Professional Documents
Culture Documents
MEILS ARKA
I
I TALU
KALBOS
VERT
INGA
TU LI EVSKAI T
VI L N I U S
19 9 9
Andrea De Carlo
Arcodamore
Bompiani, 1993
Milano
First published in 1993
All rights but Italian reserved
Copyright 1994 by Diogenes Verlag AG Zurich
Charibd, 1999
Visos teiss saugomos
Vertimas j lietuvi kalb, Inga Tulievskait, 1999
Dizainas, Romas Orantas, 1999
Andrea De Carlo
MEILS ARKA
Romanas
Serija: Naujas romanas
Redaktor Jolita Parvickien
Maketam Darius Kubilius
ISBN9986 - 745 - 21-7
UDK 850-3
De-01
Ileido Charibds" leidykla, SL 682
Kedr 6 - 401, 2009 Vilnius
Spausdino SPAB Spindulys"
Gedimino 10, 3000, Kaunas
Usakymas 947
Ceciliai Chailly
(7)
k, jis jau temp mane prie mainos; pajs deimt ingsni pasisu
ko mosteldamas: - A tau paskambinsiu, - ji kak atsak, judri,
nepriklausoma; vl jo bar.
Pakeliui namo mano pusbrolis nesiliov irjs laikrod. Tar:
- Ticiana mane umu. Niekada nepatiks, kad vis t laik sto
vjau lauke, atsisveikindamas su tavimi.
- Sugalvok k nors, - pasakiau. - Tau puikiai sekasi, - buvau su
irzs, kad jis spraud mane tarp savo monos ir Manuelos Duini,
kad taip mane painiojo; mane pykd jo mokjimas prasimanyti t
akimirk tinkamus pasiteisinimus. Pamaniau, kaip man tai nesisek
davo, kai dar buvau veds, ir kaip tai pakenk mano santykiams su
buvusia mona.
Jo galvoje neramios ir malonios mintys, rodos, be paliovos keit
viena kit: kartkartmis jis patogiai atsilodavo, nesdjo vis laik
palinks priek, kaip vaiuojant pirmyn, ypsojosi. Tar: Ji labai
miela, tiesa?"
- Kas? - paklausiau, bet buvo aiku, apie k jis kalba, pasakiau: Taip, labai.
Jis pavelg pro lang, paskui laikrod; tar:
- Mes susipainome per vien vakarl, mirtamai nuobodi
moni namuose, kalbjoms iki puss trij nakties susd kamba
ryje ant grind. Ten buvo dar du ar trys kiti mons, ji gerai j n
nepainojo, bet buvo tokia netiktinai spontanika ir paprasta. Kal
bjo apie vyr ir moter santykius, apie sapnus ir psichoanaliz ir
savo gyvenim taip atvirai, kad ukrt mus visus. Btum mats:
susd ant alt grind mes nebepajgme liautis kalbj. Tie patys
mons, kurie paprastai kalba tik apie savo darb arba k perskait
laikraiuose ar pamat per televizij. Dar niekada nebuvau sutiks
tokios moters tarp vis t saus mumij su pretenzijomis.
- Gerai, - pasakiau, nemokjau nutaisyti pritariamo balso. Galvo
jau, kad itaip j pridengdamas idaviau jo mon; galvojau, kad jis
kalbjo ties.
(14)
(16)
(17)
Po darbo aktoriaus namuose pakvieiau j pavakarieniauti egiptietikame restorane ir pasiirti rusiko filmo, sumontuoto beveik
tik i pauzi tarp dialog. Ijusi i kinoteatro, ji tar: Ne toks jau
nesuprantamas/' - tuo savo silpnu, laibu, trkiojaniu balsu. jo
me greta vienas kito mano mainos link, ji vilgiojo mane savo
maomis ydromis akutmis, jauiau, kaip virpa jos liauna ranka,
jauiausi beveik pareigotas j pabuiuoti, bet to nepadariau.
Paskui mes vl susitikome darbo reikalais, vl pakvieiau j res
toran; artjome vienas prie kito palaipsniui, neami silpnos, bet ne
nutrkstamos tkms. Skambindavau jai tik kas kelet dien, man
nerpjo, k ji veik tarp mano skambui. Kai nesusitikdavau su
ja, matydavausi su kitomis merginomis ir kiekviena proga iekoda
vau nauj paini. Kas antr savaitgal praleisdavau su savo vai
kais, atsiribodamas nuo likusio pasaulio. Nenorjau skubti, vargin
tis, isiokti; nenorjau nieko atrasti, nieko keisti, niekuo rizikuoti.
2*
(19)
(2 0 )
dar kas, kad negaliu jos suprasti. Kartais man atrodo, kad mes labai
artimi, suprantame vienas kit ir panaiai, paskui vl susitinku j, o
ji elgiasi lyg biau tik pastamas, draugikai, bet atsainiai.
- Ar tarp js dar nieko nebuvo? - paklausiau. - Kniko?
Dabar jau kalbjome garsiai, siliej tarnautoj urmul; atjo pa
davjas su kartais paplotliais ir antru bokalu alaus mano pusbro
liui.
Mano pusbrolis tar:
- Tik buiniai skruostus. Esu beveik tikras, kad jai patinku, bent
man taip atrodo, taiau bijau isiokti. Ji mane baugina. Sudtinga
iki iprotjimo.
- Kodl? - paklausiau, laikydamas deginant pirtus kart pa
plotl.
Jis n nepaliet savojo, tik gr; tar:
- Uimta begale dalyk, rengiasi neinau kokiam koncertui, ku
ria muzik kakokiam raui, dsto muzikos mokykloje, lanko jog
ir shaolin ir dar oka su iprotjusiais negrais. Grta namo ketvirt
ar penkt ryto, jos telefonu nuolat atsiliepia kakokie kvailiai. O a,
supaniotas darbo ir eimos, vakarais turiu sdti namuose, irdis
dauosi lyg nort iokti. Spoksau televizori ir mielai ustaugiau lyg beprotis.
-Ji ino, kad tu veds? - paklausiau pilna burna. Buvau alkanas,
nieko nepadarysi.
- Ne, k tu, neino, - atsak. - To dar betrko, kad suinot, jog
a veds, - jis pam savo paplotl ir vl padjo; jutau, kaip nelais
vs jausmas surakina jo raumenis, nerimas priveria juos virpti.
Tar: - Man dar niekada nieko panaaus nebuvo nutik, kol esu ve
ds. N nemaniau, kad taip gali nutikti. Pasitikjau savimi. Supran
ti, galvojau, kad inau savo ribas. Kaip savo penkis pirtus. O suti
kau j, ir viskas lekia velniop.
- Ji tau labai patinka? - paklausiau.
- Velnikai, - atsak jis. - Nieko nebesuprantu. Kartais man alro(2 2 )
do, kad galiu visk irti blaiviai, sakau sau, po velni, tau ketu
riasdeimt, turi profesij, privalai galvoti apie savo eim, apie dar
b, negali taip suskysti. Paskui vl pagalvoju apie j ir nebesusivaldau visikai.
Linkteljau; irjau, kaip jis pliaukteli delnu sau per kakt, atsi
kanda paplotlio, vl padeda. Tar:
- Matei, kaip ji stovi? Ji lanko shaolin ir tai chi, ir dar velniai ino
k, matyti i to, kaip vaikto. Turi t pusiausvyr, ramyb. Ne da
nai sutiksi toki, kuri taip elegantikai vaikiot ir taip valdyt sa
vo kn. Ir toki moterik. Kai pamatai j su dinsais ir odine striu
ke, ji atrodo tokia liai berniokika, o paskui apsivelka sijon, ap
siauna auktakulnius batelius, pasidao ir virsta moterimi. velnia,
glena, imt kart moterikesne u mano mon su visais jos pagal
usakym sitais drabuiais. Nesitiki to. Ji tave staiai pakerta kiek
vien syk.
- Tai bent, - pasakiau. Nustebau, kaip dmesingai jis j ityrinjo,
sidmjo kiekvien smulkmen, simin, pakartojo man lyg nor
damas dar labiau siminti.
- Kart sutikau j centre su trim draugais negrais, ji taip keistai
pasisveikino, neinau, gal buvo ko prisirkiusi, vis laik juoksi.
Negrai irgi juoksi lyg kokie kvaitelj vaikai. Bet atrod baugina
mai. Neinau, gal ji su kuriuo nors i j mylisi, nenoriu n pagalvoti.
Vien vakar paklausiau, ar turi suadtin, atsak, kad ne. Daniau
siai ji atrodo tokia sudtinga, net bijau ko nors klausti. O kartais,
prieingai - tokia paprasta. Arba tik atrodo paprasta, neinau. Dar
jos neperpratau.
irjau j, o jis mane, mus uliejo ilta, klampi atvirumo ban
ga; paplotliai guljo nepaliesti.
Mano pusbrolis tar:
-Jos gyvenimas nelengvas, inai, eima, darbas, meils istorijos.
Kai groji tokiu lygmeniu, visada rizikuoji patirti beprotik stres,
sunku net sivaizduoti. Jos tvai jai nepadjo, tik trukd. O sutikti
(2 3 )
(2 5 )
(26)
3. 947
(3 3 )
(34)
(3 5 )
me apie tai, elgms taip, lyg nieko nebt vyk. Pradjau fotogra
fuoti likusias kdes, jutau silpnum kojose ir sunkiai seksi susikaup
ti, kad veiksmai bt nuosekls. Nadia rk netoliese, sddama
ant vienos jau nufotografuot kdi irjo, kaip dirbu, spindin
iomis tamsiomis akimis. A kartais j nuvelgdavau, ji man atrod
tikras nesusipratimo siknijimas, kiekvienas jos atodsis, nirpteljimas, bat girgteljimas trikd mane, jauiausi itutjs, tro
kau, kad ji ieit. Pagaliau ji atsistojo, tar: A einu"; pasiirjau
laikrod, buvo septynios.
Mane apm siaubas, nustelbs visus kitus jausmus: prisiminiau
savo vaikus be dovan ir tvo, nuotol tarp j ir mans, laik, per
kur galiu j veikti, keli nuo studijos iki mano buvusi nam, susi
traukiant ir isitempiant lyg spyruokliniame teleskope.
Stumte istmiau pro duris Nadi su jos apvalia rankine, atsisvei
kinau su ja jau bgdamas laiptais per kiem gatv.
Gatvje eismas buvo kaip paprastai prie Kaldas, raudonos ir
baltos main viesos, imetamj duj tvaikas, varikli gaudesys,
aligatviais zujantys mons. Skersgatviu nubgau bulvar su par
duotuvmis, bgau pro daikt prikimtas vitrinas, prie pirkj juo
dais apsiaustais, kailiniais, su ryuliais ir ryulliais rankose sraut,
erdv man atrod briaunota, alta, svetima, beor, slopinanti mintis.
Dairiausi vitrinas, visas i eils, negaldamas prisiminti, k ren
giausi padovanoti savo vaikams; slydau vilgsniu per lles, drabu
ius, knygas, spalvotas dutes, lentynas, viesas, niekur ilgiau ne
sustodamas, nepajgdamas supaisyti savo jausm. Pagaliau jau
elektrotechnikos parduotuv, laikas mane negailestingai ai, nu
pirkau pirm pardavjo parodyt elektronin klaviatr ir neioja
m stereogrotuv, pamiau dideles kartonines des, itempiau jas
lauk, sunkias ir nepatogias, grau prie paliktos mainos.
Kaip manydamas greiiau lkiau sausakima gatve: vaiavau
prieinga eismo juosta, paiu neleistiniausiu bdu lenkiau kitas ma
inas, per raudon vies kirtau sankryas, mygau mainos signal.
(3 7 )
(4 3 )
(4 9 )
(5 1 )
- Tuios kalbos, - pasakiau, man atrod, kad jis kalba tik norda
mas i pasal smogti savo monai. Jauiausi bjauriai, prisiminiau,
kodl nuo vaikysts buvome vienas kitam tolimi. Prisiminiau jo an
gliko kirpimo kelnes, kalbas apie buriavim ir kaln slidinjim, t
instinktyv pykt, kuris man kildavo jau tuomet.
Jo mona tar:
- Kalbi taip tik todl, kad reklamos versl itiko kriz.
- Brangute, jei reklamos versl itiko kriz, ji greit itiks ir tave, atov mano pusbrolis. - Jei reklamos versl itiko kriz, kur kitais
metais gausime pinig kalnams t prakeikt aisl? Kurie jau kit
dien po Kald nieko nebedomina?
Jis rod peiliu des po egle, i apmaudo, pykio, bejgikumo
jam virpjo rankos.
- Liaukits, - pasakiau, kalbdamas daugiskaita jauiausi bailys.
- Matai, koks niekas tavo pusbrolis? - tar mano pusbrolio mo
na drebdama, pasisukusi mane, kad nereikt irti j.
Paskui atne i virtuvs kepsn, is irgi nepavyko, buvo sausas,
gyslotas lyg padas. Mano pusbrolis gerkliniu balsu tar: Puikus";
ji pairjo lyg nort jam galv sudauyti lkt. Suskambo tele
fonas, abu paoko; mano pusbrolis sustingo prie stalo iblyks, to
kiojodar nebuvau mats, mona pukl prie telefono. Skambino drau
g: mano pusbrolio mona itar Diulija", su palengvjimo ato
dsiu, pamaiau, kaip po suknele atsileidia jos pilvo raumenys. Ma
no pusbrolis taip pat atgijo, pairjo mane lyg skenduolis. Pavel
g laikrod, perbrauk ranka plaukus, nukirptus panaiai kaip Manuelos Duini, dar gurkteljo vyno. Jo mona gro savo viet, vis
taip pat sitempusi, paklaus, k veiksiu per Kaldas.
Atsakiau: Nieko". Griau visai to nenordamas, jauiausi pakliu
vs j tampos tinkl; norjau ieiti, neinojau, kaip tai padaryti.
Staiga vienas i vaik pravirko savo kambaryje kitame korido
riaus gale; mano pusbrolis ir jo mona pavelg vienas kit, lyg
rungtsi vilgsniais, ji pakilo.
(5 3 )
(58)
sais atrod dar didesn padaua nei tuodu kartus, kai buvome susi
tik. Apkabino mane, paklaus: -Trukdau?
- Ne ne, - atsakiau neinodamas, kaip pasielgti. Svarsiau, ar ma
no pusbrolis laukia mainoje, ar jie susitar susitikti vliau, ar jis
nieko neino.
Manuela Duini valgsi aplink tarp viestuv, trikoj, stov, po
pierini di, rii isiblakiusi ir smalsi. A irgi valgiausi, mgi
nau suprasti, kok spd jai paliko mano studija. Tar:
- Tikrai galtum mane nufotografuoti?
- Taip, - atsakiau. - Galiu pamginti.
Mane upldo keistas, palengvjimo ir vidins ilumos, kaistan
io kraujo, nepagrsto artumo jausmas.
- Kada? - paklaus, irdama kartu mane ir aplinkui.
- Kada tik nori, - atsakiau.
- Dabar? - paklaus. Ji atrod nerami, nesuvaldoma, bet akys vel
g ramiai, atvirai, visas jos elgesys buvo atviras.
- Taip, - atsakiau, netiktai ukluptas.
Ji mosteljo duris, tar:
- Tuomet einu atneti arfos. Ji mainoje, a i studijos, dariau ra
us.
Nusileidome kartu; prie vart stovjo senas didiulis automobi
lis. Manuela Duini atidar dureles, tar: tai ji". Dar niekada taip
arti nemaiau arfos: mane apstulbino keistas, raudon audin sup
tas rmas - juodas, alvario, natralaus medio; sunkiai traukiau j
i mainos.
Manuela Duini rod, kaip j pakelti, nebuvo lengva, audinys ir
glotnus medis slydo i rank, neradau, u ko nusitverti. Ji nusijuo
k, tar: Kartais to katafalko tieosiog nekeniu". Bet puikiai mokjo
su ja tvarkytis, energingai, velniai, nekantriai, baimingai ktel
dama Atsargiau" kiekvien kart, kai kildavo pavojus, kad galiu
trinktelti j main.
Iklme arf, padjome ant rateli, pertempme per kiem, laip
(5 9 )
sikai nutrauk su jais ryius, jei gauna j laik - isiunia atgal net
neatpls.
- Kuo jis groja? - paklausiau.
- Smuiku, - atsak Manuela. - Gal girdjai. Arturas Duinis, vie
nas i keturi ar penki garsiausi pasaulyje, taip kalba. Ir su juo
beveik nebebendrauju, jis galvoja tik apie save ir savo karjer. A
lyg kokia prakeikta nalait. Cha, - ji nusiypsojo, ipt paskutin
dm, bato pad ugesino cigaret.
Jau nebeiekojau kadro, iurjau j i dviej metr atstumo, kiek
vienas jos odis ir judesys man kl nuostab, sumiusi su smalsu
mu, susiavjimu, ilgesiu. Pasakiau:
- Turbt sunku groti klasikin muzik. Niekada nesupratau, kaip
js prisimenate visas tas natas, kiekvien akimirk galite jas sugroti.
- Tamyra partitros, - atsak ji kone grubiai. - O natas atsimeni
ilgai kartodamas kaip ir visa kita.
Ji pradjo groti nerving, harmoning, verli melodij, kiekvie
na nata skambjo tempta, tiksli kaip maa strl, iauta paskui ki
tas, jau lekianias oru, traukianti paskui save kitas. irjo nema
tom tak erdvje, kakur tarp styg ir kambario gilumos, arfa lin
gavo tarp jos rank ir keli pagal most ir kvpavimo ritm. Plaios
lygkokio muzikuojanio gyvno pirt pagalvls greitai ugaudavo
stygas, delnai kartkartmis nuslopindavo gars ir nutoldavo nuo j,
dilbiai judjo ritmikai, su tobulai apskaiiuota jga. Ji velg kartu
patenkinta ir sutrikusi, lyg sekt paskui inom melodij, pagaut
j ir vl pamest, atsilikt ir vl pasivyt, pavergt j ir jai atsiduo
t, neprarasdama pusiausvyros ir nesitraukdama.
Nutempiau kamp stov su 13x18, skubiai susiradau Hasselblad", kaip pajgdamas greiiau djau juost, vl nusitaikiau. I arti
velgiau Manuelos Duini veid, jos rankas ant arfos styg, jauiau
si nepalyginamai laisviau, viskas atrod daug aikiau nei pirma. Ma
iau jos knu kylani tamp, per rankas iki pirt galiuk, ir aki
mirk, kai pirtai paliesdavo stygas, greitu judesiu stuktelddami
5. 947
(6 5 )
(6 7 )
mas stengiausi ilikti toje padtyje, lyg naras iekojau balasto, kad
neikiliau paviri. Galvojau apie jos tv vestuvines nuotraukas,
apie nuotrauk jos tvo, tuomet dar jauno, perspektyvaus valdinin
ko, bet jau vagies, apie proektori viesos iblykint jo veid ka
kokioje naujien laidoje. Kartu sivaizdavau savo pusbrol, ieinant
su Manuela Duini i restorano, jis - pus ingsnio prie j, skuba
atidaryti automobilio dureli, akyse spindi laukimas, pasibaisjau
leids paversti savo studij meils lizdeliu. Galvojau apie vos prie
kelias valandas ten grojusi Manuel, msli, aistring, apie jos prie
taring prigimt, atsiskleidusi, kai sukiojausi aplink, iekodamas
kadro, apie jos kalbos bd, lyg btume seni pastami. Jauiausi
kvailai, kad taip nepagalvojs palikau savo pusbroliui pirmenybs
teis, pasidaviau tik todl, kad jis jau turjo kakoki plan.
Antonela mosteljo ranka man prie akis, tar:
- Tu vis dar ia?
- A vis dar ia, - atsakiau, sibuodamas lyg laivo denyje. Pasa
kiau: - Susirpinau dl savo pusbrolio. Pastaruoju metu jis nekaip
jauiasi. Dirba reklamoje.
Mano rpesiai jai, atrodo, nerpjo; ji palinko buiuotis, spuste
ljo mano rank. Tar:
- Kokie bicepsai, kaip fotografui visai neblogai, - apirinjo ma
ne kone akiplikai; tar: - Eime.
Vl ijome vies, tui, tyl koridori, irjau jos sdme
nis, kojas, uodiau jos kvepalus, lieiau prakaituot deln, irjau
viesesnius staiakampius ten, kur kakada kabjo paveikslai.
Atjome jos - suaugusio vaiko - kambar su siaura lova roiniu
uklotu, pagalv atremta skudurinuke porcelianine galva, kur kiek
vienas maiausias daiktelis tvarkingai guljo savo vietoje lyg sustin
gusioje erdvje. Vynas jautrino mano pojius, oras atrod lyg me
dus, kiekvienas mostas palikdavo jame pdsak, nebepajgiau sto
vti, nebepajgiau bti atstu nuo Antonelos.
Prisitraukiau j ir pabuiavau, ugriuvau j, gulini ant ilkins
(77)
keisti, jos tikjosi to ir lauk, bet gal gale joms teko nusivilti, tuo
met tkdavo man veid savo nusivylim, apviltus lkesius ir
per t laik subrendusius naujus reikalavimus. Negaliau sakyti,
ar tai buvo mintys, gal tik mini uuomazgos, akinusios mano
lytjim ir reg, drsinusios veikti.
Kuo liausiai nutraukiau jos liemenl ir kelnaites, mane suko
prisilietim, kvap, kaitros ir palusio irdi plakimo skurys, m
s lto suartjimo atomazga. Vl jauiausi padties eimininkas, ap
svaigs nuo vyno; man patiko gulti su kelnmis ant jos nuogo k
no, valdyti kiekvien savo judes, jos judes. Jauiausi lyg knytas
gundymo technikos vadovlis, muzikantas, grojantis moter knais,
su begaliniu repertuaru pirt galiukuose; toji mintis teik man tok
diaugsm, kok buvau patyrs tik kelet kart gyvenime. Buia
vau jos blykiai roinius spenelius, glotnias paastis, kandiojau vel
nias aus kriaukleles ir lpas, griau jos slop alsavim ir kn kre
iant virpul. Tai, kad galiu valdyti ir susivaldyti, teik tok diaugs
m, kad paliets dir tariau: Jei nori, a nieko nedarysiu". Biau
pajgs: kartu buvau arti ir toli, uvaldytas savo jausm ir nuo j
atsiribojs.
Bet Antonela nenorjo, kad nieko nedaryiau, pakilusi ji atseg
dir, nusmauk mano kelnes, prisitrauk prie savs, balta ir roin.
T akimirk, kai nesuvaldomai artjau prie jos, vl prisiminiau Manuel Duini taip rykiai, kaip niekada anksiau. Vaizdai persideng,
nespalvota nuotrauka uklojo spalvot vaizd: vietoje Antonelos Sartori pamaiau Manuel Duini, vietoje savs - pusbrol, jie dar ly
giai t pat.
Antonelos kojos ir ir rankos apglb mane, buvau beprasmengantis jos kno kaitroje, traukiamas jos visa aprpusios aistros, bet min
tis apie Manuel Duini aibu pervr mano ird ir prot, privert
nusiristi alin su giliu lyg paskutiniu atodsiu.
Antonela pasuko galv ir pavelg mane, dvejodama ypsojosi.
A irgi pamginau nusiypsoti, atsikvpti, sutelkti savo vilgsn
(79)
(8 1 )
(8 3 )
atrod ts labiau ant viso pasaulio nei ant mans tokiu tiu,
kuris paprastai nukrypsta prie pat save lyg didiulis klaustukas.
Paklausiau:
- Jos nra? - mosteljau vidun, norjau igirsti patvirtinim.
- Nra nra, - atsak pusbrolis.
Pasakiau:
- Ueik, pasikalbsime, - staiga tapau draugikas ir dosnus, pa
slaugus ir mylintis kaip tikras pusbrolis, pasirengs iklausyti ir pa
tarti.
Jis nenorjo ueiti, atidav man rakt. Tar:
- K, po velni, kalbtis, vaiuoju namo.
Nusekiau paskui j laiptais, jis jo netvirtai, matyt, igr ne ma
iau u mane, buvo sukrstas, lidnas lyg po avarijos. Paklausiau
Kas atsitiko?" ujauiamai, dar prie tris minutes biau galjs j
pasmaugti.
- Tas, kad vos jusi ji m juoktis, - tar, - ir paklaus, kur tu,
pasak, kad vos prie kelias valandas buvo ia fotografuotis.
- Norjau tave perspti, - pasakiau, - bet nespjau. Man irgi buvo
staigmena. Ji atjo nelauktai. Juk inai, kokia ji.
Dabar, kai stengiausi bti blaivus, nebegaljau valdyti nei savo
balso, nei judesi: sakiniai lipo vienas per kit kaip ir mostai, vis
norjau kak pabrti.
- Atrodo, inau maiau u tave, - tar pusbrolis. - iaip ar taip,
ai.
Ijome kiem, jauiausi lyg devynioliktojo amiaus sentimen
talioje komedijoje, tarsi uostyiau kartono kvap ir scenos dulkes.
Norjau dabar visk nuleisti juokais, kai nerimas isisklaid, o svai
gulys vl apgaub mane tarsi vytintis iltas ydas, norjau atrodyti
rimtas. Paklausiau:
- Ar ji tuoj ijo?
- Pabuvo pus valandos, - tar jis!- Tokia atidi, miela, aisminga,
bet vos pamginau j pabuiuoti, paklaus kodl, irjo mane,
(8 4 )
lyg biau nukrits i dangaus. Pasak, kad visada laik mane drau
gu ir kad privalome nesuterti io jausmo kitokiais jausmais, kad
yra pavargusi ir nort vaiuoti namo. Pasijutau lyg apspjautas, net
neparveiau jos, ikvieiau taksi.
- Tuomet a nekaltas, - pasakiau; stengiausi suprasti, kiek ia yra
mano kalts, ar ji prisimin mane taip, kaip a j, ar visikai apie
mane negalvojo.
- Neinau, - tar mano pusbrolis. - Visos moterys vienodos. Ma
tyt, dulkinasi su kuriuo nors i t savo velnio draug negr, o gal su
kuo kitu, nesupaisysi.
Ijome gatv, abu susiki rankas kienes, uvaldyti priein
g, bet tos paios kilms mini. Paskui mano pusbrolis pamat sa
vo dip imutu langeliu, ant aligatvio lyg mainos aaros pabiru
sias ukes. Tar: Po velni".
Atidar dureles, viduje buvo pilna mayi uki, suspindusi
ibint viesoje. Stovjau greta, jis delno kratu brauk jas nuo vai
ruotojo sdyns, linguodamas galv. Viskas atrod neapibrta, ma
tyt, n vienas tiksliai, patikimai nebejautme laiko. Stovjome ten,
altoje drgnoje gatvje, atsirm japonik, plastmase kvepiant
dip.
Paskui mano pusbrolis sipjov uke, tar:
- Viepatie, kas per suikta velnio naktis, - iulp kraujuojant
pirt, paskui atsisdo prie vairo, tar: - Vaiuoju miegoti.
Mosteljau atsisveikindamas, irjau, kaip i lto tolsta, variklis
riaumoja tarp gatv suspaudusi nam, nejauiau savo kalts, si
ns grauaties. Grau studij, apvelgiau netvark joje: pustutis
butelis vodkos, cigarei nuorkos lktutje, ant grind imtytos
ploktels, itrauktos i savo vok. Uodiau or, norjau pajusti, kur
prajo Manuela Duini, irjau kdes, norjau suprasti, kur ji sd
jo. Mginau atspti, i kurios taurs ji gr, gal i tos puspilns ant
lentynls; susiveriau joje likusi vodk, ji buvo ilta, pajutau jos
lp skon. Dar sipyliau i butelio, norjau palyginti, alkoholis su
(8 5 )
mio su tuo, kuris jau buvo manyje, dar labiau sujauk ir supainiojo
mano jausmus.
Nusiaviau batus, atveriau lov, nuvirtau j ant nugaros, nuka
rusiomis rankomis ir kojomis. Galva ir knas bangavo, lyg pldu
riuoiau audringo eero paviriuje, mintys virto virpaniais vaiz
dais, jie leidosi nuo lub ir inykdavo sienose. Norjau neumigti,
bet nepajgiau: eero bangos supo mane koncentriniais ratilais, jie
tolo nuo vidurio ir vl j sugrdavo, laikas virpjo stingdamas kaip
ir pavirius, ant kurio tysojau.
(8 6 )
(8 7 )
(9 7 )
(101)
(102)
(104)
(105)
(112)
(113)
(115)
mingai ir taip arti, kad mano diafragma virpjo, lyg biau daina
vusi pati.
- Tuomet ir nutarei tapti muzikante? - paklausiau, stengiausi j
sivaizduoti.
- Neinau, - tar. - Tuomet norjau tapti aktore, net jau mokyda
masi muzikos, - dideliais ksniais ji baig valgyti savo bandel, i
gr paskutin kapucino la. Jos mintys jau nulk kitur, maiau tai
i aki. Tar: - Pradeda pykinti vien pagalvojus apie vakar ma
ns laukiant orkestr. Viepatie, koks komaras. Buvau prisiekusi
niekada daugiau to nedaryti, bet esu paskutin kvail. Ir turiu i
kako gyventi, jau seniai nekoncertavau.
- Kodl tau neramu? - paklausiau, mane avjojos dirglumas, tas
nepaprastai jautrus trapumas, kur dabar maiau.
- Todl, kad tursiu bti kartu su jais, - atsak. - Dalyvauti tame
sadomazochistiniame aidime. Reikt tau pamatyti tuos orkestro
muzikantus. Jie - pati bjauriausia moni ris, be jokio ryio su
realiu pasauliu, nuo vaikysts udaryti pasmirdusioje orkestro duo
bje. Ir nekenia i kitur atvykusi solist, ypa jei ie skiriasi nuo
j, yra laisvesni. Jau inau, kaip jie irs mane lyg kok nenor
mal vr.
Tariau:
-Juk tu ir esi nenormalus vris, - irjau j, apsivilkusi juod
odin vark, mvini juodus dinsus, avini juodus rokerio auli
nukus, katoniniais plaukais su viesiomis sruogomis ir stebjausi,
kad ji gali skambinti arfa Rosinio operoje.
Ji grteljo, pavelg man akis, tar: Tikrai?" Mes pasibu
iavome prie kampinio staliuko pustuiame bare, kiekviename
ms vilgsnyje ir judesyje slypjo keistas laukimas, kakas ne
paaikinta, nepaklausta, artima, svetima, linksma, slegiama, tik
ra ir netikra.
Paskui ji atsistojo, tar: Man reikia vaiuoti".
Grome prie mano nam. Gigo Porsche" nesimat, policininkai
(116)
42 = augimas
2 = imlumas!
9-e9-e8
8
8
- - - -
9-o-
(126)
(127)
gars. Iki tos akimirkos mane valds pavydas virto altakraujo mog
udio instinktu, jo veriamas jau per kambar visikoje tamsoje,
nors galjau jungti vies, jau dur link pasirengs smogti, nors
galjau auktis pagalbos.
Taiau jau lyg aklas darbo rankiais uverstame kambaryje, u
kliuvau u viestuvo stovo, viestuvas krito su triukmu, lyg bt
kas sprogs, isitiesiau ant grind.
Tuoj pakilau, jungiau vies, iupau trikoj, okau prie dur. Ati
dariau jas, pasiruos i vis jg smogti trikoju, laipt aiktelje jau
nieko nebuvo: igirdau koj bravim apaioje, stiklint laukuj
dur trinkteljim. okau vytis, nuogas kaip stoviu, sugrs usi
tempiau kelnes, usimeiau vark, apsiaviau batus, jau tai daryda
mas inojau, kad per vlu, bet baigiau rengtis, irdis dausi, rankos
drebjo; lyg pamis ibgau lauk laiptais emyn, per kiem.
Galtvje pavelgiau kair ir dein, aligatviai buvo tuti, nesi
mat n vienos mainos. Bgte leidausi vien pus, paskui grau ir
nubgau kit. Bergdiai; i pykio spyriau sien, paskui iuk
li mai, vien i krvos iukli mai, smirstani ant aligatvio
nuo tada, kai meras buvo priverstas atsistatydinti, o pus miesto ta
rybos nari apkaltinti korupcija ir miestas paliktas gyventi kaip i
mano, kaip senas susidvjs variklis, kuris kakodl dar veik.
9. 947
(129)
(130)
(131)
Pasakiau:
- Vakar nakt prie mano studijos dur tavs irgi nebuvo? - man
drebjo rankos dl tokios nelauktos mano gynybinio smurto baig
ties.
- K, po velni, ia paistai? - atsak mano pusbrolis. - Gal tu visai
iprotjai, velniai tave raut!
Jis atsistojo, pagalvojau, perdaug raukydamasis i skausmo, atsi
rm koridoriaus sien. Tar: Su tuo savo velnio karate, udikas
maniakas".
Pasakiau: Apgailestauju". Pakliau nuo ems stalties, sudr
kinau j virtuvs kriauklje, padaviau, kad nusiluostyt nos. Pa
sakiau:
- Kai igirdau tave einant, buvau tikras, kad atjo tas niekas,
kuris ia visk apvert.
- O tu ia kuo dtas? - paklaus pusbrolis, nenoriai imdamas i
mano rank stalties. - Kas atsitiko? Idil su arfiste? Taip staiga?
Jis tikkartais pairdavo mane, daugiau dairsi sujauktus daik
tus, spausdamas prie nosies lapi stalties.
- Mes draugaujame, - atsakiau; tai sakydamas svarsiau, ar tikrai
taip yra, ar kartais neskubinu laiko ir nesupaprastinu aplinkybi.
- Kaip nuostabu, - tar mano pusbrolis, balsas per stalties skam
bjo dusliai. - Tikras gimin, tiesa? Nelaukdamas n akimirkos.
- Taip turjo atsitikti, - atsakiau. - Viena i t neivengiam isto
rij, kurios gal ilgus metus kakur snduriuoja tik ir laukdamos,
kada gals siknyti. Nieko nepadarysi. Apgailestauju. Jums juk vis
tiek nieko nebt pavyk.
- Labai ai, - tar jis. Prajo pro mane sulinks, vilkdamas vien
koj, nuvelg apverst svetain, tar: - Viepatie, ia tai bent. Daug
pavogta?
- Atrodo, nieko, - atsakiau. - Tai keisiausia.
Jis atsisdo ant vienos i kdi, kurias buvau sustats aplink ap
val stal, valgsi po kambar, laikydamas prie nosies prispaust
(133)
(137)
(138)
iauaplink. Tar: Kaip gerai, kad tu ia/' - jos akys spindjo diaugs
mu; tar: Kokia maloni staigmena".
- Negaljau be tavs itverti, - pasakiau. Apkabinau ir prisitrau
kiau prie savs, jutau, kaip mano kn ulieja jaukumo, diaugsmo,
velnumo banga.
Ji paklaus: Nori pasiirti, kur repetuoju?" Buvo kupina ener
gijos, j linksmino kiekvien ms judes stebintys vilgsniai. Pa
m mane u rankos, nusived koridoriumi, paskui pro siaur ang
ukulisiuose, kur darbininkai kak kal ir temp lynus ties pakelta
scenos udanga. Sekiau lyg sapne, tutuma, kuri jauiau Milane,
beformis tunelis, kuriuo atlkiau pas j, jau buvo kakur labai toli, ir
man atrod, kad nra pasaulyje nieko graiau, negu atvaiuoti ne
pastam viet ir ten sutikti t, kurios iekojai, kupin toki pat
jausm, kaip tavieji. Nuo scenos ji mosteljo man erdv teatr, juo
siam lipdiniais ir auksu dekoruotomis lomis, parter raudonu
aksomu aptrauktomis kdmis, jos tolo lenktomis eilmis, nuo lu
b pakibus kritolin viestuv; susijaudinimo ir laukimo blyksniai
jos akyse skverbsi mane pro akis, od, kvpdavau juos su oru.
jome toliau, kambarl ukulisiuose, arfa um pus jo erd
vs. Ten stovjo piupitras su partitra, ant kds guljo jos juodas
odinis varkas. Tar: Matai, kokia repeticij sal?" - mosteljo ar
f, kaip gerai pastam, bet jau spjus kyrti asmen.
Paklausiau: Kaip sekasi dirbti?" Jauiausi kaip sibrovlis tame
bals, triukmo, judesio pasaulyje, kuris urmuliavo ia pat, u kam
barlio dur, ta mintis mane linksmino, kartu nesijauiau saugus.
- Neinau, - tar Manuela. - Dar nemoku savo partijos atminti
nai. Du kartus repetavau su daininike ir vien kart - su orkestru,
bet viskas ne taip lengva.
Ji atsisdo prie arfos, perbrauk pirtais stygas, pasigirdo melodi
ja; kartais vilgteldavo partitr, ypsojosi, ironizavo. Bet jautri
jos dvasia gerte gr t i kiekvieno teatro kampo sklindani tam
p, t energij, kuria pripild erdv joje buv mons.
(140)
turjo t sadistin polink. Bet a j dievinau. Jis buvo vyresnis septyneriais metais, stebuklingas vaikas, nuostabiai grojo smuiku, kai a
dar vaikiojau darel. Namuose vis laik lankydavosi urnalis
tai, imdavo i jo interviu ir fotografuodavo, kartais jis fotografuoda
vosi kartu su manimi. Per jo koncertus sddavau pirmoje eilje,
labai juo didiuodavausi. Paskui atuoniolikos jis netiktai ved ir
ijo i nam, inyko i mano gyvenimo. Nebegaljo paksti ms
tv, nutrauk su jais santykius.
Klausiausi ir supratau, kaip jai buvo nelengva, paklausiau:
- Kokia analiz?
- Trejus metus lankiausi pas psichoanalitik pagal Jung. Prie
por mnesi lioviausi, man atrod, kad nebeturiu k jam pasakyti.
Per pastaruosius susitikimus sukome ratu. Tai irgi baigiasi kaip mei
ls istorija.
- Suprantu, - atsakiau. Galvojau apie jos odius mano vyrikoji
pus", svarsiau, kiek jos sugebjimas atvirai kalbti apie save nu
lemtas analizs seans, o kiek paios prigimties, kiek tiedu dalykai
sumi. Pasakiau: - Niekada tuo per daug netikjau. Man nepatinka
formuls. Manyti, kad kakokioje knygoje, paraytoje gal prie im
t met, pateikti visi atsakymai.
- Mans nedomino knygos su parengtais atsakymais, - tar ji. Norjau suinoti, kas slypi manyje. Tave tai irgi turt dominti. Kiek
vienas protingas mogus, norintis suprasti save, turt idrsti apie
tai kalbtis.
- Gerai, bet ar btinai su psichoanalitiku? - paklausiau. - Profe
sionalu knysli, kuris tavs klausosi dl pinig ir visk, k jam pa
pasakoji, sukaiioja po savo klasifikacines lentynles, kad paskui pa
aikint, kas tu esi?
- Koks tu netaytas, - tar ji, pasirengusi pulti, kad apsigint. Ta
r: - Man tai buvo labai svarbu. Kol to nesimiau, galvojau - iprot
siu. Skambinau arfa, buvau sivlusi meils istorij be ateities, kraus
iausi i proto.
(143)
(145)
(147)
vo, jos graias praviras lpas, maas krtis, paastis, rankas, meils
pilv, bamb, kelius, ilgas, glotnias, apvalias launis. Jauiau jos tam
pr kn, ir jis priklaus man, jauiau jos drgn ilt moterikum,
jauiau j i iors ir i vidaus, ir kuo ilgiau j jauiau, tuo labiau
man kaito kraujas, prisotintas klampi, miglot jausm, mini, su
miusi su gryn poji pertekliumi.
Apveriau j, svajingai nuolankiai ji leidosi apsukama ant pilvo,
jos oda atrod dar baltesn, nei j prisiminiau, apglbiau rankomis
jos launis, suspaudiau delnus ant sdmen, skverbiausi vis giliau
jai tarp koj. Stmiau ir traukiau j prie savs, mano nosis slidinjo
jos vagina, lieuvio galiuku lieiau veln jos klitoriaus galiuk ties
maj lp susikirtimu, jos vrsi kiekvienkart vis gilesniu, grei
tesniu, jaudresniu judesiu. Jauiau j alsuojant i vidaus tuo paiu
ritmu, kaip mano judesiai, jauiau jos vidin kaitr, jos salsvai sr
skon, ir man atrod, lyg kaskart velniai neriau jos kno ir jaus
m gelmes, lyg mane imest ir vl traukt jos bangavimas, kuris
kilo ir leidosi, nedamas mane kartu su ja. Jauiau j lyg muzikos
instrument, kuriuo grojau kaskart vis geriau, jis buvo kartu akty
vus ir pasyvus, kaip kiekvienas muzikos instrumentas, kartojo ma
no judesius ir atliep jiems, pakyldamas kvpavimo ritmu ir trum
pais skambiais kiojimais.
Paskui pajutau, kaip banga pakilo dar auktesn ir suduo, isi
liedama skambiausiu, ilgiausiu ksniu, suvirpindama Manuelos k
n, mintis, bals; pajutau j slenkant pirmyn, uguliau j, uvaldiau,
juddamas tuo paiu ritmu, vis labiau sutriks, suglums, aptems,
kol pagaliau pajutau palengvjim, nusiritome onus lapi nuo pra
kaito, tankiai alsuodami.
Paskui nusijuokme, atgavome kvap, guldami ant grind vel
gme lubas, irjome vienas kitam akis, glostme vienas kito
rankas, onus, plaukus, nusteb, pavarg, patenkinti, lyg btume
kop kalnus ar laimingai nukrit nuo motociklo.
Kalbjoms ilgai, guldami ant nugaros ar ono vienas prie kit,
(151)
(152)
(153)
met tarp ms ikilo siena, per por met ji kone istm mane i
nam, - jos santykis su praeitimi buvo toks gyvas, atrod lyg kalb
t apie k tik nutikusius dalykus. Paskui pavelg laikrod man
ant rieo, tar: - Turiu eiti teatr, - pakilome, itiesiau jai rank, ji
nusiypsojo, bet nebuvau tikras dl nuotolio tarp ms, dl ms
judesi prasms ir verts.
Palydjau j iki teatro per miesto centr, vl piln gars ir jude
si. Manuela jo dar didesniais ingsniais nei paprastai, n nemgi
nau laikyti jos u paranks. Tariau:
- Ar tas niekas erinas neatvaiuos ia persekioti tavs? - man
atrod, kad tiek maai tegaliu pakeisti, kad ji tolsta nuo mans, kai
trokau jausti j kuo ariau.
- Ne, - tar ji.
- Jis tikrai neumir sskaitos veicarijos banke, - pasakiau. - Tik
rai neatleis po to, k padar tavo namuose.
Jauiau, kaip kraujas plsta man i irdies rank raumenis ir
atgal; kiekvien gatvje sutikt ferariet irjau kaip galim prie
.
- Jis n neino, kur a, - tar Manuela. - Kol esu ia, galiu bti
rami.
Taiau ji visai neatrod rami, jo pro mones, lyg skintsi sau ke
li per prieo valdas.
- Tuomet kodl tu tokia sitempusi? - paklausiau.
- Dl darbo, - tar. - Matei vakar tuos kalikus i orkestro? J bly
kius, bukus, tvarkingus veidus? Jie udaryti muzikoje lyg kaljime
ar ligoninje. Ir tuo didiuojasi, n nesistengdami itrkti. Lyg nuo
vaikysts turt kok virus ir nedaryt nieko, kad j isigydyt.
- O tu argi neturi to viruso? - paklausiau. - Dar stipresnio nei
kiti?
- Taip, bet a noriu gyventi, - tar ji pavelgusi lyg bt nepas
tama, uvaldyta mini, kuriose man nebuvo vietos. - Nebepakeniu ito darbo. Per ilgai j dirbu ir per anksti pradjau, jis man sveti(155)
s su pykiu ant Mimo erino, jos brolio, vis vyr, kada nors j
nuvylusi, palikusi, inaudojusi, antaavusi. Paklausiau:
- itas dirigentas irgi toks pat? Jis irgi kabinjasi prie moter mu
zikani?
- Ne, - atsak ji, bet tas atsakymas nuskambjo netvirtai.
- Nors iek tiek? - paklausiau. - Juk ir jis mgina tai daryti.
- Nesakyiau, kad mgina, - tar Manuela, - bet ino turs gali ir
aidia su mumis kaip visi. Stovi nuoalyje ir iri, supranti? Kar
tais k nors pasako arba kokia nors dingstimi liepia pakartoti parti
j. Visada taip buvo, nuo tada, kai pradjau groti. Tas pasaulis toks
vyrikas, o jie visi tokie bjaurs. Kai pradjau koncertuoti, visada
stengdavausi atrodyti kuo maiau patraukli, turjau nuolat steng
tis, kad pasirodyiau gera muzikant, o ne patraukli mergina. Vilk
davau labiausiai beformius drabuius, kokius tik galdavau rasti,
apdribusius golfus, kelnes, sijonus iki ems, usidedavau akinius
storais rmeliais.
- Bet tau nesisek, - tariau, prisimindamas jos namuose ant grin
d matyt jos dar labai jaunos nuotrauk.
- Tikrai, - patvirtino ji. - Jie visi nesveiki - dirigentai ir muzikan
tai. Prisimenu, kai kart ijau vidury repeticijos, senas seiltas diri
gentas vis laik prie mans kibo, vis kartojo: Praau dar syk it
dal," - kakoks erotinis kankinimas. Tuomet neikentusi pasiun
iau j velniop ir ijau. Bet negali to daryti kiekvien syk, nebent
nortum ukirsti sau visus kelius.
Jau buvome didiojoje teatro aiktje, jos klausytis vis labiau truk
d pyktis, vis labiau kylantis vien pagalvojus, kad ji turi su tuo taiks
tytis, net jei kartais u tai bdavo atlyginta. Tariau:
-Jei tas dirigentas dar pabandys prie tavs kabintis, sulauysiu
jam rankas, pairsim, kaip tuomet diriguos.
- Liaukis, - tar ji ypteldama. - Nesijaudink, moku apsiginti
pati, man nereikia apsaugos.
- A nenoriu, kad gintumeis! pati, - atsakiau.
(157)
- iaip ar taip, man visada tekdavo tai daryti, - tar Manuela. Niekada i nieko negaljau tiktis pagalbos. Net kai buvau dar vai
kas. Mano tvas visada buvo ne i io pasaulio. Nemokjo net savs
apginti. Daug u j prastesni jo koleg pasiek daug daugiau vien
todl, kad sdo politikos veim, o jis tik stebjosi ir grausi, kad
taip yra. Jis niekada nepriklaus kritik ir administratori mafijai,
nors tik neseniai tai suvok.
- Visa laim, tiesa? - tariau. - Gal btum norjusi turti gudrut
tv oportunist?
- Taip, bet jis neteik drsos, - pasak Manuela. - itame suikta
me pasaulyje nesijauti drsus, kai turi sining ir nuolank tv.
Mano brolis protestuodamas tapo visikas beirdis. Jis labai talen
tingas, bet tikras niekas, prie niek nesustos.
Jau buvome po teatro arkomis, sukome aplink pastat prie jimo
artistams. Pagalvojau, kad kitas niekas, Mimas erinas, gal buvo
jai reikalingas tik dl to, kad atsvert sining ir nuolank tv.
jome kiem, sustojome prie geleines duris. Manuela tar: Ne
reikia taip pykti. Ko raukaisi? Dabar tai jau niekam nerpi". I kie
mo puss atjo kiti muzikantai, prie eidami vid linkteljojai sveikindamiesi.
Ji vl tapo linksma, pasirengusi groti, pasinerti Rosinio operos
pasaul anapus pasaulio; irjau j ir pasijutau vienias Feraros
centre, pasijutau kelyje per du imtus kilometr juo jos ir nuo tos
prietaringos tampos, uvaldiusios jos jautri siel. Nenorjau to
jausti, norjau sulaikyti laiko tkm ir plintani erdv, likti su ja.
Taiau apkabinau j, tariau:
- Paskambinsiu. Jei dirigentas mgins kabintis ar pasirodys tas
liuas erinas, pasakyk man, atlksiu per dvi valandas.
- Gerai, nesijaudink, - tar ji.
irjau, kaip ji inyksta viduje kartu su ateinaniais orkestran
tais, choristais, dainininkais. Tuomet jau buvau tikrai vienas Feraros
centre, n neprisiminiau, kur vakar vakare palikau main.
(158)
(159)
(161)
(165)
(166)
(172)
(173)
mas buvo lyktus. Bet gal man reikjo painti pat bjauriausi gy
venimo aspekt, kad paskui galiau nuo jo atsiriboti. Toks mano
kelias.
Jauiau, kokia ji nuoirdi ir kiek vargo, kiek kani jai kainavo
toks gebjimas bti atvirai; kaip ji pasiek j palaipsniui, be niekieno
pagalbos, per spstus, puldinjimus, bandymus sugriauti pasaul.
Taiau tai nesusilpnino mano praradimo jausmo, prieingai - jis da
rsi vis maiau pakeniamas; tariau:
- Gal tuomet reikt ibandyti mogudyst ir kraujomai, kad
paintum juos ir galtum atsiriboti. Leisti, kad tave uvaldyt nie
kingiausi jausmai ir daryti baisiausius dalykus.
- Niekada nesu padariusi nieko baisaus, - tar Manuela. - Tik
norjau gyventi, o ne egzistuoti kaip balzamuota mumija. Jos balse
dabar jau suskambo kovos gaida, ji nesireng liautis gynusi savs ir
savo praeities.
Neinojau, k ji veik su juo, bet mane var i proto mintis, kad
Mimas erinas kiekvien padt mokjo pasukti savo naudai, pasi
naudodamas ms alies itiimu ir dviprasmikumu, tikr staty
m stoka ir stoka t, kurie galt priversti j laikytis, alibi, antau,
painiava, gailestingumu, itiimu, u kuri galima paslpti baisiau
sius nusikaltimus. Tikbiau norjs grti atgal, prie srov per m
nesius, metus, dienas, kad suiupiau j likus akimirkai, kol jis su
tiks Manuel, ir sulauyiau jamkojas.
- Kur tu j radai? - paklausiau, nors jau inojau tai i savo pusbro
lio ir nenorjau igirsti nieko naujo. - Geltonuosiuose puslapiuose,
rubrikoje kiauls"?
- Koncertavau jo bendruomenje prie Kunjaus, - tar Manuela.
- Kai baigiau, jis teik man gli ir pasak krv kompliment, pa
kviet kelet dien ten pagyventi.
- Ir tu i pirmo vilgsnio tapai nugalta? - paklausiau. sivaizda
vau j skambinani buvusiems narkomanams, smeigtu tol vilgs
niu, kaip paprastai irdavo skambindama; sivaizdavau erin,
(176)
(177)
Mintis, kad ji taip gina savo praeit, jaudino mane, o kartu buvo
nepakeliama; pasakiau:
- Po velni, nejaugi po tokios bjaurios istorijos negaljai susirasti
ko nors geriau u erin?
- erinas man atrod Deco prieingyb, - tar. - Jis vadovavo
tkstanio moni bendruomenei, kovojo, kad gaut pinig jai
ilaikyti, iekojo darbo narkomanams, stengsi atitolinti juos nuo
narkotik. Jis buvo vrikai energingas, niekada nenustygdavo
vietoje, et valand ryto jau bdavo ant koj ir nesustodavo iki
nakties, nurydavo kav, kai puodelis dar bdavo per kartas pri
siliesti.
-Jis tau atrod idealistas? - pasakiau. - Tarsi koks gyvulikas ven
tasis?
Su kiekvienu odiu tampa tarp ms vis augo, lyg kokiame po
zicij kare, kur kiekvienas vis kariau gina save pat; nemokjau
ilaikyti nuotolio, nemokjau liautis mintyse regti vis smulkesni
vaizd.
- Na, jis kiekvien mokdavo apsukti, - tar Manuela. - Vaiz
davo auk. Naudojosi narkotik prekeivi nuudyto Paolo Milezio istorija ir naudojosi bendruomene kaip priedanga visiems sa
vo bjauriems darbams, kuriuos idarinjo su savo draugais so
cialistais ir ministerijos fondais. Jis tai mokjo, o a buvau naivi,
galbt man reikjo kliti, nes toks buvo mano kelias, iaip ar taip,
a kliuvau.
Klausiausi jos stovdamas koridoriuje, su kiekvienu nauju itartu
odiu, su kiekvienu nauju vaizdu, kuris papildydavo kitus, jau bu
vusius mano galvoje, kakas viduje susitraukdavo. Maiau nuotrau
kas, kuri nebuvau mats: ji, atsirmusi med kalnuose, melancho
likai, patikliai ypsosi erinui; maiau erin, ryjant kav i ga
ruojanio puodelio; erin, lakstant po savo bendruomens name
lius, sakinjant ir dauant peraukljamiesiems antausius, netay
t, o kartu subtiliai mokant pasinaudoti talentu antauoti; erin,
(178)
(179)
rod bjaurios pilkvos akys, jos man primin erino akis i nuotrau
k Manuelos namuose, sugriebiau jo rank, usukau u nugaros ir
pradjau lauti su visu viduje susikaupusiu pykiu, rkiau: Sakyk,
kas jus pasiunt, bjaurybe, sakyk, kas jus pasiunt". Jis vokt ir
kriok stengdamasis itrkti ir spardydamasis, jauiau, kaip pasi
prieinimas jo storame kne pamau slopsta ir jis po truput glemba, taiau akys ir toliau velg bukai, o lpos usispyrusiai nenorjo
prabilti.
Ilipo ir tas., kur sdjo prie vairo, jo nosis buvo kruvina, kakta
perrta, jis atrod plonesnis ir ne toks tikras, kaip pirmasis. Nust
miau pirmj on, oniniu smgiu spyriau plonajam, pataikiau
laun, delno kratu trenkiau jam per raktikaul, jis truput atsitrau
k, buvo daug trapesnis u pirmj, bet ir jis man atrod nenormaliai
atsparus, jo akyse nieko negaljau iskaityti. Jis pakl rankas, tar:
Po velni, nagi, liaukis. Liaukis," - balsas skambjo dusliai, balsiai
atrod lyg suspausti tarp dur.
Kitas vl puol mane, tarsi i pareigos, trenk kumiu man pet,
be vargo vl sumiau j u rankos, usukau j jam u nugaros. Ir
kiau: Klausyk, kalbk, nes nurausiu tau rank"; tikrai biau nuro
vs, sukau ir jauiau, kaip sitempia sausgysls, nebeturjau etikos
ar kit stabdi, norjau tik, kad jis itart erino vard. Bet jis tyl
jo, nopavo ir pasyviai prieinosi, jo plonasis bendras vl tar: Po
velni, liaukis"; aplink mus susibr mons, buvs vilgsni kori
dorius isilenk ratu, jie spaudsi vis ariau mans, girdjau balsus,
sakanius: Patraukite j"; sakanius: Paleiskite j"; sakanius: K,
po velni, jis ia daro?" sakanius: Ar kas nors pakviet policij?"
Neturjau jokio noro susidurti su policija, storulio veide nesi
mat joki pasidavimo enkl, nors tuoj tuoj galjau sulauyti ran
k, jis atrod panaus kamikadz buvus narkoman, pasiryus
veriau mirti nei itarti savo boso vard, mane uliejo toks bepras
mybs jausmas, kad kaip galdamas stipriau pastmiau j alin,
pamaiau, kaip jis nuliuoia mainos kapotu, beveik krinta ant
(185)
(186)
* (187)
jausm. Tariau: - Viskas praeina, tereikia sutikti toki, kuri tave tik
rai patraukt.
Mano pusbrolis apvelg studij, gal iekodamas pdsak tos, kuri
tikrai bt mane patraukusi. Tar: Manuela?"
- Taip, - pasakiau. Man reikjo isikalbti, jo vilgsnis neatrod
pavydus ar piktas; tariau: - Vakar tvarkme jos namus ir kalbjo
ms, tik staiga ji virto sueista tigre. Nebegaljau priversti jos ms
tyti ar kaip nors prie jos prisiartinti. Nieko nenorjo girdti, pasikei
t neatpastamai.
- Ji baisaus bdo, - tar mano pusbrolis. - Tikrai ne ramut.
Taiau man neatrod, kad jo tonas atitikt mano beviltik bse
n; pasakiau:
- Viskas baigta. Ji pasak, kad nebenori mans matyti, ir tai nebu
vo vien odiai. Btum mats jos vilgsn.
Mano pusbrolis tar:
- Viepatie, apie k js kalbjots?
Pakilau, pasakiau:
- Gal a suklydau. Gal per daug usipuoliau j dl jos praeities ir
tos istorijos su erinu. Bet kai pagalvoju, netveriu pykiu, kad toks
niekas, kaip jis, dvejus metus ja naudojosi ir vos neived i proto.
Tas liuas, antao ir priespaudos meistras.
- Jis lyktus tipas, nra abejons, - tar mano pusbrolis. - Nema
lonus kaip reta.
- Daugiau nei nemalonus, - pasakiau, ir man atrod keista taip
nuoirdiai neksti to, kurio gyvenime nebuvau sutiks. Pasakiau: Esu tikras, tai jo kalt, kad Manuela dabar tokia. Vis laik pasiren
gusi gintis ir pulti, kad apsigint. Jei nemoka atsipalaiduoti ir n
akimirk patikti kit gerais ketinimais.
Mano pusbrolis gurkteljo i skardins; tar:
- Turjai j anksiau painoti, kad galtum taip sakyti. Kas ino,
kokia ji buvo.
- A inau, - pasakiau. - inau, kokia ji bt atvira, naivi, pa
(189)
prasta, jei tas niekas nebt jos taip ilgai verts visko bijoti.
Jis kilsteljo antakius, pagalvojau, kad, matyt, nebuvo tinkamiau
sias pokalbiui apie Manuel po to, kai bergdiai atsived j mano
studij, bet pagalvojau, kad lis jo eimoje perkl j pakankamai
toli nuo t nieking aidim ribos. Pasakiau:
- Tas niekas vis nenori jos paleisti. Nusiaub jos namus, pats ma
tei, paskui kakam liep nusiaubti ir mano studij. O prie Manuelos namo duris mainoje sdjo du tipai, a juos apkliau, bet nepa
vyko priversti kalbti.
- Leo, bk atsargus, - tar mano pusbrolis, jo akyse suibo neri
mas.
Pasakiau:
- Negaliu ramiai irti, kaip tas liuas grasina Manuelai, j bau
gina ir persekioja. A j umuiu.
- Ponas erinas moka gintis, - tar mano pusbrolis. - Jo trijose
bendruomense gyvena tkstantis du imtai narkoman. U kiek
vien peraukljam narkoman Italijos valstyb jam moka po tris
imtus tkstani lir per dien. Jei nortum paskaiiuoti ir padau
gintum i tkstanio dviej imt, gautum tris imtus eiasdeimt
milijon per dien, tris milijardus eis imtus milijon per deimt
dien, deimt milijard atuonis imtus milijon per mnes. tai
kodl jis juos mua, jei bando bgti. O kur dar pinigai i privai
fond ir tai, k udirba parduodamas gaminius i bendruomeni.
Tai - verslas, ir jis pasirys j ginti.
- Viepatie, - pasakiau. - Tu tikras? Deimt milijard per mnes?
Nepagalvojau apie i erino spekuliacij pus, apie materialj
jo mistifikavimo ir antao rezultat.
- Neblogai, tiesa? - tar mano pusbrolis. - Nedaug rastum vitidi, duodani tok ger peln. Aiku, turi tvarkymo ir ilaikymo
ilaid, bet veltui gauna darbo jg. Ir dar gali dtis ventuoju, kas
auginant vitas bt kiek sudtingiau.
- O tu i kur visa tai inai? - paklausiau.
(190)
Kuo aikiau maiau vis vaizd, tuo didesnis siaubas mane siau
t; galvojau, kokios nelygios buvo erino ir Manuelos jgos j mei
ls istorijoje, kaip jis laik j kalins savo ikryplikuose valdios
aidimuose, kok pasitenkinim turjo jausti emindamas moter,
daug talentingesn u save. Tariau:
- Suprantu, kodl jis bijoManuelos. Kas ino, koki dalyk ji apie
j gali papasakoti.
- Manau, pai blogiausi, - tar mano pusbrolis mslingai.
- Kuria prasme - pai blogiausi? - paklausiau, vl ulietas ne
rimo bangos.
- Na, - tar mano pusbrolis; lyg svarstyt, sakyti ar nesakyti. Ta
r: - Kad ir ta istorija su Mileziu.
- K? - paklausiau kone juokdamasis. - Gal jis liep j nuudyti?
Mano pusbrolis n neypteljo, tik lingavo galv ir kandiojo apa
tin lp.
- Ir gavo puik kankin savo reklamai. Taip kalba, a nieko nei
nau.
Akimirk tyljome, jauiausi lyg kambaryje trkt oro. Pasakiau:
- Juk anksiau ar vliau j pasodins, tiesa? Kas nors tikrai turs
paaikti?
- Kas ino, - tar mano pusbrolis. - Gal ir ne.
- mons dabar budrs, - pasakiau. - Dmesingi. Visi tamss
darbeliai ilenda lauk, - vl atsistojau, mano kraujas i pykio taip
vir, kad atrod - udusiu.
Pusbrolis tar:
- Gal mons ir dmesingi, bet tik tam, k mato per televizij. Gal
ms alyje ir vyksta kokia nors revoliucija, taiau neabejotina - tai
pirmoji teleirov revoliucija pasaulio istorijoje. Tai ne kas kita, kaip
pasikeits laid reitingas. Ilgus metus irjome vis tas paias pro
gramas, tik staiga kuris nors veikjas mums m nebepatikti arba
visa j kategorija tapo mums nepakeniama. O gal mums apkarto
reginio taisykls. Kas gi atsitiko? Ar matei pilnas protestuojani
(192)
(193)
Papraiau:
- Pasakyk. Praau. Gal turiau stovti ir irti, kaip tas niekas
gsdina Manuel? A tik pasakysiu jam, kad liautsi, - kalbjau ry
tingai, bet buvau kupinas naujo nerimo dl jos: regjau j persekio
jam po Feraros arkomis, maiau ilautas jos viebuio duris; ma
iau j isigandusi prie telefono, per daug usispyrusi, sieidu
si, ididi, kad man paskambint.
Mano pusbrolis dar kart pavelg mane, jo vilgsnis skyrsi
nuo buvusio anksiau, nemaiaujame jokio pasitikjimo savimi. Pa
galiau jis tar: Gerai. Bet prisiek, kad neikrsi kvailysts". Ir pasa
k erino nam Milane adres.
(194)
ingsniavau po studij
ingsniavau po studij, irdis dausi, kojos nestygo vietoje, delnai
nietjo sugniauti Mimo erino kakl. Negaljau aikiai galvoti,
maiau tikjo bjaur veid, t, kur maiau per televizij ir Manuelos
nuotraukose: jo bjaur drumst vilgsn u akini stikl einant ati
daryti man dur.
Maiau, kaip jis juda - vangiai, atsainiai, patenkintas savimi, ku
pinas slapto agresyvumo, kaip mogus, prats saugiai ir be jokios
rizikos piktnaudiauti padtimi. Girdjau jobals, kok prisiminiau
i televizijos: ai, bespalv tembr to, kuris moka pasinaudoti gali
mybmis nesiliaudamas jas vis laik kritikuoti ir rodytis ess auk
iau u jas. Jutau jobuk cinizm, kaip galima justi uv turguje ant
prekystalio gulinias uvies kepenis: minkt, glit, tampr kn
to, kuris lykiausius jausmus slepia po apsimestini ideal apval
kalu.
Maiau Manuel, draskom jo atri dant, stojani prie j, to
ki atvir, tiesi, paeidiam, kaip stodavo prie visk gyvenime.
Maiau j sueist, apsst, kalint, antauojam, persekiojam,
priverst gintis ir pulti nelygioje kovoje, kuri jis laimjo dar nepra
djs. Maiau Manuelos rankas, glotnias paastis ir lanksius rie
us, ilgus pirtus plaiomis pagalvlmis, pratusius liesti arfos sty
gas. Maiau, kaip ji stovi, eina, pasuka galv, ypsosi ir laukia; jutau
13*
(195)
jos jautri prigimt, kartais laimini prie tok aik jos prot; jos
instinkt ir mini aism, dl kurio neretai atsidurdavo pavojuje.
Maiau j tolim ir nepasiekiam, maiau, kaip iri mano mostus,
bet j nesupranta, igsdinta mano dmesio, trkinjaniu minties
silu ir i po koj slystania eme, kai mgindavo gintis. Maiau
erin, keliant telefono ragel, kad vl priverst j klausyti jo, plagiatoriaus ir persekiotojo, balso; aidiant jos jausmais ir mintimis,
kad galt j sueisti ir vl uvaldyti.
Paskui ie vaizdai tapo tokie verls ir apibrti, kad nebegaljau
itverti usidars anktoje ir tuioje studijos erdvje; pamiau striuk
ir ibgau lauk gyslose verdaniu krauju.
Kaip pamis vaiavau per miest, sankryose kartais vilgtel
davau plan, kad suprasiau, kaip pasiekti erino namus. Netur
jau jokio tikslo, neinojau, k darysiu; galvojau, kad maai tiktina
j rasti. Bet norjau nors pamatyti, kur jis gyvena, pavelgti jo lin
dyn ir inoti, jog anksiau ar vliau j priiupsiu. Neprisiminiau, ar
perjunginjau pavaras, taip buvau sukrstas pykio, nekantrumo ir
kit miglot jausm; myniau akceleratori ir stabdi pedal, kau
k prievartaujamas variklis.
Paskui atvaiavau gatv, kuri man buvo nurods pusbrolis, ka
kada buvusi darbinink kvartalo gatvel, dabar piln antikvarini
daikt parduotuvi, mading restoran ir bar. variau automobil
tarp prie aligatvo sustatyt main, jau ir vien po kito skaiiau
nam numerius, irdis plak vis greiiau, o nekantrumas dar labiau
kaitino krauj. Stengiausi eiti neisiskirdamas, man nesisek, sukio
jau galv, dairydamasis onus, be jokio pagrindo ia greitindavau,
ia ltindavau ingsn.
Sustojau prie namo, paymto numeriu, kur pasak mano pus
brolis, prie alia spalva nudayt dur; kur laik irjau milanietik geltonos spalvos fasad. Stengiausi sivaizduoti, kaip einu ir
pasiekiu erino but, bet negaljau ilgam sukaupti mini, irdyje
jauiau nuoskaud, kad Manuela dvejus metus vaikiojo pro ias
(196)
(2 0 1 )
(2 0 2 )
liejo mane, atverdama praraj tarp ms. Stengiausi apie tai negal
voti, mintyse sukosi tik tos dienos nuotrupos, lyg kito papasakotas
slogutis, dar labiau diaugiausi dabar uliejusia ilta jausm banga.
Pakui Manuela vilgteljo laikrod ant rieo, tar:
- Turiu eiti, po penki minui prasideda repeticija, - supratau,
kad susijaudinimas, jog vakar turs groti, n akimirkai nebuvo
jos paliks, jis slypjo kiekviename jos moste, veido bruouose, spin
djo akyse, lyg ios matyt kiaurai muzik. Ji troko, kad biau jos
dalis, prie dur dar labiau prisispaud prie mans, tar: - Eik pa
klausyti. Surasiu tau koki lo, paskui galsi pasakyti, kaip atro
diau.
Tyljau apie erino mirt, nenorjau jos dar labiau sujaudinti prie
generalin repeticij. Man atrod, kad taip maai tepajgiu valdyti
jos gyvenim, jau greta derindamas savo ingsn prie jos, apsimes
tinai atsipalaidavs, lyg asmens sargybinis, slepiantis savo pareigas.
Manuela tar:
- Viepatie, nekoncertavau jau keturis mnesius, - ji irjo tie
siai prie save.
- Nesijaudink, - pasakiau jaudindamasis. - Tu- geriausia i vis,
gali bti rami.
Ji mans beveik nesiklaus; tar: Dabar taip sunku sijausti".
Kuo labiau artjome prie teatro, tuo maiau ji galvojo apie mane,
nors laik tvirtai suspaudusi mano rank, galjau justi viduje kovo
jant dvi jos puses: pirmoji lyg statinys susipynusi i daugelio j su
pani moni, antrojoje buvau tik a, einantis greta, besistengian
tis derinti savo ingsn prie jos.
Prijome teatr, Manuela paspaud skambut ir pasak savo var
d; trakteljo uraktas ir durys, neleidusios mans, kai buvau vie
nas, atsivr. Viruje koridoriuose urmulys buvo dar didesnis: dar
bininkai, padjjai, choristai, balerinos siuvo kako klausindami,
kiekvienas ko nors iekojo, troko isikalbti, norjo, kad juos iklau
syt, paaikint, atrast. Dainininkai ieidavo i savo persirengimo
(2 0 6 )
(2 0 9 )
(2 1 1 )
kiau jas kartu su kelnaitmis lyg lupiau iev, palieiau jos ilt,
veln, apval kn, drgn kart tarp laun, parveriau j ant
tamsiai raudonu aksomu iklot los grind. Vien rank pakiau
jai po sprandu, kad prilaikyiau galv ir galiau irti akis, pra
viras lpas, kita glosiau krtin po varku ir markinliais, lieme
n, kojas, mes spavoms ant muzikos bangos, medin los d
krt muzikos garsai, ir tas iorinis virpesys maisi su vis stiprjan
iu ms vidiniu drebuliu.
Paskui nusiritome on ir pavelgme vienas kit, paraud ir
suprakaitav nuo patirto laukinio jaudulio, aprangos, perkaitinto te
atro oro, grojo styginiai ir du ar trys tenor balsai sukosi ratu lyg
ltai veikiantis milinikas ventiliatorius, buvome sutrik, patenkinti,
linksmi lyg du vaikigaliai, mai nekalti, paprasti, aiks. Manuela
tar: Viepatie, po penki minui man groti/7- susirinko savo
kelnes, kelnaites, batus, jos ilgos kojos atrod beveik baltos, nuosta
biai graios, pagalvojau, ar kas nors galjo mus pastebti, man tai
visai nerpjo.
(2 1 3 )
(2 1 4 )
jo galv ant peties, taip jome per miesto centr, vagojam ret ma
in. Buvo nepaprastai gera ingsniuoti taip arti vienas kito, vilg
ioti vienas kit, glaustis, o kartu man atrod, kad kiekviename
ms vilgsnyje matau laikinumo atspind, kabinausi kiekvien
jausmo el, tarsi jis jau kit akimirk turt inykti. Eidamas prie
mainos, dairiausi atgal, stebjau regimai tuius ark koridorius,
viesos ratus apie ibintus, retas mainas, inykstanias rke.
Manuela paklaus:
- Kodl dairaisi?
- iaip sau, - atsakiau; jau buvome prie mainos, atidariau dure
les.
- Tu vis laik taip keistai valgaisi aplink, - tar. - iandien prie
repeticij irgi taip elgeisi.
Dar negaljau papasakoti jai apie erin, nenorjau sugriauti to
kios trapios ms siel pusiausvyros; pasakiau:
- iriu miest. A jo beveik nepastu, - uvediau varikl, pa
lieiau jos kel.
Ji tar:
- Gal bijai, kad mane seka koks nors meiluis?
Tuomet papasakojau jai apie tipus baltame BMWprie jos nam,
kuriuos neabejotinai pasiunt erinas, kad j sekt, o gal baugint.
Nepasakojau smulkmen apie metalin stryp ir mutynes; pasa
kiau tik, kad juos prispaudiau ir norjau ikvosti, ko jiems ia rei
kia, bet jie neatsak.
- Kvailutis, - tar ji isigandusi. - O jei jie bt isitrauk peil
arba pistolet? Gal jie visikai niekuo dti, stovjo ten visai dl ko
kito.
- Jie ten lauk tavs, - pasakiau. - Galjo turti nors kulkosvaid,
man nerpi.
- aunuolis, tikras vyras, - tar Manuela, jauiau, kad irdies
gilumoje, po brandiais ir teisingais vertinimais ir jausmais, toks
mano poelgis glosto jos savimeil. Tar: - Leo, liaukis u kiekvieno
(215)
kampo matyti erin. Juk jis tik vargas nevyklis. Elgiasi kaip sa
distas ir niekas tik todl, kad bijo moter ir svajojo tapti aktoriu
mi, taiau jam nepavyko. Kai prisimenu, mane apima lidesys ir
gailestis, nors jau retai teprisimenu. Tu stengiesi jamprimesti visas
savo blogybes. Nori paversti j pabaisa, sukrauni jam vis pykt ir
smurt, slypint tavyje.
- Neslepiu jokio pykio ir smurto, - pasakiau. - Ir nieko nebeno
riu jamprimesti, - nebenorjau tsti, nors biau galjs. Paglosiau
jos plaukus, pasakiau: - Pokalbis baigtas, takas, - jau maiau jos
viebuio kambar, ms judesius jame; ms artum, kvpt pa
i paprasiausi mini.
Bet kai privaiavome jos viebut, ji n nekrusteljo, kad ilipt i
mainos, sdjo atrmusi kojas priekin stikl ir rjo pirmyn. Ta
r: Nenoriu ia nakvoti".
- Vaiuokime t pat viebut, kaip prajus kart, - pasakiau. Gal jie dar turi laisv kambar.
- Nenoriu nakvoti Feraroje, - tar vaikikai usispyrusiu balsu,
kuris mane kerjo ir neramino.
- Tuomet sakyk, kur nori vaiuoti, - pasakiau. - Nuveiu tave,
kur tik pasakysi. Tik pasakyk kur, ir a tave nuveiu.
Kalbjau ties: nedvejodamas n akimirkos biau vaiavs vi
sur, nebiau atmets n vieno jos pasilymo.
- Tu pats sugalvok, - tar ji. - Vek mane kur nori. Operos prem
jera poryt vakare, turiu beveik dvi dienas laisvs.
Prisiminiau deimt vairi viet, kur biau norjs su ja atsidur
ti, bet n viena j neatrod pakankamai paprasta, laisva, lengvai pa
siekiama. Pasakiau:
- Jei nori, turiu namus kaime, netoli ilt mineralini versmi
maudykl. Bet i ia ilgas kelias.
Ji gteljo peiais, tar: Jei tau tinka," - lyg tai jau bt ne jos
reikalas.
(2 1 6 )
15. 947
(225)
(2 2 7 )
- Sutinku, - tar ji. - Bet vis tiek graiai pasakyta. Apie tai, kaip
pradedi kitomis akimis matyti mylimo mogaus bd, jausmus, net
veid ir kn, kaip j performuoji ir pritaikai savo vaizdiui, pakeiti
jo gyvenimo bd, tiesas. Ir tuo patiki.
- Kol jo dar beveik nepasti, taip? - pasakiau. - Kai tau patinka
tik koks vienas jo bruoas, gal tik plaukai, ar akys, ar balsas, ar ran
k mostai, tuo remdamasis pritaikai savo skoniui ir visa kita. Umigdai savo kritikos jausm ir humoro jausm. iri lyg pro teleob
jektyv, nejausdamas nuotolio. Arba pro makroobjektyv, iryki
nant detales ir atitolinant realias proporcijas.
- O kuo maiau j pasti, tuo domesnis jis tau atrodo, - tar Manuela. - Tamsos kerai, taip?
- Taip, - pasakiau; prisiminiau Mim erin, kok j pamaiau,
arfos garsus i stereogrotuvo, pagalvojau, kaip cinikai ir nepapras
tai smoningai jis gund j tamsos kerais. Bet buvo taip gera kalbtis
su ja, arkli ingsniai liejosi per mus lyg emiko instinkto banga,
sukeldama visus ms jausmus; jga nuvijau ias mintis.
Manuela tar:
- Opaskui, kai j pasti ir aistra pamau isisklaido, atsiskleidia
visa tiesa. Veido bruoai, ir balsas, gyvenimo bdas ir tiesos. Ir be
protikai nusivili, jautiesi baisiai apgautas.
- Taip rao Jungo mokin? - paklausiau. Galvojau apie visus tuos
kartus, kai taip atsitiko man, visus tuos kartus, kai moters bruoai
liaudavosi mane avj, i pradi sukeldami nepakantum, o pas
kui - pasidygjim.
- Taip, - tar Manuela. - Ir taip paprastai atsitinka.
Pasakiau:
- Mums irgi taip atsitiks? - nors t akimirk man atrod visikai
nemanoma, kad ji liautsi mane avjusi, traukusi, kad nebetrokiau jos artumo.
- Neinau, - tar Manuela. - Gal. O gal kart mes neusndome, ir viskas yra tiesa.
(23 3 )
(2 3 4 )
(235)
to Manuelos atsako, kad atrod, lyg tai bt dvi vieno akordo gai
dos; jauiausi lyg nardyiau skambaniose bangose: kritau, sukau
si, plduriavau ir vl paokdavau su kita atusi banga. Negaljau
iskirti vienos melodijos, per giliai buvau joje panirs, jutau tik gai
d spalvas ir gars, nuolatin ritmo kait, artjanias ir vl nutols
tanias gars bangas. Manuela keit savo gaidas priklausomai nuo
to, k grojau a, usiverdavo ir atsiverdavo ir pereidavo nuo vieno
registro prie kito, ilta, minkta, kone sustingusi, judri, pasikarto
janti, neprieinama, alta, greita, lta, sunki ir lengva, n vienas i
mano judesi nebdavo pavyks, nei visikai nesutapdavo su jos
judesiu, n vienas protrkis neprasiverdavo nebdamas tokios pat
ilumos, kaip ir jos vilgsnis.
Spaudiau j prie sudrkusios pagalvs beveik apleistame name
tarp paklodi, suildyt ms buvimo, kuris lyg aureol pasklido
iki pat sien ir aptrauk lang stiklus, mane kerjo jos akys, sdme
nys, launys, trumpi plaukai, lpos, alsavimas, ugnis idinyje greti
mame kambaryje, vynas, kurio igrme, iltas versmi vanduo pra
jusi nakt, pasijodinjimas arkliais, melodija, kuri ji skambino ope
roje, jos mostai ir vilgsnis grojant. Kad ir kur j lieiau, man atrod,
kad lieiu visus tuos dalykus ir jauiu j atsakant tuo paiu, jauiau
berib diaugsm ir sutelkt laikinumo jausm kaip tas, kuris uko
pia kalno virn ir ima aukti, kad i priklauso jam, nors ino, kad
netrukus turs vl nusileisti, bet vis tiek tuo tiki.
Mes abu irgi tuo tikjome kaskart vis stipriau, laikinumo jausmas
susitrauk lyg tolstantis gamtovaizdis, ms judesiai sutikdavo vis
klampesnio oro pasiprieinim, mintys ir jausmai vis labiau sumio
su ms alsavimu, lipnia ir slidia ms kn iluma, vis labiau
artjaniomis bangomis, kol pagaliau susiliejome vien begalin vir
pes, aprpiant visk, k galima pasaulyje pajusti, akimirkai kone
sustingus, kad isivert viso apiuopiamo pasaulio atodsi, vie
s, spalv, form traukuliais.
Nejuddami guljome ant nugar, be kvapo ir sustojusia irdimi,
(2 3 9 )
(2 40)
(2 4 1 )
nulio viesoje negaljau irti jos aki, ji neatrod man nei artima,
nei tolima.
- Kaip manai, kurioje arkos vietoje dabar esame mes? - paklau
siau.
Ji pagalvojo; aplink plytjo berib tutuma. Tar:
- Manau, labai auktai.
- Dabar? Ar anksiau, kai myljoms?
Manuela tar:
- Ir tuomet, kai jodinjome, maudms iltose versmse, buvome
virtuvje. Kai tik kalbjoms, ar tik irjome vienas kit.
- Kodl kalbi tokiu ilgesingu balsu? - paklausiau. Nesupratau, ar
iliejau jai savo jausmus, ar atvirkiai - jie dausi mano mini
sienas lyg narvuose udaryti laukiniai paukiai.
Ji tar:
- Nekalbu ilgesingu balsu. Dabar naktis. Dar prie deimt minu
i miegojau.
- Bet nemanai, kad bt dar auktesnis takas? - paklausiau. Kad galtume dar pakilti?
- Neinau. Galbt, - tar. - Bet kur tu nortum pakilti? Nejau tau
dar negana?
- Gana, - atsakiau, - bet jei esame aukiausiame take, reikia, i
ten tegalime leistis, o a to nenoriu. Nenoriu jokios velnio arkos. No
riu vien tik kylanios ulnios tiess ar bent jau tokios, kuri nusitie
sia begalyb.
Ji nusijuok, tas juokas buvo labiau panaus atods, tar
- A irgi.
- Kaip manai, kiek trunka meils arka? - paklausiau. - Ta tikroji
jos dalis, ne koks nors poeminis tsinys kaip kurmio urvas.
- Priklauso, kokia ji, - atsak.
- O vidutinikai? - paklausiau. - Koks tavo vidurkis? Koks tavo
maksimumas? Kiek laiko bdavai tikrai simyljusi ar kupina aist
ros?
(2 4 2 )
(2 4 3 )
(2 4 8 )
(249)
Andrea De
ITLeils
arka
Jaunosios kartus n<n rosy tujas nnuira
D e Carlo gim Milane 1952 metais.
1981 metais pasirod jo knyga
GRIETINLS TRAUKINYS, vliau - romanai
PAUKIAI NARVUOSE IR VOLJERUOSE (1982),
MAKNO (1984), JUKATANAS (1986), DU APIE DU
(1989), GUNDYMO TECHNIKA (1991).
ISBN 9986-745-21-7
9 789986 745211