turėtų būti vyresnė už savo klasiokus. Gal ji pradėjo eiti į mokyklą vėliau už kitus, gal buvo
palikta kartoti kursą? Vis tik būtų keista...
-Septyniolika.
-Atrodai vyresnė.
Ji nusijuokė.
-Kas tokio juokingo?
-Mama visą laiką kartoja, kad aš gimiau jau trisdešimt penkerių ir kad kiekvienais metais vis
pasenstu.- Pasakojo juokdamasi ir atsiduso.- Juk turi kas nors šeimoje būti suaugęs.
Tai daug ką paaiškino. Dabar jau galėjau matyti... Kaip mamos neatsakingumas paaiškino ypatingą
Bellos atsakomybės jausmą. Ji ko gero suaugo labai greitai, kad padėtų išlaikyti namus. Todėl ji ir
nemėgo kai kas nors ja rūpindavosi - tai buvo jos darbas.
-Tu irgi ne ką panašus į mokinį,- ištarė ji ištraukdama mane iš mano svajų.
Pasiraukiau. Kas kartą, kai aš išlukštendavau vieną jos paslaptį, ji išlukštendavo vieną iš manųjų.
Pakeičiau temą.
-Kodėl tavo mama ištekėjo už Filo?
Prieš atsakydama ji minutę padvejojo.
-Ji... Ji nelabai suaugusi savo amžiui. Manau, kad Filas leidžia jai pasijusti jaunesnei. Ir be to, ji be
proto įsimylėjusi.
Ji nepritardama papurtė galvą.
-Tu pritari?- Paklausiau.
-Koks skirtumas. Aš noriu, kad ji būtų laiminga. O jis yra tai, ko jai reikia.
Šio komentaro geraširdiškumas turėjo mane šokiruoti, tik kad jis labai jau tiko mano nuomonei,
kurią buvau apie ją susidaręs.
-Tai labai dosnu. Aš vis savęs klausiu...
-Ką?
-Ar ji tau grąžintų paslaugą? Koks bebūtų vaikinas, kurį tu išsirinksi?
Tai buvo kvailas klausimas, ir aš net nesugebėjau užduoti jo nevirpančiu balsu. Buvo tikrai idiotiška
mąstyti, kad kas nors priimtų mane į žentus. Be to, visų pirma, būtų kvaila tikėtis kad Bella mane
išsirinks.
-Aš... Aš manau, kad taip,- išstenėjo ji reaguodama į mano gilų žvilgsnį.
Baimė... Ar trauka?
-Bet tai ji mano mama,- pasakė,- tai ne tas pats.
-Taigi, koks nors nelabai gasdinantis vaikinas?
-Ką nori tuo pasakyti?- pajuokavo ji.- Auskarai per visą veidą ir tatuiruočių kolekcija?
-Tai vienas iš galimų apibūdinimų.
Iš mano pusės tai gana švelnus apibūdinimas.
-O koks tavasis?
Ji visada užduodavo blogus klausimus. O gal ir gerus. Į kuriuos, kaip ten bebūtų, aš nenorėjau duoti
atsakymų.
-Ar tu galvoji, kad aš galėčiau atrodyti gasdinantis?- Vis tik bandžiau išlaikyti šypseną.
Ji trumpam susimąstė ir atsakė tyliu bet rimtu balsu:
-Hmm... Taip. Jei to norėtum.
-Ar gasdinu tave čia ir dabar?
Buvau toks rimtas kaip ir ji.
Ji atsakė pernelyg greitai.
-Ne.
Nusišypsojau jau be pastangų. Nemaniau, kad ji buvo sąžininga, bet ir pilnai nemelavo. Ji per mažai
manęs bijojo, kad išvyktų. Staiga susidomėjau, kaip ji sureaguotų, jei jai atskleisčiau, kad kalbasi su
vampyru? Atsitraukiau atgal vien nuo tos minties.
-O tu? Ar papasakosi man apie savo šeimą? Ji turėtų būti įdomesnė nei manoji.
Labiau gasdinanti būtų teisingesnis žodis.
-Ką norėtum sužinoti?- Ištariau nerūpestingai.
-Cullenai tave įsivaikino?
-Taip.
Ji padvejojo, po to tyliai paklausė:
-Kas nutiko tavo tikriems tėvams?
Na, tai nesudėtinga, nereikia net meluoti.
-Jie mirė prieš daug metų.
-Atleisk,- sumurmėjo ji bijodama, kad mane įskaudino.
Ji rūpinosi dėl manęs.
-Aš nelabai prisimenu,- užtikrinau ją,- Karlailas ir Esmėja juos pakeitė prieš daug laiko.
-Tu juos myli,- patvirtino ji.
-Taip,- nusišypsojau,- nemanau, kad yra geresnių už juos.
-Tau labai pasisekė.
-Aš tą žinau.
Taip, kas lietė mano tėvus, tai man tikrai pasisekė.
-O tavo brolis ir sesuo?
Jei leisiu toliau jai klausinėti, turėsiu pradėti meluoti. Pažiūrėjau į laikrodį konstatuodamas, kad
mudviejų laikas jau baigėsi.
-Mano brolis ir sesuo, jau nekalbant apie Rozali ir Emmetą, bus perpykę jei turės laukti po šiuo
potvyniu.
-Atleisk. Tau jau reikia važiuoti.
Ir vis tik ji nepajudėjo. Jai taip pat nesinorėjo, kad mūsų pokalbis nutrūktų. Man tai tikrai, tikrai per
daug patiko.
-O tu iš savo pusės ko gero norėtum susigrąžinti mašiną anksčiau, nei grįš šefas Swanas, kad
nereikėtų pasakoti apie šiandienos nuotykius?
Aš plačiai nusišypsojau prisimindamas jos sutrikusią veido išraišką, kai laikiau ją ant rankų.
-Esu tikra, kad jis jau žino. Forkse nėra vietos paslaptims.
Miestelio pavadinimą ji ištarė su pasibjaurėjimu.
Juokiausi. Kaip gi, be paslapčių.
-Gerai pasilinksmink prie jūros.
Žiūrėjau į lietų žinodamas, kad jis ilgai netruks, bet labai norėjau, kad jis nesibaigtų.
-Puikus oras pasideginti,- pasakiau.
Ką gi, bent jau šeštadienį bus gražu. Jai tai patiks.
-Pasimatysim rytoj?
Susirūpinimas jos balse paglostė mano savimeilę.
-Ne. Mes su Emmetu nusprendėme prailginti savaitgalį.
Pykau pats ant savęs kam man buvo šovusi ši mintis. Visada galėjau pakeisti savo planus, bet... Bet
nebuvo nieko blogiau kaip medžioti apylinkėse. Mano šeimai ir taip jau gana rūpesčių dėl mano
elgesio su Bella, visai nereikia jiems atskleisti, kaip giliai aš jau įklimpęs.
-Kokie jūsų planai?- paklausė ji nusivylusi.
Puiku.
-Pasivaikščiojimas kalnuose Goat Rocks ir stovyklavimas.
Emmetas nekantriai laukė lokių pasirodymo pradžios.
-Ak, gerai. Gerai pasilinksminkit,- pasakė labai nenoriai.
Vieno karto neužteko, jos džiaugsmo nebuvimas man sukėlė begalinį malonumą.
Kol žiūrėjau į ją, mano jausmai jau virto agonija vien nuo minties, kad reikia su ja atsisveikinti, net
jeigu žinojau, kad po kelių dienų ją vėl pamatysiu. Tiktai kad... Ji buvo tokia švelni, tokia gležna.
Atrodė neatsargu paleisti ją iš akiračio, jai bet kas galėjo nutikti, nors ir suvokiau, kad jai dar
daugiau šansų pakliūti į bėdą, kai aš sukiojuosi netoliese.
-Ar sutiktum šį savaitgalį padaryti man paslaugą?- Labai rimtai jos paklausiau.
Ji linktelėjo išplėstomis akimis, nustebinta mano balso rimtumo.
Tik išlik aiškus.
-Neįsižeisk, bet man susidarė įspūdis, kad tu esi iš tų žmonių, kurie traukia bėdas lyg magnetas.
Taigi... Pasistenk neįkristi į vandenį arba likti nepervažiuota kokios mašinos, gerai?
Aš jai liūdnai nusišypsojau, visa širdimi tikėdamasis, kad ji nepastebės liūdesio mano akyse. Kaip
norėjau, kad ji nesidžiaugtų kai manęs nėra šalia, kas benutiktų.
"Bėk, Bella, bėk... Aš tave pernelyg myliu... Tai baigsis geruoju tau arba man."
Mano pajuokavimai ją įžeidė. Ji piktai permetė mane akimis.
-Pamatysim!- Sušuko iššokdama iš mašinos ir užtrenkdama dureles taip stipriai, kaip galėjo.
Kaip įpykęs kačiukas įsitikinęs esantis tigru.
Apvyniojau apie pirštą jos mašinos raktus, kuriuos spėjau išgriebti jai iš kišenės ir šypsodamasis
apsukau mašiną.

MIDNIGHT SUN- 7 skyrius

Kategorija: vampyrai MELODIJA

Grįžau į mokyklą. Pamokos dar nebuvo pasibaigusios ir man teko palaukti. Man tai tiko, nes turėjau
daug ką apmastyti ir man norėjosi pabūti vienam.
Jos kvapas tvyrojo mašinos viduje. Neatidariau langų, stengiausi sugerti jį į save, norėdamas
priprasti prie deginančio troškulio.
Potraukis.
Tai buvo problemėlė, kurios nenumačiau. Šis jausmas turėjo tiek daug skirtingų pusių, tiek daug
skirtingų reikšmių ir stiprumo. Tai skyrėsi nuo meilės, bet vis tik buvo ir bendrų bruožų.
Visiškai nežinojau ar Bella jautė man potraukį. Gal jos minčių tyla mane vis labiau erzino varydama
iš proto, o gal tai aš jau artėjau link ribos.
Bandžiau palyginti jos fizines reakcijas su tomis, kurias mačiau iš kitų, kaip, pavyzdžiui, sekretorės
arba Džesikos Stanley, bet be rezultatų. Tuos pačius požymius - kvėpavimo patankėjimą, greitesnį
širdies plakimą - galima buvo taip pat gerai pritaikyti susidomėjimui kaip ir baimei, šokui arba
susierzinimui. Be to, atrodė labai mažai tikėtina, kad Bella galėtų turėti tokių pat minčių kaip ir
Džesika. Kaip bebūtų, Bella žinojo, kad manyje yra kažkas baisus, nors ir nesuvokė kas būtent. Ji
kartą palietė mano ledinę odą ir iš karto atitraukė ranką.
Ir vis gi... Dabar, kai pergalvojau tuos vaizdus, kurie man taip nepatiko, jeigu Džesikos vietoje būtų
buvusi Bella...
Mano kvėpavimas pagreitėjo vis stipriau uždegdamas mano gerklę.
O jeigu Bella isivaizduotų mane ją apkabinant ir įkalinant ją glėbyje? Jausdama mane ją tvirtai
prispaudžiantį prie krūtinės, pakeliantį pirštus link jos smakro? Švelniai ranka nubraukiantį jos
plaukus nuo raustančio veido? Pervedantį pirštais per jos lūpų kontūrus? Palenkiantį veidą taip arti
josios, kad jausčiau jos kvėpavimą ant savo lūpų? Pasilenkiantį dar arčiau...
Ir tuoj pat išplėšiau save iš to sapno puikiai žinodamas, kas nutiktų, jeigu Džesikos vietoje būtų
Bella ir aš pernelyg arti pasilenkčiau.
Tai buvo neišsprendžiama problema, nes aš iš savo pusės jaučiau patį tikriausią potraukį.
Ar tikrai norėjau, kad Bella jaustų man tokį potraukį, kaip moteris vyrui?
Tai buvo blogas klausimas. Geras klausimas būtų: ar turėčiau to norėti, ir atsakymas buvo - ne. Nes
aš nebuvau žmogus, ir kad jos atžvilgiu tai būtų neteisinga.
Iš visos širdies troškau būti normaliu žmogumi, kad galėčiau priglausti ją prie savęs nerizikuodamas
jos gyvybe. Kad galėčiau įvykdyti visas savo fantazijas, kurios nesibaigtų jos krauju ant mano
rankų, mano krauju pasruvusiomis akimis.
Susidomėti šia mergaite buvo tikrai neatleistina. Kokius gi santykius galėčiau jai pasiūlyti, jeigu
negaliu net jos paliesti?
Užsidengiau veidą rankomis.
Kiek galėjau prisiminti, tokio sąmyšio dar niekada nepatyriau, net kai buvau žmogus. Dabar
jaučiausi tikrai žmoniškai. Kažkada, kai dar buvau žmogumi, visos mano mintys sukosi tik apie
karinę garbę ir šlovę. Didysis karas viską siaubė didžiąją mano paauglystės dalį, man trūko tik
devynių mėnesių iki mano aštuonioliktojo gimtadienio, kai Ispanijos gripas mane pasiglemžė. Man
liko tik blankūs prisiminimai apie mano žmoniškąjį gyvenimą, kiekvienais metais tampantys vis
labiau miglotais. Vis dar prisiminiau savo motiną ir mano krūtinę vėl užplūdo skausmas išvydus jos
veidą. Prisiminiau, kaip labai ji nekentė ateities, kuri manęs laukė, kiekvieną vakarą melsdamasi,
kad tas baisus karas pagaliau baigtųsi. Prisiminiau, kad niekada nejutau švelnumo savo gyvenime.
Išskyrus mano motiną, niekam nejaučiau švelnių jausmų.
Man tai buvo labai nauja. Neturėjau su kuo jų palyginti, jokio pavyzdžio.
Meilė, kurią jaučiau Bellai, mane užklupo netikėtai ir darėsi vis stipresnė. Aš troškau ją liesti. Ar ji
jautė tą patį, ką ir aš?
"Tai neturi jokios reikšmės,"- bandžiau pats save įtikinti.
Žvelgiau į savo baltas rankas nekęsdamas jų šaltumo, jų kietumo, jų nežmoniškos jėgos...
Krūptelėjau, kai keleivio durelės prasivėrė.
"Cha, užklupau iš netyčių! Tai pirmas kartas."- Džiaugėsi Emmetas įkrisdamas į sėdynę šalia
manęs.
-Lažinuosi, kad ponia Goff galvoja, jog tu vartoji narkotikus, paskutiniu laiku tu labai nepastovus.
Kur buvai prapuolęs šiandien?
-Aš... Atlikau gerą darbą.
"Hmm?"
-Na, tokį kaip pasirūpinti ligoniu.
Tai jį tik dar labiau sutrikdė, po to jis įkvėpė mašinoje tvyrantį kvapą.
-Ak. Ir vėl ji?
Susiraukiau.
"Tai jau darosi tikrai keista."
-Tavo nuomonės aš neklausiau,- piktai atkirtau.
Jis dar kartą įkvėpė.
-O ji tikrai skaniai kvepia, ar ne?
Dar jam nebaigus sakinio iš mano burnos pasigirdo urzgimas lyg instinktyvus atsakymas.
-Ei, raminkis, vaiki. Aš tik konstatuoju faktą.
Tą akimirką likusieji prisiartino prie mašinos. Rozali iš karto užuodė kvapą ir mestelėjo mano pusėn
piktą žvilgsnį, vis dar taip pat susierzinusi. Klausiau savęs, kas su ja negerai, bet viskas, ką girdėjau
iš jos pusės, buvo tik nesibaigiantys įžeidinėjimai.
Džaspero reakcija man taip pat nepatiko. Skirtingai nuo Emmeto jam Bellos kvapas tikrai patiko.
Ne tai, kad jos kvapas jiems sukeltų tokias pačias emocijas kaip ir man, bet jiems jis pasirodė jų
skonio, ir man tai nepatiko. Džasperas vis dar nemokėjo kontroliuoti savo impulsų...
Alisė prišoko prie lango iš mano pusės ir ištiesė ranką, laukdama Bellos mašinos raktų.
-Paprasčiausiai mačiau save tai darančią.- Pratarė ji kaip visuomet paslaptingai.- Bet tau teks viską
vėliau paaiškinti.
-Tai dar nereiškia, kad...
-Žinau, žinau. Dar palauksiu. Dabar jau nebeilgai.
Aš atsidusau ir ištiesiau jai raktus.
Mintimis sekiau ją iki Bellos namo. Lietaus lašai krito smarkiai lyg švinas. Nė neabejojau, kad per
visą tą lietaus triukšmą Bella neišgirs grįžtant mašinos. Žvelgiau į jos langą, bet ji nepasirodė. Gal
jos nebuvo namie. Nesigirdėjo jokių minčių.
Mane labai liūdino tai, kad negalėjau išgirsti net menkos dalies minčių, kad sužinočiau ar ji ten
buvo - kad ji buvo laiminga, ar bent jau sveika ir gyva.
Alisė jau apsisuko grįžti, ir mes kartu bėgome link namų. Kelyje nieko nebuvo, todėl užtrukome tik
kelias minutes. Visi susirinkę namie atsidavėme savo mėgstamiems užsiėmimams.
Emmetas su Džasperu žaidė sudėtingą šachmatų žaidimą, išsidėlioję aštuonias lentas viena šalia
kitos, užėmę beveik visą plotą prie užpakalinės sienos, ir susigalvoję savo daug viską
komplikuojančias taisykles. Su manim jie nenorėjo žaisti. Dabar tik Alisė sutikdavo su manim
pažaisti šachmatais.
Alisė įsitaisė prie savo kompiuterio ir iš pasigirdusio muzikinio fono supratau, kad ką tik įjungė
monitorius. Alisė darbavosi kurdama projektą atnaujinti Rozali garderobą, bet pastaroji šiandien
neatėjo su ja pasėdėti, jos ranka nepadėjo Alisei piešti ant specialaus liečiamojo ekrano. Mums su
Karlailu teko gerokai paplušėti, kad jis pradėtų tinkamai veikti, nes tokie išradimai smarkiai
reaguoja į temperatūros pokyčius. Ne, šiandien Rozali ,vis dar paniurusi, sėdėjo ant sofos nuolat
bekeisdama televizijos kanalus. Girdėjau ją svarstančią, ar nereikėtų nueiti į garažą pasikrapštyti
prie BMW.
Esmėja buvo įsigilinusi į muilo operą antrame aukšte.
Alisė kilstelėjo galvą, pažvelgė į šachmatų lentas ir tyliai sukuždėjo Džasperui, koks bus sekantis
Emmeto ėjimas. Emmetas sėdėjo ant žemės atsukęs jai nugarą. Išlaikęs savo atsipalaidavusią ir
idealiai ramią veido išraišką Džasperas nukirto Emmeto bokštą. Kas dėl manęs, tai aš patraukiau, po
tokio ilgo laiko tarpo, kad man net buvo truputį gėda, prie nuostabaus pianino, stovinčio prieš pat
įėjimą į holą. Perbėgau pirštais per klavišus įsiklausydamas į garsą. Jis vis dar buvo idealiai
suderintas.
Antrame aukšte Esmėja pertraukė savo užsiėmimą ir įsiklausė.
Pradėjau pirmas gaidas melodijos, kuri sukosi mano galvoje nuo šios popietės, džiaugdamasis, nes
ji skambėjo dar gražiau nei buvau įsivaizdavęs.
"Edwardas ir vėl pradėjo groti,"- džiaugėsi Esmėja, o jos veidą nušvietė plati šypsena. Ji lėtai pakilo
ir prisiartino link laiptų.
Pridėjau harmoningą foną vis tik išlaikydamas pagrindinę melodiją.
Esmėja tyliai atsiduso ir pasirėmė galvą rankomis atsisėdusi ant viršutinių laiptų.
"Nauja daina. Kiek daug praėjo laiko. Koks gražus kūrinys."
Leidau melodijai ir toliau plėtotis pereidamas į Fa akordų tonus.
"Edwardas pradėjo iš naujo kurti?"- Tingiai pagalvojo Rozali sugrieždama dantimis.
Tą akimirką ji pasidavė ir aš galėjau pamatyti, kas slėpėsi už jos neišmatuojamo pykčio. Supratau,
kodėl paskutiniu metu ji taip niršo ant manęs. Ir kodėl būtų nužudžiusi Bellą be jokio sąžinės
graužimo ir netgi su palengvėjimu.
Juk Rozali viskas ir visada sukosi apie jos išdidumą.
Staiga muzika nutilo ir aš garsiai nusikvatojau net nespėjęs pagalvoti apie susilaikymą, juokas, kurį
pasistengiau nutildyti ranka prisidengdamas burną.
Rozali atsisuko į mane žiūrėdama piktu bet liūdnu žvilgsniu.
Emmetas su Džasperu taip pat įsispoksojo į mane, ir aš išgirdau sunerimstant Esmėją. Ji įpuolė į
kambarį isižiūrėdama į mane ir Rozali.
-Edwardai, nesustok,- paskatino mane sušvelnindama įtampą.
Pradėjau vėl groti atsukdamas Rozali savo nugarą, bet nesugebėdamas sulaikyti vis platėjančios
šypsenos. Rozali pašoko ir pykdama dideliais žingsniais išėjo iš kambario. Labiau supykusi nei
susigėdusi. Bet vis tik pakankamai susigėdusi.
"Tik prasitark apie tai nors žodžiu ir aš tave išginsiu kaip šunį."
Sulaikiau naują juoko priepuolį.
-Kas nutiko, Rozali?- Pašaukė ją Emmetas. Ji neatsisuko. Ji ėjo tolyn tiesi kaip styga, kol pasiekė
garažą ir palindo po BMW, kad ilgam užsimirštų.
-Kas čia vyksta?- Atsisuko į mane Emmetas.
-Neturiu nė menkiausio supratimo,- meluodamas šypsojausi.
Emmetas susierzinęs suzirzė.
-Grok, grok,- paskatino mane Esmėja kai mano rankos vėl trumpam sustojo.
Aš tęsiau muziką, kuomet ji priėjo ir atsistojo man už nugaros uždėdama rankas man ant pečių.
Melodija vis tobulėjo, bet negalėjau jos užbaigti. Pabandžiau skirtingus perėjimus ir vis tik kažko
trūko.
-Ar tas nuostabus kūrinys turi pavadinimą?- Paklausė Esmėja.
-Kol kas ne.
-Ar jis susijęs su kokia istorija?- Jos lūpos išsilenkė į šypseną.
Ją tikrai nudžiugino tai, kad aš vėl pradėjau groti, ir aš labai susigėdau taip ilgai negrojęs. Buvau
tikras egoistas.
-Manau, kad tai... Lopšinė.
Suradau tinkamą perėjimą, muzika pradėjo įgyti gyvybės.
-Lopšinė...- Pakartojo ji.
Reikalas tame, kad ši melodija iš tikro buvo susijusi su istorija, ir kai aš ją pamačiau, pirštai jau
pradėjo lakstyti be pastangų. Istorija mergaitės, miegančios siauroje lovoje, jos tamsūs plaukai,
tankūs ir išsisklaidę ant pagalvės lyg jūros bangos...
Alisė paliko Džasperą, palikdamą jį kapstytis vieną, ir atsisėdo ant suolelio šalia manęs. Savo dailiu
sopranu ji uždainavo mano melodiją dviem oktavomis aukščiau.
-Man tai patinka,- sumurmėjau,- ką galvoji apie tai?
Pridėjau prie jos balso gražų muzikinį foną, mano rankos sklendė klavišais vis tobulindamos
melodiją, suteikiančios jai naują prasmę.
Ji suprato muzikos tempą ir vėl uždainavo.
-Taip, tobula.- Sutikau su jos melodija.
Esmėja suspaudė mano pečius.
Bet dabar jau galėjau justi pabaigą, Alisės balsas išsiskyrė iš melodijos suteikdamas naują atspalvį.
Jau galėjau matyti kaip melodija baigsis, nes ta mieganti mergaitė buvo buvo tobula tokia, kokia
yra, ir bet koks pasikeitimas būtų labai blogas ar liūdnas. Prieš šį suvokimą melodija sulėtėjo ir
pradėjo skambėti pora oktavų žemiau. Alisės balsas jį pasekė taip pat nusileisdamas žemiau ir
tapdamas duslesnis, kokie balsai būdavo būdingi vienuolių choralams.
Sugrojau paskutines natas ir inktelėjau galvą.
Esmėja paglostė mano plaukus.
"Viskas bus gerai, Edwardai. Tau pasiseks, ir viskas eis tik geryn. Tu nusipelnei laimės, sūnau.
Likimas tau skolingas."
-Ačiū,- ištariau trokšdamas tuo patikėti.
"Žinai, meilė niekada nebūna tikra dovana."
Aš liūdnai nusijuokiau.
"Tik tu iš visų šios žemės gyventojų gali išspresti tokią dilemą. Tu pats geriausias ir stipriausias iš
mūsų."
Atsidusau. Visos motinos taip šneka.
Esmėja vis dar tryško džiaugsmu galvodama, kad po viso to laiko kažkas sugebėjo paliesti mono
širdį, ir jai buvo visiškai nusispjauti ant tragiškos istorijos potekstės. Ji taip ilgai galvojo, kas aš
visada liksiu vienišas...
"Ji tave mylės, tikrai taip manau."- Pasakė užkirsdama kelią mano dvejonėms.- "Jeigu tik ji
protinga,"- nusišypsojo,- "Bet man sunku pagalvoti, kad kas nors gali būti toks kvailas ir
nepamatyti, koks žmogus tu esi."
-Mama, gana, tu verti mane parausti,- pajuokavau.
Jos žodžiai, nors ir nelabai tikėtini, mane paskatino.
Alisė nusijuokė ir kaire ranka užgrojo "Širdį ir Sielą". Aš nusijuokiau ir prisidėjau prie jos.
Ji linktelėjo, po to atsiduso.
-Tikėjausi, kad papasakosi, kodėl tyčiojaisi iš Rozali.- Pradėjo ji.- Bet matau, kad vis tiek nieko
nepasakysi.
-Teisingai.
Ji sugnybė mano ausį.
-Alise, buk gera,- įsikišo Esmėja,- Edwardas tikras džentelmenas.
-Bet aš noriu žinoti.
Nusijuokiau iš jos nusiskundimo. Po to pasiūliau Esmėjai prisiartinti ir užgrojau jos mėgstamiausią
kūrinį, mano liudijimą apie jos ir Karlailo meilę, kurią taip ilgai stebėjau.
-Ačiū, brangusis,- ištarė ji vėl suspausdama mano pečius.
Man nereikėjo susikaupti, kad sugročiau tokią pažįstamą melodiją. Todėl vietoj to aš galvojau apie
Rozali, vis dar užsikasusią garaže, ir tas vaizdas išspaudė man šypseną.
Aš pats tik visai neseniai suvokiau pavydo jausmą ir pajutau Rozali užuojautą. Tai tikrai labai
skaudus jausmas. Žinoma, jos pavydas buvo mažutis palyginti su manuoju, tūkstantį kartų
stipresniu.
Pradėjau svarstyti, koks būtų Rozali gyvenimas ir charakteris, jeigu ji nebūtų tokia graži. Ar ji būtų
buvusi laimingesnė jeigu jos grožis nebūtų pirmenybė jos gyvenime? Ką gi, visiškai nereikalingi
klausimai, nes praeitis lieka kaip buvusi, ji visada buvo pati gražiausia. Net kai ji dar buvo
žmogumi į ją visada atkreipdavo dėmesį. Ji tuo nesiskundė, priešingai, jai visada patikdavo išsiskirti
iš kitų. Vienas charakterio bruožas, kuris nepasikeitė tapus nemirtinga.
Visa tai žinant nebuvo keista, kad ji buvo įsižeidusi nuo pat mūsų pirmo susitikimo, juk aš niekada
nereagavau į jos grožį kaip kiti vyrai, kurios ji pažinojo. Reikalas ne tame, kad ji būtų manęs
troškusi, tikrai ne. Bet tai, kad ji manęs netraukė, labai ją įžeidė. Ji buvo pripratusi tapti pagrindine
visų vyrų fantazijų dalimi.
Su Karlailu ir Džasperu viskas buvo skirtingai - jie jau buvo suradę savo antrąją pusę. Kas dėl
manęs, tai aš buvau laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų ir vis tik ja nesidomėjau.
Ilgą laiką galvojau, kad ji jau pamiršo šią nuoskaudą, tai įvyko taip seniai...
Ir tikra tiesa, kad ilgą laiką ji buvo visa tai pamiršusi. Kol pagaliau aš sutikau būtybę, kurios grožis
atkreipė mano dėmesį.
Rozali buvo įsitikinusi, kad jeigu jos grožis man nepadarė jokio įspūdžio, reiškia, niekada ir niekas
manęs nesudomins. Jos pyktis sustiprėjo tą dieną, kai aš išgelbėjau Bellą, nes ji anksčiau už kitus
atspėjo mano jausmus.
Aš užgavau Rozali jausmus parodydamas, kad nereikšminga žmogiška mergaitė traukia mane
labiau už ją.
Nuslopinau naują juoko priepuolį.
Tiesą sakant, susirūpinau Rozali požiūriu į Bellą. Rozali ji atrodė tokia kaip ir kiti. Kaip ji galėjo
taip galvoti? Man tai atrodė nesuvokiama. Tai buvo pats tikriausias pavydas.
-Ak,- staiga pratarė Alisė,- žinai ką, Džasperai?
Pamačiau tai, ką ji galvojo ir mano rankos sustingo.
-Ne,- atsakė jis.
-Piteris ir Šarlotė atvyksta į svečius kitą savaitę! Jie jau netoliese, argi ne nuostabu?
-Kas nutiko, Edwardai?- Paklausė Esmėja pajutusi mano įsitempusius pečius.
-Piteris ir Šarlotė atvyksta į Forksą?- Išstenėjau.
Ji pasisuko mano pusėn.
-Tik ramiai, Edwardai. Tai juk ne pirmas kartas.
Mano žandikauliai susirakino. Taip, tai buvo pirmas kartas nuo to, kai čia pasirodė Bella. Ne tik
man vienam patinka jos kvapas.
-Jie niekada nemedžioja mūsų apylinkėse,- susiraukė Alisė,- tu tai žinai.
Tai buvo faktas. Tik kad Džaspero brolis ir ta maža vampyriukė nesilaikė mūsų maitinimosi
principų. Kas dėl Bellos, tai jais negalėjau pasitikėti.
-Kada?- Reikliai paklausiau.
Ji pasiraukė bet atsakė:
-Pirmadienį ryte.
"Niekas nenuskriaus Bellos."- Pridėjo savo mintyse.
-Tikrai ne.- Pritariau atsukdamas jai nugarą.- Emmetai, tu pasiruošęs?
-Maniau, kad išvykstame rytoj ryte?
-Mes grįšime sekmadienio naktį. Galime keliauti kada tik panorėsi.
-Gerai. Tik leisk atsisveikinti su Rozali.
-Žinoma.
Žinant, kaip ji šiuo metu jautėsi, tai ilgai neužtruks.
"Edwardai, tu tikrai pametei galvą."- Pagalvojo jis išeidamas iš kambario.
-Tu, ko gero, teisus.
-Sugrok dar kartą naują kūrinį,- tyliai paprašė Esmėja.
-Jeigu tik tikrai to nori,- jai nusileidau.
Vis tik nelabai troškau iš naujo sugroti tą melodiją, kurios pabaiga buvo neišvengiama, pabaiga,
kuri vertė mane kentėti taip, kaip niekada anksčiau. Kurį laiką buvau paskendęs savo mintyse, po to
ištraukiau iš kišenės butelio kamštelį ir padėjau jį ant pianino. Man truputi palengvejo prisiminus
jos pirmąjį "taip".
Linktelėjau pats sau ir pradėjau groti.
Esmėja su Alise pasikeitė žvilgsniais, bet nė viena iš jų nieko nepaklausė.

*******

-Tau niekada nesakė, kad negražu žaisti su maistu?-Paklausiau Emmeto.

-Nagi, Edwardai,- nusišypsodamas ir atsisukdamas į mane pratarė pastarasis.
Lokys pasinaudojo jo dėmesio stoka ir trinktelėjo savo galinga letena Emmetui į krūtinę. Aštriais
lyg ašmenys nagais jis perrėžė Emmeto marškinius ir įdrėskė odą.
Pasigirdęs urzgimas išgasdino lokį.
"Po galais, tuos marškinius man dovanojo Rozali!"
Emmetas susikaupė ties įpykusiu žvėrimi.
Aš atsidusau ir atsisėdau ant uolos puikiai tikusios tam reikalui. Tai truputį užtruks.
Bet Emmetas jau beveik baigė. Jis leido lokiui pabandyti dar kartą trinktelėti jam į galvą savo
letena, juokdamasis pamatęs, kaip žvėris nustebo suprasdamas, kad tai visai neveiksminga. Lokys
suurzgė ir Emmetas jam atsakė urzgimu. Po to jis lokį apkabino nekreipdamas dėmesio, kad tas
buvo visa galva už jį aukštesnis stovėdamas ant dviejų kojų. Jų smūgiai susikirto ir jie nukrito ant
žemės pakeliui išraudami akacijų krūmą. Lokio nusiskundimai baigėsi tylia dejone.
Po kelių minučių Emmetas prišuoliavo prie manęs, vis dar belaukiančio ant olos. Jo marškiniai
buvo virtę į skutus, sukruvinti, pasidengę sakais ir prie jų prilipusiais šeriais. Jo tamsūs banguoti
plaukai netvarkingai sukritę ant galvos. Veide švietė plati pasitenkinimo šypsena.
-Šitas buvo stiprus. Beveik galėjau jausti jo įbrėžimus.
-Tu tikras vaikas, Emmetai.
Jis nužvelgė mano tvarkingą aprangą.
-Tu nesugebėjai prigauti pumos?
-Žinoma, kad sugebėjau. Tik skirtingai nuo tavęs aš moku švariai pavalgyti.
Emmetas nusikvatojo skaidriu juoku.
-Kaip norėčiau, kad jie būtų stipresni. Būtų daug linksmiau.
-Niekas tavęs neprašė muštis su savo patiekalu.
-Taigi, bet su kuo daugiau galiu pasimušti? Tu su Alise sukčiaujate, Rozali bijo dėl savo
šukuosenos, o Esmėja eina iš proto kai susiimame su Džasperu.
-Tikra tiesa, nelengvas tavo gyvenimas...
Emmetas šyptelėjo susikūprindamas, lyg sunkus svoris slėgtų jo pečius.
-Nagi, Edwardai, išjunk trumpam savo sugebėjimus ir eikš susiimti sąžiningai.
-Aš negaliu išjungti savo sugebėjimų,- priminiau jam.
-Nesuprantu, kaip ta mergaitė sugeba laikyti tave nuošalėje. Gal ji man duotų kokį patarimą?
-Aš tau draudžiu prie jos artintis!- Suurzgiau pro sukąstus dantis jau be jokios geros nuotaikos.
-Ak, atrodo, užgavau skaudamą vietą.
Atsidusau. Emmetas prisėdo šalia manęs.
-Atleisk. Žinau, kad šiuo metu tau sunku. Aš tikrai stengiuosi nepasirodyti nejausmingu kretinu, bet
tokia jau mano prigimtis...
Jis palaukė kol aš nusijuoksiu iš jo pokšto, po to vėl surimtėjo.
"Rimtas, visada rimtas. Kuo tu dabar susirūpinęs?"
-Aš galvoju apie ją. Tiksliau, aš sunerimęs dėl jos.
-Bet kuo gi ji rizikuoja? Tu juk šalia!
Ir vėl jo juokelis manęs nepaveikė, bet atsakiau į klausimą:
-Ar tu niekada nepastebėjai, kokie jie trapūs? Ar įsivaizduoji, kiek daug blogų dalykų gali nutikti
žmonėms?
-Ne visai. Bet manau, kad suprantu, ką tu nori pasakyti. Pirmą kartą prieš lokį aš tikrai buvau
juokingas.
-Lokiai...- Sumurmėjau pridėdamas juos prie rizikos faktorių.- Pažįstant Bellą, ji tikrai pritrauks
bent vieną iš jų su savo amžinom nesėkmėm. Lokys sugalvoja pasivaikščioti mieste. Aišku, kad
visų pirma jis patrauktų pas Bellą!
-Ar nors suvoki, kad dabar jau ir kalbi kaip beprotis?
-Įsivaizduok trumpam, kad Rozali yra žmoniška, Emmetai. Ir kad ji gali bet kuriuo metu sutikti
lokį... Arba susirgti... Arba prarasti svorio... Arba nukristi nuo laiptų... Arba pasigauti rimtą ligą?
Iš mano burnos pasipylė žodžių lavina. Man palengvėjo garsiai išsakius tai, apie ką galvojau visą
savaitgalį.
-Gaisrai, žemės drebėjimai, tornadai! Po galais! Kada paskutinį kartą žiūrėjai žinias? Ar matei
viską, kas jiems nutinka? Vagystės, nužudymai!
Stipriai sukandau dantis vien nuo minties, kad kitas žmogus galėtų ją įskaudinti, beveik nebegalėjau
įkvėpti.
-Oho! Gal jau nusiramink, vaiki! Čia juk Forksas, atsimeni? Blogiausia, kas jai gali nutikti, tai
sušlapti nuo lietaus...- Pratarė kilstelėdamas pečius.
-Aš tikrai pradedu galvoti, kad ji paženklinta nesėkmės ženklu, Emmetai. Pažvelk tiesai į akis: iš bet
kurios vietos žemėje, ji patenka į miestelį, kur, tarp kitko, gana aktyvi vampyrų populiacija.
-Taip, bet mes juk vegetarai. Čia jau šiokia tokia sėkmė, argi ne?
-Su jos kvapu? Ne, čia tikra nesėkmė. Netgi dar blogiau žinant, kaip aš reaguoju į jos kvapą.-
Pratariau žvelgdamas sau į rankas ir dar kartą jų nekęsdamas.
-Tiktai kad be Karlailo tu esi geriausiai save kontroliuojantis vampyras. Jai vis tik pasisekė.
-O furgonas?
-Tik nelaimingas atsitikimas.
-Tau reikėjo pamatyti jį lekiant į Bellą, vėl ir vėl. Prisiekiu, atrodė, lyg mergaitė butų tapusi
magnetu.
-Bet tu juk buvai ten. Jai ir vėl pasisekė.
-Ak, nejaugi? Negi tai ne blogiausia, kas gali nutikti žmogui, kad vienas vampyras jį įsimylėtų?
Kurį laiką Emmetas svarstė. Jis prisiminė mergaitę ir jam tas vaizdas pasirodė neįdomus.
"Nesuprantu, kuo ji tave taip traukia?"
-Na, o aš tikrai nematau jokio Rozali grožio.- Įsižeidęs atrėžiau.- Jai atrodo, kad niekas kitas negali
jai prilygti.
-Įtariu, kad čia ne tuščios kalbos...- Pabandė sušvelninti situaciją Emmetas.
-Aš nežinau, kas su ja negerai,- melavau velniškai išsišiepęs.
Pamačiau, ką jis ruošiasi daryti ir iš karto užkirtau tam kelią. Jis staiga puolė stumti mane nuo olos
ir akmuo įskilo nuo mūsų svorio.
-Sukčius.- Pratarė Emmetas.
Laukiau, kol jis pabandys dar kartą, bet jo mintys jau tekėjo kita linkme. Jis įsivaizdavo Bellą, bet šį
kartą balta oda ir krauju pasruvusiomis akimis.
-Ne...- Sušnibždėjau.
-Bent jau nebeturėtum rūpesčio dėl jos mirtingumo. Ir nebereikėtų stengtis jos neužmušti. Tai juk
tobulas sprendimas.
-Tobulas tau ar jai?
-Tau.- Ramiai ištarė Emmetas rimtu balsu.
Nusijuokiau be jokio džiaugsmo.
-Neteisingas atsakymas.- Paniuręs pasakiau.
-Man visai patinka būti vampyru.
-O Rozali ne.
Jis atsiduso. Abu gerai žinojome, kad Rozali padarytų bet ką, kad atgautų savo gyvenimą. Netgi
paliktų Emmetą.
-Taip, tu teisus,- ramiai sutiko Emmetas.
-Aš negaliu... Aš neturiu... Aš nesužlygdysiu Bellos gyvenimo. Negi nejaustum to paties, jeigu jos
vietoje būtų Rozali?
Emmetas kiek pasvarstė.
"Taigi, tu tikrai ją myli."
-Negaliu net apsakyti, kaip labai! Ši mergaitė man staiga tapo visatos centru. Visa kita nebesvarbu
jeigu jos nėra.
-Bet tu nesiruoši jos perversti. Ji juk negyvens amžinai, Edwardai.
-Žinau...- Suinkščiau.
"Be to, pats sakei, kad ji labai trapi."
-Patikėk, tą aš taip pat žinau.
Emmetui visada trūko takto, ir tokie pokalbiai buvo jo silpnoji vieta. Jis truputį virpėjo tikrai
stengdamasis dėl nieko neįsižeisti.
"Bet ar tu nors gali ją paliesti? Tai yra... Jeigu tu ją myli, na, ar tu nenori jos liesti?
Emmetas ir Rozali vienas kitą mylėjo tikrai fiziškai. Jam buvo sunku suprasti, kad galima mylėti be
fizinio prisilietimo.
-Negaliu sau leisti apie tai net pagalvoti, Emmetai,- atsidusau.
-Oho... Tai kokia gi išeitis tau lieka?
-Nežinau. Vis dar ieškau būdo ją palikti. Tik kol kas nesugebu net laikytis atokiau nuo jos...
Su begaliniu palengvėjimu suvokiau, kas nedarau nieko blogo pasilikdamas, ypač dėl Piterio ir
Šarlotės atvykimo. Šiuo metu jai bus saugiau, jeigu aš būsiu šalia, o ne stengsiuosi laikytis nuo jos
atokiau. Kol kas aš vaidinsiu jos gynėjo rolę.
Ši mintis mane suerzino - jau dabar labai troškau tuoj pat pradėti vykdyti savo užduotį.
"Apie ką tu galvoji?"- Paklausė Emmetas pamatęs pokyčius mano veide.
-Šią akimirką,- pratariau atsipalaidavęs,- mirštu iš noro lėkti į Forksą ir patikrinti, ar jai viskas gerai.
Nežinau ar ištversiu iki sekmadieniio vakaro...
-Ne, ne, ne! Tu nekeliausi namo anksčiau nei suplanuota. Rozali reikia laiko nusiraminti! Nagi,
prašau... Dėl manęs!
-Aš pabandysiu,- dvejodamas pratariau.
Emmetas trinktelėjo per mano kišenę, kurioje gulėjo mobilusis telefonas.
-Alisė jau būtų paskambinusi, jeigu tavo panikos krizė butų buvusi pagrįsta.
Susiraukiau.
-Gerai, gerai. Bet grįšime sekmadienį, ne vėliau.
-Kur mums skubėti? Be to, sekmadienį švies saulė. Alisė numatė, kad mes neisim į mokyklą iki
antradienio.
Greitai papurčiau galvą.
-Piteris ir Šarlotė moka susilaikyti.
-Emmetai, man nusispjaut. Žinant Bellos nesėkmių traukimą, ji kaip tik eis pasivaikščioti po mišką
blogiausiu momentu...
Net suvirpėjau nuo tos minties.
-Piteris nepasižymi savęs kontroliavimu,- pridūriau,- mes grįšim sekmadienį.
Emmetas atsiduso.
"Tikrai kaip beprotis."

*******

Bella ramiai miegojo, kai aš įlipau pro jos langą ankstų pirmadienio rytą. Šį kartą aš prisiminiau
pasiimti aliejaus ir dabar langas prasivėrė be jokio garso.
Matydamas, kaip jos plaukai buvo išsisklaidę ant pagalvės, aš galėjau pasakyti, kad ji miegojo
neramiau nei praeitą kartą. Ji buvo susidėjusi abi rankas po skruostu lyg mažas vaikas, jos burna
buvo truputį praverta. Galėjau jausti iš jos sklindantį tolygų kvėpavimą.
Tai buvo neįtikėtinas palengvėjimas, stovėti čia ir žiūrėti į ją miegančią. Pagaliau suvokiau tai, ko
nesugebėjau anksčiau, kol dar nebuvau su šia problema susidūręs kaktomuša: kai būdavau toli nuo
jos, man buvo vis blogiau.
Deja, tuo pačiu nebuvo nė kiek geriau ir kai buvau šalia jos. Atsidusau, leisdamas ugniai užvalduti
mano gerklę. Pernelyg ilgai prabuvau toli nuo jos. Laikas, kurį praleidau nejausdamas šio skausmo
ir būdamas toli nuo jos dabar privertė mane viską pajusti dar aštriau. Buvo taip pavojinga, kad aš
bijojau priklupti prie jos lovos ir perskaityti jos knygų pavadinimus. Norėjau žinoti viską apie
istorijas, užpildžiusias jos mintis, bet bijojau dėl savo troškulio, persigandęs nuo minties, kad jeigu
leisiu sau truputį prisiartinti, po to norėsiu būti vis arčiau ir arčiau jos...
Kokios šiltos ir švelnios atrodė jos lūpos... Galėjau įsivaizduoti jas liečiantis. Vos vos, pirštų
galiukais...
Būtent tokių klaidų ir reikėjo išvengti.
Akimis perbėgau jos veidą vėl ir vėl ieškodamas pokyčių. Žmonės nepaliaujamai nuolat keitėsi.
Ji atrodė... Pavargusi. Lyg būtų nepakankamai miegojusi. Ar ji buvo kur nors išėjusi?
Tyliai ir ironiškai nusijuokiau iš savo kančios. Koks mano reikalas, jeigu ji buvo kur išėjusi? Ji
nebuvo mano daiktas. Ji man nepriklausė.
Ne, man ji nepriklausė, ir mane tai be proto liūdino.
Viena jos ranka pasisuko ir aš galėjau pamatyti, kad jos delnas buvo nubrozdintas. Ji susižeidė? Net
jeigu tai tebuvo mažmožis, aš labai susirūpinau. Matant, kurioje vietoje ji nusibrozdino, ji ko gero ir
vėl suklupo. Viską pergalvojus, man tai pasirodė tinkamas paaiškinimas.
Šiek tiek guodė mintis, kad ne visada reikės girdėti jos mintis, kad kai ką suprasčiau. Dabar mes juk
buvome draugai - na, bent jau bandėme jais būti. Dabar galėsiu užduoti jai klausimų apie praėjusį
savaitgalį ir netgi apie tai, ką ji veikė vakar vakare, kad atrodo tokia pavargusi. Galėsiu paklausti
jos, kas nutiko jos rankoms. Galėsiu netgi nusijuokti, kai ji patvirtins mano teoriją.
Švelniai nusišypsojau mąstydamas apie tai, ar ji nebuvo įkritusi į vandenyną? Klausdamas savęs, ar
ji gerai pasilinksmino, kai manęs nebuvo šalia. Ar ji galvojo apie mane? Ar jai manęs trūko, net
jeigu tai būtų niekis palyginti su tuo, kaip man jos trūko.
Pabandžiau ją įsivaizduoti paplūdimyje, nušviestą saulės spindulių. Žinoma, vaizdas nebuvo
tobulas, nes tą paplūdimį aš buvau matęs tik nuotraukose.
Pasijutau nejaukiai galvodamas apie tai, dėl kokių priežasčių man negalima eiti į tą paplūdimį, kuris
buvo vos už minutės kelio bėgte nuo mano namų. Bella praleido visą dieną La Push - vieta, į kurią
aš neturėjau teisės įkelti kojos pagal sandėrį. Vieta, kur keli senoliai dar prisimena istorijas apie
Cullenus, prisimena ir tiki jomis. Vieta, kur mūsų paslaptis buvo žinoma...
Papurčiau galvą. Neturėčiau bijoti. Quileutes taip pat buvo susaistyti šio sandėrio. Net jeigu Bella ir
buvo sutikusi kokį senolį, jis nieko negalėjo jai pasakoti. Ir, visų pirma, kodėl jie turėtų pradėti
kalbėti šia tema? Kodėl Bella ten išpasakotų savo įtarimus? Ne, Quileutes buvo ko gero vieninteliai,
dėl kurių man nereikėjo rūpintis.
Jau patekėjusi saulė mane sutrikdė. Prisiminiau, kad dar teks palaukti kelias dienas, kad
patenkinčiau savo smalsumą. Kodėl, po galais, saulė nutarė šiandien šviesti?
Atsidusau ir dingau iš jos kambario kol dar niekas manęs nepamatė. Norėjau tik pasislėpti miške
prie jos namo ir toliau ją stebėti, kai staiga užuodžiau jos kvapą prie miško takelio.
Pradėjau greitai eiti jos pėdsakais, kurie vedė vis gilyn į mišką. Ką Bella čia veikė, taip toli nuo
namų?
Staiga takelis baigėsi. Jos kvapas vedė truputį į šalį, link seno medžio kamieno. Gal Bella čia buvo
atsisėdusi...
Kodėl Bella turėtų čia sėdėti pati viena - o kad buvo viena, neturėjau jokios abejonės - šiame
šlapiame, pilname samanų miške?
Tai neturėjo jokios prasmės, ir, skirtingai nuo kitų pokalbių, aš negalėsiu jai užduoti šių klausimų.
Žinai, Bella, aš kaip tik ėjau tavo kvapo pėdsakais miške, vos išėjęs iš tavo kambario, kur ilgai
stebėjau tave miegančią... Taip, pats tas ledams pralaužti.
Ko gero niekada nesužinosiu ką ji čia veikė. Tai suvokdamas susierzinau ir sugriežiau dantimis.
Blogiausia, kad tai tikrai buvo panašu į scenarijų, kurį įsivaizdavau su Emmetu: Bella, ramiai
vaikštinėjanti miške, savo kvapu galinti pritraukti bet ką...
Suinkščiau. Ji ne tik kad traukė nesėkmes, bet dar ir flirtavo su pavojumi.
Kaip bebūtų, dabar kuriam laikui ji turėjo angelą sargą. Aš ją stebėsiu, rūpinsiuosi ja, laikysiu ją
toliau nuo pavojų tiek laiko, kiek galėsiu tai pateisinti.
Suvokiau, kad troškau, jog Piteris ir Šarlotė pasisvečiuotų dar kurį laiką.
MIDNIGHT SUN- 8 skyrius
Kategorija: vampyrai

VAIDUOKLIS

Per sekančias dvi gražiai saulėtas dienas Forkse aš nedaug tebendravau su Džaspero svečiais.
Grįždavau namo vien tam, kad Esmėja per daug nesirūpintų.Tiesą pasakius, mano gyvenimas dabar
buvo panašesnis į vaiduoklio nei į vampyro. Aš skrajojau aplink nematomas, persekiodamas lyg
šešėlis kur tik galėjau savo meilės ir aistros objektą, stengdamasis pamatyti arba išgirsti ją per
laimingųjų, galinčių su ja bendrauti saulės šviesoje, mintis. Galinčių retkarčiais netyčia prie jos
prisiliesti... Ji niekad nesureaguodavo į tuos prisilietimus - jų rankos buvo tokios pat šiltos kaip ir
josios.
Šis priverstinis pamokų praleidimas pirmą kartą man tapo sunkiu išbandymu. Vienintelė paguoda
buvo ta, kad jai saulė labai patiko, tai šiek tiek palengvino mano kančią. Aš pritariau viskam, kas
galėjo padaryti ją laimingą...
Pirmadienio rytą nugirdau vieną pokalbį, kuris mano kančią taip paaštrino, kad vos nepamiršau
atsargumo jai pasirodydamas. Vis tik, kai pokalbis baigėsi, jis praturtino mano monotonišką dieną.
Maikui Njūtonui pajutau šiokią tokią pagarbą. Gavęs neigiamą atsakymą jis nenuleido rankų ir
nenuslinko išsilaižyti savo žaizdų. Pasirodo, jis turėjo daugiau drąsos nei aš maniau iš pradžių. Jis
ketino pabandyti dar kartą.
Šį rytą Bella atvyko į mokyklą kiek anksčiau, ketindama pasimėgauti saulės spinduliais kol jų dar
yra ir, belaukdama pirmo skambučio, prisėdo ant piknikui skirto retai tenaudojamo suolelio. Jos
plaukai nuo saulės spindulių įgavo rausvą atspalvį, kurio aš nesitikėjau, bet kuris man tikrai patiko.
Čia Maikas kažką vėl berašinėjančią ją ir užklupo, patenkintas, kad gali pabandyti dar kartelį.
Mane apėmė agonija suvokiant, kad viskas, ką galėjau padaryti, tebuvo juos tebėti. Bejėgiškai,
priverstas slėptis nuo saulės miško šešėliuose...
Ji sutiko jį gana geros nuotaikos, nuo ko jis pasijuto gana pakylėtai, o man tai sukėlė visiškai
priešingus jausmus.
"Matosi, kad aš jai patinku. Kitaip ji man nesišypsotų... Galiu lažintis, kad ji norėjo eiti į šokius su
manim. Norėčiau žinoti, kas tokio svarbaus Sietle?"
Jis taip pat patebėjo jos naują jos plaukų spalvos atspindį.
-Niekada anksčiau nepastebėjau, kad tavo plaukai turi rausvą atspalvį.
Kai jo pirštais perbėgo jos plaukų sruoga, aš su visomis šaknimis išroviau jauną medelį, į kurį
buvau pasirėmęs ranka.
-Tiktai saulės šviesoje,- atsakė ji, ir mano begaliniam džiaugsmui staigiai nuo jo atsitraukė, kai jis
pabandė užkišti sruogą jai už ausies.
Maikui prireikė geros minutės, kad vėl sukauptų savo drąsą. Jis pabandė susikaupti tuščiai
plepėdamas.
Ji priminė jam apie rašinį, kurį reikėjo atiduoti mokytojai trečiadienį. Iš jos lengvai savimi
patenkintos veido išraiškos aš supratau, kad savąjį ji jau parašė. Jis apie rašinį buvo visai pamiršęs,
ir baisiai susierzino suvokęs, kad tai atims iš jo nemažai laisvalaikio.
"Po velnių, kvailas rašinys!"
Galų gale jis nusprendė pereiti prie esmės - mano žandikauliai taip susirakino, kad granitas būtų
pavirtęs į miltus - ir netgi tada jis nesugebėjo paklausti tiesiai:
-Gal norėtum kada su manim kur nors išeiti?
-Ak,- sumurmėjo ji.
Po to sekė ilga tyla.
"Ak? Ką tai galėtų reikšti? Ar tai bus teigiamas atsakymas? Pala, gal aš nevisai tiksliai
išsireiškiau..."
Jis garsiai nurijo seiles.
-Na, galėtume nueiti kur nors pavalgyti, ar ką nors panašaus... Namų darbus padaryčiau vėliau.
"Kvailys. Nesugebu net žmoniškai užduoti klausimo."
-Maikai...
Pajutau tokį pavydą, agoniją ir įsiutį kaip ir praeitą savaitę. Besistengdamas likti vietoje nulaužiau
dar vieną medelį. Mane apėmė begalinis troškimas perlėkti per visą aikštelę, taip greitai, kad joks
žmogus to nepastebėtų, apkabinti ją ir pagrobti, nunešti kuo toliau nuo to vaikino, kurio šiuo metu
taip nekenčiau, kad būčiau jį nužudęs su begaliniu pasimėgavimu.
Ar ji jam taip pat pasakys "taip"?
-Nemanau, kad tai gera mintis.
Pradėjau vėl kvėpuoti. Mano sustingęs kūnas pradėjo po truputį atsipalaiduoti.
"Kaip bebūtų, Sietlas tikrai tik pretekstas. Nereikėjo man jos klausti. Ir apie ką gi aš galvoju?
Lažinuosi, kad tai tas gąsdinantis Cullenas..."
-Kodėl?- Netikėtai paklausė.
-Aš manu...- Ji padvejojo.- Jeigu tu kam nors prasitarsi apie tai, ką tau dabar pasakysiu, aš su
džiaugsmu tave pribaigsiu...
Aš nesulaikiau skardaus juoko kai iš jos burnos pasigirdo mirtinas grasinimas.
-Manau, kad tai tikrai užgautų Džesikos jausmus.
-Džesikos?- "Kaip... Bet... Hmm... Ak. Gerai. Manau..."
Jo mintys skriejo beviltišku greičiu niekaip nesusirikiuodamos.
-Nagi Maikai, gal tu aklas?
Visiškai jai pritariau. Gal jai ir nereikėtų tikėtis, kad visi aplink būtų tokie pastabūs, kaip ji pati, bet
šiuo atveju tai buvo akivaizdu. Negi jis negalėjo įsivaizduoti, kaip Džesikai buvo sunku, kai pats
taip stengėsi rasti būdą pakviesti Bellą? Ko gero, jį apakino savimyla. O Bella buvo tokia paprasta,
kad ji viską pastebėdavo.
"Džesika... Hmm... Oho..."
-Ak,- sugebėjo išstenėti garsiai.
Bella pasinaudojo jo sutrikimu.
-Reikia eiti į pamokas. Aš negaliu ir vėl pavėluoti.
Bet nuo dabar Maiko mintys jau skrajojo kita linkme. Galvodamas vėl ir vėl apie Džesiką jis
suvokė, kad mintis, jog jis jai patinka, jam visai patraukli. Tai buvo vis šis tas, antrasis pasirinkimas,
nors jam būtų labiau patikę, kad taip galvotų Bella.
"Ji visai patraukli. Turi gražų kūną. Be to, geriau žvirblis rankoje..."
Jo mintys apie Bellą tuo ir baigėsi, susitelkdamos ties Džesika. Jos vis dar buvo tokios pat
vulgarios, kaip ir apie Bellą, bet dabar jos mane jau tik erzino bemaž nebesiutindamos. Kaip mažai
jis tetroško bet kurios mergaitės... Lyg jos būtų lengvai viena kita pakeičiamos. Nusprendžiau nuo
šiol laikytis atokiau nuo Maiko minčių.
Prisiglaudžiau prie storo seno medžio kamieno kai ji dingo iš mano akiračio, šokinėdamas iš minčių
į mintis ir vis ją stebėdamas. Visada džiaugiausi žvelgdamas į ją Andželos Wėber mintyse. Labai
troškau rasti būdą atsidėkoti Wėberių mergaitei už jos tokias geras mintis. Man palengvėjo
galvojant, kad vis tik Bella turi vieną jos vertą draugę.
Žvelgiau į Bellos veidą iš bet kurios įmanomos pozicijos ir pamačiau, kad ji vėl buvo nuliūdusi. Tai
mane nustebino - aš maniau, kad saulės užteks palaikyti jos gerai nuotaikai visą dieną. Per pietų
pertrauką mačiau ją vis žvilgčiojant į tuščią Cullenų stalą ir tai mane džiugino. Pajutau manyje
atgimstant viltį. Gal jai taip pat manęs trūko?
Ji planavo iškylą su keliomis mergaitėmis, ir aš automatiškai suplanavau jų stebėjimo planą, bet jis
baigėsi, kai Maikas pakvietė Džesiką į pasimatymą, kurį buvo suplanavęs Bellai.
Todėl vietoj planų kūrimo aš nusprendžiau eiti tiesiai pas Bellą į namus, kad įsitikinčiau, jog nėra
nieko pavojingo šmirinėjančio aplink. Žinojau, kad Džasperas paprašė savo buvusio brolio laikytis
atokiau nuo miestelio, pateikdamas mano beprotybę kaip paaiškinimą ir perspėjimą, bet nesiruošiau
rizikuoti. Piteris ir Šarlotė tikrai nenorėjo susipykti su mūsų šeima, bet norai yra gana nepastovus
dalykas...
Na gerai, gal šiek tiek persistengiau. Žinojau tai.
Po ilgos valandos laukimo Bella išėjo pro užpakalines duris, lyg būtų žinojusi, kad ją stebėjau, lyg
būtų pajutusi gailestį dėl mano nesibaigiančios kančios kai jos nematydavau. Rankoje ji laikė knygą
ir po pažastimi nešėsi užklotą.
Labai tyliai įsiropščiau į artimiausio medžio viršūnę toliau ją stebėdamas.
Ji patiesė užklotą ant drėgnos žolės, atsigulė ant pilvo ir šiek tiek pasimuistė stengdamasi rasti
patogią vietą knygai. Aš skaičiau per jos petį.
Ak - ir vėl klasika. Ji buvo Austin fanė.
Ji skaitė gana greitai, vis kryžiuodama ir perkryžiuodama savo kojas. Stebėjau saulę ir vėją
žaidžiančius jos plaukais, kai staiga jos kūnas įsitempė ir ranka sustingo ant puslapio. Viskas, ką
galėjau matyti buvo tai, kad ji atvertė trečią skyrių, kai staiga ji piktai numetė puslapių žymelę ir
galėjau pamatyti aiškiau.
Užmečiau žvilgsnį į skyriaus pavadinimą - Mansfieldo parkas. Ji pradėjo naują istoriją: knyga buvo
trumpų novelių rinkinys. Mane nustebino tai, kad ji taip lengvai perėjo nuo vienos istorijos prie
kitos.
Po kelių akimirkų ji garsiai užvertė knygą. Piktai susiraukusi ji atidėjo knygą į šalį ir apsivertė ant
nugaros. Ji giliai įkvėpė lyg norėdama nusiraminti, atsiraitojo rankoves ir užmerkė akis. Gerai
prisiminiau tą istoriją, bet negalėjau rasti joje nieko, kas galėtų nuliūdinti ar suerzinti. Dar viena
paslaptis. Pats sau linktelėjau.
Ji gulėjo labai ramiai sujudėdama tik vieną kartą, kai jos ranka nubraukė plaukus nuo veido. Jie
kaštoninėmis bangomis pasklido aplink jos galvą. Po to ji vėl nurimo...
Jos kvėpavimas sulėtėjo. Po kelių ilgų minučių jos lūpos suvirpėjo. Ji lyg ir kažką sumurmėjo per
miegus...
Buvo neįmanoma atsilaikyti. Įsiklausiau taip toli kaip tik galėjau į balsus aplinkiniuose namuose.
"Du šaukštai miltų... Viena stiklinė pieno..."
"Nagi! Pataikyk į tą krepšį! Nagi!"
"Raudona ar mėlyna... O gal reikėtų apsivilti ką nors labiau kasdieniško?"
Arti nieko nesigirdėjo. Nušokau žemyn, tyliai nusileisdamas ant savo pirštų galiukų.
Tai buvo labai labai blogai, pernelyg daug rizikos. Prisiminiau, kaip kažkada nepritariau Emmeto
neapgalvotiems veiksmams ir pernelyg menkai Džaspero valiai ir suvokiau, kad dabar aš
sąmoningai nusižengiau visoms taisyklėms su tokiu įkarščiu, kad visi jų nusižengimai atrodė
juokingi. Juk visada atsakingiausias iš visų buvau aš.
Linktelėjau, bet vis tik likau saulėje, niekas manęs nematė.
Aš vengiau žiūrėti į save saulės spinduliuose. Net ir šešėlyje buvo pakankamai blogai suvokiant,
kad mano oda buvo kieta ir negyva, nenorėjau žvelgti į mus, Bellą ir mane, vieną šalia kito saulės
šviesoje. Skirtumas tarp mūsų buvo ir taip jau be galo skausmingas nepridedant šio vaizdo prie visų
kitų mano mintyse.
Vis tik negalėjau visiškai ignoruoti blizgančių atšvaitų, atsispindėjusių nuo jos odos kai aš
prisiartinau. Nuo to vaizdo mano žandikauliai ir vėl susirakino. Negi buvo įmanoma tapti dar
baisesniu? Įsivaizdavau jos siaubą jeigu ji dabar atsimerktų...
Ji truputį atsitraukė ir kažką sumurmėjo prirakindama mane vietoje.
-Mmm... Mmm...
Nieko suprantamo. Ką gi, teks truputį čia palukti. Atsargiau pavogiau jos knygą, laikydamas ranką
aukštai iškeltą ir nekvėpuodamas, kad savo artumu jos neprižadinčiau. Pradėjau vėl kvėpuoti
būdamas jau už kelių metrų nuo jos, mėgaudamasis saulės spinduliais ant mano veido ir traukdamas
jos kvapu persigėrusį orą. Man pasirodė, kad šiluma šiek tiek pasaldino jos kvapą. Troškulys uždegė
mano gerklę laukine ugnimi, nes pernelyg daug laiko praleidau toli nuo jos.
Kurį laiką stengiausi susikaupti - kvėpavau tik per nosį - ir atverčiau jos knygą savo rankose. Ji
pradėjo skaityti nuo pirmos istorijos... Greitai akimis perbėgau puslapius iki trečiojo skyriaus
ieškodamas, kas gi galėjo ją supykinti tokioje ramioje ir mandagioje Austin prozoje.
Staiga, kai mano akys sustojo ties herojaus - Edwardo Ferrarso - vardu, paminėtu pirmąjį kartą,
Bella vėl prakalbo:
-Mmm... Edwardai...- Ji linktelėjo per miegus.
Šį kartą jau neišsigandau, kad ji bus atsibudusi. Jos balsas buvo tik tylus, švelnus murmėjimas.
Visai nepanašus į siaubo šūksnį, kuris, be jokios abejonės, jai išsprūstų, jeigu būtų nubudusi ir
pamačiusi mane saulės šviesoje. Manyje sukilo prieštaringi jausmai, džiaugsmas susimaišė su
neapykanta sau pačiam, bet, kaip bebūtų, ji vis dar apie mane sapnavo...
-Edmundai... Ak... Pernelyg arti.
Edmundai?
Cha! Baisiai nusivylęs suvokiau, kad ne apie mane ji sapnavo. Į mane visa jėga smogė
pasibjaurėjimas savimi. Ji sapnavo apie knygos personažus. Mano išdidumui to jau buvo truputį per
daug.
Aš padėjau atgal jos knygą ir vėl pasislėpiau medžių šešėliuose, kaip ir turėjo būti. Bėgo laikas, o aš
ją vis stebėjau, vis dar jausdamasis beviltiškai bejėgis, kai saulė danguje pradėjo po truputį leistis ir
link Bellos nusidriekė ilgi šešėliai. Norėjau išsklaidyti juos, užkirsti jiems kelią, bet tamsa buvo
neišvengiama... Šešėliai ją pasiglemžė. Kai nebeliko saulės šviesos, jos oda pasirodė pernelyg balta,
beveik vaiduokliška. Jos plaukai ir vėl tapo tamsūs, juodomis bangomis pasklidę aplink jos veidą.
Pašiurpau nuo to vaizdo - lyg žvelgčiau į vieną iš išsipildžiusių Alisės vizijų. Vien tik stiprus
nuolatinis Bellos širdies plakimas galėjo mane nuraminti, vienintelis garsas, kuris skyrė mane nuo
košmaro.
Kai jos tėvas grįžo namo, nutariau perleisti budėjimą jam.
Galėjau išgirsti jo minčių nuotrumpas kai jis pasuko į keliuką, vedantį link namų. Kažkas miglotai
nuobodaus... Kažkas iš jo darbo dienos. Laukimas sumišęs su alkiu - jis ko gero jau galvojo apie
vakarienę. Bet jo mintys skambėjo taip tyliai ir užslėptai, kad negalėjau būti tikras savo teisumu. Aš
tegirdėjau tik nuotrumpas.
Labai norėjau sužinoti, kaip skambėjo jos motinos balsas, suprasti, į ką panašūs žmonės sukūrę šią
nepaprastą būtybę.
Bella pradėjo atsibusti ir krūptelėjusi atsisėdo pažadinta tėvo mašinos padangų, besitrinančių į
kiemo akmenis, garso. Ji apsidairė aplink baisiai sutrikusi dėl nelauktos prietemos lauke. Vieną
trumpą sekundę jos akys sustojo ties šešėliu kur aš slėpiausi, bet ji greitai nusisuko į šalį.
-Čarli?- Tyliai sušuko vis dar besidairydama į mišką, supantį jos namus.
Jo mašinos durelės garsiai trinktelėjo ir ji pasisuko į garso pusę. Ji greitai atsistojo ir suskubo rinkti
savo daiktus, kartais vis dar užmesdama neramų žvilgsnį miško pusėn.
Aš įsliuogiau į medžio, artimiausio virtuvės langui, viršūnę ir pradėjau mėgautis jų vakaru. Buvo
gana įdomu palyginti Čarlio žodžius su jo užslėptomis mintimis. Jo meilė ir susirūpinimas savo
vienturte dukra buvo gana perdėti, bet kalbėjo jis lakoniškai ir pernelyg ramiai. Didžiąją laiko dalį
jie sėdėjo draugiškoje tyloje.
Besiklausydamas jos rytdienos planų Port Andžele aš tuoj pat pritaikiau prie jų savuosius planus.
Džasperas neperspėjo Piterio ir Šarlotės laikytis atokiau nuo Port Andželo. Netgi žinodamas, kad jie
yra gana sočiai pavalgę ir nesiruošė medžioti mūsų apylinkėse, aš vis tik nusprendžiau ją prižiūrėti,
tik šiaip, jeigu ką. Kaip bebūtų, mes juk nebuvome vieninteliai mūsų rasės atstovai apylinkėse. Be
to, dabar jau mąsčiau ir apie visus žmonių gyvybei gresiančius pavojus, jie visad sukdavosi apie
Bellą...
Išgirdau kaip ji rūpinosi rytdienos pietumis, kad tėvas nepamirštų pavalgyti ir nusišypsojau, nes tai
tik patvirtino mano teoriją - taip, tai tikrai jai būdinga, visada rūpintis kitais.
Po to nusprendžiau trumpam ją palikti puikiai žinodamas, kad grįšiu, kai ji jau miegos.
Nusprendžiau, kad nereikėtų kištis į jos privatų gyvenimą lyg smalsiai kaimynei. Buvau čia, kad ją
saugočiau, o ne tam, kad pristočiau kaip Maikas Njūtonas būtų pasielgęs mano vietoje, jeigu galėtų
ropinėti medžių viršūnėmis kaip tai dariau aš. Nesielgsiu su ja taip nepadoriai.
Kai grįžau, namie nieko nebuvo ir mane tai pilnai patenkino. Pro mano akis nepraslydo sumišusios
jų mintys, vis klausiančios , ar tik aš nepradėjau kraustytis iš proto. Emmetas paliko man raštelį:
"Sužaidžiam partiją futbolo Rainerio laukuose. Nagi... Prašau."
Susiradau savo tušinuką ir po jo prašau pridėjau nepyk. Jų ir taip buvo pakankamai, kad sudarytų
dvi komandas.
Išėjau pamedžioti netoliese, pasitenkindamas mažesnėmis ir geresnėmis būtybėmis, kurios buvo dar
blogesnio skonio nei plėšrūnai, po to persirengiau ir vėl patraukiau Forkso pusėn.
Šiąnakt Bellos miegas buvo neramus. Ji blaškėsi pataluose, o jos veido išraiška keitėsi nuo
susirūpinusios link liūdnos. Susidomėjau, apie ką galėjo būti jos blogas sapnas... Ir tuoj pat
suvokiau, kad iš tikro nenorėjau to žinoti.
Kai ji trumpam prašnekdavo, tai dažniausisi būdavo apie nereikšmingus įvykius Forkse, kuriuos ji
sumurmėdavo tyliu balsu. Tik vienną kartą, kai ji ištarė "sugrįžk..." ištiesdama ranką, lyg norėtų
sulaikyti, aš leidau sau pasvajoti, kad ji sapnavo mane.
Sekanti diena mokykloje ( paskutinė diena, kai saulė vis dar laikė mane įkalinusi toli nuo jos ) buvo
beveik tokia pati, kaip ir praėjusioji. Bella buvo dar labiau paniurusi nei vakar, ir man buvo įdomu
ar ji vis tik laikysis savo planų, nes ji tikrai pasirodė nenusiteikusi iškylai.
Bet, žinant kokia asmenybė ji buvo, manęs nenustebintų, kad ji visų pirma galvotų apie draugus, o
ne apie save.
Šiandien ji vilkėjo gražų mėlyną megztuką ir ši spalva tobulai derėjo prie jos odos, paversdama ją
balta lyg pienas.
Kai pamokos baigėsi, Džesika nusprendė vežti mergaites savo mašina. Jaučiau palengvėjimą, nes
Andžela taip pat vyko su jomis.
Patraukiau link namų pasiimti savo mašinos. Namie buvo Piteris su Šarlote ir aš nusprendžiau, kad
galiu duoti mergaitėms gerą valandą prieš jas susirasdamas. Vis tiek negalėčiau ramiai važiuoti
joms iš paskos taisyklingu greičiu - vien jau mintis apie tai man įvarė nuobodulį.
Įėjau pro virtuvę akies krašteliu pastebėdamas Emmeto ir Esmėjos pritariamą linktelėjimą, kai
patraukiau tiesiai prie pianino.
"Ak, jis grįžo,"- be abejo nusivylusios Rozali mintys.
"Štai ir Edwardas. Negaliu pakęsti matydama jį kenčiantį. Esmėjos džiaugsmas jau pradėjo virsti
rūpesčiu. Ji turėjo rūpintis. Nuostabi meilės istorija, kurią ji iki šiol įsivaizdavo, jau pradėjo
nesustabdomai krypti į tragediją.
"Gerai pasilinksmink šį vakarą Port Andžele."- Linksmai galvojo Alisė.- "Ir pranešk man, kai jau
galėsiu pradėti šnekėti su Bella."
"Tu jau daraisi juokingas, Edwardai,"- galvojo Emmetas,- "negaliu patikėti, kad praleidai žaidimą,
kad galėtum kažką stebėti miegantį."
Džasperas nekreipė į mane jokio dėmesio, net kai mano grojama melodija suskambo daug garsiau
nei aš to norėjau. Tai buvo sena, garai visiems žinoma melodija, kurioje skambėjo nekantrumas.
Džasperas buvo beatsisveikinantis su savo draugais kurie susidomėję žvalgėsi mano pusėn.
"Koks keistas padaras,"- galvojo Alisės ūgio maža blondinė Šarlotė,-"o juk praeitą kartą jis buvo
toks malonus ir juokingas..."
Piterio mintys nedaug tesiskyrė nuo josios, kaip tai jau buvo tapę įpročiu.
"Tai ko gero dėl gyvūnų. Žmonių kraujo kvapas dabar jau varo juos iš proto."- Priėjo paprastos
išvados. Jo plaukai buvo tokie pat tiesūs kaip ir jos, ir beveik tokio pat ilgumo. Jie buvo tikrai labai
panašūs - išskyrus ūgį, jis buvo panašesnis į Emmetą - savo išvaizda ir mąstymu. Aš visada
galvojau, kad jie buvo nuostabiai derinti pora.
Niekas, išskyrus Esmėją, jau nebegalvojo apie mane, todėl aš pradėjau groti tyliau ir ramiau, kad
nepritraukčiau nereikalingo dėmesio.
Gana ilgą laiką visiškai nekreipiau į juos dėmesio, leisdamas muzikai apgobti mane ir šiek tiek
palengvinti nejaukią savijautą. Buvo tikrai sunku negirdėti ir nematyti Bellos net per kitų mintis.
Atkreipiau dėmesį į juos kai atsisveikinimai pasiekė finalinę stadiją.
-Kai vėl sutiksite Mariją,- šiek tiek susirūpinęs pratarė Džasperas,- būtinai perduokite jai
linkėjimus.
Marija buvo toji, kuri pavertė Džasperą ir Piterį vampyrais, Džasperą devyniolikto amžiaus
pradžioje, Piterį šiek tiek vėliau - apie keturiasdešimtuosius metus. Ji prarado Džasperą kai mes
pirmą kartą apsilankėme Kalagaryje. Tai buvo tik mandagumo vizitas, mes turėjome išvykti tą pačią
dieną. Prisijungdamas prie mūsų Džasperas mandagiai jos paprašė ateityje laikytis nuo jo atokiau.
-Nemanau, kad greitu laiku ją pamatysiu,- nusišypsodamas atsakė Piteris. Marija buvo tikrai
pavojinga ir su Piteriu jie gana prastai sutarė. Juk Piteris buvo lėto Džaspero naikinimo įrankis.
Džasperas visada buvo Marijos numylėtinis, vieną kartą supykusi ji netgi planavo jį nužudyti.- Bet
jeigu taip nutiktų, linkėjimus būtinai perduosiu.
Jie paspaudė vienas kitam rankas pasiruošę išvykti. Aš nutraukiau savo muziką ir greitai atsistojau.
-Šarlote, Piteri,- lengvai linktelėjau galvą.
-Buvo malonu vėl tave susitikti, Edwardai,- abejodama pratarė Šarlotė. Piteris tik linktelėjo jai
pritardamas.
"Beprotis."- Dabar jau užtikrintai mąstė Emmetas.
"Idiotas."- Rozali mintys papildė Emmeto nuotaiką.
"Vargšas vaikas."- Esmėja.
Alisė pabandė mane nuraminti:
"Jie keliauja tiesiai į Sietlą ir nesiruošia artintis link Port Andželo."
Ir tuoj pat savo mintyse išvydau jos man siunčiamą įrodymą.
Apsimečiau, kad nieko negirdėjau. Mano pasiteisinimai ir taip jau buvo nelabai rišlūs.
Kai galų gale jau sėdėjau savo mašinoje, pradėjau po truputį atsipalaiduoti. Mano mašina , be galo
lengva ir greita po to, kai pernai metais Rozali šiek tiek prie jos pasikrapštė, būdama geresnės
nuotaikos nei pastaruoju metu, dabar tiesiog skriejo keliu. Jaučiau begalinį pakylėjimą suvokdamas,
kad kiekvienas po mano ratais pralėkęs kilometras vis labiau mane priartino prie Bellos.

********

AUTORĖS ŽODIS

Sveinu visus su praėjusiomis ir ateinančiomis šventėmis. Labai džiugu, kad jūsų vis daugiau mane
beskaitančių. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems savo fanams. Už tai, kad mane palaikote, kai
kurie net nuo pat šio blogo sukūrimo pradžios. Už tai, kad skaitote. Už tai, kad kantriai laukiate. Ir,
svarbiausia, už tai, kad negailite gero žodžio. Ačiū jums.
MIDNIGHT SUN- 9 skyrius
Kategorija: vampyrai

PORT ANDŽELAS

Negalėjau įvažiuoti į patį miestą, man vis dar buvo pernelyg šviesu. Saulė vis dar švietė aukštai
danguje ir netgi jei mano mašina ir buvo su tamsintais langais, nenorėjau rizikuoti. Ir vėl rizikuoti
būtų teisingesnis išsireiškimas.
Buvau tikras, kad Džesikos mintis išgirsiu ir per didelį atstumą, jos buvo daug garsesnės už
Andželos mintis, bet kai surasiu pirmąją, galėsiu lengvai girdėti jas abi. Man pasirodė, kad laikas
slinko labai lėtai kol viską apėmė šešėliai ir aš galų gale galėjau truputį prie jų prisiartinti. Įsiliejau į
miestelį supusio kelio automobilių srautą ir mane labai nustebino tai, kad čia buvo tiek daug
mašinų.
Labai gerai žinojau į kurią pusę man reikėjo važiuoti - Port Andžele buvo tik viena normali rūbų
parduotuvė. Ilgai neužtrukau susirasdamas Džesikos mintis. Ji sukiojosi prieš veidrodį vilkėdama
ilga juoda suknele ir vis per petį pažvelgdama į Bellą.
"Bella vis dar atrodo įpykusi. Cha, cha. Gal Andžela ir teisi - visa tai dėl Tailerio. Vis dar negaliu
patikėti, kad tai ją nuliūdino. Na, ji bent jau žino, kad kitais metais ją pakvies į šokius. O kas, jeigu
Maikas gerai nepasilinksmins per šokius ir daugiau manęs nepakvies? Ką darysiu, jeigu kitą kartą
jis pakvies Bellą? Ar ji būtų sutikusi eiti su Maiku, jeigu aš nieko nebūčiau sakiusi? Ar ji galvoja,
kad yra už mane gražesnė?"
-Aš manau, kad mėlyna tau tiko labiau. Ji labiau išryškino tavo akis.
Džesika nusišypsojo Bellai dirbtine šilta šypsena įtariai į ją žiūrėdama.
"Ar ji tikrai taip galvoja? O gal ji norėtų, kad atrodyčiau lyg išsipusčiusi šventinė karvė?"
Mane jau pradėjo varginti Džesikos mintys. Norėjau paieškoti Andželos mintyse, bet, ak! Ji kaip tik
matavosi naują suknelę kabinoje ir aš pasistengiau dingti iš jos galvos palikdamas jai šiek tiek
privatumo.
Na, juk nieko baisaus negalėjo nutikti rūbų parduotuvėje! Gal bus geriau jeigu leisiu joms ramiai
apsipirkti ir susirasiu jas truputį vėliau. Jau nebeilgai laukti kol miestą apgaubs tamsa, tamsūs
šešėliai jau padangė visą vakarinę pusę. Mačiau dabesis lėtai artinant saulėlydį. Džiaugiausi juo,
mėgaudamasis ir trokšdamas šešėlių kaip dar niekada gyvenime. Rytoj ir vėl galėsiu sėdėti šalia
Bellos mokykloje stengdamasis užimti visas jos mintis, mėgautis jos draugija per pietų pertrauką...
Iš anksto mėgavausi žinodamas, kad galėsiu užduoti jai klausimus, kuriuos kaupiau visą savaitgalį.
Taigi, pasirodo, Taileris tikrai ją sunervino. Mačiau tą vaizdą jo mintyse - jis tikrai buvo rimtai
nusiteikęs pakviesti ją į sekančius šokius, persekioti, kol gaus teigiamą atsakymą. Vėl prisiminiau
jos veido išraišką tą dieną, kai jis ją pakvietė - beviltišką pasibaisėjimą ir negalėjimą patikėti savo
ausimis - ir pratrūkau juoku. Tikrai norėjau sužinoti, ką ji jam atsakys antrą kartą. Nė už ką
nepraleisiu jos reakcijos.
Belaukiant, kol viską padengs šešėliai, laikas slinko kankinamai lėtai. Retkarčiais vis patikrindavau
Džesikos mintis ( jos skambėjo tikrai garsiai ) bet vengiau pernelyg užtrukti jos galvoje. Mačiau
vietą, kur jos buvo suplanavusios nueiti pavalgyti. Vakarienės metu jau bus visiškai sutemę... Gal aš
visai atsitiktinai pasirinksiu tą patį restoraną. Mano ranka nuslydo į kišenę paliesdama telefoną, aš
svarsčiau, ar man nepakvietus Alisės pavakarieniauti. Jai tai tikrai labai patiktų, bet ji taip pat
panorėtų pasišnekėti su Bella. O aš visai nebuvau tikras ar norėjau dar labiau įtraukti Bellą į savo
pasaulį... Negi vienas vampyras jai nebuvo jau pakankamas pavojus?
Vėl greitai perbėgau Džesikos mintimis. Ji svarstė apie savo papuošalus ir paklausė Andželos
nuomonės.
-Gal turėčiau grąžinti vėrinį. Juk turiu vieną tinkamą namie, be to, jau ir taip išleidau daugiau, nei
galėjau sau leisti... Mama tikrai pasibaisės. Ir apie ką gi aš galvojau?
-Aš neprieštaraučiau, jeigu tu nori jį grąžinti į parduotuvę. Kaip manai, ar Bella mūsų nepasiges?
Kas čia dabar? Bellos nebebuvo kartu su jomis? Žvelgiau iš pradžių Džesikos mintimis, po to
perėjau link Andželos. Jos ėjo viena šalia kitos gatvele, kurioje buvo išsirikiavusios mažos
parduotuvėlės. Bellos nebuvo nė ženklo.
"Nagi, kam rūpi Bella?"- Nekantriai mąstė Džesika prieš atsakydama į Andželos klausimą.
-Jai viskas bus gerai. Iki susitikimo restorane mes pilnai turime laiko suvaikščioti pirmyn ir atgal.
Kaip bebūtų, manau, kad ji norėjo pabūti viena.
Man trumpai pasirodė knygų parduotuvė į kurią norėjo užeiti Bella.
-Nagi, pasiskubinkim,- pratarė Andžela. "Tikiuosi, kad Bella nepagalvos, kad specialiai ją
palikome. Ji buvo tokia maloni mašinoje. Ji yra tikrai geras žmogus. Tik kad ji atrodė gana
paniurusi visą dieną. Negi tai Edwardo Culleno kaltė? Galiu lažintis, kad todėl ji ir klausinėjo apie
jo šeimą."
Man reikėjo geriau jas stebėti. Ką dar praleidau? Bella kažkur šlaistėsi pati viena prieš tai
paklausinėjusi apie mano šeimą? Andžela dabar buvo susidomėjusi savo drauge - Džesika dabar jau
sapaliojo apie draugužį Maiką - ir aš nieko daugiau nebegalėjau iš jos išgauti.
Žvilgtelėjau į debesų šešėlius. Jau greitai saulė visiškai pasislėps... Jeigu laikyčiausi kairės pastatų
pusės stengdamasis likti neapšviestu...
Dabar jau pasijutau tikrai susierzinęs ir pradėjau važiuoti link miesto centro. To tai nesitikėjau - kad
Bella pati save pradangintų - ir neturėjau nė menkiausio supratimo kaip ją surasti. O juk turėjau tai
numatyti.
Na, bent jau Port Andželą aš puikiai pažinojau. Vairavau tiesiai link knygyno, kurį mačiau Džesikos
mintyse, tikėdamasis, kad ilgai neužtruksiu prieš ją surasdamas ir tuo pačiu numanydamas, kad
nebus taip lengva. Ir kada gi su Bella buvo kas nors paprasto ar lengvo?
Pataikiau tiesiai į dešimtuką. Parduotuvėlė buvo visiškai tuščia išskyrus baisiai apsirengusią moterį
už prekystalio. Tai tikrai neatrodė vieta, kuri galėtų sudominti Bellą - pernelyg moderni jos
praktiškai prigimčiai. Abejojau ar ji iš viso įkėlė čia koją.
Pamačiau tamsų lopinėlį kur galėjau pasistatyti mašiną... Siauras šešėlių apgaubtas takelis vedė
tiesiai iki parduotuvės durų. Tikrai neturėčiau to daryti. Vaikštinėti lauke saulėtu laiku mums buvo
tikrai nepatartina. Kas nutiks, jeigu pravažiuojanti mašina mestelės saulės atšvaitą tiesiai į mane
netinkamu metu?
Bet aš nežinojau kaip kitaip galėčiau surasti Bellą.
Taigi pasistačiau mašiną ir išlipau vis tik laikydamasis tamsesnės šešėlio pusės. Greitai įsmukau į
parduotuvės vidų, bet čia nesijautė Bellos kvapo. Ji praėjo pro parduotuvę, galėjau užuosti lengvus
jos kvapo likučius lauke, prie sienos, bet viduje jo tikrai nebuvo.
-Laba diena, gal galiu kuo...- Pradėjo sakyti pagyvenusi pardavėja, bet aš jau spėjau už savęs
uždaryti duris.
Lyg pėdsekys ėjau Bellos kvapo pėdsakais kol buvau priverstas sustoti dėl saulės apšviesto ploto.
Sustojęs ties tamsos ir šviesos riba, nusidriekusia prie sienos, pasijutau baisiai bejėgiškas.
Beviltiškai bejėgiškas.
Galėjau tik spėti, kad ji ir toliau ėjo ta gatvele pietų pusėn. Bet juk toje pusėje beveik nieko nebuvo.
Gal ji pasiklydo? Ši galimybė man visai nepasirodė neįtikėtina.
Grįžau link mašinos ir pradėjau vairuoti dairydamasis jos kiekvienoje gatvelėje. Sustojau dar
keliose šešėlių apgaubtose vietose ir išlipęs pabandžiau sekti jos kvapą jau gerokai sunerimdamas.
Na, ir kur gi ji stengėsi nueiti? Dar kelis kartus nuvažiavau link parduotuvės ir atgal iki restorano
vis tikėdamasis pamatyti ją pakeliui. Džesika su Andžela jau buvo ten svarstydamos, ar turėtų
užsisakyti, ar palaukti Bellos. Džesika stengėsi įtikinti Andželą kuo greičiau pavalgyti.
Pradėjau ieškoti ar neatsirastų Bellos veidas praeivių mintyse, žvelgdamas jų akimis. Juk kas nors
turėjo kur nors ją pamatyti.
Kuo ilgiau ji nepasirodė, tuo labiau mano augo susirūpinimas. Niekada nesusimąsčiau kaip sunku
būtų ją surasti, jeigu ji, kaip dabar, imtų ir pradingtų jai nežinomoje vietoje. Man tai visai nepatiko.
Debesys jau beveik apgaubė visą dangų, dar kelios akimirkos, ir aš jau galėsiu leistis į jos paiešką
pėsčiomis. Tada jau tikrai ilgai neužtruks. Bejėgiu mane galėjo padaryti tik saulė. Dar kelios
minutės ir persvara jau bus mano pusėje, o žmonių pasaulis taps bejėgiu...
Mintys, mintys, dar vienos mintys... Kiek daug skirtingų minčių...
"Ko gero, sūnui ir vėl prasidėjo ausies uždegimas..."
"Keturi šeši ar keturi nulis šeši..."
"Ir vėl vėluoju. Gal galėsiu pasakyti, kad buvau..."
"Štai kur ji. Aha!"
Pagaliau... Pagaliau man prieš akis iškilo jos veidas. Pagaliau kažkas ją pastebėjo! Mačiau jos veidą
dar vieną trumputę sekundės dalį, po to mane pasiekė šešėlyje jos belaukiančio vyro mintys. Jo
mintys man buvo svetimos, bet vis tik labai gerai pažįstamos. Kažkada seniai aš traukdavau į tokių
minčių medžioklę.
-NE!- Surikau ir iš mano gerklės išsiveržė urzgimų lavina. Koja jau spaudė greičio pedalą, tik aš
visiškai nežinojau kur link man reikia važiuoti?
Aš puikiai supratau apie ką jis galvojo, bet nemačiau kur tai vyko. Kažkas, na, juk turėjo būti
kažkas: lentelė su gatvės pavadinimu, parduotuvės vitrina, kas nors jo mintyse, kas bent jau duotų
man reikiamą kryptį... Bet Bella buvo apsupta šešėlių, o jo veidas susitelkęs tik į ją, baisiai
išsigandusią. Ir jį tai labai džiugino.
Jos veidas išsiskyrė jo mintyse tarp daugelio kitų veidų. Bella nebuvo pirmoji jo auka.
Nuo garsaus mano urzgimo sudrebėjo visa mašina, bet tai nenukreipė mano dėmesio nuo jo minčių.
Sienoje jai už nugaros nebuvo langų. Kažkur tai gamyklų zonoje, gana toli nuo miestelio
parduotuvėlių. Mano mašinos padangos sucypė posūkyje, mašina susimėtė ir trinktelėjo į kitos
mašinos galą nukrypdama į, kaip aš tikėjausi, teisingą kryptį. Kol kitos mašinos vairuotojas pakėlė
galvą aš jau buvau dingęs iš jo akiračio.
"Tik pažiūrėk į ją visą drebančią!"- Vyriškis susižavėjęs papurtė galvą. Baimė jam labai patiko, tai
buvo pati mėgstamiausia jo dalis.
-Palik mane ramybėje.- Jos balsas buvo tylus ir drąsus, visai nepanašu į riksmą.
-Nagi, nebūk tokia, mažule.
Jis žvelgė į ją, kai ji net nesujudėjo išgirdusi iš priešingos pusės atsklidusį skardų juoką. Jį
triukšmas labai suerzino. "Nutilk, Džefai."- Pagalvojo jis vis tik mėgaudamasis iš jos krūptelėjimo.
Jį tai jaudino. Jis jau pradėjo įsivaizduoti jos maldavimus, kokiu būdu ji prašys jo pasigailėti...
Aš tik dabar supratau, kad jis buvo ne vienas, tik pasigirdęs juokas privertė mane suprasti, kad
viskas daug blogiau. Bandžiau skanuoti kitų mintis vildamasis pamatyti ką nors, kas galėtų man
būti naudinga. Jis žengė žingsnį jos pusėn trindamas rankas.
Likusiųjų mintys nebuvo taip susitelkusios į Bellą. Jie visi buvo lengvai apkvaišę iš tikro nė
nenumanydami, kaip toli siekia vyro, kurį jie vadino Loniu, tikslai. Jie tik aklai visur paskui jį sekė.
Jis jiems buvo pažadėjęs mažutį pasilinksminimą...
Vienas iš jų nervingai nužvelgė gatvę - jis nenorėjo būti suimtas už kabinėjimąsi prie mergaitės - ir
suteikė man tai, ko taip ieškojau. Aš atpažinau gatvę, kuri driekėsi prieš tamsų skersgatvį.
Net nepristabdžiau prieš raudoną šviesoforą įsiliedamas į mašinų srautą ir nieko nekliudydamas. Už
manęs pasipylė signalų virtinė.
Mano kišenėje suskambo telefonas. Nekreipiau į jį dėmesio.
Lonis lėtai artinosi link mergaitės, norėdamas pratęsti nežinios jam suteikiamą malonumą - jos
siaubas jam buvo lyg narkotikas. Jis laukė jos riksmo ruošdamasis kaip reikiant juo pasimėgauti.
Bet Bella surakino žandikaulius ir įsitempė. Jis labai nustebo, tikėjosi, kad ji puls bėgti. Nustebo ir
nusivylė. Jam patiko medžioti savo auką, tikras medžiotojo adrenalino antplūdis.
"O šita drąsi... Gal taip ir geriau, gal ji daugiau priešinsis."
Aš buvau jau visai netoliese. Pabaisa galėjo girdėti mano mašinos variklio burzgimą, bet nekreipė į
tai jokio dėmesio, pernelyg susitelkęs ties savo auka.
Mes dar pažiūrėsim, kaip jis mėgausis medžiokle kai pats taps auka. Mes dar pažiūrėsim, ką jis
galvos apie mano medžioklės stilių.
Kažkuria savo minčių dalimi aš jau pasinėriau į medžioklės prisiminimus, prisimindamas visus
baisiausius kankinimų būdus ir stengdamasis išsirinkti patį baisiausią iš jų. Jis tikrai už tai atkentės.
Jis raitysis agonijoje. Jie visi nusipelnė mirties, bet pabaisa Lonio vardu gaus daug ir ilgai manęs
maldauti numirti, kol aš sutiksiu suteikti jam tą dovaną.
Jis buvo jau visai šalia jos.
Aš cypiančiomis padangomis pasirodžiau už kampo nušviesdamas visą šutvę savo mašinos
šviesomis taip netikėtai, kad jie sustingo. Aš galėjau bėgti link vadeivos, kuris truputį atsitraukė, bet
tai būtų pernelyg lengva mirtis.
Leidau mašinai slysti truputį pasisukant, kad keleivio durelės atsidurtų kuo arčiau Bellos. Atlapojau
jas, bet ji jau bėgo link manęs.
-Lipk į vidų,- surikau.
"Kas per velnias...
Žinojau, kad tai prasta mintis, ji buvo ne viena.
Gal reikėtų bėgti?
Manu, kad susimušiu."
Bella įšoko į mašiną be jokios dvejonės ir garsiai užtrenkė dureles.
O po to ji pažvelgė į mane su tokia visiško pasitikėjimo išraiška, kokios dar niekada nebuvau matęs
žmogaus veide, ir visi mano skerdynių planai sudužo į šipulius. Man prireikė mažiau nei akimirkos
suprasti, kad negalėjau palikti jos vienos mašinoje ir susidoroti su keturiais vyrais. Ir ką gi jai
pasakyčiau - užmerkti akis? Cha! Argi ji manęs kada nors paklausė? Ar ji kada nors buvo padariusi
ką nors saugaus?
Ar galėčiau nusivilioti juos į šalį, iš jos akiračio ribų, ir palikti ją laukti vieną? Buvo sunkiai
tikėtina, kad yra dar koks nors pamišėlis Port Andželo gatvėse, kad šiąnakt šitas yra vienintelis, bet
ji juk juos traukė lyg magnetas. Visa, kas tik buvo pavojinga tartum lipo prie jos. Negalėjau paleisti
jos iš savo akiračio.
Jos veidė vis dar švietė baimė kai aš staigiai paspaudžiau greičio pedalą ir apsukau mašiną. Vyrų
veidai buvo suakmenėję iš nuostabos. Ji nesuprastų mano dvejonės. Ji tik norėjo kuo greičiau iš čia
dingti.
Aš negalėjau netgi pertrenkti jo savo mašina. Tai ją dar labiau išgąsdintų.
Aš troškau jo mirties taip stipriai, kad man užgulė ausis. Mano raumenys buvo įsitempę, pasiruošę,
tai jau buvo ne troškimas, o būtinybė. Aš turėjau jį nužudyti. Aš jį skersiu labai labai lėtai, dalelytę
po dalelytės, odą nuo raumenų, raumenis nuo kaulų...
Buvo tik viena problema - mergaitė - vienintelė mergaitė pasaulyje, kuri sėdėjo įsitvėrusi sėdynės
abiem rankomis ir žvelgė į mane vis dar plačiai atvertomis akimis, vis dar tokiu pačiu beviltiško
pasitikėjimo pilnu žvilgsniu. Kerštas turės truputį palaukti.
-Prisisek saugos diržą,- paliepiau. Mano balsas nuskambėjo šiurkščiau iš neapykantos ir
nepatenkinto kraujo troškulio. Ne bet kokio kraujo troškulio. Aš neterščiau savo kūno nė lašeliu to
vyro kraujo.
Ji prisisegė diržą lengvai krūptelėdama nuo jo sukelto garso. Tas menkas garsas privertė ją
krūptelėti, bet ji nė nekrustelėjo, kai aš lėkiau per miestą ignoruodamas visas eismo taisykles.
Jaučiau jos žvilgsnį visu kūnu. Ji atrodė atsipalaidavusi. Man tai pasirodė nelogiška, tik ne po to, ką
jai teko patirti.
-Ar tau viskas gerai?- Paklausė ji tyliu ir išsigandusiu balsu.
Ji norėjo žinoti ar man viskas gerai!
Trumpą akimirką susimąsčiau apie jos klausimą. Per trumpai, kad ji pastebėtų mano dvejonę. Ar
man viskas gerai?
-Ne.- Atsakiau iš pykčio verdančiu balsu.
Aš nuvežiau ją į tamsią vietą, iš kurios stengiausi ją stebėti šią popietę. Tai buvo pats prasčiausias
stebėjimas, kokį tik buvau vykdęs. Dabar čia buvo labai tamsu.
Aš buvau toks įsiutęs, kad visas mano kūnas sustingo bijodamas krustelėti. Mano ledinės rankos
buvo įsitempusios nuo troškimo sugriebti jos persekiotoją, sutrinti jį į košę taip, kad niekas ir
niekada jo neatpažintų...
Bet tam reikėtų palikti ją vieną, niekieno nesaugomą tamsioje naktyje.
-Bella?- Išspaudžiau pro sukąstus dantis.
-Taip?- pratarė ji tyliai kostelėdama.
-Ar tau viskas gerai?- Šiuo metu tai buvo pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Jam suteikiau visišką
pirmenybę. Kerštas nuslinko į antrą planą. Žinojau tai, bet mano kūnas vis dar tebebuvo įsitempęs
nuo žudynių troškulio taip smarkiai, kad buvo sunku sutelkti mintis.
-Taip.- Bet jos balsas vis dar buvo labai silpnas, be abejo, vis dar iš baimės.
Dabar jau tikrai negalėjau palikti jos vienos.
Netgi jeigu ji ir nebūtų nuolat apsupta pavojaus - čia jau tikrai likimas iš manęs tyčiojosi - netgi
jeigu būčiau tikras, kad čia ji bus saugi, negalėjau palikti jos vienos tamsoje.
Ji turėjo būti tikrai persigandusi.
Vis tik aš negalėjau jos paguosti, netgi puikiai žinodamas kaip tai padaryti. Šiuo metu labai troškau
to nežinoti. Ji tikrai pajustų iš manęs sklindantį agresyvumą, be galo akivaizdų agresyvumą. Jeigu
nesugebėsiu susivaldyti, tikrai dar labiau ją išgąsdinsiu.
Man būtinai reikėjo pagalvoti apie ką nors kita.
-Gal galėtum mane prablaškyti?- Paprašiau.
-Atleisk, ką?
Aš nebuvau tikras ar man užteks pastangų save suvaldyti, kad jai paaiškinčiau ko aš norėjau.
-Tiesiog paplepėk apie ką nors nereikšmingo kol aš nusiraminsiu.- Pamokiau ją vis dar užėmęs
kvapą. Vien tik tas faktas, kad jai tikrai manęs reikėjo, sulaikė mane mašinoje. Aš vis dar girdėjau
vyro mintis, jo nusivylimą ir pyktį... Žinojau kur jį rasti... Užmerkiau akis trokšdamas negalėti jo
girdėti.
-Hmm...- Ji dvejojo, ko gero ieškodama mano prašymo prasmės.- Aš ruošiuosi pervažiuoti per
Tailerį Kraulį rytoj prieš pamokas?- Ji tai pasakė lyg klausdama.
Taip. Tai buvo būtent tai ko man reikėjo. Reikėjo tikėtis, kad Bella pažers ką nors nelaukto. Kaip ir
man prieš akimirką - joje sukilo pyktis - ir tai buvo žavingai juokinga. Jeigu mano viduje viskas
nedegtų nuo troškimo žudyti aš ko gero nusijuokčiau.
-Kodėl?- pratariau trokšdamas, kad ji ir vėl prakalbėtų.
-Jis visiems pasakoja, kad eis su manim į kitus šokius,- pasakė ji balsu, kuris ir vėl priminė įniršusį
kačiuką.- Jis arba beprotis, arba stengiasi atsiprašyti už tai, kad vos manęs nepritrėškė... Na, tu visa
tai prisimeni.- Sausai pridūrė.- Ir jis kažkaip tai įsivaizduoja, kad šokiai turėtų tai atpirkti. Taigi aš
pamaniau, kad jeigų jį sužaločiau, mes būtume atsiteisę, ir jis nebeieškotų būdo atsipirkti. Man
nereikia priešų ir gal Loryna paliktų mane ramybėje, jei jis mane pamirštų. Gal man reikėtų
sudaužyti jo mašiną,- pridūrė ji susimąsčiusi,- bet jeigu jis nebeturės mašinos, nebegalės pakviesti
jos į šokius...
Buvo malonu matyti, kad kartais ji gali kažko nepastebėti. Tailerio persekiojimas neturėjo nieko
bendra su nelaimingu atsitikimu. Atrodo, kad ji neturėjo jokio supratimo kokį turi poveikį mokyklos
vaikinams. Ar ji taip pat neturėjo jokio supratimo ir tam, kokį poveikį daro man?
Ak, galų gale tai suveikė. Man visada palengvėdavo, kai ji atskleisdavo savo mintis. Aš jau pradėjau
save kontroliuoti, pradėjau matyti kažką kita, ne vien tik kerštą ir žudymo troškimą...
-Girdėjau apie tai, pasakiau jai. Ji nustojo plepėjusi, o man labai reikėjo jos balso.
-Tu tai girdėjai?- Negalėdama patikėti paklausė. Po to jos balsas tapo dar piktesnis.- Jeigu jis bus
paralyžuotas, irgi negalės eiti į šokius.
Labai norėjau rasti būdą priversti ją ir toliau tęsti ta tema, jos balse mirtis ir žudymas skambėjo
tikrai juokingai. Ji negalėjo rasti nieko geriau, kad mane nuramintų. Sarkazmas ir perdėjimas jos
kalboje buvo tai, ko man šiuo momentu labai reikėjo.
Lėtai linktelėjau galvą ir atsimerkiau.
-Jau geriau?- Droviai paklausė ji.
-Nevisai.
Ne, aš buvau ramesnis, bet tikrai nesijaučiau geriau. Nes tik dabar supratau, kad negalėjau nužudyti
siaubūno vardu Lonis, nors tai buvo beveik pats stipriausias mano troškimas. Beveik.
Vienintelis dalykas, kurio troškau labiau nei skerdynių, buvo toji mergaitė. Puikiai žinojau, kad
negalėsiu jos turėti, bet vien jau svajonės apie ją padarė mano norus visiškai neįmanomus - aš
negaliu eiti jo užmušti, kad ir kaip tai būtų pateisinama.
Bella nenusipenė žudiko.
Septynis dešimtmečius aš stengiausi tapti kuo nors kitu. Išsivaduoti iš žudiko gniaužtų. Žinoma, visi
tie metai, praleisti kovojant su savimi pačiu, nepadarė manęs jos vertu. Ir vis tik aš žinojau, kad
jeigu grįžčiau į savo ankstesnį gyvenimą - žudiko gyvenimą - nors vienai nakčiai, ji jau niekada
nebebūtų man pasiekiama. Netgi jeigu aš negerčiau jo kraujo, net jei mano akyse nesimatytų
kruvinų įrodymų, ar ji pastebėtų skirtumą?
Aš stengiausi būti geresnis dėl jos. Tai buvo neįmanoma užduotis. Bet aš ir toliau stengsiuosi.
-Kas tau?- Tyliai sušnibždėjo Bella.
Savo oda pajutau jos kvėpavimą ir tai labai gerai man priminė, kodėl aš jos nenusipelniau. Po viso
to, kas nutiko, netgi be proto ją mylėdamas aš vis dar troškau pajusti jos skonį. Norėjau būti su ja
kaip galima sąžiningesnis. Ji to nusipelnė.
-Bella, kartais man iškyla sunkumų dėl mano temperamento...- Aš žvelgiau į tamsą tiesiai prieš save
trokšdamas, kad mano žodžiuose ji išgirstų paslėptą siaubą ir tuo pačiu labai to nenorėdamas.
Labiau trokšdamas, kad ji to neišgirstų.
"Bėk, Bella, Bėk... Lik, Bella, lik..."
-Bet man nedaug tepadėtų jei pulčiau persekioti tuos...- Vien nuo tos minties aš jau beveik iššokau
iš mašinos. Aš giliai įkvėpiau leisdamas jos kvapui uždegti manyje ugnį.
-Bent jau bandau save tuo įtikinti.
-Ak.
Tai viskas ką ji pasakė. Kiek daug mano žodžiuose ji išgirdo? Žvelgiau į ją šiek tiek išsigandęs, bet
jos veido išraiška buvo neįskaitoma. Tai, ko gero, šoko pasekmės. Na, ji bent jau nerėkė. Kol kas.
Kurį laiką aš patylėjau. Kovojau pats su savimi, stengdamasis išlikti tuo, kuo turėjau būti. Tuo, kuo
neįstengsiu būti.
-Džesika su Andžela jau ko gero susirūpino,- tyliai pratarė ji. Jos balsas buvo labai ramus ir aš
neįstengiau suprasti kaip tai buvo įmanoma. Ar ji buvo šoke? Gal tai šio vakaro įvykių pasekmės?-
Aš turėjau su jomis susitikti.
Ar ji norėjo nutolti nuo manęs? Ar ji tik rūpinosi jos draugių "susirūpinimu"?
Aš nieko neatsakiau, tik užvedžiau mašiną ir nuvežiau ją atgal. Artėjant link miesto su kiekvienu
metru man buvo vis sunkiau laikytis savo sprendimo. Aš buvau taip arti jo...
Tai buvo neįmanoma - net jeigu vieną dieną norėjau nusipelnyti šios mergaitės - kokia prasmė
palikti tą vyrą nenubaustą? Aš juk galėjau leisti sau jį nubausti...
Ne. Aš nepasiduosiu. Dar ne. Aš jos pernelyg troškau.
Mes sustojome prie restorano, kur Bella turėjo susitikti su draugėmis, o aš vis dar neįstengiau
surikiuoti savo minčių. Andžela su Džesikau jau baigė valgyti ir dabar buvo tikrai susirūpinusios
Bellos dingimu. Jos jau susiruošė į jos paiešką kirsdamos tamsią gatvę.
Tai nebuvo pati geriausia naktis šlaistytis gatvėmis.
-Iš kur tu žinojai, kur...- Jos neužbaigtas klausimas privertė mane suklusti ir aš suvokiau, kad
padariau dar vieną klaidą. Buvau pernelyg išsiblaškęs ir pamiršau jos paklausti, kur ji turėjo
susitikti su savo draugėmis. Bet vietoj to, kad pabaigtų savo klausimą, Bella tik papurtė galvą
lengvai šypsodamasi.
Ką tai galėtų reikšti?
Tik aš neturėjau laiko spręsti jos galvosūkius. Vietoj to, atidariau duris ir išlipau iš mašinos.
-Ką tu darai?- Paklausė ji šiek tiek nepasitikėdama.
"Neišleidžiu tavęs iš akių. Neleidžiu sau šiąnakt pasilikti vienam. Būtent tokia eilės tvarka."
-Veduosi tave pavalgyti.
Na, tai galėtų pasidaryti visai įdomu. Mano mintis pasikviesti Alisę atsitiktinai į tą patį restoraną kur
buvo merginos dabar man pasirodė labai tolima. Dabar aš beveik kviečiau ją į pasimatymą. Tik tai
nesiskaitė, nes šį kartą aš nepalikau jai pasirinkimo.
Kol aš apėjau apie mašiną jos durelės jau buvo pusiau pravertos - paprastai manęs taip labai
neerzindavo vaikščioti žmonišku greičiu - ji nepalaukė, kol aš jas atidarysiu. Taip buvo todėl, kad ji
negalvojo apie save kaip apie ledi, ar todėl, kad ji negalvojo apie mane kaip apie džentelmeną?
Aš laukiau, kol ji išlips iš mašinos, vis labiau susierzindamas, kai mergaitės ėmė tolti tamsia gatve.
-Gal gali sustabdyti Andželą su Džesika anksčiau, nei man prireiks leistis į jų paiešką?- Greitai
paklausiau.- Nemanau, kad įstengsiu susivaldyti dar kartą vėl sutikęs tavo draugužius.- Ne, aš tikrai
nebuvau toks stiprus.
Ji sudrebėjo, po to greitai suėmė save į rankas. Ji žengė mažą žingsnelį jų pusėn garsiai sušukdama:
-Džess, Andžela!
Jos atsisuko ir Bella iškėlė ranką virš galvos, kad atkreiptų jų dėmesį.
"Bella! Ak, ji saugi!- Apsidžiaugė Andžela.
-Ar labai pavėlavau?
Džesika paniuro, bet vis tik ji taip pat buvo dėkinga Bellai, kad toji nepradingo ar nesusižeidė. Tai
privertė mane pajusti jai truputį daugiau palankumo nei anksčiau.
Jos atskubėjo link mūsų, po to sustojo vietoje pamačiusios mane šalia jos.
"Oho,"- galvojo Džesika,- "netikiu savo akimis!"
"Edwardas Cullenas? Ar ji pati jį susirado? Bet kodėl gi būtų klausinėjusi apie jį, jeigu būtų
planavusi jį susirasti?"- Išvydau trumpą jos prisiminimą apie Bellą, klausiančią ar dažnai nelankome
mokyklos, kai šviečia saulė.- "Ne, ji negalėjo žinoti."- Nusprendė Andžela.
Džesikos mintys peršoko nuo siurprizo prie įtarimų:
"Bella nuo manęs tai slėpė..."
-Kur tu buvai dingusi?- Paklausė ji Bellos vis tik žvelgdama į mane akies kampučiu.
-Aš pasiklydau. Po to užpuoliau ant Edwardo.- Atsakė Bella mostelėdama ranka mano pusėn. Jos
balsas buvo labai natūralus. Lyg iš tikro taip ir būtų nutikę.
Ji buvo šoko būsenoje. Tai vienintelis logiškas paaiškinimas jos neišsenkamai ramybei.
-Ar galima man prie jūsų prisijungti?- Paklausiau tik iš mandagumo. Žinojau, kad jos jau pavalgė.
"Po galais, jis tikrai gražus!"- Pagalvojo Džesika lengvai palenkdama galvą.
Andžela taip pat buvo išskydusi:
"Kaip gaila, kad mes jau pavalgėme. Nieko sau. Tikrai. Wow."
Na, ir kodėl aš negalėjau priversti šitaip pasijusti Bellos?
-Žinoma,- atsakė Džesika.
Andžela paniuro.
-Šiaip jau, mes tavęs belaukdamos pavalgėme.- Prisipažino.- Nepyk.
"Ką? Patylėk tu!"- Užvirė Džesika.
Bella lengvai trūktelėjo pečiais. Tikrai atsipalaidavusi. Visiškai šoko būsenos.
-Nieko tokio, aš nelabai alkana.
-Manau, kad turėtum ko nors užkąsti,- nesutikau su jos žodžiais. Jos kraujui reikėjo cukraus, netgi
jeigu jis ir taip per skaniai kvepėjo. Siaubas gali užplūsti ją bet kurią akimirką ir tuščias skrandis
tam nepadės. Iš patirties žinojau kaip lengvai ji alpsta.
Jos draugės tikrai neatsidurs pavojuje, jeigu važiuos tiesiai namo. Visi įmanomi pavojai jų
nepersekiojo.
Ir aš nekntravau pasilikti su Bella vienas tiek ilgai, kiek ji to panorės.
-Ar neprieštarausite, jeigu šiandien aš parvešiu Bellą namo?- Paklausiau Džesikos anksčiau nei
Bella spėjo atsakyti.- Tokiu atveju jums nereikėtų jos laukti, kol ji pavalgys.
-Na... Manau, kad neprieštarausim...- Pratarė Džesika atidžiai tyrinėdama Bellą, norėdama įsitikinti,
kad jai tai tinka.
"Norėčiau pasilikti... Bet ko gero ji jo nori sau vienai. Kas gi nenorėtų?"- Apmaudžiai galvojo
Džesika pastebėdama kaip Bella jai mirktelėjo akį.
Bella mirktelėjo akį?
-Gerai.- Greitai tarė Andžela nenorėdama trukdyti tam, ko Bella norėjo. Ir tikrai atrodė, kad Bella to
norėjo.
-Pasimatysime rytoj, Bella... Edwardai.- Ji pasistengė ištarti mano vardą įprastu balsu. Po to ji
pagriebė Džesiką už rankos ir pradėjo ją tempti tolyn.
Turėsiu surasti kokį nors būdą atsidėkoti Andželai.
Džesikos mašina buvo netoliese, ji stovėjo gerai apšviestoje vietoje. Kol jos įlipo į mašiną Bella
žvelgė į jas, ir tarp jos akių vėl susimetė raukšlelė, kol įsitikino, kad joms viskas bus gerai.
Pravažiuodama Džesika pamojo ranka ir Bella taip pat jai mostelėjo. Ir tik kai mašina dingo už
kampo ji giliai įkvėpė ir atsisuko į mane.
-Aš tikrai nenoriu valgyti.- Pasakė.
Tai kodėl ji laukė kol mergaitės dings, kad prakalbėtų? Negi ji tikrai norėjo likti viena su manimi -
net po to, kai pamatė mano žudikišką įsiūtį?
Kaip ten bebūtų ji tikrai gaus valgyti.
-Pralinksmink mane,- ištariau.
Aš laikiau atidaręs restorano duris laukdamas, kol ji įeis.
Ji linktelėjo ir įėjo.
"Ak, Dieve,"- į mano pasamonę įsiveržė garsios padavėjos mintys,- "Dieve, och, Dieve..."
Ko gero tai buvo mano širdžių daužymo vakaras. O gal aš tik labiau viską pastebėjau trokšdamas,
kad Bella taip manęs norėtų? Mūsų aukoms mes visada atrodėme patrauklūs. Anksčiau niekada dar
apie tai nesusimąsčiau. Paprastai, bent jau Džesikos ir sekretorės atveju, po pirmo susižavėjimo juos
užplūsdavo baimė.
-Stalelį dviems?- Paklausiau kai padavėja vis dar nesugebėjo ištarti nė žodžio.
-Ak, taip, sveiki atvykę į Bella Italia.- "Koks balsas..."- Prašome, eikite paskui mane.- Jos mintys
buvo užimtos išskaičiavimais.
"Gal ji jo pusseserė? Negalėtų būti jo sesuo - jie niekuo nepanašūs. Bet būtinai iš šeimos. Jis negali
būti su ja." Ko gero visų žmonių akis buvo aptraukusi migla - jie nieko nepastebėdavo. Kaip galėjo
ta menkaprotė moteris matyti mano žavesį - nesuprasdama, kad ji yra auka - ir visiškai nepastebėti
šalia manęs stovinčios mergaitės tobulumo?
"Tikrai nesiruošiu jai padėti,"- galvojo padavėja nuvesdama mus prie šeimyninio dydžio stalo,- "Gal
galėčiau įduoti jam savo telefono numerį kai ji nematys..."
Iš užpakalinės kišenės ištraukiau kupiūrą. Žmonės visada tapdavo sukalbamesni kai pamatydavo
pinigus.
Bella be jokio prieštaravimo jau sėdosi į padavėjos nurodytą vietą. Žvelgdamas į ją papurčiau galvą
ir ji sudvejojo smalsiai palenkdama galvą. Taip, šį vakarą ji bus labai smalsi. Minia - ne visai
tinkama vieta tam pokalbiui.
-Gal turėtumete ką nors intymesnio?- Paklausiau tiesdamas padavėjai pinigą. Jos akys iš nuostabos
išsiplėtė, po to prisimerkė kol ji ėmė pinigus.
-Žinoma.
Ji mąstė apie pinigus vesdama mus už pertvaros.
"Penkiasdešimt dolerių už geresnį stalą? Jis dar ir turtingas. Tai logiška, galiu lažintis, kad jo
švarkas kainuoja daugiau nei mano mėnesinė alga. Velnias. Ir kam jiems reikia intymumo?"
Ji pasiūlė mums stalelį už širmos, kur niekas negalėjo mūsų matyti - matyti Bellos reakcijos kai
atsakinėsiu į jos klausimus. Neturėjau nė menkiausio supratimo, ko ji iš manęs šiandien norės. Nei
ką norėsiu jai papasakoti.
Kaip daug ji jau atspėjo? Kaip ji sau paaiškino šiandienos įvykius?
-Ar jums tai tinka?- Paklausė padavėja.
-Puiku.- Atsakiau jausdamas jos nuobodų nusistatymą prieš Bellą. Žiūrėdamas į ją plačiai
nusišypsojau parodydamas savo dantis. Kad neliktų jokių neaiškumų.
"Oho."
-Tuoj prieis priimti jūsų užsakymo.- "Jis negali būti tikras. Ko gero, aš sapnuoju. Gal ji
paprasčiausiai išnyks... Gal užrašysiu jam savo numerį pomidorų padažu..."
Ji nuėjo truputį krypuodama.
Keista. Ji vis dar nebuvo išsigandusi. Staiga prisiminiau prieš daugelį savaičių kafeterijoje į mane
žvelgiantį Emmetą. Lažinuosi, kad galiu ją išgasdinti labiau už tave.
Ar pradėjau prarasti savo baisumą?
-Tau tikrai nereikėtų šitaip elgtis su žmonėmis.- Bella nepritariančiu balsu pertraukė mano mintis.-
Taip tikrai nesąžininga.
Spoksojau į kritišką jos veido išraišką. Ką ji turėjo omenyje? Aš visiškai neišgasdinau padavėjos,
net ir labai to norėdamas.
-Kaip elgtis?
-Apžavėti jų šitaip - ji ,ko gero, dabar bando atsigauti virtuvėje po šalto oro srove.
Hmm. Bella nebuvo labai toli nuo tiesos. Padavėja dar nebuvo atgavusi pusiausvyros ir dabar
visiškai iškreipdama vaizdą pasakojo apie mane savo draugei.
-Nagi,- prajuko Bella kai aš jai iš karto neatsakiau.- Tu turėjai žinoti kaip tu veiki žmones.
-Aš juos apžaviu?- Tai buvo gana įdomus formulavimas. Šiam vakarui pakankamai atsargus. Man
buvo įdomu - kodėl su Bella tai...
-Negi tu to nepastebėjai?- Kritikuodama manęs paklausė.- Manai, kad visi viską gauna taip lengvai?
-Ar tave aš irgi apžaviu?- Impulsyviai garsiai išreiškiau savo smalsumą, o tada jau buvo per vėlu
susigrąžinti ištartus žodžius. Bet man dar nespėjus pasigailėti garsiai ištartų žodžių ji atsakė:
-Nuolat.- Ir jos skruostai nusidažė rausva spava.
Aš ją žavėjau.
Mano tyli širdis prisipildė tokios vilties, kokios neprisiminiau turėjęs per visą savo gyvenimą.
-Sveiki,- ištarė tarp mūsų įsiterpdama nauja padavėja. Jos mintys buvo dar garsesnės už pirmosios,
bet aš sugebėjau jas užblokuoti. Vietoj to, kad jos klausyčiausi, aš žvelgiau į Bellos veidą. Stebėjau į
jos veidą suplūdusį kraują jau nejausdamas, kaip troškulys uždegė mano gerklę, stebėdamasis, kaip
jis išryškina jos veidą, kokia kreminė pasidarė jos oda...
Padavėja kažko iš manęs norėjo. Ak, tiesa, ji klausė ko mes norėtume atsigerti. Aš vis dar žvelgiau į
Bellą ir pykdama padavėja taip pat į ją pažvelgė.
-Man Koka Kolos,- pratarė Bella lyg laukdama pritarimo.
-Dvi.-Įsakiau. Troškulys - normalus žmogiškas troškulys - buvo šoko požymis. Aš jau pasirūpinsiu,
kad jos organizmas gautų kuo daugiau cukraus iš šitų gėrimų.
Vis tik ji atrodė gana sveikai. Net labiau nei sveikai. Ji tiesiog spinduliavo.
-Kas?- Paklausė ji ko gero stebėdamasi, kad aš vis dar į ją spoksojau. Aš miglotai tesuvokiau, kad
padavėja jau nuėjo.
-Kaip tu jautiesi?- Paklausiau.
Nustebinta mano klausimo ji mirktelėjo.
-Man viskas gerai.
-Tu nesijauti silpnai, tau nešalta,nebloga?
Dabar ji jau buvo sutrikusi.
-Kodėl turėčiau?
-Na, tiesą pasakius, aš laukiu kol tave apims šokas.- Nusišypsojau puse lūpų laukdamas jos
paneigimo. Ji nenorės, kad kas nors ja rūpintųsi.
Jai prireikė geros minutės prieš atsakant. Jos žvilgsnis bėgiojo iš vienos pusėsį kitą. Kartais, kai jai
šypsodavausi, ji taip elgdavosi. Ar aš ją... Žavėjau?
Labai norėjau tuo patikėti.
-Nemanau, kad taip nutiks. Man visada gerai sekėsi pamiršti nemalonius dalykus.- Lyg be kvapo
atsakė ji.
Ir daug nemalonių dalykų jai buvo nutikę? Ar jos gyvenimas visada buvo toks trapus?
-Kaip visada,- pasakiau,- aš pasijusiu geriau, kai tu gausi šiek tiek maisto ir cukraus.
Grįžo padavėja su mūsų gėrimais ir duona. Ji viską padėjo prieš mane ir palinko mano pusėn
laukdama mano užsakymo bei stengdamasi pagauti mano žvilgsnį. Galvos linktelėjimu parodžiau,
kad ji turėtų palaukti Bellos užsakymo ir vėl susitelkiau į mergaitę. Padavėjos mintys buvo
vulgarios.
-Hmm...- Bella greitai žvilgtelėjo į meniu.- Man koldūnų su grybais.
Padavėja vėl pasisuko į mane.
-O jums?
-Nieko, ačiū.
Bella paniuro. Ką gi, ji jau turėjo pastebėti, kad aš niekada navalgau. O šalia jos aš visada pamirštu
atsargumą.
Palaukiau kol mes vėl likome vieni.
-Atsigerk,- pasiūliau.
Labai nustebau, kai ji tuoj pat manęs paklausė be jokių atsikalbinėjimų. Ji ištuštino savo stiklinę
vienu akimirksniu ir aš lėtai pastūmiau link jos savąją vis svarstydamas, ar tai jau šokas, ar vis dar
ne.
Ji dar ptruputį atsigėrė ir suvirpėjo.
-Tau šalta?
-Tai tik šaltas gėrimas.- Pasistengė nerūpestingai atsakyti, bet mačiau, kad ji ir vėl sudrebėjo, o jos
dantys jau beveik kaleno.
Jos gražus megztukas man pasirodė pernelyg lengvutis, kad ją sušildytų, jis buvo aptraukęs jos kūną
lyg antra oda, tokia pat trapi kaip ir tikroji. Ji buvo tokia gležna, tokia mirtinga...
-Ar tu neturi palto?
-Turiu,- ji pasimetusi apsidairė aplink,- ak, palikau jį Džesikos mašinoje.
Aš nusivilkau savo švarką trokšdamas, kad jis nebūtų persigėręs mano kūno temperatūra. Kaip būtų
puiku galėti duoti jai nuo kūno prišilusį drabužį... Ji vėl žvelgė į mane nuraudusiais skruostais. Apie
ką ji dabar galvojo?
Ištiesiau per stalą savo švarką ir ji bemat jį apsivilko. Pastebėjau, kaip ji vėl sudrebėjo.
Taip, būtų puiku, jei mano kūnas būtų šiltas.
-Ačiū,- ištarė ji. Ji giliai įkvėpė ir atsiraitojo pernelyg ilgas rankoves. Dar kartą giliai įkvėpė.
Gal pagaliau prasidės normalus ramus vakaras? Jos veidas įgavo normalias spalvas. Pieno baltumo
oda su švelniu raudoniu labai tiko prie jos megztuko spalvos.
-Tau labai tinka mėlyna spalva,- pagyriau ją. Tai buvo tikrai nuoširdu.
Ji nuraudo dar labiau išryškindama kontrastą.
Ji atrodė sveikai, bet vis tik norėjau būti tuo tikras, todėl pastūmiau link jos duonos pintinėlę.
-Na jau,- pratarė ji,- aš tikrai nesu apimta šoko.
-Tu turėtum būti apimta šoko. Normalus žmogus taip ir jaustųsi. O neatrodai net sukrėsta.- Aš
nepritariamai žvelgiau į ją stebėdamasis, kodėl ji negali nors kartais būti normali ir iš karto
svarstydamas, ar aš tikrai norėčiau, kad ji tokia būtų.
-Aš su tavimi jaučiuosi labai saugiai.- Ištarė ji vėl žvelgdama į mane su begaliniu pasitikėjimu.
Pasitikėjimu, kurio aš nebuvau vertas.
Visi jos instinktai buvo klaidingi. Ko gero, tai ir buvo jos problema. Ji neatpažindavo pavojų kaip
normalus žmogus turėtų juos atpažinti. Ji visada reaguodavo priešingai logiškai reakcijai. Kai
reikėdavo bėgti, ji stovėdavo vietoje, pritraukdama tai, kad iš tikro turėtų ją gąsdinti...
Kaip aš galėjau apsaugoti ją nuo savęs paties, jei nė vienas iš mūsų to nenorėjo?
-Viskas tampa daug sudėtingiau nei aš planavau,- sumurmėjau. Mačiau, kaip savo mintyse ji svarsto
mano žodžius ir labai norėjau sužinoti, prie kokios išvados jie ją privedė. Ji pasiėmė gabaliuką
duonos ir pradėjo jį kramsnoti nelabai suvokdama, ką daro. Kurį laiką ji kramsnojo, po to
susimąsčiusi palenkė į šoną galvą.
-Dažniausiai tu būni geresnės nuotaikos kai tavo akys tokios šviesios,- pasakė natūraliu balsu.
Jos pastebėjimas, o teisingiau šio fakto pateikimas mane suglumino.
-Kaip?
-Tu visada būni paniuręs, kai tavo akys būna beveik juodos spalvos. Tais atvejais aš būnu tam
pasiruošusi. Turiu vieną teoriją apie tai.- Nerūpertingai pasakė ji.
Taigi, ji nusprendė pati paaiškinti man savo mintis. Žinoma, kad ji turėjo teorijų. Pajutau didžiulį
susirūpinimą svarstydamas, kiek gi ji priartėjo prie tiesos šį kartą.
-Dar vieną teoriją?
-Mhm.- Visiškai nerūpestingai ji sukramtė dar vieną duonos gabaliuką. Lyg ji nesišnekėtų apie
pabaisos įpročius su pačiu pabaisa.
-Tikiuosi, kad šį kartą tu turėjai daugiau fantazijos.- Pamelavau kai ji kurį laiką patylėjo. Iš tikro tai
aš tikėjausi, kad ji suklys, kad jos teorija būtų kuo toliau nuo tiesos.- Ar tu vis dar skoliniesi idėjas
iš komiksų?
-Tiesą sakant, ne. Šitą mintį man pakišo ne komiksų knygos.- Šiek tiek nejaukiai atsakė ji.- Bet vis
tik kai kas man padėjo.
-Ir?- Pratariau pro sukąstus dantis.
Ji tikrai nekalbėtų taip ramiai jeigu ruoštųsi rėkti.
Kol ji prikandusi apatinę lūpą dvejojo, grįžo padavėja su jos patiekalu. Trumpai į ją pažvelgiau, kol
ji padėjo lėkštę prieš Bellą ir ji manęs paklausė, ar aš ko nors pageidaučiau. Atsisakiau, bet
paprašiau dar vieno gėrimo. Padavėja nebuvo pastebėjusi tuščių stiklinių. Ji jas paėmė ir nusinešė.
-Taigi, tu pradėjai pasakoti.- Susierzinęs pratariau kai vėl likome vieni.
-Papasakosiu tau apie tai mašinoje,- ištarė ji tyliu balsu. Ak, tai jau atrodė tikrai prastai. Ji nenorėjo
pasakoti apie tai viešoje vietoje.- Jeigu...- Staiga pridūrė.
-Yra sąlygų?- Buvau toks įsitempęs, kad beveik išspjoviau šiuos žodžius.
-Žinoma, prieš tai aš turiu kelis klausimus.
-Žinoma.- Grubiai ištariau. Iš jos klausimų galėsiu susiorientuoti, kur link suka jos teorijos. Tik kaip
aš į juos atsakysiu? Atsakingai meluodamas? Ar specialiai nutolindamas ją nuo tiesos? Ar,
negalėdamas apsispręsti, iš viso nieko neatsakysiu?
Sėdėjome tylėdami kol padavėja padėjo ant stalo gėrimą.
-Nagi, drąsiau.- Paskatinau ją kai padavėja vėl pradingo.
-Ką tu veiki Port Andžele?
Ją pažįstant tai buvo pernelyg jau lengvas klausimas. Aš jai nieko neatsakiau, nes jei pasakyčiau
tiesą, tai atskleistų daug - pernelyg daug - apie mane. Visų pirma leisiu ką nors atskleisti jai.
-Sekantis klausimas.- Pasakiau.
-Bet tai juk pats lengviausias!
-Sekantis.- Pakartojau.
Ji susierzino dėl mano atsisakymo. Ji nusisuko nuo manęs, pažvelgė į savo lėkštę. Labai lėtai, giliai
susimąsčiusi ji pakabino maisto ir įsidėjo į burną lyg prisiversdama. Užgėrė Koka kolos ir vėl
pažvelgė į mane. Jos akys buvo patamsėjusios nuo įtarimų.
-Gerai,- ištarė ji, - sakykim, kad - žinoma, tai tik hipotezė - kažkas... Galėtų žinoti, ką galvoja
aplinkiniai, galėtų skaityti mintis, na, žinai, tik su keliomis išimtimis.
Galėjo būti ir blogiau.
Tai paaiškino jos lengvą šypsenėlę mašinoje. Ji buvo labai greita - dar niekas niekada nebuvo to
atspėjęs. Išskyrus Karlailą, ir tai buvo akivaizdu, nes į visas jo mintis aš atsakydavau garsiai.
Tai nebuvo labai baisus klausimas. Buvo aišku, kad ji žinojo, jog kažkas manyje negerai, bet tai
nebuvo taip blogai, kaip galėjo būti. Minčių skaitymas juk nebuvo išskirtinis vampyrizmo požymis.
Nutariau tęsti jos hipotezę.
-Tik viena išimtis,- pataisiau ją,- teoriškai.
Ji nusišypsojo - mano atvirumas jai patiko.
-Na gerai, tada tik su viena išimtimi. Kaip tai vyksta? Ar yra kokie nors limitai? Kaip galėtų tas
kažkas... Surasti kažką kitą... Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje? Kaip jis žinotų, kad jai atsitiko
bėda?
-Teoriškai?
-Žinoma.- Jos lūpos suvirpėjo, rudos akys užsidegė nekantrumu.
-Na...- Pradėjau sakyti,- Jeigu tas kažkas...
-Pavadinkim jį Džo,- pasiūlė ji.
Dabar jau nusišypsojau iš jos nekantrumo. Ar ji tikrai galvojo, kad taps geriau, kai ji sužinos tiesą?
Jei mano paslaptys būtų tokios malonios, kam aš jas slėpčiau?
-Gerai, tegu bus Džo,- sutikau,- Jei Džo būtų labiau susikaupęs, būtų galėjęs išvengti pernelyg
tikslaus laiko.- Papurčiau galvą prisimindamas, kad šiandien vos nepavėlavau.- Tik tu viena gali
papulti į bėdą tokiame mažame mieste. Žinai, tu būtum sužlugdžiusi šio miestelio kriminalinę
dešimtmečio statistiką.
Jos lūpų kampučiai nusviro ir ji liūdnai pratarė:
-Mes juk kalbėjome teoriškai.
Nusijuokiau iš jos susierzinimo.
Jos lūpos... Jos oda... Jos atrodė tokios minkštos... Norėjau jas paliesti. Norėjau paliesti pirštu jos
lūpų kamputį ir kilstelėti jį viršun. Neįmanoma. Ji pasibjaurėtų mano oda.
-Taip, kalbėjome.- Pasistengiau grįžti prie mūsų pokalbio temos kol dar nepradėjau užsimiršti.- Ar
tave pavadinsime Džeine?
Ji žvelgė į mane ir visas susierzinimas pradingo iš jos akių.
-Kaip tu atspėjai?- Beveik susirūpinusi paklausė.
Ar turėjau atskleisti jai tiesą? Jei taip, tai kiek tos tiesos galiu atskleisti?
Norėjau jai papasakoti. Norėjau nusipelnyti pasitikėjimo, kuris vis dar švietė jos veide.
-Žinai, tu gali manimi pasitikėti,- sušnibždėjo ir ištiesė ranką, kad paliestų manąją, gulinčią ant
tuščio stalo prieš mane.
Aš greitai patraukiau savo rankas nekęsdamas vien jau minties apie tai, kokia bus jos reakcija
palietus mano šaltą odą, ir jos ranka nusviro.
Žinojau, kad galiu ja pasitikėti, kad ji saugos mano paslaptis. Ji buvo verta pasitikėjimo. Bet labai
bijojau, kad mano paslaptys ją išgąsdins. Ji turėtų išsigąsti. Tiesa buvo siaubinga.
-Manau, kad aš jau nebeturiu pasirinkimo.- Sumurmėjau. Prisiminiau kaip kažkada pavadinau ją
įpatingai nepastabia. Jei teisingai atspėjau iš jos veido išraiškos, tada aš užgavau jos jausmus. Dabar
turėjau progą tai ištaisyti.
-Aš labai klydau, tu daug pastabesnė, nei maniau iš pradžių.
Netgi jei ji to nesuvokė, dabar aš jau buvau pilnai įsitikinęs jos pastabumu. Jai niekada niekas
nepraslysdavo pro akis.
-Maniau, kad tu visada buvai teisus,- ji žiūrėjo man į akis ir šypsojosi.
-Visada ir būdavau.- Buvau įpratęs žinoti ką dariau. Buvau įpratęs suvokti savo elgesį. O dabar
viskas susimaišė į chaosą, nebebuvo nieko tikro.
Ir nė už ką to nekeisčiau. Nebenorėjau logiško gyvenimo. Norėjau chaoso, nes tik taip galėjau būti
su Bella.
-Aš klydau dėl tavęs ir dėl kitko,- nutariau tęsti savo mintį,- tu trauki ne nelaimingus atsitikimus,
ne, tu trauki bėdas. Tu esi tikras bėdų magnetas. Jei yra kas nors pavojinga dešimties kilometrų
spindulyje, tai būtinai bus skirta tau.- Kodėl ji? Kuo ji nusipelnė tokio likimo?
Bellos veidas vėl tapo labai rimtas.
-Ir save tu priskiri šiai kategorijai?
Svarbiausia buvo išlikti nuoširdžiam.
-Išskirtinai, ir suteikdamas tam pirmenybę.
Ji sunerimusi nuleido akis. Vėl ištiesė per stalą ranką, lėtai, bet tvirtai apsisprendusi. Aš patraukiau
rankas truputį toliau, bet ji nekreipė į tai dėmesio rimtai nusiteikusi paliesti mane. Aš sulaikiau
kvėpavimą - ne todėl, kad apsiginčiau nuo jos kvapo, bet dėl atsiradusios keistos įtampos. Iš
baimės. Ji pasibjaurės mano oda. Ji pabėgs nuo manęs.
Ji lengvai pirštais perbėgo mano rankos paviršiumi. Nuo jos prislietimo mane užliejo karštis, dar
niekada nebuvau pajutęs tokių jausmų nuo vieno prisilietimo. Tai buvo beveik tyras malonumas.
Būtų buvęs, jei nebūčiau taip labai bijojęs. Stebėjau jos veidą kai ji palietė mano ledinę odą vis dar
nedrįsdamas kvėpuoti.
Lengva šypsena pasirodė jos veide.
-Ačiū,- pasakė giliai įsižiūrėdama man į akis kol aš vis dar tebespoksojau.- Dabar jau antrą kartą.
Jos švelnūs pirštai įslydo man į delną, lyg jiems būtų labai patikę ten užsilaikyti.
Atsakiau taip nerūpestingai, kaip tik sugebėjau:
-Gal pabandykim tai pamiršti, gerai?
Ji pasiraukė, bet linktelėjo sutikdama.
Ištraukiau savo rankas iš po josios. Nesiruošiau laukti kol ji pasibjaurės prisilietimo pojūčiu ir
paslėpiau savo rankas po stalu.
Bandžiau išskaityti jos akis. Net jei jos mintys vis dar buvo tylios, galėjau matyti jose pasitikėjimą
ir nuostabą. Būtent šią akimirką aš supratau, kad norėjau atsakyti į jos klausimus. Ne todėl, kad
jaučiausi jai skolingas. Ne todėl, kad norėjau, jog ji manimi pasitikėtų.
Norėjau, kad ji mane pažintų.
-Aš atsekiau tave į Port Andželą.- Pratariau labai greitai. Bėriau žodžius, kad nespėčiau apsigalvoti.
Tiesa buvo labai pavojinga. Bet kuriuo momentu jos nelogiška ramybė galėjo virsti isterija. Tas
suvokimas privertė mane kalbėti vis greičiau.- Man dar niekada neteko bandyti išsaugoti kieno nors
gyvybę ir tai pasirodo daug sudėtingiau, nei būčiau pagalvojęs. Gal taip yra todėl, kad tas žmogus
esi tu. Įprastai žmonės sugeba išgyventi vieną dieną be ypatingų pastangų.
Laukdamas žvelgiau jai į akis.
Ji šypsojosi. Jos lūpų kampučiai pakilo ir akyse pasirodė šiluma.
Aš ką tik prisipažinau ją persekiojęs, o ji šypsojosi.
-Ar kada nors susimąstei, kad viskas prasidėjo nuo to pirmo karto, kai furgonas lėkė į mane?-
Paklausė.
-Tai nebuvo pirmas kartas.- Atsakiau nuleidęs akis į stalą ir iš gėdos sutrauktais pečiais. Visos mano
pastatytos sienos griuvo, tiesa vis dar beatodairiškai ir nesustabdomai veržėsi iš mano lūpų.
-Pirmą kartą tu atsidūrei mirtiname pavojuje kai mes susitikome.
Tai buvo tiesa, ir tai mane pykino. Aš buvau lyg virš jos galvos pakibęs Damoklo kardas. Lyg ji
būtų paženklinta mirties ženklu žiauraus, neteisingo likimo, ir kol aš stengiausi jam sutrukdyti,
likimas bandė ją pribaigti visais įmanomais būdais. Įsivaizdavau likimą žmogiško personažo
pavidalu: įsiutusį, pavydų ir ištroškusį keršto.
Norėjau kad kažkas būtų už tai atsakingas, kas nors, su kuo aš galėčiau kovoti. Kas nors, bet kas, ką
aš galėčiau sužlugdyti ir kad Bella vėl būtų saugi.
Bella dabar sėdėjo labai tyli, jos kvėpavimas pagreitėjo.
Pažvelgiau į ją, dabar jau žinodamas, kad jos akyse sutiksiu baimę. Argi aš ką tik neprisipažinau,
kad vos jos nenužudžiau? Kad aš buvau pavojingesnis už į ją lekiantį furgoną? Ir vis tik, jos akys
tebebuvo ramios, tik truputį susirūpinusios.
-Ar prisimeni?- Ji turėjo tai prisiminti.
-Taip.- Jos balsas tapo sodresnis o akyse pasirodė atsargumas.
Ji žinojo. Ji žinojo, kad norėjau ją nužudyti.
Tai kur buvo riksmai?
-Ir tu vis dar čia tebesėdi,- pasakiau nepritariamai į ją žiūrėdamas.
-Taip, vis dar sėdžiu... Dėl tavęs.- Jos veido išraiška pradėjo keistis, akyse švystelėjo smalsumas ir ji
staiga pakeitė temą.- Nes kažkokiu būdu tu žinojai kaip mane surasti.
Dar kartą pabandžiau beviltiškai kovoti su jos minčių tyla trokšdamas ją suprasti. Man tai jau
nebeturėjo jokios logikos. Kaip jai dar galėjo kas nors rūpėti po mano jai patėkštos tiesos?
Ji laukė, akyse degė vien tik smalsumas. Jos oda buvo išbalusi, bet jai tai buvo natūrali būsena, ji
vis dar buvo susitelkusi į mane. Jos lėkštė buvo beveik nepaliesta. Jei ir toliau tęsiu kaip pradėjęs,
jai tikrai reikės maisto, kad atlaikytų šoką.
Aš išsakiau savo sąlygas:
-Tu valgai, aš pasakoju.
Per pusę sekundės ji sugriebė įrankius ir greitai įsidėjo į burną vieną gabaliuką atskleisdama savo
neramumą. Mano atsakymai ją sujaudino labiau nei parodė jos akys.
-Sekti tave daug sunkiau nei tai turėtų būti,- pradėjau jai pasakoti,- įprastai tai labai lengva užduotis,
man užtenka tik įsiklausyti į mintis.
Atsargiai žvelgiau į ją tardamas žodžius. Kalbėti teoriškai, spėlionėmis buvo viena, o visa tai
patvirtinti jau visai kas kita.
Jos išraiška buvo neišskaitoma, akys plačiai atmerktos. Pajutau kaip susirakino mano žandikauliai
belaukiant jos panikos.
Bet ji tik mirktelėjo akimis, garsiai nurijo ir vėl greitai įsimetė į burną kitą kąsnį. Ji laukė tęsinio.
-Aš sekiau Džesikos mintis.- Pradėjau tęsti atsargiai parinkdamas žodžius.- Ne labai aktyviai - tik tu
galėjai susidurti su problemomis Port Andžele.- Negalėjau susilaikyti nepridūręs. Ar ji suvokė, kad
kitų žmonių gyvenimai nuolat nesusiduria su mirtimi? Ar ji įsivaizdavo, kad buvo normali? Ji buvo
labiausiai nuo normalumo nutolęs reiškinys, kokį tik man buvo tekę matyti.
-Iš pradžių aš nepastebėjau, kad tu nuo jų atsiskyrei. Po to, kai tai suvokiau, aš nuėjau ieškoti į
knygyną, kurį mačiau Džesikos mintyse. Galėjau pasakyti, kad tu neįėjai į jį ir patraukei pietų
pusėn. Ir žinojau, kad netrukus tu pasiklysi. Todėl laukiau tavęs tyrinėdamas praeinančių žmonių
mintis - ieškodamas, ar kas tave pastebėjo, kad sužinočiau, kur tu buvai. Neturėjau priežasčių
susirūpinti, bet buvau keistai susierzinęs...- Mano kvėpavimas pagreitėjo kai prisiminiau tą panikos
akimirką. Jos kvapas įsiveržė į mano plaučius ir aš tuo mėgavausi. Tai buvo skausmas, kuris man
patvirtino, kad ji dar gyva. Tol, kol mano gerklė degė, aš žinojau, kad ji saugi.
-Vis dar besiklausydamas aš važinėjausi ratais...- Tikėjausi, kad jai pasaulis turėjo prasmę. Nuo
dabar tai taps tikrai keista.- Saulė pagaliau nusileido ir aš jau buvau pasiruošęs išlipti iš mašinos ir
sekti tave pėsčiomis. Ir tada...
Tada mane pasiglemžė prisiminimai - tokie gyvi ir tikri kaip ir tą akimirką, kai tai išgyvenau - aš
pajutau tą patį troškimą žudyti, visas mano kūnas sustingo į ledą.
Troškau jo mirties. Man reikėjo jo mirties. Visi mano raumenys įsitempė kai aš stengiausi išlikti
sėdėti prie šio stalo. Bellai vis dar manęs reikėjo. Tai buvo svarbiausia.
-Ir tada...- Plačiai atmerktomis tamsiomis akimis sušnibždėjo ji.
-Aš išgirdau, ką jie galvojo.- Išspaudžiau pro dantis negalėdamas sulaikyti į urzgimą panašaus
garso.- Jo mintyse išvydau tavo veidą.
Vos vos laikiausi nuo būtinybės žudyti. Vis dar tiksliai žinojau kur jį rasti. Jo tamsios mintys
skrajojo nakties danguje, traukdamos mane link jų...
Užsidengiau rankomis veidą žinodamas, kad mano veido išraiška atspindėjo pabaisą, medžiotoją,
žudiką. Užmerktomis akimis susitelkiau į jos atvaizdą stengdamasis susivaldyti, susikaupdamas tik
ties jos veidu. Jos gležnais kaulais, jos permatoma oda, tokia minkšta lyg šilkas, tokia trapia. Ji
buvo pernelyg gležna šiam pasauliui. Jai reikėjo apsaugos. Ir, kažkokiu keistu būdu, kaip nusprendė
pats likimas, aš šiuo metu buvau vienintelis galintis tai atlikti.
Stengiausi jai paaiškinti savo agresyvią reakciją taip, kad ji suprastų:
-Man buvo labai sunku - tu net negali įsivaizduoti, kaip sunku - paprasčiausiai nusivežti tave ir
palikti juos... Gyvus.- Sušnibždėjau.- Galėjau palikti tave su Džesika ir Andžela, bet aš labai
bijojau, kad jeigu liksiu vienas, grįšiu jų ieškoti.
Antrą kartą šį vakarą aš prisipažinau planavęs žmogžudystę. Bet šį kartą tai bent jau buvo
pateisinama.
Ji buvo labai tyli kol aš stengiausi susivaldyti. Klausiausi jos širdies plakimo. Ritmas buvo nelygus,
bet kol tylėjome jis sulėtėjo ir vėl tapo ramus. Jos kvėpavimas taip pat buvo ramus ir lygus.
Aš pernelyg priartėjau prie ribos. Turėjau parvežti ją namo kol dar...
Ar tada aš grįšiu jo nužudyti? Ar ir vėl tapsiu žudiku dabar, kai ji manimi pasitikėjo? Ar buvo koks
nors būdas sustabdyti save?
Ji man pažadėjo papasakoti savo teoriją kai mes liksime vieni. Ar tikrai norėjau ją išgirsti? Aš buvau
susierzinęs, bet ar mano smalsumo patenkinimas nebus blogesnis už nežinią?
Bet kokiu atveju,šįvakar ji jau gavo pakankamai tiesos.
Pažvelgiau į ją. Jos veidas buvo labiau išblyškęs, bet ji vis dar laikėsi.
-Ar tu jau pasiruošusi važiuoti namo?- Paklausiau.
-Aš jau pasiruošusi keliauti.- Atsakė ji taip atsargiai rinkdamasi žodžius, lyg paprastas "taip"
nevisiškai teisingai atsakytų į mano klausimą.
Tikrai erzino.
Padavėja grįžo prie mūsų stalo. Ji išgirdo paskutinę Bellos frazę lyg būtų besiklausiusi už širmos,
paklausė, ko aš pageidaučiau. Man kilo noras pavartyti akis išgirdus pasiūlymus jos mintyse.
-Ar viskas praėjo gerai?- Ji paklausė manęs.
-Ačiū, mes norėtumėm sąskaitos,- atsakiau tebežiūrėdamas į Bellą.
Padavėjos kvėpavimas sutriko kai aš - kaip ten sakė Bella?- ją apžavėjau savo balsu. Girdėdamas
savo balsą jos mintyse aš supratau kodėl jis šį vakarą taip žavėjo, nesuteikdamas jokios baimės.
Tai buvo Bellos kaltė. Aš taip stipriai bandžiau būti jai saugus, jos neišgąsdinti, būti žmogiškas, kad
tikrai praradau visą savo baisumą. Žmonės dabar matė vien tik grožį kol aš taip stengiausi
kontroliuoti savo pavojingumą.
Aš pakėliau akis į padavėją laukdamas kol ji suims save į rankas. Dabar, kai supratau priežastį, man
tai pasirodė juokinga.
-Žinoma,- išstenėjo ji,- prašom.
Ji ištiesė man sąskaitą galvodama apie kortelę, kurią paslėpė po čekiu. Kortelę, kurioje buvo jos
vardas ir telefono numeris.
Taip, dabar tai jau buvo juokinga.
Pinigus jau turėjau paruošęs. Net nepažvelgęs į sąskaitą ją grąžinau, kad ji net nevargtų laukdama
mano telefono skambučio, to niekad nenutiks.
-Grąžos nereikia,- pasakiau tikėdamasis, kad arbatpinigių dydis nuramins jos nusivylimą.
Aš atsistojau ir Bella greitai pasekė mano pavyzdžiu. Norėjau pasiūlyti jai savo ranką, bet
pagalvojau, kad nereikėtų pernelyg išbandyti likimo dar kartą šį vakarą. Padėkojau padavėjai
neatitraukdamas akių nuo Bellos veido. Atrodė, kad Bella irgi mėgavosi mano pokštu.
Mes išėjome iš restorano. Ėjau taip arti jos, kaip tik išdrįsau. Pakankamai arti, kad jos kūno šiluma
užlietų kairę mano kūno pusę lyg prisilietimas. Ji linktelėjo, kai palaikiau jai atvertas duris, kol aš
stengiausi suprasti, kas ją nuliūdino. Žvelgiau jai į akis lyg klausdamas, kai staiga ji, lyg susigėdusi,
nuleido akis žemyn. Tai tik sustiprino mano smalsumą, kaip ir sulaikė norą tiesiai jos paklausti. Tyla
tęsėsi, kol atidariau jai mašinos dureles ir ji įlipo vidun.
Įjungiau šildymą - šilta diena jau seniai baigėsi - ji turėjo jaustis nejaukiai šaltoje mašinoje. Ji
susisiautė mano švarku lengvai nusišypsodama.
Norėjau palaukti kol šalikelėse pasidarys tamsu prieš tęsdamas mūsų pokalbį. Taip jausiuosi su ja
visiškai vienas.
Ar buvo gerai to norėti? Dabar, kai buvau susikaupęs tik ties ja, mašina pasirodė labai ankšta. Jos
kvapas pasklido po visą mašinos vidų susimaišydamas su jos kūno skleidžiama šiluma. Jie taip
sustiprėjo, kad atrodė, jog mašinoje yra dar vienas žmogus. Dovana, kuri buvo verta dėkingumo.
Aš jaučiau tai. Aš tiesiog degiau. Vis tik deginimas buvo kentėtinas. Aš kažkokiu keistu būdu
sugebėjau prie jo priprasti. Šį vakarą aš jai atidaviau tikrai didelę dalį savęs, daug didesnę nei
planavau. Ir štai ji - vis dar patikliai sėdinti šalia manęs. Turėjau kuo nors už tai jai atsilyginti.
Pasiaukojimu. Deginimo kančia.
Liko tik laikytis taip ir toliau. Tik deginimas, nieko daugiau. Bet mano burną užliejo nuodai,
raumenys įsitempė lyg būčiau medžioklėje...
Turėjau greitai pakeisti minčių kryptį savo galvoje. Ir žinojau, kas galėtų mane išblaškyti.
-O dabar,- pasakiau bijodamas, kad jos atsakymas peržengs mano deginančių limitų ribas,- tavo eilė
pasakoti.

MIDNIGHT SUN- 10 skyrius

Kategorija: vampyrai

TEORIJA

-Ar galiu užduoti tau dar vieną klausimą?- Pratarė vietoj to, kad pradėtų pasakoti savo mintis.
Aš buvau tikrai arti ribos, susierzinęs, bijodamas paties blogiausio. Ir vis tik pagunda pratęsti šį
momentą buvo pernelyg didelė. Tik būti kartu su Bella dar nors keletą sekundžių. Aš linktelėjau
sutikdamas su jos prašymu.
-Tik vieną.
-Na...- Ji šiek tiek padvejojo lyg svarstydama kurį klausimą reikėtų užduoti.- Tu sakei, kad žinojai,
jog aš neįėjau į parduotuvę ir kad patraukiau į pietų pusę. Kaip tu tai sužinojai?
Žvelgiau pro langą tiesisi prieš save. Tai dar vienas klausimas, kuris atskleistų per daug apie mane ir
per mažai apie ją.
-Maniau, kad mes jau buvome nusprendę nebevengti tiesos,- kritišku balsu pridūrė ji.
Kokia ironija. Ji pati visada ir visko vengė, net ir to nenorėdama.
Na ką gi, ji norėjo, kad atsakyčiau be užuolankų. Ką bedaryčiau, šis pokalbis jau pasuko bloga
linkme.
-Gerai, jeigu jau to nori.- Pasakiau.- Aš sekiau tavo kvapą.
Norėjau pažvelgti jai į veidą, bet bijojau to, ką galėjau jame išvysti. Vietoj to aš klausiausi kaip
pagreitėjo ir tuoj pat vėl tapo normalus jos kvėpavimas. Po kurio laiko ji vėl prakalbo tokiu lygiu
balsu, kokio aš tikrai nesitikėjau.
-Gerai, bet tu vis dar neatsakei į vieną iš pirmų mano klausimų.
Sunerimęs pažvelgiau į ją. Ji taip pat sėdėjo nejaukiai sujudusi.
-Kurį gi?
-Kaip tai veikia, tas minčių skaitymo procesas?- Paklausė ji grįždama prie mūsų klausimų
restorane.- Ar tu gali skaityti visas mintis, kur tu bebūtum? Kaip tu tai darai? Ar likusieji tavo
šeimos nariai...- Parausdama ji papylė klausimų laviną.
-Tai daugiau nei vienas klausimas.- Atsakiau.
Ji tik žvelgė į mane laukdama atsakymų.
Kodėl neturėčiau jai papasakoti? Ji vis tiek jau nuspėjo didžiąją dalį, ir tai lengvesnė tema nei ta,
kuri slėgė atmosferą.
-Ne, tik aš skaitau mintis. Ir aš negaliu girdėti visų ir visur. Aš turėčiau būti netoliese. Kuo labiau
"balsas" man pažįstamas, tuo didesniu atstumu galiu jį girdėti. Ir vis tik ne toliau nei keli
kilometrai.- Bandžiau rasti būdą kaip tai paaiškinti, kad jai būtų suprantama. Ką nors, su kuo ji
galėtų tai palyginti.- Tai atrodo taip, lyg būtum žmonių perpildytoje salėje ir girdėtum begalę balsų
vienu metu. Tai lyg triukšmas iš kurio išsiskiria kai kurie balsai. Kol aš susitelkiu į vieną konkretų
balsą ir tada viskas tampa aišku. Didžiąją laiko dalį aš nuo viso to atsiriboju. Taip man lengviau
atrodyti normaliu - kai neatsakinėju garsiai į kieno nors mintis.
-Kaip manai, kodėl tu negirdi mano minčių?- Nusistebėjo ji.
Nutariau atskleisti jai dar truputį tiesos:
-Nežinau.- Prisipažinau.- Vienintelis mano spėjimas yra tas, kad tu galvoji kitaip nei kiti žmonės.
Lyg tavo mintys persiduotų AM bangomis, o aš galėčiau prigauti tik FM.
Jau besakydamas tai aš suvokiau, kad jai tai nepatiks. Jos reakcijos nuspėjimas išspaudė man
šypseną. Ir ji manęs nenuvylė.
-Kažkas negerai su mano mintimis?- Paklausė nuliūdusiu balsu.- Ar aš nenormali?
Nagi, ir vėl baisiai ironiška.
-Aš tau prisipažįstu, kad galiu girdėti mintis, o tu stebiesi, ar tu esi normali?- Dabar jau nuoširdžiai
nusijuokiau. Ji pastebėdavo visus menkus dalykus, bet didieji galėjo būti tiesiai jai po nosimi - ji jų
nematė. Visada blogi inkstinktai...
Bella kandžiojo apatinę lūpą ir raukšlelė tarp jos akių kiek pagilėjo.
-Nesijaudink,- paguodžiau ją,- tai tik teorija...- Ir mes turėjome kiek rimtesnę teoriją tolesniam
svarstymui. Susierzinau, kad reikėjo prie jos grįžti. Kiekviena prabėganti sekudė jau pradėjo rodytis
lyg nuobodus laiko leidimas.
-Kas mus grąžina prie tavęs.- Pasakiau tuo pačiu metu susierzinęs ir nekantraudamas.
Ji linktelėjo vis dar kramtydama lūpą. Bijojau, kad ji susižeis. Ji žvelgė man į akis susirūpinusiu
veidu.
-Negi liko dar užuolankų tam išvengti?- Tyliai paklausiau.
Ji nuleido akis lyg spręsdama sunkią dilemą. Staiga ji sustingo ir jos akys plačiai atsimerkė. Pirmą
kartą jos veide pasirodė baimė.
-Po galais!- Išspaudė ji.
Supanikavau. Ką ji pamatė? Ką padariau, kad ji taip išsigąstų?
O tada ji užriko:
-Sulėtink greitį!
-Kas negerai?- Niekaip neįstengiau suvokti jos baimės priežasties.
-Tu leki šimto mylių per valandą greičiu!- Suriko ji man ir atsisukusi į langą pastebėjo pro šalį
lekiančius medžius.
Tik tiek? Tik trupučio greičio užteko tam, kad ji sustingtų iš siaubo?
Pavarčiau akis.
-Atsipalaiduok, Bella.
-Ar tu ketini mus užmušti?- Paklausė ji aukštu įtemptu balsu.
-Nesiruošiu niekur atsitrenkti,- pažadėjau jai.
Ji trumpai įkvėpė ir ištarė jau truputį tylesniu balsu:
-Kur tu taip skubi?
-Aš visada taip vairuoju.
Sutikau jos žvilgsnį besimėgaudamas jos persigandusia veido išraiška.
-Tu tik žiūrėk į kelią!- Suriko ji man.
-Bella, aš dar niekada nepadariau avarijos. Aš netgi niekada negavau baudos.- Pasakiau jai
paliesdamas savo kaktą. Tai tapo netgi juokinga - juokauti su ja dėl kažko tokio slapto ir keisto.- Čia
įtaisytas greičio radaras.
-Labai juokinga,- sarkastiškai atsakė, jos balsas buvo labiau išsigandęs nei piktas.- Tu nors
prisimeni, kad Čarlis - policininkas? Mane užaugino įskiepyjant įstatymus. Bet to, jeigu tu iš savo
Volvo padarytum riestainį aplink kokį medį, ko gero tik atsistotum ir nueitum.
-Ko gero,- susimąsčiau ir linksmai nusijuokiau. Taip, ko gero avarijos atveju mūsų skirtumai būtų
akivaizdūs. Ji buvo teisi prisibijodama mano vairavimo.
-Ne taip kaip tu.- Linktelėjau ir sulėtinau greitį.
-Patenkinta?
Ji pažvelgė į greičio matuoklį.
-Beveik.
Negi tai vis dar buvo per greitai?
-Nekenčiu lėto važiavimo,- sumurmėjau, bet vis tik leidau greičio rodyklei dar truputį nukristi.
-Tau tai atrodo lėtai?- Netikėdama paklausė ji.
-Užteks komentarų apie mano vairavimą.- Atrėžiau nekantraudamas. Kelintą kartą ji jau vengė
mano klausimo? Trečią? Ketvirtą? Ar jos mintys buvo tokios baisios? Turėjau tai sužinoti - tuoj pat.
-Vis dar laukiu paskutinės tavo teorijos.
Ji vėl prikando lūpą, jos veidas tapo liūdnas, beveik įskaudintas. Aš degiau nekantrumu ir
sušvelninau balsą. Nenorėjau jos sunervinti.
-Aš nesijuoksiu,- pažadėjau jai tikėdamasis, kad tik iš nedrąsumo ji nesiryžo prabilti.
-Aš labiau bijau, kad tu supyksi,- sušnibždėjo ji.
Pasistengiau išlaikyti lygų balsą.
-Tai atrodo taip prastai?
-Prastokai,taip,- sutiko ji.
Ji nuleido akis atsisakydama sutikti mano žvilgsnį. Bėgo sekundės.
-Nagi, klok,- paskatinau ją.
Jos balsas buvo labai silpnas:
-Nežinau nuo ko pradėti.
-Kodėl tau nepradėjus nuo pradžių?- Prisiminiau jos žodžius restorane.- Tu sakei, kad tau kažkas
padėjo su tavo teorija.
-Taip,- pratarė ji ir vėl nutilo.
Galvojau apie tai, kas galėjo ją įkvėpti.
-Kas tau davė mintį - knyga? Filmas?
Man reikėjo įsigilinti į jos kolekciją kol jos nebuvo. Neturėjau supratimo ar tarp jos knygų buvo
Bram Stokerio ar Annos Rice skaitalų...
-Ne,- atsakė ji,- Tai nutiko šeštadienį per iškylą į paplūdimį.
To tai nesitikėjau. Vietiniai plepalai apie mūsų šeimą niekada nebuvo keisti ar įtartini. Ar praleidau
kokius naujus gandus? Bella pakėlė akis nuo savo rankų ir pamatė mano nustebusį veidą.
-Aš sutikau seną šeimos draugą- Džeikobą Blacką.- Pradėjo pasakoti ji.- Jo tėvas ir Čarlis draugauja
nuo tada, kai buvau dar kūdikis.
Džeikobas Blackas - tas vardas man nebuvo pažįstamas, ir vis tik jis kažką man priminė... Kažką
labai seniai... Žvelgiau į bėgantį kelią naršydamas savo atmintyje, norėdamas rasti ryšį.
-Jo tėvas - vienas iš Quileute senbuvių.- Tęsė ji.
Džeikobas Blackas. Efraimas Blackas. Palikuonis, be jokios abejonės.
Tai buvo taip blogai, kaip tik galėjo būti.
Ji žinojo tiesą.
Mano mintys neramiai sujudo, kol mašina lėkė tamsiu keliu. Mano kūnas įsitempė nuo baimės,
niekaip negalėjau sutelkti minčių išskyrus tą truputį, kurio reikėjo vairavimui.
Ji žinojo tiesą.
Bet... Jeigu ji suprato tiesą šeštadienį... Reiškia ji ją žinojo visą vakarą... Ir vis tik...
-Mes ėjome pasivaikščioti,- pradėjo pasakoti ji,- Ir jis pradėjo man pasakoti kai kurias senas
legendas norėdamas mane išgasdinti, bent jau taip manau. Jis man papasakojo...
Ji trumpam nutilo, bet dabar jau nebereikėjo jos skatinti. Aš jau žinojau, ką ji pasakys. Vienintelė
likusi paslaptis buvo tai, kodėl ji vis dar čia, šioje mašinoje, kartu su manimi.
-Tęsk,- pasakiau.
-Apie vampyrus,- ji tyliai iškvėpė.
Išgirsti tuos žodžius garsiai buvo dar blogiau nei žinoti, kad ji žino. Krūptelėjau nuo to garso ir tuoj
pat pasistengiau susiimti.
-Ir tu iš karto pagalvojai apie mane?- Paklausiau.
-Ne. Bet... Jie paminėjo tavo šeimą.
Kaip būtų ironiška, kad pats Efraimo palikuonis sulaužytų sandėrį, kurio jis taip sunkiai pasiekė. Jo
prosūnis, ar proprosūnis. Prieš kiek metų tai nutiko - septyniasdešimt?
Aš turėjau suprasti, kad ne senoliai, kurie vis dar tikėjo savo legendomis, kėlė pavojų. Žinoma, tai
buvo jaunuoliai - kuriuos seneliai perspėjo ir savo prietarais kėlė jiems juoką - juk būtent čia ir
slėpėsi pavojus.
-Jis galvojo, kad tai tik kvaili prieterai,- pratarė Bella vėl susierzinusiu balsu,- jis nesitikėjo, kad aš
tai įsiminsiu.
Akies kampučiu pastebėjau ją nejaukiai sukryžiuojant rankas.
-Tai buvo mano kaltė.- Parausdama ištarė ji ir nuleido galvą lyg susigėdusi.- Aš priverčiau jį man
papasakoti.
-Kodėl?- Paklausiau, bet jau nebebuvo taip sunku išlaikyti lygų balsą. Juk blogiausia jau buvo
praeityje. Tol, kol mes gilinsimės į atskleistos tiesos detales, mums nereikės kalbėti apie jos
pasekmes.
-Lauryna kažką pasakė apie tave stengdamasi mane išprovokuoti.- Ji šiek tiek susiraukė tai
prisimindama. Aš mėgavausi vis svarstydamas, kuo ją galima buvo išprovokuoti kalbant apie
mane.- Vienas iš vyresnių vaikinų pasakė, kad tavo šeima niekada neina į paplūdimį, bet tai
nuskambėjo taip, lyg frazė turėtą paslėptą prasmę. Taigi aš nusiviliojau Džeikobą tolyn nuo kitų ir
iškamantinėjau.
Jos galva nusviro dar žemiau o veido išraiška tapo panaši į... Prasikaltusią.
Nusisukau nuo jos ir garsiai nusijuokiau. Ji jautėsi kalta? Ką tokio ji galėjo padaryti, kad šitaip
jaustųsi?
-Kokiu būdu tu jį iškamantinėjai?
-Aš bandžiau flirtuoti - ir tai suveikė geriau, nei to tikėjausi,- paaiškino ji vis dar netikinčiu tuo, ką
sako balsu.
Galėjau tai įsivaizuoti - žinodamas, kaip sunkiai ji pakęsdavo vyriškos lyties dėmesį - kokia žavinga
ji turėjo būti stengdamasi pasirodyti patraukli. Man staiga labai pagailo nieko nenujautusio vaikino,
kuriam teko išbandyti jos apžavų stiprumą.
-Norėčiau tai pamatyti,- pasakiau ir vėl nusikvatojau linksmu juoku. Troškau išgirsti vaikino mintis
tuo metu, liudijimą mano paties savijautai.- Ir tu kaltini mane žmonių apžavėjimu - vargšas
Džeikobas Blackas.
Aš nebuvau supykęs ant manę išdavusio objekto, bent jau ne taip, kaip tikėjausi. Jis juk nieko
tiksliai nežinojo. Ir kaip galėčiau tikėtis, kad šiai nuostabiai mergaitei kažkas galėtų kažką atsakyti?
Ne, jaučiau tik užuojautą dėl nuostolių, kuriuos ji turėjo sukelti jo taikioms mintims.
Pajutau, kaip jos raudonio karštis užliejo mašinos vidų. Aš pažvelgiau į ją, bet ji žvelgė pro langą
daugiau nieko nesakydama.
-Ir ką tada darei?- Leptelėjau. Jau buvo laikas grįžti prie siaubo istorijos.
-Šiek tiek paieškojau internete.
Praktiška, kaip visuomet.
-Ir tai tave įtikino?
-Ne.- Atsakė ji.- Niekas netiko, be to, daugelis dalykų buvo tikrai kvaili. O tada...
Ji vėl nutilo ir išgirdau, kaip susirakino jos žandikauliai.
-Kas?- Paklausiau. Ką ji rado? Kas suteikė jos košmarui prasmę?
Ji patylėjo, o po to labai tyliai sušnibždėjo:
-Nusprendžiau, kad visa tai - nesvarbu.
Nuo šoko mano mintys sustingo, o po to aš viską supratau. Kodėl ji nusiuntė savo drauges namo ir
liko su manimi. Kodėl ji vėl sėdėjo mano mašinoje vietoj to, kad rėkdama pabėgtų į policiją...
Jos reakcijos visada buvo neteisingos - visada visiškai neteisingos. Ji traukė link savęs pavojus. Ji
juos kvietė.
-Visa tai nesvarbu?- Išspaudžiau pro sukąstus dantis ir mane pradėjo užlieti pyktis. Kaip gi aš
galėjau apsaugoti kažką taip... Taip... Taip nusiteikusį likti nesaugomam?
-Ne,- pratarė ji tyliu ir nesuprantamai švelniu balsu,- man visai nesvarbu kas tu esi.
Tai buvo neįmanoma. Ji buvo neįmanoma.
-Tau nesvarbu, kad aš esu pabaisa? Kad aš ne žmogus?
-Ne.
Dabar jau spoksojau į ją klausdamas savęs, ar ji psichiškai sveika.
Aš jau galvojau, kad galėčiau viską sutvarkyti, kad ji gautų kuo geresnį gydymą... Tikriausiai
Karlailas turi gerų ryšių, rasime jai pačius geriausius daktarus, pačius talentingiausius terapeutus.
Juk turėtų būti kažkas, kas galėtų ištaisyti jos problemą, kas tai bebūtų, kas vertė ją jaustis
patenkinta sėdint vienoje mašinoje su vampyru, ramiai ir lygiai plakančia širdimi. Žinoma, aš
paieškosiu lengvatų, kad galėčiau ją lankyti taip dažnai, kaip įmanoma...
-Tu pyksti,- tarė ji,- man nereikėjo nieko tau sakyti.
Lyg tų keistų jos polinkių slėpimas mums kuo nors padėtų.
-Ne, aš džiaugiuosi žinodamas, ką tu galvoji, net jei tai tikrai beprotiška.
-Kas, su manim ir vėl kažkas negerai?- Jau suirzusi paklausė ji.
-Būtent apie tai dabar ir svarstau!- Sugriežiau dantimis.- Visa tai nesvarbu,- pakartojau vis dar
negalėdamas patikėti.
Ji perklausė:
-Aš teisi?
-Ar tai svarbu?- Atrėžiau.
Ji giliai įkvėpė. Įsiutęs laukiau jos atsakymo.
-Nelabai.- Jau tvirtu balsu atsakė ji.- Man tik truputį smalsu.
Nelabai. Tai buvo nelabai svarbu. Jai tai nerūpėjo. Ji žinojo, kad aš nebuvau žmogus, kad aš buvau
pabaisa, ir jai tai buvo nesvarbu.
Persmelktas susirūpinimo jos psichine sveikata aš pradėjau įgauti viltį. Pasistengiau ją ignoruoti.
-Ką tu norėtum sužinoti?- Paklausiau. Tarp mūsų jau nebebuvo paslapčių, liko tik kelios
neišaiškintos detalės.
-Kiek tau metų?- Paklausė ji.
Automatiškai man išsprūdo atsakymas:
-Septyniolika.
-Ir kaip seniai tau septyniolika?
Pasistengiau nenusišypsoti iš jos įsakančio balso.
-Senokai.- Prisipažinau.
-Gerai,- pakylėtai susijaudinusi atsakė ji. Ji man plačiai nusišypsojo. Kai, susirūpinęs jos psichika,
aš taip pat į ją pažvelgiau, jos šypsena pasidarė dar platesnė. Aš susiraukiau.
-Tik nesijuok,- perspėjo ji,- bet kaip tu gali pasirodyti dienos metu?
Nusikvatojau nekreipdamas dėmesio į jos perspėjimą. Pasirodo, jos paieškos neatskleidė nieko
neįprasto.
-Mitas,- atsakiau.
-Virtimas pelenais nuo saulės?
-Mitas.
-Miegojimas karstuose?
-Mitas.
Miegojimas tebuvo trumpa mano gyvenimo dalis - iki tol, kol aš nepradėjau jos stebėti
miegančios...
-Aš nemiegu.- Pasakiau papildydamas savo atsakymą.
Ji kurį laiką patylėjo.
-Visiškai?
-Niekada,- iškvėpiau.
Žvelgiau į jos plačiai atmerktas akis tankiomis blakstienomis ir troškau galėti užmigti. Ne todėl, kad
anksčiau tai buvo įprasta, ne todėl, kad išvengčiau nuobodulio. Todėl, kad galėčiau vėl sapnuoti.
Galbūt, jeigu būčiau be sąmonės, jeigu galėčiau sapnuoti, galėčiau nors kelioms valandoms
pasinerti į pasaulį, kur mes su Bella galėtume būti drauge. Ji sapnuodavo mane. Aš troškau sapnuoti
ją.
Ji spoksojo į mane nuostabos kupinu veidu. Turėjau pažvelgti kur nors kitur.
Aš negalėjau sapnuoti apie ją. Ji neturėtų sapnuoti apie mane.
-Tu vis dar manęs nepaklausei paties svarbiausio klausimo,- pasakiau jausdamas, kaip mano krūtinė
tapo dar šaltesnė ir kietesnė nei anksčiau. Reikėjo priversti ją suprasti. Kažkokiu tai momentu ji
privalės suprasti, ką dabar daro. Turėjau priversti ją suvokti, kad visa tai buvo svarbu - netgi
svarbiau už visa kita. Svarbiau netgi už faktą, kad aš ją mylėjau.
-Kurio iš jų?- Nustebusi paklausė ji.
Tai privertė mane atsakyti šaltu balsu:
-Argi tau neįdomūs mano mitybos įpročiai?
-Ak, tai,- ištarė ji tokiu tyliu balsu, kad nežinojau, kaip jį suprasti.
-Taip, tai. Negi tau neįdomu, ar aš geriu kraują?
Po šio klausimo ji greitai atsitraukė nuo manęs. Pagaliau. Ji pradėjo suprasti.
-Na, Džeikobas kažką apie tai pasakojo,- pasakė ji.
-Ką Džeikobas pasakojo?
-Jis sakė, kad jūs... Nemedžiojate žmonių. Jis sakė, kad jūsų šeima neturėtų būti pavojinga, nes jūs
medžiojate tik gyvūnus.
-Jis sakė, kad mes nepavojingi?- Ciniškai perklausiau.
-Ne visiškai,- paaiškino ji,- jis sakė, kad jūs neturėtumėte būti pavojingi. Bet Quileutes vis dar
nenori jūsų matyti savo teritorijoje, dėl visa ko.
Spoksojau į kelią prieš save, beviltiškai negalėdamas surikiuoti savo minčių, jau pažįstamu
troškuliu degančia gerkle.
-Ar jis teisus?- Paklausė ji taip ramiai, lyg mes šnekėtume apie orą.- Jūs nemedžiojate žmonių?
-Quileutes turi gerą atmintį.
Giliai susimąsčiusi ji linktelėjo.
-Nepradėk pasitikėti jų teisumu.- Greitai pridūriau.- Quileutes teisūs nenorėdami mūsų jų žemėse.
Mes esame pavojingi.
-Aš nesuprantu.
Ne, ji tikrai nesuprato. Kaip jai paaiškinti?
-Mes stengiamės,- pasakiau jai,- įprastai mes esame pakankamai stiprūs tame, ką darome. Kartais
mes suklystame. Pavyzdžiui, kaip dabar klystu aš, leisdamas sau pasilikti su tavimi vienam.
Jos kvapas vis dar buvo be proto stiprus mašinos viduje. Aš jau pradėjau prie jo priprasti, galėjau
beveik jį ignoruoti, bet mano kūnas vis dar veržėsi link jos iš blogų paskatų. Mano burna buvo
užlieta nuodų.
-Tai - klaida?- Paklausė ji užlūžusiu nuo šidgėlos balsu. Tas garsas mane nuginklavo. Ji norėjo būti
su manimi - netgi žinodama visą tiesą - ji vis dar norėjo būti su manimi.
Mane vėl užliejo viltis ir aš vėl pasistengiau ją ignoruoti.
-Labai pavojinga klaida.- Pasitikėdamas prisipažinau jai, trokšdamas, kad ši tiesa kažkaip priverstų
ją pajusti viso to svarbumą.
Kurį laiką ji nieko neatsakė. Jos kvėpavimas pasikeitė, jis pagreitėjo, bet kažkokiu keistu būdu tai
nebuvo panašu į baimę.
-Papasakok man daugiau apie tai,- paprašė šiek tiek išsigandusiu balsu.
Aš atsargiai nužvelgiau ją tiriančiu žvilgsniu.
Ji kentėjo. Kaip galėjau leisti tam atsitikti?
-Ką dar tu norėtum sužinoti?- Paklausiau ieškodamas būdų jos neįskaudinti. Ji neturėjo būti
įskaudinta. Aš neturėjau jos skaudinti.
-Papasakok man, kodėl vietoj žmonių jūs medžiojate gyvūnus.- Vis dar su kančia balse paklausė ji.
Negi tai nebuvo akivaizdu? Ar tai taip pat buvo jai nesvarbu?
-Aš nenoriu būti pabaisa,- sumurmėjau.
-Bet gyvūnų jums neužtenka?
Ieškojau dar vieno palyginimo, ko nors, kas padėtų jai suprasti.
-Negaliu būti tuo tikras, žinoma, bet aš galiu tai palyginti su žmoniškais sojos ar pieno miltelių
pakaitalais. Mes vadiname save vegetarais, tai mūsų asmeninis juokelis. Tai nevisiškai patenkiną
mūsų alkį - ir dar mažiau troškulį. Bet tai palaiko mūsų gyvybines funkcijas. Dažniausiai.- Mano
balsas pritilo. Man buvo gėda dėl pavojaus, kuriame leidau jai atsidurti. Pavojaus, kurį ir toliau jai
leidau...
-Kartais būna sunkiau nei įprastai.
-Ar tau dabar labai sunku?
Linktelėjau. Be abejo, ji paklaus to, į ką aš nenorėjau atsakyti.
-Taip,- prisipažinau.
Aš tikėjausi teisingos fizinės reakcijos šį kartą: jos kvėpavimas truputį pagreitėjo, bet širdies ritmas
vis dar buvo lygus.
Aš jos tikėjausi, bet niekaip neįstengiau jos suvokti. Kaip ji galėjo vis dar manęs nebijoti?
-Bet dabar tu nealkanas,- pasakė ji visiškai savimi pasitikėdama.
-Kodėl taip manai?
-Tavo akys.- Ištarė ji tvirtu balsu.- Sakiau tau, kad turiu apie tai teoriją. Aš pastebėjau, kad žmonės -
o ypač vyrai - būna prasčiau nusiteikę, kai yra išalkę.
Aš susimąsčiau ties jos išsireiškimu - prasčiau nusiteikę. Tai buvo lyg fakto konstatavimas. Ir, kaip
visada, ji buvo velniškai teisi.
-Tu tikrai pastabi, ar ne?- Vėl garsiai nusikvatojau.
Ji lengvai nusišypsojo ir tarp jos akių vėl susimetė raukšlelė, lyg įtemptai apie kažką mąstytų.
-Ar praeitą savaitgalį su Emmetu tu medžiojai?- Paklausė ji ir mano juokas išblėso. Jos kalbėjimas
tokiu įprastu tonu mane erzino ir tuo pačiu metu žavėjo. Negi ji tikrai galėjo susitaikyti su tokia
tiesa? Aš jaučiausi labiau šokiruotas nei ji.
-Taip,- atsakiau jai, o tada, kai ruošiausi tuo šią temą ir užbaigti, pajutau tokį pat nenumaldomą norą
kaip restorane: norėjau, kad ji mane pažintų.
-Aš nenorėjau iškeliauti,- pradėjau pasakoti labai atsargiai,- bet tai buvo būtina. Man truputį
lengviau būti šalia tavęs, kai nebūnu ištroškęs.
-Kodėl nenorėjai iškeliauti?
Aš giliai įkvėpiau prieš atsisukdamas sutikti jos žvilgsnį. Šis atvirumas labai skyrėsi nuo
ankstesniojo, tai buvo visai kas kita.
-Mane labai... Erzina,- nusprendžiau, kad šio žodžio kol kas turėtų užtekti, bet vis tik jis nebuvo
pakankamai tikslus,- būti toli nuo tavęs. Aš visai nejuokavau, kai paprašiau tavęs pasistengti
neįkristi į vandanyną ar likti nepertrenktai kokios mašinos praeitą ketvirtadienį. Visą savaitgalį aš
negalėjau susikaupti besirūpindamas tavimi. Ir po to, kas nutiko šį vakarą, mane tikrai stebina, kad
tu sugebėjai išgyventi visą savaitgalį.- Po to aš prisiminiau jos nubrozdintus delnus.- Nors ir ne
visiškai sveikai,- pridūriau.
-Kaip tai?
-Tavo rankos.- Priminiau jai.
Ji linktelėjo ir pasiraukė.
-Aš nukritau.
Aš buvau teisingai atspėjęs.
-Taip ir maniau.- Atsakiau negalėdamas sulaikyti šypsenos.- Tave pažįstant įtariu, kad galėjo būti ir
blogiau - ir tas žinojimas persekiojo mane visą laiką, kol buvau toli nuo tavęs. Tai buvo trys labai
ilgos dienos. Aš išvedžiau Emmetą iš kantrybės.- Jeigu sąžiningai, tai nereikėtų vartoti būtojo laiko.
Aš vis dar erzinau Emmetą, kaip, beje, ir visus likusius šeimos narius. Iškyrus Alisę...
-Trys dienos?- Paklausė staiga aukštesniu balsu.- Negi tu grįžai ne šiandien?
Neįstengiau suprasti įtampos jos balse.
-Ne, mes grįžome sekmadienį.
-Tai kodėl tavęs nebuvo mokykloje?- Paklausė. Jos susierzinimas mane sutrikdė. Ji nesuvokė, kad
šis klausimas vėl buvo susijęs su mitais.
-Na, tu manęs klausei, ar saulė mane žeidžia, ir aš tau atsakiau neigiamai,- pasakiau,- bet vis tik aš
negaliu pasirodyti saulės šviesoje, bent jau ne ten, kur kas nors gali mane pamatyti.
Tai atitraukė ją nuo jos slaptų minčių.
-Kodėl?- Paklausė palenkdama į šoną galvą.
Aš tikrai abejojau, ar galėčiau rasti tinkamą paaiškinimą šitam klausimui. Todėl tik pratariau:
-Vieną dieną aš tau parodysiu.
Ir tada susimąsčiau ar tai nebus pažadas, kurio teks neištesėti. Ar aš ją dar kada nors pamatysiu po
šio vakaro? Ar aš pakankamai ją mylėjau, kad galėčiau ją palikti?
-Tu galėjai man paskambinti,- pasakė ji.
Kokia keista išvada.
-Bet aš žinojau, kad tu saugi.
-Bet aš nežinojau, kur tu buvai. Aš...- Ji staiga nutilo ir vėl pažvelgė į savo rankas.
-Ką?
-Man tai nepatiko,- droviai ištarė ji ir jos skruostus vėl užliejo raudonis.- Nematyti tavęs. Mane taip
pat tai erzina.
Ar dabar tu laimingas? Paklausiau pats savęs. Na, tai buvo mano atlygis už viltį.
Aš buvau sutrikęs, švytintis, išsigandęs - labiausiai išsigandęs - suvokdamas, kad visos drąsiausios
mano fantazijos nebuvo labai toli nuo tiesos. Štai kodėl jai nerūpėjo, kad aš buvau pabaisa. Štai
kodėl mūsų taisyklės man taip pat neberūpėjo. Kodėl gera ir bloga jau nebeturėjo jokios reikšmės.
Kodėl visos mano pirmenybės nusileido vienu laipteliu ir užleido pačią svarbiausią vietą šiai
mergaitei.
Aš Bellai taip pat rūpėjau.
Žinojau, kad tai menkniekis palyginus su tuo, kaip aš ją mylėjau. Bet jai to pakako, kad sėdėtų šalia
manęs rizikuodama savo gyvybe. Ir darytų tai su tokiu pasitenkinimu.
Užteko, kad pasielgdamas teisingai ir ją palikdamas, ją įskaudinčiau.
Ar nuo dabar buvo kas nors, ką galėčiau padaryti ir kas jos neįskaudintų? Bet kas?
Man reikėjo laikytis nuo jos atokiau. Man reikėjo niekada negrįžti į Forksą. Viskas, ko aš pasieksiu,
tai priversiu ją kentėti.
Ar dabar tai mane sustabdys, padės išvykti? Nepridaryti dar daugiau nuostolių?
Tai, kaip aš dabar jaučiausi, jausdamas jos šilumą prie savo odos...
Ne. Dabar jau niekas manęs nesustabdys.
-Ach...- Atsidusau.- Tai blogai.
-Ką tu pasakei?- Paklausė ji labai greitai prisiimdama kaltę sau.
-Negi nematai, Bella? Kad aš jaučiuosi toks bejėgis - tai viena, o šitaip įtraukti tave - tai jau visai
kas kita. Aš nenoriu girdėti, kad tu taip jautiesi.- Tai buvo tiesa. Tai buvo melas. Pati
savanaudiškiausia mano dalis džiūgavo, kad ji manęs troško taip pat, kaip ir aš jos.- Tai blogai. Tai
nesaugu. Aš esu pavojingas, Bella, prašau, įsikalk tai į galvą.
-Ne.- Ji papūtė lūpas.
-Aš kalbu rimtai.- Aš taip smarkiai kovojau su pačiu savimi - pusiau tikėdamasis, kad ji sutiks su
mano nuomone, pusiau vildamasis, kad ji nekreips dėmesio į mano perspėjimus - kad žodžiai
išsprūdo iš mano burnos su begaline kančia.
-Aš taip pat.- Atkakliai patvirtino ji.- Aš tau sakiau, kad man tai nesvarbu. Jau per vėlu.
Per vėlu? Žodžiai buvo niūriai tamsūs, ir po to vieną nesibaigiančią sekundės dalį pamačiau Bellą
nušvietą saulės, bejėgiškai gulinčią ant mano rankų. Neišvengiama, nesustabdoma. Jie pavogė jos
odos spalvą, panėrė ją į tamsą...
Per vėlu? Alisės vizija vėl pasirodė mano mintyse: Bella, kraujo raudonumo akimis, nepritariančiai
žvelgianti į mane. Be jokios veido išraiškos - nėra jokio būdo, kad ji neimtų manęs už tai nekęsti.
Nekęsti už tai, kad viską iš jos pavogiau. Pavogiau jos gyvybę ir sielą.
Negalėjo būti per vėlu.
-Niekada to nesakyk.- Paprašiau.
Ji žvelgė pro langą, jos dantys vėl palietė apatinę lūpą. Jos rankos įsitempė ir pirštai susigniaužė į
kumščius. Kvėpavimas tapo greitesnis ir trūkinėjantis.
-Apie ką tu galvoji?- Būtinai turėjau tai sužinoti.
Ji papurtė galvą nežiūrėdama į mane. Pamačiau kažką sužvilgant ant jos skruosto.
Mane apėmė agonija.
-Tu verki?
Aš ją pravirkdžiau. Taip stipriai ją įskaudinau.
Ji nubraukė ašarą atbula ranka.
-Ne.- Ji pamelavo ir jos balsas užlūžo.
Vieną ilgą akimirką instinktyviai link jos palinkau - tą vieną akimirką aš pasijutau daug
žmoniškesnis nei kada nors buvau. O tada prisiminiau, kad aš toks... Nebuvau. Mano ranka
nusileido.
-Aš atsiprašau,- ištariau sukąsdamas dantis. Kaip galėčiau kada nors jai paaiškinti, kaip aš
gailėjausi? Kaip gailėjausi už visas kvailas klaidas, kurių buvau pridaręs. Kaip gailiuosi už savo
niekada nesibaigiantį savanaudiškumą. Kaip gailiuosi, kad ji man įkvėpė tą pirmąją, tragišką meilę.
Kaip gailiuosi už tai, kas nuo manęs nepriklausė - kad buvau pabaisa, pasirinktas likimo, kad
nutraukčiau jos gyvybę.
Aš giliai įkvėpiau, nekreipdamas dėmesio į mano gerklę apėmusį skausmą, ir pasistengiau susiimti.
Norėjau pakeisti temą, pagalvoti apie ką nors kita. Mano laimei, smalsumas apie šią mergaitę
paėmė viršų. Aš visada turėjau klausimų.
-Pasakyk man štai ką,- ištariau.
-Ką?- Paklausė ji vis dar verksmingu balsu.
-Apie ką tu galvojai šįvakar prieš man pasirodant? Neįstengiau suprasti tavo veido išraiškos - tu
neatrodei išsigandusi, atrodei taip, lyg stengtumeisi kažkam susikaupti.- Prisiminiau jos veidą -
stengdamasis pamiršti tuos, per kurių mintis jį mačiau - kažkam atkakliai nusiteikusį.
-Aš stengiausi prisiminti savigynos būdus.- Atsakė ji jau tvirtesniu balsu. Na, žinai... Aš ruošiausi
sumalti jam nosį.
Jos tvirtumas ilgai netruko. Jos balsas tapo aukštesnis ir dabar jame girdėjosi neapykanta. Ji
neperdėjo, ir jos kačiuko įsiūtis dabar man jau nebeatrodė juokingas. Galėjau įsivaizduoti jos smūgį
- lyg šilką į stiklą - tie vyrai tikrai būtų ją įskaudinę. Mano mintis užliejo įsiutis.
-Tu ruošeisi muštis su jais?- Dabar vos sulaikiau urzgimą. Jos instinktai buvo visai mirę - bent jau
jai pačiai.- Ar tu nors pagalvojai apie bėgimą?
-Aš nugriūnu kai tik pradedu bėgti,- sarkastiškai atsakė ji.
-O kaip dėl šaukimosi pagalbon?
-Jau ruošiausi taip ir padaryti.
Negalėdamas tuo patikėti papurčiau galvą. Kaip ji įstengė išlikti gyva prieš atvykdama į Forksą?
-Tu buvai teisi,- pasakiau būdamas ant ribos,- aš tikrai mečiau įššūkį likimui stengdamasis
išssaugoti tavo gyvybę.
Ji linktelėjo ir vėl nusisuko į langą. Po to vėl pažvelgė į mane.
-Ar rytoj pamatysiu tave?- Staigiai paklausė.
Aš jau taip seniai buvau pakeliui į pragarą - galėjau bent pasimėgauti kelione.
-Taip, man taip pat reikia grąžinti namų darbus.- Nusišypsojau jai ir pasijutau be galo gerai tai
padaręs.- Saugosiu tavo vietą pietų pertraukai.
Jos širdis suvirpėjo. Mano negyvą širdį užliejo šiluma.
Sustabdžiau mašiną prieš jos tėvo namus. Ji nesujudėjo, nesiskubino palikti manęs.
-Ar tu pažadi, kad rytoj būsi mokykloje?- Atkakliai paklausė.
-Pažadu.
Kaip galėjo taip nutikti, kad blogas elgesys suteikė man tiek laimės? Kažkas čia turėjo būti negerai.
Ji patenkinta pati sau linktelėjo ir pradėjo nusivilkti mano švarką.
-Gali jį pasilaikyti,- greitai pasiūliau. Aš troškau, kad ji turėtų kažką iš manęs. Kaip aš turėjau
butelio kamštelį...- Tu neturėsi ką apsivilkti rytoj.
Ji ištiesė man švarką nusišypsodama.
-Nenorėčiau, kad reikėtų tai paaiškinti Čarliui.
Įsivaizdavau, kad nenorėtų. Nusišypsojau.
-Ak, tiesa.
Ji uždėjo ranką ant rankenėlės ir sustingo. Nenorėjo išlipti, kaip ir aš nenorėjau, kad ji išliptų.
Ji vėl bus niekieno nesaugoma, nors ir neilgai.
Piteris ir Šarlotė jau iškeliavo, jie, be abejo, jau seniai už Sietlo. Bet juk buvo ir kitų. Šis pasaulis
buvo tikrai nesaugus žmonėms, o jai jis buvo ypatingai pavojingas.
-Bella?- Paklausiau nusistebėdamas, kaip buvo malonu tarti jos vardą.
-Taip?
-Ar gali man kai ką pažadėti?
-Taip,- labai lengvai sutiko ji, o po to jos akys apsiniaukė, kol ji svarstė mano prašymo priežastis.
-Daugiau neik į mišką viena,- perspėjau ją klausdamas savęs, ar jos akyse pasirodys prieštaravimas.
Ji sustingo.
-Kodėl?
Aš pažvelgiau į pasitikėjimo nekeliančią tamsą. Tamsa nesumenkino mano regėjimo, bet ji
nesumenkins ir kitų gruobuonių regėjimo. Tai trukdė tik žmonėms.
-Aš nesu pats pavojingiausias padaras apylinkėse,- pasakiau,- gal ties tuo ir baikim.
Ji sudrebėjo, bet tuoj pat susiėmė ir netgi nusišypsojo atsakydama:
-Padarysiu viską, ko tik pageidautum.
Jos kvėpavimas palietė mano veidą. Toks saldus ir jaudinantis.
Aš galėjau taip likti visą naktį, bet jai reikėjo išsimiegoti. Manyje vis dar kovojo du troškimai: turėti
ją ir apsaugoti ją.
Linktelėjau suvokdamas, kad neturiu išeities.
-Pasimatysim rytoj.- Pasakiau žinodamas, kad aš ją pamatysiu daug greičiau. Vis tik ji iki rytojaus
manęs nematys.
-Tada iki rytojaus.- Sutiko ji atidarydama dureles.
Ir vėl agonija matant ją nueinančią.
Aš pasilenkiau link jos norėdamas ją sulaikyti.
-Bella?
Ji atsisuko, po to sustingo, nustebusi, kad mūsų veidai buvo taip arti vienas kito.
Aš taip pat buvau susijaudinęs nuo tokio artumo. Karštis bangomis sklido nuo jos kūno glostydamas
mano veidą. Viskas, ko troškau šią akimirką, buvo paliesti jos odą...
Jos širdies plakimas pradėjo trūkinėti, lūpos prasivėrė.
-Saldžių sapnų,- pasakiau ir greitai atsitraukiau, kol mano kūnas kovojo su troškimu - jau pažįstamo
troškulio ir dar vienu, visiškai nauju alkiu kurį pajutau - anksčiau, nei ją sužeisiu.
Kurį laiką ji sėdėjo nieko nesakydama plačiai pravertomis akimis. Apžavėta, kaip aš spėjau.
Kaip buvau ir aš.
Ji išlipo ( vis dar tokia pat suglumusia veido išraiška ) pusiau iškrisdama iš mašinos, užmindama
pati sau ant kojos ir įsikibdama į mašinos stogą, kad išsilaikytų.
Aš prunkštelėjau, tikėdamasis, kad tai buvo taip tylu, jog ji neišgirdo.
Mačiau kaip ji kėblino link šviesos ruožo prie jos durų. Kol kas saugi. Ir aš labai greitai grįšiu tuo
įsitikinti.
Jaučiau jos žvilgsnį sekantį man įkandin, kol mašina dingo tamsioje gatvėje. Koks skirtingas pojūtis
nuo tų, prie kurių buvau pripratęs. Įprastai aš galėdavau stebėti save nutolstantį kitų akimis,
svetimomis mintimis. Tas jausmas - kažkieno akylai mane stebinčios akys - mane keistai jaudino.
Žinojau, kad taip jaučiausi todėl, kad tai buvo jos akys.
Tūkstantis minčių sukosi mano galvoje vis keisdamos viena kitą, kol aš vairavau tamsoje.
Ilgą laiką aš tiesiog važinėjausi gatvėmis be jokio tikslo, galvodamas apie Bellą ir apie tai, kaip man
palengvėjo atskleidus tiesą. Daugiau jau nebereikėjo rūpintis, kad ji sužinos tiesą. Ji žinojo. Ir jai tai
buvo nesvarbu. Netgi jeigu jos atžvilgiu tai buvo kažkas akivaizdžiai blogo, išsilaisvinęs jaučiausi
nuostabiai.
Buvo dar geriau. Aš vis galvojau apie Bellą ir pradėjau susitaikyti su mane apėmusia meile. Ji
negalėjo mylėti manęs taip, kaip ją mylėjau aš - toks visagalis, visa naikinantis, beribis jausmas ko
gero sulaužytų jos gležną kūną. Bet ji jautėsi pakankamai stipri. Pakankamai, kad ignoruotų
instinktyvią baimę. Pakankamai, kad trokštų būti kartu su manimi. Ir buvimas su ja buvo pati
didžiausia laimė, kokią man teko patirti.
Dar kurį laiką - kol aš būsiu vienintelis ir nieko neskaudinsiu - aš leisiu sau jaustis laimingu ir
negalvosiu apie tragediją. Paprasčiausiai būsiu laimingas dėl to, kad jai rūpėjau. Tik stengtis laimėti
jos palankumą ir švelnumą. Tik įsivaizduoti prabėgančias dienas, kai galėsiu sėdėti šalia jos,
klausytis jos balso ir mėgautis jos šypsena.
Prisiminiau dar ir dar kartą jos šypseną, pakylančius lūpų kampučius, akyse pasirodančią šilumą...
Jos pirštai šį vakarą mano rankoje buvo šilti ir minkšti. Įsivaizdavau, kaip pasijusčiau galėdamas
paliesti jos skruostuos, jos odą - šilkinę, šiltą... Tokią trapią. Šilkas ant ledo... Kaip baisiai trapu.
Net nepajutau kur link pasuko mano mintys, kol jau buvo per vėlu. Kai apsistojau ties jos trapumu,
naujas jos veido vaizdas pasirodė mano mintyse.
Paslėptas šešėlių, išbalęs iš baimės - kilstelėtas ryžtingas smakras, išdidžios, susikaupusios akys,
įsitempęs kūnas pasiruošęs kovai su ją supančiais piktais šešėliais...
-Ach...- Net suurzgiau kai visa neapykanta, kurią buvau pamiršęs apsvaigintas meilės jai, atgijo
manyje begalinio įsiučio banga.
Aš buvau vienas. Bella buvo, kaip aš tikėjausi, saugi savo namuose. Šiuo metu aš labai džiaugiausi,
kad Čarlis Swanas - vietinės teisėsaugos šefas, treniruotas ir turintis šaunamąjį ginklą - buvo jos
tėvas. Tai turėjo ką nors reikšti, bent jau saugų prieglogstį jai.
Ji buvo saugi. Aš ilgai neužtruksiu nubausdamas jos įžeidėją...
Ne. Ji nusipelnė, kad būčiau geresnis. Negalėjau leisti jai rūpintis žudiku.
Bet... Kas dėl kitų?
Taip, Bella buvo saugi. Andžela ir Džesika taip pat buvo, kaip to tikėjausi, saugios savo lovose.
Ir pabaisa vis dar laisvas klaidžiojo Port Andželo gatvėmis. Žmogiškas pabaisa - ar tai buvo
žmogiška problema? Įvykdyti žmogžudystę, kurią planavau, buvo neteisinga. Žinojau tai. Bet
palikti jį laisvėje vis dar ieškantį savo aukos taip pat nebuvo gerai.
Šviesiaplaukė restorano padavėja. Antroji padavėja, į kurią nė nebuvau pažvelgęs. Jos abi mane
suerzino, bet nė viena nenusipelnė patekti į tokį pavojų.
Bet kuri iš jų gali būti kieno nors "Bella".
Tas suvokimas padėjo man apsispręsti.
Pasukau mašiną į šiaurę. Dabar jau žinojau kur važiavau. Visuomet, kai esama problema būdavo
išspręsta - kaip dabar manoji - aš galėdavau kreiptis pagalbos.
Alisė sėdėjo prieangyje laukdama manęs. Aš sustabdžiau mašiną prieš namus nė nesivargindamas
varyti jos į garažą.
-Karlailas savo studijoje,- pasakė ji anksčiau, nei uždaviau savo klausimą.
-Ačiū,- atsakiau ir eidamas pro šalį paliečiau jos plaukus.
-Ačiū už tai, kad man perskambinai,- sarkastiškai pratarė ji.
-Och...- Sustojęs tarpduryje susiradau kišenėje telefoną ir peržvelgiau praleistų numerių sarašą.-
Atleisk, net nepažiūrėjau, kas skambino. Aš buvau... Užsiėmęs.
-Taip, žinau. Aš taip pat atsiprašau. Kol aš pamčiau, kas nutiks, tu jau buvai kelyje.
-Trūko tikrai nedaug...- Sumurmėjau.
-Atleisk.- Vėl pasakė ji labai susigėdusi.
Buvo nesunku jaustis geraširdžiu kai žinojau, kad Bella sveika ir saugi.
-Nereikia. Žinau, kad tu negali visko pamatyti. Niekas nesitiki, kad būtum visažinė, Alise.
-Ačiū.
-Šįvakar aš beveik pakviečiau tave pavakarieniauti - ar pamatei tai prieš tai, kai apsigalvojau?
Ji susiraukė.
-Ne, tą taip pat praleidau. Laba gaila, tikrai būčiau sutikusi.
-Apie ką gi tu taip įtemptai mąstei, kad viskas prasprūdo tau pro akis?
"Džasperas galvoja apie mūsų metines."- Ji nusijuokė.- "Jis labai stengiasi negalvoti apie mano
dovaną, bet aš jau turiu menkutę idėją..."
-Tu tikra begėdė.
-Taip.
Ji papūtė lūpas ir įsispoksojo į mane kaltinančia veido išraiška.
"Bet po to aš susikaupiau. Ar tu ruošiesi jiems pasakyti, kad ji žino?"
Aš linktelėjau.
-Taip, vėliau.
"Aš nieko nesakysiu. Padaryk man paslaugą ir pranešk apie tai Rozali, kai manęs nebus netoliese,
gerai?"
Aš suirzau.
-Gerai.
"Bella visai gerai sureagavo."
-Pernelyg gerai.
Alisė metė man keistą žvilgsnį.
"Nenuvertink Bellos."
Pasistengiau užblokuoti vaizdą, kurio nenorėjau matyti - Alisė ir Bella draugiškai apsikabinusios.
Dabar jau nekantraudamas sunkiai linktelėjau. Norėjau pereiti prie sekančios šio vakaro dalies,
norėjau, kad tai baigtųsi. Bet mane neramino dabar vėl palikti Forksą...
-Alise...- Pradėjau sakyti, bet ji jau pamatė, ko aš paprašysiu.
"Šiandien jai viskas bus gerai. Aš pasistengsiu labiau susikaupti. Jai tikrai reikia dvidešimt keturių
valandų per parą apsaugos, ar ne?"
-Mažiausiai.
-Kaip bebūtų, tu grįši pas ją gana greitai.
Aš giliai įkvėpiau. Tie žodžiai man pasirodė nuostabūs.
-Nagi, eik, užbaik šį reikalą kuo greičiau ir galėsi daryti tai, ko tau norisi.- Pasakė ji.
Aš linktelėjau ir nuskubėjau į Karlailo kambarį.
Jis laukė manęs žvelgdamas į duris dažniau, nei žiūrėdavo į ant stalo atverstą knygą.
-Girdėjau kaip Alisė tau sakė kur mane surasti,- pasakė jis nusišypsodamas.
Man labai palengvėjo jį sutikus, pamačius gilią simpatiją ir išmintį jo akyse. Karlailas žinos, ką
daryti.
-Man reikia pagalbos.
-Ko tik tau bereikėtų,- pažadėjo jis.
-Ar Alisė tau papasakojo, kas Bellai šį vakarą nutiko?
"Beveik nutiko."- Mintyse mane pataisė jis.
-Taip, beveik. Man iškilo dilema, Karlailai. Matai... Aš labai noriu... Jį užmušti.- Iš mano burnos
greitai ir jausmingai pasipylė žodžiai.- Tikrai labai. Bet aš žinau, kad tai bus neteisinga, tai bus
kerštas, o ne teisybės ieškojimas. Vien tik pyktis, jokio pasigailėjimo. Ir vis tik bus neteisinga leisti
žiauriam žudikui ir prievartautojui trainiotis Port Andželo gatvėmis! Aš ten nieko nepažįstu, bet
negaliu leisti kam nors užimti Bellos vietą tampant jo auka. Tos kitos moterys - kažkam jos turi
rūpėti taip, kaip man rūpi Bella. Kentėti, kaip aš būčiau kentėjęs, jeigu jis būtų užpuolęs Bellą. Taip
neteisinga...
Jo plati, netikėta šypsena sustabdė mano žodžių srautą.
"Ji tikrai tau tinka, ar ne? Tiek daug supratimo, tiek daug savikontrolės. Esu maloniai nustebintas."
-Karlailai, aš neieškau komplimentų.
-Žinoma, kad ne. Bet juk nieko negaliu padaryti, jeigu taip galvoju, ar ne?- Jis vėl nusišypsojo.- Aš
tuo pasirūpinsiu. Gali nusiraminti. Niekas nebebus užpultas Bellos vietoje.
Jo mintyse jau pamačiau jo planą. Tai buvo ne visiškai tai, ko aš troškau, tai nepatenkino mano
žiaurumo troškulio, bet pamačiau, kad tai buvo teisinga.
-Aš tau parodysiu, kur jį surasti.- Pasakiau.
-Tada einam.
Pakeliui jis pačiupo savo juodą krepšį. Man būtų labiau patikęs žiauresnis susidorojimas, bet aš
leisiu Karlailui sutvarkyti tai jo būdu.
Mes nutarėme važiuoti mano mašina. Alisė vis dar tebestovėjo ant laiptų. Ji susiraukė pamačiusi
mus nutolstant. Pamačiau, kad ji žiūrėjo į artimą mano ateitį - mums neiškils jokių sunkumų.
Važiuojant tamsiu, tuščiu keliu mūsų kelionė pasirodė labai trumpa. Aš neįjungiau savo mašinos
šviesų, kad nepritraukčiau nereikalingo dėmesio. Linksmai nusišypsojau įsivaizduodamas Bellos
reakciją šiuo atveju. Aš ir taip jau važiavau lėčiau nei įprastai - trokšdamas praleisti daugiau laiko
su ja - kai ji užriko dėl greičio.
Karlailas taip pat galvojo apie Bellą.
"Aš nenumačiau, kad ji taip gerai jam tiks. Tai tikrai netikėta. Galbūt taip ir turėjo būti. Galbūt
likimas turi numatęs jiems rimtesnių tikslų. Tiktai..."
Jis įsivaizdavo Bellą sniego baltumo oda ir krauju pasruvusiomis akimis ir susigūžė nuo to vaizdo.
Taip. Tiktai. Žinoma. Nes kas gi gero tokios puikios, mylinčios, tyros būtybės gyvybės atėmime?
Aš žvelgiau į naktį. Jo mintys ištrynė visą vakaro džiaugsmą.
"Edwardas nusipelnė laimės. Jis ją užsitarnavo."- Pasididžiavimas Karlailo mintyse baisiai mane
nustebino.- "Turi būti kokia nors išeitis..."
Troškau tuo patikėti - nors viena išeitis. Bet tam, kas vyko su Bella, jau nebebuvo jokios išeities.
Tik gudrus, bjaurus, kartus likimas, kuris nebuvo nusiteikęs leisti Bellai nugyventi gyvenimo, kaip
ji to nusipelnė.
Aš nevairavau tiesiai į Port Andželą. Nuvežiau Karlailą ten, kur pabaisa, vardu Lonis, skandino
savo nusivylimą su savo draugužiais - du iš jų jau buvo dingę. Karlailas galėjo matyti, kaip man
buvo sunku atsidurti taip arti jų, matyti Lonio mintis ir jo prisiminimus, prisiminimus apie Bellą ir
mergaitę, kuriai ne taip pasisekė ir kuriai jau niekas nebegalėjo padėti.
Mano kvėpavimas pagreitėjo. Mano rankos susirakino ant vairo.
-Eik, Edwardai,- ramiai pasakė Karlailas.- Aš padarysiu saugias likusias mergaites. Grįžk pas Bellą.
Tai buvo teisingiausia frazė, kurią jis galėjo pasakyti. Jos vardas buvo vienintelis dalykas, kuris šiuo
metu man ką nors reiškė.
Aš palikau jį mašinoje ir tiesia linija nubėgau į Forksą per miegantį mišką. Užtrukau trumpiau nei
su mašina. Vos po kelių minučių aš buvau jau prie jos namo sienos ir atvėriau jos langą.
Linktelėjau galvą nužvelgdamas kambarį. Viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Bella buvo saugi savo
lovoje, sapnuodama, jos drėgni, tankūs plaukai pasklidę ant pagalvės lyg jūros bangos.
Bet, skirtingai nuo kitų naktų, ji miegojo susirietusi į kamuoliuką, užklotas buvo apsivyniojęs jos
pečius. Įtariau, kad jai buvo šalta. Anksčiau nei aš atsisėdau į savo įprastą vietą ji sudrebėjo, jos
lūpos taip pat suvirpėjo.
Aš kurį laiką pagalvojau, po to išslinkau į koridorių pirmą kartą tyrinėdamas likusią namo dalį.
Čarlio knarkimas buvo garsus ir lygus. Galėjau beveik išgirsti jo sapno nuotrumpas. Kažkas su
bėgančiu vandenimi ir kantriu laukimu. Gal žvejyba?
Štai čia, pačiame laiptų viršuje, buvo daug žadanti spinta. Aš viltingai ją atvėriau ir radau tai, ko
ieškojau. Išsirinkau ploną lininį užklotą ir nusinešiau į jos kambarį. Padėsiu jį į vietą prieš jai
atsibundant ir niekas apie tai nesužinos.
Labai atsargiai, visiškai nekvėpuodamas, užklojau ją. Ji nesureagavo į svorio pasikeitimą. Grįžau
prie supamojo krėslo.
Kol nekantriai laukiau, kada ji sušils, aš susimąsčiau apie Karlailą. Norėjau žinoti, kur jis dabar
buvo. Žinojau, kad jo planas vyks be trukdžių - Alisė tai matė.
Linktelėjau galvodamas apie savo tėvą - jis pernelyg gerai apie mane galvojo. Norėjau būti toks,
kokį jis mane matė. Būtybė, kuri nusipelnė laimės, galėjo tikėtis nusipelnysianti šios miegančios
mergaitės. Kaip viskas būtų skirtinga, jeigu aš būčiau tas Edwardas.
Kai apie tai susimąsčiau vienas keistas, nekviestas vaizdas užplūdo mano mintis.
Vieną trumpą akimirką, mano įsivaizduoto žmogiško pavidalo likimo vietą užėmė beviltiškas,
beprotiškas angelas. Angelas sargas - kažkas tai tokio, kokiu mane įsivaizdavo Karlailas. Su plačia
šypsena ir dangaus mėlynumo akimis angelas nušvietė Bellą taip stipriai, kad beveik nebegalėjau
jos matyti. Pamačiau Bellą jo akimis. Su jos keistai saldžiu kvapu, kuris traukė mano dėmesį,
tyliomis mintimis, žadinančiomis mano smalsumą, neįprastu grožiu, prikausčiusiu mano žvilgsnį,
nesavanaudiška siela, lamėjusia mano pagarbą. Teliko tik atimti natūralų išlikimo instinktą - taip
Bella galėtų likti šalia manęs - ir pridėti nuolatinių nesėkmių persekiojimą.
Nerūpestingai nusijuokdamas angelas pagriebė savo kūrinį ir sviedė jį į mano glėbį, visiškai
pasitikėdamas mano morale, kad išsaugočiau Bellą gyvą.
Šioje vizijoje aš nebuvau Bellos bausmė - ji buvo mano atlygis.
Papurčiau galvą išgindamas mintis apie nerūpestingą angelą. Jis nebuvo geresnis už likimą.
Negalėjau galvoti geriau apie kažkokią aukštesnę jėgą kuri pasielgtų taip kvailai ir pavojingai. Tik
piktas likimas, su kuriuo man teks kovoti.
Ir, be to, aš neturėjau angelo. Jie buvo paskirstyti tik geriesiems - žmonėms, kaip Bella. Tai kur gi
buvo jos angelas? Kas saugojo tą mergaitę?
Aš tyliai nusijuokiau kai supratau, kad dabar tą vaidmenį užimu aš pats.
Angelas - vampyras, va ir juokelis.
Po gero pusvalandžio Bella pradėjo atsipalaiduoti ir truputį atsitiesti. Jos kvėpavimas pagilėjo ir ji
pradėjo murmėti. Aš patenkintas šypsojausi. Tai buvo nedaug, bet dabar ji miegojo ramiau todėl,
kad čia buvau aš.
-Edwardai...- Ji linktelėjo ir taip pat nusišypsojo.
Nutariau kol kas pamiršti apie tragediją ir leidau šiąnakt sau pabūti laimingu.

********

MIDNIGHT SUN- 11 skyrius

Kategorija: vampyrai

KLAUSIMAI

Pirmieji apie istoriją pranešė CNN.

Džiaugiausi, kad ją išgirdau prieš einant į mokyklą. Laukiau susierzinęs, norėdamas žinoti, kaip
žmonės į tai atsilieps ir kokios bus pasekmės. Mums pasisekė, nes šiandien buvo daug svarbesnių
naujienų: Pietų Amerikoje įvyko žemės drebėjimas, Viduriniuose Rytuose - politinis pagrobimas...
Mūsų istorija truko tik kelias sekundes, keli trumpi sakiniai ir viena nuotrauka.
"Alonzo Calderas Wallasas, įtariamas serijiniu prievaratvimu ir žudimu, Ieškomas Teksaso ir
Oklahomos valstybėse, praeitą vakarą buvo pastebėtas Portlende. Oregonas dėkoja anonimui.
Wallasas buvo rastas be sąmonės mažoje Port Andželo gatvelėje vos už kelių metrų nuo policijos
nuovados. Oficialūs šaltiniai kol kas dar negali pranešti, ar jis bus išsiųstas į Hjūstoną, ar
Oklahomos miestą belaukiant teismo nuosprendžio."
Asmens identifikacijos fotografija, daryta policijos nuovadoje, buvo labai neryški, veidas apžėlęs
kelių dienų senumo barzda... Jeigu Bella ją ir pamatytų, ji, ko gero, jo neatpažintų. Bent jau to
tikėjausi - nenorėjau, kad ji be reikalo išsigąstų.
-Mes esame pernelyg toli nuo Port Andželo, kad tai patektų į vietinių žurnalų viršelius,- pratarė
Alisė,- Karlailas pasielgė teisingai jiems paskambindamas.
Aš tik linktelėjau. Bella ne dažnai žiūrėdavo televizorių, o jos tėvo niekada nebuvau matęs žiūrint
ką nors kita, nei sporto kanalus.
Aš padariau tai, ką galėjau. Tas pabaisa daugiau nebemedžios, o aš netapau žudiku. Bent jau ne
paskutiniu metu. Buvau teisus pasitikėdamas Karlailu, nors vis dar gailėjausi, kad bausmė buvo
tokia menka. Suvokiau, kad labiau už viską tikėjausi, kad pabaisa bus pervežtas į Teksasą, ten vis
dar praktikuojama mirties bausmė...
Ne. Visa tai jau nebesvarbu. Man reikia viską pamiršti ir susikaupti ties tuo, kas manęs laukia
ateityje.
Mažiau nei prieš valandą aš vis dar buvau Bellos kambaryje. Dabar jau degiau nekantrumu ir vėl ją
pamatyti.
-Alise, ar tu neprieštarautum...
-Rozali mus nuveš,- pertraukė ji mane.- Ji, žinoma, susierzins, bet jai pernelyg patiks proga
pasipuikuoti savo mašina.- Skambiai nusijuokė Alisė.
Pritariamai linktelėjau ir pasakiau:
-Pasimatysim mokykloje.
Alisė nusišypsojo, tai privertė mane šiek tiek susiraukti.
"Žinau, žinau."- Pagalvojo ji.- "Vis dar ne. Palauksiu, kol tu būsi pasiruošęs mane su ja
supažindinti. Vis tik turėtum žinoti, kad tai ne savanaudiškumas. Aš Bellai taip pat patiksiu."
Skubėdamas pro duris nepasivarginau jai atsakyti. Tai galėtų būti naujas požiūris. Ar Bella norėtų
susipažinti su Alise?
Ar jai patiktų turėti draugę vampyrę?
Pažįstant Bellą... Jai ši mintis nepasirodytų atgrasi.
Susigūžiau viduje. Tai, ko Bella norėjo, ir tai, kas jai buvo geriau, buvo du labai skirtingi dalykai.
Pasistačiau savo mašiną Bellos kieme ir pasijutau neryžtingai ir truputį nejaukiai. Žinoma, žmonių
patarlė sako, kad rytas protingesnis už vakarą. Po nakties miego žmonės dažnai pakeičia savo
nuomonę. Ar Bella žvelgs į mane skirtingai miglotos dienos šviesoje? Ar pasirodysiu jai baisesnis
nei nakties tamsoje? Gal, kol ji miegojo, žiauri tiesa vis tik pasiekė jos sąmonę? Ar dabar ji manęs
bijos?
Mane šiek tiek ramino tai, kad praeitą naktį jos sapnai buvo ramūs. Kai ji vėl ir vėl tarė mano vardą
miegodama, nuolat nusišypsodavo. Daugiau nei vieną kartą ji prašė manęs likti su ja... Negi
šiandien tai nieko nebereikš?
Laukiau susijaudinęs, klausydamasis garsų jos namo viduje: greitus, garsius žingsnius
laiptuose,plyštančio traškaus popieriaus šiugždesį, šaldiklyje gulinčių produktų trynimasis, kai ji
trinktelėjo šaldiklio ir šaldytuvo durelėmis. Susidarė įspūdis, kad Bella vėlavo ir labai skubėjo.
Jaudinosi, trokšdama atsidurti mokykloje? Ta mintis išspaudė man šypseną vėl sužadindama viltį.
Pažvelgiau į laikrodį. Supratau, įsivaizduodamas, kad vien jau jos mašina suryja begalę laiko, jog ji
tikrai vėlavo.
Bella išskubėjo iš namų, jos knygų krepšys slydo nuo peties, surištais į uodegą plaukais, kurie jau
spėjo išsipešioti ir krito jai ant kaklo. Plonytis žalias megztinis, kurį ji šiandien vilkėjo, neapsaugojo
jos nuo šalčio ir pamačiau, kaip jos pečiai sudrebėjo nuo vėsaus ir drėgno rūko.
Ilgas megztinis buvo jai per didelis, ji jame skendo. Jis slėpė jos liekną kūną užmaskuodamas jo
išlinkius ir paversdamas ją į beformę masę. Man tai patiko ir tuo pačiu troškau vėl išvysti taip jos
kūną pabrėžiantį vakarykštį mėlyną megztuką... Audinys tiesio lipo prie jos traukdamas žvilgsnį,
hipnotizuodamas, pabrėždamas jos gležną kūną... Mėlyna spalva tarsi vanduo sruveno jos kūnu...
Bus geriau - daug geriau - jei aš pasistengsiu nukreipti savo mintis nuo jos kūno linijų, buvau labai
dėkingas ant jos kybančiam ilgam megztiniui. Turėjau vengti galimų klaidų, o pati didžiausia klaida
būtų pasinerti į naujo alkio pojūčius, susikaupiant ties jos lūpomis... Jos oda... Jos kūnu...
Suvirpėjau vien nuo tokių minčių. Alkis, kokio nejutau jau visą šimtmetį. Negalėjau sau leisti
galvoti apie tai, kaip ją liesčiau, nes tai buvo neįmanoma.
Aš ją sulaužyčiau.
Bella išlėkė iš namų taip skubėdama, kad beveik prabėgo pro mano mašiną jos nepastebėdama. O
tada ji taip staigiai sustojo, kad jos keliai užsiblokavo taip garsiai, lyg kas būtų užtaisęs šautuvą. Kai
jos žvilgsnis apsistojo ties mano mašina akys plačiai išsiplėtė, krepšys nuslydo žemyn ranka.
Iššokau iš mašinos visai nesistengdamas judėti žmonišku greičiu, apėjau aplink ir atvėriau jai
dureles. Pasistengsiu daugiau niekada jos nenuvilti ir, kai būsime tik dviese, būti pačiu savimi.
Ji tebespoksojo į mane negalėdama patikėti, lyg prieš jos akis būčiau iš varlės virtęs į princą. O po
to nuostaba jos akyse virto į kažką kita, ir aš daugiau nebebijojau - ar nebesitikėjau - kad per naktį
jos jausmai mano atžvilgiu pasikeitė. Šiluma, jaudulys, susižavėjimas - visa tai perbėgo jos dideles
šokoladines akis.
-Ar norėtum šiandien pasivažinėti su manimi?- Paklausiau. Priešingai, nei vakar vakare, šį kartą
palikau jai pasirinkimą. Nuo šios akimirkos ji visada galės pasirinkti.
-Taip, labai,- atsakė ji ropšdamasi mašinos vidun be jokios dvejonės.
Ar kada nors nustosiu didžiuotis tuo, kad ji išsirinko būtent mane? Labai tuo abejojau.
Lyg žaibas apibėgau mašiną nekantraudamas prie jos prisijungti. Ji neparodė nuostabos mano
judesių greitumu.
Laimė, kuri mane užplūdo, kai prie jos atsisėdau buvo tokia didelė, kokios dar niekada nejaučiau.
Kad ir kaip besimėgaučiau meile ir supratimu tvyrojusiais mūsų šeimoje, kad ir kokiomis
pramogomis besižavėčiau šiame pasaulyje, aš dar niekada nesijutau toks laimingas. Netgi
žinodamas, kad taip negerai, kad visa tai blogai baigsis, aš negalėjau sulaikyti šypsenos savo veide.
Mano švarkas buvo pakabintas ant jos sėdynės atramos. Mačiau kaip ji į jį žvilgtelėjo.
-Atvežiau tau švarką,- pasakiau. Tai buvo mano pretekstas, nors man jo ir nelabai reikėjo, kad
nekviestas užvažiuočiau pas ją šį rytą. Buvo šalta. Ji neturėjo švarkelio. Šis tas riteriško.-
Nenurėčiau, kad peršaltum ar ko nors panašiai.
-Aš nesu tokia trapi,- atsakė ji žvelgdama man į smakrą, lyg nedrįstų sutikti mano žvilgsnio. Bet
švarką apsivilko anksčiau, nei teko ją paskatinti ar padrąsinti.
-Nejaugi?- Sumurmėjau sau po nosimi.
Ji žvelgė tiesiai į kelią kol aš važiavau mokyklos kryptimi. Kelioms sekundėms įsivyravo tyla.
Turėjau sužinoti apie ką sukosi jos mintys šiandien rytą. Tarp mūsų įvyko tiek daug pasikeitimų nuo
praeito karto, kai švietė saulė...
-Kaip, nejaugi šiandien nebus klausimų lavinos?- Nerūpestingu balsu paklausiau.
Ji nusišypsojo atrodydama labai patenkinta, kad pradėjau tą temą.
-Ar mano klausimai tave erzina?
-Ne taip labai, kaip tavo reakcijos.- Sąžiningai atsakiau taip pat jai nusišypsodamas.
Jos lūpų kampučiai nusviro.
-Aš blogai reaguoju?
-Ne, tame ir visa problema. Tu taip lengvai su viskuo susitaikai - tai nenatūralu.- Vis dar nė vieno
riksmo. Kaip tai galėjo būti įmanoma?- Man labai smalsu, ką tu iš tiesų galvoji.
Žinoma, viskas, ką ji darė ar atvirkščiai - nedarė - žadino mano smalsumą.
-Aš tau visada sakau tai, ką iš tiesų galvoju.
-Tu perdedi.
Jos dantys vėl prispaudė lūpą. Atrodė, kad ji nepastebėdavo taip daranti, lyg tai būtų nesąmoningas
refleksas nuo įtampos.
-Nelabai.
Vien tų žodžių pakako, kad mano smalsumas įsisiautėtų. Ką gi ji galėjo nuo manęs slėpti?
-Pakankamai, kad išvestum mane iš proto.- Atsakiau.
Ji padvejojo, po to tyliai sumurmėjo:
-Tu nenori to girdėti.
Turėjau kurį laiką pamąstyti, prisiminti visą vakarykštį pakalbį, kiekvieną ištartą žodį, kad rasčiau
ryšį. Gal tai užtruko taip ilgai todėl, kad negalėjau įsivaizduoti, jog buvo kažkas, ko aš nenorėčiau iš
jos išgirsti. Ir staiga - gal dėl to, kad jos balse, kaip ir praeitą vakarą, pasigirdo skausmas - aš
supratau. Tik vieną kartą aš jos prašiau daugiau man to nesakyti. "Niekada to nesakyk." Tada aš ją
pravirkdžiau...
Ar tai ir buvo jos paslaptis? Ji slėpė savo jausmus man? Ar todėl faktas, kad aš esu pabaisa, jai buvo
nesvarbus? Ji tikrai galvojo, kad jau vėlu pakeisti jos jausmus?
Neįstengiau ištarti nė žodžio, mano džiaugsmas ir skausmas buvo pernelyg stiprūs, kad galėčiau
išreikšti juos žodžiais, konfliktas tarp jų pernelyg laukinis, kad galėčiau rasti išeitį. Mašinoje buvo
tylu, bėgo laikas, o aš tik klausiausi jos širdies ir kvėpavimo.
-O kur likę tavo šeimos nariai?- Netikėtai paklausė ji.
Giliai įkvėpiau priimdamas jos kvapo suteiktą skausmą pirmą kartą su pasitenkinimu suvokdamas,
kad pradedu prie jo priprasti, ir nerūpestingai atsakiau:
-Jie išvažiavo Rozali mašina.- Tuo pačiu metu pasistačiau savąją į laisvą vietą prie pat Rozali
mašinos. Pasistengiau nuslėpti savo šypseną kai pamačiau jos platėjančias akis.- Įnoringa, ar ne?
-Oho, nieko sau. Kodėl ji važinėjasi su tavim, jeigu turi tai?
Rozali sutiktų su Bellos reakcija... Jeigu tik būtų objektyvesnė Bellos atžvilgiu, kas, ko gero,
niekada nenutiks.
-Kaip jau sakiau, tai gana įnoringa. O mes šiaip jau stengiamės pernelyg nepasirodyti.
-Tik nelabai jums sekasi.- Ištarė Bella ir pratrūko nuoširdžiu juoku.
Skambus, nerūpestingas jos juoko garsas sušildė mano skruostą ir sukėlė begalę abejonių mintyse.
-Tai kodėl šiandien Rozali nutarė pasirodyti?- Nustebo ji.
-Argi tu dar nepastebėjai? Šiuo metu aš nusižengiu visoms taisyklėms.
Mano atsakymas turėjo nuskambėti gąsdinančiau, todėl Bella, žinoma, nusišypsojo.
Kaip ir praeitą vakarą ji nepalaukė kol jai atidarysiu dureles. Mokykloje turėjau pasirodyti normalus
- negalėjau judėti pernelyg greitai, kad suspėčiau jas atverti - bet jai teks priprasti leisti man elgtis
mandagiai, ir priprasti prie to labai greitai.
Ėjau taip arti jos, kaip tik drįsau, vis ieškodamas bet kokių požymių rodančių, kad jai tai nepatinka.
Du kartus jos ranka priartėjo prie manosios, bet tuoj pat atsitraukė. Man pasirodė, kad ji norėjo
mane paliesti. Mano kvėpavimas patankėjo.
-Kodėl jūs turite tokias mašinas, jeigu norite likti nepastebimi?- Beeidama paklausė ji.
-Silpnybė.- Prisipažinau.- Mums visiems labai patinka greitis.
-Asmenybės,- sausu tonu sumurmėjo ji.
Ji nepažvelgė į mane, kad pamatytų mano atsakančią mimiką.
"Ne... Negaliu patikėti. Kaip, po galais, Bella tai sugebėjo? Nesuprantama. Ir kodėl?"
Džesikos mekenimas mintyse pasiekė mano ausis. Stovėdama pasislėpusi nuo lietaus po valgyklos
stogu, persimetusi per ranką šiltą paltą, ji laukė Bellos. Iš nuostabos jos akys baigė išlipti iš orbitų.
Po akimirkos Bella taip pat ją pastebėjo. Kai ji pastebėjo Džesikos veido išraišką, jos skruostus
nudažė raudonis. Džesikos mintys aiškiai atsispindėjo jos veide.
-Ei, Džesika, ačiū, kad prisiminei,- pasisveikino Bella. Ji ištiesė ranką į paltą ir Džesika tylėdama jai
jį padavė.
Turėčiau būti mandagus su Bellos draugais, kokie jie bebūtų.
-Labas rytas, Džesika.
"Oho..."
Džesikos akys išsiplėtė dar plačiau. Buvo keista ir linksma... Ir, jeigu jau atvirai, šiek tiek nejauku.
Būdamas šalia Bellos aš tapau daug švelnesnis. Atrodė, kad daugiau niekas manęs nebebijojo. Jeigu
Emmetas išgirs apie tai, visą sekantį šimtmetį jis iš manęs tyčiosis.
-Aa... Sveikas.- Išstenėjo ji ir atsisuko į Bellą išraiškingu veidu.- Pasimatysim matematikoje.
"Turėsi viską man papasakoti. Nepriimsiu jokių atsisakymų. Detalių. Noriu visų detalių! Baisuoklis
Edwardas Cullenas! Gyvenimas tikrai neteisingas."
Bella tvirtai suspaudė lūpas.
-Taip, pasimatysim.
Džesikos mintys sukosi atominiu greičiu kol nueidama ji vis žvilgčiojo tai į Bellą, tai į mane.
"Visą istoriją. Nesutiksiu su mažiau. Ar praeitą vakarą jie buvo suplanavę susitikti? Ar jie
susitikinėja? Kaip ilgai tai tęsiasi? Kaip ji galėjo nuo manęs tai slėpti? Ir kodėl ji norėtų tai slėpti?
Tai neturėtų būti šiaip sau nuotykis - ji atrodo rimtai įklimpusi. Ar čia kas kita? Aš tai sužinosiu.
Negaliu likti nesužinojusi. Ach, Swan... "
Po to jos mintys tapo niūresnės, bet vis dar sukosi apie Bellą. Mačiau, kaip ji įsivaizdavo save
Bellos vietoje. Ji vėl pasinėrė į vulgarias fantazijas.
Taip negalėjo būti. Ir vis tik... Aš to labai norėjau...
Pats sau neleidau to pripažinti. Kokiais dar blogais būdais aš troškau įvelti Bellą į šią istoriją? Kuris
iš jų taps jos mirties nuosprendžiu?
Papurčiau galvą ir pasistengiau atsipalaiduoti.
-Ką tu ruošiesi jai papasakoti?- Paklausiau Bellos.
-Ei...- Išdidžiai atrėžė ji.- Maniau, kad tu negirdi mano minčių.
-Negirdžiu,- pažvelgiau į ją labai nustebęs, bandydamas suprasti jos žodžius. Ak, mes ko gero
pagalvojome tuo pačiu metu apie tą patį klausimą. Hmmm... Man tai patiko.- Kaip bebūtų,-
pasakiau,- aš galiu girdėti josios - ir ji ruošiasi tave iškamantinėti.
Bella suzirzė ir leido mano švarkui nuslysti jai nuo pečių. Iš karto nesuvokiau, kad ji ruošiasi man jį
atiduoti - juk aš to neprašiau, mane netgi džiugintų, jeigu ji jį pasilaikytų - o po to nebespėjau
pasiūlyti jai pagalbos jį nusivelkant. Ji ištiesė man švarką ir pradėjo vilktis savąjį nežiūrėdama į
mano ištiestas rankas, trokštančias jai padėti. Aš susiraukiau, bet labai greitai pasistengiau susiimti,
kol ji nieko nepastebėjo.
-Taigi, ką ketini jai pasakoti?- Paskatinau ją.
-Gal truputį padėtum? Ką ji nori sužinoti?
Nusišypsojau ir papurčiau galvą. Norėjau sužinoti, ką ji iš tiesų galvojo.
-Taip nesąžininga.
Jos akys prisimerkė.
-Ne, nesąžininga yra tai, kad tu viską žinai ir nenori tuo pasidalinti.
Taip. Jai nepatiko, kai medalis turėdavo dvi puses.
Mes priėjome jos klasės duris - turėjau prisiversti ją palikti. Man buvo įdomu, ką pagalvotų ponia
Cop, jeigu aš sukeisčiau savo tvarkaraštį ir pereičiau į anglų kalbą viena valanda anksčiau...
Susikaupk. Aš galėjau likti sąžiningas.
-Ji nori sužinoti ar mes susitikinėjame...- Ištariau labai lėtai.- Ir ji nori žinoti, ką tu man jauti.
Jos akys buvo plačiai atmerktos, ne nustebusios, bet gudrios. Jos man buvo puikiai įskaitomos. Ji
vaidino nekaltą.
-Tokios tokelės,- sumurmėjo,- ką turėčiau jai atsakyti?
-Hmmm.- Ji visada stengėsi išpešti iš manęs daugiau, nei atskleisdavo pati. Susimąsčiau kaip jai
atsakyti. Lengvai nuo rūko sudrėkusi vieniša jos plaukų sruoga nukrito ant peties ir apsisuko aplink
jos kaklą, juokingai paslėptą bjauraus megztinio. Pažvelgiau į ją... Nužvelgiau kitas paslėptas jos
kūno formas...
Aš atsargiai pasiekiau neklusnią sruogą nepaliesdamas jos odos - rytas buvo pakankamai vėsus ir be
mano prisikietimų - ir nubraukiau ją atgal, kad daugiau neatkreiptų mano dėmesio. Prisiminiau,
kaip Maikas Njūtonas lietė jos plaukus ir nuo tų prisiminimų mano dantys tvirtai susikando. Tada ji
greitai nuo jo atsitraukė. Dabar jos reakcija buvo visiškai kitokia. Vietoj to, kad atsitrauktų, jos akys
išsiplėtė, skruostus užplūdo raudonis ir širdis pasileido šuoliais.
Pasistengiau nuslėpti šypseną atsakydamas:
-Aš manau... Tu gali atsakyti teigiamai į pirmąjį klausimą... Jeigu neprieštarauji.- Jos pasirinkimas.
Visada leisti jai pasirinkti.- Tai paprasčiau nei bet koks paaiškinimas.
-Neprieštarauju.- Sušnibždėjo ji. Jos širdis vis dar neatgavo normalaus ritmo.
-O kas dėl antrojo klausimo...- Dabar jau nebeįstengiau nuslėpti šypsenos.- Na, į jį atsakymo aš ir
pats pasiklausysiu.
Leisk Bellai tai suvirškinti. Užspaudžiau juoko priepuolį, kai pamačiau siaubą apimant jos veidą.
Greitai apsisukau, kol ji dar nespėjo užduoti kitų klausimų. Man buvo labai sunku nesuteikti jai
visko, ko tik ji nepaprašytų. Ir aš norėjau išgirsti jos mintis, ne savąsias.
-Pasimatysim per pietų pertrauką,- mestelėjau jai per petį - tik pretekstas įsitikinti, kad ji vis dar
žvelgė į mane plačiai atmerktomis akimis, iš nuostabos praverta burna. Nusisukau ir nusikvatojau.
Kai ėjau savo pusėn mane supo begalė nustebusių ir šokiruotų minčių, žvilgsnių, šokinėjančių nuo
nustebusio Bellos veido prie mano patenkintos išraiškos. Beveik nekreipiau į juos dėmesio. Niekaip
neįstengiau susikaupti. Buvo labai sunku perkėlinėti pėdas leistinu greičiu. Troškau bėgti - tikrai
bėgti - taip greitai, kad tapčiau nematomu, taip greitai, kad jausčiausi skrendantis. Viena mano dalis
jau skrido.
Įeidamas į savo klasę užsimečiau švarką leisdamas mane apgaubti jos kvapui. Dabar aš degsiu -
leisiu kvapui mane priblokšti - vėliau, kai susitiksime per pertrauką, man bus lengviau būti šalia
jos...
Buvo visai neblogai, kad mano mokytoja nebesivargindavo kviesti manęs prie lentos. Šiandien
galėjo būti diena, kai jie galėtų mane prigauti - nesusikaupusį ir nerandantį atsakymų. Šį rytą mano
mintys buvo begalėje vietų vienu metu, klasėje sėdėjo tik mano kūnas.
Žinoma, aš stebėjau Bellą. Tai jau tampa natūralu - taip įprasta, kaip ir kvėpuoti. Girdėjau jos
pokalbį su nusivylusiu Maiku Njūtonu. Ji greitai nusuko pokalbį Džesikos kryptimi ir aš taip plačiai
išsiviepiau, kad Robas Sojeris, sėdintis man iš dešinės, atšoko ir susmigo į savo kėdę.
"Uch... Baisokas."
Na, nors visiškai visko nepraradau.
Pernelyg nesusikaupdamas stebėjau Džesiką, ruošiančią savo klausimus Bellai. Vos vos galėjau
susilaikyti belaukdamas ketvirtos pamokos, susijaudinęs, susierzinęs, lyg maža mergaitė krentati iš
smalsumo.
Tuo pačiu metu klausiausi Andželos Vėber.
Nepamiršau dėkingumo, kurį jai jaučiau. Visų pirma už tai, kad ji visada galvojo apie Bellą tik gerai
ir maloniai, o po to už jos pagalbą vakar vakare. Visą rytą klausiausi jos minčių norėdamas išgirsti,
ko ji troško, rasti būdą jai atsidėkoti. Buvau tikras, kad tai bus gana lengva. Kaip ir visi kiti žmonės
ji turėtų norėti kokio nors užsiėmimo ar žaisliuko. Gal netgi keleto. Aš anonimiškai jai tai
pristatyčiau.
Bet Andžela buvo tokia pat paprasta savo mintyse, kaip ir Bella. Kaip paauglė ji buvo keistai
patenkinta savo gyvenimu. Laiminga. Gal tai ir buvo jos neįprasto gerumo priežastis - ji buvo viena
iš tų žmonių, kurie turėjo viską, ko norėjo, ir norėjo visko, ką turėjo? Kai ji nebūdavo susikaupusi
ties mokytojais arba savo užrašais, ji galvodavo apie savo broliukus dvynius, kaip sekantį savaitgalį
galėtų nusivesti juos į paplūdimį, susitaikydama su jų energingumu su suaugusio žmogaus kantrybe.
Ji dažnai jais rūpindavosi nelaukdama jokio dėkingumo. Tai buvo labai švelnu iš jos pusės...
Bet nė trupučio man nepadėjo.
Juk turėjo būti kažkas, ko ji norėtų. Aš ir toliau ją stebėsiu. Tik kiek vėliau. Buvo Bellos bendros
pamokos su Džesika pradžia.
Aš nežiūrėjau kur einu ir automatiškai patraukiau į anglų kalbos pamoką. Džesika jau sėdėjo
pasiruošusi savo vietoje, nekantriai trepsendama koja ir laukdama Bellos.
Kai atsisėdau į suolą savo pamokoje, aš visiškai sustingau. Turėjau pats sau priminti retkarčiais
pasimuistyti. Elgtis kaip kiti. Tai buvo sudėtinga, aš iš visų jėgų klausiausi Džesikos minčių. Aš
tikėjausi, kad ji tikrai pasistengs ir aš galėsiu beveik visą laiką matyti Bellos veidą per jos mintis.
Džesikos trepsenimas dar patankėjo, kai Bella įėjo į klasę.
"Ji atrodo... Paniurusi. Kodėl? Gal iš tikro su Edwardu Cullenu niekas nevyksta? Tai būtų tikras
nusivylimas. Išskyrus... Tokiu atveju jis vis dar būtų laisvas... Jeigu jis staiga susidomėtų
pasimatymais, aš neprieštaraučiau..."
Bellos veidas visai neatrodė paniuręs, jis atrodė nenusiteikęs tardymui. Ji buvo susirūpinusi - ji
puikiai žinojo, kad aš klausysiuosi jų pokalbio. Pats sau nusišypsojau.
-Papasakok man viską nuo pradžių,- pratarė Džesika kol Bella dar tebekabino savo švarkelį ant
kėdės atramos. Ji judėjo labai lėtai, netgi nenoriai.
"Och, ji tokia lėta. Gal pereikim iš karto prie pikantiškų detalių."
-Ką tu nori sužinoti?- Paklausė Bella atsisėsdama ir sustingdama.
-Kas nutiko vakar vakare?
-Jis nusivedė mane pavakarieniauti ir parvežė namo.
"O po to? Nagi, juk turi būti dar kažkas! Žinau, kad ji meluoja. Aš ją išprovokuosiu."
-Kaip tu taip greitai parsiradai namo?
Pamačiau kaip Bella pavartė akis žiūrėdama į Džesiką.
-Jis vairuoja kaip pašėlęs. Aš buvau pašiurpusi iš baimės.
Ji išspaudė man skirtą šypseną ir aš nesusilaikęs garsiai nusikvatojau pertraukdamas pono Meisono
kalbą. Pasistengiau užmaskuoti tai kosuliu, bet niekas klasėje manimi nepatikėjo. Ponas Meisonas
mestelėjo man susierzinusį žvilgsnį, bet aš net nesistengiau prigauti jo minčių, buvau pernelyg
susitelkęs ties Džesika.
"Uch... Atrodo, kad ji sako tiesą. Kodėl ji verčia mane viską iš jos traukti jėga? Jeigu tai būčiau
buvusi aš, pasakočiau visiems viską garsiai."
-Ar tai buvo lyg pasimatymas - tu prašei jo tave ten sutikti?
Džesika stebėjo Bellos veidą užplūstančią nuostabą ir baisiai nusivylė akivaizdžiu jos nustebimu.
-Ne, aš buvau labai nustebusi jį susitikdama,- atsakė jai Bella.
"Kas čia darosi??"
-Bet šiandien jis tave atvežė į mokyklą.- "Būtinai turi būti dar kas nors."
-Taip, tai taip pat buvo siurprizas, jis pastebėjo, kad vakar aš neturėjau švarkelio.
"Tai tikrai visai nejuokinga ir neįdomu."- Vėl nusivylusi pagalvojo Džesika.
Man jau pradėjo atsibosti Džesikos klausimų lavina. Norėjau išgirsti ką nors, ko dar nežinojau.
Tikėjausi, kad ji nebus tokia nusivylusi, kad praleistų klausimus, kurių taip laukiau.
-Ar jūs kur nors vėl kartu eisit?- Paklausė Džesika.
-Jis pasisiūlė nuvežti mane į Sietlą šeštadienį galvodamas, kad mano mašina nedatrauks, Ar tai
skaitosi?
"Hmm. Aišku, jis stengiasi gauti pasimatymą... Na, tikiuosi, jis bent jau ja pasirūpins. Jei nieko nėra
iš jos pusės, tikrai turėtų būti kas nors iš jo. Kaip taip gali būti? Bella tikrai išprotėjusi."
-Taip.- Atsakė į Bellos klausimą Džesika.
-Na, tuomet,- priėjo išvados Bella,- taip.
-Oho... Edwardas Cullenas.- "Patinka jai tai ar ne, bet tai svarbiausias rodiklis."
-Taip, žinau...- Atsiduso Bella.
Jos balso tonas Džesiką paskatino.
"Galų gale, nuskambėjo taip, lyg ji tik dabar pradėtų suprasti. Ji turi suvokti..."
-Palauk!- Staiga sušuko Džesika prisimindama savo pagrindinį klausimą.- Ar jis tave pabučiavo?
"Taip, prašau, atsakyk man taip. O po to nupasakok kiekvieną sekundę."
-Ne.- Atsakė Bella nuleisdama akis į savo rankas.- Jis ne toks...
"Velnias. O būčiau norėjusi... Cha, atrodo, ji taip pat norėtų..."
Aš suvirpėjau. Bella atrodė tikrai nusiminusi, bet tai negalėjo būti dėl priežasčių, apie kurias
galvojo Džesika. Ji negalėjo to norėti. Tik ne žinodama tai, ką ji žinojo. Ji negalėjo norėti atsidurti
taip arti mano dantų. Ji juk žinojo, kad aš turiu iltis.
Sudrebėjau.
-Ar tu manai, kad gal ateinantį šeštadienį?- Nutęsė Džesika.
Bella atrodė dar labiau sutrikusi, kai atsakė:
-Tikrai tuo abejoju.
"Taip, ji tikrai to nori. Čia jau jai nepasisekė."
Ar todėl, kad aš žvelgiau į viską per Džesikos nuomonę, man pasirodė, jog ji teisi?
Trumpą sekundės dalį mane atitraukė mintis, nors tai ir buvo neįmanoma, ką aš pajusčiau
bandydamas ją pabučiuoti. Mano lūpos, prigludusios prie jos lūpų... Šaltis prie šilumos...
O po to ji miršta.
Krūptelėjęs papurčiau galvą ir pasistengiau susikaupti.
-Apie ką jūs šnekėjotės?- "Tu bent su juo šnekėjai, ar jam irgi reikėjo lyg replėmis traukti iš tavęs
informaciją?"
Aš vėl nusišypsojau. Džesika nebuvo labai toli nuo tiesos.
-Nežinau, Džesika, apie daug ką. Truputį apie anglų kalbos rašinį.
Tiesą sakant, labai mažai. Mano šypsena išplatėjo.
"Nagi, Bella."
-Prašau, Bella, na duok man nors truputį smulkmenų.
Kurį laiką Bella mąstė.
-Na, gerai. Galiu tau kai ką papasakoti. Tau reikėjo pamatyti, kaip su juo flirtavo padavėja - ji tikrai
stengėsi. O jis į ją nekreipė jokio dėmesio.
Kokia keista smulkmena ji nutarė pasidalinti. Mane nustebino, kad Bella tai pastebėjo. Tai buvo
smulkmena, negalinti privesti prie jokių pasekmių.
"Įdomu."
-Tai geras ženklas. Ar ji buvo graži?
Hmm. Džesika galvojo apie tai daugiau, nei to tikėjausi. Tai, ko gero, mergaičių dalykai.
-Labai,- atsakė Bella,- kokių dvidešimties ar devyniolikos.
Džesika trumpam nuklydo į prisiminimus apie jos ir Maiko pasimatymą pirmadienį, kai Maikas
pernelyg žvalgėsi į padavėją, kuri, jos manymu, netgi nebuvo patraukli. Ji pasistengė nustumti
prisiminimus į šalį, nuslėpti savo susierzinimą ir grįžti prie Bellos istorijos.
-Tai netgi dar geriau. Tu jam patinki.
-Ir aš taip manau.- Labai lėtai ištarė Bella, o aš jau sėdėjau tik ant savo kėdės kraštelio vis ar
sustingusiu kūnu.- Bet sunku pasakyti, jis toks paslaptingas.
Ko gero aš nebuvau taip akivaizdžiai permatomas ir nesikontroliuojantis, kaip maniau. Vis tik... Ji
juk tokia pastabi... Kaip ji galėjo nesuprasti, kad aš esu ją įsimylėjęs? Aš perbėgau mintimis per
mūsų pokalbį ir nusistebėjau, kaip aš jai to nepasakiau garsiai? Man atrodė, kad viso mūsų pokalbio
metu šis suvokimas kabėjo virš mūsų galvų, kad kiekvienas mūsų žodis buvo ištartas tame
kontekste.
"Oho. Kaip ji sugebėjo sėdėti šalia vyriško gražuolio modelio pavyzdžio ir paprasčiausiai šnekėtis?"
-Nežinau iš kur pas tave tiek drąsos, kad pasiliktum su juo viena,- Pasakė garsiai Džesika.
Bellos veidą perbėgo nuostaba.
-Kodėl?
"Kokia keista reakcija. Kaip ji įsivaizduoja, ką aš pagalvojau?
-Jis toks...
"Koks būtų teisingas žodis?"
-Trikdantis. Aš nežinau, ką galėčiau jam pasakyti.
"Aš šiandien vos sugebėjau prisiminti anglų kalbą, o juk jis tepasakė labas rytas. Aš, ko gero,
pasirodžiau visiška idiotė."
Bella nusišypsojo.
-Na, kartais ir aš sutrinku kai jis sukiojasi netoliese.
Ji ko gero taip pasakė, kad Džesika pasijustų geriau. Dar niekada nemačiau žmogaus, kuris sutriktų
mažiau už ją mano kompanijoje.
-Ak, gerai,- truputį nusiramino Džesika,- jis toks neįtikėtinai išdidus.
Staiga Bellos veido išraiška sugriežtėjo. Jos akys sublizgėjo kaip tais atvejais, kai ji pajusdavo
neteisybę. Džesika nė nepastebėjo jos išraiškos pasiketimo.
-Jis turi daug daugiau nei tai,- šaltai atsakė Bella.
"Oooo. Tai jau kažkur nuves."
-Tikrai? Kaip ką?
Bella trumpam prikando lūpą.
-Negaliu tiksliai tai paaiškinti.- Pagaliau sumurmėjo.- Bet jo išorė toli gražu neprilygsta jo vidinėms
savybėms.- Ji nusisuko nuo Džesikos ir įsižiūrėjo į kažką tolimo.
Emocijos, kurias pajutau po jos žodžių, prilygo toms, kurias man sukeldavo Karlailo ir Esmėjos
mintys, kai jie galvodavo, kad aš nusipelniau laimės. Jos buvo panašios, bet daug stiprenės, visa
apimančios.
"Pasilaikyk tai kvailesniems - nieko nėra geriau už jo veidą. O dar koks kūnas, Swan!"
-Negi tai įmanoma?
Bella neatsisuko. Ji ir toliau žvelgė į tolį ignoruodama Džesiką.
"Normalus žmogus jau būtų ištirpęs. Gal reikėtų uždavinėti paprastesnius klausimus. Lyg kalbėčiau
su aukle, haha."
-Taigi, tau jis patinka, ar ne?
Aš vėl buvau įsitempęs.
Bella atsakė neatsisukdama į Džesiką.
-Taip.
-Turiu omenyje, jis tau tikrai patinka?
-Taip.
"Tik pažiūrėk į tą raudonį!"
Žiūrėjau.
-Kaip smarkiai jis tau patinka?
Anglų kalbos klasėje galėjo prasidėti gaisras, aš jo nebūčiau pastebėjęs.
Bellos veidas dabar buvo skaisčiai raudonas - beveik galėjau jausti jo karštį per Džesikos mintis.
-Pernelyg smarkiai.- Sušnibždėjo ji.- Daug labiau, nei jam patinku aš. Bet čia aš nieko negaliu
pakeisti.
"Velnias. Ko ką tik paklausė ponas Varneris?"
-Hmm, kuris numeris, pone Varneri?
Buvo labai gerai, kad kol kas Džesika nebegalėjo tardyti Bellos. Man reikėjo minutės laiko.
Ką, dėl visų šventų, ta mergaitė sau įsivaizdavo? Labiau, nei jam patinku aš? Iš kur ji sugebėjo
ištraukti tokią nesamonę? Aš čia nieko negaliu pakeisti? Ką tai turėtų reikšti? Niekaip negalėjau
rasti logiško paaiškinimo jos žodžiams. Jie buvo praktiškai beprasmiški.
Regis aš nieko nebepajėgiau suprasti. Akivaizdūs dalykai, logiški dalykai kažkokiu būdu visiškai
persiversdavo pasiekę jos smegenis.
Labiau, nei jam patinku aš. Gal vis tik turėčiau palaukti skambučio.
Grieždamas dantimis žiūrėjau į laikrodį. Kaip įmanoma, kad nemirtingajam minutės atrodytų tokios
beviltiškai ilgos?
Atidžiai sekiau visą pono Varnerio matematikos pamoką. Girdėjau daugiau iš jo, nei iš savo
pamokos. Bella ir Džesika daugiau nebesišnekėjo. Bet kartais Džesika užmesdavo akį Bellos pusėn,
ir vienu momentu ji vėl buvo išpilta raudonio be jokių akivaizdžių priežasčių.
Man atrodė, kad pietų pertrauka niekada neprasidės.
Nebuvau tikras ar Džesikai pavyks išpešti dar kelis klausimus, į kuriuos troškau žinoti atsakymus, iš
Bellos. Ir neapsirikau. Bella buvo greitesnė. Kai nuskambėjo skambutis, ji greitai pasisuko į
Džesiką ir pasakė:
-Per anglų pamoką Maikas klausė manęs, ar tu ką nors pasakojai apie pirmadienio vakarą.- Jos
lūpas išlenkė šypsena. Aš puikiai ją supratau - geriausia gynyba buvo puolimas.
-Maikas klausinėjo apie mane?- Džesikos mintis nušvietė džiaugsmas, nebeliko joms įprasto
niūrumo.- Gal juokauji? Ką tu jam atsakei?
-Pasakiau jam, kad tu pasakojai, jog buvo labai linksma, ir jis atrodė labai patenkintas.
-Pasakyk man tiksliai ko jis klausė ir ką tu atsakei.
Man tapo aišku, kad šiandien daugiau naudos iš Džesikos nebus. Bella plačiai šypsojosi lyg jos
galvoje suktųsi tokios pat mintys. Lyg ji būtų laimėjusi pirmą partiją.
Na ką gi, palauksiu pietų pertraukos. Aš iš jos išgausiu atsakymus lengviau už Džesiką, tuo buvau
tikras.
Man sunkiai sekėsi vis nepatikrinti Džesikos minčių per visą ketvirtąją pamoką. Neturėjau
kantrybės klausytis jos apsėstų minčių apie Maiką. Per pastarasias dvi savaites jis jau pradėjo išlysti
man per gerklę. Galėjo džiaugtis, kad jis vis dar gyvas. Aš apatiškai ėjau šalia Alisės per sporto salę.
Visada taip judėdavome, kai tekdavo sportuoti su žmonėmis. Žinoma, ji buvo mano partnerė. Tai
buvo pirma diena, kai žaidėme badmintoną. Aš linktelėjau, kai mano raketė lėtai palietė plunksną ir
nuskrido kiton pusėn. Buvo tikrai nuobodu. Lauryna buvo kitoje pusėje, ji nesugebėjo atmušti. Alisė
nuobodžiaudama žaidė su savo rakete...
Mes visi nekentėme sporto, ypač Emmetas. Šie žaidimai kirtosi su jo asmenine filosofija. Šiandien
sporto pamoka atrodė blogiau nei visuomet - aš buvau toks pat susierzinęs kaip ir Emmetas.
Treneris sušvilpė pranešdamas mums pamokos pabaigą kaip tik tuo momentu, kai aš jau buvau
bepratrūkstąs. Buvau juokingai jam dėkingas, kad jis stengėsi išvengti pietų pertraukos - jis laikėsi
rėžimo - stengdamasis dingti iš mokyklos anksčiau, nei po orą pasklis kvapai iš valgyklos. Žinojau,
kad jis eis į užkandinę ir užsisakys riebius pietus pats sau pasižadėdamas, kad nuo rytdienos tikrai
laikysis rėžimo.
Tai suteikė man reikiamo laiko, kad pasirodyčiau prie matematikos klasės anksčiau, nei nuskambėjo
skambutis.
"Pasimėgauk,"- pagalvojo Alisė,- "liko pakentėti tik kelias dienas. Įtariu, kad neperduosi Bellai
mano linkėjimų."
Prarasdamas kantrybę papurčiau galvą. Ar mes visi mintyse esame tokie savimi patenkinti?
"Tiesa, bus saulėtas savaitgalis. Gal norėtum pakeisti savo planus."
Linktelėjau neatsisukdamas į ją , eidamas į priešingą pusę. Savimi patenkinti, bet visiškai
nenaudingi.
Laukdamas pasirėmiau prie sienos šalia jos klasės. Buvau taip arti, kad galėjau girdėti ne tik
Džesikos mintis, bet ir jos garsų balsą kitoje sienos pusėje.
-Šiandien tu nesėdėsi prie stalo kartu su mumis, ar ne?- "Ji atrodo kažkaip... Nudžiugusi. Galiu
lažintis, kad vyksta kažkas daugiau, nei ji man sakė."
-Nemanau,- atsakė Bella keistai neužtikrintu balsu.
Negi nebuvau jai pažadėjęs, kad valgysime kartu? Apie ką ji galvojo?
Jos kartu išėjo iš klasės ir abi išplėtė akis pamačiusios mane. Bet galėjau girdėti tik Džesikos mintis.
"Oho, gražiai elgiasi. Esu tikra, kad vyksta kažkas daugiau nei ji man pasakojo. Gal reikėtų šiandien
vakare jai paskambinti. O gal nereikėtų jos skatinti. Tikiuosi, kad greitai ji jam atsibos. Maikas
mielas, bet..."
-Pasimatysim vėliau, Bella.
Bella ėjo šalia manęs retkarčiais sustodama, vis dar nepasitikėdama. Jos skruostai buvo nusidažę
gražia rausva spalva.
Dabar jau pakankamai ją pažinojau, kad supračiau, jog už šio dvejojimo nėra baimės. Manau, kad
taip elgėsi dėl kažkokios prarajos kurią ji sau įsivaizdavo tarp jos jausmų ir manųjų. Labiau nei jam
patinku aš. Kažkoks absurdas.
-Labas,- sušnibždėjau jai.
-Sveikas,- pratarė ir jos veidas nušvito.
Neatrodė, kad ji norėtų ką nors pridurti, todėl sutikau su jos norais ir iki valgyklos ėjome tylėdami.
O švarkas suveikė - dabar iškęsti jos kvapą buvo šiek tiek lengviau. Tai buvo tik skausmas, prie
kurio jau pradėjau priprasti. Galėjau nekreipti į jį dėmesio daug lengviau, nei kada būčiau
pagalvojęs, kad tai įmanoma.
Kol laukėme eilėje, Bella negalėjo nurimti. Jos pirštai vis žaidė su užtrauktukais, ji nervingai trypė
nuo vienos kojos ant kitos. Ji dažnai žvilgčiojo į mane, bet kai pakeldavau akis ji nuleisdavo
savąsias lyg susidrovėjusi. Ar todėl, kad kiti mokiniai mus stebėjo? Gal ji galėjo girdėti jų garsius
šnibždesius - šiandien tiek mintys, tiek žodžiai sukosi apie mus.
O galbūt iš mano veido išraiškos ji suprato, kad pateko į bėdą.
Ji nepratarė nė žodžio kol aš dėjau produktus ant jos padėklo. Aš nežinojau, ką ji mėgo ( kol kas ),
todėl dėjau visko po truputį.
-Ką tu čia išdarinėji?- Sušnibždėjo ji.- Negi tu dedi visa tai man?
Papurčiau galvą ir parodžiau jai užsakymų lapelį:
-Pusė bus man.
Ji kilstelėjo vieną antakį, bet susilaikė nuo komentarų kol mes ėjome atsisėsti prie to paties stalo,
prie kurio sėdėjome praeitą savaitę prieš nevykusį kraujo testo bandymą. Atrodė, kad tai įvyko daug
seniau nei prieš kelias dienas. Dabar viskas buvo kitaip.
Ji atsisėdo prieš mane. Pastūmiau padėklą link jos:
-Imk, ko tau norisi.- Paskatinau.
Ji pasiėmė obuolį ir paradėjo žaisti juo savo rankose, jos veide pasirodė keista išraiška.
-Man smalsu.
Koks siurprizas.
-Ką tu darytum, jei kas nors mestų tau įššūkį valgiui?- Paklausė ji tyliu balsu, kad aplink sėdintys
žmonės negalėtų mūsų išgirsti. Nemirtingųjų klausa buvo kitas reikalas, jeigu tik jie klausėsi. Ko
gero, man reikėjo nors kažkiek jiems prasitarti truputį anksčiau...
-Tau visuomet smalsu...- Nusiskundžiau. Och. Na, gerai. Juk ir anksčiau man buvo tekę valgyti
maistą. Tai buvo vaidinimo dalis. Labai nemaloni dalis.
Pasiekiau ranka artimiausio produkto ir žvelgiau tiesiai jai į akis atsikąsdamas mažą kąsnelį to, kas
tai bebūtų. Nežiūrėdamas. Negalėjau nuspėti, kas tai buvo. Kažkas riebaus, minkšto ir atstumiančio,
kaip ir visas žmonių maistas. Lėtai pakramčiau ir nurijau stengdamasis išlaikyti lygų veidą. Maisto
gniužulas nepatogiai nugarmėjo mano gerkle. Linktelėjau susimąstydamas, kaip reikės vėliau jį iš
ten ištraukti. Šlykštu.
Šokas atsispindėjo Bellos veide. Padariau jai įspūdį.
Man kilo noras atsidusti.
-Jeigu kas nors tau mestų įššūkį suvalgyti saują žemės, juk galėtum, ar ne?
Ji suraukė nosį ir nusišypsojo.
-Tiesą sakant, vieną kartą taip ir nutiko... Nebuvo taip blogai.
Nusijuokiau.
-Kažkodėl nenustebinai.
"Jie atrodo labai intymiai. išraiškinga kūnų kalba. Po to Bellai viską paaiškinsiu. Jis palinkęs prie
jos taip, kaip ir turi būti. Jeigu ja domisi. Atrodo, kad domisi. Jis atrodo toks... Tobulas. Hmm."-
Džesika linktelėjo.
Aš pakėliau akis į Džesiką - ji nervingai nusisuko kažką sumurmėdama šalia sėdinčiai mergaitei.
"Ne... Geriau jau Maikas. Realybė, ne fantazija."
-Džesika analizuoja kiekvieną mano judesį,- informavau Bellą,- vėliau ji tau smulkiai paaiškins
visas detales.
Pastūmiau link jos padėklą - supratau, kad tai buvo pica - svarstydamas, kaip čia geriau pradėjus.
Susierzinimas vis augo manyje nuolat prisimenant jos žodžius: Labiau nei jam patinku aš. Ir aš čia
nieko negaliu pakeisti.
Ji pasiėmė gabaliuką tos pačios picos. Mane sužavėjo jos pasitikėjimas manimi. Be abejo, ji
nežinojo, kad aš buvau nuodingas - bet valgyti tą patį maistą jai nepakenks. Vis tik aš nesitikėjau,
kad ji šitaip su manimi elgsis. Lyg aš nebūčiau skirtingas. Ji elgėsi, lyg tai būtų normalu, visada tik
teigiamai.
Pradėsiu nuo geriausio.
-Taigi, padavėja buvo graži, ar ne?
Ji vėl kilstelėjo antakį.
-Tu tikrai nepastebėjai?
Lyg bet kuri moteris galėtų nukreipti mano dėmesį nuo Bellos. Vėl absurdiška.
-Ne. Nekreipiau į ją dėmesio. Mano galvoje tuo metu buvo pernelyg daug minčių.- Viena iš jų buvo
apie prie jos kūno prigludusį mėlyną megztuką...
Tikrai gerai, kad šiandien ji vilkėjo tą baisų megztinį.
-Vargšė mergina,- šypsodamasi atsakė Bella.
Jai patiko, kad aš nesusidomėjau padavėja. Labai gerai galėjau tai suprasti. Kiek kartų aš
įsivaizdavau Maiką Njūtoną kartu su ja biologijos pamokoje?
Negi ji galėjo nuoširdžiai tikėti, kad jos jausmai, septyniolikos trumpų metų vaisius, galėjo būti
stipresni už nemirtingojo aistrą, besikaupusią manyje visą pastarąjį šimtmetį?
-Vienas dalykas, kurį tu pasakei Džesikai...- Neįstengiau išlaikyti nerūpestingo balso.- Na, jis mane
erzina.
Ji staiga perėjo į savigyną.
-Manęs nestebina, kad tu išgirdai kažką, kas tau nepatiko. Tu žinai kas sakoma apie tuos, kas
klausosi už durų.
Apie juos sakoma, kad jie niekada neišgirsta gero apie juos pačius.
-Bet aš tave perspėjau, kad klausysiuosi,- priminiau jai.
-O aš tave perspėjau, kad tu nenorėsi žinoti visko, ką aš galvoju.
Ak, ji ir vėl galvojo apie tą akimirką, kai ją pravirkdžiau. Mane užplūdęs skausmas ir gailestis
paplonino mano balsą.
-Taip, tu perspėjai. Vis tik tu ne visiškai teisi. Aš noriu žinoti, apie ką tu galvoji - visiškai viską. Aš
tik norėčiau... Kad tu negalvotum kai kurių dalykų.
Dar daugiau pusiau melo, pusiau tiesos. Žinojau, kad neturėčiau norėti, jog ji rūpintųsi manimi. Bet
norėjau. Žinoma, kad norėjau.
-Čia tai tikrai didelis skirtumas,- atšovė ji.
-Kol kas tai nelabai svarbu.
-O kas tada svarbu?
Ji palinko link manęs, jos ranka pakilo ir apglėbė jos kaklą. Pažvelgiau į jos judesį - jis prikaustė
mano dėmesį. Kokia švelni turėtų būtį jos oda...
Susikaupk, pats sau įsakiau.
-Ar tu tikrai galvoji, kad aš tau rūpiu labiau nei tu man?- Paklausiau. Šie žodžiai man pasirodė
juokingi, beveik neįmanomi.
Jos akys išsiplėtė, ji nustojo kvėpuoti. Po to ji mirkčiodama nusisuko į šalį. Lėtai įkvėpė oro.
-Tu ir vėl tai darai,- sumurmėjo.
-Ką darau?
-Apžavi mane.- Pripažino ji sutikdama mano žvilgsnį.
-Ak.- Nebuvau visai tikras, ką turėčiau daryti šiuo atveju. Ne tai, kad nebuvau tikras, jog nenorėjau
jos apžavėti. Aš vis dar neįstengiau suvokti, kad galėjau tai padaryti. Bet tai nė kiek nepadėjo mūsų
pokalbio eigai.
-Tai ne tavo kaltė,- paguodė ji mane,- bet aš nieko su tuo negaliu padaryti.
-Ar tu ruošiesi atsakyti į mano klausimą?- Paklausiau.
Ji įsispoksojo į stalą.
-Taip.
Tai viskas, ką ji pasakė.
-Taip, tu ruošiesi atsakyti, ar taip, tu tikrai taip galvoji?- Nekantriai perklausiau.
-Taip, aš tikrai taip galvoju.- Atsakė ji vis dar nežiūrėdama į mane. Jos balse pasigirdo liūdesys. Ji
vėl paraudo ir jos dantys prigludo prie apatinės lūpos.
Staiga aš supratau, kad jai buvo labai sunku tai pripažinti, nes ji tikrai tuo tikėjo. Ir aš buvau toks
pat bailys kaip ir Maikas, prašydamas jos atskleisti man savo jausmus ir neatskleisdamas jai savųjų.
Buvo visiškai nesvarbu, kad aš puikiai žinojau, ką jaučiau. Aš jai to nepasakiau, neturiu jokio
pasiteisinimo.
-Tu klysti,- pasakiau. Norėjau, kad mano balse ji išgirstų švelnumą.
Bella pažvelgė į mane plačiomis akimis kurios nieko nesakė.
-Tu negali to žinoti,- sušnibždėjo ji.
Ji galvojo, kad aš neįvertinau jos jausmų, nes negalėjau girdėti jos minčių. Bet tiesa buvo ta, kad tai
ji neįvertino manųjų.
-Kodėl taip manai?- Nustebau.
Ji vėl žiūrėjo į mane, tarp jos antakių buvo susimetusi raukšlelė, ji kandžiojo lūpą. Jau tūkstantąjį
kartą troškau galėti išgirsti jos mintis.
Aš jau susiruošiau maldauti jos, kad atskleistų savo mintis, kai ji kilstelėjo viršun vieną pirštą.
-Leisk man pagalvoti.- Paprašė.
Galėjau pabūti kantrus tol, kol ji surikiuos savo mintis.
Arba galėjau apsimesti kantriu.
Ji suspaudė rankas supindama ir išpindama savo pirštus. Kai ji prabilo, ji vis dar žiūrėjo į savo
rankas, lyg jos priklausytų kam nors kitam.
-Na, nekalbant apie akivaizdumą,- sumurmėjo ji,- kartais... Negaliu būti tuo tikra - aš juk nemoku
skaityti minčių - bet kartais atrodo, lyg tu stengtumeisi atsisveikinti kai kalbi apie ką nors kita.- Ji
nepakėlė akių.
Ji tai pastebėjo, kaip gi kitaip. Ar ji suvokė, kad mane čia laikė tik silpnybė ir savanaudiškumas? Ar
ji dėl to stengėsi mažiau apie mane galvoti?
-Nuovoku,- iškvėpiau. O tada su pasibaisėjimu pamačiau skausmą užliejant jos veidą. Paskubėjau
paneigti jos mintis:
-Vis tik būtent todėl tu ir klysti,- pratariau ir užsikirtau prisimindamas pirmus jos paaiškinimo
žodžius. Jie mane suerzino, nes nebuvau tikras, kad teisingai juos supratau.- Ką reiškia neskaitant
akivaizdumo?
-Na, tu pažiūrėk į mane.- Ištarė ji.
Aš žiūrėjau. Tai viskas ką aš paskutiniu metu dariau - žiūrėjau į ją. Ką ji norėjo tuo pasakyti?
-Aš juk visiškai eilinė, vidutiniška,- paaiškino ji.- Na, išskyrus visus blogus dalykus, kurie priartina
manie prie mirtinų patirčių ir tai, kad esu tokia nevikri, kad tai beveik neįgalu. Ir pažiūrėk į save.- Ji
pamosavo ranka ore, lyg aiškintų tokį akivaizdų dalyką, kad net neverta buvo kalbėti.
Ji galvojo, kad ji eilinė? Ji įsivaizdavo, kad aš kažkuo už ją geresnis? Kieno akimis? Kvailų, ribotų
minčių, aklų žmonių kaip Džesika ar ponia Cop? Kaip ji galėjo nesuvokti, kad buvo pati
nuostabiausia... Pati puikiausia... Tie žodžiai netgi per silpni.
O ji neturėjo supratimo.
-Žinai, tu gana miglotai save įsivaizduoji.- Pasakiau.- Aš sutinku su tuo, kad tu trauki mirtinus
nuotykius.- Nusijuokiau be jokio linksmumo. Man neatrodė juokingas likimas, kuris sugalvojo ją
medžioti. Bet jos nevikrumas buvo vertas pašaipos. Ar ji manimi patikės, jeigu jai pasakysiu, kad ji
pati gražiausia - išore ir vidumi? Gal ją labiau įtikins palyginimai. -Tu neįsivaizduoji visų mokyklos
vaikinų minčių apie tave pačią pirmą dieną.
Ah, viltis, jaudulys, įkarštis tose mintyse... Kokiu neįtikėtinu greičiu jos virsdavo į fantazijas.
Neįmanomas fantazijas, nes ji nė vieno iš jų nenorėjo.
Aš buvau tas, kuriam ji pasakė taip.
Ko gero, mano šypsena buvo pasipūtusi.
Jos veidas buvo užlietas nuostabos.
-Netikiu tuo,- ištarė ji.
-Patikėk manim nors šį kartą - tu esi visiška priešingybė vidutiniškumui.
Vien jos egzistavimas buvo pakankamas pretekstas pasaulio sukūrimui.
Ji nebuvo pratusi prie komplimentų, galėjau tai matyti. Dar vienas dalykas, prie kurio ji
paprasčiausiai turės priprasti. Ji paraudo ir pakeitė temą.
-Bet aš neatsisveikinu su tavimi.
-Negi tu nematai? Tai tik įrodo, kad aš teisus. Aš labiau tavimi rūpinuosi, nes jei galėčiau taip
pasielgti...- Ar aš kada nors būsiu pakankamai nesavanaudiškas, kad pasielgčiau teisingai?
Nesutikdamas pats su savimi papurčiau galvą. Man reikės pasisemti kantrybės ir stiprumo. Ji
nusipelnė gyvenimo. Ne to, kurį Alisė jai numatė. - Jeigu išvykimas yra tai, kas geriausia...- O tai
juk buvo geriausia, ar ne? Nebuvo beprotiško angelo. Bella man nepriklausė.- Tuomet aš sužeisiu
pats save, kad apsaugočiau tave nuo skausmo, kad tu būtum saugi, Bella.
Ištariau tuos žodžius visa savo esybe trokšdamas, kad tai būtų tiesa.
Ji įniršusi žvelgė į mane. Kažkokiu būdu mano žodžiai ją supykino.
-Ir tu nemanai, kad aš pasielgčiau taip pat?- Įsiutusi paklausė ji.
Tokia įsiutusi - tokia švelni ir gležna. Kaip ji galėtų ką nors įskaudinti?
-Tau niekada nereikės priimti tokio sprendimo.- Pasakiau jai nuliūdęs dėl tarp mūsų vėl atsiradusios
prarajos.
Ji vėl spoksojo į mane. Pyktį jos akyse pakeitė susirūpinimas, aplink jas susimetė raukšlelės.
Šiame pasaulyje buvo kažkas tai blogo ir neteisingo, jeigu kažkas toks geras ir trapus nenusipelnė
angelo sargo, kad saugotų jos gyvybę.
"Kaip bebūtų,"- linksmai pats sau pagalvojau,- "ji bent jau turi sargą vampyrą."
Nusišypsojau, man labai patiko mano paties pretekstas čia likti.
-Žinoma, stengtis išsaugoti tavo gyvybę jau tapo darbas pilnu etatu, reikalaujantis nuolatinio mano
buvimo šalia tavęs.
Ji taip pat nusišypsojo.
-Šiandien niekas į mane nesikėsino.- Švelniai atsakė.
-Kol kas,- sausai pridūriau.
-Kol kas.- Didžiam mano nustebimui, ji su manimi sutiko. Aš tikėjausi, kad ji atsisakys bet kokios
siūlomos pagalbos.
"Kaip jis galėjo? Tas savanaudis asilas! Kaip jis galėjo šitaip su mumis pasielgti?"- Spigios, lyg
rėžiančios Rozali mintys įsiterpė į mūsų pokalbį.
-Nusiramink, Rozali,- išgirdau per valgyklą atsklidusį Emmeto balsą. Jo ranka buvo tvirtai
apglėbusi jos pečius spausdama ją prie jo, neleidžiančia jai išsiveržti.
"Atleisk, Edwardai,"- kaltai galvojo Alisė.- "Iš jūsų pokalbio ji suprato, kad Bella žinojo daugiau,
nei turėtų ir... Būtų buvę dar blogiau, jeigu nebūčiau pasakius jai tiesos. Gali manim patikėti."
Suvirpėjau nuo jos žodžius atlydėjusių vaizdų, rodančių kas būtų butų nutikę, jeigu Rozali būtų
sužinojusi tiesą apie tai, kad Bella žino apie vampyrus, namie, kur ji neturėjo priežasčių valdytis.
Man reikės paslėpti savo Astin Martiną kur nors už šalies ribų, jeigu ji nenusiramins iki pamokų
galo. Tas mano mylimos - sudaužytos ir degančios - mašinos vaizdas mane labai nuliūdino, vis tik
aš žinojau, kad nusipelniau bausmės.
Džasperas buvo nedaug laimingesnis.
Su jais susitarsiu vėliau. Man liko ne tiek jau daug laiko būti kartu su Bella ir aš nesiruošiau
švaistyti jo veltui. O girdint Alisės balsą aš prisiminiau, kad dar turiu sutvarkyti šiokius tokius
reikalus.
-Aš turiu tau dar vieną klausimą,- pasakiau stengdamasis nekreipti dėmesio į Rozali isteriją.
-Pirmyn,- tarė Bella vis dar besišypsodama.
-Ar šeštadienį tau tikrai reikia į Sietlą, ar tai buvo tik pretekstas atsakyti neigiamai visiems tavo
gerbėjams?
Ji pasiraukė prieš man atsakydama.
-Žinai, aš tau vis dar neatleidau už tą istoriją su Taileriu. Tai tavo kaltė, kad jis įsivaizduoja
privalantis vestis mane į šokius.
-Och, jis vis tiek būtų radęs progą tavęs paprašyti - su mano pagalba ar be jos - aš tik norėjau
pamatyti tavo veidą kai tai nutiks.
Dabar jau nusikvatojau prisiminęs persigandusią jos veido išraišką. Niekada, kad ir ką jai bebūčiau
sakęs apie savo siaubo istoriją, jos taip neišgasdinau. Tiesa jos negasdino. Ji norėjo būti su manimi.
Užsiciklinau.
-Jeigu aš būčiau tave pakvietęs, ar taip pat būtum atsisakiusi?
-Tikriausiai ne,- atsakė ji,- bet būčiau radusi pretekstą atsisakyti vėliau - fiktyvią ligą ar išnarintą
kulkšnį.
Kaip keista.
-Kodėl taip pasielgtum?
Ji papurtė galvą lyg nusivylusi dėl to, kad aš vis dar nesupratau.
-Spėju, kad niekada nematei manęs per sporto pamoką, kitaip tikrai suprastum.
Ak.
-Ar tai nebus susiję su tuo faktu, kad tu nesugebi pereiti lygiu, be jokių kliūčių paviršiumi už ko
nors nesuklupdama?
-Akivaizdžiai.
-Na, tai ne problema. Visas reikalas tik leistis vedžiojamai.
Trumputę sekundės dalį aš užkaitau nuo minties, kad laikyčiau ją savo glėbyje bešokant, o ji vilkėtų
ką nors tikrai lengvo ir gražaus, nieko panašaus į šį klaikų megztinį.
Tobulai aiškiai prisiminiau kiekvieną smulkmeną, kai jos kūnas prigludo po manuoju, kuomet į ją
lėkė furgonas. Galėjau prisiminti tą jausmą - stipresnį už paniką, neviltį ir liūdesį. Ji buvo tokia
minkšta ir šilta, lengvai pasiduodama mano akmeninio kūno šarvams.
Pasistengiau grįžti realybėn.
-Tu niekada man apie tai neminėjai,- greitai atsakiau jai užkirsdamas kelią jos argumentavimui apie
jos nevikrumą, ką, puikiai mačiau, ji buvo nusiteikusi daryti.- Tu rimtai nusiteikusi lėkti į Sietlą, ar
tu neprieštarautum, jeigu šeštadienį numatytumėm ką nors kita?
Gana sukta. Leidau jai pasirinkti vis tik nepalikdamas pasirinkimo dėl mano buvimo su ja visą
dieną. Iš mano pusės tai nelabai sąžininga. Bet praeitą naktį aš daviau jai pažadą - ir mane jaudino
mintis, kad galėsiu jo laikytis, lygiai taip pat kaip ir gasdino.
Šeštadienį bus saulėta diena. Galėčiau parodyti jai, koks iš tikro aš buvau, jeigu būčiau pakankamai
drąsus pakelti jos pasibaisėjimui ir pasišlykštėjimui. Kaip tik žinojau tokią vietelę, kur galėčiau taip
surizikuoti...
-Aš laukiu pasiūlymų,- pratarė Bella,- bet vis tik norėčiau paprašyti tavęs paslaugos.
Beveik teigiamas atsakymas. Ko gi ji gali norėti?
-Kokios?
-Ar aš galėsiu vairuoti?
Ar čia pasireiškė jos humoro jausmas?
-Kodėl?
-Na, daugiausia dėl to, kad kai pranešiau Čarliui, jog važiuosiu į Sietlą, jis klausė manęs ar ten
vyksiu viena, ir tuo metu aš ten ruošiausi viena. Jei jis vėl paklaustų, aš tikriausiai jam nemeluočiau,
bet nemanau, kad jis klaus, o palikti savo mašiną kieme sukeltų nereikalingų įtarimų. Ir taip pat dėl
to, kad tavo vairavimas mane gasdina.
Aš neišlaikęs pavarčiau akis.
-Iš visų dalykų, kurie manyje galėtų tave gasdinti, tave gasdina mano vairavimas.- Tikrai, jos
smegenys veikė atbulai. Tai mane jau slėgė.
"Edwardai."- Skubiai mintyse prabilo Alisė.
Pamačiau save stovintį saulės apšviestame plote vienoje iš jos vizijų. Tą vietą aš gerai pažinojau,
ten ir ruošiausi vežtis Bellą - nedidelė pieva, kur be manęs niekas nėra įžengęs. Rami, jauki vietelė,
kur aš galėjau pabūti vienas, toli nuo bet kokios gyvenvietės, kur netgi mano mintys galėjo pailsėti.
Alisė taip pat atpažino tą vietą, nes ją jau buvo mačiusi vienoje iš savo vizijų ne taip jau seniai,
vienoje iš tų baisių vizijų, kurias ji man parodė tą rytą, kai išgelbėjau Bellą nuo furgono. Jos vizijoje
aš buvau vienas. O dabar buvo labai aišku, kad Bella buvo ten su manimi. Taigi, aš buvau
pakankamai drąsus. Ji žiūrėjo į mane, atšvaitų vaivorykštė buvo nušvietusi jos veidą, kuriame
nebuvo baimės.
"Tai ta pati vieta..."- Galvojo persigandusi Alisė, jos siaubas visai netiko prie vizijos. Įtampa galbūt,
bet ne siaubas. Ką tai reiškė - ta pati vieta?
O tada aš tai pamačiau.
"Edwardai,"- užprotestavo Alisė.-"Aš ją myliu, Edwardai."
Aš nutildžiau jos mintis savo galvoje.
Ji nemylėjo Bellos taip, kaip aš ją mylėjau. Jos vizija buvo neįmanoma. Klaidinga. Ji buvo kažkuo
apakinta, pilna neįmanomų vaizdų.
Nepraėjo nė pusė sekundės. Bella smalsiai žiūrėjo į mane laukdama, ar aš sutiksiu su jos salyga. Ar
ji pastebėjo baimės blyksnį, ar jis buvo pernelyg greitas jos akims?
Aš susikaupiau ties Bella, ties mūsų pokalbiu, pasistengdamas nustumti kuo toliau nuo mano
minčių Alisę su visomis jos vizijomis. Jos nenusipelnė mano dėmesio.
Vis tik nebesugebėjau išlaikyti žaismingo mūsų pokalbio tono.
-Tu nenori pasakyti savo tėvui, kad ruošiesi praleisti su manimi visą dieną?- Paklausiau, o mano
balsas tapo vis niūresnis.
Mane vėl pasiekė vizijos, o aš iš visų jėgų vėl pasistengiau nustumti jas šalin.
-Su Čarliu truputis visada yra per daug.- Pasakė taip, lyg konstatuotų faktą.- O šiaip jau, tai kur mes
ruošiamės važiuoti?
Alisė klydo. Visiškai klydo. Nebuvo jokių šansų, kad taip nutiks. Tai tebuvo viena iš senų jos
vizijų, kuri dabar jau nebegaliojo. Dabar viskas pasikeitė.
-Praneša gražų orą,- pratariau labai lėtai, kovodamas su panika ir neapsisprendimu. Alisė klydo. Aš
tęsiu tai, ką pradėjau, lyg nieko nebūčiau matęs.- Todėl aš stengsiuosi likti tolėliau nuo žmonių
žvilgsnių, ir tu galėtum likti su manim... Jeigu to panorėtum.
Bella iš karto suprato mano žodžių reikšmę - jos akys sublizgo iš smalsumo.
-Ir tu parodysi man ką turėjai omenyje, na, kai kalbėjai apie saulę?
Galbūt, kaip tai buvo nutikę jau begalę kartų, jos reakcija ir vėl bus priešinga tai, kurios tikėjausi.
Nusišypsojau iš tos galimybės vėl pasinerdamas į gerą nuotaiką.
-Taip, bet...- Ji vis dar neatsakė man teigiamai.- Jeigu tu nenori... Pasilikti su manimi viena, aš vis
tik nenorėčiau, kad tu važiuotum į Sietlą viena. Aš drebu vien pagalvojęs, kokios problemos gali
tave užklupti tokio dydžio mieste.
Jos lūpos susispaudė. Ji įsižeidė.
-Feniksas didenis už Sietlą tris kartus vien jau gyventojų skaičiumi...
-Bet ne Fenikse tau teko susidurti su mirtimi.- Pertraukiau jos išvedžiojimus.- Todėl man labiau
patiktų, kad tu liktum su manimi.
Ji galėtų likti amžinai, ir to vis tiek būtų per mažai.
Neturėčiau taip galvoti. Mes neturėjome amžinybės. Prabėgančios sekundės buvo svarbesnės nei
kada nors anksčiau. Kiekviena sekundė keitė ją, kol aš atsisakiau ją liesti.
-Taip jau nutiko, kad aš neprieštarauju tam, kad likčiau su tavim viena.- Pasakė ji.
Žinoma, kad ne - juk visi jos instinktai buvo blogi.
-Žinau,- linktelėjau,- vis tik turėtum pasakyti apie tai Čarliui.
-Kodėl, dėl visų šventų, aš turėčiau tai daryti?- Paklausė ji ir jos balse nuskambėjo išgąstis.
Aš žvelgiau į ją nebeįstengdamas išlaikyti nuošalėje vizijos, kuri tiesiog veržėsi man į smegenis.
-Kad duotum man menkutę priežastį parvežti tave atgal,- iškvėpiau.
Ji privalo padaryti nors tai - palikti nors vieną liudininką kaip užstatą mano geram elgesiui.
Kodėl Alisė taip stengėsi mane pribaigti savo vizijomis būtent dabar?
Bella garsiai iškvėpė ir įsispoksojo į mane ilgam laikui. Ką ji matė?
- Manau, kad aš surizikuosiu.- Pasakė.
Uch! Ar jai suteikdavo kokį jaudulį rizikavimas gyvybe? Kokį nors adrenalino antplūdį, kurio ji
troško?
Pažvelgiau į Alisę kuri sutiko mano akis lediniu žvilgsniu. Šalia jos vis dar įsiutusi rėkavo Rozali,
bet man tai nerūpėjo. Leisk jai sudaužyti mašiną. Juk tai tik žaisliukas.
-Gal pašnekėkim apie ką nors kita,- staiga pasiūlė Bella.
Pažiūrėjau atgal į ją nusistebėdamas, kaip ji galėjo taip lengvai ignoruoti pačius svarbiausius
dalykus. Kodėl ji atsisakė įžvelgti manyje pabaisą, kuriuo aš buvau?
-Apie ką tu nori kalbėti?
Ji atidžiau pažvelgė iš pradžių į kairę, po to į dešinę, lyg norėdama įsitikinti, ar nėra pašalinių ausų.
Ji ko gero ruošiasi grįžti prie dar vieno mito apie vampyrus. Akimirkai jos kūnas sustingo, po to
žvilgsnis grįžo prie manęs.
-Kodėl praeitą savaitgalį tu vykai į kalnus... Medžioti? Čarlis man sakė, kad tai ne pati geriausia
vieta pasivaikščiojimams, na, dėl lokių.
Taip atsipalaidavusi. Aš kilstelėjau vieną antakį.
-Lokiai?- Išspaudė ji.
Aš kreivai šyptelėjau leisdamas tai minčiai pribręsti jos galvoje. Gal po to ji pradės žvelgti į mane
kiek atsargiau. Ar kas nors gali ją priversti žvelgti į mane atsargiau?
Ji truputį susiraukė.
-Tu žinai, kad dabar ne meškų medžiojimo sezonas?- Griežtai paklausė manęs.
-Jeigu atidžiai perskaitytum įstatymus, tai jie taikomi tik šaunamiesiams ginklams.
Kurį laiką ji prarado savo veido išraiškos kontrolę. Jos burna plačiai prasivėrė.
-Lokiai?- Negalėdama patikėti vėl perklausė ji, bet veide nebuvo šoko.
-Emmetas labiausiai mėgsta grizlius,- pasakiau atidžiau žiūrėdamas, kaip ji tai suvirškins.
-Hmm.- Sumurmėjo ji. Žiūrėdama žemyn pasiėmė gabaliuką picos. Lėtai jį kramtė giliai
susimasčiusi, po to šiek tiek atsigėrė.
-Taigi,- pasakė pagaliau pakeldama akis,- o ką labiausiai mėgsti tu?
Ko gero, man reikėjo kažko tai tokio tikėtis, bet aš nesitikėjau. Bella visuomet buvo įdomi, visad
sugebėdavo nustebinti.
-Kalnų liūtus,- griežtai atsakiau.
-Ak.- Pasakė visiškai natūraliu balsu. Jos širdis plakė visiškai ramiai, lyg mes kalbėtume apie
restorano patiekalus.
Puiku. Jeigu jau ji norėjo kalbėti taip, lyg visa tai būtų pats normaliausias dalykas pasaulyje...
-Žinoma, mes turime stengtis pernelyg nenusiaubti gamtos dėsnių su savo medžioklėmis,- pasakiau
lygiu moksliniu balsu,- mes stengiamės rasti pernelyg apgyvendintas plėšrūnais vietas - kaip toli tai
bebūtų. Apylinkėse visuomet pilna stirnų ir briedžių, bet kur gi medžioklės džiaugsmas?
Ji klausėsi su mandagia veido išraiška, lyg būčiau mokytojas, dėstantis jai pamoką. Nesusilaikiau
nenusišypsojęs.
-Iš tikro, kur?- Ramiai paklausė ji ir pasiėmė dar gabaliuką picos.
-Mėgstamiausias Emmeto sezonas - ankstyvas pavasaris,- toliau tęsiau pamoką,- jie prabunda iš
žiemos miego, todėl būna daug irzlesni.
Jau prabėgo septyniasdešimt metų, o jis vis dar negalėjo pamiršti pirmos savo kovos.
-Nieko linksmiau už įsiutusį grizlį,- sutiko Bella linktelėdama galvą.
Negalėjau sulaikyti virpulio kai papurčiau galvą dėl jos nelogiškos ramybės. Man reikėjo tai
suvokti.
-Prašau, pasakyk man, ką tu iš tiesų galvoji.
-Bandau tai įsivaizduoti, bet man nelabai išeina,- pasakė ji ir tarp jos akių pagilėjo raukšlelė.- Kaip
jūs medžiojate meškas be ginklų?
-Ooo, bet mes turime ginklus.- Pasakiau ir švystelėjau jai plačiausią šypseną. Tikėjausi, kad ji
pasitrauks, bet ji vis dar ramiai tebesėdėjo susikaupusi ties mano žvilgsniu.- Tik ne tokius, apie
kuriuos jie sukūrė medžioklės įstatymus. Jei kada matei per televizorių medžiojantį lokį, gali
įsivaizduoti taip medžiojantį Emmetą.
Ji pažvelgė į stalo, kur sėdėjo kiti mano šeimos nariai, pusę ir sudrebėjo.
Pagaliau. Aš nusijuokiau pats iš savęs nes žinojau, kad viena mano dalis troško, jog ji liktų tokia pat
ignoruojanti.
Kai ji vėl atsisuko ir įsižiūrėjo į mane, jos akys buvo gilios ir patamsėjusios.
-Ar tu taip pat panašus į lokį?- Paklausė beveik šnibždėdama.
-Labiau į liūtą, bent jau jie taip sako.- Atsakiau ir vėl nerūpstingu balsu.- Gal mūsų pasirinkimas
mus atspindi.
Jos lūpų kampučiai truputį pakilo.
-Gal.- Pakartojo ji. Po to jos galva pasviro į šoną, o akyse suspindo smalsumas.
-Ar kada nors galėsiu tai pamatyti?
Man nereikėjo Alisės vizijų, kad įsivaizduočiau tą košmarą - pilnai užteko mano paties vaizduotės.
-Jokiu būdu.- Suurzgiau.
Ji atšoko, jos akys plačiai atsimerkė iš baimės.
Aš taip pat atsitraukiau, man reikėjo trupučio erdvės. Ji niekada to nepamatys, tiesa? Ji niekada nė
trupučio man nepadės išsaugoti jos gyvybę.
-Ar man tai būtų pernelyg baisu?- Paklausė jau vėl lygiu balsu. Vis tik jos širdis dar tebeplakė
dvigubai greičiau.
-Jeigu būtų tik tai, aš tave nusivesčiau ten dar šį vakarą,- išspaudžiau pro sukastus dantis,- tau reikia
sveikos baimės dozės. Tai tikrai turėtų tau padėti.
-Tuomet kodėl?- Nesuprasdama paklausė ji.
Aš niūriai pažvelgiau į ją laukdamas kol ji išsigąs. Aš buvau išsigandęs. Galėjau labai aiškiai
įsivaizduoti Bellą besisukiojančią netoliese kol aš medžioju.
Jos akyse švietė smalsumas ir nekantrumas, nieko daugiau. Ji nepasiduodama laukė mano
atsakymo.
Bet mūsų valanda jau baigėsi.
-Vėliau,- pasakiau jai pakildamas,- mes pavėluosim

MIDNIGHT SUN- 11 skyrius 2 dalis

Kategorija: vampyrai
-------------------------------------------------------------------------------------

Ji apsidairė aplink lyg nesuvokdama, kad vis dar buvome valgykloje. Lyg nesuvokdama, kad mes
vis dar buvome mokykloje, o ne kokioje nors jaukioje nuošalioje vietelėje. Aš puikiai supratau jos
jausmus. Man pačiam buvo sunku suvokti visą aplinkinį pasaulį, kai būdavau šalia jos.
Ji greitai pakilo vieną kartą kluptelėdama ir užsimesdama ant peties savo krepšį.
-Gerai, tuomet vėliau.- Atsakė. Jos akyse blykstelėjo ryžtingas nusiteikimas.
Ne, ji tikrai viso to nepaliks ramybėje.

----------------------------------------------------------------------------------------------

Čia taip todėl, kad skyrius buvo per ilgas ir netilpo į vieną puslapį. :)

O čia žmonėms, kurie skaito, bet vis dar nėra užsiregistravę į mano forumą, todėl negauna mano
siunčiamų žinučių:

užeikite į foto albumą, rasite keletą nuotraukų, kurios turėtų jums patikti.
nepatingėkite ir spustelėkite ant nuotrauku 3001 ir 3002 :)

MIDNIGHT SUN- 12 skyrius

Kategorija: vampyrai

SUNKUMAI

Tylėdami su Bella ėjome į biologijos pamoką. Aš stengiausi sutelkti savo mintis į šią akimirką, į
mergaitę, einančią šalia manęs, į tai, kas buvo tikra ir tvirta, į viską, kas galėjo laikyti mano mintis
atokiau nuo nereikšmingų ir jaudinančių Alisės vizijų.
Praėjome pro Andželą Vėber, užtrukusią šalia mokyklos ir besikalbančią su vaikinu iš matematikos
klasės. Aš atidžiai klausiausi jos minčių, tikėdamasis nusivylimo, bet buvau nustebintas.
Taigi, vis tik buvo kažkas, ko Andžela norėjo. Deja, tai buvo kažkas, ką bus labai nelengva jai
išrūpinti.
Pajutau keistą palengvėjimą girdėdamas vilties kupinas Andželos mintis. Mane apėmė pojūtis, lyg
su Andžela šiuo metu dalintumėmės giminiškais jausmais, net jei ji to niekada nesužinos, bet šiuo
metu aš ir ta maloni mergaitė tebuvome vienas ir tas pats asmuo. Mane nuramino žinojimas, kad
šiuo metu aš nebuvau vienintelis išgyvenantis tragišką meilės istoriją. Širdys dužo aplink mane.
Bet jau sekančią sekundę manė apėmė staigus susierzinimas. Nebuvo priežasčių, kad Andželos
istorija baigtųsi tragiškai. Ji buvo žmoniška, jis buvo žmoniškas, ir ją apėmusios beviltiškos mintys
buvo juokingos, tikrai juokingos palyginus su mano situacija. Jos kenčianti širdis neturėjo prasmės.
Koks bereikalingas liūdnumas, kai nebuvo jokių priežasčių, kad ji negalėtų būti kartu su tuo, kurio
taip troško. Kodėl ji neturėtų gauti to, apie ką svajojo? Kodėl nors viena meilės istorija negalėtų
baigtis laimingai?
Norėjau padaryti jai dovaną. Nusprendžiau, kad duosiu jai tai, ko ji troško. Žinant tai, ką aš žinojau
apie žmonių prigimtį, tai netgi neturėtų būti labai sunku. Greitai įsiveržiau į vaikino, stovinčio šalia
jos ir tapusio jos švelnumo objektu mintis, ir supratau, kad jis neturėtų nieko prieš, bet turėjo tokių
pat sunkumų kaip ir ji. Toks pat beviltiškai drovus kaip ir ji pati.
Viskas, ką man reikės padaryti, tai sukelti jam norą...
Mano galvoje labai lengvai išsirutuliojo planas, dabar jau šlifavau jo detales. Man prireiks Emmeto
pagalbos - prikalbinti jį man padėti buvo iš tikro vienintelis sunkumas. Žmonių prigimtimi buvo
daug lengviau manipuliuoti nei vampyrų.
Aš džiaugiausi, kad radau kaip atsidėkoti Andželai. Tai buvo gana malonus nukrypimas nuo mano
paties problemų. Ach, jeigu manosios būtų taip lengvai išsprendžiamos...
Kai su Bella atsisėdome į savo vietas, mano nuotaika jau buvo žymiai pagerėjusi. Gal turėčiau
žiūrėti į visa tai teigiamiau. Gal mūsų problemai sprendimas buvo kažkur šalia, kaip ir Andželai jis
buvo po nosimi, tik ji jo nematė. Gal ir ne visai panašus į josios... Bet kam tuščiai švaistyti laiką
nevilčiai? Negalėjau prarasti laiko kai kalba ėjo apie Bellą. Kiekviena sekundė buvo svarbi.
Ponas Banneris įėjo į klasę vilkdamas seną televizorių su vaizdo įrašų technika. Tai buvo jo būdas
mokyti apie genetiką - ko jis labai nemėgo - rodant mums filmus ateinančias tris dienas. "Lorenzo
Aliejus" nebuvo pats geriausias filmas, bet visa klasė pajuto susijaudinimą. Nebus užrašų, nebus
praktinių darbų. Trys laisvės dienos. Žmonės džiūgavo.
Kaip bebūtų, man tai nerūpėjo. Aš nesiruošiau skirti dėmesio niekam, išskyrus Bellą.
Šiandien aš neatitraukiau savo kėdės kuo toliau, norėdamas palikti sau šiek tiek erdvės kvėpavimui.
Atvirkščiai, atsisėdau taip arti jos, kaip būtų atsisėdęs bet kuris žmogus. Arčiau, nei mes sėdėjome
mašinoje. Pakankamai arti, kad kaire savo kūno puse jausčiau nuo jos sklindančią šilumą.
Tai buvo keista patirtis, maloni ir tuo pačiu metu erzinanti, bet man tai patiko labiau nei sėdėti viso
stalo nuotoliu nuo jos. Tai buvo daug daugiau nei tai, prie o aš buvau pratęs, ir tuo pačiu metu per
mažai. Man vis dar kažko trūko. Buvimas taip arti jos sukėlė norą būti dar arčiau. Kuo arčiau jos
atsirasdavau, tuo labiau stiprėjo trauka.
Aš buvau ją apkaltinęs tuo, kad ji traukė pavojus lyg magnetas. Būtent šią akimirką jaučiau, kad tai
buvo tiesa. Aš buvau pavojus, ir vos tik leisdavau sau priartėti prie jos dar vienu centimetru, kai jos
trauka tolygiai stiprėjo.
O tada ponas Banneris išjungė šviesą.
Buvo keista, kaip smarkiai viskas pasikeitė nuo šios akimirkos žinant, kad šviesa neturėjo jokios
įtakos mano regėjimui. Vis dar galėjau matyti taip pat aiškiai kaip ir anksčiau. Kiekviena
smulkmena šioje klasėje vis dar buvo aiški.
Iš kur atsirado ta įtampa tamsioje klasėje, kuri man buvo visai netamsi? Ar taip nutiko todėl, kad aš
žinojau, jog esu vienintelis, galintis viską aiškiai matyti? Kad mes abu - Bella ir aš - tapome
nematomi kitiems? Lyg mes būtume vieni, tik ji ir aš, paslėpti tamsos, sėdintys taip arti vienas
kito....
Be mano leidimo mano ranka pakilo ir priartėjo prie jos. Tik paliesti jos ranką, tik laikyti ją
manojoje tamsoje. Ar tai bus tokia jau baisi klaida? Jei mano oda jai nepatiks, ji galės paprasčiausiai
atitraukti savo ranką...
Greitai atitraukiau ranką paremdamas savo smakrą ir tvirtai sunerdamas pirštus. Jokių klaidų.
Buvau sau pažadėjęs, kad daugiau nepridarysiu jokių klaidų, kokios nereikšmingos jos bebūtų. Jei
laikyčiau jos ranką savojoje, pradėčiau trokšti daugiau - dar vieno nereikšmingo prisilietimo, dar
vieno priartinančio link jos judesio. Galėjau jau dabar tai jausti. Manyje augo naujas alkis
grasinantis sunaikinti visą mano savitvardą.
Jokių klaidų.
Bella apglėbė save rankomis, jos pirštai susispaudė į kumščius, lyg jaustųsi taip pat, kaip ir aš.
Apie ką tu galvoji? Vos nemiriau iš noro tyliai jai sušnibždėti, bet klasėje buvo taip tylu, kad ir
šnibždėdami negalėjome kalbėtis.
Prasidėjo filmas truputį nušviesdamas tamsą. Bella žvilgtelėjo į mane. Ji pastebėjo, kaip įsitempęs
buvo mano kūnas - kaip ir josios - ir nusišypsojo. Jos lūpos lengvai išsilenkė, o akyse švietė šiltas
kvietimas.
O gal aš mačiau tai, ką norėjau matyti.
Aš taip pat jai nusišypsojau. Jos kvėpavimas patankėjo ir ji greitai nusuko savo žvilgsnį.
Nuo to pasidarė tik blogiau. Negirdėjau jos minčių, bet staiga man pasirodė, kad anksčiau, kai
maniau, jog ji norėjo mano prisilietimo, aš buvau teisus. Ji jautė tą keistą trauką taip pat kaip ir aš.
Tarp mūsų kūnų oras buvo taip įkaitęs nuo įtampos, kad beveik lėkė kibirkštys.
Per visą valandą ji nesujudėjo, stengdamasi sulaikyti savo kūną nuo menkiausio judesio lygiai taip
pat, kaip aš stengiausi su savuoju.
Paitaikius progai ji vėl žvilgtelėjo į mane ir visa tarp mūsų susitelkusi įtampa trenkė man lyg žaibas.
Valanda bėgo lėtai, labai lėtai, ir vis tik nepakankamai lėtai. Tai buvo taip nauja, kad galėčiau šitaip
sėdėti keletą dienų, kol visiškai išragaučiau šį naują jausmą. Kol bėgo minutės aš ir toliau
argumentavau pats sau, kovodamas viduje su noru ją paliesti ir ieškodamas tam tinkamo preteksto.
Pagaliau ponas Banneris įjungė šviesą. Ryškioje visus užliejusioje šviesoje įtampa klasėje nuslūgo.
Bella linktelėjo ir pasitempė ištiesdama prieš save rankas sunertais pirštais. Jai turėjo būti nepatogu
išsėdėti tokioje pačioje pozoje visą valandą. Man buvo lengviau - sustingimas man buvo įprastas.
Sukikenau pamatęs jos veido išraišką.
-Na, tai buvo gana įdomu...
-Hmmm... - numykė ji labai gerai suprasdama apie ką aš kalbėjau, bet to nekomentuodama. Ko tik
nebūčiau atidavęs, kad galėčiau išgirsti jos mintis šią akimirką.
Lintelėjau.
Mano norai nieko nekeitė.
-Einam?- Paklausiau pakildamas nuo kėdės.
Ji pradėjo stotis žiūrėdama į mane nepasitikinčia veido išraiška, ištiesusi prieš save rankas, lyg
bijotų neišsilaikyti ant kojų.
Galėjau ištiesti jai ranką. Arba galėjau paliesti jos alkūnę - labai švelniai - ir ją sulaikyti. Tai nebūtų
toks jau baisus prasižengimas...
Jokių klaidų.
Ji buvo labai tyli kol mes ėjome link sporto salės. Tarp jos antakių buvo susimetusi gili raukšlelė -
požymis, kad ji buvo giliai susimąsčiusi. Aš taip pat buvau giliai susimąstęs.
Vienintelis prisilietimas prie jos odos jos nesužeis, jau savanaudiškai galvojau.
Vos galėjau sulaikyti savo ranką. Tai nebuvo labai sunku, kol aš save kontroliavau. Mano liečiamieji
pojūčiai buvo labiau išvystyti nei žmogaus, aš galėjau žongliruoti stiklinėmis jų nesudaužydamas,
galėjau išlaikyti muilo burbulą jo nesusprogdindamas. Kol save kontroliavau...
Bella buvo lyg muilo burbulas - trapus ir trumpalaikis. Laikinas.
Kiek ilgai dar galėsiu pateisinti savo buvimą jos gyvenime? Kiek laiko man dar liko? Ar dar kada
nors man pasitaikys proga, kaip dabar, kaip ši akimirka, kaip ši sekundė? Ji ne visada bus man
ranka pasiekiama...
Bella atsisuko į mane prie sporto salės durų ir jos akys išsiplėtė iš nuostabos pamačius mano veido
išraišką. Ji nepratarė nė žodžio. Mačiau savo atvaizdą jos akyse ir aiškiai matomą mano vidinį
konfliktą. Mačiau pasikeičiantį savo veidą, kai mano geroji pusė prarado visą valią.
Mano ranka pakilo anksčiau, nei suvokiau ką darau. Be galo švelniai, lyg ji būtų iš trapiausio
krištolo, lyg ji būtų gležna kaip muilo burbulas mano pirštai palietė jos skruosto odą. Aš degiau nuo
prisilietimo, jaučiau jos kraują pulsuojantį po permatoma oda.
Gana, pats sau įsakiau, o mano ranka švelniai nuslydo jos skruostu. Pakaks.
Buvo pernelyg sunku atitraukti ranką, nejudėti dar arčiau jos nei jau buvau. Per mano mintis pralėkė
tūkstančiai galimybių, tūkstančiai skirtingų būdų ją paliesti. Apvesti jos lūpas pirštų galiukais.
Uždėti plaštaką ant jos smakro. Ištraukti gumutę iš jos plaukų ir leisti jiems pasklisti per mano
ranką. Mano rankos, apglėbiančios jos liemenį ir tvirtai prispaudžiančios ją prie mano kūno.
Gana.
Prisiverčiau atsitraukti, truputį atitolti nuo jos. Mano kūnas judėjo labai nenoriai. Leidau sau žvelgti
į ją per kitų mintis beeidamas šalin, beveik bėgdamas nuo pagundos. Prigavau Maiko Njūtono
mintis - jos buvo garsiausios - kai jis stebėjo pro šalį einančią Bellą išsiblaškiusiu žvilgsniu,
nuraudusiais skruostais. Jis paniurzgėjo ir staiga su neapykanta ištarė mano vardą savo mintyse.
Negalėjau susilaikyti irzliai apie jį nepagalvodamas.
Mano ranka dilgčiojo ir virpėjo. Aš pabandžiau ją pamankštinti, bet ji vis dar skaudžiai dilgčiojo.
Ne, aš jos nesužeidžiau. Bet liesti ją vis tik buvo klaida.
Jaučiausi taip, lyg ugnis, ne vien dėl troškulio, deginanti ugnis būtų apėmusi visą mano kūną.
Ar sekantį kartą, kai būsiu šalia jos, aš galėsiu susilaikyti jos nepalietęs? O jei paliesiu ją vieną
kartą, ar sugebėsiu sustoti?
Daugiau jokių klaidų. Tvirtai apsisprendžiau. Mėgaukis prisiminimais, Edwardai, ir pasistenk
prilaikyti rankas, pats sau pagalvojau. Tai, arba turėsiu prisiversti išvykti, tik nežinau kaip.
Negalėjau leisti sau trintis aplink ją, jeigu ir toliau vieną po kitos darysiu klaidas.
Giliai įkvėpiau ir pasistengiau surikiuoti savo mintis.
Emmetas išdygo šalia manęs įšėjęs pro anglų klasės duris.
-Ei, Edwardai,- "Jis atrodo geriau, keistai, bet geriau. Laimingas."
-Ei.- Ar aš tikrai atrodžiau laimingas? Ko gero, neskaitant chaoso mano galvoje, aš taip ir jaučiausi.
"Pasistenk laikyti liežuvį už dantų, vaiki. Rozali ruošiasi nudirti tau odą."
Aš linktelėjau.
-Atleisk, kad palikau tave aiškintis su ja vieną. Ar pyksti ant manęs?
-Ne, Rozali su tuo susitaikys. Buvo nulemta, kad taip nutiks.- "Alisė matė jos ateitį..."
Alisės vizijos buvo paskutinis dalykas, apie kurį šiuo metu norėjau galvoti. Žvelgiau tiesiai priešais
save kietai sukandęs dantis. Kadangi ieškojau pramogos mano mintys prigavo Beno Čenio,
beeinančio ispanų kalbos link, mintis. Va man proga padaryti paslaugą Andželai Vėber.
Staigiai sustojau pagriebdamas Emmetą už rankos.
-Palauk truputį.
"Kas nutiko?"
-Žinau, kad to nenusipelniau, bet ar padarytum man paslaugą?
-Kokią?- Smalsiai paklausė Emmetas.
Sulaikęs kvėpavimą - ir tardamas žodžius taip greitai, kad jeigu kas nors ir būtų išgirdęs, vis tiek
nebūtų supratęs - aš jam paaiškinau savo planą.
Jis sumišęs įsispoksojo į mane, jo mintys buvo tokios pat sumišusios kaip ir veido išraiška.
-Taigi,- paskatinau jį,- ar padėsi man?
Jam prireikė trupučio laiko prieš atsakant:
-Bet kodėl?
-Nagi, Emmetai, o kodėl gi ne?
"Kas tu toks ir ką padarei su mano broliu?"
-Tu gi visuomet skundiesi, kad mokykloje visuomet viskas nuobodu. Tai būtų šiokia tokia pramoga,
kaip manai? Galvok apie tai kaip apie tyrimą, žmogiškos prigimties tyrimą.
Emmetas ilgą laiką žiūrėjo į mane , po to nusileido.
-Na, žinoma, tai bus šioks toks pokytis. Gerai, sutinku. Padėsiu tau.
Dabar jau susijaudinęs pažvelgiau į jį. Man palengvėjo kai supratau, kad jis eis su manim išvien. Su
Rozali visuomet buvo sunku, bet turėjau pripažinti, kad už vieną dalyką buvau jai dėkingas. Niekas
neturėjo geresnio brolio nei aš.
Su Emmetu nereikėjo net ruošti vaidinimo. Beeinant į klasę aš jam tik išdėsčiau savo veiksmų
planą.
Benas jau sėdėjo savo vietoje prieš mus peržiūrėdamas savo namų darbus.
Mes su Emmetu prisėdome ir pradėjome elgtis taip pat, kaip ir jis. Klasė vis dar buvo triukšminga,
murmesiai nesiliovė, kol ponia Goff nepaprašė mokinių dėmesio. Ji įėjo neskubėdama, vis dar
peržiūrinėdama kitos klasės mokinių darbus.
-Taigi,- pratarė Emmetas šiek tiek per garsiai, kad tai būtų skirta tik man,- ar tu jau pakvietei
Andželą Vėber į pasimatymą?
Iš Beno pusės sklindančių lapų šlamėjimas staiga liovėsi ir jis susitelkė ties mūsų pokalbiu.
"Andžela? Jie kalba apie Andželą?"
Puiku. Jis susidomėjo.
-Ne.- Atsakiau lėtai papurtydamas galvą lyg gailėdamasis.
-Kodėl ne?- Toliau improvizavo Emmetas.- Ar tu bijai?
Pažvelgiau į jį susiraukdamas.
-Ne, girdėjau, kad ji domisi kažkuo kitu.
"Edwardas Cullenas ruošėsi kviesti Andželą į pasimatymą? Bet... Ne. Man tai nepatinka. Nenoriu,
kad jis trintųsi šalia jos. Jis... Jai netinka. Nesaugus..."
Nesitikėjau iš jo pusės riteriškumo ar apsaugos instinktų. Labiau norėjau pavydo. Bet tiks ir tai.
-Ir tai tave sustabdys?- Paklausė Emmetas toliau improvizuodamas.- Nesiruoši dėl jos pakovoti?
Vėl pasiraukiau iš Emmeto minčių, bet pasistengiau jomis pasinaudoti.
-Klausyk, man atrodo, kad tas Benas tikrai jai patinka. Nesiruošiu švaistyti laiko jai perkalbėti. Yra
daug kitų mergaičių.
Oras Beno pusėje įsielektrino.
-Kas toks?- Perklausė Emmetas laikydamasis mūsų plano.
-Mano biologijos partnerė sakė, kad tai vaikis, pavarde Čenis. Nesu tikras, kad žinau, kas jis toks.
Pasistengiau nuslėpti savo šypseną. Tik išdidieji Cullenai galėjo apsimesti, kad nepažįsta visų
mokinių šioje mažoje mokykloje.
Beno galvoje sukosi šokiruotos mintys.
"Aš? Prieš Edwardą Culleną? Bet kodėl turėčiau jai patikti?"
-Edwardai,- jau tylesniu balsu pasakė Emmetas mestelėdamas žvilgsnį Beno pusėn,- jis tiesiai prieš
tave.- Pasakė taip lėtai ir akivaizdžiai, kad bet kuris žmogus galėjo išskaityti iš jo lūpų.
-Och...- Sumurmėjau.
Pasisukau savo kėdėje ir pažvelgiau tiesiai į berniuką. Trumpą sekundę jo juodos akys, paslėptos
akinių, buvo išsigandusios, po to jis sustingo ištiesindamas pečius ir drąsiai sutiko mano tiriantį
žvilgsnį. Jo smakras pakilo ir oda nusidažė pykčio raudoniu.
-Aha.- Arogantiškai leptelėjau nusisukdamas į Emmetą.
"Jis mano esantis geresnis už mane. Bet Andžela taip negalvoja. Aš jam įrodysiu..."
Nuostabu.
-Ar tu man nesakei, kad ji eina į šokius su Jorkiu?- Paklausė Emmetas pabrėždamas pavardę
vaikino, kurį visi laikė baisiai nerangiu.
-Atrodo, kad tai buvo bendras nuosprendis,- pasakiau norėdamas, kad Benui neliktų jokių
neaiškumų.- Andžela labai drovi. Jeigu B - na, tas vaikis - neišdrįs jos pakviesti, ji pati niekada jo
nepaprašys.
-Tau gi patinka drovios mergaitės,- toliau improvizavo Emmetas. "Ramios mergaitės. Tokios kaip...
Hmm, nežianu. Bella Swan?"
Pažvelgiau į jį.
-Būtent.
Po to nutariau grįžti prie mūsų vaidinimo.
-Galbūt Andželai atsibos laukti, tuomet aš pakviesiu ją į šokius.
"Ne, nekviesi."- Atsitiesdamas savo kėdėje pagalvojo Benas.- "Na ir kas, kad ji už mane aukštesnė.
Jeigu jai tai nerūpi, kodėl turėtų rūpėti man? Ji pati gražiausia, protingiausia ir maloniausia mergaitė
šioje mokykloje. Ir ji nori manęs..."
Tas Benas pradėjo man patikti. Jis atrodė nekvailas ir gana geras žmogus. Galbūt netgi vertas tokios
mergaitės kaip Andžela.
Įspyriau po stalu Emmetui kai ponia Goff atkreipė klasės dėmesį.
"Gerai jau, sutinku, kad buvo gana linksma."- Pagalvojo Emmetas.
Nusišypsojau pats sau. Man patiko, kad sugebėjau privesti vieną meilės istoriją prie laimingos
pabaigos. Buvau įsitikinęs, kad Benas laikysis savo plano ir džiaugiausi, kad galėjau atsidėkoti
Andželai. Mano skola buvo išmokėta.
Kokie kvaili buvo žmonės, leisdami laimei praeiti taip arti.
Pasisekęs mano planas pakėlė man nuotaiką. Vėl nusišypsojau besisėsdamas į savo kėdę ir
pasiruošdamas linsmintis. Juk Bellos kaltė, kad per pietų pertrauką užsiminė, kad niekada nemačiau
jos sportuojant. Lengviausia buvo prigauti Maiko mintis - jos savo garsumu išsiskyrė iš visų sporto
salėje rėkusių balsų. Per paskutines kelias savaites jo mintys man tapo pernelyg gerai atpažįstamos.
Linktelėdamas nusprendžiau į viską žvelgti jo mintimis. Bent jau galėjau būti tikras, kad jis nepaleis
Bellos iš akiračio.
Išgirdau jį kaip tik laiku - jis siūlėsi Bellai būti jos badmintono partneriu. Kai jis jai tai pasiūlė, per
jo mintis perbėgo visi įmanomi parterystės būdai. Mano šypsena užgeso, žandikauliai susirakino ir
aš turėjau sau priminti, kad nužudyti Maiką Njūtoną buvo ne pati geriausia idėja.
-Ačiū, Maikai. Žinai, tu neprivalai to daryti.
-Nesirūpink, pasistengsiu nesipinti tau po kojomis.
Jie pasikeitė žvilgsniais ir begalė nelaimingų nutikimų - žinoma, visi susiję su Bellos nerangumu -
perbėgo Maiko mintis. Iš pradžių Maikas žaidė vienas kol Bella stovėjo prie galinės linijos keistai
laikydama savo raketę, lyg tai būtų buvęs pavojingas ginklas. Po to treneris kažką sulojo savo balsu
liepdamas Maikui leisti žaisti ir Bellai.
"Uuch..."- Pagalvojo Maikas, kai Bella linktelėjo ir paėjo pirmyn nerangiai laikydama raketę.
Dženiferė Ford švystelėjo rakete prieš Bellą mintyse matydama plunksnos skrydžio trajektoriją.
Maikas pajudėjo vienu metu su Bella smarkiai užsimodamas ir mesdamasis į priekį, kad išsaugotų
savo tašką.
Dabar jau susirūpinęs žvelgiau į Bellos raketės trajektoriją.
Gana savimi pasitikinčiu žestu Bella tiksliai pataikė į plunksną, bet po to jos raketė linktelėjo atgal
smarkiai trinktelėdama jai į galvą ir atsimušdama į Maiko ranką. Pasigirdo keistas garsas.
"Ai. Ai. Skauda... Ko gero, liks mėlynė."
Bella laikėsi susiėmusi už galvos. Man buvo labai sunku likti sėdėti savo vietoje žinant, kad jai
skaudėjo. Bet ką galėčiau padaryti būdamas vietoje? Ir tai neatrodė labai rimta. Dvejojau ją
stebėdamas. Jeigu ji sugalvotų žaisti toliau, aš rasiu atsiprašymą išeiti ir ištraukti ją iš tos pamokos.
Treneris nusijuokė.
-Atleisk, Njūtonai. Ta mergaitė tikra katastrofa. Neturėčiau statyti kitų mokinių į pavojų.
Jis atsuko nugarą ir pradėjo susikaupęs žiūrėti į kitas komandas, todėl Bella galėjo ramiai atsisėsti.
"Ak..."- Vėl pagalvojo Maikas trindamasis ranką.
-Ar tau viskas gerai?
-Taip, o tu?- Nurausdama paklausė Bella.
-Manau, išgyvensiu.- "Nenoriu verkšlenti kaip mergiotė. Bet, po galais, tikrai skauda."
Maikas apsuko didelį ratą mankštindamas ranką.
-Aš gal geriau pasėdėsiu,- pasakė Bella. Jos veide labiau išryškėjo nejaukumas ir gėda nei
skausmas. Gal Maikui teko skaudžiausia dalis. Tikėjausi, kad tai buvo dalis tiesos. Ji bent jau
daugiau nebežaidė. Ji labai atsargiai laikė už nugaros raketę pilnu atgailos žvilgsniu... Man ir vėl
teko užmaskuoti savo juoką kosuliu.
"Kas tokio juokingo?"- Smalsavo Emmetas.
-Papasakosiu vėliau,- sušnibždėjau.
Bella į žaidimų aikštelę daugiau nekėlė kojos. Treneris visiškai ją ignoravo leisdamas Maikui žaisti
vienam.
Pamokos gale aš greitai atsakiau į klausimus ir ponia Goff leido man pasišalinti anksčiau. Kol ėjau
per mokyklos kiemą vis dar atidžiai klausiausi Maiko. Jis nusprendė pakalbėtu su Bella apie mane.
"Džesika prisiekinėja, kad jie sustikinėja. Kodėl? Kodėl jis turėjo ją iš manęs paveržti?"
Jis neįstengė suvokti tikro fenomeno - kaip ji galėjo pasirinkti mane?
-Taigi...
-Taigi ką?- Nustebo ji.
-Tu ir Cullenas, ar ne...- "Tu ir baisuoklis. Na, jeigu tau taip svarbu susirasti turtingą..."
Sugriežiau dantimis dėl jo piktų išvadų.
-Maikai, tai ne tavo reikalas.
"Ginasi. Taigi tai tiesa. Prastai."
-Man tai nepatinka.
-Tau ir neturėtų,- atkirto ji.
"Kodėl ji nemato, koks jis keistas? Kaip ir jie visi. Tai, kaip jis į ją žiūri."
-Jis žiūri į tave taip, lyg... Lyg galėtų tave suvalgyti.
Sustingau belaukdamas jos atsakymo.
Jos veidas skaisčiai nuraudo, o lūpos tvirtai susispaudė lyg sulaikytų kvėpavimą. O po to iš jos
burnos išsiveržė prunkštelėjimas.
Nuostabu. Dabar ji iš manęs juokėsi.
Maikas suirzęs nusisuko ir patraukė persirengti.
Aš šliaužiau pagal sporto salės sieną stengdamasis suimti save į rankas.
Kaip ji galėjo juoktis iš Maiko spėjimų - taip nerūpestingai, kad pradėjau galvoti, jog Forksas tampa
tikrai keistas. Kodėl ji turi juoktis iš spėjimo, kad aš galiu ją užmušti, kai ji puikiai žinojo, kad taip
gali nutikti? Kas tame juokingo?
Kas su ja buvo negerai?
Ar ji turėjo juodą humoro jausmą? Ta mintis apie jos charakterį nesugadino man nuotaikos, bet kaip
galėjau būti tikras? O gal mano sapnas apie angelą buvo tikras todėl, kad ji neturėjo jokio baimės
jausmo? Drąsi - tai buvo vienas iš ją apibūdinančių žodžių. Kiti galėjo sakyti - kvaila, bet aš
žinojau, kokia ji buvo protinga. Vis tik kokia bebūtų priežastis, tas baimės nebuvimas ar keistas
humoro jausmas neišeis jai į gera. Ar dėl to keisto baimės nebuvimo ji nuolat papuldavo į bėdą? Gal
jai manęs čia reikės amžiams?
Vien nuo tos minties mano nuotaika pakilo.
Jeigu tik galėčiau valdytis, būti jai saugus, gal ir įstengčiau save įtikinti čia pasilikti.
Jos pečiai buvo kilstelėti, dantys vėl lietė apatinę lūpą - nerimo požymis - kai ji išėjo pro sporto
salės duris. Bet vos tik ji mane pamatė jos pečiai atsipalaidavo ir veide pasirodė plati šypsena. Tai
buvo tobulai taiki veido išraiška. Ji ėjo šalia manęs nė kiek nedvejodama, tik retkarčiais
stabtelėdama, kai jos kūno karštis pernelyg prie manęs priartėdavo.
-Labas,- sušnibždėjo.
Ir vėl laimė, kurią pajutau tą akimirką, buvo su niekuo nepalyginama.
-Sveika,- atsakiau ir, negalėdamas susilaikyti nuo geros nuotaikos antplūdžio, pridūriau:
-Kaip sekėsi sportuoti?
Jos šypsena prigeso.
-Puikiai.
Ji tikrai prastai melavo.
-Tikrai?- Paklausiau norėdamas išgauti daugiau. Ar jai skaudėjo? O tada pasigirdo garsios Maiko
mintys nukreipdamas mano dėmesį.
"Nekenčiu jo. Norėčiau, kad jis numirtų. Tikiuosi, kad jis nulėks su savo išblizginta mašina nuo
kokio skardžio. Kodėl jis negali paprasčiausiai jos palikti ramybėje? Likti su panašiais į jį -
baisuokliais?"
-Kas?- Paklausė Bella.
Mano akys vėl susitelkė ties jos veidu. Ji pažvelgė į nueinantį Maiką ir vėl į mane.
-Njūtonas pradeda tikrai mane nervinti,- prisipažinau.
Jos šypsena pradingo, burna prasivėrė. Ji, ko gero, buvo pamiršusi apie mano galią ją matyti
pastarąją valandą. Arba ji tikėjosi, kad daugiau to nebedarysiu.
-Tu juk nepradėjai ir vėl šnipinėti?
-Kaip tavo galva?
-Tu neįtikėtinas!- Piktai sušnypštė ji, po to apsisuko ir piktai nužingsniavo per aikštelę. Jos oda
tamsiai nuraudo - ji gėdinosi.
Aš taikiai ėjau šalia jos tikėdamasis, kad jos pyktis greitai praeis. Įprastai ji gana greitai man
atleisdavo.
-Tai tu užsiminei, kad aš nebuvau matęs tavęs žaidžiant,- pasiaškinau.- Tai sužadino mano
smalsumą.
Ji suraukė antakius nieko man neatsakydama.
Po to ji staigiai sustojo pusiaukelėje link mano mašinos pastebėjusi jaunų vaikių būrį, susispietusį
aplink.
"Norėčiau žinoti, kaip greitai galima ja važiuoti..."
"Tik pažiūrėk į tuos pedalus. Tokius mačiau tik žurnaluose..."
"Gražūs išlinkimai..."
"Žinoma, ir aš norėčiau turėti besimėtančius šešiasdešimt tūkstančių..."
Štai kodėl buvo geriau, kai Rozali ja važinėdavosi tik po užmiestį.
Aš prasiskyniau tarp vaikinų kelią iki savo mašinos. Kiek padvejojusi Bella pasekė mano
pavyzdžiu.
-Įnoringa...- Sumurmėjau belipdamas į mašiną.
-Kokia tai mašina?- Stebėdamasi paklausė Bella.
-M3.
Ji susiraukė.
-Aš nekalbu Mašina ir vairuotojas kalba.
-Tai BMW.- Pavarčiau akis ir susikaupiau įjungęs atbulinį bėgį, kad nepertrenkčiau kokio vaikio.
Mano žvilgsnis susikirto su keleto iš jų, nenorėjusių pasitraukti man iš kelio. Pusę sekundės tetrukęs
mano žvilgsnis juos įtikino.
-Ar tu vis dar pyksti?- Paklausiau. Jos kakta jau išsilygino.
-Taip.- Trumpai atkirto ji.
Linktelėjau. Gal man nereikėjo jai to priminti. Pamaniau, kad galėčiau pasiekti atleidimo.
-Ar tu man atleisi, jeigu aš atsiprašysiu?
Kurį laiką ji mąstė.
-Gal... Jeigu tai bus nuoširdu.- Nusprendė.- Ir jeigu pažadėsi daugiau taip nedaryti.
Nesiruošiau jai meluoti, bet nebuvo jokių šansų, kad su tuo sutikčiau. Gal turėčiau jai pasiūlyti
kitokius mainus.
-Ką tu atsakytum į tai, jeigu aš būčiau nuoširdus ir leisčiau tau vairuoti šeštadienį?- Vien jau
įsivaizduodamas tai pašiurpau.
Kol ji mąstė apie naują galimybę tarp jos akių ir vėl pasirodė raukšlelė.
-Sutarta.- Ištarė po kurio laiko.
O dabar dėl mano atsiprašymo... Iki šiol aš niekada nesistengiau Bellos apžavėti, bet dabar man
atrodė labai tinkamas tam momentas. Įsižiūrėjau giliai jai į akis išvažiuodamas iš aikštelės ir vis
savęs klausdamas, ar teisingai elgiuosi. Prakalbau pačiu įtikinamiausiu balsu:
-Tuomet aš labai atsiprašau, kad tave nuliūdinau.
Jos širdis pasileido šuoliais, kvėpavimas patankėjo. Ji plačiai atvėrė akis.
Nusišypsojau. Berods tai suveikė visai neblogai. Žinoma, man buvo labai sunku atitraukti žvilgsnį.
Ji taip pat mane apžavėjo. Buvo labai gerai, kad šitą kelią žinojau mintinai.
-Ir aš pasirodysiu prie tavo durų ankstų šeštadienio rytą,- pridūriau.
Ji sumirkčiojo ir papurtė galvą, lyg stengdamasi sutelkti mintis.
-Hm.- Sumurmėjo ji.- Čarlis nesupras, jeigu ras kieme nepažįstamą Volvo.
Ak, kaip menkai ji vis dar mane pažinojo.
-Aš nesiruošiau pasirodyti su mašina.
-Kaip...- Pradėjo klausti.
Aš ją pertraukiau. Būtų pernelyg sudėtinga paaiškinti praktiškai neparodžius. Dabar ne pats
geriausias momentas.
-Nesirūpink dėl to. Aš būsiu vietoje, be mašinos.
Ji palenkė galvą į šoną ir vieną akimirką man pasirodė, kad ji mane kamantinės, bet po to ji
persigalvojo.
-Ar dabar jau vėliau?- Paklausė primindama man mūsų nebaigtą pokalbį vagykloje. Ji perėjo nuo
vieno sudėtingo klausimo prie kito, nė kiek ne lengvesnio.
-Manau, kad taip.- Nenorėdamas pripažinau.
Sustojau prieš jos namus įtemptai mąstydamas, kaip galėčiau jai paaiškinti... Neiškeldamas
paviršiun mano pabaisos prigimties, neišgasdindamas jos. O gal tai nebuvo gerai? Sumenkinti savo
baisumą?
Ji laukė nutaisiusi tokią pat mandagią veido išraišką kaip ir per pietus. Jeigu nebūčiau toks
susirūpinęs jos ramumas sukeltų man juoką.
-Ir tu vis dar nori sužinoti, kodėl negalėtum pamatyti manęs medžiojant?- Paklausiau.
-Tiesą sakant, mane labiau sudomino tavo reakcija.
-Aš tave išgasdinau?- paklausiau būdamas tikras, kad ji tai paneigs.
-Ne.
Stengiausi nenusišypsoti, bet man nepavyko.
-Atsiprašau, kad gasdinu tave.- Mano šypsena nuvyto ir laikinas geros nuotaikos pojūtis pradingo.-
Tiesiog vien jau įsivaizduoti tave ten... Kol mes medžiojame...
-Tai būtų taip blogai?
Mano fantazijų man buvo per daug, Bella, tokia trapi negailestingoje tamsoje... Aš pats, visai
nebesivaldantis... Pasistengiau išginti jas iš galvos.
-Be galo.
-Kodėl?
Aš giliai įkvėpiau trumpam susitelkdamas į deginantį troškulį. Jausdamas jį, valdydamas jį,
įrodydamas sau savo susivaldymą. Jis niekada nebepaims viršaus - bent jau stengiausi save tuo
įtikinti. Ji bus saugi su manimi. Žvelgiau į artėjančius debesis jų nepastebėdamas, trokšdamas
patikėti, kad galėčiau susivaldyti, jeigu ji atsirastų mano medžioklės perimetre kai pajusčiau jos
kvapą...
-Kai mes medžiojame, mes visiškai atsiduodame savo jutimams...- Ištariau gerai apgalvodamas
kiekvieną žodį.- Mes nebepasikliauname savo mintimis. Ypač susitelkiame ties uosle. Jeigu tu
atsidurtum netoliese, kai aš visiškai savęs nekontroliuočiau...
Mane apėmė agonija nuo to vaizdo. Aš papurčiau galvą - tai ne tik galėtų įvykti, tai tikrai įvyktų.
Klausiausi jos širdies plakimo, po to ramiai atsisukau pažiūrėti jai į akis.
Jos veidas ir akys buvo labai rimti. Jos lūpos buvo truputį susiraukusios, spėjau, kad dėl rimto
mąstymo. Bet rimto dėl ko? Jos pačios saugumo? Mano susierzinimo? Spoksojau į ją stengdamasis
įminti jos mįslingą veido išraišką.
Ji taip pat žvelgė į mane. Jos akys buvo plačiai atvertos, vyzdžiai išsiplėtė, nors apšvietimas
nepakito.
Mano kvėpavimas pagreitėjo ir staiga tyla mašinoje tapo labai slegianti, kaip ir per tamsią
biologijos pamoką. Tarp mūsų vėl nusistovėjo pulsuojanti įtampa, mano troškimas ją paliesti ir vėl
tapo stipresnis už troškulį.
Nuo įsielektrinusio oro pasijutau taip, lyg mano pulsas būtų atgijęs. Mano kūnas prisipildė juo. Lyg
vėl būčiau tapęs žmogumi. Labiau už viską pasaulyje troškau pajusti jos lūpų šilumą ant manųjų.
Vieną trumpą akimirką troškau rasti jėgų kontrolei, kad galėčiau pasislinkti link jos, paliesti savo
lūpomis jos odą...
Ji trūkčiojamai įkvėpė ir aš tik tuo metu suvokiau, kad kai mano kvėpavimas pagreitėjo, josios
visiškai sustojo.
Užmerkiau akis stengdamasis pertraukti tarp mūsų atsiradusį ryšį.
Daugiau jokių klaidų.
Bellos gyvenimas buvo lyg tūkstančiai trapių cheminių reakcijų, galintis nutrūkti bet kurią
akimirką. Ritmiškas jos kvėpavimas, įkvėpiamas oras jai galėjo būti gyvenimu kaip ir tapti mirtimi.
Jos trapi širdis galėjo liautis plakusi dėl tiek daug atsitikimų, dėl ligų... Arba dėl manęs.
Aš tikėjau, kad bet kuris mano šeimos narys padarytų bet ką, kad galėtų grįžti į gyvenimą, jeigu
galėtų iškeisti nemirtingumą į mirtingumą. Bet kuris iš mūsų pereitų ugnį, kad tai gautų. Sutiktų
degti ugnyje tiek dienų ar amžių, kiek reikėtų.
Daugelis mūsų rasės atstovų iškeldavo nemirtingumą virš viso kito. Buvo netgi žmonių, kurie to
ieškojo, apeidavo landynes ieškodami to, kuris suteiktų jiems tamsią dovaną...
Ne mes. Ne mūsų šeima. Mes atiduotume bet ką, kad taptume žmonėmis.
Bet nė vienas iš mūsų niekada taip beviltiškai to netroško, kaip dabar troškau aš. Žvelgiau į
mažyčius lašelius taip, lyg jie galėtų parodyti man išeitį paslėptą lange. Įtampa nenuslūgo ir man
teko susikaupti, kad nulaikyčiau savo rankas ant vairo.
Mano dešinė ranka ir vėl pradėjo skausmingai dilgčioti nuo ankstesnio prisilietimo prisiminimo.
-Bella, manau, kad tau jau laikas eiti į vidų.
Pirmą kartą ji pakluso: nekomentuodama, išlipdama iš mašinos ir užtrenkdama dureles. Ar ji pajuto
sklandantį ore pavojų taip pat kaip ir aš?
Ar jai buvo taip pat skaudu išeiti, kaip man buvo skaudu ją palikti? Mane guodė tai, kad aš labai
greitai ją pamatysiu. Anksčiau nei ji pamatys mane. Aš nusišypsojau ir pasilenkiau praverdamas
langą, kad galėčiau ištarti jai dar kelis žodžius - dabar, kai jos kūno karštis jau buvo lauke, buvo
saugu.
Ji smalsiai atsisuko į mane.
Vis dar smalsi, nors visą dieną atsakinėjau į jos klausimus. Mano paties smalsumas taip ir liko
nepatenkintas. Atsakinėjimas į jos klausimus atskleidė tik mano paslaptis, iš jos gavau labai nedaug,
išskyrus savo paties prielaidas. Taip nesąžininga.
-Ak, Bella?
-Taip?
-Rytoj mano eilė.
Ji nesuprasdama pakreipė galvą.
-Tavo eilė kam?
-Uždavinėti klausimus.
Rytoj, kai mes būsime saugioje vietoje, apsupti liudininkų, aš išgausiu atsakymus. Linktelėjau
pritardamas tai minčiai ir nusisukau, nes ji nejudėjo, nesistengė nueiti. Netgi jai jau nebūnant
mašinoje oras vis dar buvo kupinas įtampos. Norėjau išlipti iš mašinos, palydėti ją iki durų,
pasinaudoti tuo kaip pretekstu, kad pabūčiau dar nors akimirką šalia jos...
Daugiau jokių klaidų. Paspaudžiau greičio pedalą ir pamojau ranka kai ji nutolo nuo manęs. Rodėsi,
lyg aš nuolat bėgčiau nuo jos, arba link jos, niekaip negalėdamas nurimti vietoje. Man teks rasti
kokį nors būdą susilaikyti jeigu mes norime bendrauti šiek tiek ramiau ateityje.