Vanda Markovska

Graik mitai
Mitai

Vert
Vytautas Martiius
Skaitmeninta i knygos:
Vanda Markovska. Graik mitai. Vilnius: Vaga, 1971.
ISBN 978-5-430-05946-0

Krinys suskaitmenintas vykdant ES struktrini fond

remiam projekt Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro
(58 kl.) mokini esmini kompetencij ugdymas, 2012
http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/

TURINYS
DIEV KILM . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
PROMETJAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
DEUKALIONAS IR PIRA . . . . . . . . . . .
DEMETRA IR KORA. . . . . . . . . . . . . . .
FAETONAS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
MELEAGRAS IR ATALANT . . . . . . . .
Atalant ir Hipomenas. . . . . . . . . . .
PERSJAS IR ANDROMEDA. . . . . . . .
SIZIFAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
BELEROFONTAS. . . . . . . . . . . . . . . . .
HERAKLIS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
ALKESTID . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
ARGONAUT YGIS. . . . . . . . . . . . . .
DEDALAS IR IKARAS. . . . . . . . . . . . . .
TESJAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
TANTALAS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
SLIBINO NUODAI. . . . . . . . . . . . . . . .
Europa. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Tb slibinas. . . . . . . . . . . . . . . . . .
Semel ir Dionisas. . . . . . . . . . . . . .
Dionisas baudia Agav ir Pentj. .

.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

. 4
30
39
48
57
67
79
83
98
103
118
182
187
228
233
264
268
268
269
272
275

Akteonas . . . . . . . . . . .
Antiop ir Dirk. . . . . .
Niob. . . . . . . . . . . . . .
Edipas . . . . . . . . . . . . .
Septyni prie Tbus. . .
Antigon . . . . . . . . . . .
Tb sugriovimas . . . .
KARALIUS MIDAS. . . . . .
ORFJAS IR EURIDIK. .

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

.
.
.
.
.
.
.
.
.

285
287
292
302
313
320
323
325
329

DIEV KILM
I pradi tebuvo chaosas, ir i jo kilo visokia
gyvyb.
Pirma beribj bty radosi Gaja Motina em.
Bet ji buvo dyka ir nebyli, joks balsas netrikd jos
neaprpiam plot aminos tylos. Nuo ems gelmi atsiskyr nirusis Tartaras, bedugnis tamsos
kratas.
Paskui em sukr ydrj Uran (Dang) ir
galingj Pont (Jr).
I Gajos ir Ponto kilo vairios jr dievybs, kuri
pats maloniausias buvo Nerjas. Jisai turjo penkiasdeimt grauoli dukr nereidi, kurios, takydamosi aliose bangose, jros platybes pripild
lengvabdiko juoko. Gajos ir Ponto snus Taumantas dav gyvyb grauolei vaivorykts deivei Iridei, vilkiniai daugiaspalv drabu, taiau sukr
ir lykisias harpijas pusiau pauktes, pusiau
moteris. Kiti Gajos ir Ponto palikuonys pasaulyje
priveis visoki pabais, i kuri siaubingiausios
buvo grajos ir gorgons.
4

Turinys

Pirmoji Gajos ir ydrojo Urano karta buvo trys

milinai imtarankiai, vardu Kotas, Briarjas ir
Gigis. Jiems gimus, pasaul itiko ems drebjimai, baisios audros ir potvyniai.
Isigands savo sn neapsakomos galios, Uranas ryosi nutrenkti juos Tartaro gelmes, kad nepavert pasaulio valdios.
Nulido Motina em, kartai myljusi savo vaikus, taiau nedrso prietarauti vyro valiai.
Po ami pasaul ivydo antroji Gajos ir Urano
karta trys apvaliaakiai kiklopai, kurie buvo labai
tvirto sudjimo, o j balsai primin griaustin. Tai
buvo Brontis (Perknas), Steropas (aibas) ir Argas
(Spindintis). Bet ir jie susilauk lidno savo broli
likimo. Skradiai pasaulio prarajos jie nugarmjo
Poemio karalysts gelmes, kur dusliai staug imtarankiai.
Treioji Urano karta i ems si buvo titanai. Tai bta teising pasaulio valdov. J ididios
galvos siek kaln virnes, o akys svaid aibus.
Titan buvo ei: Okeanas, Kojas, Krejas, Hiperionas, Japetas ir Kronas. eios buvo ir titanids: Tja,
Rja, Temid, Mnemosin, Feb ir Tetija.
I jr dievybi Okeano ir Tetijos kilo nimfos okeanids, kuri buvo trys tkstaniai, i Hiperiono ir
5

Turinys

Tjos skaistusis sauls dievas Helijas, sidabrin

mnulio deiv Selen ir aura rausvapirt Eos.
Nauja gyvyb dabar pradjo rastis emje. Lig tol
plika ir ideginta Gajos pluta, vir kurios drieksi
vien rko tumulai, ir tvyrojo amina tamsa, dabar
nuvito nuo sauls spinduli, sualiavo joje laukai,
suo girios, praydo lankose kvapns iedai. ali
mik tankynse prisiveis vri visoki, aukto
dangaus ydrynje suskambo pauki balsai. Tuo
metu atsirado ir pirmieji mons.
Pats imintingasis i titan buvo jaunylis Kronas
(Laikas), kur Gaja labiausiai myljo. Ji danai sksdavosi snui dl Urano iaurumo jis pats savo vaikus pasmerks aminai tamsai. Motinos leidiamas,
Kronas ne kart priddavo aus prie ems ir klausydavos dusli smgi ir dejoni, sklindani i gilumos. Tai imtarankiai ir kiklopai tuiai lig krauj
galuodavos, stengdamiesi iversti Tartaro vartus.
Kai Kronas suaugo jaunikait, ryosi ipildyti
Gajos vali, atkeryti u broli kanias ir ivaduoti
juos i nuomaus tvo valdios.
Vien kart Kronas slinko Urano kambar, kai
tas miegojo, ir patrauk jam su atriu pjautuvu, o
paskui nusvied emyn i dangaus auktybi. Dar
neseniai toks galingas dangaus valdovas devynias
6

Turinys

dienas ir naktis krito em, o i ten dar devynias

dienas ir naktis lk niriojo Tartaro gelmes.
Nugaljs tv ir ums jo sost, Kronas imtarankiams ir kiklopams atvr Poemio vartus, o paskui, titan pritariamas, patsai m valdyti pasaul.
Jo mona tapo viena i titanidi Rja. Po rsi
Urano laik emje stojo ramyb ir laim. velni ir
dosni Motina Gaja neyktjo savo vaisi dievams ir
monms, gyvenantiems pagal aminus jos dsnius.
Pasauliui prasidjo aukso amius, kuriame nebuvo
varg nei kar, kani nei nusikaltim.
Taiau Krono kakt neretai temd nirus rpestis. Mat, emyn garmdamas, Uranas baisiu prakeikimu prakeik savo sn:
Nedkingasai, u savo nusikaltim susilauksi
tokios pat lemties.
Kad tvo prakeiksmas isipildyti negalt, Kronas m ryti k tik gimusius savo vaikus. O vyresniuosius brolius, imtarankius ir kiklopus, kuriems
ne taip seniai buvo atvrs Tartaro vartus, dabar
vl nugrdo pragaro bedugn, bktaudamas dl
savo viepatavimo.
Nelaiminga jo mona Rja tuiai maldavo pasigailti savo vaik valdia ir baim prarasti j
7

Turinys

Krono ird pavert akmeniu, kurio nejaudino nei

aaros, nei praymai.
Poseidonas ir Hadas du Rjos sns kaip
kokioj prarajoj jau dingo Krono gerklje. Toks pat
likimas itiko ir tris dukteris deives Demetr, Her
ir Hestij.
Laukdamasi eto vaiko, Rja pasiryo tbt j
igelbti.
Patarta motinos Gajos, ji susuko drob akmen ir
dav praryti Kronui, sakydama, kad tai naujagimis
snus. N netardamas klastos, Kronas prarijo t
akmen. Tuomet Rja pasislp Kretos saloje, ir ten
kaln urve pasaul ivydo neregtai dailus kdikis,
bsimasis diev ir moni tvas Dzeusas. Palikdama
t laimingj sal, maj dievait ji dav globoti
kaln nimfoms.
Vaikas uaugo girios tankmje, kur lopys jam
buvo rudos samanos ir veli ol. Maloningoji oka
Amaltja maitino j savo pienu, aukso bits ne kvapniojo medaus, laukiniai vrys glaustsi prie koj,
mediai tyliai lamjo prie mieg, laukymje dailiai
oko ir dainavo nimfos. Devyni Rjos yniai kuretai oko karo ok ir trank kalavijais skydus, kad
kdikio riksmo neigirst iaurusis Kronas.
8

Turinys

Dzeusas labai pamilo savo maitintoj ok Amaltj, todl, vienkart nusilauus med jai rag,
nusprend ypatingu bdu atlyginti t nuoskaud.
Nulaut rag jis pripild kvepianio medaus ir vaisi, kurie niekuomet nesibaigdavo. Nuo tol Amaltjos ragas ir vadinamas gausybs ragu.
Suaugs nemogikos jgos jaunikait, Dzeusas
ryosi grumtis su tvu dl pasaulio valdios. Taiau
jis inojo, kad pats vienas nestengs atlikti tokio
didelio ygio. Todl ir patar savo motinai Rjai
per puot duoti Kronui vaist, kad j pykinti imt.
Patarimo bta nuostabaus. Kai tik Kronas igr
tuos vaistus, bemat j skausmai surm ir turjo
iriaugti visus prarytus vaikus.
Graus jaun deivi ir diev brys stojo alip
savo igelbtojo Dzeuso. Tuo pat metu Dzeusui pasisek i Tartaro ivaduoti imtarankius ir kiklopus,
kurie irgi stojo kovon su savo engju Kronu.
Su senuoju dievu jo didesn dalis titan ir titanidi, kuri galia taip pat nemaa buvo. Mio lauku
virto Tesalija. ionai, Otrijo kalno virnje, stovjo Krono pajgos, o Dzeuso briai buvo susirink
Olimpo laituose.
Uvir baisi diev kova. Tvirta savo kaire ranka
Dzeusas laik milinik skyd egid, kaln aras
9

Turinys

neiojo jam liepsningus perknus, kuriuos Poemio

kalvje kal ivaduotojui dkingi kiklopai. Tai buvo
baisus ginklas, kuriuo Dzeusas guld titan eiles,
akindamas juos aibais ir degindamas griaustiniais.
Deimt met tssi tasai karas, vadinamas titanomachija. Griaudjo kalnai nuo krintani prarajas uol ir akmen, kuriuos svaid imtarankiai. I
pamat drebjo em po galingais titanais, siaubo
pagautas, virpjo dangus, matydamas milin grumtynes. mons, ligi tol tokie laimingi, imir i baims, regdami praami kov. Juos gailestingai
priglaud Gaja, kurios gelmse jie ir gyveno kaip
gerieji demonai.
Gal gale Kronas ir titanai pralaimjo ir nugaltoj buvo nutrenkti Poem. imtarankiai dabar
stojo sergti kalinamos diev gimins.
Taigi kronidai su Dzeusu prieakyje tapo pasaulio viepaiais ir pasidalijo valdi. Dzeusas pam
valdyti dang, savo broliui Poseidonui atidav jr,
o Hadui Poemio karalyst. em sutar visi drauge
valdyti.
Poseidonas pam u mon Nerjo dukter
Amfitrit ir su ja karaliavo puikiuose jros dugno
rmuose. Jis buvo mus dievas ir lengvai pykio
pagaunamas. Tuomet vargas jreiviams, uklup10

Turinys

tiems jroje. Lkdamas su veimu, kur pakinkyti

laukiniai irgai isidraikiusiais kariais, Poseidonas
kaip vzd mosuodavo savo didiul triak ir dauydavo su juo povandenines uolas. I jros dugno
kildavo dkusios bangos ir dusliai riaumodavo, tarytum pritardamos savo valdovo pykiui.
Tuomet netgi mona Amfitrit negaldavo jo
nuraminti. Todl jroj deiv tesirodydavo giedri
dien, o alios bangos, velnios ir ramios, tyliai
driekdavosi jos kelyje. Baukiosios sidabravyns
nereids, raitos ant Poseidono sn triton, nutrktgalvikai lenktyniaudavo ir kaip vaikai aisdavo su
linksmaisiais delfinais.
Kitas Dzeuso brolis, nirusis Hadas, vos tik gavs
savo siaubingj karalyst, sandariai utrenk jos
vartus ir i ten nenorom dang atvykdavo.
Tik neaiks gandai apie t eli viepatyst
sklido tarp mirtingj, o ir dievai be didelio noro
prisimindavo jos tamsij praraj.
Apie j daug bt galjs papasakot Dzeuso ir
titanids Majos snus sparnuotkojis Hermis, kuris,
kaip diev pasiuntinys, Hado teism lyddavo mirusi moni elius. Tartaro valdovas ten sdjo su
trimis rsiais teisjais: Minu, Radamantu ir Ajaksu.
Poemyje tekjo nirioji Stikso up, kuri devynis kar11

Turinys

tus juos vis Tartar. j plauk aiman up Kocitas. ionai dvasios jau laukdavo senasis Hado tarnas, kljas Charontas, kuris el u vien obol1
paimdavo savo valt ir perplukdydavo per Stiks
ir pelkt eer kani ups Acheronto uutek.
Tenai laukdavo Poemio sargas trigalvis uo Cerberis, kuris atgalios neileisdavo n vienos dvasios.
Sulig teisj duotu enklu teisieji traukdavo
dein, i kur jo takas usimirimo up Let. Atsigr ios ups vandens, jie pamirdavo visas emje
patirtas kanias ir diaugsmus, o paskui gaudavosi
Eliziejaus laukus, palaimintj dvasi buvein viesiausioje Poemio karalysts vietoje.
Drsuoliai, kuri sin buvo sutepta krauju,
negaudavo palaimintj dvasi ramybs ir klaidiodavo kaip eliai po tamsiausias Tartaro sferos lankas, nustas ydiniais asfodelais.
Tuo metu nusikaltliai turdavo sukti kair,
baisiausi Hado karalysts dal, tikrj Tartar, kur
j laukdavo pragaro pabaisos, kerto deivs, iauriosios erinijos arba rsi teisj skirtos bausms.
ionai tekjo ugnies up Piriflegetontas, kur
sruvo ne vanduo, o raudona liepsna.
1Smulki

moneta senovs Graikijoje.

12

Turinys

Tolumoj dunksojo didiuliai geleiniai vartai, u

kuri kaljo nugaltoji titan gimin. I ten sklido
galingi veikt milin balsai.
Hado tarnai buvo tamsos deiv Hekat ir
juodsparniai Nakties sns Hipnas (Sapnas) ir
Tanatas (Mirtis).
ionai gyveno ir moiros (parks). Tai buvo trys
seserys, Dzeuso ir teisingumo deivs titanids Temids dukros. Jos inojo pasaulio ateit ir, kaip lemties
deivs, savo rankose laik diev ir moni likim.
Netgi patsai dangaus ir ems valdovas griausmavaldis Dzeusas turjo klusti j valios.
Gimus kokiam mogui, viena sesuo Klot laik
kuodel, kita sesuo Laches verp ir suko sil;
imuus valandai, treia moira, vardu Atropa, pati
rsioji ir negailestingoji, nesudrebania ranka irklmis kirpo mogaus gyvenimo gij.
Tartaro valdovas Hadas retai lanksi naujojoje
diev buveinje. Mat, debesingj Olimp, aminus
pergal prie titanus, Dzeusas pasirinko savo bstu.
ionai puoniuos aukso ir kritolo rmuos jis linksmai puotaudavo drauge su dievais. Rjos dukter
baltarank Her jisai pam u mon; Olimpo puotose nuo tol ji sddavo Dzeusui i deins. Dzeuso
sesuo, maloningoji Demetra, tapo derliaus ir gamtos
13

Turinys

naumo deive, o garbinga ir grieta Hestija sergjo

nam idin, didiausi diev ir moni ventenyb.
Taiau neilgai truko ramyb Dzeuso karalystje.
Olimpas dar gavo patirti sunki, varginani kov,
kol uviepatavo pasaul, ir negreitai Dzeusas galjo
padti savo grsmingus perknus.
Mat, Motina Gaja, supykusi ant Dzeuso, kad tasai
drso stoti prie jos mylimus snus titanus, i kerto
prigimd gigant.
Savo gyslose jie turjo Krono kraujo, kuriuo jis
aptak em, kai krito sueistas i dangaus praraj.
Miliniki gigantai kl siaub visam pasauliui.
Po j galingais knais su gyvai uodegom drebjo
em, tikroji motina.
Taiau ir itas Gajos jgas veik Dzeusas, kart
padedamas savo snaus Heraklio. Mat jis prisimin
Prometjo pranayst. Tasai aikiaregys titanas
kakada pasak, kad ateis diena, kai dievai nebestengs atsilaikyti prie ems gimdytus galinus;
tuos galinus, girdi, veiks paios ems tvarinys
mogus, gims i mirtingosios moteriks.
Tatai inodamas seniai prie atsirandant gigantams, apdairusis Dzeusas nusiirjo Alkmen,
Tb galingo heln alies miesto karalien.
14

Turinys

Pasiverts jos vyru Amfitrionu, Dzeusas dav gyvyb

didiausiam Helads didvyriui Herakliui, bsimajam
Olimpo gynjui.
Sunkus buvo Dzeuso snaus gyvenimas emje.
Kova ir darbas anuomet lydjo moni kart. Laimingas aukso amius seniai buvo apgaubtas laiko
kan, prabgo kaniom ymtas sidabro amius,
karus utrauks vario amius, iauo geleies
amius, kuris atne varg ir nusikaltimus.
Sunki kov ugrdintas, Heraklis diev mio
lauke neisigando galing gigant ir pradjo juos
guldyti i lanko savo mirtamom strlm.
Tuomet ir kiti Dzeuso vedami dievai, matydami
mirtingojo mogaus nars, su dviguba jga puol
triukinti gigantus, ir tasai karas baigsi olimpiei pergale.
Dar kart Motina em stojo kovon savo sn
vaduoti. Olimp ji nusiunt Tifon, imtagalv
slibin, kuriam i nasr versi liepsna ir dmai.
Pabaisa buvo tokia siaubinga, kad, baims pagauti,
dievai spruko i Olimpo, pasivert laukinius vris
ir davsi Egiptan.
Tik vienas Dzeusas ididus likosi Olimpe, pasirengs ligi galo ginti savo karalyst.
15

Turinys

Sparnuotu veimu jis irko grumtis su Tifonu.

Pirma jo grumjo debesys auksini perkn. Dusls
griaustiniai drask erdves, o kaln skardiai juos
kartojo imtabalsiu aidu.
Galingasai Tifonas isigando skaisiojo dangaus
valdovo ir umerk savo liepsningas akis prie vytinius aibus. Tuomet Dzeusas j pervr spinduli
strlm ir vos gyv prislg Etnos kalnu. Nuo tol ir
iandien dejuoja dreba kalnas, isigands riaumojanios pabaisos, kuri tuiai stengiasi isivaduoti.
Nuo ami nuodingas slibino tvaikas sklinda ore,
o ugninis dm ir kart pelen debesis apgaubia
kaln, kai galingai atsidsta tasai milinas.
Taip buvo veiktas paskutinis didysis Dzeuso prieininkas. Dabar niekas nebedrso stoti prie jo valdi. Dzeusas tapo dangaus ir ems valdovu. Jisai
pradjo nauj olimpiei kart ir daugel narsi
didvyri emje, tapdamas diev ir moni tvu.
Hera jautak jam pagimd sn Arj karo
diev. Jis nuolatos barkino kalaviju ir skydu ir iekojo kivir tarp dangaus gyventoj ir mirtingj.
Miuose jam paddavo du sns: Fobas ir Deimas,
kurie vien savo pasirodymu keldavo baim ir siaub.
Jaunut Olimpo valdov dukt Heb tapo meils
deive. Puotose olimpieiams ji neiodavo dievikj
16

Turinys

ambrozij ir aukso taures pilst kvapnj nektar,

kuris teik jiems amin jaunyst ir nemirtingum.
Kitas Dzeuso ir Heros snus Hefaistas, ugnies
dievas, neilgai diaugsi dangikomis linksmybmis. Vien kart, kai pavyduol Hera susikivirijo
su Dzeusu, Hefaistas drso ustoti motin. Tuomet
pyks tvas j nutrenk i dangaus em. Kiaur
dien lk Hefaistas emyn, kol, saulei leidiantis, nukrito Lemno sal. Jis buvo vos gyvas ir ilgai
negaljo atsipeikti. Pagaliau, salos gyventoj slaugomas, atgavo jgas, taiau nuo tol lubavo viena
koja, kuri krisdamas susilau uolas.
Taip eistas, jis nebenorjo grti Olimpan, nors
Dzeusas, pykiui atlgus, gailjosi pasikariavs
ir siunt pas j savo sn Herm parvesti dangaus
rmus.
Nirus ir usispyrs Hefaistas atstm olimpiei draugyst ir likosi savo pamgtoj Lemno saloj.
ionai, vidur liepsnojanio Mosichlo kalno, jis pasistat ugnies kalv ir ten patenkintas leido sau dienas, lydydamas kartus metalus. Kita jo pamgta
buvein buvo Etnos kalnas Sicilijoj, kur, jo vadovaujami, kiklopai kal savo perknus.
Hefaistas tapo geru meistru ir dievams bei didvyriams nuostabius ginklus nukaldavo. Tai jo darbo
17

Turinys

buvo karo dievo Arjo ginklai, nuostabusis Dzeuso

skydas egid, sauls dievo Helijo ratai, Poseidono
triakis ir puiks deivi puoalai.
Nordamas atlyginti snui padaryt skriaud,
Dzeusas jam dav per mon pai graiausi i
deivi skaisiaak Afrodit.
Nuostabus buvo Afrodits gimimas. Vien gra
ryt ji iniro i jros put netoli Kipro salos. Todl
ir vadinama kilusioji i put (Anadiomen). Oro
veimu, traukiamu baltj balandi, jinai nuvaiavo
Citero sal, o paskui Kipr. ia j puol dabinti
trys dievikosios Dzeuso ir okeanids Eurinoms
dukros baltaranks charits, graktumo ir groio
deivs. Aglaja jai apjuos dir, Eufrosin suukavo
dailius plaukus, o Talija papuo gli iedais. Deiv
lydjo Potas ir Himeras Geismas ir Ilgesys, o taip
pat Himenjas vestuvi diaugsm dievaitis. Taip
Afrodit plauk Olimp. Visas pasaulis diaugsi,
ugimus visagalei Meils valdovei. Jai po kojom
skleidsi margos gls, plaukuose rasa kaip perlai
spindjo, virum galvos linksmai giedojo paukiai
vestuvines giesmes.
Kai ji pasirod Dzeuso buveinje, visi dievai ado
neteko i nustebimo ir pasigrjimo. Tik deivs j
prim altai ir ididiai, pavyddamos groio, bet
18

Turinys

ir jos negaljo atsispirti Afrodits avesiui ir, umirusios pavyd, pakviet savo br.
Tai i nuostabiausi deiv Dzeusas sujung
moterysts ryiais su savo lubu snum Hefaistu.
Juodu nebuvo laiminga pora. Grauol deiv nuobodiavo su savo niriu ir visuomet nusiplkusiu
vyru. Mat Hefaistas, beveik vienintelis i olimpiei, labiau vertino darb, negu nuolatines puotas ir
malon diev dykinjim. Taigi Afrodit tik vargais
negalais isitempdavo j Olimpo rmus.
Netrukus aiktingoji deiv i nuobodumo paverg
ird karingajam Arjui ir su juo susilauk dukters
Harmonijos ir snaus auksaplaukio Eroto, meils
dievaiio. Tasai lengvabdis berniukas greitai ukariavo vis Olimp, o ir ems aly nepaliko. Plasnodamas auksiniais sparneliais, jis visur lyddavo
savo motin ir, jos leidiamas, o kartais iaip idykaudamas, jai u nugaros imdavo taikliai audyti i
mao lanko auksines meils strles, nuo kuri niekas
negaldavo apsiginti nei dievas, nei mirtingasis.
Vien kart deiv ivydo gra jaunikait Adon,
Asirijos karaliaus dukters Mirchos sn, ir pamilo j
neapsakomai. Tatai sumet pavydusis Arjas ir, kai
syk Adonis, buvs aistringas mediotojas, vaiktinjo po tvo giri, paleido ant jo didiul ern.
19

Turinys

Adonis drsiai puol vr, taiau, sunkiai sueistas,

sukniubo ant ols, visas kraujais pasruvs.
Igirdusi it nelaim, Afrodit kuo greiiausiai
iskubjo mylimajam pagalbon. Ji lk per girios
tankynes, atrs spygliai bad baltas kojas, ir kraujo
laai ymjo keli. Taiau per vlai atbgo. Adonis
nebegyvas guljo ant miko saman. I deivs aar,
nubirusi prie mylimojo lavono, iaugo nuostabios
gls anemons. Matydamas Afrodits sielvart ir
jos praomas, Dzeusas sutiko, kad Adonis pus met
bt Poemio eli karalystje, o pus alia deivs Olimpe. Nuo tol pavasar, kai ateina metas grti
mylimajam, deiv ima puotis, o podraug su ja ir
visa gamta, ruodamasi sutikti Adon. O kai iem
jis turi palikti em, tuomet didis Afrodits skausmas sukausto pasaul aliu ir lidesiu.
Smagiausia deivei bdavo Kipre, savo gimtojoj
saloj, kur j ir labiausiai garbino.
Kipro karalius buvo Pigmalionas, garsusis skulptorius. Jo kalto darbai netgi dievus stebindavo.
Vien kart Pigmalionas ikal neregto groio
moters statul ir pavadino j Galatja. O paskui pats
j kartai pamilo.

20

Turinys

Kart geroji deiv Afrodit igirdo karaliaus

mald ir pasigailjo jo kanios. Mat norjo, kad jos
saloj teviepataut laim, meil ir diaugsmas.
Vien vakar, kai Pigmalionas altai Galatjos
statulai kudjo meils odius, deiv pasirod
skulptoriaus kambaryje. Dievika ranka palietusi
marmurin moters statul, altam akmeniui j
kvp gyvyb.
Staiga sujudjo statulos kojos, lig tol tarsi priaugusios prie postamento, ypteljo sustingusios Galatjos lpos, o rankos isities Pigmalion.
Tik tada Kipro karaliaus rmuos apsilank laim.
Galatja jam padovanojo sn, vardu Patos, kuris
vliau saloje kr savo vardo miest, o jame pastat
puiki, visam pasaulyje igarsint Afrodits ventykl.
Afrodit buvo graiausia i graiausi deivi, o
tarp diev nebuvo lygaus Apolonui. Jis buvo Dzeuso
ir Ltojos snus. Laukdamasi Apolono, Ltoja turjo
slapstytis emje, nes bijojo pavyduols Heros, dangaus valdovs, kerto. Pagaliau Delo saloje pasaul
ivydo dvyniai Apolonas ir Artemid.
Jaunas ir graktus, dievikai nuaugs ir visuomet
susimsts, Apolonas niekada nepaddavo savo auk21

Turinys

sins formingos2, su kuria grodavo nuostabiausias

melodijas.
J lyddavo devynios mzos, kurios jam patarnaudavo kelionse. Tai buvo Dzeuso ir titanids
Mnemosins atminties deivs dukros. Su savo
valdovu jos gyveno Apolono mgstamoj buveinj
Helikono kalne Beotijoj arba dviej virni Parnase, kurio papdje tryko ventasis Kastalijos
altinis. Kaliop, vaizduojama su stiliumi3 ir raomja lentele, buvo herojinio epo mza ir savo menu
lovino didius diev bei moni ygius; vynuogienojo lapais apsikaiiusi Melpomen su herojika
kauke rankoje buvo tragedijos deiv; Talija, kurios
atributas komika kauk, buvo komedijos mza;
Euterp lyrikos, simbolizuojamos dviguba fleita,
mza; Erata meils dain mza; garbingoji Polihimnija buvo muzikos valdov; grakioji Terpsichor su lyra rankoje dieviko okio mza; Kljo,
laikanti pergamento ritin, buvo istorijos mza ir
urainjo Olimpo ir Helads lovingus ygius, o

2Senovs

graik muzikos instrumentas, lyros (ir kita-

ros) ris.
3Senovs

graik raomoji lazdel.

22

Turinys

Uranija, kuri vlesni skulptoriai vaizdavo su dideliu

gaubliu rankoje, buvo astronomijos mza.
Apolonas savo dienas leido Parnase, skambindamas lyra, klausydamasis mz meno arba mediodamas.
Bet prie apsigyvenant Parnase Apolonui su
mzomis, ia viepatavo kitas valdovas. Tai buvo
Gajos snus slibinas Pitonas, kuris sergjo Kastalijos altin, itekant i Parnaso lait; kadaise ten
buvo senasis Motinos ems orakulas.
Apolonui patiko itoji vieta, ir jis umu Piton,
o paskui nusprend ia rengti savo buvein. Ir ten
atsirado garsusis Delf orakulas, kur Apolono yn
Pitija, sddama ant trikojo svaiginaniam oli
tvaike, dievo kvpta, pranaaudavo paslaptis, dengiamas ateities ydo.
U Pitono umuim Dzeusas metus laiko itrm
Apolon i Olimpo. Tuomet spinduliuojantis dievas
pasivert varg piemen ir gan karaliaus Admeto
galvojus Tesalijoje. Bet vien kart, atjs tvart,
rado j tui. Kakas isigin band.
Supyks Apolonas, ilgai negalvodamas, itrauk
kelionn, nes bemat suprato, kieno ia poktas.
Vakarop jis nusigavo Kilens kaln, kur pasislpusi gyveno deiv Maja. Autant ji buvo susilau23

Turinys

kusi Dzeuso snaus Hermio ir kaip tik vyst kdik.

Apolonas m aukti, kad Majos snus pavogs kaimen, bet ji tik parod lop ir linksmai nusijuok,
girdi, Parnaso valdovui poezija bus prot pamaiiusi,
jeigu i tikrj gali tok darb priskirti naujagimiui,
vos vienos dienos tesulaukusiam.
Sudvejojo Apolonas ir liovsi j kaltins. Negi
jis, aikiaregis dievas, galjo suklysti? Negi ne
Hermis sivog Admeto tvartus? Sutriks jis irjo suvystyt kdik. Staiga kalnai sudrebjo nuo
griausmingo juoko. Tai maasis Hermis, kiek galdamas tvardsis, dabar nusikvatojo visa gerkle ir
prisipaino t pokt ikrts.
Mat jis numigo por valand ugims, paskui
isiropt i lopio ir ijo i urvo. Netrukus sutiko
didiul vl. Umu j ir i jo kiauto pasidar
citr. Paskui nukeliavo Admeto krat, sigavo
tvart, isivar band, nusigin j mik ir ten
paslp tarpu kaln. Pakeliui jis umu jaut, usikr lau, isikep ketvirtadal msos, suvalg ir
atsigr vandens i altinio. Paskui patrauk atgal
Kilen. Patyliukais lindo urv, ant gal pirt
prajo pro miegani Maj ir graiai atsigul lop.
Galima sivaizduoti, kaip nustebo varg motina,
igirdusi pasakojim. Taip, tik Hermis galjo taip
24

Turinys

padaryti, tasai gudrus, linksmas ir greitakojis dievaitis, visuomet pasiovs krsti idaigas. Apolonas
atleido jam visk, o u tai gavo citr i vlio kiauto.
Mz valdovas netgi dovanojo jam stebukling
lazdyno rykt, kuri turjo gali visokius ginus
raminti. Vien kart Hermis pamat du susipynusius
alius, nirtingai vien su kitu besigrumianius. J
slidius knus tik paliet santaikos rykte, aliai
tutuojau liovsi kapotis ir apie j apsivyniojo.
Nuo tol Hermis i rank nebepaleido savo stebuklingos lazdels, vadinamos kaducjumi. Majos
snus vliau tapo vis olimpiei numyltiniu, be
kurio tiesiog niekas negaljo apsieiti. Patsai Dzeusas
pasiskyr j sau pasiuntiniu, o kiti danai praydavo
atlikti vairiausius reikalus emje. Su sparneliais
prie koj Hermis tolydio skraidydavo tarp Olimpo ir
ems, buvo greiiausias ir vikriausias i vis diev.
Apolono sesuo buvo Artemid, mediokls deiv.
Su lanku ir pilna strline ji lakstydavo po mikus su
skalikais ir nimf briu. Tik retai ji bdavo Olimpe.
Artemid mgo plaias erdves, neengiamus ali
giri tankumynus ir varb kaln or.
Taigi, nors olimpieiai dabar gyveno ramiai ir
graiai, nors nestigo jiems diaugsmo ir laims,
taiau daugeliui pabodo Olimpo prabanga, ir jie,
25

Turinys

nueng emn, mieliau gyvendavo tarp mirtingj,

mokydami juos men vairiausi. Hefaistas imok
mones lydyti ir kalti metal, Apolonas muzikos ir
dain, Demetra emdirbysts, Dionisas, linksmasis
Dzeuso ir mirtingosios moteriks Semels snus
auginti vynuoges.
Vis dlto didiausia heln biiule tapo deiv
Atn Palad. Negirdtas dalykas buvo Palads
gimimas. Nugaljus titanus, jau seniai niekas nebedrumst diev ir moni tvo ramybs. Tad tuo
labiau buvo nesuprantami baiss galvos skausmai,
kurie pradjo j kamuoti. Nebegaldamas skausm
paksti, vien kart Dzeusas pasiauk savo sn
Hefaist ir liep kirviu atvoti galv, pairti, kodl
gi ji taip sopa.
Hefaistas ipild tvo sakym. Kaip nustebo
abudu dievai, pamat i galvos iokant daili mergel su visais arvais, su skydu rankoje ir ietimi, su
kariku almu. Tai buvo Atn Palad, kuri nuo tol
tapo Dzeuso numyltine, o kaipo gimusi i jo minties, paveldjo vis dangaus valdovo gudryb.
Atn Palad, peldak iminties deiv, buvo
didel drsuoli biiul. Jinai lm taik ar kar
emje, palaik didvyrius ir buvo grieta karini
paproi sergtoja. Paskui Atn Palad, isktusi
26

Turinys

savo sparnus, nuolatos skraid laurais vainikuotoji

pergals deiv Nik.
Skaisioji Dzeuso dukt labiausiai i vis Helads
miest pamgo Atnus. Todl, jr valdovui Poseidonui panorus taip pat graiojo miesto, abudu dievai
susivar dl viepatavimo Atnams.
Po pasitarimo Dzeusas nusprend, kad tas i j
gaus valdyti miest, kuris gyventojams padovanos
brangiausi dovan. Poseidonas, galinga deine iups savo triak, smeig j uoling em; nustebusi atniei akyse itryko stebuklingas altinis i
plikos uolos, kur buvo smeigtas triakis.
Tuomet pasirod Atn Palad. Plaiai usimojusi, ji svied toli savo iet. Ir tai toj vietoj, kur
krito ietis, iaugo alyvos medis. Dievai ir mons,
pamat t stebukl, vienu balsu pergals palm pripaino deivei. Alyvmediai nuo tol pasidar Atikos
turtas. Savo globjai dkingi atnieiai Akropolio
kalne pastat puiki ventykl ir skaisiosios deivs
garbei pavadino Partenonu.
Atn Palad taip pat buvo amat globja. Moteris ji imok austi, nes pati buvo didi audja. Vien
kart su Atne stojo varytis nimfa, vardu Arachn,
kuri puikavosi prie drauges, kad mokanti graiau
u pai deiv austi.
27

Turinys

Tuomet Atn Palad iauriai nubaud ipuikl

nimf ir pavert j lykt vor; nuo tol varg
Arachn audia ir audia savo dailiuosius tinklus ir
gaudo su jais neatsargius vabzdius.
***
Vis pasaul graikai upild dievais ir pusdieviais. Giriose knibdte knibdjo mik ir medi
nimf, driadi ir hamadriadi, ups ir upeliai buvo
aliaplauki najadi karalyst, kalnuose, nuklyds koki nuoali lank, galjai sutikti okani
oreadi ratel, jroje, vaikydamosi su delfinais ir
tritonais, aid baukiosios nereids, naktimis mikuos trepsjo laukiniai kentaurai pusiau mons,
pusiau irgai, kvatojo ir laig keistieji silfai, silenai
ir oiakojai satyrai. O vidudien, keliaudamas per
Arkadijos giri, galdavai igirsti lidnus siringos,
dievaiio Pano ddels, garsus.
O, tuomet geriau jau bemat usikimti ausis ir
bgti i miko, nes gali pagauti panika baim u
bausm, kad sudrumstei girios valdovui pokait.
Negraus buvo mik ir piemen dievas Panas.
Barzdotas, mlingais plaukais, oiakojis ir stambus,
negaljo jis save palenkti n vienos nimfos irdies.
28

Turinys

O pats kartai buvo pamils nimf, vardu Siring,

ir persekiojo j neatstodamas. Pamaiusi Pan,
Siringa isigsdavo ir sprukdavo miko tankyn,
nenordama n klausytis to bjauraus padaro. Vien
kart, bgdama nuo kyraus garbintojo, ji visai i
jg isimu ir pasibaisjusi m maldauti Motin
Gaj pagalbos. Tuomet Gaja pavert j nendr.
Nebeteks mylimosios, dievaitis Panas nusimin
ir i siruokls nendrs pasidar ddel. Nuo tol
miko tylumoj su siringa jis tebegroja savo gailias
ir ilgesingas melodijas.

29

Turinys

PROMETJAS
Tuo metu dar neseniai danguje viepatavo jaunasis dievas Dzeusas, sunkioj kovoj veiks savo
tv Kron ir i auktybi nutrenks senj titan
gimin.
Naujasis dangaus valdovas atidiai stebjo, kas
dedasi emje, bktaudamas, kad jo valdiai tenai
nekilt kokio pavojaus. Mat, emje buvo liks vienas nenugaltas titanas imintingasis Prometjas,
Japeto ir Temids snus.
Po neseniai vykusi baisi grumtyni em buvo
tyli ir imirusi. Tada Prometjas ryosi atgaivinti
dykynes ir i naujo sukurti moni gimin, kad toji
galt diaugtis ems dovanomis. Jis pam molio
gniuul, suvilg j altinio vandeniu, sumink savo
dievikais pirtais ir nulipd mog. Titano praoma, Atn kvp moni knams gyvyb.
Taiau silpni ir menki buvo tie pirmieji Prometjo mons. irjo, bet nieko nemat, klaus, bet
nieko negirdjo; bejgiai ir susnd jie lyg vaiduokliai slankiojo po jaun em, nestengdami minti
josios paslapi. Jie nieko nenutuok apie darbo na30

Turinys

gius, nemokjo tayti akmen ir i molio degti plyt,

taip pat i medi rsti trob. Nelyginant akli termitai, jie glaudsi po emmis, tamsiuose, drgnuose
uol urvuose. Naktimis tie mons stiro nuo alio
ir drebjo, igird girioje gdiai staugiant laukinius
vris. Jie dar nebuvo patyr, kas toji karta ugnis,
neiman, kaip lydyti ir kalti metal.
it kodl dien nakt suko galv Prometjas, kaip
pagelbti monms, kuriems jis suteik gyvyb.
Imintingai titano vedami, bendro darbo suvienyti,
ingsnis po ingsnio atskleisdami gyvenimo paslaptis, pamau jie kilo auktesn buities pakop.
Bet ididusis Dzeusas nusprend moni gimin
atimti i Prometjo valdios. Tada jis suauk visus
mones brin, kur nurod ir apskelb j teises ir
pareigas naujiesiems dangaus valdovams. U tai
paadjo malon ir glob, kad nuo tol siviepataut
teisinga diev ir moni sjunga.
Susirinkimo dien prie aukuro pasirod Prometjas. Kaip moni gimins tvas ir gynjas, jis bijojo,
kad dievai u savo glob neukraut monms ant
pei per didels natos. Nordamas juos apsaugot,
imintingasis titanas ryosi imtis apgauls. Kai visi
dievai sujo prie aukuro, ir mons sustojo aplinkui, jisai eng priek, umu aukai didel jaut,
31

Turinys

nulupo jam od, atriu peiliu perr pilv, ivert

vidurius ir padalijo skerdien dvi nelygias dalis.
Vienoj aukuro pusj padjo geriausius msos gabalus, laj ir visk suvyniojo gyvulio od, o kitoj kaulus ir vidurius dailiai apdjo lajaus gumulais. Visk
slaptomis sutvarks, gro jisai pas Dzeus, kad tas
pasirinkt sau auk: kuri gyvulio dal parodys, t
mons dievams ir aukos lig pat pasaulio pabaigos.
Kairje aukuro pusje tematydamas od ir
maum msos, o kitoj balt, gard laj, Dzeusas
pasirinko dein dal.
Kaip jis nustebo ir usirstino, po plonu lajaus
sluoksniu rads plikus kaulus ir kruvinus jauio
vidurius. Pyktis aptemd jam veid.
O Prometjas diaugsi apgavs nekeniamus
dievus, kurie smurtu paver jo protvi sost
ir dabar norjo uvaldyti mylimiausi jo krin
mog. Tos klastos dka nuo iol mons dievams
atnaaus tik gyvulio kaulus ir vidurius, o patys pasiims ms ir laj.
eistas ir ts Dzeusas nusprend rsiai
nubausti akipl, drsus taip apgauti diev ir
moni valdov. Nordamas kuo labiau skaudinti
titan juk inojo, kaip jis myli mones, Dzeusas nebedav jiems ugnies dovanos, paskutins ir
32

Turinys

didiausios malons, kuri troko savo kriniams

suteikti Prometjas.
Tatai matydamas, Prometjas ryosi monms
gauti ugn prie Olimpo valdovo vali. Vien nakt
jis nusikirto ilg alyvmedio ak ir slapta prisigavo prie Helijo, sauls dievo, veimo. Ugnies irgai
dau kanopomis em, erdami auksines kibirktis,
kurios nuviet tamsi dangaus bedugn. Jie nekantriai lauk Auros rausvapirts, kad galt leistis
kelionn aplink dang. Ryki pavaist nutviesk
veim. Prometjas prikio alyvmedio ak prie
rat aies; sausas medis bemat usipliesk, linksmai sutrakjo, ir titanas patyliukais, kaip ir ion
atsigavs, paliko Helijo arklides.
Su liepsnojaniu deglu rankoje Prometjas
nueng em ir udeg joje pirm ugniakur.
Tuomet mogus ir patyr, kaip gera prie liepsnojanio lauo, nuo tol galjo pasitaisyti karto valgio,
maitintis ne vien alia msa ir aknimis. Jis paliko
nir urv giliai po eme ir susirent erdvi trob
paviriuje ir saulje. Vakarais visur galjai matyti
virpanius liepsnos iburlius, mons ities alio sugautus peius, ir nuo tol giriose traukdavosi
jiems i kelio laukiniai vrys, o idrsusius priartti
prie sodyb nuvaikydavo su liepsnojaniais deglais.
33

Turinys

Gerasis titanas, moni biiulis, imok juos

men visoki, atvr daugel dangaus ir ems
paslapi, prijaukino laukinius vris, kad tie mogui padt, pamok, kaip dirbti em ir isiauginti
auksini grd. Parod jiems, kur gldi ems gelmse ligi tol neinomi metalai varis, sidabras ir
auksas.
Olimpo valdovas net sudrebjo ir pykio, pamats ventj ugn degant emje. Ir vl, nordamas nubausti Prometj, pirmiausia Dzeusas siunt
nelaim jo mylimiems monms. Liep jis ugnies dievui Hefaistui, pagarsjusiam savo kalvysts menu,
nulipdyt i ems ir vandens dailios mergaits statul. Netrukus meistras ir nulipd neregto groio
statul, kuriai Dzeusas savo valia kvp gyvyb.
Prometjo prieinink Atn mat ji titanui iminties pavydjo mergait imok austi ir siuvinti,
charits jos galv apgaub baltu, skaidriu ydu ir
udjo dieviko groio gli vainik, Hermis suteik
jai smojo ir ikalbos, o Kipro valdov Afrodit
savo neapsakomo avesio.
Toji moteris buvo pavadinta Pandora, o tai reikia: vis apdovanotoji. Kai darbas buvo atliktas, Pandora, velniai ypsodama pro skaidr yd, atsistojo
vidur Olimpo puot sals ir savo graumu netgi die34

Turinys

vus apakino. Hermis pam j u rankos ir nuved

i dangaus emn. ia jis padav mergaitei dailiai
apkalt ir iraiyt stebukling skrynel, o paskui
liep eiti garbingo ir gerairdio Epimetjo, Prometjo brolio, namus. Bet prie palikdamas j, diev
pasiuntinys Dzeuso vardu prigrasino neatvoti skrynels dangio.
Epimetjas net ado neteko, savo namuos ivyds
neemiko groio Pandor. O kai mergait pasak
atjusi pasveikinti diev ir moni tvo vardu, eimininkas prim j su diaugsmu ir pasididiavimu.
Veltui j perspjo Prometjas nepasikliauti neinoma
diev dovana jisai numan ia esant klast; apavtas grauols Dzeuso pasiuntins, Epimetjas
umiro visk ir gal gale pam j u pai.
Bet neilgai truko jo laim.
Aiktingoji Pandora netvr smalsumu ir kasdien
meld Epimetj atidaryti slpining paauksuot
skrynel ir parodyti, kas jos viduj. Ilgai spyriojosi
Epimetjas, persergtas savo brolio, bet vien dien
nusileido paiai, ir abu drauge atvo skrynels
dangt.
Taiau t pat mirksn juodu atoko nustr. I
tos skrynels m lsti nuodingos gyvats, liuai,
skorpionai, lykts didiuliai vorai, bjaurs ropliai,
35

Turinys

kuri kandimas mirtamas, ir nypdami isklido

po vis em.
mai i skrynels dugno m kilti lengva kaip
rkas, neapsakomai daili moterik. Tai buvo Viltis.
Taiau Pandora, igirdusi Dzeuso kudes, greitai
pribgo ir utrenk dangt, aminai uvodama Vilt.
Tuo metu i nelemtos skrynels pasprukusios
nuomios ligos, drugiai ir kita bjaurastis m nuodyti lig tol sveik moni ir vri krauj. Kanios
aminai sikr emje, jroje ir ore, o mirtis vir
viso pasaulio iskleid savo juodus sparnus.
Bet tuo nesibaig Dzeuso kertas.
Jisai pasiauk Hefaist ir liep jam sugauti ir
grandinmis sukaustyti Prometj. Nenorom kluso
Hefaistas tvo sakymo, taiau prieintis jam neidrso. Hefaisto tarnai Kratas ir Bija (Jga ir Prievarta) nutemp titan skit dykumon ir ten prikaust grandinmis prie uolos Kaukazo kalnuose.
Ir pakibo Prometjas vir prarajos ant plikos sueijusios uolos, kur negaljo nei keli sulenkti, nei
aki sumerkti ir bent sapne rasti atils.
Taiau veltui j meld Hefaistas, sujaudintas
titano iauraus likimo, veltui pra nusilenkti diev
tvo valiai, prisipainti klydus ir padaryti gal savo
kanioms. Nepalenkiamas Prometjas ant uolos
36

Turinys

kent baisius skausmus, taiau nenorjo isiadti

moni gimins meils ir maldauti Olimp pasigailjimo. Matydamas to nenuolankaus pasmerktojo
didyb, Dzeusas liep ereliui kas dien draskyti Prometjui kepenis, o tie turjo nuolatos stebuklingai
ugyti.
Vjas ir audra, jra, em ir saul buvo jo kani
liudininkai. Niekur aplinkui nebuvo girdti mogaus
balso. Tyl trikd vien niokianios bangos, krintantys akmenys ir kraupus kaln ereli riksmas.
Nelaimingojo kankinio kn svilino karti sauls
spinduliai. Baisus trokulys kamavo j dien nakt,
ir tik ats gailestingas lietus kartais pavilgydavo
jo sukepusias lpas.
Ir itaip turjo tstis amius. Prometjo kanios
galjo baigtis tik tuomet, kada koksai nemirtingasis
savo noru u j sutiks eiti Tartaran.
Kart jros pakrante jo Heraklis, jisai trauk
vien i daugelio savo ygi. Staiga igirdo k dejuojant: apsidair aplinkui ir i tolo pamat ant uolos
prikalt milinik Prometj, o alia pikt erel,
draskant jam kepenis.
Siaubo pagautas, didvyris temp lank ir paleido
strl, kuri mirtamai pervr krauger paukt. Ir
prijo tuomet Heraklis prie titano uolos.
37

Turinys

 lov tau, didis viepatie! tar jis. Tavo lemtis isipild. Pasibaig tavo kanios. Diev kertas
iblso prie tavo narsum! A tave ivaduosiu.
Sulig tais odiais jis smog kuoka, sudau kaustanias titan grandines ir j paleido.
O garbingasis kentauras Chironas, kuris buvo
nemirtingas ir kent neapsakomas kanias netyiomis Heraklio sunkiai sueistas, sutiko savo noru eiti
Had, palaimintus Eliziejaus laukus; itaip buvo
ipildyta Dzeuso valia.
Olimp grs titanas neumiro moni gimins, gyvenanios emje, ir nuo tol tapo jos geriausiu globju ir gynju.

38

Turinys

DEUKALIONAS IR PIRA
Kai Prometjas paliko em, mons pasidar
nuoms, ir tarp j pasklido nusikaltimai. O kai j
nedorybs pasidar besaiks, ir Motina em nebenorjo moni gimins neioti, Dzeusas nutar ipildyti jos praym nuengti i Olimpo pas mirtinguosius ir savo akimis pamatyti j pikt vali.
Vien vakar diev ir moni valdovas atjo
pagarsjusio iaurumais Arkadijos karaliaus Likaono rmus. Sdo jis su karaliumi prie puotos stalo, ir
visi bemat suprato, koks nepaprastas sveias valgo
su jais vakarien. Tik karaliaus Likaono nejaudino
rinios dievo akys. Jis nusprend nuudyti keistj
svei, kurio viesus vilgsnis kiaurai smelk mog.
Taiau prie tai, nordamas sitikinti, ar ia mirtingasis, ar dievas, jis liep umuti vien savo
tarn ir gabal jo kno pataisyti svetimaliui vakarienei. Kai tik buvo atnetas naujas valgis, Dzeusas
su pasibjaurjimu atsistojo nuo stalo ir savo aib
liepsna suplekino piktavalio valdovo rmus. Siaubo
pagautas karalius Likaonas, keikdamas dang ir
em, ibgo mik. Kad dievikos ausies nepik39

Turinys

tint tie keiksmai, Dzeusas j pavert kraujo itrokusiu vilku.

Baisiai irds diev ir moni tvas gro Olimpan. Ir suauk dievus pasitarti. Jau nebr pasigailjimo. Taur perpildyta. moni gimin vienan balsan sutarta inaikinti. Kerto pagautas, dangaus
valdovas aib ugnim norjo sudeginti bedievik
mirtingj buvein, bet susiturjo, pagalvojs, kad
nuo tos ugnies gali usiliepsnoti visatos eteris.4 Tuomet padjo alin liepsningus griaustinius ir nutar,
kad vanduo vykdys jo itarm.
Dzeusui sakius, buvo ileisti keturi galingi viesulai, ligi tol kalinti Eolo salos urve. Speiguotas iaurs
vjas Borjas, baisiai kaukdamas, itrko em. Jo
paniurus veid gaub nakties tamsa. Barzda buvo
sunki nuo lietaus debes, ant kaktos karojo rusvi kruos skaruliai, nuo plauk liaug vandens latakai, o
i burnos damas niokt audringas kaln srautas.
Sausas, kartas pietys su liepsnos ir smlio garbanom galingais peiais siek kaln virns ir i
ten m tempti u plauk debesis, ligi tol besiildiusius saulje tarp uoltj skardi.
4Galima

visatos erdvs substancija. Senovs graik

svoka.
40

Turinys

Netgi visada velns vjai, vakaris ir rytys, dabar

nirt, kaip nuo grandins paleisti pikti unys, palusiai puol pasaul. Atriomis iltimis jie drask ir
kandiojo visa, k tik kelyje patiko. Tkstantmeiai mediai, dar menantys ems vaikyst, griuvo
dejuodami, mikai kl siaub ipltom akn erplom ir milinik kamien svartom.
Uolos amius stovjo augusios em ir padengtos rudai alsvu saman apklotu, o dabar galingi
uragano uorai blak jas kaip kokius apus. dks gaivalas nulav moni namus, vri urvus ir
pauki lizdus. emje siviepatavo tamsa, vtra
ir vanduo. Saultasis Helijas usideng savo spinduling veid, nenordamas irti ems pragait.
Baisi litis utemd dang, niokianios ups ir
itvin srautai stelb net griaustinio dundes. Tiktai
melsvi aib zigzagai tenuviesdavo vandens prisigrusi ertm.
Dzeuso brolis Poseidonas, Okeano valdovas,
stovdamas ant audring bang keteros, smeig
povandenin uol savo triak ir suuko:
Pakilkit i gelmi, vandens verpetai, palikit
jros dugn ir uliekit nieking moni gimin!
Antr kart jis smog triakiu pakrants granit
ir atvr plaias iotis dkusio vandens kalnams.
41

Turinys

Kaip tkstaniai buivol suriaumojo bangos. Baisyb vandens teljo emyn. Mikus, kalvas ir
laukus, varg lnas ir karali rmus utvind sisiautjusi vandens stichija. I rud verpet tekyojo
aukiausios puys, taiau ir tos, paplautos i akn,
virto viena po kitos vanden. Bangos ne nam
stogus, sienojus, gegnes, ventykl kolon liekanas,
moni ir vri lavonus.
***
Dar gerokai prie tvan vri viepatij apm
keistas nerimas. Dan nakt mons girddavo dusliai riaumojant giriose laukinius vris. Kur blausiam danguje mlynavo kaln virns, blaksi
siaubo pagaut arkli, lit, vilk ir taur kaimens. Genamos tos paios nuojautos, baims, plrios
ir vingrios panteros, taip pat klastingos lys bgo
drauge su avimis ir gazelmis.
Kalnuose knibdte knibdjo vri, dien nakt
jie aidjo nuo trepsjimo ir kauksmo.
Igstis suspaud ir moni irdis. Pasaul
aptemd artjanios praties baim. Tomis dienomis ne vienas nusikaltlis degino aukas prie seniai
42

Turinys

pamirt aukur. Taiau jau buvo per vlu. Imu

ems valanda.
Jau ir aukiausius kalnus prarijo verpetai. Susiliejo jra ir em, nebeskiriama grietos ribos.
Nieko neliko, vien vandens platybs, vir kuri tvyrojo tamsa. Nedaugis moni, isigelbjusi nuo
praties kaln virnse, mir i bado, alio ir
negalios.
Ir uvo visa nelaiminga moni gimin, kaip kad
buvo diev nusprsta.
Dang ir em deng neperregima lietaus
marka. uol akose uvys leido ikrus, o pintys
apraizg granito uolas, po kurias dar neseniai lakst
kaln okos.
Fokids alyje stksojo kaln grandin su dviem
virnm. Tai buvo Parnasas, pavstas dievui Apolonui.
Tik ionai nesiek potvynio bangos, ir kaln virns vienios ir plikos kyojo vidur lstani vanden.
Netoli Parnaso ant sisiautjusi jros bang sibavo menka valtel, o joje virpdami gsi du seni
mons vyrikis ir moterik. Tai buvo titano Prometjo snus Deukalionas ir jo mona Pira, Prometjo brolio Epimetjo ir Pandoros dukt.
43

Turinys

Dar seniai prie tvan imintingasis Prometjas

persergjo Deukalion kerysiant dievus ir liep
pasistatyti laiv, pasiimti j maisto ir pasirengti
kelionei, kad drauge su Pira galt nuplaukti prie
Parnaso virns, kai vanduo utvindys vis em.
itaip gerasis titanas norjo igelbti savo paties
sutvert moni gimin, kuri Dzeusas pasmerk
ti.
O pasirinkimo geresnio nereikjo, nes visam
pasauly nebuvo doresnio, teisingesnio, kilnesnio
vyro u senj Deukalion, velnesns ir darbtesns monos u Pir.
Dabar jiedu plaukia su savo menka valtim ir
baimingai nabda maldos odius. Vjas kaukia
aplinkui, bangos liejasi valt, ir kiekvienas mirksnis jiems regisi paskutinis ioje emje. Jau ventojo Parnaso virn prieais juos juoduoja. Dar akimirka, kad tik pasisekt laimingai praplaukti tuos
baltus put karius prie kranto, o ten jau igelbti!
Pagaliau jie igirdo uolas brazdant valties
dugn. Priplauk sausum.
I Olimpo auktum velgdamas vandens utvindyt tui em, Dzeusas nutar jau suturti niokojanius gaivalus. moni gimin uvo, kaip buvo
nulemta, betgi negali ti em. Taigi velnesnis
44

Turinys

pasidar diev tvas ir liep vjui nuvaryti juodus

debesis ir isklaidyti vir vandens rk. Podraug
ir Poseidonas, jr valdovas, padjo savo triak ir
nuramino bangas. Jra vl turjo grt savo krantus, ups savo vagas, lietaus dryiai nebeai
erdvs, rk marka suskydo, ir pagaliau pro j prasiskverb em sauls spinduliai.
Vanduo pamau nuseko. I pradi tik aukiausi
kalnai vtroj diovino virnes, paskui i vandens
gelmi iniro ulieti mikai, apneti dumblu ir maurais. Vjai ir saul sugr nuo ems vanden, ir
galop liko jinai drgna ir plika kaip sutvrimo dien.
Tik tvankus rkas dar ilgai kilo nuo lauk, taiau
auktai j puol sausas ir kartas pietys, drask skivytais jam balt apdar, kad negalt emn lietum
ikristi.
Deukalionas ir Pira gyveno saugiai Parnase, ak
trobelje, ir meld dievus pasigailti ems. Kai lietus liaudavos lijs, ir debesys inykdavo, juodu irdavo pasaul.
em buvo didiulis moni, vri ir medi
kapinynas. Jokios gyvos btybs: nei pauktis
suiulba, nei drieas sujuda tarp akmen.
Aaros m ristis Deukalionui.
45

Turinys

 Pira, sako jis, kiek mano akys umato, visur

dykuma ir dykuma. Mudu vieninteliai mons pasaulyje. Ak, kodl gi mus paliko gyvus diev tvas!
Ar dl to, kad mirtume vienii, pergyven pasaulio pabaig? Kad prie mirt ivystume ems prat? Tve ms, sisk mums greit mirt ir neleisk
velgti moni gimins pragait!
Ir senukai raudodami ikl rankas vir, meld
nemirtinguosius kuo greitesnio galo.
Staiga Deukalionas igirdo galing savo tvo Prometjo bals ir akies mirksniu pamat jo iminting,
lidn veid, nutviekst viesios ypsenos.
Snau, nesibaimink! Pira, neraudok! Prisidenkite veidus, prisirinkite drabuiuosna savo motinos
kaul ir mtykite juos paskui save!
Balsas nutilo.
Pira tuos odius igirdo ir, siaubo apimta,
suuko:
Ar girdjai, Deukalionai? Tai koks piktas patarimas! Nedera mogui mtyti vent savo tv
palaik!
Betgi ne veltui Deukalionas buvo imintingojo
titano snus. Ikart jis suvok savo tvo dievik mint:
vis motina yra em, o jos kaulai tai akmenys.
46

Turinys

Prisirinko jie drabui klostes akmen, veidus

apsisiaust skaromis ir, eidami priek, paskui save
mt tuos akmenis.
Ir vyko stebuklas. Akmenys keit pavidal, nebeteko tvirtumo, m lankstytis, augti ir virsti monmis. Akmenins gyslos prisipild kraujo, gumbai ir
raukls iburko raumen gumulus vyr peiuos,
moter skruostai pasidar balti raudoni. I Deukaliono sviest akmen radosi vyrai, o paskui Pir
eng pulkas moter.
Tai buvo tvirta gimin, akmenin, vargui ir prakaitui sutverta. Be baims jie kibo darb nuniokotoj emj, neveng joki pastang ir nesitrauk
prie jokias klitis.
Deukalionas ir Pira imok naujuosius gyventojus men ir amat, emdirbysts, statybos, diev ir
moni teisi, o ypa pagarbos vis motinai emei.

47

Turinys

DEMETRA IR KORA
Ant jros kranto, ydinioj pievoj, aidia nimf
apsupta Kora, derliaus deivs Demetros dukt. Skainioja ji raudonas aguonas, ydrus varpelius ir auksaakius vdrynus. Juokaudama purto baltagalves
pienes ir iri, kaip vjas toli skraidina pkelius,
barsto sau ant kas ied lapelius, pina vainik i
violetini vaigdni.
Papievyje stebuklingu aromatu Kor vilioja baltas
narcizo iedas. Taiau mergait jo nelieia, prisiminusi motinos odius, kad tasai iedas apgaulingas,
pavstas baisiam Poemi dievui.
Betgi j traukia nuostabi kvapsnis ir balti kaip
kritolas lapeliai. Korai regisi, kad i taurels dugno,
pro auksinius kuokelius, velgia j Narcizas, patsai
dailiausias mediotojas, kur pamilusios visos upi
ir medi nimfos. Taiau Narcizui terpjo mediokl, jis net nevilgterdavo dievaites, nors tos ne
kart mikuose viliojo dainomis ir okiais. Nelaimingiausia i j buvo nimfa Echo, kurios irdis be galo
linko t grauol jaunikait. Gaili jos rauda aidjo
po Helads kalnus ir mikus.
48

Turinys

Vien kart, ivargintas mediokls ir itroks

baisioje kaitroje, Narcizas pasilenk vir miko altinio ir vandenyje pamat savo atspind. Ir deiv
Afrodit, sieidusi dievaii priprayta, udeg
Narcizui meil paiam sau.
Umiro jis mediokl ir greitakojus elnius,
umiro ygio draugus ir tik dien dienas irjosi virpant altinio paviri. Gal gale jis numir
i ilgesio ir meils savo atspindiui. Ant jo kapo
uaugo gl, kurios iedas buvo baltas kaip sniegas ir skleid stebukling kvap. Ir toji gl buvo
pavadinta jaunikaiio vadu narcizu.
Klpo Kora pievoje ir msto apie lidn grauolio mediotojo likim. Bet vis labiau j traukia balti
lapeliai, tyliai tyliai narinami vjo. Pagaliau, pamirusi motinos odius, ji nuskina narciz. T pat
mirksn tamsa udengia piev, tarsi auksu uliet
sauls spinduli, kur neseniai skardjo vieversio
giesm, ir oko nimfos.
mai prasivr em, ir juodais irgais kinkytu
veimu pasirod Hadas, Poemi valdovas.
Silpnu balsu i baims tesuriko Kora, ir siaubingasis dievas iupo j veiman, nusigabeno savo
nirij eli karalyst.
49

Turinys

Maoji Koros biiul undin Kian, aisdama

alia Demetros dukters, igirdo pagalbos auksm.
Ji viena temat Tartaro valdovo ristnus ir veim.
N negalvodama, puol lekiantiems irgams po
kanopom ir pastojo keli.
Bet viskas veltui.
Veimas su Kora pralk kaip aibas ir dingo
ems gelmse. Praraja vlei usivr, o ydinioj pievoj pasklido stebuklingas narciz kvapas,
ir suskambo vieversio giesm. Nimfos aid, idykavo sau vejoje, n neinodamos, kas nutiko. Tiktai
Kian sdjo olje nulidusi, plov altinio vandeniu peties aizd, kur savo kanopom spyr Poemio
irgai, ir tyliai raudojo pagrobtosios biiuls. I jos
aar radosi ydras upelis, josios vardu pavadintas.
Koros motina Demetra, derling lauk ir ydini
sod valdov, taip pat rauda. Graudios aaros jai
byra i sopuling aki ir krinta ant ems.
Dien nakt ji nulidusi klaidioja po laukus be
miego ir poilsio, apsigaubusi paukin drabu, rankoje suspaudusi pajuodusi varp, ir ieko po vis
em savo dingusios dukros.
Ant kaln virni liepsnoja lauai enklas gal
pasiklydusiai girioje mergaitei. Viskas veltui.
50

Turinys

Ir kur tik praeina nusiminusi Motina, ten blykta

ir gelsta aluma, vysta gls, ir juosta kviei varpos,
lta ir trupa neseniai dar vej stiebai, em bemat
pilkja, virsta kario deginama dykuma. Jausdama
Motinos skausm ir irdgl, rauda ji i gailesio
drauge su savo valdove, nenori klausyti nei linksmo
pauki ulbjimo, nei diaugtis kvepianiais alumynais ir naraniais, pjiai subrendusiais javais.
Idivo vandens altiniai, ir ydri kaln eeriukai
virto pelktom balom. Baisi pragaitis itiko pasaul.
O sopulingoji deiv vis eina ir eina per em, tuiai aukdama ir iekodama savo dukters.
Jau pdos atmutos atrius akmenis, ir kraujas
ymi keli, akys nuo dulki ir kaitros ninieko nebemato, o ji kanios sukepintomis lpomis dar nabda
t vienintel vard: Kora!..
Bet tyli negailestingasai dangus, o sausros ideginta em vien audros blakom pageltusi lap
naresiu lyg aid tekartoja: Kora
Vien dien sopulingoji Motina sutiko tamsos
deiv Hekat ir, jos patariama, nujo pas sauls diev
Helij. Visaregintis dievas apsak Demetrai, kaip
Kora buvo pagrobta. I jo Motina taip pat suinojo,
kad Dzeusas be jos inios jau seniai Kor paadjs
Hadui u mon, ir kad dabar jo odis isipilds.
51

Turinys

Baisus pyktis pagavo Demetr, kai ji patyr vis

teisyb. Vadinasi, pats Dzeusas drso padaryti jai
toki didel skriaud ir pasmerkti jos kdik aminai
tamsybei. O, ji kojos nebekels idavikiko Olimpo
rmus.
Puolusi nevilt, Demetra prakeik em, kuri
prarijo josios kdik. Teneduoda ji vaisiaus ir derliaus auksinio. Tesudegina j kartis, kad bt nenai
ir dyka, kaip tuia ir vienia paliko ji, Demetra!
Veltui, pragaities igsdinti, mons krov dievams hekatombes5 galingos deivs prakeiktoji
em nebedav vaisi.
Demetra paliko dievikj Olimp ir kaip mirtinga
moterik gyveno nuo pasaulio atsiskyrusi, vienia,
kamuojama skausmo ir lidesio. Du kartus Dzeusas siunt pas j savo pasiuntin Herm, kad grt
savo dievik bst ir nebekankint ems kaitra
ir badu.
Net nesuvirpjo jos akmeninis veidas, pati buvo
lyg sustingusi i neapsakomo sopulio. Aaros giliai
irai jos skruostus.
Galop pasigailjo savo dukters motina Rja ir prikalbjo Dzeus pakeisti rsi itarm.
5imto

gyvuli auka.
52

Turinys

Kart Demetra sdjo savo mgstamoj uuoglaudoj Atikos mieste Eleusine, tik staiga prie j idygo
Rjos sistas sparnuotkojis Hermis. Viltis atgijo deivs irdyje, ir syk ji nesispyr leidosi nuvedama
Olimp.
Be odio nulidusi deiv eng Dzeuso sosto
sal, kur jau visi dievai buvo susirink. Apsidair
aplinkui Demetra, iekodama savo dukters, taiau
Koros tarp olimpiei nemat.
Tuomet Dzeusas mosteljo paauksuotu skeptru
ir itaip prabilo:
Tenusiramina tavo irdis, Demetra. Savo itarms ataukti negaliu, bet padarysiu taip, kad ir tu
apsidiaugsi. Nuo iol tavo dukt Kora tredal met
gyvens pas savo vyr kaip Poemi karalien Persefon, o du tredalius met tursi j prie savs.
T pat mirksn valdovo lieptas ydraakis Ganimedas, Dzeuso pataurininkis, atvr sals duris, ir
vidun eng Kora Persefon su narciz vainiku
ant galvos ir puokte aguon rankoje dailesn,
nei kada nors buvusi.
Ilgai negaljo atsidiaugti motina ir dukra, o ir
kiti dievai patenkinti ypsojosi, matydami jdviej
laim ir meil.
53

Turinys

Nuo tol kaip emn mestas grdas Persefon

tredaliui met dingsta eli karalystje, o paskui dvigubu diaugsmu atlygina motinos ilges.
Laiminga po itokio Dzeuso sprendimo, Demetra
atauk ems prakeikim, ir ji staiga atgijo tkstaniais upeli, praydo sod baltuma ir medi
aluma, pakvipo mtom ir iobreliais, sunaro auksini jav mikais.
Nuo tol kas pavasar em Demetra dailiai
apsitaiso, su diaugsmu sveikindama savo dukr, o
vl ruden, kai vlei reikia su ja skirtis, verkia lietumi ir dargana dl savo nedalios.
***
Vien kart Demetra, dar tebeklaidiodama po
pasaul kaip mirtinga moterik, atsisdo ant ulinio netoli Eleusino, Kiterono kalno papdje. Tuio
dukters iekojimo ji buvo baisiai ikamuota. Demetr tenai ir pamat Eleusino karaliaus Keljo ir jo
monos Metaniros dukros. Atjusios prie ulinio
pasisemt vandens ir sutikusios ion nepastam
senut, mergaits parsived j savo tv namus.
O tuo metu karaliai kaip tik buvo susilauk snaus,
ir jiems reikjo aukls.
54

Turinys

Deivei patiko Keljo eima, ir ji mielai likosi ten

tarnauti. Motinika deivs irdis bemat palinko
prie mao vaikelio. Ir nusprend Demetra j padaryti nemirting. Vien nakt ji isim kdik i lopio, ukr stebukling ugn ir pakl vaik virum
jos, kad ventoji liepsna idegint visa mirtinga ir
suteikt karalaiiui nemirtingum.
Jau netrukus bt isipild deivs ketinimai, bet
it Metanira, vidur nakties igirdusi triukm snelio kambary, atjo pasiirti, kas ten dedasi. Baisiai
isigando motina, ivydusi savo kdik liepsnose, o
prie jo aukl, nabdani paslaptingus ukeikimus.
Surikusi ji puol prie deivs ir mgino iplti jai
i rank snel. Tuomet irdusi Demetra pasirod
Metanirai savo dievika graybe ir rsiai prabilo:
Norjau tavo sn padaryt nemirting, bet
man sukliudei. Pasiimk dabar savo vaik. Jisai bus
pasmerktas myriop, kaip ir tu, nes mirtis vis moni likimas.
Sulig tais odiais deiv dingo i aki siaubo
pagautai Metanirai.
Taiau Demetra nepamiro vaiing Keljo nam
ir toliau teik jiems savo malon; o Eleusinas liko jos
mgstama buveine. Savo ruotu ionai Demetra kuo
didiausiai buvo lovinama vadinamosiose Eleusino
55

Turinys

misterijose. Tai buvo ventos apeigos, kuriose prisimenamas deivs sielvartas, dingus Korai, paverstai Persefone, ir diaugsmas, sugrus dukteriai i
Poemi.
Kai Metaniros ir Keljo snus, vardu Triptolemas, iaugo jaunuol, vienkart galingoji deiv
pasirod jam su aukso varp vainiku ant galvos. Ir
liep suaukti Eleusino gyventojus ir eiti paskui j
laukus. Tenai nustebusi moni akyse jinai ivar
emje gili vag ir pasjo auksini grd. Atsitiko stebuklas. Vienu mirksniu i ems isikal ali
elmenys, kurie augdami greitai pagelto ir nulinko
nuo sunki varp. Tuomet deiv nukirto juos pjautuvu, suklojo ant ems, liep jauiams su kanopomis javus iminti, o paskui musi sumal grdus
tarp dviej ploki akmen. Tuomet i balt kaip
sniegas milt deiv ikep pirmj duon emje.
itaip ji mones ems darb imok.
O kad visi galt paragauti duonos, Triptolemui Demetra dovanojo sparnuot veim ir liep
apskrieti visus kratus, imokyti mones sjos ir pjties paslapi. Hefaistas padovanojo monms gelein arkl, kur nukal savo kalvje, ir nuo tol duona
pasidar kasdieninis ir visada mgstamas maistas.
56

Turinys

FAETONAS
Faetonas buvo nimfos Klimens ir sauls dievo
Helijo snus. Kai jis gim, tvas itokiais odiais
prabilo savo mon:
Pasiadu tau, mieloji, ipildyti vien savo snaus
trokim. Tai bus mano dovana jam.
Klimen i odi nepamiro ir, kai Faetonas
paaugo, apsak jam Helijo paad.
Sauls dievo snus, kur motina vadino Spindulliu, buvo neregto graumo jaunikaitis. Aukso garbanos vijosi jam ant skaisios kaktos, dideles safyrines akis temd ilgos, juodos blakstienos, pats buvo
graktaus sudjimo ir vaikiojo i didio, jo ypsena nudiugindavo ir lidniausi mog, o pei
tvirtumu jis neturjo sau lygaus.
Taiau nuo jo veido niekuomet nenuslinkdavo
sielvarto elis. Dan kart motina su nerimu stebdavo plon irdglos raukl tarp tiesi snaus
antaki. Jis mgo pats vienas vaikioti po mikus ir
alias pievas, mgo gulti tarp pakrants vendri
ir ajer ir irti dang, per kur nuolatos, ami
amius savo vm riedjo saultas tvo veimas.
57

Turinys

skausdavo akys nuo to irjimo saul, priplsdavo aar ir merkdavosi nuo padangi spindesio.
Tuomet Faetonas nuleisdavo galv ir lidnas, ilgesio
slegiamas, grdavo motinos namus.
Fajetono draugai, kuri jis alindavosi, kadangi
nuo maens mgdavo vienumoj sau mstyti, danai aipydavosi i jaunikaiio, kuris djosi Helijo
snumi, o kaip ir jie negaljo atvirom akim irti
jo spindulingj veid. Faetonas tylomis kent vienmei paeminimus ir paaipas, kartais tik priekaitingai velgdavo Klimenei akis.
Mano snau, Spindulli brangiausias, kodl
sielvartas temdo tau veid? Ko neini kaip kiti goj
pasipuoti galvos iedais ir paokti, grojant fleitai? Juk tu esi vis irinktasis, viesus spindullis
i didiojo tvo karnos! tar Klimen.
Motule, visi i mans aiposi, vadina apsiaukliu, girdi, neteisyb, kad dievas Helijas davs man
gyvyb, pasiguod snus.
Nulido Klimen ir sako:
Faetonai, Spindulli, paklausyk, k a tau apsakysiu. Kai tavo saultas gimdytojas iridens savo
veim dang, tu nusigauk jo rmus. Stosi tvo
akivaizdon ir tuomet suinosi, ar esi jo teistas
snus, ar ne. Ir k tik panorsi, jisai ipildys.
58

Turinys

Ikilni sauls buvein stovi ant graki kolon

ir ri auksu bei liepsnaspalve bronza.
Baltuoja dails dramblio kaulo boktai, o dvipusi vart velks vyti sidabru.
Prijs stat kaln takel ir i tolo pamats sault rm, Klimens snus paspartino ingsn, nors
jau taip kvap vos gaud, ir eng pro vartus.
Staiga sustojo kaip bestas. J apspalgino neapsakomas spindesys, net akis gavo usidengti delnu.
aliais smaragdais riniame soste sdjo Helijas, apsigerbs purpuro drabuiais. Abipus dievo
stovjo stebuklingoji palyda: Diena, Mnuo, Metai
ir Amiai, ir greitakojs Valandos. Margais iedais
buvo apvainikuotas jaunutis Pavasaris. Vasara turjo
usidjusi auksini varp vainik, vynuogi sultimis
buvo aptakyti Rudens drabuiai, sidabriniu erknu
vilgjo snieguotos iemos garbanos.
Visaregintis Helijas pamat savo sn susijaudinus ir nustebus.
Faetonai, kas tave atved mano pil? Gal ko
nori, mielas snau, sakyk?
viesiausiasis bekrats visatos viepatie, tu
inai mano vard ir snumi vadini mirtingj ems
gyventoj? Ak, rodyk, kad esi mano tvas, tegul
mans nebekamuoja netikrumas.
59

Turinys

Tuomet Helijas nusim nuo galvos spinduli

karn ir pam sn savo kart glb.
Tikrumo trokti, Spindulli, tai prayk bet
kokios dovanos, nieko tau neatsakysiu, tuoj pat ipildysiu tavo nor. Prisiekiu Poemi Stiksu!
Tve, ninieko netroktu, nei turt, nei emik
malonum, praau tik ipildyti mano didiausi trokim, ir a bsiu aminai laimingas. Leiski tik vien
dien pasivainti tavo saultais ratais!
Suvirpjo Helijas padangi soste ir savo viesij
galv papurt. Mielai priesaik ataukt, betgi j
igirdo Poemi Stiksas, ir odio jau nebelauysi.
Snau! Nelemtas tavo noras! Spindulli, mogus esi, ne dievas, ne mirtingajam toksai trokimas!
Net dangaus gyventojai tam nesiryta, net patsai Dzeusas, aminojo Olimpo valdovas, kuris savo
deine svaido baisingus aibus, neimt rankas
mano veimo vadi!
Sunkiu ir baisiu keliu man reikia vaiuoti. I pradi jis eina auktyn, ir mano irgai vos ne vos kopia dangaus skliaut. I ten netgi a su siaubu
velgiu em ir jr, ir irdis man apmirta i baims. O mano kelio galas status tenai stiprios rankos reikia!
60

Turinys

Netgi Tetid, kurios bekrats bangos mane kasdien sutinka, bktauja, kad nenukrisiau bedugn
praraj.
Ir dar inok, Faetonai, kad dangus aminai sukasi
verpetu, neapsakomai greitai skrieja kartu su sidabrinmis vaigdmis. Nestengsi suvaldyti irg,
kurie alsuoja liepsna ir arijomis. Kai jie pliasi i
rank ir lekia tol baisiu greiiu, netgi man sunku
ilaikyti j neklusnius sprandus.
Dar gali atsisakyti savo trokimo, nenoriu, kad
mano dovana tau nelaim net. Praai rodymo,
kad esu tikras tavo tvas? Pavelk man veid. Ar
ne geriausias rodymas tasai nerimas ir baim, kur
dl tavs suspaud mano ird.
Apsidairyk aplinkui matai, kiek ia dangaus,
ems ir jros stebukl prayk, kas tau ateina
galv, visk ipildysiu, tiktai nereikalauk savo pragaities.
itaip pasak spindulingasai Helijas, nordamas
persergt sn nuo neprotingos ugaidos.
Taiau Faetonas neperkalbamas, tik tuo vieninteliu noru dega jo irdis.
Galop Helijas nusived sn prie savo veimo,
Hefaisto dovanos.
61

Turinys

Faetonui besigrint dailiu dangiko kalvio darbu,

budrioji Aura Eos rytuose atvr purpuro vartus. Rausva ara nuvito danguje, m nykti vaigds, ir blsti mnulio viesa.
Helijas tuojau paliep:
Atveskite man irgus!
Horos skubiai atved i arklidi ambrozija eriamus dievikuosius ugnies ristnus ir umov aukso
pakinktus jiems ant lenkt sprand.
Stebuklingu balzamu Helijas itep Faetonui
skruostus, kad bt jie liepsnai atspars. Udjo ant
galvos savo spinduli vainik ir, lyg bloga nujausdamas, sako:
Jei nenori klausyt tvo perspjimo, bent viena,
snau, prisiminki: tvirtai laikyk rankose vadias, o
botago kuo reiau imkis, nes irg nebesuvaldysi.
Ir nesuk nei kair, nei dein, vaiuok praulniai
plaiu lanku per tris dangaus juostas.
Tai geriausias tau kelias, toli nuo jo palieka kartas Piet aigalis ir altoji Arktis. Ten leisk irgus,
kur pamatysi mano rat ves. em ir dang apdalyki kariu po lygiai.
Ir per emai nenuleisk veimo, mano vaike, neilakdink jo erdvs auktybes.
62

Turinys

Jei pakilsi aukiau nei reikia udegsi dievikj

Olimp, jei per emai duosiesi suplekinsi liepsnomis em. Laikykis, snau, vidurio. Pavedu tave
diev globai.
Jau nebegalima ilgiau delsti, jau drgnoji Naktis
paliet Hesperijos krantus, ir Aura rausvapirt
apviet tamsybes.
Mielas mano snau, dabar paskutin akimirka,
kai dar gali ataukti savo nor ir likti gyvas. Kol nesi
palytjs t ai savo aminai praiai, leisk man,
kaip kasdien, duoti vies itrokusiai emei, kad
tu be pavojaus ja vien grtis galtum.
Taiau Faetonas nebeklaus tvo odi sdos
liepsnos veim ir, visas virpdamas, su diaugsmu
iupo vadias.
Ugnis, Kibirktis, Kaitra ir Rytas saulti irgai
jau nekantriai vengia, stoja piestu ir kanopomis
dauo vartus.
Tetid juos atidar. Priekyje tolimoj sutemoj snduriuoja visatos platybs. Paoko oro irgai, savo
sparnais dauydami papurusius debesis. Kakodl
nuostabiai lengva jiems iandien, veimas regisi be
prasto sunkumo; kaip tui laiv per bekrat jr
gena smarkus vjas, taip ir veimas ia sklendia
lengvai oru, ia pasuka on.
63

Turinys

irgai tuojau pajuto laisv ir kaip patrak oko

i kasdienio kelio!
I baims suvirpjo Faetonas, nebenea galva,
kaip tramdyt irgus, o kelio, ties sakant, juk taip
pat neino. Po juo bedugnj gilumoj sukasi neregti pasauliai. Iblyko kaip negyvas jaunikaitis, ir,
nors veimas tviskjo nuo viesos, baisi baim akis
jam apgaub nakties tamsa. Dabar gal net gailjosi,
sds tvo ratus.
O irgai lekia ir lekia priek. Sauls veimas
lyg tas laivas, kur gena irds Borjas (pavargs
turmanas jau ileido i rank vair, jau maldauja
dievus pagalbos). K daryti? Aplinkui nepastamos
dangaus platybs. iri Faetonas vakarus, paskui
rytus atsigria. Visai nebeino, ko imtis, bet vadi
dar nepaleidia, nors ir sunku jas laikyti.
Su baime akyse jis velg dangaus mklas
aplinkui. Staiga i siaubo net sudrebjo, pamats,
kad one dvi lenktas gauruotas nyples tiesia baisus
skorpionas. Jo uodega ir astai uima du dangaus
enklus. Jau artinasi jis, jau taikosi suvaryt savo gyl.
Suriko visas nustrs Faetonas, kraujas i baims
sustingo gyslose, ranka bejgikai paleido vadias
irgams ant nugar, ir sauls ristnai, sakytum,
botagu perlieti, staiai padko. Pliasi priek
64

Turinys

be atodairos, tai auktyn duodamiesi, dauydami

vaigdes ais ir tekinius, tai krisdami praraj. ia
skrieja jie baisiam auktyje, ia sklendia visai netoli
ems. Stebisi sidabrinis Mnulis, kas itiko Sauls
irgus, kad emiau jo veimo prabgo. Pavaist
krauju dao debesis visur draikosi juodi dmai.
Jau liepsnos laio ir em, dega auktos kaln virns, vagose aija idiv grumstai, ol ir mediai
pelenais virt, o javai dar liepsnoja. Ugnies galyb
taut ir krat, ir dideli miest griuvsius tepalieka. Mikai ir tankiosios girios pleka net damos.
Ugnis apmusi vis pasaul. Faetonui nuo kaitros jau
trksta oro. Ir it veimas ima degti! Karti pelenai
ir juodi dmai virsta kamuoliais ir po juo, ir vir jo.
Kurgi lekia tie pal irgai? Kur jo veimas atsidrs, kurioje dangaus pusje? Nieko neino nelaimingasai Faetonas, nes j gaubia kaits rkas.
O irgai uoliuoja, genami nypianios liepsnos.
mons sako, kad tuomet etiopams nuo kario oda
pajuodusi, o Nilas i baims pabgs ems krat.
Savo galv versm nuo ugnies ligi iol jisai slepia. Septynios jo atakos teberodo idivus dugn.
Galop pamat Dzeusas visagalis, kad pasaulio
laukia neivengiama pratis. Jisai ubgo Olimpo
virn atskleist vir ems lietaus udangos, taiau
65

Turinys

gaisrai buvo idiovin net debesis. Tuomet atsivdjs Dzeusas svied perkn t palus vej.
Gavs mirtam smg, Faetonas ikrito i veimo
bedugn praraj. irgai, igsdinti griaustinio,
nutrenk pakinktus, sutrauk vadias ir dirus, o
Sauls veimas subiro ipulius. ia guli danguj
abokls, o ten ays, o toliau dar sudauyt rat
stipinai.
Faetonas kaip vaigd liepsnodamas krito i
padangi. altojo Eridano bangos gailestingai
suvilg apangljus jo kn, o Hesperijos nimfos
kaip dera j palaidojo.
Ant jaunikaiio kapo tok ura jos ikal:
ia ilsis Faetonas, Helijo rat vejas,
didel yg pakils, nors jo netesjs.

66

Turinys

MELEAGRAS IR ATALANT
Kalnuotoj Etolijoj prie srauniojo Achelojo krant
stovjo Kalidono miestas. Vir jo ikilusios kalvos
virnje stksojo karaliaus pilis. Joje gyveno garsus Etolijos karalius Oinjas su savo mona grauole Altaja. J rmus laim aplank, kai susilauk
pirmagimio snaus.
Ir pavadino j Meleagru.
Karalien Altaja dien nakt dabar kojos nekl
i miegamojo, kur ratuotam lopyje guljo maas
snelis.
Karalait umigd velni motinos daina. Dangik
vilgsn udeng tamsios blakstienos. Altaja dar
tebeniniavo, tiktai tyliau ir graudiau.
Ramyb ir nedrumsiama laim viepatavo aplinkui. Tik ant kambario sien tamsoj vilgjo tvo ginklai ir skydai, iraiyti keistais, graikams neprastais
ratais. Juos paliko laukiniai grobikai, kurie i jros
upuol Oinjo krat ir, iauriai sumuti jo narsi
kari, gavo sprukti, i kur atj.
Kambary buvo kap tyla.
67

Turinys

Tik idiny deganios puins pliauskos kartkartmis linksmai sutrakdavo, paerdamos arij
spiei.
Ir it Altaja giliai migo. Jai regjosi, kad vir
snaus lopio pasilenk trys neregto groio deivs, tiktai rsios ir abejingos kaip lemtis. Tai buvo
moiros, trys mergels, kuri rankose yra mogaus
gyvyb, likimas ir mirtis Klot, Laches ir Atropa.
Viena i j tar:
Meleagrai, dovan tau atneiau neemik
gro, bsi kaip ryto dangus, atsispindintis altinio
vandenyje.
Kita sako:
A tau atneiau nars ir tvirtyb. Prie tavo iet
ir lank neatsilaikys nei laukinis vris, nei prieas.
O treia, toji rsiausio veido, taip byloja:
Meleagrai, keistas mogaus likimas, tu
btum dailiausias ir drsiausias jaunikaitis visoje
Heladje, bet nepakeiiamu nuosprendiu turiu perkirpti tavo gyvybs sil, kai tik iam idiny baigs
degti puins pliauskos.
I siaubo netekusi ado, Altaja pamat likimo deivs rankose sidabro irkles, kurios grsmingai suvilgo kambario tamsoj.
68

Turinys

Be galo isigandusi, pabudo karalien ir smeig

akis snaus lop. Kaip drob ibalo jos veidas.
Meleagras, maas snelis, raitosi, traukomas baisaus mlungio, vaiko veidukas ikreiptas skausmo,
maos lputs plaiai iiotos, gaudyte gaudo or,
rankels dauosi spalvotus lopio droinius ir virpa
mirties konvulsijose.
Kaip paklaikusi, Altaja m blakytis po kambar,
nieko nemataniom akim dairytis aplinkui pagalbos.
Tuo laiku idiny smarkiau suliepsnojo pliauskos,
sutrakjo suspragsjo ugnyje sausas puies medis,
o liepsnos atvaitas nutviesk sirus kdikio kn.
tai kas! kaip aibas blyksteljo motinai moiros odiai, viskas sudegs, ir galas Meleagrui.
Vienu uoliu prioko karalien prie idinio, plikomis rankomis iupo i ugnies liepsnojant nuodgul, ugesino j savo drabuiais ir, visa tebevirpdama, paslp pliausk giliai skrynios dugn.
Paskui apdegusiomis rankomis iupo vaik glb,
m glausti j prie krtins, verkdama ir juokdamasi i laims.
Tikras stebuklas! Meleagras nebemlynuoja i
skausmo ir linksmai ypsos nusigandusiai motinai.
Prajo dvideimt met. Meleagras iaugo dailiausi ir drsiausi kar visoje Heladje.
69

Turinys

Jaunikaiio tvas, imintingasis karalius Oinjas,

sumaniai ir teisingai vald Etolij. Tuomet Heladje
kur ne kur mons jau mokjo dirbti em, ir vietoj
ali ganykl slniuose plytjo jav laukai.
Oinjas lovino ne iaurij giri ir mediokls
deiv Artemid, o geraird ir maloning Demetr,
kuri laukams duoda auksin derli ir mones moko
gerbti Motinos ems dovanas.
Vidur vasaros, kai nuo Etolijos lauk buvo nuimtas gausus derlius, karalius Oinjas Kalidone, savo
sostins aiktje, dievams aukojo padkos aukas.
Apsigerbs baltais ilgais atnaavimo drabuiais,
su vilganiu peiliu rankoje, jis pamerk degani
baland ind su altinio vandeniu ir aplakst ja
kalidonieius, sustojusius aplinkui aukur.
yniai ved prie jo aukai parinktas aveles, avinus, vilganius kaip ilkas vienameius jautukus
ir jaunas telyias.
Gyvuliai krito vienas po kito. Peilis blykiojo
Oinjo rankose. Auk kraujas tryko jam ant veido
ir drabui, ir ranka ligi alkns niro gyvuli vidurius. Mat viduriai, oda, kaulai ir kraujas skiriami
dievams.
Tirti dmai pamau kilo dang ir temd saul
vir Kalidono auk aikts. Aplink mons puotavo ir
70

Turinys

oko, diaugdamies vente. Paskerst gyvuli ms

pasim yniai, o dal atidav monms, kad ir jie
galt puotauti drauge su dievais.
Jau pagarbintas Dzeusas ir jo pati Hera, debesuoto Olimpo valdovai, ir Hestija, nam idinio
deiv, ir jr viepats Poseidonas, ir spindulingasai
Helijas, ir mz valdovas Apolonas. Taiau ilgiausiai meldsi karalius savo mylim deiv Demetr
ir paaukojo jai, be balt kaip sniegas kaln virnse avi hekatombs, jav ir vaisi i Etolijos lauk
pirmuonis. Nepayktjo auk ir lubajam Hefaistui, ir jo dievikai monai Afroditei Kipro valdovei, ir iminties deivei Paladei, ir jaunajam vyno bei
diaugsmo dievui Dionisui.
Jau vir vienuolikos aukur kilo dmai. Tiktai
Artemids, mediokls deivs, aukuras buvo tuias. Neaplakst jo aukos kraujas, ir neliepsnojo
ant jo ventoji ugnis. Liko umirtas jis, veniant
derliaus dien.
Pyktis ir kertas pagavo deiv.
Nusprend ji sunaikinti Oinj ir parklupdyti prie
savo koj.
Ir vien dien Etolijos laukuose josios valia atsirado pabaisa: didiulis juodas ernas, kuris niokojo
laukus, naikino javus, griov trobas, puldinjo mo71

Turinys

nes ir gyvulius. Kalidono laukai ir apylinks buvo

iknaisiotos ir itremptos, tarsi pralkus laukini
arkli kaimenei. Visam kratui ikilo grsm. Visi
patyr, kad tai Artemids kertas.
Jaunasis Oinjo snus Meleagras pasiov ivaduoti krat i nelaims ir pelnyti erno nugaltojo
lov.
Jis sukviet visos Helads didiavyrius mediokl.
I tolimiausi kamp suplauk jaunieji karygiai,
palovinti savo pergalm ir nutikimais. Atvyko nenugalimas didvyris Antjas ir Atn valdovas Tesjas,
ir Peljas, bsimasis Achilo tvas, ir Admetas, narsusis Tesalijos karalius, ir daug daug kit. I netolimojo Pleurono taip pat atvyko du karaliens Altajos
broliai, galingi kariauninkai. Prigujo Oinjo miestas aukt svei, suvango jame ginklai.
Paskutin dien prie mediokl rmus eng
ir nuostabioji mediotoja Atalant, Artemids numyltin. Maa bdama tvo pamesta kaln girioje,
gailiairds mekos indyta, jinai pasidar tokia pat
stipri ir nuomi. Mergait augo egli paunksnje,
laisva ir greita kaip stirna, bebaim ir grai kaip jos
dievikoji globja.
Mediotojams ji pasirod su trumpu chitonu, per
juosmen perjuostu briedio odos diru, su sanda72

Turinys

lais ant koj, kaip jaunikaiio susegtais plaukais, su

pilna strline ant peties, su lanku ir ietimi rankoje.
Ididi ir pasiptusi, ji nekreip dmesio Oinjo
rmuose susirinkusius karius, garsiai reikianius
savo susiavjim.
Meleagras, pamats Atalant, negaljo veikti
keisto irdies virpesio. Tik jinai, tokia puiki, narsi
ir daili, galjo udegti meil jaunuoliui, kuriam dar
lopyje moiros suteik savo dovanas.
Meleagras pamilo Atalant meils dar nepatyrusia irdim.
Medioklj jis stengsi bti kuo ariau mergaits
ir nenuleido aki nuo jos ididaus stoto. Ilgai vijsi
ern, mediotojai liko nakvoti miko laukymje.
Aplinkui linksmai liepsnojo lauai, trakjo kadagiai
ir emags puys, kibirki spieius ov staiai
tamsiai mlyn dang, kuriame tykiai deg Artemids mylimasis Orionas, ir rjo sidabrinis Dioniso suadtins Ariadns vainikas. Lau lieuviai
okinjo po mediais, virpanios pu akels sibavo vir ugnies tarsi kokie nriniai juodame nakties dugne. Miko ir oli aromatas buvo sumis su
kepam ant iemo tetervin ir stirn kvapais. Laukymje vis laik skardeno juokas ir aidjo toli mike.
73

Turinys

Miko dievaits driads ir hamadriads drebjo

savo drevse ir, pabalusios i baims, bet smalsios
kaip vaikai, kaiiojo savo galvutes pro akas ir dirsiojo garsius Helads didvyrius. ia prie lauo narsusis Tesjas pasakoja savo nutikimus, ten vl du
broliai dvyniai, Kastoras ir Polideukas, mena savo
ygius siklausiusi riteri bryje. Jie buvo kaip tikri
dievai gras ir jauni ir taip myljosi, kad po mirties
maloningasai Dzeusas abu kartu pam dangaus
viepatij.
Prie didiausio lauo sdi patsai Etolijos karalius garbingasis Oinjas ir porina apie senus ygius
aplinkui susibrusiems auniausiems vyrams. Jaunas jis mgs triukmingas mediokles, o dabar,
senatvje, jam didiausias diaugsmas sdti vidur
lauk ar vynuogyno auktumoj ir klausytis, kaip
emje teka gyvybs sultys. Jauniesiems karygiams
jis pasakojo apie Etolij, kur vaikysts dienomis lamjo neengiamos girios, o mons nebuvo ragav
grdo ir kvietins duonos. Pasakojo apie maloningosios Demetros sn Triptolem, kuris su sparnuotu
veimu atskriejo pas jo tv ir atskleid jam Motinos
ems paslapt. Nuo tol kasmet dideli plotai giri
ipliami i nuomios Artemids, ir tarpumikse
sjami auksiniai javai ir mlyniediai linai.
74

Turinys

 Taip, taip, sako, linguodamas galv, garbingasis Oinjas, ir a kadaise buvau aunus mediotojas, ir Artemid teikdavo jg mano ieiai, o mikas buvo man namai, taiau tik didioji Demetra
suteik tikrj diaugsm. Sti grdus ir nuimti derli nieko nra brangiau pasaulyje. Betgi js ito
neimanote, tar jis nusimins, velgdamas jaunikaiius, kurie, nuj nuo lauo, trauk ten, kur skardeno linksmas juokas. Lengvabd jaunyst bodisi
imintingos senatvs.
Laukyms pakraty ant imtameio uolo kelmo
sdi Atalant. Iet pasidjusi ant keli, lank pakabinusi ant krykls krmo. Linksma ypsena velnina
rst jos veid. Ididios akys smeigtos dailiai
nuaugus Meleagr.
Atalante, jokia mirtinga moteris neprivert
mano irdies smarkiau plakti. Tiktai tu, Artemids
augintine, esi man skirta, nabda jaunasis Oinjo
snus.
Tik tam atiduosiu ird ir rank, kas nugalabys
Kalidono ern, sako Atalant.
Tu bsi mano, a tai padarysiu! suuko, visas
usidegs, Meleagras.
Apyauriu miko tankumynuos kilo neapsakomas
triukmas ir urmulys. Tai skalikai ibaid ern i
75

Turinys

guolio ir dabar trkiagalviais spruko nuo jo atri

ili. Paoko mediotoj stovykla. Visi pasiruo
lankus ir strles, pamgino rankose ietis; aplinkui
suvango arvai, subrazdjo strlins.
Meleagras atsistojo alia Atalants; ji pirmoji
svied iet, kai tik ivydo pabais. Merginos ietis
pervr ernui ak. Subliuvo i skausmo vris ir
siuts puol prie Atalants, i snukio drabstydamas putas.
Prie jo oko kiti mediotojai ir m svaidyti ietis;
du Altajos broliai, Meleagro dds, pataik vriui
per col nuo irdies. ernas buvo baisus, apsipyls
krauju, prismaigstytas styrani strli, kurios vos
eid pabaisos od; unys bruko uodegas ir kraupiai kauk, kai kurie, grybtelti vries ili, garsiai cyp i skausmo, o jis, milinikas, juodas, su
viena kruvina akim ir liepsna, einania i snukio,
atkio iltis, galv prilenk prie ems ir pasileido
Atalant.
Tuomet Meleagras prioko prie jo ir suvar iet
gerkl. Sustugo pabaisa, m kriokti, klaikiai kratyti
iet ir griuvo emn, plsdama krauju.
Kalidono ernas, Etolijos siaubas, nusibaig. Pergaltojas buvo Meleagras, Oinjo snus.
Taiau kertingoji Artemid nesnaud.
76

Turinys

Dalijantis grob, meils apakintas Meleagras u

pirmj ieties metim ir vries sueidim atidav
Atalantei galv ir iltis. Tuo pasipiktino kiti mediotojai, tarp kuri buvo visos Helads palovint didvyri.
Labiau nei j drs Meleagras ikl mergait,
mediotoj Atalant, niekam neinom valkat, kaip
kalbjo ird kariai.
Meleagro dds taip pat baisiai sieid ir supyk
puol plti jam i rank erno od ir galv. Kario
pagautas ir nesiins k dars, jausdamas paaip
mergaits vilgsn, Meleagras umu savo motinos
Altajos brolius Pleksip ir Ifikl.
***
Tyli kaip em traukia karaliaus pil gedulinga
eisena. Veime ne vriena, o umutj knai.
lovingasis Oinjas, prilaikomas Tesjo, sunkiai
engia i paskos ir rauda, linguodamas il galv.
Paskutinis eina be odio Meleagras. Didis sielvartas suspaud jam ird, kai atsitokjo i pykio ir
suvok savo nusikaltim.
Tik viena Atalant, ididi, pasiptusi, eina sau
nuoaliai su pakelta galva. O pavymui tarnai tem77

Turinys

pia milinik, kruvin erno galv, jos mediokls

trofj.
Karaliaus Oinjo dvare jau pasklidusi inia apie
Meleagro nusikaltim. Senas tarnas su baime eina
praneti naujienos savo valdovei, karalienei Altajai.
Altaja nustro i sielvarto. Sugniuo nuo iauraus
smgio, ir dar skaistus jos veidas staiga suseno nuo
kanios. Bet kit mirksn kakokia mintis blyksteljo jos ugesusiose akyse. Jinai atsistojo nuo suolo,
ities nulinkusius peius, ididiai pakl galv ir
rsti, abejinga, nepalauiama atidar miegamajame
skryni, kurios nebuvo lietusi dvideimt met.
Ir pradjo svaidyt alis brangius rytietikos
mediagos apdarus, jaunystje dvtus peplumus ir
baltus chitonus. Skrynios dugne guli apdegs pagalys. Altaja paima j ir iri tyldama. Kak ji svarsto
giliai irdyje ir pati su savimi kovoja. Paskui t lemties nuodgul sviedia liepsnojant idin. Ir iri,
kaip savo nagais j paiumpa ugnis, kaip jos deganiuos nasruos pamau nyksta sausa puin pliauska.
Dar ilgai stovi karalien prie ugesusio idinio, kur
tik pilki pelenai belik. Paskui iumpa nuo sienos
savo vyro kard ir perveria sau ird.

78

Turinys

T pai akimirk, kada idiny baig liepsnoti

nuodgulis, Meleagras sukniubo ant miko tako ir
m rankom dauyti em.
Netrukus ir pasimir jisai, velgdamas akis Atalantei.
Jaunikaiio lavonas buvo ukeltas ant to pat
veimo, kur guljo jo pykio aukos.
Atalant tyldama prijo prie veimo. Valandl
irjo nebegyv Meleagro veid. Paskui pamau,
n neatsigrdama, patrauk girios tankumyn.
Oinjas, engs savo pil, sdo ant slenksio,
o rmuose tebuvo girdti vien raudos ir aimanos.
velgdamas mirties pjt savo namuose, jisai
suuko:
Tu nugaljai, Artemide, bet nebeilgai viepatausi, kruvinoji deive. Ateis diena, kada pasaul valdys ne kraujas ir kertas, o taika ir darbas, ir ne tau
tuomet kils dmai nuo moni aukur!

Atalant ir Hipomenas
Po Meleagro mirties Atalant ilgai ibuvo miko
tankmje, ir viena sau mediojo vris. Ji valand
valandas sddavo kur ant upelio ar eero kranto
79

Turinys

Etolijos giriose, ivaikiojo Arkadijos kalnus, taiau

j visur persekiojo mirties paenklintas jaunikaiio
veidas.
Vien dien Atalant, pasiilgusi moni ir idinio
ilumos, eng savo tvo Iaso rmus.
Visi miesto gyventojai grjosi ja tokia paprasta,
tvirta, drsia, vyriko vilgsnio mergaite. Jos
tvas, amiaus ir vienatvs palautas senis u jo
iaur darb dievai nebedav daugiau vaik su
diaugsmu prim stebuklingai isigelbjusi dukr
ir net neinojo, kuo j pamylti, kad umirt patirt
skriaud.
Tiktai vieno jisai tetroko: prie mirt ant rank
paneioti vaikaiius ir pamatyti savo gimin, suklestjusi karalikoje sostinje.
Ir nusprend jis leisti Atalant u vyro.
O mergait, po Meleagro mirties davusi apad
vis gyvenim likti viena, n galvot nenorjo apie
vedybas ir itaip tvui atsak: teksianti tik u to,
kuris j aplenksis bgtynse, o pralaimjus drsuol jinai pati umuianti.
Sutiko tvas ir visam krate apskelb varybas
dl karalaits mediotojos rankos.

80

Turinys

Suvaiavo daugyb jaunikaii i visos Helads,

nes graiosios puikuolis Atalants lov ir garsas
apie Kalidono mediokl buvo plaiai pasklids.
Bet netrukus iaurioji mediotoja savo ietimi tiek
nugalavo bgtynes pralaimjusi varov, kad net
drsiausi ir labiausiai troktantys lovs ir karalaits rankos nebedrso su ja rungtis.
Taiau radosi narsus jaunikaitis, vardu Hipomenas, kurio nebaid garsas apie iaurij mergait.
Hipomenas stojo varybas. Karaliui davus enkl, jis greit paoko ir pasileido bgti. Bet greitakoj
Atalant, gudusi medioklje lakstyt staiais kaln
takeliais, jau m prisivyti. Hipomenas net jaut
u nugaros j alsuojant. Tuomet jis svied emn
aukso obuol ir davsi toliau. Atalant stabteljo,
nes neitvr, nepamusi to puikaus vaisiaus, kokio
lig tol nebuvo niekur maiusi. Pasiiupusi obuol,
lekia toliau, bet Hipomenas meta antr ir trei, ir
ketvirt obuol. Kaipgi j nesurinksi, jei ri kaip
saul danguje.
Ir penktas obuolys it greitai rieda eme. Atalant pasilenk ir bgs toliau. Taiau jau per vlu!
Hipomenas, nuotol nubgs, ypsosi ir pergalingai
j velgia. Laimjo bgtynes per klast, kurios,
81

Turinys

kaip sako mons, jaunikait pamok meils deiv

Afrodit.
Taip Atalant ir tapo Hipomeno mona. Taiau
laukinei mediotojai ne taip lengva buvo gyventi
tarp moni, kurie ramiai sau dirbo em ir kasmet
aukojo derliaus pirmuonis maloningai ir gerairdei
Demetrai. Nelengva jai buvo gyventi tarp jav ir
lank, kur ikirst mik vietoj plyti dirbamieji laukai, o jos valdovei ir globjai skaisiajai Artemidei
nebedeginamos aukos.
Atalant nenorjo garbinti Eleusino deivs Demetros, stengsi savo mones grinti neengiamus
mikus ir mediokl. Tuomet Demetra u bausm
pavert Atalant ir Hipomen du nuomius litus.

82

Turinys

PERSJAS IR ANDROMEDA
Galingam Argo mieste viepatavo karalius Akrisijas, kuris turjo grauol dukter Danaj. Taiau
m jos baisiai neksti, kai Delf orakulas jam ipranaavo, kad Danajos snus nuudys savo senel.
Dl to jisai nusprend Danaj udaryti savo pilyje
ir pastatyti sarg prie jos kambario, kad joks mirtingasis nepamatyt grauols karalaits.
Taiau Dzeusas, kuris pasirinko Danaj didvyrio
motina, sigavo pas mergait, pasiverts aukso lietumi, ir ji susilauk snaus.
Pagautas baims ir pykio, karalius eng nusikalstam ingsn.
Jis liep Danaj su kdikiu ukalti skrynioje ir
mesti jron. Bet nelaimingos motinos ir vaiko likimu
pasirpino patsai jos dievikasis numyltinis.
Nepaskendo jroje skrynia, tik plauk, neama
velni bang, o paskui Amfitrits sisti delfinai ant
savo nugar nuplukd j Serifo sal, kur Danaj
priglaud po savo stogu jos valdovas karalius Polidektas. Ilgus metus jie gyveno saloje tarp palmi
83

Turinys

ir ali vynuogyn. Taiau Danajs grois tapo jos

nelaime.
Pamilo j salos valdovas Polidektas, ligtolinis
jos globjas ir geradarys, ir panoro imti u mon.
Kadangi Danaj nemyljo karaliaus, tai ir atsisak
duoti jam rank. Taiau Polidektas nepais jos atsisakymo ir nesiliov pirtis. Tuomet Danajs snus,
kuris jau buvo iaugs jaunikait, stojo ginti savo
mylimos motinos garb.
Nuo to mirksnio Polidektas dien nakt suko
galv, kaip ia umuti didvyr. Karalius inojo, koks
jis narsus, kaip trokta didi nuotyki ir loving
ygi. Mat drsj jaunikait visa irdim veriantis i maos palmi salels. Mat rint jo akis, kai
vakarais prie idinio seni kariai, ne vien jr perplauk ir lank tolimus kratus, pasakodavo apie
garsi Helads didvyri ygius ir pergales.
Ir it gudruolis Polidektas sugalvojo, kaip atsikratyti Persjo. Jis pareikalavo, kad jaunikaitis dovan
atnet jam Medzos paios baisiausios i gorgoni galv. Persjas, kurio irdis nepainojo baims,
sutiko ir, atsisveikins su motina, tuoj pat itrauk
kelion. Visi apgailjo jaunikaiio likim ir pranaavo jam tikr mirt, nes vien blyki Medzos
84

Turinys

aki vilgsnis akmen paversdavo kiekvien gyv

padar.
Taiau narsj jaunikait vl globojo maloningieji
dievai, kaip anuomet, kai dar maas kdiklis plauk
per jros platybes.
Atn jam patar pirmiausia eiti pas tris seseris
Grajas imintingas raganas, gyvenanias tamsiam
kaln urve. Grajos buvo ilos ir senos kaip pasaulis. Jos turjo tik vien dant ir vien ak. Ir ta akim,
ir dantimi visos trys raganos pakaitom dalydavosi.
Deivs patartas, Persjas pavog raganoms ak
ir dant, o kai tos, aklos, alkanos ir vilties nebetekusios, meld pasigailti, jis m spirti, kad pirmiau parodyt Medzos buvein. Sudrebjo siaubo
pagautos raganos ir usideng rankomis galvas, isigandusios vien baisaus gorgons vardo. Bet, matydamos, kad kitaip neisisuks, kad gaus mirti badu,
negi be danties sukramtys viei ms, kuria jos
minta, m ir ipild Persjo reikalavim.
Paliks Graj urv, didvyris ikeliavo toliau, kur
buvo j nurodyta. jo per mikus ir kalnus, per laukus ir dykumas, kol galop atsidr uoltoj emumoj,
kuri niokdamos dausi vandenyno bangos.
ia kaln oloj ir buvo gorgoni slpyn. Persjas
nusim nuo pei strlin, isitrauk pai smai85

Turinys

liausi strl ir temp lank. Ant pirt gal jis

prislino prie siaubing pabais urvo j bijojosi
ir dievai, ir mons.
Tarp sauls paauksint krm vingiavo takelis,
ir staiga jame prieais Persj idygo sparnuotkojis diev pasiuntinys Hermis ir padav jam Atns
Palads dovanas alm, su kuriuo daraisi nematomas, sandalus, kuriais ore gali skraidyti, atr
sidabro pjautuv ir alvario skyd, taip nuostabiai
nugludint, kad visk jis lyg veidrodis rod.
Persjas pam dovanas i Hermio rank, kartai
padkojo dievams u glob, ypa savo galingiausiai
gynjai Atnei. Prisimins tolim salel vidur jros
ir jo pagalbos laukiani Danaj, n nedvejodamas
leidosi toliau.
Vandenyno pakrantje ujo visas tris gorgones.
Jos buvo ilindusios i urvo ir dabar drybsojo ant
smlio kaitino savo lykius knus. Tai buvo moterys pabaisos su gyvai plaukais ir kraupiu vilgsniu. Taiau siaubingiausioji buvo Medza, nors ir
vienintel i seser mirtinga. Jos alt aki vilgsnis
akmeniu paversdavo kiekvien gyv btyb.
Aplinkui ol guljo nelaiming auk kaulai, o
visur uol tarpekliuose ir tarpu krm styrojo akmenins moni statulos, kuri veiduos buvo sustingusi
86

Turinys

neapsakoma baim. Nuo sauls kario ir sraus

vandens pursl tie akmenys buvo balti kaip kalks
ir trupjo, vos prisilietus Persjui.
Su stebuklingu almu ant galvos, su sparnuotais
sandalais ant koj, su spindiniu skydu ir pjautuvu
rankoje Persjas pritykino prie mieganios Medzos. Kad nevirst akmeniu, j ivyds, jis usideng
spindulingu skydu, kuris visk lyg veidrodis rod.
irdamas t skyd, jis lengvai pakilo oran virum pragarikos pabaisos ir sidabro pjautuvu greit
nur Medzai galv. Juodas kraujas trykteljo i
perpjautos gerkls ir baisia srove m kliokti i aizdos. Vos tik sukriokus nugalabytai gorgonei, bemat
pabudo kitos dvi seserys. Riaumodamos paoko jos
nuo smlio ir, rangydamosi kaip gyvats, puol iekoti drsuolio, kuris umu Baisiausij.
Taiau nematomas Persjas su savo stebuklingaisiais sandalais auktai auktai vir j pakilo. Kruvin
Medzos galv, vis dar j neirdamas, grdo
odin mai ir, pergals apsvaigintas, nuskrido
iaurn, kur tolimoj salelj lauk, jo nesulaukdama,
mylima motina.
Staiga su triukmu jam proal kakas praskrido.
Tai buvo sparnuotas, baltas kaip sniegas ilgakartis
irgas, kuriam i nervi jo ieirbos. Garsiai su87

Turinys

vings, jis kaip viesulas nurko ir dingo dangaus

ydrynje.
Tai i Medzos kraujo radsis eiklus Pegasas
nulk vent Helikono kaln, ms buvein. Ten
spyr jis kanopa uol ir atvr Hipokrens, arba
kitaip vadinam irgo, altin. Tik retas didels dvasios mirtingasis drsta ssti ant padangi ristno ir
gerti vanden i stebuklingojo altinio, bet jau kam
pritrksta kvapo, t be gailesio nuo savo nugaros
nutrenkia kilnusis pasiuntinys padangi Pegasas.
O tuo laiku, jr vjo neamas, Persjas nuskrido
jau toli nuo gorgoni olos. Tolumoje mirgjo blykios upi gijos, lank ir giri kvadratai, ali mikai ir auksins dykumos, virpanios nuo kario ir
apgaubtos smlio dulki. Kur ne kur mat Persjas moni sodybas mikuot kaln laituose arba
medi temdomuose slniuose. Kaln pievose tysojo
piemenys ir velg dangaus ydryn, o baltos avys
ramiai sau gansi, skabydamos veli ol.
Per dykum trauk kupranugari karavanai, sibuodami vienodu ritmu, nelyginant jros bangos
didiuliame smlio vandenyne.
Nukamuotas ilgos kelions, Persjas m skristi
liau ir dairytis oazs, kur galt pasislpti nuo
sauls kaitros. Dabar kaip tik skrido vir jros
88

Turinys

kranto. Bangos nuomiai dau skardius. Aplink

buvo tuia vien jra, dykuma ir uolos. Palaitje
augo vienia palm aukta ir liekna. ionai Persjas ir nusileido. Palms paunksnje atsigul ant
smlio, nusibrauk prakait nuo kaitusios kaktos
ir visa krtine atsikvp.
Paskui umigo ant neinomos jros kranto, prie
pat dykumos. I miego j paadino kakokia aimana.
Nustebs atsistojo ir atidiai aplink apsidair. Bet
visur buvo tuia ir be galo tylu. Net kirai buvo
ding ir nekl triukmo pakrantje. Prieais j dusliai gaud jra, u jo kariu alsavo dykuma. Buvo
giedras rytas.
Ir vl ta aimana, tik syk aikesn ir dar gailesn. Per ianias bangas Persjas girdi auksm:
Ak, gailestingi dievai! Ak, Amfitrite, pasigailk
mano jaunysts!
Persjas greitai uolomis nubga prie pat jros
ir sustoja kaip bestas. Ant granito uolos, isikiusios jron, guli grandinmis prikalta grai mergait.
Juodi plaukai kaip ilko apsiaustas gaubia jos kn.
Didels akys su siaubu smeigtos vandenyn.
Kas esi, nelaimingoji? paklaus, gailesio
pagautas, Persjas.
89

Turinys

Suvirpjo ji, igirdusi nepastamojo bals, ir

pakl nuvargusias akis didvyr.
Kad ir kas tu btum, keleivi, bk sau kuo greiiausiai. Kas akimirk ia gali pasirodyti baisingas
slibinas.
Koks slibinas? pasiteiravo, jos odi nustebintas, Persjas. Kuo tu vardu, ir kas ia tave prirakino?
A esu Andromeda, Etiopijos karaliaus dukt.
O sus mane netrukus liepsningas slibinas, kerting jros nimf nereidi pasiuntinys. Bk i ia,
nelaimingasis, nes ir tu prasi jo nasruose. Neatmainomos diev itarms.
Didvyrio ird suspaud gailesys ir pyktis.
Net dievams nevalia duoti neteisingos itarms! suuko jis.
Greitai prioks prie Andromedos, sidabro pjautuvu Persjas perkirto grandin. Paskui mergait
nune palms paunksn.
Staiga baisus nyptimas nustelb jros bang
gaudes.
Tai slibinas Poseidono ir nereidi pasiuntinys
atplauk pasiimti grobio. Pamat jis tui uol ir
nirs m dauyti uodega akmenis, tie net trupjo
90

Turinys

nuo galing smgi. Siaubno kauksmas igsdino

Andromed.
Tai jis! Ak, gelbk mane, jaunikaiti, nesvarbu
dievas ar mogus esi!
Nusiramink, Andromeda, kai a alia, tau niekas negresia, atsak didvyris.
Visa virpdama, ji prisiglaud prie Persjo.
Sustingusios lpos nabdjo kakokius negirdtus odius.
Persjas usidjo ant galvos alm, prie tai perspjs Andromed, kad nenusigst, kai pasidarys
nematomas, iupo rank Atns Palads pjautuv
ir be baims irdyje patrauk ton pusn, kur nypt
slibinas ir dusliai dau uodega em.
Pakils or, jis kirto tuo pjautuvu pabaisai per
liepsningus vynus. Bet pjautuvas tik dzvangteljo ir
atoko kaip nuo akmens. I viraus pajuts pavoj,
slibinas uvert lyki galv ir, stovdamas vien
ant uodegos ir pelek, sibavo abi puses, nypdamas ir skleisdamas bjaur dvok; jo ilgos nuodingos
iltys klaikiai kaukjo, o gremzdikas knas drebjo i nirio, kad niekur prieo nemato. Persjas
staigiai usimojo pjautuvu ir smog plik slibino
pakakl, kuri buvo vyn neapsaugota; bemat likteljo kraujas, ir galva nukaro be gyvybs enklo.
91

Turinys

Persjas iklupo slibinui i nasr iltis ir gro prie

Andromedos, nusims nuo galvos alm. Rado j
iblykusi ir vos gyv i baims. Mergait jau tikrai
galvojo, kad keistasis gynjas uvs, kad diev lemtis dabar ir j itiks. Ir krimtosi varg, kad, nordama gyva likti, mirt nusiunt nekalt keleiv.
Pavelk, Andromeda, staiga igirdo auksm
ir prie save pamat didvyr su baltom slibino iltim
rankoje. Mergait prasidiugo neapsakomai. Aaros
aptemd jai akis, ji tiesiog negaljo patikti savo
laime.
Persjas, kurio irdis lig tol buvo patyrusi vien
motinos meil, dabar pajuto, kad toji i mirties igelbta mergait jam pasidar brangesn u visk
pasauly.
Apsakyk man dabar, Andromeda, kas pasmerk
tave tokiai baisiai miriai, paklaus Persjas.
Prie daugel met mano tvas laimingai vald
Etiopij, pradjo pasakoti kiek aprimusi Andromeda. Mano motina karalien Kasiopja, daili
kaip rinti Aura. Vien dien ji, kaip paprastai,
prie veidrod ukavo savo graias juodas kasas, o
vergs vsino palms lap vduoklmis. Draugs
ir tarnaits buvo apstojusios ratu mano motin, bet
92

Turinys

pikta nesantaikos deiv erinija pakio jai bedievikus, puikybs kupinus odius:
Tik pasakykit, Etiopijos dukros, ar a ne dailesn u Amfitrits palydos nimfas, ar nenublanksta
prie mane sidabravyns nereids su uv pelekais?
m juoktis moterys, suiurusios karalien.
Graios nereids, graios jr ir upi nimfos,
taiau tu, Kasiopja, u visas graiausia, atsak
jos vienu balsu.
Bausm bemat itiko, toliau kalbjo Andromeda. Nereidi ir vandenyno valdovs Amfitrits pyktis audrino jr platybes nuo dugno ligi pat
bang keter, ir isiliejo i krant vanduo, apsm
mano gimtin. I okeano iniro baisus slibinas, jros
diev rstybs enklas, ir m traukti gelmes mones ir vris. Kasdien i tolimiausi krato kamp
ateidavo pasiuntiniai, raudodami ir aimanuodami jie
meld karali pagalbos. Jra utvind j namus, ir
tik aukiausios palms kyojo i bang kaip kokie
ali takai vir lusi vandens gelmi.
Mano tvo rmai stovi ant auktos kalvos, ksmingam alke. Vanduo ten dar nesiek. imtai valdini upldo rm kiem ir pusplikiai, nebetek
pastogs, isigand Poseidono pykio, dien nakt
93

Turinys

ant akmens aukur degino aukas. Nelaim itiko

Etiopij kaip mi audra dykumoj ir kaip audra
i ryt vakarus.
Tuomet tvas suauk seniausius ynius pasitarti.
Jie susirinko ventajame alke ir ilgai meld irdusius dievus, atnaavo jiems aukas ir band patirti
j vali i smlio ir vandens, dm, gyvuli kaul ir
viduri, pagaliau i pauki, pamtt oran, skridimo. Gal gale paskelb tok nuosprend:
Etiopijos karalien supykd rsias jr nimfas
nereides, manydama esanti graesn u jas. Savo
nimf praoma, Amfitrit reikalauja paaukoti Kasiopj, kitaip jra praris bedievik al.
Igirdo iuos odius mano tvas ir pravirko, nes
labai myljo motin. O Kasiopja ibalo kaip drob
ir m visa i siaubo drebti. A puoliau aukdama
prie jos, maldavau iaurius dievus pasigailti, bet
dangus mans neiklaus. Dmai nuo aukur nekilo
vir, tik kyriai draiksi paeme, dusino ir juodu
debesiu aptrauk ventj alk. Tai rod, kad dievai
neprim ms mald.
Ir tuomet, Persjau, a pajutau savyje didel stipryb ir tariau:

94

Turinys

 Mama, sunkiai nusidjai ir bausms nebeivengsi; taiau, Amfitrite ir tu, Poseidonai, jr valdove, kerto aukai imkite mane u motin.
Sulig tais odiais dmai nuo dvylikos aukur
pakilo staiai vir, ir ryki saul pavelg pro palmi virnes. Dievai prim mano auk.
Ir it mane atved yniai ir prikaust su grandine,
o Amfitrits sistas slibinas turjo ne Kasiopj, bet
mane sudraskyti.
Daugel ilg kaip amius valand laukiau ia savo
mirties.
Bet pasakyk man, ar esi mogus, ar dievas, kad
stengei pakeisti diev itarm? paklaus mergait.
A mogus, kaip ir tu, Andromeda, bet man
buvo leista tave ivaduoti dl tavo meils ir pasiaukojimo. Pati suvelninai kietas nereidi irdis,
atsak Persjas.
Dar ilgai kalbjosi Persjas ir Andromeda palms paunksnje. Paskui juodu gro Etiopijos karaliaus rmus, kur visi labai diaugsi, kai Persjas
pam Kasiopjos dukr u mon. Netrukus ikeliavo, dabar jau dviese, Serifo sal, kur buvo likusi
didvyrio motina Danaj. Po ilgos kelions nusigavo
jie salon, bet ten igirdo nelinksm ini.
95

Turinys

Kai Persjas kelet met buvo ivyks, piktavalis

karalius Polidektas liep udaryti Danaj kaljiman
ir duoti jai tik duonos ir vandens. Ir dar grasino
mesis sukapot gyvatm, jeigu nesutiksianti bti
jo mona.
Itikimiems tarnams tatai apsakius, Persj tis pagavo, ir jis nedelsdamas atsidr Polidekto
rmuose. Ten, didin apsuptas, puotavo karalius,
atsidrbs ant brokato, apsvaigs nuo vyno, su roi
vainiku ant galvos.
Tuiai Persjas band ir geruoju, ir piktuoju
palenkt nenaudlio ird Polidektas liep tarnams
suimti didvyr ir kardu perverti jam ird. Tuomet
Persjas staiga iupo i maio nebegyv Medzos
galv ir, laikydamas j u susisukusi gyvai,
tokie, mat, gorgons plaukai, pakl vir. T
pat akimirksn visi sustingo akmen. Vieni stovjo,
temp kilpin, kiti su kardais rankose, dar kiti tebelaikydami pilnas vyno taures, o pats karalius suakmenjo purpuro ir brokato loje, kur ilsjosi puotos metu.
Po to nutikimo, kuris Serifo salai met lidesio
el, Persjas su motina ir Andromeda ikeliavo
gimtj Arg, o sal valdyti paliko karaliaus Polidekto broliui Dikiui. Danaj visus tuos tremties
96

Turinys

metus ilgjosi savo vaikysts ir jaunysts krato.

Akrisijas vis dar gyveno Argolidje, bet, kai igirdo
sugrus Persj, pabgo i argo ir jo i miesto
miest, apsitaiss keliauninku, bijodamas pranaysts, kad us nuo vaikaiio rankos.
Ir it Persjas, keliaudamas savo sostin,
ugaio Larisos mieste. Kaip tyia, ten vyko aidimai ir varybos. Ir Persjas pasiov su kitais pasirungti. Atsistojs stadione, jis baisiai toli nusvied
disk, nes buvo ne tik drsiausias Helads didvyris,
bet ir geriausias rungtyniautojas. Likimo jau buvo
taip lemta, kad diskas krisdamas pataikyt galvon
kakokiam seniui, stovjusiam per arti ribos. Tasai
senis ir buvo Akrisijas, kuris, bgdamas nuo vaikaiio, netyia uklydo t miest. Taip isipild
pranayst.
Persjas ilgai gyveno Arge, kur teisingai ir laimingai vald. Andromeda jam padovanojo narsi
sn ir grauoli dukr. Atsidkodamas u gautas
malones, Medzos galv Persjas paaukojo deivei
Atnei, savo geriausiai globjai. Nuo tol Baisiausiosios galva kelia baim drsuoliams i Mergels
Atns egids.

97

Turinys

SIZIFAS
Sizifas viepatavo graiajam Korinte. Tai buvo
galingas ir turtingas miestas, jo uoste sukiojosi laivai i vis, net tolimiausi, krat, kur tik pasiek
inia apie klestini heln em. Sizifo miest
puo puiks sodai, plaios terasos, rykiaspalvs
diev ventyklos.
Dievai labai myljo Korinto karali ir neyktjo
jam savo maloni. Pasikviesdavo j kartkartmis net
Olimp, savo padangi buvein. Ilgus metus laimingai gyveno karalius Sizifas sveikas ir linksmas,
visuomet guvus ir jaunas, nors jau gerai metjs.
Mat, ambrozija ir nektaras diev maistas, kurio
ne kart puotose ragavo teik jam jg ir saugojo
nuo senatvs. Bt dar ilgai taip gyvens olimpiei malonje, jeigu ne jo plepumas ir pasiptimas.
Jis mgo be saiko girtis savo draugyste su dievais
ir danai puotose pasakodavo biiuliams apie olimpiei kalbas ir sumanymus, skleisdavo girdus apie
j meils nutikimus ir silpnybes. O kartais, nordamas pasirodyti prie savo draugus, dar lesnis
bdavo. Antai, puotaudamas Olimpe, patyliukais
98

Turinys

pasiimdavo truput nektaro, o paskui vaiindavo juo

savo bendrus. Nors ir matydami jo idaigas, dievai
irjo pro pirtus, nes j buvo labai pamg. Atleisdavo jam netgi apkalbas.
Bet vien kart po kakoki ikilmi Olimpe Sizifas savo rmuose ikl didi puot ir sismagins
iplepjo svarbi diev paslapt, kuri buvo nugirds
Dzeuso viepatijoje.
Dabar jau baigsi diev kantryb. Sizifas nebeteko j malons ir u kalt turjo galva atmokti.
Bet itai nepatiko karaliui, kuris jau buvo ragavs dangik malonum. Todl mirdamas gudrusis karalius liep savo monai jo nelaidoti. Sizifo
knas, nepapuotas glm, nepaarvotas, be ventojo obolo lpose, guljo prie Korinto rm sienos.
Visas miestas smerk pikt karalien, kuri neskuba
atlikti ventos pareigos savo mirusiam vyrui.
O tuo laiku visoje Poemio karalystje aidjo
Sizifo dejons ir verksmai. Jis kaip elis klaidiojo
netoli Charonto valties ir skundsi pikta mona, o
aaros kaip pupos jam ritos per skruostus. Charonto
paklaustas, ko jis taip sielvartauja, Sizifas raudodamas apsak savo lidn istorij, kaip bediev
mona umiro savo pareig ir nenori jo palaidoti,
kaip jo knas mtosi kakur patvory, koks jis varg99

Turinys

as ir paemintas, kad neturi n obolo apsimokti

u perklim per Stiks.
Sizifo skund ir aimanas gal gale igirdo Hadas
ir Persefon. Jie gerai Sizif painojo i Olimpo
puot ir dabar pagailo seno numyltinio. Pasiauk
j ir, suinoj Sizifo nelaim, leido grti em, kad
tenai, mirties dievo Tanato globojamas, galt kalbti pikt mon deramai j palaidoti.
Klastingasis Sizifas be galo dkingas puol po
kojom Tartaro valdovams ir tutuojau su Tanatu
iskrido em.
em, em, kur saul ir vynas, kur gyvenimas
ir linksmybs!
Vos tik atvyks Korinto rmus, Sizifas liep tvirtai suriti mirties dievait ir mesti j tams, drgn
pilies Poem.
Ilgus metus vargas Tanatas sdjo udarytas,
o Sizifas sau gyveno ir gyveno. Podraug su juo ir
visi mons emje tuo laiku nei lig, nei mirties
nepatyr. moni gimin kaip niekuomet prie tai
ir po to paplito, o visam pasauly viepatavo juokas, sveikata ir laim. Cerberis ir Charontas ilsjosi
sau po darb ir slapta jau stebjosi, kad neturi ko
veikti. Tiktai dvasios Eliziejaus laukuos baisiai nuobodiavo. Jau seniai jos bemat savo artimuosius
100

Turinys

ir draugus i saultojo krato ir juos tik per miglas

teprisimin, jau seniai buvo patyr t vienintel,
menk pramog.
Ir vienkart Hadas prisimin Sizif. Pasiaukia
Charont ir klausia, ar jau perves kitapus Stikso
Korinto karali. O kai senis papurt galv, valdovas liep paaukti Tanat. Visas Hadas nuo pat
jimo ligi giliausi, slapiausi sfer buvo iiekotas, taiau nei juodojo dievaiio, nei Sizifo n
kvapo. Tuomet Hadas isiunt em Herm, kad
tas surast prauvlius.
Greitakojui dievui tai juok darbas. Rado jis
Sizif puotaujant Korinto rm terasoj. Hermio
akyse sutriko gudrusis senis ir prisipaino savo
kalt. Dzeuso pasiuntinys ivadavo Tanat i pani ir ilgamets nelaisvs. Nakties snus iskleid
savo juodus sparnus, taip seniai bekilotus, ir tyliai
nuskrido karaliaus rmus.
Patsai Sizifas pirmas pajuto alt jo prisilietim, o
paskui ir visi draugai, ir rmininkai. Paskui Korint
ir Pelopones, ir vis Graikij sukaust mirties
dvelksmas. Tanatas visur lanksi vej trobose ir
karali rmuose, kaln ganyklose ir slni alkuose,
visur m dvigub derli, nordamas atsikeryti
visai moni giminei.
101

Turinys

Siaubas pagavo em. Mirties sparn lamesys nutraukdavo vaiko dainel, nuo motinos veido
nubraukdavo ypsen. Ir taip truko tol, kol Hadas
vl buvo pilnas mirusij eli, ir Charonto laivas vos neskendo nuo j svorio. Tuomet Hadas liep
Tanatui pamaiau skraidyti.
O Sizifas? Kas jam po mirties atsitiko?
Sunkiai j nubaud dievai.
Hado Poemiuos trilinkas susilenks stumia jis
milinik uolos gabal. Turi j uritinti aukt
kaln. sirusi nelaimingojo nugara, ant rank isivertusios gyslos, kraujas tvinksi galvoje, o burna
vos gaudo kvap.
Jau nebetoli virn. Tenai atsilss. Bet it visai
prie jos akmuo isprsta i rank ir nurieda emyn.
Vargas Sizifas turi pradti savo tui darb ir
vl plktis ligi devinto prakaito. Ir itaip jam lemta
kamuotis be galo, per ami amius.

102

Turinys

BELEROFONTAS
Sizifo vaikaitis buvo Belerofontas, Korinto karaliaus Glauko snus. Tai buvo taurus ir narsus jaunikaitis. Bet vien dien, aisdamas su tvo lanku, jis
netyia umu miesto gyventoj, kaip tik einant
per rm kiem.
Susiteps mogaus krauju, Belerofontas turjo
bti nubaustas: eiti tremtin ir ilgose klajonse siekti
apsivalymo. O u statym rstesniu paproiu kalt
atleidiama tada, kai nusidjl kas priima prie
nam aukuro ir ventom apeigom nuplauna nuo jo
pralieto kraujo sutept.
Nelaimingas jaunikaitis, atsisveikins su artimaisiais ir j apgailtas, ikilo pasaul.
Prie daugelio aukur jis band prisigauti ir nuo
daugelio buvo pavarytas, nes visi bjaurjosi keleivio
nusikaltimu. Nusiplks ir alkanas jis guljo viendien po aliu alyvmediu prie garsiojo Tirinto kelio.
I praeivi Belerofontas suinojo, kad Tirinte viepatauja karalius Pretas. Jis ryosi nueiti rmus
ir maldauti atpirkimo malons. Kai nelaimingasis
103

Turinys

prijo prie aukuro, karalius su savo eima kaip tik

atnaavo vakaro auk.
Sujaudintas jaunikaiio nedalios ir sugraudintas tyro jo vilgsnio, karalius prim keleiv savo
namus kaip sn ir apval nuo mogudysts dms.
Jau dvejus metus Belerofontas gyveno Tirinto
rmuose ir visus avjo savo narsa, taurumu ir
gymio graumu. O karalius Pretas turjo nuostabi mon ipuikl Steneboj6. Ji pamilo dailj
jaunikait nuodminga meile ir panoro pavergti jo
ird. Bet Belerofontas pasibaisjs atstm karaliens meil, nes nenorjo idavyste suterti gelbtojo nam. Tuomet Steneboj pradjo jo neapksti.
Trokdama praudyti idid jaunikait, jinai skund
Belerofont savo vyrui, karaliui Pretui. Girdi, tasai
praytojas, kur i pagailos prim prie savo aukuro,
dabar nori sutepti savo geradario garb.
Sulig tais odiais Pret pagavo pyktis, pirm
mirksn norjo net umut nedkingj. Bet jis buvo
dievobaimingas mogus ir laiksi senj heln
paproi. Kiek atsitokjs nuo nirio, karalius
pagalvojo, kad nedera graikui teptis rank savo

6Kitose

versijose Antja.
104

Turinys

sveio krauju. Taiau u niekyb reikia atkeryti,

kitaip paiam liks nuplta lov.
Ilgai svarsts, jis nusprend kitokiu bdu nugaluoti Belerofont. Pasiauk j ir sako:
Klausyk, Belerofontai, Korinto karaliaus Glauko
snau. Dar iandien pat trauksi kelion. T laik
paduosi mano uoviui Iobatui, kuris viepatauja tolimojoj Likijoj, ir vlei gri mano namus.
Belerofontas apsidiaug, nes buvo nusibod
rmuose ir svajojo apie didius nuotykius, o ir dl
Stenebojs seniai jau norjo palikti Tirint. Todl
nedelsdamas ir ikeliavo. Laimingai perplauks jr,
be didesni nutikim jis pasiek Likij Maojoje Azijoje ir pagaliau atsidr karaliaus Iobato rmuose.
Tai buvo geras, svetingas ir narsus valdovas, garsjs dievobaimingumu, tebesilaikantis prie daugel
met paliktos Helads paproi. Su diaugsmu jis
prim Belerofont, myljo j prie savo stalo, dav
kuo geriausius apdarus, kuo dailiausius kambarius
ir sveio garbei vis sugalvodavo nauj aidim ir
varyb.
itaip truko devynias dienas ir naktis, ir tik
deimt dien vaiingasis eimininkas paklaus
Belerofont, ko tasai atkeliavs.
105

Turinys

Tuomet didvyris i uanio itrauk Preto laik

ir apsak karaliui savo reikal. Iobatas skaito savo
ento laik, skaito, o kai Belerofont pavelgia,
kakt jam ivagoja grsmingos raukls, ir susimsts veidas darosi rstus.
Juk Preto itaip parayta: Jaunikait Belerofont, Korinto Glauko sn, kuris teiks tau mano
rat, liepk umuti dl ms giminysts. Isigando
karalius, nes buvo labai pamils atviro ir skaistaus
vilgsnio jaunikait ir visikai nenorjo patikti, kad
bt jis galjs kuo nusikalsti. Bet gerai painojo
ir Pret, buvo tikras, kad be svarbios prieasties
toki odi niekada nebt ras. Didiai nulido
Iobatas. Kaip ir Pretas, jis nenorjo udyti mogaus,
kuris valg prie jo stalo ir miegojo po jo stogu, globojamas nam dievybi.
Todl pasiauk jaunikait ir sako:
Buvai man mielas sveias, mano namai buvo
tavo namai, ar galiu tave paprayti vienos paslaugos?
Prayk, ko nori, karaliau, visk ipildysiu, kad
tik gauiau tau atsidkoti u vaiingum, atsak
Belerofontas.
Iobatas gailiai nusiypsojo ir sako:
106

Turinys

 Likijos kalnuose yra sparnuota pabaisa su lito

galva, slibino uodega ir oio liemeniu, o i nervi
jai eina ugnis ir dmai. Tasai sutvrimas vardu Chimera. Neseniai ji atsirado mano krate ir ryja mones bei vris ir visk niokoja aplinkui. Eik, umuk
chimer ir ivaduok Likij i diev sistos nelaims,
o mano mons ir a bsim tau dkingi, visoj aly
lovinsime tavo nars.
Sublizgo akys Belerofontui, igirdus toki ini, o
jo vyrik ird apm aistra ir drsa. it gal gale
jo vertas udavinys! Dkui dievams nemirtingiems,
kad pasirinko j atlikti did ygdarb, kuris igarsins
jo vard nuo Azijos ligi aliosios Graikijos!
O Iobatas n nedvejojo, kad Belerofontas us
pabaisos nasruose, ir jis itokiu bdu, pats nesusiteps sveio krauju, ipildys Preto praym.
Didvyris tutuojau itrauk ygin, apraudotas
viso miesto moter ir apgailtas vyr. Juk jie inojo,
kad dar niekas negro gyvas i Chimeros nag, o
Belerofontas savo jaunatve ir dailiu augumu buvo
palenks vis likiei irdis.
Jau koks dienos kelias nueitas nuo Iobato miesto,
kalnai darosi vis atiauresni, ir niekur nebematyti
mogaus pdsako. Nuvargs ir itroks jaunikaitis
107

Turinys

atsisdo prie Pirens ups ir m prausti sau veid

altu sidabriniu vandeniu.
Staiga jis igirdo kakok gars, lyg arklio vengim, lyg juok. Belerofontas bemat paokio, galvodamas, kad ia jau Chimera, atstat iet ir pasiiupo lank. Bet stebuklai! prieais save ivydo
balt kaip sniegas sparnuot irg su ilgais kariais,
tarsi pieno puta drimbaniais nuo sprando. irgas
dauo sidabro kanopa uol, sakytum, nekantraudamas skristi. Juodos, ugnim rinios akys auniai
blykioja. Lengvai pasiokuodamas, tarytum plaukdamas ore, jis priuoliuoja prie jaunikaiio, stabteli
ant ups kranto ir karius papurto.
Belerofontas oka prie dieviko irgo, nordamas ant jo ussti. Bet tuios pastangos. Baltakartis tik suvirpina nugar, mosteli galingais sparnais,
numeta j emn ir vl, tarytum aisdamas, oka ir
rangosi, net akys raibsta.
Tai buvo Pegasas, nemirtingas irgas, atsirads
i Medzos, kuri kadaise umu Persjas.
Galop Belerofontas, nukamuotas tuio darbo,
atgul ant ols paupio krm pavsyje ir umigo.
Ir jam prisisapnavo Atn jo globja.

108

Turinys

 Ko miegi, Belerofontai? Didvyris nemiega, neatliks ygio. Imk auksin apynasr ir slus, umauk
juos Pegasui ir ssk ant jo, tada ir umui Chimer.
Sulig tais odiais deiv dingo jaunikaiiui i aki,
o Belerofontas mai pabudo i gilaus miego ir alia
savs ant ols pamat auksin apynasr ir slus.
Pegasas kaip sniego debeslis ramiai sau gansi
kaln pievoje.
Didvyris paoko, prijo prie sparnuotojo irgo,
greitai umov jam slus, apynasr ir uoko ant
nugaros. kart Pegasas n kiek nesiprieino, tik
visas sitemp, pajuts ant savs mirtingj mog,
net atlasin jo oda suvirpjo. Sulamjo sidabriniai
sparnai, ir irgas, tarsi inodamas kelions tiksl,
pakilo auktyn ir nuskrido tiesiai Chimeros urv.
Ji kaip tik buvo ilindusi ir ildsi prie saul. Ilga
uodega vyniojosi vilganiu iedu ir, dusliai vangdama, dau uolt em. I nasr versi dmai
ir liepsna, o gelsvi kariai rjo rudu atvaitu. Ji
tingiai judino milinikus, raudonus kaip ugnis sparnus.
Pamats pabais, Pegasas pakilo auktliau, kad
raiteliui bt lengviau smogti slibin ietimi. Igirdusi narant Pegaso sparnus, Chimera pakl lito
galv ir smeig upuolik didiules aukso spalvos
109

Turinys

akis. O jga j buvo tokia didel, kad Belerofontas

bt nusirits liepsnojanius Chimeros nasrus,
jeigu paskutin mirksn nebt nusiiups Pegaso
kari.
Kiek atsitokjs, jaunikaitis m audyti pabais
strles, bet jos vangdamos atokdavo nuo slibino
alvarins odos ir tik dar labiau j siutino. Chimera
iiojo nasrus, ir bemat visk aplink aptrauk dmai,
duslus lito riaumojimas tkstaniais aid nusirito
kalnais, keldamas siaub. Ji pakilo or ir puol
Belerofont. Taiau Pegasas paskrido aukiau ir,
iskleids sparnus kaip vanagas, pakilo ore vir Chimeros. Belerofontas iaud i lanko visas strles ir
iupo rankas iet savo paskutin ginkl.
Jeigu ji apvils, liks vien mirtis. O ididus Pegasas
tikriausiai nutrenks j nuo savo nugaros. Todl kai
tik Chimera irdusi pakl galv, Belerofontas stipriai svied iet neapsaugot vynais pabaisos gerkl, ir ji lengvai smigo. Sudrebjo, mirtam smg
gavusi, Chimera, beviltikai suplazdjo sparnais,
paskutin kart ileido liepsn i krauju plstani
nervi ir negyva negteljo ant ems.
Pegasas diugiai suvingo ir nusileido ant uolos.
Belerofontas prijo prie pabaisos ir tik dabar i
arti pamat t neregt Chimer, jos galing lito
110

Turinys

galv, dailius karius, ugninius sparnus ir susivijusi

gyvats uodeg, vis spindini tarytum deimantas.
Kardu atsikirts jos gelsv kari, sudjs padkos
auk Atnei, jis sdo ant Pegaso ir nuskrido karaliaus Iobato pil.
Likieiai, pamat didvyr su sparnuotu irgu ir
liepsningais Chimeros kariais rankoje, pasveikino
j, dainuodami pergals dain. Moterys mt po
kojom ibui, laur ir roi vainikus, Pegaso kanopos taip pat skendo margaspalvse glse.
Tiktai karalius Iobatas nesidiaug su savo monmis. Didvyr jis sutiko altai, ididiai ir po kiek
laiko isiunt nauj tolim ir pavojing yg prie
laukinius solimus, kurie upuol jo valstyb. Ir tuokart karalius slapta vylsi, kad Belerofont pakirs
kokia unuodyta laukini upuolik strl.
O kai Belerofontas ir dabar gro nugaltojas,
Iobatas j isiunt prie tolimsias amazones, kurios
kaunasi narsiau ir u vyrus. Sparnuotasis Pegasas,
tarytum paindamas visas ems tautas, per nakt
nuskraidino jaunikait nuoal ir neengiam
krat, kur viepatavo amazoni gimin. Padedamas
savo sparnuotojo irgo, Belerofontas sumu lig tol
nenugalim moter kari brius. J drsa igaravo,
kai pamat sparnuotj raitel, j em nusileidus
111

Turinys

i ydros padangs. Didvyris ir kart gro Iobato

rmus nugaltojas.
Po vis Likij ir heln miestus Maojoje Azijoje pasklido inia apie Belerofonto lov. Visur
jis buvo sveikinamas kaip didiausias karygys ir
diev numyltinis. Iobatas suprato, kad neteisinga
ir galvoti, jog tas rapsod apdainuotas vyras, Likijos
pasididiavimas, yra mirties tevertas niekas. Dievai nepads nenaudliui. Pretas tikriausiai suklydo
arba tapo klastos auka ir todl jam para tok pikt
lemiant laik galvojo senasis karalius.
Ir kilniairdis Iobatas nusprend pasilikti jaunikait, ileisti u jo mylim dukr Filonaj ir atiduoti
pus karalysts.
Filonaj dabar papasakojo Belerofontui apie
nieking Stenebojs poelg ir Preto laik. Baisiai
supyko didvyris, kai visk suinojo, o noras atkeryti jam nedav ramybs n valandl. Vien dien
jisai sdo ant Pegaso ir irko Tirinto pil. Ivydusi didvyr su sparnuotuoju irgu, Steneboj visa
sudrebjo i baims. Betgi tuojau nusiramino, nes
Belerofontas atrod toks mielas, tarsi nieko nebt
inojs apie jos kalt.
Vien kart Steneboj usimet pajodinti su
Pegasu virum Tirinto. Belerofontas mielai ipild
112

Turinys

karaliens nor ir, pasisodins j ant Pegaso sau

u nugaros, liep irgui pakilti or. Kai jau labai
auktai atsidr, Belerofontas nieking idavik
nustm nuo irgo, o pats skubiai leidosi Likijon.
Kerto trokulys buvo numalintas.
Nuo tol ilgai gyveno Belerofontas Iobato pilyje
laimingojoj Likijoj. Filonaj j myljo labiau nei gyvenim. Myljo j ir visi likieiai, nes ramiai sau galjo
gyventi Pegaso ir jauno, drsaus savo karaliaus prieglobstyje.
Per t Pegas Belerofontas pasidar galingiausias
emje valdovas. Niekas nesteng jo veikti.
Taiau didvyris nebuvo laimingas. Jam neganjo Filonajs meils ir vaik glamons, jo ilgesio
nemald moni pagarba. Ne kart jisai ssdavo
ant Pegaso ir leisdavosi ilgas keliones po pasaul,
nusigaudavo toliausias alis, kur ne tik mogaus,
bet ir aro niekuomet nebta.
Belerofontas mat prarajas, kur mestas akmuo
dingsta juodoj kiaurymj, mat didiules jras, kuri
net mintimis negali aprpti, tolimas parudusias stepes, skrido per dykumas, virpanias nuo sault dulki regjo toki dalyk, apie kuriuos n lakiausios
vaizduots mogus nedrst galvoti. Ir i t kelioni
grdavo namo dar lidnesnis ir niresnis valand
113

Turinys

valandas sddavo jis pilies terasoje ir be odio

velgdavo dang ir snieguotas kaln virnes,
nurausvintas vakars aros.
Nuo beprotik, nebt mini skilo jam galva.
Veltui velnioji Filonaj prieidavo tyliai prie jo ir praydavo paaisti su vaikais, nusiypsoti namikiams,
o ne sdti paniurusiam ir lidnam, tarsi itiktam
kokios nelaims. Tada jis valandl atitrkdavo nuo
savo mini, su meile glostydavo vaik galvutes,
vyresnj snel sodindavos ant Pegaso ir diaugdavosi eimos laime.
Bet tai neilgai trukdavo. Tuoj pat Belerofontas
vl susimstydavo ir niekam neleisdavo trikdyt jam
ramybs.
Vien gra vakar, kai auktai sumirgo blykios
vaigds, o ydras dangus kone susiliejo su eme,
Belerofontas, kaip visada, sdjo ant pilies sienos
ir svajojo apie nuostabius ygius ir kratus, kuri
dar nebuvo aplanks.
Tuo metu tamsus dangus staiga nuvito. Tai krito
vakarin vaigd. Blausi viesa iblso dangaus
skliaute ir inyko. Ten a dar nebuvau, pagalvojo
Belerofontas, painau ems paslaptis, valgiaus
prarajas ir virnse mgavaus kaln vju, taiau
114

Turinys

ten, auktam danguj, kur gyvena nemirtingi dievai,

dar nesu buvs!
Ak! Kad bt galima nuskristi giedrj Olimp ir
ssti kaip lygiam su dangaus gyventojais prie puotos
stalo! I Dzeuso atimt griaustin ir viepataut visam
pasauliui! Patirti diev paslaptis ir paiam bti kaip
dievui! Beje, turi jis Pegas, kuris visur nuskraidina,
bet vis dlto yra jo belaisvis!
Belerofontas paoko, nubgo arklid, pasiiupo apynasrius, isived irg ir akies mirksniu j
usdo. Betgi keista! Pegasas, visuomet atspjantis
savo pono mint, klstantis kiekvienam jo enklui,
dabar n krust i vietos. Tuomet, pykio pagautas,
didvyris aukso pentinais sir jam baltus kaip
sniegas onus.
Paoko Pegasas ir norjo nutrenkti nuo nugaros
drsuol m muti sparnais ir pro iplstas nerves liepsnas prunkti. Kraujas raudona srove pasipyl i ono ir nutekjo jam per balt od. Belerofontas laiksi kari i paskutinij, nebeteks jg
ir apkurtintas sparn esio.
Bet staiga Pegasas nurimo, matyt, persigalvojo
ir jau stovi sau tykiai, tik sidabro kanopa nekantriai
kasa em.
115

Turinys

 Olimp! Olimp! suuko Belerofontas, draskydamas irgui karius.

Pegasas ov or kaip sidabrin kulka ir nakties danguj drauge su raiteliu atrod lyg dar viena
spindinti vaigd.
Juodu skrido aukiau ir aukiau jau pranyko
giedras dangus, ir staiga iniro suvirtusios pkini debes krvos, o tamsa juos gaub tarsi vanduo. Bet debesys tuojau baigsi, vl suibo rykios
vaigds, didels ir spindinios, koki niekuomet
neregsi i ems.
Aukiau, aukiau, Pegasai! Olimp,
Olimp! auk lyg pamis Belerofontas. Krtinj jam trko oro, kraujas skl galv, rodos, prasimu pro gerkl ir ausis, gysl tvinksniai ugo
net Pegaso sparn im, o jis vis dar tamp irgo
karius ir skubino skristi.
Jau i tolo matyti vaigdi nuviesta diev
kalno Olimpo snieguota virn. Keli utvrusios, grsmingai stkso smailios, dantytos uolos, o
nuo laus sibrovlio saugo gilios kaip naktis prarajos. Deimantais ri nemirtingj rmai ir aplink
skleidia virpanius spindulius.
Staiga Pegasas stabteljo, atsistojo piestu padangse ir nutrenk nuo nugaros l raitel, o pats
116

Turinys

nudm Olimpo arklides, diaugsmingai vengdamas ir kanopom dauydamas kiem.

Septynias dienas ir septynias naktis Belerofontas
krito i dangaus emn, kol usimu pajrio uolas.
Taip uvo drsus didvyris, panors iplti pasaulio paslapt i diev, kurie valdios su niekuo nesidalija.

117

Turinys

HERAKLIS
Heraklis buvo Dzeuso ir mirtingosios Alkmens
i Persjo gimins snus. Jo patvis, Tirinto karalius Amfitrionas, prie ivarytas, gyveno Tbuose,
kur dienos vies ivydo Heraklis. Hera, Dzeuso
mona, nekent savo emikosios varovs Alkmens ir pavydjo jai snaus, kuriam Olimpo valdovas
pranaavo didvyrio lov. Utat vis gyvenim Heraklis turjo kentti ir grumtis su nepalankiu likimu,
kur jam lm prieinink deiv.
Vien kart, kai Heraklis dar buvo vaikas, Hera
pas j nusiunt dvi baisias gyvates. Pro atviras duris
jos liau kambar, kur miegojo Alkmens sns
Heraklis ir Ifiklis, usirang ant lopio, apsivijo
Herakliui apie kakl ir m smaugti.
Nakties tyloj sukliko vaikas. Heraklis smaugiamas ibudo ir norjo nuplti nuo kaklo slid lank;
viena rankute jis iupo gyvat u galvos ir nusvied
emn, antra bemat sutraik kit bjauryb. Heraklio riksmo igsdinta, Alkmen pribgo prie lopio
ir nustro. Karalius Amfitrionas su kalaviju rankoj
taip pat atbildjo miegamj. Jis sustojo prie lopio
118

Turinys

ir nustebs velg sn. Heraklis linksmas ypsojosi, pamats tvus, o alia ant ems tysojo dvi jo
nudobtos juodos gyvats.
Amfitrionas, tatai palaiks stebuklingu enklu,
isikviet didj Helads yn Tiresij ir papra
ipranaauti snaus ateit. Aklasis Tiresijas paglost
atnetam kdikiui galv ir tar:
Sunkus bus tavo kelias, Herakli, taiau lovingas ir didus. Galynsies su siaubingom pabaisom
emje ir po eme, taiau i kovos ieisi nugaltojas
ir tapsi didiausiu Helads didvyriu. O u ygius ir
kanias pelnysi amin jaunyst ir nemirtingum.
Suinojs apie didi Heraklio paskirt, Amfitrionas nusprend bsimj didvyr deramai ilavinti.
Jis pats vaik pratino vaiuoti ratais, garsusis Euritas rod, kaip audyti i lanko, Autolikas
atskleid jam imtyni paslaptis, garbingasis Eumolpas lavino skambinti lyra, o Kastoras mok kautis su
sunkiais arvais. Jaunasis Heraklis buvo labai gabus
audyti ir rungtis, bet su muzika maai teeng
priek, todl ne kart usitrauk rsiojo Eumolpo
pykt. Viensyk, kai mokytojas m j bausti, irds jaunikaitis svied lyr seniui galv ir vietoje
j umu.
119

Turinys

Nuo tol Herakl m grauti sin. Jis nebegaljo likti gimtuos namuos, kuriuos suter nekalto
mogaus krauju, ir, Amfitriono patartas, itrauk
kalnus ganyti avi. Tenai ir prabgo jo jaunyst.
Savo nemonika jga jis stebino visus piemenis.
Heraklis buvo tvirtas ir augalotas kaip uolas. Niekas u j toliau nesvied ieties, taikliau neaud i
lanko. Bdamas atuoniolikos met, jis visam krate
garsjo kaip stipriausias ir dailiausias jaunikaitis.
Ateitis turjo parodyt, ar geram, ar piktam panaudos jis t savo jg.
Prie grdamas Tbus, kur gyveno jo tvai,
Heraklis ukop toli kalnus ir vienas klajodamas
mst, kaip nusiplauti netyiom padaryt nusikaltim.
Vien kart, eidamas miku mediokl, staiga jis
atsidr krykelje. Besvarstydamas, kuri pus
sukti, mai pamat dvi deives.
Viena, grai kaip vasara, avingai nusiypsojo ir
meiliais odiais Herakliui m adti didiausi
malonum ir gyvenimo diaugsm, jeigu j pasirinks
palydove. Tai buvo Palaima.
Kita moterik buvo Dora; rimta, rstoka, jaunojo Amfitriono snaus ji neviliojo laims paadais.
Anaiptol. Kalbjo apie erkiuot ir sunk keli,
120

Turinys

kuriuo nori j vesti. T keli renkasi narsieji, kurie

gina silpnuosius ir prispaustuosius, kuri nebaido
joks pasiaukojimas. U varg ir kanias Heraklis
susilauks nemirtingumo ir aminos lovs.
Heraklis nesvyruodamas pasirinko didvyri palydov ir jau norjo sukti paskui j keliu dein, bet
staiga abidvi deivs dingo i aki, ir vl jis liko krykelje vienas.
Nuo tol Heraklis visuomet jo vargo ir kovos
keliu, kuris ved didij lemt.
Anuomet Graikijoj buvo pilna siaubing pabais,
laukini vri ir iauri mogudi, kurie kelyje
upuldavo ramius gyventojus, pirklius ir keliauninkus.
Grs tv namus, didvyris suinojo, kad Kiterono kalne seniai lindi baisus litas, kuris naikina
Amfitriono gyvuli bandas. Nesvyruodamas ikeliavo narsusis jaunikaitis, umu lit, jo kail usimet ant pei, o i vries galvos pasidar alm.
Grdamas i kelions, jis sutiko minij karaliaus
Ergino auklius. Anuomet tas karalius Tbams buvo
udjs sunki duokl ir be gailesio eng j mones. Tbiei praomas, Heraklis apkl upuoliko
auklius ir suritus isiunt karaliui. Didiai usirstino Erginas ir pareikalavo, kad Tb karalius Kre121

Turinys

ontas iduot jam nubaust Herakl. Bailys Kreontas

isigando galingojo valdovo ir jau ketino pildyti jo
vali iduoti Tb gynj Herakl, savo biiulio
Amfitriono sn. Tuomet Heraklis pasiauk kelet
drsi jaunikaii, kurie jau seniai troko nusimesti
minij jung, ir nutar su jais traukti prie Ergin.
Bet kas i to? Norai geri, taiau nra joki ginkl. Heraklio vedami, jie iiekojo visas aplinkines
pilis ir rmus. Taiau niekur nebuvo nei kard, nei
skyd, nei arv, nes minijai nuginklavo visus Beotijos gyventojus, bktaudami engiam moni sukilimo.
Tuomet drsuoliai jaunikaiiai perjo per ventyklas ir ten i yni gavo senovini ginkl, kuriuos
kadaise protviai buvo atm i prie ir paaukoj
savo dievams. Apsiginklav tvirtais vzdais, milinikais alvario kalavijais, trumpais durklais, usidj
sunkius arvus, itrauk jie prie em.
Netrukus atsidr giliam tarpekly ir pamat, kaip
toli i uol ieina Ergino kariauna. Minij valdovas
negaljo myje iskleisti savo kari, per anktas
buvo tarpeklis, ir tuomet Heraklis su draugais jo
brius m baisiai kapoti. Jau krito geriausi lankininkai ir svaidytojai, jau praretjo gretos, ir kai
kurie bailesnieji m be galvos bgti. Pagaliau Hera122

Turinys

klis su savo vzdu nukov pat Ergin, ir beveik visa

jo kariuomen buvo iguldyta.
Bet ir nugaltojai turjo auk. uvo keli drsuoliai ir daug j buvo sueista. Krito ir Heraklio patvis Amfitrionas, kuris drauge su snum jo yg.
Po mio Heraklis greitai patrauk Orchomen,
kuris buvo tuomet minij sostin, sudau miesto
vartus ir padeg karaliaus rmus atsikerijo u
tvo mirt. Visa Helad grjosi jo didiais ygiais, ir
Tb karalius Kreontas, nors ir bailus, mokjo bti
dkingas, atidav didvyriui u mon savo dukr
Megar.
Megara susilauk trij vaik ir kur laik su Herakliu gyveno ramiai ir laimingai. Didvyrio motina
Alkmen antrkart itekjo u Radamanto. Dievai
buvo palanks Heraklio eimai ir neyktjo maloni. Tik pavyduol Hera, neumirusi eidimo, tebegalvojo apie kert.
***
Dar prie Heraklio gimim diev taryboj Dzeusas
apskelb, kad pirmas Persjo vaikaitis viepataus
visai kartai, kilusiai i to didvyrio, o per savo lov
ir nars jis prilygs patiems dievams.
123

Turinys

Ir pasak, kad tasai didvyris bus jo ir Amfitriono

monos Alkmens snus.
Po it odi Her pagavo baisus pyktis, ir ji
ryosi bet ko imtis, kad tik nekeniamos varovs
Alkmens palikuonis negaut ssti prie Olimpo puotos stalo.
Atvirai stoti prie Dzeuso vali ji nedrso ir
pakeisti jo itarms negaljo. Todl pavydulingoji
deiv suman klasta apgauti savo vyr ir neleisti
iauktinti laukiamojo Tb karaliens snaus.
Taip, pirmasis Persjo vaikaitis laikys rankoje
visos gimins valdovo skeptr ir pelnys nemirting didvyrio lov, taiau tasai vaikaitis niekuomet nebus Alkmens snus! Ir kol jinai, dangaus ir
ems valdov, karaliauja giedriajam Olimpe, tuios bus Dzeuso pastangos!
Nieko nelaukdama, deiv nuskubjo em,
Miknus prie Argo. Ten viepatavo Persjo snus
Stenelas su savo mona Pelopo dukra Nikipe.
Juodu jau lauksi kdikio. Heros dievika galia
snus anksiau atjo pasaul ir buvo pavadintas
Euristju. Taigi pirmasis Medzos nugaltojo vaikaitis nebebuvo Dzeuso snus.
Lygia greta Hera sak gimimo deivei Ilitijai, kad
Alkmens kdikis ivyst dienos vies septynio124

Turinys

mis dienomis vliau. Kai Heraklis gim, buvo jau po

laiko. Lemties nepakeisi. Euristjas tapo jo viepaiu. Jisai karaliavo visoj Argolidj ir buvo gimins
valdovas.
Atrod, kad deiv jau atsikerijusi. Suinojs,
kas nutiko Argolidje, Dzeusas smarkiai usirstino. Visas Olimpas nustro i baims, kai igirdo
griaudiant perknus, svaidomus pykusio diev ir
moni valdovo. Taiau ir jis negaljo pakreipti lemties. Dabar tik nuo paties Heraklio priklauso jo likimas. Tik jis vienas, mirtingas mogus, gali pasukti
ir pakeisti seniai numatyt vyki tkm. Vien jis
pats, jo darbas ir kova, jo vargas ir drsa lems pergal, amin didvyrio lov ar pralaimjim ir paeminim. Ilgas ir skausmingas jo kelias. Ar Heraklis
nugals, ar veiks j nemonikom pastangom?
Tik iaugs vyrus, Heros prikalbtas, Euristjas pasiauk didvyr savo pil ir pareikalavo, kad
Heraklis tarnaut jam, gimins valdovui i paties
Dzeuso griausmavaldio malons, ir pildyt visus
jo sakymus.
Didvyris piktas ijo i rm ir n neman klausytis Euristjo pagyr. Tuomet nukeliavo Delfus
ir paklaus orakul, k jam daryti, kur teisyb, kad
jis, didvyris, prie kur dreba visi Helads prieai,
125

Turinys

turi klusti didiuoklio ir bailio karaliaus? Dzeuso

lieptas, orakulas atsak Herakliui, kad nuo iol jis
turi tarnauti Euristjui, kol nuveiks deimt jo skirt
darb. O kai juos nuveiks, paliks laisvas ir pelnys
nemirtingum ir amin lov.
Pyktis pagavo didvyr, sielvartas suspaud jam
ird. Jisai niekaip nenorjo tikti orakulo odiais,
kurie pranaavo tok gding likim. Jis, Heraklis,
Dzeuso griausmavaldio snus, turi kakam tarnauti, ir dar tam niekingam Euristjui! Ne, ito bti
negali! Veikiau us jisai pats, o su juo podraug ir tas
niekas, klastingas bailys!
Taip galvojo didvyris, grdamas i Delf gimtus namus.
Megara paman, kad jos vyr kelionj itiko koks
skaudus smgis. Jo veid apniauk lidesio elis, kartais jis, glostydamas viesias vaik galveles,
staiga susimstydavo, ir jo akys piktai, grsmingai
suaiaruodavo. Rmuos nutilo linksm puot klegesys, nebebuvo girdti nei formings gars, nei biiuli dain, netgi itikimas Heraklio draugas, gerairdis Iolajas, jo akivaizdoj bijodavo balsiai prabilti.
Ir it vienkart atsitiko nelaim. Didvyris it pamis paoko nuo puotos stalo ir iupo nuo sienos
plik kard. Visi isigand nutilo ir tik dairs aplin126

Turinys

kui, iekodami drsuolio, kuris supykd didvyr. O

jis, paklaiks, isidraikiusiais plaukais, grsmingai
surauks kakt, eng prie savo biiulio Iolajo ir,
usimojs kardu, baisiai suriko:
Mirk, niekingas unie, a tau netarnausiu
geriau pragaitis!
Iblyks Iolajas paskutin mirksn isilenk smgio ir ibgo i sals, aukdamas pagalbon draugus:
juk mat jisai, kaip beprotikai ri Heraklio akys.
Tuomet galino kardas krito ant jo paties nekalt
vaikeli galv, pervr ird mylimai monai Megarai.
Baim pagavo sal. Niekas nedrso prieit prie
pamilio, iplt jam i rank mirtam ginkl.
O jis, visas kruvinas, prakeiksmu keikdamas savo
engj, lakst po rm kambarius ir kl siaub
kitiems namikiams.
Pagaliau nusiplks, su apsiputojusiom lpom,
krito jis be smons patal.
Kelias dienas ir naktis guljo be amo, o kai galop
atsikl ir atsitokjo, igirdo namuos verksm ir
pamat visus ko gedint.
Kai Heraklis suinojo apie savo bais nusikaltim, jo veidas iblyko kaip negyvlio. I gailesio jis negaljo odio pratarti, usidar kambary,
127

Turinys

neprim jokio valgio nei grimo ir nenorjo nieko

i artimj matyti. Netgi Alkmens, savo mylimos
motinos, nesileido.
Nuolatos galvodamas apie savo nusikaltim,
grauiamas nevilties ir sielvarto, jis taip atgailavo
kelet ilg dien. Pagaliau vienkart atsivr kambario durys, ir pro jas eng didvyris. Betgi koks
pasikeits! Tankiose, viesiose garbanose sidabravo
ilos sruogos, veidas buvo ivagotas skausmo raukli, o jaunatvikai rausvi skruostai pasidar pilki
nuo kanios.
Heraklis nusprend savo noru eiti tarnaut Euristjui ir itaip atgailauti u savo nusikaltim. Euristjas tuo metu gyveno savo pilyje Tirinte, kur jis
taip pat buvo paveldjs.
Ididiai ir i aukto prim Herakl Euristjas,
net rmus jo nusikaltlio nesileido, tik per savo
tarn Koprj perdav sakym. Heraklis turjo savo
valdovui atneti Nemjos lito kail.
Tasai Litas siautjo Argolids mikuos netoli
Nemjos, niokojo vis krat, drask gyvulius ir
mones. Jokia strl nei tviriausia ietis negaljo
pramuti jam kailio, mirtingo mogaus ranka niekuo
negaljo jo sueisti. Vieni kalbjo, kad jis yra bai128

Turinys

saus slibino Tifono ir gyvats Echidnos snus, kiti

sak, kad jis pilnatyje nukrits emn i mnulio.
Heraklis persimet per pet piln strlin ir
itrauk kelion. Viena ranka nesi lank, o kita
didel kuok. J buvo pasidars i laukinio alyvmedio, kur isirov Helikono kalne. Prijs Nemjos mik, m iekoti vries pdsak, nordamas
surast jo slpyn.
Buvo vidudienis. Kartis diovina gerkl, prakaitas pila kakt, o jis jau kelias valandas slina per
tankm ir negali utaikyti n maiausio pdsako.
Niekur n gyvos dvasios nei vris, nei mogus
nedrso bti arti pabaisos.
Ir it vakarop, jau visai prarads vilt sugauti
vr, Heraklis igirdo trakant akas ir pamat
didiul gelton lit, grtant savo urvan i
mediokls. Apsunks po kruvinos puotos, jis eng
pamau, godiai laiydamasis.
Pamats ant tako lit, didvyris greit pasislp
tankiuose brzgynuose ir palauk, kada jis prieis
ariau. Paskui Heraklis nusitaik i lanko ir paleido
strl, o ta vilpdama nuskriejo ir smigo litui
on. Valandl pasibavusi, ji vangdama atoko
nuo vries kaip nuo akmens ir net odos nebr.
129

Turinys

Litas pakl savo galing galv ir liepsningom

akim m skvarbyti aplinkui, iekodamas upuoliko,
sudrumstusio ramyb jo karalystje. Litas dusliai
suriaumojo, o baisios iltys sublizgo iiotuos nasruos. Heraklis dar kart temp lank, nusitaik
ird, bet ir syk strl dzvangteljusi atoko nuo
geltono kno.
Tuo laiku vris pamat Herakl, jo ilga uodega
smarkiai m dauyti onus, plati krtin i nirio pasipt. Supurts ugningus karius, jis iriet
nugar ir vienu uoliu atsidr prieais didvyr. Tuomet Heraklis nusvied lank ir strles ir savo kuoka
taip trenk pabaisai per sprand, kad ji tik susvyravo
ir vos nesukniubo ant ems. Sukaups paskutines
jgas, litas antrkart puol Herakl ir savo galinga
letena itrenk jam i rank kuok. Tada didvyris
tvirtom rankom iupo lit u kaklo ir m smaugti,
nors tas savo nagais ligi kraujo drask jam kn.
Netrukus baisingas vris dusliai sukriok ir krito
negyvas, o i snukio jam m dribti kruvinos putos.
Nudyrs litui kail, Heraklis i jo pasidar arvus
ir alm, ir dabar nebebuvo jam baisios ietys ir strls, nes nei akmuo, nei geleis negaljo j pramuti.
Pasims lank ir iet, jis ikeliavo atgal Tirint.
Pilies kieme ivyds didvyr, apsigerbus lito kai130

Turinys

liu, karalius Euristjas labai isigando ir pasislp

akmeniniam vynkubily. Ir vl per Koprj jis perdav
kit sakym: Heraklis turi umuti Lernos hidr,
siauiani netoli Argo miesto.
Tai buvo milinika pabaisa su devyniom galvom,
i kuri atuonios buvo mirtingos ir tik viena, vidurin, nemirtinga.
Heraklis t yg ijo drauge su Iolajum, savo
itikimu biiuliu ir draugu, kuris jo nepaliko nelaimje po Megaros mirties.
Ilgai keliav, juodu atsidr prie Lernos pelks.
ia savo landynj ir tnojo hidra. Iolajas likosi mike
netoliese, o Heraklis m leisti pabaisos urv
deganias strles, kad toji virun ilst. Pagaliau
hidra iplauk i lino, i devyni jos nasr tvosk
bjaurs nuodai, o imtas lyki iuptuv tiessi
upuolik pabaisa norjo j nustverti ir pasmaugti.
Heraklis drsiai eng priek klampiu krantu
ir m leisti strles baisj slibin. Taiau strls
atokinjo nuo hidros kaip nuo Nemjos lito ir krito
vanden. Tuomet didvyris iupo kirv. Usimojo jis
kart ir kit, ir dvi hidros galvos nusirito. Taiau,
nukirts trei, Heraklis isigands pamat, kad t
trij vietoj po dvi naujas ataug, ir dabar jau dvylika
baisi nasr jam iepia nuodingas iltis.
131

Turinys

Hidra apvijo j savo iuptuvais, ir didvyris pajuto,

kad silpsta. O ia dar koks milinas krabas iropojo
i pelks dugno ir savo nyplm sugnybo koj. Tuomet Heraklis tar sau:
Kovos slygos sulauytos: jeigu js dviese prie
mane vien, tai ir a galiu pasiaukti Iolaj pagalbon.
Bemat pribga itikimasis Iolajas, biiulio sakytas, usidega pagal ir, kai tik Heraklis hidrai
nukerta koki galv, tutuojau gyva ugnim aizd
pridegina.
Dabar jau nebeataugo hidros galvos, liko tik
viena, toji nemirtingoji. Taiau ir j Heraklis kirviu nuritino, met duob, ikast Iojalo, uraus
emm ir dar uolos nuolaua prislg.
Paskui jis kardu perskrod pabaisos kn ir
hidros tuly sumirk savo strles. Nuo tol prieui
jos nedavo tikr mirt, netgi dievai prie tok nuod
nestengdavo atsilaikyti.
Taiau Mikn tironas to ygio nepripaino, nes
Heraklis, girdi, ne pats j nuveiks, o tik padedamas Iolajo.
Treias darbas, kur liep atlikti Euristjas, buvo
itoks: Heraklis turjo sumedioti bried Kerinitid
ir gyv atvesti karaliaus pil. Toji bried buvo labai
132

Turinys

daili: aukso kailiu, alvario ragais, vario kojom, sidabro kanopom. Jinai gansi Arkadijos laituose.
Kiaurus metus j vaiksi Heraklis, net pasiklydo,
sekdamas i paskos ligi hiperborj ems ir Istro
(Dunojaus) versms, kol pagaliau suiupo ksmingam kaln tarpekly. Suris grauol bried, usimet ant pei ir patrauk atgal per Arkadijos kalnus.
Staiga gdioj girioj prie j stojo irdusi deiv
Artemid, mediokls valdov ir vri globja.
Kas tau leido liesti mano mylim bried, Herakli? paklaus ji, piktai kratydama iet.
Ne dl tuios pramogos tai dariau, valdove,
o kitaip pasielgt negaldamas. Karalius Euristjas, Heros malone mano valdovas, sak sugauti t
bried ir gyv atvesti jo pil.
Po i didvyrio odi kiek suvelnjo rstus
mediotojos veidas. Pamaiusi jo akis lidnas ir
susirpinusias, deiv maloningai mosteljo ranka
ir pradingo girios tankynje. Tik ilgai dar buvo girdti skalik balsai ir tolstani jos palydos nimf
ksniai.
N negavs kaip reikiant atsilsti po ygio varg,
Heraklis turjo leistis nauj kelion. syk jam
133

Turinys

buvo liepta gyv sugauti Erimanto ern, kuris niokojo Artemids pykio itikt apylink.
Pakeliui Heraklis stabteljo pavieti pas kentaur Fol. Kentauras j graiai prim ir brangiam
sveiui pastat duben msos. Taiau Heraklis buvo
ilgai keliavs per kaitr, labai norjo gerti ir papra
eiminink vyno.
Turiu rsyje sot vyno, betgi jis skirtas visiems
kentaurams, o tu juk inai, kokie mano broliai nuoms ir ms. Jie gali nepaisyti vent sveio teisi.
Nesibijok, Folai, kur a esu, ten gali bti saugus. Mirtu i trokulio, atsak Heraklis.
T sot kentaurams kakada buvo dovanojs
patsai vyno dievas Dionisas. jo gandas, kad tas
vynas jiems utrauks nelaim. Taiau Folas lovingo
didvyrio akivaizdoj umiro perspjim ir nuskubjo
rs. Kai tik jis atidar soio dangt, pasklido toks
nuostabus kvapas, jog abu i karto paino ia esant
ne paprast, o dievik vyn.
Tasai kvapas atviliojo kentaurus, kurie mediojo
apylinkje. Pasiiup uol nuolauas ir didiulius
kelmus, jie bemat subgo Folo bst. Baisingai
kaukdami ir keikdami Fol bei jo svei, kentaurai
puol prie vyno soio, taiau Heraklis, n nekrpteljs, m audyti juos strlmis.
134

Turinys

Kaip perkno trenkti, jie krito viens po kito nuo

Lernos hidros nuod, kuriuose buvo padaytos strls. Kitus, akmenimis prisidengusius nuo mirtamo
lanko, jis idau su kuoka, o likusieji isigand
leidosi bgti ton pusn, kur gyveno vyriausiasis ir
imintingiausias kentauras, lovingasis Chironas,
heln didvyri biiulis, daugelio narsi karygi
aukltojas ir mokytojas. Jis gerai painojo Herakl,
kuris, prie daugel met itrauks tolimon kelionn, pas j viejo.
Kentaur br Heraklis nusigin lig pat Chirono
urvo. Senis kaip tik buvo ijs pasiirti, kas ia
taip drumba ir kelia triukm jo ramiam nuoaly.
Palaukj jis pamat atidumiant brolius baims
ikreiptais veidais, o u j milin karyg su lanku
rankoje.
Staiga Chiron pervr baisus skausmas, ir jis
dejuodamas susmuko ant ems. Viena Heraklio
strl smigo jam koj, ir neapsakomas sopulys
m deginti kaulus. Pribgs Heraklis paino savo
biiul. Pamats, kas atsitiko, jis tutuojau pripuol
prie senio ir itrauk strl i aizdos.
Taiau prie hidros nuodus vaist nebuvo. Jokios
emikos ir dangikos priemons nebegaljo igelbti vargo kentauro. Mirtinai iblyks, Chironas
135

Turinys

tyliai papra didvyr, kad nunet urv norjo

ten tylumoj ir vsoj numirti. Taiau senis umiro,
kad mirtis negali jo ivaduoti i baisi skausm, nes
jis, vienintelis i kentaur, buvo nemirtingas.
Heraklis su aaromis akyse atsisveikino su draugu,
kur ne savo valia pasmerk aminoms kanioms, ir
ikilmingai paadjo netrukus atsisti gailestingj
mirt, nors tekt dang ir em i vietos ijudinti,
nors jos paioj pragaro bedugnj iekoti reikt.
Grdamas pas Fol, Heraklis umu dar daug
j tykojusi kentaur, taiau, atsidrs prie savo
eimininko bsto, pamat j gulint ant slenksio
nebegyv. Mat, Folas, nordamas igelbti Heraklio
sueist draug, itrauk strl i aizdos, neatsargiai sibr rank ir tutuojau krito negyvas. Taip
baigsi pirmas mis su kentaurais.7
Sunkaus lidesio slegiamas, vaikiojo Heraklis
po kruvin kautyni lauk. Su pagarba jis palaidojo
Fol, sudjo gedulo aukas ir pasitrauk i tos nelaims vietos.
Prijs krat, kur siautjo garsusis Erimanto
ernas, jau i tolo pamat nagomis iraustus tu7Tai

buvo vadinamasis pirmas mis, o antras vyko Tesalijoj. r. mit apie Tesj.
136

Turinys

ius laukus, paliktas trobas, ivartytus medius ir

itremptus javus. Visi mons buvo pagauti baims.
Lig tol derlingas ir gyvenamas kratas virto kone
dykyne.
engs mikan, Heraklis m garsiai kauti ir
su kuoka dauyti medius jis norjo ibaidyti vr
i landyns. Ir i ties tatai pavyko jam keli tuoj
pastojo baisus, juodas ernas su milinikom baltom
iltim. Jo galinga galva buvo prilenkta prie pat ems,
i snukio dribo putos, o maos, nirio sklidinos akys
tartum svaid aibus.
Didvyris umet jam ant sprando storos virvs
kilp ir prismaugs tvirtai surio vr, paskui usimet ant pei ir ikeliavo Miknus. Pamats j su
siaubingu ernu ant pei, Euristjas taip isigando,
kad neleido Herakliui n atsikvpti ir liep tutuojau
keliauti i Mikn ir per vien dien imti karaliaus Augjo tvartus.
Nusimin didvyris, nes lig iol nebuvo dar gavs
tokio eminanio sakymo. Jisai galjo umuinti
litus ir pabaisas, po kalnus ir skardius gainioti
greitakojes briedes, o dabar ml mti! Ne, tai
jau per daug! Taiau, prisimins umut Megar
ir nuudytus vaikus, jis bemat sutramd pykt ir
ijo nauj yg. Heraklis turjo irdy uslpti pui137

Turinys

kyb, kitaip juk negaus diev atleidimo, nenusiplaus

mogudysts dms.
Karalius Augjas buvo Elids valdovas. Jis turjo
didiules kaimenes irg ir bandas galvij. Prie
karaliaus rmus stovjo miliniki tvartai, kur buvo
trys tkstaniai irg. Per daugel met, tarnams
nestengiant t tvart ivalyti, susikaup neapsakoma daugyb dvokianio mlo.
Atrod, joks mogus negals ivalyt t tvart per
tok trump laik.
Didvyris atjo prie karaliaus Augjo sosto ir
pasak, kad stoja pas j tarnauti, kad apsiima per
dien imti tvartus. Valdovas tik nusikvatojo, galvodamas, kad tas kilnus, tvirtas karygys su lito
kailiu, taip nelauktai atvyks jo pil, suman pajuokauti.
Na, linksmai tar karalius, jeigu nuveiksi t
darb, atpildo gausi visos mano kaimens deimtj dal.
Dkoju tau, Augjau, tik neumirk savo
odi, atsak didvyris ir nudro karaliaus tvartus. Kur laik jisai vaikiojo po artimiausi apylink, valandl irjo sraunius Alfjo vandenis,
pastovjo prie Penjo, srvanio i kaln sln, ir
msi darbo.
138

Turinys

Jis atlapojo i abiej pusi tvart vartus ir m

kasti griov tarp t dviej upi. Ikasus griov, vanduo damas sugurgjo j ir m srti nauja vaga.
O tas griovys jo lig pat atlap dur.
Galingas Alfjo ir Penjo srautas siver vid ir
akies mirksniu ine per daugel met susiguljus
ml. Ivals tvartus, Heraklis uvert emmis
griov ir abi upes nukreip senj vag.
Jau temo. Darbo diena baigsi. Heraklis atjo
Augjo rmus ir apreik, kad viskas atlikta.
Taiau gudrus valdovas nenorjo didvyriui duoti
adto atpildo. Tuomet usirstins Heraklis iauk
j dvikovon ir nudjo, o paskui, pasims Augjo kaimens deimtj dal, itrauk pas Euristj. Taiau
Mikn karalius nenorjo pripainti jo darbo, nes
Heraklis, girdi, j atliks ne klusdamas jo sakymo,
o trokdamas atpildo. Todl beregint j isiunt
nauj yg.
kart Heraklis turjo medioti siaubingas
pauktes, vadinamsias stimfalides. Tai buvo plrs sutvrimai didumo sulig gerve, su geleiniais
sparnais, snapais ir nagais. Jos gyveno pelkse prie
Stimfalo eero Arkadijoje. Savo snapais tos paukts pramudavo ir tviriausi arv, o nuo galing
sparn kaip nuo perkno trenksmo drebdavo oras.
139

Turinys

Visa apylink imir, moni sodybos itutjo,

visur tik baltavo sparnuot plrn auk kaulai.
Po ilgos kelions Heraklis drauge su savo itikimuoju Iolaju atsidr prie Stimfalo eero. Nirus
rkas aptrauks sustingus vanden. Kap tyla gaubia em. mons kalbjo, kad netoli eero yra anga
Poemio karalyst. Keistas nerimas pagavo keliautojus. Bejgikai apsidair Heraklis, bet aplink niekur nemat nelab pauki. Prisigrusios kraujo,
jos lindjo kur savo slpynse.
Visus pavojus ir ygius padjusi veikti tvirta
valia ionai, niriam mike prie meldais ir brzgynais apaugusio tamsaus eero, didvyriui m blsti.
Baisus nuovargis jgas jam pakirto. Vien mirties ir
amino poilsio tetroko Heraklis.
Tuomet pasirod jo globja deiv Atn, vl
kvp irdin drsos ir dav du didelius barkalus.
Tartum pabuds i gilaus miego, didvyris liep Iolajui barkinti barkalais, ir tie kl baising triukm.
itaip Atn padjo Herakliui stimfalides ivilioti i
lizd ir ibaidyti i miko. Barkalai priadino plrnes baidykles, ir netrukus jos kaip tamsus debesis
m suktis ratu virum miko ir eero. Ilgi geleiniai
snapai ir lenkti nagai i tolo blizgjo, o nuo sunkaus
j plasnojimo aidjo visas mikas.
140

Turinys

Paukts karksjo iurpiais balsais, i pykio net

kibirkiavo j plienins akys.
Tuomet Heraklis iupo savo patikim lank ir
strles ir taikliais viais m galabyti baidykles.
Pauki debesis pradjo retti, viena po kitos jos
sunkiai krito eero bangas, o kitos isigandusios
spruko pasaulio krat ir daugiau nesugro.
Dabar Euristjas sak Herakliui atvesti gyv Kretos jaut.
Karalius Minas, Dzeuso ir Finikijos karaliens
Europos, valdiusios Kretos sal, snus, kart prisiek Poseidonui paaukoti pat pirm gyvn, kuris
ikils i jros bang. Mat jis teisinosi, kad saloje
nra gyvulio, verto aukoti tokiam didiam dievui.
Tada Poseidonas i jros dugno atsiunt neregto groio jaut, tas iplauk i bang ir ulipo
ant pakrants uol. Minui taip patiko jautis, kad
j slapta pakeit ir liep iginti ganyklon su savo
banda, o jr valdovui paaukojo kit gyvul. Usirstins Poseidonas nusprend nubausti gudrj
karali ir sak savo jauiui niokoti Kretos laukus8.
8Pagal

kit pasakojim tai tas pats jautis, kuris kakada

pagrob Agenoro dukr Europ ir atgabeno j Kret. r.
cikl Slibino nuodai.
141

Turinys

Tai it jaut Heraklis dabar turjo sugauti ir

atvesti Euristjui Miknus.
Kai didvyris atjo Kret ir Minui apsak savo
ketinimus, karalius be galo apsidiaug, tikdamasis, kad pagaliau baigsis salos nelaims ir prakeikimas.
Ir Heraklis i tikrj sutramd jaut. Dkingo
karaliaus Mino dovanotu laivu jis perplauk jr ir
ilipo Euristjo uoste Nauplijoj. I ten gro Miknus ir nusigavo savo engjo rmus. Apsidiaugs,
kad jo banda padids tokiu dailiu jauiu, Euristjas liep Herakliui j paleisti ganykl. Bet, vos tik
atsidrs lankoje, tasai jautis oko bgti ir dingo
tankynse. Dabar jis m niokoti vis Lakonij ir
Arkadij, per Istm nusibeld Atikos Maraton ir
ten toliau siautjo, kaip ir Kretoje. Ir tik Tesjas teveik sidkus gyvul.
Paskui Euristjas liep Herakliui parvaryti Miknus Trakijos valdovo Diomedo irgus.
Diomedas turjo visam pasauly palovintus ristnus, kurie buvo tokie smarks, kad prie akmens
di buvo riami geleinm grandinm. Nuomusis karalius savo irgus r ne ienu ir grdais, o
nelaimingais keleiviais, kurie uklysdavo jo al.
142

Turinys

Heraklis tatai inojo ir, atsidrs Diomedo krate,

njo miegoti nei ilstis, kad nepaklit iauruolio
tarnams nagus. Jisai stojo prie karaliaus rm vartus, ir sargyba, pamaiusi didvyr su dailiu Nemjos
lito kailiu, su kuoka rankoje ir didiuliu lanku ant
pei, baims pagauta, ilakst.
Diomedas, ivyds didvyr, net sudrebjo savo
soste, nes pajuto, kad imu jo paskutin valanda.
Taiau jis veik baim ir ididiai suuko:
Ko atjai mano namus, svetimali?
Atjau tavo irg, Trakijos karaliau, ramiai
atsak didvyris.
Cha, cha, cha! Mano irgai apsidiaugs, gav
tok gard ksn! nusijuok nuomusis karalius.
Taiau nebaig jis savo odi, nes t mirksn krito
nuo Heraklio kuokos. Didvyris nusikaltlio kn
numet susti jo paties irgams. Paskui juos supaniojo, isived i tvarto ir nusivar pajr, ketindamas i ia laivu plukdyti savo tvyn.
Taiau laukiniai trakai, pasiov atkeryti u karaliaus mirt, apsiginklavo kirviais ir ietimis, apsupo
didvyr ir norjo umuti. Tuomet Heraklis irgus
globoti atidav savo draugui Abderui, Hermio snui,
o pats susirm su upuolikais. Pasibaigus miui,
kur buvo nukauta daugyb trak, Heraklis gro
143

Turinys

pakrant ir koks siaubas! pamat savo biiul,

sudraskyt plrij irg. Ilgai raudojo jis vargo
jaunikaiio, graiai palaidojo ir atminimui toj vietoj
kr miest, kur pavadino Abderu.
Supaniojs irgus, Heraklis persikl per jr
ir jau be klii pasiek Miknus.
Euristjas, tuokart nebesugalvodamas, kaip
praudyti savo nekeniam giminait, Herakl kur
laik paliko ramybj. Tada didvyris, igirds apie
Jasono yg, iplauk su argonautais9 pasakikj
Kolchid iekoti aukso vilnos, nes jau nebegaljo
ramiai gyventi prie tylaus nam idinio. Jo eima ir
laim sudauyta, juk savo paties ranka j sugriov,
nebe jam salds ramybs vaisiai.
Ilgai keliavs, Heraklis gro tv al. Nekeniamas Euristjas j tutuojau pasiauk rmus ir
per Koprj sak atneti Hipolits dir.
Hipolit buvo amazoni karalien. Jos gyveno
laukiniam skit krate prie Termodono ups Juodosios jros pakrantje. Tai buvo narsi moter kari
tauta, kuri vertsi vyrikais amatais, niekino vyrus ir
laik juos kaip belaisvius. Karu jos mansi, ir karas
jas aukljo. Sako, jog amazons nusipjaudavusios
9Argonautai

Argo laivo irklininkai.

144

Turinys

dein krt, kad nekliudyt audyti i lanko ir svaidyti iet.

Amazoni karalien, narsi grauol Hipolit, buvo
gavusi i karo dievo Arjo stebukling dir valdios enkl. Tasai diras buvo nepaprasta dovana
kas j turjo, tas darsi neveikiamas myje.
Heraklis t yg subr daug jaun narsi didvyri, i kuri drsiausias buvo Atn karalius Tesjas. Sd laiv, po daugelio nuostabi nutikim jie
iplauk Juodj jr ir pasiek Termodonto ups
iotis, kur isilaipino amazoni uoste Temiskiroje.
Heraklio didvyrik ygi lov buvo atjusi net
t nuoal krat, jais grjosi karalien Hipolit ir
jos daugs, taip mgusios drs ir nuotykius. Todl
Herakl ir j lydinius helnus jos pasikviet didi
puot, kur linksmam klegesy leido ilgas valandas,
gerdami vyn, dainuodami ir nekuiuodami.
Bet staiga tarp amazoni pasklido inia, kad vienas i ujrio svei taikosi kakuri j pagrobti.
Akies mirksniu jos iupo ginklus ir nubgo heln
stovykl, kuri buvo rengta pakrantje. Kilo kruvinas
mis. I netyi uklupti helnai kovsi kaip litai,
Heraklis kapote kapojo amazones, taiau grumtynes stojo vis nauji negirdtos inios urstint kari
briai, ir pergals svarstykli lkt jau sviro j
145

Turinys

pus. Stebuklingas Hipolits diras nusilpusioms

amazonms grindavo jgas, ir jau atrod, kad garsus Nemjos lito nugaltojas kris nuo moters rankos, neatliks usibrto ygdarbio.
Taiau m nulm jaunasis Atn valdovas
Tesjas. Jisai laiv pasigrob grauol amazon
Antiop, kuri dl karygio meils paaukojo savo
drauges ir pasim Hipolits dir. Netekusios stebuklingosios galios, amazons tuojau my nusilpo
ir liko heln nugaltos10.
Grdamas atgalios, Heraklis Trojos pakrantje
patyr dar kit nuotyki. Tuo metu Trojos karalius
buvo Laomedontas. Kadaise, jo praomas, Poseidonas pastat miesto sienas, taiau klastingas karalius nenorjo duoti dievui priklausomo umokesnio.
Tuomet didiai supyko Poseidonas ir atsiunt jr
slibin, kuris m niokoti ir siaubti Laomedonto al.
ventasis orakulas taip ipranaavo: jeigu Laomedontas nori permaldauti Poseidon ir Troj igelbti
nuo nelaimi, turi paaukoti jam savo tikr dukter.
10 Pagal

kit versij Hera, persirengusi amazone,

paskleid ini, kad Heraklis nors pagrobti karalien.
Kilusiam myje Heraklis nugaljo amazones, umu
Hipolit ir pasim Arjo dir,
146

Turinys

Kaip tik tuo laiku pro al plauk Heraklis ir

pamat ant uolos gulini surit grauol mergait.
Tai buvo Hesion, vienatin Laomedonto dukt. Vos
pains Herakl, Laomedontas su aarom puol glaboti didvyr, kad jo dukr igelbt i slibino nasr.
U tai jam paadjo puikius irgus, gautus i Dzeuso
dovan. Ir sutiko Heraklis, nes jam pagailo vargs
Hesions.
Kai tik slibinas atplauk, didvyris j umu su
kuoka ir ivadavo karalait i grandini. Taiau Laomedontas odio netesjo. Dabar, kai Hesionei ir
kratui gresiantis pavojus prajo, jis pasidar ididus ir begdikai ijuok Herakl, kai tas paklaus
apie adtus irgus.
irdo didvyris ant nenaudlio karaliaus ir
iplauk tvynn, giliai irdy pasirys atkeryti
nedkingajam.
Ivyds prie savo koj stebuklingj Hipolits dir, Euristjas net sudrebjo i baims, nes
suprato, kad netrukus jo valdia baigsis, ir Heraklis
isivaduos i jo tironijos. O tada? Kas bus tada? Juk
tiek kart jis tyia siunt didvyr tikr mirt, dav
jam paius pavojingiausius darbus, dl jo ugaid
Heraklis turjo ivaikioti tkstanius keli ir takeli, sunkioj tarnyboj praleido jaunyst ir vyro metus!
147

Turinys

Ilgai svarst Euristjas ir pagaliau nusprend

Herakl isisti pasaulio krat parvaryti Geriono
bandos. I ten jis nebegr, tikriausiai pakely gaus
gal, ir jis, Euristjas, pagaliau turs rami galv.
Gerionas buvo i siaubingosios gorgons Medzos gimins. Tai milinas su trim galvom, eiom
rankom ir eiom kojom, jis gyveno Eritjos saloj
(vadinamoj Raudonja), paiam pasvietyje, kur spindulingasai Helijas eina ilstis. Jis turjo band daili al jaui, kuriuos sergjo piemuo milinas ir
dvigalvis uo.
Heraklis, inodamas nemonik Geriono stipryb, ilgai rengsi itam ygiui. Kretos saloje jis
subr savo bebaimius biiulius, su kuriais ne vien
nuotyk patyr, ir i ten itrauk kelion.
Pikti vjai j nune prie Libijos krant. Tai buvo
laukinis, kartas dykum kratas. Heraklis ia gausiai patyr nuotyki, kr daug nausdij, visur
paskleid heln paproius ir geltonuos smlynuos
pristat aukur tviks dievams.
Vien kart jam keli pastojo Antjas. Jis buvo
Poseidono snus, neapsakomai stiprus milinas,
dar n vieno mirtingojo neveiktas. Jo motina buvo
em, ir kai tik jis paliesdavo j koja, bemat gaudavo nauj jg.
148

Turinys

Heraklis ilgai grmsi su tuo didvyriu, net jo

galingos rankos nusilpo nelygioj kovoj. Prakaitas
liaug upeliais, kvap jau vos begaud, o Antjui nieko, tarsi tik dabar bt grumtis pradjs.
Nei pastang koki matyti, nei nuovargio. Sukaups
paskutines jgas, Heraklis iupo Antj u pei ir
ikl vir, nordamas trenkti emn.
T pat mirksn jis pajuto, kad milino knas
glemba jo rankose, kad silpsta tvirti raumenys, o stiprios rankos bejgikai svyra emyn kaip palautos
uolo akos. Atsivedjs Heraklis svied j em,
kad tas net suvaitojo. Bet stebuklas! Antjas, tarsi
jam bt kas nauj jg kvps, atsistojo ir su niriu puol didvyr. Tuomet Heraklis suprato Antjo
paslapt. Jis vl stvr milin per liemen ir tol laik
ikls, kol tas ikvp dvasi, nebegaudamas prisiliesti prie savo gaivintojos motinos ems.
Ilgai keliavo didvyris per tvanki smlio dykum,
kepinam kartos Piet sauls. Gal gale jis atsidr
ydiniam krate, kur kirto upi kaspinai. Linksma
aluma diugino jam akis, pavargusias nuo lakaus, saulje kibirkiuojanio smlio. Tame krate jis pastat
gra miest ir pavadino Hekatompilu (imtavariu).
Pagaliau Heraklis sustojo siauroj uoltoj nerijoj,
skirianioj jr nuo didiulio vandenyno. Galingom
149

Turinys

savo rankom jis m trupinti akmenis ir uolas, tampyti juos abipus ssmaukos, kol atvr iotis nuo
ami atskirtam vandeniui. Putojanios jros bangos
m vertis pro ply ir damos susiliejo su vandenyno platybm. Paskui jis paliko savo enkl mat
lig tol mogaus koja tuos tolimus kratus nebuvo
engusi suvar em dvi didiules uol virnes,
kurios Heraklio stulpais vadinamos. Dar ir iandien
gali jais grtis Gibraltaro ssiauryje.
Aikiai viet saul, vidudienio kartis kepino
plik didvyrio galv. Jis pakl akis dang ir piktai
smeig jas vytint Helijo veim. Apakintas Heraklis usirstins iupo lank, temp j, nusitaik
diev mirtama strle ir pagrasino nutrenksis i
dangaus auktybi. Kodl gi j, ikamuot ilgos kelions, taip negailestingai kepina savo spinduliais?
Skaistaveid Helij suavjo Heraklio narsa; dievas nusileido prie nuvargusio didvyrio, pasisveikino ir
pakviet savo aukso laivan, kuriuo kasnakt keliaudavo
hiperborj mikus11 ir ten ilsdavosi lig pat auros.
11Hiperborj

mikai tolimojoje iaurje. Hiperborjai senovje pasakiki tolimosios iaurs gyventojai,

kurie buvo laikomi idealiai laimingais monmis, neinaniais kar, lig ir senatvs. Juos mini Delo, Delf ir
Temps ventykl mitai.
150

Turinys

Apsiramins milinas nuleido savo lank ir sdo

sauls laiv. Su tuo laivu Heraklis nuplauk prie
Iberijos (Ispanijos) krant, o toliau Eritjos sal,
kur gyveno Gerionas.
Vos j pamats, dvigalvis bandos sargas su baisiu niriu puol narsuol. Heraklis vienu smgiu
umu un, bet netrukus gavo susidurti su nauju
pavojumi. Milinas Geriono bandos piemuo jau bgo
jam prieais, mosuodamas irauta puim kaip kokiu
vzdu. Taiau ir j nugaljo Heraklis ir tuojau m
ginti alus jauius purpurin pakrant, kur ant
bang spavosi jo laivas, k tik sukaltas i medi.
Taiau Gerionas, igirds baubiant savo band,
be kvapo atidm ganykl. Nerads galvij ir utiks nebegyv piemen ir un, vieiais pdsakais jis
leidosi pakrants linkui. Ir ia susigrm didvyris
su tuo trigalviu slibinu.
Pamaiusi, kad pergals lkt svyra Heraklio
pus, pati Hera stojo m greta Geriono. Bet narsusis didvyris paleido i lanko unuodyt strl ir
kliud Dzeuso monai krtin. Didiai sugdinta,
deiv gavo skristi Olimpan, kur ilgai j turjo liginti
dangikieji gydytojai, nes hidros nuodai veik ir
nemirtingj dangaus valdov.
151

Turinys

Umus Gerion, Heraklis gro tvyn i ilgos

kelions po Iberij ir Italij. Italijos pietuose i bandos jam paspruko vienas jautis, perplauk ssiaur ir
ilipo Sicilijoje. Tuomet didvyris visus kitus jauius
suvar jr, sdo vienam ant nugaros ir nuplauk
Sicilijon gaudyti pabglio. Didvyrio pdsakus saloje
dar ilgai rod Sicilijos gyventojai.
***
Taiau, prie grdamas tvyn, Heraklis atliko savo
didiausi ygdarb. Tuo metu vyko smarkios grumtyns tarp olimpiei ir ems gigant. Dzeuso sakyta,
Atn Palad su kariku almu ant galvos atvyko pas
Herakl ir nuved didvyr kautis su pabaisom.
Heraklis drsiai stojo m. Gigantai, ivyd mirtingj, tarsi greitai, vienu rankos moju, umut
j ir sunaikinti. Bet netrukus pasimat klyd, nes
Heraklis m siaubti j gretas. Patsai galingasis i
gigant, Alkionjas, ivyds nauj prieinink, nuo
kurio trkiagalviais bgo jo broliai, stojo su juo
grumtis, pasikliaudamas savo jga.
Heraklis pervr j taikliom strlm, bet Alkionjas, sukniubs ant ems, po valandls paoko su
naujom jgom ir dar smarkiau m svaidyti didvyr
152

Turinys

akmenis. Tatai regdami, gigantai taip pat sidrsino ir vl suskato versti ant kits kito kalnus ir uol
luitus, kad galt sigauti Olimpan.
Alkionjas vis ariau puol Herakl, n kiek nebijodamas jo strli. Tada sumet Heraklis, kad gimtoji em savo snui teikia nauj jg, kad jis bus
neveikiamas, kol jaus j po kojomis. Tuomet didvyris iupo gigant pusiau ir nusine svei al, kur
paia pirma strle j nudjo.
Grus mio lauk didvyr tuojau pasitiko naujas prieas. j lk galingasai Porfirionas, ikls
rankose didiul akmen. Bet t pat mirksn, kai
akmen gigantas buvo jau bemets, Dzeusas aibu
apakino Porfirion, o tuomet Heraklis jau nesunkiai
j nugaljo.
Gigant jgos pagaliau m sekti, nes ir kiti dievai gerokai iretino j gretas. Nugaltojai puol
vytis sprunkanius milinus. Apolonas strlmis
aud tuos didiulius siaubnus. Atn Palad vien
i j, Enkelad, prislg Sicilijos sala, ir iki iol jis
ten kamuojasi po sunkia nata. Artemid Mediotoja, pasivertusi elniu, subad nuomj Kration, o
kitus gigantus utrenk Dzeuso perknas.
Ilydtas pasigrjimo ir dkingumo kupin olimpiei, Heraklis gro prie savo emik darb, o
153

Turinys

dievai jo drsos dka galjo vl spindti savo padangi buveinje.

Per Ilyrij ir Trakij grs Graikijon, Heraklis
ikeliavo prie Istmo ir Geriono band i ten pargin
Euristjo tvartus.
Taigi baig jis savo deimt darb. Atjo isivadavimo valanda. Taiau, kaip inome, gudrusis
Euristjas jam nenorjo uskaityti dviej darb:
Lerno hidros umuimo, kur jam pagelbjo Iolajas,
ir Augjo tvart mimo, u kur, girdi, Heraklis
pams umokesn. Todl, nordamas kuo ilgiau
turti didvyr savo valdioj, privert j ipildyti dar
du sakymus.
***
Kitados, per Dzeuso ir Heros vestuves, kurios
pradjo Olimpo nauj er, visi dievai valdovams
ne dovanas. Gaja (em) taip pat nenorjo liktis
nuoaly ir suman savo vaikus kuo dosniau apdovanoti.
Toli vakaruose, vandenyno pakrantj, jos valia
iaugo stebuklinga obelis, kuri ved aukso obuolius.
Keturios nimfos hesperids saugojo ventj sod,
o stebuklingj obel dar sergjo imtagalvis slibi154

Turinys

nas. Miegas niekuomet neumerkdavo jam aki, o

i viso imto nasr kyojo nuodingos iltys. Tai nuo
itos obelies Heraklis turs nuskinti tris hesperidi
obuolius it kok sakym dav Mikn valdovas.
Taigi didvyris itrauk nauj kelion ir kart
atsidav likimo valiai, nes niekas neinojo, koks
kelias veda hesperidi alk. Pirmiausia jis atjo
Tesalij.
Tuomet ten gyveno milinas, vardu Termeras,
kuris upuldavo pakeleivius ir umudavo juos su
tvirta lazda i tauro rago. Taiau nuomus galvaudys neatsilaik prie Herakl, ir nuo tol viekelis
buvo nebe pavojingas praeiviams.
Toliau keliaudamas, Heraklis sutiko kit milin
Kikn. Kai didvyris paklaus kelio hesperidi
sod, tasai, uuot atsaks, puol j umuti. Taiau
netrukus pats jau guljo po nugaltojo kojom.
Paskui Heraklis keliavo per Ilyrij ir gal gale
atsidr prie Eridano krant. ionai gyveno nimfos, Dzeuso ir Temids dukros. Ir jas i eils m
klausinti Heraklis.
Eik pas senj vanden diev Nerj, atsak
nimfos. Jisai ino visas ems ir dangaus paslaptis. Taiau jis savo noru kelio neparodys. Tursi j
veikti kovoje ir tuomet priversi pasakyti.
155

Turinys

Padkojs u patarim, Heraklis atsisveikino

su nimfom ir nudro nurodyton pusn. Ant ups
kranto sdjo senis su ilga ila barzda, visas apsiklts dumblu ir kiaukutais. Tai buvo patsai Nerjas. Pamats j, prijo didvyris ir papra parodyti
keli hesperidi sod, nes jau daug daug dien
keliaujs ir neins, kur sukti.
Dievas tik nusijuok:
Mielas keleivi, kol mans nenurungsi, nieko tau
nesakysiu.
Jis beregint pasivert elni ir pasileido bgti
uoltu krantu. Heraklis, negaidamas n mirksnio,
temp lank ir jau leis strl, taiau Nerjas isigando (mat gerai inojo, k reikia jo mirtamos
strls) ir pasivert riaumojaniu litu, kuris dau
alis uodeg ir, pasirengs okti, sprogino didvyr
geltonas iverstas akis. Bet ir dabar Heraklis nepabgo, iupo vr u sprando savo geleinm rankom ir m smaugti. Tuomet Nerjas vl atsivert
sen ir, nestengdamas itrkti i didvyrio glbio,
turjo pildyt jo nor ir parodyti keli hesperidi
sod.
Dabar Heraklis jau guviau patrauk iekoti aukso
obuoli. Kelias jo per Libij ir Egipt. Anuomet
Egipt vald iaurus karalius Busiridas. Jis nuga156

Turinys

luodavo kiekvien svetimal, kuris tik pasirodydavo

jo emje.
Apie tai nieko neinodamas, Heraklis jo sau
ramiai keliu. Staiga j apsupo brys laukini, tie
paiupo ir kaukdami, kurtinamai mudami bgnus,
nutemp prie kakokio dievo aukuro.
Atsipeikjs ir suprats, kas atsitiko, Heraklis sutrauk panius, umu karali Busirid ir
pavergtus to krato gyventojus imok graesni
paproi. Jis jiems kalbjo, kad dievai nesidiaugia kruvinom moni aukom, kad jiems mieliausios
dovanos riuk kraujas, vynas, pienas ir medus.
Su visokiausiais nuotykiais Heraklis nusigavo ligi
Kaukazo kaln, kur prie uolos prikaltas vaitojo nelamingasis Prometjas.
Didvyris sutrupino jo grandines, umu plrj
ar ir ivadavo didj titan. Taiau pagal Dzeuso
itarm, Prometjas tik tada gals diaugtis laisve,
kai atsiras nemirtingasis, kuris savo noru atsisakys gyvenimo po Helijo saule ir nusileis tamsij
Hado karalyst. Titano ivaduotoju tapo kentauras
Chironas, savo urve lauks mirties nuo pat atsiskyrimo su Herakliu, kuris netyiomis j sueid. Su
diaugsmu Chironas sutiko ini apie ivadavim
ir dienos vies ikeit Eliziejaus lauk umart.
157

Turinys

Taigi Heraklis tesjo imintingajam kentaurui

duot od, ivadavo j i amin skausm, o lygia
greta ir Prometjo kanioms padar gal.
Pagaliau didvyris atsidr paiam gale pasaulio
prie aukt kaln, kur Atlantas ant savo pei parms dang. Pasak Nerjo, ia netoliese turjo bti
hesperidi sodas.
Prometjas, imintingasis titanas, trokdamas
atsidkot Herakliui, patar jam paiam neskinti
stebukling obuoli, o paprayti itos paslaugos
Atlant. Igirds didvyrio praym, Atlantas neapsakomai nudiugo, nes jam jau buvo gris aminai
ant pei laikyti dangaus skliaut.
Jis kuo greiiausiai perdav laikyti dang Herakliui, o pats, itiess tkstantmeiais sulenkt
nugar, giliai atsikvp ir nuskubjo hesperidi sod. Jo papraytos, hesperids stebukling
arf garsais umigd imtagalv slibin, ventosios
obels sergtoj, ir leido Atlantui nuo Motinos Gajos
medio nusiskinti tris aukso obuolius.
Netrukus gro Atlantas pas Herakl ir, mets jam
po kojom obuolius, juokdamasis sako:
Nuo ami pirmkart paragavau laisvs, mano
pei nebeslegia dangaus nata, dabar gausi j visados laikyti. A n negalvoju ia daugiau kamuotis.
158

Turinys

Pasak itaip ir jau eis sau. Matydamas, kad i

tikrj teks per amius laikyti dangaus skliaut, jei
nestengs Atlanto suturti, Heraklis suuko:
Mielai apsiimu tai daryti, Atlante, man didel
garb ant pei laikyti vis pasaul, bet pirmiau
pamokyk, kaip stovti, kad taip baisiai neslgt toji
nata. Matyt, blogai man dang udjai, todl dar
kart parodyk, kaip reikia remtis.
Lengvatikis Atlantas, nordamas j ito meno
imokyti, pakio peius po dangaus skliautu, o Heraklis tik iupo nuo ems aukso obuolius ir greitai
spruko alin, genamas irdusio titano ksni.
Atvyks Miknus, jis itaip tar Euristjui:
Tu sakei, karaliau, nuskinti tris aukso obuolius
i hesperidi sodo. it juos matai. Bet nieko nesakei, kad tau dovanoiau, todl juos paaukosiu ant
deivs Atns aukuro.
Kaip tar, taip padar. Taiau maloningoji deiv
pasirod didvyriui ir liep paiam suvalgyti ventus
vaisius. Kai tik suvalg juos Heraklis, tuoj pat nuvargs knas atgavo jaunatvikas jgas, visos raukls
isilygino veide, ir vl suspindo akys.
Taigi, nusiunts nekeniam didvyr parneti hesperidi aukso obuoli, Euristjas patsai grino
jam jaunyst, uuot tenai j pragaiins.
159

Turinys

Usirstino tironas ir kart nusprend Herakl

isisti nirj Hado Poem, i kur niekas negrta.
sak atvesti pat Cerber, pragaro sarg.
Toji pabaisa turjo tris liepsn spjaudanius nasrus ir slibino uodeg, o jos plaukai buvo nuodingos
gyvats. Jinai tupjo prie tamsybi vart ir saugojo,
kad jokia dvasia nepabgt i Poemio.
Lidnas ir susimsts dl savo likimo, Heraklis
ijo t nauj, paskutin, kaip jo tiktasi, yg.
Sunku jam buvo skirtis su sauls viesa, neberegti
ali mik ir heln lauk, nebeengti ta pamilta
eme, kur jo tiek nenuilstamai vaikiota. Menkai
laims jis patyrs savo gyvenime, mats daug vargo,
kani ir kov, kurioms reikjo nemonik jg.
Taip svarstydamas, Heraklis trauk Atikos
krat, Eleusino linkui, kur gyveno garsusis ynys
Eumolpas, imanantis dangaus, ems ir Tartaro
paslaptis.
ia Heraklis suinojo, kokiu keliu pasukti, ir
nudro Peloponeso pusn, Lakonijos miest Tainar, kur buvo Poemio anga. Jis dar kart su ilgesiu
pavelg ydrj dang, saul, ididiai pakilusi
vir ems, pasiklaus ups iurlenimo, pauki
ulbjimo ir, giliai atsiduss, eng tamsi Tartaro
praraj.
160

Turinys

Hermis, dvasi palydovas, nuved j per mirties

karalyst pat valdovo rmus.
Blauss eliai, lidnai slankantys apie vartus,
nestabteljo, netgi j pamat; abejingi, bevaliai ir
mieguisti jie klaidiojo pilkoj prieblandoj. Vien vaiduokl Heraklis atpaino esant Meleagr, Heladje
gars nuo Kalidono erno mediokls laik.
Didvyris prijo prie jo ir pasveikino. Meleagras
dar maokai buvo igrs Lets vandens ir ne visk
umirs i ano pasaulio, todl paino didvyr, truput ypteljo ir paklaus, kas gero jo giminaiio
Oinjo rmuose. Ar jau uaugusi jo sesut Dejanira,
kuri paliks dar ma mergait?
Heraklis dav od jaunikaiiui, kad, grs
em, perduos Oinjui ir Dejanirai jo linkjimus, ir
patrauk toliau, raginamas Hermio.
Prie Hado pilies vart nustebs jis pamat savo
sen biiul Tesj ir jo draug Piritoj12.
pyks Hadas juodu skaudiai nubaud u beprotikus ketinimus pagrobti Persefon, poemi karalien.
Prikaustyti prie uolos, juodu turjo stovti per
amius be jokio poilsio ir miego.
12r.

mit apie Tesj.

161

Turinys

Pain Herakl, sielvartingai ties j rankas ir su

aaromis maldavo gelbti. Galingu kuokos smgiu
didvyris nudau Tesjo grandines ir j ivadavo, nes
ne nusikaltimas, o draugyst Atn valdov atved
eli viepatij.
Bet netgi Heraklis nesteng ivaduoti Piritojo. J
laik didesni paniai, negu jo galia Hado ir Persefons pyktis.
Tuomet Heraklis nuygiavo niriojo tamsybi
valdovo rmus.
Taiau ant slenksio stovjo patsai Hadas su
Hefaisto nukaltais arvais ir utvr jam keli.
Tada irds didvyris iupo lank, ir strl beregint
dergteljo arvus, pramu juos ir sueid diev.
I skausmo nebeteks jg, jis gavo nusileisti Herakliui ir leido jam pasiimti trigalv pragaro sarg.
Tiktai vienos slygos pareikalavo: Heraklis j turs
veikti plikom rankom, be jokio ginklo.
Didvyris sutiko ir, padjs lank ir kuok, davsi
mediokln. Baisj un jis suiupo prie pelktos
Acheronto ups ioi ir, nepaisydamas siaubingo
lojimo, grieb pabais u trij galv kaklo ir stipriai j suspaud. Paskui greitai surio Cerber ir
usimet ant pei. Pasims ginklus, drauge su
ivaduotuoju Tesju jis paliko eli karalyst ir
162

Turinys

pro kit Tartaro ijim prie Troidzenos Argolidje

laimingai ikop paviri.
Pamats sauls vies, pragaro sergtojas i baims pabruko uodeg ir m gdiai kaukti. Jam i
nasr pradjo dribti putos, i j dygo nuodingos
gls. Heraklis pasirio Cerber virve ir nuved
karaliaus Euristjo rmus. Pamat pragaro pabais,
karalius ir rmininkai isigando ir pabgo. O uo,
pasiliks vienas, nutrauk virv ir nurko atgal
Tartar.
Tai buvo dvyliktas Heraklio ygis.
Gal gale didvyris nusimet Euristjo jung. Po
nemonik darb ir baisi pavoj jis gaus pailsti,
ramiai atsikvpti nam uuovjoj. Lig tol Heraklis
n galvoti negalvojo apie laim ir ramyb, taiau,
isivadavs i gdingos priklausomybs, m ilgtis
nam idinio ilumos.
Keliaudamas po daugel ali, Eubojos saloje jis
buvo mats Echalijos karaliaus Eurito dukter jaunut grauol Ijol. Heraklis dabar igirdo, kad tasai
karalius apsiskelb savo dukr monas atiduosis
jaunikaiiui, kuris j nurungsis audynse i lanko.
Didvyris m ir nuvyko sal, kur, drauge su
kitais stojs varytis, nugaljo senj karali. Euritas didvyr graiai pavaiino savo rmuose, taiau
163

Turinys

irdy dar vis krpsjo, kad jo vienatins, mylimos

dukters neitikt nelaimingosios Megaros likimas.
Heraklio paklaustas apie vestuvi dien, jis
atsak, kad dar daug laiko, kad Ijol esanti labai
jauna mergait. Heraklis ijo i Eurito nam sieids, tetrokdamas kruvino kerto u paeminim.
Nordamas umirti apgaul, su kitais biiuliais jis
patrauk Azij. Taiau irdin sigavo sielvartas ir
abejons, kurios padar tai, ko nesteng padaryti
jokie sunkumai ir kanios.
Didvyris sunkiai susirgo, visikai nusilpo. Upultas plik korsar, jis nebegaljo apsiginti ir kaip
belaisvis buvo parduotas Lidijos karalienei Omfalei.
Po negalios Heraklis ilgai neatgavo jg ir buvo
tokios nevilties apimtas, kad savo likimu visai nebesirpino. Karalien Omfal, jo naujoji valdov, buvo
keista be galo. Pati gerbdavosi vyrikais drabuiais, o
savo tarnams ir kariams liepdavo taisytis moterikai.
Ir Heraklis, tas nenugalimasis Heraklis, kurio nei
litai, nei milinai, nei pragaro pabaisos neveik,
dabar nuolankus ir bevalis sdjo karaliens rm
eimyninj, ant savo galingo kno usivilks moterik sukni ir, Omfals lieptas, aud drob.
Igird apie keist nutikim, jo draugai Graikijoje nenorjo tikti gandais ir visaip suko gal164

Turinys

vas, kaip ia galt bti. Vieni tikino, kad didvyris

pamils grauol karalien ir todl pilds jos visas
ugaidas, kiti kad jis pasidavs gdingon nelaisvn, nordamas atpirkti mogudyst, netyiomis
vykdyt kokiam tolimam krate.
Kaip buvo i tikrj, niekas neinojo, taiau Heraklio nelaisv ir paeminimas truko kiaurus metus.
Vien ryt jis nusimet moterik apdar, nusvied
al kuodel, isitrauk paslpt kalavij ir savo
neatskiriam kuok ir vl pasijuto Dzeuso snus,
pusdievis, nenugalimas ir lovingas visos Helads
didvyris. I savo sandal ikrats Lidijos dulkes,
sugro jis tvyn. Visi graikai sveikino savo gynj,
savo pasididiavim ir lov. Minios narsi jaunikaii pasivent jam tarnauti. Miestuos ir sodiuos jo
garbei buvo imta statyti statulos ir aukurai.
Dabar Heraklis nusprend atkeryti savo prieams. Anksiau negaljo to daryti, nes turjo tarnaut Euristjui.
Tada jis panoro traukti Troj, galingo karaliaus
Laomedonto miest. Tasai karalius kitados buvo
atsisaks duoti jam adt umokesn u dukters
Hesions igelbjim.
Heraklis suauk savo kariaun ir paskelb ujrio yg. eis laivus susdo narss, nuotyki ir lo165

Turinys

vs itrok jaunikaiiai, su kuriais buvo ir pirmieji

Graikijos karygiai, Ajako sns Peljas ir skaistaveidis Telamonas, ir iplauk prie Trojos krant.
Trojnai drsiai gynsi; Laomedontas drauge su
snumis patys kovsi prie miesto sien, taiau j
jgos iseko, daugis krito nuo Heraklio strli, o
kitus helnai pam nelaisv. uvo karalius Laomedontas ir bema visi jo sns.
Diaugsmingai aukdami, graikai pam miest.
Karaliaus dukter grauol Hesion Heraklis kaip
belaisv atidav narsiajam Telamonui. Trojos karalait puol po kojom savo naujam valdovui ir su aarom meld duoti laisv tam i likusi gyv broli,
kur jam parodys. Ji lig savo amiaus galo neiosianti
vanden pil nugaltojui, tik tegul Laomedonto
gimin nestanti nelaisvje. Telamonas, sujaudintas
belaisvs aar ir groio, paklaus Herakl patarimo.
Tuomet didvyris tar Hesionei:
Gerai, pasirink brol, paleisime j, taiau tursi
ipirkti kokia dovana kaip tikr verg.
Apsidiaugusi Hesion nusim nuo galvos diadem ir udjo j vienam broliui. Jis buvo vardu
Podarkas, taiau nuo tol liko pavadintas Priamu, o
tai reik ipirktasis.
166

Turinys

Po ios pergals Heraklis laimingai gro tvyn,

nors ir pt nepalanks vjai. Juos buvo siuntusi
Hera, kuri niekuomet nepamiro savo kerto. Keliaudamas jis usuko karaliaus Pelopo rmus, ir ia
pirm kart jam pasirod Dzeusas griausmavaldis,
jo olimpinis tvas. Jis meiliai nuvelg sn ir ypsodamas tar, kad nori su juo pasigalynti.
Po ilgos kovos Heraklis veik savo tv. Nustebintas didvyrio jgos, Dzeusas palinkjo kloties ir
palaimins inyko. Didvyriui ausyse ilgai skambjo
atsisveikinimo odiai:
Mano snau, sunk likim tau skyriau, taiau
tavs laukia didyb ir amina lov. Ir nebetoli
diena, kada ssi su manim u Olimpo puotos stalo.
Toms varyboms su Olimpo valdovu atminti
Heraklis Olimpijoj sureng aidynes, kuriose dalyvavo garsiausieji Helads kariai. Prieais karaliaus
Pelopo rmus jis pastat milinik aukur Dzeusui
ir dvylikai Olimpo diev.
Dabar Heraklis nusprend duotis Etolij ir
aplankyti senj Oinj Meleagro tv ir jaunut karalait Dejanir. Juk Poemiuose jaunikaiio
eliui buvo davs od perduoti jiems sveikinimus.
Karaliaus rmus jis rado sunerimusius ir nulidusius. O prieastis buvo nepaprasta.
167

Turinys

Tai atsitiko Pleurone, graiam mieste, kuris priklaus Dejaniros tvui. Pie kelet met, kai mergait tik iaugo vaikikus drabulius, viensyk
lankoj j pamat upi dievas Achelojas ir be galo
kartai pamilo. Pasiverts bais jaut, jis atjo
Oinjo rmus ir papra karalaits rankos. Ivydusi
tok jaunik, Dejanira nemonikai isigando ir verkdama nubgo savo kambar. O Oinjas grietai
atsisak dukr u jo leisti.
Taiau meils pagautas Achelojas neatstojo. Jis
antr kart aplank karaliaus rmus, tik dabar pasiverts neregt slibin su blizganiais vynais.
Taiau Dejanira i baims nualpo, ir tarnai turjo
ilgai gaivinti, kol jinai atsipeikjo.
Oinjas, jaunystje buvs narsus riteris ir tik
gyvenimo smgi per anksti susendintas, n dabar
neisigando siaubingo sveio ir jam tiesiog ir,
kad neatiduos mylimos vienturts, kad jai laims
trokta. Juk negali mona bti laiminga su vyru,
kurio jinai bijosi, kuris jai pasilyktjim kelia.
Taiau kyrusis gerbjas negaljo tenkintis tokiu
atsakymu ir trei kart atjo pas Oinj reikalaut
karalaits monas. Grasino vis Etolij uliesis
vandeniu, jeigu jos negausis. Ilgai svarst Oinjas,
neinodamas, k paaukoti: dukter ar savo krat.
168

Turinys

itaip jam besukant galv, pilies kieme kilo kakoks triukmas. Netrukus jis pamat dail, augalot
vyrik, kuris ant pei buvo usimets lito kail, o
ant galvos usidjs alm i jo nasr. Su diaugsmu
ir palengvjusia irdim Oinjas puol jam ant krtins, nes paino svetimal esant sen biiul Herakl.
Lig tol Dejanira lidna ir susijaudinusi guljo
savo kambariuos, bijodama kelti koj i rm, kad
nepaiupt lyktusis Achelojas. Igirdusi, kas sveiuojasi pas tv, ji vogiom vilgterjo puot sal.
Pamaius lovingj didvyr, karalaitei neramiai
suspurdo irdis. O ir jis, ivyds nuostabi mergait,
nebegaljo nuo jos atitraukti aki.
mai visi paoko ir ibgo kiem. Ausis ugul
baisus triukmas, tarsi nuo kaln bt pasipyl imtai kriokli. Tai Achelojas jo pas savo irinktj.
Jo knas buvo mogaus, galva jauio, o i snukio
tryko vandens srautai. Dejanira usideng veid
rankomis ir aukdama leidosi bgti atgal rmus.
Oinjas nustebusiam Herakliui trkiomis papasakojo apie baisingj dukters garbintoj. Tuomet
didvyris, kuriam miela mergait giliai krito ird,
itaip pasak:
Nedaugel kart gyvenime esu ko pras mog,
bet iandien savo likim atiduodu tau rankas, Oin169

Turinys

jau. A veiksiu t upi atklydl ir jei tuomet atiduosi man Dejanir, bsiu tau vis gyvenim dkingas! A j pamilau i pirmo vilgsnio.
Paniuro senasis Oinjas, nes prisimin ne tik
Heraklio lov, pergales, nemonik jg, bet ir
kruvin Megaros el, sukapotas jo vaik galvutes, ir j pagavo baim dl savo vienturts likimo.
Taiau nebuvo laiko ilgai svarstyti: siuts, kad karalait nuo jo bga ir taip ilgai spyriojasi, Achelojas
jau prie rm vart nuomiai riaumoja ir drabsto
i snukio putas.
Ir Oinjas, nebeteks vilties, sutiko:
Kuris nugals, tas ir gaus Dejanir.
Taigi karaliaus ir etoliei akyse uvir kova tarp
dviej varov. Nors ir talomas galing didvyrio
kumi, Achelojas atstat j kruvinus ragus ir m
siaubingai vartyti akis. Susikib u pei, ilgai galynjosi abu prieininkai ir kits kito niekaip negaljo
veikti. Juodu apgaub vandens pursl debesis, kuris
saulje suspindo vaivorykts spalvom.
Pagaliau, sukaups paskutines jgas, Heraklis partrenk po kojom upi diev. Achelojas t
mirksn pasivert nuoding gyvat ir nypdamas
m lykiai vyniotis didvyriui apie kojas. Taiau
170

Turinys

Heraklis, n negalvodamas apie pavoj, iupo liu

aukiau plokios galvos, nordamas j pasmaugti.
Tik staiga jis pajuto, kad nieko nebra tarp pirt,
ir prie j radosi milinikas jautis, palenks galv
su kruvinais ragais. ts didvyris stvr j u rag
ir taip smarkiai trenk em, kad tas net suvaitojo
i skausmo, o rankoje liko nulautas vienas ragas.
Dabar Achelojas gavo prisipainti nugaltas ir,
atsiverts ikarus sen su alia barzda, pradingo
ups bangose.
Prasidiugo karaliaus Oinjo rmai. Po Kalidone
ikelt vestuvi, kur buvo suvaiav daugyb riteri i viso krato, kiek laiko Heraklis gyveno laimingas su savo mylima mona ir diaugsi lig tol
nepatirta ramybe. Dejanira susilauk dailaus berniuko, kuriam buvo duotas vardas Hilas. Heraklis
ne kart glostydavo kdikiui galvel ir svajodavo
apie jo ateit.
Vien dien jisai suinojo, kad geriausias ir
seniausias biiulis Iolajas sunkiai serga. Heraklis
nusprend j aplankyti. Nenordamas skirtis su savo
mona, pasim ir j kelion. Ilgai j, pagaliau jie
atsidr prie Eueno ups.
ia gyveno senas kentauras Nesas, vienas i
nedaugelio, kurie liko gyvi po Heraklio ir Tesjo
171

Turinys

surengt skerdyni. Jisai pernedavo per up keleivius. Heraklis pats perbrido patvinusi up, o Dejanir pam neti Nesas. Vidur ups klastingasis
kentauras oko on ir leidosi bgti, nordamas
pagrobti didvyrio mon. Mat, vis laik nekent jo
u tai, kad kitados pas Fol igalabijo brolius.
Heraklis atsigr, igirds Dejaniros riksm,
ir pamat sprunkant Nes. Suprats niekingus
kentauro ketinimus, didvyris paleido j unuodyt
strl. Mirtamai sueistas Nesas sukniubo ant
kranto ir, paleids Dejanir, prie krtins pridjo
silpstani rank, nordamas sustabdyti krauj.
Karalien jau buvo bebganti pas vyr, taiau
igirdo nabdant mirtant kentaur:
Iklausyk mane, Oinjo dukterie! Kadangi tave
paskutin perneiau per Eueno up, noriau dar
patarnauti. Paimk i mano aizdos kreuliuk kraujo
ir turk j paslpusi. Kai pajusi, kad vyro irdis tau
atalo ir palinko kit moter, patrink tuo krauju
paios siuvintus markinius ir padovanok savo
vyrui. Kai tik juos usivilks, svetima meil igaruos
jam i irdies, ir bus tau itikimas ligi pat mirties.
Dejanira padkojo kentaurai u patarim, pam
jo kraujo kreuliuk ir greitai nubgo pas vyr, kuris
jau nekantravo ant kranto.
172

Turinys

Toliau be joki nuotyki juodu nusigavo Iolajo

namus ir, koki valand pas j pasisveiav, nukeliavo Trachin, kur nusprend ilgiau pabti.
Bet neinia, ar senas protis keliaut ir iekot nuotyki, ar neumirta skriauda Herakl vl iviliojo
nuo nam idinio. O gal kur irdies kertelje jisai
ilgjosi grauols Ijols i Eubojos, todl ir ryosi
patraukt nauj yg, veikti Echalijos karali Eurit,
kuris jam kakada atsak savo dukters rank. Jis
surinko narsi heln kariaun ir ikeliavo Euboj.
Laim jam buvo palanki, pam pil, nugaljo karali ir tris jo snus, o grauol Ijol kaip belaisv
atsidr jo pergals veime.
Tuo metu Dejanira nulidusi ir pasiilgusi lauk
ini i savo vyro. Bet diena bgo po dienos, o ji vis
keldavos su neramia irdim ir tuiai laukdavo Heraklio pasiuntinio. Ir galop vien grai dien prie
rm pasigirdo triukmas ir diaugsmingi ksniai.
Dejaniros kambar bemat bgo Lichas, Heraklio
pasiuntinys, ir suuko:
Sveikinu tave, garbingojo Heraklio mona! Dievai palaimino didvyrio kalavij ir dar kart j apvainikavo pergale bei love. Garbingai grdamas su
triumfu, jis nori padkoti u malon savo tvui Dzeusui ir dabar atnaauja auk ant jros kranto. O tau,
173

Turinys

valdove, jis siunia i belaisv, kuri tarnaus kaip

verg.
Tars iuos odius, jis parod Ijol, o ta, paklusi
galv, velg karalien savo lidnom, ydrom akim.
Susijaudinusi Dejanira paklaus mergait apie jos
gimin ir artimj likim. Taiau Ijol tyljo, nudrusi akis em, tik dvi didels aaros nuriedjo
jai i po blakstien. Utat Lichas Dejanirai greitai
paaikino, kad ji esanti kakokio myje uvusio
Echalijos karygio dukt.
Su uuojauta pavelgusi belaisv, Dejanira atidav j tarnams ir liep jos neskriausti.
Ir toliau karalien nekantriai lauk savo vyro,
skaiiuodama, kada imu jo sugrimo valanda.
Staiga tyliai girgteljo kambario durys, ir linkiodamas vidun jo tarnas. I baims kas akimirk
dairydamasis, jis m nabdti:
Karaliene, netikk Licho odiais. Jis tavo vyro
patiktinis ir kalba tik tai, k jam valdovas liepia.
Taiau jis slepia teisyb. I jo paties lp agoroje13
girdjau, kad Ijol ves ne kaip tavo verg, o kaip
tavo vyro ir valdovo meilu. Prie tave paindamas,
Heraklis jau myljo Ijol, galingojo karaliaus Eurito
13Turgaviets

aikt senovs Graikijos miestuose.

174

Turinys

dukter, ir todl dabar, panors gauti grauol karalait, jis ir ygiavo nukariauti Echalijos.
Igirdusi iuos odius, Dejanira labai nulido. Ji
negaljo tikti savo nelaime, veng ir galvoti apie
Heraklio idavyst, taiau i irdies gelmi klastingai ir tyliai iplaukdavo abejons, kurios paniodavo
j tarumo ir nepasitikjimo paniais.
Karalien raudodama slankiojo po kambarius
kaip elis. Staiga tarp tarnaii ji pamat Ijol.
Dejanira stovjo prie kuodelio ir su lidesiu velg
pablykus mergaits veidel, jos nulinkusius
grakius peius, auksines veli plauk garbanas. Matydama paniekint gro ir jaunyst, galvodama apie nelaiming belaisvs dali, apie jos
umut tv ir brolius, karalien nepatyr jokio
diaugsmo, nes skaisioj Dejaniros irdy nebuvo
vietos kertui. Ji gailjosi Ijols, kurios grois tapo
prakeiksmu ir praud tvyn, o tvui ir broliams
atne mirt.
Ltai nujo sau Dejanira, netarusi Ijolei n odio.
Juk nekalta Eurito dukt. Tokia pat, o gal ir labiau
u j nelaiminga.
mai jai topteljo kokia mintis. Ji greitai paoko
i lovos, pribgo prie senos skrynios, atsivetos dar
175

Turinys

i tvo nam Etolijoj, atvo dangt ir, skubiai pasiraususi tarp drabui, kak pasiiupo.
Tai buvo kentauro Neso dovana. Dabar ji pravers.
Tik greitai reikia veikti. Heraklis engs namus tik
j, o ne Ijol myldamas.
Dejanira usidar kambaryje, pasim i skrynios brang apdar, patryn j vandeniu, praskiestu
kentaur krauju, ir djo dailiai ratuoton dn.
Mediaga rjo skaisiai kaip rubinas ir atrod
tikrai verta karaliaus pei.
Tuomet Dejanira pasiauk Lich ir sako:
Nunek mano vyrui Herakliui drabu, paios
rankomis aust. Tegul j, kaip kukli mano dovan,
usivelka per ikilmes, kada nemirtingiems dievams
atnaaus padkos aukas. Paimk dar ied kaip
enkl, kad esi mano sistas.
Lichas tutuojau ivyko kelion, o jam i paskos
ijo vyriausias, Heraklio mylimiausias snus Hilas,
kuris niekaip negaljo sulaukti tvo.
Valandos eina ltai. Nerasdama vietos i nerimo,
Dejanira slampinja be darbo po visus rmus. Apie
vidudien ji atsidr kambary, kur da t drabu
savo vyrui. Ji atkreip akis vilnos gniuul, kur
mirk kentauro krauj. Su juo karalien tryn
mediag ir skubdama ionai paliko. Pasibais176

Turinys

jusi jinai pamat, kad kraujas keistai suputojs ir

virts gelsvai aliais nuodais, o jie spj pragrauti
net skryni toj vietoj, kur guljo gniuulas.
Nelaims nuojauta apm Dejanir.
Nebegaldama nusdti rmuose, ji ijo u vart
pairti keli.
Kas ten? Ar ne Hilas? Bet koks pasikeits? Dievai! Kas gi nutiko?
Dejanira, tar snus, kodl utraukei
nelaim mano tvui didvyriui? Ak, nebus gyvenimo
nei tau, nei man!
Motina sustojo, prispaudusi rank prie krtins,
ir nebegaljo pratarti n odio.
Grau pas tv, trkiomis kalbjo toliau
Hilas, negaldamas sutramdyti aar, ir pamaiau j t akimirk, kai krov auk ant diev aukuro.
Kai mes atjom, jis labai apsidiaug ir, pams i
Licho rank tavo nieking dovan, m grtis dailiu apdaru. Beregint j apsigerbs, tvas eng su
peiliu rankoje prie Dzeuso aukuro paskersti dvylikos
juod grauoli jaui.
Staiga, aukos dmams pradjus kilti vir,
Heraklis susverdjo, prakaito laai imu jo kakt,
skausmas ikreip veid, ir visas knas m virpti. Tvas norjo nuo savs nusimesti apdar, kuris
177

Turinys

degino gyva ugnim, bet deja! Jis buvo sigraus

kn ir tik su oda galjai atplti.
Pamis i skausmo, jis m aukti nemoniku
balsu ir keikti Lich, tavo nelemt pasiuntin. Svirduliuodamas Heraklis stvr j ir nusvied pajrio
uolas. mons m auktis diev pagalbos, ir niekas nedrso prie tvo prieiti, bijodami Licho dalios.
Tuomet Heraklis krito ant ems ir siuts prakeik
tave, udike, kad pasmerkei tokioms kanioms.
Pagaliau jis pavelg mane ir suuko:
Hilai, mano snau mieliausias, jei dar tavo irdy
rusena meil tvui, paimk mane i ia ir pargabenk
namo, kad nemiriau sveioje emje.
Ir it j atveiau ionai mirtant nuo baisi kani, gali pasiirti, iauruole, savo darbo! Didiausi Helads didvyr nuudei, Dejanira! Nuo iol tu
man nebe motina! Vargas man! Vargas tau! Vargas
mums visiems! Diev pyktis atsikreip prie mus!
Igirdusi iuos snaus odius, Dejanira ities
priek rankas, tarsi nuo ko gindamasi, ir pamau
nuslikino, klupdama kaip nereg.
Tuomet prie Hilo prijo sena aukl, kuri inojo
savo valdovs paslapt. Igirdusi jaunikaiio odius,
jam visk apsak: kaip Dejanira kentjusi dl Ijols,
kaip ji gavusi i kentauro Neso dovan, kaip kara178

Turinys

lien norjusi grinti sau vyro ird, ir tik ia jos

kalt.
Jaunikaitis net ibalo ir nubgo pilin paskui
motin. Taiau buvo jau per vlu. Dejanira guljo
ant lovos be gyvybs enklo, i nevilties nusidrusi
kalaviju. Snus sukniubo prie motinos, kurios mirt
patsai pagreitino.
Snau, snau, kur tu? i alpulio paadino j
tvo balsas. Draug padedamas, Heraklis atsvirduliavo rmus. Imk mano kalavij ir perverk mane,
kad baigtsi kanios! Matai, juk a, Heraklis, kaip
moteris verkiu i skausmo! Pavelk mane tai a,
umus Nemjos lit, sutramds Diomedo irgus, veiks Erimanto ern, a, nepabgs Tartaro
tamsybi, pagrobs i pragaro pat Cerber. Nei
dievas, nei mogus, nei joks laukinis vris mans
nra nuveiks, o kritau nuo silpnos moters rankos.
Ak, umuk mane, snau Hilai, ir atkeryk u mano
mirt!
Staiga didvyris nutilo. Ant lovos jis pamat savo
monos Dejaniros lavon. Kruvin kalavij laikanti
ranka buvo sustingusi ant krtins.
Pyktis atlgo didvyriui, ird suspaud neapsakomas gailestis, kai jis suinojo, kaip viskas atsitiko.
179

Turinys

 Ak, mylimoji Dejanira! Kaip galjai pagalvoti,

kad a lioviausi tave myljs? O su tavim, klastingasai Nese, Poemiuose atsiskaitysiu.
Jis liep su pagarba palaidot Dejaniros kn, o
pats, kad ir skausm kankinamas, bet jausdamas
artjant mirt, pasiauk prie lovos sn su Ijole,
savo skaisiaake belaisve, ir juodu sutuok.
Tuomet Heraklis sak save uneti Oitos kalno
virn. I pu rst ten buvo sukrautas milinikas lauas. Heraklis vargais negalais ulipo ant jo ir
liep padegti. Taiau niekas i jo artimj nenorjo
tai padaryti. Vis irdis spaud skausmas ir gailestis. Niekas nedrso pildyti baisaus sakymo.
Nebegaldamas klausytis gailiai maldaujanio
nelaimingojo didvyrio, kuris jau alpjo i skausmo,
Neso nuodai jam drask vidurius, o deginantys
markiniai kurst vis didesn kart jo gyslose,
senasis draugas Filoktetas eng prie lauo ir
padeg j su liepsnojaniu deglu. Atsidkodamas
u it paskutin paslaug, Heraklis biiuliui atidav
savo taiklisias strles ir pergaling lank. Kai liepsnos apm sausus rstus, aplinkui didvyr sustoj
mons m vaitoti.
Staiga giedr mlyn perskrod aibai, ir liepsnojant lau trenk perknas. Sidabrinis debesis
180

Turinys

apgaub lau ir, dundant griaustiniui, Herakl

nune Olimp.
Kai lauas baig degti, ir beliko vien krva
pelen, prijo snus, gimins ir biiuliai, nordami
urnon surinkti pusdievio palaikus. Taiau jo kaul
ionai nebuvo n yms. Dabar jau niekas neabejojo, kad Olimpo valdovas Herakl pasim savo
padangi viepatij, kur jo lauk nemirtingojo dalia.
***
Olimpe tuo laiku buvo didis diaugsmas ir linksmyb. Herakl pas dangaus gyventojus atsived
peldak valdov Atn. O jo galingoji prieinink
Hera, dl kurios tiek prisikentjo emje, padav
jam maloning rank ir prim kaip sn, paskui
monas atidav dukr aminosios jaunysts deiv
Heb. Savo narsumu Helads didvyris pasiek
didiausi pergal, nes nugaljo Olimpo valdov,
todl jis ir vadinamas Herakliu Heros palovintuoju.

181

Turinys

ALKESTID
Tesalijoj gyveno narsus karalius Admetas. Jis
buvo diev ir moni biiulis. Visoki men dievas Apolonas, kitados u slibino Pitono umuim
metams itremtas i Olimpo em, Admetui gan
gyvuli bandas. Karalius neinojo, kad tasai jaunas, dailus piemuo, kur mikuose ir lankose su arfa
groja nuostabias melodijas, yra dievas, taiau labai
j mgo ir danai kviesdavo prie savo stalo puotauti.
Apolonas, po bausms sugrs Olimp, ito nepamiro.
O karalius Admetas turjo jaun ir grai mon,
vardu Alkestid. velni ir grakti, ji buvo karaliaus
draug ir patiktin.
Kart karalius, grs i pergalingo karo ygio,
staiga susmuko prie puotos stalo ir griuvo ant ems
be amo.
Tai juodasparnis Tanatas atskrido karaliaus kambar aukso peiliu nukirsti drsiajam kariui kuokto
plauk ir paaukoti juos Poemio dievui. Jau tamsus
mirties elis krito Admetui ant veido, bet apie tai
suinojo Apolonas, dangikasis jo globjas. Jis kuo
182

Turinys

greiiausiai leidosi Hado karalyst (netgi dievams

tai nebuvo maloni kelion) ir tokius odius tar
Poemio valdovui:
Ak, teisingasis Hadai ir js, baiss teisjai
Radamantai, Minai ir Ajaksai, sulaikykite Atropo
peil, kad jis be laiko nenutraukt Tesalijos karaliaus Admeto gyvybs silo. Jisai narsus, garbingas
vyras ir daug gera emj gali nuveikti. Tai jis vaiindavo mane savo namuose, kai, ivarytas i Olimpo,
klaidiojau po kalnus ir mikus. Amin draugyst
jam esu prisieks.
Apolonas vos vos paliet auksines dievikos arfos
stygas, ir niriajame Poemy, kur viepatavo tamsa
ir nuo ami tebuvo girdti Stikso nioktimas, suskambo saulta daina. Suvelnjo rstus valdovo
Hado veidas, netgi Radamantas, Minas ir Ajaksas
nusiypsojo visa burna ir pakeit savo tvirt sprendim.
Tegul Klot ir Laches toliau verpia Admeto
gyvybs sil. Taiau emje turi rastis mirtingasis, kuris pats, savo noru, eis prat u Tesalijos
karali.
Apolonas skubiai gro i Poemio. Bet nei mirtanio karaliaus biiuliai, nei tarnai, nei karo ygi
ar mediokls bendrai, nei karalik puot daly183

Turinys

viai nenorjo savo gyvybs aukoti u Admet. Net

senukai karaliaus tvai, kurie jau viena koja karste
buvo, mieliau tiko matyti sn nebegyv, o ne patys
palikti it pasaul.
Prie mirtanio vyro lovos budjo nulidusi jaunoji Alkestid. Pro aaras, kurios temd akis, jinai
mat pageltusius Admeto skruostus, skausmo surakintas lpas ir ugesusias akis. Ji buvo praradusi
nuovok, negirdjo, kas aplinkui dedasi, nemat,
kaip tutja karaliaus dvaras, kaip i jo bga ir po
kampus slapstosi seni biiuliai, net nepastebjo,
kaip savo kambarius nulindo uoviai.
Paskutin akimirk nuo skausmo nebylios Alkestids lpos virpteljo, ir ji sunabdjo:
Ak, didysis Poemi valdove, imk mano gyvyb
u Admet. Be savo vyro a nevaikiosiu po em,
nutviekst ryki Helijo spinduli.
Sulig tais odiais tamsa udeng jai akis, ir
Alkestid pajuto velniai prisilieiant altus Nakties snaus sparnus.
Vis labiau seko jgos, bet gstaniu vilgsniu ji
dar pamat, kad mylimas vyras Admetas atsisdo
lovoje ir pasitryn akis. Jau ir skruostai iblyk
paraudo, akys suvilgo, ir ypsena pasirod veide.
184

Turinys

Bet koks siaubingas buvo jo prabudimas! Prie galvgalio ant ems negyva guljo mylima jo mona
Alkestid.
Ak, rstusis Hadai! U k man tok iaur skyrei likim! Geriau jau biau uvs myje, negu
ivyds savo mylimos Alkestids mirt! K tu man
padarei!
Ir i sielvarto krito ant mirusios kno.
Kaip tik tuomet pro karaliaus Admeto rmus
Heraklis jo iekoti Diomedo irg. Ilgai keliavs,
jis dabar dairsi nakvyns.
Jau i tolo nuo rm vart Heraklis igirdo raudant ir vaitojant miestieius. Dvariki minios su
gedulo drabuiais lakst po kiem, kak baimingai
nabddamosi.
Heraklis greitai eng karaliaus kambarius ir
ten pamat lidn vaizd. Ant netuv guljo grauol Tesalijos karalien Alkestid, o dl jos pasiaukojimo nevilt puols Admetas bejgikai velg,
kaip Tanatas nea Poemius mirusios vl.
Karaliaus skausmo sujaudintas, Heraklis galingom rankom iupo mirties diev ir tol su juo grmsi, kol Tanatas karalienei grino gyvyb.
Tuomet Admeto sielvartas ir gedinij raudos
virto laime ir diaugsmu. ermenys dabar paliko
185

Turinys

linksma puota, ir visiems vir galv auksin Apolono

arfa skleid neemikos muzikos garsus. O nenugalimas didvyris diaugsi ia susirinkusij laime.
Po to atsitikimo Nakties snus ilgai lenksi karaliaus pilies, nes negaljo umirti, kaip stipriai j u
sprando buvo nuiups didvyris. O visi tesalieiai
po to ilgus metus gyveno rams ir sveiki.

186

Turinys

ARGONAUT YGIS
Vien kart jaunikaitis Jasonas, Esono snus,
jo ups pakrante. Tai buvo sraunioji Anaura, kuri
tekjo netoli graaus Tesalijos miesto Jolko. Staiga
prieais j i griovos ilipo susikprinusi, susiraukljusi senut ir papra perneti per up. Jaunikaitis pam senut ant rank ir perne kit ups
krant. Senoji moteris jam padkojo ir dingo. Jasonas nujo toliau, n neinodamas, kad tai bta
paios deivs Heros. Ji norjo ibandyti didvyr,
todl ir pasivert nepastam senut. Nuo tol
deiv tapo galinga Jasono gobja ir ne kart jam
padjo.
Jaunikaitis eng ankst ryt linksmas, dainas
sau niniuodamas. Jam buvo gera ir smagu. Ei! Dar
daug kas gyvenime nenuveikta, tiek tolim krat
eikliu ingsniu nepraeita, tiek nepaprast nuotyki
nepatirta, tiek didvyrik ygi neatlikta!
Usisvajojs Jasonas n nepastebjo, kad, nedamas senut, ups dumble paliko sandal, ir dabar
trauk toliau viena basa koja.
187

Turinys

Taip jis atsidr prie klestinio Jolko vart. Vir

miesto dunksanioj kalvoj rko ventieji aukurai.
Tai karalius Pelijas, vyresnij ir yni apsuptas,
atnaavo dievams aukas.
Jolko valdovas buvo labai neramus ir prislgtas.
Apie kak jis sunkiai galvojo ir atidiai stebjo praeivi kojas, tarsi ko iekodamas ant ems.
Staiga karalius sudrebjo ir visas ibalo. Jis
ulindo u uolo ir i ten isigands stebjo jaunikait, dail kaip Apolonas, imintingo vilgsnio,
garbanot plauk ir graaus augumo. Jisai artjo
prie atnaautoj minios. Nerpestingai atsirms
iet, jaunikaitis irjo aukur dmus, kurie ltai
kilo virun.
Karalius Pelijas negaljo atitraukti aki nuo jo
koj. Nepastamas ateivis teturjo vien sandal,
kita koja buvo basa. Pelijas pamat, kad pildosi jo
likimas. Mat kakada ventojo Delf orakulo yn
Pitija jam buvo ipranaavusi: Saugokis to, kuris
avs tik vien sandal.
Bet atjo metai, o lig iol niekas jam negrs. Ir
it dabar tasai jaunas keliauninkas!
Kas jis galt bti? galvojo susijaudins Pelijas.
188

Turinys

Ir tuojau liep tarnams kviesti ateiv pasisveiuot

jo rmuose. Tenai prie vaii stalo ir iklausins, kas
jis toks, kur ir ko keliauja.
Esu Jasonas, uaugintas imintingojo kentauro
Chirono. O einu pasaul iekoti nuotyki, nes nusibodo man uol urve, kur vien mokiausi ir mediojau.
Noriu gyventi ir pelnyti lov, aiaruojaniom
akim suuko jaunas keliauninkas.
Igirds Jasono vard, karalius Pelijas suvirpjo,
taiau bemat susitvard ir dar irdingiau m prayti savo svei ragauti vyno ir midaus.
Tik vli nakt baigsi puota, ir Jasonas, neprats
gerti, tutuojau kietai umigo jam skirtam kambary.
O Pelijas, liks vienas, suko galv, kaip pragaiinti t neprayt svei. Savo pilyje jo umuti
negaljo, nes Jasonas, kaip sveias, kuris valgo jo
duon ir miega po jo stogu, pasidar nelieiamas.
Betgi galima kam liepti nuudyti, kai tik ieis u
miesto vart, galvojo klastingasis valdovas.
Taip, teisyb, itaip bus geriausia. Reikia tuoj
pat pasiaukti galvaud i priemiesio. Jau ne kart
jis rmuose atliko visokius juodus darbus.
Tuo laiku Jason i gilaus miego priadino kakoks negirdtas ir kyrus balsas virum lovos.
189

Turinys

Pro miegus atsisdo jaunikaitis ir pamat prieais

save susiraukljus sen su prastu tarno apdaru.
Pabusk, pone, negaik n valandls! nabda
virpanios lpos.
Kas nutiko, seni, kam mane adini? Negi iam
krate tokie keisti paproiai, kad sveiui neleidiama ramiai isimiegoti?
Atleisk man, Jasonai, ir iklausyk, k tau pasakysiu. Ar inai, kieno namuose esi? Savo tv rmuose,
kur prie dvideimt met gimei. Ir visas Jolkas yra
tavo palikimas, lygiai kaip ir ie pramatns rmai.
Seni, ar ne per daug vienas i mudviej esame
vyno igr? pradjo juokauti Jasonas.
Nepertark mans, pone, maa turime laiko.
Senasis Pelijas jau tikriausiai k sugalvos, kaip
tave nugaluoti. O tu turi atkeryti u savo lovingojo vo Esono skriaud. Greiiau apsirenk, Jasonai, ir eime pas tv, kuris su ilgesiu tavs laukia.
Jau jam sakiau apie tavo atvykim. A pon i karto
painau, kai tik pamaiau auk kalvoj, baig pasakoti tarnas ir greitai padav jaunikaiiui drabuius.
Jasonas, jau visai prabuds po t nelaukt naujien, sutriko ir apsidiaug, kad netrukus pamatys lig iol neregtus tvus, liep tarnui tutuojau
190

Turinys

vesti j namus. Pakeliui i seno tarno ir igirdo

savo istorij.
Prie dvideimt met Jolk vald narsus ir garbingas karalius Esonas. Jisai turjo gudr ir pavyd
brol Pelij, kuris tik djosi j myls, o i tikrj tegalvojo, kaip paverti i jo tvo palikim ir paiam atsissti sost. Jis apginklavo stipri kariaun ir vien
nakt slapta upuol brolio miest.
Po trumpo mio mat nei Esonas, jei Jolko
gyventojai nesitikjo upuolimo um pil ir
ivar brol su mona ir mau sneliu. Taiau bailus ir nuomus Pelijas po to niekur ramybs nerado.
Nors Esonas kautynse buvo sunkiai sueistas ir jau
niekuomet nebeatgavo vis jg, Pelijas bktavo jo
pdinio, maojo Jasono, kuris uaugs gali atimti
klasta ugrobt valdi.
Todl karalius nusprend broln umuti.
Pelijo ketinimus suinojo senas ivarytojo karaliaus tarnas ir perspjo Eson, kokiam piktam darbui
rengiasi jo brolis. Tuomet Esonas visiems apskelb,
kad jo snus Jasonas staiga mir, o itikimam tarnui liep berniuk isisti pas senj Chiron, gerj
kentaur, kuris jau ne vien didvyr iaukljo.
itaip ir isaugojom tau gyvyb, Jasonai, baig
pasakoti senis.
191

Turinys

Didiai apsidiaug Esonas ir jo mona, pamat

savo sn uaugus. Jis buvo toks graus, tvirtas,
kupinas jaunatvs, kad net nuvito j vargana pastog, kurioje drauge su keliais tarnais gyveno.
Kiaur nakt Jasonas tarsi su tvu, k reikia daryti,
kad atgaut palikim ir sost.
Ankst ryt Jasonas su lanku ir Chirono ietimi
ijo Pelijo rmus. Karalius j meiliai prim ir
paklaus, kodl taip anksti atsikls.
Pelijau, tar Jasonas, nevadinu tavs karaliumi, nes toks nesi. Nenoriu dtis tavo draugu.
A visk inau ir reikalauju grinti palikim, kur
iplei i mano tvo Esono.
Igirds tuos odius, Pelijas ibalo ir ilgai negaljo pratarti odio i pykio ir baims. Pagaliau jis
susitvard ir klastingai ypteljo, tardamas:
Esi lus, jaunikaiti, irk, kad dl to gailtis
negautum. Taiau jaunyst turi savo teises, todl
senatv privalo bti pakanti. Taigi ir a tau atleidiu,
Jasonai, mano brolio Esono snau. A neuginu tau
tvo palikimo teiss, juoba kad esu senas, ir neilgai
gausi laukti sosto, juk Afrodit man nedav sn.
N nemanau laukti tavo mirties! Dar iandien
pat Jolko sost turi ssti mano tvas, teistas val192

Turinys

dovas. Kitaip mudu grumsims, i didio atr

Jasonas.
Gudrusis karalius, inodamas, kad jaunikaitis,
Chirono iaukltas grietai pagal statymus ir paproius, tutuojau sumet klast, kaip nekeniamu brolnu nusikratyti.
Gerai, Jasonai, mielai atiduoiau tau karalyst,
nes man, prisipainsiu, griso valdymo vargai, taiau
diev valia a negaliu to padaryti, kol neipildysi
vienos slygos.
Sakyk, kokia ta slyga!
vento Delf orakulo pasakyta, kad po mans
Jolko sost gaus tik tas, kas vir karaliaus lovos
pakabins auksin avinlio kail i Kolchids.
Po t odi Jasonas susimst, taiau, bdamas
iaukltas diev pagarboj, nedrso prieintis ir tar:
A tau atneiu t auksin kail, taiau prie t
yg turi priimti pil mano tvus, nes negaliu n
galvoti, kad jie lindi varganoj lnoj, o tu naudojiesi
j teismis, kurias esi pamyns.
Matydamas, kad kitaip nebus, Pelijas sutiko. Jisai
tikjosi, kad tolimam ygyje Jasonas tikrai us, o jis
susidoros jau su paliegusiu Esonu.
***
193

Turinys

Orchomenos mieste Beotijoj tarp ydini alk

stovjo karaliaus Atamanto rmai. Jo mona buvo
rko ir debes deiv Nefel. Juodu turjo du vaikus,
sn Friks ir dukrel Hel.
Vaikai laimingai gyveno savo tv namuose. Jie
aid alyv giraitse, okinjo lankose, skyn gles
mik laukymse ir gaud margasparnius drugius.
Rmai skardjo nuo Frikso ir Hels juoko, laim
nebuvo nusigrusi nuo karaliaus eimos.
Deiv danai pasikinkydavo irgus stebuklingus
ratus ir veiodavo vaikus po dang, o balti debesliai lenkdavo savo valdovs ydrj veim.
Kvapnus zefyras pamaliais spuodavo j vainjantis.
Vien kart Friksas ir Hel ibgo kalno lait ir
lauk, kaip visuomet, kada ydrais rko ratais sugr
j miela motul. Jau besileidianti saul auksino
kaln keteras, mikai m sksti violetinse sutemose, jau laukus apgaub rkas, o ydrj motinos
rat vis nematyti. Gal ji umiro juos savo tolimoj
padangi kelionj?
Neverk, Hele, motul tikriausiai atvaiuos ir
pasiims mus, guod verkiani sesut Friksas.
Bet veltui vaikai kasdien dairsi motinos rat.
Dangus atrod labai tolimas ir nemielas.
194

Turinys

Bgo laikas, auksingasis Helijas jau daug kart

apsuko dang, o Nefel vis nesirod. Karalius Atamantas ved antr kart, ir piktaval Ina, Tb karalait, tapo Frikso ir Hels pamote. Jinai buvo grai,
taiau kietos ir altos irdies. Ina nekent deivs
Nefels vaik ir visaip stengsi j nusikratyti.
Kart drauge su tarnais ji verdaniu vandeniu
nuplikino sjai parengtus grdus. Pavasar grdai
nesudygo, laukai liko pliki ir tuti. Badas pavelg
karaliaus Atamanto valdini trobas, ir mons i
nelaim laik diev pykio enklu.
Tuomet karalius isiunt tarnus pas orakul, kad
tasai patart, k daryti, kaip dievus permaldauti.
Piktoji Ina papirko tarnus ir liep jiems karaliui
sakyti, kad dievai reikalauja paaukoti Friks ir Hel.
Ir nelaimingas tvas turjo paaukoti savo vaikus
iauriam statymui.
Buvo paskirta kruvinos aukos diena. Ina diaugsi. Pagaliau ji atsikratys nekeniam povaiki.
Taiau paskutin nakt Friksui prisisapnavo motut
Nefel, liep pasiimti seser ir tutuojau bgti i
rm. Ir pasak, kad u miesto laur mikely j
lauks avinlis; jis ir nune tolimus kratus, kur joks
pavojus nebegrs.
195

Turinys

Friksas priadino sesut, pam j ant rank ir

slapta ismuko i rm.
Viskas buvo taip, kaip motinos sakyta. Jau i tolo
vaikai igirdo bliaunant avinl, o kai j pamat, net
suuko i pasigrjimo. Tai buvo ne paprastas, o
auksavilnis avinlis, kuris mokjo kalbti mogaus
balsu ir oru skristi.
Vaikai susdo jam ant nugaros. Maoji Hel i
vis jg laiksi u aukso vilnos. Stebuklingasis
avinas akies mirksniu pakilo or. Kalnai, salos ir
jros tik mkiojo vaikams pro akis taip palusiai skrendant.
Staiga tolumoj sugrumjo duslus griaustinis. Danguje skriejo juodi debes kamuoliai, genami vtros.
Apaioj grsmingai riaumojo jra.
Juoda naktis ugesino dienos vies, ir em
apgaub tamsa. Vaikai, virpdami i alio, prisiglaud prie kits kito.
Isigandusi Hel m verkti ir i baims paleido
aukso viln. Susisuko mergaitei galva, ir ji nukrito
jr, kuri nuo tol vadinama Helespontu, arba Hels
jra.
O Friksas laimingai nuskrido pasak al
Kolchid. Ji buvo prie Juodosios jros, nuo tol vadi196

Turinys

namos Svetingja, nes jos krantuos prisiglaud vargas tremtinys.

Kolchids valdovas, Sauls snus Ajetas, berniuk irdingai prim, pavaiino j ir apgyvendino
savo rmuose. Friksas labai myljo auksin avinl,
kuris primin jam prarast motin ir seser, ir niekuomet su juo nesiskirdavo. Danai su savo padangi ristnu jis leisdavos ilgas keliones ir ne kart
auktai tarp besileidianios sauls nurausvint
debes sutikdavo savo motinos Nefels ydruosius
ratus.
Kai stebuklingo avinlio dienos baigsi, Friksas
jo auksin kail padovanojo savo geradariui karaliui Ajetui, o tas pakabino j ant uolo ventajame
Arjo alke.
***
Klastingasis Pelijas ito kailio parneti ir isiunt
jaun didvyr.
Jasonas kuo skubiausiai po vis Helad isiuntinjo auklius, kurie skelb ini apie tolim ujrio yg.
Dar n vienas graikas nebuvo nusigavs lig to
nuoalaus krato, apie kur sklido tik neaiks pasa197

Turinys

kojimai. Todl ymiausi didvyriai, narsiausi ir lovingiausi kariai panoro dalyvauti ygyje, patirti
nepaprast nuotyki ir nuveikti didi darb, kurie
Graikijos vard igarsint paiuos tolimuos pasaulio kampuos.
Taigi Jolk atvyko didysis pusdievis Heraklis,
visoj Heladj pagarsintas didvyris, ir narsusis Atn
karalius Tesjas drauge su savo neatskiriamu biiuliu Piritoju, ir du broliai Dioskurai, Dzeuso sns
Kastaras ir Poliuksas, kurie taip myljosi, kad ir po
mirties nesiskyr, o Dzeuso valia ir iandien vieia
danguje kaip Dvyni vaigdynas; atvyko ir jaunas,
bet lovingas karygis Nestoras tasai pats, kur tiek
apdairumo ir iminties Trojos kare parod. ia buvo
ir vitriaakis Linkjas, ir drsusis valdovas Peljas,
bsimasis Achilo tvas, ir sparnuotieji iaurs vjo
Borjo sns Kalaidas ir Dzetas, ir jaunylis Peljo
brolis Telamonas, i Argo atvaiavo lovingas karalius pranaas Amfiarajas, o galiausiai atvyko Tb
karalius Amfionas ir dievikasis dainius Orfjas su
savo arfa.
Paakinti toki nuostabi vyr, dalyvauti ygyje
plauk ir plauk dar daugiau narsuoli. Galop prisirinko apie penkiasdeimt pats heln jaunikaii iedas.
198

Turinys

Pagal deivs Atns nurodymus buvo pastatytas didelis laivas su penkiasdeimia irkl ir pavadintas Argu, tai reikia greituoju. Jo priekyje buvo
ipjaustyta Jasono globjos Heros statula. Tai buvo
pirmas didelis Helads laivas. Laivo vairininku tapo
narsusis Tifis.
Buvo sudtos aukos dievams, ir vien ankst
pavasario ryt argonautai, palydti Jolko ir jo apylinki gyventoj, iplauk tolim kelion parsigabenti auksinio kailio ir pelnyti lovs.
Oras buvo nuostabus. Trauk stiprus pietryi
vjas, ir linksmai plazdjo Argo burs, ipstos kaip
balti debesys. Sidabraspalviai delfinai okinjo apie
laiv, inirdami i jros bang. Jaunatvika linksmybe, aistra ir narsa deg ygio didvyri veidai.
Jau kelias savaites be joki nuotyki ne juos
palankus vjas. Maloningi graik dievai draugikai
ypsojosi argonautams i Olimpo auktybi, nes jie
mgo drsias mirtingj irdis ir verl jaunatvikum.
Taip jie priplauk Lemn ir nusprend ia ilipti
krant pailsti, nes prie irkl ir buri buvo labai
nusiplk. Kai tik pririo Arg prie uolos ir atsidr
pakrantje, juos bemat apsupo daugyb moter.
Palusio diaugsmo pagautos, jos m okti apie
199

Turinys

argonautus ir dainuoti koki nuostabi, negirdt

dain.
Keistas buvo t salos gyventoj likimas. Prie
daugel met jos usitrauk Afrodits pykt, ir u
bausm deiv nuo j nukreip vyr irdis; uuot
mylj, jie m savo mon ir mylimj neksti ir
jomis bjaurtis. Todl ir sugalvojo jas mesti ir i
netolimos Trakijos sau kitas monas parsigabenti.
Tuomet paniekintos Lemno moterys suman bais
kert. Slaptom pasitarusios, jos ryosi vien nakt
saloj iudyt visus vyrus. Taip ir padar. Suteptos
nusikaltimo, prakeiktos vis diev ir moni, nuo
tol jos vienios gyveno saloje, aplakstytoje j vyr
ir broli krauju.
Argonautai ilgai neugaio pas lemnietes nenorjo toj prakeiktoj emj terti vardo. Salos gyventoj su aarom ir aimanom palydti, pasim vandens ir valgio, jie iplauk tolesn keli.
Paskui nusigavo prie alij Frigijos krant, kur
buvo Kisiko miestas. Bet ia liovsi pt palanks
vjai, ir graktusis Argas ilgai liko stovti nurimusioj jroj. N maiausias vjelis nedrumst lygaus
paviriaus. Didvyriai leido dienas mediodami laukinius vris arba vakarais prie idinio porindami apie
drsius ygius ir tolimas keliones, o jiems vadovavo
200

Turinys

Heraklis ir Tesjas, kurie jau buvo patyr gausyb

nuotyki. Taiau labiausiai karygiai mgo klausytis
Orfjo skambinimo. Tuomet visa nutildavo, net jra
ramiau niokdavo, tarsi ir ji bt norjusi pasiklausyti dievikosios arfos muzikos.
Ir toliau nesulaukdami vjo, didvyriai m nerimauti ir nekantrauti. Tuomet jie ulipo aukt
kaln, norjo i ten pasidairyti po apylinkes, taip pat
duoti auk dievams, o ypa Jasono globjai Herai,
kad jinai sist palank vj. Auk dmai kaip stulpas pakilo auktai giedr dang, ir staiga padvelk
gaivus vjo gsis, o jroj suputojo balti bang kariai. Padkoj Olimpo valdovei, argonautai skubiai
nusileido prie kranto nustumti vanden pririto
laivo. Bet apaioj jie sustojo kaip besti.
Visa pakrant buvo nusta akmen nuolauom ir
baisi milin lavonais. Ant vienos uolos jie pamat
Herakl su kuoka rankoj grumiantis prie tris milinus, kurie j svaid akmenis ir su aknim irautus
medius.
Paiu laiku atbgo draugai, nes Heraklio jgos
jau seko. Dabar lengvai jie veik likusius upuolikus ir po trumpo poilsio, nebenordami ilgiau bti
nesvetingoj emj, nuplauk nuo kranto. Pasirodo,
jiems atnaaujant aukas ant kalno, laukiniai mili201

Turinys

nai, itos ems gyventojai, nusprend prieplauk

uverst akmenimis, atkirst didvyriams keli, o nakt
juos uklupt ir igalabinti. Bet laim, kad jie utaik
Herakl, kuris liko pakrantj prie laivo ir juos gerai
pamok.
Neamas palankaus vjo ir varomas penkiasdeimties tvirt irklinink, Argas kaip kregd skrod
jr gelmes. Dabar jie plauk palei kalnuotos Trakijos apsnigtus krantus ir po ilgos kelions ilipo
Bitinijos lankoje. Krato gyventojai juos prim svetingai ir su smalsumu apirinjo j ginklus ir drabuius, klaussi heln kalbos.
Heraklis atsistojo nuo puotos stalo ir nujo netolim mik nusikirsti storos akos irklui, nes senasis
jam buvo suls.
Su argonautais plauk ir jaunlis Hilas, Heraklio
myltinis ir augintinis, kuriuo garsus didvyris rpinosi kaip tikru snumi.
Tada Hilas atsistojo nuo stalo, pasim sot ir
nujo miko altin vandens atsigaivinti. Netoli stovyklos tankiuos brzgynuos buvo gilus altinis. Jaunikaitis pasilenk prie sidabrinio vandens. Kaip tik
patekjo mnulis, ir vandeny atsimu virpantis ir
sibuojantis bangose Hilo veidas. lamesio paadinta, i vandens iniro altinio nimfa ir, pamaiusi
202

Turinys

jaunikait, susiavjo jo groiu. Apkabinusi ranka

berniuko kakl, sitrauk j gelmes.
Hilo riksm igirdo Heraklis. Jis tutuojau pasileido per krmus ton pusn, kur suuko berniukas.
Kai jis atbgo prie altinio, sujudintam vandeny
dar tebesklido ratai. Baisiai nulido Heraklis, prarads savo augintin. Nenorjo patikti jaunikait
mirus ir ryosi j surasti; visaip jisai svarst: gal kur
pagrob laukiniai krato gyventojai, o gal girioje
pasiklydo. Ne, jis berniuko nepaliks, nieko nepadarysi, neplauks su argonautais j loving yg,
tekeliauja vieni, tebnie jiems dievai maloningi. Jis
nekels kojos i ia, kol neras vargo Hilo, kuriam
atstojo ir tv, ir motin.
Veltui jam draugai aikino, kad Hilas tikriausiai
nuskends altinyje, nes ant kranto rastas tuias
sotis. Heraklis buvo neperkalbamas ir liko tame
krate apgailtas draug, kurie kit dien iplauk
tolesnn kelionn.
Dar ilgai argonautai mat ant kranto galing
didvyrio figr, kol toji pagaliau dingo i aki.
Argonautai plauk toliau ir toliau pasitikti savo
likimo. Netrukus jie atsigavo Trakijos Salmides,
kur gyveno karalius Finjas. Jo mona buvo grauol
Borjo dukt Kleopatra, kuri, piktavals burtinin203

Turinys

ks Idos prikalbtas, karalius laik udars kaljime.

Dievai skaudiai nubaud Finj. Jis buvo apdovanotas aikiaregio galia ir monms spdavo likim.
Todl dabar Apolonas, jau seniai pavyduliavs tokio
inojimo, atm jam aki vies ir uleido baisias
pauktes su moters veidu, vadinamsias harpijas.
Jos grobdavo i po rank nelaimingam karaliui valg
ir grim arba taip bjauriai j apterdavo, kad Finjas visikai badmiriavo. Ir taip turjo trukti tol, kol
isipildys pranayst: Finjo bausm pasibaigsianti,
kai podraug su graik jreiviais atplauksi Borjo
sns.
Taigi viltis atgijo senio irdyje, kai suinojo
atplaukiant graik laiv. Ijo jis i savo urvo ir
sukluss velg jros pusn, tarsi bt stengs
veikti savo aki tamsyb. Galgi i ten atplaukia
igelbjimas.
Argonautai ilipo krant ir nujo karaliaus
rmus vienagn. Bet tenai jie rado tik isigandusius tarnus, tuius, apleistus, voratinkli ir iknosparni pilnus kambarius, kurie vien lides tekl.
Suinoj Finjo nelaim, argonautai kuo greiiau nuskubjo urv, kur gyveno savo pil paliks
karalius. Jie pamat prie angos stovint susikpri204

Turinys

nus sen, kuris nejuddamas velg jr. Pagailo

didvyriams karaliaus. Tai buvo vien mogaus elis.
Sudivs tiesiog vieni kaulai, atsirms akot
lazd, jis visas virpjo i alkio ir nusilpimo. Kai argonautai prijo ariau, jisai pakl rank ir suuko:
Ak, didieji Helads karygiai! Juk i ties ia
esate js, apie kuriuos kalbjo Dzeuso orakulas,
pasigailkite mans vargo ir pagelbkite! A esu
Agenoro snus Finjas, toks pat graikas, kaip ir js.
Buvau trak karalius, o mon turjau grauol
Borjo dukter Kleopatr. Sunkiai a jai nusikaltau,
bet jau gant u tai atgailauti. Ar tarp js nra
Borjo sn Dzeto ir Kalaido? Jau daugel met a
j laukiu, dien nakt maldauju rsiuosius dievus,
kad juos greiiau atsist.
Sulig tais odiais i argonaut brio eng du
jaunikaiiai su sparnais ant pei, apkabino j, irdingai priglaud ir pasak, kad ivaduos i piktj
harpij smurto. Tutuojau jie patais nelaimingajam
valgio ir pastat soius vyno. Bet kai tik karalius
m valgyti, su triukmu atskrido nypdamos pliks paukts ir kaip padkusios puol prie maisto.
Didvyriai norjo jas nubaidyti auksmais ir lazdomis,
taiau lykts padarai taip pasmardino or, kad jie
205

Turinys

gavo sprukti, usim nosis. O vargas Finjas liko

vienas prie tuio ir apdergto stalo.
Staiga pakilo vjas, ir vieias gsis isklaid
bjaur kvap. Tai Kalaidas ir Dzetas, narss Borjo
sns, iskleid sparnus ir su kardais m baidyti
lykias pauktes.
Harpijos nypdamos pakilo or, o sparnuoti
didvyriai puol jas vytis. Nusigin lig pat Stikso slnio, ir i ten harpijos niekuomet nebesugro Finjo
krat.
Dabar Borjo sns paleido i kaljimo savo
seser ir jos du snus, kuriuos apakino piktoji Ida.
Kleopatra paliet ranka savo snums akis ir sugrino regjim. Borj eima vl paliko laiminga.
Finjas neinojo, kaip atsidkoti narsiems didvyriams. U tai imintingasis aikiaregys itok dav
jiems patarim:
Js priplauksite ssiaur, kuriam i dviej pusi
stkso didiuls uolos Simplegads. Tai dvi judamos akmenins baidykls, kurios plauko po jr.
Lygiais laiko tarpais jos suartja, udaro ssiaur
ir sutraiko visk, kas tik ten pakliva. Jei nenorite
ti tarp t uol, pirma paleiskite baland, ir kai
tik Simplegads susiglaus, tutuojau pasirenkite
irkluoti. Netrukus jos prads viena nuo kitos tolti,
206

Turinys

o tada turite kaip strl tarp j pralkti, kitaip jums

neivengiama mirtis.
Karygiai padkojo karaliui ir, jo palaiminti,
iplauk toliau.
Finjo sns sdo prie irkl vietoj Heraklio ir
Hilo ir iplauk drauge su argonautais.
Gana ilgai jie yrsi be joki klii, bet staiga
jra baigsi ssiauriu, ir jie i tolo pamat nirius
Simplegadi siluetus.
Pamokyti imintingojo Finjo, argonautai priek
paleido baland. Pauktis taip greitai praskrido, kad
grsmingos uolos nespjo susiglausti ir jo sutraikyti. Tuomet didvyriai pagal Orfjo enkl i vis
jg ugul irklus ir t pat mirksn, kai akmenins
baidykls atlijo viena nuo kitos, greitai praplauk
ssiaur.
Prakaitas liaug argonautams nuo pei, raumenys buvo tempti i paskutinij, lygus bang teliukavimas susiliejo su velniais Orfjo arfos garsais,
ir Argas greitai kaip mintis skriejo laisv, atvir
jr! Pagaliau! Pagaliau! Toli liko ssiaurio nasrai,
ir argonautai iplauk Svetingosios jros platybes.
O Simplegads nuo tol sustingo vietoje ir niekuomet jau nebepajudjo.
207

Turinys

Dabar su naujom jgom argonautai plauk vis

toliau ir toliau. Vakarop jie pasiek amazoni krat.
Termodonto up ia ne savo sraunius vandenis
jr. Prisimindami Finjo perspjim, keliautojai
nelipo i laivo, tik prisiyr prie kranto ir nakvojo
denyje po atviru dangum ir pro ausis nepraleido n
menkiausio naresio krante. Mat amazons neleisdavo vyrams ilipti krant. O kaip karo dievo Arjo
dukros, buvo neveikiamos ir bebaims. Jeigu riteriai bt panor ilipti j emn, kruvinos kovos
nebt ivengta.
Ankst ryt jreiviai atrio laivo lynus ir iplauk
i nesvetingo krato toliau. Kai kurie plauk, gailaudami giliai irdyje, nes norjo pamatyti tas moteriskarius ir su jom pasigalynti, taiau Jasonas buvo
grietai udrauds nakt ieiti i laivo, o jo, ygio
vado, visi turjo be atodairos klusti.
Tolesnj kelionj ilgai nieko domaus nenutiko.
Tik maos salels krante keliautoj lauk maloni
staigmena. Keli karygiai miko gilumoj rado du plikus, i bado ir alio virpanius jaunikaiius, kurie
graiausia graik kalba prasi pagalbos. Pasirod,
tai buvo Frikso sns.
Po tvo mirties nordami ipildyti paskutin jo
vali, juodu leidosi kelionn Graikij iekoti senojo
208

Turinys

Orchomeno, pasveikinti senel Atamant. Veltui nuo

to ygio su aarom stengsi atkalbti varg Chalkiop, Ajeto dukt. Netgi senojo Ajeto pyktis nebeatvsino juodviej kario.
Menku laiveliu su keliais tarnais jie iplauk jron
iekoti saultos savo tvo alies, apie kuri tiek
nuostabi dalyk jiems buvo pripasakota. Taiau
audra sudau jiems valt, neteko vis draug ir
patys tik per stebukl iplauk tos salos krant.
Argonautai susigraudin klaussi jaunikaii
pasakojimo, dav jiems varius drabuius, pagird
ir pavalgydino, nes buvo alkani kaip vilkai, ir pasim savo laiv. Didvyriai su malonumu vilgiojo
grakius jaunikaiius, viesias j garbanas ir be
galo dailius veido bruous. I tvo ir savo dievikos senels Nefels jie paveldjo nepaprast graik
efeb14 gro. Tik aiaruojanios akys primin, kad
j gyslose teka Sauls anks Chalkiops kraujas.
Suinoj argonaut ketinimus, jaunikaiiai su
baime pavelg kits kit. Ar graik karygiai nepasta j senelio valdovo Ajeto? I savo saultojo tvo
jis paveldjo gali, prie kuri nieks neatsilaiko. Aje14Efebas

senovs Graikijoje jaunikaitis, besirengiantis karo ir valstybs tarnybai. ionai: dailus jaunikaitis.
209

Turinys

tas labai nuomus ir ididus kaip dievas, kuris jam

dav gyvyb. Ak, tegul kuo greiiau gria laiv ir
plaukia savo tvyn, nes jos niekuomet neivys,
urstin Kolchids karali.
Taiau argonautai tik pasijuok i jaunikaiio
odi, o Tesjas atsak:
Nusiraminkite, nepraris tas js baisus senelis,
o jei gausime stoti m, tuo geriau ir mes esame
diev vaikai, nebijome lovingos kovos!
Jaunikaiiai nutilo ir nustelb tik vilgiojo graikus keliautojus. O tolumoj, melsvam rke, jau dunksojo tamsus krantas. jr leidosi kaln gaugarynas, kurio virns buvo tarsi apdrabstytos baltom
putom. Baiss ir galingi atrod tie rsts kontrai.
Tai buvo kalnuotas, turtingas ir laukinis kratas.
Prie nustebusi keliautoj akis, nelyginant sniego
kaskados, stksojo aptrupjusios Kaukazo virns.
ionai kentjo prie uolos prikaltas titanas, didysis
Prometjas. Kaln papdje, vsiame klony, kur
pilna vynuogi ir roi, stovjo Sauls snaus Ajeto
miestas. Karaliaus deimantiniai rmai sauls spinduliuos mainsi tkstaniais spalv.
Perj pirm kiem, apstatyt kolonom kaip
kokiais bronziniais mediais, jie pasuko kit, kur
210

Turinys

tyliai iurleno fontanai, ir augo nuostabaus kvapo

neregti krmai.
Tuo laiku i galerijos ijo moterik su auksu
situ apdaru. Pamaiusi keliautojus, ji tyliai aikteljo ir kaip besta liko stovti.
Tuomet nuo argonaut brio atsiskyr du grakts jaunikaiiai ir bgte pribgo prie moteriks,
aukdami: Mama! Mama! Tai buvo Chalkiop.
Iplaukus snums, ji kaip pamiusi slankiojo po
rm kambarius, kiemus ir galerijas. Kasdien ji vis
labiau geso, nerimdama ir ilgdamasi vaik, kurie
kakur negailestingoj jroj grmsi su mirtimi.
Sunku apsakyti jos diaugsm, kai pamat snus
gyvus ir sveikus. Kiek atsipeikjusi ir padkojusi
karygiams u sn igelbjim, Chalkiop tuojau
nuved juos pas savo tv.
Karalius Ajetas graiai prim atvykusius graikus, nors jam ir parpo, ko ia prisirinko tiek auni didvyri.
Jis sdjo auksinj salj, soste su lito kojomis,
o aplinkui stovjo kariai, apsigerb aukso arvais.
Tuomet i heln brio eng Jasonas ir itokius
tar odius:
Galingasai karaliau Ajetai, saultos Kolchids
valdove! Tavo lov pasiek tolimj Helad, kurios
211

Turinys

sns mes esame. Prie daugel met tavo rmus

atvyko graikiko kraujo jaunikaitis, vardu Friksas.
Jis atsigavo ionai raitas ant auksavilnio avinlio.
Mano tvyns dievai per orakul liep gauti avinlio
kail ir pakabinti j karaliaus kambary, klestiniam
Jolko mieste, kur a esu paveldjs.
Todl atvykome pas tave, karaliau, perplauk
neinom jr, veik daugyb pavoj, ir praome
atiduoti mums ventojo avinlio kail. Tuomet rams
grim savo tvyn ir visoj Graikijoj lovinsim tavo
vaiingum.
tai Ajetas atsak:
Narsieji vyrai! Tarp js matau daug ymi karygi, kuri garsas atsklids net ionai, nuoal
mano krat. Nieko jums negaliu atsakyti, nes esate
sveiai. Duosiu tau, jaunikaiti, auksinio avinlio
kail, nors jis ventajame alke paaukotas dievui Arjui ir nea laim mano kratui. Taiau gausi vien
darb atlikti. plg pasikinkysi Hefaisto dovanotus Sauls jauius ir su jais suarsi Arjo lauk. Tam
lauke passi slibino dantis ir veiksi i j atsiradusius ginkluotus vyrus slibino vaikus. Kai visa tai
atliksi, galsi pats pasiimti aukso kail.
urmulys nujo per sal. Sunkus buvo darbas.
Taiau Jasonas tikjo savo laime, o kita vertus, kuo
212

Turinys

ia baisu pakinkyti plg jauius, kad ir paius

ariausius? Blogiau su tais slibino snumis, bet
ir juos turt nurungti, padedamas savo globjos
Heros.
Taigi sutiko jis su Kolchids karaliaus slyga.
Taiau helnai riteriai nemat, kaip diaugsmu
nuvito Ajeto veidas, kaip isigandusios suiuro jo
dukterys, kurioms pagailo tikrai miriai pasmerkto
dailaus jaunikaiio.
Vos vintant, visi didvyriai ijo Arjo lauk,
kur Jasonas turjo pakinkyti Sauls jauius. Varyb pasiirti prigujo moni i kaln ir slni.
Aikt prieais jaui tvart knibdte knibdjo.
Apsuptas kari, karalius Ajetas su Hefaisto arvais
ant krtins sdjo aukso soste, pakls rank.
Argonautai, susispiet glaud br, stovjo kolch minioje. Ajetas dav enkl, ir Jasonas, plikas,
visas vilgantis nuo alyvos, kuria isitep kn prie
grumtynes, eng drsiai pakelta galva link tvarto,
kur dusliai maurojo jauiai.
Jis atstm alvario sklst ir be baims jo
vidun.
mons lauk nustr. Jauiai liovsi baubti,
utat buvo girdti, kaip j alvarins nagos pasiutusiai dauo tvarto sienas. Netrukus ijo Jasonas,
213

Turinys

geleine grandine vedinas dviem alvario baidyklm. Jos buvo su didiuliais plieno ragais, o i nervi tryko liepsna ir siera.
Karalius Ajetas sujudo savo soste.
O Jasonas paleido grandin ir plikom rankom
iupo pabaisas u rag, nepaisydamas n liepsnos, einanios jauiams i snuki. Be vargo udjo
ant sprand jung, paskui kink juos plgan ir su
ietimi nusivar lauk. Jauiai kaip rams avinliai
klusniai trauk plg. Per pus valandos laukas liko
uartas. Tuomet Jasonas nuved jauius tvart ir
pririo prie di.
Visi be galo nustebo. Helnai su diaugsmu ir
pasididiavimu garsiai auk Jasono vard. Laukiniai kolchai i susiavjimo dau sau platakom
per launis. Tik karalius Ajetas sdjo tyldamas
ir paniurs.
Mosteljs ranka, jis pasiauk Jason ir met
jam po kojom slibino iltis. Eidamas vagomis, didvyris visas jas pasjo dirvoje.
I j beregint iaugo brys ginkluot vyr, ir jie
su kardais rankose puol Jason.
Tuomet jis svied pat brio vidur didiul
akmen, kuris prislg kelis karius, o kiti, neino214

Turinys

dami, kas j prieas, su niriu puol vieni kitus ir

m piktai tarpusavy grumtis.
Netrukus visi slibino sns guljo negyvi Arjo
lauke, krit broludikam myje.
Argonautams aukiant, Jasonas prijo prie karaliaus sosto ir tar:
Atlikau uduot, Ajetai. Taigi parodyk man viet,
kur yra aukso kailis.
Kolchids valdovas ilgai tyljo ir niriai velg
didvyr.
Pagaliau tar:
Didel darb nuveikei, Esono snau Jasonai, ir,
matyt, tave lydi diev ir paties Arjo malon, kad jie
leido tau pakinkyti jauius ir nugalti karius. Dabar
tikiu, kad tau atiteks Kolchids aukso kailis; jisai
kabo ventajam dievo Arjo alke, ir j saugo imtaakis slibinas, kuris niekuomet nemiega.
Sulig tais odiais karalius Ajetas atsistojo,
pakviet argonautus puot ir nujo rm link.
Didvyriai spaud Jasonui dein ir prie vyno soi
lovino jo ygius.
Jasonas klaussi pagyr, truput ypsodamas, tik
kartais atsigrdavo ton pusn, kur sdjo karaliaus
palydos moterys, tarytum bt ko tarp j iekojs.
215

Turinys

Staiga atsistojo Tesjas, nuliejo dievams lak

vyno ir tar:
Dzeusai griausmavaldi, diev ir moni tve!
Dkojame tau, kad Graikijai davei tok didvyr, jaunj ms Jason i Jolko. Kad daugiau ms kratas
turt toki sn, kurie lovina jo vard.
Po t odi suklego karygiai ir puol sveikinti
Jasono. O jis sdjo pakelta galva, tol smeigs
akis.
I ties jo kuklumas prilygsta didvyrikumui,
nusteb nabdjosi argonautai, o dievikasis Orfjas paliet arfos stygas ir udainavo rapsodij15 apie
jaun narsuol.
Jasonas gdijosi didvyri pagyr, net jo veidas
nukaito. Mat ne jo drsa lm pergal, o tamsi
moters burt galia.
Be Chalkiops, karalius Ajetas turjo ir kit
dukr pavojing grauol Medj. Ji buvo niriosios nakties deivs Hekats yn ir beveik vis
gyvenim praleido jos ventykloje, kruvin auk
rmuose ir verdam slaptos galios oli ir akn
tvaike. Jinai inojo gamtos paslaptis, ir Hekat jai
15Senovs

graik epinio veikalo fragmentas, dainuojamas keliaujani daini rapsod.

216

Turinys

buvo suteikusi neemik gali stebuklingai rastis

ia vienoj, ia kitoj vietoj, mones paversti vris
ir prikelti juos i numirusi.
Kai Medja savo tvo puotoje pirmkart pamat
Jason, jos irdis usideg karta meile. Igirdusi
tvo itarm jaunikaiiui, jinai sunerimo ir pasiryo
tbt j igelbti. Nakt pas j nusiunt vien savo
patikim tarnait ir liep jam ateiti Hekats alk,
kuris yra kalvoj u pilies sienos.
Smalsumo pagautas, didvyris su tarnaite atsidr tamsiam, niriam mikelyje, kur alia akmens
aukuro prieais juod baisiosios deivs statul stovjo Medja ir kudjo savo slaptingus ukeikimus.
Isigands Jasonas jau norjo bgti i tos baisios
vietos, taiau j sulaik burtininks odiai:
Eik pas mane, Jasonai, Esono snau, imk stebukling balzam ir isitepk vis kn, prie eidamas Sauls jaui tvart. Jis tave apsaugos nuo
Hefaisto liepsn, ir tuomet be vargo atliksi savo
darb.
Nustebs didvyris eng priek ir i Medjos
rank pam ma indel su stebuklinguoju tepalu.
Mnulio viesoje sublizgo Medjos akys, ir kaip
ugnies gyvats rykiai sukibirkiavo garbanoti
plaukai. Jasonas ilgai stovjo prieais yn, pake217

Turinys

rtas jos neemiko groio, negaldamas net itarti

padkos odi. nabddama ukeikim, Medja
pakl rank jam virum galvos ir pamau m
trauktis nuo jo, paskui visai dingo u Hekalts juodos statulos.
Tarsi i sapno nubuds, Jasonas gro pilies kambar. Miegoti negaljo, guljo atmerktom akim, irdamas mnulio disk, kuris tyliai plauk vir
Kolchids.
Ryt isitep kn stebuklinguoju balzamu ir
ijo Arjo lauk.
Todl dabar puotoje jam buvo nesmagu klausytis
biiuli pagyr, nes jautsi j nenusipelns.
Vakare Jasonas liep savo draugams pasirengti
kelionei ir laukti laive. O pats, vlei tarnaits lydimas, nujo Hekats alk. Tenai jau lauk Medja.
Ant trikoj prieais deivs aukur ji vir kakokias
burtaoles.
Pagaliau viralas buvo gatavas. yn atsistojo nuo
ugnies ir, pamusi Jason u rankos, tar:
Dabar eime Arjo alk. Po uolu ten guli imtaakis slibinas ir diennakt saugo aukso kail. A
eisiu su tavim ir itom oli nuovirom umigdysiu
slibino akis, kurios lig iol nebuvo usimerkusios.
O tu nuo uolo akos pasiiupsi avino kail ir kuo
218

Turinys

greiiau spruksi laiv. Nes kai slibinas pabus, vargas tau, jisai ras tave ir rmuos, ir laukuos, ir kaln
tarpekliuos. Tik jra tave nuo jo apsaugos, nes jinai
jau Poseidono viepatija.
Medja, kaip tau atsidkoti u igelbjim? Be
tavo pagalbos a biau sudegs Hefaisto ugnyje. O
mano narss draugai tikriausiai jau gult Kolchidj po velna. Dabar antrkart gelbsti. Kaip a galiu
bgti laiv, iplaukti ir tavs, savo geradars, daugiau neberegti? Ne, prisiekiu Afrodite, maloningja
Kipro valdove, ito nebus!
Turbt, nesu a tau, valdove, nemielas, jeigu man
tiek pasiventei ir prie savo tvo Ajeto vali nori
nuo mirties igelbt! Plaukime drauge, Medja,
mano sault tvyn. Ten lygiai su manim viepatausi gimtojo Jolko soste, tau jis daugiau nei man
priklauso, nes juk tu savo burtais gausi avinlio
kail!
Ilgai tyljo Medja, velgdama Jasonui akis.
Pagaliau pam jo rank ir, prijusi prie deivs
Hekats aukuro, tar:
Ar prisieki didija Hekate, tamsos valdove, kad
bsi man itikimas ir nepaliksi ligi mirties?
Sudrebjo Jasonas, igirds tuos odius, taiau
drsiai atsak:
219

Turinys

 Prisiekiu!
Tuomet Medja gstanion aukuro ugnin br
koki svaiginani oli ir, paklusi galv, valandl velg juod savo deivs veid. Galop paleido
Jasono rank, iupo ind su nuovirom ir nusived j
keleliu Arjo alk.
Kai tik eng juodu alk, igirdo dusliai maurojant slibin. Tolumoj pamat blyk aukso atvait.
Tai ant uolo viet Frikso avinlio kailis. Medja
greitai pribgo prie slibino ir, kai tas iiojo narsus,
kliusterjo jam gerkl burtaoli skystim.
Beregint slibinui nulinko galva, viena po kitos
usimerk akys, galiausiai ir pati imtoji, veikta
slaptingosios galios, neatsilaik prie mieg. Dabar
jau be joki klii Jasonas gali pasiimti taip troktam aukso kail.
Paskui greitai greitai priek, prie jros, pas draugus!
Palauk mans, sunabdjo Medja, tuojau
atbgsiu, turiu kai k i rm pasiimti!
Sulig tais odiais ji dingo Jasonui i aki.
Laimingai atbgs prie jros kranto, Jasonas su
diaugsmu pamat lieknj Arg, lengvai ir grakiai spuojant ant bang, tarsi nekantraujant ir
220

Turinys

raginant skubti. Visi vyrai sdi prie irkl. Laivas

akies mirksniu gali iplaukti nuo kranto.
Bet reikia laukti Jasono sakymo. Kas gi dar turi
ateiti kas? Neinia. Susirauk karygiai nabdasi:
juk aukso kailis jau gautas, niekas nebekliudo kuo
greiiau sprukti i io laukinio krato. Dabar, atlik
yg, jie taip m ilgtis Helads, kad buvo gaila
kiekvienos valandos. Jeigu ne sugaitis, tai bt jau
ivyd tolimos, tokios brangios tvyns krantus.
Ei, meskite liept, kakas atbga! pasigirdo
ksnis i laivo priekio.
Apsigaubusi tamsi mark, bgo Medja ir keli
patikimi tarnai. U rankos ji laik maj Absirt,
savo broliuk, kur pasim laiv. Stebjosi argonautai, nabdjosi tarpusavy, bet nra kada aikintis. Laikas plaukti nuo kranto atvir jr, Graikij.
Jau mta kalnuotos Kolchids krantai ir nyksta
toli rke, tiktai dar baltuoja snieguotos Kaukazo
virns. Netrukus ir jos dingsta jros bangose.
Medja neramiai vaikto po den. Suinoj, kad
tai Jasono suieduotin, karygiai i smalsumo nenuleidia nuo jos aki.
Greiiau, greiiau irkluokite, staiga suuko
Medja. Karaliaus Ajeto laivai mus vejasi! Greiiau!
221

Turinys

I tikrj tolumoj pasirod mai takeliai, kurie

greitai augo ir artjo. Tai kolch laivai! Juos vejasi!
Prie irkl! suuko Jasonas. O Ajeto laivai jau
per strls v priartjo prie Argo.
Bet kas tai? I karaliaus laivo m okti jr
mons ir gaudyti kak bangose. Aukso ir purpuro
spalvom daytas karaliaus laivas, uuot vijsis pabglius, pradjo tolti ir visai kit pus pasuko savo
nos. Ir vl mons oka jr ir atkakliai nardo. K
tai reikia? Ne metas splioti. Reikia pasinaudoti
prieo sutrikimu ir skubti skubti priek.
Po kurio laiko argonautai ymiai nutolo nuo kolch laiv ir pagaliau visai dingo i aki.
Pavojus prajo. Taiau vis irdyse liko baim ir
grsm.
Mat visi jau inojo, kodl Ajetas liovsi juos vytis.
Medja umu savo maj broliuk Absirt, sukapojo j ir po gabal sumt jr. Ajetas, pamats
savo mylimo vienturio galv, i sielvarto umerk
akis ir liep irklininkams itraukti jo kno dalis, kad
galt palaidoti.
Medjos nusikaltimas aptemd vis yg. Giedr
tyli nakt denyje jau nebeskambjo Orfjo arfa. Dievikasis dainius nutilo ir nulido, o artimiausiame
Trakijos krante ilipo ir paliko Arg. Nebuvo girdti
222

Turinys

dain ir linksm panekesi visi baukiai nutildavo, kai tik prieidavo ididioji barbar. Netgi Jasonas, tik per i moter liks gyvas, liovsi j myljs
ir negaljo savo irdy veikti siaubo.
Pagauti pykio ir pasibjaurjimo, dievai nusigr
nuo argonaut.
Olimpo valdov, Jasono globja Hera, i baims
net veid usideng.
Vargai keliautojai ilgai bastsi po jras ir patyr
daugyb pavoj bei nuotyki. Jie aplank nemaa
sal, kurias nebuvo engusi mogaus koja, bet,
persekiojami audros ir nepalankaus vjo, negaljo
rasti tvyns krant.
Ilgai klaidioj, pagaliau jie prisiyr prie Eginos
salos. I ia jau laimingai pasiek gimtj al, kur
juos su diaugsmo aarom pasitiko gimins ir artimieji. Mat visi jau galvojo, kad j kaulai dla tolimuos kratuos ar guli nuskend jros dugne.
Visas Jolkas ibgo sveikinti didvyri. Nuo tol avinlio kailis viet karaliaus kambaryje, o Jasonas
atsisdo tvo sost. Karalius Pelijas su savo eima
gavo persikelti kukl nam slnyje.
Senj Eson tik snaus grimo viltis palaik,
todl jis i diaugsmo jg neteko, kai pamat
Jason, toki lov pelnius jr ygyje. Senis vis
223

Turinys

labiau silpo ir jau visai prie mirties buvo. Jasono

praoma, Medja sutiko savo burt galia tvui grinti gyvyb. I slapting oli, kuri pati Tesalijos mikuos ir tarpekliuos su pjautuvu tamsi nakt
prisipjov, ji patais nuoviral ir mirtaniam tvui
pyl burn. Hekat ir kart jai nepagailjo malons. Esonas atsikl i mirties patalo sveikas ir pilnas jaunatvik jg.
Visame krate pasklido inia apie t stebukl. I
toli ir arti Jasono rmus pradjo plaukti keliauninkai ir prayti burtininks pagalbos.
Vienkart sunkiai pasiligojo senasis Pelijas, kuris
kadaise buvo Jolko valdovas ir i Jasono paver
palikim. Pelijo dukterys atjo Medjos rmus,
usidengusios veidus, ir m maldauti karalien
pasigailti, sugrinti j tvui sveikat.
Medja inojo Pelijo darbus ir vyrui padaryt
skriaud, jo dukras sutiko ididiai ir altai, taiau
pagelbti neatsisak. Jinai dav joms visoki oli
ir pamok, k daryti, kad tvas i ligos atsikelt.
Laimingos karalaits padkojo burtininkei ir gro
namo.
Rytojaus dien vis miest sukrt siaubas. tai
po gatves svirduliuoja basos, palaidais drabuiais,
224

Turinys

paklaikusios i sielvarto Pelijo dukros, o j tvo lavonas guli menje.

Nuomioji Medja joms dav kit oli, nuoding,
kurios, uuot pagydiusios, numarino Pelij.
Po io nusikaltimo Jasonas nebegaljo likti
mieste. Prie jo gimin atsikreip diev ir moni
rstyb.
Susirink miestieiai ir vyresnieji pasmerk j
drauge su vaikais ir Medja itremti.
Jasonas ivyko Korint, Kreonto rmus. Karalius, tiek legend ir rapsod girdjs apie gars
didvyr, prim j iskstomis rankomis. Bet Korinto
pily neilgai truko ramyb ir laim.
Kreontas turjo nuostabi dukter, vardu Glauk.
Jos grois ir ydros akys i pirmo vilgsnio suavjo Jason. Karygio irdis palinko t skaisi,
miel mergait, kuri savyje buvo tarytum knijusi
vis tv ems gro. Medjos jis bijojo, grjosi
ja, jaut amin dkingum, taiau nemyljo.
Dabar jis pamilo visa irdimi. Karalait Glauk,
pati to neinodama, lygiai pamilo avingj didvyr.
O ir pats senasis Kreontas mielai bt tiks, kad jo
gimin pratst toksai narsuolis.
Ir it Jasonas met Medj su vaikais, ved
Glauk ir apsigyveno Kreonto rmuose.
225

Turinys

Jisai umiro savo baisi priesaik, Medjai duot

tolimoj Kolchidj, tamsiame Hekats alke, umiro,
kad ji tiek kart igelbjo jam gyvyb ir dl jo susitep rankas nusikaltimais.
Atsiskirdamas Jasonas pasak, kad pagal graik
statymus tos barbarikos priesaikos nieko nereikia, kad juodviej vaikai nes teisti jo pdiniai.
Pyktis ir skausmas suspaud ird pamestai
Medjai. Ji ryosi atkeryti neitikimam vyrui. Ir
iauriai atkerijo.
Ji apsimet norinti atsisveikinti su Jasonu ir
Glauke, nes su vaikais ivaiuojanti tolimon kelionn, kur tikisi umirti juodviej padaryt skriaud.
O atminimui karalienei ji atne puik apdar, dar
Kolchidje aukso ir sidabro silais paios siuvint.
Sulig tais odiais ji iklt ant suolo savo dovan
ir ijo drauge su vaikais.
Suavta dailaus audeklo, Glauk usimet
apsiaust ant pei ir nubgo prie veidrodio pasiirti. Staiga rmuose nuskardjo baisus riksmas
ir aimanos. Varg karalien i skausmo raitsi
ant ems. Paslapting oli syvuose sumirkytas
apsiaustas gyva ugnimi jai degino kn, grausi
od ir niekaip nebuvo galima jo nuplti. Gelto226

Turinys

nos ir ydros liepsnels jau lai Glauks plaukus,

o netrukus apm j vis.
Igirds dukters riksm, kambar bgo tvas,
senasis Kreontas. Pamats liepsnojani dukter,
puol prie jos, nordamas ugesinti ugn. Nelaimingasis! Glauks neigelbjo, o ir pats sudeg nuo tos
unuodytos Medjos dovanos.
Tuo metu pilies kieme kaip tik buvo Jasonas.
Igirds aimanas ir pamats i Glauks kambario
besiverianius dmus, jis strimgalviais puol
rmus. Dar nepribgs monos kambario, miegamajame jis pamat kruvinus savo sn knelius.
Tai Medja, trokdama kuo skaudiau atkeryti,
umu savo paios vaikus ir j lavonus numet
Jasono namuose, o pati sparnuotais slibinais pakinkytu veimu iskrido i Korinto.
Jasonas vienas liko ant savo nam griuvsi; i
sielvarto jis pasismeig ant kardo ir nugriuvo prie
rm slenksio.
O Argas? Kas itiko greitaeig Arg?
Po Jasono mirties jis buvo paaukotas dievams, o
tie legendin laiv pam dang, ir dabar kasnakt
gali juo grtis, kai jis ramiai plaukia per mlynas
gelmes.
227

Turinys

DEDALAS IR IKARAS
Kretos saloje gyveno Dedalas, didysis skulptorius, statytojas ir visoki men meistras, kuris buvo
itremtas i Atn, savo saultosios tvyns.
Visose alyse buvo pasklids garsas apie jo darbus. Dedalo statulos stovjo Helads ventyklose
ir taip jau primin gyvus mones, jog net gamtos
paslaptis imanantys yniai priridavo jas grandinmis, kad nepabgt nuo aukur.
Taiau Dedalas nebuvo laimingas, nors pagarbos
ir lovs jam nestokojo. J grau tvyns ilgesys.
Vienintel jo svajon tebuvo dar kart pamatyti Atnus, savo mylim gimtj miest.
Tuo metu Kretoj viepatavo rstus karalius Minas
Antrasis. Jis nenorjo Dedalo leisti u savo karalysts rib. Tuiai Dedalas skundsi savo dalia ir
maldavo rstj valdov, kad leist jam grti savo
krat.
Taiau, Minui tebesispyriojant, Dedalas vis daniau imdavo galvoti apie pabgim. Deja, tvyn
buvo u tolim jr, o sal, karaliui sakius, diennakt saugojo sargai.
228

Turinys

Buvo saultas rytas.

Dedalas susimsts vaikiojo prie jros, su ilgesiu velgdamas gervi br, skrendant iaurs linkui.
Laimingos, netrukus pamatys Graikij ir Atnus,
atsiduso jisai. Ak, kad taip galtum prisitaisyti sparnus ir skristi oru kaip pauktis! Nuo tos akimirkos ioji mintis Dedalui nedav ramybs. Valand
valandas jis stebjo skrendanius paukius ir tyr
j sudjim.
Pagaliau Dedalas min gamtos paslapt. Dabar
ne vien paukiai viepataus erdvse.
keist ir paslapting tvo darb susidomjs
stebjo meistro snus Ikaras. Dirbtuv buvo pilna
pauki plunksn.
Sulyss, liepsnojaniom akim tremtinys dien
nakt buvo niks savo iradim. Su itirpintu vaku
jis lipino plunksnas, kol ijo didiuliai sparnai lyg
kokio pasak paukio milino.
Snau, sugalvojau, kaip isigelbti! Netrukus
pamatysime savo namus, ir tu galsi aisti Atnuos
alyvmedi pavsyje. Piktasis Minas tra ems
ir jros valdovas, bet niekuomet jam nepriklaus
dangaus ydryn. Ir nebereiks tau, Ikarai, pavydti
kregdei jos greitojo skrydio.
229

Turinys

Sulaiks kvap, Ikaras klaussi tvo odi. Nuo

tol berniukas kasdien aisdavo vjo neiojamom
plunksnom ir maigydavo tarp pirt gelton vak,
o kai tvas kartais leisdavo prie rankos prisilipinti
plunksn, jo diaugsmui nebdavo galo.
Pagaliau atjo laukta diena, kada meistro svajon isipild, ir jis pirmsyk lengvai kaip pauktis
pakilo vir ems.
Padangje, ariau sauls, Dedalas susijaudino ir,
apsvaigs nuo pergals, ididiai pagalvojo:
Kuo a nelygus dievams?
Ir jam pasirod, kad emai, tarp kiparis mikeli ir balt, graki kolon, mato savo jaunysts
miest.
Vis aukiau ne j sparnai, em vis majo ir
majo jo akyse, o po ivargt met atgauta laisv
net gniau krtin.
Tiktai pagalvojs apie sn, likus kalti Mino
saloje, jis prisivert leistis i auktybi ir grti
emn.
Nuo skridimo dar virpaniom rankom jis rio Ikarui prie pei sparnus ir susijaudins nabdjo:
Neskrisk, snau, arti prie sauls, kad nuo jos
kario neitirpt vakas, taiau nenusileisk ir prie
pat jros, kad bangose nesulaptum sparn.
230

Turinys

Ir kaip du dideli paukiai juodu pakilo or,

skrido vis aukiau ir aukiau, o nelaisvs sala m
tolti, kol pagaliau visai paskendo rke.
Apsvaigintas skridimo, Ikaras n negalvojo apie
imintingus tvo perspjimus. Umirs pavoj, jis
skrido vis ariau ir ariau prie sauls. Jau balti debesys liko emai jam po kojom. Vir jo virpjo tik safyrinis dangus ir didiul auksin saul.
Buvo vidudienis. Kaitra vis didjo. Nuo Ikaro
sparn m tekti sunks vako laai. Berniuko
keli vis daniau ymjo nuo sparn nukritusios
plunksnos. Jau praskristos Paro, Delo ir Samo salos.
Ikaras m plasnoti sunkiai ir nelygiai, kaip paautas pauktis. Tatai pamats, tvas isigando. I vis
jg jis m mosuoti sparnais, puol snui pagalb.
Jau buvo visai prie Ikaro, taiau per greit skridim
jis negirdjo tvo beviltiko auksmo.
Dabar juodu skrido virum maos vienios salels. Senis vejys sdjo ant jros kranto ir tais
savo tinklus. Jisai mat keistus, didiulius mogaus
pavidalo paukius ir isigands nubgo gretim
mik.
Tveli, gelbk! i paskutinij jg suuko
alpdamas Ikaras ir kaip akmuo m kristi emyn.
alios jros bangos j aminai prarijo. Paviriuje dar
231

Turinys

ilgai plduriavo auksins Ikaro sparn plunksnos.

O toji jra nuo tol vadinama Dedalo snaus vardu
Ikaro jra.

232

Turinys

TESJAS
Tesjas buvo Atn karaliaus Egjo ir Aitros, Troidzenos valdovo Pitjo dukters, snus. Egj skaudiai paliet diev rykt, ir jis ilgus metus neturjo
palikuoni. Veltui jis ventyklose maldavo Afrodit
palaiminti laikas jo, o pdinio vis nebuvo. Jam
tiesiog gl ird, ypa kai pamatydavo laiming
savo brol Palant, kuris turjo penkiasdeimt sn
ir ne kart usimindavo, kad po Egjo mirties Atn
sostas atiteks Palantid giminei.
Kart Egjas ikeliavo Delfus maldauti diev
malons ir ten igirdo neaiki pranayst, kurios
niekaip negaljo minti. Grdamas atgalios, jis
aplank savo sen biiul Pitj, kuris buvo Troidzenos karalius. Jisai apsak draugui savo rpest ir
pakartojo paslaptinguosius odius, kuriuos igirdo
Apolono alke.
Savo imintim garsjs Pitjas nesunkiai suprato
pranayst. Pagal j Egjo artimiausias moterysts
ryys bus palaimintas, ir jis susilauks snaus, kuris
bus vienas i didiausi Helads didvyri.
233

Turinys

Tuomet Troidzenos karalius prikalbino Egj

slapta vesti jo dukr Aitr, nes norjo igarsinti
savo gimin didiojo pdinio love. Bet po kurio
laiko Egjas turjo grti Atnus, kur turjo teist
mon. Prie palikdamas jaunut Aitr, jis nusived
j ant jros kranto, nusiav nuo koj sandalus, nusijuos kard, pakio juos po didele uola, kuri savo
galinga ranka pakl.
Tuomet tar:
Jeigu dievai palaimins ms santuok, kuriai
ryausi ne i lengvabdikumo, o paties Dzeuso
valia, ir jei susilauksi snaus, auklk j pagal paproius auniu karygiu. O kai uaugs ir gaus vyro
jg, atvesk j ionai, prie ios uolos, ir liepk i po
jos pasiimti savo tvo sandalus ir kard. Kai stengs
tatai padaryti, tuomet atsisk j pas mane Atnus.
Ivaiavus Egjui, Aitra susilauk snaus ir pavadino j Tesju. Berniukas laimingai augo savo senelio
rmuose ir vis buvo laikomas Poseidono snumi.
T diev troidzenieiai itin garbino kaip savo miesto
globj.
Poseidonas neyktjo savo maloni jaunajam
Tesjui ir ne kart j kviet vandens karalyst jros
dugne. Jo mona Amfitrit taip pamilo jaunikait,
234

Turinys

kad padovanojo jam stebukling aukso vainik ir

pati udjo ant galvos.
Atjus metui, Tesjo motina liep eiti paskui j
ant jros kranto. Sustojusi prie uolos, jinai itaip
tar:
Mieliausias snau! Diev valia turiu tau pasakyti teisyb. Nuritink t akmen ir pasiimk savo tvo
sandalus ir kard!
Nustebs Tesjas pasiirjo motin, bet, pamats sakm jos vilgsn, rm peius uol, temp
raumenis ir bemat nuvert akmen. Paskui apsiav
tvo sandalus ir prie ono prisijuos kard.
Ididiai suibo Aitros akys:
Dabar inau, kad esi vertas savo didiojo tvo.
Jis yra Egjas, Atn karalius, ir pas j, Tesjau, turi
skubti, paremti j senatvje ir sustiprinti jo valdi.
Tai eik, ir tebna palanks tau dievai.
Anuomet kelias Atnus buvo baisiai pavojingas,
nes jame knibdjo plik ir galvaudi. Daugel
j savo kelionse nurung Heraklis, ir tuomet ramiai
galjo keliauti pirkliai ir praeiviai, taiau dabar tasai
didvyris buvo toli vienam savo ygyje, ir Graikikoj
vl pakl galvas plikai, laukiniai milinai ir mogudiai, kuri taip bktavo taiks gyventojai.
235

Turinys

Taiau Tesjas nesibijojo pavoj ir troko eiti

Heraklio pdomis, nes j nuo vaikysts laik sau
pavyzdiu. Kai jam tebuvo septyneri metai, kart
Heraklis aplank senel Pitj. Sveiams sdint prie
stalo, maasis Tesjas drauge su kitais Troidzenos
berniukais norjo pasiirti narsj didvyr. Nuo
vyno apils Heraklis buvo nusimets lito kail ir
pasidjs alia savs ant suolo.
T kail pamat, berniukai isigando ir akies
mirksniu ilakst, galvodami, kad tai tikras litas.
Tiktai vienas Tesjas niekur nebgo, o greitai iupo
tarnui i rank kirvuk ir oko prie suolo, usimojs kirsti litui per galv. Visi sveiai m juoktis i
maylio drsos, o Heraklis pasisodino j ant keli ir,
glostydamas galv, pasak Pitjui, kad i jo iaugs
garsus didvyris.
Nuo tol Tesjas dien nakt svajojo vien apie savo
bsimus didius darbus ir ygius, kovas ir nuotykius.
Todl dabar jis n valandls nedvejojo ir pasirinko pavojingiausi sausumos keli i Peloponeso
Atnus.
Pirmiausia jis patiko plik, vardu Perifet. Jis
buvo ginkluotas didiule geleine kuoka, su kuria
triukindavo visa, kas tik po ranka paklidavo.
236

Turinys

Kai Tesjas eng Epidauro apylink, i tankaus

miko ioko, baisiai aukdamas, Perifetas ir pastojo
jaunikaiiui keli. Taiau Tesjas neisigando ir
puol j su kardu rankoje. Po trumpos kovos Perifetas, n nespjs gerai usimoti kuoka, jau tysojo
prie nugaltojo koj. Tesjas pam umutojo ginkl ir nujo toliau.
Kit plik jis sutiko netoli Korinto ssmaukos.
Tai buvo Sinidas Puialenkis. Mat jis kiekvien
uklupt keleiv priridavo prie dviej pu, paskui
jas galinga ranka prilenkdavo prie ems ir paleisdavo tos, staiga atsitiesdamos, perpldavo nelaimingj.
it piktadar Tesjas umu su kuoka ir nukeliavo toliau.
Gausiai patyrs nuotyki ir pavoj, veiks dar
daug plik ir laukini vri, Tesjas nusigavo
Megar ir ia sutiko Skiron. Tai buvo milinas,
kuris gyveno didiulje uoloje prie jros, tarp Megaros ir Atikos. Kiekvienam suiuptam pakeleiviui jis
liepdavo plauti jam kojas, o kai tas pasilenkdavo,
bemat nustumdavo praraj.
Tesjas veik ir siaubn j lygiai taip
nuud, kaip tas kad savo aukas galuodavo.
237

Turinys

Jau Atikos emje, netoli Eleusino miesto, Tesjui

keli pastojo milinas Kerkionas. Kiekvien patikt
keleiv jisai iaukdavo kumtynes ir tutuojau
umudavo. Tesjas stojo su juo grumtis, nugaljo
ir mones ivadavo dar nuo vieno piktadario.
Nuvargs po kovos su Kerkionu, Tesjas pamau
jo toliau, bet staiga i pakels krm ioko Damastas, nuomaus vilgsnio milinas. Jis dar buvo vadinamas Prokrustu, t.y. Kojatempiu. Jisai turjo dvi
lovas, vien labai trump, kit labai ilg.
Kai jo apylinkn engdavo mao gio keleivis, iaurus plikas guldydavo j didij lov ir
tol varg tempdavo, kol tas gal gaudavo. O kai
suiupdavo aukt keleiv, guldydavo trumpj lov
ir nukirsdavo jam vir gal isikiusias kojas.
Atkaklioj kovoj j nugaljo Tesjas ir nuud taip,
kaip buvo nusipelns.
Dabar jau niekas nebekliud tolesns kelions
jaunajam didvyriui, ir jis netrukus atsidr Atnuose, savo tvo mieste.
Didiai apsidiaug Egjas, kai rmus atjo narsus jaunikaitis, kuris rankoje laik jo kard ir buvo
apsiavs jo sandalus. Jis pakl dang rank ir
m kartai dkoti dievams u malon. Jau nebereiks drebti prie Palantidus, kurie trokta uvaldyti
238

Turinys

sost, jau nebeus jo lovinga gimin, o senatvs

nebeteks vienumoj leisti.
Bet neilgai diaugsi Atnai inia apie karaliaus
snaus sugrim. Mat uost atplauk Kretos laivas su karaliaus Mino pasiuntiniais, kurie reikalavo
jiems priklausanios kruvinos duokls. Mieste pasigirdo verksmai ir dejons. Moterys usideng veidus ir garsiai raudojo, o vyrai, vangindami kardais,
nirs susirinko Egjo pilies kiem. Jau treti metai
Atnai vaitojo dl savo rstaus likimo. Trei kart
jie turi duoti pabaisai praryti savo jaunimo ied,
savo aki diaugsm ir senatvs dien ramst.
Prie trejus metus Atnus atplauk jaunylis
Mino snus Androgjas. Tai buvo dailus ir narsus
jaunikaitis. O Atikos apylinkse anuomet siautjo
baisus Maratono jautis, ir daugis karygi rengsi
vr medioti. Mediokln ijo ir Androgjas ir
krito, jauio subadytas.
Tuomet Kretos karalius Minas, umutojo jaunikaiio tvas, baisiai irdo ant Atn, kad juose prarado savo sn, atplauk su dideliu laivynu ir m
visk lig pamat niokoti ir deginti. Atnieiai drsiai gynsi, taiau prieai buvo ymiai pranaesni,
ir karalius Egjas gal gale turjo pasiduoti.
239

Turinys

Mino slygos buvo sunkios. I atniei jis pareikalavo kasmetins duokls: septyni mergaii ir
septyni jaunikaii, kuriuos turi susti baisus
Minotauras, gyvenantis Kretoje, tam tikram statiny Labirinte.
Minotauras buvo Mino ir karaliens Pasifajs
snus, kuriuo juos nubaud dievai, kada ipuik
m neberodyti jiems deramos pagarbos. Tai buvo
pabaisa su vyro liemeniu ir jauio galva, ir mito ji
mogiena. Nordamas paslpti sn nuo moni
aki, Minas sak ymiam architektui Dedalui, kuris
tuomet kaip tik gyveno Kretos saloje, pasatyti tok
statin, kad j kiekvienas galt eiti, bet niekas
nerast kelio atgalios. itaip iaurusis valdovas
norjo savo snui parpinti maisto ir paslpti j nuo
valdini aki. Tuomet Dedalas ir pastat Labirint.
Dabar vl atjo metas Atnams duoti kruvinj
duokl. Visas miestas apsigaub gedulu. mons vis
labiau piktinosi nevykliu valdovu, kuris sutiko tenkinti tokius baisius reikalavimus. Mino pasiuntiniai
grasino, kad j karalius Atnus sudegins ir sulygins
su eme, jeigu kada bus netestas susitarimas.
Tuomet ijo Tesjas ir pasak atnieiams, kad
plauks Kret su briu jaunikaii. Arba us tenai,
arba umu Minotaur ir gimtj miest ivaduos
240

Turinys

nuo kasmetins duokls. Kai mons tatai igirdo,

m garsiai aukti i diaugsmo. Visi patikjo, kad
lovingas didvyris atliks yg. Juk buvo girdj,
kad karaliaus snus apval kelius nuo baisi plik, kad veik Perifet ir Skiron, kad Prokrust
perkirto jo paties lovoje.
Skirt dien visas miestas ijo ant jros kranto
atsisveikinti su savo vaikais, plaukianiais pasitikti
mirties ar isigelbjimo.
Palautas moni ir savo paties nelaims po
trumpo diaugsmo vl aminai gali prarasti vienatin sn pakrant atjo ir Egjas. Laive suplazdjo juoda bur. Vis apverkiamas ir gailaujamas,
Tesjas drauge su septyniais jaunikaiiais ir septyniom mergaitm eng den. Tuomet Egjas liep
vairininkui ikelti balt bur, jeigu Tesjas laims;
visas miestas turt linksmai pasipuoti igelbtj
sutikimui. Dievams sudjus paskutin auk, laivas
iplauk Kretos linkui.
Atplauk jie buvo nuvesti pas rstj karali
Min. Valdovas prim ididiai, sddamas aukso
soste. Paskui ikl puot, liep neti stalan kuo gardiausius patiekalus ir kuo geriausius vynus, taiau
graik jaunikaiiai ir mergaits n neprisiliet val241

Turinys

gio kaupin ind ir vyno amfor16, nes niekaip negaljo umirti j laukiani baisum.
Karaliaus kairje sdjo grauol jo dukt Ariadn. Gailestis ir lidesys suspaud karalaitei ird,
kai ji pamat tiek auk, atiduot miriai nagus. Ji
negaljo atitraukti aki nuo skaisiaveidio Tesjo,
kuris atsilos, su Amfitrits vainiku ant galvos,
ididiai sdjo prie jos tvo stalo ir ramiai kalbjo
su karalium, tarsi n negalvodamas apie tykant
pavoj.
Tuomet karalait ryosi Tesj ir atnieius igelbti nuo praties.
Kit dien, kai aukos buvo nuvestos prie Labirinto vart, atlap ir tamsi kaip pragaro iotys, ji
slapta padav Tesjui kamuoliuk sil ir pamok,
k reikia daryti, kad nepaklyst vingiuotuos paslaptingojo statinio koridoriuos.
Tesjas pririo silo gal prie Labirinto angos
ir, eidamas priekin, vyniojo kamuoliuk, kur laik
rankoje. Auksinis Amfitrits vainikas savo spindesiu
16Amfora

senovinis dvisis sotis su siauru kaklu, naudojamas vynui, aliejui ir kitokiems skysiams. Amforos
bdavo danai puoiamos paveikslais ir pieiniais, kurie
turi didiul reikm graik ir romn gyvenimui painti.
242

Turinys

sklaid tams. Netrukus jie igirdo tolumoj dusliai

riaumojant Minotaur. Jisai pajuto savo aukas ir
dabar lauk viduriniam kambaryje, kur i visur
jo uoloje ikalti koridoriai, isiakoj ir raizgs, bet
galop vedantys tik pabaisos nasrus.
Pagaliau Tesjas, engs vis priekyje, pamat
Minotaur. Tai buvo tankiais plaukais apls milinas su jauio galva ir kruvinom akim. Negaidamas
n valandls, Tesjas suspaud rankoj gelein
Perifeto kuok ir i vis jg smog. Jautis sudrebjo, baisingai subaub i skausmo ir pritrenktas
suklupo. Tuomet Tesjas j pervr kardu.
Laimingi Atn jaunikaiiai ir mergaits i didelio
diaugsmo m kauti, okti prie umutos pabaisos ir lovinti didvyrio nars.
Taiau reikjo kuo greiiau sprukti i niri Labirinto urv. Pamaiusios imtytus moni kaulus,
drabui skutus ir krauju aplakstytas kambario
sienas, mergaits isigando, o jaunikaiiams irdis
suspaud siaubas, kai pagalvojo apie savo likim,
kuris galjo juos itikti.
ingsnis po ingsnio, pamau vyniodami kamuol,
jie pagaliau atsidr prie jimo ir diaugsmo bei
palengvjimo ksniais pasveikino skaisius sauls
spindulius.
243

Turinys

Dabar jie turjo skubiai nedintis i prakeiktos

salos, nes rstusis Minas galjo keryti u umut
sn.
Taigi jie greitai leidosi prie laivo, kuris spavosi,
imets inkar, atrio lynus ir iplauk nuo Kretos
krant. Bet ne jie vieni buvo laive. Su jais plauk j
igelbtoja Ariadn, Tesjo suadtin, kuri slapta
nuo Mino jis vesi savo tvyn, Egjo pil. Aukso
vainikas dabar tviskjo ant Ariadns galvos, pats
Tesjas j papuo brangija Amfitrits dovana.
Vir j ydravo pavasario dangus, jros vjas
glamonjo veidus, o grauoliai delfinai lyg vestuvi palyda okinjo aplinkui laiv.
Taip jie atplauk Dijos sal, vliau pavadint
Naksu. ia sapne Tesjui pasirod dievas Dionisas,
liep palikti Ariadn ir tutuojau iplaukti Atnus.
Girdi, Dionisas j monas pasirinks.
Tesjas, Aitros ir Pitjo dievobaimingai aukltas,
nedrso prieintis likimui. Nors ir labai krimsdamasis, turjo pildyti Dioniso vali. Nakt paslapiom,
kad nepaadint ramiai mieganios suadtins, jis
iplauk i Nakso ir Ariadn vien pai paliko saloje.
Su skaudama irdim plauk didvyris Atnus.
Meil aminai prarastai karalaitei j kankino lig pat
gyvenimo galo.
244

Turinys

O Dioniso irinktoji pereng Olimpo slenkst.

Itekjusi u jaunojo dievo, kuris j apdovanojo
nemirtingumu ir amina jaunyste, Ariadn umiro
Tesj ir toliau sau kaip deiv gyveno. Dionisas savo
mylimajai nuo galvos num auksin Amfitrits vainik ir pakabino danguje, kur jis skleid savo spindulius, nuviesdamas keli jreiviams beribse vanden platybse.
Tuo laiku atniei laivas skrod bangas ir greitai artjo prie nam. Jau i tolo matyti vir miesto
kpsantys kalnai, jau ri Egjo rmai.
Bet kas tai? I miesto sklinda aimanos ir raudos, visur plazda gedulo kaspinai, vir kyla auk
dmai, lydimi graudi giesmi.
Ne diaugsmo muzika, o gedulu ir dejonmis Atnai sutinka savo snus. Karaliaus pilyje guli Egjo
lavonas, o raudotojos sielvartingai drasko savo drabuius.
O buvo itaip: Palads miesto gyventojai neinojo,
kad laivu plaukia sveiki j sns, dukros ir karaliaus
pdinis, neinojo, kad jie isigelbj i Minotauro
nasr. Mat, skubdamas ir strimgalviais bgdamas
i tos nelemtos salos, o paskui gailaudamas prarastos Ariadns, Tesjas umiro tvo sakym juodas
laivo bures pakeisti baltom, kurios turjo visiems
245

Turinys

skelbti apie gimto miesto ivadavim. I tolo pamat

juodus mirties enklus, besiplaikstanius ant stieb,
nusimin atnieiai ir paskelb gedul.
Senasis karalius Egjas, igirds tolumoj pasirodius graik laiv, nujo ant auktos uolos u savo
pilies sien. Kai tik pamat laive plevsuojant juodas bures, jisai oko jr, nebenordamas gyventi
be snaus ir savo akimis ivysti nelaim. Nuo tol
toji jra ir vadinama nelaimingojo karaliaus Egjo
vardu.
***
Sudjs gedulo aukas, Tesjas sdo tvo sost.
Laivas, kuriuo igelbti atnieiai gro namo, tapo
brangiausia miesto ymybe ir ilgus amius buvo
rodomas keleiviams.
Naujasis karalius pasirod ess ne tik narsus
didvyris, prie kur drebdavo prieai, bet ir imintingas valdovas.
Ligi tol Atikos gyventojai buvo isibarst aplink
pil ir miest, gyveno atskirom bendruomenm ir
kaimais, kurie neretai tarp savs kivirydavosi ir
susigrumdavo. Tesjas pirmasis sutaik nesutarian246

Turinys

ias gentis, suvienijo jas visas ir padjo Atikos valstybs pamatus. Bet jis nebuvo tironas.
A js vadas kautynse, diev ir moni teisi
gynjas, o taikos metu, kaip ir kiekvienas miestietis,
klstu savo liaudies paproi ir statym, sakydavo
jis valdiniams. Jo laikais, sakoma, gyventojai buv
suskirstyti aristokratus, emdirbius ir amatininkus.
Jam viepataujant, iaugo Atnai, suklestjo
menai ir amatai, miest i tolo pldo visi, kam
buvo brangi ramyb ir tvarka. Tuomet Palads miestas pasidar galingas ir didus. Ikilmingos vents
sutraukdavo visus Atikos gyventojus ir sujungdavo
juos tvirtais bendruomens saitais.
Taiau neilgai buvo lemta ramiai viepatauti Tesjui. it vien nakt prie Akropolio sien atsibast
laukini amazoni briai, vadovaujami drsios karaliens Hipolits. Jos jau buvo pavergusios didel dal
Azijos ir dabar ksinosi paimti Tesjo miest, apie
kur igirdo savo karalystje.
Jau atrod, kad kris Atnai, nes Tesjas buvo
upultas netiktai; jau nusiaub jos Atik, ligi vieno
ipjov vyrus, apsupo Akropol, ir miestas su baime
lauk savo likimo. Bet ir kart j igelbjo jaunasis
karalius Tesjas. Daugelyje kautyni jis buvo susirms su amazonmis, pats patyr j tvirt rank,
247

Turinys

ir tik stori arvai gelbjo nuo j taikli iei. Vien

dien voroje jis pamat grauol amazon, karaliens Hipolits biiul, jaunut Antiop. Tesj
taip ubr jos dailumas, kad net ranka su ietimi
sustingo. Grauol amazon taip pat ivydo susiavjus riter, ir ird jai pervr Eroto strl.
Pamaiusi Antiops irdy gimstant meil dailiam
jaunikaiiui, Hipolit atauk savo brius, nutrauk
apsupim ir ivyko Temiskiros miet, nes bijojo
netekti savo numyltins.
Pasitraukus amazonms, nusilpusi karalyst
upuol Palantidai, Tesjo giminaiiai, kurie pavydiai stebjo jo valdym ir seniai troko siviepatauti Atnuose. Taiau Tesjas nugaljo Palantidus
ir ivar u savo valstybs sien.
Toje kovoje karaliui padjo narsus didvyris, vardu
Piritojas, Iksiono snus. Jo tvas kadaise buvo galingas karalius.
Jaunystje Iksionas atliko daug drsi ygi,
taiau vienkart baisingai nusikalto. Pykio pagautas, jisai umu savo uov ir turjo palikti gimt
krat, iekoti, kaip atpirkt savo kalt. Matydamas
karyg atgailaujant, patsai Dzeusas jo pasigailjo,
sileido prie savo aukur ir apval nuo mogudysts
248

Turinys

sutepties. Paskui pasim Olimp, ir ten Iksionas

sdo prie puotos stalo drauge su deivm ir dievais.
Kai tik ivydo Dzeuso monos Heros dievik
gro, irdyje suliepsnojo nusikalstama meil, ir
jaunikaitis ryosi j i olimpieio pagrobti. inodamas Iksiono mintis, Dzeusas nusprend j imginti.
Pams vien debes, plduriuojant apie Olimp,
Griausmavaldis suteik jam Heros pavidal.
Matydamas deiv vien sau vaiktinjani rojaus
sode, Iksionas iupo j ir nusine kalnus, galvodamas, kad tai Hera. sitikins Iksiono bedievikumu,
Dzeusas j nutrenk Tartar, kur, prikaltas prie
deganio rato, aminai turi suktis liepsnose. O i jo
santuokos su tariama Hera m rastis kentaurai,
pusiau mons, pusiau irgai. Tai buvo laukiniai,
nesutramdomi vrys tikra ems nelaim. I j
tebuvo vienas teisingas ir imintingas kentauras
Chironas, diev nemirtingumu apdovanotas.
Tai va kurio Iksiono snus buvo Piritojas. I tvo
jis paveldjo neabot charakter ir drs. mons
sako, kad, prie susibiiuliaudami, Tesjas ir Piritojas buvo atkakls prieai. Vien kart Piritojas
nusivar Tesjo band, besiganani Maratono laituose. Tesjas ijo laukus iekoti grobiko.
249

Turinys

Du prieininkai su arvais ir ietimis rankose susitiko, pasireng kautis. Staiga abu nuleido ginklus
ir padav vienas kitam rank. Jie buvo taip suavti kits kito vyriko stoto ir narsos, kad i prie
tapo nuoirdiais biiuliais ir abu prisiek amin
draugyst.
Vienoje savo kelionje Piritojas susipaino su
Tesalijos karaliaus dukra Hipodamja i lapit gimins ir nusprend j imti u mon. Tuomet jis pasikviet Tesj savo vestuves.
Lapitai buvo idids Tesalijos kalnieiai, kurie
pirmieji Graikijoj imoko jaukinti laukinius arklius.
Taiau Piritojo suadtin niekuo nepanjo savo
laukinius giminaiius ji buvo grakti, avinga, velnaus vilgsnio ir nuostabios ypsenos, savo dailumu
ji palenkdavo vis irdis. Patys galingieji Tesalijos
didvyriai dalyvavo tose vestuvse.
Piritojas puot turjo pasikviesti ir savo giminaiius kentaurus. Jie abu ars lapit prieai;
taiau prie vyno senoji neapykanta buvo umirta,
j pakeit santaika ir draugyst.
Piritojo rmai gaud nuo juoko, karygi klegesio
ir vestuvini dain. Stalai linko nuo msos ir vyno
soi. Pilies kieme po mediais drauge sdjo lapitai ir kentaurai.
250

Turinys

Taiau nuo stipraus vyno uvir laukinis kentaur kraujas. Vienas j, vardu Euritionas, jau puotos pradioj nenuleids spindini aki nuo grauols Hipodamjos, dabar ryosi j pagrobti. Igird
kentauro tempiamos suadtins riksm, visi paoko
nuo stal.
Pamat itaip liai pasielgus Eurition, padko
ir kiti kentaurai. Su riksmu jie puol grobstyti Tesalijos moteris, kurios su savo vyrais ir broliais buvo
atvykusios puot, ir bemat visuos rmuos teskardjo sielvartingi nelaimintj pagalbos auksmai.
I pradi lapitai stovjo apstulb, o paskui su
niriu puol kentaurus. Atgijo senoji neapykanta
tiems, kurie tremp pievas ir grobst bandas, prisimin visas j padarytas skriaudas. O paskutinis
eidimas perpild taur ir auksi kruvino kerto.
Vos tik suukus suadtinei, Piritojas paoko nuo
suolo ir su kardu rankoje puol per stalus, vartydamas vyno amforas, stumdydamas brius lapit ir
kentaur, susikibusi mirtinose grumtynse. Nusivijo jisai Eurition, bet j aplenk biiulis Tesjas.
Nespjs pasiiupti kardo, jis grieb netoliese stovint didiul akmens sot i Kretos ir trenk juo
galv grobikui. Gavs mirtam smg, kentauras
susmuko ant ems ir paleido i rank Hipodamj.
251

Turinys

Dabar uvir kova visam kieme ir u rm vart.

Visur galjai matyti, kaip nir kalnieiai su peiliais,
kardais ir ietimis rankose galuoja sprunkani kentaur brius. Tesjas su Piritoju guld visus, kurie
tik pakliuvo jiems po kertinga ranka.
Dar ilgai truko kova tarp siutusi lapit ir kentaur, kol pagaliau krito bema visi Iksiono sns,
ir naktis mio lauk apgaub tamsa ir tyla.
Kitdien Tesjas atsisveikino su savo draugu ir
ikeliavo atgal Atnus.
Bendroje kovoje dar labiau sustiprjo abiej
biiuli draugyst.
Grs Atnus, Tesjas rado atvykusius Heraklio pasiuntinius Iolaj ir Hil, Heraklio sn.
Jie pakviet didvyr ygin amazoni krat, kur
Heraklis turs Euristjui gauti stebukling Hipolits dir. Tesjas, kuris nuo amazoni antpuolio
danai galvodavo apie skaisisias Antiops akis,
su diaugsmu sutiko. Jis dievino Heraklio didyb ir
svajojo atsidurti jo draug bryje.
Taigi mielai itrauk jis nauj yg. Laivas
plauk garsiojo Argo keliu, ir Heraklis susijaudins minjo savo verlios jaunysts ir draugysts
su Jasonu akimirkas. Jie praplauk siaur ssiaur
pro sustingusias Simplegades ir atsidr Juodojoje
252

Turinys

jroje. Pagaliau pasiek Termodono ups iotis, kur

stovjo amazoni miestas garsioji Temiskira.
Amazoni karalien Hipolit atvykusius graik
didvyrius prim svetingai, nes drsia savo irdim
mokjo vertinti Heraklio ir jo garsi draug didyb.
Puotos metu Tesjas tik ir dairsi tarp amazoni
Antiops, kurios n metai jam i atminties neidild.
O ji sdjo karaliens deinje ir velg j savo
didelm, skaisiom akim. Vos Tesjui pavelgus, jos
veidas nukaito, bet mergait tutuojau susitvard,
nenordama parodyti, kad jaudinasi.
Nors ir nuoirdiai amazoni kvieiamas, Heraklis nusprend nakvoti laive, ir visi riteriai paliko
Hipolits rmus. Taiau, prie ieidamas, Heraklis
spjo kak sunibdti Antiopei aus. Ir it ankst
ryt, dar tamsos gaubiama, heln laiv atjo Antiop, po apsiaustu neina Hipolits diru, dl kurio
Heraklis ion sureng yg. Didvyriai apsidiaug
be galo.
Tesjas su pasididiavimu velg nuostabij
Antiop, kuri dl jo atsisak karaliens meils ir
paliko savo gimin.
Karygiai greitai puol riti lyn, ir laivas jau
turjo iplaukti i Temiskiros.
253

Turinys

Taiau amazons apsiirjo, kad nebra diro,

kad neitikimoji Antiop pabgusi, ir oko graikus
vytis. Dar nespjusius sulipti laiv apsupo brys
siutusi kari. Prasidjo mis. Nors amazoni
buvo gausyb visas miestas Hipolits sakymu
stojo kov, taiau be Arjo diro jos nebeturjo
ankstesns galios. Myje krito karalien, narsioji
Hipolit, krito deimtys kit, ir pergals svarstykls
pakrypo heln pus. Kertingai aukiant mieste
likusioms amazonms, jie pagaliau nusiyr nuo
kranto ir m plaukti tvyn.
Grs Atnus, Tesjas Antiop nusigabeno
rmus ir pam u mon, nors atnieiai kiek
murmjo, kad turs karalien barbar. Antiop i
Tesjo susilauk snaus, kur savo mylimos karaliens atminimui pavadino Hipolitu.
Taiau ji nebuvo su Tesju laiminga. Buvusiai
amazonei nedav ramybs sen, laisv dien ir
draugi, tolim ygi ir linksm puot prisiminimai,
sins priekaitai, kad idav savo tvyn dl svetimtauio vyro. Ji danai naktim ieidavo prie jros
kranto ir su ilgesiu velgdavo pietus, kur buvo jos
gimtasis miestas.
Srus jros vjas glost jai kakt, tarsi nedamas ini apie tolim tviks al. Nors ir kupina
254

Turinys

meils savo vyrui Tesjui ir sneliui Hipolitui, Antiops irdis buvo nulidusi. Todl ji vyto kas diena ir
pagaliau, staiga gavusi koki neinom lig, daugiau
nebesikl i lovos. Paskutiniai jos odiai buvo:
Hipolite, ar man atleisi?
Neteks Antiops, Tesjas tuojau ivyko nauj
yg, negaldamas paksti tutumos ir lidesio,
kuris siviepatavo rmuose. Maasis Hipolitas
augo, globojamas tarn, ir trauk vis ak savo
groiu ir skaisiu vilgsniu. Ilgai nebuvo Tesjo
namuose; Hipolitas girdjo i tarn ir globj apie
savo lovingo ir galingo tvo ygius ir nars, ir jo
vaikik irdel uliedavo saldus pasididiavimas.
Pagaliau Tesjas gro i ygio. Apkabino sn,
paklaus, ar moka audyti i lanko ir svaidyti iet, ir
nujo savo kambarius. Usims valstybs reikalais, kurie per danus jo ygius buvo apleisti, Tesjas
negaljo daug laiko pavsti snui. Todl Hipolitas
aminai ilgjosi savo tvo, o vienatv be laiko rimtimi paenklino jam kakt.
Po keleto met, valstybs vyresnij patartas,
Tesjas nusprend antrkart vesti. Kratas negali
bti be karaliens.
Tuomet didvyris, niekados nepamirs savo gelbtojos Ariadns, ryosi keliauti Kret ir ten i
255

Turinys

Mino, to paties, kuris j kitados siunt mirti Minotauro nasrus, nam paimti sau mon. Jis prisimin,
kad Ariadn turjo seser, maj Fedr. Dabar
Fedra tikriausiai iaugusi ir tokia pat grai, kaip jo
neumirtama suadtin.
Prie Kretos krant priplauk puikus graik laivas su purpuro burm, su Palads, Atn globjos,
statula priekyje.
Mino snus, kuris tuomet, po tvo mirties, viepatavo Kretoje, graik sveius labai graiai sutiko.
Senos skriaudos buvo umirtos, kita vertus, dabar
Tesjo suvienyta Atika pasidar kur kas galingesn,
o Kretos didyb buvo pradjusi smukti.
Su diaugsmu, bet ir su skausmu Tesjas velg
Fedr. Ji buvo taip panai Ariadn, kad didvyris delnu prisideng akis ir akimirk jam net pasirod, jog girdi sald karalaits bals: Imk t sil
kamuol ir vyniok j, eidamas Labirinto koridoriais
Kada tai buvo? Tiek met prajo, o jis umirti
negali
Kretos karalius savo seseriai Fedrai ikl aunias verstuves, prikviet svei, ir po kelias dienas trukusios puotos bei aidim Tesjas su savo
laivu isive jaunut mon Atnus. Atrod, kad
dabar laim gro Tesjo namus. Fedra buvo gera
256

Turinys

ir velni, Hipolitas myljo pamot, o jinai taip pat

jam draugyst rod.
Neilgai trukus, pasaul ivydo du berniukai:
Demofoontas ir Akamantas. Tesjas labiau lauk
dukter, nes slapta troko sost palikti savo mylimam Hipolitui. O atnieiai labai diaugsi, karaliui
gimus snums, nes vislaik buvo nepatenkinti Tesjo
ir Antiops vedybomis ir bodjosi minties, kad barbars amazons snus turs ateity juos valdyti.
Tuo laiku Tesjas buvo senojo biiulio Piritojo reikalais vl gavo ilgai i nam ivykti. Mat pasimir jo
mona Hipodamja, ir Piritoj prislg sunkus sielvartas. siuts i didelio skausmo, garbingas Iksiono
palikuonis ryosi pagrobti Hado mon Persefon ir
itaip priversti Poemi diev atiduot Hipodamj.
Atvykusiam Tesjui jis apsak savo lidn likim
ir patikjo paslapt, k ketina daryti.
I siaubo Tesjas net ado neteko. Pagrobti Persefon, Hado valdov! Ne, turbt Piritojas bus proto
neteks. Reikia kuo greiiau jam t mint ivyti, kad
kertingasis Hadas neigirst ir nepakelt prie j
savo bausms rankos. Taiau veltui Tesjas stengsi
tikinti Piritoj, kad jo ketinimai beprotiki. Pabals i sielvarto, Piritojas apie niek kit n girdt
nenorjo.
257

Turinys

 Grk Atnus, Tesjau, grk pas savj Fedr.

inau, kad be jos nerimsti. O mane palik savo likimui. Niekad nebuvai man tikras biiulis ir dabar
nesi. Draug nelaimj painsi! tar jis vienkart,
besiginydamas su Tesju.
Didvyr pyktis pagavo; pirm mirksn jis norjo
paokti ir ieiti i nedkingojo nam, taiau dora
karygio irdis neleido jam palikti draugo tokio
susikrimtusio. Taigi Tesjas nusprend nevaiuoti
ir likti su Piritoju ligi galo. Taip, dl draugysts reikia iksti su juo ir t nelaim, kitaip negalima.
Ir podraug su savo pamiliu biiuliu jisai pereng Hado vartus. Kai tik juodu atsidr Persefons karalystje, jai sakius (juk deiv inojo j ketinimus), buvo prie uolos tvirtom grandinm prikalti.
Vis ami jie turjo taip kentti u savo bedievikus kslus.
Taiau Tesj ivadavo Heraklis, kuris kaip tik
tuo laiku Euristjo buvo atsistas Hado Poemi
karalyst atvesti Cerberio, o Piritojas turjo likti
amiams prikaltas, nors j taip pat utar herojus.
irds Poemi valdovas nesileido Heraklio perkalbamas ir nenorjo ivaduoti pamilio.
Trejus metus Tesjas ibuvo Poemyje. Hado
eliai ir sutemos taip pakeit jo ivaizd, kad,
258

Turinys

pagaliau ijs paviri, atrod kaip gyvenimo

palautas senis. Ir jo siel lygiai taip prislg pragaro tamsybs. Jis pasidar nirus ir nesukalbamas,
tylus ir aminai usisvajojs. Iblso jo aki spindesys, ir linksma ypsena dingo nuo lp.
Vien dien jisai atsidr Atnuose.
Taiau nebuvo lemta Tesjui pasidiaugt ramybe
savo rmuose. Mat jo mona Fedra, pagalvojusi,
kad Tesjas uvo ygyje, apie kur su baime kalbjo
visa Graikija, m dairytis savo posn grauol
Hipolit ir kartai pamilo j nusikalstama meile. I
pradi jaunikaitis nekreip doms Fedros keist
elges, nemat spindint jos aki, kai j ukalbindavo,
ir toliau savo pamotei rod tik snaus pagarb.
Taiau pyktis ir siaubas pagavo Hipolit, kai Fedra,
nestengdama veikt aistros, liovsi slapstytis, prisipaino jaunikait mylinti ir norinti turti j u vyr.
Tatai vyko visai prie sugrtant Tesjui. Suinojusi, kad vyras jau parkeliauja Atnus, Fedra
isigando, kad Hipolitas tvui apsakys jos idavyst. Ir nusprend ji geriau mirti, negu Tesjui
akis pavelgti. Taiau prie mirt Fedra dar troko
atkeryti jaunikaiiui, kuris drso atstumti jos meil.
Tuomet ji para vyrui laik, kuriame apkaltino
259

Turinys

Hipolit, kad tas ksinsis jos lov, ir kad ji, negaldama paksti tos gdos, nusiudanti.
Baisiai nulido Tesjas, kai, po daugelio met grs namo, rado Fedros lavon menje ir perskait
jos priemirtin laik. Juk neteko ne vien monos, bet ir snaus, kur labiau u gyvenim myljo.
Pagautas pykio ir siutulio, net Hipolito akyse nepamats, jis m maldauti savo dievik globj Poseidon, kad mirtim nubaust idavik, kad jo nebeneiot Atn em.
Poseidonas iklaus karygio praym, ir nekaltas Hipolitas uvo savo mylimo tvo valia. Jaunikaiio irgai pasibaid slibino, kur atsiunt prie
juos Poseidonas, oko on, ir veimas su Hipolitu
suduo uolas.
Tesjas nuo tol usitrauk diev pykt. Po snaus
mirties atjo vienas namikis ir papasakojo karaliui
vis teisyb apie Fedros klast. Ir itos nelaims jam
nepayktjo likimas. Ne mogaus jgoms tokios
kanios. Juk praud nekalt, praud tauriausi
pasaulyje savo pirmagim sn. O Fedra, ta mieloji Fedra, tokia panai Ariadn, toji Fedra pasirod esanti idavik! Taip, ir dar didesn nusikaltim
padar, i kerto mirti pasmerkusi Hipolit.
260

Turinys

Tesjas usidar rmuose ir sdjo, niriai susimsts, niekam netardamas odio, baisus.
Tuo laiku Atnuose vyko sukilimas prie Tesj.
Vyresnieji, yniai ir galingos eimos, o ypa lik
Palantidai, kuriuos kitados jis sutriukino, vl pakl
galvas ir skleid kuo pikiausius gandus, kad likimas baudia Atn valdov, kad Atnams Dzeusas
sis didias nelaimes, jeigu diev prakeiktas Tesjas pasiliks juose.
Ir miestas sukilo prie karali.
I pradi sielvarto slegiamas Tesjas nenorjo
n gintis nuo upuolik, taiau, praomas saujels
savo alinink ir biiuli, jis dar kart kaip parbloktas litas puol m. Bet nebebuvo jaunysts jg
ir galios. Nusileido jis pranaesniems prieams ir,
nenordamas daugiau lieti kraujo, nusprend savo
valia palikti Atnus. Jisai ikrat i sandal gimtosios ems dulkes, nes ji pasirod tokia nedkinga
ir nelaim stm, ir iplauk Skiro sal pas savo
sen biiul Likomed, o Atn valdi paliko maitinink vadui Menestjui.
Skiro valdovas Likomedas praeity daug gera
patyr i Tesjo. Gausyb turt ir karo grobio tasai
atidav apdairiam pataiknui Likomedui. Taiau
dabar, kai likimas nusigr nuo nelaimingo senio,
261

Turinys

gudrusis Likomedas umiro draugyst ir dkingum ir slaptomis palaik Menestj. Tesj savo
mieste jis dl aki graiai prim, o irdyje slp
klastingus ketinimus. Mat jis bijojo, kad i Atn
ivytas Tesjas panors tapti Skiro valdovu ir j
nuvers nuo sosto.
Vien dien jis nuved Tesj ant auktos uolos,
nuo kurios buvo toli toli matyti. Tesjas ulipo virn ir, prisidengs delnu pavargusias akis, m
velgti tenai, kur buvo jo jaunysts ir lovs miestas Atnai.
Ir Likomedas Tesj staiga nustm praraj.
Tuomet Atnuose viepatavo Menestjas. Tesjo
sns, kuriuos didvyris, prie iplaukdamas Skir,
paliko savo artimo draugo Elefonaro rmuose, buvo
dar nesuaug ir negaljo kovoti u savo paveldjimo
teises. Taigi Menestjas galjo sau vienas be jokios
baims viepatauti.
***
Prajo daugel imtmei. Dulks nuklojo Tesjo
laik atniei kapus ir namus. Graikai kariavo su
persais. Po pergals su padkos dovanom Delfus
atvykusiems Atn pasiuntiniams orakulas sak:
262

Turinys

Atnai turi i Skiro parsigabenti Tesjo palaikus ir

juos su derama didvyriui pagarba palaidoti.
Bet kaipgi rasti kap? Juk jo knas prie amius
sutiko kalv akmenis! Turbt, n dulki i kaul
neliko.
Ir it k sako legenda.
Garsus atniei vadas Kimonas um Skiro
sal. inodamas pranao odius, jis ijo iekoti
Tesjo kapo. Kimonas trauk kaln takeliu, tuiai
dairydamasis, ir staiga ivydo uol, vir kurios
skland didiulis aras. Jisai stabteljo ir pamat,
kad aras nutp ant uolos ir m j draskyti tvirtais
savo nagais, tarsi nordamas vidun sirausti.
Kimonas tai palaik diev enklu, tutuojau liep
monm suskaldyti uol ir giliai emje rado milino
kaulus su didiuliu kalaviju rankoje. Vis buvo pripainta, kad tai Tesjo kaulai.
Brangs palaikai buvo paimti karo laivan ir
atveti Atnus. ionai, miesto agoroje, sudjus
aukas dievams, buvo ikilmingai palaidotas Tesjas,
ir iam kitados ivytam karygiui pastatytas dailus
antkapis. Taip po daugelio umarties ami didvyris gro savo didij tvyn.

263

Turinys

TANTALAS
Turtingojoj Frigijoj, Sipilo pilyje, kitados viepatavo galingas karalius Tantalas.
Jis buvo laimingas diev irinktasis, ir patsai
Dzeusas kviesdavos j Olimpo puotas, kur Tantalas, mirtingasis, galjo gerti dievikj nektar ir
valgyti ambrozij. Tantalas regjo neemik deivi gro ir diev lov, grjosi nimf okiais, o
baltaranks charits iedais jam puodavo galv.
Jis klausydavos dangikos muzikos ir i ties galdavo usimirti ess tik mogus. Ir kieksyk Tantalas
dalyvaudavo Olimpo puotose, visuomet gaildavos,
kad jo nemato draugai ir biiuliai emje.
Vien kart jis nusprend imginti, ar dievai
i ties visainiai, ar tik liepia monms tuo tikti.
Taiau bd pasirinko baising.
Jis pasikviet vis Olimp puoton Sipilo pil.
Skirt dien olimpieiai susirinko prie savo numyltinio stalo. ia buvo kuo gardiausi valgym ir
vyno i toliausi pasaulio kamp. Prie atneant kit
patiekal, tyliai grojo arfos, ir oko nuostabiausios
okjos i Medijos. Ore sklido roi, miros ir ibuo264

Turinys

kli kvapas. ydraakis Ganimedas, Dzeuso taurininkas, jo lieptas, pasim i Olimpo kiek ambrozijos
ir nektaro, ir dabar dievikas maistas puotaujani
gyslomis skleid nuostabios laims bangas.
Baigiantis puotai, vergs su aukso pusdubeniais
atne dar vien patiekal, dailiai papuot vynuogi lapais. Tantalas apskelb, kad nemirtingj svei garbei vakare pats nuov elni, ir ia yra jo
kepsnys, naujo virjo pataisytas ligi iol neinomu
bdu.
Naujas valgymas buvo idalytas, o taurs pripiltos vyno. Tylutliai grojo muzika, o roi lapeliai
be paliovos biro ant stal ir dievams ant drabui.
Tantalas, slpdamas smalsum, stebjo savo sveius dievus. Ivyd kepsn, olimpieiai pasibjaurjo
ir pasipiktino. N vienas neparagavo patiekalo. Tik
deiv Demetra, susimsiusi ir lidna nes k tik
buvo isiskyrusi su mylima dukra Persefone, per
savo isiblakym suvalg gabaliuk msos nuo
ments, bet tutuojau su pasilyktjimu atstm
j ir, baisiai irdusi, pakilo nuo stalo.
Kap tyla stojo puot salje, Tantalas ibalo kaip
negyvlis. Visi dievai ir mons baimingai suiuro
Dzeus. Piktai surauks antakius ir kakt, akim svai265

Turinys

dydamas aibus, Griausmavaldis stovjo ir irjo

Tantal, o jo tyljimas buvo baisesnis u riksm.
Net dievai niekuomet nebuvo mat jo tokio rstaus. Baisus buvo Tantalo nusikaltimas ir svei eidimas.
Mat, visai suljs, jis sak umuti savo vienatin sn Pelop ir pataisyti i jo kepsn olimpieiams. Tantalas vylsi, kad tie nepains klastos, o
tuomet jis sitikins ir dievus klystant.
U t negirdt nusikaltim jo lauk baisi
bausm.
Jis buvo nutrenktas Tartaro dugn ir per amius
turjo ksti trokul, pats ligi keli stovdamas
upje. altas vanduo taip arti, o pasiekti j ranka niekaip negalima. Kai tik pasilenkia, nordamas numalinti trokul ir vandeniu pavilgyti sukepusias lpas,
staiga up nusenka, ir akys temato saus em.
Tantalas kenia ir amin alk. Jam vir galvos
nuo medio prie ups svyra dails, sultingi vaisiai.
Kai tik pakelia akis, i jo tarsi aiposi didiuls,
geltonos kriaus, gaivinantys granatai ir raudoni
obuoliai, o i po lap kyo violetins figos ir saldios datuls. Bet kai tik pasmerktasis itiesia juos
rank, viesulas mai supurto kamien, ir akos su
vaisiais pakyla auktyn.
266

Turinys

Be trokulio ir alkio, Olimpo valdovas Tantal

pasmerk dar iauresnei kaniai. J vis laik persekioja mirties baim, nes jam vir galvos ore pakibusi milinika juoda uola. Jinai linguoja, nusvyra,
atrodo, lyg tuojau, tuojau nugrius, sukneins jam
kiau ir sutrupins kaulus.
Taip nesibaigiania triguba kania nubaud Dzeusas nedorl Tantal, Frigijos Sipilo karali, kitados
buvus savo numyltin.
Tantalo snui Pelopui, kuris paties tvo buvo
umutas, verpja Klot diev valia grino gyvyb,
o Demetros prakston mentn stat gabal dramblio kaulo. Nuo tol visi Pelopo palikuonys ant ments turi didel balt ym. I j ir j pdini kils
Peloponeso pavadinimas.

267

Turinys

SLIBINO NUODAI
Europa
Turtingame Sidono mieste gyveno Finikijos valdovas galingasis Agenoras. Jis turjo neregto groio
dukter, vardu Europa.
Vien kart karalait Europa su savo draugm ir
tarnaitm aid ydinioj pievoj ant jros kranto. Jos
skyn gles, pyn vainikus, maudsi sriose jros
bangose ir oko saultoj pakrantj.
Staiga iri, pievoje baltas, dailus jautis, kurio
kailis tikras atlasas, o akys velnios, ir jis visai j
nesibijo, netgi tarytum domisi, kaip jos aidia.
Smalsumo pagautos, mergaits prijo prie gyvulio, m grtis jo meiliomis, didelmis, protingomis kaip mogaus akimis, jo vilganiais plaukais ir
milinikais ragais.
Ir Europa prijo prie jauio ir m glostyti jo
balt kaip jros puta nugar. Tuomet stebuklas!
jautis priklaup prie j, sakytum, silydamas pasijodinti. Karalaits draugs m ploti i diaugsmo,
puol kalbinti Europ, kad nesibijot ir sst ant
268

Turinys

gyvulio. Europa valandl dvejojo, paskui staiga

uoko jauiui ant nugaros ir sikibo rankomis jam
ragus.
Tasai atsistojo ir vis greiiau ir greiiau m
lakstyti su Europa po lank. Mergait juoksi i
diaugsmo, jos biiuls okinjo aplinkui ir pliaukjo delnais, o jautis dar smarkiau bgti pagavo;
karalaitei jau ir oro trksta, visa ibalo kaip drob,
isigandusi pradjo aukti. Dabar jautis kaip baltas
debesis lk per pakrants pievas, net birus smlis
iro veidan karalaitei, tarsi viesulo neamai jros
linkui.
Jau melsvos bangos skalauja jauio nagas, ir altos putos laksto mergaitei kakt. Tuiai auk ir
verk ant kranto likusios draugs, tuiai plaukus
rovsi i sielvarto ir siaubo! Jautis nuplauk per
putojanias jros bangas neinomus tolius ir pagaliau dingo joms i aki, ant nugaros nusinedamas
pagrobtj Europ.

Tb slibinas
Tatai Dzeusas, pasiverts jauiu, pagrob Sidono
valdovo dukr ir nusine toli Kretos sal. Ten
269

Turinys

jai pastat puikius deimanto ir aukso rmus, kur

Europa susilauk trij sn: Mino, Radamanto ir
Ajakso.
Tuo metu Sidone dukters neteks Agenoras niekaip negaljo nusiraminti. Pagaliau, kai visi iekojimai apvyl, jis pasiauk savo sn Kadm ir
isiunt pasaul, lieps be dingusios sesers gimtus namus nebegrti.
Ilgus metus klaidiojo Kadmas po toliausius kratus. N maiausi Europos pdsak niekur neujo.
Kai jau nebeteko vilties rasti seser, nusprend kur
nuolatos sikurti ir atsikvpti po ilg kelioni. Mat
bijojo grti tvyn ir ivysti tvo klausianias akis.
Taigi nusigavo jis Delf Apolono orakul ir
paklaus diev, kokiam krate jam patart apsigyventi. Apolonas sapne jam pranau pasirod ir itaip
atsak:
Nuoalioj pievoj rasi telyi, kuri dar jungo
nebus maiusi. Kur ji tave nuves, ten ir sustok; o
toje vietoje, kur atsiguls, statykis mrus ir miest
pavadink Tbais.
Vos tik ijs i ventojo urvo, Kadmas netoliese
pamat telyi, ramiai sau besiganani olje. Ltai
gromuliuodama, ji pamau jo priekin. Jaunikaitis
patrauk i paskos. Jau ger gal nujo, ir kojos
270

Turinys

pradjo neberemti; jau ir saul suskato leistis u

jros poilsio, tik staiga gyvulys stabteljo, atsigr
atgalios, pasiirjo vakar dang, o paskui ramiai
atsigul velioj olj.
Kadmas apsidair. Vieta buvo puiki miestui kurti,
em derlinga ir nai. Nuo figmedi ir alyv giraii lankon krito maloni ksm. I dkingumo Apolonui Kadmas puol ant ems ir susijaudins j
pabuiavo. Jisai norjo pagerbti savo globj ir liep
tarnams atneti aukai vandens. Tiems ilgai negrtant, isiunt j iekoti kit draug br, bet, ir t
nesulauks, pagaliau pats pdom ijo.
Netolimais, tarp rudom samanom apaugusi uol,
juodavo didelis urvas, i kurio tryko skaidraus vandens altinis. Ir ia prie jo angos Kadmas pamat
bais vaizd. Tenai tysojo umut jo draug knai,
o greta tupjo siaubingas slibinas, kuris i nasr
kvp ugn. Jam i aki tvosk pragarikas kartis,
milinikas knas rangsi ir vijosi, o abtuose klaikiai kaleno keturios eils ili. Dl uvusi narsi
ir itikim tarn pagautas pykio, Kadmas neisigando pabaisos, stojo su ja kov ir mirtamai pervr ietimi. Sueistas slibinas riaumodamas liau
urv, ir netrukus skaidrus altinio vanduo paraudo
nuo jo kraujo.
271

Turinys

Tuomet dailios moteriks pavidalu Kadmui

pasirod Atn Palad ir liep ilauti slibinui iltis
ir pasti telyios parodytoj emj. Kadmas taip ir
padar. Suar piev ir vieiose vagose pasjo slibino iltis. Nustebs iri, ogi i ems dygsta arvuoti kariai su ietimis ir skydais rankose ir bemat
su neapykanta puola kits kit, eisdamies ir udydamies broludikame myje. Jau beveik visi slibino
kareiviai guli negyvi ant ems, kuri godiai geria
j krauj. Liko tik penki. Atns paliepti, jie numet
ginklus ir liovsi kautis.
J padedamas Finikijos keliautojas Kadmas pasistat miest ir pagal Apolono pranayst pavadino
Tbais, o vis krat tos lemtingosios telyios atminimui Beotija. Kadmas vald imintingai ir teisingai, ir dievai j globojo, netgi ileido u jo Arjo ir
Afrodits dukter grauol Harmonij.

Semel ir Dionisas
Ir Kadmas susilauk keturi dukter: Semels,
Agavs, Autonojs, Inos, o taipgi snaus Polidoro.
Slibino kariai u monas pam ionyki giri ir
lauk nimfas, o j palikuonys buvo vadinami spar272

Turinys

tais stiniais. Bet j kraujas tebeturjo baisi

slibino nuod, kuri buvo prisigrusi Beotijos em,
dl to ilgai negaljo patirti laims ir saldios ramybs.
Karaliaus Kadmo sn Polidor medioklje
sudrask ernas. Vyriausioji dukt Semel savo groiu palenk paties Dzeuso ird, ir nuo to prasidjo
jos nelaims. Kiekvien mnesien Dzeusas rasdavosi jos kambaryje, pasiverts dailiu jaunikaiiu.
Niekas i mirting moni nepatyr tokios laims,
ir Semel tartum praydo dangiku groiu, keldama
savo seser irdyse pavyd. Pavyduols Dzeuso monos Heros patartos, jos prikalbjo Semel paprayti savo mylimj, kad kit kart jai pasirodyt visa
dievika didybe; tik tuomet jos patiksianios, kad
tikrai dievas lankantis.
Neapdairioji Semel leidosi seser kalbama ir
sidabruot mnesienos nakt, kada jauno mediotojo pavidalu kambaryje pasirod Dzeusas, m j
maldauti:
Kakada adjai, viepatie, ipildyt bet kok
mano nor. Nieko ligi iol netrokau, vien tavo meils, bet dabar praau: pasirodyk man toks, kok tave
mato dievai debesuotam Olimpe.
273

Turinys

Nulido spindulingosios Dzeuso akys, bet negaljo lauyti kart duoto odio. Semelei i aki dingo
jaunikaitis, nibdjs jai meils odius, o po akimirkos tyli mnesienos nakt, aidini nuo laktingal bals, sugrumjo perknas, ir sustugo uraganas. Visoj Beotijoj kilo gaivalinga audra. Semel
ijo pilies kiem ir, abi rankas prispaudusi prie
sunerimusios irdies, pakl akis juodus debes
gaugarynus.
Tuo laiku dar smarkiau sugriaudjo, erdves
nutviesk akinanti viesa, ir prasiskyrusiame danguje Semel pamat Olimpo valdov Dzeus su
aib vainiku ant galvos. Mirtingos karalaits akys
neitvr dievikos didybs spindesio, ir ugnies aibas j sudegino savo kariu. Saujel suangljusi
palaik vjas isklaid po pasaul.
Taiau emje, toj vietoj, kur stovjo Semel,
audros igsdintas, pravirko maas vaikelis. Dzeuso
lieptas, Zefyras pasiguld j tarp vjo sparn ir
nune Olimp. Tasai vaikelis buvo Dzeuso ir
Semels snus Dionisas. mons sako, kad po mirties Dzeusas Semel paverts mnulio deive, kad
sidabrinje viesoje j ne kart es galima matyti
su spinduli veimu vieiani savo snui, kuris
oka ant Kiterono kalno.
274

Turinys

Maasis Dionisas buvo toks graus, kad net rsioji Hera, pamaiusi kdik, motinikai jam nusiypsojo ir panoro pati savo krtim maitinti. Tikriausiai
ji neinojo, kad tai jos vyro ir mirtingos moteriks snus. Bet kakuri i paslaugij nimf tatai
pasak jai (mat lieuvautoj netrksta ir Olimpe).
Deiv kaip tik maitino maj Dionis. Igirdusi apie
savo vyro neitikimyb, jinai supykusi itrauk vaikui i burnyts krt. Balta srove pienas trykteljo
dang ir sustingo altose erdvse. itaip atsirado
viesus Pauki Takas.

Dionisas baudia Agav ir Pentj

Antra Tb karaliaus dukt Agav itekjo u
vieno i penki spart slibino sn ir susilauk
kdikio, vardu Pentjas. Agav buvo moteris pavydi
ir troktanti valdios. Kadangi jos brolnas, erno
sudraskyto Polidoro snus, buvo maas vaikas ir dar
lubas (todl jis pramintas Labdaku), o kitos seserys, Autonoj ir Ina, dar jaunuts mergaits, tai jos
snui ir buvo lemta uimti Tb sost. O Kadmas,
jau pasens ir gyvenimo nuvargintas, su diaugsmu
atidav valdi vaikaiiui. Ipuikl Agav dar
275

Turinys

didel tak savo snui, kuris j be galo gerb ir

visais klausimais su ja tarsi, visikai priklaus nuo
motinos valios.
Tai buvo laikai, kada naujo dievo Dioniso, jaunatviko ir diaugsmingo, kultas apm vis senovin Helad. Vyno ir diaugsmo dievo garbei mons visur linksminos, pasipuo gebenmis, dieviko
siautulio pagautos moterys palikdavo nam idinius
ir eidavo okti ventj Kiterono kaln. sismaginusios bakchants su tirsais17 rankose, grojant timpanams18, cimbolams ir fleitoms, lakst po mikus ir
girias, visur skelbdamos ini apie naujas misterijas.
Apie Dionis buvo pasakojama daug legend,
girdi, jis vaiuoja veimu, kur pakinkyti leopardai
ir litai, girdi, pasipuos vynuogienojo atala, o
rankoj turi laurais apipint tirs. J lydi brys miko
pabais, gauruot silen, oiakoj satyr, nimf ir
menadi, apsigerbusi elniuk kailiais.
Naktimis prie liepsnojani lau, i mik ir
kaln laukymi aidint frigik fleit garsams ir
17alia

lazda su viruj umautu kankoriu.

18Graik

ir romn instrumentas, panaus bgn, naudojamas orkestre ir religinse ikilmse Dioniso ir Kibels garbei.
276

Turinys

auksmams: Euoi!, Euoi!, mons vienas kitam

porindavo nuostabius pasakojimus, kaip Dionisas
baudia netikinius jo dievybe, kaip, dar paauglys
bdamas, j pagrobt pasiovusius piratus pavert
delfinais. Arba prisimindavo Minijo dukter istorij.
Karalius Minijas turjo tris neregto groio dukteris. Nuo pat vaikysts visos trys karalaits kiauras
dienas siuvindavo dailiausius audeklus ir drabuius, ir jau taip mgo savo darb, kad nenordavo
nuo jo atsitraukti. Rmuose visur buvo pilna j rankdarbi. Stalai ir suolai udengti nuostabaus rato
gobelenais, ant sien kabo siuvinti audeklai, kur
pavaizduoti ne vieno Helads didvyrio ygiai.
Vien dien j karalyst atkeliavo Dionisas
su savo okania palyda, ir bemat vis miest ir
jo apylinkes pagavo dievik misterij siautulys.
Visos moterys ibgo kalnus dalyvauti ventuose
okiuose, vieiant mnesienai.
Tiktai trys atkaklios siuvintojos, karaliaus Minijo
dukros, nenorjo eiti dionisij apeigas, su panieka
tarydamos, kad gaila laiko toms laukinms, barbarikoms orgijoms.
Dionisas jas iauriai nubaud. Rmus pavert
vynuogynu, o karalaites trim bjauriais, plvtais
277

Turinys

iknosparniais, kurie bijosi sauls viesos ir gyvena

tamsiuose urvuose.
Ir Kadmo karalystje karygiai ir moterys, laisvieji ir vergai kartojo ias legendas bei pasakojimus. Beotija didiavosi, kad jai teko garb pagimdyti
diaugsmo dievyb, kuri garbino visa heln em.
Tiktai Agav ir jos dvi seserys, Ina ir Autonoj
ididios pavyduols, negaljo n pagalvoti, kad Dionisas buvo Semels, j sesers, snus. Tos bedievs
Semels, kuri gyrsi, kad j lanko Dzeusas, ir kuri
u tai dievas sudegino aibo ugnimi.
Ir Agav nusprend udrausti savo valdiniams
dalyvauti ventose apeigose naujojo dievo garbei.
O tuo laiku Dionisas su savo silen ir nimf
palyda patrauk Beotij, savo gimtj em.
Taiau prie Tb vart niekas nepasveikino jo su
glm ir apeig dainom, moni akys neliepsnojo
i diaugsmo ir siautulio, ir vynas nesiliejo upeliais
jo garbei.
Tik nedaugis drsuoli, neisigandusi karaliaus
ir karaliens pykio, ijo pasitikti dievo, puol
knibsti prieais jo veim ir maldavo pasigailti
usispyrlio miesto.

278

Turinys

Paniuro Dioniso veidas, visuomet toks giedras ir

ramus. Jis inojo, kad Agav ir Pentjas jo nekenia,
ir nusprend juos nubausti.
Tarytum pasiutimas pagavo Agav, jos seseris ir
visas Kadmo miesto moteris. Plikos, ant pei teusimetusios laukini vri kailius, jos ilk mikus
ir ten m beprotikai okti.
Igirds, kas ia atsitiko, Pentjas baisiai upyko
ir suuko:
Tbieiai! Koks ia pamiimas jus itiko, jus,
slibino snus, prie niek nesudrebjusius? Ko
isigandote silpno paauglio, ileplio, kuris, apsuptas moter ir seni, oka vyro nevertus okius! Jis
toks pat mogus, kaip ir js, ir tuojau pamatysite
j surit prie mano koj, maldaujant pasigailti.
Karalius sak savo tarnams iupti Dionis ir
atgabenti gyv ar mirus. Netrukus gro pasiuntiniai sukruvintais veidais.
Kur Dionisas? juos pamats, suuko Pentjas.
Niekur jo neradome, su baime tie atsak.
Taiau tau, valdove, atvarm kok sen i jo palydos.
Ir prie karaliaus sosto jie atved sen su gebeni
vainiku ant galvos.
Ar inai, seni, kad tau gresia mirtis? Sakyk,
kas tavo tvai, ir i kokio krato kils? Jo daugiau
279

Turinys

nebematysi. Kodl t girtuokl kaip diev garbini?

grsmingai paklaus kalin karalius.
Vadinuosi a Atetas, o mano tvyn Meonija,
ramiai atsak senis, be baims velgdamas Pentjui
akis. Kaip ir mano tvas, buvau jreivis. Vien
kart, plaukiant Delo sal, vjas nune mus dyk
em, kur nebuvo n gyvos dvasios. Mano draugai
ilakst po mikus, o a, drebdamas i alio, pernakvojau ant smlio kranto. Kitos dienos ryt kopiau aukt kalv ir norjau apsidairyti, kur esu.
Jau i tolo pamaiau prie kranto spuojant laiv ir
savo draugus, kurie temp kakok nuostabaus groio jaunikait su vynuogienoj vainiku ant galvos. Jis
buvo suritas virvmis.
Tutuojau nubgau laivo linkui ir miau smalsiai
irti berniuk. I pirmo vilgsnio pamaiau, kad
tai nra mirtingasis. Dar neinojau, koks dievas juo
pasiverts, bet su baime puoliau kojas, maldaudamas nekeryti mums u tai, kad j pagrobm. Draugai m juoktis i mans, kvailiu vadinti ir, nepaisydami mano spjimo, surit jaunikait usitemp
ant denio.
Kai, baisiai isigands, okau su jais grumtis,
nordamas ivaduoti dievikj belaisv, vienas jreivis mane nusvied jr. Tikriausiai biau nusken280

Turinys

ds, jei nebiau sikibs laivo bort. Tuo metu

berniukas, kuris lig tol ramiai sdjo, staiga tarytum
i sapno pabudo ir atsistojo, papurt tankias garbanas, nustebs pairjo savo panius, nuomius
jreivi veidus ir paklaus:
Kur a esu, kas man atsitiko? Pasakykit, gerieji
mons.
Nieko nebijok, mano berniuk, tar vyriausiasis
jreivis, tavs nenuskriausime, tik pasakyk, kur
nortum bt nuvetas, ir mes mielai tau pagelbsim.
Tai gerai, atsak ypsodamas berniukas,
nuvekite mane Nakso sal, tenai mano gimtin.
Niekai djosi sutink, ikl bures ir nuplauk
nuo kranto, betgi a maiau, kad pasuko visai ne
t pus, kur yra Naksas.
O jaunikaitis apsidair po jr, pasiirjo
dang ir suuko:
Klausykit, klausykit, sukite vakarus, paklydote,
tasai krantas ne Nakso!
Jreiviai garsiai nusijuok, ir tada berniukas
suprato ess apgautas.
Lidnai jis nuvelg visus ir nuleido galv ant
krtins.
Staiga laivas stabteljo kaip kaltas ant jros
bang. Tuiai stengsi vairininkas, jreiviai veltui
281

Turinys

tamp virves ir plksi su irklais, laivas tarsi augo

vandenin ir nejudjo i vietos.
Tuomet Dionisas, mat jisai ten buvo, atsistojo,
nuo kno jam nukrito paniai, rankoje sualiavo
sausa aka ir apkibo sulting vynuogi kekmis, prie
koj radosi meilikaujantys tigrai ir plrios panteros, o nuostabus vyno kvapas beregint pasklido ore.
Korsarai pamat, kad pat diev suiupo, ir isigand m aukti, vienas per kit okti jr. Dionisas juos pavert uvis; i rank jiems iaugo iaunos, kojos virto uodegom, knas apsideng vynais.
Tik a vienas i dvideimties likau denyje ir visas
drebjau i baims.
Nebijok, tar man maloningas dievas, plauk
Nakso salos linkui.
Su diaugsmu iupau laivo vair. Plaukme lengvai, lyg su sparnais skriejome, nors irklinink
nebuvo, ir vjas visai nept. Kai ilipome krant,
Dionisas mane nusived alkan, kur stovjo jo aukuras, ir liep man aukoti vyn ir mid, baig pasakoti senis.
Per ilgai jau klausoms tavo paistal, piktai
suuko Pentjas, imkite j ir meskite kaljim!
Tarnai tutuojau surio sen ir met rm
poem.
282

Turinys

Taiau vakare nematoma ranka j ivadavo i

kaljimo.
Tuo metu pil pasiek naujos inios apie nepaprast pergalingojo dievaiio yg. Atbgo mons
deganiom akim, isidraikiusiais plaukais ir susijaudin pasakojo minioms agoroje, kad Tb emje
stebuklai dedasi. Moterys su tirsais rankose lydi
Dionis, o kur jis tik maloningai pavelgia, ten sodai
praysta, kur savo palaimingu tirsu prisilieia, ten
vandens altiniai itrykta, pieno upeliai baltuoja,
i uol saldus midus ima tekti.
Pentjas, kur tos inios dar labiau urstino,
ryosi pats stoti prie naujo dievo palydovus ir
smurtu juos atsivaryti miest. Susiauk savo itikim kariaun, apginklavo j skydais ir ietimis ir
nuskubjo prie Kiterono, kur skambjo linksmos
dainos ir velns fleit garsai.
Netrukus pasigirdo triukmas ir auksmai. Jie
eng dar spariau, ir staiga prieais idygo patsai
Dionisas. Tvirta ranka stvrs auktos puies virn, dievaitis prilenk j lig ems, iupo Pentj
ir pririo prie medio ak. Paskui paleido pu, ir
Pentjas liko auktai kyburiuoti.
Tuomet dievas rsiu balsu suuko:
283

Turinys

 Ei, greiiau ionai, pasiirkit it bediev ir

nubauskit, kaip jis nusipelns.
Beregint subgo bakchants ir, pamaiusios puy
i baims drebant Pentj, ikl prie j savo tirsus. okdamos ir garsiai kaudamos, jos nutrauk
karali nuo medio, paskui m draskyti ir plti jo
drabuius.
Jo motina Agav, kertingo dievo dkulio pagauta,
savo snaus nepaino ir pati pirmoji puol prie jo.
Mama, auk Pentjas, negi nepasti savo
snaus?! Mama, k darai?!
Taiau Dionisas beprotybs rku aptrauk motinai akis, o jos ausys nebegirdjo snaus balso. Tarsi
nelabojo apssta, ji galvojo, kad prieais j kaln
litas, ir baisingu balsu ragino savo seseris ir kitas
bakchantes muti.
Nukirst Pentjo galv Agav usimov ant savo
tirso ir, ja neina, eng pro Tb vartus.
Po tokio nusikaltimo Kadmo dukterys, susitepusios krauju, nebegaljo liktis Tb karalystje ir
turjo eiti tremtin. Ina ikeliavo gretim Orchomeno miest, kur itekjo u karaliaus Atamanto
ir tapo iauria deivs Nefels vaik Frikso ir Hels
pamote.
284

Turinys

Taiau po daugelio met ir Inai imu atgailos

valanda. Nordama atpirkti savo kalt, ji oko jr
ir jos gelmse, jau kaip baltoji nimfa Leukotja, gelbjo audros sudauyt laiv jreivius.
Ikars Kadmas, palautas jo namus itikusi
nelaimi, paliko nelemt Tb em ir drauge su
savo mona Harmonija nusigavo tolimj Ilyrij,
kur abu dar ilgus metus ramiai ir tyliai gyveno, kol
dievai juos pavert aliais.

Akteonas
Kadmo vaikaitis Akteonas irgi mir baisia mirtimi.
Jis buvo aistringas mediotojas ir kiauras dienas
praleisdavo mike. Kart, tankynj mediodamas
elni, Akteonas stabteljo pailsti prie nuostabiai
dailaus eeriuko. Jo skalikai, garsiai lodami, laig
po krmus, auganius aplinkui.
Akteonas velg ali vanden, skaidr kaip
kaln kritolas, dang, atsispindint eero paviriuje, ir baltus debesis, plaukianius tarp vandens lelij. Staiga pro pakrants gluosni akas jis
pamat nimfas, rateliu okanias apie savo valdov
Artemid.
285

Turinys

Akteonas bemat j paino ir, uuot nukreips akis

nuo dieviko mik valdovs groio, susiavjs irjo, kaip ji maudosi.
Tuojau pamaiusios mirting mog, nimfos
kak sunabdjo savo valdovei ir nr gilyn vanden.
Artemid surauk antakius ir piktai nuvelg t
l jaunikait, kuris drso savo mirtingom akim
irti apsinuoginusi deiv.
Staiga Akteonas pajuto, kad jam keisti dalykai
dedasi: it i galvos jau dygsta tvirti, didiuliai plaiaakiai ragai, ant rank ir koj ima rastis elnio
nagos, o visas liemuo apauga gelsvais ir tankiais
plaukais. Nelaimingas mediotojas dar band aukti
ir maldauti, bet ne mogaus, o vries balsas pasigirdo lyg tai baubimas, lyg tai vaitojimas.
Kai tankmj lakstantys skalikai netoliese pajuto
elni, bemat visi apipuol Akteon. Veltui mgino
vargas ragais gintis sudrask j gabalus paties
unys. Taip rsioji Artemid negarbingai praud
drsuol, kuris savo lumu sudrumst jai ramyb.

286

Turinys

Antiop ir Dirk
Savo valia ivykus Kadmui i Tb, jo rmai liko
tuti ia tegyveno senojo karaliaus vaikaitis, anksti
mirusio Polidoro snus, palieglis ir silpnadvasis
Labdakas drauge su savo mona ir snum Laju.
Nusilpusi karalyst m valdyti du broliai: Likas
(vilkas) ir Niktjas, kil i netolimos Eubojos salos.
Tb sostan sdo Likas, o broliui atidav pus karalysts.
Niktjas turjo dukter, vardu Antiop. Jinai buvo
tokia grai, kad ja susiavjo pats Dzeusas, pamats
kakada vienmei bryje. Per dionisijas ventajame
Kiterono kalne Olimpo valdovas pasigrob j ir nusine nuoali piemen ln tankmje. Ten su ja
susilauk dviej vaik dvynuk: Dzeto ir Amfiono.
Jau dvejus metus Antiop gyveno tam mike ir buvo
be galo laiminga.
Bet vien ryt atsibudusi neberado troboj savo
numyltinio. Liko viena pati tankynje su dviem verkianiais vaikais. Nusiminusi ji lauk daug dien ir
nakt, vis dar vildamasi, kad vyras sugr, kad tik
trumpai j paliko.
Taiau miko lapin telank vien paprasti piemenys, kurie gan avis kaln pievose. Pagaliau, nebe287

Turinys

tekusi jokios vilties, Antiop nusprend grti tvo

Niktjo rmus ir maldauti j pasigailjimo.
Dvynius paliko saugoti senam piemeniui, o pati
basa, sudriskusiais drabuiais, tik su vynuogi lap
vainiku ant juod kas, itrauk tvo rmus. Vl
vakar po ilgos kelions jinai sustojo prie Niktjo
vart. Taiau isigand tarnai nuo jos nusigr ir
neleido pas usirstinus tv. Mirtamai sergantis
Niktjas udraud dukrai kelti koj pil.
Kedro lovoje jis guljo kambary, nuo sauls
udangstytam storu lininiu audeklu. Igirds sugrus palaidn vienturt, jis nenorjo jai atleisti, o
prie mirt prakeik dukter ir, pasiauks savo brol
Lik, pra j ipildyti paskutin vali ir umuti
Antiop, kuri namams utrauk nelov. Mat rstusis Niktjas galvojo, kad dukt pabgo kalnus su
kokiu aviganiu, kuris j suvediojo, ir dabar gro
pamesta meiluio. Jis buvo nuomus mogus, gailestis niekuomet jam irdies nesuvelnindavo. Net
tikros dukters nepasigailjo.
Po Niktjo mirties Likas pasim Antiop savo
rmus Tbuose, taiau, palenktas jos groio ir sielvarto, nebesiryo nuudyti. Todl paliko gyv ir kaip
verg atidav savo monai, grauolei Dirkei.
288

Turinys

Antiop, su lidesiu irdy vislaik galvojusi apie

snelius, paliktus nuoalioj kaln lnoj, puol karalienei po kojomis ir apsak jai savo nutikim, tik
vieno praydama: kad leist jai i lapins pasiimti
vaikus, nes negalinti gyventi, kol j likimas neaikus.
Tik it praym ipildyk, karaliene, ir tau bsiu
dkinga vis gyvenim. A, karaliaus dukt, Dzeuso
myltin, vis gyvenim bsiu tau kuo itikimiausia
verg, susijaudinusi auk Antiop.
Bet piktaval Dirk, bijodama, kad uaug Antiops sns nepareikalaut paveldtj Tb,
nusprend j praudyti.
Tegauna gal toji merg, kuri drsta didiuotis
paties dievo meile, ir tesprogsta jos vaikai kaln
tankynse! O pagaliau ir pernelyg grai toji verg!
viena sau svarst karalien.
Ir iaurioji Dirk liep Antiop mesti drgn
Tb pilies rs.
Tegul tavo mylimasis Dzeusas igelbsti tave ir
snus! tyiojosi ji i kalins.
Daugel met Antiop ibuvo drgnam rsy, ilgesio ir kani met, kurie iiulp jos gro ir jaunyst.
289

Turinys

Taiau Dzeusas neumiro savo myltins, nors

ir skyr jai tokias kanias. Vien vakar, kai viet
mnulio pilnatis, ir buvo linksm dionisij metas,
o i Kiterono kalno sklido fleit ir timpan garsai,
Antiop pajuto kak nepaprasta. Isekusiu knu
perbgo pulsuojanio kraujo banga, jos gyslas siliejo nepatirta jga, o irdis krtinj m plakti kaip
senais senais laims ir jaunysts laikais.
Dzeuso valia ji sutrauk panius ir ibgo i poemio laisvn. Antiop nuskubjo tenai, kur skamba
muzika ir dainos, kur prie met metus imu
jos likimo valanda. Susirado ji miko laukym, kur
didiulio jovaro paunksmje stovjo piemens lna,
rsta i uolini rst.
Sukaupusi paskutines jgas, ji puol vidun ir ten
pamat kokia laim! du tvirtus nuostabaus groio jaunikaiius. Ant balt kakt jiems krito juodos
garbanos, didiuls akys vytjo neemikos viesos
spinduliais, o stotas rod gali ir didyb. Taip, tai
jos sns, niekas kitas neturi toki aki.
Nustebusiems jaunikaiiams ji visk apsak, ir
tie bemat iupo lankus ir ietis.
Palauk ia, mama, ms, eisime atkeryti u
tavo skriaud! Dirkei ir Likui nebus vietos po Helijo
spinduliais!
290

Turinys

Ir ibgo i lnos. kvpti neemikos jgos,

Dzeuso sns nugaljo Liko kariaun. Pats Likas
krito myje, o jo mon kerytojai pririo laukiniam
jauiui prie rag, ir tas j mirtinai utamp. Josios
palaikus jaunikaiiai met altin tam paiam urve,
kur Kadmas kitados umu slibin. Dirks vardu
nuo tol ir pavadintas tasai altinis.
Antiops sns drauge su motina apsigyveno
Tb sostinje. Daugel met jie gyveno laimingai,
miestas isiplt, iaugo jo galyb ir reikm, mons buvo turtingi ir rams. Broliai vald teisingai ir
imintingai ir visur klaus savo motinos patarimo.
Patyrusi tiek kani, Antiop pagaliau diaugsi saldia ramybe. O apie jos sn meil visa Beotija dainavo legendas.
Antiops irdiai ypa mielas buvo Amfionas,
kur Dzeusas apdovanojo gebjimu groti lyra. Jo
muzika, kaip sakoma, pakerdavo ne tik mones ir
laukinius vris, bet net medius, uolas ir altinius.
Senoliai, dar menantys Pentjo ir Agavs laikus,
pasakojo, kad broliai kart sutar vis tebeaugant
miest apmryti nauja siena. Amfionas atsisdo ant
akmens ir m skambinti su arfa. Ir jis taip graiai
skambino, kad didiuls uolos ir akmenys, kuri joks
mogus nebt galjs pajudinti, m apie j okti ir
291

Turinys

patys gulti sienas, o medi kamienai, palik savo

kelmus, sustojo tvirtus vartus, kuri joks prieas
nebt stengs nuversti.
Aplinkui Tbus atsirado septyneri tokie vartai,
panaiai kaip Amfiono lyros septynios stygos.
Pastats miesto sien, Amfionas itrauk tolim
yg po pasaul. Visur, kur tik eng, sklido jo lov,
subgdavo mons, laukiniai vrys glaustydavos
jam apie kojas, mediai lenkdavo prie j vainikus ir
maldaudavo dievikos muzikos. I to ygio Amfionas
parsive mon, Frigijos karalait, Tantalo dukter,
vardu Niob.
O jos brolis Dzetas ved grauol mik nimf
Tb, ir kai kas sako, kad jos vardu buvs pavadintas septynboktis miestas, kurio istorija tokia lovinga ir kraupi.

Niob
Nuiuvo Parnaso uolos. Nei pauktis nedrso
suiulbti, nei svirplys utraukti savo melodijos.
Kartas auksinis sauls diskas persirito per zenit
ir siunt em vytinius spindulius. Mike liovsi
kudti mediai, i susiavjimo apmir ol. Visi
292

Turinys

tvariniai, sulaik kvap, klaussi dievik Apolono

arfos gars. Tiktai Kastalijos vandenys, kaip visuomet, iurleno tankmje ir ne sln nuostabi ini
apie Apolon, mz valdov.
Tvanki popiet em ir dang aptrauk ydru
rku. Ant rausvos uolos, prie pat upelio, sdi jaunikaitis dievas su arfa rankoje ir ypsodamas velgia ma, kaip vanduo ali drie, ropojant lyros
kratu. Jo smulkus knelis rangosi kaip gyvaiuk,
o arfos stygos vos vos virpa, skleisdamos prislopintus garsus ia lyg dejons, ia lyg nerimo. Aplink
diev tyliai oka mzos su ilgais drabuiais, nuo
rank emn lakstydamos sidabrinius ventojo altinio laus.
Staiga tyli arfos melodij nustelbia kakokie garsai tai dainuoja nimfos, lydinios Apolono ir Artemids motin deiv Ltoj.
Jinai su deivi palyda artja prie snaus.
Paoko dievas, ivyds savo garbingj motin.
alias drieas tik suvinguriavo olje ir dingo uolos
plyyje. Jis ten per amius pasakos kaln uoloms
apie t vienintel palaiming valandl, kai j
pavelg maloningos Delf valdovo akys. oli luotels staiga nulinko nuo maus vjo uoro. Mzos
kaip oko, taip ir sustingo. Tik garbingoji Kaliop
293

Turinys

atsisdo, pasirengusi atidiai klausytis, kad paskui

galt dievikais metrais apsakyti epopj.
Deiv pikta ir skaudinta. J, diev motin,
griausmavaldio Dzeuso, dangaus ir ems viepaio, myltin, drso eisti mirtinga moterik.
Snau, ar tu paksi i mano gd, ar leisi mirtingam padarui auktintis prie deiv, tavo ir Artemids motin? Antai Niob, bedievio Tantalo dukt,
Tb karaliaus Amfiono mona, atsisak man aukoti
auk ir dar piktaodiavo, kad jai paiai toji dievika
garb priklausanti, nes ji esanti septyni dukter ir
septyni sn motina. Niekai ir bailiai jos mons
mano alke ugesino ventj ugn ir m giedoti
himnus savo karalienei.
Apolonai, ar tavo irdies dar nedegina pyktis?
Sunkiai alsuodama, deiv atsisdo po uolu.
Grsminga kerto kibirktis surjo ydrose Apolono akyse. Pam dievas savo arf, ir suskambo
ji ilgu, pratisu, galingu garsu. Tarsi kovos trimitai
nuskardjo mikais, atsimudami kalv virnes ir
smailias uolas, o kaln nimfos j aid nune tolyn,
giri tankumynus.
itaip Apolonas aukia savo seser Artemid
Mediotoj.
294

Turinys

Igirdo garsus miko deiv ir, iupusi lank su

strlm ugninm, o iet kit rank, nuskubjo,
aukiama brolio. Tankmse jau ambrija unys, ir vis
ariau traka lauomos akos. Parnaso saultuos
laituos pasipila Mediotojos palyda: laukiniai vrys, medi nimfos, skalikai, o jiems kandin skuba
pati Artemid isidraikiusiais plaukais, su diru
perjuostu trumpu chitonu, ir pilna strline u pei.
***
Tuo gi metu Tb karalystje mons sau oko
ir ied vainikais puo karalien Niob, sdini
ant pakylos. Ji buvo apsupta daili mergaii ir jaunikaii brio.
Tatai jos sns ir dukros. Palaiminga valdov ir
i ties verta tos garbs, galvojo ne vienas jos valdinys, garsiai lovindamas Niobid motin. Dainas,
okius, gli vainikus ir amforas su medum, pienu,
vynu ir vandeniu visk gaubia dmai, kylantys nuo
aukuro, kur liepsnoja auka vieneri met riukas.
Garb ir lov tau, karaliene! Garb, Niobid
motina! Viepatauk mums per amius, ms valdove! Diaukis, aukiausioji, esi diev numylta
ir pati tikra deiv. Palaimintos tavo sios, Niobe!
295

Turinys

Moterys, apsitaisiusios baltais drabuiais, su

roi vainikais ant galv ir glbiais gli rankose,
lenkiasi prie karalien ir galais pirt lieiasi jos
apdaro. Nuo to randasi diaugsmas santuokos gyvenime, vaik balsai suskamba namuose. Ne viena
moteris, kuri aarom laist savo nelaim, palytjusi
karaliens drabu, netrukus jau supdavo rankose
kdik.
Ak, laimingas kratas, kuriam viepatauja tokia
valdov. I tikrj Tb karalien didesn u
Ltoj, kalbdavo viens kitam valdiniai. I ties
su ja negali lygintis Ltoja, kuri teturi du vaikus,
Apolon ir Artemid. O Niob? Tiesiog ak veria jos
sns ir dukros, vytte vyti jaunikaiiai ir mergaits, auksins Niobid garbanos.
Staiga debesis utrauk giedr spinduling
dang, visas puses isidraik aukuro dmai; uuot
kil vir, jie m virsti paeme, aitriu tvaiku
skverbdamiesi moni mini.
Kakas sielvartingai suriko. Tai vyriausiasis karaliens snus, narsusis Ismenas, krito pervertas
auksins strls. Dar nenustojo virpt jo krtinj
strl, o jau brolis Sipilas ir treias, Tantalas, tokiu
vardu pavadintas savo senelio atminimui, ir ketvirtas ydraakis Fedimas it guli prie motinos koj,
296

Turinys

pakirsti kertingj vi. Kaip perkno nutrenktas,

sukniubo ir dieviko groio Alfenoras, ir drsusis
Damasichtonas.
mons nustro i siaubo. Nuiuvo linksma
daina. Tik ynys virpaniom lpom isigands nabdjo:
Tai diev kertas!
Diev kertas, kertas! ibal kudjo ir valdiniai. Dievai, atleiskite ms kalt!
Lyg suakmenjusi, Niob valandl dar pasdjo
soste, paskui vargais negalais atsistojo ir, labiau
iblykusi, nei jos vaik veidai, be odio pavelg
mirtanius snus, tarsi netikdama savo akimis,
kad tai jos kraujas ir knas, jos mylimi sns guli
dulkse ir mirta, kakieno nukauti.
Gailiai raudodamos ir aukdamos, dukterys puol
prie broli, itrauk jiems i krtini auksines strles ir delnais norjo sustabdyti krauj, taiau viskas
veltui. tai vl suvilp strl, ir paskutinis snus,
patsai jauniausias ir mylimiausias, Ilionjas skausmingai sudejavo, o gstanias jo akis aptrauk mirties rkas.
Motina stovi kaip besta, rankas sugniauusi, tiktai virpanios lpos ir baltas lyg drob veidas terodo
j esant gyv. Bet staiga ji rsiai surauk antakius,
297

Turinys

pykiu ir niruliu suaiaravo akys; paklusi rank

juodais dmais aptraukt dang ir itiesusi j vir
umut sn, m aukti:
O kertingoji ir rsioji Ltoja! Nori mane
sunaikinti ir stumti sielvart. Tu man atmei aki
diaugsm ir irdies paguod, mano mylimus snus,
nepalikai n vieno, netgi jaunylio nekaltyb nesujaudino tavo akmenins irdies, iauruole!
Taiau mans nepalaui, Ltoja! Dar ir dabar, ir
dabar tave pranokstu! Septyni dukr kaip gli
vainikas dar tebepuoia man galv. Netgi dabar,
pavyduole, a nugaltoja!
mons isigand ado neteko ir stovjo tarytum susting. Kiti, siaubo pagauti, ilakst, bijodami
klausytis bedievik paklaikusios karaliens odi.
ynys m garsiai kalbti ukeikimus ir paslaptingas maldas, nordamas nukreipti diev pykt.
Kraupioj tyloj tegaljai girdti sielvartingai raudant seseris, sukniubusias ant savo broli lavon.
Pievos aluma ir gls, dar neseniai tokios ydraspalvs ir lyg paauksuotos, dabar nusida jaunikaii krauju.
Svaidydama pykio aibus, Niob pakl rank
vir vaik lavon.
298

Turinys

O Apolonas ir Artemid i padangi, kurios

aptrauktos rudais dmais, jau vl audo strles u
motinos eidim. Ididioji Ltoja kursto j pykt
ir kert.
Jau dvi vyriausiosios dukros krito ant savo broli,
kuriems k tik luost nuo iblykusi kakt mirties prakait, o tuoj pat treia ir ketvirta griebsi
u irdies, nordamos itraukti ugnines strles, dar
tebevirpanias krtinje.
Likusios gyvos, gailiai verkdamos, m glaustis
prie motinos.
Ak, motute, gelbk mus, gelbk nuo mirties!
Motute, mes norim gyventi! Motute, motute! O dievai, pasigailkite ms!
Tuomet karalien pagavo siaubas ir baim. Su
sielvartu jinai apglb dukras ir savo paios krtine
norjo apsaugoti nuo praties.
Taiau ji veltui blaksi ir beviltikai glaust dar
gyvas dukteris. Silpstaniomis rankomis jos apdar
kabinosi penktoji dukt ir staiga susmuko ant ems
mirdama.
Niob puol ant keli. Jos didyb palauta. m
maldauti kerytojus gailestingumo:

299

Turinys

 Pasigailk, Ltoja! Pasigailkite, dievai! Juk esi

tokia pat motina, kaip ir a Palik man nors tas dvi
jauniausias paguodai vienatvj!
Ji sukniubo ant ems ir m raudoti, virpdama
visu knu. I paskutinij ji glaud prie savs vaikus, tarsi nordama juos udengt savo knu nuo
diev strli.
Bet ore vl suvilp nelemtoji strl, ir nauja
auka krito motinai ant krtins, aplakstydama j
srvaniu i aizdos krauju.
Jauniausioji mergait, dar visai kdikis, silpna
ir liauna, glaud galvel prie motinos keli, grdamasi nuo baisaus mirties vaizdo aplinkui. Viena
ranka Niob guld ant vejos mirusi dukter, kita
spaud prie savs jauniausij vaik.
Jg nebetekusi karalien su paskutine dukra ant
rank nusvirduliavo prie atauusio Ltojos aukuro
ir m maldauti negailestingj deiv:
Ltoja, paliki man nors t vienintel!
Aplinkui stojo tyla. Ugeso auk lauai. Trylika
lavon guli laukymje, Niobid kraujas sunkiasi
miko vej.
mons paklaikusiom i siaubo akim iri, tyli
ir klauso.
300

Turinys

O ten padangse, vir debes, Apolonas dievikom akim velgia savo motin Ltoj ir laukia, k
ji pasakys.
Taiau Ltojos lpos lyg sustingusios, o pyktis
ikreips jos veid.
O Artemid? Mediotojos irdis alta, ir gailestis
jos nepalenkia.
ypsodama deiv temp lank paskutin kart, ir
jauniausioji Niobs mergait susmuko motinai prie
koj su strle dar vaikikam knelyje.
Bkite prakeikti js ten padangse, triskart
bkite prakeikti, tarsi apdujusi i sielvarto, suuko
Niob ir be ado krito ant dukrels.
Umutj lavonai guli laukymje, kuri gaubia
kap tyla. Netoli stovi moni minia ir iri. iri
jaunikaiiai ir seniai, moterys ir jaunuts mergaits.
Vis akys kupinos baims ir gailesio. Joks balsas
netrikdo tylos. mons stovi, sulaik kvap. O gal
ir jie nebegyvi?
Taip, bausms liudininkai sustingo prie Niobid
kn ir nebegro savo namus. Dievai pavert juos
akmens statulas, o altasai Zefyras paiupo karalien Niob ir ant savo sparn nune jos gimtin
Frigij, toli u jros.
301

Turinys

Ir ligi iol ant Sipilo kalno tebestovi Niobid motinos akmens statula. Po daugelio ami keliautojai
gali apirti t skausming granito statul, pamatyti, kaip tikros aaros rieda sustingusiu veidu, kaip
akmenyje jos igrau gilias, juodas kanios vagas.
***
Kai, grs po kelions, Amfionas suinojo apie
nelaim, i sielvarto jo irdis viskam alta paliko.
Ilgai jis buvo toks pusiau mirs, pusiau gyvas, kol
pagaliau susitvard ir su savo broliu Dzetu ikeliavo Delfus, Apolono ventovn, maldauti Ltojos
snaus, kad pasigailt ir atleist kalt. Kai tik juodu
atsidr prie dievo aukuro, tuojau krito ant laipt,
perverti auksini strli. Tatai Apolonas, negailestingos ir kertingos Ltojos praomas, umu juos
abudu, kad prat visa ididioji Amfiono gimin.

Edipas
lugus Amfiono namams, Tb karaliumi tapo
Lajas, Labdako snus. Jo tv kitados nuo sosto
nuvert Likas ir Niktjas.
302

Turinys

Lajo mona buvo grauol Jokast, Tb kunigaikio Kreonto sesuo. Kadangi ilgus metus juodu
neturjo vaik ir labai troko susilaukti sosto pdinio, Lajas isiunt Delfus ygnus suinoti i Apolono orakulo, kodl dievai nuo jo nusigr.
Orakulas dav tok iurp atsakym, kad net
kraujas gyslose stingo: dievai draudia jam turti
palikuon, nes j nuo pat lopio lyds baisiausios
nelaims ir nusikaltimai. O jeigu Lajas su Jokaste
prie diev vali susilauks snaus, tai jis umu savo
tv ir ves tikr motin.
Todl, kai Jokastei po keleto met gim snus,
isigand tvai nusprend j nuudyti, kad savo baisiu nusikaltimu neplt namams lovs.
Geleim perdr pdas ir dar suri, jie liep
itikimam tarnui Forbui, karaliaus band piemeniui, kdik nuneti Kiterono kaln ir ten numesti
girioje. Piemuo adjo siningai ipildyti karaliaus
sakym. Ukopus kalno virn, kur turjo berniuk palikti laukiniams vrims susti, pagailo Forbui tyliai verkianio kdikio, ir jis ryosi igelbti
naujagim i tikros mirties.
Uuot numets girioje, piemuo nune berniuk
savo senam biiuliui Euforbui, kuris buvo kils i
Korinto. Euforbas adjo pasirpinti vaiku ir tu303

Turinys

tuojau itrauk savo gimt miest, kur atidav j

Korinto valdovams Polibui ir Meropei, visai vaik
neturjusiems.
Kilnusis karalius ir karalien su diaugsmu
pam svetim kdik ir j kaip sav augino. Berniuk jie pavadino Edipu jo itinusi koj atminimui.
Berniukas augo laimingas Korinto rmuose, nieko
neinodamas apie savo kilm, gerbdamas senus globjus kaip tikrus tvus.
Vien kart, bdamas jau narsus jaunikaitis, puotoje jis igirdo, kaip vienas kaulis m kauti,
kad Edipas ne tikras Korinto valdovo snus, o
neinomos kilms rastinukas, kur i pasigailjimo
pam auklti Polibas ir Merop.
Usirstino ididus jaunikaitis. Veltui tvai maldavo j netikti moni kalbom ir nekreipti dmesio visokius gandus, kuriuos visuomet skleidia
pavyduoliai. Taiau Edipas jau prarado ankstesn
ramyb. tarimo geluonis giliai smigo jam ird.
Pagaliau jis nusprend i Delf orakulo suinoti teisyb ir isiaikinti savo kilms paslapt.
Siaubingi buvo Apolono vaidiluts odiai,
kuriuos igirdo jaunikaitis ventykloje. Negalima
Edipui grti savo gimt krat, kur jis turi umuti
tv ir vesti motin.
304

Turinys

Polib ir Merop Edipas laik savo tikrais tvais,

todl dabar isigands nutar niekuomet nebekelti
kojos Korintan, kad neisipildyt orakulo pranayst. Taip ir jo i vietos viet jaunikaitis, n neinodamas, kur nuves likimas. Ir atsidr jis mikais
apaugusiam siauram tarpeklyje, kuriam i abiej
pusi stksojo staios uolos. ionai sujo keliai i
Korinto, Atn, Fokids ir Tb.
Ir it prieais j vaiuotas idygo kakoks senyvas keleivis drauge su savo palyda. Greit riedantis
veimas utvr keli siauram tarpeklyje, ir Edipas
nuo irg kanop turjo okti on, prie uol sienos, nirs jis m grasinti neakylam vejui, nes
po tokio eidimo uvir jaunas kraujas.
Netruko jisai susiremti ir net krauj pralieti.
Bdamas nemonikai stiprus, Edipas umu nepastam sen ir tris jo draugus. Nuo mirties isigelbti pavyko tik vienam tarnui, kuris pabgo ir pasislp tankmje. Edipas nujo toliau savo keliu, net
nenujausdamas, kad umu tikr savo tv Laj.
Tai jis ia vaiavo su savo tarnais Delfus. itaip
isipild pirmoji pranayst.
inia apie karaliaus umuim tutuojau pasklido
po Tbus ir j apylinkes. Isigelbjs tarnas anksiau atsidr Tbuose negu Edipas. Kai jaunikaitis
305

Turinys

atjo miest, ten jau buvo kils didelis sujudimas.

Umutojo Lajo giminaitis Kreontas pasigrob skeptr, taiau krat itiko nauja nelaim. Mat eisti
dievai Tbus atsiunt neregt pabais Sfinks,
atsiradus i slibino Tifono gimins. Virutin jo dalis
buvo jaunos moteriks, o apatin stipraus geltono lito. Ant pei jam buvo iaug aro sparnai,
o uodega vijosi kaip slibino.
Sfinksas kl siaub visiems Tb ir apylinks
gyventojams. Kas tik prie jo prieidavo, nuo mirties
nepabgdavo. Sfinksas nelaimingajam uduodavo
keist msl, nuo kurios minimo priklausydavo jo
gyvyb ar mirtis. it toji msl: Kokia btyb ryt
vaikto keturiom, vidudien dviem, o vakare trim
kojom?
Niekas negebjo jos minti, ir vis daugiau ir daugiau auk davo keisto padaro lito naguose. Tb
gyventojai, palik em ir turt, m bgti i savo
sodyb tolias alis.
Tuomet karalius Kreontas visas puses apskelb,
kad tas, kas Tbus ivaduos i Sfinkso, gaus karaliens Jokasts, umutojo Lajo monos, rank ir sost.
Tai itokie dalykai djosi Tbuose, kai juos
eng Edipas. Tatai igirds, narsus jaunikaitis tuoj
pat itrauk pas Sfinks. Stojs prieais pabais,
306

Turinys

Edipas drsiai atlaik liepsning vilgsn, o jos

klausim atsak:
Tai mogus toji btyb, kuri ryt vaikto keturiom, vidudien dviem, o vakare trim kojom. Jis dar
vaikas ropoja keturiomis, amiaus brandume vaikto
dviem kojom, o gyvenimo vakare turi lazda pasiramstyti.
Kai tik tuos odius pasak, iri, ogi graiosios
Sfinkso akys apsiblaus, aro sparnus mirties traukuliai m tampyti. Lito nagai pagavo rausti em, ir
po akimirkos negyva pabaisa nugarmjo praraj.
Laimingi tbieiai savo igelbtoj ne ant rank
ligi pat Kreonto pilies. ionai Edipas ved dar visai
grai Jokast, kuri, bdama spart kraujo, ne taip
greitai seno, kaip kitos moterys, ir m valdyti vis
krat.
Keturi vaik i Edipo susilauk Jokast. Dviej
sn Eteoklio ir Poliniko ir dviej dukter Antigons ir Ismens. Atrod, joks elis netemdo karaliaus eimos laims. Tbieiai myljo Edip kaip
teising ir kiln valdov, jo imintingai tvarkomas
kratas isiplt ir suklestjo. Niekas nenujaut,
kad netrukus likimo ir bausms deivs Nemezids
ranka palies Edipo gimin.
307

Turinys

Jau dvideimt met Edipas viepatavo Tb

emje, ir staiga baisi liga paplito po vis krat ir
unuodytu pjautuvu m guldyti jaunus ir senus,
vaikus ir moteris. mons krito kaip nukirstos varpos, nebeliko nam, i kuri nebt sklid nalaii
raudos ir mirtanij dejons.
Edipas su savo monmis daugyb auk dievams
aukojo, nordami permaldaut j prakeikim, taiau
viskas veltui mirties pjtis darsi vis gausesn.
Tuomet Edipas, patartas visoj Heladj igarsjusio burtininko Tiresijo, Delfus nusiunt Kreont
i Apolono ynio suinoti diev pykio prieasties.
Delfuose buvo apreikta nemirtingj valia.
Tbus baudia dievai, usirstin, kad lig iol neatkeryta karaliaus Lajo mirtis. Kol udikas nebus
nubaustas, nesiliaus diev kertas.
Tuomet Edipas pasiauk Tiresij, kad padt
iaikinti tamsias lemties paslaptis. Tiresijas ilgai
veng eiti, nes seniai inojo apie karaliaus nusikaltimus, taiau jam buvo gaila nelaimingojo Edipo.
Bet pagaliau jis stojo prie karali aklas, senas,
sukaups penki kart imint, savo aikiaregyste
nuvieiantis likimo kanas.
Baisus pyktis sigavo Edipo irdin, kai Tiresijas
mgino jam pakelti praeities ir ateities udang.
308

Turinys

Kaip jis galjs bti savo tvo udikas? Tai nemanoma! Juk dl to ir ijs i Korinto, kur ligi iol
gyvena mylimi tvai, juk dl to aminai isiadjs j
ir sosto, kad nepadaryt to nusikaltimo, kur ipranaavo Pitija. Toji idavyst sumanyta sosto itrokusio Kreonto, kuris ir prikalbino sen apjuodinti
Edip moni akyse.
Igirdusi kiviro atgarsius, Jokast taip pat stojo
Edipo pusn. Neverta tikti pranaystmis, jos tamsios ir pinklios, ir mons klaidingai jas aikinasi.
it ir Lajui prie daugel met buvo pranaauta,
kad us nuo snaus rankos, ir todl ji, motina, prarado savo vienturt kdik, pamet j kalnuose, o
tuo metu Laj nuud plikai kaln tarpeklyje prie
Delf krykels.
Sudrebjo Edipo irdis, kai igirdo savo monos
pasakojim, ligi tol slpt visus j gyvenimo metus.
Kakoks neaikus tarimas m neduoti jam
ramybs.
Nejaugi tasai senis, kur kitados, jaunysts kario pagautas, umu kely, galjo bti jo tvas
Lajas? Betgi tai nemanoma, juk Lajas, kaip mons
pasakoja, umutas gaujos plik! Dievai, nuplkite t siaubing udang!
309

Turinys

 Kad ir i emi ikaskit man tarn, kuris buvo

Tb karaliaus mirties liudininkas, sak Edipas
slapto nerimo kupinu balsu.
Ir puol jis prie nam aukur, maldoj iekodamas paguodos.
Tuo laiku Tb rmus atjo Korinto ygnas.
Tai buvo Euforbas, tasai piemuo, kuris kitados priglob vaik, jam duot Forbo, ir nune savo valdovo Polibo rmus.
Dabar ilgai gyvens Polibas numir, ir Euforbas
atskubjo praneti Edipui, kad lovingas Korintas j,
kaip teist sosto pdin, isirinko karaliumi.
Sunku apsakyti Edipo jausmus, kai igirdo t
ini. Polib jis myljo kaip tikras snus ir labai
nulido, suinojs apie jo mirt. Bet, kita vertus,
baisus akmuo nukrito jam nuo krtins. Vis dlto
Polibas mir savo mirtimi. Mir jo tvas, taigi pirmoji pranayst neisipild. Taiau Korint Edipas
nenori grti, nors ir kalbina miesto pasiuntinys.
Tenai dar yra Merop, jo motina, ir nieku gyvu negalima leistis, kad likimas j painiot savo pinkles.
Euforbas, igirds, kad dl kokios senos pranaysts Edipas vengia grti motinos namus, itaip
pasak:
310

Turinys

 Merop ir Polibas nra tavo tvai jie pam

tave auginti i mano rank, o a tave gavau i Tb
piemens, vardu Forbo, kuris, uuot paliks tave ant
Kiterono kalno, kaip buvo liepta jo valdov, atidav
man globoti. Tuomet ir atneiau tave savo karaliaus Polibo ir jo monos Merops rmus. Neseniai
jie buvo netek savo vaikelio, kuris gim negyvas, ir
su diaugsmu tave priglaud kaip tikr sn. Taigi,
tau niekas nekliudo grti Korint ir uimti savo
tvo sost. Pranayst, apie kuri kalbjai, negali
liesti Merops. Grk drauge su manim, Edipai, a
tik vienas inau tavo paslapt.
Po tarno odi stojo tyla, kuri sutrikd sielvartinga dejon. Tatai Jokast, igirdusi Euforbo pasakojim, sverddama ijo i sals.
Taiau Edipas nieko nemat ir negirdjo. altas
prakaitas ipyl jam kakt. Nujautimas pamau virto
tikrove. Vadinasi, tasai senukas tarpekly prie Delf
sankryos buvo Lajas? Ak, tegul saul utemsta,
jeigu tai teisyb. Netikrumo paksti negalima, reikia suinoti vis teisyb.
Kur Forbas, mano igelbtojas? Kuo greiiau j
atveskite, pagaliau vargais negalais pasak.
Senasis Forbas jo ir atsistojo prieais karali.
311

Turinys

 Sakyk teisyb, nieko neslpk, sako Edipas

tarnui.
Tu esi Edipas, Lajo ir Jokasts snus, tar
piemuo drebaniom lpom, tavo pdos buvo pervertos geleim, todl garsiai verkei, ir a negaljau
ipildyti tv sakymo. Po daugelio met pat painau tarpeklyje, kur gavau sprukti nuo tavo kalavijo.
Grsmingai sukudjo minia. Paskutin udanga
nukrito Edipui nuo aki.
Tuo laiku Jokast, igirdusi korintieio pasakojim ir visk supratusi, negaljo paksti nelovs,
greitai nubgo savo kambar ir ten pasikor su
juosta.
Suklups prie savo motinos ir monos lavono,
Edipas pats sau ibad akis, kad neberegt Helijo
viesos. Jeigu jos buvo tokios aklos ir nesergjo nuo
lemties, te nemato ir sauls, nes nra jos vertos.
Su kruvinom akim ir kanios ibalintais plaukais,
pasiramsiuodamas elgetos lazda, Edipas ijo i
prakeiktj Tb. J ved mylima dukt Antigon,
kuri nepaliko tvo nelaimje. Juodu atkeliavo Atnus ir apsigyveno kerto ir atgailos deivi erinij
alke. Jos dien nakt kankino, neduodamos n valandls atlgio, taiau juodu nieko nepais ir ryosi
ionai lig mirties pasilikti. Po daugelio met gailes312

Turinys

tingoji em pasim Edip gyv ir padar gal jo

kanioms. Kaip pasakojama, ilgus amius Edipas
gyveno jos gelmse kaip Atn geroji dvasia ir globjas.

Septyni prie Tbus

Po Edipo Tb valdi antrkart pam rankas
Kreontas, kuris pavadavo nepilnameius karaliaus
snus Eteokl ir Polinik.
Kai berniukai suaugo, jis atidav jiems sost, tik
pareikalavo, kad pameiui krat valdyt. Taiau
Eteoklis, patsai pirmas sds tvo sost, ivijo i
miesto savo brol Polinik, nes nenorjo su juo dalytis karna. Tada Polinikas kreipsi Argo karali
Adrast.
Tuo metu Argo pilyje atsitiko keistas dalykas. Ir
kitas tremtinys radosi prie Adrasto nam aukuro
ir papra vienags bei globos. Tai buvo Tidjas,
Oinjo i Etolijos snus, Meleagro ir Dejaniros brolis, ivarytas i gimtins tv prie, kuriems norjo
sukliudyti klastingas abangas.
Abu jaunikaiiai, nakia susitik, pradjo kivirytis, ir juos taikyti gavo patsai Adrastas. Geriau sii313

Turinys

rjs nepastamuosius, karalius nustebs pamat,

kad Tidjas (dalyvavs garsiojoje Kalidono medioklje) ant almo atminimui neioja erno galv, o
Polinikas Heraklio garbei ant skydo isikals lito
galv. Tuomet Adrastas prisimin sen pranayst,
kurios paslaptinga reikm pradjo tik dabar aikti.
Pitija kakada jam buvo liepusi savo dukteris ileisti
u lito ir erno.
Taigi dabar Adrastas apsidiaug, galdamas
ipildyti diev vali, atidav tremtiniams savo
dukras monas ir nusprend tol nenurimti, kol abu
entai neatgaus prarast sost. Tuomet jo karalyst,
prisijungusi turtingas Etolijos ir Tb emes, taps
galingiausia Heladje.
Taigi visi trys sutar skelbti karo yg prie Eteokl ir jga grinti karn itremtam Tb karalaiiui.
Ir m visam krate rinkti karygius. Greit po
Helad pasklido garsas apie yg ir vl, kaip Meleagro ir Jasono laikais, i tolimiausi kamp pradjo
atsiaukti jauni, garbs itrok didvyriai ir gausiai
plsti Adrasto rmus.
Atvyko narsusis Partenopjas, Atalants ir Hipomeno snus, ir drsusis Kapanjas, ir bebaimis
Hipomedontas. Taiau karalius Adrastas dar norjo
314

Turinys

 sumanyt yg traukti savo svain lovingj Amfiaraj, kuris kitados dalyvavo argonaut ygyje ir garsjo kaip narsus karys ir pranaas, diev apdovanotas aikiaregyste.
Ilgai spyriavosi Amfiarajas, nenordamas dalyvauti ygyje prie Tbus, nes Poliniko poelg laik
gdingu. Nevalia, girdi, prie tvyn eiti su prieais
dl savo paties tiksl.
Gal gale Amfiarajas nusileido, praomas savo
giminaii. Matydamas j taip atsisakinjant ir inodamas, kad be io argonauto nepasiseks upulti
Tb, Polinikas jo monai, Adrasto seseriai Erfilei,
padovanojo savo motinos karolius, kuriuos buvo
pasims i Tb lobyno.
Tai buvo garsi Kadmid brangenyb, vadinama
Harmonijos karoliais, nes jie priklaus Tb karali gimins prosenelei. Kadaise juos Kadmas ipl
i umuto Tb slibino. Nuo tol iais Harmonijos
karoliais paeiliui puosi visos Tb karaliens.
Negaldama atsispirti prie grai dovan, Erifil
paadjo Polinikui padti ir parod, kur rasti jos
vyr.
Amfiarajas, labai sukrstas monos idavysts,
nenorjo pasirodyti bailys ir leidosi perkalbamas,
nors pats visai kitaip galvojo. Aikiai matydamas
315

Turinys

ateit, jisai inojo, kad ygis baigsis nelaimingai,

kad jo laukia mirtis.
Taip pagaliau prie Tbus buvo surinkti septyni
vad briai. Kariai iygiavo i Argo ir m kopti
staiu takeliu kalnus. Netoli Dzeuso ventojo alko
Nemjoj jie patyr ygiui pikta lemiant enkl.
Iekodami altinio, argieiai pasiklaus kelio kakoki moter su mau kdikiu ant rank. Tai buvo
Ofelto, Dzeuso ynio Likurgo snelio, aukl. Palikusi
vaik ant ols, Hipsipil (toksai buvo jos vardas)
patrauk altinio linkui. Koks siaubas pagavo aukl,
kai grusi rado vaik pasmaugt didiuls gyvats.
Bet tas atsitikimas neatvsino jaun vad kario. Tik vienas Amfiarajas inojo tai esant diev enklu ir perspjimu prie yg. Galop upuolj briai
sustojo prie Tb sien ir apgul lovingj Kadmo
miest. Argieiai nusprend vienu metu pulti septynerius miesto vartus ir paskirst juos septyniems
vadams.
Isigando Tb gyventojai, pamat gausias prie
voras. Tuomet Kreontas nusprend pasiaukti senj
burtinink Tiresij, kad tas apsakyt diev vali.
Pranaas atjo, remdamasis tvirto Kreonto snaus
Menoikjo peties. Kai senis eng sosto sal,
nutilo tbieiai, laukdami apreikimo.
316

Turinys

Tuomet Tiresijas prisideng ranka nereges akis

ir tar:
Tbams lemta pratis, jei neatsiras kas i Kreonto gimins, kuris savo noru paaukos gyvyb u
tvyn.
Igirds tuo odius, Menoikjas, kilnus ir drsus jaunikaitis, kartai myljs savo gimt miest,
nepaisydamas seno tvo praymo ir maldavimo,
ryosi pasiaukoti vis labui.
Taigi jis ulipo ant miesto sienos ir ten vis moni akyse pervr save kalaviju, kad tv miestas
bt igelbtas.
Tuo metu prie iedas vis smarkiau ver Tbus.
Taiau tbieiams Menoikjo ygdarbis kvp drsos, ir jie su dvigubu niriu puol argieius.
Prie vis septyneri vart uvir ari kova.
Prie vien vart, vadinamj Kaln vart, grmsi patsai tremtinys karalaitis ir nelaims kaltininkas Polinikas. Prieais j nutar stoti jo brolis
Eteoklis. Taip prasidjo broludika dvikova, kurioje
abu Edipo sns vienas kit nuud.
Taiau svarbiausi atak tbieiai atrm. Argiei vadas Hipomedontas krito myje, jo kariauna
miesto gynj buvo iudyta, o lik gyvi leidosi
bgti. Ir kiti vadai patyr pralaimjim. Krito ir nar317

Turinys

susis Atalants snus Partenopjas. Tiktai karaliui

Adrastui pavyko isigelbti j ine i mio stebuklingas irgas, vardu Arionas.
Vienas bebaimis Tidjas dar atkakliai grmsi su
minia prie ir n negalvojo trauktis. Atn Palad,
dangikoji jo globja, labai mgo nars, todl savo
galia sergjo jo rank. Jeigu ne nuomi Tidjo irdis, jis bt isigelbjs nuo neivengiamos mirties,
nes jau buvo ikapojs sau laisv prajim prie
minioje.
Tbietis Melanipas, kuris gyn Tidjo puolamus
vartus, matydamas savo karius vis labiau isigstant Etolijos milino smgi, ryosi tbt nukauti
baisj karyg. Kelet kart jau svied iet, bet
vis pro al. Gal gale pasisek pataikyti. Tidjas
krito, sueistas pilv, bet, smons dar neprarads, ragino savo draugus m. Argieiai pamat
savo vad mirtant ir nirt puol prieus, nordami
krauju atkeryti u jo t.
Melanipas m trauktis nuo iei ir kard sienos,
bet netrukus j apsupo prieai, ir tbieio galva nusirito mirtanio Tidjo rankas. Su niriu jis suleido
dantis prieo kiau. Nors mirtis jau trauk jam
akis rku, taiau neapykanta buvo neatvsusi.
318

Turinys

 bais vaizd pamat Atn Palad, kaip tik

jusi prie savo myltinio, neina taure nemirtingo
nektaro, ir nusigr nuo jo su pasibjaurjimu. Ne,
nesuvilgys jinai nektaru kraujuot Tidjo lp, jis
vertas ne didvyrio, o laukinio barbaro vardo. Ir gyvybs taur deiv sudau mirtaniam vir galvos.
Tuo laiku prie Senj vart tebevir kova. Tenai
kartakraujis Kapanjas, negaldamas sigauti anapus sienos, nuo kurios ant jo kari lk akmen ir
iei krua, nusprend ugnimi sudeginti Tbus.
Jisai pam liepsnojant degl ir m lipti kopiomis, nordamas j nusviesti miest. Taiau Dzeusas j pamat ir t pat mirksn i dangaus nutrenk
perknu. Kapanjo knas nukrito emyn ir tksi
uolas.
Tatai palaik Dzeuso malons enklu, tbieiai
atidar vartus ir visa jga puol argieius.
Kovos baigm buvo nulemta. Netgi drsusis
argonautas Amfiarajas, tiek jau miuose patyrs,
apgr savo veim ir leidosi bgti. Bet netoli tenubgo nuo besivejanio tbieio. Prie Ismeno ups
pasivijo j prieas ir jau taiksi umuti vir galvos
pakelta ietim, bet staiga em prasivr po Amfiarajo kojomis ir paslp j savo gelmse drauge su
irgais ir veimu.
319

Turinys

Taip baigsi visoj Heladj garsus Septyni ygis

prie Tbus.

Antigon
Po pergals prie argieius Tb diaugsmui ir
didiavimuisi nebuvo galo. Tik gedulingai apsitaisiusios Antigon ir Ismen graudiai raudojo prie
savo uvusi broli.
Jos norjo garbingai palaidot umutj knus,
kad jie gaut atils eli karalystje. Taiau Kreontas, jau trei kart valdios vair pams rankas,
liep miestui ikilmingas laidotuves kelti vienam
Eteokliui, Tb gynjui. O Polinik, gimtj miest
atvedus prieus puolikus, sak imesti u sienos,
kad lavon sukapot grifai.
Siaubas sukaust seser irdis po itokios itarms. Bdama neveikli ir baikti, Ismen nedrso
prietarauti Kreonto valiai, bet ididi ir kilni Antigon negaljo paksti brolio nelovs ir ryosi prie
karaliaus vali ipildyti savo vent pareig uvusiam. Nepaisydama isigandusios Ismens praymo,
Antigon nujo ton vieton, kur guljo nepalaidoti
Poliniko palaikai. Briai grif ir un sukiojosi apie
320

Turinys

karalait. Antigon apibr plik mirusiojo kn

eme ir atliko ventj ritual pagal senovinius
paproius, kuri laiksi visi helnai.
ia j ir uklupo sargas, kuris, Kreonto sakytas,
saugojo Poliniko kn, kad niekas nedrst jo laidoti.
Suiupta ir atvesta pas senj valdov, Antigon
drsiai ir ididiai r jam akis:
Taip, a apibriau nelaimingojo brolio kn
eme ir aukas aukojau, nes gyvieji negali mirusiam uginti jo teisi, ir nedera keryti umutiesiems. Teisyb, Polinikas idav tvyn, taiau buvo
nubaustas mirtimi.
Kreontas, grietas valstybs statym sergtojas,
pasmerk myriop Antigon. N nedvejodamas, jis
paskelb tok nuom nuosprend savo tikrai seseriai ir vienatinio snaus Haimono suadtinei. Ji
turi bti nubausta, kad mons inot, jog statymas
yra statymas, jog iimties jis nedaro net karaliko
kraujo palikuonims.
Tuiai maldavo Haimonas nepalenkiam tv,
karaliaus nesujaudino n Ismens praymai. Kreontas nepakeit nuosprendio. Antigon turi mirti. Ir
liep j nuvesti poemin ir gyv ten umryti. Visus
mones apm siaubas.
321

Turinys

Nesuvirpjo Antigonei lpos, kai suinojo savo

likim.
Ji ramiai sutiko kankins mirt. Nors ir buvo gaila
jaunysts, dar nepatyrusios laims ir meils, taiau
Antigon n valandls nesigrau dl to, k buvo
padariusi.
mons nedrso prieintis karaliaus valiai, nors
ir palaik Antigon.
Ivedus seseri, Kreontas nusimins bastsi po
savo kambarius, kamuojamas niri mini. Taiau
kitaip pasielgti negaljo. Bdamas karaliaus valdios
atstovas, jis turjo sergti valstybs statymus. Ir pats
Dzeusas, diev valdovas, tikriausiai bt taip pasielgs.
Taip jam besvarstant, staiga prieais idygo senis
Tiresijas ir, tolyn smeigs savo nereges akis, dauydamas akota lazda grindis, piktai m aukti:
Du kartus nusikaltai, Kreontai, ir dievai nuo
tavs nusigr. Poemis priklauso mirusiems, o
gyvenimas gyviesiems. Tu paeidei ventj tvark
ir u tai bsi nubaustas. N diena nepraeis, o tavo
namus aplankys mirtis.
Niekuomet Tiresijas neatrod toks grsmingas.
Isigands pranaysts, Kreontas nusprend
ataukti savo sakym. Rkdamas ibgo pilies
kiem: tegul kuo veikiau nea Poliniko kn
322

Turinys

Kadmid kap, tegul paleidia umryt Antigon!

Greiiau, greiiau! Kur Haimonas? Kur jo snus?
Nuskubjo Kreontas poem, kur liep gyv
palaidoti Antigon. Nelaim lemianti nuojauta gin
j bausms viet. Atsidrs prie uolos urvo, karalius liep idauti ang mro sienoje ir lindo nir
poem. Tenai pamat siaubing vaizd. Ant ems
guli negyva Antigon su kilpa ant kaklo, o jai prie
koj dejuoja Haimonas, sukniubs ant suadtins
lavono. Ivyds tv, jis pervr save kalaviju.

Tb sugriovimas
Tuo metu Adrasto kariuomens likuiai lidna laidotuvi eisena trauk Argo vart link. Ten j lauk
raudanios didvyri monos, seserys ir motinos.
Atn karaliui Tesjui utarus, Kreontas sutiko atiduot giminms uvusij knus.
Umutj vad sns savo tv laidotuvse prisiek rsiai atkeryti u j mirt. Karali palaikai
buvo sudeginti ant bendro lauo Atikos Eleusine, ir
Tesjas pats atliko ventj ritual.
Septyni sns, vadinami epigonais, t. y. vliau
gimusiais, sudar tarpusavy glaudi sjung. Po
323

Turinys

deimties met, jau suaug vyrus, su didiule

kariuomene patrauk jie Tbus. Kerytoj priekyje
jo Poliniko snus Tersandras, Tidjo snus Diomedas, Kapanjo snus Stenelas ir narsusis Amfiarajo
snus Alkmeonas. Prie j prisidjo dar gyvo Adrasto
snus Aigialjas. Su jais jo ir kit kari, uvusi
Septyni ygyje, sns ir broliai.
Vadovaujami Alkmeono, visi jie itrauk yg
ir netrukus sustojo prie Tb vart. kart laim
ypsojosi epigonams. Po Kreonto mirties Tb sost
buvo ums Eteoklio snus Laodamas. Su juo
kov stojo narsusis Aigialjas, taiau krito nuo Tb
karaliaus rankos.
Tuomet geriausias Aigialjo draugas Alkmeonas,
nordamas atkeryti u biiulio mirt, puol Laodam ir nukirto su kalaviju.
Pamat uvus karali, tbieiai liovsi kautis.
Didingieji septynvariai Tbai liko atviri nugaltojams. Pasim vis savo turt, gyventojai nakia
pasitrauk i Kadmid miesto ir isisklaid po vis
Helad.
Kit dien epigonai, eng paimtus Tbus,
terado apleistus namus ir tuias gatves. Jie
nusprend sudeginti prakeiktj slibino miest ir
suarti jo nuod prisigrusi em.
324

Turinys

KARALIUS MIDAS
Sen senovj gyveno karalius Midas. Savo rm
poemiuos jis turjo gausyb lobi.
Jo idinj kpsojo krvos aukso ir sidabro luit,
didiuli deimant, gelton topaz, ali smaragd,
ydr safyr.
Kas ryt ir vakar karalius apirdavo savo turtus ir viena tegalvodavo kaip juos dar pagausinti.
O alkani valdiniai tuiai beldsi savo valdovo
rm vartus.
Tuomet Dionisas ryosi nubausti j u godum.
Buvo vakaras, jau temo. Karalius Midas kaip tik
sunkiais raktais rakino geleines lobyno duris.
Staiga prieais save jis ivydo miko deivi,
menadi, silen ir satyr, pasipuousi vynuogienojais, ratel.
Tai buvo Dioniso palyda.
Karaliau Midai, nuo iol visi tavo norai bus ipildyti! tar dievas. Tik sakyk, ko trokti.
Apsidiaug karalius ir, n nepagalvojs, sako:
Padaryk, didysis Dionise, Dzeuso griausmavaldio snau, kad visa, ko prisiliesiu, virst auks.
325

Turinys

 Tebnie tavo valia, Midai, tar dievas ir pranyko su savo palyda.

Nuo tos akimirkos visa, ko prisiliesdavo Midas,
ir grindys po kojom, ir karaliaus drabuiai, ir lova,
ir sienos, prie kuri prisiglausdavo, viskas virsdavo auksu.
Karalius nenustygo i diaugsmo ir vaizdavosi
ess laimingiausias pasaulyje valdovas. Auksas, auksas, kur tik pavelgi. Ilgai klaidiojo Midas po savo
rm kambarius, negaldamas atsigrti vilganiu
brangiuoju metalu.
Pagaliau nuvargo ir ialko.
Taiau bda! Kai tik palieia maist tasai ir
sustingsta alt aukso gabal. Netgi vynas, pilamas i amforos, virto aukso srove.
Taigi karalius Midas merdjo i bado prie puotos stalo, nors aplinkui kpsojo krvos aukso. Lyg
i proto isikrausts, jis m bgti nuo aukso, kuris
pasidar jo prakeiksmu.
Sukaups paskutines jgas, karalius puol Dioniso ventyklon, atsiklaup prie altori ir m maldauti diev, kad jo pasigailt.
Dionisai, mirtu, pasigailk mans!
Tuomet dievas tar karaliui:
326

Turinys

 Tu, Midai, buvai godus aukso ir likai pelnytai

nubaustas. Bet syk tau dar dovanosiu.
Ir ivadavo karali nuo bausms, kuri pats
Midas buvo usitrauks.
Prajo kiek laiko. Karalius Midas vaiktinjo po
alius Arkadijos alkus.
Ant medi narjo lapai, srauns upeliai kaskadomis krito nuo kaln, tyliai gurgjo alti mik
altiniai, paukiai linksmai ulbjo tankynse.
Taiau Mido ausys negirdjo miko muzikos, o
akys neregjo stebuklingojo alies groio, nes godus
ir besotis karalius, kad ir Dioniso pamokytas, toliau
galvojo vien apie savo turtus.
ventajame alke stovjo balta dievo Apolono
ventykla.
Vien kart dievas pastojo Midui keli ir m
skambinti su arfa, o mikas pritar stebuklingai
melodijai.
Taiau Midas skaiiavo savo lobius ir n nestabteljo pasiklausyti kerini gars.
Apolonas usirstino ir tar:
Ne tokioms asilo ausims, kvailas yktuoli,
mano dainos!
Ir stebuklai! Karaliui iaugo ilgos asilo ausys.
327

Turinys

Siaubas pagavo Mid. Jis norjo paslpti savo

nelov, bet tuiai maldavo dievus, kad juok valdiniams i jo nedaryt.
Taigi nulindo jis miko tankm, taiau vikruols
vovers, ali mediai ir net meldai svyruokliai su
paaipa nabdjo:
Karalius Midas su asilo ausim! Karalius Midas
su asilo ausim!
Paukiai, vjas, dangaus debesys taip pat suinojo i paslapt, ir po vis krat pasklido inia:
Karalius Midas su asilo ausim!
Taip dievai nubaud turtingj karali, kuris
labiau u visk pasaulyje myljo auks ir buvo nejautrus muzikos groiui.

328

Turinys

ORFJAS IR EURIDIK
Led ir sniegyn nuklota kalnuotoji Trakija buvo
didiausio Helads dainiaus ir pranao Orfjo gimtin. Apolono jis buvo apdovanotas gebjimu groti
arfa. Ir jis taip graiai grodavo, kad pats dievas ne
kart su pavydu klausydavosi jo muzikos, o laukiniai
vrys ratu apstodavo stebuklingj daini. Netgi
alti akmenys palikdavo mike savo samanot guol
ir tarsi gyvi jam po kojom nuklodavo lyg tak.
Orfjo mona buvo grauol miko nimfa hamadriad, vardu Euridik, kuri jis myljo labiau nei
gyvenim. Vien kart Euridik pamat Apolono ir
nimfos Kirens snus, drsusis mediotojas Aristjas. Tatai atsitiko graiausiame Graikijos slnyje
Tempje.
ionai atvyko Euridik su savo vyru ir, iam nujus netoliese esanion ventyklon, aid sau su nimfom lankoje. Aristjas nesitikjo, kad graioji hamadriad gali bti itekjusi u Orfjo, kur jis painojo
ir myljo u graias dainas, todl leidosi Euridik
vytis. Bgdama mik, ji nepamat ant tako besiildanios nuodingos gyvats ir umyn jai uodeg.
329

Turinys

Gyvat nypdama susirang kamuol ir kirto nimfai pd.

Euridik mir nuo nuod.
Neapsakomai nulido Orfjas, kai grs neberado monos. Jisai m bastytis po mikus, kalnus
ir alkus, tikdamasis j rasti, kur paklydusi tankynse. Nutilo jo auksastyg arfa, nebejaudino moni irdies velni dainos melodija. Pagaliau dainiaus
pasigailjo viena miko nimfa, pati maiusi Euridiks mirt, ir visk jam apsak.
Tuomet Orfjas nutar keliauti Hado karalyst
ir maldauti Poemio valdovus, kad jam grint
mylimj. Veltui biiuliai stengsi j atkalbti nuo
to iurpulingo ketinimo, primindami visus eli
karalysts baisumus. Niekas negaljo jo sulaikyti.
Pasims savo brangi lyr, jis itrauk ten, kur
i Poemio lank bei pelki iteka Stikso up, ir
eng didiul urv, einant ems gelmn, niekuomet nenuvieiamom skaisiojo Helijo spinduli.
Su arfa rankose jo Orfjas per pragaro tamsybes, o jo arfos auksins stygos viet keli. Prie
vart sutiko trigalv Cerber, baisingj Poemi
sarg, taiau uo, usiklauss keisto atjno muzikos, tiktai iiojo savo siaubingus nasrus ir j pra330

Turinys

leido, nors jaut, kad ia ne dvasios, o gyvo mogaus esama.

Kritolini arfos gars aidas atsimu nuo niri
Poemio uol. Ar tamsa kiek prasisklaid, ar akys
prie jos priprato, taiau Orfjas m irti, kur
atsidrs. Prie j niokt juodos Stikso gelms.
Toji up devynis kartus juos Poemio karalyst.
Pelktam Acheronto krante prie kits kito glaudsi
briai moni eli, virpdami i alio ir baims,
jie lauk perkeliami. Senas kljas barzdotasis Charontas, pams savo valt br mirusij, atsistm
irklu nuo kranto ir per tekanias bangas plauk
kit pus. Tolumoj bolavo palaimintj Eliziejaus
laukai.
Irkl plekenimas nutrauk Orfjo mintis. Dainininko stipriau ugauta, arfa suskambo skaidriais
garsais, koki nebuvo girdjusios Stikso bangos.
Numirli eliai su smalsumu apstojo Orfj, nes
dar ne visi buvo gr Lets usimirimo vandens, ne
visi prisiliet baltj uol Leukadi, kurios sugeria
visas mogaus mintis, svajones ir trokimus, o irdyje palieka vien tutum ir alt, padaro j nebejautri nei diaugsmui, nei skausmui. Netgi nirusis Charonas atsirm irklo ir klaussi, umirs
savo amin kljo pareig. Ir stojo didel tyla pra331

Turinys

garo Poemyje. T vienut vienutl akimirk liovsi pasmerktj kanios, ir nuomiausios erinijos
atstojo nuo savo auk.
Tuomet Tantalas pirmkart po savo mirties
numalino trokul, nes ups bangos, usiklausiusios dievik gars, valandl vliau pasitrauk nuo
jo sukepusi lp. Ir aminas pasmerktasis Sizifas
pagaliau nors trumpai gavo atsitiesti, nes akmuo,
kur jis ritino kaln, stabteljo sukluss.
Arfos muzika vis labiau artjo prie galing Tartaro valdov rm, prie dantyt j sien. Sujaudintas dain, Charontas veltui perkl Orfj kitapus
Acheronto, nepams netgi prastinio obolo, ir drsusis dainius netrukus ivydo milinikus Hado ir
Persefons rm vartus.
Stojs prieais Poemio valdov sost, Orfjas
neatitrauk rankos nuo styg, o jomis kart skambjo sielvartas ir skundas. Gailia daina jis pasakojo
valdovams apie savo skausm, praradus mylim
mon, maldavo juos pasigailti ir grinti jai
gyvyb.
Gailestis suspaud jautri Persefons ird, jinai
ujaut daini dl tokios nelaims ir stebjosi jo
meile, kuri nepabgo pragaro tamsybi ir pabais.
332

Turinys

Ir prikalbjo ji savo vyr, rstj Had, ipildyti

Orfjo praym. Pragaro valdovas linkteljo galv
ir sutiko atiduoti Euridik, taiau su viena slyga:
Atsidrs u Tartaro vart, Orfjas turi eiti pirmas, o paskui j Hermis ves Euridik.
Taiau Orfjui nevalia atsigrti, kol isigaus i
Poemio.
N kiek nedelsdamas, kadangi tamsus pragaro
tvaikas alingas gyvam mogui, Hadas liep Hermiui
atvest Euridik ir tuoj pat leistis kelionn.
Ilgai jie jo Hado takais. Laimingam ir nekantraujaniam Orfjui atrod, kad keliui niekuomet
nebus galo.
Takas vingiavo auktyn ir auktyn, jau pro ems
plyius m skverbtis sauls viesa, jau keletas
ingsni teskyr juos nuo Hado vart. O ten viruj
j laukia gyvenimas, laim, saul ir diaugsmas.
Ir Orfjas, umirs dievo sakym, su diaugsmu
galvodamas apie greit Euridiks ivadavim, jau
norjo pribgti prie stebuklingai igelbtos monos
ir drauge su ja i nepaprast, nepakartojam akimirk pavelgti dievik Helijo veid.
Atsigria jisai ir aminoji tamsa!
Euridik prapuol. Visadai dingo prarajoj!
333

Turinys

Apmirus Orfj paadino trenksmas, su kuriuo

usivr pragaro vartai.
Pamiusiom akim, su ilgesiu ir deginaniu
skausmu irdy bastsi nuo tol Orfjas po savo altosios tvyns kalnus ir tankynes. Bet netgi Trakijos
ar nurausvinti sniegynai nedav jo sielai atvangos
ir ramybs.
Vien pilnaties nakt, eidamas, kaip paprastai,
per mik, Orfjas igirdo kak nemonikai dainuojant, dundant bgnus, grojant siringas, lengvai
trepsint kojomis, ir staiga j apstojo brys dkstani Dioniso okj, bakchantikam siautuly besisukani menadi. Pamaiusios Orfj, jos kaip
beprots puol j ir sudrask gabalus.
Apolonas liep savo mzoms surinkti kvpto dainiaus palaikus ir Lemno saloj palaidoti.

334

Turinys