Algebra Ir Skaiciu Teorija I Dalis

1
VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
Rimantas Skrabutėnas
ALGEBRA IR SKAIČIŲ TEORIJA

(Paskaitų konspektas II)
III . Polinomų algebra
IV . Skaičių teorija
Vilnius, 2004
ALGEBRA IR SKAIČIŲ TEORIJA
ĮVADAS
Šiuo leidiniu tęsiame algebros ir skaičių teorijos kurso paskaitų keturių semestrų
apimties ciklą. Antrojoje konspektų dalyje pateikiamos įvadinės skaičių teorijos ir
polinomų teorijos žinios, kurios apibendrina ir esminiai išplečia mokyklines matematikos
žinias.
Pateikiamuose paskaitų konspektuose lieka, deja, ir korektūros, ir redagavimo bei
kalbos klaidų. Esu dėkingas kolegoms, jau pastebėjusiems keletą paliktų netikslumų. Į jų
pastabas su dėkingumu atsižvelgsiu skaitydamas paskaitas.
Dar sykį dėkoju ir gerbiamiems recenzentams docentams L. Griniuvienei ir
G.Bareikiui.
R.Skrabutėnas, 2005
P 3 - 01 ALGEBRA IR SKAIČIŲ TEORIJA 1
Paskaita 3 – 01
Skaičių teorija
1. Užduotis: pakartoti praeitų metų AST’os kursą: svarbiausius faktus,
matematinę simboliką.
2. Ypač rekomenduočiau prisiminti temas: “Algebrinės struktūros” ir “Skaičių
aibės”.
Natūraliųjų skaičių pusgrupis N. Natūraliaisiais skaičiais vadiname aibės N , tenkinančios tam
tikrą aksiomų sistemą (pvz. D.Peano), elementus. Viena iš aibę N nusakančių aksiomų pagrindžia
svarbų matematinės indukcijos principą. Štai jo paprasčiausias variantas.
MIP. Jei predikatas P(n) teisingas kai n = 1 ir, iš jo teisingumo natūraliajam skaičiui n = k,
išplaukia, kad jis teisingas ir sekančiam skaičiui n = k + 1, tai tas predikatas yra yra teisingas su visais
natūraliaisiais skaičiais n.
Sveikųjų skaičių žiedas Z . Sveikaisiais skaičiais vadiname elementus komutatyvaus žiedo Z, kuris
yra minimalus natūraliųjų skaičių pusgrupio N plėtinys.
Sveikųjų skaičių aibę žymėsime raide Z (kartais, – S ). Laikysime taip pat, kad šios aibės
elementus (t.y. sveikuosius skaičius) mokame sudėti, sudauginti ir atimti. Pabrėšime, kad nuo mokyklos
laikų įprastos šių veiksmų savybės (pvz. tokios: m + n = n + m; (m − n )k = mk − nk ir t.t. ) yra griežtai
įrodomos.
Dar prisiminkite Archimedo aksiomą (AA), MSP, DSP.
Šiame semestre mūsų studijų tikslas bus sveikųjų skaičių žiedas Z ir jo savybės.
Santrumpos. Kaip ir pirmojoje konspektų dalyje, naudosime laiką ir vietą

taupančias santrumpas. Svarbesnes (iš naujai įvedamų) pateikiame žemiau:
DLT – dalybos su liekana teorema;
TP – tarpusavyje pirminiai (skaičiai);
TPP – tarpusavyje pirminiai poromis(skaičiai);
DBD – didžiausias bendras daliklis;
MBK – mažiausias bendras kartotinis;
EA – Euklido algoritmas;
PAT − pagrindinė aritmetikos teorema;
AF − aritmetinė funkcija;
GT − grandininė trupmena;
PLS − pilnoji liekanų sistema;
RLS − redukuotoji liekanų sistema;
KL − kvadratinė liekana;
KnL − kvadratinė neliekana;
LS − Ležandro simbolis;
ST − sisteminė trupmena;
BST − baigtinė sisteminė trupmena;
GPST − grynai periodinė sisteminė trupmena;
MPST − mišri periodinė sisteminė trupmena;
PT − polinominė trupmena;
TPT − taisyklingoji polinominė trupmena;
PPT − paprasčiausia polinominė trupmena;
AN − aukščiausias (polinomo) narys;

SP − simetrinis polinomas;
PSP − pagrindinis (elementarusis) simetrinis polinomas;
PSPT − pagrindinė simetrinių polinomų teorema;
PALT − pagrindinė algebros teorema;
ŠG − Šturmo grandinė;
ŠT − Šturmo teorema.
Dalumo sąryšis, DLT

Ap. Jei a, b ≠ 0 yra sveikieji skaičiai ir egzistuoja toks sveikasis skaičius q , kad
a = b⋅q ,
tai sakome, kad skaičius a dalijasi iš skaičiaus b ir rašome aΜ b.
Kartais sakoma : sveikasis skaičius b dalija sveikąjį skaičių a. Tada rašoma:
b | a. Aišku, abu terminai ir žymenys reiškia tą patį. Mes dažniau vartosime pastarąjį.
Kai a ≠ 0 , tai išraiškos a = bq sveikieji skaičiai b ir q vadinami skaičiaus a
dalikliais, o a , – skaičiaus b kartotiniu .
Pavyzdžiui, 13 | 26, 8 | 32, bet 5 /| 31 . Skaičiai 7, 2, -14 yra skaičiaus 28
dalikliai, o skaičius 28 yra (kiekvieno iš jų) kartotinis.
Remiantis pateiktu dalumo sąryšio apibrėžimu, nesunkiai įrodomos
(rekomenduoju tai padaryti savarankiškai) dalumo sąryšio savybės:
- (∀a ≠ 0 ) a | a , a | 0 ,
- (∀a ) 1 | a ,
- a | 1 → (a = −1) ∨ (a = 1) ,
- a | b → ± a | ±b ,
- (a | b ∧ b | c) → a | c ,
- ( a | b ∧ k ≠ 0) ≡ ak | bk ,
- (a | b ∧ a | c) → a | b ± c ,
- (b | a ∧ a ≠ 0) → a ≥ b ,
- (a | b ∧ c | d ) → ac | bd .
Kaip matome iš šių savybių, sveikojo skaičiaus ženklas dalumui įtakos neturi,
todėl dažniausiai domimasi tiktai teigiamais dalikliais, kurie vadinami tiesiog dalikliais.
Vienas iš svarbiausių skaičių teorijos faktų yra tokia teorema (dalybos su liekana
teorema; sutrumpintai, – DLT) :
Teorema (DLT). (∀a, b ∈ Z , b ≠ 0 )(∃ !q, r ∈ Z ) a = bq + r , 0 ≤ r < | b | .
Pavyzdžiui, − 27 = 5 ⋅ (− 6 ) + 3 , 29 = 6 ⋅ 4 + 5 , 741 = 7 ⋅ 100 + 41 ir t.t. Galima
pasakyti, kad DLT yra žinomos sveikųjų skaičių dalybos „kampu“ teorinis pagrindas.
Įr. Galimumas. Skirsime keletą atvejų.
a) a, b ∈ N . Tada pagal Archimedo aksiomą (prisiminkite jos formuluotę!),
egzistuoja natūralusis skaičius q , su kuriuo galioja nelygybė:
bq ≤ a < b(q + 1) arba kitaip 0 ≤ a − bq : = r < b .
Kadangi, šiuo atveju b = b , tai įrodymas tuo ir baigiamas.
b) a < 0, b ∈ N . Tada − a ∈ N , todėl, pagal a) atvejį, egzistuoja q1 ∈ N ir

r1 ∈ N ∪ {0} tokie, kad:
− a = bq1 + r1 , 0 ≤ r1 < | b | = b .
Kai r1 = 0 , - įrodymas tuo ir baigiamas. Kai r1 ≠ 0 , tai iš prielaidos b − r1 ≥ b , gautume
prieštarą r1 ≤ 0 , todėl a = b(− q1 − 1) + b − r1 := bq + r , 0 ≤ r = b − r1 < | b | .
c) a ∈ N , b < 0 . Tada, vėl pagal a) atvejį, egzistuoja tokie q1 ∈ N ir
r ∈ N ∪ {0} tokie, kad:
a = (−b)q1 + r = b(− q1 ) + r =: bq + r , 0 ≤ r < − b = | b | .
d) a < 0, b < 0 → (∃q1 , r1 ) − a = (− b )q1 + r1 , 0 ≤ r1 < − b = | b | . Kai r1 = 0 , -
įrodymas vėl trivialus. Kai r1 ≠ 0 , turime
a = bq1 − r1 = b(q1 + 1) + (− b ) − r1 = : bq + r , 0 ≤ r < | b | .
e) Kai a = 0 , tai a = b ⋅ 0 + 0 . QED.
Vienatis. Tarkime priešingai, - yra bent dvi skirtingos poros sveikųjų skaičių
q1 , r1 ir q 2 , r2 , su kuriomis galioja a = bq1 + r1 , 0 ≤ r1 < | b | ir a = bq 2 + r2 , 0 ≤ r2 < | b |
. Tada:
0 = b(q1 − q 2 ) + r1 − r2 arba b(q1 − q 2 ) = r2 − r1 .
Pastaroji lygybė jau yra prieštaringa, nes jos kairioji pusė, pagal dalumo sąryšio
apibrėžimą, dalijasi iš b, tuo tarpu dešinioji pusė iš b dalintis negali, nes
| r2 − r1 |≤ r1 − r2 < b .
DBD, MBK . Euklido algoritmas . Tarkime a ir b yra natūralieji skaičiai. Skaičiaus a

daliklių (teigiamų) aibę žymėsime Da , o teigiamų kartotinių aibę žymėsime M a . Tada
galima kalbėti apie skaičių a ir b bendrų daliklių aibę Dab := Da ∩ Db ir bendrų
(teigiamų) kartotinių aibę M ab : = M a ∩ M b .
Kadangi aibės Da , Db yra baigtinės, tai ir Dab yra baigtinė . Pagal DSP, aibė
Dab turi didžiausią elementą d, d = max δ .
δ ∈Dab
Ap. Skaičius d vadinamas skaičių a ir b didžiausiu bendruoju dalikliu

(sutrumpintai, - DBD) ir žymima: d = D(a, b) .
Ši savoka vidurinėje mokykloje jau girdėta. Prisiminkime “mokyklinį” DBD
apibrėžimą:
Ap. Skaičių a ir b didžiausiu bendruoju dalikliu vadinamas sveikasis skaičius d
tenkinantis dvi sąlygas: 1) d ∈ Dab ; 2) (∀δ ∈ Dab ) → (δ | d ) .
Pasirodo, - abu šie apibrėžimai yra ekvivalentūs. Todėl, esant reikalui, mes
naudosimės jais abiem.
Savo ruožtu, pagal MSP, aibė M ab turi mažiausią elementą m, m = min µ .
µ∈M ab
Ap. Skaičius m vadinamas skaičių a ir b mažiausiu bendruoju kartotiniu

(MBK) ir žymima: m = M (a, b) .
Pateiktas apibrėžimas irgi yra ekvivalentus mokykloje girdėtam: skaičius m

vadinamas skaičių a ir b mažiausiu bendruoju kartotiniu (MBK), jei jis tenkina dvi
sąlygas: 1) m ∈ M ab ; 2) (∀µ ∈ M ab ) → (m | µ ) .
Panašiai galime apibrėžti ir kelių natūraliųjų skaičių a1 , a 2 ,..., a n DBD ir MBK
(suformuluokite atitinkamus apibrėžimus savarankiškai). Tada nesunkiai įrodomos tokios
rekurentinės savybės:
d := D(a1 , a 2 ,..., a n ) : = D(D(a1 , a 2 ,..., a n −1 ), a n ) ,
m := M (a1 , a 2 ,..., a n ) : = M (M (a1 , a 2 ,..., a n −1 ), a n ) .
Beje, kartais šiomis formulėmis DBD ir MBK tiesiog apibrėžiami.
Aišku, kad DBD ir MBK sąvokos sveikiesiems nenuliniams skaičiams
apibrėžiamos lygiai taip pat. Atskiru atveju, kai b = 0, a ≠ 0 , tai D(a, 0 ) = a .
Pvz., kai a = 20 , b = −32 , tai
D20 = {1, 2, 4, 5, 10, 20} , M 20 = {20, 40, 60, ...}, D−32 = D32 = {1, 2, 4, 8, 16, 32} ,
M −32 = M 32 = {32, 64, 96,128,160,192, ...} , D20,32 = {1, 2, 4}, M 20,32 = {160, 320, 480,...}.
Todėl, d = 4 , m = 160 .
Kaip rasti DBD ir MBK praktiškai ? Didesnių skaičių DBD ir MBK

radimui naudoti apibrėžimą yra neracionalu. Šiam tikslui dažnai taikomas vadinamasis
Euklido algoritmas (EA). EA, - tai baigtinė lygybių, gaunamų nuosekliai taikant DLT,
seka. Būtent:
(∀a, b ∈ Z , b ≠ 0)(∃ !q0 , r1 ∈ Z ) , kad:
a = bq 0 + r1 , 0 ≤ r1 < | b | . Jei r1 ≠ 0 , tai savo ruožtu egzistuoja (∃ !q1 , r2 ) , kad:
b = r1 q1 + r2 , 0 ≤ r2 < r1 . Panašiai, jei r2 ≠ 0 :
r1 = r2 q 2 + r3 , 0 ≤ r3 < r2 ir t.t.
………………………………
rk − 2 = rk −1 q k −1 + rk , 0 ≤ rk < rk −1
rk −1 = rk q k .
Procesas yra baigtinis, nes liekanos, kaip matome, nuosekliai mažėja. Paskutinė
nelygi nuliui liekana yra rk .
Teisingi tokie tvirtinimai:
1 teorema. D(a, b) = rk . Atskirais atvejais: D(a, 1) = 1 , D(0, a ) = a , M (a, 1) = a .
Įrodymas išplaukia iš EA arba iš lemos: a = bq + r → (D(a, b ) = D(b, r )) .
2 teorema. (DBD tiesinės išraiškos savybė). Kai d = D(a, b) , tai (∃x, y ∈ Z )
tokie, kad ax + by = d . Įrodymas, – iš 1 teoremos ir EA.
3 teorema. D(a, b ) = d → (∀k ∈ N ) D(ak , bk ) = dk .
M (a, b ) = m → (∀k ∈ N ) M (ak , bk ) = km .
4 teorema. D (ab, a ) = a , D (a , 1) = 1 .
Ateičiai mums naudinga įvesti dar keletą naujų sąvokų.
Ap. Jei D(a1 , a 2 ,..., a n ) = 1 , tai sveikieji skaičiai a1 ,..., a n vadinamai tarpusavyje
pirminiais (sutrumpintai: TP).
Ap. Jei (∀i, j; i ≠ j )D(ai , a j ) = 1 , tai sveikieji skaičiai a1 ,..., a n vadinamai

tarpusavyje poromis pirminiais (TPP).
Pvz., 7, 28, 23 yra TP , bet ne TPP skaičiai. Tuo tarpu skaičiai 7,15, -55, 13 yra
TPP ir TP.
Pateiksime kelias svarbesnes TP skaičių savybes, kuriomis vėliau ne kartą
naudosimės.
5 teorema. a, b − TP ≡ (∃x, y ∈ Z ) ax + by = 1 .
Įr. Būtinumas seka iš 2 teoremos. Pakankamumas, – prieštaros būdu.
⎛a b⎞
6 teorema. D(a, b ) = d → D⎜ , ⎟ = 1 .
⎝d d⎠
Įr. iš DBD tiesinės išraiškos savybės.
7 teorema. Kai c | ab ir D(a, c ) = 1 , tai c | b .
Įr. (∃x, y ∈ Z )ax + cy = 1 → abx + cby = b → c | b .
8 teorema. ( D(a, b ) = 1 ∧ ab | c) → (a | c ∧ b | c) .
9 teorema. ( D(a, c ) = 1 ∧ D(b, c ) = 1) → D(ab, c ) = 1 .
Įr. Tegul D(ab, c ) = d > 1 . Tada d | c . Bet: D(a, c ) = 1 → D(a, d ) = 1 . Dabar,
pasinaudodami 7 teorema, lengvai gauname prieštarą: d | ab → d | b → D(c, b ) ≥ d > 1 .
(
Išvada. D(a, b ) = 1 → (∀n, m ∈ N )D a n , b m = 1 . )
Dviejų nelygių nuliui sveikųjų skaičių DBD ir MBK sieja toks sąryšis:
10 teorema. D(a, b ) ⋅ M (a, b ) = ab .
ab
Įr. Patogiau remtis mokykliniu MBK apibrėžimu. Pažymėkime m = ; .
D(a, b )
Tada iš to, kad (∃n, l ∈ Z ) a = nd , b = ld , turime:
ab nd ⋅ ld
1) m = = = nld = nb = al → m ∈ M ab ;
D(a, b ) d
2) Lieka įsitikinti, kad (∀µ ∈ M ab ) → m | µ .
Pirmiausia, µ ∈ M ab → (∃s ∈ Z )µ = as = nds. Toliau: (b = ld | µ = nds ) → l | ns. Bet
D(l , n ) = 1 , todėl l | s → (∃k ∈ Z )s = kl . Tada µ = nds = ndkl = nld ⋅ k → m | µ . QED.
Pvz., D(20, 32 ) ⋅ M (20, 32 ) = 4 ⋅ 160 = 640 = 20 ⋅ 32 .
Pastaba. Pavyzdžiais nesunku įsitikinti, kad trijų (ir daugiau) skaičių atveju šiai
teoremai analogiškas tvirtinimas (pvz., D(a, b, c ) ⋅ M (a, b, c ) = abc ) jau negalioja:
D(2, 12, 10 ) ⋅ M (2, 12, 10 ) = 2 ⋅ 60 = 120 ≠ 2 ⋅ 12 ⋅ 10 = 240 .
3 - 02 ALGEBRA IR SKAIČIŲ TEORIJA 5
Paskaita 3 – 02
Pirminiai ir sudėtiniai skaičiai . PAT

Sveikųjų skaičių žiedas. Dalumo sąryšis. DBD, MBK. TP skaičiai ir jų savybės.
Kiekvienas nelygus nuliui sveikasis skaičius a dalijasi iš vieneto ir pats savęs.

Skaičiaus a (teigiamieji) dalikliai 1 ir a vadinami trivialiaisiais dalikliais.
Ap. Natūralieji skaičiai n > 1, turintys tik trivialiuosius daliklius , vadinami
pirminiais skaičiais.
Kiti natūralieji skaičiai n > 1 vadinami sudėtiniais. Skaičius 1 nelaikomas nei
pirminiu, nei sudėtiniu. Pvz., 17, 2003 yra pirminiai, o 39, 2004, – sudėtiniai.
Nustatyti, ar skaičius pirminis ar sudėtinis neretai būna nelengva. Kol nebuvo PC,
matematikai skaičiaus pirmumui įrodyti sugaišdavo labai daug laiko. Pavyzdžiui, XVII a.
prancūzų matematikas M.Mersenas tyrė, su kuriais natūraliaisiais n skaičius
M n = 2 − 1 yra pirminis. Akivaizdu, kad, jei M n ∈ P, tai būtinai n ∈ P . Vienas
n
didžiausių iki šiol atrastų pirminių Merseno skaičių yra M 859433 . Jo dešimtainiame užraše
yra 258716 skaitmenų...
Tačiau iki šiol nežinoma, ar Merseno pirminių skaičių aibė yra baigtinė, ar
begalinė.
Kitas prancūzų matematikas P.Ferma (Fermat) domėjosi dar specialesnio
pirminiais pavidalo skaičiais:
Fn = 2 2 + 1 , n ∈ N 0 := N ∪ {0} .
n
Pasirodo, kad pirmieji penki Ferma skaičiai F0 = 3; 5, 17, 257 ir F4 = 65537 yra
pirminiai. Ferma spėjo (1640 m.), kad taip yra su visais n ∈ N 0 . Paskaitoje 1 – 06 jau
minėjome, kad šią Ferma hipotezę paneigė L.Oileris, 1729 m. įrodęs, kad 641| F5 .
Įdomu, kad iki šiol daugiau nerasta nė vieno pirminio Ferma skaičiaus. Gal tai
padaryti pavyks kam nors iš Jūsų ?
1 teorema. Bet koks didesnis už vienetą natūralusis skaičius n turi bent vieną
pirminį daliklį.
Įr. M ∗ := {d : d | n, d > 1} . Bet M ∗ ≠ ∅, nes n ∈ M ∗ . Pagal MSP, egzistuoja aibės
M ∗ mažiausias elementas p . Jei būtų p ∉ P , tai prieštarautų MSP.
Išvada. (∀n ∉ P )(∃p ∈ P ) → ( p | n ∧ p ≤ n ) . Iš tikrųjų, jei galiotų n = pn1 ir abu
dalikliai būtų didesni už n , tai gautume prieštarą :
n = pn1 > n ⋅ n = n .
Pavyzdžiui, jei reikia patikrinti pirminis ar sudėtinis yra skaičius 509, tai nereikia
tikrinti visų daliklių d ≤ 509 , o tik tuos pirminius daliklius p, kuriems p ≤ 509 , t.y. :
2, 3, 5, 7, 11, 13, 17, 19, nes 23 > 509 . Kadangi nė vienas iš šių pirminių skaičių
nedalija 509, tai darome išvadą: 509 yra pirminis skaičius.
2 teorema. (Eratosteno, III a. p.m.e.). Jei natūraliųjų skaičių sąraše 2, 3, 4, … , n

išbrauksime keletą pirmųjų pirminių skaičių ir visus jų kartotinius, tai pirmas
neišbrauktasis skaičius bus pirminis. Jei išbrauksime visus tokius pirminius p, kad
p ≤ n ir jų kartotinius, tai liks neišbraukti pirminiai p tokie, kad n < p ≤ n .
Įrodymą rasite vadovėlyje.
Pvz., sąraše 2,3,4,5,6,7,8,9,10 išbraukus pirminius 2,3 ir jų kartotinius
2/ , 3/ , 4/ , 5, 6/ , 7, 8/ , 9/ , 10/ , neišbraukti lieka pirminiai skaičiai yra 5 ir 7.
3 teorema. (PAT, – pagrindinė aritmetikos teorema) Kiekvieną natūralųjį skaičių
n > 1 galime vieninteliu būdu (su tikslumu iki daugiklių tvarkos) išskaidyti į pirminių
skaičių sandaugą: n = p1 p 2 ... p r .
Įr. Galimumas. Panaudojant sustiprintą MIP. Kai n = 2 – teoremos tvirtinimas
teisingas. Prielaida: tegul teorema teisinga su visais natūraliaisias mažesniais už n .
Remdamiesi šia prielaida , parodysime, kad ir pačiam n teoremos tvirtinimas galioja. Kai
n ∈ P − įrodymas baigtas . Kai n ∉ P , tai, pagal 1 teoremą, n = p1 n1 . Čia
p1 ∈ P ∧ n1 ∈ N ∧ n1 < n . Tada, pagal prielaidą,
n1 = p 2 p3 ... p r , pi ∈ P, i = 2 ÷ r .
Galimumas įrodytas.
Vienatis. Prieštaros būdu. Iš prielaidos, kad (pagal MSP) yra toks mažiausias
a ∈ N , išskaidomas pirminiais bent dviem skirtingais būdais: a = p1 p 2 ... p r = q1 q 2 ...q s ,
gaunama prieštara, jog yra dar mažesnis su ta pačia savybe. Būtent: kadangi pi ≠ q j (
kitaip – vėlgi, prieštara MSP), tai, pvz., atveju p1 > q1 , pagal DLT
(∃ ! q1 , r ∈ Z ) p1 = q1h + r , r < q1 . Iš čia:
a = p1b = q1c → (q1 h + r )b = q1c → q1 (c − h ) = rb < a
ir turime mažesnį už a skaičių rb išskaidomą nevienareikšmiškai, nes q1 /| r . QED.
Pvz., 60 = 2 ⋅ 2 ⋅ 3 ⋅ 5 .
Sudauginę vienodus pirminius daliklius, gauname natūraliojo skaičiaus n kanoninį
skaidinį n = p1a1 ⋅ p 2a2 ⋅ ... ⋅ p rar . Pvz., 4312 = 2 ⋅ 2 ⋅ 2 ⋅ 7 ⋅ 7 ⋅ 11 = 2 3 ⋅ 7 2 ⋅ 11 .
Išvada. Jei n = p1a1 ⋅ p 2a2 ⋅ ... ⋅ p rar yra natūraliojo skaičiaus n kanoninis skaidinys,
tai: d | n ≡ d = p1β1 ⋅ p 2β 2 ⋅ ... ⋅ p rβ r ∧ β i ≤ α i .
Iš čia nesunku gauti ir mūsų pateiktų bei mokykloje turėtų DBD ir MBK
apibrėžimų ekvivalentiškumo įrodymą. Be to, teisingos tokios formulės:
4 teorema. Tarkime m, n ∈ N ir m = p1a1 ⋅ p 2a2 ⋅ ... ⋅ p rar , o n = p1β1 ⋅ p 2β 2 ⋅ ... ⋅ p rβ r .
Tada, pažymėję γ i := min (α i , β i ) , λi := max(α i , β i ) , i = 1, 2,..., r , turime :
d = D(m, n ) = ∏ piγ i , m = M (m, n ) = ∏ piλi .
i i
Pvz., 60 = 2 ⋅ 3 ⋅ 5 , o 126 = 2 ⋅ 3 ⋅ 7 . Tada d = 2 ⋅ 3 = 6 , m = 2 ⋅ 3 2 ⋅ 5 ⋅ 7 = 1260 .

2 2 2
Pabandykite šias formules įrodyti savarankiškai.
Istorinės pastabos apie pirminių skaičių pasiskirstymą

Dar žiloje senovėje matematikai pastebėjo, kad natūralieji skaičiai sudaryti iš
savotiškų atomų: pirminių skaičių. Tačiau žinios apie pirminius skaičius ilgus amžius
buvo negausios. Tiesa, dar Euklidas IV a.p.e. įrodė, kad pirminių skaičių aibė P yra
begalinė. Čia mes pateikiame kiek modernesnį nei Euklido šio fakto įrodymą.
Euklido teorema. Card P = Card N .
Įr. Tarkime priešingai, kad tėra r skirtingų pirminių skaičių: p1 ,..., p r .
Sudarykime baigtinę sandaugą:
−1
r
⎛ 1 ⎞ r
⎛ 1 1 ⎞
∏ ⎜
⎜
i =1 ⎝
1 − ⎟
pi ⎟⎠
= ∏ ⎜
⎜
i =1 ⎝
1 + +
pi pi2
+ ... ⎟⎟ .
⎠
Visos eilutės skliaustuose yra absoliučiai konverguojančios, todėl jas galima
panariui sudauginti ir gautoji eilutė irgi turi konverguoti.
r
⎛ 1 1 ⎞ 1
∏ ⎜1 +
⎜ + 2 + ... ⎟⎟ = ∑ .
i =1 ⎝ pi pi ⎠ n
Tuo tarpu, pagal PAT, eilutė dešinėje yra harmoninė eilutė, kuri, kaip žinia, -
diverguoja. Prieštara. QED.
Pirminiai skaičiai natūraliųjų skaičių eilėje pasisikirstę labai nevienodai. Kokių
nors jų pasiskirstymo dėsningumų ilgai nesisekė pastebėti. Viena vertus, pirminių
skaičių, kaip matėme, yra be galo daug. Kita vertus, nesunku parodyti, kad jų yra
esminiai mažiau, nei natūraliųjų.
Teorema apie intervalus be pirminių. Egzistuoja kiek norint ilgi intervalai iš
eilės einančių natūraliųjų skaičių, kurių tarpe nėra pirminių skaičių.
Įrodymas išplaukia sukonstravus baigtinę seką n! + 2, n! + 3, ... , n! + n , kurioje yra
n − 1 sudėtinis skaičius.
Ilgai buvo bandoma sukonstruoti tokį polinomą su sveikaisiais koeficientais, kuris
generuotų pirminius skaičius. Galiausiai parodyta, kad polinomas, kuris su visom
sveikom argumento reikšmėm generuotų tik pirminius skaičius, - neegzistuoja. Tačiau
matematikai nepaliauja ieškoti kuo produktyvesnio pirminių skaičių generatoriaus.
Pateikiame prancūzų matematiko F.Dress prieš keletą metų sukonstruotą polinomą:
f ( x ) = 3x 5 + 7 x 4 − 340 x 3 − 122 x 2 + 3876 x + 997 .
Jo reikšmės, kai x ∈ {− 24, − 23, ... , 23, 24}, yra pirminiai skaičiai.
Euklido teoremą apie aibės P skaitumą apibendrina Dirichle (P.G.L. Dirichlet,
1805 – 1859, žymus vokiečių matematikas) 1837 m. įrodyta teorema.
Dirichle teorema.
⎧CardN , kai D(a, m ) = 1 ,
Card { p | p ∈ P ∧ p = ak + m ∧ k ∈ Z } = ⎨
⎩0 , kai D(a, m ) > 1 .
Kitaip sakant, kai tik aritmetinės progresijos pirmasis narys ir skirtumas yra
tarpusavyje pirminiai, – joje būtinai yra be galo daug pirminių skaičių.
Dirichle teoremos atskiri atvejai. Yra be galo daug pirminių skaičių pavidalo
4k + 3 . T.y. Card { p | p ∈ P ∧ p = 4k + 3 ∧ k ∈ Z } = CardN .
Įr. Prieštaros būdu. Sudarome skaičių 4 M − 1 . Jo kanoniniame skaidinyje turi būti
bent vienas pavidalo 4k + 3 skaičius p. Bet iš p | 4 M − 1 ∧ p | M → p | −1 . Prieštara.
Nesunku įrodyti, kad yra be galo daug pavidalo 4k + 1 , 4k + 3 , 6k + 1 pirminių
skaičių, tuo tarpu bendrosios Dirichle teoremos įrodymas yra gana sudėtingas.
Galima pateikti ir daugiau įdomių faktų, charakterizuojančių pirminių skaičių
pasiskirstymą: pirminių – dvynių problema, Goldbacho problemos ir kt. Tačiau visos šios
žinios neatsako į pagrindinį klausimą: kaip pirminiai skaičiai yra pasiskirstę natūraliųjų
skaičių sekoje?
Tik 1850 m., bandydamas tiksliau apibūdinti pirminių skaičių pasiskirstymą, rusų
matematikas P.Čebyševas įrodė, kad pakankamai dideliems x:
x x
a < π (x ) < A .
log x log x
Čia funkcija π ( x ) yra lygi skaičiui pirminių skaičių, neviršijančių realaus
teigiamo skaičiaus x, o a, A yra konstantos ir 0 < a < 1 < A . Be to, Čebyševas parodė,
kad konstantos a ir A artimos vienetui. Iš čia jau akivaizdžiai peršasi hipotezė, kad
funkcijos π (x ) ir x log −1 x turėtų būti asimptotiškai lygios. Tiksliau, kad:
π (x )
lim =1 .
x →∞ x
log x
Šį faktą, nepriklausomai vienas nuo kito, įrodė prancūzas Adamar’as
(J.Hadamard) ir belgas Valle Pussen’as (C.De La Vallee Poussin) 1896 m. Jis vadinamas
asimptotiniu pirminių skaičių pasiskirstymo dėsniu .
Be to, paaiškėjo, kad aritmetinėse progresijose (Dirichle teorema) pirminiai
skaičiai pasiskirstę tam tikra prasme tolygiai. Būtent, jei simboliu π ( x, q, r ) pažymėsime
skaičių pirminių iš aritmetinės progresijos mq + r , D(q, r ) = 1 , m = 0, 1, 2, ... ,
neviršijančių realiojo x > 0 , tai su visais r, tokiais, kad D(q, r ) = 1 , yra teisinga :
π ( x, q , r ) 1
lim = .
x →∞ x ϕ (q )
log x
Apie Rimano dzeta – funkciją

Ap. Kompleksinio kintamojo s = σ + it funkciją ζ (s ) , srityje σ > 1 apibrėžiamą lygybe
∞
ζ (s ) = ∑ n − s ,
n =1
vadiname Rimano dzeta – funkcija. Svarbiausi faktai apie ją:
1. Rimano dzeta – funkcija yra analizinė srityje σ > 1 funkcija.
2. Srityje σ > 1 , teisinga lygybė:
−1
∞
⎛ 1 ⎞
ζ (s ) = ∑ n = ∏ ⎜⎜1 − s ⎟⎟ .
−s
n =1 p ⎝ p ⎠
Ši formulė patvirtina, kad funkcija ζ (s ) susijusi su pirminiais skaičiais.
3. Funkciją ζ (s ) galima analiziškai pratęsti į pusplokštumę σ > 0 , išskyrus tašką s = 1 ,
kuriame ji turi paprastą polių su rezidiumu lygiu 1.
Šią teoremą įrodo Abelio sumavimu gaunama formulė:
∞
du s
ζ (s ) = s ∫ ([u ] − u ) s +1
+ .
1 u s −1
kurioje integralas absoliučiai konverguoja jau srityje σ > 0 .
Funkcija ζ (s ) analiziškai pratęsiama ir į visą plokštumą, be jokių ypatingų taškų išskyrus

minėtąjį s = 1 .
Pasirodo labai svarbūs yra intervalo (0,1) taškai, kuriuose funkcija ζ (s ) virsta nuliumi.
Vokiečių matematikas Rimanas (B. Riemann, 1826 – 1866) XIX a. suformulavo garsią hipotezę
tvirtinančią: visi realieji funkcijos ζ (s ) nuliai guli tiesėje σ = 0,5 .
Tikslaus ir visuotinai patvirtinto šios hipotezės įrodymo iki šiol nėra žinoma. Jeigu ji yra iš tikrųjų
teisinga, tai asimptotinis pirminių skaičių pasiskirstymo dėsnis gali būti suformuluotas pavidalu:
( )
x
du
π (x ) = ∫ +O x log x .
2
log u
P 3 – 03 ALGEBRA IR SKAIČIŲ TEORIJA 8
Paskaita 3 – 03
Aritmetinės funkcijos
Skaičių teorijos taikymuose dažnai naudojamos natūrinio argumento funkcijos:

N⎯ ⎯→ C ; kitaip sakant, - kompleksinių skaičių sekos, arba dar moderniau: bet koks
f
aibės C N elementas. Tokios funkcijos vadinamos aritmetinėmis (sutrumpintai – AF).

Svarbesnės iš jų yra:
- natūraliojo skaičiaus n daliklių (teigiamų) skaičius ; žymima τ (n ) ,
τ (n ) : = ∑1 .
d |n
- natūraliojo skaičiaus n pirminių daliklių skaičius; žymima ϖ (n ) ,

ϖ (n ) : = ∑1 .
p| n
- natūraliojo skaičiaus n daliklių a – tųjų laipsnių suma ; žymima σ a (n ) ,

σ a (n ) : = ∑ d a .
d |n
- Oilerio (Euler’io) funkcija, − kiekis natūraliųjų skaičių neviršijančių n ir

tarpusavyje pirminių su n ; žymima ϕ (n ) ,
ϕ (n ) : = ∑1 .
m ≤ n , D ( m , n )=1
Pvz., τ (10 ) = 4 , σ 2 (6) = 1 + 2 + 3 2 + 6 2 = 50 , ϕ (8) = 4 .

2 2
Skaičių teorijos vadovėliuose kartais pateikiamas bendresnis AF apibrėžimas:

aritmetine vadinama funkcija, kuri yra apibrėžta natūraliųjų skaičių aibėje. Tuo
pasakoma, kad funkcijos aritmetiškumui tereikia, kad galiotų sąlyga: D f ⊃ N
(žr. p1–02). Taip suprantant, dauguma mums žinomų elementariųjų funkcijų , kaip antai:
sin x , cos x , exp x , log x , x n yra tuo pat metu ir AF. Kita vertus, funkcija
⎛π ⎞
h( x ) = tg ⎜ x ⎟ formaliai nėra AF, nes D(h ) ⊃ / N.
⎝2 ⎠
Ap. AF f (n ) vadinsime adityvia (atitinkamai – multiplikatyvia), jei bet kuriai
tarpusavyje pirminių natūraliųjų skaičių porai m, n išpildoma sąlyga
f (nm ) = f (n ) + f (m ) (atitinkamai − f (nm ) = f (n ) f (m ) ) .
Iš šio apibrėžimo išplaukia, kad, kai f (m ) yra multiplikatyvioji funkcija, o
m = p1a1 ⋅ p 2a2 ⋅ ... ⋅ p rar − yra skaičiaus m kanoninis skaidinys, tai:
( )
r
f (m ) = ∏ f p kα k .
k =1
Kai g (m ) yra adityvioji funkcija, tai:
∑ f ( pα ).
r
g (m ) = k
k
k =1
Oilerio tapatybė. Kai f (m ) yra multiplikatyvioji funkcija, o eilutė

∑ f (n )
n =1
absoliučiai konverguoja, tai teisinga tapatybė:
( )
∞ ∞
∑ f (n ) = ∏∑ f p k .
n =1 p∈P k = 0
1 teorema. Funkcijos τ (n ) , σ a (n ) , ϕ (n ) yra multiplikatyvios. Funkcija ϖ (n )

adityvi.
Įrodymas.
1. Tarkime D(m, n ) = 1 . Tada pagal TP skaičių savybes:
d | mn → d = d1 d 2 ∧ (d1 | m ∧ d 2 | n ) .
Bet skaičiaus m daliklių kiekis yra τ (m ) , skaičiaus n - τ (n ) . Todėl, pagal kombinatorinę
daugybos taisyklę, sandaugą d1 d 2 galėsime sudaryti τ (m ) τ (n ) skirtingų būdų.
2. σ a (mn ) = ∑d ∑ (d d ) ∑ (d ) (d ) =∑ (d ) ⋅∑ (d ) =σ a (m )σ a (n ) .
a a a a a
a
= 1 2 = 1 2 1 2
d |mn d1 |m , d 2 |n d1 |m , d 2 |n d1 |m d 2 |n
3. Funkcijos ϕ (n ) multiplikatyvumo kol kas neįrodinėsime (patikrinkite šią jos savybę

konkrečiais pavyzdžiais); funkcijos ϖ (n ) adityvumas išplaukia betarpiškai iš skaičiaus
kanoninio skaidinio išraiškos: jei D(m, n ) = 1 , tai m = p1a1 ⋅ p 2a2 ⋅ ... ⋅ p rar , o
n = q1β1 ⋅ q 2β 2 ⋅ ... ⋅ qtβ t ir (∀i, j ) pi ≠ q j . Todėl sandauga mn turi r + t pirminių daliklių,
t.y. ω (mn ) = ω (m ) + ω (n ) .
2 teorema. Kai n = p1a1 ⋅ p 2a2 ⋅ ... ⋅ p rar , tai:
r
pia (α i +1) − 1
τ (n ) = (1 + α 1 )(1 + α 2 )...(1 + α n ) = ∏ (1 + α i ) ; σ a (n ) = ∏ ; ϖ (n ) = r .
i =1 i pia − 1
Įrodymas. Paskutinė formulė – triviali. Toliau, kadangi τ (n ) , σ a (n ) yra MF, tai
užtenka mokėti apskaičiuoti jų reikšmes, kai n = p α . Skaičiaus p α dalikliais tegali būti
tik 1, p, p 2 , ... , p α . Jų yra α + 1 . Pagaliau, pagal GP narių sumos formulę:
p a (α +1) − 1
σ a ( p α ) = 1a + p a + p 2 a + ... + p aα = . QED.
pa −1
Atskiru atveju, funkcija σ 1 (n ) žymima tiesiog σ (n ) .
Skaičių teorijoje dažnai panaudojamos ir funkcijos:

- skaičiaus x ∈ R sveikoji dalis; žymima [x ] ir lygi didžiausiam sveikajam
skaičiui neviršijančiam x,
- bei skaičiaus x ∈ R trupmeninė dalis , žymima {x} ir apibrėžiama lygybe
{x} = x − [x] .
Pvz., [− 12,7] = −13, {− 12,7} = −12,7 − (− 13) = 0,3.
Iš apibrėžimo išplaukia, kad (∀x ∈ R ) 0 ≤ {x} < 1 .
⎡x⎤
3 teorema. Jei x > 0, tai intervale (0, x ] yra lygiai ⎢ ⎥ skaičiaus d kartotinių.
⎣d ⎦
Įr. Pagal AA, skaičiaus d teigiamų kartotinių sekoje d , 2d , ..., qd , (q + 1)d ,... yra
toks q ∈ N , kad qd ≤ x < (q + 1)d . Iš čia
x ⎡x⎤
q ≤ < q + 1 , t.y. q = ⎢ ⎥ . QED.
d ⎣d ⎦
( )
r
Išvada. Kai n = p1a1 ⋅ p 2a2 ⋅ ... ⋅ p rar , tai ϕ (n ) = ∏ piα i − piα i −1 .
i =1
Iš tikrųjų, kadangi funkcija ϕ (n ) yra multiplikatyvi, tai, kaip ir 2 teoremoje,

( )
tereikia mokėti apskaičiuoti ϕ p α . Tačiau tarp skaičių nuo 1 iki p α nebus TP su p α tik
⎡ pα ⎤ α −1
tie, kurie dalijasi iš p, o pastarųjų, pagal 3 teoremą, yra ⎢ ⎥= p . Todėl
⎣ p ⎦
ϕ ( p α ) = p α − p α −1 .
Iš kitų AF skaičių teorijoje gerai žinoma Miobiuso funkcija µ (n ) , kuri
apibrėžiama taip: jei yra p ∈ P, p 2 | n , tai µ (n ) = 0 ; jeigu gi n = p1 p 2 ... p r , tai
µ (n ) = (− 1)r . Be to, µ (1) = 1 . Pvz., µ (12 ) = 0 , o µ (30 ) = (− 1)3 = −1 . Pasirodo, šios
funkcijos savybės irgi labai tampriai susijusios su pirminių skaičių pasiskirstymo
problemomis. Pavyzdžiui, paskaitoje 3 – 02 paminėta Riemann’o hipotezė ekvivalenti
įverčiui
∑ µ (m) = O x c ( )
m≤ x
su bet kokia teigiama konstanta c < 1.
Formule
⎛m⎞
( f ∗ g )(m ) := ∑ f ⎜ ⎟g (d )
d |m ⎝d⎠
visų multiplikatyviųjų funkcijų aibėje M apibrėžus algebrinę sąsukos operaciją ∗ , galima
parodyti, kad AS (M , ∗) yra Abelio grupė.
Paskaita 3 – 04
Diofantinės lygtys. Sisteminiai skaičiai

Aritmetinės funkcijos, Oilerio sandauga
Kartais tenka ieškoti lygties su daugiau nei vienu kintamuoju F ( x, y,..., z ) = 0

sprendinių. Dažniausiai tokios neapibrėžtosios lygtys (senovės graikų matematiko
Diofanto garbei jos dažnai vadinamos diofantinėmis) sprendinių turi be galo daug. Pvz.,
kvadratinėje lygtyje x 2 − 3 y = 0 x-so reikšmę parinkę bet kaip, kaskart gausime
konkrečią y reikšmę. Kai ieškome tik sveikųjų tokių lygčių sprendinių, tai jų kiekis ir
forma įgauna konkretesnį pavidalą.
Plačiau aptarsime tik paprasčiausią pirmojo laipsnio lygtį su dviem kintamaisiais
ax + by = c , a, b, c ∈ Z . (1)
Teorema. Jei D(a, b ) = 1 , o pora ( x0 , y 0 ) yra atskirasis (1) lygties sprendinys, tai
jos bendrasis sprendinys yra toks:
(x0 + bt , y 0 − at ) , t ∈ Z . (2)
Jei D(a, b ) = d ir d /| c tai (1) lygtis sprendinių visai neturi.
Įr. Iš tikrųjų, jei teisingos teoremos prielaidos, tai pažymėję ( x1 , y1 ) bet kurį (1)
lygties sprendinį turime:
( ax0 + by 0 = c ∧ ax1 + by1 = c ) → a( x1 − x0 ) = b( y 0 − y1 ) .
Tad skaičius x1 − x0 turi būti dalus iš b, t.y. x1 − x0 = bt , t ∈ Z , arba kitaip:
x1 = x0 + bt , t ∈ Z . Todėl abt = b( y 0 − y1 ) → y1 = y 0 − at , t ∈ Z .
Lieka patikrinti, ar tikrai sveikųjų skaičių pora (2) tenkina lygtį (1).
Teisinga ir bendresnė teorema: kai d = D(a1 , a 2 ,..., a n ) , tai neapibrėžtoji lygtis
su n kintamųjų
a1 x1 + a 2 x 2 + ... + a n x n = b
turi sprendinių tada ir tiktai tada, kai d | b .
Skaičių teorijoje nagrinėjamos ne tik tiesinės diofantinės lygtys. Bendroji
diofantinių lygčių sprendimo metodika nėra sukurta, tačiau kai kurie atskiri atvejai yra
išsamiai išnagrinėti.
Užduotis. Atlikite (2) sprendinio patikrinimą. Perskaitykite 9§ iš vadovėlio II d.
Sisteminiai skaičiai
Yra dvejopos skaičiavimo sistemos: pozicinės ir nepozicinės. Iš nepozicinių
skaičiavimo sistemų iki šiol yra išlikusi romėniškoji (RS).
Nepozicinėse skaičiavimo sistemose simbolio reikšmė nepriklauso nuo jo vietos
skaičiaus užraše. RS simboliu I žymime vienetą, V – 5 , X – 10 , L – 50 , C – 100
(centum), D – 500 , M – 1000 (mille). Užrašant natūraliuosius skaičius RS, laikomasi
kelių taisyklių:
a) skaičiaus užrašas skaitomas iš kairės į dešinę,
b) jei pirmesnis simbolis reiškia didesnį skaičių, nei paskesnis, tai jų reikšmės
sudedamos, jei atvirkščiai – atimamos. Tarkime užrašas IX skaitytinas 10 – 1 ,
o užrašą VII suprantame taip: 5 + 1 + 1 ,
c) prieš didesnį simbolį: iš viso nerašomi vadinamieji pagalbiniai simboliai, t.y.
V, L, D , o bet kuris iš pagrindinių simbolių I, X, C, M gali būti parašytas tik
vieną kartą. Pvz., užrašas XC reiškia 100 – 10 = 90 ir yra korektiškas, tuo
tarpu užrašas XXXC nenaudotinas ir keistinas į LXX .
Romėniškoji sistema šiuo metu mažai naudojama, kadangi joje nepatogu atlikti
veiksmus su didesniais skaičiais, be to, nėra patogu operuoti trupmenomis, t.y.
racionaliaisiais skaičiais.
Pozicinėse skaičiavimo sistemose simbolio reikšmę apsprendžia jo vieta skaičiaus
užraše. Populiariausia šiuo metu yra dešimtainė skaičiavimo sistema. Jos atsiradimo
priežasčių reiktų ieškoti žmogaus anatomijoje: ir ant rankų ir ant kojų žmogus turi po 10
pirštų. Bet žmonijos istorijoje būta ir kitokių skaičiavimo sistemų: pvz., kai sistemos
pagrindu yra “kapa”, t.y. skaičius 60, ar vienos rankos pirštų skaičius 5; būta ir kitokių
pavyzdžių. Beje, simbolius 0,1,2,3,4,5,6,7,8,9 sugalvojo dar senovės arabai. Yra tautų
(pvz. Graikija), kuriose retsykiais naudojami ir kitokie simboliai, tačiau senovės arabų
pasiūlytieji išliko populiariausi iki šiol. Tai nereiškia, kad mes privalome juos naudoti.
Įtikinkime pasaulį, kad simbolis ♣ yra patogesnis už simbolį 1, simbolį 2 pakeiskime kad
ir tokiu ♥, o “ieroglifas” Ξ lai reiškia 3. Turėsime tris pirmuosius originalius simbolius.
Originalumui užbaigti įprastą + pakeiskime ženklu &. Ir nieko neatsitiks. Tereikės įtikinti
visus, kad vietoje 1+2 = 3 patogiau rašyti ♣&♥=Ξ … Žinoma, vargu, ar tai pavyks ☺ .
Matematikui apskritai labai svarbu suprasti to ar kito matematinio fakto vietą
įmanomai bendresnės teorijos kontekste, jo abstrakcijos laipsnį.
Įprastą mums dešimtainį užrašą 527 = 5 ⋅ 10 2 + 2 ⋅ 10 + 7 galima pakeisti kad ir
tokiu: 527 = 2 ⋅ 6 3 + 2 ⋅ 6 2 + 3 ⋅ 6 + 5 ir nematyti jokių principinių prieštaravimų. Beje,
apsiraminę eksperimentuoti, naudojame arabiškus skaitmenų žymenis, nors tai, kaip
sakyta, ir nebūtina. Pastarąją skaičiaus 527 išraišką sutrumpintai užrašę pavidalu
527 = 2235 6 , turėsime kitokį (sakome: “šešetainį”) skaičiaus 527 užrašą. Pasirodo, - tai
tik viena iš be galo daugelio skaičiaus užrašymo galimybių!
1 teorema. Kiekvieną natūralųjį skaičių M galima vieninteliu būdu užrašyti
pavidalu
M = bk g k + bk −1 g k −1 + ... + b1 g + b0 , 0 ≤ bi ≤ g − 1 , (3)
kuris vadinams skaičiaus M sisteminiu g - tainiu užrašu (k +1 – ženkliu). Čia g > 1 yra
bet koks fiksuotas natūralusis skaičius, vadinamas skaičiavimo sistemos pagrindu, o
sveikieji skaičiai bi , i = 0, 1, ... , k vadinami skaičiaus M g-tainiais vienženkliais
skaitmenimis.
Įrodymas. Galimumas lengvai įrodomas naudojant sustiprintą matematinės
indukcijos principą. Kai M = 1 , tai su bet kokiu natūraliuoju g > 1 : M = b0 = 1 , k = 0 .
Tarkime teoremos tvirtinimas galioja su visais skaičiais mažesniais už natūralųjį
M > 1 . Įrodysime, kad (3) užrašas galioja ir pačiam M. Pagal DLT egzistuoja sveikieji
Q, b0 tokie, kad
M = Q ⋅ g + b0 ir 0 ≤ b0 ≤ g − 1 . (4)
Kadangi Q < M , tai jam galioja indukcijos prielaida, t.y. Q užrašomas g-tainiu
sisteminiu m + 1 – ženkliu užrašu :
Q = a m g m + a m −1 g m −1 + ... + a1 g + a 0 , 0 ≤ ai ≤ g − 1 .
Įstatę šią išraišką į (4) ir, atitinkamai sutvarkę žymenis
( k := m + 1 , a j =: b j +1 , j = 0, 1, ... , k − 1 ), gauname galimumo įrodymą.
Vienatis išplaukia iš DLT vienaties ir indukcijos prielaidos.
Pastebėsime, kad, kai g > 10 , tai tradicinių, “arabiškų” vienženklių skaitmenų
neužtenka. Tuokart trūkstamų skaitmenų žymenis tenka sugalvoti naujai. Neretai tai
daroma paprasčiausiai naudojant skliaustelius.
Pavyzdžiui, kai M = 873, o g = 20, tai:
M = 2 ⋅ 20 2 + 3 ⋅ 20 + 13 .
Sakome, kad dešimtainis skaičius 873 užrašytas dvidešimtainėje sistemoje. Sutrumpintai
rašome: 87310 = 23(13) 20 . Simboliu (13) pažymėtas 14 – tasis vienženklis 20 – tainės
skaičiavimo sistemos skaitmuo. Taip žymint, paskutinis, dvidešimtas skaitmuo būtų (19).
Kaip gauti sisteminį skaičiaus užrašą?

Konkretaus skaičiaus M vienženklius skaitmenis g-tainiame sisteminiame užraše
(3) galima apskaičiuoti įvairiai. Pvz., remiantis žemiau pateikiama teorema.
⎡M ⎤ ⎡ M ⎤
2 teorema. bi = ⎢ i ⎥ − g ⎢ i +1 ⎥ i = 0, 1, ... , k .
⎣g ⎦ ⎣g ⎦
Įr. Iš sisteminio skaičiaus M užrašo (3) išplaukia, kad su visais i = 0, 1, ... , k
M b b
i
= bk g k −i + bk −1 g k −i −1 + ... + bi + i −1 + ... + 0i ,
g g g
M k −i −1 k −i − 2 bi b0
= b k g + bk − 1 g + ... + bi +1 + + ... + .
g i +1 g g i +1
Tačiau
bi −1 bi − 2 b g −1 g −1 g −1 ⎛1 1 1 ⎞
+ 2 ... + 0i ≤ + 2 ... + i < ( g − 1)⎜⎜ + 2 ... + i + ... ⎟⎟ = 1 ,
g g g g g g ⎝g g g ⎠
todėl
⎡M ⎤ k −i k −i −1
⎢ i ⎥ = bk g + bk −1 g + ... + bi , (5)
⎣g ⎦
ir, atitinkamai ,
⎡ M ⎤ k − i −1
⎢ i +1 ⎥ = bk g + bk −1 g k −i − 2 + ... + bi +1 . (6)
⎣g ⎦
Atėmę iš (5) – čios lygybės (6) – tą, padaugintą iš g, baigiame teoremos įrodymą.
Pvz., kai M = 873, o g = 20 , tai k = 2 , nes
⎡ 873 ⎤ ⎡ 873 ⎤
b3 = ⎢ 3 ⎥ − 20⎢ 4 ⎥ = 0 − 20 ⋅ 0 = 0 .
⎣ 20 ⎦ ⎣ 20 ⎦
Toliau
⎡ 873 ⎤ ⎡ 873 ⎤
b2 = ⎢ 2 ⎥ − 20⎢ 3 ⎥ = 2 − 20 ⋅ 0 = 2 ,
⎣ 20 ⎦ ⎣ 20 ⎦
⎡ 873 ⎤ ⎡ 873 ⎤
b1 = ⎢ 1 ⎥ − 20⎢ 2 ⎥ = 43 − 20 ⋅ 2 = 3 ,
⎣ 20 ⎦ ⎣ 20 ⎦
⎡ 873 ⎤ ⎡ 873 ⎤
b0 = ⎢ 0 ⎥ − 20 ⎢ 1 ⎥ = 873 − 20 ⋅ 43 = 13 .
⎣ 20 ⎦ ⎣ 20 ⎦
Sveikųjų skaičių pervedimui iš vienos skaičiavimo sistemos į kitą, dar naudojami

dalybos ir daugybos būdai. .
Dalybos būdas grindžiamas tuo, kad (3) sisteminį užrašą pertvarkius pavidalu
M = (bk g k −1 + ... + b1 ) g + b0 =: Ag + b0 ,
pastebime, jog skaitmuo b0 yra skaičiaus M dalybos iš g liekana. Savo ruožtu, skaičių A
dalinant iš g gausime liekanos b1 ir t.t.
Daugybos būdu rekomenduoju išsamiau pasidomėti patiems (žr. vadovėlį). Kaip
pavyzdį čia pateiksime tik to paties skaičiaus 7375 9 pervedimą į 5 – tainę skaičiavimo
sistemą iš pradžių dalybos , o po to – daugybos būdu.
Dalybos būdas. Turime (veiksmai atliekami 9 – tainėje sistemoje!):
7375 9 = 5 ⋅ 1432 + 4 → b0 = 4 ,
1432 9 = 5 ⋅ 260 + 2 → b1 = 2 ,
260 9 = 5 ⋅ 47 + 1 → b2 = 1 ,
47 9 = 5 ⋅ 8 + 3 → b3 = 3 ,
8 9 = 5 ⋅ 1 + 3 → b4 = 3 ∧ b5 = 1 . Ats. 7375 9 = 133124 5 .
Daugybos būdas. (Dabar veiksmai atliekami 5 – tainėje sistemoje!): 910 = 14 5 .
7 ⋅ 9 = 6310 = 2235 → 223 + 3 = 2315 ,
7 =125
2315 ⋅ 14 5 = 4334 5 → 4334 + 12 = 44015 ,
5 =105
44015 ⋅ 14 5 = 133114 5 → 133114 + 10 = 133124 5 . Ats. 7375 9 = 133124 5 .
Specialus atvejis. Kai pagrindai g ir p susieti lygybe g = p k , tai pervedimo
procedūra yra žymiai paprastesnė. Tereikia pastebėti, kad, pagal 1 teoremą, g- tainės
skaičiavimo sistemos vienženkliai skaitmenys 0, 1, 2,..., g − 1 užrašomi k- ženkliais p-
tainiais skaičiais. Kadangi kiekvienas iš jų yra griežtai mažesnis už p k , tai
(∀l ∈ {0, 1, ... , g − 1})(∃a jl ∈ {0, 1, ... , k − 1}) l = a k −1,l p k −1 + a k −2,l p k −2 + ... + a1,l p + a0l .
Pavyzdžiui, kai g = 8, p = 2 , tai k = 3 . Tada, pvz., vienženklis skaitmuo 6
užrašomas triženkliu dvejetainiu skaičiumi 110, nes 6 = 1 ⋅ 2 2 + 1 ⋅ 2 + 0 . Apskritai,
naudinga susidaryti lentelę visiems vienženkliams skaitmenims:
0=000, 1=001, 2=010, 3=011, 4=100, 5=101, 6=110, 7=111.
Tada, norint 8-tainį skaičių 7103566 8 pervesti į dvejetainę skaičiavimo sistemą,
tereikia pasinaudoti sudarytąja lentele:
7103566 8 = 111 001 000 011 110 110 110 2 .
Jei norime dvejetainį skaičių pervesti į aštuntainę sistemą, - elgiamės atvirkščiai :

suskirstomee dvejetainį skaičių (iš dešinės) po tris ir pasinaudojame lentele:
1 0010 0101 110 110 1110 2 = 1 001 0 01 01 1 10 1 10 1 110 2 = 1113556 8 .
Apskritai, norint g-tainėje skaičiavimo sistemoje atlikti aritmetinius veiksmus,
tenka susidaryti naujas sudėties ir daugybos lenteles ir prie jų priprasti.
Paskaita 3 – 05
Grandininės trupmenos
Nagrinėjome temą “Sisteminiai skaičiai”. Vėliau matysime, kad visiškai analogiškai, kaip ir 10-ainėje
skaičiavimo sistemoje, galima įvesti ir g-taines trupmenas .
Baigtinės grandininės trupmenos

Dar mokykloje sužinome, kad skaičiai gali būti įvairiai užrašomi. Štai racionaliuosius
skaičius galima užrašyti paprastųjų trupmenų (taisyklingų arba ne) pavidalu, arba
dešimtainėmis trupmenomis. Užrašas dešimtaine trupmena gali būti baigtinis arba begalinis.
Įrodyta, kad racionalieji skaičiai užrašomi tiktai baigtinėmis arba begalinėmis, bet periodinėmis
dešimtainėmis trupmenomis. Bendresniu atveju galima kalbėti apie skaičiaus sisteminį užrašą
bet kokiu pagrindu g > 1 , g ∈ N . Tuokart skaičiaus išraiškos tipas priklauso nuo pasirinktojo
13
pagrindo g . Pavyzdžiui, racionalusis skaičius (netaisyklingoji trupmena) t = užrašomas
6
begaline periodine (tiksliau – mišria periodine) dešimtaine trupmena: t = 2,1666... = : 2, (6)10 .
Jeigu gi pasirinksime dvyliktainę skaičiavimo sistemą, tai tas pats skaičius užsirašys jau
baigtine dvyliktaine trupmena t = 2,212.
Yra dar vienas realiųjų skaičių užrašymo būdas jau nebepriklausantis nuo iš anksto
parenkamo skaičiavimo sistemos pagrindo, o tiktai nuo paties skaičiaus.
Pradėsime nuo formalaus apibrėžimo. Tarkime q 0 , q1 , ... yra realieji skaičiai ir qi > 0 ,
kai i ≥ 1 . Lygybėmis:
⎡ ⎤
[q0 ] : = q0 , [q0 , q1 ] : = ⎢q0 + 1 ⎥ ,…,
⎣ q1 ⎦
⎡ 1⎤
[q0 , q1 ,..., q n−1 , q n ] : = ⎢q0 , q1 ,..., q n−2 , qn−1 +
⎥ ,… (1)
⎣ q n ⎦
rekurentiškai apibrėžkime simbolį, kurį vadinsime grandinine trupmena (sutrumpintai – GT) ir

žymėsime [q0 , q1 ,..., q n −1 , q n ,...] . Skaičiai qi , i = 0, 1, ... vadinami grandininės trupmenos
elementais.
Nuosekliai taikydami apibrėžimą (1), GT galime užrašyti tokia “daugiaaukšte”
išraiška:
1
[q0 , q1 , q 2 ,..., q n ,...] = q0 + 1
. (2)
q1 +
q 2 + ...
Toliau mes domėsimės tiktai tokiomis GT, kuriose qi , i ≥ 1 yra natūralieji, o q 0 -
sveikasis skaičius, nors galimas ir bendresnis sąvokos grandininė trupmena supratimas.
Akivaizdu, kad , kai natūraliųjų elementų qi skaičius yra baigtinis, tai GT yra tam
tikras racionalusis skaičius. Šiuo atveju GT vadinsime baigtine grandinine trupmena
(sutrumpintai – BGT). Kai elementų seka qi , i = 0, 1, ... yra begalinė, šitoks apibrėžimas ir
išraiška (2) kol kas yra tik formalūs, nes neaiški tokio reiškinio prasmė: neaišku, nei kas
pridedama prie qi , nei iš ko kaskart dalinamas vienetas.
Pasirodo, kad BGT aibė sutampa su racionaliųjų skaičių aibe Q, nes bet kokį
racionalųjį skaičių irgi galima išskleisti BGT.
a
Iš tikrųjų, jei t = ∈ Q , tai, sveikiesiems skaičiams a ir b pritaikius (iš dalybos su
b
liekana teoremos išplaukiantį) Euklido algoritmą, turėsime:
a = bq 0 + r1 , 0 < r1 < | b | ,
b = r1 q1 + r2 , 0 < r2 < r1 ,
r1 = r2 q 2 + r3 , 0 < r3 < r2 ,
………………………………
rn − 2 = rn −1 q n −1 + rn , 0 < rn < rn −1 ,
rn −1 = rn q n .
a b r r
Iš šių lygybių, nuosekliai išreikšdami skaičius , , 1 , …, n −1 = q n , gausime
b r1 r2 rn
racionalaus skaičiaus t išraišką jau matyta “daugiaaukšte” trupmena:
a 1
t = = q0 + = [q 0 , q1 , q 2 ,..., q n ] . (3)
b 1
q1 +
1
q2 +
..............
1
q n −1 +
qn
Nesunku patikrinti, kad ji tenkina aukščiau pateiktą (1) rekurentinį apibrėžimą. Tad sakome,
kad racionalusis skaičius t yra išreikštas baigtine grandinine trupmena. Iš Euklido algoritmo
išplaukia, kad pirmasis elementas q 0 (skaičiaus t sveikoji dalis) gali būti lygus nuliui ar
neigiamam sveikajam skaičiui, o kiti BGT elementai yra natūralieji skaičiai. Jei paskutinis
elementas q n yra lygus vienetui, tai
1 1
q n −1 + = q n −1 + = q n −1 + 1
qn 1
ir BGT užrašas tiesiog sutrumpėja: [q0 ; q1 ,..., q n −1 + 1] . Todėl susitarta laikyti, kad q n ≠ 1 . Tada
nesunku parodyti, kad išraiška (3) konkrečiam racionaliajam skaičiui yra vienintelė.
Reziumuodami tai, kas pasakyta, galime suformuluoti tokią teoremą.
a
1 teorema. Kiekvienas racionalusis skaičius t = yra vienareikšmiškai išskleidžiamas
b
pavidalo (3) BGT, kurios elementai yra nepilnieji santykiai, gauti taikant Euklido algoritmą
skaičiams a ir b .
705
Pavyzdžiui, išskleiskime BGT racionalųjį skaičių . Skaičiams 705 ir 31 taikome
31
Euklido algoritmą: 705 = 22 ⋅ 31 + 23 , 31 = 1 ⋅ 23 + 8 , 23 = 2 ⋅ 8 + 7 , 8 = 1 ⋅ 7 + 1 ,
7 = 7 ⋅1 .
Nepilnieji santykiai q 0 = 22 , q1 = 1 , q 2 = 2 , q3 = 1 , q 4 = 7 ir yra ieškomo skleidinio
705
elementai. Todėl, = [22, 1, 2, 1, 7] .
31
Reduktai ir jų savybės
Ap. Nutraukus GT (baigtinę ar begalinę) ties jos r- tuoju (suprantama, kad BGT
P
atveju, r ≤ n ) elementu, gautą racionalųjį skaičių Rr := [q 0 , q1 , q 2 ,..., q r ] =: r vadiname tos
Qr
GT r- tosios eilės (arba: r- tuoju) reduktu.
Reduktų skaitikliai ir vardikliai turi daug įdomių savybių, įgalinančių efektyviai taikyti
GT . Pastebėsime, kad daugeliui šių savybių GT elementų sveikareikšmiškumas nėra būtina
sąlyga.
1. Galima įrodyti (pvz., matematinės indukcijos metodu), kad su visais k ≥ 2 , GT k-
tojo redukto skaitikliai Pk ir vardikliai Qk tenkina rekurentines
išraiškas: Pk = q k Pk −1 + Pk − 2 Qk = q k Qk −1 + Qk − 2 . Patogumo dėlei, papildomai
apibrėžus, kad P−1 = 1 ir Q−1 = 0 , rekurentinės formulės galioja su visais k ≥ 1 .
Iš tikrųjų, jei pastebėsime, kad pagal apibrėžimą (1):
⎡ 1 ⎤
Rk +1 = [q 0 , q1 ,..., q k , q k +1 ] : = ⎢q 0 , q1 ,..., q k −1 , q k + ⎥ ,
⎣ q k +1 ⎦
tai, pasinaudoję indukcijos prielaida, gausime

⎛ 1 ⎞
⎜⎜ q k + ⎟⎟ Pk −1 + Pk − 2
q q (q P + Pk − 2 ) + Pk −1 q P + Pk −1
Rk +1 = ⎝ ⎠
k +1
= k +1 k k −1 = k +1 k .
⎛ 1 ⎞ q k +1 (q k Qk −1 + Qk − 2 ) + Qk −1 q k +1Qk + Qk −1
⎜⎜ q k + ⎟⎟Qk −1 + Qk − 2
⎝ q k +1 ⎠
Iš šios reduktų savybės išplaukia, kad vardikliai Qi yra natūralieji skaičiai ir,
kai i ≥ 1 , sudaro griežtai didėjančią seką.
2. Indukcijos būdu taipogi nesunku parodyti, kad
(∀k ∈ N ) Pk −1Qk − Pk Qk −1 = (− 1)k .
3. GT reduktai yra nesuprastinamos trupmenos, t.y. su visais k , D(Pk , Qk ) = 1 .
Tarę, jog D(Pk , Qk ) = d > 1 , pagal 2-ą savybę, gautume prieštarą, kad d |1.
4. Reduktų su lyginiais numeriais seka (R2 k ) yra didėjanti, o seka (R2 k +1 ) yra
mažėjanti . Ši savybė išplaukia iš lygybės
Pl Pl − 2 (− 1) ql
l
− = ,
Ql Ql − 2 Ql Ql − 2
įstačius vietoje l paeiliui, atitinkamai, 2k ir 2k+1.
BGT atveju, paskutinis reduktas (lyginis arba nelyginis) sutampa su
išskleistuoju racionaliuoju skaičiumi.
5. Su visais k , R2 k < R2 k +1 ir R2 k < R2 k −1 . Savybė įrodoma du kartus paeiliui (kai
l = 2k ir l = 2k + 1 ) panaudojus lygybę
Pl Pl −1 (− 1)l −1
− = .
Ql Ql −1 Ql Ql −1
6. Su visais k ir l R2 k < R2l +1 . Iš tikrųjų, (imant, pvz., atvejį k > l ) iš 4-5 savybių
nuosekliai gauname:
R2 k < R2 k +1 < R2l +1 .
7. Baigtinės GT atveju turime, kad su visais k ≤ n − 1
1 1
t − Rk ≤ Rk +1 − Rk = ≤ 2 .
Qk Qk +1 Qk
Baigtinės ar begalinės GT reduktus patogu apskaičiuoti sudarant atitinkamą lentelę,
kurioje reduktų skaitikliai ir vardikliai randami remiantis rekurentinėmis formulėmis. Pvz.,
705
rasime visus mūsų išskleisto skaičiaus = [22, 1, 2, 1, 7] reduktus. Sudarome lentelę:
31
k −1 0 1 2 3 4
qk 22 1 2 1 7
Pk 1 22 23 68 91 705
Qk 0 1 1 3 4 31
22 23 68 91 705
Todėl R0 = , R1 = , R2 = , R3 = , R4 = . Šiuo atveju pats skaičius
1 1 3 4 31
sutampa su lyginės eilės reduktu R4 . Jei turime racionaliojo skaičiaus skleidinį, o norime žinoti
patį skaičių, tai paskutinis šitaip apskaičiuotas reduktas ir bus atsakymas. Be to, pagal 3 – čią
reduktų savybę, atsakymą gausime nesuprastinamos trupmenos pavidalu.
Pvz., skaičiui β = [3, 7, 15, 1 , 292] gausime:
k −1 0 1 2 3 4
qk 3 7 15 1 292
Pk 1 3 22 333 355 103993
Qk 0 1 7 106 113 33102
103993
Todėl β = R4 = ir D(103993, 33102 ) = 1 .
33102
Begalinės grandininės trupmenos. Artiniai
Dabar aptarkime, kaip suprantamas užrašas (2), kai elementų seka (qi ) yra begalinė.
Ap. Jei reduktų seka (Ri ) yra konverguojanti, tai jos riba α vadinama GT (2)
reikšme ir rašoma
1
α = [q 0 , q1 , q 2 ,..., q n ,...] = q 0 + .
1
q1 +
q 2 + ...
2 teorema. Begalinės GT reduktų seka (Ri ) visada konverguoja.
Įr. Parodysime, kad tokios GT reduktų seka (Ri ) tenkina Košy kriterijų: koks bebūtų
ε > 0 , galima nurodyti tiek didelį numerį M, kad su visais natūraliaisiais k, m didesniais už M,
galiotų: Rk − Rm < ε .
Galime laikyti, kad k > m . Kadangi
k −1 k −1 k −1
1 1 1 1 1
Rk − Rm ≤ ∑ R j +1 − R j = ∑ ≤∑ = − < ,
j =m j = m Q j Q j +1 j = m j ( j + 1) m k m
1
tai įrodymui tereikia pasirinkti M > .
ε
Svarbu yra tai , kad baigtine ar begaline GT galima užrašyti bet kokį realųjį skaičių. Tik
užrašas (2) tada gali būti ir nebaigtinis. Tiksliau, yra teisinga tokia teorema.
3 teorema. Bet kokį realųjį skaičių α galima vienareikšmiškai išskleisti GT . Ta GT yra
baigtinė, kai α yra racionalusis ir begalinė, kai α irracionalusis skaičius.
Įr. Iš pradžių priminsime, kad kiekvienas realusis skaičius x vienareikšmiškai
užrašomas kaip savo sveikosios dalies [x ] ir trupmeninės dalies {x} suma, t.y. x = [x ] + {x}.
Čia 0 ≤ {x} < 1 .
1 1
Jei q 0 := [α ] , o := {α }, tai α = q 0 + = [q 0 , r1 ] ir, jei tik α nėra sveikasis skaičius,
r1 r1
1
tai r1 > 1 . Toliau, pažymėję [r1 ] =: q1 , o := {r1 } , kai r2 > 1 , galėsime užrašyti :
r2
1
α = q0 + = [q0 , q1 , r2 ] .
1
q1 +
r2
Šitą procesą galima tęsti toliau. Kai n+1- ame žingsnyje rn > 1 , tai pažymime [rn ] =: q n ir
1
:= {rn }. Be to, su kiekvienu n galioja toks užrašas
rn +1
α = [q 0 , q1 , q 2 ,..., q n , rn +1 ] . (4)
Kaip matėme anksčiau, kai α yra racionalusis, tai aprašytas procesas yra baigtinis , -
tai išplaukia iš EA. Kai α yra irracionalusis skaičius, aprašytas procesas negali būti baigtinis,
nes gautume prieštarą: racionalusis skaičius yra lygus irracionaliajam.
Tad irracionalaus skaičiaus α atveju, gauname jo skleidinį begaline GT
[q0 , q1 , q 2 ,..., q n ,...] . Skleidinio vienatis išplaukia iš skaičiaus sveikosios dalies
vienareikšmiškumo. QED.
Įvestųjų sąvokų prasmė ypač paaiškėja pastebėjus, kad GT reikšmė sutampa su pačiu
skaičiumi α .
4 teorema. Sekos ( Rn ) riba yra būtent išskleistasis skaičius α .
Įr. Iš tikrųjų, kadangi skaičiai Pn , Pn −1 ir Qn , Qn −1 nepriklauso nuo GT elementų, kurių
indeksai yra didesni už n, tai iš (4) gauname:
P r P + Pn −1 Pn P Q − Pn Qn −1
α − n = n +1 n − = n −1 n .
Qn rn +1Qn + Qn −1 Qn Qn (rn +1Qn + Qn −1 )
Iš čia, pasinaudoję, reduktų savybėmis ir tuo, kad rn +1 > q n +1 , gauname
1 1 1 1
α − Rn = < = ≤ 2. (5)
Qn (rn +1Qn + Qn −1 ) Qn (q n +1Qn + Qn −1 ) Qn Qn +1 Qn
Kadangi Qn → ∞ , kai n → ∞ , tai iš čia ir išplaukia, jog
P
α = lim n .
n →∞ Q
n
Teorema įrodyta.
Realaus skaičiaus α skleidinio GT reduktus įprasta vadinti tiesiog skaičiaus α
reduktais.
Išvada. Irracionalaus skaičiaus α lyginės eilės reduktai yra mažesni, o nelyginės eilės,
– didesni už α .
Nelygybė (5), kuri kaip matėme yra teisinga ir BGT (7-ta sav.), įgalina aproksimuoti
realųjį skaičių α racionaliuoju skaičiumi Rn norimu tikslumu. Tereikia tik paimti reduktą su
pakankamai dideliu numeriu. Pasirodo, kad toks įvertis yra tam tikra prasme geriausias.
Patikslinsime šią sąvoką.
a
Ap. Racionalusis skaičius vadinamas geriausiu realaus skaičiaus α artiniu, jei nėra
b
p
trupmenos , 1 ≤ q ≤ b , su kuria galiotų:
q
p a
α− <α− .
q b
5 teorema. Realaus skaičiaus skleidinio GT reduktai yra jo geriausi artiniai.
Teoremos įrodymą praleidžiame.
Pabrėžtina, kad sąvoka geriausias artinys nereiškia tiksliausias artinys , nes
irracionalaus skaičiaus atveju tiksliausio artinio paprasčiausiai nėra. Šia sąvoka pabrėžiama,
kad tikslumas nėra vienintelis kriterijus parenkant skaičiaus artinį. Dažnai patogiau vietoje
tikslesnio bet gremėzdiško artinio naudoti mažiau tikslų, bet papratesnės išraiškos skaičių.
Grandininėmis trupmenomis susidomėta po to, kai garsus viduramžių olandų fizikas astronomas ir
matematikas Hiuigensas (Ch. Huygens, 1629 – 1695), bandydamas sukurti planetų judėjimo mechaninį modelį,
susidūrė su dantračių, kurių dantukų santykis turi būti kuo artimesnis duotajam skaičiui, parinkimo problema.
Dantukų skaičius dantratyje negali būti itin didelis, todėl reikėjo ieškoti dviejų, palyginti, nedidelių natūraliųjų
skaičių, kurių santykis būtų artimas tam skaičiui. Šimtmečiu vėliau sistemingą GT teoriją sukūrė žymus šveicarų
matematikas L.Oileris (L.Euler, 1707 – 1783), jo darbus pratęsė garsus prancūzų matematikas Ž. Lagranžas
(J.L.Lagrange, 1736 – 1813).
GT plačiai taikomos aproksimavimo uždaviniuose. Pavyzdžiui, žinoma, kad vidutinis
parų skaičius astronominiuose metuose α yra irracionalusis skaičius. Apskaičiuota, keletas jo
skleidinio begaline GT elementų:
α = 365,24220... = [365, 4, 7, 1, 3, ...] .
1 7 8
Pirmieji reduktai yra tokie: R0 = 365, R1 = 365 , R2 = 365 , R3 = 365 .
4 29 33
1
Jau Senovės Romoje buvo žinomas reduktas R1 = 365 ; juo remiantis ilgai naudotas vadinamasis
4
Julijaus Cezario kalendorius, kai buvo laikoma, kad metuose yra 365 ir dar ketvirtis paros. Tuo remiantis kas
ketvirti (keliamieji) metai buvo pailginami viena para. Tačiau R1 nėra labai tikslus α artinys, todėl jau XV
amžiuje Cezario kalendorius buvo nukrypęs nuo tikslaus Saulės laiko net 10 parų. 1589 m. popiežius Grigalius
patikslino Cezario kalendorių, keliamaisiais nelaikydamas šimtmečių, kurių pirmieji du skaitmenys sudaro
dviženklį skaičių nesidalijantį iš 4. Pvz., 1500 m. pagal Grigaliaus kalendorių nėra keliamieji. Bet ir Grigaliaus
kalendorius nebuvo labai tikslus. Jo paklaida – 3 paros per 10000 metų. Persų poetas ir matematikas Omaras
Chajamas apie 1079 m. buvo sudaręs dar tikslesnį kalendorių, laikydamas, kad keliamieji metai yra kas ketvirti
8
metai 7 kartus iš eilės, o aštuntą kartą keliamieji yra penktieji metai. Tai reiškė, kad α ≈ 365 , o tai yra R3 .
33
O.Chajamo kalendoriaus paklaida mažesnė – tik 2 paros per 10 000 metų.
Pilnas skaičiaus π skleidinys nėra žinomas, tačiau, žinoma gana daug jo GT elementų ir reduktų. Be to,
didelis tikslumas pasiekiamas gana greitai. Yra apskaičiuota, kad
[ ]
π = 3, 7, 15, 1 , 292, 1, 1, 1, 2, 1, 3, 1, 4, ... .
Tada, pasinaudoję tuo, kad [ ]
skaičiaus β = 3, 7, 15, 1 , 292 skleidinio elementai sutampa su
pirmaisiais π elementais, turime pirmuosius 5 skaičiaus π reduktus – geriausius artinius.
3 22 333 355 103993
R0 = , R1 = , R2 = , R3 = , R4 = .
1 7 106 113 2733102
22 333 355
Įdomu tai, kad skaičiai , , kaipo π artiniai buvo žinomi gerokai iki GT teorijos
7 106 113
22
atsiradimo. Artinį žinojo dar Archimedas (Archimedes, 287-217 p.m.e.), o prieš 1500 metų Senovės Kinijoje
7
333 355
skaičiavimams jau buvo naudojami ir artiniai , . Iš (5) nelygybės matyti, kad jau R1 skiriasi nuo π
106 113
1
mažiau nei . Kadangi π skleidinyje q 4 = 292 , tai reduktai R2 ir, ypač, R3 yra labai tikslūs artiniai.
700
Pavyzdžiui,
1
π − R3 ≤ < 0,0000002 .
113 ⋅ 33102
GT plačiai taikomos ne tik aproksimacijoms, bet ir diofantinėms (neapibrėžtosioms)
lygtims, lyginiams spręsti . Mes esame išvedę (žr. P 3 – 04) paprasčiausios diofantinės lygties
su sveikaisiais koeficientais a, b, c
ax + by = c
bendrojo sprendinio (x, y ) apskaičiavimo formules:
x = x 0 + bt ; y = y 0 − at ,
kai D(a, b ) = 1 . Čia ( x0 , y 0 ) yra atskirasis lygties ax + by = c sprendinys.

Lengvai parodoma, kad tą atskirą sprendinį galima rasti iš formulių:
x0 = (− 1) cQn −1 ; y 0 = (− 1) cPn −1 .
n −1 n
P a
Čia Rn −1 = n −1 yra skaičiaus skleidinio BGT priešpaskutinis reduktas.
Qn −1 b
Periodinės grandininės trupmenos
Deja, daugumai realiųjų skaičių skleidimas GT nėra paprastas uždavinys. Didesnių
problemų nekelia tik racionalieji skaičiai ir dar viena , gana siaura irracionaliųjų skaičių klasė,
- kvadratinės irracionalybės, kurias skleidžiant gauname taip vadinamąsias periodines GT.
Ap. Begalinė GT α = [q0 , q1 , q 2 ,..., q n ,...] vadinama periodine, jei egzistuoja tokie
natūralieji skaičiai m ir h, kad su bet kuriuo k ≥ m galioja lygybė q k + h = q k .
[ ]
Tuokart sutrumpintai rašome α = q 0 , q1 , q 2 ,..., q m −1 , q m ,..., q m + h −1 .
Kaip ir dešimtainių trupmenų teorijoje galima kalbėti apie grynai periodines ir mišrias
periodines begalines GT. Jei m = 0, tai GT vadinama grynai periodine.
Ap. Realųjį , bet neracionalųjį kvadratinės lygties ax 2 + bx + c = 0 su sveikaisiais
koeficientais a, b, c sprendinį α vadinsime kvadratine irracionalybe.
Pvz., 7 ir 1 + 3 yra kvadratinės irracionalybės, nes yra , atitinkamai, kvadratinių
lygčių x 2 − 7 = 0 ir x 2 − 2 x − 2 = 0 šaknys.
Skleisdami kvadratinę irracionalybę 2 GT, nuosekliai gauname:
[ ] { } (
2 = 2 + 2 = 1+ 2 −1 = 1+ ) 1
1
.
2 −1
Toliau:
1
2 −1
= 2 +1 = 2 + ( )
2 −1 = 2 +
1
1
= ...
2 −1
[ ]
ir procesas ima kartotis. Tad 2 = [1, 2 ,2, 2, ...] = 1, 2 .
3 7 17 41
Apskaičiavę R1 = , R2 = , R3 = , R4 = pastebime, kad jau R3 yra gana tikslus
2 5 12 27
skaičiaus 2 artinys, nes pagal (5):
17 1
2− < < 0,0031 .
12 12 ⋅ 27
Pasirodo, kad šitoks 2 skleidimo rezultatas yra dėsningas. Dar 1770 m. Ž. Lagranžas įrodė,
kad periodinių begalinių GT aibė sutampa su kvadratinių irracionalybių aibe.
6 teorema. (Lagranžo) Kiekvienos periodinės GT reikšmė yra lygi kvadratinei
irracionalybei. Ir atvirkščiai: kiekviena kvadratinė irracionalybė išskleidžiama periodine
(grynąja ar mišriaja) GT.
Jeigu norime pagal turimą skaičiaus α skleidinį grynai periodine GT (t.y. m = 0)
α = [q 0 , q1 , q 2 ,..., q h −1 , q0 , q1 , ... , q h −1 , ...]
surasti kvadratinę irracionalybę, kurią tas skleidinys išreiškia, tai patogiausia tai daryti
naudojantis formule
αP + P
α = h −1 h − 2 . (6)
αQh −1 + Qh − 2
Čia h yra GT elementų kiekis periode (periodo ilgis).
Ši formulė išplaukia iš (4) išraiškos, kuri, šiuo atveju, atrodo taip:

α = [q 0 , q1 , q 2 ,..., q h −1 , α ] . Pertvarkius (6) formulę , gauname kvadratinę lygtį α atžvilgiu:
Qh −1α 2 + (Qh − 2 − Ph −1 )α − Ph − 2 = 0 . (7)
Kai turime skleidinį mišria periodine GT su ilgio m priešperiodžiu
α = [q 0 , q1 , q 2 ,..., q m −1 , q m , q m +1 , ... , q m + h −1 , q m , ... , q m + h −1 , ...] ,
tai patogiausia pradžioje iš formulės (7) rasti kvadratinę irracionalybę α m išreiškiančią
atitinkamą grynai periodinę GT, o tada jau skaičių α apskaičiuoti iš išraiškos:
α P +P
α = m m −1 m − 2 . (8)
α m Qm −1 + Qm − 2
[ ]
Pavyzdžiui, kai α = 1, 2, 1, 1, 3 , tai m = 2, h = 3 . Tada sudarome lentelę atitinkamai
grynai periodinei trupmenai α 2 = [1, 1, 3, 1, 1, 3, ...] apskaičiuoti:
k −1 0 1 2
qk 1 1 3
Pk 1 1 2 7
Qk 0 1 1 4
Įstatę gautuosius skaičius į formulę (7), gauname:
7α 2 + 2
= α 2 arba 2α 22 − 3α 2 − 1 = 0 .
4α 2 + 1
3 + 17
Iš čia, α 2 = . Dabar apskaičiuojame α . Tuo tikslu vėl sudarome lentelę tik dabar jau
4
pagal priešperiodžio elementus:
k −1 0 1
qk 1 2
Pk 1 1 3
Qk 0 1 2
Pagal formulę (8) galutinai gauname:
α ⋅ 3 + 1 13 + 3 17 7 + 17
α= 2 = = .
α 2 ⋅ 2 + 1 10 + 2 17 4
Apie kvadratinių irracionalybių skleidimą perodinėmis GT yra gauta daug įdomių
p+ d
rezultatų. Pvz., įrodyta , kad pavidalo α = kvadratinė irracionalybė (čia p, q –
q
sveikieji, d – natūralusis ir d ∉ N ) išskleidžiama grynai periodine GT tada ir tiktai tada, kai
p− d
α > 1 , o skaičius α 1 := patenka į intervalą (− 1, 0 ) .
q
Nors bendro algoritmo ir nėra, bet svarbesnių irracionaliųjų konstantų skleidiniai yra
gerai ištyrinėti. Jau kalbėjome apie skaičiaus π skleidinį. Pažymėtina, kad dar 1685 m. buvo
apskaičiuoti (J.Wallis) pirmieji 34 skaičiaus skleidinio elementai. Šiuo metu jų žinoma virš
200 000. 1737 m. L.Oileris rado ir itin svarbios matematikoje konstantos, – skaičiaus
e = 2,71828... skleidinį:
e = [2, 1, 2, 1, 1, 4, 1, 1, 6,...] .
Paskaita 3 – 06
Lyginiai sveikųjų skaičių žiede

Priminsime, kad sveikųjų skaičių žiede yra įrodyta DLT. Jos dėka, su kiekvienu
natūraliuoju skaičiumi m > 1 aibę Z galima suskaidyti į m poaibių
K r := {a | a ∈ Z , a = mq + r}, r = 0, 1, ..., m − 1 .
Šie poaibiai vadinami liekanų klasėmis moduliu m.
Aibę Lm : = {K 0 , K 1 , ... , K m −1 } jau esame aptarę skyriuje “Algebrinės struktūros”.
Matėme, kad struktūra {Lm ,+, ⋅} yra žiedas. Šiame skyriuje dar sykį sugrįžtame prie žiedų
Lm . Aptarsime agebrinių lygčių sprendimo baigtiniuose žieduose (laukuose) klausimą.
Ap. Jei sveikuosius skaičius a ir b dalijant iš natūraliojo skaičiaus m gauname
vienodas liekanas, tai sakome, kad skaičiai a ir b lygsta moduliu m ir rašome :
a ≡ b(mod m ) .
Yra vartojamas ir termino “lygsta” sinonimas: “yra kongruentūs”.
Pvz, 17 ≡ −1(mod 6 ) , bet 13 ≡/ 6(mod 5) .
Kai m = 1 , tai ši sąvoka yra triviali, todėl dažniausiai laikysime, kad m > 1 .
Išvada. Visi tos pačios liekanų klasės K r skaičiai yra palyginami tarpusavyje.
1 teorema. a ≡ b(mod m ) tada ir tiktai tada, kai m | a − b .
Įr. 1. Jei a ≡ b(mod m ) , tai, pagal apibrėžimą, a = q1 m + r ∧ b = q 2 m + r . Tačiau
tada: a − b = (q1 − q 2 )m =: q3 m → m | a − b .
2. Jei , atvirkščiai, m | a − b , tai reiškia, kad yra toks sveikasis q , kad
a − b = qm ⇒ a = qm + b . Tada, jei dalinant b iš m gauname b = q1 m + r , tai
a = qm + b = qm + q1 m + r = (q + q1 )m + r
o tai ir parodo, kad ir skaičiaus a dalybos iš m liekana yra tas pats skaičius r. QED.
Dažnai AST’os vadovėliuose lyginumo apibrėžimas yra keičiamas tik ką įrodyta
teorema; tada mūsų suformuluotas apibrėžimas yra įrodomas, t.y. pats tampa teorema.
Lyginių savybės
1. Lyginumo (kongruencijos) sąryšis yra ekvivalentumo sąryšis.
Išvada. Z = Lm .
≡
2. Lyginius tuo pačiu moduliu galima panariui sudėti, atimti, dauginti.
Įrodysime, pavyzdžiui, kad iš a ≡ b(mod m ) , c ≡ d (mod m ) išplaukia
ac ≡ bd (mod m ) .
Turėdami, kad a − b = q1 m ir c − d = q 2 m , gauname: ac − bd = ac − bc + bc − bd =
= (a − b )c + (c − d )b = q1 mc + q 2 mb =: q3 m ⇒ ac ≡ bd (mod m ) .
Pvz.,
3 ≡ 7(mod 4 ) ∧ 11 ≡ −1(mod 4 ) → 14 ≡ 6(mod 4 ) ∧ −8 ≡ 8(mod 4 ) ∧ 33 ≡ −7(mod 4 ) .
3. Jei d = D(a, b ) =: d1 d 0 ir D(m, d ) = d1 , tai lyginio a ≡ b(mod m ) abi puses galima
suprastinti iš d , o modulį iš d 1 . Kitaip sakant, lyginiai a ≡ b(mod m ) ir

a b⎛ m ⎞
≡ ⎜⎜ mod ⎟ yra ekvivalentūs.
d d⎝ D(m, d ) ⎟⎠
Iš tikrųjų, jei a ≡ b(mod m ) , tai a − b = qm . Kadangi duota, kad:
a = a' d = a' d1 d 0 , b = b' d1 d 0 ir m = m' d 1 , tai
a b⎛ m⎞
a − b = qm → a' d1 d 0 − b' d1 d 0 = qm' d1 → a' d 0 − b' d 0 = qm' → ≡ ⎜ mod ⎟ .
d d⎝ d⎠
nes iš D(d 0 , m ) = 1 išplaukia, kad d 0 | q .
Atvirkščias tvirtinimas išplaukia dar paprasčiau:
a'−b' = qm' → a' d − b' d = qm' d 0 d1 = qmd 0 → a − b = (qd 0 )m → a ≡ m(mod m ) .
Išvada. Jei D(a, b ) = d ir D(m, d ) = 1 , tai lyginio a ≡ b(mod m ) abi puses galima
suprastinti iš d , nekeičiant modulio.
Pvz., teisingas lyginys 102 ≡ 78(mod 8) suprastinus abi pusi iš 6 , o modulį iš 2 virsta
teisingu lyginiu 17 ≡ 13(mod 4 ) . Tuo tarpu teisingą lyginį 70 ≡ 20(mod 25) prastinant jo
abi puses iš 20, ir,nesilaikant 3 – čios taisyklės, gautume: 7 ≡ 2(mod 25) , t.y., - netiesą.
4. Jei m1 | m , tai a ≡ b(mod m ) ⇒ a ≡ b(mod m1 ) .
5. a ≡ b(mod m) → D(a, m ) = D(b, m ) .
6. Jei f ( x ) = a n x n + a n −1 x n −1 + ... + a1 x + a0 , ai ∈ Z , tai
a ≡ b(mod m ) ⇒ f (a ) ≡ f (b )(mod m ) .
PLS ir RLS mod m , savybės

Ap. Rinkinį skaičių, paimtų lygiai po vieną iš kiekvienos liekanų klasės mod m ,
vadinsime pilnąja liekanų sistema moduliu m (sutrumpintai: PLS modm).
Pvz., rinkinys 16, 33, -2, 43 yra PLS mod 4 .
2 teorema. Jei D(a, m ) = 1 ir rinkinys x1 , x 2 , ... , x m sudaro PLS mod m , tai su
visais sveikaisiais b, rinkinys ax1 + b, ax 2 + b, ... , ax m + b irgi sudaro PLS mod m .
Įr. Komentuojant PLS mod m apibrėžimą, pastebime, jog tam, kad skaičių
rinkinys būtų PLS modm, reikia:
1) kad skaičių būtų lygiai m,
2) jie būtų kas du nepalyginami.
Šis komentaras ir generuoja įrodymą, nes leidus, kad axi + b ≡ ax j + b(mod m ) , iš
lyginių savybių išplaukia, kad xi ≡ x j (mod m ) .
def
Ap. D(K a , m ) = D(a, m ) .
Pvz., D(K 15 ,33) = D(15,33) = 3 .

Toks apibrėžimas yra korektiškas, nes iš DBD savybių žinome, kad
(∀b ∈ K a )D(b, m ) = D(a, m ) .
Ap. Jei D(K a , m ) = 1 , tai klasę K a vadinsime tarpusavyje pirmine su moduliu m .
Pvz., liekanų klasė K 5 moduliu 12 yra tarpusavyje pirminė su moduliu. Tuo tarpu
12 =1⋅9 + 3
klasė K 9 nėra tarpusavyje pirminė su 12, nes D(K 9 ,12 ) = 3 ≠ 1 .
Ap. Rinkinį skaičių, paimtų lygiai po vieną iš kiekvienos liekanų klasės mod m ,
tarpusavyje pirminės su moduliu m, vadinsime redukuotąja liekanų sistema moduliu m
(sutrumpintai: RLS mod m ).
Komentuojant apibrėžimą, išeina: tam, kad skaičių rinkinys būtų RLS modm,
reikia:
1) kad tų skaičių būtų lygiai ϕ (m ) ,
2) jie būtų kas du nepalyginami,
3) kiekvienas rinkinio skaičius būtų tarpusavyje pirminis su moduliu m.
(Griežtai kalbant, reiktų įrodyti, kad 1)-3) reikalavimai ir pateiktas RLS
apibrėžimas išplaukia vienas iš kito, atseit, yra ekvivalentūs) .
3 teorema. Jei D(a, m ) = 1 ir rinkinys x1 , x 2 , ... , xϕ (m ) sudaro RLS modm, tai
rinkinys ax1 , ax 2 , ... , axϕ (m ) irgi sudaro RLS modm.
Įr. Iš komentaro, lyginių ir tarpusavyje pirminių skaičių savybių.
Dabar jau galime įrodyti, kad skyrelyje “Aritmetinės funkcijos” įvestoji Oilerio
funkcija ϕ (m ) yra multiplikatyvi.
4 teorema. Oilerio funkcija yra multiplikatyvi.
Įr. Tarkime D(a, b ) = 1 . Turime įrodyti, kad ϕ (ab ) = ϕ (a ) ϕ (b ) . Tuo tikslu visus
skaičius 1, 2, …, ab -1, ab surašome į tokią lentelę turinčią b eilučių ir a stulpelių:
1 2 3 … a-1 a
a+1 a+2 a+3 … 2a-1 2a
2a+1 2a+2 2a+3 … 3a-1 3a
… … … … …
(b-1)a+1 (b-1)a+2 (b-1)a+3 … (b-1)a +a-1 ba .
Iš DLT išplaukia, kad visi k-tojo stulpelio elementai (t.y. skaičiai pavidalo ca + k,
0 ≤ c ≤ b − 1 ), dalijant iš a , duoda tą pačią liekaną k . Todėl, jei D(a, k ) > 1 , tai ir
D(ca + k , k ) > 1 . Remiantis Oilerio funkcijos apibrėžimu, gauname, kad stulpelių,
kuriuose esantys skaičiai yra TP su a yra lygiai ϕ (a ) . Kiekviename iš tokių stulpelių yra
b skaičių , pagal 2 teoremą sudarančių PLS mod b. Jų tarpe TP su b yra ϕ (b ) . Tad
lentelėje yra ϕ (a ) ϕ (b ) skaičių TP su a ir b. Bet iš TP skaičių savybių žinome, kad
teiginiai D(a, k ) = 1 ir D(b, k ) = 1 , kai D(a, b ) = 1 , yra ekvivalentūs teiginiui
D(ab, k ) = 1 . Todėl ϕ (ab ) = ϕ (a ) ϕ (b ) .
5 teorema. (Oilerio). Jei D(a, m ) = 1 , tai
a ϕ (m ) ≡ 1(mod m ) .
Įr. Tarkime x1 , x 2 , ... , xϕ (m ) yra RLS modm . Tada, pagal 3 teoremą, rinkinys
ax1 , ax 2 , ... , axϕ (m ) irgi yra RLS modm . Todėl axi ≡ x j (mod m ) , o iš čia, sudauginus
visus tokius lyginius, gauname :
a ϕ (m ) x1 x 2 ...xϕ (m ) ≡ xi1 , xi2 ,..., xiϕ ( m ) (mod m ) .
Bet iš (∀i )D( xi , m ) = 1 išplaukia , kad D (x1 x 2 ... xϕ (m ) , m ) = 1 , todėl pastarąjį lyginį
galima suprastinti. QED.
Išvada. (Ferma teorema). Jei p ∈ P ir D(a, p ) = 1 , tai
a p −1 ≡ 1(mod p ) .
Išvada. Su visais sveikaisiais a , a p ≡ a(mod p ) .
Liekanų klasių pirminiu moduliu laukas

6 teorema. Kai m = p ∈ P , tai liekanų klasių mod p žiedas L p yra laukas.
Įr. Iš to, kas jau žinoma, apie baigtinį žiedą L p : = {K 0 , K 1 , ... , K p −1 } , darome
išvadą, kad teoremos įrodymui pakanka parodyti, kad jame išsprendžiama lygtis
K b K x = K a , jei tik K b ≠ K 0 . Išeinat iš liekanų klasės apibrėžimo, toks teiginys
ekvivalentus tam, jog egzistuoja sveikasis skaičius x toks, kad bx ≡ a (mod p ) , jei tik
b ≡/ 0(mod p ) , t.y. D(b, p ) = 1 . Bet jei skaičius x prabėga PLS mod p, tai, pagal 2 teoremą,
skaičiai bx irgi prabėga PLS mod p, todėl atsiras tiksliai vienas iš jų, patenkantis į tą pačią
klasę mod p kaip ir skaičius a. Teorema įrodyta.
Laukas L p , p ∈ P yra klasikinis baigtinio lauko pvz.; jo charakteristika lygi p.
Išvada. Žiedo Lm poaibis Gm := {K a | D(a, m ) = 1} yra jo ϕ (m ) eilės
multiplikacinis pogrupis.
Lyginių taikymai
Savarankiškoms studijoms: vadovėlio 33 – as paragrafas, 123 psl. Čia mes
aptarsime tik dalumo požymių išvedimo metodą.
Mokykloje susipažinome su keletu dešimtainio sveikojo skaičiaus dalumo iš
natūraliojo m požymių. Naudojantis lyginių savybėmis galima išvesti ir jau minėtus
požymius (iš 2, 3 ,4, 5, 9, 10), ir daugelį kitų.
Teorema. (B.Paskalio*). Natūralusis skaičius M , kurio g-tainis užrašas yra
M = bk g k + bk −1 g k −1 + ... + b1 g + b0 , 0 ≤ bi ≤ g − 1 ,
dalijasi iš natūraliojo m tada ir tiktai tada, kai iš m dalijasi skaičius
M ′ = bk rk + bk −1 rk −1 + ... + b1 r1 + b0 .
Čia r j yra liekanos , gautos dalijant skaičius g j iš m, t.y. g j ≡ r j (mod m ) , j = 1 ÷ k .
Teoremos įrodymas išplaukia iš lyginių savybių.
Pvz., kai g = 10 , m = 11 , tai 10 j ≡ (− 1) (mod m ) , todėl dalumo iš 11 požymis
j
dešimtainėje skaičiavimo sistemoje formuluojamas taip:

Natūralusis skaičius M , kurio dešimtainis užrašas yra
M = bk 10 k + bk −110 k −1 + ... + b110 + b0 , 0 ≤ bi ≤ 9 ,
dalijasi iš 11 tada ir tiktai tada, kai iš 11 dalijasi skaičius
M ′ = bk (− 1) + bk −1 (− 1) + ... − b1 + b0 .
k k −1
Pagal šį požymį, skaičius M = 634073 yra dalus iš 11, nes iš 11 dalijasi

′
M = −6 + 3 − 4 + 0 − 7 + 3 . Iš tikro: 634073=11 ⋅ 57643 .
Lyginiai su vienu kintamuoju

Kai f ( x ) = a n x n + a n −1 x n −1 + ... + a1 x + a0 , ai ∈ Z ir a n ≡/ 0(mod m ) , tai lyginį
f ( x ) ≡ 0(mod m ) (1)
vadiname n- tojo laipsnio lyginiu su vienu kintamuoju. Čia n ∈ N .
Iš 6-tos lyginių savybės išplaukia, kad jei skaičius a tenkina (1) lyginį, tai bet
kuris su a palyginamas skaičius b ( b ≡ a(mod m ) ), taip pat tenkina lyginį (1). Todėl (1)
lyginio sprendiniu įprasta vadinti visą liekanų klasę K a
Ap. Du lyginius vadiname ekvivalenčiais , jei juos tenkina tie patys sveikieji
skaičiai.
Pvz., lyginiai x 2 ≡ 4(mod 5) ir 2 x 2 ≡ 3(mod 5) yra ekvivalentūs, nes juos tenkina
pavidalo ± 2 + 5t , t ∈ Z skaičiai ir jokie kitokie. Kad tuo įsitikintume tereikia patikrinti
PLS mod 5.
Dabar panagrinėsime paprasčiausią, pirmojo laipsnio lyginį:
ax ≡ b(mod m ), a ≡/ 0(mod m ) . (2)
7 teorema. Jei D(a, m ) = d ir d /| b , tai (2) lyginys sprendinių neturi; jei d | b ,
tai (2) lyginys turi lygiai d sprendinių mod m.
Įr. 1) Tarkime, D(a, m ) = d ir d /| b . Tada, tarę, kad egzistuoja sprendinys
x ≡ x 0 (mod m ), gautume:
ax 0 − b = tm → d | b , - prieštara.
2) Tegul D(a, m ) = 1 . Tada , kai skaičiai x prabėga PLS modm, tai ax−b irgi
prabėga PLS modm. Taigi, yra vienintelis PLS atstovas , tarkime x0 , su
kuriuo galioja
ax0 − b ≡ 0(mod m ) .
Todėl klasė K x0 = {x | x ≡ x0 (mod m )} yra vienintelis lyginio (2) sprendinys.
3) Kai D(a, m ) = d ∧ d | b , tai, pagal lyginių savybes, (2) lyginį galime iš d
suprastinti ir gauname jam ekvivalentų lyginį
a b⎛ m⎞
x ≡ ⎜ mod ⎟ . (3)
d d⎝ d⎠
Tačiau (3) lyginiui jau tinka punkte 1) įrodytas tvirtinimas. Todėl (3) turi vienintelį
⎛ m⎞
sprendinį x ≡ x0 ⎜ mod ⎟ . Lieka pastebėti, kad , jei skaičius tenkina (3), tai jis tenkina
⎝ d⎠
m m m
ir (2) lyginį. Tačiau skaičiai x0 , x0 + , x0 + 2 ,..., x 0 + (d − 1) patenka į skirtingas
d d d
klases mod m ir jų yra tiksliai d. Teorema įrodyta.
1 pvz. Išspręskime lyginį :
15 x ≡ 25(mod 35) .
Kadangi D(15,35) = 5 ∧ 5 | 25 tai duotasis lyginys ekvivalentus tokiam:
3 x ≡ 5(mod 7 ) .
Patikrinę PLS mod 7 atstovus, randame vienintelį pastarojo lyginio sprendinį
x ≡ 4(mod 5) . Jei norime parašyti pradinio lyginio atsakymą moduliu 35, tai pastebime,
kad atitinkamas liekanų klases duoda skaičiai: 4, 4+7, 4+14, 4+21, 4+28. Tad pradinio
lyginio 5 sprendiniai yra šios liekanų klasės: x ≡ 4; 11; 18; 25; 32 (mod 35) .
2 pvz. Lyginys 132 x ≡ 25(mod 44 ) sprendinių neturi, nes D(132, 44 ) = 11 ir
11 /| 25 .
Paskaita 3 – 07
Pirmojo laipsnio lyginių sprendimo algoritmai

Primename: kai f ( x ) = a n x + a n −1 x + ... + a1 x + a0 , ai ∈ Z ir a n ≡/ 0(mod m ) , tai
n n −1
predikatą
f ( x ) ≡ 0(mod m ) (1)
vadiname n- tojo laipsnio lyginiu su vienu kintamuoju. Čia n ∈ N .
Ap. Du lyginius vadiname ekvivalenčiais , jei juos tenkina tie patys sveikieji skaičiai.
Toliau nagrinėsime paprasčiausią, pirmojo laipsnio lyginį:
ax ≡ b(mod m ), a ≡/ 0(mod m ) . (2)
a b⎛ m⎞
Akivaizdu, kad lyginiai ax ≡ b(mod m ), a ≡/ 0(mod m ) ir x ≡ ⎜ mod ⎟ yra
d d⎝ d⎠
ekvivalentūs, todėl visada galima laikyti, kad D(a, m ) = 1 .
Tada, pagal paskaitos 3 – 06 7-tąją teoremą, lyginys ax ≡ b(mod m ) turi
vienintelį sprendinį , – liekanų klasę mod m . Kaip jį rasti? Yra keletas algoritmų.
1. Kai m nedidelis skaičius, tai tiesiog betarpiškai patikrinama PLS modm.
2. Sakome, kad lyginiui ax ≡ b(mod m ) taikome ekvivalentūs pertvarkiai (EP)
jei:
- prie koeficientų a, b pridedame skaičių tm , t ∈ Z ,
- lyginio abi pusės ir modulį prastiname pagal skyrelyje “Lyginių
savybės” (P 3 – 06) aptartą taisyklę ,
- lyginį ax ≡ b(mod m ) sudedame panariui su teisingu lyginiu mod m .
Nesunku įrodyti, kad EP lyginį ax ≡ b (mod m ) keičia jam ekvivalenčiu.
Be to, iš pradinio visada galima gauti jam ekvivalentų lyginį pavidalo
Ax ≡ Ax0 (mod m ) . Tada x ≡ x0 (mod m ) ir yra atsakymas.
Iš tikrųjų, imdami vietoje b skaičių b + tm, t ∈ Z , ir siekdami, kad b + tm
dalintųsi iš a , turėsime ieškoti tokio t, su kuriuo būtų teisingas lyginys
b + tm ≡ 0(mod a ) . Tačiau toks lyginys t atžvilgiu turi vienintelį sprendinį, nes
D(m, a ) = 1 . Todėl, nuosekliai tikrindami, būtinai rasime tokį m kartotinį, su
kuriuo b + tm = ax0 . Beje, proceso pagreitinimui, modulio kartotinis paprastai
pridėliojamas ir prie koeficiento a .
Pvz., išspręskime EP metodu lyginį 17 x ≡ −22(mod 15) ; čia D(17,15) = 1 ,
todėl yra tik vienintelis sprendinys mod 15.
Nuosekliai gautume:
17 x ≡ −22(mod 15) ↔ (17 x ≡ (−22 + 1 ⋅ 15)(mod 15) ↔ 17 x ≡ −7(mod 15) ;
17 x ≡ −22 + 2 ⋅ 15(mod 15) ↔ 17 x ≡ 8(mod 15) ;
17 x ≡ (−22 + 3 ⋅ 15)(mod 15) ↔ 17 x ≡ 23(mod 15) ;
17 x ≡ (−22 + 4 ⋅ 15)(mod 15) ↔ 17 x ≡ 38(mod 15) ;
17 x ≡ (−22 + 5 ⋅ 15)(mod 15) ↔ 17 x ≡ 53(mod 15) ;
17 x ≡ (−22 + 6 ⋅ 15)(mod 15) ↔ 17 x ≡ 68(mod 15) ↔ 17 x ≡ 4 ⋅ 17(mod 15) ;
Todėl, ats. x ≡ 4(mod 15) .

Bet daug greičiau būtų skaičiuoti šitaip:
17 x ≡ −22(mod 15) ↔ (17 − 1 ⋅ 15) x ≡ (−22 + 2 ⋅ 15)(mod 15) ↔
2 x ≡ 8(mod 15) ↔ x ≡ 4(mod 15) .
Čia (ir žemiau) ženklas ↔ reiškia “ekvivalentu“ ir panaudotas vietoje ženklo ≡ vengiant
dviprasmybės. Mat, kalbėdami apie lyginius, simboliu ≡ žymime lyginumo sąryšį.
3. Jei racionalaus skaičiaus m (primenu, kad: D(a, m ) = 1 ) skleidinio
a
BGT priešpaskutinis reduktas yra Pn −1 : Qn −1 , tai, pagal reduktų savybes:
Pn −1 a − Qn −1 m = (− 1) ,
n
arba, padauginus abi šios lygybės puses iš sveiko skaičiaus (− 1) b :

n
(− 1)n Pn−1ab − b = (− 1)n Qn−1bm ↔ a ⋅ ((− 1)n Pn−1b ) ≡ b(mod m ) .

Todėl vienintelis lyginio (2) sprendinys yra x ≡ (− 1) Pn −1b (mod m ) .
n
Pvz., išspręskime lyginį 111x ≡ 75(mod 321) ↔ 37 x ≡ 25(mod 107 ) .

107 P2 26
Kadangi = [2, 1, 8, 4] , tai n =3, = [2, 1, 8] = . Ats.
37 Q2 9
x ≡ (− 1) 26 ⋅ 25(mod 107 ) ≡ 99(mod 107 ) , nes − 26 ⋅ 25 ≡ 99(mod 107 ) .
3
Pastebėsime, kad pradinis lyginys mod 321 turi jau tris sprendinius (žr. 7 t-mą):
x ≡ 99; 206; 313 (mod 321) .
4. Nesunku patikrinti, kad skaičius x0 := a ϕ ( m )−1b taip pat yra lyginio
ax ≡ b(mod m ) vienintelio sprendinio (liekanų klasės) atstovas. Iš tikrųjų,
pagal Oilerio teoremą ir lyginių savybes:
ax0 = a ⋅ a ϕ (m )−1b = a ϕ ( m )b ≡ b(mod m ) . Tad ats. x ≡ a ϕ (m )−1b(mod m ) .
Dar vieną tokių lyginių sprendimo būdą aptarsime kiek vėliau.
Pirmojo laipsnio lyginių sistemos

Bendruoju atveju kalbama apie konjunkciją n vienviečių predikatų
ai x ≡ bi (mod mi ) , i = 1, 2, ..., n :
⎧a1 x ≡ b1 (mod m1 ) ,
⎪a x ≡ b (mod m ) ,
⎪ 2 2 2
⎨ (3)
⎪ .......... .......... ......
⎪⎩a n x ≡ bn (mod mn ) .
(3) lyginių sistemos sprendiniais vadinami skaičiai, kurie tenkina visus
sistemos lyginius kartu . Pasirodo, tie skaičiai , jei tik jų apskritai yra, sudaro liekanų
klases mod M. Čia M := M (m1 , m2 ,..., mn ) .
1 teorema. Tarkime i – tasis (3) sistemos lyginys turi Ti sprendinių mod mi .
Tada visa (3) lyginių sistema arba neturi sprendinių, arba turi nedaugiau kaip
T := T1T2 ...Tn sprendinių, - liekanų klasių mod M.
Įr. Pradėkime nuo paprasčiausio atvejo, nuo dviejų lyginių sistemos:
⎧a1 x ≡ b1 (mod m1 ) ,
⎨ (4)
⎩a 2 x ≡ b2 (mod m2 ) .
Kiekvienas iš (4) sistemos lyginių sprendžiamas aukščiau aprašytais būdais. Jei
bent vienas iš jų sprendinių neturi, tai ir visa sistema jų negali turėti.
Išsprendę kiekvieną sistemos lyginį , bendru atveju gauname
d i = D(ai , mi ), i = 1, 2 sprendinių, todėl, pagal kombinatorinę daugybos taisyklę (KDT),
sistema (4) yra ekvivalenti d1 ⋅ d 2 sistemų pavidalo:
⎧ x ≡ c1 (mod m1 ) ,
⎨ (5)
⎩ x ≡ c 2 (mod m2 ) .
Lema. Pažymėkime M = M (m1 , m2 ) ; D(m1 , m2 ) = d . Jei d | c 2 − c1 , tai (5)
sistema turi vienintelį sprendinį, - liekanų modM klasę. Jei d /| c 2 − c1 , tai sistema
sprendinių neturi.
Lemos įrodymas. Pirmąjį (5) sistemos lyginį tenkinantys skaičiai yra išreiškiami
lygybės x = c1 + tm1 , t ∈ Z pavidalu . Norint, kad jie tuo pat metu tenkintų ir antrąjį (5)
lyginį, turėtų galioti lyginys: c1 + tm1 ≡ c 2 (mod m2 ) . Kitaip sakant, skaičius t turi
tenkinti lyginį :
tm1 ≡ c 2 − c1 (mod m2 ) .
Tačiau pastarasis lyginys, kai d /| c 2 − c1 , visai neturi sprendinių. Kai d | c 2 − c1 , tai,
suprastinę lyginį pagal lyginių prastinimo taisyklę, gausime tokį jam ekvivalentų lyginį:
m c −c ⎛ m ⎞
t 1 ≡ 2 1 ⎜ mod 2 ⎟ .
d d ⎝ d ⎠
m2 ⎛ m ⎞
Jis turi vienintelį sprendinį mod , tarkime klasę t ≡ α ⎜ mod 2 ⎟ , kurios skaičius
d ⎝ d ⎠
m
užrašius lygybės pavidalu, turėsime: t = α + y 2 , y ∈ Z . Todėl abu (5) sistemos
d
lyginius tenkina skaičiai :
⎛ m ⎞ mm
x = c1 + tm1 ≡ c1 + ⎜α + y 2 ⎟m1 = (c1 + αm1 ) + y 1 2 := β + yM , y ∈ Z ,
⎝ d ⎠ d
arba , liekanų klasės pavidalu, turime vienintelį sprendinį x ≡ β (mod M ) . Lema įrodyta.
Teoremos įrodymas išplaukia iš indukcijos, taikant lemą, KDT ir MBK savybę:
M (m1 , m2 ,..., mn −1 , mn ) = M ((m1 , m2 ,..., mn −1 ), mn ) .
Maksimalus sprendinių skaičius yra T, bet iš lemos išplaukia, kad kai kuriais
atvejais (5) sistema gali neturėti sprendinių, tad bendras sprendinių skaičius gali
sumažėti. QED.
Išvada. Jei m1 , m2 ,..., mn −1 , mn yra TPP skaičiai, tai (3) lyginių sistema turi lygiai
T sprendinių – liekanų klasių mod M 0 . Čia M 0 := m1 m2 ...mn .
Iš tikrųjų, sistema (1) yra ekvivalenti T sistemų pavidalo
⎧ x ≡ c1 (mod m1 ) ,
⎪ x ≡ c (mod m ) ,
⎪ 2 2
⎨ (6)
⎪ .......... .......... ....
⎪⎩ x ≡ c n (mod mn ) ,
kurių kiekviena, šiuo atveju, turi vienintelį sprendinį moduliu M 0 .
Aptarsime dar vieną būdą “standartizuotai” lyginių sistemai (6) spręsti, atveju,
kai m1 , m2 ,..., mn −1 , mn yra TPP skaičiai . Kaip ir iki šiol, žymėkime M 0 = m1 m2 ...mn . Be
to, įveskime tokius žymenis: M i = m1 m2 ...mi −1 mi +1 ...mn , o skaičiai y i randami iš lyginių:
M i y i ≡ 1(mod mi ) , i = 1 ÷ n . Pastebėsime, kad kiekvienas iš šių lyginių turi vienintelį
sprendinį - liekanų klasę atitinkamu moduliu mi . Skaičius y i yra bet kuris tos
sprendinių klasės atstovas (patogiausia rinktis, - mažiausią absoliutiniu didumu atstovą).
2 teorema (kinietiškoji). Jei sistemos (6) moduliai m1 , m2 ,..., mn −1 , mn yra TPP
skaičiai , tai sistema turi vienintelį sprendinį x ≡ x 0 (mod M 0 ) . Čia M 0 := m1 m2 ...mn , o
sprendinio klasės atstovas x0 apskaičiuojamas pagal formulę:
x0 = M 1 y1c1 + M 2 y 2 c 2 + ... + M n y n c n .
Įrodymas išplaukia iš to, kad pagal 1 teoremos yra tik vienintelis sprendinys mod
M 0 . Bet skaičius x0 tenkina kiekvieną sistemos (6) lyginį, todėl jis ir yra vienintelės
klasės – sprendinių klasės mod M 0 atstovas .
Pvz., spręsdami sistemą
⎧ x ≡ −3 (mod 7 ) ,
⎪
⎨ x ≡ 2 (mod 9 ) ,
⎪ x ≡ 4 (mod 8) ,
⎩
nuosekliai gauname: M 1 = 72 , M 2 = 56 , M 3 = 63 . Tada
M 1 y1 ≡ 1(mod m1 ) ↔ 72 y1 ≡ 1(mod 7 ) → 2 y1 ≡ 1(mod 7 ) → y1 = −3 . Panašiai
M 2 y 2 ≡ 1(mod m2 ) ↔ 56 y 2 ≡ 1(mod 9 ) → 2 y 2 ≡ 1(mod 9 ) → y1 = 5 ;
63 y 3 ≡ 1(mod 8) → − y1 ≡ 1(mod 8) → y1 = −1 .
Todėl
x0 = 72 ⋅ (− 3) ⋅ (− 3) + 56 ⋅ 5 ⋅ 2 + 63 ⋅ (− 1) ⋅ 4 = 956
ir vienintelis duotosios sistemos sprendinys yra: x ≡ 956(mod 7 ⋅ 9 ⋅ 8) ≡ −52(mod 504 ) .
Paskaita 3 – 08
Lyginių moduliu m = p α sprendimas

Pirmojo laipsnio lyginių sistemos , kinietiškoji teorema
Grįžtame prie n-tojo laipsnio lyginio bendriausiu pavidalu :

f ( x ) ≡ 0(mod m ) (1)
Čia f ( x ) = a n x + a n −1 x + ... + a1 x + a0 , ai ∈ Z ir a n ≡/ 0(mod m ) .
n n −1
1 teorema. Lyginys f ( x) ≡ 0(mod m ) yra ekvivalentus lyginių sistemai:

{ ( )
f ( x) ≡ 0 mod piα i , i = 1, 2,…, r . (2)
Čia m = p ⋅ p ⋅ ... ⋅ p yra skaičiaus m kanoninis skaidinys.
a1
1
a2
2
ar
r
Įr. Pažymėkime (1) lyginio sprendinių aibę S1 , o (2) - S 2 . Parodysime, kad
S1 = S 2 .
1) Su bet kokiu s ∈ S1 teisingas teiginys m | f (s ) . Bet piα i | m , i = 1 ÷ r , todėl iš
dalumo sąryšio tranzityvumo išplaukia: piα i | f (s ) , i = 1 ÷ r , t.y. s ∈ S 2 ir
S1 ⊂ S 2 .
2) Atvirkščias tvirtinimas gaunamas panaudojant TP skaičių savybes: jei s ′ ∈ S 2 ,
( )
tai iš piα i | f (s ′) , i = 1 ÷ r ir to, kad D piα i , p j j = 1 , i ≠ j , išplaukia :
α
∏ pα i
i
= m | f (s ′) , t.y. s ′ ∈ S1 . T.y.: S 2 ⊂ S1 , o iš čia S1 = S 2 .
i =1
Jeigu būtų S1 = ∅, tai : 1) ∅ ⊂ S 2 ; 2) Tarę, kad egzistuoja s ′ ∈ S 2 ir pakartoję

teoremos samprotavimus, gautume s ′ ∈ S1 , - prieštara. QED.
Kai kiekvienas iš sistemos (2) lyginių turi sprendinių, tai visus sistemos lyginius
išsprendę atskirai, gauname praeitame skyrelyje aptartą (6) pavidalo vieną ar daugiau
sistemų , kurias išsprendžiame nuosekliai ar kokiu kitu metodu. O kiekvieno atskiro
sistemos (2) lyginio sprendimo metodiką aptarsime dabar.
1. Jei moduliai p α yra palyginti nedideli skaičiai, tai galima tiesiog patikrinti
atitinkamą PLS mod p α .
Pvz., išspręskime lyginį 3x 3 − 5 x 2 + 7 x − 5 ≡ 0(mod 18) . Jis ekvivalentus sistemai
⎧⎪3x 3 − 5 x 2 + 7 x − 5 ≡ 0(mod 2),
⎨ 3 .
⎪⎩3x − 5 x 2 + 7 x − 5 ≡ 0 mod 3 2 ( )
Nesunku patikrinti, kad pirmojo šios sistemos lyginio vienintelis sprendinys yra
x ≡ 1(mod 2 ) . Vienintelis antrojo sistemos lyginio sprendinys yra x ≡ 1(mod 9 ). Todėl
toliau lieka išspręsti sistemą:
⎧ x ≡ 1(mod 2 ),
⎨
⎩ x ≡ 1(mod 9) .
Jos vienintelis sprendinys yra x ≡ 1(mod 18). Toks ir yra galutinis atsakymas.
Susipažinsime su rekurentiniu lyginio f ( x) ≡ 0 mod p α sprendimo metodu ,( )

besiremiančiu idėja, kad jo sprendiniai turi būti iš lyginio f ( x) ≡ 0 mod p α −1 sprendinių ( )
tarpo.
Kai α = 1 , tai, prieš spręsdami, lyginį
f ( x) ≡ 0(mod p ) (3)
pirmiausia jį suprastiname, suvesdami į lyginį, kurio laipsnis ir koeficientų moduliai
neviršija p . Remiamės lyginių savybėmis ir Ferma teorema, iš kurios išplaukia, kad
(∀x ∈ Z )(∀k ∈ N ) x k ( )
≡ x pq + r = x p
q
x r ≡ x r (mod p ) , r ≤ p − 1 .
Pvz., lyginys
13 x113 − 54 x 92 + 777 x 61 − 587 ≡ 0(mod 11)
yra ekvivalentus žymiai paprastesniam lyginiui
2 x 3 + x 2 + 7 x − 4 ≡ 0(mod 11) ,
nes x113 ≡ (x 11 ) ⋅ x 3 ≡ x 13 = x 11 ⋅ x 2 ≡ x 3 (mod11) , x 92 ≡ x 2 (mod11) , x 61 ≡ x(mod 11) ;
10
13 ≡ 2(mod 11) , − 54 ≡ 1(mod 11) , 777 ≡ 7(mod 11) , − 587 ≡ −4(mod 11) .
Jei (3) lyginio sprendinys yra klasė x ≡ x 0 (mod p ) , tai toliau jau šitų skaičių
tarpe ieškosime lyginio
f ( x) ≡ 0(mod p 2 ) (4)
sprendinių. Darome taip:
x ≡ x 0 (mod p ) → x = x0 + tp → x − x0 = tp , t ∈ Z .
Išskleisime polinomą f (x) Teiloro eilute taške x = x 0 . Turėsime:
f ′( x0 ) f ′′( x0 ) f (n ) ( x0 )
f ( x) = f ( x0 ) + ( x − x0 ) + ( x − x0 ) 2 + ... + ( x − x0 ) n .
1! 2! n!
Kadangi su visais natūraliaisiais k
- f (k ) ( x0 ) ∈ Z ir f (k ) ( x0 ) ≡ 0(mod k !) , bei
- (x − x0 )k = (tp )k ( )
≡ 0 mod p 2 , tai lyginys (4) virsta tokiu:
f ( x) ≡ f ( x ) + f ′( x )tp ≡ 0(mod p ) .
0 0 (5) 2
Tai – pirmojo laipsnio lyginys t atžvilgiu . Pasinaudodami tuo, kad x0 tenkina (3) lyginį,
t.y. f ( x0 ) ≡ 0(mod p ) , suprastiname (5) lyginį iš p ir , taikydami praeito skyrelio
žinias, gauname , kad tuo atveju, kai
D( f ′( x0 ), p ) = 1 , (6)
(5) lyginys ekvivalentus tokiam:
f (x0 )
f ′( x0 )t ≡ − (mod p ) . (5a)
p
Lyginys (5a) turi vienintelį sprendinį , tarkime t ≡ t 0 (mod p ) , t.y. t = t 0 + lp, l ∈ Z .
Tuokart skaičiai x = x 0 + tp = x 0 + (t 0 + lp ) p =: x1 + lp 2 , t ∈ Z , kitaip sakant, liekanų
klasė x ≡ x1 (mod p 2 ) jau yra lyginio (4) sprendinys.
Toliau sprendimo procedūra vyksta rekurentiškai, panaudojant (6) sąlygą. Čia

tik pastebėsime, kad iš sąlygos (6) išplaukia D( f ′( x1 ), p ) = 1 . Todėl trečiame etape
lyginio (5a) analogas
f (x )
f ′( x1 )t ≡ − 21 (mod p ) (5b)
p
irgi turi vienintelį sprendinį.
Pavyzdžiui, išspręskime lyginį :
x 3 − 2 x 2 + 5 x − 4 ≡ 0(mod 27 ) .
Pirmiausia randame, kad lyginio
x 3 − 2 x 2 + 5 x − 4 ≡ x 3 + x 2 + 2 x + 2 ≡ 0(mod 3)
sprendiniai yra klasės x ≡ 1(mod 3) ir x ≡ −1(mod 3) , t.y. skaičiai pavidalo
x = 1 + 3t , t ∈ Z ir x = −1 + 3k , k ∈ Z .
Aptarsime pirmąjį iš sprendinių. Randame f ′( x) = 3x 2 − 4 x + 5 . Sudarome (5a)
pavidalo lyginį: kadangi f ′(1) = 4 , f (1) = 0, D(4, 3) = 1 , tai turime
0
4t ≡ − (mod 3) → 4t ≡ 0 (mod 3) → t ≡ 0(mod 3) . Todėl skaičiai
3
x = 1 + 3t = 1 + (3l ) ⋅ 3 = 1 + 9l , l ∈ Z arba klasė x ≡ 1(mod 9 ) yra (4) lyginio sprendinys.
Sudarome (5b) pavidalo lyginį taške x1 = 1 Kadangi x1 = x0 , tai atitinkamas lyginys ir jo
sprendinys atrodo taip:
0
4l ≡ − (mod 3) → l ≡ (mod 3) .
9
Tad, pradinio lyginio sprendinys yra skaičiai
x = 1 + 9l = 1 + 9(3k ) = 1 + 27 k , k ∈ Z
t.y. liekanų klasė x ≡ 1(mod 27 ) .
Dar vieno atsakymo ieškome pradėdami nuo sprendinio x ≡ −1(mod 3) . Tačiau,
kadangi f (−1) = −12 , o f ′(−1) = 12 ∧ D(12, 3) = 3 ≠ 1 , tai (5a) lyginys šiuo atveju yra
toks:
12
12t ≡ − (mod 3) ↔ 12t ≡ −4(mod 3) .
3
Tačiau jis, kaip matome, sprendinių neturi. Tad klasė x ≡ 1(mod 27 ) lieka vieninteliu
pradinio lyginio sprendiniu. Apskritai, kiekvienu atveju, kai sąlyga (6) negalioja,
standartinių lyginių (5a, 5b,…) sprendimas aptariamas atskirai. Detaliau žr. P 3 – 09 .
Paskaita 3 – 09
Kvadratiniai lyginiai. Ležandro simbolis
Rekurentinis lyginio f ( x ) ≡ 0 mod p ( ) sprendimo būdas , paremtas idėja, kad jo sprendiniai

α
turi būti iš lyginio f ( x ) ≡ 0 mod p ( α −1

) sprendinių tarpo. Tarkime, lyginio f ( x) ≡ 0(mod p ) α −1
yra klasė x ≡ x (mod p ) , t.y. skaičiai pavidalo

α −1
sprendinys jau surastas. Tegul tai α −1
x = xα −1 + tp α −1 , t ∈ Z . Tada, jau šių skaičių tarpe , ieškome lyginio

f ( x) ≡ 0 mod p α ( ) (*)
sprendinių. Išskleidę polinomą f (x ) Teiloro eilute taško x = xα −1 aplinkoje, turėsime tokį (*) lyginio
pavidalą:
(
f ( xα −1 ) + f ′( xα −1 )tp α −1 ≡ 0 mod p α . ) (**)
Pasinaudodami tuo, kad xα −1 tenkina lyginį ( )
f ( x) ≡ 0 mod p α −1 , t.y.
(
f ( xα −1 ) ≡ 0 mod p α −1
) , suprastiname (**) lyginį iš p α −1
. Kadangi iš pradinės sąlygos
D( f ′( x0 ), p ) = 1 ,
visada išplaukia, kad D( f ′( xα −1 ), p ) = 1 , tai , kiekviename žingsnyje, standartinis lyginys
f ( xα −1 )
f ′( xα −1 )t ≡ − (mod p ) (5a)
p α −1
turi vienintelį sprendinį, tarkime t ≡ t (mod p ) , arba kitaip t = t + lp, l ∈ Z . Tuokart skaičiai
* *
( )
x = xα −1 + tp α −1 = xα −1 + t * + lp p α −1 =: xα + lp 2 , t ∈ Z , kitaip sakant, liekanų klasė
α
x ≡ xα (mod p ) yra jau lyginio (*) sprendinys.
Pastebėsime, kad pirmajame žingsnyje sąlyga D( f ′( x0 ), p ) = 1 gali ir negalioti.

Tada atitinkamas standartinis lyginys (5a) virsta skaitiniu lyginiu. Jei jis yra teisingas, tai
visi lyginio f ( x) ≡ 0(mod p ) sprendiniai tenkina ir lyginį f ( x) ≡ 0(mod p 2 ) . Jeigu (5a)
yra neteisingas, tai ir lyginys f ( x) ≡ 0(mod p 2 ) , ir, aišku, visi lyginiai
f ( x) ≡ 0(mod p α ), α > 2 sprendinių neturi.
1 pvz. Spręsdami lyginį
2 x 3 + 2 x 2 + 1 ≡ 0(mod 25) ,
pirmiausia randame lyginio
2 x 3 + 2 x 2 + 1 ≡ 0(mod 5)
sprendinius : x ≡ 1(mod 5) ir x ≡ 2(mod 5) . Kadangi f ′( x) = 6 x 2 + 4 x ir f ′(1) = 10 , bei
f (1) = 5 , tai , sudarę (5a) lyginį, atitinkantį sprendiniui x ≡ 1(mod 5) , gauname
10t ≡ −1(mod 5) ,
t.y. neturintį sprendinių lyginį, nes D(10,5) = 5 /| −1 .
Tuo tarpu sprendinį x ≡ 2(mod 5) atitiktų f (2) = 25 , f ′(2) = 32 ir (5a)
lyginys 32t ≡ −5(mod 5) , turi vienintelį sprendinį t ≡ 0(mod 5) , todėl skaičiai
x = 2 + 5t = 2 + (5l )5 = 2 + 25l , l ∈ Z (arba kitaip: klasė x ≡ 2(mod 25) ) yra vienintelis

lyginio 2 x 3 + 2 x 2 + 1 ≡ 0(mod 25) sprendinys.
2 pvz. Jei spręstume lyginį
x 4 + x 2 ≡ 0(mod 27 ) ,
tai , pradėję rekurentinį sprendimą nuo vienintelio lyginio x 4 + x 2 ≡ 0(mod 3) sprendinio
x ≡ 0(mod 3) , gautume nuosekliai: f ′( x) = 4 x 3 + 2 x , f ′(0) = 0 , f (0) = 0 ir (5a)
lyginys virstų teisingu skaitiniu lyginiu
0 ⋅ t ≡ 0(mod 3) ,
kurį tenkina visi sveikieji skaičiai t. Darome išvadą, kad klasė x ≡ 0(mod 3) yra ir lyginių
x 4 + x 2 ≡ 0(mod 9) ir, panašiai samprotaujant, x 4 + x 2 ≡ 0(mod 27 ) sprendinys. Tiesa,
užrašant sprendinį x ≡ 0(mod 3) liekanų klasėmis mod27 gautume, kad tokių klasių (t.y.
sprendinių pradiniu moduliu) yra net 9. Būtent:
x ≡ 0; 3; 6; 9; 12; 15; 18; 21; 24; (mod 3) .
Kvadratiniai lyginiai. Dabar aptarsime antrojo laipsnio (trumpiau :
kvadratinius) lyginius. Bendriausiu atveju tai lyginys pavidalo
ax 2 + bx + c ≡ 0(mod m ) , a, b, c ∈ Z , a ≡/ 0(mod m ) .
Matėme, kad tokie lyginiai ekvivalentūs lyginių moduliu p α sistemai, o kiekvienas iš
lyginių mod p α sprendžiamas rekurentiškai, pradedant nuo lyginio mod p. Tad reikia
mokėti spręsti lyginį
ax 2 + bx + c ≡ 0(mod p ) , p ∈ P , D(a, p ) = 1 . (1)
Be to, laikysime, kad p > 2 . Kai p = 2 tereiktų patikrinti tik du skaičius 0 ir 1.
1 teorema. Kvadratinį lyginį (1) visada galima suvesti į dvinarį kvadratinį
lyginį pavidalo
y 2 ≡ A (mod p ) , A ∈ Z. (2)
Įr. Galima laikyti, kad b yra lyginis skaičius, t.y. b = 2 B (kitaip, – pridėtume
modulį p). Lyginyje (1) atliekame EP :
- padauginame jį iš lyginio a ≡ a (mod p ) ,
- išskiriame pilną kvadratą. Gauname nuosekliai:
a 2 x 2 + 2 Bax + ac ≡ 0(mod p ) ↔ a 2 x 2 + 2 Bax + B 2 + ac − B 2 ≡ 0(mod p ) ↔
↔ (ax + B ) ≡ B 2 − ac(mod p ) .
2
Pažymėję y = ax + B ir A = B 2 − ac , baigiame įrodymą. QED.

2 teorema. Kvadratinis lyginys x 2 ≡ a (mod p ), D(a, p ) = 1 arba turi du
sprendinius (liekanų klases mod p ), arba nė vieno.
Įr. Primename, kad p ≥ 3 . Jei klasė x ≡ x 0 (mod p ) yra lyginio sprendinys, tai ir
klasė x ≡ − x0 (mod p ) irgi yra sprendinys. Šios klasės yra skirtingos. Iš x0 ≡ − x 0 (mod p )
gautume prieštarą, kad 2 | p . Jeigu egzistuotų dar trečias sprendinys x ≡ x3 (mod p ) , tai
išeitų, kad x32 ≡ x02 (mod p ) , t.y. ( x3 − x 0 )( x3 + x0 ) ≡ 0(mod p ) . Kadangi esame įrodę, kad
Lp yra laukas ( taigi, - integralumo sritis), tai (x3 − x0 ) ≡ 0(mod p ) arba

(x3 + x0 ) ≡ 0(mod p ) , t.y. x3 ≡ ± x0 (mod p ) . QED.
Ap. Kai lyginys x 2 ≡ a (mod p ), D(a, p ) = 1 turi sprendinių, tai skaičius a
vadinamas kvadratine liekana moduliu p (sutrumpintai – KL mod p). Priešingu atveju, a
vadinamas kvadratine neliekana mod p (KnL mod p).
Pvz., 2 yra KL mod 7, nes lyginys x 2 ≡ 2(mod 7 ) turi sprendinį x ≡ 4(mod 7 ) .
p −1
3 teorema. Tarp RLS mod p atstovų yra lygiai KL mod p ir tiek pat KnL
2
mod p.
Įr. Bet kuris RLS mod p atstovas yra KL mod p, jei jis palyginamas su sveikojo
skaičiaus kvadratu, t.y. KL bus tos liekanų klasės, kurios turi sveikojo skaičiaus kvadratą.
Iš kitos pusės kiekvienas sveikojo skaičiaus kvadratas lygsta vienam iš skaičių
2
⎛ p − 1⎞
⎟ ,..., ( p − 1) , todėl užtenka rasti, kiek iš pateiktų kvadratų patenka į
2 2 2
1 , 2 , ... , ⎜
⎝ 2 ⎠
skirtingas RLS mod p klases. Turime:
2
⎛ p −1⎞
1) k ≡ ( p − k ) , todėl užtenka tirti tik kvadratus 1 , 2 , ... , ⎜
2 2 2 2
⎟ ,
⎝ 2 ⎠
p −1
2) Jei būtų 1 ≤ k < l ≤ ir l 2 ≡ k 2 (mod p ) , tai iš čia ir iš to to, kad L p yra
2
integralumo sritis , išplauktų prieštara : l ≡ k (mod p ) ∨ l ≡ −k (mod p ) .
Ležandro simbolis ir jo savybės

Ap. Kai p > 2 ir D(a, p ) = 1 , tai Ležandro simboliu (LS) vadiname funkciją
⎛a⎞
⎜⎜ ⎟⎟ (skaitoma: “a pagal p”), apibrėžiamą šitaip:
⎝ p⎠
⎛ a ⎞ ⎧ 1, kai egzistuoja toks x ∈ Z , kad a ≡ x 2 (mod p ),
⎜⎜ ⎟⎟ = ⎨
⎝ p ⎠ ⎩− 1, priešingu atveju .
p −1
⎛a⎞
1. a 2
≡ ⎜⎜ ⎟⎟(mod p ) .
⎝ p⎠
Įr. Iš Ferma teoremos turime:
⎛ p2−1 ⎞⎛ p2−1 ⎞
a ≡ 1(mod p ) ⇒ ⎜⎜ a − 1⎟⎟⎜⎜ a + 1⎟⎟ ≡ 0(mod p ) .
p −1
⎝ ⎠⎝ ⎠
Pastarajame lyginyje abu dauginamieji kartu lygti 0 negali, nes, juos vieną iš kito
atėmę, gautume prieštarą 2 | p . Toliau: jei a yra KL modp , tai egzistuoja toks
p −1
sveikasis skaičius x, kad a ≡ x 2 (mod p ) → a 2 ≡ 1(mod p ) . Kvadratinių liekanų,
p −1
kaip matėme (3 teorema) yra lygiai . Tad visos jos tenkina lyginį
2
p −1
p −1
a 2
≡ 1 (mod p ) , kuris, būdamas laipsnio daugiau sprendinių ir negali
2
p −1
turėti. Todėl KnL mod p modp tenkina lyginį a 2
≡ −1(mod p ). QED.
⎛ a⎞ ⎛a ⎞
2. a ≡ a1 (mod p ) → ⎜⎜ ⎟⎟ = ⎜⎜ 1 ⎟⎟ .
⎝ p⎠ ⎝ p ⎠
Įr. Jei a yra KL modp, tai
(∃x ) a ≡ x 2 (mod p) ∧ a ≡ a1 (mod p ) → a1 ≡ x 2 → a1 − KL mod p .
Jei a yra KnL mod p , o a1 − KL mod p , tai
(∃x )a ≡ a1 (mod p ) ∧ a1 ≡ x 2 → a ≡ x 2 → a − KL mod p . Prieštara.
⎛1⎞
3. ⎜⎜ ⎟⎟ = 1 , p > 2 , p ∈ P . Nes lyginys x 2 ≡ 1 (mod p ) turi sprendinį x ≡ 1 ( p ) .
⎝ p⎠
⎛ −1⎞ p −1
4. ⎜⎜ ⎟⎟ = (− 1) 2 . Iš 1) savybės su a = −1.
⎝ p⎠
⎛ ab ⎞ ⎛ a ⎞ ⎛ b ⎞
5. LS yra visiškai multiplikatyvi funkcija. T.y. ⎜⎜ ⎟⎟ = ⎜⎜ ⎟⎟ ⎜⎜ ⎟⎟ su visais
⎝ p ⎠ ⎝ p⎠ ⎝ p⎠
sveikaisiais a ir b , su kuriais LS yra apibrėžtas. Išplaukia iš 1) sav.
⎛ a 2b ⎞ ⎛ b ⎞
Išvada. ⎜⎜ ⎟⎟ = ⎜⎜ ⎟⎟ .
⎝ p ⎠ ⎝ p⎠
⎛2⎞ p 2 −1
6. ⎜⎜ ⎟⎟ = (− 1) 8 . Be įrodymo.
⎝ p⎠
7. Jei p, q ∈ P ir p, q ≠ 2 , tai galioja toks “apvertimo dėsnis”:
⎛q⎞ p −1 q −1 ⎛ p ⎞
⎜⎜ ⎟⎟ = (− 1) 2 2 ⎜⎜ ⎟⎟ . Be įrodymo.
⎝ p⎠ ⎝q⎠
Pvz., kadangi
⎛ 5⎞ 2⋅36 ⎛ 73 ⎞ ⎛ 14 ⋅ 5 + 3 ⎞ ⎛ 3 ⎞ ⎛5⎞ ⎛2⎞ 9 −1
⎜ ⎟ = (− 1) ⎟ = ⎜ ⎟ = (− 1) ⎜ ⎟ = −⎜ ⎟ = −(− 1) 8 = 1 ,
1⋅2
⎜ ⎟=⎜
⎝ 73 ⎠ ⎝ 5⎠ ⎝ 5 ⎠ ⎝5⎠ ⎝3⎠ ⎝3⎠
tai lyginys x ≡ 5(mod 73) turi du sprendinius.
2
Paskaita 3 – 10
Kvadratiniai lyginiai, Ležandro simbolis
Primityviosios klasės ir šaknys. Indeksai
Vėl nagrinėsime liekanų klasių žiedą Lm .

1 teorema. Kai Gm := K a | ∃K a−1{ }
, tai algebrinė struktūra (Gm , ⋅ ) yra
multiplikacinė grupė.
Teoremos įrodymas grindžiamas tokia lema.
Lema. D(a, m ) = 1 ↔ ∃K a−1 .
Lemos įrodymas. 1. Jei D(a, m ) = 1 , tai lyginys ax ≡ 1(mod m ) turi sprendinį,
todėl K x = K a−1 . Be to, aišku, kad K 1 = K 1−1 .
2. Jeigu gi ∃K a−1 , tai lygtis K a ⋅ K x = K 1 (arba kitaip: lyginys ax ≡ 1(mod m ) ) turi
sprendinį. Bet taip gali būti tik kai D(a, m ) = 1 .
Įrodysime teoremą. Patikrinsime grupės aksiomas. Grupėje apibrėžta operacija
turi būti algebrinė. Liekanų klasių, turinčių atvirkštines, daugyba yra tikrai algebrinė
operacija, nes iš D(a, m ) = 1 ir D(b, m ) = 1 , pagal RP skaičių savybes, išplaukia, kad
D(ab, m ) = 1 , arba, pagal lemą, iš to, kad klasės K a , K b turi sau atvirkštines, išplaukia,
kad ir klasė K a ⋅ K b = K ab ją turi.
Operacija asociatyvi, nes Gm ⊂ Lm .
Atvirkštinė operacija įvykdoma, nes lygtis K b ⋅ K x = K a yra išsprendžiama. Mat
šios lygties išsprendžiamumas ekvivalentus lyginio bx ≡ a (mod m ) išsprendžiamumui.
Bet, jei D(a, m ) = 1 ir D(b, m ) = 1 , tai šis lyginys ne tik turi vienintelį sprendinį x0 , bet ir
D( x0 , m ) = 1 , t.y. sprendinys K x0 ∈ Gm .
Beje, įrodymą pabaigti galima ir kitaip: K 1 yra aibės Gm vienetinis elementas, o
atvirkštinis kiekvienai klasei iš Gm egzistuoja pagal patį šios aibės apibrėžimą. QED.
Grupės Gm savybės
1. Bendruoju atveju Gm eilė yra ϕ (m ) . Jeigu m = p ∈ P , tai eilė yra p − 1 .
Primename grupės elemento eilės apibrėžimą. Mūsų atveju:
Ap. Mažiausias natūralusis skaičius d , su kuriuo galioja lygybė a d = 1 ( arba: lyginys
a d ≡ 1(mod m ) ), vadinamas liekanų klasės a eile.
Kartais sakoma, kad : skaičius a priklauso rodikliui d.
2. d | ϕ (m ) , t.y. grupės eilė dalijasi iš bet kurio jos elemento eilės. (Išvada iš
Lagranžo teoremos).
( )
3. a d = 1 → ∀b ∈ a b d ≡ 1(mod m ) .
{ }
4. Iš bendrosios grupių teorijos: aibė K 0 = K a0 , K a , K a2 ,..., K ad −1 yra ciklinis
grupės Gm pogrupis. (Galima rašyti ir taip: K a = a ).
5. Kai skaičiaus a eilė yra d , tai skaičiai a 0 , a 1 , a 2 ,..., a d −1 yra kas du

nepalyginami, t.y. patenka į skirtingas klases. Iš tikrųjų, tarus , kad
l > k ∧ a l ≡ a k (mod m ) , gautume a l − k ≡ 1(mod m ) , o tai jau yra prieštara, nes
l−k < d .
6. Jei a δ ≡ 1(mod m ) , tai d | δ , nes priešingu atveju δ = td + γ , γ < d .
d
7. Jei K a = a eilė yra d, tai a ak eilė yra .
D(d k )
Įr. Tarkime D(k , d ) = l . Tada d = d1l , k = k1l ir D(k1 , d1 ) = 1 . Turime:
d1
( )
1 ≡ a d ≡ a d1l ; Bet ir (a k ) ≡ a d1k ≡ a k1ld1 ≡ a ld1 ≡ (a d ) ≡ 1 , todėl
k1 k1
klasės a k eilė (žymėkime ją: δ ) nedidesnė už d 1 , δ ≤ d 1 . Iš kitos pusės, jei (6 sav.)

(a )
k s
≡ a ks ≡ 1(mod m ) , tai d | ks → d1l | k1lsd1 | s → s ≥ d 1 → δ ≥ d1 . Taigi, δ = d1 .
d d
Tačiau d1 = = . Įrodymas baigtas.
l D(k , d )
Ap. Tarkime m = p, p ∈ P . Tada klasę, kurios eilė lygi ϕ ( p ) = p − 1 ,
vadinsime primityviąja klase mod p (PK mod p), o bet kurį jos atstovą – primityviąja
šaknimi mod p (sutrumpintai PŠ mod p).
Panašiai galima apibrėžti ir PŠ sudėtiniu moduliu. Mes savo kurse nagrinėsime tik
PŠ pirminiu moduliu. Parodysime, kad PŠ pirminiu nelyginiu moduliu egzistuoja visada.
1 išvada. Jei g - PK, tai iš g k = g l išplaukia , kad p − 1 | k − l .
2 išvada. Jei g - PK, tai G p = {g 0 , g 1 , g 2 ,..., g p − 2 }, t.y. kiekvienai klasei a
egzistuoja toks sveikasis skaičius l , 0 ≤ l ≤ p − 2 , kad galioja lygybė g l = a , arba
lyginys
g l ≡ a(mod p ) .
Ap. Kai g - PŠ, tai sveikąjį skaičių l , 0 ≤ l ≤ p − 2 , su kuriuo galioja lyginys
g ≡ a(mod p ) (arba lygybė g l = a ), vadinsime skaičiaus a indeksu pagrindu g.
l
Indeksai turi labai panašias savybes kaip ir logaritmai. Tai verta atsiminti juos
taikant.
3 išvada. Jei egzistuoja PŠ mod p , tai jų yra ϕ ( p − 1) .
p −1
Iš tikro , kadangi G p = {g 0 , g 1 , g 2 ,..., g p − 2 }, o klasės g l eilė yra , tai
D(l , p − 1)
PŠ yra tiek, kiek yra skaičių neviršijančių p −1 ir TP su p −1, t.y. ϕ ( p − 1) .
Tačiau lieka atviras klausimas: ar apskritai egzistuoja PŠ mod p ? Pasirodo, - taip.
2 teorema. Kai p ∈ P, p > 2 , o δ | p − 1 , tai skaičius liekanų klasių mod p ,
kurių eilė yra δ , lygus ϕ (δ ) .
Įr. Pradžioje suformuluosime pagalbinę lemą.
Lema. Jei f (n ) yra bet kokia multiplikatyvioji funkcija, o raide d pažymėtas bet
r
kuris natūraliojo skaičiaus n (su kanoniniu skaidiniu: n = ∏ p j ) teigiamas daliklis, tai
k
j =1
yra teisinga formulė (Oilerio tapatybė):

∑ f (d ) = ∏ (1 + f ( p ) + f ( p ) + ... + f ( p )) .
d |n p|n
2 k
Išvada. (GAUSO tapatybė). ∑ ϕ (d ) = n .

d |n
Iš tikrųjų , Oilerio tapatybę pritaikius Oilerio funkcijai, turime:

∑ ϕ (d ) = ∏ (1 + ϕ ( p ) + ϕ ( p 2 ) + ... + ϕ ( p k )) = ∏ (1 + p − 1 + p 2 − p + ... + p k − p k −1 ) =
d |n p| n p|n
=∏p =n. k
p|n
Lemos įrodymą aptarsime per paskaitą. Čia tik pailiustruosime Gauso tapatybę
konkrečiu pavyzdžiu.
Pvz., kai n = 20, tai d = 1, 2, 4, 5, 10, 20 . Tada ϕ (1) = 1 , ϕ (2 ) = 1 , ϕ (4 ) = 2 ,
ϕ (5) = 4 , ϕ (10 ) = 4 , ϕ (20) = 8 . Tada: ϕ (1) + ϕ (2) + ϕ (4) + ϕ (5) + ϕ (10) + ϕ (20) = 1 + 1 +
2 + 4 + 4 + 8 = 20 .
Bet kurios klasės iš RLS mod p eilė yra skaičiaus ϕ ( p ) = p − 1 daliklis .
Pažymėkime ψ (δ ) kiekį liekanų klasių, kurių eilė yra δ . Tada, pagal išvadą 3, jei
ψ (δ ) ≠ 0 , tai ψ (δ ) = ϕ (δ ) . Tiksliau:
⎧ϕ (δ ) , kai egzistuoja bent viena tokia klasė,
ψ (δ ) = ⎨
⎩0 , kitu atveju .
T.y. (∀δ ) ψ (δ ) ≤ ϕ (δ ) . Jeigu δ 1 , δ 2 ,..., δ k - visi skaičiaus p −1 dalikliai, tai akivaizdu,
kad:
ψ (δ 1 ) + ψ (δ 2 ) +…+ψ (δ k ) = p − 1 .
Tačiau, iš kitos pusės, pagal lemą ϕ (δ 1 ) + ϕ (δ 2 ) +…+ ϕ (δ k ) = p − 1 . Taigi, išplaukia,
kad ψ (δ j ) = ϕ (δ j ) . Teorema įrodyta.
Išvada. Egzistuoja lygiai ϕ ( p − 1) primityvių šaknų mod p.
Pvz., mod 13 yra ϕ (12 ) = 4 primityviosios šaknys.
Kaip nustatyti, ar RLS mod p klasės K g = g atstovas g yra PŠ mod p, ar ne?
3 teorema. (PŠ kriterijus). Tegul c : = ϕ ( p ) = p − 1 , o qi , i = 1, 2, ... , k yra visi
pirminiai c dalikliai. Klasė K g = g yra PK mod p(t.y. g yra PŠ mod p) tada ir tiktai
tada, kai galioja sąlygos :
c
⎛ c
⎞
g ≠ 1 , i = 1, 2, ... , k arba : g ≡/ 1(mod p )⎟ .
qi ⎜ qi
(1)
⎜ ⎟
⎝ ⎠
Įr. 1. D. K g = g yra PK mod p (arba : g yra PŠ mod p).
c
R. įrodyti, kad (1) galioja. Bet g eilė yra p −1 , o < p − 1 , todėl (1)
qi
negalioti negali.
2. D. (1) galioja.
R. įrodyti, kad g yra PK mod p .
Tarus, kad, nors (1) galioja, bet visgi g nėra PK mod p (arba: g nėra PŠ mod p) ,
išplaukia, kad: egzistuoja δ < c ir toks, kad g δ = 1 . Tada , pagal grupės G p savybes,
c
c c c
δ | c . T.y. ∈ Z → (∃q ∈ P ) = qu → = δ u → g q = g δu = 1 , o tai jau prieštara (1).
δ δ q
QED.
16
Pvz., kai p = 17, tai c = 16, q1 = 2 . Kadangi, 2 = 2 8 = 1 , tai 2 nėra PŠ mod
2
17. Tuo tarpu 3 yra PŠ mod 17 , nes 38 ≡ 16 ≡ −1 ≡/ 1(mod17) .

Taigi, kai g – PŠ mod p, tai (∀a ∈ G p ) (∃l ∈ N 0 := N ∪ {0}) a = g l arba kitaip:
a ≡ g l (mod p) . Sakėme: skaičius l vadinamas skaičiaus a indeksu pagrindu g ir
rašoma l = ind g a . Pvz., 4 = ind 3 13 , nes, kaip matėme, 3 yra PŠ mod17, o
3 4 = 31 ≡ 13(mod17) .
Indeksų savybės labai primena logaritmų savybes. Pirmiausia, indekso
apibrėžimas gal būti užrašytas šitaip: ind g a tai neneigiamas sveikasis skaičius, su kuriuo
galioja lyginys
a ≡ g l (mod p) . (2)
1. ind g a + ind g b ≡ ind g ab(mod p − 1) .
Įr. iš tapatybės (2) ir grupės G p savybių.
2. Jei l = ind g a ir l1 ≡ l (mod p − 1) , tai ir l1 = ind g a .
( )
Įr. Jei a ≡ g l (mod p ) ∧ l1 ≡ l (mod p − 1) , tai g l1 = g l +t ( p −1) = g l g p −1 (mod p) ≡
t
≡ a ⋅ 1t ≡ a(mod p ) . Todėl l1 = ind g a .

3. Jei l = ind g a ir l1 = ind g a , tai l1 ≡ l (mod p − 1) .
Įr. Iš a ≡ g l (mod p ) ∧ a ≡ g l1 (mod p ) išplaukia, kad
g l1 ≡ g l (mod p) → l − l1 ≡ 0(mod p − 1) .
4. ind g 1 ≡ 0(mod p − 1) , nes 1 ≡ g 0 (mod p) .
5. ind g g ≡ 1(mod p − 1) , nes g ≡ g 1 (mod p) .
Skaičių teorijoje indeksai plačiai taikomi. Be to, patogumo dėlei, sudaromos
indeksų lentelės (žr. vadovėlio II d.). Lentelės paprastai sudaromos pagal mažiausią PŠ
mod p. Pavyzdžiui, kai p = 13 , tai mažiausia PŠ mod 13 yra 2. Tada bet kokio skaičiaus
N iš PLS mod13 indeksą galima rasti iš tokios lentelės :
N 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
0 0 1 4 2 9 5 11 3 8
1 10 7 6
Išspręsime lyginį 8 x 5 ≡ 7(mod 13) . “Indeksuodami” gauname:

ind 8 + 5indx ≡ ind 7(mod 12 ) . Iš lentelės matome, kad ind8=3, ind7=11. Todėl
3 + 5indx ≡ 11(mod 12 ) → 5indx ≡ 8(mod12) → indx ≡ 4(mod 12).
“Antiideksuodami”, iš tos pačios lentelės, gauname atsakymą:

x ≡ 3(mod 13) .
Sprendžiant lyginius indeksavimo metodu tenka prisiminti , kaip suprastinto
pirmojo laipsnio lyginio sprendinys užrašomas pradiniu moduliu. Pvz., jei būtume
sprendę lyginį 9 x 4 ≡ 3(mod 13) , tai turėtume
8 + 4indx ≡ 4(mod 12 ) → 4indx ≡ −4(mod 12) → indx ≡ 2(mod 3).
Tačiau indx čia suprantamas pagrindu 13, todėl, prieš antiindeksuodami, turime
grįžti prie pradinio modulio. Tada :
indx ≡ 2(mod 3) ↔ indx ≡ 2(mod 12 )
∨ indx ≡ 5(mod 12 )
∨ indx ≡ 8(mod 12 )
∨ indx ≡ 11(mod 12 ) .
Iš čia, antiindeksuodami, gauname 4 sprendinius: x ≡ 4(mod 13) , x ≡ 6(mod 13) ,
x ≡ 9(mod 13) , x ≡ 7(mod 13) .
Dėmesio! Indeksuoti galime tik lyginius pirminiu moduliu, nes tik tokiu moduliu
apibrėžėme PŠ ir indeksus.
Paskaita 3 – 11
Primityviosios klasės ir šaknys. Indeksai

Ap. Tarkime m = p, p ∈ P . Tada klasę, kurios eilė lygi ϕ ( p ) = p − 1 , vadinsime
primityviąja klase mod p (PK mod p), o bet kurį jos atstovą – primityviąja šaknimi mod p
(sutrumpintai PŠ mod p).
Ap. Kai g - PŠ, tai sveikąjį skaičių l , 0 ≤ l ≤ p − 2 , su kuriuo galioja lyginys g ≡ a (mod p )
l
(arba g = a ), vadinsime skaičiaus a indeksu pagrindu g.

l
Indeksai turi panašias savybes kaip ir logaritmai.
Sisteminės trupmenos
Esame susipažinę su sveikojo skaičiaus M g-tainiu sisteminiu užrašu skaičiavimo
sistemoje bet kokiu natūraliuoju pagrindu g > 1 :
M = bk g k + bk −1 g k −1 + ... + b1 g + b0 , 0 ≤ bi ≤ g − 1 . (1)
be to, įrodėme, kad skaitmenis bi galima apskaičiuoti pagal formulę:
⎡M ⎤ ⎡ M ⎤
bi = ⎢ i ⎥ − g ⎢ i +1 ⎥ i = 0, 1, ... , k .
⎣g ⎦ ⎣g ⎦
Šiame skyrelyje panašų sisteminį užrašą rasime ir racionaliesiems skaičiams.
Kadangi kiekvieną racionalųjį skaičių r galima vienareikšmiškai užrašyti pavidalu
r = [r ] + {r} , [r ] ∈ N 0 ∧ {r} ∈ [0, 1) ,
o sveikajam skaičiui [r ] jau mokame rasti (1) išraišką, tai tirsime tik racionaliuosius r,
a
r ∈ [0, 1) . T.y. r = , 0 ≤ a < b .
b
Ap. Kai g ∈ N , g > 1 , tai reiškinį (eilutę)
b1 b2 b
+ 2 + ... + nn + ... , bi ∈ Z , 0 ≤ bi ≤ g − 1 ; i = 1 , 2 , ... (2)
g g g
vadinsime sistemine g-taine trupmena (sutrumpintai: ST).
Kai užraše (2) dėmenų skaičius baigtinis, tai g-tainę ST vadinama baigtine (BST),
kai begalinis – begaline ST. Pastaruoju atveju sąvoka irgi yra korektiška, nes (2) eilutė
visad konverguoja (mažoruojama konverguojančia eilute). Iš tikrųjų:
1
∞
bk g −1 g −1 g −1 ⎛1 1 1 ⎞ g
∑ ≤ + 2 + ... + n + ... = ( g − 1)⎜⎜ + 2 + ... + n + ... ⎟⎟ = ( g − 1) =1 .
k =1 g
k
g g g ⎝g g g ⎠ 1
1−
g
∞
b
Todėl (∃x ∈ R ) x = ∑ kk . Rašome x = 0, b1b2 ...bn ... ( g ) = 0, b1b2 ...bn ...( g ) .
k =1 g
a
1 teorema. Racionalusis skaičius r := , a < b, D(a, b ) = 1 , užrašomas BST tada
b
ir tiktai tada, kai į b kanoninį skaidinį įeina tiktai tie pirminiai skaičiai kaip ir į g
kanoninį skaidinį.
a
Įr. Lema. Jei r = n
, a < g n , n ∈ N , tai r vienareikšmiškai užrašomas BST.
g
Lemos įrodymas. Pastebėkime, kad skaičius a, kaipo sveikasis skaičius,
vienareikšmiškai užrašomas g-tainiu sisteminiu užrašu (1), t.y.
a = a n −1 g n −1 + a n − 2 g n − 2 + ... + a1 g + a 0 , 0 ≤ ai ≤ g − 1 .
Tada
a a g n −1 + ... + a1 g + a 0 a n −1 a n − 2 a a b b b
r = n = n −1 n
= + 2 + ... + n1−1 + 0n =: 1 + 22 + ... + nn .
g g g g g g g g g
Sutrumpintai žymime: r = 0, b1b2 ...bn (g) = 0, b1b2 ...bn g .
Teoremos įrodymas. 1. Tarkime g = p1 ... p k , o b = p1β1 ... p kβ k . Čia α i ≥ 1 , o
α1 αk
β i ≥ 0 . Pažymėkime β = max β i . Tada turėsime

1≤i ≤ k
a a ap1α1β − β1 p 2α 2 β − β 2 ... p kα k β − β k a′
= β β = =: β .
βk
b p1 p 2 ... p k
1 2
(
p1β1 p 2β 2 ... p kβ k )β
g
Tačiau toks atvejis aptartas lemoje. Tad pakankamumas – įrodytas .
2. Tarkime r užrašomas BST, t.y.
a a a
r = 1 + 22 + ... + nn , 0 ≤ ai ≤ g − 1 .
g g g
Subendravardiklinus, gauname:
a c
= n → ag n = bc ∧ D(a, b ) = 1 → ( p | b → p | g ) . QED.
b g
a
Išvada. Racionalusis skaičius r := , a < b; D(a, b ) = 1 užrašomas baigtine
b
dešimtaine trupmena tada ir tiktai tada, kai b = 2α 5 β . Čia α , β ∈ N 0 .
17
Pvz. r = , g = 12 . Turime: 12 = 2 2 ⋅ 3, 96 = 2 5 ⋅ 3 → BST . Būtent:
96
17 17 ⋅ 2 ⋅ 3 2 17 ⋅ 18 2 ⋅ 12 2 + 1 ⋅ 12 + 6 2 1 6
= 5 = = = + 2 + 3 = 0, 216 (12 ) .
96 2 ⋅ 3 ⋅ 2 ⋅ 3 2
12 3
12 3
12 12 12
Jeigu gi g = 10, tai tas pats skaičius jau nebus užrašomas BST, nes b
kanoniniame skaidinyje yra pirminis skaičius 3, o 3 /| 10 .
a
Pasirodo, kad bet kurį racionalųjį skaičių r = , D(a, b ) = 1 galima užrašyti arba
b
baigtine arba begaline ST. Pastaruoju atveju sisteminis užrašas – vienareikšmiškas.
a
2 teorema. Bet kurią nesuprastinamą trupmeną galima užrašyti baigtine arba
b
begaline ST bet kokiu natūraliuoju pagrindu g, g > 1 .
Įr. Pritaikome DLT skaičiams ga ir b. Tada
ga = ba1 + r1 , 0 ≤ r1 < b . Toliau, jei tik r1 ≠ 0 , tai DLT taikome porai gr1 , b :
gr1 = ba 2 + r2 , 0 ≤ r2 < b ; toliau porai gr2 , b ,

gr2 = ba3 + r3 , 0 ≤ r3 < b , ir t.t.
…………………………….
grn −1 = ba n + rn , 0 ≤ rn < b , procesą tęsiame, jei tik rn ≠ 0 .
………………………………
Iš šių lygybių nuosekliai gauname:
a a1 r1 a a r a a a r
= + = 1 + 22 + 2 2 = ... = 1 + 22 + ... + nn + n n ,
b g bg g g bg g g g bg
r
tačiau lim n n = 0 , nes rn < b . Todėl:
n → ∞ bg
⎛a n a ⎞ a ∞ a
lim ⎜⎜ − ∑ ii ⎟⎟ = 0, t.y. = ∑ ii .
n→∞ b
⎝ i =1 g ⎠ b i =1 g
Lieka įrodyti, kad 0 ≤ ai ≤ g − 1. Turime:
grn −1 rn r
grn −1 = ba n + rn → a n = − < g − n < g . QED.
b b b
a
3 teorema. Jei racionalusis skaičius užrašomas begaline ST, tai tas užrašas -
b
vienintelis.
Įrodymas. Prieštaros būdu. Tarkime, kad kokiai nors nesuprastinamai trupmenai
galima rasti bent du skirtingus užrašus:
a a1 a 2 a a b1 b2 b
= + 2 + ... + nn + ... , = + 2 + ... + nn + ... ,
b g g g b g g g
t.y. egzistuoja toks numeris k , kad ai = bi , i = 1,2,..., k , bet a k +1 > bk +1 . Tada, iš vienos
pusės (nes užrašas begalinis!),
a a1 a 2 a
> + 2 + ... + kk++11 ,
b g g g
ir tuo pat metu :
a a1 a 2 b +1 a a a
< + 2 + ... + k +1k +1 ≤ 1 + 22 + ... + kk++11 ,
b g g g g g g
nes
bk + 2 bk + 3 g − k −2 1
k +2
+ k +3
+ ... ≤ ( g − 1 ) = k +1 ,
g g 1 g
1−
g
ir a k +1 ≥ bk +1 + 1 .
Prieštara. QED.
⎡ g ia ⎤ ⎡ g i −1 a ⎤
4 teorema. ai = ⎢ ⎥ − g ⎢ ⎥.
⎣ b ⎦ ⎣ b ⎦
Įr. Jei
a a1 a 2 a
= + 2 + ... + nn + ..., 0 ≤ a i ≤ g − 1 ,
b g g g
tai
⎡ g ia ⎤ i −1 ⎡ g i −1 a ⎤ i−2
⎢ ⎥ = a 1 g + ... + a i −1 g + a i ir ⎢ ⎥ = a1 g + ... + a i − 2 g + ai −1 .
⎣ b ⎦ ⎣ b ⎦
Iš čia ir išplaukia įrodymas.
Ap. g – tainę begalinę ST vadinsime periodine ST, jei egzistuoja toks
s ∈ N ∧ m ∈ N 0 , kad (∀k ∈ N , k > m ) galioja lygybė a k + s = a k .
Mažiausią iš tokių skaičių s vadiname periodo ilgiu, o skaičių m –
priešperiodžio ilgiu. Jei m = 0 , tai ST vadinama grynai periodine (GPST), o jei m > 0 , -
tai mišria periodine (MPST) .
Jei žinotume, kad racionalusis skaičius yra išskleidžiamas periodine ST, tai
tereiktų apskaičiuoti priešperiodžio ir periodo skaitmenis ( viso – s + m skaičių ).
Pasirodo, kad racionalieji skaičiai ir išskleidžiami tik BST, GPST ar MPST.
a
5 teorema. Kai D(b, g ) = 1 , tai racionalusis skaičius išskleidžiamas GPST ir
b
jos periodo ilgis yra skaičiaus g eilė moduliu b.
g s −1
Įr. Tarkime rb ( g ) = s , tada g s ≡ 1(mod m ) , t.y. c = ∈ S ir s yra
b
mažiausias natūralusis skaičius su tokia savybe. Bet tada
g k + s a g k a g k ( g s − 1)a g k a
= + = + g k ac ,
b b b b
todėl
⎡ g k +s a ⎤ ⎡ g k + s −1 a ⎤
ak +s = ⎢ ⎥ − g ⎢ ⎥ = ak .
⎣ b ⎦ ⎣ b ⎦
Be to, tarus, kad yra mažesnis už s natūralusis skaičius t, tenkinantis šią savybę,
gautume:
a a1 a 2 a a a
= + 2 + ... + tt + t1+1 + ... + 2t t + ... ,
b g g g g g
arba
gta a
= + M , M = a1 g t −1 + ... + at .
b b
Subendravardiklinus , išeina:
( )
ag t = Mb + a → a g t − 1 = Mb → g t ≡ 1(mod b ) ir t < s , o tai jau prieštara.
4
Pvz., r = , g = 3 . D(3,5) = 1 , tad turėsime skleidinį trejetaine GPST. Be to,
5
3 ≡ 1(mod 5) → s = 4 .
s
6 teorema. Tarkime b = p1α1 ... p αk k q1β1 ...qlβ l =: b1c . Čia α i , β i ≥ 0 ir

a
pi | g ∧ qi /| g . Tada racionalusis skaičius išskleidžiamas MPST, kurios periodo ilgis
b
s lygus pagrindo g eilei moduliu c, o priešperiodžio ilgis m yra mažiausias laipsnio

rodiklis, kuriuo reikia pakelti g, kad jis dalintųsi iš b1 .
17
Be įrodymo. Pvz., r = ; g = 20. Kadangi 24 = 2 3 ⋅ 3 , o 20 = 2 2 ⋅ 5 , tai
24
turėsime dvidešimtainę MPST. Šiuo atveju, c = 3, b1 = 2 3. Iš lyginio 20 s ≡ 1(mod 3)
nustatome periodo ilgį : s = 2 . Norint, kad pagrindo laipsnis 20 m dalintųsi iš 2 3 , reikia
pakelti jį bent kvadratu. Tad m = 2.
17
Tad, norėdami gauti konkretų skaičiaus r = skleidinį 20 – taine sistemine
24
(mišriąja!) trupmena turime apskaičiuoti iš viso tik keturis skleidinio skaitmenis. Iš 4 - je
teoremoje išvestos formulės nuosekliai gauname (atkreipkite dėmesį į skaičiavimo būdą)
:
⎡ 201 ⋅ 17 ⎤ ⎡ 20 0 ⋅ 17 ⎤ ⎡ 4⎤
a1 = ⎢ ⎥ − 20 ⎢ ⎥ = ⎢14 + ⎥ − 20 ⋅ 0 = 14 ⇒ a1 = (14 ) ,
⎣ 24 ⎦ ⎣ 24 ⎦ ⎣ 24 ⎦
⎡ 20 2 ⋅ 17 ⎤ ⎡ 201 ⋅ 17 ⎤ ⎡ 20 ⋅ 4 ⎤ ⎡ 80 ⎤ ⎡ 8⎤
a2 = ⎢ ⎥ − 20 ⎢ ⎥ = ⎢20 ⋅ 14 + ⎥ − 20 ⋅ 14 = ⎢ ⎥ = ⎢3 + ⎥ = 3 ,
⎣ 24 ⎦ ⎣ 24 ⎦ ⎣ 24 ⎦ ⎣ 24 ⎦ ⎣ 24 ⎦
⎡ 20 ⋅ 8 ⎤ ⎡ 6⎤
a3 = ⎢ ⎥ = ⎢6 + ⎥ = 6 ,
⎣ 24 ⎦ ⎣ 24 ⎦
⎡ 20 ⋅ 16 ⎤ ⎡ 8⎤
a4 = ⎢ ⎥ = ⎢13 + ⎥ = 13 ,
⎣ 24 ⎦ ⎣ 24 ⎦
⎡ 20 ⋅ 8 ⎤
a5 = ⎢ = a3 = 6
⎣ 24 ⎥⎦
ir skaitmenys pradeda kartotis.
Ats. r = 0, (14)36(13)6(13)...(20 ) = 0, (14 )3 6(13)20 .
a
1 išvada. Nesuprastinama taisyklingoji trupmena užrašoma dešimtaine GPST
b
tada ir tiktai tada, jei į b kanoninį skaidinį neįeina pirminiai skaičiai 2,5.
a
2 išvada. Nesuprastinama taisyklingoji trupmena užrašoma dešimtaine MPST
b
tada ir tiktai tada, jei į b kanoninį skaidinį, be pirminių 2 bei 5, įeina ir kiti pirminiai
skaičiai.
11
Pvz., skaičius užrašomas dešimtaine MPST, nes 204 = 2 2 ⋅ 3 ⋅ 17.
204
Aišku, kad irracionalieji skaičiai turėtų būti užrašomi jau begalinėmis
neperiodinėmis ST.
Paskaita 4 – 01
Polinomų algebra
Polinomų virš integralumo srities žiedas
Kaip prisimename, sąvoka “algebrinė lygtis” aprašoma sąvokos “predikatas”
pagalba. Tuokart lygčių sistema yra tiesiog specialaus pavidalo predikatų, vienviečių ar
daugiaviečių, konjunkcija (predikatinė forma). Pirmojo laipsnio (tiesines) lygtis ir jų
sistemas jau esame gana išsamiai aptarę. Susipažinome su jų sprendimo Kramerio ir
Gauso metodais. Įvedę sąvoką “matricos rangas”, suformulavome ir įrodėme TLS
suderintumo kriterijų (Kronekerio – Kapelli teoremą). Šiame semestre gvildensime tą
pačią temą tik kiek kitu požiūriu: domėsimės aukštesnio laipsnio (ne vien tiesinėmis)
algebrinėmis lygtimis, jų sprendinių egzistencija, skaičiumi, radimo metodais. Tuo tikslu
turėsime išsamiai susipažinti su sąvokomis “polinomas”, “polinomo šaknis” ir pan.
Pradžioje polinomo sąvoką pateiksime formaliai ir tik paskui, įgiję reikiamos patirties,
patikslinsime šios sąvokos prasmę, matematiškai griežčiau ją apibūdinsime. Šitaip darau
prisimindamas Jūsų itin nelengvas pastangas studijuojant temą “Algebrinės struktūros”.
Paskaitoje 1 – 05 esame apibrėžę integralumo sritį. Primename: integralumo
sritis, tai, – komutatyvus žiedas Z, neturintis nulio daliklių. Pvz., sveikųjų, racionaliųjų
skaičių žiedai yra integralumo sritys (IS). Kiekvienas laukas irgi yra IS , todėl IS yra ir
liekanų klasių žiedas (L p , + , ⋅ ) , p ∈ P . Toliau, lai ai , i = 0, 1, 2,..., n yra baigtinė žiedo
Z elementų seka; be to, n ∈ N 0 := N ∪ {0} .
Ap. Reiškinį
f ( x) : = a n x n + a n −1 x n −1 + ... + a1 x + a 0 , a n ≠ 0 Z
vadinsime n-ojo laipsnio polinomu virš Z.
Žiedo Z elementus ai , i = 0, 1, 2,..., n vadinsime polinomo f ( x ) koeficientais, o
skaičių n – polinomo f ( x ) laipsniu . Žymima n = deg f ( x ) arba n = grad f ( x ) . Raide
x, kaip įprasta, žymime kintamąjį (nežinomąjį). Sąvokos “kintamasis” prasmė paaiškės
vėliau. Be to, kintamasis gali būti žymimas ir kitokia raide. Iš pateikto apibrėžimo
išplaukia, kad nenuliniai žiedo Z elementai yra nulinio laipsnio polinomai. Žiedo
nuliniam elementui joks laipsnis nepriskiriamas. Integralumo srities nulinį elementą 0 Z ,
kurį formaliai galime laikyti polinomu su visais koeficientais lygiais žiedo Z nuliui 0 Z ,
vadinsime nuliniu polinomu ir žymėsime O( x ) , o (nulinio laipsnio) polinomą, kuriam
a 0 = e Z , ai = 0, i ≥ 1 , vadinsime vienetiniu polinomu ir žymėsime e( x ) .
Pavyzdžiui, reiškinys
2002
f ( x) = 8,2 x 7 − 0,75 x 6 + x 3 − 5 x +
17
yra septintojo laipsnio polinomas virš Q, t.y. deg f ( x ) = 7 .
Ap. Kai c ∈ Z , tai žiedo Z elementą f (c) : = a n c n + a n −1c n −1 + ... + a1c + a 0
vadinsime polinomo reikšme taške c.
Ap. Jei f (c) = 0 Z , tai elementas c vadinamas polinomo f ( x ) šaknimi .
Pvz., skaičius c = 1 yra polinomo f ( x ) = x 5 − 3x 2 + 2 šaknis, nes f (1) = 0 .

Pastebėsime, kad n-tojo laipsnio polinomas yra mūsų nagrinėtos n-tojo laipsnio
lygties su vienu kintamuoju
a n x n + a n −1 x n −1 + ... + a1 x + a0 = 0
kairioji pusė, o šios lygties sprendiniai, – atitinkamo polinomo šaknys. Verta prisiminti ,
kad apie algebrines lygtis (taigi ir polinomus) esame gavę nemažai svarbių rezultatų:
mokame rasti tokių lygčių sprendinius, kai jų koeficientai yra bet kokie kompleksiniai
skaičiai, o laipsnis neviršija keturių. Be to, mokame spręsti kai kurias specialias
aukštesnio nei ketvirtojo laipsnio lygtis, o taip pat bet kokio laipsnio dvinares lygtis su
kompleksiniais koeficientais. Šiame skyriuje žinias apie algebrines lygtis dar pagilinsime.
Visų polinomų virš integralumo srities Z aibę žymėsime simboliu Z [x ] . Kartais
tyrinėsime polinomus virš kokio nors lauko L. Jų aibę žymėsime L[x ] .
Pradžioje suformuluokime keletą apibrėžimų.
Ap. Du polinomus virš IS Z: f ( x) = a n x n + a n −1 x n −1 + ... + a1 x + a 0 ir
g ( x) = bm x m + bm −1 x m −1 + ... + b1 x + b0 vadinsime lygiais, kai jų atitinkami koeficientai yra
lygūs, t.y. ai = bi ; i = 0, 1, 2, ...
n m
Ap. Polinomų f ( x ) = ∑ ai x i ir g ( x ) = ∑ bi x i suma vadinsime polinomą
i =0 i =0
max ( n , m )
f ( x ) + g ( x ) := ∑ (a i + bi )x i .
i =0
n m
Ap. Polinomų f ( x ) = ∑ ai x i ir g ( x ) = ∑ bi x i sandauga vadinsime polinomą
i =0 i =0
n+m
f ( x ) ⋅ g ( x ) := ∑ d i x i , d i := ∑a b k l .
i =0 k +l =i
Akivaizdu, kad polinomų sudėties ir daugybos operacijos yra algebrinės aibėje
Z [x ] .
Nesunku įsitikinti, kad deg( f + g ) ≤ max(n, m ) , o deg( f ⋅ g ) = n + m , nes
d n + m = a n bm ≠ 0 Z .
Teorema. Algebrinė struktūra (Z [x ] , +, ⋅ ) yra IS.
Įr. Pirma, aibėje Z [x ] įvykdoma atvirkštinė sudėčiai operacija – polinomų atimtis,
nes šioje aibėje yra nulinis elementas O( x ) , o kiekvienas elementas f ( x ) ∈ Z [x ] turi sau
n
priešingąjį elementą − f ( x ) := ∑ (− a k )x k ∈ Z [x ] .
k =0
Antra, - remiantis suformuluotais apibrėžimais, nesunkiai parodoma, kad yra
tenkinamos salygos KAD. Be to, iš sąryšio deg( f ⋅ g ) = n + m išplaukia, kad žiedas Z [x ]
neturi nulio daliklių. Tuo ir baigiame teoremos įrodymo aptarimą.
Išvada. Žiedas Z [x ] yra žiedo Z plėtinys, turintis elementą x . Akivaizdu, kad
šitokiu būdu galima gauti ir bet kokio lauko L plėtinį L[x ] .
Žiedai Z [x ] ir L[x ] turi nemažai įdomių savybių. Kai kurios iš jų analogiškos

sveikųjų skaičių žiedo S atitinkamoms savybėms.
DLT polinomų virš lauko žiede L[x ]

Teorema. Jei L – bet koks laukas, o f ( x ) ir g ( x ) ≠ O( x ) yra bet kokie polinomai
iš plėtinio L[x ] , tai egzistuoja vieninteliai polinomai q ( x ), r ( x ) ∈ L[x ] tokie, kad galioja
f ( x ) = q ( x )g ( x ) + r ( x ) ,
ir , be to, arba r ( x ) = O( x ) , arba deg r ( x ) < deg g ( x ) .
Įrodymas. a) Vienatis įrodoma tradiciniu, priešingybės būdu. Tarę, kad be
q ( x ), r ( x ) yra dar ir kita teoremos sąlygas tenkinanti pora q * ( x ), r * ( x ) ∈ L[x ] , gauname:
f ( x ) = q * ( x )g ( x ) + r * ( x ) , r * ( x ) = O( x ) ∨ deg r * ( x ) < deg g ( x ) .
Iš čia:
( )
g q − q* = r * − r .
Kadangi skirtumo r * − r laipsnis yra griežtai mažesnis už g laipsnį, tai polinomas q − q *
tegali būti nulinis polinomas, o iš to išplaukia, kad q( x ) = q * ( x ) ir r ( x ) = r * ( x ) .
b) toliau įrodinėdami teoremą tarsime, kad n = deg f ( x ) ≥ m = deg g (x ) . Mat, kai
n < m , tai įrodymui užtenka paimti q ( x ) = O( x ) , o r ( x ) = f ( x ) . Tad turime:
a
f ( x ) − n x n − m g ( x ) =: f 1 ( x ) = d s x s + ... + d1 x + d 0 , s < n
bm
d
f1 ( x ) − s x s − m g ( x ) =: f 2 ( x ) = ht x t + ... + h1 x + h0 , t < s
bm
…………………………….
p
f r −1 ( x ) − v x v − m g ( x ) =: f r ( x ) , ir deg f r ( x ) < m .
bm
Sudėję visas šias lygybes, ir atitinkamai pažymėję, gauname teoremos įrodymą.
QED.
Paskaita 4 – 02
DLT polinomų virš lauko žiede L[x ] .

Teorema. Jei L – bet koks laukas, o f ( x ) ir g ( x ) ≠ O ( x ) yra bet kokie polinomai iš
plėtinio L[x ] , tai egzistuoja vieninteliai polinomai q ( x ), r ( x ) ∈ L[x ] tokie, kad galioja
f ( x ) = q ( x )g ( x ) + r ( x ) ,
ir , be to, arba r ( x ) = O ( x ) , arba deg r ( x ) < deg g ( x ) .
Pastaba. Ši teorema yra žinomos polinomų dalybos “kampu” teorinis pagrindimas. Be to,
įrodymas yra konstruktyvus, t.y. pateikia praktinį dalybos algoritmą.
Pvz., kai f ( x ) = 2 x − 3 x + 2 x − 3 , o g ( x ) = x − 2 x + 1 , tai, kopijuodami teoremos
5 3 3 2
įrodymo eigą, nuosekliai gauname:
_ 2 x − 3x + 2 x − 3 | x − 2x + 1
5 3 3 2
2x5 − 4x 4 + 2x 2 2x 2 + 4x + 5
_ 4 x − 3x − 2 x + 2 x − 3
4 3 2
4 x 4 − 8x 3 + 4 x
_ 5x − 2 x − 2 x − 3
3 2
5 x 3 − 10 x 2 + 5
8x 2 − 2 x − 8
Todėl nepilnasis santykis q ( x ) = 2 x + 4 x + 5 , o liekana r ( x ) = 8 x − 2 x − 8 .
2 2
Dalumo sąryšis žieduose Z [x] ir L[x]
Ap. Sakome, kad polinomas f ( x ) ∈ Z [x ] dalijasi iš polinomo

g ( x ) ∈ Z [x ], g ( x ) ≠ O( x ) , jei egzistuoja toks polinomas ϕ ( x ) ∈ Z [x ] , kad galioja
f (x ) = g (x ) ⋅ ϕ (x ) .
Visiškai analogiškai apibrėžiamas ir dalumo sąryšis žiede L[x ] .
Savybės.
1. g | f ∧ h | g → h | f .
2. f | f .
3. h | f ∧ h | g → h | f ± g .
4. (∀g ∈ L[x ] ) deg f = 0 → f | g .
5. (∀f , g ∈ L[x ] ) (∀c ∈ L | {0 L }) f | g → cf | g .
6. f | g ∧ g | f → f = cg , c ∈ L .
6-osios savybės įr. f | g ∧ g | f → g ( x ) = c1 ( x ) f (x ) ∧ f ( x ) = c 2 ( x )g ( x ) . Tada
g ( x ) = c1 ( x ) f ( x ) = c1 ( x )c 2 ( x )g ( x ) → deg c1 ( x )c 2 ( x ) = 0 → deg c 2 ( x ) = 0 . QED.
Kiti įrodymai, – savarankiškai.
Pvz., kai f ( x ) = 2 x 3 − x 2 + 4 x − 2 , o g ( x ) = x 2 + 2 , tai g ( x ) | f ( x ) , nes
2 x 3 − x 2 + 4 x − 2 = (x 2 + 2)(2 x − 1) .
Polinomų DBD žiede L[x ] . Euklido algoritmas. MBK

Ap. Jei h | f ∧ h | g , tai polinomas h(x) vadinamas polinomų f ir g bendruoju
dalikliu. Bendrųjų daliklių h( x ) aibę žymėsime D fg .
Paprastumo dėlei, abu polinomus f ir g laikykime nenuliniais.
Ap. Polinomų f , g ∈ L[x ] didžiausiu bendruoju dalikliu (DBD) vadiname tokį
polinomą d(x) ∈ L[x ] , su kuriuo išpildomos dvi sąlygos:
1) d ( x ) ∈ D fg ; 2) (∀d1 ( x ) ∈ D fg ) → d1 | d (x ) .
Žymėsime, kaip ir skaičių atveju: d ( x ) = D( f , g ) .
Pvz., kai f ( x ) = x − 1, g ( x ) = x 2 − 1 , tai D( f , g ) = x − 1 .
Polinomų DBD nusakomas su tikslumu iki pastovaus daugiklio. Tai išplaukia iš
dalumo sąryšio 5 – tosios savybės. Vienareikšmiškumo dėlei, susitarta laikyti, kad
D( f , g ) yra polinomas, kurio vyriausias koeficientas lygus vienetui (toks polinomas
vadinamas normuotu).
Tik ką pateiktame pavyzdyje polinomų f ( x ) = x − 1, g ( x ) = x 2 − 1 DBD
apibrėžimo reikalavimus formaliai tenkina ir polinomai d1 ( x ) = 2 x − 2 ,
d 2 ( x ) = 5,6 x − 5,6 ir t.t.
Dviejų polinomų DBD radimui naudojamas taip vadinamasis Euklido algoritmas
(EA). EA , - tai baigtinė seka lygybių, gaunamų nuosekliai taikant DLT.
Teorema. Jei f ( x ) ir g ( x ) ≠ O( x ) yra bet kokie polinomai iš L[x ] , tai jų DBD
egzistuoja ir yra lygus paskutinei nelygiai O( x ) Euklido algoritmo liekanai.
Įr. Pradžioje parašykime polinomų f ir g EA :
f ( x ) = q 0 ( x )g ( x ) + r1 ( x ) , deg r1 ( x ) < deg g ( x ) ,
g ( x ) = q1 ( x )r1 ( x ) + r2 ( x ) , deg r2 ( x ) < deg r1 ( x ) ,
r1 ( x ) = q 2 ( x )r2 ( x ) + r3 ( x ) , deg r3 ( x ) < deg r2 ( x ) ,
……………………………………………
rk − 2 ( x ) = q k −1 ( x )rk −1 ( x ) + rk ( x ) , deg rk ( x ) < deg rk −1 ( x ) ,
rk −1 ( x ) = q k ( x )rk ( x ) , t.y. rk +1 ( x ) = O( x ) .
Šio proceso baigtinumą užtikrina tai, kad gautųjų liekanų laipsniai nuosekliai mažėja.
Įrodymas baigiamas DBD apibrėžime suformuluotų reikalavimų patikrinimu
polinomui rk (x ) . Detalės, – patiems.
1 išvada. Jei d ( x ) = D( f , g ) , tai deg d ( x ) ≤ min (n, m ) .
2 išvada . Jei f ( x ) = q ( x )g ( x ) , tai D( f , g ) = g ( x ) .
Polinomų DBD tiesinė išraiška.

Tarpusavyje pirminiai polinomai ir jų savybės
Šiame paragrafe laikysime, kad f ( x ), g ( x ) ∈ L[x ] .
Teorema. Jei d ( x ) = D( f , g ) , tai egzistuoja tokie polinomai u ( x ), v( x ) ∈ L[x ] ,
kad galioja
d ( x ) = f ( x )u ( x ) + g ( x )v( x ) .
Be to, galima laikyti, kad deg u < deg g , o deg v < deg f .
Įr. Egzistencija išplaukia iš EA, nuosekliai išsireiškiant DBD.
Tarę, kad deg u ≥ deg g , pagal DLT rastume tokius polinomus
q ( x ), r ( x ) ∈ L[x ] , kad u ( x ) = q ( x )g ( x ) + r ( x ) ir, be to, deg r < deg g . Iš čia, turime:
d ( x ) = f ( x )r ( x ) + g ( x )(v( x ) + f ( x )q ( x )) .
Daugiklis r ( x ) jau akivaizdžiai tenkina teoremos tvirtinimą, o daugiklis a := v + fq irgi
toks, koks aptartas teoremos formulavime, nes tarus, kad deg a > deg f , gautume, kad
deg d ( x ) ≥ m + n - prieštara tam, kad deg d ( x ) ≤ min (n, m ) (žr. išvadą praeitame
paragrafe).
Ap. Jei f , g ∈ L[x ] ir D fg = L | {0 L } , tai sakome, kad polinomai f ( x ) ir g ( x ) yra
pirminiai tarpusavyje (TP).
Tą faktą, kad polinomai f , g ∈ L[x ] yra pirminiai tarpusavyje, kartais trumpai
užrašysime pavidalu D( f , g ) = e L .
Suformuluosime keletą svarbesnių TP polinomų savybių :
1. Jei D( f , g ) = e L ir D( f , h ) = e L , tai D( f , gh ) = e L .
2. Jei D( f , g ) = d ( x ) , tai D( f1 , g1 ) = e L . Čia: f = d ( x ) ⋅ f1 ( x ) ; g = d ( x ) ⋅ g1 ( x ) .
3. Jei ϕ | fg ∧ D(ϕ , f ) = e L , tai ϕ | g .
4. Jei ϕ | f ∧ h | f ∧ D(ϕ , h ) = e L , tai ϕh | f .
5. D( f , g ) = e L tada ir tiktai tada, kai galima rasti tokius polinomus u ( x ) ir
v( x ) , kad galiotų lygybė:
f ( x )u ( x ) + g ( x )v( x ) = e L .
Pastebėkime, kad panašiai galima apibrėžti ir kelių polinomų DBD. Tada
nesunkiai įrodoma rekurentinė lygybė:
D( f1 , f 2 ,..., f n ) := D(D( f 1 , f 2 ,..., f n −1 ), f n ) .
Beje, šia lygybe kartais kelių polinomų DBD būtent ir apibrėžiamas.
Užduotis savarankiškoms studijoms: “Irracionalumo

panaikinimas vardiklyje”; (išsamiau žr.73 § iš vadovėlio II d.).
1. Algebriniai ir transcendentiniai žiedo (lauko) atžvilgiu elementai.
Ap. Jei Z yra IS, o laukas L = (L,+, ⋅) yra jos plėtinys (t.y. L ⊃ Z ), tai to plėtinio
elementą α , vadiname algebriniu elementu žiedo Z atžvilgiu, jei:
(∃f (x ) ∈ Z [x]) f (α ) = 0 Z . (A)
Ap. Jei Z yra IS, o laukas L = (L,+, ⋅) yra jos plėtinys (t.y. L ⊃ Z ), tai to plėtinio
elementą α , α ∉ Z vadiname transcendentiniu elementu žiedo Z atžvilgiu, jei:
(∀f (x ) ∈ Z [x]) f (α ) = 0 Z → f (x ) = O(x ) . (T)
Pvz., kai Z = S , o L = K , tai elementas α = 0 + i ∈ K yra algebrinis, nes
(∃f (x ) ∈ S [x]) tenkinantis sąlygą (A). Būtent: f (x ) = x 2 + 1 . Aišku, kad visi sveikieji
m
skaičiai m ir visi racionalieji skaičiai yra algebriniai žiedo Z atžvilgiu, nes
n
atitinkamai yra pirmojo laipsnio polinomų x − m ir nx − m su sveikaisiais
koeficientais šaknys. Realusis skaičius 5 irgi yra algebrinis, nes yra polinomo
x 2 − 5 ∈ S [x ] šaknis.
Tad algebrinių elementų IS atžvilgiu, kaip matome, yra be galo daug. Be to, jie
žiedui gali priklausyti arba ir ne.
Atskiru atveju, kai IS yra sveikųjų skaičių žiedas Z, o L=R tai algebriniai ir
transcendentiniai elementai vadinami atitinkamai algebriniais ir transcendentiniais
skaičiais.
Atsakymas į klausimą, ar yra apibrėžimą (T) tenkinančių elementų (t.y.
transcendentinių elementų žiedo Z atžvilgiu), yra žymiai sudėtingesnis. Prie jo
sugrįšime kiek vėliau.
2. Kas tai yra irracionalybė, irracionalumas, irracionalus reiškinys ?
Ap. Kai algebrinis lauko L atžvilgiu elementas α laukui L nepriklauso, tai jį
vadiname irracionalybe, o bet kokį reiškinį g (α ) ≠ 0 Z , kuriame g ( x ) ∈ L[x ]
vadiname irracionalumu.
Pvz., α∈ 3 yra irracionalybė Q atžvilgiu, o su
g ( x ) = 2 x − 5 x − 17 x + 9 ∈ S [x ] reiškinys
5 4
( ) ( ) ( ) 5 4
g 3 = 2 3 − 5 3 − 17 3 + 9
vadintinas irracionalybe.
3. Kas tai yra minimalus polinomas?
Kai α yra algebrinis Z atžvilgiu elementas, tai, kaip minėta, egzistuoja polinomas
iš žiedo Z [x ] , kurio šaknimi jis yra. Tačiau, akivaizdu, kad tokių polinomų yra be
galo daug. Mažiausio laipsnio polinomas p (x ) su vyriausiuoju koeficientu lygiu
vienetui, kuriam p (α ) = 0 Z yra vadinamas algebrinio elemento α minimaliuoju
polinomu. Minimalaus polinomo laipsnis vadinamas algebrinio elemento α laipsniu.
Pvz., skaičiaus 2 minimalusis polinomas yra p( x ) = x 2 − 2 , jis yra antrojo
laipsnio. Jo algebriškumą įrodo ir polinomai p1 (x ) = x 4 − 4 , ir p 2 ( x ) = 3x 4 − 12 , ir
t.t.
Kitos minimalaus polinomo šaknys vadinamos skaičiui α jungtiniais algebriniais
skaičiais. Pvz., skaičiui 2 jungtinis yra skaičius − 2 .
4. Irracionalumo vardiklyje panaikinimo algoritmas.
Tai dar iš mokyklos žinomas uždavinys. Tik dabar mes jau galime parodyti, kada
irracionalumą vardiklyje galima panaikinti. Kaip šitai suprantama?
Jei α yra irracionalybė, o f (α ) yra irracionalumas, tai
Iš tikrųjų, laikydami, kad irracionalumą vardiklyje apibrėžiantis polinomas f ( x )
ir irracionalybės α minimalusis polinomas p (x ) yra tarpusavyje pirminiai, iš DBD
tiesinės išraiškos savybės turime: egzistuoja tokie polinomai u ( x ), v( x ) ∈ L[x ] , kad
(∀x ∈ L ) f (x )u (x ) + p(x )v(x ) = 1 .
Atskiru atveju, kai x = α , tai f (α )u (α ) = 1 , todėl:
H
= H ⋅ u (α ) .
f (α )
Tuo suformuluotas uždavinys ir yra pilnai išspręstas.
Galima apibrėžti ir polinomų virš lauko mažiausią bendrą kartotinį (MBK).

Ap. Polinomų f , g ∈ L[x ] MBK vadiname tokį polinomą m(x) ∈ L[x ] , su kuriuo
išpildomos dvi sąlygos:
1) m( x ) ∈ M fg ; 2) (∀m1 ( x ) ∈ M fg ) → m( x ) | m1 ( x ) .
Čia M fg = {h( x ) ∈ L[x ]; f ( x ) | h( x ) ∧ g ( x ) | h( x )} yra polinomų f ( x ), g ( x ) bendrų
kartotinių aibė. Polinomų MBK žymėsime: m(x ) = M ( f , g ) .
Panašiai, kai turime kelis nenulinius polinomus f1 , f 2 ,..., f n galime apibrėžti jų
bendrą mažiausią kartotinį M ( f1 , f 2 ,..., f n ) , be to įrodant, kad:
M ( f1 , f 2 ,..., f n ) := M (M ( f1 , f 2 ,..., f n −1 ), f n ) .
Teorema. Kai f ( x ), g ( x ) ∈ L[x ] yra du nenuliniai polinomai, tai
f ( x ) ⋅ g ( x ) = M ( f , g ) ⋅ D( f , g ) .
Įrodymas. Patikrinsime, ar polinomas
f (x ) ⋅ g (x )
m(x ) :=
D( f , g )
tenkina MBK apibrėžime suformuluotas sąlygas. Pažymėję d (x ) = D( f , g ) , turime, pagal
DBD apibrėžimą, kad f ( x ) = d ( x ) ⋅ f1 ( x ) ir g ( x ) = d (x ) ⋅ g1 ( x ) , todėl:
f1 (x ) ⋅ g1 (x ) ⋅ d 2 (x )
m(x ) := = f1 (x ) ⋅ g1 (x ) ⋅ d (x ) = f (x ) ⋅ g1 (x ) = g (x ) ⋅ f1 (x ) ,
d (x )
t.y. m( x ) ∈ M fg .
Tarkime m1 ( x ) ∈ M fg yra bet kuris kitas polinomų f ( x ), g ( x ) bendrasis
kartotinis. Tada: m1 ( x ) = f ( x ) ⋅ f 2 ( x ) = d ( x ) ⋅ f 1 ( x ) ⋅ f 2 ( x ) . Bet
g ( x ) = d ( x ) ⋅ g1 ( x ) | m1 ( x ) = d ( x ) ⋅ f1 ( x ) ⋅ f 2 (x ) → g1 | f 2 , todėl f 2 ( x ) = h( x )g1 ( x ) . Taigi:
m1 ( x ) = d ( x ) ⋅ f1 ( x ) ⋅ f 2 ( x ) = d ( x ) ⋅ f 1 ( x ) ⋅ g1 ( x ) ⋅ h( x ) → m(x ) | m1 ( x ) .
QED.
Pavyzdžiui, kai f ( x ) = x 2 − 1, g (x ) = x 3 + 1 , tai , panaudoję EA, lengvai
randame, kad D( f , g ) = x − 1 . Tada, pagal įrodytą teoremą:
M ( f , g) =
(x 2
)(
−1 x3 + 1 ) ( )
= ( x − 1) x 3 + 1 = x 4 − x 3 + x − 1 .
x +1
Paskaita 4 – 03
Polinominė funkcija. Polinomų šaknys.

Dalyba iš dvinario žiede Z [x] . Šaknies kartotinumas
Primename sąvokas “polinomo reikšmė taške c”, “polinomo šaknis”. Be to,

pabrėžiame, kad polinomo sąvoka nesutampa su “funkcijos” sąvoka. Funkciją
f ( x ) = a n x n + ... + a1 x + a 0
vadiname polinomine funkcija. Kaip žinome, dvi funkcijos yra vadinamos lygiomis , jei
sutampa jų reikšmės su visomis galimomis argumento reikšmėmis. Pasirodo, kad
polinomai gali būti nelygūs, o jų polinominės funkcijos – lygios! Pvz., tai yra teisinga
polinomams
f ( x ) = 2 x + 1 ir g ( x ) = x 3 + x + 1 virš lauko L3 . Iš tikrųjų, f (0 ) = g (0 ) = 1 ,
f (1 ) = g (1 ) = 0 ir f (2 ) = g (2 ) = 2 , todėl šios polinominės funkcijos yra lygios, kai tuo
tarpu polinomai f ( x ) ir g ( x ) yra nelygūs, nes, pavyzdžiui, a3 = 0 , o b3 = 1 .
Vėliau dar grįšime prie klausimo: kada sąvokos “polinomai lygūs” ir
“polinominės funkcijos lygios” sutampa. Kol kas gi , kaip matėme, polinomo negalime
tapatinti su polinomine funkcija.
Tarkime f ( x ) ∈ Z [x ] , o g ( x ) = x − c ∈ Z [x ] . Čia Z , - bet kokia IS.
Lengva įsitikinti, kad dalybos su liekana teorema galioja ir šiuo atveju, t.y.
egzistuoja tokie vieninteliai polinomai q( x ) := bm −1 x m −1 + ... + b1 x + b0 ∈ Z [x ] , r ( x ) ∈ Z [x ]
, kad f ( x ) = ( x − c )q( x ) + r ( x ) .
Prisiminkime, kad r ( x ) = O( x ) , arba deg r ( x ) < deg( x − c ) = 1 . Abiems atvejais
deg q ( x ) = m = n − 1 , tad nežinomiems n + 1 koeficientų bn −1 ,..., b0 , r nustatyti, iš
polinomų lygybės apibrėžimo, gauname tiesinių lygčių sistemą iš n + 1 lygties:
bn −1 = a n ,
− cbn −1 + bn − 2 = a n −1 ,
………………………
− cb1 + b0 = a1 ,
− cb0 + r = a 0 .
Kadangi ši sistema yra įstrižaininė ir jos matricos determinantas yra lygus žiedo Z
vienetui, tai sistema turi vienintelį sprendinį (bn −1 , bn − 2 ,..., b1 , b0 , r ) ∈ Z n +1 . Jis randamas iš
gautosios TLS nuosekliai, pradedant pirmąja lygtimi, išsireiškiant koeficientus bi ir
liekaną r per duotuosius ai ir c. Koeficientai bi skaičiuojami pagal vienodą schemą:
bi = cbi +1 + ai +1 , todėl rekomenduojama šitai daryti lentelės pagalba. Pvz., kai polinomą
f ( x ) = 2 x 5 − x 4 − 3x 3 − 2 x + 1 , norime padalinti iš dvinario x − 1 , tai minėta lentelė
atrodo taip:
ai 2 -1 -3 0 -2 1
c =1 2 1 = 1 ⋅ 2 + (− 1) -2 -2 -4 -3
Schema b4 = a5 b3 = cb4 + a 4 b2 = cb3 + a2 b1 b0 r
t.y. f ( x ) = (2 x 5 − x 4 − 3x 3 − 2 x + 1)( x − 1) + (− 3) .
Skaičiavimas šitokios lentelės pagalba anglų matematiko Hornerio (V.G.Horner,
1786 – 1837) garbei pavadintas Hornerio schema.
Hornerio schemą galima panaudoti polinomo skleidimui dvinario x − c laipsniais
panašiai kaip tai daroma funkcijų teorijoje.
Teorema. Jei f ( x ) ∈ Z [x ] , o c ∈ Z yra bet koks IS elementas, tai egzistuoja
vienintelė seka IS elementų r0 , r1 , ... , rn , su kuria galioja skleidinys:
f ( x ) = rn ( x − c ) + rn −1 ( x − c ) + ... + r1 ( x − c ) + r0 .
n n −1
Įr. Iš tikrųjų, pagal dalybos iš dvinario teoremą, galima parašyti baigtinę seką
lygybių:
f ( x ) = ( x − c ) f 1 ( x ) + r0 , deg f 1 = n − 1 ,
f1 ( x ) = ( x − c ) f 2 ( x ) + r1 , deg f 2 = n − 2 ,
f 2 ( x ) = ( x − c ) f 3 ( x ) + r2 , deg f 3 = n − 3 ,
…………………….
f n −1 ( x ) = ( x − c ) f n ( x ) + rn −1 , deg f n = n − n = 0 ,
f n ( x ) = rn ∈ Z , nes deg f n = 0 .
Čia polinomai f i ( x ) ir liekanos ri nustatomos vienareikšmiškai.
Nuosekliai įstatydami šias f i ( x ) išraiškas, pradedant nuo priešpaskutinės lygybės,
gauname teoremos įrodymą.
Kadangi f i ( x ) koeficientai kaskart skaičiuojami Hornerio schemos pagalba, tai
galima sudaryti bendrą lentelę. Pavyzdžiui, kai f ( x ) = 2 x 5 − x 4 − 3x 3 − 2 x + 1 , o
c = 1 , tai minėta lentelė yra tokia:
c 2 -1 -3 0 -2 1
1 2 1 -2 -2 -4 -3 ← r0
1 2 3 1 -1 -5 ← r1
1 2 5 6 5 ← r2
1 2 7 13 ← r3
1 2 9 ← r4
1 2 ← r5
Todėl, f ( x ) = 2( x − 1) + 9( x − 1) + 13( x − 1) + 5( x − 1) − 5( x − 1) − 3 .
5 4 3 2
Teorema.(P.Bezout) Dalinant polinomą f ( x ) = a n x n + ... + a1 x + a 0 iš dvinario

x − c liekana r yra lygi f (c ) .
Įrodymas išplaukia iš išraiškos f ( x ) = ( x − c )q ( x ) + r , įstačius reikšmę x = c .

1 išvada. Polinomą f ( x ) ∈ Z [x ] tada ir tiktai tada galima išreikšti pavidalu
f ( x ) = ( x − c )q( x ) , kai elementas (atskiru atveju – skaičius) c yra polinomo šaknis.
2 išvada. n − tojo laipsnio polinomas žiede Z (lauke L) ir visuose jo plėtiniuose
turi nedaugiau kaip n šaknų.
Įrodymas išplaukia iš praeitos išvados ir to, kad polinomų sandaugos laipsnis yra
lygus jų laipsnių sumai.
Ap. Jeigu f ( x ) = ( x − c ) q( x ) ir D( x − c, q ( x )) = 1 , tai elementą c vadiname
k
polinomo f ( x ) ∈ Z [x ] k –tojo kartotinumo šaknimi.

Jei k = 1 , tai šaknis vadinama paprastąja. Ateity mums bus patogu nenagrinėti
polinomų turinčių kartotinių šaknų.
Norėdami gauti fundamentalius faktus apie polinomo šaknis, turime įvesti
polinomo išvestinės sąvoką. Kadangi, kaip matėme, polinomas nesutampa su
polinomine funkcija, tai jo išvestinę teks apibrėžti formaliai .
Ap. Jei L yra laukas, charL = 0 ir f ( x ) ∈ L[x ] , tai :
f ′( x ) := na n x n −1 + (n − 1)a n −1 x n − 2 + ... + 2a 2 x + a1 .
Galima įrodyti, kad galioja iš matematinės analizės žinomos savybės:
1. f ′( x ) = 0 , jei deg f ( x ) = 0 . Be to, f ( k ) ( x ) = 0 , jei k > n .
′
2. ( f ± g ) = f ′ ± g ′ .
′
3. ( fg ) = f g′ + fg ′ .
4. ( f k ) = kf k −1 f ′ .
Teorema. Jei c ∈ L yra polinomo f ( x ) ∈ L[x ] k – tojo kartotinumo šaknis, tai ,
kai k > 1 , c yra polinomo f ′( x ) k-1 – ojo kartotinumo šaknis, o, kai k = 1 , tai c nėra
f ′( x ) šaknimi.
Įr. Iš apibrėžimo turime: f ( x ) = ( x − c ) q( x ) ir D( x − c, q ( x )) = 1 . Tada:
k
f ′( x ) = k ( x − c ) q( x ) + ( x − c ) q ′( x ) =: ( x − c ) q1 ( x ) .
k −1 k k −1
Lieka parodyti, kad D( x − c, q1 ( x )) = 1 . Tarus priešingai, kad x − c | q1 ( x ) , gauname

prieštarą: x − c | kq(x ) + (x − c ) q ′( x ) → x − c | q (x ) .
Pvz., polinomas f ( x ) = x 6 − 6 x 4 − 4 x 3 + 9 x 2 + 12 x + 4 turi 4 – ojo kartotinumo
šaknį x = −1 , todėl polinomui f ′( x ) = 6 x 5 − 24 x 3 − 12 x 2 + 18 x + 12 šis skaičius yra jau
tik trečiojo kartotinumo šaknis. Įsitikinkite tuo, pasinaudodami Hornerio schema.
Paskaita 4 – 04
Pirminiai ir sudėtiniai virš lauko polinomai.

Šaknies egzistavimo teorema
Kiekvienas polinomas f ( x ) ∈ L[x ] turi trivialiųjų daliklių , kuriais vadinami
nenuliniai lauko L elementai ir polinomui f ( x ) asocijuotieji polinomai, t.y. polinomai
pavidalo cf ( x ), c ≠ 0 L .
Ap. Nenulinio laipsnio polinomas p ( x ) ∈ L[x ] , turintis tiktai trivialiuosius
daliklius, vadinamas pirminiu polinomu žiede L[x ] .
Visi kiti nenulinio laipsnio polinomai vadinami sudėtiniais.
Tad sudėtiniam polinomui f ( x ) ∈ L[x ] teisingas skaidinys f ( x ) = g ( x )q ( x ) su
nenulinio laipsnio polinomais g ( x ) ∈ L[x ] ir q ( x ) ∈ L[x ] . Iš čia išplaukia, kad pirmojo
laipsnio polinomai f ( x ) = ax + b, a, b ∈ L , a ≠ 0 L yra visada pirminiai.
Svarbi pastaba. Polinomo pirmumas neatsiejamai susijęs su lauku, virš kurio tas
polinomas apibrėžtas. Pvz., jei laikysime, kad f ( x ) = x 2 − 2 ∈ Q[x ] , tai f ( x ) bus
pirminis polinomas, bet tarus, kad f ( x ) = x 2 − 2 ∈ R[x ] jis jau tampa sudėtiniu, nes
( )( )
f (x ) = x − 2 x + 2 .
Paminėsime kai kurias pirminių polinomų savybes, išplaukiančias iš apibrėžimo.
1. Jei f ( x ) ∈ L[x ] , f ( x ) ≠ O( x ) , o p ( x ) ∈ L[x ] yra pirminis virš L polinomas, tai
arba p ( x ) | f ( x ) ∈ L[x ] , arba D( p, f ) = 1L .
2. Jei p ( x ), q ( x ) ∈ L[x ] yra pirminiai polinomai, tai arba jie tarpusavyje
pirminiai, arba asocijuoti.
3. Jei polinomų sandauga f ( x ) ⋅ g ( x ) dalijasi iš pirminio polinomo p ( x ) ∈ L[x ] ,
tai bent vienas iš dauginamųjų dalinasi iš p ( x ) .
4. Kiekvienas sudėtinis polinomas f ( x ) ∈ L[x ] turi pirminį daliklį žiede L[x ] .
Ketvirtosios savybės tvirtinimas išplaukia iš tokių samprotavimų:
- sudėtinis polinomas f ( x ) ∈ L[x ] , pagal apibrėžimą, išreiškiamas pavidalu
f ( x ) = g ( x ) q ( x ) , be to, 1 ≤ deg g < deg f ir 1 ≤ deg q < deg f .
- jei bent vienas iš polinomų f , q jau yra pirminis, tai įrodymas baigtas. Jei abu
jie – sudėtiniai, tai skaidymo procesą tęsiame tol, kol vienas iš dauginamųjų
bus pirminis. Procesas yra baigtinis, nes daliklių laipsniai nuosekliai mažėja,
o, kaip jau minėta, pirmojo laipsnio polinomai yra visada pirminiai.
Polinomams galioja pagrindinės aritmetikos teoremos analogas.
Teorema. Kiekvienas nenulinio laipsnio polinomas f ( x ) ∈ L[x ] yra arba pirminis
žiede L[x ] , arba išreiškiamas baigtine sandauga pirminių žiede L[x ] polinomų pi ( x ) :
r
f ( x ) = ∏ pi ( x ) , (1)
i =1
su tikslumu iki asocijuotų daugiklių tvarkos
Įr. Kai f ( x ) ∈ L[x ] yra sudėtinis, tai pagal 4 – tąją pirminių polinomų savybę, jis
turi pirminį daliklį p1 ( x ) ∈ L[x ] , t.y. f ( x ) = p1 ( x )q1 ( x ) ir q1 ( x ) ∈ L[x ] . Jei q1 ( x ) yra vėl
sudėtinis, tai egzistuoja jo pirminis daliklis p 2 ( x ) ∈ L[x ] , t.y. f ( x ) = p1 ( x ) p 2 ( x )q 2 ( x ) . Šis
procesas yra baigtinis, nes polinomų q1 ( x ), q 2 ( x ) laipsniai nuosekliai mažėja.
Vienatis įrodinėjama tradiciškai, prieštaros metodu: tarus, kad yra bent du to
paties sudėtinio polinomo f ( x ) ∈ L[x ] skaidiniai, gausime:
r s
f (x ) = ∏ pi (x ) = ∏ qi ( x ) .
i =1 i =1
Iš čia, remiantis pirminių polinomų savybėmis, išplaukia, kad r = s ir
pi ( x ) = c j q j ( x ) .
Išvada. Išraiškoje (1), surinkę vienodus daugiklius (panašiai kaip ir sveikųjų
skaičių žiede), gauname polinomo f ( x ) ∈ L[x ] kanoninį skaidinį:
r
f ( x ) = ∏ piα i ( x ) . (2)
i =1
Pasinaudojus išraiška (2), galima rasti polinomų DBD ir MBK: būtent, jei
r
g ( x ) = ∏ piβ i ( x ) ,
i =1
tai
r r
D( f , g ) = ∏ pimin (α i , β i ) ( x ) , M ( f , g ) = ∏p max (α i , β i )
i (x ) .
i =1 i =1
Šaknies egzistavimo teorema

Kaip matėme, pirminis polinomas gali būti nebūtinai pirmojo laipsnio. Mūsų
nagrinėtame pavyzdyje pirminis virš Q polinomas f ( x ) = x 2 − 2 yra antrojo laipsnio.
Pastebėjome ir tai, kad, nagrinėjant tą patį polinomą virš racionaliųjų skaičių lauko
plėtinio R , jis darosi jau skaidus, t.y. sudėtinis. Be to, skaidinį sudaro pirmojo laipsnio
polinomai, būtent, dvinariai x − 2 ir x + 2 , atitinkantys duotojo polinomo šaknis.
Pasirodo, tai nėra atsitiktina. Yra teisinga tokia šaknies egzistavimo teorema.
Teorema. Jei p ( x ) ∈ L[x ] yra pirminis polinomas, tai egzistuoja toks lauko L
viršlaukis (plėtinys) L ′ , kuriame polinomas p ( x ) turi šaknį.
Šios teoremos neįrodinėsime. (Žr. 76 –tą paragrafą iš vadovėlio II d.)
Išvada. Kiekvienam nenulinio laipsnio polinomui egzistuoja toks laukas, kuriame
jis yra išskaidomas pirmojo laipsnio (pirminiais) polinomais.
Minėtas laukas vadinamas polinomo skaidinio lauku. Taigi, realiųjų skaičių
laukas R yra polinomo f ( x ) = x 2 − 2 skaidinio laukas. Tuo tarpu polinomo
g ( x ) = x + 2 skaidinio laukas yra jau kompleksinių skaičių laukas K.
2
Kartotiniai daugikliai. Jei polinomo kanoniniame skaidinyje surinksime visus

tuos pirminius daugiklius pi ( x ) , kurių laipsnis α i yra lygus j , tai gautas sandaugas
∏ p (x ) vadinsime polinomo kartotiniais daugikliais ir žymėsime
i g j ( x ) . Tad galima
i
užrašyti
f ( x ) = g1 ( x )g 22 ( x )...g ss ( x ) . (3)
Sakome, kad polinomas f ( x ) išskaidytas kartotiniais daugikliais. Tokio skaidinio nauda
– akivaizdi: jei yra bent du kartotiniai daugikliai, tai jų laipsniai yra mažesni už paties
polinomo laipsnį, todėl polinomo šaknų radimo uždavinys supaprastėja.
Trumpai aprašysime polinomo kartotinių daugiklių išskyrimo algoritmą.
Iš (3) nuosekliai išplaukia, kad
D( f , f ′) = g 2 g 32 ...g ss −1 =: d1 ( x )
D(d1 , d1′ ) = g 3 g 42 ...g ss − 2 =: d 2 ( x )
…………………………….
D(d s −3 , d s′−3 ) = g s −1 g s2 =: d s − 2 ( x )
D(d s − 2 , d s′− 2 ) = g s =: d s −1 ( x )
D(d s −1 , d s′−1 ) = 1 =: d s ( x ) .
Iš čia:
f
=: ϕ 1 = g1 g 2 ...g s
d1
d1
=: ϕ 2 = g 2 g 3 ...g s
d2
…………………….
d s−2
=: ϕ s −1 = g s −1 g s
d s −1
d s −1
=: ϕ s = g s .
ds
Ir pagaliau:
ϕ1 ϕ ϕ
= g1 , 2 = g 2 , … , s −1 = g s −1 , ϕ s = g s .
ϕ2 ϕ3 ϕs
Pavyzdžiui, kai f ( x ) = x 6 − 6 x 4 − 4 x 3 + 9 x 2 + 12 x + 4 , tai EA pagalba randame:
d1 ( x ) = x 4 + x 3 − 3x 2 − 5 x − 2 , d 2 ( x ) = x 2 + 2 x + 1 , d 3 ( x ) = x + 1 , d 4 ( x ) = 1 .
Toliau:
f d
ϕ1 = = x2 − x − 2 ; ϕ2 = 1 = x2 − x − 2 ;
d1 d2
d d
ϕ3 = 2 = x + 1; ϕ 4 = 3 = x + 1 .
d3 d4
Pagaliau:
ϕ1 ϕ ϕ
g1 = = 1; g 2 = 2 = x − 2 ; g3 = 3 = 1; g 4 = ϕ 4 = x + 1
ϕ2 ϕ3 ϕ4
ir
f ( x ) = ( x + 1) ( x − 2) .
4 2
Paskaita 4 – 05
Algebriniai ir trancendentiniai žiedo elementai.

Algebriniai skaičiai
Tarkime Z yra kokia nors integralumo sritis, o Z ′ yra koks nors jos plėtinys
(viršžiedis ar viršlaukis).
n
Ap. Jei iš lygybės ∑a α i
i
= 0 Z būtinai išplaukia (∀i )ai = 0 Z , tai elementas
i =0
α ∈ Z ′ vadinamas transcendentiniu žiedo Z atžvilgiu.
Dabar galime dar kartą, tik jau nauju koncentru, grįžti prie polinomo sąvokos.
Ap. Kai x yra transcendentinis IS atžvilgiu elementas, tai reiškinys
n
f ( x ) := ∑ ai x i , ai ∈ Z , a n ≠ 0, n ∈ N 0
i =0
vadinamas vieno kintamojo n-tojo laipsnio polinomu virš Z.
Terminai: nulinio laipsnio polinomas, nulinis polinomas, polinomas f ( x ) = x .
Žymuo f ( x ) ∈ Z [x ] . Sąvokos: polinomo reikšmė, polinomo šaknis.
Dabar transcendentinį žiedo Z atžvilgiu elementą galima nusakyti ir taip:
elementas α ∈ Z ′ yra vadinamas transcendentiniu IS Z atžvilgiu, jei nėra tokio polinomo
f ( x ) ∈ Z [x ] , kurio šaknimi būtų α .
Ap. Aibės Z ′ elementas α vadinamas algebriniu žiedo Z atžvilgiu, jei egzistuoja
toks polinomas f ( x ) ∈ Z [x ] , kurio šaknimi yra elementas α ∈ Z ′ .
Atskiru atveju, kai Z yra sveikųjų skaičių žiedas (Z = S), tai algebrinis jo atžvilgiu
realusis elementas vadinamas algebriniu skaičiumi, o transcendentinis – transcendentiniu
skaičiumi.
Pvz., skaičius 2 , priklausantis žiedo S plėtiniui R - algebrinis skaičius, nes yra
polinomo f ( x ) = x 2 − 2 ∈ S [x ] šaknimi.
Įrodymai, kad konkretūs realieji skaičiai yra transcendentiniai neretai būna gana
sudėtingi. Čia mes tik pastebėsime, kad transcendentiniai skaičiai egzistuoja (pvz.,
π , e, log 2 …). Maža to, pasirodo, kad jie sudaro didumą realiųjų skaičių; tiksliau –
algebrinių skaičių aibė yra skaiti. Be to, algebrinių skaičių aibė yra realiųjų skaičių lauko
polaukis.
Lieka atviras klausimas: ar egzistuoja transcendentiniai elementai bet kokios IS
atžvilgiu? Kitaip sakant, ar egzistuoja aukštesnio nei nulinio laipsnio polinomai?
Atsakymas, pasirodo, - teigiamas.
Teorema. Galima sukonstruoti tokį IS Z plėtinį (viršžiedį) Z ′ , kuriame egzistuoja
transcendentinis IS Z atžvilgiu elementas x ∈ Z ′ .
Įr. Nagrinėsime baigtinius rinkinius iš Z elementų:
(a0 , a1 ,..., a n ) , ai ∈ Z , n ∈ N 0 . Be to, a n ≠ 0 , kai n > 0.
Tokių rinkinių aibę pažymėsime Z ′ . Parodysime, kad Z ′ ≅ Z [x ] , o x := (0 Z , e Z ) ir yra
transcendentinis Z atžvilgiu elementas.
Ap. Du rinkinius (a 0 , a1 ,..., a n ) ir (b0 , b1 ,..., bm ) iš Z ′ vadinsime lygiais tada ir

tiktai tada, kai (∀i ) ai = bi .
Be to, jei m ≠ n , tai laikysime, kad “trūkstamieji” elementai rinkinyje lygūs
žiedo Z nuliniam elementui .
Ap. Rinkinio daugybą iš žiedo Z elemento, rinkinių sudėtį ir daugybą apibrėšime
formulėmis:
a ⋅ (a0 , a1 ,..., a n ) := (aa1 ,..., aa n ) ; (a 0 , a1 ,..., a n ) + (b0 , b1 ,..., bm ) := (c0 , c1 ,..., c max{m ,n} ) ;
(a0 , a1 ,..., a n ) ⋅ (b0 , b1 ,..., bm ) := (d 0 , d1 ,..., d n+ m ) ,
ci = ai + bi ; d i = ∑a b
k + l =i
k l .
Lema. Struktūra (Z ′, + , ⋅ ) yra IS.

Išvada 1. Nulinis šios struktūros elementas yra rinkinys (0 Z ) . Todėl rinkinys
(a0 , a1 ,..., a n ) lygus nuliniam elementui tada ir tiktai tada, kai (∀i ) ai = 0 Z .
Išvada 2. ({(a ), a ∈ Z }, + , ⋅ ) yra izomorfiška žiedui Z.
Pažymėkime x := (0 Z , e Z ) , ir Z 0 := ( Z ′ \ {(a ), a ∈ Z }) ∪ Z . Akivaizdu, kad
x ∈ Z 0 ∧ x ∉ Z , todėl Z 0 ⊃ Z .
Nesunku patikrinti, kad ir struktūra (Z 0 + , ⋅ ) yra IS.
Pastebėję, kad x k = (0, 0, ... ,0, eZ ) (čia rinkinyje yra k nulių), bet kurį rinkinį
(a0 , a1 ,..., a n ) iš Z 0 galėsime užrašyti pavidalu:
(a0 , a1 ,..., a n ) = a0 + a1 x + a 2 x 2 + ... + a n x n := f ( x ) ,
kuris, dar įvedus tradicinį žymenį f ( x ) , ir grąžina mus prie sąvokos “polinomas”. Iš
tikrųjų, pagal rinkinių lygybės apibrėžimą, (a 0 , a1 ,..., a n ) = (0 ) = 0 tada ir tiktai tada, kai
(∀i ) ai = 0 , todėl x yra transcendentinis atžvilgiu Z elementas. Teorema įrodyta.
Išvada 1. Sutinkamai su aukščiau suformuluotu polinomo apibrėžimu, reiškinys
a 0 + a1 x + a 2 x 2 + ... + a n x n = f ( x )
ir yra polinomas virš Z .
Išvada 2. Nesunku įsitikinti, kad Z 0 ≅ Z [x ] .
Pastaba. Kadangi Z 0 savo ruožtu yra IS, tai, pagal tik ką įrodytą teoremą,
egzistuoja toks žiedo Z 0 plėtinys , kuriame yra transcendentinis Z 0 atžvilgiu elementas
y ∉ Z 0 . Tuokart reiškinį
a 0 ( x ) + a1 ( x ) y + a 2 ( x ) y 2 + ... + a n ( x ) y n := F ( y ), a n ( x ) ≠ O( x )
vadinsime n-tojo laipsnio polinomu virš Z 0 . Jo koeficientai ai ( x ) yra polinomai iš žiedo
Z 0 . Polinomų F ( y ) aibę įprasta žymėti Z [x, y ] ir vadinti dviejų kintamųjų polinomų
aibe virš Z. Panašiu būdu galima sukonstruoti ir polinomų nuo n kintamųjų virš Z aibę
Z [x1 , x 2 ,..., x n ] .
Čia pateikti mūsų samprotavimai dar nėra pakankamai griežti, tačiau tikrai galime
pasakyti, kad sąvoką “polinomas virš IS” apibūdinome tiksliau, negu iki šiol.
Paskaita 4 – 06
Polinominių trupmenų laukas

Dabar aptarsime algoritmą lauko L plėtinio polinomų žiedo L[x ] plėtiniui – laukui
(šio žiedo viršžiedžiui, taigi ir lauko L plėtiniui) sukonstruoti. Tarkime L yra koks nors
laukas, o ( L[x ], + , ⋅ ) - vieno kintamojo polinomų virš L žiedas (x – transcendentinis L
atžvilgiu elementas).
f (x )
Nagrinėsime aibę simbolių , kuriuos vadinsime polinominėmis trupmenomis
g (x )
virš lauko L (sutrumpintai – PT). Pastebėsime, kad brūkšnys kol kas visai nesiejamas su
polinomų dalyba, o yra tik formalus žymuo. Čia f ( x ), g ( x ) ≠ O( x ) yra bet kokie
polinomai iš L[x ]. PT virš lauko L aibę žymėsime L0 .
f (x ) f (x )
Ap. Dvi PT ir 1 iš aibės L0 vadinsime lygiomis, jei galioja lygybė tarp
g (x ) g1 ( x )
polinomų: fg1 = f 1 g .
Standartiniu būdu galima parodyti, kad PT lygybės sąryšis yra ES ir vietoje aibės
L
L0 toliau operuoti faktoraibe L ′ := 0 . Tarkime, kad tai jau padaryta (t.y. aibė L0 -
=
išfaktorizuota. Detalės, – savarankiškai) . Aišku, kad dabar galima laikyti, jog
f
D( f , g ) = 1L . Patogumo dėlei, ekvivalentumo klasę K f , kurią generuoja PT , kaip ir
g
g
f f
iki šiol žymėsime ir vadinsime PT, nors nuo šiol simbolis žymi ne vieną konkrečią
g g
f
PT, o visą aibę PT lygių generuojančiai trupmenai .
g
f (x ) f (x ) fg 1 + f 1 g
Ap. Dviejų PT ir 1 suma vadinsime PT . Rašysime:
g (x ) g1 ( x ) gg1
f (x ) f1 (x ) fg + f 1 g
+ = 1 .
g ( x ) g1 ( x ) gg1
f (x ) f (x ) ff
Ap. Dviejų PT ir 1 sandauga vadinsime PT 1 . Rašysime:
g (x ) g1 ( x ) gg1
f ( x ) f1 ( x ) ff
⋅ = 1 .
g ( x ) g1 ( x ) gg1
Teorema. Struktūra (L ′, + , ⋅ ) yra laukas, turintis polaukį izomorfinį laukui L .
Įrodymas – savarankiškai patikrinant lauko aksiomas. Čia nurodysime tik
izomorfinį atvaizdį ϕ tarp atitinkamų bazinių aibių. Būtent: taisyklė ϕ abipus
f (x )
vienareikšmiškai priskiria polinominei trupmenai , kurioje
g (x )
a ϕ
f ( x ) = a ∈ L ∧ g ( x ) = 1L , lauko L elementą a . T.y. (∀a ∈ L ) ←⎯→ a . Pažymėję, PT
1L
pavidalo
a
1L
~
( ~
)
aibę raide L , konstatuojame, kad struktūra L , + , ⋅ ir yra lauko (L ′, + , ⋅ )
polaukis izomorfinis laukui (L, + , ⋅ ) .

Išvada. Nemažinant bendrumo, galime laikyti, kas šis polinominių trupmenų
laukas ir yra ieškomasis lauko L plėtinys .
Primename, kad: kiekvieną polinomą iš L[x ] galima vieninteliu būdu išskaidyti
pirminiais virš lauko L polinomais.
f (x )
Ap. PT vadinsime taisyklingąja (sutrumpintai TPT), jei deg f < deg g .
g (x )
f (x )
Ap. TPT k vadinsime paprasčiausiąja polinomine trupmena (PPT), jei
p (x )
p ( x ) yra pirminis virš L polinomas ir deg f < deg p .
Teorema. Kiekvieną PT galima vieninteliu būdu užrašyti kaip polinomo ir TPT
sumą.
Įr. Galimumo įrodymas išplaukia iš DLT, o vienatis, kaip įprasta, įrodoma
prieštaros metodu.
Teorema. Kiekvieną TPT galima vieninteliu būdu užrašyti kaip PPT sumą.
f (x )
Įr.1. Pirmiausia įrodysime, kad TPT pavidalo su D(h, g ) = 1 yra
g ( x )h( x )
išreiškiama dviejų TPT sumos pavidalu.
Iš tikrųjų, pasinaudoję DBD tiesinės išraiškos savybe, konstatuojame, kad
(∃u ) ( x ), v ( x ) ∈ L[x] , su kuriais galioja:
gu + hv = 1 .
Padauginę pastarąją lygybę iš f ( x ) , gausime:
g (u f ) + h(v f ) = f . (*)
Pagal DLT , egzistuoja vieninteliai polinomai q 0 ( x ) ir u ( x ) tokie, kad
u f = q0 h + u , deg u < deg h .
Įstatę tai į formulę (*) gausime:
g ( x )u ( x ) + h( x )((v ( x ) f ( x ) + q0 ( x )g ( x )) =: g ( x )u ( x ) + h( x )v( x ) = f ( x ) .
Be to, deg v < deg g , nes kitaip gautume, kad deg f ≥ deg gh . Iš čia, kadangi
deg u < deg h ir deg v < deg g , tai
f (x ) u ( x ) v( x )
= + = TPT1 + TPT2 .
g ( x )h( x ) h( x ) g ( x )
Dabar, tarę, kad TPT vardiklio skaidinys pirminiais virš L polinomais yra
g = p1k1 ⋅ p 2k 2 ⋅ ... ⋅ p rk r ,
pagal 1 dalį gausime, kad
f (x ) r r
U (x )
= ∑ TPTi =: ∑ kii .
g ( x ) i =1 i =1 p i ( x )
U (x )
2. Aptarsime galimumąTPT pavidalo užrašyti kaipo PPT sumą.
p k (x )
Nuosekliai taikydami DLT, gausime baigtinę lygybių seką:
U ( x ) = p k −1 ( x )s1 ( x ) + u1 ( x ) , deg s1 < deg p , nes deg U < deg p k ,
u1 ( x ) = p k − 2 ( x )s 2 ( x ) + u 2 ( x ) , deg s 2 < deg p , nes deg u1 < deg p k −1 ,
u 2 ( x ) = p k −3 ( x )s3 ( x ) + u 3 ( x ) , deg s3 < deg p , nes deg u 2 < deg p k − 2 ,
……………………………………………
u k − 2 ( x ) = p( x )s k −1 ( x ) + u k −1 ( x ) , deg s k −1 < deg p , nes deg u k − 2 < deg p .
Iš čia:
U ( x ) = p k −1 s1 + p k − 2 s 2 + ... + ps k −1 + u k −1 ( x ) ,
todėl
U ( x ) u k −1 ( x ) s k −1 ( x ) s ( x ) s1 ( x )
TPT = k = k + k −1 + ... + 22 + = ∑ PPTi .
p (x ) p (x ) p (x ) p (x ) p(x ) i
Dėstinio galimumas įrodytas.

Dėstinio vienatis. Tarę, kad yra bent du skirtingi tos pačios TPT dėstiniai, atėmę
vieną iš kito, gausime sumą PPT, kuri yra tapatingai lygi nuliui. Tegul jų vardikliai yra
pirminiai polinomai p1 ( x ), p 2 ( x ),....., p r ( x ) ir jų laipsniai. Tarkime, kad polinomo pi ( x )
didžiausias pasitaikantis laipsnis yra k i . Padauginus reiškinį , gautą atimant dėstinius, iš
p1k1 −1 ⋅ p 2k 2 ⋅ ... ⋅ p rkr visai dėmenys virs polinomais (nes vardikliai susiprastins), išskyrus
U (x )
narį k1 , kuris pasidarys PT pavidalo
p1 ( x )
U ( x ) p 2k 2 ... p rkr
,
p1 ( x )
kuri susiprastinti negali, nes p1 ( x ) yra pirminis ir, be to, - tarpusavyje pirminis su
U ( x ), p 2 ( x ),....., p r ( x ) . Pagal DLT, gausime polinomo ir TPT sumą, kuri lygi nuliui
(kartu su visais kitais polinomais). Prieštara. QED.
Pvz., kai duota TPT:

f ( x ) 2 x 4 − 10 x 3 + 7 x 2 + 4 x + 3
= 5 ,
g (x ) x − 2 x 3 + 2 x 2 − 3x + 2
tai pirmiausia, panaudodami Hornerio schemą, randame:
( )
g ( x ) = ( x + 2)( x − 1) x 2 + 1 .
2
Tada, pagal įrodytą teoremą,

f A B C Dx + E
= + + + 2 .
g x + 2 ( x − 1) 2
x −1 x +1
Subendravardiklinę ir sulyginę skaitiklio koeficientus, gautume TLS koeficientams
A,B,C,D,E nustatyti, kurią spręstume Gauso ar Kramerio metodu. Tačiau galima elgtis ir
kitaip. Lygybė
( ) 2
( ) ( )
f ( x ) = A x 2 + 1 ( x − 1) + B( x + 2) x 2 + 1 + C x 2 + 1 ( x − 1)( x + 2) + (Dx + E )( x + 2 )( x − 1)
2
yra teisinga su visais x , tad paėmę x = −2 , gauname

135 = 45 A → A = 3 .
Panašiai: x = 1 → 6 = 6B → B = 1 .
Pagaliau , paėmę iš eilės x = 0 , x = −1 ir x = 2 gausime sistemą:
⎧− 2C + 2 E = −2 ,
⎪
⎨− 4C − 4 D + 4 E = −8, → D = 1, C = −2, E = −3 .
⎪20C + 4 E = −52
⎩
Tad galutinai :
f (x ) 3 1 2 x−3
= + − + 2 .
g ( x ) x + 2 ( x − 1) 2
x −1 x +1
Paskaita 4 – 07
Daugelio kintamųjų polinomų žiedas

Polinominių trupmenų laukas
Formalus daugelio kintamųjų polinomo virš integralumo srities Z ar lauko L

apibrėžimas galėtų būti suformuluotas panaudojant transcendentinio žiedo Z atžvilgiu
elemento sąvoką.
Kadangi Z [x ] (t.y.polinomų virš IS Z žiedas) savo ruožtu yra integralumo sritis,
tai (esame įrodę!) egzistuoja toks y ∉ Z [x ] , kuris yra transcendentinis elementas žiedo
Z [x ] atžvilgiu.
Ap. Polinomą F ( y ) nuo kintamojo y virš Z [x ] , vadinsime dviejų kintamųjų x ir y
polinomu virš Z ir žymėsime:
m
F ( y ) =: f ( x, y ) = ∑ a k ( x )y m . (1)
k =0
Tokių polinomų aibę žymėsime Z [x ][ y ] . Toks žymėjimas yra natūralus todėl, kad
polinomo F ( y ) koeficientai savo ruožtu yra polinomai nuo kintamojo x. Kadangi
a k ( x ) = bk ,n x n + bk ,n −1 x n −1 + ... + bk ,1 x + bk , 0 , ir a k ,i ∈ Z , tai reiškinį (1) sutvarkę
algebriškai, galim užrašyti ir taip:
f ( x, y ) = ∑ bij x i y j , bij ∈ Z . (2)
( ) (
Pvz., polinomas f ( x, y ) = (− 4) y 3 + − 12 x 2 + 5 y 2 + x 4 − x − 1 y + (− 16 x + 3) . )
yra dviejų kintamųjų polinomas virš sveikųjų skaičių žiedo S . Jis gali būti užrašytas ir
taip:
f ( x, y ) = x 4 y − 12 x 2 y 2 − xy + 16 x − 4 y 3 + 5 y 2 − y + 3
Dviejų kintamųjų polinomą virš integralumo srities Z galima apibrėžti ir
paprasčiau: tiesiog kaip formalų reiškinį (2). Tokių reiškinių (polinomų) aibę įprasta
žymėti Z [x, y ] .
Ap. Du polinomus f ( x, y ); g ( x, y ) vadinsime lygiais, kai jų koeficientai prie
vienodų narių yra atititinkamai lygūs.
Galima parodyti , kad lygybėmis
f ( x, y ) + g ( x, y ) = ∑ (bij + cij ) x i y j , f ( x, y ) ⋅ g ( x, y ) := ∑ (bij c kl ) x i + k y j +l
apibrėžus dviejų kintamųjų polinomų sudėtį ir daugybą, struktūra (Z [x, y ], + , ⋅ ) virsta

integralumo sritimi. Be to, struktūros (Z [x, y ], + , ⋅ ) ir (Z [x ][ y ], + , ⋅ ) yra izomorfiškos.
Panašiai galima apibrėžti ir trijų, keturių, … , n kintamųjų polinomą . Jei n-1
kintamojo polinomų virš Z žiedas Z [x1 , x 2 ,..., x n −1 ] jau apibrėžtas, tai n kintamųjų
polinomų žiedas formaliai apibrėžiamas kaip minimalus žiedo Z [x1 , x 2 ,..., x n −1 ] plėtinys ,
turintis transcendentinį Z [x1 , x 2 ,..., x n −1 ] atžvilgiu elementą x n . Žymėsime
Z [x1 , x 2 ,..., x n −1 ][x n ] = Z [x1 , x 2 ,..., x n −1 , x n ] .
Kalbant paprasčiau, žiedo Z [x1 , x 2 ,..., x n −1 , x n ] elementas f ( x1 , x 2 ,..., x n −1 , x n ) yra

polinomas nuo x n , kurio koeficientai yra polinomai ai ( x1 , x 2 ,..., x n −1 ) iš Z [x1 , x 2 ,..., x n −1 ]
.
Kaip ir dviejų kintamųjų atveju, daugelio kintamųjų polinomą galima apibrėžti ir
kaip formalų reiškinį
f ( x1 , x 2 ,..., x n ) = ∑ ax1i1 x 2i2 ...x nin , a ∈ Z , ik ∈ N 0 . (3)
Nesunku įrodyti, kad tokių polinomų aibė, tinkamai apibrėžus jų lygybę, sudėtį ir
daugybą, yra integralumo sritis. Pabandykite tai padaryti patys, pasitelkę savo žinias iš
žiedų teorijos.
Iš (3) užrašo išplaukia terminai: lygūs polinomai, polinomų suma, sandauga,
skirtumas; polinomas virš bet kokio lauko L, nulinis polinomas, vienetinis polinomas .
Kiekvieną atskirą polinomo f ( x1 , x 2 ,..., x n ) išraiškos (3) dėmenį ax1i1 x 2i2 ...x nin vadinsime
polinomo nariu.
Ap. Skaičių i1 + i2 + ... + in vadinsime polinomo nario ax1i1 x 2i2 ...x nin laipsniu .
Ap. Didžiausią iš polinomo f ( x1 , x 2 ,..., x n ) narių laipsnių vadinsime polinomo
laipsniu ir žymėsime, kaip įprasta, deg f ( x1 ,..., x n ) .
Kartais kalbama apie polinomo f ( x1 , x 2 ,..., x n ) laipsnį pagal vieną atskirą
kintamąjį x k . Žymime deg f xk . Suprantame, kad deg f xk := max ik .
Buvusi sąvoka “vyriausias narys” šiuo atveju praranda prasmę, nes tokių narių
dabar gali būti ne vienas. Pavyzdžiui, trijų kintamųjų polinomui virš lauko R
f ( x, y, z ) = −12 x 2 y 3 z + 5 x 4 yz − 7 xy + 16 xy 2 − 4 y 3 z 3 + 5 y 2 − y + 3 z − 3
deg f ( x, y, z ) = 6 , o 6-tojo laipsnio narių yra net trys: 5 x 4 yz; − 12 x 2 y 3 z; − 4 y 3 z 3 .
Dar pastebėkime, kad deg f x = 4 , deg f y = 3 , deg f z = 3 .
Ir daugelio kintamųjų polinomams yra sugalvotas jų narių suskirstymo “pagal
rangą” būdas.
Ap. Iš dviejų nepanašių polinomo f ( x1 , x 2 ,..., x n ) ∈ Z [x1 ,..., x n ] narių
ax1i1 x 2i2 ...x nin ir bx1j1 x 2j2 ...x njn leksikografiškai aukštesniu (vyresniu) vadinamas
i1 i2 in
ax x ...x , kai jis tenkina sąlygą
i1 = j1 , i2 = j 2 , … , ik −1 = j k −1 , ik > j k .
Tada narys bx j1 x j2 ...x jn (kartais) vadinamas žemesniu už ax i1 x i2 ...x in .
Dabar galima konstatuoti, kad tarp polinomo f ( x1 , x 2 ,..., x n ) narių jau yra
aukščiausias (AN f ). Pagal sąryšio “<” tranzityvumo savybę, jis yra vienintelis.
Pvz., aukščiau pateikto polinomo AN f = 5 x 4 yz , nes jame i1 = 4 , o kituose
nariuose kintamojo x1 laipsnis – mažesnis. Kiti nariai irgi tampa vienas su kitu
palyginami “pagal aukštumą”. Pvz., iš dviejų narių 16 xy 2 ; − 7 xy aukštesnis yra 16 xy 2
, nes jame kintamasis y yra aukštesnio laipsnio. Todėl visus polinomo narius galima
surašyti nauja, taip vadinamąja, leksikografine tvarka. Pvz.,
f ( x, y, z ) = 5 x 4 yz − 12 x 2 y 3 z + 16 xy 2 − 7 xy − 4 y 3 z 3 + 5 y 2 − y + 3 z − 3 .
Sakome, kad dabar polinomas f ( x1 , x 2 ,..., x n ) yra sutvarkytas leksikografiškai
(pagal žodyno sudarymo principą).
Įrodysime taikymuose svarbią teoremą, apie polinomų sandaugos aukščiausiąjį
narį.
Teorema. Dviejų polinomų nuo tų pačių n kintamųjų virš Z
f ( x1 , x 2 ,..., x n ) = ∑ Ax1i1 x 2i2 ...x nin ir g ( x1 , x 2 ,..., x n ) = ∑ Bx1j1 x 2j2 ...x njn sandaugos f ⋅ g
A≠ 0 B ≠0
aukščiausias narys yra lygus dauginamųjų polinomų aukščiausiųjų narių sandaugai, t.y.
AN fg = AN f ⋅ AN g .
Įr. Tarkime AN f = ax1i1 x 2i2 ...x nin , o AN g = bx1j1 x 2j2 ...x njn (a,b ≠ 0). Be to, bet kurį
kitą polinomo f narį žymėkime KN f = cx1k1 x 2k2 ...x nk n , o bet kurį kitą polinomo g narį,
atitinkamai, - KN g = ax1l1 x 2l2 ...x nln . Tuomet, prisiminę, kad dauginant du polinomus iš
esmės taikoma taisyklė: padauginti kiekvieną f narį iš kiekvieno g nario ir sutraukti
panašius narius, teturime parodyti, kad sandauga AN f ⋅ AN g yra aukštesnė už kiekvieną
iš sandaugų
AN f ⋅ KN g ; KN f ⋅ AN g ; KN f ⋅ KN g .
Įrodykime, pavyzdžiui, kad narys AN f ⋅ AN g yra aukštesnis už AN f ⋅ KN g .
Pagal AN g apibrėžimą egzistuoja toks numeris t, kad
j1 = l1 , j 2 = l 2 , … , jt −1 = lt −1 , o jau jt > lt .Tačiau tada ir
i1 + j1 = i1 + l1 , i2 + j 2 = i2 + l 2 , … , it −1 + jt −1 = it −1 + lt −1 , o jau it + jt > it + l t . Betgi tai
ir reiškia, kad AN f ⋅ AN g yra aukštesnis už AN f ⋅ KN g . Panašiai samprotaujame ir kitais
dviem atvejais. QED.
Išvada. Žiedas Z [x1 ,..., x n ] yra IS .

Paskaita 4 – 08
Simetriniai daugelio kintamųjų polinomai

Daugelio kintamųjų polinomų žiedas
Toliau kalbėdami apie daugelio kintamųjų polinomą f ( x1 , x 2 ,..., x n ) visad

turėsime omenyje, kad f ∈ L[x1 ,..., x n ] . Čia L yra fiksuotas laukas ar IS.
Ap. Daugelio kintamųjų polinomą f ( x1 , x 2 ,..., x n ) vadiname simetriniu polinomu
(SP), jei su bet kokiu indeksų 1, 2, ..., n kėliniu (i1 , i2 ,..., in ) galioja lygybė
(
f ( x1 , x 2 ,..., x n ) = f xi1 , xi2 ,..., xin . )
Pvz., toks yra polinomas f ( x1 , x 2 , x3 ) = 5 x1 x 2 x3 − 3x1 x 2 − 3x1 x3 − 3x3 x 2 .
Nesunku įrodyti, kad simetrinių polinomų aibė yra žiedo Z [x1 ,..., x n ] požiedis.
Šitai , – savarankiškų studijų užduotis.
Ap. Simetrinius n – kintamųjų polinomus :
σ 1 := x1 + x 2 + ... + x n ,
σ 2 := x1 x 2 + x1 x3 + ... + x n −1 x n ,
σ 3 := x1 x 2 x3 + x1 x 2 x 4 + ... + x n −2 x n −1 x n ,
……………………………………….
σ n −1 := x1 x 2 ...x n −1 + x1 x 2 ...x n − 2 x n + ... + x 2 x3 ...x n ,
σ n := x1 x 2 ...x n −1 x n
vadinsime pagrindiniais (arba: elementariaisiais) simetriniais polinomais (PSP).
Akivaizdu, kad bet koks polinomas nuo pagrindinių simetrinių polinomų
ϕ (σ 1 , σ 2 ,..., σ n ) yra SP iš žiedo Z [x1 ,..., x n ] . Pasirodo, teisingas ir atvirkštinis teiginys,
kuris vadinamas pagrindine simetrinių polinomų teorema.
Teorema. (PSPT) Kiekvieną SP f ( x1 , x 2 ,..., x n ) iš žiedo Z [x1 ,..., x n ] galima
vieninteliu būdu išreikšti kaipo polinomą nuo pagrindinių simetrinių polinomų .
Įr. Galimumas. Pradėsime nuo pagalbinio fakto.
Lema. Kai f ( x1 , x 2 ,..., x n ) yra SP ir AN f = ax1i1 x 2i2 ...x nin , tai
i1 ≥ i2 ≥ ... ≥ in .
Lemos įrodymas. Tarę, kad k < t , o ik < it , iš SP apibrėžimo gautume, kad
polinomas f ( x1 , x 2 ,..., x n ) kartu su nariu ax1i1 x 2i2 ...x kik ...xtit ...x nin turi ir narį
ax1i1 x 2i2 ...x kit ...xtik ...x nin , kuris yra už jį aukštesnis – tai prieštara tam, kad narys
ax1i1 x 2i2 ...x nin yra AN.
Dabar panagrinėkime tokį reiškinį: ϕ 1 := aσ 1k1 − k2 σ 2k2 − k3 ...σ nk−n −11 − kn σ nk n . Kadangi,
pagal lemą, k i − k i +1 ≥ 0 , tai ϕ 1 yra polinomas nuo pagrindinių SP, sudarytas iš
vienintelio nario. Kita vertus, ϕ 1 = ϕ 1 ( x1 ,..., x n ) yra ir n kintamųjų SP, nes akivaizdžiai
tenkina SP apibrėžimą. Be to, iš teoremos apie polinomų sandaugos AN išplaukia, kad
ϕ 1 := aσ 1k1 − k2 σ 2k2 − k3 ...σ nk−n −11 − kn σ nkn = ax1k1 x 2k2 ...x nkn = AN f + KN ϕ1 .
Iš čia darome tokias išvadas:

1. f − ϕ 1 =: f 1 = f1 ( x1 ,..., x n ) yra SP.
2. AN f1 = bx1j1 x 2j2 ...x njn yra žemesnis nei AN f .
Toliau konstruojame vienanarį ϕ 2 := bσ 1j1 − j2 σ 2j2 − j3 ...σ nj−n −11 − jn σ njn . Lygiai taip pat
išvedame, kad:
ϕ 2 = bx1k1 x 2k2 ...x nkn = AN f1 + KN ϕ 2
ir, kad :
1. f1 − ϕ 2 =: f 2 = f 2 ( x1 ,..., x n ) yra SP.
2. AN f 2 = bx x ...x
1
j1
2
j2
n
jn
yra žemesnis nei AN f1 .
3. f = ϕ 1 + ϕ 2 + f 2 ( x1 ,..., x n ) .
Panašiai konstruojame ϕ 3 ir t.t. Tad, po baigtinio skaičiaus m žingsnių, gausime:
f = ϕ 1 + ϕ 2 + ... + ϕ m + f m , deg f m = 0 , t.y. f m = const , (*)
nes aukščiausieji nariai nuosekliai žemėja. Galimumas įrodytas.
Vienatis. Kaip visada, tarę, kad yra SP f ( x1 , x 2 ,..., x n ) , kuris užrašomas bent
dviem skirtingais (*) pavidalo užrašais,
f = ϕ 1 + ϕ 2 + ... + ϕ m + f m ir f = ψ 1 + ψ 2 + ... + ψ s + g s
turėsime, kad:
a) skirtumas 0 = ϕ 1 − ψ 1 + ϕ 2 − ψ 2 + ... yra nulinis polinomas nuo n kintamųjų.
b) tas pats skirtumas nėra nulinis polinomas nuo PSP, t.y. būtinai lieka narių
pavidalo Aσ 1l1 σ 2l2 ...σ nln ir su A ≠ 0 . Tokio nario aukščiausias narys yra
Ax1l1 +l2 +...+ ln x 2l2 + l3 +...+ln ...x nln
ir negali susiprastinti su kito tokio nario AN, nes kitam rodiklių l1 , l 2 ,..., l n rinkiniui ir
rodikliai k1 := l1 + ... + l n , k 2 := l 2 + ... + l n , … , k n := l n būtinai išeina kiti . Taigi –
skirtumas nėra n – kintamųjų nulinis polinomas. Gavome prieštarą. QED.
Polinomas f ( x1 , x 2 ,..., x n ) galima užrašyti dar vienu būdu, kuris , tuo atveju, kai f
yra SP, palengvina jo išreiškimą PSP.
Ap. Polinomą, sudarytą iš daugelio kintamųjų polinomo f ( x1 , x 2 ,..., x n ) narių,
turinčių fiksuotą laipsnį k, vadiname polinomo k-tojo laipsnio forma. Žymime: f k .
Tad f ( x1 , x 2 ,..., x n ) užrašomas kaip formų suma: f ( x1 , x 2 ,..., x n ) = ∑ f k .
k
Pvz. , polinomas
f ( x, y, z ) = −12 x 2 y 3 z + 5 x 4 yz − 7 x 2 y + 16 xy 2 − 4 y 3 z 3 + 5 y 2 − yz + 3x − 4 y + z + 5
užrašomas, taip: f ( x, y, z ) = f 6 + f 3 + f 2 + f1 + f 0 . Čia: f 0 = 5 , f1 = 3 x − 4 y + z ,
f 2 = 5 y 2 − yz , f 3 = −7 x 2 y + 16 xy 2 , f 6 = −12 x 2 y 3 z + 5 x 4 yz − 4 y 3 z 3 .
Be to, kaip nesunku suprasti, SP formos irgi yra SP, o dviejų k-tojo laipsnio formų
skirtumas ar suma yra to paties laipsnio forma. Todėl SP užrašymą PSP galima atlikti
palaipsniui, pagal formas.
Pvz., f ( x, y, z ) = 2 x 2 y 2 + 2 x 2 z 2 + 2 y 2 z 2 − xy − yz − xz = f 4 + f 2 .
Pirmiausia išreikškime PSP formą f 4 . Jos aukščiausias narys yra 2 x 2 y 2 . Kaip ir

teoremos įrodyme, sukonstruojame visus galimus narius nuo PSP: jų laipsnio rodikliai
tegalės būti: 2,2,0; 2,1,1. Atitinkami nariai nuo PSP atrodys taip:
2σ 12− 2σ 22−0σ 30 = 2σ 22 ; bei Aσ 12−1σ 12−1σ 31 = Aσ 1σ 3 .
Todėl : f 4 = 2σ 22 + Aσ 1σ 3 . Tereikia nustatyti nežinomą koeficientą A. Tuo tikslu
paimame bet kokį (paprastesnį) kintamųjų reikšmių rinkinį, pvz., x = y = z = 1 ir, įstatę
į formalią formos išraišką, gauname: f 4 = 6 , σ 1 = 3 , σ 2 = 3 , σ 3 = 1 . T.y.:
6 = 2 ⋅ 3 2 + A ⋅ 3 ⋅ 1 ⇒ A = −4 : f 4 = 2σ 22 − 4σ 1σ 3 .
Panašiai išvedame, kad f 2 = − σ 2 . Galutinai : f ( x, y, z ) = f 4 + f 2 = 2σ 22 − 4σ 1σ 3 − σ 2 .
Polinomai simetriniai pagal dvi kintamųjų sistemas .
Ap. Jei su bet kokiais indeksų 1, 2, ... , n ir 1, 2, ... , m kėliniais i1 , i2 , ... , in ir

j1 , j 2 , ..., j m galioja lygybė
( )
f ( x1 , x 2 ,..., x n , y1 , y 2 ,..., y m ) = f xi1 , xi2 ,..., xin , y j1 , y j2 ,..., y jm ,
tai polinomas f vadinamas SP pagal dvi kintamųjų sistemas.
Pavyzdžiui, polinomas f ( x, y, u , v, t ) = 3xy + u 3 + v 3 + t 3 yra simetrinis pagal dvi
kintamųjų sistemas: x, y ir u, v, t .
Aišku, šią sąvoką galima apibendrinti ir didesniam kintamųjų sistemų skaičiui.
Taikymuose svarbu yra tai, kad ir tokius polinomus galima išreikšti PSP. Tiksliau,
- teisinga tokia teorema.
Teorema. Kiekvieną simetrinį polinomą f ( x1 , x 2 ,..., x n , y1 , y 2 ,..., y m ) galima
vieninteliu būdu išreikšti PSP σ 1 ,..., σ n pagal kintamųjų sistemą x1 , x 2 ,..., x n ir PSP
τ 1 ,...,τ m pagal kintamųjų sistemą y1 , y 2 ,..., y m .
Galimumo įrodymas išplaukia iš to, kad polinomą f ( x1 , x 2 ,..., x n , y1 , y 2 ,..., y m )
galima užrašyti pavidalu:
f ( x1 , x 2 ,..., x n , y1 , y 2 ,..., y m ) = ∑ a k ( x1 ,..., x n )y1j1 y 2j2 ... y mjm .
Šiame užraše koeficientai a k ( x1 ,..., x n ) yra SP pagal kintamųjų sistemą x1 , x 2 ,..., x n , todėl
juos galima išreikšti PSP σ 1 ,..., σ n pavidalu:
a k ( x1 ,..., x n ) = ∑ Aσ 1k1 ...σ nk n =: ϕ k (σ 1 ,..., σ n ) .
Savo ruožtu, polinomas

f ( x1 , x 2 ,..., x n , y1 , y 2 ,..., y m ) = ∑ ϕ k y1j1 y 2j2 ... y mjm yra simetrinis pagal sistemą
y1 , y 2 ,..., y m , todėl jis išsireiškia PSP τ 1 ,...,τ m . Galimumas įrodytas. Vienatis įrodoma
tradiciniu prieštaros metodu.
Algebrinių skaičių laukas
Dabar galime kiek detaliau aptarti realiųjų skaičių lauko polaukį , – algebrinių
skaičių aibę A . Primename, kad kompleksinis (realusis) skaičius vadinamas algebriniu
skaičiumi, jei jis yra natūrinio laipsnio polinomo su racionaliaisiais koeficientais šaknis.
Teorema. Algebrinių skaičių aibė yra laukas.
Įr. Tarkime a, b ∈ A ir f ( x ), g ( x ) yra juos atitinkantieji minimalieji polinomai,
kurių laipsniai yra atitinkamai n ir m , o šaknys atitinkamai a = α 1 , α 2 ,...,α n ir
b = β 1 , β 2 ,..., β m . Įrodymas išlaukia iš to, kad pagalbinių polinomų
ϕ ( x ) = ∏∏ (x − (α i + β j )) , φ ( x ) = ∏∏ (x − (α i − β j )) ,
n m n m
i =1 j =1 i =1 j =1
χ ( x ) = ∏∏ (x − (α i β j ))
n m
i =1 j =1
koeficientai yra simetriški polinomai pagal dvi kintamųjų sistemas .

Lieka įrodyti, kad jei α ∈ A ir α ≠ 0 , tai ir α −1 ∈ A .
Tarkime, kad α ∈ A ( α ≠ 0 ) yra polinomo
f ( x ) = a n x n + ... + a1 x + a 0
su racionaliaisiais koeficientais ai šaknis. Tačiau akivaizdu, kad tada α −1 bus polinomo
g ( x ) = a 0 x n + ... + a n −1 x + a n
(su rac. koeficientais) šaknis.
Aksiomos KAD išplaukia iš to, kad A ⊂ K . QED.
Teorema. Algebrinių skaičių laukas yra algebriškai uždaras.
Be įrodymo.
Paskaita 4 – 09
Pagrindinė algebros teorema (PALT) ir jos išvados

Ap. Laukas L vadinamas algebriškai uždaru, jei kiekvienas nenulinio laipsnio
polinomas jame turi šaknį.
Iš šito apibrėžimo tuoj pat darome išvadą, kad skaičių laukai Q ir R nėra
algebriškai uždari. Esame sukonstravę lauko R plėtinį K – kompleksinių skaičių lauką.
Kyla klausimas, ar K yra algebriškai uždaras? Atsakymas – teigiamas.
Teorema.(Pagrindinė algebros teorema (PALT)) Bet kuris nenulinio laipsnio
polinomas virš K turi jame bent vieną kompleksinę šaknį.
( Arba: K yra algebriškai uždaras laukas.)
Įrodymą suskirstysime į keletą lemų. Pradžioje, – tolydinės kompleksinio
kintamojo funkcijos (TKKF) sąvoka.
Ap. Funkciją f : K → K vadinsime tolydine taške a ∈ K , jei (∀ε > 0 )(∃δ > 0 ) ,
kad galioja nelygybė f (a + h ) − f (a ) < ε , kai tiktai h < δ . Beje, polinomas virš KS
lauko yra kompleksinio kintamojo funkcija (matematinės analizės prasme).
1 Lema . Polinomas f ( x ) = a n x n + ... + a1 x , ai ∈ K yra TKKF taške x = 0 .
1L įrod. Pažymėkime A = max ai , tada , laikydami , kad x < 1 gauname, kad:
(
f ( x ) ≤ A x + ... + x ≤ A
n
) x
1− x
<
Aδ
1−δ
, kai tik x < δ < 1 .
Aδ ε
Tam, kad būtų teisinga f ( x ) < ε , užtenka paimti ε = →δ = . QED.
1−δ A+ε
Išvada. Polinominė funkcija yra TKKF. Polinominės funkcijos modulis f ( x ) yra
realioji tolydinė KKF. Iš tikrųjų, (∀a ∈ K )
f ′(a ) f ′′(a ) 2 f ( n ) (a ) n
f (a + h ) − f (a ) = h+ h + ... + h =: ϕ (h ) .
1! 2! n!
Tačiau ϕ (h ) pagal 1 lemą yra TKKF taške h = 0 .T.y. ϕ (h ) < ε , kai tik h < δ .
Kita vertus: f (a + h ) − f (a ) ≤ f (a + h ) − f (a ) = ϕ (h ) , todėl ir polinominės
funkcijos modulis f ( x ) yra (reali) TKKF.
2 Lema. (Vyr.nario lema). Kai f ( x ) ∈ K [x ] ∧ deg f ( x ) ≥ 1 , tai
(∀k ∈ R+ )(∃x0 ∈ R+ ) a n x n > k a n −1 x n −1 + ... + a 0 , kai tik x ≥ x 0 .
2L įrod. Tegul A = max ai , i ≠ n . Tada, laikydami, kad x > 1 , gauname
( )
n n
n −1 n −1 x −1 A⋅ x
a n −1 x + ... + a 0 ≤ A x + ... + x ≤ A < .
x −1 x −1
Pareikalaukime, kad galiotų nelygybė
n
A⋅ x n
k⋅ ≤ an x n = an ⋅ x
x −1
kA + a n
t.y. kA ≤ a n ( x − 1) arba x ≥
A
=k + 1 := x1 .
an an
Akivaizdu, kad su x0 := max(1, x1 ) gauname 2-os lemos įrodymą.
3 Lema. (Polinomo modulio lema). Kai f ( x ) ∈ K [x ] ∧ deg f ( x ) ≥ 1 , tai
(∀M ∈ R+ )(∃N 0 ∈ R+ ) f ( x ) > M , kai tik x ≥ N 0 .
3L įrod. Paimkime 2-oje lemoje k = 2 . Tada, kai x ≥ x 0 , turėsime:
1
f ( x ) ≥ a n x n − a n −1 x n −1 + ... + a 0 ≥
n
an x .
2
Belieka paimti tiek didelį x , kad būtų
1 n 2M
a n x > M , t.y. , kai x > n := M 1 ,
2 an
nes tada, parinkę N 0 : = max(M 1 , x0 ) , ir gauname 3 lemos tvirtinimą.
4 Lema. (Dalambero). Jei f ( x0 ) ≠ 0 , tai egzistuoja toks h ∈ K , kad:
f ( x0 + h ) < f ( x0 ) .
Šios lemos neįrodinėsime. Tik pailiustruosime jos tvirtinimą geometriškai.
5 Lema.(Vajerštraso). Jei realioji KKF g ( x ) yra tolydinė uždarame kompleksinės
plokštumos skritulyje K, tai tame skritulyje ji turi minimumo tašką x0 ∈ K , t.y.
(∀x ∈ K )g ( x ) ≥ g ( x0 ) .
(K. Weierstrass (1815 – 1897) – žymus vokiečių matematikas.)
PALT įrodymas (schematiškai). Tegul f ( x ) ∈ K [x ] ∧ deg f ( x ) ≥ 1 . Jei a 0 = 0 , tai
f (0 ) = 0 ir QED. Jei a 0 ≠ 0 , tai | a 0 | = M > 0 .
Pagal 3 lemą egzistuoja N 0 ∈ R+ , kad f ( x ) > M , kai tik x > N 0 . Uždarą skritulį
x ≤ N 0 pažymėję K ′ ir, pritaikę Vejerštraso lemą (tolydumą esame aptarę!), gauname :
∃x0 ∈ K ′ , toks, kad
(∀x ∈ K ) | f ( x ) |≥| f (x0 ) | .
Atskiru atveju, M = | f (0) | ≥ | f ( x 0 ) | . Bet skritulio išorėje, t.y. kai x > N 0 ,
galioja f ( x ) > M , tad iš čia išplaukia, kad x0 yra funkcijos f ( x ) minimumo taškas
visoje kompleksinėje plokštumoje.
Dabar, jeigu dar f ( x0 ) ≠ 0 , tai pagal Dalambero lemą , egzistuoja toks h ∈ K ,
kad: f ( x 0 + h ) < f ( x0 ) , o tai prieštarauja tam, kad x0 - minimumo taškas. QED.
Išvados iš PALT
1. Pirminiai virš K – tik pirmojo laipsnio polinomai.
2. Polinomo virš K kanoninis skaidinys, šaknų skaičius.
3. Polinomų virš K algebrinės ir funkcijinės lygybės sąvokos sutampa.
4. Lagranžo interpoliacinė formulė.

5. Vieto’ formulės.
6. Pirminiai virš R polinomai. Polinomo virš R kanoninis skaidinys.
PAlT pirmasis 1799 m. įrodė K.-F. Gausas. Vadovėlio II d. (§85) rasite dar vieną šios
teoremos įrodymo variantą. Išstudijuokite jį savarankiškai. Gal jis bus Jums
suprantamesnis už mano pateiktąjį? Tuokart per egzaminą pateikite bet kurį iš įrodymo
variantų.
Tolesnė tematika: detalesnės studijos apie polinomus virš skaičių laukų R, Q ir virš
integralumo srities Z.
1
Paskaita 4 – 10
Polinomai virš R ir K. Polinomo kanoninis skaidinys

1. Jau žinome, kad pirmojo laipsnio polinomai yra visada pirminiai. Dabar nesunku
įsitikinti, kad pirminiai virš K – tik pirmojo laipsnio polinomai. Kitokių nėra. Iš
tikrųjų,
tarus, kad f ( x ) ∈ K [x ] yra pirminis, o deg f ( x ) > 1 , pagal tik ką įrodytą teoremą,
polinomas f ( x ) turėtų šaknį x1 ∈ K . Tada , pagal Bezū teoremą, egzistuoja toks
polinomas q ( x ) ∈ K [x ] , kad f ( x ) = ( x − x1 ) q( x ) ir deg q( x ) ≥ 1 , o šitai
prieštarauja tam, kad f ( x ) pirminis virš K polinomas.
2. Polinomo virš K kanoninis skaidinys, šaknų skaičius.
n-tojo laipsnio polinomas virš K turi lygiai n šaknų (atsižvelgiant į kartotinumą!). Be
to, kiekvieną polinomą f ( x ) ∈ K [x ] galima vieninteliu būdu (su tikslumu iki
f ( x ) = a n ( x − x1 ) 1 ( x − x 2 ) 2 ...( x − x n ) n
k k k
daugiklių tvarkos) išskaidyti pavidalu ;
∑k
i
i = n ir skaičiai k i sutampa su šaknies xi kartotinumu. Tai, – kanoninis
skaidinys.
3. Polinomų virš K algebrinės ir funkcijinės lygybės sąvokos sutampa.
Tikrai, jei ai = bi tai akivaizdu, kad (∀x ∈ K ) f ( x ) = g ( x ) . Atvirkščiai, tarus, kad
(∀x ∈ K ) f ( x ) = g (x ) , išeina kad polinomas h( x ) := f ( x ) − g ( x ) turi daugiau nei
deg h( x ) šaknų , todėl tegali būti h( x ) = O( x ) ⇒ a i = bi .
Priminsime: taip yra ne virš visų laukų.
4. Lagranžo interpoliacinė formulė. Kartais būna žinoma n+1 (ar daugiau) polinomo
reikšmė, o norima rasti patį polinomą. Tai galima padaryti sudarant TLS koeficientų
atžvilgiu. Yra ir prancūzų matematiko Lagranžo išvesta interpoliacinė formulė.
Jei duota, kad f (ai ) = ci , i = 1, 2, ... , n, n + 1 tai polinomas f ( x ) jau nustatytas ir
deg f ( x ) ≤ n . Būtent:
n +1 ∏ (x − a ) j
f (x ) = ∑ c
j ≠i
.
∏ (a − a )
i
i =1 i j
j ≠i
Pvz., kai žinome, kad f (1) = 1 , f (2 ) = −1 , f (3) = 2 , f (− 1) = 2 , tai Lagranžo

interpoliacinė formulė įgalina tuoj pat užrašyti nedidesnio, kaip 3-čiojo laipsnio
polinomą, tenkinantį šias sąlygas. Būtent (patikrinkite skaičiavimus):
f (x ) =
( x − 2)( x − 3)( x + 1) + (− 1) ⋅ ( x − 1)( x − 3)( x + 1) +
(1 − 2)(1 − 3)(1 + 1) (2 − 1)(2 − 3)(2 + 1)
+ 2⋅
(x − 1)(x − 2)(x + 1) + 2 ⋅ (x − 1)(x − 2)(x − 3) = 3 x 3 − 2 x 2 − 5 x + 7 .
(3 − 1)(3 − 2)(3 + 1) (− 1 − 1)(− 1 − 2)(− 1 − 3) 4 4 2
5. Viet’os formulės. Tarkime (tai nemažina bendrumo)
f ( x ) = x + a n −1 x + ... + a1 x + a0 .
n n −1
Iš polinomo kanoninio skaidinio, sulyginus koeficientus, išplaukia Vieto’s formulės:

2
a n −1 = −( x1 + x 2 + ... + x n ) ,
a n − 2 = x1 x 2 + x1 x3 + ... + x n −1 x n ,
a n −3 = −( x1 x 2 x3 + ... + x n − 2 x n −1 x n ) ,
………………………………….
a1 = (− 1) ( x1 x 2 ...x n −1 + ... + x 2 ...x n −1 x n ) ,
n −1
a 0 = (− 1) x1 x 2 ...x n .
n
Išvada: jei polinomo šaknys yra iš lauko L , tai ir koeficientai priklauso laukui L.
6. Pasirodo, kad, kai polinomo koeficientai yra realieji skaičiai, t.y. f ( x ) ∈ R[x ] , tai
polinomas yra pirminis jau dviem atvejais:
a) kai deg f ( x ) = 1 ;
arba: b) kai deg f ( x ) = 2 ∧ D = b 2 − 4ac < 0 .
Įr. Kai deg f ( x ) = 1 , - visi tokie polinomai yra pirminiai akivaizdžiai. Iš tikro, jei
f ( x ) būtų sudėtinis, tai iš išraiškos f ( x ) = g ( x ) h( x ) ir sąlygų : deg g ( x ) ≥ 1
∧ deg h( x ) ≥ 1 , gautume prieštarą: 1 = deg f ( x ) = deg g ( x )h( x ) ≥ 2 .
Tarkime, kad deg f ( x ) ≥ 2 . Pirmiausia parodysime, kad šio polinomo kompleksinės
šaknys yra poromis sujungtiniai skaičiai. Tiksliau, teisinga tokia lema.
Lema. Jei f ( x ) ∈ R[x ] ir α ∈ K , α = a + bi yra jo šaknis, tai jo šaknimi yra ir
skaičius α = a − bi .
Lemos įrodymas išplaukia iš lygybių α + β = α + β , α ⋅ β = α ⋅ β šitaip:
n n n
f (α ) = ∑ aiα i = ∑ aiα i = ∑ aiα i = f (α ) = 0 = 0 . QED.
i =0 i =0 i =0
Tačiau, jei polinomas turi dvi sujungtines kompleksines šaknis, tai iš PAT
išplaukia, kad jį galima išskaidyti taip;
f ( x ) = ( x − α )( x − α )h( x ) , t.y. f ( x ) = (x 2 − (α + α )x + αα )h( x ) =: p ( x )h( x )
ir p ( x ) ∈ R[x ] . Iš DLT išplaukia, kad ir h( x ) ∈ R[x ] . Kita vertus, tokiu atveju p ( x ) yra
neskaidus lauke R, nes D = (α + α ) − 4αα = −4b 2 < 0 . Taigi: radome polinomo
2
pirminį antrojo laipsnio daliklį . Jo diskriminantas yra neigiamas realusis skaičius.

1 išvada. Aukštesnio nei antrojo laipsnio polinomai virš R yra sudėtiniai.
2 išvada. Nelyginio laipsnio polinomas su realiaisiais koeficientais turi bent vieną
realiąją šaknį.
3 išvada. Kai f ( x ) ∈ R[x ] , tai jo kanoninis skaidinys yra tokio pavidalo f ( x ) =
k k k
( )(
= a n ( x − x1 ) 1 ( x − x 2 ) 2 ...( x − xt ) t x 2 + p1 x + q1 x 2 + p 2 x + q 2
l1
) ... (x
l2 2
+ ps x + qs )
ls
.
Čia k1 + k 2 + ... + k t + 2(l1 + l 2 + ... + l s ) = deg f = n .
Paskaita 4 – 11
Rezultantas ir diskriminantas
Simetriniai polinomai. PALT ir jos išvados
Kalbėsime apie polinomų virš L bendrąsias šaknis. Tuo atveju, kai polinomai
f ( x ) ir g ( x ) turi bendrų šaknų, - jų DBD yra nenulinio laipsnio polinomas. Todėl tas
bendrąsias šaknis galima rasti kad ir EA pagalba. Šiame paragrafe mes aptarsime kitą
būdą nustatyti, ar polinomai turi bendrų šaknų, kuris vėliau pravers ir sprendžiant
paprasčiausias netiesines lygčių sistemas.
Tarkime polinomų f ( x ) ir g ( x ) laipsniai yra atitinkamai n ir m . Jų koeficientus
žymėsime, kaip įprasta, ai ∈ L ir bi ∈ L ; be to, a n ≠ 0 ir bm ≠ 0 . Jei L yra sandaugos
f ( x ) ⋅ g ( x ) skaidinio laukas, tai jame polinomai f ir g turi atitinkamai n ir m šaknų.
Pažymėkime polinomo f ( x ) šaknis α 1 ,α 2 ,..., α n , o polinomo g ( x ) - β 1 , β 2 ,..., β m .
Ap. Skaičių
R( f , g ) := a nm bmn ∏∏ (α i − β j )
n m
(1)
i =1 j =1
vadinsime polinomų f ir g rezultantu.

Kadangi
g ( x ) = bm ∏ (x − β j ) ,
m
j =1
tai rezultantą R( f , g ) galima užrašyti ir šitaip:

n
R( f , g ) = a nm ∏ g (α i ) .
i =1
Be to, pastebėtina, kad polinomai f ir g rezultanto apibrėžime dalyvauja nesimetriškai. Iš
tikrųjų
R( g , f ) = a nm bmn ∏∏ (β j − α i ) = (− 1) R( f , g ) .
m n
nm
j =1 i =1
Teorema. Polinomai f ir g turi bendrų šaknų tada ir tiktai tada, kai jų

rezultantas lygus nuliui.
Įrodymas trivialus, todėl jį praleidžiu. Apgalvokite jį patys.
Tačiau (1) išraiška praktiškai nenaudinga, nes reikalauja žinoti polinomo šaknis,
o mes norime žinoti tik tai, ar polinomai turi bendrų šaknų.
Formulė (1) visgi naudinga tuo, kad iš jos nesunku suvokti: rezultantas turi
išsireikšti per polinomų f ir g koeficientus. Tai išplaukia iš SP pagrindinės teoremos
analogo SP pagal dvi kintamųjų sistemas. Juk formulėje (1) , laikant α 1 ,α 2 ,..., α n ir
β 1 , β 2 ,..., β m agebriškai nepriklausomų kintamųjų sistemomis, R( f , g ) akivaizdžiai yra
SP pagal šias dvi kintamųjų sistemas. Todėl , pagal PSPT R( f , g ) išsireiškia per PSP nuo
kintamųjų α 1 ,α 2 ,..., α n ir PSP nuo kintamųjų β 1 , β 2 ,..., β m , t.y.
R( f , g ) = ∑ a k (σ 1 , σ 2 ,..., σ n )τ 1i1τ 2i2 ...τ mim . (2)
k
Tačiau, kaip žinome iš PALT išvadų:

a n −1
σ 1 := α 1 + α 2 + ... + α n = − ,
an
a
σ 2 := α 1α 2 + ... + α n −1α n = n − 2 ,
an
………………………………
a0
σ n := α 1α 2 ...α n = (− 1)n ,
an
b
τ 1 := β 1 + β 2 + ... + β m = − m −1 ,
bm
………………………………
b
τ m := β 1 β 2 ...β m = (− 1)m 0 ,
bm
o tai ir įrodo mūsų hipotezę.
Pasirodo, kad realiai išraiška (2) yra gana paprasta.
Teorema. Teisinga formulė
a n a n −1 ... a1 a 0 0 ... 0
0 an ... a 2 a1 a 0 ... 0
.. ... ... ... ... ... ... ...
R( f , g ) = bm bm −1 ... b1 b0 0 ... 0 . (3)
0 bm ... b2 b1 b0 ... 0
... ... ... ... ... ... ... ...
0 0 ... bm bm −1 ... b1 b0
Čia yra n + m – tosios eilės determinantas, kuriame koeficientai ai , pasislinkdami
per vieną vietą , užima m eilučių, o koeficientai bi tokiu pat būdu – n eilučių.
Kad būtų aiškesnė šio determinanto sandara, pastebėsime: jo pagrindinėje
įstrižainėje iš pradžių m kartų pasikartoja koeficientas a n , o, po to, – n kartų b0 .
Teoremos neįrodinėsime. Įvairūs autoriai polinomų rezultantą įvairiai apibrėžia.
Galima apibrėžti, kad rezultantas – tai skaičius , gaunamas iš (3) formulės. Tada (1)
formulę tektų įrodyti. Apie tai, žr. vadovėlio 316 psl.
Pvz., kai f ( x ) = a 2 x 2 + a1 x + a 0 , o g ( x ) = b2 x 2 + b1 x + b0 , tai
a2 a1 a0 0
0 a2 a1 a0
R( f , g ) = = (a 2 b0 − a 0 b2 ) − (a 2 b1 − a1b2 )(a1b0 − a 0 b1 ) . (*)
2
b2 b1 b0 0
0 b2 b1 b0
Kai duoti polinomai f ( x ) = x 2 − 6 x + 2 ir g ( x ) = x 2 + x + 5 , tai iš (*) gauname:
1 −6 2 0
0 1 −6 2
R( f , g ) = = (1 ⋅ 5 − 2 ⋅ 1) − (1 ⋅ 1 − (− 6) ⋅ 1)((− 6) ⋅ 5 − 2 ⋅ 1) = 233 ≠ 0
2
1 1 5 0
0 1 1 5
ir todėl šie polinomai bendrų šaknų neturi. Tuo tarpu polinomams f ( x ) = x 2 − 4 x − 5 ir
g ( x ) = x 2 − 7 x + 10 rezultantas R( f , g ) = 0 (patikrinkite!), todėl jie turi bendrą šaknį,
būtent x = 5 .
Tarkime f ( x, y ) ir g ( x, y ) yra du dviejų kintamųjų polinomai virš lauko L.
Parodysime, kad, panaudojant rezultantą, galima iš dviejų lygčių su dviem kintamaisiais
sistemos
⎧ f ( x, y ) = 0,
⎨ (4)
⎩ g ( x, y ) = 0
eliminuoti vieną iš kintamųjų: arba x, arba y . Užrašykime sistemos (4) polinomus kaip
polinomus nuo x su koeficientais, kurie yra polinomai nuo y, t.y.
⎧⎪a k ( y )x k + a k −1 x k −1 + ... + a1 ( y )x + a 0 ( y ) = 0,
⎨ (5)
⎪⎩bl ( y )x l + bl −1 x l −1 + ... + b1 ( y )x + b0 ( y ) = 0 .
Pagal formulę (3) rasime polinomų f ( x, y ) ir g ( x, y ) rezultantą. Jis, akivaizdu,

bus y funkcija : R( f , g ) =: R x ( f , g ) =: F ( y ) .
Tarkime, kad sistema (5) turi sprendinį (lauke L ar jo plėtinyje) (α , β ) . Tada
polinomai f ( x, β ) ir g ( x, β ) nuo vieno kintamojo turi bendrą šaknį x = α . Todėl jų
rezultantas R x ( f , g ) turi turėti šaknį y = β , t.y. F (β ) = 0 .
Ir atvirkščiai: jei polinomas F ( y ) turi šaknį y = β , tai polinomų f ( x, β ) ir
g ( x, β ) rezultantas yra lygus nuliui, o tai reiškia, kad tie polinomai arba turi bendrą
šaknį, arba katras nors iš abiejų vyr. koeficientų a k (β ) ir bl (β ) lygus nuliui. Šiuo
pastaruoju atveju sistemas (5) išraiška supaprastėja ir neretai pavyksta rasti jos sprendinį,
arba nustatyti, kad sprendinių nėra.
Reziumuojant galima pasakyti, kad dviejų lygčių su dviem kintamaisiais sistemos
(5) sprendimą suvedėme į vienos lygties su vienu kintamuoju F ( y ) = 0 sprendimą.
Sakoma, kad kintamąjį x iš sistemos (5) eliminavome.
1 pavyzdys. Išspręskime lygčių sistemą:
⎧ x 2 y + 3 xy + 2 y + 3 = 0,
⎨
⎩2 xy − 2 x + 2 y + 3 = 0 .
Išeliminuosime iš šios sistemos kintamąjį x. Tuo tikslu perrrašome sistemą pavidalu (5):
⎧ yx 2 + (3 y ) x + (2 y + 3) = 0,
⎨
⎩(2 y − 2) x + (2 y + 3) = 0 .
Tada
y 3y 2y + 3
Rx ( f , g ) = 2 y − 2 2 y + 3 0 = F ( y ) = 2 y 2 + 11 y + 12 .
0 2y − 2 2y + 3
Lygties F ( y ) = 0 šaknys yra β 1 = −4 ir β 2 = − 3 . Kadangi vyriausi
2
koeficientai šioms y reikšmėms nevirsta nuliumi, tai gauname dvi sistemas:
⎧ 3 2 9
⎧− 4 x 2 − 12 x − 5 = 0, ⎪− x − x = 0,
⎨ ir ⎨ 2 2 .
⎩− 10 x − 5 = 0 ⎪⎩− 5 x = 0
1
Iš pirmosios gauname sprendinį α 1 = − , iš antrosios : α 2 = 0 .
2
⎛ 1 ⎞ ⎛ 3⎞
Ats. Pradinės sistemos sprendiniai yra: ⎜ − , − 4 ⎟ ir ⎜ 0, − ⎟ .
⎝ 2 ⎠ ⎝ 2⎠
2 pavyzdys. Spręskime lygčių sistemą:
⎧⎪2 x 3 y − xy 2 + x + 5 = 0,
⎨ 2 2
⎪⎩ x y + 2 xy 2 − 5 y + 1 = 0 .
Kadangi pagal y abu polinomai turi laipsnį 2, o pagal x vienas iš jų yra net 3 –čio
laipsnio, tai tikslinga eliminuoti y . Perrašome sistemą pavidalu :
⎧⎪(− x) y 2 + (2 x 3 ) y + ( x + 5) = 0,
⎨ 2
⎪⎩( x + 2 x) y 2 − 5 y + 1 = 0 .
Taikydami (*) formulę, apskaičiuojame rezultantą R y ( f , g ) :
R y ( f , g ) = 4 x 8 + 8 x 7 + 11x 6 + 84 x 5 + 161x 4 + 154 x 3 + 96 x 2 − 125 x .
Viena jo šaknų yra x = 0 , tačiau šiai x reikšmei abu vyriausieji koeficientai, t.y.
(-x) ir (x 2 + 2 x ) yra lygūs nuliui. Be to, nesunku pastebėti, kad su x = 0 sistema bendro
sprendinio neturi. Kadangi x = −2 nėra rezultanto šaknis, tai likusios 7 jo šaknys nė
vieno iš vyriausių koeficientų nuliumi jau nevers ir mes gausime 7 pradinės sistemos
sprendinius. Tiesa, reikia atsižvelgti į galimą polinomo x −1 ⋅ R x ( f , g ) šaknų kartotinumą,
o taip pat į tai, kad net 6 iš likusių šaknų gali būti kompleksiniai skaičiai. Aišku, atsiranda
septintojo laipsnio polinomo nuo vieno kintamojo šaknų radimo uždavinys, bet jo
sprendimą mes esame jau aptarę, be to, šaknis galime norimu tikslumu rasti vienu iš
artutinių metodų, apie kuriuos dar kalbėsime.
Rezultantas gali būti taikomas ir nustatant, ar polinomas f ( x ) virš nulinės
charakteristikos lauko L turi kartotinių šaknų. Akivaizdu, kad taip bus, tada ir tiktai tada,
kai R( f , f ′) = 0 .
n ( n −1)
Ap. Skaičių (lauko L elementą) D := (− 1) 2 a n−1 R( f , f ′) vadiname polinomo
f ( x ) diskriminantu.
Kadangi D tik nenuliniu daugikliu (kai char L = 0) skiriasi nuo R( f , f ′) , tai D ir
R ( f , f ′) nuliu virsta (arba nevirsta) kartu. Todėl paprastai skaičiuojamas būtent R ( f , f ′)
.
Pavyzdžiui, polinomui f ( x ) = ax 2 + bx + c :
a b c
R ( f , f ′) = 2a (
b 0 = a − b 2 + 4ac . )
0 2a b
n(n − 1)
Šiuo atveju = 1 , todėl D = − a −1 R( f , f ′) = b 2 − 4ac , t.y. gauname dar iš
2
mokyklos žinomą kvadratinio trinario diskriminantą.
Pvz., polinomas f ( x ) = 2 x 3 − 3 x 2 + 1 kartotinių šaknų turi, nes šiuo atveju
n = 3, a3 = 2 , f ′( x ) = 6 x 2 − 6 x ir
2 −3 0 1 0
0 2 −3 0 1
3(3−1) 1
D = (− 1) 2 ⋅ 2 ⋅ R( f , f ′) = − 6 − 6 0
−1
0 0 =0 .
2
0 6 −6 0 0
0 0 6 −6 0
Bendru atveju, kai f ( x ) = x 3 + px + q , tai
1 0 p q 0
0 1 0 p q
3(3−1)
D = (− 1) 2 ⋅ R( f , f ′) = − 3 0 p 0 0 = − 4 p 3 − 27q 2 ,
0 3 0 p 0
0 0 3 0 p
o tai jau irgi matytas reiškinys, kurį , aptardami kubinių lygčių sprendimą , esame
pavadinę (suprastintos) kubinės lygties x 3 + px + q = 0 diskriminantu (žr. P 1 – 12).
P 4 –12 ALGEBRA IR SKAIČIŲ TEORIJA 1
Paskaita 4 – 12
Polinomai virš lauko R. Realių šaknų rėžiai

Rezultantas ir diskriminantas
Dabar jau žinome, kad nelyginio laipsnio polinomas virš R būtinai turi bent vieną
realią šaknį. Tačiau apie nelyginio laipsnio polinomo realiųjų šaknų skaičių kol kas nieko
negalime pasakyti.
Darbui su PC svarbu žinoti realių šaknų rėžius. Apie tai dabar ir kalbėsime.
Ap. Skaičių Rv+ > 0 vadinsime polinomo f ( x ) ∈ R[x ] realiųjų (teigiamų) šaknų
viršutiniu rėžiu, jei f ( x ) ≠ 0 , kai tik x > Rv+ .
Panašiai apibrėžiami ir skaičiai Ra+ , Rv− , Ra− , nusakantys intervalus Ra− , Rv− , ( )
(R +
a )
, Rv+ , į kuriuos patenka polinomo f ( x ) (neigiamos: α − , bei teigiamos: α + ) šaknys.
A
Skaičių Ra+ jau mokame nustatyti: pagal vyr. nario lemą, kai tik x ≥ + 1 , tai
an
A A
a n x n > a n −1 x n −1 + ... + a 0 , t.y. f ( x ) ≠ 0 . Išvada Rv+ := + 1 , Ra− := − −1 .
an an
Yra ir tikslesnių būdų rėžiui Rv+ rasti . Be to, užtenka mokėti rasti tik polinomo
⎛1⎞
Rv+ . Sukonstruokime tris pagalbinius polinomus: ϕ 1 ( x ) := x n f ⎜ ⎟ , ϕ 2 ( x ) := f (− x ) ,
⎝ x⎠
⎛ 1⎞
ϕ 3 ( x ) := x n f ⎜ − ⎟ . Tarkime jų viršutiniai teigiamų šaknų rėžiai jau suskaičiuoti ir lygūs
⎝ x⎠
atitinkamai skaičiams: Rv+ (ϕ 1 ) , Rv+ (ϕ 2 ) , Rv+ (ϕ 3 ) .
1
Jei α + yra kokia nors teigiama polinomo f ( x ) šaknis, tai + yra polinomo
α
1 1
ϕ 1 ( x ) teigiama šaknis, todėl ≤ Rv+ (ϕ 1 ) ⇒ α + ≥ := Ra+ .
α +
R (ϕ 1 )
+
v
Panašiai, jei α yra neigiama polinomo f ( x ) šaknis, tai − α − yra teigiama

−
polinomo ϕ 2 ( x ) šaknis, todėl − α − ≤ Rv+ (ϕ 2 ) ⇒ α − ≥ − Rv+ (ϕ 2 ) := Ra− .

1
Pagaliau, kai α − yra neigiama polinomo f ( x ) šaknis, tai − − yra teigiama
α
1 1
polinomo ϕ 3 ( x ) šaknis , todėl − ≤ Rv+ (ϕ 3 ) ⇒ α − < − := Rv− .
α −
R (ϕ 3 )
+
v
Kai polinomo f ( x ) ∈ R[x ] vyriausias koeficientas a n yra teigiamas, tai,

pažymėję didžiausią jo neigiamų koeficientų modulį raide B , šio polinomo rėžį Rv+
galima rasti iš Makloreno (C.Maclaurin – škotų matematikas, 1698 – 1746) formulės
B
Rv+ = k +1 .
an
Čia a n − k – yra pirmasis neigiamas polinomo koeficientas, n = deg f ( x ) .

Pvz., kai f ( x ) = 3x 5 + 12 x 4 − 5 x 2 − 7 x + 2 , tai B = 7, a n − k = a 2 ⇒ k = 5 − 2 = 3 ir
7
Rv+ = 3 + 1 ≈ 2,33 ,
3
12
tuo tarpu kai pirmuoju būdu būtume gavę gerokai grubesnį įvertį Rv+ = +1 = 5.
3
Įr. Pasiskaityti - patiems. 175 t., 348 psl.
Tarkime a n > 0 , o didžiausias iš neigiamų koeficientų modulių yra B. Tuokart teigiamus
koeficientus pakeitę nuliumi, o neigiamus - skaičiumi B (kai x >0 ) turėsime nelygybę:
( )
f ( x ) ≥ a n x n − B x n − k + x n − k −1 + ... + x + 1 .
Kita vertus, laikydami, kad x > 1 , taikome GP narių sumos formulę ir gauname: f ( x ) ≥
x n − k +1 a n x n ( x − 1) − Bx n − k +1 x n − k +1
an x n − B
x n − k +1 − 1
x −1
> an x n − B
x −1
≥
x −1
≥
x −1
( )
a n ( x − 1) − B .
k
B
+ 1 , tai a n ( x − 1) − B ≥ 0 , todėl f ( x ) > 0 ir teorema įrodyta.
k
Jei x ≥ k
an
Tiksliausiai dydį Rv+ galima gauti Niutono metodu. Jo idėja išplaukia iš Teiloro
formulės polinomui f ( x ) ∈ R[x ] su teigiamu vyriausiuoju koeficientu a n . Bet kokio
realaus skaičiaus x = c ∈ R+ aplinkoje yra teisinga formulė:
f ′(c ) f ′′(c ) f ( n ) (c )
f ( x ) = f (c ) + (x − c ) + ( x − c ) + ... + ( x − c )n .
2
1! 2! n!
Iš jos lengvai išplaukia toks faktas:
Teorema. Jei visi skaičiai f (c ) , f ′(c ) , f ′′(c ) , … , f ( n ) (c ) yra teigiami, tai
Rv+ = c .
Turėtame pavyzdyje : f ( x ) = 3x 5 + 12 x 4 − 5 x 2 − 7 x + 2
f ′( x ) = 15 x 4 + 48 x 3 − 10 x − 7
f ′′( x ) = 60 x 3 + 144 x 2 − 10
f (3) ( x ) = 180 x 2 + 288 x
f ( 4 ) ( x ) = 360 x + 288
f (5 ) ( x ) = 360
+
ir teoremos sąlyga išpildyta, kai c = 1 . Taigi, Rv = 1 . Tai tiksliausias rezultatas iš jau gautųjų . Beje, c
visai nebūtina imti sveiku skaičiumi! Pvz., kadangi f (0,8) = −0.90176 , tai imti c = 0,8 negalime, bet
c = 0,9 - jau tinka! Taigi, dar patiksliname: Rv+ = 0,9 .
Paskaita 4 – 13
Realių šaknų skaičius. Šturmo teorema

Polinomai virš lauko R. Realių šaknų rėžiai
Nustatinėdami realiųjų šaknų rėžius, nekėlėme klausimo ar tokių šaknų polinomas

turi iš viso. Prisiminę, kad polinomas ir polinominė funkcija virš K yra ekvivalenčios
sąvokos, kai ką galime konstatuoti, remdamiesi matematinės analizės žiniomis. Pvz., jei
polinomas f ( x ) ∈ R[x ] intervalo galuose įgija skirtingų ženklų reikšmes, tai tame
intervale jis turi bent vieną realią šaknį. Tačiau, ar realių šaknų yra daugiau nei viena,
kiek jų yra tiksliau , – kol kas nustatyti nemokame. Gi taikymuose šitai itin svarbu.
Pirmiausia pastebėsime, kad užtenka tirti polinomus neturinčius kartotinių šaknų,
t.y. tenkinančius sąlygą D( f , f ′) = 1 . Kitaip, atskirtume polinomo kartotinius daugiklius
ir nagrinėtume polinomus (kartotinius daugiklius) , kurių laipsnis yra mažesnis už
deg f ( x ) .
Ap. Polinomo f ( x ) ∈ R[x ] , neturinčio kartotinių šaknų, Šturmo grandine (ŠG)
vadinsime baigtinę polinomų seką
f ( x ) , f1 ( x ) , f 2 ( x ) ,…, f s ( x ) , (*)
tenkinančią šias 4 sąlygas:
1. Gretimi sekos (*) polinomai neturi bendrų realių šaknų .
2. Paskutinis sekos polinomas f s ( x ) neturi realių šaknų.
3. Jei α ∈ R yra tarpinio sekos polinomo f k ( x ) šaknis, tai
f k −1 (α ) ⋅ f k +1 (α ) < 0 .
4. Jei f (α ) = 0 , tai egzistuoja tokia taško x = α ε - aplinka (α − ε , α + ε ) , kad
f ( x ) ⋅ f1 ( x ) < 0 , kai x ∈ (α − ε , α ) ir f ( x ) ⋅ f1 ( x ) > 0 , kai x ∈ (α , α + ε ) .
Sekoje (*) paėmę konkrečią reikšmę x = c ∈ R , gausime skaičių seką

f (c ) , f1 (c ) , f 2 (c ) ,…, f s (c ) ,
kurioje ženklai apskritai keičiasi. Ženklų pasikeitimų skaičių sekoje taške c (nuliai
neskaičiuojami) pažymėkime W(c) .
Šturmo teorema. (J.Schturm – XIX a. vokiečių matematikas). Jei f ( x ) ∈ R[x ] ,
D( f , f ′) = 1 , a < b , f (a ), f (b ) ≠ 0 , tai skaičius W(a) – W(b) lygus polinomo f realiųjų
šaknų intervale (a, b ) skaičiui.
Įr. 1. Kai x –sas kinta nuo a į b ir nė vienos ŠG polinomo šaknies
nepereiname, tai ir W(x) nekinta , nes polinomai yra tolydinės funkcijos.
2. Tarkime α ∈ R yra tarpinio ŠG polinomo f k ( x ) šaknis. Panagrinėkime
“trijulę” f k −1 ( x ) , f k ( x ) , f k +1 ( x ) tiek mažoje taško x = α aplinkoje (α − ε , α + ε ) ,
kurioje dėl tolydumo funkcijos f k −1 ( x ) , f k +1 ( x ) nekeičia savo ženklo, o f k ( x ) keičia
savo ženklą iš + į −, arba atvirkščiai. Tada trejeto f k −1 ( x ) , f k ( x ) , f k +1 ( x ) ženklai iki
α ir po α keisis vienu iš šių būdų:
α −ε α α +ε α −ε α α +ε
f k −1 ( x ) - - - f k −1 ( x ) + + +
f k (x ) - 0 + f k (x ) - 0 +
f k +1 ( x ) + + + f k +1 ( x ) - - -
α −ε α α +ε α −ε α α +ε
f k −1 ( x ) - - - f k −1 ( x ) + + +
f k (x ) + 0 - f k (x ) + 0 -
f k +1 ( x ) + + + f k +1 ( x ) - - -
Visais keturiais galimais atvejais turime tik vieną nekintantį ženklų pasikeitimą (nors
patys ženklai ir keičiasi!). Tad W (α − ε ) − W (α + ε ) = 1 − 1 = 0 .
3. Tarkime α yra paties polinomo f ( x ) šaknis. Tada, vėl, pagal polinomų
tolydumą, egzistuoja ε - aplinka , kurioje f1 ( x ) yra pastovaus ženklo, o pats f ( x )
keičia savo ženklą . Atsižvelgus dar į 4 – tą ŠG apibrėžimo sąlygą, aptariame du galimus
variantus:
α −ε α α +ε
f (x ) - 0 +
f1 ( x ) + + +
α −ε α α +ε
f (x ) + 0 -
f1 ( x ) - - -
Akivaizdu, kad abiem atvejais prarandame vieną ženklo pasikeitimą, t.y.
W (α − ε , α + ε ) = 1 .
Tai ir įrodo Šturmo teoremos tvirtinimą.
Lieka atsakyti į klausimą, ar kiekvienas polinomas turi ŠG ? Aišku, kalbėti apie
polinomo ŠG yra prasmė tik kai deg f ( x ) ≥ 3 , nes kitaip jo šaknys randamos be vargo.
Teorema. (Konstrukcijos teorema) Jei f ( x ) ∈ R[x ] ir D( f , f ′) = 1 , tai ŠG
egzistuoja.
Įr. Pirmiausia, f1 ( x ) = f ′( x ) . Toliau, pagal DLT, egzistuoja tokie vieninteliai
polinomai q1 ( x ), r ( x ) , kad f ( x ) = f 1 ( x )q1 ( x ) + r ( x ) . Pažymėkime − r ( x ) = f 2 ( x ) . Šitaip
tęsdami dalybos procesą, gausime lygybes:
f ( x ) = f 1 ( x )q1 ( x ) − f 2 ( x ) ,
f1 ( x ) = f 2 ( x )q 2 ( x ) − f 3 ( x ) ,
f 2 ( x ) = f 3 ( x )q3 ( x ) − f 4 ( x ) ,
…………………………..
f k −1 ( x ) = f k ( x )q k ( x ) − f k +1 ( x ) (**)
…………………………….
f s − 2 ( x ) = f s −1 ( x )q s −1 ( x ) − f s ( x ) ,
f s −1 ( x ) = f s ( x )q s ( x ) .
Liekanos ženklą kaskart keitėme į priešingą, tačiau, kadangi ženklas polinomų dalumui
įtakos neturi, tai iš sąlygos D( f , f ′) = 1 išplaukia, jog procesas yra baigtinis, o f s ( x ) yra
tiesiog realusis skaičius nelygus nuliui.
Įsitikinsime, kad seka: f ( x ) , f ′( x ) , f 2 ( x ) ,…, f s ( x ) , yra polinomo f ( x ) ŠG. Tuo
tikslu patikrinsime visas 4 apibrėžime nusakytas sąlygas.
1. Paskutinis sekos polinomas yra nulinio laipsnio (skaičius), todėl ir neturi
šaknų.
2. Jei būtų f k (α ) = 0 ir f k +1 (α ) = 0 , tai iš (**) gautume, kad f k −1 (α ) = 0 , o iš
aukščiau esančių lygybių išplauktų f k − 2 (α ) = ... = f (α ) = f (α ) = 0 - prieštara
.
3. Jei f k (α ) = 0 , tai iš (**) turime:
f k −1 (α ) = − f k +1 (α ) .
4. Pagaliau, kai f (α ) = 0 , tai iš D( f , f ′) = 1 gauname, kad f ′(α ) ≠ 0 , o iš
tolydumo išplaukia, kad yra tokia taško α ε - aplinka, kurioje f ′( x ) yra pastovaus
ženklo. Jei tas ženklas yra + , tai f ( x ) yra didėjanti funkcija, todėl x- ašį pereidama,
keičia savo ženklą iš minuso į pliusą, tada ir sandauga ff1 kinta taip pat. Panašiai
samprotaujame ir tada, kai f ′( x ) < 0 visoje ε - aplinkoje. QED.
Pastebėkime, kad teoremos įrodymas yra konstruktyvus, nes pagal jį galima realiai
konstruoti polinomo ŠG.
Pvz., kai f ( x ) = x 4 − 12 x 2 − 16 x − 4 , tai
1
f ′( x ) = f1 ( x ) = x 3 − 6 x − 4 . Dalindami gauname: x 4 − 12 x 2 − 16 x − 4 | x 3 − 6 x − 4
4
x 4 − 6x 2 − 4x x
− 6 x 2 − 12 x − 4 → f 2 ( x ) = 3x 2 + 6 x + 2
Toliau: x 3 − 6 x − 4 | 3x 2 + 6 x + 2
2 1 2
x3 + 2x 2 + x x−
3 3 3
20
− 2x 2 − x−4
3
4
− 2x3 − 4x −
3
−8 8
x − → f 3 ( x ) = x + 1 . Pagaliau:
3 3
1
3x 2 + 6 x + 2 = ( x + 1)(3x + 3) − ⇒ f 4 = 1 .
4
Tad ŠG šiam polinomui yra tokia: f ( x ) , f1 ( x ) = x 3 − 6 x − 4 , f 2 ( x ) = 3x 2 + 6 x + 2 ,

f 3 ( x ) = x + 1 , f 4 = 1 . ŠG polinomus , patogumo dėlei, dauginome iš teigiamų skaičių,
kadangi tai nekeičia polinomų ženklų.
Pastebėję (paprasčiausiu būdu), kad visos duotojo polinomo šaknys yra intervale
(-17, +17), dabar galime rasti ir jų skaičių. Tuo tikslu rasime skaičių W(-17)-W(17).
x f (x ) f1 f2 f3 f4 W(x)
-17 + - + - + 4
0 - - + + + 1
17 + + + + + 0
-1 + + - 0 + 2
-3 - + + - + 3
Kadangi W(-17)-W(17) = 4 – 0 = 4, tai duotasis polinomas turi keturias realiąsias

šaknis, beje, - tris neigiamas, o vieną – teigiamą, nes W(0)-W(17) = 1 – 0 = 1 . Be to,
verta žinoti, kad tolesniam šaknų tikslinimui (skaičiavimui) PC pagalba, jas reikia
atskirti.
Atskirti šaknis, - tai rasti intervalus, kuriuose būtų tik vienintelė polinomo šaknis.
Pvz., aukščiau aptartame pavyzdyje šaknys dar nėra atskirtos, nes trys iš jų priklauso
intervalui (- 17 , 0) . Papildomai apskaičiavę W(-1) ir W(-3) matome, kad W(-1)-W(0) =
2 – 1 = 1 ir W(-3)- W(-2) = 3 – 2 = 1 tad dabar visos realiosios polinomo šaknys jau yra
atskirtos: x1 ∈ (− 17,−3) , x 2 ∈ (− 3, − 1) , x3 ∈ (− 1, 0) , x 4 ∈ (0, 17 ) . Beje, apatinį
neigiamų šaknų rėžį –17 ir viršutinį rėžį 17 galima gerokai patikslinti. Tam galima
naudoti ne tik praeitame skyrelyje aptartus metodus, bet ir tą pačią Šturmo grandinę.
Pvz., apskaičiavę, kad W(-5) = 4, darome išvadą , kad Ra− ≥ −5 , t.y. x1 ∈ (− 5,−3) .
Procesą galima tęsti ir šaknis tikslinti toliau, tačiau apie tai, – atskira kalba.
Paskaita 4 – 14
Polinomai virš Q
Buvo: Realių šaknų skaičius. Šturmo metodas
Dabar plačiau aptarsime polinomų su racionaliaisiais koeficientais šaknų pobūdį

ir tai, kokie polinomai virš Q yra pirminiai. Pradžioje pastebėsime, kad polinomą
padauginus iš realaus ar racionalaus skaičiaus c ≠ 0 , jo šaknys nesikeičia.
Ap. Polinomą su sveikaisiais koeficientais f ( x ) ∈ S [x ] vadinsime primityviu, jei
D(a n ,..., a1 , a 0 ) = 1 .
Pvz., mūsų jau tyrinėtas polinomas f ( x ) = x 4 − 12 x 2 − 16 x − 4 yra primityvus, o
polinomas g ( x ) = 4 x 5 − 20 x 2 − 16 x − 4 nėra primityvus. Pastebėkime, kad primityvus
nereiškia pirminis : polinomas h( x ) = x 2 − 4 yra primityvus, bet nėra pirminis virš Q.
Teorema. Kiekvienas polinomas su racionaliaisiais koeficientais
l
f ( x ) = a n x n + ... + a1 x + a 0 , ai =: i ∈ Q gali būti pakeistas primityviuoju polinomu
mi
f 0 ( x ) ∈ S [x ] , turinčiu tas pačias šaknis.
m
Įrodymui užtenka panagrinėti polinomą f 0 ( x ) := f ( x ) . Čia
d
⎛ l l l ⎞
d := D⎜⎜ m n ,..., m 1 , m 0 ⎟⎟ , o m := M (mn ,..., m1 , m0 ) .
⎝ mn m1 m0 ⎠
1 4 6 3
Pvz., polinomą f ( x ) = x − 2 x 2 − x − ∈ Q[x ] atitinka primityvus
2 7 14
polinomas
f 0 ( x ) = 7 x 4 − 28 x 2 − 12 x − 3 ∈ S [x ] ,
nes m := M (2, 1, 7, 14 ) = 14 , o
⎛ 1 −2 −6 − 3⎞
d := D⎜14 ⋅ , 14 ⋅ , 14 ⋅ , 14 ⋅ ⎟ = D(7, − 28, − 12, − 3) = 1 .
⎝ 2 1 7 14 ⎠
Tad užtenka mokėti rasti primityvaus polinomo šaknis. Jei toks polinomas turi
racionaliųjų šaknų, tai jas galima rasti pasinaudojant tokia teorema.
Teorema. Jei f ( x ) = a n x n + ... + a1 x + a 0 , ai ∈ Z yra primityvusis polinomas, o
l
nesuprastinama trupmena yra jo racionalioji šaknis, tai l | a 0 , o m | a n .
m
Įrodymas išplaukia labai paprastai: kai D(l , m ) = 1 , tai teisingą lygybę
n
⎛l ⎞ l
0 = a n ⎜ ⎟ + ... + a1 + a 0
⎝m⎠ m
n
padauginę iš m , gausime:
(
− a n l n = a n −1l n −1 m + ... + a1lm n −1 + a 0 m n = m ⋅ a n −1l n −1 + ... + a1lm n − 2 + a 0 m n −1 , )
todėl m | a n . Kita vertus, ta pati lygybė gali būti užrašyta ir taip:
( )
− a 0 m n = a n l n + a n −1l n −1 m + ... + a1lm n −1 = l ⋅ a n l n −1 + a n −1l n − 2 m + ... + a 2 lm n −2 + a1 m n −1 ,
tada matyti, kad l | a 0
Pastebėsime, kad atvirkščias tvirtinimas, gali būti ir neteisingas. Pvz., polinomui
3
f 0 ( x ) = 7 x 4 − 28 x 2 − 12 x − 3 : 3 | a 0 ir 7 | a n , bet trupmena nėra f 0 ( x ) šaknis.
7
Tačiau yra teisinga tokia pretendentus į šaknis “rūšiuojanti” teorema.
l
Teorema. Jei nesuprastinama trupmena yra primityvaus polinomo
m
racionalioji šaknis, tai su visais sveikaisiais k, tenkinančiais sąlygą l − km ≠ 0, galioja
savybė:
l − km | f (k ) .
⎛l⎞
Įr. Pabrėžtina, kad iš sąlygos l − km | f (k ) vėlgi neišplaukia, jog f ⎜ ⎟ = 0 !
⎝k⎠
Panagrinėkime sandaugą m ⋅ f ( x ) . Kadangi
n
m n ⋅ f ( x ) = a 0 m n + a1 m n −1 (mx ) + a 2 m n − 2 (mx ) + ... + a n −1 m(mx ) + a n (mx ) ,

2 n −1 n
tai, pažymėję mx = y , gauname

m n ⋅ f ( x ) =: g ( y ) = a 0 m n + a1 m n −1 y + a 2 m n − 2 y 2 + ... + a n −1 my n −1 + a n y n ∈ S [x ] .
Pastebėję, kad g (l ) = 0 , iš Bezū teoremos ir Hornerio schemos darome išvadą: egzistuoja
toks polinomas q ( y ) ∈ S [x ] , kad
g ( y ) = ( y − l )q ( y ) .
Atskiru atveju, kai y = mk ∈ S , g (mk ) = m n f (k ) = (mk − l )q(mk ) ir q (mk ) ∈ S . Tačiau
D (m n , mk − l ) = 1 . Tikrai, tarus, kad D (m n , mk − l ) > 1 , išplauktų: D(m, mk − l ) > 1 arba
mk − l l l′
=k− = ,
m m m′
t.y.
l km′ − l ′
= , m′ < m ,
m m′
l
ir nesuprastinamą trupmeną − suprastinome ! Prieštara . QED.
m
Dabar jau galime aptarti polinomų virš Q išskaidymo klausimą. Primename, kad
virš K pirminiai yra tiktai pirmojo laipsnio polinomai, virš R – irgi pirmojo ir tie antrojo
laipsnio polinomai , kurių diskriminantas, – neigiamas. Parodysime, kad virš Q pirminiais
gali būti bet kokio nenulinio laipsnio polinomai. Pradžioje, - keli pagalbiniai faktai.
1 Lema . Jei g1 ( x ) ir g 2 ( x ) - primityvūs polinomai, tai ir jų sandauga g1 ⋅ g 2
taip pat yra primityvusis polinomas.
Įrodymo schema: jei polinomai g1 ( x ) = a n x n + ... + a1 x + a 0 , ai ∈ S ir

g 2 ( x ) = bm x + ... + b1 x + b0 , bi ∈ S yra primityvūs, o g1 ⋅ g 2 nėra primityvus, tai
m
egzistuoja p ∈ P , toks , kad (∀i ) p | ci . Čia g1 ( x ) ⋅ g 2 ( x ) = c n + m x n + m + ... . Tačiau tada

turi egzistuoti numeriai j ir t , su kuriais pirmąkart p /| a j ir p /| bt , nes juk g1 , g 2 -
primityvūs. Tuokart koeficientas
c j +t = a j bt + a j −1bt +1 + ... + a j +1bt −1 + ...
rodo prieštarą .
2 Lema (Gauso). Jei f ( x ) ∈ S [x ] yra išskaidomas virš Q, tai jis yra išskaidomas
ir virš S .
Įr. Tarkime f ( x ) = f1 f 2 ir f1 ( x ) ∈ Q[x ] , f 2 ( x ) ∈ Q[x ] . Tada , kaip sakyta, galima
užrašyti f1 ( x ) = c1 g1 ( x ) bei f 2 ( x ) = c 2 g 2 ( x ) taip, kad c1 , c 2 ∈ Q , o g1 , g 2 yra
primityvūs polinomai. Dabar skaidinyje f ( x ) = c1c 2 g1 ( x )g 2 ( x ) racionaliojo skaičiaus
l
c1c 2 := vardiklis turi būti visų polinomo g1 ( x )g 2 ( x ) koeficientų daliklis, todėl m = 1 ,
m
nes kitaip išeitų, kad g1 ( x )g 2 ( x ) - nėra primityvus , - prieštara 1 lemai.
Teorema. (Eizenšteino kriterijus). Tarkime f ( x ) ∈ S [x ] ir egzistuoja toks p ∈ P ,
kad p /| a n , p 2 /| a 0 , o kai i = 0,1,..., n − 1 , tai p | ai . Tada f ( x ) yra pirminis ir virš S,
ir virš Q .
Įr. Tegul priešingai: teoremos sąlygos yra išpildytos, o vis dėlto f ( x ) = h( x )ϕ ( x ) ir
h ( x ) , ϕ ( x ) ∈ S [x ] .
Tegul h( x ) = bm x m + ... + b1 x + b0 , bi ∈ S ir ϕ ( x ) = c s x s + ... + c1 x + c 0 , ci ∈ S .
Kadangi p 2 /| a 0 ∧ p | a 0 = b0 c0 , tai ( p /| c0 ∧ p | b0 ) ∨ ( p /| b0 ∧ p | c 0 ) .
Panagrinėkime, pavyzdžiui, atvejį p /| c0 ∧ p | b0 . Kadangi visi bi iš p dalintis
negali (kitaip ir a n = bm c s dalintųsi iš p), tai egzistuoja toks t, kad
p | bi , i = 0, 1, ..., t − 1 , bet p /| bt . Tada iš koeficiento
at = bt c 0 + bt −1c1 + ...
dalumo iš p išplauktų prieštara: p | bt ∨ p | c 0 .
Analogiškai samprotautume ir atveju p | c 0 ∧ p /| b0 . QED.
Išvada. Egzistuoja kiek norint didelio laipsnio pirminiai virš Q polinomai.
Pvz., polinomas h( x ) = 3x 2003 + 7 x 3 + 14 x + 70 yra pirminis virš Q polinomas ir
deg h( x ) = 2003 . Taip yra todėl, kad šiuo atveju tinka Eizenšteino kriterijus su p = 7 .
Pastebėkime, kad polinomai, kuriems nurodytas kriterijus netinka, gali būti ir
pirminiai, ir sudėtiniai. Pvz., polinomas h( x ) = x 2 + 7 x + 49 žiede Q[x ] yra neskaidus,
nors Eizenšteino kriterijus jam ir nepritaikomas, o polinomas g ( x ) = x 2 − 14 x + 49 yra
sudėtinis, bet visai ne todėl, kad jo atžvilgiu minėtas kriterijus netinka.
Paskaita 4 – 15
Algebrinės lygtys
Polinomai virš Q
Įžanga. Bendruoju atveju, algebrinė lygtis tai predikatas (vienvietis, ar

daugiavietis) pavidalo
f ( x1 , x 2 ,..., x n ) = 0 , n ≥ 1 . (1)
Čia f ( x1 , x 2 ,..., x n ) yra polinomas virš lauko L (atskiru atveju L=K).
Algebrinių lygčių sistema, tai tokių predikatų konjunkcija. Lygties ar sistemos
sprendinys – predikato (1) (ar jų konjunkcijos) teisingumo aibės elementas.
Praeitais metais esame kalbėję apie algebrines lygtis su vienu kintamuoju, bei apie
tiesinių lygčių sistemas virš lauko K. Atveju, kai sistemos lygtys yra aukštesnio nei
pirmojo laipsnio ir, ypač, kai kintamųjų yra daugiau nei vienas, sistemos sprendinį rasti
darosi žymiai sudėtingiau . Bendruoju atveju tokie uždaviniai, – jau ne klasikinės
algebros, o specialios matematinės disciplinos - algebrinės geometrijos objektas. Kita
vertus, vienos lygties su vienu kintamuoju atveju esame įrodę , kad su bet kokiais
kompleksiniais koeficientais galioja taip vadinamosios Kardano bei Ferrari formulės,
įgalinančios išspręsti visas algebrines lygtis iki ketvirtojo laipsnio imtinai. Sakoma,
tokios lygtys išsprendžiamos radikalais. Norvegų matematikas N.Abelis (1802 – 1829)
įrodė, kad lygtims, bendru atveju kai n >4, gatavų formulių iš viso negali būti.
Trumpai aptarsime (1) lygties sprendinių radimo kelius, kai kintamasis yra vienas
( n = 1, x1 =: x ), o deg f ( x ) ≥ 5 . Pirmiausia , verta prisiminti, kad taip vadinamoji
dvinarė lygtis ax m = b , a, b ∈ K , a ≠ 0 lengvai išsprendžiama ir , pvz., lauke K visada
turi m sprendinių (skaičiuojant kartotinumus). Prisiminkite kaip tai daroma!
Nekelia problemų ir lygtys suvedamos į ne aukštesnio kaip ketvirtojo laipsnio bei
bet kokio laipsnio dvinares lygtis algebrines lygtis. Tokios yra lygtys pavidalo:
af 4 m ( x ) + bf 3m ( x ) + cf 2 m ( x ) + df ( x ) + e = 0 , a, b, c, d , e ∈ K .
Čia f ( x ) yra arba bet koks polinomas su deg f ( x ) ≤ 4 , arba bet kurio laipsnio
dvinaris polinomas.
Užduotis: Išspręskite lygtį virš K. Užrašykite visus jos sprendinius. Kiek jų yra iš
viso? Kiek jų tarpe realiųjų?
2 f 4 m ( x ) − 3 f 3m ( x ) + 13 f 2 m ( x ) − 18 f ( x ) − 6 = 0 , f ( x ) = x 7 − 127, m = 3 .
Sangrąžinės algebrinės lygtys
Atskirai paminėtinos sangrąžinius polinomus atitinkančios algebrinės lygtys.
Ap. f n+ ( x ) ∈ R[x ] vadinamas sangrąžiniu pirmojo tipo daugianariu, jei jo
koeficientai a k tenkina sąlygas : a k = a n − k , k = 0, 1, ... , n . Čia n = deg f n+ ( x )
Pvz., f 5+ ( x ) = −2 x 5 + 3x 4 − 5 x 3 − 5 x 2 + 3x − 2 .
Ap. Daugianaris f n− (x ) ∈ R[x ] vadinamas sangrąžiniu antrojo tipo daugianariu,
jei jo koeficientai a k tenkina sąlygas : a k = − a n − k , k = 0, 1, 2, ... , n .
Pvz., f 6− (x ) = 2 x 6 + 3 x 5 − 7 x 4 + 7 x 2 − 3 x − 2 .
Nesunku parodyti, kad tokius daugianarius atitinkančias pirmojo ir antrojo tipo

sangrąžines lygtis f n+ ( x ) = 0 bei f n− ( x ) = 0 , tinkamo pakeitimo dėka, galima suvesti į
bent dvigubai mažesnio laipsnio lygtis, tuo praplečiant pagal gatavas formules (sakoma, -
radikalais) išsprendžiamų algebrinių lygčių aibę.
Du žingsniai:
1. Bet kurio tipo sangrąžinės lygties sprendimą galima suvesti į pirmojo tipo
lyginio laipsnio lygties (n = 2 m) sprendimą. Tikrai:
- antrojo tipo lyginio laipsnio lygtis f 2−m ( x ) = 0 visada turi du
sprendinius x1, 2 = ±1 . Todėl
( )
f 2−m ( x ) = x 2 − 1 g 2+m − 2 ( x ) .
Be to, g +
2m−2 (x ) yra jau pirmojo tipo sangrąžinis lyginio laipsnio daugianaris;
- pirmojo tipo nelyginio laipsnio lygtis f 2+m +1 ( x ) = 0 visada turi sprendinį
x1 = −1 . Todėl
f 2+m +1 (x ) = ( x + 1) h2+m ( x ) ,
vėlgi su pirmojo tipo sangrąžiniu lyginio laipsnio daugianariu h2+m ( x ) . Įsitikinkime tuo
detaliau (kitais atvejais samprotavimai labai panašūs): šiuo atveju, sugrupavus narius su
vienodais koeficientais, turėsime
∑ a x (x )
m
2 m +1− 2 j
j
j
+1 = 0 .
j =0
Kadangi
x 2 m +1− 2 j + 1 = ( x + 1) (x 2 m +1− 2 j −1 − x 2 m − 2 j − 2 + ... − x 2 + x − 1) ,
tai lygtis f 2+m +1 ( x ) = 0 tikrai turi sprendinį x1 = −1 . Todėl
f 2+m +1 (x ) = ( x + 1) h2+m ( x )
su pirmos rūšies sangrąžiniu lyginio laipsnio polinomu f 2 ( x ) , nes pagal Hornerio
schemą:
an a n −1 an−2 … an−2 a n −1 an
c= −1 an − a n + a n −1 a n − a n −1 + a n − 2 … − a n + a n −1 an 0
bi bn −1 bn − 2 bn −3 … b1 b0
2. Aptarkime pirmojo tipo lyginio laipsnio lygties f 2+m ( x ) = 0 sprendimo metodą.

1
Sugrupavę f 2+m ( x ) narius su vienodais koeficientais ir pažymėję x + = z , turėsime:
x
⎛ 1 ⎞ ⎛ 1 ⎞ ⎛ 1⎞
f 2+m ( x ) = a 0 x m ⎜ x m + m ⎟ + a1 x m ⎜ x m −1 + m −1 ⎟ + ... + a m −1 x m ⎜ x + ⎟ + a m x m .
⎝ x ⎠ ⎝ x ⎠ ⎝ x⎠
Iš rekurentinės formulės:
k
1 ⎛ 1⎞ ⎛ 1 ⎞
xk + k
= ⎜ x + ⎟ − ∑ C kj ⎜ x k − j + k − j ⎟ ,
x ⎝ x⎠ j ≥1 ⎝ x ⎠
1 1 1
nuosekliai apskaičiuodami: x 2 + 2 = z 2 − 2 , x 3 + 3 = z 3 − 3 z , x 4 + 4 = z 4 − 4 z 2 + 2 ir
x x x
t.t. gausime kad:
( ( ) ( )) ( )
f 2+m ( x ) = x m a m + a m −1 z + a m − 2 z 2 − 2 + ... + a 0 z m − ... = x m Az m + Bz m −1 + ... + Cz + D .
Kadangi x = 0 nėra lygties f 2+m ( x ) = 0 sprendinys, tai gauname jau tik m-tojo
laipsnio (z atžvilgiu) lygtį:
Az m + Bz m −1 + ... + Cz + D = 0 , A, B,...C , D ∈ R .
Jei pastarąją lygtį spręsti mokame (pvz., jei m ≤ 4 ), tai, radę jos sprendinius
1
z1 ,..., z m , gauname m kvadratinių lygčių x + = z k , k = 1, 2, ... , m , o iš čia 2m pradinės
x
lygties sprendinių x1 ,..., x 2 m .
Pvz. aptarkime lygties x10 + 2 x 9 + x 8 + 3x 7 + x 6 − x 4 − 3 x 3 − x 2 − 2 x − 1 = 0
sprendimą. Tai, – antrojo tipo sangrąžinė lygtis. Ji turi sprendinius x = ±1 , todėl , padaliję
iš dvinario x 2 − 1 , suvedame ją į tokią:
x 8 + 2 x 7 + 2 x 6 + 5 x 5 + 3x 4 + 5 x 3 + 2 x 2 + 2 x + 1 = 0 ,
o tai jau pirmojo tipo lyginio laipsnio lygtis. Padalijame iš x 4 ir sugrupuojame kaip
nurodyta:
⎛ 4 1 ⎞ ⎛ 3 1 ⎞ ⎛ 2 1 ⎞ ⎛ 1⎞
⎜ x + 4 ⎟ + 2⎜ x + 3 ⎟ + 2⎜ x + 2 ⎟ + 5⎜ x + ⎟ + 3 = 0 .
⎝ x ⎠ ⎝ x ⎠ ⎝ x ⎠ ⎝ x⎠
1 1 1
Pažymėję x + = z ir pastebėję, kad: x 2 + 2 = z 2 − 2 , x 3 + 3 = z 3 − 3 z ,
x x x
1
x 4 + 4 = z 4 − 4( z 2 − 2) − 6 = z 4 − 4 z 2 + 2 , gauname: z 4 + 2 z 3 − 2 z 2 − z + 1 = 0 .
x
Tai, − Ferrari metodu išsprendžiama lygtis.
O ką daryti, kai žinome, kad šaknis yra, o nė vienu iš aukščiau aprašytų metodų
jos rasti nepavyksta? Taip bus, kai lygties laipsnis per didelis, arba tai daryti tiesiog
neapsimoka – per daug algebrinių pertvarkių reiktų atlikti Apie visa tai – kitoje
paskaitoje.
Paskaita 4 – 16
Artutiniai realiųjų šaknų radimo metodai

Algebrinės lygtys
Kalbėsime apie polinomus virš R ir jų realiąsias šaknis. Susitarkime, kad ŠG

pagalba ar kokiu kitokiu metodu nustatėme, kad realioji polinomo f ( x ) šaknis α
egzistuoja ir yra jau atskirta, t.y. nurodytas intervalas (a, b ) toks, kad α ∈ (a, b ) . Be to,
α yra vientelė polinomo šaknis tame intervale. Kadangi, įrodžius PalT, polinomą jau
galima traktuoti kaip realaus kintamojo funkciją, tai iš matematinės analizės žinių darome
paprastą išvadą: f (a ) f (b ) < 0 .
1. Pirmasis, pats paprasčiausias šaknies α racionaliojo artinio radimo metodas ir
išplaukia iš pastarojo fakto. Jis vadinamas intervalo dalijimo pusiau metodu.
a+b 1
Laikome, kad α ≅ r1 = . Tokiu atveju paklaida ε ≤ .
2 2
⎛ a+b⎞ ⎛a+b ⎞
Toliau, α ∈ ⎜ a, ⎟ arba α ∈ ⎜ ,b⎟ . Šitai nustatome apskaičiavę
⎝ 2 ⎠ ⎝ 2 ⎠
⎛a+b⎞
f⎜ ⎟ ženklą. Šaknis yra tame intervale, kurio galuose funkcija f ( x ) yra skirtingų
⎝ 2 ⎠
⎛ a+b⎞ 3a + b 1
ženklų. Pvz., jei α ∈ ⎜ a, ⎟ , tai laikome, kad α ≅ r2 = ,o ε ≤ .
⎝ 2 ⎠ 4 4
1
Tokiu būdu, po k žingsnių rasime artinį α ≅ rk ir ε ≤ k . Kadangi ε → 0 , tai,
2
pagal susitraukiančių intervalų lemą, lim rk = α . Tačiau konvergavimo greitis , kaip
matome, yra santykinai nedidelis.
2. Tiesinės interpoliacijos (kirtėjų) metodas. Jo idėja: jei išpildyta sąlyga
f (a ) f (b ) < 0 , tai, nemažindami bendrumo, galime laikyti, kad intervale (a, b ) išvestinės
f ′( x ) ir f ′′( x ) nekeičia savo ženklo (kitaip galėtume tirti mažesnio laipsnio polinomą).
Geometriškai tai reiškia, kad funkcija f ( x ) visame intervale yra arba didėjanti, arba
mažėjanti, be to, jos grafikas arba yra įgaubtas, arba išgaubtas. Tada už artutinę šaknies
α reikšmę imamas ne intervalo (a, b ) vidurio taškas, o kirtėjos, einančios per taškus
(a, f (a )) ir (b, f (b )) susikirtimo su x-sų ašimi taške abscisė c . Čia
bf (a ) − af (b )
c= .
f (a ) − f (b )
3. Niutono (lietėjų) metodas. Idėja: pasirinkus tą iš intervalo (a, b ) galų
(žymėkime jį a 0 ) kuriame sutampa skaičių f (a 0 ) ir f ′(a 0 ) ženklai, šaknies α artutine
f (a 0 )
reikšme laikomas skaičius d = a 0 − , kuris geometriškai reiškia kreivės y = f ( x )
f ′(a 0 )
liestinės taške (a 0 , f (a 0 )) susikirtimo su x-sų ašimi abscisę.
4. Lagranžo (GT) metodas. Idėja: rasti keletą skaičiaus α skleidinio GT elementų

ir artutine polinomo šaknies reikšme laikyti atitinkamą reduktą. Tuo tikslu, pirmiausia
pasiekiame, kad intervalas (a, b ) būtų vienetinio ilgio, t,y. (a, b ) = (q 0 , q 0 + 1) ir q 0 ∈ Z .
1
Tada α = q 0 + α 1 . Čia α 1 yra šaknies α trupmeninė dalis. Keitiniu x = q 0 + iš
y
lygties f ( x ) = 0 gauname lygtį f1 ( y ) = 0 , kuris turi didesnę už 1 šaknį y1 . ŠG ar
betarpiško tikrinimo būdu randame vienetinio ilgio intervalą (q1 , q1 + 1) , su q1 ∈ N
1
kuriame ta šaknis yra. Toliau keitinio y = q1 + pagalba iš lygties f1 ( y ) = 0 gauname
z
lygtį f 2 ( z ) = 0 , turinčią didesnę už vienetą šaknį y 2 , esančią vienetinio ilgio intervale
(q 2 , q 2 + 1) , q ∈ N .
Aišku, kad α = [q 0 , q1 , q 2 ,...] yra skaičiaus α skleinys GT. Tarę, kad
α ≅ Rk = [q 0 , q1 , q 2 ,..., q k ] , paklaidą ε galėsime įvertinti remiantis GT savybėmis.
1
Kadangi Qk +1 ≥ Qk + Qk −1 , tai ε ≤ .
Qk (Qk + Qk −1 )
1
Šitokia paklaidos įvertinimo formulė yra kiek grubesnė, nei ε ≤ , bet
Qk Qk +1
užtat mums nereikia skaičiuoti Qk +1 .
Išvada. Kai šaknis yra racionalusis skaičius, tai Lagranžo metodu ją galime rasti
tiksliai, nes, kaip žinia, visi rac. skaičiai užrašomi BGT
Pvz. f ( x ) = x 2 − 2 . Šis polinomas turi šaknį intervale α = (1, 2) , todėl q 0 = 1 .
1
Atlikę pakeitimą x = 1+ gausime, kad skaičius y>1 yra lygties
y
f1 ( y ) : = y 2 − 2 y − 1 = 0 šaknis. Tačiau lengva matyti, kad ta šaknis yra intervale (2, 3) ,
1
nes f1 (2 ) = −1 < 0 , f1 (3) = 2 > 0 . Tad q1 = 2 . Po pakeitimo y = 1 + gausime lygtį
z
f1 ( z ) : = z − 2 z − 1 = 0 , kurią jau nagrinėjome. Todėl , darome išvadą, kad
2
qi = 2 , i = 1, 2, 3,... ir α = [1, 2, 2, ...] . Dabar reikiamą α artinį randame remdamiesi GT

1 3
savybėmis. pvz., jei nurodyta tikslumas yra , tai apskaičiavę, kad R0 = 1 , R1 = ,
200 2
7 17 1 1
R2 = , R3 = , randame, jog α − R3 ≤ < .
5 12 12 ⋅ (12 + 5) 200
5. Hornerio metodas. Apie jį paskaitykite savarankiškai vadovėlio 357 – 362 psl.;
patariu išsinagrinėti pateiktus pavyzdžius.
Pastebėkime, kad Lagranžo ir Hornerio metodai yra daug tikslesni nei kiti čia
aptartieji, tačiau jie reikalauja atlikti ypač daug skaičiavimų. Tai - ne visad pageidautina.
Kirtėjų ir lietėjų metodai yra ne tokie tikslūs, tačiau paprasteni. Jeigu gi startinis
intervalas yra pakankamai susiaurintas, tai, pritaikius šiuos abu metodus kartu, gaunamas
neblogas tikslumas: mat kirtėjų ir lietėjų metodai, kaip nesunku įsitikinti iš geometrinės
interpretacijos, duoda šaknies α artinius iš skirtingų pusių.
Pvz., norėdami apytiksliai rasti polinomo f ( x ) = x 5 + 2 x 4 − 5 x 3 + 8 x 2 − 7 x − 3

atskirtą realią šaknį, esančią intervale (1, 2 ) , kirtėjų – lietėjų metodu gautume:
f (1) = −4 , f (2 ) = 29 , f ′( x ) = 5 x 4 + 8 x 3 − 15 x 2 + 16 x − 7 , f ′(2 ) = 109 ,
f ′′( x ) = 20 x 3 + 24 x 2 − 30 x + 16 , f ′′(2 ) > 0 ⇒ a 0 = 2 .
Todėl:
2 ⋅ (− 4) − 1 ⋅ 39 47 39
c= = = 1,093023... ; d = 2 − = 1,642201... ;
− 4 − 39 43 109
t.y., α ∈ (1,09; 1,65) . Tai nėra geras rezultatas. Taip atsitiko dėl to, kad startinis intervalas
buvo per platus. Jei jį susiaurintume pastebėdami, kad f (1,30 ) = −0,13987... ,
f (1,31) = 0,66292... , tai tuokart intervalui (1,30; 1,31) taikydami kirtėjų – lietėjų metodą
, gautume:
f ′(1,31) = 20,92822... ; f ′′(1,31) > 0 ⇒ a0 = 1,31 ;
1,31 ⋅ (− 0,13987 ) − 1,3 ⋅ 0,66292 0,66292
c= ≅ 1,30678... ; d = 1,31 − = 1,30683... ,
− 0,13987 − 0,66292 20,982822
t.y., α ∈ (1,30678; 1,30684 ) . Paėmus α ≅ 1,30681 , turėsime ε ≤ 0,00003 = 3 ⋅ 10 −5 , o tai
jau pakankamai tikslu.

Algebra Ir Skaiciu Teorija I Dalis

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Algebra Ir Skaiciu Teorija I Dalis

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

1

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

ALGEBRA IR SKAIČIŲ TEORIJA

III . Polinomų algebra

Santrumpos. Kaip ir pirmojoje konspektų dalyje, naudosime laiką ir vietą

AN − aukščiausias (polinomo) narys;

Dalumo sąryšis, DLT

b) a < 0, b ∈ N . Tada − a ∈ N , todėl, pagal a) atvejį, egzistuoja q1 ∈ N ir

DBD, MBK . Euklido algoritmas . Tarkime a ir b yra natūralieji skaičiai. Skaičiaus a

Ap. Skaičius d vadinamas skaičių a ir b didžiausiu bendruoju dalikliu

Ap. Skaičius m vadinamas skaičių a ir b mažiausiu bendruoju kartotiniu

Pateiktas apibrėžimas irgi yra ekvivalentus mokykloje girdėtam: skaičius m

Kaip rasti DBD ir MBK praktiškai ? Didesnių skaičių DBD ir MBK

Ap. Jei (∀i, j; i ≠ j )D(ai , a j ) = 1 , tai sveikieji skaičiai a1 ,..., a n vadinamai

Pirminiai ir sudėtiniai skaičiai . PAT

Kiekvienas nelygus nuliui sveikasis skaičius a dalijasi iš vieneto ir pats savęs.

2 teorema. (Eratosteno, III a. p.m.e.). Jei natūraliųjų skaičių sąraše 2, 3, 4, … , n

Pvz., 60 = 2 ⋅ 3 ⋅ 5 , o 126 = 2 ⋅ 3 ⋅ 7 . Tada d = 2 ⋅ 3 = 6 , m = 2 ⋅ 3 2 ⋅ 5 ⋅ 7 = 1260 .

Pabandykite šias formules įrodyti savarankiškai.

Istorinės pastabos apie pirminių skaičių pasiskirstymą

Apie Rimano dzeta – funkciją

Funkcija ζ (s ) analiziškai pratęsiama ir į visą plokštumą, be jokių ypatingų taškų išskyrus

Skaičių teorijos taikymuose dažnai naudojamos natūrinio argumento funkcijos:

aibės C N elementas. Tokios funkcijos vadinamos aritmetinėmis (sutrumpintai – AF).

- natūraliojo skaičiaus n pirminių daliklių skaičius; žymima ϖ (n ) ,

- natūraliojo skaičiaus n daliklių a – tųjų laipsnių suma ; žymima σ a (n ) ,

- Oilerio (Euler’io) funkcija, − kiekis natūraliųjų skaičių neviršijančių n ir

Pvz., τ (10 ) = 4 , σ 2 (6) = 1 + 2 + 3 2 + 6 2 = 50 , ϕ (8) = 4 .

Skaičių teorijos vadovėliuose kartais pateikiamas bendresnis AF apibrėžimas:

Kai g (m ) yra adityvioji funkcija, tai:

Oilerio tapatybė. Kai f (m ) yra multiplikatyvioji funkcija, o eilutė

1 teorema. Funkcijos τ (n ) , σ a (n ) , ϕ (n ) yra multiplikatyvios. Funkcija ϖ (n )

3. Funkcijos ϕ (n ) multiplikatyvumo kol kas neįrodinėsime (patikrinkite šią jos savybę

Skaičių teorijoje dažnai panaudojamos ir funkcijos:

Iš tikrųjų, kadangi funkcija ϕ (n ) yra multiplikatyvi, tai, kaip ir 2 teoremoje,

Diofantinės lygtys. Sisteminiai skaičiai

Kartais tenka ieškoti lygties su daugiau nei vienu kintamuoju F ( x, y,..., z ) = 0

Kaip gauti sisteminį skaičiaus užrašą?

Sveikųjų skaičių pervedimui iš vienos skaičiavimo sistemos į kitą, dar naudojami

Jei norime dvejetainį skaičių pervesti į aštuntainę sistemą, - elgiamės atvirkščiai :

Baigtinės grandininės trupmenos

rekurentiškai apibrėžkime simbolį, kurį vadinsime grandinine trupmena (sutrumpintai – GT) ir

tai, pasinaudoję indukcijos prielaida, gausime

kai D(a, b ) = 1 . Čia ( x0 , y 0 ) yra atskirasis lygties ax + by = c sprendinys.

Ši formulė išplaukia iš (4) išraiškos, kuri, šiuo atveju, atrodo taip:

Lyginiai sveikųjų skaičių žiede

suprastinti iš d , o modulį iš d 1 . Kitaip sakant, lyginiai a ≡ b(mod m ) ir

PLS ir RLS mod m , savybės

Pvz., D(K 15 ,33) = D(15,33) = 3 .

Liekanų klasių pirminiu moduliu laukas

dešimtainėje skaičiavimo sistemoje formuluojamas taip:

Pagal šį požymį, skaičius M = 634073 yra dalus iš 11, nes iš 11 dalijasi

Lyginiai su vienu kintamuoju

Pirmojo laipsnio lyginių sprendimo algoritmai

Todėl, ats. x ≡ 4(mod 15) .

arba, padauginus abi šios lygybės puses iš sveiko skaičiaus (− 1) b :

(− 1)n Pn−1ab − b = (− 1)n Qn−1bm ↔ a ⋅ ((− 1)n Pn−1b ) ≡ b(mod m ) .

Pvz., išspręskime lyginį 111x ≡ 75(mod 321) ↔ 37 x ≡ 25(mod 107 ) .

Pirmojo laipsnio lyginių sistemos

Lyginių moduliu m = p α sprendimas

Grįžtame prie n-tojo laipsnio lyginio bendriausiu pavidalu :

1 teorema. Lyginys f ( x) ≡ 0(mod m ) yra ekvivalentus lyginių sistemai:

Jeigu būtų S1 = ∅, tai : 1) ∅ ⊂ S 2 ; 2) Tarę, kad egzistuoja s ′ ∈ S 2 ir pakartoję