1. Neorganinių junginių nomenklatūra.

a) Elementai ir vieninės medžiagos. Elementų ir vieninių medžiagų sisteminiai pavadinimai sudaromi prie
atomo pridedant lotynišką skaitmeninį priešdėlį (mono-, di-, tri-, tetra-, penta-, heksa-, hepta-, okta- nona-,
deka-, undeka-, dodeka-), kuris rodo atomų skaičių molekulėje. Priešdėlis mono- vartotinas tik tais atvėjais,
kai elemento vienatomė molekulė įprastinėmis sąlygomis neegzistuoja. Kai vieninės medžiagos molekulėje
atomų skaičius yra didelis arba nėra tiksliai žinomas, gali būti vartojamas priešdėlis poli-.
b) Binariniai junginiai. Binariniai junginiai sudaryti iš dviejų elementų atomų. Šių formulių junginiuose
pirmiausiai rašomas didesnį elektrinį teigiamumą turinčio elemento simbolis, po to – didesnį elektrinį
neigiamumą turinčio elemento simbolis. Todėl binarinių junginių sisteminiuose pavadinimuose pirmasis žodis
(kilmininko linksnio) yra katijono pavadinimas, o antrasis žodis rodo anijoną. Anijono pavadinimas sudaromas
prie elemento pavadinimo lotyniškos šaknies pridėjus priesagą -idas (pvz., oksidas, nitridas, sulfidas).
Sudėtingesnės struktūros anijonų pavadinimai sudaromi tą pačią priesagą –idas pridedant prie atitinkamos
molekulės pavadinimo šaknies (pvz., ozonidas, azidas, acetilidas). IV ir V grupių elementų hidridų
pavadinimai turi priesagas –inas arba –anas. Jei didesnio elektrinio neigiamumo elementui būdingi keli
oksidacijos laipsniai, tai po jo pavadinimo lenktiniuose skliaustuose romėniškais skaitmenimis rašomas jo
oksidacijos laipsnis šiame junginyje (pvz., geležies (II) oksidas). Molekulėje arba formuliniame vienete esančių
atomų skaičių taip pat gali nurodyti atitinkami graikiški priešdėliai.
c) Daugiaelemenčiai junginiai. Nomenklatūros požiūriu paprasčiausi daugiaelemenčiai junginiai yra
hidroksidai ir cianidai. Jų pavadinimai yra sudaromi labai panašiai kai binarinių junginių pavadinimai ir
neretai sutampa su nesisteminiais pavadinimais.
Sudėtingesni yra deguoninių rūgščių pavadinimai. Kaikurios deguoninės rūgštys itin plačiai taikomos, todėl
kasdienėje kalboje gali būti vartojami ir tradicinai jų pavadinimai (pvz., sieros, azoto, fosforo
rūgštys).Sisteminiuose deguoninių rūgščių pavadinimuose yra išsikiriamas katijonas (vandenilio atomai) ir
didesnio elektrinio neigiamumo dalis (rūgšties liekana arba anijonas). Anijono pavadinime pirmiausiai
nurodomas degonies atomų skaičius (diokso-, triokso- ir tt.), paskui – rūgšties liekaną sudarantis elementas su
priesaga –atas. Po pavadinimo skliaustuose rašomas anijono krūvis. Be to, jei rūgšties anijone yra pereinamasis
elementas, tai rūgšties pavadinime vietoje priesagos –atas rašoma –ato rūgštis (būtent taip pabrėžiama, jog šis
junginys yra pereinamoji elemento rūgštis). Deguoninės rūgštys, kuriose visus arba dalį deguonies atomų yra
pakeitusi peroksidinė –O-O- grupė arba persulfidinė –S-S- grupė, vadinamos atitinkamai peroksorūgštimis
arba tiorūgštimis. Prieš tiltelinio deguonies atomo, jungiančio du vienodus atomus, pavadinimą rašoma
simbolis μ-.
Deguoninių rūgščių druskų nesisteminiuose pavadinimuose pirmiau nurodomas katijonas, paskui anijonas. Jei
elementui būdingi du oksidacijos laipsniai, tai elemento, kurio oksidacijos laipsnis yra auštesnis, druskos
pavadinimas baigiasi –atas, o kurio oksidacijos laipsnis žemesnis – priesaga –itas. Kitų diviejų deguoninių
druskų, kuriose tokie elementai yra vidutinio oksidacijos laipsnio, pavadinimuose jokie priešdėliai nerašomi,
skirtingus jų elementų oksidacijos laipsnius rodo tik priesagos –itas ir –atas.
Deguoninių rūgščių druskų sisteminiai pavadinimai sudaromi labai panašiai kaip ir atitinkamų deguoninių
rūgščių pavadinimai.
Rūgščiųjų druskų sistieminiuose pavadinimuose nurodomas vandenilio atomų skaičius. Bazinių druskų,
nesisteminėje nomenklatūroje vadintų hidroksodruskomis, tradiciniai pavadinimai vartojami vis rečiau ir rečiau,
netgi nesisteminiuose pavadinimuose priešdėlis hidro- keičiamas žodžiu –vandenilio. Tos druskos turi ir
druskoms ir bezėms būdingų savybių, todėl jų sisteminiai pavadinimai sudaromi pagal hidroksidų ir normaliųjų
druskų pavadinimo sudarymo taisykles, o tarp anijonų pavadinimų rašomas trumpas brūkšnelis.
Jeigu druskos sudėtyje yra keli katijonai, ju pavadinimai išvardyjami abecelės tvarka ir vienas nuo kito
atskyriami brūkšneliais. Ta pati taisyklė galioja ir mišrioms druskoms, kurių anijonai skirtingi. Jei druskos
sudėtyje yra keli vienodi anijonai, prieš jų pavadinimus rašomi priešdėliai bis-, tris-, tetrakis-, pentakis- ir tt.
Sudarant kristalhidračių pavadinimus, prie bevandenės druskos pavadinimo (tiek tradicinio, tiek sisteminio)
pridedamas žodis hidratas, o lotyniškas skaitmeninis priešdėlis (mono-, di- ir t.t.) nurodo kristalhidračio
vandens molekulių skaičių. Sudėtingesnių kristalhidračių sisteminiai pavadinimai sudaromi taip: po druskos
pavadinimo rašomas trumpas brūkšnelis, po jo – žodis vanduo, o termino pabaigoje skliaustuose nurodomas
formulinių vienetų skaičiaus santykis.
Sisteminiuose kompleksinių junginių pavadinimuose pirmiausiai įvardijamas katijonas, po jo anijonas.
Kompleksinio jono pavadinime nurodomi ligandai, o po jų – centrinis jonas. Jei junginyje yra keli ligandai,
pirmiausiai įvardijami anijonai, paskui – neutralieji ligandai. Anijoninio ligando pavadinimas turi baigtis
jungiamąja balse o (pvz., -chloro-, -ciano-, - karbonato-). Neutraliųjų ligandų pavadinimai lieka tokie patys
kaip nesisteminiuose pavadinimuose (pvz., -akva-, amin-). Skliaustuose pageidautina nurodyti kompleksinio
jono krūvį. Kompleksinio junginio, kuris neturi išorinės sferos, pavadinime kompleksadarys rašomas
paskiausiai, o jo oksidacijos laipsnis nenurodomas. Tiletliniuose vienbranduoliuose kompleksuose tilteliniai
ligandai žymimi graikiška raide μ- , kuri rašoma prieš jų pavadinimą.

2. Elektronų išsidėstymas atomų orbitalėse.

Paulio draudimo principas. Tame pačiame atome negali būti dviejų elektronų, kurių visi 4 kvantiniai skaičiai
būtų vienodi. Turi skirtis bent sukinių kvantiniai skaičiai.
Išvados:
 Didžiausias elektronų skaičius energijos lygmenyje randamas pagal formulę 2n2 .
 Didžiausias elektronų skaičius energijos polygmenyje randamas iš formulės 2(2l + 1).

Apribojimai:
 Išoriniame energetiniame lygmenyje negali būti daugiau kaip 8 elektronai. Tai energetiškai patvari
elektoninė konfigūracija.
 Priešpaskutiniame energetiniame lygmenyje negali būti daugiau kaip 18 elektronų. Tokia priešpaskutinio
lygmens elektroninė konfigūracija taip pat labai patvari energetiškai.
Mažiausios energijos principas. Elektronas atome gali užimti tokią padėtį, kad jo energija būtų minimali. Tik
elektronams užpildžius artimiausius nuo branduolio energijos lygmenis, kiti elektronai pildo tolimesnius.
Hundo taisyklė. Atominės orbitales elektronai užima taip, kad jų sukinio kvantinių skaičių suma būtų
maksimalus skaičius. Iš pradžių elektronai užima po vieną tuščią elektroninę orbitalę, poros susidaro tik tada,
kai nebelieka tuščių orbitalių.

3. Periodinis dėsnis ir periodinės elementų sistemos.

Periodinis dėsnis. Elementų ir jų junginių savybės periodiškai priklauso nuo tų elementų atomų branduolių
krūvių.
Perioduose didėjant branduolio krūviui atomo spindulys mažėja. Grupėse (s ir p) atomų spindulys didėja iš
viršaus į apačią.
Didėjant atomo spinduliui, stiprėja elemento metalinės savybės, nes silpnėja trauka tarp branduolio ir išorinio
sluksnio elektronų.
Kuo didėsnis elemento atomo branduolys, tuo mažesnė jo jonizacijos energija. Jonizacijos energija –
energijos kiekis , reikalingas iš atomo branduolio traukos sferos pašalinti elektroną. Kuo mažesnė jonizacijos
energija, tuo stipresnės atomo metališkosios savybės.
Energija kuri išsiskiria arba yra absorbuojama prisijungiant elektronui prie atomo, vadinama giminingumo
elektronui energija. Ši energija didėja perioduose iš apačios į viršų, grupėse – iš kairės į dešinę. Metalų
giminingumas elektronui labai mažas. Didžiausias giminingumas elektronui yra halogenų, nes jų atomai lengvai
prisijungia elektronus ir virsta halogenidų jonais, šio proceso metu išsiskiria daug energijos. Didžiausias
giminimgumas elektronui yra fluoro.
Periodas- Eilutė Periodinėje elementų lentelėje - elementai, atitinkantys vieno elektronų sluoksnio pildymą.
Periodinės lentelės stulpeliai vadinami grupėmis, kurių viso yra 18. Vienos grupės elementų panašus
valentiškumo elektronų išsidėstymas, dėl to šių elementų savybės yra panašios.
Neigiamas elektringumas lygus pusei jonizacijos ir giminingumo elektronui energijų sumos.

NE 
1
I  F 
2
NE – neigiamas elektringumas, I – jonizacijos energija, F – giminingumas elektronui.

Metalų neigiamas elektringumas yra mažas, nemetalų – didelis. Kuo stipresnės elemento nemetališkosios
savybės, tuo didesnis jo neigiamasis elektringumas, ir atvirkščiai.

4. Cheminio ryšio samprata.

Cheminis ryšys, tai atomų elektrostatinės prigimties sąveika arba sąveika persiklojant cheminį ryšį
sudarančių elektronų debesėliams, sumažėjant sistemos pilnai energijai. Energijos sumažėjimas dėl cheminių
ryšių susidarymo stabilizuoja naują darinį lyginant su izoliuotais atomais.Bet kurį cheminį ryšį charakterizuoja
du parametrai: Energetinis parametras – ryšio energija. Geometrinis parametras – cheminio ryšio ilgis ir
kampai tarp jungčių.

Cheminio ryšio ilgis, tai atstumas tarp dviejų atomų branduolių centrų molekulėje arba kristale, kuomet traukos
jėgos yra lygios stūmos jėgoms ir sistemos energija yra minimali.
Ryšio ilgiui tarp branduolių centrų apskaičiuoti naudojama formulė:

d A B  2 d A A  d B B 
1

d- atstumai tarp branduolių centrų, dviatomėse molekulėse.

F2=1,417 A, Cl2=1,991 A, Br2=2,286 A, I2=2,669;

Nėra junginio, kuriame egzistuotų vieno tipo cheminis ryšys.

Beveik visada yra sutinkamas bendrasis cheminių ryšių veikimas. Tikslesni rezultatai yra nusakomi
eksperimentiškai nustatant cheminio ryšio ilgį. Tam tikslui yra naudojami įvairūs spektriniai analizės metodai,
Rentgeno spindulių difrakcinė analizė, tačiau ir taip nustatytas ryšio ilgis charakterizuoja tik vidutinį atstumą
tarp atomų, todėl kad atomai ir molekulės kristale niekada nebūna stacionarioje būsenoje , išskyrus, kai temp.=
0 C. Atomai visada virpa. Virpesiai gali būti valentiniai, kurie vyksta išilgai cheminio ryšio krypties bei
simetriniai/asimetriniai. Be valentinių yra ir deformaciniai, kurie vyksta ne išilgai cheminio ryšio, t.y. kurių
metu kinta cheminio ryšio žirkliniai kampai.
Kampai tarp cheminių ryšių: μ(dipolio momentas)=R(atstuams tarp įkrautų krūvių)Q(krūvis);
Jei μ yra 0, tai tiesinė molekulė;

Cheminio ryšio energija – tokia energija, kurią reikia sunaudoti, konkrečiam cheminiam ryšiui nutraukti.
Ryšio energija priklauso nuo junginio agregatinės būsenos. Junginys yra tuo patvaresnis, kuo atomai yra arčiau
vienas kito ir kuo didesnė cheminio ryšio energija.
Cheminio ryšio tipai: joninis, metališkasis, kovalentinis, tarpmolekulinės sąveikos ryšys.

Ryšys atsirandantis dėl elektrostatinės prigimties sąveikos tarp anijonų ir katijonų yra vadinamas joniniu
ryšiu. Jis charakteringas junginiuose, kur elementams būdingi skirtingi elektriniai neigiamumai. Junginiuose
elektronų pora pasislinkusi (visiškai perėjusi) prie elektroneigiamiausio atomo. Šis įgauna neigiamą
krūvį.Grynai joninių junginių nėra. Galima kalbėti tik apie joninio ryšio charakterį arba joniškumo laipsnį.CsF-
> 90 % joninis. Oksidacijos laipsnis rašomas iš pradžių parašius +/- - tai ne valentingumas! Pvz.: metanolio C
valentingumas 4, o C oks. l. yra -2; Superoksido oks.l. -1/2; ozonito -1/3;
Joniniam ryšiui nebūdingas kryptingumas, tai nėra prisotintas ryšys. Dviejų jonų sąveikos metu jų elektrinių
jėgų laukai pilnai nesikompensuoja. Joniniai junginiai: druskos, oksidai, hidroksidai, kai kurie kompleksiniai
jung.

Toks ryšys daugiau būdingas kristalinėms medžiagoms. Kristalinėje būsenoje-prasti elektros laidininkai, tačiau
lydaluose gerai praleidžia elektros srovę.
Kovalentiniam ryšiui aiškinti naudojamos dvi teorijos:
 1. Molekulių orbitalių teorija (neegzistuoja atskiros atominės orbitalės)
2. Valentinių ryšių metodas (cheminį ryšį sudaro orbitalės persiklodamos tarpusavyje, taip
subendrindamos elektronus).
Molekulių orbitalių teorija Pagal šį metodą nebelieka s, p, d, f orbitalių, išlieka tik molekulinės orbitalės. Kad
įvyktų atomų A ir B cheminis susijungimas į vieną molekulę bendrieji elektronai didesnį laiko tarpą tūrėtų būti
rišančioje molekulinėje orbitalėje/srityje (t.y. branduolinėje erdvėje, o ne molekulinėje orbitalėje). Molekulines
orbitales aprašo banginė funkcija Ψ (psi) ir sudėtinga Šredingerio lygtis, kurios sprendinys nurodo elektronų
buvimo didžiausios tikimybės sritį.
Valentinių ryšių metodas: kovalentinį ryšį sudaro du skirtingo sukinio elektronai. Vyksta elektronų
susiporavimas; jų atomų orbitalių/ banginių funkcijų persiklojimas padidėjant tarp elektronų branduolių
elektroniniam tankiui ir sumažėjant sistemos pilnai energijai. Susidarant molekulei pakinta į jos sudėtį įeinančių
atomų tik valentinio išorinio elektroninio sluoksnio struktūra.

 s s  s p  p  p  
Elektronų pasislinkimo laipsnis – skirtumas tarp joninio ir kovalentinio ryšio;

Kovalentiniam ryšiui būdingas poliškumas. Vienodo elektroneigiamumo molekulės sudaro nepolinį

kovaletinį ryšį. Skirtingo elektroneigiamumo – polinį kovalentinį ryšį.

H:H (H2,Cl2) Hδ+ :Clδ- (HCl, HF) Na+ :Cl-

Yra molekulių kuriose ryšiai tarp atskirų atomų poliniai, tačiau bendras molekulės dipolio momentas, kuris
charakterizuoja polių yra lygus 0. Tai stebima simetrinėse molekulėse, pvz.: O = C = O
Kovalentiniam ryšiui būdingas kryptingumas (priešingai negu joniniam), nes atominės orbitalės erdvėje
išsidėsčiusios griežtai apibrėžtai ant koordinačių ašių, todėl cheminis ryšys gali susidaryti vienu būdu, negali
lankstytis, o tik pasitraukti kažkuria kryptimi. (joniniam ryšiui kryptingumas nebūdingas).
Daugiagubiškumas (kartotinumas) – cheminis ryšys tarp atomų pasikartoja kelis kartus.

Kovalentiniam ryšiui būdingas prisotinamumas:

Daugiau šie atomai kovalentinio ryšio sudaryti negali.

Lieka laisva elektronų pora, kuri gali saveikauti su H+ protonu. Susidaro amonio jonas. Donorinis –
akceptorinis prisijungimo principas. Tai pagrindinis ryšių susidarymo principas kompleksiniuose
junginiuose. Amonio jonas daugiau kovalentinių ryšių nesudaro.
Kovalentiniam ryšiui būdingas kartotinumas (daugiagubiškumas). Tuomet tarp atomų susidaro keli
cheminiai ryšiai. Dalinai šiai savybei galima priskirti datyvinį kovalentinį ryšį:

Datyvinis ryšys – vienas atomas gali būti ir

donaras ir akceptorius.

Kovalentiniam ryšiui būdingas poliarizuojamumas. Jei poliškumas yra pradinio elektronų tankio
pasiskirstymas tarp atomų molekulėje, tai poliarizuojamumas yra ryšio geba tapti poliniu, molekulę veikiant
išoriniu elektriniu lauku. Iš nepolinės molekulės galima padaryti polinę.
Jei kovalentinis ryšys bus veikiamas smarkiomis jėgomis, šis ryšys nutrūks. Galimi heterolitinis ir homolitinis
ryšio nutrūkimo variantai. Jeigu nutrūkstant cheminiam ryšiui elektronų poros elektronai pasidalina po lygiai
prie kiekvieno atomo, toks ryšio nutrūkimo mechanizmas yra homolitinis (radikalinis – susidaro labai
reaktingos dalelės).
Homolitinio ryšio nutrūkimo pavyzdys:

Gali dalyvauti radikalinio pavadavimo, prisijungimo reakcijose.Kai nutrūkusio cheminio ryšio bendra elektronų
pora lieka prie vieno iš atomų, turėsime heterolitinį ryšio nutrūkimą.
CH3 Cl  CH3+ + : Cl-
CH3 Li Li+ + : CH3-

Susidarę katijonai gali dalyvauti nukleofilinio prisijungimo reakcijose. O organiniai anijonai gali dalyvauti
elektrofilinio prisijungimo reakcijose.
Tarp atomų, esančių skirtingose molekulėse susidaro tarpmolekuliniai ryšiai. Jie yra silpnesni ryšiai.
Vandervalso ryšiai (Van der Waalz‘o).
E = EO + EI + ED
Sudaryta iš orientacinio, indukcinio ir dispersinio efektų. Orientacinė saveika yra dipolis – dipolis sąveika. Ši
sąveika būdinga poliniams tirpikliams.

Indukcinis efektas. Sistemoje yra polinė ir nepolinė molekulės.

Dipolis nepolinėje mokelulėje indukuoja dipolį. Šis ryšys paprastai atsiranda, kuomet poliniai junginiai yra
tirpinami poliniuose tirpikliuose.
Dispersinis efektas atsiranda tuomet, kai labai trumpu laiko momentu yra įmanomas sinchroniškas elektronų
skriejimas aplink branduolį, atsiranda mikrodipoliai. Pasireikšti gali bet kur. Kietas chloras gali egzistuoti dėl
dispersinės sąveikos.
Vandeniliniai cheminiai ryšiai. Šis ryšys atsiranda tarp teigiamai poliarizuotų H atomų chemiškai susijungusių
vienoje molekulėje ir neigiamai poliarizuoto deguonies, azoto, ar chloro, esančio kitoje molekulėje.

Vandenilinis ryšys gali susidaryti vienoje molekulėje, tarp skirtingų cheminių

grupių, kai yra orto izomeras.
Baltymų struktūros!

5. Kompleksiniai junginiai.
Tai junginiai, turintys koordinacinių jungčių.
Br2, S8, O2 – vieninės medžiagos
NH3, H2O, SO3 dvinariai junginiai, pirmojo lygio junginiai
Zn(OH)2, HClO4
Aukštesniojo laipsnio junginiai
KAl(SO)4 * 12 H2O

Aukščiausiojo laipsnio junginiai yra vadinami kompleksiniais arba koordinaciniais. Werner, kompleksinių
junginių sandaros pradininkas. Jis teigė, jog centrinis atomas (elementas), dažniausiai metalo atomas arba jonas
yra vadinamas kompleksodariu M. Jis yra susijungęs dažniausiai donoriniais-akceptoriniais arba įprastais
kovalentiniais ryšiais, su jį supančiais arba koordinuojančiais anijonais arba molekulėmis, kurie yra vadinami
ligandais.
M Li Li‘ Li‘‘ M – centrinis atomas, duodantis laisvas orbitales, Li – ligandai, turintis laisvus elektronus.
Kai kurie ligandai susidaro aplink kompleksodarį, todėl dar vadinami mišriaisiais.
Šių ligandų, išsidėsčiusių aplink kompleksodarį, skaičius yra vadinamas koordinaciniu skaičiumi (KS). Pagal
šia teoriją kompleksadariai su ligandais sudaro vidinę komplekso sferą, kuri užrašoma laužtiniuose
skliausteliuose, kuri turi krūvį (bet gali būt ir neutrali). Už laužtinių skliaustų rašoma išorinė kompleksinio
junginio sferą;

[Cu(H2O)4]2+ - vidinė kompleksinio junginio sfera (laužtiniuose skliaustuose)

(Kat ir An) [Cu(H2O)4] Cl2 Tetraakvavario (II) chloridas
[Al(OH)4]- K[Al(OH)4] Kalio tetrahidroksoaliuminatas (III)
Kompleksiniai junginiai disocijuoja į jonus, tai stiprūs elektrolitai.
K2[Ni(CN)4]  2K+ + [Ni(CN)4]2-
[Cr(NH3)6](NO3)3  [Cr(NH3)6]3+ + 3NO3-
Pati kompleksinė dalelė – silpnas elektrolitas.
[Ni(CN)4]2-  [Ni(CN)3]- + CN-
[Ni(CN)4]+  Ni2+ + CN-
Cd2+ + 4 CN-  [Cd(CN)4]2-
Komplekso patvarumo konstanta:
Cd2+ + 4 CN- ↔ [Cd(CN)4]2-
c[Cd(CN )4 ]2-
=
K p cCd 2+.c4CN -
Kuo didesnė konstanta, tuo kompleksinis junginys patvaresnis.
Kompleksiniai junginiai klasifikuojami labai įvairiai:
1. pagal priklausymą vienai ar kitai junginių klasei.
[Co(En)3](OH)3 – Kompleksinės bazės
H2[SiF6] – Kompleksinės rūgštys
K2[Ni(CN)4] – Kompleksinės druskos
2. Pagal ligandų prigimtį:
Pvz.: Hidroksokompleksiniai junginiai (OH- vid. sferoje); Akvakompleksai (H2O vid. sf.);
Aminokompleksiniai junginiai (NH3 vid. sferoje); Ligandas – rūgšties anijonas –
acidokompleksiniai junginiai;
a) pagal donorinių atomų skaičių.
Vienas donorinis atomas liganduose; monodentatiniai ligandai ir
kompleksiniai junginiai – duoda vieną nepadalintą elektronų
porą Co(NH3)6]3+, [AlCl4]-, [Fe(CN)6]3-
Du donoriniai ligandai; didentatinis ligandas ir kompleksinis
junginys: kairėje monodentatinis, dešinėje – didentatinis:

Žmogaus organizme yra be galo daug polidentatinių ligandų.

b) pagal ligando cheminę prigimtį:
K2[Ni(CN)4] – jei ligandai yra rūgšties liekana, tai tokie kompleksiniai junginiai vadinami acido kompleksiniais
junginiais.
Jei yra H2O, tai akvakompleksiniai junginiai [Cu(H2O)42+
Jei OH, tai hirdokso, jei NH3 – amoniakiniai kompleksiniai junginiai.
3. Pagal kompleksadarių skaičių komplekse:
 Monobranduoliai kompleksiniai junginiai: H2[SiF6]
 Dibanduoliai kompleksiniai junginiai [Mn2(CO)10]
 Tribranduoliai kompleksiniai junginiai [Re3Cl9]
 Heksabranduoliai kompleksiniai junginiai [Mo6Cl8]Cl4
4. Pagal koordinacinį skaičių:
KS2: [Ag(NH3)2]+
KS3: [Cu(CN)3]2-
KS4: [Zn(CN)4]2-
KS6: [Co(NH3)6]3+

KS :[W(ON)8(H2O)2]-4

5. Pagal komplekso vidinę sandarą:

Kuriuose yra ciklinių fragmentų, vadinami chelatais: Pvz.:
cikla chelato ferumatas;
Kuriuose nėra ciklinių junginių – acikliniai kompleksiniai junginiai:
[Cu(NH3)4]2+ (kairėje) ir [Cu(en)2]2+ (dešinėje) kompleksų struktūriniai
fragmentai:
 Kai keli ligandai priklauso keliems kompleksodariams (tilteliniai ligandai): miu-dihidrokso ligandas su
tilteliniais OH-;

6. Cheminis ryšys kompleksiniuose junginiuose. (Reikia žinot tik pavadinimus);

Egzistuoja trys teorijos, aiškinančios cheminio ryšio prigimtį kompleksiniuose junginiuose:

1) VRM – valentinių ryšių metodas. Pagal šią teoriją kompleksiniai junginiai susidaro formuojantis
kovaletiniams ryšiams, dažniausiai pagal donorinį – akceptorinį mechanizmą tarp metalų ir ligandų.
Tačiau norint naudoti šią teoriją, reikia žinoti kompleksinių junginių magnetines savybes.Jei centrinis
atomas arba kompleksadarys yra teigiamas metalo jonas, tai dažniausiai jis būna elektronų poros
akceptorius, nes jame yra laisvų orbitalių. Ligandų elektronų poros užpildo tuščias kompleksadario
orbitales, jie yra elektronų donorai.
2) KLT – kristalinio lauko teorija, teigia, jog kompleksas susidaro dėl elektrostatinės sąveikos tarp
kompleksadario ir simetriškai apie jį išsidėsčiusių ligandų. Šioje teorijoje dėmėsys yra sutelktas į
centrinio atomo elektronų sandarą bei jos kitimą, ligandų elektrostainio lauko poveikyje. Patys ligandai
nagrinėjami tik kaip taškiniai tam tikro krūvio nešėjai.Pagal KLT kompleksiniai junginiai laikomi
joniniais. Daroma prielaida, kad tarp kompleksadario ir ligandų yra elektrostatinė sąveika. Kartu
atsižvelgiama į ligandų elektrostatinio lauko įtaką kompleksadario elektronų energijai.
3) Molekulinių orbitalių teorija (ligandų lauko teorija)– neegzistuoja jokių atominių orbitalių. Molekulinių
orbitalių metodas apibendrina VRM ir KLT. Jį taikant galima matematiškai paaiškinti kompleksinių
junginių struktūrą.

7. Kompleksiniai junginiai medicinoje.

Yra žinomi diagnostiniai ir terapiniai kompleksiniai junginiai. Neorganinių elementų poveikis ir aktyvumas
labai priklauso nuo to, kokioje elementas yra fizikocheminėje formoje gyvame organizme.
Panaudojimo būdai:
 Magnetinio rezonanso diagnostikos kontrastiniai reagentai. Branduolių magnetiniu rezonansu tarp
normalių ir sergančių ląstelių skirtumas gali būti efektyviai pastebėtas tik naudojant paramagnetinius
kontrastinius reagentus. Naudojami tokių metalų kompleksiniai junginiai, kur yra kuo daugiau nesuporuotų
elektronų.

Panašūs Mn2+, Fe3+ kompleksiniai

junginiai pasižymi pakankamu
atrankumu ir naudojami kaip
kontrastiniai reagentai kepenų,
tulžies, virškinamojo trakto
sutrikimų diagnostikoje.
Puikus kontrastinis reagentas. Tokie ir panašūs junginiai
naudojami kraujo tekėjimo smegenyse anomalijoms tirti.


Radiofarmaciniai reagentai – radioaktyviųjų metalų kompleksiniai junginiai: 99Tc, 201Tl, 111In, 51Co...

Technecio junginiai absorbuojami smegenyse ir naudojami cerebralinio paralyžiaus diagnostikoje. Kiti junginiai
– kontrastiniai reagentai miokardui tirti.

 Antiinfekciniai reagentai – turi priešmikrobinį poveikį;

Figure 1 Sidabro sulfazilas – priešmikrobinis, priešgrybelinis reagentas.

Stibio kompleksiniai junginiai efektyvūs prieš viduląstelinius parazitus.
 Figure 2 Efektyvus reagentas prieš maliariją.

 Zn+ complex su dvigubu cikliniu ligandu inhibuoja ŽIV viruso veikimą;

 Širdies indų sistemą veikiantys reagentai.

[Fe(CN)5NO]3+ Geležies mikropositas – mažina kraujospūdį.
Gydant sepsinius šokus (kai organizme padidėja NO koncentracija) labai efektyvus rutenio mišrus kompleksas:
K[Ru‘‘‘(HEDTA)Cl]
 Insulino pakaitalai. Vanadžio kompleksiniai junginiai stimuliuoja gliukozės įsisavinimą, jos oksidaciją.
Chromo sudėtingi tribranduoliai kompleksiniai junginiai aktyvuoja nuo insulino priklausančio fermento tirozino
kinazės veikimą.
 Fotodinaminės terapijos reagentai. Tai sudėtingi metalų kompleksiniai junginiai, kurie yra jautrūs
spinduliuotei, pvz. Sergančios ląstelės, veikiamos šiais reagentais ir tuo pat metu matoma šviesos spinduliuotė.
Tokios fotojautrios medžiagos šviesos poveikyje, sergančiose ląstelėse išskiria didelį deguonies kiekį. Taip
gydomi įvairūs navikai, hematologiniai susirgimai.
 Priešvėžiniai reagentai:

Žinomi ne tik platinos, bet ir kitų metalų kompleksiniai junginiai:

Vieni jų efektyvūs tik intraveniškai, kiti geriant tabletes; vieni naikina senas, kiti jaunas vėžines ląsteles.
 Priešopiniai kompleksiniai junginiai – opoms gydyti. Daug bismuto kompleksinių junginių.
 Antiartritiniai kompleksiniai reagentai – gydo artritą, pristabdo ligos plitimą. Aukso kompleksiniai junginiai.

8. Elektrolitinė disociacija.
Elektrolitinės disociacijos pradininkas, švedų mokslininkas Arenijus, kuris pirmasis postulavo, kad tirpimo
metu medžiagų molekulės tirpiklio terpėje suskyla į mažesnes daleles. Yra medžiagos, kurios vadinamos
elektrolitais. Sąveikaudamos su polinėmis tirpiklio molekulėmis, tirpale jos disocijuoja į jonus.
Bendru atveju elektrolitinę disocijaciją galima išreikšti:
KA + (m + n)H2O  K(H2O)+n + A (H2O)-m Hidratacija
Susidarę dariniai yra hidratai. Jei tirpiklis ne vanduo, tai procesas vadinsis solvatacija, produktai – solvatai.
Gyvuose organizmuose svarbus vaidmuo tenka polielektrolitams – stambiamolekuliniams junginiams, kurie
elektrolitų disocijacijos metu gali susikilti į polimerinius daugiakrūvius makrojonus ir atitinkamus priešingo
krūvio mažesnius jonus. Rūgšties ir bazės savybių turintis polimeras vadinamas poliamfolitu.
Visi elektrolitai skirstomi į silpnus ir stiprius elektrolitus. Jei disocijuoja pilnai – tai stiprūs elektrolitai, jei
nusistovi pusiausvyra – silpni.

• Stiprieji elektrolitai (visiškai skyla į jonus)

• Tirpiosios druskos (pvz. NaCl)
• Tirpieji hidroksidai (pvz. KOH)
• Stipriosios rūgštys (HCl, HBr, HI, HClO4, HClO3, HNO3, H2SO4.

• Silpnieji elektrolitai (tik iš dalies skyla į jonus)

• Silpnosios rūgštys
• NH3, aminai (pvz. CH3NH2) ir kai kurios kitos medž.

[ K  ]m [ A  ]n
K m An  nK   nA  K dis. 
[ K m An ]
Disociacijos konstanta.
Disociacijos konstanta nepriklauso nuo elektrolitų koncentracijos.
Disociacijos laipsnis α parodo, kokia dalis disocijuoja į jonus.
ndis.
 - disocijavusių ir bendrų dalelių kiekių santykis.
N0
H An  H+ + An- c (mol/l) [H+] =  2C

K dis.   2C  K dis.
C
HClO = 0,1 mol; Kdis.= 1 * 10-5

Stipriųjų elektrolitų atveju yra aktyvumas a.

a    c δ – aktyvumo koeficientas. Dydis charakterizuojantis koncentruotų, stiprių elektrolitų tirpalų savybių
nukrypimą nuo praskiestų tirpalų.
I – tirpalo joninė jėga.
1
I   ci  z i
2
ci – visų jonų koncentracija z i – jonų krūviai
2
0,01 mol/l CaCl2
0,01 mol/l Na2SO4

I= ½(0,01 mol/ l * 22 + 0,02 mol/l * (-1)2 + 0,02 mol/l * 12 + 0,01 mol/l * (-2)2) = ½ (0,04 +0,02 + 0,02 + 0,04)
= ½ * 0,12 = 0,06
Jei skysčio joninė jėga maža, joje mažai elektrolitų. Jei organizme maža joninė jėga, prarandmas H2O, vyksta
dehidratacija.

9. Rūgštinė – bazinė pusiausvyra tirpaluose.

Egzistuoja trys pagrindinės teorijos, aiškinančios, kas yra rūgštys ir bazės.

 Arenijaus teorija. Rūgštys – junginiai kuriems tirpstant H2O dėl disociacijos padidėja vandenilio jonų
koncentracija, šarmai – junginiai, kai padidėja OH- jonų koncentracija.
HAn  H+ + An-
KtOH  Kt++ OH-
 Brionstedo ir Lauri teorija. Pagal šią teoriją rūgštys, tai medžiagos, kurios gali duoti H+, o bazė gali
prisijungti H+ joną.
CH3COOH(aq) + H2O(aq)  H3O+(aq) + CH3COO-(aq)
Rūgštis bazė rūgštis bazė
Rūgštinėse- bazinėse reakcijose vyksta H+ pernaša nuo rūgšties link bazės. Rūgštys ir bazės sudaro konjuguotas
rūgščių ir bazių poras.
Kai kurios medžiagos, priklausomai nuo reakcijos sąlygų gali būti ir rūgštimis ir bazėmis. Jos yra vadinamos
amfolitais.
HCO3- + H2O  H3O+(aq) + CO32-(aq)
Rūgštis bazė rūgštis bazė
HCO3- + H2O  H2CO3(aq) + OH-(aq)
Bazė rūgštis rūgštis bazė

 Lewis teorija. Rūgštys – betkokios dalelės, galinčios prisijungti elektronų porą, bazės – betkokios
dalelės, galinčios duoti elektronų porą.
H+[] + :OH-  H[:]OH
Pagal šią teoriją rugštys gali būti medžiagos be H+, o bazės – nebūtinai turi OH-.

H3PO4  H+ + H2PO4-
Disociacija vyksta pakopomis. Didžiausia vandenilio jonų koncentracija susidaro I pakopos metu.
H2O + H2O  H3O+ + OH-

[ H  ][OH  ]
K dis.  K w  [ H  ][OH  ]  10 14
[ H 2 O]
Figure 3. Vandens joninė sandauga.

Neutrali terpė: [H+]=[OH-] = 10-7 mol/l

[H+]>[OH-]> 10-7 mol/l rūgštinė terpė

[H+]<[OH-]< 10-7 mol/l bazinė terpė
pH   lg[ H  ]
 lg K w   lg([ H  ][OH 
])   lg[ H  ]  lg[ OH 
]  pH  pOH  14

Fiziologinių skysčių pH yra:

Skrandžio sulčių ~1,65

Šlapimas ~5,8
Seilės ~ 6,75
Kraujas ~7,35
Ašaros ~ 7,7
Kasos sultys ~ 8,8

Apytikslei pH vertei nustatyti vartojame įv. indikatorius. Indikatoriai, tai medžiagos, dažnai organiniai dažikliai,
kurios keičia savo spalvą, kintant tirpalo pH. Spalvos kitimas susijęs su indikatoriaus sandaros kitimu.
Tiksliesniam pH nustaytmui yra naudojami prietaisai – pH metrai. Į matuojamą tirpalą įstatomi du elektrodai,
vienas iš jų standartinis – jo potencialas nepriklauso nuo tirpalo pH, antrasis yra stiklo elektrodas, jo apačioje
jautri membrana. Jo potencialas priklauso nuo vandenilio jonų koncentracijos tirpale. Matuojamas potencialų
skirtumas tarp elektrodų.

10. Hidrolizė.
Hidrolizė – bendras druskų reakcijos su vandeniu pavadinimas. Druskų hidrolizės metu susidaro arba silpnos
rūgšties arba silpnos bazės molekulės, arba silpnai bedisocijuojantys rūgščiųjų druskų anijonai, arba bazinių
druskų katijonai.
Priklausomai nuo druskos sąveikos su vandeniu pobūdžio, ir dėl tos sąveikos atsirandančio rūgštinės – bazinės
pusiausvyros charakterio, klasikinės hidrolizės teorijoje yra išskiriami keli atvejai.

 Druska sudaryta iš stiprios bazės katijonų ir silpnos rūgšties anijonų, šiuo atveju faktiškai vyksta tik anijono
hidrolizė.
An- + H2O  HAn + OH- Silpna rūgštis ir OH-. pH> 7
KCN + H O  HCN + KOH
CN- + H2O  HCN + OH-
Jei druska sudaryta iš daugiavandenilinės rūgšties anijonų, tai hidrolizės procesas vyksta pakopomis.

 Druska sudaryta iš stiprios rūgšties anijonų ir silpnos bazės katijonų. Šiuo atveju faktiškai vyksta silpna
katijonų sąveika su vandeniu.
Kt+ + H2O  H+ + Kt+OH- pH<7
NH4Cl + H2O  NH4OH + HCl
NH4+ + H2O  NH4OH + H+
Jei druska sudaryta iš daugiahidroksilės silpnos bazės katijonų, tai hidrolizė vyksta pakopomis:
AlCl3 + H2O  Al(OH)Cl2 + HCl

 Kai druska sudaryta iš silpnos rugšties anijono ir silpnos bazės katijono, hidrolizuojasi abu.
KtAn + H2O  KtOH + HAn pH~ 7
CH3COONH4 + H2O  CH3COOH + NH4OH
Kdis.[ CH3COOH] = 1,76 * 10-5 Kdis.[ NH4OH] = 1,79 * 10-7 pH ~ 7
Bendru atveju tokių druskų tirpalų pH priklausys nuo produktų disociacijos konstantų santykio.
NH4CN + H2O  HCN + NH4OH
Kdis.[ HCN]= 7,2 * 10-10 Kdis.[NH4OH]= 1,79 * 10-5 pH > 7
HCOONH4 + H2O  HCOOH + NH4OH
Kdis.[ HCOOH]= 1,8 * 10-4 Kdis.[ NH4OH]= 1,79 * 10-5 pH < 7
Kartais hidrolizė vyksta negrįžtamai:
Al2S3 + H2O  2Al(OH)3 + 3H2S
 Jei druska sudaryta iš stiprių rūgšties katijono ir bazės anijono, tuomet tokios druskos nesihidrolizuoja.
KNO3, KCl, CaCO3, FeS. pH = 7
Netirpios ir mažai tirpios druskos nesihidrolizuoja.
Hidrolizės reakcijų pusiausvyrinė būsena gali būti įvertinta kiekybiškai naudojant pusiausvyros konstantos
sampratą.
CH3COONa + H2O  CH3COOH + NaOH
CH3COO- + H2O  CH3COOH + OH-
[CH 3COOH ][OH  ]
K pus. 
[CH 3COO  ][ H 2 O]
[CH 3COOH ][OH  ][ H  ] Kw
K hidr.   

[CH 3COO ][ H ] K dis. [CH 3COOH ]

Analogiškas dydis disociacijos laipsniui yra hidrolizės laipsnis (h). Parodo kokia dalis druskos yra
hidroliziuotoje formoje.
[OH-] = h * cCH3COONa
h  K hidr. / c c – bendra druskos koncentracija
Hidrolizės ir disociacijos konstanta priklauso nuo druskos prigimties ir temperatūros, o h priklauso nuo
koncentracijos. Kuo mažesnė koncentracija, tuo hidrolizės laipsnis didesnis.
11. Buferiniai tirpalai
Tai bet kokie tirpalai, kurių pH beveik nekinta, ar kinta labai mažai pridėjus į juos nedidelius kiekius stiprios
rūgšties arba bazės, arba tuos tirpalus skiedžiant. Dažnai būna dviejų tipų tirpalai:

 Silpnos rūgšties ir druskos, kurios katijonas yra silpnos rūgšties konjuguota bazė, mišinys.
CH3COOH
CH3COONa

 Silpnos bazės ir druskos, kurios katijonas yra silpnos bazės konjuguota rūgštis, mišinys.
NH4OH
NH4Cl
[ HA]
Pagrindinės buferinio tirpalo efektyvaus veikimo sąlygos yra, kad koncentracijos šia forma ( K pus. 
 [H  ] )
[A ]
turi būti panašios, ir koncentracijos turi būti pakankamai didelės.
Jei į buferinę sistemą pridėsime stiprios bazės, tai pusiausvyra slinksis į dešinę pusę.
Buferinių tirpalų sudedamųjų dalių koncentracijų santykis yra svarbesnis už absoliutų koncentracijos dydį,
tačiau pati koncentracija gana svarbi charakteristika, nes nuo buferinio tirpalo komponentų koncentracijos
dydžio pirklauso buferinio tirpalo buferinė talpa, kuri charakterizuoja buferinio tirpalo savybę išlaikyti
nekintamą pH.
Kraujo buferinė talpa 25,3 mmol/l. Tai reiškia, jog į 1 l kraujo įdėjus 25,3 mmol stiprumo rūgšties ar bazės,
kraujo pH pasikeis per 1.
Buferiniai tirpalai vaidina svarbų vaidmenį biocheminiuose procesuose, daugelis šių procesų jautrūs pH
pasikeitimams, todėl būtina išlaikyti pastovų pH.
3 pagrindinės buferinės sistemos gyvuose organizmuose:
 Hidrokarbonatinė buferinė sistema:
HCO3- + H+  H2CO3
HCO3- + H2O  H2CO3 + OH-
 Fosfatinė buferinė sistema:
HPO42- + H+  H2PO4-
HPO42- + H2O  H2PO4- + OH-
 Hemoglobininė, oksihemoglobininė sistemos:
Hb + H+  HHb
-

Hb- + H2O  HHb + OH-

HbO2- + H+  HHbO2
HbO2- + H2O  HHbO2 + OH-
Vandenilio jonų koncentracijos padidėjimas gali įtakoti biocheminių reakcijų greičius, gali būti kaip
katalizatorius. Fermentai ir hormonai aktyvūs labai siaurame pH intervale. Nedideli vandenilio jonų
koncentracijos pakitimai kraujyje ar fiziologiniuose skysčiuose smarkiai įtakoja osmosinio slėgio šiuose
skysčiuose vertę.Kraujo pH ~ 7,4
12. Heterogeninė pusiausvyra tirpaluose.
CsCl (k)  Cs+(aq) + Cl-(aq)
Sotusis tirpalas. Jame nusistovi heterogeninė pusiausvyra.
Netirpių druskų pusiausvyra:
AgCl  Ag+ + Cl- K pus.  [ Ag  ][Cl ]  KTS
Figure 4. Ištirpusių medžiagų koncentracijų sandauga. Tirpumo sandauga.
Am + Bn  mAn+ + nBm- KTS  [ An ]m [ B m ]n
Visų mažai tirpių junginių tirpumo sandaugos nustatytos, pagal jas galima nustayti medžiagos tirpumą.
Jei žinome junginio KTS vertę ir žinome koncentracijas [AgNO3] [AgCl]
Galime pasakyti ar sumaišius tirpalus iškris nuosėdos.
Q= [Ag+][Cl-]
Q> KTS – nuosėdos iškris
Q< KTS – nuosėdų neiškris
Jei į AgCl  Ag+ + Cl- įdėsime NaCl arba AgNO3. tai pusiausvyra slinksis į kairę pusę. Junginio tirpumas sumažės.
Mažai tirpaus junginio tirpumas gryname H2O yra didesnis, nei vandenyje turinčiame bendrų su netirpiu junginiu jonų. Šis reiškinys
vadinamas bendro jono efektu.
Kai kuriais atvejais junginių tirpumas priklauso nuo tirpalo pH.
CaCO3 + H3O+  Ca2+ + HCO3- + H2O
Zn(OH)2  Zn2+ + OH-
Pridėjus rūgšties
CaF Ca2+ + 2 F-
Rūgštinis tirpalas 
Heterogeninė tirpalų pusiausvyra svarbi chemikams, gryninant negrynas kietafazes medžiagas, kai norime nusodinti medžiagą iš
tirpalo. Heterogerinės pusiausvyros reiškiniu pagrįsti kiekybinės ir kokybinės medžiagų analizės metodai. Žinodami heterogeninę
pusiausvyrą ekologai gali kontroliuoti nuosedų susidarmą įvairiuose atviruose vandens telkiniuose. Reguliuojamas akmenų
susidarymas vidaus organuose.
13. Koligatyviosios tirpalų savybės.
Tai tokios tirpalų savybės, kurios priklauso tik nuo tirpinio dalelių koncentracijos, o ne nuo jų prigimties. Viena iš tokių savybių
tirpalo sočių garų sumažėjimas lyginant su grynu tirpikliu.
n
x1  x1  P1  1
nN
n – tirpiklio molekulių skaičius, N – tirpinio molekulių skaičius.
Kai turime tik gryną tirpinį, tai x1=P1 =1.
Kita koligatyvioji savybė – virimo temperatūros padidėjimas. Tirpalo virimo temperatūra Tv yra ta temperatūra, kurioje sočių garų
slėgis tampa lygus 1 atm.
Tirpalo virimo temperatūra visada didesnė, nei gryno tirpiklio virimo temperatūra.
TV  K v  m
Kv – ebulioskopinė konstanta (priklauso nuo tirpiklio prigimties)
m – moliarinė koncentracija (tirpinio molių skaičius 1 kg tirpiklio)
Kita savybė – tirpalų užšalimo temperatūros sumažėjimas.
Tuž.   K už.  m
Kuž.- krioskopinė konstanta (priklauso nuo tirpiklio savybių).
Osmosinis slėgis. Ši savybė yra labai svarbi ląstelės biologijoje, vaidinanti svarbų vaidmenį molekulių transporte transportui per
ląstelių membranas. Ląstelių membranos – puslaidės, pro kurias gali prasiskverbti tik mažos molekulės, pvz.: H2O molekulės. Tačiau
šios membranos blokuoja didelių molekulių transportą, pvz. Baltymų molekulių.
Pats reiškinys, kai pro puslaidę membraną vyksta tam tikros rūšies dalelių atranki difuzija, yra vadinamas osmosu.
 Jei membranos vamzdyje nebūtų,
dėl koncentracijų gradiento vyktų
abipusė difuzija, kol konc.
Susivienodintų. Kuomet dalys
atskirtos puslaide membrana, konc.
Išsilgina tik dėl vandens molekulių
difuzijos iš dešinės į kairę. Po tam
tikro laiko, pasiekus tam tikrą
skysčių stulpelių skirtumą,
difuzijos procesas sustoja.

Dėl slėgio skirtumų, vanduo

nebejuda. Osmosinis slėgis – jėga,
stabdanti tolimesnį koncentracijų
susivienodinimą.
 osm.  cRT c – molekulinė koncentracija
Tirpalai, kurių osmosinis slėgis yra vienodas yra izotoniniai. Jei tirpalo A slėgis didesnis nei tirpalo B, tai sakoma, kad tirpalas A
hipertoninis tirpalo B atžvilgiu, o jei atvirkščiai – hipertoninis tirpalo B atžvilgiu.
 osm.  icRT i – izotoninis koeficientas

N
i i Ni – tirpale susidariusių dukterinių dalelių skaičius; No – bendras medžiagos moleklių skaičius.
No
Žmogaus kraujo  osm. =0,74 – 0,78 MPa (37°C)
Didžiausią įtaką osmosinio slėgio vertei turi ištirpusių druskų anijonų ir katijonų kiekiai. Kolidinės dalelės taip pat įtakoja osmosinį
slėgį.
Osmosinio slėgio pastovumą kraujyje reguliuoja vandens garų išsiskyrimas kvėpuojant, prakaito išsiskrimas, inkstų darbas (dializė),
kraujo pH pastovumas.
Kraujo dalelių koncentracija: c= 0,287 – 0,303 mol/l
Medicinoje izotoniniais tirpalais dažnai vadina tokius tirpalus, kurių osmosinis slėgis yra artimas kraujo osmosiniam slėgiui pvz.: 0,85
% NaCl (0,146 M)  osm. =0,75 MPa
Taip pat 4,5 – 5,0 % gliukozės tirpalas.
Jei leidžiamas į veną tirpalas bus hipertoninis kraujo plazmos atžvilgiu, tai vyks vandens osmosas iš vidinės eritrocitų, apgaubtų
puslaide membrana, dalies, į juos supančią plazmą. Vyks eritrocitų dehidratacija. Jei leidžiamas į veną tirpalas bus hipertoninis kraujo
atžvilgiu, tai osmosas vyks priešinga kryptimi, didės eritrocitų tūris, dėl ko gali sutrūkti eritrocitų apvalkalėlis ir hemoglobinas, esantis
eritrocitų viduje pateks į kraujo plazmą, t.y. eritrocitai suirs. Lygiai taip pat gali suirti ne tik eritrocitai, bet ir kitos ląstelės.
Žmogaus organizmas turi dializės aparatą. Šių fiziologinių vyksmų pagrindas yra osmosas.
14. Reakcijų greitis
Vidutinio reakcijos greičio formulė – aprašoma kinetiniais dėsningumais:
Heterogeninėms ir homogeninėms (homogeninės vyksta greičiau) reakcijoms cheminiai dėsningumai skiriasi;
Homogeninėms reakcijoms:
c
vm  vm= [mol/l * s]
t
Heterogeninėms reakcijoms v priklauso nuo kietos medžiagos Spav ir pan.;
Jei reakcija vyksta homogeninėje sistemoje, tai jos greitis priklauso nuo reagentų koncentracijos, medžiagų
prigimties, temperatūros ir katalizatorių.
Organinėms medžiagoms, kurioms būdingi silpnai poliniai kov. ryšiai, sąveika vyksta lėčiau, nei medžiagų,
kuriuose vyrauja stiprūs poliniai kovalentiniai ar joniniai ryšiai;
Reagentų koncentracija. Reakcijos greitis tiesiog proporcingas reagentų koncentracijų sandaugai.
aA + bB 
v = k [A]a [B]b
[A] ir [B] – molinės reaguojančių medžiagų koncentracijos; k – proporcingumo koeficientas, vadinamas
reakcijos greičio konstanta, kuri nepriklauso nuo reaguojančių medžiagų konc., priklauso tik nuo medžiagų
prigimties ir temperatūros; Jei reakcija heterogeninė, tai į reakcijos greičio išraišką kietos medžiagos
nerašome, t.y. reakcijos reitis priklauso tik nuo vienos medžiagos koncentracijos, pakeltu atitinkamu laipsniu;
Pvz.: CaCO3 -> CaO + CO2; v = k;
Slėgis: pV = nRT; -> p = n/V RT

Temperatūra. Van’t Hof’o dėsnis: Pakėlus temperatūrą 10 laipsnių, reakcijos greitis didėja 2 – 4 kartus;
t 2  t1
v1
 10
 - temperatūrinis koeficientas, v1 – reakcijos greitis prieš pakeliant
v2
temperatūrą, v2 – reakcijos greitis pakėlus temperatūrą.
Daugumos biocheminių reakcijų koeficientas svyruoja tarp 1,5 – 3, taigi pakėlus 3 laipsniais, reakcijos greičiai
didėja 13 – 39 proc.;
Minimali energija, kurios pakanka, kad įvyktų cheminė sąveika, yra vad. aktivacijos energija Ea;
k = A e –Ea/RT – Arenijaus lygtis;
A- const; e – 2,718; R – 8,314 J / molK
tg()=-Ea/R, jei lnk = f(1/T);

15. Termodinamikos pagrindai ir termochemija.

Termodinamika - mokslas, tiriantis ryšius tarp medžiagos ir energijos virsmų.
Cheminė termodinamika tiria fazinius ir cheminius virsmus. Faziniuose virsmuose pradinių medžiagų sudėtis
nekinta, nes kinta tik sandara arba agregatinė būsena. Cheminiai virsmai - vykstančios cheminės reakcijos.
Cheminė termodinamika nagrinėja šių virsmų tam tikrose sąlygose galimybę, siūlo sąlygas, kuriose tie virsmai
vyksta savaimingai. Realioms termodinaminėms sistemoms aprašyti naudojamas būsenos funkcijos, kurios
apibrėžiamos parametrais (slėgis, tūris, temperatūra...). Sistemos būsenos funkcija priklauso tik nuo pradinės ir
galutinės sistemos termodinaminės būsenos, bet nepriklauso nuo proceso kelio. Bet kokios sistemos pilnoji
energija lygi: Σ E=E kinetinė + E potencinė + E vidinė;
Vidinė energija: E= ( S, V, n1.....nk) kJ/mol
Vidinė energija - bendras sistemos energijos rezervas; susideda iš molekulių slenkamojo, sukamojo judesio
energijos, atomų, sudarančių molekulę, svyruojamojo judesio energijos, elektrono skriejimo energijos,
branduoliuose esančios energijos, tarpmolekulinės sąveikos energijos ir t.t. Sistemos arba kūno absoliuti
energija arba vidinės energijos reikšmė yra nežinoma ir negali būti nustatyta, kadangi neegzistuoja sistemos
būsena, kurios vidinė energija būtų lygi nuliui.
Termodinamikoje svarbu žinoti vidinės energijos pokytį: ∆ E=E2-E1
Dauguma cheminių eksperimentų yra atliekami pastoviame slėgyje. Tuomet, kai sistemos slėgis yra pastovus
įvedama analogiška sistemos funkcija-entalpija, kuri priklauso nuo entropijos, slėgio, molių skaičiaus. Sistemos
entropija parodo proceso savaiminio veikimo kryptį.Cheminių procesų savaiminio vykimo varomoji jėga yra
sistemos siekimas iki minimumo sumažinti savo vidinę energiją. Kitas savaiminių procesų vykimas yra
sistemos siekimas būti maksimaliai netvarkioje būsenoje. Būtent entropija yra sistemos netvarkumo matas.
Sistemos entalpijos pokytis ΔH yra lygus išsiskiriančiai šilumai,esant pastoviam slėgiui.
Hess’o dėsnis. Kadangi entalpija (ΔH) yra būsenos funkcija, jos
reikšmė pakinta tuo pačiu dydžiu, kokiu keliu bevyktų duotų
reaktantų virtimas tiksliai nusakytais produktais.
Σ∆H° reakcijos =∆H°(produktų)- ∆H°(prad.medž.)
I termodinamikos dėsnis: vidinė energija yra sistemos būsenos funkcija, jos pokytis nepriklauso nuo proceso
vyksmo būdo ir priklauso tik nuo pradinės ir galinės sistemos būsenos. Vadinasi, bet kurioje izoliuotoje
sistemoje energijos kiekis lieka pastovus. Hess’o dėsnis labai panašus;
Entropija žymima raide S. Ji medžiagos chaotiškumo matas. Jei procesas vyksta savaime, sistemos entropija
didėja, pavyzdžiui, atidarius indą su suslėgtomis dujomis, dujos veršis iš indo ir stengsis užimti kuo didesnį tūrį.
Gamtoje visiems savaiminiams procesams būdingas entropijos didėjimas ir entalpijos mažėjimas.
II termodinamikos dėsnis: izoliuotose sistemose gali vykti tik tokie procesai, kurių metu didėja sistemos
entropija.
III termodinamikos dėsnis: Absoliuti tvarka egzistuoja tik kristalinėse medžiagose esant absoliučiam nuliui,
t.y. to entropija yra 0;
 Labai svarbi sistemos būsenos funkcija yra izobarinis – izoterminis potencialas, Gibso potencialas, Gibso
energija arba sistemos laisvoji energija. Ši funkcija glaudžiai susijusi su entalpijos ir entropijos faktoriais.
G  H  TS
Savaime procesas vyksta Gibso potencialo mažėjimo kryptimi, t.y. jei Gibso energija yra neigiama. Kuo
neigiamesnis proceso Gibso potencialas, tuo lengviau ji vyksta. Jei Gibso energija teigiama, tai procesas
nevyksta. Esant nuliniam Gibso energijos matui, reakcija vyksta labai lėtai, nepastebimai;
Cheminių reakcijų metu šiluma gali išsiskirti arba susigerti. Šiluminių efektų tyrimas - termochemija.
Jei reakcijos metu šiluma sugeriama- procesas endoterminis : ΔH >O, jei - išsiskiria - egzoterminis: ΔH<O
ΔH - Maksimalus šilumos kiekis, kuris išsiskiria arba sugeriamas, kai reakcijos vyksta negrįžtamai ir vienintėlis
darbas yra tik plėtimosi darbas;
Heso dėsnis - Reakcijos šiluminis efektas nepriklauso nuo pradinio kelio, o priklauso tik nuo prad. medžiagų ir
reakcijos produktų prigimties ir būsenos;
(1) H < 0 ir | H |   TS; tuomet G < 0.
(2) H > 0 ir | H |  TS; tuomet G < 0.
(3) H > 0 ir | H | > TS; tuomet G > 0.
Heso dėsnio išvada: reakcijos šiluminis efektas lygus reakcijos produktų susidarymo iš vieninių medžiagų
šiluminių efektų suma ir pradinių medžiagų susidarymo iš vieninių medžiagų šiluminių efektų sumos skirtumas;
Hess dėsnis (Hess's law)
DH (reakcijos) = S DH (susidarymo produktų) - S DH (susidarymo pradinių medžiagų)

2 NH3 (d) + CO2 (d) = CO(NH2)2 (d) + H2O (d)

DH (kJ/mol) = -45,8 -393,78 -332,98 -241,98

DH (reakcijos) = DH (CO(NH2)2) + DH (H2O) – 2 DH (NH3) - DH (CO2) =

= -332,98 - 241,98 – (-2 x 45,8 - 393,78) = -89,58 kJ.

C2H5OH (s) + 3 O2 (d) = 2 CO2 (d) + 3 H2O (s)

DH (kJ/mol) = ????? 0 -393,78 -286,02

DH (reakcijos) = -1368,5 kJ

DH (C2H5OH (s)) = ?????

16. Pusiausvyra
Visas chemines reakcijas galima suskirstyti į grįžtamas ir negrįžtamas. Dauguma jų grįžtamos, vyksta abiem
kryptimis.
Vykstant grįžtamosioms reakcijoms po tam tikro laiko susidaro cheminė pusiausvyra, kuri nepriklauso nuo
komponentų, bet nuo medžiagos prigimties ir temperatūros. Tai-svarbi charakteristika, nes pagal jos dydį
galime spręsti apie pusiausvyrinės būsenos pobūdį. Jei Kpusiausvyros lavai didelė galime drąsiai teigti, jog
tokia reakcija-negrįžtama, t.y. kuomet susidaro dujinis produktas, mažai tirpus junginys, sunkiai disocijuojantis
ar labai patvarus kompleksas. Kai K pus.->O – reakcija praktiškai nebevyksta. Kai K.pus=1, tai reakcijos
produktų ir pradinių medžiagų koncentracijos sistemoje lygios.
A+B<->M+N
V1=K1 [A] [B]
V2= K2 [M] [N]
K1 [A] [B]= K2 [M] [N]
K1/K2=[M] [N] / [A] [B] = Kpusiausvyros
C(k) + CO2 <-> 2CO -> Kpus = [CO]2/[CO2] arba Kpus. = p2CO / pCO2

Le Šateljė principas: pusiausvyroji sistema priešinasi išorės sąlygų pokyčiui. Keičiant išorės sąlygas,
pusiausvyra sutrinka, bet tuoj vėl atsistato, pasislinkusi kryptimi, priešinga padarytam pokyčiui.
Išorės veiksniai keičiantys pusiausvyrą yra temperatūros, slėgio ir vienos iš porocese dalyvaujančių medžiagų
koncentracijos pokytis.
∆G°=-RTlnKpus – termodinaminė lygtis, jei teigiama – tai nebevyksta, jei neigiama – vyksta;
3 NO ↔ N2O + NO2 ; ∆G° = -104,18 kJ/mol
Tada: ln Kpus = -G/RT = - (-104,18·103) (J/mol) / 8,314 (J/mol K)·298 K = 42,05.
Kpus = e42,05  1,8·1018
∆G°=∆H-T∆S
S- entropija; R-universali dujų konstanta
Reakicja vyksta tik į vieną pusę – susidaro patvarus komp. junginys, skiriasi dujos arba susidaro mažai tirpus
junginys;

17. Sudėtingų reakcijų tipai

Grįžtamosios, nuoseklios, lygiagrečios, konjuguotos ir grandininės reakcijos.

Grįžtamosios reakcijos:
A ↔ B; v = vA - vB
H2 + I2 ↔ 2 HI; v = k1 [H2] [I2] – k2 [HI]2

Nuosekliosios reakcijos:
A1, A2, A3,...  M1, M2, M3,...  B1, B2, B3, ...;
Sacharozės hidrolizė:
(a) C12H22O11 + H+ ↔ (C12H22O11)H+ (protonizacija);
(b) (C12H22O11)H+ + H2O ↔ C6H12O6 + C6H12O6 + H+ (tarpinio produkto hidrolizė)

Konjuguotos reakcijos:
A + B  M ir A + C  M; B - induktorius
2 HI + H2O2 = I2 + 2 H2O;
2 FeSO4 + H2O2 + H2SO4 = Fe2(SO4)3 + 2 H2O FeSO4 - induktorius

Lygegriačios reakcijos:
A1, A2, A3,...  B1, B2, B3, ...;

C1, C2, C3, ...;
v = v1 + v2

4 Zn + 10 HNO3 = N2O + 4 Zn(NO3)2 + 5 H2O

5 Zn + 12 HNO3 = N2 + 5 Zn(NO3)2 + 6 H2O
4 Zn + 10 HNO3 = NH4NO3 + 4 Zn(NO3)2 + 3 H2O

Grandininės reakcijos:

H2 + Cl2 = 2 HCl
(a) Cl2 + h  Cl· + Cl· arba (H2 + h  H· + H·) (inicijavimas)
(b) Cl· + H2  HCl + H·; H· + Cl2  HCl + Cl·; ir t. t. (grandinės augimas)
(c) Cl· + Cl·  Cl2; H· + H·  H2; Cl· + H·  HCl (nutrūkimas)
Besišakojanti grandininė reakcija – vandenilio ir deguonies reakcja aukštoje temperatūroje;
18. Katalizė
Katalizė - cheminės reakcijos greičio kitimas, dėl katalizatorių poveikio. Reakcijos vykstančios esant
katalizatoriui yra vadinamos katalizinėmis reakcijomis, o patys katalizatoriai – medžiagos, dalyvaujančios
chemijos reakcijoje, ją greitinančios ir paskutinėse stadijose išsiskiriančios nepakitusios. Dažniausiai yra
naudojami nedideli katalizatorių kiekiai, tačiau katalizatoriaus koncentracija kartais įtakoja reakcijos greitį.
Katalizatoriai dažnai pasižymi atrankumu: vienos reakcijos greitį gali keisti, ir visiškai neįtakoti kitos reakcijos
greičio. Kartais katalizatoriai gali įtakoti net reakcijos eigą.

2  2
H 2 O2  S 2 O3  2H 
] S 4 O6
[I
 2H 2 O (tiosulfatas -> tetrationatas)
2
2 2
4 H 2 O2  S 2 O3 [   2SO4
MoO4 ]
 2 H   3H 2 O (tiosulfatas -> sulfatas)

KClO3 
t C
KCl  1,5O2
Dažnai skirtingi katalizatoriai vienodai katalizuoja reakciją:

KClO3 t  KCl  1,5O2
C , kat .
kat.= Mn2O, Fe2O3, Cr2O3 - šiai reakcijai – visi oksidai;

Universalieji katalizatoriai – Pt, kiti metalai, H2O;

Jei katalizatoriai ir reaguojančios medžiagos sudaro vieną fazę (tos pačios agregatinės būsenos): dujinę ar
skystą, tokia katalizė – homogeninė katalizė.

CH 3COH t  CH 4  CO
C , I 2 garai

Ea = 191 kJ/mol dekatalizinės reakcijos energija

Ea = 136 kJ/mol katalizinės reakcijos energija
Katalizatorius sumažina reakcijos aktyvacijos energiją.
Homogeninės katalizės reakcijos, pvz.: ozono sluoksnio irimas, kurį sukelia freonai.
2O3 HCFCl
 3O2
Jei katalizatorius ir reaguojančios medžiagos yra skirtingų agregatinių būsenų, tai tokia katalizė yra vadinama
heterogenine katalize. Daug pramoninių reakcijų yra heterogeninės katalizės pavyzdžiai:
1
SO2  O2 V  SO3
2 O5

2
3H 2  N 2 kat
 .
2 NH 3 kat.= Pt, Fe + Al2O3
CO, CxHy, O2  CO2, H2O – vyksta mašinose kat: Pt (Al2O3) – disperguota platina aliuminio oksido
paviršiuje oksidacinis katalizatorius;
NO, NO2  N2, O2 – vyksta mašinose kat: Rh (Al2O3) – aliuminio oksido paviršiuje disperguotas rodis yra
redukcinis katalizatorius;

Katalizatorių aktyvumą didinančios medžiagos vadinamos promotoriais. Patys promotoriai negreitina reakcijų,
o tik pagreitina jų aktyvumą. Medžiagos, mažinančios katalizatorių aktyvumą yra vadinamos katalizatorių
nuodais.
Pt nuodai – siera, arsenas, fosforas ar šių elementų junginiai.
Dažnai reakciją katalizuoja vienas iš susidariusių produktų – toks reiškinys yra vadinamas autokatalize:
5 Fe2+ +MnO4- + 8 H+  5 Fe3+ + Mn2+ + 4 H2O
Mn2+ - reakcijos katalizatoriuss
Yra medžiagos, kurios lėtina reakcijos greitį, tai – inhibitoriai. Inhibitoriai dažnai naudingos medžiagos – pvz.
Lėtina metalų koroziją, antioksidantai sulėtina oksidacijos reakcijas.
Be įprastinių katalizatorių, cheminiams procesams pagreitinti naudojamos regimosios šviesos, UV, IR
spinduliuotės, aukšto dažnio radioaktyviosios spinduliuotės, ultragarsas. Šie fizikiniai veiksiniai taip pat
sumažina aktyvacijos energiją.
Dauguma reakcijų vykstančių gyvuose organizmuose, taip pat yra katalizinės. Šių reakcijų katalizatoriai yra
baltyminės prigimties didelės molekulės, įeinančios į ląstelių ar audinių sudėtį ir vadinamos biokatalizatoriais,
arba enzimais, arba fermentais. Galime išskirti pora fermentų ypatumų lygindami su paprastais katalizatoriais:
fermentų katalizinis aktyvumas pasreiškia ganėtinai švelniose sąlygose: nedidelė temperatūra, slėgis, švelnios
pH sąlygos. Taip pat fermentai pasižymi aukštu atrankumu, dažnai katalizindami tik vieną reakciją. Medžiaga,
kurią veikia fermentas, vadinama substratu.
Fermentinių reakcijų tarpinė stadija – substrato prisijungimas prie fermento aktyviųjų centrų. Substrato ir
fermento dydis bei forma atlieka svarbų vaidmenį bioorganinės katalizės reakcijose. Prie fermento gali
prisijungti tik panašios formos bei dydžio substratas. Keliant temperatūrą fermentų aktyvumas didėja iki 60°C,
nes aukštesnėje temperatūroje pradeda irti fermentų baltyminis pagrindas. Žemiausia temperatūra fermentų
veiklai 10°C, nes mažesnėje temperatūroje padidėja ląstelinių ir tarpląstelinių skysčių klampa, taip pat galima
kristalizacija.
Daugumos fermentų pH veikimo intervalas 4 – 10.
Pepsinas dalyvaujantis įsisavinant blatymus aukštu aktyvumu pasižymi pH= 1-2
Fermentas arginazė, dalyvaujantis šalinant iš organizmo NH3 šlapalo pavidale, yra aktyvus, kai pH= 10 – 10,2.
Jeigu į fermento sudėtį įeina metalo jonai, tai tokie fermentai vadinami metalofermentais.