OSCAR WILDE

KAIP SVARBU BŪTI RIMTAM

Iš anglų kalbos vertė

VIOLETA TAURAGIENĖ
 -2-

VEIKĖJAI

DŽONAS VORDINGAS, žemvaldys, taikos teisėjas

ELDŽERNONAS MONKRIFAS
Kanauninkas ČEZJUBLIS, teologijos daktaras
MARIMENAS, vyresnysis liokajus
LEINAS, liokajus
LEDI BREKNEL
GVENDOLENA FERFEKS
SESILĖ KARDJU
MIS PRIZM, guvernantė

Veiksmo vieta
Pirmas veiksmas – Eldžernono Monkrifo butas Rafmunstryte, Vest-ende.
Antras veiksmas – Sodas Džono vordingo dvare Vultone.
Trečias Veiksmas – Svetainė Džono Vordingo dvare Vultone.

Veiksmo laikas – nūdiena.1

1
Spėjama, kad pjesė parašyta 1893 metais. (Vert. past.)
 -3-

PIRMAS VEIKSMAS

Svetainė Eldžernono bute Rafmunstryte. Baldai prabangūs ir skoningi. Iš gretimo kambario sklinda
fortepijono garsai.
Leinas dengia stalą popiečio arbatai. Nutilus muzikai, įeina ELDŽERNONAS.
ELDŽERNONAS. Ar girdėjote, ką aš skambinau, Leinai?
LEINAS. Klausytis už durų, sere, man rodos, nemandagu.
ELDŽERNONAS. Labai gaila. Tavęs, Leinai, gaila. Aš skambinau ne itin tiksliai, – tiksliai skambinti gali
kiekvienas, – tačiau su nuostabia ekspresija. Mano privalumas skambinant fortepijonu – jausmas.
Mokslinį tikslumą aš taupau gyvenimui.
LEINAS. Taip, sere.
ELDŽERNONAS. O jeigu jau kalbam apie gyvenimo mokslą, tai ar paruošėte sumuštinius su agurku
ledi Breknel?
LEINAS. Taip, sere. (Atkiša padėklą su sumuštiniais.)
ELDŽERNONAS (apžiūrinėja juos, paima du ir atsisėda ant sofos). Aha... beje, leinai, jūsų knygoje
įrašyta, jog ketvirtadienį, kai pas mane pietavo lordas Šormenas ir misteris Vordingas, buvo išgerta
aštuoni šampano buteliai.
LEINAS. Taip, sere, aštuoni buteliai ir pinta.
ELDŽERNONAS. Kodėl viengungių namuose šampaną dažniausiai išgeria tarnai? Aš tik šiaip klausiu,
iš smalsumo.
LEINAS. Man rodos, čia kalta geresnė vyno rūšis, sere. Ne sykį esu pastebėjęs, kad vedusių vyrų
namuose šampanas retai būna pirmos rūšies.
ELDŽERNONAS. Viešpatie! Negi vedybos taip sugadina žmogų?
LEINAS. Galimas daiktas, kad būti vedusiam – labai malonu, sere. Mano patirtis čia kol kas labai
menka. Buvau vedęs tik vieną kartą. Ir tai per nesusipratimą, įvykusį tarp manęs ir vienos merginos.
ELDŽERNONAS (ilgesingai). Jūsų šeimyninis gyvenimas, Leinai, ne itin mane domina...
LEINAS. Na, žinoma, sere, tai visai neįdomu, aš ir pats niekad jo neprisimenu.
ELDŽERNONAS. Natūralu. Galit eiti, Leinai, ačiū.
LEINAS. Ačiū jums, sere.
LEINAS išeina.
ELDŽERNONAS. Leino požiūris į vedybas atrodo gana palaidas. Iš tiesų, jeigu žemesnieji visuomenės
sluoksniai nerodys mums gero pavyzdžio, tai kokia gi iš jų nauda? Panašu, jog kaip klasė jie neturi
jokio moralinės atsakomybės jausmo.
 -4-

Įeina LEINAS.
LEINAS. Misteris Ernestas Vordingas.
Įeina DŽEKAS. LEINAS išeina.
ELDŽERNONAS. Kaip laikaisi, brangus Ernestai? Kas atginė tave į miestą?
DŽEKAS. Pramogos, pramogos! Kas gi kita? Kaip visada kramtai, Eldži!
ELDŽERNONAS (sausai). Padorioje visuomenėje, man regis, įprasta užkąsti penktą valandą. Kur
buvai pradingęs nuo ketvirtadienio?
DŽEKAS (sėsdamasis ant sofos). Kaime.
ELDŽERNONAS. Ką gi tu ten veikei?
DŽEKAS (nusiaudamas pirštines). Mieste linksminiesi pats, o kaime linksmini kitus. Be galo nuobodu.
ELDŽERNONAS. O ką tu linksmini?
DŽEKAS (atsainiai). Na, kaimynus, kaimynus.
ELDŽERNONAS. Ar kaimynai tavo Šropšyre simpatiški?
DŽEKAS. Klaikūs! Nesu nė su vienu kalbėjęsis.
ELDŽERNONAS. Ką ir besakysi. Smarkiai tu juos linksmini! (Eina prie stalo ir paima sumuštinį.) Beje,
tavo kaimas iš tikro Šropšyre, ar ne?
DŽEKAS. Ką? Šropšyre? Na, žinoma, Šropšyre. Klausyk! O kam čia šitie puodeliai? Ir sumuštiniai su
agurkais? Jaunas vyras – ir toks beprotiškai išlaidus! Kas ateis gerti arbatos?
ELDŽERNONAS. Tik teta Augusta ir Gvendolena.
DŽEKAS. Nuostabu!
ELDŽERNONAS. Taip, labai puiku, tik, man regis, teta Augusta ne itin apsidžiaugs pamačiusi tave čia.
DŽEKAS. Gal galėčiau paklausti kodėl?
ELDŽERNONAS. Brangusis, tu visiškai nepadoriai flirtuoji su Gvendolena. Beveik taip pat netikusiai,
kaip ir ji su tavim.
DŽEKAS. Aš myliu Gvendoleną. Ir atvykau į miestą tik tam, kad jai pasipirščiau.
ELDŽERNONAS. O aš maniau, kad išsiilgai pramogų... Čia tai jau rimtas reikalas.
DŽEKAS. Tu ničnieko nenutuoki apie romantiką!
ELDŽERNONAS. Iš tikrųjų nieko romantiška piršlybose nematau. Būti įsimylėjusiam – labai
romantiška. O piršlybose romantikos nė krislo. Gali gauti sutikimą. Rodos, visuomet taip ir būna.
Tada – sudie visam žavesiui. Romantikos esmę sudaro netikrumas. Jeigu kada aš ir vesiu, tai, žinoma,
pasistengsiu tą faktą užmiršti.
DŽEKAS. Nė kiek dėl to neabejoju, brangusis Eldži. Ištuokų bylos ir buvo sugalvotos žmonėms su
tokia keista atmintim.
 -5-

ELDŽERNONAS. Ak! Kokia prasmė samprotauti apie ištuokas. Žmones išskiria dangus.
Džekas ištiesia ranką, norėdamas paimti sumuštinį. Eldžernonas iškart timpteli jį už rankovės.
Prašau neliesti sumuštinių su agurkais! Jie užsakyti specialiai tetai Augustai. (Paima vieną ir valgo.)
DŽEKAS. Bet juk tu valgai juos nesustodamas.
ELDŽERNONAS. Tai visai kas kita. Ji mano teta. (Paima kitą lėkštę.) Imk duonos su sviestu. Ji –
Gvendolenai. Gvendolena dievina duoną su sviestu.
DŽEKAS (eina prie stalo ir pasiima sumuštinį). O duona iš tikro labai gardi.
ELDŽERNONAS. Tik, mielasis, nesumanyk suvalgyti visos. Tu elgiesi taip, tarytum Gvendolena jau
tavo žmona. Ji dar ne tavo žmona, ir nemanau, kad kada nors ja bus.
DŽEKAS. Kodėl tu taip kalbi?
ELDŽERNONAS. Visų pirma, merginos niekad neteka už vyrų, su kuriais flirtuoja. Joms atrodo, kad
taip daryti nedera.
DŽEKAS. Nesąmonė!
ELDŽERNONAS. Toli gražu. Tikriausia teisybė. Ir šituo galima paaiškinti, kodėl tiek daug viengungių.
Be to, aš neduosiu sutikimo.
DŽEKAS. Sutikimo!?
ELDŽERNONAS. Brangusis, Gvendolena – mano pusseserė. Ir aš leisiu tau vesti ją tik tuomet, kai tu
paaiškinsi man savo santykius su Sesile. (Skambina tarnui.)
DŽEKAS. Su Sesile! Ką tu čia paistai? Kokia Sesilė? Aš nepažįstu jokios Sesilės.
Įeina LEINAS.
ELDŽERNONAS. Atneškit portsigarą, kurį misteris Vordingas paliko rūkomajame, kai pietavo čia
paskutinį kartą.
LEINAS. Klausau, sere. (Išeina.)
DŽEKAS. Vadinasi, visą tą laiką mano portsigaras buvo čia? Kodėl gi tu man nepranešei? Aš kaip
patrakęs rašiau į Skotlandjardą. Buvau bežadąs stambų atlyginimą jį suradusiam.
ELDŽERNONAS. Tai atiduok jį man. Dabar man ypač striuka su pinigais.
DŽEKAS. Nebėra prasmės duoti stambų atlyginimą, kai daiktas jau surastas.
Įeina LEINAS nešinas padėklu, ant kurio guli portsigaras. ELDŽERNONAS iškart jį paima. LEINAS
išeina.
ELDŽERNONAS. Turiu pripažinti, Ernestai, kad iš tavo pusės tai gana žema. (Atidaro portsigarą ir jį
apžiūrinėja.) Kita vertus, tai ir nesvarbu, nes, sprendžiant iš įrašo, šitas daiktas visai ne tavo.
 -6-

DŽEKAS. Jis be jokios abejonės mano. (Tiesa ranką prie portsigaro.) Tu matei jį mano rankose šimtus
kartų ir neturi jokios teisės skaityti, kas jame įrašyta. Skaityti įrašus svetimame portsigare
nedžentelmeniška.
ELDŽERNONAS. O! Visos taisyklės apie tai, ką reikia ir ko nereikia skaityti – nesąmonė. Šiuolaikinė
kultūra didžia dalim remiasi tuo, ko nereikia skaityti.
DŽEKAS. Sutinku ir visai neketinu diskutuoti apie šiuolaikinę kultūra. Tai ne privačių pokalbių tema.
Aš tiesiog noriu atgauti savo portsigarą.
ELDŽERNONAS. Taip, bet portsigaras ne tavo. Jis dovanotas kažkokios Sesilės, o tu juk sakai, kad
jokios Sesilės nepažįsti.
DŽEKAS. Jei jau taip nori žinoti, aš turiu tetą, vardu Sesilė.
ELDŽERNONAS. Tetą?!
DŽEKAS. Taip, ji tokia žavinga senutė. Gyvena Tanbridž-Velse. Duok šen mano portsigarą, Eldži.
ELDŽERNONAS (traukdamasis už sofos). Bet kodėl ji vadina save Sesile, jeigu ji tavo teta ir gyvena
Tanbridž-Velse? (Skaito.) „Nuo mažylės Sesilės su karšta meile.“...
DŽEKAS (eina prie sofos, klaupiasi ant jos). Kas gi čia nuostabaus, drauguži? Vienos tetos – aukšto
ūgio, kitos – mažo. Palikime spręsti apie tai joms pačioms. Tau atrodo, kad visos tetos būtinai turi
būti tokios, kaip tavoji! Nesąmonė! Dėl dievo meilės grąžink man mano portsigarą. (Eina per kambarį
paskui Eldžernoną.)
ELDŽERNONAS. Na, gerai. Bet kodėl tavo teta vadina tave savo dėde? „Nuo mažylės Sesilės su karšta
meile brangiam dėdei Džekui.“ Sutinku, kad teta gali būti neaukšta, bet kodėl teta, kad ir kokio ūgio,
turėtų vadinti savo sūnėną dėde, niekaip nesuprantu. ... Be to, tavo vardas juk visai ne Džekas, o
Ernestas.
DŽEKAS. Ne Ernestas, o Džekas.
ELDŽERNONAS. Tu sakei, kad esi Ernestas. Ir aš visiems pristatinėju tave kaip Ernestą. Šaukiamas tu
atsiliepi į Ernesto vardą. Tas vardas kaip tik tau. Ernestas juk reiškia „rimtas“, o aš kaip gyvas nesu
matęs rimčiau atrodančio žmogaus. Nesąmonė neigti, kad tavo vardas Ernestas. Galų gale taip
užrašyta tavo vizitinėje kortelėje. Štai. (Ima iš portsigaro vizitinę kortelę.) „Misteris Ernestas
Vordingas, B. 4 Olbenis.“ Aš pasilaikysiu ją kaip įrodymą, kad tavo vardas Ernestas, jeigu tu kada
sumanysi neigti tai man, Gvendolenai ar kam kitam. (Dedasi kortelę į kišenę.)
DŽEKAS. Supranti, mieste mano vardas – Ernestas, o kaime – Džekas, ir portsigaras buvo
padovanotas man kaime.
ELDŽERNONAS. Gerai, tačiau vis tiek neaišku, kodėl tavo mažylė teta Sesilė, gyvenanti Tanbridž-
Velse, vadina tave brangiuoju dėde. Gana, drauguži, verčiau klok viską iš karto.
DŽEKAS. Mielas Eldži, tu kalbi, lyg būtum dantistas. Labai negražu kalbėti kaip dantistu, kai juo nesi.
Gali visai žmogų supainioti.
 -7-

ELDŽERNONAS. O dantistai tik to ir siekia. Ne, nesispyriok! Klok visą tiesą. Prisipažinsiu, aš visados
įtariau tave esant nepataisomu ir užsislaptinusiu benberistu, o dabar jau nė truputčio tuo neabejoju.
DŽEKAS. Benberistu? Ką tai reiškia?
ELDŽERNONAS. Paaiškinsiu tau, ką reiškia šis neprilygstamas žodis, kai tik tu malonėsi man
paaiškinti, kodėl mieste tu – Ernestas, o kaime – Džekas.
DŽEKAS. Pirmiausia grąžink man portsigarą.
ELDŽERNONAS. Prašom. (Paduoda portsigarą.) O dabar – aiškink, ir pasistenk kuo neįtikimiausiai.
(Sėdasi ant sofos.)
DŽEKAS. Brangusis, nieko neįtikimo čia nėra. Viskas nuostabiai paprasta. Velionis misteris Tomas
Kardju, įsūnijęs mane, kai buvau dar visai mažas, testamentu paskyrė mane savo dukraitės, mis
Sesilės Kardju, globėju. Sesilė vadina mane dėde iš pagarbos, kurios tu, kaip matau, nesugebi
įvertinti. O gyvena ji mano namuose kaime, prižiūrima puikios guvernantės mis Prizm.
ELDŽERNONAS. Beje, kur tas tavo kaimas?
DŽEKAS. Nėra reikalo tau žinoti, brangusis. Nesitikėk, jog būsi pakviestas... Galiu tik atvirai pasakyti,
kad jis ne Šropšyre.
ELDŽERNONAS. Aš taip ir maniau, mielasis. Dusyk benberiabau po visą Šropšyrą. Na, klok toliau.
Kodėl tu mieste Ernestas, o kaime Džekas?
DŽEKAS. Nežinau, brangusis Eldži, ar tu sugebėsi suprasti tikrąsias priežastis. Tokiems dalykams tu
nepakankamai rimtas. Mat, kai esi paskiriamas globėju, apie viską privalai kalbėti labai dorovingai.
Tai pasidaro pareiga. O kadangi didelis dorovingumas toli gražu nepadaugina nei sveikatos, nei
laimės, tai, norėdamas ištrūkti į miestą, aš visuomet apsimetu turįs jaunesnįjį brolį Ernestą,
gyvenantį Olbenyje ir nuolatos patenkantį į pačią kebliausią padėtį. Štai ir visa teisybė, brangusis
Eldži, gryna ir paprasta.
ELDŽERNONAS. Teisybė retai būna gryna ir niekados nebūna paprasta. Kitaip mūsų dienų gyvenimas
būtų labai nuobodus, o šiuolaikinė literatūra išvis negalėtų egzistuoti!
DŽEKAS. Nuo to būtų tik geriau.
ELDŽERNONAS. Literatūros kritika – ne tavo pašaukimas, brangusis. Nesivelk į ją, palik ją tiems, kurie
nesimokė universitete: jie sėkmingai ją užsiima laikraščiuose. Tikrasis tavo pašaukimas būti
benberistu. Aš nesuklydau šitaip tave pavadinęs. Tu vienas labiausiai pažengusių benberistų iš visų
mano pažįstamų.
DŽEKAS. Paaiškink, dėl dievo, ką gi tai reiškia.
ELDŽERNONAS. Tu išsigalvojai labai patogų jaunesnįjį brolį Ernestą, kad galėtum kiek tinkamas
važinėti į miestą. Aš išsigalvojau neįkainojamą amžiną ligonį misterį Benberį, kad galėčiau kada
užsigeidęs važinėti į kaimą. Benberis – toks išradimas, kuriam nėra lygių. Jeigu ne ta silpna Benberio
sveikata, aš, pavyzdžiui, šįvakar negalėčiau papietauti su tavim pas Vilį, nes dar prieš savaitę buvau
pakviestas tetos Augustos.
 -8-

DŽEKAS. Bet juk aš nekviečiau tavęs pietauti.

ELDŽERNONAS. Na, taip. Tu toks nerūpestingas, kad nepasiuntei kvietimo. Neprotingai elgiesi. Nieko
nėr pikčiau, kaip negauti kvietimo.
DŽEKAS. Verčiau jau tu papietautum pas tetą Augustą.
ELDŽERNONAS. Neturiu jokio noro. Aš jau pietavau pas ją pirmadienį, o pietauti su saviškiais visiškai
pakanka ir vienąsyk per savaitę. Be to, mane ten laiko šeimos nariu, ir aš arba palieku be jokios
damos, arba iškart turiu asistuoti dviem. Galų gale aų puikiai žinau, prie ko ji pasodins mane šįvakar.
Ji pasodins mane šalia Merės Farker, kuri visuomet flirtuoja per stalą su savo vyru. Tai ne itin malonu.
Ir net nepadoru... O vis labiau įeina į madą. Net klaiku darosi pagalvojus, kiek Londono moterų
flirtuoja su savo vyrais! Tiesiog šlykštu. Nelyginant viešai būtų skalbiami švarūs baltiniai. Be to,
dabar, kai įsitikinau, jog tu prisiekęs benberistas, aš, aišku, noriu pasišnekėti su tavim apie
benberiavimą. Galiu išdėstyti tau taisykles.
DŽEKAS. Aš visai ne benberistas. Jeigu Gvendolena sutiks už manęs tekėti, aš tą brolį nugalabysiu.
Jei ir nesutiks, vis tiek nugalabysiu. Sesilė pernelyg juo susidomėjo. Man tai jau nusibodo. Teks
Ernestu nusikratyti. Ir nuoširdžiai patariu tau padaryti tą patį su misteriu... su tuo ligotu tavo
draugu... kaip ten ta kvaila jo pavardė?
ELDŽERNONAS. Niekas neprivers manęs išsiskirti su Benberiu, ir jeigu tu kada vesi, - kuo aš labai
abejoju, - tau bus malonu su juo susipažinti. Vedęs vyras, nepažįstamas su Benberiu, pasmerktas
baisiai nuobodžiam gyvenimui.
DŽEKAS. Nesąmonė. Jeigu aš vesiu tokią žavią merginą kaip Gvendolena, - o ji vienintelė mergina iš
visų mano sutiktųjų, kurią norėčiau vesti, - tai, patikėk, aš neturėsiu jokio noro būti pažįstamas su
Benberiu.
ELDŽERNONAS. Tuomet to panorės tavo žmona. Rodos, tu nesuvoki, kad šeimyniniam gyvenime
trise – smagu, o dviese – nuobodu.
DŽEKAS (pamokomai). Brangus jaunuoli, supuvusi prancūzų drama šitą teoriją svarsto jau pusę
amžiaus.
ELDŽERNONAS. Taip, o laimingoji anglų šeima prisiteisė ją sau prieš ketvirtį amžiaus.
DŽEKAS. Dėl dievo meilės, nesistenk būti cinikas. Tai labai lengva.
ELDŽERNONAS. Mielasis, šiais laikais nelengva kuo nors būti. Visur tokia žvėriška konkurencija.
(Pasigirsta durų skambutis.) O! Tikriausiai teta Augusta. Tik giminaičiai ir kreditoriai skambina taip
vagneriškai. Jeigu aš užlaikysiu ją dešimtį minučių, kad tu galėtum pasipiršti Gvendolenai, ar galiu
tikėtis papietauti su tavim šįvakar pas Vilį?
DŽEKAS. Manau, kad taip, jei nori.
ELDŽERNONAS. Gerai, tik be juokų. Nepakenčiu žmonių, kurie nerimtai žiūri į valgymą. Jie tokie
lėkšti.
Įeina LEINAS.
 -9-

LEINAS. Ledi Breknel ir mis Ferfeks.

ELDŽERNONAS eina jų pasitikti. Įeina ledi BREKNEL ir GVENDOLENA.
LEDI B. Laba diena, brangusis Eldžernonai. Tikiuosi, tu elgiesi padoriai.
ELDŽERNONAS. Aš padoriai jaučiuosi, teta Augusta.
LEDI B. Tai ne visai tas pats. Tiesą pasakius, šie dalykai retai tesutampa. (Pamato Džeką ir labai šaltai
linkteli jam galvą.)
ELDŽERNONAS (kreipdamasis į Gvendoleną). O! Kokia tu elegantiška!
GVENDOLENA. Aš visuomet elegantiška! Ar ne, misteri Vordingai?
DŽEKAS. Jūs tiesiog tobula, mis Ferfeks.
GVENDOLENA. Ką jūs! Tikriausiai ne. Tuomet prarasčiau galimybę tobulintis, o aš ketinu dar daug
kur patobulėti.
GVENDOLENA ir DŽEKAS atsisėda drauge kamputyje.
LEDI B. Atleisk, kad mes truputį pavėlavom, Eldžernonai, bet aš privalėjau aplankyti brangiąją ledi
Harberi. Nebuvau pas ją nuo to laiko, kai mirė vargšas jos vyras. Nesu mačiusi, kad moteris taip
pasikeistų; ji pajaunėjo dvidešimčia metų! O dabar mielai iį gerčiau puodelį arbatos ir paragaučiau
tavo žadėtųjų sumuštinių su agurkais.
ELDŽERNONAS. Na, žinoma, teta Augusta. (Eina prie staliuko.)
LEDI B. Gal ateitum atsisėsti čionai, Gvendolena?
GVENDOLENA. Ačiū, mama, man labai patogu ir čia.
ELDŽERNONAS (su pasibaisėjimu kelia tuščią lėkštę). Viešpatie! Leinai! Kurgi sumuštiniai su
agurkais? Aš juk specialiai juos užsakiau.
LEINAS (rimtai). Šįryt turguje nebuvo agurkų, sere. Buvau nuėjęs dusyk.
ELDŽERNONAS. Nebuvo agurkų?!
LEINAS. Nebuvo, sere. Netgi už grynus.
ELDŽERNONAS. Gali eiti, Leinai, ačiū.
LEINAS. Ačiū jums, sere.
ELDŽERNONAS. Labai apgailestauju, teta Augusta, bet agurkų nebuvo netgi už grynus.
LEDI B. Nieko baisaus, Eldžernonai. Ledi Harberi pavaišino mane bandelėmis, ji, atrodo, dabar
gyvena vien savo malonumui.
ELDŽERNONAS. Girdėjau, jos plaukai iš sielvarto pasidarė visai auksiniai.
LEDI B. Jų spalva iš tikrųjų pasikeitė. Tik negalėčiau pasakyti nuo ko.
ELDŽERNONAS pereina per kambarį ir paduoda jai arbatą.
 - 10 -

Ačiū. Šiam vakarui turiu paruošusi tau staigmeną, Eldžernonai. Ketinu pasodinti tave šalia Merės
Farker. Ji tokia maloni moteris ir labai dėmesinga savo vyrui. Į juos tiesiog miela žiūrėti.
ELDŽERNONAS. Teta Augusta, šįvakar man ko gero teks atsisakyti malonumo pietauti su jumis.
LEDI B. (Raukdama antakius.) Gal vis dėlto taip neatsitiks, Eldžernonai. Tai suardytų man visą stalą.
Juk tavo dėdė turės pietauti viršuje. Laimė, jis jau prie to priprato.
ELDŽERNONAS. Man labai apmaudu, ir nėra reikalo nė sakyti, kaip aš apgailestauju, bet ką tik gavau
telegramą, kad vargšas mano draugas Benberis vėl sunkiai susirgo. (Susižvalgo su DŽEKU.) Ten visi
laukia manęs atvažiuojant.
LEDI B. Labai keista. Tas misteris Benberis, rodos, besąs neįprastai silpnos sveikatos.
ELDŽERNONAS. Taip, jis visiškas ligonis.
LEDI B. Man regis, Eldžernonai, misteriui Benberiui jau pats laikas apsispręsti, ar jis gyvens, ar mirs.
Būti neryžtingam tokiu atveju – tiesiog kvaila. Bent jau aš nepritariu dabartinei madai užjausti
ligonius. Man tai atrodo nesveika. Vargu, ar reikia puoselėti žmonių ligas. Sveikata yra svarbiausia
gyvenimo pareiga. Aš nuolatos kartoju tą vargšui tavo dėdei, tačiau jis nekreipia į mano žodžius jokio
dėmesio... bent jau sprendžiant iš jo sveikatos būklės. Būsiu labai tau dėkinga, jeigu mano bardu
paprašysi misterį Benberį, kad jis malonėtų išvengti recidyvo šeštadienį, nes tikiuosi tavo pagalbos
sudarant muzikinę programą. Tai paskutinis mano priėmimas šį sezoną, ir reikėtų sugalvoti pokalbių
temas, ypač dabar, sezono pabaigoj, kai visi jau iš esmės išsakė, ką norėjo išsakyti, nors daugeliu
atvejų nelabai ką ir turėjo pasakyti.
ELDŽERNONAS. Aš pakalbėsiu su misteriu Benberiu, teta Augusta, jeigu tik jis neprarado sąmonės,
ir galiu jums pažadėti, jog iki šeštadienio jis pasveiks. Žinoma, muzika – labai sudėtingas dalykas.
Jeigu grojama gera muzika, jos niekas nesiklauso, jeigu bloga – niekas nesikalba. Bet aš parodysiu
jums, ką esu numatęs, jeigu malonėsit užsukti su manim valandėlei į šitą kambarį.
LEDI B. Ačiū, Eldžernonai. Tu labai rūpestingas. (Stojasi ir eina paskui Eldžernoną.) Neabejoju, kad
programa bus puiku, kai ją truputį pašvarinsim. Prancūziškų šansonečių aš negaliu liesti. Svečiams
visuomet atrodo, kad jos nešvankios, ir jie arba piktinasi, - o tai vulgaru, - arba juokiasi, o tai dar
blogiau. Vokiečių kalba skamba kur kas padoriau, tikriausiai ji ir yra pasoresnė. Gvendolena, palydėk
mane.
GVENDOLENA. Tuojau, mama.
LEDI BREKNEL ir ELDŽERNONAS išeina į gretimą kambarį. GVENDOLENA pasilieka.
DŽEKAS. Šiandien nuostabi diena, mis Ferfeks.
GVENDOLENA. Prašom nekalbėti man apie orą, misteri Vordingai. Jei tik kas pradeda kalbėti man
apie orą, aš taip ir žinau, kad tas žmogus galvoja visai ką kitą. Ir tai labai mane nervina.
DŽEKAS. O aš iš tikrųjų galvoju visai ką kita.
GVENDOLENA. Taip ir maniau. Aš niekados neklystu.
DŽEKAS. Tad norėčiau pasinaudoti tuo, kad ledi Breknel valandėlei pasišalino, ir...
 - 11 -

GVENDOLENA. Nuoširdžiai patariu jums taip ir padaryti. Mam turi įprotį netikėtai sugrįžti. Aų jau ne
kartą esu jai tą sakiusi.
DŽEKAS (nervingai). Mis Ferfeks, nuo tos akimirkos, kai jus pamačiau, aš jumis žaviuosi, kaip dar
nesižavėjau jokia kita mergina... iš visų mano sutiktųjų... kai pamačiau jus...
GVENDOLENA. Aš tą puikiai žinau. Ir norėčiau, kad bent jau viešai jūs aiškiau parodytumėt savo
jausmus. Mane jūs visada neapsakomai žavėjot. Dar jūsų nepažindama, aš buvau jums neabejinga.
DŽEKAS žiūri į ją nustebęs.
Aš manau, jums žinoma, misteri Vordingai, kad mes gyvename idealiame amžiuje. Apie tai nuolat
rašoma pačiuose brangiausiuose žurnaluose ir, kaip man teko girdėti, kartojama per pamokslus net
provincijos bažnyčiose. O mano idealas visuomet buvo pamilti vyriškį vardu Ernestas. Tas vardas turi
kažką, kas kelia absoliutų pasitikėjimą. Kai tik Eldžernonas pasakė man, jog turi draugą Ernestą, aš
iškart supratau, kad man lemta jus pamilti.
DŽEKAS. Ar jūs iš tikrųjų mylite mane, Gvendolena?
GVENDOLENA. Aistringai!
DŽEKAS. Brangioji! Jūs nė nežinote, koks aš laimingas.
GVENDOLENA. Mano Ernestai!
DŽEKAS. Bet ar jūs iš tikrųjų negalėtumėt manęs pamilti, jeigu mano vardas būtų ne Ernestas?
GVENDOLENA. Bet juk jūsų vardas Ernestas?
DŽEKAS. Taip, žinoma. Na, o jeigu mano vardas būtų kitoks? Negi tuomet jūs nebūtumėt manęs
pamilusi?
GVENDOLENA (iškalbingai). Tai tik metafiziškai postringavimai, ir kaip dauguma metafiziškų
postringavimų, jie neturi jokio ryšio su realiu gyvenimu, kurį mes pažįstame.
DŽEKAS. Atvirai kalbant, brangioji, aš pats visai nesižaviu Ernesto vardu... Mano nuomone, jis man
visai netinka.
GVENDOLENA. Puikiausiai tinka. Dieviškas vardas. Jis kupinas muzikos. Jis virpina sielą.
DŽEKAS. Na, ką jūs, Gvendolena. Man rodos, yra daugybė kur kas malonesnių vardų. Pavyzdžiui,
Džekas, nuostabus vardas, ar ne?
GVENDOLENA. Džekas? ... Ne, jis visai nemuzikalu. Ir nė kiek nejaudina. Ir nevirpina. ...Aš pažinojau
keletą Džekų, ir jie visi be išimties buvo labai lėkšti. Be to, juk visi žino, kad Džekas – tik maloninis
Džono vardas. Ir man nuoširdžiai gaila bet kurios moters, ištekėjusios už vyriškio vardu Džonas. Jai
tikriausiai niekad nebus leista patirti svaigulingo malonumo, kurį suteikia vienatvės akimirka.
Vienintelis tikrai patikimas vardas yra Ernestas.
DŽEKAS. Gvendolena, tai man reikia tuojau pat persikrikštyti... tai yra, aš norėjau pasakyti, mums
reikia tuojau pat susituokti. Negalima gaišti.
GVENDOLENA. Susituokti, misteri Vordingai?
 - 12 -

DŽEKAS (apstulbęs). Na, taip... be abejo. Jūs žinote, kad aš jus myliu, mis Ferfeks, ir davėte man
pagrindo manyti, kad nesate man visai abejinga.
GVENDOLENA. Aš jus dievinu. Bet jūs man dar nepasipiršot. Ir apie vedybas nebuvo pasakyta nė
žodžio. Tas klausimas išvis nebuvo paliestas.
DŽEKAS. Tai... tai gal galima pasipiršti jums dabar?
GVENDOLENA. Manau, jog dabar tam pati puikiausia proga. Ir, kad išgelbėčiau jus nuo galimo
nusivylimo, misteri Vordingai, iš anksto ir atvirai noriu pareikšti, jog galutinai apsisprendžiau priimti
jūsų pasiūlymą.
DŽEKAS. Gvendolena!
GVENDOLENA. Taip, misteri Vordingai, ką gi jūs turite man pasakyti?
DŽEKAS. Jūs juk pati žinote.
GVENDOLENA. Taip, bet jūs to nesakote!
DŽEKAS. Gvendolena, ar tekėsite už manęs? (Puola ant kelių.)
GVENDOLENA. Žinoma, brangusis. Kaip ilgai jūs delsėte! Jūsų patirtis šioj srity, man regis, labai
menka.
DŽEKAS. Vienintele mano, be jūsų aš nieko pasaulyje nemylėjau.
GVENDOLENA. Ne, taip, bet juk dažnai vyrai peršasi tik norėdami pasipraktikuoti. Šitaip daro mano
brolis Džeraldas. Tą sako visos mano draugės. Kokios nuostabiai mėlynos jūsų akys, Ernestai. Visai
visai mėlynos. Tikiuosi, jūs visuomet žiūrėsite į mane šitaip, ypač prie kitų žmonių.
Įeina ledi BREKNEL.
LEDI B. Misteri Vordingai! Stokitės! Kas per pasiaugulsčia poza?! Tai labai nepadoru.
GVENDOLENA. Mama!
DŽEKAS mėgina atsistoti, GVENDOLENA jį sulaiko.
Malonėkite pasišalinti, jums nėra ką čia veikti. Be to, misteris Vordingas dar nebaigė.
LEDI B. Nebaigė ko, leisk paklausti.
GVENDOLENA. Aš susižadėjau su misteriu Vordingu, mama
Abu atsistoja.
LEDI B. Atleisk, bet tu dar su niekuo nesusižadėjai. O kai tai įvyks, aš arba tavo tėvas, jeigu tik jam
leis sveikata, pranešim tau. Sužieduotuvės turi užklupti jauną merginą kaip staigmena, maloni ar
nemaloni, priklausomai nuo aplinkybių. Ir negalima leisti jai savarankiškai tvarkyti tokius dalykus...
O dabar, misteri Vordingai, turiu paklausti jus šio bei to. Gvendolena, palauk manęs apačioje,
karietoje.
GVENDOLENA (priekaištaudama). Mama!
 - 13 -

LEDI B. Karietoje, Gvendolena.

GVENDOLENA eina prie durų. Jiedu su DŽEKU siunčia kitas kitam oro bučinius ledi Breknel už
nugaros. Ši sutrikusi dairosi, tarsi negalėdama suprasti, iš kur tie garsai, galop atsisuka.
Karietoje, Gvendolena.
GVENDOLENA. Gerai, mama. (Išeina, pasigręžusi į DŽEKĄ.)
LEDI B. (Sėsdamasi.) Galite atsisėsti, misteri Vordingai. (Naršo po kišenę, ieškodama užrašu knygelės
ir pieštuko.)
DŽEKAS. Dėkui, ledi Breknel, verčiau pastovėsiu.
LEDI B. (Su pieštuku ir užrašų knygele rankoje.) Turiu pasakyti, kad jūsų pavardės nėra mano dukrai
tinkamų jaunikių sąraše, nors jis ir sutampa su brangiosios hercogienės Bolton sąrašu. Mudvi čia
darbuojamės sykiu. Bet aš pasiryžusi jus įrašyti, jeigu jūsų atsakymai atitinka mylinčios motinos
reikalavimus. Jūs rūkote?
DŽEKAS. Na, turiu prispažinti, kad rūkau.
LEDI B. Džiugu girdėti. Vyras privalo turėti kokį nors užsiėmimą. Londone ir taip pernelyg daug
dykinėtojų. Kiek jums metų?
DŽEKAS. Dvidešimt devyneri.
LEDI B. Puikus amžius vedyboms. Aš visada buvau tos nuomonės, kad vyriškis, norintis susituokti,
privalo žinoti arba viską, arba nieko. Ką žinote jūs?
DŽEKAS (padvejojęs). Nieko, ledi Breknel.
LEDI B. Malonu girdėti. Man nepatinka visa, kad trikdo natūralų nemokšiškumą. Nemokšiškumas
panašus į švelnų egzotišką augalą: tik paliesk jį, ir žiedlapiai nubyrės. Visos šiuolaikinio auklėjimo
teorijos nesveikos iš esmės. Laimė, bent jau Anglijoje auklėjimas nepalieka jokio pėdsako. Kitaip jis
būtų labai pavojingas aukštuomenei ir, galima daiktas, išprovokuotų smurtą Grouvenoro aukštėje.
Kokios jūsų pajamos?
DŽEKAS. Nuo septynių iki aštuonių tūkstančių per metus.
LEDI B. (Pasižymi knygelėje.) Žemės renta ar akcijos?
DŽEKAS. Daugiausia akcijos.
LEDI B. Labai priimtina. Visą gyvenimą moki žemės mokesčius, o po mirties jie iš tavęs išreikalaujami;
žemė jau nebeteikia nei naudos, nei malonumo. Ji duoda galimybę užimti padėtį visuomenėje ir
atima galimybę ja naudotis. Štai ir viskas, ką galima pasakyti apie žemę.
DŽEKAS. Aš turiu namą kaime ir prie jo žemės, tikriausiai kokius pusantro tūkstančio akrų, bet ia ne
pagrindinis mano pajamų šaltinis. Man regis, naudą iš mano žemių gauna tik brakonieriai.
LEDI B. Namas kaime! Kiek ten miegamųjų? Na, tą išsiaiškinsim vėliau. Tikiuosi, jūs ir mieste turite
namą? Tokia paprasta nesugadinta mergaitė kaip Gvendolena vargiai galės gyventi kaime.
 - 14 -

DŽEKAS. Aš turiu namą Belgreivo aikštėje, bet jį kasmet išsinuomoja ledi Blokshem. Žinoma, įspėjęs
prieš pusmetį, aš galiu jai ir atsakyti.
LEDI B. Ledi Blokshem? Aš tokios nepažįstu.
DŽEKAS. Ji labai retai teišeina iš namų ir turi nemažai metų.
LEDI B. Na, mūsų laikais tai negarantuoja garbingo charakterio. Koks namu numeris Belgreivo
aikštėje?
DŽEKAS. 149.
LEDI B. (Linguodamas galva.) Nemadingoji pusė. Taip ir maniau, kad kas nors užklius. Bet tą nesunku
pakeisti.
DŽEKAS. Ar jūs turite galvoje madą, ar gatvės pusę?
LEDI B. (Griežtai.) Manau, ir viena, ir kita, jeigu reikės. Kokios jūsų politinės pažiūros?
DŽEKAS. Na, ko gero, neturiu jokių. Aš liberalas junionistas.
LEDI B. O, šituo galima laikyti konservatoriais. Juos net kviečiamės pietų. Ar bent jau į pobūvius. O
dabar pakalbėkim apie mažiau svarbius reikalus. At jūsų tėvai gyvi?
DŽEKAS. Aš praradau ir tėvą, ir motiną.
LEDI B. Ir tėvą, ir motiną? ...Tai jau panašu į nerūpestingumą. Kas buvo jūsų tėvas? Tikriausiai
turtingas žmogus. Ar jis kilęs iš komercininkų grietinėlės, kaip juos vadina radikalų laikraščiai, ar iš
aristokratų?
DŽEKAS. Atleiskit, šito tikrai nežinau. Matote, ledi Breknel, aš pasakiau, kad praradau savo tėvus.
Būtų teisingiausia, jei pasakyčiau, kad tėvai mane prarado. ...Tiesą pasakius, aš nežinau savo kilmės.
Aš... na, aš rastininkas.
LEDI B. Rastininkas!
DŽEKAS. Mane rado velionis misteris Tomas Kardju, labai dosnus ir geras žmogus, ir davė man
Vordingo pavardę, kadangi tuo metu kišenėje turėjo pirmos klasės traukinio bilietą iki Vordingo.
Vordingas yra Sasekse. Pajūrio kurortas.
LEDI B. O kur tas gerasis džentelmenas su pirmos klasės bilietu į pajūrio kurortą jus rado?
DŽEKAS (rimtai). Sakvojaže.
LEDI B. Sakvojaže?
DŽEKAS (labai rimtai). Taip, ledi Breknel. Aš buvau rastas sakvojaže – paprasčiausiame juodos odos
sakvojaže su rankenėlėmis.
LEDI B. Ir kurgi tas misteris Džeimsas ar Tomas Kardju aptiko tą paprasčiausi sakvojažą?
DŽEKAS. Viktorijos stoties bagažinėje. Per klaidą jis buvo paduotas jam vietoj jo sakvojažo.
LEDI B. Viktorijos stoties bagažinėje?
 - 15 -

DŽEKAS. Taip. Braitono perone.

LEDI B. Peronas nesvarbu. Misteri Vordingai, prisipažįstu, mane šiek tiek apstulbino tai, ką jūs dabar
pasakėte. Gimti ar bent jau būti išauklėtam sakvojaže, nesvarbu, ar jis su rankenomis, ar be jų, man
regis, yra elementarių padorios šeimos principų išniekinimas, tai panašu į bjauriausius prancūzų
revoliucijos laikų ekscesus. Manau, kad jūs žinote, prie ko privedė tas nelemtas sąjūdis... Kai dėl
vietos, kur sakvojažas buvo rastas, tai geležinkelio stoties bagažinė, nors ji ir tinkama – vieta
viešosios moralės pažeidimo faktams slėpti – ir tikriausiai ne kartą ja buvo naudojamasi tais tikslais
bet vargu, ar gali užtikrinti tvirtą padėtį padorioje visuomenėje.
DŽEKAS. Tai ką jūs man patartumėte daryti? Aš padarysiu viską, kad užtikrinčiau Gvendolenos laimę.
LEDI B. Labai rimtai jums patariu, misteri Vordingai, kuo greičiausiai įsigyti giminaičių ir trūks plyš
pateikti bent vieną iš tėvų, nesvarbu, kokios lyties, tik padarykite tai dar prieš sezono pabaigą.
DŽEKAS. Neįsivaizduoju, kaip man tai padaryti. Sakvojažą galiu pateikti bet kada. Jis guli mano
drabužinėje kaime. Man rodos, tai turėtų jus patenkinti, ledi Breknel.
LEDI B. Mane, sere! Kuo čia dėta aš? Negi jūs galit įsivaizduoti, kad aš ir lordas Breknelis leisim savo
vienturtei, taip rūpestingai išauklėtai mergaitei, nutekėti į begažinę, susituokti su sakvojažu? Viso
gero, misteri Vordingai! (Pasipiktinusi didingai išplaukia iš kambario.)
DŽEKAS. Viso gero!
Gretimame kambaryje ELDŽERNONAS energingai užgroja vestuvių maršą. Įsiutęs DŽEKAS puola
prie durų.
Dėl dievo meilės, liaukis grojęs tą baisybę, Eldži. Nebūk idiotas!
Muzika nutyla, ir šypsodamasis įeina ELDŽERNONAS.
ELDŽERNONAS. Negi nepavyko, drauguži? Tai Gvendolena tau atsakė? Ji dažnokai taip padaro.
Visiems atsako, ir gana. Man rodos, tai bjauriausias jos būdo bruožas.
DŽEKAS. Ne, su Gvendolena – jokių keblumų. Su ja mes jau susižadėjom. Tik ta jos motina visiškai
nepakenčiama. Dar nesu matęs tokios furijos... Nežinau, kaip atrodo furija, bet nė kiek neabejoju,
kad ledi Breknel viena iš jų. Šiaip ar taip ji – baidyklė, nors ir ne mitinė, o tai dar blogiau. ...Atleisk,
Eldži, man, žinoma, nederėtų taip kalbėti apie tavo tetą tau į akis.
ELDŽERNONAS. Brangusis, jaučiu didžiausią malonumą, kai girdžiu šitaip plūstant mano gimines. Tai
vienintelis būdas ištverti jų egzistavimą. Giminės – nuobodžiausia draugija, neturinti nė menkiausio
supratimo, kaip reikia gyventi ir jokios nuovokos, kada laikas numirti.
DŽEKAS. Na, tai jau nesąmonė!
ELDŽERNONAS. Toli gražu ne!
DŽEKAS. Ginčytis neketinu. Tu visuomet ginčijies.
ELDŽERNONAS. Viskas pasaulyje tik tam ir sukurta.
 - 16 -

DŽEKAS. Žinai, jeigu aš taip galvočiau, seniai jau būčiau nusišovęs... (Pauzė.) Juk tu nemanai, kad po
pusantro šimto metų Gvendolena bus panaši į savo motiną?
ELDŽERNONAS. Visos moterys darosi panašios į savo motinas. Čia jų tragedija. Bet vyrai nė vienas
nesupanašėja su savo motinomis. Čia jų tragedija.
DŽEKAS. Tai sąmojis?
ELDŽERNONAS. Tai puikiai išreikšta mintis! Ir tiksli, kaip ir dera mūsų civilizuoto amžiaus aforizmui.
DŽEKAS. Sąmojis man mirtinai atsibodo. Mūsų dienomis sąmojingi visi. Negali žengti nė žingsnio,
nesutikęs sąmojingo žmogaus. Čia jau visuomenės liga. Kad nors pora kvailių būtų likę.
ELDŽERNONAS. Yra ir tokių.
DŽEKAS. Labai norėčiau juos pamatyti. Apie ką jie kalba?
ELDŽERNONAS. Kvailiai? Na, aišku apie protingus žmones.
DŽEKAS. Kokie kvailiai!
ELDŽERNONAS. Beje, ar pasakei Gcendolenai visą teisybę apie tai, kad tu mieste Ernestas, o kaime
Džekas?
DŽEKAS (itin globėjišku tonu). Mielasis, teisybė toli gražu ne tas dalykas, kurį reikia sakyti maloniai,
švelniai ir subtiliai merginai. Kaip keistai tu supranti bendravimą su moterimis!
ELDŽERNONAS. Vienintelis būdas bendrauti su moterim – tai meilintis jai, jeigu ji graži, ir meilintis
kitai, jeigu ji negraži.
DŽEKAS. Nesąmonė!
ELDŽERNONAS. O kaipgi tas tavo brolis? Tas pasileidėlis Ernestas?
DŽEKAS. Nepraeis nė savaitė, ir aš juo atsikratysiu. Pasakysiu, kad Paryžiuje jį ištiko apopleksija. Juk
daugybė žmonių staigiai miršta nuo apopleksijos, tiesa?
ELDŽERNONAS. Taip, tačiau apopleksija paveldima, brangusis. Tai šeimos liga. Ar ne geriau būtų
stiprus peršalimas?
DŽEKAS. O tu tikras, kad stiprus peršalimas nepaveldimas?
ELDŽERNONAS. Net neabejoju!
DŽEKAS. Tuomet viskas puiku. Bargšas mano brolis Ernestas netikėtai mirė Paryžiuje nuo stipraus
peršalimo. Taip juo ir atsikratysim.
ELDŽERNONAS. Bet, man rodos, tu sakei, kad... mis Kardju ne juokais susidomėjo tavo broleliu
Ernestu? Ar tokia netektis jos nepriblokš?
DŽEKAS. Dėl to nesisielok. Ačiū dievui, Sesilė ne iš kvailų romantiškų mergiočių. Ji turi puikų apetitą,
mėgsta toli vaikščioti ir visiškai nepaiso pamokų.
ELDŽERNONAS. Norėčiau su ja susipažinti.
 - 17 -

DŽEKAS. Pasistengsiu, kad to neįvyktų. Ji nepaprastai graži, ir visai neseniai jai suėjo tik aštuoniolika.
ELDŽERNONAS. Ar tu pasakei Gvendolenai, kad turi nepaprastai gražią auklėtinę, kuriai visai
neseniai suėjo tik aštuoniolika?
DŽEKAS. Nėra reikalo kalbėti apie tai, kas pakliūva. Sesilė ir Gvendolena, be abejo, susidraugaus.
Galiu lažintis iš ko nori, kad susipažinusios jos po pusvalandžio vadins viena kitą seserim.
ELDŽERNONAS. Moterys tai padaro tik apšaukusios viena kitą daugybe kitų vardų. O dabar,
brangusis, mes turim kuo greičiausiai persirengti ir eiti, jeigu norim gauti padorų staliuką pas Vilį.
Jau tuoj septynios.
DŽEKAS (suirzęs). Tau visada tuoj septynios.
ELDŽERNONAS. Aš juk alkanas.
DŽEKAS. Nesu matęs tavęs sotaus...
ELDŽERNONAS. Ką veiksim po pietų? Eisim į teatrą?
DŽEKAS. Tik jau ne! Nemėgstu klausytis.
ELDŽERNONAS. Tuomet į klubą?
DŽEKAS. Ne, ne! Nepakenčiu malti liežuviu.
ELDŽERNONAS. Tuomet dešimtai galim nuvažiuoti į varjetę.
DŽEKAS. Jokiu būdu. Man bjauru spoksoti į sceną. Tai labai kvaila.
ELDŽERNONAS. Tai ką gi mes veiksim?
DŽEKAS. Nieko!
ELDŽERNONAS. Tai pats sunkiausias darbas. Bet aš mielai padirbėsiu, jei tik nebus jokio tikslo.
Įeina LEINAS.
LEINAS. Mis Ferfeks.
Įeina GVENDOLENA, LEINAS išeina.
ELDŽERNONAS. Gvendolena, viešpatie!
GVENDOLENA. Būk malonus, Eldži, nusigręžk. Man reikia pasakyti kai ką misteriui Vordingui be
liudininkų.
ELDŽERNONAS. Man regis, Gvendolena, kad aš neprivalau tau šito leisti.
GVENDOLENA. Tu pernelyg amoraliai žiūri į gyvenimą, Eldži. Tu dar per jaunas tam.
ELDŽERNONAS pasitraukia prie židinio.
DŽEKAS. Mylimoji!
GVENDOLENA. Ernestai, mes tikriausia niekad nesusituoksim. Sprendžiant iš mamos minos, mums
tas nepavyks. Dabar tėvai retai kada paiso vaikų prašymų. Anų laikų pagarba jaunatvei sparčiai
 - 18 -

nyksta. Jau nuo trejų metų aš nedarau mamai jokios įtakos. Bet net jeigu ji sukliudys mums tapti
vyru ir žmona, ir man reikės tekėti už kito, ir tekėti nevienąsyk, niekas nepajėgs sunaikinti amžinos
mano meilės jums.
DŽEKAS. Brangioji Gvendolena!
GVENDOLENA. Romantiška jūsų kilmės istorija, kurią mama papasakojo man su visais nemaloniais
komentarais, aišku, sujaudino mane iki širdies gelmių. Jūsų vardo kerams atsispirti neįmanoma. Jūsų
atviras būdas man visiškai nesuprantamas. Adresą Olbenyje aš turiu, o koks jūsų kaimo adresas?
DŽEKAS. Vultonas, Hertfordšyras.
ELDŽERNONAS, įdėmiai klausęsis jų pokalbio, šypsosi ir atsigręžęs užsirašo adresą ant rankogalio.
Paskui paima nuo stalo geležinkelio traukinių tvarkaraštį.
GVENDOLENA. Reikia manyti, jūsų paštas gerai dirbs? Galimas daiktas, turėsime griebtis kraštutinių
priemonių. Žinoma, šitai pareikalaus rimtų apmąstymų. Aš kasdien palaikysiu su jumis ryšį.
DŽEKAS. Mano vienintele!
GVENDOLENA. Kiek laiko jūs dar būsite mieste?
DŽEKAS. Iki pirmadienio.
GVENDOLENA. Puiku! Eldži, gali atsigręžti.
ELDŽERNONAS. Ačiū. Aš jau atsigręžiau.
GVENDOLENA. Gali ir tarnui paskambinti.
DŽEKAS. Ar leisite palydėti jus iki karietos, brangioji?
GVENDOLENA. Žinoma.
DŽEKAS (kreipdamasis į įėjusį LEINĄ). Aš išlydėsiu mis Ferfeks.
LEINAS. Klausau, sere.
DŽEKAS ir GVENDOLENA išeina. LEINAS paduoda ELDŽERNONUI ant padėklo keletą laiškų.
Sprendžiant iš to, kaip ELDŽERNONAS, perskaitęs, juos suplėšo, reikia manyti, kad tai sąskaitos.
ELDŽERNONAS. Taurę chereso, Leinai.
LEINAS. Klausau, sere.
ELDŽERNONAS. Rytoj, Leinai, aš išvykstu benberiuoti.
LEINAS. Klausau, sere.
ELDŽERNONAS. Tikriausiai užtruksiu iki pirmadienio. Įdėkite fraką, smokingą ir visus kostiumus,
kurie reikalingi viešnagei pas misterį Benberį.
LEINAS. Klausau, sere. (Paduoda cheresą.)
ELDŽERNONAS. Reikia tikėtis, rytoj bus geras oras, Leinai.
LEINAS. Oras niekuomet nebūna geras, sere.
 - 19 -

ELDŽERNONAS. Jūs užkietėjęs pesimistas, Leinai.

LEINAS. Stengiuosi kiek įmanydamas, sere.
Įeina DŽEKAS, LEINAS išeina.
DŽEKAS. Kokia nuovoki, mąstanti mergina! Kitos tokios nemačiau.
ELDŽERNONAS be paliovos kvatoja.
Ko tu taip įsismaginai?
ELDŽERNONAS. Prisiminiau vargšą Benberį, ir tiek.
DŽEKAS. Jei nepasisaugosi, Benberis užtaisys tau rimtų nemalonumų, atmink mano žodį.
ELDŽERNONAS. O man nemalonumai patinka. Kitaip gyvenimas būtų pernelyg rimtas.
DŽEKAS. Nesąmonė, Eldži. Tu vien tik nesąmones ir šneki.
ELDŽERNONAS. O kas jų nešneka?
DŽEKAS pasipiktinęs žiūri į jį, paskui išeina. ELDŽERNONAS užsirūko cigaretę, skaito užrašytą ant
rankogalio adresą, šypsosi.

UŽDANGA
 - 20 -

ANTRAS VEIKSMAS

Dvaro sodas. Pilko akmens laiptai veda prie namo. Sodas senamadiškas, pilnas rožių. Liepos
mėnuo. Po didžiuliu kukmedžiu stovi knygomis apkrautas stalas ir pintos kėdės.
Mis PRIZM sėdi prie stalo. SESILĖ scenos gilumoje laisto gėles.
MIS P. (Šaukia.) Sesile, Sesile! Dievaž, toks buitiškas darbas, kaip gėlių laistymas, veikiau Moltono
nei jūsų pareiga. Ypač dabar, kai jūsų laukia intelektualiniai malonumai. Vokiečių kalbos gramatika
jau ant stalo. Prašom atsiversti penkioliktą puslapį. Pakartosim vakarykštę pamoką.
SESILĖ (labai iš lėto artindamasi). Bet aš nepakenčiu vokiečių kalbos. Ji niekam tikusi. Puikiai žinau,
kad po vokiečių pamokos atrodau siaubingai.
MIS P. Vaikeli, juk žinot, kaip jūsų globėjui rūpi, kad jūs tobulėtumėt visapusiškai. Vakar,
išvažiuodamas į miestą, jis ypač pabrėžė, kad jums labai svarbu mokėti vokiečių kalbą.
Išvažiuodamas į miestą, jis tą visuomet pabrėžia.
SESILĖ. Dėdė Džekas toks rimtuolis... Kartais jis būna toks rimtas, jos man atrodo, kad nesveikuoja.
MIS P. (Atsitiesdama.) Jūsų globėjo sveikata kuo puikiausia, o rimtas elgesys itin pagirtinas tokiame
jauname amžiuje. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kurio pareigos bei atsakomybės jausmas būtų labiau
išugdytas.
SESILĖ. Matyt, todėl jis ir nuobodžiauja, kai mes liekam trise.
MIS P. Sesile! Jūs mane stebinat. Misteris Vordingas turi daug rūpesčių. Tušti ir lėkšti plepalai jam
netinka. Prisiminkit, kaip jis nuolat kremtasi dėl savo nelaimingo jaunėlio brolio.
SESILĖ. Ak, kad dėdė Džekas leistų tam nelaimingam jaunuoliui čia lankytis. Mes galėtumėme
padaryti jam teigiamos įtakos. Ypač jūs, mis Prizm, aš tuo neabejoju. Jūs mokate vokiečių kalbą ir
išmanote geologiją, o šitokie dalykai labai paveikia žmogų. (Pradeda rašyti dienoraštyje.)
MIS P. (Linguodama galvą.) Nemanau, kad net aš galėčiau paveikti tokio nepataisomai silpno ir
nepastovaus būdo žmogų, jo paties brolio žodžiais tariant. Nesu net tikra, kad imčiausi jį taisyti. Aš
nepritariu šiuolaikinei manijai iškart versti blogus žmones gerais. Ką pasėjai, tą ir pjauk. Padėkit į šalį
dienoraštį, Sesile. Nesuprantu, kam jums išvis jo reikia.
SESILĖ. Aš patikiu jam visas nuostabiausias savo gyvenimo paslaptis. Jeigu jų neužrašyčiau, tikriausiai
visas užmirščiau.
MIS P. Atmintis, brangioji Sesile, ir yra tas dienoraštis, kurį mes visi nešiojamės.
SESILĖ. Taip, bet paprastai joje išlieka dalykai, kurių niekad nebuvo ir tikriausiai negalėjo būti. Man
rodos, atmintis ir kalta dėl to, kad mes užverčiami visais tais tritomiais romanais, kuriuos mums
siunčia Mjudžio knygynas.
MIS P. Nekalbėk niekinamai apie tritomius romanus, Sesile. Kitados aš ir pati tokį parašiau.
 - 21 -

SESILĖ. Iš tikrųjų, mis Prizm? Kokia jūs protinga! Tikiuosi, jis neužsibaigė laimingai? Nemėgstu
romanų su laiminga pabaiga. Jie mane slegia.
MIS P. Doriems ten viskas baigėsi gerai, o nedorėliams – blogai. Tai ir vadinama beletristika.
SESILĖ. Gal ir taip. O vis dėlto tai labai neteisinga. Ar jūsų romanas buvo išspausdintas?
MIS P. Deja! Rankraštis, mano nelaimė, buvo pamestas. Aš norėjau pasakyti – pražudytas, prarastas.
Bet imkitės darbo, vaikeli, šitie samprotavimai neduoda jokios naudos.
SESILĖ (šypsodamasi). O štai ateina brangusis mūsų kanauninkas Čezjublis.
MIS P. (Stodamasi ir žengdama į priekį.) Kanauninkas Čezjublis! Kaip gerai.
Įeina kanauninkas ČEZJUBLIS.
ČEZJUBLIS. Na, kaip šiandien laikotės? Tikiuosi, jūs sveika, mis Prizm?
SESILĖ. Mis Prizm ką tik skundėsi, kad jai skauda galvą. Tikriausiai jai būtų labai naudinga
pasivaikščioti su jumis po parką, kanauninke.
MIS P. Sesile, aš net neužsiminiau apie galvos skausmą.
SESILĖ. Žinoma, brangioji mis Prizm, bet aš instinktyviai pajutau, kad jums ją skauda. Kai kanauninkas
įėjo, aš galvojau kaip tik apie tai, o ne apie vokiečių kalbos pamoką.
ČEZJUBLIS. Ar jūs pakankamai dėmesio skiriat pamokoms, Sesile?
SESILĖ. Ko gero, ne itin.
ČEZJUBLIS. Keista. Jeigu aš turėčiau laimę būti mis Prizm mokiniu, tai neatsitraukčiau nuo jos lapų.
Mis PRIZM svaido akimis žaibus.
Aš kalbu metaforiškai. Mano metafora paimta iš bičių gyvenimo. Taip! Misteris Vordingas, rodos,
dar negrįžo iš miesto?
MIS P. Mes laukiam jo ne anksčiau, kaip pirmadienį po pietų.
ČEZJUBLIS. Teisybė, juk jis mėgsta praleisti sekmadienius Londone. Jis ne toks, kaip, rodos, tas
nelaimingasis jo jaunėlis brolis, kurio vienintelis tikslas – pramogos. Bet nebetrukdysiu Egerijai ir jos
mokinei.
MIS P. Egerijai? Bet mano vardas Leticija, kanauninke.
ČEZJUBLIS (nusilenkdamas). Klasikinė aliuzija, ir tiek. Paimta iš pagonių autorių. Tikriausiai
pamatysiu jus abi per vakarines pamaldas?
MIS P. Ko gero aš truputėlį paėjėsiu su jumis, kanauninke. Man iš tikrųjų skauda galvą, ir
pasivaikščiojimas nepakenks.
ČEZJUBLIS. Labai malonu, mis Prizm, labai malonu. Galim nueiti iki mokyklos ir grįžti.
 - 22 -

MIS P. Tai bus nuostabu. Sesile, jūs tuo tarpu pasiskaitykite politinę ekonomiją. Skyrių apie rupijos
kurso kritimą galite praleisti. Tai pernelyg aktualu. Net finansinės problemos, ir tos turi melodraminę
pusę. (Nueina takeliu su daktaru Čezjubliu.)
SESILĖ (pakelia knygas vieną po kitos ir vėl numeta ant stalo.) Šlykšti politinė ekonomija! Šlykšti
geografija! Šlykšti, šlykšti vokiečių kalba!
Įeina MERIMENAS su vizitine kortele ant padėklo.
MERIMENAS. Ką tik iš stoties atvyko misteris Ernestas Vordingas. Su visu bagažu.
SESILĖ (ima kortelę, skaito). Misteris Ernestas Vordingas, B. 4, Olbenis, Vakarų pusė. Dėdės Džeko
brolis! Ar jūs pasakėte jam, kad misteris Vordingas mieste?
MERIMENAS. Taip, mis. Jis, rodos, labai nusiminė. Pasakiau, kad jūs ir mis Prizm sode, tai jis pareiškė
didelį norą pasikalbėti valandėlę asmeniškai su jumis.
SESILĖ. Paprašykite misterį Ernestą Vordingą užeiti. Matyt, reikia paskayti ekonomei, kad paruoštų
jam kambarį.
MERIMENAS. Klausau, mis.
SESILĖ. Niekad gyvenime nesu mačiusi pasileidėlio. Kad tik jis nebūtų toks, kaip visi.
Įeina ELDŽERNONAS, labai linksmas ir geraširdiškai nusiteikęs.
Na, žinoma, taip ir yra!
ELDŽERNONAS (nuleisdamas skrybėlę). Tikriausiai jūs ir būsit mažoji mano pusseserė Sesilė?
SESILĖ. Apsirikote. Aš visai ne maža. Aš netgi per aukšta savo amžiui.
ELDŽERNONAS kiek sutrinka.
Bet aš iš tikrųjų jūsų pusseserė Sesilė. O jūs, sprendžiant iš kortelės, esate dėdės Džeko brolis, mano
pusbrolis Ernestas, palaidūnas pusbrolis Ernestas.
ELDŽERNONAS. Bet aš visai ne palaidūnas, mieloji pussesere. Prašomtaip negalvoti.
SESILĖ. Jeigu taip nėra, vadinasi, jūs kuo nedoriausiai mus apgavote. Jūs juk negyvenate dvigubo
gyvenimo, apsimesdamas palaidūnu, o iš tikro būdamas doras žmogus. Tai būtų veidmainystė.
ELDŽERNONAS (žiūri į ją nustebęs). Hm! Na, aišku, dažnokai aš pasielgdavau lengvabūdiškai.
SESILĖ. Malonu tai girdėti.
ELDŽERNONAS. Kadangi mes jau pradėjom šitą kalbą, prisipažinsiu, kad kartais ir labai netikusiai
pasielgdavau.
SESILĖ. O didžiuotis tuo nereikėtų, nors neabejoju, kad tai buvo labai malonu.
ELDŽERNONAS. Kur kas maloniau būti čia su jumis.
SESILĖ. Nesuprantu, kaip jūs čia atsidūrėte. Dėdė Džekas grįš tik pirmadienį po pietų.
 - 23 -

ELDŽERNONAS. Labai gaila. Man reikės išvykti tą dieną pirmuoju traukiniu. Turiu dalykinį
pasimatymą, kurio labai norėčiau... išvengti.
SESILĖ. Ar negalima išvengti jo kur kitur, būtinai Londone?
ELDŽERNONAS. Ne, pasimatymas paskirtas ten.
SESILĖ. Aš žinau, kaip svarbu nesilaikyti rimtų susitarimų, kai nori išsaugoti gyvenimo grožio pojūtį,
bet vis tiek manau, kad jums vertėtų palaukti, iki sugrįš dėdė Džekas. Jis nori pasikalbėti su jumis
apie jūsų emigravimą.
ELDŽERNONAS. Apie mano ką?
SESILĖ. Apie jūsų emigravimą. Jis išvažiavo nupirkti jums kelioninio kostiumo.
ELDŽERNONAS. Jokiu būdu nebūčiau leidęs Džekui pirkti man kelioninio kostiumo. Jis nieko
neišmano apie kaklaraiščius.
SESILĖ. Vargu, ar jums reikės kaklaraiščių. Dėdė Džekas siunčia jus į Australiją.
ELDŽERNONAS. Į Australiją? Verčiau jau numirti!
SESILĖ. Trečiadienį per pietus jis pasakė, kad jums teks pasirinkti vieną iš trijų – šį pasaulį, aną pasaulį
arba Australiją.
ELDŽERNONAS. Mat kaip! Kiek žinau apie Australiją ir aną pasaulį, tai jie ne itin viliojantys. Man
visiškai tinka ir šitas pasaulis, mieloji pussesere.
SESILĖ. Taip. Bet ar jūs jam tinkat?
ELDŽERNONAS. Turbūt, kad ne. Todėl ir noriu, kad jūs imtumėtės mane perauklėti. Jū galėtumėt
laikyti tai savo pašaukimu, pussesere Sesile.
SESILĖ. Šiandieną tikriausiai neturėsiu laiko.
ELDŽERNONAS. Tai gal norėtumėt, kad šiandien aš pasikeisčiau pats?
SESILĖ. Tai labai donkichotiška. Bet pamėginti ne pro šalį.
ELDŽERNONAS. Pamėginsiu. Aš jau dabar jaučiuosi truputį geresnis.
SESILĖ. Nors atrodote prasčiau.
ELDŽERNONAS. Todėl, kad esu alkanas.
SESILĖ. Kokia aš nenuovoki! Man nederėjo užmiršti, kad žmogus, ryžęsis pradėti visiškai naują
gyvenimą, turi reguliariai ir gerai maitintis. Gal užeitumėt į vidų?
ELDŽERNONAS. Mielai. Tik gal galėčiau pirma įsisegti į atlapą gėlę? Be gėlės atlape prarandu apetitą.
SESILĖ. Geltoną rožę? (Ima žirkles.)
ELDŽERNONAS. Ne, geriau rausvą.
SESILĖ. Kodėl? (Nukerpa gėlę.)
ELDŽERNONAS. Todėl, kad jūs panaši į rausvą rožę, mieloji pussesere.
 - 24 -

SESILĖ. Jums nederėtų šitaip su manim kalbėti. Mis Prizm niekad nesako man tokių dalykų.
ELDŽERNONAS. Vadinasi, mis Prizm yra trumparegė senutė.
SESILĖ įsega į atlapą gėlę.
Nesu matęs gražesnės merginos už jus.
SESILĖ. Mis Prizm sako, kad grožis – tai žabangai.
ELDŽERNONAS. Žabangai, į kuriuos norėtų pakliūti bet kuris protingas vyras.
SESILĖ. Man visai nerūpi sugauti protingą vyrą. Net nežinočiau, apie ką su juo kalbėti.
Jie įeina į namą. Grįžta mis PRIZM ir daktaras ČEZJUBLIS.
MIS P. Jūs pernelyg vienišas, kanauninke Čezjubli. Jums reiktų vesti. Mizantropas – tai dar
suprantama, bet jau moterotropas – niekaip!
ČEZJUBLIS (priblokštas kaip mokslininkas filologas). Patikėkit, aš nevertas tokio naujadaro. Ir
pirmykštės krikščionių bažnyčios teorija, ir praktika griežtai priešinosi santuokai.
MIS P. (Pamokomai.) Kaip tik todėl pirmykštė krikščionių bažnyčia ir neištvėrė ligi mūsų dienų. O jūs,
brangusis kanauninke, rodos, nesuprantate, kad atkakliai vengdamas santuokos, vyras tampa
nuolatine viešąja pagunda. Vyrai privalėtų būti apdairesni: silpnadvasius celibatas nuveda šunkeliais.
ČEZJUBLIS. Bet negi vedęs vyras darosi mažiau patrauklus?
MIS P. Vedęs vyras patrauklus tik savo žmonai.
ČEZJUBLIS. Net ir jai ne visuomet, kaip man teko girdėti.
MIS P. Tai priklauso nuo intelektualinių moters polinkių. Brandos amžius – patikimiausias. Prinokusiu
vaisiumi visada galima pasikliauti. O jaunos moterys – žalias vaisius.
Daktaras ČEZJUBLIS krūpteli.
Aš kalbu kaip sodininkas. Mano metafora paimta iš vaisių srities. Bet kurgi Sesilė?
ČEZJUBLIS. Gal ir ji išėjo pasivaikščioti iki mokyklos?
Iš sodo gilumos pamažu išnyra DŽEKAS. Jis vilki juodais gedulo drabužiais, mūvi juodomis
pirštinėmis, jo skrybėlė perjuosta krepo juosta.
MIS P. Misteri Vordingai!
ČEZJUBLIS. Misteri Vordingai?
MIS P. Kokia staigmena. Mes nelaukėme jūsų be pirmadienio popietės.
DŽEKAS (su tragiška mina spaudžia mis PRIZM ranką). Aš grįžau anksčiau, negu buvau numatęs.
Sveiki, kanauninke Čezjubli?
ČEZJUBLIS. Brangusis misteri Vordingai, norėčiau manyti, kad šitie sielvarto drabužiai nereiškia
kokios baisios netekties?
DŽEKAS. Mano brolis.
 - 25 -

MIS P. Dar gėdingesnės skolos ir išsišokimai?

ČEZJUBLIS. Vis dar pramogauja?
DŽEKAS (purtydamas galvą). Mirė!
ČEZJUBLIS. Jūsų brolis Ernestas mirė?
DŽEKAS. Mirė visiems laikams.
MIS P. Kokia pamoka! Manau, tatai išeis jam į naudą.
ČEZJUBLIS. Misteri Vordingai, reiškiu jums nuoširdžią užuojautą. Jūs bent galite pasiguosti, kad
visados buvot kilniausias ir atlaidžiausias iš brolių.
DŽEKAS. Vargšas Ernestas! Jis turėjo daugybę ydų, bet tai baisus, baisus smūgis.
ČEZJUBLIS. Iš tiesų labai baisus. Jūs buvote prie jo paskutiniąsias valandas?
DŽEKAS. Ne. Jis mirė užsienyje. Paryžiuje. Vakar vakare atėjo Grand Hotelio administratoriaus
telegrama.
ČEZJUBLIS. Ar mirties priežastis joje paminėta?
DŽEKAS. Rodos, smarkus peršalimas.
ČEZJUBLIS (pakėlęs ranką). Gailestingumo, brangioji mis Prizm, gailestingumo! Nė vienas iš mūsų
nesame tobulas. Aš pats labai linkęs peršalti. Ar laidosite jį čia?
DŽEKAS. Ne. Jis, rodos, pareiškė norą būti palaidotas Paryžiuje.
ČEZJUBLIS. Paryžiuje! (Linguoja galvą.) Matyt, jis ligi paskutinės akimirkos taip ir nesurimtėjo. Jūs,
be abejo, norėsite, kad aš užsiminčiau apie tą šeimos sielvartą per sekmadienio pamaldas?
DŽEKAS mėšlungiškai spaudžia jam ranką.
Mano pamokslas apie dangaus maną dykumoje tinka beveik bet kokiam atvejui, ir linksmiausia, ir,
štai kaip dabar, liūdnam.
Visi atsidūsta.
Aš sakau jį per derliaus šventę, per krikštynas, per konfirmaciją, liūdesio ir švenčių dienomis.
Paskutinį kartą aš sakiau jį katedroje per labdarybės pamaldas, kurias surengė Kovos su
aukštuomenės nepasitenkinimu draugija. Dalyvavęs jose vyskupas buvo priblokštas kai kurių mano
analogijų.
DŽEKAS. Jūs, regis, paminėjote krikštynas, kanauninke Čezjubli? Krikštyti jūs tikriausiai mokate
puikiai?
Daktaras Čezjublis priblokštas.
Tai yra, aš norėjau pasiteirauti, ar jums dažnai tenka krikštyti?
MIS P. Deja, tai viena iš nuolatinių pastoriaus pareigų šioje parapijoje. Man ne kartą yra tekę kalbėti
šiuo klausimu su mažiau pasiturinčiais parapijiečiais. Bet jis, rodos, nė nenutuokia apie taupumą.
 - 26 -

ČEZJUBLIS. Ar jums rūpi koks nors vaikas, misteri Vordingai? Juk, rodos, jūsų brolis buvo viengungis?
DŽEKAS. Na, žinoma.
MIS P. (Su kartėliu.) Žmonės, kurie gyvena tik savo malonumui, visi tokie.
DŽEKAS. Bet aš turiu galvoj visai ne vaiką, brangusis kanauninke, nors ir labai myliu vaikus. Šįkart aš
pats norėčiau būti pakrikštytas, ir šiandien pat, jeigu jūs neturit svarbesnių darbų.
ČEZJUBLIS. Bet, misteri Vordingai, jūs jau krikštytas?
DŽEKAS. Visai to nepamenu.
ČEZJUBLIS. Jūs rimtai dėl to abejojate?
DŽEKAS. Ketinu suabejoti. Aišku, aš nenorėčiau jūsų apsunkinti. O gal jums atrodo, kad man per vėlu
krikštytis?
ČEZJUBLIS. Visai ne. Suaugusiųjų šlakstymas ir netgi pasinėrimas į vandenį numatytas kanonuose.
DŽEKAS. Pasinėrimas į vandenį!
ČEZJUBLIS. Nebijokit. Pakaks ir apšlakstymo. Pasinerti į vandenį nepatartina. Mūsų orai tokie
nepastovūs. Kada jūs norėtumėt atlikti tą ceremoniją?
DŽEKAS. Jeigu jums tinka, galėčiau užsukti apie penkias.
ČEZJUBLIS. Puiku, puiku! Kaip tik tuo metu aš krikštysiu dar du, dvynukus, kurie gimė vienam iš jūsų
nuomininkų. Vargšeliui vežimui Dženkinsui, tam vargo kuinui.
DŽEKAS. O! Ne itin linksma bus krikštytis su kitais kūdikiais. Atrodys labai vaikiška. Ga geriu būtų
pusę šešių?
ČEZJUBLIS. Nuostabu! Nuostabu! (Išsitraukia laikrodį.) O dabar, brangusi misteri Vordingai, leiskit
man palikti šitą liūdesio buveinę. Meldžiu, tik nesulinkit po sielvarto našta. Tai, kas atrodo mums
skaudžiais išbandymais, neretai tampa užmaskuota palaima.
MIS P. Man rodos, palaima čia akivaizdi.
Iš namo išeina SESILĖ.
SESILĖ. Dėde Džekai! O, kaip gerai, kad jūs sugrįžote. Bet kokie baisūs jūsų drabužiai! Eikit kuo
skubiausiai persirenkit.
MIS P. Sesile!
ČEZJUBLIS. Vaikeli! Vaikeli!
SESILĖ eina prie DŽEKO. Jis melancholiškai pabučiuoja ją į kaktą.
SESILĖ. Kas nutiko, dėde Džekai? Nusišypsokit! Jūs atrodot taip, lyg jums skaudėtų dantį, o aš turiu
jums tokią staigmeną. Kaip manot, kas sėdi mūsų svetainėje? Ogi jūsų brolis!
DŽEKAS. Kas?
SESILĖ. Jūsų brolis Ernestas. Jis atvyko prieš pusvalandį.
 - 27 -

DŽEKAS. Nesąmonė! Aš neturiu jokio brolio!

SESILĖ. Nekalbėkit taip. Kad ir kaip nedorai jis elgiasi su jumis, vis dėlto jis jūsų brolis. Nevalia būti
tokiam beširdžiui ir jo išsižadėti. Aš tuoj jį pakviesiu. O jūs paspausite jam ranką, ar ne, dėde Džekai?
(Bėga į vidų.)
ČEZJUBLIS. Kokia džiugi naujiena.
MIS P. Dabar, kai mes jau susitaikėm su netektim, toks staigus jo sugrįžimas atrodo ypač
pragaištingas.
DŽEKAS. Mano brolis – svetainėje? Nieko nesuprantu. Grynų gryniausias nesusipratimas.
Susikibę už rankų įeina ELDŽERNONAS ir SESILĖ. Jie iš lėto prieina prie DŽEKO.
DŽEKAS. Viešpatie švenčiausias! (Rodo ELDŽERNONUI ženklą išnykti.)
ELDŽERNONAS. Broli Džonai, aš atvykau iš miesto pranešti tau, kad labai apgailestauju dėl visų
rūpesčiu, kuriuos tau teikiau, ir kad ketinu pradėti visiškai naują gyvenimą. (DŽEKAS žvelgia į jį su
įtūžiu ir nepaspaudžia jam ištiestos rankos.)
SESILĖ. Dėde Džekai, juk jūs neatstumsit brolio rankos?
DŽEKAS. Niekas neįkalbės manęs paspausti jam ranką. Atvydamas čionai, jis pasielgė negarbingai. Ir
puikiai žino kodėl.
SESILĖ. Dėde Džekai, būkit atlaidus. Kiekviename žmoguje yra kažkas gero. Ernestas ką tik
papasakojo man apie savo nelaimingą ligotą draugą Benberį, kurį jis taip dažnai lanko. O toks atidus
žmogus, išsižadantis visų Londono pramogų, kad pasėdėtų prie ligonio lovos, be abejonės, turi savy
daug gero.
DŽEKAS. Kaip? Jis tau pasakojo apie Benberį?
SESILĖ. Taip, jis papasakojo man viską apie vargšelį misterį Benberį ir apie jo baisią ligą.
DŽEKAS. Benberis!... Aš draudžiu jam kalbėti su tavim apie Benberį ar apie ką kitą. To jau per akis!
ELDŽERNONAS. Sutinku, jog esu kaltas. Bet turiu pasakyti ir ta, kad brolio Džono šaltumas mano
atžvilgiu man ypač skaudus. Aš maniau, jog būsiu sutiktas kur kas širdingiau, ypač kad atvykau čia
pirmąsyk.
SESILĖ. Dėde Džekai, jeigu jūs nepaspausite Ernestui rankos, aš jums niekada to neatleisiu.
DŽEKAS. Niekada neatleisit?
SESILĖ. Niekada, niekada, niekada!
DŽEKAS. Gerai, darau tai paskutinį kartą. (Spaudžia ELDŽERNONUI ranką ir nusmelkia jį įtūžio kupinu
žvilgsniu.)
ČEZJUBLIS. Kaip malonu matyti tokį nuoširdų susitaikymą. Manyčiau mums derėtų palikti brolius
vienus.
MIS P. Sesile, eime su mumis.
 - 28 -

SESILĖ. Tuojau, mis Prizm. Aš taip džiaugiuosi sutaikius brolius.

ČEZJUBLIS. Jūs labai kilniai šiandien pasielgėte, vaikeli.
MIS P. Neskubėkime spręsti.
SESILĖ. Ak, kokia aš laiminga.
Visi išeina, pasilieka tik ELDŽERNONAS ir DŽEKAS.
DŽEKAS. Eldži, nenaudėli, nešdinkis kuo skubiausiai. Aš draudžiu čia bet kokį benberiavimą.
Įeina MERIMENAS.
MERIMENAS. Aš nunešiau misterio Ernesto daiktus į gretimą jūsiškiui kambarį, sere. Manau, taip ir
reikėjo padaryti?
DŽEKAS. Ką?
MERIMENAS. Misterio Ernesto lagaminus, sere. Aš juos nunešiau į kambarį, gretimą jūsiškiui.
DŽEKAS. Jo lagaminus?
MERIMENAS. Taip, sere. Tris lagaminus, neseserą, dvi skrybėlių dėžes ir didžiulį maisto krepšį.
ELDŽERNONAS. Deja, šįkart negalėsiu pasilikti ilgiau kaip savaitę.
DŽEKAS. Merimenai, liepkite tuojau pat paduoti kabrioletą. Misteris Ernestas skubiai kviečiamas į
miestą.
MERIMENAS. Klausau, sere. (Nueina į vidų.)
ELDŽERNONAS. Koks tu melagis, Džekai. Niekas nekviečia manęs į miestą.
DŽEKAS. Kviečia.
ELDŽERNONAS. Negirdėjau, kad kas būtų kvietęs.
DŽEKAS. Jeigu tu džentelmenas, tai grįžti tave kviečia pareiga.
ELDŽERNONAS. Pareiga dar niekad nė trupučio nėra kliudžiusi man pramogauti.
DŽEKAS. Visiškai tikiu.
ELDŽERNONAS. O Sesilė labai miela.
DŽEKAS. Nedrįsk šitaip kalbėti apie mis Kardju. Man tas nepatinka.
ELDŽERNONAS. O man, pavyzdžiui, nepatinka tavo kostiumas. Atrodai stačiai juokingas. Kodėl neini
persirengti? Pernelyg vaikiška gedėti žmogaus, kuris visą savaitę bus tavo svečias. Tai tiesiog kvaila.
DŽEKAS. Tu nebūsi mano svečias nei savaitę, nei mažiau. Gausi išvažiuoti... ketvirtos valandos
traukiniu.
ELDŽERNONAS. Aš jokiu būdu nepaliksiu tavęs gedinčio. Būtų labai nedraugiška. Manau, ir tu
nepaliktum manęs, jeigu aš gedėčiau. Kitaip aš palaikyčiau tave labai nejautriu žmogum.
DŽEKAS. O jeigu aš persirengsiu, ar išvažiuosi?
 - 29 -

ELDŽERNONAS. Žinoma, jeigu tik tas labai neužtruks. Nesu matęs, kad kas taip ilgai rengtųsi ir taip
prastai apsirengtų.
DŽEKAS. Šiaip ar taip, tai geriau negu būti visuomet pernelyg išsipusčiusiam kaip tu.
ELDŽERNONAS. Jeigu kartais aš ir būnu kiek daugiau pasipuošęs, tai visuomet atperku tai itin puikiu
išsiauklėjimu.
DŽEKAS. Tavo tuštybė juokinga, elgiesi tu įžūliai, o tai, kad esi čia, mano sode – kvailiau negali būti.
Bet tu dar suspėsi į ketvirtos valandos traukinį ir, tikiuosi, maloniai parkeliausi į miestą. Šįkart tavo
benberiavimas, kaip tu tai vadini, nenusisekė. (Nueina vidun.)
ELDŽERNONAS. Man rodos, puikiausiai nusisekė. Aš įsimylėjau Sesilę, o tai svarbiausia.
Sodo gilumoje pasirodo SESILĖ. Ji paima laistytuvą ir pradeda laistyti gėles.
Tik prieš išvykdamas turiu su ja susitikti ir susitarti dėl sekančio benberiavimo. O štai ir ji.
SESILĖ. O! Aš sugrįžau palaistyti rožių. Maniau, kad jūs išėjot su dėde Džeku.
ELDŽERNONAS. Jis nuėjo paieškoti man kabrioleto.
SESILĖ. Ketina jus pavažinėti?
ELDŽERNONAS. Ne pavažinėti, o išvežti.
SESILĖ. Vadinasi, mums reikės išsiskirti?
ELDŽERNONAS. Labai gaila, bet reikės. Kaip skaudu šįkart išsiskirti.
SESILĖ. Visuomet skaudu skirtis su mažai pažįstamais žmonėmis. Senų draugų nebuvimą galima
ramiai ištverti, bet tiesiog nepakeliama, kai vos tik susipažįsti, o jau reikia išsiskirti, nors ir trumpam.
ELDŽERNONAS. Ačiū jums.
Įeina MERIMENAS.
MERIMENAS. Kabrioletas laukia, sere.
ELDŽERNONAS maldaujamai žvelgia į SESILĘ.
SESILĖ. Tegu palaukia, Merimenai... kokias... kokias penkias minutes.
MERIMENAS. Klausau, mis. (Išeina.)
ELDŽERNONAS. Tikriausiai neįžeisiu jūsų, Sesile, jeigu nuoširdžiai ir atvirai pasakysiu, kad laikau jus
aiškiu absoliučios tobulybės įsikūnijimu.
SESILĖ. Jūsų nuoširdumas, Ernestai, daro jums didelę garbę. Jeigu leisit, aš užrašysiu jūsų žodžius į
dienoraštį. (Eina prie stalo ir pradeda rašyti.)
ELDŽERNONAS. Jūs iš tikrųjų rašote dienoraštį? Viską atiduočiau, kad galėčiau į jį pažvelgti. Galima?
SESILĖ. O ne! (Uždengia dienoraštį ranka.) Suprantat, tai tik jaunutės merginos minčių bei įspūdžių
užrašai, skirti spaudai. Kai dienoraštis išeis atskira knyga, jūs galėsit ją įsigyti. Bet, prašau jus,
 - 30 -

Ernestai, kalbėti toliau. Man labai patinka rašyti, kai kas nors diktuoja. Paskutinieji mano užrašyti
žodžiai: „tobulybės įsikūnijimu“. Galite kalbėti. Aš pasiruošusi.
ELDŽERNONAS (truputį sutrikęs). Hm! Hm!
SESILĖ. Nekosėkit, Ernestai. Diktuojant reikia kalbėti sklandžiai ir nekosėti. Be to, aš nežinau, kaip
kosulys perteikiamas raštu. (Rašo, kol ELDŽERNONAS kalba.)
ELDŽERNONAS (kalba labai greitai). Sesile, vos tik apmatęs jūsų stebuklingą, su niekuo
nesulyginamą grožį, aš išdrįsau pašėlusiai, aistringai, ištikimai ir beviltiškai jus pamilti.
SESILĖ. Nemanau, kad jums reikėtų sakyti, jog mylite mane pašėlusiai, aistringai, ištikimai,
beviltiškai. O sakyti „beviltiškai“ – gana kvaila, tiesa?
ELDŽERNONAS. Sesile!
Įeina MERIMENAS.
MERIMENAS. Kabrioletas laukia, sere.
ELDŽERNONAS. Liepkite paduoti jį po savaitės tuo pačiu metu.
MERIMENAS (žiūri į SESILĘ, kuri nerodo jokio ženklo). Klausau, sere.
MERIMENAS išeina.
SESILĖ. Dėdė Džekas labai supyks, jeigu sužinos, kad jūs išvažiuojate po savaitės tuo pačiu metu.
ELDŽERNONAS. Kas man tas Džekas. Man nesvarbu niekas pasaulyje, tik jūs viena. Aš myliu jus,
Sesile. Ar tekėsit už manęs?
SESILĖ. Koks kvailutis! Žinoma. Juk jau trys mėnesiai kaip mes susižadėję.
ELDŽERNONAS. Jau trys mėnesiai?
SESILĖ. Taip, ketvirtadienį bus lygiai trys mėnesiai.
ELDŽERNONAS. Bet kaip tatai įvyko?
SESILĖ. Nuo to laiko, kai brangusis dėdė Džekas prisipažino mums, kad turi jaunesnį brolį, labai
pasileidusį ir nedorą, mes su mis Prizm, aišku, tik apie jus ir kalbamės. O vyras, apie kurį daug
kalbama, būtinai turi būti labai patrauklus. Juk galų gale jis privalo turėti kažką ypatinga. Gal tai ir
labai kvaila, bet aš pamilau jus, Ernestai.
ELDŽERNONAS. Brangioji! Bet kada gi mes susižiedavome?
SESILĖ. Vasario 14-tą. Nebegalėdama ištverti to, kad jūs nė nežinot apie mano egzistavimą, aš
nusprendžiau vienaip ar kitaip užbaigti šitą reikalą ir po ilgų dvejonių susižiedavau su jumis va po
šiuo senu gražiu medžiu. Kitą dieną nusipirkau va šitą žiedelį, jūsų dovaną, o čia apyrankė su dvigubu
mazgu, - ištikimybės simboliu, - kurią pasižadėjau jums šventai nešioti.
ELDŽERNONAS. Čia mano dovanos jums? Gražūs daikčiukai, ar ne?
 - 31 -

SESILĖ. Taip, jūsų skonis nuostabus. Ernestai. Užtat aš ir atleisdavau jums visas nedorybes. O čia
dėžutė, kur aš laikau brangiuosius jūsų laiškus. (Pasilenkia prie stalo, atidaro dėžutę ir ištraukia
pluoštą laiškų, perrištų mėlynu kaspinu.)
ELDŽERNONAS. Mano laiškus?! Bet, mieloji Sesile, aš nesu parašęs jums nė vieno laiško.
SESILĖ. Jums nėra reikalo priminti man tai, Ernestai. Aš puikiai atmenu, kad buvau priversta rašyti
juos už jus. Rašydavau triskart per savaitę, o kartais ir dažniau.
ELDŽERNONAS. Leiskite man juos paskaityti, Sesile.
SESILĖ. Jokiu būdu. Jūs per daug užriesite nosį. (Padeda dėžutę į šalį.) Trys laiškai, kuriuos jūs man
parašėt, kai aš nutraukiau mūsų sužadėtuves, tokie gražūs, ir juose tiek daug rašybos klaidų, kad net
dabar, kai juos skaitau, negaliu sulaikyti ašarų.
ELDŽERNONAS. Bet negi mūsų sužadėtuvės nutrauktos?
SESILĖ. Na, žinoma. Kovo 22-ą. Jeigu norit, galit pažiūrėti įrašą. (Rodo dienoraštį.) „Šiandien aš
nutraukiau sužadėtuves su Ernestu. Jaučiu, kad taip bus geriau. Oras toks pat nuostabus“.
ELDŽERNONAS. Bet kodėl jūs jas nutraukėte? Ką aš padariau? Aš juk nepadariau nieko blogo. Sesile,
man iš tikrųjų labai skaudu tai girdėti. Ypač kai oras buvo toks nuostabus.
SESILĖ. Sužadėtuvės negali būti rimtos, jeigu jos bent kartą nebuvo nutrauktos. Bet aš atleidau jums
nepraėjus nė savaitei.
ELDŽERNONAS (eina prie jos ir klaupiasi). Jūs – angelas, Sesile.
SESILĖ. Brangus mano paikšeli. (Jis bučiuoja ją, ji taršo jam plaukus.) Reikia manyti, jūsų plaukai
garbanojasi patys?
ELDŽERNONAS. Taip, brangioji, truputėlį padedami kitų.
SESILĖ. Kaip gerai.
ELDŽERNONAS. Sesile, jūs niekados nebenutrauksit mūsų sužadėtuvių, taip?
SESILĖ. Manau, kad dabar, susipažinusi su jumis, nebegalėčiau to padaryti. Be to, jūsų vardas...
ELDŽERNONAS (nervingai). Taip, žinoma.
SESILĖ. Nesijuokit iš manęs, mielasis, bet mergaitiška mano svajonė visuomet buvo pamilti vyriškį
vardu Ernestas. (ELDŽERNONAS stojasi, SESILĖ irgi.) Tas vardas kelia absoliutų pasitikėjimą. Man taip
gaila vargšių moterų, kurių vyrai ne Ernestai.
ELDŽERNONAS. Bet, mielas vaikeli, negi jūs norite pasakyti, kad nebūtumėt manęs pamilusi, jeigu
aš turėčiau kitą vardą?
SESILĖ. Kokį kitą?
ELDŽERNONAS. Na, bet kokį, kuris jums patinka... kad ir Eldžernonas.
SESILĖ. Eldžernonas? Bet man šitas vardas nepatinka.
 - 32 -

ELDŽERNONAS. Bet, brangioji, mieloji, mylimoji mergyte, aš niekaip nesuprantu, kodėl jūs taip
nusistačiusi prieš šitą vardą. Jis visai neblogas. Ir gana aristokratiškas. Pusė subankrutavusių vyrukų
vadinasi Eldžernonais. Iš tikro, Sesile... (Eina prie jos.) ...Negi jūs manęs nepamiltumėt, jeigu aš
vadinčiausi Eldžiu?
SESILĖ (stodamasi). Aš tikriausiai jus gerbčiau, Ernestai, tikriausiai žavėčiausi jūsų būdo bruožais,
bet, manau, kad nepajėgčiau atiduoti jums visų savo jausmų.
ELDŽERNONAS. Hm! Sesile! (Čiumpa skrybėlę.) Jūsų pastorius, be abejo, išmano visas bažnytines
apeigas ir ceremonijas?
SESILĖ. Na, žinoma. Kanauninkas Čezjublis labai išsilavinęs žmogus. Jis nėra parašęs nė vieno knygos,
tad galite įsivaizduoti, kiek žinių sukrauta jo galvoj.
ELDŽERNONAS. Aš privalau tuoj pat su juo pasimatyti dėl labai svarbaus krikšto, ...t.y. dėl labai
svarbaus reikalo.
SESILĖ. O!
ELDŽERNONAS. Užtruksiu ne ilgiau kaip pusvalandį.
SESILĖ. Turimt omeny, kad mes susižadėjom vasario 14-tą, o susipažinom tik šiandien, man rodos,
negražiai darot, palikdamas mane visam pusvalandžiui. Gal pakaktų dvidešimties minučių?
ELDŽERNONAS. Grįšiu bematant. (Bučiuoja ją ir nubėga per sodą.)
SESILĖ. Koks jis smarkus! Ir kokie nuostabūs jo plaukai. Reikia įrašyti į dienoraštį, kad jis man
pasipiršo.
Įeina MERIMENAS.
MERIMENAS. Kažkokia mis Ferfeks norėtų matyti misterį Vordingą. Sakė, kad labai svarbiu reikalu.
SESILĖ. Ar misteris Vordingas ne savo kabinete?
MERIMENAS. Misteris Vordingas ką tik išėjo pastoriaus namų link.
SESILĖ. Pakvieskite tą damą čionai. Misteris Vordingas netrukus grįš. Ir prašom atnešti arbatos.
MERIMENAS. Klausau, mis. (Išeina.)
SESILĖ. Mis Ferfeks? Tikriausiai, ji viena iš tų pagyvenusių moteriškių, kurios drauge su dėde Džeku
užsiima Londone labdarybe. Nemėgstu moterų, pasišventusių labdarybei. Jos pernelyg įžūlios.
Įeina MERIMENAS.
MERIMENAS. Mis Ferfeks.
Įeina GVENDOLENA, MERIMENAS išeina.
SESILĖ (pasitinka ją). Leiskite prisistatyti. Aš – Sesilė Kardju.
GVENDOLENA. Sesilė Kardju? (Eina prie jos ir spaudžia jai ranką.) Koks gražus vardas! Jaučiu, kad
mes susidraugausim. Jau dabar jūs man taip patinkat, kad negaliu nė apsakyti. O mano pirmas
įspūdis visuomet būna teisingas.
 - 33 -

SESILĖ. Kaip malonu, kad patikau jums, nors mes dar taip menkai pažįstamo. Prašom sėstis.
GVENDOLENA (vis dar stovėdama). At galima vadinti jus Sesile?
SESILĖ. Žinoma.
GVENDOLENA. O jūs visuomet vadinsite mane Gvendolena, gerai?
SESILĖ. Jeigu norite.
GVENDOLENA. Tuomet viskas sutarta, taip?
SESILĖ. Atrodo. (Pauzė. Abi atsisėda.)
GVENDOLENA. Dabar turbūt pats laikas pasisakyti, kas aš tokia. Mano tėvas – lordas Breknelis.
Tikriausiai jūs nesate girdėjusi apie mano tėtį?
SESILĖ. Lyg ir ne.
GVENDOLENA. Laimė, jis visiškai nežinomas už šeimos ribų. Taip mano supratimu ir turi būti. Aš
manau, kad namai – pati tinkamiausia vyrui veiklos sritis. Kai tik vyras pradeda nepaisyti šeimyniškų
pareigų, jis taip išlempa. Man tas nepatinka. Tokie vyrai pernelyg patrauklūs. Žinote, Sesile, mano
mama, laikydamasi labai griežtų auklėjimo pažiūrų, išugdė man baisią trumparegystę (tai būtina jos
auklėjimo sistemai), tad gal jūs nesupyksit, jeigu aš žiūrėsiu į jus pro lornetą?
SESILĖ. Ką jūs, Gvendolena. Man labai patinka, kai į mane kas žiūri.
GVENDOLENA (įdėmiai apžiūrėjusi SESILĘ pro lornetą). Jūs tikriausiai atvykote čionai paviešėti?
SESILĖ. O ne, aš čia gyvenu.
GVENDOLENA (griežtai). Mat kaip! Tai čia, be abejo, gyvens dar ir jūsų mama ar kokia pusamžė
giminaitė.
SESILĖ. Ne! Aš neturiu nei mamos, nei giminaičių.
GVENDOLENA. Iš tikrųjų?
SESILĖ. Brangusis globėjas prisiėmė sunkią naštą pats rūpintis mano auklėjimu, o mis Prizm jam
padeda.
GVENDOLENA. Jūsų globėjas?
SESILĖ. Taip, aš esu misterio Vordingo globotinė.
GVENDOLENA. Keista. Jis niekad nėra minėjęs, kad turi globotinę. Koks slapukas! Sulig kiekviena
valanda jis darosi vis įdomesnis. Nors negaliu pasakyti, kad ši žinia būtų mane labai pradžiuginusi.
(Stojasi ir eina prie SESILĖS.) Aš labai myliu jus, Sesile. Vos tik pamačiau, jūs man iškart patikote! Bet
turiu pasakyti, jog dabar, kai sužinojau, kad jūs esat misterio Vordingo globotinė, norėčiau, kad jūs
būtumėt... na, truputėlį vyresnė ...ir ne tokia patraukli. Žinot, jeigu jau kalbam atvirai...
SESILĖ. Labai prašau, kalbėkim atvirai! Aš manau, kad norint pasakyti ką nemalonaus, visados reikia
būti absoliučiai atviram.
 - 34 -

GVENDOLENA. Na, kalbant visai atvirai, Sesile, aš norėčiau, kad jums būtų ne mažiau kaip 42-ji
metai, o iš pažiūros ir dar daugiau. Ernestas – tvirto, atviro būdo žmogus. Jis – tiesos ir garbės
įsikūnijimas. Neištikimybė jam būtų toks pat neįmanomas dalykas, kaip apgavystė. Tačiau net ir
patys tauriausi bei dorybingiausi vyrai lengvai pasiduoda moterų grožio kerams. Naujoji istorija, taip
pat kaip ir senoji, duoda mums daugybę liūdnų pavyzdžių, kurie patvirtina tą faktą. Jeigu to nebūtų,
istorijos niekas neskaitytų.
SESILĖ. Atleiskit, Gvendolena, jūs, rodos, pasakėte Ernestas?
GVENDOLENA. Taip.
SESILĖ. Bet mano globėjas ne misteris Ernestas Vordingas. Mano globėjas – jo brolis, vyresnysis
brolis.
GVENDOLENA (sėsdamasi). Ernestas niekad neminėjo, kad turi brolį.
SESILĖ. Man nemalonu tai sakyti, bet ilgą laiką jie nesutarė.
GVENDOLENA. Tuomet viskas aišku. Dabar pagalvojau, jog nesu girdėjusi, kad koks vyras minėtų
savo brolį. Matyt, daugumai jų ši tema nemaloni. Sesile, nuo jūsų žodžių man širdis atlėgo. Aš jau
buvau sunerimusi. Kaip būtų baisu, jeigu tokią draugystę kaip mūsų būtų užtemdęs debesėlis, ar ne?
Tai jūs visiškai, visiškai tikra, kad jūsų globėjas – ne misteris Ernestas Vordingas?
SESILĖ. Nė kiek tuo neabejoju. (Pauzė.) Aš pati žadu būti jo globėja.
GVENDOLENA (nieko nesuprasdama). Atleiskit, kaip jūs pasakėte?
SESILĖ (droviai ir konfidencialiai). Brangioji Gvendolena, man nėra prasmės slėpti tai nuo jūsų.
Vietinis laikraštis paskelbs šitą faktą kitą savaitę. Misteris Ernestas Vordingas ir aš susižadėjome.
GVENDOLENA (stodamasi, labai mandagiai). Brangioji Sesile, čia, rodos, įvyko šioks toks
nesusipratimas. Misteris Ernestas Vordingas susižadėjęs su manim. Ir tai bus paskelbta „Morning
pouste“ ne vėliau kaip šeštadienį.
SESILĖ (labai mandagiai, stodamasi). Man regis, jūs kažką ne taip supratote. Ernestas pasipiršo man
lygiai prieš dešimt minučių. (Rodo dienoraštį.)
GVENDOLENA (tyrinėja dienoraštį per lornetą). Iš tikro labai keista, nes jis paprašė mane tapti jo
žmona vakar pusę šešių. Jeigu norite, patikrinti, prašom. (Išsitraukia savo dienoraštį.) Aš niekur
nevažiuoju be dienoraščio. Traukinyje visuomet reikia turėti pasiskaityti ką nors sensacinga. Man
labai gaila, brangioji Sesile, jeigu jus tai nuliūdins, bet, manau, kad pirmumo teisė priklauso man.
SESILĖ. Negaliu apsakyti, brangioji Gvendolena, kokia nelaiminga jausčiausi, sukėlusi jums dvasinį ar
fizinį skausmą, bet esu priversta paaiškinti, kad Ernestas, po to, kai jums pasipiršo, be abejonės,
persigalvojo.
GVENDOLENA (garsiai samprotaudama). Jeigu vargšelis buvo priverstas duoti kokį kvailą pažadą,
mano pareiga tučtuojau ryžtingai jį gelbėti.
SESILĖ (mąsliai ir liūdnai). Nors brangus mano berniukas ir buvo papuolęs į pragaištingas pinkles, aš
niekados neprikaišiosiu jam to po vestuvių.
 - 35 -

GVENDOLENA. Kalbėdama apie pinkles jūs darote man užuominą, mis Kardju? Pernelyg jau savim
pasitikit. Kalbėti ką galvoji tokiomis aplinkybėmis, kaip šios – ne tik moralinė pareiga. Tai
malonumas.
SESILĖ. Tai jūs įsivaizduojate, mis Ferfeks, kad aš priverčiau Ernestą susižadėti? Kaip jūs drįstate?
Dabar ne laikas nešioti lėkštą padorumo kaukę. Kai matau kastuvą, aš ir vadinu jį kastuvu.
GVENDOLENA (pajuokiamai). Man malonu jums pranešti, kad kastuvo nesu mačiusi. Akivaizdu, kad
mes priklausome visiškai skirtingiems socialiniams sluoksniams.
Įeina MERIMENAS, paskui jį liokajus, nešinas padėklu, staltiese ir pakišalu arbatinukui. SESILĖ jau
pasiruošusi atrėžti, tačiau prie tarnų susilaiko. Abi merginos smarkiai dėl to suirzusios.
MERIMENAS. Arbatą paduoti čia, kaip visuomet, mis?
SESILĖ (atšiauriai, bet ramiai). Taip, kaip visuomet.
MERIMENAS nukrausto stalą, uždengia jį staltiese. Ilga pauzė. SESILĖ ir GVENDOLENA įtūžusios
žvelgia viena į kitą.
GVENDOLENA. Ar čia yra įdomių vietų, kur galime būtų pasivaikščioti, mis Kardju?
SESILĖ. O, taip! Kiek tik širdis geidžia! Nuo artimiausios kalvos matyti penkios grafystės.
GVENDOLENA. Penkios grafystės! Aš to nepakęsčiau. Nemėgstu susigrūdimo.
SESILĖ (meiliai). Kaip tik todėl jūs ir gyvenate Londone?
GVENDOLENA prikando lūpą ir nervingai baksnoja skėčiu sau į koją.
GVENDOLENA (dairydamasi). Jūsų sodas labai gražiai prižiūrimas, mis Kardju.
SESILĖ. Malonu, kad jis jums patinka, mis Ferfeks.
GVENDOLENA. Aš nė nežinojau, kad kaime gali būti gėlių.
SESILĖ. O, gėlės čia toks pat įprastas dalykas kaip Londone žmonės.
GVENDOLENA. Bent jau aš niekaip nesuprantu, kaip galima gyventi kaime, jeigu nesi visiškas
menkysta. Man kaimas kelia mirtiną nuobodulį.
SESILĖ. Iš tikrųjų? Laikraščiai, jei neklystu, vadina tai agrikultūrine depresija, ar ne? Aristokratai,
rodos, dabar ypač serga ta liga. Girdėjau, ji užpuolė juos kaip kokia epidemija. Gal išgertumėt
arbatos, mis Ferfeks?
GVENDOLENA (pabrėžtinai mandagiai). Ačiū. (Į šalį.) Nepakenčiama mergiotė! Bet aš noriu arbatos.
SESILĖ (meiliai). Cukraus?
GVENDOLENA (pasipūtėliškai). Ne, ačiū. Cukrus jau nebemadingas.
SESILĖ piktai žiūri į ją, paima žnyples ir įmeta į puodelį 4 gabalėlius cukraus.
SESILĖ (griežtai). Pyrago ar duonos su sviestu?
 - 36 -

GVENDOLENA (su nuoboduliu veide). Prašom duonos su sviestu. Padoriuose namuose pyragą dabar
jau retai kada pamatysi.
SESILĖ (atriekia didžiulę pyrago riekę ir deda ant lėkštutės). Paduokite mis Ferfeks.
MERIMENAS įvykdo paliepimą ir išeina drauge su liokajumi. GVENDOLENA gurkšteli arbatos ir
susiraukia. Iškart pastato puodelį, pasiekia duonos su sviestu, pamato, kad tai pyragas.
Pasipiktinusi pašoka.
GVENDOLENA. Jūs prikrovėte man į arbatą cukraus, ir, nors ša aiškiai prašiau duonos su sviestu,
padavėte pyrago. Visi žino, koks švelnus ir malonus mano būdas, bet įspėju jus, mis Kardju, jūs galit
nužengti per toli.
SESILĖ (stodamasi). Nėra tokių tolybių, kur aš nenužengčiau, kad tik išgelbėčiau nuo moters kėslų
savo vargšą, nekaltą, patiklų berniuką!
GVENDOLENA. Vos tik pamačiusi jus, aš iškart supratau, kad jumis negalima apsitikėti. Pajutau, kad
jūs apsimetėlė ir apgavikė. Aš niekad neklystu tokiuose dalykuose. Pirmasis mano įspūdis apie
žmones visuomet teisingas.
SESILĖ. Man rodos, mis Ferfeks, aš piktnaudžiauju brangiu jūsų laiku. Tikriausiai jūsų laukia nemaža
panašių vizitų mūsų grafystėje.
Įeina DŽEKAS.
GVENDOLENA (jį pamačiusi). Ernestai! Mano Ernestai!
DŽEKAS. Gvendolena! Brangioji! (Nori ją pabučiuoti.)
GVENDOLENA (šastelėjusi atgal). Palaukit! Gal galėčiau paklausti, ar jūs susižadėjęs su šita panele?
(Rodo į Sesilę.)
DŽEKAS (juokdamasis). Su mažyle Sesile? Žinoma ne. Kaip tokia mintis galėjo ateiti jums į tą gražią
galvutę?
GVENDOLENA. Ačiū. Dabar galite. (Atkiša jam skruostą.)
SESILĖ (labai meiliai). Aš taip ir žinojau, mis Ferfeks, kad čia kažkoks nesusipratimas. Džentelmenas,
šiuo metu apkabinęs jus per liemenį, yra mano brangusis globėjas, misteris Džonas Vordingas.
GVENDOLENA. Kaip?
SESILĖ. Tai dėdė Džekas.
GVENDOLENA (traukdamasi). Džekas! O!
Įeina ELDŽERNONAS.
SESILĖ. O štai Ernestas.
ELDŽERNONAS (nepastebėjęs kitų, eina tiesiai prie SESILĖS). Mano meile! (Nori ją pabučiuoti.)
SESILĖ (traukdamasi). Palaukit, Ernestai. Gal galėčiau paklausti, ar jūs susižadėjęs su šita panele?
ELDŽERNONAS (dairydamasis). Su kokia panele? Viešpatie švenčiausias! Gvendolena!
 - 37 -

SESILĖ. Taip, iš tikrųjų, viešpatie švenčiausias, su Gvendolena, su štai šia Gvendolena.

ELDŽERNONAS. Žinoma ne, kaip tokia mintis galėjo ateiti jums į tą gražią galvutę?
SESILĖ. Ačiū. (Atkiša skruostą bučiniui.) Dabar galima.
ELDŽERNONAS bučiuoja ją.
GVENDOLENA. Aš taip ir jaučiau, kad čia kažkokia klaida, mis Kardju. Džentelmenas, šiuo metu
laikantis jus savo glėbyje, yra mano pusbrolis, misteris Eldžernonas Monkrifas.
SESILĖ (šastelėjusi nuo ELDŽERNONO). Eldžernonas Monkrifas? O!
Abi merginos eina viena prie kitos ir apsikabina per liemenį, tarytum ieškodamos užtarimo.
SESILĖ. Vadinasi, jūsų vardas Eldžernonas?
ELDŽERNONAS. Negaliu to paneigti.
SESILĖ. O!
GVENDOLENA. O jūsų vardas iš tikro Džonas?
DŽEKAS (išdidžiai). Aš galėčiau paneigti tai, jeigu norėčiau. Aš galėčiau paneigti bet ką, jeigu
norėčiau. Bet mano vardas iš tiesų yra Džonas. Ir jau daug metų.
SESILĖ (kreipdamasi į GVENDOLENĄ). Mes abi žiauriai apgautos.
GVENDOLENA. Mano vargšelė užgauta Sesilė!
SESILĖ. Mano mieloji įžeista Gvendolena!
GVENDOLENA (iš lėto ir svariai). Vadinkit mane seserim, gerai?
Jos apsikabina. DŽEKAS ir ELDŽERNONAS sunkiai atsidūsta ir pradeda vaikštinėti pirmyn ir atgal
takeliu.
SESILĖ (ūmai atsitokėjusi). Aš norėčiau savo globėją kai ko paklausti.
GVENDOLENA. Puiki mintis! Misteri Vordingai, aš norėčiau paklausti jus vieno dalyko. Kur jūsų brolis
Ernestas? Mes abi susižadėjusios su jūsų broliu Ernestu, todėl mums svarbu žinoti, kur jis yra šiuo
metu.
DŽEKAS (iš lėto, dvejodamas). Gvendolena, Sesile, kad ir kaip man skaudu, esu priverstas pasakyti
teisybę. Pirmąsyk gyvenime patekau į šitokią nepatogią padėtį, aš juk nepratęs sakyti teisybę. Ir vis
dėlto prisipažinsiu jums atvirai, kad brolio Ernesto aš neturiu. Aš išvis neturiu brolio. Niekad jo
neturėjau ir visai neketinu įsigyti jį ateityje.
SESILĖ (nustebusi). Išvis neturite brolio?
DŽEKAS (linksmai). Išvis!
GVENDOLENA (griežtai). Niekad neturėjote jokio brolio?
DŽEKAS (smagiau). Niekada. Jokio jokiausio.
GVENDOLENA. Tai dabar jau visiškai aišku, Sesile, jog nė viena iš mūsų su niekuo nesusižadėjusi.
 - 38 -

SESILĖ. Jaunai merginai nelabai malonu staiga atsidurti tokioje padėtyje, tiesa?
GVENDOLENA. Eime vidun. Jie vargiai išdrįs eiti paskui mus.
SESILĖ. Žinoma, juk vyrai tokie bailiai.
Su panieka veiduose jos pasitrauki į vidų.
DŽEKAS. Vadinasi, šita šlykšti painiava ir yra tai, ką tu vadini benberiavimu?
ELDŽERNONAS. Taip, ir šįkart buvo nuostabu. Nuostabiausias benberiavimas mano gyvenime.
DŽEKAS. Tu neturi jokios teisės benberiuoti čia. Taip ir žinok.
ELDŽERNONAS. Nesąmonė. Žmogus turi teisę benberiuoti kur tik jam patinka. Kiekvienas rimtas
benberistas tai žino.
DŽEKAS. Rimtas benberistas! Viešpatie švenčiausias!
ELDŽERNONAS. Jei nori džiaugtis gyvenimu, privalai turėti nors vieną rimtą užsiėmimą. Aš rimtai
žiūriu į benberiavimą. Į ką rimtai žiūri tu – visai nenutuokiu. Tikriausiai į viską. Tu tokios lėkštos
prigimties.
DŽEKAS. Visas šitas apgailėtinas reikalas šiek tiek ir džiugina – pasakėlė apie tavo draugą Benberį
susprogo kaip muilo burbulas. Tu nebegalėsi, kada užsigeidęs, lakstyti į kaimą, kaip anksčiau,
mielasis Eldži. O tai jau šis tas.
ELDŽERNONAS. Tavo brolis taipogi kiek nublanko, brangusis Džekai, ar ne? Tu nebegalėsi pradingti
Londone taip dažnai, kaip buvai įpratęs. Tai irgi neblogai.
DŽEKAS. O dėl tavo elgesio su mis Kardju turiu pasakyti, kad apgaudinėti tokią švelnią, naivią, nekaltą
mergaitę kaip ji – visiškai neleistina. Jau nekalbu apie tai, kad ji mano globotinė.
ELDŽERNONAS. Nerandu jokio pateisinimo tam, kad tu apgaudinėji tokią prašmatnią, protingą,
patyrusią panelę kaip mis Ferfeks. Jau nekalbant apie tai, kad ji – mano pusseserė.
DŽEKAS. Aš norėjau susižieduoti su Gvendolena, ir tiek. Aš ją myliu.
ELDŽERNONAS. Na, o aš norėjau susižieduoti su Sesile. Aš ją dievinu.
DŽEKAS. Tu neturi jokių šansų vesti mis Kardju.
ELDŽERNONAS. Visai nepanašu, Džekai, kad tu ir mis Ferfeks sujungsite savo gyvenimus.
DŽEKAS. Čia jau ne tavo reikalas.
ELDŽERNONAS. Jeigu čia būtų mano reikalas, aš nė nekalbėčiau apie tai. (Atsikanda sviestinės
bandelės.) Kalbėti apie savo reikalus labai vulgaru. Tą daro tik biržos makleriai, ir tai tik per
kviestinius pietus.
DŽEKAS. Nesuprantu, kaip tu gali ramiai sėdėti ir kimšti sviestines bandeles, kai mes patekom į tokią
bėdą. Tu baisus beširdis.
ELDŽERNONAS. Kaipgi aš valgysiu sviestines bandeles sėdėdamas neramiai. Dar susitepsiu sviestu
rankogalius. Šitos bandelės visuomet valgomos ramiai. Tai vienintelis jų valgymo būdas.
 - 39 -

DŽEKAS. Aš sakau, kad apskritai valgyti bandeles tokiomis aplinkybėmis – beširdiška.

ELDŽERNONAS. Kai aš susinervinęs, mane nuramina tik valgymas. Kas mane artimai pažįsta, gali
paliudyti, kad patekęs į didelę bėdą aš atsisakau visko, išskyrus maistą ir gėrimą. Dabar aš valgau
todėl, kad esu nelaimingas. Be to, aš labai mėgstu sviestines bandeles. (Atsistoja.)
DŽEKAS (stojasi). Bet dėl to nebūtinai turi sušlamšti jas visas. (Atima iš ELDŽERNONO bandeles.)
ELDŽERNONAS (siūlydamas pyragą). Verčiau paimk saldaus pyrago. Aš jo nemėgstu.
DŽEKAS. Viešpatie! Tai jau žmogus savo sode nebegali valgyti savo bandelių!
ELDŽERNONAS. Bet juk tu ką tik tvirtinai, kad valgyti bandeles – beširdiška.
DŽEKAS. Aš sakiau, kad tau valgyti jas tokiomis aplinkybėmis – beširdiška. O tai visai kas kita.
ELDŽERNONAS. Galimas daiktas. Bet bandelės juk tos pačios. (Atima iš DŽEKO lėkštę su bandelėmis.)
DŽEKAS. Eldži, dėl dievo meilės, išvažiuok.
ELDŽERNONAS. Tu jau neišprašysi manęs nepapietavusio. Tai neįmanoma. Aš niekad neišvažiuoju
be pietų. Taip daro tik kokie nors vegetarai. Be to, aš ką tik susitariau su kanauninku Čezjubliu, kad
be penkiolikos šešios jis perkrikštys mane Ernestu.
DŽEKAS. Brangusis, kuo greičiau tu išmesi iš galvos tas nesąmones, tuo bus geriau. Aš pats šįryt
susitariau su kanauninku Čezjubliu, kad pusę šešių jis mane pakrikštytų Ernestu. To nori Gvendolena.
Abu pasidaryti Ernestais mes negalim. Tai būtų kvaila. Be to, aš turiu teisę apsikrikštyti. Jokių
įrodymų, kad aš krikštytas, nėra. Labai galimas daiktas, kad niekas manęs nekrikštijo. Taip mano ir
kanauninkas Čezjublis. O tavo atvejis – visai kitoks. Tu juk pakrikštytas.
ELDŽERNONAS. Taip. Bet kada tas buvo!
DŽEKAS. Na, ir kas, tu pakrikštytas, ir tai svarbiausia.
ELDŽERNONAS. Taip tai taip. Aš bent žinau, kad mano organizmas šitai pakels, o tau, jeigu nesi tikras,
kad atlikai tą procedūrą, man regis, rizikuoti dabar gana pavojinga. Gali smarkiai pakenkti sveikatai.
Neužmiršk, kad šią savaitę artimiausias tavo giminė vos nepasimirė Paryžiuje nuo smarkaus
peršalimo.
DŽEKAS. Bet juk tu pats sakei, kad peršalimas nepaveldimas.
ELDŽERNONAS. Anksčiau iš tikrųjų buvo taip, o dabar nežinau. Mokslas taip sparčiai žengia į priekį.
DŽEKAS (keldamas lėkštę su sviestinėmis baldelėmis). Nesąmonė, tu visuomet šneki nesąmones.
ELDŽERNONAS. Džekai, tu vėl įnikai į bandeles. Susilaikyk. Tik dvi beliko. (Paima jas.) Aš juk sakiau
tau, kad mėgstu sviestines bandeles.
DŽEKAS. O aš nepakenčiu saldaus pyrago.
ELDŽERNONAS. Tai kodėl gi leidi vaišinti juo savo svečius? Kaip keistai tu supranti vaišingumą!
DŽEKAS. Elždernonai, aš jau sakiau tau – išvažiuok. Aš nenoriu, kad tu čia pasiliktum. Kodėl
nevažiuoji?
 - 40 -

ELDŽERNONAS. Aš dar neišgėriau arbatos, o be to, dar liko viena bandelė.

DŽEKAS giliai atsidūsta ir sudrimba krėsle. ELDŽERNONAS valgo toliau.

UŽDANGA
 - 41 -

TREČIAS VEIKSMAS

Svetainė misterio Vordingo dvare.

GVENDOLENA ir SESILĖ stovi prie lango ir žiūri į sodą.
GVENDOLENA. Tai, kad jie nenusekė iškart paskui mus, kaip galima buvo tikėtis, manyčiau, rodo,
kad jie dar turi bent kiek gėdos.
SESILĖ. Jie valgo bandeles. Tai panašu į atgailą.
GVENDOLENA. Rodos, jie mūsų nemato. Gal jūs kosteltumėt?
SESILĖ. Bet man nesinori kosėti.
GVENDOLENA. Jie žiūri į mus. Koks įžūlumas!
SESILĖ. Jie eina čia. Kokie nekuklūs.
GVENDOLENA. O mes oriai tylėsime.
SESILĖ. Žinoma. Nieko kito nebelieka.
Įeina DŽEKAS, paskui jį – ELŽDERNONAS. Jie švilpauja kažkokią siaubingą populiarią melodiją iš
angliškos operos.
GVENDOLENA. Mūsų orus tylėjimas, rodos, jiems nepatinka.
SESILĖ. Labai nepatinka.
GVENDOLENA. Bet mes negalime prabilti pirmos.
SESILĖ. Žinoma ne.
GVENDOLENA. Misteri Vordingai, aš norėčiau paklausti jus vieno labai svarbaus dalyko. Nuo jūsų
atsakymo daug kas priklausys.
SESILĖ. Jūsų sveikas protas, Gvendolena, tiesiog neįkainojamas. Misteri Monkrifai, būkit malonus
atsakyti man į tokį klausimą: kodėl jūs apsimetėt mano globėjo broliu?
ELDŽERNONAS. Kad galėčiau su jumis susipažinti.
SESILĖ (kreipdamasi į Gvendoliną). Man šis pasiaiškinimas atrodo įtikinamas, o jums?
GVENDOLENA. Taip, brangioji, jeigu tik jūs galit šiuo žmogumi tikėti.
SESILĖ. Negaliu. Bet tai nesumenkina kilnaus jo atsakymo grožio.
GVENDOLENA. Teisybė. Esminiuose dalykuose svarbu ne nuoširdumas, o stilius. Misteri Vordingai,
o kaip jūs paaiškinsit man tai, kad dėjotės turįs brolį? Kad galėtumėt važinėti į miestą ir kuo dažniau
matytis su manim, ar ne?
DŽEKAS. Negi jūs tuo abejojate, mis Ferfeks?
 - 42 -

GVENDOLENA. Netgi labai. Tačiau reikia paminti tas abejones. Dabar ne laikas vokiškam
skepticizmui. (Eina prie SESILĖS.) Jų pasiaiškinimai atrodo visai įtikinami, ypač misterio Vordingo.
Matyt, jie tobulai atitinka tiesą.
SESILĖ. Aš daugiau nei patenkinta tuo, ką pasakė misteris Monkrifas. Vien jo balsas įkvepia visišką
pasitikėjimą.
GVENDOLENA. Tai jūs manote, kad jiems galima atleisti?
SESILĖ. Taip. Tiksliau pasakius, ne.
GVENDOLENA. Iš tikro! Pamiršau. Ant kortos pastatyti principai, ir nusileisti negalima. Kuri iš
mudviejų jiems pasakys? Užduotis ne iš maloniųjų.
SESILĖ. Gal mes galėtume pasakyti jiems abi drauge?
GVENDOLENA. Puiki mintis! Aš beveik visuomet kalbu drauge su kitais. Tik išlaikykite taktą.
SESILĖ. Žinoma.
GVENDOLENA, pakėlusi pirštą, muša taktą.
GVENDOLENA ir SESILĖ (drauge). Jūsų vardai tebėra neįveikiama kliūtis. Štai ir viskas!
DŽEKAS ir ELDŽERNONAS (drauge). Mūsų vardai? Tik tiek? Bet mes šiandien pat persikrikštysime.
GVENDOLENA (kreipdamasi į DŽEKĄ). Dėl manęs jūs pasiryžęs šitokiai baisybei?
DŽEKAS. Pasiryžęs!
SESILĖ (kreipdamasi į ELDŽERNONĄ). Kad įsiteiktumėte man, jūs sutinkat ištverti šitą siaubingą
išmėginimą?
ELDŽERNONAS. Sutinku!
GVENDOLENA. Kaip kvaila kalbėti apie lyčių lygybę! Kai reikia aukotis, vyrai pasirodo kur kas
pranašesni už mus.
DŽEKAS. Taip. (Spaudžia ranką ELDŽERNONUI.)
SESILĖ. Kartais jie parodo tokią fizinę drąsą, apie kurią mes, moterys, net nenutuokiame.
GVENDOLENA (kreipdamasi į DŽEKĄ). Mielasis!
ELDŽERNONAS (kreipdamasis į SESILĘ). Mieloji! (Poros apsikabina.)
Įeina MERIMENAS. Pamatęs, kas čia dedasi, garsiai kosčioja.
MERIMENAS. Hm! Hm! Ledi Breknel!
DŽEKAS. Viešpatie švenčiausias!
Įeina Ledi B. Ją pamačiusios, poros išgąstingai išsiskiria. MERIMENAS išeina.
LEDI B. Gvendolena! Ką tai reikia?
GVENDOLENA. Tik tą, kad aš susižadėjau su misteriu Vordingu, mama.
 - 43 -

LEDI B. Eikš čionai. Sėskis. Tučtuojau sėskis. Dvejonės – tai dvasinio nuopuolio požymis, kai žmonės
jauni, ir fizinės negalios – kai jie seni. (Pasigręžia į DŽEKĄ.) Sere, informuota apie netikėtą dukters
pabėgimą jos patikimos tarnaitės, kurios atvirumą užtikrinau nedideliu piniginiu atlyginimu, aš iškart
nusekiau paskui ją ir atvykau čionai prekinio traukinio vagone. Laimė, vargšas jos tėvas įsivaizduoja,
kad šiuo metu ji sėdi užsitęsusioje universiteto viešojoje paskaitoje apie rentos įtaką minties
plėtotei. Geriau jo nenuvilti. Dar niekada nesu jo nuvylusi. Manau, kad tai būtų neteisinga. Tačiau
be abejonės, jūs puikiai suprantate, kad bet kokie santykiai tarp mano dukters ir jūsų turi būti
nutraukti tučtuojau. Šiuo klausimu, kaip ir visais kitais, aš nedarysiu jokių nuolaidų.
DŽEKAS. Aš susižadėjęs su Gvendolena, ledi Breknel.
LEDI B. Nieko panašaus. O dėl Eldžernono... Eldžernonai!
ELDŽERNONAS. Klausau, teta Augusta.
LEDI B. Leisk paklausti, ar šiuose namuose gyvena tavo ligotasis draugas misteris Benberis?
ELDŽERNONAS (mikčiodamas). O! Ne! Benberis čia negyvena. Šiuo metu jis yra kitur. Tiksliau
pasakius, Benberis mirė.
LEDI B. Mirė! Kada gi misteris Benberis mirė? Jo mirtis, matyt, buvo staigi?
ELDŽERNONAS (lengvabūdiškai). O! Aš nužudžiau Benberį šiandien. Tai yra, vargšelis Benberis
pasimirė šiandien.
LEDI B. Nuo ko jis mirė?
ELDŽERNONAS. Benberis? Jis tiesiog susprogo.
LEDI B. Susprogo? Gal jis tapo revoliucinio smurto auka? Nežinojau, kad misteris Benberis domėjosi
socialinėmis problemomis. Jeigu taip, tai jis deramai nubaustas už savo nesveikus interesus.
ELDŽERNONAS. Brangioji teta, aš norėjau pasakyti, kad jis buvo demaskuotas! Tai yra, gydytojai
nustatė, kad gyventi jis nebegali – ir Benberis numirė.
LEDI B. Jis, matyt, pernelyg pasitikėjo gydytojais. Bet aš džiaugiuosi, kad galų gale jis nutarė pasielgti
ryžtingai ir veikė medikų padedamas. O dabar, kai mes pagaliau atsikratėme to misterio Benberio,
gal galėčiau paklausti jus, misteri Vordingai, kas ta mergina, kurios ranką taip, man regis,
neprideramai laiko mano sūnėnas Eldžernonas.
DŽEKAS. Toji panelė yra mis Sesilė Kardju, mano globotinė.
LEDI B. šaltai linkteli SESILEI galva.
ELDŽERNONAS. Aš susižadėjęs su Sesile, teta Augusta.
LEDI B. Atleisk, kaip tu pasakei?
SESILĖ. Misteris Monkrifas ir aš susžadėjome, ledi Breknel.
LEDI B. (Krūpteli, nueina prie sofos ir atsisėda.) Nežinau, gal oras šitoje Hertfordšyro dalyje veikia
ypač jaudrinamai, tik čia įvykusių sužadėtuvių skaičius, man regis, smarkiai viršija normą, kurią mums
pateikia statistika. Manau, nebus netaktiška, jeigu užduosiu keletą preliminarinių klausimų. Misteri
 - 44 -

Vordingai, ar mis Kardju irgi susijusi su kokia didesne Londono geležinkelio stotim? Man reikalingi
tik faktai. Ligi vakar aš nė nežinojau, kad yra šeimų ar asmenų, kilusių iš galinės geležinkelio stoties.
DŽEKAS mirtinai įtūžęs, bet tvardosi.
DŽEKAS (aiškiu šaltu balsu). Mis Kardju yra velionio misterio Tomo Kardju sukraitė. Jis turėjo namus
Belgreivo aikštėje 149, pietvakarių Londone, Džervez Parke, prie Dorkingo, Sario grafystėje ir
Sporane, Faivšyro grafystėje, Šiaurės Anglijoje.
LEDI B. Skamba įtaigiai. Trys adresai visuomet įkvepia pasitikėjimą, net jeigu jų savininkas
komersantas. Bet kur įrodymas, kad jie tikri?
DŽEKAS. Aš turiu išsaugojęs to laikotarpio „Dvarų žinyną“. Galite jį patyrinėti, ledi Breknel.
LEDI B. (Rūsčiai.) Tame leidinyje esu aptikusi keistų klaidų.
DŽEKAS. Mis Kardju šeimos įgaliotiniai yra firma „Markbis, Markbis ir Markbis“.
LEDI B. „Markbis, Markbis ir Markbis“? Specialistų nuomone tai labai autoritetinga firma. Aš net esu
girdėjusi, kad vieną iš ponų Markbių kartais galima sutikti kviestiniuose pobūviuose. Kol kas aš
visiškai patenkinta.
DŽEKAS (labai susierzinęs). Kokia jūs maloni, ledi Breknel! Jums džiugu bus išgirsti, kad aš taipogi
turiu mis Kardju gimimo ir krikšto liudijimus, pažymas apie kokliušą, skiepus, konfirmaciją ir tymus.
LEDI B. Ak! Koks kupinas nuotykių gyvenimas, net per daug audringas tokiai jaunai mergaitei. Bent
aš nepritariu ankstyvai patirčiai. (Stojasi, žiūri į laikrodį.) Gvendolena, netrukus mums reikės važiuoti.
Negalima gaišti nė valandėlės. Nors tai ir grynas formalumas, misteri Vordingai, aš privalau jus
paklausti, ar mis Kardju turi kokio turto.
DŽEKAS. Taip. Apie šimtą trisdešimt tūkstančių svarų valstybės vertybiniais popieriais. Štai ir viskas.
Viso labo, ledi Breknel. Labai malonu buvo su jumis susitikti.
LEDI B. (Vėl sėdasi.) Palaukit, misteri Vordingai. Šimtą trisdešimt tūkstančių svarų! Ir dar valstybės
vertybiniais popieriais! Pažvelgus iš arčiau, mis Kardju atrodo nepaprastai patraukli panelė.
Nedaugelis merginų šiais laikais turi iš tikro solidžių savybių, tvarių, kurių vertė su laiku didėja. Deja,
turiu pasakyti, kad mes gyvename paviršutinybių amžiuje. (Kreipdamasi į SESILĘ.) Prieikite arčiau,
mieloji.
SESILĖ prieina.
Žavus vaikeli! Jūsų suknelė tokia paprastutė, o plaukai beveik tokie, kokius sutvėrė Gamta. Bet mes
galim beregint viską pakeisti. Patyrusi prancūzė kambarinė per labai trumpą laiką pasieks nuostabių
rezultatų. Pamenu, rekomendavau vieną jaunajai ledi Lansing, tai po trijų mėnesių jos pačios vyras
jos nebepažino.
DŽEKAS (į šalį). O po pusės metų jos nebepažino niekas.
LEDI B. (Piktai žiūri į DŽEKĄ, paskui dirbtine šypsena kreipiasi į SESILĘ.) Pasisukite, mielas vaikeli.
(SESILĖ apsisuka visą ratą.) Ne, aš norėčiau pamatyti profilį. (SESILĖ pasisuka profiliu.) Visai kaip aš
ir tikėjausi. Toks profilis užtikrina sėkmę aukštuomenėje. Dvi mūsų amžiaus silpnosios vietos yra
 - 45 -

principų stoka ir profilio stoka. Pakelkite smakrą, brangioji. Stilius labai priklauso nuo to, kaip laikai
smakrą. Dabar jis keliamas labai aukštai. Eldžernonai!
ELDŽERNONAS. Taip, teta Augusta.
LEDI B. Mis Kardju, turėdama tokį profilį, gali tikėtis kuo puikiausios sėkmės aukštuomenėje.
ELDŽERNONAS. Sesilė yra pati mieliausia, brangiausia, gražiausia mergina pasaulyje. Ir man visiškai
nerūpi jos sėkmė aukštuomenėje.
LEDI B. Niekada nekalbėk nepagarbiai apie aukštuomenę, Eldžernonai. Taip kalba tik tie, kuriems
kelias į ją uždarytas. (Kreipiasi į SESILĘ.) Vaikeli, jums tikriausiai žinoma, kad Eldžernonas neturi
nieko, išskyrus skolas. Bet aš nesu savanaudiškų santuokų šalininkė. Kai tekėjau už lordo Breknelio,
aš neturėjau jokio turto. Tačiau nė akimirką neprisileidau minties, kad tai galėtų tapti kliūtimi.
Manau, kad privalau palaiminti ir jūsų santuoką.
ELDŽERNONAS. Ačiū, teta Augusta.
LEDI B. Sesile, galite mane pabučiuoti.
SESILĖ (bučiuoja). Ačiū, ledi Breknel.
LEDI B. Jau galite vadinti mane teta Augusta.
SESILĖ. Ačiū, teta Augusta.
LEDI B. Manyčiau, kad nėra reikalo atidėlioti vestuves.
ELDŽERNONAS. Ačiū, teta Augusta.
LEDI B. Atvirai kalbant, aš nepritariu ilgoms sužadėtuvėms. Taip atsiranda galimybė pažinti vienam
kito būdą dar prieš vestuves, o tai jau, mano nuomone, visai nepatartina.
DŽEKAS. Prašau atleisti, kad jus pertraukiu, mis Breknel, bet apie šias sužadėtuves negali būti nė
kalbos. Aš esu mis Kardju globėjas ir, kol nebus pilnametė, ji negali ištekėti be mano sutikimo. O
duoti sutikimą aš kuo griežčiausiai atsisakau.
LEDI B. Gal galėčiau paklausti, kodėl? Eldžernonas – nepaprastai, netgi, sakyčiau, pavydėtinai
tinkamas jaunikis. Jis neturi nė skatiko, o atrodo nelyginant turtuolis. Ko dar galima norėti?
DŽEKAS. Man labai skaudu atvirai pasakyti jums, ką aš manau apie jūsų sūnėną, ledi Breknel, bet,
matote, man apskritai nepriimtinas jo dorovės supratimas. Aš įtariu, kad jis nesąžiningas.
ELDŽERNONAS ir SESILĖ žiūri į jį su pasipiktinimu ir nuostaba.
LEDI B. Nesąžiningas! Mano sūnėnas? Negali būti! Jis mokėsi Oksfordo universitete.
DŽEKAS. Manau, kad čia negali būti jokių abejonių. Šiandien, man išvažiavus, labai svarbiu asmeniniu
reikalu į Londoną, jis įsibrovė į mano namus apsimetęs mano broliu. Prisidengęs tuo vardu, jis išgėrė,
kaip ką tik pranešė man vyresnysis liokajus visą butelį 1889 metų sauso vyno „Perje Žue“, kurį aš
laikiau specialiai sau. Begėdiškai apgaudinėdamas toliau, jis per pusdienį užvaldė vienintelės mano
globotinės širdį. Pasilikęs gerti arbatos, jis sušveitė visas mano sviestines bandeles. Jo elgesys atrodo
 - 46 -

juo labiau beširdiškas, kadangi jis puikiai žinojo, kad brolio aš netusiu, niekad neturėjau ir neketinu
jo įsigyti. Aš pats aiškų aiškiausiai jam tai pasakiau dar vakar.
LEDI B. Hm! Misteri Vordingai, rimtai pasvarsčiusi, aš nusprendžiau visiškai nepaisyti mano sūnėno
elgesio su jumis.
DŽEKAS. Jūs labai kilnios širdies, ledi Breknel. Tačiau mano sprendimas – galutinis. Aš atsisakau duoti
sutikimą.
LEDI B. (Kreipdamasi į SESILĘ.) Prieikite, mielas vaikeli.
SESILĖ prieina.
Kiek jums metų, brangioji?
SESILĖ. Iš tikrųjų tik aštuoniolika, bet pobūviuose aš visuomet sakau, kad dvidešimt.
LEDI B. Ir gerai darot. Moteriai neverta tiksliai pasisakyti savo metus. Tai pernelyg pedantiška...
(Mąsliai.) Aštuoniolika, o pobūviuose – dvidešimt. Na, ką gi, ne taip jau ilgai reikės laukti, kol tapsite
pilnametė ir laisva nuo globos. Tad nemanau, kad jūsų gobėjo sutikimas turėtų kokios reikšmės.
DŽEKAS. Prašau atleisti, ledi Breknel, kad vėl jus pertraukiu, bet jaučiu pareigą pasakyti, kad mis
Kardju, pagal jos senelio testamentą, pilnametę taps tik sulaukusi trisdešimt penkerių.
LEDI B. Nemanyčiau, kad tai rimta kliūtis. Trisdešimt penkeri – labai patrauklus amžius. Londono
aukštuomenėje nemaža labai kilmingų moterų, kurios savo pačių valia ilgam lieka trisdešimt
penkerių metų. Kad ir ledi Damblton. Kiek žinau, jai vis dar trisdešimt penkeri nuo to laiko, kai sukak
keturiasdešimt, o tai buvo jau prieš daugelį matų. Tai kodėl gi ir Sesilė negalėtų būti dar patrauklesnė
sulaukusi jūsų minėto amžiaus. Jos turtas iki to laiko smarkiai padedės.
SESILĖ. Eldži, ar jūs galėtumėte palaukti, kol man sukaks trisdešimt penkeri metai?
ELDŽERNONAS. Aišku, galėčiau, Sesile. Juk jūs žinote, kad galėčiau.
SESILĖ. Taip, aš tą pajutau instinktyviai, tačiau aš šitiek laukti negaliu. Aš nepakenčiu, kai reikia laukti
nors penkias minutes. Mane tai labai erzina. Pati aš nesu punktuali, tas teisybė, bet mėgstu, kad kiti
būtų punktualūs, ir laukti – netgi vedybų – man visiškai neįmanomas daiktas.
ELDŽERNONAS. Tai ką gi daryti, Sesile?
SESILĖ. Nežinau, misteri Monkrifai.
LEDI B. Brangus misteri Vordingai, kadangi mis Kardju tvirtina negalinti laukti iki trisdešimt penkerių
metų – turiu pripažinti, jog tatai rodo kiek nekantrų būdą – prašyčiau jus pakeisti savo sprendimą.
DŽEKAS. Bet, brangioji ledi Breknel, viskas priklauso tik nuo jūsų. Kai tik jūs duosite sutikimą mano
vedyboms su Gvendolena, aš su didžiausiu džiaugsmu leisiu jūsų sūnėnui susituokti su mano
globotine.
LEDI B. (Stodamasi ir atsitiesdama.) Jūs puikiai žinote, kad tai, ką jūs siūlote, – neįmanoma.
DŽEKAS. Tuomet visų mūsų laukia aistringa viengungystė.
 - 47 -

LEDI B. Aš ruošiau Gvendolenai ne tokį likimą. Eldžernonas, žinoma, gali rinktis pats. (Išsitraukia
laikrodį.) Eime, brangioji (Gvendolena atsistoja), mes jau praleidome penkis, o gal ir šešis traukinius.
Jei praleisime dar vieną, galima būti apkalbėtos.
Įeina daktaras ČEZJUBLIS.
ČEZJUBLIS. Viskas paruošta krikštui.
LEDI B. Krikštui, sere? Ar ne per anksti?
ČEZJUBLIS (sutrikęs rodo į DŽEKĄ ir ELDŽERNONĄ). Abu šitie džentelmenai pareiškė norą tučtuojau
būti perkrikštyti.
LEDI B. Būdami tokio amžiaus? Tai kvaila ir bedieviška užmačia. Eldžernonai, aš draudžiu tau
krikštytis. Nenoriu nė girdėti apie tokius išsišokimus. Lordas Breknelis būtų labai nepatenkintas, jeigu
sužinotų, kad tu šitaip švaistai laiką ir pinigus.
ČEZJUBLIS. Ar turiu suprasti, kad šiandien krikštyti nebereikės?
DŽEKAS. Kadangi aplinkybės susiklostė kitaip, manau, kad nė vienam iš mūsų tai nebeturi jokios
praktinės reikšmės, kanauninke Čezjubli.
ČEZJUBLIS. Man labai skaudu girdėti jus taip kalbant, misteri Vordingai. Tai dvelkia eretiškumis
anabaptistų pažiūromis, kurias aš sutriuškinau savo keturiuose neišspausdintuose pamoksluose. O
kadangi dabar jūs, regis, užsiėmę pasaulietiškais reikalais, aš tučtuojau grįžtu į bažnyčią. Man ką tik
pranešė, kad mis Prizm jau pusantros valandos laukia manęs zakristijoje.
LEDI B. (Krūpteli.) Mis Prizm? Jūs, rodos, pasakėt mis Prizm?
ČEZJUBLIS. Taip, ledi Breknel. Aš einu su ja susitikti.
LEDI B. Leiskite sutrukdyti jus valandėlę. Tai gali būti labai svarbu lordui Brekneliui ir man. Ar toji mis
Prizm nėra atstumiančios išorės moteriškė, mažai temačiusi auklėjimo?
ČEZJUBLIS (pasipiktinęs). Ji – viena iš labiausiai išauklėtų damų ir pats orumo įsikūnijimas.
LEDI B. Be abejonės, tai toji pati žmogystė. Ar galėčiau paklausti, kokią padėtį ji užima jūsų namuose?
ČEZJUBLIS (griežtai). Aš viengungis, ponia.
DŽEKAS (įsiterpdamas į jų pokalbį). Ledi Breknel, paskutiniuosius trejus metus mis Prizm yra
nepriekaištinga mis Kardju guvernantė ir didžiai vertinama kompanionė
LEDI B. Kad ir kaip jus apie ją atsiliepiate, aš privalau tučtuojau ją pamatyti. Pasiųskite jos pakviesti.
ČEZJUBLIS (dairydamasis). Štai ir ji pati.
Paskubomis įeina mis PRIZM.
MIS P. Man buvo pasakyta, kad jūs kvietėte mane į zakristiją, brangus kanauninke. Aš laukiau jūsų
ten valandą ir keturiasdešimt penkias minutes.
Pamato LEDI B., žvelgiančią į ją kaustomu žvilgsniu. MIS P. išbąla ir krūpteli, paskui baikščiai
dairosi, tarytum norėdama pabėgti.
 - 48 -

LEDI B. (Atšiauriu prokurorišku balsu.) Prizm!

MIS P. susigėdusi nuleidžia galvą.
Ateikite čionai, Prizm!
MIS P. nuolankiai prieina.
Prizm! Kur tas kūdikis?
Visi nustėra. Kanauninkas, siaubo apimtas, žingteli atgal. ELDŽERNONAS ir DŽEKAS užstoja SESILĘ ir
GVENDOLENĄ, perdėtai saugodami, kad jos neišgirstų to baisaus viešo skandalo detalių.
Prieš dvidešimt aštuonerius metus, Prizm, jūs išėjote iš lordo Breknelio namo Grouvenoro gatvėje
104 su jumis patikėtu vaikišku vežimėliu, kuriam buvo vyriškos lyties kūdikis. Jūs negrįžote. Praėjus
keletui savaičių, kriminalinė policija po uolių paieškų aptiko vežinėlį vidurnaktį atokiama Beizvoterio
kampe. Jame buvo iki koktumo sentimentalaus trijų tomų romano rankraštis.
MIS P. nejučia krūpteli iš pasipiktinimo.
Bet kūdikio ten nebuvo!
Visi žiūri į MIS P.
Prizm! Kur kūdikis?
Pauzė.
MIS P. Ledi Breknel, man gėda prisipažinti, bet šito aš nežinau. O! Kad aš žinočiau! Viskas atsitiko
štai kaip. Jūsų minėtos dienos rytą – ta diena įsirėžė man į atmintį visiems laikams – aš kaip visuomet
ruošiasi išvežti kūdikį į lauką. Turėjau tokį seną, bet talpų sakvojažą, ketinau įsidėti į jį rankraštį –
beletristinį kūrinį, kurį parašiau retkarčiais man pasitaikančiomis laisvalaikio valandomis. Per
nesuvokiamą išsiblaškymą, kurio negaliu sau dovanoti iki šiol, aš paguldžiau rankraštį į vežimėlį, o
vaiką – įdėjau į sakvojažą.
DŽEKAS (įdėmiai klausęsis). Bet kurgi jūs dėjote sakvojažą?
MIS P. Neklauskite manęs, misteri Vordingai.
DŽEKAS. Mis Prizm, man labai svarbu tai žinoti. Aš reikalauju, kad jūs pasakytumėt, kur dėjote tą
sakvojažą su kūdikiu.
MIS P. Aš palikau jį vienos iš didžiausių Londono geležinkelio stočių bagažinėje.
DŽEKAS. Kokios stoties bagažinėje?
MIS P. (Visiškai sutriuškinta.) Viktorijos stoties Braitono perone. (Susmunka į krėslą.)
DŽEKAS. Man reikia valandėlei pasišalinti į savo kambarį. Gvendolena, laukite manęs čia.
GVENDOLENA. Jeigu jūs neužtruksite, aš pasiryžusi laukti jūsų visą gyvenimą.
DŽEKAS išeina labai susijaudinęs.
ČEZJUBLIS. Ledi Breknel, ką, jūsų nuomone, visa tai galėtų reikšti?
 - 49 -

LEDI B. Bijau net spėlioti, kanauninke Čezjubli. Vargu, ar reikia sakyti, kad aristokratų šeimose keisti
sutapimai neleistini. Jie laikomi nepadoriais.
Viršuje pasigirsta triukšmas, tarytum kas mėtytų lagaminus. Visi žiūri aukštyn.
SESILĖ. Dėdė Džekas, rodos, labai įsijaudrino.
ČEZJUBLIS. Jūsų globėjas itin emocingos prigimties.
LEDI B. Tas triukšmas labai nemalonus, Sakytum jis ten su kuo mušasi. Nepakenčiu muštynių. Jos
visuomet vulgarios ir dažniausiai išsprendžia ginčą.
ČEZJUBLIS (žiūrėdamas aukštyn). Na štai ir liovėsi.
Triukšmas atsinaujina, tik dabar jis dvigubai garsesnis.
LEDI B. Kad nors jis pagaliau viską išspręstų.
GVENDOLENA. Šitoks laukimas – klaikus. Kad nors jis dar ilgai nesibaigtų.
Įeina DŽEKAS su juodu odos sakvojažu rankoje.
DŽEKAS (puldamas prie MIS P.). Ar šitas, mis Prizm? Įdėmiai apžiūrėkite prieš atsakydama. Nuo jūsų
atsakymo priklausys kelių žmonių laimė.
MIS P. (Ramiai.) Rodos, mano. Taip, štai įbrėžimas, atsiradęs, kai laimingomis mano jaunystės
dienomis Gauerio gatvėje apsivertė omnibusas. O šita dėmė ant pamušalo atsirado sprogus buteliui
su bealkoholiniu gėrimu – tai atsitiko Lemingtone. Antai ant užrakto mano inicialai. Aš ir pamiršau,
kad kartą, užėjus kažkokiai keistai nuotaikai, paprašiau juos išgraviruoti. Sakvojažas, be abejonės,
mano. Man taip trūko jo visus tuos metus.
DŽEKAS (patetiškai). Mis Prizm, atsirado ne tik sakvojažas. Aš esu tas kūdikis, kurį jūs ten įdėjote.
MIS P. (Nustebusi.) Jūs?
DŽEKAS (apkabindamas ją). Taip... mama!
MIS P. (Atšoka pasipiktinusi ir nustebusi.) Misteri Vordingai! Aš netekėjusi!
DŽEKAS. Netekėjusi! Prisipažįstu, man tai skaudus smūgis. Bet pagaliau, kas turi teisę mesti akmenį
į tą, kuri šiek kentėjo? Negi atgaila neišperka neprotingo žingsnio? Kodėl turėtų būti vienas įstatymas
vyrams, o kitas moterims? Aš tau atleidžiu, mama. (Vėl mėgina ją apkabinti.)
MIS P. (Dar labiau pasipiktinusi.) Misteri Vordingai, čia tiesiog nesusipratimas. (Rodydama į LEDI B.)
Štai ši dama gali jums pasakyti, kas jūs iš tikro esate.
DŽEKAS (patylėjęs). Ledi Breknel, man nesmagu būti įkyriam, bet gal jūs malonėsit man pasakyti, kas
aš toks?
LEDI B. Greičiausiai tai, ką aš pasakysiu, jūsų nepradžiugins. Jūs – velionės mano sesers, misis
Monkrif sūnus, taigi – vyresnysis Eldžernono brolis.
DŽEKAS. Vyresnysis Eldžio brolis! Vadinasi, aš vis dėlto turiu brolį! Aš žinojau, kad turiu brolį. Sesile,
kaip jūs galėjote suabejoti tuo, kad aš turiu brolį? (Apkabina ELDŽERNONĄ.) Kanauninke Čezjubli –
 - 50 -

čia mano nelemtasis brolis. Mis Prizm – čia mano nelemtasis brolis. Gvendolena – čia mano
nelemtasis brolis. Eldži, nedorėli, dabar tu turėsi labiau mane gerbti. Tu niekad neklausei manęs kaip
brolio.
ELDŽERNONAS. Iš tikrųjų, drauguži. Stengiausi kiek įmanydamas, bet neturėjau patirties. (Spaudžia
DŽEKUI ranką.)
GVENDOLENA (kreipdamasi į DŽEKĄ). Mielasis! Bet kas gi jūs dabar? Kuo jūs vardu, kai tapote kitu
asmeniu?
DŽEKAS. Viešpatie švenčiausias! ...Buvau visai pamiršęs. Jūs, reikia manyti, nepakeitėt savo
sprendimo dėl mano vardo?
GVENDOLENA. Aš nieko nekeičiu, tik jausmus.
SESILĖ. Koks kilnus jūsų būdas, Gvendolena!
DŽEKAS. Tuomet reikia iškart viską išsiaiškinti. Teta Augusta! Kai mis Prizm paliko mane sakvojaže,
ar aš jau buvau pakrikštytas?
LEDI B. Visos gėrybės, kurias galima nupirkti už pinigus, tarp jų ir krikštas, buvo dosniai pažertos jūsų
mylinčių ir rūpestingų tėvų.
DŽEKAS. Vadinasi, aš krikštytas! Be jokios abejonės. Tik kokiu vardu? Aš pasiryžęs išgirsti visų
blogiausią.
LEDI B. Kaip vyresnysis sūnus, jūs, be abejo, gavote tėvo vardą.
DŽEKAS (susierzinęs). Taip, bet kuo gi vardu buvo mano tėvas?
LEDI B. (Mąsliai.) Dabar negaliu prisiminti, kuo vardu buvo generolas Monkrifas. Bet vardą jis turėjo,
tuo aš nė kiek neabejoju, nors ir buvo keistuolis. Bet tik paskutiniaisiais gyvenimo metais. Ir tai buvo
Indijos klimato, vedybų, blogo virškinimo ir kitų panašių dalykų pasekmė.
DŽEKAS. Eldži, ar tu neprisimeni, kuo vardu buvo mūsų tėvas?
ELDŽERNONAS. Brangusis, aš su juo nesu kalbėjęsis. Jis mirė man dar nesulaukus vienerių metų.
DŽEKAS. Jo pavardė tikriausiai išspausdinta to laikotarpio kariuomenės žinynuose. Ar ne taip, teta
Augusta?
LEDI B. Generolas iš esmės buvo taikus žmogus, išskyrus šeimyninį gyvenimą. Bet aš neabejoju, kad
jo pavardė yra bet kuriame kariškame žinyne.
DŽEKAS. Čia yra pastarųjų keturiasdešimties metų kariuomenės žinynai. Man reikėjo be paliovos
studijuoti šiuos nuostabius metraščius.
Puola prie knygų lentynų ir traukia vieną knygą po kitos.
Raidė M. Generolai... Markbis, Meglis, Meksbomas, Melamas – kokios klaikios jų pavardės – Migzbis,
Mobzas, Monkrifas! 1840 – leitenantas, paskui kapitonas, pulkininkas leitenantas, pulkininkas, 1869
– generolas, vardai Ernestas-Džonas.
 - 51 -

Neskubėdamas pastato knygą į vietą ir labai ramiai prabyla

Juk aš visuomet sakiau jums, kad mano vardas – Ernestas, ar ne tiesa, Gvendolena? Taigi, aš iš tikro
esu Ernestas, kaip ir turėjo būti.
LEDI B. Taip, dabar prisimenu, kad generolas buvo vardu Ernestas. Taip ir žinojau, kad turiu ypatingų
priežasčių nemėgti šito vardo.
GVENDOLENA. Ernestai! Mano Ernestai! Aš iškart pajutau, kad jūs negalite turėti jokio kito vardo!
DŽEKAS. Gvendolena, kaip baisu, kai žmogus staiga sužino, kad visą gyvenimą kalbėjo tik teisybę. Ar
galit man tai atleisti?
GVENDOLENA. Galiu. Nes jaučiu, kad jūs tikrai pasikeisite.
DŽEKAS. Brangiausioji!
ČEZJUBLIS (kreipdamasis į MIS P.). Leticija! (Apkabina ją.)
MIS P. (Džiūgaudama.) Frederikai! Pagaliau!
DŽEKAS. Gvendolena! (Apkabina ją.) Pagaliau!
LEDI B. Sunėne, jūs, rodos, darotės lengvabūdis.
DŽEKAS. Priešingai, teta Augusta, dabar aš pirmąsyk gyvenime supratau, kaip svarbu būti rimtam.

UŽDANGA