MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS
TARPTAUTINĖS TEISĖS KATEDRA

EDMUNDAS AKSTINAS

TARPTAUTINĖS KRIMINALINĖS POLICIJOS

ORGANIZACIJOS (INTERPOL) FUNKCIONAVIMO
IR VEIKLOS TOBULINIMO PERSPEKTYVOS
REAGUOJANT Į NAUJUS IŠŠŪKIUS IR GRĖSMES
TARPTAUTINIAM SAUGUMUI
Magistro baigiamasis darbas

Vadovas
Lekt. Darius Grebliauskas

VILNIUS, 2009
 MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
TARPTAUTINĖS TEISĖS KATEDRA

TARPTAUTINĖS KRIMINALINĖS POLICIJOS

ORGANIZACIJOS (INTERPOL) FUNKCIONAVIMO
IR VEIKLOS TOBULINIMO PERSPEKTYVOS
REAGUOJANT Į NAUJUS IŠŠŪKIUS IR GRĖSMES
TARPTAUTINIAM SAUGUMUI
Magistro baigiamasis darbas

Konsultantas Vadovas
Doc. Dr. Justinas Žilinskas Lekt. Darius Grebliauskas
_______________________

Recenzentas Atliko
_______________ TVmn07-02 gr. Stud.
Edmundas Akstinas
_______________________

VILNIUS, 2009
 SANTRUMPOS

TKPO-Interpol Tarptautinė Kriminalinės Policijos Organizacija

GA Generalinė Asamblėja

VK Vykdomasis Komitetas

GS Generalinis Sekretoriatas

NCB Nacionalinis Centrinis Biuras

JT Jungtinės Tautos
 TURINYS

ĮVADAS...................................................................................................................................................1
I. INTERPOL SAMPRATA, STATUSAS IR FUNKCIJOS...................................................................5
1.2. Interpolo statusas ir struktūra.....................................................................................................11
1.3. Veiklos teisinis reglamentavimas................................................................................................15
1.4. Organizacijos funkcijos.....................................................................................................17
II. VEIKLOS TOBULINIMO PERSPEKTYVŲ TYRIMO METODOLOGIJA..................................19
III. INTERPOLO VEIKLOS TOBULINIMO IŠŠŪKIŲ IR GRĖSMIŲ ANALIZĖ............................26
3.1. Interpolo veiklos efektyvumas....................................................................................................26
3.2. Teisiniai veiklos tobulinimo iššūkiai...........................................................................................32
3.3. Techniniai veiklos tobulinimo iššūkiai.......................................................................................39
3.4. Funkcijų dubliavimo įpatumai Interpole, Europole ir Eurojuste.................................................43
IŠVADOS...............................................................................................................................................47
LITERATŪROS SĄRAŠAS.................................................................................................................50
ANOTACIJA.........................................................................................................................................53
ANNOTATION.....................................................................................................................................54
PRIEDAS NR.1......................................................................................................................................55
 1

ĮVADAS

1.1. Aktualumas ir problematika. Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija – INTERPOL

– tarpusavyje vienijanti 188 valstybes nares, neginčijamai yra seniausias ir didžiausią patirtį savo
srityje turintis tarptautinis organas. Sukuriant šią organizaciją 1923 – aisiais metais buvo nustatytas
pagrindinis šios organizacijos gyvavimo tikslas – palengvinti ir tobulinti skirtingų šalių teisėsaugos
organų tarpusavio bendradarbiavimą, informacijos apsikeitimą ir sklaidą. Šios organizacijos atsiradimą
paskatino nusikalstamumo plitimas už atskirų valstybių ribų, kuomet vis dažniau prireikdavo kitų šalių
teisėsaugos institucijų pagalbos atliekant kriminalinius tyrimus, ieškant iš šalies pabėgusių
nusikaltėlių.
Tarptautinis nusikalstamumas ypatingai paplito paskutiniajame dvidešimtojo amžiaus
dešimtmetyje, pasibaigus šaltajam karui, atsirandant laisvesniems ekonominiams santykiams ir
kapitalo judėjimui. Tokios aplinkybės sudarė sąlygas plisti tarptautiniam nusikalstamumui už valstybių
ribų. Ši grėsmė yra vienas pagrindinių Interpolo organizacijos augimo ir tobulinimosi bei tarptautinio
teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo akstinų.
Interpolo vaidmuo kovoje su tarptautiniu nusikalstamumu suponuoja jos statuso ir veiklos
specifiką. Organizacija, kuri nėra įsteigta tarptautine sutartimi, tačiau turinti savo statutą ir veiklos
taisykles, dažnai susiduria su įvairiais iššūkiais, tobulinant jos narių teisėsaugos institucijų
bendradarbiavimą, bei veikiant tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų ribose.
Šių dienų tarptautinis nusikalstamumas yra paremtas naujausiomis technologijomis ir
technika, tad Interpolo organizacijai yra privalu nuolat diegti ir tobulinti savo naudojamą įrangą.
Tačiau dėl skirtingo šalių narių policijos sistemų funkcionavimo ir reglamentavimo specifikos,
institucijų priklausomumo nuo valstybės bei skirtingo pačios policijos kultūros lygio, atsiranda iššūkis
tinkamai ir laiku įdiegti teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą lengvinančią technologiją, įtvirtinti
tinkamą naudojimosi šiomis technologijomis teisinį reglamentavimą.
Organizacija siekia išlikti skaidria ir nešališka, turi savo auditorius, teisės aktus,
reglamentuojančius gaunamos informacijos apdorojimą, platinimą ir analizę. Organizacijos veikla yra
sutelkta ties kriminaliniais nusikaltimais. Tačiau dažnai siekiama pasinaudoti organizacijos turimais
resursais siekiant sulaikyti asmenį, ne dėl kriminalinio, tačiau dėl politinio, rasinio, religinio ar karinio
motyvo. INTERPOL griežtai atsisako naudoti savo resursus ir galimybes gelbstint konkrečių bylų
tyrimams, kurie turi vieną iš šių motyvų. Tai vienas svarbiausių organizacijos principų, įtvirtintas jos
statute. Dėl to dažnai kyla ginčai tarp organizacijos narių, kas suponuoja dar vieną iššūkį – tinkamą
šalių narių ginčų sprendimo reglamentavimą ir įgyvendinimą.
Tarptautinis nusikalstamumas klesti ir plečiasi greičiau nei kada nors iki šiol, tad Interpolo
veiklos tobulinimas ir plėtra yra aktualus ir kertinis komponentas kovoje prieš šią grėsmę.
 2

Analizuojant Interpolo vykdomas programas ir iniciatyvas, jų efektyvumą ir trūkumus,

remiantis tiek teorine, tiek gauta empirine medžiaga, bus bandoma detaliau atskleisti dabartinius šios
organizacijos veiklos tobulinimo iššūkius ir ateities funkcionavimo perspektyvas kovoje su tarptautiniu
nusikalstamumu.
1.2. Tyrimo objekto ir dalyko nustatymas.
1.2.1. Tyrimo objektas. Interpolo organizacijos statusas ir globalios veiklos apsektas suponuoja
šios srities teisės aktų įvairovę ir kompleksiškumą. Tokia dokumentų įvairovė įtakoja teisinių normų
kolizijas. Mokslinio baigiamojo darbo objektas – Interpolo organizacijos statusą, veiklos sritis,
programų įgyvendinimą, šalių narių ginčų sprendimo tvarką reglamentuojančios teisės normos.
1.2.2. Tyrimo dalykas. Mokslinio baigiamojo darbo dalykas – norminiai teisės aktai, kuriuose
yra įtvirtinta Interpolo organizacijos statusas, veiklos pagrindai, procesiniai veiksmai (Steigimo
sutartis, Interpolo statutas, rezoliucijos, tarptautinės sutartys).
1.3. Tyrimo tikslo ir uždavinių formulavimas.
1.3.1. Tyrimo tikslas. Kaip jau minėta anksčiau, INTERPOL sėkminga veikla yra labai svarbus
aspektas kovoje su tarptautiniu nusikalstamumu, o pastarajam plečiantis beprecedentiniu greičiu,
organizacijos veiklos tobulinimas yra ypatingai aktuali problema. Šio mokslinio baigiamojo darbo
tikslas – atskleisti organizacijos veiklos tobulinimo perspektyvų problematiką kovoje su tarptautiniu
nuskalstamumu.
1.3.2. Tyrimo uždaviniai. Šio tyrimo metu siekiant įgyvendinti nustatytą tikslą, iškeliami šie
uždaviniai:
1) Suformuoti Interpolo organizacijos sampratą, atskleisti jos teisinį statusą ir pagrindines
sąvokas.
2) Įvertinti svarbiausias veiklos tobulinimo programas, perspektyvas ir iniciatyvas.
3) Išnagrinėti pagrindinius veiklos tobulinimo iššūkius ir grėsmes.
4) Įvertinti ir apibūdinti tyrimo metu gautus rezultatus.
1.4. Hipotezės iškėlimas. Organizacija, siekdama užtikrinti kokybišką ir saugų tarptautinį
teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą, yra sutelkusi didžiulius resursus ir naujausias technologijas.
Tačiau dėl įvairių teisinių ir integracinių iššūkių, organizacija nesugeba išnaudoti šių išteklių. Taigi,
Interpolo organizacija siekdama užtikrinti efektyvesnį teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą,
nepakankamai išnaudoja savo resursus ir veiklos tobulinimo galimybes.
1.5. Sąvokų patikslinimas. Patikslinamos šios magistriniame baigiamajame darbe naudojamos
sąvokos:
1. Tarptautinė organizacija
2. Kriminalinė policija
3. Tarptautinis bendradarbiavimas
 3

4. Tarptautinis nusikalstamumas

1. Tarptautinė organizacija. Tarptautinės organizacijos yra tarpvyriausybinio ir nevyriausybinio

pobūdžio subjektai, įsteigti tarptautiniu susitarimu, kad galėtų spręsti tarptautines problemas,
nurodytas jų steigiamuosiuose dokumentuose, taip pat siektų plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą1.
Daugeliu atveju šios organizacijos tarnauja ne tik kaip vieta kur yra pasiekiami sprendimai
bendradarbiauti, bet taip pat ir kaip administracinis aparatas, kuris užtikrina priimamų sprendimų
įgyvendinimą. Kita svarbi funkcija – užtikrinti daugialypes bendravimo sistemas, tam jog informacija
būtų saugiau ir greičiau perduodama, siekiant kuo mažiau stabdyti problemų sprendimo procesą2.
Interpolas – tarpvyriausybinė tarptautinė organizacija, kas reiškia jog jos veikla ir steigimas
priskiriama tarptautinei teisei. Taip yra todėl kad tik tarpvyriausybinės tarptautinės organizacijos yra
kuriamos valstybiniu susitarimu, valstybės dalyvauja organizacijos veikloje ir priima sprendimus.
Vienas aktualiausių organizacijos įkūrimo aspektų yra tai, jog Interpol įkurta be tarptautinės sutarties
pasirašymo. Tai yra vienas jos ilgaamžiškumo kriterijų, tačiau kartu ir trūkumas, neleidžiantis
organizacijai pilnai išnaudoti savo galių.
2. Kriminalinė policija. Kriminalinės policijos kompetencija apima nusikaltimus prieš žmogaus
sveikatą, turtą ir gyvybę. Lietuvoje ši kompetencija yra priskiriama Lietuvos Respublikos
Kriminaliniam policijos biurui ir Prokuratūrai. Šių teisėsaugos institucijų veikla apima nusikalstamų
veikų tyrimą ir jo kontrolę, nusikaltėlių nacionalinę ir tarptautinę paiešką, kriminalinės informacijos
kaupimą ir saugojimą, kriminogeninių įvykių įtakos valstybės raidai vertinimą, bendradarbiavimo su
užsienio šalių teisėsaugos institucijomis įgyvendinimą.
3. Tarptautinis bendradarbiavimas. Moksliniame tyriamajame darbe tarptautinis
bendradarbiavimas yra suprantamas kaip atskirų šalių teisėsaugos institucijų pagalba tiriant
nusikaltimus, skelbiant ir vykdant tarptautinę asmenų paiešką bei atliekant kitus tarptautiniam
baudžiamajam persekiojimui užtikrinti būtinus veiksmus. Tarptautinis bendradarbiavimas Interpolo
kompetencijoje koncentruojasi ties kriminalinio pobūdžio nusikaltimais. Bendradarbiavimas Interpolo
kanalais yra užtikrinamas remiantis saugia komunikacijos sistema ir kriminalinės informacijos
ištekliais. Interpolo tarpininko vaidmuo yra kertinis užtikrinant saugų ir patikimą teisėsaugos
institucijų bendradarbiavimą.
4. Tarptautinis nusikalstamumas. Šiame tyrime tarptautinis nusikalstamumas yra suprantamas
kaip tarptautinių nusikaltimų sritys, kurios skatino organizacijos poreikio brendimą, pačios
organizacijos steigimą, vystymąsi ir tobulėjimo poreikį. Išskiriamos nusikalstimų sritys, kurios yra
pagrindiniai organizacijos kovos su tarptautiniu nusikalstamumu objektai – terorizmas, organizuotas
nusikalstamumas, narkotikų platinimas, prekyba žmonėmis, finansiniai ir technologiniai nusikaltikmai.
1
Žalimas D., Žaltauskaitė-Žalimienė S., Petrauskas Z., Saladžius J. Tarptautinės organizacijos. Vilnius: Justicija, 2001
2
Bennett, A. LeRoy. International organisations: principles and issues – 6th e. 1995
 4

Šie nusikaltimų plėtra atskirais organizacijos formavimosi ir funkcionavimo laikotarpiais labiausiai

įtakojo Interpolo plėtros ir tobulėjimo kryptis, organizacijos politikos formavimą.
1.5. Tyrimo metodai.
1.5.1. Teoriniai tyrimo metodai. Atliekant baigiamojo darbo tyrimą buvo naudojamas duomenų
analizės metodas, kurio pagalba buvo nagrinėjami teisės aktai reglamentuojantys organizacijos statusą,
veiklą ir procesinę tvarką. Identifikuojant tiriamos temos problematiką, buvo naudojamas analizės
metodas, kurio pagalba buvo galima identifikuoti reikšmingas problemas, jų tarpusavio santykį bei jas
įtakojančius faktorius. Apibendrinimams ir išvadoms padaryti buvo naudojamas loginis analitinis
tyrimo metodas.
1.5.2. Empiriniai tyrimo metodai. Vienas svarbiausių panaudotų empirinių metodų buvo pusiau
standartizuotas ir nestruktūrizuotas ekspertų interviu. Šio metodo pagalba buvo atliekamas tyrimas
Interpolo organizacijos Lietuvos Nacionaliniame Centriniame Biure Vilniuje, kas padėjo gauti daug
tikslesnius tyrimo duomenis ir aiškiau įvertinti temos problematiką. Dėl tyrimo temos specifikos, toks
laisvos formos empirinis metodas pasirodė priimtiniausias, apklausiant teisėsaugos pareigūnus.
1.6. Tyrimo šaltiniai. Tyrimo objektas, dalykas, tikslai ir metodika suponuoja magistrinio
baigiamojo darbo šaltinių specifiką. Išskiriamos kelios pagrindinės nagrinėjamų šaltinių grupės: (1)
Organizacijos veiklą, statusą ir juridinę galią reglamentuojantys tarptautiniai ir nacionaliniai teisės
aktai; (2) Lietuvos ir užsienio teisės mokslininkų darbai; (3) Organizacijos institucijų procesiniai teisės
aktai.
1.7. Mokslinio baigiamojo darbo struktūra. Tyrimo struktūrą sudaro turinys, įvadas, 3
dėstomosios dalys ir išvados. Naudotos literatūros sąrašas ir priedai pateikiami darbo pabaigoje.
Darbo pirmojoje dalyje pateikiama Tarptautinės Kriminalinės Policijos Organizacijos
“INTERPOL” samprata ir veiklos aktualumas, nagrinėjamas organizacijos teisinis statusas ir procesų
reglamentavimas. Atskleidžiama teisėsaugos institucijų teisės ir pareigos organizacijoje,
analizuojamos galimybės tinkamai pasinaudoti INTERPOL teikiamais resursais siekiant tobulinti
tarptautinį bendradarbiavimą kovoje prieš globalinį nusikalstamumą.
Darbo antrojoje dalyje atskleidžiama mokslinio tiriamojo darbo metodologija. Aptariama
mosliniame tyrime naudojamų metodų specifika. Atskleidžiami mokslinė ir specialioji lietaratūra,
kuria buvo remiamasi tyrime, išdėstoma mokslinio tiriamojo darbo eiga ir forma
Darbo trečiojoje dalyje atliekama pagrindinių iššūkių ir grėsmių, trikdančių organizacijos veiklos
tobulinimo ir plėtros procesą, analizė. Atskleidžiamos pagrindinės organizacijos veiklos tobulinimo
iniciatyvos ir programos, analizuojamos plėtros ir efektyvumo didinimo galimybės ateityje. Išskiriami
pagrindiniai teisiniai ir techniniai iššūkiai, analizuojama organizacijos programų įtaka, skatinant
tarptautinio nusikalstamumo prevenciją. Atliekama panašaus pobūdžio tarptautinių organų veiklos
iššūkių problematikos analizė.
 5

I. INTERPOL SAMPRATA, STATUSAS IR FUNKCIJOS

 6

1.1. Istorinės ištakos. TKPO-Interpolo statusas yra labai retas ir įdomus reiškinys tarptautinėje
teisėje. Organizacijos steigimas nėra paremtas oficialia tarptautine sutartimi, tačiau visų narių
vyriausybės ir daugelis pripažintų tarptautinių organizacijų, tokios kaip Jungtinės Tautos ir Europos
Taryba, pripažįsta organizaciją kaip tarpvyriausybinę ir tarptautinę. Tam kad tinkamai suprasti, kaip
atsirado šis išskirtinis fenomenas, būtina suprasti tarptautinio policijos institucijų bendradarbiavimo
atsiradimo ir vystymosi aplinką ir įvykius.
Istoriškai, bandymai formalizuoti tarptautinį teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą buvo
pradėti dar 19 a. pirmoje pusėje. Geriausiai išvystytos policijos sistemos tuomet buvo stipriausiose
Europos valstybėse, ypatingai Vokietijoje. Policija tuomet buvo itin artimai susieta su valstybiniu
aparatu. Policija buvo pavaldi Vyriausybei ir padėjo įgyvendinti šalies ideologinę politiką. Šiuo
laikotarpiu Europoje vyravo autoritariniai rėžimai, tad nusikaltimu buvo laikoma dauguma liberalizmo
ir anarchizmo apraiškų, o policijos funkcija buvo suprantama kaip ideologinės politikos įtvirtinimas.
Policijos institucijų veikla buvo smarkiai politizuota.
1851 m. yra užfiksuotas pirmasis realus bandymas formalizuoti tarptautinį teisėsaugos institucijų
bendradarbiavimą. „Vokietijos šalių policijos sąjunga“3 buvo formuojama kaip tarptautinis atsakas į
per pastaruosius metus suaktyvėjusius anarchistinius judėjimams. Ši sąjunga apjungė tuometinės
Prūsijos, Austrijos ir Vokietijos Saksonijos, Hanoverio, Badeno, Viurtembergo ir Bavarijos teritorijas.
Buvo bandoma įgyvendinti organizuotą informacijos apsikeitimo sistemą: buvo įsteigta asmeninės
korespondencijos sistema (teisėsaugos specialistų kontaktai kitos šalies policijos biuruose), sukurta
paieškų platinimo sistema, spausdinami mėnesiniai leidiniai. Tačiau atskirų šalių suvereniteto grėsmės
baimė, uždaras tarpusavio narių bendradarbiavimas (operacijos dažnai vykdavo vienos šalies
iniciatyva ir tik atsiradus konkrečiam nusikaltimui), bei skirtumai tarp šalių politinės ideologijos lėmė
šios sąjungos nepatvarumą ir žlugimą.
Panašūs bandymai, tokie kaip 1898 m. „Anti-anarchistinė Romos konferencija“, buvo
organizuojami 19 a. pabaigoje ir 20 a. pirmojoje pusėje. Šių iniciatyvų neigiami aspektai buvo tie, jog
tokias konferencijas organizuodavo politikai, valdininkai, o ne policijos pareigūnai. Tai neišvengiamai
toliau tęsė valdžios įtakos policijos institucijoms tradiciją. Aptariamos kovos su tarptautiniu
nusikalstamumu problemos buvo sprendžiamos per politinę prizmę.
Tokie bandymai, nors perdėtai politizuoti, davė pradžią, tam iš ko išplauks visas policijos
bendradarbiavimo pagrindas, kuriuo dar ir šiandiena remiasi Interpol narės. Nors tokios konferencijos
ir sąjungos buvo sudaromos politinę valia ir įgyvendinant politines programas, tačiau policijos
institucijų kompetencijai buvo paliktas vienas svarbus aspektas. Tai buvo techninė bendradarbiavimo
pusė. Valdžios institucijoms nerūpėjo, kokiu būdu bus pasiekti tarptautinių susitarimų įsipareigojimai,

3
Deflem, Mathieu. “International Policing in 19th Century Europe: The Police Union of German States: 1851-1866”.
International Criminal Justice Review, 1996
 7

tad pirmą kart policijos institucijos gavo sąlyginę biurokratijos autonomiją4. Policijos ekspertų
bendradarbiavimas techniniais, tai yra nusikaltimo tyrimo klausimais, įtakojo policijos institucijų
tarpusavio bendradarbiavimo kultūrą. Kuomet nebuvo politinio aspekto jų veiksmuose, policijos
ekspertai išmoko greitai ir efektyviai bendradarbiauti tarpusavyje kovoje prieš plintantį
nusikalstamumą. Po truputį pradėjo vystytis policijos institucijų poreikis ir galimybės bendradarbiauti
su kitų šalių teisėsaugos institucijomis nepriklausomai nuo tų šalių politinių programų ir ideologijų.
„Pirmasis Kriminalinės Policijos kongresas“ 1914 m. Monake, tam tikrais savo aspektais pradėjo
procesą, kuris lėmė Interpolo pirmtako, „Tarptautinės Kriminalinės Policijos Komisijos“ įkūrimą. Ir
nors šis kongresas vėl vyko nepasiteisinusia iniciatyva iš politikų pusės, ir dauguma dalyvių buvo
valdininkai ir politikai, tačiau kongreso temos apėmė ir policijos institucijų bendradarbiavimą, kas
parodė didėjančią policijos institucijų bendradarbiavimo reikšmę politiniuose sluoksniuose. Kiti
teigiami aspektai buvo tie, jog nuspręsta naudoti vieningą policijos sistemą tarptautiniam policijos
institucijų bendradarbiavimui įgyvendinti. Buvo pasirinkta tuometinė Prancūzijos policijos sistema,
kaip labiausiai pažengusi ir su tinkamais šiam darbui ištekliais. Kitas svarbus sprendimas – buvo
nuspręsta įkurti vieną būstinę informacijos kaupimui ir paskirstymui. Vėlgi buvo pasirinkta Prancūzija,
konkrečiai – Paryžius, kas rodo tuometinės Prancūzijos sistemos pranašumus. Tačiau šio kongreso
pradėtos iniciatyvos nebuvo tinkamai išnaudojamos ir pamirštos daugiausiai dėl 1915 m. prasidėjusio
pirmojo pasaulinio karo. Karinis laikotarpis ir stiprus dviejų stipriausių kongreso dalyvių, Prancūzijos
ir Vokietijos, antagonizmas viena kitos atžvilgiu padarė bet kokį tarptautinio bendradarbiavimo
bandymą bevaisiu.
Ne mažiau svarbus vykis, įtakojęs „Tarptautinės Kriminalinės Policijos Komisijos“ steigimą,
buvo 1922 m. „Tarptautinė policijos konferencija“ Niujorke5. Faktas, kuris teigiamai įtakojo busimos
Komisijos steigimą, buvo tas, jog šia konferenciją organizavo patys policijos atstovai. Šioje
konferencijoje buvo išskirtinai pabrėžiama, jog policijos institucijų bendradarbiavimas turi būti
paliktas policijos ekspertų kompetencijoje, o politinis kišimasis ir įvairios oficialios procedūros tik
stabdo tokio bendradarbiavimo efektyvumą. Taigi, tarptautinio policijos bendradarbiavimo koncesijoje
pastebimas poslinkis nuo bendradarbiavimo politiniais tikslais prie bendradarbiavimo remiantis
efektyviu ekspertu žinių taikymu ir panaudojimu kovoje prieš tarptautinius kriminalinius nusikaltimus.
Deja, pati konferencija, kuri rodė tokį pavyzdinį organizacijos formavimo modelį, nebuvo efektyvi.
Visų pirma, konferencija buvo surengta kaip „organizacinis mitas“ kovojant prieš plintantį
nusikalstamumą po pirmojo pasaulinio karo. Antra, JAV policijos institucijos neturėjo realių fizinių
galimybių bendradarbiauti su pažengusiomis policijos institucijomis Europoje, tad buvo susitelkta ties

4
Deflem, Mathieu. “Bureaucratization and Social Control: Historical Foundations of International Policing.” Law &
Society Review, 2000
5
Greene, Jack R. “The encyclopedia of police science”. New York, 2007
 8

kova su nusikalstamumu JAV viduje, vystant skirtingų valstijų teisėsaugos institucijų

bendradarbiavimą.
Visi minėti įvykiai padarė didžiulę įtaką pirmosios „Tarptautinės Kriminalinės Policijos
Komisijos“ steigimui 1923 m. Tuo metu pasaulyje vyravo laikinasis pacifizmo ir taikos etapas
pasibaigus pirmajam pasauliniam karui. Pasinaudodamas šiomis aplinkybėmis, Austrijos Vienos
miesto policijos prezidentas Johanas Šoberis (Johannes Schober) įsteigė organizaciją, kuri gelbėtų kitų
šalių policijos institucijoms atliekant kriminalinius tyrimus. Austrija buvo pasirinkta kaip šalis, kuri
buvo padariusi didelį progresą vystant tarptautinį bendradarbiavimą ir kaupiant aktualią kriminalinę
informaciją dar nuo „Vokietijos šalių policijos sąjungos“ gyvavimo laikų. Komisijos veikla privalėjo
vykti nepažeidžiant šalių narių nacionalinių teisės aktų, nes grėsmė šalies suverenitetui buvo labai opi
tuometinė problema. Ši organizacija jungė atskirų šalių policijos institucijas, jos veikla išskirtinai
apėmė kriminalinių nusikaltimų sferą. Pirminė organizacijos funkcija buvo informacijos tarpininko.
Organizacija niekuomet neturėjo tyrimo iniciatyvos ar kitų, supranacionalinių policijos institucijų
teisių. Komisija buvo įsteigta susirinkime, kuriame išskirtinai dalyvavo tik policijos pareigūnai, kas
buvo dar vienas žingsnis politinės įtakos mažinimo ir biurokratinio autonomiškumo link.
Komisijos steigimas ir veikla skatino technologinės bendradarbiavimo srities tobulinimą.
Informacijos kaita ir susisiekimas tarp šalių – narių pasiekė revoliucines permainas. Buvo įdiegta
koduoto telegrafo komunikacijos sistema, radijo tinklas, spausdinamoji periodika, bei narių
susitikimai.
Bene svarbiausias Komisijos įsteigimo aspektas yra tai, jog ji buvo sukurta be tarptautinės
sutarties. Tokiu būdu sugebėjo išlaikyti savo autonomiškumą nuo politinės įtakos. Šalys narės
deleguodavo savo kompetentingus teisėsaugos organus joms atstovauti, susirinkimų dalyviai buvo
policijos pareigūnai, sprendžiami klausimai buvo kriminalinio pobūdžio. Ir nors Komisija siekė
tarptautinio pripažinimo, ji tą darė jau po jos faktinio įsteigimo, kuomet visa veiklos kryptis ir
specifika buvo nustatyta be politinės įtakos.
Komisija, tik pradėjusi veikti biurokratinio autonomiškumo principais, susidūrė su dideliais
sunkumais Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kuomet jos veikla buvo perimta nacistinės Vokietijos
1938 m., trečiajam reichui užgrobus Austriją6. Pirmasis faktorius, įtakojęs Komisijos veiklą, buvo tas,
jog tokio lygio kariniai konfliktai darė tarptautinį Komisijos narių šalių bendradarbiavimą neįmanomu.
Taip pat, Komisijai patekus į Nacistinio rėžimo rankas, jos technologijos ir išteklių panaudojimas buvo
smarkiai supolitizuotas ir panaudotas ideologinės Nacių politikos įgyvendinimui. Nacistinės įtakos
šešėlis dar ilgai buvo jaučiamas ir iš naujo atgaivinus Komisiją 1946 m7.

6
Anderson, Malcolm. “Policing the World – Interpol and The Politics of International Police Cooperation”. Oxford
Clarendon Press, New York, 1989
7
Deflem, Mathieu. “Bureaucratization and Social Control: Historical Foundations of International Policing.” Law &
Society Review, 2000
 9

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ir atkūrus Komisijos veiklą su centrine būstine

Prancūzijoje, atsirado nauji iššūkiai veiklos plėtros, tarptautinio pripažinimo ir autonomiškumo link.
Dvidešimto amžiaus penktajame ir šeštajame dešimtmetyje vyko sparti organizacijos plėtra.
Organizacija, kurios dauguma narių buvo Europos žemyne, tapo tikrai globalia. Narių gausa suskirstė
savotiškus narių blokus: “pirmojo pasaulio” šalys su stipriomis policijos tradicijomis; “antrojo pasaulio
šalys” (Vengrija, Rumunija ir Kinija); besivystančios šalys.
20 a. antroje pusėje galima išskirti šiuos esminius organizacijos formavimosi aspektus: 1956
metų statutai, davę dabartinį organizacijos pavadinimą – Tarptautinės Kriminalinės Policijos
Organizacija “INTEPOL”, bei veiklos principus ir taisykles; 1972 ir 1982 m. būstinių susitarimai,
kuriais buvo siekiama įtvirtinti organizacijos nepriklausomumą ir tarptautinės organizacijos statuso
pripažinimą.
1956 m. TKPO-Interpolo statutas įtvirtino ilgai siektą tikslą – biurokratijos autonomiškumą. 4
straipsnyje nubrėžiama riba tarp policijos ir valstybių narių kompetencijos organizacijoje 8. Valstybėms
yra suteikiama prerogatyva deleguoti institucijas, kurių veikla sutampa organizacijoje numatytais
veiklos principais ir kryptimis. Šiuo parodoma šalių nacionalinio suvereniteto svarba. Iš kitos pusės,
tik tinkamos institucijos, išskirtinai teisėsaugos pobūdžio, turi kompetenciją dalyvauti organizacijos
veikloje, naudotis jos teikiamais resursais ir priimti bendrus organizacijai sprendimus.
Oficialiai įtvirtinus organizacijos narių biurokratinę autonomiją, tarp kitų iššūkių, aktualiausias
buvo organizacijos tarptautinio pripažinimo klausimas. Vienas svarbiausių keliamų klausimų buvo,
buvo fizinė būstinės nepriklausomybė. Iki 1972 m. pasirašyto Būstinės susitarimo9, organizacija
nebuvo oficialiai pripažinta netgi valstybės, kurioje buvo jos centrinė būstinė, t.y. Prancūzijos. Šis
susitarimas tarp Prancūzijos vyriausybės ir Interpolo davė organizacijai tokias teises kaip: laisvę
dalyvauti finansinėje veikloje ir turėti savo turtą, atleido organizaciją nuo tam tikrų valstybinių patikrų
ir muitinių taisyklių, bei nuo tiesioginių mokesčių, ir suteikė teisę gyventi šalyje kitų tautybių
žmonėms, kurių veikla buvo susijusi su organizacija. Paskutinis aspektas davė pradžią Interpol
darbuotojų internacionalizacijai, vienam tarptautinės organizacijos bruožų.
Gavęs šiuos įgalinimus, Interpolas sustiprino savo, kaip tarptautinės organizacijos pozicijas,
tačiau dabar ji susidūrė su kita kliūtimi. Organizacija vis dar neturėjo teisinio imuniteto, o teisiniai
procesai ir organizacijos subtilios informacijos priėjimas tretiesiems asmenims, galėjo lengvai
kompromituoti Interpolo veiklą. Septintojo dešimtmečio pabaigoje, tokių atvejai yra siejami su
konkrečiomis bylomis liečiančiomis Interpolo atstovybes Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir su naujų
įstatymų leidyba Prancūzijoje, reglamentuojančia informacijos prieigą. Sprendimas šiai problemai

8
INTERPOL Constitution and general regulations, Vienna, 1956
9
Anderson, Malcolm. “Policing the World – Interpol and The Politics of International Police Cooperation”. Oxford
Clarendon Press, New York, 1989
 10

buvo pasiektas 1982 m. Antrajame Būstinės susitarime10. Susitarimo 5 straipsnis suteikė teisinį
imunitetą organizacijai, jos darbuotojams su keliomis civilinio pobūdžio išimtimis. 7 ir 9 straipsniai
garantavo organizacijos kaupiamos informacijos ir susirašinėjimo apsaugą ir slaptumą11. Tačiau šis
susitarimas nebuvo veiksnus kitose šalyse, tad organizacijai plečiantis ir steigiant naujas būstines,
privalėjo gimti nauji susitarimai su atitinkamomis šalimis. Tačiau nors Prancūzija ir pripažino
Interpolo neliečiamumą, ji negalėjo leisti visiškos organizacijos atskaitomybės nebuvimą. Po ilgų
derybų, buvo nuspręsta įsteigti vidinę komisiją, kuri kontroliuotų veiklos, susijusios su informacijos
apdorojimu ir saugojimu legitimumą. Ši komisija buvo 2003 m. įsteigtos “Interpolo duomenų
kontrolės komisijos” pirmtakas.
Apibendrinant, anksčiau aptartais isrotiniais apektais buvo siekiama atskleisti pagrindinius
faktorius ir aplinką, kurie įtakojo Interpolo organizacijos vystymąsi. Svarbiausi jų apėmė 1848 m.
pasipriešinimus autoritariniams rėžimams ir šių rėžimų atsakas per siekį bendradarbiauti tarp valstybių
kovoje su plintančiu nusikalstamumu. Tolesnė įvykių raida įtakojo policijos institucijų
bendradarbiavimo kultūros atsiradimą, kas padėjo pagrindus autonomiškai policijos biurokratijai
atsirasti. Apžvelgti skirtingi kongresai ir konferencijos, kurie davė pagrindą Tarptautinės Kriminalinės
Policijos Komisijos formavimui tinkamais, darbo efektyvumą skatinančiais ir nacionalinį suverenitetą
gerbiančiais, pagrindais. Apžvelgiant įvykius po Antrojo pasaulinio karo buvo siekiama parodyti
tolimesnius organizacijos plėtros ir tobulėjimo iššūkius. Svarbu buvo tolimesnis biurokratinio
autonomiškumo didinimas, kas suponavo lygsvarą tarp politinio faktoriaus organizacijos veikloje
mažinimo ir veiklos efektyvumo didinimo organizacijos narėse. Išskiriami ir ryškūs siekiai gauti
tarptautinės organizacijos statusą, organizacijos veiklos nepriklausomumą bei teisinį imunitetą.
Apžvelgus minėtus įvykius, galima teigti, jog viena pagrindinių priežasčių, jog organizacija lig šiol
savo statuso negali paremti tarptautine sutartimi yra ta, kad Interpolas veikia balansuodamas tarp
efektyvios biurokratinės veiklos gelbstint tarptautinių nusikaltimų tyrime ir politinės įtakos jos
aparatui. Tad pasiekti tarptautinį susitarimą, dėl kurio būtų sunku susitarti tiek dėl skirtingų šalių
politikų, socialinių ir ekonominių sąlygų, kultūros, pažangos bei policijos sistemų yra išties labai
sunku. Tuo pačiu, tai neišvengiamai padidintų politinę įtaką organizacijos sprendimams. Plačiau šie ir
šiandieną aktualūs teisiniai organizacijos iššūkiai bus nagrinėjami mokslinio tyrimo analitinėje dalyje.

10
Agreement between ICPO-Interpol and the Government of The French Republic Regarding Interpol’s headquaters in
France. http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/constitution/hqagreement/AccordSiegeRevise2008.pdf.
Prisijungimo laikas: 2009-10-01
11
Ten pat
 11

1.2. Interpolo statusas ir struktūra

Tarptautinė organizacija – tai valstybių susivienijimas, įsteigtas tarptautine sutartimi tam

tikriems tikslams siekti, turintis nuolat funkcionuojančių institucijų sistemą, tarptautinės teisės
subjekto statusą, sukurtas ir veikiantis pagal tarptautinę teisę (Petrauskas, Žalimas, Žaltauskaitė-
Žalimienė, 2003).
Tarptautinės organizacijos klasifikuojamos: pagal geografinę veiklos sferą ir narystės pobūdį – į
universalias ir regionines; pagal narių priėmimo tvarką – į atviras ir uždaras ar ribotos narystės; pagal
kompetenciją – į bendrąsias ir funkcines; pagal įgaliojimų pobūdį – į klasikines ir viršnacionalines;
pagal susitarimo subjektus – tarpvyriausybinės ir nevyriausybinės. Išskiriami pagrindiniai tarptautinės
organizacijos bruožai – organizacijos tikslas, organizacijos veikla šalyse narėse, ir personalo
nepriklausomumas.
Interpolas – visų pirma yra universali tarptautinė organizacija. Jos veikla apima didžiąją dalį
pasaulio valstybių. Tai yra atvira tarptautinė organizacija, siekianti vienyti kuo daugiau policijos
institucijų visame pasaulyje. Savo įgaliojimais ji yra klasikinio pobūdžio, neturi supranacionalinių
teisių. Organizacijos statuso pripažinimas valstybės viduje, išteklių skyrimas ir įjungimas į valstybinę
sistemą yra organizacijos tarpvyriausybinio bruožo įrodymai.
Interpolui būdingi ir pagrindiniai tarptautinių organizacijų bruožai. Organizacija yra sukurta
tikslingai – užtikrinti kuo efektyvesnį policijos institucijų tarptautinį bendradarbiavimą. Ji turi
atstovybes (nacionalinius biurus), siunčia savo specialistus į organizacijos kompetenciją patenkančius
tarptautinius įvykius. Šios bruožus, tarp kitų, kaip svarbius tarptautinės organizacijos atributus,
pripažino Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas savo 1949 konsultacinėje išvadoje dėl
žalos Jungtinių Tautų tarnyboje atlyginimo12. Pabrėžtina tarptautinių organizacijų ribotas teisinis
subjektiškumas. Interpolo įgytos teisės ir pareigos yra tiesiogiai įtakojamos jos sukūrimo tikslų ir
funkcijų. Interpolas savo statusu yra labai retas tarptautinės teisės fenomenas. Šis fenomenas
grindžiamas per tarptautinės organizacijos egzistavimą be svaraus steigimo pagrindo, tai yra
tarptautinės sutarties.
Tarptautinė Kriminalinės Policijos Organizacija yra seniausia ir didžiausia tokio pobūdžio
tarptautinė organizacija, tarpusavyje vienijanti 188 narius visame pasaulyje13, kurios pagrindinis
veiklos reglamentavimo dokumentas yra 1956 statutas. Dokumentas įvardija pagrindinius
organizacijos siekius: (1)Užtikrinti ir skatinti tarptautinį šalių policijos institucijų tarpusavio
bendradarbiavimą skirtingų šalių nacionalinių teisės aktų ribose, siekiant apsaugoti pagrindines
žmogaus teises ir (2) Steigti ir vystyti institucijas, kurios efektyviai kovotų ir atliktų prevencinę

12
Tarptautinis Teisingumo Tesimo konsultacinė išvada dėl žalos atlyginimo Jungitnių Tautų tanryboje. http://www.icj-
cij.org/docket/files/4/1837.pdf . Prisijungimo laikas: 2009-10-16
13
INTERPOL FACT SHEET. “Interpol; an overview”, COM/FS/2009-02/GI-01
 12

funkciją kovoje su paprastais nusikaltimais. Organizacijos neautralumo principas yra įtvirtintas statuto
3 straipsnyje, kuris draudžia organizacijai užsiimti veikla, kuri turi politinių, karinių, religinių ar
rasistinių motyvų.
Toliau atskleidžiama organizacijos struktūra, valdymo aparatas, institucijų kompetencija, vadovų
pareigos ir valdymo principai.
Organizacijoje išskiriamos šios pagrindinės institucijos:
• Generalinė Asamblėja
• Vykdomasis Komitetas
• Generalinis Sekretoriatas
• Nacionaliniai centriniai Biurai
• Patarėjai
• Interpolo duomenų kontrolės komisija

Generalinė Asamblėja (angl. General Assembly) – yra aukščiausias valdymo organas kuris
susideda iš narių paskirtų delegatų14. Dėl organizacijos veiklos specifikos, GA dalyviai pageidautinai
išskiriami kaip policijos veikloje dirbantys pareigūnai, ekspertai ar kitaip su organizacijos veikla susiję
žmonės. GA kompetencija apima pagrindinius sprendimus, pagal kuriuos bus įgyvendinami nustatyti
organizacijos tikslai. Kitos svarbios GA funkcijos yra konkrečių programų ir taisyklių priėmimas,
siekiant veiklos efektyvumo, atitinkamų institucijų vadovų paskyrimas. Iš finansinės pusės, GA
formuluoja finansinę organizacijos politiką. Taip pat šis organas peržiūri ir patvirtina susitarimus tarp
Interpolo ir kitų tarptautinių organizacijų bei yra paskutinė aukščiausia ginčų tarp organizacijos narių
sprendimo instancija.
GA susitinka kartą per metus, susirinkimo vieta yra pasirenkama pagal šalių narių pakvietimus.
Kiekvienos narės delegacijoje yra tik vienas asmuo turintis balsavimo teisę. Balsavimas vyksta
paprastosios daugumos principu, išskyrus ypatingai svarbius organizacijai klausimus, kaip naujų narių
priėmimas, organizacijos prezidento rinkimai bei statuto pataisos, kuomet yra vadovaujamasi dviejų
trečdalių daugumos principu. GA priimti sprendimai nėra privalomi, tačiau paremti abipusiu
pasitikėjimu, jog narės darys viską savo galioje tinkamai juos įgyvendinant.
GA renka organizacijos Vykdomąjį Komitetą (angl. Executive Committee). Pats pavadinimas
suponuoja institucijos vykdomąjį pobūdį. Pagrindiniai šios institucijos uždaviniai yra GA priimtų
sprendimų įgyvendinimo užtikrinimas ir organizacijos administracinio aparato, tame tarpe ir
Generalinio Sekretoriaus, veiklos priežiūra. Institucija taip pat gali siūlyti įvairius aktualius projektus ir
programas GA svarstymui. Komitetas yra viena iš instancijų, kuriose yra spendžiami organizacijos
narių ginčai.
14
INTERPOL Constitution and general regulations, Vienna, 1956
 13

Komitetas susideda iš 13 narių: prezidento, 3 vice-prezidentų, ir 9 delegatų15. Šioje institucijoje

ypatingas dėmesys yra skiriamas geografiniam struktūros aspektui. Pavyzdžiui, Komiteto prezidentas
ir viceprezidentai negali būti iš tų pačių šalių, o devynieji delegatai yra paskirstomi geografinės įtakos
principu. Europa ir šiandiena išlieka stipriausia šio Komiteto atstove, paskui seka Afrika ir Šiaurės bei
Pietų Amerika turinti vienodą narių skaičių, ir Azija, kurią atstovauja mažiausias narių skaičius. Kita
svarbi rotacijos užtikrinimo sąlyga – prezidentas ir viceprezidentai negali iš karto būti perrenkami kitai
kadencijai. Šiuo metu Prezidento kadencija yra keturi, o vice-prezidentų – treji metai.
Balsavimas Komitete vyksta slaptai16. Dviejų trečdalių daugumos balsavimo principu yra
renkamas prezidentas, viceprezidentai ir delegatai – paprastosios daugumo principu. Svarbus apsektas
balsavime yra tas, jog tik narės, kurios yra įvykdę visus savo finansinius įsipareigojimus organizacijai
gali dalyvauti Komiteto narių delegavime ir rinkimuose. Komitetas susitinka tris kartus per metus – du
kartus centrinėje būstinėje bei vieną kartą vienoje iš narių šalių prieš pat Generalinę Asamblėją.
Generalinis Sekretoriatas (angl. General Secretariat) yra oficiali Interpolo buveinė, įsteigta 1989
Lione, Prancūzijoje. Joje yra įsikūręs Valdymo ir koordinavimo centras (angl. “Command and Co-
ordination centre”)17, kuriame saugoma visa aktuali kriminalinė informacija, taip pat per šią instituciją
vyksta oficialus narių bendradarbiavimas ir informacijos cirkuliacija. Sekretoriato struktūra ir
funkcijos dar kartą pabrėžia organizacijos globalų pobūdį: Valdymo ir koordinavimo centras veikia 24
valandas per parą ištisus metus; jame dirba ekspertai iš daugiau kaip 80 šalių narių; darbas vyksta
keturiomis kalbomis - Arabų, Anglų, Prancūzų ir Ispanų. Sekretoriatas turi septynis regioninius
padalinius bei atstovus Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke ir Europos Sąjungoje.
Didelė atsakomybė ir pareiga tenka Sekretoriato vadovui – Generaliniam Sekretoriui (angl.
Secretary General). Jis atsakingas už tiesioginę Sekretoriato darbuotojų veiklos priežiūrą, įgyvendinant
Generalinės Asamblėjos ir Vykdomojo Komiteto sprendimus. Šiai pareigybei yra privaloma ilgalaikė
patirtis policijos veikloje. Jo pareigybė apima ne tik tiesioginės techninės veiklos priežiūrą ir valdymą,
tačiau ir organizacijos atstovavimą oficialioje aplinkoje. Čia svarbus neutralumo principas,
draudžiantis jam atstovauti kurios nors vienos šalies narės interesams. Generalinis Sekretorius yra
skiriamas Generalinės Asamblėjos, Vykdomojo Komiteto teikimu, taip pat gali būti iš naujo paskirtas
naujai kadencijai. Statute pakartotiniai įtvirtinta narių pareiga gelbėti įgyvendinant Generalinio
Sekretoriato veiklą. Pabrėžtina, jog kaip ir GA priimamų sprendimų įgyvendinimo klausimu, ši pareiga
nėra privaloma.
Viena svarbiausių bendradarbiavimo užtikrinimo sąlygų yra nuolatinio ryšio su organizacijos
narėmis palaikymas. Tai yra pasiekiama steigiant organizacijai priklausančius biurus atskirose šalyse.

15
Interpol Annual Report, 2008
16
INTERPOL Constitution and general regulations, Vienna, 1956
17
Interpol General Secretariat. “Interpol: for a safer world”.
http://www.interpol.int/Public/ICPO/FactSheets/SaferWorld.pdf. Prisijungimo laikas: 2009-10-01
 14

Nacionaliniai Centriniai Biurai18 (angl. National Central Bureaus) – institucijos, užtikrinančios

nuolatinio ryšio palaikymą ir informacijos apykaitą su organizacija. Šios institucijos yra atsakingos už
nuoseklų ir pilnavertį šalių narių kasdienį techninio pobūdžio bendradarbiavimą Interpolo
kompetencijoje. Statute įtvirtintas šios institucijos kaip tarpininko vaidmuo. Tarpininkavimas čia yra
suprantamas keletu apsektų19: (i) kaip GS bendradarbiavimas per NCB su kitomis toje valstybėje
esančiomis teisėsaugos institucijomis; (ii) NCB bendradarbiauja su kitų šalių įsteigtas Nacionaliniais
Centriniais Biurais; (iii) kiekvieno NCB tiesioginis bendradarbiavimas su Generaliniu Sekretoriatu. Šis
nuolatinis ir įvairiapusis komunikacijos tinklas užtikrina greitą realią prieigą prie aktualios
informacijos, kas leidžia greitais ir adekvačiai reaguoti į nuolat besikeičiančias tarptautinio
nusikalstamumo tendencijas.
Išskiriami 6 Regioniniai Biurai (angl. Regional Bureaus) kurių pareigos yra daugeliu atveju
panašios į Generalinio Sekretoriato, tačiau jie sprendžia mažesnio masto problemas, aktualias
konkrečiam regionui. Šiandieną RB yra įsteigti Abidjane, Buenos Airese, Harare, Nairobyje, San
Salvadore ir Yaoundėje. Taip pat įsteigtas tarpininkavimo biuras Bankoke.
Lietuva yra INTERPOL narė nuo 1991 metų, o nacionalinio biuro veiklą pavesta kuruoti
Policijos departamentui prie LR Vidaus reikalų ministerijos20. Konkrečias nacionalinio biuro funkcijas
atlieka Tarptautinių ryšių valdyba, kuri yra Lietuvos Kriminalinės Policijos biuro sudėtyje. Ji yra
atsakinga už Interpolo organizacijos priimtų sprendimų vykdymą, atlieka duomenų bazių
administravimo funkcijas21. Vienas kertinių nacionalinių biurų bendradarbiavimo aspektų, yra abipusė
informacijos kaita. LR nacionalinis biuras yra vienas pirmaujančių šioje srityje. Pastebima vis
stiprėjanti Lietuvos iniciatyva dalyvaujant Interpolo veikloje.
Kuomet to reikalauja aplinkybės, Interpolo vykdomasis komitetas gali kreiptis į paskirtus
patarėjus22, jog šie pateiktų savo nuomonę ar išvadas dėl konkrečių užklausų. Dažniausiai tai buvo
mokslinio tipo analizės ir išvados, kurių pati organizacija nėra įgali parengti. Patarėjai yra skiriami
Generalinės Asamblėjos vykdomojo komiteto teikimu trejiems metams. Keliami reikalavimai
patarėjams apima išskirtinę patirtį, pasaulinio lygio mastu įvertinti ekspertai ar organizacijos, kurios
dėl savo specializacijos turi kompetenciją pateikti patikimą išvadą organizacijai.
Kaip minėta praeitame skyriuje, Interpolas visą savo organizacijos gyvavimo laikotarpį kovoja
dėl savo organizacijos neutralumo ir nepriklausomumo išlaikymo. Pastarajai savybei įtvirtinti,
organizacija turi savo Duomenų kontrolės Komisiją23 (angl. The Commision for the control of

18
INTERPOL FACT SHEET. “Enhancing NCBs and Rergional Police capacities”. COM/FS/2009-02/NRPS
19
INTERPOL FACT SHEET. “Global Security Initiative”, COM/FS/2009-02/GI-07
20
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 30d. Nutarimas Nr. 1521 „ Dėl Interpolo Lietuvos nacionalinio
biuro“// Valstybės žinios, 1999, Nr. 1-11
21
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007m. rugpjūčio 3d. įsakymas Nr. 5-V-522 “Dėl Lietuvos Kriminalinės
policijos biuro nuostatų ir struktūros schemos patvirtinimo”// Valstybės žinios, 2007, Nr. 88-3521
22
INTERPOL Constitution and general regulations, Vienna, 1956
23
Interpol annual report, 2008
 15

INTERPOL files). Ši komisija buvo įsteigta 20 a. pabaigoje, kaip atsakas į Prancūzijoje išleistą
įstatymą reglamentuojantį prieigą prie elektroniniuose ištekliuose saugomos informacijos. Interpolui
buvo suteikta išimtis dėl šio įstatymo, tačiau kaip apsaugos ir tarpusavio pasitikėjimo garantas buvo
įsteigta duomenų kontrolės komisija. Savo nepriklausomumą komisija užsitikrina per savo sudėtį ir
jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Skiriant komisijos narius ypatingai svarbūs yra neutralumo
ir geografinio organizacijos reprezentavimo principai. Pavyzdžiui, kiek leidžia galimybės, visi
Komisijos nariai turi būti skirtingų tautybių ir atstovauti bent du organizacijos reprezentuojamus
regionus. Komisijos nariai retai kada būna perrenkami kitoms kadencijoms, taip užtikrinama tinkama
rotacija. Savo veiklai oficialiai reglamentuoti, Komisija priėmė savo veiklos procedūrų taisykles.
Pagrindinės komisijos funkcijos yra susiję su Interpolo turimos informacijos disponavimu. Komisija
turi tiesioginį ir pilną priėjimą prie visos organizacijos duomenų bazėse saugomos informacijos. Jos
svarbiausia funkcija apima sprendimus dėl prašymų išduoti atitinkamą informaciją legitimumo.
Įvertindama prašymus, yra siekiama apginti žmonių teises dėl asmeninės informacijos panaudojimo.
Komisija taip pat turi patarėjo vaidmenį, kuomet paprašius gali pateikti savo nuomonę aktualia
problema visoms pagrindinėms Interpolo institucijoms. Generalinis Sekretoriatas, Vykdomasis
Komitetas bei Nacionaliniai centriniai biurai turi pareigą bendradarbiauti ir gelbėti Komisijai atliekant
savo funkcijas. Komisija yra atskaitinga tik Generalinei Asamblėjai.
Apibendrinant, Interpolas savo pagrindines valdymo ir kontrolės institucijas steigia ir vysto
dažnai remdamasis nepriklausomumo ir neutralumo principais. Pirmajame teorinės dalies skyriuje
buvo atskleistos Interpolo organizacijos istorinės ištakos ir aplinkybės. Šios istorinės aplinkybės
suformavo efektyvaus policijos įstaigų bendradarbiavimo siekį. Toks bendradarbiavimas galėjo būti
pasiektas didinant biurokratinę policijos įstaigų autonomiją, tuo pačiu mažinant politinių šalies
valdymo organų įtaką. Šiame skyriuje atskleidžiamas šių principų įgyvendinimas per organizacijos
institucijų steigimo ir vystymo procesą. Tarptautinės organizacijos institucijų struktūra, ypatingai jos
valdymo organų geografinio reprezentavimo ir rotacijos aspektai, pagrindžia nepriklausomumo,
lygiateisiškumo principų įgyvendinimą. Pripažįstant pagrindinių organizacijos institucijų ir valdymo
organų svarbą, derėtų išskirti Duomenų Kontrolės Komisiją, kurios egzistavimas stiprina pasitikėjimą
organizacija, užtikrina darbo su Interpolo disponuojamais duomenimis neutralumą ir skaidrumą.

1.3. Veiklos teisinis reglamentavimas

 16

Pagrindiniai vidinės organizacijos veiklos reglamentavimo dokumentai yra Interpolo statutas ir

veiklos taisyklės. Statutas nustato pagrindinius veiklos principus ir kryptis, o GA rezoliucijos
reglamentuoja konkrečias GS įgyvendanimas programas, iniciatyvas ir veiksmus. Statutas
reglamentuoja organizacijos institucijų įgalinimus ir pagrindines procedūras bei šalių-narių teises ir
pareigas. Ypatingas dėmesys yra skiriamas statuto 3 straipsniui, kuris reglamentuoja organizacijos
politinį, karinį, religinį ir rasinį neutralumą. Šis straipsnis draudžia organizacijos išteklių ir resursų
naudojimą sieti su vieną iš šių aspektų turinčiomis bylomis ir įvykiais. Problemos aktualios ir šiandien
dažnai iškyla ryšium su Interpolo įspėjimais. Patys Interpolo įspėjimai kaip tokie, nėra pakankamas
pagrindas suimti žmogų. Tiesa, kai kurie nariai pripažįsta raudonąjį Interpolo įspėjimą24, kaip tinkamą
pagrindą įvykdyti laikinąjį suėmimą kol bus atliktos reikiamos kompetentingų šalių institucijų teisinės
procedūros.
Organizacijos vidinė reglamentacija apima pagrindines sferas: (1) Šalių narių tarpusavio
bendradarbiavimą bei teisėsaugos institucijų prieigą prie Interpol duomenų bazių25; (2) Taisyklės
reglamentuojančios prieigą bei prieigos procesą prie organizacijos duomenų kitiems asmenims.
Įgyvendinant organizacijos principą veikti saugant ir užtikrinant pagrindinių žmogaus teisių apsaugą,
taisyklėse yra įtvirtinta teisė kiekvienam norinčiam asmeniui sužinoti apie save sukauptą informaciją
Interpol duomenų bazėse.
Kitas svarbus organizacijos teisinio reglamentavimo objektas yra Interpol bendradarbiavimas su
kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Čia matoma per visą organizacijos istoriją besitęsiantis siekis
vykdyti savo veiklą išlaikant pusiausvyrą tarp atskirų šalių kompetentingų institucijų
bendradarbiavimo efektyvumo ir politinės įtakos organizacijos veiklai. Pavyzdžiui, Interpol yra
pripažinusi Vienos konvencijos principus, kiek tai yra suderinta su jos statutu, sudariusi iki pusšimčio
bendradarbiavimo susitarimų su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, jos svarba yra pripažinta
Jungtinių Tautų, Europos Tarybos, Europos Sąjungos ir kitų institucijų tarptautiniuose susitarimuose.
Interpol iniciatyva bendradarbiauti ir leisti naudotis savo ištekliais šioms institucijoms aiškiai parodo
jos kryptingą veiklą siekiant stiprinti savo pozicijas tarptautinėje arenoje.
Iš kitos pusės, organizacija išlieka ištikima savo formavimo principams. Siekis didinti
bendradarbiavimo efektyvumą yra aiškiai matomas bendradarbiavimo susitarimų tvirtinimo
procedūroje. Tviritinti tokio lygio susitarimus paprastai yra priskiriama GA kompetencijai. Tačiau
2000 m. ši teisė buvo deleguota Vykdomajam Komitetui26. VK yra daug lankstesnis valdymo organas,
tad sprendimas deleguoti tokią teisę jo kompetencijai palengvino organizacijos veiklą, ypatingai iškilus
būtinybei pasirašyti bendradarbiavimo susitarimus esant ypatingoms ar skubioms aplinkybėms. Taip
pat, toliau didinant bendradarbiavimo susitarimų patvirtinimo procedūros efektyvumą, buvo sukurta
24
INTERPOL Notices. http://www.interpol.int/Public/Notices/default.asp . Prisijungimo laikas: 2009-10-10
25
Interpolo Generalinės Asamblėjos rezoliucija. AG/2001/RES/8
26
Interpol Generalinės Asamblėjos rezoliucija. AGN/69/RES/8
 17

pavyzdinė bendradarbiavimo sutarties, kuri nurodo visus privalomus bendradarbiavimo sutarties

atributus. Kai kuriems bendradarbiavimo susitarimams, kaip susitarimai su Jungtinių Tautų
pagalbiniais organais, sutarčių tvirtinimo procedūra nėra taikoma apskritai27.

1.4. Organizacijos funkcijos

TKPO-Interpol yra laikoma viena uždariausių tarptautinių organizacijų. Ši savybė, nors yra
būtina jos darbo specifikoje, istorijoje iškraipė visuomenės nuomonę ir žinias apie šį kertinį tarptautinį
organą kovoje su tarptautiniu nusikalstamumu. Pats pavadinimas “INTERPOL” pradžioje buvo
sukurtas kaip sutrumpinimas, naudojamas organizacijos telegrafiniam adresui. Šis pavadinimas greitai
įgavo populiarumą tarp žurnalistų ir visuomenės. Buvo kuriami įvairūs filmai ir serialai, kurie visiškai
iškraipė Interpol organizacijos atliekamas funkcijas. Laikraščių straipsniai, kurių buvo itin mažai iki
1985 m., minėdavo organizaciją tik apžvelgdami Generalines Asamblėjos, ieškodami įvairiausių
skandalų organizacijos veikloje, ar susijusių bylų kontekste28. Analitinio tipo straipsnių visuomeninėje
spaudoje beveik nebuvo. Inteprol organizacijai iškilo dar vienas iššūkis – užtikrinti organizacijos
viešumą ir skaidrumą, kas yra viena svarbiausių teisėtumo sąlygų29, ir tuo pačiu išsaugoti vieną
svarbiausių darbo aspektų, savo konfidencialumą. Toliau detaliau apžvelgiamos pagrindinės TKPO-
Interpol funkcijos ir veikla.
Interpol organizacija atlieka keturias pagrindines funkcijas. Pirmoji funkcija apima saugaus ir
patikimo Interpol narių bendradarbiavimo užtikrinimą. Tai yra pasiekiama per atitinkamos
technologijos diegimą organizacijos būstinėje bei atskiruose NCB. Šio tarptautinio tinklo dėka
policijos institucijos iš viso pasaulio geba pasiekti jiems aktualią informaciją, daryti įvairaus tipo
užklausas, bendrauti su kitais NCB bei skelbti paieškas. Ši „I-24/7“ programa pradėta diegti Kanadoje
2003 m. ir šiandien šia sistema naudojasi visi 188 Interpol nariai. Šios sistemos diegimas gerokai
supaprastino skirtingų šalių tarpusavio susisiekimą. Tai rodo keturis kartus padidėjęs susisiekimo
pranešimų srautas nuo sistemos įdiegimo. Ši sistema yra nuolat tobulinama, stengiamasi kuo geriau
prisitaikyti prie dinamiškų policijos institucijų poreikių. Šios funkcijos esminis aspektas yra
naudojamos technologijos saugumas, tad Interpol organizacijos egzistavimas išskirtiniai šiam tikslui
užtikrinti yra svarus ginklas kovoje prieš tarptautinį nusikalstamumą.
Antroji funkcija yra grindžiama įspėjimais sistema, naudijama tarptautinėms paieškoms atlikti ir
tarptautinių kriminalinio pobūdžio duomenų saugojimu, administravimu ir kaupimu. Didžiulę paieškos
sistemos naudą galima nesunkiai pastebėti per informacijos sklaidos greitį. Technologija įgalina

27
Interpol Co-operation Agreements Procedure
http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/cooperation/AgrProcedure.asp . Prisijungimo laikas: 2009-10-01
28
Anderson, Malcolm. “Policing the World” – Interpol and The Politics of International Police Cooperation”. Oxford
Clarendon Press, New York, 1989
29
Ten pat
 18

atskiras šalis paskelbti paieškas su ypatingai efektyviomis laiko sąnaudomis, kas leidžia daug greičiau
reaguoti atitinkamoms kitų šalių teisėsaugos institucijoms nusikaltėlio paieškoje. Interpolo įspėjimai30
nėra susiję vien tik su nuteistais nusikaltėliais ar jau įvykdytomis nusikalstamomis veiklomis. Be
pastarųjų, Interpol taip pat išduoda įspėjimus apie įvairius tarptautinio pobūdžio kriminalinius įvykius
ir jų eigą, apie nusikaltėlius kurie buvo nuteisti ir gali pratęsti nusikalstamą veiklą kitoje šalyje.
Įspėjimai taip pat naudojami surasti dingusius žmones, bei ieškant informacijos apie neatpažintus
žmonių palaikus. Remiantis JT Saugumo tarybos rezoliucija 31, kad sukurti geresnius įrankius tarybai
įgyvendinti savo tikslus, kurie yra išskirtinai susiję su „Al Qaeda“ ir Talibanu, buvo išleistas
papildomas jungtinis Interpol ir JT specialusis įspėjimas. Įspėjimas yra išskirtinai koncentruotas į
terorizmu kaltinamus subjektus.
Organizacijos administruojamos duomenų bazės sudaro šalims-narėms galimybę prieiti prie
plačios, įvairiapusės ir susistemintos kriminalinės informacijos. Pagrindinės ir labiausiai išplėstos
bazės, kaip duomenys apie nusikaltėlius, bei dingusius ir mirusius asmenis, ar pavogtų kelionės ir
asmens tapatybės dokumentus, yra seniausiai ir plačiausiai naudojami teisėsaugos institucijų įrankiai.
Nuosekliai yra plečiamos ir specialiojo pobūdžio bazės32, kaip asmenų DNR įrašai, duomenys apie
seksualiai išnaudojamus vaikus ir pavogtus vertingus meno dirbinius. Įgyvendinus numatomas šių
bazių plėtros programas, šios bazės darys teisėsaugos institucijų veiklą daug našesnę ir spartesnę.
Trečioji funkcija apima operatyvinę pagalbą teisėsaugos institucijoms visame pasaulyje. Šiai
funkcijai įgyvendinti Interpol yra pasirinkusi šešias pagrindines kovos su tarptautiniu nusikalstamumu
sritis. Jas sudaro visuomenės saugumas ir terorizmas, prekyba žmonėmis, narkotikai ir organizuotas
nusikalstamumas, finansiniai ir technologiniai nusikaltimai, pabėgėliai ir korupcija. Šioms sritims
skiriamas didesnis organizacijos dėmesys, skatinamas spartesnis informacijos šiomis temomis
rinkimas ir sklaida tarp teisėsaugos institucijų skirtingose šalyse. Kitas svarbus įrankis organizacijos
veikloje įgyvendinant šia funkciją yra jos būstinėje įsteigtas Valdymo ir Koordinavimo Centras (toliau
centras), veikiantis ištisą parą visus metus. Ši institucijos uždaviniai apima nuolatinę ir tiesioginę
pagalbą šalims narėms. Centro kompetencija apima žiniasklaidos stebėjimą, tarpusavio žinučių tarp
atskirų narių koordinavimą bei įvairaus tipo komandų veiklos kuravimą ir valdymą. Pastarasis aspektas
yra glaudžiausiai susijęs su Interpol teikiama operatyvine pagalba. Inteprol tai pasiekia per atitinkamų
komandų delegavimą į reikšmingų įvykių vietas. Ir nors komandos pačios neatlieka tyrimo, tačiau jų
analitinė duomenų bazių funkcija leidžia ne tik efektyviau vykdyti įvykio tyrimą kompetentingoms
institucijoms, tačiau ir duodą naudingą atgalinį ryšį pačiai organizacijai. Tiesa, tam, kad tokio tipo
komanda būtų deleguota, įvykis turi būti tarptautinio, dažnai pasaulinio masto lygio.
30
INTERPOL FACT SHEET. “Notices”, COM/FS/2009-02/GI-02
31
United Nations Security Council. Resolution 1617(2005).
http://daccessdds.un.org/doc/UNDOC/GEN/N05/446/60/PDF/N0544660.pdf?OpenElement . Prisijungimo laikas: 2009-10-
01
32
INTERPOL FACT SHEET. “Databases”, COM/FS/2009-02/GI-04
 19

Paskutinioji funkcija apima policijos įstaigų mokymus ir vystymą. Tai apima ne tik pačios
organizacijos rengiamus „techninius“ mokymus, kas leidžia efektingai pritaikyti siūlomus
technologinius ir duomenų išteklius konkretiems nariams, bet ir įvairiapuses iniciatyvas, skatinančias
informacijos, žinių, ir patirties keitimąsi tarp atskirų šalių. Ši funkcija yra kritinė daugeliui valstybių
narių, kuriose yra žemas ekonominio išsivystymo lygis ir tik besiformuojanti policijos kultūra. Tokiose
šalyse yra tik dedami pagrindai tarptautiniam įstaigų bendradarbiavimui, todėl siekis maksimaliai
didinti šių šalių indėlį tarptautiniam bendradarbiavimui bei efektyviai išnaudoti tokio
bendradarbiavimo teikiamas galimybes, yra viena pagrindinių šios organizacijos funkcijos
prerogatyvų.
Apibendrinant, Inteprol savo struktūra ir veiklos principais ir funkcijomis siekia didinti savo
organizacijos biurokratinę autonomiją, kartu stiprindama atskirų šalių policijos institucijų
bendradarbiavimą. Organizacijos struktūra yra sudaryta remiantis pripažintais tarptautiniais pagrindais,
o koncentruota veikla minimizuojant politinę įtaką sudaro potencialią platformą skirtingų šalių
bendradarbiavimui ir policijos kultūros kėlimui bei vystymui.
Iki šiol buvo apžvelgta Interpol formavimosi aplinkybės ir istoriniai įvykiai, kurie padėjo
formuoti organizacijos statusą ir siekius – užtikrinti policijos įstaigų bendrabarbiavimą, kartu
skatinant biurokratijos autonomiškumą ir politinį neutralumą. Šios savybės ir toliau išlieka kertinės
užtikrinant tarptautinį bendradarbiavimą. To yra siekiama ir per organizacijos struktūros formavimą ir
veiklos specifškumą.
Iš kitos pusės, didžiausia kriminalinės policijos organizacija pasaulyje, Interpol, ir toliau
susiduria su įvairiais techniniais ir teisiniais iššūkiais, trukdančiais jos efektyviai ir pilnaverčiai plėtrai.

II. VEIKLOS TOBULINIMO PERSPEKTYVŲ TYRIMO METODOLOGIJA

 20

Metodologija (gr. Methodos – tyrimo kelias; logos – mokslas) – tikrovės pažinimo teorija,
tirianti mokslinio mąstymo būdą bei principus. Siauresne prasme – mokslas, aiškinantis mokslinio
tyrimo metodus, bendrų mokslo metodų teoriją (Tidikis, 2003). Šioje mokslinio baigiamojo darbo
dalyje bus aptariama pasirinkta tyrimo kryptis, planuojama strategija ir duomenų rinkimų būdai.
Nusakoma tyrimo veiksmų tvarka ir eiliškumas, aptariamas hipotezės pagrindimo būdas.
Tyrimo kryptį ir strategiją suponuoja mokslinio baigiamojo darbo hipotezės keliami klausimai ir
problematika. Pagrindinės problemos, trukdančios Interpolui efektingai plėtoti savo veiklą ir veiklos
galią, apima kelis aspektus. Pirma, Interpolo yra išskirtinio statuso tarptautinė organizacija. Ji yra
didžiausia pasaulyje, vienijanti didžiąją daugumą pasaulio valstybių kriminalinio bendradarbiavimo
srityje. Tačiau toks globalus organizacijos dydis lemia ir jos teisinio statuso pripažinimo bei leidžiamų
teisės aktų privaloumo problematiką. Ši problemma dalinai atsidaro dėl organizacijos siekio išlaikyti
biurokratinę autonomiją ir minimizuoti politinę įtaką jos veiklai. Darbas išskirtinai kriminalinėje
sferoje ir atsisakymas gelbėti sprendžiant politinį, karinį, rasistinį ir religinį pobūdį turinčius
tarptautinius klausimus, įgalina skirtingų valstybių teisėsaugos institucijas bendradarbiauti tarpusavyje
nepaisant jų šalies nacionalinės politikos ir ideologijos. Iš kitos pusės, toks organizacijos teisės aktų
imperatyvumo stoka stabdo jos turimų resursų ir galimybių panaudojimą kovoje prieš tarptautinį
nusikalstamumą.
Antra, Interpolas siekdamas nuolatinės plėtros ir tobulėjimo savo veikloje, nuolat susiduria su
techninio pobūdžio kliūtimis. Šiuo aspektu privalu pažvelgti į šalis nares atskirai. Kiekvienoje
valstybėje yra skirtinga socialinė, ekonominė, kriminogeninė padėtis. Įtaką daro pati visuomenės
kultūra, papročiais ir vertybių skalės. Tai yra labai svarbus pačios policijos, kaip institucijos, kultūros
skatinimo aspektas. Stiprėjant pačios policijos kultūrai šalies viduje, neišvengiamai daro įtaką ir
tarptautinio bendradarbiavimo kultūros formavimui.
Šios problemos yra betarpiškai susiję. Stiprus organizacijos teisinis statusas leistų efektyviai
įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir tobulinti tarptautinio bendradarbiavimo tradicijas. Politinis faktorius
paskatintų ir atskirų šalių vidinį ekonominį, socialinį, kultūrinį suinteresuotumą, tačiau taip pat darytų
poveikį organizacijos veiklai.
Taigi, šiomis problemomis yra grindžiama mokslinio baigiamojo darbo hipotezė – INTERPOL
organizacija siekdama užtikrinti efektyvesnį teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą, nepakankamai
išnaudoja savo resursus ir veiklos tobulinimo galimybes.
Mokslinio baigiamojo darbo objektas - INTERPOL organizacijos statusą, veiklos sritis,
programų įgyvendinimą, šalių narių ginčų sprendimo tvarką reglamentuojančios teisės normos, taip pat
kitų analogišką statusą turinčių tarptautinių organizacijų teisiniai dokumentai.
 21

Tarptautinio policijos bendradarbiavimo tema yra viena menkiausiai aprašytųjų tarpe. Ši tema
nėra sulaukusi didelio mokslininkų susidomėjimo. Tai galima būtų aiškinti pačios analizuojamos
medžiagos nebuvimu ir sudėtingu priėjimu. Dėl organizacijos pobūdžio, analizei naudinga medžiaga
dažnai yra įslaptinta ir neprieinama plačiajai visuomenei. Tad, mokslinio baigiamojo darbo tyrimo
daugiausia remiamasi altualiais tarptautiniais teisės aktais bei empiriniais duomenimis gautais tyrimo
metu.
Lietuvoje, nors tarptautinis bendradarbiavimas su Interpolu jau vyksta beveik aštuoniolika metų,
yra labai mažai mokslinės literatūros nagrinėjama tema. Petras Liubertas ir Česlovas Mančinskas savo
monografijoje nagrinėjo Lietuvos kriminalinės policijos steigimo ir veiklos teorinius ir praktinius
aspektus po nepriklausomybės atkūrimo. Naudojami duomenų analizės, bei indukcijos ir dedukcijos
metodai atskleidė tuometinės Lietuvos kriminalinės policijos formavimosi sąlygas, jos realaus
funkcionavimo galimybes ir didžiausius iššūkius. Ši medžiaga padėjo suprasti ir įvertinti Lietuvos
galimybes pilnai integruotis į Interpolo organizaciją. Įsigilinus į šią medžiagą buvo lengviau suprasti
dabartinius Lietuvos teisėsaugos institucijų pilnaverčio integravimosi į tarptautines sistemas ir
organizacijas iššūkius.
Interpolas – visų pirma yra tarptautinė organizacija. Jos reglamentavimo ir funkcionavimo
pagrindai išsamiai atskleisti Dainiaus Žalimo, Skrigalės Žaltauskaitės – Žalimienės, Zenono Petrausko
bei Jono Saladžiaus. Autoriai išsamiai atskleidžia tarptautinių organizacijų steigimo pagrindus,
struktūros ypatybes, bei tarptautinio teisinio subjektiškumo pagrindų specifiką. Lyginimo bei istoriniu
lyginamuoju metodu atskleidžiamas tarptautinių organizacijų teisinis reglamentavimas ir raida
skirtingais laikotarpiais ir atskirose šalyse. Atskleistos tarptautinių organizacijų funkcijos, santykis su
tarptautine ir nacionaline teise padėjo suprasti organizacijos vietą šių sistemų santykyje.
Tarp analizuotų užsienio mokslinių darbų autorių, būtina išskirti Mathieu Deflem, kurio darbuose
atskleisti ypatumai darė didžiulę įtaką hipotezės formulavimui. Analizuodamas Maxo Weberio33
darbus, autorius sukūrė biurokratinės autonomijos modelį, taikytiną policijos institucijoms.
Panaudojant genetinį metodą minėtas modelis buvo pritaikytas analizuojant Interpolo pirmtako,
Tarptautinės Kriminalinės Policijos Komisijos, įsteigtos 1923 m., formavimosi ir vystymosi ištakas.
Autorius atskleidė istorines aplinkybes, įtakojusias šios komisijos formavimąsi, taip pat analizavo
politinės įtakos ir policijos bendradarbiavimo kultūros atsiradimo ištakas bei svarbą.
Malcolm Anderson vienas autorių, išsamiausiai tyrusių Interpolo veiklą ir jos problematiką.
Panaudodamas interviu bei dokumentų analizės empirinius metodus, jis analizavo informaciją gautą iš
buvusių ir tuo metu dirbusių Interpolo organizacijoje asmenų antrojoje 20a. pusėje. Surinkta

33
Deflem, Mathieu. “International Policing in 19th Century Europe: The Police Union of German States: 1851-1866”.
International Criminal Justice Review, 1996
 22

informacija laikoma viena išsamiausių, leidusių daug geriau pažinti Interpolo veiklą ir atskleisti ir
šiandienai aktualias Interpolo veiklos problemas ir aspektus.
Peter Andreas ir Ethan Nadelmann naudodamiesi istoriniu lyginamuoju metodu nuosekliai
atskleidė Interpolo organizacijos funkcionavimo pagrindus ir raidą antrojo pasaulinio karo ir pokario
laikais. Čia vienas svarbiausių aspektų buvo Interpolo organizacijos valdymo atidavimas į nacistinės
Vokietijos rankas. Apie tai rašė ir M.Deflem. Autoriai plačiai atskleidė Interpolo veikos problematiką
Antrojo Pasaulinio karo metu.
Felice Morgenster (1986 m.) atskleidė tokius tarptautinių organizacijų probleminius aspektus
kaip organizacijos suteikto imuniteto teisinis reglamentavimas nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje.
Naudodamasis istoriniu lyginamuoju metodu autorius pateikia įvairių bylų sprendimus šiuo klausimu.
Vienas probleminių aspektų, aptariamų autoriaus, yra tarptautinės organizacijos imuniteto teisės
pripažinimas šalyse, kurios nėra organizacijos narės. Kaip argumentai, jog ši organizacijų savybė
priklauso tarptautinei jurisdikcijai, yra šie: 1) Šalys narės, stodamos į tarptautinę organizaciją, neretai
perleidžia dalį valstybės funkcijų 2) Pagal savo pobūdį, organizacija yra tarptautinė, todėl nėra
nacionalinės teisės jurisdikcijoje. Taip pat atskleidžiamos tokios tarptautinių organizacijų problemos
kaip biurų, įsteigtų specialiai tam kad palaikytų ar užmegztų santykius su kitomis šalimis ar
organizacijomis, funkcijų dubliavimasis su kitomis, panašaus pobūdžio diplomatinėmis institucijomis.
Keliamas ir tarptautinių organizacijų leidžiamų teisės aktų privalomumo šalims narėms klausimas.
Nagrinėjant sukonkretintą literatūrą mokslinio baigiamojo darbo tema, galima išskirti knygas,
išleistas po 77 Interpolo Generalinės Asamblėjos Sankt-Peterburge. Tai В.С. Овчинский (2008 m.)
sudaryta knyga, apimanti dažniausiai keliamus klausimus susijusius su Interpolu. Aptarti klausimai
organizacijos vystymosi istoriniu požiūriu, valdymo institucijų struktūrų ir kompetencijos, veiklos
reglamentavimo, taip pat tokie specifiniai aspektai kaip ekstradicija ir konkrečios Interpolo kovos su
tarptautiniu nusikalstamumu sritys.
Būtina paminėti, jog dėl mokslinio baigiamojo darbo temos subtilumo ir informacijos
specifiškumo bei specialiosios literatūros stygiaus, darant tyrimą daug buvo remtasi tarptautinių
organų, organizacijų, įskaitant ir tiriamąją organizaciją, teisės aktais, konkrečiomis bylomis,
organizacijų pareigūnų ataskaitomis, tarptautinėmis konvencijomis, nacionaliniais teisės aktais bei
empiriniais metodais gautų duomenų analize.
Mokslinio baigiamojo darbo medžiagos specifika suponavo ir atlikto tyrimo metodus. Atliekant
baigiamojo mokslinio darbo analizę išskiriami šie metodai: teoriniai – istorinis lyginamasis, lyginimo
ir apibendrinimo; empiriniai – nestruktūrizuotas interviu ir dokumentų analizės metodas.
Istorinis lyginamasis metodas (angl. – method, comparative – historic, vok. – methode,
vergleichend – historishe) – juo aiškinama kas yra bendra ir ypatinga istoriniuose reiškiniuose,
gretinant vieną ar įvairius reiškinius skirtingose istorinio vystymosi pakopose (Tidikis, 2003).
 23

Naudojantis šiuo metodu buvo atskleista istorinės Interpolo formavimosi ištakos. Organizacijos ištakos
ir bandymai formalizuoti tarptautinį policijos institucijų bendradarbiavimą atsirado daug ankščiau prieš
pačios Interpolo organizacijos ir jos pirmojo statuto 1956 m. sukūrimą dar 19a. pirmoje pusėje.
Istorinis – lyginamasis metodas padėjo atskleisti kiekvieno svarbaus laikmečio organizacijos istorijoje
įtaką dabartiniam Interpolo statusui, veiklai ir siekiams.
Lyginimo metodas (angl. comparative method; vok. – vergleichende methode) – sociologinis
tyrimas, kai derinama informacija gauta įvairių socialinių sistemų (institucijų, grupių, teritorijų,
administracinių vienetų, šalių); bei gauta įvairiais rinkimo ar matavimo metodais (Tidikis, 2003).
Naudojantis šiuo metodu buvo siekiama tokių metodologinių uždavinių: aprašomojo (siekiant nustatyti
pasirinktų institucijų – Interpolo, Europolo ir Eurojusto – esminius panašumus ir skirtumus); analitinio
(Interpolo veiklos tobulinimo perspektyvų iššūkių aiškinimo bei numatymo). Metodas padėjo pagrįsti
mokslinio baigiamojo hipotezę lyginant panašios kompetencijos tarptautines organizacijas ir organus,
t.y. institucijas, kurių veikla yra susijusi su tarptautinio teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo
skatinimu ir užtikrinimu. Šiame darbe nagrinėjami tarptautiniai organai yra: (i) Interpolas –
Tarptautinė Kriminalinės Policijos Organizacija; (ii) Europolas – Europos Policijos Biuras; (iii)
Eurojust – Europos teisminė bendradarbiavimo institucija. Nors šių institucijų pagrindiniai siekiai
sutampa – kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu koordinuojant tarptautinį teisėsaugos institucijų
bendradarbiavimą, skiriasi šių institucijų statusas, istorinės ištakos, steigiamieji dokumentai ir pačių
organų įgaliojimai. Šiuo metodu buvo atkleista kaip tarptautinio subjekto įtaka ir teisinė galia keičiasi
priklausomai nuo subjekto statuso ir politinės įtakos pačiai veiklai.
Apibendrinimo metodas buvo panaudotas tiek teoriniu tiek empiriniu aspektu. Teoriniu požiūriu
metodas yra artimesnis indukcijai: aptariant atskirus segmentus ir jungiant juos į bendrą visumą. Šiame
darbe, metodas naudojamas aiškinant Interpolo formavimosi aplinkybes istoriniu požiūriu, taip pat
jungiant atskirų organizacijos institucijų kompetencijas ir statusą į visą veiklos aparatą. Empiriniu
požiūriu naudojamasis metodas yra artimesnis dedukcijai: iš surinktos empirinės kompleksinės
bendros medžiagos einama prie atskirų, mokslinio baigiamojo darbo hipotezės pagrindimui svarbių
aspektų išskyrimo ir analizės. Metodas buvo esminis darant galutines darbo išvadas, apibendrinant
pagrindines temos teiginius ir teorijas, taip pat naudotą literatūrą bei sisteminant gautus faktus ir
gautus empirinius duomenis (Tidikis, 2003).
Darbe naudojami empiriniai mokslinio baigiamojo darbo tyrimo metodai: (i) dokumentų analizės
ir (ii) interviu.
Tyrimo temos specifika įtakoja dokumentų analizės metodo būtinybę, kadangi dauguma
surinktos tyrimo medžiagos yra įvairūs teisiniai dokumentai: organizacijų steigimo ir pagrindiniai
veiklos dokumentai, vidinės tvarkos ir procedūrų taisyklės, leidžiamos ataskaitos ir rezoliucijos,
 24

nacionaliniai teisės aktai bei mokslinės publikacijos leidžiantys atskleisti Interpolo veiklos tobulinimo
perspektyvų problematiką.
Atliekant mokslinį tyrimą buvo panaudotas ir empirinis interviu metodas. Šio metodo pagalba
buvo atliekamas tyrimas Interpolo Lietuvos nacionaliniame centre Vilniuje. Tai efektyvus kokybinis
tyrimo metodas. Šis metodas buvo grindžiamas informacijos tikslinimo paskirtimi. Natūralu, jog
pasirinkto tyrimo koncepcija, dėl atitinkamos informacijos neprieinamumo, reikalauja gauti žinias
alternatyviais būdais. Šiuo metodu, kaip vienu priimtiniausių analizuoti analogiškas problemas, rėmėsi
dauguma autorių tyrinėję ir rašę apie tarptautinio policijos bendradarbiavimo raidą ir problematiką.
Buvo pasirinkta nestruktūrizuoto (laisvojo) interviu forma. Tokia forma buvo priimtiniausia turint
omenyje aktualios informacijos slaptumą dėl pačios organizacijos darbo specifikos. Vietoj to, jog
pašnekovą įsprausti į iš anksto nustatytas gaires, kurių komentuoti jam neleidžia užimamos pareigos,
pasirinktoji laisvoji metodo forma leido, kiek tai įmanoma, išsamiau apžvelgti Interpolo organizacijoje
vykdomus procesus, paaiškinti principus, kurie slypi po atitinkamais organizacijos sprendimais ir
veikla. Nustatyto interviu forma buvo atliktas tyrimas padėjo giliau pažinti Interpolo Lietuvos
nacionalinio biuro veiklą, jos efektyvumą, santykius su Generaliniu Sekretoriatu Lione bei santykius
su kitų šalių nacionaliniais biurais. Taip šis metodas suteikė svarbios informacijos apie Interpolo
veiklos ateities planus ir perspektyvas.
Dėl nagrinėjamo objekto kompleksiškumo, atskirų faktorių įvairovės, tyrimas iškeltai hipotezei
atliekamas keliais pjūviais:
1) Analizuojamas Interpolo organizacijos veiklos efektyvumas, atskleidžiamos plėtros ir
tobulėjimo perspektyvos ateityje.
2) Išskiriami tobulėjimo galimybes stabdantys veiksniai, kurie skirstomi į teisinius ir
techninius. Teisiniai aspektai yra siejami organizacijos veiklos teisiniu reglamentavimu, savo
tarptautinio statuso stiprinimu. Techniniai veiksniai suprantami kaip kultūriniai, socialiniai,
ekonominiai atskirų šalių bruožai, įtakojantys Interpolo disponuojamų išteklių plėtrą siekiant
tobulinti narių tarpusavio bendradarbiavimą.
3) Analizuojamos tarptautinio teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo srityje egzistuojančios
institucijos – Interpolas, Europolas bei Eurojustas. Siekiama atskleisti jų kompetencijas,
teisinę galią, jurisdikcijas, ir pagaliau jų tarpusavio panašumus ir skirtumus bei jų veikloje
pastebimas tendencijas.
Išskiriama tokia atliekamo mokslinio tyrimo eiga:
1. Įvertinamas tiek Interpolo veiklos ir funkcijų, tiek vykdomų programų iniciatyvų
efektyvumas.
2. Atskleidžiamos organizacijos veiklos tobulinimo perspektyvos.
3. Identifikuojami pagrindiniai plėtros ir tobulėjimo iššūkiai.
 25

4. Atskleidžiama Interpolo, Europolo ir Eurojusto institucijų specifika, tarpusavio

santykis, panašumai ir skirtumai.
5. Įvertinami ir apibendrinami analizės metu gauti rezultatai, numatomi galimi problemų
sprendimo būdai.
Kitoje dalyje, atsižvelgiant į išdėstytą tyrimo metodologiją, atliekamas Tarptautinės Kriminalinės
Policijos Organizacijos – Interpol – veiklos tobulinimo perspektyvų ir iššūkių tyrimas.
 26

III. INTERPOLO VEIKLOS TOBULINIMO IŠŠŪKIŲ IR GRĖSMIŲ ANALIZĖ

3.1. Interpolo veiklos efektyvumas

Mokslinio baigiamojo darbo hipotezė teigia, jog Interpolas įgyvendindamas sau iškeltus
uždavinius skatinti tarptautinį policijos įstaigų bendradarbiavimą ir kovoti prieš tarptautinį
nusikalstamumą, nepilnai išnaudoja savo resursus ir potencialą. Todėl, yra tikslinga atskleisti ir
išanalizuoti Interpolo veiklos galimybes, efektyvumą ir plėtros perspektyvas.
Interpolo svarbiausias kuruojamas aspektas kovoje su tarptautiniu nusikalstamumu yra
kriminalinė informacija. Tai yra specifinė, informacija, kurios saugi ir patikima sklaida tarp skirtingų
šalių policijos įstaigų yra ne tik vienas svarbiausių ginklų prieš nusikaltėlius ir jų veikas peržengiančias
vienos valstybės ribas, bet ir kertinis policijos bendradarbiavimo efektyvumo ramstis. Teisėsaugos
institucijoms yra nepaprastai svarbu tarpusavyje bendradarbiauti greitai, saugiai ir nuosekliai.
Prieinamoji informacija turi būti nuolat atnaujinama ir papildoma. Įstaigų bendradarbiavimas privalo
vykti minimizuojant įvairius formalumus ir biurokratines procedūras. Šiuo aspektu biurokratija
suprantama kaip tolimesnis Interpolo veiklos efektyvumo didinimas, t.y. neskaitant organizacijos
biurokratijos autonomijos siekio.
Interpolo skleidžiama ir kaupiama informacija apima šiuos kriminalinio pobūdžio aspektus –
duomenys apie ieškomus nusikaltėlius; duomenys apie įvykdytus nusikaltimus; duomenys apie
dingusius asmenis: duomenys apie pavogtus daiktus ir asmeninius dokumentus; DNR įrašai; pirštų
antspaudai; kriminogeninio pobūdžio analizės; įspėjimai apie galimus asmenų ryšius su
nusikalstamomis grupuotėmis; įspėjimai apie galimus kriminalinius įvykius34. Informacija yra
kaupiama telkiantis ties šešiomis Interpolo išskiriamomis prerogatyvomis: terorizmu, organizuotu
nusikalstamumu ir narkotikais, žmonių prekyba, finansiniais nusikaltimais, bėgliais ir korupcija.
Šio pobūdžio informacijos saugi sklaida yra užtikrinama per organizacijoje įdiegtą ir nuolat
tobulinamą technologiją. Interpolo sukurtos sistemos įgalina jos nares saugiai bendrauti ir keistis
informacija susijusia su tiriamas nusikaltimais. Nuolatinė prieiga prie sistemos leidžia pareigūnams
visame pasaulyje realiu laiku naudotis sistemos teikiamais ištekliais. Priėjimas prie duomenų realiame
laike, t.y. prie aktualiausios redakcijos duomenų buvo didelis ir reikšmingas žingsnis tarptautiniame
policijos institucijų bendradarbiavime. Sistema funkcionuoja jau šešerius metus ir visos organizacijos
narės yra ją įdiegusios.
Be kriminalinių duomenų kaupimo ir saugios bendradarbiavimo technologijos užtikrinimo,
Interpolas stengiasi gerinti šalių policijos institucijų bendradarbiavimą ir kitais būdais. Interpolas yra
svarbi policininkų kvalifikacijos kėlimo vieta. Pastoviai organizuojami mokymai, tiek dėl naujausių
tarptautinio nusikalstamumo tendencijų, tiek dėl techninių darbo su Interpolo resursais aspektų, padeda
34
INTERPOL FACT SHEET. “Notices”. COM/FS/2009-02/GI-02
 27

teisėsaugos institucijoms neatsilikti nuo nuolat kintančių jų darbo specifikos aplinkybių ir faktorių.
Mokymų sparta padvigubėjo pastaraisiais metais ir tik nedaugelis šalių narių nebuvo atstovaujamos
šiose programose35.
Interpolas turi savo komandas (Įvykio ataskaitų komanda, angl. Incident Report Teams – IRT‘s;
Nelaimių aukų atpažinimo komandas, angl. Disaster Victim Identification Teams – DVI‘s; Didelių
renginių paramos komanda, angl. – Major Event Support Teams – IMEST“s), kurių pagrindinė
užduotis koordinuotai ir efektingai panaudoti organizacijos disponuojamos resursus pačioje įvykio
vietoje, lokalizuojant situaciją. Šie įvykiai dažniausiai yra stambaus masto, pavyzdžiui teroristiniai
išpuoliai, stichijos nelaimės, ar įvykiai reikalaujantys ypatingų saugumo sumetimų (pavyzdžiui,
olimpinės žaidynės).
Toliau bus apžvelgiami ir analizuojami kertiniai Interpolo veiklos aspektai, jų efektyvumas,
tobulinimo galimybės ir ateities planų perspektyvos.
Kaip minėta anksčiau, Interpolo pagrindinė veikla, susijusi su tarptautiniu policijos institucijų
bendradarbiavimo stiprinimu, yra specialios, t.y. kriminalinio pobūdžio, informacijos sklaida ir saugios
bendradarbiavimo technologijos užtikrinimas. Informacijos sklaidos saugumą užtikrina Interpolo
naudojame organizacijos narių bendravimo sistema „I-24/7“. Pirmoji prie šios sistemos buvo prijunta
Kanada 2003-aisiais metais, o dabar ši sistema yra įdiegta visose šalyse narėse. Sistema siejama su
keliomis funkcijomis. Pirmoji funkcija yra informacinio pobūdžio. Naudojantis šia sistema
atitinkamoms institucijoms yra sudaryta tiesioginė prieiga Interpolo duomenų bazių. Sistema įgalina
pareigūnus prieiti prie jų tyrimui aktualios informacijos, patikrinti asmens dokumentų tikrumą,
nustatyti ar žmogus nėra ieškomas dėl nusikaltimų, padarytų kitose valstybėse.Sistemą įdiegus visose
šalyse narėse, visi vietiniai NCB turėjo prieigą prie Interpolo resursų. Tačiau informacijos sklaida
šalies viduje tik per nacionalinius centrus nėra pajėgi užtikrinti aktualių policijos institucijų poreikių.
Pirmąjį plėtros etapą įkūnijo „I-24/7“ tobulinimo išdava – sistemos „FIND/MIND“ (angl. FIND –
Fixed Interpol Network Database, MIND – Mobile Interpol Network Database). Šių sistemų dėka
prieiga prie Interpolo duomenų buvo išplėsta pareigūnų tiesioginėse darbo vietose (aerouostuose,
muitinėse). Plėtra tiesiogiai įtakoja Interpolo funkcijų našumą. Ši sistema funkcionuoja
keturiasdešimtyje šalių narių36.
Viena iš dešimties paieškų 2007-aisiais sąlygojo atitinkamo pobūdžio užklausos pasitvirtinimo.
Sistemos našumas akivaizdžiai matomas ir išduotų įspėjimų bei areštų skaičiaus didėjimo tendencijoje
(1 pav.). Paskutiniaisiais ataskaitiniais metais buvo įvykdyta apie šeši tūkstančiai areštų37.
Šiuo metu įgyvendinamas naujasis plėtros etapas – „I-link“ – kurio dėka toliau tobulinamas
Interpolo narių bendradarbiavimo efektyvumas. Šios technologijos dėka, skirtingų šalių policijos

35
Interpol Annual Report 2008
36
Interpol Annual Report 2008
37
Ten pat
 28

pareigūnai pirmu žvilgsniu nesusijusias nusikalstamas veikas, kurios yra užfiksuotos tik šalių
nacionalinėse kriminalinėse duomenų bazėse, veikas gali susieti su vienu konkrečiu nusikaltėliu. Tai
yra pasiekiama per bendrų konkrečių nusikaltimų bazių kūrimą, prie kurių gali prisijungti visi
atitinkami organizacijos narių pareigūnai. Bazės gali būti pildomos atitinkama medžiaga pasauliniu
lygiu, kas daro nusikaltimo tyrėjų darbą daug našesniu ir įvairiapusiškesniu.
Tolimesnis Interpolo veiklos biurokratijos tobulinimas įgyvendinamas per šalių narių teikiamų
duomenų ir iš Generalinio Sekretoriato gaunamų duomenų atnaujinimo automatizavimą. Dabar vis dar
daugelyje šalių narių policijos pareigūnai turi mechaniškai suvedinėti ir atnaujinti savo duomenų
bazes. Ši problema yra ypatingai aktuali ir Lietuvoje, kur šios sistemos nebuvimas įtakoja šalies
pareigūnų tarptautinio bendradarbiavimo tobulinimą ir kultūrą. Kaip buvo minėta pirmajame skyriuje,
tarptautinio bendradarbiavimo kultūra tarp policijos pareigūnų yra vienas kertinių aspektų kalbant apie
realų ir efektyvų tarptautinį policijos institucijų bendradarbiavimą.
Naudojantis „I – 24/7“ sistema yra perduodami tarptautiniai Interpolo arešto orderiai38 –
įspėjimai (angl. Interpol Notices). Tarptautinis Interpolo arešto orderis – raudonasis įspėjimas –
suteikia teisinį pagrindą laikinam suėmimui, nes yra išduodamas tik po to kai jį pasirašo atitinkamos
šalies teisėjas ir teisėsaugos institucijos paskelbia tarptautinę paiešką. Tai tik vienas iš daugelio
Interpolo įspėjimų tipų. Kaip jau minėta anksčiau, įspėjimai yra grupuojami atitinkamai
administruojamai informacijai. Ne visi įspėjimai yra susiję su tiesiogine kriminaline veikla.
Pavyzdžiui, Interpolo geltonuoju įspėjimu yra siekiama ieškoti dingusių žmonių, ypatingai mažamečių,
ir atpažinti asmenis, kurie negali atpažinti savęs. Tai tik vienas pavyzdžių kaip Interpolo duomenų
bazės ir resursai gali būti panaudoti ne tik tiesioginiams kriminaliniams tyrimams ir tarptautinio
nusikalstamumo prevencijai. Sistemos panaudojimas įspėjimų sklaidai akivaizdžiai įtakoja šalių narių
bendradarbiavimo efektyvumą (2 pav.).
Interpolas investuoja daug laiko ir resursų į kiekvienos narės šalies NCB tobulinimą. Tik
pasiekus daugiau ar mažiau vienodą nacionalinių biurų pajėgumą yra įmanomas realus ir efektingas jų
tarpusavio bendradarbiavimas. Šiems tikslams pasiekti naudojamos atitinkamos strategijos. Kaip
vienas svarbiausių, galima išskirti organizacijos Europos verslo planą (angl. European Business Plan)
bei Interolo Geros patirties dalinimosi praktika (angl. Exchange of Good Practice prorgamme).
Europos regionas ir toliau išlieka vienas stipriausių Interpolo regionų, tiek savo piniginėmis
kontribucijomis, tiek savo policijos institucijų patirtimi, bei kaip efektyviai išnaudojantis Interpolo
teikiamas galimybes.
Interpolo Europos verslo planas yra vienas efektyvių regioninės konferencijos priemonių,
padedančių nustatyti ir vystyti organizacijos regioninę strategiją ir veiklos kryptis. Tokie planai dažnai

38
INTERPOL FACT SHEET. “Notices”. COM/FS/2009-02/GI-02
 29

sudaromi porai metų, kas suponuoja gebėjimą greitai reaguoti į nuolat besikeičiančias regioninio
nusikalstamumo tendencijas.
Paskutinis verslo planas buvo pristatytas praeitų metų 37-oje Europos Regioninėje
Konferencijoje Vilniuje. Planas apėmė strategiją iki 2010 metų. Jame išskiriami šie pagrindiniai
regiono uždaviniai39:

1. Užtikrinti plačiausią, tiesioginę ir nuolatinę prieigą prie Interpolo komunikacijų sistemos ir

duomenų bazių.
2. Efektyviai apdoroti ir skleisti gaunamą informaciją, siekiant laiku ir tinkamai atsakyti į šalių
narių paklausimus.
3. Vystyti Interpolo galimybes teikti pagalbą bei koordinavimą šalims narėms, šioms siekiant
stambių tarptautinių įvykių saugumą.
4. Plėsti mokymo bei įgūdžių tobulinimo iniciatyvas Nacionaliniuose Centriniuose biuruose ir
šalių narių teisėsaugos institucijų gretose.
5. Teikti specifinę pagalbą šešiose prioritetinėse nusikaltimų rūšyse policijos institucijoms
atliekant tyrimus bei vystyti pasaulinius ir regioninius Anti-nusikalstamumo centrus (angl. Anti-crime
centers).

Plane ne tik nustatomi pagrindiniai uždaviniai ir siekiai, bet ir tikslų pasiekimo vertinimo
kriterijai. Taip užtikrinama grįžtamasis ryšys ir nuosekliai matomas šalių narių progresas. Pavyzdžiui,
pirmojo tikslo, t.y. „užtikrinti plačiausią, tiesioginę ir nuolatinę prieigą prie Interpolo komunikacijų
sistemos ir duomenų bazių“, įgyvendinimas yra matuojamas: 1)žinučių, tarp skirtingų NCB,
apsikeitimo kiekio augimu; 2) skaičius Europos NCB, kurie išplėtė prieigą prie Interpolo duomenų į
kitas nacionalines teisėsaugos institucijas; 3) skaičius Europos regiono šalių, kurios yra prisijungusios
prie MIND/FIND technologijų.
Dar detalesni vertinimo kriterijai ir iš jų sekančios tobulėjimo perspektyvos yra nustatomos
„Geros praktikos programoje“. Pastarojoje šių Europos regiono programų dalyvauja ir Lietuva.
Vilniau Nacionalinis Centrinis Biuras dabar yra antroje šios programos įgyvendinimo stadijoje.
Pirmasis įvertinimas buvo atkliktas dar 2000 –aisiais metais. Toliau bus apžvelgiama svarbiausi šios
programos kriterijai ir jų pagrindu atliktas NCB Vilniuje vertinimas.
Kaip minėta, tokie planai kaip Europos Verslo Planas, yra daug platesnio pobūdžio, nustatantys
bendrąją strategiją ir pagrindinius organizacijos tikslus. Tuo tarpu Geros praktikos programos yra daug
detalesnės ir koncentruojasi ties pačių NCB veiklos efektyvumo tobulinimu. Iš viso plane yra
išskiriama virš dvidešimties vertinimo kriterijų, tačiau neišsiplečiant bus apžvelgti svarbiausieji.
39
37th ICPO-INTERPOL EUROPEAN REGIONAL CONFERENCE. EUROPEAN BUSINESS PLAN 2008-2010.
Vilnius, Lithuania, 2008
 30

Pirmasis kriterijus numato NCB statuso stiprinimą ir veiklos efektyvumo tobulinimą. Siekiant
tobulinti bendradarbiavimo greitį ir kokybę, Vilniuje buvo įsteigta komunikavimo platforma, kuri
siejama išskirtinai su tarptautiniu bendradarbiavimu. Šios funkcijos Lietuvoje yra priskiriamos
Tarptautinių ryšių valdybai, kuri yra Lietuvos Kriminalinio Policijos Biuro sudėtyje. Pagal
reikalavimus, ši platforma jungia Interpolo, Europolo ir Sirene tarptautines organizacijas bei kitas
vietines institucijas susijusias su tarptautiniu kriminalinių įstaigų bendradarbiavimu.
NCB Vilnius turi reikiamus technologinius ir žmogiškuosius ištekius palaikyti nenutrūkstamą
ryšį su Generaliniu Sekretoriatu bei bendradarbiauti skirtingomis kalbomis. Šalie viduje
bendradarbiavimas tarp NCB ir kitų teisėsaugos institucijų užtikrinamas per biurų atstovus ir pačius
NCB darbuotojus. Lietuvos nacionalinis centrinis biuras užimą vieną aukštesnių vietų pagal Interpolo
duomenų bazių papildymą iš savo pusės. Lietuva reguliariai siunčia duomenis apie vogtus asmens
dokumentus ir automobilius. Lietuvoje, be nacionalinio biuro, prieigą prie Interpolo duomenų turi apie
200 kitų teisėsaugos institucijų (tiesiogiai Interpolo duomenų bazėmis naudojasi Valstybės sienos
apsaugos tarnyba prie VRM, Valstybės saugumo departamentas, Vadovybės apsaugos departamentas
prie VRM, Muitinės departamentas prie FM, Migracijos departamentas prie VRM, Teritoriniai
policijos komisariatai, Lietuvos kriminalinio policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausioji valdyba
(dėl vogtų meno dirbinių))40. Čia svarbu pabrėžti NCB išreikštą susirūpinimą dėl galimos korupcijos
lygio tarp pareigūnų ir ypatingai civilių darbuotojų, kurie dirba su Interpolo duomenimis. To pasėkoje
NCB Vilnius sugriežtino institucijų, kurioms bus leidžiama naudotis Interpolo duomenų bazėmis,
atranką ir išleido veiklos etikos kodą. Nuo 2005 NCB Vilnius dalyvavo penkiuose mokymuose
nacionalinių biurų pareigūnams41. Bendra nacionalinio Vilniaus biuro pažanga yra vertinama gana
teigiamai, o dėl savo indėlio į organizacijos plėtrą ir procesų veiklos užtikrinimą, išties daugeliui
valstybių narių, yra pavyzdinė institucija.
Taip pat, kalbant apie biurokratijos efektyvumo didinimą, būtina paminėti tokias naujas
iniciatyvas, kaip Interpolo paso išleidimą. Šio paso dėka Interpolo Generalinio sekretoriato skyrių
vadovai, bei Nacionalinių Centrinių Biurų aukštesni pareigūnai galės daug lengviau kirsti valstybių
sienas bei atitinkamose valstybėse bus panaikintas vizų režimas (paskutinioji tai padarė Kamerūno
valstybė).
Interpolas, siekdamas savo veiklos efektyvumo tobulinimo, vis dažniau kreipiasi į visuomenę.
Pavyzdžiui, praeitų metų IDENT projektas metu suimtas seksualinis nusikaltėlis, kaltinamo
nepilnamečių tvirkinimu, praėjus vos 48 valandoms nuo paieškos paskelbimo. Šį efektyvumą sąlygojo
Interpolo sprendimas atvirai kreiptis į visuomenę su pagalbos prašymu. Praktika rodo, kad tokio

40
LR Policijos departamentas prie VRM. http://www.policija.lt/index.php?id=2574 . Prisijungimo laikas: 2009-10-17
41
37th ICPO-INTERPOL EUROPEAN REGIONAL CONFERENCE. Exchange of Good Practice in Europe −
Intermediate Report 2007. Vilnius, 2008
 31

pobūdžio projektai yra gana sėkmingi, ir kuomet tai įmanoma, Interpolas siekia visuomenės indėlio į
kovą prieš tarptautinį nusikalstamumą.
Iki šiol buvo nagrinėjama dabartinė Interpolo organizacijos veikla ir efektyvumas. Interpolas yra
pirmaujanti savo pobūdžio tarptautinė organizacija tiek savo mastu, apdorojamos informacijos keikiu
bei indėliu į tarptautinio policijos institucijų bendradarbiavimo paramą ir skatinimą. Toliau bus
nagrinėjama Interpolo veiklos ateities strategija ir kryptys.
2008 - aisiais metais organizacija startavo savo Pasaulinę Saugumo Iniciatyvą (angl. Global
Security Initiative). Šios iniciatyvos pagrindinis tikslas – nustatyti Interpolo veiklos gaires ateityje,
reaguojant į naujas besivystančias tarptautinio nusikalstamumo tendencijas pasaulyje. Viena išskiriamų
krypčių, kuri jau yra pradėta įgyvendinti daugelyje šalių, yra Interpolo teikiamų galimybių plėtra už
organizacijos ribų. Kuo daugiau kompetentingų teisėsaugos institucijų turės prieigą prie Interpolo
duomenų bazių, tuo efektyvesnis, spartesnis ir platesnis bus šalių tarptautinis bendradarbiavimas. Ši
plėtra yra suprantama tiek kaip organizacijos duomenų prieinamumas pareigūnams darbo lauke
(MIND/FIND technologijos), tiek kaip duomenų prieigos suteikimas teisėsaugos institucijoms,
nepriklausančioms policijos sektoriui.
Kita aktuali kryptis yra siejama su kibernetiniu nusikalstamumu (angl. cyber-crime). Per
pastarąjį dešimtmetį technologijos vystosi ir kinta ypatingai greitai, kartu teikdamos didžiulę naudą
žmonėms, bet ir įgalinančios nusikaltėlius daryti įvairaus pobūdžio nusikaltimus be fizinio kontakto.
Tai dažniausiai yra finansinio pobūdžio nusikaltimai. Reaguojant į šią grėsmę, Interpolas siekia
bendradarbiavimo su technologijų kompanijomis, kurios specializuojasi atitinkamoje veikloje.
Interpolo vaidmuo čia yra suprantamas kaip tarpininko tarp viešojo ir privataus sektoriaus, siekiant
bendro tikslo – pažaboti kibernetinį nusikalstamumą.
Ateities perspektyvos numato ir pagalbą skirtingoms šalims narėms, kurių teisėsaugos
institucijos nėra išsivysčiusios pakankamai, kad galėtų efektyviai įgyvendinti tarptautinio
bendradarbiavimo standartus. Ypatingas dėmesys yra skiriamas Afrikai, kur neseniai atidarytas
Regioninis biuras Yaoundėje, Kamerūne. Kaip anksčiau minėta, didelę dalį kontribucijų tokiems
projektams suteikia Europos regiono valstybės narės, kurių policijos sistema turi vienas seniausių
tradicijų. Afrikoje, didelę dalį tokių programų paskutiniuosius penkerius metus globoja ir finansuoja
Vokietija42. Tokios programos apima technologijos diegimą ir vystymą, žmogiškųjų išteklių
paruošimą, t.y. pareigūnų mokymai ir specializacija, bei pagalba tiriant konkrečias bylas, keik tai
leidžia Interpolo statutas ir veiklos taisyklės. Šioms ateities strategijoms įgyvendinti Interpolo
organizacija, kurios metinis biudžetas sudaro apie penkiasdešimt milijonų dolerių, iškėlė uždavinį
surinkti vieną milijardą dolerių. Tai yra maždaug aštuoniolika kartu jos metinio biudžeto. Šio
ambicingo tikslo siekiama tiek per valstybių pagalbą visame pasaulyje, neskaitant jų, kaip

42
INTERPOL FACT SHEET. “Oasis Africa”. COM/FS/2008-07/GI-06
 32

organizacijos narių, kontribucijų, tiek per privataus sektoriaus (investuotojų) indėlį. Pastarasis aspektas
verčia mastyti apie galimą korupcijos lygio padidėjimą, privačiajam verslui gavus prieiga prie
Interpolo technologijų.
Apibendrinant svarbu išskirti, jog pagrindinė Interpolo veikla apima kriminalinio pobūdžio
informacijos apdorojimą ir sklaidą tarp šalių narių, saugios ir patikimos komunikacijų sistemos
užtikrinimą, duomenų analizę ir pagalbą šalims narėms konkrečiais atvejais, bei policijos pareigūnų
mokymo ir tarptautinio bendradarbiavimo skatinimo iniciatyvas. Interpolas yra lyderis savo srityje
pagal apdorojamų ir kaupiamų duomenų kiekį ir vykdomos veiklos mastą. Tai yra seniausia ir
daugiausiai narių pasaulyje siejanti tarptautinė policijos organizacija. Pastarieji šeši metai
organizacijos veikloje atkleidė aiškų ir tendencingą veiklos tobulinimo procesą. Nuosekliai didėja tiek
duomenų bazių įrašų kiekis, tiek tarptautinių nusikaltimų nustatymų ir areštų skaičius. Tai tiesiogiai
siejama su sistemos plėtra ir naudojimosi jos teikiamomis galimybėmis prieinamumu.
Skirtingos Interpolo narės yra išsivystę nevienodai. Organizacijos senbuvės, turinčios senas
policijos veiklos tradicijas, gerai išvystytą teisėtvarkos sistemą ir stiprių ekonominį pagrindą (tokios
kaip senosios Europos valstybės – Prancūzija, Vokietija, Italija, bei Jungtinės Amerikos Valstijos)
dalyvauja daugelyje projektų ir iniciatyvų gelbstint žemesnį pažangos lygį policijos tarptautinio
bendradarbiavimo veikloje turinčioms valstybėms narėms. Prie tokių valstybių galima priskirti
Afrikos, Indonezijos, Indijos, Pietų Amerikos, bei atskiras Rytų Europos šalis.
Lietuvos veikla Interpolo organizacijoje yra vertinama palankiai. NCB Vilnius šiuo metu pilnai
naudojasi Interpolo bazinėmis sistemomis, dalyvauja mokymuose ir geros praktikos programose. Kas
liečia nacionalinių kriminalinių duomenų integravimą į Interpolo duomenų bazes, Lietuva yra
tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyvumo pavyzdys daugeliui valstybių narių. Pavyzdžiui, įdiegus
naująsias technologines sistemas, Lietuvos nacionalinis biuras vienas pirmųjų pradėjo pildyti ir
nuosekliai atnaujinti duomenis apie dingusius asmens tapatybės dokumentus ir duomenis apie vogtus
automobilius.
Ateities perspektyvos apima Interpolo Pasaulinę Saugumo Iniciatyvą. Ji yra siejama su
tolimesne organizacijos disponuojamų duomenų sklaidos ir prieigos plėtra. Pilnai įdiegus bazines
programas visuose NCB, tolimesnė veiklos kryptis apima pačios sistemos tobulinimą, jos prieinamumą
pareigūnams darbo vietose (muitinėse, aerouostuose), taip pat policijos pareigūnų mokymą bei
policijos kultūros kėlimą šalyse narėse turinčiose mažesnę patirtį ir sunkesnes vystymosi sąlygas.
Matoma organizuoto nusikalstamumo tendencija į savo veiklą integruoti naujausias technologijas ir
interneto teikiamas galimybes. Kovojant su šia tarptautine grėsme, Interpolas siekia beprecedentinių
investicijų bei viešųjų ir privačių sektorių aktyvaus bendradarbiavimo.

3.2. Teisiniai veiklos tobulinimo iššūkiai

 33

Vienas svarbiausių teisinių Interpolo veiklos iššūkių yra organizacijos statuso problematika.
„Tarptautinė organizacija laikoma įsteigta ir kartu įgyja tarptautinės teisės subjekto statusą,
įsigaliojus jos steigiamajam aktui, prie kurio prisijungia atitinkamas skaičius valstybių43“. Remiantis
tarptautinių organizacijų sutartiniu pagrindu, steigiamasis dokumentas yra tarptautinė sutartis. Šiame
dokumente yra aiškiai nustatomos steigiančiųjų valstybių teisės ir pareigos, taip pat apibrėžiama
organizacijos kompetencija, struktūra, tikslai, vidaus struktūra, privilegijos ir imunitetai, teisinė
padėtis. Paprastai, tokio lygio tarptautinės organizacijos steigiamieji dokumentai būna tarptautinės
konvencijos ar tarybų sprendimai. Pavyzdžiu galima paminėti Europolo konvenciją ir Europos
Sąjungos Tarybos sprendimas įkuriantis Eurojustą. Interpolas tokio pobūdžio steigiamojo dokumento
neturi. Tačiau daugelis tarptautinį organizacijos pobūdį nurodančių aspektų yra įtvirtinti 1956 metų
statute. Daugelis statuto straipsnių turi aiškias nuorodas, suponuojančias tarptautinį organizacijos
subjektiškumą.
4 straipsnis
Kiekviena šalis gali deleguoti į Organizacijos narius bet kurį oficialų policijos organą, kurio
funkcijos sutampa su pagrindine Organizacijos veikla.
Narystės prašymas turi būti pateiktas Generaliniam Sekretoriui atitinkamos vyriausybinės
institucijos.
Pirmoji straipsnio dalis teigia, jog tik oficialieji policijos organai gali tapti organizacijos nariais,
tačiau toje pačioje dalyje pabrėžiama, jog šiuos organus deleguoja suinteresuotoji šalis. Valstybių
vaidmuo toliau yra sukonkretinamas, nustatant, jog prašymus tapti narėmis pateikia vyriausybinės
institucijos. Šios nuorodos suponuoja valstybės kompetenciją ir valios išraišką. Nuorodos
suponuojančios policijos institucijas, kaip valstybių atstoves, matomos ir kituose straipsniuose. 7
straipsnis nustato jog kiekvienos valstybės delegacija turės tik vieną vadovą, kuris turi būti paskirtas
kompetentingos atstovaujamosios šalies vyriausybinės institucijos. Statute taip pat įtvirtinta valstybės
teisė skirti kompetentingą organą, kuris tarnaus kaip organizacijos nacionalinis centrinis biuras (32
straipsnis). 13 straipsnyje yra įtvirtintas atskirų valstybių balsavimo lygiateisiškumas. Pagrindinėse
taisyklėse44 tai išreiškiama dar aiškiau, nustatant jog kiekviena atstovaujamoji valstybė turi vieną balsą.
Minėtų aspektų svarba buvo patvirtinta ir Jungtinių tautų atskirų tarybų diskusijose45, kiuros
galiausiai lėmė Interpolo pripažinimą tarptautine organizacija. Be jau atskleistų valstybių
vyriausybinių institucijų galių dalyvaujant Interpolo veikloje, svarbu paminėti tokias funkcijas kaip
valstybių biudžetiniai mokėjimai, skirti organizacijos narystės įnašams, taip pat tokios valstybių

43
Žalimas D., Žaltauskaitė-Žalimienė S., Petrauskas Z., Saladžius J. Tarptautinės organizacijos. Vilnius: Justicija, 2001
44
INTERPOL General Regularions. Article 18.
http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/constitution/constitutionGenReg/constitution.asp . Prisijungimo laikas:
2009-10-26
45
United Nations treaty collection . http://untreaty.un.org/cod/repertory/art57/english/rep_supp5_vol3-art57_e.pdf.
Prisijungimo laikas: 2009-10-26
 34

iniciatyvos, kaip siūlymai rengti Generalines Asamblėjas, kurie dažnai atliekami diplomatiniais
kanalais.
Organizacijos statutas įtvirtina daugelį teisinių tarptautinės organizacijos tarptautinio
subjektiškumo pagrindų. Dokumente yra įtvirtinta organizacijos teisė sudaryti sutartis su kitomis
tarptautinėmis organizacijomis. Ši teisė taip pat yra ir vienas tarptautinės organizacijos pripažinimo
pagrindų. Prie politiškai svariausių bendradarbiavimo susitarimų galima priskirti susitarimus su
Jungtinėmis Tautomis, Europos Taryba bei Europos Sąjunga. Statute įtvirtinta teisė į organizacijos
atstovybes. Dokumento 32 straipsnyje įtvirtinta šalių narių pareiga paskirti nacionalinį teisėsaugos
organą, kuris veiks kaip nacionalinis centrinis biuras. Lietuvoje šiai nuostatai įgyvendinti buvo išleisti
atitinkami vyriausybės nutarimai46. Statute taip pat įtvirtinti tokie teisiniai tarptautinio subjektiškumo
pagrindai kaip teisė kviesti kitų tarptautinių organizacijų atstovus dalyvauti organizacijos darbe be
balso teisės, organizacijos institucijų tarptautinio pobūdžio teisės (čia svarbu išskirti Interpolo
Generalinio Sekretoriaus ir Vykdomojo Komiteto institucijas, kurios atskirais atvejais gali perimti dalį
Generalinės Asamblėjos funkcijų), bei tarptautines teisines priemones valstybių narių ir organizacijos
ginčams spręsti (Žalimas, Žaltauskaitė-Žalimienė, Petrauskas, Saladžius).
Organizacijos teisiniai subjektiškumo pagrindai remiasi tarptautinėmis konvencijomis. Interpolo
organizacijos svarba yra pabrėžiama įvairiose tarptautinį teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą
reglamentuojančiose Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų konvencijose, Europos Tarybos sprendimuose
bei daugelyje dvišalių ir daugiašalių tarptautinio teisinio bendradarbiavimo sutarčių.
Svarbus tarptautinės organizacijos teisinis subjektiškumo pagrindas, kuris privalus norint
tinkamai siekti organizacijos tikslų, yra jos privilegijos ir imunitetai. Interpolo atveju, šie pagrindai yra
įtvirtinti organizacijos būstinės susitarimuose. Pirmojo būstinės susitarimo tarp Interpolo ir
Prancūzijos valstybės dėka organizacijai buvo pripažintos teisės į savo turtą ir finansines operacijas,
teisė finansinę veiklą vykdyti įvairiomis valiutomis, atleido nuo tiesioginių mokesčių ir panaikino
muitinių apribojimus, kurie įgalina sklandžią organizacijos veiklą. Antrasis būstinės susitarimas47
įtvirtino Interpolo organizacijos, kaip juridinio asmens, ir jos darbuotojų teisinį imunitetą. Susitarimo
5 straipsnis įtvirtina pačios organizacijos teisinį imunitetą, taip pat nustatomos tokios privilegijos kaip
korespondencijos neliečiamumas (8 straipsnis), bei darbuotojų teisinis imunitetas (17 straipsnis).
Tačiau tokio pobūdžio susitarimai yra pripažįstami tik juos sudariusioje valstybėje. Interpolas,
plėsdamas savo veiklą ir steigdamas naujus regioninius biurus neišvengiamai susiduria su ilgomis
derybomis ir varginančiu biurokratiniu procesu.

46
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 30d. Nutarimas Nr. 1521 „ Dėl Interpolo Lietuvos nacionalinio
biuro“// Valstybės žinios, 1999, Nr. 1-11
47
Agreement between ICPO-Interpol and the Government of the French Republic.
http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/constitution/hqagreement/AccordSiegeRevise2008.pdf . Prisijungimo
laikas: 2009-10-26
 35

Savo tarptautinį subjektiškumą Interpolas pabrėžia ir per savo statuso pripažinimą kitose
tarptautinėse organizacijose. Viena didžiausių įtakų Interpolo tarptautiniam bei politiškai svariam
statusui daro organizacijos tarptautinio pobūdžio pripažinimas Jungtinių Tautų Organizacijoje (JT).
Pastebima aiški Interpolo indėlio į šios organizacijos veiklą bei abiejų organizacijų glaudesnio
bendradarbiavimo stiprėjimo tendencija. Prieš tai Jungtinių Tautų laikytas nevyriausybine
organizacija, 1971 Jungtinių Tautų Ekonominės ir Socialinės Tarybos rezoliucija48 buvo pripažintas
Interpolo tarpvyriausybinis statusas. Ši rezoliucija taip buvo galima traktuoti kaip tarptautinį susitarimą
tarp organizacijų, nes numatė abipuses bendradarbiavimo sąlygas, informacijos apsikeitimo aspektus,
bei suteikė stebėtojo statusus (Interpolas buvo pakviestas dalyvauti JT Ekonominės ir Socialinės
Tarybos posėdžiuose kaip stebėtojas, kuomet buvo nagrinėjama atitinkama organizacijos
kompetencijai tema). Interpolo statusas Jungtinėse Tautose buvo dar labiau sustiprintas, kuomet savo
rezoliucija49 JT Generalinė Asamblėja pakvietė Interpolą dalyvauti savo sesijose stebėtojo statusu.
Netrukus po šios rezoliucijos buvo pasirašytas ir abiejų organizacijų tarptautinis bendradarbiavimo
susitarimas50. Interpolo veikla pabrėžiama ir JT konvencijose (pavyzdžiui galima paminėti konvencijas
dėl ekstradicijos51, Romos statutą52 bei konvenciją prieš prekybą narkotikais53). Šių organizacijų
bendradarbiavimas numato optimistines ateities perspektyvas, tai patvirtina išleista abiejų organizacijų
deklaracija54, kurioje pripažįstama Interpolo veiklos svarba kovojant su tarptautiniu nusikalstamumu ir
gelbstint palaikant taiką, ir susitariama siekti abiejų organizacijų glaudesnio bendradarbiavimo
reaguojant į vis besikeičiančias tarptautinio nusikalstamumo tendencijas, bei aktyviai remti
tarptautinės policijos doktrinos rengimą ir paruošti veiksmų planą tarptautiniam policijos institucijų
bendradarbiavimui skatinti užtikrinant tarptautinį saugumą.
Interpolo pozicija ir veiklos aktualumas įgauna vis didesnę imperatyviąją galią regioniniame
lygyje. Tai rodo ir 2005 metais priimta Europos Sąjungos Tarybos bendroji pozicija 55, kuri suponuoja
pareigą Europos Sąjungos narėms įvesti ir keistis atitinkamais duomenimis su Interpolu. Vėlesnės

48
United Nations Economic and Social Council. Resolution E/RES/1971/1579(L), 1971.
http://www.unodc.org/unodc/en/Resolutions/resolution_1971-05-20_4.html . Prisijungimo laikas: 2009-10-26
49
United Nations General Assembly resolution A/RES/51/1, 1996. http://www.un.org/ga/documents/gares51/gar51.htm .
Prisijungimo laikas: 2009-10-30
50
Co-operation agreement between the United Nations and the ICPO-Interpol, 1997.
http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/cooperation/agreements/UN1997.asp . Prisijungimo laikas: 2009-10-
30
51
United Nations model treaty on Extradition, 1990.
52
Rome Statute on The International Criminal Court, Rome, 1998.
53
United Nations convention against Illicit traffic in Narcotic Drugs and Psychotropic substances, Vienna, 1988.
54
The Interpol-United Nations Ministerial Meeting Outcome declaration, Singapore, 2009.
http://www.interpol.int/Public/ICPO/IntLiaison/UN/MinisterialMeeting200910/OutcomeDeclaration.pdf . Prisijungimo
laikas: 2009-10-30
55
Europos Sąjungos Tarybos Bendroji Pozicija 2005/69/TVR „dėl keitimosi tam tikrais duomenimis su Interpolu“.
http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2005:027:0061:0062:LT:PDF . Prisijungimo laikas: 2009-
11-01
 36

Europos Komisijos ataskaitos56 patvirtina tokių sprendimų naudą ir efektyvumą. Interpolo regioninį
pripažinimą rodo ir įsteigtas bendradarbiavimo biuras57 Europos Sąjungoje Briuselyje.
Nors tokio pobūdžio bendradarbiavimas stiprina Interpolo politinę galią tarptautinėje arenoje,
tačiau organizacija ir toliau akcentuoja savo techninio pobūdžio prigimtį ir biurokratinės autonomijos
siekimą. Organizacijos statute pabrėžiama Generalinės Asamblėjos dalyviai turėtų būti pareigūnai
policijos veiklos sferoje (7 straipsnis), o organizacijos Generalinis Sekretorius privalo būti renkamas iš
aukštą kompetencijos lygį policijos veikloje turinčių pareigūnų (28 straipsnis). Didžiausią techninio
pobūdžio naudą organizacija gauna per bendradarbiavimo susitarimus su kitomis tarptautinėmis
organizacijomis, kurios siekia panašių tikslų. Tai tarptautiniai susitarimai su Pasauline Muitinių
Organizacija (angl. World Customs Organization), Tarptautinė Civilinės Aviacijos Organizacija (angl.
International Civil Aviation Organization), Tarptautiniu Kriminaliniu Teismu (angl. International
Criminal Court). Taip pat yra bendradarbiavimo susitarimų, kurie turi tiek techninės tiek politinės
naudos Interpolui. Prie tokių galima priskirti susitarimus su JT Jugoslavijos Tarptautiniu Kriminaliniu
Tribunolu bei Europolu. Sutarimai su pirmąja institucija suteikė Interpolui teisę dirbti kovos su
terorizmu kryptyje, o antrasis be teikiamos techninio pobūdžio naudos teikia ir politinę paramą, nes
Europolas yra viena iš Europos Sąjungos institucijų, gaunanti jos finansavimą ir leidžianti pastarajai
įtakoti savo veiklos kryptis. Todėl bendradarbiavimas su Europolu taip stiprina santykius su pačia
Europos Sąjunga.
Taigi, Interpolo svarba yra vis labiau pripažįstama tarptautinėje politinėje arenoje ir tai
pasireiškia atskirais atitinkamų institucijų veiksmais ir teisinių aktų leidyba. Kartu, organizacija ir
toliau aktyviai stiprina savo techninę veiklos pusę, t.y. stengiasi užtikrinti kuo geresnes sąlygas
tarptautiniam policijos institucijų bendradarbiavimui. Jos teikiamų technologijų ir resursų nauda yra
pripažinta beveik visame pasaulyje. Interpolas turi daugumą tarptautinės organizacijos tarptautinio
subjektiškumo pagrindų. Iki pilnavertės ir visuotinai oficialiai pripažįstamos tarptautinės organizacijos
statuso trūksta tarptautinės sutarties pobūdžio steigiamojo akto – konvencijos.
Konvencijos priėmimas suteiktų daug teigiamų aspektų Interpolo veiklai ir tarptautiniam
statusui, tačiau yra išskiriami ir praktiniai iššūkiai, stabdantys šio dokumento priėmimo įgyvendinimo
procesą. Visų pirma tokia konvencija leistų daug lengviau įgyvendinti tarptautinio policijos institucijų
bendradarbiavimo efektyvumo užtikrinimą. Joje galėtų būti įtvirtinti tokie šalių narių įsipareigojimai
kaip nuolatinis ir nuoseklus duomenų bazių pildymas, informacijos rinkimas ir keitimasis su visomis
organizacijos narėmis, veiklos monitoringas ir ataskaitų rengimas. Tokia konvencija sąlygotų
tarptautinį policijos institucijų bendradarbiavimą daugiašaliais pagrindais (šiuo metu vis dar viena
efektyviausių tarptautinio bendradarbiavimo policijos institucijų veikloje formų yra dvišaliai šalių

56
Libertysecurity.org. http://www.libertysecurity.org/article2199.html . Prisijungimo laikas: 2009-11-01
57
INTERPOL media release, 2009. http://www.interpol.int/public/icpo/pressreleases/pr2009/pr200986.asp . Prisijungimo
laikas
 37

susitarimai). Sustiprėtų Interpolo prestižas ir pozicija tarptautinėje arenoje. Šalys narės formaliai
pripažintų Interpolo svarbą kovoje su tarptautiniu nusikalstamumu, o toks pripažinimas sudarytų
sąlygas didesnėms piniginėms kontribucijoms, ir spartintų organizacijos plėtrą ir veiklos efektyvumo
didinimą. Istorijoje užfiksuota bandymų inicijuoti tokio tarptautinio dokumento parengimą. Tokie
bandymai buvo sudarinėjant Antrąjį būstinės susitarimą 20a. pabaigoje58, tačiau buvo atmesti pačios
Organizacijos, kaip tam laikotarpiui neadekvatūs. Iniciatyva atėjo ir iš Interpolo, kuomet 71-osios
Generalinės Asamblėjos metu buvo priimta rezoliucija59 kuria buvo suburta darbo grupė, kurios tikslas
ištirti visus galimus teisinius iššūkius Interpolo plėtrai bei galimybei priimti organizacijos konvenciją.
Išties, Interpolo konvencijos priėmimas kelia daug praktinių iššūkių. Autorius Malcolm
Anderson šiuo klausimu išskiria įvairias problemas. Visų pirma kiltų daug problemų dėl teksto
parengimo, mat valstybės, dėl savo skirtingų teisinių sistemų, veiklos papročių ir policijos kultūrų
tūrėtų pereiti per varginantį ir ilgą derybų dėl vieningo teksto procesą. Kita problema, protingo minėtų
derybų įtvirtinimo laiko. Tokios konvencijos ratifikavimas užtrūktų taip pat nepagrįstai ilgai. Kaip
pavyzdį autorius pateikia 1977 Nairobio konvenciją dėl Muitinių bendradarbiavimo, kuri ir praėjus
dešimtmečiui po jos priėmimo vis dar nebuvo surinkusi pakankamai ratifikavusių šalių skaičiaus, kas
sąlygojo vėlesnį pakeitimą60, įgalinantį konvenciją pripažinti kitais būdais. Autorius pabrėžia ir keblią
situaciją, kuri atsirastų, jei tik dalis Interpolo narių ratifikuotų konvenciją, o likusieji bendradarbiautų
pagal senuosius susitarimus. Galų gale, pasiūlyti vieningi įsipareigojimai gali vienos narėms atrodyti
neadekvatūs, o kitoms – neįgyvendinami, sutinkant su jų konkrečia valstybine padėtimi. Vyrauja
nuomonė, jog tokio masto pokyčiai turėtų vykti savalaike eiga, o ne stengiantis pasiekti juos
konvencijos pavidalu.
Kalbant apie biurokratinę autonomiją, Interpolo veiklos ir struktūros formavimosi vieną esminių
pripcipų, konvencijos priėmimas neišvengiamai padidintų politinę įtaką organizacijai. Šalių
atstovavimo aspektas pasislinktų iš policijos įstaigų į vyriausybinio aparato pusę. Tai prieštarautų
pačiai Interpolo organizacijos koncepcijai, pagal kurią organizacija visų pirma yra skirta policijos
organų tarptautiniam bendradarbiavimui, jos nariai turi būti kompetentingi policijos įstaigų atstovai.
Pažymimas Interpolo siekis išlikti techniškai efektyvia organizacija. Tai pakartotinai įtvirtinta ir
organizacijos statute, kuriame pabrėžiama techninė Interpolo prigimtis, bei jos narių kompetencijos
poreikis policijos veiklos sferoje (7 straipsnis). Kriminalinės policijos organai yra suinteresuoti jog
tarptautinis bendradarbiavimas vyktų pasikliaujant greita informacijos kaita ir neformaliais
susirašinėjimais, o „politinio“ elemento įtaka būtų žalinga šiems elementams (Anderson, 2004).

58
Anderson, Malcolm. Policing the World. Interpol and the Politics of International Police Co-operation. Oxford University
Press, New York, 2004.
59
INTERPOL General Assembly. Resolution AG/2002/RES/17
60
Protocol of Amendment to the International Convention of 9 June 1977 on mutual administrative assistance for the
prevention and repression of customs offences, 1989.
http://untreaty.un.org/unts/60001_120000/25/24/00049160.pdf . Prisijungimo laikas: 2009-11-01
 38

Politinė įtaka Interpolo veiklai juntama ir dabar. Pavyzdžiui galima paminėti 35-ąją Interpolo
Regioninę Konferenciją Minske61, kurios parengiamajame etape organizacijai teko atlaikyti Europos
Sąjungos organų politinį spaudimą. Ir nors konferencija įvyko, ne viena Europos Sąjungos narė ar
būsima narė joje nedalyvavo, kuo buvo matomas bendras šalių narių solidarumas tokiais atvejais.
Interpolo atsakas, kuris leido organizacijai išlaikyti savo neutralią ir diplomatinę poziciją, buvo
pakartotinė neeilinė regioninė konferencija. Kaip vieną unikalių funkcijų, Interpolas įvardija galimybių
bendradarbiauti sudarymą skirtingų valstybių policijos institucijoms net ir tuomet, kai diplomatiniai
santykiai tarp pačių valstybių yra problematiniai. Ši diplomatinių santykių tarp atskirų Interpolo narių
problematika tiesiogiai įtakoja organizacijos konvencijos priėmimo perspektyvą ir veiklos
formalizavimo procesą. Be to, konvencijos priėmimas sąlygotų didesnius Interpolo narių finansinius
įsipareigojimus. Organizacija būtų skiriamas daug didesnis valstybinis dėmesys, ji taptų labiau
biurokratizuota ir ne tokia paslanki, ko pasėkoje negalėtų patenkinti policijos institucijų neformalių ir
greitų techninių bendradarbiavimo poreikių.
Apibendrinant, vienas esminių Interpolo organizacijos plėtros ir efektyvios veiklos teisinių
iššūkių yra jos teisinio subjektiškumo problematika. Organizacija turi daugumą tarptautinio
subjektiškumo teisinių pagrindų. Interpolo statute įvairiuose straipsniuose pažymima, jog organizacijos
narėmis yra būtent valstybės, kurios skiria kompetentingus policijos institucijų organus atstovauti šalį
organizacijos veikloje. Organizacijos tarptautinio subjektiškumo realumas yra pabrėžiamas ir per
bendradarbiavimo susitarimus su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Interpolo veiklai užtikrinti
būtini imunitetai ir privilegijos yra įtvirtinti jos Būstinės Susitarimuose. Svarbią įtaką Interpolo
pozicijai tarptautinėje arenoje daro jos pripažinimas tarp tokių tarptautinės teisės subjektų kaip
Jungtinių Tautų organizacija, Europos Taryba bei Europos Sąjunga.
Vienintelis teisinis tarptautinio subjektiškumo pagrindas, kurio trūksta organizacijai, yra jos
steigiamasis dokumentas, išreikštas tarptautinės sutarties forma. Konvencijos priėmimas atneštų daug
naudos organizacijai. Tokia nauda pasireikštų per Interpolo narių konkrečių pareigų formalizavimą,
kas vestų prie efektyvesnio tarptautinio policijos įstaigų bendradarbiavimo. Konvencija sutvirtintų
Interpolo organizacijos politinę galią ir prestižą tarptautinėje arenoje. Tačiau, tarptautinės sutarties
priėmimas kelia įvairius praktinius iššūkius. Dėl globalaus organizacijos pobūdžio, organizacija
susiduria su problemomis dėl pačios konvencijos teksto suvienodinimo, konvencijos ratifikavimo
protingo laiko ribose bei skirtingų narių diplomatinių santykių problematika. Konvencijos priėmimas
neišvengiamai įtakotų ir „politinę“ įtaką Interpolui, kas prieštarauja jos, kaip techninės policijos
bendradarbiavimo organizacijos, veiklos principams ir tradicijoms.

61
INTERPOL media release. Letter from INTERPOL’s President and Secretary General to all National Central Bureaus
regarding the 35th European Regional Conference in Minsk, 2009 gegužės 12
 39

3.3. Techniniai veiklos tobulinimo iššūkiai

Šiame moksliniame tyrime Interpolo veiklos tobulinimo techniniai iššūkiai yra suprantami kaip
skirtinguose regionuose esančios nepalankios sąlygos tarptautiniam teisėsaugos įstaigų
bendradarbiavimui, kas apima tiek technologinius tiek žmogiškųjų išteklių problemų aspektus, taip pat
pačių Interpolo duomenų bazių, informacijos sklaidos ir integracijos problemos, bei vidinių
organizacijos institucijų veiklos problematika.
Interpolas yra globali organizacija. Jos narių skaičius nedaug atsilieka nuo valstybių skaičiau
pasaulyje. Natūralu jog tokia narystės įvairovė skatina įvairius Interpolo veiklos trukdžius. Siekimas
atsižvelgti į kiekvienos narės poziciją gerbiant jos suverenitetą, pačiai organizacijai išliekant neutraliai
kelia nemažai iššūkių užtikrinant greitą ir efektyvų tarptautinį policijos įstaigų bendradarbiavimą.
Atsižvelgiant į visas Interpolo rengiamas iniciatyvas ir programas siekiant užtikrinti geresnę policijos
pareigūnų kompetenciją, tinkamos darbo technologijos aprūpinimą bei prieigos prie Interpolo
duomenų suteikimą, svarbu paminėti vis dar egzistuojantį atitinkamų regionų atsilikimą šiose srityse.
Tokiose regionuose tiesiog nėra sudaryta sąlygų ne tik efektyviam tarptautiniam bendradarbiavimui,
tačiau ir kasdieniniai nuosekliai policijos veiklai. Prie tokių regionų priskiriama Afrika, Pietų Amerika,
tam tikros Rytų Europos valstybės, bei Balkanų regionas. Šiose valstybėse atsilikimas pasireiškia
pačios policijos veiklai reikalingos infrastruktūros nebuvimu, policininkų kompetencijos
nepakankamumu bei aukštu korupcijos lygiu. Interpolo mobiliosios ir fiksuotos duomenų bazės
(MIND/FIND technologijos) negali būti išnaudojamos vien dėl tokių priežasčių, jog atskirose
valstybėse nėra įtvirtinta patikima pasienio postų sistema.
Interpolo nariai yra paplitę visame pasaulyje, todėl natūralu jog organizacija turi visąlaik telktis
ties opiausiomis globaliomis tarptautinio policijos bendradarbiavimo problemomis. Vienas svarbiausių
išskiriamų probleminių regionų, kuris reikalauja išskirtinio Interpolo dėmesio, yra Afrika. Tai yra tas
regionas kuriame labiausiai sutelktas dėmesys ir pastangos įtvirtinti kompetentingą policijos sistemą ir
sudaryti realias sąlygas jos tobulinimui. Šiuo tikslu Interpolo organizacija, kartu su Vokietijos
Federacija, pradėjo projektą OASIS Africa62 (OASIS – Operational Assistance, liet. operatyvi
pagalba). Projektas apima tokius policijos institucijų pagalbos ir tobulinimo aspektus kaip: (i) Šalių
sienų sauga – kelionių dokumentų kontrolė nacionaliniuose pasienio punktuose; (ii) Kova su korupcija
– įgyvendinama per tikslingus policijos pareigūnų mokymus; (iii) Kova su organizuotu
nusikalstamumu ir terorizmu. Pastaroji kovos sritis turi globalinią svarbą, nes Afrika tarnauja kaip
tranzitinis regionas transportuoti įvairius nusikalstamų grupuočių resursams ir prekėms: narkotikams,
vogtiems automobiliams ir kitiems materialiems daiktams, nusikalstamų grupuočių finansinėms
lėšoms, bei žmonių prekybai. Projektas OASIS Afrika yra planuojamas plėsti kitose pasaulio
regionuose, atsižvelgiant pirmiausią į probleminias, daugiausia dėmesio reikalaujančias šalis. Šios
62
INTERPOL FACT SHEET COM/FS/2008-07/GI-06
 40

programos tolimesnė plėtra prisideda prie Interpolo 21 a. Pasaulinės Saugumo Iniciatyvos, o jos
sėkmė, kaip jau minėta, priklausys nuo organizacijos sėkmingo bendradarbiavimo tiek su viešuoju tiek
su privačiu sektoriumi visame pasaulyje, kas leistų surinkti reikiamas finansines lėšas ir diegti
pažangias technologijas probleminiuose regionuose. Situacija tokiuose regionuose lemia šalių
pasyvumą ir blankų dalyvavimą tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyvose (70% viso policijos
institucijų susirašinėjimo Interpolo kanalais vyksta Europos regione). Europos regionas yra seniausias,
turintis didžiausią patirtį ir skiriantis daugiausiai išteklių tarptautinio policijos įstaigų
bendradarbiavimo skatinimui. Todėl organizacija nuolat bendradarbiauja su didžiosiomis Europos
regiono valstybėmis narėmis, dalyvauja įvairiuose bendruose projektuose keliant policijos institucijų
pažangos lygį visame pasaulyje.
Lietuvoje bendroji policijos institucijų padėtis technologiniu ir žmogiškųjų išteklių požiūriu yra
gana palanki. Lietuvos atitinkamos teisėsaugos institucijos gali realiu laiku naudotis Interpolo
duomenų bazėmis, aktyviai dalyvauti organizacijos rengiamose mokymosi programose ir stažuotėse63.
Lietuvos nacionalinis centrinis biuras įvertintas palankiai pagal Geros patirties keitimosi programą64
vykdant nacionalinio centrinio biuro Vilniuje tolimesnį veiklos ir funkcionavimo tobulinimą. Viena
didžiausių iššūkių, su kuriuo dabar susiduria Lietuvos policijos sistema savo sistemos ir infrastruktūros
tobulinimo procese yra biurokratijos optimizacija65. Policijos pareigūnai dirba varginantį ir laiko
sąnaudas atimantį nusikaltimų registravimo darbą. Nuo 2003 metų Lietuvoje užregistruota per 400,000
pranešimų apie vogtus automobilius. Natūralu, jog adekvačios sistemos nebuvimas, kuri įgalintų
policijos pareigūnus laiku pranešti apie nusikaltimą ir paskelbti tarptautinę paiešką, stabdo efektyvią
policijos veiklą ir tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyvą. Yra reikalingas bendros sistemos
integravimas į nacionalines teisėsaugos sistemas. Toks bendros sistemos integravimo procesas į
Interpolo bazę yra pradėtas, tačiau integracijos tempai nėra tenkinantys.
Duomenų integracijos problema yra opi ir kitose valstybėse. Kriminalinio pobūdžio duomenų
bazės nėra pilnai integruotos ir laiku neatnaujinamos, dėl ko jomis laiku negali pasinaudoti ne tik
kriminalinės institucijos, bet ir tokios įstaigos kaip registrų ar automobilių registracijos centrai. Dėl
tokių teisinių bazių integracijos problemų kyla daug keblumų, o nukentėjusiais lieka nekalti valstybės
piliečiai. Ne išimtis ir Lietuva. Pavyzdžiui galima paminėti viena paskutiniųjų tokio pobūdžio įvykį,
kuris turėjo platesnį atgarsį66, kuomet kitoje valstybėje vogtas automobilis, buvo užregistruotas
Lietuvoje pagal visus reikalavimus valstybinėje automobilių registravimo centre bei perėjo
daugkartinius įvairiapusius identifikacijos procesus. Tačiau dėl informacijos bazių integracijos
63
Balsas, 2009. http://www.balsas.lt/naujiena/219761/interpolo-generaliniame-sekretoriate-dirbs-
pareigunas-is-lietuvos/rubrika:naujienos-lietuva-politika. Prisijungimo laikas: 2009-11-10
64
37th ICPO-INTERPOL EUROPREAN REGIONAL CONFERENCE. EXCHANGE OF GOOD PRACTICE IN
EUROPE INTERMEDIATE REPORT 2007.
65
Interviu atliktas Vilniaus Nacionaliniame Centriniame Biure.
66
Lietuvos Rytas, 2009. http://xneox.com/spauda/issvajota-masina-staiga-tapo-akmeniu-po-kaklu.php .
Prisijungimo laikas: 2009-11-10
 41

trūkumo, apie vogtą automobilį buvo sužinota tik pasibaigus visoms registravimo procedūroms, o
žalos atlyginimas gula ant asmens pečių.
Vienas pagrindinių organizacijos veiklos techninių iššūkių, yra Interpolo organizacijos narių
tarpusavio ginčai ir atitinkamų organizacijos institucijų veiksmai sprendžiant tokio pobūdžio
problemas. Organizacijos statutas skelbia:
3 straipsnis
Griežtai draudžiama Organizacijai kištis į veiklas kurios turi politinių, karinių, religinių ar
rasistinių motyvų.

Ginčai tarp atskirų valstybių kyla dėl keleto priežasčių: (i) Nėra pakankamai aiškiai
reglamentuota tvarka, kuria remiantis yra išduodami Interpolo įspėjimai; (ii) Daugėja atvejų tarp
organizacijos narių kuomet stengiamasi pasinaudoti Interpolo resursais ir galia minėtais, statuto
draudžiamais, pagrindais.
Pirmuoju atveju svarbu suprasti Interpolo ginčų sprendimo sistemą. Tokia sistema taip pat yra
suprantama kaip vienas tarptautinio subjektiškumo teisinių pagrindų (Žalimas, Žaltauskaitė-Žalimienė,
Petrauskas, Saladžius). Interpolo informacijos apdorojimo taisyklių67 24 straipsnis skelbia:
Ginčai, kurie kyla tarp Nacionalinių Centrinių Biurų, atitinkamų nacionalinių institucijų, ar tarp
vienos iš institucijų ir Generalinio Sekretoriato, kurie susiję su šių taisyklių taikymu, turi būti
sprendžiami suderinta konsultacija. Jei tai nepavysta, įvykis gali būti perduotas Vykdomajam
Komitetui, ir, jei reikalinga, Generalinei Asamblėjai.
Dauguma tokių atvejų yra išsprendžiami pirmoje ginčo sprendimo stadijoje, t.y. aktyvia
nacionalinių biurų konsultacija ir tarpusavio derybomis, kurios dažnai vyksta neformalių
susirašinėjimų Interpolo kanalais forma, su Generalinio Sekretoriato priežiūra. Svarbu paminėti iki šiol
vienintelį ir beprecedentį atvejį, kuomet ginčas tarp narių praėjo visas taisyklėse numatytas sprendimo
formas, tačiau sprendimo ieškoma iki šiol. 2007 metais Vykdomasis Komitetas patenkino Argentinos
NCB prašymą iš išdavė šešis iš devynių raudonųjų įspėjimų68, kuriais buvo skelbiama Irano piliečių
paieška, įtariamų prisidėjus ar organizavus teroristinius išpuolius Argentinoje 1994 metais. Likusieji
trys prašymai nebuvo patenkinti dėl aiškaus politinio motyvo – subjektai buvo aukšti Irano valdžios
pareigūnai. Šis sprendimas buvo patvirtintas Generalinės Asamblėjos. Tačiau pats tokių ginčų
nagrinėjimas vyksta Interpolo Teisinių klausimų biure (angl. INTERPOL‘s Office of Legal Affairs),
kuris randasi Generaliniame Sekretoriate, Lione, ir kurio išvadas tvirtina bei, jei reikalinga, perduoda
Generaliniai Asamblėjai, Vykdomasis Komitetas. Taisyklės, skirtos informacijos apdorojimo taisyklių
įgyvendinimui69, dar labiau sukonkretina veiksmus, šalių narių veiksmuose įtariant 3 straipsnio
draudžiamus motyvus. Išskiriami tokie informacijos patikros šaltiniai:
67

68
INTERPOL media release.
 42

(a) Nusikaltimo pobūdis, kaltinimas ir faktai;

(b) Suinteresuotų asmenų statusas;

(c) Informacijos šaltinio tapatybė;

(d) Antra pozicija neskaitant informacijos šaltinio nuomonės;

(e) Tarptautinės teisės įsipareigojimai;

(f) Pasekmės Organizacijos neutralumui;

(g) Bendras bylos kontekstas.

Tačiau ir vadovaujantis šiomis, daug labiau konkretizuotomis normomis, kyla iššūkiai bylos
sprendimui. Tęsiant minėtą pavyzdį, 2009 metais vienas iš paskelbtų Interpolo raudonojo įspėjimo
subjektų tapo aukštu Irano valstybės pareigūnu70. Tačiau dėl to jo imunitetas įspėjimui nebuvo
panaikintas. Problema atsiranda nustatant sprendimo, dėl politinio motyvo konkrečioje byloje, teisinius
pagrindus. Šie pagrindai nėra reglamentuoti Interpolo vidiniuose dokumentuose. To pasėkoje,
minėtasis ginčas tęsiasi iki šiol. Kaip vienas iš sprendimo variantų, yra siūlymas į sprendimo procesą
įsijungti trečiajai Interpolo narei.
Panašių atvejų, tačiau kurie dažnai baigiasi pirmajame ginčų sprendimo etape, yra ir daugiau.
Tarp ginčuose sprendžiamų problemų galima išskirti tokius klausimus, kaip Interpolo santykiai su
valstybėmis kurios nėra organizacijos narės, ar valstybių, kurios nėra oficialiai pripažintos (pavyzdžiui,
Kosovo Respublika) valdžios pareigūnų imunitetų statutso problematika, ar valstybės narės, kurios
narystė laikinai sustabdyta, išduotos paieškos legalumas.
Apibendrinant, Interpolo organizacija, nors ir įgyvendindama įvairias policijos sistemų ir
infrastruktūros tobulinimo programas, vis dar susiduria su daugybe efektyvią tarptautinę policijos
bendradarbiavimo veiklą trukdančių veiksnių. Šie veiksniai apima atskirų valstybių policijos sistemų,
visuomenės kultūros, ekonominio ir korupcijos lygio skirtumus. Vienas opiausių ir daug Interpolo
dėmesio reikalaujantis regionas yra Afrika. Regionas svarbus globalia prasme, nes yra vienas iš
tarptautinio nusikalstamumo struktūrų tranzito centrų. Kitas techninis Interpolo veiklos iššūkis yra
organizacijos duomenų bazių nepakankamas integravimas į nacionalines bazes. Nesugebėjimais greitai
ir efektyviai paskelbti kriminalinės informacijos vienoje narėje, dažnai sąlygoja bendradarbiavimo
stygių su kitoms narėms. Lietuva, nors ir gana aktyviai dalyvaujanti Interpolo veikloje ir tobulinimo
iniciatyvose, taip pat susiduria su minėtiems iššūkiais. Opi problema yra ir Interpolo vidinių struktūrų
veiklos reglamentavimas. Konkrečiai, tai apima institucijų veiklą, susijusią su ginčų tarp skirtingų
69
INTERPOL‘s Implementing rules for the rules on processing of information for the purposes of international police co-
operation, 2008. http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/constitution/rulesRPI/rulesRPI09.pdf .
70
INTERPOL media release.
 43

šalių narių sprendimu. Organizacijos priimtose taisyklėse nėra tinkamai ir pakankamai aiškiai
detalizuota šio proceso teisiniai pagrindai. Dėl šios spragos kyla ginčai tarp organizacijos narių, be to,
tai sudaro palankias sąlygas valstybėms pasinaudoti Interpolo resursais turint politinių, karinių,
religinių ar rasistinių motyvų.

3.4. Funkcijų dubliavimo įpatumai Interpole, Europole ir Eurojuste

Iki šiol magistriniame baigiamajame darbe siekiant atskleisti Interpolo veiklos tobulinimo
perspektyvų iššūkius, buvo aptarta Interpolo organizacijos prigimtis ir istorinės ištakos, aptarta
organizacijos struktūra, funkcijos. Analitinėje dalyje buvo nagrinėjamas Interpolo resursų ir veiklos
potencialas, siekta atkleisti globalias organizacijos veiklos perspektyvas. Pateikti pagrindiniai
techniniai ir teisiniai veiklos tobulinimo iššūkiai. Prie techninių iššūkių buvo išskirti tokie veiklos
problematikos aspektai, kaip atskirų valstybių skirtingos teisinės sistemos, policijos sistemų
infrastruktūros ir pareigūnų kompetencijos netolygumas. Vienas kertinių tyrimo aspektų, šiame darbe
priskiriamas teisiniams iššūkiams, yra Interpolo, kaip tarptautinės organizacijos, statuso ir tarptautinio
subjektiškumo teisinių pagrindų problematika.
Interpolas yra techninio pobūdžio organizacija. Tai patvirtina organizacijos formavimo istorinės
ištakos, jos tradicijos ir veiklos principai. Organizacija buvo sukurta policijos pareigūnų, ir sukurta
pirmiausia policijos pareigūnams. Tarptautinis policijos įstaigų bendradarbiavimas Interpole
suprantamas kaip greitas ir efektyvus kriminalinės informacijos ir geros praktikos keitimasis tarp
skirtingų šalių narių policijos ekspertų. Interpolo organizacija visą savo gyvavimo laiką kovoja už
politinės įtakos ir jos įtakojamo biurokratizmo minimizaciją savo veikloje. To pasėkoje, kuo mažiau
organizacija leidžiasi įtakojama politinių struktūrų, tuo mažesnę galią ji turi tarptautinėje arenoje.
Neturint realios politinės galios, Interpolo veiklos tobulinimo ir ateities funkcionavimo perspektyvos
yra pasmerktos ilgam ir varginančiam įgyvendinimo procesui. Šiandien kertinis Interpolo
organizacijos tikslas yra surasti tinkamą balansą tarp įgyjamos politinės galios, su savimi nešančios ir
politinę įtaką bei veiklą trikdančią biurokratiją, ir efektyvaus policijos įstaigų tarptautinio
bendradarbiavimo užtikrinimo. Minėtiems aspektams pagrįsti, toliau bus nagrinėjamos atskiri
tarptautinės teisės subjektai, kuriuos vienija bendras tikslas – kova su tarptautiniu nusikalstamumu ir
tarptautinio teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo tobulinimas. Nagrinėjamos organizacijos –
Tarptautinė Kriminalinės Policijos Organizacija – Interpolas; Europos Policijos Biuras – Europolas;
Europos teisminio bendradarbiavimo institucija – Eurojustas. Atskleidžiant šių organų statuso,
steigimo, veiklos ir kompetencijos skirtumus, siekiama parodyti skirtingą politinę galią ir biurokratijos
lygį turinčių tarptautinių institucijų pranašumus ir trūkumus.
 44

Vienas akivaizdžiausių nagrinėjamųjų institucijų skirtumų yra jų veiklos geografinės ribos.

Interpolas yra pasaulinio mąsto organizacija, vienijanti daug skirtingų teisinių sistemų ir socialinių
kultūrų atskirose valstybėse. Europolas ir Eurojustas yra regioninės, konkrečiau, Europos Sąjungos
institucijos. Interpolas savo veikloje pirmoje vietoje iškelia atskirų šalių suverenitetą. Tai ne kartą
įtvirtinta ir organizacijos statute. Vien tai kad Europolas ir Eurojustas yra įsteigtos pagal Europos
Sąjungos teisę ir veikia tik Europos Sąjungos viduje, suponuoja jų imperatyvias teises. Eurojustas yra
ir Europos Sąjungos Agentūra.
Šį imperatyvą atspindi ir institucijų steigiamieji dokumentai. Interpolas, neskaitant kitų jo
tarptautinio subjektiškumo teisinių pagrindų, neturi vieno svarbiausių, tai yra steigiamojo dokumento
tarptautinės sutarties pavidalu. Jo statutas neprivalo būti formaliai pripažintas ir perkeltas į nacionalinę
teisę. Europolas yra įkurtas tarptautinės konvencijos forma. Konvencija privalo būti ratifikuota
atitinkamo skaičiaus valstybių. Dar daugiau, jo steigimas buvo numatytas pamatinėje 1992 Mastrichto
sutartyje, kas leidžia Europolo steigimo šaltinius priskirti pirminės teisės aktams. Eurojustas yra
įkurtas Europos Sąjungos Tarybos sprendimu. Sprendimas yra adresuojamas Europos Sąjungos
valstybėms narėms. Jis privalomas visos apimties tiems, kam yra skirtas. Sprendimas veikia nepriėmus
nacionalinių teisės aktų dėl jo nuostatų įgyvendinimo (Abramavičius, Mickevičius, Švedas).
Interpolo statuto 2 straipsnis teigia:
Organizacijos tikslai yra:
(1) Užtikrinti ir skatinti plačiausią įmanomą abipusę pagalbą tarp visų kriminalinės policijos
institucijų skirtingų valstybių nacionalinių teisės aktų ribose ir remiantis “Visuotinės žmogaus teisių
deklaracijos” dvasia;
(2) Steigti ir vystyti visas institucijas kurios, tikėtina, jog efektyviai prisidės prie kriminalinių
nusikaltimų prevencijos.
Tokie organizacijos tikslai yra labai plataus pobūdžio, o aiškumo nebuvimas tikslų įgyvendinimo
procesą daro sudėtingą. Interpolo bendrosiose taisyklėse tiksliau aprašytos tik pačios veiklos
procedūros (pavyzdžiui, informacijos keitimosi, priėmimo, apdorojimo, sunaikinimo ir pan.). Europolo
ir Eurojusto steigiamuosiuose dokumentuose yra aiškiai įtvirtini jų tikslai ir uždaviniai. Europolo
konvencijos71 2 straipsnis ne tik įtvirtina institucijos tikslus bet ir numato konkrečias kovos su
tarptautiniu nusikalstamumu sritis: Europolo tikslas – valstybių narių bendradarbiavimo pagal
Europos Sąjungos sutarties K.1 straipsnio 9 dalį sistemoje šioje Konvencijoje nurodytomis
priemonėmis gerinti valstybių narių kompetentingų institucijų veiksmingumą ir bendradarbiavimą
užkertant kelią ir kovojant su terorizmu, neteisėta narkotikų apyvarta ir kitais sunkiais tarptautiniais
nusikaltimais.

71
Europolo Konvencija, 1995
 45

Eurojusto steigimo dokumente kompetencija dar labiau išplečiama. Tarybos sprendimo 4

straipsnis teigia:

Bendrajai Eurojusto kompetencijai priskiriama:

a) nusikaltimų rūšys ir teisės pažeidimai, kurie pagal 1995 m. liepos26 d. Europolo konvencijos
2 straipsnį visuomet priklauso Europolo kompetencijai;

b) šių rūšių nusikaltimai: kompiuteriniai nusikaltimai, sukčiavimas ir korupcija bei visos

baudžiamosios veikos, paveikiančios Europos bendrijos finansinius interesus, nusikalstamu būdu įgytų
lėšų plovimas, aplinkosauginiai nusikaltimai, dalyvavimas nusikalstamoje organizacijoje, kaip
apibrėžta 1998 m. gruodžio 21 d. Tarybos bendruosiuose veiksmuose 98/733/TVR prilyginantis
dalyvavimą nusikalstamoje organizacijoje Europos Sąjungos valstybėse narėse baudžiamajam
nusikaltimui (1);

c) kiti teisės pažeidimai, padaryti kartu su kitų rūšių nusikaltimais ir teisės pažeidimais,
nurodytais a ir b punktuose.

Tokius minėtų institucijų tikslų konkretumo ir kompetencijos skirtumus dalinai nulemia pačių
institucijų pobūdis. Interpolas ir Europolas savo veiklos pobūdžiu yra gana panašios: abi siekia
užtikrinti teisėsaugos institucijų tarptautinį bendradarbiavimą sudarydamos sąlygas saugiai
informacijos kaitai; sudaro galimybes kelti teisėsaugos pareigūnų kompetenciją; teikia operatyvinę
pagalbą. Pastaroji funkcija Europolo kompetencijoje yra šiek tiek gilesnė. Konvencijoje numatyta ne
tik pagalba teikiant prieigą prie turimų išteklių, bet ir tokios papildomos užduotys, kaip plėtoti
teisėsaugos institucijų tyrimo procedūrų specialią profesinę patirtį ir teikti patarimus tardymo
klausimais, teikti strateginę žvalgybos informaciją bei rengti bendras padėties vertinimo ataskaitas72.
Šiuo aspektu, Europolo veikla yra daug labiau susijusi su kasdiene operatyvine policijos pareigūnų
veikla, priešingai negu Interpolas, kurį nuo seno seka organizacijos operatyvinės veiklos mitai73. Dar
didesnius operatyvinius įgaliojimus turi Eurojustas. Tarybos sprendime yra įteisintos tokios institucijos
teisės kaip: teisė prašyti valstybių narių kompetentingų institucijų pradėti tyrimą ar patraukimą
baudžiamojon atsakomybėn dėl konkrečių veiksmų; koordinuoti atitinkamų valstybių narių
kompetentingų institucijų darbą; nustatyti sprendžiamos tiriamos bylos jurisdikciją (6 straipsnis).
Eurojustas glaudžiai dirba su kitomis agentūromis tokiais aspektais kaip ekstradicijų klausimais ar

72
Europolo Konvencija. 1995, 3 straipsnis
73
Nuo pat organizacijos „Interpol“ pavadinimo sukūrimo, žiniasklaidos filmų pramonės dėka, buvo kuriamas neteisingas
šios organizacijos veiklos įvaizdis, kurį Interpolas bando atstatyti iki šiol.
 46

įkalčių perdavimas tarp šalių narių, padeda paruošti dvišalius teisinio bendradarbiavimo sutarčių
projektus.
Toks nevienodas teisių ir pareigų pasiskirstymas sąlygoja ir skirtingą biurokratijos lygį
institucijose. Šiuo požiūriu labiausiai išsiskiria Europolas, kurio direktoriaus net ir mažiausi
administraciniai sprendimai turi būti patvirtinti visų 27 narių atstovaujamoje valdyboje. Taip pat,
Europolo ekspertai atskiruose valstybių centruose bendrauja su paprastais pareigūnais per savo
tarpininkus Hagoje, ko pasėkoje gaunamas biurokratinis sąstingis74. Siekiant skatinti efektyvesnį
Europolo darbą, buvo nuspręsta Europolą paversti Europos Sąjungos Agentūra75. Toks sprendimas
palengvins jos priimamų veiklos taisyklių keitimo procesą ir sumažins atitinkamas laiko sąnaudas76.
Europolas, savo organizaciniu statusu, bus sulygintas su Eurojustu, kuri nuo pradžių buvo
Europos Sąjungos Agentūra. Vienas esminių skirtumų bus tas, jog Europolo finansavimas nebebus
tarpvalstybinio pobūdžio. Lėšos bus skiriamos iš Europos Sąjungos biudžeto, o taip bus dar glaudžiau
įtvirtinama politinė ES Tarybos įtaka. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, kuri pakeis dabartinę Europos
Sąjungos steigimo sutartį, Europolas bus labiau įtakojamas ir Europos Parlamento (pavyzdžiui,
sutarties 88 straipsnis numato, jog Europolo struktūrą, kompetenciją ir užduotis nustatys Parlamentas
ir Taryba). Eurojusto agentūra, nors jos nagrinėjamų bylų skaičius nuolat auga, tokio biurokratinio
trukdžio nepatiria. Europolas ir Eurojustas yra reliatyviai jaunos organizacijos, dėl to jos tik pradeda
įgyti šalių narių pasitikėjimą (Europolas veikia nuo 1999 m., o Eurojustas nuo 2002 m.).
Taigi, Europolas ir Eurojustas tarptautinį teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą tobulinimą
grindžia savo statuso ir veiklos imperatyvu ir didesne operatyvine kompetencija, tuo tarpu Interpolas
narių pasitikėjimą turi dėl patirties, išskirtinių resursų ir mažesnio biurokratijos lygio savo veikloje.
Šių organizacijų veiklos efektyvumas matomas ir per tokius veiklų aspektus kaip asmenų
paieška. Šiam tikslui Europos Sąjungoje cirkuliuoja Europos Arešto Orderis (EAO), o Interpolas savo
pasauliniame tinkle naudoja Raudonąjį įspėjimą. Abu perspėja teisėsaugos institucijas kitose
valstybėse, jog kompetentinga teisminė institucija yra išdavusi leidimą suimti atitinkamą asmenį.
Tačiau, EAO yra išduodamas už konkrečias nusikalstamas veikas, be to valstybės narės pateikdamos ir
priimdamos EAO konkrečiai žino kas iš jų yra reikalaujama77. EAO yra teisiškai įpareigojantis
dokumentas. Iš kitos pusės, Interpolo Raudonasis įspėjimas gali būti išduotas už bet kurį nusikaltimą,
jei tik valstybei narei jis atrodo pakankamai reikšmingas. Gavusios tokį įspėjimą, kitos valstybės narės
gali pačios spręsti, kokią teisinę galią jam suteikti. Tačiau pats pranešimas su savimi neneša jokio
teisinio įsipareigojimo. Šiuo požiūriu EAO yra daug efektyvesnė asmenų paieškos priemonė. Tačiau

74
Goold, Benjamin. Development of the Organized Crime Threat Assessment (OCTA) and Internal Security Architecture
Study. Oxford, United Kingdom, 2009
75
Europos Sąjungos Tarybos sprendimas 2009/371/TVR „Dėl Europos policijos biuro (Europol) įsteigimo
76
Council Press Release, Brussels, 2008. http://europa.eu/rapid/pressReleasesAction.do?
reference=IP/08/610&format=HTML . Prisijungimo laikas: 2009-11-10
77
Tarybos Pagrindų Sprendimas „Dėl Europos Arešto Orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“. 2002/584/TVR.
 47

jos pagrindinis trūkumas yra jurisdikcija. EAO yra pripažįstamas tik Europos Sąjungoje, todėl jo
platinimas vyksta tik jos viduje. Pats faktas jog EAO neturi juridinės galios valstybėsė už Europos
Sąjungos ribų, nera pakankamas manyti, kad informacija apie Europolo kanalais ieškomus
nusikaltėlius nebūtų aktuali ir reikšminga ne ES narėms. Europolas koncentruojasi ties regionine
jurisdikcija, tuo tarpu Interpolas visuomet privalo atsižvelgti į platesnę, pasaulinę perspektyvą.
Apibendrinant, nagrinėjamose institucijose yra matoma priklausomybė tarp organų jurisdikcijos,
statuso bei kompetencijos ir jų galių, biurokratijos lygio bei politinės įtakos. Eurojust yra mažiausia
insituticija savo narių skaičiumi (jį sudaro tik po vieną nacionalinį narį, kuris dažnai yra prokuroras,
teisėjas ar kitas atitinkamos kompetencijos policijos pareigūnas78), veikia tik Europos Sąjungoje, turi
didžiausią kompetenciją nusikaltimų tytimų srityje. Toks jos pobūdis rodo agentūros pripažinimą tarp
valstybių narių, kurios efektyviai dalyvauja agentūros iniciatyvose ir tyrimuose. Europolo jurisdikcija
yra tokia pati kaip Eurojusto, tačiau jis turi daug mažesnę kompetenciją ir pripažinimą tarp atskirų
valstybių narių. Europolo funkcijos yra labai panašios į Interpolo, tiesiog jos įgyvendinamos
regioniniame lygyje. Europolo kompetencija yra šiek tiek gilesnė dirbant su operatyvinio pobūdžio
informaciją ir teikiant įvairais kriminalines analizes ir mokymus. Didelis biuro trūkumas yra
sudėtingas ir nepaslankus jo biurokratinis aparatas bei regioninė veiklos koncentracija. Interpolas yra
savo jurisdikcija yra plačiausiais pasaulyje, turintis tinkamą biurokratinį aparatą, mažą politinę įtaką.
Organizacija įgalina greitą, efektyvų ir neformalų policijos ekspertų bendradarbiavimą. Tačiau didelė
dalis organizacijos veiklos yra paremta narių geranoriškumu. Nėra imperatyvo, kuris įpareigotų šalis
nares daug sparčiau siekti tarptautinio bendradarbiavimo tobulinimo.

IŠVADOS

Tarptautinė Kriminalinės Policijos Organizacija – Interpolas nuo savo gyvavimo pradžios buvo
techninio pobūdžio organizacija, kuri pirmiausia buvo orientuota į kasdienio policijos ekspertų darbo
našumą, bei greitą tarpusavio kriminalinės informacijos kaitą. Interpolas turi didžiausius pasaulyje
techninius ir technologinius resursus ir galimybes šiam bendradarbiavimui užtikrinti. Tai yra
seniausia, globali ir didžiausią patirtį savo veikloje turinti organizacija pasaulyje. Toks statusas yra
grindžiamas didžiausiais disponuojamais kriminalinės informacijos resursais, neformalia atskirų
78
Europos Sąjungos Tarybos sprendimas „įkuriantis Eurojustą siekiant sustiprinti kovą su sunkiais nusikaltimas“.
2202/187/TVR
 48

organizacijos narių bendradarbiavimo aplinka, tikslingomis organizacijos iniciatyvomis ir mokymais,

bei orientacija į globaliąją kovos su tarptautiniu nusikalstamumu perspektyvą.
Siekdama užtikrinti efektyvų tarptautinį policijos įstaigų bendradarbiavimą, organizacija
susiduria su įvairiais iššūkiais. Išskiriami teisiniai ir techniniai organizacijos veiklos tobulinimo
iššūkiai. Kertinis teisinis iššūkis sėkmingai tolimesnei organizacijos veiklai yra jos tarptautinio
subjektiškumo teisinių pagrindų problematika. Interpolas turi daugumą tarptautinėms organizacijoms
deramų tarptautinio subjektiškumo teisinių pagrindų. Jos statusas yra pripažintas tarptautiniuose
susitarimuose su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Organizacija turi savo statutą ir veiklos
taisykles, taip pat kiekvienos tarptautinės organizacijos veiklai būtinas privilegijas ir imunitetus.
Interpolo vaidmuo yra nustatytas daugelyje kovai prieš tarptautinį nusikalstamumą skirtų tarptautinių
konvencijų. Organizacijos pagrindiniu trūkumu laikomas jos formalaus pripažinimo nebuvimas. Toks
pripažinimas yra išreiškiamas tarptautine sutartimi. Šis steigimasis dokumentas sustiprintų
organizacijos statusą ir galią tarptautinėje arenoje. Tokio pobūdžio teisės aktas įtvirtina įvairias šalių
narių teises ir pareigas, kas, Interpolo veikloje, suteiktų palankias galimybes plėsti, skatinti ir tobulinti
tarptautinį teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą. Tokios sutarties priėmimas įtakotų didesnę
politinę įtaką organizacijai, kas sąlygotų sudėtingesnį jos biurokratinį mechanizmą. Toks veiklos
pobūdis prieštarautų Interpolo, kaip techninės prigimties organizacijos, veiklos principams ir
tradicijoms. Be to, tokio dokumento priėmimas yra sąlygojamas įvairių praktinių trukdžių. Vien dėl
organizacijos globalaus pobūdžio narystės, iškyla tokie keblumai kaip sutarimas dėl vieningo teksto ar
dokumento ratifikavimas protingo laikotarpio rėmuose.
Interpolo veiklos tobulinimo techniniai iššūkiai yra suprantami kaip skirtinguose regionuose
esančios nepalankios sąlygos tarptautiniam teisėsaugos įstaigų bendradarbiavimui, kas apima tiek
technologinius tiek socialinius problemų aspektus, taip pat pačių Interpolo duomenų bazių,
informacijos sklaidos ir integracijos problemos, bei vidinių organizacijos institucijų veiklos
problematika.
Biurokratinės autonomijos ir politinės įtakos svarba tarptautiniam teisėsaugos institucijų
bendradarbiavimui yra matoma analizuojant panašaus pobūdžio, tačiau skirtingų statusų ir
kompetencijos tarptautinius organus bei jų funkcijų dubliavimo įpatumus. Pastebima tarptautinių
organizacijų teisinio statuso, kompetencijos, mąsto įtaka jų veikos efektyvumui. Formalios ir
imperatyvaus pobūdžio tarptautinės sutartys, sukeliančios konkrečias teises ir pareigas, užtikrintina
institucijų veiklos įgyvendinimo efektyvumą. Tačiau toks veiklos formalizavimas sąlygoja
bereikalingą perteklinę biurokratiją ir politinę institucijos priklausomybę. Be to, tokių sutarčių
pripažinimas dažnai sąlygoja papildomus įsipareigojimus ir finansines išlaidas valstybėms narėms.
Mažesnę jurisdikciją turinčios institucijos, dažnai turi didesnę imperatyviąją galią ir kompetenciją,
kurią gali tikslingiau panaudoti savo veikoje, šiuo atveju, tobulinant ir skatinant tarptautinį teisėsaugos
 49

institucijų bendradarbiavimą. Atitinkamai, tokios politinės galios įgijimas ir pripažinimas, sąlygoja

politinę įtaką institucijų veiklai, ko pasėkoje atsiranda ir papildomi biurokratiniai trukdžiai. Europos
Sąjungos kontekste, tai matoma Europolo ir Eurojusto agentūros veikloje. Tolimesnė šių tarptautinių
teisėsaugos bednradarbiavmo organų veiklos perspektyva yra siejama ir su Lisabonos sutarties
įsigaliojimu, kuri, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo prizmėje, suteiks dar didesnę teisėsaugos
bendradarbiavimo institucijų priklausomybę nuo pagrindinių ES institucijų, kaip Europos Parlamentas
ir Europos Taryba. Svarbu paminėti ir tai, jog šios teisėsaugos bendradarbiavimo institucijos yra
pakankamai jaunos, dar tik siekiančios užsitikrinti atskirų šalių pasitikėjimą ir efektyvų
bendradarbiavimo lygį. Interpolo organizacijos padėtis yra priešinga. Organizacija skatina ir tobulina
tarptautinį bendradarbiavimą ne per imperatyvias konvencijos normas, o naudodamasi savo patirtimi,
pripažinimu tarp teisėsaugos institucijų, biurokratijos minimizavimu bei neformalia skirtingų šalių
ekspertų bendravimo aplinka.
Interpolo organizacijos veikloje tobulinant tarptautinį policijos įstaigų bendradarbiavimą išlieka
klausimas, ar tokio mąsto tarptautinėje organizacijoje veiklos tobulinimas turėtų būti paliktas
savalaikiam progresui, ar paremtas konvencijos įsipareigojimais?
Efektingai Interpolo veiklai trukdo organizacijos narių teisių ir pareigų formalizavimo trūkumas,
skirtingas narių šalių teisinių sistemų ir kultūrų išsivystymo lygis. Veiklos formalizavimas turi būti
įgyvendintas atsižvelgiant į imperatyvumo, aiškumo ir konkretumo aspektus. Įtvirtinus imperatyvaus
pobūdžio įpareigojimus, šalys narės atsakingiau koncentruos savo pastangas į efektingo tarpusavio
bendradarbiavimo užtikrinimą, nes bus jaučiamas didesnis spaudimas iš nacionalinių vyriausybinių
institucijų. Tarptautinės sutarties pasirašymas sąlygotų ir papildomus finansinius šalių narių
įsipareigojimus, kurie gali būti panaudojami mažiau pažengusių Interpolo narių teisinių sistemų
vystymui ir policijos įstaigų tarptautinio bendradarbiavimo kultūros skatinimui. Šioms šalims turi būti
numatytos išimtys dėl konkrečių įsipareigojimų, bei sudaromos galimybės reikalavimų įvykdymo
užtikrinimui. Organizacijos teisių ir pareigų įtvirtinimas tarptautiniu sutartiniu pagrindu Interpolui
duotų pripažinimą pasaulinėje arenoje, kuris yra būtinas jos visavertei veiklai vykdyti. Nors apie
konvencijos pasirašymą greitu laiku kalbėti dar ankstoka, Interpolo organizacija turi imtis visų
įmanomų parengiamųjų žingsnių šio tikslo įgyvendinimui.
Interpolo pagrindiniai veiklos pranašumai yra didžiuliai disponuojami informaciniai bei
technologiniai resursai ir palanki aplinka policijos ekspertų tarptautiniam bendradarbiavimui. Šias savo
savybes organizacija privalo išlaikyti ir toliau, nuolat didėjant politinei įtakai tiek iš kitų svarių
tarptautinių subjektų tiek ir iš pačių Interpolo narių. Šis iššūkis bus ypatingai svarbus priėmus
organizacijos konvenciją, kuomet darbas su politinio pobūdžio institucijomis bus neišvengiamas.
Sprendimai dėl organizacijos veiklos turi išlikti policijos atstovų rankose. Šią kompetenciją perdavus
valdininkams, veikla tampa daug platesnio strateginio pobūdžio, neteikia operatyvinės naudos, kuri yra
 50

būtina kasdieniniame kriminalinės policijos pareigūnų darbe. Svarbu ir toliau siekti biurokratijos
minimizavimo, kuri neišvengiamai padidės po tarptautinės sutarties sudarymo. Interpolą formaliai
pripažinus tarptautine organizacija, turinčia atitinkamas teises ir saistančius įsipareigojimus, jos veikla
privalo tapti labiau atvira ir skaidria. Nors tai yra sudėtinga pasiekti, turint omenyje specifinę
organizacijos paskirtį, jos pripažinimas visuomenėje yra vienas kertinių šios tarptautinės organizacijos
funkcionavimo aspektų.
Įvertinus Interpolo veiklos iššūkius ir trukdžius, organizacijos tolimesnė veikla turi būti siejama
su jos veiklos formalizavimu bei teisių ir pareigų įtvirtinimu tarptautinėje sutartyje. Siekiant šio tikslo,
Interpolas privalo stengtis išlaikyti nesudėtingą biurokratinį aparatą bei greitą ir lankstų šalių narių
policijos ekspertų bendravimą - atributus, kurie įgalino ją tapti savo srities lyderiu pasaulyje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

I. Norminė literatūra:

1. 1995 m. liepos 15d. Konvencija dėl Europos policijos biuro (Europol) įsteigimo, Briuselis,
1995
 51

2. Europos Sąjungos Tarybos Pagrindų Sprendimas „Dėl Europos Arešto Orderio ir perdavimo
tarp valstybių narių tvarkos“. 2002/584/TVR. Briuselis, 2002
3. Europos Sąjungos Tarybos sprendimas „įkuriantis Eurojustą siekiant sustiprinti kovą su
sunkiais nusikaltimas“. 2002/187/TVR. Briuselis, 2002
4. Europos Sąjungos Tarybos sprendimas 2009/371/TVR „Dėl Europos policijos biuro (Europol)
įsteigimo. Briuselis, 2009
5. Jungtinių Tautų Saugumo komiteto rezoliucija 1617(2005) //
http://daccessdds.un.org/doc/UNDOC/GEN/N05/446/60/PDF/N0544660.pdf?OpenElement .
6. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007m. rugpjūčio 3d. įsakymas Nr. 5-V-522 “Dėl
Lietuvos Kriminalinės policijos biuro nuostatų ir struktūros schemos patvirtinimo”// Valstybės
žinios, 2007, Nr. 88-3521
7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 30d. Nutarimas Nr. 1521 „ Dėl Interpolo
Lietuvos nacionalinio biuro“// Valstybės žinios, 1999, Nr. 1-11
8. Tarptautinis Teisingumo Tesimo 1949 balandžio 11 d. konsultacinė išvada dėl žalos atlyginimo
Jungtinių Tautų tarnyboje // http://www.icj-cij.org/docket/files/4/1837.pdf . Haga, 1949

II. Specialioji literatūra:

1. Abramavičius A., Mickevičius D., Švedas G. Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimas
Lietuvos baudžiamojoje teisėje. Vilnius, 2005
2. Anderson, Malcolm. “Policing the World” – Interpol and the Politics of International Police
Cooperation”. Oxford Clarendon Press. - New York, 1989
3. Andrejevas V., Gražulienė R. Policijos bendravimas su žiniasklaida. - Vilnius, 2003
4. Bennett, A. LeRoy. International organizations: principles and issues – 6th e. 1995
5. Čiočys, P. A. Tarptautinė Humanitarinė Teisė. - Vilnius, 2004
6. Deflem, Mathieu. “Bureaucratization and Social Control: Historical Foundations of
International Policing.” Law & Society Review, 2000
7. Eurojust Annual Report 2008, 2009
8. European parliament directorate general internal policies of the union. Development of
organized crime threat assessment (OCTA) and internal security architecture study. PE
410.682. 2009
9. Europol Annual Report 2007. The Netherlands, 2008
10. Greene, Jack R. “The encyclopedia of police science”. - New York, 2007
11. ICPO-INTERPOL 37TH European Regional Conference. European business plan 2008-2010.
Ref: 37th ERC/2008/EBP. - Vilnius, 2008
 52

12. ICPO-INTERPOL 37TH European Regional Conference. Exchange of good practice in Europe.
Intermediate report. Ref: ERC/37/2008. - Vilnius, 2008
13. ICPO-INTERPOL Annual Report 2007. France, 2008
14. ICPO-INTERPOL Annual Report 2008. France, 2009
15. ICPO-INTERPOL FACT SHEETS. France, 2008
16. Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdyba, tarnybinės komandiruotės
Marakeše (Marokas) ataskaita, Nr., 38-SD-6/24076/12/2007, 2007
17. Liubertas P., Mačinskas Č. Lietuvos policija atkūrus nepriklausomybę (1990 – 1996). - Vilnius,
2004
18. Morgenstrern F. Legal problems or international organizations. University of Cambridge
research for international law, 1986
19. Tidikis, Rimantas. Magistrų baigiamųjų darbų rengimas ir gynimas: metodiniai nurodymai.
Vilnius, 2003
20. Žalimas D., Žaltauskaitė-Žalimienė S., Petrauskas Z., Saladžius J. Tarptautinės organizacijos.
Vilnius: Justicija, 2001
21. Овчинский B.C. Интерпол в вапросах и ответах. - Санкт-Петербург, 2008
22. Овчинский B.C. Интерпол против терроризма: Сборник международных документах.
- Санкт-Петербург, 2008

III. Elektroniniai šaltiniai:

1. Agreement between ICPO-Interpol and the Government of The French Republic Regarding Interpol’s
headquarters in France.
http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/constitution/hqagreement/AccordSiegeRe
vise2008.pdf. Prisijungimo laikas: 2009-10-01
2. ICPO-Interpol Agreements with International organizations //
http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/cooperation/AgrList.asp
3. ICPO-Interpol Constitution and General Regulations.1956 //
http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/constitution/constitutionGenReg/constituti
on.asp
4. ICPO-Interpol General Assembly Resolution No AGN/20/ RES/11. Lisbon, 1951 //
http://www.interpol.int/Public/ICPO/GeneralAssembly/AGN20/Resolutions/AGN20RES11.as
p
 53

5. ICPO-Interpol General Assembly Resolution No AGN/53/RES/7. Luxemburg, 1984 //

http://www.interpol.int/Public/ICPO/GeneralAssembly/AGN53/Resolutions/AGN53RES7.asp
6. ICPO-Interpol General Assembly Resolution No AGN/63/RES/9. Rome, 1994 //
http://www.interpol.int/Public/ICPO/GeneralAssembly/AGN63/Resolutions/AGN63RES9.asp
7. ICPO-Interpol General Secretariat. Implementing rules for the Rules on the processing of
information for the purposes of international police co-operation. Morocco, 2007 //
http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/constitution/rulesRPI/rulesRPI09.pdf
8. ICPO-Interpol Rules on the control of information and access to Interpol’s files. Cancun,
2004 // http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/constitution/control/Default.asp
9. ICPO-Interpol Rules on the processing of information for the purposes of international police
co-operation. Spain, 2003 //
http://www.interpol.int/Public/ICPO/LegalMaterials/constitution/info/default.asp

Akstinas E. Tarptautinės Kriminalinės Policijos Organizacijos (Interpol) funkcionavimo ir

veiklos tobulinimo perspektyvos reaguojant į naujus iššūkius ir grėsmes tarptautiniam saugumui /
Tarptautinės teisės magistro baigiamasis darbas. Vadovas lekt. D. Grubliauskas. – Vilnius: Mykolo
Romerio universitetas, Teisės fakultetas, 2009. – 57 p.

ANOTACIJA

Magistro baigiamajame darbe išanalizuota ir įvertinta Tarptautinės Kriminalinės Policijos

Organizacijos – Interpolo pagrindiniai veiklos iššūkiai ir funkcionavimo perspektyvos ateityje.
 54

Pirmojoje magistrinio darbo dalyje teoriniu aspektu tiriamos organizacijos istorinės ištakos,
atskleidžiamos principų, tradicijų ir kultūros formavimosi aplinkybės, Interpolo struktūra, institucijos,
jų kompetencija ir funkcijos. Antrojoje dalyje pateikiama magistrinio darbo metodologija, aptariami
tyrimo šaltiniai bei darbe naudojami teoriniai ir empiriniai metodai. Trečiojoje magistrinio darbo
dalyje atskleidžiamas Interpolo veiklos efektyvumas ir funkcionavimo perspektyvos ateityje.
Analizuojami ir vertinami pagrindiniai organizacijos veiklos teisiniai ir techniniai iššūkiai, panašaus
pobūdžio institucijų pranašumai ir trūkumai užtikrinant efektyvų tarptautinį policijų įstaigų
bendradarbiavimą.

Pagrindiniai žodžiai: tarptautinė organizacija, kriminalinė policija, tarptautinis

bendradarbiavimas, tarptautinis saugumas.

Akstinas E. Challenges to operating perspectives of International Criminal Police Organization

(Interpol) in response to threats to international security / Master’s Thesis in International Law.
Supervisor lec. D. Grebliauskas. – Vilnius: Faculty of Law, Mykolas Romeris University, 2009. - 57 p.

ANNOTATION

The master’s thesis analyzes main operational challenges and functional perspectives or
International Criminal Police Organization – Interpol in the future. The first part of the thesis analyzes
the historical periods and there circumstances, which made a significant influence to the organizations
 55

foundation, principles and culture, as well as the structure, institutions and functions of the
organization. The second part of the thesis describes the used methodology, sources of the work and
theoretical and empirical methods used in the work. The third part of the research analyses and
assesses the efficiency of Interpol’s activities, main programs and initiatives. Then it goes to asses the
legal and technical challenges the organizations currently faces and analyzes the possible causes of
them. The research concluded with analyzing the pros and cons of similar institutions that are engaged
in facilitating efficient international co-operation between foreign police institutions.

Key Words: Interpol, international organization, criminal police, international co-operation,

international security.

PRIEDAS NR.1
 56

16000

14000 +67
%

12000

10000

8000

+141 2003
6000 % 2008
+126
%
4000

2000

0
Išduoti orderiai Išduoti įspėjimai Areštai

Šaltinis: Interpol Annual Report 2008

1 pav. Interpolo sistemos “I-24/7” našumas

1200000
1.102.071

1000000

800000
704.345

Paieškos
600000
Nustatymai
450.384

400000

200000 117.473
107.215
49.902 54.620
12.243
0
2001 2005 2006 2007

Šaltinis: Interpol Annual Report 2008

2 pav. Paieškos ir sėkmingi nustatymai

PRIEDAS NR. 2
 57

NESTRUKTŪRIZUOTO INTERVIU VILNIAUS NACIONALINIAME BIURE (NCB)

KLAUSIMYNAS

• Pagrindinės techninės kliūtys Lietuvos pareigūnams efektyviai naudotis Interpolo resursais

• Pagrindinės kliūtys bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis

• Kazusai iškylantys tarp atskirų NCB

• Tarptautinės ir nacionalinės teisės kolizijos

• Konkrečių bylos ir probleminiai įvykiai