Karen Horney Neurotiška Šių Laikų Asmenybė

ho r ne y
^eurotiška
mūsų laikų
asmenybė
V e r t ė Ir en a J o m a n t i e n ė
AP©STROFA
Vilnius
2 0 0 4
UDK 159.96
Ho-245
Knygos leidimą parėmė

Atviros Lietuvos fondas ir Atviros visuomenės in stitutas
B udapešte (V idurio Europos universiteto Vertimų projektas)
T h is edition published w ith support

from the O p e n Society F u n d -L ith u a n ia and from the C E U
Translation Project o f the O p e n Society In stitu te -B u d a p e st
Versta iš:
Karen H om ey. The Neurotic Personality o f Our Time. -
N ew York, London: W . W . N o rto n & Company, 1937.
Viršelyje p anaudota K. H o m e y nuotrauka
Serijos dailininkė
KRISTINA NOR V IL A IT Ė
© 1937, W . W. N o rto n & Company, Inc.,

N ew York, N.Y.; renewed 1964 by Renate M in tz,
B rigitte Swarzenski, and M arian n e von Eck ard t
© Vertimas į lietuvių kalbą, IRENA JO M A N TI EN Ė, 2004
© APOS TR OFA , 2004
ISBN 9955-605-00-6
ISSN 1392-1473
turinys
įžanga .................................... 7
PI RMAS SKYRIUS
neurozės samprata:
k u l t ū r i n ė s ir p s i c h o l o g i n ė s i m p l i k a c i j o s . 13
antras skyrius
kodėl kalbame apie

„ne u r o t i š k ą mūsų laikų a s me nyb ę? " ...... 29
trečias skyrius
n e r i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39
ke tvir tas skyrius
n e r i m a s ir p r i e š i š k u m a s ................ 58
PENKTAS SKYRIUS
pamatinė neurozių struktūra ............. 76
ŠEŠTAS SKYRIUS
n e u r o t i š k a s m e i l ė s ir
prielankumo poreikis .................... 98
SEPTI NTAS SKYRIUS

k i t o s n e u r o t i š k o m e i l ė s ir
prielankumo poreikio savybės 111
AŠTUNTAS SKYRIUS
prielankumo siekimo būdai

bei j a u t r u m a s a t m e t i m u i 13 0
DEVINTAS SKYRIUS
s e k s u a l u m o va idmuo esant ne u r o t i š k a m
m e i l ė s ir p r i e l a n k u m o p o r e i k i u i . . . . . . . . 14 2
DEŠIMTAS SKYRIUS
galios, p r e s t i ž o ir t u r ė j i m o s i e k i s 15 6
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
neurotiškas polinkis konkuruoti ........ 181
DVYLIKTAS SKYRIUS
atsisakymas konkuruoti ................ 19 9
TRYLIKTAS SKYRIUS
neurotiški kaltės jausmai ............. 221
KETURIOLIKTAS SKYRIUS
neurotiško kentėjimo prasmė
(mazochizmo problema) .................. 248
PENKIOLIKTAS SKYRI US
k u l t ū r a ir n e u r o z ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 269
vardų rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 279

apie a u t o r ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 280
įžanga
Rašydama šią knygą siekiau sukurti išsamų tarp mūsų

gyvenančios neurotiškos asmenybės paveikslą - at
skleisti visus iš tiesų ją varančius konfliktus, jos neri
mą, kančią bei daugybę sunkumų, kylančių santykiuose
su kitais žmonėmis bei savimi. Nesigilindama į jokį
konkretų neurozės tipą ar tipus, dėmesį sutelkiau į vie
na ar kita forma pasikartojančią beveik visų neurotiš-
kų mūsų laikų žmonių charakterio struktūrą.
Svarbiausia šioje knygoje buvo išnagrinėti realiai
egzistuojančius konfliktus ir neurotiko pastangas juos
išspręsti, realiai jį varginantį nerimą bei gynybą, su
sikurtą apsisaugoti nuo jo. Kad ir pabrėždama esamą
padėtį, neatmetu idėjos, jog iš esmės neurozes lemia
ankstyvosios vaikystės potyriai. Tačiau tuo ir skiriuosi
nuo daugelio psichoanalitikų, kad nemanau, jog tei
singa, tarsi vienpusiškai susižavėjus, visą dėmesį skirti
vaikystei, o vėlesnes reakcijas laikyti tik ankstesniųjų
pakartojimu. Norėčiau parodyti, kad ryšys tarp vaikys
tės potyrių ir vėlesnių konfliktų yra daugjudėtinges-
nis, nei mano paprastą priežasties ir padarinio santykį
įžanga 7
pripažįstantys psichoanalitikai. Nors vaikystės patir-
tis sudaro.lemiamas sąlygas neurozei formuotis vis
dėlto ji nėra vienintelė vėliau kylančių sunkumų prie
žastis.
Įsigilinus į realius neurotiko sunkumus, tenka pri
pažinti, kad neurozes sukelia ne tik atsitiktiniai indi
vidualūs potyriai, bet ir konkrečios kultūrinės sąlygos,
kuriomis gyvename. Iš tiesų kultūrinės sąlygos ne tik
suteikia jiems svorio ir nuspalvina mūsų individualius
potyrius, bet, kaip rodo naujausi tyrimai, lemia kon
krečią jų formą. Antai jei žmogui lemta turėti domi
nuojančią ar „pasiaukojančią" motiną - tai individu
alus likimas, tačiau tik konkrečios kultūrinės sąlygos
lemia dominuojančios ar pasiaukojančios motinos tipą
ir tik dėl šių sąlygų tokia patirtis darys įtaką tolesniam
šio asmens gyvenimui.
Kai suvokiame didžiulę kultūrinių sąlygų svarbą
neurozėms, biologinės ir fiziologinės sąlygos, kurias
Freudas laikė neurozės šaknimis, nutolsta į antrą pla
ną. Į šių faktorių poveikį turi būti atsižvelgiama tik
tai remiantis patikimais įrodymais.
Tokia mano orientacija leido man naujoviškai in
terpretuoti daugelį kertinių neurozės problemų. Nors
šiose interpretacijose aprėpiami tiesiogiai nesusiję
klausimai, tokie kaip mazochizmo problema, neuro
tiškas meilės ir prielankumo (affection) poreikis bei jo
8 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

implikacijos, neurotiškų kaltės jausmų prasmė, visa tai
turi bendrą pagrindą - pabrėžiamas lemiamas nerimo
vaidmuo formuojantis neurotinėms charakterio ten
dencijoms.
Kadangi daug mano interpretacijų nukrypsta nuo
Freudo požiūrio, kai kurie skaitytojai gali paklausti, ar
tai vis dar psichoanalizė. Atsakymas priklauso nuo to,
ką psichoanalizėje manome esant svarbiausia. Jeigu
manote, kad psichoanalizė - Freudo skelbtų teorijų
visuma, tuom et tai, kas pateikta šioje knygoje - ne
psichoanalizė. Bet jeigu manote, kad psichoanalizės
esmė - tam tikros kertinės minties kryptys, nagrinė
jančios nesąmoningus procesus ir jų raiškos būdus,
taip pat - šiuos procesus į sąmonę iškelianti psicho
terapinio gydymo forma, tuomet tai, ką dėstau, yra
psichoanalizė. Aš manau, kad griežtai laikydamiesi vi
sų Freudo teorinių interpretacijų rizikuojame tenden
cingai atrasti neurozėse tai, ką, remdamiesi Freudo
teorijomis, tikimės rasti. Tai sąstingio pavojus. Aš ma
nau, kad pagarbą milžiniškiems Freudo atradimams
turėtume parodyti plėtodami jo sukurtus pagrindus ir
šitaip gąlėtjMa^padėti įgyvendinti tas galimybes, ku
rias psichoanalizė teikia ateičiai ir kaip teorija, ir kaip
praktika.
Šios pastabos atsako ir į kitą galimą klausimą - ar
mano interpretacijoje esama Adleričhįtakos. Nors mano
v
įžanga 9
požiūriuose esama panašumo su kai kuriais Adlerio pa
brėžtais aspektais, iš esmės remiuosi Freudu. Iš tiesų
Adleris yra geras pavyzdys, kaip netgi produktyvus
žvilgsnis į psichologinius procesus gali tapti sterilus, jei
žvelgiama vienpusiškai ir nesiremiama kertiniais Freu-
do atradimais.
//"Kadangi pagrindinis šios knygos tikslas nėra api-
fcrėžti, kur aš pritariu kitiems psichoanalitikams ar kur
su jais nesutinku, tai apsiribojau aptardama tik tuos po
leminius klausimus, kuriais mano nuomonė akivaiz
džiai skiriasi nuo Freudo.
Šioje knygoje pateikiau per ilgus psichoanalitinio
neurozių tyrinėjimo metus įgytas įžvalgas. Jei būčiau
panorusi sudėti ir tą medžiagą, kuria pagrindžiau sa
vo interpretacijas, tektų įtraukti daugybę išsamių
atvejų aprašymų, o tai neleistinai apsunkintų knygą,
kurioje ketinau_pateikti bendrą neurozių sukeliamų
problemų vaizdą. Tačiau ir be šios medžiagos spe
cialistas ir net mėgėjas galės patikrinti, kiek mano
teiginiai pagrįsti. Atidus stebėtojas palygins mano
prielaidas su savo stebėjimais bei patirtimi ir tuo rem
damasis atmes ar priims, pakeis ar pabrėš tai, ką pa
sakiau.
Si knyga parašyta paprasta kalba, aiškumo dėlei ne
siėmiau aptarinėti gausybės šalutinių klausimų. Kiek
įmanydama vengiau specialių terminų, nes visada esa

ma pavojaus, kad jie taps aiškaus mintijimo pakaita
lu. Tad daugeliui skaitytojų, ypač mėgėjų, gali pasiro
dyti, kad neurotiškos asmenybės p r ob 1ę m o s lengvai
perkandamos. Tačiau tai būtų klaidinga ir net pavo
jinga išvada. Niekaip neišsisuksime nuo fakto, kad vi
sos psichologinės problemos neišvengiamai yra labai
sudėtingos ir subtilios. Jei kas nenori to pripažinti, ge
riau lai neskaito šios knygos, nes toks skaitytojas pasi
jus klaidžiojąs po labirintą ir nusivils neradęs gatavų
formulių.
Si knyga skirta besidomintiems mėgėjams bei
tiems, kas susiduria su neurotiškais asmenimis kaip
profesionalai ir pažįsta jų problemas. Ji skirta ne tik
psichiatrams, bet ir socialiniams darbuotojams bei
mokytojams, taip pat tiems antropologams ir sociolo
gams, kurie suvokė psichinių veiksnių reikšmę atski
rų kultūrų studijoms. Galiausiai viliuosi, kad ji bus
naudinga ir pačiam neurotikui. Jei jis iš principo ne
atmeta bet kokio psichologinio apmąstymo kaip įsi
veržimo ir kito valios primetimo, tai dėl savo kančios
jis daug giliau ir subtiliau supras psichologines įman
trybes negu jo tvirtesni broliai. Gaila tik, kad skaity
damas apie savo situaciją, jis nepagis, o šiose eilutėse
veikiau atpažins kitus nei save.
Ta pačia proga noriu padėkoti poniai Elizabeth Todd
už knygos redagavimą. Autoriai, kuriems jaučiuosi
įžanga
skolinga, paminėti tekste. Labiausiai dėkinga esu Freu-
dui, kad suteikė mums pagrindą bei įrankius, kuriais
galime dirbti, bei savo pacientams, nes visa, ką esu su
pratusi, išaugo iš mūsų bendro darbo.
horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

PIRMAS SKYRIUS
neurozės samprata: kultūrinės
ir p s i c h o l o g i n ė s i m p l i k a c i j o s
Šiandien mes gana laisvai vartojame terminą „neurotiš-

kas“, tik ne visada aiškiai suvokdami jo prasmę. Kartais
tai tėra tik būdas iš aukšto pakritikuoti - anksčiau būtų
pakakę tarti, jog anas žmogus tinginys, opus, preten
zingas ar įtarus, o dabar veikiausiai sakysime, kad jis
„neurotiškas“. Tačiau vartodami šį terminą vis tiek tu
rime kažką omenyje, kad ir nesuvokdami jo iki galo, vis
dėlto jį pasirenkame pagal tam tikrus kriterijus.
Neurotiški žmonės nuo paprastų pirmiausia skiriasi
savo reakcijomis. Tarkime, mes veikiausiai laikytume
neurotiška merginą, kuri purtosi paaukštinimo, atsisako
didesnio atlyginimo ir nenori būti panaši į savo virši
ninkus, arba trisdešimt dolerių per savaitę uždirbantį
menininką, kuris daugiau padirbėjęs daugiau ir gautų,
bet mieliau mėgaujasi gyvenimu tiek, kiek už šiuos
pinigus išgali, nesivaržydamas leidžia laiką moterų
draugėje ar mėgaujasi techniniais užsiėmimais. Tokius
žmones pavadintume neurotiškais todėl, kad daugumai
pažįstamas, ir pažįstamas būtent tik toks, elgesio^ mo
delis pagrįstas troškimu pasiekti gyvenime kuo daugiau,
pirmas skyrius
nurungti kitus, užsidirbti daugiau nei būtina, kad pa
prasčiausiai išgyventume.
Šie pavyzdžiai rodo, jog tai, ar žmogaus gyvenimo
būdas atitinka pripažintus mūsų laikų elgesio modelius,
yra vienas iš kriterijų, kurio pagrindu asmenį pavadi
name neurotišku. Jei mergina, neturinti potraukio
(bent jau akivaizdaus) konkuruoti, gyventų čiabuvių in
dėnų pueble, šioje kultūroje ji būtų laikoma visiškai
normalia, pietinėje Italijoje ar Meksikoje neišsiskirtų
nė toks menininkas, nes toje aplinkoje būtų netgi ne
suvokiamas noras ar pastangos užsidirbti daugiau, nei
absoliučiai būtina tiesioginėms reikmėms patenkinti. O
prisiminkime istoriją - Graikijoje noras dirbti daugiau,
negu būtina žmogaus reikmėms, būtų laikomas tiesiog
nepadoriu.
Tad nors ir kilęs iš medicinos, terminas neurotiškas
dabar nebegali būti vartojamas be kultūrinių implika
cijų. Kojos lūžį galima diagnozuoti ir nežinant paciento
kultūrinės aplinkos, tačiau labai rizikuotume pavadin
dami indėniuką1 psichiškai nesveiku, jei šis papasakotų
mums savo regėjimus, kuriais tiki. Kaip tik šių indėnų
kultūroje regėjimai ir haliucinacijos laikomi ypatinga
dovana, dvasių malone, regėjimai sukeliami sąmonin
gai, nes pelno tokiam asmeniui tam tikrą pagarbą.
1 Zr. H . Scudder Mekeel, „Clinic and Culture", skelbta žurnale Journal of
Abnormal and. Social Psychology, t. 30 (1935), p. 292-300.
h o rn e y . n e u r o t i š k a mūsų laikų asmenybė

Mums valandą su mirusiu savo seneliu šnekučiavęsis
asmuo atrodytų neurotikas arba psichotikas, bet toks
bendravimas su protėviais kai kuriose indėnų gentyse
yra pripažintas elgesio modelis. Tikrai palaikytume
neurotiku žmogų, kuris mirtinai įsižeistų paminėjus
mirusio asmens vardą, tačiau jis būtų visiškai norma
lus Džikarilų apačių kultūroje2. Tektų laikyti neurotiš-
ku ir žmogų, mirtinai išsigandusį prieinančios menst-
ruuojančios moters, tačiau daugelyje primityvių genčių
menstruacijos paprastai laikomos grėsmingu reiškiniu.
Normalumo suvokimas skiriasi ne tik atskirose kul
tūrose - laikui bėgant jis kinta ir toje pačioje kultūroje.
Antai jei subrendusi ir nepriklausoma moteris šiandien
laikytų save „puolusia moterimi", „neverta padoraus vy
ro meilės", nes turėjo seksualinių ryšių, daugelis visuo
menės sluoksnių įtartų jai neurozę. Prieš keturiasdešimt
metų toks kaltės jausmas būtų laikomas normaliu.
Skirtingai normalumą supranta ir atskiros visuomenės
klasės. Antai feodalams atrodo normalus nuolatinis dy
kinėjimas - aktyvūs jie tik medžioklėje ar kare, smul
kioji buržuazija tokį požiūrį laikytų visiškai nenor
maliu. Požiūrio į normalumą įvairovę lemia ir lyčių
skirtumai, kur jie egzistuoja taip, kaip Vakarų kultūroje,
kur manoma, kad vyrų ir moterų temperamentas
2 M . E. Opler, „An Interpretation o f Ambivalence o f two American Indian
Tribes“, skelbta žurnale Journal o f Social Psychology, t. 7 (1936), p. 82-116.
pirmas skyrius
skiriasi.Tad „normalu4, kad sulaukusią keturiasdešim
ties moterį apninka baimė, jog ji sensta, tačiau jei im
tų nerimauti tokio amžiaus sulaukęs vyras, jo elgesys
atrodytų neurotiškas.
Kiekvienas išsilavinęs žmogus tam tikru mastu suvo
kia, kad ne visi laiko normaliais tuos pačius dalykus. Ži
nome, kad kinai valgo savaip, kad eskimai savitai supran
ta švarą, o žiniuoniai gydo ligonius kitaip nei šiuolaikinis
gydytojas. Rečiau suprantama, kad skiriasi ne tik papro
čiai, bet ir potraukiai (drives)* bei jausmai, nors antro
pologai jau yra tai numanomai ar aiškiai konstatavę3. Pa
sak Sapiro4, vienas šiuolaikinės antropologijos nuopelnų
ir yra tas, kad ji vis iš naujo atranda normalumą.
Ne veltui kiekviena kultūra laikosi įsikibusi įsitikini
mo, jog jai būdingi jausmai ir potraukiai yra vienintelė
normali „žmogaus prigimties"5 išraiška, ir psichologija
nėra šios taisyklės išimtis. Antai Freudas savo stebėjimų
pagrindu daro išvadą, jog moteris pavydesnė nei vyras,
o paskui mėgina šį tikriausiai abiem lytims būdingą reiš
* angį. drive, vok Trie b tradiciškai verčiama kaip potraukis, nors pastaruoju
metu specialiojoje psichologijos literatūroje greta potraukio vartojamas ir žo
dis vara. {Leid. past.).
3 Zr. puikiai pateiktą antropologinę medžiagą leidinyje: Margaret Mead, Sex
and Temperament in Three Prim itive Societies'., Ruth Benedict, Patterns o f Culturer,
A. S. Hallowell, Handbook o f Psychological Leadsfor Ethnological Field Workers.
4 Edward Sapir, „Cultural Anthropology and Psychiatry4, skelbta žurnale Jour
nal o f Abnormal and Social Psychology, t. 27 (1932), p. 229-242.
5 Žr. Ruth Benedict, Patterns o f Culture.
ho r n e y . n e u r o t i š k a mūsų laikų asmenybė

kinį pagrįsti biologinėmis priežastimis6. Freudas, regis,
daro ir kitą prielaidą, kad visus žmones kankina kaltė dėl
žmogžudystės7. Tačiau nenuginčijamas faktas yra tas,
kad esama pačių įvairiausių požiūrių į žmogžudystę.
Kaip atskleidė Peteris Freuchenas8, eskimai nemano, kad
žudiką reikia bausti. Daugelyje primityvių genčių šei
mai, kuri neteko savo nario nuo pašaliečio rankos, gali
būti atlyginta kitu žmogumi vietoje žuvusio. Kai kuriose
6 Savo darbe „Kai kurie anatominių lyčių skirtumų psichologiniai padari
niai" Freudas skelbia teoriją, kad dėl anatominių lyčių skirtumų kiekviena mer
gaitė būtinai pavydi berniukui penio. Vėliau jos noras turėti penį pavirsta noru
turėti vyrą kaip penio nešiotoją. Paskui ji pavydi kitoms moterims jų ryšių su
vyrais - tiksliau tariant, pavydi vyrų kaip nuosavybės - lygiai kaip seniau pavy
dėjo berniukui jo penio. Šiais teiginiais Freudas pasiduoda savo laikų pagun
dai daryti visai žmonijai taikomus apibendrinimus, nors jo išvados daromos
tik vienos kultūrinės zonos stebėjimų pagrindu.
Antropologas nekvestionuotų Freudo pastebėjimų teisingumo, bet pripažintų
juos kaip liečiančius tam tikrą gyventojų dalį tam tikroje kultūroje tam tikru
laiku. Tačiau jis abejotų Freudo apibendrinimų teisingumu, atkreipdamas dė
mesį į beribius atskirų tautų požiūrio į pavydą skirtumus, juk esama tautų, kur
vyrai pavydesni nei moterys, kitose nė vienai lyčiai nėra būdingas individualus
pavydas, dar kitose abi lytys ypač pavydžios. Šių skirtumų akivaizdoje jis at
mestų Freudo - išties bet kieno - užmojį paaiškinti savo pastebėjimus anato
miniu lyčių skirtumu. Jis pabrėžtų būtinybę išnagrinėti gyvenimo sąlygų skir
tumus bei jų įtaką moterų ar vyrų pavydui atsirasti. Tarkime, kalbant apie
mūsų kultūrą tektų paklausti, ar Freudo pastebėjimas - teisingas neurotiškų
mūsų kultūros moterų atžvilgiu - lygiai tinka normalioms šios kultūros mote
rims. Sį klausimą būtina kelti, nes dažnai kasdien su neurotiškais asmenimis
dirbantys psichoanalitikai jau nepastebi, kad mūsų kultūroje esama ir norma
lių žmonių. Reikėtų paklausti ir kokios psichologinės sąlygos sustiprina mūsų
pavydą ar savininkiškumą kitos lyties atžvilgiu arba kokios vyrų ir moterų
gyvenimo sąlygos mūsų kultūroje paaiškintų skirtingą pavydo formavimąsi.
7 Sigmund Freud, Totem and Taboo.
8 Peter Freuchen, Arctic Adventure and Eskimo.
pĮirmas s k y r i u s
kultūrose nužudytojo motina gali numalšinti skausmą jo
vietoje įsisūnydama žudiką9.
Ir toliau remdamiesi antropologų išvadomis gausime
pripažinti, kad kai kurie mūsų vaizdiniai apie žmogaus
prigimtį yra gana naivūs, kaip antai manymas, jog kon
kurencija, brolių ir seserų tarpusavio rungtyniavimas,
glaudus ryšys tarp prielankumo ir seksualumo yra ne
atskiriami nuo žmogaus prigimties. Mūsų normalumo
supratimas atsiranda priėmus tam tikrus kokios nors
grupės elgesio ir jausmų standartus, šios grupės prime
tamus savo nariams. Tačiau atskirų kultūrų, epochų,
klasių bei lyčių standartai skiriasi.
Psichologijai šie svarstymai daug reikšmingesni, nei
atrodytų iš pažiūros. Tiesioginis jų padarinys - kad
imame abejoti psichologijos visažinyste. Net išvadų
apie mūsų ir kitas kultūras panašumai neleidžia manyti,
kad abiem atvejais motyvacijos būta tos pačios. Jau ne
bėra pagrindo manyti, kad naujas psichologinis atra
dimas atskleis universalias žmogaus prigimties ten
dencijas. Visa tai patvirtina kai kurių sociologų nuolat
kartojamą teiginį - jog nėra to, ką galėtume vadinti
normalia psichologija, kuri tiktų visai žmonijai.
Tačiau šiuos apribojimus su kaupu atlygina atsivėru
sios naujos supratimo galimybės. Esminė šių antropo
loginių svarstymų išvada yra ta, kad mūsų jausmus ir
9 Robert Briffault, The Mothers.

požiūrius stulbinamai smarkiai lemia neatskiriamai su
sipynusios kultūrinės ir asmeninio gyvenimo sąlygos.
Tad geriau pažindami kultūrines sąlygas, kuriomis gy
vename, savo ruožtu turime galimybę daug giliau su
prasti konkretų normalių jausmų ir požiūrių pobūdį. O
kadangi neurozė yra nukrypimas nuo normalaus elge
sio modelio, tai galime tikėtis ir ją geriau suprasti.
Si kryptis iš dalies veda įkandin Freudo - šiuo keliu
eidamas jis galiausiai pateikė pasauliui iki tol neįsivaiz
duotą neurozės sampratą. Nors teoriškai Freudas mūsų
ypatumus kildino iš biologinių potraukių, jis primygti
nai laikėsi ir tos nuomonės - teorijoje, o juo labiau prak
tikoje, - kad negalime perprasti neurozės smulkiai ne
žinodami asmens gyvenimo aplinkybių, o ypač jausmų,
kuriuos patyrė vaikystėje ir kurie turi lemiamą įtaką as
menybės formavimuisi. To paties principo taikymas nor
malioms ir neurotinėms tam tikros kultūros struktūroms
reiškia, kad negalėsime šių struktūrų suprasti, kol smul
kiai neišsiaiškinsime šios kultūros poveikio individui10.
10 Daugelis autorių pripažino kultūrinių veiksnių, didžia dalimi lemiančių psi

chologines būsenas, svarbą. Erichas Frommas darbe „Zur Ensthehung der Chris-
tusdogmas“, skelbtame Imago, t. 16 (1930), p. 307-373, pirmas iš vokiečių psi
choanalitikų pateikė ir išplėtojo tokiu požiūriu pagrįstą metodą. Vėliau tai perė
mė kiti, kaip Wilhelmas Reichas ir Otto Fenichelis. Jungtinėse Valstijose Harry
Stackas Sullivanas pirmasis suprato, kad psichiatrija turi įvertinti kultūros im
plikacijas. Kiti Amerikos psichiatrai, taip pat žvelgę į šią problemą, buvo Adol
fas Myeris, Williamas A. W hite’as (Twentieth Century Psychiatry), Williamas
A. Healy ir Augusta Broner {New Light on Delinquency). Neseniai kai kurie
pirmas skyrius
Galiausiai tai reiškia, kad turime aiškiai žengti toliau
už Freudą, tačiau net ir tas žingsnis įmanomas tik at-
sispyrus į akis atvėrusius Freudo atradimus. M at nors
vienu atžvilgiu jis gerokai pralenkė savo laiką, kitu -
perdėtai sureikšminęs biologinę psichinių savybių kil
mę - neatsiplėšė nuo savo amžiaus mokslinės orienta
cijos. Jis manė, kad instinktyvūs potraukiai ar ryšiai su
objektu (object relationships), kurie dažni mūsų kultūro
je, yra biologiškai determinuota „žmogaus prigimtis"
arba kyla iš nekintamų situacijų (biologiškai determi
nuotų „ikigenitalinių“ fazių, Oidipo komplekso).
Kultūrinių faktorių nepaisymas ne tik verčia Freudą
daryti klaidingus apibendrinimus, bet ir didžia dalimi
trukdo suprasti tikrąsias jėgas, kurios motyvuoja mū
sų nuostatas bei veiksmus. Manau, kad kaip tik dėl šio
nepaisymo psichoanalizė - bent ta, kuri ištikimai ne-
išklysta iš Freudo pramintų teorinių kelių, - tarsi ir tu
rėdama neribotas galimybes, įstrigo akligatvyje, kaip
rodo tarpstančios painios teorijos bei vartojama mig
lota terminija.
Jau išsiaiškinome, kad neurozės atveju matome nu
krypimą nuo normalaus elgesio. Sis kriterijus labai
svarbus, bet vien jo negana. Žmonės gali nukrypti nuo
psichoanalitikai, tokie kaip F. Alexanderis ir A. Kardineris, susidomėjo psicho
loginių problemų kultūrinėmis implikacijomis. Tarp besilaikančių šio požiūrio
socialinių mokslų atstovų pažymėtini H. D. Lasswellas ( World Politics and Per
sonal Insecurity) irjohnas Dollardas {Criteriafor the Life History).
20 horney . neurotiška mūsų laikų asmenybė

bendrojo modelio ir nesirgdami neuroze. Minėtasis
dailininkas, nesutikęs dirbti daugiau, nei būtina pragy
venti, gali sirgti neuroze, bet gali būti tiesiog išmintin
gas ir nesileisti įtraukiamas į konkurencinės kovos sū
kurius. Kita vertus, daugelis žmonių, iš pažiūros
puikiausiai prisitaikiusių prie egzistuojančių gyvenimo
modelių, gali sirgti sunkia neurozės forma. Kaip tik ši
tokiais atvejais būtinas psichologo ar mediko žvilgsnis.
Įdomu, kad šiuo požiūriu anaiptol nelengva pasakyti,
kas sudaro neurozę. Kad ir kaip būtų, kol mes nagri
nėjame tiktai akivaizdžiai matomą vaizdą, sunku surasti
visoms neurozėms būdingų bruožų. Aišku, kad nega
lime naudotis kaip kriterijais tokiais simptomais kaip
fobijos, depresijos, funkciniai fiziniai sutrikimai, nes
simptomų gali nebūti. Visada vyksta tam tikros rūšies
slopinimai - vėliau panagrinėsiu, dėl kokių priežasčių, -
bet jie gali būti tokie subtilūs ar puikiai užmaskuoti,
kad išoriškai jų nė nepastebėsime. Tokių pačių sunku
mų kiltų, jeigu remdamiesi vien išoriniu vaizdu mė
gintume įvertinti santykių su kitais žmonėmis sutriki
mus - tarp jų ir seksualinių santykių nesklandumus. Jie
visada iškyla, bet juos pastebėti gali būti labai sunku.
Tačiau visoms neurozėms būdingi du bruožai, kuriuos
galima išskirti net ir gerai nesusipažinus su konkrečios
asmenybės struktūra: tai tam tikras reakcijų rigidišku-
mas bei atotrūkis tarp galimybių ir pasiekimų.
pirmas skyrius 21
Abu šiuos požymius dera geriau paaiškinti. Reakci
jų rigidiškumu vadinu lankstumo, leidžiančio skirtin
gai reaguoti į skirtingas situacijas, stygių. Antai norma
liam žmogui įtarimas kyla tada, kai jis jaučia ar mato
priežasčių įtarinėti, neurotiškas žmogus gali įtarinėti
visą laiką, kad ir kokia situacija būtų, suprastų jis pats
savo būseną ar nesuprastų. Normalus žmogus atskiria
nuoširdžią pagyrą nuo apsimestos, neurotikas jų neski
ria ir gali atmesti tiek vieną, tiek kitą, kad ir kaip jos
būtų pasakytos. Normalus žmogus piktinsis pajutęs,
kad jam nepagrįstai primetama kito valia, o neurotikas
užsiplieks, kad ir kokį kaltinimą išgirstų, net suvokda
mas, kad tai daroma jo labui. Kartais, jei reikalas svar
bus ir sunku apsispręsti, normaliam žmogui kyla abe
jonių, o neurotikas niekaip nepaliaus dvejojęs.
Tačiau rigidiškumas liudija neurozę tik tada, kai jis
nukrypsta nuo kultūrinių modelių. Rigidiškas įtarumas,
su kuriuo pasitinkamos naujovės ar keistenybės - įpras
tas didelės dalies Vakarų civilizacijos kaimo žmonių el
gesys; kitas normalaus rigidiškumo pavyzdys - nepaju
dinamas smulkiosios buržuazijos taupumas.
Lygiai taip vien dėl išorės faktorių gali rastis ato
trūkis tarp žmogaus galimybių ir jo realių pasiekimų
gyvenime. Tačiau jei talentingas žmogus lieka nepro
duktyvus palankiomis jo gebėjimams vystytis sąlygo
mis arba kitas, turėdamas visas galimybes būti laimin-
22 horney. neunotiška mūsų laikų asmenybė

gas, nepajėgia džiaugtis tuo, ką turi, arba žavi mote
ris vis tiek jaučiasi nepatraukli vyrams - tai neurozės
požymis. Kitaip tariant, neurotikui regisi, kad jis pats
sau pastoja kelią.
Nebežiūrėdami išorinio neurozės vaizdo, o nagrinė
dami neurozės susiformavimo dinamiką, pastebėsime
vieną visoms neurozėms būdingą veiksnį - tai nerimas
ir nuo jo sauganti gynyba. Kad ir kokia sudėtinga būtų
neurozės struktūra, jos variklis yra nerimas - jis įsuka
neurotinį procesą ir jį palaiko. Šio teiginio prasmė pa
aiškės tolesnėse dalyse, todėl čia pavyzdžių nepateiksiu.
Tačiau net ir tam, kad tik hipotetiškai priimtume jį kaip
kertinį principą, būtina šį teiginį šiek tiek išplėtoti.
Taip pateiktas, šis teiginys yra pernelyg bendro po
būdžio. Nerimas ar baimės - kol kas šiuos terminus
vartosime sinonimiškai - yra visuotiniai, kaip ir gyny
ba nuo jų. Tai ne vien žmonėms būdingos reakcijos. Jei
pavojaus pabaidytas gyvūnas puola pats arba sprunka,
tai tas pats baimės ir gynybos atvejis. Jei bijomės būti
nutrenkti žaibo ir ant stogo iškeliame žaibolaidį arba
nerimaujame dėl galimų avarijų padarinių ir pasirūpi
name draudimu, - iš baimės imame gintis. Įvairiose
kultūrose šie mechanizmai pasireiškia įvairiausiomis
formomis, gali būti net institucionalizuoti, kaip antai
nuo piktos akies saugančių amuletų nešiojimas, su
dėtingos apeigos, saugančios nuo baimę keliančių
pirmas skyrius 23
mirusiųjų, tabu, skirti išvengti susitikimo su moterimis
menstruacijų laikotarpiu, šitaip apsisaugant nuo sklin
dančio iš jų blogio.
Šie panašumai gundo padaryti loginę klaidą. Jei bai
mės ir gynybos veiksniai neurozės atveju yra esminiai,
kodėl institucionalizuotų gynybos nuo baimės priemo
nių nepavadinus „kultūrinės" neurozės įrodymu? Tačiau
šitokio samprotavimo klaida būtų ta, jog du reiškiniai,
nors ir turi bendrą elementą, nebūtinai yra tapatūs. Ne
vadintume namo uola vien todėl, kad jis pastatytas iš
tokios pat medžiagos - akmens. Kokios tuomet neuro-
tinių baimių ir gynybų savybės daro jas specifiškai neu-
rotines? Galbūt tai, kad neurotinės baimės yra įsivaiz
duojamos? Ne, nes galbūt būtume linkę ir mirusiųjų
baimę pavadinti įsivaizduojama, ir abiem atvejais pa
siduotume įspūdžiui, pagrįstam nepakankamu suprati
mu. Galbūt tuomet tai, kad neurotikas iš esmės neži
no, kodėl jis bijo? Ne, nes ir primityvios kultūros
žmogus nežino, kodėl bijo mirusiųjų. Skirtumas visai
nesusijęs su suvokimo ar racionalumo laipsniu, o lemia
jį šie du veiksniai.
Pirmiausia kiekvienos kultūros gyvenimo sąlygos su
kelia tam tikras baimes. Jas gali sukelti išoriniai pavo
jai (gamta, priešai), socialinių santykių formos (išaugęs
priešiškumas, sukeltas priespaudos, neteisingumas, pri
verstinė priklausomybė, frustracijos), kultūrinės tradi

cijos (tradicinė demonų baimė, baimė sulaužyti tabu)
nepriklausomai nuo jų kilmės. Individas gali daugiau ar
mažiau pasiduoti šioms baimėms, bet apskritai galime
drąsiai daryti prielaidą, kad jos primetamos kiekvienam
esamoje kultūroje gyvenančiam asmeniui ir niekas ne
gali jų išvengti. Neurotikas patiria ne tik visiems tos
kultūros žmonėms būdingas baimes: jo asmeninio gy
venimo sąlygos - jos susipynusios su bendrosiomis, -
sukelia kitų baimių, kurios kiekybiškai ir kokybiškai
skiriasi nuo įprastų esamam kultūriniam modeliui.
Antra, nuo tam tikroje kultūroje tarpstančių baimių
paprastai saugo tam tikros gynybinės priemonės (to
kios kaip tabu, apeigos, papročiai). Jos paprastai būna
ekonomiškesnis būdas baimėms įveikti negu neuroti-
ko gynybiniai įrenginiai, pastatyti kitaip. Tad norma
lus žmogus, nors ir patirdamas savo kultūros baimes
ir gindamasis nuo jų, apskritai sugebės atskleisti savo
galimybes ir mėgautis tuo, ką gyvenimas jam pasiū
lo. Normalus žmogus sugeba maksimaliai pasinaudoti
jam kultūros suteiktomis galimybėmis. Formuluojant
tai neiginiu, jis kenčia ne daugiau, negu neišvengia
ma jo kultūroje. Kita vertus, neurotiška asmenybė vi
sada kenčia daugiau negu vidutinis žmogus. Jam už
gynybą kiekvienąsyk tenka mokėti pašėlusią kainą, kuri
sekina jo vitališkumą, ekspansyvumą ar, tiksliau pasa
kius, menkina jo išsipildymo ir gyvenimo džiaugsmo
pirmas skyrius 25
galimybes ir taip atsiranda mano minėtas skirtumas.
Iš esmės neurotikas yra nuolat kenčiantis žmogus.
Vienintelė priežastis, kodėl aptardama iš šalies paste
bimas neurozių ypatybes nepaminėjau šio fakto, yra
ta, kad kančia nebūtinai išoriškai matoma. N et pats
neurotikas gali nesuvokti to, kad jis kenčia.
Prakalbusi apie baimes bei gynybas, ėmiau nuogąs
tauti, kad skaitytojai jau bus praradę kantrybę, jog
tokio plataus aptarimo prireikė atsakyti į paprastą
klausimą, kas sudaro neurozę. Apsigindama galėčiau
pabrėžti, kad psichiniai reiškiniai visada painūs ir į ta
riamai paprastą klausimą niekada negalime paprastai
atsakyti, tad šis keblumas, su kuriuo susidūrėme pra
džioje, nėra išimtis, bet lydės mus per visą knygą, kad
ir kokią problemą gvildentume. Apibrėžti neurozę ypač
sunku todėl, kad nei vien psichologinės, nei vien socio
loginės priemonės negali padėti rasti tenkinamo atsa
kymo - jomis reikia naudotis pakaitomis, - iš pradžių
vienomis, paskui kitomis, kaip kad ir darėme. Jei na-
grinėtume neurozę vien jos dinamikos ir psichinės
struktūros požiūriu, turėtume hipostazuoti normalų
žmogų, nes toks neegzistuoja. Vos tik kirsime savo ar
panašių į mus kultūrų šalių sienas, kils dar daugiau pro
blemų. Jeigu neurozę nagrinėsime vien sociologiškai -
kaip nukrypimą nuo tam tikrai visuomenei būdingo el
gesio modelio, teks grubiai atmesti viską, ką žinome

apie neurozės psichologines ypatybes, o mūsų rezultatai
jokios mokyklos ar šalies psichiatrui neprimins to, ką
jis įpratęs vadinti neuroze. Šiuos du požiūrius galima
suderinti taikant tokį stebėjimo metodą, kuris atsižvel
gia ir į išoriniame neurozės paveiksle matomus, ir į psi
chinių procesų dinamikos nukrypimus, bet nė vieno šio
nukrypimo nelaiko nei pirminiu, nei lemiamu. Jiedu
turi būti derinami. Bendrai paėmus, būtent šiuo keliu
mes ir ėjome nurodę, kad baimė ir gynyba yra vienas
iš neurozės dinaminių centrų, bet tik tada, kai jos ko
kybiškai ar kiekybiškai nukrypsta nuo šioje kultūroje
susiklosčiusio baimių ir gynybų modelio.
Ta pačia linkme reikia žengti dar vieną žingsnį. Yra
dar vienas esminis neurozės bruožas. Tai - konfliktinės
tendencijos, kurių buvimo arba tikslaus jų turinio pats
neurotikas nesuvokia, bet automatiškai bando pasiekti
kokį nors kompromisinį sprendimą. Būtent šį įvairio
mis formomis pasirodantį bruožą Freudas pabrėždavo
kaip būtiną neurozės komponentą. Neurotinius kon
fliktus nuo kitų kultūroje paprastai egzistuojančių kon
fliktų skiria ne jų turinys, net ne tai, kad dažniausiai jie
yra nesąmoningi, - abiem požiūriais jie tapatūs įpras
tiems kultūriniams konfliktams, - bet tai, kad neuro-
tiko konfliktai aštresni ir ryškiau išreikšti. Neurotiškas
asmuo ieško ir pasiekia kompromisinių sprendimų - ne
veltui jie vadinami neurotiškais, - bet šie sprendimai
pirmas skyrius 27
nėra tokie patenkinantys kaip vidutinio individo pa
siekti ir labai brangiai kainuoja visai asmenybei.
Peržvelgę šiuos svarstymus, dar negalime pateikti iš
samaus neurozės apibrėžimo, tačiau jau turime jos ap
rašymą: neurozė yra psichikos sutrikimas, kurį sukelia
baimės ir gynyba nuo jų bei pastangos suderinti kon
fliktines tendencijas. Praktiniais sumetimais patartina
tokį sutrikimą vadinti neuroze tiktai tada, kai nukryps
tama nuo konkrečiai kultūrai būdingo modelio.

ANTRAS SKYRIUS
kodėl kalbame apie „ n e u r o t i š k ą
mūsų laikų asmenybę?"
Kadangi mūsų dėmesys sutelktas į būdus, kuriais neu

rozė paveikia asmenybę, mūsų tyrimų sritis apsiriboja
tik pora krypčių. Pirmiausia esama neurozių, kurios ga
li pasireikšti kitais atžvilgiais vientisos ir neiškreiptos
asmenybės žmonėms: jos kyla kaip reakcija į konflik
tinę išorinę situaciją. Prie šios temos bei trumpos to
kių paprastų situacinių neurozių struktūros analizės11
grįšime, kai būsime išnagrinėję tam tikrų pamatinių
psichinių procesų prigimtį. Tačiau ne jos mums rūpi la
biausiai, nes atskleidžia ne neurotišką asmenybę, o tik
laikiną nesėkmingą mėginimą prisitaikyti prie kon
krečios sunkios situacijos. Kalbėdama apie neurozes,
turėsiu omenyje charakterio neurozta, L y. tokius sutri
kimus, kurių pagrindinis šaltinis yra charakterio defor
macijos, nors simptominis vaizdas gali visai nesiskirti
nuo situacinės neurozės12. Tokios neurozės - paprastai
11 Apytiksliai situacinės neurozės sutampa su tuo, ką J. H. Schultzas pavadino
Exogene Fremdneurosen.
12 Franzas Alexanderis pasiūlė terminą charakterio neurozė taikyti klinikinių
simptomų neturinčioms neurozėms. Nemanau, jog šis terminas logiškas, nes
simptomai, pasireiškiantys ar ne, neurozės pobūdžiui dažnai visai nesvarbūs.
antras skyrius 29
dar vaikystėje prasidedančio klastingo chroniško pro
ceso rezultatas, nelygu tik kaip stipriai ir kokią asme
nybės dalį šis procesas apima. Iš pažiūros ir charakterio
neurozė gali kilti dėl situacinio konflikto, bet kruopš
čiai surinkta asmens gyvenimo istorija atskleis, jog sun
kūs charakterio bruožai pasireiškė daug anksčiau, nei
susiklostė kokia nors trikdanti situacija, o tai, kad da
bar šis žmogus išsimušęs iš vėžių, didele dalimi lėmė
jau seniai egzistavę asmenybiniai sunkumai; maža to,
šis žmogus reaguoja neurotiškai į gyvenimo situaciją,
kurioje vidutinis sveikas individas nė nepatirtų jokio
konflikto. Tokia situacija tik atskleidžia neurozę, kuri
galėjo egzistuoti jau kurį laiką.
Antra vertus, simptominis neurozės vaizdas nelabai
mus ir domina. Mums labiausiai rūpi patys charakte
rio sutrikimai, nes asmenybės deformacijos kartojasi
daugeliu neurozės atvejų, o klinikiniai simptomai gali
būti vis kitokie arba visai nepasireikšti. Kultūriniu po
žiūriu taip pat svarbiau ne simptomai, o charakterio
sankloda, nes ne simptomai, o charakteris veikia žmo
gaus elgseną. Turėdami daugiau žinių apie neurozių
struktūrą bei suvokę, kad išgydyti simptomai nebūtinai
reiškia, jog išgydyta neurozė, psichoanalitikai apskritai
persiorientavo ir daugiau dėmesio skiria charakterio
deformacijoms nei simptomams. Vaizdingai galėtume
tarti, jog neurozės simptomai yra ne pats vulkanas, bet

veikiau jo išsiveržimai, tuo tarpu patogeninis konflik
tas kaip vulkanas slypi giliai individo viduje jam nė pa
čiam to nežinant.
Atsižvelgdami į šiuos apribojimus, galime paklaus
ti, ar neurotiški žmonės turi kokių nors bendrų esmi
nių bruožų, kurie leistų kalbėti apie neurotišką mūsų
dienų asmenybę.
Kalbant apie charakterio deformacijas, susijusias su
įvairių tipų neurozėmis, stebina veikiau jų skirtumai nei
panašumai. Tarkime, isteriškas charakteris neabejotinai
skiriasi nuo kompulsyvaus. Tačiau tai, ką pastebime, yra
mechanizmų skirtumai arba, kalbant paprasčiau, skir
tingi būdai, kuriais pasireiškia bei įveikiami šie du su
trikimai. Antai isteriško tipo atveju svarbus vaidmuo
tenka projekcijai, o kompulsyviam tipui būdinga in-
telektualizuoti konfliktus. Kita vertus, panašumai, ku
riuos turiu omenyje, nėra susiję nei su konflikto pasi
reiškimu, nei su tuo, kokiais būdais jis buvo sukeltas, o
tik su pačiu konflikto turiniu. Tariant dar tiksliau, pa
naši yra ne tiek patirtis, kuri sukėlė sutrikimus, bet
konfliktai, kurie realiai skatina šį asmenį elgtis vienaip
ar kitaip.
Norint atnarplioti, iš kur kyla motyvuojančios jėgos
ir jų atšakos, būtina viena prielaida. Freudas bei dau
guma analitikų labiausia pabrėžia principą, kad anali
zė yra baigta atradus arba seksualines impulso šaknis
ant ras skyrius 31

(tarkime, specifines erogenines zonas), arba kūdikystės
modelį, kuris, kaip manoma, pasikartoja. Nors neabe
joju, kad neįmanoma iki galo perprasti neurozės, neat
sekus ją nulėmusių kūdikystės sąlygų, esu tikra, kad
vienpusiškai taikomas genetinis požiūris veikiau labiau
supainioja nei išaiškina reikalą, nes nuteikia nepaisyti
dabar egzistuojančių nesąmoningų tendencijų, jų funk
cijų bei sąveikos su kitomis pasireiškiančiomis tenden
cijomis, kaip antai impulsai, baimės ir apsauginės prie
monės. Jų kilmės supratimas naudingas tik tiek, kiek
padeda suprasti, kaip jos funkcionuoja.
Remdamasi šiuo įsitikinimu, analizavau skirtingo
amžiaus, temperamento ir interesų, įvairiausių sociali
nių sluoksnių, pačių įvairiausių tipų asmenybes su įvai
riausių tipų neurozėmis, ir pamačiau, kad visų jų dina
miškai svarbiausių konfliktų turinys ir jų santykiai buvo
iš esmės panašūs13. Mano psichoanalizės praktikos pa
tirtį patvirtino nepriklausančių šiam būriui žmonių bei
šiuolaikinės literatūros veikėjų stebėjimai. Jei pasikar
tojančias neurotiško asmens problemas išnertume iš jo
dažnai fantastinio ir sunkiai suvokiamo charakterio,
negalėtume nepastebėti, kad jos tik kiekybiškai skiriasi
nuo normalų žmogų mūsų kultūroje varginančių pro-
13 Pabrėžiami panašumai visai nereiškia, kad menkinu mokslines pastangas
išskirti tam tikrus neurozių tipus. Priešingai, esu visiškai įsitikinusi, kad psi
chopatologija pastebimai pasistūmėjo, pateikdama apibrėžtus psichinių sutri
kimų, jų kilmės, ypatingos struktūros bei savitų apraiškų vaizdus.

blemų. Daugumai mūsų tenka dalyvauti konkurencinė
se kovose, mus kankina nesėkmės baimė, emocinė izo
liacija, nepasitikėjimais kitais ir savimi, - tai vos kelios
problemos, būdingos neurozei.
Faktas, kad paprastai dauguma vienos kultūros indi
vidų susiduria su tomis pačiomis problemomis, perša
išvadą, kad šias problemas sukūrė šioje kultūroje egzis
tuojančios specifinės gyvenimo sąlygos. O kad jos nė
ra bendros „žmogaus prigimties" problemos, regis, pa
tvirtina faktas, kad elgesį motyvuojančios jėgos ir
konfliktai kitose kultūrose skiriasi nuo mūsiškių.
Taigi kalbėdama apie mūsų laikų neurotišką asme
nybę turiu omenyje ne tik tai, kad esama neurotiškų
žmonių, turinčių bendrų esminių požymių, bet ir tai,
kad šie kertiniai panašumai yra iš esmės pagimdyti mū
sų laikais bei mūsų kultūroje glūdinčių sunkumų. Kiek
leidžia mano sociologinės žinios, aš vėliau atskleisiu,
kokie mūsų kultūros sunkumai kaltintini dėl mūsų iš
gyvenamų psichinių konfliktų.
Ar mano prielaida apie kultūros ir neurozės ryšį pa
grįsta, turėtų patikrinti jungtinės antropologų ir psi
chiatrų pajėgos. Psichiatrams derėtų studijuoti neuro
zių apraiškas konkrečiose kultūrose, remiantis ne tik,
kaip jau buvo daroma, formaliais jų kriterijais - dažnu
mu, ryškumu ar neurozės tipu, bet ir pamatiniais jas su
kuriančiais konfliktais. Antropologai turėtų studijuoti
antras skyrius 33
tą pačią kultūrą, aiškindamiesi, kokius psichinius sun
kumus jos struktūra sukelia individui. Vienas iš būdų,
kuriuo atsiskleidžia pamatinių konfliktų panašumas,
yra žmonių nuostatų, kurias galime stebėti išoriškai,
panašumas. Išoriniu stebėjimu vadinu tai, ką įdėmus
stebėtojas gali įžvelgti sau gerai pažįstamų žmonių, sa
vo, draugų, šeimos narių ar kolegų elgsenoje be psicho-
analitinės technikos įrankių. Pradėsiu nuo trumpo to
kių galimų dažnų stebėjimų pjūvio.
Taip stebimą elgseną ir santykius būtų galima lais
vai klasifikuoti šitaip: pirmiausia, prielankumo rodymas
ir jo priėmimas; antra, savęs vertinimas; trečia, savęs
įtvirtinimas; ketvirta, agresija; penkta, seksualumas.
Kai dėl pirmos grupės, tai viena dominuojančių mū
sų laikų neurotikų elgsenos tendencijų yra jų beribė
priklausomybė nuo kitų pritarimo ar prielankumo. Visi
norime būti mėgstami ir įvertinti, tačiau neurotiško as
mens priklausomybė nuo prielankumo ar pritarimo yra
neproporcinga tikrajai pritariančiųjų reikšmei jo gyve
nime. Nors visi norime, kad mus mėgtų žmonės, ku
rie mums patrauklūs, neurotikus įvertinimo ar prielan
kumo alkis kankina be atodairos: jie nesigilina, ar tas
žmogus jiems įdomus, ar jo vertinimas turi jiems ko
kios nors reikšmės. Daug dažniau jie nesuvokia šio
besaikio troškimo, bet išsiduoda jautriai reaguodami
negavę dėmesio, kurio tikėjosi. Tarkime, jie gali įsi-
34 ho rney . neurotiška mūsų laikų asmenybė

skaudinti, jei kas nors nepriima jų kvietimo, kurį laiką
neskambina ar net jei nepritaria jų nuomonei kokiu
nors klausimu. Šis jautrumas gali būti maskuojamas
„man nerūpi" poza.
Negana to, esama ryškaus prieštaravimo tarp jų prie
lankumo troškimo bei jų pačių gebėjimo tokį prielan
kumą jausti ar parodyti. Perdėti reikalavimai, kad kiti
tenkintų jų troškimus, gali sugyventi su tokiu pat di
deliu kitų nepaisymu. Sis prieštaravimas ne visada re
gimas paviršiuje. Antai neurotikas gali būti perdėtai dė
mesingas ir visiems paslaugus, bet tada galima įžvelgti,
kad tai kompulsyvus elgesys, o ne spontaniškai spindu
liuojama šiluma.
Vidinis nesaugumas, pasireiškiąs tokia priklausomy
be nuo kitų, yra antras bruožas, kurį net stebėdami iš
oriškai įžvelgiame neurotikų elgsenoje. Ir visada jiems
būdingas menkavertiškumo bei neatitikimo jausmas.
Šios savybės gali pasirodyti įvairiai - kaip įsitikinimas
savo nekompetentingumu, kvailumu, nepatrauklumu
be jokio realaus pagrindo. Galime rasti kaip reta pro
tingų žmonių, kurie mano esą kvaili, tikros gražuolės
gali būti įsitikinusios, kad jos nepatrauklios. Šie men
kavertiškumo jausmai gali iškilti paviršiun skundų ar
susirūpinimo pavidalu, tariami defektai gali būti pri
imami už gryną pinigą kaip faktai, kuriais neverta nė
abejoti. Kita vertus, šie jausmai gali būti pridengti
antras skyrius 35
kompensuojančiais savęs aukštinimo poreikiais, kom-
pulsyviu polinkiu puikuotis, apstulbinti kitus ir savąjį
„aš" tokiais mūsų kultūrai būdingais prestižo atributais
kaip pinigai, senoviniai paveikslai, antikvariniai baldai,
moterys, ryšiai su garsiais žmonėmis, kelionės ar pra
našesnės žinios. Pirmame plane gali būti viena kuri šių
tendencijų, tačiau apskritai aiškiai jusime, kad reiškia
si jos abi.
Trečioji grupė nuostatų, kuriomis žmogus siekia save
įtvirtinti, apima konkrečią slopinimo formą. Savęs
įtvirtinimas reiškia savo „aš" ar savo teisių įtvirtinimo
veiksmą, kuriam nesuteikiu jokios nederamo brovimosi
pirmyn konotacijos. Šiuo požiūriu neurotikai patiria vi
sokeriopą slopinimą. Jie slopina savo norus ar drovisi
ko nors paprašyti, varžosi padaryti ką nors sau naudin
ga, pareikšti nuomonę ar pelnytai pakritikuoti, duoti
įsakymą, pasirinkti žmones, su kuriais norėtų bendrau
ti, užmegzti su žmonėmis ryšius ir t. t. Slopinimas pa
sireiškia ir tose situacijose, kurias pavadintume savo po
zicijos gynimu: neurotikai dažnai nepajėgia atremti
puolimo, pasakyti „ne", kai nenori taikytis prie kitų no
rų, pavyzdžiui, pardavėjai, peršančiai prekes, kurių jie
nenori pirkti, arba vyrui ar moteriai, kurie nori mylė
tis. Galiausiai jie slopina net savo pačių norų suvoki
mą: jiems sunku priimti sprendimą, susidaryti nuomo
nę, išdrįsti pareikšti norus, kurie susiję tik su jų gerove.

Tokie norai turi būti užmaskuoti: mano draugė savo
asmeninėje apskaitoje įtraukia „filmus“ į „švietimo"
skiltį, o „gėrimus" - į „sveikatos". Ypač svarbus šioje
grupėje yra negebėjimas planuoti - kelionę ar savo
gyvenimą. Neurotikai leidžiasi pasroviui net tokiuo
se svarbiuose dalykuose, kaip profesija ar santuoka,
užuot aiškiai suvokę, ko jie nori gyvenime. Juos stu
mia vien tam tikros neurotinės baimės: taip žmonės
krauna pinigus iš baimės nuskursti arba sukasi nesi
baigiančiuose meilės romanuose, nes bijo imtis kon
struktyvaus darbo.
Kalbėdama apie ketvirtąją grupę, apie sunkumus, su
sijusius su agresyvumu, turiu galvoje ne savęs įtvirtini
mą, o ėjimą prieš kitus, puolimą, kitų menkinimą, kė
sinimąsi ar bet kokį kitą priešišką elgesį. Šios rūšies
sutrikimai pasireiškia dviem visai skirtingais būdais.
Vienas jų - žmogaus polinkis agresyviai elgtis, domi
nuoti, kelti labai aukštus reikalavimus, įsakinėti, apgau
dinėti, ieškoti kliaučių. Kartais taip besielgiantys žmo
nės suvokia savo agresyvumą, tačiau dažniau to visai
nenutuokia ir yra subjektyviai įsitikinę, jog elgiasi tie
siog sąžiningai ar tik pareiškia nuomonę. Jie net gali
manyti, kad pateikiami reikalavimai kuklūs, kai išties jų
elgesys įžeidžia ir jie primeta savo valią. Kiti sutrikimai
atsiskleidžia priešingai. Akivaizdžiai matome jų nuo
statą labai greitai įsižeisti, jie jaučiasi dominuojami,
antras skyrius 37
ujami, verčiami priimt kitų valią ar žeminami. Šie žmo
nės dažnai nesuvokia, kad tai tik jų nuostata, bet liūd
nai tiki, kad visas pasaulis susimokė primesti jiems savo
valią.
Penktosios rūšies elgsenos ypatumus, priklausančius
seksualinei sferai, galima grubiai suskirstyti kaip arba
kompusyvų seksualinės veiklos poreikį, arba tokios
veiklos slopinimą. Slopinimas gali įvykti bet kurioje į
seksualinį pasitenkinimą vedančioje pakopoje. Jis gali
pasireikšti priartėjus kitos lyties asmeniui, kai kitas as
muo siekia dėmesio, gali būti slopinamos pačios sek
sualinės funkcijos arba mėgavimasis seksu. Visi ypatu
mai, regimi anksčiau aprašytose grupėse, pasireiškia ir
seksualinėje elgsenoje.
Būtų galima daug plačiau aprašyti mano paminėtas
elgsenos grupes. M an teks prie kiekvienos iš jų grįžti
vėliau; šiek tiek išsamesnis aprašymas šioje vietoje ne
itin pagilintų mūsų supratimą. Kad perprastume jas gi
liau, teks išnagrinėti jas sukeliančius dinaminius pro
cesus. Suvokdami jas grindžiančius dinaminius proce
sus, pamatysime, kad nors iš pažiūros šios nuostatos
gali atrodyti pabiros, jos yra struktūriškai susijusios.
38 horney. neurotišką mūsų laikų asmenybė

trečias skyrius
nerimas
Prieš imdamasi detalesnės mūsų laikų neurozių anali

zės, turiu sugrįžti prie pirmoje dalyje nebaigtos kalbos
ir paaiškinti, ką turiu omeny, kai kalbu apie nerimą. Tai
suvokti itin svarbu, nes, kaip minėjau, nerimas yra di
naminis neurozių centras, tad nuolat teks turėti su juo
reikalų.
Anksčiau vartojau šį terminą kaip baimės sinonimą,
tuo parodydama judviejų artimumą. Iš tiesų abu yra
emocinė reakcija į pavojų, abu gali lydėti fiziniai pojū
čiai - drebulys, prakaitavimas, audringas širdies plaki
mas. Šie pojūčiai gali būti tokie stiprūs, kad nuo neti
kėtos, smarkios baimės žmogus gali net mirti. Tačiau
baimė ir nerimas skiriasi.
Kai mama nuogąstauja dėl vaiko gyvybės, nes jam iš
šoko spuogelis arba jis persišaldė, sakome, kad tai ne
rimas, bet jos išgyvenimus vaikui sunkiai susirgus va
diname baime. Kai žmogus dreba, nes jam tenka
aukščiau palypėti arba pasisakyti apie tai, ką gerai iš
mano, tokią reakciją vadiname nerimu; bet kai pasi
klydusį kalnuose užklumpa baisi audra su perkūnija,
trečias skyrius 39
tuomet tai baimė. Tad turėtume skirti labai paprastai
ir aiškiai: baimė - tai reakcija, proporcinga kilusiam pa
vojui, o nerimas - neproporcinga pavojui reakcija arba
netgi reakcija į įsivaizduojamą pavojų14.
Tačiau toks terminų atskyrimas turi vieną trūku
mą - kuri nors reakcija vertinama kaip proporcinga
remiantis vidutiniu žinojimu, egzistuojančiu tam tik
roje kultūroje. Bet net jei tam tikra laikysena supran
tama kaip nepagrįsta, neurotikas savo elgesiui be var
go suras racionalų pagrindą. Pasakę pacientui, jog jo
išgyvenama baimė, kad jį užpuls siautėjantis pamišė
lis, yra neurotiškas nerimas, tik įsiveltume į beviltiš
ką ginčą. Jis tvirtintų, kad jo baimė tikra, pateikdamas
kaip tik jam baimę keliančių atsitikimų pavydžių. Ly
giai užsispyręs būtų primityvios kultūros žmogus, jei
jo patiriamą kai kurių tikrų pavojų baimę palaikytu
me išpūsta. Tarkime, žmogus iš primityvios kultūros
genties, besilaikančios kai kurių gyvulius valgyti drau
džiančių papročių, mirtinai išsigąstų per klaidą suval
gęs draudžiamos mėsos. Kaip pašalinis stebėtojas,
pavadintumėte šią baime neproporcinga, netgi visai
nepagrįsta. Tačiau žinodami šios genties įsitikinimus,
susijusius su draudimu valgyti tokią mėsą, suvoktume,
14 Freudas (New Introductory Lectures) skyriuje apie „Nerimą ir instinktyvų
gyvenimą" panašiai atskiria „objektyvų“ ir „neurozės" nerimą, pirmąjį aprašy
damas kaip „suprantamą reakciją į pavojų*.
40 ho r n e y . n e u r o t i š k a musų laikų asmenybė

jog šiam žmogui atrodo, kad ši situacija kelia realų
pavojų, nes nukentės esančios jų medžioklės ar žūk
lės vietos ar prilipsianti kokia liga.
Tačiau primityviose kultūrose patiriamas nerimas
skiriasi nuo to, kurį savo kultūroje laikome neurotišku.
Kitaip nei primityviojo, neurotiško nerimo turinys ne
atitinka bendros nuomonės. Abiem atvejais reakcijos
neproporcingumo įspūdis dingsta suvokus nerimo prie
žastį. Pavyzdžiui, kai kuriuos žmones be paliovos per
sekioja mirties baimė, kita vertus, ji taip juos kankina,
kad tokie žmonės slapta trokšta numirti. Šios įvairios
mirties baimės, susipynusios su puoselėjamu noru nu
mirti, pagimdo čia pat tvyrančio pavojaus nuojautą. Ži
nant visus šiuos veiksnius jų nerimo dėl gresiančios
mirties negalima nepavadinti kitaip kaip adekvačia re
akcija. Kitas, supaprastintas pavyzdys būtų žmonės,
kuriuos pagauna siaubas atsidūrus ties bedugne, prie
aukštai esančio lango arba ant aukšto tilto. Čia vėl,
žvelgiant iš šalies, baimės reakcija atrodo neproporcin
ga. Tačiau kaip tik tokios aplinkybės gali sukurti ar pa
žadinti vidinį konfliktą tarp noro gyventi ir pagundos
dėl tam tikros priežasties iš aukštai šokti žemyn. Toks
prieštaravimas gali sukelti nerimą.
Visi šie svarstymai skatina pakeisti apibrėžimą.
Tiek baimė, tiek ir nerimas yra proporcinga reakcija
į pavojų, tačiau baimę kelia objektyvus ir lengvai
trečias skyrius 41
įžvelgiamas pavojus, nerimą - paslėptas ir subjektyvus.
Tai reiškia, kad nerimo intensyvumas proporcingas
žmogaus šiai situacijai suteikiamai prasmei, o prie
žastys, dėl kurių jis nerimauja, iš esmės jam nėra
žinomos.
Praktiniame gyvenime toks baimės ir nerimo skir
tumas reiškia, jog, naudodamiesi įtikinėjimo metodu,
bergždžiai įkalbinėtume neurotiką liautis nerimavus.
Ne reali situacija kėliajam nerimą, o tai, kaip jis ją su
vokia. Todėl terapinė užduotis tokioje situacijoje išky
la tik viena - išsiaiškinti, kokią reikšmę šiam žmogui
turi tam tikros situacijos.
Apsibrėžę, ką vadiname nerimu, pasižiūrėkime, ko
kį vaidmenį jis atlieka. Vidutinis mūsų kultūros žmo
gus veik nenumano, koks svarbus jo gyvenime vaidmuo
tenka nerimui. Paprastai miglotai prisimenamas vaikys
tėje patirtas nerimas, vienas kitas sapnuotas košmaras,
pamenama nekasdienėse situacijose, prieš susitikimą su
įtakingu žmogumi ar egzamino išvakarėse, apėmusi ne
įprastai bloga nuojauta.
Neurotikų apie tai teikiamos žinios toli gražu ne
vienodos. Kai kurie aiškiai suvokia, kad juos nuolat
persekioja nerimas. Pasireikšti jis gali labai įvairiai:
kaip išsklidęs nerimas, nerimo priepuolių pavidalu; jis
gali būti susijęs su tam tikromis situacijomis ar veik
la, kaip antai aukštis, gatvė, viešas pasirodymas; neri

mas gali turėti konkretų turinį - baimė netekti pro
to, susirgti vėžiu, prisiryti smeigtukų. Kiti suvokia,
kad kartkartėmis juos apima nerimas - vieni žino, ko
kios sąlygos jį sukelia, kiti ne, bet tam neteikia jokios
reikšmės. Galiausiai yra tokių neurotiškų žmonių, ku
rie suvokia tiktai savo depresiją, jaučiasi nevykėliais,
pastebi sutrikusį lytinį gyvenimą ir panašiai, nė nenu
manydami, kad jaučia ar kada nors yra jautę nerimą.
Kruopštesnė analizė paprastai parodo, kad pradinis
teiginys būna netikslus. Analizuojant tokius žmones
paprastai randama ne mažiau, jei ne daugiau, nei pir
moje grupėje giliai slypinčio nerimo. Analizė leidžia
tokiems neurotiškiems žmonėms suvokti, jog anksčiau
yra patyrę nerimą, kai kurie gali prisiminti sapnuotus
košmarus bei situacijas, kai jie dėl ko nors nuogąsta
vo. Tačiau paprastai jų pripažįstamas patirtas nerimas
neviršija to, kurį patiria normalūs žmonės. Tai reiškia,
kad galime nerimauti nė patys to nežinodami.
Šitaip kalbėdami apie nerimą, neatskleidžiame itin
svarbios čia slypinčios problemos. Tai kur kas visuoti-
niau žmogų apimančios problemos dalis. Kartais pati
riame susižavėjimo, pykčio, įtarimo blyksnius - jie švys
teli kone nepalietę mūsų sąmonės, pralekia, mes juos
pamirštame. Šie jausmai gali būti nesvarbūs ir praei
nantys, bet už jų gali slypėti ir milžiniška dinaminė
jėga. Jausmo suvokimo lygmuo nieko nesako apie jo
trečias skyrius 43
stiprumą ar svarbą15. Kalbant apie nerimą tai reiškia,
kad galime ne tik patirti nerimą to nė nežinodami, bet
mums to nė nesuvokiant, nerimas gali tapti lemtingu
mūsų gyvenimo veiksniu.
Iš tiesų atrodo, kad griebiamės bet ko, kad tik iš
vengtume nerimo ar bent jo nejustume. Taip darome
dėl daugybės priežasčių, bet dažniausiai todėl, kad stip
rus nerimas yra vienas labiausiai kankinančių afektų.
Pacientai, kuriems teko išgyventi stiprų nerimo prie
puolį, sakosi veikiau mirtų, nei patirtų tai darsyk. Be to,
kai kurie nerimo afekto elementai gali būti tam žmo
gui itin nepakeliami. Vienas tokių - bejėgiškumas. Bai
saus pavojaus akivaizdoje žmogus gali būti aktyvus ir
narsus. Bet pagautas nerimo žmogus jaučiasi - ir yra -
bejėgis. Bejėgiškumo itin nepakelia tie žmonės, ku
riems svarbiausias idealas - jėgos, viršenybės siekis,
troškimas jaustis bet kokios padėties viešpačiu. Aki
vaizdus jų reakcijos neproporcingumas juos piktina,
tarsi šitaip pasirodytų jų silpnybė ar bailumas.
Kitas nerimo elementas yra akivaizdus jo iraciona
lumas. Kai kurie žmonės daug sunkiau nei kiti susi
taiko su tuo, kad juos kontroliuoja kažkokie iraciona
lūs veiksniai. Tai itin sunku pakelti tiems, kas slapta
jaučia savyje siaučiančių iracionalių prieštaringų jėgų
15 Čia tik parafrazuojamas vienas kertinio Freudo atradimo apie nesąmonin
gų faktorių svarbą aspektas.
44 horney . neurotišką mūsų laikų asmenybė

išsiveržimo pavojų ir yra įpratę prie griežtos raciona
lios savikontrolės. Todėl sąmonės lygmenyje jie neto
leruoja jokių iracionalių elementų. Be asmeniškų mo
tyvų, tokią reakciją lemia ir kultūrinis veiksnys - mūsų
kultūroje labiau pabrėžiamas racionalus mąstymas ir
elgesys, o iracionalumas, tikras ar menamas, laikomas
menkesniu.
Tam tikru mastu su šiuo požiūriu siejasi paskutinis
nerimo elementas - jau pats nerimo iracionalumas iš
kyla kaip numanomas įspėjimas, kad kažkas mumyse
išsiderinę, tad šitaip esame provokuojami vidinei per
tvarkai. Žinoma, sąmoningai nepriimame to kaip iš
šūkio, tačiau nerime jis slypi, pripažįstame tai ar ne.
Niekam tokie iššūkiai nepatinka; galima sakyti, kad
niekam nesipriešiname taip smarkiai, kaip suvokimui,
kad reikia keisti kokią nors savo nuostatą. Tačiau juo
beviltiškiau žmogus jaučiasi susipainiojęs sudėtingose
savo baimės ir gynybos mechanizmo pinklėse, juo stip
riau jam tenka įsikibti į savo klaidingą vaizdinį, kad jis
visur teisus ir visame kame tobulas, juo įnirtingiau jis
instinktyviai atmeta net netiesiogines ar švelnias užuo
minas, jog jam kažkas negerai ir jam reiktų pasikeisti.
Mūsų kultūroje esama keturių pagrindinių bėgimo
nuo nerimo kelių - nerimo racionalizavimas; jo neigi
mas; jo slopinimas kvaišalais bei galinčių jį sukelti min
čių, jausmų, impulsų ir situacijų vengimas.
trečias skyrius 45
Pirmasis metodas, racionalizacija, geriausiai atsklei
džia, kaip sukamasi nuo atsakomybės. Nerimas čia pa
verčiamas racionalia baime. Jei nekreipsime dėmesio į
psichinę tokio poslinkio vertę, gali pasirodyti, kad ma
žai kas keičiasi. Perdėtai globoti linkusi motina neri
maus dėl savo vaikų vis tiek, ar prisipažintų, kad ją
apnikęs nerimas, ar laikytų savo nuogąstavimus patei
sinama baime. Galime kiek tinkami eksperimentuoti
kartodami tokiai motinai, kad jos reakcija - ne racio
nali baimė, o nerimas, tai reiškia, kad ji neproporcin
ga egzistuojančiam pavojui ir nulemta asmeninių veiks
nių. Ji šį kaltinimą atrems įnirtingais įrodymais, kaip
smarkiai jūs klystate. Argi Meri lopšelyje neapsikrėtė
infekcine liga? O Džonas ar nesusilaužė kojos laipio
damas po medžius? O neseniai kažkokia žmogysta ar
nebandė saldainiu nuvilioti vaikų? Argi jos elgesys ne
kyla iš meilės ir pareigos?16
Kai susiduriame su tokiu įnirtingu iracionalių požiū
rių gynimu, galime neabejoti, kad taip ginamas požiūris
atlieka pačiam asmeniui labai svarbias funkcijas. Užuot
pasijutusi bejėgiu savo emocijų grobiu, tokia motina
jaučiasi galinti šioje situacijoje elgtis aktyviai. Užuot
įžvelgusi silpnybę, gali didžiuotis savo aukštais reika
lavimais. Užuot prisipažinusi, kad jos elgseną valdo ira
16 Plg. Šandor RadoyAn Over-Solicitous Mother.

cionalūs elementai, ji jaučiasi besielgianti visiškai racio
naliai ir pateisinamai. Užuot praregėjusi ir priėmusi iš
šūkį ką nors savyje pakeisti, gali ir toliau suversti atsa
komybę išoriniam pasauliui ir šitaip pabėgti nuo savo
pačios motyvų. Žinoma, už šiuos epizodinius laimėji
mus tenka mokėti niekad nenusipurtoma rūpesčio kup
ra. Ypač vaikai turi mokėti už tai didelę kainą. Bet ji
to nesuvokia, o galiausiai paaiškėja, kad ir nenori to su
vokti, nes giliai viduje nusitvėrusi klaidingo įsitikinimo,
kad ir nieko savyje nekeisdama, ji sugebės pasinaudoti
visu tuo, ką atneštų pokyčiai.
Kai žmonės linkę manyti, kad jų nerimas - tai racio
nali baimė, šis principas visada veikia vienodai, kad ir
ko jie bijotų: gimdymo, ligų, dietos klaidų, katastrofų,
skurdo.
Antras būdas bėgti nuo nerimo - neigti jo egzista
vimą. Išties tokiais atvejais nerimas yra vien tik neigia
mas, tai yra pašalinamas iš sąmonės. Tada pasireiškia
tik fiziniai nerimo ar baimės palydovai - drebulys, pra
kaitas, pagreitėjęs širdies plakimas, dusulys, dažnas po
reikis šlapintis, viduriavimas, vėmimas, o psichinėje
plotmėje - nerimastingumas, tarsi kas kur gintų ar ap
imtų paralyžius. Visi šie jausmai bei fiziniai pojūčiai
gali pasireikšti ir tuomet, kai bijomės ir savo baimę su
vokiame, bet jie gali būti ir išimtinė nuslopinto nerimo
apraiška. Tokiu atveju žmogus ir turi tik šiuos išorinius
trečias skyrius 47
savo būklės įrodymus - žino, kad esant tam tikroms ap
linkybėms jis turi dažnai šlapintis, kad važiuojant trau
kiniu jį pykina, kad naktį pila prakaitas, - ir to nieka
da nelemia jokia fizinė priežastis.
Tačiau galima sąmoningai neigti nerimą, bandyti są
moningai jį įveikti. Panašiai normalus žmogus bando
atsikratyti baimės tiesiog beatodairiškai jos nepaisyda
mas. Paprasčiausias normalaus lygmens pavyzdys galė
tų būti kareivis, kuris, stumiamas impulso įveikti bai
mę, atlieka herojiškus žygdarbius.
Neurotikas irgi gali sąmoningai nuspręsti, kad įveiks
savo nerimą. Pavyzdžiui, mergaitė, kurią iki pat brandos
kankino nerimas, o ypač ji bijojo įsilaužėlių, sąmoningai
nusprendė nepaisyti nerimo, ėmė viena miegoti palėpėje,
viena vaikštinėti po tuščią namą. Pirmame sapne, kurį ji
pateikė analizei, atsiskleidė keletas šios nuostatos varian
tų. Sapne buvo kelios išties grėslios situacijos, bet ji kas
kart laikėsi drąsiai. Vienoje iš jų ji naktį išgirdo žings
nius sode ir išėjusi į balkoną sušuko „Kas ten?“ Jai
pavyko atsikratyti įsilaužėlių baimės, bet kadangi jokie
jos nerimą kurstantys veiksniai nepasikeitė, kiti tebeeg
zistuojančio nerimo padariniai liko. Ji toliau buvo užsi
dariusi ir drovi, jautėsi nepageidaujama ir negalėjo su
sikaupti jokiam konstruktyviam darbui.
Labai dažnai neurotikai sąmoningų sprendimų ne
daro ir procesas vyksta savaime. Tačiau skirtumą nuo

normalumo lemia ne sprendimo sąmoningumo laips
nis, bet pasiektas rezultatas. „Susiimdamas" neurotikas
gali pasiekti tik vieno - atsikratyti tam tikros nerimo
apraiškos, kaip kad minėta mergaitė liovėsi bijojusi, kad
į jos namus kas nors įsiverš. Neketinu šių pasiekimų
menkinti. Tai gali būti ir praktiškai, ir psichiškai nau
dinga, nes sustiprintų asmens savigarbą. Bet kadangi
tokiems rezultatams paprastai teikiama pernelyg daug
reikšmės, būtina atkreipti dėmesį į jų neigiamą aspek
tą17. Maža to, kad nepasikeičia esminė asmenybės di
namika, - atsikratęs akivaizdžių egzistuojančių savo
sutrikimų apraiškų, neurotikas netenka itin svarbaus
stimulo su tais sutrikimais susigrumti.
Daugelio neurozių atveju labai svarbu šitaip negai
lestingai peržengti nerimą ir ne visada suvokiama, kas
vyksta. Pavyzdžiui, daugeliui neurotikų tam tikrose si
tuacijose būdingas agresyvumas dažnai laikomas tiesio
gine realaus priešiškumo apraiška, nors neurotikas, ku
ris jaučiasi puolamas, nieko nepaisydamas žengia per
savo drovumą. Nors tam tikro priešiškumo esama vi
sada, neurotikas gali gerokai išpūsti jaučiamą agresyvu
mą, mat nerimas provokuoja jį įveikti drovumą. Jei to
nepastebima, kyla pavojus supainioti beatodairiškumą
su tikru agresyvumu.
17 Freudas visada pabrėždavo, kad išnykę simptomai nėra pakankamas pa
sveikimo įrodymas.
trečias skyrius 49
Trečias vadavimosi iš nerimo būdas - jo slopinimas
kvaišalais. Tai gali būti daroma sąmoningai ir tiesiogine
prasme įjunkstant į alkoholį ar narkotikus. Tačiau yra
nemaža kitų būdų, kur šis ryšys nėra akivaizdus. Vie
nas jų - vienatvės baimei genant nerti į visuomeninę
veiklą. Situacijos visai nekeičia tai, ar ši baimė suvok
ta, ar jaučiamas tik miglotas nejaukumas. Nerimas gali
būti nuslopinamas ir skandinant jį darbe - šį procesą
galima atpažinti iš kompulsyvaus darbo pobūdžio bei
nesmagumo sekmadieniais ir švenčių dienomis. N e
įprastai stiprus potraukis miegoti tarnauja tam pačiam
tikslui,; nors po tokio miego jaučiamasi ne itin žvaliai.
Galiausiai seksas gali tapti atsargine sklende, kurią ati
darius nuleidžiamas kankinantis nerimas. Jau seniai ži
noma, kad nerimas gali sukelti kompulsyvią masturba
ciją, bet tas pats pasakytina apie visų rūšių seksualinius
santykius. Žmonės, kuriems seksas tarnauja daugiausia
kaip priemonė nerimui sušvelninti, tampa labai irzlūs
ir nekantrūs net ir trumpai negaudami progos seksua
liai pasitenkinti.
Ketvirtas bėgimo nuo nerimo kelias, kai vengiama
visų nerimą keliančių situacijų, minčių ir jausmų, yra
pats radikaliausias. Tai gali būti sąmoningas procesas,
kaip tada, kai bijantys nardyti ar laipioti po kalnus ven
gia tuo užsiimti. Tiksliau tariant, žmogus gali suvokti
egzistuojantį nerimą bei tai, kad jo vengia. Jis gali

numanyti ar visai nė neįtarti, kad jį vargina nerimas,
gali numanyti ar nė neįtarti, kad jo vengia. Tarkime,
žmogus vilkina kai kuriuos reikalus, kurie, jam nenu
manant, yra susiję su nerimu, atidėlioja sprendimą, vi
zitą pas gydytoją ar parašyti laišką. Arba „apsimeta4-
subjektyviai tikėdamas, kad tam tikra veikla, pavyzdžiui,
dalyvavimas diskusijoje, nurodymų darbuotojams davi
mas, atsiskyrimas nuo kito asmens - jam nesvarbūs. Ar
vėl „apsimetau, jog kai kurie dalykai jam tiesiog nepa
tinka, todėl juos atmeta. Taip mergina, kuri, eidama į
vakarėlį, vis baiminasi, kad į ją nieks nekreips dėmesio,
gali įtikinti save, kad jai susibūrimai nepatinka ir išvis
pradėti vengti kur nors pasirodyti.
Jeigu žengsime dar žingsnį iki lygio, kai toks ven
gimas vyksta automatiškai, susidursime su slopinimo
reiškiniu. Slopinimas pasireiškia negalėjimu daryti,
jausti ar galvoti apie tam tikrus dalykus, o jo funkcija -
padėti žmogui išvengti nerimo, kuris kiltų, jei jis ban
dytų tai daryti, pajusti ar apie tai galvoti. Sąmonės lyg
menyje joks nerimas nejuntamas, tad sąmoningomis
pastangomis slopinimo įveikti neįmanoma. Vaizdžiau
siai slopinimas pasirodo, kai dėl isterijos prarandamos
tam tikros funkcijos - tai isterinis aklumas, nebylumas
ar galūnės paralyžius. Seksualinėje srityje slopinimas
pasireiškia frigidiškumu ir impotencija, nors seksua
linio slopinimo struktūra gali būti labai sudėtinga.
trečias skyrius 51
Mentalinėje srityje gerai žinomas sugebėjimo susi
telkti, susidaryti ar išreikšti nuomonę, užmegzti ryšius
slopinimas.
Jei norėtume sukurti visą slopinimo formų įvairovės
vaizdą bei parodyti paplitimo dažnumą, vertėtų paskirti
keletą puslapių vien slopinimo rūšims išvardyti. Tačiau
manau, kad galima palikti skaitytojui pačiam peržiūrėti,
ką yra šiuo klausimu pastebėjęs, nes slopinimai šiais lai
kais yra gerai žinomas ir, jei visiškai susiformavę, leng
vai atpažįstamas reiškinys. Tačiau būtų pageidautina
trumpai apžvelgti, kokios sąlygos įgalina mus suvokti,
jog slopinimai vyksta. To nesuprasdami, negalėtume
pakankamai įvertinti jų dažnio, nes paprastai mes ne
suvokiame, kiek slopinimų mumyse iš tikrųjų vyksta.
Pirmiausia turime suvokti norą ką nors daryti, kad
suvoktume, jog to daryti negalime. Pavyzdžiui, reikė
tų suvokti savo ambicijas anksčiau nei perprasime, kad
jas slopiname. Kyla klausimas, argi ne visada bent jau
žinome, ko norime. Aišku, kad ne. Paimkime pavyzdį
žmogaus, kuriam klausantis pranešimo kyla kritiškų
minčių. Nestiprus slopinimas pasireikštų drovėjimusi
viešai kritikuoti, stipresnis trukdytų formuluoti mintis,
todėl jos kiltų tik pasibaigus diskusijai arba kitą rytą.
Tačiau slopinimas gali būti toks gilus, kad išvis neleis
iškilti kritiškoms mintims: manydamas, kad viską pri
ima kritiškai, žmogus bus linkęs aklai sutikti su tuo, kas

sakoma, ar net žavėtis nė nenumanydamas, kad jame
vyksta slopinimas. Kitaip tariant, jei slopinimas toks gi
lus, kad stabdo norus ir impulsus, jo egzistavimo nega
lima suvokti.
Antrasis slopinimą suvokti trukdantis veiksnys pa
sirodo tada, kai slopinimui žmogaus gyvenime tenka
tokia svarbi funkcija, kad jis mieliau įsitikins, jog da
bartinė padėtis nepakeičiama. Jei, tarkime, žmogų var
gina neįveikiamas nerimas, susijęs su kokiu nors kon
kurenciniu darbu, ir kaskart pamėginęs dirbti žmogus
jaučiasi išsunktas, tai toks žmogus gali tvirtinti, kad jis
nepakankamai stiprus dirbti bet kokį darbą. Sis įsitiki
nimas jį saugo, bet jeigu jis pripažintų slopinimą, gal
būt jam tektų vėl imtis ano darbo ir vėl rizikuoti, kad
apims gąsdinantis nerimas.
Trečioji galimybė vėl primena mums kultūrinius
veiksnius. Jei asmeninis slopinimas sutampa su kultū
ros įtvirtintomis slopinimo formomis ar egzistuojan
čiomis ideologijomis, gali būti išvis neįmanoma kada
nors suvokti šį vyksmą. Vienas labai drovėjęsis prisiar
tinti prie moterų pacientas nė neįtarė, kad jo elgesyje
pasireiškia slopinimas, nes savo elgseną jis suvokė pri
pažintos idėjos apie moters šventumą kontekste. Slo
pinamas sugebėjimas reikalauti lengvai pateisinamas
dogma, esą kuklumas dorybė. Lygiai taip gali likti ne
pastebėtas kritiško mąstymo apie politikos, religijos ar
trečias skyrius 53
kokios nors atskiros srities dogmas slopinimas; galime
nė nesumoti, kad bijome bausmės, kritikos ar izoliaci
jos. Tačiau jei norime įvertinti padėtį, būtina kuo išsa
miausiai žinoti visus asmeninius veiksnius. Kritinio
mąstymo stygius nebūtinai reiškia, kad tokios mintys
slopinamos, gal tiesiog žmogus yra tingaus proto, ne-
išimtingas, o gal jo įsitikinimai tikrai sutampa su do
minuojančia dogma.
Bet kuris iš šių trijų veiksnių gali trukdyti pastebė-
ti, jog vyksta slopinimas, jie paaiškina ir tai, kodėl net
patyrusiems psichoanalitikams gali būti sunku įžvelg
ti šiuos procesus. Tačiau net tariant, jog būtų galima at
pažinti visus slopinimo atvejus, vis tiek nepavyktų tiks
liai įvertinti jų pasireiškimo dažnumo. Juk turėtume
atsižvelgti ir į visus tuos atvejus, kai reakcija dar nėra
visiškas slopinimas, bet jo pusėn jau krypstama. Turiu
galvoje atvejus, kai mes dar galime atlikti tam tikrus
veiksmus, bet su jais susijęs nerimas turi tam tikros įta
kos šiems veiksmams.
Pirmiausia, jei imamės mums nerimą keliančios
veiklos, jaučiame įtampą, nuovargį ar išsekimą. Viena
mano pacientė, kuri jau vadavosi iš baimės vaikščioti
viešumoje, bet išėjusi vis dar gerokai nerimaudavo, po
sekmadieninių pasivaikščiojimų grįždavo visiškai išse
kusi. Kad ne fizinis silpnumas ją vargino, rodo tai, jog
namuose ji dirbdavo sunkiausius ūkio darbus nėmaž

nepavargdama. Ją išsekindavo nerimas, kildavęs jai
išėjus į gatvę; jis buvo tiek sumažėjęs, kad ji galėjo
vaikščioti viešumoje, bet dar ganėtinai veiklus, kad ją
vargintų. Daugybė sunkumų, paprastai aiškinamų per-
sidirbimu, iš tikrųjų sukelia ne pats darbas, bet nerimas,
graužiantis mus dėl darbo ar dėl santykių su kolegomis.
Antra, su kokia nors veikla susijęs nerimas papras
tai sumenkina mūsų gebėjimą tą funkciją atlikti. Pavyz
džiui, jei baugu duoti įsakymus, jie skambės kaip at
siprašymai ir nebus tinkamai vykdomi. Raitelis, kuris
nerimaudamas lipa ant arklio, nepajėgs jo suvaldyti.
Šios problemos suvokimo laipsnis gali būti įvairus. Vie
nas suvokia, kad nerimas kliudo jam tinkamai atlikti
užduotis, o kitam gali tiesiog atrodyti, kad jis nieko ne
pajėgia padaryti gerai.
Trečia, su veikla susijęs nerimas sugadins paprastai
šios veiklos teikiamą malonumą. Taip neatsitinka, kai
jaučiamas tik nedidelis nerimas, šitoks, priešingai, ga
li tik pakurstyti. Važinėtis linksmaisiais kalneliais kai
šiek tiek bijaisi dar šauniau, bet jeigu bijai labai, tai virs
kankyne. Didelis nerimas, susijęs su seksualiniais san
tykiais, pavers juos visiškai nemaloniais, o jei žmogus
nesuvokia savo nerimo, jam atrodys, kad seksualiniai
santykiai bereikšmiai.
Pastaroji mintis gali pasirodyti paini, nes jau mi
nėjau, kad kai mums kas nors nemiela, tai gali būti
trečias skyrius 55
priemonė išvengti nerimo, o dabar sakau, kad kokia
nors veikla gali tapti nemiela dėl apimančio nerimo. Iš
ties abu teiginiai teisingi. Antipatija gali būti tiek bū
das išvengti nerimo, tiek jo padarinys. Tai vienas iš pa
prastų pavyzdžių, iliustruojančių, kaip sunku suvokti
psichinius reiškinius. Jie pinklūs ir sudėtingi, tad jei
neapsispręsime, kad būtina įvertinti nesuskaičiuojamus,
susipynusius ryšius, nebus jokios psichologinio pažini
mo pažangos.
Si diskusija apie galimybę apsisaugoti nuo nerimo
pradėta ne tam, kad pateiktume išsamų visų galimų gy
nybos būdų paveikslą. Išties netrukus sužinosime, ko
kiais radikalesniais veiksmais galima užkirsti kelią ne
rimui rastis. Dabar man svarbiausia yra pagrįsti teiginį,
kad žmogus gali nevisiškai suvokti, koks nerimas jį
graužia, arba kankintis dėl nerimo visai to nesuvokda
mas, ir nurodyti, į ką paprastai reikia atkreipti dėmesį
ieškant nerimo apraiškų.
Tad trumpai tariant, nerimas gali slypėti po fiziniais
nesklandumais, tokiais kaip dunksinti širdis, nuovargis,
jis gali slėptis po daugybe tariamai racionalių ir teisė
tų baimių, jis gali būti pasislėpusi jėga, pastūmėjanti
mus gerti arba pasinerti pramogose. Dažnai pamatysi
me, kad tai nerimas neleidžia mums ko nors tinkamai
atlikti ar tuo džiaugtis ir visada skatina formuotis slo
pinimo reakcijas.

Dėl tam tikrų priežasčių, kurias nagrinėsime vėliau,
pati mūsų kultūra joje gyvenantiems individams kuria
daug nerimo. Todėl beveik kiekvienas yra pasistatęs
vieną ar kitą mano minėtą gynybos sistemą. Juo neu-
rotiškesnis žmogus, juo labiau jo asmenybė persmelk
ta ir nulemta tokių gynybinių įrengimų, juo daugiau
veiklos rūšių jam tampa neprieinamos ar neįsivaizduo
jamos, nors to žmogaus gyvybingumas, protiniai suge
bėjimai ar išsilavinimas teiktų pagrindo tikėtis, jog jis
tuo užsiims. Kuo gilesnė neurozė, tuo daugiau slopini
mų - tiek sunkiai įžvelgiamų, tiek ir akivaizdžių18.
18 H . Schultz-Hencke knygoje Einfuehrung in die Psychoanalyse itin pabrėžė

ypatingą svarbą įtrūkiu (.Luecken), kuriuos pastebime neurotikų gyvenime ir
asmenybėje.
trečias skyrius 57
KETVIRTAS SKYRIUS
n e r i m a s ir p r i e š i š k u m a s
Aiškindamiesi, kuo skiriasi baimė ir nerimas, pirmiau

sia pamatėme, kad nerimas - tai baimė, kurią iš esmės
lemia subjektyvus veiksnys. Kokia gi šio subjektyvaus
veiksnio prigimtis?
Pirmiausia apibūdinkime, ką patiria nerimo pagau
tas žmogus. Jis jaučia jam gresiantį baisų, neišvengia
mą pavojų, kurio akivaizdoje jis bejėgis. Kad ir kaip ne
rimas pasireikštų - hipochondrine vėžio baime, žaibo
ar aukščio fobijomis, ar kokia kita panašia, nesikeičia
minėti du veiksniai - neįveikiamo pavojaus grėsmė ir
bejėgiškumas jo akivaizdoje. Kartais ta pavojinga žmo
gų nuginkluojanti jėga jaučiama kaip kylanti iš išorės -
žaibas, vėžys, avarijos ir panašūs dalykai, kartais jau
čiama, kad grėsmę kelia paties žmogaus nesuvaldomi
impulsai - baisu, kad kažkas pastūmės šokti iš aukštai
ar rėšime kam peiliu; kartais pavojus visai nepaaiškina
mas ir neapčiuopiamas, kaip dažnai būna nerimo prie
puolio metu.
Tačiau savaime tokie jausmai būdingi ne tik nerimui,
tą patį galime patirti ištikus tikram neįveikiamam pa

vojui, kai iš tiesų liekame bejėgiai. Manau, kad į žemės
drebėjimą pakliuvusių žmonių arba nė poros metų ne
turinčio vaiko, susidūrusio su žiaurumais, subjektyvūs
išgyvenimai niekuo nesiskiria nuo to, ką išgyvena žai
bo fobijos kankinamas žmogus. Kai bijome, pavojus
egzistuoja realiame pasaulyje, ir bejėgiškumą sąlygoja
realybė, o nerimo atveju pavojų generuoja arba stipri
na vidiniai psichikos veiksniai, žmogus lieka beginklis
dėl savo paties nuostatos.
Taigi subjektyvaus nerimo veiksnio problema susiau
rėja iki konkretesnio tyrimo: dabar reikia išsiaiškinti, ko
kios psichinės sąlygos sukelia neišvengiamo, neįveikia
mo pavojaus jausmą ir lemia bejėgiškumą jo akivaizdoje.
Šį klausimą psichologas privalo iškelti. O kad cheminės
medžiagos irgi gali sukelti tokį jausmą bei fizines neri
mo palydoves, psichologijai rūpi ne daugiau nei chemi
nio poveikio sukeltas susijaudinimas ar miegas.
Nagrinėdamas nerimo problemą, kaip ir daugelį kitų
klausimų, Freudas parodė, kur turėtume ieškoti atsaky
mo. Jis tai padarė lemtingu atradimu, kad subjektyvus
nerimą lemiantis veiksnys glūdi mūsų pačių instinkty
viuose impulsuose. Kitaip tariant, pavojų, dėl kurio ne
rimaujame, ir bejėgiškumą jo akivaizdoje kuria sprog
dinanti mūsų impulsų jėga. Detaliau Freudo požiūrį
panagrinėsiu šio skyriaus pabaigoje, taip pat nurodysiu,
kuo mano išvados skiriasi nuo jo nuomonės.
ketvirtas skyrius 59
Iš principo kiekvienas impulsas galėtų išprovokuoti
nerimą, jei tik jį atskleidus ar jam pasidavus būtų pažeisti
kiti gyvybiniai interesai bei poreikiai ir jei impulsas pa
kankamai primygtinis ir aistringas. Apibrėžtų ir griež
tų seksualinių tabu laikotarpiais, kaip karalienės Vikto
rijos laikais, atsidavimas seksualiniams impulsams dažnai
grėsė realiu pavojumi. Jei netekėjusi mergina pasiduoda
vo pagundoms, jai grėsdavo realus sąžinės graužaties ar
visuomenės paniekos pavojus; neatsispiriantiems mastur
bacijos potraukiui irgi grėsė realus pavojus: jiems buvo
grasinama kastravimu, bauginama, esą susižalos visam
gyvenimui ar susirgs psichinėmis ligomis. Tą patį gali
ma pasakyti šiandien apie kai kuriuos iškrypusius sek
sualinius impulsus, pavyzdžiui, apie polinkį į ekshibicio
nizmą ar lytinį potraukį vaikams. Tačiau mūsų laikais
„normalių' seksualinių polinkių supratimas toks pakan
tus, kad vis rečiau kyla tikras pavojus prisipažįstant to
kius potraukius turint ar juos patenkinant, tad mažiau
realaus pagrindo lieka ir dėl to nerimauti.
Gali būti, kad pasikeitęs kultūrinis požiūris į seksą
didžia dalimi lėmė tai, kad, kaip liudija mano patirtis,
tik išimtiniais atvejais varomoji nerimo jėga yra patys
seksualiniai impulsai. Gali pasirodyti, kad aš perdedu,
nes iš pažiūros nerimas atrodo susijęs su seksualiniais
troškimais. Dažnai nustatoma, kad neurotiškas asme
nybes vargina su lytiniu aktu susijęs nerimas arba dėl

nerimo atsiradęs slopinimas. Tačiau gilesnė analizė ro
do, kad nerimo pagrindas yra ne patys seksualiniai, bet
su jais susiję priešiški impulsai, kaip antai polinkis su
eities metu įskaudinti ar pažeminti partnerį.
Iš tiesų įvairių rūšių priešiški impulsai yra pagrindinis
šaltinis, iš kurio trykšta neurotiškas nerimas. Bijau, kad šis
naujas teiginys vėl neskambėtų kaip nepagrįstas tik kai
kurių atvejų apibendrinimas. Tačiau taip teigiu remda
masi ne tik tais atvejais, kai nustatomas tiesioginis prie
šiškumo ir jo kurstomo nerimo ryšys. Gerai žinoma, kad
stiprus priešiškumo impulsas gali būti tiesioginė nerimo
priežastis, jeigu jam pasiduodant sugriaunami „aš“ tiks
lai. Pakaks pateikti vieną pavyzdį. F. iškeliauja į žygį po
kalnus su mergina Mere, kuriai jis giliai atsidavęs. Bet
dabar kažkas pakurstė jo pavydą ir jį pagavo laukinis įtū
žis. Jiems beeinant kalnų takeliu, po kurio veriasi skar
dis, F. ištinka baisus nerimo priepuolis, jis ima dūsti,
daužosi širdis - jis pajuto sąmoningą impulsą nustumti
merginą nuo skardžio. Tokio nerimo struktūra tokia pati,
kaip ir nagrinėta seksualinių šaltinių sukeliamo nerimo:
individą pagauna primygtinis impulsas, kurio patenkini
mas reikštų visišką „aš“ žlugimą.
Tačiau daugumos žmonių neurotiško nerimo ryšys su
priešiškumu toli gražu nėra akivaizdus. Todėl norėdama
paaiškinti, kodėl tvirtinu, jog priešiški impulsai yra pa
grindinė mūsų laikų neurotiško nerimo psichologinė
jėga, turėsiu smulkiau panagrinėti psichologinius prie
šiškumo išstūmimo padarinius.
Priešiškumo išstūmimas reiškia „apsimetimą", kad vis
kas gerai, ir susilaikymą nuo kovos, kai turėtume kovo
ti arba bent kai norime kovoti. Taigi toks išstūmimas ne
išvengiamai sukelia bejėgiškumo jausmą, arba, tiksliau,
jis sustiprina jau apėmusį bejėgiškumą. Jei priešiškumas
išstumiamas tada, kai iš tiesų puolami asmens interesai,
kitiems atsiranda galimybė tuo žmogumi pasinaudoti.
Chemiko C. patirtis iliustruoja kasdien pasitaikančius
tokius įvykius. Buvo manoma, kad C. persidirbdavo, to
dėl jį vargino nervinis išsekimas. Jis buvo labai talentin
gas ir ambicingas žmogus, tačiau pats to nesuvokė. Dėl
tam tikrų priežasčių, kurių nenagrinėsime, jis išstūmė sa
vo ambicijas, todėl palikdavo kuklaus žmogaus įspūdį.
Kai C. gavo darbą didelės chemijos firmos laboratorijoje,
kitas darbuotojas, kiek vyresnis ir užimąs aukštesnes pa
reigas, ėmėsi C. globoti ir visaip rodė jam savo palanku
mą. Dėl asmeninių C. veiksnių - C. buvo priklausomas
nuo kitų žavėjimosi juo, buvo įgąsdintas ankstesnio kri
tiško požiūrio, buvo aklas savo ambicijoms ir todėl ne
įžvelgė jų nė kituose, - džiugiai priėmė kolegos draugiš
kumą nė nesumojęs, kad G. tesirūpina sava karjera. Sykį
jam dingtelėjo, kad G. pateikė vieną galimam išradimui
svarbią idėją kaip savo, - ją pats C. buvo kolegai papa
sakojęs jiems draugiškai besišnekučiuojant. Akimirks

nį C. suabejojo, bet jo ambicijos sukėlė tokią priešiš
kumo bangą, kad jis išsyk išstūmė ne tik priešiškumą,
bet ir pagrįstą kritiškumą ir nepasitikėjimą. Taigi jis li
ko įsitikinęs, kad G. yra geriausias jo bičiulis. Todėl kai
G. įtikino jį nebetęsti vieno pradėto darbo, jis priėmė
šio patarimą už gryną pinigą. Kai G. padarė atradimą,
kurį būtų galėjęs padaryti C., jis tiesiog manė, kad G.
gerokai jį lenkia talentais bei intelektu. C. jautėsi lai
mingas, turėdamas tokį susižavėjimo vertą bičiulį. Iš
stūmęs savo nepasitikėjimą ir pyktį, C. nepajėgė paste
bėti, kad svarbiausiuose dalykuose G. buvo veikiau jo
priešas, o ne draugas. Gyveno iliuzija, kad yra mėgsta
mas, ir jo pasirengimas kovoti dėl savo interesų visai
nusilpo. Jis net nesuprato, kad buvo pasikėsinta į gy
vybinį jo interesą, taigi negalėjo dėl jo kovoti, bet lei
do kitam pasinaudoti savo silpnumu.
Baimes, kurias įveikti padeda išstūmimas, galima
įveikti ir sąmoningai kontroliuojant priešiškumą. Tačiau
neįmanoma pasirinkti, išstumti ar kontroliuoti priešiš
kumą, nes išstūmimas panašus į refleksą. Jis įvyksta, kai
tam tikroje situacijoje žmogui būna nepakeliama įsisą
moninti savo priešiškumą. Žinia, tokiu atveju sąmonin
gai kontroliuoti priešiškumo neįmanoma. Pagrindinė
priežastis, dėl kurios priešiškumo suvokimas gali tapti
nepakeliamas, yra ta, kad galima žmogų mylėti ir jo ga
li reikėti bei sykiu jausti jam priešiškumą, kad galima
nenorėti matyti priešiškumą sukėlusių priežasčių - pa
vydo ar savininkiškumo, - arba gali būti baisu prisipa
žinti, kad jauti priešiškumą bet kokiairukitam žmogui.
Tokiomis aplinkybėmis išstūmimas būna trumpiausias
ir greičiausias kelias susigrąžinti pasitikėjimą savimi.
Dėl išstūmimo bauginantis priešiškumas dingsta iš są
monės arba jam neleidžiama tapti sąmoningu. Norė
čiau šį teiginį pakartoti kitais žodžiais, nes, kad ir koks
paprastas, tai vienas iš tų psichoanalizės teiginių, ku
ris retai suprantamas: jei priešiškumas išstumtas, žmo
gus net nenumano, kad yra priešiškai nusiteikęs.
Tačiau trumpiausias kelias susigrąžinti pasitikėjimą
savimi gali ir neužtikrinti ilgalaikio saugumo. Išstumia
mas priešiškumas - jo dinamiškam pobūdžiui atskleisti
veikiau reikėtų vartoti terminą „įsiūtis" - pašalinamas
iš sąmonės, bet nepanaikinamas. Atplėštas nuo indivi
do „aš“, todėl nekontroliuojamas, jis sukasi jame kaip
labai linkęs sprogti, pratrūkti, todėl ir būti iškrautas,
afektas. Išstumto afekto sprogimas galingesnis ir dėl to,
kad, būdamas izoliuotas, jis įgauna didesnį, dažnai fan
tastinį mastą.
Kol žmogus suvokia savo pyktį, jo plėtimasis ribo
jamas trejopai. Pirmiausia apsvarstęs esamos padėties
aplinkybes, žmogus mato, kaip jis gali ir kaip negali
elgtis su savo tikru ar tariamu priešu. Antra, jei jį pa
gavo pyktis žmogui, kurį šiaip jau jis myli, žavisi ar

kuris yra jam reikalingas, pyktis anksčiau ar vėliau bus
integruotas į jo jausmų visumą. Galiausiai priešiškus
impulsus ribos ir žmogaus įsisąmoninimas, koks elge
sys tinkamas, o koks ne, bei jo asmenybės tipas.
Jei pyktis išstumiamas, tuomet šios jo pažabojimo
galimybės atkertamos, priešiški impulsai išsiveržia pro
vidinius ir išorinius apribojimus, tačiau tiktai vaizduo
tėje. Jei minėtas chemikas būtų pasidavęs savo impul
sams, jis būtų norėjęs kitiems pasipasakoti, kaip G. pa
sinaudojo jų draugyste, arba atskleisti savo viršininkui,
kad G. pavogęs jo idėją arba sutrukdęs ją plėtoti. Iš
stumtas pyktis tapo atsietas ir išsiplėtė - tai tikriausiai
būtų atskleidę jo sapnai. Veikiausiai sapne jis kokia nors
simboline forma įvykdė žmogžudystę arba tapo visų
liaupsinamu genijumi, kai kiti gėdingai žlugo.
Vien dėl tokio atsietumo išstumtą priešiškumą ilgai
niui paprastai sustiprina išoriniai šaltiniai. Antai aukšto
rango darbuotojas supyksta, kad viršininkas planuoda
mas visai nepasitarė su juo, bet išstumia savo pyktį, ne
sukyla prieš naują tvarką, viršininkas ir toliau dirbs be
darbuotojo žinios. Šitaip nuolat sukeliamas vis naujas
pyktis19.
19 F. Kuenkel knygoje Einfuehrung in die Charakterkunde atkreipė dėmesį į
faktą, kad neurotiška nuostata išprovokuoja tokią nuostatą sustiprinančią
aplinkos reakciją, taip žmogus vis labiau ir labiau užspendžiamas ir jam vis
sunkiau ir sunkiau iš jos pabėgti. Kuenkel šį reiškinį vadina „užkeiktu ratu“
( Teufelskreis).
Kitas išstumto priešiškumo padarinys kyla iš to, kad
asmuo „registruoja4savyje nekontroliuojamą sprogstamą
afektą. Prieš aptardami to padarinius, pasvarstykime čia
iškylantį klausimą. Pagal apibrėžimą afekto ar impulso
išstūmimas reiškia, kad minėtas asmuo nebesuvokia, jog
toks afektas egzistuoja, tai reiškia, kad sąmonėje jis ne
žino, jog kitam jaučia priešiškumą. Kaip tuomet galiu
sakyti, kad jis „registruoja" savyje išstumtą afektą? Atsa
kymas yra tas, jog tarp sąmoningo ir nesąmoningo nėra
griežtos alternatyvos, o veikiau, kaip H. S. Sullivanas
pažymėjo savo paskaitoje, yra keli sąmonės lygmenys.
Išstumtasis impulsas ne tik tebėra veiklus (tai vienas ker
tinių Freudo atradimų), bet gilesniame sąmonės lygme
nyje šis asmuo žino apie jo buvimą. Kiek įmanoma su
paprastinus tai reiškia, kad iš esmės mes negalime savęs
apgauti, kad iš tiesų stebime save įdėmiau nei patys su
vokiame, lygiai kaip ir kitus paprastai stebime įdėmiau
nei manome - tai liudija mūsų pirmasis įspūdis apie
žmogų, kuris paprastai būna teisingas, - tačiau kartais
dėl labai svarių priežasčių savo pastebėjimų nenorime
pripažinti. Kad nereikėtų dar kartą aiškinti, aš vartosiu
terminą „registruoja4, kai turėsiu galvoje, kad mes žinome,
kas mumyse vyksta, patys šio žinojimo nesuvokdami.
Šių priešiškumo išstūmimo padarinių jau gana, kad
apimtų nerimas, taip įvyksta visada, jei priešiškumas ir
jo potencialus pavojus kitiems interesams pakankamai

dideli. Šitaip gali kilti neaiškaus nerimo būsenos. Bet
dažniau šis procesas čia nesiliauja, nes jaučiamės spiria
mi atsikratyti pavojingo afekto, kuris iš vidaus gresia
žmogaus interesams ir saugumui. Prasideda antrasis pa
našus į refleksą procesas - žmogus „projektuoja* savo
priešiškus impulsus į išorinį pasaulį. Pirmas įvykęs „ap
simetimas", t. y. išstūmimas, reikalauja dar vieno - da
bar žmogus „apsimeta", kad destruktyvūs impulsai kyla
ne iš jo, bet iš išorinių aplinkybių ar kitų žmonių. Lo
giška, kad priešiški impulsai bus projektuojami į tą patį
žmogų, į kurį jie buvo nukreipti. Dabar šis žmogus pir
mojo sąmonėje įgyja grėsmingas proporcijas, iš dalies to
dėl, kad jis apdovanojamas tuo pačiu nuožmumu, kuris
būdingas jo paties išstumtiems impulsams, ir todėl, kad
bet kokio pavojaus potencialumo laipsnis priklauso ne
tik nuo faktinių aplinkybių, bet ir nuo požiūrio į jas. Juo
žmogus labiau beginklis, tuo didesnis regisi pavojus20.
Projekcija atlieka ir papildomą funkciją - ji leidžia
patenkinti poreikį pasiteisinti. Tai ne pats individas no
ri apgaudinėti, vogti, išnaudoti, žeminti, - kiti nori su
juo šitaip pasielgti. Veikiant šiam mechanizmui žmo
na, nesuvokianti savo impulsų, stumiančių kenkti savo
20 E. Frommas savo Autoritaet undFamilie, sudarytame Maxo Horkheimerio
iš Tarptautinio socialinių tyrimų instituto, aiškiai konstatavo, kad nerimas,
kuriuo reaguojame, mechaniškai nepriklauso nuo realaus grėsmės dydžio.
„Žmogus, susiformavęs bejėgiškumo ir pasyvumo nuostatą, ims nerimauti net
ir dėl palyginti menko pavojaus.“
vyrui, ir subjektyviai įsitikinusi, jog yra jam iš visos šir
dies atsidavusi, gali laikyti savo vyrą žiauriu žmogumi,
norinčiu ją įskaudinti.
Projekcijos procesą gali sustiprinti (bet gali taip ir
nevykti) kitas tam pačiam tikslui tarnaujantis proce
sas, - išstūmus impulsą gali apimti keršto baimė. Tuo
met žmogus, kuris nori įskaudinti, apsukti, apgauti
kitus, bijo, kad jie lygiai taip pasielgs su juo. Čia neat
sakysiu į tokius klausimus, kiek keršto baimė yra ben
drai įsišaknijusi žmogaus prigimtyje, kiek ji kyla iš pri
mityvios nuodėmės ir bausmės patirties bei kiek lemia
asmeninio keršto paskatas. Neabejotina, kad neurotiškų
asmenų psichikoje jai tenka labai svarbus vaidmuo.
Šių išstumto priešiškumo sukeltų procesų rezulta
tas - nerimo afektas. Iš tiesų išstūmimas sukelia kaip
tik nerimui būdingą būseną - bejėgiškumo jausmą ta
riamai neįveikiamo išorinio pavojaus akivaizdoje.
Nors nerimas formuojasi iš principo paprastomis pa
kopomis, praktikoje dažniausiai sunku suprasti, kas jį
sąlygoja. Vienas iš padėtį apsunkinančių veiksnių yra
tai, kad išstumti priešiški impulsai dažnai projektuoja
mi ne tiesiog į tą asmenį, kurį jie liečia, bet į kitą as
menį. Antai viename Freudo nagrinėtų atvejų mažajam
Hansui nerimą kėlė ne jo tėvai, bet baugino balti ar
kliai21. Viena kitais atžvilgiais labai supratinga mano
21 Sigmund Freud, Collected Papers, t. 3.

pacientė, išstūmusi priešiškumą vyrui, staiga ėmė bai
mintis roplių keraminėmis plytelėmis išklotame basei
ne. Atrodo, kad niekas - nuo mikrobų iki griaustinių -
nėra pernelyg tolima, kad su tuo nesusisietų mūsų ne
rimas. Tendencijos atskirti nerimą nuo jį keliančio as
mens priežastys akivaizdžios. Jei nerimas iš tiesų susi
jęs su vienu iš tėvų, vyru, draugu ar kokiu kitu lygiai
artimu žmogumi, tuomet jaučiama, kad priešiškumo
prielaida nesuderinama su egzistuojančiais autoriteto,
meilės ar pagarbos ryšiais. Tokiais atvejais elgiamasi
nusistačius išvis neigti priešiškumą. Išstumdamas savo
priešiškumą, žmogus paneigia, kad pyktis kyla iš jo pa
ties, o projektuodamas savo priešiškumą į perkūniją,
paneigia ir priešiškumą, kylantį iš kitų. Daugelis lai
mingų santuokų iliuzijų laikosi tokia stručio politika.
Tai, kad priešiškumo išstūmimas - tai nenumaldo
ma logika - sužadina nerimą, nereiškia, jog vykstant
šiam procesui kaskart išryškėja nerimas. Jį gali akimoju
pašalinti kuri nors iš tų apsauginių priemonių, kurias
jau aptarėme arba nagrinėsime vėliau. Tokioje situaci
joje žmogus gali gintis, tarkime, sustiprėjusiu miego
poreikiu arba polinkiu gerti.
Esama nesuskaičiuojamų nerimo formų variacijų,
kurios gali rastis priešiškumo išstūmimo procese. Kad
galėtume geriau suprasti susiklostantį vaizdą, pateiksiu
schemiškai šias įvairias galimybes.
A. Žmogus jaučia, kad pavojus kyla iš jo paties.
B. Žmogus jaučia, kad pavojus kyla iš išorės.
Išstumto priešiškumo padarinių požiūriu A grupė -
tiesioginis išstūmimo rezultatas, B grupė - projekcijos
prielaida. A ir B abi gali būti toliau dalijamos į du po
grupius.
I: Žmogus jaučia, kada pavojus nukreiptas į jį.
II: Žmogus jaučia, kad pavojus nukreiptas į kitus.
Tuomet turėtume keturias pagrindines nerimo gru
pes:
A. I: Žmogus jaučia pavojų kylant iš savo paties im
pulsų ir nukreiptą į jį patį. Šioje grupėje priešiškumas
yra netiesiogiai nukreipiamas į save (šį procesą panag
rinėsime vėliau).
Pavyzdys: fobija, kad nušoksi iš didelio aukščio.
A. II: Žmogus jaučia iš savo paties impulsų kylantį
ir į kitus nukreiptą pavojų.
Pavyzdys: fobija, kad sužeisi ką nors peiliu.
B. I: Žmogus jaučia iš išorės kylantį pavojų sau pa
čiam.
Pavyzdys: perkūnijos baimė.
B. II: Žmogus jaučia iš išorės kylantį pavojų kitiems.
Šioje grupėje priešiškumas projektuojamas į išorinį pa
saulį ir išlaikomas pirminis priešiškumo objektas.
Pavyzdys: perdėm rūpestingos motinos nerimas dėl
jos vaikams gresiančių pavojų.
70 ho r n e y . n e u r o t i š k a mūsų laikų asmenybė

Nereikia nė sakyti, kad tokios klasifikacijos vertė ri
bota. Ji gali būti naudinga leisdama greitai susiorien
tuoti, bet nė neužsimena apie visus galimus netikėtu
mus. Pavyzdžiui, nereikėtų daryti išvados, kad asmenys,
kuriems išryškėja A tipo nerimas, niekada neprojektuo
ja savo išstumto priešiškumo; galima daryti tik tokią iš
vadą, kad šioje konkrečioje nerimo formoje projekcija
nedalyvauja.
Ne tik priešiškumas kursto nerimą. Procesas vyksta ir
priešinga kryptimi: kai nerimas yra pagrįstas jaučiama
grėsme, jis lengvai išprovokuoja atsakomąjį gynybinį
priešiškumą. Šiuo požiūriu jis nėmaž nesiskiria nuo bai
mės, kuri lygiai taip pat gali išprovokuoti agresiją. Iš
stumtas atsakomasis priešiškumas vėl sužadina nerimą,
taip susidaro uždaras ciklas. Sis priešiškumo ir nerimo
tarpusavio sąveikos efektas, kai vienas nuolat sužadina ir
sustiprina kitą, leidžia mus suprasti, kodėl neurozių at
vejais susikaupia tiek daug negailestingo priešiškumo22.
Tarsi neskatinamos jokių akivaizdžių išorinių sąlygų, gi
lios neurozės sustiprėja daugiausia dėl šios abipusės įta
kos. Nesvarbu, nerimas ar priešiškumas buvo pirminis
veiksnys - neurozės dinamikai lemiamą reikšmę turi tai,
kad nerimas ir priešiškumas yra neatskiriamai susipynę.
22 Kai suvokiamas priešiškumo stiprėjimas per nerimą, tada regis nebūtina

ieškoti ypatingo biologinio destruktyvių postūmių šaltinio, ką darė Freudas
savo mirties instinkto teorijoje.
Apskritai mano pateikiama nerimo samprata išru
tuliota remiantis metodais, iš esmės priklausančiais
psichoanalizei. Ji grindžiama nesąmoningų jėgų dina
mikos, išstūmimo, projekcijos procesais ir panašiai. Ta
čiau, panagrinėjus smulkiau, ši samprata keliais aspek
tais skiriasi nuo Freudo požiūrio.
Freudas yra vieną po kito pateikęs du požiūrius į ne
rimą. Pirmasis, trumpai apibendrinant, yra tas, kad
nerimą sukelia išstumti impulsai. Jis turėjo galvoje tik
seksualinius impulsus, tad tai grynai fiziologinė inter
pretacija, paremta įsitikinimu, jog neišlieta seksualinė
energija sukelia kūne fizinę įtampą, kuri paskui trans
formuojama į nerimą. Kitas jo požiūris - jog nerimas,
arba, kaip jis vadina, neurotiškas nerimas, kyla iš bai
mės impulsų, kuriuos atskleidus ar jiems pasidavus
kiltų išorinis pavojus23. Si antroji psichologinė interpre
tacija apima ne tik seksualinius, bet ir agresijos impul
sus. Freudas nenagrinėja, ar šie impulsai išstumti, ar ne,
jam rūpi tik baimė, kad, jiems pasidavus, kiltų išorinis
pavojus.
Mano samprata pagrįsta įsitikinimu, kad reikia in
tegruoti šiuos du Freudo požiūrius norit suvokti pilną
vaizdą. Tad aš išlaisvinau pirmąją sampratą iš grynai fi
ziologinio pagrindo ir sujungiau ją su antrąja. Nerimas
23 Freud, N ew Introductory Lectures, skyrius „Nerimas ir instinktyvusis gyve
nimas", p. 120.

paprastai kyla ne tiek bijantis savo impulsų, kiek tų im
pulsų, kuriuos išstūmėme. Man regisi, kad Freudui ne
pavyko sėkmingai pritaikyti savo pirmosios sampratos,
tegu ir pagrįstos originaliais psichologiniais stebėjimais,
todėl, kad, užuot kėlęs psichologinį klausimą, kokie
psichiniai procesai vyksta žmoguje, šiam išstūmus ko
kį nors impulsą, jis ėmėsi fiziologinės interpretacijos.
Kitas dalykas, dėl kurio nepritariu Freudui, svarbes
nis ne tiek teoriniu, kiek praktiniu požiūriu. Visiškai
pritariu jo nuomonei, jog nerimą gali sukelti kiekvie
nas impulsas, kurio patenkinimas stumtų į išorinį pavo
jų. Žinoma, seksualiniai impulsai gali būti pavojingi,
bet tik tada, kai juos riboja asmeniniai ar visuomeni
niai tabu24. Šiuo požiūriu tai, kaip dažnai seksualiniai
impulsai sukelia nerimą, labai priklauso nuo toje kultū
roje gyvuojančio požiūrio į seksualumą. Pats seksualu
mas man neatrodo koks nors ypatingas nerimo šaltinis.
Tačiau tikiu, kad toks specifinis šaltinis yra priešišku
mas, tiksliau, nuslopinti priešiški impulsai. Trumpai ir
praktiškai formuluojant mano šioje dalyje pateiktą
sampratą, reikėtų sakyti, kad, kai pastebiu nerimą arba
jo ženklus, pati sau keliu klausimą, koks jautrus taškas
buvo užgautas ir išprovokavo priešiškumą, dėl kokių
24 Gali būti, jog Samuelio Butlerio Erewhone aprašytoje visuomenėje, kur vi
sus, ištiktus fizinės ligos, žiauriai bausdavo, nerimas apimtų vien pajutus, kad
susirgsi.
priežasčių turėjo įvykti išstūmimas? IVIano patirtis liu
dija, kad ieškojimai šia kryptimi dažnai atveda prie pa
tenkinamo nerimo paaiškinimo.
Dar vienas aspektas, kuriuo mano požiūris skiriasi
nuo Freudo, yra jo prielaida, kad nerimas generuojamas
tiktai vaikystėje, pradedant tariamu gimimo nerimu,
paskui kastravimo baime, ir kad vėliau gyvenime pasi
reiškiantis nerimas pagrįstas reakcijomis, kurios taip ir
liko infantiliškos. „Nėra abejonės, kad neurotiškais va
dinamų žmonių reakcijos į pavojų lieka infantiliškos ir
kad jie dar neišsivadavę iš jau seniai nesamų nerimą su
keliančių sąlygų"25.
Panagrinėkime atskirai šioje interpretacijoje glūdin
čius elementus. Freudas tvirtina, kad vaikystėje mes itin
linkę visko baimintis ir nerimauti. Tai neginčijamas
faktas, kuriam yra ir suprantamų priežasčių - juk pa
lyginti su kitais, vaikas neturi kaip atsispirti priešiš
koms įtakoms. Išties esant charakterio neurozėms,
beveik nuolatos nustatoma, kad nerimas pradėjo for
muotis ankstyvoje vaikystėje - ar bent tada buvo padė
tas pagrindas būsenai, kurią aš pavadinau pamatiniu
nerimu. Tačiau Freudas, be to, dar yra įsitikinęs, jog su
augusio žmogaus neurotiškas nerimas išlaiko ryšį su
pradinėmis jį išprovokavusiomis sąlygomis. Tai reikš-
25 Freud, N ew Introductory Lectures, skyrius „Nerimas ir instinktyvusis gyve-
nimas“, 123 p.

tų, pavyzdžiui, kad suaugęs vyras bauginsis būti iškast
ruotas - nors ir kitokia forma - kaip ir tada, kai buvo
berniukas. Be abejonės, pasitaiko retų atvejų, kai infan
tiliška nerimo reakcija, atitinkamai išprovokuota, ir vė
liau gyvenime iškyla nepakitusia forma26. Tačiau pa
prastai atrandame, trumpai tariant, ne pasikartojančią,
bet išsirutuliojusią reakciją. Tais atvejais, kai analizė
suteikia galimybę gana išsamiai suprasti, kaip neurozė
vystėsi, galima tikėtis atrasti nepertrauktą reakcijų
grandinę, kurioje ankstyvasis nerimas įgavo suaugusiam
žmogui būdingo nerimo bruožų. Todėl tarp kitų, šis
nerimas turės ir specifinių vaikystės konfliktų nulem
tų elementų. Tačiau apskritai šis nerimas nėra infanti
liška reakcija. Taip manydami suplaktume du skirtin
gus dalykus - požiūrį, kuris tik atsirado vaikystėje,
klaidingai laikytume infantilišku. Jei nerimą vadiname
infantiliška reakcija, tuomet lygiai pateisinama būtų
vaiko nerimą pavadinti suaugusio atsargumu.
26 J. H. Schultz knygoje Neurose, Lebensnot, Aerztliche Pflicht aprašo tokį atve

jį. Vienas darbuotojas vis keisdavo darbo vietą, mat kiti ten dirbusieji sukelda
vo jam įtūžį arba nerimą. Psichoanalizė parodė, kad jį siutindavo tik tam tikro
stiliaus barzdą nešioję viršininkai. Pasirodė, kad paciento reakcija tiksliai pa
kartojo jo reakciją, kurią jis patyrė būdamas trejų metų, kai tėvas grėsmingai
užsipuolė motiną.
PENKTAS SKYRIUS
pamatinė neurozių struktūra
Kilusį nerimą galima visiškai paaiškinti susidariusia

konfliktine situacija. Tačiau jeigu su nerimą keliančio
mis aplinkybėmis susiduria charakterio neurozę turintis
asmuo, tada kaip tik tuo metu kylantį ir išstumiamą
priešiškumąrturėtume aiškinti atsižvelgdami į anksčiau
buvusį nerimą. Tuomet pamatysime, kad ir ankstesnis
nerimas yra dar anksčiau patirto priešiškumo rezulta
tas, ir taip toliau. O kad suvoktume, kaip visa ši virti
nė prasidėjo, turime grįžti į vaikystę27.
Tai viena iš tų retų progų, kai kalbu apie vaikystės
patirtį. Bendrai šioje knygoje į vaikystę grįžtama rečiau
nei įprasta psichoanalitinėje literatūroje ne todėl, kad
vaikystės potyriams teikiu mažiau reikšmės nei kiti psi
choanalitikai, tik šįkart man rūpi pati neurotiškos as
menybės struktūra, o ne individuali prie neurozės ve
danti patirtis.
Nagrinėdama daugybės neurotiškų asmenų vaikys
tės istorijas, išsiaiškinau, kad bendras šių istorijų var-
27 Čia nekalbu apie tai, kaip toli į vaikystę būtina grįžti terapiniais tikslais.

diklis - aplinka, kuriai būdingos vienaip ar kitaip su
siklosčiusios štai tokios ypatybės.
Pamatinė blogybė visada yra tikros šilumos bei mei
lės ir prielankumo stygius. Vaikas ištvers daugybę daž
nai traumuojančiais laikomų dalykų: staigų atjunkymą,
retsykiais mušimą, pakels ir seksualinę patirtį, jei tik vi
duje jausis reikalingas ir mylimas. Ką ir kalbėti, vaikas
skvarbiai jaučia, ar meilė tikra, jo neapkvailinsi apsi
mestu jausmų demonstravimu. Pagrindinė priežastis,
dėl kurios vaikas negauna pakankamai šilumos ir mei
lės, - tėvų negebėjimas mylėti dėl jų pačių neurozės.
Kaip patyriau, daug dažniau esminis šilumos stygius
būna maskuojamas - tėvai linkę dangstytis paties vai
ko interesais. Ugdymo teorijos, „idealios" motinos per
dėtas rūpestis ar pasiaukojimas, - pagrindiniai veiks
niai, kuriantys atmosferą, kuri labiau negu kas kita
tampa kertiniu akmeniu beribiam nesaugumo jausmui
ateityje augti.
O kur dar įvairiausi tėvų įsitikinimai bei elgesys,
kuriam vaikas norom nenorom priešinsis, - kitiems
vaikams teikiama pirmenybė, nepelnyti priekaištai,
nenuspėjamas blaškymasis nuo liaupsių prie pašaipos,
laužomi pažadai. Ne mažiau lemtingas ir požiūris į
vaiko reikmes: čia regime ištisą skalę nuo retsykiais
pasirodančios nepagarbos iki nuoseklaus kišimosi į
teisėčiausius vaiko norus. Trukdymas jo draugystėms,
penktas skyrius 77
šaipymasis iš savarankiško mąstymo, jo meninių,
sportinių ar techninių pomėgių gesinimas - apskritai
tai toks tėvų požiūris, kai net to nesiekdami, jie pa
laužia vaiko valią.
Nagrinėdama vaiko priešiškumą sukeliančius veiks
nius, psichoanalitinė literatūra labiausiai pabrėžia jo
troškimų, ypač seksualinių, frustraciją ir pavydą. Gali
būti, jog vaikišką priešiškumą iš dalies provokuoja kul
tūrinis požiūris, apskritai draudžiantis malonumus, o
ypač vaikų seksualinę veiklą, susijusią su seksualiniu
smalsumu, masturbacija ar seksualiniais žaidimais su
kitais vaikais. Tačiau frustracija tikrai nėra vienintelis
maištingo priešiškumo šaltinis. Stebėjimai nepalieka
jokių abejonių, jog, kaip ir suaugusieji, vaikai susitai
ko su įvairiausiais apribojimais, jei jaučia, kad šie tai
komi teisingai, pagrįstai, kad jie būtini ir turi kokį nors
tikslą. Tarkime, vaikas nesipriešina ugdomiems švaros
įpročiams, jei tėvai to be reikalo nepabrėžia arba nesi
ima vaiko subtiliai ar grubiai terorizuoti. Lygiai taip
vaikas nemaištauja retsykiais nubaustas, jei jaučiasi my
limas, o bausmė - teisinga, ja nesiekiama įskaudinti ar
pažeminti. Sunku spręsti, ar pati frustracija pakursto
priešiškumą, nes daug ką vaikui draudžiančioje aplin
koje būna ir kitų provokuojančių veiksnių. Svarbiausia
šiuo atveju yra atmosfera, kurioje primetamos frustra
cijos, o ne pačios frustracijos.

Pabrėžiu tai todėl, kad dažnai tėvai taip išpučia fru
stracijos grėsmę, jog, pralenkdami patį Freudą, visiškai
vengia kištis į vaiko reikalus, kad tik jam nepakenktų.
Visiškai aišku, kad iš pavydo ir vaikus, ir suaugusius
gali apimti šiurpi neapykanta. Niekas neabejoja, kokios
įtakos neurotiškam vaikui turės pavydas broliui ir se
seriai28 ar vienam iš tėvų, bei tuo, kad šie jausmai ilgai
darys įtaką tolesniam jo gyvenimui. Tačiau kyla klau
simas, kokios sąlygos tokį pavydą sukelia. Ar kiekvie
no vaiko elgesyje išryškės tarp besirungiančių brolių ar
seserų ar Oidipo komplekso atvejais matomos pavydo
reakcijos, ar jas išprovokuoja konkrečios sąlygos?
Freudo pastabos apie Oidipo kompleksą pagrįstos
neurotiškų asmenybių analize. Jis atrado, jog emocijas
kurstančios vienam iš tėvų jaučiamo pavydo reakcijos
tokios destruktyvios, kad sukelia baimę ir veikiausiai
turi ilgalaikę ardančią įtaką asmenybės formavimuisi
bei asmeniniams santykiams. Dažnai pastebėdamas šį
reiškinį mūsų laikų neurotiškose asmenybėse, jis ma
nė jį esant universalų. Jis ne tik manė, kad Oidipo
kompleksas yra visų neurozių šerdis, bet tuo pačiu pa
grindu bandė paaiškinti sudėtingus kitų kultūrų reiš
kinius29. Sis apibendrinimas kaip tik kelia abejonių.
28 David Levy, „Hostility Patterns in Sibling Rivalry Experiments" in Am eri

can Journal o f Orthopsychiatry, t. 6 (1936).
29 Freud, Totem and Taboo.
penktas skyrius 79
Mūsų kultūroje lengvai randasi pavydu nuspalvinti san
tykiai - seserų ir brolių, tėvo ir motinos, vaikų ir tėvų, -
kaip jų pasitaiko bet kokioje glaudžiais ryšiais susais
tytoje grupėje. Tačiau nėra įrodymų, kad destruktyvios
bei ilgalaikės pavydo reakcijos - nes tokias turime ome
ny, kai kalbame apie Oidipo kompleksą ar tų pačių tėvų
vaikų konkuravimą tarpusavy, - mūsų kultūroje (o ką
jau kalbėtit apie kitas kultūras) yra toks visuotinis reiš
kinys, kaip mano Freudas. Apskritai tai žmogiškos re
akcijos, bet jas dirbtinai skatina atmosfera, kurioje vai
kas auga.
Kokie veiksniai kursto pavydą, suprasime vėliau, kai
nagrinėsime bendras neurotiško nerimo implikacijas.
Dabar pakanka pasakyti, kad tai žmogiškos šilumos
stygiaus ir konkurencijos dvasios padariniai. Neurotiški
tėvai, kurie sukuria mūsų jau nagrinėtą atmosferą, pa
prastai būna nusivylę savo gyvenimu, stokoja patenki
nančių emocinių ar seksualinių ryšių ir todėl yra linkę
meilės objektu paversti vaikus. Vaikai juos išlaisvina iš
kitų meilės poreikio. Jų prielankumas ne visada yra sek
sualinio atspalvio, bet kad ir koks būtų, visada turi stip
rų emocinį užtaisą. Labai abejoju, jog vaiko santykiuose
su tėvais povandeninės seksualinės srovės būtų tokios
stiprios, kad sudrumstų tuos santykius. Bent man nė
ra tekę susidurti su tokiais atvejais, kad kas kitas, o ne
patys neurotiški tėvai teroru ir švelnumu būtų stūmę

vaiką aistringai prisirišti, su visomis iš to kylančiomis
Freudo aprašytomis implikacijomis - troškimu savin
tis ir pavydu30.
Paprastai manome, kad priešiškumas visai šeimai
ar vienam jos nariui nepalankiai veikia vaiko raidą.
Žinoma, kad negerai, jei vaikui tenka susikauti su
neurotiškais tėvais. Tačiau jei jis tikrai turi pagrindo
maištauti, tuomet jo charakterio formavimuisi daug
pavojingiau ne patirti protestą ir jį išreikšti, bet jį iš
stumti. Jei noras kritikuoti, maištauti ar kaltinti išstu
miamas, kyla įvairūs pavojai - vienas jų tas, kad vaikas
prisiims visą kaltę ir jausis nevertas meilės, - ką tokia
situacija reiškia bei jos galimas implikacijas išnagrinė-
sime vėliau. Dabar svarbu parodyti, kad išstumtas prie
šiškumas gali sukelti nerimą ir duoti postūmį mūsų ap
tartai raidos tendencijai.
Esama keleto priežasčių, pasireiškiančių stipriau ar
silpniau bei įvairiais deriniais, kurios tokioje aplinkoje
augantį vaiką lenks išstumti priešiškumą - tai bejėgiš
kumas, baimė, meilė ar kaltės jausmas.
30 Šios bendros Freudo Oidipo komplekso sampratai prieštaraujančios pasta
bos suponuoja, kad tai nėra biologiškai duotas, bet kultūros nulemtas reiški
nys. Kadangi šis požiūris jau buvo nagrinėtas keleto autorių - Malinowskio,
Boehmo, Frommo, Reicho, - aš apsiribosiu tik paminėdama veiksnius, galin
čius skatinti Oidipo kompleksą mūsų kultūroje - tai darnos stygius šeimoje,
kylantis dėl konfliktinių lyčių santykių; neribota autoritetinga tėvų galia, visų
vaiko seksualinių proveržių laukiantys tabu, polinkis laikyti vaiką infantiliu,
paversti jį emociškai priklausomu nuo tėvų ir kitaip jį izoliuoti.
penktas skyrius 81
Vaiko bejėgiškumas dažnai suvokiamas tik kaip bio
loginis faktas. Nors faktiškai vaiko reikmių tenkinimas
iš tikrųjų ilgus metus priklauso nuo jo aplinkos - jis
fiziškai silpnesnis ir mažiau patyręs nei suaugusieji, -
biologinis šios būsenos aspektas pabrėžiamas per daug.
Praėjus pirmiesiems dvejiems ar trejiems gyvenimo
metams įvyksta lemtingas virsmas iš dominuojančios
biologinės priklausomybės į kitokią, kuri apima proti
nį, intelektinį ir dvasinį vaiko gyvenimą. Tai trunka iki
vaikas subręsta jauno suaugusio žmogaus gyvenimui ir
gali imti tvarkytis pats. Tačiau kaip vaikas vaikui nely
gu, taip ir jų priklausomybė nuo tėvų gali būti visiškai
skirtingo laipsnio. Tai lemia tėvų, auklėjančių savo at
žalą, siekiai - ar jie nori išauklėti vaiką stiprų, drąsų,
nepriklausomą, apsukrų įvairiomis aplinkybėmis, ar
labiausiai stengiamasi jį pridengti, padaryti klusnų, ne
leisti pažinti tikro gyvenimo, trumpai tariant, įspraus
ti jį į vaikiškumą iki sulauks dvidešimties ar ilgiau.
Atšiauriomis sąlygomis augančių vaikų bejėgiškumą
paprastai dirbtinai sustiprina bauginimas, lepinimas ar
ba prievartinė emocinė priklausomybė. Juo vaikas be
jėgiškesnis, juo mažiau jis išdrįs pasijusti ar parodyti
prieštaraująs, juo ilgiau dels pasipriešinti. Tokiomis ap
linkybėmis visus kitus jausmus persmelkia vienas - jį
galima pavadinti ir moto toks: privalau išstumti savo
priešiškumą, nes man tavęs reikia.

Baimę gali sukelti tiesioginiai grasinimai, draudimai
ir bausmės arba vaiko matomi pykčio ar smurto protrū
kiai; galima įbauginti ir netiesiogiai, pribloškiant vaiką
didžiaisiais gyvenimo pavojais - virusais, automobiliais,
nepažįstamais žmonėmis, valkataujančiais vaikiščiais,
laipiojimu po medžius. Juo labiau vaikas įgąsdintas, juo
mažiau drįs parodyti ar net pajusti savo priešiškumą.
Tada jo elgesio moto: privalau išstumti pasipriešinimą,
nes tavęs bijau.
Meilė irgi gali būti priežastis slopinti priešiškumą.
Kai stinga tikro jausmo, dažnai bandoma žodžiais pa
rodyti, kaip tėvai mylį savo vaiką ir paaukotų jam net
paskutinį kraujo lašą. Vaikas, o dar įbaugintas, gali įsi
kibti šio meilės pakaitalo, nedrįsdamas sukilti, kad tik
neprarastų savo atlygio už paklusnumą. Tokiais atvejais
moto: privalau išstumti priešiškumą, nes bijau praras
ti meilę.
Iki šiol aptarėme situacijas, kai vaikas išstumia savo
priešiškumą tėvams, nuogąstaudamas, kad mažiausias
jo pasireiškimas pakenks santykiams su tėvais. Taip elg
tis jį verčia paprasčiausia baimė, jog šie galingi milži
nai jį apleis, atims savo raminančią geradarystę ar at
sisuks prieš jį. Negana to, mūsų kultūra primeta vaikui
kaltės jausmą dėl bet kokių pasipriešinimo, nepritari
mo jausmų bei jų reiškimo: savo paties akyse jis verčia
mas jaustis menkysta ar niekingu padaru, kam parodo
penktas skyrius 83
ar jaučia pasipiktinimą tėvais ar laužo jų nustatytas tai
sykles. Šios dvi kaltės jausmus skatinančios priežastys
glaudžiai susipynusios. Juo kaltesnis peržengęs drau
džiamą teritoriją jaučiasi vaikas, juo mažiau drįs supykti
ar kaltinti tėvus.
Mūsų kultūroje kaltės jausmai dažniausia skatinami
kaip tik seksualinėje srityje. Kad ir kokį pavidalą drau
dimai įgautų - girdimos tylos ar atvirų grasinimų ir
bausmių, vaikas dažnai susidaro nuomonę, jog seksu
alinis smalsumas ir veikla ne tik draudžiama, bet ir kad
jis susiteps ir pelnys panieką, jei jais mėgausis. Į kurį
nors iš tėvų nukreiptas seksualines fantazijas ir troški
mus taip pat užgniaužia bendras seksualumo draudžia-
mumas ir gali sukelti vaikui kaltės jausmą. Tokioje si
tuacijoje moto toks: privalau išstumti priešiškumą, nes
jei jį jausčiau, būčiau blogas vaikas.
Įvairiai susigrupavę, bet kurie iš paminėtų veiksnių
gali priversti vaiką išstumti priešiškumą ir galiausiai su
kelti nerimą.
Tačiau ar būtinai kiekvienas infantiliškas nerimas ve
da į neurozę? Mūsų žinios dar neleidžia atsakyti į šį
klausimą. Esu tikra, kad infantiliškas nerimas yra bū
tinas veiksnys, bet nėra pakankama priežastis neurozei
rastis. Atrodo, kad palankios tam sąlygos - antai anksti
pasikeitusi aplinka arba kokios nors priešinga kryptimi
veikiančios įtakos - gali užkirsti kelią galutinai susifor

muoti neurozei. Bet jeigu, kaip dažnai nutinka, gyve
nimo sąlygos nėra tokios, kurios nerimą mažintų, tada
šis nerimas ne tik toliau keroja, bet, kaip pamatysime
vėliau, linkęs augti ir išjudinti visus neurozę sukelian
čius procesus.
Iš tolesnį infantiliško nerimo formavimąsi galinčių
lemti veiksnių vieną norėčiau aptarti atskirai. Lemtingą
reikšmę turi tas faktas, ar priešiškumo ir nerimo reak
cija kyla tik tai aplinkai, kuri verčia vaiką taip reaguo
ti, ar ji išvirsta į priešiškumą ir nerimą apskritai visų
žmonių atžvilgiu.
Jei vaikui pasisekė ir jis turi, pavyzdžiui, mylinčią se
nelę, supratingą mokytoją, keletą šaunių draugų, tuo
met tai, ką patirs iš jų, padėtų nesitikėti iš kiekvieno
žmogaus vien tik blogo. Bet juo niūresnė jo patirtis šei
moje, juo labiau vaikas links susiformuoti ne tik neapy
kantą tėvams ir kitiems vaikams, bet ir nepasitikėjimą
ar pagiežą kiekvienam žmogui. Juo labiau vaikas izo
liuotas ir jam užginama sava patirtis, tuo labiau skati
nama tokia nuostata. Galiausiai kuo labiau jis stengiasi
maskuoti neapykantą savo šeimai, pavyzdžiui, taikyda
masis prie tėvų pažiūrų, juo stipriau jis projektuoja savo
nerimą į išorinį pasaulinį ir šitaip įsitikina, kad „pasau
lis" apskritai yra pavojingas ir grėslus.
Bendras nerimas dėl „pasaulio" irgi gali rastis ar augti
laipsniškai. Vaikas, užaugęs mūsų aprašytoje atmosferoje,
penktas skyrius 85
nedrįs, bendraudamas su kitais, būti toks pat iniciaty
vus ar kovingas kaip jie. Jis jau bus praradęs palaimin
gą tikrumą, kad yra mėgstamas ir priimamas, ir net ne
kalčiausiai pašieptas jausis žiauriai atstumtas. Jis bus
lengviau nei kiti pažeidžiamas ir menkiau sugebės ap
siginti.
M ano minėti ar panašūs veiksniai įtvirtina arba su
kuria klastingai stiprėjantį, visą žmogų persmelkiantį
vienatvės ir bejėgiškumo priešiškame pasaulyje jausmą.
Iš ūmių pavienių reakcijų į atskiras provokacijas kris
talizuojasi charakterio nuostata. Si nuostata dar nesu
formuoja neurozės, bet yra ta dirva, kuri bet kada gali
išauginti tikrą neurozę. Dėl lemiamo šios nuostatos
vaidmens neurozėms aš išskiriu ją specialiu terminu -
pamatinis nerimas, neatskiriamai suaustas su pamati
niu priešiškumu.
Psichoanalizėje nagrinėdami įvairiausias individualias
neurozės formas tolydžio imame įsitikinti, kad pamati
nis nerimas glūdi visuose žmonių santykiuose. Nors in
dividualų nerimą paskatina konkreti priežastis, pamati
nis nerimas egzistuoja ir toliau, net jei realioje situacijoje
tam nėra jokio ypatingo stimulo. Jei bendrą neurotinį
vaizdą lygintume su tautoje kilusiais politiniais neramu
mais, tai pamatinį nerimą ir pamatinį priešiškumą gali
ma palyginti su esminiu nepasitenkinimu ir protestais
prieš valdžią. Abiem atvejais tai gali niekaip neprasiverž
86 horney. neurotišką musų laikų asmenybė

ti į paviršių arba pasirodyti labai įvairiais pavidalais. Vals
tybėje jis prasiverš maištų, streikų, susibūrimų, demonst
racijų pavidalu; psichologinėje sferoje nerimo formos
gali pasireikšti įvairiausiais simptomais. Kad ir kas išpro
vokuotų jų pasireiškimą, tai kyla iš bendro pagrindo.
Paprastose situacinėse neurozėse pamatinis nerimas
nedalyvauja. Jas sudaro neurotiškos reakcijos į konkre
čias konfliktines situacijas - taip reaguoja asmenys, ku
rių asmeniniai santykiai nesutrikdyti. Toliau pateikia
mas pavyzdys iliustruoja tokius dažnai psichoterapinėje
praktikoje pasitaikančius atvejus.
Keturiasdešimt penkerių moteris skundėsi, kad jai
daužosi širdis, o naktį apima nerimas, pila prakaitas. O r
ganinių sutrikimų rasta nebuvo ir visi duomenys skati
no manyti, jog ši moteris sveika. Ji paliko geraširdės,
tiesios moters įspūdį. Prieš dvidešimtį metų ne dėl as
meninių, bet veikiau dėl situacinių priežasčių ši mote
ris ištekėjo už dvidešimt penkeriais metais vyresnio vy
riškio. Su juo buvo labai laiminga, seksualiai patenkinta,
turėjo tris puikiai išaugusius vaikus. Buvo kruopšti ir
šauni šeimininkė. Per pastaruosius penketą ar šešetą me
tų jos vyras kiek sukiužo, susilpnėjo jo seksualinis pajė
gumas, bet ji su tuo susitaikė be jokios neurotiškos re
akcijos. Bėdos prasidėjo prieš septynetą mėnesių, kai
patrauklus, į vyrus tinkantis jos amžiaus vyriškis ėmė ro
dyti jai ypatingą dėmesį. Ji ėmė jausti savo senstančiam
penktas skyrius 87
vyrui priešiškumą, bet visiškai išstūmė šį jausmą dėl aki
vaizdžiai labai stiprių priežasčių - jos pažiūrų, socialinės
padėties bei apskritai gerų vedybinių santykių. Jai paka
ko keleto pokalbių ir šiokios tokios pagalbos, kad pajėgtų
tiesiai pažvelgti į konfliktinę situaciją ir atsikratyti savo
nerimo.
Niekas geriau neatskleidžia pamatinio nerimo vaid
mens kaip individualių reakcijų palyginimas charakte
rio neurozės atvejais su ką tik aprašytais paprastų situ
acinių neurozių atvejais. Pastarosios neurozės būdingos
sveikiems žmonėms, kurie dėl suprantamų priežasčių
nepajėgia išspręsti konflikto sąmoningai, tai yra jie ne
pajėgia priimti to konflikto pobūdžio ir jo egzistavimo
fakto, tad negali priimti ir aiškaus sprendimo. Vienas
iš ryškiausių dviejų tipų neurozių skirtumų yra labai
greitai pasiekiamas terapinis rezultatas esant situacinei
neurozei. Gydant charakterio neurozę, stumiamasi
sunkiai, todėl terapija labai ilgai užsitęsia, kartais per
ilgai, kad pacientas galėtų laukti, kol bus išgydytas. Si
tuacinė neurozė įveikiama palyginti lengvai. Supratin
gas padėties aptarimas dažnai išgydo ne tik simptomus,
bet ir priežastį. Kitais atvejais taikant priežasties tera
piją sunkumai pašalinami pakeitus aplinką31.
Taigi esant situacinėms neurozėms atrodo, kad kon
fliktinės situacijos ir neurotiškos reakcijos santykis
31 Tokiais atvejais psichoanalizė nei būtina, nei patartina.

adekvatus, o esant charakterio neurozėms tokio atiti
kimo nėra. Dėl egzistuojančio pamatinio nerimo net ir
menkiausia provokacija gali sukelti audringą reakciją,
kaip netrukus pamatysime detaliau.
Nors nerimo pasireiškimo arba gynybos nuo jo for
mų yra begalė ir kiekvieno žmogaus jos vis kitokios,
pamatinis nerimas visur daugiau ar mažiau toks pat,
skiriasi tik jo dydis ir intensyvumas. Apytikriai jį gali
ma apibūdinti kaip jausmą, kad esi mažytis, nereikš
mingas, bejėgis, apleistas, pavojuje, pasaulyje, kuris pa
sirengęs skriausti, apgaudinėti, pulti, žeminti, išduoti,
pavydėti. Viena mano pacientė perteikė šį jausmą
spontaniškai nupieštame paveiksle, kur ji pati - mažy
tis, bejėgis, nuogas vaikutis - sėdėjo viduryje, o aplin
kui spietėsi ją pulti besikėsinančios šiurpios žmonių ir
gyvulių pavidalo pabaisos.
Psichozių atvejais tokio nerimo egzistavimas dažnai
gana aiškiai suvokiamas. Paranoja sergantiems pacien
tams nerimą kelia tik vienas ar keli konkretūs žmonės,
schizofrenikai dažnai taip stipriai jaučia potencialų viso
aplinkinio pasaulio priešiškumą, jog būna linkę net jiems
rodomą gerumą priimti kaip paslėptą priešiškumą.
Tačiau esant neurozei pamatinio nerimo ar pamati
nio priešiškumo egzistavimas suvokiamas retai ar bent
jau toli gražu neįvertinamas jų svoris ir reikšmė paties
neurotiko gyvenime. Mano pacientė, susapnavusi save
penktas skyrius 89
kaip pelę, kuriai teko sprukt į urvelį, kad jos nesumin-
dytų (šitaip ji nupiešė patį realistiškiausią savo elgesio
gyvenime paveikslą) nė manyti nenumanė, kad iš tiesų
ji bijo visų, ir tvirtino nežinanti, kas yra nerimas. Pama
tinis nepasitikėjimas visais žmonėmis gali slypėti po pa
viršiniu įsitikinimu, kad apskritai žmonės yra gana mieli,
ir net netrukdyti priebėgomis palaikomiems geriems
santykiams su kitais; o gili panieka kiekvienam žmogui
gali būti maskuojama pasirengimu visais žavėtis.
Nors pamatinis nerimas susijęs su žmonėmis, jis gali
būti visiškai praradęs savo asmeninį pobūdį ir perau
gęs į kitokias baimes, tada žmogus jaučia perkūnijos,
politinių įvykių, mikrobų, avarijų, konservuoto maisto
keliamą grėsmę, jam regisi, kad jis pasmerktas paties li
kimo. Įgudęs stebėtojas nesunkiai įžvelgs šių baimių
pagrindą, bet kiekvieną sykį prireiks intensyvaus psi-
choanalitinio darbo, kol pats neurotiškas žmogus su
voks, kad nerimą jam kelia ne mikrobai ar panašiai, bet
žmonės, ir kad jo susierzinimas dėl žmonių nėra arba
nėra vien tik pateisinama reakcija į kokią nors provo
kaciją, bet kad jis iš esmės tapo kitiems priešiškas ir ne
pasitiki žmonėmis.
Prieš pradedant kalbėti apie pamatinio nerimo vaid
menį neurozėse, reikia aptarti vieną klausimą, kuris vei
kiausiai jau kirba daugelio skaitytojų galvoje. Ar pama
tinis nerimas ir priešiškumas žmonėms, aprašyti kaip

pagrindinis neurozės dėmuo, nėra „normali" laikysena
kitų atžvilgiu, slapčiomis būdinga mums visiems, gal
tik ne tokia stipri? Svarstant šį klausimą reikia atskirti
du požiūrius.
Jei žodis „normalus" vartojamas bendros žmonių
nuostatos prasme, galima sakyti, kad pamatinio neri
mo normali apraiška yra tai, ką vokiečių filosofinė ir re
liginė literatūra pavadino Angst der Kreatur. Si frazė
reiškia, kad iš esmės visi esame bejėgiai galingesnių už
mus jėgų akivaizdoje - mirties, ligų, senatvės, stichinių
nelaimių, politinių įvykių, avarijų. Pirmąsyk tai pripa
žįstame pajutę bejėgiškumą vaikystėje, bet šis suvoki
mas neapleidžia mūsų visą likusį gyvenimą. Sį Kreatur
keliamą nerimą ir pamatinį nerimą sieja bejėgiškumas
didesnių jėgų akivaizdoje, tačiau pirmasis nereiškia, jog
anos bauginančios jėgos priešiškos.
Jei „normalus" vartojamas normalumo mūsų kultū
roje prasme, tuomet galime pasakyti tiek, kad bendrai
mūsų kultūroje žmogus, jei jo gyvenimas nėra perne
lyg nerūpestingas ir saugus, subrendęs taps santūresnis
ir šaltesnis žmonėms, bus apdairesnis pasitikėdamas, vis
labiau pripras prie to, kad dažnai žmonės nesielgia tie
siai, kad jų veiksmus lemia bailumas ir išskaičiavimas.
Jei jis garbingas žmogus, neišskirs nė savęs, o jei ne, tai
juo ryškiau pastebės tai tik kituose. Trumpai tariant, jo
nuostata neabejotinai panaši į pamatinį nerimą. Bet yra
penktas skyrius 91
ir skirtumų: sveikas subrendęs žmogus nesijaučia bejė
gis dėl minėtų žmogiškų trūkumų, nė netaiko vieno ma
to be atžvalgos, kaip būdinga žmogui, apimtam pama
tinio nerimo. Jis nėra praradęs sugebėjimo su kai kuriais
žmonėmis visai nuoširdžiai bičiuliautis ir jais pasitikėti.
Galbūt šiuos skirtumus galima paaiškinti tuo, jog svei
kas žmogus daugumą savo nesėkmių patyrė tokiame
amžiuje, kai jis pajėgė jas integruoti, o neurotiškas žmo
gus buvo tokio amžiaus, kai nepajėgė su tokia patirtimi
susidoroti ir dėl savo bejėgiškumo reagavo į ją nerimu.
Pamatinis nerimas aiškiai atsispindi žmogaus nuo
statoje savo ir kitų atžvilgiu. Tai reiškia emocinę atskir-
tį, juo sunkiau pakeliamą, kai ji sutampa su savojo „aš“
vidinio silpnumo jausmu. Išardomi patys pasitikėjimo
savimi pamatai. Taip pasėjamas ir potencialaus konflik
to užkratas, o konfliktas kyla tarp troškimo kliautis ki
tais ir negalėjimo to padaryti dėl gilaus nepasitikėjimo
ir priešiškumo žmonėms. Dėl savo vidinio silpnumo
žmogus trokšta visą atsakomybę suversti kitiems, kad
jį saugotų ir juo rūpintųsi, tačiau dėl pamatinio prie
šiškumo jis negali įveikti nepasitikėjimo, kuris neleis
jam šio troškimo įgyvendinti. Neišvengiami to padari
niai tokie, jog žmogus didžiumą energijos sunaudos
mėgindamas atgauti pasitikėjimą savimi.
Juo labiau vargina nerimas, juo tvirtesnės turi būti
apsaugos priemonės. Mūsų kultūroje išsiskiria keturi

pagrindiniai būdai, kuriais žmogus bando apsiginti nuo
pamatinio nerimo: meilė ir prielankumas, nuolanku
mas, galingumas, atsitraukimas.
Pirmasis - bet kokia prielankumo forma gali būti
stipri apsauga nuo nerimo. Moto tuomet toks: jei ma
ne myli, tai neskaudinsi.
Antrasis, nuolankumas, grubiai galėtų būti suskirs
tytas pagal tai, ar jis susijęs, ar ne su konkrečiais asme
nimis ar institucijomis. Pavyzdžiui, gali būti paklūsta
ma standartizuotiems tradiciniams požiūriams, religijos
apeigoms ar kokio galingo žmogaus reikalavimams. Pa
klusti šioms taisyklėms ar tenkinti reikalavimus tampa
determinuojančiu visos elgsenos motyvu. Tokia nuosta
ta gali įgauti privalėjimo būti „geram" pavidalą, nors
„gerumo" konotacija skiriasi, nelygu kieno reikalavi
mams ar taisyklėms paklūstama.
Kai paklusnumas nėra susijęs su konkrečia instituci
ja ar asmeniu, jis įgauna labiau apibendrintą pavidalą -
taikymosi prie potencialių visų žmonių norų bei vengi
mo visko, kas galėtų sukelti pasipiktinimą. Tuomet šis
asmuo išstumia visus savo reikalavimus ir kitų kritiką,
noriai pakelia piktnaudžiavimą ir nė kiek nesigina, yra
pasišovęs visiems be atžvalgos pagelbėti. Kartais žmo
nės suvokia, kad už jų veiksmų slypi nerimas, tačiau pa
prastai jie to suvis nesuvokia ir būna tvirtai įsitikinę,
jog elgiasi būtent taip vedami nesavanaudiškumo ar
penktas skyrius 93
pasiaukojimo idealo, kuris reikalauja net išsižadėti savo
norų. Tiek apibrėžtos, tiek bendros nuolankumo formos
moto tas pats - jei nusileisiu, manęs neskaudins.
Nuolanki laikysena gali padėti atgauti pasitikėjimą
savimi per prielankumą. Jei žmogui prielankumas toks
svarbus, kad nuo to priklauso jo gyvenimo saugumo
jausmas, jis bus pasirengęs už tai sumokėti bet kokią kai
ną, o iš esmės tai reiškia nusilenkti kitų norams. Tačiau
dažnai žmogus nebegali patikėti jokiu prielankumu ar
meile, tuomet jo paklusni laikysena siekia ne sužavėti ir
palenkti savęsp, o užsitikrinti apsaugą. Yra žmonių, ku
rie jaučiasi saugūs tik griežčiausiai kam nors paklusdami.
Jų nerimas toks stiprus, netikėjimas prielankumu toks
bedugnis, kad prielankumo galimybė jiems neiškyla.
Trečiasis būdas mėginti apsiginti nuo pamatinio ne
rimo - tai galingumas, kai siekiama saugumo faktine
galia, sėkme, nuosavybe, žavesiu, intelektualiniu prana
šumu. Tokio mėginimo apsisaugoti moto - jei aš galin
gas, manęs niekas neįskaudins.
Ketvirtasis apsisaugojimo būdas - atsitraukimas.
Anksčiau nagrinėtoms saugos priemonių grupėms bū
dingas noras susikauti su pasauliu, susidoroti su juo vie
naip ar kitaip. Tačiau saugumą galima rasti ir pasitrau
kiant iš pasaulio. Tai nereiškia, kad žmogus išeina į
dykumą ar gyvena kaip atsiskyrėlis, tai reiškia pasiekti
nepriklausomybę nuo kitų, nes jie daro įtaką žmogaus

išorinėms ar vidinėms reikmėms. Nepriklausomybę
nuo išorinių reikmių galima pasiekti ką nors kaupiant.
Tačiau šio kaupimo motyvai visai kitokie nei tada, kai
kaupiama siekiant galios ir įtakos, naudojamasi tais su
kauptais dalykais irgi kitaip. Jei kas kaupiama siekiant
nepriklausomybės, paprastai nerimas būna toks dide
lis, kad žmogus nė negali savo turtais pasinaudoti, jie
šykščiai saugomi, nes vienintelis tikslas - būti apsidrau
dusiam nuo visų netikėtumų. Kitas būdas, irgi leidžian
tis tapti išoriškai nepriklausomam nuo kitų, - apribo
ti savo reikmes iki minimumo.
Nepriklausomybė vidinių reikmių plotmėje pasireiš
kia tada, kai, pavyzdžiui, žmogus stengiasi emociškai
atsiriboti nuo kitų, kad jo niekas neįskaudintų ir nenu
viltų. Tai reiškia, jog yra užgniaužiamos emocinės reik
mės. Viena tokio atsiribojimo apraiškų yra nuostata
nieko nepriimti rimtai, net ir savo „aš“ - tokia nuosta
ta dažnokai pasitaiko tarp intelektualų. Nereikėtų su
tapatinti - nepriimti savo „aš" rimtai nėra tas pats, kas
manyti, jog mano „aš" nesvarbus. Iš tiesų šios dvi nuo
statos gali net prieštarauti viena kitai.
Atsitraukimo priemonės panašios į paklusimo ar
nuolankumo priemones tuo, kad abiem atvejais žmo
gus pamina savo norus. Bet paklusdamas žmogus no
rus pamina, kad būtų „geras" ar prisitaikytų prie kitų
troškimų, nes siekia saugumo, o atsitraukimo atveju
penktas skyrius 95
būti „geram“ visai nesvarbu, norų atsisakymo tikslas -
pasiekti nepriklausomybę nuo kitų. Moto čia toks: jei
aš pasitrauksiu, manęs niekas neįžeis.
Norint įvertinti, koks vaidmuo įvairioms apsaugos
nuo pamatinio nerimo priemonėms tenka neurozėje,
būtina suvokti potencialų jų intensyvumą. Jų griebtis
skatina ne siekis patenkinti malonumo ar laimės troš
kimą, bet poreikis atgauti pasitikėjimą savimi. Tačiau
tai nereiškia, kad jos silpnesnės ar yra ne tokios pri
mygtinės kaip instinktyvūs potraukiai. Patirtis rodo,
kad ambicijos gali būti toks pat ar net stipresnis aks
tinas kaip seksualinis impulsas.
Kiekviena iš šių keturių priemonių, panaudojant ku
rią vieną ar vienai dominuojant, gali padėti susigrąžinti
trokštamą pasitikėjimą, jei gyvenimo situacija leidžia ją
taikyti nuosekliai ir nekyla konfliktų, nors toks vienpu
sis kelias paprastai nuskurdina visą asmenybę. Tarkime,
moteris, pasirinkusi nuolankumo kelią, gal ir ras ramy
bę bei daug antraeilio pasitenkinimo tokioje kultūro
je, kur reikalaujama paklusti šeimai ar vyrui ir prisitai
kyti prie tradicinių formų. Jei kalbame apie monarchą,
kuris išsiugdo aistrą valdžiai ir nuosavybei, jis irgi gal
atgaus pasitikėjimą ir jo gyvenimas bus sėkmingas. Ta
čiau iš tiesų tiesmukas vieno tikslo siekimas dažnai savo
užduoties neatliks, nes keliami reikalavimai tokie be
ribiai, beatodairiški, kad išprovokuoja konfliktus su ap

linka. Dažniau stipraus nerimo varginamas žmogus
bando atgauti pasitikėjimą ne vienu, o keliais būdais,
kurie, be to, tarp savęs nesuderinami. Taigi neurotiškas
asmuo vienu metu gali būti primygtinai genamas do
minuoti ir būti visų mylimas, sutikti su kitais ir primes-
tį jiems savo valią, atsiriboti nuo žmonių ir trokšti jų
meilės. Tai šie niekad neišsprendžiami konfliktai daž
niausiai yra neurozės dinaminis centras.
Dažniausiai susikerta pastangos pasiekti prielanku
mą ir įgyti galios. Todėl kitose dalyse aš apie tai kal
bėsiu išsamiau.
Mano aprašyta neurozės struktūra iš esmės neprieš
tarauja Freudo teorijai, kad neurozės yra konflikto tarp
instinktyvių potraukių ir socialinių reikalavimų arba jų
reprezentavimo „superego" lygmenyje rezultatas. Bet su
tikdama, kad konfliktas tarp individualių potraukių ir
socialinio spaudimo yra būtina kiekvienos neurozės są
lyga, netikiu, kad tai pakankama sąlyga. Individualių
troškimų ir socialinių reikalavimų susidūrimas nebūtinai
sukelia neurozę, lygiai taip pat jis gali lemti tam tikrus
faktinius apribojimus gyvenime, tai yra paprastą troški
mų išstūmimą ar nuslopinimą arba, bendriau, faktines
kančias. Neurozė kyla tik tada, jei šis konfliktas skatina
nerimą ir jei pastangos sušvelninti nerimą savo ruožtu
virsta gynybinėmis tendencijomis, kurios, nors lygiai pri
mygtinės, vis dėlto yra tarpusavyje nesuderinamos.
penktas skyrius 97
ŠEŠTAS SKYRIUS
n e u r o t i š k a s m e i l ė s ir
prielankumo poreikis
Neverta abejoti, kad mūsų kultūroje šie keturi savigy

nos nuo nerimo būdai daugelio gyvenime gali vaidinti
lemiamą vaidmenį. Esama žmonių, užvis labiau sie
kiančių meilės ar pritarimo, - jie padarys viską, kad šį
troškimą patenkintų; yra tokių, kurių elgesiui būdingas
polinkis prisitaikyti, pasiduoti, ir jie nieko nedarys, kad
save įtvirtintų; yra tokių, kurie veržiasi į sėkmę ar val
džią arba yra užvaldyti troškimo kaupti; kiti linkę už
sisklęsti nuo žmonių ir nuo jų nepriklausyti. Tačiau ga
lima paklausti, ar aš teisi teigdama, kad šie siekiai - tai
apsauga nuo kažkokio pamatinio nerimo. Ar jie nėra
potraukių, atitinkančių normalias žmogaus galimybes,
išraiška? Šitokio ginčo klaida yra formuluoti klausimą
kaip alternatyvą. Iš tiesų šie abu požiūriai nėra nei prie
šingi, nei vienas antrą neigiantys. Meilės troškimas, po
linkis paklusti, įtakos ar sėkmės siekis, polinkis atsi
traukti įvairiais deriniais būdingi mums visiems ir visai
nerodo jokios neurozės.
Maža to, viena šių tendencijų tam tikroje kultūroje
gali būti dominuojanti nuostata; tai irgi liudija, jog jos

yra normalios žmonijos potencijos. Prielankumas, mo
tiniškas rūpestis, prisitaikymas prie kitų norų - domi
nuojantis Margaret Mead aprašytos arapešų kultūros
reiškinys, o kaip pabrėžė Ruth Benedict, gana brutalus
prestižo siekimas yra kvakiutlų genties pripažintas el
gesio modelis, tendencija atsiriboti dominuoja budis
tų religijoje.
Mano teorija nesiekia paneigti, jog šie potraukiai nor
malūs, aš tik tvirtinu, kad visi jie gali padėti susigrąžin
ti nerimo sugriautą pasitikėjimą, negana to, jiems įgijus
apsauginę funkciją, pasikeičia jų savybės ir jie tampa kaž
kuo visai kitu. Geriausiai šį skirtumą paaiškinčiau tokiu
palyginimu. Galime lipti į medį, nes sumanėme išban
dyti savo jėgas ir miklumą bei pasigrožėti vaizdu iš vir
šaus, galime lipti ir todėl, kad ant kulnų mina laukinis
žvėris. Abu kartus lipame į medį, bet lipimo motyvai ki
ti. Pirmuoju atveju lipame dėl malonumo, antruoju mus
gena baimė - norėdami apsisaugoti, privalome tai pada
ryti. Pirmuoju atveju laisvai renkamės lipti ar nelipti,
antruoju mus verčia lipti griežta būtinybė. Pirmuoju at
veju galime ieškotis mums tinkamesnio medžio, ant
ruoju - pasirinkimo neturime, bet pulsime į artimiausią
medį, nebūtinai ir į medį, gerai bus vėliavos stiebas ar
namas, jei tik padės mums apsisaugoti.
Skirtingos varomosios jėgos lems kitokius jaus
mus bei elgesį. Pastūmėti tiesioginio kokio nors noro
šeštas skyrius 99
pasitenkinti, elgsimės spontaniškai ir atsirinkdami. Ta
čiau jei mus stumia nerimas, mūsų jausmai ir veiksmai
bus kompulsyvūs ir akli. Žinoma, yra ir tarpinės pako
pos. Nepatenkinus tokių instinktų kaip alkis ar seksas,
kuriuos daugiausia sąlygoja fiziologinė įtampa, ši fizio
loginė įtampa gali išaugti tiek, kad pasisotinti puola
ma su tam tikru kompulsyvumu ir aklai, kas šiaip jau
būdinga nerimo sąlygotiems potraukiams.
Maža to, patiriamas pasitenkinimas būna skirtin
gas, - bendrai tariant, tai skirtumas tarp malonumo ir
atgauto pasitikėjimo32. Tačiau šis skirtumas ne toks ryš
kus, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Instinktyvių po
traukių, pavyzdžiui, alkio ar sekso, patenkinimas teikia
malonumą, bet jei žmogus ilgai kentė fizinę įtampą, tai
pasiekiamas pasitenkinimas labai panašus į atlėgusį ne
rimą. Abiem atvejais palengvėja po nepakeliamos įtam
pos. Kai dėl intensyvumo, malonumas ir atgauta pu
siausvyra gali būti patiriami lygiai stipriai. Seksualinis
pasitenkinimas, nors ir kitokios rūšies, gali būti toks
pats stiprus, kaip ir gilų nerimą nusipurčiusio žmogaus
ir, apskritai kalbant, ne tik pats siekis atgauti pasitikė
jimą gali būti toks pat intensyvus kaip instinktyvūs po
traukiai, bet ir gali teikti tokį patį pasitenkinimą.
32 H . S. Sullivanas „A Note on the Implications o f Psychiatry, the Study o f
Interpersonal Relations, for Investigation in the Social Sciences", in American
Journal of Sociology, t. 43 (1937), nurodė, kad pasitenkinimo ir saugumo siekis
yra pagrindinis gyvenimą reguliuojantis principas.
1 00 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

Kaip aptarėme ankstesniame skyriuje, siekyje atgauti
pasitikėjimą slypi ir antriniai pasitenkinimo šaltiniai.
Pavyzdžiui, jausmas, kad esi mylimas ar vertinamas,
kad tau sekasi ar esi įtakingas asmuo, gali teikti daug
pasitenkinimo visai nesusietai su įgyjamu saugumu. Be
to, kaip netrukus pamatysime, įvairūs keliai, padedan
tys vėl atgauti pasitikėjimą, leidžia ganėtinai iškrauti
užgniaužtą priešiškumą, ir šitaip įtampa atlėgsta dar ir
kitu būdu.
Mes jau matėme, kad nerimas yra kai kurių potrau
kių varomoji jėga, ir apžvelgėme svarbiausius dėl nerimo
atsirandančius potraukius. Dabar toliau nuodugniau pa
nagrinėsiu porą iš tų potraukių, kuriems neurozėse iš tie
sų tenka didžiausias vaidmuo - meilės ir prielankumo
troškimą bei galios ir kontrolės troškimą.
Prielankumo troškimas esant neurozėms toks dažnas
ir taip lengvai įgudusio stebėtojo atpažįstamas, kad jį ga
lima laikyti vienu patikimiausių egzistuojančios neuro
zės ir apytikrio jos intensyvumo rodiklių. Iš tiesų jei kas
jaučiasi visiškai bejėgis pasaulio akivaizdoje, o pasaulis
vienodai grėslus ir atšiaurus, tai prielankumo paieškos
atrodytų pats logiškiausias ir tiesiausias kelias bandant
rasti bent kiek geranoriškumo, pagalbos ar supratimo.
Jei neurotiško žmogaus psichinė būklė būtų tokia,
kokia ji dažnai regisi jam pačiam, laimėti kitų prielan
kumą nebūtų sunku. Jei galėčiau verbalizuoti, ką jis
šeštas skyrius 101

dažnai tik miglotai jaučia, tai šiam žmogui viskas at
rodo maždaug taip: aš tiek mažai tenoriu, tik kad žmo
nės man būtų geri, patartų, suprastų, jog esu vargšė, ne
kalta, vieniša siela, susirūpinusi įtikti, susirūpinusi
neįskaudinti kieno nors jausmų. Jis jaučia ir mato tik
tai. Jis nesupranta, kaip jo opumas, latentinis atšiauru
mas, jo griežti reikalavimai trukdo jo santykiams, jis
nepajėgia įvertinti, kokį įspūdį daro kitiems žmonėms
ar kaip jie jį priima. Dėl to jis sutrikęs, nesupranta, ko
dėl jo draugystės, santuokos, meilės romanai, profesini
ai santykiai taip dažnai jo netenkina. Jis linkęs daryti
išvadą, kad kalti kiti, jie nedėmesingi, neištikimi, šai
pūnai ar kad dėl kažkokios neįsivaizduojamos priežas
ties jam stinga populiarumo. Tad jis pasileidžia paskui
meilės fantomą.
Jei skaitytojas prisimena, jau išsiaiškinome, kaip ne
rimą sukelia išstumtas priešiškumas ir kaip tuomet jau
nerimas sukelia priešiškumą, kitaip tariant, kaip neat
skiriamai nerimas ir priešiškumas yra susipynę. Tad jis
sugebės pastebėti neurotiko mąstyme slypinčią saviap-
gaulę bei jo nesėkmių priežastis. To nežinodamas neu-
rotiškas asmuo susiduria su dilema: jis negali mylėti,
bet jam be galo reikia kitų meilės. Čia susiduriame su
vienu iš tų tariamai paprastų klausimų, bet vis dėlto į
juos taip sunku atsakyti: kas yra meilė, arba ką ji reiš
kia mūsų kultūroje? Retsykiais išgirstame atsainų mei

lės apibrėžimą kaip gebėjimą būti prielankiam kitiems
žmonėms bei iš jų tą patį priimti. Nors čia esama tie
sos, tai pernelyg apibendrintas teiginys ir nepadeda iš
siaiškinti mūsų nagrinėjamų sunkumų. Dauguma mū
sų kartais galime rodyti žmonėms prielankumą, bet ši
savybė gali pasireikšti sykiu su visišku negebėjimu my
lėti. Būtina pasverti, kokia nuostata paskatina šį prie
lankumą - ar tai bendro pozityvaus požiūrio į kitus
žmones išraiška, o gal tai gimsta, tarkime, iš baimės
prarasti kitą žmogų ar iš noro paspausti jį po padu? Ki
taip tariant, jokių paviršiuje matomų nuostatų negali
me laikyti kriterijais.
Nors ir labai sunku pasakyti, kas yra meilė, galime
pasakyti labai tvirtai, kas meilė nėra arba kokie elemen
tai jai nebūdingi. Jei kam ir tikrai labai patinka kitas
žmogus, jis kartais ant jo supyks, atsisakys tenkinti kai
kuriuos norus ar norės pabūti vienas. Tačiau toks ap
linkybių išprovokuotas pykčio protrūkis ar nusišalini
mas skiriasi nuo neurotiko elgsenos, kuris nuolat bud
riai stebi ir bet kokį dėmesį trečiam žmogui priima
kaip jo nepaisymą, kiekvieną reikalavimą suvokia kaip
kito valios primetimą, o bet kokią kritiką - kaip paže
minimą. Tai nėra meilė. Kaip lygiai nesvetima meilei
konstruktyvi tam tikrų savybių ar požiūrių kritika sie
kiant, jei įmanoma, padėti kitam pasitaisyti; tačiau ne
meilės apraiška netolerantiškas tobulumo reikalavimas,
šeštas skyrius 1 03
dažnai iškeliamas neurotiko, reikalavimas, kuriame sly
pi atšiaurus grasinimas „vargas tau, jei nesi tobulas!"
Mes taip pat manome, jog su meilės idėja nesude
rinamas ir naudojamasis kitu vien kaip priemone tam
tikram tikslui pasiekti, tai yra vien tik arba daugiausia
tik patenkinti tam tikroms reikmėms. Aiškiai tokia si
tuacija susiklosto, kai kito žmogaus geidžiama vien sek
sualiniam pasitenkinimui arba tuokiamasi tik dėl pres
tižo. Bet ir čia ribos lengvai išsitrina, ypač jei reikmės,
apie kurias kalbame, yra psichinės prigimties. Žmogus
gali save apgauti įtikindamas, kad jis myli kitą, net jei
kitas jam reikalingas vien tik todėl, jog aklai juo žavi
si. Tokiais atvejais tas kitas žmogus veikiausiai bus grei
tai paliktas arba net taps priešu, vos išdrįs pakritikuo
ti ir jau nebeatliks savo funkcijos - žavėtis, - už kurią
ir tebuvo mylimas.
Nagrinėjant meilės ir nemeilės kontrastus, turime
elgtis apdairiai ir neperlenkti lazdos. Nors meilė nesu
derinama su mylimo asmens panaudojimu pasitenkini
mui, tai nereiškia, kad ji turi būti visiškai ir išimtinai
altruistinė ir pasiaukojama. Lygiai kaip ir meile vadi
namas ne tik tas jausmas, kai nieko nereikalaujama sau.
Žmonės, skelbiantys bet kokius panašius įsitikinimus,
išsiduoda, jog nenori suteikti tikro prielankumo, o ne
atskleidžia kruopščiai apgalvotą įsitikinimą. Žinoma,
kad norime ko nors iš žmogaus, kuriuo mes žavimės -

norime pasitenkinimo, lojalumo, pagalbos, gal net pa
siaukojimo, jei prireiktų. Apskritai gebėjimas išreikšti
tokius norus ar net už juos kovoti yra psichinės svei
katos rodiklis. Skirtumas tarp meilės ir neurotinio prie
lankumo poreikio glūdi tame, kad kai mylime, prie
lankumo jausmas yra pirminis, tuo tarpu neurotikui
pagrindinis jausmas yra jo poreikis atgauti pasitikėji
mą savimi, o meilės iliuzija - jau antraeilė. Žinoma,
esama įvairiarūšių tarpinių ligos būsenų.
Jei žmogus, siekdamas atgauti nerimo sugriautą pa
sitikėjimą savimi, ieško kito prielankumo, jo sąmonė
je tai visiškai neišryškėja, nes paprastai jis nežino esąs
apimtas nerimo ir todėl desperatiškai siekia bet kokio
prielankumo. Visa, ką jis jaučia, - kad štai yra žmogus,
kuris jam patinka ar juo pasitiki ar kuriuo jaučiasi su
sižavėjęs. Bet tai, ką jis išgyvena kaip spontanišką mei
lę, gali būti vien jo dėkingas atsakas už jam parodytą
gerumą arba vilties ar susižavėjimo atsakas, sužadintas
kito žmogaus ar situacijos. Žmogus, kuris sužadina jam
tokias atviresnes ar tik nujaučiamas viltis, iškart tam
pa svarbus, ir šis jausmas pasirodo kaip meilės iliuzija.
Tokias viltis gali sukelti pats paprasčiausias faktas, kad
galingas ir įtakingas arba tiesiog tvirčiau ant kojų sto
vinčio žmogus įspūdį sudarąs asmuo su juo elgiasi ma
loniai. Jas gali sukelti ir kitų erotiniai ar seksualiniai
manevrai, nors jie gali neturėti nieko bendra su meile.
Gali šios viltys misti ir kokiais nors iš tiesų egzistuo
jančiais ryšiais, kuriuose esama menamos pagalbos ar
emocinės paramos pažado, - su šeima, draugais, šeimos
gydytoju. Daugelis tokių santykių puoselėjami maskuo
jant juos meile, kitaip tariant, žmogui subjektyviai įsi
tikinus, jog tai prisirišimas, kai tikrovėje ta meilė tėra
kabinimasis į kitus siekiant patenkinti savo reikmes.
Jog tai ne patikimas nuoširdaus prielankumo jausmas,
atskleidžia staigus jausmų pasikeitimas, kai tik bent
vienas iš troškimų nėra patenkinamas. Šiais atvejais
stinga vieno iš pagrindinių mūsų meilės sampratos
veiksnių - patikimumo ir jausmo pastovumo.
Apie paskutinę negebėjimo mylėti ypatybę jau bu
vo užsiminta, bet norėčiau ją ypač pabrėžti - tai kito
asmenybės, savitumo, trūkumų, poreikių, norų, raidos
nepaisymas. Sis nepaisymas iš dalies yra nulemtas ne
rimo, kuris skatina neurotiką įsikabinti į kitą žmogų.
Kai skęstantysis kabinasi į plaukiantįjį, jis paprastai ne
paiso, ar šis nori, ar pajėgs jį išvilkti. Nepaisymu iš da
lies pasireiškia ir pamatinis priešiškumas žmonėms, ku
rio įprasčiausias turinys yra panieka ir pavydas. Jis gali
būti pridengtas desperatiškomis dėmesingumo ar net
pasiaukojimo pastangomis, bet paprastai šios pastangos
nepajėgia užgniaužti kai kurių nevalingų reakcijų pro
trūkių. Antai žmona gali būti subjektyviai įsitikinusi,
kad iš širdies gelmių yra atsidavusi savo vyrui, tačiau

priešinsis, jei jis skirs laiką darbui, savo interesams ar
draugams. Perdėtai globojanti motina bus tikra, jog vis
ką daro dėl vaiko laimės, tačiau iš esmės nepaisys to,
kas vaikui būtina, kad jis formuotųsi kaip nepriklauso
mas asmuo.
Neurotiškas žmogus, kurio apsaugos priemonė yra
prielankumo potraukis, veik niekada nesuvokia savo ne
gebėjimo mylėti. Dauguma tokių žmonių klaidingai ma
no, jog tai, kad jie patys yra reikalingi kitų žmonių, reiš
kia jų pasirengimą mylėti - atskirą žmogų ar apskritai
žmoniją. Tokią iliuziją jie puoselėja ir gina spaudžiami
svarbios priežasties. Jei ši iliuzija išsisklaidytų, atsidengtų
dilema: jie jaučia žmonėms pamatinį priešiškumą ir vis
dėlto trokšta kitų prielankumo. Neįmanoma žmogaus
niekinti, nepasitikėti juo, linkėti, kad sudužtų jo laimė ir
nepriklausomybė, ir sykiu geisti jo prielankumo, pagal
bos ir paramos. Kad pasiektų abu tikrovėje nesuderi
namus tikslus, neurotikas turi griežtai išstumti šį prie
šiškumą iš sąmonės. Kitaip tariant, meilės iliuzija,
gimstanti iš suprantamo susipainiojimo tarp nuoširdaus
žavėjimosi ir poreikio, turi apibrėžtą funkciją - ji įgali
na neurotiką siekti kito meilės ir prielankumo.
Tenkindamas meilės alkį, neurotikas susiduria su dar
vienu pamatiniu sunkumu. Net jei jam pavyksta, bent
laikinai, pasiekti trokštamą prielankumą, išties jis nė
ra pasirengęs jo priimti. Juk manytume, kad jis priims
bet kokią jam parodytą meilę ar prielankumą taip no
riai, kaip ištroškęs - vandenį. Iš tiesų taip ir atsitinka,
bet tik laikinai. Kiekvienas gydytojas žino, kaip veikia
gerumas ir dėmesys. Visos fizinės ir psichinės negalios
gali staiga išgaruoti, nors atrodo, kad pacientas gauna
tik įprastinę ligoninės slaugą ir yra nuodugniai tiriamas.
Situacinė neurozė, net ir sunki, gali visai dingti, jei
žmogus pasijunta mylimas. Elizabeth Barrett Brow
ning yra garsus tokio pasveikimo pavyzdys*. Net esant
charakterio neurozei meilės, susidomėjimo ar medi
kų priežiūros gali pakakti, kad atlėgtų nerimas ir būk
lė pagerėtų.
Bet koks prielankumas neurotikui gali suteikti išo
rinę ramybę, gal net jis pasijus esąs laimingas, tačiau
giliai viduje kitų prielankumas susiduria arba su neti
kėjimu, arba sukelia nepasitikėjimą ir baimę. Jis tuo ne
tiki, nes yra tvirtai įsitikinęs, kad jo niekas negali my
lėti. Sis jausmas, kad jo niekas negali pamilti, dažnai
yra sąmoningas įsitikinimas, kurio nesugriauna nė prie
šinga patirtis. Iš tiesų tai gali būti toks savaime supran
tamas dalykas, kad jo nė nesivarginama sąmoningai
* Elizabeth Barrett Browning (1806-1861) - anglų poetė. Po stuburo trau

mos paauglystėje ir ją prislėgusios brolio mirties atrodė, jog ji liks invalidė visą
gyvenimą. Ji beveik neišeidavo iš savo kambario, kuriame rašė savo eiles.
1844 m. jos poezija susižavėjo Robertas Browningas, po metų jie susižadėjo,
o kitais slapta nuo Elizabeth tėvo susituokė ir pabėgo į Italiją, kur Elizabeth
sveikata pagerėjo. (Vert.past.)
1 08 horney. neurotišką mūsų laikų asmenybė

svarstyti, bet net ir neartikuliuotas, šis jausmas lygiai
nepajudinamas, lyg būtų visad buvęs sąmoningas. Jis
gali slėptis po „man nerūpi“ laikysena, paprastai padik
tuota išdidumo, ir tuomet jį iškasti būna nelengva. Įsi
tikinimas, jog esi nepamilstamas, labai artimas nege
bėjimui mylėti - išties tai sąmoningas to negebėjimo
atspindys. Žmogus, kuriam nuoširdžiai patinka kiti
žmonės, be abejonės, irgi gali patikti kitiems.
Jei nerimas tikrai gilus, bet kokia prielankumo ap
raiška sutinkama įtariai, akimoju daroma prielaida, kad
šie jausmai siūlomi turint slaptų užmačių. Pavyzdžiui,
psichoanalizės metu tokie pacientai mano, jog analiti
kas nori jiems padėti tik todėl, kad patenkintų savo
ambicijas, o jei ir drąsina ar vertina palankiai, daro tai
tik terapiniais sumetimais. Viena pacientė kaip paže
minimą priėmė mano pasiūlymą aplankyti ją savaitgalį,
kai ji jautėsi emociškai sugniuždyta. Demonstratyviai
rodomą prielankumą ar simpatiją neurotikai tuoj pat
supranta kaip patyčias. Jei patraukli mergina atvirai ro
do prielankumą neurotiškam vyriškiui, jis gali priimti
tai kaip šaipymąsi ar provokaciją, nes nė neįsivaizduoja,
kad galėtų tikrai patikti kokiai merginai.
Tokiam žmogui parodytas prielankumas gali sukel
ti ne tik nepasitikėjimą, bet tiesiog nerimą. Tarytum at
siduoti šiems jausmas reikštų įsinarplioti į voratinklį, o
jais patikėti prilygtų prarasti budrumą gyvenant tarp
žmogėdrų. Kai neurotikas ima suvokti, kad kam nors
iš tiesų patinka, jį gali apimti siaubas.
Galiausiai akivaizdi meilė ir prielankumas gali sukel
ti priklausomybės baimę. Emocinė priklausomybė, kaip
netrukus pamatysime, yra tikrai pavojinga tam, kuris
negali gyventi be kitų prielankumo, ir visa, kas bent pa
kvimpa tokia priklausomybe, gali paakinti pulti į des
peratišką kovą. Toks žmogus bet kokia kaina vengs kaip
nors pozityviai emociškai atsiliepti, nes jam iš karto
vaidenasi priklausomybės grėsmė. Kad to išvengtų, jis
turi užsimerkti prieš kitų gerumą ir paslaugumą, kaip
nors išsisukti ir atmesti visus prielankumo įrodymus,
kad pats sau galėtų toliau tvirtinti, kad kiti yra nemieli,
juo nesidomi ar net piktavaliai. Sukuriama panaši situ
acija į tą, kai žmogus alksta, bet nedrįsta paimti mais
to, nes bijo, kad jis nebūtų užnuodytas.
Trumpai tariant, žmogui, kurį gena pamatinis neri
mas ir kuris ieško meilės ir prielankumo kaip apsaugos
priemonės, turi tikrai nedaug galimybių gauti šią trokš
tamą meilę ir prielankumą. Pati šį poreikį sukėlusi si
tuacija kliudo jį patenkinti.

SEPTINTAS SKYRIUS
k i t o s n e u r o t i š k o m e i l ė s ir
prielankumo poreikio savybės
Dauguma mūsų trokštame patikti, dėkingi mėgauja

mės, kai gauname tai patirti, piktinamės, jeigu taip nė
ra. Kaip jau esame minėję, vaikui jausti, kad yra trokš
tamas, gyvybiškai svarbu harmoningai jo raidai. Tačiau
kokios savybės būdingos tokiam meilės ir prielankumo
poreikiui, kurį galima laikyti neurotišku?
Mano galva, savavališkai vadindami šį poreikį infan
tilišku, ne tik neteisingai elgiamės vaikų atžvilgiu, bet
dar ir pamirštame, kad pagrindiniai neurotiško prielan
kumo poreikio veiksniai neturi nieko bendro su infan
tilizmu. Infantiliškus ir neurotiškus poreikius sieja tik
vienas elementas - bejėgiškumas, nors ir tas abiem at
vejais kyla dėl skirtingų dalykų. Be to, neurotiški po
reikiai tarpsta visai kitokiomis sąlygomis. Ir, pasikarto
sime, tos sąlygos - tai nerimas, nemylimumo jausmas,
negebėjimas patikėti jokiu prielankumu ir priešiškumas
visiems kitiems.
Pirmoji neurotiško prielankumo poreikio savybė,
kurią pastebime, yra kompulsyvumas. Stipraus neri
mo genamas žmogus visada netenka spontaniškumo
septintas skyrius
ir lankstumo. Paprastai kalbant, tai reiškia, kad neuro-
tikui pelnyti prielankumą nėra prabanga, kad tai ne pa
pildomos stiprybės ar malonumo šaltinis, bet gyvybiš
ka būtinybė. Tai skirtumas tarp „noriu būti mylimas ir
man tai patinka" bei „privalau būti mylimas bet kokia
kaina"; arba skirtumas tarp žmogaus, kuris valgo, nes
jo puikus apetitas, jis mėgaujasi maistu ir gali pasirinkti
ką valgyti, ir kito - išbadėjusio, griebiančio kas pakliu
vo ar turinčio mokėti kiek tik paprašys.
Tokia nuostata neišvengiamai skatina išpūsti tikrą
ją buvimo mėgstamam reikšmę. Juk iš tiesų nėra taip
pasiutusiai svarbu, kad apskritai žmonės mus mėgtų. O
galbūt išvis svarbus tik kai kurių žmonių prielankumas
mums - tų, kurie mums brangūs, ar tų, su kuriais gy
vename ar dirbame, ar kuriems naudinga padaryti ge
rą įspūdį. Mėgsta mus ar ne kiti žmonės - ne taipjau
ir svarbu33. Bet neurotiški žmonės jaučiasi ir elgiasi taip,
nelyg jų egzistencija, laimė ir saugumas priklausytų nuo
to, ar juos mėgsta.
Jų troškimai gali nukrypti į kiekvieną be atžvalgos,
nuo kirpėjos ar vakarėlyje sutikto nepažįstamojo iki ko
legų, bičiulių ar visų moterų arba vyrų. Taigi pasisvei
kinimas, telefono skambutis ar pakvietimas, draugiš
33 Šitokiam teiginiui veikiausiai nepritartų Amerikoje, kur tenka atsižvelgti į

tokį kultūrinį veiksnį, jog žmogaus populiarumas tapo vienu iš konkurencinės
kovos tikslų, tad čia jam suteikiama reikšmė, kokios jis neturi kitose šalyse.

kesnis ar ne toks malonus, gali pakeisti jų nuotaiką ar
požiūrį į gyvenimą. Ryšium su šiuo tenka paminėti vie
ną problemą - negebėjimą būti vienam, ir tai pasireiš
kia įvairiai - nuo šiokio tokio nejaukumo ir neramumo
iki aiškaus vienatvės siaubo. Kalbu ne apie apskritai ny
kius žmones, kurie sau veikiai įsivaro nuobodį, bet apie
guvaus proto bei išmoningus asmenis, kurie šiaip jau
galėtų patys sau mėgautis įvairiausia veikla. Pavyzdžiui,
dažnai tenka matyti žmonių, kurie gali dirbti tik tuo
met, kai kas nors yra šalia, o kai tenka dirbti vienumoje,
jaučiasi nejaukiai ir nesmagiai. Sį poreikį būti draugi
joje gali lemti ir kiti veiksniai, tačiau, bendrai paėmus,
jį kelia neaiškus nerimas, prielankumo ar, dar tiksliau,
kokio nors žmogiško kontakto poreikis. Šie žmonės
jaučiasi vieniši dreifuoją per visatą, tad ryšys su kitu
žmogumi jiems būna atgaiva. Kartais eksperimento dė
lei galima stebėti, kaip negebėjimas būti vienam atitin
ka išaugusį nerimą. Kai kurie pacientai gali būti vieni,
kol jaučiasi saugūs už gynybinių sienų, kurias patys pa
sistatė. Bet vos tik analizės metu jų gynybiniai įtvirti
nimai veiksmingai suardomi ir kyla tam tikras nerimas,
jie staiga pamato, kad nepajėgia ištverti vienumos. Tai
vienas iš neišvengiamų analizės epizodų, kai pereina
muoju laikotarpiu paciento būklė pablogėja.
Neurotiškas prielankumo poreikis gali būti sutelk
tas į vieną žmogų - vyrą, žmoną, gydytoją, draugą. Jei
septintas skyrius 1 13
. . „ ^ us atsidavim as, susidomė-
šitaip yra, tu o m e t to žm ogaus au>i
jim a s , d r a u g i š k u m a s ar buvimas kartu Įgaus nepapras
tą svarbą. T ačia u tai paradoksali svarba. Viena vertus,
neurotikas siekia to žmogaus dėmesio ir nori būti drau
ge, dreba, kad kuo nepatiks, ir jaučiasi apleistas, jei jo
nėra greta, bet, antra vertus, su savo stabu jis toli gra
žu nesijaučia laimingas. Jei jis kada nors sąmoningai
suvokia šią prieštarą, tai paprastai jaučiasi suglumintas.
Tačiau remiantis tuo, ką kalbėjau, akivaizdu, jog kito
žmogaus draugijos trokštama ne iš nuoširdaus palan
kumo, bet spaudžiant būtinybei nusiraminti ta minti
mi, kad kitas žmogus šalia. (Žinia, nuoširdus palanku
mas ir poreikis gauti raminamąjį prielankumą gali
pasireikšti vienu metu, bet jie nebūtinai sutampa.)
Prielankumo troškimas gali krypti ir tik į tam tik
ras žmonių grupes, galbūt tokias, su kuriomis vienija
kokie nors interesai, kaip antai į politinę ar religinę
grupę, gali apsiriboti tik vienos lyties asmenimis. Jei
nusiraminimo poreikis apribotas tik viena lytimi, iš pa
žiūros tai gali atrodyti „normalu" ir tas žmogus papras
tai gins tai kaip „normalų" elgesį. Pavyzdžiui, yra mo
terų, kurios be vyro šalia neranda vietos ir jaučiasi
nelaimingos, tad jos mezga romaną, netrukus jį nutrau
kia, vėl jaučiasi nelaimingos ir neranda vietos, mezga
kitą ir taip toliau. Kad šitokio elgesio neskatina nuo
širdus ryšio su vyrais noras, liudija šių ryšių pobūdis -

jie būna konfliktiški ir pasitenkinimo neteikia. Veikiau
tokios moterys renkasi bet kurį vyrą be atodairos, no
rėdamos tik vieno - kad koks nors būtų šalia, o patik
ti joms nė vienas nepatinka. Paprastai jos nepatiria net
fizinio pasitenkinimo. Žinoma, gyvenime bendras vaiz
das būna sudėtingesnis, ir aš išryškinu tik tą dalį, ku
rioje svarbiausias vaidmuo tenka nerimui ir prielanku
mo poreikiui34.
Vyrų elgesyje matome panašų dėsningumą - jie jau
čia būtinybę pelnyti nors kokios moters meilę ir pa
prastai jaučiasi nesmagiai kitų vyrų draugėje.
Jei prielankumo poreikis sutelktas į tą pačią lytį, tai
gali būti vienas iš veiksnių, rodančių latentinį ar pasi
reiškusį homoseksualumą. Meilės ir prielankumo po
reikis gali nukrypti į tą pačią lytį, jei kelią prie kitos
lyties užtveria per didelis nerimas. Nereikia nė sakyti,
kad šis nerimas nebūtinai turi išryškėti, jis gali slėptis
po pasibjaurėjimu kita lytimi ar nesidomėjimu ja.
Kadangi pelnyti prielankumą žūtbūtinai reikia, tai
reiškia, kad neurotikas mokės bet kokią kainą, dažniau
siai nesuvokdamas, ką jis daro. Paprastai ši kaina įgauna
nuolaidumo ir emocinės priklausomybės pavidalą.
Nuolaidumas gali pasireikšti baikštumu paprieštarauti
ar kritikuoti kitą žmogų, vien atsidavimu, žavėjimusi ir
34 Karen Horney, „The Overvaluation o f Love, A Study of a Common Pre
sent-Day Feminine Type“, in Psychoanalytic Quarterly, t. 3 (1934), p. 605-638.
paklusnumu. Jei tokie asmenys išdrįsta pakritikuoti ar
suniekinti, juos pagauna nerimas, net jei jų pastabos
nieko neįskaudino. Sis nuolaidumas gali pasiekti tokį
mastą, jog neurotikas užslopina ne tik agresyvius im
pulsus, bet ir visas pastangas save įtvirtinti, ir leidžia ki
tiems piktnaudžiauti jo sąskaita, pasiaukoja bet kam,
kad ir kaip pražūtinga tai būtų. Šitoks savęs paneigi
mas gali pasireikšti, pavyzdžiui, noru susirgti diabetu,
mat žmogus, kurio prielankumo siekiama, domisi dia
beto tyrimais, tad viliamasi, kad liga gali patraukti to
žmogaus dėmesį.
Į nuolaidumą panaši bei su juo susipynusi yra emo
cinė priklausomybė, kylanti iš neurotiško polinkio ka
bintis į tą, kuris žada saugumą. Be nesibaigiančių
kančių, tokia priklausomybė gali vesti prie visiškos de
strukcijos. Tarkime, būna tokių santykių, kai žmogus
tampa beviltiškai priklausomas nuo kito, nors puikiai su
vokia, kad šis santykis neturi jokio pagrindo. Jam regi
si, kad pasaulis subyrės į šipulius, jei jis negaus bent švel
naus žodžio ar šypsenos, jį gali ištikti nerimo priepuolis
belaukiant telefono skambučio, o jei tam žmogui kas
nors sutrukdys su juo susitikti, tai pasijus visiškai apleis
tas. Bet atsiplėšti nuo to žmogaus neurotikas nepajėgia.
Paprastai emocinės priklausomybės sąranga būna
daug sudėtingesnė. Susiklosčius santykiams, kai vienas
žmogus priklauso nuo kito, visada esama didelės dozės
1 16 ho r n e y . n e u r o t i š k a musų laikų asmenybė

apmaudo. Priklausomasis piktinasi, kad yra pavergtas,
jam apmaudu, kad turi prisitaikyti, tačiau baimindama
sis prarasti kitą, jis taip elgiasi ir toliau. Nežinodamas,
kad šią situaciją kuria tik jo paties nerimas, jis lengvai
pamanys, kad jis pamintas kito valiai, nes tas kitas ją
primetė. Šitaip augantis apmaudas turi būti nuslopin
tas, nes kito prielankumas trūks plyš reikalingas, tad
slopinant apmaudą, vėl kyla nerimas, kurį reikia mal
šinti, ir šitaip impulsas kabintis į kitą tik sustiprėja. Tai
gi kai kuriems neurotiškiems žmonėms emocinė pri
klausomybė sukelia realistišką ir netgi pagrįstą baimę,
kad jų gyvenimas sugriautas. Kai baimė labai stipri, jie
bando apsisaugoti nuo tokios priklausomybės išvis prie
nieko neprisirišdami.
Tas pats žmogus kartais ima kitaip žiūrėti į priklau
somybę. Vieną ar kelis kartus skausmingai tai patyręs,
jis gali aklai gintis visko, kas bent kiek tai primins. A n
tai mergina, turėjusi keletą romanų, kurių visi baigėsi
tuo, kad ji tapdavo beviltiškai priklausoma nuo konkre
taus vyriškio, tapo abejinga visiems vyrams ir tetroško
tik valdyti juos be jokių jausmų.
Šie procesai akivaizdūs ir paciento elgesyje analizės
metu. Nors savo paties labui turėtų naudotis jam skir
ta valanda, kad imtų suvokti savo padėtį, dažnai jis pa
mina net savo interesus, kad įsiteiktų psichoanalitikui
ir pelnytų jo susidomėjimą ar pritarimą. Nors ir būtų
suprantamų priežasčių, dėl kurių jis norėtų viską pa
spartinti, - nes jis kenčia ar aukojasi analizės vardan,
arba laikas ribotas, - šie veiksniai kartais atrodo visai
nustoją reikšmės. Pacientas praleidžia ilgas valandas
raitydamas istorijas vien tam, kad susilauktų psichoa
nalitiko pritarimo, arba neriasi iš kailio, kad kiekviena
valanda psichoanalitikui būtų įdomi, kad jį užimtų ir
parodytų susižavėjimą. Net paciento asociacijas ir sap
nus gali nulemti jo troškimas sudominti psichoanaliti
ką. Gali jis ir susižavėti analitiku, tikėdamas, kad jam
terūpi analitiko meilė, ir bandydamas padaryti šiam
įspūdį savo jausmų nuoširdumu. Ir čia akivaizdu, jog
elgiamasi be atodairos. Nebent manytume, kad kiekvie
nas psichoanalitikas yra žmogiškų dorybių įsikūnijimas
ar puikiausiai atitinka kiekvieno paciento lūkesčius. Ži
nia, psichoanalitikas gali būti žmogus, kurį pacientas
pamiltų bet kuriomis aplinkybėmis, bet net tai nepa
teisintų tos emocinės reikšmės, kurią pacientui įgauna
psichoanalitikas.
Sį reiškinį žmonės paprastai ir turi omenyje, kai kal
ba apie „perkėlimą" (transference). Tačiau terminas nė
ra visai teisingas, nes perkėlimas turėtų apimti paciento
iracionalių reakcijų į psichoanalitiką visumą, ne vien
emocinę priklausomybę. Svarbiausia išsiaiškinti ne tiek
tai, kodėl tokia priklausomybė atsiranda analizės me
tu - nes apsaugos ieškantis žmogus kabinsis į bet kurį

gydytoją, socialinį darbuotoją, draugą, šeimos narį, -
kiek tai, kodėl ji tokia stipri ir taip dažnai pasitaiko.
Atsakymas gana paprastas - psichoanalizė, be kitų da
lykų, reiškia ir gynybinių įtvirtinimų, pasistatytų gintis
nuo nerimo, išklibinimą, taip sujudinant už gynybinių
sienų tykojusį nerimą. Sis išaugęs nerimas ir skatina
pacientą vienaip ar kitaip įsitverti psichoanalitiko.
Vėl matome, kaip tai skiriasi nuo vaikui reikalingo
prielankumo - bejėgiam vaikui meilės ir pagalbos rei
kia daugiau nei suaugusiam, bet jokie kompulsyvūs
veiksniai nedalyvauja. Motinos padurkų kabinsis tik tas
vaikas, kuris jau ko nors bijo.
Kita neurotiško prielankumo poreikio ypatybė, taip
pat visai kitokia nei vaiko poreikio, yra jo nepasotina
mumas. Tiesa, ir vaikas gali zyzti, reikalauti begalinio
dėmesio ir nesibaigiančių įrodymų, kad yra mylimas,
bet tąsyk tai neurotiškas vaikas. Sveikas, šiltoje ir pa
sitikėjimo sklidinoje atmosferoje augantis vaikas yra
tikras, kad jo norima, ir jam nereikia be atvangos to
įrodinėti, jį patenkina tam tikru metu gaunama jam
reikalinga pagalba.
Neurotiko nepasisotinamumas gali pasirodyti kaip
godulys, bendra charakterio savybė, pasireiškianti val
gymu, pirkimu, spoksojimu į vitrinas, nekantrumu. D i
džiumą laiko godulys gali būti slopinamas ir prasiver
žia staiga, pavyzdžiui, žmogus, kuris paprastai neperka
daug drabužių, pagautas nerimo nusiperka keturis nau
jus švarkus. Jis gali pasireikšti malonesne pinigų mel
žimo forma arba agresyvesniu aštuonkojo tipo elgesiu.
Toks godulys su visomis atmainomis bei iš jo kylan
čiais slopinimais vadinamas „oraline"35 nuostata ir tokiu
pavadinimu yra gausiai aprašytas analitinėje literatūro
je. Nors šią terminiją nulėmę teoriniai samprotavimai
davė naudos, nes leido ligi tol paskiras tendencijas in
tegruoti į sindromus, abejotinas atrodo įsitikinimas, jog
visi šie polinkiai kyla iš oralinių pojūčių ir troškimų. Jis
pagrįstas teisingu pastebėjimu, kad godulys dažnai pa
sireiškia maisto poreikiu bei valgymo manieromis, taip
pat sapnais, kuriuose tos pačios tendencijos gali reikš
tis primityviau, pavyzdžiui, žmogėdriškais sapnais. Ta
čiau šie reiškiniai neįrodo, kad turime reikalo su troš
kimais, kurie savo kilme ir esme yra oraliniai. Tad,
regis, daugiau pagrindo būtų manyti, kad paprastai val
gymas yra tiesiog būdas goduliui, kad ir kokia būtų jo
kilmė, malšinti, lygiai kaip sapnuose valgymas yra kon
krečiausias ir primityviausias nepasotinamų troškimų
simbolis.
Dar stinga pagrindo ir prielaidai, kad visi „oraliniai"
troškimai ir nuostatos yra libidinio pobūdžio. Neabe
jotina, kad godulys gali pasireikšti seksualinėje srityje,
35 Karl Abraham, „Entwicklungsgeschichte der Libido“, in Neue Arbeiten zur
aerztlichen Psychoanalyse, H eft 2 (1934).

kaip seksualinis nepasisotinamumas, arba sapnais, ku
riuose lytinis aktas tapatinamas su rijimu ir kandimu.
Bet jis pasirodo ir kaip pinigų ar drabužių troškimas,
prestižo ar kitų ambicijų vaikymasis. Prielaidą, jog tai
libido sritis, galima paremti tik aistringu godulio inten
syvum u, panašiu į seksualinių potraukių intensyvumą.
Tačiau jeigu neteigiame, kad kiekvienas aistringas po
traukis yra libidiškas, vis dar būtina įrodyti, kad godu
lys pats savaime yra seksualinis - ikigenitalinis - po
traukis.
Godulio problema yra sudėtinga ir dar neišspręsta.
Kaip ir kompulsyvumą, jį aiškiai skatina nerimas. Tai,
kad godulį lemia nerimas, akivaizdžiai atskleidžia be
saikis masturbavimasis ar valgymas. Ryšį tarp godulio
ir nerimo aiškiai parodo ir tai, kad godulys gali suma
žėti ar suvis dingti, jei tik žmogui pavyksta atgauti pa
sitikėjimą savimi: jei jaučiasi mylimas, jam sekasi, ge
ba konstruktyviai dirbti. Pavyzdžiui, jausmas, kad yra
mylimas, gali staiga sumažinti kompulsyvų poreikį
pirkti. Mergina, su neslepiamu goduliu laukusi kiekvie
no valgymo, visai pamiršo alkį ir net valgymo laiką, kai
ėmė kurti sukneles, mat šis darbas jai labai patiko. A n
tra vertus, godulys gali atsirasti ar sustiprėti išaugus
priešiškumui ar nerimui, taip žmogus gali jaustis spi
riamas eiti apsipirkti prieš pasirodymą, kurio bijosi, ar
ba, pasijutęs atstumtas, prisikimšti maisto.
septintas skyrius 121

Tačiau daugelio žmonių, varginamų nerimo, godu
lys neapima, tai liudija, kad šiame procese dalyvauja
kažkokie ypatingi veiksniai. Apie tuos veiksnius neabe
jodami galime pasakyti tik tiek, kad godūs žmonės ne
pasitiki savo gebėjimu patys ką nors sukurti, taigi no
rėdami patenkinti savo reikmes, jie turi kliautis išoriniu
pasauliu, bet yra įsitikinę, kad niekas nieko jiems ne
nori duoti. Nuolat alkstantys prielankumo neurotiški
asmenys paprastai tokie pat godūs ir materialių daly
kų, antai jie nori, kad dėl jų būtų aukojami pinigai ir
laikas, konkrečioje situacijoje laukia patarimo, esminės
pagalbos iškilus sunkumams, dovanų, informacijos,
seksualinio patenkinimo. Kai kuriais atvejais jų troški
mai aiškiai atskleidžia, kad taip jie siekia prielankumo
įrodymų, bet kitais atvejais šis paaiškinimas neįtikina.
Tuomet atrodo, kad neurotiškas žmogus tiesiog nori
kažką gauti, su meile ar be jos, ir kad prielankumo troš
kimas, jei išvis yra, tik maskuoja bandymus išpešti ap
čiuopiamos naudos ar pelno.
Šie pastebėjimai skatina klausti, ar kaip tik materia
lių dalykų godulys nėra kertinis reiškinys, o prielanku
mo poreikis - tik vienas iš būdų šiam tikslui pasiekti.
Nėra bendro atsakymo į šį klausimą. Troškimas turėti,
kaip pamatysime vėliau, yra viena pagrindinių gynybos
priemonių nuo nerimo. Tačiau patirtis taip pat rodo,
kad tam tikrais atvejais prielankumo poreikis, nors ir

yra svarbiausia gynybos priemonė, gali būti visiškai iš
stumtas ir paviršiuje nė nepastebimas. Tuomet jo vie
tą gali laikinai ar visam užimti materialinis godulys.
Kalbant apie prielankumo vaidmenį, galima išskirti
tris sąlygiškus neurotiškų žmonių tipus. Pirmoje gru
pėje yra tie, kurių prielankumo troškimas nekelia jokių
abejonių, kad ir kokia forma jis pasirodytų bei kad ir
kokiais metodais jie jį įgytų.
Antroje grupėje - tie, kurie siekia prielankumo, bet
jei iš kokių nors santykių jo negauna, - o paprastai
jiems nepasiseka, - nepuola tuoj ieškoti kito asmens,
bet suvis nuo žmonių nusišalina. Užuot bandę prisirišti
prie žmonių, jie kompulsyviai prisiriša prie daiktų,
maisto, pirkimo ar skaitymo ar, bendrai tariant, porei
kio kažką įgyti. Kartais toks pokytis gali įgauti grotes
kiškas formas - kai kurie žmonės po nesėkmingo ro
mano puola taip kompulsyviai valgyti, jog per trumpą
laiką gali priaugti nuo dvidešimties iki trisdešimties
svarų, bet, užmezgę naują romaną, svorį vėl numeta. O
jei romanas ir vėl nesėkmingas, svoris vėl priauga. Kar
tais galima stebėti tokį pacientų elgesį: skaudžiai nu
sivylę psichoanalitiku, jie puola kompulsyviai valgyti ir
priauga tiek svorio, kad juos sunku ir atpažinti, bet jei
santykiai susitvarko, jie vėl jį numeta. Toks godulys
maistui irgi gali būti nuslopintas, tada jis gali pasireikšti
apetito netekimu ar funkciniais skrandžio sutrikimais.
Šios grupės asmeniniai santykiai esmingiau susijaukę
nei į pirmąją grupę pakliūvančių asmenų. Jie irgi trokš
ta prielankumo, dar drįsta jo siekti, bet kiekvienas nu
sivylimas gali nutraukti juos su kitais jungiantį siūlą.
Trečios grupės žmonės buvo taip anksti ir taip smar
kiai sukrėsti, kad jie sąmoningai netiki jokiu prielan
kumu. Jų nerimas toks gilus, kad jiems pakanka, jog
niekas jų neskriaudžia. Jie gali susiformuoti cinišką ir
pašiepiantį žvilgsnį į meilę ir imti pirmenybę teikti savo
apčiuopiamiems norams, susijusiems su tokiais dalykais
kaip materialinė pagalba, patarimas, seksualumas. T ik
didžia dalimi išsilaisvinę iš nerimo jie pajėgia trokšti
prielankumo ir būti už jį dėkingi.
Skirtingas šių trijų grupių nuostatas galima apiben
drinti taip: nepasotinamas prielankumo siekis; prielan
kumo poreikis, besikaitaliojantis su bendru goduliu;
jokio prielankumo poreikio pasireiškimo, tik bendras
godulys. Visose grupėse matyti padidėjęs nerimas ir
godulys.
Grįždami į pagrindinę savo diskusijos vagą, dabar
turime apsvarstyti, kokiais ypatingais būdais pasirodo
nepasisotinimas prielankumu. Jis pasirodo daugiausia
kaip pavydas ir besąlygiškos meilės reikalavimas.
Kitaip nei normalaus žmogaus pavydas, kuris galė
tų būti adekvati reakcija, kilus pavojui prarasti kito
meilę, neurotiškas pavydas visiškai neproporcingas pa

vojui. Jį diktuoja nuolatinė baimė prarasti kitą žmogų
ar jo meilę, taigi bet kokie kito žmogaus interesai gali
kelti pavojų. Tokios rūšies pavydas gali įsipinti į visus
žmogiškus santykius, tėvai gali pavydėti, kai vaikai nori
susidraugauti ar turėti šeimą, gali pavydėti ir vaikai tė
vams, sutuoktiniai vienas kitam, jis gali kilti bet kuriuo
se meilės ryšiuose. Ryšys su psichoanalitiku nėra išim
tis. Pacientas labai jautriai reaguoja į tai, jog analitikas
priima ir kitą pacientą ar vien jį pamini. Tad jo moto -
„privalai mylėti vien mane". Pacientas galėtų pasakyti:
„pripažįstu, kad elgiesi su manim maloniai, bet juk
tikriausiai ir kitiems esi toks pat malonus, tad tavo ge
rumas man nė motais". Bet koks palankumas, kurį ten
ka dalytis su kitais žmonėmis ar interesais, išsyk pra
randa visą vertę.
Dažnai manoma, kad neproporcingą pavydą nulemia
vaikystėje broliams ir seserims ar vienam iš tėvų jaus
tas pavydas. Sveikų vaikų šeimoje pavydas, kaip antai
pavydas naujagimiui, išgaruoja nepalikęs jokių randų,
jei vaikas jaučia, kad jis nepraranda nei iki šiol turėtos
meilės, nei dėmesio. Kaip rodo mano patirtis, perdėtas
vaikystėje atsirandantis pavydas, kurio žmogus jau nie
kad neįveiks, pasireiškia panašiai kaip ir jau aprašyta
sis suaugusių pavydas. Vaikas jau jautė nepasotinamą
prielankumo troškimą, kylantį iš pamatinio nerimo. Psi
chologinėje literatūroje ryšys tarp vaiko ir suaugusio
septintas skyrius
žmogaus pavydo dažnai aprašomas dviprasmiškai, kai
suaugusio pavydas vadinamas infantiliško pavydo „pa
kartojimu". Jei šis terminas reiškia, kad suaugusi mo
teris pavydi savo vyrui, nes lygiai taip pavydėjo savo
motinai, tai neatrodytų itin pagrįstas teiginys. Stipres
nis vaiko pavydas tėvams ar broliams ir seserims nėra
pirminis vėlesnio pavydo šaltinis - abu jie kyla iš to pa
ties šaltinio.
Galbūt dar stipresnė nei pavydas nepasotinamo prie
lankumo poreikio išraiška yra besąlygiškos meilės pa
ieškos. Žmogaus sąmonėje šis reikalavimas dažniausiai
pasirodo tokiu pavidalu: „noriu būti mylimas už tai, kas
esu, bet ne už tai, ką darau". Kol kas galima sakyti, kad
šis noras visai paprastas. Žinia, jog nė vienam nesve
timas noras, kad mus mylėtų dėl mūsų pačių. Tačiau
neurotiškas besąlygiškos meilės troškimas aprėpia kur
kas daugiau nei toks normalus noras, kraštutinės for
mos jis neišpildomas. Tai reikalavimas meilės tiesiogine
prasme - be jokių sąlygų ar išlygų.
Sis reikalavimas apima pirmiausia troškimą būti my
limam nepaisant jokio provokuojamo elgesio. Sis troš
kimas būtinas saugumui įgyti, nes slapta neurotiškas
žmogus fiksuoja, jog jis kupinas priešiškumo ir perdė
tų reikalavimų, todėl visai suprantamai ir proporcingai
bijo, kad kitas žmogus gali pasitraukti, supykti ar ker
šyti, jei jo priešiškumas iškiltų viršun. Tokio tipo pa
1 26 horney . neurotiška mūsų laikų asmenybė

cientas pareikš nuomonę, kad labai lengva ir visai nie
ko nereiškia mylėti mielą žmogų, kad meilė turi įrodyti,
jog sugeba pakelti bet kokį nepageidaujamą elgesį. Bet
kokia kritika jaučiama kaip atsitraukimas nuo meilės.
Analizės metu pacientas gali priešintis pajutęs, kad jam
gali tekti ką nors keisti savo asmenybėje, nors tai ir yra
analizės tikslas, nes kiekviena tokia nuojauta sukelia jo
prielankumo poreikio frustraciją.
Antra, neurotiškas besąlygiškos meilės reikalavimas
reiškia troškimą būti mylimam neatsakant tuo pačiu.
Toks noras neišvengiamas, juk neurotiškas žmogus jau
čia, kad jis negali niekam pajusti šilumos ar išreikšti ki
tam prielankumą ir nenori to daryti.
Trečia, jis reikalauja meilės, iš kurios mylintysis ne
gautų jokios naudos. Sis noras irgi būtinas, nes jei kitas
iš šios situacijos gauna naudos ar jaučia pasitenkinimą,
neurotikui išsyk kyla įtarimas, jog kitas jį ir mėgsta tik
dėl pasitenkinimo ar naudos. Seksualiniuose santykiuose
šio tipo žmonės šykšti pasitenkinimo, kurį kitas žmogus
gauna iš jų santykių, nes jiems regisi, kad jie mylimi tik
dėl to. Analizės metu pacientai pavydi psichoanalitikui
to džiaugsmo, kurį šis patiria jiems pagelbėdamas. Jie ar
ba menkina iš analitiko gautą pagalbą, arba, protu su
vokdami, kokią pagalbą gavo, nepajėgia pajusti jokio dė
kingumo. Dar kiti linksta pagerėjimą kildinti iš kokio
nors kito šaltinio, kaip antai vaistų ar bičiulio pastabos.
Žinoma, jiems gaila ir pinigų, kuriuos moka už seansus.
Nors protu jie suvokia, kad mokestis - tai atlyginimas už
laiką, energiją ir žinias, tačiau emociškai mokestį jiems
laiko įrodymu, jog psichoanalitikas jais nesidomi. Tokio
tipo žmonės nerangūs ką nors dovanoti, nes dovanos
jiems kelia abejonių, ar jie tikrai mylimi.
Galiausiai besąlygiškos meilės reikalavimas susijęs su
noru būti mylimam taip, kad dėl tavęs aukotųsi. Tik ta
da, jei neurotikui kitas žmogus paaukoja viską, jis gali
būti tikras, kad yra mylimas. Paaukoti galima laiką ar
pinigus, įsitikinimus ar principus. Tarkime, šis reikala
vimas reiškia, kad kitas turi pritarti neurotiko požiūriui,
net jei tai pasiektų pavojingą lygį. Yra motinų, kurios
gana naiviai pasiteisina reikalaudamos, kad jų vaikai jas
aklai garbintų ir viską dėl jų paaukotų vien todėl, kad
jos „pagimdė juos skausmuose". Kitos motinos nuslo
pino savo nesąlyginės meilės troškimą ir dabar gali vai
kams suteikti pozityvią pagalbą ir paramą; tačiau tokiai
motinai jos ryšiai su vaikais neteikia pasitenkinimo, nes
ji jaučia, kaip anksčiau minėtuose pavyzdžiuose, kad
vaikai ją myli tik todėl, kad tiek daug iš jos gauna, tad
ji slapta šykšti to, ką jiems duoda.
Besąlygiškos meilės sujoję slypinčiu negailestingu
mu, žiauriu kitų nepaisymu siekis visų aiškiausiai pa
rodo neurotiko meilės reikalavimuose tūnantį priešiš
kumą.

Kitaip nei normalūs vampyriški tipai, kurie gali būti
sąmoningai užsibrėžę išnaudoti kitą iki paskutinio lašo,
neurotiškas žmogus paprastai visai nesuvokia, kokius jis
kelia reikalavimus. Dėl svarių taktinių priežasčių jis
privalo taip elgtis, kad nieku gyvu pats sąmoningai ne
suvoktų savo reikalavimų. Juk niekas negalėtų atvirai
pasakyti: „Noriu, kad tu man paaukotum viską, pats už
tai nieko negaudamas". Jis priverstas suteikti savo rei
kalavimams kokį nors pateisinamą pagrindą, pavyz
džiui, kad jis serga ir todėl reikalingas visų šių aukų.
Kita veiksminga tokių reikalavimų nepripažinimo prie
žastis yra ta, jog sykį juos iškėlus, sunku jų atsisakyti,
o suvokus jų iracionalumą, būtų žengtas pirmas žings
nis jų atsisakymo link. Be jau minėto pagrindo, šie rei
kalavimai įsišakniję ir tvirtame neurotiko įsitikinime,
kad jis negali gyventi iš savo išteklių, kad visa, ko jam
reikia, turi būti duodama, ir visa atsakomybė už jo gy
venimą tenka kitiems, o ne jam pačiam. Taigi atsisakyti
besąlygiškos meilės reikalavimų jam reikštų, jog apsi
verstų visas jo gyvenimo supratimas.
Visos neurotiško prielankumo poreikio ypatybės turi
tą bendrą savybę, kad paties neurotiko prieštaringi po
linkiai užkerta kelią į jam reikalingą prielankumą. Kaip
tąsyk jis reaguoja į dalinį jo reikalavimų išpildymą ar į
visišką jų atmetimą?
AŠTUNTAS SKYRIUS
prielankumo siekimo būdai

b ei j a u t r u m a s a t m e t i m u i
Matant, kaip gyvybiškai neurotiškiems žmonėms reikia

prielankumo, bet kaip jiems sunku jį priimti, galėtų at
rodyti, kad tokie žmonės geriausiai tarptų vidutinės tem
peratūros emocinėje atmosferoje. Tačiau čia pasirodo dar
vienas sunkumas: tuo pat metu šie žmonės skausmingai
jautriai reaguoja į kiekvieną atmetimą (rejection) ar atstū
mimą, kad ir visai nekaltą. O vidutinė temperatūra, nors
iš dalies ramina, priimama kaip atstūmimas.
Sunku ir aprašyti, kaip opiai jie reaguoja atstumti. Jei
kitas pakeitė pasimatymo laiką, jei jiems tenka lukte
lėti, jei negauna atsakymo tuoj pat, jei prieštaraujama
jų nuomonei ar nepildomi jų norai, - trumpai tariant,
bet koks reikalavimų pagal jų pačių nustatytas sąlygas
nevykdymas išgyvenamas kaip atstūmimas. Atstumti
jie ne tik vėl grąžinami į pamatinį nerimą, - jiems tai
prilygsta pažeminimui. Netrukus paaiškinsiu, kodėl jie
išgyvena tai kaip pažeminimą. Atmetime įžvelgiamas
pažeminimas sukelia baisų įtūžį, kuris gali prasiveržti
paviršiun, kaip antai mergaitė, kuri įtūžusi trenkė į sie
ną katę, nereagavusią į jos glostymus Jei tenka palaukti,

jiems regisi, jog tai dėl jų nereikšmingumo nematoma
reikalo laikytis punktualumo, - tai gali sukelti priešiš
kumo proveržius arba baigtis visišku jausmų užgniau
žimu - vos prieš kelias minutes džiugiai laukę susiti
kimo, jie tampa šalti ir abejingi.
Ryšys tarp jausmo, kad esi atstumtas, ir susierzini
mo dažniausiai lieka neįsisąmonintas. Juolab kad atme
timas galėjo būti toks nežymus, jog sąmoningai suvok
tas nė nebuvo. Tuomet žmogus suirzta, įpyksta, jį
pagauna noras kerštyti arba pasijunta pavargęs, prislėg
tas, įsiskauda galva, bet nė nenutuokiama dėl ko. M a
ža to, priešiškai reaguoti jis gali ne tik į atmetimą ar tai,
ką jis priima kaip atmetimą, bet ir į numatomą atme
timą. Antai žmogus klausia ko nors piktai - tai todėl,
kad jau numano, kad bus atstumtas. Vyriškis gali nu
spręsti geriau nesiųsti gėlių merginai, nes numato, kad
dovanoje toji įžvelgs slaptas užmačias. Dėl tos pačios
priežasties jis labai bijos išreikšti pozityvius jausmus -
kad kitas žmogus jam patrauklus, kad jis vertina ir yra
dėkingas, - todėl iš šalies atrodys šaltesnis, kietesnis,
nei iš tiesų yra. Arba niekins visas moteris, šitaip ker
šydamas už numanomą atmetimą.
Jei baimė būti atmestam smarkiai išsikeroja, žmogus
gali imti vengti bet kokios situacijos, kur jam būtų atsa
kyta. Nuo paprastų dalykų - antai, pirkdamas cigaretes,
bijos paprašyti degtukų - iki vengimo pasiteirauti dėl
aštuntas skyrius 131

darbo. Bet kokio galimo atmetimo besibijantys žmonės
vengs prieiti prie jiems patrauklaus vyro ar moters, kol
nebus absoliučiai tikri, kad jų neatstums. Šio tipo vy
rai paprastai nepakenčia, kad turi pakviesti merginą
šokti, nes baiminasi, kad ji sutiks vien iš mandagumo,
ir mano, kad moterims šia prasme labiau pasisekė, nes
joms nereikia imtis iniciatyvos.
Kitaip tariant, baimė būti atstumtam gali sukelti
įvairiausių griežtų slopinimų, pakliūvančių į drovumo
kategoriją. Sis drovumas apsaugo nuo situacijų, kai tave
gali atstumti. Įsitikinimas, kad esi nepamiltinas, nau
dojamas kaip tokio pat pobūdžio gynybos priemonė.
Tarytum tokie žmonės būtų sau tarę: „Žmonės kažko
dėl manęs nemėgsta, tad veikiau patūnosiu kamputyje
ir taip apsisaugosiu nuo bet kokios galimybės mane at
mesti". Taigi baimė, jog tave atstums, smarkiai trukdo
siekti prielankumo, ji kliudo žmogui pasakyti ar leisti
pajusti, kad jam norėtųsi kitų dėmesio. Juolab kad prie
šiškumas, pabudintas jausmo, kad tave atstūmė, vėl ge
rokai pakursto ar net sustiprina nerimą. Jis tampa svar
biu veiksniu ir dėl jo žmogus atsiduria „užburtame
rate", iš kurio sunku išsiveržti.
Įvairių neurotiško prielankumo poreikio implikaci
jų sukuriamas užburtas ratas schemiškai atrodo taip:
nerimas; perdėtas prielankumo poreikis, apimantis
išimtinės ir besąlygiškos meilės reikalavimą; atmetimo

pojūtis, jei šie reikalavimai nepatenkinami; atmetus ky
lantis stiprus priešiškumas; būtinybė nuslopinti priešiš
kumą bijantis netekti prielankumo; neaiškaus įtūžio ke
liama įtampa, padidėjęs nerimas; padidėjęs poreikis
atgauti pasitikėjimą... Taigi tos pačios priemonės, ku
riomis drąsinamasi ginantis nuo nerimo, sukelia naują
priešiškumą ir naują nerimą.
Užburtas ratas būdingas ne vien šiam kontekstui -
bendrai tariant, tai vienas svarbiausių neurozių proce
sų. Bet kuri gynybos priemonė ne tik ramina ir drąsi
na, bet turi ir kitą savybę - kelia naują nerimą. Žm o
gus gali imti gerti, kad sušvelnintų savo nerimą, tuomet
jį apniks baimė, kad gėrimas jam pakenks. Arba ims
masturbuotis, kad išsilaisvintų nuo nerimo, bet netru
kus nusigąs, kad kaip tik nuo to susirgs. Net ir gydy
mas nuo nerimo kels jam įtarimą - juk ir gydymas gali
būti kenksmingas. Kaip tik dėl užburtų ratų susidary
mo ryškios formos neurozės linkusios gilėti, nors išo
rinės sąlygos nesikeičia. Tokių užburtų ratų ir visų jų
padarinių atskleidimas yra viena svarbiausių psichoa
nalizės užduočių. Pats neurotikas negali jų užčiuopti.
Jis jų rezultatus pastebi tik vienu pavidalu - jaučiasi be
viltiškai užspęstas. Sis jausmas, kad pakliuvo į spąstus,
ir yra jo atsakas į painiavą, iš kurios jis negali išsiverž
ti. Kiekvienas išsilaisvinimą žadantis kelias nuveda į
naujus pavojus.
aštuntas skyrius 1 33
Kyla klausimas, kokie keliai, nepaisant visų vidinių
sunkumų, neurotikui dar lieka atviri siekiant prielan
kumo, kurį jis užsispyręs gauti. Iš tiesų reikia išspręsti
dvi problemas: pirma, kaip įgyti būtiną prielankumą, o
antra - kaip pasiteisinti sau ir kitiems, kad to reikalauji.
Bendrais bruožais įvairias priemones prielankumui įgy
ti galima apibūdinti taip: papirkinėjimas, apeliacija į
gailestį, apeliacija į teisingumą ir galiausiai - grasini
mai. Aišku, kad tokia klasifikacija, kaip visi tokie psi
chologinių veiksnių vardijimai, nėra griežtai katego
riška, o tik nurodo bendras tendencijas. Šios įvairios
priemonės viena kitos nepaneigia. Kelios jų gali būti
taikomos vienu metu ar pakaitomis, tai priklauso nuo
situacijos, bendros charakterio struktūros ir priešišku
mo lygio. Tiesą sakant, seka, kuria šios priemonės pa
minėtos, atspindi didėjantį priešiškumą.
Kai neurotikas bando įgyti prielankumą papirkinė
jimu, jo moto galima suformuluoti taip: „Aš taip tave
myliu, todėl ir tu turi mane mylėti ir visko dėl mano
meilės atsisakyti". Tai, jog mūsų kultūroje šia taktika
daug dažniau naudojasi moterys nei vyrai, nulemta mo
ters gyvenimo sąlygų. Šimtmečiais meilė buvo ne tik
vienintelės ypatingos moterų valdos, bet ir vienintelis
kanalas, kuriuo jos galėjo ko trokšdamos pasiekti. Jei
vyrai užaugdavo įsitikinę, kad norėdami ką nors gyve
nime turėti, turi patys šio to pasiekti, moterys suvokė,

kad savo laimę, saugumą ir prestižą jos įgis per meilę
ir tik per meilę. Šios skirtingos kultūrinės pozicijos
turėjo lemiamą įtaką vyro ir moters psichinei raidai.
Siame kontekste netiktų imtis šios įtakos analizės, bet
vienas jos padarinių yra tas, kad neurotiškos moterys
dažniau pasirenka meilę kaip strategiją nei vyrai. Tuo
pat metu subjektyvus įsitikinimas, jog tai meilė, patei
sina ir keliamus reikalavimus.
Šio tipo žmonėms gresia ypatingas pavojus meilės ry
šiuose pakliūti į skausmingą priklausomybę. Įsivaizduo
kime, kad neurotiškai meilės ir prielankumo trokštanti
moteris šliejasi prie panašaus tipo vyro, kuris, vos jai pri
artėjus, atsitraukia - atstumtą moterį užlieja priešišku
mo banga, bet ji nuslopina jį bijodama prarasti vyriškį.
Jei ji pati bandys atsitraukti, jis vėl sieks jos palankumo.
Tada ji ne tik nuslopina savo priešiškumą, bet priden
gia jį dar stipresniu žavėjimusi juo. Ją vėl atstumia ir ji
galiausiai vėl reaguoja dar stipresne meile. Taip ji laipsniš
kai įsitikins, kad ją apėmė neįveikiama „didžiulė aistra".
Kita priemonė, kurią galima laikyti papirkinėjimo
forma, yra bandymas pelnyti žmogaus prielankumą ro
dant jam supratimą, padedant jam dvasiškai ar profe
siškai tobulėti, išsikapstyti iš sunkumų ir panašiai. Tai
būdinga tiek vyrams, tiek moterims.
Antroji priemonė prielankumui įgyti yra apeliavimas
į gailestį. Neurotikas atkreipia kitų dėmesį į savo kančias
ir bejėgiškumą, jo moto šitoks: „turėtumėt mane my
lėti, nes kenčiu ir esu bejėgis". Sykiu kentėjimas sutei
kia teisę kelti perdėtus reikalavimus.
Kartais šitaip apeliuojama visai atvirai. Pacientas pa
brėš, kad jis serga labiausiai, tad turi didžiausią teisę su
laukti psichoanalitiko dėmesio. Jis gali niekinti kitus
pacientus, kurie bent išoriškai atrodo sveikesni. Jis pik
tinasi tais, kurie šią strategiją taiko sėkmingiau.
Apeliavime į gailestį gali būti daugiau ar mažiau
priešiškumo priemaišų. Neurotikas gali paprasčiausiai
apeliuoti į mūsų žmogiškumą arba išsireikalauti palan
kumo radikaliomis priemonėmis, pavyzdžiui, įsivelda-
mas į pavojingą situaciją, kai norom nenorom tektų jam
padėti. Kiekvienas, susidūręs su neurotikais socialinia
me ar medicininiame darbe žino, kokia ši strategija
svarbi. Dalykiškai savo būklę aiškinantis neurotikas
kaip diena nuo nakties skiriasi nuo to, kuris bando su
graudinti dramatiškai demonstruodamas savo nelaimes.
Tokias pat tendencijas ir jų variacijas galime pastebėti
įvairaus amžiaus vaikų elgesyje - skųsdamasis vaikas
laukia paguodos arba prievarta reikalauja dėmesio, ne
sąmoningai kurdamas tėvus gąsdinančią situaciją, esą
jis negalįs valgyti ar nusišlapinti.
Jei naudojama apeliacija į gailestį, tai reiškia įsitiki
nimą, kad meilė niekaip kitaip nepasiekiama. Sis įsiti
kinimas gali būti racionalizuojamas kaip bendras neti

kėjimas prielankumu ir meile arba gali pasireikšti kaip
įsitikinimas, kad šioje konkrečioje situacijoje kitaip
prielankumo nelaimėsi.
Trečiosios priemonės įgyti prielankumui - apeliavi
mo į teisingumą - moto galima suformuluoti šitaip:
„Štai ką dėl tavęs padariau, ką tu dėl manęs padarysi?"
Mūsų kultūroje motinos dažnai pabrėžia tiek daug pa
dariusios dėl savo vaikų, kad už tai pelniusios begalinį
atsidavimą. Meilės santykiuose pasidavimas įkalbinėji
mui gali būti panaudotas kaip pagrindas pretenzijoms
reikšti. Šio tipo žmonės tuoj pat šoka kitiems padėti,
slapčia vildamiesi, kad už tai gaus ko tik trokšta, ir rim
tai nusivilia, jei kiti nėra taip pat nusiteikę ką nors
jiems padaryti. Čia kalbu ne apie tuos sąmoningai viską
apskaičiuojančius žmones, bet apie tuos, kuriems visai
nebūdinga sąmoningai viltis kokio nors atlygio. Galbūt
tiksliau būtų jų kompulsyvų kilnumą apibrėžti kaip
magišką gestą. Jie daro kitiems tai, ko tikisi gauti iš jų.
Nepaprastai skaudžiai perveriantis nusivylimas liudija,
kad čia glūdėjo viltis susigrąžinti ką davus. Kartais jie
net pildo tarsi kokį mentalinės apskaitos žurnalą, ku
riame kaip nepaprastus nuopelnus fiksuoja savo aukas,
tikrovėje visai bevertes, kaip antai, kad jie visą naktį
prasivartė be miego, bet sumenkina ar net nepaiso to, kas
buvo padaryta jiems patiems, šitaip klastodami situaci
ją, kad jaustųsi turį teisę reikalauti ypatingo dėmesio.
aštuntas skyrius 137

Toks elgesys turi padarinių pačiam neurotikui, nes jis
gali imti nepaprastai vengti prisiimti įsipareigojimus.
Instinktyviai spręsdamas apie kitus pagal save, jis bai
minasi, kad kiti ims jį išnaudoti, jei jis priims kokias
nors jų paslaugas.
Apeliuoti į teisingumą galima ir remiantis tuo, ką
neurotikas noriai padarytų dėl kitų, jei turėtų tokią ga
limybę. Jis pabrėš, koks mylintis ar pasiaukojantis jis
būtų kito vietoje, ir jaučia, kad jo reikalavimus patei
sina tas faktas, jog jis neprašo iš kitų daugiau, nei pa
darytų pats. Tikrovėje tokio pateisinimo psichologija
sudėtingesnė, nei neurotikas pats suvokia. Savo savy
bių vaizdą jis kuria nesąmoningai ir nepagrįstai priski
ria sau elgesį, kokio reikalautų iš kitų. Tačiau tai nėra
visiška apgaulė, nes kad ir kaip būtų, jis turi tam tikrų
pasiaukojimo polinkių, kylančių iš tokių šaltinių, kaip
savęs įtvirtinimo stygius, tapatinimasis su pralaimėto
ju ar auka, jo impulsas yra taip atsiduoti kitiems, kaip
trokštų sulaukti atsiduodant jam.
Kad apeliuojant į teisingumą gali būti priešiškumo,
visų aiškiausiai pasirodo tada, kai reikalavimai patei
kiami siekiant atsiteisti už tariamą skriaudą. M oto
tuom et toks:„Tu privertei mane kentėti ar man pa
kenkei, todėl privalai man padėti, pasirūpinti mani
mi ar mane paremti". Si strategija analogiška traumi
nių neurozių atvejais naudojamai strategijai. Pati nesu

susidūrusi su traumine neuroze, bet man kyla klausi
mas, ar žmonės, kenčiantys nuo trauminės neurozės,
nepriklauso šiai kategorijai ir nepiktnaudžiauja savo
sužeidimais reikalaudami to, ko būtų linkę reikalauti
bet kuriuo atveju.
Pateiksiu keletą pavyzdžių, parodančių, kaip neuro
tikas gali sužadinti kaltės ar pareigos jausmus, kad jo
paties reikalavimai atrodytų teisingi. Žmona suserga
reaguodama į savo vyro neištikimybę. Ji nepriekaištau
ja, gal net sąmoningai to nejaučia, bet jos liga yra tar
si gyvas priekaištas, turintis priversti vyrą pasijusti kaltu
ir taip savo noru visą dėmesį skirti jai.
Kitas šio tipo neurotikas - moteris su obsesiniais ir
isteriniais simptomais - kartais pareikalaudavo, kad jai
būtų leista padėti seserims namų ruošoje. Po dienos ki
tos ją apimdavo nesąmoningas apmaudas, kad seserys
priėmėjos pagalbą ir jai tekdavo atgulti, simptomai pa-
ūmėdavo, o seserys ne tik likdavo verstis be jos, bet
gaudavo dar daugiau darbo ją slaugyti. Pablogėjusi jos
būklė reikšdavo kaltinimą ir leisdavo jai reikalauti, kad
kiti atsiteistų už skriaudą. Ta pati dama sykį seseriai ją
pakritikavus apalpo - taip ji parodė savo pasipiktinimą
ir reikalavo užuojautos.
Vienos iš mano pacienčių būklė, pasiekus tam tikrą
analizės etapą, ėmė smarkiai blogėti, ir jai šovė į gal
vą, kad analizė padarys ją visiška nervine ligone, be to,
išeikvos visus jos išteklius, todėl ateityje aš privalėsiu
visiškai ja rūpintis. Tokios reakcijos dažnai pasitaiko
įvairiose gydymo srityse, dažnai susijusios ir su atvirais
grasinimais gydytojui. Paplitę ir menkesni incidentai,
pavyzdžiui, paciento būklė smarkiai pablogėja psicho
analitikui išvykus atostogauti; užuominomis ar atvirai
jis gali tvirtinti, kad jam blogiau dėl psichoanalitiko
kaltės ir dėl to jis turi teisę reikalauti psichoanalitiko
dėmesio. Sį pavyzdį galima lengvai perkelti į kasdienio
gyvenimo patirtį.
Kaip rodo šie pavyzdžiai, tokie neurotiški asmenys
gali būti pasirengę mokėti net kančiomis, ir netgi di
delėmis kančiomis, nes tuomet jie gali patys to nesu
vokdami pareikšti kaltinimus bei reikalavimus būdami
įsitikinę, kad elgiasi teisėtai ir dorai.
Kai prielankumui pasiekti žmogus griebiasi grasini
mų strategijos, jis gali grasinti pakenkti sau ar kitam.
Jis grasins kokiu nors nevilties diktuojamu veiksmu -
sugadinti kito reputaciją ar griebtis smurto prieš save
ar kitus. Žinomi pavyzdžiai yra grasinimai savižudybe
ar net mėginimai žudytis. Viena mano pacientė šitaip
grasindama įgijo du sutuoktinius vieną po kito. Kai pir
masis vyriškis užsiminė, kad jis pasitraukia, ji šoko į
upę judrioje miesto dalyje, kur neįmanoma to nepaste
bėti. Kai atrodė, kad antrasis nenori jos vesti, ji atsisuko
dujas tuo metu, kai neabejojo, kad ją ras. Akivaizdi jos

elgesio intencija buvo parodyti, kad ji negali gyventi
būtent be to vyriškio.
Kadangi neurotikas viliasi grasinimais priversti pa
tenkinti savo reikalavimus, jis nesiims jų įgyvendinti,
kol turės viltį, jog šį tikslą pasieks. Jei jis praranda vil
tį, gali įgyvendinti grasinimus iš nevilties ar keršto.
DEVINTAS SKYRIUS
seksualumo vaidmuo
e s a n t n e u r o t i š k a m m e i l ė s ir
prielankumo poreikiui
Neurotiškas meilės ir prielankumo poreikis dažnai

įgauna seksualinio susižavėjimo ar nepasotinamo sek
sualinio pasitenkinimo alkio pavidalą. Sis faktas verčia
pasidomėti, ar neurotiško prielankumo poreikio reiški
nį skatina nepasitenkinimas seksualiniu gyvenimu, ar
visą šį begalinį prielankumo, kontakto, supratimo, pa
ramos ilgėjimąsi lemia ne tiek poreikis atgauti pasiti
kėjimą, kiek nepatenkintas libido.
Freudas būtų linkęs žvelgti kaip tik taip. Jis matyda
vo, kaip daugelis neurotiškų žmonių nekantrauja pri
sirišti prie kitų, kaip jie linkę jų įsikibti, ir šią elgseną
aprašė kaip kylančią iš nepatenkinto libido. Tačiau ši
koncepcija remiasi tam tikromis prielaidomis. Daroma
prielaida, kad visos savaime ne seksualinės šio elgesio
apraiškos, kaip noras gauti patarimą, pritarimą ar pa
ramą, yra sušvelnintų arba „sublimuotų“ seksualinių po
reikių išraiška.
Šios prielaidos nepagrįstos. Sąsajos tarp prielanku
mo, švelnumo apraiškų ir seksualumo nėra tokios glau
džios, kaip kartais manome. Antropologai ir istorikai

tvirtina, kad individuali meilė yra kultūrinės raidos
produktas. Briffault36 teigia, kad seksualumas artimes
nis žiaurumui nei švelnumui, nors jo teiginiai nėra vi
siškai įtikinami. Tačiau iš to6 ką pastebime savo kul
tūroje, žinome, kad seksualumas gali egzistuoti be
prielankumo ar švelnumo, o prielankumas ar švelnumas
gali egzistuoti be seksualinių jausmų. Antai nėra įro
dymų, kad švelnumas, siejantis motiną su kūdikiu, yra
seksualinės prigimties. Mes tegalime pastebėti, ir tai
yra Freudo atradimo rezultatas, kad jame gali būti sek
sualinių elementų. Tarp švelnumo ir seksualumo gali
me įžvelgti įvairiausių sąsajų - švelnumu gali prasidėti
seksualiniai jausmai, taip pat žmogus gali turėti seksu
alinių troškimų, nors suvokia tik švelnumą; seksualinė
aistra gali pažadinti švelnius jausmus arba peraugti į
juos. Nors tokie perėjimai tarp švelnumo ir seksualu
mo neabejotinai liudija glaudų jų ryšį, vis dėlto būtų
geriau atsargiau sakyti, jog egzistuoja dvi skirtingos
jausmų kategorijos, kurios gali sutapti, pereiti viena į
kitą ar viena kitą pakeisti.
Maža to, jei priimtume Freudo prielaidą, kad nepa
tenkintas libido yra prielankumo siekio varomoji jėga,
tuomet sunkiai suvoktume, kodėl tokį patį prielanku
mo troškimą su visomis jo aprašytomis komplikacijo
mis - savininkiškumu, besąlygiška meile, jausmu, kad
36 Robert Briffault, The Mothers, London and N ew York, 1927.
devintas skyrius 1 43
esi nemylimas, - patiria žmonės, kurių seksualinis gy
venimas fiziniu aspektu yra visiškai patenkinamas. O
kadangi nėra abejonės, kad tokie atvejai egzistuoja, ne
išvengiamai tenka daryti išvadą, kad nepatenkintas li
bido tais atvejais nepaaiškina šio reiškinio, o jo priežas
tys glūdi ne seksualinėje sferoje37.
Galiausiai jei neurotiškas meilės ir prielankumo po
reikis būtų tik seksualinis reiškinys, nebegalėtume paaiš
kinti įvairiausių su tuo susijusių problemų, kaip antai
savininkiškumas, besąlygiška meilė, jausmas, kad esi at
stumtas. Tiesa, šios įvairios problemos buvo pastebėtos
ir detaliai aprašytos, pavyzdžiui, pavydas kildinamas iš
brolių ir seserų tarpusavio rungtyniavimo arba Oidipo
komplekso; besąlygiška meilė kildinama iš oralinio ero
tizmo, savininkiškumas aiškinamas kaip analinis erotiz
mas ir t. t. Tačiau nebuvo suvokta, kad tikrovėje visa
ankstesniuose skyriuose aprašytų nuostatų ir reakcijų pa
letė sudaro visumą, kad tai tik sudėtinės vieno statinio
dalys. Nepripažindami nerimo kaip dinaminės prielan
kumo poreikį palaikančios jėgos, negalime suvokti, ko
kios sąlygos lemia šio poreikio stiprėjimą ar silpnėjimą.
Taikant originalų Freudo laisvos asociacijos metodą,
analizės metu galima tiksliai stebėti ryšį tarp nerimo ir
37 Tokie atvejai, kai aiškūs emocinės sferos sutrikimai koegzistuoja su sugebė
jimu patirti visišką seksualinį pasitenkinimą, visada kai kuriems analitikams
buvo mįslė, tačiau jie nesiliauja egzistavę, nors libido teorija ir nepajėgia jų
paaiškinti.

prielankumo poreikio, ypač fiksuojant paciento prielan
kumo poreikio svyravimus. Po konstruktyvaus bendra
darbiavimo tarpsnio paciento elgesys gali staiga pasi
keisti, jis ims reikalauti psichoanalitiko laiko, siekti jo
draugystės, aklai juo žavėtis ar taps perdėtai pavydus,
egoistiškas, ims sielotis, kad jis „tik pacientas". Sykiu
padidėja sapnuose pasireiškiantis nerimas, iškylantis
kaip jausmas, kad tave skubina, arba atsiranda fiziniai
simptomai - viduriavimas, dažnas poreikis šlapintis.
Pacientas nesupranta, kad tai nerimas ar kad jo sustip
rėjusį kabinimąsi į psichoanalitiką sąlygoja nerimas. Jei
psichoanalitikas suvokia šį ryšį ir paaiškina jį pacien
tui, drauge jie turėtų išsiaiškinti, kad prieš staigų susi
žavėjimą jie palietė problemas, pažadinusias paciento
nerimą - galbūt pacientas psichoanalitiko interpreta
ciją priėmė kaip neteisingą kaltinimą ar pažeminimą.
Išryškėja tokia reakcijų seka: iškyla tam tikra proble
ma, jos nagrinėjimas išprovokuoja stiprų priešiškumą
analitikui, pacientas ima nekęsti analitiko, sapnuoti,
kad jis miršta, tuoj pat nuslopina savo priešiškus impul
sus, išsigąsta, o norėdamas atgauti pasitikėjimą, kabi
nasi į jį. Kai jiedu šias reakcijas išsiaiškina, priešiš
kumas, nerimas, o su jais ir padidėjęs prielankumo
poreikis nugrimzta į dugną. Sustiprėjęs prielankumo
poreikis taip reguliariai pasirodo kaip nerimo rezulta
tas, jog jį visiškai saugiai galima priimti kaip įspėjimo
signalą, skelbiantį, kad kažkoks nerimas iškilo paviršiun
ir prašosi būti nuramintas. Mūsų aprašytas procesas
vyksta toli gražu ne vien psichoanalizės metu. Lygiai
tokios reakcijos būdingos ir asmeniniams santykiams.
Pavyzdžiui, sutuoktinis gali kompulsyviai kabintis į
žmoną, pavydėti, savintis ją, ją idealizuoti ir ja žavėtis,
nors giliai viduje jos nekenčia ir bijo.
Išpūstą kito asmens garbinimą, dengiantį slepiamą
neapykantą, būtų pateisinama vadinti „kompensacijos
pertekliumi" - jei suprasime, kad šis terminas pateikia
tik apytikrį apibrėžimą, bet nieko nepasako apie pro
ceso dinamiką.
Jei dėl visų minėtų priežasčių atsisakome pripažinti
seksualinę prielankumo poreikio etiologiją, tada kyla
klausimas, ar neurotiškas nerimas susiporuoja su sek
sualiniu geismu, ar išvis įgauna jo pavidalą atsitiktinai,
ar esama tam tikrų sąlygų, lemiančių, kad prielankumo
poreikis patiriamas ir pasireiškia seksualiniais būdais.
Tam tikru mastu seksualinę prielankumo poreikio
išraišką lemia tai, kiek tam palankios išorinės sąlygos.
Tam tikru mastu tai priklauso ir nuo skirtingų kultū
rinių požiūrių, vitališkumo ir seksualinio temperamen
to. Galiausiai ir nuo to, ar žmogaus seksualinis gyve
nimas patenkinamas, nes jei ne, jis bus labiau linkęs
reaguoti seksualiai nei tie, kurių seksualinis gyvenimas
patenkinamas.

Nors visi šie veiksniai savaime akivaizdūs ir neabe
jotinai daro įtaką asmens reakcijai, jie nepakankamai
paaiškina kertinius individualius skirtumus. Paėmę tam
tikrą skaičių neurotišką prielankumo poreikį turinčių
žmonių, matome, kad atskirų asmenų reakcijos skiriasi.
Tarp jų yra tokių, kurių kontaktai su kitais akimoju, veik
kompulsyviai, įgauna stipresnį ar silpnesnį seksualinį at
spalvį, o kitų seksualinis susijaudinimas ar seksualinė
veikla neviršija nei normalių jausmų, nei elgesio.
Pirmajai grupei priklauso vyrai ir moterys, kurie slysta
nuo vieno seksualinio ryšio prie kito. Geriau įsižiūrėję į
jų reakcijas, matome, kad jie jaučiasi nesaugūs, pažei
džiami ir neprognozuojami, kai tokių ryšių neturi ir ne
mato galimybės tuoj pat juos užmegzti. Tai pačiai gru
pei - tik šie daug daugiau impulsų slopina - priklauso
ir tie vyrai bei moterys, kurie iš tikrųjų turi labai mažai
ryšių, bet bendraudami sukuria erotinę atmosferą net ir
nejausdami tam žmogui ypatingo potraukio. Galiausiai
čia pakliūva ir tie, kuriems būdingas dar stipresnis sek
sualinis slopinimas, bet ir itin greitas seksualinis susijau
dinimas - jie kompulsyviai įžvelgia potencialų seksualinį
partnerį kiekviename vyriškyje ar moteryje. Siame po
grupyje kompulsyvus masturbavimasis gali užimti sek
sualinių santykių vietą, bet nebūtinai ją užima.
Kai dėl pasiekiamo fizinio pasitenkinimo, šiai grupei
būdinga didelė įvairovė. Be kompulsyvaus seksualinių
devintas skyrius 147

poreikių pobūdžio šią grupę vienija dar ir aiškus neišran-
kumas ieškant partnerių. Jiems būdingos tos pačios sa
vybės, apie kurias jau kalbėjome, bendrai aptardami
žmones, neurotiškai siekiančius prielankumo. Be to, ste
bina tai, kaip jų pasišovimas seksualiai santykiauti iš tik
rųjų arba vaizduotėje neatitinka giliai sudrumstųjų emo
cinių santykių su kitais žmonėmis, - sudrumstų daug
labiau negu vidutinio žmogaus, kurį slegia pamatinis ne
rimas. Maža to, kad šie žmonės negali patikėti prielan
kumu, jei jiems pasiūloma meilė, juos pagauna dar di
desnis nerimas, vyrai netenka potencijos. Pasitaiko, kad
jie suvokia savo gynybinę laikyseną, o kiti būna linkę
kaltinti partnerį. Tuomet jie būna įsitikinę, kad nieka
da nėra sutikę pamiltinos merginos ar tokio vyro.
Seksualiniai santykiai šiems žmonėms ne tik sušvel
nina specifines seksualines įtampas, bet yra ir vienin
telis būdas užmegzti žmogišką kontaktą. Jei žmogus
įsitikino, kad jis praktiškai negali tikėtis prielankumo,
tuomet fizinis kontaktas gali pasitarnauti kaip emoci
nių ryšių pakaitalas. Tada seksualumas yra pagrindinis,
jei ne vienintelis, su kitais siejantis tiltas, todėl ir įgauna
neprilygstamą svarbą.
Kai kurie žmonės tiek nesugeba pasirinkti, kad rink
damiesi net nepaiso potencialaus partnerio lyties - jie
aktyviai sieks ryšių su abiem lytimis, arba nesipriešin
dami pasiduos visiems seksualiniams reikalavimams,
1 48 horney. neurotiška musų laikų asmenybė

nesvarbu, ar juos kels kitos ar tos pačios lyties asmuo.
Pirmasis tipas šįkart mūsų nedomina, nes nors jų sek
sualumas irgi naudojamas užmegzti žmogiškiems ry
šiams, kitaip sunkiai pasiekiamiems, pagrindinis jų mo
tyvas yra ne tiek prielankumo poreikis, kiek siekis
nugalėti ar, tiksliau, pavergti kitus. To jie gali siekti su
tokiu užsispyrimu, kad lyčių skirtumai tampa veik ir
nesvarbūs. Pavergti turi būti vyrai ir moterys, seksua
liai ir kitaip. Tačiau antrąją grupę žmonių, pasiduodan
čių abiejų lyčių seksualiniams norams, gena nesenkantis
prielankumo poreikis, jie ypač bijo, kad nepatenkinę ki
to seksualinių reikalavimų, jį praras, tad nedrįsta gin
tis nuo teisėtų ar neteisėtų kitų reikalavimų savo atžvil
giu. Jie nenori prarasti kito žmogaus, nes ryšys su juo
taip skaudžiai būtinas.
Man atrodo klaidinga kaip prigimtinį biseksualumą
aiškinti tokius santykius, kai nėra skirtumo tarp abiejų
lyčių partnerių. Tokiais atvejais nebūna jokių įrodymų,
kad žmogus nuoširdžiai linksta prie tos pačios lyties. Kai
tik nerimo vietą užima sveikas savęs įtvirtinimas, taria
mieji homoseksualūs polinkiai iškart dingsta, kaip dings
ta ir nediferencijuotas požiūris į priešingą lytį.
Tai, ką kalbėjome apie biseksualų elgesį, gali šiek tiek
paaiškinti ir homoseksualumo problemą. Tarp aprašyto
„biseksualo“ tipo ir neabejotino homoseksualo yra daug
tarpinių pakopų. Pastarojo istorijoje esama konkrečių
veiksnių, lemiančių tai, kad jis atmeta kitos lyties asmenį
kaip sekso partnerį. Žinoma, homoseksualumo proble
ma per daug sudėtinga, kad ją galėtume perprasti rem
damiesi vienu aspektu. Čia pakaks paminėti, kad man
nėra tekę matyti homoseksualaus asmens, kurio neveiktų
aprašytai „biseksualiųjų“ grupei būdingi veiksniai.
Pastaraisiais metais keletas autorių psichoanalitikų
nurodė, kad seksualiniai geiduliai taip sustiprėjantys dėl
to, jog seksualinis susijaudinimas ir pasitenkinimas tar
nauja kaip nerimo ir užspaustos psichinės įtampos nu
leidimo anga. Sis mechanistinis paaiškinimas gali būti
pagrįstas. Tačiau aš tikiu, kad yra ir psichinių procesų,
vedančių nuo nerimo prie padidėjusių seksualinių po
reikių, ir šiuos procesus galima pastebėti. Sis mano įsi
tikinimas pagrįstas tiek psichoanalitiko stebėjimais,
tiek tokių pacientų istorijų bei su seksualine sfera ne
susijusių jų charakterio ypatybių studijomis.
Šio tipo pacientai pradžioje gali aistringai įsimylėti
analitiką, primygtinai reikalaudami nors kokio meilės at
sako. Kiti analizės metu laikosi oriai ir abejingai, o savo
seksualinio artumo poreikį perkelia į kokį nors pašalinį
asmenį, kuris, kaip liudija jo panašumas į psichoanalitiką
arba jų tapatinimas sapnuose, pasirenkamas kaip pakai
talas. Galiausiai tokių asmenų poreikis užmegzti seksu
alinį kontaktą su analitiku gali pasirodyti tik sapnuose
arba kaip seksualinis susijaudinimas pokalbio metu. Ne
horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

retai pacientai apstulbsta pastebėję neabejotinus seksu
alinės aistros ženklus, mat nei jie jaučia analitikui kokį
nors potraukį, nei juo žavisi. Iš tiesų iš analitiko spindu
liuojantis seksualinis patrauklumas nevaidina jokio pa
stebimo vaidmens, o tokių pacientų seksualinis tempe
ramentas nėra audringesnis ar menkiau kontroliuojamas
negu kitų, ir jų nerimas nėra didesnis ar mažesnis negu
kitų. Veikiau jiems būdingas įsišaknijęs netikėjimas bet
kokiu nuoširdžiu prielankumu. Jie yra tvirtai įsitikinę,
kad analitikas jais domisi, jei išvis domisi, tik dėl sava
naudiškų motyvų ir mano, kad jis juos niekina ir daugiau
pakenks, nei padės.
Dėl neuro tiško hiperj au trumo pykčio, įtūžio ir įta
rimų reakcijos pasitaiko kiekvienos psichoanalizės me
tu, bet šiems pacientams su itin stipriais seksualiniais
poreikiais jos virsta nepajudinama ir nepalenkiama
nuostata. Jie sukuria įspūdį, kad tarp analitiko ir pa
ciento stūkso nematoma, bet neįveikiama siena. Kai
jiems tenka susidurti su sunkia savo problema, pirmas
jų impulsas būna pasiduoti, atsisakyti psichoanalizės.
Analizės metu jų pateikiamas paveikslas yra tiksli viso
jų gyvenimo kopija. Skirtumas tik tas, kad iki analizės
jie galėdavo išvengti žinojimo, kokie trapūs ir painūs jų
asmeniniai santykiai, o tas faktas, jog jie tuoj pat įsi
traukdavo į seksualinę veiklą, padėdavo užpainioti
tikrąją padėtį ir leisdavo manyti, kad jeigu jie taip
devintas skyrius 151

lengvai užmezga seksualinius kontaktus, reiškia, jog
bendrai jų ryšiai su žmonėmis geri.
Šios mano paminėtos nuostatos taip dažnai sutinka
mos kartu, kad kai pacientas, prasidėjus psichoanalizei,
atskleidžia seksualinius troškimus, fantazijas ir sapnus,
kurių objektas yra analitikas, aš būnu pasiruošusi atrasti
itin drumstus asmeninius santykius. Visiems mūsų pa
stebėjimams šiuo klausimu visai neprieštarauja tai, kad
analitiko lytis beveik nesvarbi. Paeiliui su vyru ir mo
terimi analitikais dirbusių pacientų reakcijų kreivė
abiejų atžvilgiu gali būti visiškai tokia pati. Tokiais at
vejais padarytume šiurkščią klaidą už gryną pinigą
priėmę jų homoseksualius troškimus, pasireiškiančius
sapnuose ar kitaip.
Taigi kaip „ne viskas auksas, kas auksu žiba“, taip ir
ne viskas „seksualumas, kas taip atrodo". Didelė dalis
to, kas atrodo seksualumas, mažai su tuo teturi bendra,
o yra troškimo nusiraminti išraiška. Jeigu į tai neatsi
žvelgsime, būsime linkę išpūsti seksualumo vaidmenį.
Asmuo, kurio seksualines reikmes sustiprina neatpa
žinta nerimo įtampa, savo seksualinių poreikių intensy
vumą yra linkęs naiviai aiškinti įgimtu temperamentu ar
savo išsilaisvinimu iš visų tradicinių tabu. Taip jis daro
tą pačią klaidą kaip tie, kurie perdeda savo miego poreikį
įsivaizduodami, jog tai jų organizmas reikalauja dešim
ties ar daugiau valandų miego, kai iš tiesų miego porei
1 52 horney. neurotišką musų laikų asmenybė

kis gali padidėti dėl įvairių užgniaužtų emocijų: miegas
gali tapti priemone pabėgti nuo visų konfliktų. Taip pat
ir su kompulsyviu valgymu ar gėrimu. Valgymas, gėri
mas, miegas, seksualumas - tai vis gyvybinės reikmės, ir
ne tik individo konstitucija lemia jų intensyvumą, bet
daugybė kitų sąlygų - klimatas, kitoks pasitenkinimas ar
nepasitenkinimas, išoriniai stimulai arba jų stygius, dar
bo įtampa, esamos fizinės sąlygos. Tačiau visos šios reik
mės gali padidėti ir dėl nesąmoningų veiksnių.
Ryšys tarp seksualumo ir prielankumo poreikio šiek
tiek paaiškina seksualinės abstinencijos, arba susilaiky
mo, problemą. Skirtingose kultūrose skirtingi žmonės
nevienodai ištveria seksualinę abstinenciją. Kaip tai iš
tveria pats asmuo, gali priklausyti nuo kelių psichinių
ir fizinių veiksnių. Tačiau nesunku suprasti, kad ypač
jokios abstinencijos, net trumpalaikės, negalės tverti
toks žmogus, kuriam seksas reikalingas kaip būdas ne
rimui malšinti.
Šie svarstymai skatina pamąstyti apie seksualumo
vaidmenį mūsų kultūroje. Esame patenkinti ir linkę di
džiuotis savo liberaliu požiūriu į seksualumą. Žinia, kad
reikalai pagerėjo nuo Viktorijos laikų. Dabar seksuali
niuose santykiuose turime daugiau laisvės ir didesnes ga
limybes pasitenkinti. Tai ypač pasakytina apie moteris,
frigidiškumas jau nebelaikomas normaliu moters bū
viu, bet paprastai laikomas trūkumu. Tačiau nors šie
devintas skyrius
pokyčiai ir įvyko, padėtis nepagerėjo taip visuotinai,
kaip galėtume manyti, mat didelė seksualinės veiklos
dalis šiandien kyla ne iš tikrų seksualinių reikmių, o
veikiau pasitarnauja psichinei įtampai nuleisti, todėl tu
rėtų būti traktuojama kaip raminamieji, o ne tikras sek
sualinis pasitenkinimas ar džiaugsmas.
Kultūrinė situacija atsispindi ir psichoanalitinėse są
vokose. Vienas didžiausių Freudo pasiekimų buvo jo įna
šas atskleidžiant tikrąją seksualumo svarbą. Tačiau kon
kretesniais atvejais daugelis reiškinių, kurie iš tiesų yra
sudėtingų neurotinių būsenų išraiška, daugiausia neuro
tiško prielankumo poreikio apraiškos, priskiriami seksu
alinei sričiai. Pavyzdžiui, į analitiką nukreiptos seksua
linės aistros paprastai interpretuojamos kaip seksualinės
fiksacijos prie tėvo ar motinos pakartojimas, tačiau daž
nai tai išvis ne seksualiniai troškimai - žmogus šitaip
bando užmegzti padrąsinantį kontaktą, kad numalšintų
nerimą. Žinoma, pacientas, pasakodamas savo asociacijas
ar sapnus, dažnai išreiškia, pavyzdžiui, troškimą prisig
lausti prie motinos krūtinės ar sugrįžti į įsčias, kas liu
dytų tėvo ar motinos „perkėlimą". Vis dėlto neturėtume
pamiršti, kad toks tariamas perkėlimas gali būti vien for
ma, kuria išreiškiamas dabartinis prielankumo ar prie
globsčio troškimas.
Net jei į analitiką nukreipti troškimai būtų supran
tami kaip tiesioginis panašių jausmų tėvui ar motinai

pakartojimas, tai irgi neįrodytų, kad vaikiškas ryšys su
tėvais buvo tikras seksualinis ryšys. Esama pakankamai
įrodymų, kad suaugusio žmogaus neurozės atvejais
meilės ir pavydo bruožai, kuriuos Freudas aprašė kaip
Oidipo kompleksą, galėjo egzistuoti ir vaikystėje, tačiau
taip pasitaiko daug rečiau, nei mano Freudas. Kaip jau
esu minėjusi, aš manau, kad Oidipo kompleksas nėra
pirminis procesas, o veikiau kelių kitų skirtingos pri
gimties procesų padarinys. Tai gali būti gana nesudė
tingas vaiko atsakas, kurį išprovokavo tėvų seksualinio
atspalvio glamonės, sekso scenos, kurių liudininku jis
tapo, ar elgesys tėvų, pavertusių vaiką aklo garbinimo
objektu. Kita vertus, šis kompleksas gali būti ir daug
sudėtingesnio proceso padarinys. Kaip jau sakiau, šei
myninėse situacijose, kurios tampa derlinga Oidipo
kompleksui dirva, vaikas jaučia daug baimės ir priešiš
kumo, o juos slopinant formuojasi nerimas. Man atro
do tikėtina, kad tais atvejais Oidipo kompleksas kyla
vaikui kabinantis į kurį nors iš tėvų ieškant nusirami
nimo ir padrąsinimo. Iš tiesų Freudo aprašytame pil
nai išsivysčiusiame Oidipo komplekse matome visas
neurotiškam prielankumo poreikiui būdingas tenden
cijas - besaikius besąlygiškos meilės reikalavimus, sa
vininkiškumą, neapykantą dėl patirto atmetimo. Tai at
vejais Oidipo kompleksas yra ne neurozės šaltinis, bet
pats neurotinis darinys.
DEŠIMTAS SKYRIUS
g a l i o s , p r e s t i ž o ir
turėjimo siekis
Prielankumo siekis - vienas iš dažnai mūsų kultūroje

naudojamų būdų nerimo pakirstam pasitikėjimui at
gauti. Kitas toks būdas - kai siekiama galios, prestižo
ir turėjimo, arba nuosavybės (possession).
Turbūt reikėtų paaiškinti, kodėl apie galią, prestižą
ir siekį turėti kalbu kaip apie vienos problemos aspek
tus. Asmenybei, žinoma, didelis skirtumas, kuris iš šių
tikslų tampa dominuojančia tendencija. Kuris iš jų neu
rotiko nusiraminimo paieškose ima dominuoti, lemia
išorinės sąlygos, asmeniniai talentai bei psichinė struk
tūra. Kalbu apie juos kaip apie visumą todėl, kad tam
tikri bendrumai skiria šiuos siekius nuo prielankumo
poreikio. Pelnyti prielankumą reiškia atgauti pasitikė
jimą per sustiprėjusį kontaktą su kitais, tuo tarpu ga
lios, prestižo, turėjimo siekis reiškia, kad pasitikėjimas
atgaunamas silpnėjant kontaktui su kitais ir geriau
įtvirtinant savas pozicijas.
Savaime troškimas dominuoti, įgyti prestižą, tapti
pasiturinčiam tikrai nėra neurotiškos tendencijos, kaip
ir prielankumo noras nėra savaime neurotiškas. Kad su

voktume neurotiško šių tikslų siekio ypatybes, reikia
palyginti jį su normaliu. Antai galios pojūtis normalų
žmogų gali apimti šiam suvokus savo pranašumą - fizi
nę jėgą ar gebėjimą, proto galias, brandumą ar išmin
tį. Galios siekti galima dėl kokio nors konkretaus
dalyko - šeimos, politinių įsitikinimų ar profesijos, gim
tosios šalies, religijos ar mokslo idėjų. Bet neurotiškas
galios siekis gimsta iš nerimo, neapykantos ir menkaver
tiškumo jausmo. Pasakius trumpai drūtai, normalų ga
lios siekį sukelia jėga, neurotišką - silpnumas.
Svarbūs čia ir kultūriniai veiksniai. Ne visose kultū
rose individo galia, prestižas, turėjimas vaidina kokį
nors vaidmenį. Pavyzdžiui, indėnų pueblo kultūroje
prestižo siekis tikrai neskatinamas, atskirų asmenų tur
tas beveik vienodas, tad ir šis siekis nėra svarbus. Be
prasmiška būtų tokioje kultūroje veržtis kaip nors do
minuoti, viliantis, jog tai sugrąžins pasitikėjimą. Mūsų
kultūroje neurotikų pasirinkimą lemia tai, jog mūsų so
cialinėje struktūroje galia, prestižas ir nuosavybė gali
leisti pasijusti saugiau.
Nagrinėjant sąlygas, pas tumėj ančias siekti tokių tiks
lų, paaiškėja, kad toks siekis ima formuotis tik tada, jei
pasirodo, kad pamatinio nerimo nepavyks numalšinti
kitų prielankumu. Paminėsiu pavyzdį, atskleidžiantį,
kaip toks siekis gali plėtotis, įgaudamas garbėtroškos
pavidalą, kai prielankumo poreikiui kliudoma.
dešimtas skyrius 1 57
Viena mergaitė buvo stipriai prisirišusi prie ketve
riais metais vyresnio brolio. Jie mėgavosi švelnumu, tu
rėjusiu daugiau ar mažiau seksualinį atspalvį, bet kai
mergaitei sukako aštuoneri, brolis staiga ją atstūmė,
aiškindamas, jog dabar tokiems žaidimams jie esą per
dideli. Netrukus po šios permainos mergaitė ėmė įnir
tingai siekti išsiskirti mokykloje. Tai, žinoma, sukėlė jos
nusivylimas netekus prielankumo - ir juo skaudžiau tai
buvo vaikui, kuris nelabai turėjo tokių, į kuriuos būtų
galėjęs remtis. Tėvas buvo vaikams abejingas, o moti
na demonstratyviai teikė pirmenybę broliui. Tačiau ši
mergaitė patyrė ne tik nusivylimą - tai buvo baisus
smūgis jos išdidumui. Ji nesuvokė, kad brolio elgesys
pasikeitė tiesiog dėl artėjančios jo lytinės brandos. Ji
jautė gėdą ir pažeminimą, juolab kad jos pasitikėjimas
savimi niekada neturėjo tvirto pagrindo. Pirmiausia
motina jos nenorėjo, mergaitė jautėsi nesvarbi, nes vi
sų dėmesys ir susižavėjimas atitekdavo motinai, kuri
buvo gražuolė. Brolį motina ne tik labiau mėgo - jis
buvo ir jos patikėtinis. Tėvų santuoka nebuvo laimin
ga ir motina visus savo rūpesčius aptardavo su broliu.
Taip mergaitė jautėsi visai nuošaly. Ji darsyk pabandė
pasiekti jai reikalingą prielankumą - įsimylėjo berniu
ką, su kuriuo susipažino kelionės metu, tuoj pat po
anos skausmingos patirties su broliu. Jautėsi pakylėta
ir ėmė austi su tuo berniuku susijusias žavias svajones.

Jam dingus iš akiračio, reagavo į tai kaip į naują nusi
vylimą ir ją apėmė depresija.
Kaip dažnai pasitaiko tokiose situacijose, tėvai ir šei
mos gydytojas nusprendė, kad mergaitei per sunku mo
kytis savo klasėje. Jie atsiėmė mergaitę iš mokyklos ir
išsiuntė į kurortą pailsėti, o paskui paskyrė į žemesnę
klasę. Kaip tik tuomet, jai būnant devynerių, pasireiš
kė gana desperatiškos jos ambicijos - ji negalėjo susi
taikyti su tuo, kad klasėje bus ne pirma. Tuo pat metu
anksčiau buvę geri santykiai su kitomis mergaitėmis
aiškiai pablogėjo.
Sis pavyzdys iliustruoja būdingus veiksnius, kurių
derinys sukelia neurotišką ambiciją: iš pradžių nepagei
daujama šeimoje mergaitė jautėsi nesaugi; tai paskati
no priešiškumą, kuris pasireikšti negalėjo, nes domi
nuojanti motina reikalavo aklo žavėjimosi; tuomet n
slopinta neapykanta sukėlė didelį nerimą; mergaitės sa
vigarba taip ir negavo progos sustiprėti, keletą kartų ji
buvo pažeminta, o patirtį su broliu ji išgyveno kaip gė
dingą žymę; bandymai susilaukti prielankumo ir taip
atgauti pasitikėjimą savimi žlugo.
Neurotiškas galios, prestižo, turėjimo siekis tarnau
ja ne vien kaip apsauga nuo nerimo, tai drauge tarsi
ventiliacinė anga nuslopintam priešiškumui išleisti.
Pirmiausia aptarsiu, kaip kiekvienas iš šių siekių gali su
teikti savitą apsaugą nuo nerimo, o paskui pažvelgsiu,
kaip kiekvienas iš jų gali savitu būdu padėti išlaisvinti
susikaupusį priešiškumą.
Galios siekis pirmiausia tarnauja kaip apsauga nuo
bejėgiškumo, kuris, kaip matėme, yra vienas kertinių
nerimo elementų. Neurotikas taip purtosi net ir men
kiausios užuominos apie savo bejėgiškumą ar silpnumą,
kad vengs situacijų, kurias normalus žmogus laiko pa
prasčiausiomis, pavyzdžiui, paklausyti patarimo ar nu
rodymo, priimti pagalbą ar pasijusti kaip nors kitaip
priklausomam nuo kitų žmonių ar aplinkybių, nusileisti
ar sutikti su kitų nuomone. Toks protestas prieš bejė
giškumą ne iš karto kyla visa jėga, bet tolydžio stiprė
ja, kuo labiau neurotikas jaučiasi slopinimo suluošin
tas, tuo mažiau jis gali save realiai įtvirtinti. Kuo
silpnesnis jis iš tiesų tampa, tuo nerimastingiau purtosi
visko, kas bent kiek primena silpnumą.
Antra, neurotiškas galios siekimas tarnauja kaip ap
sauga nuo pavojaus, kad neurotikas pasijus ar bus pa
laikytas nesvarbiu. Neurotikas susikuria sustabarėjusį,
neracionalų stiprybės idealą, kuris verčia jį manyti, neva
jis privaląs būti kiekvienos situacijos, kad ir kokia su
dėtinga ji būtų, viešpats ir turįs užvaldyti ją tuoj pat. Sis
idealas paskui susipina su išdidumu, dėl to neurotikas
silpnumą mano esant ne tik pavojingą, bet ir gėdingą.
Žmones jis skirsto į „stiprius" arba „silpnus", pirmaisiais
žavisi, o antruosius niekina. Jo supratimas apie silpnu

mą taip pat kraštutinis. Jis daugiau ar mažiau niekina
visus žmones, kurie jam pritaria arba nusileidžia jo no
rams, kurie suvaržyti slopinimų arba nekontroliuoja sa
vo emocijų taip tvirtai, kad jų veidas niekada neprarastų
abejingos išraiškos. Jis niekina ir savo paties tokias sa
vybes. Jei tenka pripažinti, kad jį kankina nerimas ir
kad jis kažką slopina, neurotikas jaučiasi pažemintas,
niekina save už tai, kad serga neuroze, ir dreba, kad tik
tai išliktų paslaptyje. Niekina save ir už tai, kad nepa
jėgia su tuo susidoroti pats vienas.
Konkreti forma, kurią toks galios siekimas įgis, pri
klausys nuo to, kokios galios stygiaus labiausiai bijoma
si ar užjos neturėjimą niekinama. Paminėsiu kelias itin
dažnas šio siekio apraiškas.
Viena jų ta, kad neurotikas trokš kontroliuoti kitus
kaip ir save. Jis nenori nieko, kas vyktų jam neinicija
vus ar nepritarus. Sis veržimasis kontroliuoti gali įgauti
ir švelnesnę formą, kai kitam sąmoningai duodama vi
siška laisvė, bet reikalaujama informuoti apie viską, ką
tas darąs, o bet kokios paslaptys kelia susierzinimą. Po
linkis kontroliuoti gali būti taip nuslopintas, kad ne tik
minimas asmuo, bet ir aplinkiniai gali būti įtikėję jo
kilnumu suteikus kitam laisvę. Jei žmogus taip visiškai
nuslopina savo troškimą kontroliuoti, jis gali jaustis
prislėgtas, jam gali smarkiai suskausti galvą arba skran
dį kaskart, kai tas kitas susitiks su savo draugais ar
dešimtas skyrius 161

netikėtai grįš namo vėlai. Nežinodamas tikrosios nega
lavimų priežasties, guosis prastu oru, manys, kad ką
nors netinkamo suvalgė, ar ieškos panašių nerelevantiš-
kų paaiškinimų. Daugelį tokių keistenybių iš tiesų le
mia slaptas noras kontroliuoti padėtį.
Be to, šio tipo žmonės linkę visą laiką būti teisūs,
juos erzina, jei įrodoma, kad jie klydo, net jei ginčija
masi tik dėl nereikšmingos detalės. Jie viską turi žinoti
geriau nei bet kas kitas, - tokia laikysena kartais būna
gluminamai iššaukianti. Susidūrę su klausimu, į kurį
atsakymo nežino, šiaip rimti ir patikimi žmonės gali
apsimesti žiną arba ką nors išgalvoti, nors tuo konkre
čiu atveju jų nežinojimas nedarytų jiems negarbės. Kar
tais itin pabrėžiamas poreikis iš anksto žinoti, kas įvyks,
numanyti, nuspėti kiekvieną galimybę. Si nuostata gali
būti susipynusi su pasibjaurėjimu kiekviena situacija,
kuriai būdingi nekontroliuojami veiksniai. Nieku gyvu
negalima rizikuoti. Savikontrolės svarba pasireiškia bet
kokio pasidavimo jausmams purtymusi. Neurotiška
moteris, jutusi potraukį vyriškiui, ims jį niekinti, jei šis
ją įsimylės. Šios rūšies pacientai nesileidžia nunešami
laisvųjų asociacijų, nes tai reikštų netekti kontrolės ir
leistis plukdomiems į nežinomą teritoriją.
Kitas neurotiką ir jo pastangas įgyti galios apibūdi
nantis bruožas - troškimas, jog visi šoktų pagal jo dū
dą. Nuolatiniu smarkaus susierzinimo šaltiniu jam gali

tapti tai, kad kiti nedaro būtent to, ko jis tikisi, ir tik
jo numatytu laiku. Su šiuo galios siekimo aspektu itin
glaudžiai susijęs nekantrumas. Bet koks gaišimas, pri
verstinis laukimas, kad ir žalios šviesos, taps irzulio šal
tiniu. Dažnai neurotikas nė nesuvokia „viršininkau-
jąs“ - ar bent nesupranta tokio savo elgesio masto.
Aišku, kad jam naudingiau nepripažinti to ir nesikeisti,
nes šis elgesys atlieka svarbias apsaugines funkcijas. Ki
ti to irgi neturėtų pastebėti, antraip kiltų pavojus pra
rasti jų prielankumą.
Sis nesusivokimas nepastebimai, bet reikšmingai pa
veikia meilės santykius. Jei meilužis ar vyras nevisiškai
pateisina lūkesčius, jei jis vėluoja, neskambina, išvyksta
iš miesto - neurotiška moteris jaučia, kad jis jos nemy
li. Užuot prisipažinusi, jog jaučia paprasčiausią pyktį, ky
lantį dėl to, kad jis ne iki galo nusileidžia jos norams, ku
rių neretai ji dar ir neišreiškia, ji šią situaciją išsiaiškina
kaip įrodymą, kad ji nebegeidžiama. Sis paklydimas iš
ties dažnai pasitaiko mūsų kultūroje ir smarkiai prisideda
prie jausmo, kad esi negeidžiamas, - dažnai lemiamo
neurozės veiksnio. Paprastai to išmokstama iš tėvų. Pa
sipiktinusi vaiko nepaklusnumu dominuojanti motina
bus įsitikinusi - ir šitai paskelbs, - kad vaikas jos nemyli.
Šiuo pagrindu iškyla keistas prieštaravimas, kuris bet ko
kius meilės santykius atves į aklavietę. Neurotiškos mer
ginos negali mylėti „silpno“ vyro, bet jos negali sutarti nė
su „stipriu", nes tikisi, kad jų partneris visada nusileis.
Tad jos slapčia ieško herojaus, superstipruolio, kuris sy
kiu būtų toks silpnas, kad nedvejodamas nusileistų vi
siems jų norams.
Kita su galios siekimu susijusi nuostata - niekada
nenusileisti. Sutikti su kito nuomone ar pasinaudoti
patarimu, net jie būtų teisingi, jaučiama kaip silpnu
mas, ir vien mintis apie tai kelia pasipriešinimą. Žm o
nės, kuriems tokia nuostata svarbi, geriau linkę atsi
traukti atgal ar tiesiog bijodami, kad teks nusileisti,
kompulsyviai griebiasi priešingos nuomonės. Pati
bendriausia šios nuostatos išraiška - slaptas neuroti-
ko reikalavimas, kad pasaulis prisitaikytų priėjo, o ne
jis prie pasaulio. Vienas didžiausių sunkumų psicho-
analitinėje terapijoje kyla iš kaip tik iš čia. Paciento
analizės galutinis tikslas - ne gautos žinios ar įžval
gos, bet tų įžvalgų panaudojimas jo nuostatoms pa
keisti. Užuot pripažinęs, kad permainos įvyktų jo pa
ties labui, šio tipo neurotikas baisisi kaitos galimybe,
nes jam tai reiškia galutinai pasiduoti. Sis negalėjimas
to padaryti atsispindi ir meilės santykiuose. Meilė,
kad ir ką dar ji reikštų, visada reiškia pasidavimą, at
sidavimą mylimajam ir savo paties jausmams. Kuo
mažiau vyras ar moteris pajėgia šitaip atsiduoti, juo
menkiau pasitenkinimo teiks jam meilės santykiai.
Tas pats veiksnys bus susijęs ir su frigidiškumu - ly

giai kaip kad patiriamas orgazmas reiškia kaip tik ge
bėjimą atsipalaiduoti.
Mūsų minėtas galios siekimo poveikis meilės santy
kiams padeda išsamiau suvokti daugelį neurotiško mei
lės ir prielankumo poreikio implikacijų. Daugelio su
prielankumo siekimu susijusių nuostatų neįmanoma iki
galo suvokti neįvertinus to, kokį vaidmenį jose vaidi
na galios siekimas.
Kaip matėme, galios siekimas - tai apsauga nuo be
jėgiškumo ir nereikšmingumo. Būtent ši funkcija su
tampa su prestižo troškimu.
Šiai grupei priklausantis neurotikas žūtbūt turi pa
daryti kitiems įspūdį, susilaukti susižavėjimo ir pagar
bos. Jis vaizduosis, kaip nustebina kitus savo grožiu ar
intelektu, ar kokiais kitais svaigiais pasiekimais; gausiai
ir demonstratyviai švaistys pinigus; jis privalės sugebėti
pakalbėti apie naujausias knygas ar spektaklius bei pa
žinoti garsius žmones. Jis nepajėgs bičiuliautis, gyventi
šeimoje ar dirbti su žmonėmis, kurie juo nesižavi. Jo sa
vigarba iš esmės paremta kitų žavėjimusi ir išsyk su
bliūkšta, jei susižavėjimo nesulaukia. Sis beribis opu
mas ir nuolat visur įžvelgiamas pažeminimas paverčia
jo gyvenimą nepaliaujama kankyne. Dažnai jis nesuvo
kia, kad jaučiasi žeminamas, nes tai žinoti būtų per
daug skausminga, tačiau suvokdamas ar ne, jis į šiuos
jausmus reaguoja doze įtūžio, tiesiogiai proporcinga
patiriamam skausmui. Tokia jo nuostata nepaliaujamai
veda prie naujo priešiškumo ir naujo nerimo.
Vien apibūdinimui tokį asmenį galima pavadinti nar
cizišku. Tačiau vertinant jį dinamiškai, terminas klaidi
na, nes nors jo nuolatinis rūpestis - pūsti savąjį ego, ir
tai daryti pirmiausia ne dėl savimeilės, o dėl noro apsi
saugoti nuo nereikšmingumo ir pažeminimo jausmo ar
ba, kalbant pozityviai, siekiama atgauti sugniuždytą sa
vigarbą.
Juo tolimesni jo ryšiai su kitais, juo labiau jo presti
žo siekis gali būti internalizuotas, tuomet tai pasirodo
kaip būtinybė būti neklystančiam ir nuostabiam savo
paties akyse. Kiekvienas trūkumėlis, pastebėtas ar tik
miglotai juntamas, laikomas pažeminimu.
Mūsų kultūroje apsaugą nuo bejėgiškumo ir nereikš
mingumo, pažeminimo galima kurtis ir turėjimo sie
kiu - tiek, kiek turtas suteikia galios ir prestižo. Iracio
nalios būdų ką nors įgyti paieškos mūsų kultūroje taip
paplitę, kad tik palyginimai su kitomis kultūromis lei
džia suvokti, kad tai nėra bendras žmonijos instinktas,
kokia nors įsigijimo instinkto forma arba biologiškai
pagrįstų potraukių sublimacija. Net mūsų kultūroje
kompuslyvus turėjimo siekis dingsta, vos tik jį lemian
tis nerimas sušvelninamas ar pašalinamas.
Ypatingos baimės, nuo kurių ginamasi turėjimu, yra
baimė nuskursti, likti apleistam, priklausyti nuo kitų.

Baimė nuskursti gali būti tas botagas, nepaliaujamai gi
nantis žmogų plušėti be atvangos ir nepraleisti nė men
kiausios galimybės užsidirbti pinigų. Gynybinis šio sie
kio pobūdis matyti žmogaus nesugebėjime pasinaudoti
tais pinigais taip, kad jie suteiktų jam daugiau džiaugs
mo. Siekis turėti gali krypti ne vien tik į pinigus ar ma
terialius dalykus, jis gali pasirodyti ir kaip nuostata sa
vintis kitus žmones, neleisianti prarasti jų prielankumo.
Kadangi savininkiškumo reiškinys puikiai pažįstamas,
ypač iš jo apraiškų santuokose, kuriose įstatymas to
kioms pretenzijoms suteikia teisinį pagrindą, ir kadangi
jo savybės panašios į tas, kurias nagrinėjome kalbėda
mi apie galios siekimą, tai šio reiškinio konkrečių pa
vyzdžių čia nepateiksiu.
Trys mano aprašytieji siekiai tarnauja ne tik kaip
priemonė numalšinti nerimą, bet ir kaip būdas priešiš
kumui iškrauti. Priklausomai nuo to, kuris jų dominuo
ja, šis priešiškumas linksta į dominavimą, žeminimą ar
ko nors kitiems uždraudimą.
Galios siekiančio neurotiko dominavimas nebūtinai
pasirodo vien kaip priešiškumas kitiems. Jis gali slėptis
po visuomenei vertingais ar humanistiniais pavidalais,
pasirodydamas, tarkime, kaip polinkis duoti patarimą,
pomėgis tvarkyti kitų reikalus, imtis iniciatyvos ar vado
vauti. Tačiau jei šiame elgesyje slepiasi priešiškumas, tai
kiti žmonės - vaikai, sutuoktiniai, darbuotojai - tai jaus
ir priims nuolankiai ar priešindamiesi. Pats neurotikas
paprastai nesuvokia priešiškumo priemaišos. Net jei jis
įtūžta, kai reikalai klostosi ne pagal jo valią, jis vis tiek
tiki, kad jis iš esmės gero būdo, o suirzta tik todėl, kad
žmonės tokie nesusipratėliai, jog jam prieštarauja. O iš
tiesų viskas vyksta šitaip: neurotiko priešiškumas įsprau
džiamas į civilizuotas formas ir pratrūksta tik tada, kai
reikalai krypsta ne pagal jo valią. Kiti žmonės šių jo su
sierzinimo priežasčių gali ir nesuprasti kaip prieštaravi
mo, bet priimti tai kaip nuomonių skirtumą ar nepasi-
naudojimą jo patarimu. Tačiau tokios smulkmenos gali
sukelti nemažą įtūžį. Tokią dominuojančią laikyseną ga
lima suvokti kaip avarinį išėjimą, pro kurį nedestruktyviu
būdu išleidžiamas tam tikras kiekis priešiškumo. Kadan
gi dominavimas pats yra sušvelninta priešiškumo išraiš
ka, tai jis suteikia priemones užkirsti kelią grynai de
struktyviems impulsams.
Pasipriešinimo sukeltas įtūžis gali būti išstumtas ir,
kaip jau matėme, išstumto priešiškumo rezultatas gali
būti naujas nerimas. Tai pasireiškia depresija ar nuovar
giu. Į nereikšmingas šias reakcijas sukėlusias aplinky
bes paprastai niekas nekreipia dėmesio, o kadangi neu
rotikas savo reakcijų nesuvokia, gali pasirodyti, kad
tokia depresijos ar nerimo būsena neturi jokio išorinio
stimulo. Tiktai kruopštus stebėjimas laipsniškai atskleis
ryšį tarp stimuliuojančių įvykių ir tolesnių reakcijų.

Kita su kompulsyviu dominavimu susijusi ypatybė
yra nesugebėjimas palaikyti lygiaverčių santykių. Jis
privalo vadovauti, kitaip visai pasimeta, jaučiasi pri
klausomas, bejėgis. Jis toks autokratas, kad jam nevi
siškas dominavimas prilygsta pavergimui. Jei jo pyktis
išstumiamas, jis gali pasijusti prislėgtas, sutrikęs ir be
jėgis. Tačiau tai, ką jis jaučia kaip silpnumą, gali būti
tik aplinkinis kelias užsitikrinti dominavimui arba iš
reikšti priešiškumui dėl atimtos galimybės vadovauti.
Štai imkime pavyzdį moters, kuri su savo vyru išėjo pa
sivaikščioti svetimame mieste. Ji iš anksto išnagrinėjo
dalį miesto plano ir ėmėsi vesti. Bet kai jie pasiekė vie
tas bei gatves, kurių ji nebuvo išnagrinėjusi plane ir to
dėl jautėsi nesaugi, iškart perdavė vadovavimą vyrui.
Nors iki tol ji buvo guvi ir aktyvi, staiga ją pakirto nuo
vargis ir ji vos vilko kojas. Daugeliui iš mūsų yra pa
žįstami tokie sutuoktinių, vaikų ar draugų tarpusavio
santykiai, kai neurotiškas žmogus elgiasi it vergų varo
vas, piktnaudžiaudamas savo bejėgiškumu kaip botagu,
kad priverstų kitus paklusti jo valiai, o jis galėtų nepa
liaujamai mėgautis kitų dėmesiu ir pagalba. Šioms si
tuacijoms būdinga tai, kad neurotikas niekad nepasi
naudoja tuo, ką kiti stengiasi dėl jo padaryti, jis
atsiliepia vien naujais skundais ir vis kitokiais reikala
vimais ar dar blogiau - kaltinimais, kad jo nieks nepai
so ar jį išnaudoja.
Tokį patį elgesį galima pastebėti ir psichoanalizės
procese. Tokie pacientai maldaute maldauja pagalbos,
bet paskui ne tik nepasinaudoja nė vienu pasiūlymu,
bet pasipiktina, kad jiems nepadedama. Jeigu jie susi
laukia pagalbos, kuri padeda jiems suprasti kokią nors
asmeninę savybę, tuoj pat vėl įpuola į ankstyvesnį sa
vo suirzimą ir sugeba ištrinti sunkiu analitiko darbu pa
siektą įžvalgą tarsi nieko nė nebūtų buvę padaryta. Ta
da pacientas verčia analitiką imtis naujų pastangų,
kurios vėl pasmerktos žlugti.
Pacientui tokia situacija gali suteikti dvejopą pasiten
kinimą - pasirodydamas esąs toks bejėgis, jis triumfuo
ja galėdamas priversti analitiką jam vergauti. Drauge jo
strategija yra stumti patį analitiką pasijusti bejėgiu, o bū
damas susipainiojęs, jis negali dominuoti konstruktyviai,
tad randa destruktyvaus dominavimo galimybę. Nerei
kia nė sakyti, kad šiuo būdu pasiekiamas pasitenkinimas
yra nesąmoningas, kaip nesąmoningai naudojamasi ir
minėtu būdu jam pasiekti. Pacientas suvokia tik vieną
dalyką - kad jam labai reikia pagalbos ir jis jos negau
na. Taigi savo akyse jis ne tik visiškai pateisina savo el
gesį, bet jam net atrodo, kad turi pagrindo ant psicho
analitiko pykti. Tuo pat metu jis negali nefiksuoti, kad
žaidžia klastingą žaidimą, todėl bijo, kad jį demaskuos
ir atkeršys. O kad apsigintų, jaučia būtinybę stiprinti sa
vo pozicijas, ir tai padaro šią situaciją apversdamas. Tai

ne jis slapta užsiima destruktyvia agresija, bet psichoa
nalitikas nepaiso jo, apgaudinėja jį ir blogai su juo elgiasi.
Žinoma, užimti tokią poziciją ir joje tvirtai laikytis jis
gali tik tuo atveju, jei tikrai jaučiasi terorizuojamas. To
kiomis aplinkybėmis žmogus ne tik neturi noro pripa
žinti, kad su juo nėra blogai elgiamasi - jis kaip tik labai
suinteresuotas išlaikyti savo įsitikinimą. Jo primygtinis
tvirtinimas, kad yra terorizuojamas, sukuria įspūdį, jog
jis laukia blogo elgesio. Iš tiesų jis to nori ne daugiau už
mus visus, tačiau įsitikinimas, jog yra skriaudžiamas, įgi
jo pernelyg svarbią funkciją, kad jis galėtų jo taip leng
vai atsisakyti.
Nuostata dominuoti gali būti atmiešta tokiu kiekiu
priešiškumo, kad apima naujas nerimas. Dėl to gali kilti
tokie slopinimai kaip nesugebėjimas duoti nurodymus,
elgtis ryžtingai ar pareikšti aiškią nuomonę, todėl neu
rotikas dažnai atrodo perdėm nuolankus. Tai savo
ruožtu skatina jį tuos slopinimus klaidingai laikyti sa
vo įgimtu minkštumu.
Žmonėms, kurie visų labiausiai trokšta prestižo, prie
šiškumas įgauna troškimo sumenkinti kitus pavidalą. Tai
nepaprastai svarbu tiems, kurių savigarba buvo pažemin
ta ir pažeista, todėl dabar jie tapo kerštingi. Paprastai pa
žeminimą jie būna patyrę vaikystėje - tai gali būti pa
tirtis, susijusi su socialine aplinka, kurioje jie užaugo,
pavyzdžiui, mažumų grupėje ar skurdžioje, bet turtingų

giminaičių turėjusioje šeimoje; arba su jų asmenine si
tuacija, kai vaikai diskriminuojami kitų vaikų atžvilgiu,
atstumiami, kai tėvai su jais elgiasi kaip su žaislais, kai
jie tai lepinami, tai žeminami ar užgauliojami. Dažnai
tokia patirtis būna per daug skaudi, kad žmogus ją pri
simintų, bet ji iškyla į sąmonę, kai imamasi narplioti
problemas, susijusias su pažeminimu. Tačiau suaugusių,
sergančių neuroze, atvejais paprastai pastebimi tik netie
sioginiai tokių vaikystės situacijų rezultatai, sustiprinti
sukimosi „užburtame rate": patirtas pažeminimas, troš
kimas pažeminti kitus, keršto baimės sustiprintas jaut
rumas pažeminimui, sustiprėjęs noras žeminti kitus.
Polinkis žeminti yra labai stipriai slopinamas, nes pa
prastai neurotikas, pats patyręs, kaip pažeminimas įskau
dina bei koks apima keršto troškimas, instinktyviai bi
josi tokios kitų žmonių reakcijos. Ir vis tiek kai kurios iš
šių tendencijų gali pasireikšti nė jam pačiam to nesuvo
kiant: netyčia išlenda nepagarba kitiems priverčiant juos
laukti arba neapdairiai pastatant kitus į nepatogią padėtį,
priverčiant juos jaustis priklausomiems nuo jų. Net jei
neurotikas visiškai nesuvokia, kad trokšta kitus žeminti
ar kad jau taip padarė, jo santykius su tais žmonėmis
persmelkia miglotas nerimas, kuris pasireiškia nuolati
ne jo paties artėjančio pažeminimo ar priekaišto nuojau
ta. Prie tokių baimių sugrįšiu vėliau, nagrinėdama nesėk
mės baimę. Perdėtas jautrumas pažeminimui sukelia

slopinimą, pasireiškia poreikiu vengti visko, kas kitiems
galėtų atrodyti kaip žeminimas - toks neurotikas gali ne
pajėgti nieko kritikuoti, atsisakyti pasiūlymo, atleisti dar
buotoją ir dėl to jis visą laiką atrodys perdėm mandagus
ir paslaugus.
Galiausiai polinkis žeminti gali slypėti už polinkio ža
vėtis. Kadangi skaudinantis pažeminimas ir aiškus žavė
jimasis yra visiškos priešybės, antrasis tampa geriausia
priemone pirmąjį išrauti ar bent užmaskuoti. Kaip tik
todėl dažnai tas pats žmogus gali būti linkęs į abu šiuos
kraštutinumus. Esama kelių būdų, kaip šie du polinkiai
pasiskirsto, o pasiskirstymo priežastys priklauso nuo in
divido. Jie gali pasireikšti skyrium skirtingais gyvenimo
laikotarpiais, kai po kokio nors herojaus garbinimo
tarpsnio stoja bendros paniekos visiems žmonėms me
tas; žavėjimasis vyrais gali sugyventi su panieka mote
rims arba atvirkščiai, arba aklas žavėjimasis vienu ar pora
asmenų su tokia pati netoliaregiška panieka likusiam pa
sauliui. Analizės procesas atskleidžia, kad abu polinkiai
iš tiesų egzistuoja kartu. Pacientas gali vienu metu ak
lai žavėtis psichoanalitiku ir jį niekinti - arba vieną iš šių
jausmų išstumdamas, arba tarp abiejų svyruodamas.
Siekio turėti atvejais priešiškumas paprastai įgauna
polinkio užginti kitiems ką nors turėti pavidalą. Noras
apgauti, apvogti, išnaudoti ar įstumti kitus į frustraci
ją savaime nėra neurotiškas. Jis gali būti nulemtas tam
tikrų kultūrinių modelių, išplaukti iš esamos situacijos
arba būti laikomas praktiškumo reikalu. Tačiau neuro-
tiško žmogaus atveju tokie polinkiai būna emociškai
įkrauti. Jei jam pavyksta, jis džiūgaus ir triumfuos net
gavęs visai menką ar nereikšmingą naudą: antai ieško
damas pelningo sandėrio, jis gali iššvaistyti toli gražu
sutaupytos sumos neatitinkančius laiko ir energijos kie
kius. Sėkmės atveju jo pasitenkinimas kyla iš dviejų šal
tinių: jausmo, kad jis kitus apgudravo, ir jausmo, kad
kitus įskaudino.
Polinkis užginti kitiems ką nors įsigyti ar turėti gali
būti įvairių formų. Neurotikas piktinsis analitiku, jei ne
bus gydomas dovanai ar už mažiau nei pajėgtų sumokėti.
Pyks ant savo darbuotojų, jei šie nenorės dirbti viršva
landžių be atlygio. Santykiuose su draugais ir vaikais po
linkis išnaudoti pateisinamas tariamu šių įsipareigojimu
jam. Tokiu pagrindu reikalaudami vaikų pasiaukojimo
tėvai gali iš tiesų sugriauti savo vaikų gyvenimus, ir net
jei ši tendencija neišryškėja tokia destruktyvia forma,
kiekviena motina, įsitikinusi, kad vaikas egzistuoja jos
pasitenkinimui, bus linkusi jį emociškai išnaudoti. To
kios rūšies neurotikas linkęs užlaikyti tai, kas kitiems
priklauso - vilkinti sumokėti pinigus, kuriuos privalo su
mokėti, nesuteikti turimos turimos informacijos ar sek
sualinio pasitenkinimo, kurio kitam davė vilties tikėtis.
Plėšikiškų tendencijų egzistavimą gali paliudyti vėl ir vėl

sapnuojama vagystė, gali apimti ir sąmoningi impulsai
vogti, kuriuos jis tramdys, gali pasitaikyti, jog kurį laiką
jis bus iš tiesų buvęs kleptomanu.
Šio bendrojo tipo žmonės paprastai nesuvokia, kad
jie tikslingai užgina kitiems ką nors turėti. Nerimas, su
sijęs su jų noru taip elgtis, gali sukelti slopinimą, kai ko
nors iš jų tikimasi, pavyzdžiui, jie pamiršta nupirkti
laukiamą gimtadienio dovaną arba netenka lytinės po
tencijos, kai moteris nori atsiduoti. Tačiau šis nerimas
ne visada veda į tikrą slopinimą, jis gali pasirodyti kaip
viduje tūnanti baimė, esą jie kitus išnaudoja arba truk
do kam nors ką nors turėti, o tą jie iš tiesų ir daro, nors
sąmoningai tokį ketinimą pasipiktinę atmestų. Neuro
tikas gali tokią baimę jausti ir dėl kokios nors savo
veiklos, kurioje šie polinkiai nepasireiškia, sykiu taip ir
nesuvokdamas, kad kitur jis žmones išnaudoja ir trukdo
jiems ką nors turėti.
Polinkiai trukdyti kitiems ką nors turėti būna susi
pynę su šykštūnišku pavydu. Dauguma mūsų šiek tiek
pavydime, jei kiti turi kokių nors pranašumų, kokiais
pasidžiaugti ir mes norėtume. Tačiau normaliam žmo
gui būdingas noras šias gėrybes turėti pačiam, o neu
rotikas pavydi jų kitiems, net jei pats to turėti visai ne
nori. Taip motinos dažnai šykšti vaikams jų gyvumo,
primindamos, jog „kas prieš pusryčius dainas traukia,
prieš vakarienę rauda“.

Savo žiaurų šykštumą neurotikas bando užmaskuo
ti užtemdamas jį ant pagrįsto pavydo pagrindo. Kitų
gėrybės - ar tai lėlė, ar mergina, ar laisvalaikis, ar dar
bas - esančios tokios nuostabios ir trokštamos, kad jis
jaučiasi visiškai pateisinęs savo pavydą. Tačiau toks pa
teisinimas įmanomas tik neišvengiamai falsifikavus fak
tus: sumenkinus tai, ką pats turi, ir sukūrus iliuziją, kad
tikrai trokšta to, ką turi kiti. Savęs mulkinimas gali pa
siekti tokį lygį, kad jis tikrai patiki, jog yra apgailėtino
je padėtyje, nes jo gyvenime nėra būtent to pranašumo,
kuriuo anas žmogus jį pralenkia, visiškai pamiršdamas,
kad visais kitais aspektais jis nieku gyvu nenorėtų su juo
keistis. Kaina, kurią jis turės sumokėti už šią falsifikaci
ją - prarastas gebėjimas džiaugtis ir būti dėkingam už
tai, dėl ko jis gali būti laimingas. Tačiau šis negebėjimas
apsaugo jį nuo jam baimę keliančio kitų pavydo. Jo pa
sitenkinimo tuo, ką turi, tvardymas nėra apgalvotas, kaip
kad daugelio normalių žmonių, turinčių pagrindo sau
gotis tam tikrų žmonių pavydo ir todėl neatskleidžian-
čių tikrosios savo padėties. Jis nuoširdžiai įsijaučia ir tik
rai atima iš savęs bet kokį džiaugsmą. Taip jis pats
sunaikina savo tikslus: norėjęs turėti viską, dėl savo de
struktyvių polinkių galiausiai lieka tuščiomis rankomis.
Akivaizdu, kad polinkis užginti kitiems ką nors turėti
ar juos išnaudoti, kaip ir visi kiti mūsų nagrinėti polin
kiai, ne tik kyla iš pažeistų asmeninių santykių, bet ir vėl

juos pažeidžia. Ypač jei šis polinkis yra daugiau ar ma
žiau nesąmoningas, kaip paprastai ir yra, toks žmogus
būtinai ima drovėtis savęs ar net kitų. Jis gali jaustis ir
elgtis laisvai ir natūraliai su tais žmonėmis, iš kurių jis
nieko nesitiki, bet tuoj pat susidrovės, jei tik pasitaikys
galimybė kaip nors kitu žmogumi pasinaudoti. Sis pa
sinaudojimas gali būti susijęs su apčiuopiamais dalykais,
tokiais kaip informacija ar rekomendacija, ar mažiau ap
čiuopiamais, kaip kad vien būsimų dovanų ar paslaugų
galimybė. Tai pastebima ir erotiniuose, ir visuose kituose
santykiuose. Šio tipo neurotiška moteris gali būti atvira
ir natūrali su vyrais, kurie jai nė motais, bet susidrovės
ir varžysis akivaizdoje to vyro, kuriam nori patikti, nes
jai pelnyti jo prielankumą reikštų tarsi kažką iš jo gauti.
Šio tipo žmonės gali turėti ypatingą sugebėjimą už
sidirbti, taigi jų impulsai nukreipiami pelningais kana
lais. Tačiau dažniau jiems susiformuoja slopinimas už
dirbti pinigus; tada jie varžosi paprašyti atlyginimo arba
padaro labai daug darbo už menką atlygį, taip sudary
dami įspūdį, kad yra dosnesni, nei yra iš tiesų. Paskui jie
veikiausiai lieka nepatenkinti savo neadekvačių uždarbiu,
dažnai nė nesuvokdami, iš kur jų nepasitenkinimas ky
la. Jei slopinimas toks stiprus ir išsikerojęs, kad persmel
kia visą neurotiško žmogaus asmenybę, toks žmogus ga
liausiai nebepajėgia stovėti ant savo kojų ir turi būti
išlaikomas kitų. Tuomet jis gyvena parazitišką gyvenimą,
taip patenkindamas savo polinkį išnaudoti kitus. Toks
parazitiškas požiūris nebūtinai pasireiškia vulgaria for
ma, esą „pasaulis privalo mane išlaikyti", bet įgauna švel
nesnį pavidalą, kai tikimasi, kad kiti bus jam paslaugūs,
imsis iniciatyvos, duos idėjų jo darbui, trumpai tariant,
bus atsakingi už jo gyvenimą. To rezultatas - apskritai
keistas požiūris į gyvenimą, kai žmogus aiškiai nesuvo
kia, kad tai jo gyvenimas ir kad jis gali iš jo ką nors pa
daryti arba jį iššvaistyti, tačiau jis gyvena taip, tarsi vi
sa, kas jam atsitinka, jo neliestų, ir gera, ir bloga ateitų
iš šalies, o jis būtų nieko dėtas, tarsi turėtų teisę tikėtis
iš kitų gerų dalykų ir kaltinti juos už blogus. Kadangi to
kiomis aplinkybėmis paprastai randasi daugiau blogo nei
gero, todėl beveik neišvengiamai kaupiasi vis daugiau
kartėlio visam pasauliui. Tokį parazitinį požiūrį galime
rasti ir neurotiškame prielankumo poreikyje, ypač kai jis
įgauna materialinių paslaugų troškimo pavidalą.
Kitas dažnas neurotiško polinkio trukdyti kitiems ką
nors turėti ar juos išnaudoti padarinys yra nerimas, kad
kiti žmonės jį apgaus ar išnaudos. Toks žmogus gali gy
venti nuolat bijodamas, kad kas nors juo pasinaudos, pa
vogs pinigus ar idėjas, ir kiekvieną žmogų jis sutinka su
baime, kad šis ko nors iš jo norės. Jei jį tikrai apgauna,
tarkime, taksistas nepasirenka trumpiausio kelio ar pa
davėjas priskaičiuoja per daug, neurotikas pratrūksta re
gimai neproporcingo pykčio pliūpsniu. Savo parazitinių

polinkių projektavimas į kitus turi akivaizdžią psichinę
vertę. Kur kas maloniau pajusti teisuolio pasipiktinimą
kitais, negu tiesiai pažvelgti į savo problemą. Be to, is
teriški asmenys dažnai kaltina norėdami įbauginti arba
uja kitą žmogų tol, kol šis pasijunta kaltas ir leidžiasi iš
naudojamas. Sinclairis Lewisas genialiai atskleidė tokią
strategiją ponios Dodsvort charakteriu.
Neurotiško galios, prestižo bei turėjimo siekio tikslus
ir funkcijas galima grubiai pavaizduoti tokia schema:
TIK SLAI R A M IN IM A SIS PRIEŠIŠK U M O

NUO FORM A
Galia bejėgiškumo polinkis dominuoti

prestižas pažeminimo polinkis žeminti
turėjimas neturėjimo polinkis užginti kitiems
Tai Alfredo Adlerio laimėjimas, kad jis pastebėjo ir pa

brėžė šių siekių svarbą, jų vaidmenį neurotiko raiškoje
bei galimas maskuotės atmainas. Tačiau Adleris daro
prielaidą, kad šie siekiai yra ryškiausia žmogiškosios
prigimties tendencija, patys savaime nereikalingi jokio
paaiškinimo38, o jų sustiprėjimą neurotiškuose asmeny
se jis kildina iš menkavertiškumo jausmo ir fizinių trū
kumų.
38 Tokį pat vienpusišką valdžios troškimo vertinimą randame ir Nietzsche’s
Der Wille zu rM ach t
Freudas irgi įžvelgė daugelį šių siekių implikacijų, bet
nemanė, kad jie turi ką bendra. Prestižo siekį jis laikė
narcisizmo apraiška. Galios ir turėjimo siekį bei jame da
lyvaujantį priešiškumą iš pradžių buvo linkęs traktuoti
kaip „analinės-sadistinės fazės" darinius. Vėliau vis dėl
to pripažino, kad tokio priešiškumo negalima redukuo
ti iki seksualinio pagrindo ir manė, jog tai „mirties ins
tinkto" apraiška, taip likdamas ištikimas savo biologinei
orientacijai. Nei Adleris, nei Freudas nepripažino neri
mo vaidmens tokiems potraukiams formuojantis, o jų
raiškos formose neįžvelgė kultūrinių implikacijų.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS
neurotiškas polinkis
konkuruoti
Galia, prestižas ar nuosavybė skirtingose kultūrose įgy

jami vis kitaip. Tai gali būti paveldėjimo teise gauti da
lykai, kitur tai suteikia asmeninės žmogaus savybės, tu
rinčios ypatingą vertę jo kultūrinėje grupėje: drąsa,
gudrumas, gebėjimas išgydyti ar bendrauti su antgam
tiškomis jėgomis, psichinis nestabilumas ir panašios.
Tai galima įgyti per kokią nors ypatingą ar labai sėk
mingą veiklą, taip pat ir dėl įgimtų savybių ar susiklos
čiusių laimingų aplinkybių. Mūsų kultūroje paveldimai
padėčiai ir turtui, be abejonės, tenka tam tikras vaid
muo. Tačiau jei galios, prestižo ar ką turėti žmogui
lemta siekti savo pastangomis, jis norom nenorom įsi
traukia į konkurencinę kovą su kitais. Iš ekonominio
centro šios konkurencijos spinduliai pasiekia visą kitą
žmogaus veiklą, persmelkia meilę, socialinius santykius,
laisvalaikį. Taigi konkurencija yra kiekvieno mūsų kul
tūros žmogaus problema, tad nė nekeista, kad ji lieka
ir neurotiškų konfliktų centre.
Mūsų kultūroje neurotiškas polinkis konkuruoti nuo
normalaus skiriasi trimis aspektais. Pirmiausia neuroti-
vienuoliktas skyrius 181

kas nepaliauja lyginęsis su kitais, netgi tokiose situaci
jose, kuriose tam nėra pagrindo. Nors siekis aplenkti
kitus yra esminis visų konkurencinių situacijų dėmuo,
neurotikas lygiuojasi į žmones, kurie jokiu būdu nėra
potencialūs konkurentai ir su juo neturi jokio bendro
tikslo. Be atrankos apie kiekvieną klausiama, kuris iš
juodviejų protingesnis, patrauklesnis, populiaresnis.
Gyvenime jis jaučiasi panašiai kaip žokėjus lenktynė
se, kuriam svarbu tik viena - ar jis priekyje kitų. Tokia
nuostata neišvengiamai atima bet kokį tikrą susidomė
jimą kokiu nors reikalu arba jam pakenkia. Jam rūpi ne
tiek tai, ką jis veikia, o tai, kokią tai atneš sėkmę, kokį
paliks įspūdį, kaip prisidės prie jo prestižo. Lygindama-
sis su kitais neurotikas, gali suvokti tokį savo požiūrį,
bet gali tai daryti ir automatiškai, nesuvokdamas, kad
tai daro. Ir beveik niekada jis nesuvokia iki galo, kokį
vaidmenį ši nuostata vaidina jo gyvenime.
Antrasis skirtumas nuo normalaus polinkio konku
ruoti yra tas, kad neurotikas užsibrėžia ne tik pasiekti
daugiau nei kiti, susilaukti didesnės sėkmės, bet būti
vienintelis ir nepakartojamas. Jei jo mintys apsiriboja
lyginamuoju laipsniu, tai jo tikslas visada aukščiausio
jo laipsnio. Jis gali puikiausiai suvokti, kad jį stumia ne
išsenkantis garbės troškimas. Tačiau dažniau jis ją ar
ba visiškai išstumia, arba iš dalies maskuoja. Pastaruoju
atveju jis gali būti įsitikinęs, kad jam nerūpi sėkmė, o

pluša jis dėl reikalo, arba manyti, kad visai nenori būti
rampos šviesoje, o tik pagelbėti iš užkulisių, arba jis gali
prisipažinti kažkada buvęs garbėtroška, kažkada gyve
nime - dar berniukas, vaizdavęsis save Kristumi ar ant
ruoju Napoleonu arba pasaulio gelbėtoju nuo karo, o
būdama mergaite, norėjusi ištekėti už Velso princo, ta
čiau vėliau visos jo svajos subliūškusios. Toks žmogus
gali net skųstis, kad jo norai tapo per daug kuklūs ir
kad būtų pageidautina atgaivinti kai kurias senąsias
ambicijas. Jei garbėtroška išstumta visiškai, toks žmo
gus veikiausiai bus įsitikinęs, kad niekada nėra troškęs
jokios garbės. T ik tada, kai analitikas išvaduos jį iš ke
leto apsauginių sluoksnių, jis prisimins turėjęs grandio
zinių svajų ar jo galvoje praplaukusių minčių, kad sa
vo srityje yra pats geriausias, nepaprastai protingas ar
išvaizdus, arba prisimins buvęs nesyk nustebęs, kaip
kokia nors moteris galėjo įsimylėti kitą vyrą, kai čia pat
sukiojęsis ir jis, ir tuo piktinęsis netgi prisimindamas.
Tačiau dažniausiai nesuvokdamas, koks svarbus vaid
muo jo reakcijose tenka šioms ambicijoms, tokių min
čių jis nelaiko itin svarbiomis.
Toks garbės troškimas paprastai nukreiptas į konkretų
tikslą - protą, patrauklumą, kokius nors pasiekimus ar
moralę. Tačiau kartais garbėtroška nėra sutelkta į kon
kretų tikslą, bet pasklinda po visą žmogaus veiklą. Jis turi
būti pats geriausias visose srityse, su kuriomis susiduria.
vienuoliktas skyrius 1 83
Jis gali norėti būti vienu metu garsus išradėjas, įžymus
gydytojas ir neprilygstamas muzikantas. Moteris gali
trokšti ne tik pirmauti savo profesijoje, bet būti tobula
šeimininkė ir elegantiškiausia dama. Tokio tipo paaug
liams gali būti sunku pasirinkti ir siekti kokios nors kar
jeros, nes vienos pasirinkimas reikštų, kad reikia atsisa
kyti kitos ar bent jau išsižadėti dalies savo pomėgių ir
sričių, kuriomis domiesi. Daugumai žmonių išties nebū
tų lengva perprasti architektūrą, chirurgiją ir smuiką. To
kie jaunuoliai gali pradėti dirbti turėdami perdėtų ir fan
tastiškų lūkesčių - tapyti kaip Rembrandtas, rašyti pjeses
kaip Shakespeare’as arba atlikti tikslų išsamų kraujo ty
rimą vos pradėję dirbti laboratorijoje. Jų besaikis garbės
troškimas skatina juos tikėtis per daug, to paprastai jie
nepasiekia, lengvai nusivilia ir praranda ūpą, greitai pa
sijunta priversti mesti šias pastangas ir imtis ko nors
naujo. Daugelis talentingų žmonių visą gyvenimą švaisto
savo energiją į visas puses. Jie iš tiesų turi daug poten
cijų pasiekti ką nors įvairiose srityse, bet domėdamiesi
ir trokšdami šlovės visose, jie nebegali nuosekliai siekti
nė vieno tikslo, kol galų gale tuščiai iššvaistę savo talen
tus nepasiekia nieko.
Ar garbės troškimas suvokiamas, ar nesuvokiamas,
tačiau bet koks jo neišsipildymas visada priimamas la
bai jautriai. Net sėkmė gali būti išgyvenama kaip nu
sivylimas, jei ji nevisiškai prilygsta svaigiems lūkes

čiams. Antai pavykęs mokslinis darbas ar knyga gali vis
dėlto sukelti nusivylimą, nes neapvertė pasaulio aukš
tyn kojomis, o tik sužadino ribotą susidomėjimą. Išlai
kęs sunkų egzaminą, toks žmogus sumenkins savo sėk
mę pabrėždamas, kad kiti irgi išlaikė. Sis atkaklus
polinkis nusivilti yra viena iš priežasčių, kodėl tokio ti
po žmonės negali mėgautis savo sėkme. Kitas to prie
žastis išnagrinėsiu vėliau. Suprantama, kad tokie žmo
nės nepaprastai jautriai reaguoja į bet kokią kritiką.
Daugelis žmonių po pirmosios knygos ar pirmojo pa
veikslo nieko daugiau neparašė ar nenutapė, nes net
švelniausia kritika iš jų atėmė visą drąsą. Pirmą dauge
lio latentinių neurozių pasireiškimą išprovokavo virši
ninko kritika arba nesėkmė, nors savaime toji kritika ar
nesėkmė galėjo būti tik smulkmena ar bent jau tikrai
neproporcinga jos sukeltam psichikos susirgimui.
Trečiasis skirtumas nuo normalaus polinkio konku
ruoti yra neurotiko garbėtroškoje glūdintis numanomas
priešiškumas, jo nuostata, kad „tik aš būsiu gražus, ga
bus ir tik man vienam seksis“. Priešiškumas - neatski
riama bet kokios įtemptos konkurencinės kovos dalis,
nes vieno varžovo pergalė reiškia kito pralaimėjimą. Iš
tiesų individualistinėje kultūroje tiek daug destruktyvios
konkurencijos, jog nė nesiryžtu šį atskirą bruožą vadinti
neurotišku. Tai beveik kultūrinis modelis. Tačiau neuro-
tiško asmens destruktyvusis aspektas pasireiškia stipriau
negu konstruktyvusis: jam svarbiau matyti kitus pralai
mėjusius nei pačiam pasiekti pergalę. Tiksliau tariant,
neurotiškas garbėtroška elgiasi taip, tartum jam būtų
svarbiau nugalėti kitus, nei laimėti. Iš tiesų jo paties sėk
mė jam visų svarbiausia, bet kadangi jis labai smarkiai
slopina sėkmės troškimą (kaip pamatysime vėliau), vie
nintelis jam likęs atviras kelias būti ar bent jaustis pra
našesniam yra nutempti žemyn kitus, nustumti juos iki
savo ar, tiksliau, žemiau savo lygio.
Konkurencinėse mūsų kultūroje vykstančiose kovose
dažnai naudinga mėginti pakenkti savo konkurentui,
taip sustiprinant savo poziciją ar garbę arba neleidžiant
potencialiam varžovui veržtis priekin. Bet neurotiką ska
tina aklas, beatodairiškas ir kompulsyvus poreikis men
kinti visus. Gali būti, kad jis taip darys netgi suvokda
mas, jog šie jam nepadarys jokios žalos, ar net tada, kai
jų pralaimėjimas aiškiai prieštarauja jo paties interesams.
Jo jausmą galima apibūdinti kaip išreikštą įsitikinimą,
jog „pasiseks vis tiek tik vienam", o tai viso labo kitaip
išreikšta mintis, kad „pasiseks tiktai man". Už šių de
struktyvių impulsų gali slypėti neparastai stiprios emo
cijos. Antai pjesę rašęs vyriškis ėmė putoti iš įtūžio, iš
girdęs, kad jo bičiulis irgi rašo pjesę.
Tokį impulsą pakenkti ar sužlugdyti kitų pastangas
galima pastebėti daugybėje santykių. Garbėtrošką vaiką
gali apimti noras sugriauti tėvų pastangas padaryti ką

nors jo l^bui. Jei tėvai spaus jį paisyti manierų, siekti
socialinės padėties, jis susiformuos skandalingus elge
sio įpročius. Jei jie stengsis ugdyti jo intelektą, jis gali
imti taip slopinti polinkį mokytis, kad pasirodys silp
napročiu. Prisimenu dvi savo jaunas pacientes - buvo
įtariama, kad jos silpnaprotės, nors vėliaupaaiškėjo, kad
yra labai gabios ir protingos. Faktas, kad jos turi mo
tyvų įveikti savo tėvus, iškilo tada, kai taip pat bandė
elgtis su psichoanalitike. Viena jų kurį laiką apsimetė
nesuprantanti manęs, ir net ėmiau abejoti, ar teisingai
įvertinau jos intelektą, kol supratau, kad su manimi ji
žaidžia tą patį žaidimą, kurį žaidė su tėvais ir mokyto
jais. Abi merginos turėjo stiprių ambicijų, bet gydymo
pradžioje šie troškimai buvo giliai paslėpti po destruk
tyviais impulsais.
Tokia pati nuostata gali atsirasti pamokų ar bet ko
kio gydymo metu. Mokydamasis ar gydydamasis asmuo
siekia iš to gauti naudos. Tačiau šio tipo neurotiškam
žmogui ar, tiksliau kalbant, jo konkuruoti trokštančiai
asmenybės daliai tampa užvis svarbiau sužlugdyti moky
tojo ar gydytojo pastangas, pakišti koją jo galimai sėk
mei. Ir jei jis gali šį tikslą pasiekti vien savo asmeniu pa
demonstruodamas, kad taip nieko ir nepasiekta, jis
pasirengęs sumokėti net savo sveikata ar likti nemokša,
kad pademonstruotų kitiems, jog tai jie netikėliai. Ne
reikia nė sakyti, kad šis procesas vyksta nesąmoningai.
Sąmoningai toks žmogus bus įsitikinęs, kad mokytojas
ar gydytojas išties nieko nesugeba arba netinka jam.
Taigi tokio tipo pacientas nepaprastai bijo, kad tik
analitikui nepavyktų jam padėti. Jis padarys viską, kad
tik sužlugdytų analitiko pastangas, nors tai darydamas
akivaizdžiai žlugdo savo tikslą. Jis ne tik klaidins anali
tiką, neatskleis svarbios informacijos, bet kol tik įstengs,
laikysis įsikibęs savo buvusios būklės arba jo padėtis net
gi smarkiai blogės. Jis nieko nesakys analitikui, kai jam
pagerės, ar bent labai nenoromis, arba skųsdamasis, ar
ba pagerėjimą ar įžvalgą priskirs kokiam nors išoriniam
veiksniui - pasikeitusiai temperatūrai, aspirino tabletei
ar kam nors, ką jis perskaitė. Jis priešinsis tam, kur jį
kreips analitikas, šitaip stengdamasis parodyti, kad pas
tarasis tikrai klysta. Arba pateiks kaip savo atradimą ana
litiko pasiūlymą, kurį iš pradžių įnirtingai atmetė. Tokį
elgesį dažnai galime pastebėti kasdieniuose reikaluose,
tai nesąmoningo plagijavimo dinamikos esmė, ir dauge
lio mūšių dėl pirmenybės psichologinis pagrindas kaip
tik toks. Toks žmogus negali susitaikyti su mintimi, kad
kam nors kitam, o ne jam ateitų naujų idėjų. Jis katego
riškai menkina bet kokį ne savo pasiūlymą. Antai jam
nepatiks knyga ar filmas, pasiūlytas žmogaus, su kuriuo
jis tuo metu konkuruoja, arba jis net atmes juos.
Kai psichoanalizė šias reakcijas iškelia arčiau sąmo
nės lygmens, po sėkmingos interpretacijos neurotiką

gali pagauti įtūžio priepuoliai - impulsai ką nors kabi
nete sudaužyti ar įžeidžiai aprėkti analitiką. Arba jau
išsiaiškinus kai kurias problemas, jis tuoj pat atkreips
dėmesį, kad dar daug problemų liko neišspręsta. Net jei
jam gerokai pagerėjo ir protu jis tai suvokia, jis kaunasi,
stengdamasis nepasiduoti dėkingumo jausmui. Nedė
kingumo reiškinyje esama ir kitokių veiksnių, tokių
kaip baimė įsipareigoti, bet labai dažnai jo svarbus dė
muo yra tas pažeminimas, kurį neurotikas jaučia, jei
jam reikia pripažinti kieno nors nuopelnus.
Impulsą žlugdyti kitų pastangas paprastai lydi neri
mas, nes neurotikas automatiškai daro prielaidą, kad su
triuškinti kiti jausis taip įskaudinti ir apimti keršto, kaip
jis pats. Todėl kitus įskaudinti jis bijo ir neleidžia sau su
vokti savo žlugdančių polinkių masto, įsitikinęs ir tvir
tindamas, kad tai, ką daro, yra iš esmės pateisinama.
Jei neurotikui būdingas stipriai išreikštas paniekina
mas požiūris, jam sunku susidaryti išvis kokią nors tei
giamą nuomonę, rasti pozityvią poziciją ar priimti kon
struktyvų sprendimą. Jo teigiamą nuomonę apie kokį
nors žmogų ar dalyką gali sugriauti pati menkiausia
neigiama pastaba, nes jo menkinamuosius impulsus pa
budins ir visiška smulkmena.
Visi destruktyvūs impulsai, dalyvaujantys neurotiškai
siekiant galios, prestižo ir turėjimo, ima veikti konkuren
cinėje kovoje. Mūsų kultūroje vykstančioje kovoje dėl
pirmavimo šie polinkiai pasireikš veikiausiai net norma
liam žmogui, bet neurotikui šie impulsai tampa svarbūs
patys savaime, kad ir kokios žalos ar kančių jam atneš
tų. Gebėjimas pažeminti, išnaudoti, apgauti kitus jam
tampa pranašumo triumfu, o jei nepavyksta - pralaimė
jimu. Pyktis, kuris pagauna neurotiką, kai jam nepavyks
ta pasinaudoti kitais, dažniausiai kyla iš pralaimėjimo
jausmo.
Jei vyro ir moters gyvenimo sferos nėra griežtai atskir
tos, visuomenėje dominuojanti individualistinė konku
rencijos dvasia paprastai kenks lyčių santykiams. Tačiau
dėl destruktyvaus savo pobūdžio neurotiškos varžybos
sukelia kur kas didesnę nei vidutinę sumaištį.
Meilės ryšiuose neurotiškiems polinkiams nugalėti,
pavergti ir pažeminti partnerį tenka milžiniškas vaid
muo. Seksualiniai santykiai naudojami kaip priemonė
arba pavergti ir pažeminti partnerį, arba būti jo paverg
tam ir pažemintam, - ši savybė neabejotinai svetima sek
sualinių santykių prigimčiai. Dažnai susiklosto tokia si
tuacija, kurią Freudas aprašė kaip žmogaus meilės
santykių skilimą - tuomet vyrą seksualiai traukia tik že
mesnio nei jis lygio moterys, o moterims, kurias myli ir
kuriomis žavisi, jis nejaus aistros ir neturės potencijos.
Tokiam žmogui seksualinė sueitis neatsiejama nuo pa
žeminimo, tad jis išsyk išstumia seksualinius troškimus,
kurie galėtų būti nukreipti į tą, kurią myli arba galėtų

mylėti. Ši nuostata dažnai kyla iš ryšio su motina, ku
rios jautėsi pažemintas ir troško pats ją pažeminti, bet
iš baimės paslėpė šį impulsą po išpūstu dievinimu - to
kia situacija dažnai apibrėžiama kaip fiksacija. Visą likusį
gyvenimą jis laikosi šio sprendimo dalyti moteris į dvi
grupes; dėl išlikusio priešiškumo moterims, kurias my
li, jis iš tiesų sukelia joms tik frustraciją.
Jei toks vyras užmezga ryšius su padėtimi ar asmenybe
lygia ar pranašesne už save moterimi, jis, užuot didžia-
vęsis ja, dažnai slapčia jos gėdijasi. Jį gali labai gluminti
jo paties reakcija, nes sąmoningai jis nemano, kad mo
teris, leisdamasi į seksualinius santykius, praranda savo
vertę. Ko jis nežino - kad jo impulsai pažeminti moterį
per seksualinę sueitį yra tokie stiprūs, jog jis ėmė emo
ciškai ja bjaurėtis. Todėl jos gėdytis - visai logiška jo re
akcija. Moteris irgi gali iracionaliai gėdytis savo mylimo
jo ir parodyti tai vengdama su juo pasirodyti viešumoje
arba nematydama gerųjų jo savybių ir neįvertindama
tiek, kiek jis tikrai nusipelno. Analizė atskleidžia, kad to
kia moteris turi tokį patį nesąmoningą polinkį menkinti
savo partnerį39. Paprastai šios tendencijos pasireiškia ir
39 Dorianas Feigenbaumas užfiksavo tokį atvejį savo darbe, kuris bus paskelb
tas Psychoanalytical Quarterly pavadinimu „Liguista gėda“. Tačiau jo interpre
tacija skiriasi nuo manosios, nes pastarojoje analizėje jis šią gėdą kildina iš
penio pavydo. Daugelis dalykų, psichoanalitinėje literatūroje laikomų kastra-
cinėmis tendencijomis ir kildinamų iš penio pavydo, mano nuomone, yra noro
pažeminti vyrą rezultatas.

moterų atžvilgiu, bet dėl asmeninių priežasčių jos labiau
akcentuojamos santykiuose su vyrais. Šios asmeninės
priežastys gali būti įvairios - pasipiktinimas labiau ne
gu ji mylimu broliu, panieka silpnam tėvui, įsitikinimas,
kad yra nepatraukli ir numanymas, kad bus vyrų atstum
ta. Gali būti, jog ji tiesiog per daug bijo moterų, kad leistų
pasireikšti savo niekinamoms tendencijoms jų atžvilgiu.
Moterys, kaip ir vyrai, gali aiškiai suvokti, kad yra lin
kusios pavergti ir pažeminti priešingą lytį. Mergina ga
li užmegzti romaną visai atvirai siekdama paminti vyriškį
po padu. Arba ji vilios vyrus ir mes juos, vos šie atsilieps
meilumu. Tačiau paprastai troškimas pažeminti būna ne
sąmoningas. Tokiais atvejais jis gali pasireikšti įvairiais
netiesioginiais būdais. Pavyzdžiui, jis gali būti juntamas
jos kompulsyviame juoke, kuriuo ji pasitinka vyro jai ro
domą dėmesį. Arba įgauti frigidiškumo formą - taip vy
rui parodoma, kad jis nepajėgia suteikti jai pasitenkini
mo ir jai pavyksta jį pažeminti, ypač jei jis pats turi
neurotišką baimę, kad bus pažemintas moterų. Išvirkš
tinė to paties paveikslo pusė - dažnai matoma tame
pačiame asmenyje - jausmas, kad seksualiniuose santy
kiuose jis pats žeminamas, menkinamas ar juo piktnau
džiaujama. Viktorijos laikų kultūrinis modelis skatino
moterį suvokti seksualinius santykius kaip pažeminimą,
kurį sušvelnindavo tik įteisinti ir padoriai frigidiški san
tykiai. Per pastaruosius trisdešimtį metų ši kultūrinė įta

ka susilpnėjo, tačiau tebeturi tiek galios, jog paaiškintų
tą faktą, kad moterys dažniau nei vyrai jaučia, jog sek
sualiniai santykiai žeidžia jų orumą. Tai irgi gali virsti
frigidiškumu ar paskatinti apskritai vengti vyrų, nors
moteris ir trokštų kontakto su jais. Toks požiūris gali su
teikti jai antrinį pasitenkinimą, kylantį iš mazochistinių
ar perversiškų fantazijų, bet tuomet ji jaučia gilų priešiš
kumą vyrams, nes tikisi būti jų pažeminta.
Vyras, smarkiai abejojantis savo vyriškumu, itin
lengvai pasiduoda įtarinėjimams, kad moteris pripažįs
ta jį tik norėdama seksualiai pasitenkinti, net jei esa
ma pakankamai jos nuoširdžių jausmų įrodymų. Tačiau
vyrą apima apmaudas, nes jam regisi, kad juo piktnau
džiaujama. Nepakankamas moters atsakas jam gali pa
sirodyti nepakeliamu pažeminimu, tada jis ima perdė
tai nerimauti, kad tik ji jaustų pasitenkinimą. Toks
didelis nerimas jam atrodo kaip dėmesingumas mote
riai. Bet kitais atžvilgiais jis gali būti žiaurus ir neati
dus, ir tai parodo, jog moters pasitenkinimu jis rūpinasi
tik gindamasis nuo pažeminimo pajautos.
Potraukiai menkinti ir žlugdyti maskuojami dviem
pagrindiniais būdais: jie pridengiami žavėjimosi nuostata
arba intelektualizuojami pasitelkus skepticizmą. Žino
ma, skepsis gali nuoširdžiai atspindėti egzistuojančius
intelektualinius nesutarimus. Tik tuomet, kai galime at
mesti tokias abejones, turime teisę ieškoti paslėptų
vienuoliktas skyrius
motyvų. Jie gali būti taip arti paviršiaus, kad paprastas
abejonių pagrįstumo kvestionavimas išprovokuos nerimo
priepuolį. Vienas mano pacientas grubiausiai menkinda
vo mane kiekvieno pokalbio metu, pats nesuvokdamas,
kad tai darė. Vėliau, kai aš tik paklausiau, ar jis tikrai
abejoja dėl mano kompetencijos kai kuriais klausimais,
jį pagavo stiprus nerimas.
Sis procesas būna sudėtingesnis, kai potraukiai men
kinti ar žlugdyti esti maskuojami žavėjimosi nuostata.
Vyrai, kurie slapčia trokšta įskaudinti ar paniekinti mo
teris, sąmoningai mintyse gali kelti jas ant aukšto pje
destalo. Moterys, kurios nesąmoningai nuolat stengiasi
sužlugdyti ir pažeminti vyrus, gali būti linkusios gar
binti herojų. Neurotikas, kaip ir normalus žmogus, savo
herojų gali garbinti skatinamas nuoširdžių vertės ir di
dybės jausmų, bet neurotiškas garbinimas skiriasi tuo,
kad jame sugyvena du polinkiai - aklas sėkmės garbs
tymas nepaisant jos vertės (nes neurotikas pats turi to
kių troškimų) bei maskuojami destruktyvūs neurotiko
troškimai, nukreipti prieš tą, kuriam sekasi.
Šiuo pagrindu reikėtų aiškinti ir kai kuriuos tipinius
santuokos konfliktus. Mūsų kultūroje šie konfliktai
dažniau liečia moteris, nes vyrai gali rasti daugiau iš
orinių sėkmės paskatų ir galimybių ją pasiekti. Įsivaiz
duokime, kad herojaus garbinimui atsiduodančio tipo
moteris išteka už vyro, patraukta jo dabartinės ar po
194 horney. neurotišką musų laikų asmenybė

tencialios sėkmės. Kadangi mūsų kultūroje žmona tam
tikru mastu dalijasi su savo vyru jo sėkme, tai gali su
teikti jai tam tikro pasitenkinimo - kol sėkmė neaplei
do. Tačiau jos situacija konfliktinė - ji myli savo vyrą
už jo sėkmę ir tuo pat metu nekenčia jo už tai, ji nori
sėkmę sugriauti, bet slopina šį norą, nes, antra vertus,
ji nori mėgautis ja, netiesiogiai joje dalyvaudama. Kad
trokšta sugriauti savo vyro sėkmę, tokia žmona išsiduo
da elgesiu - savo ekstravagancija ji kelia pavojų jo fi
nansiniam stabilumui, griauna jo dvasinę pusiausvyrą
nervinančiais ginčais, ardo jo pasitikėjimą savimi klas
tingu menkinamu požiūriu. Jos destruktyvūs tikslai gali
atsiskleisti ir nepaliaujamu raginimu siekti vis daugiau
ir daugiau, kad ir ką tai reikštų jo paties gerovei. Jos ap
maudas veikiausiai dar labiau išryškės vos pastebėjus
kad ir menkiausius nesėkmės požymius, ir nors ji visais
atžvilgiais atrodė mylinti žmona, kai jam sekėsi, dabar,
užuot jam padėjusi ir padrąsinusi, ji atsigręš prieš jį, nes
jos kerštingumas, maskuotas tol, kol ji galėjo dalytis jo
sėkme, iškyla paviršiun su pirmaisiais vyro žlugimo
ženklais. Visa ši destruktyvi veikla gali slėptis po mei
lės ir žavėjimosi priedanga.
Galima pateikti kitą įprastą pavyzdį, iliustruojantį,
kaip iš garbėtroškos kylantis potraukis žlugdyti kitus
kompensuojamas meile. Savimi pasitikinti, gabi ir sėk
mės nestigusi moteris po vedybų ne tik meta darbą, bet

tampa priklausoma nuo vyro ir visiškai atsisako bet
kokių ambicijų, - visa tai mėgstama apibūdinti kaip
„tampa tikrai moteriška4. Paprastai vyras nusivilia, nes
tikėjosi geros draugės, o gavo žmoną, kuri ne tik ne
bendradarbiauja, bet nusileido žemiau jo lygio. Šiai taip
pasikeitusiai moteriai būdingas neurotiškas nepasitikė
jimas savo galimybėmis. Ji neaiškiai jaučia, kad jei ji iš
tekės už vyro, kurį aplankė sėkmė arba kuriame ji įžvel
gia galimą sėkmę, ji galės patikimiau įgyvendinti savo
ambicingus tikslus ar bent jau siekti saugumo. Kol kas
ši situacija nebūtinai turi sukelti audrą, jos sprendimas
gali būti visai patenkinamas. Tačiau ši neurotiška mo
teris neaiškiai priešinasi tam, kad jai teko atsisakyti sa
vo garbės troškimo, jaučia priešiškumą savo vyrui ir pa
gal neurotiškąjį „viskas arba nieko“ principą pasiduoda
savęs neigimui bei niekinimui, kol galiausiai visiškai
sužlunga kaip asmenybė.
Kaip jau sakiau, priežastys, dėl kurių tokio tipo re
akcija labiau būdinga moterims negu vyrams, glūdi
mūsų kultūrinėje situacijoje, priskiriančioje sėkmę vy
riškai sričiai. Kad tokio tipo reakcija nėra būdinga mo
teriška, rodo tai, jog vyrai reaguoja taip pat, jei ši situ
acija apsiverčia, tai yra moteris pasirodo stipresnė,
protingesnė, jai labiau sekasi. Dėl natūralaus mūsų įsi
tikinimo, kad vyrui priklauso viršenybė visur, išskyrus
meilę, tokia vyro nuostata rečiau slepiasi po žavėjimu-

si; paprastai ji pasirodo atvirai, kaip tiesioginis moters
interesų ir darbo sabotažas.
Konkurencijos dvasia daro įtaką ne tik egzistuojan
tiems santykiams tarp vyrų ir moterų, bet paveikia ir
partnerio pasirinkimą. Šiuo požiūriu tai, ką matome
neurozėje, yra tik padidintas normalių santykių konku
rencinėje kultūroje vaizdas. Normalių žmonių partne
rio pasirinkimą dažnai lemia prestižo ar turėjimo sie
kiai, tai yra ne erotinės srities motyvai. Neurotišką
žmogų toks nusistatymas gali visiškai užvaldyti - vie
na vertus, kad jo dominavimo, prestižo, paramos siekiai
yra kompulsyvesni ir ne tokie lankstūs kaip vidutinio
žmogaus, antra vertus, jo asmeniniai santykiai su kitais
žmonėmis, tarp jų ir seksualiniai, yra per daug išsikrai
pę, kad jis galėtų tinkamai pasirinkti.
Destruktyvus konkurencingumas gali pagilinti homo
seksualias tendencijas dviem būdais: pirma, jis suteikia
impulsą vienai lyčiai visiškai atsitraukti nuo kitos, kad iš
vengtų seksualinės konkurencijos su sau lygiais, antra, jo
sukeltas nerimas turi būti nuramintas ir, kaip pabrėžė
me anksčiau, padrąsinančio prielankumo poreikis daž
nai yra ta priežastis, dėl kurios šliejamasi prie tos pačios
lyties partnerio. Toks pacientas gali pergyventi tokią fa
zę, kai jis puikuosis savo pasiekimais ir menkins anali
tiką. Iš pradžių daro tai tokiomis užmaskuotomis formo
mis, kad nesuvokia to darąs. Paskui jis ima suvokti savo
nuostatą, bet vis dar yra atitrūkęs nuo savo jausmų ir ne
suvokia, kokia stipri emocija diktuoja tokį elgesį. Paskui,
kai jis pamažu pajunta, kokį poveikį jam daro jo priešiš
kumas analitikui, tuo pat metu jam darosi vis nesmagiau:
sapnuoja košmarus, dreba širdis, nestygsta vietoje, - stai
ga jis susapnuoja sapną, kuriame analitikas jį apkabina,
ir jis suvokia, kad vaizduojasi ir trokšta artimo kontak
to su analitiku. Šitaip atsiskleidžia jo poreikis numaldyti
nerimą. Tokia reakcijų seka gali pasikartoti keletą kar
tų, kol pacientas galų gale pajėgs teisingai suvokti savo
polinkio konkuruoti problemą.
Taigi, trumpai tariant, susižavėjimas ar meilė gali būti
naudojami kaip potraukio žlugdyti kompensacija šiais
būdais: destruktyviems impulsams neleidžiama būti įsi
sąmonintiems, sukuriamas neįveikiamas atstumas tarp
savęs ir konkurento, taip išvis eliminuojant konkurenciją,
suteikiama atstovaujamojo mėgavimosi sėkme ar daly
vavimo joje galimybė, suminkštinamas konkurentas ir
taip atremiamas jo kerštas.
Nors šios pastabos apie neurotiško polinkio konku
ruoti poveikį seksualiniams santykiams toli gražu nėra
išsamios, jų pakanka parodyti, kaip jis kenkia santykiams
tarp lyčių. Tai juo rimčiau dėl tos priežasties, kad tas pats
konkurencingumas, kuris mūsų kultūroje sumenkina ge
rų santykių tarp lyčių galimybes, yra ir nerimo šaltinis,
tad geri santykiai tampa juo labiau trokštami.

d v y l i k t a s s k y r i u s
atsisakymas konkuruoti
Destruktyvi konkuravimo prigimtis kelia neurotikui di

džiulį nerimą ir galiausiai pastūmėja atsisakyti konku
rencijos. Tad klausimas toks - iš kur gi tas nerimas?
Nesunkiai suvoksime, kad vienas iš jo šaltinių yra
baimė, kad už negailestingą ambicijų vaikymąsi susi
lauks keršto. Tas, kas lipa per kitų galvas, pažemina ar
sužlugdo kitus žmones, kai tik juos aplanko sėkmė ar
jie drįsta apie ją svajoti, negali nesibaiminti, kad šie ly
giai taip stipriai trokš susidoroti su juo. Tačiau keršto
baimė, nors ji graužia kiekvieną, kuriam pasisekė kitų
sąskaita, toli gražu ne vienintelė priežastis, dėl kurios
didėja neurotiko nerimas, galiausiai priverčiantis jį slo
pinti siekį konkuruoti.
Patirtis rodo, kad vien keršto baimė nebūtinai slo
pina užmojus konkuruoti. Priešingai, ji gali paskatinti
tik šaltakraujiškai atsižvelgti į tariamą ar tikrą kitų
pavydą, bandymą aplenkti ar pykčiu, ar pastūmėti dar
tvirčiau įsitvirtinti ir apsisaugoti nuo pralaimėjimo.
Tam tikro tipo sėkmingai veikianti asmenybė turi tik
vieną tikslą - įgyti galios ir turtų. Tačiau palyginus
dvyliktas skyrius 199

tokių asmenybių struktūrą su tikrai neurotiškų žmonių
charakteriais, į akis krinta vienas skirtumas. Nuožmus
sėkmės medžiotojas nėmaž nepaiso kitų prielankumo.
Iš kitų jis nieko nenori ir nieko nelaukia, nei pagalbos,
nei jokio kilnumo. Jis žino, kad tai, ko nori, gali pasiek
ti vien savo jėgomis ir pastangomis. Žinia, jis naudo
sis kitais žmonėmis, bet jų nuomonės paisys tik tiek,
kiek tai naudinga siekiant tikslo. Savaime prielankumas
jam nereiškia nieko. Jo troškimai ir gynyba sueina į vie
ną tiesiąją - galia, prestižas, turėjimas. Netgi tas, kurį
šitaip elgtis verčia vidiniai konfliktai, neįgis įprastinių
neurotiko savybių, jeigu jo siekiams neiškils jokių kliū
čių. Iš baimės jis tik dar ryžtingiau siekia, kad kovoje
už sėkmę jo niekas nepergalėtų.
Tačiau neurotikas eina dviem nesusieinančiais ke
liais - agresyviai siekia įgyvendinti principą, kad „nie
kas, išskyrus mane" nedominuos, o sykiu be galo trokš
ta būti visų mylimas. Tokia padėtis, kai žmogus įstringa
tarp garbės troškimo ir prielankumo siekio, sukelia vie
ną iš svarbiausių neurozės konfliktų. Pagrindinė prie
žastis, dėl kurios neurotikas bijosi savo ambicijų ir rei
kalavimų ir nenori jų pripažinti, kodėl juos žaboja ar
net visai jų atsisako, yra baimė netekti prielankumo.
Kitaip tariant, neurotikas tramdo savo polinkį varžytis
ne dėl itin griežtų „superego reikalavimų", kurie nelei
džia agresyvumui pernelyg išsikeroti; jis tiesiog negali

pasirinkti iš dviejų lygiai primygtinių reikmių - garbėt
roškos ir prielankumo poreikio.
Si dilema praktiškai neišsprendžiama - kaip galėtum
trypti žmones ir tuo pat metu būti jų mylimas. Tačiau
viduje spaudimas toks didelis, kad neurotikas bando ją
spręsti. Paprastai spręsti bandoma dviem būdais: pirma
sis - pateisinant savo siekį dominuoti ir apgailestavimą,
kai nepavyksta, antrasis - pažabojant savo garbėtrošką.
Apie pastangas pateisinti agresyvius reikalavimus galime
daug nekalbėti, nes čia išryškėja tos pačios ypatybės, kaip
ir įvairiais būdais mėginant įgyti prielankumą ir jį patei
sinti. Kaip ten, taip ir čia pateisinimas yra itin svarbi
strategija - juk siekiama paversti savo reikalavimus ne
ginčijamais, kad jie nekliudytų siekti meilės. Jei toks
žmogus menkina kitus, nes konkurencinėje kovoje sie
kia juos pažeminti ar sužlugdyti, jis bus giliai įsitikinęs,
kad yra visiškai objektyvus. Jei norės kitus išnaudoti, jis
patikės ir privers tuos žmonės tikėti, kad jam labai rei
kia jų pagalbos.
Kaip tik ši būtinybė pasiteisinti užvis labiau sąlygoja
tam tikrą sunkiai apčiuopiamą slaptą nenuoširdumą,
kuris persmelkia visą asmenybę, net jei žmogus iš es
mės garbingas. Ji paaiškina ir nepalenkiamą teisuoliš-
kumą, dažnai būdingą neurotiškiems charakteriams -
kartais akivaizdų, kartais užmaskuotą nuolankumu ar
polinkiu save plakti. Tokia teisuoliška nuostata dažnai

painiojama su „narcisizmu". Iš esmės tai neturi nieko
bendra su jokia savimeile, nėra čia net pasitenkinimo
savimi ar pasipūtimo, nes, priešingai nei atrodo iš pa
žiūros, neurotikas nėra tikras savo teisumu, tik be at
vangos neriasi iš kailio kurdamas tokį vaizdą. Kitaip ta
riant, tai gynybinė nuostata, kurios griebiamasi iš
būtinybės spręsti tam tikras problemas, kylančias, kaip
galiausiai matome, iš nerimo.
Šio poreikio pasiteisinti stebėjimas veikiausiai buvo
vienas iš veiksnių, padiktavusių Freudui idėją itin griežtų
„superego" reikalavimų, kuriems neurotikas paklūstąs re
aguodamas į savo destruktyvius poreikius. Tokią inter
pretaciją skatina ir dar vienas poreikio pasiteisinti aspek
tas. Pasiteisinimas yra ne tik būtina strateginė santykių
su kitais priemonė, daugeliui neurotikų jis leidžia nepri
ekaištingai atrodyti savo akyse. Sį klausimą pratęsiu, kai
kalbėsime apie kaltės jausmo vaidmenį neurozės atvejais.
Tiesioginis nerimo, įsipinančio į neurotišką konku
renciją, padarinys yra ir nesėkmės, ir sėkmės baimė.
Baimė, kad nepasiseks, iš dalies yra baimės būti paže
mintam apraiška. Mergaitė, kuri nežinojo kažko, ką tu
rėjo išmokti mokykloje, ne tik neįprastai susigėdo, bet
baiminosi, kad kitos mergaitės ją paniekins ir nusisuks
nuo jos. Si reakcija yra dar reikšmingesnė todėl, kad
dažnai nesėkme laikomi tam tikri įvykiai, nors tikrovėje
neturi jokios nesėkmės konotacijos, arba daugių dau

giausia yra neesminiai - antai mokykloje nepavyko
gauti geriausių pažymių arba nepasisekė tam tikra eg
zamino dalis, ne itin pavyko surengti vakarėlį, nesubliz
gėjo pokalbyje - trumpai tariant, visa, kas nepateisina
pernelyg didelių lūkesčių. Ir kaip jau matėme, bet koks
atstūmimas, kurį neurotikas priima su baisiu priešišku
mu, irgi suvokiamas kaip nesėkmė, tad ir pažeminimas.
Šią neurotiko baimę gali smarkiai sustiprinti jo nuo
gąstavimas, kad kiti džiūgaus dėl jo nesėkmės, nes ži
no apie jo nesenkančią garbėtrošką. Labiau nei pačios
nesėkmės jis bijo, kad nepasiseks po to, kai jis kaip nors
išsidavė, kad rungtyniauja, kad iš tiesų trokšta sėkmės
ir stengiasi ją pasiekti. Jis jaučia, kad galima atleisti ne
sėkmę ir kad ji net gali sukelti užuojautą, o ne priešiš
kumą. Bet jeigu jis pasirodė neabejingas sėkmei, tuo
met jį apsupa persekiojančių priešų orda, kuri tik ir
tyko sutrinti jį, vos pastebėjusios silpnumo ar net ne
sėkmės ženklą.
Kokias nuostatas tai sukels, priklauso nuo baimės tu
rinio. Jei labiausiai bijomasi pačios nesėkmės, neurotikas
dės dvigubai daugiau pastangų ar net žūtbūt stengsis ne
sėkmės išvengti. Artėjant lemtingam jo jėgų ar gebėji
mų patikrinimui - egzaminams ar viešam pasirodymui,
jį gali pagauti itin stiprus nerimas. Tačiau jei labiausiai
jis bijo, kad kiti pastebės jo ambicijas, tuomet susiklosto
visiškai priešingas vaizdas. Graužiantis nerimas verčia

jį dėtis abejingu ir išvis nesistengti. Verta atkreipti dė
mesį į šių dviejų paveikslų kontrastą, nes jis atskleidžia,
kaip du baimės tipai, galų gale panašūs, gali sukelti vi
sai skirtingus požymius. Žmogus, kuriam būdinga pir
masis elgsenos modelis, įsijuosęs pluša, ruošiasi egzami
nui. Tas, kuris elgiasi pagal antrąjį modelį, dirbs labai
mažai, demonstratyviai pasiners į bendravimą ar į pomė
gius, taip parodydamas pasauliui, kad ši užduotis jo vi
sai nedomina.
Paprastai neurotikas nesuvokia savo nerimo, o įsisą
monina tiktai jo padarinius. Gali būti, kad jis, pavyz
džiui, nepajėgia susikaupti ar dirbti. Gali apimti ir hi-
pochondrinės baimės - tarkim, baimė, kad fizinis
persitempimas pakenks širdžiai arba nuo protinio per-
sidirbimo pakriks nervai. Gali būti ir taip, kad kaskart,
kai reikia bent kiek pasispausti, jis jaučiasi išsekęs, - jei
imantis kokios nors veiklos žmogų apima nerimas, tuo
met tas darbas veikiausiai sekina žmogų, o jis tuo iš
sekimu pasinaudoja įrodinėdamas, jog šios pastangos
kenkia jo sveikatai, tad jam geriau to vengti.
Liovęsis išvis dėl ko nors stengtis, neurotikas ieško
užsimiršimo, prasiblaškymo - vaidina vienišių ar rengia
vakarėlius, kitais kartais jo elgsena ima panėšėti į tingulį
ar dykaduonystę. Neurotiška moteris gali pradėti pras
tai rengtis, mat ji nusprendė, kad geriau lai visi mato, jog
ji nėmaž nepaiso išvaizdos, užuot mėginusi apsirengti

gražiai, nes jai regisi, kad tokios pastangos sukeltų vien
pašaipą. Itin patraukli mergina buvo įsitikinusi, kad yra
negraži ir nedrįsdavo viešai pasipudruoti nosies, nes jai
atrodė, kad žmonės pagalvos: „Ar nejuokinga, kad tas
bjaurusis ančiukas dar mėgina gražintis?"
Tad bendrai tariant, neurotikas manys, kad saugiau
nedaryti to, ką norėtųsi. Jo maksima tokia: tūnok kam
pelyje, būk kuklus, o svarbiausia - nekrisk į akis. Kaip
pabrėžė Veblenąs, patraukti dėmesį poilsiaujant ar lei
džiant pinigus yra itin svarbus konkurencijos elementas.
Taigi jei konkurencijos atsisakoma, tada svarbiausia elg
tis priešingai - nekristi į akis. Tai reiškia, jog laikomasi
tradicinių normų, vengiama tapti dėmesio centru ar iš
siskirti iš kitų.
Jei ši tendencija tampa dominuojančiu požymiu, toks
žmogus išvis paliauja rizikavęs. Nereikia nė sakyti, kad
tokia nuostata be galo nuskurdina žmogaus gyvenimą ir
iškraipo jo potencijas. M at - nebent kam susiklostytų
nepaprastai palankios aplinkybės - siekiant laimės ar ko
kių kitų tikslų, neišvengiamai tenka rizikuoti ir stengtis.
Kol kas mes aptarėme galimos nesėkmės baimę. Ta
čiau tai tik viena neurotiškos konkurencijos keliamo
nerimo apraiška. Nerimas gali įgauti ir sėkmės baimės
pavidalą. Daugeliui neurotikų kitų priešiškumas kelia
tokį nerimą, kad jie ima bijotis sėkmės, net jei neabe
joja jos susilauksią.

Ši sėkmės baimė kyla iš baimės, kad kiti jam pavy
dės ir jis neteks jų prielankumo. Kartais ši baimė bū
na sąmoninga. Viena talentinga rašytoja, mano pacien
tė, metė rašiusi, nes pradėjo rašyti jos motina ir, kaip
pasirodė, sėkmingai. Kai po ilgo laikotarpio ji vėlei
ėmėsi rašyti - abejodama ir įsibaiminusi, - ji bijojo ne
prastai rašyti, bet rašyt per gerai. Ilgokai ši moteris iš
vis nieko nepajėgė daryti ir pagrindinė to priežastis bu
vo jos perdėta baimė, kad kiti visko jai pavydės, todėl
ji visas jėgas skyrė tam, kad žmonės ją mėgtų. Ši bai
mė gali pasirodyti ir kaip miglota baiminga nuojauta,
kad sėkmė atims draugus.
Šios, kaip ir daugelio kitų, baimės atveju neurotiška
asmenybė dažniau suvokia ne savo baimę, bet jos su
keltą slopinimą. Pavyzdžiui, kai toks žmogus žaidžia
tenisą, jis gali pajusti, kad kai jis priartėja prie perga
lės, kažkas jį tarytum suturi ir neleidžia laimėti. Arba
jis gali pamiršti lemiamos svarbos jo ateičiai turintį su
sitikimą. Jei diskusijos ar pokalbio metu jis turi ką nors
svarbaus pasakyti, tai prabyla taip tyliai ir pasisako taip
glaustai, kad nepadaro jokio įspūdžio. Arba leidžia ki
tiems pasiglemžti savo pasiekimų garbę. Jis gali paste
bėti, kad su kai kuriais žmonėmis geba kalbėtis pro
tingai, o su kitais būna visai kvailas, kad su kai kuriais
meistriškai groja instrumentu, o su kitais tik kaip pra
dedantysis. Nors jį glumina šie kontrastai, pakeisti jų

jis nepajėgia. Tik perpratęs šį polinkį vengti konkuruoti
neurotikas pamatys, kad kalbėdamas su mažiau protin
gu už save žmogumi jis kompulsyviai stengiasi elgtis
taip, lyg dar mažiau išmanytų už savo pašnekovą, arba
kad grodamas su prastais muzikantais, turi groti dar
blogiau, o taip daryti jį verčia baimė įskaudinti ar pa
žeminti kitus.
Galiausiai jeigu jam pasiseka, jis ne tik nepajėgia tuo
džiaugtis, bet net neišgyvena to kaip savo patirties. A r
ba priskiria tai kokioms nors palankioms aplinkybėms,
nereikšmingoms paskatoms ar išorinei pagalbai. Tačiau
jei jį aplanko sėkmė, jis jaučiasi prislėgtas, iš dalies iš
baimės, iš dalies dėl slepiamo nusivylimo, nes tikroji
sėkmė visada smarkiai atsilieka nuo jo slaptų perdėtų
lūkesčių.
Taigi į konfliktinę situaciją neurotiką įstumia atkak
lus ir kompuslyvus troškimas laimėti lenktynes bei ly
giai stiprus noras sulėtinti tempą, kai tik jam pavyksta
gerai startuoti ar išsimušt į geras pozicijas. Jei jam kas
nors pavyko, veikiausiai kitą kartą jis tai padarys pras
tai. Po vykusios pamokos ateina nevykusi, jei gydantis
jam pagerėja, tai paskui vėl pablogėja, gerą įspūdį žmo
nėms keičia blogas. Si seka kartojasi ir jam regisi, kad
jo kova beviltiška, nes priešo pajėgos neįveikiamos. Jis
kaip Penelopė, kuri kasnakt išardydavo, ką per dieną
buvo nuaudusi.

Taigi slopinimas gali įvykti bet kuriame šio kelio
žingsnyje: neurotikas gali taip visiškai nuslopinti savo
ambicingus troškimus, kad nė nemėgins imtis kokio nors
darbelio; arba imsis ko nors, bet nepajėgs susikaupti ir
atlikti iki galo; arba šauniai darbuosis, tik purtysis bet
kokių sėkmės įrodymų; galiausiai jis gali patirti ypatin
gą sėkmę, bet nesugebėti jos įvertinti ar net pajusti.
Iš daugelio atsisakymo konkuruoti būdų bene svar
biausias yra neurotiko įsivaizduojamas atsitolinimas
nuo tikrojo arba tariamo konkurento - tuomet bet koks
konkuravimas atrodo absurdiškas ir šitaip pašalinamas
iš sąmonės. Sis atstumas sukuriamas arba užkeliant tą
kitą asmenį ant nepasiekiamo pjedestalo, arba taip nu
žeminant save, kad bet kokios mintys ar mėginimai
varžytis su kitais kelia vien juoką. Sį procesą aš nagri
nėsiu kaip „savęs menkinimo" reiškinį.
Savęs menkinimas gali būti ir sąmoninga strategija,
kurios imamasi iš praktinių sumetimų. Jei didžio tapy
tojo mokinys sukūrė gerą darbą, bet turi pagrindo bai
mintis savo meistro pavydo, jis bus linkęs menkinti sa
vo darbą vien tam, kad numaldytų meistro pavydą.
Tačiau neurotikas tik miglotai nuvokia, kad yra linkęs
save nuvertinti. Jei jam gerai pavyko koks darbas, jis kuo
rimčiausiai tikės, kad kiti tai būtų padarę geriau arba kad
jam pasisekė atsitiktinai, o ateityje tikriausiai taip gerai
neišeis. Arba gerai ką padaręs jis ieško priekabių, pavyz

džiui, neva dirbęs pernelyg lėtai, ir taip sumenkina sa
vo pasiekimus. Mokslininkui gali pasirodyti, kad jis nie
ko neišmano savo srityje, tad jo bičiuliams teks priminti,
kad tai jo paties parašyta. Jei kas užduoda kvailą ar ne
atsakomą klausimą, jis bus linkęs reaguoti taip, kad pa
justų savo paties kvailumą, o jei skaitydamas knygą bent
kiek nesutinka sujos idėjomis, užuot apgalvojęs tai kri
tiškai, iškart nusprendžia, kad yra toks kvailas, jog to ne
supranta. Gali būti, jog jis mėgaujasi įsitikinimu, kad su
gebėjo neprarasti kritiško ir objektyvaus požiūrio į save.
Negana, kad toks žmogus savo menkavertiškumo
jausmus priims už gryną pinigą, jis dar tvirtins, kad jie
pagrįsti. Nors dėl savo menkystės kenčia ir skundžiasi,
iš tolo purtosi bet kokių šiuos įsitikinimus griaunančių
įrodymų. Jei jį vertina kaip itin kompetentingą darbuo
toją, jis tvirtina, kad to nenusipelnė arba kad jam pavy
ko kitiems apdumti akis. Anksčiau minėta mergaitė, pa
žeminta brolio, užsispyrė pirmauti mokykloje - ji visada
būdavo klasės pirmūnė ir niekas neabejojo jos gabumais,
bet pati ji laikė save kvaila. Nors žvilgsnis į veidrodį ar
vyrų dėmesys galėtų lengvai įtikinti moterį jos patrauk
lumu, niekas nepakeis jos įsitikinimo, kad ji negraži. Iki
sulaukia keturiasdešimties, žmogus neabejoja, kad yra
per jaunas įtvirtinti savo nuomonę ar imtis vadovauti, o
persiritęs per keturiasdešimt, jis jau manys, kad dabar jis
per senas. Garsus mokslininkas vis stebėjosi jam rodoma

pagarba, sau jis atrodė nereikšminga vidutinybė. Tokie
žmones komplimentus atmeta kaip tuščią pataikavimą ar
padlaižiavimą, o gali net įpykti.
Tokie pastebėjimai - o jų pririnktume be skaičiaus -
liudija, kad menkavertiškumo jausmai, gal net labiau
siai paplitusi mūsų laikų rykštė, atlieka svarbią funkciją
ir todėl yra puoselėjami bei ginami. Jų vertė glūdi ta
me, kad nusižemindamas savo mintyse, nustumdamas
save žemiau kitų ir pažabodamas savo garbėtrošką,
žmogus sušvelnina konkuravimo kurstomą nerimą40.
Beje, derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad menkaver
tiškumo jausmai gali iš tikrųjų susilpninti žmogaus pa
dėtį, nes savęs menkinimas pakerta žmogaus pasitikė
jimą savimi. Be šiokio tokio pasitikėjimo išvis nieko
nepasieksime - ar tai būtų savitai pritaikytas salotų pa
dažo receptas, ar prekyba, ar situacija, kai tenka apginti
savo nuomonę ar padaryti gerą įspūdį potencialiam gi
minaičiui.
Smarkiai į savęs menkinimą linkęs žmogus gali sap
nuoti savo konkurentų sėkmę arba kaip jis pats atsidu-
40 Ryškų tokios reakcijos aprašymą D. H . Lawrence’as pateikė romane Vaivo
rykštė. „Sis nuolat kybantis ir pasiruošęs ją užvaldyti keistas žiaurumo ir bjau
rumo jausmas, šis jos - o j i buvo išimtis (mano kursyvas) - tykantis pavydo
graužiamos minios jėgos jausmas buvo viena stipriausių įtakų jos gyvenime.
Kad ir kur ji būtų - mokykloje, draugų būry, gatvėje, traukiny, - vis instinkty
viai susigūždavo, sumažėdavo, apsimesdavo menkesne, nei buvo, - baiminda
masi, kad tik kas nepamatytų jos neatrasto Aš, kad papiktintas jo negriebtų,
neužpultų brutalus prasčiokiškas vidutinis A š“.

ria nepalankioje situacijoje. Nors ir nėra jokių abejonių,
kad pasąmoningai jis trokšta triumfo, tokie sapnai tarsi
prieštarauja Freudo teiginiui, jog sapnai - tai išsipil
džiusių troškimų atspindys. Tačiau nereikėtų Freudo
požiūrio suprasti per daug siaurai. Jei tiesioginis troš
kimų išsipildymas susijęs su pernelyg stipriu nerimu,
tuomet sušvelninti šį nerimą yra daug svarbiau, nei su
laukti troškimo išsipildymo. Tad kai besibaiminantis
savo ambicijų žmogus sapnuoja, jog pralaimėjo, jo sap
nai atspindi ne nesėkmės troškimą, bet tai, jog nesėk
mę jis renkasi kaip mažesnį blogį. Viena mano pacientė
gydymo metu - kaip tik tuo metu ji desperatiškai ban
dė mane įveikti - turėjo skaityti paskaitą. Ji sapnavo,
kad aš skaičiau labai gerą paskaitą, o ji kukliai sėdėjo
klausytojų salėje ir žavėjosi. Kitas garbėtroška mokyto
jas sapnavo, kad jo mokinys buvo mokytojas, o jis net
nežinojo, kas užduota.
Kokiu mastu savęs menkinimas stabdo ambicijas,
rodo ir tai, kad paprastai menkinami sugebėjimai toje
srityje, kurioje žmogus itin karštai trokšta sėkmės. Jei
ambicijos pasireiškia intelekto srityje, tuomet šis in
strumentas - intelektas - ir yra menkinamas. Jeigu jo
ambicijos yra erotinio pobūdžio, jų įrankiai yra išvaiz
da ir žavesys, kurie todėl yra menkinami. Sis ryšis toks
įprastas, kad pagal savimenkos tendenciją galima pasa
kyti, kur pasireiškia didžiausios ambicijos.
dvyliktas skyrius
K o l kas šie menkavertiškumo jausmai neturi nieko
bendra su kokiu nors tikru menkavertiškumu - mes juos
aptarėme tik kaip polinkio atsisakyti konkuruoti pada
rinius. Tad ar jie niekaip nėra susiję su egzistuojančiais
trūkumais bei tikrųjų ydų suvokimu? Iš tiesų jie yra re
alių ir įsivaizduojamų trūkumų rezultatas: menkaver
tiškumo jausmai sujungia nerimo skatinamus polinkius
save menkinti ir suvoktus tikruosius defektus. Kaip jau
keletą kartų pabrėžiau, mes negalime apkvailinti savęs iki
galo, nors kai kuriuos impulsus ir pavyktų išstumti iš są
monės. Todėl mūsų aptariamo charakterio neurotikas gi
liai viduje žino, kad jis turi tam tikrų asocialių polinkių,
kuriuos reikia paslėpti, kad jo elgesys toli gražu nėra
nuoširdus ir kad jo apsimestinis paviršius gana smarkiai
skiriasi nuo gelminių srovių. Viena iš svarbių jo menka
vertiškumo priežasčių ir yra ta, kad jis fiksuoja visus
šiuos neatitikimus, niekada aiškiai nesuvokdamas jų šal
tinio, mat jie kyla iš nuslopintų potraukių. O kai jų šal
tinio nesuvokia, tai susigalvoja sau priežastis, kurios re
tai būna tikros, o veikiau tik racionalizacija.
Yra ir kita priežastis, kodėl jam atrodo, kad jo men
kavertiškumo jausmai yra tiesioginė egzistuojančių trū
kumų išraiška. Jo ambicijos - tai pamatas, ant kurio jis
surentė fantastinius savo vertės ir svarbos vaizdinius.
Savo realių pasiekimų jis negali matuoti kitaip, kaip tik
pagal savo, kaip genijaus ar tobulo žmogaus, vaizdinį,

todėl suprantama, jog jo realūs veiksmai ar galimybės
atrodo menkiau.
Visuminis visų šių šalinimosi tendencijų rezultatas
būna tikros nesėkmės, kurių neurotikas prisišaukia, o
dažniausiai jo rezultatai tiesiog kuklesni, nei galėtų bū
ti, turint galvoje jo galimybes ir talentus. Kiti, pradėję
sykiu su juo, jį aplenkiamiems geriau klostosi karjera ir
lydi sėkmė. Sis atsilikimas apima ne tik išorinę sėkmę.
Kuo senyn eina toks žmogus, tuo labiau jis jaučia ato
trūkį tarp savo galimybių ir pasiekimų. Jis skausmin
gai jaučia, kad ir kokie būtų jo talentai, jie bus iššvais
tyti, kad jo asmenybės raida paralyžiuota ir kad laikas
nebebrandina jo asmenybės41. Į šį neatitikimą jis rea
guoja miglotu nepasitenkinimu - šis nepasitenkinimas
nėra mazochistinis, o tikras ir proporcingas.
Kaip jau minėjau, žmogaus pasiekimai gali neatitikti
jo galimybių ir dėl išorinių aplinkybių. Tačiau neuro-
tiko gyvenime susiformuojantis šių parametrų neatiti
kimas - tai be išimties visas neurozes apibūdinanti sa
vybė - kyla dėl vidinių konfliktų. Tikros neurotiko
nesėkmės ir dėl to vis stiprėjantis neatitikimas tarp ga
limybių ir pasiekimų tik sustiprina jau egzistuojančius
menkystės jausmus. Tad jis ne tik mano esąs, bet yra
41 C. G. Jungas aiškiai suformulavo keturiasdešimtmečių žmonių problemą,

kai jų asmenybės raida užstringa. Tačiau jis neįžvelgė, kokios sąlygos veda prie
tokios situacijos, ir nerado jokio patenkinamo sprendimo.

menkesnis nei galėtų būti. Šios raidos poveikis dar stip
resnis, nes dabar menkavertiškumo jausmas įgauna tik
rą pagrindą.
Tuo metu kitas mano minėtas neatitikimas - tarp
didingų ambicijų ir palyginti skurdžios realybės - tam
pa toks nepakeliamas, kad jį būtina kaip nors sušvel
ninti. Ir čia jį gydyti imasi fantazija. Vis labiau ir labiau
neurotikas pasiekiamus tikslus keičia grandiozinėmis
idėjomis. Jų vertė jam akivaizdi: jos pridengia nepake
liamą jo niekybės jausmą; leidžia jam pasijusti svarbiam
net ir nesileidžiant į jokias varžybas ir šitaip nekelia
sėkmės ar nesėkmės rizikos; jos leidžia jam susikurti di
dybės pasaką, toli pralenkiančią bet kokius pasiekiamus
tikslus. Būtent ši didingų fantazijų akligatvio vertė ir
daro jas pavojingas, nes, palyginti su tiesiu keliu, neu-
rotikui akligatvis teikia aiškių pranašumų.
Neurotiko kuriamas didybės idėjas būtina atskirti
nuo normalių žmonių svajų ir psichinio ligonio vizijų.
Net ir normalus žmogus kartais pagalvoja apie save
kaip apie nuostabų asmenį, savo veiklai suteikia nepel
nytos svarbos arba ima vaizduotis, ką jis galėtų nuveik
ti. Tačiau šios fantazijos ir idėjos lieka dekoratyviomis
arabeskomis, į kurias jis nežiūri itin rimtai. Tokių di
dybės idėjų apimtas sutrikusios psichikos žmogus yra
kitas kraštutinumas. Jis įsitikinęs esąs genijus, Japoni
jos imperatorius, Napoleonas, Kristus, jis atmeta visus

realybės įrodymus, galinčius šį įsitikinimą paneigti, vi
siškai nepajėgia suvokti jokios užuominos, kad išties jis
tėra vargšas durininkas, beprotnamio pacientas ar pa
niekos ir pašaipos objektas. Net ir bent kiek suvokęs šį
neatitikimą, jis apsisprendžia savo didingų idėjų labui
tardamas, jog kiti tiesiog tik tiek tesupranta arba tyčia
nepagarbiai su juo elgiasi, kad jį įskaudintų.
Neurotikas yra kažkur viduryje tarp šių kraštutinu
mų. Jei jis išvis suvokia, kad save vertindamas gerokai
perdeda, tuomet sąmoningai jis reaguoja panašiai kaip
sveikas žmogus. Jei sapnuoja save kaip besimaskuojantį
karališkosios šeimos narį, jam tokie sapnai atrodys juo
kingi. Tačiau jo didingos fantazijos, nors sąmoningai
atmetamos kaip netikros, turi jam emocinės realybės
vertę panašiai kaip psichiškai nesveikam. Abiem atve
jais priežastis ta pati - šios fantazijos atlieka svarbią
funkciją. Nors vėjo papučiama, tai vis dėlto kolona, į
kurią remiasi jo savigarba, tad jam ir tenka jos laikytis.
Koks pavojus slypi šioje funkcijoje, paaiškėja situa
cijose, kai savigarba patiria smūgį. Tuomet ši kolona
virsta, krinta ir žmogus, ir nebegali pakilti. Antai mer
gina, kuri turėjo pagrindo manyti esanti mylima, suvo
kė, kad jos draugas abejoja, ar ją vesti. Jis pasakė, jog
jaučiasi per jaunas, nepatyręs vedybiniam gyvenimui ir
kad manąs, jog prieš galutinai susisiedamas norėtų pa
žinti ir kitų merginų. Ji negalėjo atsitokėti nuo šio

smūgio, ją apėmė depresija, net darbe jautėsi nesaugiai,
ėmė nepaprastai bijoti, kad padarys kokią klaidą, po to
kilo troškimas nuo visko atsiriboti - nuo žmonių ir nuo
darbo. Si baimė buvo tokia visa apimanti, kad net džiu
gūs įvykiai - nei vėlesnis to paties vyro sprendimas, jog
nori ją vesti, nei paaukštinimas darbe, reiškęs jos gebė
jimų įvertinimą, nebegrąžino jai pasitikėjimo savimi.
Neurotikas, kitaip nei psichinis ligonis, negali liau
tis skausmingai tiksliai fiksuoti tūkstančius smulkių
realaus gyvenimo nutikimų, kurie neatitinka jo sąmo
ningos iliuzijos. Galiausiai vertindamas save jis susvy
ruoja - ar jis didingas, ar nieko vertas? Bet kurią mi
nutę jis gali pulti nuo vieno kraštutinumo prie kito. Tą
pačią akimirką, kai jaučiasi įsitikinęs savo ypatinga ver
te, jis gali apstulbti, kad kas nors jį priima rimtai. A r
ba kai jaučiasi nelaimingas ir sutryptas, gali įsiusti, jei
kas nors pamanys, kad jam reikia pagalbos. Jo opumą
galima palyginti su žmogaus, kurio visas kūnas žaizdo
tas, ir jis krūpčioja nuo menkiausio prisilietimo. Jis tuoj
pat pasijunta įžeistas, paniekintas, apleistas, atskirtas ir
reaguoja proporcingu kerštingu pasipiktinimu.
Čia ir vėl regime įsisukant „užburtą ratą". Nors didin
gosios idėjos turi neabejotiną padrąsinamąją vertę ir tei
kia tam tikrą paramą, tegu vien menamu būdu, jos ne tik
sustiprina polinkį atsisakyti konkuruoti, bet jautrumo
terpėje gamina daugiau įtūžio ir tuo pačiu augina neri

mą- Tai, žinoma, gilios neurozės vaizdas, tačiau mažes
niu laipsniu tai pastebima ir švelnesniais atvejais, kai šitai
patiriantis žmogus to net nepastebi. Antra vertus, gali
įsisukti ir savotiškas laimingas ratas, kai tik neurotikui
pavyksta padaryti ką nors konstruktyvaus. Tuomet su
stiprėja jo pasitikėjimas savimi ir didingosios idėjos tam
pa nebe tokios būtinos.
Jei neurotikui pristinga sėkmės - jei jis atsilieka bet
kuriuo požiūriu, ar tai liestų karjerą, ar santuoką, jei
jam trūksta saugumo ar laimės, jis ima kitiems pavy
dėti ir šitaip sustiprėja jau iš kitų šaltinių kilęs pavydas.
Išstumti šią pavydulingą nuostatą jį gali paskatinti ke
letas veiksnių - įgimtas orumas, gilus įsitikinimas, kad
jis neturi teisės ko nors reikalauti sau, ar tiesiog nege
bėjimas suvokti, kad jis nėra laimingas. Tačiau juo dau
giau jis išstumiamas, juo labiau gali būti projektuoja
mas į kitus, kartais sukeldamas beveik paranojišką
baimę, kad kiti irgi pavydi jam kiekvienos sėkmės. Sis
nerimas gali būti toks stiprus, kad žmogus jaučiasi tie
siog nejaukiai, jei nutinka kas nors gero jam pačiam -
gauna naują darbą, būna pripažįstamas ir pagiriamas,
įsigyja ką nors vertinga ar jam sekasi meilės reikaluo
se. Tai gali labai sustiprinti jo polinkį vengti ką nors tu
rėti ar kur nors vykti.
Stambiais štrichais, be jokių detalių nupieštas „užbur
tas ratas", į kurį pakliūva neurotikas siekdamas galios,

prestižo ir turėjimo, galėtų atrodyti šitaip: nerimas,
priešiškumas, pažeista savigarba; galios siekis ir pana
šiai, sustiprėjęs priešiškumas ir nerimas; polinkis atsi
sakyti konkurencijos (susigyvenęs su tendencija men
kinti save); nesėkmės ir neatitikimas tarp galimybių ir
pasiekimų; sustiprėję pranašumo jausmai (susipynę su
pavydu dėl kitų sėkmės); didingos idėjos (su pavydo
baime); sustiprėjęs jautrumas (su atsinaujinusiu polin
kiu atsisakyti konkurencijos); sustiprėjęs priešiškumas
ir nerimas, kuris iš naujo pradeda visą ciklą.
Tačiau tam, kad visiškai suvoktume, kokį vaidmenį
neurozėse vaidina pavydas, reikia panagrinėti jį išsa
miau. Neurotikas, suvokia jis tai sąmoningai ar ne, iš
ties yra ne tik labai nelaimingas žmogus, jis ir nemato
jokios galimybės išsiveržti iš savo vargų. Tai, ką išori
nis stebėtojas apibūdina kaip užburtus ratus, susidaran
čius mėginant atgauti pasitikėjimą, neurotikas jaučia
kaip tinklą, į kurį pakliuvo be vilties ištrūkti. Kaip šį
jausmą apibūdino vienas iš mano pacientų, jis jaučiasi
uždarytas rūsyje su daugybe durų, tačiau kad ir kurias
jis atvertų, jos veda tik į naują tamsą. Ir visą tą laiką jis
žino, kad kiti vaikšto lauke saulės atokaitoje. Nemanau,
kad kas nors galėtų paaiškinti nors vieną gilios neuro
zės atvejį, nesuvokęs šios paralyžiuojančios nevilties.
Kai kurie neurotiški asmenys savo sielvartą išreiškia labai
aiškiai, kiti slepia jį giliai po rezignacija ar fasadiniu

optimizmu. Gali būti sunku pastebėti, kad po keista
tuštybe, reikalavimais, priešiškumu yra kenčiantis žmo
gus, kuris jaučiasi visam laikui atskirtas nuo to, kas daro
gyvenimą trokštamą, kuris žino, kad net gavęs tai, ko
trokšta, jis negalės džiaugtis. Kai suvokiame šios nevil
ties egzistavimą, neturėtų būti sunku perprasti tai, kas
atrodo esąs perdėtas agresyvumas ar net blogis, nepa
aiškinamas konkrečia situacija. Žmogus, šitaip atskir
tas nuo bet kokios laimės galimybės, turėtų būti tikras
angelas, jeigu nejustų neapykantos pasauliui, kuriam
priklausyti jis negali.
Grįžtant prie pavydo problemos, ši tolydžio stiprė
janti neviltis ir yra tas nuolatinis pavydo generatorius.
Pavydima ne ko nors konkretaus, tai veikiau jausmas,
kurį Nietzsche aprašė kaip Lebensneid\ - labai bendras
pavydas visiems, kas jaučiasi saugesnis, geriau įsitvirti
nęs, laimingesnis, tiesesnis, daugiau savimi pasitiki.
Jei žmogų apima toks nevilties jausmas, tegu įsisą
monintas ar ne, jis bandys jį paaiškinti. Jis jo nesuvo
kia (kaip tai regi stebėtojas analitikas) kaip nenumal
domo proceso padarinio. Priešingai, jam regisi, kad tai
sukėlė jis pats arba kiti. Kartais jis kaltina abu šaltinius,
nors paprastai į priekį iškyla vienas arba kitas. Kai jis
kaltina kitus, susiformuoja kaltinamoji nuostata - gali
būti kaltinamas likimas apskritai arba aplinkybės, arba
kokie konkretūs žmonės, tėvai, vyras, gydytojas. Kaip

daug kartų pabrėžėme, neurotiko reikalavimus reikia su
prasti daugiausia šiuo požiūriu. Tarytum neurotiškas
žmogus galvotų šitaip: „Kadangi jūs visi kalti dėl mano
kančių, tad jūsų pareiga man padėti, ir aš turiu teisę to
iš jūsų tikėtis". Jei jis blogio šaltinį regi savyje, tuomet
jam atrodo, kad pats savo vargo ir nusipelnė.
Kalbant apie neurotiko polinkį kaltinti kitus, gali
kilti tam tikra painiava. Gali pasirodyti, tarsi jo kalti
nimai neteisėti. Iš tiesų jis turi aiškų pagrindą kaltinti
kitus, nes su juo tikrai buvo neteisingai elgtasi, ypač
vaikystėje. Tačiau jo kaltinimuose yra ir neurotiškų ele
mentų - jie dažnai išstumia konstruktyvias pastangas
siekti pozityvių tikslų, paprastai būna pažeriami aklai
ir be atodairos. Antai jie gali būti skirti žmonėms, ku
rie nori jam padėti, kartu jis gali visiškai nesugebėti pa
justi ir pateikti kaltinimų tiems žmonėms, kurie jį iš
ties skaudina.

TRYLIKTAS SKYRIUS
neurotiški kaltės jausmai
Aiškios neurozės paveiksle kaltės jausmams, regis, ten

ka svarbiausias vaidmuo. Kai kurių neurozių atvejais šie
jausmai reiškiami atvirai ir apsčiai, kitais kartais jie kiek
labiau užmaskuoti, bet juos liudija elgesys, nuostatos,
mąstymo ir reagavimo būdai. Iš pradžių trumpai aptar
siu įvairias elgesio apraiškas, liudijančias, kad kaltės
jausmai egzistuoja.
Kaip minėjau ankstesniame skyriuje, neurotikas daž
nai linkęs savo kančias aiškinti jausmu, esą jis nieko ge
riau ir nenusipelnęs. Tas jausmas gali būti gana miglo
tas ir neapibrėžtas arba gali būti susietas su tokia
visuomenėje tabu ribojama veikla kaip masturbavimasis,
kraujomaišiški geismai, mirties linkėjimas giminėms.
Toks žmogus paprastai pasijunta kaltas dėl menkiausios
priežasties. Jei kas kreipiasi dėl susitikimo, pirmiausia
jam šauna į galvą, jog jo ieško, kad kuo nors apkaltintų.
Jei kurį laiką jo neaplanko ar nerašo draugai, jis klausia
savęs, ar kaip nors jų neįžeidė. Jei atsitinka kas nors ne
gera, jis mano, kad tai jo kaltė. Net jei kiti akivaizdžiai
neteisūs, aiškiai neteisingai su juo pasielgė, jis vis tiek
tryliktas skyrius 221

sugeba plakti save. Ginčo metu ar susidūrus interesams
jis bus linkęs aklai manyti, kad teisūs kiti.
Nėra aiškios ir nekintamos ribos tarp šių latentinių
kaltės jausmų, kurie išlenda vos pasitaiko proga, ir to, kas
buvo interpretuota kaip nesąmoningi kaltės jausmai, pa
stebimi depresijos atvejais. Pastarieji dažnai įgauna fan
tastinių ar bent jau gerokai perdėtų savęs kaltinimų pa
vidalą. Nuolatinės neurotiko pastangos atrodyti teisiam
savo ir kitų akyse, ypač kai didžiulė tokių pastangų stra
teginė vertė nėra aiškiai suvokiama, irgi liudija neapib
rėžtus, išsklidusius kaltės jausmus, kuriems nevalia leis
ti pasirodyti paviršiuje.
Tai, kad egzistuoja tokie difuziški kaltės jausmai, liu
dija ir neurotiką persekiojanti demaskavimo ar nepri
tarimo baimė. Pokalbiuose su analitiku jis elgiasi taip,
tarsi tai būtų nusikaltėlio ir teisėjo santykis, dėl to jam
analizės metu būna labai sunku bendradarbiauti. Kiek
vieną jam pateiktą interpretaciją jis priims kaip prie
kaištą. Pavyzdžiui, jei analitikas jam parodė, kad už tam
tikros gynybinės nuostatos slypi nerimas, jis atsakys:
„Aš žinojau, kad esu bailys". Jei analitikas paaiškina
jam, kad jis nedrįso prieiti prie žmonių, nes bijojo bū
ti atstumtas, jis visa kaltę susivers sau, kad bandė, kaip
jis pats taip interpretuoja, pasilengvinti sau gyvenimą.
Didžia dalimi kompulsyvus tobulumo siekis susifor
muoja dėl poreikio išvengti bet kokio nepritarimo.

Galiausiai neurotikas gali pasijusti akivaizdžiai laisviau,
netgi atsikratyti kai kurių neurotinių simptomų, atsitikus
kokiam nors nepalankiam įvykiui, pavyzdžiui, netekęs pa
likimo ar padaręs avariją. Jei pastebime tokią reakciją ar
kartais atrodo, kad jis pats režisuoja arba provokuoja šiuos
nelemtus atsitikimus, tegul ir per neapdairumą, galima da
ryti prielaidą, kad šią neurotišką asmenybę vargina tokie
stiprūs kaltės jausmai, jog jam susiformavo poreikis susi
laukti bausmės norint iš jų išsivaduoti.
Taigi, regis, esama gausių įrodymų, liudijančių ne tik
neurotišką žmogų ypač alinančius kaltės jausmus, bet
ir jų galią asmenybei. Tačiau, nepaisydami šių akivaiz
džių įrodymų, privalome klausti, ar sąmoningi neuro
tiko kaltės jausmai yra nuoširdūs ir ar simptominė elg
sena, peršanti mintį apie nesąmoningus kaltės jausmus,
negalėtų būti interpretuojama kitaip. Tokias abejones
kelia keletas veiksnių.
Kaltės, kaip ir menkavertiškumo, jausmus neurotikas
mielai prisiima, jis toli gražu netrokšta iš jų išsilaisvinti.
Iš tiesų jis atkakliai tvirtina, kad yra kaltas ir įnirtin
gai atmeta visas pastangas jį reabilituoti. Vien tokios
nuostatos pakaktų parodyti, kad po jo įsikibimu į kal
tės jausmą, kaip ir jo skelbiamos menkystės atveju, turi
slypėti itin svarbią funkciją atliekanti tendencija.
Reiktų nepamiršti ir dar vieno veiksnio. Nuoširdus
gailestis ar gėda kelia skausmą, juo skausmingiau apie

tai pasakyti kam nors kitam. Iš tiesų neurotiškas žmo
gus to vengs dar labiau nei kiti, nes labai bijo neprita
rimo. Tačiau to, ką pavadinome kaltės jausmais, jis ne
sivaržo išreikšti.
Be to, kaltinimams sau, taip dažnai interpretuoja
miems kaip giliau slypinčių kaltės jausmų požymiai,
būdingi ryškiai iracionalūs elementai. Ne tik konkre
tūs sau pateikiami kaltinimai, bet ir neapibrėžti jaus
mai, neva jis nevertas jokio gerumo, pagyros, sėkmės,
tampa kraštutinai iracionalūs - nuo geroko perdėjimo
iki visiškos fantazijos.
Kitas veiksnys, liudijantis, kad kaltinimai sau nebū
tinai išreiškia nuoširdžius kaltės jausmus, yra tas fak
tas, kad nesąmoningame lygmenyje pats neurotikas
nėra tikras dėl savo nevertumo. Net, atrodytų, visai pa
sinėręs į kaltės jausmus, jis gali smarkiai pasipiktinti, jei
kiti bus linkę jo kaltinimus priimti rimtai.
Sis pastarasis pastebėjimas atveda prie paskutinio
veiksnio, kurį nurodė Freudas, nagrinėdamas sau meta
mus kaltinimus melancholijos42 atvejais: prieštaravimą
tarp reiškiamų kaltės jausmų bei tokio nuolankumo, ku
ris turėtų juos lydėti, stygiaus. Kad ir skelbdamas savo
nevertumą, neurotikas podraug nepaliauja reikalavęs pa
42 Sigmund Freud, „Mourning and Melancholia*, in Collected Papers, t. 4,

p. 152-170, Psychoanalytischer Verlag; Karl Abraham, Versuch einerEntwic-
klungsgeschichte der Libido, Psychoanalytischer Verlag.
224 horney. neurotiška musų laikų asmenybė

garbos ir susižavėjimo bei parodo neabejotiną nenorą
priimti kad ir menkiausią kritiką. Šis prieštaravimas gali
būti akiplėšiškai akivaizdus, kaip vienos moters atveju,
kurią apimdavo neaiški kaltė dėl kiekvieno nusikaltimo,
aprašyto laikraštyje, ji graužė save net už kiekvieną mirtį
šeimoje, bet kai sesuo gana švelniai papriekaištavo, jog
ši reikalauja per daug dėmesio, ją pagavo nesuvaldomo
įtūžio priepuolis. Tačiau šis prieštaravimas ne visada
taip aiškiai pastebimas - jis egzistuoja daug dažniau,
negu atrodo iš pažiūros. Neurotikas save kaltinančią
nuostatą gali palaikyti pagrįstu kritišku žvilgsniu į sa
ve. Jo opumas kritikai gali slypėti po įsitikinimu, kad
draugišką ir konstruktyvią kritiką jis puikiausiai tole
ruoja, - tačiau šis įsitikinimas tėra priedanga, kuriai
prieštarauja faktai. N et akivaizdžiai draugiškas patari
mas jį gali įpykdyti, nes bet koks patarimas reiškia kri
tiką dėl to, kad jis nėra tobulas.
Taigi jei kaltės jausmai kruopščiai išnagrinėjami ir
patikrinamas jų nuoširdumas, tampa akivaizdu, kad tai,
kas atrodė esą kaltės jausmai, yra arba nerimas, arba
gynyba nuo jo. Iš dalies tai tinka ir normaliam žmogui.
Mūsų kultūroje manoma, kad bijoti Dievo kilniau, nei
bijoti žmonių, arba, kalbant ne religiniais terminais, su
silaikyti nuo ko nors iš sąžiningumo kilniau negu iš
baimės, kad būsi pagautas. Daugelis vyrų, kurie deda
si esą ištikimi iš sąžiningumo, iš tikrųjų paprasčiausiai

bijo savo žmonos. Dėl didžiulės nerimo dozės, kurią
gauna neurotikas, jis bus linkęs dažniau nei normalus
žmogus dangstyti savo nerimą kaltės jausmais. Kitaip
nei normalus žmogus, jis bijo ne tik tikrai tikėtinų pa
darinių, bet numato visai tikrovės neatitinkančius pa
darinius. Ko konkrečiai jis baiminasi, priklauso nuo si
tuacijos. Jis gali būti susikūręs gresiančios išpūstos
bausmės, keršto, apleidimo vaizdinį, gali jausti visiškai
miglotas baimes. Tačiau kad ir kokios prigimties jos
būtų, šios baimės kyla tam tikru momentu, kurį gali
ma pavadinti nepritarimo baime, arba jei baimė, kad
tau nepritars, prilygsta apkaltinimui, tuomet tai baimė
būti demaskuotam.
Baimė, kad tau nepritars, labai dažna esant neuro
zėms.Veik kiekvienas neurotikas, nors iš pažiūros atro
dytų visiškai savimi pasitikįs ir kitų nuomonei abejingas,
labai bijo ar itin opiai reaguoja, jei jam nepritaria, kriti
kuoja, kaltina, demaskuoja. Kaip jau minėjau, paprastai
manoma, kad ši nepritarimo baimė liudija giluminius
kaltės jausmus. Kitaip tariant, manoma, kad tai tokių
jausmų rezultatas. Kritinis stebėjimas kelia abejonių šia
išvada. Analizės metu pacientui paprastai būna labai
sunku prabilti apie tam tikrą patirtį ar papasakoti kai ku
rias mintis, pavyzdžiui, jog troškęs kitiems mirties, apie
masturbavimąsi ar kraujomaišiškus geismus, nes jaučiasi
be galo kaltas ar, tiksliau tariant, jam atrodo, kad jaučiasi

kaltas. Kai jis įsidrąsina apie tai prabilti ir neišvysta ne
pritarimo, jo „kaltės jausmai“ išnyksta. Jis jaučiasi kaltas,
nes dėl savo nerimo daugiau nei visi kiti priklauso nuo
viešosios nuomonės ir naiviai painioja tai su savo paties
sprendimu. Maža to, jo bendras opumas nepritarimui iš
esmės nesikeičia, net jei šie ypatingi kaltės jausmai
dingsta jam prisivertus kalbėti apie patirtį, kuri pastūmė
jo taip pasijusti. Sis pastebėjimas skatina daryti išvadą,
kad kaltės jausmai yra ne priežastis, o neurotiko baimės,
kad bus pasmerktas, rezultatas.
Kadangi nepritarimo baimė yra tokia svarbi tiek kal
tės jausmų formavimuisi, tiek jų supratimui, čia aptar
siu keletą jos implikacijų.
Neproporcingą nepritarimo baimę gali kelti visi be
atodairos žmonės arba tik draugai, nors paprastai neu
rotikas nepajėgia aiškiai atskirti, kas jo draugai, kas
priešai. Iš pradžių tai liečia tik išorinį pasaulį ir daugiau
ar mažiau visada bijomasi kitų nepritarimo, tačiau šis
jausmas gali būti ir internalizuotas. Juo labiau jis inter-
nalizuojamas, juo mažiau svarbus lieka išorinis nepri
tarimas palyginti su savojo „aš“ pasmerkimu.
Nepritarimo baimė gali pasirodyti įvairiomis formo
mis. Kartais ji pasirodo kaip nuolatinė baimė suerzinti
kitus žmones, pavyzdžiui, neurotikas gali bijoti atsisakyti
kvietimo, išreikšti bet kokius norus, nesutikti su kitų
nuomone, pasielgti ne pagal pripažintus standartus ar

kokiu nors būdu kristi į akis. Gali tai būti ir nuolatinė
baimė būti demaskuotam - net jausdamasis mėgstamas,
toks žmogus bus linkęs laikytis nuošaliau, kad užbėgtų
už akių galimam demaskavimui, dėl ko būtų atsisakyta
bendrauti su juo. Kita galima baimės forma - ypatingas
nenoras atskleisti kitiems ką nors iš savo privataus gy
venimo arba neproporcingas pyktis, įsiplieskiantis dėl
nekalto klausimo apie jį patį, nes jam regisi, kad tokiais
klausimais bandoma kištis į jo reikalus.
Nepritarimo baimė yra vienas ryškiausių veiksnių, la
bai apsunkinančių analitinį procesą psichoanalitikui, o
pacientui padarančių jį skausmingą. Nors kiekviena ana
lizė skirtinga, visoms būdinga tai, kad pacientui, trokš
tančiam psichoanalitiko pagalbos ir supratimo, tuo pat
metu tenka kovoti su analitiku kaip su pavojingiausiu įsi
veržėliu. Tai ši baimė skatina pacientą elgtis taip, lyg jis
būtų nusikaltėlis, stojęs prieš teisėją, ir, kaip dera nusikal
tėliui, jis yra slapta niūriai užsispyręs neigti ir klaidinti.
Si nuostata gali pasirodyti sapnuose - tarsi kas stumtų
išpažinties, o jį nuo to apimtų agonija. Vieną mano pa
cientą tuo momentu, kai jau buvome beatskleidžią kai
kuriuos jo išstumtus polinkius, aplankė šiuo požiūriu
svarbus regėjimas. Jis tarsi matė berniuką, kuris buvo
pripratęs pasislėpti svajų saloje. Toje saloje berniukas ta
po bendruomenės nariu, o ši bendruomenė vadovavosi
įstatymu, draudusiu kam nors atskleisti salos egzistavi

mą ir reikalavusiu bet kokio įsiveržėlio mirties. Į salą at
klydo berniuko mylimas žmogus, užmaskuotu pavidalu
atstovavęs psichoanalitikui. Pagal įstatymą jis turėjo būti
nužudytas. Tačiau berniukas galėjo jį išgelbėti prisiekda
mas, kad jis pats niekada negrįš į salą. Tai buvo meninė
išraiška prieštaros, kuri vienu ar kitu pavidalu egzistavo
visą laiką nuo psichoanalizės pradžios iki pabaigos, -
tarp simpatijų psichoanalitikui ir neapykantos jam, nes
jis norėjo įsiskverbti į jo slaptas mintis ir jausmus, - kon
flikto tarp paciento impulso ginti savo paslaptis ir bū
tinybės jų atsikratyti.
Jei nepritarimo baimės nesukelia kaltės jausmai, ga
lėtume paklausti, kodėl tuomet neurotikas taip bijo būti
demaskuotas ir nesulaukti pritarimo?
Pagrindinis veiksnys, paaiškinantis nepritarimo bai
mę, yra didysis neatitikimas tarp fasado43, kurį neuro
tikas rodo tiek pasauliui, tiek sau, ir visų išstumtų po
linkių, slapta glūdinčių už fasado. Nors jis ir kenčia, net
daugiau, nei pats suvokia, kad negyvena santarvėje su
savimi, kad apsimetinėja, vis tiek privalo ginti šias ap
gaules visomis išgalėmis, nes jos - tai pylimas, kuris
saugo jį nuo tykančio nerimo. Jei įžvelgiame, kad visi
tie dalykai, kuriuos jis turi slėpti, sudaro jo nepritari
mo baimės pagrindą, tuomet geriau suprasime, kodėl
kad ir dingę kai kurie „kaltės jausmai" neišvaduoja jo
43 Atitinkančio tai, ką C. G. Jungas vadina „persona".

iš baimės. Turi pasikeisti dar daug kitų dalykų. Kalbant
labai tiesiai, ši nepritarimo baimė kyla iš viso jo asme
nybės nenuoširdumo ar, tiksliau sakant, neurotiškos jo
asmenybės dalies nenuoširdumo, šio nenuoširdumo de
maskavimo jis ir bijo.
O kai dėl ypatingo jo paslapčių turinio, visų pirma jis
nori nuslėpti visa tai, ką paprastai apima agresijos termi
nas. Sis terminas apima ne tik jo reakcijose prasiveržiantį
priešiškumą - pyktį, kerštą, pavydą, troškimą pažemin
ti ir panašiai, bet ir visus jo slaptus reikalavimus kitiems.
Kadangi šiuos jau smulkiai išnagrinėjau, čia pakaks
trumpai priminti, kad jis nenori stovėti ant savo kojų,
užuot pats stengęsis ir siekęs ko trokštąs, jis vidujai rei
kalauja misti kitų gyvenimais, dominuodamas ir išnau
dodamas arba būdamas prielankus, „mylintis" ar paklus
nus. Vos kas prisiliečia prie jo priešiškų reakcijų ar šių
reikalavimų, kyla nerimas - ne todėl, kad jaučiasi kaltas,
bet todėl, kad mato, jog iškilo pavojus jo galimybėms
gauti būtiną paramą.
Antra, jis nori nuslėpti, koks silpnas, nesaugus ir be
jėgis jaučiasi, kaip menkai tegali save įtvirtinti, koks di
džiulis jo nerimas. Todėl jis mūrija tvirtumo fasadą. Bet
kuo labiau jo saugumo siekis sutelkiamas į dominavimą,
o jo garbės supratimas vis labiau susiejamas su stiprumo
idėja, juo labiau jis iš pagrindų save niekina. Silpnumas
jam atrodo ne tik pavojingas, bet ir niekingas, - tiek sa

vo, tiek kitų. O silpnumu jis laiko bet kokį neadekvatu
mą, ar tai būtų nesugebėjimas būti šeimininku savo pa
ties namuose, ar nesugebėjimas įveikti barjerus savyje,
pagalbos priėmimas, ar net nerimo graužatis. Taigi jei jis
iš esmės niekina bet kokį „silpnumą" savyje ir norom ne
norom yra įsitikinęs, kad kiti lygiai taip jį niekins, jei
apie tai sužinos, ir desperatiškai stengiasi jį paslėpti, ne
paliaujamai baimindamasis, kad anksčiau ar vėliau bus
demaskuotas; iš čia ir nuolatinis nerimas.
Taigi kaltės jausmai ir juos lydintys kaltinimai jau
yra ne tik nepritarimo baimės rezultatas (o ne priežas
tis), bet ir gynyba nuo baimės. Jie atlieka dvigubą už
duotį: išprovokuoja kitų padrąsinimą ir užtriną tikrą
problemą. Pastarąją užduotį jie įvykdo arba nukreipda
mi dėmesį nuo to, kas turi būti paslėpta, arba išpūsda
mi taip smarkiai, kad tai atrodo neįtikėtina.
Pateiksiu du pavyzdžius, kurie iliustruoja daugelį.
Vieną dieną pacientas karčiai apkaltino save nedėkin
gumu, išvadino našta psichoanalitikui, nejaučiančiu nė
deramo dėkingumo už tai, kad analitikas gydė jį už ne
didelį mokestį. Tačiau interviu pabaigoje jis pastebėjo,
kad pamiršo pinigus, kuriuos ketino tą dieną sumokė
ti. Tai buvo tik vienas jo troškimo gauti viską už dyką
įrodymų. Jo žodingas ir apibendrintas savęs kaltinimas,
kaip ir kitais atvejais, atliko vieną funkciją - užtrinti
konkretų reikalą.

Brandaus amžiaus protinga moteris jautė kaltę, kad ją
vaikystėje ištikdavę įniršio priepuoliai, nors protu ji su
vokė, kad juos buvo išprovokavęs neprotingas tėvų elge
sys, o vėliau ji išsilaisvino ir iš įsitikinimo, kad žmogui
būtina tikėti tėvų tobulumu. Vis dėlto šis kaltės jausmas
ją toliau graužė, ir ji buvo linkusi manyti, jog jos nesėk
mingi bandymai užmegzti erotinius kontaktus su vyrais
yra bausmė užjos priešiškumą tėvams. Vaikystės prasi
žengimams versdama kaltę dėl dabartinio negebėjimo
užmegzti tokius ryšius, ji maskavo iš tikrųjų veikiančius
faktorius - jos pačios priešiškumą vyrams, kylantį iš bai
mės būti atstumtai, ir užsisklendimą kiaute.
Savikalta ne tik apsaugo nuo nepritarimo baimės, bet
paskatina pozityvų padrąsinimą, provokuodama priešin
gus drąsinamus pasisakymus. Net kai joks kitas žmogus
nedalyvauja, neurotikas nusiramina, nes sustiprinama jo
savigarba, mat tokie kaltinimai turi reikšti, kad jo mo
ralinė nuovoka tokia, jog jis priekaištauja sau už trūku
mus, kurių kiti nė nepastebi, ir šitaip galiausiai pasijunta
esąs nuostabus žmogus. Be to, nuo kaltinimų sau pa
lengvėja, nes jie retai turi ką bendra su tikrąja jo nepa
sitenkinimo savimi priežastimi ir palieka atviras slaptas
duris vilčiai, kad galų gale jis gal nėra toks blogas.
Prieš imdamiesi nagrinėti, kokias dar funkcijas atlie
ka polinkis save kaltinti, turime aptarti kitus būdus, ku
riais išvengiama nepritarimo. Visiškai priešinga, tačiau

turinti tą patį tikslą kaip ir savęs kaltinimas gynyba yra
užbėgti už akių bet kokiai kritikai nuolatiniu teisumu
ar tobulumu, ir taip neleisti kritikai įsikibti į pažeidžia
mas vietas. Kai šio tipo gynyba dominuoja, tuomet bet
koks elgesys, kad ir akiplėšiškai neteisingas, bus patei
sintas pateikiant jį intelektualinės sofistikos padaže,
kuris nepadarytų gėdos protingam ir įgudusiam teisi
ninkui. Si nuostata gali tiek išsikeroti, kad taps priva
lu būti teisiam net ir nereikšmingose smulkmenose -
visada teisingai pakalbėti apie orą, - nes tokiam žmo
gui suklydimas dėl smulkmenų sukelia pavojų tapti iš
vis neteisiam. Paprastai šio tipo žmogus nepajėgia pa
kęsti kad ir menkiausiai besiskiriančios nuomonės ar
net kitur padėto emocinio akcento, nes jo supratimu
net mažiausias nepritarimas prilygsta kritikai. Šitokios
tendencijos didžia dalimi paaiškina tai, kas vadinama
pseudoadaptacija. Tai būdinga žmonėms, kurie, kad ir
turėdami gilią neurozę, pajėgia savo ir aplinkinių žmo
nių akyse sukurti „normalumo“ ir pavykusio prisitaiky
mo vaizdinį. Turėdami reikalų su tokio tipo neuroti-
kais, beveik niekada neapsiriksite, kad juos kankina
nepritarimo ir demaskavimo baimė.
Trečiasis būdas, kaip neurotikas gali saugotis nuo ne
pritarimo, - tai ieškoti priebėgos nesupratime, ligoje ar
bejėgiškume. Su itin aiškiu tokio modelio pavyzdžiu su
sidūriau, kai gydžiau prancūzę mergaitę Vokietijoje. Ji

buvo viena iš tų, kurias jau minėjau, - pas mane jas at
siuntė įtardami silpnaprotystę. Pirmosiomis psichoana
lizės savaitėmis pati dvejojau dėl jos protinių sugebėji
mų; atrodė, kad ji nesuvokia visiškai nieko, ką jai sakiau,
nors ji puikiausiai suprato vokiškai. Pabandžiau tuos pa
čius dalykus pasakyti paprastesne kalba, bet geresnių re
zultatų tai nedavė. Galiausiai visą situaciją atskleidė du
veiksniai. Ji sapnuodavo sapnus, kuriuose mano kabine
tas pasirodydavo kaip kalėjimas arba ją apžiūrėjusio gy
dytojo kabinetas. Abi idėjos išdavė, kad ji labai nerimau
ja, jog bus demaskuota, o pastarąjį sapną sapnavo todėl,
kad ją krėtė šiurpas nuo bet kokios fizinės apžiūros. Ki
tas atskleidęs tiesą veiksnys buvo incidentas iš jos sąmo
ningo gyvenimo. Ji pamiršo įstatymo numatytu metu
pateikti savo pasą. Kai pagaliau nuėjo pas pareigūną, ap
simetė, kad nesupranta vokiškai, vildamasi, kad šitaip iš
vengs bausmės. Sį įvykį ji man papasakojo juokdamasi.
Tuomet ji pripažino, kad tokią pačią taktiką taikė ir ben
draudama su manim - ir dėl tų pačių motyvų. Po to ji
pasirodė esanti labai protinga mergaitė. Ji dangstėsi ne
išmanymu ir kvailumu, kad išvengtų pavojaus būti ap
kaltinta ir nubausta.
Iš principo tokią pačią strategiją taiko kiekvienas,
kas elgiasi kaip neatsakingas, žaidžiantis vaikas, kurio
nereiktų priimti rimtai. Kai kurie neurotiški asmenys
perima šią nuostatą visam laikui. Arba jei net ir nesi

elgia vaikiškai, jie gali net patys savęs nepriimti rimtai.
Šios nuostatos funkciją galima pamatyti psichoanalizės
metu. Pacientai, kurie, regis, jau tuoj perpras savo ag
resyvias tendencijas, staiga pasijunta bejėgiai, imti elgtis
kaip vaikai, netrokštantys nieko kito, kaip apsaugos ir
prielankumo. Arba sapnuose jie regi save mažyčius ir
bejėgius, motinos įsčiose ar ant rankų.
Jei bejėgiškumu nepasiekiama norimo poveikio ar
konkrečioje situacijoje jis netinka, liga irgi gali pasitar
nauti tam pačiam tikslui. Puikiausiai žinome, kad liga
gali būti bėgimas nuo sunkumų. Neurotikui negalia sy
kiu ir priedanga, sauganti nuo suvokimo, kad jis iš bai
mės vengia spręsti situaciją taip, kaip privalėtų iš tiesų.
Prastai su viršininku sutariantis neurotikas gali prisi
dengti ūmiu skrandžio priepuoliu; apeliavimas į negalią
tokiais sykiais pasireiškia tuo, kad sukuriamas tikras ne
galėjimas veikti, kitaip tariant, alibi, ir šitaip žmogui ne
tenka suvokti savo bailumo44.
Tapimo auka jausmas yra galutinė ir labai svarbi gy
nybos nuo bet kokio nepritarimo forma. Neurotikui
44 Jei toks troškimas interpretuojamas - taip padarė Franzas Alexanderis kny
goje Psychoanalysis o f the Total Personality - kaip bausmės už agresyvius impul
sus viršininko atžvilgiu poreikis, pacientas noriai priims tokį paaiškinimą, nes
tuomet psichoanalitikas padeda jam efektyviai išvengti fakto, jog jam būtina
įsitvirtinti, kad jis to bijo ir kad jo paties baimė jį erzina. Psichonalitikas lei
džia pacientui pajusti pritarimą jo kilniam vaizdiniui, kad jis labai išgyvena
dėl visų piktų norų viršininko atžvilgiu, ir tokiu būdu susitiprina jo jau egzis
tuojančius mazochistinius impulsus, apgaubdamas juos aukštos moralės šlove.

jausmas, kad juo piktnaudžiaujama, tampa užtvara nuo
priekaištų dėl jo paties polinkio pasinaudoti kitais; jaus
damasis apleistas ir nelaimingas, jis nušalina priekaištus
dėl savo savininkiškų siekių; jausdamas, kad kiti nėra pa
slaugūs, jis užkerta kelią įžvelgti jo užmačias juos sutriuš
kinti. Si virtimo auka strategija taip dažnai naudojama
ir jos taip atkakliai laikomasi kaip tik dėl to, kad tai efek
tyviausias gynybos būdas. Ji įgalina neurotiką ne tik at
remti kaltinimus, bet sykiu suversti kaltę kitiems.
Grįžtant prie savęs kaltinimo nuostatų, jos ne tik ap
saugo nuo nepritarimo baimės ir pozityviai nuramina,
bet atlieka dar vieną funkciją - neleidžia neurotikui su
vokti būtinybės keistis ir iš esmės tarnauja kaip kaitos
pakaitalas. Kiekvienam nepaprastai sunku pakeisti jau
susiformavusią savo asmenybę. Tačiau neurotikui ši už
duotis dvigubai sunkesnė ne tik todėl, kad jam sunkiau
suvokti būtinybę keistis, bet ir dėl to, kad tiek daug jo
nuostatų yra priverstinės, išprovokuotos nerimo. Todėl
būtinybė keistis jį mirtinai gąsdina, išvydęs, jog tai ne
įmanomasis metasi atgal. Vienas iš būdų išsisukti nuo
to suvokimo - slapta viltis, kad jei jis save apkaltins,
viskas „kaip nors praeis“. Sį procesą dažnai galime ste
bėti kasdieniame gyvenime. Jei žmogus apgailestauja ką
nors padaręs ar nepadaręs ir todėl nori pasielgti gerai
ar pakeisti tokį elgesį lėmusią nuostatą, jis nepasiners
į kaltės jausmus. Jei jis taip daro, tai reiškia, kad išsi

sukinėja nuo sunkios užduoties - pasikeisti. Juk gedė
ti daug lengviau nei keistis.
Čia reikėtų paminėti dar vieną būdą, kaip neurotikas
gali užsirišti akis, kad neišvystų būtinybės keistis. Tai sa
vo problemų intelektualizavimas. Į jį linkę pacientai pa
tiria ypatingą intelektualinį pasitenkinimą gavę psicho
logijos žinių, tarp jų ir žinių apie save, tačiau - lai viskas
tuo ir baigiasi. Taigi nuostata intelektualizuoti tuomet
naudojama kaip apsauga, kuri neleidžia jiems nieko pa
justi emociškai, tad ir neleidžia suvokti, kad jie turi keis
tis. Tarsi jie žvelgtų į save ir sakytų: „kaip įdomu!"
Savikalta gali apsaugoti ir nuo kylančio pavojaus ap
kaltinti kitus - užsiversti kaltę ant savo pečių gali pa
sirodyti saugiau. Nuslopintas kritiškumas bei kaltini
mai kitiems ir dėl to sustiprėjęs polinkis kaltinti save
vaidina tokį svarbų vaidmenį neurozėse, kad juos rei
kia aptarti nuodugniau.
Paprastai tokie slopinimai turi priešistorę. Vaikas,
augantis baimės ir neapykantos sklidinoje atmosferoje,
kuri neleidžia skleistis jo spontaniškai savigarbai, ku
pinas sunkių kaltinimų savo aplinkai. Tačiau jis ne tik
negali jų išreikšti, bet jei yra smarkiai įgąsdintas, tai ne
drįsta jų net sąmoningai suvokti. Iš dalies tai paaiški
nama paprasta bausmės baime, iš dalies baime netekti
prielankumo, kurio jam reikia. Šios infantilios reakci
jos turi tvirtą pagrindą tikrovėje, kadangi tėvai, dėl savo

neurotiško opumo sukuriantys tokią atmosferą, vargu
ar išvis pajėgia priimti kokią nors kritiką.
Beje, visuotinį požiūrį apie tėvų neklystamumą yra
nulėmęs kultūrinis veiksnys45. Mūsų kultūroje tėvų
padėtis grindžiama autoritetine jų galia, kuria visada
galima pasiremti reikalaujant paklusnumo. Daugeliu
atvejų santykiai namuose pagrįsti geranoriškumu ir tė
vams nėra reikalo pabrėžti savo autoritetinę galią. Ta
čiau kol toks kultūrinis požiūris egzistuoja, jis vis tiek
meta tam tikrą šešėlį ant šių santykių, net tada, kai lie
ka antrame plane.
Kai santykiai pagrįsti autoritetu, kritiką linkstama
drausti, nes ji pakirstų autoritetą. Ji gali būti atvirai už
drausta, o draudimas įgyvendinimas per bausmes, bet
daug efektyviau, kai draudimas yra labiau numanomas,
o jo vykdymas paremtas moralės dalykais. Tuomet vai
kų kritiškumą stabdo ne tik individualus tėvų jautrumas,
bet ir tai, kad tėvai, patys perėmę kultūrinę nuostatą, jog
nuodėmė kritikuoti tėvus, tiesiogiai ir užuominomis
stengiasi suformuoti vaikams tokį pat požiūrį. Tokiomis
sąlygomis mažiau įbaugintas vaikas gali šiek tiek sukil
ti, bet paskui ir jį privers pasijusti kaltu. Baikštesnis ne
drįsta niekaip pasipriešinti, jam nė į galvą nešauna to
kios įžūlybės, kad tėvai galėtų būti neteisūs. Tačiau jis
45 Čia ir toliau pastraipoje palyginkite su Ericho Frommo studija knygoje:
Autoritaet undFamilie, ed. Max Horkeimer (1936).

jaučia, kad kažkas turėtų būti kitaip, ir prieina prie išva
dos, kad jei tėvai visada teisūs, tai, matyt, klysta jis. Ne
reikia nė sakyti, kad paprastai tai ne intelektualinis, bet
emocinis procesas. Jį lemia ne mąstymas, bet baimė.
Šitaip vaikas ima jaustis kaltu ar, tiksliau tariant,
užuot ramiai pasvėręs abi puses ir apsvarstęs situaciją
objektyviai, jis linkęs ieškoti ir randa ydų savyje. Šie
priekaištai sau gali paskatinti jį veikiau pasijusti men
kysta nei kaltu. Skirtumai tarp šių jausmų labai men
ki ir visiškai priklauso nuo to, ar jo aplinkai būdingos
numanomos, ar aiškiai išsakomos moralės normos. Po
sesers padu kenčianti mergaitė iš baimės susitaiko su
tokia neteisybe ir springdama kaltinimais, kuriuos iš
tiesų jaučia, tvirtina sau, kad toks nevienodas elgesys
teisingas, nes ji menkesnė už savo seserį (ne tokia graži,
ne tokia protinga) arba tiki, kad tai pateisinama, nes ji
bloga mergaitė. Kad ir kaip būtų, ji kaltina pati save
nesuvokdama, kad tai su ja neteisingai elgiamasi.
Šio tipo reakcija nebūtinai visą laiką turi likti tokia
pati, jei ji nėra itin giliai įsišaknijusi, gali ir pasikeisti,
ypač jei pasikeičia vaiko aplinka arba jo gyvenime atsi
randa žmonių, kurie jį vertina ir emociškai palaiko. Jei
tokių pokyčių neįvyksta, tada polinkis kaltinimus nu
kreipti į save ilgainiui stiprėja, o ne silpnėja. Tuo pat me
tu apmaudas pasauliui kaupiasi iš įvairiausių šaltinių,
baimė išreikšti šį pasipiktinimą irgi auga, nes didėja ir

demaskavimo baimė bei prielaida, jog kitiems irgi bū
dingas toks jautrumas.
Tačiau nustatę istorinį tokios nuostatos šaltinį, dar
negalime jos paaiškinti. Praktiniu ir dinaminiu požiū
riu svarbiau, kokie veiksniai palaiko šią nuostatą dabar.
Tai, kad neurotikui ypač sunku kritikuoti ar kaltinti, le
mia keletas suaugusios asmenybės veiksnių.
Pirmiausia šis nesugebėjimas atspindi neurotiškos
asmenybės spontaniškų galių įtvirtinti save stygių. Kad
suprastume šį trūkumą, būtina palyginti neurotiko
nuostatą su normalaus žmogaus jausmais ir elgesiu mū
sų kultūroje, kai jis pareiškia kaltinimus ar jų susilau
kia, arba, kitaip tariant, kai jis puola ir ginasi. Norma
lus žmogus kilus ginčui pajėgia apginti savo nuomonę,
atmesti nepelnytą kaltinimą, insinuacijas ar primetamą
valią, prieštarauti vidujai ar išoriškai, jei jį ignoruoja ar
apgaudinėja, atsisakyti prašymo ar pasiūlymo, jei jis jam
nepatinka ir jeigu situacija leidžia jam to atsisakyti. Jis
pajėgia galvoti kritiškai ir, jei būtina, tą kritiką pareikš
ti, pajusti ir išreikšti kaltinimus, arba sąmoningai atsi
traukti ar atmesti kitą žmogų, jei jis to nori. Maža to,
jis gali gintis ar pulti, nepatirdamas neproporcingos
emocinės įtampos, ir išlaikyti vidurį tarp išpūstų savęs
kaltinimų bei perdėto agresyvumo, kuris paskatintų jį
mesti neteisėtus, tūžmingus kaltinimus visam pasauliui.
Taigi surasti šį aukso vidurį galima tik esant sąlygoms,

kurių neurozės atveju daugiau ar mažiau stinga, - tai
reliatyvi nepriklausomybė nuo neapibrėžto nesąmonin
go priešiškumo ir palyginti nepažeista savigarba.
Kai žmogus spontaniškai ginti savo teisių nepajėgia,
neišvengiamas to padarinys būna silpnumo ir bejėgiš
kumo jausmas. Žmogus, žinantis (nors apie tai nieka
da nėra nė pagalvojęs), kad jei prireiktų, jis galėtų pulti
arba gintis, yra ir jaučiasi stiprus. Žmogus, kuris fiksuo
ja, kad veikiausiai jis šito negalėtų, yra ir jaučiasi sil
pnas. Net ir apgaudami savo sąmoningąjį „aš“, toliau
elektrinio laikrodžio tikslumu fiksuojame, ar ginčą nu
traukėme dėl baimės, ar dėl išminties, ar kaltinimus
priėmėme iš silpnumo, ar todėl, kad jie mums atrodė
teisingi. Neurotikui šis silpnumo fiksavimas yra slap
tas nuolatinio susierzinimo šaltinis. Daugelis depresi
jų prasideda tada, kai žmogus nepajėgia apginti savo
argumentų ar išreikšti kritinės nuomonės.
Kita svarbi kliūtis, stabdanti kritiką ir kliudanti pa
reikšti kaltinimus, yra tiesiogiai susijusi su pamatiniu
nerimu. Jei jaučiama, kad išorinis pasaulis priešiškas, jei
žmogus jo akivaizdoje jaučiasi bejėgis, tuomet nors ma
žiausia rizika, kad suerzinsi kitus žmones, atrodo tik
ra beprotybė. Neurotikui šis pavojus regisi juo dides
nis, ir kuo labiau jo saugumo jausmas paremtas kitų
prielankumu, juo labiau jis dreba, kad tą prielankumą
praras. Jam kito žmogaus suerzinimas turi visai kitokią

konotaciją nei normaliam žmogui. Jo ryšiai su kitais
žmonėmis silpni ir pažeidžiami, tad jis negali patikė
ti, kad ir kitų ryšiai su juo bent kiek tvirtesni. Taigi jis
jaučia, kad juos pykindamas, rizikuoja visai tuos ryšius
nutraukti, baiminasi, kad bus išvis pamestas, galutinai
paniekintas ir nekenčiamas. Be to, jis sąmoningai ar
nesąmoningai mano, kad kiti irgi ne mažiau nei jis bi
josi demaskavimo ir kritikos, todėl linkęs elgtis su jais
taip delikačiai, kokio elgesio norėtų sulaukti ir iš jų. Jo
nepaprasta baimė apkaltinti kitą ar bent pasiduoti to
kiai intencijai sukelia jam ypatingą dilemą - juk ma
tėme, kad jis kupinas užgniaužto priešiškumo. Iš tiesų,
kaip visi, kam pažįstama neurotiko elgsena, puikiai ži
no, jis vis dėlto išsako daugybę kaltinimų - kartais įvy
niotų į vatą, kartais atvirai, o kartais ir visai agresyviai.
Kadangi aš vis tiek tvirtinu, kad neurotikui būdingas
esminis su kritika bei kaltinimais susijęs drovumas, čia
vertėtų trumpai aptarti, kokios aplinkybės gali lemti,
jog tokie kaltinimai vis dėlto prasiveržia.
Jie gali prasiveržti, kai neurotiką apima begalinė ne
viltis - kai jis jaučia, jog kad ir kaip pasielgtų, neturi ko
prarasti. Tokios aplinkybės susiklosto tada, kai jis itin
stengiasi būti malonus ir paslaugus, o jam neatsakoma
iškart arba jis atstumiamas. Ar jo kaltinimai išsilieja iš
kart ar tai trunka kurį laiką, priklauso nuo to, kiek jo ne
viltis kaupėsi. Vienos krizės metu jis gali paberti visus

akmenis, kuriuos sukaupė užanty, gali jo kaltinimai tęstis
ir ilgesnį laiką. Jis tikrai turi galvoje tai, ką kalba, ir ti
kisi, kad kiti priims jį rimtai - žinoma, su slapta viltimi,
kad jie įžvelgs jo nevilties gelmę ir todėl jį užjaus. Pa
našios sąlygos susiklosto ir tada, kai kaltinimai skirti
žmonėms, kurių neurotikas sąmoningai nekenčia, arba
iš kurių nieko gero nesitiki. Kitomis sąlygomis, ir jas pa
nagrinėsime vėliau, stinga paties nuoširdumo elemento.
Demaskuotas ir apkaltintas arba pajutęs tokį pavojų,
neurotikas daugiau ar mažiau įsikarščiavęs taip pat gali
pereiti prie kaltinimų. Tuomet pavojus nuvilti kitus jau
atrodo mažesnis blogis nei grėsmė, kad jam nepritars. Jis
pasijunta užspeistas ir pereina į kontrpuolimą kaip gy
vulys, kuris, atsidūręs pavojuje, instinktyviai puola. Pa
cientai gali nirtulingai apkaltinti analitiką, kai juos ap
ima didžiausia baimė, kad tuoj kas nors bus demaskuota,
arba kai jie padaro ką nors, kam, kaip jaučia, pritarimo
nesulauks.
Kitaip nei kaltinimai, mesti iš nevilties, šios rūšies
puolimai vykdomi aklai. Jie išsakomi be jokio įsitikini
mo savo teisumu, nes randasi iš gryno poreikio atremti
pavojų, kad ir kokių priemonių prireiktų griebtis. Nors
atsitiktinai tarp jų gali pasitaikyti priekaištų, kurie lyg
ir atrodo tikri, daugiausia jie būna perdėti ir fantasti
nio pobūdžio. Giliai viduje neurotikas ir pats jais netiki
ir nesitiki, kad jie bus priimti rimtai, ir nepaprastai

nustemba, jei kiti juos taip priima, pavyzdžiui, ima
rimtai ginčytis arba įsižeidžia.
Kai suvokiame baimę būti apkaltintam kaip pačios
neurozės struktūros neatskiriamą elementą, o paskui
suvokiame ir tai, kokiais būdais su šia baime kovojama,
tuomet galime suprasti, kodėl dažnai susidaro iš pažiū
ros gana prieštaringas vaizdas. Neurotikas dažnai ne
pajėgia išreikšti pagrįstos teisėtos kritikos, nors yra su
kaupu prisikaupęs stiprių kaltinimų. Kiekvieną sykį, kai
jis ko nors neranda, gali būti įsitikinęs, kad tai pavogė
jo tarnaitė, bet negalės jos apkaltinti ar net papriekaiš
tauti, kad vakarienė patiekta ne laiku. Jo metami kal
tinimai paprastai būna keistai netikroviški, ne vietoje,
turi neteisingą atspalvį, būna neteisėti ar išvis prama
nyti. Kaip pacientas, jis gali mesti analitikui beprotiš
kus kaltinimus, kad šis sugriovęs jo gyvenimą, bet ne
pajėgia nuoširdžiai papriekaištauti, kad analitikas
pasirinkęs prastas cigaretes.
Šių atvirai metamų kaltinimų kartais nepakanka vi
sam užgniaužtam apmaudui išlieti. Tam būtini netie
sioginiai kanalai, leidžiantys neurotikui išreikšti ap
maudą net jam pačiam nesuvokiant, kad tai daro.
Kartais tai įvyksta tarsi atsitiktinai, kartais kaltinimai,
skirti tam tikriems asmenims, išliejami ant palyginti
nieku dėtų žmonių (antai moteris gali plūsti tarnaitę,
kai iš tiesų širsta ant vyro), aplinkybių ir gyvenimo ap

skritai. Tai apsauginiai vožtuvai, kurie savaime nėra
specifinis neurozės atributas. Toks specifiškai neurotiš
kas būdas netiesiogiai ir nesąmoningai išreikšti kalti
nimus yra kentėjimas, arba kančia. Kentėdamas neuro
tikas pateikia save kaip gyvą priekaištą. Žmona, kuri
suserga, nes jos vyras pareina namo vėlai, savo tūžmastį
išreiškia veiksmingiau nei sukėlusi sceną, be to, gali sa
vo akyse mėgautis esanti nekalta kankinė.
Kiek veiksmingai kentėjimas išreiškia kaltinimus, pri
klauso nuo to, kaip slopinamos galimybės kaltinti. Kai
baimė nėra per daug stipri, kančia gali būti demonstruo
jama gana dramatiškai, su atvirais bendro pobūdžio prie
kaištais: „žvelk, kaip privertei mane kentėti". Iš tiesų tai
trečioji sąlyga, įgalinanti išreikšti kaltinimus, nes kančios
fone kaltinimai atrodo teisėti. Čia esama glaudaus ryšio
ir su prielankumo siekimo metodais, kuriuos jau nagri
nėjome, kaltinamasis kentėjimas tuo pat metu tarnauja
ir kaip apeliacija į gailestį bei malonių, kaip atlygio už
padarytą žalą, prievartavimas. Juo polinkis kaltinti viduje
griežčiau užgniaužtas, juo kuklesnė bus kančios išraiška.
Gali būti net taip, kad neurotikas net neatkreips kitų dė
mesio į savo kančią. Bendrai paėmus, matome didžiulę
kančių demonstravimo įvairovę.
Iš visų pusių apniktas baimės, neurotikas nuolat blaš
kosi nuo kitų kaltinimo prie savikaltos. Vienintelis re
zultatas yra nepaliaujamas ir neviltingas netikrumas, ar

jis teisus kritikuodamas kitus, ar laikydamas save kaltu.
Jis fiksuoja arba iš patirties žino, kad labai dažnai jo kal
tinimai nėra pagrįsti, bet išprovokuoti jo paties iracio
nalių reakcijų. Sis žinojimas kliudo jam suprasti, ar jį tik
rai nuskriaudė, o to nežinodamas, prireikus jis negali
užimti tvirtos pozicijos.
Stebėtojas bus linkęs manyti ar interpretuoti, kad ši
raiška atspindi ypač ryškius kaltės jausmus. Tai nereiš
kia, kad stebėtojas yra neurotikas, tačiau liudija, kad jo,
kaip ir neurotiko, mąstymas ir jausmai paveikti kultū
rinių įtakų. Norėdami suprasti, kokios kultūrinės įta
kos nulemia mūsų požiūrį į kaltės jausmus, turėtume
išgvildenti tiek istorinių, kultūrinių ir filosofinių klau
simų, kad tai tikrai netilptų šioje knygoje. Bet net ir vi
sai prabėgomis paminint šia problemą, reikia stabtelėti
bent ties krikščioniškos moralės požiūriu.
Diskusiją apie kaltės jausmus galima labai trumpai
apibendrinti taip. Kai neurotikas save kaltina ar rodo
turįs kokių nors kaltės jausmų, pirmasis klausimas tu
rėtų būti ne „kuo jis iš tiesų save kaltina?44, bet „kokia
galėtų būti ši savęs kaltinimo funkcija?44 Pagrindinės
funkcijos, kurias mes nustatėme, yra šios: nepritarimo
baimės išraiška; gynyba nuo šios baimės; gynyba nuo
polinkio apkaltinti kitus.
Kai Freudas, o su juo ir dauguma analitikų linkę lai
kyti kaltės jausmus pirmine motyvacija, jie atspindi sa

vo meto mąstymą. Freudas pripažįsta, kad kaltės jausmai
kyla iš baimės, nes daro prielaidą, jog baimė dalyvauja
randantis„superego“, kuris, jo nuomone, yra atsakingas
už kaltės jausmus; tačiau jis linkęs manyti, kad sąžinės
reikalavimai ir kaltės jausmai, sykį atsiradę, veikia kaip
pirminis veiksnys. Tolesnė analizė atskleidžia, kad net
gi po to, kai mes jau išmokome į sąžinės spaudimą ir pri
imtus moralinius standartus atsiliepti kaltės jausmais,
motyvai, slypintys už šių jausmų - nors jie gali pasiro
dyti vien sunkiai įžvelgiamais ir netiesioginiais būdais, -
yra tiesioginė padarinių baimė. Jei darome prielaidą, kad
kaltės jausmai savaime nėra pirminė motyvuojanti jėga,
tuomet būtinai tenka peržiūrėti kai kurias analitines te
orijas, kurios buvo išplėtotos remiantis prielaida, jog kal
tės jausmams - ypač neapibrėžtiems, kuriuos Freudas
preliminariai pavadino nesąmoningais kaltės jausmais, -
tenka kertinis vaidmuo susiformuojant neurozei. Pami
nėsiu tik tris svarbiausias tokias teorijas: „negatyvios te
rapinės reakcijos" teorija tvirtina, kad pacientas pasirenka
likti ligoniu dėl savo nesąmoningų kaltės jausmų46; kita
teorija - superego, kuris, kaip vidinis konstruktas, skiria
bausmes žmogaus „aš“; ir moralinio mazochizmo teori
ja, kuri aiškina sau sukeliamą kančią kaip poreikio būti
nubaustam rezultatą.
46 Žr. K. Horney, „The Problem o f the Negative Therapeutic Reaction*, in
Psychoanalytical Quarterly, t. 5 ,1936, p. 29-54.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS
neurotiško kentėjimo prasmė

(mazochizmo problema)
Kaip jau išsiaiškinome, grumdamasis su savo konfliktais,

neurotiškas žmogus daug kenčia, maža to, dažnai šiomis
kančiomis pasinaudoja kaip priemone siekdamas tam
tikrų tikslų, kurių kitokio įgyvendinimo kelius užkerta
neišsprendžiamos jo dilemos. Nors ir galime įžvelgti, dėl
kokių priežasčių konkrečioje situacijoje kančia paverčia
ma įrankiu bei kokiems tikslams tarnauja, vis dėlto kiek
suglumstame išvydę, kad žmonės renkasi mokėti šitokią
kainą. Atrodo, kad toks dažnas atsidavimas kančioms bei
nusiteikimas tuoj pat mesti gyvenimo vairą iš rankų kyla
dėl giluminio potraukio, kurį grubiai galima apibūdinti
kaip polinkį versti save silpnesniu, o ne stipresniu, ap
gailėtinu, o ne laimingu.
Kadangi ši tendencija prieštarauja bendrosioms
žmogaus prigimties sampratoms, ji buvo ir yra psicho
logijos ir psichiatrijos mįslė ir kliuvinys. Iš tiesų tai pa
matinė mazochizmo problema. Mazochizmo terminas
iš pradžių buvo taikomas seksualinėms perversijoms ir
fantazijoms, kai seksualinio pasitenkinimo pasiekiama
per kančias - mušant, kankinant, prievartaujant, paver-

giant, pažeminant. Freudas pripažino, kad šios seksu
alinės perversijos ir fantazijos panašios į bendrą polinkį
atsiduoti kančioms - toms, kuriose nepastebime seksu
alinio pagrindo, ir tokios tendencijos buvo apibrėžtos
kaip „moralinis mazochizmas“. Kadangi seksualinėse
perversijose bei fantazijose kančia siekiama pozityvaus
pasitenkinimo, buvo prieita prie išvados, kad visi neu-
rotikai kenčia siekdami pasitenkinimo, o pasakius pa
prasčiau, kad neurotikas nori kentėti. Taigi manoma,
kad seksualines perversijas ir moralinį mazochizmą
skiria vien tai, kad pirmuoju atveju tiek veržimasis pa
sitenkinti, tiek pasitenkinimas yra suvokiami sąmo
ningai, antruoju atveju ir viena, ir kita lieka neįsisą
moninta.
Net ir perversijų atvejais pasitenkinimas kenčiant yra
didžiulė problema, ji dar keblesnė, kai susiduriame su
bendro pobūdžio polinkiu kentėti.
Paaiškinti mazochizmo reiškinį bandyta ne kartą.
Genialiausias paaiškinimas - Freudo mirties instinkto
hipotezė47. Trumpai tariant, pasak šios hipotezės, žmo
gų veikia dvi pagrindinės biologinės jėgos - gyvybės
instinktas ir mirties instinktas. Pastaroji į susinaikini
mą nukreipta jėga, susijungusi su libido potraukiais,
virsta mazochizmo reiškiniu.
47 Sigmund Freud, „Beyond the Pleasure Principle", in The International Psy
cho-Analytical Library, N o 4.
keturioliktas skyrius 249

Čia mums kyla vienas itin įdomus klausimas, kurį ir
norėčiau panagrinėti - ar polinkį kentėti galima suvokti
psichologiškai, nesigriebiant biologinių hipotezių.
Pirmiausia turėtume išsklaidyti painiavą, kai tikras
kentėjimas suplakamas su polinkiu kentėti. Neturime jo
kio teisėto pagrindo pulti prie išvados, kad jei žmogus
kenčia, tai reiškia, jog jis linkęs sau sukelti tokias kan
čias ar net jomis mėgaujasi. Antai negalėtume sutikti su
H. Deutsch48 interpretacija, jog faktas, kad mūsų kultū
roje moterims tenka kęsti gimdymo kančias, įrodo, kad
moterys slapta mazochistiškai mėgaujasi tais skausmais,
nors išimtiniais atvejais tai, žinoma, gali būti tiesa. Dau
gybė neurozės varginamų žmonių kančių neturi nieko
bendra su troškimu kentėti, bet tėra neišvengiamas eg
zistuojančių konfliktų padarinys. Sis skausmas kyla ly
giai taip, kaip ir lūžus kojai. Nori žmogus to ar ne, abiem
atvejais vis tiek skauda, ir nė viena šių kančių jam neat
neša jokios naudos. Ryškus, bet ne vienintelis tokio ti
po neurotiko kančių pavyzdys yra vidinių konfliktų iš
provokuotas regimas nerimas. Taip pat reikėtų suprasti
ir kitokio pobūdžio neurotiko kančias, pavyzdžiui, skaus
mingą suvokimą vis didėjančio atotrūkio tarp savo po
tencijų bei faktinių pasiekimų, beviltiško susipainiojimo
įvairiausių dilemų voratinklyje jausmą, opiai priimamą
48 H . Deutsch, „Motherhood and Sexuality*, in Psychoanalytical Quarterly, t. 2
(1933), p. 476-488.

net menkiausią įžeidimą, panieką pačiam sau, kad esi
neurotikas. Kai ši problema nagrinėjama remiantis hi
poteze, neva neurotikas trokšta kentėti, šios neurotiko
kančios, kaip nekrintančios į akis, paprastai išvis igno
ruojamos. Ko gi tuomet kai kas dar stebisi, jog nepro-
fesionalai, o kartais net ir psichiatrai kupini ne mažiau
nesąmoningos paniekos neurozei kaip ir pats neurotikas.
Atskyrę neurotiko kančias, kurios kyla ne iš jo po
linkio kentėti, dabar pažvelkime į tas, kurios atsiranda
būtent taip ir todėl pakliūva į mazochistinių potraukių
kategoriją. Tokiais atvejais paviršutiniškas požiūris toks,
kad neurotikas neva kenčia daugiau, nei tam būtų tik
ro pagrindo. Tiksliau, atrodo, tarsi kažkas jame godžiai
čiumpa kiekvieną pasipainiojusią progą kentėti, kad
jam vieni niekai bet kurias įprastas aplinkybes išversti
skausminga puse, kad jis išvis nelinkęs atsikratyti kan
čių. Tačiau šitokį įspūdį paliekantį elgesį didžia dalimi
paaiškina tos funkcijos, kurias konkrečiam žmogui at
lieka jo kentėjimas.
Čia tik apibendrinsiu ankstesniuose skyriuose jau
nagrinėtas funkcijas, kurias gali atlikti neurotiko kančios.
Kentėjimas neurotikui gali turėti tiesioginę gynybinę
vertę, dažnai tai vienintelis būdas apsisaugoti nuo gre
siančių pavojų. Kaltindamas save jis išvengia kitų kalti
nimų ir susitramdo nemetęs kaltinimų kitiems, pasiro
dydamas ligotas ar neišmanėlis, jis išvengia priekaištų,

susimenkindamas išsisuka nuo konkurencijos pavojų,
tačiau kančios, kurias jis sau šitaip suteikia, sykiu yra
jo gynyba.
Kentėjimas yra ir būdas išpešti tai, ko jis nori, veiks
mingai įgyvendinti savo reikalavimus ir suteikti jiems
teisėtą pagrindą. Jo troškimai gyvenime visada stumia
jį į dilemą. M at šie troškimai yra arba tapo primygti
niai ir besąlygiški, nes juos diktuoja nerimas, o iš da
lies todėl, kad neurotikas išties visai nepaiso kitų žmo
nių. Tačiau, kita vertus, jam pačiam stinga ryžto ir jėgų
siekti ko pasišovęs, nes jis nesugeba spontaniškai savęs
įtvirtinti, o bendriau tariant - jį kamuoja esminis be
jėgiškumo jausmas. Kai visa taip susiklosto, jam lieka
viltis, jog kiti pasirūpins jo troškimais. Jis palieka įspūdį
žmogaus, kuris yra įsitikinęs, kad už jo gyvenimą atsa
kingi kiti, tad jie ir kalti, jei kas klostosi prastai. Šie lū
kesčiai susiduria su jo įsitikinimu, kad jis nieko nesu
laukia nė iš vieno žmogaus, todėl jaučia, kad norėdamas
patenkinti savo norus, turi spustelėti kitus. Čia jam į
talką ir ateina kentėjimas. Kančia ir bejėgiškumas tam
pa puikiomis priemonėmis įgyti prielankumą, susilauk
ti pagalbos, kontroliuoti bei podraug išvengti visų rei
kalavimų, kuriuos ir kiti galėtų kelti jam.
Galiausiai kentėjimui tenka funkcija užmaskuotu,
bet veiksmingu būdu mesti kaltinimus. Kaip tik tai ga
na detaliai nagrinėjome ankstesniame skyriuje.

Perpratę neurotiškų kančių funkcijas, nupiešiame nuo
šios problemos šiek tiek jos paslaptingumo, bet pati pro
blema dar nėra išspręsta. Nepaisant strateginės kančių
vertės, esama vieno veiksnio, kuris patvirtina mintį, ne
va neurotikas nori kentėti - neretai jis kenčia daugiau nei
reikalautų jo strateginis tikslas, linksta išpūsti savo var
gus, pasinerti į bejėgiškumo, vargingumo, nevertumo
jausmus. Nors žinome, kad jo emocijos dažniausiai ne
adekvačios, kad jų nereiktų priimti už gryną pinigą, vėl
nustembame pamatę, kad nusivylimai, kylantys iš jo
prieštaringų tendencijų, įstumia jį į liūdesio bedugnę, vi
sai neproporcingą tos situacijos reikšmei. Jei jam reika
lai klostėsi kukliai, jis dramatiškai būgnys apie savo pra
laimėjimą kaip nenuplaunamą gėdą. Jei kur nors jam
nepavyko įsitvirtinti, jo savigarba subliūkšta kaip ba
lionas. Kai analizės metu jis negali išsisukti nuo nema
lonios perspektyvos analizuoti naują problemą, jis nu
grimzta į visišką beviltiškumą. Tad reikia išsiaiškinti,
kodėl jis iš pažiūros savo noru didina savo kančias labiau,
nei to reikalauja strateginės užduotys.
Iš tokių kančių tarsi neišpeši jokios regimos naudos,
nėra auditorijos, kuriai padarytum įspūdį, nei susilauksi
kieno užuojautos, nei slapto triumfo, kad pavyko pa
lenkti kito žmogaus valią savajai. Vis dėlto neurotiko
čia laukia laimikis, tik jau kitoks. Žmogus, patikėjęs sa
vo išskirtinumu, nepakelia nesėkmės meilės reikaluose,

nepakenčia pralaimėjimo varžybose, baidosi suvokti sa
vo silpnumą ar trūkumus. Kai lieka nieko vertas savo
paties akyse, jam nebetenka prasmės tokios kategori
jos, kaip sėkmė ir nesėkmė, pranašumas ir menkumas;
o išpūstas jo skausmas, bendras vargingumo ir never
tumo jausmas, į kurį jis pasineria, sušvelnina, užliūliuo
ja konkretaus skausmo geluonį, ir jį draskanti patirtis
tampa tarsi mažiau reali. Taip šiame procese pasireiš
kia dialektikos principas, išreiškiantis filosofinę tiesą,
kad tam tikru momentu kiekybė virsta kokybe. Kon
krečiai tai reiškia, kad nors kančios teikia skausmo, at
sidavimas beribėms kančioms gali tapti skausmą mal
šinančiais vaistais.
Sis procesas meistriškai aprašytas viename daniškame
romane49. Jame pasakojama apie rašytoją, kurio mylimą
žmoną prieš porą metų nužudė iš aistros. Jis brenda per
nepakeliamą skausmą tik miglotai suvokdamas, kas įvy
ko. Bėgdamas nuo savo sielvarto suvokimo, pasineria į
darbą ir plušdamas dieną naktį parašo knygą. Pasakoji
mas prasideda knygos baigimo dieną, tai yra tuo psicho
loginiu momentu, kai jis turėtų likti akis į akį su savo
skausmu. Pirmiausia mes jį sutinkame kapinėse, kur jį
pačios kojos atveda. Čia regime jį pasinėrusį į niūriau
sius, fantastiškiausius apmąstymus apie kirminus, var
pančius mirusiųjų kūnus, apie palaidotus gyvus žmones.
49 Aage von Kohl, D er Wegdurch dieNacht (vertimas iš danų į vokiečių kalbą).

Išsekęs jis grįžta namo, kur jo kankynė tęsiasi. Jis jaučiasi
spiriamas kuo smulkiausiai prisiminti tai, kas įvyko. Gal
būt žmogžudystė nebūtų įvykusi, jei jis būtų ėjęs kartu
su žmona tą vakarą, kai ji svečiavosi pas draugus, jei ji
būtų paskambinusi jam, kad užeitų jos parsivesti, jei ji
būtų apsinakvojusi pas draugus, jei jis būtų išėjęs pasi
vaikščioti ir susitikęs ją stotelėje. Jam vaizduotėje benar-
pliojant kiekvieną nužudymo veiksmą, iš skausmo apima
ekstazė ir jis netenka sąmonės. Si pasakojimo dalis itin
svarbi mūsų nagrinėjamai problemai. Toliau romane he
rojus, atsigavęs po skausmo orgijos, turi kažkaip susido
roti su keršto problema, kol galų gale pajėgia realiai su
vokti savo skausmą. Šioje istorijoje aprašytas procesas
niekuo nesiskiria nuo kai kurių gedėjimo papročių, ku
rių paskirtis - palengvinti netekties skausmą, tol jį ašt
rinant, kol pasiseka visiškai išsivaduoti iš jo.
Suvokimas, kad šis nenormaliai didžiulis skausmas
veikia kaip narkotikas, padeda mums ieškoti supranta
mų mazochistinių potraukių motyvų. Tačiau vis dar ne
atsakytas klausimas, kodėl tokios kančios gali teikti pa
sitenkinimą, kurį akivaizdžiai teikia mazochistinių
perversijų ir fantazijų bei, kaip mes įtariame, bendrų
jų neurotinių polinkių kančios.
Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, pirmiausia bū
tina išsiaiškinti bendrus visų mazochistinių tendencijų
elementus ar, tiksliau tariant, kertinę tokius polinkius

lemiančią gyvenimo nuostatą. Nagrinėjant šiuo rakur
su, kaip bendrasis jų vardiklis neabejotinai nustatomas
vidinio silpnumo jausmas. Sis jausmas pasirodo žvilgs
nyje į save, į kitus, bendrai į likimą. Trumpai jį galime
apibūdinti kaip nereikšmingumo jausmą, ar veikiau
kaip jausmą, kad esi niekas; tai jausmas nendrės, len
kiamos vėjo; jausmas, kad esi kitų malonėje, jų pastum
dėlis, tai pasireiškia polinkiu taikytis tiek, kiek nė
nereikia, arba perdėtu gynybiniu kontrolės ir nepasida-
vimo sureikšminimu; priklausomybe nuo kitų prielan
kumo ir vertinimo - pirmoji pasirodo kaip nepapras
tas prielankumo poreikis, o antroji - kaip nepaprasta
nepritarimo baimė; tai jausmas, kad nesi savo gyveni
mo šeimininkas, bet turi leisti kitiems imtis atsakomy
bės ir daryti sprendimus; jausmas, kad gera ir bloga at
eina iš išorės, kad esi visiškai bejėgis akivaizdoje likimo,
kurio negatyvas - kybantis nepermaldaujamas pra
keiksmas, o pozityvas - viltis stebuklo, kuris įvyks tau
nepajudinus nė piršto; bendras jausmas gyvenime, kad
negali kvėpuoti, dirbti, džiaugtis kuo nors, jei kiti ne
paskatina, neįduoda priemonių ir nenurodo tikslų; jaus
mas, kad esi molis, iš kurios meistras lipdo ką nori.
Kaip turėtume suprasti šio esminio silpnumo jausmą?
Ar išanalizavę iki galo pamatytume, kad tai vitališku
mo stygius? Kai kuriais atvejais taip gali būti, tačiau
bendrai neurotikų vitališkumo skirtumai nėra didesni

nei šie skirtumai tarp kitų žmonių. Ar tai paprastas
pamatinio nerimo padarinys? Žinoma, nerimas čia įsi
painiojęs, bet vien nerimas gali padaryti priešingą po
veikį, skatinti žmogų siekti ir įgyti vis daugiau jėgų ir
galios, kad jis būtų saugus.
Atsakymas yra toks, kad visų pirma šis vidinio, es
minio silpnumo jausmas visai nėra faktinis - kas jun
tama ir regisi kaip silpnumas, tėra polinkio į silpnumą
rezultatas. Sį faktą galime nustatyti pagal mūsų jau ap
tartas savybes - neurotikas pats sau nesąmoningai iš
pučia savo silpnumą ir atkakliai tvirtina esąs silpnas. Jo
polinkį į silpnumą galime atskleisti ne vien loginės de
dukcijos būdu - neretai pastebėsime, kaip jis veikia.
Pacientams pakanka vaizduotės pasinaudoti kiekviena
proga, kad įsitikintų sergą organine liga. Vienas iš pa
cientų kaskart kilus kokiam nors sunkumui sąmonin
gai trokšdavo sirgti tuberkulioze, gulėti sanatorijoje
kitų slaugomas. Jei iš tokio žmogaus ko nors pareika
laujama, pirmas jo impulsas būna nusileisti, o paskui jis
metasi į kitą kraštutinumą ir nesileidžia perkalbamas už
jokius pinigus. Jei psichoanalizės metu pacientas ima
pats save kaltinti, tai reiškia, kad numanomą kritiką jis
priima kaip savo nuomonę, taip parodydamas, kad iš
anksto yra pasirengęs priimti bet kokį nuosprendį. Po
linkis aklai pripažinti autoritetingus pareiškimus, at
siremti į ką nors, visada vengti sunkumų teisinantis

bejėgišku „aš negaliu', užuot priėmus tai kaip iššūkį, yra
tolesni jo polinkio į silpnumą įrodymai.
Paprastai kančios, kurių priežastis yra toks polinkis į
silpnumą, nesuteikia sąmoningo pasitenkinimo, bet,
priešingai, kad ir kokiam tikslui tarnautų, tikrai prisideda
prie bendro savojo vargingumo suvokimo, būdingo neu
rotikui. Ir vis tiek šių tendencijų tikslas yra pasitenkini
mas, net jei jis nepasiekiamas - arba atrodo, kad nepa
siekiamas. Kartais šį tikslą galime pastebėti, o kartais net
akivaizdu, kad jis buvo pasiektas. Pacientė, išvykusi ap
lankyti kaime gyvenančių bičiulių, nusivylė, kad jos nie
kas nepasitiko stotelėje ir kad kai kurių jos draugų jai at
vykus nebuvo namuose. Tai pamatyti, pasakojo ji, buvę
labai skaudu. Bet tuomet ji pasijuto smunkanti į visiš
kos nevilties ir apleistumo būseną, šis jausmas, kaip ji
netrukus suvokė, buvo visiškai neproporcingas provoka
cijai. Toks nugrimzdimas į neviltį ne tik užliūliavo skaus
mą, ji pajuto jį kaip neabejotinai malonų.
Dažniau ir akivaizdžiau malonumo pasiekiama sek
sualinėse fantazijose ir mazochistinio pobūdžio perver
sijose - kai įsivaizduojama ar realiai prievartaujama,
mušama, pavergiama. Iš esmės tai tik dar viena to pa
ties bendro polinkio į silpnumą apraiška.
Malonumas, patiriamas nugrimzdus į savo vargingu
mą, yra išraiška bendrojo principo pasimesti kame nors
didesniame už save, ištirpdyti savo individualybę, atsi-
*
kratyti savojo „aš“ su visomis jo abejonėmis, konfliktais,
skausmais, ribotumu ir izoliacija50. Nietzsche tai pava
dino išsilaisvinimu iš principium individuationis. Būtent
tai jis laiko „dionisiškąja" tendencija ir vienu iš esminių
žmonių siekių, priešingai tam, ką jis vadina apoloniškąja
tendencija, kuri suka į gyvenimo aktyvaus formavimo ir
valdymo pusę. Ruth Benedict kalba apie dionisiškąsias
tendencijas nagrinėdama pastangas sukelti ekstazę ir pa
brėžia, kaip šios tendencijos paplitusios įvairiose kultū
rose ir kokios įvairialypės jų apraiškos.
Terminas „dionisiškasis" kilęs iš Dioniso kultų Grai
kijoje. Šių bei ankstesnių trakų51 kultų tikslas buvo kraš
tutinis visų jausmų stimuliavimas, kol pasiekiama regė
jimo būsenos. Sukelti ekstazei buvo naudojama muzika,
monotoniški fleitų ritmai, siautulingi nakties šokiai, svai
ginamieji gėrimai, seksualinis atsipalaidavimas - sykiu
tai sukeldavo nirtulingą jaudulį ir ekstazę. (Pažodžiui
ekstazės terminas reiškia buvimą už savęs arba šalia sa
vęs.) Visame pasaulyje esama papročių ir kultų, sekan
čių tuo pačiu principu: grupinis užsimiršimas šventėse ir
religinėje ekstazėje, individualiai - užsimiršimas narko
tikuose. Sukeliant dionisiškąją būseną, skausmui irgi
tenka tam tikras vaidmuo. Kai kuriose Didžiųjų lygumų
50 Si per mazochizmą pasiekiamo pasitenkinimo interpretacija yra iš esmės
tokia pati kaip E. Frommo, op. cit., ed. Max Horkheimer (1936).
51 Erwin Rohde, Psyche, the cult o f souls and belief in immortality among the
Greeks (1925).

indėnų gentyse vizijos sukeliamos badaujant, nusipjau-
nant gabalėlį kūno ar susiraišiojant skausmą sukeliančio
je padėtyje. Saulės šokiuose (tai viena svarbiausių lygu
mų indėnų ceremonijų) fiziniai kankinimai buvo įprastas
būdas ekstazei stimuliuoti52. Viduramžių flagelantai eks
tazę sukeldavo mušimu, o Naujosios Meksikos atgailau
tojai badydavosi dygliais, mušdavo vieni kitus, nešioda
vo sunkenybes.
Nors tokios kultūrinės dionisiškų tendencijų išraiš
kos mūsų kultūroje tikrai nerasime kaip susiklosčiusio
modelio, ši raišksniėra mums visiškai svetima. Tam tik
ru mastu visi esame patyrę, kokį malonumą teikia „už
simiršimas". Mes pajuntame šį malonumą užmigdami
po fizinės ar psichinės įtampos arba paveikti narkozės.
Tokį patį poveikį gali sukelti alkoholis. Žinoma, vienas
iš alkoholio vartojimo veiksnių yra išsilaisvinimas iš
slopinimų, kitas - sielvarto ir nerimo numalšinimas,
bet ir tuomet svarbiausias siekiamas pasitenkinimas yra
užsimiršimas ir išsilaisvinimas. Nedaug yra žmonių,
kurie nepatyrė malonumo, kurį patiriame ištirpdami
meilėje, gamtoje, muzikoje, prasmingame entuziazme
ar pasiduodami seksualinių pajautų srovei. Kaip galė
tume paaiškinti akivaizdų šių siekių visuotinumą?
52 Leslie Spier, „The Sun Dance o f the Plains Indians: Its Development and
Diffusion4, in Anthropological Papers ofthe American Museum o f Natural Histo
ry, t. 16, d. 7 (New York, 1921).

Kad ir kiek džiaugsmo teiktų gyvenimas, jis podraug
sklidinas neišvengiamų tragedijų. Net jei žmogaus nesle
gia konkreti kančia, lieka senatvė, ligos ir mirtis, kalbant
dar bendriau, niekas neišraus iš žmogaus gyvenimo to
fakto, kad individas yra ribotas ir izoliuotas, - kad visa,
ką jis supranta, pasiekia ar kuo džiaugiasi, yra ribota, kad
jis izoliuotas, nes yra nepakartojama esybė, egzistuojanti
skyrium nuo gyvenančių greta ir nuo jį supančios gam
tos. Iš tiesų būtent šį individo ribotumą ir izoliaciją mė
gina įveikti daugelis kultūrinių užmaršties ir išsilaisvini
mo siekiančių krypčių. Skausmingiausiai ir gražiausiai šį
išsilaisvinimo ilgesį aprašo Upanišados. Čia sukuriamas
upių vaizdas, kurios teka, ir, įsiliejusios į vandenyną, pra
randa vardą bei savo pavidalą. Ištirpdydamas savąjį „aš“
kame nors didesniame, tapdamas didesnės esybės dali
mi, individas tam tikru mastu įveikia savo apribojimus;
kaip parašyta Upanišadose: „Išnykdami nieke, tampame
visatos kūrybinio principo dalimi". Regis, tai ir yra di
džioji paguoda ir palaima, kurią žmonėms teikia religi
ja; prarasdami save, jie gali atsidurti vienovėje su Dievu
ar gamta. Tokio pat pasitenkinimo galima pasiekti atsi
davus didžiam reikalui: palenkdami savąjį „aš“ tam tik
ram tikslui, mes išgyvename vienovę su didesne visuma.
Mūsų kultūroje mums geriau suprantamas priešingas
žvilgsnis į savąjį „aš“, kai pabrėžiamas ir itin vertinamas
individualybės išskirtinumas ir savitumas. Mūsų kultūroje

žmogus stipriai jaučia, kad jo „aš“ yra visuma pati savai
me, kitokia ar priešinga išoriniam pasauliui. Jis ne tik
pabrėžia šį individualumą, bet ir labai tuo mėgaujasi, lai
mę jis randa tobulindamas savo ypatingus gebėjimus, ak
tyvia kova užvaldydamas save ir pasaulį, būdamas kon
struktyvus ir dirbdamas kūrybingai. Apie šį asmeninio
tobulėjimo idealą Goethe pasakė: “Hoechstes Glueck der
Menschenkinder ist doch die Persoenlichkeit“*.
Tačiau priešinga mūsų aptartoji tendencija - polinkis
išsiveržti iš individualybės kiauto, atsikratyti jo ribotu
mo ir izoliatfijos - yra lygiai giliai įsišaknijęs žmonijos
požiūris, jame taip pat glūdi galimo pasitenkinimo vai
siai. Savaime nė viena šių tendencijų nėra patologiška;
tiek individualumo tausojimas ir vystymas, tiek jo paau
kojimas yra teisėti uždaviniai sprendžiant žmogiškąsias
problemas.
Vargu ar rasime bent vieną neurozę, kurioje polin
kis nusikratyti savojo „aš“ nepasirodytų tiesiogiai. Jis
gali pasireikšti fantazijomis, kad žmogus išeina iš na
mų, tampa valkata, praranda tapatybę, identifikavimusi
su knygos veikėju ar, kaip pasakojo vienas pacientas,
gali apimti jausmas, tarsi vienas pasimetei tamsoje tarp
bangų ar susiliejai su tamsa ir bangomis. Sis polinkis
slypi ir nore būti užhipnotizuotam, polinkiuose į mis
tiką, nerealumo jausme, nepasotiname miego poreikyje,
* „Nėra žmogui didesnės laimės, kaip tapti asmenybe." {Vert.)

ligos, beprotybės, mirties patrauklume. Kaip esu minė
jusi anksčiau, mazochistinėse fantazijose bendrasis var
diklis yra jausmas, kad esi molis meistro rankose, ne
turi valios, jėgos, visiškai paklūsti kito dominavimui.
Kiekvieną konkretų šio polinkio pasireiškimą, žinoma,
lemia skirtingi dalykai, jo implikacijos irgi vis kitokios.
Antai jausmas, jog esi pavergtas, gali būti tik bendro
polinkio jaustis auka dalis ir yra kaip apsauginis me
chanizmas nuo impulso pavergti kitus ar kaltinti juos
už tai, kad šie nesileidžia valdomi. Tačiau jo, kaip gy
nybos ir priešiškumo išraiškos, vertę papildo slaptoji
pozityvi savojo „aš“ atsisakymo vertė.
Kad ir kam neurotikas palenkia save - kito žmogaus ar
likimo malonei, kad ir kokios kančios leidžiasi užvaldo
mas, atrodo, jog pasitenkinimas, kurio jis siekia, yra su
silpninti ar sunaikinti individualų jį „aš“. Tuomet jis paliau
ja buvęs aktyvus veikėjas ir tampa objektu be savo valios.
Kai mazochistiniai siekiai šitaip integruojami į ben
drą veržimosi atsikratyti savojo „aš“ reiškinį, malonu
mas, laukiamas ar gaunamas iš silpnumo ar kentėjimo,
nebeatrodo keistas, jis atsiranda jau pažįstamos para
digmos rėmuose53. O tokie atkaklūs neurotikų mazo-
53 W . Reichas knygose Psychisches Korrelat und vegetative Stroemung ir Ueber
Charakteranalyse bando panašiai spręsti mazochizmo problemą. Jis taip pat
tvirtina, kad mazochistiniai polinkiai neprieštarauja malonumo principui. Ta
čiau jis šiuos polinkius sieja su seksualiniu pagrindu ir tai, ką aš aprašiau kaip
siekį pralaužti individo ribas, jis suvokia kaip orgazmo siekį.

chistiniai siekiai paaiškinami tuo, kad podraug jie tar
nauja kaip apsauga nuo nerimo ir suteikia potencialų
ar tikrą pasitenkinimą. Kaip matėme, šis pasitenkini
mas realus būna retai, nebent teikiamas seksualinių
fantazijų ar perversijų, nors jo siekis yra svarbus ben
dro polinkio į silpnumą ir pasyvumą elementas. Taigi
kyla paskutinis klausimas - kodėl neurotikas taip retai
įgyja užsimiršimą ir išsilaisvinimą, kurių siekia.
Svarbi aplinkybė, kliudanti galutinai pasitenkinti, yra
mazochistiniams potraukiams skersai kelio stojantis ypa
tingas neurotiko savosios asmenybės unikalumo pabrė
žimas. Neurozės simptomai ir dauguma mazochistinių
reiškinių turi bendrą savybę —jie yra nesuderinamų sie
kių kompromisas. Neurotikas linkęs jaustis kitų valios
gainiojamu žvėrimi, bet podraug reikalauja, kad pasau
lis turėtų prisitaikyti prie jo. Jis linkęs jaustis vergu, bet
sykiu norėtų, kad niekas neabejotų jo galia kitiems. Jis
norėtų būti bejėgis, kuriuo kiti rūpinasi, bet sykiu tvir
tina, jog jis ne tik kuo puikiausiai verčiasi pats vienas, bet
yra tiesiog visagalis. Jis linkęs jaustis menkysta, bet su
irzta, jei nėra laikomas genijumi. Negali nė būti kokio
nors patenkinamo sprendimo, kuris suderintų šitokius
kraštutinumus, juoba kad abu šie siekiai tokie stiprūs.
Neurotiko potraukis užsimiršti daug primygtinesnis
nei normalaus žmogaus, mat pirmasis nori atsikratyti ne
tik baimių, apribojimų ir izoliacijos, visuotinų žmonių

gyvenime, bet ir jausmo, kad jis pagautas neišsprendžia
mų konfliktų ir jų keliamų kančių spąstuose. Ir jo prieš
taringas siekis - jaustis galingam ir save aukštinti - ne
mažiau primygtinis ir daug stipresnis nei normaliai. Ži
noma, jis bando pasiekti neįmanomą - būti kartu viskuo
ir niekuo, gyventi bejėgėje priklausomybėje ir sykiu per
savo silpnumą būti tironu kitiems. Jis pats gali apsirikti
manydamas, kad tokie kompromisai - tai gebėjimas pa
siduoti. Ir tikrai, kartais net psichologai, atrodo, yra linkę
šiuos du reiškinius painioti ir manyti, kad pasidavimas
yra savaime mazochistinė nuostata. Mazochistiškas
žmogus iš tikrųjų visiškai nepajėgia atsisakyti savęs dėl
ko nors, antai jis nepajėgia nukreipti visų savo jėgų į kokį
nors tikslą ar tarnybą, ar mylėdamas iki galo atsiduoti ki
tam žmogui. Jis gali pasiduoti kančioms, bet taip pasi
duodamas būna visiškai pasyvus, o savo kentėjimų prie
žastimi - jausmu, interesu ar žmogumi - jis naudojasi
kaip įrankiu, padedančiu jam prarasti save tik tam, kad
prarastų. Tarp jo ir to kito nėra jokios aktyvios sąveikos,
susitelkusį į save neurotiką gožia jo paties tikslai. Nuo
širdus atsidavimas kitam žmogui ar reikalui yra vidinės
stiprybės požymis, mazochistinis pasidavimas - silpnu
mo apraiška.
Kita priežastis, dėl kurios trokštamas pasitenkinimas
pasiekiamas retai, yra destruktyvūs ir neatskiriami mano
aprašytos neurotinės struktūros elementai. Kultūriniuose

„dionisiškuose" siekiuose tokio destruktyvumo nesama.
Ten nėra nieko, ką bent palyginti galėtume su neuro-
tišku destruktyvumu visko, kas sudaro šią asmenybę, vi
sas jos sėkmės ir laimės galimybes. Palyginkime graikų
dionisiškąjį kultą su neurotiškomis beprotybės fantazi
jomis. Pirmuoju atveju buvo trokštama patirti laikiną
ekstazę, kuri sustiprintų gyvenimo džiaugsmą; antruo
ju - tas pats siekis užsimiršti ir prarasti save nėra nei
laikinas pasinėrimas, po kurio bus išnyrama, nei prie
monė padaryti gyvenimą spalvingesnį ir pilnesnį. Neu-
rotiko tikslas - atsikratyti viso kankinančio „aš", nepri
klausomai nuo vertybių, todėl nepažeista asmenybės
dalis reaguoja į tai su baime. Išties baimė tragiškų pa
darinių, į kuriuos dalis asmenybės stumia visą asmeny
bę, paprastai yra vienintelė kliūtis, trukdanti suvokti šį
procesą. Apie visa tai neurotikas težino, kad bijo išpro
tėti. Tik išskaidžius procesą į sudėtines dalis - potraukį
atsikratyti savęs ir to keliamą baimę - galime suprasti,
kad jis siekia galutinio pasitenkinimo, bet jį pasiekti
kliudo baimė.
Traukos užsimiršti keliamą nerimą sustiprina vienas
specifinis mūsų kultūros veiksnys. Vakarų civilizacijo
se esama labai mažai - jei išvis jų yra - kultūrinių mo
delių, kurie padėtų šiuos potraukius patenkinti nepai
sant jų neurotiško pobūdžio. Anksčiau tokią galimybę
teikė religija, dabar ji daugumai neteko savo galios ir

patrauklumo. Tad šitaip pasitenkinti ne tik nėra jokių
veiksmingų kultūrinių priemonių, bet nepritariama ir
jų formavimuisi, mat indvidualistinėje kultūroje indi
vidas privalo stovėti ant savo kojų, įsitvirtinti, o jei pri
reiks, prasimušti. Mūsų kultūroje iš tiesų atsisakantys
savęs stumia save ostrakizmo pavojun.
Turėdami omenyje baimes, kurios paprastai atima iš
neurotiko tą specifinį pasitenkinimą, kurio jis siekė, ga
lime suvokti, kokios vertingos jam mazochistinės fan
tazijos ir perversijos. Jeigu veržimąsi pabėgti nuo savęs
jis išgyvena fantazijose ar seksualiniuose veiksmuose,
gali būti, jog jam pavyks išvengti pavojaus iš viso save
sugriauti. Kaip dionisiški kultai, jo mazochistiniai įpro
čiai suteikia laikiną užsimiršimą ir atsipalaidavimą kel
dami palyginti nedidelę riziką žmogaus „aš“. Paprastai
jie persmelkia visą asmenybės struktūrą, kartais būna
sutelkti į seksualinę veiklą, kuri beveik nepaveikia ki
tų asmenybės dalių. Yra vyrų, kurie aktyviai, veržliai ir
sėkmingai darbuojasi, bet juos iš vidaus gena noras ret
karčiais nirti į mazochistinės perversijas - persirengti
moterimi ar apsimesti blogu berniuku ir gauti į kailį.
Antra vertus, baimės, kliudančios neurotikui rasti paten
kinamą išeitį iš savo sunkumų, gali persmelkti ir jo ma-
zochistinius potraukius. Jeigu tai seksualinės prigimties
potraukiai, tuomet žmogus, kad ir kokias stiprias sek
sualines fantazijas kurtų, apskritai vengs seksualumo,

demonstruodamas pasibjaurėjimą priešinga lytimi ar
bent jau gilų seksualinės veiklos slopinimą.
Freudas mazochistinius potraukius laiko iš esmės
seksualiniu reiškiniu ir paskelbė keletą juos aiškinan
čių teorijų. Iš pradžių jis mazochizmą laikė tam tikro
apibrėžto seksualinės raidos etapo aspektu ir pavadino
jį analine-sadistine faze. Vėliau pridėjo hipotezę, neva
mazochistiniai potraukiai turį esminio panašumo su
moters prigimtimi, per juos išgyvenamas troškimas būti
moterimi54. Paskutinėjo prielaida, kurią jau minėjome,
kad mazochistiniai potraukiai yra savęs naikinimo ir
seksualinių potraukių junginys ir kad jų funkcija - nu
kenksminti minėtus savęs sunaikinimo potraukius.
Kita vertus, mano požiūrį galima apibendrinti taip:
mazochistiniai potraukiai iš esmės nėra nei seksualinis
reiškinys, nei biologiškai determinuoto proceso rezul
tatas, bet kyla iš asmenybės konfliktų. Jų tikslas nėra
kentėjimas, neurotikas nori kentėti ne daugiau nei bet
kas kitas. Neurotiškos kančios, kiek jos atlieka tam tik
ras funkcijas, nėra neurotiko noras, bet yra kaina, ku
rią jam tenka mokėti, o pasitenkinimas, kurio jis sie
kia, nėra kančia, bet savojo „aš“ atsisakymas.
54 S. Freud, „The Economic Principle o f Masochism“, in Collected Papers, t. 2,

p. 255-268 ir N ew Introductory Lectures on Psychoanalysis. Dar ir.: Karen H or
ney, „The Problem o f Feminine Masochism“, in Psychoanalytical R eview , t. 22
(1935).

PENKIOLIKTAS SKYRIUS
k u l t ū r a ir n e u r o z ė
Net ir patyrusiam psichoanalitikui kiekviena neurozė

kelia vis naujas problemas. Kiekvienas pacientas priver
čia susidurti su sunkumais, kokių anksčiau nebuvo pa
tyręs, su požiūriais, kuriuos sunku suvokti ir dar sun
kiau paaiškinti, su reakcijomis, kurių tikrai neperprasi
iš pirmo žvilgsnio. Prisiminus, kokia sudėtinga ankstes
niuose skyriuose nagrinėta neurotinio charakterio
struktūra, ir daugybę veiksnių, ši įvairovė visai neste
bina. Skirtingi paveldėti dalykai, vis kitokia gyvenimo,
ypač vaikystės patirtis sukuria, atrodo, beribius šių
veiksnių sąjungos variantus.
Tačiau, kaip jau pabrėžėme pradžioje, lemtingi kon
fliktai, tampantys neurozės šerdimi, nepaisant visų indi
vidualių skirtybių, beveik visada tie patys. Apskritai tai
tie patys konfliktai, kurie vargina ir sveikus mūsų kul
tūros žmones. Nors ir banalu sakyti, kad beveik neįma
noma aiškiai atskirti neurotiko ir normalaus žmogaus,
naudinga tai pakartoti dar kartą. Daugelis skaitytojų, su
sidūrę su konfliktais bei nuostatomis, kurias pažįsta iš as
meninės patirties, gali savęs paklausti: neurotikas aš ar
penkioliktas skyrius 269

ne? Pats patikimiausias atsakymo kriterijus - ar indivi
das jaučia savo konfliktus kaip negalią, ar gali pažvelgti
į juos be baimės ir spręsti juos be užuolankų.
Kai išsiaiškiname, kad mūsų kultūroje neurotiški
žmonės yra varomi tų pačių esminių konfliktų ir kad
mažesniu mastu juos patiria ir normalūs žmonės, vėl
grįžtame prie pradžioje iškelto klausimo - kokios mūsų
kultūros sąlygos lemia, kad neurozė kyla būtent iš ma
no aprašytų konfliktų, o ne iš kokių nors kitų?
Freudas šią problemą mažai tesvarstė - mat išvirkš
tinė jo biologinės orientacijos pusė yra sociologinės
orientacijos stygius, tad jis socialinius reiškinius linkęs
aiškinti pirmiausia psichiniais veiksniais, o šiuos - pir
miausia biologiniais (pagal libido teoriją). Sis polinkis
paskatino psichoanalitikus manyti, kad, pavyzdžiui, ka
rai kyla veikiant mirties instinktui, o mūsų dabartinės
ekonominės sistemos šaknys - analiniuose-erotiniuo-
se potraukiuose, kad mašinų amžius neprasidėjo prieš
du tūkstančius metų dėl to laikotarpio narcisizmo.
Freudas mato kultūrą ne kaip sudėtingų socialinių
procesų rezultatą, bet pirmiausia kaip biologinių po
traukių produktą. Potraukiai išstumiami arba subli-
muojami, o paskui jiems kaip priešprieša sukuriami re
akciniai dariniai. Juo giliau šie potraukiai išstumiami,
juo aukštesnis kultūrinis išsivystymas. Kadangi subli
macijos galimybės ribotos, o nesublimuoti intensyviai

išstumti primityvūs potraukiai gali sukelti neurozę, tai
civilizacijos augimas neišvengiamai reikštų ir neurozės
augimą. Neurozės - tai kaina, kurią žmonija turi mo
kėti už kultūrinę raidą.
Tokia mąstymo kryptis remiasi numanoma teorine
prielaida, kad egzistuoja biologiškai determinuota
žmogaus prigimtis, ar tiksliau - įsitikinimu, kad vi
siems žmonėms maždaug vienodai paskirstyti oraliniai,
analiniai, genitaliniai ir agresyvieji potraukiai. Tad skir
tingą charakterių ir kultūrų formavimąsi lemia nevie
nodas būtino išstūmimo intensyvumas - su papildoma
išlyga, kad šis išstūmimas įvairias potraukių rūšis vei
kia nevienodu mastu.
Istoriniai ir antropologiniai duomenys nepatvirtina
tiesioginio ryšio tarp kultūros lygio ir seksualinių ar ag
resyviųjų potraukių išstūmimo. Pirmiausia klaidinga
manyti, jog ryšys kiekybinis, o ne kokybinis. Ryšys eg
zistuoja ne tarp išstumiamo turinio kiekio ir kultūros
kiekio, bet tarp individualių konfliktų kokybės ir kul
tūros nulemtų sunkumų kokybės. Kiekybinio veiksnio
pamiršti negalima, bet jis vertintinas tik visos struktū
ros kontekste.
Mūsų kultūroje glūdi tam tikri tipiniai sunkumai,
kurie atsispindi kaip kiekvieno individo gyvenimą
paliečiantys konfliktai ir kurie susikaupę gali sukelti
neurozę. Kadangi nesu sociologė, tai tik trumpai

nurodysiu pagrindines neurozės ir kultūros problemai
svarbias tendencijas.
Ekonominiu požiūriu šiuolaikinė kultūra paremta
individų konkurencijos principu. Atskiras individas turi
kautis su kitais tos pačios grupės individais, turi juos
pralenkti ir neretai nustumti šalin. Kas vienam prana
šumą suteikia, iš kito atima. Psichinis šios padėties re
zultatas - tarp individų tvyranti įtampa ir priešiškumas.
Kiekvienas yra realus ar potencialus kitų konkurentas.
Tokia padėtis aiškiai matoma tarp vienos profesijos at
stovų, nors žmonės ir stengiasi būti teisingi ar maskuoti
padėtį mandagia atida. Tačiau privalu pabrėžti, kad po
reikis varžytis ir jį lydintis potencialus priešiškumas
persmelkia visus žmonių santykius. Konkurentiškumas
yra vienas iš vyraujančių veiksnių socialiniuose santy
kiuose. Jis persmelkia ryšius tarp vyrų ir tarp moterų,
ir, kad ir dėl ko būtų varžomasi - populiarumo, kom
petencijos, patrauklumo ar kokios kitos socialinės ver
tybės, - patikimos draugystės galimybės skaudžiai su
menksta. Kaip jau kalbėjome, tai sujaukia ryšius tarp
vyrų ir moterų ne tik pasirenkant partnerį, bet ir viso
se kovose su juo dėl pranašumo. Tai persmelkia mokyk
los gyvenimą. Ir turbūt visų svarbiausia, kad tai per
smelkia šeimos santykius taip, kad vaikui ši bacila
įskiepijama nuo pat pradžios. Konkurencija tarp tėvo
ir sūnaus, motinos ir dukters, tarp vaikų nėra bendra

sis žmonių santykių reiškinys, bet atsakas į kultūros nu
lemtus stimulus. Vienu didžiausių Freudo pasiekimų
tebėra tai, kad jis atskleidė konkurencijos šeimoje vaid
menį, kaip tai išreikšta Oidipo komplekso koncepcijoje
ir kitose jo hipotezėse. Tačiau reikia pridurti, kad šis
rungtyniavimas nėra nulemtas biologiškai, bet yra kon
krečių kultūrinių sąlygų rezultatas; ir dar daugiau - ne
tik šeima išjudina polinkį varžytis, nes konkurenciniai
stimulai veikia žmogų nuo lopšio iki kapo.
Potenciali priešiška įtampa tarp individų nepaliau
jamai skatina baimę - kitų potencialaus priešiškumo
baimę, kurią stiprina baimė susilaukti keršto už savo
priešiškumą. Kitas normalaus individo baimės šaltinis -
numanymas, kad gali nepasisekti. Nesėkmės baimė re
ali, nes daug didesnė tikimybė, kad žmogui nepasiseks,
negu kad jį aplankys sėkmė, o nesėkmės konkurenci
nėje visuomenėje sukelia realią poreikių frustraciją. Ne
sėkmės reiškia ne tik ekonominį nesaugumą, - neten
kama prestižo, kyla įvairios kitokios emocinės
frustracijos.
Kita priežastis, dėl kurios sėkmė yra toks žavingas
fantomas, yra jos poveikis mūsų savęs vertinimui. Ne tik
kiti vertina mus pagal tai, kaip mums sekasi - norom
nenorom ir mes save vertiname pagal tą patį modelį.
Remiantis egzistuojančia ideologija, sėkmė priklauso
nuo mūsų prigimtinio vertingumo, kalbant religiniais

terminais - tai regimas Dievo malonės ženklas; tikrovėje
sėkmę lemia daugybė veiksnių, nepriklausančių nuo mū
sų kontrolės: atsitiktinių aplinkybių, skrupulų neturėji
mo ir panašiai. Ir vis dėlto pasiduodamas egzistuojančios
ideologijos spaudimui net normaliausias žmogus privers
tas pajusti, kad jei jam sekasi, tai jis šio to vertas, bet jei
pralaimi - yra menkysta. Nereikia nė sakyti, kad tai ne
itin tvirtas savigarbos pagrindas.
Visi šie veiksniai - konkurencija ir potencialus prie
šiškumas likimo bendrams, baimės, sumažėjusi savigar
ba - duoda psichologinį rezultatą: individas jaučiasi
izoliuotas. Net palaikydamas daugybę ryšių, net lai
mingoje santuokoje - emociškai jis izoliuotas. Kiekvie
nam sunku pakelti emocinę atskirtį, bet jei ji sutampa
su įvairiomis baimėmis ir netikrumu dėl savojo „aš“, tai
tampa nelaime.
Būtent tokia padėtis skatina normalų mūsų laikų
žmogų intensyviau siekti meilės ir prielankumo kaip
vaistų. Kitų prielankumas leidžia jam jaustis mažiau at
skirtam, mažiau baimintis priešiškumo, bent šiek tiek
atsikratyti netikrumo savimi. Kadangi tai atitinka gy
vybinę reikmę, meilė mūsų kultūroje pervertinama. Ji,
kaip ir sėkmė tampa fantomu, kuriančiu iliuziją, kad
gali išspręsti visas mūsų problemas. Pati meilė nėra
iliuzija, nors mūsų kultūroje ji dažniausiai tėra priedan
ga nieko bendra su meile neturintiems troškimams pa

tenkinti, - tik mes paverčiame meilę iliuzija siedami su
ja daug didesnius lūkesčius, nei ji gali išpildyti. O ide
ologinis meilės pabrėžimas padeda pridengti visus tuos
veiksnius, kurie sukuria mūsų perdėtą meilės poreikį.
Šitaip individas - o aš vis dar turiu omeny normalų in
dividą - susiduria su dilema: jam labai reikia meilės ir
prielankumo, bet įgyti juos sunku.
Iki šiol mūsų nagrinėjama situacija - tai derlinga
dirva neurozei vystytis. Normalų žmogų veikiantys kul
tūriniai veiksniai - išklibinantys jo savigarbą, kurstan
tys potencialias priešiškas įtampas, nuogąstavimus, po
linkį konkuruoti, dėl kurio kyla baimė ir priešiškumas,
stiprinantys pasitenkinimą teikiančių asmeninių santy
kių poreikį - neurotiką veikia daug labiau, padariniai
jo asmenybei dar didesni: sugniuždyta savigarba, de
struktyvumas, nerimas, sustiprėjęs polinkis konkuruoti,
vėlgi skatinantis nerimą ir destruktyvius impulsus, per
dėtas meilės ir prielankumo poreikis.
Prisimenant, kad kiekvienai neurozei būdingos
prieštaringos tendencijos, kurių neurotikas nepajėgia
sutaikyti, kyla klausimas, ar mūsų kultūroje nesama tam
tikrų apibrėžtų prieštarų, kurios ir lemia tipinius neu-
rotinius konfliktus. Ištirti ir aprašyti šias prieštaras būtų
jau sociologų užduotis. Man turėtų pakakti trumpai ir
schemiškai nurodyti kai kurias iš pagrindinių priešta
ringų tendencijų.

Pirmoji prieštara, kurią reikia paminėti, kyla tarp,
viena vertus, konkurencijos ir sėkmės bei, kita vertus,
broliškos meilės ir nuolankumo. Viena vertus, ko tik
nedaroma skatinant mus siekti sėkmės; tai reiškia, kad
turime būti ne tik atkaklūs, bet ir agresyvūs, galintys
nustumti kitus iš kelio. Kita vertus, mes esame giliai
persiėmę krikščioniškais idealais, kurie skelbia, kad no
rėti ko nors sau yra egoistiška, kad turėtume būti kuk
lūs, atsukti kitą skruostą, nusileisti ir praleisti. Norma-
lumo skalėje tėra du šios prieštaros sprendimai -
priimti vieną iš šių siekių rimtai, o kitą atmesti; arba
priimti abu rimtai, nors tai reikštų, kad individas abiem
kryptimis patirs stiprų slopinimą.
Kita prieštara - tarp mūsų poreikių stimuliavimo ir
mūsų frustracijos mėginant juos patenkinti tikrovėje.
Mūsų poreikiai nepaliaujamai skatinami dėl ekonomi
nių sumetimų, mūsų kultūroje tai daro reklama, „paro
domasis vartojimas", primetamas idealas neatsilikti nuo
kaimyno. Tačiau didžioji dauguma žmonių turi labai ri
botas galimybes šiuos poreikius realiai patenkinti. Vi
so to psichiniai padariniai individui yra nuolatinis ato
trūkis tarp jo troškimų ir jų įgyvendinimo.
Dar viena prieštara egzistuoja tarp tariamos žmogaus
laisvės ir jo tikrųjų apribojimų. Visuomenė individui
skelbia, kad jis esąs laisvas, nepriklausomas, gali pats lais
va valia apsispręsti, jam atsiveria „didysis gyvenimo žai

dimas“ ir jis gali gauti ko norįs, jei tik yra profesionalus
ir energingas. Iš tikrųjų daugumos žmonių galimybės la
bai ribotos. Pašaipus posakis, kad tėvų nepasirinksi, ga
lėtų apibendrinti visą gyvenimą - profesijos pasirinkimą
ir sėkmę joje, poilsio formų, poros pasirinkimą. Indivi
das jaučiasi švytuojąs tarp beribės galios nulemti savo li
kimą ir visiško bejėgiškumo jausmo.
Šios mūsų kultūroje įsišaknijusios prieštaros yra kaip
tik tie konfliktai, kuriuos neurotikas žūtbūt mėgina su
taikyti: polinkis į agresyvumą ir polinkis nusileisti, iš
pūsti reikalavimai ir baimė, jog niekad nieko negaus,
siekis save aukštinti ir bejėgiškumo jausmas. Skirtumas
tarp neurotiko ir normalaus žmogaus tik kiekybinis.
Normalus žmogus pajėgia susidoroti su šiais sunkumais
nepakenkdamas savo asmenybei, o neurotikui visi kon
fliktai taip sustiprėja, kad juos patenkinamai išspręsti
tampa neįmanoma.
Atrodo, kad neurotiku veikiausiai tampa tas žmogus,
kuris itin stipriai, daugiausia per vaikystės potyrius, iš
gyveno kultūros nulemtus sunkumus ir paskui jau ne
begalėjo jų išspręsti arba išsprendė, tik tai labai daug
kainavo jo asmenybei. Galėtume pavadinti jį mūsų kul
tūros povaikiu.

vardų rodyklė
Abraham , Karl 120, 2 4 4 Kardiner, A . 2 0

Adler, Alfred 9 - 1 0 , 1 7 9 - 1 8 0 Kohl, A age von 25 4
Alexander, Franz 20, 29 , 2 3 5 Kuenkel, F. 65
Benedict, Ruth 16, 17, 99, 2 59 L asswell, H . D . 20
B oehm , Felix 81 Lawrence, D . H . 2 10
Briffault, Robert 18, 143 Levy, D avid 79
Bronner, A ugusta. 19 L ew is, Sinclair 179
Browning, Elisabeth Barrett 108 M alin ow sk i, Bronislaw 81
Browning, Robert 108 M ead , M argaret 16, 99
Butler, Sam uel 73 M eyer, A d o lf 19
D eu tsch , H elen 2 5 0 Nietzsche, Friedrich 1 7 9 ,2 1 9 ,2 5 9
D ollard, John 20 Opler, M . E. 15
Feigenbaum , D orian 191 Rado, Sandor 46
Fenichel, O tto 19 R eich, W ilh e lm 19, 81, 263
Freuchen, Peter 17 Rem brandtas 184
Freud, Sigm und 8 - 1 0 , 1 2 , 1 6 - 1 7 , R ohde, Erw in 25 9
1 9 -2 0 , 27, 31, 40, 44 , 49, 59, Sapir, Edward 16
66, 68, 7 1 -7 4 , 7 9 -8 1 , 9 7 , 1 4 2 - Schultz, J. H . 29 , 75
144, 1 5 4 - 1 5 5 ,1 8 0 , 190, 2 0 2 , S ch u ltz-H en ck e 57
2 4 6 - 2 4 7 , 2 49 , 2 6 8 , 2 7 0 , 273 Scudder M ek eel, H . 14
Fromm, Erich 19, 67, 8 1 ,2 3 8 ,2 5 9 Shakespeare, W . 184
G oeth e, Johann W . 26 2 Spier, L eslie 2 6 0
H allow ell, A . S. 16 Sullivan, Harry Stack 19, 6 6 ,1 0 0
Healy, W illia m A . 19 Todd, Elisabeth 11
Horkheim er, M ax 67, 23 8 Veblen, T h orstein 205
H orney, Karen 115, 2 4 7 , 2 68 Viktorija, karalienė 60, 153
Jung, Carl G ustav 2 1 3 , 2 29 W h ite , W illia m A . 19
279
apie autorę
K A R E N H O R N E Y (1885-1952) - amerikiečių psichiatrė,

gimusi Vokietijoje, medicinos daktarės diplomą gavusi Berlyno uni
versitete (1913). 1909 m. ištekėjo už Oskaro Horney. Prieš atvyk-
dama į JAV (1932), buvo Berlyno Psichoanalizės instituto sek
retorė, jame 12 metų dėstė. Čikagos Psichoanalizės instituto
direktoriaus pavaduotoja (1932-1934), po to persikėlė į Niujorką,
kur dėstė Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje (N e w Schoolfor
Social Research). Nukrypo nuo ortodoksinės Freudo psichoanalizės
pabrėždama aplinkos ir kultūros, o ne biologinius neurozės atsira
dimo veiksnius. Ji teigė, kad nerimą sukelia bet kas, kas kelia
grėsmę žmogui siekiant saugumo. Stiprus neurotiko prisirišimas
prie gynybos priemonių tam tikrais atvejais jį apsaugo, bet padaro
bejėgį prieš kitus galimus pavojus. Tęsdama šiais teiginiais pagrįstą
darbą, ji įkūrė Amerikos psichoanalizės institutą (1941) ir tapo jo
dekane. Jos svarbiausieji darbai - N eurotiška mūsų laikų asm enybė
{T h e N eu rotic P ersonality o f our T im e , 1937), S a v ia n a lizė (Self-
A n a lysis , 1942), M ū sų v id in ia i kon fliktai {O u r In n er Conflicts , 1945),
N eu ro zė ir žm ogaus augim as {Neurosis a n d H u m a n G ro w th , 1 9 5 0 ) .1
Šitaip arba panašiai Horney apibūdinama enciklopedijose. Bet trum

po pristatymo nepakanka norint atskleisti ją kaip originalią moksli
ninkę, puikią psichoanalitikę, spalvingą asmenybę. Horney - pofroi-
1 The Columbia Encyclopedia, Sixth Editon, 2001, http://www.bardeby.com/

65/ho/Horney-K.html, 2003 12 08.
280
dinės psichoanalizės klasikė, drauge su Helen Deutsch, Anna Freud
ir Melanie Klein laikoma viena iš „psichoanalizės motinų“2. Psicho
logijai labiausiai nusipelnė darbais, tyrinėjančiais neurozę bei mo
ters psichologiją. Jeigu sutiksime su amerikiečių mokslininkės Ja
ne Flax nuomone, kad geriausiai mūsų laiko dvasią išreiškia trys
mąstymo būdai: psichoanalizė, feminizmo teorija ir postm o
dernizmo filosofija (žodžiai, parašyti baigiantis XX amžiui)3, tai
Horney bus prisidėjusi prie pirmųjų dviejų sričių raidos.
Feminizmas, ypač antroji jo banga, pradedant jau Simone’os de
Beauvoir Antrąja lytimi (1947), skeptiškai žvelgė į psichoanalizę, vi
sų pirma Freudo, kuriam moteris reprezentavo stoką, trūkumą. Ta
čiau vėliau4 į Freudo darbus imta žvelgti ne kaip į absoliučius ir „ne
liečiamus", bet kaip į simptomiškus esamai socialinei santvarkai,
kaip į patriarchalinių procesų įamžinimą5. Horney darbai buvo
svarbus argumentas, kad psichoanalizė, ypač pofroidinė, gali prisi
dėti atskleidžiant moters psichologiją.
Psichoanalize Karen Horney susidomėjo dar studijuodama me
diciną. 1913-1915 m. ji studijavo psichoanalizę ir susipažino su ja
praktiškai (ir kaip mokinė, ir kaip pacientė) pas Karlą Abrahamą,
Freudo mokinį. Nuo 1919 m. iki emigracijos 1932 m. dirbo Berly
no psichoanalizės klinikoje, turėjo daug pacientų, nuo 1920 m. pra
dėjo dėstyti naujai įkurtame Berlyno psichoanalizės institute. Abra
hamas laikė ją viena talentingiausių analitikių. Atvykusi į JAV, iš
naujo išlaikė medicinos daktarės egzaminus ir pradėjo dirbti Čika
gos Psichoanalizės institute (1932-1934), vėliau dėstė Niujorko psi
choanalizės institute (1934-1941), kuriame jos kolegos buvo tokios
2 Janet Sayers, Mothering Psychoanalysis (Hamish Hamilton/Penguin 1991).

3 Jane Flax, „Postmodernizmas ir lyčių santykiai feministinėje teorijoje44, in
Feminizmo ekskursai, sudarė Karia Gruodis, Vilnius: Pradai/ALK, 1995, p. 460.
4 Maždaug nuo Juliet Mitchell Psichoanalizės ir fem inizmo pasirodymo (1974).
5 Imelda Whelehan, Modern Feminist Thought: From the Second Wave to „Post-
Feminism“, Edinburgh University Press, 1996, p. 9-10.
281
įžymybės kaip Erichas Frommas ir Harry Stack Sullivanas. Su šei
ma ji įsikūrė Brukline, kuris tuomet laikytas intelektualine pasaulio
sostine, pirmiausia dėl iš Vokietijos emigravusių žydų intelektualų.
D ėl nukrypimo nuo ortodoksinio froidizmo 1941 m. drauge su
keliais kolegomis pašalinta iš Niujorko psichoanalizės instituto, Ka
ren Horney sukūrė naują darinį - Psichoanalizės pažangos asocia
ciją (A ssociation f o r the A d v a n c em en t o f Psychoanalysis) bei jos m o
kymo centrą - Amerikos Psichoanalizės institutą, tapo jo dekane.
Jos 1941 m. įkurtas A m erikos psich oan alizės žu rn a la s (T h e A m erican
J o u rn a l o f P sychoanalysis), vienas pirmųjų psichoanalizės ir analiti
nės psichoterapijos žurnalų, tebeleidžiamas ir šiandien. Nuo 1942
m. ji - Niujorko medicinos kolegijos profesorė. Gyvenimo pabai
goje susidomėjo dzenu, stengėsi įžvelgti ryšį tarp psichoanalizės ir
meditacijos. Horney tęsė psichoanalitikės darbą, profesoriavo ir rašė
iki pat mirties - 1952 m. gruodžio 4-osios. Jos mirties metais N iu
jorke įkurtas Karen Horney fondas, o 1955 m. - Karen Horney kli
nika (tyrimų, psichoanalitikų rengimo ir nebrangaus, taigi prieina
mo daugeliui, gydymo centras).
Nors Horney laikėsi pagrindinių Freudo teorijos nuostatų ir pir
majame išspausdintame straipsnyje „Psichoanalitinės terapijos tech
nika4(1917) gynė jo teoriją ir praktiką nuo Ciūricho mokyklos, jau
antrajame straipsnyje „Apie moterų kastracijos komplekso kilmę“
(1923) pati pasiūlė iš esmės pataisyti psichoanalizės požiūrį į moters
raidą. Iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio Horney išspausdino seriją
straipsnių apie moters psichologiją, mėgindama pakeisti dominuo
jančią falocentrinę moters psichologijos versiją. Ji teigė, kad moters
psichikos sutrikimų reikia ieškoti pačioje vyrų dominuojamoje kul
tūroje, iš kurios radosi ir Freudo teorija. „Moteriškojo mazochizmo
problemoje** Horney įrodinėjo, kad kultūra ir visuomenė skatina mo
terų priklausomybę nuo vyrų siekiant meilės, prestižo, nuosavybės,
rūpesčio ir saugumo. Ji iškėlė perdėtą pataikavimą vyrams ir vyrų bei
meilės pervertinimą. Horney lygino vyro ir žmonos ryšį su tėvų ir
282
vaikų ryšiu, naujai pažvelgė į santuokos bei paauglystės problemas.
Ji stengėsi peržiūrėti Freudo psichoanalizę iš vidaus, nes „penio pa
vydas" ir „Oidipo kompleksas" prieštaravo jos patirčiai. Horney įve
dė gimdos pavydo sąvoką, sugestijuojančią, kad vyriškas nėštumo,
žindymo ir motinystės pavydas verčia vyrus reikalauti pranašumo ki
tose srityse. Straipsniuose apie moters psichologiją ir santykius tarp
lyčių Horney vadovavosi ortodoksiniu froidizmu, tačiau buvo akivaiz
du, kad jame vis sunkiau išsitenka. Tačiau Horney pamažu tolo ir nuo
moters psichologijos. Ji siūlė: „K artą ir su visa m tu rim e liau tis rū p i
nusios tuo, kas m oteriška ir kas ne. Tokie rūpesčiai tik suėda mūsų ener
giją. M oteriškum o ir vyrišku m o stan d a rta i y r a dirb tin ia i. Viskas, ką mes
šiandien žin om e apie lyčių skirtum us, y r a ta i, k a d n ežinom e, kas j i e yra.
M oksliškai įrodom i skirtu m a i ta rp d viejų lyčių tik ra i egzistu oja, bet mes
niekaip negalėsim išsiaiškinti kokie, kol pirm iau sia neatskleisime savo kaip
žm on ių g a lim y b ių “6.
Formaliai Horney nutraukė ryšius su froidizmu (beje, visą savo
gyvenimą ji išsaugojo pagarbą Freudui ir didžiai vertinojo nuopel
nus) jau knygose N eu rotišką mūsų laikų asm enybė (1937) ir N a u ji p s i
choanalizės k elia i {N e w Ways in Psychoanalysis, 1939). Ji teigė, kad
aplinkos ir kultūros sąlygos labiau negu instinktyvūs ar biologiniai
potraukiai, aprašyti Freudo, lemia asmenybės individualumą ir yra
svarbiausia neurozės ir asmenybės sutrikimų priežastis. Ypač ji
prieštaravo Freudo libido, mirties instinkto ir Oidipo komplekso
sąvokoms, kurios, jos nuomone, veikiau aiškintinos kultūrinėmis ir
socialinėmis sąlygomis. Ji deseksualizavo Oidipo kompleksą, teig
dama, jog prisirišimas prie vieno iš tėvų ir pavydas kitam kyląs dėl
nerimo, kurį sukelia tėvų ir vaikų santykių sutrikimai.
Nors ir ginčijama, Horney sukurta neurozės teorija šiandien te
bėra laikoma geriausia7. Daug labiau nei kiti teoretikai ji linkusi į
6 Karen Horney, „Woman’s Fear o f Action', in Bernard J. Paris, Karen Horney:

A Psychoanalyst's Searchfo r Self-Understanding, 1994, p. 238.
7 Trumpą ir tikslią Horney teorijų apžvalgą žr.: http://www.ship.edu.
283
neurozę žiūrėti kaip į normalaus žmogaus gyvenimo tęsinį, pastan
gas padaryti gyvenimą sau pakenčiamą. Neurozę, Horney nuomo
ne, sukelia ne vaikystėje patirta prievarta ar nepriežiūra, bet tėvų
abejingumas. Šilumos, meilės ir prielankumo stygių vaikas gali jaus
ti tada, kai motina ar tėvas yra užsiėmę kuo kitu ar patys, būdami
neurotikai, negali savo jausmų išreikšti, šaiposi iš vaiko galvojimo
ar netesi pažadų. Remdamasi klinikine patirtimi, Horney išskiria
dešimt neurotiškų poreikių (plačiau apie juos žr. šioje knygoje). G e
nami to, ką Horney vadina pamatiniu nerimu, neurotikai ieško
prielankumo, prisirišimo, meilės. Kita plati nerimo įveikimo stra
tegija - agresija, galios, prestižo, visagalybės poreikis. Trečioji stra
tegija - atsitraukimas, atsisakymas priimti sprendimus. Toks elge
sys, Horney manymu, būdingas visiems, bet neurotikų jis ryškesnis
dėl gyvenime patirtų sunkumų. Horney mintys šiuo klausimu daug
kur artimos Alfredo Adlerio nuomonei (jie abu kartu su Frommu
ir Sullivanu neretai laikomi sukūrę „neoficialią psichiatrijos mokyk-
lą“ ir vadinami neofroidistais).
Savo asmenybės teorijoje Horney performulavo Freudą ir patei
kė holistinę, humanistinę perspektyvą, pabrėžiančią kultūrinius ir so
cialinius veiksmus, žmogaus augimą ir savirealizaciją. Horney skatino
savianalizę ir parašė vieną pirmųjų „pagalbos sau“ vadovėlių. Tie, ku
rių neurotinės problemos palyginti nedidelės, jos nuomone, gali pa
dėti sau patys. Ji pabrėžė, jog aiški savivoka, savęs pažinimas yra bū
tini norint tapti geresniu, stipresniu, brandesnių žmogumi.
Horney buvo įsitikinusi, kad savasis „aš“ yra asmenybės šerdis,
jos potencialas. Sveiko žmogaus tikrasis „aš“ nukreiptas į saviraiš
ką, savęs aktualizavimą gyvenime. Tuo tarpu neurotiko savasis „aš“
suskilęs į idealųjį ir niekinamąjį „aš“. Idealusis „aš“ susikuriamas jau
čiant stoką tam tikroje gyvenimo srityje ir gyvenimui neatitinkant
idealo. Neurotikas ir siekia to idealo, kuris nėra nei pozityvus, nei
realistiškas ar įmanomas. Kita vertus, niekinamasis „aš“ - tai pojū
tis, kad esi visų nekenčiamas, ir tą nekenčiamąjį neurotikas laiko sa
284
vo tikruoju „aš“.Taip neurotikas ir svyruoja tarp apsimetimo tobulu
bei neapykantos sau; mėgindamas suderinti dvi neįmanomas nuo
statas, jis nutolsta ir nuo savojo „aš“, ir nuo galimybių realizavimo.
*
Gyva būdama Horney nestokojo pripažinimo, tačiau po mirties

jos darbai buvo gerokai primiršti iki 1967-ųjų, kai buvo išleistas jos
ankstyvųjų darbų rinkinys M o ters psichologija (F em in in e Psychology),
vėliau - B aigiam osios p a sk a ito s (F in a l L ectures , 1987) bei jos duk
ters Marianne’os Eckardt parengti P aauglystės dienoraščiai (A doles
cent D ia ries, 1980). Atgijusį susidomėjimą Horney asmenybe ir dar
bais liudija ir jai skirtos studijos8.
Kadangi kai kurios Karen Horney knygos laikomos neįprastai au-
tobiografiškomis, ypač S a v ia n a lizė ir darbai apie moters psichologiją,
o ir kitose (taip pat ir N eurotiškoje mūsų laikų asm enybėje) gausu au
tobiografinių motyvų, naudinga šį tą daugiau sužinoti apie ją pačią.
Karen Clementina Theodora Danielsen gimė 1885 m. rugsėjo 16
d. Blankenese, netoli Hamburgo. Tėvas, Bemdas Henrikas Wackelsas
Danielssonas - norvegų kilmės jūrų kapitonas, namie viskam kritiš
kas, griežtas liuteronas. Po pirmosios žmonos mirties likęs su 4 sū
numis, vedė daug jaunesnę Clothilde’ą Marie, vadinamą Sonni, tu
rėjusią vokiško ir olandiško kraujo. Su ja susilaukė Karen ir jos
vyresniojo brolio Berndto. Nelaiminga tėvų santuoka truko du de
šimtmečius, kol galiausiai baigėsi skyrybomis. Nors esama duome
nų, kad tėvas net buvo pasiėmęs ją į ilgas keliones, Karen tėvą laikė
pernelyg griežtu ir buvo įsitikinusi, kad brolis mylimas labiau. N e
žinia, kaip Karen reagavo į tėvo mirtį, bet esama skausmingų užra
šų po motinos mirties 1911 m. Motina palaikė dukros ambicijas: kai,
būdama trylikos, Karen nusprendė studijuoti mediciną, Hamburge
8 Zr. Jack L. Rubins, Karen Horney: Gentle Rebel o f Psychoanalysis, 1978; Marcia
Westkott, The Feminist Legacy o f Karen Horney, 1986; Susan Quinn, A M in d o f
Her Own: The Life o f Karen Horney, 1987; Bernard J. Paris, A Psychoanalyst's
Searchfo r Self-Understanding, 1994.
285
n e b u v o mergaičių gimnazijos ir motina nedelsdama parašė į Hano
verį, teiraudamasi apie galimybes mokytis. Tačiau apskritai Karen ėjo
ir prieš šeimos, pirmiausia tėvo, ir prieš to meto visuomenės nuosta
tas. Universitetinis išsilavinimas moterims Vokietijoje buvo prieina
mas tik nuo 1900-ųjų. Kai 1906 m. ji įstojo į Freiburgo universite
tą, vieną pirmųjų Vokietijoje pradėjusių priimti moteris tikrosiomis
studentėmis, tarp 2350 studentų tebuvo 58 moterys. Studijuodama
ištekėjo už Oskaro Horney, turtingo teisės studento. 1908 m. su vyru
persikėlė į Getingeno universitetą, 1913 m. studijas baigė Berlyne.
Horney šeima nebuvo tradicinė. XX a. pradžioje nedaugeliui vy
rų buvo priimtina santuoka su tokia ambicinga moterimi. 1910 m.
gimė pirmoji jų duktė Brigitte, vėliau Marianne (1913) ir Renate
(1916). Karen rūpinosi, kad mergaitės išaugtų savarankiškomis m o
terimis, bet neišvengė perlenkimų. 1925 m. jas visas tris ji nusiuntė
pas psichoanalitikę Melanie Klein. Nors dukrų reakcija buvo skir
tinga, vėliau Horney pripažino, kad tai buvusi „jos didžiausia klaida
ir ji labai gailisi suteikusi joms tokią kankynę"9, nes psichoanalizė
nesprendusi jokių mergaičių realių problemų, tik domėjusis su li
bido susijusiais klausimais. Vyriausioji dukra tapo Vokietijos kino,
teatro ir T V žvaigžde. Jos ryšys su motina buvo puikus, susižavė
jimas abipusis, tai liudija intensyvus susirašinėjimas. Marianne, pa
sekusi motinos pėdomis, studijavo Freiburge, Berlyne, Čikagoje,
1944 m. baigė Amerikos psichoanalizės institutą. Renate, atvyku
si su motina į JAV, grįžo į Vokietiją, ištekėjo, 1939 m. apsigyveno
Mechike, kur jos vyras dirbo kino režisieriumi, o ji rūpinosi šeima.
Nelaimingai ištekėjusią dukrą Karen aplankydavo kartą ar du per
metus, kartais likdama visai vasarai (Mūsų vidiniai konfliktai para
šyti daugiausia ten), padėjo jai emociškai ir finansiškai. Visos trys
dukros yra parašiusios atsiminimus apie motiną, juose faktai pana
šūs, tik Marianne’os skirtingas emocinis tonas (vaikystėje keliems
9 Bernard J. Paris, Karen Horney: A Psychoanalyst s Searchfo r Self- Understand
ing,, p. 163.
286
mėnesiams išsiųstai gydytis į Šveicariją, jai visam gyvenimui įsiminė
per ankstyvas atskyrimas nuo tėvų). Vaikų tarpusavio pavydas, ku
rį dažnai mini Horney, buvo ir jos dukrų patirtis. Mergaičių auk
lėjimu rūpinosi tarnaitės ir auklės, Oskaras su jomis praleisdavo
daugiau laiko negu ji. Horney buvo „moderni motina“, jos pažiū
ras į auklėjimą paveikė švedų feministės Ellen Key idėjos, kurios
mintimis apie meilę, santuoką ir motinystę ji žavėjosi. Esminė Key
pedagogikos nuostata - ne auklėti, o leisti vaikui vystytis pačiam.
Nors mergaitės turėjo tarnaites ir guvernantes, joms stigo motinos
dėmesio. Neurotiškoje mūsų laikų asmenybėje kalbėdama apie tėvus,
kuriems jų neurozė neleidžia parodyti vaikui meilės, Horney, ko ge
ro, turi galvoje pirmiausia savo tėvus, bet aprašo ir savo elgesį, ypač
minėdama nekritišką tėvų žavėjimąsi pedagoginėmis teorijomis.
Marianne liko griežta motinai ir po jos mirties: „Iš dienoraščių ir
pokalbių su seserimis ir kolegomis iškilo [motinos] asmenybė, pa
traukli ir žavinti, kurią pažinti man vis dėlto nebuvo suteikta gali
mybė"10. Panašiai yra teigusi ir Renate.
Brolio mirtis, konfliktai su vyru (griežtumu pasirodė esąs pana
šus į jos tėvą; be to, žlugo jo verslas, persirgęs meningitu liko pa
lūžęs) stūmė Karen į depresiją. 1926 m. su dukromis ji paliko vy
ro namus, 1937 m. formaliai išsiskyrė. Po to Horney yra turėjusi
meilės romanų su daugeliu kolegų, taip pat su studentais, klientais,
neretai daug jaunesniais už save. Ryšys su Erichu Frommu, trukęs
daugiau nei dešimtmetį, giliai paveikė ankstyvąją Horney (lygiai
kaip ir Frommo) kūrybą.
Kaip teoretikė, mokytoja ir psichoterapeute, Karen Horney ne
abejotinai padarė didžiulę įtaką psichologijos mokslo raidai. Jos teori
jos buvo ir tebėra aktualios daugeliui asmenybę tyrinėjančių psicho
logų, humanistinės ir kognityvinės psichoterapijos, psichoanalizės,
feminizmo ir egzistencializmo atstovų.
Parengė Solveiga Daugirdaitė
10 Ibid.,p. 166.
287
Horney, Kar en
Ho-245 N e u r o tiš k a mūsų laikų asm enybė / Karen H orney. - Vilnius:
U A B „A postrofa4, 200 3. - 28 8 p. - (Atviros Lietuvos knyga:
A L K , IS S N 1 3 9 2 -1 6 7 3 ) (A cadem ia)
Kn. taip pat: A p ie autorę / parengė Solveiga Daugirdaitė,
p. 2 8 0 -2 8 7 . - Bibliogr. išnašose. - Vardų r-klė: p. 279.
ISBN 9955-605-00-6
Karen H o rn ey ( 1 8 8 5 -1 9 5 2 ) - viena talentingiausių p sich oa

nalizės kūrėjo Sigm u n d o Freudo sekėjų, X X a. p sichologijos
klasikė, psichoanalizės reformatorė neofroidistė, artima Ericho
F rom m o bičiulė. Ji pasiūlė savitą neurozės koncepciją, pabrėž
dama labiau visuom enės ir kultūros, o ne biologinius jos atsira
d im o veiksnius, laikydama neurozę būdu žm o gu i „gyvenim ą
daryti sau pakenčiam ą”.
Neurotiška mūsų laikų asmenybė - garsiausia Karen H orn ey kny
ga, kuri ir X X I amžiaus pradžioje tiek pat (jei ne daugiau) ak
tuali, kiek ir 193 7 m etais, kai buvo parašyta. Tai pirma autorės
knyga, išversta į lietuvių kalbą.
UDK 159.96+616.89
KAREN H O R N E Y
Neurotiška mūsų laikų asmenybė
Redaktorės S O L V E I G A D A U G I R D A I T Ė ir
A L D O N A RADŽVILIENĖ
M ak etu otoj a R A M U N Ė J A N U Š E V I Č I Ū T Ė
Išleido UAB „Apostrofa", a/d 1026, 01004 Vilnius-C,

el.p.: apostrofa@takas.lt
Spausdino UAB „Sapnų sala“, Moniuškos g. 21, LT-2004 Vilnius
(1885-1952) -
p s i c h o a n a li z ė s k ū r ė j o S i g m u n d o F r e u d o sd
k la s ik ė , p s i c h o a n a l i z ė s r e f o r m a t o r ė n e o f iL . ^ i s n . j ■ p a a i u n a d t n ^
neurozės koncepciją, a tk re ip d a m a dėm esį pirm iausia į visuomenės
ir k u l t ū r o s sąlygas, l a i k y d a m a neurozę b ū d u ž m o g u i „g y v e n i m ą daryti
sa u p a k e n č i a m ą " .
- svarbiausias Karen
H o r n e y v e i k a l a s , k u r i s ir X X I a m ž i a u s p r a d ž i o j e t i e k p a t (jei ne
d a u g i a u ) a k t u a l u s , k i e k ir 1 9 3 7 m e t a i s , ka i b u v o p ar aš y ta s.
Ši knyga svarbi ne tik specialistams. Kiekvienam is mūsų j i padės

geriau p a ž in ti save ir kitus, spręsti vidinius konfliktus, taigi, tikiu,
prisidės prie dvasiškai sveikesnės visuomenės Lietuvoje.
Dr . D a i n i u s P ū r a s , p s i c h i a t r a s
A T V - I R O S L I E T U V O S K N Y G A
A L K — s e r ij a v e r s t i n i ų k n y g ų , k u r i a s l e i d ž i a į v a ir i o s le id yk lo s ,
r e m i a m o s A tv ir o s L i e t u v o s f o n d o . S er ijo s tik sl as - s u p a ž i n d i n t i
s k a i t y t o j u s su š i u o l a i k i n i a i s h u m a n i t a r i n i ų ir s o c i a l i n i ų m o k s lų
pagrindais. Šios knygos le idimą A L F remia kaitų su Vidurio Europos
universiteto Ve rtimų projektu.
R ek o m en d u o jam a kaina 16

Karen Horney Neurotiška Šių Laikų Asmenybė

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Karen Horney Neurotiška Šių Laikų Asmenybė

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ho r ne y

Knygos leidimą parėmė

T h is edition published w ith support

Viršelyje p anaudota K. H o m e y nuotrauka

© 1937, W . W. N o rto n & Company, Inc.,

kodėl kalbame apie

ke tvir tas skyrius

SEPTI NTAS SKYRIUS

prielankumo siekimo būdai

vardų rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 279

Rašydama šią knygą siekiau sukurti išsamų tarp mūsų

8 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

10 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

Šiandien mes gana laisvai vartojame terminą „neurotiš-

h o rn e y . n e u r o t i š k a mūsų laikų asmenybė

ho r n e y . n e u r o t i š k a mūsų laikų asmenybė

18 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

10 Daugelis autorių pripažino kultūrinių veiksnių, didžia dalimi lemiančių psi­

20 horney . neurotiška mūsų laikų asmenybė

22 horney. neunotiška mūsų laikų asmenybė

24 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

26 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

28 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

Kadangi mūsų dėmesys sutelktas į būdus, kuriais neu­

30 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

ant ras skyrius 31

32 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

34 ho rney . neurotiška mūsų laikų asmenybė

36 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

38 horney. neurotišką mūsų laikų asmenybė

Prieš imdamasi detalesnės mūsų laikų neurozių anali­

40 ho r n e y . n e u r o t i š k a musų laikų asmenybė

42 horney . neurotiška mūsų laikų asmenybė

44 horney . neurotišką mūsų laikų asmenybė

16 Plg. Šandor RadoyAn Over-Solicitous Mother.

46 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

48 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

50 horney. neurotišką mūsų laikų asmenybė

52 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

54 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

56 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

18 H . Schultz-Hencke knygoje Einfuehrung in die Psychoanalyse itin pabrėžė

Aiškindamiesi, kuo skiriasi baimė ir nerimas, pirmiau­

58 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

60 horney . neurotiška mūsų laikų asmenybė

62 horney . neurotiška mūsų laikų asmenybė

64 horney. neurotišką mūsų laikų asmenybė

66 horney. neurotišką mūsų laikų asmenybė

68 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

70 ho r n e y . n e u r o t i š k a mūsų laikų asmenybė

22 Kai suvokiamas priešiškumo stiprėjimas per nerimą, tada regis nebūtina

72 horney . neurotišką mūsų laikų asmenybė

74 horney . neurotiška mūsų laikų asmenybė

26 J. H. Schultz knygoje Neurose, Lebensnot, Aerztliche Pflicht aprašo tokį atve­

Kilusį nerimą galima visiškai paaiškinti susidariusia

76 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

78 horney . neurotiška mūsų laikų asmenybė

28 David Levy, „Hostility Patterns in Sibling Rivalry Experiments" in Am eri­

80 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

82 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

84 horney. neurotiška mūsų laikų asmenybė

86 horney. neurotišką musų laikų asmenybė

10 Daugelis autorių pripažino kultūrinių veiksnių, didžia dalimi lemiančių psi

Kadangi mūsų dėmesys sutelktas į būdus, kuriais neu

Prieš imdamasi detalesnės mūsų laikų neurozių anali

Aiškindamiesi, kuo skiriasi baimė ir nerimas, pirmiau

26 J. H. Schultz knygoje Neurose, Lebensnot, Aerztliche Pflicht aprašo tokį atve

28 David Levy, „Hostility Patterns in Sibling Rivalry Experiments" in Am eri

Neverta abejoti, kad mūsų kultūroje šie keturi savigy

* Elizabeth Barrett Browning (1806-1861) - anglų poetė. Po stuburo trau

Dauguma mūsų trokštame patikti, dėkingi mėgauja

Tai Alfredo Adlerio laimėjimas, kad jis pastebėjo ir pa

Galia, prestižas ar nuosavybė skirtingose kultūrose įgy