UDK 159.

9
Ko-49

Knyga išleista Atviros Lietuvos fondo lėšomis

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos rekomenduota

Recenzavo

dr. Ona Kristina Polukordienė,

dr. Antanas Valantinas

Viršelio dailininkė Ingrida Umbrasaitė

Meninė redaktorė Audronė Martinaitytė
Fotografas Arturas Valiauga

© Rimantas Kočiūnas, 1995

ISBN 9986-410-12-6 © LUMEN leidykla, 1995
 Rimantas Ročiūnas

Psichologinis
konsultavimas

LUMEN VILNIUS
leidykla \|||/ 19 9 5
 Turinys
Įžangos žodis........................................................ 7
Pratarmė..............................................................9
1. BENDROSIOS PSICHOLOGINIOKONSULTAVIMO
PROBLEMOS............................................................ 11
1.1. Psichologinio konsultavimo apibrėžimas ir tikslai........ 12
1.2. Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sąsajos... 17
1.3. Asmenybės teorija ir konsultavimo praktika...............18
1.4. Konsultavimo proceso struktūra..............................21
Literatūra...........................................................24
2. KONSULTANTAS....................................................... 25
2.1. Konsultanto vaidmuo ir vieta.................................. 26
2.2. Reikalavimai konsultanto asmenybei:
efektyvaus konsultanto modelis...............................28
2.3. Konsultanto vertybių sistema...................................33
2.4. Profesinės veiklos įtaka konsultanto asmenybei
ir gyvenimo kokybei.............................................. 36
2.5. Konsultanto profesinis pasirengimas.........................39
Literatūra...........................................................42
3. KONSULTANTOIRKLIENTO KONTAKTAS.....................43
3.1. Kontakto apibūdinimas.......................................... 44
3.2. Terapinė atmosfera. Fiziniai terapinės atmosferos
komponentai....................................................... 48
3.3. Emociniai terapinės atmosferos komponentai............ 51
3.4. Kontakto palaikymo įgūdžiai...................................58
3.5. Perkėlimas ir kontrperkėlimas
konsultavime ir psichoterapijoje.............................. 64
Literatūra........................................................... 70
4. PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMOEIGA. SVARBIAUSIOS
KONSULTAVIMOPROCEDŪROS IRBŪDAI.......;.............71
4.1. Pirmasis susitikimas............................................. 72
4.2. Problemų įvertinimas............................................79
 4.3. Pagrindiniai konsultavimo būdai ir procedūros...........89
4.4. Patarimai pradedančiam konsultantui..................... 107
4.5. Psichologinio konsultavimo pabaiga ir rezultatų
įvertinimas....................... 115
Literatūra..........................................................118
5. SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO
PROBLEMOS.......................................................... 119
5.1. Nerimas............................................................ 120
5.2. Baimė ir fobinės reakcijos..................................... 127
5.3; Priešiškai nusistatęs ir agresyvus klientas................ 130
5.4. Nemotyvuotas klientas..........................................133
5.5. Klientas, keliantis perdėtus reikalavimus................. 134
5.6. Klientas, jaučiantis kaltę.......................................135
5.7. Verkiantis klientas............................................... 137
5.8. Isteriška asmenybė..............................................139
5.9. Asmenybė su įkyrumais........................................ 141
5.10. Paranojiška asmenybė........................................ 145
5.11. Šizoidinė asmenybė........................................... 146
5.12. Asociali asmenybė..............................................149
5.13. Alkoholizmo problemos.......................................150
5.14. Klientas su psichosomatinio
pobūdžio nusiskundimais.......... 156
5.15. Klientas su depresija ir suicidiniais ketinimais.........159
5.16. Klientas, išgyvenantis netektį............................... 168
5.17. Pokalbis su mirštančiu žmogumi.......................... 173
5.18. Seksualinės problemos........................................178
Literatūra........................................................ 184
6. ETINIAI PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO
PRINCIPAI............................................................... 185
Literatūra........................................................ 191
 Įžangos žodis
Rimanto Kočiūno knyga „Psichologinis konsultavimas” - labai
svarbus ir savalaikis indėlis į negausios literatūros biblioteką
psichologinio konsultavimo, psichoterapijos klausimais lietuvių
kalba.
Lietuvoje jau susikūrė pajėgi psichologinio konsultavimo, psi­
choterapijos mokymo, mokymosi ir taikymo sistema, tradicijos. Ši
knyga papildo esamą konsultavimo praktikos ir žinių patirtį, at­
verčia naują jos puslapį, kuriame išsamiai aprašyti ir išaiškinti psi­
chologinio konsultavimo pagrindai.
Knyga bus nepakeičiamas vadovas psichologinio konsultavimo
ir psichoterapijos srities specialistams - ir pradedantiems, ir jau
dirbantiems psichologams ir psichoterapeutams, taip pat bus įdo­
mi plačiam skaitytojų ratui. Knygos autoriaus turtinga asmeninė
keliolikos metų praktinio ir teorinio darbo patirtis padės konsulta­
vimo srities specialistams pažvelgti į konsultavimą kaip į gana
griežtą, moksliškai pagrįstą dalyką, praplės įžvalgą, kad-psh^olų-,,
ginis konsultavimas - tai menas ir meistriškumas, o konsultacinis
kontaktas - tai ypač sudėtingas ir atsakingas dviejų žmonių santy­
kis, kuriame slypi didelė ir konsultanto, ir kliento asmeninio tobu­
lėjimo galimybė.
Ne paslaptis, kad beveik visi įsivaizduoja esą bendravimo psi­
chologijos specialistai. Ši knyga, manau, daugeliui padės realiau
pažvelgti į šį kasdienės psichologijos mitą, ir psichologinį konsul­
tavimą leis suvokti kaip atsakingą, daugelio profesinių įgūdžių rei­
kalaujantį, nelengvą, bet labai reikalingą darbą, kuriam gerai at­
likti reikia būti labai pasirengusiam, brandžiam, sugebėti giliai pa­
žinti save ir kitus.
Knyga bus įdomi ir naudinga pedagogams, gydytojams, kitų sri­
čių specialistams, kuriems kartais tenka spręsti ir psichologines
problemas.
Lietuvoje kuriasi vis daugiau psichologinės, psichoterapinės pa­
galbos tarnybų, kuriose, atitinkamai pasirengę, dalyvauja ir sava­
8

noriai darbuotojai. Ši knyga, manau, bus didelė parama jų pras­

mingame darbe.
Neabejoju, kad knyga ženkliai prisidės prie bendros psicholo­
ginio konsultavimo, psichoterapinio darbo kultūros kilimo Lietu­
voje. Kiekvienas, perskaitęs ją, - profesionalus konsultavimo spe­
cialistas, studentas, sprendžiantis savo gyvenimo problemas žmo­
gus, mėgstantis skaityti psichologinę literatūrą - bus dėkingas au­
toriui, nes kiekvienas savaip sužinos, kad pagalba žmogui konsul­
tuojant - tai mokslas ir menas, tai asmeninė atsakomybė, tai būti­
nybė gerbti kitus ir save, tai ypatingas ir abipusių pastangų reika­
laujantis dviejų žmonių susitikimas, kuriame visuomet slypi atra­
dimo, sprendimo, tobulėjimo ir pažinimo galimybės.
Dr. Ona Kristina Polukordienė
 9

Pratarmė
Šiandien psichologai, gydytojai, pedagogai savo praktikoje su­
siduria su gausybe žmogaus problemų, kurias sunku, o kartais ir
neįmanoma apibūdinti klinikiniais terminais, kurios negali būti
„gydomos” ar „sprendžiamos” tradiciškai mediciniškai. Jas gali­
ma apibūdinti kaip kasdienio gyvenimo problemas, susijusias su
asmenybės formavimosi ir prisitaikymo sunkumais, tarpasmeni­
nių santykių keblumais, socialinėmis problemomis (AIDS, narko­
manija, alkoholizmu, skyrybomis, smurtu ir kt.), psichologinėmis
krizėmis. Platus šių problemų ratas ir sudaro gana naujos srities,
artimai susijusios su klinikine psichologija ir psichoterapija, - psi­
chologinio konsultavimo - objektą.
Ši knyga supažindina skaitytojus su svarbiausiomis psichologi­
nio konsultavimo teorinėmis nuostatomis, sąvokomis, konsultavi­
mo pagrindinėmis procedūromis ir būdais. Stengtasi atskleisti uni­
versaliuosius psichologinio konsultavimo principus, vengiant siau­
rai išdėstyti kurį nors vieną teorinį požiūrį (nors tenka prisipažin­
ti, kad jaučiu simpatiją egzistencinei-humanistinei orientacijai psi­
chologijoje).
Knyga gali būti vadovėlis psichologijos, medicinos, edukologi­
jos (pedagogikos) studentams, kuriems teks padėti kitiems žmo­
nėms. Jiems ypač svarbu žinoti, kaip užmegzti profesinį kontaktą
ir kaip jį palaikyti, kokia yra pagrindinių žmogiškųjų problemų
psichologinė samprata. Ši knyga gali būti naudinga ir jau dirban­
tiems psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos srityse savo
profesiniams įgūdžiams tobulinti, profesiniame darbe iškylančioms
problemoms geriau įsisąmoninti, lanksčiau taikyti savo žinias pa­
dedant spręsti įvairiausias žmogaus problemas. Galiausiai knyga
gali sudominti visus, kuriems rūpi konsultavimo teorija ir prakti­
ka.
Ši knyga - autoriaus daugiamečio praktinio psichologo-psicho-
terapeuto darbo rezultatas. Tačiau ji neišvystų dienos šviesos be
daugelio žmonių įvairiapusiškos pagalbos. Jiems ir norėčiau pa­
10

dėkoti - pirmajam savo psichoterapijos mokytojui, Daktarui Alek­

sandrui Alekseičikui, kolegoms, su kuriais mokėmės spręsti savo
ir kitų žmonių problemas ir daug metų dirbome kartu, taip pat
keletui šimtų klientų, su kuriais susidūręs, giliau supratau žmo­
giškosios egzistencijos sudėtingumą ir prieštaringumą, taip pat pa­
tikėjau, kad gyvenimą galima keisti didesnės gerovės link.
Autorius
1. Bendrosios psichologinio
konsultavimo problemos
12 BENDROSIOS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

1.1. Psichologinio konsultavimo

apibrėžimas ir tikslai
Apibrėžimas. Psichologinis konsultavimas yra santykiškai nauja
sritis psichologijos praktikoje, „išnirusi” iš psichoterapijos. Jo pri­
sireikė diferencijuojantis psichoterapinei praktikai, taip pat norint
pagelbėti žmonėms, neturintiems kliniškai apibūdinamų proble­
mų ar sutrikimų, bet ieškantiems psichologinės pagalbos. Todėl
psichologinio konsultavimo pirmiausiai reikia žmonėms, turin­
tiems kasdienio gyvenimo sunkumų. Tai ir darbo (nepasitenkini­
mas juo, pablogėję santykiai su bendradarbiais, pavaldiniais ar va­
dovais, bedarbystė), santuokos ir šeimos, mokymosi ir santykių mo­
kykloje problemos, pasitikėjimo savimi, savigarbos stoka, sunku­
mai priimant sprendimus, užmezgant ir palaikant tarpasmeninius
santykius, įvairiausi konfliktai (pvz., moraliniai ir vertybiniai), sun­
kiai sprendžiamos egzistencijos ir kitokios situacijos. Antra ver­
tus, psichologinis konsultavimas, kaip jauna psichologijos prakti­
kos sritis, kol kas dar neturi griežtesnių apibrėžimų - į jį patenka
pačios įvairiausios problemos. Tai ir atsispindi psichologinio kon­
sultavimo apibrėžimų įvairovėje. Štai Amerikos Personalo ir vady­
bos asociacijos Licenzavimo komisija, duodanti leidimus privačiai
praktikai, psichologinį konsultavimą apibrėžia kaip „konsultavi­
mo procedūrų ir kitų artimų mokslo apie elgesį sričių taikymą sie­
kiant padėti žmogui išmokti spręsti problemas ar priimti sprendi­
mus dėl profesinės karjeros, santuokos, šeimos, asmenybės tobu­
linimo ir kitų tarpasmeninių klausimų”. H.M.Burks ir B.Stefflre
(1979) pateikia šiek tiek platesnį šio konsultavimo apibrėžimą:
„Konsultavimas grindžiamas profesiniu santykiu tarp pasirengu­
sio konsultanto ir kliento. Šis santykis paprastai yra „asmuo-as-
muo”, nors kartais jame gali dalyvauti ir daugiau negu du žmonės.
Jis skirtas padėti klientams išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų
gyvenimo erdvėje, ir išmokti siekti savo tikslo prasmingai, pagrįs­
tai renkantis ir sprendžiant emocinio ir tarpasmeninio pobūdžio
problemas”. Yra ir daugiau panašių psichologinio konsultavimo
apibrėžimų, tačiau visi jie apima keletą svarbiausių elementų:
1) konsultavimas padeda žmogui veikti pasirinktinai;
2) konsultavimas padeda mokytis naujai elgtis;
3) konsultavimas skatina asmenybę tobulėti;
4) konsultuojant akcentuojamas kliento atsakingumas, t.y. pri­
pažįstama, kad nepriklausomas, atsakingas individas pats gali pri­
imti savarankiškus sprendimus esant tinkamoms sąlygoms, okon­
sultantas kuria sąlygas, skatinančias klientą valingai keistis;
 13

5) konsultavimo esmė - kontaktas tarp kliento ir konsultanto.

Jo pagrindas - į klientą orientuoto konsultavimo filosofija. Jos ryš­
kiausias atstovas buvo žymus amerikiečių psichologas C.Rogers.
Ši filosofija gali būti apibūdinta trimis prielaidomis (ar konsultan­
to nuostatomis):
a) kiekvienas asmuo yra besąlygiškai vertingas ir todėl gerbti­
nas bei vertintinas toks, koks yra;
b) kiekvienas asmuo gali atsakyti už save;
c) kiekvienas asmuo turi teisę pasirinkti savo vertybes ir tikslus
bei priimti savarankiškus sprendimus.
Taigi psichologinio konsultavimo apibrėžimas apima ir bazi­
nes konsultanto nuostatas žmogaus apskritai ir konkretaus klien­
to atžvilgiu. Konsultantas priima klientą kaip nepakartojamą, uni­
kalų, autonomišką individą, kuris turi teisę laisvai rinktis, kaip no­
ri elgtis, gyventi savo gyvenimą. Dar daugiau - svarbu pripažinti,
kad bet kokia įtaiga ir bet koks spaudimas kliudo klientui atsakyti
už save ir tinkamai spręsti savo problemas.
Tikslai. Nėra paprasta apibūdinti konsultavimo tikslus, nes jie
priklauso nuo kliento, besikreipiančio psichologinės pagalbos, po­
reikių ir paties konsultanto teorinės orientacijos. Tačiau, prieš su­
pažindindami su konsultavimo tikslų įvairove, norime, remdamiesi
R.L.George ir T.S.Cristiani (1990), suformuluoti keletą universa­
lių tikslų, kuriuos daugiau ar mažiau mini įvairios psichologinio
konsultavimo teorinės mokyklos.
1. Skatinti keisti elgesį, kad klientas galėtų gyventi produkty­
viau, būtų patenkintas gyvenimu net esant tam tikrų neišvengia­
mų socialinių apribojimų.
2. Lavinti įgūdžius, padedančius įveikti problemas, iškylančias
susidūrus su naujomis gyvenimo situacijomis ir naujais reikalavi­
mais.
3. Užtikrinti,. kad.būtų priimami efektyvūs gyvenimo sprendi­
mai. Tam konsultavimo metu reikia išmokti daugybę dalykų: įver­
tinti poelgius, laiko ir energijos sąnaudas, rizikos padarinius, ver­
tybių lauką, kuriame priimami sprendimai, tirti savo asmenybės
ypatybes, emocinius sunkumus, nuostatų įtaką sprendimams ir kt.
4. Lavinti gebėjimą užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santy­
kius. Bendravimas su kitais žmonėmis užima didelę gyvenimo da­
lį ir daugeliui žmonių tai yra sunku dėl žemo jų savigarbos lygio ar
netinkamų socialinių įgūdžių. Konsultuojant visada siekiama pa­
gerinti klientų gyvenimo kokybę mokant juos efektyviau tarpusa­
vyje bendrauti, nesvarbu, ar tai būtų suaugusiųjų šeimos ar vaikų
tarpusavio santykių problemos.
14 BENDROSIOS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

5. Padėti realizuoti ir plėtoti asmenybės potencialą. D.H.Blocher

(1966) mano, kad konsultuojant reikia siekti maksimalios kliento
laisvės atsižvelgiant į jo paties ir aplinkos sukeliamus apribojimus,
taip pat padėti jam kuo efektyviau kontroliuoti savo aplinką bei
savo reakcijas, provokuojamas aplinkos.
R.May (1967) dar nurodo, kad, dirbdamas su vaikais, konsul­
tantas turėtų stengtis pakeisti jų artimiausią aplinką. Tada pagal­
ba būtų efektyvesnė.
Jau anksčiau minėjome, kad dalis konsultavimo tikslų univer­
salūs, tačiau jie nemažai priklauso ir nuo konsultanto teorinės ori­
entacijos. Taigi, kaip konsultavimo tikslus formuluoja pagrindi­
nės psichoterapijos ir psichologinio konsultavimo mokyklos (Geor­
ge R.L., Cristiani T.S., 1990)? '
Čia pateiktas toli gražu ne visas teorinių orientacijų sąrašas. Jų
iškeliami konsultavimo tikslai gana skirtingi. Tad, ar iš viso gali­
ma kalbėti apie kažkokius universalius konsultavimo tikslus, kai
jie tokie įvairūs: pakeisti asmenybę, ieškoti gyvenimo prasmės,
spręsti emocines problemas, prisitaikyti prie socialinių situacijų,
siekti laisvės, surasti tikresnę saviraišką, mažinti nerimą, mokytis,
kaip elgtis konkrečiomis situacijomis ir t.t., ir t.t. Atsakyti į šį klau­
simą galima taip - psichologinio konsultavimo tikslai yra išsidėstę
kontinuume, kurio viename poliuje - bendrieji, globaliniai, ilga­
laikiai, o kitame - specifiniai, konkretūs, trumpalaikiai. Šio konti­
nuumo galuose esantys tikslai nebūtinai prieštarauja vieni kitiems
- mat į konsultanto ir kliento kontaktą orientuotose mokyklose ak-
centuojami pirmieji (bendrieji), o orientuotose į kliento elgesį mo­
kyklose - antrieji (konkretieji) tikslai.
 15

Kryptis Svarbiausi konsultavimo tikslai

Psichoanalizės kryptis Tai, kas slypi pasąmonėje, iškelti į sąmonę;
padėti klientui atgaminti ankstyvuosius
potyrius ir analizuoti išstumtus konfliktus;
rekonstruoti bazinę asmenybę
Adlerinė kryptis Pakeisti kliento gyvenimo prielaidas ir tikslus;
padėti formuluoti socialiai vertingus tikslus;
keisti klaidingą motyvaciją ir padėti jaustis
lygiu su kitais
Elgesio terapija Pašalinti neadaptyvų elgesį ir mokyti elgtis
efektyviai

Racionalioji-emocinė Pašalinti kliento „save žlugdantį” ir padėti formuoti

terapija tolerantišką bei racionalų požiūrį į gyvenimą;
(A.Ellis) išmokyti moksliškai spręsti emocines ir elgesio
problemas

Įklientą orientuota Kurti saugų konsultavimo klimatą, kad

terapija (C.Rogers) klientas galėtų save tyrinėti, atpažinti
asmenybei tobulėti kliudančius veiksnius,
įsisąmoninti anksčiau atmestas ar iškreiptai
priimtas asmenybės dalis; skatinti kliento
atvirumą patyrimui, labiau pasitikėti savimi,
spontaniškumą
Egzistencinė terapija Padėti klientui pamatyti savo laisvę ir
įsisąmoninti savo galimybes; skatinti atsakyti
už tai, kas vyksta su juo; identifikuoti
veiksnius, blokuojančius laisvę
16 BENDROSIOS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

Konsultavimo tikslai priklauso ir nuo kliento problemų. Kon­

sultanto ir kliento tikslai turi būti susiję, nes paprastai kiekvienas
konsultantas omenyje turi savą bendrųjų tikslų, atitinkančiųjo teo­
rinę orientaciją, sistemą, okiekvienas klientas - savo individualius
tikslus, priklausančius nuo jį privertusių konsultuotis gyvenimo
sunkumų ir trokštamų sprendimų. Labai dažnai tikslai formuluo­
jami ir keičiami konsultuojantis, bendraujant konsultantui ir kli­
entui. Konsultanto tikslų realizavimas priklauso nuo kliento po­
reikių ir lūkesčių. Konsultantas, norėdamas sėkmingiau suderinti
savo bendruosius ir kliento konkrečiuosius tikslus, turi išsiaiškinti
kliento lūkesčius, iš pat pradžių užduodamas jam klausimus - „Ko
Jūs tikitės iš mūsų bendravimo?”, „Ko Jūs pats norite?” ir kt. Pa­
prastai klientas tik bendrai įsivaizduoja, kaip vyks konsultavimas
ir ko jis gali tikėtis iš konsultanto. Klientas, visiškai neišmanyda­
mas apie konsultavimą, negali tinkamai paaiškinti ir savo tikslų.
Klientai, kurie informuojami apie tai, kiek truks pokalbis, kiek jų
bus iš viso, kaip vyks pats pokalbis, lengviau supras konsultavimo
galimybes ir ribas.
Daugelis klientų ateina į psichologinį konsultavimą tikėdamie­
si, kad konsultantas kažką padarys jam ar dėl jo. Taigi konsultan­
tas turėtų prisiminti vieną svarbiausių konsultavimo tikslų - padė­
ti klientui suprasti, kad būtent jis pats yra tas žmogus, kuris gyve­
nime turi veikti, spręsti, keistis, tapti.
 17

1.2. Psichologinio konsultavimo

ir psichoterapijos sąsajos
Išskirti šias dvi psichologinės pagalbos sritis gana sudėtinga,
nes dažnokai profesionalui sunku pasakyti, kuo jis užsiima - psi­
chologiniu konsultavimu ar psichoterapija. Tie patys profesiniai
įgūdžiai reikalingi tiek konsultuojant, tiek užsiimant psichotera­
pija; ir konsultantui, ir psichoterapeutui keliami tie patys reikala­
vimai; be to, ir konsultuojant, ir užsiimant psichoterapija naudoja­
ma panašios procedūros, panašūs būdai. Galiausiai, ir vienu, ir
kitu atveju klientui padeda bendraudamas sujuo konsultantas (psi­
choterapeutas). Todėl kai kurie praktikai psichologinio konsulta­
vimo ir psichoterapijos sąvokas vartoja kaip sinonimus, argumen­
tuodami, kad konsultantai praktiškai užsiima tuo, ką psichotera­
peutai vadina psichoterapija, o psichoterapeutai - tuo, ką konsul­
tantai vadina psichologiniu konsultavimu.
Daugelyje šalių šios dvi profesijos - konsultanto ir psichotera­
peuto - egzistuoja kaip atskiros, todėl reikia ieškoti, kas jas bent iš
dalies skiria. L.M.Bramer ir E.L.Shostrom (1982), kalbėdami apie
psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos santykį, manė jas
esant dviemvieno kontinuumo poliais.(Viename poliuje profesio­
nalo darbas yra daugiau grindžiamas palaikymu, lavinimu, orien­
tacija į situacines problemas, sprendžiamas sąmonės lygyje, bei į
kliniškai sveikus individus. Tai konsultavimas. Kitame poliuje dau­
giau siekiama giliau analizuoti problemas, orientuojantis į pasą­
monę, struktūriškai pertvarkyti asmenybę. Tai psichoterapija. Veik­
lą tarp šių polių galima vadinti tiek konsultavimu, tiek psichotera­
pija.
C.J.Gelso, B.C.Fretz (1992), D.H.Blocher (1966) išskiria specifi­
nius psichologinio konsultavimo bruožus, skiriančius jį nuo psi­
choterapijos:
- konsultavimas orientuojasi į kliniškai sveiką asmenybę; tai
žmonės, turintys kasdienio gyvenimo psichologinių sunkumų ir
problemų, neurozinių nusiskundimų, taip pat besijaučiantys ge­
rai, bet sau keliantys tolesnius asmenybės tobulėjimo tikslus;
- konsultavimas orientuojasi į stipriąsias žmogaus puses bei po­
zityvią sveikatą neatsižvelgiant į sutrikimo laipsnį; ši orientacija
grindžiama tikėjimu, kad „individas gali keistis, pasirinkti jį pa­
tenkinantį gyvenimą, surasti būdų, kaip panaudoti savo potenciją,
net jei ji susilpnėjusi dėl netinkamų nuostatų ir jausmų, sulėtėju-
sio brendimo, auklėjimo trūkumų, galimybių stokos, ligos, invali-
18 BENDROSIOS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

dūmo, seno amžiaus” (Jordaan ir kt.; cit. pgl. Myers R.A. ir kt., 1968);
- konsultavimas dažniau orientuojasi į klientų dabartį ir ateitį;
- konsultavimas paprastai orientuojasi į trumpalaikę pagalbą
(iki 15 susitikimų);
- konsultavimas orientuojasi į problemas, kylančias sąveikau­
jant asmeniui ir aplinkai;
- konsultuojant akcentuojamas vertybinis konsultanto dalyva­
vimas, nors atmetamas vertybių primetimas klientui;
- konsultuojant stengiamasi keisti elgesį ir skatinti klientą to­
bulėti.

1.5. Asmenybės teorija

ir konsultavimo praktika
Teorijos svarbą psichologiniam konsultavimui, kaip ir kitoms
psichologijos praktikos sritims, sunku pervertinti. Galima sakyti,
kad mėginimas kvalifikuotai padėti kitam žmogui spręsti jo prob­
lemas, nesiremiant jokia teorinių pažiūrų sistema, panašus į skry­
dį be žemėlapio, be maršruto. Tokio „skraidytojo” konsultavimas
ne tik neefektyvus, bet kartais ir pavojingas klientui. Psichologi­
niame konsultavime toks žemėlapis yra asmenybės teorija, lei­
džianti plačiau suprasti kliento problemas ir nurodanti efektyviau­
sius būdus joms išspręsti. Ji padeda konsultantui formuluoti dina­
mines hipotezes, aiškinančias kliento problemas. Kartu ji suteikia
tamtikrą saugumo jausmą priimant chaotišką, dezorganizuotą, ne-
struktūrišką kai kurių klientų vidinį pasaulį. L.M.Bramer,
E.L.Shostrom (1982) pabrėžė, kad konsultantas, neturintis teori­
nių savo profesijos pagrindų ir nesusipažinęs su šioje srityje atlie­
kamais tyrimais, negalės nieko daugiau padėti klientui, kaip tik
pritaikyti vieną ar kitą būdą jo problemai spręsti.
Kiekvienai teorijai tenka 4 pagrindinės funkcijos:
- apibendrinti sukauptą informaciją;
- padaryti suprantamesnius sudėtingus reiškinius;
-numatyti įvairių situacijų padarinius įvairiomis aplinkybėmis;
- skatinti ieškoti naujų faktų, praplečiančių jos bazę (George
R.L., Cristiani T.S., 1990).
Šios funkcijos tinka bet kokiai asmenybės teorijai, sudarančiai
atitinkamos konsultavimo praktikos pagrindą. Ji padeda konsul­
tantui apibendrinti darbo su įvairiausiais klientais patyrimą, su­
prasti daugelio problemų prigimtį, jų raišką konkretaus kliento
gyvenime, efektyviai pritaikyti konkrečius būdus šioms proble­
moms spręsti ir numatyti rezultatus, taip pat kelti naujas hipote­
zes savo praktiniame darbe.
Kiekvienas konsultantas, remdamasis savo praktika, „konstruo­
ja” savo teoriją, kurios esmę dažniausiai sudaro jau žinomos pag­
rindinės teorinės paradigmos ar orientacijos (psichoanalitinė-psi-
chodinaminė, elgesio-kognityvinė, humanistinė-egzistencinė). Di­
dėjant patyrimui, nuolat koreguojama, plečiama, stiprinama sa­
vos praktikos teorinė bazė. Nuo ko priklauso, kad pasirenkama
viena ar kita teorinė orientacija? Visųpirma, tai lemia konsultanto
požiūris į žmogaus prigimtį. Jis sąlygoja specifinius atsakymus į
principinius klausimus:
- Kas yra žmogus?
- Kokias įgimtas tendencijas jis atsineša į gyvenimą?
-Ar žmogus laisvas rinktis gyvenimo kryptį ir konkrečius spren­
dimus bet kokiomis aplinkybėmis, ar jo pasirinkimą lemia prigim­
tis ar praeities įvykiai?
- Ar žmogus motyvuotas keistis ir kaip jis gali tai daryti?
Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso, kaip konsultantas
supranta asmenybės struktūrą, elgesį lemiančius veiksmus, prob­
lemų prigimtį, asmenybės normalios raidos perspektyvą.
Kad būtų aiškiau, kaip gali skirtis psichologinio konsultavimo
teorinės prielaidos, apžvelkime bent svarbiausių konsultavimo ir
psichoterapijos mokyklų bazinius teorinius principus (George R.L.,
Cristiani T.S., 1990).
20 BENDROSIOS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

Kryptis Svarbiausi teoriniai principai

Psichoanalizės kryptis Žmogus iš esmės yra determinuotas psichinės
energijos, turinčios seksualinę prigimtį, ir ankstyvųjų
vaikystės potyrių. Asmenybės struktūros pagrindą
sudaro trys instancijos: Id, Ego ir Superego Žmogaus
elgesį motyvuoja seksualiniai ir agresijos impulsai.
Asmenybės problemas kuria išstumti vaikystės
laikotarpio konfliktai. Asmenybės normali raida
remiasi savalaikiu seksualinės raidos stadijų
perėjimu ir integracija
Adlerinė kryptis Akcentuojama pozityvi žmogaus prigimtis.
Kiekvienas žmogus ankstyvoje vaikystėje formuoja
unikalų gyvenimo stilių, kuris mažai keičiasi
gyvenant. Kurdamas savo gyvenimo stilių, žmogus
kuria savo likimą. Žmogaus elgesį motyvuoja
socialinis interesas, tikslų siekimas ir gyvenimo
uždavinių sprendimas. Problemas gyvenime kuria
netinkamas gyvenimo stilius. Normalią kryptį
asmenybės raidai suteikia tinkami gyvenimo tikslai
Elgesio terapija Žmogus yra aplinkos produktas, kartu ir aplinkos
kūrėjas. Elgesys yra išmokimo produktas. Problemos
atsiranda dėl blogo išmokimo. Normaliai elgtis
išmokstama pastiprinimo ir imitacijos būdu

Racionalioji-emocinė Žmogus gimsta ne tik su galimybe racionaliai, bet ir su

terapija (A.Ellis) tendencija iškreiptai mąstyti. Jis linkęs tapti iracionalių
idėjų auka. Gyvenimo problemas kelia neteisingi
įsitikinimai. Normalaus elgesio siekiama taisant mąstymą
ir sprendimus

J klientą orientuota Akcentuojama pozityvi žmogaus prigimtis - jam būdinga

terapija (C.Rogers) įgimtas siekimas tapti pilnaverčiu (funkcionuojančiu).
Problemos kyla išstumiant kai kuriuos jausmus iš
sąmonės lauko, iškraipant patyrimo vertinimus.
Psichinės sveikatos pagrindą sudaro atitikimas tarp
idealaus Aš ir realaus Aš, pasiekiamas realizuojant savo
asmenybės potencialą, siekiant geriau save pažinti,
pasitikėti savimi, spontaniškumo
Egzistencinė terapija Didžiausias dėmesys skiriamas žmogaus gebėjimui
pažinti save, įsisąmoninti savo vidinį pasaulį, laisvai
pasirinkti savo likimą, atsakomybei, egzistenciniam
nerimui, kaip pagrindiniam skatinančiam elementui,
unikaliai prasmei ieškoti beprasmiame pasaulyje,
vienatvei ir santykiams su kitais, gyvenimo laikinumui ir
mirčiai. Normali asmenybės raida grindžiama kiekvieno
individo unikalumu
 21

Taigi įvairių psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos mo­

kyklų teorinės prielaidos labai skirtingos. Kiekvienas konsultan­
tas, atsižvelgdamas į savo asmenybės ypatybes, pasaulėžiūrą, teo-
rines-psichologines nuostatas, laisvai gali pasirinkti vienas ar ki­
tas prielaidas kaip savo praktikos pagrindą. Tačiau negalima teig­
ti, jog vienų mokyklų nuostatos yra teisingos, o kitų - klaidingos.
Daugybės tyrimų rezultatai rodo, kad, praktikoje vadovaujantis
skirtingomis teorinėmis prielaidomis, gaunami panašūs efektyvu­
mo rezultatai. Svarbiausia yra ne tiek pati teorija, kiek konsultan­
to profesinis pasirengimas ir asmenybės brandumas, apimantis ir
gilią praktikos bei teorijos integraciją.
Dabar pasaulyje plinta eklektinis konsultavimas, mėginantis ap­
imti geriausias įvairių mokyklų puses. Žinoma, turima omenyje
ne įvairių teorinių principų, požiūrių kratinys ar metodų bei tech­
nikų, įrodžiusių savo praktinį efektyvumą, sankaupa. Eklektinis
konsultavimas remiasi kelių teorinių požiūrių sistemine integraci­
ja siekiant atrasti tai, kas vienija šiuos požiūrius ir kaip naujoji
sistema „dirba”praktikoje. Galima sakyti, kad eklektinio požiūrio
kūrimas konsultuojant - tai viso profesinio gyvenimo darbas. Dau­
guma profesionalų, ilgiau dirbančių psichologinio konsultavimo
ir psichoterapijos srityje, sukuria savo teorinę sistemą, dažniau­
siai eklektinę, labiausiai atitinkančią kiekvieno jų asmenybę ir pa­
saulėžiūrą.
1.4. Konsultavimo proceso struktūra
Nė viena iš psichologinio konsultavimo teorinių orientacijų ar
mokyklų neatspindi visų galimų konsultanto ir kbento sąveikos
situacijų. Todėl, norėdami kuo plačiau nušviesti konsultavimo
struktūros klausimą, kalbėsime apie patį bendriausią konsultavi­
mo modelį, pasiūlytą B.E.Gilliland ir bendr. (1989) ir vadinamą
eklektišku. Šis sisteminis konsultavimo modelis, apimantis 6 glau­
džiai tarpusavyje susijusias stadijas, atspindi universalius bet ko­
kios orientacijos psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos
bruožus.
22 BENDROSIOS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

1. Problemos tyrimas. Šioje stadijoje konsultantas pradeda kon­

taktuoti su klientu ir plėtoja abipusį pasitikėjimą; dėmesingai klau­
sosi kliento, kalbančio apie savo sunkumus, rūpesčius, problemas;
būna nuoširdus, autentiškas, empatiškas, rūpestingas, nevertinan­
tis, nemanipuliuojantis; į klientą reaguoja taip, kad skatintų jį gi­
liau tyrinėti savo problemas; fiksuoja kliento jausmus, pasisaky­
mų turinį, nežodines reakcijas.
2. Dvimatis problemos apibrėžimas. Šioje stadijoje konsultan­
tas siekia tiksliai apibūdinti kliento problemą fiksuojant jos emo­
cinius ir kognityvinius (pažintinius) aspektus. Problema tikslina­
ma tol, kol ją vienodai supranta klientas ir konsultantas; ji apibrė­
žiama tiksliomis, konkrečiomis sąvokomis. Tikslus apibrėžimas lei­
džia suprasti, iš kur kilo problema, okartais nurodo, kaip ją spręs­
ti. Jeigu, apibrėžiant problemą, atsiranda sunkumų, neaiškumų,
grįžtama prie problemos tyrimo stadijos.
5. Alternatyvų identifikacija. Šioje stadijoje iškeliamos ir atvi­
rai aptariamos visos galimos problemos sprendimo alternatyvos.
Konsultantas skatina klientą įvardyti visus galimus pasirinkimus,
kuriuos jis laiko tinkamais ir realiais. Tam naudodamas atvirus
klausimus, padeda iškelti papildomas sprendimo alternatyvas, ku­
rias klientas galėtų priimti, bet neprimeta savo sprendimų. Kal­
bantis galima fiksuoti galimus pasirinkimus. Tada juos lengviau
palyginti. Šioje stadijoje turi būti atrastos tokios problemos spren­
dimo alternatyvos, kurias klientas galėtų tiesiogiai panaudoti.
4. Planavimas. Šioje stadijoje kritiškai įvertinamos problemos
sprendimo alternatyvos. Konsultantas padeda klientui nuspręsti,
kurios iš jų yra tinkamos ir realistiškos atsižvelgiant į kliento anks­
tesnį patyrimą bei dabartinį pasirengimą keistis. Sudarant realis­
tišką problemos sprendimo planą, padedama klientui suprasti, kad
ne visos problemos gali būti išsprendžiamos; kad kai kurioms iš jų
išspręsti reikia daug laiko; kad kai kurios gali būti tik iš dalies iš­
spręstos sumažinant jų destruktyvų, elgesį trikdantį poveikį. Prob­
lemos sprendimo plane turi būti numatyta, kokiomis priemonė­
mis ir būdais klientas patikrins pasirinktų sprendimo alternatyvų
realistiškumą, galimybes (vaidinant, „repetuojant”veiksmus ir kt.).
Labai svarbu, kad pagrindinis problemos sprendimo plano auto­
rius būtų pats klientas.
5. Veikla. Šioje stadijoje nuosekliai realizuojamas problemos
sprendimo planas. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, ką rei­
kėtų atlikti atsižvelgiant į realybę, laiką, emocines galimybes ir
poreikius, taip pat suprasti, kad, siekiant tikslo, galimos nesėkmės,
kad dalinė sėkmė ar net nesėkmė dar nėra katastrofa - svarbu ri-
zikuoti ir toliau mėginti realizuoti problemos sprendimo planą. Vi­
sus savo veiksmus klientas sieja su galutiniu tikslu.
6. Įvertinimas ir grįžtamasis ryšys. Šioje stadijoje klientas kartu
su konsultantu įvertina tikslo pasiekimo lygį (problemos įveikimo
laipsnį) atsižvelgiant į kliento poreikius, apibendrina pasiektus re­
zultatus. Prireikus patikslinamas problemos sprendimo planas. Iš­
kilus naujoms ar giliau slypėjusioms problemoms, grįžtama prie
ankstesnių konsultavimo stadijų.
Žinoma, šis konsultavimo modelis tikpadeda geriau įsivaizduoti,
kaip vyksta pats konsultavimas. Iš tikrųjų jis yra daug turtinges­
nis, sudėtingesnis, neretai nepaklūstantis modelyje išdėstytai tvar­
kai. Stadijų išskyrimas yra tik sąlygiškas, nes dirbant jos susilieja,
susipina, jų sąveika yra gerokai sudėtingesnė negu pavaizduota
schemoje.
Norime dar kartą akcentuoti - konsultuojant svarbu ne tiek sche­
mos (nors būtina įsivaizduoti ir suprasti bendrą konsultavimo ei­
gą), kiek profesinė ir žmogiškoji konsultanto kompetencija. Ją su­
daro daugelis dalykų, apie kuriuos kalbėsime vėliau.
Konsultavimas bus efektyvesnis laikantis bendrųjų taisyklių ir
konsultanto nuostatų:
1. Nėra dviejų vienodų klientų ir konsultavimo situacijų. Žmo­
giškosios problemos tik išoriškai gali atrodyti panašios, bet iš tik­
rųjų jos yra unikalios, nes kyla, plėtojasi, egzistuoja žmonių nepa­
prastų gyvenimų kontekste. Kartu kiekvienas kontaktas konsul­
tuojant irgi yra unikalus, nepasikartojantis.
2. Klientas ir konsultantas nuolat keičiasi plėtojantis jų kontak­
tui; psichologiniame konsultavime nėra statiškų situacijų.
3. Geriausias savo problemų ekspertas yra klientas, todėl kon­
sultuojant reikėtų padėti jam prisiimti atsakomybę už savo prob­
lemų sprendimą. Tai, kaip savo problemas mato klientas, yra ne
mažiau, o gal ir daugiau svarbu, negu tai, kaip jos atrodo konsul­
tantui.
4. Konsultuojant kliento saugumo jausmas yra svarbiau negu
konsultanto poreikiai. Taigi nedera siekti tikslų bet kokia kaina
neatsižvelgiant į kliento emocinę būklę.
5. Siekdamas padėti klientui, konsultantas turėtų „įjungti” vi­
sas savo profesines ir asmenines galimybes, tačiau neturėtų pa­
miršti, kad jis yra tik žmogus, todėl negali visiškai atsakyti už kitą
žmogų, klientą, jo gyvenimą ir sunkumus.
6. Nereikėtų tikėtis tiesioginio efekto per kiekvieną susitikimą
- problemų sprendimas, kartu ir konsultavimo sėkmė nepanašūs į
tolygiai aukštyn kylančią tiesę; tai procesas, kuriame pastebimus
24 BENDROSIOS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

pagerėjimus keičia pablogėjimai, nes, norint save pakeisti, reikia

daug pastangų, kurios ne visada ir ne iš karto būna sėkmingos.
7. Rompetetįngas konsultantas žino savo profesinės kvalifika­
cijos lygį bei trūkumus ir yra atsakingas už etikos taisyklių laiky­
mąsi bei darbą kliento interesų labui.
8. Kiekvienai problemai įvardyti bei suprasti gali būti panaudo­
ti įvairūs teoriniai požiūriai - nėra ir negali būti geriausio teorinio
požiūrio.
9. Kai kurios problemos, kurias galima pavadinti esminėmis
žmogiškosiomis dilemomis, praktiškai yra neišsprendžiamos, pvz.,
egzistencinis nerimas, kaltė ir kt. Tada konsultantas turėtų padėti
klientui suprasti, kad situacija neišvengiama ir ją tokią reikės pri­
imti.
10. Efektyvus konsultavimas - tai procesas, kuris atliekamas kar­
tu su klientu, bet ne klientui.
Apie psichologinio konsultavimo struktūrą dar pakalbėsime vė­
liau.

Literatūra
Blocher D.H. Developmental Counseling. N.Y.: Ronald Press, 1966.
Bramer L.M., Shostrom E.L. Therapeutic Psychology: Fundamentals of Counseling
and Psychotherapy. 4th Ed. Englewood Cliffs, N.J.: Prentice-Hall, 1982.
Burks H.M., StefUre B. Theories of Counseling. 3rd Ed. N.Y.: McGraw-Hill, 1979.
Gelso CJ., Fretz B.C. Counseling Psychology. N.Y.: Holt, Rinehart and Winston, 1992.
George R.L., Cristiani T.S. Counseling: Theory and Practice, 3rd Ed., Englewood Cliffs,
N.J.: Prentice-Hall, 1990.
Gilliland B.E., James R.K., Bowman J.T. Theories and Strategies in Counseling and
Psychotherapy. 2nd Ed. Englewood Cliffs, N.J.: Prentice-Hall, 1989.
May R., The Art of Counseling. N.Y.: Abingdon Press, 1967.
Myers R.A., Layton W.C., Morgan H.H. The Counseling Psychologist. Washington,
D.C.: American Psychological Association, 1968.
2. Konsultantas
26 KONSULTANTAS

2.1. Konsultanto vaidmuo ir vieta

Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos praktikoje kiek­
vieną dieną susiduriama su žmogaus kaip asmenybės gyvenimu.
Konsultantas padeda savo klientui:
- apsvarstyti mažas ir dideles gyvenimo problemas;
- paaiškinti kasdienius jo pasirinkimus bei jų padarinius;
- išspręsti gausybę keblių emocinių troškimų ir tarpasmeninių
santykių problemų;
- įveikti vidinio chaoso jausmą, kad tai, kas buvo nesupranta­
ma ir nepastovu, pasidarytų suprantama ir tikslinga.
Konsultantas turėtų gana aiškiai žinoti, kasjis yra, kuo gali būti
ir kokiu tikisi matytijį klientas. Kitaip tariant, čia iškyla konsultan­
to vaidmens apibrėžtumo klausimas. Kas yra konsultantas? Klien­
to draugas, profesionalus patarėjas, mokytojas, ekspertas, kliento
palydovas jo kelionėse po savo gyvenimo užkaborius, o gal guru -
absoliučios išminties spinduliuotojas? Daugelį, ypač pradedančių,
konsultantų trikdo tai, kad nėra universalaus atsakymo į klausimą
apie apibrėžtą konsultanto vaidmenį teikiant psichologinę pagal­
bą. Atsakymas dažniausiai priklauso nuo konsultanto teorinės ori­
entacijos, jo pasirengimo, kvalifikacijos, asmenybės bruožų, ga­
liausiai, nuo klientų lūkesčių.
Tačiau nuo to, kaip aiškiai ir apibrėžtai konsultantas įsivaiz­
duoja savovietą psichologiniame konsultavime, labai priklauso dar­
bo efektyvumas. Kai tokio aiškumo nėra, iškyla grėsmė, kad kon­
sultantas vadovausis ne apibrėžtais teoriniais principais, ovien kli­
ento lūkesčiais ir poreikiais, t.y. konsultantas darys vien tai, ko iš
jo tikisi ir norėtų klientas. Dažniausiai klientas tikisi, kad konsul­
tantas atsakys už jo tolesnio gyvenimo sėkmę ir spręs jo šiandie­
nos problemas - kur mokytis, kaip spręsti darbe kylančius konflik­
tus, ar skirtis su vyru ar žmona, ar gyventi toliau kartu ir 1.1. Tai,
kad žmonės, ieškodami atsakymų į sudėtingus savo gyvenimo klau­
simus, kreipiasi būtent į jį, gali glostyti pradedančio konsultanto
savimeilę, ir jis gali pasijusti žinantis atsakymus į visus kliento klau­
simus ir, kas dar blogiau, mėginti juos „įteikti”klientui. Nesupras­
damas savo vaidmens, konsultantas didins kliento priklausomybę
nuo jo, vietoj to, kad padėtų jam pačiam spręsti savo problemas.
Joks konsultantas negali kitamžmogui pasakyti, kaip jam gyventi.
Imantis psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos, reikėtų daž­
niau prisiminti žymaus amerikiečių psichoterapeuto J.Bugental
(1987) žodžius apie paslaptį ir žinojimą:
 „Paslaptis apima žinojimą, joje slypi žinios. Paslaptis begalinė; žinojimas turi ribas.
Kuo daugiau žinoma, tuo didesnė tampa paslaptis... Mes, psichoterapeutai, galime la­
bai lengvai susitarti su klientu atsisakyti paslapties. Sudarant šį bjaurų sandėrį, numa­
noma, bet retai įvardijama iliuzija, kad egzistuoja atsakymas į kiekvieną gyvenimo prob­
lemą, kad galima atskleisti kiekvieno sapno ar simbolio reikšmę, kad sveiko psicholo­
ginio gyvenimo tikslas ir idealas yra racionali kontrolė. Psichoterapeutai privalo daug
žinoti, tačiau jie privalo ir nusižeminti, būti nuolankūs žinių atžvilgiu. Būkime atviri -
mes niekada nežinome pakankamai. Mes niekada negalime žinoti pakankamai... Apsi­
mesti, kad mes žinome, ko klientui reikia, ką jis turėtų daryti, ką turėtų pasirinkti,
reiškia, neigti paslaptį ir išduoti klientą. Gydant bet kokiu būdu, reikėtų padėti klientui
išsaugoti savo ir visų mūsų paslaptį...”

Bendriausias atsakymas į klausimą apie konsultanto vaidmenį

slypi paties konsultavimo supratime. Svarbiausia konsultanto už­
duotis turėtų būti padėti klientui sužinoti savo vidinius rezervus,
jėgas, atskleisti, kas kliudo joms pasireikšti ar jas panaudoti, pa­
dėti suprasti, koks jis nori būti. Oklientas konsultuojant turi galėti
atvirai pažvelgti į savo elgesį bei gyvenimo stilių ir nuspręsti, kaip
ir kuria linkme jis norėtų pakeisti savo gyvenimą.
M.Cox (1988) tai vadina struktūros suteikimu terapiniam pro­
cesui, kuris gali būti pirminis ir antrinis. Pirmuoju atveju - tai kon­
sultanto (ar psichoterapeuto) asmeniškas buvimas terapinėje erd­
vėje ir šio buvimo svarba klientui. Antruoju atveju - tai konsultan­
to veikla, leidžianti klientui optimaliai atsiskleisti. Pirmuoju atve­
ju atsakoma į klausimą, kas yra konsultantas, o antruoju -ką daro
konsultantas. Kurdamas terapinį procesą, konsultantas skatina kli­
entą atsiskleisti, nors kartais ši iniciatyva gali būti ribojama, jei
konsultantas jaučia, kad klientas tuo momentu gali per daug atsi­
skleisti, t.y. konsultantas aktyvuoja ir kontroliuoja kliento „atsi­
skleidimo potencialą”.
Vadovaudamasis panašia konsultavimo samprata, C.Wrenn
(1965) suformulavo svarbiausias konsultanto funkcijas:
- užtikrinti kontaktą su klientu, kurio svarbiausias bruožas yra
tarpusavio pasitikėjimas;
- užtikrinti kliento savivokos ir veiklos būdų alternatyvas;
- „įsibrauti” į kliento situaciją ir jo santykius su jam svarbiais
asmenimis;
- užtikrinti klientui sveiką psichologinę aplinką;
- nuolat tobulinti konsultavimą.
Taigi akivaizdu, kad konsultuojant labai svarbu konsultanto as­
menybė.
28 KONSULTANTAS

2.2. Reikalavimai konsultanto asmenybei:

efektyvaus konsultanto modelis
Konsultanto (psichoterapeuto) asmenybė, kaip viena svarbiau­
sių konsultavimo (psichoterapijos) proceso grandžių, išskiriama
beveik visose teorinėse orientacijose pabrėžiant tai vienus, tai ki­
tus asmenybės bruožus. Garsus vengrų kilmės anglų psichoanali­
tikas MJBalint 1957 m. tvirtino, kad „visiškai pamirštama, jog psi­
choterapija yra ne teorinės žinios, oasmenybės įgūdžiai”. Jam ant­
rina ne ką mažiau garsus amerikiečių humanistinės psichologijos
atstovas G.Rogers (1961), kad konsultanto teorija ir metodai yra
daug mažiau svarbūs negu tai, kaip klientas suvokia konsultanto
nuostatas (t.y., iš esmės, jo asmenybę - aut.). A.Combs su bendr.
(1969; cit. pgl. George R.L., Cristiani T.S., 1990), atlikę keletą tyri­
mų, nustatė, kad efektyvų konsultantą nuo neefektyvaus skiria as­
menybės bruožai. S.Freudį klausimą apie efektyvų psichoterapeutą
yra atsakęs, kad psichoanalitikui nėra būtinas medicininis išsila­
vinimas, o svarbiausia yra įgimta įžvalga į žmogaus dvasią. Taigi
pagrindinė psichologinio konsultavimo technika yra „aš - kaip inst­
rumentas”, t.y. pagrindinė priemonė, skatinanti tobulėti kliento as­
menybę, yra konsultanto asmenybė (A.Adler: „gydymo technika
privalo būti jumyse”).
Kaip pažymi A.Storr (1980), paprastai psichoterapija, psicholo­
ginis konsultavimas laikomi neįprasta profesija, nes daugumai
žmonių sunku įsivaizduoti, kaip kasdien visą dieną galima klausy­
tis svetimų nelaimingo gyvenimo istorijų, problemų, sunkumų. To­
dėl manoma, kad ir psichologas ar psichoterapeutas turėtų būti
arba pats nenormalus, arba pasaulietiškas šventasis, pakilęs aukš­
čiau įprastų žmogiškųjų apribojimų. Nei viena, nei kita nėra tei­
singa. Tad kas yra, o tiksliau, koks yra konsultantas kaip žmogus,
kokie reikalavimai keliami jam kaip asmenybei, kas jį daro profe­
sionaliupagalbininku sprendžiant painiausias kitų žmoniųproble­
mas?
Suprantama, niekas negimsta psichoterapeutu ar konsultantu.
Visa, ko jam reikia, neatsinešama gimstant, o įgyjama gyvenant.
Taigi konsultanto efektyvumas priklauso nuo asmenybės ypaty­
bių, profesinių žinių ir specialių konsultavimo įgūdžių. Kai kiek­
vienos iš šių sferų lygis aukštas, kontaktas, kuris ir yra psichologi­
nio konsultavimo šerdis, bus kokybiškas. Jis ir lemia galutinį kon­
sultavimo efektą, kurį galima apibūdinti proceso (konsultanto re­
akcijų konstruktyvumo) ir rezultato (kliento pasikeitimo po kon­
sultavimo) terminais. Nė kiek nemenkindami teorinio ir praktinio
 29

pasirengimo svarbos, visgi prioritetą mes linkę teikti konsultanto

asmenybei. Savo laiku M.Balint ir E.Balint (1959) rašė:
„Žinių galima įsigyti iš knygų ir paskaitų; įgūdžių - dirbant, bet jų kaina, jei asme-
nybė pati ryškiau nesikeis, psichoterapijoje visada turi būti ribota. Be asmenybės pasi­
keitimo, psichoterapija yra amatas, grindžiamas gerais norais; į profesionalų lygį jį
pakelia asmenybės pokyčiai”.

Tad koks turėtų būti tas asmenybės ypatybių derinys, kuris tu­
rėtų didelę įtaką konsultavimo sėkmei?
Nors šios srities tyrimų nestokojama, tačiau vienareikšmio at­
sakymo apie tas vieninteles asmenybės ypatybes, lemiančias kon­
sultanto efektyvumą, deja, nėra. Labai dažnai, aprašydami efekty­
vų konsultantą, tiek profesionalai, tiek klientai vartoja buitines są­
vokas: atviras, šiltas, nuoširdus, lankstus, pakantus. Konsultanto
ypatybes mėginta apibrėžti profesinių organizacijų rėmuose. Štai
JAVNacionalinė profesinio orientavimo asociacija išskyrė šias svar­
bias konsultanto asmenybės ypatybes (cit. pgl. George R.L., Cri-
stiani T.S., 1990):
- gilus domėjimasis žmonėmis ir kantrumas būnant su jais;
M.Buber (1961) tai yra apibiidinęs kaip domėjimąsi žmonėmis ne
todėl, kad jie yra šizofrenikai ar psichopatai ar kad įdomi jų prob­
lemų psichodinamika, o vien todėl, kad šie žmonės yra;
- jautrumas kitų žmonių nuostatoms ir elgesiui;
- emocinis stabilumas ir objektyvumas;
- gebėjimas kelti kitų žmonių pasitikėjimą;
- pagarba kitų žmonių teisėms.
JAVKonsultantų rengimo ir priežiūros asociacija 1964 m. nu­
statė, kad konsultantas privalo turėti šias 6 asmenybės ypatybes
(cit. pgl. George R.L., Cristiani T.S., 1990):
- pasitikėti kiekvienu individu;
- gerbti individualias žmogaus vertybes;
- būti budrus, atsižvelgdamas į pasaulines problemas;
- neturėti išankstinių nusistatymų;
- suprasti save;
- būti pareigingas.
L.Wolberg (1954) akcentuoja konsultanto (psichoterapeuto)
jautrumą, objektyvumą (vengiant susitapatinti su klientu), lanks­
tumą, empatiją (mokėjimą įsijausti į kitų emocinę būklę) ir rimtų
emocinių problemų neturėjimą. Prie ypač kenksmingų konsultan­
tui emocinių problemų jis priskiria polinkį dominuoti, būti valdin­
gu, pasyviu ir paklusniu, vengti žmonių, klientus panaudoti savo
poreikiams tenkinti, nemokėjimą toleruoti įvairių kliento poelgių,
neurozinę nuostatą pinigų atžvilgiu.
30 KONSULTANTAS

Jau minėtas A.Combs su bendr. nustatė, kad paprastai efektyvus

konsultantas kitus žmones suvokia kaip gebančius spręsti savo pa­
čių problemas ir būti atsakingus už savo gyvenimą. Toks konsultan­
tas daugiau linkęs save tapatinti su žmonėmis, o ne su daiktais.
H.Strupp su bendr. (1969; cit. pgl. Schneider K., 1992), tyrę „ge­
ro konsultanto” klientų požiūriu bruožus, nurodo, kad tai dėme­
singas, didžiadvasiškas ir rūpestingas klausytojas, šiltas ir nuošir­
dus draugas, nedalijantis patarimų.
A.Storr (1980) nuomone, idealus psichoterapeutas ar konsul­
tantas gedėtų būti simpatiškas žmogus, atviras tiek savo, tiek kitų
jausmams; galintis susitapatinti su pačiais skirtingiausiais žmonė­
mis; šiltas, bet ne sentimentalus; ne valdingas, tačiau turintis savo
nuomonę ir galintis ją ginti; mokantis tarnauti savo klientams.
Jeigu toliau analizuotume gausią literatūrą apie asmenybės ypa­
tybes, kurios konsultantui padeda gydyti žmogų, pažinti save patį,
keistis, tobulėti, priartėtume prie efektyvaus konsultanto modelio
apibrėžimo. Tokių asmenybės ypatybių ir bruožų turėtų siekti kiek­
vienas konsultantas ir tai būtų jo profesinio tobulėjimo programa.
Kartu tai būtų „kintamas”efektyvaus konsultanto modelis, kurį ga­
lėtų papildyti kiekvienas konsultantas praktikas.
Šis modelis apima keletą svarbiausių bruožų:
Autentiškumas. J.Bugental (1965) autentiškumą vadino psicho­
terapijos šerdimi ir svarbiausia egzistencine vertybe. Jis išskyrė 3
pagrindinius autentiško egzistavimo požymius:
- visiškas dabarties momento įsisąmoninimas;
- pasirinkimas, kaip gyventi šiuo momentu;
- atsakomybė už savo pasirinkimą.
Autentiškumas iš dalies apibendrina daugelį asmenybės ypaty­
bių. Visų pirma, tai nuoširdumo klientui išraiška. Autentiškas žmo­
gus trokšta būti ir yra savimi tiek reaguodamas į įvairius poelgius,
tiek tiesiogiai bendraudamas. Jis prisipažįsta, kad nežino visų atsa­
kymų, kai taip iš tikrųjų yra, nesielgia kaip mylintis žmogus, jei tuo
metu jaučia priešiškumą. Daugelio žmonių sunkumai ir kyla, kai
daug energijos sunaudojama vaidinant, o ne sprendžiant realias
problemas. Jeigu konsultantas didesnę laiko dalį slėpsis už savopro­
fesinio vaidmens, klientas pasislėps nuo jo. Jeigu konsultantas at­
liks tik techninio eksperto vaidmenį, atsiribodamas nuo savo asme­
niškų reakcijų, vertybių, jausmų, konsultavimas bus sterilus, o jo
efektyvumas - abejotinas. Prisiliesti prie kliento gyvenimo galima
tik pačiam būnant „gyvu” žmogumi. Autentiškas konsultantas bus
tinkamesnis modelis klientams, nes parodys jų elgesio galimybes.
 Atvirumas. Čia atvirumu suprantama ne tik tai, kad save atsklei­
si tam, su kuo bendrauji, bet pirmiausia atvirumas sau, savo jaus­
mams. Mūsų socialinis patyrimas mus mokoneigti, atmesti savojaus­
mus, ypač neigiamus. Vaikui sakoma: „Nutilk, dideli vaikai (ar ber­
niukai) neverkia!” Suaugusieji irgi girdi: „Neverk!” arba „Nesiner-
vink!”Aplinkiniai verčia „išstumti”liūdesį, susierzinimą, pyktį. Efek­
tyvus konsultantas turėtų priimti visus savo jausmus, iš jų ir laiko­
mus neigiamais. Tik tuomet galima efektyviai kontroliuoti savo el­
gesį, nes išstumti jausmai tampa neracionalaus, nekontroliuojamo
elgesio šaltiniu. Įsisąmoninę savo emocines reakcijas, mes patys ga­
lime pasirinkti, kaip pasielgti tam tikromis situacijomis, o neįsisą­
moninti jausmeli nevaldomai reguliuoja mūsų elgesį. Konsultantas,
priimdamas tiek savo, tiek kliento įvairiausias emocines reakcijas,
skatina kliento pokyčius pozityvia linkme.
Savęs pažinimas. Ribotas savęs pažinimas reiškia ribotą laisvę,
o gilus pažinimas didina rinkimosi galimybes gyvenime. Kuo dau­
giau konsultantas žino apie save, tuo geriau gali suprasti savo kli­
entus, ir atvirkščiai, - kuo daugiau konsultantas pažįsta savo kli­
entus, tuo geriau gali suprasti save. Kaip sako E.Kennedy (1977),
nemokėjimas „išgirsti” savo vidinio balso stiprina stresą ir riboja
mūsų efektyvumą, be to, didina tikimybę tapti neatpažintų savo
poreikių, tenkinimo auka. Labai svarbu suvokti save realistiškai.
Atsakymas į klausimą, kaip padėti kitamžmogui, priklauso nuo to,
kaip konsultantas realistiškai vertina save, savo sugebėjimus, po­
žiūrį į gyvenimą.
Asmenybės jėga ir identiškumas. Konsultantas žino, kas jis
yra, kuo gali tapti, ko nori iš gyvenimo, kas jam yra iš esmės svar­
bu. Jis kelia klausimus gyvenimui, atsako į gyvenimo jam kelia­
mus klausimus ir nuolat tikrina savo vertybes. Tiek profesiniame
darbe, tiek asmeniniame gyvenime konsultantas neturi būti pa­
prastas kitų žmonių lūkesčių atspindys, o privalo veikti vadovau­
damasis savo vidiniu atskaitos tašku. Tai leidžia jam pačiam jaus­
tis stipriu ir su juo klientams jaustis stipresniais.
Neapibrėžtumo toleravimas. Daugelis žmonių nejaukiai jau­
čiasi, kai situacijos neaiškios, neapibrėžtos. Viena iš asmenybės
tobulėjimo prielaidų yra žmogaus „atsisveikinimas” su tuo, kas
įprasta, patirta. Konsultantas turėtų mokėti drąsiai jaustis neapi­
brėžtomis situacijomis, nes jos iš esmės ir sudaro konsultavimo
„audinį”. Niekada iš anksto nežinome, su kokiu klientu, kokia prob­
lema susidursime, kiek galėsime suprasti, ką nuspręsime daryti.
Konsultantui toleruoti neapibrėžtų situacijų įtampą galėtų padėti
32 KONSULTANTAS

pasitikėjimas savo intuicija, jausmais, sprendimais, gebėjimas ri­

zikuoti bendraujant su klientu.
Asmeninė atsakomybė. Kadangi daugelis situacijų konsulta­
vime kyla kontroliuojant konsultantui, jis turėtų atsakyti už savo
veiksmus šiomis situacijomis. Suvokdamas, kad esi savo .elgesio
„autorius”ir šeimininkas, gali laisvai ir sąmoningai pasirinkti, kaip
elgtis kiekvienu konsultavimo momentu - sutikti su kliento argu­
mentais ar priešintis jam. Prisiimdamas asmeninę atsakomybę,
daug lengviau priimi kritiką. Vietoj įvairių psichologinės savigy­
nos būdų, kritika priimama kaip geidžiamas grįžtamasis ryšys, lei­
džiantis efektyviau elgtis ir tvarkyti gyvenimą.
Santykiai su kitais žmonėmis. Konsultantas turėtų vertinti žmo­
nes -jų jausmus, požiūrius, savitus asmenybės bruožus. Tokie san­
tykiai su klientais labai svarbūs konsultuojant, tačiau reikia atsi­
žvelgti į baimę, kurią daugelis žmonių išgyvena, mėgindami už­
megzti artimus, šiltus santykius su kitais. Kai kam gali atrodyti,
kad šie jausmai įpareigoja, riboja laisvę, žeidžia. Kiti bijo, kad to­
kie jausmai bus nepriimti, atmesti, todėl saugiaujaučiasi, kai bend­
raujant yra tam tikras atstumas. Efektyviam konsultantui svetima
tokia baimė, jis gali laisvai reikšti savo jausmus kitiems žmonėms,
iš jų - ir klientui.
Realistiškų tikslų kėlimas. Paprastai sėkmė skatina kelti sau
didesnius tikslus, o nesėkmė, atvirkščiai, - nuleisti žemyn siekimų
kartelę. Kartais šis savisaugos mechanizmas sutrinka, ir tada užsi­
brėžti per daug dideli tikslai būna iš anksto pasmerkti nesėkmei, o
pasiektas nedidelis tikslas nesuteikia jokio pasitenkinimo. Taigi
efektyvus konsultantas turėtų žinoti tiek savo galimybes, tiek savo
apribojimus. Svarbu nepamiršti, kacLkiekvieno konsultanto, neat­
sižvelgiant į jo profesinį pasirengimą, galimybės yra ribotos. Re­
aliai nei vienas konsultantas negali vienodai efektyviai padėti vi­
siems klientams suprasti visas problemas, užmegzti tinkamą kon­
taktą su kiekvienu klientu. Toks naivus optimizmas gali būti „šal­
to dušo” priežastis konsultavimo kasdienybėje, gali nuolat versti
jaustis kaltu. Konsultantas turėtų atsisakyti siekti būti nerealiai to­
bulas. Konsultuojant galima dirbti vis „geriau”, bet ne tobulai. Ne­
sugebantis įvertinti savo apribojimų gyvena iliuzijose, kad gali vi­
siškai pažinti ar suprasti kitą žmogų, vietoj to, kad mokytųsi iš klai­
dų, nuolat save kaltina dėl jų. Tokio konsultanto darbas bus ne­
efektyvus. Savo realių apribojimų suvokimas gelbsti nuo nereika­
lingos įtampos ir kaltės, todėl konsultantas gali giliau ir realiau
bendrauti su klientu. Realistiškai įvertindamas savo galimybes ir
apribojimus, gali kelti sau realiai pasiekiamus tikslus.
 Apie empatiją, kuri yra vienas svarbiausių efektyvaus konsul­
tanto asmenybės bruožų, plačiau kalbėsime svarstydami konsul­
tavimo kontakto klausimą.
Apibendrinant reikalavimus konsultanto asmenybei, galima tvir­
tinti, kad efektyvus konsultantas - tai, visų pirma, brandus žmo­
gus. Kuo platesnis elgesio gyvenime ir profesinio darbo spektras,
tuo konsultantas bus efektyvesnis. Kartais naudingiausia atspin­
dėti jausmus ir paprasčiausiai klausyti, ką kalba klientas, bet pa­
vojinga apsiriboti vien šia konsultavimo taktika, nes kartais tenka
ir paprieštarauti klientui, interpretuoti jo elgesį, o kartais skatinti
patį klientą paaiškinti savo elgesį. Kartais konsultavime reikia bū­
ti labai griežtu ir dalykišku, o kartais leisti, kad būtum „nešamas”
nekonkretaus pokalbio. Konsultuojant, kaip ir gyvenant, reikia va­
dovautis ne formulėmis, osavointuicija ir situacija. Tai vienas svar­
biausių brandaus konsultanto bruožų.
K.Schneider (1992) psichologiniame konsultavime ir psichote­
rapijoje skiria 3 svarbias brandumo dimensijas:
1. Vidinis konsultanto brandumas. Tai reiškia, kad jis efektyviai
sprendžia savo gyvenimo problemas, yra sau atviras ir nuoširdus.
2. Tarpasmeninis konsultanto brandumas. Tai reiškia, kad jis
gali padėti kitiems žmonėms efektyviai spręsti savo problemas, yra
atviras ir nuoširdus klientams.
3. Konsultanto brandumas yra procesas, o ne būsena. Tai reiš­
kia, kad negalima būti brandžiu visada ir visur.
Mūsų „nupieštas”efektyvaus konsultanto modelis iš pirmo žvilg­
snio gali pasirodyti per daug didingas ir netikroviškas. Antra ver­
tus, galima tvirtinti, kad efektyvaus konsultanto bruožai sutampa
su efektyvaus žmogaus bruožais. Šio modelio turi siekti konsul­
tantas, norintis būti ne techniškas amatininkas, opsichologinio kon­
sultavimo menininkas. Galiausiai, efektyvaus konsultanto asme­
nybės ypatybės gali būti ir konsultavimo tikslas - atsiskleidusios
šios kliento ypatybės gali būti konsultavimo efektyvumo rodiklis.
2.5. Konsultanto vertybių sistema
Kiekvienas žmogus turi savo vertybių sistemą, kuri lemia jo
sprendimus, tai, kaip jis suvokia aplinkinį pasaulį ir kitus žmones.
Tai tam tikri svarbūs atskaitos taškai gyvenime. Konsultanto ver­
tybių sistema sudaro atskaitos taškų visumą konsultuojant.
Kiekviena asmenybės problema, kaip yra pastebėjęs R.May
(1967), yra moralinė problema; t.y. kiekviena asmenybės proble­
ma turi savo moralinę potekstę. Jau pats klausimas, dažnas kon-
34 KONSULTANTAS

sultavime ir psichoterapijoje - „Kaip aš turėčiau gyventi?” - yra

esminis visoms moralinėms sistemoms.
Čia ir iškyla klausimas, kiek konsultavimas turi būti vertybinė
diskusija, taip pat, kiek konsultanto vertybės turėtų „dalyvauti”kon­
sultuojant. Atsakymas į pirmąjį klausimą beveik aiškus - klientų
problemas turėtume priimti kaip psichines ir dvasines, o ne kaip
moralines. Oatsakant į antrąjį klausimą, išryškėja dvi kraštutinės
pozicijos. Viena jų - konsultantas turėtų būti „objektyvus”, verty-
biškai neutralus, stengtis, kad jo gyvenimo filosofija ir vertybių sis­
tema neveiktų bendravimo. Jis turėtų visiškai koncentruotis į kli­
entų vertybes. Tai nereiškia, kad idealus yra konsultantas, netu­
rintis savo vertybių sistemos - tiesiog jo pozicija bet kokioje mora­
linėje, vertybinėje situacijoje neturėtų būti apibrėžta. Tokios kon­
sultanto pozicijos esmė - kad klientas skatinamas, mokomas savo
elgesio vertinimo atskaitos tašku laikyti savo paties, o ne aplinki­
nių žmonių nuomonę. C.Patterson (1958; cit. pgl. George R.L.,
Cristiani T.S., 1990) taip pat nurodo daugybę priežasčių, dėl ko
konsultantas neturėtų įtakoti kbento vertybių:
- kiekvieno individo gyvenimo filosofija yra skirtinga, unikali ir
netinkama primesti kitam;
- nei vienas konsultantas negali teigti turįs visiškai tobulą, adek­
vačią gyvenimo filosofiją;
- tinkamiausia vieta vertybėms perduoti yra šeima, bažnyčia ir
mokykla, o ne konsultavimas;
- individas formuoja savo etinę sistemą, naudodamasis ne vie­
nu šaltiniu ir ne per vieną dieną, o veikiamas daugelio gyvenimo
veiksnių ir per ilgą laiką;
- niekas negali užkirsti kelio kitam žmogui kurti savo unikalią
gyvenimo filosofiją, kuri būtų jam prasmingiausia;
- klientas turi teisę nepriimti kito asmens etinių principų ar gy­
venimo filosofijos.
Priešingame poliuje - požiūris, kad konsultantas turėtų atvirai
ir aiškiai demonstruoti klientui savo vertybinę poziciją, nes, kaip
aiškina E.Williamson (1958; cit. pgl. George R.L., Cristiani T.S.,
1990), konsultantas, mėgindamas būti neutralus, skatina klientą
manyti, kad jis priima ir pateisina netinkamą socialiniu, morali­
niu ir teisiniu požiūriu elgesį. Tai konsultanto - auklėtojo, žinan­
čio, kas yra gerai ir blogai, pozicija.
Sunku sutikti su abiem šiomis kraštutinėmis pozicijomis. Žvel­
giant realiai į konsultavimą, akivaizdu, kad visiškai pašalinti kon­
sultanto vertybių, pasaulėžiūros aspektų, bendraujant su klientu,
 35

tiesiog neįmanoma, jei konsultavimas suprantamas kaip dviejų

žmonių kontaktas, one kažkas mechaniška ar iš anksto užprogra­
muota. Konsultantas turėtų aiškiai žinoti savo vertybes, neslėpti jų
nuo kliento ir nevengti vertybinių diskusijų per susitikimus, nes
nemažai problemų kaip tik ir kyla dėl vertybinių konfliktų ar nesi-
gaudant savo vertybių sistemoje. Tačiau aiški konsultanto vertybi­
nė pozicija nereiškia pamokslavimo, moralizavimo. Visada kon­
sultanto vertybių įtaka klientui turės savo etinę pusę, jei pripažin­
sime, kad konsultanto sau keliami tikslai ir naudojami metodai
atspindi ir jo gyvenimo filosofiją. Net jei konsultantas tiesiogiai ir
„neprimes”savovertybių klientui, tačiau, realizuodamas savo darbe
tam tikrą konsultavimo filosofiją, neišvengiamai „atneš” į konsul­
tavimą ir tam tikrą savo pažiūrų į esminius gyvenimo klausimus
sistemą.
„Klientė moteris, 30 metų, ištekėjusi, turi tris vaikus, vyriausias -10 metų. Kreipėsi
dėl to, kad sunku apsispręsti, ar išsaugoti santuoką, ar skirtis su vyru, kurį ji apibūdina
kaip nesirūpinantį ja ir vaikais, visiškai pasinėrusį į savo darbą, nuobodų ir savimi
patenkintą. Dalyvauti konsultavime vyras atsisakė, tvirtindamas, kad su juo viskas ge­
rai, o gydytis reikia žmonai. Klientė teigė, kad ji išsiskirtų nedelsdama, jeigu ne vaikai,
kuriems, jos manymu, reikalingas tėvas. Jai sunkiausia nuspręsti, ar išsaugoti šeimą,
t.y. rinkti! saugumą, tačiau atsisakyti bet kokių santykių su vyru, ar visgi išsiskirti, t.y.
rizikuoti iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Ji mano, kad galima ir tokia išeitis - išsaugo­
ti šeimą, o emocinius ir fizinius savo poreikius patenkinti su kitu vyru (vyrais).

Šiuo konkrečiu atveju konsultantui kyla daug vertybinių prob­

lemų ir klausimų. Viena iš klientės santuokos išsaugojimo prie­
žasčių - vaikų interesai. Ką apie tai mano konsultantas - ar geriau,
kad vaikai turėtų abu tėvus, tačiau kartu nevykusį vyro ir moters
santykių modelį, nuolatinius konfliktus, ar geriau, kad išsiskirtų?
Ką konsultantas apskritai mano apie santuoką, šeimą, skyrybas,
vaikų padėtį šeimoje? Klientė kalba apie nesantuokinius ryšius.
Ką konsultantas mano apie juos? Ar tai naudinga, ar ne klientei?
Ką konsultantas mano apie saugumo ir rizikos poreikį žmogaus
gyvenime? Nuo to, kaip į šiuos klausimus sau atsakys konsultan­
tas, priklausys ir konsultavimo eiga bei rezultatas.
G.Corey (1986) mano, kad konsultantas, psichoterapeutas turi
turėti aiškią poziciją kai kurių klausimų atžvilgiu, norėdamas iš­
vengti vertybinių kolizijų konsultuojant. Konsultanto pozicija ypač
svarbi nagrinėjant šeimos, sekso, abortų, religijos, narkotikų prob­
lemas.
Norėdamas būti savimi, bet neprimesti savo nuostatų klientui,
konsultantas turi žinoti, kaip jo vertybės veikia konsultavimo eigą.
Kiekvieno žmogaus gyvenimo filosofija, taip pat ir vertybės, gali
skirtis. Būtų per daug arogantiška manyti, kad konsultantas vie-
36 KONSULTANTAS

nintelis žino, kad yra „geras ir teisingas gyvenimas”. Antra vertus,

konsultanto neutralumas reikštų arba jo dviprasmišką pozicijąver­
tybių atžvilgiu, arba jis būtų priverstas perdėm stengtis „apsaugo­
ti” konsultavimą nuo savo vertybių, o tai kliudytų jam būti auten­
tišku ir nuoširdžiu. Konsultuojant privalu padėti klientui kuo tiks­
liau išsiaiškinti savo vertybių sistemą ir, ja remiantis, pačiam nu­
spręsti, ką dalyti, kaip keisti savo elgesį ar net pačias vertybes.
Taigi konsultantas užduoda klausimus, o atsakymų į juos ieško ir
atsakinėja pats klientas, remdamasis savo vertybėmis. Konsultan­
tas, orientuodamasis į savąją vertybių sistemą, taip pat padeda
klientui geriau išsiaiškinti ir suprasti vienokių ar kitokių sprendi­
mų, poelgių padarinius jo paties bei jį supančių artimų žmonių
gyvenimui.
2.4. Profesinės veiklos įtaka
konsultanto asmenybei ir gyvenimo kokybei
Psichologo konsultanto, psichoterapeuto profesija įdomi ir ver­
tinga pačiam konsultantui. Kokia kita profesija leidžia taip giliai,
artimai pažinti tiek įvairių žmonių? Neretai ji teikia ir pasitenkini­
mo savimi jausmą, ypač kai esi vertinamas klientų, kai esi tikras,
jog galėjai padėti.
Tačiau, be teikiamos naudos, neretai ši profesija gali gana bran­
giai kainuoti pačiam konsultantui. Ši kaina ne visada pastebima iš
šalies, tačiau jos tikrąją vertę gerai jaučia pats žmogus. A.Storr
(1980) skiria keletą svarbių šio „užmokesčio” aspektų:
- grėsmė prarasti savo identiškumą, „prarasti save” dirbant su
klientais;
- galimi neigiami padariniai asmeniniam gyvenimui (šeimai,
santykiams su draugais);
- grėsmė būti pažeistam psichologiškai nuolat susiduriant su
tamsiomis gyvenimo pusėmis, psichine patologija (C.Jung tai va­
dino „pasąmoninga infekcija”).
Konsultantai dažnai linkę pamiršti, kad nors jie ir gali geriau nei
kas kitas pažinti savo klientus, tačiau mato juos specifinėmis sąly­
gomis ir dažniausiai gana trumpai. Jie nemato savo klientų realaus
gyvenimo, daugiau girdi apie jų nerimą, baimes, nesėkmes negu
apie tai, kas pavyksta jų gyvenime. Todėl neretai įsivaizduojama,
kad klientas daugiau pažeistas negu iš tikrųjų yra, ir tada neretai
klaidingai pagalvojama, kad svarbiausia klientą gydyti, one gilintis
į pozityvius gyvenimo aspektus. Orientuodamasis gydyti, konsultan-
tas per daug įsitraukia į kliento gyvenimą, įdeda kartais daugiau
pastangų negu iš tikrųjų reikia, otai jį galiausiai išsekina, priverčia
žvelgti į gyvenimą pro „patamsintus akinių stiklus”.
Pernelyg įsitraukęs į profesinę veiklą, konsultantas neretai ver­
čia kentėti savo šeimą. Pirmiausia etika neleidžia jam dalytis savo
darbo įspūdžiais su šeima, todėl šeimos nariai tik apytikriai įsi­
vaizduoja, ką veikia konsultantas. Tai bendra problema šeimų, ku­
rių nariai dėl profesinių reikalavimų turi galvoti, ką ir kiek sakyti
apie savo darbą artimiesiems. Antra, konsultavimas reikalauja„di-
delių konsultanto emocinių sąnaudų ir kartais dėl to ryškiai suma­
žėja jo emocinis dalyvavimas savo šeimoje. Visą dieną klausantis,
gilinantis į kitų žmonių rūpesčius, vakare būna sunku išgirsti apie
žmonos ar vyro, vaikų rūpesčius, sunkumus. Ir tai ne vienintelės
problemos, kurias kelia konsultanto profesija.
Psichologinis konsultavimas, psichoterapija patenka į profesi­
jų, reikalaujančių didelių emocinių sąnaudų, didelės atsakomy­
bės bei turinčių labai neapibrėžtus sėkmės kriterijus, ratą, kurių
atstovus gali „pažeisti”vadinamasis „sudegimo sindromas” (Paine
W.S., 1981; Maslach C., 1982; Corey G., 1986). Šis sudėtingas psi­
chofiziologinis fenomenas apibrėžiamas kaip emocinis, protinis ir
fizinis išsekimas dėl ilgalaikio emocinio krūvio. „Nudegimo sind­
romas”pasireiškia bloga, depresiška nuotaika, nuovargio jausmu,
bejėgiškumo ir beprasmybės išgyvenimu, energijos ir entuziazmo
stoka, negatyviu savo darbo rezultatų ir apskritai gyvenimo verti­
nimu (Corey G., 1986; Naisberg-Fennig S. ir kt., 1991). Manoma,
kad šis sindromas daugiau pažeidžia žmones su tam tikrais asme­
nybės bruožais: nerimastingus, jautrius, empatiškus, linkusius į
intraversiją, turinčius humanistinę, į žmones orientuotą gyveni­
mo nuostatą, linkusius per daug susitapatinti su kitais asmenimis
(Edelwick J., Brodsky A., 1980).
Paminėsime dažniausias „sudegimo sindromo” priežastis:
- monotoniškas darbas, ypač jei abejojama jo prasme;
- didelių asmeniškų resursų sunaudojimas dirbant, kai darbas
nepakankamai vertinamas;
- griežta darbo laiko reglamentacija, ypač esant nerealiems jo
atlikimo terminams;
- darbas su nemotyvuotais klientais, nuolat besipriešinančiais
konsultanto pastangoms jiems padėti, bei neryškūs, sunkiai paste­
bimi tokio darbo rezultatai; .
- įtampa ir konfliktai tarp kolegų, paramos iš kolegų pusės sto­
ka ir perdėtas jų kritiškumas;
38 KONSULTANTAS

- asmenybės saviraiškos galimybių darbe stoka, kai eksperimen­

tavimas ir inovacijos ne skatinami, o slopinami;
- darbas be nuolatinio tolesnio mokymosi ir profesinio tobulėji­
mo galimybių;
- neišspręsti konsultanto asmenybės konfliktai.
Vienas iš esminių dalykų, užkertant kelią „sudegimo sindromui”,
- prisiimti asmeninę atsakomybę už savo darbą. Kai konsultantas
užima pasyvią poziciją, dėl savo nesėkmių ar blogos savijautos kal­
tindamas kažką kitą, bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas tik su­
stiprėja. Nuo atsakomybės „kratomasi”įvairiais būdais - „man ne­
siseka, nes klientai priešinasi konsultavimui ir nenori nieko keisti
gyvenime”; „viskuo kalta darbo organizacija, ovisa tai nuo manęs
nepriklauso”; „aš turiu per daug klientų ir per mažai laiko jiems”
ir kt. Tokia pasyvi pozicija verčia konsultantą kapituliuoti prieš
išorines aplinkybes ir jaustis auka. Tai skatina atsirasti ir profesinį'
cinizmą. Todėl konsultantui ypač svarbu jaustis atsakingu ir ga­
linčiu pačiam tvarkyti savo darbą netgi esant realių apribojimų ir
kliūčių. Vietoj kitų kaltinimo, jis turi stengtis savo energiją ir dė­
mesį nukreipti į tai, ką galima padaryti esamomis sąlygomis ir kaip
tas sąlygas pakeisti.
Yra nemažai ir kitų konkretesnių būdų, kaip užkirsti kelią „su­
degimo sindromui”:
- turėti kitokių interesų, nesusijusių tiesiogiai su konsultavi­
mu; T.Szasz (1965) yra sakęs: „Jeigu per dieną priimate aštuonis-
dešimt pacientų, įtikėtina, kad jūsų darbas nebus produktyvus. Ge­
riausiai šią dilemą išspręsti - derinti konsultavimo darbą su moky­
mu, tyrinėjimu, rašymu”;
- stengtis paįvairinti savo darbą, kurti ir realizuoti naujus pro­
jektus nelaukiant kol juos sankcionuos formalios institucijos;
- rūpintis savo sveikata, laikantis miego, maitinimosi režimo,
įsisavinti ir naudoti atsipalaidavimo, meditacijos būdus;
- rūpintis socialiniu gyvenimu, turėti keletą draugų (pageidau­
tina kitų profesijų), su kuriais bendraujant ir gautum, ir galėtum
atiduoti;
- siekti to, ko norisi, nesitikint visada laimėti, mokėti pralaimėti
savęs nežeminant ir nekaltinant;
- mokėti įvertinti save patį, nepasikliauti vien aplinkinių verti­
nimais;
- būti atviram naujiems potyriams;
- mokėti neskubėti ir duoti sau pakankamai laiko pozityviems
rezultatams darbe ir gyvenime pasiekti;
 39

- apgalvotai prisiimti atsakomybę, pvz., nebūti daugiau atsa­

kingu už klientą, negu jis atsakingas už save;
- skaityti ne tik profesinę, bet ir kitokią gerą literatūrą, tiesiog
savo malonumui, neieškant kokios nors naudos;
- dalyvauti seminaruose, konferencijose, kur galima susitikti
su naujais žmonėmis ir keistis patyrimu;
- kartkartėmis padirbėti su kitais kolegomis, kurių skirtinga teo­
rinė orientacija ir asmenybė;
- dalyvauti profesinėje grupėje, kur galima aptarti iškilusias as­
menines problemas, susijusias su konsultavimo darbu;
- turėti kokį nors papildomą užsiėmimą.
Norėdamas išvengti „sudegimo sindromo”, konsultantas turi ret­
karčiais, tačiau kartas nuo karto, įvertinti savo gyvenimą apskritai
- ar gyvena taip, kaip nori. Jeigu esamas gyvenimas nepatenkina,
reikia spręsti, ką gedima realiai, pozityviai pakeisti. Tik tinkamai
rūpinantis savo gyvenimo kokybe, galima būti efektyviu konsul­
tantu, negriaunančiu savo asmenybės ir savo gyvenimo kasdien
dirbant.
2.5. Konsultanto profesinis pasirengimas
Vienas iš svarbiausių konsultanto etikos reikalavimų - būti kom­
petentingu specialistu. Ir čia kyla klausimai - „Koks profesinis pa­
sirengimas galėtų užtikrinti kompetetingą konsultavimą?”, „Koks
patyrimas būtinas norinčiam būti kompetetingu konsultantu?”
Daugelyje šalių konsultanto padėtį apibūdina licenzija, sutei­
kianti formalią teisę užsiimti profesine veikla. Norint ją gauti, rei­
kia praeiti tam tikrąformalią akademinę profesinio pasirengimo
programą, turėti tam tikrą darbo, esant kvalifikuotai priežiūrai,
valandų skaičių ir tam tikrą minimalų profesinį patyrimą. Tokios
licenzijos neleidžia konsultuoti tinkamai profesiškai nepasirengu­
siems asmenims. Tačiau licenzija, deja, neužtikrina, kad konsul­
tantas efektyviai ir kompetetingai atliks tai, ką ji leidžia jam daryti.
Daug kur psichoterapijos ir psichologinio konsultavimo mokyme,
be tinkamos teorinės bazės bei kvalifikuotos priežiūros, akcentuo­
jamas konsultanto (psichoterapeuto) savęs pažinimo tobulinimas.
M.Cox (1988) sako:
„Konsultanto gyvenimo patyrimas siejamas su didėjančiu profesinių žinių bagažu
ir pasaulio vidinių bei išorinių fenomenų panoramos pažinimu. Net geriausiai pareng­
tam konsultantui nebus vienodai lengva su visais žmonėmis, tačiau jam turėtų būti
lengva su pačiu savimi”.
40 KONSULTANTAS

Tokį savęs pažinimo tobulinimą galėtų užtikrinti gana plati ir

intensyvi asmeninė terapija bei grupinis patyrimas, ypač grupėse,
kur asmenybė skatinama tobulėti.
Kiekvienamkonsultantui, prieš pradedant profesinę veiklą, taip
pat ir dirbant, rekomenduotina asmeninė terapija, t.y. jis turi spręsti
savo problemas padedant patyrusiam profesionalui. Iki kelių me­
tų trunkanti asmeninė analizė yra svarbiausia profesinio psicho­
analitiko pasirengimo grandis. Asmeninė terapija yra svarbi dėl
dviejų priežasčių. Visų pirma, ji reikalinga todėl, kad konsultan­
tas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi „baltų dėmių” savo asmenybė­
je, nepažintų, neįsisąmonintų savasties aspektų, galiausiai, vidi­
nių konfliktų, kuriuos, giliau pažinus ar išsprendus, lengviau būtų
tapti efektyvesniu konsultantu. Konsultantui gali būti labai nau­
dinga analizuoti savo požiūrį į tokius reikšmingus gyvenimo daly­
kus kaip meilė, seksas, smurtas, šeimos santykiai, valdžia, mirtis
ir t.t., kontroliuojant kitam profesionalui. Tai nereiškia, kad kon­
sultanto asmenybė turėtų būti „išnarstyta po kauliuką”. Tai grei­
čiau pagalba suprasti save. Tačiau negalima ir teigti, kad konsul­
tantas privalo būti absoliučiai be jokių vidinių konfliktų. Svarbu
žinoti, kokie tie konfliktai ir kaip jie veikiajo kaip konsultanto bend­
ravimą su klientu. Jeigu, pavyzdžiui, konsultantas savo asmeni­
niame gyvenime sunkiai valdo pyktį ar nuolat jaučiasi kaltas, ne­
suprasdamas kodėl, labai įtikėtina, kad kažkas panašaus gali vykti
ir konsultuojant. Jeigu konsultantą slegia praeities situacijų našta
ar dabartinės problemos, vargu ar jis galės padėti atsikratyti pana­
šių dalykų klientui? Realiai su klientu negalima nueiti toliau, negu
pats esi nuėjęs savo gyvenime.
Pasikonsultuoti su kolega profesionalu yra vertinga ir dirbant
profesinį darbą, nes neretai, nuolat susiduriant su įvairiausiomis
klientų problemomis, atsiskleidžia senos savos problemos, užslo­
pinti jausmai, kurie anksčiau buvo menkai įsisąmoninti. Pradėjus
dirbti, neretai kamuoja profesinio bejėgiškumo jausmas. Tai irgi
reikalauja tam tikros kito profesionalo pagalbos.
Antra svarbi pozityvi asmeninės terapijos pusė yra ta, kad jos
metu konsultantas įgyja patirtį, ką reiškia būti klientu. A.Storr
(1980) yra pasakęs, kad daktaras tampa geresnis, jeigu jis yra bu­
vęs ir pacientas. Ir A.Čechovas yra pasakęs, kad, jei mokytų medi­
cinos studentus, pusę laiko skirtų mokyti, ką reiškia būti sergan­
čiu, ką jauti, būdamas ligoniu. Asmeninė terapija suteikia unika­
lią galimybę pamatyti konsultavimo ir psichoterapijos procesą kli­
ento akimis, patirti, kas yra nerimas, susijęs su atsiskleidimu ir
 41

savęs tyrinėjimu, kas yra ir kaip veikia perkėlimas ir kt. Pabuvu­

siam klientu konsultantui daug lengviau įsivaizduoti klientų poty­
rius, kylančius konsultuojant.
Tiek užsiimant asmenine terapija, tiek dirbant su busimaisiais
ir jau dirbančiais konsultantais terapinėje ar asmenybės tobulėji­
mo grupėje, privalu akcentuoti klausimus, apimančius gilesnį sa­
vo profesinio identiškumo įsisąmoninimą, priežasis ir motyvaciją,
atvedusius į konsultanto, psichoterapeuto profesiją. Konsultantas
turėtų apsvarstyti šiuos klausimus:
- Kodėl aš pasirinkau konsultanto profesiją?
- Su kokiais mano poreikiais susijęs mano pasirinkimas?
- Kokios naudos aš siekiu iš savo profesijos?
- Kaip galėčiau derinti savo poreikius su klientų poreikiais?
Galimi ir kiti klausimai, susiję su konsultanto asmenybe ir jo
problemomis:
- Kokių aš turiu problemų ir kaip jas sprendžiu?
- Kokią įtaką mano problemos gali turėti mano darbui?
- Kokios yra mano vertybės ir kaip jos atsispindi mano konsul­
tavimo stiliuje?
- Kaip aš panaudoju savo jėgą?
- Kokiems žmonėms aš labiausiai patinku ir kokie žmonės man
labiausiai patinka?
- Kam aš nepatinku ir kas man nepatinka?
- Kokį įspūdį darau kitiems žmonėms?
Mėgindami atsakyti į šiuos klausimus per asmeninės terapijos
ar grupinius užsiėmimus, geriau pažįstame ir suprantame save, o
tai reiškia - būsime efektyvesni konsultantai.
42 KONSULTANTAS

Literatūra
Balint M. The Doctor, His Patient and the Illness. N.Y.: International University Press,
1957.
Balint M., Balint E. Psychotherapeutic Techniques in Medicine. London: Tavistock Pub­
lications, 1959.
Buber M. Between Man and Man. London: Collins, 1961.
Eugental J.F.T. The Art of Psychotherapist. N.Y.: Norton, 1987.
Bugental J.F.T. The Search of Authenticity: An Existential-Analytic Approach to Psy­
chotherapy. N.Y.: Holt* Rinehart and Winston, 1965.
Corey G. Theory and Practice of Counseling and Psychotherapy. 3rd Ed. Monterey,
Calif.: Brooks/Cole, 1986.
Cox M. Structuring the Therapeutic Process: Compromise with Chaos. London: Jessica
Ringsley Publishers, 1988.
Edelwick J., Brodsky A. Burnout: Stages of Disilliusionment in the Helping Profes­
sions. N.Y.: Human Sciences Press, 1980.
George R.L., Cristiani T.S. Counseling: Theory and Practice. 3rd Ed. Englewood Cliffs,
N.J.: Prentice-Hall, 1990.
Kennedy E. On Becoming Counselor: ABasic Guide for Non-Professional Counselors.
N.Y.: Seabury Press, 1977.
Maslach C. Burnout: The Cost of Caring. Englewood Cliffs, N.J.: Prentice-Hall, 1982.
May R. The Art of Counseling. N.Y.: Abingdon Press, 1967.
Naisberg-Fennig S., Fennig S., Keinan G., Elizur A. Personality characteristics and
proneness to burnout: a study among psychiatrists // Stress Medicine. 1991. Vol. 7. P.
201-205.
Paine W.S. Job Stress and Burnout. Beverly Hills: Sage, 1981.
Rogers C. On Becoming a Person. Boston: Houghton Mifflin, 1961.
Schneider K. Therapists’ personal maturity and therapeutic success: how strong is the
link? // The Psychotherapy Patient. 1992. Vol. 8. N 3-4. P. 71-91.
Storr A. The Art of Psychotherapy. N.Y.: Methuen, 1980.
Szasz T. The Ethics of Psycho-Analysis. N.Y.: Basic Books, 1965.
Wolberg L.R. The Technique of Psychotherapy. N.Y.: Grune and Stratton, 1954.
5. Konsultanto ir kliento kontaktas
44 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

5.1. Kontakto apibūdinimas

C.Rogers (cit. pgl. Gelso C.J., Fretz B.C., 1992) 1957 m. iškėlė
klausimą: „Ar galima teigti, kad egzistuoja konstruktyviai pakei­
čiančios asmenybę būtinos ir pakankamos'psichologinės sąlygos,
kurias būtų galima aiškiai apibrėžti ir išmatuoti?” Į šį klausimą jis
pats ir atsakė, paminėdamas šešias sąlygas:
1. Du asmenys kontaktuoja psichologiškai.
2. Pirmasis, klientas, yra sutrikęs, pažeidžiamas ir nerimastin­
gas.
3. Antrasis, konsultantas, visą dėmesį skiria kontaktui.
4. Konsultantas gerbia klientą.
5. Konsultantas įsijaučia į kliento būklę, vadovaudamasis jo vi­
diniu atskaitos tašku, ir tai perduoda klientui.
6. Konsultanto įsijautimas ir besąlygiška pozityvi pagarba per­
duodama klientui esant minimaliam jų išraiškos laipsniui.
Jokios kitokios sąlygos nėra būtinos. Pakanka, kad šios šešios
sąlygos būtų užtikrintos tam tikrą laikotarpį, ir asmenybė pakis
„konstruktyviai”.
Taigi klientas turi kontaktuoti su konsultantu ir ypač tada, kai
jo būsena daro jį jautrų pagalbai iš šalies. Ypač svarbios 3, 4 ir 5
sąlygos, užtikrinančios tinkamą kontaktą tarp konsultanto ir kli­
ento. Šis kontaktas, paremtas konsultanto pagarba, empatija, šilu­
ma ir nuoširdumu, yra neatskiriama, odaugelio profesionalų nuo­
mone - esminė psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos da­
lis.
Kontaktas konsultuojant, nors išoriškai atrodo formalus ir labai
trumpas, lyginant su visu kliento gyvenimu (retai ilgesnis kaip vieną
valandą per dieną; retai dažnesnis kaip vieną kartą per savaitę),
visgi yra artimesnis, stipresnis ir gilesnis už bet kurį kitą įprastinį
tarpasmeninį ryšį. Čia žmogus kreipiasi į kitą nepažįstamą žmogų
ir atskleidžia jam kartais giliausias savo asmeninio gyvenimo de­
tales, tai, ko galbūt niekas daugiau nežino. Tai, ką pasakoja klien­
tas, dažnai parodo jo asmenybės esmę nebūtinai palankioje jam
šviesoje. Kartais konsultuojant „išnyra” naujos asmenybės pusės,
stebinančios, liūdinančios ir netgi šokiruojančios patį klientą. Visa
tai dviejų žmonių kontaktą daro intymiu, nors specifiškai. Tai nėra
mums įprastas draugystės ar meilės santykis. Šį specifiškumą ga­
na aiškiai atskleidžia Henry su bendr. (1973; cit. pgl. Kennedy E.,
1977) duotas psichoterapinio kontakto (jį mes laikome konsultavi­
mo kontakto sinonimu) apibūdinimas:
 45

„Unikali terapinio kontakto prigimtis yra sąlygojama psichoterapeuto gebėjimo at­

skirti intymų asmeninį ir intymų profesinį kontaktą. Priešingai artimiems asmeniniams
ryšiams, terapinis kontaktas, nors ir yra pilnas jausmų, tačiau yrąjzsimetriškas. Tai yra,
tikimasi, kad tik pacientas atskleis intymias savo gyvenimo detales. Psichoterapeutas
gi yra ne tik laisvas spręsti, ką atskleisti apie save ir ką nuslėpti, bet taip pat ir laisvas
pasirinkti, kaip reaguoti Į tai, ką pasakė pacientas, ir ar iš viso reaguoti. Kontaktas
asimetriškas ir todėl, kad tik psichoterapeutas interpretuoja ir aiškina prasmę to, ką
pasakė pacientas, ir tik jis galilvertinti, kiek taip kontaktuojant pasiekiamas gydomasis
tikslas. Taigi terapinis kontaktas... nustatomas pagal pagrindines psichoterapeuto nu­
rodytas taisykles. O šios numato santykius, kuriems esant, psichoterapeutas gali viską
žinoti apie pacientą kaip apie žmogų, o pacientas niekada nežinos daugiau apie psicho­
terapeutą negu tik kaip apie psichoterapeutą”.

Nors yra tam tikras psichoanalitiškas kategoriškumas, šis tera­

pinio (konsultavimo) kontakto apibūdinimas labai aiškiai atspindi
bendravimo tarp konsultanto ir kliento intymumo ypatingumą.
Taigi galima pereiti prie konsultavimo kontakto apibrėžimų. Jų
yra įvairių, bet mes pateiksime porą daugiausia apibendrintų ir
atitinkančių mūsų požiūrį į psichologinį konsultavimą.
Konsultavimo kontaktas - tai unikalus dinaminis procesas, kai
vienas žmogus padeda kitam panaudoti savo vidinius resursus po­
zityviai tobulėti, stengtis prasmingai gyventi (George R.L., Cristia-
ni T.S., 1990).
Konsultavimo kontaktas yra konsultavimo dalyvių (konsultan­
to ir kliento - aut. past.) jausmai ir nuostatos vienas kito atžvilgiu
ir būdas, kuriuo jie yra išreiškiami (Gelso C.J., Carter J.A., 1985).
Praktiškai visi apibrėžimai rodo keletą unikalių konsultavimo
kontakto bruožų. R.L.George ir T.S.Gristiani (1990) suformulavo 6
svarbiausius:
- emocionalumas (konsultavimo kontaktas daugiau emociona­
lus negu kognityVus; jis tyrinėja kliento subjektyvius jausmus ir
potyrius);
- intensyvumas (ir konsultantas, ir klientas atvirai, tiesiogiai ir
nuoširdžiai bendrauja, atvirai dalijasi savo potyriais ir reakcijo­
mis, todėl kontaktas negali nebūti intensyvus);
- dinamiškumas (keičiantis klientui, keičiasi ir kontaktas);
- konfidencialumas (konsultantas įsipareigoja neskleisti žinių,
gautų apie klientą konsultuojant, todėl pastarasis gali būti pakan­
kamai atviras);
- paramos teikimas (nuolatinė konsultanto parama užtikrina
kontakto stabilumą, leidžiantį klientui rizikuoti ir mėginti elgtis
naujaip);
- sąžiningumas.
Kodėl toks konsultavimo kontaktas yra gydomasis, efektyvus
sprendžiant klientų psichologines problemas? Visų pinna, todėl,
kad pats konsultanto ir kliento bendravimo pobūdis atspindi kli-
46 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

ento santykių su kitais žmonėmis ypatybes, jo bendravimo stilių ir

stereotipus. Bendraujant kaip veidrodyje galima pamatyti kliento
problemas. Aptariant konsultanto ir kliento kontaktą, jo metu pa­
sireiškusius jausmus abiembendravimo partneriams, gerokai aiš­
kesni ir akivaizdesni pasidaro kliento problemų sprendimo būdai.
Kontakto svarba pačiam konsultavimui priklauso nuo konsul­
tanto teorinės orientacijos (George R.L., Cristiani T.S., 1990):
Taigi skirtingų teorinių orientacijų požiūriu konsultanto ir kli­
ento kontaktas:
- arba sudaro prielaidas pradėti keistis klientui (elgesio ir ra­
cionalioji-emocinė terapija);
- arba pats savaime keičia klientą (į klientą orientuota ir egzis­
tencinė terapija);
- arba sudaro aptarimo ir apskritai darbo turinį (psichodina-
miškai orientuotos kryptys).
Humanistinės-egzistencinės ir psichodinaminės krypčių atsto­
vai konkrečiame darbe konsultavimo kontaktą panaudoja skirtin­
gai, bet yra vieningi dėl jo svarbos konsultuojant (Prochaska J.O.,
1979).
 47

Kryptis Konsultavimo kontaktas

Psichoanalizės kryptis Konsultantas išsaugo savo asmenišką
anonimiškumą, kad klientas laisvai galėtų išreikšti
jam savo jausmus. Didžiausias dėmesys skiriamas
pasipriešinimui, kylančiam analizuojant kliento
perkėlimo reakcijas, mažinti ir racionalesnei
kontrolei. Konsultantas interpretuoja kliento teikiamą
medžiagą, siekdamas jį išmokyti susieti savo esamą elgesį
su praeities įvykiais
Adlerinė kryptis Akcentuojamas atsakomybės pasidalijimas tarp
konsultanto ir kliento, abipusis pasitikėjimas ir pagarba,
pozicijų lygiavertiškumas, bendras konsultavimo tikslų
nustatymas. Konsultanto ir kliento bendradarbiavimas
nustatomas sudarant terapinį kontraktą
Elgesio terapija Konsultantas yra aktyvioji ir svarbiausioji pusė; jis yra ir
mokytojas, ir treneris, siekiantis išmokyti klientą
efektyviau elgtis. Klientas turi aktyviai mėginti naujus
elgesio būdus. Vietoj asmeninių santykių tarp konsultanto
ir kliento, nustatomas darbinis kontaktas elgesio
procedūroms atlikti

Racionalioji-emocinė Konsultantas yra mokytojas, o klientas - mokinys.

terapija (A.Ellis) Asmeniškas ryšys tarp konsultanto ir kliento nėra svarbus.
Klientas yra skatinamas suprasti savo problemas ir
supratęs racionaliai keisti savo elgesį

Jklientą orientuota Kontaktas sudaro konsultavimo esmę. Ypač

terapija (C.Rogers) akcentuojamas konsultanto nuoširdumas, šiluma,
įsijautimas, pagarba, palaikymas ir šių nuostatų
„perdavimas” klientui, kuris konsultuojant įgytus įgūdžius
perkelia į kitus santykius
Egzistencinė terapija Svarbiausias konsultanto uždavinys yra tiksliai suprasti
kliento būtį pasaulyje ir užmegzti autentišką žmogiš­
ką ryšį su juo. Bendraudamas su konsultantu, klientas
atskleidžia savo unikalumą. Kontaktas tarp konsultanto ir
kliento suprantamas kaip „žmogus-žmogus” kontaktas,
autentiškas dviejų lygiaverčių žmonių susitikimas „čia ir
dabar”. Bendraujant keičiasi tiek konsultantas, tiek
klientas
48 , KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

3.2. Terapinė atmosfera.

Fiziniai terapinės atmosferos
komponentai
Kontakto tarp konsultanto ir kliento kokybė priklauso nuo dviejų
svarbių veiksnių: terapinės atmosferos, kurią kuria konsultantas,
ir šio kontakto palaikymo įgūdžių, iš kurių svarbiausi yra nežodi­
nio ir žodinio bendravimo įgūdžiai ir mokėjimas išklausyti klien­
tą.
Terapinę atmosferą sudaro keletas fizinių ir emocinių kompo­
nentų. Fiziniai komponentai yra konsultavimo vietos įrengimas, t.y.
konsultavimo aplinka, konsultanto bei kliento sąveika erdvėje (dis­
tancija, sėdėjimo būdas ir kt.) ir konsultavimui skirto laiko paskirs­
tymas. Emociniai komponentai - tai abipusiopasitikėjimo kūrimas,
konsultanto nuoširdumas, įsijautimas (empatija) bei pagarba kli­
entui.
Šiame skyriuje aptarsime fizinius terapinės atmosferos kompo­
nentus.
Konsultavimo aplinka. Klientas savo problemas lengviau at­
skleidžia ir tyrinėja saugiau bei sėkmingiau, kai kalbamasi tinka­
mai įrengtoje aplinkoje. Suprantama, kad ne visada įmanoma už­
tikrinti idealias sąlygas, tačiau konsultavimo vietai yra keliami tam
tikri reikalavimai. Visų pirma, būtina rami aplinka, kambarys, ne-
laidus garsui. Jau pats konsultavimas kelia nerimą, todėl klientas
turi būti tikras, kad to, ką jis kalba, pasakoja, neišgirs pašaliniai
asmenys. Klientas, girdėdamas, kas vyksta gretimame kambaryje
ar koridoriuje, nebus tikras, kad ten esantys žmonės negirdės to,
kas vyksta čia, konsultanto kabinete. Tai gali mažinti terapinį kon­
sultavimo efektyvumą.
Konsultavimo kambarys turėtų būti ne per didelis, išdažytas ra­
miomis spalvomis, apstatytas jaukiai, tačiau neperdaug įmantriai.
Šviesa neturėtų kristi tiesiai į klientą. Kambaryje turėtų būfl sta­
las, patogios kėdės (daugiau negu viena, nes kartais tenka priimti
keletą žmonių iš karto, pvz., kliento tėvus, sutuoktinį ir kt.), taip
pat gali būti kanapa, jeigu konsultantas atlieka relaksacijos užsi­
ėmimus. Ant sienų gali kaboti keletas meno kūrinių, kambaryje
gali būti knygų, tačiau interjeras neturi būti perkrautas, kad ne­
blaškytų kliento dėmesio. Kambaryje nereikia laikyti kokių nors
itin asmeniškų daiktų, atspindinčių konsultanto asmeninį gyveni­
mą (pvz., šeimos nuotraukų) ar jo įsitikinimus (pvz., kryžių ant
sienos ar kt.).
 Kiekvieną kartą klientą pageidautina priimti tame pačiame kam­
baryje. Tai mažiau jį blaško, nereikia gaišti laiko susiorentuoti nau­
joje aplinkoje, be to, leidžia jam jaustis saugiau.
Kartais tarp konsultanto ir kliento yra tarpininkas (pvz., sekre­
torė, registratorė), atliekantis pagalbines funkcijas konsultuojant.
Tai pirmasis žmogus, kuris sutinka klientą, ir jo vaidmuo labai
svarbus nuteikiant klientą susitikimui su konsultantu. Todėl jis tu­
rėtų mokėti šiltai ir draugiškai bendrauti, būti svetingas, tačiau
nesistengti dirbti už konsultantą, emociškai įsitraukdamas į klien­
to gyvenimą. Šis asmuo, kaip ir konsultantas, turėtų griežtai laiky­
tis konfidencialumo reikalavimų.
Konsultavimo erdvė. Klientas įeina į konsultavimo kambarį
kaip į „konsultanto teritoriją”. Nuo pat pirmojosusitikimo pradžios
vienas iš svarbių konsultanto ir klientų bendravimo aspektų yra jų
užimama vieta konsultavimo erdvėje. Jau pirmasis susitikimas tu­
ri įtakos kliento psichologinei savijautai. Susitikimas prasideda nuo
susipažinimo. Pasitinkant klientą, reikėtų laikytis tam tikrų taisyk­
lių: atsistoti ir sutikti jį vidurkelyje, prisistatyti ir paprašyti klientą
pasakyti savo vardą ar pavardę, paprašyti jį sėstis prieš atsisėdant
pačiam, ir, jei galima, leisti klientui pasirinkti, kur sėstis. Pirmo­
siomis susitikimo minutėmis konsultantas, jeigu viską darys natū­
raliai, gali pasirodyti mandagus bei svetingas šeimininkas, ir leisti
klientui pasijusti kaip namie.
Kitas svarbus klausimas - tai konsultanto ir kliento sėdėjimo
pozicijos. R.May (1967) tai vadino „meilės geometrija”. Kai jie sėdi
priešingose stalo pusėse, išlaikomas socialinis atstumas tarp jų, ir
konsultavimo atmosfera greičiausiai bus oficiali. Nors nerimastin­
giems klientams daugiau patinka būtent tokia pozicija, tačiau sta­
las yra ir bendravimo barjeras. Geriausia pozicija - sėdėti vienoje
stalo pusėje, kai niekas neskiria konsultanto ir kliento. Taip kon­
sultantui prieinama visa nežodinė informacija, teikiama kliento,
be to, jis gali keisti (ir leisti keisti klientui) atstumą tarp jų atsi­
žvelgiant į konsultavimo situaciją ar keičiantis kontakto pobūdžiui.
Sėdint vienam prieš kitą, galimybės bendradarbiauti yra daug di­
desnės. Distancija tarp konsultanto ir kliento atspindi žinomą so­
cialinėje psichologijoje „asmeninės erdvės” fenomeną. Asmeninė
erdvė kinta priklausomai nuo santykių tarp pokalbio dalyvių, te­
mos intymumo, kultūros skirtumų. Pasirinkus netinkamą distan­
ciją (pvz., socialinės ar viešosios asmeninės erdvės ribose), kai ku­
rios temos gali būti iš viso nepaliestos.
Su distancijos problema artimai siejasi fizinių prisilietimų prie
kliento galimybė ir terapinė prasmė. Prisilietimas reiškia labai ar-
50 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

timą, intymų kontaktą. J.C.Holroyd ir A.Brodsky (1977; cit. pgl. Co­

rey G., 1986) tyrimai rodo, kad apie pusė apklaustų psichotera­
peutų mano, kad fizinis neerotinis kontaktas yra vertingas konsul­
tavimui. Jis ypač tinka:
- konsultuojant socialiai ir emociškai nebrandžius klientus;
- konsultuojant žmones, apimtus krizės po psichinės traumos,
ypač susijusios su praradimu;
- siekiant palaikyti emociškai.
Tačiau labai sunku nustatyti ribą, kur fizinis neerotinis kontak­
tas tampa erotiniu. Tačiau niekada prisilietimas neturėtų būti nau­
dojamas kaip speciali konsultavimo technika, kai nėra nuoširdžių,
tikrų jausmų klientui. Tik spontaniškas ir nuoširdus prisilietimas
padės klientui kurti saugią terapinę atmosferą.
Laiko paskirstymas. Terapinė atmosfera priklauso ir nuo tin­
kamo konsultavimo laiko paskirstymo. Jau pirmasis susitikimas
su klientu turėtų trukti tiek, kiek ir kiti susitikimai. Tačiau kartais
jis trunka gerokai ilgiau, kad būtų galima geriau susipažinti su
klientu, tačiau kartu klientas gali pamanyti, kad ir ateityje konsul­
tantas jam galės skirti tiek laiko. Todėl geriau nežadinti nerealių
kliento lūkesčių.
Paprastai pokalbis su suaugusiu žmogumi trunka 50-60 min.
Tokia trukmė nėra atsitiktinė. Trumpesnis pokalbis nervintų tiek
konsultantą, tiek klientą, kad jie nespės pakankamai giliai aptarti
iškeltų klausimų. Ilgesnis pokalbis, nors tokio kartais pageidautų
tiek klientas, tiek konsultantas, perdaug nuvargintų abu. Psicho­
terapija, konsultavimas reikalauja sukoncentruoti dėmesį, būti bud­
riam, o dėmesį koncentruoti ilgiau kaip 45-50 min. yra sunku. Per
tradicines 50 min., skirtas susitikimui, galima produktyviai aptarti
keletą klausimų, po to 10 min. skirti svarbiausiems pokalbio daly­
kams užsirašyti arba tiesiog pailsėti bei išgerti puodelį kavos. Tai
taip pat svarbu priimant paeiliui keletą klientų. Pokalbio trukmė
priklauso nuo kliento amžiaus. R.George ir T.S.Cristiani (1990) nu­
rodo, kad su 5-7 metų vaiku nereikėtų kalbėtis ilgiau kaip 20 min.,
su 8-12 metų vaiku galima kalbėti apie 30 min., o su vyresniu kaip
12 metų - iki 1valandos.
Pokalbio trukmę konsultantas nustato susitikimo pradžioje. Tai
labai svarbu klientui, nes jis turi žinoti, kiek laiko turi aptarti sau
svarbius dalykus. Kai konsultantas nenustato pokalbio trukmės,
klientas verčiamas nuolat nerimauti, kad kiekvieną akimirką po­
kalbis gali nutrūkti. Toks konsultanto elgesys yra netinkamas. Laiką
galima nustatyti labai įvairiai. Pavyzdžiui:
 - „Mes turime penkiasdešimt minučių ir aš pasirengęs išklau­
syti Jus”.
- „Manyčiau, kad galėtume pradėti nuo to, ko Jūs tikitės iš kon­
sultavimo. Mes turime penkiasdešimt minučių”.
- „Kaip Jūs norėtumėte panaudoti mūsų šiandieninį laiką. Mes
turime penkiasdešimt minučių”.
Maždaug po 40 min. susitikimas eina į pabaigą. Kad padėtume
geriau orientuotis laike klientui, kuris dažnai yra susirūpinęs ir
blogai jaučia laiką, turėtume jam priminti, kad laikas baigiasi:
„Šiandien mums liko apie 10 min., ką Jūs dar norėtumėte aptarti
per šį laiką?”
Konsultavimo pradžioje taip pat reikėtų aptarti ir bendrą kon­
sultavimo trukmę. Žinoma, iš pat pradžių sunku žinoti, kiek rei­
kės laiko vienai ar kitai problemai išspręsti. Todėl galima sudaryti
su klientu tam tikrą kontraktą 5-Ą susitikimams, po to galutinai
nuspręsti, ar šis konsultavimas yra produktyvus ir kiek laiko galė­
tų trukti susitikimai.
Konsultavimo pradžioje nustatomas ir susitikimų dažnumas.
Manoma, kad produktyviam darbui pakanka 1-2 susitikimų per
savaitę. Jeigu susitinkama rečiau, esti gerokai sunkiau artimiau
pažinti klientą, prisiminti, kas vyko per praėjusį susitikimą, taip
pat sunku išlaikyti konsultavimo tęstinumą (nenutrūkstamumą).
5.5. Emociniai terapinės
atmosferos komponentai
Abipusis pasitikėjimas. Žmonės pagalbos pas konsultantą, psi­
choterapeutą ateina su nerimu ir baime. Jie iš pradžių nežino, ko
tikėtis iš konsultavimo ir konsultanto. Ateidami jie atsineša savo
problemas ir tikisi, kad bus suprasti. Jeigu jau konsultavimo pra­
džioje klientas patikės konsultantu, vėliau jis galės drąsiau rizi­
kuoti, dalytis savojausmais, mintimis, nerimu, kuriuos ne taip leng­
va aptarinėti su svetimu žmogumi. Jeigu klientas nepasitikės kon­
sultantu, pastarojo darbas bus neefektyvus ir beprasmis.
Kurti abipusį pasitikėjimą - reiškia kurti terapinę atmosferą,
tinkamą svarbioms problemoms aptarti. Tai konsultanto atsako­
mybė. Čia labai svarbios yra tam tikros jo nuostatos kliento ir kon­
sultavimo atžvilgiu bei šiomis nuostatomis grindžiamas konkre­
tus elgesys:
- Nuoširdus domėjimasis žmogumi ir realus noras jam padėti.
Svarbu mylėti ne tiek žmoniją, kiek atskirą konkretų žmogų. Ne-
52 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

pamirškime, kad klientas gerai atskiria, ar konsultantas juo domi­

si vien todėl, kad jis yra, ar tik kaip pagalbos ir tyrinėjimo objektu.
Klientų nerimą atspindi citatos iš jų pasisakymų - „Jis žvelgė į ma­
ne, lyg norėdamas nuspręsti, ar į tą dėžutę įdėjo mano kortelę, o
ne kaip į žmogišką būtybę”; „Aš staiga išgirdau jį kalbant apie at­
vejį ir išsigandau supratęs, kadkalbama apie mane”. Niekas iš mūsų
nenori būti traktuojamas tiesiog kaip atvejis, imties elementas ar
tiriamasis.
- Konsultuojant visas dėmesys turi būti skiriamas klientui, ne­
galima užsiiminėti jokiais pašaliniais dalykais (pvz., kalbėtis tele­
fonu, leisti užeiti į kambarį kolegoms ir aptarinėti su jais kokius
nors, kad ir svarbius, klausimus, mintimis skrajoti toli už konsul­
tavimo kambario sienų ir kt.).
- Leisti daugiau kalbėti klientui. Jis ateina ne klausytis konsul­
tanto pamokymų ir išmintingų patarimų, o papasakoti apie savo
gyvenimo sunkumus.
- Nebūti per daug smalsus, panašus į detektyvą. Svarbi tik in­
formacija, padedanti suprasti kliento problemas. Klientas, kurį kon­
sultantas priverčia per daug atsiverti, po to jaučiasi nejaukiai, pa­
sijunta kaltas ir neretai nutraukia konsultavimą.
- Laikyti paslaptyje kliento teikiamą informaciją. Jei dėl kokių
nors priežasčių tenka su kitais dalytis informacija apie klientą (pvz.,
prižiūrint konsultavimą), tai būtina aptarti su juo.
- Padėti klientui gerai jaustis per susitikimus, t.y. būti draugiš­
ku, nuoširdžiu ir natūraliu, „įeiti į problemą”paskui klientą. Kon­
sultantas turi jausti, ką atsiskleidimas reiškia klientui ir ką jis reikš­
tų jam pačiam, jeigu tektų apie tai kalbėti.
- Priimti visa, su kuo ateina klientas, be reikalo nereaguojant ir
nevertinant. Konsultantas turėtų ne vertinti, o klausytis, girdėti ir
suprasti. Kai jis nuoširdžiai ir natūraliai priima visa, ką sako klien­
tas, šis jaučiasi suprantamas ir vertinamas. Tokios konsultanto nuo­
statos svarbą kliento asmenybei keistis ir tobulėti C.Rogers (1961)
yra nusakęs žinoma hipoteze „jei - tai”:
„Jei aš kuriu kontaktą, kuriam būdinga:
nuoširdumas ir aiškumas, mano realūs jausmai, šilti santykiai su kitu žmogumi ir
jo vertinimas kaip atskiro individo,
gebėjimas pamatyti jo pastangas taip, kaip jas mato jis,
tai kitas žmogus, bendraudamas su manimi:
išgyvens ir supras tuos savasties aspektus, kuriuos anksčiau slopino,
taps daugiau harmoningas,
galintis efektyviau gyventi, taps panašesnis į tą, koks jis nori būti,
taps daugiau savimi pasitikintis ir save nukreipiantis,
taps unikalesne ir saviraiškesne asmenybe, geriau supras ir priims kitus,
efektyviau priešinsis gyvenimo problemoms”.
 53

Kitaip tariant, konsultanto mokėjimas priimti visa, ką sako kli­

entas, leidžia pastarajam pažinti tuos savasties aspektus, kurių
anksčiau jis nesuvokė ar neigė.
C.Rogers (1961) yra suformulavęs klausimus, kuriuos sau turė­
tų užduoti konsultantas. Šie klausimai paaiškina sąlygas, būtinas
abipusiam pasitikėjimui atsirasti. Kartu tai yra ir nuorodos kon­
sultanto asmenybei tobulėti.
- Ar aš galiu būti toks, kad kiti žmonės suvoktų mane kaip pati­
kimą?
- Ar aš galiu būti pakankamai raiškus, kad bendraujant mane
nedviprasmiškai suprastų?
- Ar mano nuostatos į kitą žmogų yra grindžiamos šiluma, rū­
pesčiu, pagarba, susidomėjimu?
- Ar aš galiu būti pakankamai stiprus kaip asmenybė, kad galė­
čiau skirtis nuo kitų?
- Ar aš galiu jaustis pakankamai saugus savyje, kad leisčiau ki­
tam žmogui būti kitokiu, skirtingu negu aš?
- Ar aš galiu leisti sau visiškai pasinerti į kito žmogaus jausmų
bei prasmių pasaulį ir pamatyti jį tokį, kokį mato jis?
- Ar aš galiu priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra? Ar pavyksta
man tai perduoti jam?
- Ar aš galiu būti pakankamai jautrus bendraudamas, kad ma­
no elgesys neatrodytų grėsmingas?
- Ar aš galiu kitą žmogų išlaisvinti nuo išorinių vertinimų grės­
mės? •
- Ar aš galiu priimti kitą žmogų kaip esantį tapsm'e, ar jausiuosi
apribotas jo ir savo patirties?
Abipusiam pasitikėjimui taip pat labai svarbios yra visuotinai
pripažintos konsultanto nuostatos - nuoširdumas, empatija ir be­
sąlygiška pozityvi pagarba. Jas pirmasis išskyrė C.Rogers (1951).
Kontakto nuoširdumas (kongruentiškumas). Tai vienas svar­
biausių terapinės atmosferos kūrimo elementų. Nuoširdumo iš­
mokti negalima, tačiau konsultantas turėtų mokėti su klientu būti
toks, kad šis konsultanto skverbimąsi į jo vidinį pasaulį priimtų
kaip palaikymą, one kaip grėsmę, C.Rogers (1957) nuomone, kong-
ruentiškumaš reiškia, kad
„jis (t.y. konsultantas) bendraudamas yra laisvas, yra savimi, su savais potyriais...
Tai priešingybė išoriniam savęs demonstravimui, sąmoningam ar nesąmoningam... Su­
prantama, kad būti nenuoširdžiam, tai reiškia būti tokiu savimi, kuris nėra laikomas
idealiu psichoterapijoje. Nebūtina (o ir negalima), kad psichoterapeutas kiekviename
savo gyvenimo žingsnyje demonstruotų aukščiausio laipsnio harmoniją, visybiškumą.
Pakanka bendraujant būti tik savimi”.
54 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

Taigi konsultanto nuoširdumas yra jo gebėjimas būti savimi ne­

demonstruojant savoprofesijos. Nuoširdus konsultantas nesislapsto
už kaukės ir nesistengia vaidinti. Jis bendraudamas yra realus, nes
jautrus savo jausmams bei reakcijoms ir sąžiningai bei tiesiogiai
perduoda juos klientui. Nuoširdumas užtikrina žodinių reakcijų
atitikimą jausmams ir nežodiniam elgesiui bei jų spontaniškumui.
Kai konsultantas nuoširdus, ir klientui nereikia ieškoti už ko pasi­
slėpti. Atviras savo jausmams, mintims, nuostatoms ir kartu sau­
gus konsultantas padės ir klientui jaustis saugiai.
Šis požiūris į konsultanto nuoširdumą konsultuojant nėra vie­
nintelis. Niekas nesako, kad konsultantas turėtų būti nenuoširdus
ar apgaudinėti klientą, tačiau kiek jis turėtų dalytis savo jausmais
su klientu, kalbėti apie konsultavimą, kontaktą - nuomonės nesu­
tampa. Apibendrindami galime pasakyti, kad analitinės orientaci­
jos konsultantai daug mažiau dalijasi savo jausmais su klientu ne­
gu humanistinės-egzistencinės orientacijos. Antra vertus, visi su­
tinka, kad ir atvirumas konsultanto bei kliento bendravime turi
ribas - konsultantas neaptarinėja ir nesprendžia savo problemų
su klientu, nesidalija su juo viskuo, kas jam ateina įgalvą.
Įsijautimas (empatija). Jo pozityvi reikšmė konsultavimo re­
zultatams bene geriausiai empiriškai patvirtinta. Empatijos svar­
bos neginčija jokios teorinės orientacijos atstovai.
Empatija yra konsultavimo ir psichoterapijos sine qua non. Ji
apima susitapatinimą su kitu asmeniu, todėl galimas geresnis abi­
pusis dviejų žmonių supratimas. Tai gana paslaptingas procesas.
A.Adler (cit. pgl. May R., 1967) rašė:
„Empatija pasireiškia, kai vienas žmogus kalba su kitu. Neįmanoma suprasti kito
individo, jei neįmanoma tuo metu savęs sutapatinti su juo... Jei ieškome, iš kur atsiran­
da gebėjimas veikti ir jausti, lyg būtume kažkuo kitu, aptinkame tai įgimto socialinio
jausmo egzistavime. Tai kosminis jausmas ir kosmoso mumyse sąsajų atspindys; tai
būtinas žmogaus požymis”.

C.Jung (cit. pgl. May R., 1967) nuomone, čia vyksta susilieji­
mas, kuriame keičiasi tiek konsultantas, tiek klientas:
„Dviejų asmenybių susitikimas panašus į dviejų cheminių medžiagų susidūrimą;
jei prasideda reakcija, jos abi pakinta. Mes manome, kad daktaras veikia pacientą per
kiekvieną efektyvų psichikos gydymą, bet ši įtaka galima, jei ir jis veikia daktarą”.

Taigi empatija konsultavime reiškia tai, kad konsultantas pir­

miausia jautriai ir tiksliai reaguoja į kliento jausmus ir potyrius,
lyg tai biitų jo paties jausmai ir potyriai. Tai gebėjimas priimti kli­
ento vidinį atskaitos tašką taip, kad būtų tiksliai suprantamas jo
asmeninis pasaulis ir jame esančių dalykų prasmė. „įėjus”į klien­
to pasaulį, nereikia vertinti, skaidyti jo turinio į teisingas ir netei-
 55

singas, geras ir blogas dalis. Tokia nevertinanti nuostata leidžia

klientui daugiau priimti save. Kai konsultantas tiksliai ir rūpestin­
gai identifikuoja kliento įvairiausius jausmus - pyktį, baimę, prie­
šiškumą, nerimą, džiaugsmą, - klientas turi galimybę geriau iš­
girsti ir suprasti save.
įsijautimas taip pat padeda konsultantui suprasti, kas kliudo kli­
entui atsiskleisti - nuolat mėginant atskirti, ko klientas negali pa­
sakyti, nes tai slypi giliai jo pasąmonėje, ką klientas žino, bet neno­
ri pasakyti, ir ką klientas gali pasakyti, betjaučia, kad nebus išgirs­
tas (Cox M., 1988).
„Įėjęs” į kito žmogaus pasaulį, konsultantas turi stengtis išlikti
atsiskyręs nuo kliento, t.y. savimi. Čia egzistuoja tam tikras pavo­
jus, apie kurį kalbėjo C.Rogers (1961):
„Jeigu aš iš tikrųjų esu atviras kito žmogaus gyvenimo potyriams, jeigu aš priimu jo
pasaulį į savąjį, aš rizikuoju matyti gyvenimą jo akimis, pakeisti save ir priešintis kartu
su juo keitimuisi. Tada mes linkę matyti jo pasaulį mūsų, o ne jo akimis. Mes analizuo­
jame ir vertiname jį. Mes jo nesuprantame”.

Todėl konsultanto susitapatinimas su klientu niekada neturėtų

būti totalus, o tik dalinis ir laikinas.
Empatija reiškia konsultanto gebėjimą ne jausti, bet ir suprasti
klientą. Ta prasme tai yra emocinis ir suvokimo įgūdis: emocinis -
leidžiantis konsultantui identifikuoti kliento jausmus, suvokimo -
įgalinantis konsultantą identifikuoti klientojausmų stimulus (Geor­
ge R.L., Cristiani T.S., 1990). Tai atspindi daugelio psichologinio
konsultavimo atstovų požiūrį į empatiją kaip į daugiapakopį pro­
cesą. G.A.Gladstein (1983) nuomone, empatija pirmiausia patiria­
ma emociškai susitapatinus su klientu. Tai nėra visiškas susitapa­
tinimas. Tai veikiau procesas, kai konsultantas iš dalies patiria kli­
ento jausmus, kartu išlikdamas atsiskyręs. Antra, empatija yra pa­
žintinis procesas, kai konsultantas atidžiai išanalizuoja tai, su kuo
susidūrė kliento viduje, ir turinio prasmę perteikia klientui. Tre­
čia, kaip pažymi C.Rogers (1975), svarbu empatiją perduoti klien­
tui. Tai galima padaryti įvairiausiais būdais - tyla, jausmų atspin­
dėjimu, tikslia ir savalaike interpretacija, kokios nors istorijos pa­
pasakojimu, tikslia metafora ir kt.
Pastaraisiais metais - apie tai liudija Hackley (1978) (cit. pgl.
Gelso C.J., Fretz B.C., 1992) apžvalga - stebima tendencija įsijauti­
mą, kaip subjektyvų potyrį, kurį konsultantas gali išreikšti įvai­
riais būdais, apibūdinti bendravimo įgūdžiu. Tai, ką C.Rogers ma­
nė esant „buvimo būdu”, mėginama susiaurinti iki galimo ištreni­
ruoti įgūdžio. Ši tendencija taip pat pasireiškia mėginant empatiją
prilyginti vienai iš konsultavimo technikų - jausmų atspindėjimui,
56 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

kurią naudodamas, konsultantas parafrazuoja arba atspindi klien­

to jausmus. Nors jausmų atspindėjimas ir padeda konsultantui iš­
reikšti savo įsijautimą, tačiau jų tapatinimas supaprastina ir su­
siaurina įsijautimo sampratą.
Kadangi empatija nėra paprastas įgūdis, neaišku, kaip jos iš­
mokti. Šis unikalus gebėjimas susideda iš konsultanto mokėjimo
pamatyti klientą - kaip šis atrodo, koks jo nežodinio elgesio turi­
nys, ką jis jaučia, ką sakosi jaučiąs, kiek tai atitinka tam, ką pats
konsultantas intuityviai jaučia, ką klientas sako, o ką nutyli ir 1.1.
Pozityvi pagarba klientui. Šis komponentas, pasak C.Rogers,
kartais dar vadinamas „besąlygiška pozityvia pagarba”, reiškia be­
sąlygišką ir nevertinantį kliento kaip visumos priėmimą. Kartu tai
ir sudėtingiausias bei prieštaringiausias terapinės atmosferos emo­
cinis komponentas. Neretai „besąlygiška pagarba” tapatinama su
emocine šiluma, rūpinimusi. C.Rogers (1957) besąlygišką pozity­
vią pagarbą apibūdino taip:
„Tiek, kiek psichoterapeutas sugeba šiltai priimti kiekvieną kliento patyrimą, lyg
jis būtų kliento dalis, tiek jis išreiškia besąlygišką pozityvią pagarbą... Tai reiškia, kad
nekeliamos jokios sąlygos, nėra jausmo „Tu man patiksi, jei būsi toks ir toks”. Tai reiš­
kia, kad asmuo vertinamas... Tai yra priešingybė atrenkamajai vertinančiai nuostatai -
„Tu esi blogas tame, geras tame”. Ji (besąlygiška pozityvi pagarba) apima tiek negaty­
vių, „blogų”, skausmingų, gąsdinančių, gynybiškų, nenormalių, tiek „gerų”, pozityvių,
brandžių, socialių kliento jausmų priėmimą. Tai reiškia rūpinimąsi klientu, bet be sa­
vininkiškų nuostatų ar mėginimo patenkinti paties psichoterapeuto poreikius. Tai reiš­
kia rūpinimąsi klientu kaip atskiru asmeniu, leidžiant jam turėti savo jausmus, savo
potyrius”.

Konsultuojant pozityvi pagarba klientui sietina su konsultanto

nuoširdumu. Tik gerbiant klientą, galima sąžiningai su juo bend­
rauti, kartu ir paprieštarauti jam.
R.R.Carkhuffir B.G.Berenson (1977) yra pažymėję, kad pozityvi
pagarba klientui kyla iš konsultanto savigarbos. Jeigu pastarasis
nevertina savo potyrių, minčių ir jausmų, jam bus sunku gerbti
kito žmogaus mintis ir jausmus.
Pozityvi pagarba yra labai svarbi konsultavimo dalis ir, kaip yra
pastebėję R.L.George ir T.S.Cristiani (1990), konsultantai studijuo­
dami dažnai stebisi, kaip gedi patikti kiekvienas žmogus, kuris krei­
piasi pagalbos. Dauguma konsultantų geba palaikyti psichologinį
kontaktą su pačiais įvairiausiais žmonėmis - bendraujant kartais
„peržengiamos” elgesio normos, savigynos reakcijos, kurias kiti
žmonės laiko nemaloniomis. Jeigu konsultantas nesugeba šito pa­
daryti, jis turi klientą nukreipti savo kolegai (apie nukreipimo są­
lygas kalbėsime vėliau).
 57

Tyrimai rodo, kad besąlygiška pozityvi pagarba - tai sudėtinis

reiškinys; jame galima išskirti keletą santykiškai nepriklausomų
dimensijų (Lietaer G., 1984; Barret-Lennard G.T., 1986). G.T.Bar-
ret-Lennard (1986) suformulavo dvi svarbiausias: pagarbos lygis
ir pagarbos besąlygiškumas. Pagarbos lygis apibūdinamas kaip
žmogaus emocinio reagavimo j kitą žmogų bendras lygis. Pozityvi
pagarba apima šilumą, simpatiją, rūpinimąsi, kliento vertinimą ne­
siekiant kontroliuoti, valdyti. Pagarbos lygis yra susijęs su pozity­
vių ar negatyvių jausmų kliento atžvilgiu išreiškimu, o pagarbos
besąlygiškumas - tokia konsultanto nuostata, kai klientas visas pri­
imamas be „jeigu”. Tai reiškia, kad bazinė konsultanto nuostata
„nesvyruoja” keičiantis kliento emocijoms ir elgesiui.
Besąlygiška pozityvi pagarba konsultavime yra ne tik sudėtin­
gas, bet ir gana prieštaringas reiškinys. Nors C.Rogers ją pavadino
viena iš trijų pagrindinių kliento keitimosi psichoterapijos metu
sąlygų, tačiau detaliau neišanalizavo šios sąvokos ir su ja susijusių
problemų. Besąlygiškos pagarbos kliento atžvilgiu kritikai tvirti­
na, kad psichoterapijoje ir konsultavime nerealu tikėtis, kad kon­
sultantas patirtų bet kokį jausmą kliento atžvilgiu be sąlygų. Čia
besąlygiškos pagarbos reikalavimas gali susikirsti su kitu reikala­
vimu konsultantui - būti nuoširdžiu.
Atsakyti į tokio pobūdžio kritiką galima dvejopai. Pirma, dar
B.G.Berenson ir R.R.Carkhuff 1967m. yra pabrėžę, kad visiškai be­
sąlygiška pozityvi pagarba egzistuoja tik teoriškai, okasdienėje kon­
sultavimo praktikoje tiksliau būtų sakyti, kad efektyvus konsul­
tantas jaučia besąlygišką pozityvią pagarbą per daugelį konsulta­
vimo momentų. Kartais pagarba gali būti saistoma tam tikromis
sąlygomis. Antra, remiantis G.Lietaer (1984) nuomone, kalbant apie
besąlygiškumą, reikėtų skirti kliento vidinį patyrimą ir jo išorinį
elgesį. Besąlygiškumas yra nukreiptas kliento potyriams (jaus­
mams, fantazijoms, mintims, troškimams) priimti. Kaip rašė G.Lie­
taer (1984):
„Mano klientas, būdamas su manimi, privalo laisvai jausti, ką tik nori, jis turėtų
jausti, kad aš esu atviras jo potyriams ir nevertinsiu jų”.

Tačiau tai nereiškia, kad gali būti priimtinas bet koks elgesys.
Konsultavimo metu bendraujant, galima situacija, kai konsultan­
tas nepritaria kliento elgesiui ir jo nepriima. Kartu svarbu pama­
tyti, kas slypi už kliento elgesio, kuriam nepritariama.
58 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

5.4. Kontakto palaikymo įgūdžiai

Nežodinis bendravimas. Bendraudami žmonės informuojavie­
ni kitus ne tik kalba, bet ir veido išraiška, kūno judesiais, pasirink­
dami distanciją ir kt. Tai yra, būdami kartu, negali nebendrauti.
Mes parodome, kaip jaučiamės, ką galvojame, kaip norėtume pa­
sielgti, nepasakydami nė vieno žodžio. Bendraujant žmogaus ne­
žodinis elgesys yra labai svarbus. Ir konsultuojant bendraujama
naudojant įvairius nežodinius mechanizmus, taip pat „skaitant”
kliento nežodinį elgesį. Labai svarbu, kad konsultantas pastebėtų
kliento „nežodinius pranešimus” ir reaguotų į juos, o kartu įsisą­
monintų savo paties nežodinį elgesį ir jo poveikį klientui.
G.M.Gazda su bendr. (1984) nežodinį elgesį suskirstė į 4 pag­
rindinius modalumus. Toks nežodinio bendravimo skirstymas ga­
li padėti geriau įsisąmoninti ir stebėti nežodinį elgesį.
1. Nežodinis elgesys atsižvelgiantį laiką:
a) vėlavimas reaguoti į partnerio reakcijas;
b) prioritetai - santykinis laikas atskiroms temoms aptarti.
2. Nežodinis bendravimas naudojant kūną:
a) bendravimas akimis - svarbu, kaip ir kiek laiko partneriai
žiūri vienas į kitą kalbėdamiesi; bendravimas akimis labai priklauso
nuo kultūros veiksnių, pvz., kai kuriose šalyse bendrauti akimis
vengiama iš pagarbos; toks bendravimas ypač svarbus kontaktui
reguliuoti; įvertinant šį bendravimą, svarbu atsižvelgti į:
- žiūrėjimą į specifinius objektus,
- žiūrėjimą žemyn,
- nuolatinį žiūrėjimą į konsultantą,
- įdėmų žvilgsnį į konsultantą,
- žvilgsnio „lakstymą” nuo objekto prie objekto,
- žvilgsnio nukreipimą nuo konsultanto, kai šis pažvelgia į kli­
entą,
- akių uždengimą rankomis,
' - žvilgsnio sulaikymo ties konsultantu dažnumą.
b) akys - „blizgėjimas”, ašaros, „išplėstos akys”, antakių pozi­
cija;
c) oda - išblyškusi, paraudusi, „žąsies oda”;
d) poza - dažnai rodo fizinio budrumo ar nuovargio laipsnį; ne­
kantravimas; ant krūtinės sukryžiuotos rankos lyg siekiant apsau­
goti save; sukryžiuotos kojos; nuleista galva;
e) veido išraiška - tai bene svarbiausias nežodinis „raktas”kon-
sultuojant; jo turinį yra apibūdinęs M.L.Knapp (1972): „Veidas la­
bai svarbus bendraujant. Jis rodo emocinę būseną, atspindi tarpa-
smenines nuostatas, suteikia nežodinį grįžtamąjį ryšį kitų pasisa.-
kymams, ir kai kas sako, kad, be kalbos, veidas yra svarbiausias
informacijos perdavimo šaltinis”. Vertinant veido išraišką, reikia
atkreipti dėmesį į šiuos požymius: be išraiškos, suraukta kakta,
antakiai, nosis, šypsena, juokas (F.Dostojevskis yra sakęs: „žmo­
gaus būdą daug geriau galima pažinti iš jo juoko negu iš nuobo­
daus psichologinio tyrinėjimo”; neuroziškam individui labai sun­
ku juoktis - jis gali tyčiotis, būti ironiškas ar sarkastiškas, tačiau
negali nuoširdžiai juoktis), liūdnas veidas, lūpų kandžiojimas; kon­
sultantas turėtų mokėti „perskaityti” kliento veide džiaugsmą,
skausmą ir baimę, taip pat, kaip vienus jausmus maskuoja kiti;
f) rankos ir gestai - simboliniai rankų judesiai ir gestai; rankų
judesiai ar gestai, rodantys dydį ar formą; demonstravimas, kaip
kas nors atsitiko arba kaip ką nors padaryti;
g) manipuliacijos savo kūno dalimi - nagų kramtymas, kasy-
masis, traškinimas sąnariais, plaukų traukymas ar glostymas;
h) monotoniški judesiai (dažnai vertinami kaip nervingumo po­
žymis) - trypimas kojomis, barbenimas pirštais, nenustygimas vie­
toje, sukinėjimasis, drebėjimas, žaidimas su sagomis, drabužiais,
plaukais;
i) signalai (komandos) - spragsėjimas pirštais, piršto laikymas
prie lūpų (kvietimas tylėti), rodymas pirštu, gūžčiojimas pečiais,
mostelėjimas ranka, linkčiojimas galva, mirkčiojimas, galvos pur­
tymas;
j) lietimas - tapšnojimas per pečius, švelnus prisilietimas, sek­
sualinis prisilietimas, pliaukšėjimas per užpakalį, dūrimas pirštu į
krūtinę.
Kalbant apie nežodinį bendravimą naudojant kūną, pažymėti­
nas Elman ir Friesen (1969; cit. pgl. Gelso C.J., Fretz B.C., 1992)
kūno judesių skirstymas į 4 tipus:
- simboliai, kurie yra žodžių pakaitalai, pvz., pamojavimas ran­
ka, reiškiantis atsisveikinimą;
- iliustracijos, lydinčios kalbą, kuriomis vizuališkai mėginama *
paaiškinti tai, kas sakoma;
- reguliatoriai, papildantys žodžius, pvz., pozos pakeitimas, link­
čiojimas galva ir kt.;
- adaptoriai, t.y. kūno judesiai, kurie neturi sąmoningo tikslin­
gumo bendraujant, tačiau jie dažnai atspindi mintis ir jausmus,
pvz., lūpų kandžiojimas ir kt.
3. Nežodinis bendravimas naudojant balsą:
a) balso tonas - monotoniškas, bejausmis, nedarnus, griežtas,
švelnus, pasitikintis, silpnas, neryžtingas, virpantis, kliuvantis;
60 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

-^Jb) kalbos tempas - greitas, vidutinis, lėtas;

c) Mso garsumas - garsus, vidutinis, tylus;
d) tartis - aiški, nerūpestinga.
Nuoširdumą išreiškia aiškus balsas, drąsą - tvirtas balsas. Ne­
aiški, perdaug tyli kalba dažnai reiškia nenorą bendrauti. Iš balso
tono galima spręsti, apie ką kalbama net nesuprantant kalbos. Ner­
vingumas ir emocinė sumaištis taip pat geriausiai suprantami iš
balso.
4. Nežodinis bendravimas panaudojant aplinkos reiškinius:
a) distancija - traukimasis artėjant partneriui, artėjimas trau­
kiantis partneriui, iniciatyva keičiant distanciją, nuolatinis sieki­
mas didinti (mažinti) distanciją;
b) fiziniai aplinkos elementai - kambario įrengimas ir kt.;
c) apranga - vargu ar „drabužiai daro žmogų”, tačiau drabužių
detalės tikrai daug pasako apie juos vilkinčio žmogaus nuostatas,
pvz., daug dėmesio drabužiams prieš susitikimą skiria ypač neri­
mastingi klientai;
d) pozicija erdvėje - nagrinėjome aptardami fizinius terapinės
atmosferos komponentus.
įvairūs nežodiniai bendravimo elementai yra labai atsakingi už
emocinę pokalbio kokybę. Jie, lydėdami mūsų žodinius teiginius,
neretai modifikuoja pastarųjų prasmę. Pavyzdžiui, teiginys „Pra­
šau užeiti” gali turėti skirtingą prasmę priklausomai nuo nežodi­
nio elgesio. Jeigu pasitinkame klientą, žiūrėdami į jį, paspaudžia­
me ranką, šiuos žodžius sakome šiltai ir draugiškai - teiginio pras­
mė bus viena, ojei, sutikdami klientą, žvelgsime kažkur į šalį, žvilg­
sniu net neužkliudydami kliento, kvietimą ištarsime abejingai ar­
ba, dar blogiau, su susierzinimo ar nepasitenkinimo gaidele, - pras­
mė bus kita.
Skirtingą prasmę konsultanto žodžiams suteikia įvairūs vadi­
namieji parakalbiniai elementai (balso tonas, tarpai tarp žodžių,
akcentai, dikcija, pauzės, pakartojimai, kosčiojimas, įvairūs „hm-
m”, „aha”, „m-m-m”, „o-ho-ho” ir kt.).
Kliento nežodinis elgesys konsultavime yra labai svarbus. Pir­
miausia jis teikia papildomos informacijos konsultantui apie kli­
ento mintis ir jausmus. Neretai žodžiais sakoma viena, o balso to­
nas, veido išraiška, kūno poza rodo visai ką kitą. Konsultantas tu­
rėtų atkreipti dėmesį, ar sutampa kliento žodinis ir nežodinis el­
gesys ir kartu padėti jam išreikšti realius, tikruosius jausmus. Jei
konsultantas supranta nežodines reakcijas, klientas daugiau juo
pasitiki. Dažniausiai mokėjime „skaityti”kliento nežodinį elgesį ir
slypi priežastis, kodėl klientas mano konsultantą esant ypačpasta­
bų ar turintį „šeštąjį pojūtį”.
Taigi į nežodinį elgesį reikėtų žiūrėti kaip į specifinį „raktą”
kliento jausmams ir motyvams suprasti. Tačiau nepriimtina per­
daug tiesmukiška interpretacija, nes kiekvienas nežodinis veiks­
mas yra dalis platesnio elgesio konteksto, kuris nežodiniams veiks­
mams suteikia vienokią ar kitokią prasmę. Netgi to paties žmo­
gaus tas pats nežodinis veiksmas gali reikšti skirtingus dalykus
skirtingomis situacijomis. Pavyzdžiui, bendravimas akimis gali
reikšti draugiškumą, intymumą, kai žmonės artimi vienas kitam,
tačiau ilgas žiūrėjimas į pašnekovą gali reikšti ir agresiją, jeigu
santykiai yra formalūs.Prisilietimas gali reikšti tiek rūpestį, tiek
intymumo siekimą, tiek dominavimą santykiuose. Be to, nežodi­
nio elgesio prasmė priklauso ir nuo kultūrų skirtumų, į kuriuos
būtina atsižvelgti.
Labai svarbus paties konsultanto nežodinis elgesys, nes juo kon­
sultantas irgi išreiškia neišsakytas mintis ir jausmus, o tai neretai
suvokia ir klientas. Kai kurias nežodines reakcijas mes visi supran­
tame vienodai, nes jos yra įgavusios susitarimų pobūdį. Todėl kon­
sultantas turėtų kontroliuoti savo nežodinį elgesį, mėgindamas jį
paversti gydymo priemone. Konsultantas savo nežodiniu elgesiu
taip pat palaiko kontaktą, siekdamas ne tariamai būti su klientu,
betfiziškai. Kasdieniame gyvenime galima rasti gausybę tariamo
buvimo su kitu žmogumi pavyzdžių. Tą atspindi dažnai girdima
replika - „Tu neklausai, ką aš sakau!” G.Egan (1986) yra apibūdi­
nęs 5 tikrojo fiziško buvimo kartu sąlygas santrumpa SOLER:
1. Būti su klientu akis į akį (squarely). Fizinė aplinka turi leisti
konsultantui ir klientui visiškai matyti vienas kitą; ji turi „sakyti”
klientui: „Aš esu prieinamas jums, aš pasirinkau būti su jumis”.
2. Priimti atvirą pozą (open posture). Sukryžiuotos rankos ir
kojos paprastai vertinama kaip gynybos, nedalyvavimo, atsitrau­
kimo poza. Ir, priešingai, atvira poza reiškia, kad konsultantas pa­
sirengęs priimti viską, ką klientas pateiks. Žinoma, sukryžiuotos
konsultanto rankos nebūtinai reiškia, kad jis nenusiteikęs bend­
rauti. Čia svarbiau, kad konsultantas nuolat savęs klaustų: „Kiek
mano poza atspindi atvirumą ir prieinamumą klientui?”
5. Kartkartėmis būti palinkus (to lean) kliento link. Kliento
link palinkęs konsultantas lyg sako jam: „Aš esu su jumis ir man
įdomu viskas, ką jūs dabar pasakysite”. Tokia poza konsultantas
išreiškia, kad jis nori bendrauti. Antra vertus, nereikia persisteng­
ti, t.y. perdaug ir per greitai prisiartinti prie kliento, nes dėl to pa-
62 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

starasis gali sunerimti, jam gali pasirodyti, kad reikalaujama per

greito ir perdaug artimo kontakto.
4. Bendrauti akimis (eye contact) su klientu. Tai rodo konsul­
tanto dėmes] ir susidomėjimą. Tačiau tai nereiškia, kad bendrauti
akimis reikia visą laiką, nes tai bus panašu į įkyrų spoksojimą į
klientą. Antra vertus, jeigu konsultanto žvilgsnis per dažnai „kla­
jos”po erdvę, neužkliudydamas kliento, tai šiam gali atrodyti, kad
vengiama su juo bendrauti.
5. Būti atsipalaidavusiam (relaxed). Kadangi daugelis klientų
per susitikimą nerimauja, svarbu, kad konsultantas nebūtų įsitem­
pęs ir dar nepadidintų kliento nerimo. Konsultantas turėtų natū­
raliai naudotis savo kūnu (nežodiniu elgesiu), siekdamas parodyti
klientui savo įsijautimą į kontaktą.
Žodinis bendravimas. Nors konsultavimui turi įtakos nežodi­
nis bendravimas, tačiau svarbiausias čia visgi yra žodinis. Konsul­
tanto žodinį elgesį sudaro jo reagavimo būdai įvairiomis konsulta­
vimo situacijomis. Apie jas plačiau kalbėsime 4 skyriuje.
Kliento klausymas. Paprastai dviejų žmonių pokalbis būna pa­
našus į žodinį ping-pongą - pašnekovai kalba paeiliui. Tačiau kon­
sultavime ir psichoterapijoje viskas vyksta kitaip, ypač pokalbio
pradžioje. Čia konsultanto žodinis aktyvumas turėtų būti minima­
lus, kad klientas galėtų sutelkti dėmesį į savo problemų ir sunku­
mų atskleidimą. Konsultantas turi ne tiek kalbėti, kiek klausytis.
Mokėjimas klausytis reiškia mokėjimą išreikšti tikrą ir nuoširdų
domėjimąsi kitu žmogumi.
Egzistuoja dvi svarbios prielaidos, susijusios su šiuo mokėjimu.
Pirmoji, kiekvienam žmogui reikia bendrauti su kitais, papasakoti
apie savo svarbius dalykus. Antroji - kiek mes būname linkę bend­
raudami palaikyti kitą ar pritarti jam, priklauso nuo to, kaip jis
klausosi mūsų. Galima drąsiai tvirtinti, kad santykių tarp žmonių
kokybė nemažai priklauso nuo mokėjimo klausytis ir išgirsti.
Tačiau egzistuoja tam tikros aplinkybės, kliudančios dėmesin­
gai klausytis. Dažnai tai, ką kalba klientas, gali neatitikti vidinės
konsultanto schemos, todėl šis klausosi nedėmesingai. Plačiai pa­
plitęs daugelio žmonių įprotis, neretai sutinkamas ir konsultavi­
me, kai, ne tiek klausomės kalbančio pašnekovo, kiek reaguojame
į dalį jo pranešimo, mintyse formuluodami savo replikas, atsaky­
mus, klausimus ir kt. Tai tik pusiau klausymasis. Vienas iš sociali­
nio išmokimo padarinių yra vengimas perdaug sužinoti apie kitą
žmogų. Tai kartais gali skatinti konsultantą priešintis kliento pa­
sakojimui apie savo giliai asmeninius dalykus, otokio priešinimo-
si rezultatas - vėlgi neatidus klausymasis. Kartais kliento pasako­
jami dalykai ar „užkabintos” temos sukelia konsultantui nemalo­
nius jausmus, nerimą, įtampą. Pastarasis, siekdamas išvengti ne­
malonios būsenos, gali neišgirsti'kai kurių svarbių kliento pasa­
kojimo dalykų. Klausytis sūnku ir tada, kai klientas pernelyg skun­
džiasi savo problemomis, ypač somatiniais simptomais (taip nere­
tai daro psichosomatiniai pacientai).
Klausymasis pirmiausia reiškia grįžtamąjį ryšį į kliento mintis
ir jausmus, skatinimą toliau kalbėti apie savo gyvenimą, jo keblu­
mus ir problemas. Jei konsultantas tai daro tinkamai, tai, kaip sa­
ko M.Cox (1988), leidžia klientui „tašką sakinio gale pakeisti kab­
leliu, kad tai, kas atrodė atsiskleidimo pabaiga, pasirodytų tik pre­
liudija gilesniam atsiskleidimui”.
Visada tinkamas klausymas yra aktyvus procesas. Jis, kaip yra
sakęs J.Bugental (1987), apima „visus jutimų modalumus plius in­
tuiciją, atspindėjimą ir empatiją”. Tai reiškia didžiulį dėmesį deta­
lėms, kokios jos neryškios būtų. Klausytojas turi reaguoti, būti raiš­
kus, domėtis, suprasti, tačiau taip, kad nekliudytų pasakojančia-
jam išlikti jo patyrimo srovėje. Klausydamasis kliento, konsultan­
tas turi būti atsipalaidavęs ir budrus, kad vienu metu galėtų viską
išgirsti ir laisvai viską jungti, reaguodamas į kliento pasisakymą.
Kylančios asociacijos tarnauja tam tikru „raktu” kliento proble­
moms suprasti. Nereikėtų jų laikytis įsikibus, nes dalis šių asocia­
cijų ir idėjų vėliau nepasitvirtina ir atmetamos. Su klientu nerei­
kėtų dalytis savo asociacijomis, nes jos gali būti absoliučiai klai­
dingos. Jos greičiau yra vadovas toliau klausytis, užduoti klausi­
mus, paskatinti klientą „tyrinėti” naujas patyrimo sritis. Toks ak­
tyvus klausymasis padeda nuolat sieti atskiras kliento-pasakojimo
dalis, dėl to kyla svarbiausias konsultavimo dalykas - kliento su­
pratimas. William Osier (cit. pgl. Cox M., 1988) mėgo sakyti stu­
dentams: „Klausykitės paciento, jis sako jums diagnozę”. Negali
būti geresnio patarimo konsultantui!
Kokia svarbi gydomoji tinkamo kliento klausymosi prasmė, ką
reiškia būti išklausytam kliento subjektyvaus pasaulio kontekste,
gražiai aprašė C.Rogers (1969).
„Daug kartų gyvenime aš netikėtai susidurdavau su neišsprendžiamomis proble­
momis, jaučiausi einantis ratą po rato pasikartojančiu apskrititnu, pagaliau, kartą ap­
imtas bevertiškumo ir nevilties, maniau atsidūręs psichozėje. Tokiais momentais gal­
vodavau, kad galėčiau būti laimingesnis, jei man pavyktų surasti žmonių, kurie klausy­
tųsi manęs ir kartu išgelbėtų mane iš mano jausmų chaosp. Ir aš, laimei, radau tokių
žmonių, kurie galėdavo klausytis manęs ir suprasti, netgi šiek tiek giliau, negu aš tikė­
davausi. Jie klausydavo nevertindami, nesmerkdami ir nediagnozuodami. Jie tiesiog
klausėsi, aiškino, reagavo j mane. Aš patikrinau, kad, kai jauti psichologinį distresą ir
64 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

kas nors išklauso tave nevertindamas, nemėgindamas prisiimti atsakomybę už tave,

nesiekdamas ką nors suformuoti tavyje, jautiesi beprotiškai gerai. Tai iš karto nuima
įtampą. Tai leido man priimti anksčiau mane gąsdinusius jausmus, kaltes, neviltį, pai­
niavą, kurie buvo mano patyrimo dalis. Kai manęs klausėsi ir mane išgirdo, aš galėjau
naujai suvokti savo pasaulį ir eiti tolyn. Nuostabu, kai jausmai, kurie atrodė siaubingi,
tampa visai pakenčiami, kai kas nors tave išklauso. Keista, kad dalykai, atrodę neiš­
sprendžiami, tampa aiškūs, kai kas nors išgirsta tave. Aš giliai vertinu šiuos momentus,
kai mane jautriai empatiškai, dėmesingai išklauso”.

5.5. Perkėlimas ir kontrperkėlimas

konsultavime ir psichoterapijoje
Konsultuojant negalima tinkama emocinė sąveika, jei neatsi­
žvelgiama j Siamo dvynius - perkėlimą ir kontrperkėlimą. Papras­
tai jie egzistuoja kartu, dėl to kartais jie lyginami su dviemmagne­
tinės juostelės pusėmis. Tai jausmų, potraukių ir nuostatų perkė­
limas iš „ten ir tada” j „čia ir dabar” ir atvirkščiai. Šį procesą atlie­
ka tiek klientas konsultanto atžvilgiu (perkėlimas), tiek konsul­
tantas kliento atžvilgiu (kontrperkėlimas).
Perkėlimas. Tai vienas svarbiausių S.Freud atradimų ir kerti­
nis psichoanalizės akmuo. Psichoanalizė neretai ir apibūdinama
kaip sisteminga perkėlimo analizė. Iš pradžių perkėlimą S.Freud
laikė kliūtimi psichoterapijai, tačiau 1907m., kai C.Jung pirmą kar­
tą aplankė S.Freud Vienoje, pastarojo požiūris į perkėlimą pasi­
keitė. Tai įvyko po to, kai, paklausęs Jung, ką šis mano apie perkė­
limą, Freud išgirdo: „Tai yra terapijos alfa ir omega”.
Galima tvirtinti, kad perkėlimo svarbą konsultavime ir psichote­
rapijoje daugiau ar mažiau šiandien pripažįsta beveik visų teorinių
orientacijų atstovai. Perkėlimas yra sudėtinė bet kurio konsultavimo
(terapinio) kontakto dalis. Dar daugiau, jis pasireiškia bet kokiuose
žmonių tarpusavio santykiuose, tačiau konsultavime daug ryškes­
nis. Konsultantas didele dalimi išlieka anonimiškas}nes santykiškai
nedaug kalba apie save, ir, kadangi į jį klientas kreipiasi pagalbos, jis
yra autoritetas. Abiematvejais pasireikšti perkėlimui lengviau.
Kaip apibūdinamas perkėlimas? Čia galimi du pagrindiniai va­
riantai. Pirmasis yra klasikinis psichoanalizės apibrėžimas, kai į
perkėlimą žiūrima kaip į Edipo komplekso atgaivinimą terapinia­
me kontakte. Į psichoterapeutą reaguojama taip, lyg jis būtų kli­
ento ankstyvosios edipinės situacijos dalyvis, t.y. tėvas arba moti­
na. Dėl tokio edipinio konteksto šis apibrėžimas yra per siauras; jį
sunku priimti nepriimant paties psichoanalitinio požiūrio į žmo­
gaus raidą.
 Žvelgiant į perkėlimą kaip j universalų konsultavimo kontakto
komponentą, jį būtų galima apibūdinti kaip kliento jausmų ir nuo­
statų, turėtų praeityje reikšmingų žmonių (visų pirma, tėvų) at­
žvilgiu, pasikartojimą bendraujant su konsultantu. Greenson (1965;
cit. pgl. Cox M., 1988) apibūdina plačiau:
„Perkėlimas yra jausmų, potraukių, nuostatų, fantazijų ir gynimosi išgyvenimas da­
bartyje esančio žmogaus atžvilgiu. Jis yra neadekvatus ir yra reakcijų, kilusių svarbių
žmonių atžvilgiu ankstyvoje vaikystėje, pasikartojimas. Pabrėžiu, kad tam, jog reakcija
būtų laikoma perkėlimu, privalo būti du dalykai: ji turi būti praeities atkartojimas ir
netinkama dabarčiai”.

Perkėlimui konsultavime ir psichoterapijoje būdingi šie bruo­

žai (Gelso C.J., Fretz B.C., 1992):
1. Perkėlimas visada yra klaidingas, t.y. klientas, matydamas
konsultantą perkėlimo šviesoje, įsivaizduoja jį klaidingai. Klientas
priskiria konsultantui bruožus, kurie būdingi kitiems santykiams,
kitam laikui ir kitai vietai. Žinoma, ne visos klientų reakcijos kon­
sultanto atžvilgiu ar priskiriami konsultantui bruožai yra klaidin­
gi, nes ne visos reakcijos yra susijusios su perkėlimu. Konsultan­
tui svarbu atskirti, kurios kliento reakcijos yra realistiškos, o ku­
rios yra perkėlimo rezultatas.
2. Perkėlimas gali būti teigiamas arba neigiamas. Teigiamas
perkėlimas yra įsišaknijęs į nuolatinę kliento priklausomybę nuo
idealizuotos tėviškos figūros, kuri myli, globoja, veda saugumojaus­
mo ir kūrybiškos savipildos link. Kliento teigiamos nuostatos kon­
sultanto atžvilgiu, atsiradusios dėl perkėlimo, atspindi praeities san­
tykius, pvz., klientas, vaikystėje jautęsis nepakankamai mylimas
tėvų, gali norėti matyti konsultantą stipresnį ir daugiau mylintį,
negu yra iš tikrųjų. Neigiamas perkėlimas grindžiamas atmetimo
ir priešiškumo patyrimu vaikystėje. Jeigu šios nuostatos bendrau­
jant nepakinta, konsultavimas tampa neįmanomas.
3. Perkėlimą konsultavime palengvina konsultanto neutra­
lumas ir neapibrėžtumas. Neutralumo sąvoka psichoterapijoje ne­
apibrėžta. Tai nėra abejingumas arba rūpestingumo stoka. Kon­
sultavime neutralumas reiškia, kad konsultantas yra bešališkas ir
neprimeta savo vertybių ir požiūrių klientui, o neapibrėžtumas -
savo jausmų, nuostatų, gyvenimo įvykių neatskleidimą klientui.
Konsultanto neutralumas ir neapibrėžtumas bendraujant kuria spe­
cifinę atmosferą, kuri palengvina prasidėti ir visiškai pasireikšti
perkėlimui, nors jis pasireiškia ir nesant šių sąlygų.
4. Perkėlimas yra nesąmoningas. Nors kliento jausmai kon­
sultanto atžvilgiu gali būti ir visiškai sąmoningi, bet pats faktas,
66 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

kad jie kilę iš kitų, ankstesnių santykių, nėra įsisąmoninamas. Psi-

chodinaminės pakraipos konsultavimas skatina klientą įsisąmo­
ninti tokį perkėlimą.
5. Perkėlimas dažnai pasireiškia tose srityse, kuriose daž­
niausiai yra neišspręstų vaikystės konfliktų su svarbiais asme­
nimis. Žmonės labiau linkę iškraipyti suvokimą dabarties, susiju­
sios su teds praeities epizodais, kurie atspindi neišspręstus konf­
liktus su artimiausiais asmenimis.
Perkėlimo svarba psichoterapijoje ir konsultavime yra labai di­
delė. Jis įgalina įsiskverbti į kliento praeitį ir pamatyti, kaip anks­
tyvieji potyriai, susiję su svarbiais asmenimis (tėvais, artimaisiais),
specifiškai modifikuoja dabartines reakcijas. Tai ypač svarbu ta­
da, kai elgesio sutrikimai, asmeninės problemos, bendraujant su
kitelis, nuolat „maitinami”, palaikomi klastingų perkėlimo reakci­
jų. Konsultantas, būdamas perkėlimo projekcijų objektas, jas in­
terpretuodamas, gali suteikti klientui galimybę pamatyti savo el­
gesio priežastis, taip pat koreguoti savo nuostatas, kad jos nebūtų
veikiamos praeities potyrių, traumų, fantazijų. Toks darbas kon­
sultavimui suteikia „koreguojančio emocinio patyrimo” pobūdį.
Sprendimas, daryti perkėlimą aptarimo objektu ar ne, yra pa­
našus į operacijos ir konservatyvaus gydymo pasirinkimą medici­
noje. Pirmasis variantas skatina reikšmingus vidinius pokyčius, o
antrasis dažniau reiškia status quo išlaikymą. Žinoma, pasirinki­
mą visada lemia konkreti situacija. Kartais nerekomenduojama
per daug gilintis į kliento perkėlimo reakcijas ir jas interpretuoti.
Tai:
- kai iškreiptai suvokiama realybė;
- kai nepakanka laiko dirbti su perkėlimu (trumpalaikis kon­
sultavimas ar psichoterapija);
- kai nėra normalaus darbinio bendradarbiavimo su klientu;
- kai klientas dėl susilpnėjusių savigynos mechanizmų negali
toleruoti nerimo ir frustracijos;
- kai konsultavimo tikslas yra ne išspręsti gilius asmenybės konf­
liktus, o pavyzdžiui, prisitaikyti prie esamos gyvenimo situacijos.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad konsultavime daug problemų,
ypač klientams, gali sukelti vadinamasis neišspręstas perkėlimas,
kai konsultavimo kontaktas nutrūksta iki galo neaptarus stiprios
kliento meilės idealizuojamamkonsultantui (teigiamas perkėlimas)
arba neapykantos jam (neigiamas perkėlimas). Todėl konsultan­
tui niekada nedera ignoruoti atsiradusių jausmų. Juos reikia ap­
tarti, žinoma, pasirinkus tinkamą aptarimo laipsnį.
 67

Tai, kas vyksta konsultuojant, kalbant apie perkėlimą, panašu į

vaiko emocinę raidą. Vaikas pamažu pereina nuo požiūrio į tėvus
kaip visagalius ir visažinius prie labiau realistiško požiūrio, ver­
tindamas juos kaip daugiau ar mažiau paprastus žmones, tačiau
užimančius ypatingą, svarbią reikšmę jo emociniame pasaulyje.
Panašiai ir klientas konsultuojant pradeda realistiškiau vertinti kon­
sultantą; jų tarpusavio kontakto patyrimas tampa paties kliento psi­
chinio gyvenimo dalis. Įtartu perkėlimas sudaro sąlygas klientui
„įtraukti” konsultantą j savo vidų, čia sukuriant specifinę, tačiau
patikimą instanciją, į kurią galima kreiptis iškilus gyvenimo sun­
kumų.
Teigiamas perkėlimas, kuriam visada būdinga tam tikra, daž­
niausiai laikina, konsultanto idealizacija, turi ir erotinį komponentą.
Jis pasireiškia, kai konsultantas ir klientas yra priešingų lyčių bei
klientas yra heteroseksualus. Erotinė nuostata konsultanto atžvil­
giu neretai išreiškiama netiesiogiai - tylos pauzėmis, nusiskundi­
mais, kad nėra ką pasakyti ar kad visai tuščia galva; neateinant
arba vėluojant; pamiršimu užmokėti už konsultaciją; domėjimusi
konsultanto asmeniniu gyvenimu; konkuravimu su kitais klien­
tais dėl konsultanto; priklausomybės nuo konsultanto demonstra­
vimu ištisai jį cituojant ir kt.
Viena iš galimų kliento jausmų konsultantui išraiškų yra dova­
nos jam. Tai nelengva situacija konsultavime, nes dovanos gali
daug ką reikšti. Kartais tai tiesiog kyšis. Kartais dovanos rodo kli­
ento norą turėti ypatingus, intymius santykius su konsultantu; pa­
renkant dovaną, mėginama parodyti, kad klientas išskirtinai žino
konsultanto skonį ar poreikius. Kai yra tokių motyvų, konsultan­
tas turėtų dovanų atsisakyti, jeigu nenori būti įveltas į manipulia­
cinius žaidimus su klientu. Tačiau kartais dovanos atspindi nuo­
širdų kliento dėkingumą, jo pagarbą konsultantui, ir, jų atsisaky­
damas, įžeistų klientojausmus. Apskritai, konsultantas turėtų veng­
ti dovanų, išskyrus konsultavimo pabaigą, kai dovana gali tapti pas­
kutine galimybe aptarti su klientu, ką pavyko pasiekti per susitiki­
mus ir kiek dovana atitinka (ar neatitinka) realią konsultavimo
kainą egzistencine prasme.
Konsultantas, kai klientas vienaip ar kitaip išreiškia savo jaus­
mus, turėtų elgtis suprantamai. Svarbu suprasti, kad kliento jaus­
mai nuoširdūs, nors dažnai ir nerealistiški. Kai konsultantas suge­
bapriimti kliento jausmus į juos neatsakydamas, tačiau neprivers-
damas kliento jaustis atstumtu, konsultavimas tampa gilesnis ir
efektyvesnis. Klientui turi būti visiškai aišku, kad konsultantas ne-
68 KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

gali būti jų seksualinis partneris. Toks tabu padeda jam suprasti,

kad ne visi poreikiai konsultuojant, kaip ir gyvenime, gali būti pa­
tenkinami.
Kontrperkėlimas. Kadangi konsultavimo kontaktas yra dvipu­
sio eismo gatvė, akivaizdu, kad ir konsultantas į jį įneša savo per­
kėlimo reakcijas, kurios vadinamos kontrperkėlimu. Tai taip pat
universalus reiškinys psichologiniame konsultavime ir psichote­
rapijoje kaip ir perkėlimas. Neatsižvelgiant į asmenybės brandu­
mą ar mokėjimą spręsti savo konfliktus, konsultantas yra žmogus
ir neišvengiamai turi neišspręstų vidinių konfliktų. Šie skausmin­
gi taškai ir yra kontrperkėlimo reakcijų šaltinis. Šios reakcijos ky­
la, kai kliento išsakomos problemos siejasi su konsultanto neiš­
spręstais vidiniais konfliktais.
C.J.Gelso ir B.S.Fretz (1992) apibūdino totalų, labai platų, ir kla­
sikinį, siauresnį, kontrperkėlimo apibrėžimą. Totalus apibrėžimas
apima visas konsultanto emocines reakcijas į klientą. Šia prasme į
kontrperkėlimo reakcijas patenka ir visiškai realios konsultanto
reakcijos į klientą, nesusijusios su jo vidiniais konfliktais. Klasiki­
nis psichoanalitinis apibrėžimas kontrperkėlimą apibūdina kaip
konsultanto perkėlimo reakciją atsakant į kliento jausmus kon­
sultantui. Tarpinis apibrėžimas nusako kontrperkėlimą kaip kon­
sultanto perkėlimo reakciją į kliento problemas.
Kokios dažniausios kontrperkėlimo formos?
1. Konsultanto siekimas patikti klientui, būti jo priimtu ir gerai
įvertintu.
2. Konsultanto baiminimasis, kad klientas gali apie jį blogai pa­
galvoti, neateiti į susitikimą ir kt.
3. Konsultanto erotiniai ir seksualiniai jausmai klientui; seksu­
alinės fantazijos, susijusios su klientu.
4. Perdėtos reakcijos į klientus, provokuojančius konsultanto
jausmus, susijusius su neišspręstais vidiniais konfliktais.
5. įkyrus patarimų davimas klientui užimant pranašumo pozi­
ciją ir diktuojant jam, kaip jis turėtų gyventi.
Ar kontrperkėlimas yra terapiškas ar antiterapiškas? Padeda jis
konsultantui ar kliudo? Pats savaime jis nėra nei geras, nei blogas.
Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo to, kaip kontrperkėli­
mas pasireiškia - ar kaip išorinis elgesys, ar kaip vidinis konsul­
tanto patyrimas. Pirmuoju atveju turima omenyje tai, ką konsul­
tantas veikia, skatinamas savo vidinių konfliktų. Akivaizdu, kad
šiuo atveju kontrperkėlimas turi būti kontroliuojamas ir aptaria­
mas su kolega profesionalu ar specialiose profesionalų grupėse,
 69

nes neįsisąmoninamas, neatpažįstamas ir nekontroliuojamas

kontrperkėlimas konsultantą padaro neobjektyvų. Kaipvidinis kon­
sultanto patyrimas, kontrperkėlimas gali būti labai vertingas kon­
sultavime (Gelso C.J., Fretz B.C., 1992), nes padeda geriau supras­
ti, kokią įtaką kliento elgesys turi jam ir kitiems žmonėms. Visada
kontrperkėlimo poveikis konsultavimo eigai priklauso nuo kon­
sultanto noro, pasiryžimo pažvelgti į savo tikruosius jausmus kli­
entų atžvilgiu ir jų ištakas.
70 KONSULTANTO IK KLIENTO KONTAKTAS

Literatūra
Barret-Lennard G.T. The Relationship Inventory now: issues and advances in theory,
method and uses // In: L.Greenberg, W.Pinsoff (Eds.) The Psychotherapeutic Process.
N.Y.: Guilford, 1986.
Berenson B.G., Carkhuff R.R. (Eds.) Sources of Gain in Counseling and Psychothera­
py. N.Y.: Holt, Rinehart and Winston, 1967.
Bugental J.F.T. The Art of Psychotherapist. N.Y.: Norton, 1987.
CarkhufT R.R., Berenson B.G. Beyond Counseling and Therapy, 2nd Ed. N.Y.: Holt,
Rinehart and Winston, 1977.
Corey G. Theory and Practice of Counseling and Psychotherapy. 3rd Ed. Monterey,
Calif.: Brooks/Cole, 1986.
Cox M. Structuring the Therapeutic Process: Compromise with Chaos. London: Jesic-
ca Kingsley Publishers, 1988.
Egan G. TTie Skilled Helper: A Model for Systematic Helping and Interpersonal Rela­
ting. 3rd Ed. Monterey, Calif.: Brooks/Cole, 1986.
Gazda G.M., Asbury F.R., Balzer F.J., Childers W.C., Walters R.P. Human Relations
Development: A Manual for Educators. Boston: Allyn and Bacon, 1984.
Gelso C.J., Carter J.A. The relationship in counseling and psychotherapy: components,
consequences, and theoretical antecendents //The Counseling Psychologist, 1985. Vol.
13. P. 155-243.
Gelso CJ., Fretz B.C. Counseling Psychology. N.Y.: Holt, Rinehart and Winston, 1992.
George R.L., Cristiani T.S. Counseling: Theory and Practice. 3rd Ed. Englewood Cliffs,
N.J.: Prentice Hall, 1990.
Gladstein G.A. Understanding empathy: integrating counseling, developmental, and
social psychology perspectives // Journal of Counseling Psychology, 1983. Vol. 30. P.
467-482.
Greenberg L., PinsolTW. (Eds.) The Psychotherapeutic Process. N.Y.: Guilford, 1986.
Kennedy E. On Becoming Counselor: ABasic Guide for Non-Professional Counselors.
N.Y.: The Seabury Press, 1977.
Knapp M.L. The field of nonverbal communication: an overview// In: C.Stewart, B.Ken-
dall (Eds.) On Speech Communication: Anthology of Contemporary Writings ans Mes­
sages. N.Y.: Holt, Rinehart and Winston, 1972.
Levant R., Shlien J. (Eds.) Client-Centered Therapy and the Person-Centered Appro­
ach. N.Y.: Praeger, 1984.
Lietaer G. Unconiditional positive reagard: a controversial basic attitude in client-cen­
tered therapy // In: R.Levant, J.Shlien (Eds.) Client-Centered Therapy and Person-
Centered Approach. N.Y.: Praeger, 1984.
May R. The Art of Counseling. N.Y.: Abingdon Press, 1967.
Prochaska J.O. Systems of Psychotherapy: ATranstheoretical Analysis // Homewood,
III.: Dorsey Press, 1979.
Rogers C. Client-Centered Therapy. Boston: Houghton Mifflin, 1951.
Rogers C. Empathy: an unappreciated way of being // The Counseling Psychologist,
1975. Vol. 5. P. 2-10.
Rogers C. Freedom to Learn. Columbus, Ohio: Merrill, 1969.
Rogers C. On Becoming a Person. Boston: Houghton Mifflin, 1961.
Rogers C. The necessary and sufficient conditions of therapeutic personality change /
/ Journal of Consultation Psychology, 1957. Vol. 21. P. 95-103.
Stewart C, Kendall B. (Eds.) On Speech Communication: An Anthology of Congtem-
porary Writings and Messages. N.Y.: Holt, Rinehart and Winston, 1972.
4. Psichologinio konsultavimo eiga.
Svarbiausios konsultavimo
procedūros ir būdai
72 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

Konsultavimas, net jei būtų tik vienintelis susitikimas su klien­

tu, sąlygiškai gali būti dalijamas į keletą stadijų. Jis turi pradžią,
vidurį bei pabaigą, ir konsultantas turi žinoti, kaip pradėti konsul­
tuoti, kaip tęsti, kaip konsultavimą padaryti intensyvų ir produkty­
vų, kaip jį užbaigti.
4.1. Pirmasis susitikimas
Kai klientas kreipiasi psichologinės pagalbos, konsultantui tai
gali būti jau ne pirmas susitikimas tą dieną, tačiau, jei tai pirmasis
susitikimas klientui, toks jis visada turi būti ir konsultantui. Tai
ypač svarbu klientui, nes dažniausiai jis ateina su dviem stipriau­
siais jausmais - baime ir viltimi, ir konsultanto pareiga yra keisti
šių jausmų balansą - didinti viltį ir mažinti baimę.
Pirmasis susitikimas prasideda nuo susipažinimo. Pirmąjį įspū­
dį apie kliento charakterį galima susidaryti stebint, kaip jis įeina į
kabinetą - tvirtu žingsniu, demonstruojančiu pasiryžimą ir drąsą,
ar neryžtingai, nenoriai, o tai liudija apie baimę, drovumą, abejo­
nes. Paspausdamas ranką (rankos paspaudimas paprastai yra dviejų
žmonių vienybės simbolis) klientui, konsultantas nuo pat pirmųjų
susitikimo minučių gali išreikšti nuoširdų draugiškumą, susido­
mėjimą juo ir pasirengimą padėti. Prisistačius konsultantui, suži­
nojus kliento vardą ir pavardę, porą minučių galima skirti bend­
roms socialinė’ms frazėms, kuriomis apsikeitus, šiek tiek išsisklai­
do kliento nerimas ir įtampa, kurie vyrauja per pirmąjį susitikimą.
Net jei išoriškai kliento elgesyje nerimo ir nepastebima, matyt,
jis vistiek yra, nes pats konsultavimasis kelia normalų jaudulį. Ga­
liausiai klientui neramu ir dėl jo paties problemų, susirūpinimo,
ar pakankamai kvalifikuotas konsultantas, ar jis pasirengęs kuo
daugiau padėti, kas iš viso vyks per susitikimą ir kt. Nerimas ir
įtampa kliudo klientui kalbėti, todėl pirmasis konsultanto uždavi­
nys - mažinti pastebėtą kliento nerimą ir padėti jam jaustis sau­
giai. Visų-pirma, konsultantas turėtų būti aktyvesnis tiek pokalbio
pradžioje, tiek per visą pirmąjį susitikimą. Klientas ir tikisi, kad
pirmasis pokalbį pradės konsultantas. Jeigu pastarasis mato aki­
vaizdžią kliento įtampą, jis gali tai pakomentuoti - „Jūs atrodote
labai susirūpinęs (usi)” arba „Jūs atrodote išsigandęs (usi); Kas
Jums kelia rūpestį?” Nerinfą mažina kalbėjimas apie jo priežastis.
Konsultantas gali paklausti kliento - „Galbūt Jums neramu dėl mū­
sų šiandieninio pokalbio?” arba „Galbūt Jūs bijote mano klausi­
mų, į kuriuos Jums nesinorėtų atsakinėti?” Kartais klientai bijo
 73

būti įvertinti, diagnozuoti, nerimauja dėl galimų psichikos sutriki­

mų. Tam išsiaiškinti konsultantas gali paklausti - „Ar Jūs bijote,
kad Jums nenustatytų kokios nors psichikos ligos?” arba „Kai ku­
rie žmonės bijo kreiptis į psichologus ir psichoterapeutus, bijoda­
mi, kad juos gali palaikyti psichikos ligoniais. Ar Jūs irgi jaučiate
panašų nerimą?” Toks nerimas gali būti „nuvainikuojamas” po-
kalbio pradžioje, paaiškinus, kad klientas pats gali pasirinkti, apie
ką ir kiek kalbėti, kad daugelis žmonių kreipiasi į psichologus ir
psichoterapeutus dėl gyvenimo problemų, kurių negalima vadinti
liga, kad konsultantas gerai supranta, jog pasakoti apie asmeniš­
kus dalykus svetimam žmogui yra sunku ir neramu.
Pradinį nerimą per pirmąjį susitikimą gali sumažinti kliento su­
pažindinimas su pačia konsultavimo procedūra, nes daugelis kli­
entų jaučiasi neužtikrintai dėl to, kad nežino, ką konsultantas ren­
giasi daryti. Kai kurie klientai konsultavimą supranta kaip magiš­
ką pagalbą, o konsultantą suvokia kaip magą, skaitantį mintis. Ki­
tiems konsultavimas yra savotiška greitoji pagalba, išmintingų pa­
tarimų teikimas arba darbas, už kurį visiškai atsakingas konsul­
tantas ir kt. Tokie nerealūs klientų lūkesčiai yra socialinių stereo­
tipų, susijusių su konsultavimu ir psichoterapija, dalis. Tinkamai
paaiškinus, kas vyks per susitikimą, pabrėžus, kad konsultavimo
sėkmė visiškai priklauso nuo konsultanto ir kliento bendradarbia­
vimo, koreguojami kliento lūkesčiai ir mažinamas nerimas.
Nerimą galima sumažinti ir tiesiog paprašius klientą kuo pato­
giau atsisėsti ant kėdės ir atsipalaiduoti.
Pirmojo susitikimo pradžioje taip pat svarbu išsiaiškinti, ar kli-
entas kreipėsi pats, ar yra kieno nors siųstas (pastarojo atvejo va­
riantas - kai klientą atveda tėvai, artimieji, mokytojai ir kt.). Kai
klientas ateina ne savo noru, yra didesnė jo priešinimosi konsulta­
vimui tikimybė, neretai toks klientas nesupranta bendravimo su
psichologu ar psichoterapeutu prasmės. Tai reikalauja papildomų
konsultanto pastangų pagrindžiant jų bendrą darbą ar apskritai
išsiaiškinant tolesnių susitikimų galimybės laipsnį. Jeigu klientas
buvo nukreiptas kito specialisto, iš pat pradžių jis turėtų gauti iš
konsultanto būsimo bendradarbiavimo sampratą. Pavyzdžiui, ga­
lima pasakyti klientui: „Kolega Xprašė manęs susitikti su Jumis,
kad galėtumėme kartu aptarti kai kurias Jūsų problemas”. Klien­
tui bent iš dalies paaiškėja, kodėl jis yra atsiųstas, taip pat padeda
jam suprasti, kad konsultavimas yra bendras dviejų žmonių užsi­
ėmimas, o ne serija susitikimų, per kuriuos konsultantas nurodo
klientui, ką ir kaip šis turėtų daryti. Toks santykių modelis labai
74 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

įprastas medicinoje ir neretai klientai jį atsineša į psichologinį kon­

sultavimą bei psichoterapiją. Kai klientas būna nukreiptas, kon­
sultantui tenka prašyti kliento kartotinai pasakoti apie save ir savo
problemas. Daugeliui klientų tai gana nemalonus užsiėmimas, be
to, kartotinai pasakojant, praleidžiama daug detalių, emocinis pa­
sakojimo krūvis būna mažesnis, pasakojimas apie save gali tapti
panašus į išmoktą automatizuotą veiksmą. Tačiau konsultantui vis­
gi rekomenduotina išklausyti klientą pačiam, nepasitenkinti kole­
gos pasakojimu ar jo užrašais, nes pokalbis su klientu - tai vienin­
telė galimybė suprasti, ką simptomai ar problemos reiškia pačiam
klientui.
Konsultuojant pirmojo klausimo teisė priklauso konsultantui.
Pirmasis klausimas turėtų būti atviras, neapibrėžtas, nevaržantis
jokiais tematikos rėmais, leidžiantis klientui kalbėti apie tai, kas
svarbujam. Pavyzdžiui, „Nuo ko norėtumėte pradėti savo pasako­
jimą?”, „Kokie klausimai (sunkumai, problemos) Jus čia atvedė?”,
„Taigi apie ką mes kalbėsime?” ir kt. Jei konsultantas jaučia, kad
klientas įsitempęs, nerimauja, pirmiausia reikėtų klausti apie jaus­
mus, padėti juos išreikšti (apie tai smulkiau jau kalbėjome). Tuo
palengvintume pokalbio pradžią.
M.Cox (1988) yra rašęs, kad pirmojo susitikimo pradžioje kon­
sultantui daug padeda klausimas - „Kada Jūs paskutinį kartą juo-
kėtės?” arba „Kada Jūs paskutinį kartą juokėtės namie?”- taip pat
kliento atsakymas į panašų klausimą. Juokas ir jo stoka labai arti­
mai susiję su žmonių emociniu gyvenimu.
Pirmuosius klausimus reikia rūpestingai apgalvoti, nes į kai ku­
riuos juos konsultavimo pradžioje klientas nedrįsta atsakinėti. Jeigu
konsultantas apiberia klientą klausimais, pastarasis nebesuvokia,
ko iš jo norima, be to, nustoja pats pasakoti ir konsultantas būna
priverstas toliau klausinėti. Konsultavimo pradžioje reikėtų veng­
ti klausimų, į kuriuos klientas gali duoti užbaigtus atsakymus, nes
tai irgi verčia konsultantą toliau klausinėti (pvz., klausimas - „Koks
Jūsų amžius?” - kartais būna svarbus, tačiau konsultavimo pra­
džioje jis netinka).
Vienas klausimas ir kliento atsakymas į jį konsultanto galvoje
gali sukelti virtinę kitų klausimų.
Štai trumpa ištrauka iš konsultavimo:
Konsultantas: Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie problemas, su kuriomis su­
sidūrėte per šiuos metus. Galite pradėti nuo to, kaip čia patekote.
Klientas: Aš gėriau, po to išsiskyriau su žmona, praradau viską, ką turėjau. Pradė­
jau vartoti narkotikus. Nežinojau, kas su manimi bus; išeidavau ir penkias dienas kla-
jodavau - tos penkios dienos būdavo kaip viena.
 Konsultantas: Panašu, kad tai ne pats geriausias Jūsų gyvenimo periodas...
Klientas: Be vietos, be tikslo...
Konsultantas: Jūs nieko nesirengėte daryti?
Klientas: Aš negalėjau .valgyti, negalėjau miegoti. Aš nežinojau, ką man daryti. Po­
rai dienų apsistojau pas draugą, po to pabėgau.

Šis trumpas epizodas kelia gausybę klausimų. Kiek klientas gė­

rė? Kada pradėjo? Ką jam reiškė skyrybos? Kodėl penkios dienos
atrodė kaip viena? Ką jis prisimena iš šių penkių dienų? Tai ne
galutinis sąrašas klausimų, kuriuos galima užduoti, remiantis tuo,
ką pasakė klientas. Tačiau užduoti tokie klausimai iš karto susiau­
rintų pokalbį. Ošito pokalbio pradžioje reikėtų vengti. Šiuos klau­
simus reikia turėti galvoje. Gali atsitikti taip, kad pats klientas pa­
sakodamas atsakys į daugumą šių klausimų. Vėliau kalbantis gali­
ma užduoti klausimus, j kuriuos nebuvo atsakyta.
Nuo pat pirmojo susitikimo pradžios kliento pasakojimą reikė­
tų priimti tokį, kokį jį pateikia. Tai svarbu pabrėžti, nes kartais
konsultantas pradeda rūpintis, ar klientas sako tiesą. Tai neturėtų
rūpėti konsultantui, nes už tai atsakingas klientas - jeigu jis ap­
gaudinės, konsultavimas pateks į aklavietę, bus neproduktyvus, ir
klientas patirs psichologinius, odažnai ir materialinius nuostolius.
Per pirmąjį susitikimą atidžiai klausydamiesi kliento, mėgina­
me nustatyti pagrindinę pokalbio temą, kliento sunkumų ir prob­
lemų ratą. Pirmiausia atkreipiame dėmesį į tai, kaip problemą pa­
teikia klientas, į galimas jos priežastis, mėginimus spręsti šią prob­
lemą ir su tuo susijusius sunkumus, į galimus šalutinius veiks­
nius, susijusius su šia problema. Konsultantas turėtų leisti klien­
tui laisvai pasakoti, kartais paskatindamas jį savo frazėmis - „Tai­
gi, visi mėginimai spręsti problemą buvo nesėkmingi...”, „Tik su
šiais dalykais siejate savo problemą?” ir kt. Konsultantui reikėtų
kuo mažiau pertraukinėti klientą, vengti pritarti ar nepritarti, ne­
sijuokti iš jo ir nežeminti, nerodyti savo simpatijos (klientas grei­
čiau turėtų jausti konsultanto empatiją), skubotai nevertinti ir ne­
daryti išvadų.
Konsultantas neturėtų primygtinai skatinti klientą „papasakoti
viską”. Klientas, priverstas papasakoti daugiau apie savo gyveni­
mą, santykius, jausmus nei buvo pasirengęs, kitą kartą gali nebe­
ateiti, jausdamasis nesaugiai, išgyvendamas kaltę, gėdą, kad buvo
per daug atviras ir per daug atsiskleidė svetimam žmogui.
Dažnai per pirmąjį susitikimą klientas išsako daugvisokių prob­
lemų ir tai, kaip vėliau matysime, yra natūralu, nes praktiškai nie­
kada nebūna vienos problemos. Kai kurios jų iš pirmo žvilgsnio
atrodo nesusijusios. Tačiau, jeigu konsultantas rūpestingai klau-
76 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

sosi kliento, jis pamato vienokius ar kitokius ryšius tarp išdėstytų

įvykių, situacijų, problemų, jausmų ir nuostatų. Kalbantis svarbu
pastebėti pasikartojimus kliento kalboje. Jie gali rodyti stipriau­
sias ir reikšmingiausias kliento reakcijas, emociškiausias jo paty­
rimo sritis. Tokie pasikartojimai gali būti specifinis „raktas”, pa­
dedantis konsultantui efektyviai vesti pokalbį.
Nuo pat pirmojo susitikimo pradžios konsultantas turėtų steng­
tis, kad klientas prisiimtų atsakomybę už savoproblemas, t.y. pripa­
žintų savo autorystę jų atžvilgiu. Klientas turėtų atsakyti ir už kon­
sultavimo laiko prasmingą panaudojimą. Konsultantas dalijasi su
klientu atsakomybe, nurodydamas, kas jį domina, dalyvauja svars­
tant kliento problemas ir jų sprendimo alternatyvas. Mūsų socialinė
nuostata neretai prieštarauja reikalavimui perduoti atsakomybę už
pokalbio eigą klientui, nes konsultantas mano geriausiai galėsiąs
realizuoti savo pareigą padėti klientui, atsakinėdamas į jo klausi­
mus, patarinėdamas, išgyvendamas dėl kliento problemų daugiau
negu jis pats. Tačiau klientui būtų naudingiau, jei jį patį skatintume
daugiau galvoti apie savo problemas. Nereikėtų ir stengtis kliento
visiškai išvaduoti nuo nerimo, susijusio su prisiimta atsakomybe.
Klientą reikia mokyti toleruoti tam tikrą nerimo dozę, nes gyveni­
mas pilnas situacijų, kai reikia atsakyti tik asmeniškai.
Kartais manoma, kad klientas kiekvieną kartą turėtų palikti kon­
sultantą laimingesnis negu atėjo. Iš tikrųjų tai jis turėtų išeiti iš
konsultanto drąsesnis, tačiau skausmingai supratęs, jog pats pri­
valo kažką keisti savyje ir savo gyvenime. Konsultantas turėtų ne
tiek išlaisvinti klientą nuo kentėjimo, kiek tą kentėjimą nukreipti
konstruktyvia linkme. Kentėjimas gali būti panaudotas kaip svar­
bi jėga, kurią, tinkamai nukreipus, galima panaudoti teigiamiems
asmenybės pokyčiams.
Pagal D.Eisenberg ir S.Delaney (1977), svarbiausi pirmojo kon­
sultavimo susitikimo tikslai yra šie:
1. Skatinti atvirą, nuoširdų pokalbį apie problemas, kurias kli­
entui norisi aptarti, ir apie veiksnius bei priežastis, sukėlusius šias
problemas.
2. Giliau suprasti klientą, jausti jam didesnę pagarbą ir abipusį
pasitikėjimą.
3. įtikinti klientą, kad per kiekvieną susitikimą galima gauti
konkrečios naudos.
4. įteigti klientui, kad jis pats turi būti aktyvus savo problemų
sprendimo dalyvis.
5. Nustatyti problemas tolesniam darbui.
 77

Kartais pirmojo susitikimo pabaigoje klientas paklausia, kodėl

reikia susitikinėti su konsultantu keletą ar net keliolika kartų. Ta­
da konsultantas turėtų paaiškinti: „Jūsų problemos atsirado ne iš
karto, jos rutuliojosi pamažu ir Jūs su jomis jau gyvenote tamtikrą
laiką. Kad mes kartu galėtume geriau jas suprasti, būtina pirmiau­
sia gana smulkiai su jomis susipažinti. Tam reikia laiko, kaip, be­
je, ir joms aptarti bei išspręsti. Neįmanoma per vieną valandą pa­
šalinti to, ką Jūs kaupėte metų metais”. Toks paaiškinimas klien­
tui padeda suprasti, kad problemų sprendimas yra ne vienkarti­
nis, o gana ilgas procesas.
Kliento nukreipimas. Per pirmąjį susitikimą konsultantas nu­
sprendžia, ar jis toliau konsultuos klientą. Kartais konsultantas ar­
ba jaučiasi nekompetetingas kliento problemoms išspręsti, arba
kliento problemoms reikia specializuotos pagalbos, arba yra dar
kitokių priežasčių (pvz., asmeninių, galinčių kliudyti toliau dirbti
su klientu). Tada klientas nukreipiamas pas kitą konsultantą. Ko­
kios dažniausios kliento nukreipimo kolegoms priežastys?
R.L.George ir T.S.Cristiani (1990) nurodo šias:
1. Konsultantas nekompetetingas spręsti kliento problemą.
2. Konsultanto ir kliento asmenybės skirtumai tokie dideli, kad
kliudo užmegzti ir palaikyti konsultavimo kontaktą.
3. Klientas yra konsultanto draugas ar giminaitis. Tada sunku
užmegzti ir palaikyti profesinį kontaktą ilgiau, o dėl to neįmano­
mas rimtas psichologinis konsultavimas.
4. Klientas dėl kokių nors priežasčių atsisako aptarti savo prob­
lemas su konsultantu.
5. Po kelių susitikimų su klientu prieinama prie išvados, kad
konsultavimas neefektyvus ir maža tikimybė jį pakeisti produkty­
via linkme.
Kaip ir pats konsultavimas, kliento nukreipimas kitam konsul­
tantui turi būti grindžiamas pagarba klientui ir pasitikėjimu juo.
Konsultanto pareiga yra supažindinti klientą su konsultavimosi ga­
limybėmis, o pasirinkti turėtų pats klientas. Tačiau, kad kliento
supažindinimas su kitomis galimybėmis, o kartu ir nukreipimas,
būtų efektyvus, reikia laikytis tam tikrų taisyklių:
1. Geriau klientą nukreipti ne tik į kokią nors kitą įstaigą, bet
pas konkretų specialistą. Todėl konsultantas turi būti gerai susi­
pažinęs su įstaigomis, teikiančiomis psichologijos ir psichoterapi­
jos paslaugas, sujose dirbančiais specialistais, jų galimybėmis, kva­
lifikacija, galima specializacija ir kt.
2. Nukreipiamą klientą reikėtų kuo smulkiau informuoti - įstai­
gų ar asmenų adresus (suprantama, ne namų), telefonus, specia-
78 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

listų pavardes. Kartais klientas gali pageidauti, kad pats konsul­

tantas paskambintų ir susitartų dėl jo priėmimo, tačiau teisingiau­
sia visą atsakomybę už kreipimąsi palikti pačiam klientui.
3. Jeigu klientas pageidauja, kad konsultantas papasakotų apie
jį kitam konsultantui, tą reikėtų atlikti nedalyvaujant klientui.
4. Nereikėtų tikėtis gauti kokios nors informacijos apie klientą
iš konsultanto, kuriam buvo nukreiptas klientas, nes šis yra saisto­
mas profesinės etikos reikalavimų.
5. Jei įmanoma, konsultantas turėtų įsitikinti, ar nukreipimas
veiksmingas, žinoma, nereikalaudamas detalių.
Jeigu darbas su klientu nesibaigia per pirmąjį susitikimą (o taip
dažniausiai ir atsitinka), svarbu atkreipti dėmesį į kai kurias kito
susitikimo ypatybes. Per pirmąjį susitikimą, kaip minėjome, dau­
giau sužinoma apie kliento problemas, sunkumus, išskiriama pag­
rindinė problema (-os), ir jame aktyvesnis būna konsultantas. Per
kitą susitikimą klientui reikia akivaizdžiau parodyti, kaip pasida­
lyti atsakomybe. Neretai klientas nežino, ką daryti kitą kartą susi­
tikus, ypač jei jaučiasi pakankamai apie save papasakojęs prieš
tai. A.Storr (1980) yra pateikęs pavyzdį, kaip konsultantas galėtų
elgtis panašiu atveju.
Jeigu klientas nuo pat susitikimo pradžios tyli, laukdamas, ką pasakys konsultan­
tas, pastarasis galėtų pradėti:
„Praėjusį kartą aš Jums uždaviau daug klausimų apie Jūsų problemas ir tai, su kuo
jos galėtų būti susijusios. Aš norėčiau, kad nuo šiandien Jūs imtumėtės iniciatyvos pa­
sirinkti, apie ką mes kalbėsimės toliau, o ne lauktumėte naujų mano klausimų. Juk tik
Jūs žinote, kas iš tikrųjų vyksta jumyse. Taigi, ką dabar jaučiate, apie ką turėtumėme
dabar kalbėti?’’
Jeigu klientas toliau tyli, konsultantas galėtų jo paklausti:
„Apie ką galvojote, eidamas į šiandieninį mūsų susitikimą?”
įsitempęs, nerimastingas, pagalbos laukiantis tik iš konsultanto klientas dažnai lin­
kęs atsakyti:
„Nieko”.
į tai galima atsakyti:
„Man atrodo, kad sunku apie nieką negalvoti. O dar tiksliau, aš manau, kad tai
neįmanoma. Visada galvoje klaidžioja įvairiausios mintys. Galbūt Jūs visgi ką nors gal­
vojote apie savo šiandieninį vizitą pas mane, gal Jūs turėjote kažkokių lūkesčių per šį
mūsų susitikimą. Ko Jūs norėtumėte?”
Jeigu klientas atsako, kad nori išgirsti konsultanto klausimų (o taip neretai ir bū­
na), šis galėtų paklausti:
„O ko Jūsų paklausti?”
Jeigu klientas nieko nenori patikslinti, galima jam pasakyti:
„Aš jaučiu, kad Jūs šiandien nenusiteikęs su manimi kalbėti. Gal Jus kas nors vertė
ateiti čia, sakė, kad Jūs privalote?”

Gana dažnai tokia situacija ir susiklosto, kai klientas jaučiasi

atliekąs pareigą, ateidamas pas konsultantą ir atsakinėdamas į jo
klausimus. Svarbu klientui paaiškinti, kad pirmasis ir svarbiau­
sias reikalavimas konsultavime yra kliento pasirengimas ir noras
bendradarbiauti su konsultantu, ir jeigu jis'nenori kalbėti apie sa­
vo problemas, niekas negali priversti jo tai daryti.
4.2. Problemų įvertinimas
Kaip būtų galima apibūdinti psichologinį problemų įvertinimą?
Pagal Kleinmuntz (1982; cit. pgl. Gelso C.J., Fretz B.R., 1992), tai
sistemiškos arba standartizuotos procedūros elgesiui stebėti. Iš es­
mės tuo užsiima dauguma psichologų. Jei nebūtų būdų elgesio pa­
našumams ir skirtumams tiek atskirų individų, tiek to paties indi­
vido skirtingais laiko momentais nustatyti, psichologas, konsultan­
tas negalėtų nei patikimai apibendrinti žmonių, nei numatyti jų
elgesį. Todėl psichologinis problemų įvertinimas yra labai svar­
bus tiek psichologinio konsultavimo teorijai, tiekpraktikai. Šis įver­
tinimas plačiai taikomas įvairiose psichologijos srityse, tačiau jo
panaudojimas konsultavime ypač svarbus: naudodami įvairias įver­
tinimo procedūras, suteikiame klientui naujų žinių apie jį ir apie
jo perspektyvą.
Psichologinis įvertinimas yra labai plati sąvoka. Pavyzdžiui,
M.Cox (1988) teigė, kad kliento problemas galima įvertinti trimis
aspektais:
- nozologiniu (priskiriant klientą ir jo problemas tam tikrai no-
zologinei kategorijai);
- psichodinaminiu (išskiriant vyraujančius psichologinės savi­
gynos mechanizmus, vaikystės patyrimo sąlygotas nuostatas);
- egzistenciniu (analizuojant kliento patyrimą).
Taigi psichologinis įvertinimas apima bendriausias žinias apie
galimas žmonių ypatybes, asmenybės ir gyvenimo problemas, jų
identifikavimą, diagnozavimą, tam tikslui panaudojant informaci­
ją apie klientą, gautą kalbantis, analizuojant testus, piešinius, ra­
šinius, sapnus ir kt. Toliau detaliau pakalbėsime apie šiuos psi­
chologinio įvertinimo aspektus.
Problemos ir jų įvardijimas. Ši knyga skirta konsultanto dar­
bui su įvairiausiomis žmonių problemomis. Pradedant konkrečiau
kalbėti, kaip šias problemas atpažinti per konsultavimo susitiki­
mus, trumpai apibūdinsime dažniausius jų universalius aspektus.
Kiekviena žmogaus problema - tai jo jausmų, minčių ir ketini­
mų visuma. Todėl ją išspręsti galima keičiant savo gyvenimą - jo
būdą, santykius, vidinę orientaciją. Kartais kyla pagunda dėl savo
problemų kaltinti aplinką (ar paveldėjimą). Aplinka yra be galo
reikšminga kaip arena, kurioje žmogus kovoja už save, tačiau maty-
80 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

ti aplinką kaip asmenybės sunkumų priežastį yra neteisinga. Kaip

sako R.May (1967), aplinka duoda šachmatų lentą ir figūras, ta­
čiau, į jas žiūrint, negalima numatyti, kaip vyks žaidimas. Ir R.May
tęsia:
„Negraži mergina gali skųstis, kad gimė tokia, tačiau jai reikia padėti suprasti, kad
negražumas - tai neteisingos nuostatos dėl fizinio pavidalo”.

Kiekvienas mūsų esame turėję ir tebeturime problemų, sunku­

mų gyvenime.R.May (1967) yra pastebėjęs: „Nuoširdžiai sakau, aš
nesu sutikęs kliento, kurio sunkumų nebūčiau matęs savyje, bent
potencialiai”. Todėl pirmoji ir svarbiausioji nuostata konsultavi­
me - tiek kalbant apie konsultantą, tiek apie klientą, kuriam ją
turėtų perduoti konsultantas, - yra ta, kad turėti problemų yra nor­
malu. Šitai įsisąmoninus, padaromas pirmasis žingsnis problemų
pašalinimo link. Įvairius sutrikimus sukelia tik ilgai trunkantis ne­
mokėjimas ar negalėjimas spręsti savo problemas ar išmokti gy­
venti su jomis.
Vienos gyvenimo sferos sutrikimai paprastai pakeičia ir kitas
sferas. Pavyzdžiui, tarpusavio santykių problemos šeimoje dažnai
sukelia ir partnerių seksualinių problemų. Tokių pavyzdžių labai
daug. Todėl dažniausiai negalima kalbėti apie vieną problemą -
jos egzistuoja savotiškomis „kekėmis”. Šis požiūris prieštarauja
konsultavimo praktikoje paplitusiai nuostatai, kai mėginama iden­
tifikuoti būtent problema. Tačiau, mėginant gyvenimo nesklandu­
mus ir sunkumus suvesti į kurią nors vieną problemą, dažnai ne­
teisingai suprantamos tikrosios sunkumų priežastys.
Kiekviena problema, nors išoriškai panaši ar stereotipiška, yra
individuali, kitoniška ir būtina ją individualiai spręsti. Taigi klai­
dinga manyti, kad egzistuoja kokie nors atskirų problemų spren­
dimo algoritmai. Todėl kiekviena konsultavimo situacija yra nau­
ja ir unikali, reikalaujanti problemą suprasti konkretaus žmogaus
gyvenimo kontekste.
Visos problemos, su kuriomis susiduriama konsultuojant, yra „is­
toriškos”, t.y. turi savo atsiradimo ir plėtotės istoriją. Konsultantas
paprastai susipažįsta su kliento problemomis, dažniausiai jau pra­
ėjusiomis ilgą inkubacinį periodą, kol jos prasiveržė į paviršių, į gy­
venimo kasdienybę. Iki ateidamas pas konsultantą, klientas beveik
visada jau būna mėginęs pats jas spręsti ir apie tokius mėginimus
bei rezultatus konsultantas turėtų žinoti. Neretai patirtos nesėkmės,
mėginant savarankiškai susidoroti su problemomis, po to suvokia­
mos kaip svarbiausios šių problemų priežastys.
 Kartais darbas su kliento problemomis suvokiamas kaip geo­
metrinių teoremų sprendimas. Nereikia pamiršti, kad kiekviena
asmeninė problema turi gilius ir ryškius emocinius aspektus, ku­
rie ir sukelia daugiausia sunkumų. Jeigu pernelyg mėginsime su­
vokti objektyvią kliento situaciją ir per daug protausime tuo klau­
simu, iškils grėsmė nepakankamai įvertinti jausmų reikšmę tiek
problemai atsirasti, tiek ją spręsti.
Kaip konsultuojant nustatyti problemų svarbą ar jų sprendimo
eiliškumą? Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kiek blokuojamas klien­
to poreikis ar niekaip nepasiekiamas tikslas yra svarbus jo gyveni­
me. Kitas galimas žingsnis - nustatyti, kokiu laipsniu yra blokuo­
jamas poreikis ar neįgyvendinamas tikslas. Taip pat svarbu, kiek
laiko egzistuoja problema. Jeigu ilgai, klientas gali būti atradęs
daug jos kompensacijos (dažniausiai netinkamos) būdų, kurie ap­
sunkina atrasti, suprasti tikrąsias sunkumų priežastis. Labai nau­
dinga žinoti, kaip pats klientas supranta savo problemas ir jų prie­
žastis, Klientas, supratęs jas klaidingai, gali būti sukūręs daugybę
nerealių ir savo problemų paaiškinimų, sunkinančių jas spręsti.
Svarbus klausimas, kalbant apie problemų atpažinimą, yra jų
įvardijimas. Išsakyti savo sunkumus žodžiais yra ne taip paprasta,
kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kalbame su klientais apie dalykus,
kuriuos jie žino, tačiau niekada nėra tiksliai išsakę žodžiais. Prob­
lemos yra greičiau „galvoje”. Tai panašu į neretai sutinkamą feno­
meną, kai žinome žodį, tačiau negalime jo pasakyti; tada sakome -
„žodis sukasi ant liežuvio galo”. Antra vertus, tiksliai įvardyti prob­
lemas yra be galo svarbu, tačiau tai padarius, kaip ir laikant egza­
miną raštu, išsiaiškinama, kas iš tikrųjų žinoma, o kas tik atrodo,
kad žinoma. įvardijus problemas, tampa realesnės nesuformuluo­
tos mintys, jausmai, fantazijos, svajonės, iki tol buvę tik menami,
įsivaizduojami dalykai. Įvardijimas pašalina jų tariamumą. Prob­
lemų įvardijimas turi dar vieną funkciją - padeda klientui tam tik­
ru laipsniu atskirti save nuo aplinkinio ir nuo savo vidinio emocijų
bei minčių pasaulio. Žodžiai apie save sukuria psichinę distanciją
nuo savasties; tokia distancija būtina norint save suprasti, kontro­
liuoti, keisti. Pats įvardijimas leidžia kritiškai įvertinti situaciją. Jei­
gu klientas kalba apie jausmus, bent jau tuo momentu jis nėra jų
valdomas. Kai sakau „Aš pykstu”, aš bent šiek tiek atsiskiriu nuo
šio jausmo. Kalbėti apie tai, ką jauti, yra pirmasis žingsnis jausmų
kontrolės link. Todėl įvardyti problemas, net tas, kurios atrodo ne­
išsprendžiamos, labai svarbu konsultuojant.
Diagnozavimas už ir prieš. Psichologinė diagnozė remiasi kli­
ento problemų analize ir aiškinimu. Ji apima kliento sunkumų prie-
82 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

žastis, jų plėtotę laike, priskyrimą tam tikrai problemų klasei, tam

tikrų pagalbos būdų nustatymą ir sėkmingo problemų sprendimo
tikimybės numatymą (Corey G., 1986). Nuo pat pirmųjų mėgini­
mų diferencijuoti psichologines problemas, norint tiksliau nusta­
tyti, kokia pagalba būtina kiekvienu konkrečiu atveju, diagnozuo­
jant buvo remiamasi medicinoje priimtu modeliu, kurio esmę su­
daro trys pagrindiniai etapai:
1) simptomų nustatymas;
2) jų priežasčių nustatymas;
3) efektyviausių šių simptomų gydymo būdų suradimas.
Tačiau akivaizdu, kad psichologinės problemos gerokai skiria­
si nuo somatinių (kūno) sutrikimų ir ligų. Psichologinių sutrikimų
simptomai nėra tiek homogeniški kaip somatinių sutrikimų. Pa­
vyzdžiui, plaučių uždegimo požymiai tarpusavyje daug daugiau su­
siję negu, pavyzdžiui, šizofrenijos simptomai. Todėl medicininio
modelio taikymas šių dienų psichologiniame konsultavime ir psi­
choterapijoje problemoms identifikuoti yra mažai naudingas ir var­
gu ar pateisinamas.
Dėl diagnozavimo egzistuoja gana ryškūs prieštaravimai tarp
atskirų psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos mokyklų.
Skirtingų teorinių orientacijų atstovai dažniausiai akcentuoja skir­
tingus to paties kliento aspektus. Pavyzdžiui, psichoanalitiškai ori­
entuotas konsultantas daugiau dėmesio skiria kliento elgesio psi-
chodinamikai, biheivioristas - matomam išoriškam elgesiui, o eg­
zistencinės terapijos atstovas - subjektyviesiem^kliento patyrimo
aspektams. Todėl psichologinės diagnostinės sistemos yra nesta­
bilios, ir tai kalba jų nenaudai. Galiausiai, medicinoje, nustačius
tam tikrą diagnozę, skiriamas konkretus specifinis gydymas, ati­
tinkantis tuometinį medicinos lygį. Kalbant apie psichologinį kon­
sultavimą, pagalbos būdus ir pobūdį lengviau numatyti pagal kon­
sultanto teorinę orientaciją nei pagal kliento problemas (Gelso C.J.,
Fretz B.R., 1992).
Tai verčia aptarti argumentus „už” ir „prieš” kalbant apie dia­
gnozavimą psichologiniame konsultavime ir psichoterapijoje.
Besąlygišką diagnozavimo būtinumą remiantys konsultantai
(dažniausiai psichoanalitinės ir biheivioristinės orientacijų atsto­
vai) tvirtina, kad diagnozė, pagrįsta kliento praeities ir dabarties
elgesio įvertinimu, leidžia tinkamai planuoti psichologinę pagal­
bą. Jų nuomone:
- diagnozė leidžia numatyti tolesnę sutrikimo plėtotę;
- diagnozė rodo tamtikrą pagalbos strategiją esant skirtingiems
sutrikimams;
 - diagnozinės schemos leidžia efektyviai bendrauti profesiona-
lam§, nes kiekviena diagnozinė kategorija atitinka konkrečias el­
gesio charakteristikas;
- diagnozė rodo gana tikslius mokslo tiriamųjų darbų rėmus
(Corey G., 1986).
Radikalūs diagnozavimo kritikai, tarp jų daugiausia yra egzis­
tencinės ir į klientą orientuotos teorinių krypčių atstovų, diagnozę
konsultavime mano esant nereikalinga, o gednet kenksminga. Jie
pateikia šiuos argumentus:
- diagnozė paprastai išreiškia ekspertišką konsultanto požiūrį į
kliento elgesį ir patyrimą iš išorinio atskaitos taško neatsižvelgiant
į tai, ką visa tai reiškia klientui;
- diagnozė ignoruoja žmogaus sudėtingumą; C.Rogers (1951)
nuomone, daugelis diagnozių supaprastina žmogaus elgesį ir pa­
tyrimą; be to, diagnozuojant orientuojeunasi į panašumus tarp žmo-
nių, o ne į unikalius skirtumus tarp jų, keutu ignoruojant skirtin­
gas kiekvieno žmogaus potencines galimybes teikiant pirmenybę
jų stereotipiniams bruožams;
- žmogus, mėginamas įtalpinti į diagnozinių kategorijų rėmus,
sumenkinamas, nes paverčiamas objektu; galiausiai, daugelio kli­
entų, su kuriais susiduriame konsultuodami, iš viso negalima pri­
skirti jokiai diagnozinei kategorijai; jiems sunku prisitaikyti gyve­
nime, o tai būdinga daugeliui žmonių, jiems reikia kito žmogaus
pagalbos, kad galėtų susigrąžinti ramybę ir gebėjimą spręsti nuo­
lat iškylančias problemas; geriausiai galima suprasti kitą žmogų
jo paties subjektyvaus pasaulio kontekste, one klasifikacinėse sis­
temose;
- diagnozė siaurina konsultanto matymo lauką ir verčia jį atsi­
žvelgti tik į tai, kas telpa peršamoje diagnozėje, o tai dažniausiai
būna dalykai, susiję su įvairiausiais trūkumais; kartu užmirštamas
svarbiausias dalykas konsultuojant - orientuotis į žmogaus poten­
cines galias, asmenybės tobulėjimą;
- diagnozė verčia žmogų priimti tą elgesio būdą, kuris priski­
riamas duotai diagnozinei kategorijai, o kliento aplinkos žmones
vertinti pagal jam priskiriamą diagnozę; R.Laing (1967), žymaus
anglų psichiatro ir vieno antipsichiatrijos judėjimo lyderių, nuo­
mone, klientas dažnai priima konsultanto peršamą atskaitos tašką
ir pradeda atitinkamai vertinti savo elgesį - „Aš esu beprotis. Tad
ko jūs iš manęs galite tikėtis?”; P.Szasz (1960) mano, kad diagnozė
dažnai ne tiek išsprendžia problemas, kiek jas paaštrina, nes, kai
psichologinės problemos, už kurias atsakomybę privalo prisiimti
84 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

klientas, paverčiamos diagnozėmis, klientas išlaisvinamas nuo at­

sakomybės už savo veiksmus.
Apie tam tikrus diagnozavimo pavojus kalba ir ne tokie radika­
lūs diagnozavimo priešininkai (Brammer L., Shostrom E., 1982):
- kai nepakanka duomenų, galima daryti klaidingas išvadas;
- konsultantas gali perdaug „įsitraukti”į kliento gyvenimo isto­
riją ir nepakankamai dėmesio skirti esamam kliento elgesiui ir
nuostatoms;
- konsultantui gali kilti pagunda perdaug pasikliauti testavimo
rezultatais diagnozuojant;
- diagnozuojant skiriama perdaug dėmesio patologinėms kli­
ento reakcijoms ir nepakankamai dėmesio - sveikoms ir kūrybiš­
koms jo asmenybės pusėms;
- diagnozavimas formuoja vertinančią nuostatą kliento atžvil­
giu ir skatina jam nurodyti, ką jis turėtų daryti.
Dar vienas pavojus, susijęs su diagnozavimu, iškyla, kai kon­
sultavime susiduriama su skirtingų kultūrų atstovais, nes norma
dažniausiai laikomi vyraujančios kultūros stereotipai. D.W.Sue
(1981) pateikė pavyzdį, kai Amerikoje iš Azijos kraštų kilę klientai
vertinami kaip labiausiai užslopinti, nes sunkiai atsiskleidžia, at­
rodo neužtikrintai, mažai emocingi. Amerikos kultūroje kultivuo­
jamos kaip tik priešingos normos. Tačiau azijiečiai kultūriškai yra
orientuoti slopinti emocijas, nesidalyti savo asmeniniais dalykais
už šeimos rato.
E.Kennedy (1977) nuomone, diagnozė yra bevertė, jei sukuria
distanciją tarp konsultanto ir kliento. Otaip atsitinka, kai ji tampa
vien konsultanto intelektualinių užsiėmimų objektu, kai konsul­
tantas į konsultavimą žiūri amatininkiškai. Diagnozė taip pat nie­
ko neduoda, kai ji tiek formali, jog kliudo konsultantui nuoširdžiai
priimti klientą. Klientus „dėliojant į lentynėles”pagal kategorijas,
sutrinka konsultavimo kontaktas. Visų mūsų asmeniškas patyri­
mas rodo, kad jaučiamės nejaukiai ir nemaloniai, kai kas nors ki­
tas nori mus priskirti kokiai nors kategorijai, vietoj to, kad mėgin­
tų mus suprasti.
Apibendrindami argumentus „už” ir „prieš” diagnozavimą psi­
chologiniame konsultavime, galime tvirtinti, kad vienodai nepri­
imtini abu kraštutiniai požiūriai. Diagnozavimas yra konsultavi­
mo dalis, kai siekiama giliau suprasti klientą. Nuo pirmojo iki pas­
kutinio susitikimo tiek klientas, tiek konsultantas užsiima ieškoji­
mu ir atskleidimu. Net atsisakydamas griežtų diagnostikos rėmų,
konsultantas sau turėtų užduoti klausimus:
 - kas dabar vyksta kliento gyvenime?
- ko klientas nori iš konsultavimo?
- kokios yra kliento potencialios galimybės ir apribojimai?
- kaip toli ir giliai turiu bendrauti su šiuo klientu?
- kokia svarbiausia kliento dabartinio gyvenimo psichodinami-
ka?
Atsakydamas į šiuos klausimus, konsultantas formuluoja sau,
ko klientas nori ir kaip to galima pasiekti. Šia prasme diagnozavi­
mas yra permanentinis procesas, trunkantis tiek pat, kiek ir kon­
sultavimas, ir padedantis konsultantui suvokti kliento problemas.
Galiausiai, jeigu absoliučiai ignoruosime diagnozę, būsime pri­
versti ignoruoti ir tokias realias ligas kaip šizofrenija, maniakinė-
depresinė psichozė ir kt., o tai jau etinė problema, nes tai sutriki­
mai, kuriems esant, žmogus gali būti pavojingas sau ir kitiems.
L.Brammer ir E.Shostrom (1982) nuomone, diagnozė turėtų at­
spindėti kliento gyvenimo stilių ir padėti konsultantui planuoti sa­
vo elgesio ir darbo strategiją bei taktiką, efektyviau prognozuoti
savo darbo rezultatus, kartu išlikti jautriu realios patologijos ap­
raiškoms kliento elgesyje ir išvengti rimtų klaidų darbe. Tikras
konsultantas, kaip pabrėžia šie autoriai, klientą „supranta simul­
taniškai ir diagnostiškai, ir terapiškai”.
Psichologinė anamnezė. Kad konsultantas galėtų aiškiau su­
vokti kliento problemas, išsiaiškinti jų atsiradimo priežastis ir eg­
zistavimo kontekstą, turi žinoti apie klientąrši informacija ir su­
daropsichologinę anamnezę. Akivaizdu, kad neįmanoma visko su­
žinoti apie klientą per vieną susitikimą. Paprastai tamdaugiau dė­
mesio skiriama per pirmuosius susitikimus, tačiau svarbu nepa­
miršti, kad visą laiką konsultuodamas konsultantas turėtų papil­
dyti kliento asmenybės ir gyvenimo „portretą” vis naujomis deta­
lėmis. Anamnezė rinkti pradedama nuo kliento pasakojimo apie
save ir savo problemas, papildoma informacija gaunami stebint
kliento elgesį, klausinėjant, kartais naudojant testus bei kitas pa­
pildomas priemones (sapnus, piešinius, rašinius ir kt.).
Dėl psichologinės anamnezės beveik niekas neprieštarauja,
nors, pavyzdžiui, egzistencinės orientacijos atstovai daugiau ak­
centuoja esamą gyvenimo situaciją, iš kliento nereikalauja tokių
detalių žinių apie save, kaip, pavyzdžiui, psichoanalizės atstovai.
Egzistuoja įvairios psichologinės anamnezės rinkimo schemos.
Pagal vieną jų išskiriami trys pagrindiniai informacijos apie klien­
tą elementai:
86 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

1. Demografinė informacija:
- kliento amžius;
- šeiminė padėtis;
-profesija;
- išsilavinimas.
2. Esamos problemos ir sutrikimai:
- problemų atsiradimas, plėtojimasis ir trukmė;
- gyvenimo įvykiai, susiję su problemų atsiradimu, paaštrėji­
mu, pagerėjimais;
- amžius, kada atsirado problemos;
- asmenybė, jausmų (ypač svarbių žmonių atžvilgiu), interesų,
kasdienio gyvenimo (miego, apetito ir kt.) pokyčiai, susiję su prob­
lemų atsiradimu;
- kodėl klientas kreipėsi būtent dabar;
- problemų sprendimo patyrimas (savarankiškas ar su kitais
specialistais) bei rezultatai;
- vaistų vartojimas;
- šeimos medicininė istorija (ypač psichikos ligos, alkoholiz­
mas, narkomanija, savižudybės šeimoje).
3. Psichosocialinė istorija (svarbūs tarpasmeniniai jausmai, san­
tykiai ir įvykiai gyvenime):
- kūdikystė (gimimo aplinkybės, gimimo eiliškumas, kas augi­
no, santykiai šeimoje);
- ikimokyklinis periodas (brolių ir seserų gimimas, kiti reikš­
mingi įvykiai šeimoje, pirmieji prisiminimai);
- vidutinis vaikiškas amžius (mokymosi sėkmės ir nesėkmės,
problemos mokykloje su mokytojais ir bendraamžiais, santykiai
šeimoje);
- paauglystė ir jaunystė (santykiai su bendraamžiais, kitos ly­
ties atstovais, tėvais, sėkmės ir nesėkmės mokykloje, gyvenimo sie­
kiai ir tikslai);
- suaugęs amžius (socialiniai santykiai, pasitenkinimas darbu,
vedybos, santykiai šeimoje, lytinis gyvenimas, ekonominės gyve­
nimo sąlygos, artimų žmonių praradimas, amžiniai pokyčiai, alko­
holio ir narkotikų vartojimas, psichologinės ir egzistencinės kri­
zės, ateities planai).
Akivaizdu, kad ne kiekvienu atveju reikia surinkti tokios apim­
ties informaciją; visada reikia vadovautis protingo būtinumo kri­
terijumi. Ši schema greičiau atspindi svarbius kliento gyvenimo ir
problemų atsiradimo bei plėtojimosi istorijos taškus, į kuriuos rei­
kia orientuotis konsultuojant.
 87

A.Adler gimimo eiliškumą laiko vienu iš svarbiausių veiksnių

gyvenimo problemoms atsirasti. Šią temą panagrinėsime šiek tiek
plačiau, nes ji mažai kur nušviečiama. Gimimo eiliškumas svar­
bus todėl, kad pagrindinės asmenybės orientacijos formuojasi la­
bai anksti.
Vyriausias vaikas šeimoje turi ryškų atsakomybės jausmą. Savo pirmaisiais gyveni­
mo metais jis būna patyręs tėvų meilę ir rūpestį, ir tai jį daro emociškai stabilų. Jis prie
atsakomybės pratinamas nuo ankstyvų metų skatinant pagelbėti tėvams, prižiūrėti jau­
nesniuosius brolius ir seseris. Vyriausias vaikas daugiau nei kiti vaikai tampa tėvų pa­
sitikėjimo objektu ir šeimos reikalų planavimo dalyviu. Todėl jis linkęs į konservatyvu­
mą, tvarką, mėgsta stabilumą.
Kitoks yra antrasis vaikas. Atėjęs į pasaulį, jis susiduria su „konkurentu”. Per visą
savo kūdikystę ir vaikystę jis nuolat turi prieš save pirmaujantį, galintį daryti daugelį
dalykų, kurie jam tampa prieinami tik vėliau. Antrasis vaikas nuolat yra žemesnėje
padėtyje, ir tai verčia jį ieškoti kokios nors srities, kurioje jis galėtų pralenkti vyresnįjį.
Taigi jam būdinga padidėjusios ambicijos ir gebėjimas konkuruoti esant didelei įtam­
pai. Jis linkęs revoliucingai keisti esamą situaciją. <
Ypatingą padėtį šeimoje užima jauniausias vaikas. Jis gauna ypač daug meilės vai­
kystėje - ne tik iš tėvų, bet ir iš brolių bei seserų. Tai kuria palankią nuostatą pasaulio
atžvilgiu ir skatina laukti, kad jį mylės kiekvienas. Pavojus kyla, kad jaunėlis tikisi, jog
aplinkiniai jį ne tik mylės, bet ir nuolat lepins.
Ypač sunki yra vienintelio vaiko pozicija. Jis tiesiogine žodžio prasme būna apipil­
tas tėvų meile ir rūpesčiu, jam būna skiriama daug daugiau dėmesio negu vaikams,
turintiems brolių ir seserų. Čia ir slypi pavojus. Vienintelis vaikas turi mažiau sociali­
nių kontaktų, kartu ir mažiau socialinio patyrimo, mokėjimo gyventi kartu su kitais.
Vienintelis vaikas nuolat lepinamas ir formuojasi reikli bei priklausoma gyvenimo at­
žvilgiu nuostata. Jis mano, kad pasaulis turi eiti pas jį, o jei taip neatsitinka (o taip
dažniausiai ir būna), į gyvenimą jis pradeda žvelgti priešiškai. Tačiau, be pavojų, vie­
nintelis vaikas turi ir daugiau realių galimybių lavintis bei tobulėti.

Gimimo eiliškumas yra svarbus formuojantis asmenybei, okartu

ir problemoms atsirasti, tačiau nereikėtų pamiršti, jog individo as­
menybę lemia ne vien jis.
Dar vieną psichologinės anamnezės schemą, paremtą keleto ly­
gių informacija apie klientą, yra pasiūlęs T.Leary (1957). Pagal ją
klientas turėtų būti vertinamas naudojant:
- informaciją apie jo viešąjį elgesį;
- paties kliento teikiamą informaciją apie save;
- informaciją, gaunamą projekcinių testų pagalba ir analizuo­
jant sapnus;
- pasąmoningą informaciją, gaunamą atsižvelgiant į temas, ku­
rių klientas nuolat vengia;
- informaciją apie kliento vertybių sistemą.
Daugiausiainformacijos gaunama kalbantis. Nors tai ir labai svar­
bu informacijai apie klientą gauti, bet kartu ir subjektyvu, todėl ne
visada patikima. Todėl nenuostabu, kad du ar daugiau konsultantų,
kalbėdamiesi su tuo pačiu klientu, gali susidaryti skirtingą vaizdą
apie jį ir padaryti skirtingas išvadas. Šitai gali atsitikti dėl kebų prie­
žasčių, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį konsultantui:
88 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

1. Konsultantai gali užduoti klientui skirtingus klausimus ir gauti

skirtingą informaciją. Taigi tai, kaip mes suprasime kliento prob­
lemas, priklauso nuo to, kaip mes jį klausinėsime.
2. Kadangi skirtingi konsultantai daro nevienodą įtaką klien­
tams, jie gali sulaukti skirtingų atsakymų, net užduodami tuos pa­
čius klausimus. Taigi nuo konsultanto elgesio iš dalies priklauso,
kokius savo problemų aspektus klientas daugiau nušvies.
3. Skirtingi konsultantai fiksuoja skirtingus kliento elgesio mo­
mentus pokalbio metu (niekas negali fiksuoti viso elgesio); tai taip
pat iš dedies gali sąlygoti jų nevienodas išvadas apie tą patį klientą.
4. Net turėdami tą pačią informaciją, skirtingi konsultantai gali
ją skirtingai interpretuoti.
Taigi konsultantas pats gali turėti įtakos tam, ką gauna iš klien­
to, ir pats taip save suklaidinti. Kitaip tariant, kliento pasakojime
kartais galima pamatyti tai, ko norima, ir nepastebėti to, ko nesi­
nori. Šį realų pavojų reikėtų prisiminti konsultantui, renkančiam
informaciją apie klientą. Antra vertus, stengiantis išvengti šių pa­
vojų, siekiant kuo griežtesnės pokalbio struktūros, pokalbis gali
tapti ne unikalus, o panašus į anketavimą ar testavimą.
Testų naudojimas. Šiuo klausimu panašiau prieštaraujama ir
panašiai diskutuojama kaip ir apie diagnozavimą konsultuojant.
Egzistencinės ir rodžersinės orientacijų atstovai į testavimą žiūri
kaip į diagnozavimą - tai išorinė supratimo forma ir nieko bendro
neturinti su efektyviu konsultavimu. Šią nuostatą aiškiai suformu­
lavo D.Arbuckle (1975):
„Jei į kitą žmogų žiūrima taip, kaip tradicinėje mokslinėje paradigmoje, kaip į bū­
tybę, kurią galima išmatuoti remiantis išoriniais kriterijais, tada testavimas (ir diagno­
zavimas) turėtų būti sudėtinė konsultavimo dalis. Antra vertus, jeigu žvelgsime į žmo­
gaus realybę iš vidaus, tada testavimas ir diagnozavimas nuves žmogų dar toliau nuo
realybės, negu jis yra”.

Nuosaikesnės orientacijos atstovų nuomone, testais galima gauti

daugiau informacijos apie klientą ir suteikti daugiau informacijos
pačiamklientui, kadjis gedėtųpasirinkti daugiau realistiškus spren­
dimus. Jau mūsų minėti L.Brammer ir E.Shostrom(1982) siūlė kli­
entams suteikti aktyvesnį vaidmenį testuojant, skatinant juos da­
lyvauti parenkant testus. Jų manymu:
- klientas ir konsultantas kalbėdamiesi nusprendžia, kokia in­
formacija, kurią galima gauti testais, gali būti reikalinga spren­
džiant jo problemas;
- konsultantas supažindina klientą su įvairiomis testų kategori­
jomis;
 - konsultantas rekomenduoja klientui tuos testus, kurie gali su­
teikti klientui jo ieškomos informacijos, ir nurodo tokius, kuriais
naudotis netikslinga;
- konsultantas leidžia klientui išsakyti savo abejones ir neigia­
mus jausmus atrinktų testų atžvilgiu; tai aptariama kartu.
Panašų kliento dalyvavimo testavime modelį pateikia G.Corey
(1986>:
- klientas turi padėti atrinkti testus, pats nuspręsti, kokio tipo
testus atlikti;
- aptariamos priežastys, dėl kurių klientas pasirenka vienus ar
kitus testus, taip pat įvertinamas ankstesnis susidūrimas su testais;
- konsultantas turėtų aiškiai suvokti, kam skirti konkretūs tes­
tai, ir turėtų paaiškinti klientui, koks šių testų naudojimo tikslas ir
koks jų ribotumas;
- konsultantas turėtų padėti klientui suprasti, kad testai negali
visko pasakyti apie asmenybę, o tik suteikia šiek tiek papildomos
informacijos, kuri turėtų būti aptariama konsultuojant;
- konsultantas turėtų pakankamai smulkiai pateikti klientui testų
rezultatus ir kartu su juo juos aptarti; interpretuodamas rezulta­
tus, konsultantas turėtų būti neutralus, nepamiršti, kad testavimas
yra tik vienas iš būdų sužinoti apie klientą, o gauta informacija,
naudojant testus, turėtų būti patikrinama ir patvirtinama duome­
nimis, gautais kitais būdais; pateikdamas rezultatus, konsultantas
turėtų kuo mažiau vertinti ir leisti klientui pačiam formuoti savo
išvadas.
Gerai parengti ir patikimi testai, neabsoliutizuojant jų reikšmės,
ir gautus rezultatus vertinant su kitais būdais gautais duomeni­
mis, konsultavimą gali padaryti efektyvesnį.
4.3. Pagrindiniai konsultavimo
būdai ir procedūros
Klausimų uždavimas. Tai labai svarbus konsultavimo būdas,
kurio tikslas dvejopas: sužinoti apie klientą ir skatinti klientą ana­
lizuoti, tyrinėti save.
Klausimai paprastai skirstomi į uždarus ir atvirus. Uždari nau­
dojami konkrečiai informacijai apie klientą gauti ir paprastai nu­
mato atsakymą vienu-dviem žodžiais, patvirtinimą arba paneigi­
mą („taip”, „ne”). Pavyzdžiui: „Kiek Jums metų?” „Ar galime mes
susitikti po savaitės tuo pačiu laiku?” „Kiek kartų Jus buvo ištikęs
pykčio priepuolis?” ir kt.
90 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

Atviri klausimai atveria kelią ne tiek faktams apie kliento gyve­

nimą gauti, kiek jausmams aptarti. Kaip rašė A.Benjamin (1987):
„Atviri klausimai išplečia ir pagilina kontaktą, uždari - apriboja jį. Pirmieji plačiai
atveria duris geram kontaktui, antrieji paprastai palieka jas uždarytas”.

Atvirų klausimų pavyzdžiai: „Nuo ko norėtumėte šiandien pra­

dėti?” „Ką Jūs dabar jaučiate?” „Kas Jus nuliūdino?” Atviri klausi­
mai įgalina klientą dalytis savo rūpesčiais su konsultantu. Jie atsa­
komybę už pokalbį perduoda klientui ir skatina jį tyrinėti savo nuo­
statas, jausmus, mintis, vertybes, elgesį, t.y. savo vidinį pasaulį.
A.Ivey (1971) išskyrė pagrindines konsultavimo situacijas, ku­
riose naudojami atviri klausimai:
1. Konsultavimo susitikimo pradžia („Nuo ko šiandien norėtu­
mėte pradėti?” „Kas įvyko per tą savaitę, kol nesimatėme?”).
2. Kliento skatinimas tęsti ar papildyti tai, ką pasakė („Kąjautė­
te, kai tai atsitiko?”, „Ką dar norėtumėte apie tai pasakyti?”, „Ar
negalėtumėte dar ko nors pasakyti apie tai?”).
3. Kliento skatinimas savo problemas pailiustruoti pavyzdžiais,
kad konsultantas galėtų geriau jas suprasti („Ar negalėtumėte pa­
pasakoti kokią nors konkrečią situaciją?”).
4. Padėti klientui sutelkti dėmesį į jausmus („Kąjaučiate, kai tai
pasakojate man?”, „Ką jautėte tada, kai visa tai vyko su Jumis?”).
Nereikėtų pamiršti, kad ne visiems klientams patinka atviri klau­
simai; kai kuriems jie kelia grėsmę ir didina nerimą. Tai nereiš­
kia, kad tokių klausimų atsisakyti, tačiau juos reikia rūpestingai
suformuluoti ir užduoti tinkamu laiku, kai yra galimybė gauti kokį
nors kliento atsakymą.
Konsultuojant galima ir tenka naudoti tiek uždarus, tiek atvirus
klausimus, tačiau nereikia jų pervertinti. A.Benjamin (1987) rašė:
„Aš abejoju dėl klausimų naudojimo kalbantis. Aš jaučiu, kad mes užduodame per
daug klausimų, dažnai beprasmių. Kai kurie sutrikdo klientą, pertraukia jį. Mes užduo­
dame klausimus, į kuriuos klientas galbūt negali atsakyti. Kartais mes net užduodame
klausimus, į kuriuos nenorime gauti atsakymo, ir todėl neklausome”.

Nors užduoti klausimus konsultavime svarbu, tačiau, kaip ne­

būtų paradoksalu, drįsčiau teigti, kad reiktų vengti klausinėti. Bet
koks klausimas turi būti pagrįstas - jį užduodant, reikia žinoti, koks
tikslas. Tai nemaža problema pradedančiam konsultantui, kuris
neretai per daug rūpinasi, ko dar galėtų paklausti kliento, ir pa­
miršta, kad kliento pirmiausiai reikia klausytis. Jeigu klausinėji­
mas taps pagrindiniu konsultavimo būdu, tai pokalbis virs kliento
apklausa ar tardymu. Tada klientas paliks konsultanto kabinetą
 91

jausdamas, kad buvo ne tiek suprastas, ne tiek „pakviestas” emo­

ciškai pabendrauti, kiek būti apklaustas.
Per didelis klausinėjimas sukelia daug problemų (George R.L.,
Crisliani T.S., 1990):
- per pokalbį pasikeičiama klausimais-atsakymais ir klientas
tik ir laukia, kad konsultantas dar ko nors paklaustų;
- verčiama visą atsakomybę už konsultavimo eigą ir aptariamų
problemų tematiką prisiimti konsultantui;
- nuo emocinio pokalbio pereinama prie gyvenimo faktu apta-
r i r o o ; .....

- „sunaikinama” pokalbio tėkmė, judėjimo pobūdis.

Dėl šių priežasčių pradedantiems konsultantams iš viso nere­
komenduojama uždavinėti klausimų klientui, išskyrus pačią kon­
sultavimo pradžią.
Paminėsime dar keletą taisyklių, kurias reikia prisiminti užduo­
dant klausimus klientui:
1. Klausimai su „kas” dažniausiai būna orientuoti į faktus, t.y.
dažniausiai išgirsime faktais pagrįstus atsakymus.
2. Klausimai su „kaip”yra daugiau orientuoti į žmogų, jo elgesį,
vidinį pasaulį.
3. Klausimai su „kodėl” dažniausiai provokuoja klientą gintis,
todėl vengtini. Uždavus tokio tipo klausimus, dažnai galima išgirs­
ti racionalius, intelektualius atsakymus, kadangi visada nelengva
paaiškinti tikrąsias savo elgesio priežastis (o į jas dažniausiai ir
būna nukreipti klausimai su „kodėl”), nes jos būna sąlygotos gau­
sybės gema prieštaringų veiksnių.
4. Reikia vengti užduoti kelis klausimus iš karto (kartais viena­
me klausime gali slypėti keli klausimai). Pavyzdžiui, „Kaip Jūs su­
prantate savo problemą? Ar Jūs kada nors anksčiau galvojote apie
savo problemas? Kodėl Jūs geriate ir kivirčijatės su savo žmona?”
Klientui gali būti neaišku, kurį iš klausimų atsakinėti, nes ir atsa­
kymai į kiekvieną dvigubo klausimo dalį gali būti visiškai skirtin­
gi-
5. Nederėtų kelis kartus garsiai kitaip pateikti tą patį klausima.
Klientui tampa neaišku, į kurį iš jų atstikinėti. Tokie užduodami
klausimai rodo konsultanto nerimą. Konsultantas turėtų „įgarsin­
ti” tik galutinį klausimo variantą.
6. Savo klausimu negalima klientui užbėgti už akių. Pavyzdžiui,
klausimas „Arviskas gerai sekasi?”dažniausiai skatina klientą duoti
patvirtinantį atsakymą. Šiuo atveju geriau užduoti atvirą klausi­
mą: „Kaip reikalai namie?” Panašiomis situacijomis klientai atsa-
92 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

ko neapibrėžtai - pavyzdžiui: „Neblogai”. Konsultantui tokį atsa­

kymą reikėtų patikslinti kitu savo klausimu: „Ką Jums reiškia „ne­
blogai”?” Tai gana svarbu, nes dažnai tos pačios sąvokos supran­
tamos skirtingai.
Padrąsinimas ir nuraminimas. Šie būdai labai svarbūs kon­
sultavimo kontaktui kurti ir palaikyti.
Klientas paprastai padrąsinamas trumpa fraze, parodančia kon­
sultanto pritarimą, sutikimą ar/ir supratimą. Jis atspindi palankią
konsultanto nuostatą ir skatina klientą toliau pasakoti. Pavyzdžiui,
„Tęskite”, „Taip, suprantu”, „Gerai”, „Taip” ir kt., gana dažnai -
„Aha”, „M-m”. Pastarieji garsai reiškia: „Tęskite, aš esu su Jumis;
aš įdėmiai klausausi Jūsų”.
Padrąsinimas sudaro dalį kliento palaikymo, kuris yra būtinas
efektyviam konsultavimui. Ypač svarbu sukurti palaikymo atmos­
ferą, kurioje klientas jaustųsi laisvas tyrinėti nerimą keliančius sa­
vasties aspektus.
Kitas svarbus kliento palaikymo aspektas yra jo nuraminimas,
kuris kartu su padrąsinimu leidžia klientui pasitikėti savimi ir ri­
zikuoti keičiant kai kuriuos savasties aspektus, išmėginant naujus
elgesio būdus. Tai irgi trumpos konsultanto pastabos, išreiškian­
čios pritarimą: „Labai gerai”, „Nesijaudinkite dėl šito”, „Jūs pasi­
elgėte teisingai”, „Kartkartėmis kiekvienas panašiai jaučiasi”, „Jūs
esate teisus”, „Tai bus nelengva”, „Aš nesu tikras, -tačiau manau,
kad Jūs galite pamėginti”, „Aš žinau, kad tai sunku, bet Jūs ne tik
galite, bet ir privalote tai padaryti” ir t.t.
Tačiau, kai kalbame apie kliento nuraminimą, turėtume nepa­
miršti, kad, kaip ir kiti būdai, taip ir šis gali būti naudojamas tinka-
mai ir netinkamai. Dažniausia klaida - kai konsultantas tampa
„ramsčiu” klientui, patiriančiam nerimą ir įtampą. Tai riboja pa­
ties kliento galimybes spręsti savo problemas. Asmenybės tobulė­
jimas visada susijęs su neapibrėžtumo jausmu, tam tikra įtampa ir
nerimu. Be to, jeigu konsultantas stengiasi per daug ir per dažnai
raminti, klientas tampa priklausomas nuo jo, nesavarankiškas, ne­
beieško atsakymų savyje, visiškai pasikliauja konsultantu, t.y. ne­
gali nieko veikti be konsultanto leidimo. Konsultantas neturi pikt­
naudžiauti tokia paplitusia fraze „viskas J)us gerai”, manydamas
ją esant raminančia, nes klientas gali jausti konsultanto empatijos
stoką.
Turinio atspindėjimas: perfrazavimas ir apibendrinimas. At­
spindint kliento pasisakymo turinį, perfrazuojamas jo teiginys ar­
ba apibendrinami keli teiginiai. Turinio atspindėjimas rodo, kad
kliento aktyviai klausomasi ir kad jis yra suprastas, taip pat pade-
da ir pačiam klientui geriau suprasti save, susigaudyti savo minty­
se, idėjose, nuostatose. C.E.Hill (1980) duomenimis, tai plačiau­
siai naudojamas konsultavimo būdas neatsižvelgiant į konsultan­
to teorinę orientaciją.
Perfrazavimas geriausiai tinka pokalbio pradžioje, nes skatina
klientą atviriau aptarti savo problemas. Tačiau, antra vertus, jis
nepakankamai veda pokalbį gilyn. A.Ivey (1971) išskyrė tris pag­
rindinius perfrazavimo tikslus:
- parodyti klientui, kad konsultantas yra su juo ir mėgina su­
prasti tai, ką jis sako;
- iškristalizuoti kliento mintį kartojant jo žodžius, tačiau trum­
piau;
- pačiam konsultantui pasitikrinti, ar jis iš tikrųjų teisingai su­
prato kliento žodžius.
Perfrazuojant reikia prisiminti trejetą paprastų taisyklių:
1) perfrazuojama pagrindinė kliento mintis;
2) perfrazuojant negalima iškreipti ar pakeisti kliento teiginio
prasmės, taip pat pridėti ką nors nuo savęs;
3) perfrazuojant reikia vengti pažodžiui pakartoti kliento pasi­
sakymą, pageidautina kliento mintį išreikšti savais žodžiais.
Gerai perfrazuota kliento mintis tampa trumpesnė, aiškesnė,
konkretesnė, o tai padeda pačiam klientui geriau suprasti, ką jis
norėjo pasakyti.
Perfrazavimo pavyzdžiai:
Klientas: Aš nežinau, kaip toliau gyventi. Kartais galvoju, kad reikia viską mesti ir
eiti dirbti, o kartais atrodo, jog reikėtų toliau mokytis, bet aš nežinau, ką pasirinkti.
Konsultantas: JQs viduje kovojate dėl apsisprendimo, kaip toliau gyventi, bet Jums
sunku nuspręsti, kuris iš dviejų pasirinkimų šiandien teisingesnis.
Klientas: Šiais metais nelaimės seka viena po kitos. Sirgo žmona, po to ta avarija,
kurios jau buvo perdaug. Na, o dabar sūnaus operacija... Man atrodo, kad tai niekada
nesibaigs.
Konsultantas: Atrodo, kad problemos niekada nesibaigs ir Jūs klausiate savęs, ar
taip bus visada.

Apibendrinant išreiškiama pagrindinė kelių mažai tarpusavyje

susijusių teiginių arba ilgo ir painaus pasisakymo idėja. Tai padeda
klientui sisteminti savo mintis, prisiminti ir apžvelgti tai, kas buvo
pasakyta, skatina nagrinėti svarbias temas ir padeda išlaikyti nuo­
seklų konsultavimą. Jeigu perfrazuojamas tikprieš tai pasakytas kli­
ento teiginys, tai gali būti dalis pokalbio arba jis visas. A.Ivey (1971)
nurodė situacijas, kai dažniausiai naudojamas apibendrinimas:
- kai konsultantas nori pokalbio pradžią sujungti su prieš tai
buvusiu susitikimu;
- kai klientas kalba labai ilgai ir painiai;
94 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

- kai viena pokalbio tema jau išsemta ir pereinama prie kitos

temos ar kito pokalbio etapo;
- siekiant suteikti kryptį pokalbiui;
- susitikimo pabaigoje, siekiant pabrėžti esminius pokalbio mo­
mentus ir duodant tam tikras Užduotis iki kito susitikimo.
Jausmų atspindėjimas ir apibendrinimas. Emocijos, jausmai
konsultavime ir psichoterapijoje, J.Bugental (1987) žodžiais tariant,
yra kaip kraujas chirurgijoje: abu dalykai neišvengiami, abu apva­
lo ir skatina gyti. Jausmai yra svarbi konsultavimo dalis, bet ne
tikslas, tačiau siekti tikslų kaip tik ir padeda stiprūs jausmai - bai­
mė, skausmas, kaltė, nerimas, gailestis, viltis ir kt.
Pažinti ir atspindėti kliento jausmus - vienas svarbiausių kon­
sultavimo būdų. Tai netgi daugiau negu būdas - tai neišvengiama
dviejų žmonių kontakto dalis. Jausmų atspindėjimas yra artimai
susijęs su kliento išsakomų minčių perfrazavimu - skiriasi tik tuo,
kad perfrazuojant dėmesys sutelkiamas ties turiniu, o atspindint
jausmus, - ties tuo, kas slypi už turinio. Norėdamas atspindėti kli­
ento jausmus, konsultantas atidžiai klausosi kliento pasakojimo,
perfrazuoja atskirus jo teiginius, kartu orientuojasi ir į jausmus,
kuriuos kalbėdamas išreiškia klientas.
Svarbu atkreipti dėmesį į faktų ir jausmų balansą pokalbyje.
Neretai konsultantas, aistringai klausinėdamas, pradeda ignoruo­
ti kliento jausmus. Pavyzdžiui:
Klientė: Mes su vyru buvome vaikystės draugai ir, baigę universitetą, susituokėme.
Aš maniau - koks bus puikus vedybinis gyvenimas! Bet viskas buvo visai ne taip...
Konsultantas: Kiek metų jūs esate vedę?
Susidaro įspūdis, kad konsultantą daugiau domina formalus ve­
dybų trukmės faktas, o ne tai, kaip klientė jaučia savo vedybinį
gyvenimą. Gerokai produktyvesnė pokalbio tąsa galėjo būti lei­
džiant klientei toliau pasakoti arba, susidarius ilgesnei pauzei, pa­
klausti: „Kas Jums yra „ne visai taip”?”
Konsultavime egzistuoja taisyklė, kad apie jausmus paklaustas
klientas dažnai atsako gyvenimo faktais, o paklausus apie gyveni­
mo įvykius, paprastai neišgirstame apie jausmus. Ši taisyklė aiš­
kiai rodo klausimų apie jausmus ir jausmų atspindėjimo priorite­
tinę svarbą konsultuojant. Tai svarbiausia konsultavimo kontakto
palaikymo priemonė į klientą orientuotoje terapijoje.
Atspindėdamas kliento jausmus, konsultantas sutelkia dėmesį į
subjektyvius jo pasisakymo aspektus, siekdamas jam padėti išsi­
aiškinti savojausmus ir/ar patirti juos pilniau, stipriau, giliau. Jaus­
mų atspindėjimas reiškia, kad konsultantas yra lyg veidrodis, ku-
name klientas gali pamatyti savo giliu jausmu prasmę ir reikšmę,
jis skatina atsirasti tarpasmeniniam, emociniamkontaktui tarp kon­
sultanto ir kliento, nes pastarajam rodo, kad konsultantas stengia­
si pažinti jo vidinį pasaulį iš jo vidinio atskaitos taško. Efektyvus
jausmų atspindėjimas padeda klientui geriau susivokti neretai
prieštaringuose savo jausmuose ir padeda lengviau išspręsti vidi­
nius konfliktus. Pavyzdžiui:
Klientė: Apie tai sunku ne tik kalbėti, bet net galvoti. Jau seniai nesu turėjusi jokių
santykių su vyrais, o dabar aš nesuprantu, ką aš darau, kai tokia galimybė atsirado.
Konsultantas: Net liūdna, kaip Jūs bijote ir vengiate to, ko, Jfrsų manymu, Jums
norėtųsi.
Klientė: Be abejo. Aš nežinau, ar jis man tinka. Jis atrodo labai mielas ir turi viską,
ko man norėtųsi. Aš nežinau...
Konsultantas: Jūsų jausmai dabar visiškai sumišę. Jūs negalite nuspręsti, ar Jūs
norite šio vyriškio, ar tik norėtumėte.
Klientė: Taip. Ir taip būna visada, kai aš galvoju apie tai. Kai kas nors manimi rūpi­
nasi ir yra geras man, aš bėgu nuo jo, kai kas nors nenori manęs, aš noriu jo. Kokia
sumaištis! Ar aš galėsiu kada nors tai pakeisti?
Konsultantas:Jūs jaučiatės pasimetusi, galvodama, ar visada turite stengtis pabėg­
ti, kai kas nors Jumis rūpinasi.

Norint atspindėti jausmus, būtina juos atpažinti. Tam reikia

kreipti dėmesį ne tik į kliento pasisakymo turinį, bet ir į jo emocinį
toną, kūno pozą, veido išraišką. Taip pat svarbu prisiminti, kad
jausmai gali slypėti ne tik tame, kas pasakoma, bet ir tame, kas
nepasakoma, todėl konsultantas turėtų būti jautrus įvairioms užuo­
minoms, nutylėjimams, tylos pauzėms.
Atspindint jausmus, reikia reaguoti į visas emocines reakcijas -
teigiamas, neigiamas ir ambivalentiškas; nukreiptas į save patį,
kitus žmones ir konsultantą. Norint tiksliai atspindėti jausmus, svar­
bu naudoti daug įvairių sąvokų, apibūdinančių įvairiausius jaus­
mų niuansus. Ypač atkreiptinas dėmesys į dabartinius jausmus.
Konsultuojant svarbu ne tik atspindėti jausmus, bet ir.juos. api­
bendrinti. Tai leidžia apibūdinti pokalbio emocinį toną, sintezuoti
emocinį kliento patyrimą. Labai dažnai kalbantis susiduriama su
prieštaringais, o kartais ir poliariškais jausmais klientui svarbių
situacijų ar meilės objektų atžvilgiu. Čia gali būti labai vertinga
apibendrinti jausmus parodant klientui, kad emocinėje sferoje re­
ali priešybių vienybė.
Kalbant apie jausmus, galima suformuluoti keletą apibendri­
nančių principų, apimančių ne tik jausmų atspindėjimą, bet ir pa­
galbą klientui išreiškiant jausmus, taip pat ir konsultanto jausmų
raišką:
1. Konsultantas privalo kuo tiksliau įvertinti tiek savo, tiek kli­
ento jausmus.
96 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

2. Nebūtina atspindėti ar komentuoti kiekvieną kliento jausmą

- kiekvienas konsultanto veiksmas turėtų turėti savo tikslą žmo­
giško bendravimo kontekste.
3. Konsultuojant j jausmus būtina atkreipti dėmesj, kai jie:
- kelia problemas konsultuojant,
- gali palaikyti klientą, padėti jam.
Pirmuoju atveju ypač išskirtini kliento baimė, nerimas, pyktis,
priešiškumas. Pavyzdžiui, kliento pyktis gali neleisti normaliai
bendrauti, todėl į tai reikia atkreipti jo dėmesį („Šiandien Jūs atro­
dote gerokai piktas”). Tai svarbu ne tik konsultavimo kontaktui
palaikyti, bet ir klientui, nes padeda jam priimti savo neigiamus
jausmus ir susilpninti juos. Be to, klientui padėti išreikšti neigia­
mus jausmus naudinga ir todėl, kad jis po to gali juos lengviau
kontroliuoti. Antruoju atveju klientui teikiame emocinę paramą.
Pavyzdžiui, jei klientas, kuriam sunku iš darbo išeiti anksčiau, at­
eina laiku į susitikimą, reikia tai pastebėti: „Kaip puiku, kad Jūs
galėjote laiku ateiti”. Arba kai klientė, ilgai buvusi depresijos bū­
senoje, pasako, jog galėjo atsikelti iš lovos, susitvarkyti kambarį,
paruošti sau pietus. Žinodami, ką tai reiškia jai, turėtume pasi­
džiaugti kartu su ja, kad jai pavyko taip ryškiai „pasistūmėti” į
priekį įveikiant depresiją.
4. Konsultantas privalo atspindėti ir savojausmus, kylančius kon­
sultuojant. Tai savotiškas rezonansas į klientų išgyvenimus. C.Ro-
gers yra pasakęs: „kas labiausiai asmeniška, tas labiausiai bend­
ra”. įsiklausydamas į savo jausmus, kylančius kaip reakcija į kli­
ento elgesį, konsultantas gali gauti daug vertingos informacijos
apie klientą. Jų išreiškimas padeda palaikyti gilų emocinį kontak­
tą su klientu ir leidžia jam geriau suvokti, kaip kiti žmonės re­
aguoja į jo elgesį. Tačiau konsultantas, išreikšdamas savuosius
jausmus, turėtų apsiriboti tais, kurie susiję su aptariama tema. Kar­
tais pats klientas trokšta sužinoti apie konsultanto jausmus. į ne
taip jau retą klausimą - „Aš norėčiau sužinoti, kaip Jūs jaučiatės
su manimi?” konsultantui nereikėtų skubėti atsakyti. į jį geriau
atsakyti klausimu - „Kodėl Jūs to klausiate?”, „Ką Jūs apie tai gal­
vojate?” Konsultavime visada svarbesni kliento, o ne konsultanto
jausmai.
5. Kartais reikia padėti klientui kontroliuoti tiek teigiamus, tiek
neigiamus jausmus, ypač kai jie ypač stiprūs.
Tylos pauzės. Daugelis žmonių pasijunta sutrikę, kai nutrūks­
ta pokalbis ir stoja tyla, kuri atrodo ilga, nesibaigianti. Ir prade­
dantis konsultantas gali pasijusti nejaukiai, atsiradus tokiai pau-
zei, nes jam atrodo, kad jis nuolat turi ką nors daryti. Tačiau mo­
kėjimas tylėti ir panaudoti tylą terapiniams tikslams yra vienas iš
svarbesnių konsultavimo įgūdžių. Nors tylakonsultavime gali reikš­
ti ir sutrikusį konsultavimo kontaktą, tačiau ji gali būti ir labai pras­
minga. Kaip žinome iš savo kasdienio gyvenimo, geriems drau­
gams nebūtina visą laiką šnekėtis, o įsimylėję daug laiko pralei­
džia tylėdami ir tai reiškia, kad jų santykiai labai gilūs. Konsultan­
tui išmokus jautriai reaguoti į tylą, sąmoningai kurti ir panaudoti
pauzes, tyla tampa ypač vertinga terapiškai, nes ji:
- padidina konsultanto ir kliento emocinį sąlytį;
- leidžia klientui „pasinerti”į save ir tyrinėti savojausmus, nuo­
statas, vertybes, elgesį;
- leidžia klientui suvokti, kad jis atsako už pokalbį.
Tylos prasmių spektras gana platus (apie jį kalbėsime), tačiau
dažniausiai skiriama „turininga tyla” ir „tuščia tyla” (Gelso C.J.,
Fretz B.C., 1992). Dėl „tuščios tylos” padidėja kliento nerimas, jis
pradeda nenustygti vietoje, nervintis. *
Kokios svarbiausios tylos prasmės?
1. Tylos pauzė, ypač pokalbio pradžioje, gali reikšti kliento ne­
rimą, nejaukią savijautą dėl paties konsultavimo.
2. Tyla toli gražu nereiškia, kad nėra realaus aktyvumo. Per tylos
pauzes klientas gedi ieškoti reikalingų žodžių savopasakojimui pra­
tęsti, svarstyti tai, apie ką buvo kalbeuna prieš tai, mėginti įvertinti
kalbantis gautas įžvalgas. Konsultantui tafp pat reikia tylos pauzių
įvykusiampokalbiui apgedvoti, svarbiems klausimams suformuluoti.
Periodiškos tylos pauzės pokalbį daro kryptingą, nes mintyse išryš­
kinami esminiai pokalbio momentai, padaromos pagrindinės išva­
dos. Tylos pauzės tedp pat padeda nepraleisti svarbių klausimų.
3. Tyla gali reikšti tai, jog klientas tikisi, kad kalbės konsultan­
tas ir laukia, ką jis pasakys; to paties gali laukti konsultantas.
4. Tylos pauzė, ypač jei ji subjektyviai nemaloni tiek klientui,
tiek konsultantui, gali reikšti, kad ir abu pokalbio dalyviai, ir visas
pokalbis yra aklavietėjeir ieškoma išeities iš susidariusios situaci­
jos, naujos pokalbio krypties.
5. Tyla gali reikšti kliento priešinimąsi konsultavimui. Šiuo at­
veju tylą klientas naudoja manipuliuoti konsultantu. Klientas žai­
džia: „Aš sėdėsiu kaip akmuo ir pažiūrėsiu, ar jam (konsultantui)
pavyks mane pastumti”.
6. Kartais tylos pauzės kyla, kai pokalbis paviršutiniškas ir ven­
giama pradėti aptarti svarbesnius, reikšmingesnius, tačiau klien­
tui keliančius grėsmę klausimus.
98 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

7. Tyla gali reikšti ir gilų bendravimą be žodžių, kai ji yra daug

prasmingesnė ir iškalbingesnė negu žodžiai.
Kyla klausimas - ar tylos pauzę turėtų nutraukti konsultantas?
Manoma, kad „tuščią tylą” konsultantas turėtų nutraukti, o kai ji
„turininga”, neskubėti tai daryti. Kai klientas nutyla ir tyla trunka
ilgai, tinkama gedėtų būti konsultanto pastaba - „Jūs atrodote la­
bai susimąstęs. Ar nenorėtumėte pasidalyti tuo, ką dabar jaučia­
te?” arba „Ką sau svarbaus girdite šioje tyloje?” Kartu nereikėtų
pamiršti, kad klientas yra atsakingas už tylos, kurią sukūrė, nu­
traukimą.
Neprilygstamą terapinę tylos vertę iliustruoja C.Rogers (1951)
pateiktas pavyzdys iš savo praktikos:
„Aš neseniai baigiau patį keisčiausią konsultavimą, kokį esu turėjęs... Joan buvo
viena pirmųjų mano klienčių, kai aš pradėjau konsultuoti kas savaitę po pusdienį vie­
tinėje aukštesniojoje mokykloje. Mokyklos mergaičių konsultantei ji pasakė: „Aš taip
droviuosi, kad netgi negalėčiau pasakyti savo problemos. Arjūs negalėtumėte už mane
to įdaryti?” Taigi, prieš man susitinkant su Joan, konsultantė man pasakė, kad di­
džiausias jos rūpestis yra tas, kad ji neturi draugų. Konsultantė dar pridūrė, kad ji pa­
stebėjo, jog Joan visąlaik atrodo labai vieniša.
Kai aš pirmą kartą pamačiau Joan, ji mažai kalbėjo apie savo problemą ir apie
tėvus, kuriuos, kaip atrodė, myli. Tačiau mūsų pokalbyje buvo labai ilgos pauzės. Ketu­
ris kartus pokalbius buvo galima užrašyti žodis į žodį ant mažo gabaliuko popieriaus.
Lapkričio viduryje Joan pasakė, kad „viskas einasi labai neblogai”. Ir jokių detalių apje
tai. Tačiau konsultantė sakė, kad dėstytojai pastebėjo, jog, susitikusi juos koridoriuje,
Joan pradėjo draugiškai šypsotis. Tai anksčiau buvo absoliučiai neįmanoma. Tačiau
konsultantė Joan matė retai ir nieko negalėjo pasakyti apie jos kontaktus su kitais stu­
dentais. Gruodyje buvo vienas pokalbis, per kurį Joan kalbėjo laisvai; kitais kartais tik
atsisėdusi ji nutildavo, atrodydavo susimąsčiusi, kartais pažvelgdavo Šypsodamasi. Dar
daugiau tylos buvo per kitus du su puse mėnesio. Po to aš sužinojau, kad ji išrinkta
„mėnesio mergina” savo mokykloje pagal sportiškumą ir populiarumą. Kartu sužino­
jau iš Joan: „Aš nemanau, kad man dar reikėtų lankytis pas Jus”. Taip, žinoma, jai
nereikėtų, tačiau kodėl? Kas įvyko per šias tylos valandas? Taip buvo patikrintas mano
tikėjimas kliento galimybėmis. Esu laimingas, kad neabejojau”.

Šis pavyzdys rodo, kad konsultantas turėtų leisti klientui elgtis

taip, kaip jis nori, netgi ir tylėti.
Informacijos teikimas. Konsultavimo tikslų siekiama ir konsul­
tantui išsakant savo nuomonę klientui, atsakinėjant j jo klausimus,
suteikiant jam žinių apie vieną ar kitą aptariamų problemų aspek­
tą, t.y. informuojant klientą. Ši informacija gali būti betarpiškai su­
sijusi su pačiu konsultavimu, su konsultanto elgesiu ar konsultavi­
mo sąlygomis (susitikimų laikas ir vieta, užmokestis ir kt.).
Kartais labai svarbu konsultuojant teikti informaciją, nes klien­
tas neretai užduoda konsultantui pačių įvairiausių klausimų. Ypač
svarbūs tie, už kurių slypi kliento nerimas dėl savo ateities, svei­
katos ir kt. Pavyzdžiui, tokie klausimai kaip „Ar mes galėsime tu­
rėti vaikų?”, „Arvėžys paveldimas?”patys savaime gali būti ne tiek
reikšmingi, kiek jų atsiradimo priežastys. Į tokius klausimus rei­
kia žiūrėti rimtai ir atsakymus į juos gerai apgalvoti. Negalima į
juos nekreipti dėmesio, atsakinėti padrikai, nerimtai ar iš viso iš­
sisukinėti nuo atsakymo. Užjų slypi asmeninės kliento problemos,
su jomis susijęs nerimas ir baimė. Į kai kuriuos tokius klausimus
pageidautina atsakinėti kompetetingai, t.y. nemėginti supaprastinti
atsakymų, nes tai mažina pasitikėjimą konsultantu, dar labiau di­
dina kliento nerimą.
Informuodamas klientą, atsakinėdamas j jo klausimus, konsul­
tantas neturėtų pamiršti, kad klientas kartais klausinėja, vengda­
mas aptarti savo problemas ir tyrinėti save. Tačiau realiai nesun­
ku atskiri kliento rūpestį keliančius klausimus nuo siekimo mani­
puliuoti konsultantu klausinėjant.
Interpretavimas. Praktiškai bet kas gali būti potėpis „asmeny­
bės paveiksle”. Nėra nieko beprasmiško ir atsitiktinio net men-
kiausiame žmogaus judesyje ar pakitusioje išraiškoje. Asmenybė
save nuolat išreiškia žodžiais, balso tonu, gestais, poza, ir nuo kon­
sultanto kompetentingumo priklauso, ar jis mokės „skaityti” šiuos
sudėtingus psichologijos rašmenis. Kiekvienas klientas yra ne kaip
visiems žinoma atversta knyga, o kaip nežinoma šalis, kur viskas
nauja ir iš pradžių sunkiai suprantama. Bent kiek orientuotis šioje
šalyje konsultantui padeda interpretavimas1- bene sudėtingiausias
konsultavimo būdas.
Konsultuojant labai svarbu atskleisti daugiau nei paviršinį kli­
ento pasakojimo turinį, kuris, žinoma, irgi svarbus, tačiau dar svar­
biau atskleisti antrinį, gilesnį turinį, slypintį už klientažodžių. Tam
reikia interpretuoti kliento pasisakymą. Interpretaciniai konsul­
tanto teiginiai suteikia prasmę kliento nuostatoms, jausmams, el­
gesiui, nes padeda nustatyti priežastinius ryšius tarp šių sferų. Kli­
ento pasakojimo ir išgyvenimų turinys „performuojamas” konsul­
tanto naudojamos aiškinamosios sistemos kontekste. Tai padeda
klientui pamatyti save ir savo gyvenimo sunkumų naują perspek­
tyvą. Kaip sakė A.Ad!er, jei pacientas supranta teisingai, jis ir veiks
teisingai. Tai atitinka žinomą Sokrato maksimą - „žinojimas yra
veiksmas”.
Interpretacijos turinys labai priklauso nuo konsultanto teori­
nės orientacijos. Į klientą orientuotoje terapijoje vengiama tiesio­
giai interpretuoti, manant, kad tai nuima nuo kliento atsakomybę
už konsultavimą. Visiškai priešingai į intepretavimą žiūri psicho-
analitinės orientacijos atstovai. Čia svarbiausi interpretacijos bū­
dai, nes psichoanalizėje interpretuojama praktiškai viskas - per-
100 PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO EIGA

kėlimas, pasipriešinimas, sapnai, laisvos asociacijos, nutylėjimai

ir kt. Visu tuo siekiama atskleisti gilesnę kliento problemų psicho-
dinaminę prasmę. Geštaltinėje terapijoje pats klientas skatinamas
interpretuoti savo elgesį, t.y. jis lieka visiškai atsakingas už savo
elgesio paaiškinimą.
C.E.Hill (1986) išskiria penkis interpretacijų tipus:
1. Ryšių tarp atrodančių nesusijusių teiginių, problemų ar įvykių
nustatymas. Pavyzdžiui, klientui, kuris bijo viešai pasisakyti, savęs
nevertina, kuriam sunku bendrauti su kitais žmonėmis, konsul­
tantas gali nurodyti, kaip šios trys problemos gali būti tarpusavyje
susijusios ir kiek įtakos kiekvienai iš jų turi kliento neadekvatūs
lūkesčiai savo paties atžvilgiu ir sau nustatytas netinkamas stan­
darto lygis.
2. Kokio nors kliento elgesio arjausmų ypatybių akcentavimas.
Pavyzdžiui, yra klientas, kuris nuolat atsisako dirbti, nors sako la­
bai trokšta turėti darbą. Konsultantas gali pasakyti jam: „Atrodo,
Jūs kiekvieną kartą džiaugiatės atsiradusia galimybe, tačiau, kai
susiduriate su neišvengiamais sunkumais, pabėgate”.
3.Psichologinės savigynos būdų, pasipriešinimo arperkėlimo re­
akcijų interpretavimas. Turint aukščiau pateiktą pavyzdį, būtų ga­
lima interpretuoti taip: „Pagal tai, apie ką mes kalbėjome, pabėgi­
mas Jums yra būdas kovoti su nesėkmės baime”. Taigi čia inter­
pretuojamas psichologinis savigynos būdas (pabėgimas), naudo­
jamas nerimui (nesėkmės baimei) sumažinti. Perkėlimo interpre­
tavimas yra pagrindinis psichoanalitinio gydymo būdas. Čia sten­
giamasi klientui parodyti, kaip, remdamasis praeities santykiais
(paprastai su tėvu ar motina), jis iškraipo konsultanto jausmų, el­
gesio ir nuostatų suvokimą.
4. Dabarties įvykių, potyrių arjausmų siejimas su praeitimi. Ki­
taip tariant, konsultantas padeda klientui pamatyti, kaip dabarties
problemos ir konfliktai yra susiję su praeitimi.
5. Naujojausmų, elgesio ar problemų supratimo pateikimas kli­
entui. Pavyzdžiui:
Klientė: Jis namie nieko neveikia, viską laiką geria su bičiuliais. Aš esu pasmerkta
rūpintis vaikais ir viską daryti pati.
Konsultantas:Panašu, kad tuo jis savotiškai gelbsti Jus nuo apsisprendimo, kaip Jūs
turėtumėte tvarkyti savo dabartinį ir būsimą gyvenimą.

Praktikškai visuose iš šių išvardytų interpretavimo tipų akivaiz­

dus yra paaiškinimo momentas, o tai yra svarbiausias interpreta­
vimo bruožas - nesuprantama daryti suprantamu■ Pavyzdžiui, kad
ir pateikiant klientui agorafobijos sampratą (Storr A., 1980).
 101

„Iš to, ką pasakėte, atrodytų, kad, kai buvote mažas, Jūsų motina taip bijojo, kad
Jums kas nors neatsitiktų išėjus vienam, kad aplinkinį pasaulį padarė Jums pavojinga
vieta. Kai tokia baimė būna trejų metų vaikui, nieko nuostabaus, nes augant vis labiau
pasitikima savimi ir vis daugiau rizikuojama. Vienintelis Jūsų baimės nenormalumas -
kad ji per ilgai užtruko”.

Tokia interpretacija nepanaikina neurozinio simptomo, tačiau

sumažina nerimą, ir taip simptomą iš nežinomo, neaiškaus priešo
padaro aiškia problema, kurią galima spręsti.
Interpretuojant reikia atsižvelgti į konsultavimo stadiją. Tai ma­
žai tinka konsultavimo pradžioje, kai siekiama nustatyti pasitikė­
jimu grindžiamą kontaktą su klientu, tačiau vėliau gali būti labai
vertinga kliento problemų psichodinamjkai atskleisti.
Interpretavimo, daugiau nei kitų konsultavimo būdų, efektyvu­
mas priklauso nuo gilumo ir laiko. Gera interpretacija paprastai
nėra perdaug gili; ji turi sietis su tuo, ką klientas jau žino. Efektyvi
interpretacija taip pat bus ta, kuri pateikiama tada, kai klientas
pasirengęs ją priimti. Kokia išmintinga ir tiksli būtų mūsų intepre-
tacija, bet pateikta netinkamu laiku, bus visiškai neefektyvi, nes
klientas jos negalės suprasti, kartu ir įsisąmoninti.
Interpretavimo efektyvumas taip pat priklauso nuo kliento as­
menybės. S.Spiegel ir C.E.Hill (1989) duomenimis, klientas, save
daugiau gerbiantis ir sudėtingesnis kaip žmogus, yra jautresnis
interpretacijoms; jis pasinaudoja jomis, net jei ne visada sutinka
su jų turiniu.
Konsultantas turėtų mokėti suprasti kliento reakcijų į konsul­
tanto interpretaciją prasmę. Jei klientas jai išlieka abejingas, taip
pat ir emociškai, konsultantas turėtų pagalvoti, ar ji tikroviška. Jeigu
klientas priešinasi jai, ją atmeta, tvirtindamas, kad tai netiesa, kon­
sultantas turi pagrindo manyti, kad jo interpretacija galbūt palietė
pačią kliento problemų esmę.
Nors intepretavimas ir labai svarbus konsultavime, juo nerei­
kėtų piktnaudžiauti - kai interpretacijų per daug, klientas prade­
da nuo jų gintis ir priešintis konsultavimui. Nereikėtų pamiršti,
kad konsultantas, kaip ir kiekvienas žmogus, gali klysti, t.y. jo in­
terpretacijos gali būti netikslios arba netikroviškos. Todėl inter­
pretacinių teiginių nedera formuluoti kategoriškai, autoritarišku,
pamokančiu tonu. Klientui lengviau priimti interpretacijas, formu­
luojamas kaip prielaidas, leidžiant klientui jas atmesti. Geriausiai
interpretacinius teiginius pradėti žodžiais „manyčiau”, „tikėtina”,
„kodėl nepamėginti pažvelgti taip”ir kt. Hipotetiškas interpretaci­
jų pobūdis anaiptol nesumažina jų vertės, jei jos yra tikslios ir kli­
entui priimtinos.
102 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

Konfrontacija. Tai kasdienio konsultanto patyrimo dalis. Kiek­

vienas konsultantas vienu ar kitu metu būna priverstas konfron­
tuoti su klientu sprendžiant jo problemas. G.Egan (1986) apibrė­
žia konfrontaciją kaip bet kokią konsultanto reakciją, prieštarau­
jančią kliento elgesiui. Dažniausiai prieštaraujama kliento prieš­
taringam elgesiui, išsisukinėjimui, „žaidimui”, gudravimui, atsi­
prašinėjimui, „miglos pūtimui j akis” ir kt., t.y. tam, kas gali kliu­
dyti klientui pamatyti ir spręsti tikrąsias savo problemas. Konfron­
tuojant siekiama klientui parodyti jo psichologinės savigynos bū­
dus, kuriuos jis naudoja, siekdamas prisitaikyti prie gyvenimo si­
tuacijų, tačiau kurie slopina, riboja jo asmenybę. Konfrontacijos
centre dažniausiai atsiduria kliento tarpasmeninio bendravimo sti­
lius, atsispindintis konsultavimo kontakte. Konsultantas atkreipia
dėmesį į būdus, kuriais jis stengiasi išvengti svarbių temų aptari­
mo, iškraipo savo gyvenimo situacijų tikrovę ir kt.
R.L.George ir T.S.Cristiani (1990) skiria tris pagrindinius konf­
rontacijos konsultavime atvejus:
1. Konfrontacija atkreipia kliento dėmesį į prieštaravimusjo el­
gesyje, mintyse, jausmuose arba tarp minčių irjausmų, ketinimų ir
elgesio ir kt. Gedima kalbėti apie dvi konfrontacijos pakopas. Pir­
moji - nustatomas tam tikras kliento elgesio aspektas. Antroji -
dažniausiai pradedant žodelyčiais „bet”, „tačiau”, pateikiamas
prieštaravimas. Priešingedinterpretacijai, konfrontacija rodo prieš­
taravimo priežastį, ištakas. Tokia konfrontacija siekia padėti kli­
entui pamatyti patį prieštaravimą, kurio jis anksčiau nepastebėda­
vo, nenorėjo ar negalėjo pastebėti. Pavyzdžiui:
Klientas:Aš taip laukiau šiandieninio susitikimo, nes turiu tiek daug visko pasakyti.
Konsultantas: Taip, bet Jūs pavėlavote penkiolika minučių ir dabar jau kuris laikas
sėdite sukryžiavęs rankas.

Dar keletas prieštaringų klientų pasisakymų pavyzdžių:

„Mane persekioja depresija ir aš esu vieniša, tačiau viskas ne taip jau blogai”.
„Aš manau, kad žmonės patys turėtų priimti sprendimus, bet savo vaikus nuolat
apipilu patarimais, kaip jiems gyventi”.
„Man atrodo, kad per daug sveriu, nors kiti sako, kad visai gerai atrodau”.
„Aš norėčiau klausytis kitų, bet kažkodėl nuolat daugiausiai kalbu”.

2. Konfrontacija padeda pamatyti situaciją tokią, kokia yra iš

tikrųjų, o ne kokia atrodo klientui pagal jo poreikius. Pavyzdžiui,
klientė skundžiasi: „Mano vyras susirado darbą, kuris reikalauja
ilgų komandiruočių, nes nemyli manęs”. Reali situacija yra tokia,
kad vyras pakeitė darbą po ilgų kivirčų žmonai reikalaujant, nes
ankstesniame darbe jis mažai uždirbo. Dabar vyras uždirba pa-
 103

kankamai, tačiau dažnai nebūna namie. Čia konsultantas turėtų

siekti parodyti klientei, kad problema yra ne tiek vyro meilė jai,
kiek šeimos finansinė situacija, kuri reikalauja, kad vyras daugiau
uždirbtų, nors ir dėl to turi dažnai išvažiuoti. Šiuo atveju klientė
neįvertina vyro pastangų siekti didesnės šeimos gerovės, situaciją
traktuodama taip, kaip jai patogu.
3. Konfrontacijapadeda atkreipti kliento dėmesį į tai, kadjis yen-
gia aptarti kai kurias problemas. Pavyzdžiui, konsultantas išsako
savo nusistebėjimą klientui: „Mes buvome susitikę jau du kartus,
bet Jūs nieko nekalbate apie tai, ką per pirmąjį susitikimą laikėte
svarbiausia problema - savo seksualinį gyvenimą. Kiekvieną kar­
tą, kai mes priartėjame prie šios temos, Jūs nueinate į šalį.Aš svars­
tau, ką tai galėtų reikšti?”
Konfrontacija yra sudėtingas konsultavimo būdas, reikalaujan­
tis didelio konsultanto subtilumo ir įgūdžių. Dažnai klientas ją su­
vokia kaip kaltinimus jam, todėl ji naudotina tik tada, kai pakan­
kamai pasitikima vienas kitu, kai klientas jaučia, jog konsultantas
jį supranta ir juo rūpinasi. ,
Labai svarbu suprasti ir žinoti, kur konfrontacijos negalima nau­
doti kaip konsultavimo būdo. E.Kennedy (1977) čia išskiria keletą
pagrindinių atvejų:
1. Konfrontacijos negalima naudoti kaip bausmės už elgesį, ne­
priimtiną konsultantui. Tai ne priemonė konsultanto priešiškumui
išreikšti.
2. Konfrontacija nėra skirta kliento psichologinės savigynos me­
chanizmams sugriauti. Jos paskirtis - klientui padėti surasti bū­
dus, kuriais jis ginasi nuo realybės. Deja, gana populiarus konf­
rontacijos būdas yra ieškoti savigynos mechanizmų ir juos griauti.
Tai į psichologinį konsultavimą atkeliavo iš vadinamųjų sensity-
vumo treniravimo grupių. Psichologinės savigynos stilius daug ką
pasako apie kliento asmenį, todėl čia svarbiau suprasti, one griauti.
Griovimą visada lydi kliento susierzinimas ir priešinimasis. Prieš
konfrontaciją svarbu įvertinti kliento psichologinės savigynos me­
chanizmų pobūdį ir būklę užduodant sau svarbius klausimus:
- Kaip giliai įsišakniję ir kaip ilgai veikia šie mechanizmai?
- Kokios asmenybės jėgos slypi už šios gynybos?
- Kiek šie savigynos būdai būtini, kad žmogus galėtų sėkmingai
prisitaikyti kasdienybėje?
- Kas atsitiktų, jei šių savigynos būdų neliktų?
3. Konfrontacijos negalima naudoti konsultanto poreikiams ten­
kinti ar jo saviraiškai. Per konsultavimą konsultantas dvikovai lai-
104 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

mėti neturėtų demonstruoti savo išminties ir jėgos. Konsultanto

tikslas - ne nugalėti klientą, ojį suprasti ir padėti jam. Netinkamai
konfrontuodamas, konsultantas pats ginasi ir siekia panaudoti kli­
entą savo asmeninėms problemoms spręsti.
Konfrontacija konsultavime turi būti grindžiama tam tikromis
paprastomis taisyklėmis (Egan G., 1986). Konfrontuojant su klien­
tu reikėtų:
- rūpestingai apibūdinti netinkamo ar prieštaringo elgesio turi­
nį ir jo kontekstą, tačiau nereikėtų visko išsakyti iš karto; konsul­
tantui reikėtų prisiminti, kad konfrontacija nėra atvejo analizė ko­
legoms;
- smulkiai apibūdinti kliento prieštaringo elgesio padarinius -
pačiam klientui, jo artimiesiems, galiausiai konsultavimui;
- padėti klientui atrasti būdus, kaip jis galėtų įveikti proble­
mas.
Išvardytas taisykles dar galima papildyti tuo, kad konfrontacija
su klientu negali būti agresyvi ir kategoriška. Konsultantas turėtų
dažniau naudoti frazes „man atrodo”, „gal galėtumėte paaiškinti”,
„jei aš neklystu” ir kt., kurios išreiškia tam tikras konsultanto abe­
jones ir sušvelnina konfrontacijos toną.
Atskiras konfrontavimo atvejis yra kliento pasisakymo pertrau­
kinėjimas. Konsultantas, leisdamas klientui laisvai pasakoti, netu­
rėtų pamiršti, kad ne visi išgirsti dalykai vienodai svarbūs, kad kai
kurios temos ar klausimai turėtų būti „pagilinami”. Klientas per­
traukiamas, kai jis „peršoka”prie kitų problemų, neįsigilinęs į pa­
sakotą prieš tai. Jeigu klientas pakeičia temą, konsultantas galėtų
įsiterpti - „Aš pastebėjau, jog Jūs pakeitėte temą. Ar tai padarėte
specialiai?”
Tačiau dažnai pertraukti kliento pasakojimą yra rizikinga. Kai
neleidžiama klientui pasakoti taip, kaip jam norisi, dažnai negau­
nama to, ko mums norisi. Daugelis klientų būna linkę pasiduoti
konsultanto vadovavimui, todėl, dažnai pertraukinėjami, jie tam­
pa priklausomi nuo konsultanto ir tada sunku juos paskatinti būti
savarankiškais.
Konsultanto jausmai ir atsiskleidimas. Konsultantas visada
turi būti ne tik įgudęs, įžvalgus, bet ir emociškai įsitraukti į kon­
sultavimą. Tačiau labai svarbu, kad konsultanto emocijos tarnau­
tų klientui, one jam pačiam. Norėdamas giliau pamatyti ir supras­
ti kliento problemas, konsultantas turėtų likti objektyvus. Kaip sa­
ko A.Storr (1980), empatija be objektyvumo tiek pat mažai vertin­
ga, kaip ir objektyvumas be empatijos. C.Jung (1958) rašė:
 105

„Daktaras, norėdamas vesti už rankos kitą žmogų arba tik trumpai jį palydėti, pri­
valo jausti taip, kaip ir šis žmogus. Jis niekada nejaučia, kai vertinančia didelio skirtu­
mo nėra, ar savo vertinimą jis išsako žodžiais, ar laiko jį savyje. Taip pat nevertinga
laikytis priešingo požiūrio ar sutikti su pacientu neprieštaraujant. Jausmai ateina tik
esant bešališkai objektyviam”.

Konsultantas savojausmus parodo, atsiskleisdamas klientui. At­

siskleisti plačiąja prasme, tai parodyti savo jausmus ir reakcijas į
įvykius ir žmones. Daugelį metų psichologiniame konsultavime ir
psichoterapijoje vyravo požiūris, ypač propaguojamas psichoana-
litinės orientacijos atstovų, kad konsultantas neturėtų susigundyti
parodyti savo asmenybę klientui. Šitai paprastai nerekomenduo­
jama daryti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji - klientas, perdaug žino­
damas apie konsultantą, mažiau apie jį fantazuoja, ir konsultantas
praranda svarbų informacijos apie klientą šaltinį. Pavyzdžiui, kai
kurie klientai siekia sužinoti, vedęs ar ne (ištekėjusi ar ne) kon­
sultantas. Vietoj atsakymo į šį klausimą, konsultantas turėtų pasi­
domėti, ar klientui taip svarbu, ar jis dirbs su vedusiu ir nevedusiu
konsultantu. Antra priežastis, dėl kurios konsultantui nerekomen­
duojama atsiskleisti klientui, yra ta, kad tai apimtų ir dalijimąsi
savo problemomis su klientais, o tai yra antiterapiška. Tai ypač
aktualu konsultavimo pradžioje, kai klientas jaučiasi nerimastin­
gai bei nepasitiki tiek savimi, tiek konsultantu. Konsultanto atsi­
skleidimas gali padidinti ir kliento nerimą, ir nepasitikėjimą juo.
Kalbėdamas apie save, konsultantas dažniausiai tiesiog siekia, kad
klientas jį geriau suprastų ir priimtų. Tačiau konsultantas turėtų
daugiau stengtis suprasti klientą, o ne stengtis būti jo suprastas.
Žinoma, šiuose argumentuose slypi dalis tiesos. Tačiau šiuolai­
kinės tendencijos psichologiniame konsultavime ir psichoterapi­
joje, atneštos humanistinės-egzistencinės orientacijos atstovų, kon­
sultanto atsiskleidimą traktuoja kaip svarbų konsultavimo įgūdį,
padedantį susiklostyti nuoširdiems santykiams tarp konsultanto ir
kliento. Nusileisdamas nuo aukšto anonimiškumo pjedestalo, kon­
sultantas padrąsina klientą atskleisti savo asmeninį patyrimą ir pa­
didina tarpusavio pasitikėjimą. Kliento atsiskleidimas dažnai pri­
klauso ir nuo to, kiek konsultavime emociškai dalyvauja pats kon­
sultantas. S.M.Jourard (1971) yra rašęs:
„Mes aptinkame koreliaciją tarp to, ką žmogus nori atskleisti kitam žmogui iš savo
gyvenimo, ir to, ką šis žmogus atskleidžia jam”.

Kitaip tariant, atsiskleisdamas pats, leidi atsiskleisti kitam.

Konsultantas gali atsiskleisti dvejopai. Pirmiausia, jis tiesiogiai
gali išreikšti savo reakcijas kliento ar konsultavimo situacijos at-
106 PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO EIGA

žvilgiu, apsiribodamas „čia ir dabar” situacija. Pavyzdžiui: „Kar­

tais, panašiai kaip dabar, man sunku pasirinkti, kaip reaguoti į Jū­
sų žodžius, kad tai būtų prasminga Jums”; „Man liūdna ir neramu,
kad Jūs nuolat puolate ir menkinate save” ir kt. Kitas konsultanto
atsiskleidimo būdas - pasidalijimas savo gyvenimo patyrimu, pa­
demonstravimas panašumų su klientu ar jo situacija. Pavyzdžiui:
Klientė: Man sunku su savo tėvu. Jis sensta ir yra labai vienišas. Jis ateina ir sėdi
visą dieną, o aš jaučiuosi, lyg turėčiau jį užiminėti. Taip aš užleidžiu visus namų ruošos
darbus, sūriu nepakankamai dėmesio vaikams. Aš norėčiau jam padėti, bet kuo toliau,
tuo sunkiau man tai pavyksta.
Konsultantas: Aš manau, kad galiu suprasti, kokį priešiškumą ir pyktį, o kartu ir
kaltę, Jūs jaučiate. Mano žmonos mama yra našlė ir taip pat labai vieniša. Ji irgi ateina
ne visada patogiu laiku ir būna valandomis. Man sunku parodyti, kad aš patenkintas, ir
jaučiuosi kaltas, kad esu toks egoistas.

Kartais dar skiriamas pozityvus ir negatyvus konsultanto atsi­

skleidimas (Gelso C.J., Fretz B.R., 1992). Pirmuoju atveju padeda­
ma klientui jį pastiprinant ir pateisinant. Pavyzdžiui: „Aš irgi jau­
čiu, kad mūsų santykiai klostosi kuo puikiausiai ir Jūs padarėte
didelę pažangą”. Antruoju atveju konfrontuojama su klientu. Pa­
vyzdžiui: „Jūs sakote, kad viskas gerai, tačiau jei kas nors panašiai
reaguotų į mano pasirodymą, aš labai supykčiau”.
Konsultantas atsiskleisdamas visada turėtų būti nuoširdus, spon­
taniškas ir emocionalus. Atskleidžiant savo patyrimą, geriau rem­
tis dabartine gyvenimo situacija, o ne kalbėti apie praeities patyri­
mą, nesusijusį su konsultavimo problematika. Atskleidžiant savo
patyrimą, reikia stengtis nenukreipti dėmesio nuo kliento.
Nėra paprasta atskirti tinkamą ir netinkamą konsultanto atsi­
skleidimą. Pirmiausia, kad jis būtų tinkamas, reikia vengti daug ir
dažnai juo naudotis. Reikėtų vengti dalytis kiekvienu savo patiria­
mu jausmu, kilusiu prisimenant ar fantazuojant. Kai dažnai pasa­
kojami įvykiai iš praeities, daugiau panašu į pseudoatsiskleidimą.
Konsultantas visada turėtų žinoti, kodėl, kokiam tikslui kalba apie
save - norėdamas padėti klientui ar tenkindamas savo emocinius
poreikius.
Atsiskleidžiant labai svarbus laiko veiksnys - tai turi vykti tin­
kamu momentu ir trumpai, kad dėmesio centre išliktų klientas ir
jo vietos neužimtų konsultanto išgyvenimai. Konsultantas gali at­
siskleisti tik esant geram kontaktui su klientu, dažniausiai per vė­
lesnius susitikimus.
Konsultavimo struktūravimas. Tai reiškia konsultanto kon­
takto su klientu organizavimą, konsultavimo etapų iškėlimą ir jų
rezultatų įvertinimą, taip pat informacijos apie konsultavimą su-
 107

teikimą klientui. Po kiekvieno užbaigto etapo kartu su klientu ap­

tariami jo rezultatai, suformuluojamos išvados. Būtina įsitikinti,
kad konsultanto ir kliento tam tikro etapo rezultatų įvertinimas
sutampa.
Struktūravimas vyksta visą konsultavimą dirbant su klientu pa­
gal principą „žingsnis po žingsnio” ir pradedant kiekvieną naują
etapą įvertinus tą, kas pasiekta. Tai skatina klientą aktyviai bend­
radarbiauti su konsultantu, taip pat leidžia po patirtos nesėkmės
viename konsultavimo etape vėl grįžti prie ankstesnės problemos
sprendimo. Taigi struktūravimo esmė - planuoti konsultavimo ei­
gą dalyvaujant klientui.
4.4. Patarimai pradedančiam konsultantui
Ką daryti su savo nerimu ir įtampa? Daugeliui pradedančių
konsultantų būdinga sutikti savo klientus su dvilypiais jausmais.
Jų šaltinis - klausimai, kurie iškyla konsultantui ir į kuriuos nėra
apibrėžto atsakymo:
- Ką aš pasakysiu klientui?
- Kaip tinkamai kalbėti su klientu?
- Ar aš sugebėsiu jam padėti?
- Ar sugebėsiu suprasti, apie ką kalba klientas?
- Kas atsitiks, jei aš suklysiu?
- Ką klientas galvoja apie mane?
- Ar klientas pastebės mano nepatyrimą ir kaip reaguos į tai?
- Ar ateis jis kitą kartą?
Visi šie klausimai be atsakymų kelia nerimą ir įtampą. Apskri­
tai, tai visai natūralūs klausimai, nes konsultantas gali susidurti ir
neretai susiduria su pačiais įvairiausiais žmonėmis - skirtingų pro­
fesijų, skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingo amžiaus, galiausiai,
labai skirtingų asmenybių. Kai kurie klientai būna vyresni už kon­
sultantą ir turi gausesnį gyvenimo patylimą, kai kurie - daugiau
išsilavinę, ir tai verčia konsultantą nepasitikėti savo jėgomis.
Panašiomis situacijomis kylantį nerimą reikėtų priimti kaip na­
tūralų. Tam tikras konsultanto nerimas rodo, jog jis įsisąmoninęs,
kaip svarbu būti su klientu, taip pat neapibrėžtumą to, kas turėtų
vykti, vyks ir įvyks tarp jo ir kliento. Konsultanto drąsa ir yra tai,
kad jis neatmestų, neišstumtų, nesistengtų pašalinti kylantį neri­
mą, o siektų jį pripažinti savyje, įvardyti, suprasti ir priimti. Abejo­
ti savimi tokiame rimtame, sudėtingame ir atsakingame užsiėmi­
me kaip psichologinis konsultavimas yra normalu - neabejoja tik
108 PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO EIGA

pasitikintys kvailiai, bet jie tuo ir pavojingi. Nerimas dėl aukščiau

minėtų klausimų bus mažesnis, jei konsultantas nustos iš anksto
vertinti ir priskirti kokiai nors kategorijai save, o kartu ir klientą, j
klausimus bus atsakyta nuoširdžiai domintis kiekvienu klientu kaip
žmogumi, kitonišku ir savitu.
Kartais nerimas ir įtampa kyla tik tam tikromis konsultavimo
situacijomis, susidūrus su tamtikrais klientais ar tamtikromis prob­
lemomis. Tada svarbu visiškai išsiaiškinti, kokios konkrečios situ­
acijos ar problemos yra grėsmingos, ir savo praktiką, bent jau pra­
džioje, tvarkyti taip, kad su tais įtampos šaltiniais tektų kuo ma­
žiau susidurti. Labai svarbu pasitarti su labiau patyrusiais kolego­
mis, aptarti savo problemas profesionalų grupėse. Tada konsul­
tanto profesinis diapazonas bus platesnis ir darbas neskatins „su­
degti”.
Kaip būti savimi ir atskleisti save? Pradedančiam konsultan­
tui iškyla nemažai nerimastingų klausimų, kuriuos galima apibend­
rinti vienu klausimu - kaip viską padaryti teisingai? Toks susirūpi­
nimas neretai verčia konsultantą ignoruoti savo jausmus, kylan­
čius konsultuojant, skatina likti kurčiam savai intuicijai, stengtis
nenukrypti nuo to, ko buvo mokytas ar ką perskaitė konsultavimo
knygose. Taip gresia prarasti savastį konsultuojant. Konsultantas,
kuris nepaiso savovidinių impulsų, nepasitiki savimi, bijorizikuoti,
dažnai sukuria tokią situaciją, kai jis lyg ir klausosi kliento, rūpes­
tingai atspindi jo mintis ir jausmus, tačiau, kol nusprendžia, kaip
realiai reaguoti, tinkamiausias laikas jau būna praėjęs. Šitai kelia
konsultanto įtampą, verčia jį klysti palaikant natūralią pokalbio
tėkmę.
Praktikoje dažniausiai pasitaiko du kraštutinumai.. Vienas jų,
kai konsultantas visiškai atsisako pasikliauti savimi kclip asmeny­
be, bendraudamas su klientu stengiasi neišeiti už įsivaizduojamų
profesinio vaidmens reikalavimų rėmų. Kitas kraštutinumas, kai
konsultantas bet kokia kaina siekia įrodyti klientui, kad jis toks
pats žmogus kaip ir klientas, t.y. absoliutizuoja savo asmenybės
dalyvavimą konsultavime ir visiškai ignoruoja profesijos keliamus
reikalavimus.
Kalbant apie pirmąjį atvejį, svarbu pažymėti, kad konsultantas
privalo laikytis tam tikrų profesinės veiklos sąlygojamų funkcijų.
Pradedančiam konsultantui, deja, neretai tenka spręsti dilemą -
„asmenybė arba vaidmuo”, ir dažnai darbo pradžioje pasitaikantis
nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas savimi verčia orientuotis tik
į turimus profesinius įgūdžius ir žinias, kurie padeda apsiginti nuo
konsultavimo situacijos nerimo, tampa tam tikru juntamu pagrin­
du išgyvenant neapibrėžtumą.
Panašūs padariniai esti ir darbo, grindžiamo nerealistiniais sie­
kiais, kurie irgi būdingi pradedančiam konsultantui:
- aš visada turiu padėti;
- aš turiu mėgti visus savo klientus ir džiaugtis jais;
- aš visada turiu viską suprasti ir būti kuo empatiškesnis;
- aš privalau kiekvienu momentu suvokti, kas vyksta tarp ma­
nęs ir kliento;
- aš visiškai priimti kitą žmogų galiu tik atsisakęs savęs;
- aš turiu atsakyti į bet kokius kliento klausimus; ir kt.
Konsultantas, siekdamas savo darbe realizuoti tokius reikalavi­
mus sau, neišvengiamai taps savo profesinio vaidmens auka, vi­
siškai praras save profesinėje veikloje.
Kai konsultantas siekia visiškai „apsaugoti” konsultavimą nuo
savo asmenybės apraiškų, vengia dalytis savo jausmais ir reakci­
jomis su klientu, konsultavimas praranda intymumą ir vietoj žmo­
giško dviejų asmenų kontakto tampa mechanišku profesinių įgū­
džių pritaikymu, kur konsultantas stengiasi pasirodyti „besiaukor
jančių” ir neklystančiu „žmogiškų sielų inžinieriumi”. Reikalau­
damas klientą būti atviru, savo tariamu profesionalumu konsul­
tantas modeliuoja kliento uždarumą. Sunku reikalauti iš kliento,
kad jis bendravimą praturtintų tuo, ko gaili pats konsultantas. Taip
jų kontaktas pasidaro nenuoširdus.
Tačiau kai konsultantas visiškai pamiršta, kad visgi egzistuoja
tam tikri profesijos keliami reikalavimai ir konsultuodamas per­
nelyg pasijunta tiesiog žmogumi, išnyksta bet kokia skiriamoji ri­
ba tarp padedančiojo ir atėjusiojo prašyti pagalbos. Taip su klien­
tu pradedama dalytis visomis esamomis ir buvusiomis savo prob­
lemomis, manant, kad tai geriausias būdas parodyti klientui, kad
ne tik jis kenčia, kad ne tik jam sunku. Konsultantas mano, jog,
pasidalijus su klientu savo panašiomis problemomis, pastarojo
problemos taps ne tokios svarbios. Deja, dažnai toks konsultanto
betarpiškumas reiškia tik tai, kad konsultuodamas jis tenkina sa­
vo poreikius, apgaudinėja klientą. Konsultantas, per daug ir per
ilgai atsiskleisdamas, užsklendžia klientą.
Konsultantas turėtų profesinius konsultavimo įgūdžius jungti
su savo asmenybe. Kaip sako patyrę psichoterapeutai, idealu, kai
nėra skirtumo tarp to, ką daro geras žmogus ir geras konsultantas.
Nesiekti tobulumo ir atsižvelgti į savo ribotumą. Jau šiek tiek
kalbėjome apie nerealius pradedančio konsultanto siekius, tiks-
 0
110 PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO EIGA

lūs. Nerealūs tikslai labai artimai susiję su siekimu būti tobulu.

Tačiau, jeigu konsultantas sueikvos daug energijos įsivaizduoja­
mam tobulo konsultanto įvaizdžiui kurti, ar beliks jam energijos
realiam darbui su klientu? Klaidas daro ir pradedantys, ir patyrę
konsultantai. Esmė ne klaidose, o realistiškuose savo darbo tiks­
luose. Tai svarbu tiek konsultantui, tiek klientui. Jeigu kelsime
perdaug didelius tikslus, pavyzdžiui, iki galo išspręsti visas prob­
lemas, nepasiekiamas tikslas gniuždys konsultantą ir neleis pilna­
vertiškai gyventi tobulybės bacila užkrėstam klientui. Keldami re­
alistiškus tikslus, galbūt savo darbe nepasieksime kažkokių ypa­
tingų rezultatų, tačiau išvengsime ir bereikalingo nusivylimo be­
sivaikant miražų. Galiausiai, mėginant tobulai atlikti konsultanto
vaidmenį, prapuola laisvumas ir spontaniškumas, kurie būtini na­
tūraliam konsultavimo kontaktui. Tobulumo siekimą reikėtų pa­
keisti meistriškumo siekimu. Vertingiau klientui ir daug realiau
pačiam būti savo profesijos meistru, negu ieškoti tuščios tobuly­
bės.
Realybė tokia, kad žmogus negali būti tobulas, visi esame riboti
- kiekvienas savaip. Tai reiškia, kad konsultuojant negalima tikė­
tis sėkmės su kiekvienu klientu. Sąžininga yra prisipažinti sau, kad
neįmanoma sėkmingai dirbti su visais klientais. To ir nereikia. Re­
aliai egzistuoja ne problemos kaip tokios, bet žmonės, turintys prob­
lemų. Ir konsultanto tikslas - ne būti visų problemų ekspertu ir
sprendimų žinovu, o padėti konkrečiam klientui prisiimti atsako­
mybę už savo problemas. Nepamirškime, kad bet kokią problemą
- nesėkmę mokykloje, alkoholizmą, šeimos konfliktą - galima su­
prasti tik atsižvelgiant į konkretų ją išgyvenantį žmogų. Todėl kon­
sultanto atsakomybė - suprasti klientą, o ne rasti atsakymus į jam
gyvenimo keliamus klausimus. Taigi konsultantas neturi visų ga­
limų atsakymų ir sprendimų, bet yra tik žmogus, norintis ir galin­
tis suprasti į jį besikreipiantį.
Būti sąžiningu klientams ir sau. Neretai konsultantas bijo pra­
rasti klientų pagarbą, pasakydamas, kad negali jiems padėti. Ta­
čiau kartais klientas gerbs labiau, jei pripažinsime savo ribotumą.
Būti sąžiningu su klientu - reiškia prisipažinti, kad šito iš tikrųjų
nežinai. Tokiu atveju visada galima nukreipti klientą labiau paty­
rusiam kolegai.
Konsultantui neleistina apgaudinėti kliento, „maitinti”jo nere­
aliais pažadais, taip pat neleistina ir save apgaudinėti. Tai nebūti­
nai turi būti sąmoningas melas (jeigu taip yra, tai greičiau konsul­
tanto profesionalumo ar etikos klausimas); save galima apgaudi-
 Ill

nėti labai subtiliai ir nesąmoningai. Tokios saviapgaulės priežas­

tis gali būti perdėtas poreikis kurti produktyvų ir terapiškai vertin­
gą konsultavimo kontaktą, siekimas bet kokia kaina matyti gerus
savo darbo rezultatus. Kai labai norima pamatyti, kad pakito kli­
ento asmenybė ar elgesys, tampama pernelyg optimistišku realių
pokyčių atžvilgiu. Taip nesunku apgauti save pamatant gerus re­
zultatus ten, kur jų iš tikrųjų nėra, arba be galo racionalizuojant
savo nesėkmių priežastis, ieškant išorinių priežasčių joms paaiš­
kinti. Konsultantas gali apgaudinėti save ir priskirdamas savo dar­
bui tuos kliento asmenybės ar gyvenimo pokyčius, kurie nesusiję
su konsultavimu (pavyzdžiui, periodiška depresija esant kai ku­
riems psichikos sutrikimams).
Konsultantas savo elgesiu ir klientus gali paskatinti apgaudinė­
ti save. Neretai klientas, savo problemoms spręsti paskyręs daug
laiko, energijos, o kartais ir pinigų, taip pat pradeda įžvelgti didelę
pažangą, nors iš tikrųjų rezultatai tik tariami. Kai klientas entu­
ziastingai tvirtina, jog jis labai daug gavęs iš konsultavimo, daug
ką pakeitęs savyje ir savo gyvenime, blaiviai mąstantis konsultan­
tas turėtų paprašyti klientą konkretizuoti, ką jis gavo ir kas pasi-.
keitė. Dažnai klientas negali to padaryti, tiksliai apibūdinti pasiek­
tų rezultatų ir išryškėja tikroji padėtis, tačiau tai padeda klientui
sąžiningiau ir realistiškiau įvertinti tai, ką jis gavo per konsultavi­
mo susitikimus.
Nesitikėti greitų rezultatų. Konsultavime nereikia tikėtis re­
zultatų tuoj pat. Dažniausiai neįmanoma per 1-2 susitikimus su­
rasti, kaip išspręsti visas kliento problemas (nors, be abejo, būna
ir išimčių). Daugelis pradedančių konsultantų sielojasi dėl to, kad
nemato greitų ir ryškių savo darbo vaisių. Tačiau vienas iš konsul­
tantui būtinų bruožų ir yra mokėjimas toleruoti neapibrėžtumą,
net ir susijusį su kliento pažanga. Labai retai kliento problemų
sprendimą galima palyginti su nuosekliai į viršų kylančia tiese.
Tai dažniausiai yra laužyta linija. Kol pasiekiama bent šiek tiek
stabilesnių, kliento poreikius atitinkančių rezultatų, kliento būklė
ne vieną kartą gali pablogėti. Kol klientas analizuoja save, laužo
savo įprastas psichologinės savigynos priemones, kol atsisako ne­
tikrų asmenybės kaukių, jis išgyvena daug skaudžių valandų, ne­
vilties akimirkų, lydimų stipraus nerimo, baimės, depresijos. Ne
vienas klientas tokiais momentais apgailestaudamas sako: „Aš juk
daug geriau jaučiausi prieš ateidamas pas jus, nors tada atrodė,
kad viskas labai blogai. Aš dabar daug labiau pažeidžiamas”. Iš
tiesų, save pakeisti yra sunku ir skausminga. Konsultantas turi ži-
112 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

noti, kad reikšmingų rezultatų jis negalės pasiekti, jeigu nepadės

klientui suprasti, jog šis pats atsako už realų savo problemų spren­
dimą ir turi būti pasirengęs sumokėti realią tokių pokyčių kainą.
Kalbant apie konsultavimo efektyvumą, svarbu pažymėti ir tai,
kad tikrieji rezultatai gali pasimatyti ir gerokai vėliau, nes neretai
konsultavimas reiškia ne tik apčiuopiamą tiesioginį rezultatą (jis
yra pageidautinas), tačiau ir tam tikrą „investiciją”į ateitį, kurioje
klientas gali sėkmingai realizuoti savo pakitusias nuostatas.
Vienintelis būdas pasitikėti savimi kaip efektyviu konsultantu -
leisti kartais pasijusti bejėgiu, suabejoti savo efektyvumu, apskri­
tai konsultavimo ar psichoterapijos tikslingumu. Konsultantas, su­
gebantis nuolat nesirūpinti savo efektyvumu, produktyvumu, gali
daugiau dėmesio skirti tiek sau, tiek klientui.
Vengti „ištirpti” kliento problemose. Gana paplitusi daugelio
pradedančių konsultantų klaida - per daug rūpintis klientu. Tai,
kaip ir vaiko perdėta globa, paprastai duoda priešingą trokštamam
efektą. Konsultavime tai gali pasireikšti pavojumi konsultantui „su­
sirgti” kliento „liga”. Vienas iš svarbiausių konsultavimo įgūdžių
yra mokėjimas kuo glaudžiau bendrauti su klientu, kai jis yra ka­
binete, ir „atsijungti” nuo jo jam išėjus, leidžiant pačiam atsakyti
už savo gyvenimą tarp susitikimų. Perdėtas konsultanto siekimas
sukurti klientui laimingo gyvenimo scenarijų ir sėkmingą gyveni­
mo situaciją, verčia prisiminti lietuvišką patarlę: „Gerais norais
kelias į pragarą grįstas”. Ne visada tai, ką konsultantas daro, ma­
nydamas, jog tai gerai klientui, iš tikrųjų taip ir yra. Labai dažnai
konsultantas, perdėtai „įklimpęs” į kliento gyvenimą (kartais tai
aiškina užuojauta ir gailesčiu), stengdamasis jam padėti bet ko­
kiomis priemonėmis, nuima nuo kliento atsakomybę, o save pa^
verčia neatsakingu globėju. Kai konsultantas jaučiasi pernelyg at­
sakingas už kliento gyvenimą profesiniu ir grynai žmogišku po­
žiūriu, ši „atsakomybė” tampa visišku neatsakingumu. Todėl pa­
našiais atvejais konsultantui reikėtų pačiam ar padedant kolegoms
pasitikslinti savo „geradarystės” ištakas, nes jis turėtų ne gailėtis
ir globoti, o padėti klientui atrasti ir panaudoti savo resursus. Sa­
koma, jog meilėje ypač svarbu gerbti partnerio(ės) potencialą. Tai
tinka ir psichologiniam konsultavimui.
Vengti patarimų ir skubotų sprendimų. Patarimų davimas turi
socialines šaknis - daugelis žmonių mėgsta, kai į juos kreipiasi
patarimų ir mielai juos duoda. Tai kutena patariančiojo savimeilę.
Ne išimtis ir psichologinis konsultavimas. Čia konsultantui tapti
patarimų davėju daug lengviau, nes dažniausiai kenčiantis klien-
 113

tas ateina pas jį ne tik ieškodamas, bet netgi reikalaudamas patar­

ti, ką daryti. Jo nepatenkina, kad būtų tik aptartos problemų spren­
dimo galimos alternatyvos - jam būtų geriausia, kad išmintingas
konsultantas pats išspręstų jo problemas.
Tačiau nederėtų pamiršti C.Jung žodžių: „Geras patarimas yra
abejotinas vaistas, nors nelabai pavojingas, nes mažai efektyvus”.
Asmenybės negalima pakeisti patarimais. Duoti gerą patarimą -
viena iš sunkiausių užduočių. Dar sunkiau žmogui, gavusiam pa­
tarimą, jį realizuoti, nes paprastai patariančiojo ir to, kuriampata­
riama, gyvenimo patyrimas, pats gyvenimas ganėtinai skiriasi. Žy­
mus psichoterapeutas M.Balint yra sakęs: „Niekada nepatarinėki-
te pacientui, kol nesuvokėte, kokia yra reali problema”. Dažnai gi,
išryškėjus realiai problemai, klientas ją jau gali išspręsti ir pats be
konsultanto patarimų. Patarimas visada būna paviršutiniškas, pa­
našus į vienpusį eismą, o konsultavimas visada yra dviejų asme­
nybių darbas. Kartais prašymas patarti būna žinomo manipuliaci­
nio žaidimo „taip, bet...” išraiška, ir jeigu konsultantas užkimba
ant šio kabliuko, klientas jį tiesiog eksploatuoja, ieškodamas sau
patogių sprendimų.
Tačiau patarimai gali būti ne tik neefektyvūs, bet ir kenksmin­
gi. Todėl svarbu žinoti pagrindines priežastis, kodėl konsultantas
turėtų vengti tiesiogiai patarinėti klientui.
Duodant patarimus, pažeidžiamas asmenybės autonomiškumas
- jau vien etiškai neturime teisės spręsti už kitą žmogų. Duodantis
patarimus konsultantas prisiima atsakomybę už kito žmogaus gy­
venimo variantų pasirinkimą. Pavyzdžiui, klientas klausia konsul­
tanto, skirtis jam su žmona, ar ne. Jeigu konsultantas patars skir­
tis ir klientas paklausys jo, vėliau jis gali pradėti manyti, kad jo
skyrybos buvo klaida ir gali apkaltinti konsultantą. Jeigu konsul­
tantas patars klientui nesiskirti ir šis paklausys jo, vėlgi visa kaltė
už nevykusį kliento gyvenimą teks konsultantui. Taigi, davęs pa­
tarimą, konsultantas visada tampa atsakingas. Tačiau konsultanto
uždavinys yra padėti klientui atrasti savus sprendimus ir įsisąmo­
ninti savo laisvę veikti.
Gaunantis patarimų klientas tampa priklausomas nuo konsul­
tanto, ir kartu atitolsta galutiniai konsultavimo tikslai.
Su problemomis, keliamomis kliento, susiduriame mes visi, ir
konsultantas čia negali būti vienintelis teisus ekspertas. Galiau­
siai, dauguma šių problemų neturi apibrėžtų atsakymų. Kai klien­
tas abejoja, vesti jam ar ne, kai nori sužinoti, ar tinka jam tam
tikras darbas, kaip elgtis su savo nusenusiais tėvais - atsakyti vie-
114 PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO EIGA

nareikšmiškai negalima. Kai kurie atsakymai yra susiję su mora­

le. Tada vienintelis būdas - padėti atskleisti klientui savo tikruo­
sius ketinimus ir tikruosius jausmus, po to nuspręsti, ką daryti.
Duodant patarimus, nereikia pamiršti ir to, kad klientas prieš
tai jau gali būti gavęs daug prieštaringų patarimų, ir dar vienas
patarimas tik viską visiškai supainiotų jo galvoje. Be to, kartais
žmonės klausia patarimo jau nusprendę, ką daryti. Tada bet koks
prieštarauj antis patarimas priimamas kaip neteisingas ir prade­
dama abejoti jo davėjo, t.y. konsultanto, kompetencija.
Kai klientas primygtinai klausia, kaip jam elgtis, galima jo pa­
ties paklausti - „Ką Jūs apie tai manote?”, „Kokias galimybes šiai
problemai išspręsti Jūs pats matote?”, „Jeigu aš dabar atsakysiu į
Jūsų klausimą, ką Jūs darysite su savoproblemomis ateityje?”, „Jūs
norite, kad aš prisiimčiau atsakomybę už Jus?”Jeigu konsultantas
skatina klientą atsakyti už savo elgesį ir padeda jam, šis būna lin­
kęs pats spręsti savo problemas, ieškoti atsakymų į iškilusius klau­
simus. Paties atrastus sprendimo būdus daug lengviau priimti, taip
pat gerokai lengviau realizuoti.
Žinoma, nėra taisyklių be išimčių. Kartais konsultantas privalo
klientui tiesiogiai patarti, kai šis tuo momentu negali pasirinkti ar
yra grėsmė sau arba kitiems. Svarbu ką nors konkretaus patarti
klientui, kuris yra pernelyg nerimastingas, elgiasi dezorganizuo­
tai, kad jis galėtų kontroliuoti esamą situaciją. Neretai klientas pra­
šo patarti išspręsti klausimus, kurie nėra asmenybės problemos.
Ir, atsižvelgiant į konsultanto kompetenciją, galima jam patarti,
tačiau nereikėtų to vadinti konsultavimu.
Su patarimų davimu siejasi dar viena galima pradedančio kon­
sultanto klaida - skubotų sprendimų siūlymas klientui. Konsultan­
tui reikėtų prisiminti, kad problema, kurią klientas pateikia po­
kalbio pradžioje, gali būti ne svarbiausia arba iš viso ne tą, dėl
kurios jis kreipėsi į jį. Jeigu šis paskubės „išspręsti” šią problemą,
tikroji gali ir likti nepaliesta. Ydingas ir pats sprendimų siūlymas
klientui. Konsultantas atrodo labai pretenzingai, manydamas, kad
gali išspręsti visas problemas, su kuriomis susiduria klientas. Da­
vęs tiesioginius sprendimus klientui, jis neretai kartu sudėtingas
gyvenimo problemas paverčia elementariomis, tariamai turinčio­
mis tokius pat paprastus sprendimus. C.Rogers tvirtino, kad kon­
sultantas, pasiryžęs dėmesingai klausytis kliento, turi gerbti ir jo
gyvenimo sudėtingumą. Spręsdamas už klientą, konsultantas ne­
pasitiki kliento kaip žmogaus sugebėjimu pačiam atsakyti į savo
gyvenimo klausimus.
 115

Nemoralizuoti ir nepamokslauti. Moralizuojantis konsultan­

tas vertina kliento elgesį, jo pažiūras, ir nurodinėja, ką šis privalo
daryti arba ką jis privalėtų jausti. Klientas, kuris mėginamas keisti
verčiant priimti konsultanto vertybes, gedi pasijusti kaltas, otai nie­
ko bendro neturi su psichologinio konsultavimo tikslais. Tokie pa­
reiškimai kaip „Jūs neturite teisės nekęsti savo motinos”, „Jūs ne­
galite taip elgtis su savo vaikais”, „Abortas yra žmogžudystė”ir kt.
gali būti atskiro žmogaus vertybių sistemos dalis, tačiau iš konsul­
tanto lūpų tai skamba kaip ideologiniai lozungai ir demonstruoja
ne mėginantį suprasti, o vertinantį konsultanto požiūrį į klientą.
4.5. Psichologinio konsultavimo pabaiga
ir rezultatų įvertinimas
Konsultavimo pabaiga. Tai reiškia, kad daugiau susitikimų ne­
bus. Konsultavimas dažniausiai baigiasi natūraliai, kai klientas pra­
deda aiškiai suprasti savo problemas ir kaip jas spręsti arba kai
problemos išsprendžiamos konsultuojant. Tokiu atveju abu - ir kli­
entas, ir konsultantas - nusprendžia nebesusitikinėti. Paskutinis
susitikimas turėtų būti skirtas darbui apibendrinti ir išvadoms su­
formuluoti. Geriausia, kad tai pirmiausiai padarytų pats klientas.
Tikrasis konsultavimo rezultatas ir bus tas, kokį pateiks klientas.
Konsultantas turėtų padėti klientui kuo tiksliau ir konkrečiau su­
formuluoti ir įvardyti tuos pokyčius, kurie įvyko per susitikimus.
Nuo konkretumo laipsnio priklauso, kiek sąmoningai klientas pri­
ima įvykusius pokyčius.
Tačiau kartais konsultanto ir kliento nuomonės apie tai, kada
turi baigtis konsultavimas, gali nesutapti. Čia galimi du atvejai.
Pirmasis - kai konsultantui atrodo, jog laikas nutraukti konsulta­
vimą, tačiau klientas jaučiasi tam nepasirengęs ir nori toliau susi­
tikinėti. Kartais klientui vienintelis būdas tęsti konsultavimą - ne­
kintantys arba atsirandantys vis nauji simptomai arba problemos.
Tuomet konsultantui svarbu išsiaiškinti, kodėl klientas nori tęsti
konsultavimą ir įvertinti šio poreikio dydį. Pagrindinė tokio pobū­
džio nuomonių nesutapimo priežastis - kliento priklausomybė nuo
konsultanto, siekimas problemų galutinių sprendimų. Tam įtakos
gali turėti ir kliento perkėlimo reakcijos. Iki galo neišsiaiškinus,
kodėl nesutampa kliento ir konsultanto nuomonė dėl konsultavi­
mo užbaigimo ir nesutarus šiuo klausimu, konsultavimas negali
būti nutrauktas.
116 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

Antrasis atvejis - kai konsultavimą užbaigti siekia klientas, nors,

konsultanto nuomone, tai dar per anksti. Tada konsultantas turė­
tų išsiaiškinti, kodėl klientas nebenori susitikinėti, o klientui pa­
aiškinti galimus nesavalaikio konsultavimo užbaigimo padarinius.
Nereta šio tipo konsultanto ir kliento nuomonių nesutapimo prie­
žastis - klientas nepatenkintas konsultavimu, santykiais su kon­
sultantu. Kita galima priežastis - nevienodi kliento ir konsultanto
keliami tikslai: klientas siekia trumpalaikių, artimų tikslų (iš kar­
to išspręsti problemą, sumažinti simptomus ir kt.), o konsultantas
- ilgalaikių, tolimų tikslų. Žinoma, svarbesni yra kliento tikslai.
Konsultantas negali versti klientą tęsti konsultavimą.
Kartais iškyla klausimas, ar turėtų konsultantas susitikinėti su
klientu pasibaigus konsultavimui. Klientui reikėtų leisti kreiptis į
konsultantą prireikus, iškilus naujoms problemoms ir kt., tačiau,
antra vertus, tokių susitikimų nereikia skatinti. Jeigu konsultavi­
mas buvo sėkmingas ir efektyvus, susitikinėti nereikėtų.
Konsultavimo rezultatų įvertinimas. Vienas iš svarbių kon­
sultanto etikos reikalavimų yra žinoti savo darbo tikruosius rezul­
tatus, naudojamų konsultavimopriemonių ir būdų poveikį bei efek­
tyvumą. Taigi iškyla klausimas - „Ar psichologinis konsultavimas
(ar psichoterapija) veikia pozityviai?” į šį, iš pirmo žvilgsnio atro­
dytų paprastą, klausimą atsakyti nelengva. Kaip pažymi G.Corey
(1986), tai sąlygoja kelios priežastys. Pirma, skirtingi konsultantai,
būdami skirtingais žmonėmis, dirbdami laikosi skirtingų teorinių
prielaidų ir naudoja skirtingus būdus konsultavimo tikslams pa­
siekti, todėl beveik neįmanoma objektyviai įvertinti psichologinio
konsultavimo efektyvumą. Antra, konsultavimo rezultatai labai pri­
klauso nuo kliento. Jeigu jo aktyvumas yra destruktyvus, jeigu jis
nesilaiko konsultanto reikalavimų arba atsisako atsakyti už savo
problemų sprendimą, konsultavimo rezultatai bus neigiami neat­
sižvelgiant į konsultanto pastangas. Trečia, konsultavimo rezulta­
tams turi įtakos įvairiausi nenumatomi aplinkos veiksniai. Pavyz­
džiui, visą konsultavimo efektą gali neutralizuoti nekontroliuoja­
mas kliento šeimos narių poveikis jam. R.L.George ir T.S.Cristiani
(1990) iškelia dar vieną sunkumą įvertinant psichologinio konsul­
tavimo efektyvumą. Konsultavimas neturi visuotinai priimtų konk­
rečių tikslų, o tik pačius bendriausius, rodančius darbo kryptį. La­
bai sunku įvertinti, kaip konsultuojant realizuojami tokie tikslai
kaip saviraiška, savo vertės didinimas, savasties struktūros per­
tvarkymas. Galų gale, ir daugelis konsultantų į rezultatų vertini­
mą žiūri kaip į gana grėsmingą procedūrą, galinčią atskleisti jų
 117

neefektyvumą, todėl dažnai renkasi gyvenimą iliuzijose, o ne tik­

rovę. Antravertus, žinant tikruosius darbo rezultatus, ieškoma nau­
jų konsultavimo būdų, stengiamasi tobulėti profesiškai.
Norint konkretizuoti konsultavimo rezultatų įvertinimą, toks
bendras klausimas - „Ar psichologinis konsultavimas veikia pozi­
tyviai?” - yra nekonstruktyvus. Vienas žymiausių psichoterapijos
tyrinėtojų G.L.Paul (1967) šį globalinį klausimą pateikė taip: Jioks
gydymas, kieno taikomas yra efektyviausias šiam individui su šia
specifine problema esant šioms konkrečioms sąlygoms?” Taigi
klausimas apie efektyvumą turi būti susiaurintas iki konkretaus
kliento, konkrečios problemos, konkretaus konsultanto, konkre­
čių būdų ir konkrečių sąlygų.
Konkretaus kliento konsultavimo rezultatams įvertinti gali būti
naudojama keletas kriterijų. D.H.Blocher (1966) skiria 4pagrindi­
nius:
- socialinį prisitaikymą;
- asmenybę;
- profesinį prisitaikymą;
- mokymąsi.
Plačiai naudojamas socialinio prisitaikymo kriterijus, nes dau­
gelis klientų ir kreipiasi į konsultantą dėl iškilusių socialinio prisi­
taikymo sunkumų, kurių priežastys būna tam tikros asmenybės
problemos ar konfliktai. Socialinio prisitaikymo pokyčius gali įver­
tinti pats klientas, tačiau į tokį vertinimą galima įtraukti ir kliento
artimuosius, šeimos narius, mokytojus, jeigu konsultuojamas vai­
kas. Asmenybės kriterijus apima savęs vertinimo ir gausybę kitų
dydžių, paprastai matuojamų asmenybės testais, pokyčius. Profe­
sinio prisitaikymo kriterijus apima profesinių planų, pasitenkini­
mo darbu ir kt. pokyčius. Mokymosi kriterijus taikomas konsul­
tuojant moksleivius ir apima mokymosi rezultatų pokyčius.
Paprastai pagrindinis informacijos apie konsultavimo efektyvu­
mą šaltinis yra pats klientas, jo pateikiamas subjektyvus savo bū­
senos įvertinimas. Toks efektyvumo vertinimas yra ribotas, tačiau
bene objektyviausiai atspindi tikrąją padėtį. Svarbu, kad paties kli­
ento rezultatų įvertinimas būtų pakankamai konkretus, ir todėl vie­
nas svarbiausių konsultanto uždavinių, baigiant konsultavimą, ir
yra padėti klientui konkretizuoti savo pasiekimus.
Svarbus ir konsultanto rezultatų įvertinimas, nors jo toli gražu
nepakanka konsultavimo efektyvumui nustatyti. Taigi konsultavi­
mo pabaiga ir yra kliento bei konsultanto pateikiamų pasiekto efek­
to įvertinimų aptarimas ir suderinimas.
118 PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO EIGA

Literatūra
Arburcle D. Counseling and Psychotherapy: An Existential - Humanistic View. 3rd Ed.
Boston: Allyn and Backon.
Benjamin A. The Helping Interview. Boston: Houghton Mifflin, 1987.
Blocher D.H. Developmental Counseling. N.Y.: Ronald Press, 1966.
Bramer L., SHOSTROME. Therapeutic Psychology: Fundamentals of Counseling and
Psychotherapy. 4 th Ed. Englewood Cliffs, N.J.: Prentice-Hall, 1982.
Bugental J.F.T. The Art of Psychotherapist. N.Y.: Norton, 1987.
Corey G. Theory and Practice of Counseling and Psychoterapy. 3 rd. Ed. Monterey,
Calif.: Brooks/Cole, 1986.
Cox M. Structuring the Therapeutic Process: Compromise with Chaos. London: Jessica
Kingsley Publishers, 1988.
Egan G. The Skilled Helper: A Model for Systematic Helping and Interpersonal Rela­
ting. 3 rd Ed. Monterey, Calif.: Brooks/Cole, 1986.
Eisenberg D., Delaney S. The Counseling Process. Chicago: Rand McNally, 1977.
Gelso CJ., Fretz B.R. Counseling Psychology. N.Y.: Holt, Rinehart and Winston, 1992.
George R.L., Cristiani T.S. Counseling: Theory and Practice. 3 rd Ed. Englewood Cliffs,
N.J.: Prentice Hall, 1990.
Greenberg L., Pinsoff W. (Eds.) The Psychotherapeutic Process: AResearch Handbo­
ok. N.Y.: Guilford, 1986.
Hill C.E. An overview of the Hill counselor and client verbal response modes category
system // In: L.Greenberg, W.Pinsoff (Eds). The Psychotherapeutic Process: A Rese­
arch Handbook. N.Y.: Guilford, 1986. P. 131-160.
Hill C.E. Therapist Techniques and Client Outcome: Eight Cases of Brief Psychothera­
py. Newbury Park, Calif.: Sage, 1989.
Ivey A. Microcounseling: Innovations in Interviewing Training. Springfield, 111.: Chas
C.Thomas, 1971.
Jourard S.M. The Transparent Self. N.Y.: D.Vannestrand, 1971.
Jung C.G. Psychology and Religion // In: Collected Works. Vol. 11. London: Routledge
and Kegan Paul, 1958.
Kennedy E. On Becoming a Counselor: A Basic Guide for Non - Professional Counse­
lors. N.Y.: The Seabury Press, 1977.
Laing R. The Politics of Experience. N.Y.: Pantheon, 1967.
Leary T. Interpersonal Diagnosis and Personality. N.Y.: Ronald Press, 1957.
May R. The Art of Counseling. N.Y.: Abingdon Press, 1967.
Paul G.L. Strategy and outcome research in psychotherapy // Journal of Consulting
Psychology, 1967. Vol. 31, P. 109-118.
Rogers C. Client-Centered Therapy. Boston: Houghton Mifflin. 1951.
Spiegel S.B., Hill C.E. Guideliness for research on therapist interpretation: toward gre­
ater methodological rigor and relevance to practice // Journal of Counseling Psycholo­
gy, 1989. Vol. 36. P. 121-129.
Storr A. The Art of Psychotherapy. N.Y.: Methuen, 1980.
Sue D.W. Counseling the Culturally Different: Theory and Practice. N.Y.: Wiley, 1981.
Szasz P.S. The myth of mental illness // American Psychologist, 1960. Vol. 15. P. 113—
118.
5. Specifinės psichologinio
konsultavimo problemos
120 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

5.1. Nerimas
Nerimas užima vieną svarbiausių vietų tiek įvairiausių gyveni­
mo problemų psichodinamikoje, tiek psichopatologijoje, t.y. pasi­
reiškiant įvairiems simptomams. Pirmiausia tai signalas, įspėjan­
tis apie pavojų, grėsmę, ir šia prasme jis ne mažiau vertingas negu
skausmas. S.Freud nerimą yra apibūdinęs kaip signalą, kurį Ego
siunčia, įspėdamas apie individo patiriamą vidinį konfliktą. Papras­
tai tai būna konfliktas tarp tam tikrų nepriimtinų vidinių impulsų
ir psichologinių jėgų, mėginančių šiuos impulsus slopinti. Neri­
mas yra ne tik įspėjamasis signalas, jis iš dalies apsaugo nuo konf­
liktų, nes įjungia žmogaus psichologinius savigynos mechanizmus,
apie kuriuos kalbėsime vėliau.
Nerimas panašus į baimę (S.Freud net neskyrė šių sąvokų, joms
apibūdinti vartodamas bendrą sąvoką - Angst), nes abiem atvejais
tai reakcija į pavojų. Panašios ir šių būsenų fiziologinės pasireiški­
mo reakcijos. Apie baimę kalbėsime kitame skyriuje, nes, be pa­
našumų, nerimas turi ir savo specifinių bruožų. Nerimas visada
yra intrapsichiškas, t.y. jo priežastis visada vidinė ir siejasi su iš­
oriniais objektais tik tiek, kad šie skatina prasidėtą vidinį konfliktą.
Paprastai nerimas, skirtingai nuo baimės, yra reakcija į neapibrėžtą,
įsivaizduojamą, nežinomą, neatpažįstamą grėsmę. Nerimo esmė -
vidinis asmenybės konfliktas. Jam taip pat būdinga lėta eiga, t.y.
jis linkęs užsitęsti, nuolat kartotis arba tapti ilgai trunkančia būse­
na.
Nerimas yra ypač reaktyvi fiziologiniu požiūriu būsena. Jis su­
kelia fiziologinius pokyčius, parengiančius organizmą kovai - pa­
sitraukti ar priešintis. Nerimaujant sužadinama širdies ir krauja­
gyslių sistema (padažnėja širdies ritmas, padidėja kraujospūdis),
slopinama virškinimo trakto veikla (silpnėja sekrecija, peristalti­
ka). Kraujas iš virškinimo trakto „persiunčiamas”į raumenų siste­
mą, t.y. organizmas rengiasi aktyviai veiklai. Nerimas pasireiškia
trimis organizmo lygiais:
1) neuroendokrininiu (išsiskiria adrenalinas - epinefrinas);
2) psichiniu (neįsisąmoninami būkštavimai);
3) somatiniu, arba motoriniu-visceraliniu (įvairios organizmo
sistemos reaguoja į padidėjusią epinefrino produkciją):
a) odos reakcijos (odos pablyškimas, prakaitavimas),
b) širdies ir kraujagyslių sistemos reakcijos (tachikardija, padi­
dėjęs sistolinis kraujospūdis),
c) virškinimo trakto reakcijos (slopinama seilių liaukų veikla -
 121

džiūsta burna, kartais nemalonus skonis burnoje, anoreksijos reiš­

kiniai, viduriavimas, vidurių užkietėjimas ir kt.),
d) kvėpavimo sistemos reakcijos (pagreitėjęs kvėpavimas, du­
sulys, hiperventiliacija),
e) urogenitalinės sistemos reakcijos (padažnėjęs šlapinimasis,
sutrikusios menstruacijos, skausmas dubens srityje, frigidiškumas,
impotencija),
f) vazomotorinės reakcijos (prakaitavimas, paraudimas),
g) kaulų ir raumenų sistemos reakcijos (galvos, sprando skaus­
mas, artralgija).
Šios reakcijos paaiškina, kodėl ilgas nerimas dažniausiai suke­
lia psichosomatinius sutrikimus, o ir pati nerimo būsena dažnai
„maskuojama”somatiniais požymiais. Tokie klientai neretai iš pra­
džių patenka ne pas psichologą ar psichoterapeutą, o pas bendro­
sios praktikos gydytoją.
Kiekvienas mūsų, ypač per stresines situacijas, nerimauja. Ta­
čiau daugumai žmonių tai laikina, įveikiama būsena. Konsultuo­
jant susiduriama su tais, kuriems nerimas - tai kankinanti, nepra­
einanti būsena, neretai lydima nemalonių fizinių reakcijų. Psicho­
logiškai toks klientas jaučia, jog su juo vyksta kažkas negera, ta­
čiau nežino, kas konkrečiai ir kodėl tai vyksta, kada ir kur su juo
įvyks dabar neįvardijama tragedija. Nuolatinį nerimą jaučiantis
žmogus gyvena lyg po tamsiu dangumi ir negali įveikti įtampos
nei savo valios pastangomis, nei su artimųjų pagalba. Esant tokiai
būsenai, paprastai ir patenkama pas konsultantą. Kartais ji praei­
na savaime, tačiau dažniau aštrėja ir tampa vis sunkiau pakelia­
ma. Ypač slegia neapibrėžtas nerimas, kai susidaro nepalankios
gyvenimo aplinkybės. Kai egzistuoja nuolatinė grėsmė socialinei
padėčiai, finansinei gerovei ir kt., viskas aplinkui tampa potencia­
liai grėsminga. Socialinė aplinka, gyvenimo sąlygos ne tiek tiesio­
giai sukelia vidinius konfliktus, kiek sudaro palankią terpę jiems
pasireikšti visa jėga.
Konsultanto darbas su klientu, kuris kreipiasi dėl nuolatinio ne­
rimo, yra varginantis, kadangi jam būna sunku paaiškinti, kokios
problemos slypi už šio sekinančio išgyvenimo. Konsultantas pir­
miausiai turėtų mokėti pastebėti įvairius nerimo „veidus”, kadan­
gi nerimas dažnai pasireiškia netiesiogiai, t.y., pats būdamas ne­
apibrėžtas, „įsikūnija”kitais pavidalais. B.Bird (1973) išskyrė dau­
gelį tokių nerimo „įsikūnijimų”.
Viena iš dažniausių nerimo priedangų - pavadinimo pakeiti­
mas: „aš esu susierzinęs; aš esu įsitempęs; man silpna; aš bijau;
122 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

man liūdna; aš jaučiuosi nuolat susirūpinęs; aš dėl visko jaudi­

nuosi; aš jaučiuosi stovįs ties riba; aš nuolat pabundu naktimis; aš
nesijaučiu savimi”. Klientai suranda dešimtis žodžių ir išsireiški­
mų savo nerimo būsenai įvardyti.
Labai dažnai nerimas išreiškiamas įvairiais simptomais. Dau­
gelis klientų juos sieja su specifinėmis nerimą keliančiomis situ­
acijomis, kurios ir sukelia tuos simptomus. Tačiau neteisinga šiuos
simptomus vadinti „funkciniais”, „nervinės kilmės” ir kt., nes kli­
entas jaučiasi lygkaltinamas simuliavimu, lygbesiskundžiantis kaž­
kuo netikru, todėl naudoja neigimą ir kitas psichologinės savigy­
nos priemones. Simptomai klientui kartais yra tiesiog būdas iš­
reikšti ir parodyti savo nerimą. Pavyzdžiui, kai klientas skundžia­
si, jog jam skauda galvą, kai jis būna su žmona, konsultantas galė­
tų jam pasakyti: „Atrodo, Jūs norite pasakyti, jog, kai būnate su
žmona, dėl kažkokių priežasčių Jūs nervinatės ir Jūsų nerimas pa­
sireiškia galvos skausmu. Jeigu mums pavyks atrasti, dėl ko Jūs
nerimaujate, būdamas su žmona, galėsime įveikti šį skausmą”. Tai
geresnis būdas, negu tiesiog pasakyti: „Jūsų galvos skausmas yra
nervinės kilmės”. Simptomai nebūtinai atsiranda dėl nerimo - daž­
nai jie būna tiesiog nerimo pakaitalas.
Kartais nerimas maskuojamas tam tikrais fiziniais veiksmais -
nuo barbenimo pirštais į stalą, sagos sukiojimo, įkyraus mirksėji­
mo akimis, kasymosi iki dažno persivalgymo, per didelio girtavi­
mo ar rūkymo, netgi įkyraus poreikio pirkti daiktus. Visi šie veiks­
mai gali reikšti nerimą dėl konfliktiškos gyvenimo situacijos.
Nerimas taip pat galislėptis už kitų emocijų. Dirglumas, agre­
syvumas, priešiškumas gali būti reakcija į nerimą keliančias situ­
acijas. Kai kurie klientai patys paaiškina, kad, pradėję jausti įtam­
pą, tampa sarkastiški, kandūs, sunkiai sugyvenami. Kiti klientai
panašioms situacijoms tampa šalti, susikaustę, nekalbūs. Tokia re­
akcija paprastai išreiškia kliento vidinį konfliktą tarp pasyvaus be­
jėgiškumo ir pikto agresyvumo, o šis konfliktas paralyžiuoja akty­
vumą. Tokio kliento elgesys konsultantą erzina ir piktina. Svarbu
suprasti, kad klientas taip pat elgiasi ir gyvenime, kur ir aplinki­
niams kelia panašius jausmus kaip konsultantui. Tai gali būti „rak­
tas” kliento problemoms suprasti - kaip jis reiškia savo nerimą ir
kokius jausmus tai sukelia kitiems.
Dar vienas būdas nerimui išreikšti - nesustabdomas kalhėįi-
mas. Tuo klientas siekia paslėpti savo nerimą ir „nuginkluoti”kon­
sultantą. Šiuo atveju svarbu ne pertraukti, ne sustabdyti kliento
žodžių srautą, o atkreipti dėmesį į tai, kas slepiasi už jo, t.y. kliento
 123

nerimą. Ilgas kalbėjimas yra savita psichologinės savigynos forma

ir iš karto pradėti griauti kliento gynybą yra neatsargu. Nepertrau­
kiamas kalbėjimas leidžia konsultantui giliau suprasti kliento prob­
lemas gyvenime, nes ir kitomis situacijomis jis įkyri aplinkiniams,
erzina juos tuščiu kalbėjimu, stengdamasis paslėpti savo nerimą,
pabėgti nuo jo.
Kitas būdas savo nerimui išreikšti, taip pat konsultanto aktyvu­
mui slopinti, yra konsultanto pertraukinėjimas. Tai gerokai kon­
sultantą trikdantis kliento veiksmas. Dauguma klientų nėra paty­
rę „pertraukinėtojai”, ir konsultantas gali gema greitai susitvarkyti
su šia situacija. Ypač sunku tada, kai klientas šiaip jau nedaug kal­
ba, nesiekia užpildyti pauzių kalbėdamas, tačiau tuoj pat prabyla,
kai tik konsultantas praveria burną, mėgindamas ką nors pasaky­
ti. Net jei konsultantas vistiek mėgina kalbėti, klientas nenutyla,
mėgina pertraukti konsultantą, lyg negirdėtų jo kalbant. Nekon­
kuruodamas su klientu, konsultantas turėtų aktyviai nutraukti jį ir
atkreipti jo dėmesį į tai, ką jis daro. Galbūt klientui kelia grėsmę
tai, ką galėtų paklausti ar pasakyti konsultantas, todėl jis mėgina
iš viso neleisti konsultantui prabilti. Dar vienas galimas konsul­
tanto elgesio tokiu atveju būdas - tiesiai paklausti kliento, ar jis
suvokia, ką daro. Toks klausimas gali padėti klientui įsisąmoninti,
kaip jis elgiasi, kai jaučia didelį nerimą.
Kai kurie klientai ginasi nuo nerimo paradoksaliai - stengda­
miesi jį pabrėžti ir demonstruoti. Jie pasakoja kitiems, kokie yra
įsitempę, apnikti rūpesčių ir kas juos jiems kelia, dažnai klausia,
ką jiems daryti. Taip elgiamasi ir su konsultantu. Pabrėžtinai ak­
centuojamas savo nerimas dažniausiai yra priešiškumo pasireiš­
kimas, ir konsultantas turėtų atkreipti į tai kliento dėmesį.
Nerimas kai kuriuos klientus verčia priešintis pačiam konsul­
tavimui. Priešinimasis padeda išvengti sąlyčio su vidiniais konf­
liktais, okartu ir nerimo bei įtampos. Priėšindamasis klientas sten­
giasi kontroliuoti savo atvirumą, išsakyti tik „cenzūruotas” mintis
ir jausmus, būti kuo daugiau beasmeniškas, slopinti savo jausmus
konsultanto atžvilgiu. Konsultantas savopastabomis turėtų atkreipti
kliento dėmesį į tai, kaip jis bėga nuo nerimo - „Jūs pakeitėte po­
kalbio temą”; „Jūs mėginate dėmesį nukreipti nuo savęs į mane”;
„Jūs norėtumėte, kad aš pasakyčiau, apie ką Jūs dabar turėtumėte
kalbėti?”; „Mes vėl grįžtame atgal - Jūs norite, kad aš vadovaučiau
pokalbiui” ir kt.
Nerimas kartais verčia klientą ne tik priešintis, bet ir demonst­
ruoti priešiškumą konsultantui, dažniausiai užslėpta forma, - kri-
124 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

Ūkuojant, su panieka ir sarkazmu kalbant apie kvailus konsultan­

tus, pas kuriuos lankėsi anksčiau, pasakojant istorijas apie psicho­
logų ir psichoterapeutų klaidas ir kt. Subtilesnė konsultanto puoli­
mo forma - stengtis konsultantą padaryti draugu, kuris klientą trak­
tuotų ne kaip klientą, o kaip draugą. Nerimastingas klientas vyras
stengiasi atrasti«bendrų interesų su konsultantu, kad jis galėtų pa­
sijusti malonaus užsiėmimo partneriu, o ne klientu. Tam tikslui
konsultantui nešami pašto ženklai ar kiti kolekcionuojami dalykai
norint išprovokuoti keitimąsi, jis kviečiamas išgerti kavos ar pietų
ir kt. Moterys elgiasi panašiai, tačiau specifiškai - stengiasi pa­
brėžti savo moterišką patrauklumą, demonstruoja motinišką ar se­
serišką elgesį, rūpinasi konsultanto sveikata, išvaizda. Tuo irgi mė­
ginama kurti iliuziją, kad tarp konsultanto ir klientės įmanoma
draugystė. Toks kliento elgesys reiškia siekimą „sunaikinti” kon­
sultantą kaip konsultantą. Šis siekimas išreiškia kliento baimę ir
nerimastingumą, problemų rimtumo neigimą. Jeigu konsultantas
pasiduoda tokiai įtakai ir iš tikrųjų tampa kliento „draugu”, atsi­
randa daug rimtų problemų tarpusavio santykiuose ir, galima sa­
kyti, konsultavimas kaip toks baigiasi.
Konsultuojant nerimastingus klientus, svarbu žinoti ne tik bū­
dus, kuriais klientai maskuoja savo nėrimą, bet ir būdus, kuriais
klientai siekia pašalinti nemalonų nerimo poveikį. Tai psichologi­
nės savigynos mechanizmai, kuriuos pirmieji aprašė S.Freud ir jo
dukra A.Freud. Jais nerimą siekiama įveikti pasąmonės lygyje. Šie
mechanizmai visada veikia automatiškai. Savigynos mechanizmų
naudojimas nerimui mažinti pats savaime nėra ydingas, kol ne­
tampa perdėtas ir pradeda iškraipyti realybės suvokimą ir riboti
elgesio lankstumą. Yra aprašyta daug psichologinių savigynos me­
chanizmų, pasistengsime pagrindinius trumpai apibūdinti.
1. Išstūmimas. Tai nevalingas, automatiškas nepriimtinų min­
čių, impulsų ar jausmų perkėlimas į pasąmonę (motyvuotas nesą­
moningas užsimiršimas). Šį psichologinės savigynos mechanizmą
plačiai aprašė S.Freud. Juo psichoanalizėje aiškinamas simptomų
formavimasis. Kai išstūmimas, siekiant sumažinti nerimą, būna
nesėkmingas, jis pasireiškia kartu su kitu savigynos mechanizmu,
kad išstumti dalykai sąmonėje galėtų pasirodyti užmaskuotu pavi­
dalu. Plačiau žinomos dvi tokios psichologinių savigynos mecha­
nizmų kombinacijos:
a) išstūmimas +perkėlimas (fokalizacija); ši kombinacija skati­
na atsirasti fobines reakcijas, pvz., įkyri motinos baimė, kad ma­
žas vaikas gali susirgti sunkia liga, yra savigyna prieš išstumtą prie­
šiškumą dukros atžvilgiu ir jos atmetimą;
 125

b) išstūmimas +konversija (somatinė simbolizacija); ši kombi­

nacija sudaro isterinių reakcijų pagrindą.
2. Regresija. Tai pasąmoningas grįžimas į ankstesnį emocinio
prisitaikymo lygmenį, kuriame gali būti patenkintas noras. Toks
sugrįžimas gali būti dalinis, visiškas arba simbolinis. Daugelis emo­
cinių problemų turi regresinių aspektų. Normaliai regresija pasi­
reiškia žaidžiant, reaguojant į nemalonų įvykį (pvz., gimus antra­
jam vaikui, pirmasis, jeigu jis mažas, vėl pradeda nesinaudoti tu­
aletu, prašyti čiulptuko ir kt.), padidėjusios atsakomybės situacijo­
mis grįžtant prie ramesnės, anksčiau buvusios situacijos, sergan­
čiajam perdėtai reikalaujant dėmesio ir globos. Patologiniai reg­
resijos aspektai pasireiškia sergant psichikos ligomis, ypač šizof­
renija.
3. Fiksacija. Tai sustojęs brendimas nebrandžiame psichosek-
sualinės raidos lygyje. Pavyzdžiui, perdėta priklausomybė nuo tė­
vų, nesikeičianti ilgą laiką, paauglių enurezė ir kt.
4. Projekcija. Tai minčių, jausmų, motyvų ar troškimų, kurių
pats asmuo netrokšta, nepageidauja, priskyrimas kitam asmeniui
ar objektui. Neryškios projekcijos formos yra normalus kasdienio
gyvenimo reiškinys („aklas” teisėjas, nesąžiningas stebėtojas, at­
pirkimo ožys ir kt.). Dauguma mūsų esame labai kritiški saviems
trūkumams, kuriuos, deja, įžvelgiame tik kituose, ir linkę daryti
juos atsakingus už savo sunkumus ir bėdas. Tačiau projekcija gali
būti ir kenksminga, nes neteisingai interpretuojama ir iškraipoma
realybė. Projekcija susijusi su nebrandumu ir dideliu asmenybės
pažeidžiamumu. Patologijos atveju projekcija veda į iliuzijas, kai
nebesugebama vidinių fantazijų atskirti nuo išorinės realybės.
5. Introjekcija. Tai mylimo ar nekenčiamo asmens ar objekto
simbolinis įjungimas į save; priešingas projekcijai psichologinės
savigynos mechanizmas. Introjekcija labai svarbi ankstyvojoje as­
menybės raidoje, nes, ja remiantis, priimamos tėvųvertybės ir ide­
alai. Ji taip pat veikia gedint praradus artimą žmogų. Introjekcijos
dėka mėginama ištrinti skirtumą tarp meilės objekto ir paties as­
mens. Kartais vietoj pykčio ar agresijos kitiems žmonėms šie ne­
pageidaujami impulsai verčiami savikritika, savęs nuvertinimu, t.y.
aukščiau minėti impulsai nukreipiami į savyje „apgyvendintą”ob­
jektą ar asmenį. Taip dažnai atsitinka esant depresijai.
6. Racionalizacija. Tai priimtinų, vertingų motyvų, kurių iš tik­
rųjų nėra, suteikimas savo mintims, jausmams ir elgesiui. Racio­
nalizacija yra vienas dažniausiai paplitusių savigynos mechaniz­
mų, nes mūsų elgesys visada būna sąlygotas daugybės veiksnių ir,
kai mes jį aiškiname sau priimtinais, patogiais motyvais, mes ra-
126 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

cionalizuojame. Šio pasąmoningo mechanizmo nereikia painioti

su melavimu ar apgaudinėjimu, apsimetinėjimu, kurie yra sąmo­
ningi, nes individas suvokia, jog jo elgesio priežastys yra „netik­
ros”. Racionalizacija padeda išsaugoti savigarbą, išvengti atsako­
mybės ir kaltės. Bet kokioje racionalizacijoje yra bent šiek tiek tie­
sos, tačiau daugiau saviapgaulės, todėl ji yra ir pavojinga.
7. Intelektualizacija. Tai perdėtas intelektualių sąvokų ir žodžių
vartojimas siekiant išvengti emocinių potyrių ir jausmų. Ji artimai
susijusi su racionalizacija. Tai būdas kontroliuoti efektus ir jaus­
mus, jų išgyvenimą pakeičiant mąstymu apie juos. Pavyzdžiui, kal­
bėti apie meilę vietoj realios meilės ir kt.
8. Kompensacija. Tai pasąmoningas mėginimas įveikti realius
ar išgalvotus trūkumus. Kompensacinis elgesys yra universalus,
nes beveik visi žmonės siekia užimti tam tikrą socialinę padėtį.
Kompensacija gali būti socialiai priimtina (aklasis, tampantis įžy­
miu muzikantu) ir nepriimtina (mažas žmogus, ūgio stoką kom­
pensuojantis siekimu vyrauti ir agresyvumu; invalidas, tampantis
storžieviu ir vaidingu). Dar skiriama tiesioginė (sėkmės siekiama
ten, kur yra nepasisekę) ir netiesioginė (siekiama save įtvirtinti
kitoje sferoje) kompensacija.
9. Atoveiksmio reakcija. Tai esamos nuostatos ar elgesio nukrei­
pimas priešinga kryptimi dėl pasąmoningų ar nepriimtinų sąmo­
ningų impulsų. Tai dvipakopė psichologinė savigyna. Pirmiausia ne­
priimtinas troškimas išstumiamas, po to seka išstumto troškimo an­
titezė. Pavyzdžiui, perdėta globa gali maskuoti atmetimo jausmą,
pernelyg saldus ir mandagus elgesys gali slėpti priešiškumą ir kt.
10. Neigimas. Tai pasąmoningas minčių, jausmų, norų, porei­
kių arba realybės, kurie yra sąmoningai nepriimtini, atmetimas.
Elgiamasi taip, lyg problemos neegzistuotų. Tai primityvus savi­
gynos mechanizmas, būdingesnis vaikams (užsiklojus antklode,
realybė nebeegzistuoja). Suaugusieji neigimą dažnai naudoja kri­
tinėmis situacijomis (sergant nepagydoma liga, artėjant mirčiai,
praradus artimą žmogų ir kt.).
11. Perkėlimas. Tai emocijų nukreipimas nuo vieno objekto į
labiau priimtiną pakaitalą. Pavyzdžiui, agresyvių jausmų perkėli­
mas nuo darbdavio į šeimos narius ar kitus objektus. Perkėlimas
pasireiškia fobinių sutrikimų atvejais, kai nerimas nuo pasąmo­
nėje slypinčio konflikto perkeliamas į išorinį objektą.
Psichologiniame konsultavime mes dažniausiai susiduriame su
nepavykusiais arba netinkamai panaudotais savigynos mechaniz­
mais nerimui įveikti.
 127

Labai svarbu leisti klientui išsakyti, išreikšti savo nerimą, nes

be šito jis nerimastingas, mažai ką girdi, jo nepasiekia raminantys
konsultanto žodžiai. Neišsakytas nerimas yra beribis. „Įvilktas” į
žodinį apvalkalą, jis fiksuojamas šių žodžių ribose ir tampa objek­
tu, kurį gali „pamatyti” tiek klientas, tiek konsultantas. Taip labai
sumažėja griaunanti nerimo jėga. Taigi su nerimastingu klientu
svarbu kalbėti apie jo būseną. Nereikėtų pamiršti, kad nerimas
dažnai neįsisąmoninamas, todėl nereikėtų skubinti kliento kuo
greičiau įvardyti savo nerimo priežastis. Konsultantas turi būti su­
prantantis ir priimantis, nepasiduoti pagundai intelektualizuoti apie
stresus ir įtampą, būdingus mūsų laikmečiui. Tai paprastai nelie­
čia konkretaus kliento kančių. Realiai kenčiančio dėl vidinio, žo­
džiais neišsakomo konflikto žmogaus nerimo netinka vadinti eg­
zistenciniu ir kartu atsisakyti jį spręsti. Egzistencinis nerimas eg­
zistuoja, tačiau dauguma klientų kreipiasi ne dėl jo.
5.2. Baimė ir fobinės reakcijos
Jau minėjome, jog nerimui artima būsena yra baimė. Svarbiau­
sias skirtumas, kad nerimas neturi apibrėžto objekto, o baimė vi­
sada siejasi su konkrečiu objektu aplinkoje (asmeniu, daiktu, įvy­
kiu). Baimė turi ir savo biologinę prasmę, nes apsaugo nuo dauge­
lio pavojų. Be baimės jausmo, taptume lengvai pažeidžiami.
Psichologiniame konsultavime susiduriame su dvejopo tipo kli­
entų baime - normaliomis, suprantamomis baimės reakcijomis ir
patologine baime, dažnai vadinama fobija. Konsultantas, norėda­
mas efektyviai padėti tokiems klientams, turi gerai suprasti vienos
ar kitos baimės reakcijų psichologinę prasmę, psichodinamiką, ži­
noti tokių klientų konsultavimo ypatybes.
Dažniausiai klientas kreipiasi dėl konkrečios baimės, susijusios
su kokiu nors svarbiu įvykiu (egzaminu, chirurgine operacija ir
kt.). Tokiamklientui pirmiausiai reikėtų padėti suprasti įvykio, su­
keliančio baimės jausmą, prasmę, susigaudyti, kiek jo reakcija į šį
įvykį yra suprantama bei pateisinama ir kokie reakcijos aspektai
yra neadekvatūs esamai situacijai.
Tai gerai iliustruoja Janis (1958; cit. pgl. Kennedy E., 1977) at­
likti tyrimai. Jis tyrė chirurgijos skyriaus ligonių baimę ir išskyrė
trijų tipų emocines reakcijas:
1. Vieni pacientai labai bijojo prieš operaciją. Jie atvirai kalbėjo
apie savo susirūpinimą, stengėsi kaip nors atidėti operaciją, nega­
lėjo užmigti be raminamųjų ir nuolat ieškojo ligoninės personalo
128 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

atjautos, nuraminimo. Šie pacientai ir po operacijos buvo labiau

nerimastingi negu kiti.
2. Kita pacientų grupė vidutiniškai bijojo prieš operaciją. Kai
kurie buvo susirūpinę tamtikrais operacijos aspektais, pavyzdžiui,
nuskausminimo būdu. Jie prašė tikroviškos informacijos apie tai,
kas su jais bus daroma, ir ją gaudavo. Jie jautėsi esą pažeidžiami,
tačiau jų susirūpinimo objektas buvo realus, o ne įsivaizduojamas
pavojus. Tarp šios grupės pacientų po operacijos buvo gerokai ma­
žiau emocinių sutrikimų negu tarp kitų. Jie gerai bendradarbiavo
su ligoninės personalu.
3. Ši pacientų grupė beveik nebijojo prieš operaciją. Jie opti­
mistiškai žvelgė į visa tai, kas turėjo atsitikti, gerai miegojo. Jų
lūkesčiai dėl operacijos buvo nerealistiški, pernelyg optimistiški.
Po operacijos, susidūrę su pooperaciniu skausmu, šie pacientai ta­
po pikti ir agresyvūs bei savo pyktį išliedavo ligoninės personalui.
Jie be galo skundėsi ir blogai bendradarbiavo su personalu.
Tyrinėtojas padarė išvadą, kad vidutiniška baimė yra vertin­
ga, nes parengia žmogų susidūrimui su realiais pavojais ir būsi­
mais apribojimais. Pacientams ypač svarbi buvo informacija, su­
teikiama prieš įvykį, kurio bijota, šiuo atveju, prieš operaciją. Tre­
čiosios grupės pacientai, atrodę bebaimiai, nesistengė sužinoti,
kas su jais gali atsitikti, todėl pooperacinis skausmas jiems buvo
netikėtas.
Remiantis šių tyrimų duomenimis, galima teigti, kad nereikia
siekti padėti klientui visiškai atsikratyti baimės, taip pat nereikia
slėpti nuo kliento informacijos, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrody­
ti gąsdinanti, tačiau tinkamai pateikta gali parengti jį sunkiems
įvykiams. Tam tikra dozė baimės parengia žmogų realybei, sly­
pinčiai už šios baimės, kurią konsultantas turėtų padėti klientui
priimti ir konstruktyviai panaudoti.
Gerokai kebliau konsultuoti esant fobinėms reakcijoms, t.y. kai
klientas kenčia nuo patologinės baimės. Fobijos pagrindą sudaro
giliai asmenybėje slypintis nerimas. Jos mechanizmo esmė yra ne-
riniO'perkėlimas nuo pirminės situacijos ar objekto, sukėlusio bai­
mę, į kitą situaciją ar objektą. Žmogus pradeda bijoti dalykų, kurie
yra tik tikrojo nerimo objekto pakaitalai. Toks perkėlimas įvyksta
neišspręstų vidinių konfliktų dėka.
Taigi, esant fobijai, žmogus nerimą pakeičia baime, „pasiren­
ka” specifinio, tačiau konkretaus objekto ar situacijos baimę vie­
toj bevardžio, neapibrėžto nerimo. Bijoti irgi nemalonu, tačiau šis
nemalonumas yra labiau priimtinas. Klientas šiuo atveju bent ži­
no, jog tai, ko bijo, jam negali realiai pakenkti, nes jis gali išvengti
baimės objekto. Nerimo neįmanoma kontroliuoti, o baimė leidžia
kontroliuoti situaciją.
Konsultantas neturėtų skubėti interpretuoti klientovidinių konf­
liktų, remdamasis konkrečia jo fobija. Labai nepatikima interpre­
tuojant remtis simboline fobijos prasme. Už tos pačios fobijos skir­
tingiems žmonėms gali slėptis skirtingi konfliktai. Kadangi fobijos
prasmė labai priklauso nuo kliento individualaus gyvenimo, ne­
sunku suklysti susigundžius paviršutiniškais paaiškinimais.
Fobijų „kalba” yra paini ir sudėtinga. Apie ją labai taikliai rašė
E.Kennedy (1977), kurios samprotavimais ir pasiremsime.
Fobijomis pasireiškiančio neuroziško elgesio šerdį, kaip minė­
jome, sudaro pastangos išvengti nerimo mėginant apeiti konfliktą,
kuris jį sukėlė. Todėl klientas, galintis ramiai kalbėti apie savo
baimę, nori paneigti kokius nors vidinius konfliktus, susijusius su
šia baime. Konsultantas turėtų būti pasirengęs tokiam kliento el­
gesiui. Mėginimas išvengti konfliktų aptarimo gali pasireikšti pa­
čiais įvairiausiais būdais. Pirmiausiai klientas stengiasi būti be ga­
lo atsargus bendraudamas su konsultantu. Klientas su fobijomis
linkęs priešintis konsultanto siekimui kalbėti apie nerimą provo­
kuojančius dalykus. Pasipriešinimas vėlgi gedi pasireikšti įvairiai.
Klientas pamiršta svarbias savo problemų istorijos detales, kurios
gali būti labai svarbiomkonsultantui kliento psichologinei proble­
mai suprasti. Pavyzdžiui, nors fobija gali sietis su kokiais nors ypa­
tingais gyvenimo įvykiais, pakitusiais gyvenimo būdu ar santykiais,
klientas apie tai gali nieko nepasakyti. Oši informacija ypač svarbi
norint Suprasti pačią fobiją. Besipriešinantis klientas taip pat gali
stengtis nukreipti pokalbį į šalį nuo pagrindinių temų ir taip iš­
vengti nerimą provokuojančių dirgiklių. Jis taip pat gali vengti ap­
skritai kalbėti apie save. Tai, beje, klasikinė pasipriešinimo kon­
sultavime forma.
Konsultantas neturėtų pamiršti šių gana tipiškų kliento su fobi­
ja elgesio bruožų, nes kartais gali nusileisti klientui, nenorėdamas
versti jį dar daugiau kentėti, ir nekalbėti jam nemaloniomis temo­
mis. Tačiau šitaip elgiantis konsultantui, vargu ar konsultavimas
bus sėkmingas.
Dar viena kliento su fobinėmis reakcijomis nerimo vengimo for­
ma - savarankiškas gydymasis. Jis perka specialias knygas, rau­
siasi specialiuose žurnaluose, stengiasi išmėginti visus įmanomus
gydymosi būdus, tačiau, antra vertus, vengia tiesiogiai susidurti
su savo vidiniais konfliktais.
Konsultantui svarbu suprasti, kokią naudą turi klientas šitaip
elgdamasis šeimoje, darbe ar kokiose nors kitose srityse. Yra gali-
130 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

mybė daugiau suprasti mėginant pažvelgti j kliento problemas ar

simptomus plačiau.
Kliento su fobinėmis reakcijomis konsultavimo ypatybė yra ir
ta, kad kliento baimė gali paveikti ir konsultantą. Jeigu ir konsul­
tantą apima nerimas, triumfuoja kliento naudojami vengimo bū­
dai ir tikrasis konsultavimas tuo baigiasi. Kad taip neįvyktų, kon­
sultantui labai svarbu kontroliuoti savo reakcijas. Savęs valdymas
yra esminis dalykas dirbant su fobijų turinčiais klientais.
5.3. Priešiškai nusistatęs ir agresyvus klientas
Nemažai problemų konsultavime kelia negatyviai nusiteikęs ar
atvirai priešiškas (rečiau) klientas. Ypač daug apie tokius klientus
rašė B.Bird (1973). Konsultantai į tokį klientą gali reaguoti įvairiai.
Vieni į priešiškumą atsako susierzinimu, priešiškumu, kiti - mėgi­
na nuteikti priešiškai nusistačiusį klientą savo naudai, jam patai­
kaudami, stengdamiesi būti malonūs ir draugiški, aiškindami, jog
nėra pagrindo pykti. Dar kiti ignoruoja kliento pyktį ar susierzini­
mą, elgdamiesi, lyg nieko nebuvę. Galbūt, kartais naudinga ir tei­
singa konsultantui supykti reaguojant į kliento priešiškumą, ta­
čiau dar svarbiau suprasti kliento priešiškumo priežastis. Klientui
reikia pasakyti, kad jis atrodo priešiškai nusiteikęs ir piktas. Kar­
tais, kalbant apie kliento būseną, „pykčio” ar „priešiškumo” sąvo­
kos atrodo per stiprios, todėl ir klausimus galima formuluoti ne
taip kategoriškai. Pavyzdžiui, „Jūs atrodote kažkuo nepatenkintas?”,
„Jūs atrodote nusivylęs”, „Atrodo, Jūs norėtumėte kažką pasaky­
ti?”, „Tai skamba lyg Jūs būtumėte supykęs” ir kt. Konsultantas,
tik įtaręs klientą esant priešišką, gali pasitikslinti - „Kas atsitiko?”,
„Aš ką nors ne taip pasakiau ar padariau?” Susidūrus su kliento
priešiškumu, nereikėtų elgtis taip, lyg būtų sugriuvęs pasaulis. Ži­
noma, ir su pajuoka ar panieka negalima žvelgti į kliento pyktį -
kliento priešiškumą visada reikia traktuoti rimtai, nes jis trukdo
konstruktyviai bendrauti konsultantui ir klientui.
Kliento nepasitenkinimo priežastys gali būti paprastos - nepa­
tinka konsultanto žvilgsnis ar žodžiai, konsultantas per jaunas ir
kt. Visais atvejais tokių priežasčių yra. Kad atskleistų kliento pyktį,
suprastų jo prasmę, efektyviai reaguotų į jį, konsultantas turi ži­
noti pagrindinius pykčio bruožus.
Pyktis nėra kažkas patologiška ar neįprasta. Kiekvienas retkar­
čiais supyksta arba, tiksliau, sugeba supykti. Nėra tokios gyveni­
mo situacijos, kurioje negalėtų kilti pykčio jausmas, pikta mintis
 131

ar veiksmas. Kai kurie gyvenime atliekami dalykai bent minima­

liai gali būti motyvuoti pykčiu. Priešiškumas turi savo prasmę - jis
yra savisaugos priemonė, be to, gerokai efektyvesnė negu baimė.
Kitaip tariant, pyktis yra ne tiek signalas, įspėjantis apie pavojų
(kaip nerimas ir baimė), ojausmas, skatinantis savigyną, agresiją.
Konsultantui taip pat svarbu žinoti pykčio priežasčių prigimtį.
Kiekvieno kliento pykčio priežastys slypi kasdienėse gyvenimo si­
tuacijose. Pyktis yra „istoriškas”, t.y. turi savo praeitį ir kiekvieno
žmogaus ji skirtinga. Gyvenant, ypač vaikystėje, formuojasi indi­
vidualus pykčio stilius, t.y. dėl ko supykstama, kaip kaupiamas prie­
šiškumas, kaipjis išreiškiamas. Todėl vieni klientai pyksta, kai kon­
sultantas ką nors sako liepiamuoju tonu, kiti - kai aiškiai ir tiksliai
nenurodo, ką veikti, dar kiti - kai užduoda daug asmeniškų klausi­
mų, nes jiems tai atrodo perdėtas smalsumas. Tie patys dalykai
vienus klientus daro priešiškus, kitus - ne. Šie skirtumai labai pri­
klauso nuo skirtingo klientų patyrimo. Konsultantui nėra lengva
pakankamai giliai įsiskverbti į individualią kliento pykčio istoriją,
tačiau svarbu suprasti, jog didelė dalis kliento pykčio yra „atsineš­
ta” į konsultavimą ir tiesiogiai nesusijusi su tuo, ką sako ar daro
konsultantas. Kartais konkrečiu momentu konsultantas tiesiog gali
„atstovauti” kokį nors žmogų ar situaciją iš kliento praeities. Kai
klientas, ypač konsultavimo pradžioje, yra priešiškas, įtarus, pik­
tas, konsultantas turėtų žinoti, kad šių jausmų šaltinis yra paties
kliento viduje. Neretai konsultantas yra linkęs visą kaltę prisiimti
sau, nes jam atrodo, kad klientas visada gerbia gerą konsultantą ir
niekada neturėtų ant jo pykti. Tai netiesa - pyktis yra universalus
jausmas ir nereikia turėti iliuzijų, kad, esant ir geram konsultavi­
mui, priešiškumo negali būti. Svarbu žinoti viena - konsultantas,
kurio klientas negali laisvai išreikšti savo nepasitenkinimo ar pyk­
čio, nėra geras konsultantas.
Konsultuojant reikia atsižvelgti ir į tai, kad kartais pyktis slepia
nerimą. Tada priešiškam klientui reikėtų padėti įvardyti savo tik­
ruosius jausmus ir taip transformuoti priešiškumą.
Nors konsultantui nelengva išlikti ramiam, susidūrus su klien­
to pykčiu, klausantis nemalonių dalykų apie save, tačiau nereikia
pamiršti, kad atsakymas priešiškumu provokuoja dar didesnį prie­
šiškumą. Konsultantas turi įsisąmoninti savo jausmus panašioms
situacijoms, identifikuoti savo pyktį, kad efektyviai padėtų klien­
tui įveikti jo pyktį. Neatsakant priešiškumu į priešiškumą, padidė­
ja abipusis supratimas, sustiprėja tarpusavio bendradarbiavimas
siekiant bendrų tikslų.
132 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

Tačiau labai skiriasi kliento pyktis, galintis kilti konsultuojant,

ir tiesioginis konsultanto įžeidinėjimas. įžeidinėjimų konsultan­
tas neturėtų toleruoti, nes tai kenkia ir konsultantui, ir pačiam kli­
entui. Dažniausiai agresija konsultanto atžvilgiu gali būti išreiš­
kiama netiesiogiai. Vienas iš tokio kliento elgesio variantų - išsa­
kymas konsultantui įžeidžiančių dalykų apie jo kolegą(as), kuriuos
klientas buvo sutikęs anksčiau. Kartais gali pasitaikyti ir teisingų
dalykų, nes ne visi psichologai ir psichoterapeutai yra tobuli ir etiš­
kai elgiasi. Tačiau dažniausiai tai būna arba visiška netiesa, arba
labai iškraipyta informacija. Tai rodo sąmoningą ar nesąmoningą
kliento norą išprovokuoti konsultantą sutikti su juo arba ginti įžei­
dinėjamą kolegą. Abi elgesio linijos nėra tinkamos. Konsultantas
jaučiasi nejaukiai, oklientas laukia atsakymo. Tokiais atvejais kon­
sultantas, nekonkretizuodamas savo pozicijos, turėtų tiesiog su­
daryti galimybę klientui daugiau pasidalyti savo jausmais apie tai.
Kalbant apie smurtišką priešiškumą konsultanto atžvilgiu, eg­
zistuoja plačiai paplitęs mitas, kad ypač pavojingi psichikos ligo­
niai, atvykę į konsultavimą. Tai netiesa, nes realiai pavojingi tik
nedaugelis tokių ligonių (sergantys paranoidine šizofrenija, ma­
nija, organiniais psichikos sutrikimais). Dauguma jų kontroliuoja
savo priešiškumo reakcijas. Tačiau, iškilus grėsmingai situacijai,
konsultantui reikėtų išlikti ramiu ir negrasinant pasakyti, kad smur­
tauti nebus leidžiama ir prireikus bus imtasi efektyvių sudrausmi-
nimo priemonių. Tai turi būti pasakoma be priešiškumo. Papras­
tai agresyvūs klientai, galintys atsakyti už savo elgesį, priima to­
kius apribojimus, nes ir patys nerimauja dėl galimų savo elgesio
padarinių.
Konsultavime dažniau negu atviras sutinkamas kliento atvirai
neišreiškiamas, nors konsultanto ir jaučiamas, priešiškumas. Su
atviru priešiškumu daug lengviau tvarkytis negu su paslėptu. Pa­
našiomis situacijomis daugelis klientų būna nepasirengę identifi­
kuoti savyje priešiškumo, o ir konsultantui gali atrodyti nesaugu
paslėptą priešiškumą versti į atvirą. Tačiau, jeigu kalbantis su kli­
entu pajuntama kažkas panašu į pyktį, reikia padėti jam šį jausmą
išreikšti atvirai žodžiais, nes bet kokie neišreikšti stiprūs jausmai,
ypač neigiami, dezorganizuoja loginį mąstymą, elgesį, skatina pa­
sireikšti psichosomatinius simptomus, apsunkina patį konsultavi­
mą. Apie paslėptą pyktį dar kalbėsime skyriuje apie kliento su psi­
chosomatiniais nusiskundimais konsultavimo ypatybes.
 133

5.4. Nemotyvuotas klientas

Žmogus, kuris ieško psichologo ar psichoterapeuto pagalbos,
tikisi, jogjo gyvenimas gali teigiamai pasikeisti. Tačiau kartais žmo­
gus patenka pas konsultantą ne savo valia ir atmeta kliento vaid­
menį, primetamą kitų asmenų. Pavyzdžiui, klientas sako: „Mano
žmona primygtinai reikalavo ateiti čia, tačiau aš nemanau, kad
Jūs galėtumėte man kuo nors padėti”. Kai kurie žmonės kreipiasi
j konsultantą su vieninteliu ketinimu - parodyti, kad niekas jiems
negali padėti. Dėl šių priežasčių kai kurie klientai stokoja motyva­
cijos spręsti savo problemas.
Nenoras būti kieno nors pagalbos objektu - visiškai normali ir
suprantama reakcija situacijoje, kurią sukėlė ne pats besikreipian­
tysis. Nenuostabu, kad žmogus, nenorintis pagalbos, tai atvirai pa­
rodo konsultantui.
Tokia situacija yra vienas ryškiausių streso šaltinių bet kurios
teorinės orientacijos konsultantui. Nesvarbu, kokioje įstaigoje tai
vyktų, konsultantas jaučiasi verčiamas „gydyti”, „adaptuoti” to ne­
norintį žmogų, spręsti joproblemas. Tų, kurie nukreipia klientą kon­
sultantui, lūkesčiai (pavyzdžiui, mokytojo, siunčiančio pas psicho­
logą moksleivį) gali gulti sunkia našta ant konsultanto pečių, tapti
savitu konsultanto žinių ir įgūdžių egzaminu. Konsultantui lyg ir
sakoma: „Jūs turite mokėti padėti kitiems; štai Jums galimybė įro­
dyti tai”. Daugelis konsultantų jaučiasi privalą pakeisti daugumą tų,
kurie pas juos ateina. Tai lemia jų idealai, vertybių sistema, opti­
mistiškas požiūris į savo galimybes. Todėl nemotyvuotas klientas
tampa iššūkiu konsultantui, siekiančiam padėti bet kokia kaina.
Neretai asmenys, nukreipdami konsultantui nemotyvuotą kli­
entą, sprendžia savo problemas, laikydami konsultantą bausmės
priemone. Ypač dažnai su tuo susiduriama mokyklose, kur daug
priverstinai konsultuojamųjų.
Toks priverstas lankytis pas konsultantą klientas paprastai sa­
vo nenorą bendrauti išreiškia įvairiai - praleidžia susitikimus, vė­
luoja į juos, esti abejingas viskam, kas vyksta konsultuojant, atsi­
sako prisiimti bet kokią atsakomybę už konsultavimą. Ypač dažnai
savo pasipriešinimą klientas išsako tylėjimu. Paprastai ši tyla kon­
sultantui būna labai garsi ir iškalbinga. Kartais klientas tik sukioja
sagą ir visa savo išvaizda rodo, kad jo tiesiog nėra konsultanto ka­
binete. Priešiškumas gali būti išreiškiamas ir tiesiogiai. Pavyzdžiui,
klientas gali pasakyti: „Ateiti čia ir leisti su Jumis laiką yra ne ma­
no idėja”.
134 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

Atrodytų paprasčiausia konsultantui atsisakyti dirbti su asme­

niu, nenorinčiu keisti savęs ar savo gyvenimo. Tačiau ne visada
tai įmanoma. Konsultantas, neužsiimantis privačia praktika, pa­
prastai priklauso kokiai nors įstaigai. Tai gali būti mokykla, klini­
ka, konsultavimo centras ar kt. Savo darbu jis tenkina ne tik indi­
vidualius, bet ir įstaigos tikslus. Tai verčia konsultantą kartais teikti
pagalbą asmenims, kurie ne patys jos kreipiasi, obūna atsiųsti mo­
kytojų, gydytojų arba atvesti tėvų. Tai paprastai kelia stresą kon­
sultantui, kuris privalo padėti to nenorinčiam, nors tokia primesta
pagalba gali prieštarauti konsultanto pasaulėžiūrai. E.Kennedy
(1977) šiuo atveju siūlo pasinaudoti vienos iš psichoterapijos kryp­
čių - realybės terapijos - pradininko W.Glasser patarimu. Jis tvir­
tino, jog egzistuoja situacijos ir santykiai, kuriuose mes nieko ne­
galime pakeisti. Tada mes galime tik kažką pakeisti savyje, savo
nuostatose. Jeigu tai vienintelis konstruktyvus dalykas, kurį gali­
me padaryti, tai ir turime tai daryti. Taigi, konsultuojant nemoty­
vuotus klientus, turime stengtis jiems duoti tai, ką realiai galime.
Kad ir labai maža, tačiau reali pagalba iš tikrųjų gali būti labai
didelė.
Konsultantas nemotyvuotą klientą turi priimti tokį, koks jis yra,
t.y. kaip konsultavimu nesuinteresuotą žmogų. Kelias į sėkmingą
konsultavimo kontaktą - leisti klientui būti tokiu, koks jis dabar
yra. Jeigu konsultantas mėgina įveikti klientą, priversti jį bend­
rauti, reiškia jis nesupranta jo. Nenorą reikia traktuoti lygiai taip
pat, kaip ir bet kurią kitą emocinę kliento reakciją - priimti jį rim­
tai, tačiau kartu parodant, kad ir pats konsultantas nėra suintere­
suotas priverstinai dirbti kliento gerovei. Galima ramiai ir rimtai
paaiškinti klientui konsultavimo esmę, galimybes. Nesistengiant
klientui padėti bet kokia kaina ir ypač prieš jo valią, gali pavykti
pasiekti, kad kliento motyvacija pradės keistis ir atsiras prielaidos
produktyviam konsultavimo kontaktui. Tačiau konsultantas turė­
tų ramiai ir savęs nekaltindamas priimti ir tai, kad nemotyvuotas
klientas išlieka tik kaip formalus arba iš viso nustoja lankytis.
5.5. Klientas, keliantis perdėtus reikalavimus
Kartais kliento reikalavimai gali būti nepasotinami. Jis reika­
lauja dažnesnių ir ilgesnių susitikimų su konsultantu, nori, kad jis
nuolat juo rūpintųsi, leistų dažnai skambinti konsultantui į namus
ir ilgai kalbėtis su juo telefonu, galėtų bet kada susisiekti su kon­
sultantu, tikisi konsultanto poveikio savo artimiesiems (sutuokti-
 135

niams, tėvams, vaikams) bei palaikymo santykiuose su jais. Kitaip

tariant, trokštama turėti nuolatinį gyvenimo patarėją.
Susidūrus su tokiais nerealistiškais kliento reikalavimais, pir­
miausia reikia atsakyti sau į keletą klausimų:
- Kaip aš jaučiuosi, kai iš manęs šitiek daug reikalaujama?
- Ar aš galiu pasakyti „ne” klientui, kai to noriu?
- Kokius reikalavimus aš keliu pačiam sau ir kiek tai sutampa
su kliento reikalavimais?
- Ar aš galiu konfrontuoti su perdėtai reikalaujančiu klientu, ar
leidžiuosi manipuliuojamas?
Atsakymai į šiuos klausimus gali būti tam tikri atskaitos taškai
konsultantui pasirenkant poziciją dirbant su panašiais klientais.
Viena iš konsultanto, ypač pradedančio, problemų yra padidė­
jęs jo poreikis būti reikalingu. Perdėtus reikalavimus keliantis kli­
entas gali labai lengvai manipuliuoti šiuo konsultanto poreikiu,
tenkindamas jo „alkaną” Ego, panašiai kaip išlepintas vaikas el­
giasi su pernelyg globėjiškais tėvais - nors jiems nelengva, tačiau,
tenkindami vaiko kaprizus, jie jaučiasi reikalingi jam. Konsultan­
tas turėtų atsikratyti minties, kad jis labai svarbus, nepakeičiamas
kliento gyvenime.
Taigi konsultantui, susidūrusiam su perdėtai reikliu klientu,
svarbu žinoti šių perdėtų reikalavimų prigimtį ir savo reakcijų į
juos pobūdį, taip pat turėti jėgų konfrontuoti, remiantis jo elgesio
supratimu ir reikalavimais sau.
5.6. Klientas, jaučiantis kaltę
Praktiškai visi žmonės yra patyrę kaltę. Tai toks pat natūralus
žmogiškosios prigimties bruožas kaip ir nerimas, vienatvė, laisvė
ar atsakomybė. Tai būtinas sveikos asmenybės elementas, pade­
dantis suvokti skirtumą tarp to, koks esi, ir koks turi būti. Kaltė -
tai subjektyvus žmogaus jausmas, kylantis pažeidus moralinio el­
gesio, etines ar religines normas, kurios yra svarbios individui ir
sudaro jo įsitikinimų esmę. Kartu tai ir įsiskolinimo sau jausmas.
Kaltės jausmas dažnai kyla ir tada, kai žmogus jaučia asmeninę
atsakomybę ir kurios neprisiima. Neveltui M.Heidegger kaltei ir
atsakomybei pavadinti vartojo tą pačią sąvoką - Schuldig. Pagal jį
būti kaltu - reiškia būti „atsakingu už”.
Skiriama reali, neurozinė ir egzistencinė kaltė. Realią kaltę su­
kelia realus prasižengimas. Jos atveju yra galimas ir būtinas re­
alus užmokestis.
136 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

Neurozinė kaltė kyla dėl įsivaizduojamo prasižengimo ar drau­

dimo pažeidimo. Apskritai, kaltės jausmas yra svarbus tarp neuro­
zinių sutrikimų. Labai vertingą, gilią ir praktišką neuroziškos kal­
tės sampratą pateikė žymiausia kultūrinės psichoanalizės atstovė
K.Horney (1937). Ši samprata gali padėti suprasti kaltės išgyveni­
mo dinamiką. Neuroziniam kaltės jausmui būdingas nenuoširdu­
mas; jis dažnai būna labai perdėtas. Šiuo atveju kaltės jausmas
padeda individui pasiteisinti prieš save ir kitus, todėl jis visiškai
nesistengia atsikratyti šiojausmo ir netgi energingai priešinasi bet
kokiammėginimui jį sumažinti. Kartais netgi stengiamasi demonst­
ruoti kaltės jausmą išreiškiant jį labai lengvai ir atvirai. Patiriantis
neurozišką kaltę individas, kaltindamas save, kad yra niekamver­
tas, kartu reikalauja ir žavėtis juo, skausmingai ir su priešiškumu
priima bet kokią kritiką iš šalies. Jis gali net įsižeisti, jei kas nors
rimtai ima žiūrėti į jo kaltę.
Viena svarbiausių neurozinio kaltės jausmo atsiradimo priežas­
čių - pasmerkimo baimė, baimė būti „demaskuotam”. Ši baimė
yra didžiulio skirtumo tarp „išorės”, kurią neuroziškas žmogus ro­
do aplinkiniams ir sau, ir slypinčių už šios „išorės”impulsų, išraiš­
ka.-Jis iš paskutiniųjų gina šį susikurtąjį savęs vaizdą, nes tai tvir­
tovė, gelbstinti nuo nerimo. Sukūrusi stipraus žmogaus įvaizdį, neu-
roziška asmenybė stengiasi už jo paslėpti savo silpnumą, nesau­
gumą, nerimastingumą, nesugebėjimą kovoti už save. Niekinda­
mas šias ypatybes, neuroziškas žmogus bijo, kad kiti žmonės jas
gali atskleisti jame, t.y. „demaskuoti” jį. Vengdamas atsakyti už
savo gyvenimą, atsisakydamas siekti savo tikslų ir realizuoti no­
rus, jis stengiasi naudotis kitais žmonėmis - vyraudamas ar pasi­
telkdamas prieraišumo, meilės ir nuolankumo jausmus. Tokiam
individui kaltės jausmas ir nerimas kyla iš karto, kai tik atkreipia­
mas dėmesys į jo reikalavimus aplinkiniams. Šie jausmai neuro-
ziškai asmenybei suteikia tikrumo, kad ji nebus pasmerkta; kartu
užmaskuojama tikroji problema. Taigi kaltės jausmas yra ne tik
demaskavimo, pasmerkimo baimės padarinys, bet ir apsigynimo
nuo šios baimės priemonė. Prisidengiant kalte, didinamas saugu­
mo jausmas provokuojant norą būti guodžiamam aiškinant, jog iš
tikrųjų jis nekaltas. Be to, kaltės jausmas leidžia manyti, kad jis
labai moralus ir sąžiningas. Tendencija kaltinti save taip pat lei­
džia „nematyti”, kad būtina keistis, t.y. kaltė tampa realaus prob­
lemų sprendimo ir keitimosi pakaitalas. Dar viena svarbi neurozi­
nio kaltės jausmo funkcija yra ta, kad, kaltinant save, galima iš­
vengti grėsmės būti kaltinamam kitų; kartais saugiau kaltę prisi­
imti sau.
 Egzistuoja ir kaltė kaip žmogaus egzistencijos ontologinis bruo­
žas. Tai egzistencinė kaltė. Ši kaltė yra pozityvi jėga žmogaus gy­
venime plačiąja prasme. Priimant egzistencinę kaltę, išsilaisvina­
ma nuo neuroziško kaltės jausmo.
R.May (1983) išskyrė 3 šios kiltės variantus:
1) kaltė dėl savęs nerealizavimo;
2) kaltė dėl ribotų ryšių su artimais žmonėmis;
3) kaltė dėl prarasto ryšio su Absoliutu.
Šiais aspektais žmogus yra visada ir besąlygiškai kaltas, nes:
1) nė vienas mūsų niekada negali realizuoti visų savo galimy­
bių, jau vien dėl to, kad, rinkdamiesi vienas galimybes, kitas pri­
valome atmesti - jos taip ir lieka nerealizuotos;
2) niekada negalima visiškai suprasti sau artimų žmonių ir jų
poreikių, nes, būdami neišvengiamai individualūs, esame „pa­
smerkti” matyti kitus pro savo unikalios asmenybės prizmę; todėl
visada mūsų pažinimas yra subjektyvus ir tam tikru laipsniu ne­
atitinkantis tikrovės; neturime kito pasirinkimo, kaip tik matyti pa­
saulį savo akimis;
3) būdami dieviškojo plano dalis, niekada negalime jo suvokti;
kaip sakė Paskalis, šakai nelemta žinoti medžio paskirties.
Egzistencinės kaltės negalima išvengti, todėl svarbu ją įsisą­
moninti, nes ji padeda ugdyti žmogiškumą ir jautrumą bendrau­
jant su kitais, skatina kūrybiškumą realizuojant savo potencialias
galimybes.
Psichologiniame konsultavime susidūrus su klientu, išgyvenan­
čiu stiprų kaltės jausmą, svarbu nuspręsti, kada šis jausmas pade­
da jam įsisąmoninti savo asmeninę atsakomybę už poelgius bei jų
rezultatus, oprisiėmus atsakomybę, keisti savo elgesį pozityvia link­
me, okada, priešingai, trukdo keisti savo elgesį, sėkmingai spręsti
savo gyvenimo problemas. Taigi ne visada konsultantas turėtų sku­
bėti išlaisvinti klientą nuo kaltės jausmo. Kartais klientui reikia
padėti priimti neišvengiamą kaltės dalį, kuri jam skirta pačios pri­
gimties. Kai yra reali kaltė, svarbu aptarti kaltės išpirkimą, kai neu-
roziška kaltė, - įsisąmoninti jos „tariamumą”. Tik taip galima atsi­
sakyti kaltės. Konsultantui gali padėti tik gilus įvairių kaltės išgy­
venimo aspektų pažinimas ir supratimas.
5.7. Verkiantis klientas
Ašaros arba jų grėsmė gadina nemažai pokalbių. Ne išimtis ir
konsultavimo susitikimai. Nemažai klientų, ypač moterų, susijau­
dina pasakodami apie savo neišsprendžiamus gyvenimo sunku-
138 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA V1M0 PROBLEMOS

mus, tragedijas ir negali kalbėti be ašarų. Ašarojama ir prisiminus

sunkias situacijas.
Dauguma konsultantų stengiasi sulaikyti klientą nuo verkimo
ir dalis jų pastangų gali būti nukreiptos šia linkme. Ir čia iškyla
pavojus, jog, mėginant apeiti skaudžius kliento patyrimo momen­
tus nenorint per daug jaudinti jo, priversti verkti, svarbūs kliento
gyvenimo aspektai gali nepatekti į konsultanto akiratį. Tai gali su­
kliudyti jam geriau suprasti klientą. Visais būdais siekdamas iš­
vengti kliento ašarų, konsultantas gali tapti pastarojo manipulia­
cijų objektas. Kai kurie konsultantai sulaikyti klientą nuo verkimo
stengiasi todėl, jog jis, susijaudinęs ar pradėjęs verkti, negedi nor­
maliai kalbėti. Kartais konsultantas jaučiasi kaltas dėl kliento aša­
rų, bijo būti apkaltintas nejautrumu, kitaip tariant, linkęs prisiimti
atsakomybę už šias ašaras.
Tačiau iš tikrųjų ne konsultantas pravirkdo klientą. Galiausiai,
ne jis yra kliento gyvenimo sunkumų, asmeninių problemų prie­
žastis. Klientas verkia dėl savo asmeninių dalykų, ir konsultantas
čia niekuo dėtas. Klientas kaip pradeda, taip gali nustoti verkti be
konsultanto pagalbos. Kai pastebima, jog klientas tuoj gali pradėti
verkti, reikia išlikti ramiam, palaukti, kol susivaldys. Kartais, kad
susivaldytų, klientas nori pakeisto pokalbio temą, ir konsultantas
neturėtų tam prieštarauti. Visgi pravirkusiam klientui reikia leisti
verkti. Tai nėra lengva, tačiau tuo galima daug laimėti. Kai klien­
tas išsiverkia, yra geriausias laikas kalbėti. Leisti verkti yra vertin­
giau, negu jaustis įsipareigojusiu raminti - „Prašau, neverkite...”
Konsultantui reikėtų žinoti, kodėl apskritai verkiama konsul­
tuojant. Pagrindinė priežastis, žinoma, yra kliento problemų naš­
ta, jo susijaudinimas. Tačiau tai ne vienintelė priežastis, dėl ko
klientas verkia per susitikimą.
Daugelis žmonių, ypač moterys, verkia iš pykčio. Čia paguoda
nieko negali padėti. Verkiančiam iš pykčio paprasčiausiai reikėtų
leisti išreikšti savo jausmus. Kartais verkiama nusivylus, susidū­
rus su neįveikiamomis kliūtimis, okartais - iš džiaugsmo. Konsul­
tantas turėtų leisti suprasti, jog klientas gali ramiai verkti jo kabi­
nete.
Taip pat konsultantui nereikėtų per daug įsijausti į kliento ver­
kimą, t.y. jaustis motina, kuriai labai norisi paguosti verkiantį vai­
ką. Toks noras turi ir tam tikrą erotinį atspalvį; neveltui ašaros yra
dažna manipuliavimo priemonė tarpasmeniniuose, ypač intymiuo­
se, santykiuose.
 5.8. Isteriška asmenybė
Viename iš psichiatrijos žo_dynų (Slavney, McHeigh, 1978; cit.
pgl. Storr A., 1980) isteriška asmenybė apibūdinama taip: „Isteriš­
ka asmenybė labai nori patikti kitiems, siekdama įveikti baimę,
kad to nepavyks padaryti. Tai pasireiškia nenuilstamu aktyvumu,
dramatiškumu, gundančiu, viliojančiu, o kartais atvirai seksualiai
provokojančių elgesiu, nebrandžia ir nerealistiška priklausomybe
nuo kitų”.
Isteriški klientai, siekdami atrodyti patrauklūs, dramatiški, su­
naudoja be galo daug energijos. Beje, dėl to jie yra įdomūs klien­
tai. Jie „paperka” konsultantą savo pasirengimu kalbėti apie jaus­
mus bei vidinius potyrius. Tačiau šie potyriai dažniausiai būna spal­
vingai perdėti. Tiesą apie šiuos klientus byloja ne tai, ką jie sako,
bet kaip sako. Dėl šių ypatybių MacKinon ir Michels (cit. pgl. Ken­
nedy E., 1977) sakė, jog „pradedantys konsultantai pokalbį su iste­
riška asmenybe laikovienu lengviausių, opatyrę specialistai - vienu
sunkiausių”. Isteriška asmenybė atrodo labai įdomi ir patraukli tik
žvelgiant į ją paviršutiniškai. Pradedančiajamkonsultantui papras­
tai daro įspūdį jo gyvumas, kalbos maniera, vidinė šiluma, rimtais
atrodantys ketinimai spręsti savo problemas. Tačiau dirbti su to­
kiais klientais nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilg­
snio. Giliau pažvelgę, pamatysime, kad jie nėra tokie emociškai
turtingi kaip atrodo, ir jų ketinimai ne tokie jau vienprasmiški.
Isteriška asmenybė formuojasi ankstyvame amžiuje. Jos mode­
lis yra vaikas, nuolat siekiantis tėvų dėmesio ir dėl to nuolat pati­
riantis nesėkmę. Vaikas, kurio tėvai ignoruoja jo poreikį dėmesiui
ir meilei, pradeda perdėtai reikalauti dėmesio, dramatizuoti savo
poreikius. Kuo tėvai kurtesni vaiko poreikiams, tuo jis garsiau šau­
kia, norėdamas būti išgirstas. Savo tikslui siekti jis pasirenka įvai­
rias elgesio formas - nuo ašarų iki ligos. Suaugusiojo panašų elge­
sį jau vadiname isterišku.
Isteriška asmenybė, siekianti patikti kitiems, tačiau kuriai nesi­
seka tapti ar būti tuo, kuo norėtųsi, linkusi panaudoti visokiausias
kaukes ir vaidmenis, kurie, jos nuomone, galėtų būti priimtini ap­
linkiniams. Taip prarandamas savo asmenybės tęstinumo, asme­
nybės vidinės šerdies, sudarančios „realųjį Aš”, jausmas. Isteriška
asmenybė realų gyvenimą pakeičia vaidinimu, teatru.
Konsultuojant isteriški klientai gali pasinaudoti aukščiau mi­
nėtomis savo ypatybėmis, ypač kai konsultantas yra priešingos ly­
ties (klasikinis variantas - moteris klientė ir vyras konsultantas).
140 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

Paprastai siekiama kontaktui suteikti erotinių, seksualinių spalvų.

Tačiau toks isteriškos klientės elgesys gana specifiškas - konsul­
tantui parodžius bent menkiausią erotinio pobūdžio susidomėji­
mą, ji tuoj pat traukiasi atgal, aiškindama, kad visai ką kita turėjo
galvoje. Isteriška asmenybė iš tikrųjų neįsisąmonina poveikio, ku­
rį jos elgesys gali daryti aplinkiniams, todėl pastarieji dažnai jau­
čiasi apgaudinėjami. Beje, tai tradicinis isteriškos asmenybės el­
gesio stereotipas gyvenime. Nuolat neatsakant už provokuojančio
flirto padarinius, pasidaro neįmanomi normalūs santykiai su prie­
šingos lyties asmenimis. Isteriška asmenybė tik atrodo lengvai ir
šiltai bendraujanti. Iš tikrųjų ją nuolat kankina didelės meilės ir
intymumo problemos.
Isteriškos asmenybės provokacinis erotinio atspalvio elgesys vi­
siškai nereiškia, kad klientė trokšta artimumo; ji nežinotų, ką da­
ryti su realiu intymumu. Fiziniai signalai jai tarnauja tik kaip tik­
rojo emocinio artumo pakaitalas. Tokia asmenybė visą laiką ieško
meilės, tačiau negali ir nemoka brandžiai bendrauti.
Dar viena isteriško elgesio ypatybė, sutinkama konsultavime, -
pateikti save kaip bejėgišką ir priklausomą būtybę, trokštančią di­
delio tėviško rūpesčio ir dėmesio. Gali būti mėginama konsultan­
tą paversti tėvo pakaitalu. Isteriškai klientei nereikia mylimojo, jai
reikia gero tėvo. Štai kodėl ji gali būti šokiruota, atitinkamai emo­
ciškai sureagavus į jos provokuojantį elgesį. Ieškoti globos kaip
vaikui - labai būdinga isteriškai asmenybei.
Pažymėtina, kad savo lyties asmenų atžvilgiu isteriška asmeny­
bė paprastai būna antagonistiška ir linkusi konkuruoti dėl aplinki­
nių dėmesio. Šios asmenybės bruožai konsultuojant gali kelti rim­
tas kontrperkėlimo problemas. Todėl konsultantas, dirbdamas su
tokiu klientu, turi visą laiką stebėti ir kontroliuoti savo jausmus.
Isteriškus asmenis dažniausiai vargina problemos, susijusios su
santykiais šeimoje ir seksualiniu gyvenimu. Už jų visų slypi neno­
ras atiduoti save bendraujant. Daugumos isteriškų asmenybių sek­
sualinė funkcija yra sutrikusi. Moterys neretai skundžiasi frigidiš­
kumu, kuris yra reakcija į savo seksualumo baimę. Vyrams gali
būti susilpnėjęs lytinis pajėgumas bei kilti homoseksualinių prob­
lemų.
Konsultantas turėtų žinoti isteriškų asmenybių naudojamas įvai­
rias psichologinės savigynos formas. Neretai ginantis nuo „pra-
bundančio” seksualumo panaudojamas išstūmimas. Dėl to stoko­
jama seksualinių jausmų, užmirštami tam tikri įvykiai. Isteriškos
asmenybės linkusios fantazuoti - tikvaizuotėje jos gauna daug mei­
lės ir dėmesio. Simbolinis poreikių patenkinimas mažiau „užkabi-
 141

na”pasąmonėje slypinčias problemas negu realūs santykiai, todėl

yra labiau priimtinas. Neretai painiojami realūs ir išgalvoti faktai,
o dažnai ir patikima realumu to, kas pačių išgalvota. Isteriškiems
asmenims nereta ir regresija, pasireiškianti nuolat naudojamu nei­
gimu, kuris leidžia neatpažinti tikrosios savo elgesio prasmės.
Daugeliui isteriškų klientų, ypač moterų, būdinga ilga susidū­
rimo su medicina ir gydytojais istorija. Isterinės neurozės atveju
dažnai sutinkamas konversijos fenomenas, aprašytas ir išgarsin­
tas S.Freud, kai vidinis psichologinis konfliktas išreiškiamas kūno
simptomu, kuris tampa konflikto simbolis. Todėl isteriškos asme­
nybės beveik visą laiką gydosi nuo įvairiausių tariamų somatinių
sutrikimų. Isteriniams konversiniams simptomams neretai būdinga
nejautra - išnykęs jautrumas, aklumas, kurtumas ir kt. Daugelis
isteriškų klientų konsultuojant labai emocingai pristato šią savo
istoriją.
Kalbant apie neurozinius simptomus, svarbu pabrėžti jų antri­
nę naudą klientui. Šios naudos klientas neįsisąmonina arba įsisą­
monina tik iš dalies. Isteriniai simptomai tarnauja 3pagrindiniams
tikslams:
a) „baudžia” asmenis, kuriems klientas jaučia priešiškumą;
b) padeda klientui išvengti nemalonių, gąsdinančių, potencia­
liai žeminančių situacijų;
c) padeda sukelti aplinkinių simpatiją ar atkreipti jų dėmesį.
Todėl neretai yra akivaizdus prieštaravimas tarp kliento išsa­
komų norų ir jausmų, ir to, apie ką byloja jo simptomai. Šis prieš­
taravimas konsultantui kelia įtarimą, kad klientas žaidžia, simu­
liuoja emocijas, kurių nejaučia, neigia kitas, kurias jaučia, mėgi­
na apsimesti kitkuo, negu iš tikrųjų yra. Konsultantui susigaudyti
gali padėti jo paties jausmai, kurių nereikėtų ignoruoti. Pasikliau­
jant savo jausmais, galima ne tik identifikuoti isterišką klientą, bet
ir išvengti įvairiausių spąstų, slypinčių dirbant su juo.
5.9. Asmenybė su įkyrumais
Tokia asmenybe paprastai vadinamas žmogus, linkęs demonst­
ruoti obsesinius arba ir kompulsinius simptomus. Obsesija - tai
nuolat pasikartojanti netrokštama, tačiau valios pastangomis ne­
pašalinama iš sąmonės įkyri mintis. Kompulsija - pasikartojantis
įkyrus impulsas atlikti kokį nors veiksmą ar jų seriją. Ji dar kartais
vadinama veiksmo obsesija (Kenndey E., 1977). įkyrių veiksmų
serija dažniausiai tampa ritualu. Kompulsyvus veiksmas nepasi­
renkamas - jį atlikti tampa privalu, kad būtų galima išvengti neri-
142 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

mo priepuolių. Aprašoma obsesinė-kompulsinė neurozė, tačiau at­

skirti normą nuo patologijos nėra lengva.
L.Salzman (1968) nurodo 3 svarbiausius obsesinio-kompulsi-
nio komplekso bruožus:
1) elgesys arba mintis, kurių nesąlygoja joks individo poreikis
ir /arba kurių negalima pašalinti jokiomis valios pastangomis;
2) šis elgesys arba mintis iš esmės yra svetimi žmogui ir sukelia
nerimą ir/arba somatinį distresą;
3) individas suvokia, kad šios mintys ar šis elgesys nelogiškas ir
be priežasties, tačiau negali jų pakeisti.
Asmenybei su įkyrumais būdinga kruopštumas, patikimumas,
savikontrolė, sąžiningumas, kurie paprastai laikomi socialiai ver­
tingi. Antra vertus, S.Freud, aprašydamas asmenybę, linkusią į įky­
rumo simptomus, nurodė 3 svarbiausių bruožų kombinaciją - pe­
dantiškumą, šykštumą, užsispyrimą. Šią kombinaciją jis pavadino
„analiniu charakteriu”.
E.B.McNeil (1970) aprašo tokius tipiškus asmenybių su įkyru­
mais bruožus:
a) pažintinis rigidiškumas - požiūris į gyvenimą grindžiamas
nelanksčiomis, formaliomis socialinėmis nuostatomis arba ryškiai
dogmatišku mąstymo stiliumi;
b) įtempta, aktyvi veikla arba darbas neleidžiant atsipalaiduoti
ar pailsėti;
c) negalėjimas nuspręsti, sprendimų atidėliojimas bijant suklysti;
d) nuolatinis susirūpinimas, kad be jo niekas tinkamai neatliks
darbo;
e) realybės iškraipymas, pasireiškiantis kraštutiniu susirūpini­
mu dėl galimų įvykių, pvz., dėl galimos ligos.
Asmenybė su įkyrumais paprastai siekia pagalbos ne dėl speci­
finių problemų, o dėl įtampos ir nerimo, dėl sunkumų bendrauti
su šeimos nariais ir kitais žmonėmis. Obsesinės-kompulsinės prob­
lemos gali sudaryti tik nedidelę tokio kliento nusiskundimų dalį.
Konsultantui būtina žinoti asmenybės su įkyrumais ypatybes,
kad išvengtų klaidų dirbdamas su ja, galėtų geriau suprasti savo
reakcijas, kylančias susidūrus su tokiu klientu.
Svarbiausias asmenybės su įkyrumais neįsisąmoninamas vidi­
nis konfliktas - tarp paklusnumo ir nepaklusnumo, tarp noro įtikti
ir noro priešintis autoritetams.
Tokia asmenybė ypač linkusi kontroliuoti tiek save, tiek aplin­
ką. Jai, kaip bijančiam tamsos vaikui, ir išorinis, ir savas vidinis
pasaulis atrodo pilnas pavojų. Kaip pastebėjo L.Salzman (1968),
obsesinio tipo žmogus „nori kontroliuoti save ir savo aplinką, kad
 143

išvengtų bejėgiškumo ir įstengtų jį įveikti, nerimauja dėl to, kad

gali nebesugebėti kontroliuoti (būti nekompetentingas, nepakan­
kamai informuotas, negalintis sumažinti riziką gyvenime).
Nesugebant kontroliuoti savęs, o konkrečiai - savo agresyvių
impulsų, kyla arba perdėtas polinkis paklusnumui, arba, kaip rašo
A.Storr (1980), polinkis tironizuoti kitus^Kraštutinis paklusnumas
sunaikina individualybę. Obsesinė asmenybė, naudojanti pirmąjį
reakcijos į prarastą savikontrolę variantą, būna linkusi į konfor­
mizmą. Ji renkasi priklausomybę nuo ko nors, kas galėtų pasakyti,
kaip^ai gyventi. Taigi pirmenybė teikiama saugumui gyvenime, o
ne pasitenkinimui gyvenimu. Toks klientas ypač linkęs paklusti
konsultantui ir lengvai sutinka su visais jo pasiūlymais. Jis nuolat
esti dėkingas konsultantui už tai, kad šis surado laiko jam padėti,
ir sielojasi dėl to, kad gali jam suteikti nepatogumų.
Kitas galimas nesėkmingos savikontrolės rezultatas, kaip mi­
nėjome, yra polinkis dominuoti, priekabus kritiškumas. Todėl toks
žmogus esti sunkiai sugyvenamas, ypač šeimoje. Negalėjimas vi­
siškai kontroliuoti kitų žmonių kelia pyktį, kuris bendraujant pasi­
reiškia kaip iracionali tironija. Konsultuojant tokia asmenybė su
įkyrumais kaip geriausią savigyną naudoja puolimą, pavyzdžiui,
aiškina konsultantui, ką jis turi kalbėti, komentuoja jo profesinius
veiksmus, gali pareikšti pastabas apie jo elgesį per esamą susitiki­
mą arba paskaityti „trumpą paskaitą”apie konsultavimą apskritai.
Konsultantui gali atrodyti, kad menkinama jo profesinė kompe­
tencija ir jis gali supykti ant kliento. Tačiau profesionalus konsul­
tantas turėtų suprasti, kas slypi už tokių kliento veiksmų - jis mė­
gina kontroliuoti savo nerimą, o ne siekia įžeisti konsultantą, gi­
nasi nuo pagalbos, kuri jam gali kelti ne mažesnę grėsmę nei jo
problemos.
Obsesiniam stiliui būdinga bendravimo priemonėmis griauti
bendravimą. Nemažai klientų su įkyrumais konsultavime dalyvauja
tik fiziškai, o psichologiškai būna nusišalinę. Toks klientas gali
žvelgti kažkur į šalį, vengti akių kontakto, vos girdimai šnekėti,
išsiblaškęs klausytis, ką sako konsultantas. Tai trikdo konsultantą
panašiai kaip ir kliento tylėjimas, kuris irgi reiškia nusišalinimą
nuo savo problemų sprendimo. Šiuo atveju pyktis konsultantui ga­
li būti reiškiamas gana subtiliai, pavyzdžiui, klausiant jo - „Ar ne­
norite man nieko pasakyti?” Konsultantas galėtų atsakyti klausi­
mu - „Apie ką galvojate, kai tylite?” Tai gali priartinti prie obsesi-
nio kliento emocinės sferos, kuri labai sunkiai prieinama.
Asmenybė su įkyrumais visaip vengia kalbėti apie savo emoci­
nes problemas. Didžiulės pastangos paslėpti savo emocinius sun-
144 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

kumus kaip tik ir išryškina juos. Toks klientas stengiasi kontro­

liuoti konsultavimopokalbį, kad būtų galima išvengti emocinio kon­
takto su konsultantu. Todėl pokalbis tampa banguotas - kai tik kon­
sultantas mėgina skverbtis gilyn, klientas siekia išsisukti ir nie­
kais paversti tokius konsultanto ketinimus. Kai konsultantas pa­
junta, jog prieš pat jo nosį užtrenkiamos durys, tai reiškia, kad jis
iš tikrųjų labai priartėjo prie reikšmingų klientui problemų. Ven­
gimas susidurti su savo vidiniu pasauliu pasireiškia ir polinkiu į
intelektualizavimą. Obsesinis klientas konsultanto aiškinimus, in­
terpretacijas linkęs priimti galva, one širdimi. Daug žodžių jis var­
toja ne jausmams tiksliau išreikšti, o atsiriboti nuo jų. Tokio klien­
to pasakojimas būna perkrautas detalėmis, jis pasakodamas sten­
giasi nieko nepraleisti, tačiau tai nei kiek nepriartina prie jo as­
menybės. Dėl tokio pokalbio susitikimas su obsesiniu klientu at­
rodo ilgas, sunkus, ištemptas.
Kartais esti prasminga tyrinėti tokio kliento sapnus, kurie gali
parodyti tai, ką jis mėgina slopinti ir pašalinti. Daugiau sužinoti
apie kliento problemas galima paprašius jį piešti, o ne žodžiais
papasakoti.
Klientas su įkyrumais mėgsta ateiti pas konsultantą su aprašy­
tomis problemomis ar sąrašu klausimų, kuriuos jis turėtų aptarti.
Tai atspindi jo norą kontroliuoti konsultavimo situaciją, vengti tie­
sioginio emocinio kontakto su konsultantu. Klientas, kuriam ne­
leidžiama naudotis iš anksto parengtu tekstu arba nesilaikoma jo
nustatytos klausimų-atsakymų tvarkos, sutrinka. Toks konsultan­
to elgesys jam yra siurprizas, o ši asmenybė siurprizų nekenčia;
spontaniškumas jai kelia tik susirūpinimą. Iš anksto pasirengęs
susitikimui su konsultantu, klientas stengiasi užkirsti kelią bet ko­
kiam netikėtumui, galinčiam sutrikdyti emociškai. Konsultantas
galėtų paklausti kliento - „Kodėl Jums buvo taip svarbu gerai pasi­
rengti mūsų susitikimui?” Kliento atsakymas galėtų atverti kelią į
jo vidinį pasaulį. Ir, žinoma, su obsesiniu klientu konsultantas tu­
rėtų vengti pats naudoti panašias priemones - užrašus ir kt.
Konsultanto uždavinys, dirbant su obsesiniu klientu, yra dvejo­
pas (Storr A., 1980). Pirma, jis turėtų padėti klientui išreikšti tuos
vidinius impulsus, nuo kurių ginasi klientas. Antra, pats konsul­
tantas turi būti žmogumi, su kuriuo klientas galėtų eksperimen­
tuoti, užmegzdamas naujus lygiateisius santykius, kuriuose nesvar­
bu, kas vyrauja, o kas paklūsta. Jeigu konsultantas į klientą su įky­
rumu reaguoja tiksliai, psichologinei savigynai šis naudoja pyktį. į
tokią atsakomąją kliento reakciją konsultantas turėtų žiūrėti ne
 145

kaip į savo klaidos padarinį, o kaip į darbo pažangos ženklą. Jam

nereikėtų stengtis užglostyti savo santykių su pykstančiu klientu.
Priešingai, reikia leisti jam būti piktam, patirti jausmus, kuriuos
jis slėpė, nuo kurių bėgo. Nereikia leisti klientui realizuoti savo
norą tuoj pat pašalinti pyktį. Realus konsultavimas gali prasidėti
tik tada, kai žingsnis po žingsnio mėginama kliento pyktį susieti
su priežastimis, ieškoti, kas slypi už kliento problemų ir specifinio
bendravimo su kitais žmonėmis stiliaus. Taip galima nors šiek tiek
išlaisvinti obsesinį klientą nuo neišreikštų emocijų naštos.
5.10. Paranojiška asmenybė
Mūsų laikais paranojinės problemos, E.Kennedy (1977) nuomo­
ne, paplitusios panašiai kaip ir nerimas. Anksčiau paplitusį posakį
„Atsikratyk kompleksų”vis dažniau keičia patarimas - „Nebūk pa­
ranojiškas”. Tai reiškia - nebūk įtarus ir egocentriškas. Šie bruo­
žai iš esmės apibūdina ir dvi pagrindines paranojines būsenas -
persekiojimo ir didybės maniją. Paranojiška asmenybė, kuriai bū­
dingos šios manijos, nesugeba bendrauti su kitelis žmonėmis ir dėl
to pasitraukia nuo jų, jai sunku atskirti, ką galima priskirti savo
asmenybei, o ko - ne.
Persekiojimo manijos esmė - įtarimas, kad kažkas nori pakenkti.
Todėl paranojiška asmenybė daug laiko sugaišta ieškodama „prie­
šų”, sekančių paskui ją, besiklausančių jos pokalbių ir kt. Toks
„priešas” gali būti tiek atskiras žmogus, tiek jų grupė. Su šia mani­
ja susijęs ir labai dažnai pasitaikantis pavydas. Sutuoktinio įtari­
nėjimas neištikimybe yra labai vaisinga dirva paranojinei baimei
atsirasti.
Didybės manija pasireiškia priskiriant sau anksčiau nepaste­
bėtus talentus ir gabumus. Tokio tipo paranojiška asmenybė pa­
prastai būna „išradėjas”, kurio darbai gali išspręsti globalines pa­
saulio problemas, arba mesianiškų teorijų, galinčių išgelbėti pa­
saulį, kūrėjas.
Kartais paranojiškurnąs pasireiškia ir erotomanija, kai žmogus
mano, jog jį yra įsimylėjęs(usi) ir siekia sugundyti priešingos ly­
ties asmuo.
Psichodinamiškai paranojiška asmenybė, nors ir trokšta artu­
mo su kitais žmonėmis, kartu bijo būti jų apgauta. Tai yra svar­
biausia įtarumo priežastis. Tokia asmenybė, bijodama būti atstumta
kitų žmonių, pati juos atstumia. Tai sąlygoja jos priešiškumą ki­
tiems.
146 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

Todėl konsultantas, susidūręs su paranojišku klientu, turi būti

pasirengęs jo nepasitikėjimui ir priešiškumui. Toks klientas nuo­
lat „tikrina”, kiek galima pasitikėti konsultantu. Jo nepasitikėji­
mas ir priešiškumas yra gana nemalonus konsultantui, ir labai svar­
bu juos įveikti. Konsultantas turėtų nepamiršti, kad toks klientas
su juo elgsis taip kaip sii visais kitais, su kuriais susiduria gyveni­
me. Tai gali padėti konsultantui išlaikyti savitvardą, perdaug nesi-
ginti ir nesistengti „nugalėti” kliento. Dirbdamas su paranojišku
klientu, konsultantas turėtų stengtis išlaikyti tam tikrą atstumą,
nes per greitas ar per gilus „įsibrovimas” į kliento asmenybę yra
nemalonus ir nepriimtinas šiam.
Nepatyręs konsultantas gali pradėti diskutuoti ar ginčytis su pa­
ranojišku klientu dėl jo manijų pagrįstumo, mėgindamas pasitelk­
ti logikos argumentus. Tai jo klaida, nes tokia diskusija yra be­
prasmė. Paranojiškai asmenybei svetima logikos kalba; bendrau­
dama ji naudojasi paranojiškomis metaforomis. Konsultanto už­
davinys nėra nustatinėti, kiek kliento manijoje yra tiesos ir kiek
išgalvotų dalykų. Svarbiau yra žinoti, kad yra manija, o klientas
tiki tuo, ką jis sako.
Konsultantas visada turėtų prisiminti, kad jis susidūrė ne su ma­
nija, kurią reikia pašalinti, o su žmogumi, „suteikusiu gyvybę”jai.
5.11. Šizoidinė asmenybė
Šizoidinė asmenybė - tai sunkus atvejis konsultanto ar psicho­
terapeuto darbe. Jos kraštutinė išraiška yra šizofrenija - vienas
giliausių ir sudėtingiausių psichikos sutrikimų. Šizoidinę asmeny­
bę galima apibūdinti pagrindiniais šizofrenijos simptomais. Pirmą
kartą „šizofrenijos” terminą 1911 m. pavartojo garsus psichiatras
Eugen Bleuler, o jos svarbiausius simptomus apibūdino garsiąja
„keturių A” formule (cit. pgl. Kennedy E., 1977):
1. Afektyvumas. Individo, sergančio šizofrenija, emocijų raiška
sutrinka. Jo emocinis gyvenimas gali tapti labai lėkštas, neretai
emocinės reakcijos būna neadekvačios (pavyzdžiui, juokas pasa­
kojant apie artimo žmogaus mirtį). Tai pasireiškia ir tuo, kad emo­
cijos neatitinka minčių turinio.
2. Asociatyvumas. Prarandama logiška minčių eiga, šokinėja-
ma nuo vienos minties prie kitos. Individo mąstymo būdas atrodo
keistas ir chaotiškas, atsakymai į klausimus gali būti visiškai ne­
adekvatūs. Kartais asociatyvūs sutrikimai gali būti labai subtilūs ir
sunkiai pastebimi.
 147

3. Autizmas. Šizoidiško individo mąstymas yra kraštutinai sub­

jektyvus ir egocentriškas. Toks asmuo atrodo paskendęs svajonė­
se ir fantazijose, kurios pamažu tampa realybės pakaitalu. Žo­
džiams neretai suteikiama ypatinga prasmė ir konsultantui gali
būti sunku suprasti, apie ką kalbama. Toks individualus žodynas
rodo mąstymo autizmą.
4. Ambivalentiškumas. Dauguma žmonių jaučiasi ambivalen-
tiški vienoms ar kitoms situacijoms, o šizoidiška asmenybė beveik
visada. Ji perpildyta prieštaringų jausmų, nuostatų ir požiūrių kitų
žmonių ir savo gyvenimo situacijomis.
Šizoidiškas klientas į psichologinio konsultavimo ar psichote­
rapijos kabinetą patenka dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai dėl to,
kad jis beveik netiki kitų žmonių galimybe jį suprasti ir padėti,
todėl kreipiasi pagalbos į specialistą, tikėdamasis, kad šis supras
jo sunkumus. Paprastai skundžiamasi, kad negali užmegzti ir pa­
laikyti santykių, ypač su priešingos lyties asmenimis, nesugeba su­
sikoncentruoti, užbaigti pradėtų darbų, depresija.
Tokiam klientui ypač sunku bendrauti su kitais žmonėmis. Jis
jais nepasitiki ir todėl paprastai turi labai mažai arba visai neturi
draugų. Kartais šizoidiškas individas užmezga santykius su pana-
šiu(ia) į save, tačiau jie būna labai trapūs ir retai trunka ilgiau. Jis
bijo artumo, intymumo, nes kitų žmonių reakcijos kelia ambiva-
lentiškus jausmus. Nuo artimo ginasi vengdamas emociškai bend­
rauti. Jausmai yra svarbūs visiems žmonėms, todėl šizoidiška as­
menybė balansuoja ties gyvenimo beprasmiškumo riba. Šizoidiš­
kas klientas aiškina, kad artimi santykiai išsekina jį, taip pat gali
išsekinti ir šalia jo esančius žmones, save „taupydamas” būna at­
sargus su kitais ir nesielgia spontaniškai. Aiškinama, kad artimai
bendrauti vengiama (Storr A., 1980) dėl specifiško tėvų elgesio vai­
kystėje. Mažo vaiko priežiūra atima iš tėvų daug fizinės ir psichi­
nės energijos ir šizoidiški tėvai, kuriems svetimas vaiko pasaulis,
jo poreikiai, jaučiasi išsekinti. Vaikas negauna jamreikalingos mei­
lės ir supratimo. Jame formuojasi įsitikinimas, kad meilė gali būti
pasiekiama tik vaizduotėje. Vėliau suaugus artimi emociniai san­
tykiai priimami ne kaip abipusiai apdovanojantys, okaip abipusiai
sekinantys, ir saugiausia jų vengti. Siekdamas kompensuoti kon­
takto su realiu pasauliu stoką, šizoidiškas klientas susikuria tur­
tingą vaizduotės pasaulį. Kadangi realių santykių ir realios meilės
jam pasiekti nepavyksta, vaizduotėje „apdovanoja” save didybe.
Bendraujant tai pasireiškia pranašumo poza, kuri labai apsunkina
santykius, nes daugumai žmonių tokia poza atrodo nepriimtina.
148 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

Taigi tai, ką įsivaizduoja šizoidiška asmenybė, pratęsiama realy­

bėje.
Beje, šizoidiškas individas gali jaustis ir priklausomas nuo kitų,
manydamas, kad negali rūpintis savimi ar sutvarkyti savo gyveni­
mą. Bejėgiškumo jausmas yra viena iš priežasčių, kodėl toks kli­
entas regresuoja iki primityviausių prisitaikymo prie aplinkos for­
mų. Antra vertus, šizoidiškai asmenybei skaudu jaustis priklauso­
mai, nes tai žeidžia savo vertės jausmą.
Dėl minėtų ypatybių konsultantui gali būti sunku užmegzti ir
palaikyti kontaktą su šizoidine asmenybe. Konsultantas dažnai jau­
čia, kaip taikliai pastebėjo A.Storr (1980), kad skiriasi jų „bangų
ilgis”. Labai svarbu, kad, bendraudamas su tokiu klientu, konsul­
tantas pirmiausiai būtų susidomėjęs ir trokštų padėti žmogui, one
vertintų jį. Už sunkių sutrikimų slypi unikalus žmogus, ir konsul­
tanto paprastas žmogiškumas gali duoti neblogų rezultatų maži­
nant kliento sunkumų naštą.
Konsultantas turėtų suprasti savo kliento izoliacijos laipsnį. Pir­
masis susitikimas turėtų būti intelekto lygmenyje. Tokį klientą ga­
lima lengvai išgąsdinti tiesiogiai skerbiantis į jo emocinį gyveni­
mą. Konsultantas taip pat turėtų atsižvelgti į prieštaravimą tarp
kliento noro būti su žmonėmis ir jo baimės. Skubant užmegzti kuo
artimesnį kontaktą, klientas gali pabėgti. Tačiau, jeigu konsultan­
tas bus per daug neutralus ir stengsis išlaikyti kuo didesnį atstu­
mą, šis gali pasijusti atstumtas, paliktas. Konsultanto pasiūlytas
optimalus atstumas tarpusavio santykiuose yra geriausia dovana
šizoidiškam klientui.
Konsultantas taip pat turėtų prisiminti, kad klientas konsultuo­
jant elgsis taip pat, kaip ir kitomis gyvenimo situacijomis, pavyz­
džiui, šeimoje. Jis dažnai pasistengia, kad jį supantys žmonės jaus­
tųsi kalti. Kai klientas sako, kad konsultantas jo problemas tik dar
labiau supainiojo, tai nėra vien paprastas fakto konstatavimas, o
greičiau psichologinė manipulicija. Konsultantas verčiamas jaus­
tis kaltu, tikintis, kad galbūt supyks, ir tada klientas galės patvir­
tinti, kad konsultantas dirba neefektyviai.
Apskritai, šizoidiška asmenybė yra iššūkis konsultantui ar psi­
choterapeutui, bet kartu ir įdomus klientas, galintis labai daug ko
išmokyti apie žmogiškosios prigimties sudėtingumą.
 149

5.12. Asociali asmenybė

Asociali asmenybė - tai vienas sudėtingiausių ir prognoziškai
nepalankiausių sutrikimų, pasireiškiančių ne tiek įvairiais simp­
tomais, kiek sutrikusiu elgesiu. Anksčiau tokia asmenybė buvo va­
dinama „psichopatine”, „sociopatine” (šie pavadinimai dar ir da­
bar sutinkami literatūroje). Tai asmenys, kurie gyvena tik tam, kad
patenkintų savo instinktyvius poreikius, nekreipdami dėmesio į
moralės normas, visuomenės reikalavimus ar sąžinę, todėl būna
nuolat linkę pažeisti žmonių bendrabūvio taisykles ir įstatymus,
neatsižvelgdami į galimos bausmės dydį.
Asocialios asmenybės nereikėtų painioti su asmeniu, besielgian­
čiu asocialiai dėl vidinių neurozinių konfliktų. Neuroziškas indivi­
das jaučiasi kaltas dėl savo elgesio, tai visiškai nebūdinga asocia­
liai asmenybei.
Asocialaus elgesio požymiai gali pasireikšti dar gerokai prieš
paauglystę, bet šiuo laikotarpiu jie tampa ypač akivaizdūs ir pasi­
reiškia agresyvumu, netvarkingu seksualiniu elgesiu, mechaniš­
ku požiūriu į seksą, polinkiu vartoti alkoholį, narkotikus.
Konsultantas turėtų žinoti, kad asociali asmenybė - tai ne šiaip
sau kitoks žmogus. Jis skiriasi nuo kitų viskuo - požiūriu į save, į
kitus žmones, į gyvenimo tikslus. MacKinnon ir Michols (cit. pgl.
Kennedy E., 1977) pažymėjo:
„Asociali asmenybė žvelgia į kitus žmones kaip į pavojaus arba pasitenkinimo šal­
tinį, nekreipdama dėmesio į jų saugumą, patogumus, malonumą. Vidinius impulsus ji
patiria kaip neatidėliotinus ir nenumaldomus - neįmanoma atidėti jų realizavimą ar
pakeisti juos kuo nors kitu. Šių impulsų patenkinimas veda į atsipalaidavimo, prisisoti­
nimo būseną, bet ne į daug sudėtingesnį laimės išgyvenimą su jam būdingais jausmais,
padidėjusia savo verte”.

Asociali asmenybė yra nekantri, orientuota į neatidėliotiną, be­

tarpišką malonumą, besielgianti pagal momentinius impulsus, ne­
galinti pakęsti poreikio patenkinimo atidėjimo. Ji gali pavogti to­
dėl, kad tuo momentu neturi su savimi pinigų ar tiesiog nenori
vargintis, mėgindama juos gauti teisėtai. Nuo asocialių veiksmų
negali sulaikyti ir bausmės grėsmė. Toks impulsyvumas, tenkinant
poreikius, skatina asocialią asmenybę reaguoti agresyvumo pro­
trūkiais iškilus kokioms nors kliūtims. Dėl empatijos stokos šioms
agresijos reakcijoms gali būti būdingas žiaurumas, net sadizmas.
Asociali asmenybė negali užmegzti artimų tarpasmeninių san­
tykių. Draugystė reikalauja to, ko tokia asmenybė paprasčiausiai
neturi. Toks individas gali tik imti iš kitų, bet negali nieko duoti
kitiems, ir tai ypač atsispindi jų šeimyninėse nesėkmėse. Jis žiūri
150 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

tik į save ir nesuvokia, kad ir kiti žmonės turi savo teises ir jausmus.
Jamkiti žmonės yra tik priemonės saviems tikslams siekti. Aplinki­
niams išnaudoti asociali asmenybė neretai pasinaudoja apgaulingu
išoriniu patrauklumu. Dėl to konsultantui su tokiu klientu gali būti
sunku būti empatišku, o tai, kad jis nesugeba užmegzti artimų ir
prasmingų santykių, yra kliūtis konsultavimo bei psichoterapijos
efektyvumui. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad asocialios asmenybės
jausmai yra labai seklūs, konsultantas neturėtų skubėti savęs kal­
tinti, kai su tokiu klientu nesiseka užmegzti emocinio kontakto.
Asociali asmenybė retai patenka pas konsultantą savonoru. Daž­
niausiai ji būna nukreipiama mokyklos ar kitų įstaigų, todėl kon­
sultantui pirmiausia reikia aiškiai suformuluoti kliento atvykimo
priežastis. Užmegzti kontaktą su asocialiu klientu yra labai sunku,
nes būdingą gyvenimo ir bendravimo stilių jis perkelia į konsulta­
vimą. Nuo pat susitikimo pradžios toks klientas būna linkęs ap­
gaudinėti konsultantą, ypač nepatyrusį, savo išoriniu žavesiu ir ta­
riamu geranoriškumu, mokėjimu įsiteikti. Konsultantas, siekda­
mas padėti, gali persistengti - norėdamas duoti daug gero, gali
tapti kliento manipuliacijos objektu. Nepatyrusiam konsultantui,
nepakankamai susipažinusiam su šio sutrikimo psichodinamika,
asociali asmenybė gali būti netgi pavojinga.
Coleman (1964; cit. pgl. Kennedy E., 1977) nuomone, asociali
asmenybė būna linkusi racionalizuoti savo atsakomybę už socia­
liai netinkamą elgesį ir projektuoti ją į kitus. Todėl, ilgiau bend­
raujant, taip pat ir konsultavime, su tokiu žmogumi, kyla nepasi­
tenkinimas, įtampa, susierzinimas. Labai svarbu konsultantui, dir­
bant su tokiu klientu, kiekvienu momentu indentifikuoti savo jaus­
mus, pasikliauti jais, nes tai vienintelė priemonė išvengti kliento
manipuliacijų ir, nepaisant didelių sunkumų, pagal galimybę at­
likti savo darbą.
5.13. Alkoholizmo problemos
Alkoholizmas - tai viena svarbiausių nūdienos socialinių, me­
dicininių ir viena sunkiausiai sprendžiamų psichologinės bei psi­
choterapinės pagalbos nuo jo kenčiantiems žmonėms problemų.
Yra nemažai alkoholizmo apibrėžimų. Vieni mano, kad alkoho­
lizmas - kai alkoholis pažeidžia fizinę sveikatą, sutrikdo asmeni­
nių bei socialinių funkcijų atlikimą arba kai alkoholis pasidaro bū­
tinas normaliam aktyvumui palaikyti. Kiti alkoholizmą priskiria
asmenybės sutrikimams, kuriems būdinga fizinė ir psichologinė
priklausomybė. Dar kiti alkoholizmu vadina tokį alkoholiovartoji­
mą, kai atsiranda santykių su šeimos nariais, giminėmis, draugais,
bendradarbiais bei teisinių problemų ir kai neįmanoma sustoti ger­
ti. Šiuo atveju suvartojamo alkoholio kiekis ne taip svarbus.
Alkoholizmo priežastys nėra visiškai aiškios. Paprastai skiria­
mos socialinės, biologinės ir psichologinės alkoholizmo priežas­
tys. Biologinės priežastys siejamos su individo metabolizmu - kai
kurie žmonės yra labai jautrūs alkoholiui, kai kurių tolerancija
alkoholiui būna padidėjusi, todėl jie suvartoja gerokai daugiau al­
koholio negu kiti ir tampa alkoholikais. Gerai žinomas ir toks fak­
tas, kad daugiau vaikų, kurių tėvai alkoholikai, tampa alkoholi­
kais, o tai rodo genetinių veiksnių įtaką. Alkoholizmą suprantant
kaip biologinę problemą, pirmenybė teikiama farmakologinėms
priemonėms. Tačiau šis gydymas nėra efektyvus.
Psichologinės alkoholizmo priežastys siejamos su individo mė­
ginimu spręsti savo asmenines problemas vartojant alkoholį. Ka­
dangi tam tikras alkoholio kiekis iš tikrųjų padeda laikinai suma­
žinti emocinių problemų keliamą įtampą, todėl ilgainiui alkoholis
gali tapti nuolat vartojama priemone. Tačiau rezultatui pasiekti
reikia vis didesnės alkoholio dozės. Vartojant alkoholio daugiau ir
dažniau, atsiranda ir kitų problemų - pablogėja mąstymas, santy­
kiai su kitais žmonėmis, sulėtėja fizinės reakcijos. Ir problemos
tampa daug didesnės negu tos, nuo kurių buvo pradėta vaduotis
alkoholiu. Daugelis asmenybė^tyrimų rodo, kad alkoholikai yra
emociškai nebrandus, priklausomi nuo kitų ir pasyvūs, jų nerimo
tolerancijos slenkstis žemas, todėl nuolat jaučia poreikį mažinti
nerimą. Alkoholį vartoti skatina ir tai, kad jis padeda lengviau pa­
rodyti jausmus, iš jų ir priešiškumą, seksualumą ir kt. Antra ver­
tus, po ryškesnių alkoholiovartojimo epizodų neretai jaučiama kal­
tė, kuriai atsikratyti vėl prireikia alkoholio.
Iškėlus į pirmąją vietą psichologines alkoholizmo priežastis, ten­
ka pripažinti, kad alkoholikui svarbesnė yra psichologinė ir psi­
choterapinė pagalba negu medikamentinė terapija. Konkretūs bū­
dai alkoholikui padėti priklauso nuo to, kaip konsultantas susipa­
žinęs su alkoholizmo problema, nuo jo požiūrio į alkoholizmo prie­
žastis ir alkoholiko asmenybę. Konsultanto nuostatoms alkoholio
ir alkoholikų atžvilgiu gali turėti įtakos neigiamos emocijos šei­
moje dėl tėvų alkoholizmo ar savas alkoholiovartojimo patyrimas.
Jis gali jausti antipatiją alkoholikui ir neįžvelgti jame žmogaus,
mažiau atjausti klientą, todėl kontaktas nebus produktyvus. Tokiu
atveju reikėtų atsisakyti dirbti su alkoholikais, nes sėkmingamkon-
152 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

sultavimui svarbu už atstumiančio ar griaunančio alkoholiko el­

gesio pamatyti asmenį, žmogų. Konsultantas turėtų įsisąmoninti
savo požiūrį į alkoholizmą, su tuo susijusius jausmus ir jų ištakas.
Konsultanto pasirenkama darbo strategija ir taktika labai pri­
klauso nuo alkoholizmo priežasčių sampratos. Galimus tokių są­
sajų variantus išsamiai yra aprašęs B.Bird (1973).
Kai kurie konsultantai alkoholizmą supranta kaip blogą įprotį,
ydą, charakterio silpnumą. Laikantis panašaus požiūrio, rimtos
priežasties vartoti alkoholį lyg ir nėra - geriama tiesiog dėl to, kad
patinka, kad stokojama valios, kad kas nors sujaudino ar supyki­
no, kad neįmanoma atsispirti draugų įtakai arba tiesiog todėl, kad
taip jau atsitinka. Toks požiūris verčia konsultantą tiesiai pasakyti
klientui, ką jis galvoja apie alkoholikus apskritai ir apie šį klientą
konkrečiai, taip pat aiškinti, ką pastarasis turėtų daryti - liautis
gėręs, daugiau laiko skirti šeimai, darbui, susirasti mėgstamą už­
siėmimą ir kt. Kartais tai padeda - klientas nustoja gėręs ir prade­
da „naują gyvenimą”. Tačiau reikia prisiminti, kad alkoholikui tam
tikram laikui mesti gerti - nesudėtinga. Jis meta gerti dešimtis ir
šimtus kartų dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kartais tai gali su­
tapti su konsultanto „auklėjančiomis”pastangomis ir pertrauka gė­
rime gali būti gana ilga. Jeigu kliento gėrimą lydi stiprus kaltės
jausmas, konsultanto pastangos gali sumažinti kaltę ir poreikis var­
toti alkoholį gali labai sumažėti. Taigi pamokymai ir moralizavi­
mas, dirbant su alkoholiku, ne visada yra tuščias laiko gaišimas.
Tačiau problema išlieka - praktiškai visada po tam tikro laiko kli­
entas pradeda vėl gerti.
Konsultantas, kuris gėrimo priežastimi laiko gyvenimo rūpes­
čius, siekimą pabėgti nuo sunkios ir skaudžios realybės, visą savo
energiją nukreipia atskleisti sunkumams bei problemoms, nuo ku­
rių bėga klientas. Daugelis alkoholikų mielai kalba apie savo sun­
kumus - sunkią, benamę vaikystę ir paauglystę, nenusisekusią san­
tuoką, problemas darbe ir kt. Dėl tojuos norisi užjausti, netgi konk­
rečiai padėti (duoti pinigų, ką nors nupirkti, surasti, kur gyventi).
Tokia konsultanto geradarystė gali duoti gerą tiesioginį efektą, ta­
čiau dažniausiai neilgam. Konsultantui svarbu būti maloniu su kli­
entu, tačiau ne minkštaširdžiu, todėl kad labai nesunku tapti alko­
holiko manipuliacijų auka, nes jis moka sukelti užuojautą, patraukti
į savo pusę, kartu laikyti konsultantą per saugų atstumą nuo sa­
vęs. Jei alkoholizmo priežastimi laikomi vien gyvenimo rūpesčiai,
konsultuojant dažnai nepaliečiamas esminis dalykas - kliento sa­
vęs baimė, jo vidinis stresas. Būdamas malonus ir paslaugus, ta-
čiau nesuprasdamas klientovidinės būsenos, konsultantas gali pa­
kenkti padidindamas kliento kaltės jausmą, vidinę baimę, otai ska­
tina vėl pradėti gerti.
Tad kokia galima išeitis? Pirmiausia konsultantas turi žinoti,
kad kai kuriems alkoholikams neįmanoma padėti. Taip pat svar­
bus konsultanto požiūris į alkoholikus. Dauguma jų yra ypač jaut­
rūs vertinančioms ir kritiškoms nuostatoms savo atžvilgiu, tai ver­
čia juos užsidaryti, pradėti gintis. Alkoholiką reikia gerbti kaip ir
kiekvieną žmogišką būtybę. Kalbantis su juo, reikia stengtis padė­
ti jam atskleisti savo vidinių jausmų pasaulį. Daugelis alkoholikų,
būdami jautrūs kritikai, savęs nevertina, tiesiog neapkenčia. Be­
saikis gėrimas iš dalies atspindi šią neapykantą ir siekimą sugriauti
save. Konsultantui taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į alkoholiko
seksualinę sferą. Jį dažnai kankina baimė dėl savo lytinio pajėgu­
mo, apskritai, dėl lytinio gyvenimo. Kadangi alkoholikas daug lai­
ko praleidžia savo lyties asmenų draugijoje, jam gali kilti baimė
dėl masturbacijos ir homoseksualinių impulsų.
Atskleisti alkoholiko vidinio pasaulio turinį jam pačiamyra ne­
lengva, o ir rizikinga. Klientas, supratęs, kad jo baimę, lytinio gy­
venimo paslaptis mato pašalinis žmogus, gali pasijausti apnuogin­
tas, puolamas ir į konsultantą reaguoti agresyviai, po to pradėti
dar daugiau gerti. Paradoksalu, bet tas pat gali atsitikti ir konsul­
tantui, vengiančiam brautis į kliento vidinį pasaulį, nes alkoholi­
kas panašiai priima ir konsultanto paviršutinišką požiūrį į jo prob­
lemas, mėginimą išvengti sunkių, tačiau realių, klausimų. Taigi
konsultanto padėtis beviltiška- ką jis bedarytų, viskas baigiasi vie­
nodai - klientas grįžta prie alkoholio. Tai žeidžia profesinę savi­
meilę ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl daug konsul­
tantų ir psichoterapeutų atsisako dirbti su alkoholikais.
Dirbdamas su alkoholiku, konsultantas turėtų atsižvelgti į du
svarbius dalykus (Bird B., 1973). Pirma, reikėtų atsisakyti profesi­
nio pasipūtimo, t.y. galvoti apie savo jėgą ir valdžią klientui, apie
tai, jog jis privalo būti labai dėkingas jam, ištisai kontempliuoti
vien savo sėkmes. Kitaip tariant, reikėtų vengti „pūsti” savo tušty­
bės burbulą - „Štai koks aš esu!” Antra, konsultantas turėtų dau­
giau įsisąmoninti, kad alkoholikas gali palaikyti ir dar labiau iš­
pūsti šį konsultanto „burbulą”, po to jį susprogdinti. Konsultantui,
žinančiam šiuos dalykus, bus mažiau pavojingi kliento mėginimai
griauti jo savigarbą, taip pat jis daug ramiau reaguos į kliento pa­
taikavimą, jame įžvelgdamas dar vieną kliento būdą priešintis kon­
sultavimui, kartu toliau griauti save.
154 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSŪLTA VIMO PROBLEMOS

Konsultantas turi atsižvelgti į alkoholiko savęs paties griovimą.

Kovodamas su konsultantu, jis priešinasi ir galimybei suprasti sa­
ve. Kadangi ši tendencija sudaro bene svarbiausią alkoholiko prob­
lemos esmę, ją reikia stengtis visokiais būdais parodyti klientui.
Klientas, nesupratęs, kad jis griauna save, nesupras ir alkoholiz­
mo. Tačiau labai svarbu, kaip apie tai pasakyti. Kad jis griauna
šeimą ir savo artimųjų gyvenimą, alkoholikas žino ir pats. Jamrei­
kia pabrėžtinai ir keletą kartų pasakyti - kad jis tyčia, nors to ir
nežinodamas, mėgina sugriauti save, o šio mėginimo dalis - prie­
šinimasis konsultanto pastangoms padėti jam. Konsultantas turė­
tų paaiškinti klientui ne tik tai, ką jis daro dabar, bet ir tai, ką jis
darys vėliau, kai nebesusitikinės su konsultantu, kuo visa tai baig­
sis. Toks ateities numatymas, grindžiamas alkoholiko gyvenimo
realybe, gali būti prasmingas, nes klientui suteikia tam tikrą at­
skaitos tašką - kai daug kas iš to, ką sakė konsultantas, pradeda
pildytis, klientas gali ramiau žvelgti į savo praeitį, mažiau jausti
pykčio ir kaltės. Tokia konsultanto taktika padeda klientui dau­
giau suprasti negu moralizavimas.
Dirbdamas su alkoholiku, konsultantas turėtų vadovautis kele­
tu principų.
Pirma, konsultavimas galimas tik tada, kai klientas negeria. Iš-
gėrinėjančiam klientui neįmanoma padėti.
Antra, kontaktas su alkoholiku yra gana ambivalentiškas, nes
priklausomybė nuo konsultanto būna sumišusi su priešišku, ma­
nipuliaciniu elgesiu jo atžvilgiu. Konsultantui reikėtų stengtis pri­
klausomybę nuo alkoholio pakeisti priklausomybe nuo savęs. Al­
koholikas priklausomybę nuo alkoholio būna linkęs neigti, many­
damas, kad gali kontroliuoti tiek savo gėrimą, tiek savo gyvenimą,
nors realiai yra visiškai priešingai. Toks neigimas padeda igno­
ruoti patį gėrimą.
Trečia, konsultantas turėtų įsisąmoninti ir suprasti savo kontr-
perkėlimo reakcijas kliento atžvilgiu. Dirbant su alkoholiku, nere­
tai kyla beviltiškumo jausmas, nes atrodo, kad pastangos yra be­
vaisės. Tačiau konsultantas turėtų suprasti, kad ne jo galioje su­
stabdyti alkoholiko gėrimą. Jis gali tik pagelbėti alkoholikui siekti
blaivybės, bet negali jo priversti negerti. Visiškai išvaduoti klientą
nuo gėrimo gali tik sąmoningos jo paties pastangos. Suvokdamas
realybę, konsultantas gali nustatyti galimas kliento elgesio ribas ir
sąlygas, ir, jei jų laikomasi, tęsti konsultavimą. Jeigu klientas to­
kių sąlygų nepriima, konsultavimas gali būti nutrauktas, tačiau rei­
kėtų palikti atviras duris klientui sugrįžti.
 155

Galbūt geriausių rezultatų yra pasiekęs visame pasaulyje papli­

tęs Anoniminių alkoholikų (AA) judėjimas, kuris remiasi 12žings­
niųprograma. B.Bird (1973) nuomone, taip yra todėl, kad AAprog­
rama nukreipta į pačią alkoholiko problemos šerdį - savęs baimę.
Alkoholikas dažnai savo nuostatą pagalbos atžvilgiu išreiškia taip
- „Jūs negalite man padėti, aš geriu kasdien, aš praradau darbą,
mane paliko žmona ir vaikai”. Tuo jis nori pasakyti, koks jis yra
blogas, griaunantis ir kad joks mirtingasis negali jam padėti. AA
dalyviai neįtikinėja atėjusio alkoholiko, kad tai, ką jis daro, nieko
baisaus, kad toks jau jo likimas, kad tarp jų jis taps naujas žmogus.
Priešingai, jie mėgina sunaikinti paskutines iliuzijas, sakydami -
„Pažvelk į mus. Štai šis pradėjo gerti keturiolikos, o šis tris kartus
sėdėjo kalėjime, o šis pakeitė dvidešimt darbų, o šio žmona ne tik
jį paliko, bet ir nusižudė”. Tai grąžina alkoholikui realybės jaus­
mą, sunaikina paskutines iliuzijas, tačiau suteikia ir viltį, kad, net
būdamas toks, kažką gali pakeisti. Būtina sąlyga - prisipažinti esant
nepagydomu alkoholiku. AAneprimeta savo pagalbos, alkoholi­
kas turi ateiti pats ir paprašyti jos. Kad taip atsitiktų, jis turi pasiek­
ti savo kritimo dugną, kuris kiekvienam skirtingas, atsidurti krizė­
je, kai suprantama, jog problema viduje, jog jis tapo alkoholio ver­
gu ir be pagalbos iš šalies neišsikapstys. AApasirengę padėti visa­
da, neatsižvelgdami į „įklimpimo” gilumą.
AAprogramoje labai svarbus gydomasis veiksnys - skatinimas
naujai atėjusiojo kalbėti apie save, ypač apie tai, koks jis blogas.
Taip apsinuogindamas, jis išreiškia kaltės jausmą, išsako tai, ką
jis ilgai jautė ir apie ką nedrįso, bijojo kalbėti, ką bijojo net sau
prisipažinti. Čia svarbus ne tiek išsisakymo faktas, kiek tai, kad
niekas nemėgina jo smerkti ir pasirodyti geresnis už jį. Tai sutei­
kia didžiulį pasitikėjimą šiais savo nelaimės draugais.
Labai svarbus AAprogramos momentas - grįžimas prie tikėji­
mo į Dievą, „taip, kaip aš jį suprantu”. Šitai padeda atsikratyti pa­
ties giliausio nerimo.
AAprograma taip pat teikia galimybę atgaivinti tarpasmeninius
kontaktus, kurie alkoholiko gyvenime paprastai būna seklūs ir skur­
dūs.
Dažnai būna sunku paaiškinti, kodėl, prisijungę prie AA, nusto­
ja vartoti alkoholį. Manoma, kad tai įvyksta susitapatinus su pana­
šiais į save. Atpažinus kituose tuos pačius sunkumus, lengviau elgtis
panašiai į juos, taip pat giliau pažvelgti į savo vidų. AAefektyvumo
esmė ta, kad AAnarys negeria tol, kol padeda ne sau, o kitiems,
kol tai daro dėl kitų. Stiprindamas kitus, naujai atėjusius, AAnarys
suteikia jėgų sau.
156 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

5.14. Klientas su psichosomatinio

pobūdžio nusiskundimais
Įvairūs mėginimai išaiškinti psichosomatinių sutrikimų kilmę
vienaip ar kitaip susiję su psichoanalitine asmenybės samprata,
nes 3-me mūsų amžiaus dešimtmetyje psichosomatinės medici­
nos pagrindams formuotis didelę įtaką turėjo psichoanalizė. Ir mū­
sų dienomis psichoanalizės poveikis, aiškinant ir gydant psichoso­
matinius sutrikimus, didelis.
Ilgai buvo pabrėžiama tam tikrų asmenybės ypatybių įtaka psi­
chosomatiniams sutrikimams prasidėti (pavyzdžiui; A.Dunbar ap­
rašė „koronarinę”, „alerginę”, „hipertoninę”, „reumatoidinę”ir kt.
asmenybes). Vėliau manyta, kad konkrečius psichosomatinius su­
trikimus lemia pasikartojančios tam tikros emocijos (pavyzdžiui,
vienas iš psichosomatinės medicinos pradininkų H.Weitzsaker tvir­
tino, kad pyktis, įniršis skatina prasidėti širdies ligas, bejėgišku­
mo, priklausomybės jausmas - virškinimo trakto sutrikimus, sek­
sualinė įtampa - kvėpavimo sistemos sutrikimus ir kt.). Tačiau mū­
sų laikais linkstama prie daugiafaktorės psichosomatinių sutriki­
mų patogenezės sampratos aiškinant ją ne specifine asmenybės
struktūra, o specifiniu psichologinių, genetinių ir socialinių veiks-
! nių deriniu. Akcentuojama genetiškai determinuotų žmogaus ypa-
, tybių (iš jų ir psichikos), padidėjusio kai kurių organų jautrumo
i dėl gimdymo traumų, somatinių ligų bei fizinių traumų kūdikystė-
!je, vaikystėje ir jaunystėje, asmenybės reakcijų kritinėmis situaci-
!jomis, sutrikusių santykių su kitais žmonėmis šeimoje, darbe bei
i kitur ir panašių veiksnių įtaka psichosomatinei patologijai (Kočiū-
j nas R., 1983).
Kartais atrodo, kad žmogaus psichosomatiniai nusiskundimai
atsiradę iš niekur ir tai ypač trikdo bendrosios praktikos gydyto­
jus, kurie linkę viskuo apkaltinti „nervus”. Tačiau dažniausiai už
šių nusiskundimų slypi neišgalvotos, orealios santykių problemos,
tiksliau tariant, specifiniai nemalonūs santykiai (Bird B., 1973).
Paprastai žmonės stengiasi blogus santykius kuo greičiau nu­
traukti. Psichosomatinis klientas to nedaro. Jis labai ilgai gali tole­
ruoti santykius, kurie ne tik nemalonūs, bet alina ir griauna jo pa­
ties asmenybę. Sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Tokiam klientui
nebūdingi mazochistiniai bruožai, nes, jeigu būtų jų, nebūtų psi­
chosomatinių simptomų. Ne tik nemalonių santykių toleravimą,
bet ir pačių psichosomatinių nusiskundimų prigimtį galima paaiš­
kinti priešiškumo, agresijos, pykčio slopinimu. Normalius žmones
 157

pyktis skatina nutraukti santykius, o psichosomatinė asmenybė,

slopindama pyktį, toliau juos palaiko. Išoriškai toks žmogus net
neatrodo kenčiantis, tačiau konsultantas gali akivaizdžiai įsitikinti
- kenčia jo kūnas. Neaišku, kodėl taip slopinamas pyktis, tačiau
žinoma, kad psichosomatinis klientas yra labai jautrus ne tik savo,
bet ir kitų bet kokioms pykčio apraiškoms.
Svarbiausias konsultanto uždavinys, kalbantis su tokiu klientu,
yra padėti jam atskleisti bent dalį užslėpto pykčio. Tačiau kaip tai
padalyti? Vieni konsultantai pradeda nuo klausimų - „Ar Jūs esate
nervingas(a)?”, „Ar Jūs esate jautrus(i)?” Galimi atsakymai į šiuos
klausimus, deja, nelabai naudingi konsultantui. Siekiant prasi­
skverbti į kliento gyvenimą, galima paklausti ir konkrečiau apie
sunkumus - „Panašu, kad kažkas gyvenime kelia Jums rūpestį, ar
negalėtumėte papasakoti, kas tai yra?” arba „Kas vyksta Jūsų gy­
venime, kas jame pasikeitė, kas yra kitaip negu anksčiau?” Tai
klausimai apie kasdienį kliento gyvenimą, pokyčius namie, darbe,
santykiuose su artimaisiais, draugais. Kartais į tokius klausimus
konsultantas gali išgirsti nieko nesakantį atsakymą - „Viskas ge­
rai”. Tačiau tai tik neigimas, nes kiekvieno žmogaus gyvenime kas
nors vyksta. Konsultantas neturėtų prieštarauti klientui, o totiau
klausinėti jį apie įvairius jo gyvenimo aspektus - ką veikia darbe,
su kuo dirba, koks jo asmeninis indėlis į bendrą darbą, kaip jis
leidžia laisvalaikį, koks jis yra šeimoje, kokie jo šeimos nariai. Ne­
reikėtų iš psichosomatinio kliento primygtinai reikalauti papasa­
koti apie konfliktus, neigiamus jausmus, nes dėl pykčio, konfliktų
neigimo kliento žodyne nėra šių sąvokų.
Konsultantas turėtų ne tik padėti klientui atrasti ir atskleisti pyktį
savyje, bet ir padėti pamatyti, ką jis daro su savo pykčiu arba ką jo
pyktis daro su juo. Kai kurie psichosomatiniai klientai būna tokie
saldūs ir malonūs, su viskuo sutinkantys, kad sunku patikėti, jog
tai tiesa. Akivaizdu, kad čia veikia atoveiksmio reakcija. Kiti psi­
chosomatiniai klientai negali matyti, o dažnai ir nemato pykčio
aplink save. Kilus bent menkiausiam ginčui, jie pasitraukia. Nega­
lintys pasitraukti iš tokios situacijos, mėgina racionalizuoti, aiš­
kindami sau, kad besiginčijantieji juokauja. Dar kiti linkę išreikšti
savo pyktį, tačiau pakeičia tikrąjį jo objektą.
Pokalbis su psichosomatiniu klientu apie pyktį paprastai būna
sunkus ir toli gražu ne visada sėkmingas, nors suteikia galimybę
parodyti klientui, kokia yra jo gyvenimo situacija, kaip jis slopina
savo priešiškumą bei pyktį ir kaip tai susiję su jo somatiniais simp­
tomais. Konsultantas turėtų ne tik padėti tokiamklientui atpažinti
savyje pyktį, bet ir skatinti jį išreikšti. Todėl konsultanto neturėtų
158 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

stebinti, kad kliento tikrojo priešiškumo objekto pakaitalu laikinai

gali tapti jis pats. Tai rodo sėkmingą darbą.
Dar viena svarbi psichosomatinės asmenybės konsultavimo sun­
kumo priežastis - vadinamasis jos „emocinis neraštingumas”, ne­
sugebėjimas žodžiais išreikšti savo vidinių pergyvenimų, simboli­
nio mąstymo stoka. Tai 1972 m. amerikiečių psichiatras P.Sifneos
aprašė kaip „aleksitiminę asmenybę”. Šiųypatybių kompleksas vė­
liau buvo aptiktas ir asmenims su potrauminio streso sutrikimais,
turintiems maskuotų depresijos požymių, net kai kuriems svei­
kiems žmonėms.
Aleksitiminė (psichosomatinė) asmenybė sukelia sunkumų kon­
sultuojant ir psichoterapijoje. Daugiausia konsultantą trikdo šių
klientų atsisakymas sieti savo somatinius nusiskundimus su savo
emocinio gyvenimo konfliktais, nors dažnai tų skundų psichologi­
nis kontekstas būna akivaizdus. Labai sunku padėti žmogui psi­
chologiškai, kai jis savo emocines problemas suvokia kaip somati­
nes. Toks klientas kalba apie įvairiausius skausmus, daug tyli, ne­
rodo jokio noro bendrai dirbti, yra aiškiai orientuotas į medika­
mentų pagalbą, nuolat verčia konsultantą rodyti iniciatyvą ir būti
aktyviam. Monotoniškas, mechaniškas, emociškai bespalvis kliento
stilius verčia konsultantą susierzinti, pykti, nes pasijunta esąs ak­
lavietėje. Kai konsultantas mėgina aktyviai įtraukti psichosomati­
nį klientą į emocinius santykius, šis, nemokėdamas žodžiais iš­
reikšti savo jausmų, dar labiau sunerimsta, kartu suaktyvėja ati­
tinkamos fiziologinės reakcijos, kurios verčia klientą dar daugiau
skųstis somatiniais negalavimais.
Klientui, kuriam ryškūs aleksitimijos požymiai, reikėtų taikyti
konsultavimo procedūras, nukreiptas ne į konfrontaciją, o į palai­
kymą. Klientą taip pat galima rengti žodinėms konsultavimo ir psi­
choterapijos formoms, padedant jam tapti savo vidinės būsenos
stebėtoju. Tam galima naudoti emocinių žodžių ir fantazijų pavyz­
džius, analizuoti įvairias emocines situacijas, kliento išprotavimus
versti į diferencijuotą emocijų kalbą, taikyti įvairias „išsitapatini-
mo”procedūras. Tačiau tai ne visada efektyvu, bet gali padėti tam
tikru laipsniu įsisąmoninti savo emocines problemas ir jas išreikš­
ti žodžiais.
 159

5.15. Klientas su depresija

ir suicidiniais ketinimais
Depresyvus klientas. Depresija - vienas nemaloniausių asme­
nybės potyrių - yra labai dažna įvairiausių gyvenimo sunkumų su­
dėtinė dalis ir vienas svarbiausių, okartais ir vyraujantis, daugelio
psichikos sutrikimų simptomas (depresinė neurozė, psichozė). Daž­
niausiai susiduriama su vadinamosiomis reaktyviosiomis depresi­
jomis, kurios paprastai kyla reaguojant į traumuojančius gyveni­
mo įvykius (somatinę ligą, emocinius konfliktus, asmenines prob­
lemas, įvairias netektis, iš jų artimo žmogaus mirtį ir kt.).
Depresija pirmiausia yra susijusi su nuotaikos pokyčiais. Žmo­
gus tampa liūdnas ir paniuręs, jį apninka mintys apie savo nevy­
kusį gyvenimą, degina stiprus kaltės jausmas. Jis praranda gyve­
nimo skonį ir gebėjimą priešintis jo sunkumams, taip pat nebesi­
domi dalykais, kurie anksčiau traukė. Depresyvaus žmogaus sulė­
tėja ne tik elgesys, bet ir mąstymas. Jeigu depresija neryški, indi­
vidas dar gali dirbti, atlikti kasdienius užsiėmimus, tačiau visa tai
jam neteikia malonumo. Depresijai gilėjant, prarandamas bet koks
aktyvumas. Žmogus tampa abejingas viskam, pavyzdžiui, gali tik
sėdėti prieš televizoriaus ekraną ir žiūrėti bet ką arba gulėti. Viską
aplinkui jis mato lyg pro „tamsius akinius”. Ryškiausias depresi­
nės asmenybės bruožas - savęs nuvertinimas. Toks žmogus jau­
čiasi bevertis, nevykęs ir kt. Jis tampa perdėtai jautrus viskam ir
dėl to dar mažiau save vertina. Pavyzdžiui, kivirčas su svarbiu žmo­
gumi, šiaip jau galintis būti ne daugiau kaip vienas iš gyvenimo
epizodų, depresyviam individui atrodo esąs pasaulio pabaiga; ne­
sėkmė egzamine suvokiama kaip absoliutaus bevertiškumo įrody­
mas. Depresijos apimtas individas mano, kad tik šioje būsenoje jis
mato tikrąją savo padėtį, o gyvenimo tarpsniai be depresijos - tai
tik iliuzijos.
Depresyvus žmogus būna užsiėmęs vien savimi, savo proble­
momis, savo sveikata. Jis dažnai būna linkęs kalbėti apie simpto­
mus, susijusius su depresija, bet ne apie pačią depresiją - rūpina­
masi fizine sveikata, skundžiamasi nemiga, ankstyvu prabudimu,
apetito praradimu, bendru nuovargiu. Kartais skundai įvairių or­
ganizmo sistemų sutrikimais „maskuoja” depresiją (vadinamoji
„maskuota depresija”).
Konsultantui reikėtų prisiminti, kad depresija iškraipę praei­
ties suvokimą. Depresyviam žmogui atrodo, kad jo praeityje nieko
gero nebuvo, jokios pozityvios prošvaistės. Jis neprisimena laimės
160 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

akimirkų, kaip ir sveikas žmogus - buvusio skausmo. Toks požiū­

ris į praeit} turi įtakos ir vertinant dabartinį save. Apie depresyvių
klientų polinkį save nuvertinti jau kalbėjome. Daugelis jų pamirš­
ta, kad juos praeityje lydėjo sėkmė ir nesugeba atrasti tokių atvejų
dabartyje.
Depresijos pradžioje individas paprastai ieško kontaktų su ki­
tais žmonėmis, trokšdamas jų pagalbos. Tačiau neretai jo prislėg­
ta nuotaika sąlygoja nesėkmingus tarpasmeninius santykius. Tai
sustiprina depresiją, nes tokiam žmogui atrodo, kad aplinkiniai
stengiasi jį atstumti ir tai dar kartą patvirtina jam, kad jis yra ne­
mėgstamas. Taip pamažu nustojama ieškoti ryšių su kitais žmo­
nėmis, pasitraukiama nuo jų, pasiduodama likimui. Depresijos ap­
imtas žmogus jaučiasi bejėgiškas ir beviltiškas, kenčia tylėdamas,
dažnai pykdamas ant kitų ir ant savęs.
Tokios savijautos padarinys - priklausomybė nuo kitų žmonių,
ypač artimų, nuomonės. Depresyvus žmogus negali būti abejingas
tam, ką apie jį galvoja kiti. Dėl tokios priklausomybės ir jautrumo
kritikai jis jaučiasi neužtikrintai su kitais žmonėmis, o tai dar la­
biau didina jo priklausomybę. Visa tai perkeliama ir į konsultavi­
mo situaciją. Depresyvus klientas siekia, kad konsultantas prisi­
imtų atsakomybę už jo gyvenimą. Nors dirbdamas su depresyvių
klientu, konsultantas iš pradžių turi būti aktyvesnis (apie tai dar
kalbėsime), tačiau tai nereiškia, kad jis turi prisiimti visą atsako­
mybę už konsultavimą. Konsultantas iš tiesų nėra atsakingas nei
už depresyvaus kliento problemų išsprendimą, nei už jo gyvenimo
pokyčius, nei už jo priimamus sprendimus. Klientas, kuris galiau­
siai supranta, kad konsultantas negali ir nesirengia būti burtinin­
kas ar rūpestingas tėvas bei motina, viską darantis už jį, sutrinka,
nes iš tikrųjų jis nori daugiau negu pagalbos. Depresyviam klien­
tui nepakanka, kai konsultantas nori jampadėti pagelbėti sau. Jam
norėtųsi, kad konsultantas būtų vos ne mylimo žmogaus pakaita­
las. Kai tokie norai nesipildo, klientas savo nepasitenkinimą nere­
tai išreiškia pykčiu.
Depresyvus žmogus, koks jis bebūtų prislėgtas ir nelaimingas,
beveik visada jaučia tam tikrą pyktį. Pavyzdžiui, jis gali pykti ant
mirusio sutuoktinio, kam šis jį paliko, nuolat skųstis, jog yra ne­
mylimas, ar kad su juo blogai elgiasi draugai ir artimieji. Depresi­
jos apimtą žmogų piktina aplinkiniai, besidžiaugiantys gyvenimu.
Čia kyla ir tam tikras vidinis prieštaravimas - jis neretai pasijaučia
blogai, parodęs savo priešiškumą aplinkiniams, nes jie jam reika­
lingi. Žmogus, nedrįstantis pykčio išreikšti tiesiogiai, dar labiau
 161

pyksta, o pyktį nukreipia į save, nuolat save kaltindamas ir nuver­

tindamas. Taip atsiduriama lyg užburtame rate, kur tarpusavyje
persipina depresija, priklausomybė, savęs nuvertinimas, pyktis, kal­
tė. Neveltui kartais depresija vadinama „apverstu pykčiu”(Kenne­
dy E., 1977).
Dėl šių priežasčių depresyviamklientui aiškinti, kad viskas bus
gerai, kad nereikia perdaug visko imti į galvą, kad viskas ne taip
jau blogai, kaip atrodo, t.y. visaip drąsinti klientą, yra greičiau
kenksminga negu naudinga. Tai tik padidina vidinį pyktį ir pagili­
na depresiją.
Pradėjus konsultuoti depresyvų klientą, pirmiausia reikia nu­
statyti, koks depresijos pobūdis - ar tai psichinės ligos simptomas,
ar neurozė, ar normali širdgėlos reakcija. Taip pat nereikėtų dep­
resijos painioti su kitokio pobūdžio pakitimais. Konsultantas, dep­
resijos požymius palaikęs paprasčiausiu pervargimu, fiziniu ar psi­
chiniu išsekimu, gali klientui rekomenduoti daugiau pailsėti, pa­
miegoti, vartoti daugiau vitaminų, važiuoti į sanatoriją ir kt. Ta­
čiau depresijos atveju tai mažai gelbsti.
Konsultanto uždavinys dvejopas - palaikyti klientą ir padėti pa­
aiškinti jo psichologinius sunkumus. Pats faktas, kad konsultantas
pasirengęs „kautis”su depresija, sustiprina kliento viltį ir pašalina
neviltį. Palaikomas ir suprantamas klientas mažiau kenčia ir išgy­
vena kaltę, pradeda atgauti savo vertę. Matydamas, kad yra bent
vienas žmogus pasaulyje, suprantantis ir įvertinantis jį, gali pa­
keisti pozityvia linkme savo nuostatą ir aplinkinių atžvilgiu. At­
kreipdamas kliento dėmesį į sritis, kuriose jis yra kompetentin­
gas, konsultantas gali keisti neigiamą kliento požiūrį į savo pasie­
kimus ir galimybes. Svarbu mobilizuoti depresyvaus kliento agre­
syviąją asmenybės dalį, kad jis galėtų sėkmingiau kovoti su gyve­
nimo sunkumais.
Konsultantui labai svarbu ne lūkuriuoti (tai dar labiau nuvilia
depresyvų klientą ir pagilina jo būseną), o aktyviai kalbėtis su kli­
entu apie jo vidinius išgyvenimus ir išorines situacijas. Dirbdamas
su depresyviu žmogumi, konsultantas turi būti daug aktyvesnis,
negu dirbdamas su kitais klientais. Daugiau negu paprastai turėtų
būti apibrėžtas ir pats pokalbis, ypač iš pradžių. Tai verčia daryti
kliento pasyvumas, nenoras pačiam analizuoti savo problemas, pri­
klausomybė, kurią jau minėjome. Sėdintis ir tylintis konsultantas
tik akcentuos kliento nesugebėjimą adekvačiai bendrauti. Todėl
konsultavimo pradžioje didesnę atsakomybę už pokalbį turėtų pri­
siimti konsultantas.
162 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

Kartais depresyvus klientas gali būti tiek pasyvus, kad jam sun­
ku kalbėti apie savo problemas, todėl su juo ateina kitas, žmogus,
pasirengęs jį pristatyti. Konsultavime reikėtų vengti pokalbių už
kliento nugaros, tačiau šiuo atveju gauti informacijos iš kliento
lydinčio asmens yra pateisinama.
Su depresijos, ypač gilios, apimtu klientu konsultantas turėtų
dažniau susitikinėti, 2-3 kartus per savaitę^.Vėliau, atsižvelgiant j
kliento būklę, galima susitikinėti rečiau. Konsultuojant reikia spręs­
ti ir kliento priklausomybės problemą, pamažu skatinant jį būti
aktyvesniam.
Labai dažnai depresija gydoma medikamentais - antidepresan­
tais. Kokius vaistus skirti ir kokias jų dozes - gydytojų reikalas,
tačiau konsultantas turėtų žinoti, vartoja jo klientas vaistus ar ne,
kokie tie vaistai. Jis neturėtų patarinėti klientui, kokius vaistus var­
toti, bet prireikus pasitarti su vaistus paskyrusiu gydytoju.
Konsultantas turi prisiminti, kad kai kurie žmonės turi biologi­
nį ir psichologinį polinkį į depresines reakcijas sunkiomis gyveni­
mo situacijomis. Tokiems klientams depresijos būsena gali karto­
tis - spontaniškai išnykti, osusiklosčius nepalankioms aplinkybėms,
vėl atsirasti. Depresija, ypač pasireiškusi dėl išorinių priežasčių,
išnyksta ir pasikeitus gyvenimo situacijai.
Kaip konsultuoti depresyvų klientą, gražiai aprašo C.Jacobson
(cit. pgl. Kennedy E., 1977).
„Turi būti tęstinis, subtilus, empatiškas ryšys tarp analitiko ir depresyvaus pacien­
to; turime būti labai dėmesingi, kad neleistume kilti tuščiai tylai ar nekalbėti per daug,
per greitai ar per daug empatiškai, t.y. kad niekada neduotume per daug arba per ma­
žai. Šiems pacientams reikia šiek tiek dažnesnių ir ilgesnių susitikimų prisitaikant prie
jų nuotaikos, šilto supratimo ir ypač pagarbos - nuostatų, kurių nereikia painioti su
perdėtu gerumu, simpatija, nuraminimu... Su šiais pacientais mes visada esame tarp
pragaro ir gilios mėlynos jūros; tai neišvengiama.”

Klientas su suicidiniais ketinimais. Depresyvus žmonės gali

būti pikčiausi savo priešai, nes tarp jų dažnos susinaikinimo ten­
dencijos, išreiškiamos tiek užslėptai, tiek atvirai. Todėl negalima
pamiršti, kad silpna, negili depresija visada gali peraugti į gilią
depresiją su suicidiniais ketinimais.
Savižudybė laikoma siaubingu, gėdingu dalyku, todėl kai kurie
konsultantai išstumia į pasąmonę jos pavojų dirbant su depresy-
viu klientu, manydami, kad jų klientas net negali galvoti apie tai.
Kai konsultantas užmerkia akis tokiai galimybei, iškyla didelis pa­
vojus jo kliento gerovei ir net gyvybei. Gyvenime, taip pat ir kon­
sultavime, paprastai svarbiausia ne tai, kad potencialus savižudis
nieko niekam nesako apie savo ketinimus, o tai, kad jis gali būti
neišgirstas, kai sako.
 Paprastai skiriama mėginimas nusižudyti (parasuicidas) ir re­
alizuota savižudybė. A.Davis (1968; cit. pgl. Kenndedy E., 1977)
duomenimis, moterys keturis kartus dažniau negu vyrai mėgina
nusižudyti, ovyrai keturis kartus dažniau nusižudo. Kartais teigia­
ma, kad nepavykęs mėginimas nusižudyti reiškia, kad ketinimas
buvo nerimtas. Tai gana pavojingas požiūris, nes dalis mėginusių
nusižudyti vėl mėgina - T.Shocket (1970; cit. pgl. Kenndedy E.,
1977) duomenimis, 12%per trejus metus.
Labai svarbus klausimas - kokie žmonės ir kokiomis situacijo­
mis žudosi dažniau? Jau minėjome, ne visi depresyvūs žmonės ke­
tina nusižudyti, tačiau labai retai nusižudoma nesant depresijos.
Mėginta ir plačiau apibūdinti savižudybės rizikos grupes. E.Ken-
nedy (1977) nurodo keletą jų:
1. Depresyvūs, vienišas, išsiskyręs arba neturintis artimų drau­
gų vyriškis, vyresnis kaip 40 metų.
2. Vieni gyvenantys asmenys.
3. Alkoholikai - jų gana daug mėgina žudytis.
4. Asmenys po didelės netekties.
5. Sergantys somatinėmis ligomis vyresnio amžiaus žmonės.
P.Pretzel (1972) nurodo dvi sąlygas, susijusias su ketinimu žu­
dytis. Pirma - stresas, padidėjęs iki žmogui sunkiai toleruojamo
lygio. Antra - nesugebėjimas įveikti stresą nei vienam, nei pade­
dant kitiems. Mintis apie savižudybę paprastai neatsiranda staiga.
Dažnai tai būna ištisa mėginimų pasidalyti savo ketinimais su ki­
tais žmonėmis istorija. Mėginimo nusižudyti tikimybė didžiausia
krizės viršūnėje, pikomomentu. J.C.Coleman (1972) aprašo 3veiks­
nius, labiausiai grėsmingus linkusiems žudytis. Tai tarpasmeni­
nės krizės, smukęs savęs vertinimo lygis ir prarasta gyvenimopras­
mė bei viltis. E.S.Shneidman (1969) nurodė 4 atvejus, kuriais savi­
žudybės galimybė yra padidėjusi:
1) depresija;
2) dezorientacija su haliucinacijomis ir iliuzijomis;
3) siekimas tamtikromis situacijomis susigrąžinti aplinkos kont­
rolę, pavyzdžiui, nepagydomai sergantis žmogus gali mėginti žu­
dytis, siekdamas kontroliuoti savo mirties laiką;
4) priklausomybė nuo kitų ir didelis nepasitenkinimas tokia sa­
vo padėtimi.
Labai svarbus potencialaus savižudžio bruožas - jausmų dvily­
pumas. Jis apsunkina galimybę atpažinti tikruosius jo ketinimus.
Todėl apie mėginusį nusižudyti kartais išgirstama: „Jis neatrodė
apimtas depresijos. Praėjusį vakarą jis buvo geros nuotaikos”.
164 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

Konsultantas, susidūręs su suicidinių ketinimų turinčiu klien­

tu, pirmiausia turėtų analizuoti savo nuostatas ir jausmus savižu­
dybės atžvilgiu, žinoti jas prieš pradėdamas dirbti, niekada netu­
rėtų slėpti savo tikrųjų jausmų, naudoti neigimą ar išstūmimą. Ge­
ras kontaktas su klientu gali būti stipriausias siūlas, siejantis su
gyvenimu depresyvų, viltį praradusį žmogų.
Kartais manoma, jog, aptariant savižudybės galimybę, atveria­
mi keliai jai. Tačiau dažniausiai, kalbant apie jausmus, galinčius
pastūmėti savižudybės link, sumažėja realaus tokių impulsų reali­
zavimo tikimybė. Kalbant apie savižudybę, ne padidėja, o sumažė­
ja jos galimybė. Todėl konsultantas neturėtų vengti aptarti su dep-
resyviu klientu savižudybės problemą. Klientui tai parodo, jog jo
mintys apie savižudybę gali būti priimtos ir suprastos kito žmo­
gaus.
Konsultantui nereikia pamiršti, kad grasinimas žudytis retkar­
čiais gali būti kliento manipuliacija siekiant priversti konsultantą
skirti jam daugiau laiko, įtikinti jį, kad jo problemos labai rimtos ir
kt. Daugelis tokių klientų yra isteriškos asmenybės. Kai kurie kli­
entai apie savižudybę kalba norėdami atkeršyti tiems, kurie, jų ma­
nymu, jų nemyli ar myli nepakankamai. Priešiškumo elementas
būdingas beveik kiekvienai savižudybei.
Konsultuojant labai svarbu įvertinti ketinimo nusižudyti rizikos
laipsnį. Nuo to gedi priklausyti kliento gyvybė. P.Pretzel (1972) nuo­
mone, savižudybės „projektas” turi tris pagrindinius aspektus; tai
priemonės pobūdis, priemonės žudanti galia ir priemonės priei­
namumas. Jeigu žmogus yra jau pasirinkęs mirtį užtikrinantį savi­
žudybės būdą ir jos priemonės yra lengvai prieinamos, savižudy­
bės rizika yra labai didelė.
Savižudybės rizikos laipsnį konsultantas gali išsiaiškinti ir laips­
niškai užduodamas atitinkamus klausimus (Bird B., 1973). Tiesiai
klausti - „Ar ketinate nusižudyti?” - nedera, nes toks klausimas
gali paskatinti klientą pradėti naudoti neigimą. Laipsniško klausi­
nėjimo pavyzdys:
Konsultantas: Kaip sekasi?
Klientas: (gūžteli pečiais).
Konsultantas?Ne viskas gerai?
Klientas: (purto galvą).
Konsultantas: Liūdna?
Klientas: (linkteli galvą).
Konsultantas: Viskas atrodo beviltiška?
Klientas: Taip.
Konsultantas: Gyvenimas kartais atrodo beprasmis?
Klientas: Kartais.
Konsultantas: Ar dažnai galvojate, kad galėtumėte numirti?
 1UU

Klientas: Didesnę laiko dalį.

Konsultantas: Ar norisi priimti sprendimą dėl savo gyvenimo?
Klientas: Kartais.
Konsultantas: Ar svarstėte, kaip tai padaryti?
Klientas: Dar nenuėjau taip toli.

Toks klausimų laipsniškumas reikalingas, kad būtų galima tiks­

liau sužinoti, kaip toli klientas yra pažengęs savomintyse apie mirtį.
Kaip rodo pateiktas pavyzdys, klientas turi akivaizdžių suicidinių
ketinimų, tačiau kol kas tiesioginės savižudybės grėsmės nėra.
Logoterapijoje V.Frankl siūlo įvertinti ne savižudybės galimy­
bės laipsnį, o potencialo gyventi dydį - klausti kliento, ne kodėl jis
npri nusižudyti, o ar turi dėl ko gyventi. Kuo daugiau atrandama
siūlų, siejančių klientą su gyvenimu, tuo mažesnė savižudybės ti­
kimybė.
Egzistuoja tamtikros taisyklės, kurių laikymasis gali padėti kon­
sultantui tinkamai ir profesionaliai elgtis konsultuojant asmenis,
turinčius ketinimų nusižudyti (Schutz K., 1982; Berman A., Cohen-
Sandler T., 1983; cit. pgl. Corey G., 1986; Bird B., 1973; Kennedy E.,
1977):
1. Su tokiais klientais reikia dažniau susitikinėti.
2. Reikia atkreipti suicidogeniško kliento dėmesį į pozityvius jo
gyvenimo aspektas. Pavyzdžiui, „Jūs minėjote, kad anksčiau mė­
gote daug visokių dalykų. Papasakokite apie tai.” arba „Visada yra
priežasčių gyventi. Ar galėtumėte man ką nors apie tai pasakyti?”
Tai gali padėti klientui atrasti pozityvių resursų sunkiam gyveni­
mo etapui įveikti.
3. Konsultantas, išgirdęs apie kliento ketinimą žudytis, neturė­
tų panikuoti, pataikauti klientui, mėginti jį išblaškyti kokia nors
veikla, moralizuoti („Nuo to niekas nepasikeis”, „Ar žinai, kad vi­
sos religijos savižudybę laiko didžiausia nuodėme?”). Visa tai ver­
čia klientą manyti, kad jo niekas, taip pat ir konsultantas, nesu­
pranta.
4. Tarp susitikimų konsultantas į darbą turėtų įtraukti klientui
svarbius žmones iš jo aplinkos (artimuosius, draugus).
5. Klientas turi turėti galimybę bet kada paskambinti konsul­
tantui, kad šis galėtų kontroliuoti kliento emocinę būklę.
6. Kai savižudybės tikimybė didelė, reikia imtis atsargumo prie­
monių - informuoti artimuosius, aptarti hospitalizacijos galimybę.
Tai konsultantui padaryti ne visada lengva. Klientas gali pradėti
neigti savižudybę ir pradėti tvirtinti, kad konsultantas dėl jo gali
būti visiškai ramus. Tačiau šis turėtų geriau pasikliauti savo intui­
cija ir kliento elgesyje matomais pavojingais ženklais, nes kliento
166 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

pareiškimai gali būti tik priemonė susikurti galimybę realizuoti

savo ketinimus. Nors daugelis klientų tokiais atvejais linkę protes­
tuoti prieš paguldymą į psichiatrijos kliniką, tačiau, kai rizika aki­
vaizdi, konsultantas turėtų kategoriškai reikalauti vykdyti jo reko­
mendacijas, neatsižvelgdamas į kliento protestą. Kai kurie psicho­
terapeutai (Storr A., 1980) mano, kad klientą gali šokiruoti konsul­
tanto pasikeitimas - žmogus, drąsinęs būti nepriklausomu ir ga­
linčiu laisvai rinktis, staiga nori apriboti kliento laisvę, uždaryti jį į
psichiatrijos kliniką. Manytume, jog kraštutinę pasirinkimo teisę
turi kiekvienas žmogus, tačiau konsultanto pareiga, kai yra savi­
žudybės grėsmė, kiek įmanoma skatinti klientą pasirinkti gyveni­
mą.
7. Konsultantas neturėtų leisti klientui manipuliuoti savimi gra­
sinimais žudytis.
8. Konsultantas visada turi prisiminti, kad jis ne Dievas, kad jis
ne visada gali užkirsti kelią kliento savižudybei. Labiausiai atsa­
kingas už savo veiksmus yra pats klientas. Konsultantas negali bū­
ti absoliučiai atsakingas už klientą ir negali būti vienintelis atsa­
kingas. Jis yra tik profesiškai atsakingas padaryti viską, kad už­
kirstų kelią suicidiniam ketinimui realizuoti. Tačiau negalima pa­
neigti aksiomos - jei žmogus iš tikrųjų nori užbaigti savo gyveni­
mą, niekas negalės jo sustabdyti. Kaipsako E.Kennedy (1977), „mes
sakome „taip”klientų gyvenimui, bet turime būti pasirengę ir tam,
kad kai kurie iš jų savo gyvenimui visgi pasakys „ne”'.
9. Konsultantas turėtų tiksliai surašyti savo veiksmus krizės at­
vejais, kad, ištikus nelaimei, galėtų sau ir kitiems parodyti, kad
ėmėsi pakankamų ir profesionalių priemonių, siekdamas jos iš­
vengti.
Konsultantas turėtų žinoti ir nesėkmingai mėginusio nusižudy­
ti asmens konsultavimo ypatybes. Šiuo atveju konsultavimas turi
būti nukreiptas savižudybės impulsams, kurie išlieka po nesėk­
mingo mėginimo nusižudyti, įveikti. T.Hamilton ir S.Moss (cit. pgl.
Kennedy E., 1977) nurodo 3 konsultavimo etapus: darbas ūminėje
fazėje, sveikimo fazėje ir pasveikus. Ypač svarbus konsultanto dar­
bas pirmosiose dviejose fazėse.
Pirmojo kontakto po nepavykusios savižudybės kontekstas - si­
tuacijos unikalumas ir asmens, mėginusio nusižudyti, savijauta.
Asmuo, patyręs maksimalią dvasinių jėgų įtampą, suvokia, kad ne­
mirė, o aplinkybės, vertusios išeiti iš gyvenimo, išliko. Pabudimo
momentas - šio asmens gyvenimo naujo etapo pradžia. Todėl svar­
bu, koks „poveikis” bus įrašytas į kliento sąmonės „švarų lapą”.
Pirmojo kontakto po mėginimo nusižudyti laikas turėtų būti neri-
 167

bojamas, klientui reikia leisti išsikalbėti. Labai svarbus nedirbti­

nis nuoširdumas ir visų savo dvasios jėgų sukaupimas ir atidavi­
mas. Tai yra kažkas daugiau negu konsultanto pareiga. Mėginusio
nusižudyti žmogaus vidinis pasaulis būna ypač apnuogintas ir jaut­
rus, todėl klientas gali labai aiškiai pajusti konsultanto vidinį nusi­
teikimą. Šioje fazėje nereikėtų pradėti aptarinėti pagrindinį konf­
liktą, prie savižudybės priežasčių ir psichologinės prasmės reikia
pereiti pamažu. Svarbu sumažinti nerimo ir beviltiškumo jausmą.
Sveikimo fazė prasideda, kai mėginęs nusižudyti gali grįžti į sa­
vo ankstesnę aplinką. Šioje fazėje, kaip, beje, ir visiškai atsigavus,
suicidiniai impulsai gali pasikartoti. Juos dažnai sukelia grįžimas į
aplinką, kuri tiesiogiai susijusi su suicidento problemomis. Todėl
šiame etape labai svarbus konsultanto dėmesys mėginusio žudytis
šeimai. Pagalba jai galėtų pakeisti aplinkybes, sukėlusias proble­
mas. Žmogaus mėginimas nusižudyti yra tinkamiausias laikas pa­
keisti jo šeimos gyvenimą. Tik tai gali pozityviai pakeisti mėginu­
sio nusižudyti nuostatas.
Kliento mėginimas nusižudyti, o ypač įvykdyta savižudybė, yra
labai sunki psichinė trauma konsultantui. T.Collins (1978; cit. pgl.
Menninger W.W., 1991) aprašo savo išgyvenimus nusižudžius jo
pacientui. Iš pradžių jis jautė didžiulę kaltę ir niekaip negalėjo įsi­
sąmoninti pykčio klientui už įvykdytą savižudybę. Tik pamažu pa­
vyko įsisąmoninti šį pyktį dėl sugriautos ateities. Pyktis sukeldavo
kaltės jausmą. Kartu jam buvo gėda dėl to, ką apie jį pagalvos ko­
legos. Visas gedėjimas buvo perpintas pasikartojančiais prisimini­
mais, sapnais. Pirmosiomis dienomis po nelaimės psichoterapeu­
to mintyse nuolat būdavo nusižudęs klientas, jo bruožus jis įžvelg­
davo daugelyje sutiktų žmonių. Visą šį laiką jis jautėsi privaląs aiš­
kintis kolegoms - kalbėti su jais apie savo paskutinį pokalbį su
klientu, nuolat apgailestauti, kad nepastebėjo galimos savižudy­
bės signalų. T.Collins savo patyrimą apibendrino taip - „Mano di­
džiausia parama buvo empatiškas klausytojas”.
Garsios JAVMeningerio klinikos personalo vadovas W.Mennin-
ger (1991) suformulavo patarimus dirbančiajam su galinčiais nu­
sižudyti asmenimis ir susidūrusiam su kliento ar paciento savižu­
dybe.
1. Pasaulėžiūros nuostatos:
- Nepaisant tavo pastangų, negali būti atsakingas už tai, ką tavo
klientas sako ar daro, išėjęs iš tavo konsultacijos.
- Kartais nusižudoma nepaisant tavo atidumo.
- Tu negali užkirsti kelio savižudybei, jeigu ją sumanęs žmogus
yra tikrai apsisprendęs.
168 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

2. Elgesys konsultuojant pacientą su suicidiniais ketinimais:

- Būk budrus. Įjunk į darbą visus jausmus. Būk pasirengęs ne­
sėkmei.
- Laiku konsultuokis su kolegomis rizikingais atvejais.
- Aptark savižudybę, kaip galimą paciento problemų išsprendi­
mą, su kolegomis. Prisimink, kad tavo vaidmuo yra padėti pacien­
tui išvengti savižudybės padedant jam atrasti kitokius būdus prob­
lemoms įveikti.
3. Galimos reakcijos į paciento savižudybę:
- Priimk, kad savižudybė skaudina kiekvieną.
- Tai sukrečiantis patyrimas.
- Lauk prislėgtos nuotaikos, kaltės ir pykčio.
4. Paciento savižudybės padarinių įveikimas:
- Žinok, kaip paprastai reaguojama į širdgėlą, ir suprask, kad ir
mes patys taip reaguojame.
- Kalbėk, jausk ir nekaltink savęs.
- Leisk sau išsikalbėti su kolegomis, draugais, šeima.
- Prisimink šio įvykio metines - jos gali užklupti, jeigu pats ne­
lauksi.
F.A.Jones (1987), prisimindamas, kad kinietišką hieroglifą, reiš­
kiantį krizę, sudaro „pavojų” ir „galimybę” reiškiantys simboliai,
apibendrina:
„Kai pacientas nusižudo, iškyla pavojus ir psichoterapeutui, nes jis asmeniškai ir
profesiškai išgyvena praradimą, net atsisako profesijos ir pareigų, padidėja jo savižu­
dybės rizika. Tačiau nusižudžiusio paciento tragedija gab padėti mums, psichotera­
peutams, tobulėti padedant įveikti suicidines krizes, plėtoti ir padidinti paramą, kurią
suteikiame ir kurią gauname, dar daugiau įvertinti, kokia dovana yra gyvenimas, ir
padėti vienas kitam pilnatviškai gyventi. Visi mes, dirbantys su žmonėmis, turinčiais
rimtų problemų, turime prisiminti atsakomybę už potencialią galimybę tapti paciento
savižudybės auka. Jeigu taip įvyksta, tai lengviau pakelti padedant kitiems”.

5.16. Klientas, išgyvenantis netektį

Netekties išgyvenimas mirus artimam žmogui. Dirbti su pa­
tyrusiais netektį asmenimis yra nelengvas konsultanto dvasinių
jėgų ir jo profesinės kompetencijos išbandymas.
Vienos netektys gyvenime būna labai juntamos, kitos - mažiau,
tačiau visada žmogus patiria dvasinį skausmą, sielvartą. Netektis,
kaip ir daugelis kitų mūsų gyvenimo įvykių, susijusi ne tik su skaus­
mingu patyrimu, tačiau ir su galimybe asmenybei tobulėti. Kon­
sultantas, suprantantis netekties prigimtį, jos ryšį su kitomis emo­
cijomis, vaidmenį žmogaus keitimuisi, gali padėti šią galimybę re­
alizuoti.
 169

Mirusiajam mirtis yra jo gyvenimo šioje Žemėje pabaiga. Ta­

čiau jo artimiesiems ir draugams mirties faktas nėra jo gyvenimo
pabaiga, bent jau staigi pabaiga. Suvokti, priimti netektį ir prisitai­
kyti prie jos - tai skausmingas procesas, kuriame prarasto žmo­
gaus „atsisakoma”pamažu ir kovojant. Tai visiškai normalus pro­
cesas, kurio nereikėtų nutraukti. Greičiau reikėtų suklusti, kai ne­
tektis priimama pernelyg lengvai. Todėl niekas neturėtų skatinti
dirbtinio optimizmo patyrusiamnetektį žmogui, mėginti jį kuo nors
sudominti, linksminti. Artimo žmogaus mirtis - tai reali netektis,
ir patyręs šią nelaimę privalo turėti galimybę gedėti.
Įvairūs žmonės nevienodai ilgai ir nevienodai giliai gedi. Tai pri­
klauso nuo buvusių santykių su prarastu žmogumi, nuo kaltės jaus­
mo stiprumo, nuo gedėjimui skirto laiko konkrečioje kultūroje.
Sielvartas, kaip ryškiausias gedėjimo elementas, yra greičiau pro­
cesas negu būsena. Jis verčia žmogųiš naujo susidurti su identišku­
mo klausimu, į kurį atsakoma ne iš karto, o per tam tikrą laiką.
Gedėjimui apibūdinti dažnai naudojamas E.Kubler-Ross (1969)
pasiūlytas mirštančio žmogaus reakcijų modelis. Jis apima 5 sta­
dijas: neigimą, pyktį, derėjimąsi (sandėrį), depresiją ir priėmimą.
Manoma, kad normali gedėjimo reakcija gali trukti iki metų.
Ką tik mirus artimam žmogui, išgyvenamas aštrus skausmas.
Šio pirmojo etapo turinys - emocinis šokas ir mėginimas neigti
situacijos realumą. Šoko reakcija kartais siejasi su netikėtai išny­
kusiais, „atšalusiais” jausmais, lyg jie būtų paslėpti kažkur giliai
netektį patyrusiojoviduje. Šitai patiriama net tada, kai artimo žmo­
gaus mirtis nėra netikėta. Kartu mėginama neigti patį mirties fak­
tą - „Jis (ji) nemirė”, „To negali būti”, „Aš tuo netikiu” ir kt. Apie
mirusįjį neretai kalbama esamuoju laiku, į jį atsižvelgiama pla­
nuojant ateitį.
Normalus gedėjimo pasireiškimas yra ir pyktis. Netektį patyręs
žmogus nori ką nors apkaltinti už tai, kas atsitiko. Našlė gali kal­
tinti savo vyrą, kad paliko ją, ar Dievą, kuris neišklausė jos. Kalti­
nami gydytojai ir kiti žmonės, galėję realiai ar tik įsivaizduojamai
ką nors pakeisti. Tai realus pyktis. Jis, pasilikęs žmogaus viduje,
„maitina”depresiją. Todėl konsultantas turėtų ne diskutuoti su kli­
entu, ne koreguoti jo pyktį, o padėti jam atvirai pasireikšti. Tik
tada bus mažesnė tikimybė jį nukreipti į netinkamus objektus.
Po pirmosios reakcijos į artimo žmogaus mirtį - šoko, neigimo,
pykčio - mėginama įsisąmoninti, suprasti ir priimti netektį. Šį pro­
cesą dar 1917 m. savo darbe „Gedėjimas ir melancholija” S.Freud
pavadino „sielvarto darbu” (Trauerarbeit). Šiuolaikiniąi tyrinėto-
170 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PROBLEMOS

jai „sielvarto darbą” apibūdina kaip pažintinį procesą, apimantį

minčių apie mirusįjį pakeitimą, netekties išgyvenimą, mėginimą
atsiskirti nuo prarastojo asmens, savo naujos vietos pasikeitusia-
me pasaulyje suradimą (Stroebe M., 1992). Tai nėra kažkokia ne­
tinkama reakcija, nuo kurios reikėtų žmogų apsaugoti,_sielvartas
žmogiškai ne tik priimtinas, bet ir būtinas. Tai labai sunkus dar­
bas, verčiantis kentėti. Konsultantas galėtų jį palengvinti, bet ne­
turėtų jo sumenkinti netinkamai įsikišęs. Sielvarto negalima su­
trumpinti, jis privalo trukti tiek, kiek žmogui reikia.
Tipiškiausias sielvarto ženklas - mirusio žmogaus ilgesys (Par-
kes M., Weiss R., 1983). Netektį patyręs žmogus išgyvena kraštuti­
nai skausmingą norą susigrąžinti prarastąjį. Jis žino, kad šis noras
yra iracionalus, bet kartu jis yra labai gilus, dažnai pasąmoningas.
Sielvartaujantis be paliovos ir įkyriai galvoja apie mirusįjį. Jis pa­
sirengęs jį pamatyti gatvėje ar minioje. Sielvartaujantis žmogus
perdėtai fantazuoja apie prarastąjį, linkęs nebesidomėti aplinka,
savo išore, dalykais, kurie anksčiau buvo svarbūs. Visas dėmesys
nukreipiamas į tas vietas ir situacijas, kurios buvo susijusios su
prarastu asmeniu. Konsultantui svarbu suprasti šio gedėjimo sim­
bolinę prigimtį. Mirusiojo ieškojimas nėra betikslis - jis aiškiai nu­
kreiptas į prarasto žmogaus atradimą. Nereikėtų priešintis tokioms
simbolinėms gedinčiojo pastangoms, nes tai yra vienas iš mėgini­
mo įveikti netektį elementų. Antra vertus, kartais gedėjimas būna
perdėtas, kai sukuriamas prarastojo asmens atminties kultas. Šiuo
patologinio gedėjimo atveju reikalinga psichoterapinė pagalba.
Įvairaus gyvenimo laikotarpiais žmonės turi ambivalentiškų
jausmų vienas kitam. Po artimo žmogaus mirties anksčiau buvę
tokie jausmai iškyla kaip gyventi likusiojo kaltė. „Sielvarto dar­
bas”apima grįžimą prie santykių, kuriuos užbaigė mirtis. Mėgina­
ma suprasti jų reikšmę, vietą laiko perspektyvoje. Patyręs netektį,
savęs vis klausia - „Ar aš viską padariau dėl mirusiojo?”, „Ar pa­
kankamai buvau jam dėmesingas?” Jis prisimena atvejus, kai su
mirusiuoju elgėsi netinkamai, tvirtina sau, kad, jei būtų galima
viską sugrąžinti, elgtųsi visiškai kitaip. Visi šie jausmai turi būti
priimti, nes tai dalis „sielvarto darbo”.
Gedint ryškiai pakinta identiškumas, pavyzdžiui, savęs kaip vy­
ro ar žmonos vertė. Todėl svarbi „sielvarto darbo” dalis - moky­
masis iš naujo pažvelgti į save, atrasti naująjį identiškumą.
Gedint labai svarbūs ritualai. Gedinčiajam jie reikalingi kaip
oras ir vanduo. Psichologiškai labai svarbu viešai ir sankcionuotai
išreikšti sudėtingą ir gilų sielvartą. Ritualas daug reikalingesnis
 171

gyviesiems negu mirusiesiems, ir jis negali būti supaprastintas ar

sumenkintas, kad prarastų savo paskirtį.
„Sielvarto darbas” gali būti stabdomas ar komplikuojamas pa­
dedančių žmonių, kurie nesupranta perėjimo per visas gedėjimo
fazes svarbos. Šis sudėtingas dvasinis atsiskyrimas nuo mirusiojo
vyksta asmens, patyrusio netektį, viduje ir aplinkiniams nedera
kištis į jį. Konsultantas savo reakcijomis taip pat neturėtų užgožti
ar trikdyti kliento gedėjimo. Įpratęs griauti kliento psichologinę
gynybą, jis negalės efektyviai padėti sielvartaujančiamžmogui, ku­
riam būtina jo gynyba, ypač ankstyvoje gedėjimo fazėje, kai jis bū­
na emociškai nepasirengęs priimti mirtį ir realistiškai apie ją gal­
voti. Netektis skatina prarasti racionalumą ir įjungti savigynos me­
chanizmus. Gedint jie yra funkcionalūs, nes padeda laimėti laiko,
kad būtų galima iš naujo įvertinti save ir supantį pasaulį. Todėl
konsultantas turi leisti klientui naudoti neigimą ir kitus psicholo­
ginės savigynos mechanizmus.
Pažymėtina, kad „sielvarto darbas” ne visiems žmonėms yra
efektyvi netekties įveikimo strategija. Tai priklauso nuo reagavi­
mo stiliaus. Linkusiems slopinti skausmingus prisiminimus bei po­
tyrius ir besistengiantiems save išblaškyti kitokia veikla „sielvarto
darbas” mažai gali padėti. Pavyzdžiui, L.Nolen-Hoeksema (1987;
cit. pgl. Stroebe M., 1992) nuomone, moterys, apimtos depresijos,
dažniau reaguoja įkyriu galvojimu, o tai pailgina ir pagilina dep­
resiją. Vyrai dažniau naudoja aktyvesnį stilių, mėgindami save iš­
blaškyti; o tai palengvina ir sutrumpina depresiją.
Sėkmingo „sielvarto darbo” rezultatas - pamažu ateinanti mir­
ties realybė. Nustojus ieškoti prarastojo, mažėja skausmas. Paty­
rusio netektį žmogaus veiklos ir jausmų sferą pradeda užimti nau­
ji žmonės ir objektai. Išnyksta troškimas susijungti su prarastu žmo­
gumi, mažėja priklausomybė nuo jo netekties. Galima sakyti, kad
gedėjimas yra lėtas ryšių su prarastu žmogumi silpnėjimas. Tai
nereiškia užmiršimo. Tiesiog prarastas žmogus atrandamas ne fi­
zine prasme, o integruojamas į save. Santykio su juo klausimas
išsprendžiamas simboliškai - mirusysis savo nepastebimu būvi- f
mu padeda gyventi patyrusiajam netektį. Taip sugrįžtama į gyve­
nimą su sėkmingai pakeistu identiškumo jausmu.
Netektį patyrusiam žmogui gali daug padėti artimieji, draugai,
kurie ne atliktų viską už jį, o keletą savaičių, kai išgyvenami įvai­
riausi jausmai ir gedima, būtų su juo ar netoli jo. Nereikia tokio
žmogaus palikti vieno, tačiau nereikia jo ir pernelyg globoti - jo
sielvartas reikalauja laiko ir tik jam lemta šį darbą atlikti. Netektį
172 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

patyrusiam žmogui naudingi trumpi, bet nuolatiniai kitų žmonių

apsilankymai ir geri klausytojai.
Toks klausytojas kartais gali būti ir konsultantas. Būti su gedin­
čiu žmogumi ir tinkamai jo klausytis - svarbiausia, ką gali padary­
ti konsultantas. Kuo daugiau jis supranta sielvartą, taip pat savo
emocines reakcijas, susijusias su pagalba netektį patyrusiamžmo­
gui, tuo jo darbas efektyvesnis. Sielvartaujančio žmogaus negali­
ma raminti paviršutiniškai. Sumišęs, nežinantis, ką pasakyti kon­
sultantas verčia klientą nepatogiai jaustis. Klientui reikia leisti iš­
reikšti bet kokius jausmus ir jie visi turi būti išgirsti ir priimti - tai
svarbiausias konsultanto uždavinys. Jį galima dar išreikšti Šeks­
pyro žodžiais iš „Makbeto” - „suteikti liūdesiui žodžius”. Kitas la­
bai svarbus konsultanto uždavinys - pagelbėti netektį patyrusioj o
artimiesiems tinkamai, konstruktyviai reaguoti į jo sielvartą.
Normalus gedėjimas kartais gali peraugti į lėtinę krizinę būse­
ną, kuri vadinama patologiniu gedėjimu. S.Freud mano, kad siel­
vartas tampa patologinis, kai „sielvarto darbas” būna nepavykęs
arba neužbaigtas. Skiriama keletas patologinio sielvarto tipų:
1. „Išnykusios”emocijos siekiant išvengti stipraus gedėjimo dist-
reso.
2. Susitapatinimas su mirusiu žmogumi. Atsisakoma bet kokios
veiklos, kuri galėtų blaškyti ir atitraukti dėmesį nuo minčių apie
mirusįjį.
3. Ilgos gedėjimo reakcijos su paūmėjimais, pavyzdžiui, mirties
metinių dienomis.
4. Perdėtai stiprus kaltės jausmas, lydimas poreikio bausti save.
Kartais tokia bausmė gali būti realizuojama mėginant nusižudyti.
Netekties išgyvenimas dėl skyrybų. Artimą žmogų galima pra­
rasti ne tik jam mirus. Skyrybos yra tokia pat reali netektis, ir jos
padariniai įveikiami panašiai, kaip ir mirus artimamžmogui. Sky­
rybos - tai santykių mirtis, sukelianti pačių įvairiausių, tačiau be­
veik visada skausmingų, jausmų.
Froiland ir Hozman (1977; cit. pgl. George R.L., Cristiani T.S.,
1990) skyryboms apibūdinti pritaikė žinomą E.Kuhbler-Rose mo­
delį, kuiį jau minėjome.
1. Neigimo stadija. Vengiama priimti situacijos realumą. Papras­
tai žmogus bendravimui būna skyręs daug laiko, energijos ir jaus­
mų, todėl iš pradžių sunku racionaliai priimti išsiskyrimą. Skyry­
bos šioje stadijoje vertinamos ypač gynybiškai, racionalizuojant,
nuvertinant santuokos reikšmę - „Nieko tokio neatsitiko”, „Viskas
gerai”, „Galiausiai išsivadavau” ir kt.
 2. Pykčio stadija. Nuojausmų ginamasi priešiškumu, pykčiupart­
neriui. Neretai manipuliuojama vaikais, mėginant paveikti jų po­
žiūrį į skyrybas, patraukti į savo pusę.
3. Derėjimosi stadija. Ji pati sudėtingiausia. Mėginant sugrą­
žinti santuoką, naudojama daug manipuliacijų vienas kito atžvil­
giu, pavyzdžiui, seksualinius santykius, nėštumo grėsmę arba nėš­
tumą. Kartais naudojamas aplinkinių žmonių, artimųjų spaudimas
partneriui.
4. Depresijos stadija. Ji pasireiškia, kai neigimas, pyktis ir derė­
jimasis neduoda jokių rezultatų. Žmogus jaučiasi nevykęs, nuver-
tėjęs, pradeda šalintis kitų žmonių, nepasitiki jais. Neretai per sky­
rybas patirtas atstūmimo jausmas ir depresija gana ilgai kliudo
užmegzti naujus, artimus, intymius santykius.
5. Priėmimo stadija. Konsultantas klientui po skyrybų turi steng­
tis padėti „pereiti” į santykių netekties priėmimo stadiją, kurios
svarbiausias bruožas - prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų
ir mokytis gyventi vienam. Kai po skyrybų lieka nepilna šeima,
vaikams taip pat būtina padėti adaptuotis prie naujos situacijos.
Tokią pagalbą gali suteikti tiek vienas iš tėvų, likęs su jais, tiek
konsultantas, padedantis motinai ar tėvui įveikti santykių praradi­
mo krizę.
Sprendžiant po skyrybų iškilusias problemas, svarbu mokytis
gyventi be sutuoktinio (vyro ar žmonos). Tai sudėtingas uždavi­
nys, reikalaujantis išspręsti visą problemų ratą - nuo finansinių
iki vaikų priežiūros. Svarbūs yra skyrybų socialiniai padariniai, nes
reikia išmokti eiti vienam į kiną, koncertą, į svečius. Reikia moky­
tis įveikti vienatvę. Kita svarbi problema - seksualinių poreikių
tenkinimas sveiku, konstruktyviu ir priimtinu būdu. Konsultantas
gali labai pagelbėti sprendžiant šias problemas. Jis gali padėti at­
skirti vienatvę nuo vienišumo, atvirai analizuoti savo jausmus ir
nuostatas sekso atžvilgiu ir kt.
5.17. Pokalbis su mirštančiu žmogumi
Mūsų nuostata mirties atžvilgiu turi įtakos tam, kaip mes gyve­
name. Stoikai sakė, kad mirtis yra svarbiausias gyvenimo įvykis.
Panašią mintį išreiškė ir šv.Augustinas: „Tik mirties akivaizdoje
gimsta žmogaus savastis”. Taigi mirtis yra gyvenimo faktas.
Mintį, kad mirtis gali turėti pozityvios įtakos gyvenimui, sunku
priimti, nes į ją mes paprastai žvelgiame kaip į absoliutų blogį.
Tačiau jei minutei sustotume ir įsivaizduotume amžiną gyvenimą
174 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

be jokios minties apie mirtį, pajustume, kad gyvenimas prarandą

spartą.
Mirties realybę priartina nepagydoma liga. Ji reikšmingai kei­
čia žmogaus gyvenimą. Nors paradoksalu, tačiau neretai ji sukelia
asmenybės pokyčius, kuriuos galima pavadinti „asmenybės augi­
mo” požymiais (Yalom I., 1980). Kas vyksta, kai susiduriama su
artėjančia mirtimi? Pokalbiai su sergančiaisiais vėžiu išryškino to­
kius asmenybės ir kasdienio gyvenimo pokyčius:
- iš naujo įvertinami gyvenimo prioritetai - praranda reikšmę
iš tiesų nereikšmingi dalykai;
- atsiranda išsivadavimo jausmas - nedaroma tai, ko nesinori
daryti, t.y. praranda jėgą „privalau”, „turiu” ir panašūs reikalavi­
mai;
- sustiprėja gyvenimo dabartyje pojūtis;
- ryškiau suvokiami elementarūs gyvenimo faktai - metų laikų
kaita, vėjas, lapų kritimas ir kt.;
- giliau negu anksčiau bendraujama su mylimais žmonėmis;
- sumažėja tarpasmeninė baimė, nerimas dėl galimo atstūmi­
mo, padidėja noras rizikuoti.
Visi šie pokyčiai rodo padidėjusį nepagydomai sergančio žmo­
gaus jautrumą ir tai kelia konkrečius reikalavimus tiems, kurie
būna šalia jo - artimiesiems, gydytojams, psichologams. Serganty­
sis sau labai svarbius klausimus užduoda jį supantiems žmonėms.
Vienas iš tokių klausimų - „Ar aš greitai mirsiu?” Nėra taisyklių,
kaip atsakyti į šį klausimą, nors galima būtų kalbėti apie daugiau
ar mažiau universalius principus. Šiandien vyrauja tendencija -
būti atviresniam kalbant su pacientu apie mirtį. Pirmiausia reikė­
tų paskatinti jį sutvarkyti gyvenimo reikalus (paskutiniai norai, te­
stamentas ir kt.). Šitai galima atlikti tiesiai nesakant pacientui, kad
jis galbūt greitai mirs - „Kiekvienas turi būti pasirengęs pačiam
blogiausiam atvejui, ypač sunkiai sirgdamas”. Kai kurie žmonės
vengia galvoti apie savo žemiškų reikalų užbaigimą, nes jiems at­
rodo, kad, spręsdami panašias problemas, atveria duris mirčiai.
Sujais galima būtų aptarti mirties keliamo nerimo ir baimės klau­
simus.
Anksčiau minėtas klausimas yra vienas sunkiausių mirštantįjį
supantiems žmonėms - ką jam sakyti ir ko ne apie artėjančią mir­
tį? Yra įvairiausių nuomonių, kaip būtų galima atsakyti į šį klausi­
mą - vieni mano, kad pacientui reikėtų pasakyti visą tiesą, kiti -
kad reikia tausoti sunkiai sergantį žmogų ir nieko jam nesakyti
apie artėjančią mirtį, dar kiti mano - kad reikėtų elgtis taip, kaip
nori pacientas. Žinoma, sergantis žmogus turi teisę žinoti tiesą apie
 175

savo situaciją ir niekam nevalia jos užgrobti, tačiau nereikia pa­

miršti, kad „teisė žinoti” nėra tapati „privalo žinoti”. Teisė žinoti
apie artėjančią mirtį bus reali tik tada, jei egzistuos teisė nežinoti,
nes teisė, nepripažįstanti pasirinkimo, jokia teisė. Sunkiai sergan­
tis žmogus gali nenorėti žinoti ką nors konkretaus apie artėjančią
mirtį ir aplinkiniai privalo gerbti tokį jo pasirinkimą. Labai dažnai
žinojimas, kad greitai ateis mirtis, nepalengvina sergančiojo būk­
lės, ir tada netgi geriau, kai mažiau žinoma apie tai. Jeigu pacien­
tas kategoriškai reikalauja pasakyti, kiek jam liko gyventi, pateik­
damas įvairiausius, neretai ganėtinai racionalius, argumentus, ap­
linkiniai turėtų stengtis pamatyti, pajusti, kas slypi už paciento žo­
džių. Dažnai ši beatodairiška drąsa yra tik tariama. Reikalauda­
mas pasakyti viską iki galo, pacientas dažnai nelabai įsivaizduoja,
kaip reaguos, sužinojęs žiaurią tiesą. Kartais nesunku pastebėti,
kad toks jo reikalavimas greičiau yra formalus - jis nori klausti,
tačiau anaiptol negeidžia sulaukti tikslaus atsakymo, nes tai palie­
ka gyvą viltį.
Nepagydomai sergantys žmonės įvairiai reaguoja į artėjančią
mirtį. Tai rodo E.Kubler-Ross (1969) pasiūlytas modelis, padedan­
tis geriau suprasti, kas vyksta su mirštančiu žmogumi. Pagal jį ski­
riamos 5 stadijos priimant mirties realybę:
1. Neigimas. Lankantis pas įvairiausius gydytojus, pirmiausia
ieškoma, kaip paneigti diagnozę. Pacientas vengia pasakyti šeimai,
taip pat ir sau, tiesą apie tikrąją situaciją. Neigimas įgalina matyti
viltį ten, kur jos nėra, padaro žmogų aklą bet kokiems mirties žen­
klams.
2. Pyktis. Jis dažniausiai išreiškiamas klausimais - „Kodėl aš?”,
„Kodėl tai atsitiko su manimi?”, „Kodėl manęs neišklausė Dievas?”
ir kt.
3. Derėjimasis. Siekiama lygir atidėti likimo nuosprendį keičiant
savo elgesį, gyvenimo būdą, atsisakant įvairių malonumų ir kt
4. Depresija. Suvokus, kad situacija neišvengiama, vis mažiau
domimasi aplinkiniu pasauliu, išgyvenamas liūdesys, širdgėla.
5. Priėmimas kaip pasirengimas ramiai sutikti mirtį.
Lyginant įvairių žmonių atskiras stadijas, jos kiekvienamžmogui
yra nevienodai svarbios ir skirtingai trunka. Pažymėtina, kad visas
šias stadijas pereina ir šeimos nariai, sužinoję apie artimo žmo­
gaus nepagydomą ligą.
Kaipvieną iš svarbiausių stadijų, įveikiant mirties nerimą, BJJird
(1973) akcentuoja neigimą. Jo manymu, neigimas veikia panašiai
kaip morfijus - nepašalindamas realios kentėjimo priežasties, jis
malšina skausmą. Neigimu „pašalinant” realybę, kartu pašalina-
176 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

mos dvasinės, kančios. Įvairūs žmonės neigimą įsisąmonina ne­

vienodai. Kartais neišmanantis gydytojas gali mėginti kovoti su šiuo
paciento naudojamu psichologinės savigynos būdu, išjuokdamas
jo fantazijų absurdiškumą, nerealumą (pacientas, neigdamas tigą,
gali pradėti įžvelgti sveikimo požymius, pradėti kurti toli į ateitį
nukreiptus planus ir kt.). Tačiau tai visiškai natūrali ir pagrįsta
mirštančiojo reakcija į mirties nerimą. „Nuvainikuoti”nerealistinį
požiūrį į bgą tinka sergantiesiems kitomis ligomis (pavyzdžiui, kai
sergantysis miokardo infarktu elgiasi taip, lyg jis būtų sveikas, o
tai jam gali kainuoti gyvybę).
Neigimu sukuriama iliuzija, kad viskas yra gerai. Tačiau jo nau­
dojimas nereiškia, kad pacientas iš tikrųjų nežino, kad artinasi mir­
tis. Matyt, jis geriau pasirenka nežinojimą arba, kitaip sakant, ne­
sirenka žinojimo. Tai panašu į neigimo naudojimą pasipūtusioje,
ypač vertinančioje aplinkinių nuomonę šeimoje, vienam jos na­
riui patekus į kalėjimą dėl sunkaus nusikaltimo. Ši šeima į ištiku­
sią nelaimę reaguoja „išoriniu nereagavimu”. Jos nariai vaikšto
iškėlę galvas, elgiasi taip, lygnieko nebūtų atsitikę. Mirštančio žmo­
gaus naudojamas neigimas yra panašus ir turi tą patį tikslą - igno-
ruoti tiesą. Tačiau tiesa gali būti neigiama, kai dalis jos žinoma.
Neigiantysis mirties artėjimą pasąmoningai žino, kokia situacija
yra iš tikrųjų, bet linkęs ją ignoruoti. Mirties neigimas labai dažnai
reiškia, kad pacientas žino savo tikrąją būklę ir yra nusprendęs
elgtis taip, lyg to nebūtų įvykę. Pažymėtina, kad neigimas naudo­
jamas sėkmingai, t.y. atlieka savo funkcijas, tik tada, kai niekas iš
jį supančių žmonių nenaudoja šios gynybos. Tačiau dažniausiai
ignoruoti tikrąją padėtį bnkę ir mirštančiojo artimieji, kartais net
gydytojai, nes jie taip pat jaučia mirties baimę, nežino, kaip kalbė­
tis su žmogumi, kuriam liko visai nedaug gyventi. Tuo kliudoma
naudotis šiuo savigynos būįu pačiampacientui. Kai aplinkiniai pra­
deda kalbėti apie tai, jog viskas bus gerai ir pacientas pasveiks,
pastarojo nerimas didėja ir dažnai tokie artimųjų „žaidimai” jam
yra ženklas, kad jo reikalai iš tikrųjų yra blogi.
Mirštantis žmogus sugeba jausti savo situaciją ir neretai trokš­
ta kalbėti apie savo ligą ir artėjančią mirtį, bet tik su tais, kurie
klausosi jo nemėgindami labai guosti. Todėl konsultantas ar gydy­
tojas turėtų mokėti tinkamai suprasti mirštančio žmogaus norus,
klausimus, susijusius su mirtimi, fantazijas, nerimą. Tai galėtų pa­
dėti ne tik klausytis jo, bet ir padėti jam prabilti apie pasipriešini­
mą mirčiai, pyktį, apie tai, ką jis praras kartu su gyvenimu. Kartu
konsultantas galėtų paskatinti nepagydomai sergantį žmogų pa-
 177

tirti kuo pilnavertiškesnį gyvenimą iki paskutinės jo akimirkos.

Reikia atsižvelgti į keletą svarbių principų, gedinčių padėti kon­
sultantui būti su mirštančiu žmogumi.
1. Labai dažnai žmogui tenka mirti vienam. Žinomą filosofinį
posakį „Žmogus visada miršta vienas”mes linkę suprasti per daug
tiesiogiai ir juo pateisinti savo gynybišką elgesį mirštančiojo at­
žvilgiu. Tačiau mirties baimė ir skausmas dar sustiprėja, jeigu pa­
liekame žmogų vieną. Mirštantis žmogus negali būti gydomas ar
traktuojamas kaip jau miręs. Jį reikia lankyti, būti su juo, klausytis
jo, kalbėtis su juo.
2. Reikia reaguoti ir atsižvelgti į mirsiančio žmogaus poreikius,
rūpestingai klausantis jo nusiskundimų.
3. Visos esančiųjų šalia mirštančio žmogaus pastangos turi būti
nukreiptos pastarojo gerovei. Būnant su juo, reikia vengti paviršu­
tiniško optimizmo, kuris skatina įtarumą ir nepasitikėjimą.
4. Mirštantis žmogus daugiau nori pats kalbėti negu klausytis jį
lankančių žmonių.
5. Mirštančio žmogaus kalba dažnai būna simboliška. Norint
geriau jį suprasti, svarbu iššifruoti jo naudojamų simbolių pras­
mę. Ji paprastai slypi sergančiojo gestuose, pasakojimuose ir pri­
siminimuose, kuriais jis dalijasi.
6. Nereikėtų mirštančio žmogaus laikyti kaip rūpesčių ir užuo­
jautos objekto. Neretai aplinkiniai žmonės, vedini pačių geriausių
paskatų, mėgina nuspręsti, kas yra geriausia mirštančiam žmo­
gui. Tačiau šis perdėtas atsakomybės prisiėmimas mažina pacien­
to sprendimų erdvę. Vietoj to privalėtume išklausyti jį, leisti jam
dalyvauti priimant sprendimus dėl gydymo, lankytojų ir panašių
dalykų.
7. Geriausias dalykas, kuriuo galėtume pasinaudoti, būdami su
mirštančiu žmogumi, tai mes patys - tokie, kokie esame. Gal tai ir
ne pati tobuliausia pagalbos priemonė, tačiau turbūt ypač tinkama
tuo momentu. Buvimas su mirštančiu žmogumi reikalauja papras­
čiausių žmogiškųjų reakcijų. Tai ir yra geriausia, ko reikėtų, o ir
vienintelis tikras dalykas, kurį galime duoti.
8. Konsultantui, gydytojui reikėtų pačiam priimti savo abejo­
nes, kaltės jausmą, savo narcizinių jausmų pažeidimą, mintis apie
savo paties mirtį.
9. Konsultantas turėtų būti gerai susipažinęs su literatūra apie
mirtį ir mirimą, rengti save susidūrimui su mirties klausimais.
Ne mažiau negu mirštančiam žmogui, o gal kartais net dau­
giau, pagalba reikalinga ir personalui, dirbančiam su mirštančiais
178 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

žmonėmis, bei mirštančiųjų artimiesiems. Su jais pirmiausia rei­

kėtų kalbėti, kaip įsisąmoninti ir priimti kaltės ir bejėgiškumo jaus­
mus. Medikams svarbu įveikti profesinės savigarbos pažeidimą.
Toks jausmas gana dažnas gydytojams, kuriems paciento mirtis
tam tikra prasme yra jų profesinė nesėkmė.

5.18. Seksualinės problemos

Mūsuose dėl visuomenės nuostatų bei socialinių normų sekso
atžvilgiu liberalizacijos, knygų ir kino bei videoprodukcijos, pro­
paguojančios erotiką ir seksą, beatodairiško paplitimo laisvėja sek­
sualinis elgesys, tačiau neišnyksta seksualinės problemos ir sun­
kumai. Priešingai, šie veiksniai sukelia naujas problemas, pavyz­
džiui, kai kurie žmonės sielojasi, kad jų lytinis elgesys neatitinka
tų standartų, kuriuos jie stebi ekrane ar apie kuriuos skaito kny­
gose. Tačiau pagrindinė seksualinių sutrikimų priežastis slypi psi­
chinėje įtampoje, nerime, vidiniuose konfliktuose, kadangi žmo­
gaus seksualinė sfera yra ypač jautri emocinio streso poveikiams.
Laisvėjantis seksualinis gyvenimas leidžia žmonėms laisviau kreip­
tis dėl savo problemų į specialistus, aptarti jas konsultavimo metu.
Dažnai kaip sinonimų vartojamų sąvokų „seksas” ir „seksualu­
mas” reikšmės skiriasi. Tai svarbu žinoti, norint jas tiksliau vartoti
savo profesiniame darbe. Seksas reiškia mechanišką lytinio akto at­
likimą, o seksualumas apima visą gamą pojūčių - nuo juslinio suža­
dinimo iki intymaus išgyvenimo. Psichologiniame konsultavime daž­
niau susiduriama su seksualumo problemomis, nors kartais klien­
tai nori aptarti ir techninius seksualinio gyvenimo aspektus.
Konsultantas, norėdamas geriau padėti klientui, turi turėti savo
sampratą, kas yra normalus, nenormalus ir iškrypęs seksualumas.
Todėl trumpai pakomentuosime šių sąvokų turinį.
Mūsų kultūroje priimtas normalaus seksualinio elgesio tikslas
yra prasmingi meilės santykiai, suteikiantys kito žmogaus pažini­
mo džiaugsmą ir malonius išgyvenimus, atpalaiduojantys nuo sek­
sualinės įtampos ir leidžiantys turėti vaikų. Normalus seksualu­
mas apima labai platų lytinio elgesio spektrą. Kartais net sunku
nustatyti griežtą ribą tarp normalaus ir nenormalaus seksualumo.
Ši riba priklauso nuo visuomenės nustatomų socialinių ir kultūri­
nių, moralinių ir teisinių normų. Beje, jos dažnai būna archaiškos
bei konservatyvios. Tačiau, kintant nuostatoms į seksualumo raiš­
kos formą, kartu kinta ir pačios normos, neretai tapdamos partne­
rių susitarimo reikalu. Yra gausybė lytinių santykių būdų, kurie
 179

laikomi normalūs, jei tokiais juos laiko abu partneriai. Daugelis

specialistų normalioms seksualumo apraiškoms priskiria mastur­
baciją (ypač paauglystėje), oralinį seksą, nors šiuo klausimu eg­
zistuoja ir kitokia nuomonė.
Nenormalaus seksualumo priežastys gali būti tiek psichologi­
nės, tiek fizinės. Pažymėtina, kad sutrikęs seksualumas sustiprina
bet kokias kitas psichologines problemas, o šios gali sutrikdyti tiek
vyrų, tiek moterų seksualumą.
Plačiausiai paplitęs vyrų seksualumo sutrikimas - impotencija,
arba lytinė negalia, pasireiškianti negalėjimu pasiekti visiškos erek­
cijos lytiškai santykiaujant. Impotencija, kaip laikinas sutrikimas,
gana dažna - kai kurių autorių duomenimis, tamtikrais gyvenimo
momentais ją patiria apie pusė vyrų. Impotencijos tikimybė didėja
su amžiumi. Ji sukelia ryškias emocines problemas, ypačjauniems
vyrams. Impotenciją gali sukelti tiek fizinės, tiekpsichologinės prie­
žastys; pastarosios gerokai dažnesnės. Fizinės priežastys - vaistų
ar hormonų vartojimas, kai kurios somatinės ligos, nerviniai su­
trikimai, silpninantys erekciją. Psichologinės priežastys - sutrikę
santykiai su partnere, nerimo, gėdos, kaltės, pykčio jausmas, tam
tikros emocinės situacijos, mažinančios lytinį potraukį. Patirta ne­
sėkmė lytiškai santykiaujant neretai sukelia ryškų menkavertiš­
kumo jausmą, kuris skatina kartotis impotenciją.
Kitas būdingas vyrų sutrikimas - per ankstyva ejakuliacija, t.y.
sėklos išsiliejimas prieš įkišant varpą į makštį arba tik ją įkišus.
Jos priežastys psichologinės (nors kartais priežastis gali būti stip­
rus fizinis nuovargis), dažniausiai - neišspręsti seksualiniai konf­
liktai. Sutrikimas sukelia nuolatinį vyro menkavertiškumo jausmą
ir moters seksualinį nepasitenkinimą. Per ankstyva ejakuliacija
partneriams neleidžia kartu pasiekti orgazmą.
Kiti ejakuliacijos sutrikimai - jos nebuvimas arba ejakuliacija
be orgazmo. Dažniausios jų priežastys - somatinės, ypač dėl kai
kurių vaistų poveikio. Šiais atvejais rekomenduojamas kruopštus
medicininis ištyrimas.
Labiausiai paplitęs moterų seksualumo sutrikimas - frigidišku­
mas, arba lytinis šaltumas, kurio svarbiausias bruožas - dalinis ar
visiškas seksualinio pasitenkinimo nebuvimas. Dėl šio sutrikimo
patys lytiniai santykiai įmanomi. Dažniausios frigidiškumo prie­
žastys yra psichologinės, susijusios su neigiamais jausmais lytiš­
kai santykiaujant (neigiamas seksualinis patyrimas, netinkamas
partnerio elgesys ir kt.). Iš fizinių priežasčių paminėtina dispareu-
nija (skausmingi lytiniai santykiai) ir vaginizmas (nevalingi makš-
180 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

ties sienos spazmai, kliudantys įkišti varpą). Kartelis ir pastarųjų

sutrikimų priežastys siejamos su psichologinėmis problemomis.
Tiek vyrams, tiek moterims būdingas seksualumo sutrikimas
yra hiperseksualumas. Tai nuolatinės seksualinio pobūdžio min­
tys ir fantazijos, nuolatinis ir įkyrus lytinių santykių troškimas. Kar­
tais šis moterų sutrikimas vadinamas nimfomanija, vyrų - satyriz-
mu. Dažniausios hiperseksualumo priežastys yra psichologinės,
nors jis gali būti ir dėl kai kurių neurologinių ligų bei epilepsijos,
taip pat vartojant amfetaminus ir hormonus. Hiperseksualumą gedi
sąlygoti ir fiziologiniai pokyčiai menopauzės ir klimakteriniu pe­
riodais.
Seksualumo nukrypimai apima seksualinį elgesį, neatitinkantį
visuomenėje egzistuojančių seksuabnių normų. Kol kas nėra vie­
ningo seksuabnių nukrypimų priežasčių paaiškinimo. Mėginta aiš­
kinti įvairiausiais fiziniais ir genetiniais veiksniais, hormonų apy­
kaitos sutrikimais, netgi psichologinėmis problemomis, ypač anks­
tyvajame raidos periode.
Daugelyje pasaulio šalių sparčiai kinta požiūris į homoseksu­
alizmą. Kartu diskutuojamas ir jo nenormalumas, nes ilgai jis bu­
vo laikomas seksualumo nukrypimu. Homoseksualizmas reiškia
lytinius kontaktus tarp tos pačios lyties asmenų (santykiai tarp mo­
terų - lesbianizmas). Prie homoseksualistų priskiriami ir biseksu-
alai, lytiškai kontaktuojantys su abiejų lyčių asmenimis. Homo­
seksualizmas gana paplitęs (apie 1%vyrų; kiti nurodo gerokai di­
desnį procentą; tarp moterų - retesnis). Kai kurių specialistų nuo­
mone - tai seksualinės orientacijos sutrikimas (1974 m. už tai bal­
savo dauguma Amerikos Psichiatrų asociacijos narių), kitų - kad
tai normalus seksualinės predispozicijos variantas. Pastaruoju at­
veju tampa neaktualus homoseksualizmo gydymo klausimas, o
konsultuojant gali būti sprendžiamos visuomenės nuostatų, prie­
tarų homoseksualistų atžvilgiu sukeltos problemos. Daugeliui kon­
sultantų gana sunku be vidinio pasipriešinimo klausytis homosek­
sualistų pasakojimo apie tarpusavio santykius su partneriu, nors
iš tikrųjų tai tos pačios problemos, kurios sutinkamos esant hete-
roseksualiniams ryšiams - pavydas, konkurencija, vyravimas,
nuobodulys, neištikimybė ir kt.
Skiriami du seksualinių nukrypimų tipai - neįprasto objekto pa­
sirinkimas (fetišizmas, pedofilija, transvetizmas ir kt.) ir nenor­
malus seksualinis potraukis (ekshibicionizmas, vojerizmas, sadiz­
mas, mazochizmas ir kt.).
Fetišizmas - seksualinis pasitenkinimas pakeitus seksualinį ob­
jektą jo garderobo dalimi. Jis paprastai būdingas vyrams.
 181

Pedofilija - patologinis seksualinis potraukis prie vaikų. Daž­

niausiai toks asmuo turi mazochistinių polinkių ir yra impotentas.
Vaikas šiuo atveju traktuojamas kaip negrėsmingas seksualinis ob­
jektas.
Transvetizmas - seksualinis pasitenkinimas vilkint priešingos
lyties asmens drabužius ar priimant kitos lyties vaidmenį. Jis daž­
nesnis vyrams. Šiems asmenims nuo mažens būdinga nediferen­
cijuota lytinė identifikacija.
Ekshibicionizmas - savo lytinių organų demonstravimas prie­
šingos lyties asmenims. Jis dažnesnis vyrams, reiškia nuolatinį sie­
kimą patvirtinti savo seksualumą. Aukos išgąstis - būtina seksu­
alinio pasitenkinimo sąlyga. Dažnai po to masturbuojamasi.
Vojerizmas - priešingas ekshibicionizmui lytinis nukrypimas,
kai pasitenkinama stebint apsinuoginusį priešingos lyties asmenį.
Kaippradėti pokalbį su klientu apie seksualines problemas? Net
jei jos yra pagrindinė kreipimosi priežastis, klientas toli gražu ne
visada tiesiai pradeda kalbėti su konsultantu apie jas. Ir konsul­
tantas ne visada gali laisvai pradėti klausinėti klientą apie inty­
miausią gyvenimo sferą. Todėl neretai kliento seksualinės sferos
atskleidimas prasideda ir baigiasi vienu klausimu ir vienu atsaky­
mu, kuriuos galima pavadinti konsultanto ir kliento žaidimu - „Ką
galėtumėte pasakyti apie savo lytinį gyvenimą?” - „Viskas gerai”
arba „Normalus”. Tačiau konsultantas neturėtų pasitenkinti tokiu
paviršutinišku atsakymu ir privalo užduoti patikslinančius klausi­
mus - „Ką reiškia „gerai” Jūsų lytiniame gyvenime?”, „Kas Jums
yra normalus lytinis gyvenimas?” Taigi klientas turi suprasti, kad
toks trumpas atsakymas galimas, bet nepakankamas. Net jei kli­
entas kreipiasi dėl kitų priežasčių, reikėtų pasidomėti seksualine
sfera, nes daugelis psichologinių problemų labai susijusios su ja
(arba kaip priežastis, arba kaip padarinys). Kai klientas nieko ne­
kalba apie šią savo gyvenimo sferą, konsultantas turėtų padėti pra­
bilti apie tai, paklausdamas - „Jūs nieko nesakėte apie savo seksu­
alinį gyvenimą”. Tokia pastaba netgi vertingesnė už klausimą. Jeigu
klientas atsako klausimu - „Oką Jūs norite sužinoti?”, galima ir jo
paklausti - „Kodėl Jūs nieko nekalbate apie lytinį gyvenimą?”Jei­
gu klientas nenori šių klausimų aptarti, nereikia jo versti, tačiau
reikia pasakyti, kad, neaptarus šių klausimų, bus sunku suprasti
kitas jo problemas.
Seksualinių sutrikimų konsultavimas plačiąja prasme gali būti
trejopo pobūdžio: seksualinis švietimas, seksualinis konsultavimas
ir sekso terapija. Calderone (1976; cit. pgl. George R.J., Christiani
182 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

T.S., 1990) skirtumus tarp šių seksualinių problemų konsultavimo

aspektų apibūdino taip:
„Švietimas yra procesas, kuriame pateikiama faktinė informacija apie seksualumą
ir skatinama keisti nuostatas jo atžvilgiu. Konsultavimas yra pagalba savo seksualinį
išprusimą paversti socialiai atsakingu seksualiniu elgesiu. Terapijos metu padedama
įsisąmoninti seksualinius nukrypimus ir pašalinti kliūtis”.

Seksualinis švietimas ir seksualinis konsultavimas paprastai

vyksta kartu.
Kaip minėjome, suaugusiųjų seksualinio švietimo tikslas - keisti
nuostatas seksualumo atžvilgiu. Problemos dažnai kyla ne dėl to,
ko žmonės nežino apie seksą, bet dėl to, ką žino, t.y. dėl įvairių
netikroviškų pseudoidėjų ir mitų apie seksualumą. Daugelis žmo­
nių savitai įsivaizduoja, kas yra normalu ir nenormalu lytiniame
gyvenime, o šią sampratą dažnai ir sąlygoja tokie mitai, aiškinan­
tys lytinį aktą ir vyro bei moters vaidmenį jame. Štai kai kurie iš
šių mitų:
- vyras visada siekia lytiškai santykiauti, o moteris - ne;
- vyras iš prigimties yra agresyvus, turintis daug potencijos, o
moteris dažniau pasyvi;
- vyras visada turi būti lytinių santykių iniciatorius;
- abu partneriai vienu metu turi patirti orgazmą;
- vyrui visada turi būti erekcija ir ejakuliacija;
- vyras neturi įtakos moters orgazmui;
- lytiškai santykiauti galima tik tam tikru laiku esant tam tik­
roms sąlygoms;
- sekse yra priimtinos ir nepriimtinos pozicijos; ir 1.1.
Žmonės, kurie vadovaujasi tokia seksualine mitologija, jaučia­
si nelaimingi, jeigu jų lytinis gyvenimas neatitinka šių normų. La­
bai svarbu, kad konsultantas pats būtų kuo laisvesnis nuo tokių
mitų. Konsultuojant labai svarbu padėti klientui pakeisti tokias nuo­
statas ir stereotipus.
Konsultantas turi būti pasirengęs konsultuoti dėl seksualinių
problemų visų amžiaus grupių klientus. R.Kirkpatrick (1975; cit.
pgl. George R.L., Christiani T.S., 1990) suformulavo 9 seksualinio
konsultavimo taisykles:
1. Užsiiminėjančiojo seksualinėmis problemomis seksualinės
funkcijos turi būti normalios, kad jis galėtų tinkamai reaguoti į
klientų seksualumo apraiškas.
2. Konsultantas turi mokėti laisvai ir atvirai kalbėtis apie seksu­
alines problemas, žinoti tinkamus lytinių organų bei lytinio akto ele­
mentų pavadinimus, nevartoti aptakių išsireiškimų, barbarizmų.
 3. Konsultantas kartais turėtų pirmas pradėti kalbėti apie gali­
mas kliento seksualines problemas, nes pastarasis kartais nedrįs­
ta apie tai prabilti.
4. Konsultantas turėtų mokėti atskleisti klientų užmaskuotai pa­
teikiamas seksualines problemas.
5. Konsultantas tini būti gerai susipažinęs su įvairiais žmogaus
seksualumo ir kitais tos sferos klausimais (anatomija, lyčių psi­
chologija, farmakologija, apsisaugojimo priemonėmis vyrams ir
moterims ir kt.), kad galėtų tinkamai informuoti klientą.
6. Konsultuojant paauglius ir moksleivius, reikia prisiminti, kad
jų žinios apie seksualumą gali būti nepilnos, iškraipytos, klaidin­
gos. Čia svarbu atkreipti dėmesį į šias problemas: ankstyvieji lyti­
niai santykiai, masturbacija ir apsisaugojimo priemonės.
7. Konsultantas turėtų suvokti savo ribas, kalbėdamas apie sek­
sualines problemas, pavyzdžiui, neturėtų užsiimti sekso terapija
atitinkamai nepasirengęs.
8. Konsultantas turėtų žinoti, kada nukreipti klientą kitam spe­
cialistui ir kur tokį rasti.
9. Konsultantas turėtų atsisakyti bet kokių savo vertinimų kli­
entų seksualinio elgesio ir vertybių atžvilgiu.
Seksualiniams sutrikimams gydyti naudojama sekso terapija,
pasiūlyta amerikiečių W.H.Masters ir V.E.Johnson (1970). Ji dau­
giau skirta poroms, tačiau dabar taikoma individualiambei grupi­
niam gydymui. Sekso terapija remiasi keliais pagrindiniais princi­
pais:
- atsakomybė už save;
- leidimas sau būti seksualiu;
- seksualinio elgesio būdų mokymasis;
- gilesnis jausmų, fantazijų ir bendravimo įsisąmoninimas;
- seksualinio elgesio keitimas.
Sekso terapija dažniausiai gydoma impotencija (pirminė ir ant­
rinė), per ankstyva ar pavėluota ejakuliacija, orgazmo sutrikimai,
vaginizmas.
184 SPECIFINĖS PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PROBLEMOS

Literatūra
Bird B. Talking With Patients. 2nd Ed. Philadelphia: J.B.Lippincott Company, 1973.
Coleman J.C. Abnormal Psychology in Modern Life // Glenview, 111.: Scott Foresmand
ant Co, 1972.
Corey G. Theory and Practice of Counseling and Psychotherapy. Monterey, Calif.: Bro-
oks/Cole, 1986.
Dune EJ., McIntosh J.L., Dune-Maxim K. (Eds.) Suicide and Its Aftermath: Under­
standing and Counseling the Survivors. N.Y.: Norton, 1987.
George R.L., Cristiani T.S. Counseling: Theory and Practice. 3rd Ed. Englewood Cliffs,
NJ.: Prentice Hall, 1990.
Homey K. The Neurotic Personality of Our Time. N.Y.: Norton, 1937.
Jacobson E. Depression. N.Y.: International University Press., 1971.
Jones F.A. Therapists as survivors of client suicide // In: EJ.Dune, J.L.McIntosh, K.Du-
net-Maxim (Eds.) Suicide and Its Aftermath: Understanding and Counseling the Survi­
vors. N.Y.: Norton, 1987.
Kennedy Ė. On Becoming Counselor: ABasic Guide for Non-Professional Counselors.
N.Y.: The Seabury Press, 1977.
Kočiūnas R. Asmenybės tyrimo paslaptys psichosomatinėje medicinoje // Psichologi­
ja, 1983. Nr. 4. P. 117-132.
Kubler-Ross E. On Death and Dying. N.Y.: Macmillan, 1969.
Masters W.H., Johnson V.E. Human Sexual Inadequacy. Boston: Little, Brown, 1970.
May R. The Discovery of Being: Writings in Existential Psychology. N.Y.: Norton, 1983.
McNeil E.B. Neurosis and Personality Disorders. N.Y.: Science House, 1968.
Menninger W.W. Patient suicide and its impact on the psychotherapist // Bulletin of
the Menninger Clinic, 1991. Vol. 55, P. 216-227.
Parkes M. Bereavement: Studies of Grief in Adult Life. N.Y.: International University
Press, 1972.
Parkes M., Weiss R. Recovery from Bereavement. N.Y.: Basic Books, 1983.
Pretzel P. Understanding and Counseling the Suicidal Person. Nashville, Tenn.: Abing­
don Press, 1972.
Salzman L. The Obsessive Personality. N.Y.: Science House, 1968.
Shneidman E.S. On the Nature of Suicide. SanFransisco: Jossey-Bass, 1969.
Storr A. The Art of Psychotherapy. N.Y.: Methuen, 1980.
Stroebe M. Coping with bereavement: a review of the grief work hypothesis // Omega,
1991-1993, Vol. 26 (I). P. 19-42.
Yalom I. Existential Psychotherapy. N.Y.: Basic Books, 1980.
6. Etiniai psichologinio
konsultavimo principai
186 ETINIAI PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PRINCIPAI

Konsultantas, kaip ir kiti profesionalai, turi etinę atsakomybę ir

pareigas. Pirmiausia jis atsakingas prieš klientą, paskui prieš kli­
ento šeimos narius, prieš įstaigą, kurioje dirba, prieš visuomenę
apskritai ir, galiausiai, prieš savo profesiją. Dėl šios atsakomybės
ir yra labai svarbūs etiniai principai psichologiniame konsultavi­
me ir psichoterapijoje. Todėl visose šalyse kuriami psichologo, psi­
choterapeuto, konsultanto profesinę veiklą reglamentuojantys pro­
fesinės etikos kodeksai.
Tačiau savo darbe besąlygiškai laikytis etikos taisyklių konsul­
tantui nėra paprasta dėl objektyvių priežasčių. Pagrindines jų nu­
rodė R.L.George ir T.S. Cristiani (1990):
1. Sunku numatyti tinkamo elgesio standartus, nes konsultavi­
mo situacijos labai įvairios; kaip jau anksčiau minėjome, kiekvie­
nas konsultavimo kontaktas yra unikalus.
2. Dauguma konsultantų praktikuoja tam tikrose įstaigose (kli­
nikose, centruose, mokyklose, privačiose tarnybose ir kt.). Jų ver­
tybinės orientacijos gali nevisiškai sutapti su etiniais reikalavimais
konsultantui. Tada konsultanto situacija labai sudėtinga.
3. Konsultantas neretai patenka į konfliktiškas situacijas, kai
susiduria su tam tikromis etinėmis dilemomis - laikydamasis vie­
no reikalavimo, jis pažeidžia kitą arba keletą jų. Taigi, neatsižvel­
giant į konsultanto pasirinkimą, jis priverstas pažeisti etikos ko­
deksą.
Etinės dilemos labiau negu tiesioginiai etikos kodekso pažeidi­
mai padeda suprasti etinių kodeksų ribotumą sprendžiant konsul­
tavime iškylančias problemas. Štai kokia naujausia Amerikos psi­
chologų asociacijos Psichologų etinių principų (1990) preambulė:
„Psichologai gerbia individo orumą bei vertę ir siekia užtikrinti bei apsaugoti pag­
rindines žmogaus teises. Jie įpareigoti kaupti žinias apie žmonių elgesį, žmonių savęs
bei kitų supratimą ir pritaikyti šias žinias žmonių gerovei užtikrinti”.

Tačiau, pavyzdžiui, susidūrus su turinčiu suicidinių ketinimų

klientu, sunku visiškai laikytis šių principų. Užtikrinti kliento sau­
gumą bus nelengva nepažeidus jo autonomijos, laisvo apsispren­
dimo teisės, taigi jo, kaip asmenybės, orumo ir vertės. Antra ver­
tus, jeigu nieko nedarysime, saugodami kliento autonomiškumą,
iškils grėsmė jo gerovei ir netgi gyvybei. Šiuo atveju geradarystės
principas nugali žmogaus asmenybės autonomijos principą (Be­
auchamp T.L., Childress J.S., 1983).
Dėl šių priežasčių profesinės etikos kodeksai keičiasi. Pavyz­
džiui, Amerikos psichologų asociacija per pastaruosius 30 metų 3
kartus taisė savo profesinės etikos kodeksą. Pokyčiai paprastai at-
 187

spindi visuomenės pasikeitimus, tačiau visgi dažniausiai yra sąly­

gojami neadekvataus etinių principų laikymosi patyrimo (apie tai
kalbėsime, smulkiau analizuodami konfidencialumo ribas).
Pirmasis etinis reikalavimas konsultantui susijęs su konsulta­
vimo pradžia. Kad klientas visiškai sąmoningai apsispręstų suda­
ryti „konsultavimo kontraktą”, jis turi kuo daugiau žinoti apie patį
konsultavimą. Todėl per pirmąjį susitikimą konsultantas privalo
klientą supažindinti su:
- pagrindiniais konsultavimo tikslais;
- savo pasirengimo ir kvalifikacijos lygiu;
- konsultacijos kaina;
- apytikre konsultavimo trukme;
- galima konsultavimo nauda;
- galima rizika ir pavojumi, susijusiais su keitimusi konsultuo­
jant;
- galimybe kliento atvejį aptarti su kolegomis;
- konfidencialumo ribomis.
Konsultantas privalo tinkamai vertinti savo profesinės kompe­
tencijos lygį bei jo ribas. Jis neturėtų leisti klientui tikėtis kitokios
pagalbos, nei ta, kurią jis gali realiai suteikti. Konsultuojant ne­
leistina naudoti tinkamai neįsisavintų diagnostiniųir terapinių pro­
cedūrų. Klientų negalima naudoti konsultavimo procedūroms ar
būdams išmėginti, eksperimentams neturint pakankamai darbo
įgūdžių. Konsultantas, jaučiantis kompetencijos stoką, privalo kon­
sultuotis su labiau patyrusiais kolegomis, siekti, kad jo profesinį
darbą prižiūrėtų patyrę kolegos.
Jau minėjome, kad konsultantas privalo detaliai informuoti kli­
entą apie jų bendro darbo sąlygas. Ypač svarbu iš anksto suderinti
su klientu konsultavimo pokalbio audioužrašą arba videoužrašą,
taip pat galimą susitikimo stebėjimą per vienpusio matymo veid­
rodį. Klientui nesutikus, šių būdų naudoti neleistina. Tačiau jie
gali būti svarbūs konsultantui (mokymo ir mokymosi tikslui, taip
pat kai profesinę priežiūrą atliekantis specialistas ar kvalifikaciją
kontroliuojanti institucija reikalauja pristatyti konkretaus konsul­
tavimo atvejo įrašą). Jie gali būti naudingi ir pačiamklientui, jeigu
konsultantas sugeba tinkamai išaiškinti jų prasmę. Naudojant kon­
sultavimo susitikimų įrašus, klientas gali pats įvertinti savo prob­
lemų dinamiką ir konsultavimo efektyvumą. Todėl kai kurių savi­
mi nepasitikinčių konsultantų priešinimasis pokalbius stebėti ar
užrašyti, argumentuojant siekimu išlaikyti konfidencialumą bei kli­
ento gerovę, yra jų pačių nerimo ir diskomforto išraiška. Dar kartą
188 ETINIAI PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PRINCIPAI

priminsime, kad susitikimo stebėjimą ar užrašymą būtina sude­

rinti su klientu.
Pagrindinis konsultavimo etinių dilemų, apie kurias jau užsi­
minėme anksčiau, šaltinis - konfidencialumas. Tai lyglakmuso po­
pierėlis konsultanto atsakomybei prieš savo profesiją, savo įstai­
gą, o svarbiausia - prieš klientą, kuris į jį kreipiasi pagalbos. Nor­
malus konsultavimas neįmanomas, jei klientas nepasitikės kon­
sultanto diskretiškumu. Konfidencialumo klausimas turi būti ap­
tartas jau per pirmąjį susitikimą su klientu.
R.L.George ir T.S.Cristiani (1990) išskyrė du konfidencialumo
lygius. Pirmasis lygis apima konsultuojant gautų žinių apie klientą
profesionalaus naudojimo ribas. Kiekvieno konsultanto pareiga -
informaciją apie klientą naudoti tik profesiniams tikslams. Ji nie­
kada negali būti naudojama viešai bendraujant ir neprofesinėmis
aplinkybėmis. Tai tinka ne tik informacijai, bet ir pačiam faktui,
kad kažkoks žmogus yra ar buvo konsultanto klientas. Žinios apie
klientus (konsultanto užrašai, individuali kliento kortelė) turi būti
saugomos taip, kad negalėtų patekti į svetimas rankas ir būti pa­
naudotos neprofesiniams tikslams.
Antrasis konfidencialumo lygis - nustatyti sąlygas, kurioms
esant, konsultuojant gauta informacija gali būti panaudota. Klien­
tas turi tejsę tikėtis, kad tokia informacija bus panaudojama tik jo
gerovei. Tačiau čia galima susidurti su etine dilema, kai kliento
gerovės vardan konsultantas tam tikromis žiniomis turi pasidalin­
ti su kliento tėvais, mokytojais, sutuoktiniais ar šeimos nariais. Ta­
čiau pagal galimybes tai turi būti aptariama su klientu. Jeigu kli­
entas neprieštarauja, suprasdamas, kad tai būtina, ir yra tikras,
kad informacija bus naudojama tik profesiniams tikslams ir tik jo
interesams, ši problema iš etinės tampa grynai profesiniu sprendi­
mu.
Konsultantas, užtikrindamas kliento teikiamų žinių apie save
slaptumą, taip pat turėtų supažindinti klientą su aplinkybėmis, ku­
rioms esant, konfidencialumo nebus laikomasi. Konfidencialumas,
kaip vėliau matysime, negali būti absoliutus. Dažniausiai tenka
kalbėti apie jo ribas. B.Schneider (1963; cit. pgl. George R.L., Cri-
stiani T.S., 1990) suformulavo 7pagrindinius konfidencialumo prin­
cipus, kuriais ir mėginama nustatyti tokias ribas:
1. įsipareigojimas laikytis konfidencialumo yra ne absoliutus, o
santykinis, nes egzistuoja tam tikros sąlygos, galinčios pakeisti to­
kį įsipareigojimą.
2. Konfidencialumas priklauso nuo kliento suteiktų žinių pobū­
džio - kliento paslaptys konsultantą saisto nepalyginamai griež-
 189

čiau negu visuotinai žinomi dalykai, apie kuriuos kalba klientas.

3. Konsultavimo susitikimų medžiaga, negalinti pakenkti kli­
ento interesams, nesaisto konsultanto konfidencialumo taisykle.
4. Konsultavimo susitikimų medžiaga, būtina efektyviam kon­
sultanto darbui, taip pat negali saistyti konsultanto laikytis konfi­
dencialumo taisyklių (pavyzdžiui, susitarus su klientu, kad tokia
medžiaga bus pateikta profesinę priežiūrą atliekiančiam specia­
listui).
5. Konfidencialumas visada grindžiamas kliento teise į gerą var­
dą, į paslaptį. Tokias klientų teises konsultantas privalo gerbti, kar­
tais net nusižengdamas įstatymui (pavyzdžiui, atsisakydamas su­
teikti informaciją apie klientą teisėsaugos įstaigoms, jei tuo nepa­
žeidžiamos trečiųjų asmenų teisės).
6. Konfidencialumą taip pat gali riboti konsultanto teisė užtik­
rinti savo asmens orumą ir saugumą.
7. Konfidencialumas taip pat gali būti ribojamas trečiųjų asme­
nų bei visuomenės teisėmis.
Iš dažniausių aplinkybių, dėl kurių konfidencialumo taisyklių
galiojimas konsultuojant gali būti ribojamas, paminėtinos šios:
1) kliento keliama grėsmė savo ar kitų žmonių gyvybei;
2) nepilnametis klientas, tapęs ar tebeesantis suaugusiųjų smur­
to, tvirkinimo, incesto ir kitų nusikaltimų veiksmų auka;
3) būtinumas hospitalizuoti klientą;
4) kliento ar kitų asmenų dalyvavimas platinant narkotikus bei
kituose nusikalstamuose veiksmuose.
Konsultuojant paaiškėjus, kad klientas kelia rimtą grėsmę kam
nors, konsultantas privalo imtis priemonių, kad apsaugotų poten­
cialią auką (ar aukas), informuodamas apie pavojų ją pačią, tėvus
ar artimuosius, teisėsaugos organus. Konsultantas taip pat turėtų
informuoti ir klientą apie savo galimus veiksmus siekiant apsau­
goti trečiuosius asmenis.
Iškilus dilemai, ką pasirinkti - laikytis etikos kodekso ar įgy­
vendinti teisės principus, prioritetas teikiamas pastarajamvarian­
tui, ir tokią konfidencialumo sampratą konsultuojant lėmė garsus
T.Tarasoffatvejis JAV, gerokai paveikęs konfidencialumo ribų trak­
tavimą konsultavimo ir psichoterapijos praktikoje.
1969 m. rugpjūtį Prosenjit Poddar, buvęs Berklio universiteto
miestelio Studentų sveikatos centro klientas, pranešė jį konsul­
tuojančiam psichologui, kad rengiasi nužudyti savo draugę Tatja­
ną Tarasoff. Psichologas apie iškilusį pavojų pranešė telefonu mies­
telio policijai, taip pat visa tai dar išdėstė oficialiame laiške mies­
telio policijos viršininkui. Jis prašė policijos stebėti jo klientą, taip
190 ETINIAI PSICHOLOGINIO KONSULTA VIMO PRINCIPAI

pat spręsti jo, kaip pavojingo asmens, hospitalizavimo klausimą.

Policija sulaikė Poddar apklausai, tačiau vėliau, nesant pakanka­
mai įkalčių, paleido. Po tam tikro laiko už šio psichologo profesinę
priežiūrą atsakingas specialistas pareikalavo, kad psichologo laiš­
kas policijai būtų grąžintas jam. Šis laiškas, kartu su psichologo
pastabomis apie šį atvejį, buvo sunaikintas. Vyresnysis kolega taip
pat pareikalavo iš konsultavusio Poddar psichologo nesiimti jokių
veiksmų šio kliento atžvilgiu. Taigi apie iškilusią grėsmę nebuvo
pranešta nei potencialiai aukai, nei jos tėvams. Po2mėnesių Poddar
nužudė Tatianą Tarasoff. Jos tėvai iškėlė bylą Kalifornijos univer­
siteto tarybai ir tarnautojams už tai, kad nepranešė apie galimą
nelaimę. Žemesnioji teismo instancija ieškinį atmetė, tačiau po
Tarasoff tėvų apeliacijos Kalifornijos aukščiausiasis teismas 1976
m. palaikė jų pusę ir nustatė, kad potencialios aukos neįspėjimas
buvo neatsakingas ir nusikalstamas veiksmas.
Kaip teigia T.L.Beauchamp ir J.S.Childress (1983), konfidencia­
lumo laikymasis baigiasi ten, kur prasideda pavojus kam nors.
Kitas svarbus etinis principas, kaip ir konfidencialumas, - tai
draudimas palaikyti dvigubus santykius su klientais. Šis draudi­
mas apima profesinius santykius su artimais draugais ir giminė­
mis, bendradarbiais, pavaldiniais, studentais, kuriems konsultan­
tas dėsto, taip pat seksualinius kontaktus su klientais. Toks drau­
dimas visiškai suprantamas, nes konsultuojančio konsultanto po­
zicija pranašesnė ir iškyla grėsmė, jog jis bendraudamas gali tuo
pasinaudoti savo poreikiams tenkinti.
Labai svarbus etinis principas, kuris neretai profesionalų nuty­
limas ir mažai aptarinėjamas - konsultantų ir psichoterapeutų sek­
sualiniai kontaktai su klientais. 1977 m. I.C.Holroyd ir A.Brodsky
apklausė 1000 amerikiečių profesionalių psichologinio konsulta­
vimo ir psichoterapijos praktikų, turinčių filosofijos daktaro psi­
chologijoje laipsnį, kurių pusė buvo vyrai, pusė - moterys. Visi jie
buvo klausiami apie erotinius ir seksualinius santykius su klien­
tais. Tyrinėtojai gavo tokius rezultatus:
- erotiniai kontaktai ir seksualiniai santykiai daug dažnesni tarp
vyrų konsultantų ir moterų klienčių (5,5%) negu tarp moterų kon­
sultančių ir vyrų klientų (0,6%);
- konsultantai, vienąkart peržengę leistiną ribą, linkę kartoti­
nai užmegzti seksualinius ryšius su klientais (80%);
- 70% konsultantų vyrų ir 80% moterų kategoriškai neigė sek­
sualinių santykių su klientais leistinumą; 4% apklaustųjų seksu­
alinius ryšius su klientais mėmė esant terapiškai vertingais.
 191

Konsultantų seksualiniai santykiai su klientais yra nepriimtini

tiek etiškai, tiek profesiškai, nes tai tiesioginis piktnaudžiavimas
jėga, kurią suteikia konsultanto vaidmuo. Klientas yra daug labiau
pažeidžiamas negu konsultantas, nes specifinėje konsultavimo at­
mosferoje „apnuogina” save, atskleidžia savo jausmus, fantazijas,
paslaptis, troškimus, iš jų ir seksualinio pobūdžio. Kartais klientas
labai idealizuoja konsultantą, jam norisi artimų santykių su tokiu
idealiu, giliai suprantančiu ir priimančiu žmogumi. Tačiau kon­
sultavimo kontaktą pavertus seksualiniu ryšiu, klientas tampa ypač
priklausomas nuo konsultanto, o šis pasidaro nebeobjektyvus. Čia
ir baigiasi bet koks profesionalus konsultavimas ar psichoterapija.

Literatūra
American Psychological Association. Ethical principles of psychologists // American
Psychologist, 1990. Vol. 45. P. 590-395.
Beauchamp T.L., Childress J.S. Principles of Biomedical Ethics. 3nd Ed. N.Y.: Oxford
University Press, 1985.
George R.L., Cristiani T.S. Counseling: Theory and Practice. 3rd Ed. Englewood Cliffs,
N.J.: Prentice Hall, 1990.
Holroyd J.C., Brodsky A. Psychologists’ attitudes and practices regarding erotic and
nonerotic physical contact with patients // American Psychologist, 1977, Vol. 32. P.843-
849.
 Kočiūnas R.
Ko-49 Psichologinis konsultavimas. - V.: LUMEN 1-kla, 1995. - 192 p.
ISBN 9986-410-12-6
Knyga supažindina skaitylojus su psichologinio konsultavimo svarbiausiomis nuostatomis,
principais, sąvokomis, praktinio darbo aspektais. Ji pravarti psichologijos, pedagogikos ir
medicinos studentams, taip pat visiems tiems, kurie domisi psichologinio konsultavimo
teorija ir praktika.
UDK 159.9

Kočiūnas R.
Psichologinis konsultavimas
Redaktorė Dalia Januševičienė
Maketuotojas Giedrius Kubilius

SL 1710 1995 03 20. Tiražai 4000 egz.

Užsakymas 45

ParuoSė LUMEN leidykla

Laisvės pr. 60,2056 Vilnius.
ISleido S. Slukos firma "Mažoji Evelina"
Smalinės 7-13 Vilnius
Spausdino Poligrafiniųpaslaugųįmonė
Strazdelio 1,2600 Vilnius
Kaina sutartinė
 Knyga išleista
Atviros Lietuvos fondo
lėšomis

„Švietimas Lietuvos ateičiai” - tai projektas, atsiradęs

sėkminga' sutapus Lietuvoje vykstančios švietimo
reformos ir garsaus filantropo George'o Soroso veiklos
pagrindinėms idėjoms bei siekiams.
,!į įgyvendina Atviros Lietuvos fondas,
bendradarbiaudamas su Švietimo ir mokslo
ministerija. Projekto paskirtis - esmingai tobulinant
švietimo sistemą, paskatinti lietuvių tautos ir krašto
tautinių mažumų kultūrinę pažangą, atviros pilietinės
visuomenės Lietuvoje kūrimąsi.

Tikimės, kad šis projekto iniciatyva išleistas vadovėlis

gebės talkinti atsinaujinančiai krašto mokyklai.