SŁAWOMIRAS MROŻEKAS

NAŠLĖS
Vieno veiksmo pjesė

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė

VEIKIANTIEJI ASMENYS

I našlė
II našlė
III našlė
I ponas
II ponas
Padavėjas

I ir II našlės turi būti jaunos ir dailios. III našlė pirmiausiai turi būti aukšta ir gerai
sudėta, mokėti gracingai ir oriai vaikščioti.

Nurodymus „į kairę“, „į dešinę“ reikia suprasti kaip į kairę ar dešinę žiūrint iš

žiūrovų salės.

Ant scenos trys kvadratiniai staliukai. Prie staliuko kairėje ir dešinėje po dvi kėdes.
Prie vidurinio staliuko viena kėdė. Prie kairiojo staliuko sėdi I našlė, prie dešiniojo
staliuko – II našlė. Abi su juodomis skrybėlaitėmis ir juodais vualiais, dengiančiais
veidus, lengvomis spalvingomis suknelėmis, vasariniu apavu, gali būti sandalai. II
našlė basa, jos bateliai stovi prie stalelio.

I NAŠLĖ. Jūs irgi našlė?

II NAŠLĖ. O kaipgi, ponia.
I NAŠLĖ. O kada mirė jūsų gerbiamas vyras?
II NAŠLĖ. Šiandien apie dvyliktą.
I NAŠLĖ. Manajam irgi pavyko numirti apie pietus. O kada jis apsirgo?
II NAŠLĖ. Šiandien iš pat ankstaus rytelio.
I NAŠLĖ. Kaip greitai tas laikas bėga! Tai laidotuvės vyko po pietų?
II NAŠLĖ. Apie penktą.
I NAŠLĖ. Savąjį irgi palaidojau po pietų. Kojų nebejaučiu.

I našlė nusiauna batelius nepasilenkusi, numaudama juos pėda.

I NAŠLĖ. Jau kad prisilaksčiau, norėdama viską spėti laiku. Mano vyras
nė piršto nepakrutino, nors tai jo laidotuvės.
II NAŠLĖ. Manasis be manęs irgi visiškai nieko nesugeba.
I NAŠLĖ. Ak, ponia, kiek aš su juo prisikankinau...

1
 II NAŠLĖ. Aš irgi, bet tik kol buvo gyvas. Per laidotuves buvo ramus
ramutėlis.
I NAŠLĖ. Taip jums tik atrodo.
II NAŠLĖ. Bet kaipgi...
I NAŠLĖ. Iš kur jums žinoti, ką jis ten iš tikrųjų veikė?

Iš dešinės įeina Padavėjas, ant padėklo nešdamas dvi rausvo gėrimo stiklines.
Kiekvienai našlei pastato po stiklinę gėrimo ir išeina dešinėn.

Į kiekvieną stiklinę įmerktas ilgas šiaudelis. Našlės pasikiša šiaudelius po vualiu ir

siurbčioja skystį nenusiimdamos skrybėlaičių.

I NAŠLĖ. O nuo kuo mirė jūsų vyras?

II NAŠLĖ. Jis peršalo, ponia.
I NAŠLĖ. Turbūt nemėgo šiltai rengtis.
II NAŠLĖ. Ką jūs, ką jūs, jo visi apatiniai buvo vilnoniai.
I NAŠLĖ. O manasis niekad nesutiko dėvėti šiltų apatinių. Jau kiek aš jo
prašiau!
II NAŠLĖ. Manasis irgi nenorėjo, bet aš visada prižiūrėdavau, kad
dėvėtų. Vilnonius arba flanelinius.
I NAŠLĖ. Na, ir kaip jis galėjo peršalti?
II NAŠLĖ. Nes išėjo iš namų be šaliko.
I NAŠLĖ. Ir jam leidote?
II NAŠLĖ. Būčiau neleidusi, jei būčiau žinojusi, kad išeina iš namų.
I NAŠLĖ. Tai nežinojote?
II NAŠLĖ. Jis išėjo ankstų rytą, kol dar miegojau.
I NAŠLĖ. Tai kodėl miegojote?
II NAŠLĖ. Nes maniau, kad eina tik į tualetą.
I NAŠLĖ. Į tualetą irgi galėjo užsimesti šaliką.
II NAŠLĖ. Grįžo tik po pietų ir pasakė, kad jam duria plaučiuose.
I NAŠLĖ. Ar davėte jam aspirino?
II NAŠLĖ. Ketinau, bet jis negėrė, nes, pasak jo, tas jam jau nebepadės.
I NAŠLĖ. Jie visada taip sako.
II NAŠLĖ. Jis sakė, kad jam duria ne nuo peršalimo, o nuo špagos.
I NAŠLĖ. Kokios dar špagos?
II NAŠLĖ. Būtent. Aš jam sakau, kad jį perpūtė, nes nepasiėmė šaliko, o
jis man atsako, kad jį perdūrė špaga.
I NAŠLĖ. Špaga?
II NAŠLĖ. Šiaip ar taip, kažkuo aštriu.
I NAŠLĖ. O tai kodėl jį ėmė ir perdūrė?
II NAŠLĖ. Aš taip jam ir pasakiau. O net jei ir pervėrė, tai todėl, kad
nepasiėmei šaliko. Jei šaliką būtum paėmęs, tai nebūtų perdūrę. O jis man atsako, kad
perdūrė todėl, kad dalyvavo dvikovoje.
I NAŠLĖ. Ir patikėjote, kad jį perdūrė?
II NAŠLĖ. Nepatikėjau, bet jis prieškambaryje išgriuvo.
I NAŠLĖ. Ant linoleumo?
II NAŠLĖ. Pas mus ten patiestas kilimėlis.
I NAŠLĖ. Linoleumą lengviau valyti.
II NAŠLĖ. Ir iš karto numirė.

2
 I NAŠLĖ. Jei jau norėjo eiti į dvikovą be šaliko, tai galėjo bent kautis po
pietų, kai būna šilčiau.
II NAŠLĖ. Būtent. Arba bent būtų pasiėmęs šaliką.
I NAŠLĖ. Jei būtų pasiėmęs šaliką, tai nebūtų peršalęs.
II NAŠLĖ. Ir nebūtų numiręs.

Kelneris eina į avansceną iš dešinės.

PADAVĖJAS. Pažįstu jas abi, tai yra matau jas čia ne pirmą kartą, nors
pirmą kartą matau jas čia sėdint tuo pačiu metu, kartu, o ne atskirai. Paprastai šitoji...
(Padavėjas rodo į I našlę, t. y. kairėn) ...ateina į kavinę tik prieš pietus, o anoji...
(Padavėjas rodo į II našlę, t. y. dešinėn) ...tik po pietų. Ir pirmą kartą matau jas
vilkinčias gedulingai. Ir niekada iki šiol jos nesėdėdavo čia vienos, visada su
palydovu... Kas lydėdavo? Vyrai ar meilužiai? Pagalvokime – jos gedi, tačiau ko gedi,
vyrų ar meilužių? Meilužiui galima rodyti, jog gedi vyro, bet vyrui negali rodyti, kad
gedi slapto meilužio. Vadinasi, jos čia laukia savo meilužių, o ne vyrų. Kaip paprastai.
Kaip paprastai? Ne, ne kaip paprastai, nes iki šiol ponios niekad nėra laukusios ponų,
tai ponai laukdavo ponių. Ponai visada ateidavo punktualiai, ko negalima pasakyti
apie ponias.

Padavėjas išeina į dešinę.

II NAŠLĖ. O jūsų vyras nuo ko mirė?

I NAŠLĖ. Nuo virškinimo sutrikimų.
II NAŠLĖ. Tai jūs namie negaminate?
I NAŠLĖ. Aišku, gaminu, ką jūs sau manote, kad leidžiu jam valkiotis
po restoranus?
II NAŠLĖ. Na tai dėl ko jam sutriko virškinimas?
I NAŠLĖ. Bene aš žinau? Paruošiau pusryčius kaip paprastai, bet jis nė
nepalietė.
II NAŠLĖ. Ir leidote jam išeiti iš namų nepapusryčiavus?
I NAŠLĖ. Visai neleidau, jis pats išėjo.
II NAŠLĖ. Kaip jis galėjo išeiti, jeigu jūs neleidote?
I NAŠLĖ. Per balkoną.
II NAŠLĖ. Ir nieko nesusilaužė?
I NAŠLĖ. Negalėjo susilaužyti, nes gyvename pirmame aukšte.
II NAŠLĖ. Geriausia gyventi pirmame arba antrame aukšte.
I NAŠLĖ. Grįžo apie dvyliktą ir pasakė, kad jam skauda.
II NAŠLĖ. Turbūt ko nors užvalgė mieste.
I NAŠLĖ. Aišku, užvalgė. Aš jam sakau, kad išgertų liuosuojančių, o jis
gulasi sau ant linoleumo.
II NAŠLĖ. Na, tai galėjo dar ir peršalti.
I NAŠLĖ. Taip jam ir pasakiau, nesigulk ant linoleumo, nes peršalsi.
Jeigu jau nori prigulti, tai eik ant kanapos. O jis atsako – adieu.
II NAŠLĖ. Ir ką?
I NAŠLĖ. Adieu, mirštu.
II NAŠLĖ. O jūs ką?
I NAŠLĖ. Aišku, kad miršti, sakau jam, nes nepusryčiavai namie, jei
būtum valgęs ne mieste, o namie, būtum sveikas. O jis man sako, kad tai ne nuo
valgymo, o nuo dvikovos.

3
 II NAŠLĖ. Na matote, ponia, jie visada sugalvoja tokius pačius
pasiteisinimus.
I NAŠLĖ. Galėjo ir kautis, jei taip labai norėjo, bet mieste geriau būtų
nevalgęs.
II NAŠLĖ. Aišku, būtų buvę geriau.
I NAŠLĖ. Na taip, geriau būtų pavalgęs namie.
II NAŠLĖ. Jei būtų pavalgęs namie, tai nebūtų pakenkę.
I NAŠLĖ. Ir nebūtų numiręs.

I našlė ir II našlė per šiaudelius siurbčioja rausvą skystį.

Pauzė.

II NAŠLĖ. O su kuo dvikovoje kovėsi jūsų vyras?

I NAŠLĖ. Bene aš žinau? To man nepasakė.
II NAŠLĖ. Turbūt su kokiu nors draugu.
I NAŠLĖ. Turbūt su draugu, su kuo gi daugiau, vienos bėdos su tais
draugais, pasakysiu jums. O jūsų vyras su kuo?
II NAŠLĖ. Tai kad aš žinočiau!
I NAŠLĖ. Matote, jie visada turi kažkokių paslapčių.
II NAŠLĖ. Būtent, maža to, kad vaikšto į dvikovas, tai dar ir nesako, su
kuo.
I NAŠLĖ. Jeigu jau kaunasi, tegu bent pasako su kuo.
II NAŠLĖ. Arba nesikauna.
I NAŠLĖ. Arba tegu jau nieko nesako, bet nesikauna.
II NAŠLĖ. E, ne, ponia. Geriausia, kad pasakytų ir nesikautų.

Įeina Padavėjas, ant padėklo nešdamas tris vandens grafinus, kuriuos pastato ant
staliukų.

I NAŠLĖ. Prašau šokoladinio torto.

II NAŠLĖ. Man irgi.
I NAŠLĖ. Be grietinėlės.
II NAŠLĖ. O man su grietinėle.

Kelneris išeina.

I NAŠLĖ. Jūs čia ko nors laukiate?

II NAŠLĖ. Savo pusbrolio.
I NAŠLĖ. Kažkodėl jo nesimato.
II NAŠLĖ. O jūs?
I NAŠLĖ. Savo sūnėno.
II NAŠLĖ. Kažkodėl jis vėluoja.

Padavėjas įeina iš avanscenos iš dešinės.

PADAVĖJAS. Užmesime akį į laiškelius, kuriuos abu ponai įteikė man

su prašymu, kad atitinkamą laiškelį įteikčiau atitinkamai poniai. Štai šitas skirtas
šiai...

4
 Rodo į II našlę, t. y. į dešinę, skaito laiškelį

PADAVĖJAS. „Brangiausiasai Lotoso Žiede, dar kartą atleisk, kad

paprašiau susitikti su tavimi vakare, o ne priešpiet, kaip paprastai...“ Ar nesakiau? Ne
priešpiet, kaip paprastai. „Priešpiet kausiuos dvikovoje su tokiu Tristanu ir iki pietų
tikrai būsiu užsiėmęs. Taip pat galimas daiktas, kad po pietų turėsiu dalyvauti savo
paties laidotuvėse. Tad galime susitikti tik vakare arba niekada. Jeigu niekada, tai
atsimink, kad visada mylėjau tik tave. Tavo Romeo.“ Įdomu, įdomu. Bet
perskaitykime kitą laiškelį, skirtą anai...

Padavėjas rodo į I našlę, t. y. į kairę, skaito.

PADAVĖJAS. „Dykumų Rože, suprantu, kad tau gali būti neparanku

susitikti vakare užuot, kaip paprastai, susitikus po pietų. Tačiau po pietų susitikti
negaliu, nes būsiu negyvas, sunkiai sužeistas ar mažų mažiausiai susinervinęs. O tai
todėl, kad priešpiet kausiuos dvikovoje su tokiu Romeo. Jei po pietų vyks mano
laidotuvės, tai vakare irgi neateisiu. Tokiu atveju žinok, kad visada buvai mano
brangiausioji būtybė. Tavo Tristanas.“ Irgi įdomu, nors truputį kartojasi.

Padavėjas įteikia po laiškelį kiekvienai Našlei.

I NAŠLĖ. Rašo, kad visada mylėjo tik mane.

II NAŠLĖ. Jūsų sūnėnas?
I NAŠLĖ. Ne, mano vyras Romeo. Tik nesuprantu, kodėl jis rašo, kad
susitarė su manim susitikti šiandien vakare. Neprisimenu, kad būtų su manim taręsis
dėl ko nors panašaus.
II NAŠLĖ. Manajam irgi galvoj pasimaišė. Čia nėra nė žodžio teisybės,
išskyrus „visada buvai mano brangiausioji būtybė.“
PADAVĖJAS. Valandėlę!.. Labai atsiprašau, bet netyčia sumaišiau
laiškelius.

Padavėjas atkeičia laiškelius.

PADAVĖJAS. Quel metier!

Kelneris išeina į dešinę.

Našlės skaito laiškelius.

I NAŠLĖ. Atsiprašau, ponia, bet aš netrukus apalpsiu.

II NAŠLĖ. Nesivaržykite, ponia, man irgi kažko pasidarė silpna.

I našlė alpsta ir nuo kėdės nuslysta ant grindų. II našlė irgi.

Iš dešinės įeina Padavėjas, ant padėklo nešdamas dvi lėkštutes – vienoje šokoladinis
tortas be grietinėlės, kitoje – su grietinėle. Padavėjas ant dešiniojo staliuko deda tortą
be grietinėlės, paskui eina kairėn ir tortą su grietinėle deda ant kairiojo staliuko.

Padavėjas pakelia I našlę nuo grindų ir pasodina ant kėdės, nuima jai skrybėlaitę,
pliaukšteli per skruostus, gaivina. I našlė atsipeikėja.

5
 I NAŠLĖ. Man turėjo būti be grietinėlės.

Padavėjas ima I našlę už pažastų ir tempia į dešinę, pasodina ant kėdės, ir I našlė ima
valgyti tortą be grietinėlės.

Padavėjas pakelia II našlę nuo grindų ir tempia į kairę, sodina ant kėdės. Nuima jai
skrybėlaitę, pliaukšteli per skruostus, gaivina. II našlė atsipeikėja ir ima valgyti
šokoladinį tortą su grietinėle. Padavėjas išeina dešinėn.

II NAŠLĖ. Ko jūs mane taip apžiūrinėjate...

I NAŠLĖ. Nes kažkur esu jus mačiusi.
II NAŠLĖ. Kur?
I NAŠLĖ. Nuotraukoje.
II NAŠLĖ. Kokioje nuotraukoje...
I NAŠLĖ. Nuotraukoje, kurią radau po savo vyro laidotuvių.
II NAŠLĖ. O kur ją radote?
I NAŠLĖ. Stalčiuje.
II NAŠLĖ. Kokiame stalčiuje...
I NAŠLĖ. Tokiame, kurį mano vyras visada rakindavo.
II NAŠLĖ. O kur jūs radote raktą?
I NAŠLĖ. Akvariume.
II NAŠLĖ. Kur?
I NAŠLĖ. Akvariume. Mano vyras slėpė raktą akvariume tarp vandens
augalų.
II NAŠLĖ. O kodėl ten ieškojote?
I NAŠLĖ. Nes jis manė, kad nerasiu.
II NAŠLĖ. Ir negėda buvo iškart po laidotuvių?
I NAŠLĖ. Juk reikėjo pašerti žuvytes. Kol mano vyras buvo gyvas,
šerdavo jis.
II NAŠLĖ. Žuvytės galėjo ir palaukti, nieko joms nebūtų atsitikę. Jūs
graibėte po akvariumą, nes ieškojote rakto.
I NAŠLĖ. Turiu pasakyti, kad jūs pasenote ir pakeitėte šukuoseną, nors
senoji jums tiko labiau. Toje nuotraukoje jūs atrodėte geriau.
II NAŠLĖ. Jei jau apie tai prakalbome, tai jūs irgi pasikeitėte.
I NAŠLĖ. O jūs iš kur žinote?
II NAŠLĖ. Irgi iš nuotraukos, nors jus vos ne vos pažinau. Betgi jūs ir
pasitaisėte!
I NAŠLĖ. Iš kokios nuotraukos...
II NAŠLĖ. Iš tokios, kurią mano vyras laikė kišenėje.
I NAŠLĖ. Prie širdies!
II NAŠLĖ. Prie kokios dar širdies! Šoninėje kišenėje.
I NAŠLĖ. Šiaip ar taip, nelaikė manęs užrakintame stalčiuje.
II NAŠLĖ. Ir ką jūs į tai?
I NAŠLĖ. O tą, kad pati esate kalta!
II NAŠLĖ. Kur gi ne! Jums nederėjo kraustyti vyro kišenių.
II NAŠLĖ. Kaip tai nederėjo? Prieš skalbiant?!
I NAŠLĖ. Negi iškart po laidotuvių puolėt skalbti?

6
 II NAŠLĖ. O tai kada? Prieš laidotuves nespėjau, nes reikėjo rūpintis
laidotuvėmis. Iš karto jūsų nepažinau, nes dabar jūs gerokai stambesnė nei
nuotraukoje. Ko gero, turite dešimties kilogramų viršsvorį.
I NAŠLĖ. O jums gaila? Turbūt irgi norėtumėte sverti nors dešimt
kilogramų daugiau, be įpakavimo.
II NAŠLĖ. Dabar jau žinau, kodėl jūs valgote tortą be grietinėlės. Aš
galiu valgyti viską ir nestorėju taip, kaip jūs.
I NAŠLĖ. O praverstų, praverstų, kad ir dėl tų raukšlelių. Nežinojau,
kad mano vyrui patinka tokios raukšlėtos.
II NAŠLĖ. O patiko, tikrai patiko.
I NAŠLĖ. Tačiau jūsų vyrui kažko nelabai.
II NAŠLĖ. Nelabai? Tuomet kodėl dėl manęs kovėsi dvikovoje?
I NAŠLĖ. Kas kovėsi?
II NAŠLĖ. Mano vyras kovėsi su jūsų vyru, nes pavyduliavo manęs.
I NAŠLĖ. Atvirkščiai, brangioji ponia, tai mano vyras kovėsi su jūsų
vyru.
II NAŠLĖ. Norėčiau žinoti, kodėl jūsų vyras būtų turėjęs kautis su
manuoju.
I NAŠLĖ. Nes pavyduliavo manęs.
II NAŠLĖ. Kas?
I NAŠLĖ. Mano vyras.
II NAŠLĖ. Jūsų vyras pavyduliavo anaiptol ne jūsų, o manęs.
I NAŠLĖ. Mano vyras? Pavyduliavo jūsų?! Turbūt juokaujate.
II NAŠLĖ. Aišku, kad mano vyras manęs pavydėjo. Antraip nebūtų ėjęs
kautis su jūsų vyru.
I NAŠLĖ. Tai ne jūsų vyras kovėsi su mano vyru, o mano vyras su
jūsiškiu.
II NAŠLĖ. Tikrai? Įdomu, kodėl?
I NAŠLĖ. Nes jūsų vyras pavyduliavo manęs.
II NAŠLĖ. Bet juk prieš valandėlę pati pasakėte, kad tai jūsų vyras
kovėsi su mano vyru, o ne mano vyras su jūsiškiu.

Padavėjas įeina iš avanscenos iš dešinės.

PADAVĖJAS. Pasigailėkite! Nebegaliu daugiau išlaikyti tos kraupą

keliančios simetrijos.

Kreipiasi į II našlę.

PADAVĖJAS. Atsiprašau, bet norėčiau paaiškinti, kad tai aš koviausi su

jūsų vyru.
II NAŠLĖ. Dėl ko?
PADAVĖJAS. Šiaip... Be jokios rimtos priežasties. Abipusė antipatija.
I NAŠLĖ. Tokiu atveju su kuo kovėsi mano vyras?
PADAVĖJAS. Nežinau.
II NAŠLĖ. Prašau nelįsti į ne savo reikalus ir atnešti man obuolių
pyrago.
I NAŠLĖ. O man spurgą.
PADAVĖJAS. Iš visos širdies atsiprašau.

7
 Padavėjas eina į dešinę.

PADAVĖJAS. Netikėjau, kad pavyks, bet padariau, ką galėjau.

Padavėjas išeina į dešinę.

II NAŠLĖ. Kodėl jis su manimi taip pasielgė? (verkia)

I NAŠLĖ. (verkia) O su manimi?
II NAŠLĖ. (verkia) Aš jiems niekada to neatleisiu.
I NAŠLĖ. Ir aš.
II NAŠLĖ. Maža to, kad kovėsi dvikovoje, tai dar ir užmušė vienas kitą.
I NAŠLĖ. Galėjo ir užmušti, bet kam taip iš karto eiti į dvikovą.
II NAŠLĖ. Nė nežinojau, kad jie buvo pažįstami.
I NAŠLĖ. O gal nebuvo?
II NAŠLĖ. Jei nebūtų buvę pažįstami, tai nebūtų kovęsi.
I NAŠLĖ. O jei jau buvo pažįstami, tai bent galėjo mums pasakyti, kad
pažįstami.
I NAŠLĖ. Arba nesikauti.

Iš dešinės įeina Padavėjas, nešdamas obuolių pyrago ir spurgą. Našlės ima valgyti.

I NAŠLĖ. Iš kur jūsų vyras galėjo pažinoti maniškį?

II NAŠLĖ. O mano vyras jūsiškį iš kur?
I NAŠLĖ. Ar jūs Tristanui ką nors sakėte apie Romeo?
II NAŠLĖ. Gink Dieve, kaip jūs galite taip manyti! Tai gal jūs Romeo
ką nors pasakėte apie Tristaną?
I NAŠLĖ. Pati puikiai žinote, kad tokių dalykų vyrui niekas nesako.
II NAŠLĖ. O Tristanui apie Romeo irgi nieko neminėjote?
I NAŠLĖ. Kodėl būčiau turėjusi kalbėti apie savo vyrą? Jau veikiau jūs
Romeo pasakėte apie Tristaną.
II NAŠLĖ. Aš? Ką jūs! Nesu kvailesnė už jus.
I NAŠLĖ. Tada iš kur Romeo galėjo pažinoti Tristaną?
II NAŠLĖ. O Tristanas Romeo?

Pauzė

II NAŠLĖ. Pasakysiu jums, kodėl Romeo negalėjo pažinoti Tristano...

I NAŠLĖ. O Tristanas Romeo...
II NAŠLĖ. Todėl, kad Tristanas buvo mano vyras...
I NAŠLĖ. O Tristanas negalėjo pažinoti Romeo todėl, kad Romeo buvo
mano...
II NAŠLĖ. Nė Romeo negalėjo žinoti, kad jūs susitikinėjate su
Tristanu...
I NAŠLĖ. O Tristanas nežinojo, kad jūs susitikinėjate su Romeo...
II NAŠLĖ. Vadinasi, jie susipažino kaip nors kitaip.
I NAŠLĖ. Kaip?
II NAŠLĖ. Aišku, kad abu turėjo trečią moterį.

Iš kairės įeina III našlė, aukšto ūgio, vilkinti juoda suknia, ilga, iki kulkšnių, ilgomis
rankovėmis, užsegtą aukštai po kaklu, juodomis pirštinaitėmis, užsidėjusi didelę juodą

8
skrybėlaitę, puoštą juodomis ir pilko atspalvio plunksnomis, juodu vualiu, ilgesniu nei
I našlės ir II našlės, visiškai dengiančiu veidą.

III našlė atsisėda prie viduriniojo staliuko.

I NAŠLĖ. (pašnibždom) Manote, kad tai ji?

II NAŠLĖ. (irgi pašnibždom) Ji.

I našlė ir II našlė pastato savo kėdes tuščioje erdvėje tarp dviejų šoninių staliukų,
tačiau taip, kad žiūrovams neuždengtų III našlės. I našlė ir II našlė susėda greta.

I NAŠLĖ. O jeigu ne ji?

II NAŠLĖ. Žinoma, ji. Negi nematote, kad ji gedi?
I NAŠLĖ. Gedi, tačiau ko?
II NAŠLĖ. Tristano ir Romeo.
I NAŠLĖ. Romeo ir Tristano?
II NAŠLĖ. Taip, brangioji ponia, jų abiejų. Ji buvo jų abiejų meilužė.

Iš dešinės įeina Padavėjas ir prieina prie III našlės.

PADAVĖJAS. (III našlei) Ko pageidausite?

III našlė neatsako.

PADAVĖJAS. Turime šokoladinio torto su grietinėle arba be jos,

obuolių pyrago, spurgų...

III našlė neatsako. Padavėjas lukteli valandėlę, paskui išeina į dešinę.

I NAŠLĖ. Labai įdomu, kaip ji atrodo.

II NAŠLĖ. Tai jau tikrai gražesnė už jus.
I NAŠLĖ. O tai kodėl?
II NAŠLĖ. Nes jei nebūtų gražesnė, tai jūsų vyras nebūtų jos įsimylėjęs.
I NAŠLĖ. O ar jūsų vyras būtų ją įsimylėjęs, jei nebūtumėte už ją
bjauresnė?
II NAŠLĖ. Žinote ką, man kažkodėl atrodo, kad ji gražesnė už mus abi
krūvon sudėjus.
I NAŠLĖ. Ką jūs sakote!
II NAŠLĖ. Tada kodėl jie abu ją įsimylėjo?
I NAŠLĖ. Na, gal ir neįsimylėjo.
II NAŠLĖ. Jei nebūtų įsimylėję, nebūtų kovęsi dvikovoje.
I NAŠLĖ. Manote, kad dėl jos?
II NAŠLĖ. Dėl ko gi daugiau? Juk ne dėl jūsų ir ne dėl manęs. Romeo
nežinojo, kad Tristanas buvo jūsų meilužis.
I NAŠLĖ. O Tristanas nežinojo, kad Romeo buvo jūsų meilužis.
II NAŠLĖ. Būtent. O jei ne dėl jūsų ir ne dėl manęs, vadinasi, galėjo
kautis tik dėl jos.

Pauzė

9
 I NAŠLĖ. Niekada nė neįtariau, kad Romeo man neištikimas, juk namie
turėjo viską, ko reikia.
II NAŠLĖ. Ne namie irgi.
I NAŠLĖ. Būtent. Tai kam jam buvo reikalinga dar toji trečia?
II NAŠLĖ. Tristanas irgi nebuvo geresnis.
I NAŠLĖ. Vienas vertas kito.
II NAŠLĖ. Abu buvo mums neištikimi su ta... su ta...
I NAŠLĖ. Su ta lupena!
II NAŠLĖ. Tiksliai jūs čia ją pavadinote.

Pauzė

I NAŠLĖ. Kad taip galėčiau pamatyti, kaip ji atrodo. Gal turite jos
nuotrauką?
II NAŠLĖ. Ne, radau tik tą vieną, apie kurią jūs jau žinote.
I NAŠLĖ. Aš irgi neradau jokios kitos nuotraukos, tik tą jūsų.
II NAŠLĖ. Jos nuotraukas paslėpė geriau nei mūsų.
I NAŠLĖ. Bet juk turiu teisę žinoti, kaip ji atrodo.
II NAŠLĖ. Žinoma, turite.
I NAŠLĖ. Jūs irgi turite.
II NAŠLĖ. O tai ne!
I NAŠLĖ. Mes abi turime!
II NAŠLĖ. Būtent, mes abi! Kiekviena turi teisę žinoti, su kuo buvo
neištikimas jos vyras.

I našlė ir II našlė atsistoja ir ant pirštų galų iš abiejų pusių sėlina prie III našlės.

III našlė nuo tada, kai įėjo į sceną ir atsisėdo prie viduriniojo staliuko, sėdi
nejudėdama.

II našlė atsistoja III našlei iš dešinės. I našlė – iš kairės.

II našlė paima už III našlės skrybėlaitės vualio krašto. Pakelia vualį ir atidengia III
našlę.

Pasimato kaukolė, t. y. Mirtis.

I NAŠLĖ. Na žinote...
II NAŠLĖ. Nesitikėjau tokio dalyko.
I NAŠLĖ. Viską galiu suprasti, bet kad įsimylėtum tokią...
II NAŠLĖ. Bjaurybė.
I NAŠLĖ. Ką jai pasakysime?
II NAŠLĖ. Su ja nėra apie ką kalbėti.

II našlė nuleidžia III našlės vualį ir uždengia jos veidą.

I NAŠLĖ. Na, tai ką darysime?

II NAŠLĖ. Nieko.
I NAŠLĖ. Nieko?
II NAŠLĖ. Eime iš čia, brangute, čia mums nėra kas veikti.

10
 I NAŠLĖ. Taip, eime iš čia, aukseli, šita draugija mums per prasta.

I našlė ir II našlė nueina nuo viduriniojo staliuko. Apsiauna ir užsideda skrybėlaites.

I NAŠLĖ. Keisti tie vyrai.

II NAŠLĖ. Taip, keisti. Niekada nežinai, kas jiems gali patikti.
I NAŠLĖ. Bet kad įsimylėtum ką nors tokio...

I našlė ir II našlė apsikabina. Apsikabinusios eina kairėn.

I NAŠLĖ. Iš tikrųjų nesuprantu, ką jie joje pamatė.

II NAŠLĖ. Ir aš nesuprantu.

I našlė ir II išeina į kairę.

Iš dešinės įeina Padavėjas su tuščiu padėklu. Paima grafinus nuo dviejų šoninių
staliukų ir pastato juos ant padėklo, atsistoja priešais III našlę.

PADAVĖJAS. Taip pat turime puikių plikytos tešlos...

III našlė neatsako. Padavėjas dar valandėlę lukteli, paskui išeina dešinėn.

Šviesos užgęsta, pauzė. Tamsoje pasigirsta metalo skimbčiojimas į stiklą.

Šviesa.

Prie viduriniojo staliuko sėdi vyriškis – I ponas, vilkintis marškinėlius, žydrus džinsus
su petnešomis, su auliniais batais, kurių aulai iki pusės blauzdų. Kojas susikėlęs ant
staliuko, rankos sunertos ant pakaušio.

Pauzė.

I ponas pasilenkia ir pypkės kimšikliu ar kokiu kitu metaliniu kišeniniu daiktu – nagų
dilde, aliuminio šukomis ar pan. – skimbčioja į grafiną. Paskui vėl suneria rankas ant
pakaušio ir sėdi nejudėdamas.

Pauzė.

I ponas pasilenkia ir t. t. Skimbčioja į grafiną energingiau nei anksčiau. Paskui vėl

suneria ir t. t.

Pauzė.

I ponas pasilenkia ir t. t. Skimbčioja į grafiną labai energingai.

I PONAS. Padavėjau!

Iš dešinės įeina Padavėjas.

I PONAS. Alaus!

11
 PADAVĖJAS. Ko ponas pageidausite?
I PONAS. (skiemenuoja aiškiai, negarsiai, bet pabrėžtinai) A-laus!
PADAVĖJAS. Neįmanoma.
I PONAS. Alaus neįmanoma?
PADAVĖJAS. Alaus įmanoma, bet neįmanoma, kad aš jums atneščiau
alaus.
I PONAS. O kodėl?
PADAVĖJAS. Tai yra galiu atnešti, bet ne prie šito staliuko.

I ponas nukelia kojas nuo staliuko, apžiūri staliuką, žvilgteli po juo, patikrina, ar
staliukas nekliba.

I PONAS. Ar su juo kas nors negerai?

PADAVĖJAS. Su staliuku viskas gerai, bet jums prie šito staliuko
nelabai gerai.
I PONAS. Ne?
PADAVĖJAS. Ne.
I PONAS. O tai kodėl ne?
PADAVĖJAS. Nes šis staliukas užsakytas.
I PONAS. Kas užsakė?
PADAVĖJAS. Esu linkęs apie tai nekalbėti.
I PONAS. Koks nors svarbus asmuo?
PADAVĖJAS. Man taip atrodo.
I PONAS. Svarbesnis už mane?
PADAVĖJAS. Bijau, kad taip.
I PONAS. Man nėra svarbių asmenų, nė vieno.
PADAVĖJAS. Bet jeigu ponas malonėtų persėsti...
I PONAS. (trinkteli kumščiu į stalą) Alaus!
PADAVĖJAS. Klausau.

Padavėjas eina į dešinę, stabteli, atsisuka.

PADAVĖJAS. Ar galėčiau šį tą pasakyti? Visiškai privačiai.

I PONAS. Sakykite.
PADAVĖJAS. Man visiškai nesvarbu, kur jūs sėdite. Bet tasai staliukas,
prie kurio jūs sėdite...

Padavėjas apsidairo tarsi baimindamasis, kad kas nors, kam nedera, gali išgirsti jo
žodžius. Prieina prie I pono. Pasilenkia prie jo ir kalba konfidencialiai, beveik
pašnibždom.

PADAVĖJAS. Iš širdies ponui patariu persėsti.

I PONAS. Kodėl?
PADAVĖJAS. (dar labiau pasilenkdamas, dar konfidencialiau) Nes čia
nesveika, labai nesveika.
I PONAS. Eee, kvailystės.
PADAVĖJAS. Kaip sau norite. Tačiau nepamirškite, kad aš perspėjau.

Padavėjas išeina į dešinę.

12
 I ponas žvilgteli į laikrodį, eina kairėn ir sustojęs pačiam kairės pusės pakrašty
suvaidina skambinimo miesto telefonu pantomimos sceną. Dešinę ranką kyšteli
kišenėn, paieško monetos, radęs ją išsitraukia, kaire ranka siekia telefono ragelio,
nukelia ragelį, įmeta monetą į aparatą, perima ragelį dešine ranka, prideda ragelį
prie ausies, laukia, padeda ragelį, dešinę ranką kyšteli kišenėn, paieško monetos,
radęs ją išsitraukia, kaire ranka... ir t. t. Tą veiksmą kartoja kelis kartus.

Iš kairės įeina II ponas, vilkintis baltais batisto marškiniais ilgomis rankovėmis, su

žabo, elegantiška, t. y. ne kostiumo, atlaso liemene, su maža kišenėle ant krūtinės
kairėje. Iš kišenėlės kyšo rūpestingai sulankstyta balta šilkinė nosinaitė. Kelnės
kreminės spalvos, su kilpinėm petnešom, kaip buvo nešiojama XIX a. ketvirtame
dešimtmetyje. II ponas eina prie viduriniojo staliuko ir ketina prie jo atsisėsti.

Iš dešinės įeina Padavėjas, ant padėklo neša butelį alaus ir bokalą.

PADAVĖJAS. (matydamas, kad II ponas ketina sėsti prie viduriniojo

staliuko). O, ne! Tasai irgi?
II PONAS. Prašau?
PADAVĖJAS. Norėjau pasakyti – maloniai prašome atsisėsti, tik ne prie
šio staliuko.
II PONAS. Užsakytas?
PADAVĖJAS. Ir dar kaip!
II PONAS. Gaila.
PADAVĖJAS. (rodydamas į dešinįjį staliuką) Galite sėsti ten... (rodo į
kairįjį staliuką) arba ten. Siūlyčiau štai čia. (Padavėjas prieina prie dešiniojo staliuko,
atitraukia kėdę ir mostu kviečia sėstis)
II PONAS. Ne.
PADAVĖJAS. Na, tada... štai ten. (Padavėjas eina prie kairiojo
staliuko, atitraukia kėdę, kviečia)
II PONAS. Ne.
PADAVĖJAS. Labai solidus baldas, tikras Kaukazo riešutmedis.
II PONAS. Neabejoju.
PADAVĖJAS. (pliaukšteli delnu per stalą) Viską gali atlaikyti!
II PONAS. Nesiginčiju.
PADAVĖJAS. Ar kada nors matėte tokį viršų?
II PONAS. Žinoma.
PADAVĖJAS. Staliukai aukščiausios kokybės. Galite sėsti prie vieno
arba prie kito, jie vienodi, jokio skirtumo.
II PONAS. Todėl nė į vieną iš jų nežiūriu su entuziazmu.
PADAVĖJAS. Galiu užtiesti staltiesę.
II PONAS. Yra ir kitų, nematerialių, vertybių.
PADAVĖJAS. Gal pagalvėlę?
II PONAS. Nematerialių, tai yra tokių, kurios neturi nieko bendra su
materija.
PADAVĖJAS. O su kuo?
II PONAS. Tarkime, su geometrija. Nė vienas tų staliukų nėra centrinis.
PADAVĖJAS. Koks?
II PONAS. Centrinis, tai yra stovintis centre.
PADAVĖJAS. Kur?

13
 II PONAS. Stovintis centre, tai yra per vidurį. Ir kitaip būti negali, nes
tiedu staliukai pastatyti vienodai trečiojo atžvilgiu, o pastarasis stovi centre anų dviejų
atžvilgiu. Todėl tiedu staliukai gali keisti vienas kitą, bet šio trečiojo negali pakeisti nė
vienas iš jų. Tiedu centriniojo atžvilgiu yra šoniniai.
PADAVĖJAS. Ir kas čia blogo?
II PONAS. Šoniniai, tai yra periferiniai. Antraeiliai, suprantate?
PADAVĖJAS. (nelabai tvirtai) Aha...
II PONAS. Centras gali būti tik vienas. Vienintelis centrinis staliukas
yra... štai šitas! (II ponas rodo į vidurinįjį staliuką)
PADAVĖJAS. Iš tikrųjų.
II PONAS. Na, matote.
PADAVĖJAS. O aš niekada nebuvau apie tai pagalvojęs.
II PONAS. Vienintelis, nes centrinis, ir centrinis, nes vienintelis. Tarp jo
ir visų kitų negali būti lygybės ženklo. Tiedu, aišku, tarp savęs yra lygūs, bet nė
vienas neprilygsta tam trečiajam.
PADAVĖJAS. (sau) Nujaučiau, kad kils rūpesčių.
II PONAS. ...Ir todėl tai yra vienintelis staliukas, prie kurio noriu sėdėti.
Tas arba joks.
PADAVĖJAS. Suprantu, bet vis tiek verčiau tegu ponas prie jo nesėda.
II PONAS. Atrodo, aiškiai jums išdėsčiau savo poziciją.
PADAVĖJAS. Aiškiau nebūna. Bet kartais geriau sėdėti šone.
II PONAS. Rinktis man, kaip pats pasakėte.

II ponas atsisėda prie viduriniojo staliuko.

PADAVĖJAS. Jūsų valia, bet aš neprisiimu jokios atsakomybės.

II PONAS. Šito iš jūsų niekas ir neprašo.

Padavėjas priešais II poną stato butelį alaus ir bokalą.

II PONAS. Alus?
PADAVĖJAS. Taigi užsakytas.
II PONAS. Neprisimenu, kad būčiau spėjęs užsisakyti.
PADAVĖJAS. Ne jūs, štai anas ponas.
II PONAS. Juolab alaus.
PADAVĖJAS. Tai ką turėčiau atnešti?
II PONAS. Šampano.
PADAVĖJAS. Šampano?
II PONAS. Kodėl tai jus stebina?
PADAVĖJAS. Nes pas mus svečiai retai užsisako šampano.
II PONAS. Tikrai?
PADAVĖJAS. Tiesą sakant, niekada.
II PONAS. Na ir kas?
PADAVĖJAS. Netgi nežinau, ar turime šampano...
II PONAS. Ir kas toliau?
PADAVĖJAS. Tiesą sakant, neturime.
II PONAS. Jeigu ir nėra, tai dar ne priežastis, kad nebūtų. Man.
PADAVĖJAS. Žinoma, jokia priežastis, visiškai jokia priežastis, bet...
II PONAS. Nė mažiausia priežastis, suprantate?
PADAVĖJAS. Taip, tikrai nė mažiausia. Jau einu.

14
 Padavėjas paima nuo stalo grafiną, stato jį ant padėklo, eina į dešinę.

II PONAS. ...ir valerijonų.

PADAVĖJAS. (stabteli). Atsiprašau, ko?
II PONAS. Valerijonų lašų, vaistų nuo širdies.
PADAVĖJAS. Ar blogai jaučiatės?
II PONAS. Jaučiuosi gerai, bet alkoholis man kenkia.
PADAVĖJAS. Tai gal tik valerijonų?

II ponas pasisuka ir žiūri į Padavėją.

PADAVĖJAS. Taip, pone, žinoma, šampano, valerijonų, kalio cianido...

Padavėjas išėina į dešinę.

Avanscenoje I ponas atlieka paskutinį, irgi nedavusį jokių rezultatų, bandymą

prisiskambinti. Paskutinį – tai reiškia, kad kyšteli ranką kišenėn, bet neberanda
monetos. Pakabina ragelį ir įsivaizduojamam aparatui smogia karatė smūgį,
riktelėjęs atitinkamą kovos šūkį. Nusisuka nuo jo ir pamato, kad jo vietą prie staliuko
užėmė II ponas.

I ponas iš lėto prieina prie staliuko ir atsistoja priešais II poną.

I ponas ir II ponas žiūri vienas į kitą.

Pauzė.

I PONAS. Tai jūs ir būsite tas svarbus asmuo?

II ponas neatsako.

I PONAS. Visada norėjau pamatyti kokį nors svarbų asmenį, bet dar
niekad nėra pavykę.

Pauzė.

I PONAS. Kažin, iš kurios pusės jūs toks svarbus? Ar galiu pažiūrėti?

I ponas apeina II poną, kad matytų jį iš profilio. II ponas pasuka į jį galvą,

nenuleisdamas nuo jo akių.

I PONAS. Iš nugaros irgi?

I ponas atsistoja II ponui už nugaros. II ponas pasisuka į jį.

I PONAS. O iš kitos pusės?

I ponas užeina II ponui iš kitos pusės. II ponas vėl pasisuka į jį ir žiūri jam tiesiai į
akis.

15
 I PONAS. Svarbus, ak ak, koks svarbus. Jūs svarbus iš visų pusių.

Apėjęs staliuką ir tuo pačiu II poną aplinkui I ponas atsiduria dešinėje staliuko
pusėje.

I PONAS. Ar galima atsisėsti?

II PONAS. Prašom, prašom.

Iš dešinės įeina Padavėjas, ant padėklo nešdamas butelį šampano ir taurę. Pamatęs,
kaip klostosi reikalai, stabteli.

I PONAS. Bet matote, pone, man trūksta kėdės.

I ponas pasilenkia ir rankomis atsiremia į staliuką.

I PONAS. O kojeles tai man skauda...

Trumpa pauzė.

Padavėjas skuba prie dešiniojo staliuko ir paima vieną iš dviejų kėdžių.

Padavėjas perneša kėdę nuo dešiniojo staliuko prie viduriniojo staliuko ir pastato ją
už I pono.

I ponas mašinaliai atsisėda ant kėdės, nenuleisdamas akių nuo II pono.

Padavėjas tarp I pono ir II pono stato butelį šampano ir taurę – šalia butelio alaus ir
bokalo.

PADAVĖJAS. (II ponui) Ar atnešti antrą taurę?

I PONAS. Nereikia. Antrą bokalą.
PADAVĖJAS. O gal antrą bokalą ir antrą taurę...
I PONAS. Juk sakiau, kad nereikia!..
PADAVĖJAS. Klausau.
I PONAS. Tik antrą bokalą.
PADAVĖJAS. Jau bėgu.

Padavėjas išeina į dešinę.

II ponas atsistoja, paima nuo stalo butelį alaus ir bokalą. Eina prie dešiniojo staliuko.
Pastato butelį alaus ir bokalą ant dešiniojo staliuko. Grįžta prie viduriniojo staliuko.
Atsisėda.

II PONAS. Tai apie ką mes kalbėjomės?

Abu ponai vienu metu atsistoja.

Tarp jų, scenos gilumoje, pasirodo Dama, t. y. III našlė, vilkinti taip pat, kaip
anksčiau – ilga, iki kulkšnių, juoda suknia ilgomis rankovėmis, užsegta aukštai po

16
kaklu, juodomis pirštinaitėmis, užsidėjusi didelę juodą skrybelaitę, puoštą juodomis ir
pilkų atspalvių plunksnomis, juodu vualiu, dengiančiu veidą.

II PONAS. Tai ji.

Iš dešinės įeina Padavėjas, ant padėklo nešdamas bokalą. Pamatęs Damą stabteli,
paskui paslaugiai pribėga prie jos.

PADAVĖJAS. (lankstydamasis). Mano pagarba, mano pagarba,

gerbiamoji ponia, prašom, prašom, žinoma, žinoma, turime jums laisvą staliuką.
Minutėlę! (abiem Ponams) Na, eikite sau, greičiau!

I ponas ir II ponas eina į skirtingas puses: I ponas – prie dešiniojo staliuko, II ponas
– prie kairiojo staliuko. Kiekvienas atsisėda prie savojo staliuko.

PADAVĖJAS. (sau, bet su demonstratyviu entuziazmu, norėdamas

įsiteikti Damai) Vieną minutėlę, tučtuojau...

Padavėjas paima nuo stalo butelį šampano ir taurę, stato juos ant padėklo šalia
bokalo.

Padavėjas eina prie kairiojo staliuko, stato ant jo butelį šampano ir taurę priešais II
poną.

Padavėjas su padėklu ir bokalu ant jo grįžta prie viduriniojo staliuko, paima vieną iš
dviejų kėdžių, nuneša ją prie dešiniojo staliuko ir nerūpestingai ją ten pastato.

Visus veiksmus jis atlieka bėgte ir perdėtai uoliai, tuo būdu rodydamas nusižeminimą
prieš Damą, norą uoliai jai tarnauti.

PADAVĖJAS. Viskas paruošta.

Padavėjas pribėga prie viduriniojo staliuko, atsistoja už kėdės ir atitraukia ją,

padėdamas Damai atsisėsti.

PADAVĖJAS. Ko ponia pageidausite – rožių, gvazdikų, tulpių,

pakalnučių...

Dama nieko neatsako.

PADAVĖJAS. Ak, tiesa, koks aš kvailas, iš visos širdies atsiprašau.

Chrizantemų, žinoma.

Nuolankiai pasilenkęs Padavėjas traukiasi atbulas. Kai atsiduria per deramą

atstumą, išsitiesia, pasisuka ir išeina dešinėn su bokalu ant padėklo.

I ponas, įsmeigęs akis į Damą, mašinaliai butelį alaus atidaro dantimis ir geria tiesiai
iš butelio.

II ponas ženklais jam rodo, kad nedera gerti iš butelio.

17
 I ponas susivokia ir prisipila alaus į bokalą.

I ponas geria iš bokalo, nenuleisdamas akių nuo Damos.

Iš dešinės įeina Padavėjas, abiem rankomis nešdamas sidabrinį kibirėlį atšaldyti

šampanui. Jis taurės formos, su kojele, statomas ant žemės. Dabar kibirėlyje
pamerkta didelė puokštė chrizantemų.

Padavėjas stato kibirėlį priešais vidurinįjį staliuką, t.y. priešais Damą, ant grindų,
tarp jos ir žiūrovų.

PADAVĖJAS. Jūsų tarnas per amžius.

Padavėjas atatupstas traukiasi nuo staliuko dešinėn.

II PONAS. (Padavėjui) Pssst...

Padavėjas prieina prie II pono.

II PONAS. O kur valerijonai?

PADAVĖJAS. Pamiršau.
II PONAS. (rodydamas šampano butelį, kuris stovi priešais jį ant stalo)
Šampanas be ledo?
PADAVĖJAS. Kitą kartą. Argi nematote, kad turiu viešnią?
II PONAS. Ar pažįstate ją?
PADAVĖJAS. Kaip čia pasakius...
II PONAS. Dažnai čia būna?
PADAVĖJAS. Pernelyg dažnai.
II PONAS. Labai elegantiška būtybė.
PADAVĖJAS. Oho-ho!..
II PONAS. Ar galėtumėte nuo manęs jai šį tą perduoti?
PADAVĖJAS. (tvirtai) Ne.

Padavėjas pasisuka ir eina.

II PONAS. Minutėlę!

Padavėjas stabteli.

II PONAS. O valerijonai?
PADAVĖJAS. Tučtuojau.

Padavėjas išeina į dešinę.

I ponas stengiasi atkreipti į save II pono dėmesį. Pasisukęs jo pusėn negarsiai ir

nelabai aiškiai, bet reikšmingai kviečia jį.

I PONAS. Eeiii...

18
 II ponas susimąstęs negirdi.

I ponas trumpai ir, jo manymu, mandagiai ir nepastebimai švilpteli.

II ponas prideda pirštą prie lūpų.

I PONAS. (rodydamas į Damą dusliai šnibžda) Kas ji tokia?

II PONAS. (šnibžda) Tyliau!

I ponas apsisprendžia. Baigia gerti alų, atsistoja, ima kėdę ir prieina prie viduriniojo
staliuko. Stato kėdę per tam tikrą atstumą nuo Damos.

I PONAS. Ar jūs mane prisimenate?

Trumpa pauzė.

I PONAS. Tai aš.

Pauzė.

I PONAS. Zoo, tada...

Pauzė.

I PONAS. Na, zoologijos sodas, krokodilai...

Iš dešinės įeina Padavėjas, nešdamas mažutį buteliuką valerijonų.

I PONAS. (Padavėjui, kai tas eina pro šalį) Alaus.

Padavėjas prieina prie II pono, nuo padėklo paima valerijonus ir stato ant stalo
priešais II poną. Paskui išeina dešinėn, pasiimdamas padėklą. I ponas atsistoja,
prislenka kėdę arčiau Damos. Vėl atsisėda.

I PONAS. Na tai aš priminsiu jums nuo pat pradžių. Buvo šitaip. Nuėjau
į zoologijos sodą. Man nerūpėjo jokie gyvūnai, tiesiog buvau sutaręs susitikti su
draugu. Žinote, vienu tokiu reikalu. Susitikti zoologijos sode geriau nei kur nors kitur,
mažiau kyla įtarimų. Draugo dar nebuvo, tai, manau sau, atsisėsiu ir palauksiu. Toji
mintis man atėjo kaip tik tada, kai stovėjau prie krokodilų. Negali sakyti, kad jie man
būtų itin patikę, priėjau prie jų šiaip, lūkuriuodamas. Prie krokodilų ne taip įtartinai
atrodo.

Kol I ponas pasakoja, II ponas atidaro butelį šampano ir prisipila pusę taurės. Paskui
į taurę supila visą buteliuką valerijonų, kad taurė būtų pilna. Išgeria pusę taurės.

I PONAS. Stoviu prieš krokodilų tvenkinį ir matau, kad vienas jų,

didelis toks, žiūri į mane.

Iš dešinės įeina Padavėjas, rankoje nešdamas butelį alaus. Paduoda butelį I ponui.

19
 I ponas ketina dangtelį atidaryti dantimis, bet prisimena, kad prie Damos taip elgtis
netinka.

I ponas paduoda butelį Padavėjui davęs jam ženklą, kad atidarytų.

Padavėjas išsitraukia iš kišenės atidarytuvą. Atidaro butelį ir paduoda jį I ponui.

I ponas patraukia didelį gurkšnį ir pasakoja toliau, laikydamas butelį rankoje,

atremtą į kelį.

I PONAS. Aš, ponia, manau, kad zoologijos sodas yra tam, kad žmogus
žiūrėtų į gyvūnus, o ne gyvūnai į jį. Bet ką jau čia, tegu pasižiūri. Žiūrės, žiūrės, o
paskui nustos. Bet jis nenustojo. Praėjo viena minutė, praėjo penkios, o jis nenuleidžia
nuo manęs akių. O aš, ponia, labai nemėgstu, kai kas nors į mane žiūri.

I ponas gurkšteli iš butelio ir su visa kėde prisislenka prie Damos.

I PONAS. Galop mane tai ėmė nervinti. Ir sakau jam: ko čia spoksai,
bliamba...

Padavėjas reikšmingai kosteli ir parodo į Damą.

I ponas susivokia, kad Damai girdint nedera vartoti neliteratūrinių žodžių.

I PONAS. Sakau jam, ko čia...

Padavėjas reikšmingai kosteli.

I PONAS. (Padavėjui) Na gerai, jau, gerai. (Damai) Sakau jam, ko čia...

Na, ponia, suprantate... ko čia žiūri. Manote, kad jis nusuko akis? Kur ten!

Tuo tarpu II ponas atsistoja ir laikydamas rankoje taurę iš lėto, pamažėliais jau
priėjo prie pasakojančio I pono.

I PONAS. Galų gale neišlaikiau. Šokau į vandenį ir čiupau jį už nasrų.

(Stato butelį ant grindų šalia kėdės ir atsistoja) Štai šitaip!

I ponas demonstruoja savo kovą su krokodilu.

I PONAS. Viena ranka suėmiau už apatinio žandikaulio, kita – už

viršutinio, ir plėšiu...
PADAVĖJAS. Plėšiate?
I PONAS. Na taip! Sunkiai ėjosi, tvirti buvo jo žandikauliai, po galais, o
ir pats krokodilas nemažas, bet aš turiu jėgos, ir galop... Trrrrach!

Padavėjas užsidengia ranka akis.

I PONAS. Perplėšiau niekšą per pusę, ir jis pakratė kojas. Ką, ponia,
pasakysite?
PADAVĖJAS. Fantastiška. Bet ar nebuvo gaila gyvūno?

20
 I PONAS. Gaila. Tačiau ko jis taip į mane žiūrėjo?
PADAVĖJAS. Gal jam patikote?
I PONAS. Jei patikau, tai galėjo nežiūrėti.

I ponas sėdasi, bet griūna ant grindų, nes II ponas, kuris tuo metu jau atsidūrė jam už
nugaros, patraukia kėdę.

II ponas atsisėda ant tos kėdės ir uždeda koją ant kojos. Vienoje rankoje jis laiko
taurę, kita ranka sprigteli pūkelį nuo kelio.

II PONAS. Na, ir kas buvo toliau?

I ponas apstulbęs valandėlę sėdi ant grindų, paskui atsistoja ir iš lėto eina į kairę.
Valandėlę stovi nugara į II poną. Staiga atsisuka ir puola II poną.

II ponas atsistoja ir greitu judesiu ištiesia pirmyn taurę.

II PONAS. Būkite malonus...

I ponas stabteli.

II PONAS. ...palaikyti.

I ponas paima taurę iš II pono, laiko rankoje. II ponas iš liemenės kišenėlės

išsitraukia šilkinę nosinaitę, priglaudžia ją prie lūpų, paskui vėl rūpestingai sulanksto
ir įsideda į kišenėlę.

II PONAS. Ir ką tas turi bendro su ponia?

I PONAS. Ponia buvo ten.
II PONAS. Kur?
I PONAS. Kitoje krokodilų tvenkinio pusėje. Buvo ten visą laiką.
II PONAS. Jeigu buvo, tai matė jūsų žygdarbį. Nėra reikalo priminti.
I PONAS. Bet gal ji manęs neprisimena.
II PONAS. Tokie didvyriai nepamirštami.
I PONAS. Tai kodėl dabar ji neištarė nė žodžio?
II PONAS. Matyt, neturi ką jums pasakyti. Nebūkite toks įkyrus.

II ponas atsiima savo taurę iš I pono rankos.

II PONAS. Ačiū už pagalbą.

I ponas liūdnai pakelia nuo žemės butelį alaus ir pasitraukia kairėn.

I PONAS. (graudžiai, vaikiškai) O jeigu neprisimena?

II ponas energingai žengteli I pono link. I ponas gurkšteli iš butelio ir pasitraukia į

scenos gilumą, užleisdamas erdvę II ponui.

21
 II PONAS. Gal, ponia, jūs ir prisimenate tą ekscentrišką įvykį,
pasakojimą apie kurį mes prieš valandėlę išgirdome. Bet manęs jūs veikiausiai
neprisiminsite.

Dama tyli.

II PONAS. Mūsų susitikimo aplinkybės buvo kur kas mažiau

dramatiškos. Tiesą sakant, apskritai jokios.

II ponas gurkšteli mažą gurkšnelį šampano su valerijonu, paskendęs prisiminimuose

apie sceną, vykusią tik jo vaizduotėje.

II PONAS. Nors tai irgi įvyko zoologijos sode. Bet ne prie krokodilų.
Atsidūriau ten ieškodamas vienatvės, kurią zoologijos sode rasti lengviau nei miesto
parke. Zoologijos sode žmonės nekreipia dėmesio į žmones, nes kreipia dėmesį į
gyvūnus. Bet dėl didesnio tikrumo atsisėdau kuo toliau tiek nuo žmonių, tiek nuo
gyvūnų, susiradau suolelį nuošalioje alėjoje.

Iš dešinės įeina Padavėjas.

PADAVĖJAS. (kreipdamasis į Damą) Atsiprašau, ponia, bet...

II PONAS. (Padavėjui, tvirtai) Po valandėlės.

Padavėjas išeina į dešinę.

II PONAS. Žvilgsnį buvau įsmeigęs į žemę, nekreipiau dėmesio į

aplinką, nes buvau susimąstęs, netgi apimtas melancholijos. Mane dažnai užuola
melancholija.
I PONAS. (sau) Prisimena ar neprisimena?
II PONAS. Todėl ne iš karto pamačiau paukštį. Nėra nieko natūralesnio
nei paukštis tokioje vietoje, kur auga daug medžių, ypač zoologijos sode. Tačiau tasai
paukštis buvo negyvas. Maža to, gulėjo ant žemės priešais mane.

II ponas atsisėda ant kėdės prie kairiojo staliuko.

II PONAS. Na, štai taip.

Trumpa pauzė. II ponas įsmeigia žvilgsnį į žemę.

II PONAS. Ne ore, ne ant šakos, ne žolėje. Ant žemės. Ir visiškai

nejudėjo, ko apie paukščius paprastai negalima pasakyti. Jo plunksnos pilkšvai
melsvos, krūtinėlė oranžinė. Spalvos gaivios, dar gaivios...

Pauzė.

II PONAS. Atkreipkite dėmesį, kad paukštis, tuo metu negyvas, nebuvo

jokio narvo, kurių zoologijos sode daugybė, gyventojas. Tasai paukštis buvo laisvas
paukštis. Tačiau šiuo atveju tasai skirtumas jau nebebuvo svarbus.

Pauzė.

22
 II PONAS. Pakėliau galvą ir kitoje alėjos pusėje ant suolelio... (II ponas
pasisuka tiesiai į Damą, žiūri į ją) ...pamačiau jus.

Trumpa pauzė.

II PONAS. Ar jūs mane prisimenate?

Tuo tarpu I ponas scenos gilumoje perėjo į dešinę pusę ir priartėjo prie Damos iš
dešinės.

I PONAS. (Damai) Na, gerai, su tuo krokodilu aš truputį perdėjau. Bet

kad norėjau jį užmušti, tai tiesa. Gryniausia tiesa, prisiekiu, kad norėjau.
II PONAS. (stodamasis) Jūs vėl savo?

Iš dešinės įeina Padavėjas su tuščiu padėklu rankoje.

PADAVĖJAS. (II ponui) Ar jau galima?

II ponas atsuka Padavėjui nugarą.

PADAVĖJAS. (Damai) Atsiprašau, ponia, bet restoranas užsakytas

banketui. Dideliam banketui.
I PONAS. Norėjau, tikrai norėjau.
PADAVĖJAS. Ir kuo nuolankiausiai prašau leidimo paruošti salę.

Pauzė.

I ponas ir II ponas pasisuka į Damą ir laukia atsakymo. Padavėjas laukia nusilenkęs.

Pauzė.

Dama duoda leidimą iš lėto linktelėjusi galvą.

PADAVĖJAS. Ačiū! Ačiū iš visos širdies!

Padavėjas bėga prie dešiniojo staliuko. Paima nuo jo ir ant padėklo stato du tuščius
alaus butelius ir bokalą. Eina kairėn. Nuo kairiojo staliuko paima ir stato ant padėklo
butelį šampano ir buteliuką valerijonų. II ponas pastato ant padėklo taurę, kurią iki
šiol laikė rankoje. Padavėjas paduoda II ponui palaikyti padėklą, pats paima kairįjį
staliuką ir perneša jį, pastato šalia viduriniojo staliuko, Damai iš dešinės. Grįžta
kairėn, paima vieną iš dviejų kėdžių, perneša ir pastato prie staliuko Damai iš
dešinės.

Paskui paima dešinįjį staliuką ir pastato jį šalia viduriniojo Damai iš kairės.

Dabar visi trys staliukai sudaro vieną ilgą stalą.

Kėdę, pasilikusią netoli viduriniojo staliuko, iš dešinės, Padavėjas pastato prie

staliuko Damai iš kairės.

23
 Padavėjas paima padėklą iš II pono ir išeina dešinėn.

I ponas ir II ponas eina dešinėn ir kairėn ir atsisėda ant kėdžių iš dešinės ir kairės.

Iš dešinės įeina Padavėjas, nešdamas suvyniotą juodo aksomo atraižą.

Padavėjas guldo audinį ant dešiniojo stalo krašto ir vynioja per stalo ilgį iš dešinės į
kairę. Juodas audinys – tai staltiesė.

Iš žiūrovų pusės juoda staltiesė siekia žemę.

Viską suruošęs, Padavėjas kreipiasi į abu ponus.

PADAVĖJAS. Ponai...

Abu ponai atsistoja.

PADAVĖJAS. Prašom!

Plačiu gestu kviečia juos prie stalo.

I ponas ir II ponas sėda prie stalo. I ponas Damai iš kairės, II ponas – iš dešinės.

Padavėjas išeina į dešinę.

Pauzė.

II PONAS. (sau, nežiūrėdamas į Damą) Visada žinojau, kad kada nors

dar susitiksime.

Dama nieko neatsako.

Iš dešinės įeina Padavėjas, žvakidėse nešdamas dvi žvakes.

I PONAS. (Padavėjui) Alaus!

PADAVĖJAS. Jau neaptarnaujame.

Padavėjas stato žvakidę priešais I poną, išsiima iš kišenės degtukus ir uždega žvakę.
Paskui kitą žvakidę stato priešais II poną ir ją taip pat uždega.

Šviesa scenoje prigęsta tiek, kad matytųsi žvakės liepsnelės. Padavėjas išeina dešinėn.

II PONAS. Kas be ko, nežinojau, kur ir kada. Bet buvau įsitikinęs, kad
susitiksime. Todėl, ponia, jūsų ir neieškojau. Dėl to įsitikinimo nuo tada, kai jus
pamačiau, ten ir tada, nedaug keliavau po pasaulį. Žinojau, kad nėra reikalo, nes
anksčiau ar vėliau, čia ar kur kitur sutiksiu jus vėl ir tada...

Pauzė.

24
 II PONAS. Ir tada galbūt mūsų susitikimas nebus toks trumpas kaip
anuomet.

Pauzė.

II PONAS. (atsisukęs į Damą) Ką jūs į tai pasakysite?

Dama nieko neatsako.

I PONAS. O aš ją vesiu!
II PONAS. Dar pažiūrėsime.
I PONAS. Vesiu, garbės žodis! Jūs našlė, tad nėra jokių kliūčių. Jūs
liūdna, bet aš jus pralinksminsiu. Gyvenimas, ponia, puikus dalykas! Jums tik trūksta
gero berno, ir tiek. Pamatysite, su manimi viskas ims klostytis visai kitaip. Jūs dar
šoksite per savo vestuves! O! Veln...

Pauzė.

II PONAS. Ko jūs taip surūgote?

I PONAS. Pamiršau, kad jau esu vedęs.
II PONAS. Ne jūs vienas.
I PONAS. Bet niekis, išsiskirsiu. Tuojau pat skambinu žmonai...

Pauzė.

I PONAS. Nors iš tikrųjų tai nėra reikalo, nes jau skambinau. Tiesa, kitu
reikalu. Dvejus metus nebuvau namie, nes truputį keliavau, daugiausiai jūromis. Kaip
tik šiandien grįžau ir norėjau jai pasakyti, kad aš jau čia ir kad ji nupirktų vakarui, kai
pareisiu, porą pakuočių alaus. Na, bet tiek to!..

I ponas kyšteli ranką kišenėn.

Pauzė.

I PONAS. (Nusivylęs) Jau nebeturiu smulkių.

Iš dešinės įeina Padavėjas. Nekreipdamas dėmesio į stalą ir svečius, eina į scenos

vidurį.

I PONAS. (Padavėjui) Gal turite smulkių?

Padavėjas stabteli.

PADAVĖJAS. Iškeisti?
I PONAS. Ne, paskolinti, noriu paskambinti.
PADAVĖJAS. Neturiu.
I PONAS. Tai ką man dabar daryti?
PADAVĖJAS. Nieko. Mūsų telefonas neveikia.
I PONAS. (džiaugsmingai) Na tai viskas gerai!

25
 Padavėjas prieina prie rampos. Atsistoja veidu į žiūrovus.

PADAVĖJAS. Krokodilai, paukščiai... Kurgi ne! Galima pamanyti, kad

jie vieni buvo zoologijos sode. O aš tai ne?

Trumpa pauzė.

PADAVĖJAS. Aš irgi ten buvau. Bet ne tam, kad prasiblaškyčiau, nes

buvo liūdna. (nykščiu rodo į save, į II poną. ironiškai, su panieka) Melancholikas.

Trumpa pauzė.

PADAVĖJAS. Ir ne tam, kad prekiaučiau heroinu, kaip tas kitas tipelis.

Nuėjau į zoologijos sodą, nes man patinka gyvūnai.

Trumpa pauzė.

PADAVĖJAS. O labiausiai man patinka beždžionės.

Padavėjas eina kairėje stovinčios kėdės, pastato ją rampos viduryje ir įsitaiso ant jos
kaip beždžionė: atsitupia ant kėdės, kelius plačiai praskėtęs į šalis, alkūnės atremtos į
kelius, delnai laisvai nusvirę. Visos šviesos užgęsta, lieka tik žvakės ir prožektorius,
apšviečiantis Padavėją.

PADAVĖJAS. Kodėl būtent beždžionės? Nes mėgstu į jas žiūrėti. Dėl

sveikatos. Nes šiaip kasdien turiu žiūrėti į žmones.

Trumpa pauzė.

PADAVĖJAS. Aštuonias valandas kasdien turiu žiūrėti, kaip jie valgo ir

geria.

Padavėjas užsidengia delnais akis.

Pauzė.

Padavėjas atitraukia delnus nuo akių.

PADAVĖJAS. Neturiu nebent tuomet, kai man išeiginė. Tada einu į

zoologijos sodą.

Trumpa pauzė.

PADAVĖJAS. Mėgstu žiūrėti, kaip beždžionė valgo bananą.

Padavėjas iš šoninės kišenės išsitraukia bananą. Švelniai ir elegantiškai jį nulupa.

Banano žievelė įgauna jūrų žvaigždės formą. Suvalgo bananą, žievelę numeta kažkur
kairėn, t. y. į tamsą.

Atsistoja, nulipa nuo kėdės. Pasisuka veidu į žiūrovus.

26
 PADAVĖJAS. Štai ir viskas.

Paima kėdę ir išeina dešinėn.

Scena vėl visa apšviesta.

I PONAS. Mielai ką nors suvalgyčiau. O jūs?

II PONAS. Galėtumėte ir nekvailioti.
I PONAS. Tai jau ir paklausti negalima?

Už scenos pasigirsta muzika. Fortepijonas, smuikas, kontrabosas ir ritmo šluotelės.

Geriausiai būtų meksikiečių dainininko Augustino Lara XX a. penktojo dešimtmečio
dainos „Revancha“ instrumentuotė, melodija ir bolero ritmas. Autorius nereikalauja,
kad režisierius panaudotų būtinai šį kūrinį. Priklausomai nuo aranžuotės ir atlikimo
kūrinys gali skambėti visiškai kitaip. Autorius nurodo stilių, muzikos tipą, kuris
privalo būti išsaugotas.

Muzika santūri, sensuali, labai ritmiška, nuo cheek to cheek, five-o‘clock stiliaus (jei
tik labai ritmiška) iki santūrios cha-cha (jei tik bus šokama santūriai, be pasirodymo
figūrų).

Neleistina lėta, liūdna, neryški, veržli, įsišėlusi melodija, lygiai kaip ir bet kokia
ekstravagancija.

Autorius siūlo naudoti klasikinę, gerai visiems žinomą, populiarią melodiją, o ne

sukurti ją specialiai šiam spektakliui.

II ponas atsistoja ir pasisuka į Damą. Nusilenkia.

II PONAS. Ar galiu pakviesti jus šokiui?

Dama atsistoja, pakelia dešinę ranką ir ištiesią jam delną. II ponas pakelia kairę
ranką ir suima ją už delno.

I ponas atsistoja ir atsisėda.

II ponas ir Dama stojasi nuo stalo ir eina kairėn.

II ponas išveda Damą į scenos vidurį.

Išlaikydamas atstumą, šaltai, II ponas dešine ranka apkabina Damą per liemenį.
Dama dešinę ranką uždeda jam ant peties.

II ponas ir Dama šoka. Juos skiriantis atstumas ir tam tikras šaltumas sudaro
kontrastą su melodijos intymumu, sensualumu.

Iš dešinės įeina Padavėjas.

27
 PADAVĖJAS. Ponios ir ponai, atleiskite už triukšmą, bet orkestras jau
pradėjo repetuoti...

Padavėjas pamato šokančią porą.

PADAVĖJAS. (sau) Per vėlu.

I ponas atsistoja.

I PONAS. O ar negalėtų nustoti?

PADAVĖJAS. Juk esu įspėjęs, kad restoranas išnuomotas visam
vakarui.

I ponas siekia kišenės.

I PONAS. Tai aš jiems grąžinsiu, ką sumokėję.

Trumpa pauzė.

I PONAS. Neturiu smulkių.

Padavėjas išeina į dešinę.

I ponas atsistoja nuo stalo. Eina į dešinę, atsiremia į sieną, žiūri į šokančius.

Dama palieka partnerį, t.y. II poną, ir prieina prie I pono.

II ponas lieka vienas.

I PONAS. (nepatikliai) Aš?

Dama ištiesią jam ranką.

I PONAS. (Nepatikliai) Su manim?

Dama kviečia jį rankos mostelėjimu.

I ponas atsitraukia nuo sienos ir dešine ranka apkabina Damos liemenį. Dama dešinę
ranką deda jam ant peties.

Dama ir I ponas šoka.

Damos paliktas II ponas eina prie kairiosios sienos. Stovi prie sienos ir žiūri į
šokančiuosius.

Po tam tikro laiko II ponas pasitraukia nuo sienos, prieina prie šokančiųjų ir paliečia
I pono petį.

I PONAS. Neturiu laiko.

28
 II ponas grįžta prie sienos.

Po valandėlės II ponas pasitraukia nuo sienos ir prieina prie šokančiųjų. Kaire ranka
nuima I pono ranką nuo Damos liemens, dešiniąja apkabina Damą.

II ponas ir Dama šoka.

I ponas čiumpa II poną už sprando ir trenkia jį į žemę.

II ponas persiverčia.

I ponas apsižergęs, t.y. klūpomis, atsisėda ant II pono ir čiumpa jį už gerklės.

Muzika nutyla.

Dama pasitraukia į scenos gilumą. Nusisuka. Stovi nejudėdama.

I ponas kuo plačiau užsimoja dešine ranka smogti, tuo pačiu kilstelėdamas ir jau
nebeslėgdamas II pono.

Kairės I pono rankos, gniaužiančios II pono gerklę, gniaužtas susilpnėja, nes kairė
ranka dabar ištiesta.

Kilstelėjusio I pono kūnas dabar į grindis remiasi tik kairiuoju keliu, o dešinysis vos
liečia grindis.

II ponas abiem rankom čiumpa I pono kairę ranką, gniaužiančią jam gerklę, ir
atplėšia ją sau nuo gerklės. Tuo pat metu persiverčia kairėn po dešiniuoju I pono
keliu. Praradęs pusiausvyrą I ponas persilenkia kairėn.

II ponas išlenda iš po I pono ir risdamasis grindimis atsitraukia nuo jo.

I ponas ir II ponas vienu metu pašoka ant kojų.

II PONAS. Gerai, bet ne šitaip.

I PONAS. (eidamas prie jo, grasinančiai) Ne taip?
II PONAS. Padavėjau! Ahoooj!

Jis surinka indėnų karo šūkį arba kaip Tarzanas, kviesdamas į pagalbą savo draugus.

Padavėjas pasirodo tučtuojau iš dešinės. Jo rankos iškeltos, kiekvienoje laiko po

špagą taip, kad sudarytų V raidės formos figūrą.

PADAVĖJAS. Aš čia, pone!

II PONAS. Pas mane!

Padavėjas prieina ir atsistoja tarp I pono ir II pono veidu į žiūrovus.

II ponas prieina prie Padavėjo iš kairės ir paima špagą iš jo dešinės rankos.

29
 Padavėjas nuleidžia dešinę ranką, kairioji vis dar pakelta.

II ponas paeina kairėn ir bando špagą. Su švilpesiu ja skrodžia orą, atlikdamas

sudėtingas figūras, ir t. t.

I ponas prieina prie Padavėjo iš dešinės ir ima kitą špagą iš jo kairės rankos.
Padavėjas nuleidžia kairę ranką.

I ponas paeina į dešinę. Špagą laiko bet kaip, nuleistą.

I ponas ir II ponas atsistoja priešais vienas kitą.

Padavėjas atatupstas atsitraukia kelis žingsnius, vis taip pat veidu į žiūrovus.

Scenos gilumoje šviesa gęsta, avanscena lieka ryškiai apšviesta. Dama pasitraukia,
išnyksta scenos gilumoje.

II ponas atsistoja pirma fechtavimosi pozicija.

I ponas laiko špagą nuleistą.

Trumpa pauzė.

II ponas puola.

II ponas neatlaiko I pono kirčių stiprumo. Jis tik ginasi ir traukiasi.

Dar vienas I pono kirtis išmuša jam iš rankos špagą.

Užuot pakėlęs špagą, II ponas stovi nejudėdamas priešais I poną.

I ponas nuleidžia špagą, nusisuka, eina dešinėn, atsisuka ir niekinančiu gestu kviečia
II poną pakelti špagą nuo grindų.

II ponas nusisuka, eina kairėn, atsisuka ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas.

I ponas nejuda iš vietos.

Pasigirsta muzika, ta pati kaip anksčiau.

I ponas pakelia špagą ir su tęsiamu žudiko šūksniu puolą II pono link.

I PONAS. Aaarrrh!

Laikydamas špagą gulsčiai, taikydamas tiesiai į širdį, I ponas bėga, kad nužudytų II
poną.

Kai jau beveik siekia II poną, I ponas griūna, trinkteli galvą į grindis, guli
nejudėdamas.

30
 Kraugeriškas I pono riksmas ir muzika nutyla vienu metu.

Pauzė.

PADAVĖJAS. Regis, paslydo.

II ponas prieina prie I pono, gulinčio be judesio. Priklaupia ir abiem rankom pakelia
jo galvą.

Pauzė.

II ponas nuleidžia I pono galvą ir atsistoja.

II PONAS. Negyvas.
PADAVĖJAS. O juk perspėjau jį.
II PONAS. Jūs?
PADAVĖJAS. Sakiau, kad persėstų prie kito staliuko.

II ponas pasilenkia ir pakelia nuo grindų banano žievę.

Vidurinioji kėdė prie stalo yra tuščia.

Eina prie stalo ir atsistoja priešais tuščią kėdę.

PADAVĖJAS. Išėjo...

Atsigręžia į žiūrovus.

PADAVĖJAS. Gal jau nebegrįš?

Užpučia vieną žvakę, paskui kitą. Pasilenkia, kad paimtų sidabrinį kibirėlį su
chrizantemomis. Staiga sustingsta, dar pasilenkęs, su kibirėliu rankose.

PADAVĖJAS. Nebegrįš?

Išsitiesia su kibirėliu ir atsigręžia į žiūrovus.

PADAVĖJAS. Visada sugrįždavo!

Skubiai stato kibirėlį su chrizantemomis ant grindų, ten, kur stovėjo anksčiau.

PADAVĖJAS. Nėra kvailių! Nepasiliksiu čia nė vienos akimirkos!

II PONAS. Kas čia?
PADAVĖJAS. Banano žievė.
II PONAS. Iš kur ji čia atsirado?
PADAVĖJAS. Nežinau. Kažkas numetė ir nepakėlė.

II ponas numeta banano žievę ir stovi prie I pono palaikų.

II PONAS. Vargšas storžievis. Turėjai būti įrankis, o tapai...

31
 Trumpa pauzė.

II PONAS. Kad ir kuo būtum tapęs, užėmei mano vietą, kvaily.

PADAVĖJAS. Neįžeidinėkite velionio. Nors ir teisybė, kad neturėjo
smulkių.
II PONAS (prie I pono palaikų) Turėjai šansą žūti garbingai, bet tavo
likimas pasirodė esąs stipresnis. Žuvai atsitiktinai ir juokingai, nes pats buvai
atsitiktinis ir juokingas.
PADAVĖJAS. O jūs?
II PONAS. O aš, deja, vis dar gyvas.

Padavėjas paima I pono palaikus už pažastų, stengdamasis pakelti.

PADAVĖJAS. Tai ir puiku, nes reikia ką nors padaryti su kūnu, o aš

vienas nevaliosiu, per sunkus. Padėkite man.

II ponas pasilenkia ir ima I poną už kojų.

Padavėjas ir II ponas pakelia I pono palaikus.

II ponas paleidžia I pono kojas ir griebiasi už širdies, plačiai, bet be garso

išsižiodamas. Susvyruoja.

PADAVĖJAS. O dabar šitas?!

II ponas susmunka ant žemės. Guli nejudėdamas.

Padavėjas guldo I poną ant žemės ir priklaupia prie II pono. Prideda ausį prie jo
širdies.

PADAVĖJAS. Šampanas ir valerijonai. Jeigu čia kur nors būtų vaikas,

pasakyčiau jam: žiūrėk, vaike ir mokykis iš blogo pavyzdžio. Jei geri, tai nevartok
vaistų.

Padavėjas atsistoja. Žiūri į II pono palaikus.

PADAVĖJAS. O taip tavęs prašiau, kad nesėstum, kur nereikia.

Apsidairo.

PADAVĖJAS. (džiaugsmingai) Išėjo!

Eina dešinėn. Pasigirsta muzika, ta pati kaip anksčiau. Padavėjas sustoja. Iš kairės
pusės išeina Dama. Padavėjas pamažu atsigręžia į ją. Dama ištiesia jam ranką.
Padavėjas žemai nusilenkia.

PABAIGA

32