Colman, Andrew M. - Kas Yra Psichologija

ANDREW M.
COLMAN
Gimė 1944 metais Johanesburge, Pietų Afrikos

Respublikoje. Nuo 1970 m. dėsto Leicesterio
universitete Jungtinėje Karalystėje, nuo 2000 m. -
šio universiteto psichologijos profesorius, aktyvus
mokslinių draugijų narys ir įvairių institucijų
konsultantas. Daugybės mokslinių ir mokslo
populiarinimo straipsnių ir knygų autorius,
bendraautoris ir redaktorius. Tarp keliasdešimties jo
redaguotų knygų - 12 tomų knygų serija Longman
Essential Psychology, fundamentalus dvitomis
veikalas Companion Encyclopedia of Psychology.
1981 m. įkūrė žurnalą Current Psychology ir kurį
laiką buvo jo vyriausiasis redaktorius. Garsiausia
Colmano knyga, sulaukusi jau ne vieno leidimo ir
verčiama į užsienio kalbas - Oxford Dictionary of
Psychology.
ANDREW M. COLMAN
kas
yra
? psichologija
vertė Rūta Sargautytė
Vilnius
4
UDK 159.9(075.8)
Co-85
Versta iš: Andrew M. Colman. What is Psychology?

3rd edition. London and New York: Routledge, 1999.
Serijos dailininkė
KRISTINA NORVILAITĖ
Vertimą recenzavo Remigijus Bliumas
© 1981, 1988, 1999 Andrew M. Colman

All rights reserved
Authorised translation from English language edition published by Routledge, an
imprint of the Taylor & Francis Group
© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Sargautytė, 2013
© Apostrofa, 2013
ISBN 978-9955-605-69-0
5
Turinys
Trečiojo leidimo pratarmė 9

Antrojo leidimo pratarmė 11
Pirmojo leidimo pratarmė 13
I skyrius. Psichologijos samprata 15

Apibrėžimai 15
Kas nėra psichologija 19
Psichiatrija 19
Psichoanalizė 20
Psichometrija 23
Filosofija 24
Parapsichologija 27
Sociologija 29
Psichologijos studijos 31
Papildoma literatūra 33
II skyrius. Bendros nuovokos negana 35

Savo žinių patikrinimas (testas) 35
Taisyklės 37
Klausimai 37
Atsakymai ir paaiškinimai 48
Įverčių interpretacija 110
6 Kas yra psichologija?
III skyrius. Psichologijos objektas 113

Fundamentiniai tyrimai ir taikomoji psichologija 115
Pagrindinės psichologinių tyrimų kategorijos 118
Biologiniai elgesio aspektai 119
Jutimas ir suvokimas 124
Pažinimas 127
Mokymasis ir įgūdžiai 133
Motyvacija ir emocijos 136
Individualūs skirtumai ir asmenybė 139
Raidos psichologija 143
Socialinė psichologija 145
Psichopatologija 148
Tyrimo metodai ir statistika 155 Psichologijos istorija 155
IV skyrius. Tyrimo metodai ir statistika 157

Kokybiniai tyrimai 159
Atvejo analizė 161
Stebėjimu paremti tyrimai 165
Apklausų metodai 167
Koreliaciniai tyrimai 173
Kvazieksperimentai 176
Kontroliuojamieji eksperimentai 179
Statistika: pagrindinės idėjos 187
Turinys 7
V skyrius. Psichologijos ištakos ir raida 199

Filosofinės šaknys 201
Biologinės šaknys 219
Disciplinos susiformavimas 224
Mokyklų era 228
Struktūralizmas 228
Funkcionalizmas 229
Biheiviorizmas 231
Geštaltpsichologija 232
Psichoanalizė 234
VI skyrius. Psichologija kaip profesija 237

Psichologijos mokymas ir moksliniai tyrimai 240
Klinikinė ir konsultavimo psichologija 242
Edukacinė ir mokyklų psichologija 250
Profesinė ir industrinė /organizacinė psichologija 254
Teisės ir kriminologijos psichologija 260
Kitos darbo vietos 262
Kaip tapti psichologu 263
Vardų rodyklė 266

Rūta Sargautytė. Post scriptum 268
Trečiojo leidimo pratarmė
Tai yra atnaujintas ir smarkiai patobulintas knygos leidimas.

Antrasis leidimas visą dešimtmetį buvo paklausus, tačiau per tą laiką keitėsi
psichologija ir pasaulis ir naujo leidimo vis labiau reikėjo, kol nebebuvo
galima šito nepaisyti. Galiausiai leidėjas paprašė mane parengti trečiąjį
leidimą, o mano leidybos agentas švelniai, bet tvirtai paragino mane rašyti.
Pasinaudojau proga padaryti gausybę patobulinimų - ir didelių, ir mažų.
Buvo atsisakyta antrojo leidimo paantraštės, nes jos priežastis - kita tokį
patį pavadinimą turinti knyga - išnyko. Beveik visi skyriai buvo perrašyti
ištisai. Bibliografinės nuorodos buvo gerokai išplėstos ir atnaujintos, ir
pabandžiau, kur įmanoma, įtraukti geriausias ir naujausias publikacijas. Be
knygų ir straipsnių, kartais cituodavau interneto tinklalapius, ypač šeštame
skyriuje - čia skaitytojams reikia naujausios informacijos apie mokymą ir
profesinę veiklą, o kiek mažiau nuorodų pateikiau ir kituose šios knygos
skyriuose.
Patobulinau ir sutvarkiau pirmą ir antrą skyrius, bet pasistengiau nekeisti
žinių patikrinimo testo klausimų antrame skyriuje, nors pateikiau visiškai
naujus atsakymų aiškinimus. Viena priežasčių, kodėl reikėjo išsaugoti
pirminius klausimus, yra ta, kad tyrėjai taikė apklausą norinčiųjų studijuoti
psichologiją žinioms patikrinti ir paskelbė gautus rezultatus, tad šie
normatyviniai duomenys leido man iš naujo sugraduoti rezultatų
interpretacijas remiantis šiek tiek patikimesniu pagrindu nei mano prielaidos.
Trečiame skyriuje, skirtame psichologijos objektui, turėjau iš esmės

peržiūrėti turinį atsižvelgdamas į naujas įvykių tendencijas. Stulbina (ir vėl),
kaip sparčiai pasikeitė psichologija, - kiekvieną kartą, peržiūrėdamas knygą,
jaučiuosi šūkčiojąs: „Vaje, kaip tu išaugai!“ Aš įtraukiau medžiagą apie
kognityvinę neuropsichologiją, naujas smegenų vaizdo gavimo metodikas ir
kognityvinius vaizduotės tyrimus, sumoderninau diskusiją apie dirbtinį
intelektą - įtraukiau apskaičiavimo ir konekcionistinį modelius, sustiprinau
diskusiją apie protinius sutrikimus - išdėsčiau ją šiuolaikine terminija,
pateikiama Amerikos psichiatrų asociacijos leidinyje Diagnostic and
Statistical Manual of Mental Disorders (DSM-IV), atnaujinau ir daug ką kita.
Iš esmės pertvarkiau tyrimo metodams skirtą ketvirtą skyrių - atskyriau
koreliacinius tyrimus nuo kvazieksperimentų ir pridėjau trumpus
samprotavimus apie kokybinius tyrimo metodus ir daugybinės regresijos
metodikas, kad perteikčiau kintančias psichologinių tyrimų madas. Truputį
patobulinau penktą - psichologijos istorijos - skyrių ir pridėjau istorinių
asmenybių gyvenimo datas, kad suteikčiau tikslesnį laiko pojūtį. Turėjau
padaryti esminių pakeitimų šeštame skyriuje apie psichologijos profesijas, kad
pavaizduočiau klinikinę psichologiją, konsultavimo psichologiją ir,
svarbiausia, teisės bei kriminologijos psichologiją veikiančius pokyčius ir
apžvelgčiau besirandančias sveikatos psichologijos ir sporto psichologijos
profesijas. Visoje knygoje padariau daugybę kitų patobulinimų - ir
kosmetinių, ir esminių.
Pirmame ir antrame leidimuose panaudotos iliustracijos buvo nupieštos
prieš 30 metų ir jų amžius jau buvo pradėjęs kristi į akis. Man malonu, kad
originali menininkė Angela Chorley šiam leidimui noriai sukūrė naujas
iliustracijas.
Andrew M. Colman
Antrojo leidimo pratarmė
Pirmasis šios knygos leidimas sulaukė ne tik apžvalgininkų ir paprastų

skaitytojų palankių atsiliepimų, bet netgi paskatino kuo nuoširdžiausią pataikavimo
formą - tuo pačiu pavadinimu 1985 m. pasirodė kita knyga. Kad būtų išvengta
painiavos, šiam, antrajam, leidimui pridėjau skiriamąją paantraštę.
Ši knyga skirta paprastiems skaitytojams, kurie nori sužinoti, kuo apskritai
užsiima psichologija. Ji tinka žmonėms, kurie galvoja studijuoti psichologiją
universitetuose, technikos mokyklose ir koledžuose, tačiau nėra tikri dėl to, į ką jie
įsivelia. Ji taip pat buvo naudojama suaugusiųjų mokymui ir kaip pirmasis įvadas A
lygio moksleiviams bei siekiantiems laipsnio studentams.
Visi skyriai buvo iš pagrindų peržiūrėti. Buvo padaryta daug smulkių pataisymų
ir patobulinimų, atnaujinti pasiūlymai papildomam skaitymui, o paskutinis skyrius
buvo pakeistas taip, kad atspindėtų po pirmojo leidimo publikacijos profesionalioje
psichologijoje įvykusius pokyčius. Savo žinių patikrinimo testas, kuris, atrodo,
visiems patiko, buvo perrašytas ir geriau sutvarkytas, o keletas pirminių klausimų
buvo pakeisti geresniais.
Pirmame leidime buvo ilgas skyrius, kuriame statistikos logika buvo paaiškinta
nuo pirmųjų principų iki daug pastangų reikalaujančios konkretaus skaitmeninio
pavyzdžio analizės. Dabar esu įsitikinęs, kad šis ambicingas eksperimentas buvo
nevykęs. Neturintys matematinio pasirengimo skaitytojai praleisdavo šį skyrių,
o turintiems tam tikrą matematinį išsilavinimą detalus kiekvieno žingsnelio

aiškinimas atrodė nuobodus ir nebūtinas: nė viena grupė pro medžius nematė
miško. Aš negaliu užmiršti sunerimusios motinos, kuri privertė savo sūnų,
įstojusį į oro pajėgas, pasižadėti visuomet skristi lėtai ir kuo arčiau žemės. Dėl
to aš labai suglaudžiau skirsnį apie statistiką ir perkėliau į logiškesnę vietą -
greta tyrimo metodų aptarimo ketvirtame skyriuje.
Norėčiau padėkoti ne tik tiems žmonėms, kurie man padėjo rengti pirmąjį
leidimą, bet ir Michael Argyle, Sarah Coniber, Alison Dunbar-Dempsey,
Rosemary Duxbury, Susan Dye, Brian Foss, Robert Hemmings, Erik
Liknaitzky, Andrew Mayes, John Radford ir Bill Williamson.
A. M. C.
1988 m. kovas
Pirmojo leidimo pratarmė
Ši knyga parašyta pirmiausia plačiosios visuomenės atstovams, rimtai

besidomintiems psichologija ir ketinantiems ją studijuoti. Turėdamas galvoje tokius
skaitytojus, stengiausi perteikti gyvą ir tikrovišką vaizdą dalyko, koks jis dėstomas
koledžuose ir universitetuose, ir ką veikia profesionalūs psichologai įvairiose
tarnybose.
Nuo įprastų trumpų įvadinių knygų nukrypau dviem svarbiais atžvilgiais.
Pirmiausia - stiliumi. Aš gausiai naudojausi konkrečiais pavyzdžiais, pakankamai
detaliai aprašomais, kad skaitytojas juos greičiau „pagautų“, o ne tik permestų
akimis. Šiais pavyzdžiais siekiama iliustruoti psichologijos tyrimo metodus ir
rezultatus, o kur kas svarbiau - įrėminti juos grindžiančių idėjų aptarimą. Visuomet
akcentuojama diskusija ir aiškinimas, o ne grynas aprašymas, o skaitytojas
skatinamas nieko nelaikyti savaime suprantamu dalyku.
Antras neįprastas šios knygos bruožas susijęs su jos turiniu. Aš įtraukiau kai
kurias įdomias ir svarbias temas, kurios dėstomos visuose pirmosios universitetinių
studijų pakopos kursuose, bet knygose, skirtose ne psichologams, paprastai jų
nepaisoma arba jos būna minimos be platesnių paaiškinimų. Tai yra dalykai, kurie
glumina daugelį žmonių ir gąsdina ketinančius studijuoti psichologiją. Pavyzdžiui,
šiek tiek aptariami tyrimo metodai ir statistika, kadangi jie ypač svarbūs daugumoje
psichologijos sričių, o visuose garbinguose kursuose mokslo laipsniui gauti jie yra
tarp pagrindinių mokymo programos dalykų. Kadangi trumpi, nespecialistams skirti
aiškinimai
kitur nėra lengvai prieinami, aš ryžtingai ėmiausi sunkaus darbo ir pabandžiau

pateikti svarbiausias idėjas tokiu būdu, kad net mažiausiai matematiką
išmanantiems skaitytojams jos būtų suvokiamos. Dar įtraukiau skyrių apie
psichologijos istoriją, tikėdamas, kad dažnai idėjas suprasti lengviau žvelgiant
į jas iš istorinės perspektyvos, be to, pati psichologijos mokslo raida yra
patraukli tema.
Tai nėra vadovėlis. Aš nesistengiau pateikti proporcingos viso psichologijos
lauko apžvalgos, kadangi tokios apimties knygoje visoks panašus mėginimas
būtų bevaisis ir visada paverstų niekais pagrindinius jos tikslus. Galima rasti
keletą puikių vadovėlių - kai kurie iš jų nurodomi tolesniuose puslapiuose.
Užuot tai daręs, aš sutelkiau dėmesį į pastangas perduoti dalyko skonį ir
pasirinkau svarbiausias jo problemas, metodus ir duomenis. Neišvengiamai kai
kurie psichologai nesutiks su mano nuomone, kas yra svarbiausia, o kiti, be
jokios abejonės, pareikš nepritarimą kai kurioms mano dėstomoms
nuomonėms - psichologija yra ginčijamas dalykas.
Keli mano draugai ir kolegos peržiūrėjo ankstesnio šios knygos rankraščio
dalis ir pateikė vertingų pastabų. Ypač daug grūdų į mano malūną įpylė šie:
Felicity Dirmeick, Peter Freeman, Julia Gibbs, Gabriele Griffin, Ian Pountney,
Jane Simpson ir Robert Thomson. Taip pat turiu padėkoti Katy Carter iš
„Kogan Page“, kuri pasiūlė patobulinimų, Angelai Chorley, kuri sukūrė
patrauklias iliustracijas, ir Dorothy Brydges, kuri atspausdino rankraštį.
A. M. C.
1980 m. liepa
I Psichologijos samprata
O, gimusi vėliausiai ir žavingiausia vizija, Olimpo viso nublankusiai
didybei tolima.
Keats, „Odė Psichėjai“
Apibrėžimai
Psichologija yra populiari ir sparčiai besiplėtojanti disciplina. Iš visų

didžiųjų mokslo šakų ji neįprastai išsiskiria kaip dažniausiai klaidingai parašoma*.
Paprastai tai neturi jokių pasekmių, tačiau kartais gali sukelti problemų. Jeigu norite
apie psichologiją pažiūrėti žodyne, bet nesate tikri dėl šio žodžio rašybos, tai galite
atsidurti prie fikologijos (mokslo apie dumblius), fiziologijos (mokslo apie augalų ir
gyvūnų biologinius procesus), psefologijos (mokslinės statistinės ir sociologinės
analizės), psichografijos (dvasios rašymo) ar net pseudologijos (melavimo meno arba
mokslo) apibrėžimų. Jeigu sugebate teisingai paraidžiui ištarti žodį „psichologija“,
tai veikiausiai jau žinote apie ją daugiau už daugelį kitų žmonių.
Anglų kalbos žodis psichologija pirmą kartą pasirodė 1693 m., tačiau iki XIX a.
vidurio jis nebuvo plačiai vartojamas ar suprantamas. Jis buvo nukaltas sujungus į
vieną graikiškus žodžius psyche ir logos. Psyche iš pradžių reiškė kvėpavimą, bet
vėliau ėmė reikšti ir sielą, nes
* Turima galvoje anglų kalbos žodžio psychology rašyba. Čia ir toliau žvaigždute
žymimos vertėjos pastabos.
buvo manoma kvėpavimą rodant, kad siela dar neapleidusi kūno. Graikų
mitologijoje sielą įasmenino Psichėja - jauna moteris, kurią mylėjo meilės
dievas Erotas. Erotas vedė Psichėją, tačiau lankydavo ją tik naktimis ir
primygtinai reikalavo, kad ji niekuomet neišvystų jo veido. Bet vieną naktį
smalsumas ją įveikė ir jam miegant ji įžiebė aliejinę lempą. Ji iš pirmo
žvilgsnio pamilo Erotą, bet buvo tiek apstulbinta jo grožio, kad išliejo karšto
aliejaus lašelį ant jo peties ir jį pažadino. Supratęs, ką ji padarė, Erotas ją
paliko. Norėdama atgauti mylimąjį, Psichėja turėjo ištverti daugybę
išbandymų ir pavojų, tačiau galiausiai ji buvo paversta deive ir prisidėjo prie
jo dangaus palaimoje. Tai paaiškina, kodėl Psichėja meno kūriniuose dažnai
vaizduojama su plaštakės sparnais arba kaip plaštakė. Psichėja simbolizuoja
žmogaus sielą, kenčiančią gyvenime vargus ir negandas, bet po mirties
atgyjančią naujam ir geresniam gyvenimui, kaip kad plaštake atgimsta vikšras.
XVII a. graikiško žodžio psyche reikšmė prasiplėtė, jis ėmė reikšti psichiką.
Logos, kitas graikiškas žodis, iš kurio buvo sudaryta psichologija, pradžioje
reiškęs „žodį“, vėliau pradėjo reikšti „kalbą“ arba „protą“. Tad pagal savo
graikiškas šaknis psichologija pažodžiui yra kalbėjimas arba samprotavimas
apie psichiką, arba, kaip šiandien pasakytume, psichikos tyrinėjimas, — toks
apibrėžimas randamas kai kuriuose žodynuose.
Apibrėžimas atrodo paprastas ir suprantamas, tačiau jis nėra patenkinamas
dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, šiuolaikinė psichologija domisi ne tik
vidiniais psichiniais procesais, bet ir matomu elgesiu. Psichologai netgi
tyrinėja smegenų mechanizmus, iš kurių dauguma yra tik netiesiogiai susiję su
psichiniais procesais, - būtent refleksus ir instinktus, neturinčius beveik nieko
bendra su psichika
įprastine šio žodžio prasme. Antra, filosofai įrodinėjo, kad visi, įsitikinę, jog
psichika egzistuoja atskirai nuo kūno - t. y. kad mašinoje yra dvasia, - daro
kategorijos klaidą, pagrįstą klaidinga psichikos ir kūno dualizmo idėja.
Kategorijos klaida yra tvirtinimas arba nuomonė, kad kas nors priklauso vienai
kategorijai, nors tai yra tik siejama su kuo nors, priklausančiu kitai kategorijai.
Pasak šio požiūrio, įsitikinimas, kad psichika gali egzistuoti nepriklausomai nuo
fizinio elgesio, yra kategorijos klaida, kaip ir nuomonė, kad komandos dvasia gali
egzistuoti nepriklausomai nuo komandos narių arba kad šypsena gali egzistuoti
nepriklausomai nuo veido ar kūno, kaip atsitinka Lewiso Carrollo knygos Alisa
stebuklų šalyje šešto skyriaus pabaigoje, kai Cešyro katinas „pamažėle pasišalino:
pirmiausiai dingo iš akių jo uodegos galiukas, paskiausiai - šypsena, kuri dar
valandėlę išliko, visam kitam išnykus.“ Dėl šių priežasčių daugelis šiuolaikinių
psichologų labiau linkę apibrėžti psichologiją kaip elgesio tyrinėjimą arba kaip
mokslą apie elgesį. Bet šie apibrėžimai kelia savų keblumų. Nors tiesa, kad
psichologai daugumą savo tyrimų grindžia elgesio stebėjimu, dažnai jie domisi ne
tiek elgesiu, kiek už jo slypinčiais, negalimais stebėti psichiniais procesais. Kad
būtų aiškiau, leiskite man pateikti jums pavyzdį iš sapnų tyrimų (apie sapnus
daugiau bus kalbama antrame skyriuje). Kai psichologai tyrinėja sapnavimą, jie
stebi įvairius fizinius procesus, tarp jų - greitus akių judesius, gilią raumenų
relaksaciją, būdingus smegenų bangų pakitimus ir (sapnuojant vyrams) varpos
erekciją. Mes žinome, kad tai yra sapnavimo požymiai, nes tuo metu pažadinti
žmonės pasakojasi sapnavę, o pažadinti kitu laiku taip nesako. Tačiau patys
savaime fiziologiniai požymiai psichologijos per daug nedomina - jų
reikšmingumą iš tikrųjų lemia jų sąsaja su psichine sapnavimo patirtimi.
Kitaip tariant, madingi psichologijos kaip elgesio tyrinėjimo arba mokslo

apie elgesį apibrėžimai gali suklaidinti. Dažnai psichologai tyrinėja elgesio
aspektus tik tam, kad padarytų išvadas apie už jų slypinčias mintis ir jausmus,
ir jeigu tokių išvadų nebūtų galima daryti, tuomet žlugtų visas tyrimo
pagrindas. Yra netgi tokių psichinių procesų, pavyzdžiui, mąstymas ir
atmintis, kuriuos psichologai tyrinėja, nors jie nebūtinai yra lydimi kokio nors
stebimo elgesio. Visiškai įmanoma ramiai sėdėti kamputyje ir galvoti arba ką
nors prisiminti nė nemirkčiojant, ir tokiems reiškiniams tirti reikia
netiesioginių tyrimo metodų. Verta pažymėti, kad kituose moksluose
netiesioginiai metodai yra pripažįstami kaip savaime suprantami. Pavyzdžiui,
astronomai tiria daug dalykų, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Be regimųjų
atvaizdų, paprastai jie analizuoja erdvėje esančių objektų skleidžiamus
rentgeno spindulius, infraraudonuosius spindulius ir radijo bangas. Tačiau
būtų paika apibrėžti astronomiją kaip iš erdvės sklindančių elektromagnetinių
signalų tyrimą, lyg būtų domimasi pačiais signalais, o ne objektais ar įvykiais,
kuriuos jie parodo. Dėl tos pačios priežasties atrodo šiek tiek nepagrįsta
apibrėžti psichologiją kaip elgesio tyrinėjimą arba mokslą, tarsi psichologai
domėtųsi vien išoriniu elgesiu ir niekuomet - su juo dažnai susijusia psichine
patirtimi.
Visa tai sako, kad nėra visuotinai pripažinto psichologijos apibrėžimo.
Tačiau knyga turi tesėti tai, ką žada jos pavadinimas, ir autoriai neturėtų
išsisukinėti nuo savo įsipareigojimų, todėl čia pateikiu apibrėžimą, kurį laikau
geriausiu, aprėpiančiu visus aspektus: psichologija yra mokslas apie elgesio ir
psichinio patyrimo prigimtį, funkcijas ir apraiškas. Šis apibrėžimas
grindžiamas pamatine prielaida, kad elgesį ir psichinę patirtį valdo racionalūs
dėsniai, kuriuos galime
atskleisti ir suprasti, ir tolesniuose skyriuose rasite tokią prielaidą patvirtinančių

įrodymų. Galima prieštarauti šiam psichologijos apibrėžimui, tačiau tęsti diskusiją
nenaudinga, nes neįmanoma pateikti apibrėžimo, išsprendžiančio visas problemas
ir patenkinančio kiekvieną. Ginčai dėl tikslių žodžių reikšmių beveik visuomet
būna laiko švaistymas (išskyrus teismus, kur jie gali būti labai pelningi arba
nepaprastai brangūs), ir klaidinga manyti, kad mokėjimas apibrėžti dalyką
prilygsta jo supratimui. Geriausias būdas įgyti supratimą apie psichologiją -
ieškoti pavyzdžių, kokios rūšies veikla užsiima psichologai ir kokios rūšies
veiklos jie nepriskiria savo disciplinai. Antrame skyriuje rasite daug pirmosios
rūšies pavyzdžių, tačiau iš pradžių leiskite man paminėti kai kuriuos dalykus,
kurie dažnai būna klaidingai laikomi psichologija.
Kas nėra psichologija
Psichologija neretai būna painiojama su kitomis mokslo

disciplinomis, užsiėmimais ir profesijomis. Aptarsiu keletą dažniau pasitaikančių
klaidingo sutapatinimo atvejų. Tai leis pasiekti dvigubą tikslą: padėti apibrėžti
psichologijos ribas ir pašalinti keletą populiarių klaidų.
1. Psichiatrija. Tai yra medicinos sritis, kuriai rūpi psichikos sutrikimų prigimtis,
priežastys, diagnozė, gydymas ir jų prevencija. Psichiatras yra gydytojas
praktikas, įgijęs įprastą medicininį išsilavinimą prieš specializuodamasis
psichiatrijos, o ne, pavyzdžiui, ginekologijos, kardiologijos, bendrosios medicinos
ar kurioje nors kitoje
medicinos srityje. Kaip medicinos specialistas, psichiatras gydo ligoninėse

gulinčius psichikos ligonius ir bendrosios praktikos gydytojų nukreipiamus
pacientus.
Kuo skiriasi psichologija nuo psichiatrijos? Psichologai neturi medicininio

išsilavinimo: visas jų profesinis mokymas skirtas psichologijai. Be to,
daugumos psichologų darbas mažai ar visiškai neturi nieko bendra su psichikos
sutrikimais, kadangi psichologijai daugiausia rūpi normalus elgesys ir psichinė
patirtis. Tačiau vaizdą komplikuoja profesija, kuri vadinama klinikine
psichologija, - ją aptarsiu šeštame skyriuje. Šiai profesijai priklauso palyginti
daug psichologų. Klinikiniai psichologai psichiatrinėse ligoninėse ir kitur gydo
turinčius psichikos sutrikimų žmones ir šiuo požiūriu jų darbas primena
psichiatriją. Galima atleisti psichinį sutrikimą besigydančiam žmogui, jei jis
nežino, kad daktaras Meška yra praktikuojantis gydytojas, įgijęs psichiatro
specializaciją, o daktaras Lokys yra klinikinis psichologas, kuris turi
psichologijos mokslo laipsnį, tačiau neturi medicininio išsilavinimo. Vis dėlto
pacientas gali pastebėti tam tikrus psichiatro ir psichologo požiūrio į gydymą
skirtumus. Dr. Lokys — klinikinis psichologas — nepaskirs tokių medicininių
gydymo priemonių kaip vaistai, ECT (elektrokonvulsinė arba šoko terapija) ar
psichochirurgija.
2. Psichoanalizė. Tai yra teorija apie psichikos struktūrą ir funkcijas arba,

tiksliau, daugiau ar mažiau susijusių teorijų ir teiginių grupė, o kartu ir su tuo
susijęs psichoterapijos metodas, grindžiamas austrų gydytojo Sigmundo
Freudo (1856-1939) darbais. Jos išskirtinį pobūdį lemia tai, kad Freudas
pabrėžė neįsisąmonintus psichinius procesus ir
įvairius mechanizmus, kuriuos žmonės naudoja jiems slopinti. Plačiai žinomas

pavyzdys yra Oidipo kompleksas. Dauguma psichoanalitikų mano, kad
berniukams šis kompleksas susiformuoja iki paauglystės laikotarpio kaip
nuslopinto seksualinio potraukio savo motinai ir pavydo savo tėvui pasekmė ir
kad mergaitėms susiformuoja veidrodinis kompleksas, pavadintas Elektros
kompleksu. Kai kuriems žmonėms ši teorija atrodo sunkiai suvirškinama, tačiau
yra kitų, kur kas įtikinamesnių, psichoanalitinės teorijos aspektų. Ketvirtame
skyriuje aptarsiu puikų psichoanalizės teorijos pavyzdį, kuriuo paaiškinama
paslaptis, gaubianti gana paplitusį psichikos sutrikimą.
Psichoanalizė kaip terapinis metodas grindžiama keturiomis pagrindinėmis

metodikomis, skirtomis atskleisti neįsisąmonintus psichikos procesus. Pirmoji
vadinama laisvosiomis asociacijomis. Psichoanalitikai stengiasi sukurti palankią
ir negrėsmingą atmosferą, kad susilpnintų savo klientų psichologinę gynybą, ir
tuomet skatina juos sakyti viską, kas ateina į galvą, be dvejonių ar cenzūros, nors
kai kurios mintys ir jausmai atrodytų nereikšmingi ar trikdantys.
Antra metodika yra sapnų analizė. Pasitelkę laisvas asociacijas,
psichoanalitikai padeda savo klientams interpretuoti simbolinę jų sapnų prasmę.
Pasak psichoanalitinės teorijos, paslėptą visų sapnų turinį sudaro išsipildymas
neįsisąmonintų norų, kurie galėtų kelti nerimą sapnuojančiajam ir trukdytų
miegą, jei nebūtų užmaskuoti simboliais.
Trečia metodika yra parapraksijos arba, vartojant aiškesnius terminus,
froidiškieji riktai (apsirikimai). Psichoanalitikai tiki psichinio determinizmo
dėsniu, kad visas elgesys yra rezultatas psichologinių motyvų, kurie kartais būna
neįsisąmoninti, ir dar jie mano, kad šis
dėsnis tinka ne tik sąmoningiems veiksmams, bet ir kalbos riktams bei kitiems
atsitiktiniais laikomiems veiksmams. Parapraksijos analizuojamos kaip raktas,
galintis atskleisti nuslopintas mintis ir troškimus, taikant panašų į sapnų
analizės metodą.
Paskutinė iš pagrindinių psichoanalitinių metodikų yra perkėlimo analizė.
Perkėlimas yra priklausomas, patiklus ir dažnai kupinas seksualinės įtampos
santykis, kurį asmuo, kuriam taikoma psichoanalizė, paprastai užmezga su
analitiku, ir šis ryšys, ko gero, turės bruožų, atsineštų (perkeltų) iš ankstesnių
santykių, ypač su tėvais. Psichoanalitikas mano, kad perkėlimas sukuria
sąlygas sėkmingai išnagrinėti ankstesnių santykių ypatumus.
Visa psichoanalizė yra ilgai trunkantis (ir brangus) reikalas, kai metų metus
vyksta po keletą penkiasdešimties minučių trukmės susitikimų per savaitę.
Galutinis analizės tikslas yra išsiaiškinti išstumtas mintis ir jausmus, suprasti
jų išstūmimo priežastis ir išmokti priimti juos sąmoningai ir racionaliai.
Nuo XX a. ankstyvųjų dešimtmečių, kai dirbo Freudas, psichoanalitinį
judėjimą skaldė doktrininiai konfliktai. Įtakingiausių šiuolaikinių mokyklų
pagrindas - Sigmundo dukters Annos Freud (1895-1982), Austrijoje gimusios
britų psichoanalitikės Melanie Klein (1882- 1960), šveicarų psichoanalitiko
Carlo Gustavo Jungo (1875-1961) ir austrų psichoanalitiko Alfredo Adlerio
(1870-1937) darbai. Jų sekėjai atitinkamai vadina save froidistais, kleinistais,
jungistais ir adleristais. Jungo ir Adlerio mokyklos ypač radikaliai nutolusios
nuo Sigmundo Freudo teorijų ir metodų.
Psichoanalizės, psichologijos ir psichiatrijos tarpusavio ryšiai yra gana
painūs. Psichoanalitikai nebūtinai privalo turėti psichologo ar psichiatro
kvalifikaciją. Jų pagrindinis parengimas - tai asmeninės
psichoanalizės patirtis, tačiau kai kurie psichologai bei psichiatrai irgi tampa
psichoanalitikais. Kitas maišaties šaltinis yra faktas, kad dauguma psichologų ir
psichiatrų, neturinčių psichoanalitiko kvalifikacijos, ypač Europos žemyne ir
Trečiojo pasaulio šalyse, savo darbe daugiau ar mažiau orientuojasi į
psichoanalizę. Antra vertus, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Valstijose ir kitose
anglakalbėse šalyse dauguma psichologų yra tokių pažiūrų, kurios aiškiai
nepsichoanalitiškos ir netgi priešiškos psichoanalizei.
3. Psichometrija. Apskritai psichometrija yra psichikos testavimas. Tai IQ

nustatymas, gebėjimų ir polinkių testavimas ir psichologinio testavimo taikymas
interesams, požiūriams ir asmenybės savybėms ar psichikos sutrikimams
nustatyti. Psichometrijos istorija siekia 1905 m., kai Alfredas Binet (1857-1911)
ir Theodore’as Simonas (1873-1961) Prancūzijoje sukūrė pirmąjį pasaulyje
standartizuotą intelekto testą. Netrukus psichometrija tapo sudėtine psichologijos
dalimi, ypač tų psichologijos sričių, kurios susijusios su individualiais skirtumais
ir asmenybe, - jos bus apibūdintos trečiame skyriuje. Tačiau dauguma šiuolaikinės
psichologijos sričių nesinaudoja psichometrija, nes tyrinėja bendruosius
psichologinius procesus, o ne individualius skirtumus. Vis dėlto kai kurie žmonės
klaidingai tapatina psichometriją su visa psichologija, veikiausiai dėl to, kad
daugeliui žmonių vienintelis tiesioginis sąlytis su psichologija yra protinių
gebėjimų testavimas mokykloje.
Dažnai žmones trikdo ir jie skeptiškai vertina galimybę vien skaičiais išreikšti jų
esmingiausias žmogiškas savybes - tokias kaip intelektas ar asmenybė. Tokio
pobūdžio abejonių paprastai kyla dėl
matavimo logikos klaidingo supratimo ir apskritai jos nėra būdingos

psichologiją studijavusiems žmonėms. Tačiau ne taip lengva atremti kritiką dėl
to, kaip kartais pritaikoma psichometrija. Dauguma psichologų sutinka, kad IQ
testais ypač dažnai piktnaudžiaujama siekiant socialinių ir politinių tikslų.
Pavyzdžiui, Binet-Simono IQ. testo įvežimas į Jungtines Valstijas prisidėjo
priimant sterilizacijos įstatymus, kuriais buvo siekiama užkirsti kelią
„silpnapročių“ nusikaltėlių ir kitų asocialių grupių reprodukcijai. Taip pat ir
Jungtinėse Valstijose psichometrinėmis apklausomis, kuriomis siekta
parodyti, kad Vidurio ir Rytų Europos gyventojai turi žemus IQ, buvo suteiktas
pseudomokslinis respektabilumas akivaizdžiai rasistiškam 1924 m.
Imigracijos apribojimo įstatymui, sutrukdžiusiam šimtams tūkstančių žydų
emigrantų išsigelbėti nuo nacių holokausto. Jungtinėje Karalystėje 1944 m.
Ugdymo įstatymu buvo įdiegtas skirstomasis vienuolika-plius egzaminas,
daugiausia pagrįstas IQ testais, ir jo neišlaikę vaikai (kalbama net apie kelias
kartas) nebuvo priimami į gimnazijas, kurios ruošė mokinius aukštajam
išsilavinimui, ir buvo nusiųsti į akademiškai prastesnes šiuolaikines vidurines
mokyklas, kuriose pasilikdavo, net jei jų intelekto ar mokymosi gebėjimai
vėlesniais metais smarkiai pagerėdavo.
4. Filosofija. Apytiksliai filosofiją galima apibrėžti kaip „mąstymą apie

mąstymą“. Daugelis dalykų, kuriuos nepsichologai mano esant psichologijos
dalimi, iš tikrųjų yra filosofijos problemos. Tai klausimai, kurių negalima
išspręsti jokiais įsivaizduojamais elgesio stebėjimais, dėl savo pobūdžio jie turi
būti sprendžiami vien tik racionaliu argumentavimu. Leiskite man keliais
pavyzdžiais pailiustruoti šį skirtumą.
Suvokimo psichologija (keletas jos aspektų bus aptariama antrame ir trečiame

skyriuose) yra skirta tyrinėti, kaip žmonės savo jutimo organais gauna
informaciją apie aplinką. Didžiausia filosofijos šaka, vadinama epistemologija,
taip pat tiria tai, kaip žmonės pažįsta pasaulį, bet ji kelia kitokio tipo klausimus.
Pavyzdžiui, vienas pagrindinių epistemologijos klausimų yra indukcijos
problema, kurią XVIII a. pirmasis suformulavo škotų filosofas Davidas Hume’as
(1711-1776). Problema yra tokia: kaip, remdamiesi konkrečiais stebėjimais,
galime daryti bendras išvadas apie pasaulį? Kaip galime pagrįsti bendrą išvadą,
kad atitrūkę obuoliai krenta ant žemės, jeigu viskas, ką iš tikrųjų žinome, - kad
nukrito konkretūs, mūsų stebėti obuoliai? Jeigu indukcinis perėjimas nuo
konkrečių stebėjimų prie bendrų dėsnių racionaliai nepagrindžiamas - šitai turėjo
pripažinti filosofai, pradedant Hume’u, - tai kaip galimas mokslas, turint galvoje,
kad mokslininkai gali remtis tik konkrečiais stebėjimais? Bergždžia (nors ir
gundo) įrodinėti, kad daug akivaizdžių mokslo laimėjimų patvirtino indukcijos
pagrįstumą, nes pats šis argumentas yra induktyvus. Kaip galime žinoti, kad
mokslas apskritai veikia, jei matėme jį veikiant tik konkrečiais atvejais? Aišku,
kad negalime išspręsti indukcijos problemos ar kuo nors prisidėti prie jos
sprendimo tyrinėdami elgesį ar psichinę patirtį, - vadinasi, tai negali būti
psichologijos problema. Tai tik filosofijos problema, kuri gali būti išspręsta vien
racionaliu argumentavimu.
Toliau aptarkime moralės klausimą. Psichologai tiria moralinių nuostatų raidą
ir pobūdį nagrinėdami, kaip vaikai ir suaugusieji sprendžia etines dilemas, ir
kartais gaunami įdomūs tyrimų rezultatai. Pavyzdžiui, šveicarų psichologas
Jeanas Piaget (1896-1980) atliko eksperimentą, kuriame 5-10 metų amžiaus
vaikams buvo papasakotos dvi istorijos. Viename pasakojime berniukas netyčia
sudaužo penkiolika puodelių, o antrame pasakojime berniukas sudaužo

puodelį mėgindamas pavogti iš spintelės uogienę. Kai Piaget paklausė vaikų,
kuris berniukas buvo nepaklusnesnis, dauguma penkerių metų vaikų atsakė,
kad blogesnis buvo berniukas, sudaužęs penkiolika puodelių, o dauguma
dešimties metų vaikų atsakė, kad blogesnis buvo berniukas, sudaužęs puodelį
vogdamas uogienę. Piaget tikrino hipotezę, kad jaunesni nei septynerių metų
vaikai poelgio moralę vertina pagal padarytą žalą, o vyresni vaikai - motyvais
arba ketinimais, lemiančiais tą veiksmą. Tačiau yra moralės klausimų, kurių
neįmanoma tyrinėti šitokiu būdu dėl iš esmės filosofinio jų pobūdžio. Tokiais
klausimais užsiima filosofijos šaka, vadinama etika. Pavyzdžiui, sakinys
„Meluoti yra blogai“ pagal gramatinę formą atrodo kaip faktinis teiginys ir
todėl jis turėtų būti arba teisingas, arba klaidingas. Tačiau kokiu būdu jį kada
nors būtų galima patikrinti ar atmesti? Argi įmanoma loginiais argumentais ar
faktiniais įrodymais nuspręsti, ar moralinis pasakymas yra teisingas arba
klaidingas? O gal tai yra klaidingas įsitikinimas - to, ką filosofai vadina
natūralistine klaida, versija - tikėti, kad tai yra faktinis teiginys? Tokiu atveju,
ar jis ką nors reiškia, ir jeigu taip — ką jis reiškia? Tai yra grynai filosofijos
problemos dėl tos pačios priežasties kaip ir anksčiau mano aptarta indukcijos
problema.
Privalau paminėti du gana trivialius šaltinius, iš kurių kyla filosofijos ir
psichologijos painiojimas. Pirma, yra siaura psichologinio tyrimo sritis,
vadinama filosofine psichologija, nagrinėjanti jų abiejų sandūroje kylančius
klausimus. Ji svarsto filosofijos klausimus, svarbius psichologijai, ir
psichologijos klausimus, kurie svarbūs filosofijai. Antra, daug niekada
filosofijos nestudijavusių psichologų turi filosofijos daktaro laipsnį (Ph. D. ar
D. Phil.). Daktaro laipsnis, kuris
suteikiamas už vertingą podiplominį mokslo darbą ne tik filosofijoje, bet ir

psichologijoje bei daugumoje kitų mokslo šakų, vadinamas filosofijos daktaro
laipsniu*. Dėl nežinomų ir sunkiai suprantamų istorinių priežasčių
praktikuojantiems gydytojams leidžiama vadintis daktarais, net jeigu jie neturi
daktaro laipsnio. Ši anomalija atsirado XVIII a. - Samuelio Johnsono Žodyne,
paskelbtame 1755 m., pirminė žodžio daktaras (kuris kilo iš lotyniško docere,
mokyti) reikšmė vis dar buvo kas nors, turintis mokslinį laipsnį ir, vadinasi,
kompetentingas mokyti dalyko ar detaliai aiškinti žinių sritį. Tačiau
praktikuojantys gydytojai tuo metu jau buvo pradėję glemžtis šį žodį apibūdinti
save, nepaisydami, ar turėjo jie šias kvalifikacijas, ar ne. Nors turintys teisėtą
daktaro laipsnį žmonės ir protestavo, iki šimtmečio pabaigos ši praktika tapo
įprasta. Mediko profesija akivaizdžiai pasisavino šį vardą. Šiais laikais netgi
galima išgirsti kaltinimus daktaro laipsnį turintiems žmonėms, esą jie nėra tikri
daktarai, nes neturi medicininio išsilavinimo, ir tai paprastai sakoma be jokios
ironijos.
5. Parapsichologija. Tai yra nedidelė psichologinių tyrimų sritis, kurios objektas -

reiškiniai, nelaikomi normaliais. Nuodugniausiai kol kas ištirtos dvi paranormalių
reiškinių rūšys - ekstrasensorinis suvokimas (extra-sensory perception — ESP) ir
psichokinezė (PK). ESP apibūdinamas kaip suvokimas be jutimo organų ir jam
priskiriamos telepatija (nejuslinis kitų žmonių psichinių procesų suvokimas,
* Ph. D. ir D. Phil, yra prigiję daugelyje šalių: JAV, JK, Nyderlanduose ir kt. Lietuvoje šis
mokslo laipsnis neteikiamas, o daktaro ir habilituoto mokslų daktaro laipsniai
suteikiami pagal mokslo šakas, pvz., filologijos mokslų daktaras, gamtos mokslų
daktaras ir t. t. Filosofai, apgynę daktaro disertaciją, gauna humanitarinių mokslų, o
psichologai - socialinių mokslų daktaro laipsnį.
28 Ka 28 Kas yra psichologija?
paprasčiau kalbant, - minčių skaitymas) ir aiškiaregystė (ekstrasensorinis

fizinių objektų ar įvykių suvokimas). Ikikognityvinė telepatija, arba
aiškiaregystė, paprasčiau — išankstinis žinojimas, apibūdinama kaip ateities
įvykių nejuslinis suvokimas. PK, arba psichokinezė (iš graikų k. psyche,
psichika, + kinesis, judesys), apibūdinama kaip fizinių objektų judinimas arba
keitimas psichikos procesais nenaudojant fizinės jėgos.
Parapsichologija turi ilgą istoriją, buvo atlikta gausybė kruopščių tyrimų, ypač
stengiantis aptikti ESP įrodymų. Nuomonių apklausos vis rodė, kad dauguma
paprastų žmonių tiki ESP, tačiau mokslininkai, ypač psichologai, linkę jį
vertinti skeptiškai. Parapsichologai mano, jog yra įtikinamų mokslinių
įrodymų, kad ESP veikia, ir retkarčiais kaltina skeptiškus mokslininkus, kaip
stručius slepiančius galvas smėlyje ir tyčia ignoruojančius ar nuslepiančius
įrodymus, nes šie meta iššūkį tradicinėms teorijoms ir įsitikinimams.
Skeptikai teigia, kad įrodymai yra gana neįtikinami dėl kelių priežasčių.
Pirma, nors parapsichologai dažnai praneša apie pozityvius rezultatus, nėra
rasta kartotinio eksperimento ar metodikos, kad visuomet ar bent dažniausiai
būtų gaunami pozityvūs rezultatai, kai eksperimentą atlieka skeptiškai
nusiteikęs eksperimentatorius. Antra, dauguma tyrimų rezultatų, kuriuos
parapsichologai laiko įtikinamais paranormalaus reiškinio požymiais,
pasirodė esantys iš esmės klaidingi, gauti atliekant turinčius trūkumų
eksperimentus arba daugeliu atvejų - per dalyvių (subjektų) ar
eksperimentuotojo apgaulę arba suktybę. Trečia, paranormalūs reiškiniai iš
esmės yra tokie ypatingi, kad jų realumui nustatyti reikia nepaprastai svarių
įrodymų, tačiau turimi įrodymai geriausiu atveju būna dviprasmiški ir,
žinoma,
nepakankamai svarūs, kad įtikintų užkietėjusį skeptiką. Paskutinė ir

fundamentaliausia kritiška pastaba kyla iš fakto, kad paranormalūs reiškiniai
apibrėžiami negatyviai - kaip neturintys normalaus paaiškinimo įvykiai. Problema
ta, kad bet kuris tariamai paranormalus reiškinys gali turėti visiškai normalų
paaiškinimą, kuris buvo nepastebėtas arba dar neatskleistas, ir jeigu toks normalus
paaiškinimas būtų rastas, tai reiškinys nebegalėtų būti vadinamas paranormaliu.
Užtemimai, kometos, vulkanų išsiveržimai ir maro epidemijos - visi jie buvo
priskiriami antgamtinėms priežastims, kol buvo deramai suprasti kaip normalūs
reiškiniai.
Skeptikai aiškina, kad neįmanoma įrodyti reiškinį esant paranormalų, kadangi
niekas negali būti tikras, ar buvo atmesti visi normalūs paaiškinimai. Tačiau
dažnai atrandami būdai daryti dalykus, kurie kitados buvo laikomi neįmanomais.
Kas dar tik prieš šimtmetį būtų galėjęs patikėti, kad vieną dieną mes sėdėdami
savo namuose stebėsime kitame pasaulio gale vykstančias futbolo rungtynes? Ir
ar sąžininga parapsichologijoje tikėtis aukštesnių įrodymo standartų, negu kurioje
nors kitoje psichologinių tyrimų srityje? Daugumai parapsichologų skeptiški
argumentai nedaro įspūdžio.
Parapsichologija yra siaura, tačiau aktyvi tyrimų sritis, įtraukianti kelių
disciplinų tyrinėtojus. Daugelis šios srities tyrėjų yra psichologai, tačiau tiesa ir
tai, kad daugumos psichologų interesai labai tolimi parapsichologijai.
6. Sociologija. Šį žodį sugalvojo XIX a. prancūzų filosofas ir matematikas

Auguste’as Comte’as (1798-1857) žmonių visuomenių ir jų santvarkos bei jose
vykstančių procesų tyrimams žymėti. Jos raidą suformavo trijų įtakingų socialinių
teoretikų darbai. Vokiečių
politinis filosofas Karlas Marxas (1818—1883) įrodinėjo, kad gamybos būdai

ir gamybiniai santykiai yra visų visuomenių struktūros ir ideologijos pamatas,
ir jis atkreipė ypatingą dėmesį į klasių konflikto svarbą visuomenių
funkcionavimui bei kaitai. Prancūzų sociologas Émile’is Durkheimas (1858—
1917) suabejojo prielaida, kad socialinius procesus galima paaiškinti individų
veiksmais, ir įrodinėjo, kad netgi savižudybė, aiškiai radikaliai
individualistinis poelgis, negali būti visiškai paaiškinta grynai individualiu
lygiu. Durkheimas naudojo apklausos duomenis, kad parodytų, jog egoistinė
savižudybė (labiau paplitusi tarp vienišų nei tarp vedusių žmonių) įvyksta dėl
socialinių ryšių stokos, altruistinė savižudybė (palyginti dažna Japonijoje) - dėl
jausmo, kad esi nevykėlis visuomenėje, ir anominė savižudybė (reta tarp
katalikų) — dėl socialinių normų nebuvimo, kurį jis pavadino anomija.
Vokiečių ekonomistas ir sociologas Maxas Weberis (1864—1920) sutelkė
dėmesį į socialines racionalumo implikacijas, interpretuodamas ekonomiką ir
teisę kaip racionalias žmogaus veikimo formas, o religiją - kaip neracionalaus
veikimo modelį, ir, remdamasis šiuo skirtumu, klasifikavo valdžios ir
biurokratijos tipus.
Neabejotinai dalis sociologijos ir psichologijos sričių sutampa, o akivaizdus

pavyzdys - socialinės nuostatos, kurias tyrinėja abi disciplinos. Tačiau šios dvi
disciplinos linkusios analizuoti savo dalykų turinį skirtingais lygmenimis, net
kai nagrinėja tuos pačius reiškinius. Sociologai tyrinėja visuomenes ir
socialinius procesus ir nėra tiesiogiai susiję su atskiro žmogaus elgesio
tyrinėjimu ar aiškinimu, o psichologai linkę domėtis socialiniais reiškiniais tik
tiek, kiek šie padeda paaiškinti individualų ar bent jau nedidelės grupės elgesį.
Dar
svarbesnis šių dviejų disciplinų skirtumas susijęs su tyrimo metodais.

Psichologai, tikrindami savo teorijas, smarkiai remiasi eksperimentiniais
įrodymais (daugiau apie tyrimo metodus bus ketvirtame skyriuje). Sociologai
taip pat remiasi įrodymais, gaunamais dažniausiai iš apklausų, tačiau paprastai
jie negali atlikti kontroliuojamųjų eksperimentų dėl savo tiriamo objekto
pobūdžio.
Viena pagrindinių psichologinio tyrimo sričių yra socialinė psichologija, ir ji
taip pat yra kvalifikaciniam sociologijos laipsniui gauti reikalingų kursų
programoje. Studentus kartais trikdo faktas, kad yra subtilus skirtumas tarp
psichologinio ir sociologinio socialinės psichologijos variantų. Paprastai
naudojami skirtingi vadovėliai, ir sociologinis socialinės psichologijos variantas
turi aiškiai kitokį atspalvį negu psichologijos studentams dėstomas variantas.
Ypač dažnai sociologai su panieka (ir nesupratimu) žvelgia į eksperimentinę
socialinę psichologiją.
Psichologijos studijos
Šio skyriaus pradžioje vykusi diskusija dėl apibrėžimų iš dalies

pateikia atsakymą į knygos pavadinime iškeltą klausimą, tačiau apibrėžimas
beveik nieko nepasako apie dalyko esmę. Diskusija, kas nėra psichologija, turėjo
paskiepyti jus nuo kai kurių klaidingų įsitikinimų, kurių gausu laikraščiuose,
filmuose, televizijos programose, romanuose, populiariuose žurnaluose ir
kasdieniuose pokalbiuose. Psichologai raukosi, kai žmonės palaiko juos
psichiatrais arba kai vakarėliuose klausinėja, ar jie kartais neanalizuoja svečių,
arba jiems skundžiasi visiškai neobjektyviais savo vaikų IQ įvertinimais,
arba tikisi, kad jie įsitrauks į gilią filosofinę diskusiją aborto moralumo
klausimu, arba pareikš specialisto nuomonę apie telepatiją, arba svariai
pakomentuos socialines problemas. Psichologai nuolat priversti patirti šias ir
panašias provokacijas, tad populiarusis mitas, kad psichologams trūksta
psichinės pusiausvyros, turėtų tinkamą paaiškinimą, jei tai būtų tiesa. Iš tiesų
tyrimai parodė, kad šiuo atžvilgiu mes nesiskiriame nuo kitų profesinių grupių.
Jei perskaitėte iki šios vietos, jums tikriausiai pavyks išvengti įprastinių
paklydimų. Tačiau vienintelis būdas susidaryti tinkamą supratimą apie
psichologiją - tai iš arti „pačiupinėti“ kai kurias subtilias jos detales. Nėra
trumpų kelių perprasti pripažintą mokslo discipliną. Geriausias būdas studijuoti
psichologiją - įstoti į gerai vertinamą universitetą, tačiau šis kelias netinka
kiekvienam, panorusiam ką nors sužinoti apie šį dalyką. Be to, kai kurie apdairūs
žmonės gali teisingai susivokti, kad norėtų ką nors sužinoti apie psichologiją
prieš pradėdami ilgą ir, ko gero, brangią kelionę į aukštąjį mokslą.
Yra keletas kitų galimybių. Suaugusiųjų mokymo centrai neretai pasiūlo
trumpus įvadinius psichologijos kursus per vakarinius užsiėmimus ar vasaros
mokyklose. Paprastai tie kursai būna įdomūs ir smagūs, bet dažniausiai gana
paviršutiniški ir gvildenantys tik populiarias temas. Kita galimybė - ieškoti
informacijos knygynuose ir viešosiose bibliotekose. Deja, akademinių
psichologų atliktos apklausos rodo, kad elementarūs tekstai linkę pateikti šališką
ir klaidinantį požiūrį į dalyką. Drąsus būdas, stengiantis savarankiškai išmokti
psichologijos, - tai ieškoti informacijos pirminiuose šaltiniuose - specialiuose
straipsniuose su originaliais tyrimų rezultatais žurnaluose, kurių galima rasti
universitetų bibliotekose. Bet šis užsiėmimas jums veikiausiai pasirodys
erzinantis ir nedėkingas, nes norint skaityti specialius straipsnius reikia išmanyti
pagrindines sąvokas, tyrimo metodus ir statistinius metodus - be šito dauguma

straipsnių būna nesuprantami.
Jeigu anksčiau nebuvote susipažinę su psichologija, tai antras skyrius padėtų
jums susipažinti su kai kuriomis jos detalėmis. Tai konkretūs psichologinių
tyrimų pavyzdžiai iš plataus ir tipiško kursuose laipsniui gauti dėstomų temų
lauko. Aš nesistengiau nuslėpti fakto, kad kai kurios psichologijos dalys yra
sudėtingos, ir kartu nežvelgiu į savo skaitytojus iš aukšto. Manau, kad kiekvienas,
pasirinkęs skaityti šią knygą, rimtai nori sužinoti, koks tai iš tiesų yra dalykas.
Viskas aiškinama paprasta kalba ir nereikia išankstinių žinių. Pavyzdžiai
pateikiami savo žinių patikrinimo testo forma. Atlikę testą ir atidžiai išsinagrinėję
atsakymus, tikrai ką nors sužinosite apie psichologiją.
Papildoma literatūra
Psichologijos apibrėžimo problema yra bevaisė ir, ko gero, neverta

jos toliau gvildenti. Kategorijos klaidos sąvoką pirmasis pasiūlė Gilbertas
Ryle’as savo įtakingoje, nors prieštaringoje knygoje The Concept of the Mind
(London: Hutchinsonge, 1949), o platesnė požiūrių į sielos ir kūno santykio
problemą apžvalga pateikiama knygoje: Daniel C. Dennett, Consciousness
Explained (London: Penguin, 1991).
Puiki trumpa psichoanalizės apžvalga, parašyta Peterio Fonagy’io, kuris yra
psichoanalizės profesorius ir praktikuojantis psichoanalitikas, pateikta kn.:
Applications of Psychology, kurią sudariau aš, Andrew M. Colmanas (London &
New York: Longman, 1995, sk. 5), o detalesnė psichoanalizės apžvalga ir
daugybė klinikinių pavyzdžių pateikiama kn.: Fred Pine, Diversity and Direction
in
Psychoanalytic Technique (New Haven, CT: Yale University Press, 1998).

Įžvalgi ir intriguojanti psichoanalizės, psichiatrijos ir apskritai psichoterapijos
kritika pateikta kn.: Robyn M. Dawes, House of Cards: Psychology and
Psychotherapy Built on Myth (New York: Free Press, 1994).
Puikus IQ testų taikymo ir piktnaudžiavimo jais įvertinimas pateiktas kn.:
Mark Snyderman and Stanley Rothman, The IQ Controversy, the Media and
Public Policy (New Brunswick, NJ: Transaction, 1990), o apgalvota IQ ir
protinių testų apžvalga yra kn.: Nicholas J. Mackintosh, IQ and Human
Intelligence (Oxford: Oxford University Press, 1998). Jeano Piaget vaikų
moralumo suvokimo eksperimentas, naudojant istoriją apie sudaužytus
puodelius, yra papasakotas antrame jo knygos The moral judgment of the child
(London: Routledge & Kegan Paul, 1932) skyriuje.
Geriausias trumpas įvadas į moralės filosofiją arba etiką-John Mackie,
Ethics: Inventing Right and Wrong (Harmondsworth: Penguin, 1977), o
išsamesnė apžvalga pateikiama kn.: Harry J. Gensler, Ethics: A Contemporary
Introduction (London: Routledge, 1998). Subalansuota parapsichologijos
apžvalga pateikiama kn.: John Beloff, Parapsychology: A Concise History
(New York: St Martins, 1944). Peterio L. Bergerio Invitation to Sociology: A
Humanistic Perspective (New York: Anchor, 1963)* vis dar yra vienas
geriausių trumpų įvadų į sociologiją, o Keno Morrisono knygoje Marx,
Durkheim, Weber: Foundations of Modern Social Thought (London: Sage,
1995) konkrečiau ir išsamiau aptariami trys įtakingiausi socialiniai teoretikai.
* Liet. leid. Peter L. Berger, Sociologija, Kaunas: Littera, 1995.

II Bendros nuovokos negana
Savo žinių patikrinimas (testas)
Šio skyriaus tikslas - supažindinti jus su plačia psichologų atliekamų

tyrimų įvairove. Tai geriausias ir turbūt vienintelis būdas pateikti jums teisingą
dalyko esmės ir srities sampratą. Abstrakčios diskusijos apie psichologiją jums
atrodys prasmingesnės sužadinus apetitą konkrečiais pavyzdžiais. Pavyzdžiai
pateikiami klausimų ir atsakymų forma - iš dalies norint pabrėžti, kad psichologija
yra problemų sprendimo veikla, o iš dalies siekiant skyrių padaryti smagesnį skaityti.
Galima rasti trupinėlį tiesos nuomonėje, kad psichologai mėgsta testuoti žmones, ir
neabejotina tiesa, kad žmonės mėgsta atlikinėti testus - ar bent jau kai kurie žmonės
tai mėgsta. Dėl to testų mėgėjams ši dalis gali būti įdomi ir patraukli, taip pat ir
informatyvi. Bet jums nepavyks lengvai prasmukti. Derėtų jus įspėti, kad testas bus
sunkus.
Sykį kažkas paklausė George’ą Bernardą Shaw, ar jis galėtų griežti smuiku.
„Nežinau, - atsakė Shaw, - niekuomet nebandžiau.“ Jeigu kas nors kada nors pasakytų
panašų sąmojį ne apie griežimą smuiku, o apie elgesio ir psichinės patirties supratimą,
tai nesukeltų daug juoko. Kodėl? Kad taptum psichologu, reikia ne mažiau laiko nei
tapti smuikininku. Turbūt priežastis yra daugelio žmonių
įsitikinimas, kad ir be jokio formalaus išsilavinimo jie pakankamai gerai

supranta elgesį ir psichinę patirtį. Pasaulyje pilna entuziastingų psichologų
mėgėjų, kurie nebuvo atsivertę šio dalyko knygų. Kiekvienas žino, kad norint
išmokti groti muzikos instrumentu, reikia specialių žinių ir įgūdžių, tačiau kai
kurie žmonės psichologiją laiko ne daugiau nei sveiku protu, įvilktu į įmantrią
kalbą. Psichologija šiuo atžvilgiu skiriasi nuo kitų disciplinų. Pavyzdžiui,
niekas nesitiki suprasti molekulių, atomų ir kvarkų funkcionavimo be fizikos
studijų, tačiau daugelis žmonių tikisi perprasti žmogaus elgesį ir psichinę
patirtį nestudijavę psichologijos. Tai klaidingas įsitikinimas, kaip gana
brutaliai parodys testas, pastatydamas į keblią padėtį tuos, kurie mano visa tai
žiną. Be specialių žinių ar išsilavinimo klausimai pasirodys sunkiai įkandami,
kadangi daug to, ką atskleidė psichologai, paprasčiausiai nėra suvokiama
intuityviai. Sveikas protas yra prastas vedlys po psichologiją, kaip ir po bet
kurią kitą mokslo šaką. Jis tikisi, jog tyrimai patvirtins tai, ką kiekvienas ir taip
žino, ir todėl mano, kad tyrimais neįmanoma atskleisti nieko naujo ar
stulbinamo. Jei tai būtų tiesa, nereikėtų nei psichologijos, nei jokio kito
tyrimais grindžiamo mokslo.
Primygtinai raginu jus iš visų jėgų pasistengti atsakyti į klausimus ir tik po
to skaityti mano atsakymus ir paaiškinimus. Tuomet, net jei visi jūsų atsakymai
bus klaidingi, bus sužadintas jūsų susidomėjimas problemomis ir teisingi
atsakymai jums padarys kur kas didesnį įspūdį, kai juos skaitysite.
II skyrius. Bendros nuovokos negana (testas) 37
Taisyklės
Spręskite užduotis bet kuria eilės tvarka. Popieriaus lape užrašykite

savo atsakymus, taip pat ir tuos kelis žodžius, galinčius suteikti papildomų taškų.
Atkreipkite dėmesį, kad į kai kuriuos klausimus teisingi yra keli atsakymai, tad
negausite taškų, jei pažymėsite tik vieną iš jų, o į kitus klausimus visi atsakymai
yra klaidingi, tad negausite taškų, pažymėję bent vieną atsakymą. Atsakymai ir
detalūs paaiškinimai bei nuorodos gilesnėms atitinkamos temos studijoms yra
pateikti po klausimų. Rezultatų interpretaciją rasite skyriaus pabaigoje. Sėkmės!
Klausimai
1. Kiek laiko trunka sapnas? „Vasarvidžio nakties sapne“ (I.i) Lisandras tikrą
meilę apibūdina kaip „trumpalaikę“ ir „greit praeinančią“ tarsi sapnas, ir
tai leidžia suprasti, kad sapnai tetrunka akimirksnį. „Tikra meilė niekados
nesirutulioja ramiai, - prideda Lisandras, - ji šmėkšteli kaip šešėlis, ji
trumpa kaip bet kuris sapnas.“ Ar sapnai prasideda ir baigiasi taip greitai,
kaip manė Shakespeare’as? Kaip manote, ar tipiškas sapnas trunka: a)
sekundės dalį; b) kelias sekundes; c) minutę ar dvi; d) daug minučių; e)
kelias valandas? Uždirbkite antrąjį tašką, teisingai atsakydami dar į vieną
klausimą, apie save. Kaip dažnai sapnuojate: f) beveik niekada arba
niekada; g) kartą per kelias naktis; h) maždaug kartą per naktį; i) kas naktį
po kelis kartus?
2. Maiklas grįžo iš darbo pervargęs. Jis krito į lovą ir beveik tuoj pat
kietai užmigo. Po kurio laiko jis pradėjo judėti, vartytis ir vis šaukti:
„Prašau, ne, prašau, ne.“ Suprantama, kad šalia gulinti jo žmona ne
juokais susirūpino. Ji svarstė, ar turėtų jį žadinti, jeigu tai nakties
košmaras ar jeigu jis pradėtų miegodamas vaikščioti. Kada per miegus
pradedama vaikščioti ir kalbėti: a) sapnuojant košmarus; b) įprastai
sapnuojant; c) niekada?
3. Tai paprastas (tik ar tikrai?) klausimas apie žmogaus regos laidus. Iš

kiekvienos akies tinklainės užpakalinės dalies išeina nervai, kurie
perduoda regimąją informaciją į smegenis. Ar kairės akies nervo
skaidulos sujungtos su: a) kairiąja galvos smegenų puse; b) dešiniąja
galvos smegenų puse; c) smegenų viduryje esančia kankorėžine
liauka? Laimėtumėt papildomą tašką, jei daugmaž tiksliai
apibūdintumėt kelią į smegenis nuo odoje esančių lytėjimui jautrių
nervų galūnėlių, taip pat - nuo nervų ląstelių, reaguojančių į garso
vibravimą ausyse.
4. Vaikiškas smalsumas atvedė Džoną į virtuvę, kur mama kepė pyragą

devintajam jo gimtadieniui. Ant virtuvės stalo stovėjo du vienodi
pieno buteliai. Jis žiūrėjo, kaip mama atkemša vieną butelį ir supila
pieną į platų stiklinį dubenį. Jo akys klaidžiojo nuo dubens prie dar
pilno pieno butelio ir atgal prie dubens. Staiga mama prisiminė kažką
apie tai skaičiusi knygoje Kas yra psichologija? ir nusprendė atlikti
nedidelį eksperimentą. „Sakyk man, gudruoli, kur daugiau pieno -
butely ar dubeny?“ Kaip buvo linkęs manyti Džonas: a) daugiau pieno
buvo butelyje; b) daugiau pieno buvo dubenyje; c) butelyje ir dubenyje

pieno buvo vienodai?
5. Evangelijos pagal Joną visas devintas skyrius skirtas epizodui, kai Jėzus
grąžino regėjimą žmogui, kuris buvo „gimęs aklas“, o trumpesnis to paties
įvykio aprašymas pateikiamas Evangelijoje pagal Morkų (8, 22-26).
Panašu, kad Jėzus patepė seilėmis neregio akis, uždėjo ant jų rankas ir
paklausė, ar šis ką nors mato. Sis apsižvalgęs tarė: „Regiu žmones lyg
kokius medžius, matau juos vaikščiojančius.“ Matyt, Jėzus nebuvo
visiškai patenkintas, nes dar kartą palietė rankomis žmogaus akis. Atrodo,
tai padarė stebuklą: „Jis tapo sveikas ir viską ryškiai matė.“
Vėliau suaugusiems aklagimiams regėjimą buvo bandoma grąžinti ne
tiek stebuklingais, kiek chirurginiais metodais. Ar, nuėmus tvarsčius, per
pirmąsias kelias dienas žmonės: a) visai nieko nemato; b) mato tik pro
miglą; c) mato tik aplink judančius neaiškius kontūrus, kaip kad aklas
žmogus Biblijoje po Jėzaus pirmojo bandymo; d) atpažįsta įprastus
daiktus, prie jų neprisilietę; e) atpažįsta matomus daiktus tik turėdami
galimybę juos dar ir paliesti; f) viską mato aukštyn kojomis?
6. Šis klausimas - klastingas. Hansas, vyresnysis liokajus, pastebėjo, kad

rytiniame sparne esančiame šeimininkų miegamajame reikia pakeisti
vieną elektros lemputę. Jis palypėjo skečiamosiomis kopėčiomis, kol
lemputė atsidūrė akių lygyje. Galvą ir pečius visiškai apgaubė didžiulis
būgno pavidalo pergamentinis lempos gaubtas, pritvirtintas prie elektros
įvado. Kai jis pabandė išsukti lemputę, lempos gaubtas pradėjo suktis
aplink jį dešinėn. Tuomet Hansas sustingo. Jį staiga pasiekė

paslaptingas zvimbiantis garsas. Didžiulė bitė sklandė aplink
besisukantį gaubtą visai netoli jo nosies. Kaip manote, iš kurios pusės
Hansui girdėjosi zvimbimas: a) iš priekio; b) iš už nugaros; c) iš kairės;
d) iš dešinės; e) iš viršaus; f) iš apačios? Galite laimėti papildomą tašką
už teisingai pagrįstą atsakymą.
7. Jums gali būti malonu sužinoti (ypač jei manėte, kad neturite klausos),
kad esant idealioms klausymosi sąlygoms, jūs veikiausiai tiksliai
išgirsite aukščio skirtumą tarp muzikinio tono 1000 hercų (ciklų per
sekundę) ir 1003 hercų. Jeigu pirmasis tonas būtų 2000 hercų, būtent
lygiai oktava aukštesnis už prieš tai buvusį, kurį iš toliau išvardintų
tonų gebėtumėte nuo jo atskirti: a) 2001 herco; b) 2002 hercų; c) 2003
hercų; d) 2004 hercų; e) 2005 hercų?
Skirkite sau antrą tašką už teisingą atsakymą į kitą klausimą. Kuris
iš išvardintų šviesos skaisčių, esant idealioms žiūrėjimo sąlygoms, būtų
pastebimai intensyvesnis už 1000 vatų šviesos lempą: f) 1001 vato; g)
1002 vatų; h) 1003 vatų; i) 1006 vatų; j) 1012 vatų; k) 1018 vatų; 1)
1024 vatų?
8. Gustavas bandė skaityti Kas yra psichologija? prie žvakės, idant

taupytų elektrą, — jis buvo keistas seniokas. Jo akys pradėjo perštėti ir
nenoromis jam teko pripažinti, kad apšvietimą reikėtų padvigubinti.
Kiek papildomų žvakių reikia uždegti, kad būtų dvigubai šviesiau: a)
1; b) 2; c) 3; d) 4; e) 5; f) 6; g) 7; h) 8; i) 9; j) 10?
Antrajam taškui laimėti apsvarstykite labai glaudžiai susijusią problemą.

Smitas buvo kūrybingas, tačiau išsiblaškęs virėjas. Jis paruošė du padažus - A
ir B - pagal tą patį receptą, tik įdėjo į juos nevienodą kiekį druskos. „Sis
nepaprastai skanus“, - pasakė per pietus vienas svečias, rodydamas į B. „Gal
galėtum duoti receptą, Smitai?“ „Atleiskite, - atsakė Smitas, - nieku gyvu
negaliu prisiminti, kiek įbėriau druskos.“ Svečiai paragavo abu padažus,
atidžiai palygino juos pagal sūrumą. Bendra nuomonė buvo ta, kad B padažas
dvigubai sūresnis už A padažą. „Puiku, - nušvito Smitas, - pamenu, kad į
padažą A įbėriau ketvirtį arbatinio šaukštelio druskos, tad B padaže jos turėtų
būti pusė šaukštelio.“ Vienas pietų svečias, kadaise skaitęs knygą Kas yra
psichologija?, valandėlę pagalvojęs pareiškė, kad B padaže buvo: k) mažiau
nei pusė šaukštelio druskos; 1) daugiau nei pusė šaukštelio druskos; m)
maždaug pusė šaukštelio druskos.
Pelnykite papildomą tašką tiksliai suformuluodami bendrą dėsnį,
nulemiantį abi problemas.
9. Frenko žmona, jiems abiem maloniai poilsiaujant pajūryje, sugalvojo žaidimą. Iš

pradžių Frenkas užsimerkdavo, o žmona pieštuku švelniai baksnodavo jo dilbį
ir jis bandydavo tiksliai atspėti prisilietimų vietas. Kiekvieną kartą ji laikėsi
tos pačios tvarkos: po įspėjamojo bakstelėjimo darydavo sekundės
pertraukėlę, po to bakstelėdavo į tą pačią vietą ir tuoj pat, praėjus vos
dešimtajai sekundės daliai, bakstelėdavo į kitą, esančią už kelių centimetrų.
Po to Frenkas atsimerkdavo ir parodydavo
taškus, kurie, jo manymu, buvo paliesti. Kaip manote, kur Frenkas juto
baksnojimus: a) pirmą ir antrą bakstelėjimą netoli jų tikrosios vietos, o
trečiąjį - dvigubai arčiau nei iš tikrųjų; b) pirmą ir antrą bakstelėjimą
apytikriai teisingai, o trečiąjį - dvigubai toliau nei iš tikrųjų; c) pirmą ir
trečią bakstelėjimą šalia jų tikrosios vietos, o antrąjį - apytikriai
pusiaukelėje tarp jų; d) pirmą bakstelėjimą beveik teisingai, antrą -
šalia tikrosios trečiojo bakstelėjimo vietos, o trečiąjį - dvigubai toliau
pirmųjų dviejų nei iš tikrųjų?
Pabodus žaidimui, Frenko žmona jį perkėlė ant krūtinės,
laikydamasi to paties laiko ritmo. Pirmąjį (perspėjamąjį) kartą ji
bakstelėdavo šalia krūtinkaulio, o trečią kartą bakstelėdavo už kelių
centimetrų kitoje krūtinės pusėje. Kad gautumėt papildomą tašką,
aprašykite, kurioje vietoje šiame žaidimo variante Frenkas turėjo justi
tris bakstelėjimus.
10. Vaikščiodama su Fredu po prekybos centrą, Džordžina pastebėjo dviejų

rūšių konservuotų pupelių dėžutes. Viena skardinė buvo dvigubai
platesnė ir aukštesnė už kitą, tačiau Džordžinos nuostabai, jų kaina
buvo vienoda ir etiketės rodė, kad abi svėrė po 250 gramų. „Matyt,
mažesnėje yra daugiau vandens“, - pagalvojo ji ir nusprendė iškrėsti
Fredui nedidelį pokštą. Ji perkėlė lipnius kainų žymeklius taip, kad
nesimatytų ant etikečių pažymėto svorio, ir tuomet parodė skardines
Fredui. „Fredai, brangusis, - tarė ji, - turiu problemą. Ar tu sugebi
teisingai įvertinti svorį?“ „Siek tiek, ir galiu pasakyti, kad tu numetei
truputį svorio“, - atkirto Fredas žaismingai pakeldamas Džordžiną nuo
grindų. „Nesu tikra, kuri iš šių dviejų skardinių su pupelėmis
sunkesnė, - pamelavo ji. - Kaip manai? Pabandyk pajusti.“ Ką veikiausiai

atsakė Fredas, pakėlęs ir šiek tiek palaikęs skardines: a) mažesnė skardinė
atrodo šiek tiek sunkesnė; b) mažesnė skardinė atrodo daug sunkesnė; c)
didesnė skardinė atrodo daug sunkesnė; e) nė viena skardinė nėra aiškiai
sunkesnė už kitą?
11. Edvinas įdėjo į fotoaparatą juodai baltą juostelę, prie objektyvo pritaisė žalią
filtrą ir nufotografavo dubenį su vaisiais. Nekeisdamas fotoaparato padėties,
jis nufotografavo vaisius dar kartą, uždėjęs ant objektyvo raudoną filtrą. Jis
padarė juodai baltas abiejų nuotraukų skaidres. Pirmąją juodai baltą skaidrę
jis suprojektavo skaidrių projektoriumi ant ekrano, ir atvaizdas susidėjo iš
įvairių pilkos spalvos atspalvių. Po to kitu skaidrių projektoriumi, uždėjęs ant
objektyvo raudoną filtrą, jis suprojektavo antrąją juodai baltą skaidrę, ir
antrasis atvaizdas, suprantama, susidėjo iš įvairių rausvos ir raudonos spalvos
atspalvių. Pagaliau jis priartino abu skaidrių projektorius kuo arčiau vienas
kito ir perkėlė abudu atvaizdus į tą patį ekraną. Kaip, jūsų manymu, atrodė
sudėtinis atvaizdas: a) vien tik pilkos spalvos atspalvių; b) vien tik rausvos ir
raudonos spalvos atspalvių; c) iš dalies pilkos ir iš dalies rausvos spalvos
atspalvių; d) visiškai natūralių spalvų, su raudonomis braškėmis, žaliais
obuoliais, geltonais bananais ir t. t.?
12. „Prasidės ilgalaikis streikas, jei nesugebėsime darbuotojų įtikinti, kad jų

keliamus reikalavimus kompanijai dėl atlyginimo paprasčiausiai būtų per
brangu įvykdyti, ir kai aš sakau „brangu“, ponios ir ponai, kalbu
daugiaženkliais skaičiais“, — pasakė
kompanijos pirmininkas. - Manau, kad Leonas turėtų nueiti ir išdėstyti

jiems veiksmų planą.“ Leonas nudelbė akis. „Aš ne per daug sužavėtas
šia idėja. Asmeniškai aš manau, kad reikalavimai dėl atlyginimo yra
pagrįsti“, - pasakė jis. „Mano mielas bičiuli, - tarė pirmininkas, - tu
neturi tikėti tuo, ką jiems sakai, bet į dienos pabaigą tuo turi patikėti
darbininkai. Ir kompanija tikrai įvertins tavo bendradarbiavimą šiuo
nedideliu reikalu. Ar nori dar ką išgirsti?“ Sulig šiais žodžiais
pirmininkas paėmė iš rašomojo stalo šiek tiek pinigų ir padavė Leonui.
Leonas išėjo ir sėkmingai įtikino susirinkusius darbininkus, kad jų
keliami reikalavimai dėl atlyginimo nepagrįsti.
Sugrįžęs tą vakarą namo, jis išsirinko stiprų gėrimą, išsitiesė ant
sofos ir apsvarstė dienos įvykius. Ar manote, kad iki to laiko jo
asmeninis požiūris į darbininkų keliamus reikalavimus dėl atlyginimo
galėjo pasidaryti: a) ne toks palankus; b) palankesnis; c) nei ne toks
palankus, nei palankesnis? Kad gautumėt antrą tašką, pasistenkite
atsakyti į kitus glaudžiai susijusius klausimus. Kuriuo atveju labiau
tikėtina, kad Leono požiūris būtų pasikeitęs: d) jei jam būtų sumokėta
nedidelė pinigų suma; e) jei jam būtų sumokėta didelė pinigų suma?
13. Hermanas vietos laikraštyje paskelbė apie atminties lavinimo kursus.

Mokymo metodas buvo pagrįstas dvidešimties kortų kalade; ant kortų
buvo atspausdinta po beprasmį skiemenį, pavyzdžiui, DAH ar KEB.
Kiekvienas, užsirašęs į kursus, pirmiausia turėjo tam tikru būdu įsiminti
dvidešimt beprasmių skiemenų. Jie peržvelgdavo kaladę, tyrinėdami
kiekvieną kortą po keletą sekundžių, po to užrašydavo, kiek tik
atsimindavo
beprasmių skiemenų. Šią procedūrą vis kartodavo, kol galėdavo tiksliai

prisiminti visus dvidešimt skiemenų.
Kitą dieną Hermanas savo mokiniams vėl liepdavo užrašyti, kiek šie
prisimena beprasmių skiemenų nežiūrėdami į kortas. Kaip manote, ar šiame
patikrinime: a) miklūs mokiniai prisimindavo daugiau skiemenų nei lėti
mokiniai; b) turintys gerą atmintį mokiniai prisimindavo daugiau, nei turintys
prastą atmintį; c) dauguma žmonių prisimindavo panašų skiemenų skaičių?
Laimėkite antrą tašką teisingai atsakydami į dar vieną klausimą.
Įsivaizduokite, kad Hermanas panaudojo prasmingus žodžius, kuriuos
įsiminti lengviau nei beprasmius skiemenis. Jei būtų laikomasi tos pačios
procedūros, tai kitą dieną mokiniai prisimintų: d) daugiau skiemenų; b)
mažiau skiemenų; f) maždaug tiek pat skiemenų?
14. Šis klausimas - apie mažus kailinius žvėrelius. Burhusas vieną iš savo naminių
žiurkių patalpino dėžėje. Kad nereikėtų rūpintis jos šėrimu, jis pritaisė dėžėje
svertą, kuris, vos žiurkei jį nuspaudus, patiekdavo gumulėlį maisto.
Paspaudusi svertą 150 kartų, kad gautų savo atlygį, žiurkė aiškiai susiformavo
įgūdį, nes ir toliau reguliariai spaudinėjo svertą, nors mašinoje nebebuvo likę
maisto gumulėlių.
Burhusas pakartojo procedūrą su kita žiurke. Tuo metu jam buvo pritrūkę
maisto gumulėlių, tad nustatė mašiną taip, kad patiektų jų nereguliariai,
maždaug kas penktą sverto paspaudimą. Po to, kai žiurkė nuspaudė svertą 150
kartų, jai taip pat susiformavo įgūdis, kuris išliko net daugiau nebegaunant
maisto gumulėlių.
Ar manote, kad po šio mokymo: a) pirmoji žiurkė išlaikė įprotį

ilgiau negu antroji; b) antroji žiurkė išlaikė įprotį ilgiau negu pirmoji;
c) abi žiurkės išlaikė įprotį maždaug tiek pat laiko; d) pirmoji žiurkė
elgėsi neurotiškai; e) antroji žiurkė elgėsi neurotiškai; f) abi žiurkės
elgėsi neurotiškai?
15. Įtakingas filosofas Friedrichas Nietzsche paskutiniuosius dvidešimt

savo gyvenimo metų sirgo psichikos liga ir apskritai buvo prastos
sveikatos. Kita vertus, didysis fizikas Albertas Einsteinas buvo visiškai
sveiko proto ir didžiąją savo septyniasdešimt šešerių metų gyvenimo
dalį mėgavosi gera sveikata. Ar nepaprastai intelektualūs žmonės
apskritai yra: a) silpnesnės už kitus fizinės ir psichinės sveikatos; b)
geresnės už kitus fizinės ir psichinės sveikatos; c) panašios kaip kiti
fizinės ir psichinės sveikatos; d) silpnesnės psichinės sveikatos, tačiau
panašios kaip kiti fizinės sveikatos; e) silpnesnės fizinės sveikatos,
tačiau panašios kaip kiti psichinės sveikatos?
16. Šis klausimas paliečia subtilų socialinės klasės klausimą ir dar

subtilesnį psichikos sutrikimų klausimą. Ar manote, kad schizofrenija
(arba šizofrenija), industrinėse visuomenėse labiausiai paplitęs rimtas
psichikos sutrikimas, yra: a) labiau paplitusi tarp nekvalifikuotų
darbininkų klasės negu tarp aukštesniosios ir viduriniosios klasės
žmonių; b) labiau paplitusi tarp aukštesniosios ir viduriniosios klasės
žmonių negu tarp nekvalifikuotų darbininkų; c) maždaug vienodai
būdinga visoms socialinėms klasėms? Laimėkite papildomą tašką už
teisingą atsakymą į tą patį klausimą, turėdami galvoje autistinį
sutrikimą (arba
autizmą), kūdikystėje ir vaikystėje pasireiškiantį psichikos sutrikimą, kuris

daugeliu atžvilgių panašus į schizofreniją.
17. Dauguma žmonių yra girdėję apie daugybinės arba skilusios asmenybės
psichologinį sutrikimą, pavaizduotą Roberto Louiso Stevensono knygoje
Keistas daktaro Džekilo ir pono Haido atsitikimas (The Strange Case of Dr
Jekyll and Mr Hyde), kurioje individas kaitaliojasi tarp dviejų ar daugiau
skirtingų asmenybių. Ar šis sutrikimas priskiriamas: a) maniakinei-depresinei
psichozei; b) schizofrenijai; c) nė vienai iš jų?
18. Grupė draugų nusprendė susimesti pinigų bendram naudojimui ir išleisti juos
per metines ristūnų lenktynes. Prieš kiekvieną bėgimą jie užrašydavo savo
asmenines nuomones, už ką reikėtų statyti. Atsargiausias sprendimas buvo
apskritai nedalyvauti lažybose, didesnė rizika buvo statyti nedidelę sumą už
turintį persvarą ristūną, o itin rizikingas sprendimas - statyti didelę sumą už
autsaiderį. Pareiškę individualias nuomones, grupės nariai susirinkdavo jų
aptarti ir priimti bendrą sprendimą. Ar palyginti su vidutiniais individualiais
sprendimais, grupės sprendimas veikiau būtų: a) atsargesnis;
b) rizikingesnis; c) nei atsargesnis, nei rizikingesnis?
19. Šis klausimas skirtas išsiaiškinti jūsų žinias apie lytinius santykius. Kaip
manote, kas bendra visoms žinomoms žmonių bendruomenėms: a) lytinių
santykių tarp artimų giminaičių draudimas; b) lytinių santykių ir nėštumo
ryšio išmanymas;
c) visuotinis homoseksualumo smerkimas?
20. Bibas sėdėjo dantų gydytojo laukiamajame, psichologiškai ruošdamasis

nedideliam medicininiam patikrinimui. Patalpoje daugiau nieko
nebuvo. Staiga jis pastebėjo per sienoje esančią orlaidę
besiskverbiančius dūmus. Dūmai greitai užpildė kambarį, temdydami
Bibo regėjimą ir kliudydami jam kvėpuoti. Jusdamas vis didėjantį
pavojų, jis atsistojo ir nesėkmingai bandė įsižiūrėti į ventiliacijos angą.
Galiausiai, praėjus 2 minutėms po to, kai pastebėjo dūmus, jis išbėgo
iš laukiamojo ir įspėjo gydytojo registratorių. Jo greiti veiksmai leido
pačiu laiku užgesinti gaisrą.
Įsivaizduokite, kad pasirodžius dūmams, laukiamajame kartu su
Bibu būtų dar du pacientai. Ar manote, kad: a) Bibas veikiausiai būtų
pranešęs apie gaisrą anksčiau; b) bent vienas iš trijų būtų pranešęs apie
gaisrą anksčiau; c) Bibas veikiausiai būtų pranešęs apie gaisrą maždaug
po tiek pat laiko; d) bent vienas iš trijų veikiausiai būtų pranešęs apie
gaisrą praėjus apytikriai tiek pat laiko; e) Bibui ir kitiems veikiausiai
nepavyktų pranešti apie gaisrą laiku?
Atsakymai ir paaiškinimai
1 (d, i). Iškaitykite sau tašką už supratimą, kad tipiškas sapnas trunka daug
minučių (paprastai apie 20 minučių), ir dar vieną tašką už žinojimą, kad
sapnuojate kiekvieną naktį po kelis kartus (kaip ir visi kiti). Galite manyti, kad
sapnuojate daug mažiau, nes prisimenate veikiausiai tik fragmentus sapnų,
kuriuos sapnavote prieš pat nubusdami.
Šie tyrimų duomenys išaiškėjo 1952 m. atsitiktinai aptikus patikimą elgesio

rodiklį, rodantį sapnavimą. Eugene’as Aserinsky, Čikagos universiteto
magistrantas, po nuleistais miegančių kūdikių akių vokais pastebėjo greitus akių
judesius. Žadindami miegančius suaugusiuosius per arba po greitų akių judesių
(REM)* epizodų, Williamas Dementas ir Nathanielis Kleitmanas sugebėjo įrodyti,
kad REM miegas susijęs su aiškiu ir intensyviu sapnavimu. Dabar žinoma, kad tam
tikras protinis aktyvumas, artimesnis neaiškiam mąstymui nei sapnavimui,
retsykiais pasireiškia ne per REM miegą, bet įprastiniai sapnai pasirodo tik REM
miego metu.
Informacijos apie elektrinį smegenų aktyvumą miego metu suteikė
elektroencefalogramų (EEG) nagrinėjimas. Per elektrodus, pritvirtintus prie
galvos, EEG tolydžiai registruoja įtampos pakitimus. Nors pažadinti ką nors iš
REM miego sunkiau, negu iš ne REM (arba lėto) miego, su REM susijusios EEG
kreivės panašesnės į budrumo būsenai negu į ne REM miegui būdingas kreives, ir
dėl šios priežasties REM miegas kartais vadinamas paradoksaliu miegu.
Nuo šeštojo dešimtmečio pradžios miego laboratorijose buvo ištirta daug
tūkstančių žmonių, tarp jų ir tie, kurie prisiekinėjo niekados nesapnuojantys, ir
faktiškai visiems jiems per visas miegotas naktis buvo užfiksuota po keletą
sapnavimo epizodų. Vienintelis atvejis, kai žmogus visiškai nesapnavo ir jam
miegant nepasireiškė REM aktyvumas, buvo 1984 m. Miego tyrimo centre Haifoje,
Izraelyje, stebėtas žmogus su šrapnelio žaizdomis galvoje. Paprastai suaugusieji
sapnuoja apie 20 procentų viso miego trukmės. Kūdikiai ir maži vaikai sapnuoja
netgi ilgiau - apie 50 procentų laiko. Miegantys suaugusieji maždaug kas 90
minučių pasineria į REM miegą, o tai
* REM (angl. rapid eye movement) santrumpa neverčiama į kitas kalbas.

reiškia, kad paprastai kiekvieną naktį jie patiria keturis ar penkis sapnavimo
epizodus. Prieš rytą šie epizodai ilgėja: pirmasis trunka tik 5 ar 10 minučių, o
paskutinysis - pusvalandį ar ilgiau. Priešingai paplitusiam prietarui,
gyvavusiam dar bent nuo Shakespeare’o laikų, sapnai dažniausiai atitinka
realų laiką tuo požiūriu, kad jie trunka maždaug tiek pat, kiek ir įvykiai,
kuriuos sapnuojame.
Yra netiesioginių įrodymų, kad REM miegas apskritai, o galbūt ypač
sapnavimas, turi biologinę funkciją, tačiau ta funkcija nėra žinoma. Daugelyje
eksperimentų miegantiesiems buvo draudžiama pasinerti į REM miegą: jie
buvo žadinami vos prasidėjus greitiems akių judesiams, o vėliau jiems vėl
buvo leidžiama užsnūsti. Palyginimo tikslais iš kitų miegančiųjų buvo atimtas
tas pats miego kiekis, tačiau ne REM arba lėto miego metu, kai nesapnuojama.
Kai vėliau jiems buvo leista miegoti netrukdomai, būtent eksperimentinė
grupė, netekusi REM miego, o ne grupė, kuriai nepakako ne REM miego,
kompensuodavo jį gausesniais ir ilgesniais REM epizodais. Ilgiausias sapnas
užfiksuotas 1967 m. žmogui, kurio REM miegas buvo nutraukiamas atliekant
eksperimentą Ilinojaus universitete. Sapnas truko 2 valandas ir 23 minutes.
Literatūra
Aserinsky E. & Kleitman N. (1953). Regularly occuring periods of eye motility and
concomitant phenomena during sleep. Science, 118, 273-274. Dement W. C. (1978).
Some Must Watch While Some Must Sleep, New York: Norton.
Hobson J. A. (1995). Sleep and dreaming. In D. Kimble & A. M. Colman (Ed.),
Biological Aspects of Behaviour, p. 68-91, London & New York: Longman.
2 (c). Iškaitykite sau tašką, jei žinote, kad nevaikščiojama ir nekalbama (kai aiškiai
ištariami žodžiai) naktinių košmarų ar paprastų sapnų metu, nors dažnai taip galvoja
rašytojai ir filmų kūrėjai. Naktinių košmarų ir sapnų metu šito nebūna dėl gana
įdomios priežasties.
Dažnai manoma, kad miegas yra visiško atsipalaidavimo ir neveiklumo būsena.

Tačiau greitų akių judesių, arba REM, miego metu (žiūrėkite atsakymą į 1 klausimą),
kai miegančiojo galva pilna ryškių ir intensyvių sapnų, elektrinis smegenų
aktyvumas primena budrumą labiau nei miego be sapnų metu. Antai, būdamas šios
būsenos, miegantysis gali sapnuoti, kad kalbasi su draugu, žaidžia tenisą ar vejasi
autobusą, bet šios fantazijos nepaverčiamos kūno judesiais, kurie būdingi budrumo
būsenai. Faktiškai REM metu miegančiojo kūno griaučių raumenys - valingi
raumenys, kurie kontroliuoja galūnių ir sąnarių judesius, - visiškai paralyžiuoti ir
atoniški, be tonuso ar įtampos. REM miego metu vieninteliai pastebimi žmogaus
kūno judesiai, be kvėpavimo ir greitų akių judesių, - tai retkarčiais pasitaikantys
galūnių trūkčiojimai.
Smegenų mechanizmą, atsakingą už miego paralyžių REM epizodų metu, 1965
m. atrado Michelis Jouvet ir E Delormė iš Liono universiteto Prancūzijoje. Jis buvo
aptiktas smegenų kamiene, galvos smegenų apačioje esančioje stiebo pavidalo
struktūroje, kuri jungia galvos smegenis su nugaros smegenimis, ir jos dariniai
kontroliuoja sąmoningumą bei tam tikras vegetacines funkcijas, tokias kaip
kvėpavimas ir širdies bei kepenų veikla. Eksperimentai su katėmis parodė, kad
įkaitinta viela pažeidus gabalėlį audinio smegenų kamieno dalyje, vadinamoje tiltu,
REM miego metu katės nebeguli. Vos prasidėjus REM epizodui, jos ima judėti. Jos
kilnoja letenas, krutina ūsus, pasikelia, atlieka tipiškus aukos persekiojimo ir puolimo
veiksmus, šnypščia, purkštauja,
letenomis grabalioja orą, nors miega kietai ir jų judesiai nėra nukreipti į ką

nors aplinkoje. Tai vadinama REM miegu be atonijos.
Mechanizmas, sukeliantis atoniją REM epizodų metu, neleidžia žmonėms
įvykdyti savo sapnų ir susižaloti. Kai kurie mokslininkai mano, kad iš
smegenų kamieno į kūną ateinantys signalai panašiu būdu išjungiami ir
sergant narkolepsija, kai staiga ir netikėtai iš budrumo būsenos smengama
tiesiai į REM miegą arba iš budrumo — į paralyžių ir atoniją neprarandant
sąmonės.
Literatūra
Chase M. H. & Morales F. R. (1990). The atonia and myoclonia of active (REM)
sleep. Annual Review of Psychology, 41, 557—584.
Hobson J. A. (1955). Sleep, San Francisco: W. H. Freeman.
Jouvet M. & Delorme F. (1965). Locus coeruleus et sommeil paradoxal.
Comptesendus de la Societe Biologique, 159, 895-899.
Morrison A. R. (1983). A window on the sleeping brain. Scientific American, 248
(4), 86-94.
3. Iškaitykite sau tašką už supratimą, kad nė vienas iš siūlomų atsakymų nėra

teisingas, ir dar premijinį tašką už daugiau ar mažiau teisingą lytėjimo ir
klausos kelio į smegenis apibūdinimą (žr. toliau).
Regos takai yra sudėtingi. Abiejų akių vidinio dangalo - tinklainės -

užpakalinė dalis gali būti padalinta į dvi puses. Akies lęšiukas fokusuoja šviesą
iš regimojo lauko vidurio - taško, į kurį sutelkiamas žvilgsnis, - į tinklainės
viduryje esančią duobutę. Šviesa iš kairiosios regimojo lauko pusės krinta ant
dešiniųjų kiekvienos akies tinklainių pusių, o šviesa iš dešiniojo regimojo
lauko krinta ant kairiųjų tinklainių pusių. Nervinės skaidulos iš kiekvienos
tinklainės vienos
pusės pereina į priešingą smegenų pusę, o kitos nesusikryžiuoja ir yra sujungtos su

atitinkamu smegenų pusrutuliu. Susikryžiavusios yra skaidulos iš vidinių, arba
nosinių, tinklainių pusių - artimiausios nosiai pusės, o nesusikryžiavusios —
skaidulos iš išorinių pusių.
Nėra per daug sunku pagal specifinę žmogaus regos sistemos sandaros schemą
suprasti, kad visi vaizdai iš kairiojo regimojo lauko perduodami į galvos smegenų
dešinįjį pusrutulį. Tai yra vaizdai, kurie patenka į vidinę, arba nosinę, kairiosios
tinklainės pusę. Priešingai, vaizdus iš dešinio regimojo lauko abi akys perduoda į
galvos smegenų kairįjį pusrutulį. Kitaip (ir trumpiau) tariant, vaizdai iš kiekvienos
regimojo lauko (ne kiekvienos akies) pusės pasiunčiami į priešingą smegenų
pusrutulį.
Kol nebuvo teisingai perprasti takai, psichologus ir medicinos specialistus
glumino kai kurie po galvos pažeidimų ištikusio aklumo tipai. Smegenų sritis, į kurią
galiausiai pasiunčiami optiniai signalai, yra regos žievė. Ji yra abiejų pusrutulių
pakaušio skiltyse. Žmonių, kuriems sunkiai pažeista dešinioji regos žievė,
dažniausiai dėl traumos ar insulto, abi akys nebemato kairiojo regėjimo lauko, o
turintys kairiosios regos žievės pažeidimą tampa akli dešiniajam regėjimo laukui.
Stulbinama, kad šie pusiau akli žmonės dažnai nė neįtaria, kad yra išnykusi pusė
regėjimo lauko. Nors jie nieko negali matyti į vieną pusę nuo taško, į kurį sutelktas
jų žvilgsnis, neretai jie mėnesiais ir metais nepastebi, kad kažko trūksta. Jie linkę
atsitrenkti į baldus ir nesugeba pastebėti daiktų, kuriuos mato kiti žmonės, tačiau
jiems nėra lengva tiksliai nurodyti savo negalios. Trūkstama regėjimo lauko pusė
nėra krintanti į akis juoda dėmė, panašiai kaip būtų užmestas audeklas ant vienos
televizoriaus ekrano pusės. Ji paprasčiausiai nėra regima, kaip kad normalaus
regėjimo žmogui nematyti, kas yra
už galvos ar už regėjimo lauko ribų. Tačiau kairiąją homoniminę hemianopsiją

(taip ji vadinama) turintis asmuo, kuris fiksuoja žvilgsnį į tašką spausdintoje
raidžių sekoje L. R, matys R, bet nematys L, o turintis dešiniąją homoniminę
hemianopsiją asmuo matys L, bet nematys R. Nustatant šias aklumo formas,
žmogaus prašoma užmerkti vieną akį ir fiksuoti žvilgsnį į tiesiai priešais esantį
tašką, tuo tarpu daiktu mosuojama tame plote į kairę ir į dešinę nuo fiksacijos
taško, o po to procedūra pakartojama su kita akimi.
Dalinę kryžmę, arba dalinę regos nervų kryžmę, 1704 m. atrado Isaacas
Newtonas. Kokia yra tokios iš pažiūros sudėtingos įrangos funkcija?
Atsakymas yra toks: ji vaidina svarbų vaidmenį stereoskopiškai suvokiant gylį.
Mokslininkai išaiškino, kad daugumos žuvų ir paukščių iš akių einančios
nervinės skaidulos visiškai susikryžiuoja, tačiau gyvūnų akims
evoliucionuojant nuo šonų labiau galvos priekio link, nesusikryžiavusių
skaidulų procentas didėjo. Žinduolių nesusikryžiavusių skaidulų dalis susijusi
su abiejų akių regėjimo laukų sutapimo mastu. Pavyzdžiui, triušio akys yra jo
galvos šonuose ir regėjimo laukai sutampa labai mažai, todėl jis turi tik mažytę
sritį, kurią gali matyti iškart abiem akim, o nesusikryžiavusių skaidulų
procentinė dalis atitinkamai yra maža. Žmonėms būdingas beveik visiškas
regėjimo laukų sutapimas ir beveik pusė skaidulų yra susikryžiavusios.
Sutampantys regėjimo laukai užtikrina itin tikslų gylio suvokimą, vadinamą
stereopsija. Apie objekto nuotolį galima spręsti pagal laipsnį, kuriuo atvaizdai
ant tinklainės skiriasi vienas nuo kito. Kiekviena akis registruoja regimą lauką
iš šiek tiek skirtingo kampo, tad tinklainės atvaizdai nėra visiškai identiški, ir
kuo objektas yra arčiau akių, tuo didesnis neatitikimas. Tai paaiškina, kodėl
sutampantys
laukai tokie svarbūs gylio suvokimui. Kad palygintų tarpusavyje du atvaizdus, galvos
smegenys turi gauti nervinių signalų iš abiejų akių vienu metu. XVII a. prancūzų
filosofas Renė Descartes’as manė, kad informacija iš abiejų akių sueina į galvos
smegenų viduryje esančią kankorėžinę liauką (žr. V skyrių). Vėliau buvo nustatyta,
kad kankorėžinė liauka tokio vaidmens neatlieka, tačiau vokiečių fiziologas
Hermannas von Helmholzas aiškino, kad vis tiek turi būti kokia nors vieta, kur
palyginama iš abiejų akių gaunama informacija. Jis pavadino šią nežinomą vietą
Kiklopo akimi - pagal graikų mitologijos personažą Kiklopą, kuris turėjo akį kaktos
viduryje.
1959 m. Davidas Hubelis ir Torstenas Wieselis iš Harvardo universiteto regos
žievėje surado ląsteles, kurios reaguoja į informaciją, gaunamą iš abiejų akių. Jos
buvo pradėtos vadinti binokulinėmis ląstelėmis. Apie pusė neuronų pirminėje regos
žievėje pakaušyje yra binokulinės ląstelės, o kai kurios iš jų yra selektyvios skirtumui
- būtent reaguoja tik tuomet, kai skirtumas tarp dviejų signalų neviršija tam tikros iš
anksto nustatytos ribos, šitaip duodamas pagrindą stereoskopiškai suvokti gylį. Tai
yra Kiklopo akys, ir būtent jos leidžia žmonėms ir kai kuriems kitiems gyvūnams
nustatyti objektų vietą erdvėje, lyginant atvaizdus toje srityje, kur regėjimo laukai
sutampa. Šis stereopsijos būdas nebūdingas gyvūnams, kurių regėjimo laukai
nesutampa, ir dėl to jų regos takai nėra tokie sudėtingi, nes informacija iš kiekvienos
akies eina į priešingą smegenų pusę, tačiau yra keletas kitų ženklų, suteikiančių
informacijos apie regimą gylį.
Klausos takai taip pat yra iš dalies susikryžiavę, ir tai padeda nustatyti garso šaltinį
(žr. 6 klausimą), tačiau susikryžiavusios jungtys yra daug stipresnės už
nesusikryžiavusias. Iškaitykite sau papildomą tašką, jei pasakėte, kad jie yra visiškai
susikryžiavę, nors tai nėra
absoliučiai teisinga, arba jeigu pasakėte, kad jie yra iš dalies susikryžiavę, —
su sąlyga, kad teisingai atsakėte ir apie lytėjimą. Nerviniai lytėjimo (ir
judėjimo) takai yra visiškai susikryžiavę. Šiuo atveju dalinė kryžmė
akivaizdžios funkcijos neturėtų.
Literatūra
Pettigrew J. D. (1972). The neurophysiology of binocular vision. Scientific
American, 227 (2), 84—95.
Schiffman H. R. (1996). Sensation and Perception: An Integrated Approach (4th
ed.), New York: Wiley.
Springer S. P. & Deutsch G. (1998). Left Brain, Right Brain: Perspectives from
Cognitive Neuroscience (5th ed.), New York: W. H. Freeman.
4 (c). Iškaitykite sau vieną tašką. Turbūt Džonas pagalvojo, kad butelyje ir
dubenyje pieno yra vienodai. Tai buvo apgaulingas klausimas, nes keleriais
metais jaunesnis vaikas, ko gero, pagalvotų, kad butelyje telpa daugiau pieno
negu dubenyje, o turintys paviršutiniškų psichologijos žinių skaitytojai galėjo
pakliūti į žabangas. Pateiktame klausime vaikui buvo 9 metai, o dauguma
tokio amžiaus vaikų jau išmano vadinamąjį materijos tvermės dėsnį. Garsusis
eksperimentas, kuriuo buvo grindžiamas šis klausimas, ir pamatinė tvermės
idėja atėjo iš šveicarų psichologo Jeano Piaget (1896-1980) darbų.
Svarbi Piaget teorijos apie intelekto raidą dalis yra koncepcija, kurią jis vadino
centravimu. Apskritai tai yra mažų vaikų polinkis vienu metu sutelkti dėmesį
tik į vieną klausimo aspektą. Viena iš pasekmių yra negebėjimas spręsti su
tverme susijusių klausimų. Skaičiaus tvermę iliustruoja vienas eksperimentas,
kurį su mažu vaiku gali kiekvienas nesunkiai atlikti namuose. Išrikiuokite
eilute aštuonis
indelius su kiaušiniais ir paprašykite vaiką patvirtinti, kad indelių skaičius yra lygus
kiaušinių skaičiui. Tuomet liepkite vaikui stebėti, kaip vieną po kito išimate
kiaušinius iš indelių ir išrikiuojate juos šalia vienas kito į eilutę, kuri yra daug
trumpesnė už indelių eilutę. Tuomet paklauskite vaiko, ko yra daugiau - kiaušinių ar
indelių, o gal indelių ir kiaušinių yra po lygiai. Žinoma, lygiai taip pat eksperimentuoti
galima su puodukais ir šaukšteliais, gėlėmis ir gėlių vazelėmis ar su bet kuriais kitais
tinkamai suporuotais objektais.
Dauguma jaunesnių nei 6 ½ ar 7 metai vaikų atsako, kad indelių yra daugiau negu
kiaušinių dėl to, kad indelių eilė ilgesnė negu kiaušinių. Vaikas sutelkia dėmesį į
santykinius eilių ilgius ir neatsižvelgia į santykinius tankius arba į faktą, kad nieko
nebuvo nei pridėta, nei nuimta. Tai ir yra pavyzdys to, ką Piaget pavadino centravimu,
ir šiuo atveju jis nulemia negebėjimą išlaikyti skaičių. Įdomu, kad tokių klaidų gali
daryti net išmokęs skaičiuoti vaikas. Galintys skaičiuoti, bet per maži, kad išlaikytų
skaičių, vaikai kartais teisingai suskaičiuoja kiaušinius ir kiaušinių indelius, tačiau vis
tiek sako, kad indelių yra daugiau negu kiaušinių. Jie gali atlikti skaičiavimo
veiksmus, bet negali suvokti abstrakčios skaičiaus ar tokių žodžių kaip daugiau
prasmės.
Klausime aprašytas eksperimentas susijęs su tvermės dėsniu. Mažas vaikas labiau
atkreipia dėmesį į pieno aukštį butelyje negu dubenyje ir neatsižvelgia į tai, kad
butelis siauresnis už dubenį ir kad pieno kiekis nepasikeitė, todėl daro išvadą, kad
daugiau pieno turėtų būti butelyje. Atliekant masės ir tūrio tvermės bandymus,
paprastai panaudojami vienodo dydžio plastilino ar žaislinės tešlos gumulai, iš kurių
galima nulipdyti skirtingas formas, ir tuomet vaiko akivaizdoje pasverti svarstyklėmis
ar panardinti į vandenį.
Tvermės suvokimo - ar tai būtų skaičius, medžiaga, masė arba tūris - raida
vyksta trim tarpsniais. Pirmiausia vaikas sutelkia dėmesį tik į vieną palyginimo
požymį, pavyzdžiui, eilučių ilgį arba skysčio aukštį, ir atitinkamai pateikia
klaidingą atsakymą. Antrojo tarpsnio metu vaikas svyruoja. Paskutiniuoju
tarpsniu vaikas parodo puikiai suprantąs tvermę, visiškai decentruoja dėmesį ir
be jokio sunkumo vienu metu atsižvelgia į keletą veiksnių bei pateikia teisingą
atsakymą.
Nustatyta, kad ta pati raidos seka būdinga šveicarų, anglų, amerikiečių bei
kanadiečių vaikams ir net Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos kultūrų vaikams.
Paprastai buvo nustatoma, kad įvairūs tvermės suvokimo tipai išryškėja ta
pačia eilės tvarka: pirmiausia skaičiaus ir medžiagos, po to — masės, o po to -
tūrio. Būdingas amžius, kada formuojasi šie gebėjimai, tarp įvairių kultūrų
svyruoja labai nežymiai. Atlikus didesnę 1714 vaikų apklausą Jungtinėje
Karalystėje, siekiant standartizuoti britų gebėjimų skales, buvo nustatyta, kad
tik apie 20 procentų 4-5 metų amžiaus vaikų teisingai atsakė į klausimus,
susijusius su tankio ir kiekio tverme, o 7—8 metų amžiaus vaikų teisingai
atsakė apie 80 procentų. 9 metų vaikai, tokie kaip klausime aprašytas vaikas,
beveik visuomet atsako teisingai.
Literatūra
Piaget J. (1952 (1941)). The Child’s Conception of Number (Trans. C. Gattegno &
F. M. Hodgson), London: Routledge & Kegan Paul. Piaget J. & Inhelder B. (1969
(1966)). The Psychology of the Child (Trans. H. Weaver), London: Routledge &
Kegan Paul.
Singer D. G. & Revenson T. A. (1998). A Piaget Primer: How a Child Thinks
(revised ed.), Madison, CT: International Universities Press.
5 (d). Iškaitykite sau vieną tašką. Žmonės, kurie pagydomi nuo aklumo
vyresniame amžiuje, įprastus daiktus geba atpažinti akimis, jų
neliesdami. Šiuo klausimu buvo ginčijamasi nuo XVII a., bet pakankamai
išsiaiškintas jis buvo tik psichologams atlikus kruopščius tyrimus XX a. septintajame
ir aštuntajame dešimtmečiais.
1690 m. anglų filosofas Johnas Locke’as (1632-1704) savo Esė apie žmogaus
intelektą (2 knyga, 9 skyrius, 8 dalis) išsamiai samprotavo apie tai, kaip turėtų atrodyti
pasaulis staiga praregėjus vėlyvame amžiuje. Jis manė, kad šis gamtos eksperimentas
gali iš esmės patikrinti jo empiristines idėjas (žr. šios kn. V skyrių). Jis buvo įsitikinęs,
kad toks asmuo nesugebėtų vien tik rega atpažinti netgi pažįstamų daiktų.
Pagrįsdamas savo nuomonę, jis citavo laišką savo draugo, „mokyto ir garbaus pono
Molineuxo“ — iš tikrųjų airių filosofo, astronomo ir politiko Williamo Molyneuxo
(1656-1698), - kuris manė, kad praregėjęs žmogus iš pradžių negebėtų vien tik rega
atskirti rutulio (kamuolio) nuo kubo: „Juk nors jis yra įgijęs patirtį, kaip rutulys ir
kaip kubas paveikia jo lytėjimą, tačiau jis dar nėra įgijęs patirties, kad tai, kas veikia
lytėjimą, turi atitinkamai veikti regą.“ Ši problema vadinama Molyneuxo klausimu.
Įgimtas aklumas pasitaiko itin retai - tai žmonijos laimė, bet nelaimė tų
psichologų, kurie domisi patirties daroma įtaka regėjimui, o kai jį galima išgydyti,
vargu ar būna labai delsiama. Niekuomet nebuvo išgydytas visiškas aklumas,
atsiradęs dėl sunkios abiejų akių tinklainių arba regos nervų traumos ar ligos, arba
dėl sunkaus smegenų sužalojimo. Sėkmingai išgydomas įgimtas aklumas, kurio
priežastis - akies lęšiuko drumstis (katarakta) arba ragenos drumstis. Šiais atvejais
tinklainės funkcionavo normaliai ir dėl to pacientai turėjo šiokių tokių regos likučių,
visi jie galėjo atskirti šviesą nuo tamsos, bet kai kurie buvo iš tikrųjų tiek akli, kad
negalėjo suvokti daiktų kontūrų.
6o Kas yra psichologija?
1932 m. vokiečių mokslininkas Mariusas von Sendenas išnaršė pasaulio

medicininę literatūrą ir sudarė šešiasdešimt šešių vėlyvame amžiuje išgydyto
aklumo atvejų sąrašą. Užrašai, ką pacientai po operacijos sakė ir darė, leido
suprasti, kad iš pradžių jie negalėjo vien tik rega atpažinti ir pavadinti įprastų
daiktų. Grįžtant prie Locke’o pavyzdžio, jie galėjo įžvelgti skirtumą tarp
kamuolio ir kubo, bet nežinojo, kuris iš jų yra kuris, kol jiems nebuvo leista
pačiupinėti. Gauti duomenys leido manyti, kad rega jie net negalėjo įvertinti,
kuris iš dviejų daiktų didesnis. Bet nė vienas iš von Sendeno iki 1904 m.
aprašytų atvejų nebuvo kruopščiai ištirtas, tad yra nemažai priežasčių laikyti
šiuos pranešimus esant nepatikimus.
1963 m. britų psichologai Richardas L. Gregory ir Jeanas G. Wallace’as
pristatė pirmąjį nuodugnų vėlyvo praregėjimo tyrimą. Tai buvo 52 metų
pacientas, kuris apako neturėdamas nė vienerių metų ir kuriam regėjimas buvo
sugrąžintas. Gregory’io ir Wallace’o pranešimas apie S. B. (taip jie vadino jį)
sugriovė ankstesnes Sendeno išvadas ir pateikė keletą stulbinamų faktų.
Beveik neabejotina, kad S. B. galėjo atpažinti įprastus daiktus, tokius kaip
stalai, kėdės ir lovos, ne tučtuojau, bet praėjus dienai arba dviem po tvarsčių
nuėmimo. Nustatyta, kad jis galėjo atpažinti kai kuriuos daiktus vien rega. Jis
galėjo pasakyti laiką pagal didelį ant sienos kabantį laikrodį. Jis galėjo per
atstumą, žvelgdamas pro ligoninės langą, pastebėti skirtumą tarp automobilių,
autobusų ir sunkvežimių. Jis sugebėjo atpažįstamai nupiešti plaktuką - daiktą,
kurį naudojo, bet kurio niekuomet nematė. Didžiausią įspūdį darė tai, kad jis
žurnalo viršelyje galėjo perskaityti didžiąsias spausdintas raides. Jam buvo
žinomos didžiųjų raidžių formos, nes būdamas aklas, jis mokėsi atpažinti jas
lytėjimu, kad galėtų skaityti iškalinėtas iškabas su
vardais. Bet Locke’o atliktos Molyneuxo klausimo analizės požiūriu jis neturėjo
progos palyginti, kaip tos didžiosios raidės atrodo į jas žiūrint ir jas liečiant.
Retkarčiais S. B. stebino tai, ką jis matė. Jį nuvylė blausumas daugelio spalvų,
kurias jis tikėjosi esant daug skaistesnes, o nusilupę dažai jį erzino. Jį apstulbino
pjautuvo pavidalo mėnulis, kurį visuomet vaizdavosi esant panašų į torto gabalą!
Laimė, jo žmona jam pasirodė esanti „tokia pat graži, kaip aš ir įsivaizdavau“.
1971 m. Albertas Valvo pateikė duomenų apie vėlesnius atvejus Romoje, o visai
neseniai Oliveris Sacksas pranešė apie naują atvejį Jungtinėse Valstijose. Duomenys
patvirtino visas reikšmingas Gregory’io ir Wallace’o atradimų smulkmenas. Būtent
Valvo patvirtino, kad italų pacientai galėjo akimis tuoj pat atpažinti spausdintas raides,
apie kurių formas anksčiau buvo sužinoję tik lytėjimu. Molyneuxo klausimas šiuo
metu daugiau ar mažiau išspręstas ir duomenys akivaizdžiai rodo, kad Locke’as buvo
neteisus.
Verta paminėti keliantį nuostabą psichologinį atradimą, kurį, atrodo, patvirtina ir
senesni, ir naujesni duomenys. Tai žmonių, gavusių regėjimo dovaną vėlyvame
amžiuje, polinkis į depresiją. S. B. atvejis baigėsi tragiškai, kai jis po operacijos
pasijuto toks prislėgtas, kad po trejų metų, matyt, nusižudė, o Sendeno knygoje panašių
atvejų yra gausu. Vienas iš von Sendeno aprašytų atvejų buvo Marios Theresios von
Paradis, kuriai vieną iš savo koncertų paskyrė Mozartas, istorija. Ji buvo gabi pianistė,
kurios aklumą, pagal turimas žinias, 1777 m. „gyvūnų magnetizmu“ (žr. V skyrių)
gydė Vienos gydytojas Franzas Antonas Mesmeris. Nors Mesmeris buvo šarlatanas ir
šis atvejis labai ginčytinas, Marios Theresios komentarai apie savo jausmus po
gydymo yra tipiški: „Kodėl dabar aš jaučiuosi daug nelaimingesnė
negu anksčiau? Viskas, ką matau, kelia man nemalonias emocijas. Ak, man
buvo daug lengviau su savo aklumu.“ Viena šios jaunos moters depresijos
priežasčių galėjo būti faktas, kad jos kaip muzikantės atlikėjos šlovė
priklausė nuo jos aklumo. Ji galėjo pajausti, kad išgydžius aklumą, daugiau
prarado, negu gavo, o ir kiti žmonės panašiai reagavo. O gal išbuvusiam
daugelį metų aklam žmogui sunku prisitaikyti prie tokio staigaus ir esminio
gyvenimo pokyčio.
Literatūra
Gregory R. L. (1998). Eye and Brain: The Psychology of Seeing (5th ed.), Oxford:
Oxford University Press, Chapter 8.
Gregory R. L. & Wallace J. G. (1963). Recovery from early blindness: A case study.
Quarterly Journal of Experimental Psychology, Monograph Supplement 2,
Cambridge: Heffner. Reprinted in R. L. Gregory. Concepts and Mechanisms of
Perception (1974, p. 65-129), London: Duckworth. Morgan M. J. (1977).
Molyneux’s Question: Vision, Touch and the Philosophy of Perception, Cambridge:
Cambridge University Press.
Valvo A. (1971). Sight Restoration and Rehabilitation, New York: American
Foundation for the Blind.
6 (e). Iškaitykite sau vieną tašką, jei supratote, kad garsas atrodytų sklindąs iš
viršaus, ir skirkite sau premijinį tašką už šios stulbinamos iliuzijos
paaiškinimą. Prieš pateikdamas teisingą paaiškinimą, privalau pirmiausia tarti
keletą žodžių apie tai, kaip mes įprastomis aplinkybėmis nustatome garso
šaltinio vietą.
Kodėl turime dvi ausis, o ne vieną? Turbūt svarbiausia priežastis ta, kad
tiksliai lokalizuoti garsą galime tik abiem ausimis. Kai garso banga pasiekia
tokį objektą kaip žmogaus galva, ji arba aplenkia ją, arba būna atspindima,
arba sugeriama. Kai garso tonas žemas, o dėl
to jo bangos, palyginti su galvos skersmeniu, ilgos, tai banga aplenkia galvą, o esant
aukštam tonui ir trumpoms bangoms, garso banga būna atspindima arba sugeriama.
Vadinasi, nuo garso tono arba bangos ilgio priklauso, kokiu būdu bus nustatyta garso
šaltinio vieta.
Viena svarbi nuoroda žemo tono garsui lokalizuoti horizontaliame lygyje yra
skirtingas garso patekimo į abi ausis laikas. Pavyzdžiui, kai garsas ateina tiesiai iš
kairės, jis kairėje ausyje anksčiau prasideda ir anksčiau baigiasi, o visi staigūs tono
ar stiprumo pasikeitimai taip pat pasiekia ją anksčiau. Tai vadinama trumpalaikiu
skirtumu. Be to, per visą garso trukmę bangos keteros pasiekia kairę ausį šiek tiek
greičiau, ir šis skirtumas vadinamas nuolatiniu laiko skirtumu, arba faziniu vėlavimu.
Abiejų rūšių skirtumas didžiausias, kai garsas ateina tiesiai iš kairės ar iš dešinės, o
mažiausias, kai garsas ateina iš priekio ar iš už nugaros. Žmogaus smegenys,
spręsdamos apie garso šaltinio vietą horizontaliame lygyje, interpretuoja šiuos
skirtumus nuostabiai tiksliai. Eksperimentai parodė, kad atviroje vietoje, kur nėra
atspindinčių paviršių, arba imituojant šias sąlygas su ausinėmis, žemo tono garsus
galima lokalizuoti iki 10 laipsnių tikslumu, o esant idealioms sąlygoms - maždaug 2
laipsnių tikslumu. Žinant garso greitį ir nuotolį tarp kairiosios ir dešiniosios ausų,
nesunku apskaičiuoti, kad žmonės tokiu būdu gali pajusti laiko tarp savo ausų
būgnelių suvirpėjimo skirtumą, mažesnį už vieną tūkstantąją sekundės dalį.
Ir aukšto tono garsų lokalizavimas priklauso nuo abiejų ausų panaudojimo, bet
šiais atvejais nustatomi ir interpretuojami veikiau stiprumo, o ne laiko skirtumai.
Kadangi aukšto garso bangos ilgis yra trumpesnis už galvos skersmenį, tolimiausioje
garso šaltiniui pusėje susiformuoja garso šešėlis ir dėl to signalas ten šiek tiek
silpnesnis.
Stiprumo skirtumas priklauso nuo garso šaltinio lokalizavimo horizontalioje

plokštumoje. Ir vėl skirtumas būna didžiausias, kai garsai sklinda tiesiai iš kairės
ar dešinės, ir mažiausias, kai ateina iš priekio ar iš už nugaros. Sis būdas
lokalizuoti šaltinį yra taikomas daugiau negu 1000 hercų, arba ciklų per sekundę,
dažnio garsams, t. y. maždaug dviem oktavomis aukštesniems negu didžiosios
oktavos do. Jis ne toks tikslus, kaip laiko skirtumu pagrįsti būdai, išskyrus labai
aukšto tono garsus, kurių dažnis viršija 8000 hercų, ir veiksminga fokusavimo
priemone tampa ausies kaušelis - galvos išorėje kyšanti ausies dalis. Turintys
labai mažas galvas gyvūnai, pavyzdžiui, graužikai, negali panaudoti laiko
skirtumo garsams lokalizuoti, nes šie skirtumai yra per menki, kad būtų tiksliai
nustatyti. Tačiau jų ausys jautrios labai aukšto tono garsams, kurių garso bangos
yra trumpesnės už jų galvos skersmenį, ir šie smulkūs gyvūnai garso šaltinio
vietai nustatyti panaudoja garso šešėlius, kuriuos sukuria jų galvos.
Nors laiko ir stiprumo skirtumai duoda naudingos informacijos apie garso
šaltinio vietą horizontalioje plokštumoje, jie yra ne tokie vertingi nustatant garso
šaltinio vietą vertikalioje plokštumoje. Pavyzdžiui, tiesiai iš viršaus sklindantis
garsas pasiekia abi ausis vienu metu ir vienodai stipriai, tačiau lygiai taip pat abi
ausis pasiekia ir tiesiai iš priekio ar iš už nugaros ateinantys garsai, tad
nepasukioję galvos atskirti šių garsų mes nepajėgiame. Bet kai pasukus galvą į
kairę ar į dešinę skirtumas tarp abi ausis pasiekiančių signalų išlieka toks pat,
tuomet garsas turėtų sklisti arba iš viršaus, arba iš apačios.
1940 m. Jungtinių Valstijų psichologas Hansas Wallachas atliko
eksperimentą: nuolatinis garso šaltinis buvo tiesiai priešais klausytojų nosis, net
kai jie pasukdavo galvas į kairę ar į dešinę, nes įtaisas buvo pritvirtinamas prie
galvos. Kadangi galvos judinimas
nekeitė jų ausis pasiekiančių signalų laiko ar stiprumo, visi klausytojai manė, kad garsas
sklinda tiesiai iš viršaus. Jų smegenys atliko tikrą matavimo, skaičiavimo ir loginės
dedukcijos žygdarbį ir pasiūlė klaidingą atsakymą. Klaidą lengva paaiškinti. Jei galvos
pasukimas į kairę ar į dešinę nesukuria laiko ar stiprumo skirtumų, tai logiška spręsti,
kad garsas sklinda tiesiai iš viršaus arba iš apačios. Kadangi esame vaikščiojančios žeme
būtybės, patirtis mus išmokė, kad tokiais atvejais jis beveik visados sklinda iš viršaus.
Liepsnotoji pelėda, kuri skraido virš žemės, pasikliauja savo ausimis, visiškoje
tamsoje aptikdama lauko peles ir kitą grobį. Ji gali nustatyti garso šaltinio vietą vieno
laipsnio tikslumu abiejose plokštumose - horizontalioje ir vertikalioje - daug tiksliau
negu žmonės ar visos kitos tyrinėtos rūšys. Tokio gebėjimo paslaptis - asimetrinė jos
ausų sandara. Pelėdos kairioji ausis nukreipta žemyn, o dešinioji ausis - aukštyn. Dėl to
kairioji ausis yra jautresnė iš apačios sklindantiems aukšto tono garsams, o dešinioji -
aukšto tono garsams iš viršaus. Tai leidžia jai lokalizuoti garsus, sklindančius
vertikalioje plokštumoje, daug tiksliau nei žmogui, ir su mirtinu tikslumu staigiai užpulti
auką pasinaudojant savo garsiuoju begarsiu skraidymu.
Hansas Wallachas dar sumanė eksperimentą su besisukančiu būgnu - juo ir buvo
pagrįstas klausimas. Tame eksperimente klausytojai nejudėdami sėdėjo besisukančiame
būgne, kurio vidinėje pusėje buvę vertikalūs dryžiai sukūrė lengvą pasyvaus judėjimo
iliuziją, vadinamą vekcija. Dauguma žmonių yra patyrę vekciją sėdėdami nejudančiame
traukinyje, kai iš gretimo kelio pajuda kitas traukinys ir sukelia apgaulingą
pasistūmėjimo priešinga kryptimi pojūtį. Wallacho eksperimente besisukantis būgnas
sukeldavo sukimosi priešinga kryptimi pojūtį. Garso šaltinis buvo tiesiai priekyje, ir
kadangi klausytojas
iš tikrųjų nejudėjo, tai ausyse nebuvo skirtumų tarp garso atsiradimo laiko ar
stiprumo. Kaip ir prieš tai, ausys labai jautriai pagaudavo šią informaciją, o
smegenys ją apdorodavo, atlikdamos sudėtingus skaičiavimus, ir nuspręsdavo,
kad garsas turėjęs sklisti iš viršaus. Tai labai stipri iliuzija ir ji išlieka net
individui žinant, kaip yra iš tikrųjų.
Literatūra
Knudsen E. I. (1981). The hearing of the barn owl. Scientific American, 245 (6), 83-
91.
Konishi M. (1993). Listening with two ears. Scientific American, 268 (4), 34-41.
Wallach H. (1940). The role of head movements and vestibular and visual cues in
sound localization. Journal of Experimental Psychology, 27, 339—368. Wallach
H. (1976). On Perception, New York: Quadrangle / New York Times Book Co.,
Chapter 6.
7 (k, 1). Iškaitykite sau tašką už supratimą, kad nė vienas tonas nebus atskirtas
nuo pirmojo, ir dar vieną tašką, jei teisingai nustatėte, kad tik 1018 vatų ir 1024
vatų galingumo elektros lemputės yra pastebimai skaistesnės negu 1000 vatų
elektros lemputė. Kad atsakytumėte į pirmąjį klausimą, turite žinoti Weberio
dėsnį, o kad atsakytumėte į antrąjį, turite ne tik žinoti Weberio dėsnį, bet ir
prisiminti Weberio regimo ryškumo santykį.
1846 m. vokiečių fiziologas Ernstas Heinrichas Weberis atskleidė esminį

jutimo dėsnį. Lengviausia jį paaiškinti pavyzdžiu. Dauguma žmonių, rankomis
kilnodami daiktus, jau gali pajusti 530 gramų ir 540 gramų sveriančių objektų
svorio skirtumą. Kaip manote, kokio sunkumo turėtų būti objektas, kad būtų
juntamas esąs šiek tiek sunkesnis už sveriantį 1060 gramų? Atsakymas yra ne
1070, o
1080 gramų. Svarbus yra ne absoliutus, bet santykinis skirtumas. Pagal tą pačią
taisyklę pajuntamas 265 gramų ir 270 gramų svarsčių skirtumas. Yra bendras dėsnis,
kad mažiausias svorio padidėjimas, kurį galima pajusti, yra proporcingas pradiniam
svoriui, tad kuo sunkesni svoriai, tuo didesnis turi būti skirtumas, kad jis jau būtų
juntamas. Tai yra tas pats, kaip pasakyti, kad dviejų svorių skirtumo slenkstis (arba
vos pastebimas skirtumas) yra pastovi mažesniojo svorio dalis. Gausūs eksperimentai
parodė, kad ši dalis rankomis kilnojamiems svoriams faktiškai lygi 1/53, kaip ir mano
pateiktuose pavyzdžiuose.
Nustatęs šį gebėjimo atskirti svorius dėsnį, Weberis tęsė tyrimus ir parodė, kad tas
pats bendras principas taikomas muzikinių tonų aukščio, tonų garsumo, šviesos
ryškumo jutimams ir kitiems sensoriniams potyriams. Dėsnio paprastumas stulbina,
nors dauguma žmonių turbūt remdamiesi gyvenimiška patirtimi šiek tiek numano, kad
suvokiami skirtumai priklauso nuo santykinių, o ne nuo absoliučių fizinių skirtumų.
Pavyzdžiui, akivaizdu, kad 5 mylių kelionė atrodo daug trumpesnė negu 10 mylių, o
100 mylių kelionė vargu ar pasirodys trumpesnė už 105 mylių kelionę.
Weberis nebuvo matematikos žinovas ir savo idėją paaiškino tik žodžiais ir
pavyzdžiais. Mūsų laikais psichologai visuomet išreiškia ją matematiškai.
Matematiniai simboliai leidžia glaustai pasakyti tą patį dalyką daug aiškiau ir
bendriau. Matematinė Weberio dėsnio išraiška yra tokia:
(ΔI) / I = k.
Šioje formulėje ΔI reiškia skirtumo slenkstį arba vos pastebimą dirgiklio intensyvumo
skirtumą - objektų svorio, garsų dažnio ar amplitudės, šviesų ryškumo ir t. t. skirtumo
slenkstį. Kartais jis vadinamas skiriamuoju matu (arba limenu — lotynišku žodžiu
slenksčiui pažymėti). Graikiška raidė delta (Δ) reiškia skirtumą, o romėniška

raidė I — intensyvumą, nors ji interpretuojama gana laisvai, kad apimtų
suvokiamus dirgiklio matmenis, pavyzdžiui, garso aukštį. Pirmame pavyzdyje,
kuriame minėti 530 gramų ir 540 gramų sveriantys objektai, skiriamasis
slenkstis (ΔI) yra lygus 10 gramų, I yra ne tokio stipraus stimulo fizinis
intensyvumas, būtent I - 530 gramų. Ir pagaliau k yra konstanta, vadinama
Weberio santykiu. Kiekvieno sensorinio skyrimo tipo Weberio santykis yra
pastovus, bet atskiriems tipams būdingas santykis yra skirtingas. Keliamų
svorių Weberio santykis yra 1/53, kaip parodyta pavyzdyje. Garso aukščio
atskyrimo k = 1/62, garsumo k - 1/11, regimo ryškumo k = 1/62 ir t. t. Svarbu
suprasti, kad kiekvienu atveju skiriamasis slenkstis ΔI, išreikštas silpnesnio
stimulo I intensyvumo dalimi, yra konstanta k.
Weberio dėsnis nuostabiai tiksliai galioja visų jutimų tipams naudojamo
intensyvumo didžiajai diapazono daliai, tačiau, kaip ir Boilio dėsnis bei
daugelis kitų fizikos dėsnių, jis neveikia diapazono kraštuose. O dėl įvairių
rūšių regėjimo skyrimo, dėsnis galioja 99,9 proc. intensyvumų diapazono, kurį
galima patikrinti nepažeidžiant žmogaus akies. Skiriant garsumą, Weberio
santykis išlieka klusniai pastovus ne mažiau kaip 999 999 iš milijono
naudojamo diapazono dalių. Dažnumų diapazonas, kai virpėjimai gali būti
suvokiami kaip garsai, driekiasi maždaug nuo 16 hercų iki maždaug 20 000
hercų, nors viršutinė riba senstant leidžiasi, o Weberio santykis lygus 1/333
visiems aukštesniems negu 500 hercų garsams ir yra kiek didesnis žemesniems
garsams.
Grįžtant prie reikalo ir pritaikant Weberio dėsnį pirmajam klausimui,
atkreipkite dėmesį, kad 1000 hercų dažniui duodamas 3 hercų skiriamasis
slenkstis. Vadinasi, 3/1000 = k = 0,003. Tai, beje,
sutampa su Weberio nurodomu 1/333 tono santykiu skiriant aukštį, kuris buvo
nustatytas eksperimentu. Tad esant 2000 hercų, mes turime (ΔI)/2000 = 0,003, o
tai aritmetiškai suprastinama iki ΔI = 6. Kitaip tariant, žmogus negalėtų atskirti
2000 hercų tono nuo mažesnio negu 2006 hercai tono. Visi klausime siūlomi
dažniai yra mažesni už šį dydį, taigi nė vienas nesiskirtų nuo pradinio.
Galite nustebti, kad atsakymus įmanoma apibendrinti visiems klausytojams. Iš
tikrųjų atsakymai galioja kiekvienam, turinčiam sveikas ausis ir nepažeistus
klausos nervus. Ką galima pasakyti apie faktą, kad kai kurie žmonės akivaizdžiai
turi geresnę klausą negu kiti, o yra žmonių, kurie visai neskiria tonų? Atsakymas
būtų toks, kad esant idealioms klausymosi sąlygoms, iš esmės kiekvieną galima
išmokyti atpažinti garso aukščio skirtumus atitinkamai pagal Weberio santykį k -
1/333. Vadinamasis kurtumas tonams atsiranda ne dėl kokio nors negebėjimo
išgirsti garso aukščio skirtumus, bet dėl negebėjimo atpažinti ar interpretuoti tai,
kas išgirstama. Kitaip tariant, kurčias tonams klausytojas nežino, ko klausytis. Tai
panaši į disleksiją (aklumą žodžiams) negalia, kurios metu taip pat pasireiškia
negebėjimas atpažinti ir interpretuoti tai, kas suvokiama, o ne paties suvokimo
sutrikimas — niekas nemano, kad disleksiškas vaikas negalėtų pamatyti ant lapo
raidžių ar skyrium jas išvardinti.
Pereinant prie antro klausimo, pirmiausia reikėtų paminėti įdomų dalyką, kad
regimojo ryškumo skyrimas yra daug mažiau jautrus nei girdimų tonų skyrimas.
Tiesą sakant, gebėjimas skirti garso aukštį yra jautriausias sensorinis žmonių
gebėjimas, ir tai parodo faktas, kad Weberio santykis jo atveju yra mažesnis už bet
kurio kito tipo sensorinio skyrimo santykį.
Antrasis klausimas suglumintų net kompetentingus psichologus, nebent

jiems pavyktų prisiminti, kad Weberio santykis skiriant regimąjį ryškumą yra
1/62. Turėdami galvoje šį skaičių ir taikydami Weberio dėsnį klausime
pateiktai informacijai, atrandame, kad (ΔI)/ 1000 = 1/62, ir truputėlis
aritmetikos suprastina tai iki ΔI= 16. Tai ir yra skiriamasis slenkstis, turėtas
omenyje klausime. 1016 vatų ar didesnio galingumo elektros lemputė atrodys
pastebimai skaistesnė nei 1000 vatų. Tarp išvardintų galių vatais tik dvi
paskutinės yra pakankamai ryškios.
Literatūra
Gescheider G. A. (1997). Psychophysics: The Fundamentals (3rd ed.), Hillsdale,
NJ: Lawrence Erlbraum Associates.
Laming D. (1995). Psychophysics. In R. L. Gregory & A. M. Colman (Eds.),
Sensation and Perception (p. 97-123), London & New York: Longman.
8 (g, k). Iškaitykite sau vieną tašką už supratimą, kad turėtų būti uždegtos dar
septynios žvakės, kitą tašką — už sprendimą, kad B padaže buvo mažiau negu
pusė šaukštelio druskos, o trečią, premijinį, tašką - už teisingai suformuluotą
jėgos dėsnį, arba pusę - už teisingai suformuluotą Fechnerio logaritminį dėsnį,
kuriuos abu tuoj paaiškinsiu. Sis klausimas buvo tikra kankynė, ir netgi jutimo
ir suvokimo psichologijos specialistai vargu ar būtų surinkę visus taškus,
nebent kaip savo penkis pirštus žinotų tam tikrus svarbiausius skaičius iš
eksperimentinės psichologijos literatūros.
Čia mes susiduriame, kaip ir septintame klausime, su (psichinių) pojūčių ir

juos sukeliančių (fizinių) dirgiklių sąryšiu. Todėl ši tyrimų
sritis vadinama psichofizika ir tai - seniausia eksperimentinės psichologijos šaka.

Svarbiausias psichofizikos uždavinys gali būti suformuluotas visiškai paprastai.
Kaip pojūčio dydis siejasi su dirgiklio intensyvumu? Ryšys nėra paprastas, kaip
toliau parodys Gedanken-experiment (mintinis eksperimentas). Įsivaizduokite,
kad įeinate į visiškai tamsų kambarį ir įjungiate vieną 100 vatų lemputę, o po to
įjungiate antrą 100 vatų lemputę. Įjungus antrąją lemputę, fizinis apšvietimo
intensyvumas padvigubės, tačiau kambarys neatrodys dukart šviesesnis. Iš tiesų
jis atrodys tik šiek tiek šviesesnis negu tuomet, kai buvo įjungta viena lemputė.
Bent jau šiuo atveju pojūčio stiprumas nėra susijęs su stimulo intensyvumu kokiu
nors paprastu ar akivaizdžiu būdu.
Pirmasis aiškiai supratęs uždavinį buvo vokiečių filosofas ir mistikas Gustavas
Theodoras Fechneris (1801—1887). Fechneris yra viena spalvingiausių
asmenybių psichologijos istorijoje. Kai kurios jo ankstyvesnės knygos buvo
skirtos angelų lyginamajai anatomijai aptarti ir įrodinėjimams, kad mėnulis
sudarytas iš jodo. 1850 m. spalio 22 d. rytą, vos pakirdus kaip apreiškimas jam į
galvą šovė šiek tiek naudingesnė mintis - tai, kad vienodi pojūčio sustiprėjimai
atitinka vienodai proporcingus dirgiklio intensyvumo padidėjimus, arba, kitais
žodžiais tariant, jutimo dydis auga vienodais mastais fiziniam dirgiklio
intensyvumui didėjant vienodomis proporcijomis. Pavyzdžiui, ši taisyklė reiškia,
kad šviesumo padidėjimas, kurį sukėlė fizinės galios padidinimas nuo 100 vatų
iki 200 vatų, yra toks pat, kaip ir padidinus galią nuo 200 iki 400 vatų. Analogiškai
fizinio apšvietimo padidinimas nuo 60 iki 180 vatų sukelia tokį patį matomą
pašviesėjimą, kaip ir padidinus galią nuo 100 iki 300 vatų. Taip yra dėl to, kad
fizinis dirgiklio intensyvumas, kurį lemia vatų skaičius,
kiekvienu atveju padidėja ta pačia proporcija: pirmoje pavyzdžių poroje jis

kiekvieną kartą padvigubėja, o antroje — jis kaskart patrigubėja. Turbūt
paprasčiausias būdas išreikšti Fechnerio idėją yra pasakyti, kad pojūčio
didumas auga vienodais žingsniais, kai dirgiklis didėja vienodomis
proporcijomis.
Fechneris manė, kad surado vieno svarbiausių filosofijos klausimų - būtent
sielos ir kūno problemos (žr. V skyrių) - sprendimą. Kitus dešimt metų jis
praleido atlikinėdamas eksperimentus, kuriais siekė patikrinti, kiek pagrįstas jo
dėsnis įvairių tipų jutimams. Pavyzdžiui, nuo 1855 m. iki 1859 m. jis atliko ne
mažiau negu 67 072 svorio palyginimų, jis pats buvo ir eksperimentatorius, ir
eksperimento subjektas. 1860 m. buvo išspausdinti jo Psichofizikos elementai
(Elements of Psychophysics). Šiame darbe psichofiziką jis apibūdino kaip
„tikslų mokslą apie kūno ir proto funkcinį, arba priklausomybės, ryšį.“
Kaip Fechnerio dėsnis gali būti išreikštas matematiškai? Visi, susipažinę su
logaritmais, žino, kad paprasti logaritmai 1, 2, 3, 4... atitinka skaičius 10, 100,
1000, 10 000... Logaritmai didėja vienodais žingsniais skaičiams didėjant
vienodomis proporcijomis, arba tiksliau - logaritmai padidėja vienu vienetu
kaskart skaičiams padidėjus dešimt kartų. Todėl Fechneris manė, kad „pojūčio
ir dirgiklio padidėjimo santykis panašus kaip ir logaritmo bei skaičiaus
padidėjimas.“ Jei mes paženklinsime pojūčio dydį ψ (graikiška raidė psi,
trumpinys psichologinis), o dirgiklio intensyvumą - ϕ (graikiškai fi, trumpinys
fizinis), Fechnerio dėsnį galėtume išreikšti taip:
ψ = k log ϕ.
Šioje formulėje k paprasčiausiai yra pastovaus dydžio veiksnys, kuris įvairių

jutimo rūšių būna skirtingas.
Beveik šimtmetį psichologai manė, kad Fechnerio logaritminis dėsnis iš esmės yra
veiksmingas, nors eksperimentiniuose tyrimuose prognozės ne visuomet
pasirodydavo visiškai tikslios. Buvo atrasta įvairių jo praktinio pritaikymo būdų.
Turbūt geriausiai žinoma yra decibelinė garso stiprumo skalė. Decibelas (dB) yra
dešimtadalis belo - garsumo vieneto, pavadinto telefono išradėjo Alexanderio
Grahamo Bello vardu. Taikant Fechnerio formulę, kai k = 10, o ϕ reiškia fizinį garso
intensyvumą, ψ rodo decibelų lygį. Pokalbio metu šneka pasiekia apie 60 decibelų
(dB) garso stiprumą. Jei du žmonės šneka vienu metu, fizinis garso intensyvumas
padvigubėja, tačiau decibelų lygis pakyla tik iki 63 dB, o jei 4 žmonės šneka vienu
metu, jis padidėja iki 66 dB ir t. t. Decibelų skalę taiko TV ir radijo transliacijos bei
telefonų inžinieriai, o industrinį ir aplinkos triukšmą reguliuojantys įstatymai ja
grindžiami visame pasaulyje.
Deja, Fechnerio dėsnis nėra visiškai teisingas. Dviejuose įtakinguose
straipsniuose, paskelbtuose 1953 ir 1957 m., Harvardo universiteto psichologas S. S.
Stevensas pasiūlė šiek tiek kitokį dėsnį, kuris leidžia prognozuoti daug tiksliau.
Vadinamasis laipsnio dėsnis duoda stulbinamai tikslias prognozes, patikrintas
laboratorijoje. Pagal Fechnerio logaritminį dėsnį vienodi pojūčio stiprėjimai atitinka
vienodus proporcingus dirgiklio intensyvumo padidėjimus. Pagal laipsnio dėsnį
vienodi proporcingi pojūčio stiprėjimai atitinka vienodus proporcingus dirgiklio
intensyvumo padidėjimus ir abi proporcijos nebūtinai būna tokios pačios. Pavyzdžiui,
garsumo pojūtis padvigubėja, kai garso intensyvumas padidėja 2,80 karto. Matematinė
laipsnio dėsnio išraiška tokia:
ψ = k ϕn,
kur ψ — pojūčio dydis, k — pastovus skalės veiksnys, kuris priklauso nuo

matavimo vienetų, ϕ - dirgiklio intensyvumas, o n yra laipsnio rodiklis arba
laipsnis, kuris tam tikro jutimo tipo būna pastovus, tačiau skirtingų tipų būna
skirtingas.
Įvairių tipų jutimų laipsnio rodikliai buvo nustatyti eksperimentiškai. Kai
kuriems tipams, tokiems kaip regimasis ryškumas (n = 0,33), laipsnio rodiklis
yra mažesnis už 1. Šiais atvejais, kai dirgiklio intensyvumas didėja tam tikra
proporcija, pojūčio stiprumas didėja mažesne proporcija, kaip parodyta
Gedankenexperiment*, einant į tamsų kambarį ir įjungiant vieną šviesą, o po
to kitą. Šiais atvejais Fechnerio logaritminio dėsnio ir laipsnio dėsnio rezultatai
panašūs. Bet kai taikomi dideli laipsnių rodikliai, pavyzdžiui, juntant elektros
šoką (n = 3,5) arba ragaujant sūrymą (n = 1,4), proporcingas dirgiklio
intensyvumo padidėjimas sukelia net didesnį proporcingą pojūčio stiprėjimą,
ir šiais atvejais laipsnio dėsnis duoda daug tikslesnes prognozes. Kai kuriems
suvokimo tipams Fechnerio dėsnis puikiai nurodo apytikslę reikšmę, tačiau
kitų tipų atveju jis tinka prasčiau negu laipsnio dėsnis.
Dabar, pereinant prie pirmosios klausimo dalies, atkreipkite dėmesį, kad
pradžioje dirgiklio intensyvumas buvo lygus vienos žvakės šviesai, todėl ϕ =
1. Gausiais eksperimentais buvo nustatytas regimojo ryškumo laipsnio rodiklis
0,33, taigi n = 0,33. Pasak laipsnio dėsnio, degant vienai žvakei:
ψ = k (1)0,33.
Papildomai uždegus tam tikrą (nežinomą) žvakių skaičių, ryškumo pojūtis

padvigubėja. Išreiškiant matematiniais simboliais:
* Mintinis eksperimentas (vok.).

2ψ = k (ϕ)0,33.
Kad nustatytume ϕ reikšmę, abi šias lygtis turime išspręsti vienu metu.
Lengviausia tai padaryti padalinant kiekvieną antros lygties pusę iš atitinkamos
pirmos lygties pusės, tai yra padalinant 2ψ iš ψ ir k (ϕ)0,33 iš ϕ= k (1)0,33. Gauname
formulę 2 = (ϕ)0,33/10,33, kuri suprastinama iki ϕ ≈ 8. Tai reiškia, kad aštuonis kartus
stipresnis už vieną žvakę apšvietimas padvigubintų ryškumo pojūtį. Kitais žodžiais,
turi būti uždegtos dar septynios žvakės.
Antroje klausimo dalyje A padaže yra ketvirtis arbatinio šaukštelio druskos, o dėl
B padažo, nežinoma, kiek yra ϕ. B padažas atrodo dukart sūresnis negu A padažas.
Klausime pietų svečias, matyt, prisiminė, kad druskos ragavimo laipsnio rodiklis yra
didesnis už 1, ir suprato, kad dėl to B padaže turėtų būti mažiau nei dvigubai druskos
negu A padaže. Tačiau nuėjus taip toli, būtų gaila nepateikti jums viso sprendimo.
Įstatę į šias dvi lygtis visus žinomus faktus, taip pat ir teisingą abiejų padažų laipsnio
rodiklį n = 1,4, mes gauname:
ψ= k (l/4)1,4,
2ψ = k (ϕ)1,4.
Dar kartą padalinkite kiekvieną antrosios lygties pusę iš atitinkamos pirmosios

lygties pusės,
2 = ϕ1,4 / (l/4)1,4,
ir sprendimas būtų ϕ = 0,4. Vadinasi, B padaže buvo keturios dešimtosios, arba dvi
penktosios, arbatinio šaukštelio druskos. Laimite premijinį tašką už laipsnio dėsnio
suformulavimą arba pusę taško už Fechnerio dėsnio išdėstymą. Jūs negaunate jokių
papildomų taškų
už teisingo druskos kiekio apskaičiavimą B padaže, tačiau galite apdovanoti

save dešimčia aukso žvaigždžių.
Literatūra
Fechner G. T. (1860). Elements der Psychophysik (2 vols.), Leipzig: Breitkopf &
Härtel (Vol. 1, Trans. H. E. Adler, 1966. Elements of Psychophysics, New York:
Holt, Rinehart & Winston).
Gregory R. L. (1984). Mind in Science: A History of Explanations in Psychology
and Physics, Harmondsworth: Penguin, Chapter 18, p. 500-515. Stevens S. S.
(1986). Psychophysics: Introduction to Its Perceptual, Neural, and Social
Prospects, New Brunswick, NJ: Transaction.
Yost W. A., Popper A. N. & Fay R. R. (Eds.) (1993). Human Psychophysics, New
York: Springer Verlag.
9 (c). Iškaitykite sau vieną tašką, jei manote, kad Frenkas juto pirmą ir trečią
bakstelėjimus ant savo dilbio arti jų tikrųjų vietų, o antrąjį bakstelėjimą —
maždaug pusiaukelėje tarp jų, ir pasiimkite premijinį tašką už patvirtinimą,
kad pirmą ir trečią bakstelėjimus ant savo krūtinės jis juto šalia jų tikrųjų vietų,
o antrą bakstelėjimą - maždaug apie krūtinkaulio vidurį. Apie šias įtikinamas
iliuzijas, kurias galite išsinagrinėti patys, turėdami du pieštukus ir pakankamai
artimą draugą, pirmą kartą 1972 m. pranešė Princetono universiteto
psichologas Frankas Geldardas.
Pradiniame Geldardo eksperimente visiems tyrimo dalyviams, arba

subjektams, precizišku instrumentu buvo tris kartus bakstelėta į dilbį. Pirmąjį
(įspėjamąjį) bakstelėjimą nuo kitų skyrė visa sekundė. Antrasis bakstelėjimas
tame pačiame taške, kaip ir pirmasis, ir trečiasis bakstelėjimas už 10
centimetrų buvo atlikti greitai vienas po kito,
kaip aprašyta klausime. Kai laikas tarp antrojo ir trečiojo bakstelėjimų buvo
mažesnis negu ketvirtis sekundės, atsitikdavo kažkas keista: subjektai antrąjį
bakstelėjimą labai aiškiai jusdavo taške kažkur tarp pajustų pirmojo ir trečiojo
bakstelėjimų. Kadangi antrasis bakstelėjimas atrodo peršokęs iš jo tikrosios vietos
į trečiojo bakstelėjimo vietą, Geldardas pavadino šį efektą jutimo šuoliu (angl.
sensory saltation, iš lot. saltare - peršokti).
Sensorinės saltacijos mastas priklauso nuo to, kaip greitai bakstelėjama trečią
kartą po antrojo. Kai tarpas yra didesnis negu ketvirtis sekundės, saltacijos nėra ir
antrasis bakstelėjimas juntamas netoli jo tikrosios vietos. Kai tarpas sumažinamas
iki dešimtosios sekundės dalies, kaip buvo klausime, bakstelėjimas juntamas
maždaug pusiaukelėje trečiojo bakstelėjimo vietos link. Kai tarpas toliau
mažinamas iki dvidešimtosios sekundės dalies, antrasis bakstelėjimas juntamas
per tris ketvirčius kelio trečiojo bakstelėjimo link, o esant vienos
penkiasdešimtosios sekundės ar mažesniam tarpui, antrasis bakstelėjimas peršoka
visą kelią iki trečiojo vietos.
Sensorinės saltacijos nebūna, kai atstumas tarp bakstelėjimų yra per didelis.
Pavyzdžiui, ant dilbio sensorinė saltacija liaujasi, kai atstumas padidinamas nuo
10 iki 20 centimetrų. Zonų, kuriose pasireiškia sensorinė saltacija, dydis ir forma
skiriasi priklausomai nuo kūno dalies. Ant galūnių esančios zonos didesnės ir
labiau ištįsusios, zonos ant rankų delnų yra mažesnės ir apskritos, o sritis ant
smiliaus galiuko yra labai maža ir beveik apskrita.
Viena svarbi sensorinės saltacijos savybė, apie kurią derėjo žinoti ar atspėti
norint gauti premijinį tašką, susijusi su tuo, kad abiejų kūno pusių odoje esančios
jautrios lytėjimui nervų galūnėlės yra sujungtos su priešingu galvos smegenų
pusrutuliu (žr. atsakymą į 3 klausimą). Dėl
šios kairės-dešinės dichotomijos sensorinė saltacija niekuomet neperžengia

kūno vidurio linijos. Kai pirmas ir antras bakstelėjimai yra arti krūtinės
vidurio, o trečias bakstelėjimas yra už kelių centimetrų kitoje krūtinės pusėje,
tuomet antras bakstelėjimas peršoks ne toliau kaip iki vidurio linijos, net jeigu
laiko tarpas tarp antro ir trečio bakstelėjimo yra labai trumpas. Tas pats dėsnis
taikomas kaktai, nugarai ir pilvui: sensorinis šuolis niekuomet nekerta vidurio
linijos. Tai leidžia manyti, kad šio reiškinio centras yra galvos smegenyse, o
ne odoje.
Daugybę šios prielaidos įrodymų pateikė išradingas eksperimentas, kai
nedidelė dilbio odos sritis buvo tiek nuskausminta prokainu, kad paveiktoje
srityje nieko nebuvo juntama. Pirmą ir antrą kartą buvo bakstelėta vienoje
nuskausmintos srities pusėje, o trečią kartą - priešingoje pusėje. Jei už
sensorinį šuolį būtų atsakingas koks nors mechanizmas odoje, tai
nuskausmintoje srityje antrasis bakstelėjimas negalėtų būti juntamas. Bet jeigu
sensorinį šuolį lemia smegenyse vykstantis procesas, tai nėra priežasties, dėl
kurios antrasis bakstelėjimas apmarintoje zonoje nebūtų juntamas.
Eksperimento rezultatai buvo visiškai aiškūs: antrasis bakstelėjimas nuolat
nušokdavo tiesiai į nuskausmintą sritį, įrodydamas, kad reiškinys kyla galvos
smegenyse.
Literatūra,
Geldard E A. (1975). Sensory Saltation: Metastability in the Perceptual World,
Hillside, NJ: Lawrence Erlbaum Associates.
Geldard E A. & Sherrick C. E. (1986). Space, time and touch. Scientific American,
255 (1), 85-89.
10 (b). Iškaitykite sau vieną tašką. Fredas tikriausiai pajuto, kad mažesnioji
skardinė gerokai sunkesnė už didesniąją. Ši iliuzija patikima ir stulbinamai
tvirta. Eksperimentai parodė, kad kai du
objektai yra vienodo svorio, bet vienas yra kur kas didesnis už kitą, maždaug 98
procentai žmonių nusprendžia, kad mažesnis objektas daug sunkesnis už didesnįjį,
ir neabejoja savo teisumu. Jūs lengvai galite sukonstruoti savo prietaisą šiam
efektui pademonstruoti: sudėkite gabalus švino ar kokios kitos sunkios medžiagos
į dvi skirtingo dydžio talpas, apipilkite svorius smėliu, kad jie nejudėtų ir kad
nesimatytų, jei talpos permatomos. Jungtinėse Amerikos Valstijose atliekant
eksperimentą 100 karo pareigūnų įvertino mažesnįjį objektą (vidutiniškai) kaip du
ar tris kartus sunkesnį už didesnįjį, kuris buvo to paties svorio, bet dvigubai
didesnis pagal visus matmenis ir todėl aštuonis kartus didesnio tūrio. Svaras
plunksnų iš tiesų atrodo daug lengvesnis už svarą švino, ir žmonės, kurie pirkdami
remiasi subjektyviais sprendimais apie svorį, linkę smarkiai klysti.
Sis reiškinys vadinamas dydžio-svorio iliuzija, arba Charpentier iliuzija, nors ją

1889 m. atrado vokiečių psichologai Georgas Eliasas Mūlleris ir Friedrichas
Schumannas. Ją ne taip lengva paaiškinti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Akivaizdžiausias paaiškinimas, kurį iš pat pradžių pasiūlė Mūlleris ir
Schumannas, sukasi apie sutelktas raumenų pastangas pakelti svorius. Kai
didesnysis objektas keliamas po mažesniojo, tuomet sutelkiama daugiau nei
reikėtų pastangų, tikintis, kad jis sunkesnis, todėl atrodo, kad jis išlekia į orą, ir tai
sudaro lengvumo įspūdį. Kai mažesnysis objektas pakeliamas po didžiojo, tuomet
tinka visai priešingas paaiškinimas. Deja, ši teorija žlugo 1931 m., kai originalus
eksperimentas parodė, kad iliuzija išlieka, jei subjekto rankos padėtos delnais
aukštyn ant stalo paviršiaus ir eksperimentatorius uždeda ant jų objektus. Žinoma,
šiomis sąlygomis raumenų pastangų nereikia.
Prancūzų psichologas Pierre’as Marie Augustinas Charpentier 1891 m.

atkreipė dėmesį į specifinį spaudimą - spaudimą į kvadratinį centimetrą, kurį
objektai sukelia kūno paviršiuje. Mažesnysis objektas, nors nėra sunkesnis už
didesnįjį, aiškiai sukelia didesnį spaudimą į kvadratinį plaštakų centimetrą,
kadangi ta pati masė sukoncentruota į mažesnę sąlyčio su oda sritį. Tai tinka ir
tuomet, kai objektai keliami ir kai uždedami ant atverstų delnų, gulinčių ant
stalo paviršiaus. Pasak Charpentier, žmonės mažesnį objektą vertina kaip
sunkesnį, kadangi jis sukelia didesnį specifinį spaudimą. Ši įtikinama teorija
ilgai neišsilaikė. 1894 m. Theodore’as Flournoy eksperimentiškai parodė, kad
iliuzija buvo patiriama netgi keliant objektus tarp nykščio ir smiliaus laikomais
siūlais. Kontakto zonos tarp siūlų ir subjektų kūno paviršių, žinoma, buvo
apylygės, tačiau iliuzija išliko ir Charpentier teorija žlugo.
Britų psichologas Robertas Thoulessas 1931 m. iškėlė prielaidą, kad iliuzija
atsiranda todėl, kad žmonės negeba įvertinti svorio, atsiriboję nuo tankio
įtakos. Jei du objektai sveria tiek pat, tačiau skiriasi dydžiu, tai mažesnysis
objektas turėtų būti tankesnis. Pasak Thoulesso, menamas objekto svoris yra
kompromisas tarp jo tikrojo svorio ir jo tankio: jei du objektai yra vienodo
svorio, mažesnis objektas atrodo sunkesnis, nes jis yra tankesnis. Ši prielaida,
nors ją tarsi ir patvirtino keletas eksperimentų, kuriuos atliko kinų psichologas
I. Huangas, iš tikrųjų nieko nepaaiškino. Tai panašiau į naują klausimo
formulavimą nei į paaiškinimą.
Pastaraisiais metais populiariausias paaiškinimas buvo lūkesčių teorija,
kuriai nuo 1970 m. atstovauja Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas
Normanas Andersonas. Ji grindžiama prielaida, kad pakėlus antrąjį objektą,
kyla netikėtumo jausmas. Žmogus, kuris pirmiausia
pakelia didesnį objektą, tikisi, kad antras objektas bus lengvesnis, nes jis yra mažesnis,
ir atvirkščiai. Pasak šios teorijos, mažesnis objektas atrodo sunkesnis, negu yra iš
tikrųjų, kadangi jis, palyginti su didesniu objektu, yra didesnio svorio, negu buvo
tikėtasi. Lūkesčių teorija iš pirmo žvilgsnio atrodo įtikinama, bet iš tikrųjų ji
neatitinka visų žinomų faktų apie iliuzijas. Ji remiasi prielaida, kad asmuo turi
klaidingus lūkesčius dėl antrojo objekto. Tačiau eksperimentai parodė, kad iliuzija
išlieka, kai abu objektai kilnojami pakartotinai arba kai žmonėms leidžiama atidžiai
juos apžiūrėti ir pasverti svarstyklėmis. Šių eksperimentų dalyviai, arba subjektai,
žino, ko tikėtis, kai jie kelia antrąjį objektą, tad jie nebūna užklupti netikėtai. Tačiau
iliuzija ne tik kad neišnyksta ar netgi nesumažėja, kaip tikriausiai pranašautų lūkesčių
teorija, bet netgi gali sustiprėti.
Budrūs skaitytojai galėjo įžvelgti tam tikrą giminystę tarp dydžio-svorio iliuzijos
ir mažų vaikų negebėjimo suvokti masės tvermės (žiūrėkite atsakymą į 4 klausimą).
Mažas vaikas galvoja, kad plastilino gumulo masė keičiasi suteikus jam kitokį
pavidalą. Apie dydžio-svorio iliuziją galima galvoti kaip apie kitokią tvermės klaidos
rūšį, kai suaugusieji elgiasi taip, lyg manytų, kad objekto masė keičiasi dėl dydžio.
Kitais žodžiais, akivaizdu, kad suaugusieji negeba suvokti masės tvermės keičiantis
tūriui, o ne formai. Suaugęs turi sutelkti dėmesį į dviejų objektų dydžių skirtumą ir
nepakankamai atsižvelgia į tankio skirtumus. Tai savotiška tvermės klaida, kurios
Piaget niekuomet neminėjo. Tačiau dydžio-svorio iliuzija kyla visai ne dėl to, kad
protas painioja masę su tankiu. Galiu iš asmeninės patirties patvirtinti, kad net fizikos
profesoriai patiria ją taip pat gyvai kaip ir visi kiti.
Labai maži vaikai nepatiria dydžio-svorio iliuzijos. Polinkis ją patirti paprastai
pradeda aiškėti jau ketvirtaisiais metais ir jau būna
gerai susiformavęs šeštaisiais gyvenimo metais. Negebėjimą patirti iliuzijos

po šeštųjų gyvenimo metų kai kurie psichologai laiko protinės negalios
požymiu, vadinamuoju De Mooro požymiu.
Ir pagaliau verta paminėti beveik neįtikėtiną dydžio-svorio iliuzijos
variantą, kurį galima pademonstruoti su dviem vienodo ilgio ir pločio, tačiau
akivaizdžiai skirtingo storio medinėmis kaladėmis. Jei mažesnysis objektas yra
maždaug devynis kartus sunkesnis už didesnįjį, tai labai suglausti abu gabalai
atrodo lengvesni už vieną sunkesnįjį objektą!
Literatūra
Crutchfield R. S., Woodworth D. G. & Albrecht R. E. (1955). Perceptual
Performance and the Effective Person, San Antonio, TX: Air Force Personnel and
Training Research Center.
Huang I. (1945). The size-weight illusion in relation to the perceptual constancies.
Journal of General Psychology, 33, 43—63.
Jones L. A. (1986). Perception of force and weight: Theory and research.
Psychological Bulletin, 100, 29-42.
Jones L. A. (1988). Motor illusions: What do they reveal about proprioception?
Psychological Bulletin, 103, 72—86.
11 (d). Iškaitykite sau vieną tašką už tikėjimą neįtikimu. Iš tikrųjų paveikslas

atsiskleidžia visomis natūraliomis spalvomis. Šį stulbinamą spalvų regėjimo
ypatumą 1959 m. atsitiktinai atskleidė Edwinas Landas, poliaroidinio
fotoaparato išradėjas. Jis paneigia daugelio iš mūsų mokyklines žinias, kad
objekto spalvą visiškai ir tiesiogiai nulemia šviesos, kurią jis atspindi, bangų
ilgis.
Pagrindines vaivorykštės savybes 1666 m. atskleidė Isaacas Newtonas. Vėliau

fizikai ištyrė šviesos savybes kur kas detaliau ir parodė,
kad matomas spektras nusidriekia nuo 425 nanometrų (milijardinės metro arba
milijoninės milimetro dalys) violetiniame gale iki apie 740 nanometrų raudonajame
gale. XIX a. Jamesas Clerkas Maxwellas ir Hermannas von Helmholtzas išsiaiškino,
kad sumaišius raudono, žalio ir mėlyno spektro šviesą, galima gauti bet kurią spektro
spalvą ir kai kurias kitas, kurių nerandama spektre, pavyzdžiui, purpurinę. Vėliau jie
pateikė spalvinio matymo, pagrįsto šiomis pirminėmis spalvomis, teoriją.
Trichromatė (trijų spalvų) teorija grindžiama nepatvirtinta prielaida, kad akis turi tris
atskirus reagavimo į šviesą mechanizmus, o būtent: raudonus receptorius ilgoms
bangoms, žalius receptorius vidutinėms bangoms ir mėlynus receptorius trumpoms
bangoms aptikti. Pasak šios teorijos, bet kurį spalvos pojūtį lemia santykinis šių trijų
tipų receptorių stimuliavimo intensyvumas. Nuo to laiko ligi šiol plačiai tikima, kad
bet kuriame regos lauko taške matomą spalvą galima visiškai paaiškinti iš jos
sklindančios šviesos bangos ar bangų ilgiu.
Lando eksperimentai rodo, kad šis paplitęs įsitikinimas yra visiškai klaidingas.
Šviesa, kurią atspindi ekranas, sudaryta vien iš „raudonos“ ir „baltos“ šviesos.
Remiantis klasikinėmis pažiūromis, raudonos ir baltos spalvų mišinys negali sukurti
nieko kito, o tik rausvus atspalvius. Išėmus juodai baltas skaidres iš abiejų
projektorių, ekranas iš tikrųjų atrodo rausvas, bet vos tik mes grąžiname jas į vietas,
atvaizdas staiga tampa spalvotas: obuoliai atrodo žali, slyvos - mėlynos, o bananas -
geltonas. Aiškiai matomos netgi nepriklausančios spektrui spalvos, pavyzdžiui, ruda
ir purpurinė. Vis dėlto skaidrės kiekviename taške daugiau ar mažiau praleidžia tik
raudoną ir baltą šviesą.
Spalvinis regėjimas yra subtilesnis ir sudėtingesnis, negu paprastai manoma.
Tiesą sakant, nėra tokio dalyko kaip „raudona“, „balta“ ar
„žalia“ šviesa. Kokias spalvas matome, lemia ne absoliutus šviesos bangų

ilgis, bet ilgųjų, vidutiniųjų ir trumpųjų bangų santykinė pusiausvyra regėjimo
lauke. Naivi trijų spalvų teorija labai supaprastina procesą, bet joje yra dalis
tiesos. 1959 m. fiziologiniai tyrimai patvirtino, kad tinklainėje yra trijų tipų
kūgeliai ir kiekvienas jautriausias tam tikro ilgio bangoms, bet svarbiausia, kad
visų trijų tipų kūgeliai mažiau reaguoja į didžiąją matomo spektro dalį
apimančius bangų ilgius. Pavyzdžiui, „raudoni“ kūgeliai labiausiai reaguoja į
ilgąsias bangas, bet jie taip pat reaguoja, nors silpniau, į vidutines bangas ir
netgi į trumpabangę šviesą. Tinklainėje yra kitų ląstelių, kurių sužadinimo
greitį padidina signalai iš vieno tipo kūgelių ir sumažina signalai iš kitų. Tik
po to, kai baigiasi šis sudėties ir atimties procesas, informacija perduodama į
regos žievę.
Lando eksperimentas glaudžiai susijęs su tariamu objektų pastovumu esant
natūraliam apšvietimui. Kai skaitote šią knygą lauke, tuomet popieriaus
atspindimų šviesos bangų ilgis kinta nuo trumpų, esant vidurdienio šviesai,
vidutinių — lapuočių paunksnėje, iki ilgų - prieš pat rausvą saulėlydį. Vis dėlto
popierius visuomet atrodo baltas. Iš tikrųjų mūsų matomų daiktų spalva
paprastai išlieka pastovi kintant apšvietimo bangų ilgiui. Priežastis yra ta, kad
suvokiamos objekto spalvos tiesiog nenulemia jo atspindimų šviesos bangų
ilgis. Akies ir smegenų kompiuteris, lygindamas trijų tipų kūgelių atsakus,
įvertina trumpųjų, vidutinių ir ilgųjų bangų ilgių santykinę pusiausvyrą likusio
regėjimo lauko kontekste. Tam tikro ilgio bangų šviesa pati savaime neturi
būdingos spalvos, tačiau gali būti suvokiama kaip faktiškai bet kuri spalva,
priklausomai nuo bangų ilgių diapazono aplinkiniame regėjimo lauke.
Lando eksperimentas paprasčiausiai pamėgdžioja tai, kas vyksta natūraliai. Esant

saulėlydžio apšvietimui, viskas gali atspindėti įvairius „rausvos“ šviesos atspalvius.
Visi trys pagrindiniai akies spalvų receptoriai skirtingai reaguoja į konkretaus objekto
atspindimą šviesą ir smegenys nustato objekto spalvą, apskaičiuodamos santykines
trijų tipų kūgelių receptorių reakcijas ir neatsižvelgdamos į bendrą poslinkį rausvos
spalvos link regėjimo lauke. Viskas atrodo natūraliai spalvinga.
Literatūra
Land E. H. (1959). Experiments in color vision. Scientific American,
200 (5), 84-89.
Land E. H. (1977). The retinex theory of color vision. Scientific American, 237 (6), 108-
128.
Livingstone M. S. (1988). Art, illusion and the visual system. Scientific American, 285 (1),
68-75.
Walsh V. & Kulikowski J. (1995). Seeing colour. In R. Gregory, J. Harris, P. Heard & Rose
D. (Eds.), The Artful Eye (p. 268-278), Oxford: Oxford University Press.
12 (a, d). Iškaitykite sau vieną tašką, jei manote, kad Leono požiūris į darbuotojų
reikalavimą pakelti atlyginimus, ko gero, pasidarė ne toks palankus, o antrą tašką -
kad tai ypač tikėtina, jei jis gavo nedaug pinigų. Šį keliantį nuostabą ryšį tarp
paskatinimo ir nuostatos pasikeitimo patvirtino kognityvinio disonanso teorija
pagrįstų eksperimentinių tyrimų rezultatai.
Teorija, kurią 1957 m. pasiūlė Jungtinių Valstijų psichologas Leonas Festingeris,

susijusi su tuo, kaip žmonės susidoroja su nesuderinamomis
idėjomis. Šios teorijos elementai - žinios arba įsitikinimai, vadinami

sampratomis. Bet kurioje sampratų poroje gali būti vienas iš trijų santykių. Jei
viena samprata kyla iš kitos, tai jos abi suderinamos; jei viena kyla iš kitos
priešingybės, tai jos disonuoja; jeigu nė viena samprata nekyla iš kitos ar jos
priešingybės, tai jos visai nereikšmingos viena kitai. „Kilimo iš“ kriterijus turi
veikiau psichologinę, o ne loginę reikšmę. Tad dvi sampratos - Per praėjusius
rinkimus aš balsavau už socialistų kandidatą ir Aš pritariu socializmui —
suderinamos, nes antroji psichologine prasme kyla iš pirmosios. Tai akivaizdu
iš fakto, kad stebėtojas iš šalies, informuotas apie pirmąją, darys prielaidą, jog
antroji tikėtina labiau, negu jos priešingybė.
Manoma, kad disonanso santykis, turintis šiai teorijai ypatingą reikšmę, yra
motyvuojanti įtampos būklė, daugeliu atžvilgių panaši į alkį ar troškulį, ir
pagrindinė teorijos prielaida yra ta, kad ji skatina disonansą mažinantį elgesį.
Teoriškai įmanomi trys metodai, galintys sumažinti disonansą: pakeisti vieną
iš sampratų, sumenkinti suvokiamą nesuderinamų sampratų svarbą ir pridėti
kitas (pateisinančias) sampratas. Būdingas disonansinio santykio pavyzdys yra
sampratų pora: Aš rūkau ir Rūkymas žaloja mano sveikatą. Besivadovaujantys
abiem šiomis sampratomis žmonės pasmerkti patirti disonansą, jeigu jie
trokšta būti sveiki, o žmogus, užsitraukęs paskutinę cigaretę prieš įvykdant
jam mirties bausmę, vargu ar patiria disonansą tarp šių dviejų sampratų.
Žmonės gali sumažinti disonansą, keisdami pirmąją sampratą - būtent
mesdami rūkyti arba įtikindami save, kad metė, nors iš tikrųjų to nepadarė,
tačiau ši strategija yra sunki, nes ši samprata yra įtvirtinta elgesiu. Arba jie gali
pakeisti antrą sampratą - nepripažinti, ignoruoti ar sumenkinti įrodymus apie
rūkymo daromą žalą sveikatai. Tyrimų duomenys akivaizdžiai rodo, kad
dauguma
rūkančiųjų taiko šią strategiją, tačiau jos galimybės sumažinti disonansą yra ribotos,
nes rūkymo pavojus sveikatai tvirtai įrodytas. Trečias ir lengviausias būdas sumažinti
disonansą - pasitelkti pateisinančias sampratas, pavyzdžiui: Bet aš rūkau tik silpnas
cigaretes arba Greičiau žūsiu autoavarijoje, negu nuo rūkymo padarinių, arba Bet
greitai plaučių vėžys ar širdies ligos bus išgydomos, arba Bet geriau gyventi trumpai
ir laimingai, negu ilgai ir liūdnai, arba net Bet metus rūkyti mano gyvenimas netaps
ilgesnis, jis tik atrodys ilgesnis.
Nepaisant apgaulingo paprastumo, kognityvinio disonanso teorija duoda
neakivaizdžių arba intuicijai prieštaraujančių prognozių, liečiančių platų žmogaus
elgesio diapazoną. Buvo tyrinėjami laisvo pasirinkimo, atsispyrimo pagundoms ir
melavimo psichologiniai padariniai, ir gauti duomenys iš esmės patvirtino teorines
prognozes. Ši teorija netgi paaiškino pasaulio pabaigos pranašų elgesį neišsipildžius
jų prognozėms.
1959 m. Festingeris ir Carlsmithas pranešė apie melavimo eksperimento
rezultatus, kurių pagrindu ir buvo sudarytas 12-as klausimas. Studentams buvo
pasiūlytas mažas arba didelis finansinis atlygis už tai, kad pasakytų, jog jų tik ką
atliktos nuobodžios, pasikartojančios užduotys buvo įdomios. Tie, kuriems buvo
menkai atlyginta už šį melą ir kurie dėl to turėjo menkiausią finansinę paskatą
pateisinti disonansą tarp jų asmeninių įsitikinimų ir viešo pareiškimo, pradėjo tikėti
tuo, ką pasakė (kad užduotys buvo įdomios), labiau negu gavusieji didelį adygį ir dėl
to turintys stipriausią disonansą mažinantį savo melo pateisinimą. Vėliau adikti
gausūs eksperimentai patvirtino šią netikėtą kognityvinio disonanso teorijos
prognozę - būtent, kad nuostatos labiausiai keičiasi esant mažiausiam paskatinimui.
Taikant šią teoriją klausime konkrečiai aprašytai situacijai, dvi Leono
nesuderinamos sampratos skambėtų taip: Manau, kad reikalavimas
dėl atlyginimo yra pagrįstas ir Aš pasakiau darbuotojams, kad reikalavinias

dėl atlyginimo nėra pagrįstas. Antroji samprata yra įtvirtinta elgesiu ir jos
negalima pakeisti, bet, norėdamas sumažinti disonansą, Leonas gali lengvai
pakeisti pirmąją sampratą. Jis gali nesunkiai pakeisti savo nuostatą dėl
reikalaujamo atlyginimo pagrįstumo, kad ji labiau derėtų su tuo, ką viešai
paskelbė darbuotojams. Reikėtų atsižvelgti į trečią, pateisinančią, sampratą:
Bet man buvo sumokėti maži / dideli pinigai, kad pasikalbėčiau su
darbininkais. Šios sampratos kaip pateisinimo efektyvumas priklauso nuo
atlygio. Jei atlygis buvo mažas, tai pateisinimas yra silpnas ir išlieka stipri
paskata keisti pirmąją sampratą. Bet jeigu atlygis, o kartu ir pateisinimas, buvo
didelis, tai poreikis keisti pirmąją sampratą kur kas mažesnis. Sveikas protas
sakytų, kad Leono nuostata tikriausiai keisis labiau, jeigu jam bus dosniai
atlyginta, tačiau kognityvinio disonanso teorija, paremta eksperimentų
rezultatais, rodo, kad yra priešingai.
Literatūra
Aronson E. (1992). The return of the repressed: Dissonance theory makes a
comeback. Psychological Inquiry, 3, 303-311.
Festinger L. (1957). A Theory of Cognitive Dissonance, Evanston, IL: Row,
Peterson.
Festinger L. & Carlsmith L. M. (1959). Cognitive consequences of forced
compliance. Journal of Abnormal and Social Psychology, 58, 203—210.
13 (c, f). Iškaitykite sau vieną tašką už supratimą, kad dauguma žmonių
atsimintų maždaug tokį patį beprasmių skiemenų skaičių, o kitą tašką - kad ir
prasmingų raidžių derinių jie atsimintų maždaug vienodai. Šie duomenys
tvirtai pagrįsti klasikiniais atminties tyrimais ir jie prieštarauja plačiai
paplitusiems klaidingiems įsitikinimams, ką
reiškia turėti „gerą atmintį“ ir kad esama tiesioginio ryšio tarp lengvo išmokimo ir
lengvo atkūrimo.
Metodiškus atminties tyrimus XIX a. devintajame dešimtmetyje pradėjo vokiečių

psichologas Hermannas Ebbinghausas. Iš pradžių Ebbinghausas eksperimentavo su
poezijos fragmentais, tačiau nustatė, kad jie sukelia įvairiausių psichinių asociacijų,
dėl kurių darydavosi lengviau arba sunkiau išmokti juos atmintinai. Jis ieškojo tokio
tipo medžiagos, kuri būtų palyginti vienarūšė, sukeltų nedaug psichinių asociacijų ir
galėtų būti lengvai suskaidoma į objektyviai vienodus, tinkamus kiekybinei analizei
vienetus. Galų gale jis apsistojo ties beprasmių skiemenų idėja, veikiausiai
vieninteliu išradimu šiuolaikinėje istorijoje, kai buvo siekiama kuo didesnio
nuobodumo ir beprasmybės. Beprasmiai skiemenys - tai paprasti priebalsės-balsės-
priebalsės deriniai, todėl mūsų laikais jie dažnai vadinami PBP trigramomis. Su
vokišku kruopštumu Ebbinghausas tęsė pradėtą tyrimą, kas savaitę sudarydamas
keletą beprasmių įsiminti skirtų skiemenų sąrašų, ir taip darė didžiąją savo brandaus
gyvenimo dalį. Ligi šiol beprasmiai skiemenys vartojami atminties tyrimuose, tačiau
prasminga medžiaga įprastesnė.
Eksperimentais buvo atskleisti trys pagrindiniai lengvo ir greito išmokimo
veiksniai. Pirmasis - tai asmens imlumas: kai kurie žmonės išmoksta bet kokio
pobūdžio medžiagą daug greičiau už kitus. Antrasis - medžiagos prasmingumas:
beprasmius skiemenis išmokti daug sunkiau negu prasmingus žodžius. Trečiasis - tai
elementų tarpusavio panašumas: labai panašių žodžių ar beprasmių skiemenų sąrašas
kelia sumaištį ir jį išmokti sunkiau, negu visiškai skirtingų elementų sąrašą.
Pereinant prie užmiršimo fazės, reikia paminėti ir du netikėtus atradimus.

Pirma, sunkiai išmokstama medžiaga įsimenama lygiai gerai kaip ir lengva
medžiaga, su sąlyga, kad jos pirmiausia išmokstamos tuo pačiu lygiu. Davus
vienodai laiko mokytis, suprantama, kad sunki medžiaga bus įsiminta blogiau,
bet eksperimentai parodė, kad tai visiškai priklauso nuo fakto, jog ji būna
silpniau išmokta. Svarbus yra išmokimo lygis, o visi sąrašai - žodžių, vardų,
beprasmių skiemenų, telefono numerių ar chemijos formulių — vienodai
užmirštami, jei buvo išmokti tuo pačiu lygiu.
Antras keliantis nuostabą atradimas — kad lėtai išmokstantieji užmiršta ne
greičiau nei žvitruoliai. Kas be ko, jiems reikia daugiau laiko išmokti
medžiagą tam tikru lygiu, bet, pasiekę tą lygį, daugmaž panašaus amžiaus
žmonės užmiršta tuo pačiu greičiu. Antai klausime aprašytuose
eksperimentuose jauni suaugusieji per 24 valandas užmiršta apytiksliai 20
procentų elementų, o seni žmonės užmirštų šiek tiek daugiau. Tai pasakytina
apie medžiagą, pakankamai gerai išmoktą, kad vieną kartą būtų visiškai
atgaminta, kaip buvo aprašyta klausime.
Įmanoma toliau mokytis ir išmokti dar geriau, ir toks kartotinis išmokimas,
jei mokomasi pakankamai kruopščiai, gali sumažinti užmiršimo rodiklį beveik
iki nulio. Mokantis keletą panašios medžiagos sąrašų, standartinis užmiršimo
rodiklis padidėja, kadangi anksčiau išmokti dalykai trukdo atgaminti vėlesnius
(tai vadinama proaktyviąja interferencija arba inhibicija), o vėliau išmokti
dalykai trukdo atgaminti ankstesnius (retroaktyvioji interferencija). Kai kurie
psichologai mano, kad visuomet užmirštama dėl proaktyviosios ir
retroaktyviosios interferencijos. Senstant atmintis blogėja dėl gyvenime
sukauptos viena kitai trukdančios informacijos.
Literatūra
Baddeley A. (1996). Your Memory: A User’s Guide (2nd ed.), London: Prion. Ceraso J.
(1996). Interference Theory of Forgetting, San Francisco, CA: W. H. Freeman.
Ebbinghaus H. (1913 (1885)). Memory (Trans. H. Ruyer & C. E. Bussenius), New York:
Teachers College, Columbia University.
14 (b). Iškaitykite sau vieną tašką, jei manote, kad antroji žiurkė išlaikė įgūdį ilgiau
negu pirmoji. Šis atradimas buvo pakartotas šimtus kartų instrumentinio sąlygojimo
eksperimentais, taikant pastiprinimo režimus. Instrumentinis arba operantinis
sąlygojimas yra mokymosi tipas, kurį nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio tyrinėjo
Jungtinių Valstijų psichologas Burrhusas F. Skinneris (1904-1990) ir jo sekėjai. Jis
daug lengviau pritaikomas negu klasikinio sąlygojimo procesas, kurį atskleidė
Nobelio premijos laureatas rusų fiziologas Ivanas P. Pavlovas (1849-1936). Kalbant
šiuolaikinės mokymosi teorijos žargonu, klausime paminėtos žiurkės buvo
sąlygojamos Skinnerio dėžėje, o sverto paspaudimo reakcija buvo pastiprinta maisto
gumulėliais ir pirmajai žiurkei buvo taikomas nuolatinis pastiprinimo režimas, o
antrajai - protarpinis režimas.
Instrumentinis sąlygojimas buvo taikomas įvairioms žiurkių, balandžių, žmonių ir

daugelio kitų rūšių elgesio formoms. Jo ypatybės dabar yra gerai perprastos ir jo
pasekmės yra tiksliai numatomos esant nepaprastai mažiems rūšių skirtumams.
Operantinė metodika, vadinama formavimu, gali būti taikoma gyvūnams dresuoti
efektyviau už bet kurį kitą žinomą metodą. Šeipingas apima palaipsnį trokštamo
elgesio būdo formavimą, kai selektyviai pastiprinamas nuoseklus artėjimas prie jo.
Per vieną garsų bandymą pritaikyti šį
metodą tam tikras kiaulių skaičius buvo išmokytas įjungti radiją, ėsti prie stalo,
stumdyti dulkių siurblį po grindis ir į dėžę sumesti skalbinius. Kad žmonės
dažniau pateiktų savo nuomonę, kalbėtų apie save ir dar kaip nors elgtųsi,
pokalbio metu jie buvo paveikiami šypsenomis, linksėjimais ir kitais pritarimo
ženklais. Šeipingo metodas buvo plačiai taikomas siekiant keisti problemišką
vaikų, teisės pažeidėjų ir psichikos ligonių elgesį. Skinnerio sekėjai mano, kad
faktiškai visą elgesį galima paaiškinti instrumentinio sąlygojimo, natūraliai
pasitaikančio kasdieniame gyvenime, požiūriu, nors tuo suabejojo
nepriklausantys biheivioristams tyrėjai, ypač po to, kai Jungtinių Valstijų
lingvisto Noamo Chomsky’io darbai šeštajame dešimtmetyje aiškiai parodė,
kad sąlygojimas negali pakankamai paaiškinti kalbos išmokimo ir vartojimo.
Nuolatiniai ir protarpiniai pastiprinimo režimai sukuria nepaprastai
skirtingus elgesio būdus, o skirtingi protarpiniai režimai sukelia skirtingas
pasekmes. Eksperimente, kuris aprašytas 14 klausime, pirmuoju atveju buvo
taikomas nuolatinis režimas, o antruoju - protarpinis režimas. Antruoju atveju
taikomas protarpinis režimas buvo vadinamasis kintamo santykio režimas,
kadangi gyvūnas buvo pastiprinamas po nevienodo skaičiaus sverto
paspaudimų, kitaip tariant, santykis tarp pastiprinimų ir sverto paspaudimų
buvo nepastovus. Šio tipo režimas sukuria ypač pastovius elgesio būdus.
Išmokytas kintamo santykio pastiprinimo režimu gyvūnas paprastai išeikvos
daugiau energijos reaguodamas, negu jis susigrąžins maisto pastiprinimais.
Žmogiškasis atitikmuo būtų lošimas. Daugeliui žmonių būdingi nepaprastai
patvarūs elgesio būdai, kurie galų gale lemia grynus nuostolius, susidūrus su
įvairių rūšių lošimo automatais ar
kitais lošimo įrenginiais, neabejotinai dėl to, kad lošimas susijęs su kintamo santykio
pastiprinimo režimu. Ryškiausias apskritai visų dalinio pastiprinimo režimų ir ypač
kintamo santykio režimų bruožas yra tas, kad jų sukeltas elgesys išlieka dar ilgą laiką
nutraukus pastiprinimus. Įpročiai, įgyti nuolatinio pastiprinimo režimais, be
pastiprinimo išnyksta daug greičiau. Šie pripažinti įrodymai leidžia atsakyti į minėtąjį
klausimą.
Literatūra
Ferster C. B. & Skinner B. F. (1957). Schedules of Reinforcement, New York: Appleton-
Century-Crofts.
Mackintosh N.J. (1983). Conditioning and Associative Learning, Oxford: Oxford University
Press.
Skinner B. F. (1974). About Behaviorism, New York: Alfred A. Knopf. Smith T. L. (1994).
Behavior and Its Causes: Philosophical Foundations of Operant Psychology, Dordrecht:
Kluwer Academic.
15 (b). Iškaitykite sau vieną tašką. Itin intelektualūs žmonės apskritai yra fiziškai ir
psichiškai sveikesni už kitus. Tai patvirtina įvairūs šaltiniai, taip pat ir tęstinis tyrimas,
kurio XX a. trečiajame dešimtmetyje ėmėsi Jungtinių Valstijų psichologas Lewisas
Termanas su 1470 ypač aukšto intelekto vaikų.
1921 m. iš Kalifornijos mokyklų tinklo buvo atrinkta grupė gabių vaikų, kurie vėliau
dažnai vadindavo save „termitais“. Visų jų IQ buvo aukštesnis negu 135, tad jie
priklausė 1 proc. intelektualiausių žmonių. Tyrimo pradžioje jų amžius svyravo nuo
3 iki 19 metų. Jie buvo įvertinti daugybe psichologinių testų, taip pat buvo ištirta jų
fizinė būklė.
Be intelekto, gabių vaikų grupė dar keliais aspektais išsiskyrė iš visos

populiacijos. Ne mažiau negu 10,5 proc. „termitų“ ir 17 proc. tų, kuriems vėliau
geriausiai sekėsi profesinė veikla, buvo žydai, o populiacijoje, iš kurios jie
atrinkti, žydų tebuvo 5 proc. Apie trečdalis kilę iš specialistų šeimų, nors tik 3
proc. gyventojų 1921 m. priklausė šiai socialinei klasei.
„Termitai“ testuoti ir apklausti 1922, 1928, 1940, 1950, 1955, 1960, 1972,
1982 ir 1992 metais. Per tą laiką kai kurie numirė, su kai kuriais tyrėjai prarado
ryšį, tačiau maždaug pusę pirminės grupės 1992 m. vis dar buvo galima tirti.
Pirmųjų 35 metų tyrimo rezultatai pateikti penkiuose Termano Genijaus
genetinių tyrimų tomuose. Po Termano mirties 1956 m. projektą tęsė kiti. Tarp
jaunų mokslininkų, kurie perėmė vadovavimą projektui, buvo Robertas
Searsas, žymus psichologijos profesorius, kuris vėliau prisipažino pats buvęs
tarp pirmųjų „termitų“. Nors tyrimas buvo dėl įvairių priežasčių kritikuojamas,
psichinę ir fizinę sveikatą liudijančiais duomenimis nebuvo suabejota, juos
patvirtino ir kitos mokslinės studijos.
Vaikystėje „termitai“ pagal įvairius fizinės ir psichinės sveikatos rodiklius
dažniausiai buvo vertinami aukščiau už vidurkį. Jie nebuvo intelektualiai
vienpusiški, emociškai nestabilūs ar nemėgstami aplinkinių, nebuvo aptikta ir
jokių kitų blogo prisitaikymo požymių. Beveik pagal visus asmenybės ir
charakterio bruožus jų rodikliai pasirodė geresni negu visos moksleivių
populiacijos. Didelei daliai, nors ne tokiai, kaip buvo galima tikėtis, ypač sekėsi
profesinė veikla. Jų profesijos įvairavo nuo sumuštinių pardavėjo iki
universiteto profesoriaus. Jų vidutinės pajamos suaugus buvo maždaug keturis
kartus didesnės už šalies vidurkį. „Termitės“ moterys buvo tuo laiku priekyje -
jos perimdavo tokias idėjas ir gyvenimo stilių, kurie tapo madingi
vėliau. Palyginti su kitomis jų kartos moterimis, jos buvo linkusios ištekėti vėliau,
turėti mažiau vaikų ir gimdyti juos vėlyvesniame amžiuje, be to, jos buvo labiau
linkusios likti netekėjusios. Dauguma jų užsiėmė kokia nors profesine veikla ir
apskritai jos buvo labiau už kitas moteris patenkintos darbu, turbūt dėl to, kad
paprastai gaudavo geresnius darbus. Fizinė ir psichinė „termitų“ sveikata, tiek vyrų,
tiek ir moterų, išliko gera ir labai gera, palyginti su kita populiacija.
Termanas apibendrino savo rezultatus šitaip:
Galima tikėtis, kad prietarus, kurių taip dažnai laikomasi intelektualiai pranašesnių vaikų
atžvilgiu, visam laikui nušluos šiame tyrime gauti faktiniai duomenys. Gryna netiesa, kad
tokie vaikai yra ypač linkę būti geibūs, pernelyg specifinių gebėjimų ir interesų, emociškai
nestabilūs, socialiai neprisitaikę, nesveikos psichikos ir sutrikę moraliniu požiūriu; kaip ir
nėra tiesa, kad suaugdami jie paprastai tampa vidutinybėmis. (Terman, 1943, p. 305)
Literatūra
Holahan C. K., Sears R. R. & Cronbach L. J. (1995). The Gifted Group in Later Maturity,
Stanford, CA: Stanford University Press.
Shurkin J. N. (1992). Termans Kids: The Groundbreaking Study of How the Gifted Grew
up, Boston, MA: Little, Brown.
Subotnik R. F. & Arnold K. D. (Eds.) (1994). Beyond Terman: Contemporary Longitudinal
Studies of Giftedness and Talent, Norwood, NJ: Ablex. Terman L. M. (Ed.) (1925-1959).
Genetic Studies of Genius (Vols. I—V), Stanford, CA: Stanford University Press.
Terman L. M. (1943). Mental and physical traits of a thousand gifted children. In R. G.
Barker, J. S. Kounin & H. F. Wright (Eds.). Child Behavior and Development (p. 279-306),
New York: McGraw Hill.
16 (a). Iškaitykite sau vieną tašką, jeigu manote, kad schizofrenija labiau
paplitusi tarp nekvalifikuotų darbininkų klasės žmonių, negu tarp
aukštesniosios bei viduriniosios klasių, o papildomą tašką - jei teigėte, kad
ryšys tarp socialinės klasės ir autistinio sutrikimo (autizmo) yra priešingas.
1958 m. Niuheivene, Konektikute, Hollingsheadas ir Redlichas atliko

kruopščiai kontroliuojamą apklausą ir paskelbė, kad schizofrenijos paplitimas
- schizofrenijos atvejų skaičius populiacijoje — buvo daugiau negu aštuonis
kartus didesnis nekvalifikuotų darbininkų klasės šeimose, palyginti su
specialistų ir vadovų šeimomis. Vėlesni tyrimai Jungtinėse Valstijose ir kitose
industrinėse visuomenėse patvirtino šį atradimą, nors ne šį konkretų skaičių.
Pavyzdžiui, 1991 m. Robinsas ir Regieris, apklausę 20 000 žmonių penkiose
valstijose, paskelbė ligi tol didžiausio Jungtinėse Valstijose atlikto psichinių
ligų tyrimo rezultatus. Jų gauti duomenys parodė, kad schizofrenija
žemiausiose socialinėse klasėse paplitusi penkis kartus labiau negu
aukščiausiose. Vis dėlto, nors šie duomenys yra visuotinai pripažinti, jų
aiškinimas tebėra sunkiai suprantamas ir prieštaringas.
Kai kurie autoritetingi specialistai įrodinėjo, kad skirtumai tarp klasių
nustatant ligą gali atsirasti dėl šališkumo, atspindinčio psichiatrų ir klinikinių
psichologų nenorą klijuoti schizofrenijos etiketę aukštesnės socialinės ir
ekonominės padėties pacientams arba pernelyg didelis troškimas užklijuoti ją
žemos padėties žmonėms. Šiuo paaiškinimu privertė suabejoti gyventojų
surašymo rezultatai, kurie buvo grindžiami ištisų bendruomenių, kuriose išliko
klasinių skirtumų, objektyviais tyrimais, o ne galbūt šališkomis atrankomis
žmonių, kuriems jau buvo diagnozuota schizofrenija. Tariamą socialinį
šališkumą nustatant ligą taip pat sunku suderinti su faktu, kad kai kurie tiek pat
nemalonūs sutrikimai, pavyzdžiui, autistinis sutrikimas, labiau paplitę aukštesniosios
viduriniosios klasės šeimose ir kad kiti, pavyzdžiui, bipolinis sutrikimas (maniakinis
depresinis sutrikimas), vienodai ir nuosekliai būdingi visoms socialinėms klasėms.
Jeigu psichiatrai mieliau diagnozuoja schizofreniją žemo socialinio ir ekonominio
statuso pacientams, tai kodėl jie nebūna tokie pat šališki dėl šių kitų sutrikimų?
Kitas aiškinimas akcentuoja psichologinius streso veiksnius. Daroma prielaida,
kad tam tikri nesukonkretinti vaikų auklėjimo ar kasdienio gyvenimo aspektai
skurdžiose šeimose sukuria stresą, kuris sukelia riziką žmonėms susirgti
schizofrenija. Šią prielaidą menkina mokslininkų negebėjimas išskirti konkrečius
streso veiksnius, kurie tariamai padeda rastis schizofrenijai arba ją sukelia.
Socialinio dreifo teorija teigia, kad sergantys schizofrenija žmonės nesugeba
išsilaikyti viduriniosios klasės darbuose, todėl linkę smukti žemyn per socialinių
klasių hierarchiją ir susitelkti žemiausiose pakopose. Pagrindinis šio aiškinimo
trūkumas yra tas, kad jis gali paaiškinti tik didesnį schizofrenijos paplitimą tarp
žemiausių klasių atstovų, o tyrimais nustatytas dar ir reikšmingai didesnis dažnumas
— naujų atvejų dalis - tarp žemiausių klasių, ir šito socialinio dreifo teorija negali
paaiškinti. Kad ir kaip būtų, daugumai tyrimų nepasisekė rasti pagrįstų socialinio
dreifo žemyn įrodymų, kurie paaiškintų didžiulius klasinius skirtumus. Tad
atnaujintas šios teorijos variantas buvo suformuluotas atsižvelgiant į socialinį
nusėdimą, o ne į socialinį dreifą. Pasak socialinio nusėdimo hipotezės, sergantys
schizofrenija žmonės gali smukti arba nesmukti žemyn, tačiau jie yra mažiau nei kiti
žmonės linkę kilti aukštyn klasinės sistemos laiptais,
dar net nepaūmėjus jų simptomams. Tai galėtų paaiškinti, kodėl šis sutrikimas
smarkiai vyrauja ir yra toks dažnas tarp žemiausių klasių.
Sergantys autizmu vaikai emociškai nejautrūs, nepakankamai socialiai
bendrauja, nesugeba užmegzti lygiaverčių santykių, jų kalba vystosi lėtai arba
nesivysto, jie kalba stereotipiškai arba idiosinkraziškai, tai būdinga ir
neverbaliniam elgesiui. Taip pat jie vengia akių kontakto, jie būna įkyriai
monotoniški ir turi ritualinių įpročių. Nuo tada, kai šį sutrikimą 1943 m. pirmą
kartą aprašė Leo Kanneris, psichiatrai ir klinikiniai psichologai manė, kad jis
labiau paplitęs aukštesniosios ir viduriniosios, o ne darbininkų klasės šeimose,
ir kruopštūs tyrimai iš esmės patvirtino šį įtarimą. Nebuvo pasiūlyta visiškai
įtikinamo klasinio šio polinkio į autizmą paaiškinimo.
Literatūra
Holligshead A. B. & Redlish E C. (1958). Social Class and Mental Illness: A
Community Study, New York: Wiley.
Robins L. N. & Regier D. A. (Eds.) (1991). Psychiatric Disorders in America:
The Epidemiologic Catchment Area Study, New York: Free Press. Schreibman L.
(1988). Autism, Newbury Park, CA: Sage.
17 (c). Iškaitykite sau vieną tašką. Daugybinė ar suskilusi asmenybė

klasifikuojama kaip disociatyvus tapatumo sutrikimas. Jis apibūdinamas
dviejų ir daugiau atskirų asmenybių buvimu, kurių kiekviena turi savo
prisiminimus ir elgesio būdus, o šie periodiškai ima kontroliuoti elgesį. Jis
visiškai nesusijęs su schizofrenija ar su bipoliniu sutrikimu (maniakiniu
depresiniu sutrikimu), kuris yra vienas iš nuotaikos sutrikimų (žr. III skyrių).
Plačiai paplitęs daugybinės asmenybės painiojimas su schizofrenija tikriausiai kyla

dėl pastarosios pavadinimo kilmės. Pavadinimą schizophrenia 1911 m. šveicarų
psichiatras Eugenas Bleuleris nukalė iš graikiškų žodžių schizein (skilti) ir phren
(protas, iš pradžių - diafragma, vienu metu laikyta sielos buveine). Jis nurodo
sutrikimo tipą, apimantį mąstymo procesų, emocijų ir elgesio sąryšio trūkumą, arba
psichologinių funkcijų suskilimą ir dezintegraciją, o ne skilimą perpus. Žodyje
implikuojamas skilimas neturi nieko bendra su skirtingų asmenybių kaitaliojimųsi,
būdingu disociatyviam tapatumo sutrikimui. Schizofrenijos skiriamieji požymiai
yra tokie simptomai kaip klaidingi įsitikinimai, kurių laikomasi nepakeliamai
prieštaringos tikrovės akivaizdoje (kliedesiai), nesančių daiktų ar žmonių
suvokimas (haliucinacijos), pakrikusi kalba ir elgesys, emocinis skurdumas,
negebėjimas pradėti ar tęsti tikslingos veiklos ir ryškus nuosmukis darbo, socialinių
ryšių srityse bei sumažėjęs gebėjimas pasirūpinti savimi.
Schizofrenija yra palyginti dažnas sutrikimas - daugumoje industrinių šalių,
kuriose buvo atliekamos apklausos, jį per gyvenimą patiria 1 proc. žmonių.
Daugybinis asmenybės sutrikimas yra labai retas ir ginčytinas sutrikimas. Tai
disociatyvi amnezija - sutrikimas, kuriam būdingas atminties praradimas, paprastai
kai užmirštami svarbūs neseni įvykiai, susiję su asmeniniais sunkumais, stresu ar
netikėtu sielvartu, su disociatyvia fuga, kuriai būdingas staigus netikėtas
iškeliavimas iš namų, visos praeities ar jos dalies amnezija ir asmeninio tapatumo
painiojimas ar naujo tapatumo prisiėmimas, ir su disociatyviais judėjimo
sutrikimais, kai iš dalies ar visiškai prarandamas gebėjimas atlikti kūno judesius,
kurie paprastai būna valingai kontroliuojami.
Literatūra.
American Psychiatric Association (1994). Diagnostic and Statistical Manual of
Mental Disorders (4th ed.), Washington, DC.
Freeman C. P. L. (1993). Neurotic disorders. In R. E. Kendell & A. K. Zealley
(Eds.). Companion to Psychiatric Studies (5th ed., p. 485-524), Edinburgh:
Churchill Livingstone.
Kendell R. E. (1993). Schizophrenia. In R. E. Kendell & A. K. Zealley (Eds.).
Companion to Psychiatric Studies (5th ed., p. 397-426), Edinburgh: Churchill
Livingstone.
18 (b). Iškaitykite sau vieną tašką. Grupės sprendimai paprastai būna

rizikingesni negu individualių sprendimų vidurkis. Tai yra grupės
poliarizacijos pavyzdys. Nors šis reiškinys labai prieštarauja intuicijai, jis yra
stiprus ir lengvai pademonstruojamas auditorijai.
Jungtinėse Valstijose 1957 m. psichologas Edwardas Zilleris ir 1961 m.

doktorantas Jamesas Stoneris nepriklausomai vienas nuo kito atrado ypatingą
grupės poliarizacijos atvejį, kuris pavadintas rizikos poslinkiu. Abu
mokslininkai, taikydami visiškai skirtingus metodus, parodė, kad priimant
rizikingus sprendimus, grupės sprendimai būna rizikingesni negu individualūs
sprendimai. Gauti duomenys nustebino abu, nes intuicija sako, kad komitetai,
valdybos, tarybos ir kiti sprendimus priimantys organai linkę sutramdyti
individualų beatodairiškumą ir gesinti įžūlumą bei bebaimiškumą. Tačiau
eksperimentų, atliktų laboratorinėmis ir natūraliomis lauko sąlygomis,
rezultatai patvirtina pradinį atradimą, kad sprendžiant daugumą rizikingų
dilemų, grupės sprendimai paprastai būna rizikingesni negu individualūs, nors
būna išimčių. Sis reiškinys bent iš dalies lemia tendenciją, kad vykstant darbo
ginčams, masiniuose
susirinkimuose priimami kovingesni sprendimai, negu slaptai balsuojant.

Azartiškai priimami sprendimai, tokie, kokie aprašyti šiame klausime, visada
patvirtina rizikos poslinkį.
1969 m. prancūzų psichologai Moscovici ir Zavalloni atrado bendresnį
grupinio sprendimo efektą, kurį jie pavadino grupės poliarizacijos fenomenu. Tai
yra tendencija, kad grupės sprendimai, tarp jų ir nerizikingi, sustiprina
vyraujančias grupės narių individualias nuomones. Prancūzų tyrinėtojai parodė,
kad po vykusios grupės diskusijos apskritai palankios studentų nuostatos dėl de
Gaulle’io pasidarė dar pozityvesnės, o jų paprastai nepalankios nuostatos dėl
amerikiečių pasidarė dar negatyvesnės. Šį bendrą efektą patvirtino tyrinėtojai
daugelyje pasaulio šalių, ir aštuntojo dešimtmečio viduryje tapo akivaizdu, kad
rizikingas poslinkis buvo tik ypatingas grupės poliarizacijos reiškinio atvejis.
Priimant rizikingus sprendimus, rizikingas poslinkis įvyksta, jei grupės narių
individualios nuomonės linksta prie rizikingojo rizikos-atsargumo spektro
poliaus, o individualios nuomonės paprastai krypsta šia linkme dėl kultūrinių
tendencijų teikti pirmenybę rizikai, o ne apdairumui. Tokiais atvejais grupės
diskusija sustiprina vyraujantį individualų polinkį rizikuoti.
Buvo pasiūlytos kelios hipotezės ar teorijos grupės poliarizacijos reiškiniui
paaiškinti. Dvi įtikinamiausios teorijos grindžiamos panašiomis prielaidomis.
Socialinio palyginimo teorija teigia, kad priimant rizikingus sprendimus,
industrinių Vakarų kultūrų žmonės apskritai linkę labiau žavėtis rizikingumu nei
atsargumu ir todėl mėgsta laikyti save pasirengusiais rizikuoti ne mažiau už kitus
savo grupėje. Grupės diskusijos metu kai kurie grupės nariai tikriausiai
išsiaiškina, kad kitų dalyvių individualūs sprendimai yra rizikingesni už jų pačių.
Norėdami atkurti savo įvaizdį, jie keičia sprendimus į rizikingesnius, ir
tai pastūmėja grupės sprendimą rizikingesnio link. Įtikinamo argumentavimo

teorija remiasi prielaida, jog žmonės linkę labiau žavėtis rizika nei apdairumu,
tad labiau tikėtina, kad grupės diskusijos metu įtikinami argumentai rizikos
naudai bus garsesni, negu palankūs apdairumui argumentai, ir žmonės labiau
linkę būti įtikinti rizikuoti.
Socialinio palyginimo ir įtikinamos argumentacijos teorijos yra abi
veiksmingos ir, šiek tiek pakeistos, gali būti taikomos visų rūšių grupės
sprendimams, ar jie būtų susiję su rizika, ar ne. Pavyzdžiui, jos gali paaiškinti
Moscovici ir Zavalloni pateiktus duomenis, kad po grupės diskusijos prancūzų
studentų palankios nuostatos dėl de Gaulle’io pasidarė palankesnės, o jų
nepalankios nuostatos dėl amerikiečių pasidarė nepalankesnės. Šias teorijas
grindžiančias prielaidas eksperimentuotojai kruopščiai patikrino, ir jos visiškai
pasitvirtino. Grupės poliarizacijos reiškinys yra gana gerai perprastas, ir yra
pagrindo manyti, kad jį sukelia ir socialinio palyginimo, ir įtikinamo
argumentavimo poveikis.
Literatūra
Bar-Nir A. (1998). Can group- and issue-related factors predict choice shift? A
meta-analysis of group decisions on life dilemmas. Small Group Research, 29, 308-
338.
Isenberg D. J. (1986). Group polarization: A critical review and meta-analysis.
Journal of Personality and Social Psychology, 50, 1141-1151.
Liu J. H. & Latanė B. (1998). Extremitization of attitudes: Does thought- and
discussion-induced polarization cumulate? Basic and Applied Social Psychology, 20,
103—110.
Myers D. G. & Lamm H. (1976). The group polarization phenomenon.
19 (a). Iškaitykite sau tašką, jei nustatėte, kad iš išvardintų pasirinkimų vienintelis
visoms žmonių visuomenėms būdingas yra lytinių santykių tarp artimų giminių
draudimas.
Įvairių visuomenių seksą ir santuoką reguliuojančios taisyklės ir normos stulbinamai

skiriasi. Tibete visiškai įprasta keliems broliams dalintis ta pačia žmona. Tarp Sotho
genties vyrų Afrikos pietuose ir daugelyje kitų gentinių visuomenių egzistuoja tiesiog
prievolė vesti pusseserę arba ištekėti už pusbrolio - savo mamos brolio arba tėvo sesers
vaiko, - jei taip įmanoma padaryti. Pondo tauta Transkėjuje turi griežtą sąrašą tabu,
reguliuojančių, kaip ištekėjusi moteris turi vengti vardo. Pondo jaunamartei
kasdieniame pokalbyje draudžiama ištarti savo vyro vyresniųjų brolių, savo uošvio ir
jo brolių ar savo vyro senelio iš tėvo pusės vardus, nesvarbu - gyvi jie ar mirę, ir jai
net neleidžiama vartoti žodžių, kurie rimuotųsi su bet kuriuo iš šių vardų. Pondo
jaunamartei reikia ypatingų verbalinių gabumų! Tačiau nepaisant stulbinamų lytinių
santykių ir santuokos papročių skirtumų, visos šios visuomenės ir visos kitos kada nors
tyrinėtos visuomenės laikosi vienos bendros taisyklės: visos jos draudžia lytinius
santykius ir santuoką tarp kai kurių branduolinės šeimos - pirminio šeimos vieneto,
sudaryto iš tėvo, motinos ir vaikų, - narių (dažniausiai tarp visų narių). Sis draudimas
vadinamas kraujomaišos tabu.
Psichologai, sociologai, socialiniai biologai ir socialiniai antropologai yra pasiūlę
daugybę galimų kultūriškai universalaus kraujomaišos tabu paaiškinimų. Sociologai
yra iškėlę prielaidą, kad jis atlieka funkciją kurti ir palaikyti svarbius visuomeninius
ryšius, be kurių visuomenė subyrėtų į atskirus šeimos vienetus. Keliama prielaida, kad
visuomenes, neturinčias kraujomaišos tabu, sunaikino natūrali
atranka. Ši funkcinė teorija remiasi ginčytina prielaida, kad jei ne

kraujomaišos tabu, tai kiekvienas natūraliai norėtų poruotis ir vesti artimą
giminaitį. Jai taip pat nepavyksta paaiškinti, kodėl yra artimų giminaičių ne tik
vedybų, bet ir seksualinių santykių tabu.
Kitokia, bet susijusi teorija remiasi genetinėmis prielaidomis. Pasak kai
kurių socialinių biologų, per ilgą laiką inbrydingas sukeltų bet kurios jį
praktikuojančios visuomenės genetinį nuosmukį ir lemtų visišką išnykimą, nes
didesnę tikimybę turėtų susitikti žalingi recesyviniai genai. Tvirtinama, kad
kraujomaišos tabu atsirado dėl panašaus tipo natūralios atrankos, kaip ir manė
funkcionalistai. Ši prielaida yra gerai pagrįsta biologiniais faktais, bet jai vis
dėlto trūksta įtikinamumo. Ji palieka neatsakytą klausimą, kodėl dauguma
gyvūnų neturi kraujomaišos tabu, nors etologai parodė, kad visi primatai
vengia kraujomaišos. Be to, šią prielaidą smarkiai griauna tai, kad egzistuoja
daugybė visuomenių, pavyzdžiui, anksčiau minėta Sotho tauta, kuriose
privaloma vesti savo pusseserę ar pusbrolį, nors jie turi vieną aštuntąją tokių
pačių genų. Ir funkcinėms, ir genetinėms teorijoms trūksta psichologinio
matmens. Net pripažinus skaudžias sociologines ir biologines kraujomaišos
pasekmes, lieka neatsakytas klausimas, kodėl atskiri visuomenės nariai jos
paprastai vengia, nors ir nėra skaitę jokių sociologijos ir biologijos vadovėlių.
Įtikinamiausia psichologijos teorija, kurią 1894 m. išpopuliarino švedų
filosofas Edwardas Westermarckas, grindžiama prielaida, kad intymus vaikų
kontaktas branduolinėje šeimoje kritiniu laikotarpiu iki lytinio brendimo
(dabar manoma, kad tai būna nuo 2 iki 6 metų amžiaus) lemia tai, kad suaugus
tarp jų nebūna seksualinės traukos. Šią ikipubertetinės sąveikos teorijos
esminę prielaidą stipriai paremia
duomenys apie Izraelio kibucus. Šie bendruomeniniai ūkiai yra organizuoti tokiu
būdu, kad kontaktas tarp negiminingų vaikų toks pat intymus kaip ir tarp tos pačios
šeimos vaikų, ir nors dauguma tėvų norėtų, kad jų atžalos susituoktų kibuce, faktiškai
visos santuokos įvyksta tarp skirtingų kibucų narių.
Nors tabu egzistuoja visose visuomenėse, kartkartėmis kraujomaiša pasireiškia, ir
tai turi būti paaiškinta. Tai gana tiksliai galima paaiškinti ikipubertetinės sąveikos
teorija. Šeimynos organizacija kai kuriose visuomenėse, taip pat ir mūsų, lemia, kad
retkarčiais trūksta intymaus kontakto tarp vaikų, kai jie maži, bei tarp vaikų ir jų tėvų.
Net ir suinstitucintą kraujomaišą, brolių ir seserų santuokas karališkose šeimose
senovės Egipte ir kur kitur, galima bent iš dalies paaiškinti ikipubertetinės sąveikos
stoka didelėse karališkose šeimose, kur vaikus augina tarnai ir jie turi mažai arba visai
neturi artimų kontaktų su savo broliais ir seserimis bei tėvais.
Stebina tai, kad žinios apie seksualinės sueities ir nėštumo ryšį nėra universalios.
Pirmojo pasaulinio karo metu lenkų antropologas Bronislawas Malinowskis Šiaurės
vakarų Melanezijoje atrado visuomenę, kurioje šis paprastas faktas buvo akivaizdžiai
nežinomas. Vėlesni tyrinėtojai patvirtino, kad šie žmonės, Papua Naujosios Gvinėjos
Trobriando saliečiai, ligi šių dienų dogmatiškai tebeneigia esant kokį nors ryšį tarp
seksualinės sueities ir nėštumo, nors uolūs misionieriai ir kiti žmonės stengiasi
išaiškinti jiems gyvenimo tiesas. Kiaulių auginimui, kuris yra gyvybiškai svarbi
Trobriando maisto gamybos dalis, smarkiai kliudo jų neišprusimas, nes Trobriando
saliečiai įsitikinę, kad paršavedės pastoja dėl su lytiniais santykiais nesusijusių
priežasčių.
Anot Trobriando saliečių, moteris pastoja po to, kai viena iš jos mirusių giminaičių
dvasių jai miegant paliečia jos kaktą. Kraujas
priplūsta į jos galvą ir atneša į jos įsčias dvasinį vaiką. Kraujas po pastojimo
toliau maitina embrioną, ir dėl to, kai ji tampa nėščia, liaujasi menstruacijos.
Užuominą, kad nėštumo priežastis yra seksualiniai santykiai, Trobriando
saliečiai laiko nemokšiška ir absurdiška. Išorinis tėvų ir vaikų panašumas
aiškinamas tuo, kad vyro bruožai gali įsispausti ant dar negimusio vaiko veido
vyrui lytiškai santykiaujant su vaiko motina, jai esant nėščiai. Pasitelkiama
įvairių argumentų ir įrodymų, paneigiančių lytinių santykių teoriją.
Pavyzdžiui, Malinowskiui buvo papasakota apie aklą ir silpnaprotę
Trobriando moterį, turinčią baisų veidą ir luošą kūną. Ji buvo tokia šlykščiai
nepatraukli, kad, ko gero, nė vienas vyras negalėjo prisiversti lytiškai
santykiauti su ja. Ir vis dėlto ji turėjo vaiką, kaip triumfuodami pabrėždavo
čiabuviai, kai Malinowskis paliesdavo lytinių santykių ir nėštumo temą. Kitas
populiarus Trobriando saliečių argumentas buvo tas, kad daug moterų
niekuomet nesusilaukia vaikų, nors jos seksualiai palaidos - dauguma
Trobriando mergaičių netenka savo skaistybės apie aštuntuosius gyvenimo
metus, o kontracepcija, suprantama, nėra praktikuojama. Vienas gyventojas
papasakojo Malinowskiui, kaip kartą jis grįžo į namus po dvejų metų ir
apsidžiaugė radęs savo žmoną su naujagimiu. Jis pats neprašomas pateikė šią
informaciją kaip galutinį įrodymą, kad lytiniai santykiai neturi nieko bendra
su nėštumu.
Galima trumpai aptarti duomenis apie homoseksualumą. Rasta daug
visuomenių, kuriose homoseksualumas toleruojamas, leidžiamas ar net
laikomas privalomu. Pavyzdžiui, tarp Naujosios Gvinėjos Keraki ir vietinių
Aranda tautų centrinės Australijos pietuose tikimasi, kad vyriškos lyties
paaugliai anališkai santykiaus su partneriais vyrais visus metus po iniciacijos,
po to būna ilgas aktyvaus homoseksualumo
laikotarpis, kol jie pripažįstami esantys pasirengę heteroseksualiai santuokai. Apie 64

proc. visuomenių, apie kurias turima duomenų, laiko homoseksualumą priimtinu bent
jau kai kuriems žmonėms tam tikru laiku. Nedaugelis, tokios kaip Etero ir Marind-
Anim Naujojoje Gvinėjoje, pirmiausia yra homoseksualios, tačiau šios visuomenės
turi sunkumų išlaikyti savo gyventojų skaičių.
Literatūra
Ford C. S & Beach F. A. (1951). Patterns of Sexual Behavior. New York: Harper.
Fox R. (1983). Kinship and Marriage: An Anthropological Perspective (2nd ed.),
Cambridge: Cambridge University Press.
Malinowski B. (1932). The Sexual Life of Savages in North-Western Melanesia (3rd ed.),
London: Routledge & Kegan Paul.
van den Berghe P. L. (1983). Human inbreeding avoidance: Culture in nature. The
Behavioral and Brain Sciences, 6, 91-123.
20 (e). Įskaitykite sau vieną tašką, jei manote, kad Bibas ir kiti tikriausiai nesugebės
laiku pranešti apie gaisrą. Galite nustebti sužinoję, kad kritiškais atvejais žmonės daug
mažiau linkę kištis ir dažniausiai reaguoja lėčiau, kai aplink yra žmonių, negu būdami
vieni. Klausime pavaizduotas kritiškas įvykis labai primena situaciją, kurią 1968 m.
klasikinio eksperimento metu sukūrė Jungtinių Valstijų psichologai Bibbas Latanė ir
Johnas Darley’us. Iš tų, kurie, pasirodžius dūmams laukiamajame, buvo vieni, 55
proc. pranešė apie gaisrą per 2 minutes, o 75 proc. pranešė apie jį per šešias minutes.
Kai bandymas buvo atliekamas dalyvaujant trijų asmenų grupėms, tik 12 proc. atvejų
kuris nors iš trejeto pranešdavo apie gaisrą per 2 minutes ir tik 38 proc. atvejų - per
šešias minutes.
Daugiau nei penkiasdešimt eksperimentų, kuriuos atliko dešimtys

nepriklausomų mokslo tyrinėtojų grupių, patvirtino pradines Bibbo Latanė ir
Johno Darley’aus išvadas, kad kitų žmonių buvimas slopina impulsą padėti
kritišku atveju. Vieno laboratorinio eksperimento metu žmonės buvo priversti
patikėti, kad gretimame kambaryje ant moters užvirto knygų spinta ir
prispaudė jai koją, ir 70 proc. iš tų, kurie buvo vieni, bet tik 7 proc. iš tų,
kuriuos lydėjo pasyvūs stebėtojai, per 2 minutes atskubėjo jai padėti. Labai
panašiame lauko eksperimente, atliktame Niujorko alkoholinių gėrimų
parduotuvėje, buvo kelis kartus inscenizuojama vagystė taip, kad vienas ar du
prie išėjimo buvę pirkėjai puikiai galėtų matyti nusikaltimą. 65 proc. vienišų
pirkėjų pranešdavo kasininkui apie vagystę, tačiau kai jų būdavo pora, tada tik
56 proc. jų arba bent vienas iš pirkėjų apie tai pranešdavo. Kiti laboratoriniai
ir lauko eksperimentai imitavo kritiškas medicinines situacijas, kai žmonės
tariamai alpdavo, patirdavo astmos ar epilepsijos priepuolius arba
susižalodavo, ir kritiškas nemedicinines situacijas, kai žmonėms tariamai
reikėjo pagalbos, pavyzdžiui, dėl sudaužytų automobilių. Ir laboratoriniai, ir
lauko eksperimentai su retom išimtim patvirtino išvadas, kad žmonės
kritiškose situacijose kur kas mažiau linkę įsikišti su pasiūlymu padėti, kai
aplink yra kitų žmonių. Iš viso daugiau negu du trečdaliai testuotų pavienių
žmonių, tačiau mažiau negu trečdalis testuotų grupės žmonių atėjo į pagalbą
ir grupių reakcijos laikas buvo daug ilgesnis. Socialiai sąlygotas liudininko
abejingumas, kurį pirmieji nustatė Latanė ir Darley us, aiškiai yra stiprus ir
nepaprastai stabilus reiškinys.
Kodėl žmonės, būdami grupėje, mažiau nori padėti kritiškose situacijose ir
lėčiau sureaguoja, kai nori padėti? Socialiniai psichologai ėmėsi šios
problemos - jie išskaidė pagalbos procesą į tarpsnius. Prieš
įsikišdamas asmuo pirmiausia turi pastebėti, kad kažkas vyksta, suprasti, kad tai
kritiška padėtis, pripažinti asmeninę atsakomybę už veikimą, apsispręsti dėl
tinkamos pagalbos formos ir galiausiai suteikti pagalbą. Ši analizė numato tris
psichologinius veiksnius, kurie gali padėti paaiškinti socialiai sąlygotą varžymąsi
padėti. Pirmasis yra vadinamas auditorijos varžymusi: kitų žmonių buvimas gali
slopinti norą padėti, nes didelį sumišimą sukels pastangos įsikišti paaiškėjus, kad
tai, kas buvo laikoma kritiška padėtimi, galiausiai tokia nebuvo. Antra, padėti gali
kliudyti socialinė įtaka, kadangi kritiškos situacijos būna daugiau ar mažiau
neapibrėžtos ir kitų pasyvių stebėtojų buvimas gali skatinti žmones interpretuoti
situaciją kaip mažiau pavojingą, negu ji yra iš tikrųjų. Trečias psichologinis
veiksnys yra vadinamas atsakomybės išskaidymu. Kai dalyvauja kiti, žmonės
mažiau linkę jaustis individualiai atsakingi už pagalbos teikimą ir labiau linkę
manyti, kad jie negali būti asmeniškai atsakingi už negebėjimą įsikišti, kadangi
kiekvienas dalyvaujantysis būtų vienodai kaltintinas.
Literatūra
Dovidio J. F. (1984). Helping behavior and altruism: An empirical an
conceptual overview. In L. Berkowitz (Ed.). Advances in Experimental Social
Psychology (Vol. 17, p. 361-347), New York: Academic Press.
Latané B. & Darley J. M. (1970). The Unresponsive Bystander. Why Doesn’t
He Help? New York: Appleton-Century-Crofts.
Latanė B. & Naida S. (1981). Ten years of research on group size and helping.
Piliavin J. A., Dovidio J. E, Gaertner S. L. & Clark R. D. (1981). Emergency
Intervention, New York: Academic Press.
Įverčių interpretacija
Dabar susumuokite savo taškus. Įsitikinkite, kad kuo

puikiausiai suskaičiavote tik teisingus atsakymus. Premijuodami save
papildomais taškais, kai kuriais atvejais turite pasitikėti savo paties
sprendimais - teisingas atsakymas ar ne.
Jeigu nuosekliai įsigilinote į testą ir atidžiai išstudijavote atsakymus bei
paaiškinimus, tuomet būsite daug sužinoję apie psichologijos esmę ir
galimybes. Jeigu anksčiau manėte, kad psichologija yra niekas kita kaip
sveikas protas, turbūt dabar pakeitėte savo nuomonę. Svarbiausia, jūs, be
abejonės, intuityviai pradėjote jausti dalyką.
Šis testas nereprezentuoja tobulai subalansuotos standartinės psichologijos
bakalauro programos. Mano temų pasirinkimą lėmė keli veiksniai. Pirmiausia
klausimai buvo specialiai sudaryti taip, kad jus suklaidintų, kadangi dauguma
jų pagrįsti atliktų tyrimų atradimais, kurie yra arba netikėti, arba paprasčiausiai
nesuvokiami intuityviai. Daugelis elgesio ir psichinės patirties aspektų yra
palyginti suprantami ir dėl tos priežasties netinka sąmoningai apgaulingam
testui. Antra, turėjau remtis tik tais tyrimų atradimais, kuriuos įmanoma
pateikti nesudėtinga klausimų ir atsakymų forma. Aš turėjau išvengti
klausimų, dėl kurių reikėtų įsigilinti į kontekstą, ir negalėjau rinktis
psichologinių problemų, neturinčių aiškių atsakymų. Trečia, maniau esant
išmintinga įtraukti tik gerai patvirtintus rezultatus, kuriuos vargu ar ginčys
arba paneigs būsimi tyrinėjimai, o vienas svarbus šito padarinys yra tai, kad
daugelis problemų, kuriomis grindžiamas testas, nebėra labai aktualios
psichologijai. Ir galiausiai renkantis klausimus neišvengiamai turėjo įtakos
mano asmeninės žinios ir interesai. Tačiau, turint galvoje
visas šias išlygas, testas sukuria ne per daug klaidinantį įspūdį apie psichologinių
tyrimų spektrą. Apie trys ketvirtadaliai klausimų susiję su temomis, kurios
nagrinėjamos daugumos gerų universitetų kursuose, skirtuose siekiantiems laipsnio.
Tai nereiškia, kad į visus šiuos klausimus teisingai gali atsakyti kiekvienas
psichologijos absolventas, kadangi daugelis klausimų reikalingi specifinių dalykinių
žinių, geriau pateiktų ir detalesnių, negu jų paprastai gauna studentai.
Maksimalus galimas taškų skaičius yra 30 taškų. Jeigu būčiau testuojamas aš pats,
manau, kad būčiau įvertintas maždaug 25 taškais. Anglijoje 250 mokyklos
abiturientų, kurie visi ruošėsi studijuoti universitete psichologiją ir kai kurie iš jų
buvo jos mokęsi mokykloje, gavo vidutiniškus rezultatus, maždaug po 12 taškų -
faktiškai vidutinis rezultatas buvo 39 proc., be papildomų taškų (žr. A. Furnham,
Prospective psychology student s knowledge of psychology, Psychological Reports,
70: 375-382, 1992). Respondentams lengviausi klausimai, į kuriuos teisingai atsakė
80 proc. ir daugiau, buvo dvyliktas (kognityvinis disonansas) ir pirmas (sapnų
trukmė) klausimai, o sunkiausi, į kuriuos teisingai atsakė 5 proc. ir mažiau, buvo
aštuntas klausimas (Fechnerio dėsnis) ir penkioliktas (Termano ypatingų gebėjimų
tyrimas). Toliau pateikiama rezultatų interpretacija, į kurią nereikėtų žiūrėti pernelyg
rimtai.
Įvertis Interpretacija
0-7 Jūs spėliojote, nes specialių psichologijos žinių turite mažai arba
visai jų neturite. Antra vertus, tai, kad atlikote testą, leidžia manyti,
jog esate pakankamai susidomėjęs, motyvuotas ir kantrus siekti
žinių, jei nuspręsite rimtai to imtis.
8-12 Arba labai sumaniai spėliojote, arba turite šiek tiek psichologijos
žinių, arba (labiausiai tikėtina) - ir viena, ir kita.
13-17 Esate skaitęs ir perpratęs plataus diapazono psichologinę

literatūrą ir turite tam tikrą polinkį į šį dalyką.
18-22
Pasiekėte psichologijos bakalauro lygį.
23-27 Esate kompetentingas psichologas, besidomintis specialia
daugelio sričių literatūra.
Esate begėdiškas apgavikas! Turbūt bet kurioje profesijoje toli

28-30
nueitumėte.
III Psichologijos objektas
Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir

daugumoje kitų Vakarų industrinių valstybių stojančiųjų į psichologijos
specialybę studentų skaičius per keletą dešimtmečių stabiliai didėjo, o ypač
sparčiai augo psichologijos studenčių skaičius. 1970 m. tarp psichologijos
pirmosios pakopos (bakalauro studijų) absolventų moterų dalis Jungtinėje
Karalystėje buvo vos mažiau nei 50 proc., o Jungtinėse Valstijose vos
daugiau nei 50 proc., tačiau XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje
abiejose šalyse moterų buvo jau beveik 75 proc., ir kažkas panašaus įvyko
kitose Vakarų Europos šalyse, taip pat tokiose šalyse kaip Australija ir Pietų
Afrika. Gaunančių psichologo diplomus skaičius Jungtinėje Karalystėje nuo
1960 m. mažiau nei 200 pakilo XX a. paskutiniais metais iki maždaug 6000.
Jungtinėje Karalystėje 1970 m. psichologija buvo įtvirtinta kaip atskirai
egzaminuojama mokyklos disciplina ir paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje
apie 30 000 moksleivių kasmet laikė psichologijos A lygio egzaminą.
Jungtinėse Valstijose daugiau negu 10 proc. koledžų ir universitetų studentų
renkasi psichologiją, o nuomonių apklausose apie 70 proc. respondentų
pareiškė, kad vėl taip darytų. Jungtinių Valstijų psichologas kartą
pakomentavo, kad Dievas privalo mylėti psichologijos studentus, nes jis tiek
daug jų sukūręs.
Psichologijos populiarumas palyginti menkai susijęs su karjeros

perspektyvomis, kurias aš nagrinėsiu šeštame skyriuje. Kaip aiškina studentai,
populiariausia priežastis rinktis psichologiją yra susidomėjimas jos objektu.
Apžvalgos parodė, kad moksleiviai dažniausiai turi miglotą ar klaidingą
psichologijos vaizdinį, o dauguma jų painioja psichologiją su psichoanalize
bei psichiatrija, tačiau jie bent jau žino, kad ji daugiausia susijusi su
žmonėmis. Žmonėms natūralu ir būdinga domėtis savimi ir kitais savo rūšies
atstovais, tad būtų keista, jei psichologija nebūtų populiari disciplina.
Ko mokosi psichologijos studentai? Pirmame skyriuje aš aptariau
disciplinos esmę ir kai kurias jos ribas, o antrame skyriuje iliustravau ją
konkrečiais pavyzdžiais. Siame skyriuje mūsų tikslas yra apibrėžti jos objektą.
Formalus psichologo išsilavinimas duoda du dalykus: suteikia tam tikros
informacijos ir išugdo tam tikrus įgūdžius. Galų gale įgūdžiai turbūt yra
svarbesni už informaciją, kadangi informacija yra saugoma bibliotekose ir
internete, kur jos visuomet galima pasiieškoti, o įgūdžiai turi būti nešiojami su
savimi smegeninėje. Psichologijos studentai veikiausiai išsiugdo įvairesnių
įgūdžių negu kurios nors kitos disciplinos studentai. Tai lemia unikali
nagrinėjamo dalyko įvairovė, kuri atspindi faktą, kad psichologija aprėpia
humanitarinius, gamtos ir socialinius mokslus.
Turbūt naudingiausi intelektiniai įgūdžiai, kurių išmoksta psichologai, yra
problemų sprendimo metodai. Psichologai, net užmiršę daugumą faktų, kurių
išmoko būdami studentai, paprastai dar ilgai išsaugo įgūdžius, leidžiančius
jiems produktyviai imtis naujų problemų. Psichologijos studentai išmoksta
rasti informacijos bibliotekose ir internete ir kritiškai įvertinti prieštaringas
idėjas. Jie išmokomi
surasti būdų, padedančių įvertinti nuostatas, nuomones ir įvairius elgesio

modelius. Jie sužino pamatines statistiką grindžiančias idėjas, taip pat ir apie
skaitmeninių duomenų interpretavimo metodus, kuriais objektyviai nustatoma, ar
poveikis reikšmingas, ar jį galima priskirti atsitiktinumui. Jie taip pat įgyja pluoštą
įgūdžių, susijusių su informacinėmis technologijomis, tarp jų ir gebėjimą
analizuoti duomenis kompiuteriu. Jie mokomi pagrindinių elgesio modifikavimo
principų ir efektyviausių metodų keisti savo ir kitų žmonių elgesio modelius. Jie
lavinami reikšti save žodžiu ir raštu bei dėmesingai klausytis kitų žmonių.
Pastudijavę palyginti jauną ir sparčiai kintančią discipliną, jie yra gerai įgudę
puoselėti naujas idėjas ir įžvelgti ginčų prasmę. Svarbiausia, jie būna parengti kurti
mokslinius metodus, padedančius atsakyti į įvairiausio pobūdžio empirinius
klausimus. Tikėtina, kad raštingumas, mokėjimas skaičiuoti, tarpasmeniniai,
techniniai ir praktiniai įgūdžiai, kurių psichologai įgyja kaip savo bazinio
išsilavinimo dalį, vėliau jiems gyvenime pravers - ar jie tęstų psichologo karjerą,
ar ne.
Fundamentiniai tyrimai ir taikomoji psichologija
Pagrindinį psichologijos tikslą galima suformuluoti visiškai

paprastai: perprasti elgesio ir psichinės patirties prigimtį, funkcijas ir reiškinius.
Antrame skyriuje pateikti pavyzdžiai iliustruoja, kaip aiškinant elgesio ir
psichinius reiškinius kyla problemos ir kaip empirinis tyrimas kartais gali padėti
jas išspręsti. Kaip bet kuri kita mokslo šaka, psichologija siekia praplėsti mūsų
supratimą apie
pasaulį. Nuo kitų mokslo disciplinų ją skiria sprendžiamų problemų pobūdis.

Fundamentinius tyrimus atliekantys psichologai, kaip ir juos vykdantys kitų
sričių mokslininkai, supratimą ir paaiškinimą laiko savaiminiais tikslais.
Tyrimo rezultatas laikomas svarbiu, jei jis išaiškina elgesio ar psichinės
patirties aspektą, kuris anksčiau nebuvo gerai suprantamas; jo vertė nėra
matuojama tiesiogine arba potencialia jo nauda praktinių problemų
sprendimui. Tačiau manoma, kad psichologijos didžioji dalis yra naudinga ir
įvairios taikomosios psichologijos sritys, aptartos šeštame skyriuje, iš esmės
siekia pragmatinių arba utilitarinių tikslų.
Smarkiai nesutariama psichologijos praktinio naudingumo klausimu, tad
pravartu sustoti ir panagrinėti jį atidžiau. Daugelis žmonių tyrimus,
nežadančius praktinės naudos, laiko tuščiais ar beprasmiškais, o vyriausybės
institucijos, teikiančios lėšų moksliniams tyrimams, kartais taip pat
kaltinamos turinčios tokį požiūrį. Tačiau daugelis psichologų, kurie paskiria
savo gyvenimą fundamentiniams tyrimams, šią nuomonę laiko lėkšta.
Pagrindinis klausimas - ar verta atlikti tyrimus vien tik tam, kad ką nors
išsiaiškintum. Yra tokių, kuriuos šokiruoja net pats klausimas. Smalsumas yra
natūralus žmogaus instinktas, ir atrodo savaime akivaizdu, kad mes turime
stengtis sužinoti kuo daugiau apie pasaulį, kuriame gyvename, ir nesvarbu, ar
tyrimas žada būti naudingas kokiu nors praktiniu požiūriu. Mūsų kultūra
praturtėja, kai archeologai atranda ką nors naujo apie senovės civilizacijas, kai
astronomai atskleidžia tolimų visatos objektų paslaptis ir kai matematikai
įrodo teoremas apie paslaptingus matematinius reiškinius. Civilizuotoje
visuomenėje fundamentinių archeologijos, astronomijos ir matematikos
tyrimų nereikia pateisinti, ir tą patį
galima pasakyti apie fundamentinius psichologijos ir kitų disciplinų tyrimus. Kad

ir kaip būtų, koks yra praktinio naudingumo kriterijus? Ar kas nors neabejotinai
yra praktiškai naudinga, jei padidina žmogaus laimę? Jeigu taip, tai dailė, literatūra
ir muzika yra tarp tiesiogiai naudingiausių dalykų, o sportas ir pramogos yra mažų
mažiausiai tiek pat naudingi, kiek inžinerija, verslo studijos ir teisė.
Tačiau fundamentiniai tyrimai - dar ne visa psichologija. Įvairioms
taikomosios psichologijos sritims rūpi taikyti psichologiją praktiniams gyvenimo
klausimams, o ne teorinės supratimo ir paaiškinimo problemos. Taikomoji
psichologija iš dalies remiasi fundamentinių tyrimų rezultatais, kiek šie rezultatai
svarbūs spręsti esamas praktines problemas, o iš dalies tyrimais, specialiai
suplanuotais praktinėms problemoms spręsti. Klinikinėje ir konsultavimo
psichologijoje psichinių sutrikimų tyrimai atliekami siekiant galutinio tikslo -
padėti tokių sutrikimų turintiems žmonėms. Edukacinėje ir mokyklų psichologijoje
moksleivių mokymosi, prisitaikymo ir elgesio problemų tyrimai taikomi
stengiantis suteikti praktinę pagalbą vaikams, jų tėvams ir mokytojams. Profesinėje
ir industrinėje / organizacinėje psichologijoje žmonių gerovės ir efektyvumo darbe
fundamentinių ir taikomųjų tyrimų rezultatai taikomi įveikti problemas,
iškylančias darbo vietoje ir apskritai organizacijose. O teisės ir kriminologijos
psichologijoje imamasi psichologinių problemų, susijusių su nusikalstamu elgesiu,
kriminaliniu tyrimu ir teisiniais procesais teisme. Aptarsiu šias ir kitas taikomosios
psichologijos sritis nuodugniau šeštame skyriuje, kuris skirtas psichologijai kaip
profesijai. Toliau šiame skyriuje bus apibūdinamos pagrindinės psichologinio
tyrimo sritys, kurios studijuojamos universitetuose ir koledžuose.
Pagrindinės psichologinių tyrimų sritys
Yra daug įvairių būdų klasifikuoti psichologinius tyrimus.

Pirmuosiuose vadovėliuose psichologija dažnai būdavo skirstoma į mokyklas:
struktūralistinę, funkcionalistinę, biheivioristinę, geštalto ir psichoanalitinę,
tačiau šis klasifikacijos kriterijus didžia dalimi prarado savo aktualumą, nes
XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiais šios mokyklos sunyko (žr. V
skyrių). Yra keletas kitokių klasifikacijų, kurios pabrėžia tiriamų organizmų
tipus, tad suskirstė psichologiją, pavyzdžiui, į vaiko psichologiją ir
suaugusiojo psichologiją arba į žmogaus psichologiją ir gyvūnų psichologiją,
arba į bendrąją psichologiją ir psichopatologiją. Kai kurios klasifikacijos
grindžiamos taikomais tyrimo metodais - tai eksperimentinė psichologija,
kokybinė psichologija, matematinė psichologija ir t. t. Visos klasifikacijos yra
sutartinės ir hipotetinės. Argentinos rašytojas Jorge Luisas Borgesas puikiai
iliustravo šią nuomonę, aprašydamas apokrifinę kinų enciklopediją, kurioje
gyvūnai buvo suskirstyti šitaip:
a) priklausantieji Imperatoriui; b) balzamuoti; c) dresuoti; d) paršeliai

žindukliai; e) undinės; f) mitiniai; g) benamiai šunys; h) įtrauktieji į šią
klasifikaciją; i) tirtantys lyg būtų pasiutę; j) nesuskaičiuojami; k) nupiešiami
labai plonu kupranugario vilnos teptuku; 1) kiti; m) tie, kurie ką tik sudaužė
vazą su gėlėmis; n) iš tolo primenantys muses. (Borges J. L. (1973 (1952)).
Other Inquisitions, 1937-1952. Trans. R. L. C. Simms, London: Souvenir, p.
103.)
Nusistovėjusi psichologinių tyrimų klasifikacija, kurią sukūrė papročiai ir

praktika, yra mišri sistema, beveik tokia pat chaotiška ir neaiški kaip kinų
enciklopedija. Iš dalies ji pagrįsta psichinių procesų
(jutimo ir suvokimo, pažinimo, mokymosi ir įgūdžių, emocijų ir motyvacijos,

individualių skirtumų ir asmenybės, socialinės psichologijos) kategorijomis, iš
dalies - analizės lygiais (biologiniai elgesio aspektai, raidos psichologija,
psichologijos istorija) ir iš dalies — tiriamų individų tipais (psichopatologija,
lyginamoji psichologija). Nenuostabu, kad šią sistemą sunku taikyti praktikoje.
Neįmanoma griežtai suskirstyti psichinių procesų, o tam tikru mastu ir analizės
lygmenų bei individų tipų. Neišvengiamai tam tikros kategorijos iš dalies sutampa
ir vis dar atsiranda naujų reiškinių ir tyrimo sričių, kurios aiškiai nepriklauso nė
vienam „skyreliui“. Todėl tas pats bazinis informacijos kiekis įvairiuose
vadovėliuose ir kursų programose organizuojamas ir sudėliojamas šiek tiek
skirtingai.
Toliau išdėstyta klasifikacijos sistema nebūtinai yra logiškesnė už kurią nors
kitą, tačiau ji kiek įmanoma atitinka disciplinos skirstymą mokymo tikslais
specialybės programose Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje. Rėmiausi
paskelbtais duomenimis, kuriuos išnagrinėjau ir atrinkau esmę. Tos vienuolika
tyrimo kategorijų, kurias išdėstau, duos jums bendrą vaizdą, koks yra šiuolaikinės
psichologijos turinys, kaip ji dėstoma pagrindiniuose universitetuose. Glaustos
pastabos apie konkrečias bendrųjų kategorijų temas yra tiktai iliustracija, padedanti
įdomiau perteikti dažniausiai aptariamą medžiagą.
1. Biologiniai elgesio aspektai (antrame skyriuje pateikto testo 1, 2, 3 ir 9 klausimai

visiškai ar iš dalies yra šios kategorijos). Ši kategorija dažnai (mano nuomone -
tendencingai) vadinama biologiniais elgesio pagrindais. Jos pagrindiniai klausimai
apima žmogaus paveldimumą ir elgesio genetiką, lyginamąją psichologiją ir
elgesio evoliuciją, centrinę nervų sistemą, įskaitant smegenų anatomiją ir
fiziologiją,
smegenų [funkcinį ar struktūrinį] vaizdą, fiziologinę psichologiją,

neuropsichologiją, autonominę nervų sistemą, endokrininę sistemą, sąmonės
būkles, tarp jų - miegą ir sapnavimą, ir psichologinį vaistų poveikį. Toliau -
keletas štrichų šiomis temomis.
Genetiniai veiksniai, kuriuos 1865 m. pirmasis ištyrė austrų vienuolis

Gregoras Mendelis, atlieka svarbų vaidmenį elgesio raidoje. Kiekviena
žmogaus kūno ląstelė, išskyrus lytines ląsteles, turi dvidešimt tris chromosomų
poras, o lytinės ląstelės turi tik po vieną kiekvienos poros narį. Kiekvienoje
chromosomoje yra standžiai susukta spirale dezoksiribonukleininės rūgšties
(DNR) molekulė, kuri saugo paveldimą kodą šimte tūkstančių genų, užkoduotų
cheminiu pagrindu trimis milijardais adenino, citozino, guanino ir timino porų.
Kiekvienas genas tiksliai nurodo, kokį konkretų baltymą gaminti, kuris veiktų
arba kūno ląstelių dauginimąsi, arba reguliuotų kitų genų veiklą; milžiniška
dalis genų veikia ir centrinėje nervų sistemoje, kur jie veikia smegenų raidą ir
elgesį. Mūsų genetikos samprata sparčiai tobulėja. DNR molekules dabar
galima pjaustyti į dalis, iš naujo sujungti su iš kitur paimtos DNR dalimis ir
įterpti į savininko organizmą, kur jos dauginasi kaip ir paprastos DNR, ir tai
vadinama genų inžinerija. Elgesio genetika, kuri tiria, kokiu būdu nulemdami
elgesį sąveikauja paveldimi ir aplinkos veiksniai, taiko tokius metodus kaip
šeimos tyrimai, kurių metu lyginamas įvairiu laipsniu genetiškai susijusių
žmonių elgesys; arba dvynių tyrimai, kurių metu palyginami identiški dvyniai
(turintys identiškus genų rinkinius) ir neidentiški dvyniai (turintys pusę tokių
pačių genų); arba įvaikinimo tyrimai, kai tikrinami atskirai nuo savo biologinių
tėvų užaugintų individų panašumai į jų įtėvius ir biologinius tėvus.
Lyginamoji psichologija domisi įvairių gyvūnų elgesio panašumais ir

skirtumais. Tyrinėti elgesio evoliuciją XX a. aštuntajame ir devintajame
dešimtmečiais smarkiai skatino socialinės biologijos plėtojimas, kurį kai kas laiko
svarbiausia evoliucijos teorijos pažanga po Darwino. Pasak klasikinės evoliucijos
natūralios atrankos keliu teorijos, geno dažnumas populiacijoje didėja, jeigu, anot
Darwino, padidina jį turinčių organizmų galimybes išlikti ir daugintis. Tačiau
atrodė, kad tam tikros elgesio formos, mažinančios individo galimybę išlikti,
pavyzdžiui, įspėjimo signalai, kuriais paukščiai praneša apie pastebėtą plėšrūną,
prieštaravo šiai teorijai, kol socialiniai biologai parodė, jog natūrali atranka
paveikia genus, o ne individualius organizmus, ir jog organizmas kartais turi
rizikuoti savo individualaus išgyvenimo šansais, kad padidintų savo toliau
perduodamų genų kopijų skaičių.
Pagrindiniai struktūriniai ir funkciniai nervų sistemos vienetai vadinami
neuronais. Neuronas yra nervų sistemos ląstelė, pritaikyta perduoti nervinius
impulsus. Paprastai ją sudaro ląstelės kūnas kartu su panašiais į šakas dendritais,
kurie priima signalus iš kitų neuronų, o dauguma neuronų turi nuo 1000 iki 10
000 sąlyčio su kitais neuronais taškų, ir aksonas, kurio ilgis svyruoja nuo 3
mikrometrų iki daugiau nei metro - jis perduoda signalus iš ląstelės kūno į vieną
ar daugiau kitų neuronų arba į raumenį ar liauką. Nervinio signalo perdavimas
yra gerai suprastas elektrocheminis procesas. Nervų sistema sudaryta iš
aferentinių (juntamųjų), eferentinių (judinamųjų) ir įterptinių (jungiamųjų)
neuronų. Tai centrinė nervų sistema - galvos ir stuburo smegenys - ir periferinė
nervų sistema, kurią sudaro somatinė (juslinė ir judinamoji) ir autonominė nervų
sistema. Autonominė nervų sistema yra iš esmės save reguliuojanti nervų
sistemos dalis, kuri valdo nevalingas ir vegetacines širdies ir
kraujagyslių, virškinimo, reprodukcijos bei kvėpavimo funkcijas. Ji dar

skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę nervų sistemą. Simpatinė nervų sistema
susideda iš nervų, atėjusių iš stuburo smegenų ir aprūpinančių raumenis ir
liaukas. Ji susijusi su bendros kūno reakcijos į stresą ar suvokiamą pavojų
aktyvinimu ir funkcijos „kovoti ar bėgti“ mobilizavimu. Parasimpatinė nervų
sistema veikia priešingai ir specifiškiau nei simpatinė nervų sistema, o
pagrindinė funkcija yra išsaugoti metabolizmo energiją.
Smegenys yra daug sudėtingesnis mechanizmas, negu įsivaizduoja
dauguma žmonių. Jos sveria tik apie 1440 gramų, tačiau jose yra daugiau negu
dešimt tūkstančių milijardų neuronų, kurių daugumas sudaro tūkstančius
jungčių su kitais neuronais. Jos yra daug sudėtingesnės už didžiausią
superkompiuterį, tačiau kai kurių jos dalių funkcijos pamažu išaiškinamos -
bent jau bendrais bruožais. Šiuolaikinės smegenų vaizdo gavimo metodikos,
ypač magnetinio rezonanso tyrimas (arba MRT) ir pozitroninės emisinės
tomografijos (arba PET) skleistinė leido sparčiai pagerinti mūsų supratimą apie
smegenų funkciją. MRT yra neinvazinis smegenų vaizdo gavimo metodas, kai
magnetiniame lauke registruojamos skirtingų rūšių molekulių reakcijos į radijo
bangas ar kitas energijos formas. Kai jis taikomas gauti dinaminį deguonies
apykaitos paveikslą įvairiose smegenų dalyse tam tikros psichinės veiklos
metu, jis vadinamas funkciniu MRT arba fMRT. PET skleistinė yra kita
neinvazinė smegenų vaizdo gavimo metodika, kuri praneša apie kraujotaką
įvairiose smegenų srityse, registruodama gama spindulių išsiskyrimą, kai
įleistą į kraujo srovę radioaktyviai pažymėtą gliukozę metabolizuoja aktyvuoti
neuronai. Radioaktyvūs atomai skleidžia subatomines daleles, vadinamas
pozitronais (teigiamo krūvio elektronais), kurie susiduria su savo neigiamą
krūvį turinčiomis
kopijomis - elektronais. Šios dvi dalelytės sunaikina viena kitą ir išskiria du

priešingomis kryptimis sklindančius gama spindulius, kuriuos galima užregistruoti
asmens galvą juosiančiu detektorių žiedu ir atsekti jų atsiradimo vietą. Šie ir kiti
smegenų vaizdo gavimo metodai lemia mūsų supratimo apie smegenyse vykstančius
procesus sparčią pažangą.
Fiziologinė psichologija yra psichologijos šaka, kuri atskleidžia ryšius tarp
fiziologinių ir psichinių procesų bei įvykių. Neuropsichologija tyrinėja nervų sistemos
sutrikimų įtaką elgesiui ir psichiniam patyrimui. Smegenų pusrutulių, sudėtingiausių
ir evoliuciškai naujausių smegenų dalių, tam tikrų sričių pažeidimas sukelia
nuspėjamus atminties, suvokimo, kalbos ar motorinės koordinacijos sutrikimus, o
difuzinis galvos smegenų pažeidimas suardo gebėjimą protauti. Beveik visų
dešiniarankių žmonių ir apie 70 proc. kairiarankių žmonių kalba ir matematiniai
gebėjimai lokalizuoti kairiajame smegenų pusrutulyje, o erdvės ir formos (at)pažinimo
gebėjimai paprastai būna lokalizuoti dešiniajame pusrutulyje. Buvo atlikta gausybė
elektrinio smegenų bangų aktyvumo tyrimų pagal elektroencefalogramos (EEG)
įrašus, kai prie žmogaus galvos odos pritvirtinami elektrodai.
Endokrininė sistema yra tinklas vidaus sekrecijos liaukų, kurios tiesiogiai išskiria
hormonus į kraujotaką, o čia jie susiliečia su specialiais ant tam tikrų ląstelių esančiais
receptoriais kur nors kūne. Endokrininė sistema funkcionuoja kūne kaip didelė
signalinė sistema, drauge su nervų sistema. Kaip ir nervų sistema, ji perduoda
pranešimus iš vienos kūno dalies į kitą, tik nervų sistema siunčia savo pranešimus per
nervinius impulsus, o endokrininė sistema susisiekia per kraujotakoje esančius
cheminius hormonus. Ji ypač svarbi tokiai emocinei reakcijai kaip baimė.
Sąmonės būklės, tarp jų miegas ir sapnavimas, buvo iš dalies tyrinėjamos

pagal EEG įrašus, ir kai kurios šių tyrimų detalės buvo apibūdintos
atsakymuose į testo 1 ir 2 klausimus. Vaistų psichologinio poveikio tyrimai
— tyrimų sritis, dažnai vadinama psichofarmakologija, - domisi ir šių rūšių
vaistais: raminamaisiais, pavyzdžiui, alkoholiu, barbituratais ir
benzodiazepinais, kurie slopina centrinės nervų sistemos aktyvumą;
stimuliatoriais, pavyzdžiui, amfetaminais, kofeinu ir kokainu, kurie padidina
centrinės nervų sistemos aktyvumą; narkotikais, pavyzdžiui, morfinu,
metadonu ir heroinu, kurie sukelia mieguistumą, apatiją, sustingimą bei
sąmoningumo praradimą, ir paprastai prie jų priprantama; haliucinogenais,
pavyzdžiui, lizerginės rūgšties dietilamidu (LSD), psilocibinu ir
dimetiltriptaminu (DMT), kurie sukelia haliucinacijas arba iš esmės keičia
suvokimą; ir „diskotekų“ narkotikais, pavyzdžiui, kanapėmis ir ekstaziu,
sukeliančiais euforiją.
2. Jutimas ir suvokimas (testo 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10 ir 11 klausimai). Kiek

žinoma, tai seniausia psichologinių tyrimų kategorija, taip pat ir viena
sėkmingiausių. Tradiciškai jutimas skiriamas nuo suvokimo, nors jų skirtis
yra abejotina ir filosofiniu, ir moksliniu požiūriu. Jutimas yra subjektyvus
patyrimas, kuris kyla sudirginus jutimo organą, o suvokimas yra juslinis
patyrimas, interpretuojamas nurodant numanomą jį sužadinusį išorės objektą
arba įvykį po to, kai buvo apdorota ir interpretuota juslinė informacija. Ši
skirtis pirmą kartą buvo padaryta XVIII a., bet dabar mes žinome, kad didelė
(pavyzdžiui) regimosios informacijos dalis apdorojama akies tinklainėje, ir
gryno pojūčio be jokio informacijos apdorojimo samprata yra geriausiu atveju
ginčytina. Ši sritis apima tokias temas kaip rega, formos
suvokimas, spalvos suvokimas, judėjimo suvokimas, gylio suvokimas, klausa, garso

lokalizavimas, cheminiai pojūčiai, odos ir kūno jutimai, psichofizika ir suvokimo
iliuzijos.
Rega yra labiausiai ištyrinėtas jutimo modalumas. Akies lęšiukai fokusuoja šviesą į
specialias tinklainės ląsteles, vadinamas stiebeliais ir kūgeliais, o jos paverčia šviesos
energiją elektriniais nerviniais impulsais. Stiebeliai yra ryškumo receptoriai.
Kūgeliai, kurių yra mažiau ir jie kur kas mažiau jautrūs, būna trijų rūšių ir yra spalvos
receptoriai. Regimuosius signalus lygiagrečiai analizuoja trys atskiros apdorojimo
sistemos. Viena sistema apdoroja informaciją apie spalvą, o kiek detaliau tai bus
aptariama atsakant į testo 11 klausimą. Antra sistema apdoroja informaciją apie
statiškas formas, o trečia - informaciją apie judėjimą ir stereoskopinį gylį. Formų
sistema ir judėjimo bei gylio sistemos yra nejautrios spalvoms. Sunku įžiūrėti formą
ir neįmanoma pamatyti gylio paveiksluose, sudarytuose iš vienodo ryškumo skirtingų
spalvų, o spalvoto objekto judėjimas yra nematomas, jei stebėsime jį kitaip
nuspalvintame to paties ryškumo fone - objektas matomas vienoje padėtyje ir po to
kitoje - neatrodydamas pajudėjęs. Regos žievė turi itin specializuotų ląstelių, kurios
reaguoja į tam tikrus formos ir judesio požymius, įskaitant briaunas, tam tikra
kryptimi judančias linijas, tam tikru kampu nukreiptus šviesos ruožus ir t. t., ir šios
ląstelės įsitraukia tiktai gavusios specifinius signalų derinius iš tinklainių vaizdų.
Pamatiniai gylio suvokimo stereopsijos būdu principai buvo aptarti atsakant į testo 3
klausimą.
Klausa yra antrasis labiausiai ištyrinėtas jutimo modalumas. Garso bangos
priverčia virpėti ausies būgnelį, o vibracija perduodama per vidurinėje ausyje
esančius tris mažyčius kaulelius į vidinėje ausyje
susirangiusį vamzdelį, vadinamą sraige. Sraigė yra pripildyta skysčio ir turi

lanksčią membraną, vadinamą pamatine membrana. Kadangi sraigė nuo
vieno iki kito galo tolydžio siaurėja, nuo garso dažnio priklauso, kuri
pamatinės membranos dalis labiausiai vibruoja. Iš pamatinės membranos
iškyla smailios ataugėlės, vadinamos plaukuotomis ląstelėmis, prie kurių
apatinės dalies yra prisitvirtinusios klausos nervų ląstelės. Pamatinės
membranos virpesiai priverčia plaukuotąsias ląsteles lankstytis pirmyn ir
atgal, ir tai paleidžia nervinius impulsus į smegenis. Girdimo garso aukštumas
priklauso nuo to, kuri pamatinės membranos dalis labiausiai vibruoja ir kurios
nervų ląstelės dėl to sužadinamos. Garso stiprumas priklauso nuo pamatinės
membranos vibracijos stiprumo, kuris paverčiamas nervinių ląstelių
sužadinimo greičiu.
Ausies jautrumas yra beveik neįtikėtinas. Anot vengrų kilmės Jungtinių
Valstijų fiziko Georgo von Bėkėsy, 1961 m. pelniusio Nobelio premiją už
savo darbą apie klausą, silpniausias signalas, kurį galima išgirsti, pajudina
ausies būgnelį per atstumą, tolygų vienai keturmilijoninei plono šilkinio siūlo
skersmens daliai. Eksperimentais įrodyta, kad vidinėje ausyje esančios
plaukuotosios ląstelės paleidžia nervinius impulsus, kai jų galiukai pajuda
vieną dešimttūkstantąją milimetro dalį. Maža to, klausos sistema geba
įvertinti ir stulbinamai mažus laiko skirtumus tarp abi ausis pasiekiančių
garsų. Tai būtina garso lokalizavimui, kuris buvo visiškai paaiškintas atsakant
į testo 6 klausimą.
Cheminiai pojūčiai, būtent skonis ir kvapas, sulaukė mažiau tyrinėtojų
dėmesio, tačiau pamatiniai jų funkcionavimo dėsniai yra perprasti. Skonio
pojūtis atsiranda, kai skanios (turinčios skonį) medžiagos, tirpstančios
vandenyje ar galinčios ištirpti seilėse, dirgina apie 9000 skonio spenelių,
daugiausia ant liežuvio, bet taip pat
minkštajame gomuryje, burnoje, ryklėje ir skruostų vidinėje pusėje. Svarbiausiais

skoniais laikomi saldumas, rūgštumas, sūrumas ir aštrumas, o kiti skoniai atsiranda
kaip šių deriniai. Kvapai pajuntami tuomet, kai aromatingų medžiagų molekulės
įtraukiamos į viršutinę nosies ertmę ir paveikia ląsteles, specializuotas reaguoti į
tam tikras kvapų rūšis, o dėl to sukeliami ir perduodami į smegenis nerviniai
impulsai. Sužadintų neuronų tipas ar tipai parodo kvapo pobūdį, o sužadintų
neuronų kiekis nulemia jo stiprumą. Svarbiausiais kvapais laikomi aromatingi
(kaip levanda ar rožių žiedlapiai), eteriniai (kaip eteris ar valantis skystis), sakingi
(kaip cinamonas ar muskato riešutas), dvokiantys (kaip išmatos ar sugedę
kiaušiniai) ir degėsių (kaip degutas).
Daug žinoma ir apie odos bei kūno jutimus, tarp jų - lytėjimą, kinesteziją
(raumenyse, sausgyslėse ir sąnariuose kylančius jutimus), ir pusiausvyros jutimą
(orientacijos ir pusiausvyros jutimus, atsirandančius vidinėje ausyje). Daugiau apie
psichofiziką žiūrėkite atsakymuose į testo 7 ir 8 klausimus, o atsakymuose į testo
6, 9 ir 10 klausimus aptariamos kai kurios įdomios suvokimo iliuzijos.
3. Pažinimas (testo 4, 10, 12 ir 13 klausimai). Kalbant apibendrinamai, pažinimas

(angl. cognition, iš lot. cognoscere — žinoti, suprasti) yra informacijos
apdorojimas. Ši kategorija apima atmintį, dėmesį, vaizduotę, kalbą, mąstymą ir
uždavinių sprendimą, kognityvinę neuropsichologiją ir dirbtinį intelektą. Paprastai
į ją neįtraukiamas suvokimas, nors riba tarp suvokimo ir pažinimo labai neaiški.
Atmintis yra informacijos užkodavimo, laikymo ir atgaminimo procesas. Ją galima

skirstyti į tris tipus, vadinamus sensorine, trumpalaike
ir ilgalaike atmintimi. Sensorinė atmintis, kuri yra būtina normaliai regai ir

klausai, leidžia išlaikyti vaizdinius apie pusę sekundės, o garsus - iki 2
sekundžių. Kai žiūrime televizorių, iš tikrųjų ekrane per sekundę pasirodo
trisdešimt skirtingų nejudančių paveikslų, tačiau tai, ką mes matome, —
vientisas judantis vaizdas. Kad tai įvyktų, turime sugebėti atsiminti kiekvieną
atskirą paveikslą bent tol, kol pasirodys kitas. Be sensorinės atminties būtų
neįmanoma suprasti ištarto žodžio, nes žodžio pabaigoje jau būtume pamiršę
jo pradžią. Trumpalaikė atmintis geba trumpą laikotarpį, iki kelių sekundžių,
išlaikyti tam tikrą informacijos kiekį, nors ji gali būti vėl kartotinai atnaujinta.
Pavyzdžiui, kai mums reikia atsiminti telefono numerį, tuo pat metu ieškant
rašiklio ar pieštuko, kuriuo būtų galima jį užrašyti, dažnai mes informaciją
laikome trumpalaikėje atmintyje, mintyse arba balsu kas sekundę ar dvi ją
pakartojame, o protarpiais informacijos neleidžia pamiršti sensorinė atmintis.
Trumpalaikės atminties saugykla, kartais vadinama darbine atmintimi, vienu
metu gali išlaikyti tik apie septynis skaičius ar kitus informacijos vienetus. Be
trumpalaikės atminties kalba būtų nesuprantama, kadangi klausytojas ar
skaitytojas, norėdamas suprasti sakinį, bent jau iki jo pabaigos turi atsiminti jo
pradžią.
Ilgalaikė atmintis padeda išlaikyti žodžių prasmes, žmonių vardus,
naudingus ir beverčius faktus, asmeninę patirtį ir kitus informacijos elementus,
kurie saugomi ilgesnius laiko tarpus. Ji apima ir žinių apie operacijų atlikimo
sekas rūšį, vadinamą procedūrinėmis žiniomis, nors dažnai sąmoningai jos
nesuvokiamos ar neverbalizuojamos. Ilgalaikės atminties saugykla yra
pakankamai didelė, kad išlaikytų daug daugiau informacijos, negu galima
užkoduoti per visą gyvenimą. Trumpalaikės atminties informacijos elementai,
kurie pakankamai dažnai kartojami,
galiausiai automatiškai perkeliami į ilgalaikę saugyklą. Kai kurios nesudėtingos

ilgalaikės atminties eksperimentinių tyrimų išvados buvo aptartos atsakant į testo 13
klausimą.
Tyrinėti dėmesį skatina faktas, kad žmones vienu metu bombarduoja daugelio
įvairių rūšių juslinė informacija, bet vienu metu jie geba sąmoningai ir racionaliai
galvoti tik apie vieną dalyką. 1957 m. britų psichologas Donaldas Broadbentas pasiūlė
filtro teoriją, pasak kurios, egzistuoja riboto pajėgumo centrinis apdorojimo
mechanizmas, kuris gali vienu metu išrinkti tik vieną juslinės įvesties kanalą ir gali
persijungti tarp įvesties kanalų ne daugiau kaip dukart per sekundę, o neprižiūrimo
kanalo informacija išlaikoma keletą sekundžių trumpalaikėje atmintyje. Kol atmesta
informacija laikoma trumpalaikėje atmintyje, filtras, veikdamas kaip vieno
pasirinkimo jungiklis, leidžia pasirinktai informacijai pasiekti aukštesniuosius
apdorojimo centrus galvos smegenyse. Šiai teorijai įrodymų davė eksperimentai,
kuriuose tuo pat metu abiem ausims buvo pateikiamos skaitmenų poros, iki dviejų
porų per sekundę, ir klausytojai nuolat atgamindavo juos veikiau kaip „ausis po
ausies“ seką, negu kaip „pora po poros“, aiškiai perkeldami dėmesį nuo vienos ausies
prie kitos. Dabar kognityviniai psichologai mano, kad vienu metu veikia keletas tam
skirtų procesorių ir kad dėmesys gali būti perkeltas nuo juslinės įvesties prie
informacijos išvesties arba veiksmo. Be grynai mokslinių, buvo atlikta daug
taikomųjų dėmesio tyrimų. Buvo užrašyti lakūnų, radiolokatorių operatorių ir kitų
tiriamųjų akių judesiai ir tuo pagrindu sudarytos lygtys, apibūdinančios dėmesio
paskirstymą dinamiškose aplinkose, tad operatorių daromas klaidas būtų galima
sumažinti taip suprojektuojant instrumentų išdėstymą, kad šis atitiktų užduoties
keliamus reikalavimus dėmesiui ir operatoriaus gebėjimus.
Vaizduotės tyrimai - tai psichinių vaizdinių, kuriuos suformuoja vaizduotė

ir atmintis, tyrimai. Eksperimentinės psichologijos pradininkas Wilhelmas
Wundtas (1832-1920) manė, kad vaizdiniai yra vienas iš trijų pagrindinių
sąmonės elementų drauge su pojūčiais ir jausmais. Psichologai tyrinėja ne tik
regimuosius vaizdinius, bet ir kitų juslių vaizdinius, pavyzdžiui, klausos,
skonio, kvapo ir lytėjimo. Daugumos žmonių vaizdiniai yra neapibrėžti ir
trumpalaikiai, tačiau kai kurie tyrinėtojai teigia, kad nemažai vaikų ir daug
mažesnė dalis suaugusiųjų turi eidetinę vaizduotę, kai regimieji vaizdiniai
atrodo tokie pat aiškūs ir ryškūs, kaip ir paprasti suvokimai. Vaizduote
pagrįstos kai kurios veiksmingiausios mnemoninės priemonės, kurios gali būti
taikomos žodžiams, skaičiams ar kitiems dalykams įsiminti, ir ji atlieka
pagrindinį vaidmenį tam tikrose kognityvinės elgesio terapijos metodikose.
Kalbos psichologija, kartais vadinama psicholingvistika, apima kalbos
mokymąsi, skaitymo psichologiją, ryšį tarp kalbos ir mąstymo, psichologinius
dvikalbystės aspektus ir keletą kitų potemių. Psichologiniams kalbos
tyrimams didelę įtaką daro nesibaigiantys ginčai dėl Jungtinių Valstijų
lingvisto Noamo Chomsky’io idėjų, pirmą kartą paskelbtų XX a. šeštojo
dešimtmečio pabaigoje. Chomsky’is tvirtino, jog tai, kaip greitai ir tiksliai
vaikai išmoksta kalbėti, rodo, kad jie gimsta turėdami įgimtą išmanymą bent
jau apie kai kuriuos universalius kalbos struktūrinius dėsnius.
Mąstymas ir uždavinių sprendimas priklauso nuo samprotavimo formų,
kurios gali būti griežtai logiškos arba ne. Dedukcinis samprotavimas yra
išvadų darymas iš prielaidų, o indukcinis samprotavimas yra apibendrinimų
kūrimas remiantis konkrečiais atvejais. Teisingo dedukcinio samprotavimo
kriterijus yra loginis validumas, tačiau
nėra indukcinio samprotavimo kriterijaus, nors kai kurie psichologai mano, kad
indukcinis samprotavimas dalyvauja moksliniame mąstyme, darant intuityvius
statistinius sprendimus ir formuojantis tokioms nuomonėms visuomenėje kaip
stereotipai apie rasių grupes. Vienas svarbiausių įvykių mąstymo psichologijoje buvo
euristikos ir šališkumo idėja, kurią aštuntajame dešimtmetyje pasiūlė Izraelio
psichologai Amosas Tversky’is ir Danielis Kahnemanas. Euristika yra apytikslė ir
greita procedūra „iš akies“, kai apsisprendžiama, susidaroma nuomonė arba
išsprendžiamas klausimas, išsamiai neskaičiuojant ar netiriant visų galimų
pasirinkimų, taigi nebūna jokios garantijos gauti teisingą ar optimalų atsakymą.
Vienas iš kasdieniame indukciniame samprotavime dažnai taikomų apytikslių
skaičiavimų vadinamas pasiekiamumo euristika. Kaip tik euristika leidžia įvertinti
įvykio dažnumą ar tikėtinumą remiantis į galvą atėjusių jo atvejų skaičiumi. Ji gali
lemti šališkus ar netikslius sprendimus, kaip kad paklausus žmonių, ar anglų kalboje
daugiau žodžių prasideda raide k, ar daugiau tokių, kuriuose k yra trečia raidė.
Daugumai žmonių pasirodys lengviau sugalvoti pavyzdžių tokių žodžių, kurie
prasideda raide k, tačiau iš tikrųjų tipiškas ilgas tekstas turi dvigubai daugiau žodžių
su k kaip trečiąja raide. Dėl tos pačios priežasties dauguma žmonių smarkiai
pervertina santykinį smurtinių nusikaltimų dažnumą ir nepakankamai įvertina
santykinį nesmurtinių nusikaltimų dažnumą, kadangi apie smurtinius nusikaltimus
dažniau pranešama spaudoje ir kalbama, tad dauguma žmonių gali sugalvoti daugiau
jų pavyzdžių.
Kognityvinė neuropsichologija - tai sritis, kuri susieja kognityvinę psichologiją
su neuropsichologija. Ji tyrinėja normalų ir liguistą pacientų, kuriems pažeistos
smegenys, funkcionavimą. Pavyzdžiui, kai kurių skaitymo ir rašymo teorijų
pagrįstumą galima patikrinti
analizuojant pacientų, kuriems pažeistos galvos smegenys, padarytų klaidų

pobūdį ir lyginant jį su kitų pacientų padarytomis klaidomis. Pasirodo, kad
žmonės po tam tikrų pažeidimų gali skaityti tik paversdami kiekvieną raidę
atitinkančiu ją garsu ir jiems labai sunku skaityti žodžius, kurių tarimas
netaisyklingas, tokius kaip yacht*. Antra vertus, po kitos rūšies pažeidimų
žmonės negali paversti raidžių garsais ir geba skaityti tik atpažindami visą
žodį, dėl to jiems labai sunku perskaityti paprastus skiemenis, tokius kaip
varg. Tai rodo, kad skaitant dalyvauja bent jau du skirtingi mechanizmai.
Dirbtinis intelektas (DI) yra mokslas apie kūrimą mašinų, kurios atliktų
tuos pačius dalykus, kuriuos paprastai daro protas, pavyzdžiui, žaistų
šachmatais, logiškai mąstytų, rašytų poeziją, kurtų muziką ar analizuotų
chemines medžiagas. Svarbiausia DI taikymo sritis - intelekto formos, kurių
nereikia ar net nėra galima sąmoningai kontroliuoti, pavyzdžiui, regėjimas
arba kalba. DI svarbesnė yra programinė, o ne techninė įranga, ir dėmesys
sutelkiamas į informacijos apdorojimą. Kai kurios DI programos skirtos
imituoti žmogaus psichinius procesus ar smegenų fiziologiją. Vienas iš
lemiamos įtakos DI turėjusių darbų yra kompiuterinio regėjimo teorija, kurią
XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė britų psichologas Davidas
Courtenay’us Marras ir sąmoningai pagal ją sumodeliavo žmogaus regėjimo
sistemą. Teorija skirta paaiškinti, kaip ant tinklainės krentantis šviesos
pluoštas transformuojamas į simbolinį paveiksle regimų formų, spalvų ir
judesių atvaizdą, - tai pasirodė esanti kur kas sudėtingesnė užduotis, negu kas
nors galėjo įsivaizduoti. DI kalbos modeliai nebuvo labai pavykę, išskyrus
svarbų neigiamą laimėjimą, kai buvo atkreiptas dėmesys į nenumatytą šio
beveik
* Angl. jachta, tariama [jͻt].

universalaus žmogaus gebėjimo kompiuterizavimo sudėtingumą. DI programos

gali interpretuoti natūralią žmogaus kalbą tiktai esant drastiškai apkarpytam
žodynui, sintaksei ir teksto sričiai.
Svarbi pažanga kuriant DI XX a. paskutiniajame dešimtmetyje buvo pasiekta
įdiegus konekcionistinius, arba sąryšio, modelius, grindžiamus lygiagrečiai
paskirstytu apdorojimu. Ši tyrimų sritis skirta kurti protingas sistemas, sudarytas
iš tarpusavyje sujungtų procesorių, kuriuose žinių elementus reprezentuoja ne
pavieniai procesoriai, o jų tinklų struktūros, prisitaikančios tiek, kiek jos geba
mokytis iš patyrimo. Manoma, kad konekcionistiniai modeliai lanksčiau,
veiksmingiau ir tikroviškiau modeliuoja smegenų procesus, negu ankstesni
nuoseklaus apdorojimo modeliai.
4. Mokymasis ir įgūdžiai (testo 5 ir 14 klausimai). Ši kategorija tradiciškai

atskiriama nuo atminties (pažinimo aspekto), nors skiriamoji riba yra gana
sąlygiška. Psichologijoje mokymasis suprantamas kaip visoks elgesio keitimasis,
kurį sukelia patyrimas. Šiuo požiūriu išmokti yra visi psichiniai ir elgesio bruožai,
kurie nėra visiškai įgimti. Daugiausia išmokstama be formalaus mokymo ar
sąmoningų besimokančiojo pastangų. Per savo gyvenimą mes įgyjame politinius
ir religinius įsitikinimus ir nuostatas, asmeninius įpročius, daug įgūdžių, tarp kurių
yra ir gebėjimas kalbėti bei suprasti kalbą, ir nemažai bendrų žinių - iš esmės net
neįsisąmonindami, kad esame įsitraukę į mokymosi procesą. Žmonių ir ne žmonių
pagrindiniai mokymosi principai yra panašūs, ir daug šios srities tyrimų atliekama
su žiurkėmis, balandžiais, šunimis, šimpanzėmis ir kitais gyvūnais. Ši kategorija
apima tokias temas kaip klasikinis sąlygojimas, instrumentinis ar operantinis
sąlygojimas, išmoktas bejėgiškumas ir įgūdžiai.
Klasikinį sąlygojimą maždaug XIX ir XX a. sandūroje atrado rusų fiziologas

Ivanas Pavlovas (1849—1936). Pavlovas analizavo šunų seilių išsiskyrimą
atlikdamas virškinimo tyrimus, kurie pelnė jam pirmąją kada nors fiziologui
ar rusui suteiktą Nobelio premiją. Jis išrado aparatą, kuris padėjo jam tirti ir
išmatuoti šuns seilių išsiskyrimo reakcijas į įvairias ėdalo rūšis, ir netrukus
pastebėjo, kad šie šunys pradėjo išskirti seiles prieš patiekiant ėdalą, kai tik
išgirsdavo artėjančio eksperimentatoriaus žingsnius. Jis pradėjo tyrinėti šį
reiškinį ir nustatė, kad jei stimulas, paprastai nesukeliantis seilių išsiskyrimo,
pavyzdžiui, varpelio skambesys, pakartotinai pateikiamas prieš pat įberiant
truputį džiovintų mėsos miltelių į šuns nasrus, tai varpelio skambesys
netrukus pats savaime verčia išsiskirti šuns seiles. Kalbant klasikinio
sąlygojimo terminija, jeigu nesąlyginis stimulas (toks kaip maistas, kuris
besąlygiškai sukelia seilių išsiskyrimą) pakartotinai poruojamas su sąlyginiu
stimulu (iš pradžių neutraliu stimulu, tokiu kaip varpelio skambesys), tai
galiausiai suformuojama sąlyginė reakcija.
Klasikinis sąlygojimas yra gana paprasta mokymosi forma, tačiau jis yra
daugelio sudėtingų elgesio būdų pagrindas. Pavyzdžiui, eksperimentai su
gyvūnais parodė, kad cukraus kiekio kraujyje sumažėjimą galima sąlygoti
klasikiniu būdu — suporuojant sąlyginį stimulą, tokį kaip šviesa ar garsas, su
cukraus kiekį kraujyje mažinančio hormono insulino injekcijomis. Gerai
įtvirtinus sąlyginį atsaką, anksčiau buvusio neutralaus stimulo pasirodymas
be insulino injekcijos gali sukelti spartų cukraus kraujyje kritimą, pakankamai
stiprų, kad gyvūną staiga ištiktų psichofiziologinis šokas. Sis tyrimas leidžia
daryti išvadą, kad klasikinis sąlygojimas gali sukelti kai kuriuos sutrikimus,
pavyzdžiui, astmą, apie kuriuos žinoma, kad jie
turi ir psichosomatinio pobūdžio fizinių simptomų, kuriuos sukelia ar pablogina

išoriniai stimulai ar emociniai veiksniai.
Instrumentinio sąlygojimo procesą, dar vadinamą operantiniu sąlygojimu,
ketvirtajame dešimtmetyje atrado Jungtinių Valstijų psichologas Burrhusas F.
Skinneris (1904-1990). Tai lankstesnis ir lengviau praktiškai pritaikomas metodas
negu klasikinis sąlygojimas. Jo esminės savybės buvo paaiškintos atsakant į testo
14 klausimą.
Išmoktą bejėgiškumą aštuntajame dešimtmetyje atskleidė Jungtinių Valstijų
psichologas Martinas Seligmanas. Eksperimentiniai šunys buvo priveržti diržais,
kad neištrūktų, ir gavo seriją skausmingų elektros smūgių. Kitą dieną jiems buvo
sudarytos tokios sąlygos, kad norėdami išvengti papildomų smūgių, jie turėjo
reaguoti į įspėjamąjį signalą - peršokti per žemą kliūtį. Dauguma šunų tapo abejingi
ir vangūs - jie nesugebėjo išmokti šios paprastos vengimo reakcijos, tačiau
kontrolinė grupė šunų, kurie prieš tai dieną nebuvo priversti kęsti neišvengiamų
smūgių, vengimo reakciją perėmė lengvai ir greitai. Kai kuriuos šunis, kuriems
pasireiškė išmoktas bejėgiškumas, kaip jį vadino Seligmanas, reikėjo šimtus kartų
prievarta stumti per barjerą, kol jie išmoko vengimo reakcijos. Išmoktas
bejėgiškumas buvo nustatytas ir žmonėms, ir gyvūnams. Seligmanas padarė išvadą,
kad jis mažina motyvaciją spręsti problemas, kliudo gebėjimui mokytis iš patirties
ir sukelia depresiją. Jis darė prielaidą, kad depresija gali būti išmokto bejėgiškumo
forma. Pavyzdžiui, asmuo, daug laiko praleidžiantis emociškai žalojančioje, tačiau
neišvengiamoje šeimos aplinkoje, gali tapti depresyvus ir negebėti progai
pasitaikius imtis pozityvių veiksmų, kad pagerintų reikalus.
Įgūdžiai yra sudėtingi, organizuoti elgesio modeliai, įgyjami iš patirties, o šios
srities tyrinėjimai smarkiai remiasi mokymosi tyrimų
rezultatais. Kai kurie įgūdžiai, pavyzdžiui, matematiniai ar žaidimo šachmatais

gebėjimai, yra vadinami kognityviniais įgūdžiais, nes jie daugiausia priklauso
nuo informacijos apdorojimo arba intelektinio aktyvumo. Kognityviniai
įgūdžiai skiriami nuo suvokimo įgūdžių, tokių kaip radaro stebėjimas, tokių
percepcinių motorinių įgūdžių kaip teksto spausdinimas mašinėle ar
žongliravimas, ir nuo socialinių įgūdžių, tokių kaip neverbalinė komunikacija.
Visi įgūdžiai tobulėja juos lavinant, pritaikant praktiškai, gaunant grįžtamąjį
ryšį ir pasinaudojant patarimais, tačiau tobulėjimo tempas paprastai sulėtėja
įgūdžiui pagerėjus ir dažnai būna laikotarpių, kai jis visai liaujasi tobulėjęs ar
net šiek tiek pablogėja prieš pradėdamas vėl tobulėti. Besiformuojanti sporto
psichologijos sritis taiko įgūdžių tyrimus paruošimui varžytis visose sporto
šakose.
5. Motyvacija ir emocijos (testo 12 ir 19 klausimai). Motyvacija vadinami

psichologiniai procesai, kurie suteikia energijos ar postūmį elgesiui. Paprastai
emocinės būsenos daro motyvacinį poveikį ir esti susijusios su daugeliu tų
pačių smegenų struktūrų kaip ir motyvaciniai procesai, tad jie dažniausiai
priskiriami tai pačiai grupei. Ši kategorija apima alkį ir troškulį, seksualumą,
socialinę motyvaciją, kognityvinį disonansą, emocijų kognityvinio sužadinimo
teoriją, emocijų išraišką bei emocijas ir atmintį.
Anksčiau psichologai manė, kad alkį sukelia iš skrandžio sklindantys

sensoriniai impulsai, kurie duoda ženklą, kad jis yra tuščias, tačiau dabar
žinoma, kad alkio pojūtis išlieka netgi nupjovus visus iš skrandžio į smegenis
einančius nervus. Alkis yra kompleksinė motyvacinė būsena, kurią, be vidinių
alkio pojūčių ir skrandžio
susitraukimų, veikia daugelis išorinių veiksnių. Žinoma, kad nedidelis darinys,

esantis prie galvos smegenų pamato, vadinamas pogumburiu, vaidina svarbų
vaidmenį reguliuojant mitybą, tačiau apie alkį nėra viskas išsiaiškinta ir tokių
valgymo sutrikimų kaip nervinė anoreksija ir nervinė bulimija priežastys vis dar
iš esmės nežinomos. Troškulio pojūčius „paleidžia“ pogumburyje esančios
receptorių ląstelės, kurios, sumažėjus skysčio kiekiui jose, siunčia nervinius
impulsus į galvos smegenis ir jutiklius venose bei inkstuose, kurie perduoda
impulsus į galvos smegenis, kai sumažėja tas ląsteles supančio (tarpląstelinio)
skysčio.
Seksualinė motyvacija ir elgesys, nors buvo plačiai tyrinėjami, išsiaiškinti tik
iš dalies. Juos stipriai veikia tokie biologiniai veiksniai kaip lytiniai hormonai, o
gyvūnų atveju svarbų vaidmenį vaidina feromonai - cheminės medžiagos, kurias
išskiria organizmas ir kurios paveikia kitų tos pačios rūšies atstovų elgesį ar
fiziologiją. Hormonai paveikia ir žmogaus seksualinę motyvaciją, tačiau
žmonėms psichologinės priežastys yra svarbesnės. Žmogaus seksualinio
reagavimo ciklą sudaro šios fazės: instinktyvus troškimas - tai lytinis potraukis,
fantazijos ir lytinio aktyvumo troškimas; sužadinimas - tai lytinis sujaudinimas,
kai vyrams būdingas varpos pabrinkimas ir erekcija, o moterims - makšties
sudrėkimas ir išsiplėtimas bei išorinių genitalijų pabrinkimas; orgazmas, kai
įvyksta orgazmas ir vyrui išsilieja sėkla; atomazgos fazė - jai būdingas raumenų
atsipalaidavimas, gera savijauta ir vyro varpos pabrinkimo atoslūgis; atsparumo
laikotarpis - tai lytinio potraukio stoka ir vyrų negebėjimas pasiekti varpos
erekcijos.
Socialinė motyvacija apima tokias paskatas kaip laimėjimų poreikis,
prielankumo poreikis ir keletą kitų išaiškintų poreikių.
Jiems buvo skirta daug tyrimų, pradedant novatoriškais Jungtinių Valstijų

psichologų Henry’io A. Murray’aus ketvirtajame dešimtmetyje ir Davido
McClellando šeštajame ir septintajame dešimtmečiais atliktais darbais.
Kognityvinis disonansas yra motyvacijos forma, kurios šaltinis tik
kognityvinis. Jo pagrindinės savybės buvo apibūdintos atsakant į testo 12
klausimą.
Nuo septintojo dešimtmečio pradžios emocijų tyrimus veikė žinojimo-
sužadinimo teorija, kurią pasiūlė Jungtinių Valstijų psichologas Stanley’us
Schachteris. Pasak šios teorijos, emocijos sukyla tuomet, kai fiziologiškai
sužadintas asmuo priskiria fizinius sužadinimo simptomus tam tikrai
priežasčiai. Gausūs eksperimentai patvirtino, kad žmonės, kurie gauna
stimuliuojančių vaistų, patiria tokias emocijas kaip baimė, pyktis, pakili
nuotaika ar linksmumas, jeigu jie priverčiami patikėti, kad jų fizinių pojūčių
priežastis yra ne vaistas, bet kažkas, ką jie matė ar girdėjo atitinkamai
gąsdinančio, erzinančio, jaudinančio ar juokingo. Tačiau yra duomenų,
rodančių, kad ši teorija iki galo nepaaiškina emocinių potyrių.
Pirminių laimės, liūdesio, pasibjaurėjimo, nuostabos, pykčio ir baimės
emocijų išraiškos veide yra veikiau įgimtos negu išmoktos, kadangi jos
pasireiškia netrukus po gimimo, netgi akliems kūdikiams, ir buvo nustatyta,
kad visose tyrinėtose kultūrose jos panašios ir atpažįstamos. Žinoma, emocijos
daro įtaką veido išraiškai, tačiau yra ir atvirkštinis priežastinis ryšys, kai veido
išraiškos daro įtaką emocijoms. Eksperimentai, kurių metu veido raumenys
buvo tiesiogiai valdomi stimuliuojant juos elektra, arba valdomi netiesiogiai,
liepiant tiriamiesiems patampyti veidus, parodė, kad veido išraiškos
stulbinamai stipriai veikia emocijas.
Atminties tyrimai parodė, kad išmokus informaciją būnant tam tikros emocinės
būsenos, lengviausia ją atgaminti esant panašios būsenos. Tai yra ypatingas nuo
būsenos priklausomo mokymosi atvejis - būnant girtam išmokta medžiaga
geriausiai atgaminama vėl prisigėrus ir t. t. Tai padeda paaiškinti, kodėl malonius
potyrius labiau linkę įsiminti laimingi asmenys, o nemalonius - nelaimingieji, ir
tikėtina, kad nuo to jie pasidarys dar nelaimingesni. Be to, tyrimai atskleidė, kad
depresija paprastai kliudo atsiminti ir mokytis.
6. Individualūs skirtumai ir asmenybė (testo 15 klausimas). Ši kategorija apima

intelektą ir gebėjimus, dinamines asmenybės teorijas, asmenybės bruožus, bruožų
teorijas ir situacionistinę teoriją.
Intelektas nuolat intensyviai tyrinėjamas nuo to laiko, kai prancūzų psichologai

Alfredas Binet ir Theodore’as Simonas 1905 m. sudarė pirmąjį standartizuotą IQ
testą. Tikimasi, kad IQ testai matuoja bendrąjį intelektą, tačiau šiek tiek
nesutariama, ar toks dalykas apskritai egzistuoja. Tyrimai tvirtai parodė, kad gabūs
kai kuriems mąstymo būdams žmonės paprastai būna gabūs ir kitiems, o žmonės,
kurie prastai mąsto vienaip, prastai mąsto ir kitaip. Iš tikrųjų labai sunku sugalvoti
bent vieną mąstyti reikalaujančią užduotį, kurios nebūtų lengviau išspręsti
turintiems aukštą IQ žmonėms, negu turintiems žemą IQ žmonėms. Kai kurie
psichologai tai interpretuoja kaip įrodymą, kad egzistuoja visuotinis, bendras
intelekto veiksnys, tačiau kitiems daro įspūdį lygiai taip pat nepaneigiamas faktas,
kad žmonės skiriasi savo stiprybėmis ir silpnybėmis, ir jie labiau linkę proto
pajėgumą apibrėžti remdamiesi iš dalies sutampančiais veiksniais ar
gabumais. Kai kurie intelekto tyrimo aspektai buvo aptarti atsakyme į testo 15
klausimą.
Asmenybė (angl. personality, iš lot. persona — aktoriaus kaukė) yra
sunkiai apibrėžiama sąvoka, apimanti daugybę psichologinių bruožų, dėl kurių
žmonės skiriasi vienas nuo kito. Kai kurie asmenybės teoretikai įtraukia
intelektą į savuosius asmenybės apibrėžimus, tačiau dauguma (nelogiškai) to
nedaro.
Dinaminės asmenybės teorijos - tai Vienos gydytojo Sigmundo Freudo
(1856—1939) ir jo sekėjų teorijos, pasak kurių, asmenybę suformuoja
asmeniui būdingas instinktyvių potraukių ir su jais susijusio nerimo valdymo
stilius. Anot Freudo, asmenybės struktūra susideda iš trijų sąveikaujančių
sistemų. Id yra iracionali ir iš esmės nesąmoninga biologinių instinktų ir
primityvių emocijų talpykla; ego yra racionali sistema, kuri išsirutulioja iš id,
kai vaikas mokosi atidėti [poreikio] patenkinimą atsižvelgdamas į fizinę ir
socialinę tikrovę; o superego yra sistema, kuri susiformuoja iš id ir ego
konflikto ir veikia iš dalies sąmoningai. Freudas manė, kad žmogui vystantis,
instinktyvūs potraukiai nuosekliai susitelkia įvairiose kūno srityse (oralinėje,
analinėje, falinėje ir genitalinėje), o jų patenkinimas ar frustracija skirtingais
raidos tarpsniais iš dalies paaiškina skirtingus suaugusiųjų asmenybės tipus.
Daug tyrimų buvo skirta Freudo teorijos prognozėms patikrinti.
Kai kurie asmenybės tyrinėtojai sutelkė dėmesį į vieną kurį nors asmenybės
bruožą. Nuodugniai ištyrinėto asmenybės bruožo pavyzdys yra priklausymas
ar nepriklausymas nuo lauko. Jį pirmasis 1949 m. išaiškino Jungtinių Valstijų
psichologas Hermanas A. Witkinas, taikydamas strypo ir rėmų testą. Tai testas,
kurio metu žmogus sėdi visiškai tamsiame kambaryje ir stengiasi pakreiptame
švytinčiame
rėme vertikaliai įtaisyti švytintį strypą. Priklausomus nuo lauko žmones pernelyg
veikia pasviręs rėmas, o nepriklausomi nuo lauko žmonės sugeba nepaisyti rėmo ir,
vertindami statumą, pasikliauja nuojauta, kur yra svorio centras. Priklausomybei nuo
lauko matuoti vėliau buvo sukurtos patogesnės priemonės, kai reikia tik popieriaus ir
pieštuko. Apskritai tyrimai parodė, kad nepriklausantiems nuo lauko žmonėms gerai
sekasi loginis mąstymas, juos dažnai patraukia inžinieriaus, architekto, gamtos
mokslų mokytojo ir psichologo eksperimentatoriaus profesijos, o kiti neretai juos
laiko ambicingais, nedėmesingais ir prisitaikėliškais. Ryškus kontrastas, kad
priklausantys nuo lauko žmonės pranašesni tarpasmeniniuose santykiuose, paprastai
jie laikomi draugiškais, populiariais, šiltais ir jautriais, ir geriausiai jiems tinka tokios
profesijos kaip socialinis darbuotojas, mokytojas, pradinių klasių mokytojas,
klinikinis psichologas ir konsultavimo psichologas.
Daugeliu bruožų grindžiamos teorijos siekia išaiškinti asmenybės struktūrą
sudarančių bruožų visumą ir paaiškinti žmonių skirtumus pagal jų vietą šioje
visumoje. Statistinis metodas, vadinamas faktorine analize, taikomas bruožų
koreliacijoms analizuoti, siekiant juos sugrupuoti į nedidelį pagrindinių ar esminių
dimensijų seką. Tai panašu į daugybės išskiriamų spalvos niuansų aiškinimą trimis
matmenimis - atspalviu, sodrumu ir ryškumu, - kurie pagrindžia visus skirtumus.
Viena įtakingiausių ir intensyviausiai tyrinėjamų yra vokiečių kilmės britų psichologo
Hanso Eysencko (1916-1997) daugelio bruožų teorija, pirmą kartą suformuluota XX
a. penktajame dešimtmetyje. Trys esminės šios teorijos dimensijos yra ekstraversija
(siejama su tokiais bruožais kaip socialumas, draugiškumas, polinkis susijaudinti,
šnekumas, impulsyvumas, linksmumas, veiklumas
ir spontaniškumas), neurotiškumas (susirūpinimas, nuotaikų svyravimas,

nervingumas ir nerimas) ir psichotiškumas (persekiojimo jausmas, iracionalus
mąstymas, labai stiprių fizinių pojūčių pomėgis, nežmoniškas žiaurumas ir
empatijos stoka). Eysenckas manė, kad šie trys veiksniai yra pagrįsti
biologiškai ir daugiausia paveldėti. Jis spėliojo, kur jie galėtų būti lokalizuoti
nervų sistemoje. Tačiau iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio sukaupti
moksliniai duomenys atvedė asmenybės tyrinėtojus prie visuotinio sutarimo,
kad yra penkios esminės žmogaus asmenybės dimensijos. Siam vadinamajam
„didžiajam penketui“ priskiriama ekstravertiškumas, neurotiškumas,
sutariamumas, sąmoningumas ir atvirumas, arba intelektas.
Šiuo metu asmenybės tyrimų srityje smarkiai nesutariama situacionizmo
klausimu. Diskusiją 1968 m. sukurstė Jungtinių Valstijų psichologas Walteris
Mischelis, sukaupęs įspūdingą rinkinį duomenų, kurie atrodė verčiantys
suabejoti esmine visų asmenybės teorijų prielaida - būtent, kad žmonės
skirtingose situacijose elgiasi daugiau ar mažiau vienodai. Jis itin susidomėjo
silpna koreliacija tarp gautų asmenybės testų rezultatų ir elgesio kasdienėse
situacijose ir padarė išvadą, kad elgesį galima patikimiau numatyti pagal
ankstesnį elgesį, negu pagal asmenybės testų rezultatus. Tai reiškia, kad
elgesys yra save nuspėjantis ir kad asmenybės teorijos daugiausia yra
bergždžios. Ši situacionistinė asmenybės kritika paskatino daug diskusijų ir
tyrimų, kai kurie iš jų atrodo prieštaraujantys Mischelio argumentams ir
įrodymams. Dauguma autoritetingų specialistų dabar perima interakcionistinį
požiūrį, pasak kurio, žmogaus elgesys iš dalies priklauso nuo vidinių
asmenybės veiksnių, iš dalies nuo išorinių situacinių veiksnių, o iš dalies —
nuo šių dviejų sąveikos.
7. Raidos psichologija (testo 4 ir 15 klausimai). Raidos psichologija susijusi su

kūdikių (angliškai infants, iš lotynų k. infans - pažodžiui, dar nekalbantys), vaikų,
paauglių, suaugusiųjų ir senų žmonių visų rūšių psichiniais reiškiniais ir visą
gyvenimą vykstančiais pokyčiais. Ši kategorija, visų kitų sankirta, apima suvokimo,
pažinimo, kalbos, įgūdžių ir socialinių santykių raidą.
Žinoma, kad žmonių jutimo organai puikiai funkcionuoja nuo pat gimimo, tačiau dar
reikia labai daug išmokti, kol kūdikis ima suvokti pasaulį kaip suaugusieji.
Pavyzdžiui, gebėjimas nustatyti atstumą ir gylį, remiantis abiejų akių fiksuojamais
skirtingais vaizdais (stereopsija), susiformuoja tik apie šeštąjį gyvenimo mėnesį.
Daugybė tyrimų buvo skirta kognityvinei raidai, iš dalies dėl didelę įtaką turėjusių
šveicarų psichologo Jeano Piaget (1896-1980) darbų. Vienas svarbus šių darbų
aspektas buvo apžvelgtas atsakant į testo 4 klausimą. Tikėtina, kad mąstymo procesai
formuojasi keliais galimais raidos tarpsniais. Pirmuoju kūdikiai nesugeba suprasti,
kad laikinai iš akiračio dingę objektai nesiliauja egzistavę. Vaikai iki 6,5 ar 7 metų
paprastai nesugeba teisingai suprasti santykį nurodančių sąvokų (tokių kaip daugiau,
didesnis ar sunkesnis) ar teisingai spręsti užduočių, susijusių su kiekio, medžiagos,
masės ir tūrio tverme. Gebėjimas svarstyti hipotetines idėjas ir vadovautis abstrakčiu
loginiu argumentavimu susiformuoja tik ankstyvojoje paauglystėje.
Intensyviai buvo tyrinėjama kalbos raida. Paprastai vaikas ištaria pirmuosius
prasmingus žodžius maždaug pirmųjų metų pabaigoje, o apie trečiuosius metus
daugumos vaikų žodyne būna daugiau nei tūkstantis žodžių. Vystantis kalbai
antraisiais ar trečiaisiais metais vaikas paprastai daro tokias žodžių vartojimo klaidas:
vartoja juos per
plačiai (pavyzdžiui, vaikas žodį tėtis supranta kaip reiškiantį visus vyrus arba
mano, kad katė žymi visus gyvūnus), per siaurai (pavyzdžiui, vaikas mano,
kad žodis puodelis reiškia tik vieną konkretų puodelį, lyg tas žodis būtų
tikrinis daiktavardis) ar netinkamai (pavyzdžiui, vaikas žaislinį būgną vadina
mašina). Netgi savo ankstyviausia kalba vaikai parodo puikų gramatikos
taisyklių supratimą ir nepaprastai greitai internalizuoja gramatikos žinias
gaudami tik fragmentišką ir skurdžią informaciją. Tai paskatino JAV lingvistą
Noamą Chomsky’į (g. 1928) teigti, kad egzistuoja kalbos mokymąsi
grindžiantis vidinis mechanizmas.
Vienas svarbiausių kalbos įgūdžių, kuriuos tyrinėja raidos psichologai, yra
skaitymas. Logografinėse rašymo sistemose, pavyzdžiui, kinų, vaikas turi
suvokti ryšį tarp kiekvienos logogramos ir jos atstovaujamo žodžio ar frazės.
Alfabetinėse sistemose, tokiose kaip anglų, mokymosi procese dar yra
papildomas žingsnis: vaikas pirma turi išmokti parašytus žodžius paversti jų
garsiniais atitikmenimis, o tik po to galės žodžiams priderinti atitinkamas
sąvokas. Tad su mokymusi skaityti susijusios operacijos priklauso nuo norimo
perskaityti teksto ortografinės formos. Buvo daug tyrinėti vaikų rašymo ir
skaitymo įgūdžiai, taip pat jų piešimo įgūdžiai.
Socialinė raida prasideda maždaug nuo 6 mėnesių amžiaus, kai atsiranda
kūdikio ir motinos ryšys. Vėlyvoje kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje
žaidimas padeda išbandyti ir formuoti įvairius įgūdžius, tarp jų ir socialinius.
Lyties tapatumas susiformuoja ligi šiol iki galo nesuprastu būdu, tačiau yra
daugelio tyrimų dėmesio centras. Apie trečiuosius gyvenimo metus vaikai
paprastai jau neabejotinai suvokia lytį, nors yra linkę painioti lyties skirtumus
su lytims priskiriama tipiška apranga ar šukuosenos stiliumi. Įrodyta, kad ypač
svarbus
socialinei raidai yra žaidimas vaidmenimis. Vaikams kartu žaidžiant, per

mokymosi paklusti taisyklėms patirtį paklojamas moralinės raidos pagrindas.
Daugybė tyrimų skiriama moralinei raidai ir įvairių veiksnių įtakai antisocialaus
elgesio formavimuisi paaiškinti. Pavyzdžiui, plačiai tyrinėjamas televizijos laidose
rodomo smurto poveikis.
8. Socialinė psichologija (testo 12, 16, 18, 19 ir 20 klausimai). Ši kategorija apima

nuostatas, konformizmą ir paklusimą autoritetui, tarpasmeninį patrauklumą,
atribucijos procesus, grupės procesus, pagalbos teikimo elgesį ir neverbalinę
komunikaciją.
Nuostatos - tai palankūs ar nepalankūs jausmai, mintys ir elgesio ketinimai, kuriuos

žmonės turi kitų žmonių, objektų ir abstrakčių idėjų atžvilgiu. Buvo sukurtos
sudėtingos metodikos, leidžiančios patikimai ir pagrįstai įvertinti nuostatas.
Nepaprastai daug nuodugnių eksperimentinių tyrimų buvo skirta aiškintis nuostatų
keitimui ir įtikinėjimui. Žinoma, kad įtikinanti pranešimo galia priklauso nuo tam
tikrų tyrimais pagrįstų šaltinio, pranešimo, gavėjo ir komunikacijos kanalo
(bendravimas akis į akį, filmai, televizija, radijas, internetas ar spausdintas žodis)
savybių. Nuostata dažnai pasikeičia siekiant pateisinti save, ir šio reiškinio
pavyzdys buvo aptartas atsakant į testo 12 klausimą.
Tyrinėjant konformizmą aiškintasi nepaprastai stipri grupės spaudimo įtaka
individų elgesiui, nuostatoms ir suvokimui. Paklusimo valdžiai eksperimentais
buvo tiriamas su juo susijęs reiškinys — tiesioginių paliepimų ar instrukcijų
laikymasis. Ši tyrimų kryptis atsirado XX a. septintojo dešimtmečio viduryje,
Jungtinių Valstijų psichologui Stanley’ui Milgramui atskleidus, kad dauguma
paprastų
žmonių, gavę valdžios nurodymą, darytų tai, ką jie mano esant nepaprastai
skausminga ir galbūt mirtina, - sukeltų elektros šoką nekaltai aukai.
Tarpasmeninis patrauklumas - kita populiari socialinės psichologijos
tyrimų sritis. Buvo nurodyta daug veiksnių, lemiančių, kodėl žmonės mėgsta
kitus žmones arba jų nemėgsta, nors kai kurie šio proceso aspektai tebėra
paslaptingi. Vienas gana akivaizdus veiksnys, patvirtintas laboratoriniuose ir
lauko tyrimuose, yra panašumas: kitoms sąlygoms esant vienodoms, žmonės
linkę mėgti tuos, kurių panašios pažiūros ir vertybės. Ilgalaikių ryšių
susidarymo, išlaikymo ir nutraukimo tyrimai atskleidė daugelį nerašytų
taisyklių, kurių laikymosi žmonės tikisi iš nuolatinių susitikinėjimų, santuokų
ir kitų ilgai trunkančių socialinių santykių.
Atribucijos procesai - tai savo pačių elgesio priežasčių priskyrimo kitų
elgesiui būdai. Šios srities tyrimais siekiama atskleisti ir paaiškinti neišreikštą
žodžiais eilinių žmonių bendros nuovokos psichologiją. Pavyzdžiui, buvo
nustatyta, kad mes linkę kito asmens elgesį aiškinti vidiniais, asmeniniais
motyvais, o ne išorinėmis priežastimis, kai atrodo, jog elgiamasi kitaip, negu
kad elgtųsi tokioje pačioje situacijoje kiti žmonės, tačiau toks elgesys buvo
būdingas tam asmeniui panašiose ar skirtingose situacijose praeityje. Kai
elgesys atrodo panašus į kitų, esančių toje pačioje situacijoje, elgesį, tačiau
nebuvo būdingas tam žmogui praeityje panašiose ar skirtingose situacijose,
tuomet esame linkę priskirti jį išorinėms priežastims. Dar buvo nustatyta, kad
daugumoje kasdienio gyvenimo situacijų žmonės linkę priskirti savo elgesį
išorinėms, situacinėms priežastims, o kitų elgesį - vidinėms, asmeninėms
priežastims, tačiau šią tendenciją gali užgožti savanaudiškas šališkumas, kuris
skatina žmones priskirti savo
sėkmę vidiniams, asmeniniams veiksniams, o savo nesėkmes - išorinėms

priežastims.
Žinoma, socialinius psichologus labiausiai domina grupės procesai. Buvo
tyrinėjama daug grupės procesų aspektų: bendradarbiavimas bei konkurencija,
lyderio iškilimas ir sprendimų priėmimas grupėje. Atliekant vieną svarbią
sprendimų priėmimo grupėje tyrimų seriją, buvo nagrinėjama tendencija, kad
grupėms labiau būdingas polinkis daryti ekstremalesnius sprendimus negu
individams, o pagrindinės idėjos bei tyrimų duomenys buvo apibendrinti atsakant į
testo 18 klausimą. Kitas svarbus socialinės psichologijos reiškinys - pagalbą
teikiančio elgesio slopinimas grupėje - buvo aptartas atsakant į testo 20 klausimą.
Neverbalinė komunikacija buvo intensyviai tyrinėjama nuo to laiko, kai
septintajame dešimtmetyje pradėta plačiai naudoti vaizdo įrašymo aparatūra.
Tyrimais daugiausia buvo koncentruojamasi prie nežodinių kalbos aspektų (kirčio,
intonacijos, garsumo ir t. t.), veido išraiškos, žvilgsnio ir akių kontakto, gestų ir kitų
kūno komunikacinių judesių, lietimo bei asmeninės erdvės ir neatitikimų, kurių
kartais atsiranda tarp žodinio pranešimo ir jį lydinčios nežodinės kūno kalbos, ypač
kai žmonės meluoja. Šioje tyrimų srityje buvo aptikta įdomių kultūrinių skirtumų,
kurių kai kurie aspektai bus aprašyti ketvirtame skyriuje.
9. Psichopatologija (testo 15, 16, ir 17 klausimai). Ši psichologijos kategorija

apima psichinių susirgimų pobūdį, etiologiją (priežastis), diagnozę, gydymą ir
prevenciją. Ja remiasi klinikinės psichologijos profesija, kuri bus aptarta šeštame
skyriuje. Tarptautiniu mastu pripažintame Psichinių sutrikimų diagnostikos ir
statistikos vadove
(DSM-IV), kurį išleido Amerikos psichiatrų asociacija, psichinių sutrikimų

klasės, be kitų, apima ir šias: sutrikimai, paprastai pirmą kartą diagnozuojami
kūdikystėje, vaikystėje ar paauglystėje; schizofrenija ir kiti psichotiniai
sutrikimai; nuotaikos sutrikimai; nerimo sutrikimai; dirbtiniai (angl.
factitious) sutrikimai; disociaciniai sutrikimai; seksualiniai ir lyties tapatumo
sutrikimai; valgymo sutrikimai; asmenybės sutrikimai.
Vienas iš paprastai pirmą kartą kūdikystėje, vaikystėje ar paauglystėje

pasireiškiančių sutrikimų yra protinis atsilikimas, kuriam būdingas sustojęs ar
nepakankamas protinis vystymasis, nulemiantis gerokai žemesnį už vidutinį
intelekto lygį. Jam būdingas nepakankamas adaptyvumas tokiose srityse kaip
tarpasmeninis bendravimas, savęs priežiūra, gyvenimas namuose, socialiniai
įgūdžiai, naudojimasis visuomeninėmis paslaugomis, apsisprendimas,
mokymosi ar studijų pažangumas, darbas, laisvalaikis, sveikata ar saugumas.
Dėmesio trūkumo, arba hiperaktyvumo, sutrikimai yra kitas šios klasės
sutrikimas, būdingas nuo 2 iki 10 proc. mokyklinio amžiaus vaikų visame
pasaulyje. Jis mažiausiai tris kartus dažniau pasitaiko berniukams nei
mergaitėms ir yra apibūdinamas kaip nuolatinis neatidumas, hiperaktyvumas
ar impulsyvumas, sukeliantis problemų mokykloje ar darbe ir namuose. Taip
pat šiai klasei priklauso autizmas, kuris buvo aptartas atsakant į testo 16
klausimą.
Schizofrenija yra sunkus psichinis sutrikimas, apibūdinamas tokiais
požymiais ir simptomais kaip iliuzijos (klaidingi įsitikinimai), haliucinacijos
(klaidingas suvokimas, pavyzdžiui, balsų girdėjimas ar matymas iš tikrųjų
nesamų daiktų), sutrikusi kalba ir elgesys, emocinis sulėkštėjimas ir smarkus
gebėjimo dirbti, palaikyti socialinius
III skyrius. Psichologijos objektas 149 santykius
arba rūpintis savimi pablogėjimas. Sergantys schizofrenija žmonės dažnai

neadekvačiai emociškai reaguoja, nesugeba patirti malonumo ar domėtis anksčiau
malonumo teikusia veikla, išgyvena prieštaringas ar nemalonias nuotaikas ir jiems
trūksta gebėjimo suprasti savo būklės nenormalumą ar patologiškumą. Kartais jie
patiria emocinio atsiskyrimo nuo savęs arba susvetimėjimo sau jausmus, lyg
vaidintų spektaklyje arba stebėtų savo fizinę ir psichinę veiklą iš šalies, ir retsykiais
jie suvokia išorinį pasaulį kaip nerealų, keistą ar svetimą, lyg tai būtų scena, kurioje
vaidina žmonės. Sergantys paranojine schizofrenija žmonės patiria iliuzijas ir
haliucinacijas, kad yra persekiojami ar puolami. Artimai susijęs su schizofrenija
yra kliedesio tipo sutrikimas, dar vadinamas paranoja, kuriai būdingi kliedesiai apie
seksualinio partnerio neištikimybę, kad esi mylimas iš toli, persekiojamas arba
puolamas ar kad turi fizinių anomalijų. Žmonės su didybės kliedesiais taip pat
kartais laikomi turinčiais šį sutrikimą, kurio viena teorija bus aptarta ketvirtame
skyriuje.
Vienas rimčiausių nuotaikos sutrikimų yra didysis depresinis sutrikimas,
kuriam būdingi prislėgtos nuotaikos epizodai, smarkiai sumenkęs domėjimasis
beveik visomis veiklomis ar iš jų patiriamais malonumais, apetito praradimas ar
smarkus apetito padidėjimas, lemiantis pastebimą svorio sumažėjimą ar
padidėjimą, ir nemiga arba pernelyg didelis mieguistumas. Kiti didžiojo depresinio
sutrikimo požymiai ir simptomai apima jaudrumą, pasireiškiantį rankų grąžymu,
bendrą kūno judesių sulėtėjimą, tarp jų mirkčiojimo ir kalbos, nuovargį ar energijos
praradimą, bevertiškumo ar perdėtos arba neadekvačios kaltės jausmus,
neryžtingumą ar sumažėjusį gebėjimą galvoti arba susikaupti ir pasikartojančias
mintis apie mirtį ir savižudybę. Kasmet nusižudo iki 15 proc. žmonių, sergančių
gilia
depresija. Bipoliniams sutrikimams, kuriuos buvo įprasta vadinti

maniakiniais-depresiniais sutrikimais, būdingi manijos arba mišrūs epizodai ir
dažniausiai, bet nebūtinai, taip pat ir giliosios depresijos tarpsniai. Manijos
tarpsniai yra nuolat pakylėtos, šnekios ar dirglios nuotaikos tarpsniai,
pakankamai ūmūs, kad smarkiai pažeistų asmens socialinę ar darbinę veiklą
arba jį prireiktų hospitalizuoti, o ligoninėje asmeniui gali kilti pasipūtimas ar
grandiozinės idėjos, noras atlikti žygius, gali sumažėti miego poreikis,
padidėti šnekumas, kilti minčių antplūdis, rastis išsiblaškymas ir pavojingos
su malonumais susijusios veiklos, pavyzdžiui, pinigų švaistymas
parduotuvėse, seksualinis nesusilaikymas ar neapgalvotos finansinės
investicijos. Mišriems nuotaikos epizodams būdingi ir manijos, ir depresijos
bruožai.
Nerimo sutrikimai apima įvairias būkles, kai aiškiai išryškėja nerimas.
Viena būdingiausių yra agorafobija, kai jaučiama baimė išeiti iš namų, būti
minioje, lankytis tokiose viešose vietose kaip prekybos centrai, keliauti
vienam autobusais, traukiniais ar lėktuvais arba atsidurti kitose situacijose, iš
kurių gali būti keblu ištrūkti arba kuriose būtų sunku suvaldyti panikos
priepuolį. Kitas dažnai pasitaikantis yra bendrasis nerimo sutrikimas, kai
asmeniui būdingas pernelyg didelis ir daugiausia nekontroliuojamas nerimas,
nesusijęs su jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, tačiau susijęs su tokiais
kasdieniais įvykiais ar veikla kaip sunkumai darbe ar mokykloje, kai
pasireiškia nekantrumas, nuovargis, darosi sunku susikaupti, atsiranda
irzlumas, raumenų įtampa ar sutrinka miegas. Trečias dažnai pasitaikantis
nerimo sutrikimas yra obsesinis-kompulsinis sutrikimas, kai būdingos
pasikartojančios ir įkyrios mintys, impulsai arba idėjos, kurios sukelia didelį
stresą ir išgyvenamos kaip nepageidaujamos ar nederamos, arba tokie
pasikartojančio elgesio pavyzdžiai kaip rankų plovimas,
tvarkymasis, tikrinimas, skaičiavimas, meldimasis ar tylus žodžių arba frazių

kartojimas - juos asmuo jaučiasi esąs priverstas atlikti pagal griežtas taisykles ar
ritualą, kad sumažėtų nerimas ar būtų išvengta kai kurių bauginančių pasekmių.
Potrauminio streso sindromas yra nerimo sutrikimas, kylantis kaip uždelstas atsakas
į trauminę patirtį ir pasireiškiantis didele baime, bejėgiškumu ar siaubu ir kartotiniu
traumos išgyvenimu per kankinančius prisiminimus, pasikartojančius sapnus, dar
kartą išgyvenamos traumos jutimus, haliucinacijas ar praeities prisiminimus.
Šalutiniai simptomai gali būti stipri sielvarto reakcija į viską, kas primena trauminį
įvykį, emocijų sąstingis, nemiga, dirglumas ir sunkumas sutelkti dėmesį.
Dirbtinis sutrikimas, dar vadinamas Miunhauzeno sindromu - baronas
Miunhauzenas yra pagyrūniškų istorijų pasakotojas iš vokiečių rašytojo Rudolfo
Ericho Raspe knygos — tai nuolatinis simptomų išgalvojimas ar tyčinis žalojimasis
siekiant simuliuoti fizinį sutrikimą, kai nėra jokių ekonominių ar kitų tokio elgesio
išorinių paskatų (pavyzdžiui, išvengti karinės tarnybos ar gauti sveikatos draudimo
išmokas), o motyvas yra tik gauti medicininę pagalbą, būti hospitalizuotam ar
pripažintam ligoniu. Turintiems šį sutrikimą žmonėms dažnai būna daug kartų be
reikalo atliekamos chirurginės operacijos, kol išaiškinama jų tikroji būklė. Panašūs
atvejai, esant vadinamajam dirbtiniam sutrikimui, arba Miunhauzeno sindromui,
„pagal įgaliojimą“, pasireiškia tuo, kad asmuo tyčia vaikui arba savo globojamam
asmeniui išgalvoja medicininius požymius ar simptomus, siekdamas parūpinti jam
gydymą, hospitalizaciją arba primesti ligonio vaidmenį. Griežtai kalbant, tai yra ne
psichinis sutrikimas, o fizinio ar psichologinio piktnaudžiavimo vaikais ar kitais
globojamais asmenimis forma.
Disociaciniai sutrikimai pasireiškia daliniu ar visišku praradimu ryšio tarp

praeities atsiminimų, savo tapatumo ir tiesioginių pojūčių įsisąmoninimo bei
kūno judesių kontrolės. Dažnai jie atsiranda dėl trauminės patirties,
nepakeliamų sunkumų ar sutrikusių santykių. Šiai klasei priklauso tokios
būklės kaip disociacinė amnezija (atminties praradimas, paprastai užmirštami
svarbūs neseni įvykiai, susiję su rimtomis problemomis, stresu ar netikėta
netektimi), disociacinė fuga (staigus netikėtas iškeliavimas iš namų užmirštant
visą praeitį ar jos dalį, asmeninio tapatumo sumaištis ir kartais - naujo
tapatumo prisiėmimas) ir disociacinis tapatumo sutrikimas, dar vadinamas
daugialypės asmenybės sutrikimu (dvi ar daugiau atskirų asmenybių,
kiekviena su savais atsiminimais ir elgesio stereotipais, pakaitomis
reguliuojančių elgesį).
Tarp labiausiai paplitusių seksualinių sutrikimų yra seksualinės
disfunkcijos. Esant moterų ir vyrų orgazmo sutrikimui, po susijaudinimo fazės
nuolat ar pasikartojančiai vėluoja orgazmas arba jis išvis neįvyksta. Vyrams
būdingesnis erekcijos sutrikimas - seksualinė disfunkcija, pasireiškianti
nuolatiniu ar pasikartojančiu negebėjimu pasiekti ar išlaikyti pakankamą
varpos erekciją iki seksualinio akto pabaigos (manoma, kad ji kankina apie 10
proc. vyrų), ir priešlaikinė ejakuliacija — būklė, kai orgazmą ir ejakuliaciją
sukelia menkiausia seksualinė stimuliacija ir jie įvyksta anksčiau, nei norima,
paprastai prieš įsiskverbimą ar maždaug jo metu, dėl to pasunkėja ar būna
neįmanomas lytinis aktas. Į šią klasę taip pat įtrauktos parafilijos (lytiniai
iškrypimai), didelė seksualinių sutrikimų grupė, apimanti pasikartojančias
seksualiai jaudinančias fantazijas, lytinį potraukį ar elgesį, kurie laikomi
sutrikimais, jeigu sukelia klinikinių problemų arba pakenkia socialinei,
darbinei ar kitoms svarbioms gyvenimo sritims. Tarp
labiausiai paplitusių parafilijų yra seksualinis mazochizmas (apimantis pasidavimą

skausmui, pažeminimui ar kurioms nors kitoms fizinės ar psichologinės kančios
formoms), seksualinis sadizmas (apimantis kito asmens vertimą patirti skausmą,
pažeminimą, priklausomybę ar kai kurias kitas fizinės ir psichologinės kančios
formas) ir pedofilija (fantazijos, potraukiai ar elgesys, apimantys seksualinį
aktyvumą su lytiškai nesubrendusiais berniukais ar mergaitėmis). Lyties tapatumo
sutrikimams priklauso stiprus ir nuolatinis susitapatinimas su priešinga lytimi, susijęs
su nepasitenkinimu savo paties lytimi ar lytiniu vaidmeniu, dažniausiai
pasireiškiantis kitos lyties drabužių dėvėjimu ar transvestizmu, ir retkarčiais
verčiantis žmones siekti lyties pakeitimo operacijų.
Ryškiausi valgymo sutrikimai yra nervinė anoreksija ir nervinė bulimija. Nervine
anoreksija, populiariai, tačiau klaidingai vadinama siekiančio sulieknėti žmogaus
liga, daugiausia suserga paauglės ir jaunos moterys, kurios jaučia didelę baimę
papilnėti, ir ji išlieka netgi esant smarkiam svorio trūkumui. Turintys šį sutrikimą
žmonės badauja ir jiems dažnai pasireiškia kūno vaizdo sutrikimai, kai jie save
suvokia kaip storus netgi būdami sulysę. Nervine bulimija taip pat daug dažniau serga
moterys negu vyrai. Jai būdingi pasikartojantys prisivalgymo epizodai, dažnai slapti
ir prarandant kontrolės pojūtį, o po to persekioja gėdos jausmas ir randasi
kompensacinis elgesys siekiant neleisti didėti svoriui. Labiausiai paplitę
kompensacinio elgesio būdai yra sau sukeltas vėmimas, piktnaudžiavimas vidurius
laisvinančiais vaistais ar diuretikais, klizmos, pasninkavimas ir besaikis
mankštinimasis. Sergantys nervine bulimija, kaip ir sergantys nervine anoreksija,
žmonės vertindami save teikia perdėtą reikšmę kūno formai ir svoriui, tad šie du
sutrikimai yra artimai susiję.
Vienas sunkiausių asmenybės sutrikimų yra asmenybės antisocialumas.

Turinčius šį sutrikimą žmones anksčiau vadindavo psichopatais arba
sociopatais. Sis sutrikimas pasižymi nuolatiniu kitų žmonių teisių
pažeidinėjimu, kuris prasideda vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje ir išlieka
suaugus. Tarp požymių ir simptomų - negebėjimas paklusti visuomenės
pripažįstamoms normoms, dažnai pasibaigiantis nuolatiniu įstatymų laužymu,
melavimu ar sukčiavimu dėl malonumo ar asmeninės naudos; impulsyvumas
ar negebėjimas planuoti ateities; dirglumas ir agresyvumas, dažnai
paskatinantys užpuolimus ar muštynes, beatodairiškas savo ir kitų saugumo
nepaisymas, negebėjimas išsilaikyti darbo vietose ar vykdyti finansinius
įsipareigojimus ir atgailos nebuvimas dėl blogo elgesio su kitais. Didelę dalį
sunkių nusikaltimų įvykdo turintys šį sutrikimą žmonės. Kitas sutrikimas yra
vengianti asmenybė, kuriai būdingi nuolatinis susivaržymas socialinėse
situacijose, nevisavertiškumo jausmas ir padidėjęs jautrumas kritikai,
nepritarimui ar nepripažinimui. Turintys šį sutrikimą žmonės linkę vengti
darbo, susijusio su svarbiais tarpasmeniniais kontaktais, ir nenoriai bendrauja
su žmonėmis, nebent būna tikri, kad yra mėgstami. Jie būna susikaustę
intymiuose santykiuose dėl baimės užsitraukti gėdą ar būti išjuoktiems, jiems
kelia susirūpinimą kritika ar nepripažinimas ir jie nenoriai įsitraukia į veiklą,
susijusią su rizika pasijausti nepatogiai.
10. Tyrimo metodai ir statistika (teste konkrečiai nebuvo aptarta). Ši

kategorija apima kokybinius ir kiekybinius tyrimo metodus, atvejų analizę,
stebėjimo tyrimus, apklausos metodus, koreliacinius tyrimus,
kvazieksperimentus, eksperimento planavimą ir statistiką.
To dažnai praktiniuose užsiėmimuose mokomi bakalauro programos studentai. Tai

detaliau aptarta ketvirtame skyriuje.
11. Psichologijos istorija (teste konkrečiai nebuvo aptarta). Šiai kategorijai

priklauso visos psichologijos istorijos temos, nuo pat jos ankstyvųjų ištakų antikos
filosofijoje, šiuolaikinės filosofinės ir biologinės psichologijos pirmtakų ir
senesnių sistemų bei teorijų, iki dabartinių mokslinių tyrimų. Psichologijos
istorijos apžvalga pateikiama penktame skyriuje.
Yra daug tinkamų psichologijos vadovėlių, dauguma jų apima

pagrindines psichologijos sritis ir rekomenduoja papildomą specifinių sričių
literatūrą. Tarp populiariausių - R. L. Atkinson, R. C. Atkinson, E. E. Smith, D. J.
Bern ir S. Nolen-Hoeksema, Hilgard’s Introduction to Psychology (12th ed., New
York: Harcourt Brace, 1996). Kitas puikus įvadinis tekstas: Robert J. Sternberg, In
Search of the Human Mind (2nd ed., New York: Harcourt Brace, 1998).
Jungtinėje Karalystėje populiarios šios knygos: Nicky Hayes, Foundations of
Psychology: An Introductory Text (2nd ed., Walton-on- Thames: Nelson, 1998),
Richard D. Gross, Psychology: The Science of Mind and Behaviour (3rd ed.,
London: Hodder & Stoughton, 1996) - jos abi labai rekomenduotinos.
Veikiau informacinis žinynas nei vadovėlis, kuriame autoritetingi straipsniai
apima platų psichologijos temų spektrą, yra The Oxford companion to the mind,
kurią redagavo Richardas L. Gregory (Oxford:
Oxford University Press, 1987) ir Companion Encyclopedia of Psychology,

kurią redagavau aš, Andrew M. Colmanas (London: Routledge, 1994). Čia
yra skyriai visomis pagrindinėmis psichologijos temomis, tarp jų - apie
svarbiausias taikomosios psichologijos sritis.
IV Tyrimo metodai ir statistika
Visų tyrimo projektų išeities taškas - klausimas. Klausimas gali būti

grynai fakto nustatymas, kaip kai kurie antrame skyriuje duoto testo klausimai, arba
praktinis, kaip tie klausimai, kurie rūpi taikomosios psichologijos atstovams (žr. VI
skyrių). Jis gali kilti iš paprasčiausio smalsumo dėl kasdienės patirties (pavyzdžiui:
kaip dažnai mes sapnuojame?), iš poreikio spręsti praktinę užduotį (kaip atsikratyti
iracionalios vorų baimės?) arba iš numatymus generuojančios teorijos (ar regėjimo
ryškumo jutimui pritaikomas Weberio dėsnis?). Kad ir kokia būtų klausimo kilmė,
jeigu jis yra dėl elgesio ar psichinės patirties pobūdžio, funkcijų ar reiškinių ir jeigu
į jį galima bent jau iš principo atsakyti taikant empirinius metodus, t. y. remiantis
sistemingu stebėjimu ir objektyviais įrodymais, tuomet tai yra psichologijos
klausimas. Psichologinio ar bet kurio mokslinio tyrimo tikslai yra aprašyti, suprasti
ar paaiškinti, numatyti ir kontroliuoti tyrinėjamus reiškinius. Tyrimais ne visuomet
siekiama visų šių tikslų ir ne visi tikslai būna vienodai svarbūs; pagrindiniai ar
fundamentalūs yra supratimas ar paaiškinimas, o kiti yra papildomi.
Prieš pradedant tyrinėti psichologinį klausimą, reikia jį kuo aiškiau suformuluoti.
Suformulavęs klausimą, kompetentingas tyrėjas
paprastai peržiūri esamas žinias specialiuose žurnaluose ir knygose, taip pat

turbūt ir internete, kad sužinotų, ar jis nebuvo nagrinėtas anksčiau ir ar nebuvo
kokiems nors glaudžiai su juo susijusiems klausimams skirtų tyrimų. Kitas
žingsnis yra hipotezės formulavimas, kuris prilygsta pagrįstam žinojimui, koks
galėtų būti atsakymas į klausimą. Suformulavęs hipotezę, tyrėjas jau gali
planuoti tyrimo metodą, tinkamą tikrinti hipotezę ir iš jos kylančius
numatymus.
Praktikoje tyrimai, palyginti su šiuo, dažnai būna toli gražu ne tokie
formalūs ir daugiau atsitiktiniai. Klausimai dažnai būna formuluojami gana
neapibrėžtai, hipotezės kartais būna veikiau implicitinės negu eksplicitinės, o
atradimai kartais padaromi veikiau dėl įžvalgumo negu dėl rūpestingo
planavimo. Fundamentalūs tyrimai (kartais vadinami teoriniais tyrimais) skirti
patikrinti eksplicitines hipotezes ar teorijas ir jie apima aprašymą, paaiškinimą
ir numatymą, bet ne kontrolę tiriamo objekto modifikavimo prasme.
Žvalgomieji tyrimai, kurie kartais taikomi siekiant žengti pirmuosius žingsnius
į nepažįstamą teritoriją, kai nagrinėjamas naujas ar menkai suprantamas
reiškinys, paprastai būna daugiausia aprašomieji, o nuo kitų rūšių tyrimų juos
skiria tai, kad jie nesivadovauja jokia eksplicitiškai suformuluota hipoteze (jie
nesusiję su numatymu) ir nesiekia išspręsti praktinių problemų (jie nesusiję su
kontrole). Taikomieji tyrimai rūpinasi psichologijos taikymu praktinėms
kasdienio gyvenimo problemoms spręsti ir dėl to ji ne tik aprašo, aiškina ir
numato tiriamus reiškinius, bet juos ir kontroliuoja modifikavimo prasme.
Šeštame skyriuje apžvelgta būtent taikomaisiais tyrimais paremta psichologija
ir jos atmainos.
Psichologijos turinio įvairovę atspindi platus jos tyrimo metodų
diapazonas. Visi šie tyrimo metodai turi tą patį svarbiausią tikslą - atsakyti į
konkrečius klausimus sistemingais objektyvių
duomenų tyrimais. Tačiau kiekvienas tyrimo metodas geriausiai tinka tik tam
tikroms problemoms gvildenti, taigi konkretūs tyrimo klausimai kartais varžo
tyrimo metodų pasirinkimą. Nors būtų klaidinga daryti prielaidą, kad kai kurie
metodai iš esmės geresni už kitus, kadangi skirtingi klausimai reikalingi skirtingų
metodų, nepaneigiama, kad eksperimentinis metodas, kai jis taikytinas, yra
veiksmingiausias iš visų metodų, kadangi gali padėti atsakyti į tam tikrus
klausimus, į kuriuos kiti negali padėti atsakyti. Priežastys bus paaiškintos vėliau.
Kokybiniai tyrimai
Dauguma paskelbtų psichologinių tyrimų yra kiekybiniai, kadangi

grindžiami skaičiais išreikštais duomenimis, tačiau XX a. paskutiniajame
dešimtmetyje tam tikrose psichologijos srityse vis populiaresni darosi kokybiniai
tyrimai. Kokybiniai tyrimai grindžiami ne skaičiais išreiškiamais duomenimis,
praktiškai tai paprastai būna verbalinė medžiaga, gaunama interviu metu ar
fiksuojant natūralią sakytinę arba rašytinę kalbą. Vienas svarbiausių kokybinio
tyrimo metodų yra diskurso analizė, visų sakytinių ir rašytinių tekstų supratimo
būdas, kuris laiko kalbą esant ne tik tikrovės aprašymo ir Įvardijimo, bet ir jos
konstravimo priemone. Kai kurioms diskurso analizės formoms daro įtaką
dekonstrukcija, teksto analizės metodas, ypač siejamas su prancūzų filosofo ir
literatūros kritiko Jacques’o Derrida vardu.
Kokybiniai tyrimai, ypač socialinėje psichologijoje, kartais remiasi
etnometodologija - žmonių bendravimo tyrimo principu, kurį
1967 m. pasiūlė Jungtinių Valstijų sociologas Haroldas Garfinkelis ir kuris

pabrėžia kasdienę kalbą ir kasdienes pasaulio interpretacijas. Šis principas
leidžia plačiai pasinaudoti stebėjimu dalyvaujant - tokia tyrimo metodologija,
kai tyrėjas dalyvauja grupės veikloje ir tuo pat metu fiksuoja kitų grupės narių
elgesį.
Kitas vis populiaresnis tyrimo metodas yra tikslinių grupių panaudojimas.
Šį metodą 1956 m. pasiūlė Jungtinių Valstijų sociologas Robertas K. Mertonas
ir jis nuo septintojo dešimtmečio plačiai taikomas rinkos tyrimams, siekiant
įvertinti žmonių reakcijas į produktus, paslaugas ir reklamą. Tikslinė grupė yra
maža grupė žmonių, atrinktų ir sutelktų tyrimo tikslais, kad vadovaujami
moderatoriaus dalyvautų organizuotoje diskusijoje ta problema ar tema, kuria
turi asmeninės patirties. Tikslinių grupių šalininkai mano, kad grupės narių
sąveika prideda šį tą svarbaus, ko trūksta įprastiniams interviu.
Radikalesni kokybiniai metodai apima fenomenologiją - filosofinį tyrimo
metodą, kurį 1901 m. pagrindė vokiečių filosofas Edmundas Husserlis ir kuris
apima detalų sąmoningos patirties aprašymą, stengiantis suskliausti (atmesti)
visas išankstines sampratas, interpretacijas ir paaiškinimus. Kitas radikalus
kokybinis metodas yra grindžiamosios teorijos plėtojimas - teorijos
konstravimo metodika, kuri atspindi tyrimo dalyvių, o ne tyrėjų interpretacijas.
Ir fenomenologija, ir grindžiamoji teorija iš esmės nutolo nuo tradicinių
empirinių psichologijos metodų, ir abi jos yra labai ginčytinos.
Prieš aptardamas statistiką, apžvelgsiu plačiausiai taikomus
eksperimentinius ir neeksperimentinius tyrimo metodus - būtent atvejų analizę,
stebėjimą, apklausų metodus, koreliacinius tyrimus, kvazieksperimentus ir
kontroliuojamuosius eksperimentus. Atvejo analize ir stebėjimu pagrįsti
tyrimai dažnai kliaujasi kokybiniais tyrimo būdais,
o kiti metodai paprastai naudojasi kiekybine analize, tačiau kiekybinės metodikos gali
būti taikomos net ir atvejo bei stebėjimo duomenų analizėje, o kokybinės metodikos
gali tikti visiems tyrimo metodams, tarp jų ir kontroliuojamajam eksperimentui.
Atvejo analizė
Psichologinė atvejo analizė - tai pavienio asmens, o kartais ir

organizuotos grupės detalus tyrinėjimas. Šie tyrimai plačiai taikomi
psichopatologijoje, kurioje jie paprastai įgauna nuodugnių aprašymų formą tiriant
individus, kuriems būdingi neįprasti arba moksline prasme įdomūs psichologiniai
sutrikimai ar reakcijos į tam tikrus gydymo metodus. Jie ne tokie įprasti kitose
psichologijos srityse, nors kartais naudojami tiriant individus, kurie turi neįprastą
patirtį, galinčią sukelti psichologinių pasekmių. Detalus po įgimto aklumo
praregėjusio S. B. tyrimas, kuris aptariamas testo 5 klausime, yra tipiška atvejo
analizė. Jis parodo, kaip atvejo analizė kartais gali suteikti objektyvių duomenų ir
aiškiai atsakyti į gana svarbų mokslo klausimą. Atvejo analizėje pateikiami duomenys
dažniausiai renkami taikant kokybinius tyrimo metodus, ypač interviu, iš rašytinių
šaltinių, tokių kaip dienoraščiai ir įvykių protokolai, tačiau kartais būna taikomi ir
kiekybiniai metodai, pavyzdžiui, klausimynai ir kiti psichometriniai testai.
Atvejo analizė kartais praverčia formuluojant teorijas. Pamokomas pavyzdys yra
atvejo analizė, kurios pagrindu Sigmundas Freudas 1911 m. sukūrė savo paranojos
teoriją, tad šį pavyzdį verta panagrinėti išsamiai. Paranoja, mūsų dienomis
specialiojoje literatūroje
vadinama kliedesio tipo sutrikimu, yra psichikos sutrikimas, kuriam būdingi

tam tikros specifinės rūšies kliedesiai (klaidingi įsitikinimai). Freudui
galvosūkiu tapo faktas, kad klinikinėje praktikoje pasitaikantys paranojiniai
kliedesiai nėra visiškai atsitiktiniai ir neprognozuojami, paprastai jie būna
keturių labai konkrečių tipų:
1. Pavydo manija. Paranojiški žmonės dažnai kliedi, kad jų seksualinis

partneris neištikimas.
2. Erotomanija. Kai kurie paranojiški žmonės kliedi, kad juos myli kiti
žmonės, dažnai tai būna įžymybės arba aukštesnio statuso žmonės darbovietėje.
3. Persekiojimo manija. Paranojiški žmonės labai dažnai kliedi, kad prieš
juos rengiamas sąmokslas siekiant juos sužaloti ar nužudyti.
4. Didybės manija. Daugelis paranojiškų žmonių įsitikinę, kad jie yra
dievai, imperatoriai arba šiaip žymūs ar įtakingi žmonės.
Tad Freudas iškėlė klausimą: kodėl paprastai kyla šių keturių tipų paranojiniai
kliedesiai? Kuo ypatingi šie kliedesiai? Profesiniu požiūriu virtuoziškoje
atvejo analizėje, paremtoje dr. Schreberio, daugelį metų kentėjusio nuo
paranojinių kliedesių vokiečių teisėjo, prisiminimais, Freudas priėjo
stulbinamą išvadą, kad paranojos esmėje glūdi ir konkrečius kliedesių tipus
paaiškina nesąmoningas homoseksualus troškimas-fantazija. Bet kurio
turinčio paranojiškų kliedesių vyro nesąmoningas troškimas-fantazija gali būti
išreikštas šiuo sakiniu: Aš (vyras) myliu jį (vyrą).
Kadangi homoseksualumas visuomenėje yra tabu, tai paranoją turintis
vyras nesąmoningai siekia iškreipti šį troškimą-fantaziją, idant išvengtų
sąmoningos akistatos su ja. Suteikti jam priimtinesnę
formą įmanoma keturiais būdais. Pirmasis būdas - pakeisti sakinio gramatinį veiksnį
pasitelkus gynybos mechanizmą, kurį Freudas pavadino projekcija, - priskirti savo
paties nesąmoningus impulsus kitiems žmonėms. Iškraipyta versija tuomet būtų
tokia: Tai ne aš, bet ji (mano seksualinė partnerė) myli jį, ir vyriškis susikuria
iliuzijas, kad jo seksualinė partnerė yra neištikima su visais vyrais, kuriems jis jaučia
nesąmoningą potraukį. Antra, paranoją turintis vyras gali iškreipti sakinio gramatinį
papildinį: Aš nemyliu vyro, nes aš myliu moterį. Šio pavidalo troškimas-fantazija būna
nepriimtina, bent jau konservatyviam vyriškiui, todėl ši fantazija toliau iškraipoma
projekcijos būdu į Moterys mane myli, tad kyla erotomanijos kliedesių. Trečia,
sakinyje gali būti iškreipiamas veiksmažodis — jis paverčiamas priešingybe: Aš
nemyliu vyro, aš nekenčiu vyrų. Bet vėl, kadangi socialiai nepriimtina neapkęsti
žmonių be jokios rimtos priežasties, troškimas toliau projekcijos būdu kreipiamas į
Vyrai manęs nekenčia ir tuomet atsiranda persekiojimo manija. Atrodo, šiame savo
atvejo analizės taške Freudas pristinga sakinio iškraipymo metodų, bet jis dar turi
paaiškinti vieną kliedesių rūšį. Jis smogia coup de grace, nurodydamas, kad iš tikrųjų
yra dar vienas metodas. Paranojinių kliedesių turintis žmogus gali paneigti visą
sakinį: Aš nemyliu vyro, nes aš nemyliu nieko. Tačiau seksualinė energija, anot
Freudo, negali virsti migla, tad šis teiginys prilygsta Nemyliu nieko, išskyrus save ir
paaiškina didybės maniją. Jei paranojiška yra moteris, tai tinka ta pati argumentų
grandinė, kai apverčiami visi su lytimi susiję žodžiai.
Freudo paranojos arba kliedesio tipo sutrikimo teorija stulbina intelektualumu ir
yra patenkinama logikos požiūriu. Teisinga ji ar ne - tai visiškai kitas klausimas. Kaip
ir daugumą Freudo teorijų, ją sunku įvertinti moksliškai. Iš jos būtų galima kildinti
mažiausiai
keturias patikrinamas prognozes: a) paranojiškiems žmonėms turėtų

pasireikšti slopinamo homoseksualumo požymiai; b) paranoja neturėtų
pasireikšti praktikuojantiems homoseksualams, nes jie neturi nesąmoningų
homoseksualių troškimų-fantazijų; c) paranojiškiems vyrams turėtų vaidentis
tik persekiotojai vyrai; d) paranojiškoms moterims turėtų vaidentis tik
persekiotojos moterys. Tikrinant teoriją, buvo analizuojami klinikiniai atvejai
ir dauguma jų patvirtino, kad prognozuota buvo teisingai, tačiau kritikai
abejoja šių rezultatų objektyvumu, tad nieko tikro dar negalima pasakyti.
Tikrinant pirmą ir svarbiausią prielaidą, kad turintys paranojinių kliedesių
žmonės yra save slopinantys homoseksualai, buvo taikoma tiek atvejo analizė,
tiek eksperimentai. Pavyzdžiui, vieno eksperimento metu buvo tikrinama
hipotezė, kad ekrane trumpai šmėkštelėjus homoseksualių reikšmių turintiems
žodžiams, žmonės, kuriems diagnozuota paranoja arba kliedesio tipo
sutrikimas, turėtų atpažinti tuos žodžius greičiau nei kiti žmonės, nes, pasak
teorijos, jie yra ypač jautrūs šiam klausimui. Ant ekrano buvo trumpai rodomi
homoseksualių reikšmių turintys žodžiai, tokie kaip pederastas ir lytiškai
iškrypęs, heteroseksualių reikšmių turintys žodžiai, tokie kaip glamonėti ir
įkaitinti, bei neseksualūs žodžiai ir matuojamas atpažinimo laikas. Hipotezė
pasitvirtino: paranojiški žmonės atpažindavo homoseksualius žodžius (ir tik
tuos žodžius) gerokai greičiau nei turintys kitų ir neturintys jokių psichikos
sutrikimų žmonės. Atrodo, kad šie duomenys paremia pamatinę Freudo
prielaidą, ir nelengva sugalvoti, kaip kitaip jie galėtų būti aiškinami, tačiau,
antra vertus, galima ginčytis, ar galėjo būti suformuluota visiškai priešinga
hipotezė, kad nuslopinti homoseksualai turėtų vengti atpažinti žodžius,
turinčius homoseksualių reikšmių. Pripažinta psichoanalitinių
teorijų silpnoji vieta yra ta, kad jos dažnai kuria viena kitai prieštaraujančias
prognozes.
Freudo atliktos dr. Schreberio atvejo analizės tikslas buvo ne kas kita, kaip sukurti
naują paranojos arba kliedesio tipo sutrikimo teoriją. Dauguma atvejo analizių turi
kuklesnius tikslus. Bet turint omenyje, kad tai, kas yra tikra individualiu atveju,
vienodai tinka ir platesnei žmonių kategorijai (ši sąlyga ne visuomet patenkinama),
atvejo analizės duomenys gali suteikti vertingų įžvalgų apie psichologinius procesus.
Stebėjimu paremti tyrimai
Stebėjimu paremti tyrimai plačiai taikomi tam tikrose raidos ir

socialinės psichologijos srityse, taip pat etologijoje, kuri susiformavo XX a.
ketvirtajame dešimtmetyje austrų zoologui Konradui Lorenzui paskelbus gyvūnų ir
žmonių elgesio natūraliomis sąlygomis tyrimus. Atsakymas į testo 19 klausimą
daugiausia buvo pagrįstas duomenimis, gautais stebint seksualinius papročius bei
įsitikinimus įvairiose žmonių bendruomenėse. Priešingai atvejo analizei, kurią
atliekant galima pasinaudoti interviu ir psichometriniais testais, stebėjimu paremtuose
tyrimuose nesąveikaujama ta prasme, kad tyrėjas kuo labiau vengia kištis ar veikti
stebimą elgesį. Stebėjimu paremti tyrimai būna ne tokie siauri kaip kiti tyrimo
metodai, jie dažnai remiasi kokybinėmis tyrimo metodikomis ir daugeliu atvejų jie
būna aprašomojo arba žvalgomojo pobūdžio, nors ir jais remiantis kartais siekiama
paaiškinti ir prognozuoti.
Tipiška socialinės psichologijos tyrimo sritis, kurioje dažnai taikomas stebėjimas
- neverbalinė komunikacija. Kaip iliustracijos
pakaktų vieno neverbalinės komunikacijos aspekto - proksemikos, t. y.

žmonių sąveikos erdvinių ypatumų, - tyrimų. Stebėjimu paremti tyrimai
atskleidė nepaprastai tvirtas, nors daugiausia neįsisąmonintas taisykles ir
socialines konvencijas, kuriomis reguliuojamas asmeninės erdvės naudojimas.
Jie parodė, kad įprastiniam socialiniam bendravimui akis į akį optimalus
atstumas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Siaurės Europoje yra nuo 76 iki
122 centimetrų. Net visiškai maži nukrypimai nuo šių ribų bet kuria linkme
(per arti ar per toli) paprastai sukelia pastebimus diskomforto požymius ir
pastangas atkurti konvencines distancijas. Kitos kultūros turi kitokių, bet ne
mažiau tvirtų proksemikos konvencijų. Arabų, šiek tiek mažiau Viduržemio
jūros kultūros, įprastiniam bendravimui būdinga daug mažesnė distancija, tad
kai, pavyzdžiui, arabas šnekasi su amerikiečiu, jis gali artintis, o amerikietis
trauktis, ir abu gali pasijusti nejaukiai. Stebėjimu paremti tyrimai atskleidė,
kad kultūros, kuriose proksemikos taisyklės apibrėžia artimą tarpasmeninę
distanciją, paprastai leidžia daug daugiau kūniško kontakto su beveik
nepažįstamais žmonėmis, negu vadinamosios nekontaktinės Jungtinių Valstijų
ir Siaurės Europos kultūros.
Įsiveržimo į asmeninę erdvę poveikis itin sudomino mokslininkus.
Tarpasmeninės distancijos mažinimas paprastai suprantamas kaip mėginimas
padidinti sąveikos intymumą. Nekontaktinėse kultūrose intymiems
pokalbiams būdinga distancija yra nuo 15 iki 46 centimetrų, ir jeigu abu
dalyviai sutinka, kad sąveika būtų intymi, jie, esant šiai distancijai, jausis
patogiai ir gali netgi stengtis sumažinti ją iki nulio, kai ryšys itin artimas. Bet
sąveikos dalyvis, nesutinkantis su tokiu implikuojamu ryšio apibrėžimu,
paprastai stengiasi padidinti distanciją arba, jeigu nepavyksta, sumažinti
intymumą, teikiamą
kitais neverbaliniais ženklais, pavyzdžiui, akių kontaktu, veido išraiška ir balso

tonu, siekdamas kompensuoti pernelyg didelį fizinį artumą. Tokie kaip šis
manevrai, kuriais vengiama intymumo, dar buvo užfiksuoti stebint perpildytus
liftus ar eskalatorius, požeminius traukinius ir panašius visuomeninius sambūrius,
kur fizinis artumas yra nemaloniai didelis palyginti su situacijos intymumo lygiu.
Psichinių reiškinių, kurie gali būti tyrinėjami stebint, diapazonas nedidelis, bet
ten, kur tinka, dažnai gali duoti pamokomų įžvalgų. Stebėjimu paremti tyrimai
pranašesni už kitus tyrimo metodus, nes sutelkiamas dėmesys į visiškai natūralų
elgesį. Tačiau stebėjimų fiksavimo metodai dažnai būna neformalūs ir
nesistemingi, o stebėjimu pagrįstų tyrimų duomenys dažnai kelia klausimų dėl
objektyvumo, kadangi skirtingi stebėtojai gali visiškai skirtingai aprašyti ar
interpretuoti tą patį elgesį.
Apklausų metodai
Psichologinio tyrimo, atliekamo apklausos būdu, tikslas - išsiaiškinti

tam tikriems gyventojų sluoksniams arba skirtingoms populiacijoms svarbius
psichologinius klausimus. Tyrimai, kuriais siekiama palyginti dvi skirtingas
kultūras, vadinami tarpkultūrinėmis apklausomis. Apklausos, atliekamos vienoje
populiacijoje, paprastai tiria demografinių grupių skirtumus pagal tokius
kintamuosius kaip geografinė vieta, etninė priklausomybė, amžius, lytis, socialinė
klasė, šeiminė padėtis ir išsilavinimas. Atsakymas į testo 16 klausimą buvo
pagrįstas apklausų, atliktų tiriant schizofrenijos, autizmo ir kitų psichinių sutrikimų
paplitimą industrinių visuomenių socialinių
klasių hierarchijoje, duomenimis. Apklausa paremtas tyrimas paprastai būna

grynai aprašomojo pobūdžio ir naudojamas atsakant į klausimus, kokios
nuostatos, nuomonės, įsitikinimai, asmenybės bruožai, psichiniai sutrikimai ir
elgesio būdai vyrauja ir kaip jie pasiskirstę. Naudojant apklausas, kyla
specifiniai tyrimo planavimo ir metodologijos klausimai, kadangi apklausa
būna patikima ir validi tik esant reprezentatyviai imčiai ir respondentų
atsakymams esant teisingiems.
Imties reprezentatyvumas priklauso nuo taikomo atrankos metodo.
Apklausą atliekantis tyrėjas turi užtikrinti, kad apklausiami individai iš tikrųjų
reprezentuotų populiaciją, kuriai jie priklauso. Mažose populiacijose kartais
įmanoma atlikti panašias į gyventojų surašymą apklausas, kai būna
apklausiamas kiekvienas populiacijos narys, todėl nekyla problemų dėl
atrankos šališkumo. Tokį metodą taikė Hollingheadas ir Redlichas
apklausdami psichiatrijos pacientus Niuhavene. Tai aptariama atsakant į testo
16 klausimą. Tačiau dažniausiai įmanoma apklausti tik mažą dominančios
populiacijos dalį, todėl kyla imties parinkimo kriterijų problema.
Idealiu atveju imtis turėtų būti sudaryta taikant paprastąją atsitiktinę
atranką, kai tyrėjas atrenka individus iš populiacijos visiškai atsitiktinai. Ši
metodika laiduoja lygias galimybes kiekvienam populiacijos nariui būti
įtrauktam į imtį ir, esant pakankamai didelei imčiai, ji maždaug tiksliomis
proporcijomis bus sudaryta iš įvairaus amžiaus, lyties, socialinės klasės ir kitų
demografinių grupių atstovų, priklausančių pagrindinei populiacijai, iš kurios
ji paimta. Kitaip tariant, ji bus iš tiesų reprezentatyvi, o paklaidos tikimybė
gali būti tiksliai apskaičiuota taikant statistinius metodus. Tačiau paprastoji
atsitiktinė atranka praktiškai taikoma retai, nes sunku sudaryti visų
populiacijos narių sąrašą, vadinamą imties sudarymo baze, pagal kurį
IVskyrius. Tyrimo metodai ir statistika 169
galima atlikti atsitiktinę atranką. Kartais kaip imties bazė panaudojami rinkėjų
sąrašai, bet juose dažnai trūksta tam tikrų populiacijos dalių, be to, jie gana greit
sensta. Antai Jungtinėje Karalystėje apie 9 proc. sąrašo duomenų yra netikslūs, kai
jis paskelbiamas pirmą kartą, ir sparčiai prastėja žmonėms persikraustant. Dažnai
kaip pigi ir lengvai prieinama atrankos bazė naudojamos telefonų knygos, bet
Jungtinėje Karalystėje apie 10 proc. žmonių namuose neturi telefono, o 25 proc.
žmonių, turinčių telefoną, neįtraukti į abonentų knygą. Telefono abonentų knygos
lemia šališką atranką, kai atrenkama per mažai jaunų ir nepasiturinčių žmonių
(žmonių, kurie neturi telefono) bei per mažai vienišų moterų (jos dažniausiai
neįtraukiamos į telefonų knygą).
Sukurta įvairių alternatyvių atrankos metodų. Labai panašus į paprastą
atsitiktinę atranką, kurią taiko nuomonių apklausos organizacijos, yra atsitiktinis
skaitmeninio telefono numerio surinkimas. Imant vieną po kito telefonų
komutatorius ir surinkus jiems priskirtus atitinkamus skaitmenis (Jungtinėje
Karalystėje komutatorius atpažįstamas iš pirmųjų keturių skaitmenų), kiti keli
skaitmenys renkami atsitiktine tvarka. Nors tai daug geriau, negu atsitiktine tvarka
atrinkinėti numerius iš telefono abonentų knygos, nes taip pakliūna ir neįtrauktieji
į telefonų knygas abonentai, šis metodas šiek tiek šališkas jaunesnių, vargingesnių
žmonių atžvilgiu. Kitas populiarus būdas - tai sluoksninė atsitiktinė atranka, kai
paprastoji atsitiktinė atranka taikoma atskirai skirtingiems gyventojų sluoksniams,
kad būtų užtikrintas visų sluoksnių reprezentavimas tinkamomis proporcijomis ir
kad (pavyzdžiui) jauni ir vargingi žmonės nebūtų mažiau atstovaujami. Kai nėra
individualių respondentų imties bazės, bet galima rasti grupių imties bazę, tokiais
atvejais galima lizdinė
(klasterinė) atranka. Pavyzdžiui, jei reikalinga visų šalies moksleivių

apklausa, o nėra moksleivių sąrašo, pagal kurį būtų galima atlikti paprastą
atsitiktinę atranką, tai gal įmanoma rasti šalies mokyklų sąrašą, atsitiktiniu
būdu iš jo atrinkti mokyklas (klasterius) ir tuomet atrinkti moksleivius iš
kiekvienos pasirinktos mokyklos atsitiktine arba neatsitiktine tvarka. Tai ir
būtų lizdinės atrankos pavyzdys.
Paprastoji atsitiktinė atranka, atsitiktinė sluoksninė atranka, lizdinė atranka
ar kiti atsitiktinės atrankos būdai yra brangūs, sunkiai atliekami arba
nepatenkinami dėl kitų priežasčių. Jie retai duoda imtis, kurios būtų tikrai
atsitiktinės ar reprezentatyvios, kadangi yra kategorija žmonių, kurie labiau
nei kiti linkę atsisakyti dalyvauti arba išslys iš tinklo dėl kitų priežasčių.
Neretai šie būdai būna paprasčiausiai neįmanomi. Kad išvengtų visų šių
sunkumų, psichologinių apklausų rengėjai, taip pat nuomonių apklausų ir
rinkos tyrimų organizacijos dažniausiai atlieka kvotinę atranką. Tai apytikslis
individų atrinkimas, neretai - tiesiog stabdant žmones gatvėje ar daugmaž
atsitiktinai beldžiantis į duris, kol susirenka imtis, atitinkanti iš anksto
numatytas kvotas pagal įvairias demografines kategorijas — amžiaus, lyties ir
socialinės klasės, - atspindinčias esamas visos populiacijos proporcijas.
Apklausų rengėjai praktiškai įsitikino, kad kvotinė atranka yra patikima
panašiai tiek pat, kiek ir atsitiktinė atranka, ir paprastai pigiau kainuoja bei
lengviau atliekama.
Tačiau kvotinė atranka gera tik tiek, kiek patikimi yra duomenys apie
atitinkamas demografines populiacijos proporcijas. Liūdniausiai pagarsėjęs
šios metodikos nesėkmės atvejis yra Gallupo apklausa, kuri buvo paskelbta
prieš pat 1948 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus. Gallupo
organizacija atrinko kvotinę imtį iš Jungtinių Valstijų elektorato, tačiau
pasinaudojo 1940 m. gyventojų
surašymo duomenimis apie atitinkamas demografines proporcijas. Po Antrojo

pasaulinio karo 1945 m. prasidėjęs pramonės pakilimas ir sugrįžtantys namo
kariškiai lėmė reikšmingus demografinius populiacijos pokyčius, todėl Gallupo
kvotinė imtis pasirodė esanti itin klaidinanti. Gallupas pranašavo triuškinančią
Dewey pergalę prieš Trumeną (49 proc. prieš 44 proc.), ir šis rezultatas rodėsi toks
tikras, kad Chicago Daily Tribune net iš anksto išspausdino leidinį su didele
antrašte „DEWEY TRIUŠKINA TRUMENĄ“, tačiau iš tikrųjų 1948 m. rinkimus
laimėjo Harry’is S. Trumanas santykiu 50 ir 45 proc.
Pasirinkus imtį, apklausų rengėjams kyla uždavinys išgauti iš respondentų
reikiamus duomenis. Apklausos patikimumą ir validumą lemia respondentų
atsakymų tikslumas ir tikrumas. Duomenys dažniausiai gaunami iš interviu ir
klausimynų, o tokie duomenys nėra apsaugoti nuo keleto subtilių iškraipymo
formų. Nežymūs ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi pakeitimai formuluojant
klausimus arba imančio interviu asmens neverbaliniai ženklai gali stulbinamai
paveikti atsakymus. Apklausų rengėjai iš savo karčios patirties įsitikino, kad
žmonių atsakymų į tam tikrus klausimus negalima imti už gryną pinigą.
Pavyzdžiui, apklausoje apie požiūrį į organizuotą religiją asmuo, kuriam gana
tiesmukiškai pateikiamas klausimas Ar jus domina organizuota religija?, gali
atsakyti Taip dėl įvairiausių priežasčių - ir dėl stipraus susidomėjimo organizuota
religija, ir dėl menko domėjimosi organizuota religija, ir dėl įsitikinimo, kad
teigiamas atsakymas klausėjui padarys geresnį įspūdį nei neigiamas atsakymas, ir
dėl tendencijos, vadinamos nuostata atsakyti pritariamai Taip - ji verčia kai
kuriuos žmones atsakyti Taip į daugumą klausimų, nepriklausomai nuo jų turinio,
- ir dėl įsitikinimo, kad interviu atliekantis asmuo tikisi teigiamo atsakymo, ir t. t.
Daug žinoma apie tai, kaip žmonės atsakinėja į klausimus, tad kai kurias
su interviu susijusias problemas galima išspręsti arba sušvelninti rengiant
apklausas raštu. Teisingai sudarytas klausimynas yra objektyvus matavimo
instrumentas, kurio validumą galima patikrinti nustatant, kaip jis geba atskirti
grupes, sudarytas remiantis žinomu vertinimo kriterijumi ar kokiu nors kitu
metodu. Pavyzdžiui, norint patikrinti, kiek tinkamas klausimynas, kuris
matuoja požiūrį į organizuotą religiją, galima palyginti turinčias skirtingą
vertinimo kriterijų grupes, kaip kad nuolatiniai bažnyčios lankytojai ir
pasaulietiškos ar humanistinės bendruomenės. Klausimynai, pasižymintys
didele skiriamąja geba ir kitomis trokštamomis charakteristikomis, gali būti
sudaromi subtiliais būdais. Pritariamosios nuostatos galima išvengti
paprasčiausiai pusę klausimyno klausimų suformuluojant tokiu būdu, kad
atsakymas Taip rodytų palankų požiūrį, kaip ir ankstesnėje pastraipoje
paminėtas klausimas, ir pusę klausimų tokiu būdu, kad atsakymas Taip rodytų
neigiamą požiūrį (pavyzdžiui: Ar organizuota religija atneša daugiau žalos
negu naudos?). Tai vadinama atsvaros palaikymu ir garantuoja, kad
„pritariančioji“ nuostata tendencingai neiškraipytų visuminio rezultato.
Apskritai žmonių atsakymai į apklausų klausimus būna atviresni, negu
galima įsivaizduoti, tačiau palietus tokias jautrias temas kaip seksas,
narkotikai ar nusikalstamas elgesys, melas ir pusiau tiesa gali iškreipti
rezultatus. Itin delikatiems klausimams kartais taikoma išradinga metodika,
vadinama randomizuotu (atsitiktine imtimi pagrįstu) atsakymu, ir ji sumažina
poreikį išsisukinėti garantuodama respondentų konfidencialumą.
Atsitiktinumą laiduojantis mechanizmas padeda užmaskuoti individualius
atsakymus ir tuo pat metu išsaugo tyrėjui reikalingus grupinius duomenis.
Pavyzdžiui,
apklausoje, kuria siekiama išsiaiškinti, kokia populiacijos dalis atliko ŽIV / AIDS
testą, apklausos rengėjas gali paprašyti respondentų mesti monetą niekam
neleidžiant pažvelgti, kuria puse ji nukrito, ir po to atsakyti Taip, jeigu moneta
nukristų skaičiumi arba atsakymas į klausimą Ar esi atlikęs ŽIV/ AIDS testą? būtų
teigiamas. Iš apklausos atsakymų neįmanoma nustatyti, kurie respondentai buvo
atlikę ŽIV / AIDS testą, bet vis dėlto iš gautų duomenų galima apytiksliai įvertinti
pasitikrinusiųjų procentą. Jei niekas iš populiacijos nebuvo pasitikrinęs dėl ŽIV /
AIDS, tai Taip atsakymų dalis turėtų būti 50 proc., su statistiškai nustatoma
paklaidos tikimybe. Tarkime, kad 55 proc. atsako Taip. Jei imtis yra pakankamai
didelė, o atsakymai sąžiningi, tai reikš, kad apie 10 proc. populiacijos bus
pasitikrinę ŽIV / AIDS testu, ir yra pagrindo manyti, kad šis metodas iš tiesų
laiduoja didesnį sąžiningų atsakymų skaičių.
Koreliaciniai tyrimai
Kaip rodo pavadinimas, koreliaciniai tyrimai yra moksliniai

tyrimai, kuriais įvertinamas dviejų ar daugiau kintamųjų koreliacijų pobūdis.
Koreliacija matuoja dviejų ar daugiau kintamųjų ryšio laipsnį, kai aukšti vieno
kintamojo įverčiai dažniausiai atitinka aukštus kito kintamojo įverčius arba,
neigiamos koreliacijos atveju, aukšti vieno iš jų įverčiai atitinka žemus kito
įverčius. Paprastai koreliacijos koeficientas svyruoja tarp 1,00 (absoliuti teigiama
koreliacija), nulio, kai kintamieji nekoreliuoja, ir minus 1,00 (absoliuti neigiama
koreliacija). Pavyzdžiui, teigiamai koreliuoja suaugusiųjų ūgis ir svoris, nes aukšti
žmonės paprastai sveria daugiau
nei žemi; Jungtinėje Karalystėje nustatyta koreliacija vyrams yra 0,47, o

moterims - 0,35, panašūs skaičiai skelbiami Jungtinėse Valstijose ir kitose
šalyse.
Koreliacija nebūtinai implikuoja priežastinį ryšį. Jeigu nustatyta
reikšminga dviejų kintamųjų koreliacija, tai visuomet įmanoma, kad A
sąlygoja B, kad B sąlygoja A arba kad abu - ir A, ir B — nulemia trečiasis
faktorius X. Vienintelis metodas, leidžiantis patikimai nustatyti priežastinius
ryšius, - tai manipuliuoti numanoma priežastimi (vadinamuoju nepriklausomu
kintamuoju, kadangi juo manipuliuojama nepriklausomai nuo visų kitų
kintamųjų) ir stebėti poveikį dominančiam kintamajam (priklausomam
kintamajam), tuo pat metu kontroliuojant visus kitus kintamuosius, kurie gali
jį paveikti (pašaliniai, arba trukdantys, kintamieji). Toks mokslinis tyrimas
vadinamas kontroliuojamuoju eksperimentu, ir tai reiškia, kad priežastinius
ryšius galima nustatyti tik kontroliuojamaisiais eksperimentais, kurie bus
aptarti toliau. Šią svarbią įžvalgą pirmasis detaliai išdėstė anglų utilitarizmo
atstovas filosofas Johnas Stuartas Millas (1806—1873) XIX a. viduryje.
Konkrečiai Millas parodė, kad pasyviai stebint, jog po A nuolat iškart seka B,
dar neįrodoma A sąlygoj ant B, nes jei taip būtų, turėtume pripažinti ne tik tai,
kad diena sukelia naktį, bet ir tai, kad naktis sukelia dieną. Abi šios išvados
grindžiamos logine klaida post hoc ergo propter hoc („po to, taigi dėl to“).
Koreliacijos ir priežastingumo problemą iliustruoja koreliaciniai tyrimai,
kurie buvo atliekami aiškinantis ryšį tarp per televiziją rodomo smurto
žiūrėjimo ir agresyvaus elgesio. Duomenys rodo, kad žmonės, kurie mato
daug smurtinių televizijos laidų, linkę elgtis agresyviau nei kiti, tačiau
koreliacijos koeficientai yra labai maži
(apie 0,2), ir net jei jie būtų didesni, tai niekuomet neparodytų priežastinio ryšio.
Koreliacija gali atsirasti dėl to, kad per televiziją rodomas smurtas sukelia
agresyvų elgesį, tačiau yra ir kitų galimybių. Galbūt agresyvias asmenybes traukia
smurtinės televizijos programos, o tai iš tiesų reiškia, kad žiaurias televizijos laidas
žiūrėti skatina veikiau agresija, o ne atvirkščiai, ar galbūt koks nors trečiasis
faktorius X, pavyzdžiui, aštrių pojūčių siekiančios asmenybės bruožai skatina
žmones ir agresyviai elgtis, ir žiūrėti smurtines televizijos laidas, nors nėra jokio
tiesioginio jų ryšio.
Svarbiai koreliacinių tyrimų klasei priklauso tie tyrimai, kurie naudoja
daugialypę regresiją. Tai koreliacinio tyrimo rūšis, kurią - gana primityvia forma
- 1877 m. pirmasis pasiūlė anglų tyrėjas, mokslininkas mėgėjas ir psichologas
seras Francis Galtonas (1822- 1911). Tai dviejų ar daugiau prognostinių kintamųjų
bendros ar atskiros įtakos vienam priklausomam kintamajam analizės būdas.
Bendroji procedūra - apskaičiuoti koreliaciją tarp priklausomo kintamojo ir kelių
prognostinių kintamųjų, kurie gali jį paveikti, kad būtų išsiaiškinta, kuris daro
stipriausią poveikį. Pavyzdžiui, moksleivių agresyvaus elgesio tyrimai, atlikti
daugialypės regresijos būdu, atskleidė, be smurto televizijoje, ir daug kitų
prognostinių kintamųjų, kurie koreliavo su agresyviu elgesiu, tarp jų - lytis,
amžius, socialinė klasė, asmenybė, tėvų įtaka ir keletas kitų. Daugialypės
regresijos tyrimų rezultatai kartais pateikiami grafiškai kaip trajektorijų schema,
kurioje taškais ženklinami kintamieji, o linijomis tarp jų - koreliacijos ir prie
kiekvienos linijos pažymimas dviejų jos siejamų kintamųjų koreliacijos dydis.
Daugialypė regresija, panaudojant trajektorijų schemas, kartais vadinama
trajektorijų analize arba struktūriniu lygčių modeliavimu.
Kvazieksperimentai
Nėra tikslaus kvazieksperimento apibrėžimo. Bendrais

bruožais kalbant, tai empirinis priežasties-pasekmės ryšio tyrimas, kurio
nepavadinsi griežtai eksperimentiniu arba dėl to, kad tyrėjas tiesiogiai
nemanipuliuoja nepriklausomu kintamuoju, ir / arba dėl to, kad nėra visiškai
kontroliuojami pašaliniai kintamieji, kurie taip pat gali turėti įtakos
rezultatams. Dėl šio netobulo manipuliavimo ir / arba kontrolės negalima
kvazieksperimento rezultatų interpretuoti taip patikimai, kaip
kontroliuojamojo eksperimento rezultatų, tačiau vis dėlto kartais galima daryti
išvadas.
Viena būdingiausių kvazieksperimentinio tyrimo schemų — nelygiaverčių
grupių schema, kai tyrinėtojas nemanipuliuoja nepriklausomu kintamuoju
nepriklausomai nuo visų kitų kintamųjų, bet palygina šiuo atžvilgiu
besiskiriančias esamas grupes. Šioje tyrimo schemoje grupės gali skirtis
daugeliu aspektų, išskyrus tik tą tiriamą nepriklausomą kintamąjį, ir tai
mažina rezultatų interpretacijos patikimumą. Tipiškas pavyzdys buvo aptartas
atsakyme į testo 4 klausimą kalbant apie amžiaus poveikį gebėjimui spręsti
uždavinius, tarp kurių - ir materijos tvermės klausimas. Tuo atveju planavimo
problema buvo ta, kad dominantis priežastinis veiksnys buvo vaiko
kognityvinės raidos lygis, kuriuo tyrėjas negali nepriklausomai manipuliuoti.
Tačiau kognityvinės raidos lygis labiausiai priklauso nuo amžiaus, todėl
tyrėjas gali kontroliuoti jį netiesiogiai, lygindamas įvairaus amžiaus vaikų
gebėjimą spręsti uždavinius. Tačiau skirtingo amžiaus vaikai skiriasi ir kitais
atžvilgiais, ne vien priklausomu nuo amžiaus kognityvinės raidos lygiu,
pavyzdžiui, jaunesni vaikai paprastai būna ne taip gerai išsilavinę. Tyrėjas
negali išlaikyti išsilavinimo ir visų kitų
pašalinių kintamųjų pastovių, kai lyginami skirtingo amžiaus vaikų mąstymo

procesai, kitaip tariant, tyrėjas negali palyginti vaikų, kurie skiriasi kognityvinės
raidos lygiu, tačiau yra identiški visais kitais atžvilgiais. Vis dėlto įmanoma tyrinėti
vaikų mąstymo procesus įvairiais kruopščiai apibrėžtais amžiaus intervalais, jei
taikysime objektyvius gebėjimo suvokti tvermę nustatymo metodus.
Tokio pobūdžio tyrimai vadinami kvazieksperimentais dėl nepakankamo
manipuliavimo svarbiais kintamaisiais ar nepakankamos jų kontrolės.
Kvazieksperimentų rezultatai nėra tokie pagrįsti kaip kontroliuojamųjų
eksperimentų, tad reikėtų juos vertinti atsargiai. Daugeliu atvejų blaivus protas
verčia mus patikėti išvadomis. Pavyzdžiui, Piaget tvermės tyrimuose maži vaikai
patiria nesėkmę atlikdami su tverme susijusias užduotis, matyt, dėl kognityvinio
nebrandumo. Tačiau kitais atvejais kyla rimtų interpretacijos keblumų.
Garsus pavyzdys, kai nelygiaverčių grupių schema sukėlė interpretacijos
keblumų, buvo duomenys, susiję su etninių grupių intelekto skirtumais, ypač tarp
juodaodžių ir baltaodžių amerikiečių. Gausūs tyrimai parodė, kad atliekant
standartizuotus IQ testus, juodaodžių amerikiečių vidutiniai rezultatai maždaug 15
taškų žemesni negu baltaodžių jų tėvynainių. Kai kurie psichologai įrodinėjo, kad
didelį IQ atotrūkį labiausiai nulemia genetiniai šių grupių skirtumai, tačiau kiti
įsitikinę, kad juos galima paaiškinti aplinkos veiksniais. Neįmanoma atlikti
kontroliuojamojo eksperimento genetinei hipotezei patikrinti, kadangi neįmanoma
atskirti genetinių veiksnių nuo aplinkos veiksnių. Kontroliuojamasis
eksperimentas šiuo klausimu prasidėtų nuo „juodųjų“ ir „baltųjų“ genų priskyrimo
naujagimių grupei, daug metų sudarant jiems vienodas aplinkos sąlygas, ir po to
būtų matuojamas jų IQ. Kadangi akivaizdu, kad tokio eksperimento
neįmanoma įgyvendinti, ideologiniai interesai linkę daryti įtaką turimiems

koreliaciniams duomenims šiuo klausimu.
Kvazieksperimentiniuose tyrimuose kartais galima netiesiogiai
kontroliuoti vieną ar daugiau pašalinių kintamųjų taikant statistinius metodus
po to, kai surenkami duomenys.
Pamokomas pavyzdys yra 1975 m. paskelbtas tyrimas dėl krūties vėžiu
sergančių moterų asmenybės charakteristikų. Krūties auglius turinčių 160
moterų grupė operacijos išvakarėse buvo apklausta ir užpildė asmenybės
testus, siekiant išsiaiškinti, ar jų augliai piktybiniai (vėžiniai), ar ne. Testavimo
metu nei sergančios moterys, nei tyrėjai nežinojo, kurie augliai buvo
piktybiniai. Po operacijos 69 moterims buvo aptiktas krūties vėžys, o 91
moters augliai buvo nepiktybiniai. Tuomet tyrėjai palygino abiejų grupių
asmenybės profilius. Pasirodė, kad reikšmingiausiai grupės skyrėsi pagal
būdingą pykčio išraiškos būdą. Tarp „kraštutinių slopintojų“, kurios faktiškai
niekuomet atvirai neišreikšdavo pykčio, ir „kraštutinių reiškėjų“, kurių
susierzinimo protrūkiai kartodavosi dažnai, 67 proc. turėjo piktybinius
auglius, o tarp moterų, kurios „normaliai“ išreikšdavo pyktį, tik 23 proc. turėjo
piktybinius auglius. Statistinė analizė (ji bus aptarta vėliau) parodė, kad toks
didelis skirtumas vargu ar gali atsirasti atsitiktinai, o tai reiškia, kad rezultatai
yra statistiškai reikšmingi.
Bet ar šie rezultatai reikšmingi psichologiniu požiūriu? Ar jie nurodo
priežastinį ryšį tarp asmenybės ir krūties vėžio? Kadangi tyrime buvo
panaudota kvazieksperimentinė nelygiaverčių grupių tyrimo schema, ši išvada
nėra tikra, tad rezultatus galėjo nulemti bet koks skaičius pašalinių kintamųjų.
Tyrėjai šią problemą numatė ir patikrino vieną iš akivaizdžiausių pašalinių
kintamųjų - būtent moterų amžių. Pasirodė, kad turinčių piktybinį auglį
moterų amžiaus
IV skyrius. Tyrimo metodai ir statistika 179 vidurkis
buvo didesnis, negu turinčių nepiktybinį auglį. Tai leidžia manyti, kad ryšys tarp
asmenybės ir krūties vėžio gali visiškai priklausyti nuo amžiaus: senstančios
moterys gali pradėti reikšti pyktį ekstremaliau, taip pat tapti labiau linkusios
susirgti krūties vėžiu. Tad tyrėjai kontroliavo amžių netiesiogiai, iš naujo atskirai
analizavo kiekvienos moterų amžiaus grupės rezultatus. Rezultatai išliko
statistiškai reikšmingi net ir tuomet, kai amžiaus poveikis tokiu keliu buvo
pašalintas. Tačiau net ir šitaip patobulintas tyrimas jokiu būdu neįrodo priežastinio
asmenybės ir krūties vėžio ryšio, nes galėjo suvaidinti vaidmenį kiti nežinomi ir
nekontroliuojami pašaliniai kintamieji ir nėra garantijos, kad tyrimo schema
pašalino jų įtaką.
Kvazieksperimentiniai tyrimai negali duoti įtikinamų duomenų apie
priežastinius ryšius. Kai kuriais atvejais rezultatų paprasčiausiai neįmanoma
paaiškinti. Kitais atvejais su kontroliuojamuoju eksperimentavimu susijęs tyrimo
schemos silpnumas kelia mažiau rūpesčių ir remiantis bendra nuovoka daromos
pakankamai tvirtos išvados. Kiekvienu atveju psichologai turi susigyventi su šiais
tyrimo metodais, ar jiems patinka jie, ar ne, nes spėjimai apie priežastinius ryšius
dažnai turi būti patikrinami tokiomis sąlygomis, kai manipuliuoti spėjama
priežastimi arba visiškai kontroliuoti pašalinius kintamuosius paprasčiausiai
neįmanoma.
Kontroliuojamieji eksperimentai
Kontroliuojamas eksperimentavimas unikaliai svarbus tyrimo

metodas. Jo svarba nė kiek nesusijusi su tuo, kad jis objektyvesnis ar tikslesnis už
kitus metodus, kaip kai kurie mano; iš tikrųjų
ir apklausos metodai, ir kvazieksperimentai, ir koreliaciniai tyrimai, ir netgi

atvejo analizė gali būti nepaprastai objektyvūs ir tikslūs. Kontroliuojamieji
eksperimentai ypač svarbūs dėl to, kad jie gali padėti atskleisti priežasties ir
pasekmės ryšius, ir dėl to, kad leidžia nustatyti statistinio reikšmingumo
lygmenį tiek patikimai, kiek neįmanoma taikant kitus tyrimo metodus.
Daugiau nei pusė mano testo klausimų buvo grindžiami eksperimentinių
tyrimų duomenimis.
Esminiai eksperimentinio metodo bruožai yra manipuliavimas ir kontrolė.
Siekdamas išgauti priežastinių efektų, eksperimentatorius savarankiškai
manipuliuoja spėjamais priežastiniais veiksniais (nepriklausomas kintamasis)
ir tuo pat metu kontroliuoja visus pašalinius kintamuosius, galinčius daryti
įtaką rezultatams. Pavyzdžiui, tarkime, kad eksperimentatorius nori patikrinti
priežastinę hipotezę, jog greitų akių judesių (REM) miego atėmimas keletui
naktų sukelia vėlesnio REM padidėjimą (REM atoveiksmio efektas), o tai
galėtų reikšti, kad REM miegas atlieka kažkokią svarbią biologinę ar
psichologinę funkciją. Vienas paprastas būdas manipuliuoti nepriklausomu
kintamuoju būtų atsitiktine tvarka priskirti žmones eksperimentinei ir
kontrolinei grupėms ir kelioms naktims atimti iš eksperimentinės grupės narių
REM miegą prikeliant juos vos pasirodžius greitiems akių judesiams ir po to
leidžiant jiems vėl užmigti. Tuomet kitomis naktimis eksperimentatorius gali
palyginti jiems pasireiškusį REM aktyvumo mastą su REM aktyvumo mastu
kontrolinėje grupėje, iš kurios nebuvo atimtas REM miegas, bet su kuria visais
kitais atžvilgiais buvo elgiamasi panašiai, įskaitant ir pažadinimų nakties metu
dažnumą. Bet koks statistiškai reikšmingas skirtumas, kuris po to buvo
nustatytas tarp šių dviejų grupių priklausomo kintamojo atžvilgiu (REM
aktyvumo matas), galėjo būti patikimai priskirtas
nepriklausomam kintamajam, kadangi visa kita būtų laikoma pastoviu dydžiu.

Daugeliu eksperimentų buvo parodyta, kad REM atoveiksmio efektas iš tiesų
pasireiškia.
Kontrolės svarbą eksperimentiniame tyrime galima paaiškinti pateikus fizikinio
dujų dėsnio pavyzdį. Boyle’io dėsnis numato, kad kai mažinamas dujų tūris
suspaudžiant jas į mažesnę erdvę, proporcingai padidėja jų slėgis. Charles’o dėsnis
numato, kad didinant dujų temperatūrą, jų spaudimas proporcingai padidėja. Dabar
aiškėja svarbus dalykas, kad neįmanoma empiriškai patikrinti nė vienos iš šių
prognozių nekontroliuojant pašalinių kintamųjų. Kad patikrintų Boyle’io dėsnį,
eksperimentatorius turi manipuliuoti nepriklausomu kintamuoju (dujų tūriu) ir stebėti
šios manipuliacijos poveikį priklausomam kintamajam (slėgiui), tačiau tvirta išvada
gali būti daroma tik tuomet, kai pašalinis kintamasis (temperatūra) yra išlaikomas
pastovus arba yra kontroliuojamas. Panašiai ir Charles’o dėsnį galima patikrinti tik
manipuliuojant nepriklausomu kintamuoju (temperatūra) ir stebint priklausomą
kintamąjį (slėgį), kartu kontroliuojant pašalinį kintamąjį (tūrį). Tai kaip reta paprasti
ir aiškūs pavyzdžiai, nes rezultatams įtaką daro tik keletas kintamųjų ir jų poveikis
aiškiai suprantamas. Psichologijos problemos dažniausiai nebūna tokios paprastos.
Jei eksperimentas yra tinkamai kontroliuojamas, tai manipuliuojant nepriklausomu
kintamuoju kontroliuojami visi pašaliniai kintamieji, ir tai yra vienintelis būdas
užtikrinti, kad bet kuris stebimas reikšmingas poveikis galėtų būti priskiriamas
nepriklausomam kintamajam. Dujų dėsnių atveju eksperimentinė kontrolė palyginti
nesudėtinga, kadangi dujų slėgį lemia tik du kintamieji - tūris ir temperatūra - ir todėl
tik vienas (pašalinis) kintamasis turi būti kontroliuojamas, tuo metu manipuliuojant
kitu. Kai kuriuose
psichologiniuose eksperimentuose (žr., pavyzdžiui, testo 9 ir 11 klausimus)

galimi tokie paprasti ir aiškūs, kaip šie, kontrolės metodai. Kartais pati gamta
laiduoja reikiamą kontrolę. Pavyzdžiui, prigimties ir auklėjimo sąlygiškos
įtakos psichologinių bruožų raidai tyrimuose psichologai kartais pasinaudoja
„gamtos eksperimentais“ - identiškų dvynių reiškiniu. Identiški dvyniai
susiformuoja tuomet, kai vienas spermatozoidas apvaisina vieną kiaušinėlį,
kuris po to pasidalina į dvi dalis ir tampa dviem atskirais individais. Individai
turi identiškus genus, todėl jie neišvengiamai būna tos pačios lyties ir panašūs
vienas į kitą visais paveldimais bruožais. Koks nors jų skirtumas turėtų atsirasti
tik dėl aplinkos nulemtų priežasčių, ir identiškų dvynių, užaugusių skirtingoje
aplinkoje, tyrimai naudingi įvertinant sąlygišką aplinkos veiksnių įtaką
intelektui, asmenybei ir apskritai individualiems skirtumams. Dvynių tyrimai
garantuoja aukštą kontrolės lygį, kadangi visi pašaliniai genetiniai veiksniai
išlaikomi griežtai pastovūs, tačiau jie nėra visiškai eksperimentiniai, nes
eksperimentatorius negali savarankiškai manipuliuoti nepriklausomu
kintamuoju (aplinka) ir tai sukelia problemų interpretuojant rezultatus.
Tiksliau sakant, identiški dvyniai labai retai kada būna atskiriami vos gimę, o
kai taip įvyksta, paprastai jie būna ugdomi panašioje namų aplinkoje, kuri
smarkiai supainioja reikalą, ir tai reiškia, kad psichologinių jų panašumų gali
atsirasti veikiau dėl panašios aplinkos, negu dėl bendrų genų.
Psichologijoje yra dvi pagrindinės kontroliuojamųjų eksperimentų klasės -
laboratoriniai ir lauko eksperimentai. Daugiau ar mažiau bendro pobūdžio
laboratoriniai eksperimentai atliekami laboratorijos sąlygomis, kur gali būti
patogiai ir veiksmingai manipuliuojama nepriklausomais kintamaisiais bei
kontroliuojami pašaliniai kintamieji, dažnai - tiesiog panaudojant
kompiuterius. Kita vertus, lauko eksperimentai
atliekami natūraliomis sąlygomis, kur daugiau natūralistinio realizmo, bet

kontroliuoti eksperimentą sunkiau. Dauguma testo atsakymuose aprašytų
eksperimentų buvo laboratoriniai, bet kai kurie iš tų, kurie susiję su 20 klausimu (apie
pagalbą kritiškoje situacijoje) buvo lauko eksperimentai. Lauko eksperimentai gana
dažnai taikomi tam tikrose socialinės psichologijos srityse.
Kontroliuojamas eksperimentavimas yra galingiausias iš galimų tyrimo metodų,
tačiau jis automatiškai nepašalina visų interpretavimo keblumų. Reikia turėti omenyje
tris validumo formas. Pirma, gerai suplanuoto eksperimento rezultatų vidinis
validumas bus aukštas. Tai paprasčiausiai reiškia, kad iš jo rezultatų padarytos
išvados bus teisingos, kiek tai leidžia eksperimente pritaikyti metodai ir pasirinkti
tiriamieji. Antroji forma, vadinama išoriniu validumu, rodo, kokiu mastu šios išvados
pasitvirtintų pritaikius kitus metodus ir pasirinkus kitus tiriamuosius. Nustatant
rezultatų išorinį validumą, dažniausiai būtina pakartoti eksperimentą taikant kitus
metodus ir dalyvaujant kitiems tiriamiesiems. Trečioji forma, vadinama ekologiniu
validumu, yra patikimumas, kuriuo išvados gali būti ekstrapoliuojamos natūralioms
(neeksperimentinėms) situacijoms. Šios trys validumo formos sudaro hierarchiją:
eksperimento rezultatai gali turėti aukštą vidinį, bet žemą išorinį ir ekologinį
validumą, arba aukštą vidinį ir išorinį, bet žemą ekologinį validumą, tačiau aukštesnės
formos neįmanomos be žemesnių.
Kiekvieno eksperimento validumas labiausiai priklauso nuo tinkamos pašalinių
kintamųjų kontrolės. Psichologiniuose eksperimentuose retai kada galima tiesiogiai
kontroliuoti pašalinius kintamuosius. Pirma priežastis yra ta, kad eksperimentatorius
dažnai neturi metodo jiems nuslopinti, antra — jų paprastai būna per daug,
ir trečia - daugelis, jei ne dauguma, gali būti nežinomi eksperimentatoriui.

Viena pagrindinių pašalinių kintamųjų pertekliaus psichologijoje priežasčių
yra faktas, kad žmonės (ir kiti gyvūnai) skiriasi vienas nuo kito. Vienas litras
deguonies toks pat kaip bet kuris kitas: jis reaguos lygiai taip pat kaip kitas,
jeigu bus slegiamas ar kaitinamas. Bet nebus dviejų žmonių, netgi identiškų
dvynių, kurie būtų vienodi visais atžvilgiais, ir jie nereaguos vienodai į panašų
poveikį. Tai rimta problema, kuri, sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, daro
negalimą eksperimentinę kontrolę daugumoje psichologijos tyrimų sričių. Net
jei būtų žinomi ir suprantami visi kintamieji, kurie verčia vieną asmenį elgtis
kitaip negu kitą, kaip galėtų eksperimentatorius, atlikdamas eksperimentą,
išlaikyti pastovius visus juos, išskyrus vieną (nepriklausomą kintamąjį)?
Stebina atsakymas, kad yra paprastas būdas, leidžiantis eksperimentatoriui
visiškai griežtai vienu metu kontroliuoti visus pašalinius kintamuosius. Jį 1926
m. atrado britų statistikas Ronaldas Aylmeris Fisheris ir pavadino
randomizacija*. Leiskite man hipotetiniu pavyzdžiu paaiškinti, kaip tai vyksta.
Tarkime, kad tyrėjas nori nustatyti, kuris iš dviejų metodų mokyti vaikus
užsienio kalbos yra efektyvesnis - metodas, paremtas daugiausia žodine
praktika, ar tas, kuris daugiausia grindžiamas pratimais raštu. Tariant, kad
vaikų užsienio kalbos žinioms įvertinti yra tinkamas testas, - kaip turėtų elgtis
eksperimentatorius? Tiesiausias kelias būtų surasti tam tikrą skaičių vaikų,
kurie buvo mokomi žodiniu metodu, ir tam tikrą skaičių vaikų, kurie buvo
mokomi rašytiniu metodu, ir, abiem grupėms pateikus testą, palyginti gautus
vidutinius rezultatus. Sis paprastas ir tiesioginis, tačiau neeksperimentinis
būdas keblus dėl to, kad būtų sunku ar neįmanoma interpretuoti rezultatų, nes
* Atsitiktinis tiriamųjų imčių sudarymas.

nepavyktų kontroliuoti pašalinių kintamųjų. Jei vienos grupės vidutinis rezultatas

geresnis negu kitos, skirtumas galėjo būti skirtingų mokymo metodų padarinys,
bet lygiai taip pat jis galėjo atsirasti ir dėl vieno ar kelių nekontroliuotų pašalinių
kintamųjų įtakos. Pavyzdžiui, nebūtų garantijos, kad abiejų grupių vaikai buvo
vienodo intelekto, o jei nebuvo, tai rezultatus galėtų paaiškinti būtent tas
skirtumas.
Žinoma, visiškai nesunku kontroliuoti intelektą. Tyrėjas gali išlaikyti intelektą
pastovų, parinkdamas vaikus taip, kad šios dvi grupės iš pat pradžių būtų
suvienodintos pagal IQ rezultatus. Jei vienos grupės atliktas užsienio kalbos testas
vis dėlto būtų įvertintas geriau, tai tyrėjas galėtų įrodinėti, kad šį skirtumą
tikriausiai nulėmė mokymo metodai. Bet šio argumento silpnumas paaiškėja vos
tik įsisąmoniname, kad yra daugybė kitų pašalinių kintamųjų, į kuriuos reikėtų
atsižvelgti. Čia problema daug sudėtingesnė, negu fizikoje tiriant dujų dėsnius,
kai vienu metu reikia atsižvelgti tik į vieną pašalinį kintamąjį. Pavyzdžiui, vienoje
iš grupių gali būti neproporcingai daug vaikų, kurių tėvai šneka ta užsienio kalba,
arba vienos iš grupių vidutinis amžius gali būti didesnis nei kitos. Tenka pripažinti
trikdantį faktą, kad yra begalinis sąrašas pašalinių kintamųjų, kurie potencialiai
galėtų daryti įtaką vaikų užsienio kalbos testo atlikimui. Kai kuriuos iš jų galima
kontroliuoti suvienodinant grupes, tačiau kitus kontroliuoti ar net išmatuoti būtų
sunku ar neįmanoma. Dar daugiau rūpesčių kelia tai, kad tyrėjui gali net neateiti
į galvą kai kurie svarbūs pašaliniai kintamieji. Kitaip tariant, jei šis tyrėjas taikė
kvazieksperimentinio tipo metodą, kurį buvau aptaręs, tai rezultatai bus
dviprasmiški.
Randomizacijos metodika įveikia šią kliūtį tokiu būdu: eksperimentatorius
pasirenka tam tikrą skaičių vaikų, reprezentuojančių
populiaciją, kuriai bus taikomi rezultatai, ir griežtai atsitiktinai, pavyzdžiui,

mesdamas monetą, priskiria juos dviem poveikio sąlygoms. Po to su abiem
grupėmis elgiamasi vienodai, išskyrus vienintelį skirtumą, atsiradusį dėl
manipuliacijos nepriklausomu kintamuoju, kad viena grupė apmokoma
žodiniu, o kita - rašytiniu metodu. Po to vaikams duodamas kalbos testas ir
palyginami abiejų grupių vidutiniai rezultatai.
Atrodo kaip stebuklas, bet randomizacija kontroliuoja iš karto ir vaikų IQ
skirtumus, ir tėvų užsienio kalbos mokėjimą, ir vaikų amžių, ir visus kitus
pašalinius kintamuosius, netgi tuos, apie kuriuos tyrėjas nė nepagalvojo:
pavyzdžiui, kiekvienoje grupėje bus maždaug panaši mergaičių ir berniukų
proporcija. Faktiškai randomizacija laiduoja, kad dvi grupės būtų visais
atžvilgiais apytikriai vienodos, ir kuo grupės didesnės, tuo jos bus panašesnės.
Jei netikite, pamėginkite atlikti tokį akivaizdų bandymą. Pasirinkite telefono
knygoje puslapį ir priskirkite visus jame esančius abonentus dviem grupėms,
dėl kiekvieno abonento išmesdami monetą. Dabar atskirai apskaičiuokite
kiekvienos grupės pavardžių su raide r dalį arba dalį telefono numerių, kurie
baigiasi 7, adresų pasirinktame miesto sektoriuje dalį, ar bet kurią kitą, kokią
tik galite sugalvoti, objektyvią abonentų charakteristiką. Ir jūs sužinosite, kad
abi grupės yra apytiksliai vienodos, ir kuo didesnės grupės, tuo jos bus
panašesnės.
Svarbu suprasti, ką pasieksime ir ko nepasieksime randomizacija. Ji
negarantuoja, kad dvi grupės visais atžvilgiais bus tapačios, tačiau jos bus
apytikriai panašios ir, svarbiausia, bet koks jų skirtumas atitiks atsitiktinumo
dėsnius. Pavyzdžiui, kai vaikai atsitiktinai priskiriami poveikio grupei,
įmanoma, kad dauguma mergaičių arba dauguma vaikų, turinčių aukštą IQ,
arba dauguma tų, kurių tėvai kalba užsienio kalba, atsitiktinai atsidurs vienoje
grupėje, tačiau tai
neįtikėtina, ypač esant didelėms grupėms, dėl atsitiktinumo veikimo dėsnio, o

tikimybė gali būti tiksliai apskaičiuota. Jei tinkamai kontroliuojant eksperimentą
tarp grupių pagal kalbos testą nustatomas skirtumas, tai lieka tik dvi galimybės:
skirtumą lemia arba nepriklausomas kintamasis (skirtingi mokymo metodai), arba
atsitiktinumas.
Būtent taip statistika ateina į psichologiją. Specialiai tam, kad tyrėjai galėtų
apskaičiuoti atsitiktinių skirtumų tikimybę, buvo sukurti statistiniai testai. Kai
tikimybė maža, tada tyrėjas turi teisę būti įsitikinęs, kad skirtumą nulemia
nepriklausomas kintamasis, nes tai vienintelis kitoks paaiškinimas, jei
eksperimentas buvo tinkamai kontroliuojamas.
Statistika: pagrindinės idėjos
Dažnai žmonės nustemba ar net nusimena sužinoję, kad statistika

psichologijoje vaidina svarbų vaidmenį, o kai kurie vien dėl šios priežasties
atsisako minties studijuoti psichologiją. Iš tikrųjų psichologijai reikia labai kuklių
matematinių gebėjimų ir mažai kas negeba išsiugdyti būtinų įgūdžių. Savo ruožtu
psichologai mokslininkai ir praktikai labai skiriasi statistikos išmanymu. Dauguma
išsiverčia vien tik elementariu pagrindinių sąvokų supratimu, mat tai leidžia jiems
daugmaž mechaniškai taikyti paprastus statistikos testus. Jie tiesiog tiki, kad testai
atlieka tai, ką turėtų atlikti, o kai susiduria su statistikos sunkumais, kurių negalima
išspręsti įprastu būdu ar standartiniais metodais, paprasčiausiai klausia patarimo
savo kolegų, labiau besidominčių matematika.
Elementarios statistikos žinios yra būtinos norint suprasti specialią
psichologinę literatūrą, nes tyrimų duomenys beveik visada
pateikiami skaitmenimis ir analizuojami taikant statistinius metodus. Yra dvi

pagrindinės statistikos šakos, kurios vadinamos aprašomąja statistika ir išvadų
statistika. Aprašomoji statistika taikoma skaitmeniniams duomenims
apibendrinti tokiais būdais, kad lengviau būtų galima juos interpretuoti, ir ji
susijusi su duomenų pateikimu lentelėmis bei grafikais ir vidurkių,
variabilumo, koreliacijų ir t. t. apskaičiavimu. Nedarbo statistika, prekybos
statistika ir nelaimingų įvykių statistika - gerai žinomi pavyzdžiai
aprašomosios statistikos, naudojamos psichologijoje nuo tada, kai Francis
Galtonas XIX a. septintajame dešimtmetyje taikė ją intelekto tyrimų
rezultatams įvertinti (žr. V skyrių). Kita vertus, išvadų statistikos metodai
skirti interpretuoti ir daryti išvadas iš imtyse gautų duomenų naudojant
statistinius testus. Šie testai sukurti tam, kad tyrėjai galėtų nuspręsti, ar jų
eksperimentų rezultatai yra statistiškai patikimi, o gal panašūs rezultatai buvo
gauti tiesiog atsitiktinai.
Pamatinė išvadų statistikos logika yra vingri ir gudri, bet tikiuosi, kad
sugebėsiu ją paaiškinti. Viską paaiškins elementarus pavyzdys. Kad būtų
atskleistos pagrindinės idėjos, ketinu sukurti statistinį testą remdamasis
esminiais principais. Ankstesniame skirsnyje bendrais bruožais nupasakojau
eksperimentą, atskleidžiantį, kuris iš dviejų mokymo metodų — žodinis ar
rašytinis - efektyvesnis mokant vaikus užsienio kalbos. Tarkime, kad teorija
ar ankstesni tyrimai rodo žodinį metodą būsiant veiksmingesnį ir kad
eksperimentatorius rengiasi tikrinti šią hipotezę. Paprastumo dėlei
įsivaizduokite, kad eksperimentatorius paima tik šešis vaikus kaip tyrimo
dalyvius, arba subjektus, ir kad atsitiktinai atrenka po tris vaikus į kiekvieną
grupę (žodinę ir rašytinę). Priskyręs atsitiktine tvarka subjektus dviem
grupėms, eksperimentatorius turi rūpintis, kad su jomis būtų elgiamasi
vienodai, išskyrus manipuliavimą nepriklausomu kintamuoju (mokymo metodu).

Visa procedūra gali būti automatizuota panaudojant kompiuterį ir tinkamai įrengtą
kalbos laboratoriją. Tuomet kiekvienam vaikui duodamas tinkamas testas, kuris
išmatuotų priklausomą kintamąjį (užsienio kalbos žinias). Ir vėl, siekdami
paprastumo, įsivaizduokime, kad testas tik išrikiuoja tuos šešis vaikus iš eilės pagal
jų kalbos žinias nuo blogiausio iki geriausio. Raide Ž pažymėję žodiniu būdu mokytą
vaiką, o R - mokytą rašytiniu metodu ir išdėstę šešis subjektus iš kairės į dešinę nuo
blogiausio iki geriausio, įsivaizduokime tokius gautus rezultatus:
RRŽRŽŽ
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žodinis metodas buvo veiksmingesnis, negu tikėtasi,
nes dauguma šiuo metodu mokytų vaikų buvo įvertinti geriau nei dauguma tų, kurie
buvo mokyti rašytiniu metodu. Trys, kurie buvo mokyti žodiniu metodu, atsidūrė
pirmoje, antroje ir ketvirtoje vietose, o trys, kurie buvo mokyti žodiniu metodu, liko
trečioje, penktoje ir šeštoje vietose. Žinoma, galima manyti, kad rezultatams turėjo
įtakos amžiaus, intelekto, motyvacijos ir kiti skirtumai. Bet mes žinome, kad šie
pašaliniai kintamieji yra pasiskirstę tarp dviejų grupių atsitiktine tvarka, nes subjektai
grupėms buvo priskirti atsitiktinai.
Parašykime 1 už žemiausią rangą (blogiausiai įvertintam vaikui), 2 - už kitą rangą
ir taip toliau iki 6 - už aukščiausią rangą. Mes norime sužinoti, ar žodiniu metodu
gauti rangai yra reikšmingai aukštesni už gautuosius rašytiniu metodu. Žodiniu
metodu mokytų vaikų rangų suma būtų tokia: 3 + 5 + 6=14, o mokytų rašytiniu
metodu rangų suma būtų šitokia: 1 + 2 + 4 = 7. Ž subjektai buvo pranašesni už R
subjektus 14-7 = 7 rangais, todėl sakome, kad rangų skirtumas yra 7.
Tai akivaizdus skirtumas žodinio metodo naudai. Ar jis galėjo atsirasti visiškai
atsitiktinai? Taip, žinoma, mes niekuomet negalime galutinai paneigti
galimybės, kad bet koks skirtumas atsitiktinis. Bet šiuo atveju, kadangi taikėme
randomizaciją, galime apskaičiuoti tikslią tikimybę, kad toks didelis skirtumas
bus atsiradęs atsitiktinai.
Mums reikia sužinoti, kokia tikimybė atsitiktinai atsirasti rangų skirtumui,
bent jau tokiam dideliam ir spėta kryptimi (žodinio metodo naudai), koks iš
tikrųjų buvo nustatytas. Yra dvidešimt skirtingų būdų, kuriais galima išrikiuoti
tris Ž ir tris R. Jei norite tai aiškiai suprasti, įsivaizduokite, kad išdėliojate tris
raudonus ir tris baltus kamuoliukus, ir pamatysite, kad iš tiesų yra dvidešimt
skirtingų būdų juos išdėlioti. Kiekvienas šių išdėstymų yra vienodai tikėtinas,
jei elementai sumaišomi atsitiktinai. Čia pateikiamas visas sąrašas kartu su
rangų skirtumais (Ž rangų suma minus R rangų suma).
RRRŽŽŽ RRŽRŽŽ RRŽŽRŽ RŽRRŽŽ RŽRŽRŽ

(9) (7) (5) (5) (3)
ŽRRRŽŽ RRŽŽŽR ŽRRŽRŽ RŽŽRRŽ RŽRŽŽR

(3) (3) (1) (1) (1)
ŽRŽRR RŽŽRŽR ŽRRŽŽR ŽŽRRRŽ ŽRŽRŽR

(-1) (-1) (-1) (-3) (-3)
RŽŽŽRR ŽŽRRŽR ŽRŽŽRR ŽŽRŽRR ŽŽŽRRR

(-3) (-5) (-5) (-7) (-9)
Iš šios lentelės akivaizdu, kad tarp dvidešimties vienodai tikėtinų išsidėstymų

tik du (pirmieji du viršutinėje eilėje) pasiekia tokį skirtumą spėta kryptimi, kaip
ir faktiniai rezultatai, visų kitų rangų skirtumas yra mažesnis. Dėl to tikimybė
vien atsitiktinai gauti tokius skirtingus
rezultatus, kokie buvo gauti eksperimente, yra būtent 2/20, arba 1 proc. Tai reiškia,
kad jeigu nepriklausomas kintamasis (mokymo metodų skirtingumas) visiškai
neturėtų poveikio priklausomam kintamajam ir jeigu eksperimentas būtų pakartotas
daug kartų, tokie ryškūs rezultatai žodinio metodo naudai, kokie iš tikrųjų buvo gauti,
atsitiktinai būtų būdingi maždaug 10 proc. eksperimentų. Kitaip tariant, rezultatai
neleidžia mums visiškai patikimai daryti išvados, kad tarp mūsų taikytų mokymo
metodų yra koks nors skirtumas. Sutarta, kad psichologai vadina eksperimento
rezultatus statistiškai reikšmingais, jeigu atsitiktinumo tikimybė mažesnė nei 5 proc.
Laikantis šio susitarimo, mūsų eksperimento rezultatai nėra statistiškai reikšmingi.
Faktiškai, turint tiek mažai subjektų, vienintelis variantas, siekiantis 5 proc.
reikšmingumo lygmenį, būtų R R R Ž Ž Ž, kuris lentelėje yra lygiai 5 proc. (1 iš 20)
vienodai tikėtinų rezultatų.
Tai, ką aš ką tik apibūdinau, yra Manno-Whitney’aus U testas. Kai imtys didesnės,
tyrėjai nesivargina vardyti visų vienodai tikėtinų rezultatų, o po to, kaip aš, jų
skaičiuoti, nes imčiai didėjant rezultatų skaičius pasidaro labai didelis. Užuot tai darę,
jie paprasčiausiai taiko standartinę formulę, kuri skaičiuoja už juos, ir po to lentelėje
suranda tikimybės lygmenį. Daugumos psichologinių tyrimų rezultatai analizuojami
naudojant nedidelį skaičių paprastų statistinių testų, kurie yra universalūs ir
veiksmingi, o kartu lengvai pritaikomi. Visų šių testų logika iš esmės yra ta pati.
Kiekvienas statistinio reikšmingumo testas prasideda prielaida, kad nepriklausomas
kintamasis neturėjo poveikio ir kad bet koks priklausomo kintamojo pasikeitimas
buvo atsitiktinis. Tai vadinama nuline hipoteze. Alternatyvi hipotezė, arba
eksperimentinė hipotezė, yra eksperimentatoriaus hipotezė, kad nepriklausomas
kintamasis sukėlė kai kuriuos konkrečius skirtumus.
Kas yra psichologija?
Testas padeda apskaičiuoti tikimybę gauti skirtumą bent jau tokio dydžio,
koks buvo iš tikrųjų nustatytas grynai per atsitiktinumą, ir ši tikimybė
vadinama reikšmingumo lygmeniu. Kai reikšmingumo lygmuo yra
pakankamai mažas - paprastai mažesnis nei 5 proc., — tada
eksperimentatorius atmeta nulinę hipotezę ir priskiria tuos rezultatus
alternatyviai hipotezei. Jei eksperimentas tinkamai kontroliuojamas, tai,
išskyrus atsitiktinumą, vienintelis kitas galimas skirtumo paaiškinimas būtų
alternatyvi hipotezė. Antra vertus, kai reikšmingumo lygmuo nėra
pakankamai žemas, tada tvirtų išvadų negalima daryti ir sakoma, kad
rezultatai nereikšmingi.
Štai tokia yra nulinės hipotezės tikrinimo logika. Jos svarbą lemia poreikis
turėti objektyvius kriterijus tyrimo rezultatų reikšmingumui įvertinti. Ji
prideda daug svarumo išvadoms, kurias galima daryti remiantis kiekybiniais
rezultatais, kaip kad parodys kitas pavyzdys.
Nusikaltimas Jungo prieglaudoje. 1908 m. vasario 6 d. buvo pranešta apie

vagystę psichinių ligonių prieglaudoje Ciūriche, Šveicarijoje. Slaugė savo
kambario drabužių spintoje paliko odinę piniginę. Joje buvo šiek tiek pinigų,
sidabrinė laikrodžio grandinėlė, spaudas prieglaudos virtuvės rakandams
žymėti ir čekis iš Dosenbacho batų krautuvės, ir per popietę ši piniginė
mįslingai dingo. Į šį įvykį atkreipė dėmesį vienas psichinių ligonių
prieglaudos personalo narys, žymus šveicarų psichoanalitikas Carlas Gustavas
Jungas (1875-1961), kuris tuoj pat ryžosi bandyti atskleisti nusikaltimą
pritaikydamas kaip melo detektorių savo naująjį žodinių asociacijų testą. Jis
parengė sąrašą iš trisdešimt septynių reikšmingų žodžių, glaudžiai susijusių
su šiuo nusikaltimu, tokių kaip laikrodis, grandinėlė, oda, spaudas ir
Dosenbachas, tačiau tik žinantis apie nusikaltimą asmuo galėjo
suprasti jų reikšmę. Jis sumaišė šiuos svarbius žodžius su trisdešimt šešiais

niekuo dėtais žodžiais ir tuomet perskaitė žodžius paeiliui kiekvienai įtariamai
slaugei. Kiekviena įtariamoji turėjo atsiliepti į kiekvieną žodį pirma atėjusia į
galvą mintimi, ir Jungas pasižymėdavo „komplekso rodiklius“, tokius kaip
nenormaliai ilgas reakcijos laikas, įvairiopi atsakymai, žodžio stimulo
pakartojimai ir beprasmės asociacijos. Po to jis antrą kartą perskaitydavo sąrašą
ir įtariamoji stengdavosi prisiminti savo pradinius atsakymus.
Jungas netikslius atgaminimus laikė itin svarbiais komplekso rodikliais ir vieną

iš įtariamųjų paskelbė kalta daugiausia remdamasis jos netiksliu atgaminimu. Iš
63 niekuo dėtų žodžių ji 15 atgamino netiksliai ir 48 - tiksliai, tačiau iš 37
svarbių, su nusikaltimu susijusių žodžių ji 19 atgamino netiksliai ir 18 - tiksliai.
Išvadų statistika 1908 m. buvo vos beprasidedanti, tad Jungas neskaičiavo savo
rezultatų reikšmingumo lygmens, tačiau manė, kad netikslūs svarbių žodžių
atgaminimai „smarkiai pranoksta lūkesčius... Galima rizikuoti tokį subjektą
pavadinti tikėtinai kaltu.“ Įtariamoji netrukus neišlaikė ir prisipažino, o Jungas
komentavo: „Tokiu būdu buvo patvirtinta eksperimento sėkmė... Daug kas iš
eksperimentinės psichologijos pritaikoma kur kas mažiau.“ Jungo spėjimą
patvirtina paprastas statistikos testas, vadinamas Fisherio tikslios tikimybės
kriterijumi. Pasirodo, nulinę hipotezę, jog įtariamosios netikslūs atgaminimai
bus pasiskirstę atsitiktinai tarp reikšmingų ir niekuo dėtų žodžių, galima atmesti
esant 1 proc. reikšmingumo lygmeniui. Tai reiškia, kad pasiskirstymas,
apkaltinantis taip, kaip tas, apie kurį buvo kalbama, gali atsirasti atsitiktinai tik
mažiau nei kartą iš šimto pakartojimų. Protinga atmesti nulinę hipotezę dėl
alternatyvios hipotezės, kad ji
buvo kalta, ir mes turime daugiau pagrindo nei Jungas pateisinti šią išvadą.
Kiti du pavyzdžiai parodys, kokie klaidingi gali būti intuityvūs sprendimai
apie tikėtinumą.
Mirtys nuo arklio spyrių. Per 19 metų, nuo 1875 m. iki 1894 m., Prūsijos
kariuomenės 200 dalinių 122 vyrai mirė įspyrus arkliui. Tariant, kad tokie
nelaimingi atsitikimai įvyksta atsitiktinai, kokio galima tikėtis 122 mirčių
pasiskirstymo 200 dalinių? Daugumai žmonių tikrasis pasiskirstymas atrodė
neabejotinai neatsitiktinis: 109 daliniuose neįvyko mirčių nuo arklio spyrio,
26 įvyko daugiau nei vienas tokio pobūdžio nelaimingas atsitikimas, o
viename dalinyje įvyko net keturi. Šie duomenys vaidino didelį vaidmenį
plėtojant klaidingą „polinkio į nelaimingus atsitikimus“ teoriją. Metodikos,
vadinamos binominiu skirstiniu, leidžia mums apskaičiuoti tikėtiniausią
grynai atsitiktinumo nulemtų mirčių pasiskirstymą. Stebėti ir tikėtini
pasiskirstymai atrodo šitaip:
Mirčių skaičius 0 1 2 3 4
Faktiškas dalinių skaičius 109 65 22 3 1
Tikėtinas dalinių skaičius 109 66 20 4 1
Daugelis žmonių intuityviai jaučia, kad labiausiai tikėtinas pasiskirstymas

būtų kiekvienai iš 122 mirčių įvykti skirtingame dalinyje. Iš tikrųjų tokio
tolygaus pasiskirstymo tikimybė apytiksliai yra viena iš 10 000 000 000 000
000 000, kitaip tariant, ji būtų stebuklas.
Prisiekusiųjų sprendimai. 1972 m. nagrinėjant bylą Johnsonas prieš

Luizianos valstiją, Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas nustatė,
kad dvylikos asmenų prisiekusiųjų teismas, turintis priimti nuosprendį mažiausiai

devynių balsų prieš tris dauguma, nėra tinkamesnis pripažinti kaltumą nei penkių
narių prisiekusiųjų teismas, turintis nuspręsti vienbalsiai. Johnsoną kaltu dėl
plėšimo pripažino dvylikos narių teismas devynių balsų prieš tris dauguma.
Kaltinamasis įrodinėjo, kad kitoms aplinkybėms esant vienodoms, būtų mažiau
tikėtina, kad penkių narių vieningas teismas (Luizianoje teisiantis už smulkesnius
nusikaltimus) būtų jį pripažinęs kaltu. Teismas šį skundą atmetė:
Jei pareiškėjo pozicija yra tokia, kad lengviau įtikinti devynis iš 12 prisiekusiųjų,
negu įtikinti visus penkis, jis paprasčiausiai meta iššūkį Luizianos įstatymų
leidžiamojo organo nuomonei. Tas organas akivaizdžiai siekė, kad sunkumas
įrodyti kaltę atitiktų nusižengimo rimtumą ir bausmės griežtumą. Mūsų visiškai
neįtikino tai, ką pateikė pareiškėjas, - kad ši įstatymų leidėjų nuomonė yra kokiu
nors konstituciniu požiūriu ydinga. (Johnson v. Louisiana, 406 U.S. 356, 1972, p.
364-365)
Paprasčiausias būdas užginčyti Luizianos įstatymų leidybos organą, taip pat ir

Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo nuomonę, yra apskaičiuoti tikimybę, kad
penkių prisiekusiųjų, atrinktų atsitiktinai iš dvylikos prisiekusiųjų teismo su
devynių prieš tris dauguma, penki nariai pritars kaltinamajam nuosprendžiui. Šį
patikrinimą galima atlikti remiantis esminiais principais, pradedant išdėstymo
tvarkos taisyklėmis (keliais skirtingais būdais x dalykus galima išdėstyti eilutėje,
arba kiek skirtingų eilių gali sudaryti du, trys, keturi ar x žmonių?). Pasirodo, kad
iš visų penkis asmenis turinčių teismų, kuriuos galima išrinkti iš dvylikos
prisiekusiųjų, daugiau nei 84 proc. turi mažiausiai vieną narį, kuris balsuoja prieš
kaltinamąjį nuosprendį.
Kitaip tariant, jei vienas toks teismas būtų atsitiktinai išrinktas iš dvylikos
pradinių prisiekusiųjų, kurie pripažino Johnsoną kaltu, ir tariant, kad visi
prisiekusieji būtų ištikimi savo ankstesniems balsams, tikimybė, kad jis būtų
buvęs nuteistas, mažesnė negu 0,16.
Chorley
Angelos
Mano aptarti pavyzdžiai rodo, kad intuityvios nuomonės apie tikimybę

pieš.
gali būti nepatikimos. Saugiausias būdas įvertinti eksperimento duomenų

reikšmingumą - taikyti tinkamą statistinį testą. Statistikos poreikis iškyla,
kai, kaip paprastai atsitinka, rezultatai nėra visiškai aiškūs ar, kitaip sakant,
kai jie nėra iškalbingi. Panašūs interpretacijos keblumai kyla žemės ūkio
ir medicinos tyrimuose, branduolinėje fizikoje ir daugelyje kitų mokslo
šakų. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio tapo įprasta analizuoti tokius
rezultatus taikant išvadų statistikos metodus. Skaičiavimai paprastai
atliekami kompiuteriais, kurių programinėje įrangoje būna standartinių
statistinių testų paketų. Psichologijoje statistika ilgą laiką buvo mažai
žinoma. Tačiau mechaniškas ir patiklus požiūris į statistiką, kurio laikosi
daugelis žmonių, gali vesti prie rimtų klaidų ir ji visiškai apvilia, kai
duomenims netinka jokie standartiniai testai. Todėl labai pageidautina suprasti

testus grindžiančias idėjas, nes tai leistų susidoroti su naujais uždaviniais remiantis
pirminiais principais. Jei perskaitėte šį skyrių įdėmiai, turėjote suprasti nulinės
hipotezės statistinio tikrinimo logiką ir jos neišvengiamą ryšį su eksperimento
planavimu.
Keturios geros knygos apie kokybinius tyrimo metodus: Uwe Flick,

An Introduction to Qualitative Research (London: Sage, 1998); Nicky Hayes,
Doing Qualitative Analysis in Psychology (Hove: Psychology Press, 1997); Mary
Kopala and Lisa A. Suzuki, Using Qualitative Methods in Psychology (Thousand
Oaks, CA: Sage, 1998); Steven J. Taylor and Robert Brogdan Introduction to
Qualitative Research Methods: a Guidebook and Resource (New York: Wiley,
1998).
Atvejo tyrimą, kurį atlikdamas Freudas pirmą kartą pateikė savo paranojos
teoriją, galima rasti jo Collected Papers, kuriuos autorizavo ir išvertė A. ir J.
Strachey, Vol. III (London: Hogarth, 1948, p. 387-470). Eksperimentą, kuriuo
tikrinta Freudo paranojos teorija, aprašė P. G. Datson straipsnyje, pavadintame
„Perception of homosexual words in paranoid schizophrenia“ (Perceptual and
Motor Skills, 6, 45-55, 1956).
Randomizuotų atsakymų metodą apklausos tyrimuose pagrindė Stanley L.
Warner straipsnyje, pavadintame „Randomized response: A survey technique for
eliminating evasive answer bias“ (Journal of the American Statistical Association,
60, 63—69, 1965).
Koreliacija tarp žmonių ūgio ir svorio paimta iš visiškai reprezentatyvios 10
000 vyrų ir moterų Didžiojoje Britanijoje apklausos,
kuri aprašyta: I. Knight, The Heights and Weights of Adults in Great Britain,
London: Her Majesty’s Stationery Office, 1984. Moterų, sergančių krūties
vėžiu, asmenybės charakteristikų tyrimą aprašė S. Greer ir T. Morris
straipsnyje, pavadintame „Psychological atributes of women who develop
breast cancer: A control study“ (Journal of Psychosomatic Research, 19, 147-
153, 1975). REM atoveiksmio efektą pirmą kartą aprašė Williamas Dementas
straipsnyje, pavadintame „The effect of dream deprivation“ (Science, 131,
1705—1707, 1960). Randomizuoto eksperimentavimo logiką pirmasis
išplėtojo Ronaldas A. Fisheris, kurio The Design of Experiments (8th ed.)
(London: Oliver & Boyd, 1966) tapo klasika.
Išsamią diskusiją apie plačiai taikomus tyrimo metodus galima rasti: Donald
T. Campbell and Julian C. Stanley, Experimental and Quasi-Experiment al
Designs for Research (Chicago: Rand McNally, 1966); Thomas D. Cook and
Donald T. Campbell, Quasi-Experimentation: Design and Analysis Issues for
Field Settings (Chicago: Rand McNally, 1979).
Yra daug gerų statistikos vadovėlių, tarp jų: Robert R. Pagano,
Understanding Statistics in the Behavioral Sciences (5th ed., Pacific Grove,
CA: Brooks / Cole, 1998); David C. Howell, Fundamental Statistics for the
Baehavioral Sciences (4th ed., Pacific Grove, CA: Duxbury, 1998). Ir pagaliau
įvadinį tyrimo metodų ir statistikos išdėstymą galima rasti knygoje, kurią
išleidau aš pats: Andrew M. Colman (Ed.), Psychological Research Methods
and Statistics (London and New York: Longman, 1995).
V Psichologijos ištakos ir raida
Istorija padeda mums suprasti dabartį. Negalime iš esmės suvokti nė

vieno dalyko nieko nežinodami apie jo istorinį kontekstą. Tad ši knyga būtų neišsami,
jei trumpai nepapasakotume apie psichologijos ištakas ir raidą, ir tai yra savaime
įtraukiantis pasakojimas. Užuot vardijęs įprastinį didžiųjų žmonių sąrašą, kas taip
dažnai daroma istoriografijoje, aš pasistengsiu apžvelgti keleto pagrindinių idėjų
evoliuciją.
Psichologija buvo pripažinta nepriklausoma disciplina truputį daugiau nei prieš
šimtą metų, bet daugumos senovinių civilizacijų dokumentuose galima rasti
spekuliacijų psichologijos klausimais. Senaisiais laikais atsakant į psichologijos
klausimus kartais net buvo taikomi eksperimentiniai metodai. Ankstyviausias
pranešimas apie psichologinį eksperimentą randamas Herodoto istorijoje (?485-?425
pr. Kr.), pirmojoje pasaulio istorijos knygoje, užbaigtoje apie 429 m. pr. Kr.
Septintame amžiuje pr. Kr. senovės Egipto faraonas Psametichas I (664-610 pr. Kr.)
atliko eksperimentą, kad nustatytų, ar žmonės turi įgimtą gebėjimą kalbėti, o jei taip,
kuri būtent kalba yra įgimta. Jis liepė piemeniui nugabenti du kūdikius į nuošalią vietą
ir uždraudė šnekėti vaikams girdint. Po dvejų metų
vaikai prakalbo, ir dažniausiai kartojamas jų žodis buvo becos, kuris pasirodė

besąs frigų žodis, reiškiantis duoną. Psametichas padarė išvadą, kad
gebėjimas kalbėti yra įgimtas ir kad prigimtinė, natūrali žmonių kalba yra
frigų. Eksperimentu tyrinėti klausimai šiandien atrodo naivūs ir juokingi, o
eksperimentas buvo prastai suplanuotas: net kai kurie Psameticho amžininkai
nurodė, kad vaikai galėjo paprasčiausiai mėgdžioti ožių mekenimą. Tačiau
vis dėlto tai buvo psichologinis eksperimentas — ir savo sąvokine struktūra,
ir metodologija jis nepaprastai panašus į šiuolaikinius eksperimentus, kai
paukščiai auginami izoliuotai nuo jų rūšies atstovų siekiant atskleisti, kurie
jų čiulbėjimo bruožai yra įgimti.
Jei tai tikra istorija - o reikia paminėti, kad Herodotas nebuvo
patikimiausias iš istorikų, — tai egiptiečių eksperimentas iš tikrųjų buvo reta
išimtis. Atsakant į psichologijos klausimus, stebėjimu ir eksperimentu
paremti empiriniai metodai buvo pradėti taikyti palyginti neseniai. Iki
psichologijos kaip savarankiškos disciplinos susiformavimo Vokietijoje XIX
a. pabaigoje, ilgą laiką ji egzistavo kaip filosofijos šaka, vadinama dvasios
filosofija, norint atskirti ją nuo natūrfilosofijos, dabar vadinamos fizika.
Biologinių mokslų pažanga XVIII-XIX amžiais pradėjo siūlyti empirinius
požiūrius į kai kurias dvasios filosofijos problemas, o XIX a. pabaigoje
psichologija galutinai pasiekė brandą ir teisėtai įgijo savarankiškumą kaip
atskira disciplina. Vadinasi, nors psichologija kaip nepriklausoma disciplina
yra vos šimtmečio senumo, psichologiniai svarstymai, praktika ir netgi
empiriniai tyrimai akivaizdžiai turi daug senesnes ištakas. Tai ir turėjo
galvoje vokiečių psichologas Hermanas von Ebbinghausas (1850—1909),
kai 1908 m. jis rašė, kad „psichologija turi ilgą praeitį, bet trumpą istoriją“,
nors ši pastaba yra daugiau cituojama, negu
suprantama. Prieš aptardamas trumpą psichologijos istoriją, nusakysiu bendrais

bruožais jos filosofinę ir biologinę praeitį.
Filosofinės šaknys
Nuosekli psichologinių žinių pažanga prasidėjo antikinėje

Graikijoje, ji susijusi su VI a. ir V a. pr. Kr. gyvenusiais filosofais ikisokratikais.
Apie 585 m. pr. Kr. Talis iš Mileto (?624-?564 pr. Kr.) ir jo sekėjai pirmieji
suprato, kad pagrindinį vaidmenį psichikoje vaidina smegenys, nors emocijos
sukelia fizinius jutimus krūtinėje ir skrandyje, o ne galvoje. Konkrečiai, jie
suprato, kad akys ir ausys negali matyti ir girdėti pačios, be tam tikros formos
vidinės reprezentacijos, kurią jie teisingai nustatė esant smegenyse. Be to, jie
pirmieji išrutuliojo teorijas, aiškinančias faktą, kad žmonės skiriasi ne tik išvaizda,
bet ir temperamentu arba tuo, ką psichologai vėliau pavadino asmenybe. Keturių
temperamentų doktrina, su tam tikra abejone priskiriama graikų gydytojui ir
medicinos tėvui Hipokratui (?460-?377 pr. Kr.) ir plačiau pripažinta viduramžiais,
skirstė žmones į sangviniškus (optimistiškus), melancholiškus (depresiškus),
choleriškus (ūmaus temperamento) ir flegmatiškus (apatiškus) pagal spėjamą
keturių skysčių - kraujo (sanguis), juodosios tulžies (melaina chole), geltonosios
tulžies (chole) ir gleivių (phlegma) - pusiausvyrą jų kūnuose. Fiziologinis teorijos
pagrindas susvyravo Renesanso laikais, gausėjant biologijos žinių, tačiau
pamatinė tipologija išliko kai kuriose šiuolaikinėse asmenybės teorijose.
Ikisokratikų svarbą psichologijos istorijoje lemia ne tiek jų duoti atsakymai, kiek
pirmiausia jų iškelti klausimai.
Žvelgiant iš šių laikų aukštumų, labiausiai ikisokratikų psichologijoje

stebina ne tai, ką jie aprėpė, bet ko neaprėpė, ypač tai, kad nebuvo jokios
individualios sielos arba dvasios sąvokos. Ikisokratikai suprato negyvų objektų
ir gyvų padarų skirtumą ir jie turėjo sielos sąvoką skirtumui paaiškinti, tačiau
manė, kad ši siela pasklidusi po visus gyvus padarus. Būtent Aristotelis (384-
322 pr. Kr.) pirmasis išpopuliarino individualios sielos idėją apie 350 m. pr.
Kr. savo traktate De Anima (Apie sielą) - pirmajame pasaulyje ir
įtakingiausiame vadovėlyje. Aristotelis manė, kad kiekvienas gyvas
organizmas turi sielą, suteikiančią jam gyvybę, ir kad gyvas organizmas ir jo
siela vienas be kito negali egzistuoti. Jis suskirstė individualias sielas pagal
vertingumą į grynai maitinančias ir reprodukcines augalų sielas, juslingas
gyvūnų sielas, turinčias penkias klasikines Aristotelio savo knygoje išvardintas
jusles - regą, klausą, uoslę, skonį bei lytėjimą, ir protingas žmonių sielas.
Daugiau nei tūkstantį metų, maždaug nuo mūsų eros 400 m. iki 1450 m.,
intelektualiniame Europos gyvenime dominavo krikščioniškoji teologija.
Individualios sielos doktrina buvo svarbiausia viduramžių mąstymui, bet
pagrindinė religinė dogma teigė, kad žmonės yra priklausomi nuo
nepermaldaujamos Dievo valios, o Bažnyčia varžė objektyvius elgesio ir
psichinės patirties tyrinėjimus. Artėjant viduramžių laikotarpiui, keli
besidomintys nepriklausomi mąstytojai toliau svarstė psichologijos klausimus.
Pavyzdžiui, šv. Augustinas (354-430), Hipono Siaurės Afrikoje vyskupas,
pateikė įdomią savo sąmonės srauto ir psichologinės vaiko raidos analizę, jis
aplenkė ir Sigmundą Freudą (1856-1939): iškėlė prielaidą, kad kalbos riktai
gali atskleisti vidinius konfliktus, ir pasiūlė nuostabią teoriją, kad šykštumą
sukelia seksualinis slopinimas. Bet tamsiaisiais
amžiais, atėjusiais po Romos žlugimo 476 m., psichologinės minties raida faktiškai
pateko į aklavietę, nes visi protingi žmonės susitelkė gelbėti savo sielą, o ne ją tyrinėti.
Po viduramžių pirmas svarbus mąstytojas buvo prancūzų filosofas Renė
Descartes’as (1596—1650). Psichologijos istorijoje jis įtakingas daugiausia dėl jo
sielos ir kūno ryšio teorijos. Jis buvo pirmas žymus filosofas, kuris aiškiai skyrė, viena
vertus, dvasinę patirtį - mintis, jausmus, pojūčius ir emocijas, ir kita vertus, fizinius
procesus, tokius kaip vidinis kūno funkcionavimas ir išorinis elgesys. Jis žmogaus
kūną laikė mašina, kuri veikia pagal įprastinius fizikos dėsnius. Jis priskyrė psichinius
potyrius atskirai kategorijai ir interpretavo juos kaip sielos veiklą. Pasak Descartes’o,
siela yra nemateriali, kadangi ji neužima erdvės kaip fizinis objektas ir jos nevaržo
fizikos dėsniai. Kitais žodžiais, Descartes’as buvo sampratos „dvasia mašinoje“
pradininkas.
Nuo klasikinių laikų filosofai svarstė, kur lokalizuoti psichiniai potyriai. Kur yra
mintys, jausmai, pojūčiai, emocijos, sapnai ir t. t.? Ikisokratikai pasirinko smegenis.
Vėlesnis ir įtakingesnis graikų filosofas Platonas (?427-?347 pr. Kr.) įkurdino norus
kepenyse, drąsą - širdyje ir tik protą - smegenyse. Platono mokinys Aristotelis nukrypo
dar toliau paskelbdamas visų psichinių potyrių buveine esant širdį. Descartes’ui
psichiniai potyriai yra sielos funkcijos, o kadangi siela nemateriali, jie negali būti
lokalizuoti konkrečiame kūno organe. Tačiau tai iškėlė galvosūkį. Descartes’ui atrodė
akivaizdu, kad siela ir kūnas kažkaip sugeba veikti vienas kitą, o tai leidžia manyti,
kad jie turi kažkaip sąveikauti. Toks psichinis išgyvenimas kaip noras valgyti gali
sukelti tokius fizinius efektus kaip seilėtekis ir vienos rankos judėjimas dubens su
vaisiais link, ir atvirkščiai, toks
fizinis įvykis kaip objekto užkritimas ant kieno nors kojos gali sukelti tokį
psichinį išgyvenimą kaip skausmo pojūtis. Psichiniai ir fiziniai įvykiai
akivaizdžiai veikia vienas kitą ir tai leidžia manyti, kad jie turėtų sąveikauti
kažkur kūne.
Descartes’as žinojo, kad visa jutimo organų surinkta informacija
perduodama į smegenis. Todėl jis ieškojo tik sielos ir kūno sąveikos
smegenyse buveinės ir galiausiai pripažino smegenų dalį, vadinamą
kankorėžine liauka, sąveikos organu. Kankorėžinė liauka, žirnio dydžio
darinys, panašus į miniatiūrinį pušies kankorėžį, atrodė pasirinkta akivaizdžiai
dėl trijų priežasčių. Pirma, ji pritvirtinta prie smegenų pamato pačiame galvos
centre. Antra, Descartes’as manė, kad tik žmonės turi protingas sielas, ir jo
turimi duomenys leido daryti prielaidą, kad jie taip pat yra vienintelės būtybės,
apdovanotos kankorėžinėmis liaukomis, nors dabar žinome, kad tai netiesa.
Trečia, ir svarbiausia, kankorėžinė liauka yra vienintelė pagrindinės smegenų
struktūros dalis, kuri nėra padalinta į dvi puses. Kai siela suvokia atvaizdus,
gaunamus iš abiejų akių, jie sujungiami į vieną paveikslą, ir kankorėžinė
liauka atrodė Descartes’ui esanti vienintelė smegenų dalis, gebanti atlikti šį
integracijos darbą. Jei sielos ir kūno sąveikos buveinė būtų kur nors kitur
smegenyse, visi mes kentėtume dėl nuolatinio dvigubo regėjimo. Dėl visų šitų
priežasčių kankorėžinė liauka buvo pasirinkta neatsitiktinai. Į kitą klausimą,
kaip būtent ji veikia, Descartes’as atsakė gana miglotai. Jis iškėlė prielaidą,
kad kankorėžinė liauka veikia kaip sklendė, kontroliuojanti „gyvybinių
dvasių“ tekėjimą kūnu, ir kad dėl šių gyvybinių dvasių siela ir kūnas kažkaip
gali veikti vienas kitą.
Descartes’o teorija vėlesnėms filosofų kartoms ar net kai kuriems jo
amžininkams neatrodė esanti įtikinamas problemos sprendimas.
Psichiniai potyriai ir fiziniai procesai atrodo priklausantys visiškai skirtingoms

sritims. Tokią psichinę patirtį kaip sielvartas gali lydėti fiziniai procesai, pavyzdžiui,
verkimas, tačiau panašu, kad sielvartas priklauso visiškai kitokiai kategorijai nei kas
nors fiziška. Kaip gali psichinis potyris, egzistuojantis už fizinio pasaulio ribų, daryti
poveikį grynai fiziniam kūnui, ir atvirkščiai? Kalbant tiesiai, kaip gali mintis pajudinti
raumenį ir kaip gali lazdos ir akmenys sumušti sielą? Tai yra esmė sielos ir kūno
problemos, kuri kankina filosofus nuo pat XVII a. Ankstyvąją psichologijos raidą
veikė įvairūs mėginimai ją nuodugniai išspręsti.
Descartes’as laikėsi bendra nuovoka grindžiamo požiūrio, kad siela ir kūnas iš
tikrųjų veikia vienas kitą. Mūsų dienomis šis požiūris vadinamas interakcionizmu. Jo
amžininkas Anglijoje Thomas Hobbesas (1588-1679) bandė išsipainioti iš problemos
teigdamas, kad egzistuoja tik fizinė materija ir kad psichiniai potyriai yra tik nervuose
ir smegenyse „judančios materijos“ forma. Descartes’o bendra nuovoka pagrįstas
interakcionizmas problemos iš tikrųjų taip pat neišsprendžia. Iš tiesų galima teigti,
kad Descartes’as nepateikė jokių įrodymų, jog bent jau suprato problemą, kol jam
nepaaiškino Bohemijos princesė Elžbieta (1596-1662) - Anglijos karaliaus Džeimso
I dukra. Verta papasakoti šią istoriją, kad galėtume deramai įvertinti Descartes’o
indėlį.
1643 m. princesė Elžbieta parašė Descartes’ui laišką. Ji buvo perskaičiusi jo
Apmąstymus apie pirmąją filosofiją ir tuoj pat gerai perprato sielos ir kūno problemos
svarbą. Savo laiške ji paprastai ir aiškiai apibendrino problemą ir paprašė Descartes’ą
atsakyti. Descartes’as pradėjo savo atsakymą sutikdamas, kad savo knygoje jis šios
problemos nesprendė, ir pasiūlė silpną bei sunkiai suprantamą paaiškinimą pasitelkęs
sunkio sąvoką - tuo metu tai buvo labai madinga ir kebli
mokslinė sąvoka, kol ją išaiškino Newtonas. Princesė Elžbieta neleido taip

lengvai jos atsikratyti. „Aš negaliu suprasti, — rašė ji kitame laiške, - kokiu
būdu siela, netįsi ir nemateriali, judina kūną jūsų pavartotos sunkio idėjos
požiūriu... arba kodėl sielą taip smarkiai valdo kūnas, jeigu ji... nieko bendro su
juo neturi.“ Descartes’as atsakydamas prisipažino, kad sielos ir kūno sąveiką
suprantąs „labai miglotai“, ir komentavo, jog „tie, kurie niekuomet
nefilosofuoja ir remiasi tik pojūčiais, neabejoja, kad siela judina kūną ir kūnas
veikia sielą.“ Jis išreiškė „nuoširdų susižavėjimą“ Jos Didenybės intelektu,
pripažindamas, kad jo paaiškinimai vartojant sunkio sąvoką buvo „nevykę“, ir
užbaigė globėjiškai įspėdamas ją, kad nors retkarčiais būna puiku mąstyti apie
filosofines problemas, „būtų labai žalinga dažnai užimti savo intelektą jų
apmąstymu“. Manau, kad remdamiesi šiuo apsikeitimu laiškais istorikai turėtų
tinkamai įvertinti princesės Elžbietos nuopelną atrandant sielos ir kūno
problemą, nors jis tradiciškai priskiriamas Descartes’ui, „moderniosios
filosofijos tėvui“.
Po Descartes’o XVIII a., dažnai vadinamas Proto amžiumi, buvo era, kai
suklestėjo kritiškas ir racionalus požiūris į idėjų pasaulį. XVI- II a.
intelektualinis optimizmas daugiausia buvo nulemtas akinamos sėkmės, kurią
neseniai buvo pasiekę fiziniuose moksluose Galileo (1564-1642), Kepleris
(1571-1630) ir galiausiai Newtonas (1642- 1727). Bet gana keista, kad tai buvo
sunkūs laikai psichologijai. Norint suprasti, kodėl buvo apleista dvasios
filosofija, kai natūrfilosofija kaip niekad klestėjo, turime pasistengti
įsivaizduoti milžinišką Newtono mechanikos teorijos įtaką.
Newtonas pasiūlė savo teoriją baigiantis XVII a. Ji buvo ir tebėra drąsiausia
ir sėkmingiausia per visą mokslo istoriją. Ją sudaro tik keturi postulatai,
pakankamai paprasti, kad suprastų vaikas, ir jie
paaiškina ne tik obuolių kritimą ant žmonių galvų, bet ir vandens potvynius ir
atoslūgius bei ypatingą planetų, mėnulių ir kometų judėjimą Saulės sistemoje. Šių
objektų judėjimą Newtono teorija leidžia numatyti beveik neįtikėtinai tiksliai. 1859 m.
astronomai atrado, kad Merkurijaus planeta nukrypsta nuo apskaičiuotos orbitos 43
sekundžių kampu, arba apytiksliai viena šimtąja laipsnio per šimtmetį, o tai rodo, kad
Newtono teorija iš tikro buvo pernelyg supaprastinta. 1916 m. Einsteinas (1879-1955)
sukūrė bendrąją reliatyvumo teoriją, kuri pašalino šį trūkumą.
Beveik fantastiška Newtono mechanikos sėkmė kėlė įspūdį, kad netrukus gamtos
mokslai pajėgs paaiškinti viską. XVIII a. dauguma išsilavinusių žmonių jautė, kad
visiškas visatos supratimas per materijos judėjimo prizmę yra visai netoli. Sukaupta
mokslo žinių visuma buvo tokia galinga, kad rodėsi, jog mokslui teliko vienintelis
uždavinys - toks palyginti nesudėtingas dalykas, kaip vienur kitur surasti trūkstamas
detales. Buvo manoma, kad mechanikos dėsniai gali išspręsti visas kitas mokslo
problemas.
Prancūzijoje, kur Descartes’o įtaka buvo stipriausia, pradėta ieškoti atitinkančio tų
laikų dvasią sielos ir kūno problemos sprendimo. Apšvietos epochoje - laikotarpiu iki
1789 m. Prancūzijos revoliucijos - philosophes ėmė linkti prie materializmo. Prancūzų
intelektualai puikiai žinojo apie Newtono laimėjimus už Lamanšo sąsiaurio, ypač po
to, kai Voltaire’as (1649-1778) sugrįžo iš tremties Anglijoje ir parašė entuziastingas
Newtono darbų apžvalgas prancūzų spaudai. Naujasis sielos ir kūno problemos
sprendimas, stipriai pagrįstas fizika, tapo madingas Prancūzijoje. Nauja idėja buvo
apibendrinta fraze L’Homme machine („Žmogus-mašina“) - tai La Mettrie (1709-
1751) knygos, kuri buvo išleista 1748 m., pavadinimas.
Prancūzų materialistų materializmas nebuvo visiškai nuoseklus. Net La

Mettrie, kurio pažiūros buvo laikomos radikaliomis, netrukus liovėsi teigęs,
kad tikrovė sudaryta tik iš fizinių objektų ir procesų arba kad psichiniai potyriai
nėra realūs. Vietoje to philosophes siūlė švelnesnę materializmo versiją, kuri
pradėta vadini epifenomenalizmu. Pasak šios doktrinos, psichiniai potyriai yra
realūs, bet jie yra tik trivialūs vienos fizinių procesų klasės, būtent smegenų
procesų, pašaliniai produktai arba epifenomenai. Kitaip tariant, jie yra realūs,
bet nesvarbūs, kaip virš fabriko kylantys dūmai. Šios teorijos išvada tokia:
fiziniai procesai gali sukelti psichinius potyrius, tačiau psichiniai potyriai,
būdami tik epifenomenai, negali sukelti fizinių padarinių. Descartes’o abipusį
interakcionizmą prancūzų materialistai pakeitė vienpusiu sielos ir kūno
interakcionizmu: nukrisdamas ant kieno nors kojos sunkus objektas gali sukelti
psichinį skausmo potyrį, tačiau mintis raumens išjudinti negali.
Epifenomenalizmo doktrina padarė žalą dvasios filosofijos raidai Apšvietos
epochoje. Rimti mąstytojai ėmė laikyti psichinius potyrius nesvarbiais ir
neįdomiais. Jei mintys ir jausmai tėra epifenomenai ir jeigu jie negali daryti
įtakos patys, tai vargu ar juos verta tyrinėti. O jeigu jie turi būti tyrinėjami, tai
vienintelis pagrįstas būdas yra tyrinėti nervų sistemos, o ypač galvos smegenų,
iš kurių jie kyla, mechanizmą. Šie XVIII a. Apšvietos prietarai tvirtai
dominavo pirmiausia Prancūzijoje, o vėliau visoje Europoje, ir iš dalies jų
poveikiu paaiškinamas psichologijos mokslo jaunumas. Tik po to, kai buvo
atsisakyta epifenomenalistinio sielos ir kūno problemos sprendimo,
psichologija sugebėjo pabusti iš žiemos miego ir išaugti į savarankišką
discipliną.
Nors prancūzų materializmui daugiausia galima priekaištauti dėl
epifenomenalizmo populiarumo ir jo nulemto psichologijos klausimų
nepaisymo, jis darė gaivinamąjį poveikį kitoms mokslo sritims, kurios vėliau prisidėjo
prie psichologijos raidos. Biologiniai tyrimai, ypač žmogaus fiziologija užsiimanti
biologijos šaka, klestėjo prancūzų materializmo atmosferoje. Iš Prancūzijos ir
Britanijos laboratorijų pasklido daug svarbių atradimų, liečiančių jutimo organus,
nervų sistemą ir galvos smegenis. Medicinos srityje taip pat buvo svarbių naujovių,
kurios vėliau turėjo atgarsį psichologijoje. XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje Vienos
gydytojas Franzas Antonas Mesmeris (1734-1815) Paryžiaus mokslinei
bendruomenei pristatė savo darbus apie „gyvūnų magnetizmą“. Jis teigė, kad žmogaus
kūne aptiko į įprastą magnetizmą panašią medžiagą, kurią galima nukreipti, saugoti ir
perduoti iš vieno žmogaus kitam. Kenčiantys nuo įvairiausių simptomų pacientai
susėsdavo aplink medinį kubilą, pripildytą vandens, geležies drožlių ir stiklo. Iš kubilo
kyšantys metaliniai virbai buvo dedami prie jų skaudamų vietų, o Mesmeris judėjo
tarp žmonių ir rankomis darė judesius (pasus) virš jų kūnų, retkarčiais paliesdamas
juos ilga geležine lazda. Dėl gyvūnų magnetizmo pacientus dažnai apimdavo
traukuliai ir daugelis po kelių sesijų laikė save išgijusiais. Nors Mesmeris iš tikrųjų
nė vieno nebuvo užhipnotizavęs, mesmerizmo praktika sukūrė pagrindą tolesniam
hipnozės tyrimui.
Kitas materialistinio mąstymo laimėjimas buvo visiškai naujas požiūris į
pamišimą. Nuo viduramžių pamišimas buvo interpretuojamas kaip dvasios
užvaldymo apraiška, ir nelaimingos jo aukos buvo baudžiamos mirtimi, prirakinamos
kalėjime arba kankinamos, kad iš jų kūnų būtų išvarytos piktosios dvasios ir išgelbėtos
sielos. Mąstytojai materialistai pamišimą interpretavo kaip tam tikrą ligą, kurią
sukelia numanomi smegenų ir nervų sistemos fiziniai sutrikimai, tad reikalingas
medicininis, o ne dvasinis gydymas. Šis visiškai naujas
požiūris į pamišimą paskatino prancūzų psichiatrą Philippe’ą Pinelį (1745—

1826) 1793 m. nuimti grandines psichiniams ligoniams pamišėlių namuose
Paryžiaus požemiuose, ir faktiškai visoje Europoje nustota bausti mirtimi už
raganavimą.
XIX a. pradžioje epifenomenalizmo doktrina pamažu prarado patrauklumą.
Pagrindinė jos nuosmukio priežastis buvo jos nepajėgumas įprasminti tam tikrų
tuo laikotarpiu išaiškėjusių faktų. Konkrečiai, smegenų tyrimai atrodė
negalintys paaiškinti psichinių potyrių, net kaip epifenomenų; pasirodė, kad
mesmerizmas neturi fizinio pagrindo, ir buvo atskleisti psichiniai sutrikimai,
kurių nesukėlė fiziniai smegenų ar nervų sistemos sutrikimai.
Aktyviausia galvos smegenų tyrimų sritis pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais
buvo keista mokslo ir pseudomokslo samplaika, vadinama frenologija. Jos
kūrėjas vokiečių fiziologas Franzas Josephas Gailis (1758-1828) manė, kad
kiekvienas psichinis gebėjimas yra lokalizuotas konkrečioje smegenų zonoje.
Buvo manoma, kad labiausiai išvystyti psichiniai gebėjimai susiję su smegenų
padidėjimais, kurie įžiūrimi kaip guzai ant kaukolės trisdešimt septyniose
svarbiausiose smegenų zonose. Gailis ir jo mokinys Johannas Kasparas
Spurzheimas (1809-1872) bandė įrodyti šią teoriją apžiūrinėdami kalėjimų ir
pamišėlių prieglaudų gyventojų kaukoles. Pavyzdžiui, jie paskelbė, kad
kišenvagiai turi smarkiai išsikišusius iškilimus kaukolės zonoje, susijusioje su
troškimu įsigyti. Gailiui mirus, vienas iš jo sekėjų apžiūrėjo jo kaukolę ir
pranešė, kad „visi Gailio gebėjimo asocijuoti, karingumo ir destruktyvumo
organai... buvo labai gerai išvystyti. Jo slapumas taip pat buvo gana didelis, bet
jis niekuomet juo nesinaudojo.“ Šitaip į Gailį pataikė jo paties frenologinė
petarda, bet jo teorija ir toliau buvo nepaprastai populiari, ypač Britanijoje, kur
vienu metu klestėjo ne mažiau kaip dvidešimt devynios frenologijos draugijos, ir

Jungtinėse Valstijose. Prancūzų biologai ir medicinos ekspertai nuo pat pradžių buvo
skeptiški frenologijos atžvilgiu, ir sukaupti moksliniai duomenys ilgainiui įrodė jų
teisumą. Frenologija žlugo, ir epifenomenalizmo nenaudai nebuvo rasta paprasto ryšio
tarp smegenų anatomijos ir psichinių funkcijų.
Antras smūgis epifenomenalizmui buvo gyvūnų magnetizmo nuosmukis. 1784 m.
Prancūzijos karalius paskyrė dvi komisijas ištirti Mesmerio ir jo sekėjų darbą. Tarp
narių buvo astronomas Bailly, chemikas Lavoisier, gydytojas Guillotinas (jo vardu
buvo pavadintas liūdnai pagarsėjęs mirties bausmės būdas) ir išradėjas Benjaminas
Franklinas, kuris tuo metu buvo Jungtinių Valstijų ambasadorius Prancūzijoje.
Komisijų nariai atliko keletą eksperimentų, ir šie eksperimentai paskatino juos
padaryti išvadą, kad gyvūnų magnetizmas neegzistuoja ir kad mesmerizmo poveikis
atsiranda dėl prisilietimo, įsivaizdavimo ir mėgdžiojimo. Visiškai sukompromituotas
Mesmeris kitais metais paliko Paryžių ir dingo nežinioje. Hipnozės tyrimai buvo
tęsiami, tačiau fizinės gyvūnų magnetizmo teorijos, kuria ji buvo pagrįsta, pamažu
atsisakyta. XIX a. pradžioje tapo akivaizdu, kad hipnozė yra grynai psichinis procesas,
o ne kažkokios paslaptingos fizinės medžiagos epifenomenas. Ji buvo dramatiškas
pavyzdys psichinių procesų, kurie gali sukelti svarbius pokyčius kūne, kažką, kas
buvo neįmanoma epifenomenalizmo doktrinos požiūriu. Tačiau įrodymai buvo
akivaizdūs: pavyzdžiui, XIX a. pradžioje anglų chirurgas Jamesas Esdaile’as (1808-
1859) Indijoje atliko tikrai šimtus rimtų operacijų taikydamas hipnozę kaip anesteziją.
Trečia epifenomenalizmo problema buvo atradimas psichinių sutrikimų, kurių
fizinių priežasčių nebuvo įmanoma nustatyti. Ypač
įspūdingi buvo isterijos atvejai, kai pacientai be aiškaus organinio sutrikimo

kentėjo dėl aklumo, kurtumo, paralyžiaus ar jutimų praradimo. Gausėjant žinių
apie nervų sistemą, tapo akivaizdu, kad bent jau kai kuriais atvejais fizines
priežastis galima atmesti. Tipiškas pavyzdys buvo „pirštinių“ anestezija,
būklė, kai plaštakoje nėra jutimo, o nejautri sritis staigiai baigiasi ties riešu.
Sensorinių nervų išsidėstymas neleidžia galvoti apie neurologinę simptomo
priežastį, kadangi plaštaką aprūpinantis sensorinis nervas aprūpina ir apatinę
rankos dalį, o dažnai buvo pranešama apie isterinės „pirštinių“ nejautros
atvejus. Į isteriją ir kitus psichikos sutrikimus pamažu pradėta žvelgti panašiai
kaip į hipnozę, kaip į iš esmės psichinės kilmės ir pobūdžio, tačiau turinčius
poveikį kūnui. Šią interpretaciją buvo sunku suderinti su epifenomenalizmu.
Sielos ir kūno problema atsikeršydama sugrįžo. Beveik tuo pat metu bendros
nuovokos idėja, kad psichika gali paveikti materiją, susidūrė su nauja kliūtimi.
Problema iškilo atradus pirmąjį termodinamikos dėsnį, kuris paprastai buvo
vadinamas energijos tvermės dėsniu. Jį atrado vokiečių gydytojas Julius
Mayeris (1814-1878), kuris bandė tai paskelbti svarbiausiame fizikos žurnale
Annalen der Physik, tačiau buvo priverstas tai padaryti mažai žinomame
chemijos žurnale po to, kai fizikos žurnalo redaktoriai jo straipsnį atmetė. Tad,
kai straipsnis pagaliau pasirodė, fizikai jį ignoravo. Apimtas sielvarto Mayeris
patyrė psichinį išsekimą, po kurio niekuomet nebeatsigavo. Tuo metu
Anglijoje dėsnį nepriklausomai atrado Williamas Thomsonas (1824-1907),
vėliau tapęs Lordu Kelvinu, kuris 1851 m. supažindino su dėsniu Karališkąją
draugiją ir buvo pripažintas jo atradėju.
Pirmojo termodinamikos dėsnio esmė yra ta, kad sistemai pereinant iš
vieno būvio į kitą, energija įgyja kitą formą, tačiau bendras
energijos kiekis išlieka nepakitęs, arba tvarus. Karštis, cheminės reakcijos, elektra ir
magnetizmas - visi jie gali būti paversti mechanine energija, tačiau energijos
negalima sukurti iš nieko. Kiekvienas fizinis judesys ar pakitimas pasaulyje susijęs
su energijos perdavimu. Visi fiziniai darbai sunaudoja vieną energijos formą ir
pagamina tolygų kitos formos energijos kiekį. Pavyzdžiui, rankų trynimas viena į kitą
sunaudoja maisto energiją, o pagamina mechaninę energiją ir šilumą. Svarbiausia,
kad bendras energijos kiekis visatoje per visus šituos pasikeitimus išlieka pastovus.
Šio dėsnio atradimas leido padaryti išvadą, kad fizinio kūno judėjimo, pavyzdžiui,
vaikščiojimo, rašymo arba trynimo rankomis, negalima sukelti tokiais psichiniais
procesais kaip mintis ar noras, kadangi psichiniai procesai nepriklauso fizinėms
šilumos, cheminių reakcijų, elektros ar magnetizmo sritims. Kūno judesiai, susiję su
mechaniniu darbu, - forma energijos, kuri negali rastis iš nefizinio šaltinio
nepažeisdama pirmojo dėsnio. Epifenomenalizmo nuosmukis ir pirmojo
termodinamikos dėsnio atradimas vertė XIX a. filosofus rasti naują sielos ir kūno
problemos sprendimą. Madingu tapęs sprendimas buvo vadinamas psichofiziniu
paralelizmu. Mintį XVIII a. pradžioje iškėlė vokiečių filosofas ir matematikas
Gottfriedas Wilhelmas von Leibnizas (1646-1716), tačiau Leibnizas aplenkė savo
laiką šimtmečiu ir jo idėja prigijo tik XIX a. viduryje, kai intelektualinė atmosfera dėl
anksčiau nurodytų priežasčių tapo palankesnė.
Galima visiškai paprastai paaiškinti pagrindinę psichofizinio paralelizmo idėją.
Psichinius potyrius lydi tam tikrų rūšių fiziniai įvykiai, ir kartais gali atrodyti, kad jie
daro įtaką vienas kitam arba sąveikauja, bet, pasak teorijos, tai yra iliuzija ir šios dvi
sritys iš tikrųjų veikia visiškai nepriklausomai viena nuo kitos. Fiziniai procesai lydi
psichinius potyrius, tačiau jie nesukelia jų ir nėra jų sukeliami. Mintis negali

pajudinti raumens, nors mintis ir judesys pasireiškia tuo pačiu metu, o segtuko
dūris nesukelia jį lydinčio skausmo pojūčio. Anot šios doktrinos, sielos ir kūno
sąveika yra iliuzija, panaši į dviejų laikrodžių iliuziją: jeigu du laikrodžiai stovi
šalia, gali atrodyti, kad jų judėjimą susieja priežastinė sąveika, ir jie net gali
atrodyti fiziškai susiję, tačiau kiekvienas laikrodis, žinoma, eina visiškai
savarankiškai. Keliama prielaida, kad psichika ir kūnas iš tikrųjų nesąveikauja,
yra tik psichofizinis paralelizmas tarp psichinių potyrių ir tam tikrų kūno
procesų.
XIX a. antroje pusėje psichofizinis paralelizmas labiau negu bet kuris kitas
sielos ir kūno problemos sprendimas derėjo su mokslo žiniomis.
Nepažeisdamas pirmojo termodinamikos dėsnio, jis paaiškino, kaip psichiniai
potyriai atrodė galintys sukelti fizinius įvykius, ir atvirkščiai. Psichofiziniam
paralelizmui tapus madingam, intelektualinis klimatas pasidarė palankus
atsirasti psichologijai kaip savarankiškai disciplinai. Psichiniai potyriai
daugiau nebebuvo menkinami kaip trivialūs smegenų procesų epifenomenai,
bet buvo laikomi vertais nepriklausomai tirti. Visi novatoriški vėlyvojo XIX a.
psichologai eksperimentatoriai buvo psichofizinio paralelizmo atstovai, ir
abejotina, ar psichologija būtų iškilusi būtent tuo metu, jei ne šios doktrinos
populiarumas. Tą patį galima pasakyti apie Sigmundo Freudo (1856-1939)
psichoanalitinę teoriją, kuri tapo žinoma maždaug tuo pačiu metu. Freudas taip
pat vadovavosi psichofiziniu paralelizmu ir aistringai tikėjo, kad psichinių
reiškinių priežastys yra psichinės. Epifenomenalizmas ir jo ypatingas
nusiteikimas prieš psichinius potyrius, turint galvoje savotišką Descartes’o
interakcionizmą, vargiai galėjo paruošti derlingą dirvą rastis psichologijai ar

psichoanalizei.
Norint suprasti, koks buvo ankstyvosios eksperimentinės psichologijos
objektas ir tyrimo metodai, būtina aptarti tam tikras įvairaus pobūdžio filosofijos
įtakas. Jos kilo iš XIX a. britų filosofijos, ypač iš asociacionizmo ir empirizmo
doktrinų. Jas abi galima rasti anglų filosofo empiristo Johno Locke’o (1632-1704)
raštuose.
Locke’o Esė apie žmogaus intelektą buvo išleista 1690 m. Po dešimties metų
jis atnaujintą knygos leidimą papildė skyriumi, pavadintu „Apie idėjų asociaciją“.
Siame skyriuje bendrais bruožais išdėstyta traukos tarp psichinių elementų arba
idėjų teorija, vartojant terminus, primenančius 1687 m. paskelbtą Newtono
gravitacijos teoriją apie trauką tarp fizinių kūnų. XIX a. pradžios ir vidurio filosofai
Jamesas Millas (1773-1836) ir jo sūnus Johnas Stuartas Millas (1806-1873)
išplėtojo asociacionizmą į stiprią teoriją. Anot Milių, psichinius potyrius sudaro
dviejų rūšių elementai. Pojūčiai yra elementarūs potyriai (skonio pojūčiai, kvapai,
reginiai, garsai ir lytėjimo pojūčiai), kurie kyla dirginant mūsų jutimo organus, o
idėjos yra mintys ir vaizdiniai (prisiminimai), kuriuos išgyvename be sensorinės
stimuliacijos. Idėjoms būdinga tendencija jungtis viena su kita ir iš paprastų idėjų
asociacijos atsiranda sudėtinės idėjos. Susijungus dviem idėjoms, jos linkusios
sukelti viena kitą ir tampa sunku patirti vieną be kitos. Pavyzdžiui, raudonumo
idėja daugumos žmonių protuose susijusi su šiluma, todėl mes linkę kaskart galvoti
apie šilumą, kai tik pagalvojame apie raudonumą. Buvo tikimasi, kad idėjų
asociacija paaiškins visą sąmonės srautą, kuris prasideda nuo gimimo ir būna
pertraukiamas tik besapnio miego ir mirties.
Jamesas Millas manė, kad visoms psichinėms asociacijoms ir sudėtinėms

idėjoms paaiškinti pakanka vienintelio dėsnio, kuris vėliau buvo pavadintas
gretimumo dėsniu. Pagal šį dėsnį elementai susiejami, kai jie atsiduria arti
vienas kito laike arba erdvėje. Raudonumas siejamas su šiluma, kadangi jiedu
dažnai būna greta, kaip pilname žaižaruojančių anglių židinyje. Johnas
Stuartas Millas padarė teoriją sudėtingesnę, papildydamas ją kitais asociacijų
dėsniais, ypač panašumo (panašios idėjos linkusios būti susietos) ir dažnumo
(kuo dažniau idėjos pasireiškia kartu, tuo stipriau jos susiejamos). Vietoje savo
tėvo skelbtos „psichinės mechanikos“ jis pasiūlė, jo žodžiais, „psichinę
chemiją“. Kaip leidžia suprasti jos pavadinimas, idėja buvo pasiskolinta iš
chemijos, kurioje junginiai dažnai turi savybių, visiškai skirtingų nei
elementai, kurie juos sudaro, o žinomas pavyzdys būtų vanduo, kurio savybių
nerandama vandenilyje ar deguonyje - vandens cheminėse sudedamosiose
dalyse. Johnas Stuartas Millas įrodinėjo, kad paprastos idėjos susijungia
formuodamos sudėtines idėjas, kurios kokybiškai skiriasi nuo jų sudedamųjų
elementų, ir kad sudėtinė idėja dėl to gali nebūti panaši į jos dalių sumą.
Pavyzdžiui, pagal gretimumo dėsnį baltumo idėja gali atsirasti jungiantis kelių
skirtingų spalvų, pateiktų sparčia seka ant spalvų maišymo rato, pojūčiams,
kaip Newtonas pademonstravo savo Optikoje.
Asociacinė filosofija atsispindi ankstyvųjų psichologų eksperimentatorių ir
psichoanalitikų teorijose, ir šios bus detaliau aptariamos vėliau šiame skyriuje.
Johno Stuarto Millo spėjimas, kad psichiniai visetai gali skirtis nuo jų dalių
sumos, tapo pagrindiniu geštaltpsichologijos mokyklos principu. Psichinė
chemija pasirodė kita forma kai kurių ankstyvųjų vokiečių psichologų
eksperimentatorių teorijose, nors įtakingiausias vokiečių psichologas
Wilhelmas Wundtas (1832-1920) kritiškai vertino
britų asociacionizmą. Vėlyvojo XIX a. ir ankstyvojo XX a. struktūralistų mokykla

smarkiai rėmėsi asociacine filosofija. Sigmundo Freudo gydymo laisvosiomis
asociacijomis metodikos ir Carlo Gustavo Jungo (1875-1961) žodinių asociacijų
testo, kurį, tiesą sakant, 1883 m. išrado anglų tyrėjas, mokslininkas mėgėjas Francisas
Galtonas (1822-1911), šaknys slypėjo asociacinėje dvasios filosofijoje.
Vėlesnis asociacinės filosofijos išplėtojimas, turėjęs didžiulę įtaką psichologijai,
buvo škotų filosofo Alexanderio Baino (1818-1903) iškelta idėja. Baino
asociacionizmo versijoje psichiniai elementai apima pojūčius, idėjas, emocijas ir dar
iš esmės kitokios rūšies elementus, į kuriuos anksčiau nė vienas filosofas nebuvo
atkreipęs dėmesio, - būtent kūno judesius. Bainas atskyrė, viena vertus, valingus
judesius, kita vertus, nevalingas, automatines elgesio formas. Nevalingus judesius jis
vadino instinktais, tačiau dauguma vėlesnių autorių vadino juos refleksais. Bainas
manė, kad abi kūno judesių rūšys gali sudaryti asociacijas su pojūčiais, idėjomis ir
emocijomis. Teliko žengti mažą žingsnelį nuo šios iki vėlesnių dirgiklio ir atsako
asociacijas iškeliančių psichologijos teorijų.
Dirgiklio ir atsako sąvokos yra psichologijos biheivioristinės mokyklos kertiniai
akmenys ir jas galima atsekti šiuose Baino atskleistuose originaliuose asociacionizmo
elementuose. Trečioji ir svarbiausia biheiviorizmo sąvoka - sąlyginio reflekso
samprata — natūraliai kyla iš Baino spėjimo, kad kūno judesiai gali sudaryti
asociacijas su kitais elementais. Baino įtaka ankstyvajai eksperimentinės
psichologijos raidai buvo milžiniška. Verta pažymėti, kad jis taip pat buvo pirmasis,
paskyręs savo gyvenimą dvasios filosofijai, o 1876 m. įsteigė žurnalą Mind, pirmąjį
pasaulyje periodinį leidinį, skirtą psichologijos klausimams.
Empirizmas, įtakinga psichologinė doktrina, ypač siejamas su britų

empirikais Johnu Locke’u (1632-1704), vyskupu George’u Berkeley’u (1685-
1753) ir Davidu Hume’u (1711-1776), pripažino, kad visi žinojimo elementai
arba, pasak ne tokios kraštutinės versijos, kad visas faktinis žinojimas,
besiskiriantis nuo loginių dedukcinių išvadų, yra grindžiamas patirtimi arba iš
jos kildinamas, o šio požiūrio šalininkai dažnai laikė eksperimentinį metodą
apskritai žinių įgijimo prototipu. Locke’as buvo įsitikinęs, kad žmonės gimsta
su protu, panašiu į tuščią rašymo lentą, ant kurios vėliau užrašomos jų
gyvenimo patirtys. Anot empiristų, viskas, ką žinome, yra juslėmis gautos
informacijos ir jos apmąstymo rezultatas, ir prote nėra nieko įgimto.
Britų empirizmas darė svarbią įtaką ankstyvųjų psichologų
eksperimentatorių tyrimo metodams. Jis skatino juos senus klausimus, kurie
anksčiau buvo mąstomi tik kabinetinėmis spekuliacijomis, spręsti pasitelkiant
naujus metodus, grindžiamus kontroliuojamuoju stebėjimu. Doktrina, kad
visas žinojimas galiausiai kyla iš pojūčių, skatino empiristus ginti naująją
mokslinio metodo taisyklę. Ji buvo tokia: atmesk kaip beverčius visus
duomenimis nepagrįstus teiginius apie pasaulį, o pripažink tik tuos, kuriuos
galima patikrinti stebėjimu.
Asmeniniai psichiniai potyriai, matomi iš vidaus, XIX a. dvasios filosofijoje
neabejotinai buvo laikomi empiriniais duomenimis. Kai kurie net įrodinėjo,
kad introspektyvus stebėjimas tiesiogiškesnis ir todėl patikimesnis, negu
išorinių įvykių stebėjimas. Ankstyvieji psichologai eksperimentatoriai sutelkė
dėmesį daugiausia į psichinius potyrius, o jų tyrimai iš esmės buvo susiję su
eksperimento sąlygomis kontroliuojama introspekcija. Tačiau vėliau
biheivioristinės mokyklos psichologai padarė savotišką posūkį empiristinėje
doktrinoje. Jie perėmė požiūrį, kad kito asmens (ar gyvūno) elgesio stebėjimas
yra „moksliškas“, o savo paties psichinių procesų stebėjimas - ne. Biheivioristų

antipsichinį požiūrį galima bent iš dalies paaiškinti faktu, kad jie bandė modeliuoti
psichologiją pagal senesnius ir solidesnius mokslus, ypač fiziką ir biologiją, kuriuose
tik viešai stebimi įvykiai laikomi empiriniais įrodymais.
Biologinės šaknys
Industrinę revoliuciją, nuo XVIII a. vidurio ir vėliau transformavusią

Siaurės Europos socialines struktūras, lydėjo dramatiška pažanga daugelyje
natūrfilosofijos sričių, vėliau vadinamų gamtos mokslais. Stebuklais ir magija paremti
aiškinimai užleido vietą racionalistinei pasaulėžiūrai, kuri skatino moksliškai tyrinėti
gyvų organizmų struktūras ir funkcijas, ypač Anglijoje ir Prancūzijoje. Tapo leistini
žmogaus kūno pomirtiniai skrodimai, kuriems Bažnyčia ligi tol nepritarė, o ką tik
išrastas mikroskopas leido detaliai tyrinėti nervines ląsteles, raumenis ir jutimo
organus. XVIII a. antroje pusėje fiziologija buvo pripažinta kaip mokslo šaka ir buvo
paskelbta daug refleksų ir kitų kūno procesų tyrimų. Šimtmečio pabaigoje italų
fiziologas Luigi Galvani (1737-1798) įrodė, kad varlės koja juda per ją leidžiant
elektros srovę. Tai reiškė, kad nervų sistemą varo elektriniai impulsai, ir iš šios
esminės įžvalgos palaipsniui išsiplėtojo nervų sistemos fiziologija.
Maždaug XIX a. trečiajame dešimtmetyje žinios apie nervų sistemas jau buvo
visai šiuolaikiškos. 1811 m. škotų anatomas seras Charlesas Bellas (1774-1842)
atrado, kad yra dvi skirtingos nervų rūšys: tie, kurie perduoda informaciją iš jutimo
organų ir įeina į stuburo
smegenis iš nugaros, ir tie, kurie perduoda impulsus į raumenis ir yra

pritvirtinti prie stuburo smegenų iš priekio. Šį svarbų sensorinių (aferentinių)
ir motorinių (eferentinių) nervų skirtumą 1822 m. nepriklausomai atskleidė
prancūzų fiziologas Franęois Magendie (1783— 1855), ir jis tapo žinomas kaip
Bello-Magendie dėsnis.
1861 ir 1865 m. prancūzų chirurgas ir antropologas Paulis Broca pranešė
apie pirmuosius mokslinius duomenis, siejančius fiziologines funkcijas su tam
tikromis smegenų sritimis. Jis aprašė pacientus, turinčius sunkių kalbos
defektų, tačiau išlaikiusius normalų rašytinės ir sakytinės kalbos suvokimą, -
jie visi buvo patyrę pažeidimus šalia kairiojo smilkinkaulio esančios smegenų
žievės, kuri vėliau buvo pavadinta Broca zona. 1874 m. vokiečių
neuropsichiatras Karlas Wernicke (1848-1905) atrado kitą smegenų sritį, kuri
buvo kitaip susijusi su kalba. Wernicke zona glūdi šalia kairiosios ausies ir šios
srities pažeidimai sukelia sakytinės ir rašytinės kalbos supratimo praradimą, o
ne kurį nors kalbėjimo pažeidimą. Pacientai, kuriems pažeistos Broca ar
Wernicke zonos, normaliai girdi neverbalinius garsus, tarp jų ir muziką. Tai,
kad vos keliais dešimtmečiais anksčiau, 1834 m., išleistame Spurzheimo
frenologijos vadovėlyje šios zonos buvo apibūdintos kaip „konstruktyvumas“
ir „paslaptingumas“, kai ką sako apie mokslo pažangos tempą.
1850 m. vokiečių fiziologas Hermanas von Helmholtzas (1821— 1894)
paskelbė pirmąjį straipsnį iš serijos, kuri suvaidino reikšmingą vaidmenį
vėlesnėje psichologijos raidoje. Jo ankstyvieji darbai buvo skirti matuoti
nervinių impulsų greitį. Ligi tol buvo manoma, kad nervų laidumas yra
akimirksninis arba bent jau toks pat greitas kaip šviesa. Helmholtzas empiriškai
parodė, kad iš tikrųjų jis gana lėtas, apie milijoną kartų lėtesnis už šviesą.
Vėliau jis įnešė
reikšmingą indėlį į regos ir klausos fiziologiją. Jo asistentas kurį laiką buvo Wilhelmas
Wundtas (1832-1920), kuriam buvo lemta 1873 m. paskelbti psichologiją
nepriklausoma disciplina ir 1879 m. įkurti Leipcige pirmąją pasaulyje psichologijos
laboratoriją. Iš dalies dėl Helmholzo įtakos Wundtas ir kiti ankstyvieji psichologai
eksperimentatoriai akcentavo pojūčių ir reakcijos laiko tyrinėjimą. Sis fiziologinis
paveldas, tuo metu grįstas reflekso lankais, taip pat padarė didžiulę įtaką
refleksologijos pietojimuisi Rusijoje ir biheivioristinės mokyklos iškilimui Jungtinėse
Valstijose XX a. pradžioje.
Kitokią biologinę įtaką padarė evoliucijos teorija. Maždaug XIX a. viduryje
evoliucijos idėjos buvo labai populiarios ir jos itin įsismarkavo 1859 m., anglų
gamtininkui Charlesui Darwinui (1809-1882) paskelbus veikalą Rūšių atsiradimas
natūraliosios atrankos būdu, arba Pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio. Nors
pavadinimas buvo gana nepatrauklus, vis dėlto visas 1250 egzempliorių tiražas buvo
išparduotas pirmą dieną. Darwino teorija, aiškindama gyvybės žemėje formų įvairovę,
vietoj teologinės spekuliacijos pasiūlė natūralų mechanizmą. Esminės idėjos yra
įvairovė, paveldimumas ir atranka. Individualiems rūšies nariams būdinga įvairovė,
tačiau palikuonys panašūs į savo tėvus. Geriausiai prie aplinkos prisitaikę individai
atsiveda daugiau jauniklių nei kiti, ir vykstant tokiai natūraliai atrankai, palaipsniui
išsivysto naujos rūšys. Procesas, kuris vėliau buvo apibendrintas kaip „labiausiai
prisitaikiusių išlikimas“, paaiškino didžiulę rūšių įvairovę kaip evoliuciją iš vienintelio
(ar kelių) protėvių, ir tai buvo Pradžios knygos alternatyva.
Nors Bažnyčia nuožmiai priešinosi, Darwino evoliucijos teoriją greitai pripažino
mokslo bendruomenė. Teoriją grindžiančios mechanistinės prielaidos atitiko
industrinės revoliucijos metu
madingu tapusį mąstymo stilių. Teorija patiko karalienės Viktorijos laikų

skaitytojams dar ir dėl to, kad ji pasiūlė neseniai atsiradusios konkurencinės
ekonominės kapitalizmo sistemos gamtinį modelį. Kovoje už ekonominį
išlikimą, kaip ir gamtoje, išgyvena tik labiausiai prisitaikę.
Evoliucinės idėjos turėjo milžinišką įtaką ankstyvajai eksperimentinės
psichologijos raidai. Pirma, netrukus tapo akivaizdu, kad empirinis tyrimas yra
produktyvesnis už teologines dogmas ir kad gyvūnų elgesys gali šiek tiek
padėti suprasti žmogaus psichologiją. Pirmą kartą žmonės buvo laikomi
gyvūnijos pasaulio nariais, nors daug žmonių, išskyrus patį Darwiną, šios
teorijos pagrindu padarė išvadą, kad žmonių rūšis pasiekė aukštesnį negu kiti
gyvūnai evoliucinės raidos lygmenį. Anksčiau buvo savaime suprantama, kad
žmonės yra visiškai nepanašūs į kitus gyvūnus dėl to, kad tik jie turi protingas
sielas, o Descartes’as manė, kad gyvūnai yra tik „purtnios“ mašinos. Antra,
individualūs žmonių skirtumai, kurių nuo antikos laikų nebuvo paisoma, iš
naujo tapo rimtų tyrinėjimų tema. Kadangi žmonės laikė save viršesniais už
kitus gyvūnus intelekto gebėjimais, o ne jėga ar vikrumu, ankstyvieji
individualių skirtumų tyrimai pirmiausia buvo sutelkti į intelektą. Francisas
Galtonas (1822-1911), Darwino antros eilės pusbrolis, sugalvojo pirmą
pasaulyje intelekto testą, įkūrė ir davė vardą sąjūdžiui, kurio tikslas buvo
pagerinti žmonių rasės paveldimas savybes atrankiniu dauginimusi, ir atliko
pirmąjį statistinį intelekto paveldimumo tyrimą. Knygoje Paveldimas genijus,
išleistoje 1869 m., jis atidžiai išnagrinėjo 415 įžymių teisėjų, valstybės veikėjų,
karvedžių, rašytojų, mokslininkų, poetų, aktorių ir teologų genealoginius
medžius. Jis nustatė, kad šių iškilių žmonių artimi giminaičiai dažnai buvo taip
pat įžymūs, bet tolimi giminaičiai
tokie nebuvo. Pavyzdžiui, 48 proc. jų sūnų, 7 proc. anūkų ir tik 1 proc. jų

proanūkių buvo įžymūs. Galtonas padarė išvadą, kad intelektas daugiausia yra
paveldimas. Galtono įtaką galima atsekti britų psichologijos istorijoje per jo
sekėją anglų statistiką Karlą Pearsoną (1857-1936) ir vėlesnius Londono
mokyklos psichologus, tarp jų Charles’ą Spearmaną (1863-1945), serą Cyrilą
Burtą (1883-1971) ir Hansą Eysencką (1916-1997).
Trečias ir, ko gero, svarbiausias būdas, kuriuo evoliucinės idėjos prasiskverbė
į eksperimentinę psichologiją, — analogija. Ankstyvieji biheivioristai aiškino
mokymąsi kaip procesą, kuriame elgesio elementai, vadinami atsakais, yra
pasirinktinai sąlygojami asociacijos būdu, kol galiausiai išlieka, ir yra
pastiprinami tik sėkmingiausi atsakai. Mokymosi procesas buvo laikomas
natūralios atrankos rūšimi. Funkcionalistų mokyklos nariai savo ruožtu faktiškai
visą elgesį interpretavo jo naudingumo „kovos už būvį“, kaip tai vadino
Darwinas, požiūriu. Evoliucionizmo įtaka nėra tokia akivaizdi kitoms
pagrindinėms psichologijos mokykloms, atsiradusioms ne angliškai kalbančiose
šalyse, kur Darwino įtaka nebuvo tokia stipri.
Disciplinos susiformavimas
Suartėjant vyraujančioms filosofinio ir biologinio mąstymo

srovėms, XIX a. antroje pusėje iškilo nauja psichologijos disciplina. Po
daugkartinių atsitraukimų dvasios filosofija vėl klestėjo šalia gamtos filosofijos.
Dėl biologijos mokslų pažangos vis akivaizdesnis darėsi eksperimentinių elgesio
ir psichinės patirties tyrimų patrauklumas ir galimumas. Filosofai ir biologai
pasėjo naujų idėjų
apie pojūčius, idėjų asociacijas, reakcijos laiką ir refleksus, ir šios idėjos jau
atrodė subrendusios toliau jas plėtoti.
Siame intelektualiniame fone Vokietijoje XIX a. devintajame dešimtmetyje
psichologija pagaliau iškilo kaip savarankiška disciplina. Eksperimentinį jos
pagrindą buvo padėję fiziologas Ernstas Heinrichas Weberis (1795-1878) ir
filosofas bei mistikas Gustavas Theodoras Fechneris (1801-1887), kurių
darbus apžvelgiau antrame skyriuje atsakydamas į testo 7 ir 8 klausimus.
Dauguma istorikų eksperimentinės psichologijos gimimo data pasirinko 1879
m., kai Wilhelmas Wundtas (1832-1920) atidarė savo laboratoriją Leipcige.
Jungtinių Valstijų patriotai kartais neryžtingai bando tai ginčyti teigdami, kad
ketvertais metais anksčiau Williamas Jamesas (1842- 1910) atidarė
laboratoriją Harvardo universitete. Bet tiesa, kad Jamesas niekuomet labai
nesidomėjo eksperimentiniais metodais ir Wundtas akivaizdžiai turi
pirmenybę kaip eksperimentinės psichologijos pradininkas, kadangi tik jis
sąmoningai stengėsi sukurti naują discipliną. Per dešimtmetį eksperimentinė
psichologija suklestėjo keliose Vokietijos dalyse. Apie psichologijos radimosi
kančias sklando mitai, tad verta sustoti ir pasvarstyti, kas iš tikrųjų įvyko ir ko
neįvyko Vokietijoje XIX a. devintajame dešimtmetyje.
Pastangos suprasti psichinę patirtį ir elgesį toli gražu nebuvo naujiena. Kaip
jau matėme, dar gerokai iki Platono ir Aristotelio šioje srityje buvo svarbių
įnašų. Ir žodis psichologija nebuvo XIX a. išradimas. Lotyniškas žodis
psychologia nežinia kokiais keliais atsirado Vokietijoje XVI a., ir niekas negali
pasakyti, kas jį sukūrė ir kada būtent jis pirmą kartą pavartotas. Angliškas žodis
psychology pirmą kartą pasirodė 1693 m. Steveno Blankaarto Medicinos
žodyne: Kur anatomijos terminai, ligų pavadinimai ir priežastys, chirurginiai
instrumentai ir jų panaudojimas; viskas tiksliai apibūdinta. Blankaartas mini

„Antropologiją, žmogaus aprašymą, arba doktriną [kuri padalinta] į dvi dalis, t. y.
Anatomiją, kuri nagrinėja kūną, ir Psichologiją, kuri nagrinėja sielą“. Žodis
psichologija (angl. psychology) buvo kartkartėmis vartojamas XVIII a. ir XIX a.
pradžioje, bet tik XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje jis pradėtas vartoti nuolat ir tapo
visiems suprantamas. Netgi eksperimentinių metodų taikymas psichologiniams
klausimams išsiaiškinti nebuvo naujas vokiečių psichologams eksperimentatoriams.
Ir prieš tai XIX a. eksperimentus psichologinėms problemoms spręsti taikė tokie
filosofai kaip Fechneris, tokie biologai kaip Helmholtzas, tokie gydytojai kaip
Magendie ir tokie mokslininkai mėgėjai kaip Galtonas, kaip jau buvau rašęs. Taigi,
kas buvo naujo Vokietijoje XIX a. devintajame dešimtmetyje?
Ankstyvąją vokiečių eksperimentinę psichologiją nuo prieš tai buvusių skyrė dvi
istorinės naujovės. Pirmoji buvo bandymas atskirti psichologiją nuo kitų biologijos
mokslų ir nuo filosofijos, o antroji buvo turinčios savimonę ir organizuotos
profesionalių psichologų bendrijos susiformavimas. Wundtas buvo pirmojo iš šių
judėjimų avangarde, tačiau visiškai nepritarė antrajam.
Wundto 1873 m. išleistų Fiziologinės psichologijos pagrindų, pirmo didesnio
vadovėlio apie tai, ką jis vėliau pavadino eksperimentine psichologija, pirmasis
sakinys skamba taip: „Knyga, kurią pateikiu visuomenei, siekia nužymėti naują
mokslo sritį.“ Jis puikiai žinojo, kad labai svarbi eksperimentinė psichologija jau buvo
paskelbta. Leipcige, kur jis netrukus įsikūrė, fiziologas Ernstas Heinrichas Weberis
(1795-1878) ir filosofas mistikas Gustavas Theodoras Fechneris jau buvo atlikę
novatorišką eksperimentinį darbą. Jų svarbiausi veikalai, paskelbti atitinkamai 1846
m. ir 1860 m., apibrėžė pagrindinius
dėsnius, siejančius stimulo fizinį intensyvumą su pojūčio psichiniu dydžiu, ir

atvėrė psichologijos tyrimo sritį, kuri ligi šiol vadinama psichofizika. Tačiau
Weberis psichofiziką laikė fiziologijos, o Fechneris - filosofijos šaka. Wundtas
buvo pirmasis, kuris pripažino eksperimentinę psichologiją „nauja mokslo
sritimi“.
Psichologijos kaip nepriklausomo mokslo atsiradimas paskatino kai
kuriuos jaunesnius vokiečių psichologus sukurti organizuotą profesionalų
bendriją. Wundtas smarkiai tam priešinosi, tad Vokietijos psichologų
asociacija galėjo susiburti Leipcige tik po jo mirties. Psichologijos tapimas
profesija nė iš tolo nebuvo toks spartus ar visapusiškas kaip Jungtinėse
Valstijose, kur jos filosofinės šaknys buvo ne tokios gilios. Po to, kai
Williamas Jamesas 1875 m. Harvardo universitete įkūrė psichologijos
laboratoriją, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje psichologijos tyrimo centrai
pasklido po visas Jungtines Valstijas ir psichologai Jungtinėse Valstijose
greitai susibūrė į įtakingą profesinę asociaciją. Vis dėlto daugiausia
psichologinių tyrimų ir publikacijų buvo sukoncentruota Vokietijoje, tad
vokiečių psichologija klestėjo, kol nacių diktatūros iškilimas XX a.
ketvirtajame dešimtmetyje privertė daugelį pripažintų autoritetų pasitraukti į
užsienį.
Psichologijos raida Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, istoriniu požiūriu
tikruosiuose psichologijos lopšiuose, buvo kur kas lėtesnė. Prancūzijoje
niekuomet nebuvo išrautas Apšvietos amžiuje atsiradęs materialistinis ir
psichologijai nepalankus šališkumas, jis stabdė psichologijos plėtrą visose
srityse, išskyrus fiziologinę ir medicinos psichologiją.
Be to, Descartes’o įdiegtas racionalistinis požiūris į dvasios filosofiją Prancūzijoje

skatino tam tikrą pasipriešinimą empirinių metodų taikymui. Britanijoje konservatyvi
ir bažnytinė senųjų Oksfordo ir Kembridžo universitetų švietimo politika sukūrė
atmosferą, priešišką naujiems vėjams tiek humanitariniuose, tiek ir kituose
moksluose. Daugelis iškiliausių XIX a. mokslininkų, tarp jų Darwinas ir Gabonas,
buvo mėgėjai, dirbę savo priemonėmis, ir nepriklausė universitetų sistemai. 1877 m.
Kembridžo universiteto senatas atmetė filosofo Jameso Wardo (1843-1925) siūlymą
įkurti psichologijos laboratoriją motyvuodamas tuo, kad ji „įžeistų religiją,
įsprausdama žmogaus sielą į porą skalių“. Oksfordo universitete eksperimentinė
psichologija nebuvo oficialiai dėstoma iki 1936 m. Netgi naujasis Londono
universitetas, įkurtas 1836 m., pasižymėjo konservatyviomis administracinėmis ir
mokslinėmis nuostatomis. Pavyzdžiui, 1837 m. Johnas Elliotsonas (1791-1868),
pirmasis šio universiteto medicinos profesorius, pradėjo hipnotizuoti pacientus
ieškodamas naujų gydymo priemonių turintiems tam tikrų nervinių nusiskundimų. Jo
metodai buvo sukritikuoti įtakingame medicinos žurnale The Lancet, ir universiteto
taryba priėmė rezoliuciją, draudžiančią „praktikuoti klinikoje mesmerizmą ar gyvūnų
magnetizmą“. 1842 m. chirurgas amputavo koją užhipnotizuotam pacientui, kuris
operacijos metu akivaizdžiai nejuto skausmo, bet kai pranešė apie šį atvejį
Karališkajai medicinos ir chirurgijos draugijai, įrašas apie jo pranešimą buvo
pašalintas iš protokolo remiantis tuo, kad operuoti be skausmo yra amoralu ir kad
„pacientai privalo kentėti skausmą, kol chirurgai juos operuoja“. Nenuostabu, kad
psichologija sunkiai skverbėsi į konservatyvius akademinius ir mokslinius britų
visuomenės sluoksnius.
Mokyklų era
Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio

psichologija buvo susiskirsčiusi į keletą daugiau ar mažiau nepriklausomų
mokyklų, kurios smarkiai nesutarė tarpusavyje teoriniais tyrimo metodų
klausimais ir kokius psichologinius procesus verta tyrinėti. Iš filosofinių ir
biologinių psichologijos pirmtakų - asociacinės filosofijos ir evoliucijos
teorijos - atsirado struktūralizmas ir funkcionalizmas. Biheiviorizmas ir
geštaltpsichologija iš pradžių iškilo kaip maištas prieš kitas mokyklas.
Psichoanalizė susiformavo nepriklausomai nuo šių įtakingų akademinių
sluoksnių. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui mokyklos sunyko, nors
psichoanalizė ir toliau klestėjo kaip organizuota profesija nepriklausydama
vyraujančiai akademinei psichologijai ir modifikuota neobiheiviorizmo forma
dar išliko įtakinga. Tačiau ir praėjus daug laiko po mokyklų sunykimo
šiuolaikinės psichologinių tyrimų sritys tebeturi jų istorinių ištakų pėdsakų.
Struktūralizmas. Struktūralistinė psichologijos mokykla daugiausia rėmėsi

Wundto veikalu Psichologijos pagrindai, išleistu Vokietijoje 1897 m., ir
Edwardo Bradfordo Titchenerio Psichologijos dėsniais, išleistais Jungtinėse
Valstijose 1896 m. Titcheneris (1867-1927) gimė Anglijoje ir po filosofijos
studijų Oksforde kurį laiką dirbo Wundto laboratorijoje Leipcige. 1895 m. jis
tapo psichologijos profesoriumi Niujorko Cornellio universitete, kur pritraukė
daug sekėjų.
Struktūralistai tyrinėjo psichinę patirtį analizuodami jos elementus, jų savybes

ir jų jungimosi būdus. Svarbiausi elementai buvo pojūčiai, bet taip pat buvo
domimasi idėjomis (vaizduotės vaizdiniais
ir atmintimi) ir emocijomis. Svarbiausias tyrimo metodas buvo introspekcija - žmonių

savo psichinių procesų stebėjimas griežtai kontroliuojamomis eksperimentinėmis
sąlygomis. Wundtas savo eksperimentiniu darbu tyrinėjo tik paprastus psichinius
elementus. Sudėtingus mąstymo procesus, tarp jų ir susijusius su kalba, jis priskyrė
socialinei psichologijai ir nagrinėjo neeksperimentiniais metodais, ypač tyrinėdamas
jų padarinius primityviose kultūrose. Titcheneris ir jaunesni vokiečių psichologai,
tokie kaip Oswaldas Kulpe ir Hermannas von Ebbinghausas (1850—1909),
nepripažino šio skirtumo ir įtraukė aukštesniuosius psichinius procesus į
eksperimentinės psichologijos sritį. Pavyzdžiui, Ebbinghausas XIX a. devintajame
dešimtmetyje tapo eksperimentinių verbalinės atminties tyrimų pradininku.
Vokietijoje struktūralizmo nuosmukis prasidėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje,
iškilus nacizmui, ir Jungtinėse Valstijose išnyko iš psichologijos netrukus po
Titchenerio mirties 1927 m. Kad ir kaip ten buvo, šiuolaikinius jutimo tyrimus, ypač
psichofizikos srityje, stipriai nuspalvina struktūralistinis paveldas.
Funkcionalizmas. Funkcionalistinės mokyklos pradžia 1896 m. siejama su Jungtinių

Valstijų filosofo pragmatiko ir psichologo Johno Dewey’aus (1859-1952) straipsniu.
Ilgą laiką ji klestėjo Čikagos universitete veikiama Dewey’aus, George’o Herberto
Meado (1863- 1931) ir kitų įtakos, ir Kolumbijos universitete, kur Edwardas
Thorndike’as (1874-1949) ir Robertas Woodworthas (1869-1962) buvo įtakingiausi
jos šalininkai. Ji reprezentavo sąmoningas pastangas įtraukti į psichologiją evoliucines
idėjas. Užuot siekę atskleisti psichinės patirties struktūrą, funkcionalistai psichinę
patirtį ir ypač elgesį tyrinėjo jų funkcinės vertės adaptuojantis organizmui prie
aplinkos
požiūriu. Jie iškėlė naują idėją, kad sąmoningi išgyvenimai kyla situacijose,
kai organizmo prisitaikymui prie aplinkos automatiškas, refleksyvus elgesys
būna netinkamas. Pavyzdžiui, besimokantis važiuoti dviračiu žmogus iš
pradžių įsisąmonina kiekvieną judesį, bet, įgūdžiui tobulėjant, elgesys pamažu
tampa automatiškas ir sąmoninga kontrolė, kai ji nebereikalinga, galiausiai
visiškai išnyksta. Pasak funkcionalistų, sąmonė atsirado tam, kad atliktų tokią
instrumentinę funkciją, kokią ji atlieka mokantis važiuoti dviračiu. Ištikimi
savo evoliucinėms ištakoms funkcionalistai buvo pirmieji psichologai, kurie
eksperimentavo su kitais gyvūnais - ne tik žmonėmis. Pavyzdžiui,
Thorndike’as išrado galvosūkių dėžę, kad ištirtų, kaip sprendžia problemas
katės ir šunys.
XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais funkcionalizmą pamažu prarijo

jaunesnė ir radikalesnė, tuo metu vis labiau įsigalinti biheiviorizmo mokykla.
Dabartiniai mąstymo ir problemų sprendimo tyrimai šiek tiek skolingi savo
pirmtakams funkcionalistams, tačiau svarbiausias funkcionalizmo palikimas
turbūt yra sociobiologija ir gyvūnų panaudojimas psichologiniuose tyrimuose.
Biheiviorizmas. 1913 m. Jungtinių Valstijų psichologas Johnas Broadusas

Watsonas (1878-1958) atsiskyrė nuo funkcionalistų mokyklos paskelbdamas
straipsnį, kuris sukrėtė Jungtinių Valstijų psichologinę visuomenę ir davė
pradžią biheivioristinei mokyklai. Paskesniais dešimtmečiais biheiviorizmas
tapo nepaprastai stipria Jungtinių Valstijų psichologijos jėga, nors kitose šalyse
jis niekuomet nebuvo toks įtakingas. Watsonas paskelbė, kad teorinis
psichologijos tikslas yra „numatyti ir kontroliuoti elgsesį“. Tai reiškė visišką
ryšių
nutraukimą su klasikine eksperimentine struktūralistų psichologija, kuriai

nerūpėjo nei numatymas, nei kontrolė, nei elgesys.
Watsonas laikė nemoksliškais struktūralistų ir funkcionalistų introspekcinius

metodus ir iš psichologijos pašalino viską, išskyrus elgesį. Į tokius psichinius
procesus kaip mąstymas buvo žvelgiama kaip į ne ką daugiau nei į balso aparato
mažos amplitudės judesius, o emocijos buvo ne kas kita kaip liaukų sekrecija,
kitaip tariant, mąstymas ir emocijos buvo iš naujo interpretuojami kaip ypatingos
elgesio rūšys. Iš pozityvistinės filosofijos Watsonas pasiskolino operacionalizmo
doktriną ir apibrėžė psichologinių sąvokų prasmę per operacijas, kuriomis jos
matuojamos: pavyzdžiui, pagal griežtą operacinį apibrėžimą intelektas yra tai, ką
matuoja intelekto testai, - nei daugiau, nei mažiau.
Anot biheivioristų, iš esmės visą elgesį galima paaiškinti mokymusi, o visą
mokymąsi sudaro sąlyginių refleksų formavimas. Jie yra paprastos asociacijos
tarp dirgiklių, veikiančių jutimo organus, ir atsakų, apibrėžtų kaip raumenų ar
liaukų reakcijos į dirgiklį. Kurdamas savo teoriją, Watsonas turbūt nežinojo apie
rusų refleksologus. Tačiau garsieji klasikinio sąlygojimo eksperimentai, kuriuos
darė Ivanas P. Pavlovas (1849-1936), kai alkani šunys išmokdavo išskirti seiles
pateikus iš pradžių neutralų dirgiklį, pavyzdžiui, varpelio skambėjimą, ir
kartotinai susiejant skambėjimą su ėdalu, davė papildomą impulsą biheivioristų
judėjimui, kai Jungtinėse Valstijose šie eksperimentai tapo žinomi.
Nuo XX a. penktojo dešimtmečio įtakingiausias neobiheiviorizmo šalininkas
buvo Jungtinių Valstijų psichologas Burrhusas Fredericas Skinneris (1904-1990),
kuris inicijavo instrumentinio, arba
operantinio, sąlygojimo tyrimą - mokymosi procesą, kurio metu santykinis

atsako dažnumas padidėja dėl pastiprinimo, kuriuo atlyginama už duotą atsaką.
Klasikinio ir instrumentinio sąlygojimo doktrinos kaip išsamūs visų elgesio
formų aiškinimai prarado didelę savo įtakos dalį stiprėjant puolimui iš įvairių
pusių ir nykstant pozityvistinėms dogmoms, tačiau neobiheiviorizmas tebėra
įtakinga psichologijos teorija anglakalbėse šalyse. Dabartiniai mokymosi
teoriniai apmąstymai ir tyrimai daugiausia grindžiami neobiheivioristinėmis
idėjomis ir metodais, o instrumentinis sąlygojimas atlieka svarbų vaidmenį
keliose taikomosios psichologijos srityse.
Geštaltpsichologija. Geštalto mokykla (iš vokiško žodžio Gestalt — forma,

pavidalas, arba visetas; nėra tinkamo vertimo į anglų kalbą*) atsirado 1912 m.,
pasirodžius vokiečių psichologo Maxo Wertheimerio (1880-1943) straipsniui
apie tariamą judėjimą. Wertheimeris aptarė grupę regėjimo iliuzijų, kurios
kyla, kai kaitaliojant pateikiami per kelis centimetrus vienas nuo kito esantys
du regėjimo stimulai, ir jis nustatė kelias pakopas (Stadien). Jei laiko intervalas
tarp stimulų trumpesnis nei maždaug 25 milisekundės, tai stimulai atrodo
blykstelėję vienu metu, o esant intervalui tarp stimulų daugiau nei maždaug
400 milisekundžių, iliuzija neatsiranda ir matyti, kaip stimulai kaitaliojasi,
tačiau tarp 25 ir 400 milisekundžių sukuriamos stiprios judėjimo iliuzijos, tarp
jų - phi judėjimas, gryno tariamo neobjektiško judėjimo forma, kai niekas iš
tikrųjų nejuda, ir jis pasireiškia tam tikromis tiksliai apibrėžtomis sąlygomis.
Įvairūs tariamo judėjimo reiškiniai sukelia švieslenčių efektus su strėlėmis
* Tas pats galioja ir lietuvių kalbai.

ar kitais elementais, kurie atrodo judantys, ir jie taip pat paaiškina judančius vaizdus
kine ir televizijoje.
Phi judėjimas svarbus tuo, kad jis pateikia gyvą pavyzdį psichinės patirties, kurios
negalima paaiškinti elementariais pojūčiais, kadangi visetas (Gestalt) skiriasi nuo
paprastos dalių sumos. Geštalto psichologai, ypač Wertheimeris ir kiti pagrindiniai
vokiečių geštaltininkai - Kurtas Koffka (1886-1941), Wolfgangas Kohleris (1887-
1967) ir Kurtas Lewinas (1890-1947) - atkakliai prieštaravo analitiniam struktūralistų
požiūriui. Jie manė, kad psichinės patirties niekuomet nebus galima suprasti
analizuojant jos elementus. Jiems darė įtaką austrų fiziko, filosofo ir psichologo
Ernsto Macho (1838- 1916) darbai apie elektromagnetinius laukus. Vienas
įspūdingiausių jėgos laukų fizikoje bruožų yra tas, kad jų negalima suskaidyti į
elementus, bet jie yra, sakytume, nesuprastinamos visumos. Geštaltininkai buvo
įsitikinę, kad norint suprasti psichinę patirtį, reikia tirti ne elementarius pojūčius, bet
jų tarpusavio ryšius.
Klasikinis pavyzdys, kurį naudojo geštalto psichologai, yra melodijos
pastovumas. Natų C, D, E, C, C, D, C seka, vienodai grojama bet kuriuo muzikos
instrumentu, tučtuojau atpažįstama kaip gerai žinoma liaudies melodija Frere
Jacques. Seka F, G, A, F, F, G, A, F, kurioje nėra nė vieno elemento, bendro su
pirmuoju, skamba kaip ta pati melodija. Tačiau seka E, D, C, C, E, D, C, C, sudaryta
iš tų pačių elementų, kaip ir pirmoji seka, bet sudaranti naują konfigūraciją, skamba
kaip Three Blind Mice, ir tai visiškai skirtingas geštaltas. Viso šito prasmė, anot
geštalto psichologų, yra ta, kad analitinis sąmonės elementų tyrimas negali atskleisti
svarbių psichinės patirties faktų.
Kad suprastume psichiką, turime tirti visumines struktūras, konfigūracijas,

arba visetus.
Geštalto idėjų įtaka Vokietijoje ir Austrijoje sumažėjo iškilus nacizmui.
Wertheimeris, Koffka, Kohleris ir Lewinas XX a. trečiajame ir ketvirtajame
dešimtmečiais emigravo į Jungtines Valstijas, kur tuo metu stiprias pozicijas
turėjo biheiviorizmas, arši elementarizmo atmaina. Tačiau suvokimo srityje
geštalto idėjos pasirodė esančios nepakeičiamos ir dabartiniai suvokimo
apskritai, ir ypač suvokimo iliuzijų, tyrimai yra ryškaus geštaltinio pobūdžio.
Psichoanalizė. Psichoanalitinės mokyklos, kuri plėtojosi nuo XIX a.

paskutiniojo dešimtmečio remdamasi austrų psichiatro Sigmundo Freudo
(1856-1939) mokslu, esminės idėjos buvo apibūdintos pirmame skyriuje. Čia
būtina pridėti tik kelis žodžius apie šios mokyklos socialines šaknis,
skiriančias ją nuo kitų. Wundtas ir Titcheneris, Dewey’is, Thorndike’as ir kiti
funkcionalistai, Watsonas ir Skinneris, Wertheimeris, Koffka, Kohleris ir
Lewinas — visi jie buvo akademiniai psichologai. Visų jų tikslas buvo bendras
- suprasti arba, kaip tai vadino Watsonas ir Skinneris, numatyti ir kontroliuoti
psichologinius procesus. Kita vertus, Freudas buvo gydytojas, prie kurio
psichoanalitinės kušetės plūdo neatidėliotino gydymo reikalaujančių
neurotiškų klientų srautas. Jo svarbiausias tikslas buvo rasti būdą išvaduoti
juos nuo nepakeliamų neurozių. Jo terapiniai metodai smarkiai skyrėsi nuo
akademinėse laboratorijose taikomų tyrimo metodų, o jo teorijos nebuvo
tinkamos patikrinti eksperimentiškai. Jo sekėjai, tarp jų šveicarų psichologas
Carlas Gustavas Jungas (1875-1961) ir austrų psichoanalitikai
Alfredas Adleris (1870-1937) bei Melanie Klein (1882-1960), taip pat pirmiausia
buvo klinicistai, o ne mokslininkai.
Psichoanalitinė mokykla, net išaugusi į didelį, galingą ir gerai organizuotą

judėjimą, niekuomet neišsikovojo pozicijų akademinės psichologijos citadelėse,
nors netiesioginė nepaprastai originalių Freudo idėjų įtaka psichologijos teorijai
yra neįkainojama. Turint galvoje jos socialines ištakas, vargu ar stebina, kad
psichoanalizės įtaka akivaizdžiausia psichopatologijos, emocijų ir motyvacijos
srityse.
Tekste aptartas pasakojimas apie Psameticho eksperimentą buvo

pateiktas Herodoto Istorijoje, d. 1, kn. 2, § 2 [The histories, trans. A. de Sélincourt,
Harmondsworth: Penguin, 1972; liet. leidimas Herodotas, Istorija, 2008, vertė J.
Dumčius] (kūrinys baigtas apie 429 m. pr. Kr.).
Klasikinė psichologijos istorija - Edwin G. Boring, A History of Experimental
Psychology (2nd ed., New York: Appleton-Century-Crofts, 1957). Tai naudinga ir
lengvai skaitoma knyga, tačiau ji akcentuoja Didžiuosius Žmones ir „Zeitgeists“
(„laiko dvasią“), o ne idėjų evoliuciją, ir jos patikimumu, ypač traktuojant Wundtą,
buvo suabejota. Kiti populiarūs istoriniai tekstai: Leslie Hearnishaw, Shaping
of Mod
em Psychology: An Historical Introduction (London: Routledge & Kegan Paul,
1987); David Hothersall, History of Psychology (3rd ed., New York: McGraw-
Hill, 1995); Richard L. Gregory, Mind in Science: A History of Explanations in
Psychology and Physics (Harmondsworth:
Penguin, 1984) - čia nagrinėjamos atskiros temos, bet yra labai

rekomenduotina.
Įstabų ir patrauklų hipnozės ir psichoanalizės evoliucijos aprašymą žr.
Henri E Ellenberger, The Discovery of the Unsconscious: The History and
Evolution of Dynamic Psychiatry (New York: Basic Books, 1970).
Informacijos apie ankstyvąją vokiečių eksperimentinę psichologiją žr. Robert
W. Rieber (Ed.), Wilhelm Wundt and the Making of a Scientific Psychology
(New York: Plenum, 1980).
Geriausias būdas sužinoti apie psichologijos istoriją — skaityti originalius
tekstus. Rieberio knygoje apie Wundtą yra kai kurių Wundto originalių raštų
vertimų. Prieinamos knygos su kitų istoriškai svarbių psichologijos tekstų
rinktinėmis. Geriausios iš jų: Ludy T. Benjamin (Ed.), A History of
Psychology: Original Sources and Contemporary Research (2nd ed., New
York: McGraw-Hill, 1997); James F. Brennan (Ed.), Readings in the History
and Systems of Psychology (2nd ed., Upper Saddle River, NJ: Prentice Hall,
1998); Richard J. Herrnstein and Edwin G. Boring (Eds.), A Source Book in
the History of Psychology (Cambridge, MA: Harvard University Press, 1965);
Thomas H. Leahy (Ed.), A History of Psychology: Main Currents in
Psychological Thought (4th ed., Upper Saddle River, NJ: Prentice Hall, 1997);
Robert I. Watson (Ed.), Basic Writings in the History of Psychology (New
York: Oxford University Press, 1979).
VI Psichologija kaip profesija
Sis skyrius - apie taikomąją psichologiją ir įvairias psichologams

tinkamas profesijas bei darbo vietas. Ko gero, iki Antrojo pasaulinio karo visi
psichologai dirbo dėstytojais ir tyrinėtojais universitetuose bei koledžuose, o
psichologija beveik be išimties buvo akademinė disciplina. Nuo šeštojo dešimtmečio
atsirado kelios taikomosios psichologijos sritys, tad baigusiems psichologijos studijas
dabar atsiveria didesnis nei bet kurios kitos specialybės diplomantams profesinės
veiklos pasirinkimas.
Psichologai dirba labai įvairioje aplinkoje: universitetuose ir koledžuose,
ligoninėse, klinikose, konsultavimo tarnybose, mokslo tyrimo įstaigose, mokyklose,
kalėjimuose, valdžios institucijose ir prekybos bei įvairių pramonės šakų
kompanijose. Vis daugiau psichologų užsiima privačia praktika. Pagrindinės
profesionaliosios psichologijos šakos, prieinamos tik atitinkamai kvalifikuotiems
psichologams, yra psichologijos dėstymas ir moksliniai tyrimai, klinikinė ir
konsultavimo psichologija, edukacinė ir mokyklų psichologija, profesinė ir industrinė
/ organizacinė psichologija bei teisės ir kriminologinė psichologija. Norint įsidarbinti
pagal šias profesijas paprastai, be psichologijos bakalauro diplomo, reikia turėti dar ir
magistro
diplomą, o konkursas į magistrantūrą dažniausiai būna didelis. Jungtinėje

Karalystėje geras pirmasis diplomas paprastai reiškia pirmąją arba aukštesnę
antrąją klasę. Jungtinėse Valstijose jis atpažįstamas pagal studijų pažymių
vidurkį (angį. GPA - grade-point average), o įstojimą į daugumą psichologijos
magistratūros programų dar lemia geri podiplominio žinių egzamino (angį.
GRE - Graduate Record Exam), kai reikia pasirinkti atsakymų variantus,
rezultatai.
Buvo apytikriai apskaičiuota, kad Jungtinėje Karalystėje tik 15- 20 proc.
baigusių psichologijos bakalauro studijas tampa profesionaliais psichologais.
Iš jų maždaug trečdalis dirba valstybiniame Nacionalinės sveikatos apsaugos
tarnybos sektoriuje, civilinėje tarnyboje ir ginkluotosiose pajėgose, trečdalis
dirba pramonėje ir prekyboje, o dešimtadalis moko psichologijos mokyklose,
koledžuose ir universitetuose. Tačiau riba tarp psichologinių ir
nepsichologinių profesijų yra gana išsitrynusi ir dalis profesijų, tokios kaip
rinkos tyrimai ar psichoterapija, yra prieinamos psichologams, tačiau atviros
taip pat ir kitų specialybių bakalaurams. Be to, yra keletas artimų psichologijai
profesijų, tokių kaip socialinis darbas, logopedija ir mokytojavimas, kuriose
dažnai įsidarbina psichologai. Trečiame skyriuje atkreipiau dėmesį, kad
daugelis raštingumo, gebėjimo skaičiuoti, tarpasmeninio bendravimo,
specialiųjų ir praktinių įgūdžių, kurie įgyjami studijuojant psichologiją,
praverčia įvairiose darbo srityse.
Didžiausia pasaulyje psichologų asociacija — Amerikos psichologų
asociacija (APA) - buvo įkurta 1892 m. ir baigiantis XX a. turėjo daugiau nei
155 000 narių — psichologų ir studentų. Antroji pagal didumą - Britų
psichologų draugija (The British Psychological Society, BPS) - buvo įkurta
1901 m., 1965 m. ji buvo įtraukta į Karališkąją Chartiją ir dabar turi apie 25
000 narių. Kai kuriose šalyse buvo
imtasi priemonių sukliudyti nekvalifikuotiems žmonėms praktikuoti psichologiją

ir pseudopsichologiją. Britanijoje BPS nuo 1987 m. yra įgaliota tvarkyti
savanorišką Licencijuotų psichologų registrą. Tik įtraukti į registrą turi legalią teisę
vadintis licencijuotais psichologais, prie savo pavardės rašyti raides C. Psychol.
(angl. Chartered Psychologist) ir gauti sertifikatą užsiimti psichologo praktika.
Jungtinėse Valstijose daugumos valstijų įstatymų leidžiamieji organai įdiegė daug
griežtesnes licencijų išdavimo taisykles, kurios apibrėžia tam tikras psichologines
paslaugas ir draudžia nekvalifikuotiems žmonėms siūlyti šias paslaugas už pinigus.
Reikalavimai įvairiose valstijose skirtingi, tačiau dažniausiai jie nurodo
psichologijos daktaro laipsnį, metus prižiūrimo darbo podiplominių studijų laiku,
metus prižiūrimo darbo įgijus daktaro laipsnį ir valstijoje išlaikytą licencijavimo
egzaminą. Kitose pasaulio dalyse licencijų išdavimo įstatymai reti, tačiau tam tikra
teisinės registracijos forma, bent jau tokio griežtumo kaip britų sistema, veikia
daugelyje Europos šalių, taip pat Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų
Afrikoje ir Japonijoje.
Aišku, kad neįmanoma tokiame trumpame kaip šis skyriuje nuodugniai aptarti
visų psichologams tinkamų užsiėmimų. Apžvelgsiu daugiausia tik pagrindines
profesijas ir pasistengsiu perteikti tikrovišką vaizdą to, su kuo kiekviena jų yra
susijusi. Apibūdinsiu pagrindinėms profesinėms veikloms būtiną kvalifikaciją bei
parengimą ir duosiu keletą praktinių patarimų žmonėms, kurie mąsto apie šios
specialybės studijas.
Psichologijos mokymas ir moksliniai tyrimai
Psichologijos dėstytojų ar mokytojų etatų yra daugumoje

universitetų ir koledžų, be to, suaugusiųjų mokymo centruose, mokyklose ir
kitose mokymo institucijose. Jungtinėje Karalystėje mokslo darbuotojų etatai
įsteigti universitetuose, civilinėje tarnyboje, profsąjungose, komercinėse ir
savanoriškose organizacijose bei specializuotose tyrimo įstaigose.
Iš psichologų, dėstančių bakalauro ir magistro programų studentams,
tikimasi, kad jie bus daugiausia ir atsidavę tik savo specializacijos sričiai.
Pavyzdžiui, paprastai nereikalaujama, kad raidos psichologai dėstytų apie
jutimą ir suvokimą ar kokią nors kitą, raidos psichologijai tolimą temą, nebent
tik pagrindus. Mokyklose ir koledžuose iš psichologijos mokytojų paprastai
reikalaujama dėstyti daug platesnės srities temas. Pavyzdžiui, Jungtinėje
Karalystėje mokyklos mokytojas, ruošdamas kandidatus A lygio psichologijos
egzaminui, veikiausiai turės aprėpti visą programą.
Pedagoginė veikla vienokia ar kitokia forma užima didelę daugumos
universitetų psichologų darbo laiko dalį, netgi didesnę nei kitose aukštojo
mokslo institucijose. Vienas labiausiai paplitusių mokymo metodų aukštojoje
mokykloje yra paskaitos didelėms studentų grupėms. Dauguma dėstytojų
naudojasi gana detaliais užrašais, kuriuos jie nuolat atnaujina ieškodami
informacijos knygose žurnalų straipsniuose ir interneto svetainėse bei
dalyvaudami konferencijose ir seminaruose, kur mokslininkai aptaria savo
naujausių tyrimų rezultatus. Kati dažnai taikomi dėstymo metodai yra
seminarai vidutinio dydžio studentų grupėms ir individualios ar mažų grupių
konsultacijos. Universitetuose dėstantys psichologai dažnai
vadovauja laboratoriniams darbams ir paskutiniųjų kursų studentų tyrimo projektams

bei magistro darbams ir doktorantūrai. Atliekantis mokslinį tyrimą studentas paprastai
konsultuojamas individualiai.
Be mokymo pareigų ir įvairiausių administracinių užduočių, susijusių su fakultetų
funkcionavimu, universitetuose iš psichologų pagal jų darbo sutartis reikalaujama
vykdyti bei publikuoti mokslo tyrimus. Nedirbantys universitetuose psichologijos
dėstytojai paprastai neprivalo atlikti mokslo tyrimų, todėl daugumą (nors jokiu būdu
ne visus) psichologijos tyrimus, paskelbtus pagrindiniuose žurnaluose, atlieka
universitetų padaliniai. Nėra būtina priklausyti universiteto padaliniui ar net apskritai
turėti darbą, kad galėtum tyrinėti. Teoriškai tai gali daryti visi, tačiau psichologijos
padaliniuose sąlygos mokslo tyrimams yra idealios dėl techninės įrangos ir gausių
specialiosios informacijos išteklių.
Norėdamas pradėti originalų mokslo tyrimą, psichologas pirmiausia turi
susipažinti su jau atliktais darbais pasirinktoje srityje. Tam tikros tyrimų srities
išmanymas gali atskleisti kai kuriuos neatsakytus klausimus. Kad pasirinktum
tikėtinai produktyvią tyrimų kryptį ir suplanuotum atitinkamą tyrimo metodą, reikia
vaizduotės polėkio ir šiek tiek sėkmės. Labai dažnai tyrimo negalima atlikti be
finansinės paramos iš tyrimus finansuojančių organizacijų, kurios pirmiausia turi būti
įtikintos, kad tyrimą verta atlikti. Konkurencija dėl tyrimų finansavimo yra didelė, tad
dauguma paraiškų nėra patenkinamos. Kai finansavimas gaunamas ir tyrimas vyksta
sėkmingai, tuomet mokslininkai (tyrimo projektai paprastai būna vykdomi bendromis
pastangomis) gali nuspręsti pateikti savo rezultatus atitinkamam žurnalui. Tada
rankraštį perskaitys žurnalo redaktoriaus parinkti recenzentai, į kurių nuomonę
atsižvelgdamas redaktorius priims jį skelbti, atmes
arba grąžins autoriams pataisyti. Daugelis geriausių psichologijos žurnalų

atmeta per 80 proc. jiems pateiktų rankraščių.
Dėstymas ir mokslo tiriamasis darbas tinka ne bet kuriam charakteriui.
Psichologija yra sparčiai besikeičianti disciplina, tad reikia nuolat stengtis
neatsilikti nuo naujovių. Dauguma universitetų psichologų mano, kad sunku
pasiekti optimalią pusiausvyrą tarp mokymo ir mokslo tyrimų, kaip ir tarp
skaitymo ir rašymo. Antra vertus, kai kuriems žmonėms yra patrauklios
palyginti nevaržančios darbo sąlygos universitetuose ir laisvė (tam tikru mastu)
domėtis savo sritimi.
Pretendentai į dėstytojų ir mokslo darbuotojų vietas paprastai vertinami
pagal jų formalųjį išsilavinimą, publikacijas ir patirtį. Pasiūlos ir paklausos
situacija nuolat kinta, tačiau apskritai būna itin sunku gauti geriausią dėstytojo
ar mokslininko darbo vietą. Universitetų etatams užimti paprastai reikalingas
tinkamas bakalauro diplomas, aukštesnis mokslo laipsnis ir mokslo tiriamųjų
darbų bei publikacijų sąrašas. Iš psichologijos mokytojų mokyklose ir tolesnio
lavinimo koledžuose paprastai reikalaujama atitikti pripažintas mokymo
kvalifikacijas. Jungtinėje Karalystėje 1991 m. buvo įteisintas Taikomosios
mokymo psichologijos diplomas.
Klinikinė ir konsultavimo psichologija
Klinikiniai psichologai įvertina turinčius psichikos sutrikimų

žmones ir teikia jiems pagalbą. Jie dirba ligoninėse, sveikatos centruose ir
užsiima privačia praktika. Jungtinėje Karalystėje dauguma klinikinių
psichologų dirba Nacionalinėje sveikatos apsaugos tarnyboje - psichiatrijos ir
bendrojo tipo ligoninėse. Kiti dirba bendrosios
praktikos gydytojų sveikatos centruose arba specializuotose klinikose, o kai kurie

užsiima privačia praktika. Klinikiniai psichologai paprastai dirba išvien su
psichiatrais, įvairių sričių gydytojais praktikais, socialiniais darbuotojais, slaugytojais,
o kai kuriais atvejais - su edukaciniais ar mokyklų psichologais. Konsultavimo
psichologai taiko daugumą tų pačių metodų kaip ir klinikiniai psichologai, tačiau jų
klientais dažniau būna žmonės, turintys prisitaikymo sunkumų, o ne psichikos
sutrikimų. Konsultavimo psichologai padeda žmonėms įveikti krizes, spręsti
problemas, priimti sprendimus ir pagerinti gyvenimo kokybę. Jie dirba su individais,
poromis ir šeimomis įvairiose vietose, tarp jų - konsultacinėse įstaigose, bendrosios
praktikos gydytojų kabinetuose, mokymo įstaigose, verslo organizacijose ir privačioje
praktikoje. Ir klinikinė, ir konsultavimo psichologija daugiausia grindžiamos
moksliniais psichopatologijos tyrimais (žr. III skyrių).
Svarbi klinikinio ir konsultavimo psichologo darbo dalis yra psichologinis
įvertinimas. Kai psichologas mato klientą pirmą kartą, jo pirminė užduotis dažniausiai
būna pasistengti suprasti kliento problemą. Paprastai tai pasiekiama detaliais
pokalbiais (interviu), aptariant dalykus, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius su ta
problema. Per šiuos pradinius interviu psichologas gali surinkti atvejo istoriją, atidžiai
įsiklausydamas į tai, ką klientas sako, ką klientas pastebimai vengia sakyti, ir
atkreipdamas dėmesį į įvairius kliento neverbalinio elgesio aspektus, kurie gali suteikti
gilesnių problemos įžvalgų. Dažnai iškart išaiškėja, kad pateikta problema maskuoja
kitą, pagrindinę problemą. Pavyzdžiui, klientas gali skųstis nemiga, tačiau paaiškėja,
kad esminė problema yra depresija, o nemiga - tik simptomas.
Vertindami klientus, klinikiniai ir konsultavimo psichologai kartais taiko
psichometrinius testus. Geriausi testai yra tie, kurie buvo
kruopščiai standartizuoti pasitelkus dideles imtis iš psichiatrinės ir

nepsichiatrinės populiacijos nustatant normas ir užtikrinant patikimumą bei
validumą. Psichometriniai testai gali būti ypač naudingi atsakant į tokius
klausimus kaip šie: Ar šis vyras turi smegenų pažeidimo požymių? Kokia šios
moters sutrikimo priežastis? Ar šis vaikas atitinka autistinio sutrikimo
diagnostinius kriterijus? Tarp kitų informacijos šaltinių, kuriais klinikiniai ir
konsultavimo psichologai naudojasi vertindami, yra artimųjų, slaugytojų,
šeimos gydytojų ir kitų klientą pažįstančių žmonių atsiliepimai, taip pat kliento
dienoraščiai, kuriuos rašyti galima jį paprašyti. Psichologo įvertinimas dažnai
yra indėlis į bendrą darbą komandos, kurią gali sudaryti kelių medicinos
profesijų atstovai.
Ko gero, svarbiausia klinikinio psichologo darbo dalis yra psichikos
sutrikimų gydymas. Pagrindinius terapijos metodus galima suskirstyti, nors
gana savavališkai ir iš dalies sutapatinant, į tris kategorijas: verbalinę
psichoterapiją, elgesio modifikavimą ir grupinę terapiją. Konsultavimo
metodikos dažniausiai remiasi tais pačiais metodais.
Verbalinė psichoterapija apima keletą metodikų, padedančių spręsti kliento
problemas šnekantis. Tarp geriausių žodinių metodikų — psichoanalitinė
terapija, paremta austrų gydytojo Sigmundo Freudo (1856-1939) ir jo sekėjų
raštais. Nuo 10 iki 20 proc. Jungtinių Valstijų klinikinių psichologų daugiausia
taiko psichoanalitines metodikas, tačiau Jungtinėje Karalystėje ši proporcija
yra daug mažesnė. Būdingiausias šių terapijos rūšių bruožas yra pastangos
interpretuoti neįsisąmonintus psichologinių problemų šaltinius. Pagrindinės
psichoanalitines terapijos metodikos buvo apžvelgtos pirmame skyriuje.
Populiari konsultavimo ir verbalinės psichoterapijos metodika yra į klientą
nukreipta terapija, grindžiama Jungtinių Valstijų psichologo
Carlo Rogerso (1902-1987) darbais. Kitaip negu kolegos psichoanalitikai, į klientą

orientuoti konsultantai ir psichoterapeutai sąmoningai vengia interpretuoti kliento
žodžius ir kamantinėti, patarinėti, siūlyti ar įtikinėti. Todėl jų kryptis kartais vadinama
nedirektyviu konsultavimu arba nedirektyvia psichoterapija. Esminė šios krypties
prielaida yra ta, kad išvadavus žmones nuo nerimo ir nesaugumo jausmų, jie patys
geba aptikti savo emocinių problemų šaltinius ir surasti sprendimus. Skatindamas tai,
konsultantas arba psichoterapeutas stengiasi užmegzti nuoširdžius empatiškus
santykius su klientu ir išreikšti „besąlygiškos pagarbos“ nuostatą, kurdamas atlaidžią,
pripažįstančią, negrasinančią atmosferą, kurioje klientas galėtų be baimės iš esmės
imtis problemos. Psichoterapeutas padeda patikslindamas, perfrazuodamas ir
reflektuodamas kliento žodžiuose glūdinčius jausmus ir emocijas. Antai, jei klientas
sako: „Tai tik laiko gaišinimas, aš toks pat depresiškas kaip ir pereitą savaitę“, į klientą
orientuotas konsultantas ar psichoterapeutas galėtų atsakyti: „Jaučiatės nusivylęs ir
piktas, nes šie susitikimai, atrodo, nepalengvina jūsų depresijos.“ Tikimasi, kad tokio
pobūdžio komentarai padės klientui aiškiau suvokti situaciją.
Iš esmės skirtinga prielaidų grupe grindžiama verbalinės psichoterapijos metodika,
vadinama kognityviąja terapija. Ja siekiama keisti žmonių įsitikinimus, lūkesčius,
prielaidas ir mąstymo stilių remiantis prielaida, kad psichologinės problemos dažnai
kyla dėl klaidingo mąstymo ir iškreipto tikrovės suvokimo, kuriuos galima aptikti ir
ištaisyti. Ji ypač taikoma depresijai gydyti. Viena kognityvinės terapijos forma yra
racionalioji emocijų terapija, kurios pradininkas buvo Albertas Ellisas (1913-2007).
Taikantieji racionaliąją emocijų terapiją mano, kad psichikos sutrikimus žmonėms
sukelia tai, kaip jie interpretuoja savo gyvenimo įvykius, o ne patys įvykiai, ir kad
psichika
sutrinka tik tuomet, kai šios interpretacijos būna iracionalios. Pavyzdžiui,

atstumti meilės žmonės gali (visiškai racionaliai) manyti, kad jie yra nelaimingi
ar jiems nesiseka, ir šiuo atveju jiems gali kilti apgailestavimo, nusivylimo ar
pykčio jausmai. Bet kai jie (iracionaliai) interpretuoja atstūmimą kaip įrodymą,
kad jie yra beverčiai, nepatrauklūs ar netgi nepakenčiami asmenys, tuomet gali
apimti stiprūs nerimo ar depresijos jausmai ir gali prasidėti neurozė. Todėl
racionaliosios emocijų terapijos praktikai atvirai ir įsakmiai meta iššūkį kliento
įsitikinimų sistemai. Jie stengiasi įtikinti savo klientus priimti racionalesnes
nuostatas ir, to siekdami, naudoja patarimus, įrodymus ir daugelį specializuotų
metodikų, kurias sukūrė Ellisas ir jo sekėjai.
Elgesio keitimo metodai grindžiami esminėmis prielaidomis, kad daugumą
psichikos sutrikimų galima interpretuoti kaip neadaptyvaus elgesio būdus, kad
šie būdai atsiranda dėl mokymosi procesų ir kad tinkami terapijos metodai
padeda atpratinti nuo šių elgesio būdų ir išmokyti naujų būdų. Užsiimantys
elgesio keitimu arba elgesio terapija psichologai mano, kad psichikos sutrikimo
simptomų pašalinimas prilygsta sutrikimo pašalinimui, ir nepripažįsta
nematomų priežasčių idėjos, kuri yra esminė psichoanalitinėse teorijose.
Elgesiu paremtas požiūris į priežastis ir gydymo priemones siejamas su
Jungtinių Valstijų psichologo Johno Broaduso Watsono (1878— 1958),
biheiviorizmo pradininko (žr. V skyrių), darbais.
Elgesio keitimo metodika, kuri laikoma nepaprastai veiksminga fobijoms
gydyti, vadinama sistemingu jautrumo mažinimu. Fobija yra įkyri, iracionali
kokio nors fobiniu stimulu vadinamo objekto, veiklos ar situacijos baimė, kuri
sukelia atkaklų troškimą jų išvengti. Nors asmuo pripažįsta savo baimės
iracionalumą, fobinio stimulo buvimas ar laukimas sukelia nerimą arba panikos
priepuolį ir
fobinio stimulo arba išvengiama, arba jis ištveriamas su didele baime. Tarp dažniausių
yra agorafobija (atvirų erdvių), arachnofobija (vorų), klaustrofobija (uždarų erdvių),
nozofobija (ligos), ofidiofobija (gyvačių) ir tanatofobija (mirties); mažiau žinomi ir
egzotiškesni pavyzdžiai yra ergofobija (darbo), fobofobija (fobijos įgijimo),
triskaidekafobija (skaičiaus 13) ir deipnofobija (kviestinių pietų ir restoranų).
Sistemingas jautrumo mažinimas yra biheivioristinis fobijų ir kitų sutrikimų gydymas,
kurį šeštajame dešimtmetyje sukūrė Pietų Afrikos psichiatras Josephas Wolpe’as
(1915-1997). Tai priešpriešinio sąlygojimo metodika, kai fobinis stimulas (tarkim,
vorai) kelis kartus siejamas su atsaku, fiziologiškai nesuderinamu su baime ar nerimu,
pavyzdžiui, giliu raumenų atpalaidavimu. Psichoterapeutas pirmiausia padeda klientui
susidaryti hierarchiją vis labiau nerimą provokuojančių ir su fobiniu stimulu susijusių
įsivaizduojamų situacijų. Hierarchija gali išsidėstyti nuo (1) „Mano dukra rodo man
savo piešinį su voratinkliu“ iki (10) „Prabudau vidury nakties, kai didžiulis plaukuotas
voras lėtai ropojo man per veidą.“ Toliau terapeutas moko klientą patirti gilaus
raumenų atpalaidavimo būseną. Prieš prasidedant tikrajai terapijai, iki šešių terapinių
užsiėmimų gali būti skiriama hierarchijai sudaryti ir mokyti atsipalaiduoti. Per šią
baigiamąją fazę klientas atsipalaiduoja ir kuo ryškiau, neįsitempdamas įsivaizduoja
žemiausiai hierarchijoje nurodytą dalyką. Pajutęs bent mažiausią įtampą ar nerimą,
klientas pakelia pirštą ir terapeutas duoda nurodymą liautis galvojus apie fobinį
stimulą, kol bus atkurta atsipalaidavimo būsena. Kai klientas išgali be įtampos
pakartotinai įsivaizduoti žemiausiai hierarchijoje esančią situaciją, pereinama prie kito
punkto. Terapeuto padedami klientai palengva kopia hierarchijos laiptais, kol būna
įveikiama labiausiai
nerimą kelianti situacija. Yra įrodymų, kad sistemingo jautrumo mažinimo

poveikis būna perkeliamas į situacijas, kai susiduriama su tikru, o ne tik
įsivaizduojamu fobiniu stimulu, nors esama didelių ginčų dėl to, kaip ir kodėl
ši metodika veikia.
Dar viena elgesio keitimo metodika pagrįsta instrumentinio, arba
operantinio, sąlygojimo dėsniais, kuriuos išrado Jungtinių Valstijų psichologas
Burrhusas E Skinneris (1904-1990), — jie buvo apibūdinti antrame skyriuje
atsakant į testo 14 klausimą. Dažniausiai ji taikoma gydant žmones, turinčius
mokymosi negalią, bendravimo sutrikimų, autistinių ir tokių sunkių kaip
schizofrenija psichikos sutrikimų. Ši terapinė metodika iš esmės yra
pastiprinimu arba atlygiu grindžiamas mokymo metodas. Pavyzdžiui, sunkų
raiškiosios kalbos sutrikimą turintis vaikas gali būti įtrauktas į terapinius
užsiėmimus, kurių metu terapeutas formuoja jo verbalinį elgesį atlygindamas
apkabinimais, padrąsinančiais šūksniais ar šokoladukais už nuoseklų artėjimą
prie atpažįstamų kalbos garsų, vėliau prie žodžių, ir pagaliau - prie sakinių.
Ligoninių skyriuose sergantiems schizofrenija žmonėms kartais taikomas
„žetonų kaupimas“. Žetonų kaupimo programoje pacientai gauna tokių
privilegijų kaip ypatingi maisto produktai, cigaretės arba naudojimasis
televizoriumi pagal tai, kaip atlieka tam tikrus pageidautinus veiksmus,
pavyzdžiui, apsirengia arba normaliai šneka, arba bendrauja su kitais ligoninės
pacientais. Kad gautų apdovanojimų, pacientai turi sukaupti tam tikrą skaičių
žetonų, kurių duoda ligoninės personalas, pastebėjęs atliekant pageidautinus
veiksmus. Įrodyta, kad žetonų kaupimas veiksmingas tuo požiūriu, kad jis
sukelia ryškų elgesio pasikeitimą, tačiau kai kurie psichologai laiko tai
nederamu dalyku dėl akivaizdaus manipuliatyvumo.
Kognityvus elgesio keitimas yra verbalinės psichoterapijos forma, pagrįsta

kognityviosios terapijos ir elgesio keitimo deriniu, kai klientas ar pacientas išmoksta
pakeisti nefunkcišką įsikalbėjimą (pavyzdžiui: Taip ir žinojau, kad niekuomet
nesugebėsiu susidoroti su šiuo darbu) palankesniais variantais (Darbas nesiseka, bet
aš pajėgiu sukurti planą šiems sunkumams įveikti). Jis taikomas pykčiui kontroliuoti,
valdyti stresui, įveikti nerimui ir lavinti socialiniams įgūdžiams.
Paskutinė terapinių metodikų kategorija - tai įvairios grupinės terapijos formos.
Šios metodikos įvairuoja nuo tradicinių grupinės terapijos formų, perėmusių
individualiam konsultavimui ir terapijai sukurtas metodikas, iki naujesnių gilaus
(tarp)asmeninio ryšio, jautrumo lavinimo, maratoninių, augimo, konfrontavimo
grupių ir grupinės geštalto terapijos, kurių tikslai ir metodai yra šiek tiek kitokie. Šių
metodikų čia neįmanoma tinkamai apžvelgti, bet daugelio jų pagrindinę idėją galima
suformuluoti paprastai. Jei grupė žmonių reguliariai susitinka vadovaujama terapeuto
ir jei grupės nariai skatinami vienas su kitu atvirai ir tiesiai bendrauti, tai izoliacijos
jausmai gali užleisti vietą tarpusavio emocinės paramos jausmui. Grupės nariams gali
būti naudinga pamatyti savo problemas iš naujos perspektyvos, kurią sukuria kitų
žmonių problemų supratimas, o grįžtamasis kitų grupės narių ryšys gali padėti geriau
suprasti save ir išmokti reikšti jausmus bei pasitikėti kitais žmonėmis. Daugelis
populiarių grupinės terapijos formų taiko tarpasmeninius žaidimus ir veiklas, skirtas
skatinti pasitikėjimą savimi, savimonę ir socialinį jautrumą. Radikalesnės grupinės
terapijos formos iš dalies lieka nuošalyje vyraujančios klinikinės ir konsultavimo
psichologijos krypties ir neretai profesionalai žvelgia į jas įtariai, kadangi nėra
įtikinamų duomenų apie jų efektyvumą.
Jeigu Jungtinėje Karalystėje norite tapti licencijuotu klinikiniu psichologu,

privalote turėti Britų psichologų draugijos (BPS) pripažintą pirmąjį
psichologijos laipsnį, ir dar - pripažintą diplomą arba klinikinės psichologijos
magistro laipsnį. Tai užtrunka papildomai dvejus ar trejus metus. Konkurencija
patekti į podiplominius klinikinės psichologijos mokymo kursus yra arši ir
paprastai iš kandidato reikalaujama gero bakalauro diplomo ir šiokios tokios
tiesiogiai susijusios darbo patirties, padidinančios jo realią galimybę gauti vietą.
Kad taptum psichologu konsultantu, privalai turėti BPS pripažintą pirmąjį
psichologijos laipsnį ir dar konsultavimo psichologo diplomą arba BPS
pripažintą podiplominę kvalifikaciją.
Edukacinė* ir mokyklų psichologija
Jungtinėse Valstijose edukaciniai ir mokyklų psichologai

paprastai rengiami edukologijos, o ne psichologijos fakultetuose ir po baigimo
edukaciniai psichologai įsidarbina koledžuose ir universitetuose, o mokyklų
psichologai dirba mokyklose. Jungtinėje Karalystėje tokio skirstymo nėra:
edukaciniai psichologai dirba ir mokyklų psichologais. Juos įdarbina vietos
valdžia ir jie dirba daugiausia vaikų konsultavimo klinikose ir mokyklų
psichologinėse tarnybose, tačiau vis daugiau jų dirba nepriklausomais arba
privačiais konsultantais. Edukacinių psichologų etatų yra ir diagnostikos
centruose, bendruomenių mokyklose bei vaikų ligoninėse. Edukaciniai ir
mokyklų psichologai tam tikru mastu remiasi psichopatologijos ir raidos
tyrimais (žr. III skyrių).
* Lietuvoje anksčiau vadinta ir kai kur vis dar vadinama pedagogine psichologija.
Edukaciniai arba mokyklų psichologai gauna ir edukologijos, ir psichologijos

žinių, o jų darbas apima įvairaus amžiaus vaikų iki pat vėlyvosios paauglystės
mokymosi, emocinių ir elgesio sunkumų diagnozavimą ir pagalbos teikimą. Jie dirba
su vaikais, kurie turi regos ir klausos sutrikimų, mokymosi sunkumų, specifinę
skaitymo ir skaičiavimo negalią, emocinių problemų, tarp kurių - ir nerimas dėl
egzaminų, socialinės ir asmenybės problemos, mokyklos fobija bei pamokų
praleidinėjimas, kalbos problemos ir dėl smurto prieš vaikus kylančios problemos. Jie
glaudžiai bendradarbiauja su mokytojais ir tėvais, neretai kaip nariai tarpdisciplininių
komandų, kurias sudaro bendrosios praktikos gydytojai, psichiatrai ir socialiniai
darbuotojai. Jungtinėje Karalystėje jie turi tam tikru įstatymu įtvirtintų pareigų,
susijusių su turinčių specialių ugdymo poreikių vaikų įvertinimu. Vaikus pas edukacinį
psichologą dažniausiai nukreipia mokytojai arba tėvai, dažnai dėl prasto mokslo
užduočių atlikimo, menkų mokslo rezultatų arba dėl trukdančio ar atsiribojančio
elgesio mokykloje arba namuose.
Viena pagrindinių edukacinio psichologo funkcijų yra psichologinis įvertinimas ir
diagnozės nustatymas. Pavyzdžiui, jei vaikui mokykloje blogai sekasi, edukacinio
psichologo gali būti paprašyta pateikti eksperto išvadą, ar taip yra dėl gabumų
trūkumo, ar dėl emocinio sutrikimo, socialinių ar tarpasmeninių problemų dėl
mokytojų arba kitų vaikų, sunkumų namuose, tam tikros formos psichinio sutrikimo,
ar paprasčiausiai dėl prasto regėjimo arba klausos. Vaiko tėvai ir mokytojai tikriausiai
turės savo nuomonę apie problemos ištakas, o vaikas taip pat gali paaiškinti, tačiau,
kruopščiai tiriant, esminė priežastis gali paaiškėti esanti visai kita. Vertindami ir
diagnozuodami edukaciniai ar mokyklų psichologai naudoja
interviu ir psichometrinius testus, skirtus gauti atsakymus į šio pobūdžio

klausimus. Kiti informacijos šaltiniai - dokumentai apie mokinių pažangumą
ir pokalbiai su mokytojais, tėvais bei socialiniais darbuotojais. Kai kuriais
atvejais edukaciniai psichologai atvyksta į namus stebėti vaikų jų šeimos
aplinkoje.
Be vertinimo ir diagnozavimo, edukaciniai psichologai padeda ir gydyti
vaikus, turinčius problemų. Pagalba gali būti tiesioginė, pavyzdžiui,
individuali ir grupinė terapija su vaikais arba šeimos terapija su visa šeima.
Arba pagalba gali būti netiesioginė, kai psichologas tėvus arba mokytojus
konsultuoja apie terapines programas, kurios gali būti vykdomos namuose ar
mokykloje. Nusprendus, kad vaikai turi specialių poreikių, gali būti
rekomenduojama perkelti juos į specialias mokyklas ar klases, tačiau jie nebėra
automatiškai šalinami iš bendrojo lavinimo mokyklų. Terapinis darbas su
vaikais labai panašus į klinikinę ir konsultavimo psichologiją, tačiau šiam
darbui reikia specialių bendravimo su vaikais įgūdžių ir ypač kompetencijos
spręsti prisitaikymo mokykloje sunkumus.
Savo įgūdžiais ir parengimu edukaciniai ir mokyklų psichologai yra itin
kvalifikuoti atlikti vertinamąjį tyrimą, skirtą nustatyti edukacinės politikos ir
mokymo programų efektyvumą atskirose mokyklose ar mokyklų sistemoje.
Pavyzdžiui, vykdanti korekcinio skaitymo programą mokykla gali pasinaudoti
edukacinio psichologo metodologiniais, statistiniais ir vertinimo įgūdžiais, kad
padarytų išvadą apie jos efektyvumą ir patartų, kaip ją pagerinti.
Verta trumpai paminėti tris edukacinės ar mokyklų psichologijos
profesinius ginčus. Pirmasis sukasi apie galimybę naudotis įrašais.
Kai kurie edukaciniai ar mokyklų psichologai mano, kad įrašai turi būti
konfidencialūs, o kiti mano, kad mokytojai, tėvai ir netgi vaikai, kuriuos tai liečia - su
sąlyga, kad jie yra pakankamai dideli juos suprasti, - privalo turėti galimybę
susipažinti su jais. Antras ginčas yra etikečių klijavimo klausimu. Kai kurie
edukaciniai ar mokyklos psichologai laiko viena pagrindinių savo funkcijų tinkamai
įvardinti problemas, kurias jie diagnozuoja, o kiti įsitikinę, kad etikečių klijavimas
gali turėti žalingą poveikį vaikams ir kad naudingiau apibūdinti vaikus jų stiprybių ir
silpnybių požiūriu. Trečią ginčą kelia klausimas Kas yra klientai? Kai kurie
edukaciniai ar mokyklų psichologai savo klientais laiko vaikus, su kuriais dirba, o kiti
klientais laiko mokytojus ir tėvus, kurie jiems atsiunčia vaiką.
Norint užsiregistruoti licencijuotu edukaciniu psichologu Anglijoje, Velse ar
Siaurės Airijoje, reikia turėti psichologijos diplomą su pagyrimu, kurį pripažintų BPS,
edukacinę kvalifikaciją, mažiausiai dvejų metų edukacinio darbo patirtį ir magistro
laipsnį arba edukacinės psichologijos profesinio pasirengimo kvalifikaciją, kuriai
įgyti paprastai prireikia vienerių metų, po kurių būna vienerių metų edukacinio
psichologo praktika, atliekama vadovaujant licencijuotam psichologui. Šių
kvalifikacijų įgijimo eilės tvarka gali būti įvairi. Škotijoje iš edukacinių psichologų
nereikalaujama edukacinės patirties. Konkursas į pripažintų edukacinės psichologijos
profesinio parengimo kursų vietas yra gana aršus, nors mokytis reikia ilgai, vietai
užsitikrinti paprastai reikia turėti tinkamą bakalauro diplomą ir dar šiokią tokią
tiesiogiai susijusio darbo patirtį.
Profesinė ir industrinė / organizacinė psichologija
Profesiniai arba industriniai / organizaciniai psichologai

sprendžia dirbančiųjų ir bedarbių problemas. Jie dirba versle ir pramonėje,
valstybinėse įstaigose ir privačioje praktikoje. Jungtinėje Karalystėje
dauguma profesinių psichologų įdarbinami valstybinėse įstaigose, pavyzdžiui,
civilinėje tarnyboje, Užimtumo departamente ir Darbo jėgos tarnybų
komisijoje, Gynybos ministerijoje ir Aplinkos apsaugos departamente. Kati
įsidarbina privačiose kompanijose bei konsultavimo įstaigose, o nedidelis
skaičius dirba nepriklausomais vadybos konsultantais. Šiais laikais kai kas
vadina šią profesiją darbo psichologija.
Profesiniai arba industriniai / organizaciniai psichologai narplioja
profesinio orientavimo ir atrankos, motyvacijos dirbti ir pasitenkinimo darbu
klausimus, pravaikštas organizacijose, ryšių tarp organizacijų gerinimo,
mokymo kursų kūrimo ir organizavimo, socialinio ir tarpasmeninio
bendravimo įgūdžių mokymo, paaukštinimo tarnyboje sistemos gerinimo,
darbo atlikimo įvertinimo ir saugumo bei socialinės rūpybos klausimus. Taip
pat jie individualiai konsultuoja darbuotojus apie karjeros galimybes,
persikvalifikavimą po etatų mažinimo arba išėjus į pensiją. Apskritai jie susiję
su visais dirbančių žmonių gerovės bei darbo našumo aspektais ir su
psichologiniais nedarbo klausimais. Trys pagrindinės profesinės arba
industrinės / organizacinės psichologijos šakos yra personalo psichologija,
ergonomika, arba žmogiškųjų veiksnių psichologija, bei organizacinė
psichologija, ir aš paeiliui trumpai jas apibūdinsiu.
Personalo psichologija apima darbo analizę, personalo atranką bei
įdarbinimą ir tam tikros šakos darbuotojų mokymą. Profesinis
psichologas paprastai pradeda konkretaus darbo analizę jo aprašymu - įprasta, kad

detalų darbo aprašymą pateikia tą darbą dirbantis asmuo. Kitas žingsnis yra
konkretaus darbo instrukcijų sudarymas, apibūdinimas, ką asmuo turėtų atlikti
idealiu atveju. Baigiamasis žingsnis yra darbo reikalavimų detalizavimas, t. y.
sąrašas, nurodantis, kokių reikia įgūdžių ir kokio mokymo, kad darbas būtų atliktas
patenkinamai. Darbo reikalavimų sąrašą galima vertinti kaip išgryninimą asmeninių
savybių, kurios yra svarbios atliekant darbą. Darbo analizė taikoma daugelyje darbo
su personalu šakų, taip pat darbuotojų atrankai bei įdarbinimui ir darbuotojo
produktyvumo vertinimui dėl paaukštinimo. Darbo analizė gali padėti ieškantiems
darbuotojų - jos pagrindu sudaromi atrankos testai pareiškėjams ir ji būna atskaitos
taškas kuriantiems darbuotojų mokymo programas. Dauguma personalo psichologų
didelę laiko dalį skiria darbuotojų atrankai ir įdarbinimui, o tiek darbdaviai, tiek
darbuotojai suinteresuoti, kad žmonės pakliūtų į darbus, labiausiai atitinkančius jų
individualius gebėjimus ir interesus. Personalo atranka ir įdarbinimas įsitvirtino
Antrojo pasaulinio karo metu, kai tyrimai parodė, kad atidžiai sudaryti
psichometriniai testai gali sėkmingai padėti surasti žmones, geriausiai gebančius
dirbti lėktuvų pilotais, navigatoriais, bombarduotojais ar kitais kvalifikuotais
ginkluotųjų pajėgų tarnybų darbuotojais.
Dažniausiai personalo psichologai naudoja testus, skirtus specifiniams
gebėjimams ir įgūdžiams vertinti. Tyrimai parodė, kad daugumos darbų sėkmę - po
vieną ar įvairiais deriniais - lemia penkios gebėjimų ir įgūdžių grupės. Tai yra
verbaliniai gebėjimai, erdvinė vizualizacija, gebėjimas operuoti skaičiais, suvokimo
greitis bei tikslumas ir psichomotoriniai gebėjimai (tarp jų ir rankų miklumas). Buvo
sukurti patikimi ir pagrįsti testai šioms savybėms matuoti ir jie plačiai

naudojami dirbant su personalu. Kai kuriems darbams ne mažiau svarbūs
interesų ir asmenybės testai. Tyrimai parodė, kad šias asmenines
charakteristikas daug tiksliau galima įvertinti objektyviais testais negu tokiais
subjektyviais metodais kaip pokalbiai.
Kai darbuotojų atrankai į tam tikras pareigas ir įdarbinimui kartu su
darbuotojų dokumentais bei rekomendacijomis naudojami testų rezultatai,
reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių. Ypač turi būti pasverta ir iš anksto
palyginta santykinė kaina dviejų skirtingų atrankos būdų ir įdarbinimo klaidų -
vadinamųjų klaidingų „teigiamų“ ir klaidingų „neigiamų“ sprendimų.
Pavyzdžiui, atrenkant astronautus, klaidingų „teigiamų“ sprendimų (neteisingų
prognozių, kad kai kurie kandidatai dirbs sėkmingai) padariniai, ko gero,
kainuos daug brangiau, negu klaidingi „neigiami“ sprendimai (neteisingos
prognozės, kad kai kurie kandidatai pasirodys netinkami). Antra vertus,
atrenkant mokyti kompiuterių programuotojus, galima galvoti atvirkščiai, nes
klaidingi „teigiami“ sprendimai neturės tiek daug reikšmės ir pagrindinis
tikslas galėtų būti išvengti klaidingų „neigiamų“ sprendimų, t. y. nepastebėti
potencialiai gabių kandidatų.
Personalo psichologai kartais dalyvauja kuriant, realizuojant ir vertinant
mokymo metodus. Taikoma daug įvairių mokymo metodikų: parengimas
darbo vietoje, demonstravimai, simuliavimas (taikomas, pavyzdžiui, rengiant
lėktuvų pilotus ir skrydžių kontrolierius), paskaitos, išspausdinti instrukcijų
rinkiniai, filmai ir užprogramuotos ar kompiuteriu vykdomos instrukcijos.
Optimalų būdų mokyti tam tikro darbo derinį lemia laiko, išlaidų ir
efektyvumo aplinkybės, ir personalo psichologai dažnai turi įvertinti šiuos
veiksnius, kad sudarytų geriausias mokymo programas konkretiems atvejams.
Ergonomika, Jungtinėse Valstijose vadinama žmogiškųjų veiksnių psichologija

arba inžinerine psichologija, skiriasi nuo personalo psichologijos tuo, kad ji susijusi
su darbo pritaikymu žmonėms, o ne žmonių - darbui. Ergonomai projektuoja darbus,
įrangą ir darbo vietas taip, kad maksimaliai padidintų efektyvumą ir gerovę bei iki
minimumo sumažintų nelaimingų atsitikimų skaičių, nuovargį, nuobodulį bei
energijos sąnaudas. Ši profesinės psichologijos šaka stipriai remiasi fundamentalių
jutimo ir suvokimo, pažintinių procesų ir mokymosi bei įgūdžių tyrimų rezultatais
(žr. III skyrių).
Ergonomika smarkiai praplėtė įrangos kūrimo psichologinius aspektus. Antrojo
pasaulinio karo metu, gaminant itin sudėtingas operatorių valdomas mašinas,
pavyzdžiui, modernius karinius lėktuvus, buvo pradėti tyrimai, kaip užtikrinti
optimalią žmogaus ir mašinos sąveiką. Ankstyvieji darbai šioje srityje daugiausia
buvo skirti surasti geriausią kontrolinių įrenginių ir instrumentinių skydų išdėstymą.
Ši „mygtukų ir skalių“ psichologijos forma labai patobulino įrangos dizainą.
Pavyzdžiui, vienas patobulinimas atsirado išsiaiškinus visuomenės stereotipus, ko
žmonės (dažnai nesąmoningai) tikisi iš prietaisų valdymo rankenėlių. Štai
paprasčiausi visuomenės stereotipų pavyzdžiai. Dauguma žmonių nesąmoningai
tikisi, kad sukdami elektros prietaiso rankenėlę pagal laikrodžio rodyklę, padidins
galingumą, o sukdami prieš laikrodžio rodyklę - sumažins galingumą, tačiau apie
vandens ar dujų čiaupą galvojama visiškai priešingai: tėkmė sumažinama sukant
pagal laikrodžio rodyklę ir padidinama sukant prieš laikrodžio rodyklę.
Neveikiančios kaip tikimasi valdymo rankenėlės kelia susierzinimą, skatina
neveiksmingumą ir lemia operatorių klaidas. Ergonomai pateikė daug pasiūlymų,
kaip suprojektuoti įrangą, kad darbas būtų našus ir patogus. Informacijos technologijų
revoliucija XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais paskatino intensyviai tyrinėti,

koks galėtų būti optimalus klaviatūrų, programavimo kalbų ir vizualinio
pateikimo elementų dizainas.
Ergonomai taip pat skyrė dėmesio ir klausimams, kaip darbo atlikimą
paveikia nuovargis, nuobodulys ir triukšmas. Gamybos procesui tampant
labiau automatizuotam, vis daugiau darbe reikia pasyviai stebėti kompiuterio
ekranus. Dirbant tokius darbus reikia nuolat ilgai būti budriam ir akylam. Šių
žmogiškųjų darbo aspektų tyrimai leido padaryti daug svarbių atradimų, kurie
buvo pritaikyti kuriant tokias darbo vietas.
Britų pašto kodai iliustruoja, kaip eksperimentiniai tyrimai taikomi vienai
žinomai ergonomikos problemai. Pašto kodas yra paremtas trimis psichologų
eksperimentatorių gautų laboratorinių tyrimų rezultatais. Pirma, raidžių ar
skaitmenų eilutės įsimenamos ir kopijuojamos greičiau ir tiksliau, jeigu jos
pateikiamos grupėmis po tris, negu kokiu nors kitu būdu. Antra, skaitmenis
įsiminti ir kopijuoti lengviau negu raides iš dalies dėl to, kad tėra dešimt
skirtingų skaitmenų, o raidžių anglų kalboje - dvidešimt šešios. Trečia,
simboliai, esantys eilutės viduryje, užmirštami lengviau ir ne taip tiksliai
nukopijuojami, kaip esantys pradžioje ir pabaigoje. Rekomenduojant
psichologams, šie duomenys buvo panaudoti kuriant britų pašto kodus toliau
aprašytu būdu. Standartinis pašto kodas susideda iš šešių ženklų, sudarančių
dvi grupes po tris. Tai nėra vien skaitmenys, nes jie duotų tik vieną milijoną
skirtingų adresų, o to neužtektų pašto tarnybos tikslams, tačiau šešios raidės
duotų daugiau kombinacijų, negu reikia. Tad standartinis pašto kodas susideda
iš keturių raidžių ir dviejų skaitmenų, o skaitmenys įterpiami eilutės viduryje,
kur klaidų tikimybė didžiausia. Pavyzdžiui, Britų psichologų draugijos pašto
kodas yra LE1 7DR. Taip sukurta sistema leidžia maksimaliai didinti adresų
užrašymo ir korespondencijos rūšiavimo greitį ir tikslumą.
Organizacinė psichologija domisi organizacijų struktūra ir funkcijomis bei jose
dirbančių žmonių veiksmais. Ji taikoma ne tik gamybinėse organizacijose, bet ir
mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose, kariniuose daliniuose ir kitose negamybinėse
organizacijose. Ji smarkiai remiasi fundamentiniais mokymosi ir įgūdžių,
motyvacijos ir emocijų, taip pat individualių skirtumų ir asmenybės tyrimais (žr.
III skyrių).
Svarbus organizacinės psichologijos aspektas susijęs su pasitenkinimu darbu,
darbuotojo nuostatomis ir motyvacija bei jų įtaka pravaikštoms, kadrų kaitai bei
organizacijos produktyvumui ir našumui. Taikomųjų tyrimų šioje srityje duomenys
atskleidė, kad pasitenkinimas darbu iš esmės priklauso nuo penkių veiksnių: paties
darbo pobūdžio, darbo užmokesčio, požiūrio į viršininkus, santykių su
bendradarbiais ir karjeros galimybių. Kartais organizaciniai psichologai taiko
skalę, vadinamą Darbo aprašomuoju indeksu, šiems penkiems veiksniams įvertinti.
Pasitenkinimas darbu mažiau, negu žmonės mano, priklauso nuo absoliutaus
pasitenkinimo lygio, o daugiau - nuo darbuotojo lūkesčių ir darbo patirties. Kai
darbo patirtis neatitinka lūkesčių, pasitenkinimas darbu būna menkas, nors tas pats
darbas gali lemti gana aukštus pasitenkinimo darbu rodiklius tų darbuotojų, kurie
turi realistiškesnius lūkesčius. Žinoma, darbuotojų lūkesčiai formuojasi daugiausia
lyginant savo darbą su kitų. Organizaciniai psichologai mano, kad administracija,
užuot klaidinusi darbuotojus tikėtis daugiau, negu tas darbas gali duoti, turi būti
suinteresuota suteikti būsimiems darbuotojams realistišką informaciją apie darbus.
Nors menkas pasitenkinimas darbu sąlygoja gausias
pravaikštas ir kadrų kaitą, ryšys tarp pasitenkinimo darbu ir produktyvumo

nėra tiesioginis.
Jungtinėje Karalystėje licencijuotas profesinis psichologas turi turėti aukštą
pirmosios psichologijos studijų pakopos įvertinimą, kurį pripažintų BPS, ir dar
baigti vienerių metų BPS pripažintus profesinio rengimo kursus profesinės,
organizacinės arba taikomosios psichologijos srityje, po to atlikti dvejų metų
praktiką prižiūrint licencijuotam psichologui. Kaip alternatyvą būsimi
profesiniai psichologai gali laikyti BPS egzaminą vadinamajam
Podiplominiam profesinės psichologijos pažymėjimui gauti, o po to jie privalo
dirbti prižiūrimi mažiausiai trejus metus.
Teisės ir kriminologijos psichologija
Teisės ir kriminologijos psichologai dirba įkalinimo įstaigose,

konsultuoja teisininkus ir policiją, duoda parodymus kaip ekspertai teisme ir
dirba bendruomenėje su buvusiais nuteistaisiais. Anglijoje ir Velse psichologai
dirba daugiau nei šimto skirtingų tipų įkalinimo įstaigose, priklausančiose
Vidaus reikalų ministerijos Kalėjimų departamentui, tarp jų - kalėjimuose,
jaunimo sulaikymo centruose arba jaunųjų teisės pažeidėjų institucijose ir
kardomuosiuose kalėjimuose, o dar jie dirba Nacionalinei sveikatos tarnybai
priklausančiose specialiose ligoninėse ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse.
Teisės ir kriminologijos psichologija tam tikru mastu remiasi psichopatologijos
ir socialinės psichologijos sričių tyrimais (žr. III skyrių). Šios srities terminija
yra tapusi kiek netiksli ir paini, o kalbant paprastai, teisės psichologija domisi
psichologiniais nusikaltimo
tyrimo ir juridinių procesų teismuose aspektais, o kriminologijos psichologija susijusi

su psichologiniais nusikalstamo elgesio aspektais.
Kriminologijos psichologija apima diagnostinį įvertinimą kalinių, turinčių tokių
psichologinių sutrikimų kaip antisocialios asmenybės sutrikimas, nevaldomas pyktis,
depresija, miego sutrikimai, tapatumo praradimas, pasitikėjimo savimi trūkumas,
kaltės jausmai ir kiti psichologiniai sutrikimai. Kriminologijos psichologai kartais
taiko turintiems psichinių sutrikimų kaliniams individualią ir grupinę terapiją, kuria
kalinių klasifikavimo schemas ir atlieka valdymo efektyvumo ir teisiamųjų perkėlimo
bei priežiūros aspektų tyrimus. Dažnai jie būna atsakingi už personalo mokymą, tad
turi kurti, įgyvendinti ir įvertinti mokymo kursus, skirtus pokalbio technikoms ir
incidentų, susijusių su įkaitų paėmimu, sprendimo metodams, o išeinantiems į laisvę
kaliniams - socialinių įgūdžių lavinimo programas. Kriminologijos psichologai
glaudžiai bendradarbiauja su įkalinimo įstaigų personalu, medikais ir inspektoriais,
prižiūrinčiais lygtinai nuteistuosius.
Anglijoje ir Velse pirmieji vieneri ar dveji darbo kriminologijos psichologu metai
laikomi kvalifikacijos kėlimo neatsitraukiant nuo darbo laikotarpiu. Mokymo
laikotarpiu priimti nauji kriminologijos psichologai paprastai dirba atidžiai prižiūrimi
vyresnio kolegos ir įgyja testavimo, interviu, tyrimo metodologijos ir ataskaitų
rašymo patirties.
Teisės ir kriminologijos psichologijos šaka, smarkiai patobulėjusi XX a.
paskutiniajame dešimtmetyje, yra nusikaltimų tyrimo psichologija. Tiriantys
nusikaltimus psichologai glaudžiai bendradarbiauja su policija - taiko psichologijos
dėsnius aiškinantis nusikaltimus ir sulaikant sunkius nusikaltėlius, ypač serijinius
žudikus ir prievartautojus.
Serijinių nusikaltėlių elgesio modelis neretai suteikia galimybę kriminologijos

psichologui sudaryti galimų nusikaltėlio bruožų kriminalinį profilį, ir buvo
atvejų, kai tai padėjo suimti rimtus teisės pažeidėjus.
Jungtinėje Karalystėje licencijuoti teisės psichologai, dirbantys specialiose
ligoninėse ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse, priklausančiose Nacionalinei
sveikatos tarnybai, turi pirmiausia klinikinio psichologo kvalifikaciją.
Kalėjimų psichologams Anglijoje ir Velse reikia psichologijos pirmos pakopos
laipsnio, kurį pripažintų BPS, po to jie turi praeiti civilinės tarnybos atliekamą
atrankos procedūrą, kad gautų pareigas kalėjimų tarnyboje kaip bazinio lygio
psichologai. Škotijos ir Šiaurės Airijos baudžiamosiose institucijose nėra
kriminologijos psichologų etatų. Tose Jungtinės Karalystės dalyse
psichologinį darbą baudžiamosiose institucijose atlieka klinikiniai psichologai,
kuriuos samdo Nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba. Jungtinėse Valstijose
yra daug teisės ir kriminologijos psichologijos pouniversitetinių kursų, o
Jungtinėje Karalystėje tokie kursai pradėjo steigtis XX a. paskutiniajame
dešimtmetyje.
Kitos darbo vietos
Be pagrindinių psichologijos specializacijų, baigusieji

psichologiją turi daug kitų galimybių įsidarbinti. Besirandanti sveikatos
psichologijos sritis, kuri rūpinasi psichologiniais sveikatos propagavimo,
prevencijos ir ligų gydymo aspektais, duoda psichologams darbo ligoninėse,
medicinos mokymo įstaigose, reabilitacijos centruose, sveikatos tyrimo
padaliniuose ir sveikatos apsaugos valdymo institucijose. Sveikatos
psichologai kuria ir įgyvendina
programas, padedančias žmonėms atsikratyti svorio, mesti rūkyti, valdyti stresą ir

išlaikyti gerą fizinę būklę. Sveikatos psichologijos tyrimų pavyzdys, apimantis
psichologinius krūties vėžio veiksnius, buvo aptartas ketvirtame skyriuje, kalbant apie
kvazieksperimentines tyrimo schemas. Sporto psichologija, besidominti
psichologiniais veiksniais, susijusiais su sportiniais laimėjimais, taip pat kyla kaip
aktyvi taikomosios psichologijos sritis ir suteikia profesinės veiklos galimybes
mokymo įstaigose ir sporto klubuose. Psichologijos laipsnis dar suteikia puikų
pagrindą darbuotis rinkos tyrimuose, reklamoje, socialiniame darbe, slaugoje,
personalo vadyboje ir užsiimti įvairiomis specializuotos terapijos formomis, kaip kad
dailės terapija, muzikos terapija ir psichoanalize, o jos visos turi savo kvalifikacinius
reikalavimus.
Kaip tapti psichologu?
Dabar, kai jau beveik perskaitėte knygą, turėjote pakankamai aiškiai

suprasti, kokia psichologijos esmė ir turinys, jos tikslai, tyrimo metodai bei istorinė
raida ir kokios psichologų, turinčių tinkamą kvalifikaciją, profesijos bei karjeros
galimybės. Turbūt jūs pasirinkote šią knygą tikėdamiesi sužinoti šį tą apie
psichologiją, tačiau dabar priėjote išvadą, kad psichologija - tikrai ne jums. Šiuo
atveju knygai pavyko palyginti neskausmingai ir be didelių išlaidų išsklaidyti jūsų
klaidingus įsitikinimus. Arba dabar jūs galite būti tiek susidomėję šiuo dalyku, kad
norėsite labiau gilintis, tad šios knygos parengiamasis darbas padės jums
susiorientuoti specialesnėje literatūroje, kurią skaitysite ateityje. Trečia galimybė yra
ta, kad jūs pakankamai užsidegę studijuoti ir galbūt siekti psichologo karjeros.
Šioje vietoje jums bus naudingi keli bendri komentarai dėl kvalifikacijų
teikimo ir mokymo.
Pirmas žingsnis tampant kvalifikuotu psichologu yra viduriniojo mokslo
atestatas. Visų psichologijos specializacijų bazinė kvalifikacija yra pripažintas
akademinis laipsnis, o priėmimas į kursus laipsniui gauti paprastai priklauso
nuo vidurinės mokyklos egzaminų rezultatų. Jungtinėje Karalystėje minimalus
reikalavimas paprastai būna išlaikyti du A lygio egzaminai ir dažniausiai -
GCSE* matematikos dalis, bet konkursas į pirmosios pakopos studijas yra
gana didelis ir vien dviejų egzaminų gali nepakakti norint būti priimtam.
Kartais oficialūs stojimo reikalavimai netaikomi brandiems, vyresniems nei 23
metų pretendentams. Nors psichologijos galima mokytis ir kaip mokyklinio
dalyko, ją mokykloje studijavę pretendentai nėra smarkiai pranašesni, kai
pretenduoja į kursus laipsniui gauti. Kitos tinkamos mokyklos disciplinos
ketinantiems studijuoti psichologiją yra biologija, matematika, ekonomika,
gimtoji kalba ir istorija, bet dauguma priėmime dalyvaujančių dėstytojų labiau
domisi pažymiais, negu dalyku, iš kurio jie gauti. Kartais būna lengviau gauti
vietą į bendrus ar jungtinius kursus akademiniam laipsniui gauti, kuriuose
psichologija dėstoma kartu su viena ar keliomis kitomis disciplinomis. Kai
kuriuos tokius bendrus ir jungtinius akademinius laipsnius Britų psichologų
draugija (BPS) pripažįsta kaip bazinį aukštąjį išsilavinimą, tinkamą
registruotis licencijuotu psichologu, o tinkamas registruotis bazinis aukštasis
išsilavinimas yra būtina sąlyga patekti į daugelį pouniversitetinių profesinio
rengimo kursų ir
* General Certificate of Secondary Education (GCSE) — taip Jungtinėje Karalystėje

vadinamas rinkinys egzaminų, kuriuos paprastai laiko 14-16 m. amžiaus vidurinių
mokyklų moksleiviai.
tapti licencijuotu psichologu. Kai kuriose įstaigose yra organizuojami išlyginamieji

kursai kitų specialybių bakalaurams, kurie norėtų tapti psichologais. Psichologiją
galima studijuoti nuotoliniu būdu Atvirajame universitete, ir jeigu tam tikri kursai
išklausomi akademinio laipsnio lygiu, diplomantai įgyja bazinį aukštąjį
išsilavinimą, reikalingą registracijai. Kai kur siūlomi keli ištęstiniai ar su praktika
suderinti (angl. sandwich) kursai.
Per tris ar keturis pirmuosius studijų metus studentas turėtų perprasti visų
svarbesnių psichologijos sričių pagrindines sąvokas, teorijas bei tyrimų duomenis
ir įgyti tam tikrų įgūdžių. Pirmojoje studijų pakopoje aprėpiamų temų diapazonas
daugelį studentų priverčia nustebti, tačiau šios knygos skaitytojai jau gerai nutuoks,
ko galima tikėtis. Mokymo metodus paprastai sudaro paskaitos, konsultacijos,
seminarai ir laboratoriniai darbai, o kurso pabaigoje iš studentų dažnai
reikalaujama atlikti tyrimo projektus, kurie priskiriami prie užsiėmimų, už kuriuos
suteikiamas mokslo laipsnis. Įvairiose įstaigose taikomos vertinimo sistemos šiek
tiek skiriasi, bet paprastai jos derina egzaminų rezultatus ir pažymius, gautus už
laboratorinius bei rašto darbus ir projektus. Kai kurie akademiniai kursai pabrėžia
tam tikrą psichologijos aspektą, pavyzdžiui, socialinę psichologiją arba taikomąją
psichologiją. Į vienas pirmosios pakopos programas yra įtrauktas praktinis darbas
su gyvūnais, į kitas - ne. Smarkiai dėl etinių priežasčių prieš gyvūnų panaudojimą
tyrimuose protestuojantys žmonės turi išsiaiškinti, ar tose įstaigose, kuriose jie
ketina mokytis, bus reikalaujama atlikti praktinius darbus su gyvūnais.
Pats savaime pirmas laipsnis nesuteikia žmogui kvalifikacijos dirbti visose
psichologijos srityse, nes daugumoje psichologo darbo vietų reikalaujama magistro
laipsnio. Čia apibūdinau reikalavimus,
keliamus pagrindinėms psichologijos profesijoms — klinikinei, edukacinei,

organizacinei ir kriminologijos psichologijai, taip pat psichologijos dėstymui ir
moksliniams tyrimams. Daugiau detalių galima rasti toliau pateikiamuose
literatūros šaltiniuose.
Britų psichologų draugija (St Andrews House, 48 Princess Road

East, Leicester LE1 7DR) leidžia labai naudingą bukletą galvojamiems apie
psichologijos studijas Jungtinėje Karalystėje: How about Psychology? A Guide
to Courses and Careers (3rd ed., Leicester: The British Psychological Society,
1994), taip pat darbo vietų bukletą turintiems psichologijos laipsnį: Careers in
Psychology: A Guide to Careers and Opportunities on Psychology (Leicester:
The British Psychological Society, 1996). Detalesnė informacija apie
psichologijos profesiją Jungtinėje Karalystėje pateikiama: Professional
Psychology Handbook (Leicester: The British Psychological Society, 1995);
Stephen E. Newstead, Putting Psychology to Work (2nd ed., Leicester: The
British Psychological Society, 1994).
Jungtinių Amerikos Valstijų skaitytojams Amerikos psichologų asociacija
(750 First Street, NE, Washington, DC 20002) išleido: Psychology / Careers
for the Twenty—first Century: Scientific Problem Solvers (Washington, DC:
American Psychological Journal, 1996) - tai nedidelis bukletas, kuris bus
naudingas studentams, planuojantiems siekti aukštesnio laipsnio
psichologijoje. Drew Appleby, The Handbook of Psychology (New York:
Longman, 1977), siūlo praktinius patarimus, kaip įgyti reikiamų įgūdžių ir rasti
darbą
Jungtinėse Valstijose, turint tik pirmąjį psichologijos laipsnį. Naudingą straipsnį

apie darbo galimybes turintiems tik pirmąjį psichologijos laipsnį žr. „Careers in
Psychology: Or What Can I do With a Bachelor’s Degree?“, by J. L. Carroll, J. L.
Shmidt and R. Sorenson, in Psychological Reports (Volume 71, p. 1151-1154,
1992).
Australijos skaitytojai turėtų ieškoti informacijos apie darbo galimybes
Taikomosios psichologijos koledžo leidinyje Realistic Careers in Psychology (St.
Leonards, NSW: College of Psychological Practice, 1995).
Pasauliniame žiniatinklyje (www) yra daug puslapių, teikiančių naudingos ir
naujausios informacijos apie psichologines profesijas. Tarp vertingiausių yra
Amerikos psichologų asociacijos svetainė <http://www.apa.org/> ir Britų
psichologų draugijos svetainė <http://www.bps.org.uk>, kurios abi informuoja apie
daugybę kitų su psichologija susijusių svetainių*. Ypač naudingos informacijos
apie darbo vietas psichologijos srityje Jungtinėse Amerikos Valstijose yra Marky
Lloyd puslapyje <http://www.psywww.com/careers/ index.htm>. Kitas naudingas
psichologinės informacijos vadovas yra
<http://psych.hanover.edu/Krantz/lists.html>. Viena populiariausių interneto
svetainių, skirtų su psichologija susijusiai informacijai, yra Psych Web <http:
//www. psychwww. com/ >.
* Lietuvos psichologų sąjungos svetainėje <http://www.psichologusajunga.lt> galima rasti

naudingos informacijos apie psichologiją ir psichologų veiklą Lietuvoje. Apie
psichologų rengimą Lietuvoje žr. šios kn. p. 269-271.
Vardų rodyklė
Adler Alfred 22, 234 Brennan J. F. 236

Albrecht R. E. 82 Broadbent Donald E. 129
Anderson Norman 81 Broca Paul 220
Appleby Drew 267 Aristotelis 202-203, Brogdan Robert 197
224 Burt Cyril 223
Arnold K. D. 95
Aronson E. 88 Campbell Donald T. 198
Carlsmith L. M. 87-88
Aserinsky E. 49-50
Carroll J. L. 267
Atkinson R. C. 155
Carroll L. (C. L. Dodgson) 17
Atkinson R. L. 155
Ceraso J. 91
Augustinas, šv. 202
Charpentier Pierre Marie Augustin
79-80
Baddeley A. 91
Chase M. H. 52
Bailly J. S. 211 Chomsky Noam 92, 130, 144
Bain Alexander 217 Clark R. D. 110
Bar-Nir A. 102 Colman Andrew M. 10, 33, 50, 70,
Beach E A. 107 156, 198, 272
Békésy Georg von 126 Comte Auguste 29
Bell Alexander Graham 73 Cook Thomas D. 198
Bell Charles 219-220 Cronbach L. J. 95
Beloff John 34 Crutchfield R. S. 82
Bern D. J. 155
Benjamin Ludy T. 236 Darley John M. 107-109
Berger Peter L. 34 Darwin Charles 121, 221-223, 227
Berkeley George 218 Datson P. G. 197
Binet Alfred 23-24, 139 Dawes Robyn M. 34
Blankaart Steven 224-225 Delorme F. 51-52
Dement William C. 49-50, 198
Bleuler Eugen 99
Dennett Daniel C. 33
Borges Jorge Luis 118
Boring Edwin G. 235-236
Derrida Jacques 159 Freud Sigmund 20, 22, 140, 161—165,

Descartes Renė 55, 203-208, 215, 197, 202, 214, 217, 234-235, 244
222, 227 Furnham A. 111
Deutsch G. 56
Dewey John 171, 229, 234 Gaertner S. L. 110
Dodgson C. L. žr. Lewis Carroll Dovidio Galileo 206
J. F. 109-110 Gall Franz Joseph 210
Durkheim Emile 30, 34 Galton Francis 175, 188, 217, 222-
223, 225, 227
Ebbinghaus Hermann von 89, 91, Galvani Luigi 219
200, 229 Garfinkel Harold 160
Einstein Albert 46, 207 Geldard Frank A. 77, 79
Eysenck Hans J. 141-142, 223 Gensler Harry J. 34
Ellenberger Henri 236 Gescheider G. A. 70
Elliotson John 227 Greer S. 198
Ellis Albert 246 Gregory Richard L. 60-62, 70, 76,
Elžbieta, Bohemijos princesė 205-206 85, 155, 235
Esdaile James 211 Gross Richard D. 155
Guillotin Joseph Ignace 211
Fechner Gustav Theodor 70—74, 76,
111, 224-226 Hayes Nicky 155, 197
Ferster C. B. 93 Heil John 33
Festinger Leon 86—88 Helmholtz Hermann von 83, 220, 225
Fisher Ronald Aylmer 184, 193, 198 Herodotas 199-200, 235
Flick Uwe 197 Herrnstein Richard J. 236
Flournoy T. 80 Hilgard E. R. 155
Fonagy P. 33 Hipokratas 201
Ford C. S. 107 Hobbes Thomas 205
Fox R. 107 Hobson J. A. 50, 52
Franklin Benjamin 211 Holahan C. K. 95
Freeman C. P. L. 100 Hollingshead A. B. 96
Freeman Peter 14 Hothersall David 235
Freud Anna 22 Howell David C. 198
Vardų rodyklė 271
Huang I. 81-82 Lamm H. 103

Hubei David 55 Land Edwin H. 83-85
Hume David 25, 218 Latané Bibb 103, 107-110
Husserl Edmund 160 Lavoisier A. L. 211
Leahy Thomas H. 236
Isenberg D. J. 102
Leibniz Gottfried Wilhelm 213
Lewin Kurt 233-234
James William 224, 226
Liu J. H. 103
Jėzus Kristus 39
Johnson Samuel 27 Livingstone M. S. 85
Jones L. A. 82 Lloyd Marky 267
Jouvet Michel 51-52 Locke John 59-61, 215, 218
Jung Carl Gustav 22, 192-194, 234 Lorenz Konrad 165
Kahneman Daniel 131 Mach Ernst 233

Kanner Leo 98 Mackie John L. 34
Keats John 15 Mackintosh Nicholas J. 34, 93
Kelvin, lordas 212 Magendie François 220, 225
Kendell R. E. 100 Mayer Julius R. 212
Kepler J. 206 Malinowski Bronislaw 105-107
Klein Melanie 22, 235
Marr David Courtenay 132
Kleitman Nathaniel 49—50
Marx Karl 30, 34
Knight I. 198
Maxwell James Clerk 83
Knudsen E. I. 66
Koffka Kurt 233-234 McClelland David C. 138
Kohler Wolfgang 233-234 Mead George Herbert 229
Konishi M. 66 Mendel Gregor 120
Kopala Mary 197 Merton Robert K. 160
Kulikowski J. 85 Mesmer Franz Anton 61, 209-211, 227
Külpe Oswald 229 Milgram Stanley 145
Mill James 215-216
La Mettrie J. O. de 207-208 Mill John Stuart 174, 215-216
Laming D. 70
Mischel Walter 142
Myers D. G. 103
Molyneux William 59, 61-62 Revenson T. A. 58

Morales E R. 52 Rieber Robert W. 236
Morgan M. J. 62 Ryle Gilbert 33
Morris T. 198 Robins L. N. 96, 98
Morrison A. R. 52 Rogers Carl 245
Rothman Stanley 34
Morrison Ken 34
Moscovici S. 101-102
Sacks Oliver 61
Mozart Wolfgang Amadeus 61
Schachter Stanley 138
Muller Georg Elias 79
Schiffman H. R. 56
Murray Henry A. 138 Schreber D. P. 162, 165
Schreibman L. 98
Naida S. 110 Schumann Friedrich 79
Newton Isaac 54, 83, 206-207, 215- Sears R. 94-95
216 Seligman Martin E. 135
Nietzsche Friedrich 46 Senden Marius von 60—61
Nolen-Hoeksema Susan 155 Shakespeare William 37, 50
Shaw George Bernard 35
Pagano Robert R. 198 Sherrick C. E. 79
Paradis Maria Theresia von 61 Shmidt J. L. 267
Pavlov Ivan 91, 134, 231 Shurkin J. N. 95
Simon Theodore 23-24, 139
Pearson Karl 223
Singer D. G. 58
Pettigrew J. D. 56
Skinner Burrhus E 91—93, 135, 231,
Piaget Jean 25-26, 34, 56-58, 82, 143,
234,248
177
Smith E. E. 155
Piliavin J. A. 110 Smith T.L. 93
Pine Fred 33 Snyderman Mark 34
Pinel Philippe 210 Sorenson R. 267
Platonas 203, 224 Spearman Charles 223
Psametichas 199-200, 235 Springer S. P. 56, 76
Spurzheim Johann Kaspar 210, 220
Raspe Rudolf Erich 151 Stanley Julian C. 198
Redlich F. C. 96, 168
Regier D. A. 96, 98
Vardų rodyklė 273
Sternberg Robert J. 155 Wernicke Karl 220

Stevens Stanley Smith 73, 76 Wertheimer Max 232-234
Stevenson Robert Louis 47 Westermarck Edward 105
Stoner James A. F. 100 Wiesel Torsten 55
Subotnik R. F. 95 Witkin Herman A. 140
Suzuki Lisa A. 197 Wolpe Joseph 247
Woodworth Robert 229
Taylor Steven J. 197 Wundt Wilhelm 130, 216, 221, 224—
226, 228-229, 234-236
Terman Lewis M. 93-96, 111
Talis 201
Zavalloni M. 101-102
Thomson Robert 14
Zealley A. K. 100
Thomson William 212
Ziller Edward 100
Thorndike Edward L. 229-230, 234
Thouless Robert H. 80
Titchener Edward Bradford 228-229,
234
Truman Harry S. 171
TverskyAmos 131
Valvo Albert 61-62

Voltaire 207
Wallace Jean G. 60-62

Wallach Hans A. 64-66
Walsh V. 85
Ward James 227
Warner Stanley L. 197
Watson John Broadus 230-231, 234,
246
Watson Robert I. 236
Weber Ernst Heinrich 66—70, 157,
224-226
Weber Max 30, 34
Post scriptum
Šių dienų psichologija - tai ir mokslas, ir profesija.

Apibūdindama savo objektą kaip psichikos ir elgesio tyrinėjimą, psichologija
apima visus žmogiškosios patirties aspektus - nuo smegenų funkcijų iki
tarpkultūrinių santykių, nuo vaiko raidos iki senų žmonių globos. Tai lemia
ir labai įvairią šios srities specialistų - psichologų - mokslinę bei praktinę
veiklą, jų įsidarbinimo galimybes.
Atsižvelgdami į didelę psichologinių paslaugų paklausą, ne tik Jungtinės
Karalystės, bet ir daugelio šalių, tarp jų ir mūsų šalies universitetai skiria daug
dėmesio praktikoje dirbančių psichologų rengimui. Istorija liudija, kad
psichologija Lietuvoje pirmą kartą buvo pradėta dėstyti 1507 m.
Domininkonų, o nuo 1571 m. - Jėzuitų mokykloje (vėliau Vilniaus
akademijoje ir universitete). 1946 m. psichologijos studijos pradėtos Vilniaus
pedagoginiame institute, bet jas baigė tik kelios psichologų ir logikų laidos.
Ir tik 1969 m. Lietuvoje, Vilniaus universitete, pradedami rengti „grynieji“
psichologai, tad pirmoji laida baigė 1974 m. Dabartiniu metu psichologijos
studijos vykdomos šiame ir kituose Lietuvos universitetuose, o didžioji
dauguma psichologijos katedrų dėstytojų yra baigę Vilniaus universiteto
psichologijos specialybę, stažavęsi užsienio universitetuose. Universitetų
psichologijos katedros buvo ir yra ne tik psichologijos dėstymo ir specialistų
rengimo, bet ir
mokslinių tyrimų centrai. Turinčiuose doktorantūros teisę Lietuvos

universitetuose rengiamos ir ginamos socialinių mokslų srities (psichologijos
krypties) daktaro disertacijos, suteikiamas atitinkamas mokslinis laipsnis.
Sunku patikėti, tačiau disertacijas psichologai Lietuvos universitetuose,
valstybine lietuvių kalba, galėjo rengti ir ginti tik po šalies nepriklausomybės
atkūrimo — nuo 1992 m. Moksliniai psichologijos straipsniai daugiausia
publikuojami šalies moksliniuose žurnaluose Psichologija. Mokslo darbai,
Tarptautinis psichologijos žurnalas: biopsichosocialinis požiūris, Ugdymo
psichologija, Socialiniai mokslai, Specialusis ugdymas, Acta Paedagogica
Vilnensia ir kt.. O psichologijos kultūra ugdoma tokiuose populiariuose
žurnaluose kaip Psichologija tau bei Aš ir psichologija, kur prieinama forma
pateikiamos įvairiausios psichologijos žinios.
Ko gero, skaitant knygą galėjo kilti klausimas, ar mūsų šalies psichologų
išsilavinimas atitinka europinius standartus? Čia pirmiausia reikėtų pastebėti,
kad nepaisant Europos šalių universitetinio išsilavinimo skirtumų, yra susitarta,
jog šešerių metų trukmės studijos yra būtinos siekiant adekvačiai pasiruošti
nepriklausomai psichologo profesinei praktikai, todėl Lietuvoje psichologo
kvalifikacija suteikiama magistrantūros studijas baigusiems ir magistro laipsnį
įgijusiems absolventams. Bakalauro diplomas dar nesuteikia profesinės
kvalifikacijos, leidžiančios imtis savarankiškos psichologinės praktikos, tačiau
pirmoji studijų pakopa įgalina studentus adekvačiai pasirinkti specializaciją ir
padeda pasirengti magistro studijoms. Šiuo metu aukštosios mokyklos siūlo
klinikinės, organizacinės, sveikatos, pedagoginės, teisės psichologijos ir kitas
magistrantūros programas. Magistrantūros pasirinkimas nulemia praktinę
psichologų veiklą atitinkamoje srityje. Pavyzdžiui, daugiausia klinikinės
Post scriptum 277
psichologijos magistrantūrą baigusių psichologų dirba sveikatos apsaugos sistemoje -

psichiatrijos ir bendrojo profilio ligoninėse, prie poliklinikų veikiančiuose psichikos
sveikatos priežiūros centruose, ankstyvosios reabilitacijos tarnybose, taip pat -
privačiose konsultavimo bei psichoterapijos paslaugas teikiančiose įstaigose. Nemažas
būrys psichologų dirba švietimo sistemoje (bendrojo ir specialiojo ugdymo įstaigose,
pedagoginėse-psichologinėse tarnybose), teikdami psichologinę pagalbą, t. y.
konsultuodami vaikus, tėvus, mokytojus. Pastaruoju metu sparčiai didėja ir psichologo
pagalbos teismo ekspertizei poreikis. Atrinkti, apmokyti darbuotojus, organizuoti
įmonės personalo darbą bei padėti darbuotojams prisitaikyti prie besikeičiančių
aplinkybių yra kviečiami organizaciniai psichologai. Taigi, darbo psichologams yra, o
mažesniuose miestuose jaučiamas akivaizdus jų stygius.
Be to, Europoje iš esmės siekiama suvienodinti psichologų išsilavinimą, ir Europos
psichologų asociacijų federacija (EFPA), kuri atstovauja 35 šalims, nuo 2010 m. teikia
Europos psichologo sertifikatus (EuroPsy). EuroPsy yra europinis psichologų
kvalifikacijos standartas, sukurtas tam, kad papildytų nacionalinius šalies standartus,
tad Lietuvos psichologų sąjunga irgi planuoja suteikti EuroPsy sertifikatus Lietuvos
psichologams. EuroPsy ne tik padeda žmonėms nustatyti, ar psichologas gali būti
laikomas kompetentingu praktikuoti tam tikroje srityje, - jis žymiai palengvina
psichologų mobilumą ir psichologines paslaugas tarp šalių, o be to dar suteikia
psichologams galimybę įgyti tęstinį ir specializuotą išsilavinimą visoje Europoje. Pagal
Europos psichologo sertifikato reikalavimus Lietuvoje diegiama kompetencijų
modeliu paremta profesionalių supervizorių prižiūrimos studentų praktikos sistema.
Nors dramatiška mūsų šalies istorija nebuvo palanki psichologijos raidai -

patirta daug trukdymų, stigo nuoseklumo, teko įveikti izoliaciją, rodyti didelę
iniciatyvą ir įrodinėti psichologų reikalingumą — ypač pirmosioms
psichologų laidoms, tačiau pozityvūs pokyčiai ir išaugęs psichologo
profesijos prestižas leidžia kalbėti apie naudingą patirtį ir savitą lietuviškąją
psichologijos tradiciją, galimybę lygiuotis su kitomis Europos Sąjungos
šalimis. Taigi, norintiems studijuoti psichologiją pasirinkti tikrai yra iš ko.
Doc. dr. RŪTA SARGAUTYTĖ

Colman, Andrew M.
Co-85 Kas yra psichologija?/ Andrew M. Colman; iš anglų kalbos vertė Rūta
Sargautytė. — Vilnius: Apostrofa, 2013. - 280 p. Kn. taip pat: Post
scriptum / Rūta Sargautytė, p. 275-278. Rodyklė p. 269-273.
ISBN 978-9955-605-69-0
Leicesterio (Jungtinė Karalystė) universiteto psichologijos profesoriaus

Andrew M. Colmano knygos Kas yra psichologija? sumanymas neįprastas ir
įtraukiantis - psichologijos žinių patikrinimo testas parodo, kad 20-čiai
intriguojančių situacijų suprasti bendros nuovokos, deja, dažniausiai negana.
O kai sužinome, kad nežinome, tai jau žengtas pirmas žingsnis
profesionaliosios psichologijos link... Atsakymai į testo klausimus ir detalūs
testo situacijų paaiškinimai atskleidžia psichologijos studijų turinį - biologinę
psichologiją, įvairių pažinimo procesų tyrinėjimą, psichologijos mokslo
istoriją, taikomosios psichologijos sritis. Sužinome, ko moko universitetai ir
kokie darbai laukia diplomuotų psichologų.
Tai puikus psichologijos įvadas visiems, kurie domisi psichologija ar ketina
ją studijuoti, taip pat aukštųjų mokyklų ne psichologijos Specialybės
studentams.
UDK
159.9(075.8)
ANDREW M. COLMAN
Kas yra psichologija?
Redagavo Aldona Radžvilienė ir Giedrė Kadžiulytė

Maketavo Laura Bautrėnaitė
Išleido „Apostrofa“,
A/D 1026, LT-01004 Vilnius apostrofa@takas.lt
Spausdino „Standartų spaustuvė“,

Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius, www.standart.lt

Colman, Andrew M. - Kas Yra Psichologija

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Colman, Andrew M. - Kas Yra Psichologija

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ANDREW M.

Gimė 1944 metais Johanesburge, Pietų Afrikos

Versta iš: Andrew M. Colman. What is Psychology?

Vertimą recenzavo Remigijus Bliumas

© 1981, 1988, 1999 Andrew M. Colman

Trečiojo leidimo pratarmė 9

I skyrius. Psichologijos samprata 15

II skyrius. Bendros nuovokos negana 35

III skyrius. Psichologijos objektas 113

IV skyrius. Tyrimo metodai ir statistika 157

V skyrius. Psichologijos ištakos ir raida 199

VI skyrius. Psichologija kaip profesija 237

Vardų rodyklė 266

Tai yra atnaujintas ir smarkiai patobulintas knygos leidimas.

Trečiame skyriuje, skirtame psichologijos objektui, turėjau iš esmės

Pirmasis šios knygos leidimas sulaukė ne tik apžvalgininkų ir paprastų

o turintiems tam tikrą matematinį išsilavinimą detalus kiekvieno žingsnelio

Ši knyga parašyta pirmiausia plačiosios visuomenės atstovams, rimtai

kitur nėra lengvai prieinami, aš ryžtingai ėmiausi sunkaus darbo ir pabandžiau

Psichologija yra populiari ir sparčiai besiplėtojanti disciplina. Iš visų

Kitaip tariant, madingi psichologijos kaip elgesio tyrinėjimo arba mokslo

atskleisti ir suprasti, ir tolesniuose skyriuose rasite tokią prielaidą patvirtinančių

Kas nėra psichologija

Psichologija neretai būna painiojama su kitomis mokslo

medicinos srityje. Kaip medicinos specialistas, psichiatras gydo ligoninėse

Kuo skiriasi psichologija nuo psichiatrijos? Psichologai neturi medicininio

2. Psichoanalizė. Tai yra teorija apie psichikos struktūrą ir funkcijas arba,

įvairius mechanizmus, kuriuos žmonės naudoja jiems slopinti. Plačiai žinomas

Psichoanalizė kaip terapinis metodas grindžiama keturiomis pagrindinėmis

3. Psichometrija. Apskritai psichometrija yra psichikos testavimas. Tai IQ

matavimo logikos klaidingo supratimo ir apskritai jos nėra būdingos

4. Filosofija. Apytiksliai filosofiją galima apibrėžti kaip „mąstymą apie

Suvokimo psichologija (keletas jos aspektų bus aptariama antrame ir trečiame

sudaužo penkiolika puodelių, o antrame pasakojime berniukas sudaužo

suteikiamas už vertingą podiplominį mokslo darbą ne tik filosofijoje, bet ir

5. Parapsichologija. Tai yra nedidelė psichologinių tyrimų sritis, kurios objektas -

paprasčiau kalbant, - minčių skaitymas) ir aiškiaregystė (ekstrasensorinis

nepakankamai svarūs, kad įtikintų užkietėjusį skeptiką. Paskutinė ir

6. Sociologija. Šį žodį sugalvojo XIX a. prancūzų filosofas ir matematikas

politinis filosofas Karlas Marxas (1818—1883) įrodinėjo, kad gamybos būdai

Neabejotinai dalis sociologijos ir psichologijos sričių sutampa, o akivaizdus

svarbesnis šių dviejų disciplinų skirtumas susijęs su tyrimo metodais.

Šio skyriaus pradžioje vykusi diskusija dėl apibrėžimų iš dalies

pagrindines sąvokas, tyrimo metodus ir statistinius metodus - be šito dauguma

Psichologijos apibrėžimo problema yra bevaisė ir, ko gero, neverta

Psychoanalytic Technique (New Haven, CT: Yale University Press, 1998).

* Liet. leid. Peter L. Berger, Sociologija, Kaunas: Littera, 1995.

Šio skyriaus tikslas - supažindinti jus su plačia psichologų atliekamų

įsitikinimas, kad ir be jokio formalaus išsilavinimo jie pakankamai gerai

Spręskite užduotis bet kuria eilės tvarka. Popieriaus lape užrašykite

3. Tai paprastas (tik ar tikrai?) klausimas apie žmogaus regos laidus. Iš

4. Vaikiškas smalsumas atvedė Džoną į virtuvę, kur mama kepė pyragą

buvo butelyje; b) daugiau pieno buvo dubenyje; c) butelyje ir dubenyje

6. Šis klausimas - klastingas. Hansas, vyresnysis liokajus, pastebėjo, kad

aplink jį dešinėn. Tuomet Hansas sustingo. Jį staiga pasiekė

8. Gustavas bandė skaityti Kas yra psichologija? prie žvakės, idant

Antrajam taškui laimėti apsvarstykite labai glaudžiai susijusią problemą.

9. Frenko žmona, jiems abiem maloniai poilsiaujant pajūryje, sugalvojo žaidimą. Iš

10. Vaikščiodama su Fredu po prekybos centrą, Džordžina pastebėjo dviejų

sunkesnė, - pamelavo ji. - Kaip manai? Pabandyk pajusti.“ Ką veikiausiai

12. „Prasidės ilgalaikis streikas, jei nesugebėsime darbuotojų įtikinti, kad jų

kompanijos pirmininkas. - Manau, kad Leonas turėtų nueiti ir išdėstyti

13. Hermanas vietos laikraštyje paskelbė apie atminties lavinimo kursus.